Ievos Simonaitytės kūryba 4603020102

Citation preview

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJOS LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS INSTITUTAS

Vytautas Kubilius

IEVOS SIMONAITYTĖS KŪRYBA

VILNIUS 1987

BBK 83.3L7 Ku-18

Redaktorius JONAS LANKUTIS

4603020102— 104 7—87 M852(08)—87

© Leidykla „Vaga", 1987

Pratarmė

Ievos Simonaitytės kūryba — unikalus reiškinys. Toks įvairiasluoksnis ir šakotas, taip suaugęs su pamario krašto istorinėmis situacijomis, kad ligi šiol sunkiai pasiduoda literatūrinei klasifikacijai ir analizei. Lietuvių literatūroje I. Simonaitytė sukūrė „ištisą žemy­ ną1'1, kuris turi savo smėlėtus šilus ir pamario vėjus, ma­ žas kapinaites su krikštais ir valstybinės sienos kordonus, senų tikėjimų reliktus ir surinkimų giesmes, buvusių lai­ kų vizijas ir šios dienos prieštaravimus. Kaip neįsivaizduo­ jama lietuvių literatūra be V. Krėvės Dzūkijos, Vaižgan­ to Aukštaitijos, taip dabar be I. Simonaitytės pamario krašto žiojėtų didžiulė spraga. „Būtent jos kūrybos dėka nebeliko properšų, atėjo mūsų literatūros pilnatis, api­ manti jau1visą Lietuvą, visus jos kampelius ir visus žmo­ nes"12,— rašė J. Baltušis. I. Simonaitytės apysakos, romanai ir autobiografinių knygų ciklas įtvirtino lietuvių literatūroje naują psicholo­ ginį tipažą, susijusį savo šaknimis su Mažosios Lietuvos istorine sankloda. Vietoj rezignuojančio svajotojo, liū­ dinčio melancholiko, viską atleidžiančio geraširdžio, iš­ aukštinto kadaise konservatyvios lietuvybės ideologų, ji iškėlė pagrindinio herojaus pareigoms stiprų, atkaklų, iš­ didų žmogų, kupiną savigarbos ir nepalaužiamo gyvastin­ gumo, niekam nenusileidžiantį, kartais piktą ir agresyvų. Tai nacionalinio pasipriešinimo bangos išugdytas psicho­ loginis tipažas, susiliečiąs su K. Donelaičio „Metų" nema­ tomu lyriniu herojumi. I. Simonaitytės kūryboje pirmą kartą iškilo laiko kate­ gorija, aprėpianti kelių kartų gyvenimą, kaip lemtinga 1 Sluckis M. Rašytojas apie rašytojus.— V., 1984.— P. 168. 2 Baltušis J . Su auksine branda, miela mūsų Ievai // Pergalė.— 1977,— Nr. 1,— P. 117. 5

žmogaus ir tautos egzistencijos kategorija, atvėrusi nesu­ stabdomą kitėjimo procesą. I. Simonaitytės knygose viskas nesulaikomai juda, keičiasi, teka. Čia tarsi nėra užbaigtų likimų, charakterių, situacijų, o tik begaliniai perėjimai iš vienų būsenų į kitas, grįžimai atgal, svyravimai. Tai kintamoji srovė, efektingai įvesta į lietuvių realizmą. J i sugriauna charakterių statiškumą: neleidžia jiems ilgiau pasilikti tose pačiose pozose, o greitai gena vis į naujus išgyvenimus. Rašytoja fiksuoja tokią smulkią charakterio vidinių kitėjimų vibraciją, kokios ligi tol nebuvo pagavęs joks kitas lietuvių stambiosios prozos instrumentas. Mažoji Lietuva davė I. Simonaitytei, kaip ir K. Donelai­ čiui, nepakartojamą kalbą, kurią ji naudoja taip pat su nepakartojamu meistriškumu. Lietuvininkų žodžiai, kadai­ se įprasti kasdieninės šnekos žodžiai, jos prozoje įgijo poetinės ekspresijos ir metaforiškumo atspalvį. Šiuolaiki­ nėje lietuvių literatūroje I. Simonaitytė mažiausiai pasida­ vusi literatūrinės kalbos išglostytoms normoms. Jos išei­ ties taškas — ne susigulėjusi literatūrinė forma, o nuolat kintantis, pulsuojantis liaudies sakytinis pasakojimas, kur istoriniai įvykiai susipina su vidiniais išgyvenimais, o in­ tonacinė riba tarp aprašymo ir dialogo išnyksta. Šitą sa­ kytinį pasakojimą I. Simonaitytė palenkė sudėtingiems XX a. literatūros psichologiniams uždaviniams spręsti. ,,Aukštųjų Šimonių likimo" autorė atėjo į literatūrą, pašaukta paskutinį kartą išreikšti septynis šimtmečius tru­ kusio tautos pasipriešinimo germanizacijai, kurios pavojų galutinai likvidavo socializmo pergalė jos akivaizdoje. J i užbaigė Mažosios Lietuvos raštijos separatinį kelią, prasi­ dėjusį su M. Mažvydo „Katekizmu", integruodama jį į lietuvių literatūros visumą, o jo etninį ir istorinį savitu­ mą susiedama su „šiuolaikinėmis meninio mąstymo for­ momis"3. Kaip ir dauguma įžymiųjų X X a. lietuvių rašytojų, I. Simonaitytė aktyviai įsijungė į tarybinę literatūrą. J i gerai suprato, kad tik tarybų valdžia pajėgi išlaikyti jos mylimą Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybės sudėtyje. Ste­ bėdama pasaulį per viską keičiančio laiko kategoriją, ji 3 Lankutis J . Rašytojų siluetai.— V., 1984.— P. 247. 6

matė socialinių sistemų išsekimą ir subyrėjimą, reakcingų politinių ideologijų krachą. Todėl be didesnių pasaulėžiū­ ros lūžių ėmė rašyti „iš naujų, socialistinių pozicijų"4. Naujieji I. Simonaitytės kūriniai reikšmingai praturti­ no tarybinę lietuvių literatūrą ne tik aštrios socialinės kritikos panoraminiais vaizdais, bet ir įtaigiai iškėlė me­ ninio savitumo kriterijų. „Rašyti taip, kaip rašo Simo­ naitytė, temoka tik ji" 5,— sakė A. Venclova. „Gali užsi­ merkęs atsiversti bet kurį jos kūrybos puslapį, nežinoti nei vardo, nei kūrinio pavadinimo, o jau iš pirmų sakinių suprasi: rašo Ieva Simonaitytė"6,— kalbėjo J . Baltušis. „I. Simonaitytės pasakojimas labai metaforiškas, simbo­ linis, ryškiai istoriškas, stambaus plano. Jis plaukia iš liau­ diškos sakmės, iš savitos Mažosios Lietuvos raštijos"7,—• įžvelgė R. Kašauskas. „Impulsyvi stilistinė maniera, kiau­ rai persunkianti visą I. Simonaitytės kūrybą, kai kuriais bruožais primena asociatyvinę prozą, „minčių srauto" ar „pasąmonės tėkmės" fiksavimo teoriją bei praktiką"8,— tvirtino M. Sluckis. „Viliaus Karaliaus" vaizdai R. Lan­ kauskui primena K. Sklėriaus akvareles — „tiek daug čia spalvų, oro virpėjimo, netikėtų niuansų, šviesos, šešė­ lių"9. „Blaivusis rašytojos realizmas turi tarsi romantinį anstatą, kaip ir pati jos asmenybė — kelis požiūrio į tik­ rovę taškus"101,— pažymėjo I. Kostkevičiūtė. „Prisimini­ mai — tai bene ir bus tiksliausias apibūdinimas to paper­ kančio įvykių, charakterių ir pasakojimo intonacijų tik­ rumo, kuris dvelkia į mus iš rašytojos knygų"11,— rašė E. Bukelienė. 4 V enclova A. Apie gyvenimą ir rašytojo darbą.— V., 1976.— P. 331. 5 Ten pat.— P. 336. 6 Aukščiausioje literatūros viršukalnėje/J. Baltušio kalba //Lit. ir menas — 1977.— Saus. 29. 7 Kašauskas R. Kaip ta pamario pušis...//Pergalė.— 1977.— Nr. 1,— P. 119. 8 Sluckis M. Cit. veik.— P. 147. 9 Lankauskas R. Vilius Karalius ir kiti //Lit. ir menas.— 1957.— Saus, 19. 10 K ostkevičiūtė I. Literatūros dienovidžiai.— V., 1964.— P. 125. 11 Bukelienė E. O buvo taip... //Lit. ir menas.— 1977.— Saus. 27.

7

Lietuvių kritikoje nusistovėjo pažiūra, kad I. Simonai­ tytei priklauso du geriausieji ar beveik geriausieji lietuvių romanai: „Aukštųjų Šimonių likimas" ir „Vilius Kara­ lius"12. Šių kūrinių autorei, vienai iš nedaugelio gyvų ra­ šytojų, buvo skirtas atskiras skyrius „Lietuvių literatūros istorijos" keturtomyje (1968) ir rusiškame vienatomyje (1977). Išleista R. Dambrauskaitės monografinė apybraiža „Ieva Simonaitytė" (1968), paremta pačios rašytojos liu­ dijimais ir korektyvomis, nuosekliai išdėstant! svarbiau­ sius jos gyvenimo ir literatūrinio kelio faktus ir įtaigiai įvedanti į jos asmenybės ir kūrybos pasaulį. Parašyti naują knygą apie „vienos didžiausių, savičiausių lietuvių literatūros kūrėjų"13 užbaigtą gyvenimo ir me­ ninės veiklos kelią paskatino noras pažvelgti į jį specifi­ nių šio krašto istorijos aplinkybių bei nacionalinių kultū­ rų sankirtos procese, kuris paaiškintų šio kelio unikalumą. I. Simonaitytės, savamokslės rašytojos, proza čia bandyta suvokti kaip kaimo agrarinės kultūros suformuoto kalbos ir mąstymo būdo apraiška, autentiška savo žodynu, into­ nacijomis, vaizdo plastika ir, aišku, jau nepakartojama techniškosios civilizacijos epochoje. Norėta pasižiūrėti į Mažosios Lietuvos pirmosios ir vienintelės romanistes li­ teratūrinį palikimą ir iš tam tikros laiko distancijos: kas čia pastovu, o kas silpna. Teko naudotis rūpestingai sutvarkyta I. Simonaitytės archyvine medžiaga, saugoma Vilniaus V. Kapsuko uni­ versiteto bibliotekos rankraštyne, LTSR Centriniame lite­ ratūros ir meno archyve, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bibliotekos rankraštyne. Pravertė D. Kauno, O. Pajėdaitės, V. Žuko dienoraštiniai užrašai iš susitikimų su I. Simonaityte, taip pat atsiminimai, kuriuos surinko D. Kaunas ir E. Šimkutė. Autorius jiems nuoširdžiai dė­ koja, kaip ir rašytojos artimiesiems ir pažįstamiems, patei­ kusiems vertingų žinių. 1985.09.04

12 Sluckis M. Cit. veik.— P. 163. 13 Lit. ir menas.— 1978.— Rūgs. 2,— P. 4,— A. Maldonio kalba.

L „AŠ

KLAIPĖDIŠKĖ"

1

Europos literatūros visada buvo paklusnios universa­ liems raidos modeliams. Regis, koks nematomas dirigen­ tas atsistoja prie pulto, atsiverčia partitūrą, ir tolimiau­ siuose užkampiuose ima skambėti tos pačios melodijos, pavadintos klasicizmo, romantizmo, realizmo, moderniz­ mo vardais. Nemokėti tų bendrų melodijų reiškė tamsų atsilikimą. Tai provincijos požymis. O Europos rašyto­ jas, kad ir kur būtų gimęs — Paryžiuje ar Naugarduke, Frankfurte ar Skirsnemunėje, troško priklausyti vienam — tam pačiam dvasiniam centrui. Kartais jis net peršok­ davo gimtosios kalbos barjerą ir nueidavo ten, kur to dvasinio centro trauka ypač stipri, kad taptų „pasaulio piliečiu". Kitataučių rašytojų emigracija į didžiąsias lite­ ratūras (lenko T. J. Koženiovskio-Konrado į anglų prozą, lietuvio J. Baltrušaičio į rusų lyriką, rumuno E. Jonesko į prancūzų dramą) buvo dosnus argumentas kosmo­ politinėms pranašystėms: pasaulyje liks tik kelios kal­ bos ir kelios literatūros, o po to įsiviešpataus vienos pa­ čios galingiausios valstybės kultūra... XX a. pabaiga netikėtai sustabdė literatūros gravitaci­ ją į vieną centrą. Dabar jokia estetinė programa nebe­ turi tokio visuotinio reikšmingumo, kokį kitados turėjo romantizmo ar modernizmo manifestai. Naujos meno sro­ vės ištrykšta nedidelėje teritorijoje ir greitai išsenka, nepavirtusios nuolatiniais savo amžiaus ruporais. Pasibaigė atskirų stilių vienvaldystė: daugiabalsiškumas, eklektiniai deriniai pasidarė įprastomis konstravimo normomis. Pas­ kutiniųjų amžiaus dešimtmečių literatūra jau1 ne „mono­ teistinė", o „pluralistinė", vis labiau besiskaldanti pagal ideologinius, tautinius, meninius parametrus globalinių konfrontacijų laike. 9

Decentralizacijos verpetas, įsisukęs į didžiąsias litera­ tūras, ėmė ardyti jų monolitinius korpusus, susidariusius ilgų amžių būvyje. Ispanijoje leidžiamos grožinės litera­ tūros knygos katalonų ir baskų kalbomis (net Dž. Džoiso „Ulisas")1. Belgijos rašytojai kuria romanus ir eilėraščius ne tik prancūzų literatūrine kalba, bet ir flamandiškai bei valoniškai12. Vakarų Vokietijoje radijo stotys transliuoja laidas saksų ir bavarų dialektais, veikia teatrai (pvz., Kel­ ne), kur spektakliai eina vietos tarmėmis. Anglijoje pusė milijono keltų skaito naujas poezijos ir prozos knygas le­ gendinio karaliaus Artūro ir jo riterių kalba3. Prancūzi­ jo je restauruojama garsėjusi viduramžiais Provanso tru­ badūrų poetinė tradicija4. Italijoje Sardinijos rašytojai reikalauja pripažinti jų dialektą savarankiška literatūrine kalba5. Jungtinėse Amerikos Valstijose greta specifinės savo orientacija žydų ir negrų literatūros pasklinda gau­ siais žurnalais visiškai nauja „čikanos" literatūra („chi­ cana" — ispanų ir anglų kalbų mišinys, paplitęs tarp imi­ grantų iš Meksikos, Porta Rikos, Kubos)6. Ką reiškia šitie separatiniai sąjūdžiai, tarmiškai rašan­ čių rašytojų susivienijimai, išnykusių iš apyvartos formų ir tradicijų restauracija? Nejaugi literatūra grįžta į tar­ mines lytis, bilingvistinį žargoną, rudimentines formas? Ir rašytojas jau nebekalbės į visą tautą, o liks suprantamas ir reikšmingas tik atskirame regione? Argi iš tiesų būtų prasidėjusi „kultūros" parceliacija"?7 Tai pasipriešinimas (galbūt beviltiškas) žmonių gyveni­ mo būdo ir mąstysenos unifikacijai, kurią vykdo techniš­ koji civilizacija. J i tiesia vieningas komunikacijos siste1 B ioch A. Sur le Catalon//Association internationale des critiques littéraires.— 1981,— N 19,— P. 10— 11. 2 Lobet M. La Wallonie dans le monde français // Ibid.— P. 4—6. 3 M ackw orth C. Le gallois //Ibid.— P. 26—27. 4 Je a n R. La decentralisation culturrele en France: l'exemple de la Provance // Ibid.— P. 24—25. 5 Dessi G. Aperçu sur le lingue sardne: les contradictions relatives on patrimoine des minorités //Ibid.— P. 33. 6 Blanch A. La critique littéraire devant la littérature des „chicanos" aux Etats Unis//Ibid.— P. 14— 15. 7 Brown J . Le rôle de la critique littéraire dans les cultures mi­ norités Il Ibid.— P. 18. 10

mas, įveda tarptautinius prekybos, transporto, mokslo informacijos kodus, išstumiančius iš platesnės apyvartos nacionalines kalbas. J i pritaiko besiplečiančios industrijos „pasauliniams standartams" švietimo tinklą, suvienodina mokymosi turinį, kuriame vis mažiau lieka vietos nacio­ nalinėms vertybėms8. J i ugdo žmonių intelektus pagal uni­ versalius stereotipus, ištrinančius vietinius požymius, istorijos atmintį, „nacionalinį mentalitetą". Dideliuose mie­ stuose ji numarina nacionalinius papročius, susiklosčiu­ sius kaimo gyvenimo sanklodoje (tautiniai drabužiai demonstruojami tik paraduose, o protėvių melodijos bes­ kamba liaudies meno festivaliuose). Galingas techniško­ sios civilizacijos arsenalas (kinas, televizija, estrada) nu­ tildo vieną po kitos nacionalinių mažumų, etninių grupių, agrarinių regionų kultūrines versmes, dar neseniai pa­ kankamai gyvybingas. Užgęsta ir išmėginti meninės kū­ rybos šaltiniai — liaudies daina (Prancūzijoje jau neįma­ noma net jos stilizacija), sakytinis pasakojimas (sunor­ minta sintaksė nepraleidžia jo autentiškų intonacijų net Lietuvoje). Vis siauresnis darosi kultūros spektras, kai mokslui nebereikalinga mažos tautos kalba, o dailei — nepakartojamas jos spalvų jutimas, kai pramoginio meno kasetės, visur panašios, išstumia iš žmonių tarpo gyvąją dainą ir pasaką, palikdamos tik anekdotą. „Kiekviena kultūra turi savo vertę, ją reikia gerbti ir saugoti"9,— sakoma Unesco deklaracijoje. Šiuolaiki­ niame pasaulyje egzistuoja įvairūs kultūrų lygmenys — jie neturėtų vienas kito slopinti ir niveliuoti. Baisu, kai kolonistų kultūra užgožia autentišką krašto kultūrą (dau­ gelis Afrikos rašytojų rašo knygas angliškai ar prancū­ ziškai). Nepakenčiama, kai daugianacionalinėje valstybė­ je pripažįstama tik viena dominuojanti kultūra, o kitos išstumiamos į periferiją (prieškarinėje Lenkijoje 30% gy­ ventojų buvo nacionalinės mažumos, bet jų kultūrinė sa­ 8 Э ррера Ф. Социально-экономическое развитие и политика в области культуры: Перспективы региона // Культуры. — 1982. — № 1—2, — С. 70. * Декларация принципов международного культурного сотрудни­ чества, 1966//Там ж е .— С. 291,

II

viraiška visaip persekiota101. Nenormalu, kai žmonės, tai­ kydamiesi prie šiuolaikinės technologijos ir įvairiatau­ čių darbo kolektyvų, praranda nacionalinį identiškumą (tūkstančiai lietuvių emigrantų Amerikoje yra pakeitę net savo pavardes). „Nei ekonominis progresas, nei mo­ kslinė-techninė raida negali vykti savitos kultūros pra­ radimo kaina"11,— pareiškė Unesco generalinis direktorius Amadus Machtaras M'Bou. XX a. pabaigoje, siaurėjant pasaulio kultūros įvairovei, susigriebta ginti kiekvienos tautos, genties, etninės gru­ pės teises puoselėti savąją kultūrą. Politinėse sistemose, kur etninės ribos nesutampa su valstybės sienomis, kul­ tūra neretai tampa svarbiausiu tautos gyvybingumo ro­ dikliu ir jos dvasinės saviraiškos forma. J i vaidina svarbų vaidmenį tautos vidinėje integracijoje12. Besivystan­ čiose šalyse, kur kryžiuojasi universalūs ir lokaliniai kul­ tūrų modeliai, „menininkas yra pašauktas atlikti lemia­ mą vaidmenį ieškant kultūros savitumo" (F. Erera)13. Jis turi tapti nacionalinio substrato reiškėju, kaip ir roman­ tiniais Europos „tautų pavasario" laikais, nes meninė kū­ ryba yra svarbiausia etninės savimonės reiškėją ir ugdy­ toja. „...Literatūra be atramos į nacionalinę dirvą, į tautos savimonę, netgi, kaip čia pasakius, į tautos filosofi­ ją,— tuščiažiedė, o ne menas"14,— sako armėnų rašytojas S. Chandzadianas. XX a. pabaigoje naują reikšmę įgyja regioninės ir lo­ kalinės kultūros, išsaugojusios konkrečios vietovės atri­ butiką, istorinę atmintį, kalbėseną. Didmiesčio žmogus, dažnai kaitaliodamas savo adresus, nebežino, kur jo gim­ tinė, ir vis labiau pasigenda savo šaknų, blaškomas mi­ gracijos vėjų iš vieno krašto į kitą, vis labiau1 ilgisi sta­ 10 M atuszewski R. J e pense...//Association internationale des criti­ ques littéraires.— 1981.— N 19.— P. 34. 11 Э ррера Ф. Социально-экономическое развитие (...)// Культу­ ры. — 1982 — № 1—2. — C. 76. 12 Бромлей Ю. Б. Очерки теории этноса. — М., 1983. — С. 125. 13 Эррера Ф. Социально-экономическое развитие (...)// Культу­ р ы ,— 1982,— № 1—2 .— С. 72. 14 Septyni klausimai draugui / J . Nekrošiaus ir S. Chandzadiano po­ kalbis // Lit. ir menas.— 1985.— Bal. 27. 12

bilios tvarkos vykstant nuolatinėms pervartoms. Regioninė kultūra atliepia tėviškės ilgesį ir namų jausmą, ku­ rio spalvotoji televizija nepajėgia nei patenkinti, nei iš­ rauti iš šiuolaikinio žmogaus psichikos. J i grąžina žmogų į uždarą erdvę, apsupa vienos aplinkos daiktais, įve­ da į tos pačios praeities legendas ir kosmogoninius mi­ tus, šnekina iš vaikystės girdėtomis intonacijomis, žvel­ gia į jį įprastų spalvų deriniais. Tik mažame kampelyje, kur viskas pastovu ir žinoma, žmogus vėl pajunta nekin­ tančius būties pagrindus ir atgauna tapatybę su pačiu sa­ vimi, išsklaidytą trankių civilizacijos tempų ir visuotinio susinaikinimo grėsmės. Šio amžiaus pradžioje būti „provincialu" atrodė gėdin­ ga, o amžiaus pabaigoje gyventi kokiame nors užkampy­ je, pačiam kapstyti žemės sklypelį, bendrauti su medkir­ čiais ar žvejais tapo stačiai intelektualinio elito privilegija. Dabar menininkas didžiuojasi kilęs iš kokio nuoša­ laus, vargingo, civilizacijos nepaliesto kaimelio15. Pade­ monstruoti jo primityvų gyvenimo būdą, tipažus, išmintį ir kalbos būdą tampa vienu iš meninės kūrybos akstinų. Nereikia nieko išsigalvoti, o tik autentiškai papasakoti kiekvienos gryčios istoriją, kur tiek keisčiausių nutiki­ mų, senoviškos etikos, sufolklorintų personažų (A. Vie­ nuolio „Iš mano atsiminimų"). Net fikcinis veiksmas lo­ kalizuojamas rašytojo gimtinėje: jos topografija, papro­ čiai ir praeitis determinuoja išgalvotų personažų elgseną (Dono sritis M. Šolochovo prozoje, Joknapataufos apy­ garda V. Folknerio romanuose, Makondas G. Gar sijos Markeso apsakymuose). Vis patrauklesnis darosi mažų miestelių poetinis grožis, kur dar išlikę natūralūs emoci­ niai žmonių ryšiai, o visi gyvenimai — dar tebesitęsiantys ir užgesę — matyti kaip ant delno (E. Li Masterso „SpunRiverio antologija", T. Vailderio „Mūsų mažasis mieste­ lis", N. Mazalaitės „Miestelis, kuris buvo mano"). 15 ,,Aš pats gimiau atkampioje provincijoje, šalyje, atskirtoje nuo viso pasaulio žiaurios geografijos. Aš buvau labiausiai izoliuotas iš visų poetų",— rašo P. Neruda (Писатели Латинской Америки о лите­ ратуре,— M., 1982,— C. 24). 13

Tik XX a. pabaigos literatūroje atskiro regiono psicho­ loginis turinys ir savaiminga poetika nesikerta su bendražmogiškumo aspektais. Nebėra priešpriešos tarp regioniškumo ir universalumo, tokios aštrios XIX a. mąstyse­ noje. Net primityvių tautelių kalboje, ritualuose, pasako­ jimuose etnologai įžvelgia pasaulio visumos sampratas ir sudėtingą žmogaus savimonę. Bet kuriame žemės kam­ pelyje — tik pasirausk giliau — prieisi tas pačias žmogaus gimimo, meilės, kovos dėl būvio, savitarpio priešiškumo ir išnykimo problemas, tą patį neišbaigtą „žmogaus pro­ jektą" ir jo psichikos beribiškumą. „Vietiniai bruožai" tik konkretizuoja esmes ir gelmių dialektiką. „Aprašiau tai, ką geriausiai žinojau,— vietovę, kurioje gimiau ir pra­ gyvenau didesnę gyvenimo dalį. Aš pamėginau sukon­ centruoti gyvenimo patirtį į vieną nedidelį pasaulį, kurį būtų galima paimti ir laikyti rankose"16,— rašė V. Folk­ neris. Gimtajame kaimelyje galima pajusti viską, ką ne­ ša istorija. Taip sako sorbų rašytojas J. Brezanas17. Kiek­ viena autentiška poezija yra pirmiausia vertinga dėl sa­ vo universalių žmogiškumo dydžių, bet, būdama auten­ tiška, ji koncentruoja savo regiono ir šalies likimą, iš jo būties gilumų ir patyrimo ji spinduliuoja kaip grožis ar kaip liudijimas"18,— tvirtina jugoslavų kritikas Z. Čruja. Visa, kas svetima, mes koreguojame pagal savo žemę; mes aiškinamės nacionalinio savitumo vertybinius krite­ rijus, o kartu liekame visos pasaulinės literatūros kon­ tekste. Taip rašė Venesuelos romanistas A. Bastosas19. Šiuolaikinis rašytojas simultaniškai sprendžia du uždavi­ nius— jis gina „nacionalinį identiškumą ir siekia univer­ salumo“20. Tai vengrų kritiko J . Šavajaus lormulė. 16 Pavilionienė M. A. Visada mėginti pralenkti save //Kultūros ba­ rat.— 1984,— Nr. 7.— P. 27. 1T Книпович E. Жизнь и память.— M., 1982. — C. 219. 18 Cruja Z. On the genesis of modem croation poetry //Most.— 1982 — N 3 — P. 6, 19 Бастос А. Л, Образ и перспективы современной латиноамери­ канской литературы //Писатели Латинской Америки о литерату­ ре. — С. 82. 20 Szavai J. Roman mythique, roman minoritaire //Association in­ ternacionale des critiques littéraires.— 1981.— N 19.— P. 30, 14

2

Lietuvių literatūra sparčiai modernizavosi, įstojusi XX a. pradžioje į Europos meninių srovių bendriją. Bet jos šaknys tebeglūdėjo atskirų Lietuvos regionų archai­ koje: Žemaitės — Žemaitijoje, Vaižganto — Rytų Aukštai­ tijoje, V. Krėvės — Dzūkijoje. Nuo avangardistinių him­ nų Europos didmiesčiams lietuvių poetas galėjo čia pat peršokti į savo „parapijos" dainuškas, humorą, tarseną (K. Binkio „Tamošius Bekepuris")— toks gyvas tebebuvo šis kultūrinis klodas kūrėjo sąmonėje. Lietuvių rašyto­ jui daug lengviau buvo jaustis suvalkiečiu ar aukštaičiu negu laikyti save „visatos įpėdiniu", anot Ch. Borcheso21. Lietuvių literatūrai dažniau stigo koncepcijų universalu­ mo ir vaizdo gelmės negu regioninės atributikos. Nepatyrusi centralizuotos valstybės lemtingo poveikio, lietuvių raštija ilgą laiką gyvavo nedidelėmis salelėmis, kurios sporadiškai iškildavo tai vienoje, tai kitoje vieto­ je. Jos buvo apsuptos tam tikro regiono papročių, psi­ chologinio klimato, dialektų. Ir turėjo tarnauti vieno ar kito regiono tikėjimui (protestantizmui ar katalikybei). Ir gavo prisiimti vieną ar kitą tarmę kaip literatūrinę kal­ bą (ligi XIX a. vidurio knygos leidžiamos kone visais Lietuvos dialektais). Tad regioninių substratų vaidmuo buvo itin aktyvus, formuojantis lietuvių kultūrai. Kiekvienos tautos dvasinėje istorijoje paprastai vienas regionas įgyja dominuojančią reikšmę. Lietuvių kultūros raidoje panašią padėtį turėjo įgyti Mažosios Lietuvos regionas22. Čia išeina pirmoji lietuviškoji knyga, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pirmieji lietuviški giesmynai ir pirmasis Biblijos vertimas. Čia nuo XVI a. pabaigos vaikai mokosi iš lietuviškų katekizmų, o valdžios įsakai 21 Б орхес X. Л. Аргентинский писатель и литературные тради­ ции //Писатели Латинской Америки о литературе. — С. 68. 22 Mažąja Lietuva yra vadinama Klaipėdos kraštas ir buvusi Rytprūsiij sritis, su.idariusi XVI a. abipus Priegliaus ir Nemuno žemupio iš kryžiuočių užkariautų žemių. Tos srities pietinė riba ėjo nuo Aist­ marių pakrantės ties Šventapiliu pro Zintus, Ylavą, Engelšteiną, Angerburgą iki Dubininkų (M atulevičius A. Dėl lietuvių Prūsijoje pietinės etninės ribos XVIII a. pradžioje //Lietuvos TSR MA darbai. Serija A.— 1972,— T. 2(38).— P. 118). 15

spausdinami sunorminta lietuvių kalba. Čia anksčiausiai pradėta rinkti liaudies dainas, patarles, mįsles, aprašinėti žmonių papročius, tikėjimus, prietarus (M. Pretorijus, J. Brodovskis, T. Lepneris, Pil. Ruigys). Čia pirmą kartą lietuvių kalba įtraukiama į aukštosios mokyklos programą (nuo 1723 m. veikia lietuvių kalbos seminaras Karaliau­ čiaus universitete23). Čia atsiranda pirmieji profesionalūs literatūrinio teksto nagrinėjimai (K. G. Milkaus ir G. Ostermejerio polemika). Čia išeina pirmasis lietuviškas perio­ dinis leidinys („Nusidavimai dievo karalystėje", 1823— 1824). Čia sukuriami pirmieji grožinės literatūros kūri­ niai (K. Donelaičio „M etai")— kertiniai akmenys visam lietuvių meninio žodžio pastatui. Tad Mažoji Lietuva — lietuvių raštijos, kalbotyros, etnografijos lopšys — turėjo tapti tautinės kultūrinės savimonės centru ir etalonu kaip kitados Florencija Italijoje ar Oksfordo grafystė Angli­ joje. Šitaip neįvyko. Tai vienas iš lietuvių kultūros likimo paradoksų. Kara­ liaučiuje, Brandenburgo kunigaikštystės universitetinia­ me mieste, XVI a. išeina beveik tris kartus daugiau lietuviškų knygų negu suverenios Lietuvos valstybės te­ ritorijoje. Lietuvių kalba įsileidžiama į valdžios instituci­ ja s — „lietuviškoji raštinė" kunigaikščio kanceliarijoje, vertėjai vokiškuosiuose teismuose, lietuviški pamokslai valdžios išlaikomose bažnyčiose, o Didžioji Lietuvos Ku­ nigaikštystė savo dekretų neskelbė lietuviškai. Bet lietu­ vių kalba, reikšdama vienos Prūsijos provincijos gyventojų daugumos bendravimo būdą ir stichiškai besiklostan­ čią „tautinę savimonę"24, kryžiuočių užkariautame ir vo­ kiečių kurfiurstų valdomame krašte negalėjo tapti val­ stybine kalba, o tik šitoks kalbos statusas suteikia tautos kultūrinei savimonei pastovias formas ir garantuoja jų tąsą. Lietuvių nacionalinės kultūros apraiškos, tankiai su­ dygę svetimos valstybės žemėje, negalėjo čia virsti dvasinio 23 Karaliaučiaus universiteto nuopelnai lietuvių kultūriniam gyveni­ mui buvo didesni negu tuometinio Vilniaus universiteto (Vilniaus uni­ versiteto istorija, 1579— 1803.— V., 1976.— P. 107). 24 Genzelis B. Lietuvių savimonė XVIII a. pabaigoje //Būtis ir lai­ kas.— V., 1983,— P. 87. 16

gyvenimo ir žmonių bendrumo centru, kaip įvyksta naciona­ linės valstybės ir nacionalinės kultūros tapatybės atvejais. Rytprūsių teritorijoje jos tebuvo vietinė reformacijos idėjų pasekmė ir periferinis politikos uždavinys — per raštus ir pamokslus gimtąja kalba sutaikyti vietos gyventojus su val­ dymo sistema, atnešta kalaviju į šį kraštą. Lietuviškos kny­ gos, leidžiamos Karaliaučiuje ir adresuotos nepagrindiniam tautos branduoliui, o periferinei jos daliai (XVI a. vidu­ ryje Mažojoje Lietuvoje buvo 33 000, о XVIII a. pradžio­ je — 300 000 gyventojų25), negalėjo pradėti savarankiško tautinės kultūros proceso ir Lietuvos Didžiojoje Kunigai­ kštystėje, nes buvo spausdinamos gotišku raidynu ir skel­ bė M. Liuterio mokslą, o lotynizuotos katalikybės krašte tai buvo erezijos ženklai. Čia lietuviškoji kultūra tu­ rėjo plėtotis kitu pagrindu. Ten, kur tautos masyvas su­ skaldytas į fragmentus valstybės sienų, skirtingų religijų ir teisės kodeksų, kultūra nebegali iškilti kaip vientisas procesas ir jungiančioji funkcija. J i driekiasi atskiromis juostomis šiapus ir anapus Nemuno — kiekviena lokalinė, o ne bendranacionalinė, nepajėgdama suglausti ,,Nemuno abu krantus", kaip tikėjosi Mažvydas Just. Marcinkevi­ čiaus dramoje „Mažvydas". O lokalinė kultūra negali supilti pylimo, apsaugančio nuo asimiliacijos ir išnykimo. Jos pabūklai per silpni prieš didelės valstybės socialinius ir politinius veiksnius, tirp­ dančius tautines mažumas į vienalytės ir paklusnios vi­ suomenės sudėtį. Lietuviški giesmynai ir gramatikos, lie­ tuviški pamokslai ir lietuviškos pamokos neapsaugojo Mažosios Lietuvos nuo nutautimo. Tolminkiemyje, kur K. Donelaitis XVIII a. viduryje iš lietuvininkų būrų kal­ bos, psichikos ir buities nukalė galingus „Metų" vaizdus, praslinkus šimtmečiui, nebeliko nė vieno lietuviškai kal­ bančio žmogaus (1590 m. Tolminkiemio parapijos sąra­ šuose tebuvo viena vokiška pavardė26). Tai žiaurus isto­ rijos paradoksas, atsikartojantis nuo Babilonijos laikų,— iš­ lieka rašto paminklai, o nebėra genties, kuri juos sukūrė. 2b Vileišis P. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje.— K., 1935.— P. 99, 123. 26 Kuzmickas V, Kristijonas Donelaitis.— V., 1983 — P. 152; V i­ leišis P. Min. veik.— P. 118. 17

Mažosios Lietuvos regionas, anksčiausiai išbudęs lietu­ viškai veiklai, ilgainiui tapo tautos kapinyno simboliu. „Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas, /Kur palaidota nar­ si tauta"27,— rašė S. Nėris. Viena po kitos išnyko baltų gentys — prūsai, kuršiai, nadruviai, skalviai, jotvingiai. Jų vardai ir legendos sklando kaip pražūties ženklai virš likusių baltų žemių. Ar ne toks pat likimaslaukia ir lie­ tuvių? „Išnyksta giminės žmonių / su jų kalba / taip giminė lietuvininkų / išnyks visa"28,— rašė 1886 m. J. Penčiukas, valdžios persekiojamas Mažosios Lietu­ vos mokytojas. Lietuvių kalba tėra „išnykstančios tautos gulbės giesmė", pasak E. Gizevijaus29. Gal ne­ trukus tik vietovardžiai ir beliudys jų buvimą ties Ne­ munu, kaip prūsų ties Priegliumi. Į lietuvių nacionali­ nę savimonę įsigeria gėla, netikrumas, rezignacija. „...Kiaurąnakt galvojau apie / saulėlydį ant Priegliaus kranto / ir galvojau apie išmaras / Tautas ir apie pader­ mes, kurias pasaulis / Galvoja išmarinti"30,— kalbėjo sa­ vo verlibruose A. Žukauskas. Tai vis Mažosios Lietuvos likimo atgarsiai. Nepalikusi Europos žemėlapyje net savo vietovardžių (juos naikino jau hitlerininkai), Mažoji Lietuva dar spėjo garsiai šūktelėti, kas ji yra ir kas jai gresia. Vydūnas ir I. Simonaitytė — paskutinieji jos balsai. Priešmirtinis jos šauksmas ir didingas atodūsis. Jiedu užbaigė lietuvių kul­ tūros kelią, kuris buvo prasidėjęs šioje teritorijoje su M. Mažvydo „Katekizmu". Paribio zonose, kur nuolat at­ skyla ir sutirpsta kokia nors tautos dalis, kūryba suima visa, kas dar liko geriausia, ir ištrykšta netikėčiausiais pavidalais. Mažoji Lietuva iškėlė ir subrandino pačias ori­ 27 N ėris

S. Raštai.— V., 1984,— T. i.— P. 95. 28 Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio.— V., 1986.— P. 230. 23 Tumavičiūtė I. J . Zauerveinas laiko perspektyvoje.— Literatūra, 1979,— T. 21(1).— P. 52. Charakteringa vokiškos Lietuvių literatūros draugijos atsišaukimo 1879 m. tezė: „Lietuvių kalba, viena svarbiausių mokslui kalbų, vei­ kiai slenka į pražūtį" (Tumavičiūtė 1. Lietuvių literatūros draugijai 100 metų//Ten pat.— P. 90). 30 Žukauskas A. Poringės.— V., 1978.— P. 243. U

ginaliausias lietuvių literatūros figūras. Čia buvo pakan­ kamai gilūs kultūros sluoksniai, kad paskutinioji gęstan­ čios gyvybės akcija taptų tokia rezultatyvi. 3

( ' Nemuno žemupyje ir Kuršių marių pakrantėje, kur /prieš 4000 metų įsikūrė baltų gentys, išaugo stebėtinai aukšta ir savita sėslių žemdirbių, gintaro ir žalvario mei­ strų kultūra — didelės prekyvietės, laivai, kursuojantys į Gotlando salą ir Švedijos pakrantes, ekonominiai ryšiai su Graikija, Romos imperija, Artimaisiais Rytais1. Čia prūsai ir kuršiai jau1 I amžiuje šienauja geležiniais dal­ giais, aria pūdymus geležiniais noragais, sėja rugius, mie­ žius, avižas, pupas. Čia, tarp Nemuno ir Priegliaus, kala­ mi trikampiai durklai ir kirviai, geležiniai žąslai ir penti­ nai, gaminami gintaro papuošalai, kurie keičiami į sidab­ ru papuoštus Romos ginklus ir paauksuotas karolių apyvarėles*2. Čia iš žalvario gaminami baltiško stiliaus ant­ kakliai su prikabintais kabučiais, smeigtukai su grandi­ nėlėmis, antsmilkiniai, diržų plokštelės, dekoruotos ramiu ir saikingu ornamento raštu3. Čia nuo seniausiai statomi namai su dvišlaičiu stogu laužtais galais ir virš jo pakibu­ siais žirgeliais, saugančiais nuo piktų dvasių. Čia, prie šventų girių, telkiasi žinyčios (niekur nerasta tiek daug kulto kirvukų4), o Ramovės krivio žodžiui paklūsta visos baltų gentys, kaip pasakyta P. Dusburgiečio „Prūsijos že­ mės kronikoje". Kryžiuočių invazija išdraskė senosios baltų kultūros židinius ir nutraukė jos natūralią tąsą. Uždraustos kūli­ mo ir mėšlavežio šventės, iš medžio drožtos dievų statu­ los, net pirtys ir alaus darymas5. 1638 m. įsaku liepta su­ 'W illoweit G. Die Wirtschaftsgeschichte des Memellandes.'— Mar­ burg, 1969,— S. 33—35. 2 Engel C. Aus ostpreussischer Vorzeit,— Königsberg, 1935.— S. 81. 3 Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais.— V., 1985.— P. 89, 138. 4 Vėlius N. Senovės balti.} pasaulėžiūra.— V., 1983.— P. 249. 0 Jurginis J., Lukšaitė L Kultūros istorijos bruožai.— V., 1981,— P 201. 19

badyti būgnus ir sudaužyti trimitus, kad per vestuves ne­ būtų tokio triukšmo. Bet senosios kultūros dvasia ilgai nesidavė išnaikinama, nors žuvo prūsai — „patys turtin­ giausi ir europietiškiausi iš visų baltų"6, buvo išžudyti nadruviai, neteko savo pilaičių Nemuno žemupyje skal­ viai, o kuršiai turėjo pasirašyti sutartį, įsipareigodami dalyvauti kryžiuočių žygiuose į Lietuvą. Tačiau didelėje teritorijoje — nuo Nemuno iki Priegliaus ir Alnos upių,— kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas laikė savo „tėvų žeme", iš lietuviškai kalbančių skalvių ir nadruvių likučių, iš prūsų, kuršių ir jotvingių, iš lietuvių karo be­ laisvių ir žemaičių pabėgėlių susiformavo lietuvininkų etninė grupė7, gana kompaktiškai gyvenanti dešinėje ir kairėje Nemuno pusėje (1582 m. M. Strijkovskis girdė­ jęs lietuvių kalbą beveik iki pat Karaliaučiaus), paveldė­ jusi senosios baltų kultūros tradicijas. Šitoje teritorijoje, kuri vokiečių žemėlapiuose (1730 m., 1807 m., 1810 m.) vadinama „Lietuva" arba „Mažąja Lie­ tuva"8), išsilaikė „senasis giminės būdas, visiškai nepa­ žeistas iki mūsų dienų, pirmykštis, grynas ir galingas"9. Kelis šimtmečius čia buvo statomi baltiško tipo namai, išsidėstę pasklidai aplink aikštę (Priekulė — tipiškas lie­ tuvininkų kaimas), o ne išrikiuoti pagal gatvę, kaip atei­ vių iš Vokietijos; kiekvienoj sodyboj — daug įvairių pas­ tatų, būtinai klėtis su prieklėčiu ir žirgeliais šelmenyse (nežinoma ateiviams), o kieme — ąžuolas, beržas, guo­ ba101. Išliko ir prūsiškas laidojimo paprotys — galva į šiaurės rytus arba šiaurės vakarus, o ne rytų — vakarų kryptimi, įprasta krikščionių kapinėse11. Kojūgaly stato­ mi krikštai, vyrams iš ąžuolo ar uosio, moterims iš eglės, viduryje — išpjauta širdis, viršuje — paukštis — stabmel­ diško tikėjimo simbolika, nesuprantama ateiviams, kaip 6 Gimbutienė M. Min. veik.— P. 148. 7 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.— V ., 1981.— T. 7.— P. 338. 8 Rėklaitis P. Klein Litauen in der Kartographie Preussens // Lithua­ nia Minor.— New York, 1976.— P. 69— 111. 9 D ethleisen R. Das schöne Ostpreussen.— München, 1916,— S. 34. 10 Gimbutas J . Lietuvių sodžiaus architektūra Mažojoje Lietuvoje// Mažoji Lietuva.— New York, 1958.— P. 161. 11 Kulikauskas A. Seniausieji Kuršių neringos gyventojai//Iš lietu­ vių kultūros istorijos.— V,, 1959.— T. 2.— P. 85. 20

ir pati mėlynai dažyta krikšto forma12. Kunigai draudė šermenis, bet lietuvininkai valgydavo ir gerdavo prie ka­ po, atsisveikindami su vėle, kuri tik pasitraukė iš jų tar­ po, bet neišnyko — protarpiais ji aplanko gyvuosius, sė­ dasi prie jų stalo, todėl reikia jai palikti vietos ir mais­ to. Varomi į bažnyčias (ši prievolė turėtų būti nustatoma pagal žemės kiekį — XVII a. lietuvininkų prašymas13), jie vis dar rinkdavosi į šventąsias girias ir atnašaudavo au­ kas seniesiems dienos ir nakties dievams (Įsrutės klebo­ nas, nukirtęs šventą ąžuolą, 1597 m. turi bėgti iš parapi­ jos14). Dar ilgai tebebuvo gyvas tikėjimas į „žemėpačius", „kaukus", paliudytas M. Mažvydo „Katekizmo" (1547). Požemio karalystės aktyvumas bei gausūs jos žinovai — prūseliai burtininkai, užkalbėtojai, garsėję toli Žemaiti­ joje savo galia nuimti nuo žmogaus ar gyvulio ligą, iš­ pranašauti ar nutolinti nelaimę, matyt, paskatino pasako­ jamosios tautosakos žanrų plėtotę (jie čia dominuoja15), o gal ir formavo atsparaus, kieto, šiurkštoko žmogaus ti­ pažą, nelinkusį į lyrinius išsiliejimus ar mistinius regėji­ mus. Senosios baltų kultūros reliktai jaučiami šio regiono trobesiuose, drabužiuose (vyraujanti juoda spalva), au­ diniuose (rami geometrinių figūrų ir saulučių ornamenti­ ka), ambicingoje žmonių laikysenoje ir mažybinių žode­ lių sušvelnintame kalbos būde (Tilžytė, rankelė16). O XX amžiuje skelbtis prūsų palikuoniu jau buvo didelė garbė (net hitlerininkai pretendavo į prūsų — „germanų gen­ ties" — palikuonis) ir mada. Tik šitame regione išsilaikė tikrasis, pirmapradis lietuviškumas, nesudrumstas slavų įtakos. Taip sakė savo studentams Leipcigo universiteto profesorius J. Gerulis17. Tačiau iš tiesų Mažosios Lietu­ vos regione kryžiavosi tiek skirtingų kultūrų, kad auto­ chtonų klodas negalėjo būti nepaliestas jų poveikio. Glau­ 12 Gimbutas J . Grave Markers of Lithuania Minor // Lithuania Mi­ nor.— P. 226—242. 13 Zw eek A. Litauen: Eine Landes — und Volkskunde.— Stuttgart, 1898,— S. 192. 14 Ibid.— S. 171. 15 Vėlius N. Min. veik.— P. 75. 16 Z w eck A. Op. cit.— S. 151. 17 Šaltenis R. A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais.— V., 1981.— P. 151.

21

džiausi ryšiai su Vidurio Europos kultūra iki kryžiuočių invazijos18. Vikingų kolonijos ties Rusne (VII—VIII a.), olandų pabėgėliai (XVI a.)r švedų kariuomenės garnizo­ nas Kuršių nerijoje (1629— 1635), anglų parapija Klaipė­ doje (XVIII a.) palieka šiam kraštui vis kokį nors prisi­ minimo ženklą — išdrožinėtas žirgų galvas viršum šel­ mens, vietovardžius (Bombelynė — iš olando Hermann von Bombell), švediškas pavardes (Brakas — Brooks), anglų kalbą klaipėdiečių salonuose ar angliškus jūreivystės ter­ minus19. Lemtingiausias įnašas į šio regiono kultūrą buvo, aiš­ ku, kryžiuočių: didžiulės pilys, iškeltos kaip grūmojantys kumščiai ties Nemunu, niūrios gotikinės bažnyčios, lai­ minančios kitatikių žudynes, uostai upių žiotyse (kas įsit­ virtina didžiųjų upių žiotyse, tas valdo ir visą kraštą). Tai Vakarų Europos viduramžių civilizacija atėjo į baltų žemes — jos religinis nepakantumas (dievas išbraukė prū­ sus iš tautų sąrašo), jos karinė išmintis (riteriai kaip ge­ ležinės tvirtovės), jos ūkinė tvarka (baudžiava), jos vientisa prekybos centrų grandinė (Rostokas, Štralzundas, Stetinas, Greifsvaldas, Klaipėda, Ryga20). Kryžiuočių ordi­ no magistrai, o vėliau Brandenburgo kunigaikščiai valdė šį kraštą daugiau ar mažiau centralizuotos valstybės me­ todais: be valdžios leidimo negalima pakeisti gyvenamo­ sios vietos, tuoktis ar laidoti, negalima medžioti ar žvejo­ ti, užginta statyti tinklus neršto metu ir teršti vandens šaltinius (XIII a. nuostatai). Vėliau Prūsijos karaliai išsi­ ugdė tobuliausią Europoje administracijos aparatą (nepa­ perkami valdininkai, tiksliai paskirstytos funkcijos, aiškiai nustatytos kompetencijų ribos), kuris įdiegė Mažo­ sios Lietuvos gyventojams visuomeninės tvarkos discipli­ ną ir paklusnumą bet kokiems valdžios įstatymams. Sis kraštas anksčiausiai patyrė ir kapitalistinės civi­ lizacijos poveikį — panaikinus baudžiavą (1807), čia tie­ siami plentai (Klaipėda — Priekulė 1846 m.), geležinkeliai, kasami kanalai, melioruojamos dirvos, steigiamos spau­ 18 Gimbutienė M Cit. veik.— P. 61. 19 Sem biitzki J. Geschichte der königlich preussischen See — und Handelstadt Memel.— Memel, 1926.— S. 115, 292. 20 W iilow eit G. Cp. cit.— S. 40.

22

stuvės (Priekulėje 1865 m.) ir pašto agentūros didesniuo­ se kaimuose, statomi mūriniai gyvenamieji namai ir tvar­ tai, o naminius ūkio padargus išstumia fabrikiniai gaminiai. „Varpas" 1895 m. su pavydu rašė, kad kitoj Nemu­ no pusėj laukininko pastogėje — geležinis plūgas, geleži­ nės akėčios, akselinė, kuliamoji, pieno separatorius, o pievoj juodmargės karvės21. Laukininko troboj — kartais iš molio ir šilojų, o kartais iš raudonų plytų — miestiškos užuolaidos, paveikslai, siuviniai su šventraščio posakiais, ant stalo — laikraštis, komodos stalčiuje — taupomosios kasos knygelė, septynmetės pradžios mokyklos baigimo pažymėjimas, žiemomis lankytų žemės ūkio kursų užrašai, lentynėlėje — Biblija, F. Kuršaičio giesmynas, K. Plonaus mišknygės. Gražiai tvarkyti ūkį, paveldėtą iš tėvo, o to iš savo tėvo („mes čia jau 300 metų"),— svarbiausias ti­ kslas ir vienintelė ambicija. Septynių hektarų ūkelio šei­ mininkas vaikšto su skrybėle, rūko cigarą, o svečią vai­ šina kava ir konjaku. Jo laikysena ori, pilna savigarbos ir pasitikėjimo. Nebesijaučia užguitumo ir nusižeminimo — moralinių baudžiavos liekanų. Bet veltui, iš gerumo ar pasigailėjimo, jis tau nieko neduos. Merkantilistinė dva­ sia keičia elgsenos normas ir papročius (skelbimas laik­ raštyje: „Ūkininko duktė, 26 met. amžiaus, evang., turinti 800 litų turto ir gerą kraitį, velijasi su aukštesnios kate­ gorijos valdininku arba ūkininko sūnumi į artesnę pa­ žintį pareiti dėl vėlesnio apsivedimo''22). Mažosios Lietuvos profilis susiklostė iš kelių istorijos vyksmo suneštų kultūros klodų, kurių dramatiška sąveika lėmė nepakartojamą šio regiono savitumą. Liaudies dai­ nos grumiasi su religinėmis giesmėmis, palengva pasitraukdamos į nebūtį (pirmiausiai išnyksta raudos), bet per­ duodamos dalį savo grakščių melodijų lietuvininkų giesmėms, kurioms vargonininkai vokiečiai nepajėgdavo pritarti23. Lietuviška nešiosena — šimtaklosčiai sijonai, na­ muose austos juostos, baltos skarelės — atkakliai prieši­ nosi vokiškoms miesto madoms, ir po Pirmojo pasaulinio 21 Penkus. Iš Prūsų Lietuvos // Varpas.— 1895.— Nr. 1.—-P. 22. 22 Liet. keleivis,— 1928.— Gruod. 2. 23 Žilevičius J . Mažosios Lietuvos liaudies muzikos bruožai II Ma­ žoji Lietuva.— P. 259—272. 23

karo ji dar gražiai išsiskiria Klaipėdos turguose. Lietu­ viški papročiai — moterys, jaunos ir senos, jo ja ant ar­ klių į turgų ar į bažnyčią24 — išstumiami naujų susisie­ kimo priemonių, tik retkarčiais demonstruojami švenčių metu. Seni tikėjimai — prie naujagimio per naktį degina­ mas žiburys, kad neužpultų laumės; pralekia aitvaras, ilgas kaip šienkartė,— varžosi su Biblija, kurios posakiai ir rūstokas filosofavimas įsigeria į žmonių mąstymo bū­ dą. Liuterio mokslas, žadinęs individualios žmogaus ver­ tės jautimą (kiekvienas žmogus yra pats savęs vertas, nes per Bibliją savarankiškai bendrauja su paties dievo žo­ džiu), priderinamas prie valstybės nuostatos: visas gyve­ nimas yra tvarkomas įstatymų ir paklusti žemiškai val­ džiai yra tokia pat būtinybė, kaip ir paklusti dievo valiai. Skaitomi lietuviški laikraščiai, lankomi lietuviški vaidi­ nimai, balsuojama už lietuvininkų atstovą į Prūsijos sei­ mą, o tuo pat metu didžiuojamasi Vokietijos karinėmis pergalėmis ir garbingiausioje vietoje iškabinamos sūnų — kaizerio dragūnų ar ulonų — nuotraukos. Lietuvininkų vai­ kai ateina į mokyklą, nemokėdami nė žodžio vokiškai, o ją baigę iki gyvenimo pabaigos skaičiuoja, įvardija sa­ vaitės dienas ir mėnesius, sveikinasi, o kartais ir meldžia­ si tik vokiškai. Dvi kultūros — viena miestiška, universi­ tetinė, valstybinė, kita kaimiška, folklorinė, patriarchali­ nė, viena puolanti, kita besiginanti — susitinka tame pa­ čiame žmoguje, ir jis nebežino, kas jis per vienas — lie­ tuvininkas ar vokietis. Dvi kultūros pareiškė savo teises ir į šio krašto isto­ rinį, etnografinį, psichologinį savitumą. Jos naudojo pa­ našius psichologinius tipažus, veiksmo motyvus, realijas: Herkus Mantas; Rambyno kalnas su pagonišku aukuru; užpustyti Kuršių nerijos kaimai; žvejų kūrenai su vėt­ rungėmis; tinklais gaudomos ir statinėse sūdomos varnos; Rusnės bažnyčios pastogėje šimtai karstų su būsimų nu­ mirėlių pavardėmis; laidotuvių procesija iš keliolikos val­ čių; klumpėmis apautais arkliais ariama nusausinta pelkė; šaktarpis Nemune — nei pereisi, nei persikelsi kelias sa­ vaites; stačiokiškos manieros — vaišinama moteris išsi24 Glagau O. Lietuvos žemuma//Lietuvininkai.— V., 1970.—’ P. 239. 24

traukia iš sijono kišenės lenktinį peilį; begalinis prisiri­ šimas prie gimtosios vietos — nebaisūs nei potvyniai, nei pustomas smėlis. Tai L. Korinto ir A. Degnerio, F. Dumšaičio ir A. Brako paveikslai, K. Mikolaičio (Tylo) ir F. Ba­ joraičio eilėraščiai, E. Vicherto proza ir Vydūno dramos. Tačiau tik lietuvių meninė kultūra galėjo pamatyti šį regioną iš vidaus ir pavaizduoti jo gyvenimą kaip dra­ matišką procesą. 4

„Mažvydas, Bretkūnas, Donelaitis ir t. t. Ką aš žinau! Gal aš jų tolima giminaitė"1,— svarstė I. Simonaitytė, įžen­ gusi į paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį. Prisiminė motiną, kuri didžiavosi „esanti dar senųjų prūsų palikuonė", kilusi iš tų pabėgėlių, kurie išsigelbėjo, persikeldami per Nemuną ir „rasdami prieglobsčio šiaurės rytų žemė­ se“12. n Išgyvenusi Kaune ir Vilniuje beveik keturiasdešimt; metų, I. Simonaitytė liko savo šaknimis Mažosios Lietu­ vos žemėje. Visi jos interesai, išgyvenimai, rūpesčiai, at­ siminimai, kūrybos ir veiklos akstinai — tenai. Ji pasijun­ ta esanti namuose tik Priekulėje („Niekur man taip gera kaip ten"3). Čia ji tarp savųjų, čia vėl šneka tarmiškai, čia jai įdomi menkiausia smulkmena. J i klaipėdiškė iki~^ paskutinės akimirkos — pašarvokite mane baltai baltai, kaip šarvodavote mano tetas ir pusseseres Vanaguose...4 I. Simonaitytei atrodė, kad Mažoji Lietuva pasirinko ją paskutiniąja savo buities ir likimo metraštininke. Jautėsi pašaukta suimti į meninį žodį šio krašto koloritą, istorinę atmintį, dvasinę substanciją. Svarbiausias jos moralinis pasiteisinimas ir pasididžiavimas gyvenimo pabaigoje — ,,aš likau ištikima savo tėviškei"5. I. Simonaitytė — liuosininkės vaikas, kasmet keliaujan­ tis su motina iš vienos trobelės į kitą — įsidėmi keistus 1 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 25.— Užrašų sąsiuvinis. 3 Ten pat.— Sim onaitytė I. Kaip gimsta knyga. 3 VVUBR, f. 86, b. 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1961, liep. 19. 4 M. Mickutės-Skrabienės pasakojimas 1983, liep. 26. 5 VVUBR, f. 86, b. 104.— Laiškas E. Sumanui 1977, gruod. 9. 25

Mažosios Lietuvos papročius ir tikėjimus, išlikusius iš se­ niausių laikų. Jei nakčia inkščia vaikas, jį vargina laumės. Negalima palikti vystyklų po saulės laidos, nes kaipmat juos apsėda laumės. Sudundėjus griaustiniui, reikia už­ kurti ugnį, ji šventa, todėl velnias nelįs ir netrenks per­ kūnas6. Anas kaimynas laiko aitvarą, o šito namuose vai­ denasi, mat ten buvo nugalabytas mergos vaikas. Viena moterėlė dievažijasi mačiusi, kaip per šermenis pats nu­ mirėlis sėdėjo už stalo ir drauge valgė. Kas turi „negeras akis", tas gali gyvulį „nuveizėti" — nutraukti karvės pie­ ną, nužviginti kiaulę (tris naktis sergsti šeimininkas, kol pagauna raganaujančią kaimynę7). Užvalgiusi vilko mėsos, moteris įgyja gydančios galios: ji „meta žoles", kažką paslaptingai babnodama, ir atlėgsta skausmas8. „Aš šven­ tai tikėjau,— rašė vėliau I. Simonaitytė,— kad mamukas Kuršaitienė ne tiktai mato visas kapų dvasias, bet ir kal­ basi su jomis"9. Archainis pasaulėvaizdis, išsilaikęs skur­ džiuose liuosininkų buteliuose, buvo pirmoji gyvenimo išmintis, kurią ji gavo iš viską žinančių mamužių, pati nelankiusi mokyklos. Siuntinėjama iš vienų namų į kitus čiūčiuoti kūdikių, busimoji rašytoja (luoša, serganti kaulų tuberkulioze de­ šimtmetė mergaitė) įsižiūri, kaip rengiasi senieji lietuvi­ ninkai — vyrai kerta rugius baltais marškiniais, baltomis kelnėmis, šiaudine skrybėle, moterys eina į bažnyčią pa­ sipūtusiais, prie rumbo pritrauktais sijonais, tamsiomis prijuostėmis, pirmočiais — išsiuvinėtais marškiniais ir juo­ domis skepetikėmis. Gerai įsimena, kas padedama ant stalo — bulvė su lupena, raini žirniai, keptos silkės gaba­ lėlis, pusmarškonė košė, taukais užtrinta bulvienė, mūzė, kava su sacharinu. Įsistebi į namų tvarką — kas prisaky­ ta, turi būti tuoj pat padaryta; nekankink gyvulio, nesimušk, nekelk barnių, nes tuoj bus pašauktas žandaras. Prisiklauso visokiausių linksmų ir šiurpių atsitikimų, se­ novinių pasakų, atneštų nuo Kuršmarių ir iš Žemaitijos. Prisižiūri aštuonnyčiais austų lietuviškų lovatiesių ir juo­ 6 Simonai lyte I. ...O buvo taip.—•V., 1960.— P. 159. 7 Priekulės apylinkėse ...//Lietuviška ceitunga.— 1932.— Bal. 20. 8 Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 157, 241. 9 Ten pat.— P. 152.

26

stų (motina — puiki audėja101). Kasdieninė lietuvininkų buitis, išsaugojusi savo išskirtinumą (užsivilkti vokišką kleidikę mergaitei gėda), taps svarbiausiu I. Simonaitytės kūrybos šaltiniu, o lietuvininkų pasakojimo būdas — pir­ mąja literatūrine pamoka. „Prie to, ką Karklynas pasa­ koja, priverpiu, primezgu ir priaudžiu vis daugiau ir dau­ giau ir vis gražesnių vaizdų, kas daug metų vėliau taps knyga"11... Vanagų kaime, tetos Dūdjonienės namuose — čia pra­ eina rašytojos vaikystė,— prieš vakarienę visi sustoję ap­ link stalą gieda šventos giesmės posmelį: „Peržegnok mus, dieve tėve, / Savo šventąja dešine!"12 Pavalgius vėl gieda­ ma. Motina gieda verpdama ar ausdama. Net kūdikiai migdomi ne lopšine, o giesmelėmis13. Dainos jau išnykusios (trelioti — nuodėmė), liko tik giesmės, sudėtos prieš porą šimtmečių, skambančios rūsčiai ir didingai savo se­ noviškomis lytimis. Švenčių dienomis ar net šiokiadieniais skaitoma Biblija, surašyta tokia pat senoviška kalba. Ilgą laiką tai vienintelė busimosios rašytojos lektūra, sekusi dramatiškas žmonių ir tautų likimo istorijas (būtinas kie­ kvienam pasakojimui), įpratinusi į archaizuotą literatūri­ nę kalbą, kuri teikė šio regiono kultūrai savitą stilistinį atspalvį. I. Simonaitytė sakė mokėjusi daugelį Biblijos epizodų atmintinai, o giesmė buvo pirmutinis literatūrinis žanras, kuriame ji išmėgino savo kūrybines jėgas kaip ir daugelis Mažosios Lietuvos savamokslių. Giesmių citatos vėliau įsiterps į dažną jos knygos epizodą, išvarpydamos tekstą senovinėmis intonacijomis ir griežtos moralės re­ frenais. Virš jos herojų visada liks kyboti kietas morali­ nis įstatymas kaip neištartas nuosprendis, reikalaujantis santūrios laikysenos, bet neverčiantis atgailoti, graužtis, nusižeminti. Racionalistinis aiškumas, būdingas liuteronybei, paliks jiems pakankamai plačią veikimo laisvę, o kartu ir savigarbos jausmą. Ir pati rašytoja, auklėta iš 10 Barauskienė E. Iš prisiminimų apie rašytoją Ievą Simonaityte; // Banga.— 1981.— Rugp. 15. 11 Simonaitytė I. ...O buvo taip.— P. 278. 12 Ten pat.— P. 80. 13 Simonaitytė 1. Žiūriu, klausau, laukiu // Kalba Vilnius.— 1972.— Saus. 17. 27

mažens religinės literatūros, neturės jokio mistinio jaus­ mo, neprisiims painių ir alogiškų koncepcijų, palaužian-> čių žmogaus valią, mąstys blaiviai, aiškiai, realiai. I. Simonaitytė didžiavosi esanti klaipėdiškė. Tai reiš­ kė — būk smarki, tvirta, aštri, kad tave iš karto visi jau­ stų ir su tavim skaitytųsi. „... Mes, klaipėdiečiai,— statūs ir visada su pakelta galva aukštyn"14,— sakė ji. Ištižimu ir ašaromis nieko nenuveiksi — laimi tik užsispyrimas ir darbas diena dienon. Reikalauk iš savęs ir iš kitų kuo daugiau ir visu griežtumu. Ką pažadėjai — ištesėk; kas lau­ žo duotą žodį, tas žiauriai paniekina save ir kitus. Viskas turi būti atlikta taip, kaip reikia, be jokių nuolaidų ir pasiteisinimų. Pati visada pedantiškai tvarkinga15. Ir ka­ tegoriška: kaip nusprendė, taip privalo būti. Jeigu kas ne taip, ji aprėks, trinktelės kumščiu, išvys iš namų („raus!"). „Turėjo vokiško stragumo"16. Mokėjo būti pik­ ta, įsiutusi, nesukalbama („tada sunku buvo gyventi ir reikėjo būti piktai“17). Kalbėdavo stačiokiškai, nepaisy­ dama, ar kam patinka, ar nepatinka. „Aš esu tiesus žmo­ gus, veidmainiauti nemoku, kokia buvau, tokia tebesu, ir pasilieku"18. Buvo taupi, nemetė pinigo, tausojo užgy­ ventus daiktus pagal klaipėdiškių išmintį — nenorėk ki­ to, bet ir savo neužleisk19. Niekada nelikdavo skriaudžia­ mojo padėtyje, mokėdavo apginti savo interesus, išrei­ kalauti tai, kas priklauso, pasinaudoti kitų nuolaidumu ir gerumu (savo šeimininkei atiduoda padėvėtus drabužius, bet nemoka, aiškindamasi: „Kaip aš galiu — ji mano drau­ gė"20). Nesivaržydama bendravo su įvairiausio rango žmo­ nėmis, linksma, natūrali, pasakodama smagias istorijas ir pati juokdavosi iki ašarų (toks klaipėdiškių juokas21). Bū­ dama pati nepaprastai gyvastinga, nepakentė sugižusių 14 Sim onaitytė I. Džiaugiuosi poeto garsu // Tiesa.— 1974.— Saus. 5. 15 M. Meškauskienės pasakojimas 1979, lapkr. 28. 16 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 17 E. Stančienės pasakojimas 1983, liep. 27. 18 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 54.— Laiškas Ansui B. [Baltriui] 1948, rugp. 12. 19 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep, 26. 20 K. Laukaitienės pasakojimas 1983, liep. 25. 21 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 82.— M. Brakienės laiškas I. Simonaity­ tei .1970, geg. 5. 28

veidų ir apatiškų sielų. „Aš juokiuosi net tada, kai mano būklė visai rizikinga, kartais net gydytojai ima abejoti, ir viskas praeina"22,— rašo ji savo bičiuliui. Dvi kultūros kryžiuojasi klaipėdiškio buityje, psichiko­ je, intelekte, jungdamos ambicingą pasitikėjimą savimi ir paklusnumą įstatymui, puritonišką sentimentalumą ir sta­ čiokišką būro tiesumą („Jis tikras nuplikytas kiaulė“23). Motina išmoko melstis ir giedoti psalmes lietuviškai. Bet Dūdjonių Anė, pusseserė, parsineša iš mokyklos vo­ kiškus vadovėlius, o prie Kalėdų eglutės — iki tol nema­ tytos lietuvininkų namuose — gieda vokiškas giesmeles. Angerburge, luošų vaikų prieglaudoje, kur busimoji ra­ šytoja išbūna porą metų, girdėti tik vokiečių kalba, ir net lietuvaitės įrašinėja viena kitai vokiškas eilutes į albumėlius24. J i gana gerai pramoksta vokiečių kalbos25, bendraudama su vokietukėmis, skaitydama pigius vokiš­ kus romanėlius. Vokiški terminai, priežodžiai, eilėraščių gabalėliai giliai nusėda atmintin. Mėnesius ir savaites ji ženklina vokiškai kaip ir dauguma klaipėdiečių26. Vokiš­ ki posakiai, žodžiai išmargins jos, kaip ir sesers, pussese­ rių, pažįstamų, laiškus („ten reikia gaspadoriaus: man beginnt schon zu pfuschern"; „Nusileisti, gibts nicht mehr!"27). J i niūniuoja pati viena vokiškas, o ne lietu­ viškas daineles28. Gyvenimo pabaigoje prašys atsiųsti plo­ kštelę su vokiečių liaudies dainomis ir verks besiklausy­ dama29. Paguldyta į ligoninę, pareikalaus atnešti būtinai tik vokiškų knygų30. Giminaičiai kreipiasi į ją „Tante Eva", kaip čia įprasta31. Bet kai vienas iš jų pradės sa­ 22 VVUBR, f. 86, b, 104— Laiškas E. Sumanui 1974, saus. 16. 23 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 43.— Laiškas J . Kybrancui 1960, spal. 6. 24 Ten pat, b. 30.— Albumas, 1914 25 E. Sumano pasakojimas 1981, birž. 14. 26 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 28.— Užrašų knygelė 1935; užrašų kny­ gelė 1970(?). 27 Ten pat, b. 43.— Laiškai J . Kybrancui 1960, birž. 6; spal. 6; Ten pat, b. 148, 134, 73.— M. Lobrancytės, J . Kybranco, T. Brako laiškai I. Simonaitytei. 28 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 21. 29 VVUBR, f. 86, b. 104,— Laiškas E. Sumanui 1975, bal. 16. 30 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 31 M. Mickutės-Skrabienės pasakojimas 1983, liep. 26. 29

vo vaikus mokyti vokiškai, griežtai pasakys — tegul dau­ giau neateina32. Vokiečių kultūra, I. Simonaitytės supra­ timu, buvo sudėtinis Klaipėdos krašto elementas praeityje, bet tarybiniais metais ją regeneruoti — beprasmiška. Dviejų kultūrų sandūroje išsiplėtojo gana stipri regio­ ninio separatizmo tvarka, įsigėrusi į klaipėdiškio savimonę. I. Simonaitytei atrodė gražus ir tikrai lietuviškas klaipė­ dietės veidas — pailgas, siauros lūpos, lenkta nosis. Didžia­ vosi, kad jos tėvas buvo šišoniškis, stiprus ūkininkas, o ne koks atsibastėlis. Nekentė patėvio žemaičio — tingi­ nys, liurbis, tik giriasi, o nieko neturi ir nieko nemoka33. Pritarė sesers, ištekėjusios už žemaičio, skundams: klaipė­ diškė ir žemaitis negali būti laimingi34. Mėgo pasityčioti: kokie nususę būdavo žemaičių kuineliai, atitempę malkų vežimaitį į Klaipėdos turgų; kaip tilte per Veiviržos upę prasimušė skylė, taip ir tebešviečia, tik jau sunkiai ap­ žergiama. Kam reikalingas dievui tas puošnus vaidinimas žemaičių bažnyčiose, ar ne meilesnė jam klaipėdiškių rim­ tis bei santūrumas?35 Nepulkit kunigužių,— mokė jau1 ta­ rybinės spaudos darbuotojus,— jie saugo šio krašto tra­ dicijas ir gina protestantų bažnyčias, kurias katalikai smelkiasi užgrobti36. Nelabai stebėjosi, kai pokario me­ tais represijų aukomis tapo aukštaičių ir žemaičių šei­ mos, bet jaudinosi, kai jos palietė klaipėdiečius — tada verkė, blaškėsi, siuto37. Nuolat varstė vyriausybinių įs­ taigų duris savo krašto žmonių reikalais: vienai mote­ rėlei negrįžta vyras iš nelaisvės, kita neturi buto, anam kolūkio pirmininkas suarė keliuką į sodybą... Kai pokario metais I. Simonaitytei priekaištavo, kad jai terūpi Klaipėdos kraštas, o ne visa Lietuva, ji teisindavo­ si, kad tik šį kraštą gerai pažįstanti: ,,...Ir aš pati jaučiu, kad, jeigu aš nebegalėsiu rašyti iš Klaipėdos gyvenimo, tai beliks iš manęs dar menkesnė rašytoja, negu dabar 32 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 4. 33 Simonaitytė 1. ...O buvo taip.— P. 335—338, 34 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 55.— M. Siliauskienės laiškas I. Simo­ naitytei 1939(?), 35 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 36 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 52.— Laiškas G. Zimanui 1961, bal. 22. 37 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 31. 30

esu. Ten aš pažįstu žmones, jų būklę ir jų galvoseną, o čia, dovanokite, man žmonės dar vis svetimi ir niekad aš jų galvosenos neatspėsiu"38. Dar pridurdavo, kad galinti ra­ šyti, tik žinodama, jog tėviškės sodyba tebėra kaip buvu­ si, nes tada „jauti stiprias šaknis, kurios duoda jėgos ir paspirties kūrybai"39. I. Simonaitytė ■ — tipiška regiono rašytoja. Klaipėdos krašto gyvenimas — vienintelė jos gyvenimo medžiaga, šio krašto etniniai tipažai — vieninteliai jos herojai, šio krašto istorinis likimas — vienintelis jos kūrinių horizon­ tas. Taip sako Vanaguose ar Pėžaičiuose — svarbiausias atskiro žodžio ar frazės kriterijus. „... Tiktai iš žmonių aš sėmiau visas savo žinias"40,— sakė rašytoja. Būti su vi­ sais, jaustis, kad esi „toks pat paprastas kasdieniškas žmogus"41 — jos kūrybos etinis principas. I. Simonaitytė natūraliai paveldėjo savo krašto žmonių mąstymo, jau­ senos, kalbos būdą ir instinktyviai saugojo nuo bet kokių priemaišų. Savamokslė rašytoja bijojo žengti į šalį nuo šito pagrindo. J i suvokė, kad regioninis autentiškumas yra lemiamoji jos kūrybos jėga. I. Simonaitytė kūrė uždarą vieno regiono pasaulį: žmo­ nės čia gimsta ir miršta, myli ir kenčia, sprendžia univer­ salius žmogaus būties vertės ir prasmės klausimus, neper­ žengdami šio regiono sienų. Tai nebuvo statiškas pasau­ lis, nusistovėjęs XIX a. etnografiniuose aprašymuose, o pilnas prieštaravimų, istorijos audrų purtomas, besigru­ miantis ir jau nykstantis.

38 CVLMA, gruod. 22. 39 Ten pat, V. Masalskio ■h Paleckiui. 40 VVUBR, 41 Ten pat.

f.

71,

ap.

1, b.

266.— Laiškas A.

Žukauskui

1950,

b. 274,— I. Simonaitytės prierašas prie pusseserės vyro 1946 m. pareiškimo LTSR AT Prezidiumo pirmininkui f. 86, b. 99.— Laiškas būsimai rašytojai 1957, liep. 10.

II. APSISPRENDIMAS

1

1914 m. pavasarį I. Simonaitytė grįžo iš Angerburgo, luošų vaikų ligoninės ir prieglaudos. Dėvėjo pilką vilno­ nę suknelę ir juodą skrybėlaitę kaip ir visos lietuvaitės, parkeliaujančios iš Vokietijos miestų. Vaikščiojo be kriukio tik su geležiniu protezu, grakščiai šlubčiodama. Buvo liek­ na mergaitė didelėmis žalsvomis akimis ir šviesiais ban­ guojančiais plaukais. Giminės tarėsi, ką toliau daryti: te­ gul eina tarnauti pas ūkininkus, kaip ir mes tarnavom (betgi smarkiau pakrutėjus tinsta ir pamėlynuoja koja); gerai būtų išmokyti siuvėjos amato (kas mokės?); o gal surasti septyniolikametei senbernį ar našlį (jaunas neims šlubės). Ir staiga — visuotinė mobilizacija. Į Vilkyčių geležin­ kelio stotį išeina dėdės ir pusbroliai. Visi pakiliai nusi­ teikę. Vokietija laimės šitą „svietkarį", kaip laimėjo 1870 m. karą prieš Prancūziją dar neseniai Martynas Šau­ klys, ano karo dalyvis, jubiliejaus proga gavo 50 markių, kaip „ciesorišką dovaną"1). Dūdjonių stuboje iškabinamas didelis žemėlapis — tetėnas, buvęs karinio laivyno jūrinin­ kas, kasdien paženklina vėliavėlėmis vokiečių kariuome­ nės slinkimą link Paryžiaus1 2. Vienas kareivis, grįžęs iš fronto, sakėsi jau girdėjęs Notre-Dame varpų skambėjimą. Kitas pasakojo apie savo žygdarbį prie Mozūrų ežerų — kaip jie, keli ulonų pulko lietuvininkai, paėmė į nelaisvę rusų kareivių būrį, ir jie visi kalbėjo lietuviškai. Į vieną kitą trobą jau1ateina pranešimas: „Gefallen auf dem Felde der Ehre" (krito šlovės lauke). Bet Vanagų bažnyčios sie­ nos dar neišrašytos žuvusiųjų pavardėmis, ir motinos kar­ štai tebesimeldžia, kad sūnūs grįžtų namo su pergale. 1 Vanagai //Apžvalga.— 1912.—■Geg. 3. 2 Simonaitytė I. Ne ta pastogė.— V., 1962.— P. 267. 32

I. Simonaitytė, benamė mergaitė, išvaryta patėvio, stum­ doma giminių nuo savęs kaip nereikalinga našta (reikia pačiam užsidirbti duoną), taip pat rūpinasi Vokietijos im­ perijos pergale. Giedodama su pussesere Dūdjonių Ane vokiškas giesmeles, kurių buvo išmokusi Angerburge, ji buria iš rėčio: ,,Ar Vokietija laimės?" Ir rėtis atsako: „Taip"3. Paniškai bėga per Kuršių neriją ir vandens ap­ semtu Kuršmarių ledu nuo caro armijos, užėmusios 1915 m. kovo mėnesį Klaipėdą, kur ji mokėsi siuvėjauti. Jurgį Šauklį, pusbrolį, išėjusį savanoriu į Vakarų frontą ir grįžusį su šrapnelio išvarpyta nugara, tylų ir baimingą, sutinka kaip didvyrį. Keliaudama iš vienos lietuvininkų sodybos į kitą su siuvimo mašina, ji sužino, kas iš pažįsta­ mų apdovanotas geležiniu kryžiumi, kas mušasi ties Ver­ denių kas paėmė Kauno tvirtovę, bet ir kreiva akimi ne­ pažiūri į čia dirbančius „gefangininkus" (rusų ir prancū­ zų belaisvius), kurie sodinami prie atskiro stalo ir nakčiai užrakinami geležiniu skersiniu. Šilokarčemos (vėliau Ši­ lutė) mergaičių ratelyje pagarbiai klausosi kunigienės vokiškų postringavimų apie išmintingiausią ir narsiausią kaizerį Vilhelmą II, kuris pats eina savo kareivių prieš­ akyje ir septynis kartus meldžiasi per dieną4. J i net susi­ domi, kaipgi bus valdomos kaizerio užkariautos svetimos žemės, ir vienas kariškis jai paaaiškina, kad apie tai gal­ vojančios didelės galvos5... Mergaitėms linksma, kai be­ veik kasdien iškilmingai gaudžia Vanagų ir Priekulės var­ pai, skelbdami, kad svetimose žemėse užkariauta dar vie­ na svarbi vietovė. „Juk visi buvome už „savo", mes už Vilių II, kitoj pusėj už carą Nikolai"6,— vėliau prisiminė rašytoja. Lietuvininkai pasitiko Pirmąjį pasaulinį karą, jausda­ miesi esą „Prūsijos piliečiai", kaip juos pagyrė pats Vil­ helmas II.7 Tam jie seniai buvo ruošiami bažnyčios, mo­ kyklos, administracijos. Kiekviename bažnytkaimyje — 3 Ten pat.— P. 276. 4 Ten pat — P. 306—307. 5 Ten pat.— P. 269. 6 Laiškas B. Aleknavičiuj 1976, rūgs. 15. Nuorašas D. Kauno asme­ niniame archyve. 1^Sobieski W. Der Kampf um die Ostsee.— Leipzig, 1933.— S. 224. 1

—

•

VllJIIA

ir., v .

Šilokarčemoje, Priekulėje, Vanaguose — atsargos kareivių sąjungos; jų susirinkimuose — tos pačios dainos, su kurio­ mis Prūsijos pulkai 1870 m, žygiavo per Prancūzijos mies­ tus, ir patriotinės prakalbos apie Vokietijos galybę: tik didelės valstybės užtikrina savo gyventojams ramybę ir gerovę, o mažos valstybėlės yra tik apgailėtinos būsimų grobimų aukos8. Karaliaučiuje, Įsrutyje, Gumbinėje — lie­ tuviški ulonų ir dragūnų pulkai, ten lietuviškai kalbantys kapelionai, lietuviškos karinių maldų knygos ir vokiškai komanduojantys karininkai skiepija meilę ir paklusnumą didžiajai Vokietijai, kuriai ,,pagal „dievo planą" yra skirta nešti „kultūros palaimą" Rytams. Mokyklinėse chresto­ matijose— eilėraščiai ir apsakymai apie šaunias „vokie­ čių ginklo" pergales, įžymiuosius karvedžius (pradedant ordino magistrais), „geležinį kanclerį" Bismarką ir dabar­ tinį valdovą („Tvirtai stovi tavo kaizeris kaip švyturys"9). Reichstago posėdžiuose (jie plačiai aprašomi lietuvininkų laikraščiuose) karo reikalams skiriamos milžiniškos lė­ šos su pamaldžia rimtimi tarytum aukos šventai bažny­ čiai101. Net pastorių pamoksluose — militaristinė dvasia: dievas išlaiko istorijoje tik narsias tautas; Vokietija moti­ niškai priglaudžia anarchijos ir netvarkos nualintas terito­ rijas ir paverčia klestinčiomis žemėmis; karo metu1turi nu­ tilti socialinis egoizmas ir partijų kova, o atskira asmenybė privalo pamiršti savo „aš" ir tapti kariaujančios valsty­ bės sraigteliu. „Kur tik vokiečių erelis išskečia savo sparnus, ten Vokietija"11,— pareiškė Vilhelmas II. Mes ateinam ne tam, kad išeitumėm; kas kardu iškovota, tas kardu ir bus ap­ ginta; savo pergalėmis mes nešame taiką visam pasau­ liui12. Pabaltijys — natūralus Vokietijos tęsinys, kur ne­ teisėtai įsibrovė Rusijos carai. Argi ne vokiečių riterių 8 T reitschke H. von Politik.— Leipzig, 1922.— S. 43. 9 Tezner F. Untere Dichter in Wort und Bild.— Leipzig, 1897.— Bd. 6.— S. 91. 10 Craig G. A. Germany, 1866— 1945.— New York, 1978.— P. 48— 49. 11 T. Buv. Rytprūsių parodos Karaliaučiuje // Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1923.— Rugp. 10. 12 T reitschke H. von Deutsche Kämpfe.— Leipzig, 1935.— S. 390. 34

palikuonys valdo dvarus Kurše ir Estijoje? Argi stambiau­ si Rygos ir Kauno fabrikai nepriklauso vokiečiams? Argi ne vokiečių pastoriai viešpatauja Pabaltijo evangelikų kon­ sistorijose? 13 Juk Dorpato universiteto profesoriai — be­ veik vieni vokiečiai. Šimtas tūkstančių vokiečių, gyvenan­ čių Kurše ir Estijoje,— tai krašto „vadovaujanti klasė"14. Šitame kare pagaliau bus atliktas kryžiuočių ordino ne­ užbaigtas darbas: vokiečiai galutinai įsitvirtins tarp Nemu­ no ir Dauguvos; jie valdys neužšąlančius Baltijos uostus, kurie garantuoja strateginį viešpatavimą visame areale; jie įgis manevrinį placdarmą periodiškiems karams su Rusija, kurie yra „paties dievo numatyti vokiečių tautai", generolo P. fon Hindenburgo supratimu15. Iš šios teritori­ jos bus iškelti vietiniai gyventojai (generolo E. Liudendorfo planas16); Lietuva ir Kuršas taip retai gyvenama žemė, kad čia dar galės įsikurti 221 000 vokiečių šeimų (J. Lemano planas17); Kuršo dvarų trečdalį žemės teks išdalyti demobilizuotiems vokiečių kareiviams, kad jie amžiams suleistų šaknis šitoje teritorijoje (Kuršo riterių bendrijos nutarimas18). Kaip ir Lenkijos—Lietuvos valstybės dalybų laikais, taip ir dabar kolonizacija atrodė patikimiausias būdas valdyti užkariautą kraštą, inkorporuoti į savo vals­ tybės sudėtį ir suvirškinti (grobti reikia tik tiek, kiek įma­ noma suvirškinti,— prof. E. Brandenburgo patarimas19). Karinė vadovybė jau siūlė lietuvininkams, ištikimiems kaizerio valdiniams, aukštas tarnybas Vilniuje, Kaune, Šiauliuose. Lietuviškai kalbantys žandarai ir valsčių vir­ šaičiai atiminėjo iš savo gentainių grūdus ir gyvulius, gau­ dė jaunimą ir siuntė darbams į Vokietiją (kryžiuočių lai­ 13 Vaižgantas. Aplink Baltiją — V., 1919,— P. 33. 14 Nadler J . Literaturgeschichte der deutschen Stamme und Land­ schaften.— Regemburg, 1928 — Bd. 4.— S. 838. 15 Cmig G. A. Op. cit.— P. 270. Л абуда Г. Историографический анализ так называемого гер­ манского «натиска на Восток»//Германская экспансия в Централь­ ной и Восточной Европе,— М., 1965,— С. 45. Gaigalai W. Litauen: das besetzte Gebiet, sein Volk und dessen geistige Strömungen.— Frankfurt a/M., 1917,— S. 158. Rauch' G. von Geschichte der baltischen Staaten.— Stuttgart; Mainz, 1 9 7 0 ,- s. 46. 19 Gaigalai W . Op. cit.— S. 170. 35 2*

kais pavergti prūsai ir kuršiai tarnavo vedliais į Lietuvą). Vienintelį laikraštį, leidžiamą okupuotoje Lietuvoje, pa­ vadintą „Dabartis", įtikinėjusį skaitytojus, kad be vokie­ čių lietuviai niekaip patys nemokės valdyti savo krašto, tvarkė Rytprūsių lietuvininkai kaizerio karininkų uni­ formomis20. Toks yra suskaldytos tautos likimas: viena dalis, jau pavergta, turi tarnauti kitos dalies pavergimo misijai (užkariavom Europą, užkariausim ir Lietuvą — gyrėsi suvokietėję lietuvininkai21). Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvininkų dele­ gacija įteikė kaizeriui Vilhelmui II vokiškai sudėtą svei­ kinimo eilėraštį, kurį K. Lekšas taip išvertė į lietuvių kalbą: „Jei pikts kaimyns Tave vers ant kovos, / Tai Tavo kad vadinimą išgirsim, / Mes už tave kovosim visados / Ir smarkiai josim, šausim ir įkirsim"22. Vokiečiai šitame kare kovoja už savo gyvybę, ir jie nėra „barbarų tauta", pasak Vydūno23. I. Simonaitytė 1915 m. vasarą rašo vo­ kiečių kalba ilgiausią eilėraštį himną (net balti angelai talkininkauja vokiečių kareiviams24), sveikindama gene­ rolo Hindenburgo pergalę, kurią visi ministrai savo kal­ bose ir pastoriai per pamokslus šlovino kaip vokiečių at­ sikeršijimą Rytams už kryžiuočių ordino sutriuškinimą toje pačioje vietovėje (ties Žalgiriu) prieš 5C0 metų. Pra­ dedanti Vanagų poetė žvelgė į Rytprūsių dabartį ir praei­ tį šio krašto pavergėjų akimis. Prūsijos valdžia gyrė lietuvininkus— jie mąsto ir elgia­ si kaip didžiosios Vokietijos patriotai. Pamario lenkai bruz­ da, reikalauja nepriklausomybės, o lietuvininkai nuolan­ kiai skelbia: „nieks mus nuo Prūsijos neatplėš"25. Tad tegul sau lietuvininkai meldžiasi iš lietuviškos Biblijos, tegul gieda senoviškas giesmeles, tegul audžia spalvotas juos­ 20 Kretingiškis I. Mūsų kelionė Kaunan ir atgal // Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1922.— Liep. 1. 21 Kuriems teks Lietuva?//Sūkurys.— 1914.— Nr. 4.— P. 4, 22 Lietuviška deputacija... //Apžvalga.— 1913.— Birž. 20. 23 Vds. Iš dabarties//Jaunimas.— 1914.— Gruod.— P. 18— 19. 24 Simonaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 238. 25 Ko jie nor, kas mūsų ir jų pareiga? //Apžvalga.— 1912.— Birž. 12. 36

tas ir lovatieses, mezga raštuotas pirštines (net Berlyne lietuviški namudiniai dirbiniai tapo mados dalyku). Svar­ bu, kad jie ,,mylėtų karalių ir gerbtų valdžią". Taip kal­ bėjo nuosaikieji evangelikų vyskupai ir kunigai26. Bet politikai, vientisos ir galingos Vokietijos strategai, reika­ lavo kuo greičiau ištirpdyti nacionalines mažumas. Jei tauta neturi valstybės, jai nereikalinga ir atskira kalba. Ji turi paklusti vadovybei tos tautos, kurios rankose yra valstybės valdžia, privalo prisiimti jos kultūrą ir kalbą. Mažos tautos mirtis — skaudus procesas, bet neišvengia­ mas, kad didelė valstybė taptų vienalyčiu, sugniaužtu kumščiu. Turkija nesirūpino sulieti tautų savo u:-kariau­ tose teritorijose, todėl iš Otomanų imperijos neliko nie­ ko. Reikalinga „gudri diplomatija", „laikanti snauduly skirtingas tautas", gyvenančias didelės valstybės teritori­ joje, neleisdama išbusti nacionalinei savimonei, kuri tam­ pa išcentrine jėga27. Net vokiečių socialdemokratų veikė­ jai įtikinėjo, kad reichstage „lietuviams visai nereikia sa­ vo kandidato— jie turi pasiduoti vokiečiams"28. „Viena valstybė — viena kalba“29,— paskelbė Bismar­ kas, vieningo Vokietijos reicho kūrėjas, užgrobęs Elzasą — Lotaringiją ir šiaurės Šlėzvigą. Vokiečių kalba 1874 m. dekretuojama kaip vienintelė įstaigų, viešų susirinkimų, oficialaus susirašinėjimo kalba. Vokiečių kalba įvedama } mokyklas kaip dėstomoji kalba — visi mokosi iš tų pa­ čių vadovėlių pagal vieningą programą (tobuliausią tuo­ metinėje Europoje30), todėl netrukus turės išnykti bet ko­ kie nacionaliniai skirtumai, trukdantys valstybės monoli­ tiškumui („prūsų kumščio sunkumui", pasak F. Engelso31). Naujas mokymo būdas išraus lietuvių kalbą iš šaknų. Taip ‘6 Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvių kova dėl gimtosios kalbos.— K., 1935,— P. 19— 20. 27 Treitcchke H. von Politik — S. 27, 280, 289, 290. 28 Tumavičiūiė I. J . Zauerveinas laiko perspektyvoje //Literatūra.— 1979,— T. 21(1).— P. 62. Brolis [Stiangalys J.J. Ką sėji, tą ir pjausi//Prūsų lietuvių bal­ sa s.— 1 9 2 3 ,— K o v o 9 .

80 Cralg G. д. Op. cit.— P. 18G. 1 Маркс К., Э н г е л ь с Ф . С о ч и н ен и я . — T . 3 7 . — C. 3 2 2 . 37

pareiškė 1874 m. A. Falkas, energingas ir sumanus kulto ministras32. Lietuvininkams būtina kuo greičiau pavirsti vokiečiais, nes jie gyvena Rusijos pasieny, kur reikalingos tvirto­ vės33. Įsrutyje ir Gumbinėje dragūnams uždraudžiama dai­ nuoti lietuviškas dainas ir šnekėtis tarp savęs lietuviškai. Žemieji valdininkai, net lietuviškomis pavardėmis, turi teisę suprasti tik vokiškai prabilusį interesantą. Pagal 1904 m. aplinkraštį mokytojams prisakyta ir namuose kalbėti tik vokiškai. Jie privalo griežtai bausti kiekvieną vaikelį, prašnekusį lietuviškai pertraukos metu ar pakeliui į mo­ kyklą (taip ir elgėsi Vanagų mokytojas Mačiulis34). Valdy­ mo sistema, dirbanti kaip laikrodžio mechanizmas, mokėjo išreikalauti, kad ir lietuvininkas vokietintų lietuvininką. Mažojoje Lietuvoje nutautinimo procesas įgijo naują pagreitį (Stalupėnų apskrityje 1825 m. lietuvininkų buvo 21,7%, o 1910 m.— 1,9%, bet Priekulės ir Vanagų parapi­ jose 1848 m. lietuvininkų 80%, o 1912 m.— 67,6% ir 77,9%35). Senieji lietuvininkų kaimai prarado patriar­ chalinį uždarumą: vokiškos mašinos, vokiška agrotechni­ ka, vokiškos savišvietos formos (žiemos mokyklos, ūkininkų, moterų, bitininkų susivienijimai, giedotojų drau­ gijos), vokiški papročiai (suaugusių ir vaikų gimtadie­ niai, Kalėdų eglutės, kavos gėrimas). Jauni bernai trau­ kia į Rūro fabrikus ir grįžta vokiškai kalbančiais naujų idėjų propagandistais. Mergos išeina į Karaliaučių ir Ber­ lyną dirbti tarnaitėmis, užsirašo vokietėmis, nes lietuvai­ tėms mokama kur kas mažiau. Kareiviai pareina į namus, išmokę vokiškų dainų ir vokiškos tvarkos. Vaikščiodami Tilžės, Klaipėdos, Įsručio gatvėmis pro vokiškas krautu­ vių iškabas (savininkų pavardės dažnai lietuviškos) lau­ kininkai jau drovisi „lietuviškai prakalbėti"36. Vis daž­ niau vaikai, grįžę iš pamokų, kalbasi tarp savęs vokiškai 32 Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos (...).— P. 42. 33 Burba. Kodėl lietuviai Prūsuose nyksta?//Apžvalga.— 1912.—■ Liep. 2. 34 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 26. 35 Vileišis P. Min. veik.— P, 162. 36 Aukšto mokslo vyrai brangina lietuvių kalbą //Apžvalga.— 1911.— Rugp, 25. 38

ir tik su tėvais lietuviškai37. Kai kurie tėvai ir patys keverzoja su vaikais vokiškai, kad jiems lengviau sektųsi mokykloje38. Pasimokiusiam gimnazistui jau gėda, kad motina kalba lietuviškai (Vydūno prisipažinimas). Lietu vininkų suėjimuose — būdingas reginys: ,.seniai viena­ me kampe šnekasi lietuviškai, jaunieji kitame vokiš­ kai"39. Mišriose šeimose vaikai auklėjami tik vokiškai40. Gausėjant mišrioms vedyboms, kraštas neišvengiamai da­ rosi vokiškas, todėl per vieną dvi kartas lietuvių kalba čia galutinai išnyks41. Jei valstybė vokiška, kaizeris vo­ kietis, „patsai mūsų kunigas ir mokytojas, irgi žandaras vokiečiai", kuriuos privalai vokiškai sveikinti ir būtinai pavadinti „ponu" (kitaip būsi nubaustas), tai kaip aš ga­ liu1 nebūti vokiečiu?42 Kalbėti vokiškai, rengtis vokiškai, rašyti savo pavardę vokiškai (Simoneit, Dudjahn, Wilks) darėsi prestižo reikalas. „Mes esame lietuviais gimę, / Bet vokiečiais turėsim būt"43,— karčiai ironizavo J. Zau­ erveinas. „Buvau pasidariusi didelė Vokietijos patriotė ir „be ga­ lo" mylėjau kaizerį Vilių II,— pasakoja I. Simonaitytė.— O tai atsitiko dėl to, kad buvo karas ir kad buvau pak­ liuvusi į būrį vokiškų mergaičių, kurios visos buvo lie­ tuvaitės. Beveik, beveik jau buvo ir mane beįtikiną, kad aš esu vokietė: „Denn deutsch sein ist eine Ehre" („Nes vokiete būti garbė")44. 37 Gerullis G. Muttersprache und Zweisprachigkeit in einem preussisch-litauischen D orf//Studi baltici.— 1932.— Bd. 2.— S. 61. 38 Kiemo filosofas ¡Paura KJ. Besirengiant į „Santaros“ metinį su­ važiavimą //Liet. keleivis.— 1929.— Rugp. 23. 39 Vds. /VydūnasJ. Tilžės lietuviai//Jaunimas.— 1911.— Geg.— P. 10. 40 A leknavičius B. Gyvenimas prisiminimuose /L. Bajoraitės atsimi­ nimai//Liet. žvejys.— 1980.— Lapkr. 15. 41 Kurschat H. Das Buch vom Memelland.— Oldenburg, 1968.— S. 127. Tai buvo nepagrįstos prognozės, nes, padidėjus mišrių vedybų skai­ čiui iki 20%, kraštas ištautėja tik per 5 kartas, t. y. per 100— 120 metų (Бромлей Ю. В. Указ. соч.— C. 202). 42 Brolis. Prisipažinimas//Sūkurys.— 1913.— Nr. 1.— P. 5—6. 43 Tumavičiūtė L J . Zauerveinas laiko perspektyvoje // Literatūra.—■ T. 21(1).— P. 58. 44 Sim onaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 304—305. 39

2

Vanaguose, išsinuomojusi atskirą kambariuką su čirš­ kiančiais svirpliais, I. Simonaitytė nuo ryto iki vakaro siuvo priekuliškėms madingus klostuotus sijonus, bliuzes, juopikes. Ligi pat Kukoraičių buvo žinoma kaip su­ mani ir pigi siuvėja, įtinkanti net kunigams ir mokyto­ jams1, Nuo darbo geidavo nugarą. Bet ji jau gyveno „pati ant savęs" — adata ją išmaitindavo, aprengdavo, parū­ pindavo pastogę. Nieko geresnio negalėjo tikėtis nei da­ bar, nei ateityje. Vieną dieną į sukežusį nameliuką užėjo šeimininkė Jonelaitienė ir pakvietė į kažkokį susirinkimą. Buvo 1919 m. vasara. Karas pralaimėtas. Kareiviai grį­ žta į namus, keikdami kaizerį ir generolus. Miestuose — badas: berlyniečių vaikai išdalyti po Priekulės laukinin­ kų sodybas. Visur sumaištis, įtūžis, nerimas — kas bus to­ liau. „Pirmasis pasaulinis karas pasibaigė, Vokietija au­ skaro. Mes likome tarp dangaus ir žemės,— nei pakarti, nei paleisti — be nieko"12. Į Jonelaičių karčemą suėjo Mikelis Skėrys iš Pėžaičių su dviem dukromis, Martynas Šaknys kareiviška unifor­ ma, keli ūkininkų bernai ir mergos, lentpjūvės darbinin­ kai. Kalbėjo Ansas Baltris, garsaus sakytojo sūnus ir Vanagų kunigo giminaitis, neseniai pamaldų metu, stovė­ damas vidury bažnyčios, garsiai pasakęs: „Vokietija su­ griuvo..." Kalbėjo Kristupas Paura, karštas patriotas, ra­ šęs į laikraščius Kiemo filosofo slapyvardžiu, reikalauda­ mas iš kiekvieno kilnumo, doros. Kalbos neįprastos: mes esame lietuvininkai ir tokie privalome likti: lietuvybė yra dievo mums duotas gyvenimo pamatas; nusidėjimas — iš­ versti savo kailį; jaunimui reikia lavintis, dvasiškai to­ bulėti, o lavinimasis vaisingas tik gimtąja kalba. Po kalbų, palydimų skardžiais vokietukų švilpimais, nutarta stei­ 1 „Per Pirmąjį pasaulinį karą ir iki 1922 m. pelniau sau duoną siuvimu. Tas darbas buvo man labai sunkus, juo labiau kad ūkininkai man pagal savo nuožiūrą, vadinasi, labai mažai teatlygindavo" (Simo­ naitytė I. Autobiografija.— I. Simonaitytės asmens byla. Lietuvos TSR Rašytojų Sąjunga). 2 Simonaitytė /, Gretimos istorijėlės.— V., 1968.— P. 13. 40

gti Vanaguose lietuvininkų jaunimo draugiją, kuriai pa­ rinktas „Eglės" vardas. Draugijos „raštvedžiu" pasiūlyta to paties kaimo siuvėjėlė, vienos gedulingos giesmikės autorė3. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse tokių draugijų bu­ vo gana apsčiai (net penkiolika) Mažosios Lietuvos baž­ nytkaimiuose. Jos rengdavo vaidinimus, kviesdavosi Til­ žės lietuvių giedotojų draugijos chorą, suvažiuodavo į Rambyną metinei visų draugijų šventei. Ten aukure deg­ davo ugnis. Mergaitės vilkėdavo tautiniais drabužiais. Vydūno diriguojamas choras giedodavo „Graži tu mano, brangi tėvyne", ir atgydavo numarintos lietuvininkų sie­ los4. Eidavo rimti ir komiški vaidinimai („Kaip lietuvis pavirsta vokiečiu"). Priekulės kunigas V. Gaigalaitis da­ lijo konfirmantams savo paties parašytą knygelę „Pabus­ kit, jaunieji". Per kaimus keliavo kilnojamoji lietuviška biblioteka (600 knygų — Maironis, Žemaitė, P. Vaičaitis, V. Kudirka, J . Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Vaižgantas, V. Krėvė, V. Kapsukas5). Vokiečių žandarai pasipūtę kiurksodavo šitų draugijų susirinkimuose ir šventėse, bet netrukdė jų veiklai, besiri­ bojančiai tautinės savišvietos ir moralinio tobulėjimo už­ daviniais („Galingiausia pagalba tautai yra doros ir iš­ minties auginimas ir stiprinimas"6). Liberalinė Vokietijos konstitucija garantavo susirinkimų ir žodžio laisvę (pri­ žiūrimą žandarų), ir nebuvo kaip jos atimti lietuvininkams, kol jie nereikalavo politinio apsisprendimo bei atsiskyri­ mo teisių (Vokietija privalėjo jas suteikti visoms engia­ moms tautoms pagal revoliucinę proletariato programą7), 3 Simonaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 372—376; Kaunas D. Vanagiškių „Eglė" //Lit. ir menas.— 1977.— Saus. 22; Kaunas D. Lietuvininkė (Atminimai,— rankr.); Kaunas D. Mažosios Lietuvos lietuvių biblio­ tekos, 1920—40 m — V., 1984 — P. 77—79. 4 Bruožis A. Prakalba//Klaipėdiškių dainos.— V., 1908.— P. 5. 5 Kaunas D. Mažosios Lietuvos bibliotekos.— V., 1983.— P. 51—75. e Vds. ¡Vydūnas]. Tūli būdai tautai tarnauti //Jaunimas.— 1911.— Rugp.— P. 6. 7 М аркс К., Э нгельс Ф. Сочинения.— T. 38.— C. 162; Leninas V. Pilnas raštų rinkinys.— T. 27.— P. 244. 41

o tik troško „krutėti, judėti / ir arti, akėti, ir sėti, / ir lau­ kti, / budėti, stebėti" (F. Bajoraitis)8. Padėtis pasikeitė, Vokietijai pralaimėjus karą, kai rei­ kėjo kaimynams grąžinti kitados atimtas iš jų ir jau ger­ manizuotas teritorijas. Tokiu metu tautinės mažumos iš­ niro kaip pavojinga jėga, grasinanti atplėšti vieną kitą su­ byrėjusios imperijos pakraštį. Lietuvininkų susirinkimai dabar apmėtomi akmenimis ar tiesiog išblaškomi įsiutu­ sių frontininkų kaip „išdavikų susirinkimai". „Eglės" draugija sueidavo šventadieniais. Jonelaičio dir­ btuvėje, susėdę ant šviežiai sukaltų karstų (siautė ispaniš­ ko gripo epidemija), jie skaitydavo lietuviškus laikraščius, mokydavosi liaudies dainų, deklamuodavo F. Bajoraičio-Paukštelio, M. Hofmano-Ateivio, G. JuozupaičioSėjaus eilėraščius (kai kuriuos jų I. Simonaitytė dar ir se­ natvėje prisimindavo)9. Mikelio Skėrio pievoje pašokda­ vo suktinį ir klumpakojį kartu su žemaitėlėmis, kurios „neapsakomai mikliai pasispardydavo ir skambiai taukšė­ davo klumpikėmis". „Jau pardavei savo kailį žemaičiams"101,— piktai metė į akis I. Simonaitytei pusseserė, Dūdjonių Anė. Tuoj po pirmojo „Eglės" susirinkimo geroji, pigioji Vanagų siuvėja liko be darbo — tik viena ūkininkė atsiuntė išversti seną si­ joną „nebojant to, kad.. . "11 O kartą garbingame maldi­ ninkų surinkime sakytojas išvadino ją pasileidėle — kam einanti šokti (šokiai — velnio darbas), kam susidedanti su žemaičiais, kam siuntinėjanti žinutes į lietuviškus laik­ raščius... Vanagų parapijoje, vienoje pačių lietuviškiausių (1912 m. lietuviškai konfirmavosi 77,9% vaikų), pradėta rinkti parašai, kad būtų iškeltas kunigas K. Lokys, iš In­ dijos pargrįžęs misionierius, kuris pats arkliuku susiveždavęs sau šieną, sakęs širdingus lietuviškus pamokslus,— kaip drįso nusifotografuoti su „Eglės" draugija, kaip drį­ so pareikšti, kad šio krašto bažnyčia turi būti lietuviška12. 8 Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio.— P. 284. 9 Kaunas D. Lietuvininkė (Atsiminimai,— rankr.). 10 Simonaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 379, 375. 11 Ten pat.— P. 369. 12 Iš Vanagų parapijos //Prūsų lietuvių balsas.— 1920,— Birž. 3. 42

Kai po kiek laiko tą patį pakartojo vienas Stragnų lauki­ ninkas, minia jį parbloškė šventoriuje ant žemės ir spar­ dė šaukdama: „Muškit tą langhaarigen Litauen"13. Prieku­ lėje lietuvininkų „krikščioniškas susirinkimas" išvaiko­ mas kuolais ir šautuvais14*. Kintuose užpulti ir sumušti jaunųjų draugijos nariai13. Tilžėje uždaromas lietuviškas laikraštis „dėl vokiečiams priešingojo turinio" ir areštuo­ jami jo redaktoriai16. Į „Eglės" susirinkimus (jų įvyko penki 1919 m.) ne vi­ sada išdrįsdavo ateiti ir pats kuopelės pirmininkas, dar tebevilkėjęs kario uniformą17. „Na, šiandien „Eglės" su­ sirinkime bus didesnis kraujo praliejimas negu prie Var­ šuvos"18,— grasino kaizerinės Vokietijos patriotai. „Susida­ rė pulkas iš 40 galvų, apsiginklavę lazdom ir revolveriais, išėjo ant mūsų medžioklės, bet mes atšaukėm su­ siėjimą"19. O kiek apkalbų, įžūlių patyčių ir paniekos tu­ rėjo patirti „raštvedė", luošasis mergos vaikas, vadina­ mas čia kekšute... 1919 m. spalio 12 d. į Klaipėdą suvažiavo iš Gvildžių, Dovilų, Priekulės, Kintų, Katyčių, Tilžės jaunimo draugi­ jų įgaliotiniai, kad atkurtų „Santarą", dar prieš karą su­ tvertą tų draugijų tarybą. Vanagiškiams atstovavo I. Si­ monaitytė20. Klaipėdoje, o po pusmečio Rambyne jauni­ mo kuopelių šventėje ji išgirdo garsiausius lietuvininkų kalbėtojus — Vydūną, kviečiantį į dvasinį tobulėjimą — tautos išsilaikymo pagrindą, dailininką A. Braką, raginan­ tį kurti naują šviesų pasaulį be prievartos ir karų (lietu­ vininkai šiame krašte buvo tik vokiečių vergai), nenuil­ stantį šio krašto istoriką, švietėją, publicistą A. Bruožį,

13 Vyžų ir Vanagų provos veidas //Liet. keleivis.— 1925.— Birž. 4. 14 Priekulė //Prūsų lietuvių balsas.— 1920.— Vas. 18. 16 Nepaprastas visuotinis susirinkimas 1921, geg. 28. „Santaros" pro­ tokolai (V. Žuko asmeninis archyvas). 16 Tilžė // Prūsų lietuvių balsas.— 1920.— Kovo 3. 17 Kaunas D. Lietuvininkė (Atsiminimai,— rankr.). 18 Evulė [Simonaitytė I.]. Ekskursija Palangon // Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1923.— Rugp. 16. 19 Eglaitė [Simonaitytė I.[. Mano Velykų kelionė // Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1922,— Geg. 12. 20 Kaunas D. Vanagiškių „Eglė” //Lit. ir menas.— 1977 — Saus. 22, 43

aiškinantį griežtomis politinėmis kategorijomis dabartinę pasaulio padėtį. Tebebuvo gyvi prieškarinės švietėjiškos programos — pasyvaus pasipriešinimo programos — argumentai. Kal­ b a — tautos gyvybė; kur ji nyksta, ten žūsta ir gyvybė. Kas pamiršta gimtąją kalbą, tas darosi savo viduje su­ griuvęs, sulūžęs, suskilęs. Aukštesnis išsilavinimas ir dva­ sinis kilnumas gali būti perduotas tautai tik jos gimtąja kalba. Žmoniškumas klesti tik tautinių savybių pagrindu. Sielos kultūra, svarbiausias kiekvienos tautos turtas, yra patikimiausia atspirtis prieš bet kokią prievartą. Lietu­ vininkų vaikams būtinai reikia eiti į aukštuosius mokslus, nes dabar tauta yra likusi be inteligentijos — savo apsau­ ginio skydo. Pirmą kartą lietuvininkų jaunimui buvo iškelti ir ak­ tyvios politinės veiklos uždaviniai — padaryti galą prie­ vartinei tautos asimiliacijai, atsiskirti nuo imperijos, ryjan­ čios mačas tautas. Kiek am'ių buvom marinami, o vis dėlto išlikom gyvi. Mažojoje Lietuvoje mūsų dar yra 150 000. Nemaža dalis atpažįstama tik iš lietuviškų pa­ vardžių, giliai įmušta į vokišką gyvenimo tvarką ir už­ migusi. Reikia pažadinti visus, kuriuos dievas sutvėrė lietuvininkais ir sutverdamas apreiškė, kad jie neturi iš­ nykti21. Reikia visiems aiškinti, kad, sugriuvus kare di­ džiosioms imperijoms, dabar kiekviena tauta gali apsis­ pręsti, kaip jai gyventi. Europoje nebėra ir niekada nebus viešpataujančių tautų ir pavergtų tautų. Svarbiausias klausimas, karštai svarstomas jaunimo draugijų suėjimuose ir šventėse,— kaip bus su Mažąja Lietuva. Ar liks ji prie Vokietijos, ar atiteks Lenkijai, ar prisišlies prie Lietuvos. „Eglės" susirinkimuose A. Baltris įtikinėjo — Vokietija supuvo, todėl reikia glaustis prie Lietuvos22. Tilžėje M. Jankus, mokytojas J. Strangalys, prieškarinės lietuvininkų draugijos „Birutė" pirmininkas J. Vanagaitis, teismo valdininkas E. Simaitis pasirašė at­ sišaukimą, skelbdami, kad ten, kur „Labgava, Vėluva, Įsrutys, Darkiemis, Geldapė, tai vis yra lietuviški kraštai", 21

Sir. K u o m e t v isi s u siju o s / / P rū sų lie tu v ių b a ls a s .— 1 9 2 0 .— R u g p , 6 .

22 Kaunas D. L ie tu v in in k ė

44

(A tsim in im a i,— ra n k r.).

todėl turime stoti ,,už prisiglaudimą prie Didž, Lietuvos"23. Tačiau karą laimėjusių valstybių galvos, tvarkiusios Eu­ ropos žemėlapį, nusprendė kitaip: Mažosios Lietuvos dalį, esančią dešinėje Nemuno pusėje, atskyrė nuo Vokietijos (čia gyventojų dauguma — lietuviai), o Tilžės ir Labgu­ vos sritis, labiau germanizuotas, paliko vokiečių rankose. 1920 m. sausio 10 d. Vokietija ratifikavo Versalio sutartį, atsižadėdama Klaipėdos krašto. Demokratai džiūgavo: kaip nubalsuosim, toks ir bus Klaipėdos krašto likimas. Ne Vokietijos interesai (Klai­ pėda— toliausiai į rytus nukeltas vokiškumo bastionas), o mūsų pačių valia tvarkys šio pakraščio gyvenimą. Rei­ kia tik apsispręsti: ar už autonomišką, niekam nepriklau­ santį „freištatą", ar už „prisiglaudimą prie Lietuvos". Pa­ sirinkimo alternatyva išvarė skiriamąją liniją tarp dviejų šio krašto tautų, perskėlė pusiau atskirus kaimus, net šei­ mas: tėvas dar linksta į lietuvybę, o sūnus jau nebesu­ pranta lietuviškai, vienas brolis vaidina, lietuviškame spek­ taklyje, o kitas vokiškame24, vieni reikalauja lietuviškos bažnyčios, o kiti puola už tai mušti (Vanagų šventoriuje). I. Simonaitytė pareina į gimtinę, į Dūdjonių namus, ir netrukus išlekia, trenkusi durimis. Tos pačios rietenos: tu stumi kraštą į vyžotų žemaitėlių glėbį, ten niekada ne­ buvo ir nebus tvarkos, jie tik atims mums duoną ir tikė­ jimą-— juk žinai, koks tinginys ir aršus katalikas tavo patėvis25... Nenori dėtis prie vargingos, mažaraštės Lie­ tuvos (trečdalis gyventojų — analfabetai) ir išsimokslinęs provizorius Martynas Masalskis, pusseserės Anės vyro brolis, demobilizuotas kareivis, kurį ji pamilo pirmąja meile („Kaip gera buvo. Tik nieko nebuvo. Dar ir bučiuo­ tis nemokėjau“26). Negavęs darbo jis išvažiuoja į Vokie­ tiją, gana abejingas „sužemaitėjusios" Evos jausmams ir pažiūroms27. I. Simonaitytė, dar neseniai pati kalbėjusi su pussesere vokiškai (pargrįžus iš Angerburgo, „man lyg ir lengviau 23 Lietuviai //Kovos keliais.— K., 1938.— P. 154. 24 T. Brako pasakojimas 1984, kovo 22. 25 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, Iiep. 26. 26 P ajėdaitė O. Buvo ir taip! (Atsiminimai,— rankr.) 27 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 26. 45

vokiškai28), apsisprendė esanti lietuvininkė labai aiškiai ir galutinai. Tai lūžis, pakeitęs jos gyvenimo kryptį. „Prū­ sų lietuvių balse" ji triumfuojančiu tonu aprašo kiek­ vieną „Eglės" draugijos susirinkimą. Vieną po kito siun­ čia iš Vanagų kaimo į Tilžės ir Klaipėdos lietuviškąją spaudą patriotinius eilėraščius — jų pasirodė net 27 nuo tos dienos, kada buvo išrinkta „Eglės" raštininke, iki 1920 m. pabaigos, susiruošus išvykti į Klaipėdą. Šitą bemokslės Vanagų siuvėjos mąstysenos ir gyveni­ mo lūžį nulėmė daugelis aplinkybių. Visų pirma jos gim­ tųjų apylinkių lietuviškumas, išsilaikęs per šimtmečius. Vanagų kunigo K. Lokio pavyzdys — jis kalbėjo lietuviš­ kai su savo vaikais (dvi savaites I. Simonaitytė siuvo ku­ nigo namuose). „Santaros" draugijų etika: kai lietuvinin­ kų gentis yra atsidūrusi ties žuvimo slenksčiu29, ją ginti ir gelbėti kiekvieno sąmoningo žmogaus pareiga. Karšti pokalbiai, ginčai (net iki ašarų), susirašinėjimas su A. Baltriu ir K. Paura — tauriais ir užsispyrusiais lietuvybės gynė­ jais. Bundančio talento nuojauta, kad jį maitinančios šak­ nys glūdi šio regiono lietuviškame kalbos, psichikos ir kul­ tūros klode, kad tai vienintelė vieta, kur jos pirmieji, dar netobuli žodžiai yra kažkam reikalingi ir kažką reiškia. Atgautas Lietuvos valstybingumas, kuris atvėrė perspek­ tyvą susitelkti išsklaidytai tautai. Aštriausios įtampos at­ mosfera, kai atrodė, kad nuo tavo pasirinkimo priklausys krašto likimas amžių amžiams. Visos šios aplinkybės vei­ kė dvidešimtmetės Vanagų kaimo siuvėjos galvoseną, su­ brandintą pagarbos kaizeriui, religinio pietizmo, užkietėjusio konservatyvumo tradicijų. Savo apsisprendimą I. Simonaitytė sviedė kaip kerštin­ gą iššūkį visai buvusiai gyvenimo tvarkai, kur ji buvo pasmerkta amžinam kraustymuisi iš vienos liuosininkų trobelės į kitą, pasipūtusių darbdavių pažeminimams ir menkavertiškumo savijautai vokiškai kalbančių krašto šeimininkų akivaizdoje. Čia buvo ir nesąmoningo socia­ 28 Simonaitytė I. Gretimos istorijėlės.— P. 29. 29 XIX a. pradžioje lietuvininkai rudarė 25% Rytprūsių gyventojų, o 1910 tik 4,3%. Lietuvininkai per dvi kartas neteko 85% savo vaid­ mens Rytprūsių gyventojų sudėtyje fValsonokas R. Klaipėdos proble­ ma.— Klaipėda, 1932.— P. 6— 7). 46

linio įniršio prieš viešpataujančią klasę — vokiečių jun­ kerius, kuriems priklausė šiame krašte 114 dvarų (Gotzhofen, Charlottenhoff, Grūnheide, Oberhof ir t. t.). Kuo labiau tyčiojosi iš jos ,.žemaitiškumo" giminės, tuo pik­ čiau ji šoko visiems į akis. ,,Ir turi pasiutimo mergelė",— sakydavo apie ją vaikystės metais. Ambicingai atsiskirti savo sprendimais ir veiksmais iš aplinkos, kurioje ji te­ buvo luoša „kekšutė",-— svarbus psichologinis I. Simo­ naitytės poelgių ir pasaulėžiūros akstinas. Nacionalinio judėjimo laikotarpiu tautinį apsisprendi­ mą yra išgyvenęs ne vienas rašytojas — J. Basanavičius, V. Kudirka, Šatrijos Ragana. Tačiau tik I. Simonaitytės kūryboje toks apsisprendimas tapo dominuojančia tema, etiniu kriterijumi, dramatiško vyksmo centru. 3 1921 m. pradžioje, lietingą ir ūkanotą dieną, I. Simo­ naitytė atsikraustė į Klaipėdą. „Tu rašytoja. Jei ne šian­ dien, tai rytoj tikrai būsi"1,— jai buvo parašęs A. Bruožis, Mažosios Lietuvos literatūros istorikas, ilgametis spaus­ tuvininkas, įvairių almanachų leidėjas, savamokslis, „di­ delės įgimtos inteligencijos ir plataus apsiskaitymo bei gražaus takto darbuotojas"12. Vanagų siuvėją jis kvietė į miestą, kur taip stigo lietuviškų intelektualinių jėgų. Lietuvos konsulate ji išrašinėjo leidimus pereiti į „aną pusę" — į Lietuvą, tik bėda, kad dėl neišlavintos rašy­ senos tie leidimai būdavo sunkiai įskaitomi. Perėjo dirb­ ti į „Prūsų lietuvių balso" redakciją. Mokėsi stenografi­ jos, mašinraščio ir buhalterijos kursuose; viena gimnazijos mokytoja veltui dėstė jai vokiečių kalbos ir literatūros dalykus; vakarais vėl siuvo, kad galėtų pragyventi (visa alga išeidavo už butą). „Aidos" choro koncerte 1921 m. rudenį dailininkas A. Brakas, kone visų lietuviškų šven­ čių entuziastas organizatorius, pristatė ją publikai: „Mū­ sų poetė". Ir I. Simonaitytė, pasipuošusi tautiniais drabu­ 1 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 96. 2 Kaunas D. Spaudos darbininkas Ansas Bruožis // Bibliotekų dar­ bas.— 1977.— Nr. 9.— P. 36.— L. Giros žodžiai. 47

žiais, skaitė eilėraštį apie „Lietuvos grožybę“, jos praeitį, „pilną garbės"3. Klaipėda, valdoma Antantės paskirto vyriausiojo komi­ saro prancūzų generolo D. Odri, mažai tepasikeitė. Įstai­ gose — tie patys vokiečių valdininkai (tik laikraščių cen­ zoriai — prancūzai4). Gatvėse — vokiečių policininkai. Vi­ sa pramonė ir prekyba — vokiečių rankose. Kur ne kur lietuviškas užrašas, viliojantis atvykėlius žemaičius: „Pasivalgymo stuba“, „Miltų padėtuvė"5. Tik turgaus dieno­ mis iš aukštų porinių vežimų teatro aikštėje, iš valčių, iš­ sirikiavusių Danės upėje su šviežiomis daržovėmis ir ką tik sugautais unguriais, lašišomis, menkėmis, lydekomis, karšiais ir plekšnėmis, garsiai skamba lietuvininkų šne­ kos6. Vien „Ryto“ bendrovės namuose, kur telkėsi lietu­ viška spaustuvė ir lietuviško laikraščio redakcija, Lietu­ vos konsulatas ir viešbutis, nuo ryto iki vakaro politi­ kuoja lietuvininkų veikėjai. Čia dabar lietuvybės cent­ ras, persikėlęs iš Tilžės, kur po karo turėjo užsidaryti net ilgai veikusi mokslinė Lietuvių literatūros draugija. „Ryto“ namuose — I. Simonaitytės darbovietėje ■ — ren­ giamos svarbiausios politinės ir kultūrinės lietuvininkų akcijos. Čia surašomi reikalavimai generolui D. Odri — pripažinti lietuvių kalbą greta vokiečių oficialia krašto įstaigų kalba, leisti lietuvininkų vaikams mokytis gim­ tąja kalba, įtraukti lietuvininkų atstovus į krašto direktori­ ją. Čia karštai agituojama už Klaipėdos prisijungimą prie Lietuvos — „freištatas“ virsiąs ponų Lenkijos kolonija, kad dar iš vienos pusės pakibtų Damoklo kardas virš Prūsijos pagal prancūzų strategų planą; Klaipėdos uostui ir pramo­ nei Lietuva esanti gyvybės arterija — kol esam atskirti, neturime duonos, uostas apmiręs, pilna bedarbių...7 3 T. Brako pasakojimas 1984, kovo 22; Eglaitė E. S. Tėvynė ir dai­ na//Prūsų lietuvių balsas.— 1921.— Spal. 29. ■' Mikulicz S. Klaipeda w polityce europejskiej, 1918— 1939,— Warszawa, 1976.— S. 40. 5 G. Klaipėdos vaizdeliai //Prūsų lietuvių balsas.— 1920.— Rugp. 7. 6 Glažė H. Lietuviški užrašai//Ten pat.— 1920.— Liep. 14. 7 Kas turi iš mūsų krašto pastoti//Ten pat.— 1920.— Rugs. 29; Tau­ tos tarybos posėdis // Ten pat.— 1920.— Spal. 27. 48

Pradėjusi dar iš Vanagų siuntinėti laikraščiams žinutes, straipsnelius, eilėraščius, I. Simonaitytė gyveno idėjomis, kurias kolektyviškai formulavo lietuvybės centras ir sklei­ dė per jaunimo kuopeles kaip vienintelį lietuviškos mąs­ tysenos bei elgsenos variantą. Konservatyvaus užkampio siuvėjikė ir negalėjo turėti savarankiškos politinės mą­ stysenos, o ir niekas tada nereikalavo individualių spren­ dimų. Sujausminti, pagražinti, pakelti į iškilmingą tona­ ciją tautinę savimonę, kuri yra kolektyvinė visų savas­ tis,— tokia literato pareiga išsivadavimo kovų įkarštyje. „O ne aš viena, bet visi, kas tik lietuviai, jautė tą, ką aš jaučiu"8,— rašė I. Simonaitytė. Pirmutinis lietuviškos kultūrinės akcijos tikslas — nu­ traukti politinės ir psichologinės priklausomybės ryšius su Vokietija. Klaipėda neatplėšiama nuo Vokietijos kū­ no,— skelbė vokiečių publicistai,— per 600 metų vokie­ čiai ir lietuvininkai kartu liejo kraują, ir jų kapai ben­ dri9. „Mes tėviškės nepažinome. Šiame kare nežinojo nei viens lietuvis, už ką jis kariauja"101,— dėstė I. Simonaitytė. Lietuva per amžius buvo naikinama „baisiųjų grobikų", lietuvininkai dūsavo „po jungu sunkiu", „jie verkė dėl gaištančios savo tautos"11. Mus čia norėjo išmarinti, o mes ėjom išvien su pavergėjais, pasidavę jų kalbai ir kul­ tūrai. „Mylėjau ir aną „kultūrą", / Kuri save išsikelia. / Kad negandų ji mums įkūrė, / Maniau, kad tai gražu yra. II Paniekinau savo tėvynę / Ir kalbą mūs' lietuvišką, / Ir įsikvėpiau į krūtinę / Tą kvailą pasididžiavimą"12. Tai mūsų kaltė, kam bėgom „paskui svetimųjų". 8 Evutė. Priekulės „Vilties" šventė //Ten pat.— 1922.— Lapkr. 10. a K atschinski A. Das Schicksal dės Memellandes.— Tilsit, 1923.— S. 21; Borchardt F. Das politische Schicksal dės deutschen Memelland­ es in den zehn ersten Jahren nach Versailles.— Berlin.— [S. d .]— S. 304. 10 Sim onaitikė. Atminimui birželio 20 d. 1920 m. //Prūsų lietuvių balsas.— 1920.— Birž. 25. 11 Simonaičiūtė E. Kas kaltas mūs piktojo laiko//Ten pat.— 1920.— Vas. 21. 12 Eglaitė E. S. Aš ir...//Rytojus.— 1920,— Nr. 17,— P. 259. 49

Lietuva keliasi iš „grumstų krūvos"13. Svyruoja „val­ donų sostai", ir „Lietuvos grabas sugriūna"14. Virš tėvy­ nės teka „saulė visos liuosybės"15. „Jau vaduota iš ver­ gystės / Tu ant visados laisva; / Laisva nuo kitų ponys­ tės, / Tu kankinta Lietuva! " 16 Dabar jau mūsų neperskirs jokios sienos — „Ir žemė mūs' lietuviškoji / Bus viena — ir mes vienyti! " 17 Tokius eilėraščius I. Simonaitytė, pri­ sisegusi eglės šakelę prie krūtinės, skaitydavo Klaipėdo­ je, Priekulėje, Rambyne lietuvininkų šventėse, pritapda­ ma prie kalbėtojų, kurie sakė maždaug tą patį: Vokietija mums nebuvo motina, o kieta, neširdinga ir svetima pa­ motė; tik Lietuvos valstybės prisikėlimas gelbsti lietuvi­ ninkų giminę nuo pražūties; valdyti save — natūralus kie­ kvienos tautos troškimas ir šiuolaikinės demokratinės epochos dėsnis; dirbkime vienybėje — darbininkai, butelninkai, ūkininkai18. Tų laimingų ir gražių liberalinės de­ mokratijos kalbų įspūdžius pati I. Simonaitytė taip eksta­ ziškai aprašė: „Evutė daugiau negirdėjo ir nesuprato, ką jie kalba. Tik josios ausyse skambėjo lyg angelų balsai: „Viena, suvienyta, nepriklausoma Lietuva! “19 Lietuvininkų veikėjų etinis idealizmas — tu gyveni ne sau, o prispaustai ir naikinamai genčiai — buvo I. Simo­ naitytės įsakmių pamokymų ir taurių išgyvenimų pagrin­ das, „Esi lietuvis. Tavo užduotis: stoti talkon, kovoti už būvį mūsų tautos, už išlaikymą mūsų brangios Tėvų ša­ lies!.." — įtikinėja autorė vieną iš savo pavargusių ir nusi­ vylusių herojų. Čia ji nusako ir gyvenimo prasmę, visai kaip pietistų surinkimų sakytojas: „ieškok laimės atlikime savo 13 Eglaitė E. S. Tėvynė ir daina//Frūsų lietuvių balsas.— 1921.— Spal. 29. 14 Symonaitikė. Lietuva pirm karo ir dabar//Rytojus.— 1920.— Nr. 9,— P. 129. 15 Eglaitė E. S. Prie vėliavos // Ten pat.— 1920.— Nr. 19.— P. 292. 16 Eglaitė E. S. Mano gyrius//Ten pat.— 1921.— Nr. 12.— P. 135. 17 Eglaitė E. S. Mes vienyti//Ten pat.— 1921.— Nr. 5.— P. 69. 18 Lietuvos nepriklausomybės šventė Klaipėdoj // Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1920.— Saus. 14; Kas turi iš mūsų krašto pastoti //Ten pat.— 1920.— Rūgs. 29; Raštvedis. Verdainės parapijos kiemų ištikimųjų susi­ rinkimas //Ten pat.— 1920.— Saus. 24. 19 Eglaitė. Kaip Evutė Rambynan keliavo //Ten pat.— 1920.— Liep. 6. 50

priedermės"20. Lietuva „neturi savo karžygystės", kuria didžiavosi vokiečiai karo metu; ji didi kančiomis, sudė­ tomis į dainas, kurių „raudojimo pasaulis dėjosi nesup­ rantąs"21. Bet dabar jau 1 ne laikas „kentėt ir kraujuot"22. Tu esi pašauktas „kovot už mūsų šventą teisybę ir valnybę, kurios mes išsiilgę buvome"23. Tu privalai atgauti „gar­ bės jausmą", kuris buvo trypiamas kelis šimtmečius. Per tą laiką pasidarei pernelyg romus, nuolaidus, prisitaikan­ tis— barėsi ji kartu su „Santaros" kalbėtojais-— tu šne­ kučiuoji su bičiuliais lietuviškai karčemoje ar traukinyje, bet vos atsiranda vienas svetimtautis, ir tu jau erzeliuoji vokiškai. Tai nelaisvės išugdytas mažos tautos prisitaiky­ mo instinktas (net lietuvininkų vaikų būrelis, pasirodžius vokietukui, tuoj pat ima šūkauti jo kalba). Neturinti sa­ vigarbos tauta pasmerkta išnykti. „Dabar reik galvas pa­ kelti"24. „Mes, lietuviai, ne vergai"25,— išdidžiai skelbia pradedanti poetė. Ir visai konkrečiai nurodinėja, ką rei­ kėtų daryti ant „tėvynės dirvos" — išsaugoti visur „šven­ čiausią" mūsų kalbą26. Gintis iš visų jėgų nuo „freištato" („Neturi lenkas sau laimėti / Žemelę mūsų Lietuvos"27); visiems „subusti" ir jungtis į lietuviškas draugijas („Į drau­ gijas vis glauskimės / Miestuose, ant laukų"28). I. Simo­ naitytė kalba valingu ir pamokančiu balsu, pilna ambi­ cingo pasitikėjimo savo teisingumu. Ta jos kieta stipry­ bė be mergaitiškų atsidūsėjimų, kaip ir jos pamokymai, plaukė iš vienminčių entuziazmo, vilčių ir ryžto. Susiti­ kimas su atgyjančios lietuvybės apaštalais Vanaguose, Rambyne ar Juodkrantėje — pats gražiausias išgyvenimas, 20 Eglaitė E. S. Mūsų užduotis//Ten pat.— 1922.— Lapkr. 17. 21 Simonaičiūtė E. Kas kaltas mūs piktojo laiko //Ten pat.— 1920.— Vas. 21. 22 Sym onailikė. Lietuva pirm karo ir dabar//Rytojus.— 1920.— Nr. 9,— P. 129. 23 Sim onaičiūtė E. Kas kaltas mūs piktojo laiko //Prūsų lietuvių balsas.— 1920.— Vas. 21. 24 Eglaitė E. S. Naujų metų balsai//Ten pat.— 1920.— Vas. 8. 25 Eglaitė E. S. Tai tik sapnas...//Ten pat.— 1923.— Birž. 16. 26 Eglaitė E, S, Tėvynės meiiė//Ten pat.— 1922.— Liep. 27. 27 Eglaitė E. S. Į kovą!!!//R ytojus— 1920,— Nr. 16,— P. 243. 28 Eglaitė. Mano Velykų kelionė//Prūsų lietuvių balsas.— 1922.— Geg. 10. 51

pakeliantis ją kaip ant sparnų. „Koks mielas pasimatymas su visais pažįstamais parubežy, o tų kalbų nėra galo! Tik klausia manęs ir pasakoja, o ką manote, apie ką mes kal­ bėjome. Tą tesupras vien lietuvis, kurs tą pačią jaučia, ką mes. Esam laimingi tame, kad žinome, jog mūsų Lie­ tuva kilsta ir didėja"29. Kartu su drąsiausiais lietuvybės teisių gynėjais 1923 m. pradžioje I. Simonaitytė stoja į Klaipėdos sukilėlių gre­ tas. „Atsiminkim, kad greitai bus nusveriamas mūsų kra­ što likimas''30,— įspėja „Prūsų lietuvių balsas“ stambio­ mis antraštėmis. Sausio 15 dienos rytą, krintant šlapdri­ bai, tūkstantis Lietuvos kariuomenės savanorių bei šau­ lių, užsirišę ant rankovių sukilėlių raiščius, šturmuoja Klaipėdą, kurią gina prancūzų batalionas ir vokiečių po­ licininkai31. Mergaitės, sukilimo dalyvės, puldinėja prie sužeistųjų ir mirštančiųjų. Paskui verda arbatą, daro su­ muštinius ir išvežioja sargybiniams, kad sustiprintų „mūsų šaulius ir karžygius, kurie mus išvadavo''32. Kitą dieną į Klaipėdos uostą įplaukia lenkų karo laivas „Komendant Pilsudskį''33. Lenkija ruošiasi karinei invazi­ jai, nes Klaipėda turėjo tapti lenkišku uostu (Versalio de­ rybų metu lenkų delegacija reikalavo Nemuno žemupį, perdėm lietuvišką, priskirti Lietuvai, kuri, nesubrendusi savarankiškos valstybės gyvenimui, vėl grįš į unijinius ryšius su Lenkija34). Netrukus uoste nuleidžia inkarus an­ glų karo laivas ir du prancūzų minininkai. Prancūzijos valdžia įžeista ir įnirtusi: kaip tik šituo metu Ambasadorių konferencija turėjo priimti jos pasiūlymą: Klaipėda — „freištatas", ūkiškai susijęs su Lenkija, o politiškai nepri­ klausomas nuo Lietuvos35. Žlugo vyriausiojo Klaipėdos krašto komisaro G. Petisnė planai — padalyti Lietuvą į 23 Ten pat. 30 Ten pat.— 1923.— Saus. 7. 31 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.— V., 1979.— T. 5.— P. 549. 32 Evutė. Apie Gaivinimo komiteto veikimą //Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1923.— Saus. 27. 33 Kovos keliai.— P. 205. 34 Plieg E. A. Das Memelland, 1920—30.— Würzburg, 1962.— S. 9— 17; Urbšienė M. Klaipėdos krašto istorijos paraštėj.— K., 1934.— P. 15. 35 Borchardt F. Op. cit,— S. 289. 52

tris kantonus (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos), kurie Įeitų į galingos Lenkijos politinės įtakos sferą36. Žlugo Antantės viltys paversti Klaipėdą strateginės atramos tašku puo­ limui prieš TSRS37. Prancūzijos spauda reikalauja išsiųs­ ti iš Paryžiaus Lietuvos atstovą O. Milašių38. Tilžės karei­ vinėse skelbiamas aliarmas, bet Vokietijos vyriausybė patenkinta sukilimo sėkme: Klaipėdos kraštas pereina į lietuvjių rankas kaip į ipoteką, iš kurios bet kada bus galima atsiimti39. Įsismarkavusios Lenkijos pasienyje Ta­ rybų Sąjunga sutelkia kariuomenę, ir tai atšaldo nuo kari­ nių avantiūrų40. 1923 m. vasario 15 d. Ambasadorių kon­ ferencija perduoda Klaipėdos suverenumą Lietuvai, o Vil­ niaus krašto — Lenkijai. I. Simonaitytė rašo ,,Prūsų lietuvių balse" entuziastin­ gus straipsnius. Jauni karžygiai „nurito akmenį nuo angos mūsų tautos laidojančio kapo"41. Lietuva jau sujungta:' „be mūsų nėra Lietuvos— be Lietuvos nėra mūsų“42. Su­ laukėme, ko taip ilgai geidėme, ir dabar galime sušukti priešams: „Štai žiūrėkit, mes laisvę pažinę, nebevilksim jungo, kurį ką tik numetėm"43. J i ragina klaipėdiečius remti sukilėlius maistu, pinigais, baltiniais, pirštinėmis, kojinėmis44. „Gražu dabar lietuvaitei būti ir Klaipėdoje gyventi. Nebegyveni dėl savęs, o dėl aukštų tikslų — dėl tėvynės"45,— rašo sukilimo dalyvė. Po sukilimo I. Simonaitytė pusmetį pasirašinėja „Prūsų lietuvių balso" atsakinga redaktore. Už vieną antivokišką 36 Mikulicz S. Op. cit.— S. 41. 37 N avickas K. TSRS vaidmuo ginant Lietuvą nuo imperialistinės ag­ resijos 1920— 1940 metais.— V., 1966.— P. 41. 38 Gabrys P. J . Diplomatinė veikla Klaipėdos sukilimo metu//Nauj. romuva.— 1938.— Nr. 1—2.—P. 9. 39 Žiugžda R. Klaipėdos kraštas — lietuvių tautos žemė//Klaipėda.— V., 1966.— P. 38; V aisonokas R. Cit. veik.— P. 103. 40 V aisonokas R. Cit. veik.— P. 104. 41 Eglaitė E. S. Klaipėdos krašto jaunimuil //Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1923.— Bal. 1. 42 Eglaitė E. S. Jaunime, šiandien yra ta diena...//Ten pat.— 1923.— Bal. 18. 43 Eglaitė E. S. Jaunime, išgirsk//Ten pat.— 1923.— Saus. 23. 44 Evutė. O k ą d a re i tu ? // Ten pat.— 1923.— Vas. 13. 46 Evutė. R a u d . k ry ž ia u s d r a u g ijo s d a rb a i // T e n p a t.— 1923.— V a s . 14. 53

A. Baltrio straipsnį šaukiama į teismą, reikalauja, kad kvietimas būtų parašytas lietuviškai, ir vis dėlto policinin­ ko varu pristatoma į teismą46. Tūlų giminaičių ji šlovina­ ma kaip „žemaitiškos" Lietuvos „špiegas" (šnipas), kurią Berlyno valdžia turėtų tuoj pat suimti, kai tik ji peržengs Vokietijos sieną47. Susižavėjusi šauliais, kuriuos V. Krėvė (tada Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas) pa­ siuntė vaduoti Klaipėdos, dalyvauja steigiamajame uosta­ miesčio šaulių būrio susirinkime ir patenka t r u m p am į jo valdybą kartu su kunigo K. Lokio dukra, savo artima drauge48. Priekulės jaunimo kuopelė „Viltis" išsirenka ją savo „raštvede“49. „Santaros" suvažiavimuose ji — vėlgi vienintelė moteris — renkama į valdybą50. J i taip pat pri­ klauso Donelaičio draugijos valdybai, kuri ruošdavo li­ teratūros paskaitas ir lietuvių kalbos kursus51. I. Simonaitytei, kaip ir jos vienminčiams, atrodė, kad dabar Klaipėdos krašte prasidės naujas gyvenimas. Esame „sau žmonės" ir „patys savo pajėgomis tvarkysim savo laimę"52. Sugriausim kaizerinės Vokietijos išstatytas socia­ lines pertvaras: „Jei neužtenka maisto, tai badaukime visi, jei malkos ir kito kuro neužtenka, kęskime visi, kad ne gėda privalėtumėm vadintis žmonėmis"53. Lietuviškos kultūros grožiu užkariausim krašto žmonių širdis54. „Mes statysime rūmus, statysime savo tautai šventyklą, ir kiek­ 46 Žiugžda R. Lietuva imperialistinių valstybių planuose, 1917— 40.— V., 1983,— P. 52—53. 47 [Simonaitytė I.j Evutės atostogos //Prūsų lietuvių balsas.— 1923.— Rugp. 3. 48 Šaulių susirinkimas // Ten pat.— 1923.— Birž. 17. 49 Eglaitė E. S. Iš „Vilties" veikim o//Liet. keleivis.— 1925,— Gruod. 8. 50 Eglutė E. S. Jaunųjų dr-jų atstovybės „Santaros" istorija//Maž. Liet. jaunimas.— 1932.— Nr. 34. 61 Kaunas D. Mažosios Lietuvos lietuvių bibliotekos, 1920—40 m.—■ P. 93. 52 Sveika, išvaduotoji Tėvyne!//Prūsų lietuvių balsas.— 1923.— Saus. 17. 63 Brolis [Slrangalys J.]. Atsiminkime vargingųjų// Ten pat.— 1923,— Vas. 11. 54 Eglaitė E. S. Atminus „Eglės" šventės//Liet. keleivis.— 1925.—Rūgs. 12. 54

vienas jaunuolis lietuvis bus nepergriaujamas stulpas šios šventyklos"55,— skelbė I. Simonaitytė. Jaunos literatės intelektas tik pritaria ir adoruoja ■ — jis neturi tokios sąvokų bei vertybių atramos, kuri leistų pa­ matyti įvykių eigą iš šalies ar iš viršaus, įžvelgti priešta­ ringumą ir nujausti grėsmę. Negalima su kuo nors kitu gretinti savo krašto padėties ir likimo, kai tūnai pasinėręs jo gelmėje, matai tik vidaus sienas ir nieko daugiau. Toks regėjimo horizontas (,,Niekur taip gražu ir gera kaip mūsų Lietuvoj1'56) — būdinga regiono rašytojo pradžia, o neretai ir pabaiga. Tik vėliau ėmė aiškėti, kad Klaipėdos krašto likimas — žaislelis, mėtomas didžiųjų valstybių iš rankų į rankas (jau 1931 m. Vokietija pasiūlo Klaipėdą Lenkijai už Dancigo koridorių, o 1935 m. net visą Lietuvą—„suapvalinti Len­ kiją Lietuvos sąskaita", anot H. Geringo57). Sunku dar bu­ vo numatyti, kad silpna Lietuvos ekonomika neužlygins, o dar labiau pagilins šio krašto „socialines pertvaras", kad autokratinė Lietuvos valdžia nepajėgs realizuoti demo­ kratinių idealų (net junkerių dvarai liks neapkarpyti), o tik įves karo stovį ir karo cenzūrą, tik išardys lietuvių jaunimo kuopeles, bandydama jas įjungti į šaulių ar jau­ nalietuvių organizacijas, primesti joms tautininkų ideolo­ giją, siekiančią mono politinio viešpatavimo58. Dar nebuvo prognozių, kad didžiuma lietuvininkų, rinkusi savo deputa­ tus į Prūsijos seimą, netrukus atiduos savo balsus už „Einheitsfront" sąrašą rinkimuose į Klaipėdos seimelį. Ne­ buvo nuojautos, kad permanentiniai nacionaliniai kivirčai galų gale baigsis Antrojo pasaulinio karo skerdynėmis, kad menas, gindamas šventą tautos teisę išlikti, turi skelb­ ti ne priešiškumo šūkius, o ieškoti žmonių bendrumo, ly­ giateisiškumo, sugyvenimo formulės, kaip reikalauja hu­ manistinė meno prigimtis. 55 Eglaitė E. S. Iš „Vilties" veikimo //Ten pat.— 1925.— Gruod. 8. 56 [Simonaitytė L] Evutės atostogos // Prūsų lietuvių balsas.— 1923.— Rugp. 3. 57 V aisonokas R. Cit. veik.— P. 399; M ikulicz S. Op. cit.— S. 150. 58 Stikliorius J . Kaip vystėsi Mažosios Lietuvos lietuvių siela prieš susijungimą su Lietuvos respublika//Aukuras.— K., 1937.— P. 39. 55

Tasai skaudus istorinis patyrimas atvers regiono rašyto­ jai naujas gyvenimo dimensijas. Tačiau pradžia yra tautinis apsisprendimas. ,,Tautinio atbudimo banga", vėliausiai pasiekusi Klaipėdos kraštą, stebuklingai pažadino bemokslėje Vanagų kaimo mergelė­ je glūdėjusias dvasines jėgas, išvedė į visuomeninę ir li­ teratūrinę veiklą, davė kūrybai tikslą ir kryptį. „O dabar nebmanau plunksną mesti, bet su didžiu džiaugsmu noriu dirbti, dirbti, dirbti! Ir nenorėčiau, kad mano darbas būtų be reikšmės. Mano velijimas, kad noris vieną akmenį prie dedamojo pamato prinešti galėčiau, į tą pamatą, ant kurio norim statyti taip tvirtą, taip kilnų lietuvišku­ mą"59,— parašė I. Simonaitytė 1923 m.

59 [Simonaitytė /./ Evutės atostogos //Prūsų lietuvių balsas.— 1923.— Rugp. 3.

III. LITERATŪRINĖ MOKYKLA

I. Simonaitytė nusijuokdavo, gavusi pradedančio literato laišką—„kaip išmokti rašyti"1. Jos niekas nemokė. Niekas jai neaiškino, kuo skiriasi jambas nuo anapesto, kas yra fabula ir kompozicija. Niekas nedėstė stilistikos pagrindų ir neskaitė literatūros istorijos kursų. Nebuvo nė prade­ dančių literatų literatūrinės kuopelės — patariančios ir pa­ drąsinančios. Dvidešimtmetė kaimo siuvėja pradėjo kurti „pati iš sa­ vęs", niekieno neraginama ir nemokoma. Kūrybinė galia, prabilusi joje, rodėsi nesuprantama ir nepaaiškinama jai pačiai. „Atrodo, kad tau kažkas diktuoja, ne, kad kažkas tavo ranką valdo, ir tu privalai tik šitaip rašyti, o ne ki­ taip" (1, p. 1112). Nežinia, iš kur ateina tie vaizdai, tokie artimi, lyg būtų atsiminimai, kaip atsiranda tie skambūs dialogai, lyg kažkada girdėti, kodėl pasakojami įvykiai graužiasi šita vaga, lyg seniai pažymėta krašto likimo. To neišmokstama. Tai duota iš anksto kaip ir spalvų derinys aštuonnyčių audėjai ar piešinio simetrija krikštų drožėjui. • Kūrybos instinktas — daugelio kartų dovana — išbudina bemokslėje mergaitėje keistą mąstymo energiją, bet nepa­ siūlo išraiškos formų. Jos egzistuoja kultūros atmintyje ir šiuolaikinėje apyvartoje, bet reikia pačiai jas atsirinkti ir prie jų prisitaikyti. Tad kūrybos instinktas — visada in­ dividualus — šiaip ar taip, paklūsta mokymosi ir adaptaci­ jos būtinybei. Tik savamokslis talentas pereina šią kelio atkarpą be jokių taisyklių — gali būti kurčias išgarsintoms 1 „Žinokite viena: galima paklairti, kaip austi, kaip megzti arba kaip iškepti pyragaitį — aš tik duodu pavyzdį — bet pagal mano suprati­ mą, niekada negalima klausti, kaip rašyti",— rašė I. Simonaitytė (VVUBR, f. 86—99.— Laiškas būsimai rašytojai, 1957, Iiep. 10.). 2 Čia ir toliau cituojant iš I. Simonaitytės Raštų šešiatomįo (1956— 1958) tekste nurodoma tomas ir puslapis. 57

savo meto estetinėms programoms ir žavėtis kokiu nors bulvariniu romanėliu, gali nieko nežinoti apie žymiausius dabarties rašytojus, o vis dėlto nematomai perimti savo amžiaus literatūrinę kultūrą, gali pasiekti nepakartojamo meninio brandumo, o kai kuriais savo balso registrais likti silpnas ir primityvus. 1

Pirmutinis klausimas, lemtingas kiekvienam bundančiam talentui Mažojoje Lietuvoje,— kalbos klausimas. Kuria kalba rašyti — gimtojo kaimo, senų maldaknygių ir surin­ kimų kalba, kuri rusena tavyje kaip vaikystės atsimini­ mas, ar mokyklos, valdžios įstaigų, iliustruotų žurnalų, apsišvietusios visuomenės kalba, kuria tu patylomis mąs­ tai. Su lietuvių kalba toli nenueisi-— tik iki Nemuno. Tai kaimo bernų kalba, neturinti žodžių sudėtingesnėms są­ vokoms, neišlavinta, be jokių poezijos ir mokslo turtų. Tai mirštanti kalba kaip vakaro pažarai1. O J. V. Gėtės ir I. Kanto kalba atidaranti vartus į aukščiausios kultūros sferas (tik didelės tautos sukuriančios šedevrus). „Nesą jeigu lietuvių kalboj rašysite, kas skaitys tai? O jeigu vo­ kiečių— skaitys milijonai" ! 21 Taip protino apsišvietęs vo­ kiečių karininkas pradedantį rašinėti lietuvininką. Prasimokius keliolika metų svetima kalba, ji darosi sa­ va, kaip ir gimtoji. Kartais net artimesnė. Dvikalbystės zonoje, kur viena kalba (viešpataujančios nacijos) ima do­ minuoti, o kita (engiamos nacijos) priversta trauktis ir nykti3, ne vienas talentas, taikydamasis prie esamų aplin­ kybių („Mes turim savo šlovniąją vokišką kalbą. Tegul lietuvininkai vokiškai mokinas"4), rinkosi dominuojančią 1 Aukšto mokslo vyrai brangina lietuvių kalbą//Apžvalga.— 1911.— Rugp. 25; Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos (...).— P. 18. 2 Dėdė [Baltris A.]. Jis pasveiko v isa i//Rytojus.— 1921.— Nr. 32.— P. 512. 3 Gerullis G. Muttersprache und Zweisprachigkeit in einem preussich-litauischen Dorf //Studi baltici.— 1932.— Bd. 2.— S. 55. 4 Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos (...).— P. 18.— Brandto kalba 1902 m. liuteronų sinode. 58

kalbą. J i labiau įprasta ir patogesnė, ji žada platesnį su­ pratimą ir atgarsį. K. Mikolaitis (1874— 1911), tilžiškis, bai­ gęs literatūros studijas Miunchene, išleidžia A. K. T. T'ylo (Thielo) slapyvardžiu kelis vokiškų eilėraščių rinkinius, kurių vaizdai ir nuotaika turi lietuviško tautiškumo, pasak Vydūno5. E. Endrulaitis parašo romaną „Laima šaukė". Vo­ kiečių poezijos antologijoje („Unsere Dichter im Wort und Bild", 1896) įdėti V. Steputaičio, T. Raudos, Urbo, Lingio (Lingg) vokiški eilėraščiai. E. Karšys (Karschies) po Pirmojo pasaulinio karo spausdina eilėraščius vietine vo­ kiečių tarme. R. Naujokas parašo romaną „Maža Klaipė­ dos kaimo kronika" (1938). M. Hofmanas, šilutiškis, svy­ ruoja: pradžioj kuria vokiškus eilėraščius, o paskui iš­ leidžia lietuviškos poezijos rinkinėlį „Jaunimo aidai" (1913). „Kodėl jūs nerašote vokiškai?6— klausinėja I. Si­ monaitytės vienas vokiečių rašytojas, išgirdęs, kaip gra­ žiai ji kalba vokiečių literatūrine kalba. I. Simonaitytės pasirinkimas (ir atsakymas vokiečių ra­ šytojui) buvo nulemtas tautinio apsisprendimo. Je i laikai save lietuvininke, tai privalai ir lietuviškai rašyti. Ji ne­ priėmė prisitaikėlių argumentacijos — girdi, galima išlik­ ti tikru lietuvininku, net pagelbėti savo žūstančiai gen­ čiai, kurios „dienos jau1 suskaitytos"7, o kalbėti bei rašyti vokiškai. J i patikėjo Vydūnu — lietuvių kultūra turi būti kuriama ant lietuvių kalbos pamatų, nes tautos individu­ alumas išreiškiamas tik jos pačios kalba, todėl kiekvieno pareiga „savo dvasios šviesą dėti į lietuvių kalbą"8. Tau­ tos egzistencija, jos būdas ir mąstysena negali būti auten­ tiškai pateikta svetima kalba9. Lietuvių kultūrinis sąjūdis, nekėlęs politinio apsisprendimo uždavinių, laikė svarbiau­ siu savo tikslu išsaugoti Mažojoje Lietuvoje senbuvių kal­ bą. Vydūno kultūrinė akcija — vaidinimai, choro koncer­ 5 Vydūnas. Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen.— Tilsit, 1932 — S. 102. 6 Smonaitytė /. Nebaigta knyga.— P. 270. 7 Bruožis A. Mažosios Lietuvos mokyklos (...).— P.— 19.— Klaipė­ dos krašto vyriausiojo teisėjo Plėvės kalba. 8 Vydūnas. Kodėl dirbame tautai kelti//Jaunimas.— 1912.— Saus.—• P. 12. 9 Vydūnas. Mūsų uždavinys.— Tilžė, 1921.— P, 77. 59

tai, šventės kambyno kalne — davė naują orientacijos tašką šio krašto lietuvių kilmės kūrybiniams talentams. „Mane tai ir išgelbėjo. Jo, jo! Pasijutau reikalinga esanti. Rodos, sparnus įgavau. Už tai jam tik dėkinga"101,— papa­ sakojo jau vėliau I. Simonaitytė. Pirmoje savo apysakoje „Pavasarių audroj" ji išraiškingai citavo Mažosios Lietu­ vos poeto F. Bajoraičio eilėraštį, kuriame buvo tokios ma­ nifestinės tezės: „Visur vis lietuviškai, / Mes, mes nepražūsim" (2, p. 89). Pasirinkęs gujamą ir marinamą kalbą savo kūrybos ins­ trumentu, Mažosios Lietuvos rašytojas atsiduria tokiame kliūčių ruože, kurio nebūna ten, kur nacionalinė kalba viešpatauja kaip vienintelė literatūrinė kalba. Lietuvinin­ kų vaikai, baigę vokiškas mokyklas, siunčia savo tėvams laiškus, parašytus vokiškai, nes kitokios rašto kalbos ne­ moka11. Net į „Prūsų lietuvių balsą" ateina vokiškos ko­ respondencijos apie patriotinę lietuvininkų jaunimo veik­ lą, ir I. Simonaitytė kartu su E. Kraštinaičiu turi versti į lietuvių kalbą, pati niekur nesimokiusi nei gramatikos, nei rašybos, kaip ir kiti to meto Mažosios Lietuvos litera­ tai12. „Koks blogas dalykas, kad toks, kurs save vadina susipratusiu lietuviu, net ir lietuviškame krutėjime išsižymėja, vos temoka kelis žodelius lietuviškai rašyti"13,— skundžiamasi jaunimo žurnale „Darželis". „Tobulintis lie­ tuvių kalboj"— aktualiausias uždavinys, įrašytas į rezo­ liuciją pirmajame „Santaros" valdybos posėdyje 1919 m.14 Gyvoji žmonių kalba jau negalėjo tapti vieninteliu ir patikimiausiu lietuviškų lyčių šaltiniu ir kriterijumi, kaip K. Donelaičio laikais. J i buvo užkrėsta vokiškais adminis­ tracijos bei technikos terminais (amtmonas, landrotas, edelmonas, fersteris, krygsrotas, anštaltas, knygdrukarnė, zegeris, locoretas, drešmašina, cuktūžė, tinta, bešeiningas), 10 Pctjėdaitė O. Buvo ir taip! (Atsiminimai,— rankr.) 11 J-tis G. [Juozupaitis], Gimtoji kalba//Prūsų Liet. savaitraštis.— 1914,— Nr. 18,— P. 69. 12 Kaunas D. Bendradarbiai//Liet. žvejys.— 1982.— Gruod. 25.— E. Kraštinaičio pasakojimas. 13 Šėlus G. J. [Juozupaitis G.J Mokinkimės savo kalbos//Darželis,— 1 9 2 0 ,— N r. 1,— P . 4. 14 „ S a n ta r o s " p r o to k o la i.

00

V.

2uko

a s m e n in is

arch y v a s.

vokiškais pastatų, drabužių, profesijų pavadinimais (stuba, skūnia, šparberis, šiūrė, kūtė, kleidė, šulmistras, šneiderka, briftrėgeris, oberienė). Vokiškos frazės virto mandagumo kreipiniais, išgėrimo formulėmis, komandos šūksniais. Kai­ mynas teiraujasi kaimyno: ,,Ką daro Frau Plokšties? " 1561 Sugėrovai sako vienas kitam: „Gerkit laukan" (trinken aus), o ne „Sveikas! " 10 Seimininkas šaukia šunį būtinai vokiškai: „Fido, komm! " 17 Vokiški pasakymai įsigraužė į liaudies dainas: „Sėskis ant štulelės prie mano šalelės", „Į krygį aš jodamas"18, „Ant žirgelio sėdau, / Kepurėlę kėliau: / „Komm, mein Schwester, / Reich mir zu / Mano kepurėlę"19. Vokiška sintaksė įsiskverbė į šnekamosios kalbos sakinį: „Aš dar turiu duoti pamėginti savo medainės"20. Keitėsi net fonetika — atsirado priebalsių kietinimas, nebūdingas lietuvių kalbai21. Pereito amžiaus pabai­ goje Klaipėdos krašto laukininkas vartojo vos kelis vokiš­ kus žodelius, jo sūnus jau negalėjo išsiversti be kelių dešimčių smagių vokiškų frazių, o anūkas, pabuvęs mieste, jau kalbėjo vokiškai lietuvišku žargonu. „Bet yškast juos nėr tep einfach"22; „Kuktelėk ant mėnesio, kaip wunder­ bar"23; „Grysuok savo junge Frau!"24; „Gans ir mano Meinungs“25; „Briftrėgeris atneša Ceitungą"26. Šnekamoji kal­ ba darėsi sujaukta, leisgyvė, kai šitaip į jos kūną vis gi15 D ėdė [¡¡aitris A ./. Kaip rašyti moteriškas pavardes? // Rytojus.— 1921,— Nr. 37,— P. 589. 16 Sėjus G. J . Mokinkimės :avo kalbos!//Darželis.— 1920.— Nr. 1.— P. 3. 17 Z w eck A. Litauen.— S. 148. 18 Pakalniškis J . Klaipėdiškių dainos.— V., 1908.— P. 15, 18. 19 Tautosakos darbai.— K., 1940.— T. 7.— P. 34. 20 Bubelis L. Išilgai Klaipėdos kraštą //Lietuva.— 1925.— Rugp. 28. 21 Urbonavičiūtė Z. Kietieji ir minkštieji priebalsiai lietuvių literatū­ rinėje kalboje ir tarmėse//Baltistica.— 1970.— T. 6(1).— P. 52. 22 Tautosakos darbai.— T. 7.— P. 137. 23 Dg.-Lewonas J . Lietuviai esate jūs gimę... //Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1920.— Rūgs. 9. 24 Dėdė. Kaip rašyti moteriškas pavardes? /Rytojus.— 1921.— Nr. 37.— P. 589. 25 Anselis Staszys ir Szuszys // Prūsų lietuvių balsas.— 1920.— Rugp. 20. 26 Sėjus G. J . Mokinkimės savo kalbos!//Darželis.— 1920.— Nr. 1.— P. 3. 61

liair brovėsi svetimi žodžiai, kai kasmet jų teritorija grės­ mingai didėjo, kai be jų žmonėms buvo nebeįmanoma bendrauti. Literatūrinė kalba, turinti savo normas ir tradicijas, taip pat nepajėgė atsispirti vokiškos aplinkos poveikiui. Mažosios Lietuvos laikraščių redaktoriai, baigę vokiškas mokyklas, dažnai tebemąstė vokiškais sakiniais, tik iš­ verstais į lietuvių kalbą. Daiktavardinės konstrukcijos, pas­ tovi žodžių tvarka, sintaksinės figūros iš kelių dalyvių, ilgi intarpai ir daugialypių sakinių sujungimai27. Bažnyti­ nių tekstų vertimai suformavo Mažojoje Lietuvoje abstra­ huojančios sintaksės kietas linijas, iškilmingai nejudrų toną, pamokslaujančios retorikos stilistiką. Archaiškumo klodas, Įsitvirtinęs lietuviškoje Biblijoje, tebeglūdėjo ir laikraštinėje kalboje, kuri skyrėsi iš tuometinės lietuvių spaudos ne tik gotiškais rašmenimis, bet ir sąvokų turiniu, vaizdais, intonacija28. 27 Pvz.: ,,Aš visados už savo mylimus lietuvininkus rūpinąs ir kožnu čėsu kaip jų prietelis išsireiškęs esmi" (Pons vyskupas Struck iš Ragainės // Lietuviška ceitunga.— 1908.— Bal. 14); „Mūsų draugija ta­ pė per pasimirimą draugo Sakais apsmutyta. Jis buvo prie mūrų grio­ vimo labai sunkiai susižeidęs ir turėjo todėl į ligonbutį išgabentas bū­ ti, kur jis ir pasimirė" (Katyčių „Vainikas"//Apžvalga.— 1912.— Birž. 9); „Skaitlius nugelbėtų vyrų esąs mieste Rioj, kur nukeliauti ketin a­ ma buvo" (Engei L. Atrastasis rojus // Tilžės keleivio kalendorius ant meto 1910.— Tilžė.— P. 52); „Pirm trijų dienų apsilankė mūsų kieme tūli ponai iš Ragierungos po wedimo pono Oberregierungsroto Bergmann, tarp jų ir Baurotai iš Karaliaučiaus ir nuo Hafenbauerverwaltungo iš Klaipėdos, taipjau ir mūsų Pons Landrots Cranz" (Drevernoje// Apžvalga.— 1911.— Liep. 28); „Ir šiandien taip stovi, ju k cieli lietu­ vių kampai apie Įsrutę, toli ir plačiai aplinkui iki pat Karaliaučiaus jau visai vokiški pastoją yra" (Apžvalga.— 1912.— Liep. 2). 28 Pvz.: „Ne tikt wien Pons Kurszaitis, bet ir daug kunnigų musu Lietuvoj jam pritar szitta Lapeli užtroszkinti" (Prabočių A nūkas (Bruožis A.J. Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai.— Tilžė, 1920,— P. 67.— Prielaiškis.— Nr. 7). „Kuolaik man Įpuolė už tai pasirūpint, jeib lietuviškoji kalbą ir giminę nuo pražudymo gelbėčiau, kas link gruntavojimo, manierų ir veikimo „Byrutės" (Prūsų lietuvis. Kalendros metais .1906.— Tilžė, 1906.— P. 14). „Kupčiu; Neubauer iš Priekulės, sveikas ir linksmas, subatoj pie­ tus pavalgius, tapė smerties užspiestas" (Priekulėje // Apžvalga.— 1912.— Birž. 18); „Einars ale tapė veik nuo rėdystės pabriautas" (Gaigaiaitis. Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava.— Tilžė, [1912].— P. 32). 62

Literatūrinę kalbą prižiūrėjo lietuviškai pramokę vokie­ čių pastoriai, kurie sakydavo pamokslus mediniais, kartais net komiškai sudarkytais sakiniais29. Ta kalba buvo už­ konservuota tam tikrame žodžių, sintaksės formų, stilisti­ kos figūrų kiekyje ir neįstengė reaguoti į pasaulio paki­ timus gyva naujų prasmių ir išraiškos būdų kūryba. Ma­ žosios Lietuvos laukininkai giedojo XVIII a. giesmes ir nepakentė jokių naujovių. ,,Bet klausykis, kaip sakoma: Markošius vadinama Morkus. Ar tai mums nejuokinga? Pekla vadinama pragaras, dūšia siela ir t. t. Mums, evan­ gelikams, ta kalba negana širdinga"30,— rašė kunigas Vai. Gailius. Kai 1908 m. V. Gaigalaitis išleido senąjį Biblijos vertimą lotynišku alfabetu, kad galėtų skaityti visi lietu­ viai, jos nenorėjo pirkti Mažojoje Lietuvoje31. Konserva­ tyvūs skaitytojai reikalavo, kad „Lietuviška ceitunga", skelbusi J. Basanavičiaus ir J. Šliūpo straipsnius, liautųsi „žemaitiškai zaunijusi1'32. Nenoromis skaitė lietuvininkai ir Tilžėje leidžiamas lietuviškas knygas — jos atseit žemai­ tiškos ir jiems nesuprantamos33. F. Kelkis, pirmojo lie­ tuviško laikraščio redaktorius, buvo iškėlęs „senprūsių" kalbos savitumą kaip kultūrinės veiklos principą: „Mūsų kitokia kalba / Ne kaip šiaip per Lietuvą..."34 Regioninis separatizmas, įsigalėjęs rašyboje, leksikoje ir sintaksėje, trukdė Mažosios Lietuvos kultūriniam judė­ jimui įsilieti į bendrąjį nacionalinės kultūros procesą ir nacionalinio išsivadavimo kovą. J. Stikliorius, lietuviškų draugijų bei „Ryto" spaustuvės steigėjas, karštai įrodinė­ jo, kad kultūra gali augti, tik santykiaudama su visa tau­ ta35. „Kalba mūsų eina vis darkyn", todėl reikia mokytis 23 ,,— Aš pranešu,— rako kunigas,— kad užvakar ant keturių zėgoriaus popiet bus susiėjimas čia bažnyčioje“ (Simonaitytė I. ...O buvo taip.— P. 299). 30 Gailius. Ar reikia mūsų lietuviškų bybelių... /7 Klaipėdos kelei­ vis.— 1925.— Liep. 18. 31 Gaigalaitis. Min. veik.— P. 27. 32 Prabočių Anūkas. Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai (...).— P. 193. 33 Pabusk, ak Lietuva, pabusk //Apžvalga.— 1912.— Bal. 12. 34 Prabočių Anūkas. Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai (...).— P. 57. 35 Stikliorius J. Klaipėdos krašto kultūros gyvenimas //Liet. ai­ das.— 1934.— Saus. 13. 63

iš Didžiosios Lietuvos knygų ir laikraščių, kurių kalboje nesijaučia „svetimo galvojimo"36. Vydūnas leidžia žurna­ lą „Jaunimas" (1911—1914) lotynišku raidynu, bet sava rašyba, o ne jablonskine. Mažosios Lietuvos laikraščiai („Kaimynas", „Prūsų lietuvių savaitraštis", „Naujas Tilžės keleivis", „Apžvalga") persispausdina Maironio, Žemaitės, J. Biliūno, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino kūrinius. J. Stiklioriaus įsteigtas dienraštis „Prūsų lietuvių balsas" įsi­ deda V. Kudirkos „Lietuvos tilto atsiminimus", A. Vie­ nuolio „Prakeiktus vienuolius", J. Biliūno „Liūdną pasa­ ką", „Žvaigždę", V. Krėvės „Gilšę“, I. Šeiniaus ir Vaidilu­ tės apsakymų, Maironio, K. Binkio, J. Tysliavos eilėraščių. Greta Vydūno knygų „Vilties" draugijos bibliotekėlė, ga­ vusi iš krašto direktorijos vienkartinę pašalpą, buvo įsi­ gijusi visus Maironio, Vaižganto raštus37. 1923— 1924 m. „Ryto", spaudos leidimo bendrovės, salėje Maironis, J. Tumas, V. Krėvė skaito paskaitas apie lietu­ vių literatūrą. „Klaipėdos žinių" puslapiuose (atvykus 1924 m. balandžio mėnesį B. Sruogai) recenzuojamos nau­ jausios knygos ir polemiškai svarstomos visos lietuvių literatūros problemos. Išugdyti nacionalinės kultūros ben­ drumo nuovoką, nutiesti vienybės pagrindą valstybės sie­ nų suskaldytai lietuvių rašybai, literatūrinei kalbai, kul­ tūriniam gyvenimui tapo svarbiausiu rūpesčiu, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Mažosios Lietuvos rašytojas turėjo paspartintai absor­ buoti visos nacionalinės kultūros savimonę, kad neliktų „provinciškas", ir kartu turėjo išsaugoti savo „bendrinėje kalboje" regiono koloritą, kad neišnyktų jo savitas bal­ sas. 2 Eiliuota forma I. Simonaitytei, kaip ir daugeliui prade­ dančių rašytojų, buvo svarbiausia literatūros apraiška ir kūrybiškumo sinonimas. Tik ši forma Mažojoje Lietuvoje 36 Svarbus reikalas//Prūsų Liet. savaitraštis.— 1914.— Nr. 5.— P. 17. 37 Kaunas D. Mažosios Lietuvos lietuvių bibliotekos, 1920—40 m.— P. 76. 64

buvo susijusi su giesmių tradicija, o ne su liaudies daina, kurią pietistų surinkimai daug kur buvo numarinę kaip pagonybės liekaną („traldija visokias traídas"). Giesmės — vienintelis žanras, gyvai funkcionavęs I. Simonaitytės ap­ linkoje, išsaugojęs numarintų liaudies dainų melodijas bei ritmo „gryną skambesį1' 1 pratinęs iš mažens prie sunor­ minto žodžio, pastovios sakinio konstrukcijos, kanoniškų pasakymų, himniškos tonacijos. Giesmės ją įvedė į archa­ išką kalbos klodą, kuris tapo visiškai artimas, natūraliai paveldėtas, o ne sąmoningai stilizuojamas. „Akis pakeliu danguna. / Tavęsp, ak Tėve, aš šaukiu"12. Iš giesmių atėjo malonybiniai žodeliai, kupini primityvaus naivumo. „Eikš ir į mano širdelę, / Čia taisykis sau lovelę"3. Verstinės giesmės piršo gausių intarpų stabdomą sakinio eigą, sun­ kiai pasiduodančią ritminei melodijai. „Tas žodis teik visiems, kas nor, žegnonės, / Tūlam, kurs liūdi, tar jis ir godonės"4. Giesmės skiepijo ne lyrinio išsiliejimo, o pa­ mokymų intonacijas, kurios klausia, reikalauja, įsako. Ši­ tokiomis intonacijomis I. Simonaitytė įprato kalbėti ne tik eilėse, bet ir straipsniuose. „Dabar klausimas į jumis, jūs, Klaipėdos krašto gyventojai: ką darėte arba ką darote jūs už savo kraštą? Kokias aukas atnešėte jūs?"5. Į I. Simonaitytės eilėraščius įeina senoviškos gramatinės formos, išlikusios Mažosios Lietuvos gyvojoje ir raštų kalboje. Čia dar visai natūraliai ataskamba tarsi iš M. Ma­ žvydo „Katekizmo" pirmykštės pašalio einamojo vieti­ ninko lytys. „O kad ir migla kris žemyną"6; „Ir eina širdyna"7; „Akis šviesop, / Širdis dievop! " 8 Tebėra gyvas archaiškas įvardžių linksniavimas. „Netur jis mumis apga1 Vydūnas St. Įorosta] W. Litauen in Vergangenheit und Gegen­ wart.— Tilsit, 1916.— S. 81. 2 Eglaitė E. S. Dievo keliai // Rytojus.— 1921.— Nr. 3.— P. 45. 3 Eglaitė E. S. Su kerdžiais // Ten pat.— 1920.— Nr. 24.— P. 369. 4 Eglaitė E. S. Šventadienis//Ten pat.— 1920.— Nr. 14.— P. 216. 5 Evutė. O ką darai tu? // Prūsų lietuvių balsas.— 1923.— Vas. 13. 6 Eglaitė E. S. J kovą!!!//Rytojus.— 1920.— Nr. 16.— P. 243. 7 Eglaitė E. S. Šventadienis//Ten pat.— 1920.— Nr. 14,— P. 216. 8 Eglaitė E. S. Mes Lietuvos vaikai//Ten pat.— 1921.— Nr. 7.— P. 100. 65 3. V. Kubilius

lėti"9; „Kvietkos kvepia mūsuosna"101. Pro pairusio ritmo angas smelkiasi specifinė šio krašto leksika (valdonas, priešstanga, kauras, veizdėt), specifiniai posakiai („drūtai jie viltėjo", „saulutė jau1 ant leisinės", „mano gyrius"), specifiniai neiginiai, nusižiūrėti iš vokiečių gramatikos („Nors kelias dar ne yr statytas"11; „Mane nieks laikė at­ galios"12), specifinė sakinio tvarka, paveikta vokiškos sin­ taksės („Tad jam meilu patirti gauti / Ką noris apie Lie­ tuvą"13). Frazė ypatingai intonuojama („Padėtis ak kaip išgąstinga!"14), o atskiri pasakymai įgyja netikėto vaizdin­ gumo („Kaip lietuviai virto į savo kraujus"15). E. S. Eglaitės eilėraščiai spausdinami dažniausiai gotiš­ ku šriftu, daiktavardžiai didžiosiomis raidėmis pagal vo­ kiečių gramatikos principus („Tik štai pasigirsta kažin koks Ūžimas / Pas Kapą Senelių, senų Milžinų"16). Žodžių galūnės rašomos iš klausos ir tarmiškai („Salią tą širdingai myliu"17; „Jei ir didei ieškočiau"18), įvairiai žymimi tie patys garsai (š—3 , sz, č—cz, v—w). „Pasirodo, kad aš labai silpnai išmanau gramatiką ir dar kažką"19,— susiprato pradedanti literatė, matyt, barama A. Bruožio, kuris negalėdavo įskaityti jos įrašytų į doku­ mentus pavardžių. Vieną straipsnelį ji buvo net pasirašiu­ si tokiu* charakteringu slapyvardžiu — Bemokslia Vanagiškė20. Dirbdama „Prūsų lietuvių balso" redakcijoje, Va­ nagų kaimo siuvėja turėjo per labai trumpą laiką išmokti 9 Eglaitė E. S. Į kovą!i!//Ten p at— 1920,— Nr. 16,— P. 243. 10 Eglaitė E. S. Lietuva tėvyne mano //Ten pat.— 1920.— Nr. 21.— P. 325. 11 Eglaitė E. S. Mes vienyti //Rytojus.— 1921.— Nr. 5.— P. 69. 12 Eglaitė E. S. Aš ir ...//Ten pat.— 1920.— Nr. 17.— P. 259. 13 Eglaitė E. S. Tik iškeliavęs //Prūsų lietuvių balsas.— 1923.— Rugp. 3. 14 SimOmitikė. Lietuva pirm karo ir dabar //Rytojus.— 1920.— Nr. 9,— P. 129. 15 Simonaitikė. Atminimui birželio 20 d. 1920 // Prūsų lietuvių bal­ sas.— 1920.— Birž. 25. 16 Eglaitė E. S. Velykos//Ten pat.— 1923.— Bal. 1. 17 Eglaitė E. S. Yra šalis //Rytojus.— 1921.— Nr. 4.— P. 51. 18 Eglaitė E. S. Kad aš eičiau //Ten pat.— 1921.— Nr. 1.— P.4. 19 Sim onaitytė 1. Nebaigta knyga.— P. 26. 20 B em okslia Vanagiškė. Lietuvos jaunieji broleliai ir seselės //Prūsų lietuvių balsas.— 1920.— Rugp. 13. 66

rašybos taisyklių, kurios Mažosios Lietuvos spaudoje smarkiai įvairavo. J i stropiai lankė lietuvių kalbos kur­ sus, kuriuos surengė Donelaičio draugija21. Nemažai jai padėjo J. Martinaitis, raidžių rinkėjas, karo metais dir­ bęs „Dabarties" redakcijoje Kaune, vienintelis gerai mo­ kėjęs lietuvių kalbos gramatiką22. Ypač daug lėmė knygos iš „Didžiosios Lietuvos", skaitomos su savamokslio godumu ir imlia atmintimi. I. Simonaitytės rašiniuose cituojami Maironio eilėraš­ čiai. Pradedanti rašytoja sąmoningai stengiasi prisitaikyti prie bendrųjų lietuvių nacionalinės literatūros motyvų ir stilistikos. Perima romantinį iš griuvėsių kylančios tėvy­ nės motyvą, nusakomą imperatyviais Maironio šūksniais („Į kovą, broliai, už tėvynę! / Prie kardų tverkite visi!"23). Kartoja šlovingos praeities regėjimus (vaidilutės prie au­ kuro, šventų ąžuolų girios, milžinų kapai) ir priesaką mo­ kytis „iš senovės mūsų tėvų", formuluojamą V. Kudirkos žodžiais („Tavo praeitis bus vadovu, / Kaip ir stiprybė bei drąsa"24). Lietuva — aukščiausia vertybė ir grožis, vie­ nintelis poetizacijos objektas ir vidinis išgyvenimas, reiš­ kiamas P. Vaičaičio lyrikos parafrazėmis („Yra šalis, kur smiltis lekia / Pučiant smarkiam rytvėjui“25; „O ta šalis lietuviška vadinas"26). Esam vienos motinos vaikai. Ir mūsų jau neskiria „jo­ kia siena, / Nei joks bedugnis, nei riba"27. Taip entuzias­ tingai kalba pradedanti rašytoja, trokšdama įsilieti į vie­ ningos nacionalinės literatūros gyvenimą. Bet jos eilėraš­ čių nespausdino nei Kauno laikraščiai, nei „Klaipėdos ži­ nios", kurias tvarkė kauniškiai literatai (B. Sruoga). Tebe­ buvo labai ryški meniškumo riba, tarytum keli istorinės raidos dešimtmečiai skirtų lietuvininkų spaudoje publi21 J . Plonaičio atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1985, bal. 11. E. Šim­ kutės diplominis darbas „Ievos Simonaitytės charakteris amžininkų at­ siminimuose", VVU, 1985. 22 Kaunas D. Lietuvininkė (Atsiminimai,— rankr.). 23 Eglaitė E. S. Į kovą!!!//Rytojus.— 1920.— Nr. 16.— P. 243. 24 Eglaitė E. S. Lietuvos nepriklausomybei paminėti//Ten pat.— 1921,— Nr. 8,— P. 114. 25 Eglaitė E. S. Yra šalis//Ten pat.— 1921,— №. 4,— P. 50. 26 Eglaitė E. S. Čia mano širdis//Ten pat.— 1921.— Nr. 3.— P. 35. 27 Eglaitė E. S. Mes vienyti//Ten pat.— 1921.— Nr. 5.— P. 69. 67 3*

kilojamus eilėraščius nuo J. Janonio, K. Binkio, B. Sruo­ gos, V. Mykolaičio-Putino kūrinių. Vilniuje ir Kaune lie­ tuvių poezija plėtojosi į modernias formas, o Tilžėje ir Klaipėdoje ji sunkiai graibėsi eilėdaros pradžiamokslio, vos vienur kitur išgaudama natūralų skambumą („Buvom ant Birutės kalno. / Matėm jūras, jos bangavo. / Kalne pušys ošė, ošė"28). Giesmių tradicija nepraleido į eilėraš­ tį individualių išgyvenimų istorijos, stumdama eiliuoto­ ju s — mėgėjus (laiškanešius, spaustuvininkus, ūkininkus) į bendrų tiesų bei moralizacijos plotmę, o svarbiausia į gana pastovią elegiško himno gaidą, kuri kartais net spe­ cialiu prierašu būdavo nurodoma („Turiu iš čia atstoti / Sudiev Jums ranką duoti; / Salin turiu keliauti, / Ką gelbst jau prieštarauti, / Sudiev, sudiev, mylimieji!"29). Gyvesnis žodis ir konkretesnis vaizdas pasitaiko kasdieninės buities apdainavimuose, kurie čia krypo humoristikos link („Bu­ telį prastą tankiai atranda / Prikreiktą, bjaurų, dar vieną langą. / O juk ir tenai reikia jam siūti, / Kokią nedėlią vis dar pabūti"30). Pagal vokišką madą eilėraščiai būdavo rašomi švenčių, rinkimų, jubiliejų, vestuvių, laidotuvių progomis (K. Lekšo kūriniai). I. Simonaitytės eilėraščiai neišsiskyrė iš Vyturėlio, Kiškių Katrikės, Meilės Tarnaitės ir panašiais slapyvardžiais pasirašytų mėgėjiškų eiliavi­ mų bangos, kurią pažadino susijungimas su Lietuva,— toks pat moralizuojantis logizavimas („Kovona eidamas drą­ siai / Nešk vėliavą pirmyna!"31), tokia pat primityvi, irs­ tanti forma be jokios ritminės plastikos („Ar broliai ir se­ selės, kas šnek lietuviškai, / Ten svetimi pastojo, nebtrauk tave čionai?"32), toks pat rašymo progiškumas (nepriklau­ somybės šventė, kariuomenės šventė, Velykos, „Vilties" kuopos susirinkimas, J. Stiklioriaus, V. Gaigalaičio jubi­ liejai). 28 Bajoraitis F. Ant kalno buvus//Kaip ąžuols drūts prie Nemunė­ lio.— P. 275. 29 Lekšas K. Sudiev, m ylim ieji!//Kaimynas.— 1900.— Nr. 35.— P. 273.— Tai vienas mėgstamiausių I. Simonaitytės kūrinių. 30 Kraučiukas (Szneideris // Kaimynas.— 1900.—Nr. 39.— P. 311. 31 Eglaitė E. S. Prie vėliavos//Rytojus.— 1920. — Nr. 19.— P. 292. 32 Eglaitė E. S. Aš netylėsiu//Ten pat.— 1920.— Nr. 23 — P. 355. 68

„Be poezijos nebūna kūrybos"33,— tvirtino apsišvietę Mažosios Lietuvos literatai. Kūrėjui nebūtinas išsimoksli­ nimas, rašo tas, „kuris tam turi dovanos ir idėjų"34— drą­ sino A. Baltris, „Eglės" steigėjas. Ir I. Simonaitytė keletą metų (1919— 1923) intensyviai rašė eilėraščius (daugiau 70 publikacijų), retkarčiais klausdama autoritetų, kas yra poezija35, suabejodama savo eilėraščių verte ar bent dro­ viai pakoketuodama („Kad būčiau poetas arba nors poe­ tė"...36), bet vis dar retkarčiais skelbdama savo eilėraš­ čius net 1930—1933 m. laikraščiuose ir kalendoriuose. Po­ ezija reikalavo įsiklausyti į atskirą žodį ir garsą, o tai buvo svetima jos kūrybos instinktui, trokštančiam val­ dyti žodžių mases, jų sūkurius, susikertančias tėkmes. Ei­ liavimo disciplina (gana palaida) vis dėlto pratino į sime­ triškai suguldytus'žodžius, į vientisą kalbos srautą, jau pa­ kenčiamai harmoningą tokioje J. V. Gėtės eilėraščio „My­ limojo artumas" imitacijoje: „Ieškau tavęs aušros gro­ žybėj, / Ieškau tavęs saulės kaitroj, / Žvalgaus tavęs nak­ ties tamsybėj / Ir vakarėlių pažioroj“37. Pakartojimai, pa­ kilus emocinis tonas, kulminacinis taškas suriša ir prozinių rašinių pastraipėles į simetriškus vienetus: „Rods, čia mū­ sų tėviškė, čia mes užaugom, čia mes kentėjom, čia mes dirbom ir krutėjom. Rods, mūsų tėvai ir mūsų tėvų tėvai čia augę ir gyvenę, vargę ir palikę mus, savo vaikus ir anūkus, padėjo galvą ant lentos. Čia mūsų tėviškė, brangi ir miela savo grožybėmis, bet mes nepažinom Tėvynės"38. 33 Budrikas. Žodis apie poeziją // Prūsų lietuvių balsas.— 1920.— Liep. 31, 34 Dėdė. Kad kas nusideda prieš savo kraują//Ten pat.—-1922.— Vas. 13. 35 „Rytojaus" redakcijai I. Simonaitytė pasiuntė tokį laišką: „Kas yra poezija? Kas viskas poezijai priskaitoma? Esu skaičiusi kai ku­ rių laikraščių redakcijos atsiliepimų: „Jūsų eilėse nėra poezijos. Jos taigi netinka dėti". Tatai aš nesuprantu. Kokios tad eilės turi poezi­ jos?" (E. S. Kas yra poezija? //Rytojus.— 1920.— №. 19.— P. 301.) 36 Eglaitė E. S. Atminus „Vilties“ šventės //Liet. keleivis.— 1925.— Rūgs. 12. 37 Eglaitė E. S. Poezija//Rytojus.— 1920.— Nr. 12.— P. 178.— Dar viena J . V. Gėtės eilėraščio imitacija „Šventadienis" (Rytojus.— 1920.— Nr. 13.— P. 216). 38 Eglaitė E. S. Lietuvių šventė T ilž ėje//Prūsų lietuvių balsas.— 1923,— Rūgs. 13. 69

Palengva I. Simonaitytė įvaldo kalbos srauto judėjimą, dar nesumesdama, kam jis reikalingas. Tai prozos meno išeities pozicija ir pirmapradis dėmuo. 3 Pasakojimo galią, dar nesuvokusią savęs, žadino vokiš­ kų romanų skaitymas — per naktis viską pamiršus, be jo ­ kios atrankos ir tikslo. Tiesiog magėjo patirti, kas gi at­ sitiks toliau ir kuo baigsis šitų žmonių ■ — romano herojų — gyvenimas. Kartais atrodydavo, kad visa tai vyksta su ja pačia — tu, našlaitė, tarnauji aristokratų rūmuose, į salę įžengia gražus grovas ir staiga pažvelgia į tave... Angerburge kambario draugė verkdavo, skaitydama šituos ro­ manus1. Tai buvo „tarnaičių romanai", kainuojantys po dešimt pfenigų, greitosiomis praryjami dardant tramvajumi į turgų ar adant ponų kojines. Viena tik H. Kurt-Maler pa­ rašė 200 tokių romanų, išleistų 27 milijonų tiražu1 2. Angerburge „lietuvaitė iš Vanagų" godžiai skaitė šitos fenomenalios vokiečių romanistės kūrinius. Iš berankių, kuprotų, paralyžiuotų vaikelių aplinkos jie nukeldavo į prašmatnų diduomenės pasaulį, kur visi jauni, gražūs, iš­ didūs ir laimingi. Kaip prakilniai jie kalba, kaip elegantiš­ kai jodinėja dvaro laukais, kokios gašnios jų manieros („Jis greitai pagriebė jos ranką ir ją pabučiavo. Skaidrus raudonis išsiliejo Brigitos veide, ir jos akys suspindėjo"3). Moters meilė yra pagrindinė šių romanų istorija, sekama svajingo idealumo išglostytoje aplinkoje. J i pereina kon­ trastiškas stadijas (žaismingas flirtas, viltis, vienatvė, nu­ siminimas, džiaugsmas), kurios ir gena intrigą, lengvai šokinėjančią,— čia pat mirtis, čia ir vestuvės. Meilė dik­ tuoja tik taurias elgesio normas (fabrikanto šeima maloniai priima neturtingą mergaitę į marčias4) ir braižo vis tą patį portretą — gražus veidas, blizgančios akys... 1 2 3 4 70

Simonaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 133. C iaig A. G. Op. cit. — P. 212. Courths-M ahler H. Diana. [S.1., S. d .]— S. 68. Couiths-M ahlei H. Dės andern Ehre.— Reutingen, 1.912.— S. 97.

\ \Romane ,rDiana" sunkiai suserga jaunutė dvaro savinin­ kė, Jei mirs, dvaro prižiūrėtojų ir jos globėjų šeima liks be pastogės. Ji ryžtasi jungtuvėms su savo globėjų sūnu­ mi — studentu, kad paliktų jiems dvarą. Dvarininkaitė pasveiksta, o baigęs studijas inžinierius 5 metus dirba svetimoje šalyje. Jie susirašinėja, įsimyli vienas kitą, bet susitikę nedrįsta prisiminti jungtuvių, kurios tebebuvo for­ malus aktas. Kartą jodinėjant suklumpa Dianos žirgas, nu­ alpusią pabučiuoja jos vyras, mergaitė tai pajunta, ir nuo šios akimirkos jie laiminga pora. Idealūs herojai. Kilnūs poelgiai. Tyrų sielų išgyvenimai. Toks buvo XX a. pradžioje vokiečių pramoginio romano turinys, supintas iš prabangaus gyvenimo vaizdinių, mei­ lės svajonių, ilgesingų sentimentų. Situacijos lengvai kai­ taliojosi, nesuspaustos tvirto priežastinio motyvavimo; veiksmo posūkiai staigūs, grindžiami melodramišku efek­ tu — tuoj po vestuvių įvyksta automobilio katastrofa, ir nepagydomai sužeistas vyras rašo žmonai atsisveikinimo laišką (H. Kurt-Maler ,,Lik sveika, Trude'1). Pasakojimas itin jausmingas — ašaringos scenos, reikalaujančios skai­ tytojo užuojautos, melancholiškos sakinių kadensijos, pil­ nos atsidūsėjimų („Drebančiomis iš skausmo lūpomis ji iš­ ėjo ir tamsioje gatvėje, prisidengusi skėčiu, ėmė verkti. Jai pasidarė geriau. Jos krūtinė drebėjo nuo vaikiško stip­ raus kūkčiojimo. Jos ašaros tekėjo gausia srove, kaip lie­ tus, su1kuriuo jos maišėsi"5). I. Simonaitytė skaitė visokias knygas — ką tik rasdavo Vanagų klebonijoje, „Eglės“ ar „Vilties" draugijų biblio­ tekėlėse. Be abejo, skaitė ir populiarius socialinius psi­ chologinius vokiečių romanus, kur atsiveria plačios istori­ nio laiko ir kasdieninės buities panoramos, kur žmonių charakteriai ir veiksmo aplinkybės iškyla kaip gyvenimo dėsningumai, kur viskas nuosekliai rutuliojasi pagal vi­ dinio priežastingumo logiką. Net vidutinio masto vokiečių romanistai XX a. pradžioje mokėjo absorbuoti skirtingiau­ sios socialinės bei nacionalinės aplinkos detales, persijun­ gti į įvairiausių psichologinių jausenų registrus, išplėtoti kiekvieną epizodą kaip pagrindinio veiksmo poslinkį 5 Reuter G. Frauenseelen.— Berlin, 1902.— S. 49. 71

/

(pvz., K. Fybig romanas ,.Kasdieninė duona", sulaukęs 24 leidimų). Romanas lengvai paverčiamas „parlamentine tribūna", kur įnirtingai ginčijamasi dėl luominių pertvarų ar užkariautų kraštų kolonizacijos, kur suteikiamas bal­ sas engiamų klasių ar besipriešinančios lenkų tautos atsto­ vams (tos pačios K. Fybig romanas „Mieganti kariuome­ nė"), neišsižadant vis dėlto jausmingos pasakojimo tonaci­ jos, tiesiog privalomos to meto vokiečių prozai6. Vokiečių panoraminis romanas — imperijos pakraščio etnografija, tarminiai dialogai, mažų žmonelių likimai, išsišakojusi kom­ pozicija, emocingo įsijautimo tonas — ilgainiui taps svar­ biausiu konstravimo modeliu I. Simonaitytės prozai. Tačiau iš pradžių „Eglės" raštininkę labiau traukė žūt­ būtinių įsimylėjimų, skaudžių pasiaukojimų, vienišo iš­ didumo, idiliškos palaimos istorijos, kur vyras iškyla kaip galinga, viliojanti ir pavergianti jėga. Pigieji romanėliai vedžiojo jos bundančią vaizduotę po nerealių galimybių sritį, kuri atrodė esanti tikrasis kūrybos pagrindas („ma­ no svajonė — mano realybė"— 6 , p. 71). Ši lektūra savo įstabiais nuotykiais tildė laukiančios, svajojančios, luošu­ mo pažeistos moters troškimus. „Tik svajonėse ir tematydavau linksmų ir malonių žmonių. Tikrenybėje tokių ste­ bėtinai menkai tepasitaikė"7,— sakė rašytoja vienoje pir­ mųjų autobiografijų. Pigiųjų romanėlių melodramatiškos įtampos atliepė vėlgi politinio persiorientavimo, susikir­ timo su giminėmis, savo principų teigimo ir netikrumo si­ tuaciją. Šios lektūros pėdsakai regimi ir ankstyvuosiuose I. Si­ monaitytės prozos kūriniuose, kurių vis gausėja pradedant 1923 m. (beletrizuoti lietuviškų švenčių aprašymai, vaiz­ deliai, apsakymėliai). Suabstraktintas jausenos tipas, atšo­ kęs nuo realių aplinkybių, besireiškiąs deklaratyviai ir 6 Charakteringa scenelė: dvarininkė, trijų vaikų motina, atsisvei­ kina su vyru, išvykstančiu kelioms dienoms į Berlyną: „Taip, tu turi išvykti! — liūdnai ji linktelėjo. Ir tada ištraukė savo rankas iš jo rankų, sudėjo skreite ir tyliai žiūrėjo žemyn. Dabar ji nebedrįso kalbėti, nes tada būtų turėjusi verkti, o ji negalėjo verkti — ne, nebūti sopulingai. Ir ji sukando dantis" (Viebig C. Das schlafende Heer.—Berlin, 1905.— S. 367). 7 Simonaitytė I. Autobiografija//Žemaičiai.— K., 1938.— P. 49. 72

pompastiškai. Štai iš fronto grįžęs laukininkų sūnus kalba mylimajai: „Ar tu ne mano pirmoji meilė? Ar tu ne mano žvaigždė, kuri man kelią rodė kare esant, kuri mane links­ mino man liūdinti Ir šičia, prie tavo motinos kapo, prisiekiu tau dar kartą, kad tiktai tave vieną mylėsiu am­ žinai" (2, p. 46). Suidealinti portretai, piešiami itin skais­ čiomis spalvomis: „Jos akys, tiesa, tos pačios, tikrai tos pačios. Tas patsai mėlynasis dangus, kuris, rodosi, dar ne­ seniai žavėjo Jonį, tebespindi jose. Bet ne, ne dangaus mėlynumas, o giliųjų jūrų paslaptis jose paskandinta" (2, p. 164). Moters meilės — vienintelės, žūtbūtinės-— ap­ oteozė jungia sentimentalumą ir patetiką: mergaitė lau­ kia mylimojo („Bet Advės laimės styga skamba ir skam­ ba",— 2, p. 176), pagaliau su juo susitinka („Bet Advė ne­ sijudina iš vietos, ji negali pasijudinti. Tuo momentu jai mintis dingtelėjo galvoje: „Turbūt taip jaučiasi stabo iš­ tiktas žmogus...— ten pat), mylimasis ją piktai bara („Ad­ vė visą laiką žiūrėjo į Jonį lyg į kokį dievą. Nė vienas jo baisiųjų priekaištų nepalietė jos širdies",— 2 , p. 181). Aštrūs emociniai svyravimai, blaškantys iš džiaugsmo aša­ rų į neviltį ir mirtį, išpinti melodramatiškais akcentais: mergaitė merdi, palikta mylimojo, bet jaučia, kad už lan­ go stovi jos sužadėtinis, kuris netrukus atsiklaupia prie mirštančios patalo. „Jos akys prisipildo ašarų. Ji stengia­ si pakelti galvą, bet nepajėgia" (2, p. 203). Staigūs žmo­ nių galvosenos ir veiksmų pasikeitimai — ką tik jie ėjo viena kryptimi, o štai jau žengia visai priešinga, reika­ linga finaliniam autorės idėjos triumfui (apkaltinęs myli­ mąją, kam ji susidėjo su žemaičiais, buvęs sužadėtinis po jos mirties pats stoja į sukilėlių būrį ir, pakirstas kulkos, dar sušnabžda mirdamas: „Adve... Klaipėda mūsų?" — 2, p. 208). Tai pirmosios I. Simonaitytės apysakos „Pavasarių au­ droj" scenos. Parašytas 1928 metais ir išspausdintas „Lie­ tuvos keleivyje" per 44 numerius (1933 balandžio 28 — birželio 24), šis kūrinys, tuomet pavadintas gana pompa­ stiškai „Tu amžinai mane minėsi", atspindėjo pačios au­ torės apsisprendimo procesą ir veiklą. Advė Perkamytė, kaimo siuvėja, tampa jaunųjų draugijos sekretore, rašo į laikraščius, sudeda ilgą eilėraštį, ją išplūsta maldininkų 73

surinkime, o jos mylimasis išvažiuoja į Vokietiją. Savo išgyvenimus rašytoja pakėlė į herojiškas pozas, o savo­ jo „aš" paveikslui suteikė idealaus herojaus pavidalą (sa­ vikritiška savistaba bei autoironija liks jai svetimi daly­ kai). O kartu pasakojo paliktos moters istoriją, gailėdamasi savęs, graudindama, kaltindama. Ji negalėjo išsiža­ dėti nei savo politinio entuziazmo ir energingos veiklos, nei moteriško svajingumo ir atstumtos meilės skundo. Visas pasaulis ir jos pačios savijauta skilo į kategoriškas prie­ šingybes: gėris (lietuvybės idėja) ir blogis (Vokietija — prievartinė mūsų tėvynė), meilė (iš pirmo žvilgsnio) ir mirtis (grąžinus sužadėtuvių žiedą). Herojiškas idealumas ir gailus tonas galėjo jungtis viename kūrinyje tik pagal pigiųjų romanų literatūrinę konvenciją. I. Simonaitytei sunku buvo atsitraukti nuo šitos kon­ vencijos, pasisavinusios ilgesingą, kenčiantį, išdidų mo­ teriškumą, kurio ji pati jautėsi sklidina. Bet apsakyme „Moteris" (1933), kur atsikartoja ta pati išduotos meilės situacija, ji jau bando parodijuoti egzaltuoto melodramatiškumo tradiciją. Apsakymo herojė, rašytoja, svarsto, kaip baigti romaną. Vienas variantas: „Jis mirė, jinai paliko jam ištikima, kol ir ją pašaukė mirties angelas į aną pasaulį anapus debesų..." (6 , p. 72). Kitas variantas: ,,Ir juodu1 puolė vienas antram į glėbį. Ir ilgas ilgas pasi­ bučiavimas buvo lyg antspaudas ano likimo rašto, kuriuo skelbiama: niekas jų nebeišskirs, tiktai mirtis" (6 , p. 73). Apsakymo herojė šaiposi iš šitų variantų. Jai atrodo, kad romaną reikia pirma pačiai „išgyventi ir pergyventi", o ne rašyti, prisiskaičius kitų „romanų bei novelių, kurie nieko nedavė, nebent atėmė". Tačiau I. Simonaitytė ir paskutiniaisiais gyvenimo me­ tais tebemėgo skaityti senus bulvarinius romanėlius — šiaip sau, poilsiui8. O atvirai jausmingos ir patetiškos to­ nacijos ji dar ilgai nepajėgė atsikratyti („O kai ant tavo kapo pasirodys kaimai, lyg dviem ašmenim pjauną kar­ dai,— tai aš juos čia padėjau, Salomėja, tai aš!.."9). Net 6 E. Sumano laiškas knygos autoriui 1985, Imi. 18. 9 Simonaitytė I. Neges žiburys, neges //Salomėja Nėris.— K., 1946.— P. 175. 74

autobiografinėje trilogijoje jos pačios realūs išgyvenimai kartais susimodeliuodavo į melodramatiško kontrastingu­ mo situacijas (paskutinis pasimatymas su Martynu Ma­ salskiu, svetimos moters ašaros, dūkstantys arkliai, my­ limojo riksmas: „Das Band zerrissen..."10). 4

I. Simonaitytei, tebeieškančiai savo temos, tipažo, kal­ bėjimo būdo, reikšminga buvo vokiečių grožinė literatūra apie Mažąją Lietuvą, kreipusi pradedančios rašytojos akis į tikrąjį jos objektą, vertųsi rinktis regėjimo tašką ir net polemizuoti. Tokios literatūros — įvairių žanrų, krypčių ir vertės — susikaupė apsčiai XX a. pradžioje. Mažoji Lietuva, jos praeitis, gamta, tautosaka, kaimo papročiai ir psicholo­ giniai tipažai buvo gana plačiai kultivuojamas vokiečių kultūros šaltinis, kaip ir Kaukazas rusų meno. Poetai ver­ čia ir stilizuoja lietuvininkų dainas (A. Šamisas, V. Jo r­ danas, F. Danas, V. Naujekas, J. Foigt-Ambrosius, R. Dė­ melis). Vienas kitas kompozitorius perkuria lyriškas, san­ tūriai liūdnas lietuvininkų melodijas, naudodamiesi Ch. Barčo dvitomiu leidiniu (M. Lauriškaus siuita kvintetui „Aus Litauen"). Architektai stato vasarnamius, imituoda­ mi Kuršių nerijos žvejų trobas, išgarsintas kaip „tikrus meno kūrinius" R. Detlefseno knygoje — albume („Das schone Ostpreussen", 1916). Įsrutyje veikia lietuviško na­ mų audimo mokykla — net aukštuomenės damoms vienu metu atrodė gražu turėti savo namuose lietuvišką rankš­ luostį ar lovatiesę, pasipuošti raštuotais lietuviškais mez­ giniais1. Nidoje XX a. pradžioje įsikuria dailininkų ko­ lonija (M. Peclišteinas, E. Bišofas-Kulmas, F. Burmanas, G. Jėgeris, L. Korintas, O. Molis, K. Oilenšteinas, E. Tum, H. Kalmejeris), kurios darbai įveda į vokiečių dailę, eks­ ponuojamą Miuncheno, Berlyno, Klaipėdos salonuose, lie­ 10 Simonaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 385.— „Ryšys nutrauktas". 1 V ilm antienė O. Tilžės „lietuviško namelio” istorija // Pasaulio lie­ tuvis.— 1939,— № . 2,— P. 33— 34. 75

tuviškos architektūros, užpustytų kaimelių, pamario brie­ džių, laivų su vėtrungėmis ir begalinės tylos motyvus. Vokiečių eilėraščiai, apsakymai, romanai, sukurti Ma­ žosios Lietuvos areale, buvo išmarginti autentiškais lie­ tuviškais vietovardžiais (Nemunas, Rusnė, Gilija, Atmata, Pakalnė, Macikai) ir asmenvardžiais (Ansas, Ašmis, Urtė, Evė, Katrė, Erdrnė, Karalienė, Vilkienė, Endromaitis, Kubilis, Gerulis, Jurgaitis, Duškus), taip pat bendriniais žo­ džiais, įėjusiais į vietinę vokiečių tarmę, į posakius ir dai­ nas — schaktarp (pavasario ar rudens potvynis), mergeli (mergelė), kaddig (kadugys), palwe (raistas), sirmen (šer­ menys), klumpen (klumpės), klethe (klėtis), surinkimas (pietislų pamaldos, užgertuvės), puschien (pušynas), meschkinis (gėrimas iš spirito), aulankis (vėjo pavadinimas), alus. Vokiškame prozos tekste nuskamba kaip specifinė vaizduojamojo regiono detalė ir ištisas lietuviškas posa­ kis („Ant sveikatos!", „Kaip laumė lėmė!"2), žargoninė frazė („Christopf, du bist wohl pasiutęs"3; „Die kann der Wieszpatis sauer kochen1'4). Vokiškoje eiliuotoje baladė­ je iškyla „senieji prūsų dievai... su gintaro karūnomis" (A. Mygei), pasirodo laumės Rambyno kalne prie aukuro (A. K. Tylas), siaučia juodasis maras, palikdamas tik smė­ lį ten, kur buvo jaukūs lietuvių kaimai (V. Heimanas). Panemunių ir pamario gamta poetizuojama vokiečių literatūroje „tarytum dievo kūrybos viršūnė"5. K. Mikolaitis-Tylas aprašo Nemuną — žuvėdros, nendrės, plaukian­ tys laivai, sielininkų daina, „mylimoji Rusnė", šaktarpio migla, nykus lietus, krintantis „ant mano pavargusio liū­ desio, ant mano tautos žuvimo"6. V. Heimanas (1882— 1915), modemiškas filosofuojantis poetas, gyvena Kuršių nerijos pasaulyje — lekiantis smėlis jam yra begalybės simbolis, „chaoso pradžia", amžinas judėjimas ir „tautų 2 Katschinski A. Die zweite Heimat.— Berlin, 1921.— S. 108. 3 Bröner-Hoepiner E. Geschichten aus dem Memelland.— Berlin, 1922,— S. 33. 4 Sudermann H. Litauische Geschichten.— Stuttgart; Berlin, 1917.— S. 34. 5 W iechert E. Als Gott die grossen Dinge der Erde schuf...//Die Wunder da; Kurischen Nehrung.— Königsberg, 1927.— S. 7. 6 T hido A. K. Memelland und Memelstrom.— Leipzig, 1935.— S. 16. 76

kapai", kur guli visi, ,,kas čia kentėjo, kas čia kovojo"7. „O gimstanti, keliaujanti, mirštanti šalie, / o amžinai ke­ liaujanti žeme! 1'8 — šūkteli M. Simonaitis (g. 1896), vokie­ čių kariuomenės psichologas, išleidęs daugiau kaip 30 mo­ kslo veikalų psichologijos klausimais. Vėjo apdraskytos pu­ šys— alkanos elgetos, stovinčios išdidžiai kaip karaliai9. Didžioji kopa — mirties anga, ties kuria septynios Nidos moterys, dar likusios gyvos, meldžiasi: palaidok mus, vie­ špatie, nes „nebėra nei vyrų, nei vaikų"101. Tai kraštas, „kur tylėjimas yra kalba"11. Čia net daržovės kvepia žu­ vimi (pavasarį žemė tręšiama žuvelėmis), kaip ir gyvuliai (jie šeriami neišparduotomis žuvimis12). Prūsų Lietuva — „nuostabi gimtinė"13. Tačiau kurios tautos? Tai prūsų žemė — atsako romantinės istoriografi­ jos paveikti vokiečių rašytojai, vaizduodami prūsų suki­ limą kaip herojišką akciją (M. Springborno „Herkus Man­ tas", 1897), gėrėdamiesi senąja prūsų kultūra — balti vy­ rų drabužiai, kunigaikščio papuošalai iš ametisų, moterų raudos, šermenys su alumi (A. Mygei „Pasakojimai iš se­ nosios Prūsijos", 1926). „Trijų tautų sielos gyvena ir plaz­ da manyje— keistas sąskambis" 14 (kuršių maldos, lietu­ vių dainos, vokiečių kultūra),— aiškinosi šiame krašte gi­ mę ir augę literatai. Tai „ištikimoji vokiečių sargyba prie Baltijos kranto" 15 — skelbė iš Vokietijos gilumos atvykę „plunksnos riteriai", kurių strateginis uždavinys buvo ai­ škus: įrodyti šios pamario žemės „amžiną vokiškumą" ir „padaryti žmonių sielas — vokiečių sielomis, nes kūnai jau 7 Hcymann \V. Die Hochdüne.— Königsberg, 1928.— S. 22. 8 Simoneit M. Vom werden, werden... //Die Wunder der Kurischen Nehrung.— S. 16. 9 Kudnig F. Nehrung — Kiefern.//Ibid.— S. 21. 10 M iege! A. Nidos moterys //Nemarioji žemė /Sudarė A. Tyruolis.— Boston, 1979,— P. 51. 11 Buchholz H. G. Im Zauber der Kurischen Nehrung.— Königsberg.— [ S .d .] - S . 5. 12 Brust A. Land der Väter // Naujok R. Das Memclland in seiner Dichtung.— Memel, 1935.— S. 26. 13 Voigt (Ambrosius) J. Prūsų Lietuvoje //Nemarioji žemė.— P. 110. 11 Kukies, W ischwill. Warum ist uns unsere Hc-imat so lieb? /7 Hirt P. Deutsches Lesebuch.— Breslau, 1932.— S. 335. 15 Thimm F. Mein liebes Memel: Gedichte.— Memel, 1912.— S. 74. 77

ir taip priklauso Vokietijai1'16. Šis kraštas, vokiečių ran­ komis išgelbėtas nuo pustomo smėlio, yra ,,to paties krau­ jo ir tos pačios dvasios"17. Čia gyvena „ponų tauta", ir jai negali viešpatauti „bernų tauta". „Mes buvome, esa­ me ir liksime Vokietijos vaikai"18. Propagandiniai vokiečių romanai, pardavinėjami Klai­ pėdos knygynuose, ir karingos dainos (Vokietija nuo Rei­ no iki Memelio), transliuojamos Karaliaučiaus radijo sto­ ties, reikalavo iš lietuvių kultūros rimto atsikirtimo. Tai žadino Klaipėdos krašto lietuvišką meninę sąmonę. Lietuvių meninis žodis, įpareigotas nuginčyti tenden­ cingus svetimų rašytojų sprendimus ir įsivaizdavimus (ga­ na dažnus kaimyninėse, konfliktuojančiose šalyse), vo­ kiečių literatūroje galėjo aptikti apsčiai specifinių lietu­ vybės elementų, padedančių suvokti ir apibrėžti lietuvi­ ninkų gyvenimo būdą bei jų egzistavimo teises Baltijos pakrantėje. Lietuvininkų vestuviniai papročiai, „išsilaikę 400 metų",— mergaitės su rūtų vainikėliais ant galvos, aštuoni raiteliai lydi jaunųjų vežimą, oracijos prie kiemo vartų, motina ir sesuo aprauda jaunąją, jaunosios dainos pabroliams, alaus gėrimas, šokiai, pasišnekėjimai klėtyje (J. Tėmės romanas „Juodoji Marė", 1854). Gilija plaukia laivas, veždamas žvejo karstą su krikštu; kaimas atskir­ tas nuo bažnyčios didelio vandens ploto, kad negalėtų ateiti giltinė; motina sapnuoja, kad Bangpūtys ir Laima, senieji lietuvininkų dievai, grasina jos sūnui; vokiečiai atima iš lietuvių daržus ir žvejybos vietas, tad nusiminęs žvejys išgirsta Laimos kvietimą, šoka į vandenį ir išeina „į vienintelę tėvynę, kuri dar lieka lietuviui" (E. Endrulaičio „Laima šaukė!", 1906). Joninių naktis su laužais ir dainomis, šienavimas Nemuno pievose, Kuršių nerijos padavimai, žiniuonis, kuris, nematęs sergančio vaiko, pa­ sako tėvui, kad jo sūnus jau miręs (E. Karšio inteligen­ tiškos poetizacijos romanas „Žvejų vyresnysis", 1930). Smulkiausi lietuvininkės nešiosenos aprašymai — penki sijonai, juoda skepeta, spalvotos kojinės, lietuviški šer­ 16 Nadlcr J. Op. cit,— Bd. 1.— S. 6. 17 Kudnig F. Es sind zuviel... // Die Wunder der Kurischen Neh­ rung.— S. 13. 18 Katschinski A. Die zweite Heimat.— S. 330. 78

menys — artimieji glosto mirusiojo veidą, švelniai jį kal­ bina, bijo, kad kas jo neužkalbėtų ir neatimtų ramybės po mirties, galingas savo žemės troškimas, nepaisantis jokių aukų (astuonių romanų autorės K. Ratzkos kūrinys „Urtė Kalvis" [1917], kuriame veikia beveik vieni lietu­ viai ir tiksliai aprašomos Nemuno deltos vietovės). Lietu­ vininkų surinkimai — tamsūs žmonių rūbai, pamaldūs vei­ dai, iškilmingai liūdni choralai, sakytojas ilgais plaukais, svotbinė daina lietuvių kalba (Agluonėnų kaimo moky­ tojo žmonos, prancūzės savo kilme, L. Purvins-Irite ro­ manas „Kova dėl tėviškės žemės", 1924). Tautiniu atžvil­ giu mišrios vedybos — duktė nuteka į Berlyną, dėl to lietuvininkė motina pyksta ir kenčia (E. Brioner-Hiopfner „Pasakojimai iš Klaipėdos krašto", 1922). Patriarcha­ linė namų tvarka ir viską perpratusios senos lietuvinin­ kės guodžianti ramybė (A. Mygei apysaka „Gimimo die­ na", 1926). Prūsų palikuonys, pilni tauraus išdidumo, dar tebesilaiko pagoniškų papročių, tiki raganomis, prisime­ na legendą apie Kęstutį ir Birutę, bet naujoji civilizacija, geležinkelių civilizacija, išplėšia iš jų gimtąją kalbą (A. Brusto romanas („Prarastoji žemė", 1929). I. Simonaitytė, be abejo, skaitė lietuviškos tematikos vokiečių literatūros kūrinius, gyvai komentuojamus Klai­ pėdos spaudoje. Du klasikiniai šios tematikos veikalai — E. Vicherto „Lietuviškos apysakos" (t. 1, 1881; t. 2, 1890) ir H. Zudermano „Lietuviški apsakymai" (1917) — ypač įsakmiai orientavo į šio regiono realybę kaip jos kūry­ bos šaknis. Šių rašytojų knygas ji turėjo savo butelyje, Tilžės gatvėje, ir, matyt, atidžiai studijavo („ypač Vicher­ to, net po keletą kartų perskaičiau"19). E. Vichertas, akylas stebėtojas ir piešėjas iš natūros, tiksliai aprašo lietuvininkų trobas su stogų žirgeliais, rū­ tų ir lelijų darželius, tėvų ir vaikų santykius (konfliktai dėl išimtinės), pagoniškus užkeikimus ir prietarus (visur vaidenasi dvasios), savarankiškos lietuvių kultūros užmojus (įpratom, kad už mus mąstytų vokiečiai, todėl vis labiau 19 A leknavičius B. Ten, kur gimė „Šimonys" //Liet. žvejys.— 1982.— Kovo 27. 79

atsiliekam20). Nepaprastas lietuvininko prisirišimas prie savo žemės — jis kentės didžiausią vargą ir priešinsis iki paskutiniosios, kad išlaikytų iš protėvių paveldėtą žemės sklypelį ir perduotų savo vaikams bei anūkams. „Tai lie­ tuvio laukas, ir aš čia esu šeimininkas, kol gyvenu < ...> Aš nepakęsiu, kad vokietis pastatytų koją ant mano že­ mės"21,— šaukia užsispyręs laukininkas, nepasiduodantis ekonominei dvaro ekspansijai. Savo herojuose autorius jaučia nenutildyto, užsispyrusio pasipriešinimo jėgą, kurią jis, Priekulės teisėjas (1860—1863), privalėjo tramdyti ir moralizuoti: prieš įstatymus negalima laimėti. Lietuvinin­ ko prigimtis, dar nesureglamentuota civilizacijos, jam at­ rodo kupina emocinės energijos, nepaisančios jokių kliū­ čių ar naudos išskaičiavimų. Meilė iki mirties ir nusikal­ timo istorija (vyras kirviu užmuša buvusią žmoną, moti­ na nunuodija dukrą) — charakteringa apsakymo fabula, pagrįsta deterministiškai narpliojama poelgių analize. E. Vichertas pirmasis nupiešė lietuvininkės moters — val­ dingos šeimininkės tipažą, matyt, būdingą šiam regionui, kur nuolatiniai karai palikdavo ūkius be vyrų. Urtė Endratienė, našlė, „nebenori turėti ant savęs jokio pono, nes pati gali įsakinėti"22. J i eina, tvarko ūkį paniurusi, rėkdama ant šeimynos, praminta „Piktoji" (apysaka „Mo­ tina ir duktė"). Edmė Karklienė, ištekėjusi antrą kartą už jauno berno, neatiduoda klėties raktų, o pati viena ko­ manduoja visiems darbams valdingu balsu („Sklypas"). Tokia pat yra Marė Lukaitytė, anksti užsikrovusi ūkio naštą ant savo pečių, „turėjusi savyje kažką, kas reika­ lavo paklusnumo: mostelėjimu, vienu žodžiu ji privers­ davo"23 (apysaka „Seserys"). Vaidingo ir veiklaus, ambi­ cingo ir agresyvaus moteriškumo siluetai, lakoniškai api­ brėžti, kreipė I. Simonaitytės dėmesį į panašią tikrovės medžiagą, iš kurios ji lipdė Karalienės ir Pikčiurnienės personažus, netikėtus lietuvių kultūrinei tradicijai. 20 W icheil E. Lite.uische Geschichte.— Dresden.— 1914.— B. 2.— S. 12. 21 Ibid.— Bd. 1.— S. 34. 22 Ibid.— Bd. 2,—S. 4—5. 23 Ibid.— S. 330. 60

I. Simonaitytei liko svetima tardytojiška pasakojimo analitika, ramus žvelgimas iš aukšto, kriminalinės fabulos, kuriomis ,,Lietuvišku apysakų" autorius, jos supratimu, tik apjuodinęs lietuvininkus. Daug artimesnis jai buvo H. Zudermanas (1916 m. Vanagų Evutė matė jį Šilokarčemoje, atvykusį rašyti savo garsiųjų lietuviškų apsaky­ mų24), vaizdavęs Lietuvos gamtą ir žmogų su vaikystės atsiminimų šiluma ir poetiniu jausmu. Jis kalbėjo kaip ,,tos pačios žemės sūnus", kaip lietuvininkų „brolis ir drau­ gas"2526, gėrėdamasis jų atkakliu darbštumu ir baisėdamasis demoralizuojančiu vokiškos civilizacijos poveikiu (mo­ tina kalba su dukterimis vokiškai, kad joms būtų leng­ viau mokytis, rengia vokiškomis suknelėmis, išleidžia vieną į Berlyną, kitą ištekina už vokiečio, ir abi nueina šunkeliais — apsakymas „Jonas ir Erdmė"). Lietuvinin­ kų — „įtemptai galvoti neįpratusių gamtos vaikų" — sie­ lose jis įžvelgė naivų pirmapradiškumą (besivaidenančią giltinę galima nuraminti tik gaidžio mėsa), likimo nuo­ jautą, pilną skaudžios ramybės (likimo nepakeisi), galingų išgyvenimų kulminacijas (meilė — jų pagrindas). Autorius troško „būti kartu" su savo personažais: jų savijautos ritmui ir mąstymo logikai pasiduoda objektyvaus aprašy­ mo sakiniai, dinamiški peizažai, visa kūrinio atmosfera. „Lietuviškuose apsakymuose" natūraliai susiliejo stebėji­ mas ir išgyvenimas, plastiškas vaizdo potėpis ir intensyvi intonacija, objektyvus paprastumas ir poetinė nuotaika. I. Simonaitytei imponavo „lengvas ir švelnus mergaitės žingsnis", kurį „Kelionės į Tilžę" autorius suteikė poetiš­ kai lietuvininkės figūrai, nors Vydūnas ir sakė, kad ji labiau primena „didmiesčio moteris" ir yra „menkai lie­ tuviška"25. Šitą svajingą švelnumą ir trapumą, kaip ir sa­ vo likimo nuojautą, išsaugos ne viena jos romanų herojė. Ją traukė atviras personažų savijautos bangavimas, re­ alistinis vaizdo refjefas ir greita slinktis, emocingas tonas ir širdingumo atmosfera, neišgaišinta šalto objektyvumo. 24 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 246. 25 Schienemann W. Mensch und Landschaft im Werk Hermann Su­ dermann // Hermann Sudennann; Werk und Wirkung.— Würzburg, 1980,— S. 218. 26 Vydūnas. Sieben Hundert Jahre (...).— S. 102. 81

Toks pasakojimo būdas, paveiktas šiek tiek impresioniz­ mo bei ekspresionizmo, po Pirmojo pasaulinio karo įsi­ gali lietuviškos tematikos vokiečių prozos kūriniuose (A. Mygei „Pasakojimai iš senosios Prūsijos"; H. Miulerio „Kopų vingyje", 1930; A. Brusto „Prarastoji žemė", 1929; V. Ulmanryd-Naujek „Apysakos iš Lietuvos", 1928). Regioninės vokiečių literatūros (Heimatdichtung) ap­ linkoje I. Simonaitytė brendo kaip epikė, vaduodamasi iš pigiųjų romanų egzaltuoto jausmingumo ir vaizdavimo klišių (juoda—balta). 5 Vokiškoji „tėviškės literatūra" (miestų ir miestelių mo­ nografijos1, etnografinės studijos12, užkampio gyventojų memuarai3, kaimo buities beletristika, istorinės dramos ir baladės), pripažinta po Pirmojo pasaulinio karo daug ža­ dančia raidos perspektyva (H. Zudermano „pirmapradė galia yra jo tėviškė"4) įsakmiai stūmė ir Mažosios Lietuvos literatus link regiono temų ir vaizdų, įgijusių ne tik po­ litinę, bet ir estetinę vertę. Lietuvininkų laikraščiuose ir kalendoriuose greta Č. Dikenso, O. Liudvigo, G. Freitago, G. Mopasano, L. Tolsto­ jaus, A. Čechovo prozos vertimų nedrąsiai glaudžiasi ori­ ginalūs apsakymėliai ir apysakaitės, kur veikia Bušės ir Urtės, vyksta lietuviškos piršlybos ir vestuvės. Pajūry stovi žvejo trobelė vėjo apdraskytu šiaudiniu stogu. Tinklas silkelėms metamas toli, kai jau nebema­ tyti Palangos bažnyčios bokšto5. Laukininko vargai — nu­ dvesia karvė, nunyksta paršeliai, miršta vaikai. Užklydęs 1 Sembritzki J . Geschichte der königlich-preussischen See- und Handelsstadt Memel.— Memel, 1926; Sem britzki J., Bittens A. Geschi­ chte des Kreises Heydekrug.— Memel, 1920. 2 Tokių studijų daug paskelbta Lietuvių literatūros draugijos perio­ diniame leidinyje „Mitteilungen der litauischen literarischen Geselschaft (1880— 1912). 3 Kittel A. 37 Jahre Landarzt in Preussisch-Litauen, 1869—-1906.— Memel, 1926,— S. 56. 4 N adler J . Op. cit.— Bd. 4,— S. 707. 5 Anas J . Žvejo „laimė" //Prūsų lietuvių balsas.— 1925.— Kovo 18. 82

elgeta prasitaria, kad tos nelaimės — kaimyno darbas. Nuo tada tarp jų — mirtinas pyktis6. Jaunikaitis išeina ap­ žiūrėti ūkio, kur jis šeimininkaus, vedęs savininko duk­ rą, dar visai nepažįstamą. Pakeliui sutinka merginą, ir jiedu ima gana komiškai pirštis vienas kitam, išdidūs ir pasitikintys savimi7. Palikusi kūdikį auginti tėvams, mergaitė tarnauja mieste pas vokiečius. Ją vadina paleis­ tuve, o ji pilna savigarbos ir nesiduoda niekinama8. Iš­ tekėjusi duktė neatiduoda tėvams sutarto grūdų saiko, nešeria jiems skirtos karvės, dėl to namuose — piktas įnir­ tis ir skriaudžiamųjų liūdesys9. Tai būdingos lietuvininkų gyvenimo situacijos, elgse­ nos būdai, realijos. Tačiau jų aprašymai dar nesukuria specifinio kolorito. Vienur kyšo idealizuojantis požiūris į lietuvininkų ,,namelius", kur „viskas stovi tarsi po ypatin­ gu palaiminimu ir ypatinga apsauga“101. Kitur konkretūs dalykai matomi per universalių idėjų gaubtą, jie suabstraktėja, virsta alegorijomis ar bent moralizuojančiomis išvadomis („Išmaniau, jog aš pats su savo vidumi, su sa­ vo dvasia, su savo žinojimu, tiriančiu: esmi esąs to di­ džiojo tvėrėjo reiškinys"11). Trečiur vyrauja išblukusi prozos vertimų kalba, kurčia šio krašto faktūrai („Šiur­ pus vėjas pūtė per marmorinį palocių, iš kurio laimė at­ stojusi buvo"12). Nėra natūralių dialogų, o vis pamoks­ lavimas, ir gal tik vieno M. Gudaičio, „Prūsų lietuvio bal­ so" bendradarbio, kūrinėliuose, girdėti kalbančio žmo­ gaus intonacija. Lietuviškų realijų dugne dažnai styro svetimos kalbos mąstymo liekanos, ir tai paralyžiuoja li­ teratūrinę kalbą, kurios taip sunkiai turėjo mokytis XX a. pradžios Mažosios Lietuvos literatai. 6 K arklas ĮHoimanas M J Kaip kas išmano, taip save gano // Ten pat — 1920,— Gruod. 6—8. 7 Jurgelaitis J . Dvi marti, o vienas jaunikis//Ten pat.— 1921.— Geg. 3. 8 Vydūnas. Pasileidusioji M arciutė//Ten pat.— 1920.— Bal. 20— 21. 8 Gudaitis M. Mylėk tėvą ir motiną savo //Liet. keleivis.— 1927.—• Rūgs. 9— 11, 10 Rūta [Raišukytė M.]. Vaizdelis iš vieno lietuvio gyvenimo//Ja u ­ nimas.— 1911.— Saus.— P. 11. 11 Vydūnas. Akiniai//Jaunimas.— 1913.— Geg.— P. 12. 12 Laim ė//Lietuviškos kalendros melui 1918.— Tilžė, 1918.— P. 141. 83

I. Simonaitytė stropiai stengėsi Įsiminti šitos sukausty­ tos kalbos abstrakčiąsias sąvokas, ilgų sakinių tvarką, senoviškus jungtukus („jeib"). Ji privalėjo išmokti lite­ ratūrinės stilistikos, norėdama rašyti ir spausdinti savo rašinius. Viename kūrinėlyje ji imituoja O. Vaildo poe­ tinį sakini, perpasakodama jo apsakymą „Lakštingala ir ro­ žė"13*. Kitame rašinėlyje pamėgdžioja dainingąjį V. Krė­ vės periodą („Ne varpai, gaudė, ne vėjužis ūžė, o nelai­ mingoji Grytulė dainavo ilgesio dainą Minijos paupyj'1'4). Ji graibosi iš literatūrinės stilistikos egzaltuotos frazės ar natūralistinio aprašymo („Ji vėl susitraukia, susiriečia lyg vikšras..." — 6 , p. 29). Bet toji stilistika nebuvo įkalta į jos sąmonę mokykliniais diktantais, atpasakojimais, rašinė­ liais (tik būdama 9 metų Dūdjonių namuose pramoko skaityti). Jos mąstymas mažiausiai paliestas vokiškos li­ teratūrinės sintaksės, įsiėdusios į daugelio Mažosios Lie­ tuvos literatų atmintį. Šnekamoji kaimo žmonių kalba te­ bebuvo jos savimonės pagrindas, nė kiek nepasikeitęs. Grįžusi iš Angerburgo, kurį laiką ji stengėsi vokiškai šnekėti su pussesere, baigusia vokišką mokyklą, bet toks bendravimas abiem pasirodė kažkoks netikras. „Ir taip nejučiom mudvi pareinava į lietuvių, į savo gimtąją kal­ bą. Už tai kaip sklandžiai dabar einasi kalbėti ir kaip atvirai nuo širdies galima viską pasisakyti"1516. Su Klaipė­ dos inteligentais I. Simonaitytė taip pat kalbėjo savo gim­ tojo kaimo šnekta. Maloniausias jos užsiėmimas (ypač se­ natvėje) — susėsti su Vanagų moterimis ir plepėti apie šį bei tą15. Toks smagus ir tikras jai atrodė tas gyvasis žodis. Tik iš pradžių ji nenumanė, kad tas žodis — pats didžiausias savamokslės rašytojos turtas. Naudingas buvo A. Baltrio pamokymas: rašyk taip, lyg tu garsiai kažkam pasakotum. Tas „parašys geriau ir gy­ 13 Eglaitė E. S. Lakštingalos daina//Liet. keleivis.— 1925.— Birž. 18—20. u Eglaitė E. S. Nelaiminga meilė//Maž- Liet. jaunimas.— 1932.— Nr. 29. 15 Simonaitytė 1. Gretimos istorijėlės.— P. 29. 16 M. Mickutės-Skrabienės pasakojimas 1983, liep. 26. 84

viau", kuris išmoks paprastai papasakoti „apie visa, ką mato ir girdi"17. I. Simonaitytė pradeda įsiklausyti į savo pačios balsą — kaip jis pakelia ir nuleidžia žodžius, ką pabrėžia, kur stab­ teli. Paliestas šito bangavimo, rašytinis sakinys laisviau juda ir šakojasi. „Ar aš nesakiau, kad bus šią Šventę ge­ ras Oras? Sakiau — ir buvo. Jau iš pat anksčių aukš­ čiausio Ryto švietė Saulutė kuoskaisčiausiai. Ar tad ne­ važiuoti Juodkrantėn? " 18 Akustinė energija pritildo sinta­ ksinės logikos jungtis (daugianares ir gremėzdiškas Ma­ žojoje Lietuvoje) ir iškyla sakinyje kaip kažkoks fizinis veiksmas, aiškiai jaučiamas, jis suteikia veržlaus judėjimo parašytai frazei. „Subata. Visi taisos keliauti Rambynan, tik aš ne. Visi nori važiuoti laivu — tik aš ne"19. „Ir atdundėjo mūsų makabilius — sakau automobilius. Supuolėm, susėdom ir pauzėm"20. Akustinis intensy­ vumas, perimtas iš šnekamosios kalbos, gyvai jau­ čiama tarmės ritmomelodika21, formuojanti rašytinį sakinį, išveda I. Simonaitytę iš sukalkėjusių literatūrinės kalbos provėžų, kurios buvo per ankštos autentiškiems šio kraš­ to vaizdams. Ligi 20 metų Vanagų kaimo literatei tebuvo žinoma viena kalbėsena — tranki jos tetų ir kaimynių kalbėsena. Žodžių srautas, tekantis sūkuriais. Šokinėjimas nuo vieno daikto prie kito. Pusiaukelyje nutrūkusi frazė. Ūmus šūk­ telėjimas. Aštri intonacija, kertanti trumpais smūgiais. Nėra išdainavimo, o rėžiantys sprūdžiai ir valingi akcen­ tai. Ši kalbėsena įpratino I. Simonaitytę į kintančią saki­ nio eigą, prasmių susi vartymus, staigius stabtelėjimus, lūžtančios intonacijos kontūrą. „Juokiaus. Buvau linksma ir valgiau šokolades. Ir taip ėjo pakol neprivažiavom Ventės Ragą, kur, dieve gelbėk, ir aš susirgau jūrlige! Kitiems besijuokiant, aš taisiaus jau mirti — bet nenumi­ 17 Dėdė. Kaip galėčiau pastoti rašytoju//Rytojus.— 1921.— Nr. 36.— P. 571. 18 Evutė. Įspūdžiai šventės Juodkrantėj//Prūsų lietuvių balsas.—■ 1923,— Liep. 4. 19 Evutė. Rambynan kelionė //Ten pat.— 1923.— Birž. 29. 20 Evutė. Ekskursija Palangon//Ten pat.— 1923.— Rugp. 16. 21 V itkauskas V. Liaudies kalbos grožis.— V., 1981.— P. 61. 85

riau"22. Tik žvilgterėta į vieną situaciją, ir štai jau kita. Pradėta rimtai, užbaigta pasišaipymu. Pasakojama apie viską, kas regėta ir girdėta, regis, be jokio plano ir tiks­ lo. Kokia nors smulkmena, akyliau stebima, gali nutempti toli į šoną (,,Bet aš, rodos, išklydau iš vėžių"23). Judrus atvirumo tonas — svarbiausia jungtis ir pasakojimo pa­ teisinimas. Toks kalbos būdas, paveldėtas iš Vanagų mo­ terėlių, nesulaikomai traukė rašytoją į savo gimtavietę — kasdieninio gyvenimo įvykius, aplinkybes, realijas, iš ko formuojasi specifinis krašto vaizdas. Tokia kalbėsena, perdėm moteriška savo impulsyviu kintamumu, teikė pa­ sakojimui spontanišką laisvę, kurios taip stigo literatūri­ nės stilistikos suvaržytai Mažosios Lietuvos prozai, ir kar­ tu skaldė tą pasakojimą į fragmentiškus gabalėlius, ne­ greit sukibusius į vientisą žanrinę konstrukciją. Pirmųjų I. Simonaitytės vaizdelių ir apsakymėlių pasakojimo bū­ das daugiau ar mažiau klostėsi regiono šnekamosios kal­ bos pagrindu kaip „žodinis tekstas", modeliuojamas pa­ gal šio krašto žmonių sakytinio pasakojimo „kompozici­ jos figūras“24. Tarmės stichija gęsta, paklusdama rašybos normoms, bet neišnyksta. Pirmiausia išlieka tarmiški daiktų pavadi­ nimai. I. Simonaitytė negali kitaip įvardyti daugelio gam­ tos reiškinių, darbo įrankių, trobesių, drabužių, valgių. Bendrinės kalbos žodžiai (kurių ji nežino) tuos daiktus išrautų iš realios aplinkos ir atimtų iš jų tikrumą. Todėl ji rašo aprieka (abišalė), brėžukas (degtukas), išgyvendins (nusigyvenęs žmogus), kiau te (patalpa ant lubų), palaunagė (valgis po vakarienės), preikšas (antrasis vyras), šeivė (našlė), pilnija (mėnulio pilnatis), pergalvys (padau­ ža), trinkis (perkūno trenksmas), danguotis (niaukstytis)25. Antra, išlieka tarminiai frazeologizmai, taip suaugę su šio krašto papročiais, tipiškomis situacijomis, žmonių bū­ du, kad be jų netektų savo charakteringumo. Kai apsaky­ 22 Evutė. Rambynan kelionė // Prūsų lietuvių balsas.— 1923.— Birž. 29. 23 Evutė. Ekskursija Palangon//Ten pat.— 1923.— Rugp. 16. 24 Scholes R., K ellog R. Nature of Narrative.— New York, 1966.— P. 50. 25 Masiliūnas K. I. Simonaitytės tarminė leksika // Kalbotyra.— 1970.— T. 21,— P. 23— 55. 86

me „Pikčiurnienė ir jos sesers" 26 Buše šaukia seseriai: „Laikyk snukį", ieško šunadvokačio, kuris, „kelis metus kaliūzėj praleidęs", „mokėjo šiek tiek vokiškai pažlabariuoti", grasina giminaičiams — „juodu pasisės už švediš­ kų gardynų" (kalėjime), supykusi „iškūrė ir uždaužė du­ ris", apsiverkė tėvui susiruošus „namuon eiti" (mirti), mes aiškiai numanome, kad veiksmas vyksta Klaipėdos kraš­ te, o ne kur kitur. Kuo daugiau kūrinyje tarminės leksikos ir tarminių fra­ zeologizmų, tuo tirštesnė krašto etnografinės ir socialinės buities faktūra. Tarmybė I. Simonaitytei — ne stilizacijos priemonė, o realybės dalis. Apsakyme „Pikčiurnienė ir jos seserys" specifiniai šio krašto terminai ir žodžiai, at­ miešti vokiškomis svetimybėmis („praeis jų butelis ant kancelio"27), išveda į specifines šio krašto gyvenimo ap­ linkybes, kurios tiksliai aprašomos, turint prieš akis ra­ šytojos tetų „trobeles" ir jų savitarpio santykius. Butelninkų dalia: lauko tėra keturi ar trys „bertainiai murgo"; reikėtų tekėti, bet „tėvelio dalelė maža, pačių suspūlėtų pinigėlių menk"; viena sesuo kitai, turtingesnei, verpia pakulas, audžia audimą. Lietuvininkų papročiai: numirė­ lis užklojamas balta marška; iškart dirbamas karstas ir krikštas; vyksta surinkimai su pamokslais; seserys susi­ rieja ir ima bylinėtis — kiek aš tau daviau duonos, taukų, miltų, rūgščių kopūstų, o kiek aš tau suverpiau ir išau­ džiau — kaip ir E. Vicherto apysakose. Vietinės šnektos leksika ir frazeologizmai regiono rašy­ tojui visada būna svarbus instrumentas sukurti vietos ko­ loritui ir išgauti autentiškumo įspūdžiui. Šiuo instrumentu I. Simonaitytė ne tik paženklina veiksmo vietą ir laiką, bet įveda į veiksmo eigą, perteikia jo ekspresiją. J i išnau­ doja ne vien tarmybių semantiką, bylojančią — štai prasi­ dėjo Klaipėdos kraštas, bet ir girdi šnekamosios kalbos intonacijas, kuriose atsispindi žmonių poelgiai ir būsenos. Pikčiurnienės, apsakymo herojės, pasipūtimas skamba tie­ siog pačioje tarsenoje: „Tu su savo Šnekučiu, sakau, turi 26 Evutė. Pikčiurnienė 26 — kovo 3. 27 bus išvaržytas. 87

ir

jos

sesers //Liet.

keleivis.— 1925.— Vas.

kojom bėgti, o aš važiuota važiuoju"28. Perteikti gyvo kal­ bėjimo moduliacijas, emocinę energiją, gal net daugia­ balsį ūžesį rašytojai svarbiau negu aprašyti šito kalbėjimo statišką aplinką. Ji nestilizavo šnekamosios kalbos srauto, kaip daugelis įgudusių rašytojų profesionalų; tas srautas ištrykšdavo tarsi savaime, be sąmoningų autorės pastangų, kupinas nutrūkstančių frazių veržlaus judėjimo, garsiai tariamų skiemenų spragsėjimo ir pirmykštės lietuviško substrato gyvybės, atlaikiusios kelių amžių priespaudą. I. Simonaitytė turi stiprią girdimąją atmintį žmonių bal­ sams, kaip ir Žemaitė. Jai smagu1 klausytis, kaip tie balsai kapojasi, kaip stengiasi vienas kitą užgauti, paniekinti, nu­ stelbti. Iš tokio balsų gaudesio klostosi ištisos scenos, kaip ir šio krašto pasakose29, jos informuoja, kas dedasi arti­ mesnėje ir tolimesnėje aplinkoje, deklaruoja personažų interesus ir tikslus, plėtoja veiksmą. Net autobiografinėje apysakoje „Pavasarių audroj" šiurkštūs ir pikti dialogai autentiškiau atspindi krašto padėtį negu egzaltuotas auto­ rinis pasakojimas. Čia gal ne tiek personažų charakteriai ir likimai, kiek jų balsai laikosi savo prototipų. Kokia eks­ presyvi bažnytinė frazeologija, griūvanti prakeiksmais ant lietuvybės: „Bet jūs tikrai į pragarą nusidainuosite. Jūs gyvi nusišoksite į prapuolimą" (2, p. 103). Kiek įniršio ir patyčių turi konservatyvių laukininkų šneka, oponuo­ dama tam pačiam lietuvybės sąjūdžiui: „Reikės vesti kokią žemaitikę, su vyžinikėmis..."; „Mes jų žarnas ištąsysime ant bažnyčios bokšto" (2, p. 82, 122). Dialogas — tai šitų šaukiančių balsų grumtis — stačiokiška ir kategoriška. ,,— Ko žiūri į mane taip išpampinusi akis? < ...> — Štai durys ir uždaryk jas iš lauko pusės" (2, p. 112). Taip dau­ žosi kaktomis jėgos, kurios privalo viena kitą paneigti. Dialogas virsta priešpriešų kulminacija tarytum dramos kūrinyje. Tokiame dialoge tiksliausiai atsispindi Klaipėdos krašto susiskaldymo, tautinio antagonizmo, žmogaus svy­ ravimų — apsisprendimų įtampa, kuri maitins visą I. Si­ monaitytės kūrybą. Dialogo intonacijas, atspindinčias kalbančiojo mimiką ir gestus, rašytoja netrukus išmoks perkelti į tylinčio perso­ 28 Evutė. Pikčiurnienė ir jos sesers //Liet. keleivis.— 1925.— Kovo 3. 23 Tautosakos darbai.— T. 7.— P. 677—678. 88

nažo sąmonę, kur jos reikš mąstymo procesą. Autorinė kalba taip pat atsidurs šitų intonacijų traukos lauke, jų išvarpyta, pakeista, įtraukta į judrų pulsavimą. Daugiabal­ sis dialoginis kalbėjimas — kaimo ir miesto šneka, lietu­ viškos ir vokiškos frazės, giesmių ir eilėraščių citatos — taps nenutrūkstamu vyksmu ir tekės išsišakojusiais srau­ tais, kurie reikalaus panoraminės erdvės. Literatūrinio kelio pradžioje kaimo moterėlių dialogai, imituojantys iš mažens įprastą kalbos būdą, pratino I. Si­ monaitytę j lietuvininkų šnekamąją kalbą kaip šio regiono savitumo pagrindą. Tai ir buvo svarbiausia jos literatūrinė mokykla. Net senatvėje ji didžiavosi vienu dalyku: aš mo­ ku lietuvių kalbą30. Kada ji skaitydavo savo pačios parašy­ tą lietuvišką kūrinį, tarmės intonacija labai aiškiai buvo jaučiama kaip pirmapradė, visą pasakojimą formuojanti galia31. „Simonaitytė, galima sakyti, rašė savo gimtąja klaipėdiškių žemaičių šnekta. Sugramatinta tik jos raštų fonetika. Žodynas, sintaksė, net morfologija, turi ryškių tarmės bruožų, ir bet koks mėginimas juos „suliteratūrin­ ti" žalotų autorės kalbos dvasią"323,— teigia kalbininkas P. Kniūkšta.

30 J . Siauruko pasakojimas 1983, liep. 27. 31 Magnetofono įrašas S. Čiurlionienės memorialiniame kambaryje Kaune. 33 Kniūkšta P. Rašytojas ir žodis.— V., 1981.— P. 53.

IV. „AUKŠTŲJŲ ŠIMONIŲ LIKIMAS"

1

Išspausdinusi vos kelis fragmentiškus prozos vaizdelius, I. Simonaitytė 1924 m. pradeda rašyti romaną apie Mažo­ sios Lietuvos likimą. Tokiai „avantiūrai" niekas jos ne­ kurstė. „Santaros" šventėse — Priekulėje ar Juodkrantė­ j e — mandagiai paplodavo Vanagų poetei, bet pagal savo tiesų būdą klaipėdiečiai išklodavo į akis: eilėraščiai — prasti, apsakymai — nuobodūs. O „Lietuvos keleivio" re­ dakcija tiesiog pareiškė: nemoki rašyti1. I. Simonaitytės proginiai rašiniai (agitaciniai eilėraščiai ir straipsneliai, korespondencijos, kelionių reportažai) ne­ buvo pritvinkę įdėmaus aplinkos stebėjimo, charakterių škicavimo, vieno įvykio slinkties — pranašingų epinio pasakojimo ženklų. Meninės prozos užuomazgos, daugiau atsitiktinės ir mėgėjiškos Mažosios Lietuvos periodikoje, nebuvo subrendusios šuoliui į istorinio laiko panoramas, regėjimo taškų kaitą, daugialinijinį veiksmą — romano iš­ takas. Nebuvo matyti jokių objektyvių premisų atsirasti šiame regione romanui kaip ir kitados K. Donelaičio „Me­ tams". Tik savamokslės drąsa ir naivumas galėjo blokšti į tokią viršukalnę. Ambicingai užsimojusi stambiam kūriniui, I. Simonaity­ tė aiškiai nenutuokė, kas yra romanas. Mažai tebuvo skai­ čiusi klasikinių šio žanro kūrinių. Nei ligi tol, nei vėliau nesidomėjo teorinėmis nuostatomis bei mokslinėmis studi­ jomis. Rašydama pirmąjį, dešimtąjį ar net šimtąjį puslapį, menkai tesuprato, ką ji kuria — legendą, šeimos kroniką, apsakymų vėrinį, kokia to nepabaigiamo rašymo vertė. „Kai rašiau, nemaniau, kad išeis knyga"12. Ne kartą svars­ tė — ar nepakurti krosnies primargintais lapais („ir jį, kaip 1 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 234. 2 Gudaitis L. Taip pasaulį išvydo „Šimoniai" //Bibliotekų darbas.— 1961.— Nr. 3.— P. 32.— I. Simonaitytės pasakojimas. 90

daug kitų rašinių, ne kartą jau norėjau sudeginti"3). Bet žemaitiškas užsispyrimas, išlikęs šiame regione, ginė tolyn. Dešimt metų I. Simonaitytė rašė „Aukštųjų Šimonių li­ kimą". Pradėjo vos įvaldžiusi lietuviškos frazės rašybą ir intonaciją, o baigė brandžia poetinių regėjimų ir plastinių vaizdų menininke. Ligi „Aukštųjų Šimonių likimo" temo­ kėjo empiriškai aprašyti įvykį, kuriame pati dalyvavo, o, baigdama romaną, jau regėjo įsivaizduojamų žmonių vei­ dus, kaip kino ekrane, ir laisvai grojo jų savijautos sty­ gomis. Romano įvykiai ir herojai išbudino pasakojimo ga­ lią, ligi tol nepažinusią savęs. Atsirado įsijautimas į dau­ gybę svetimų galvosenų ir likimų. Prabilo fantazuojanti išmonė, lipdanti įvykius ir figūras iš „nieko". Galima sa­ kyti: I. Simonaitytė sukūrė romaną, bet galima sakyti ir atvirkščiai: romanas sukūrė I. Simonaitytę — rašytoją. Dienos metu, vėlyvais vakarais ir naktimis I. Simonaity­ tė užrašinėja ant lapelių, ką diktuoja „kvailos mintys ir fantazija", nieko netaisydama. Rašymas — svaiginanti bū­ tinybė, ir ji skuba drebėdama4. „Jeigu neišdėsiu ant po­ pieriaus, sprogs galva — man taip atrodo"5. Turėjo būti itin stiprus kūrybos instinktas, kad taip gai­ valingai veržtųsi nepalankiausiomis aplinkybėmis. Nebuvo sistemingo išsilavinimo pagrindų, reikalingų kultūros ak­ tui. Nebuvo universalių intelektualinių koncepcijų, kurios programuotų ir elektrizuotų kūrybą. Nebuvo net sveika­ tos, kuri atlaikytų kūrybinio darbo įtampą. 1930 m. rašo­ mo romano autorė pirmą kartą guldoma į ligoninę 3—4 mėnesiams, po kurio laiko -— vėl keliems mėnesiams, o trečią sykį — pusmečiui6. Nepagydoma kojos kaulo tu­ berkuliozė: pastovūs skausmai, ligonio savijauta, kartais vos bepaeina. Sunku parašyti sakinį, kai sopulys krebžda kauluose ir pašoksta temperatūra. Beprasmiška kurti ilgą romaną, kai gydytojai žada vos porą gyvenimo metų7. Bet kūrybos instinktas nepaiso proto išvedžiojimų. Jis sti­ 3 LKLIBR, f. 13, b. 1622,— Laiškas L. Girai 1936, saus. 20. 4 Žukas V. Atsiminimai apie I. Simonaitytę (rankr.).— I. Simonaitytės pasakojimas. 5 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 232. 6 Ten pat.— P. 258—259. 7 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 51.— Laiškas A. Venclovai 1947, geg. 91

presnis už skausmą, alinančią ligą, neviltį. Jis įsiveržia į vargingą luošos moters buitį kaip triumfuojanti galybė, iškelianti iš asmenybės gelmių nežinomus dvasinius ir vi­ talinius resursus, pajungianti jos patirtį, emocines būse­ nas, net intelektualinį neišprusimą savo išraiškoms, sutei­ kianti jos egzistencijai naują turinį ir naują prasmę. I. Si­ monaitytė staiga pajuto, kad tik kūryba yra tikrasis jos gyvenimas, kad tik čia ji yra stipri, graži ir reikšminga. Gal ir gundė viltis sukurti šeimą, bet jos išsižadėjo, nes iš­ tekėjusi moteris, augindama vaikus, jos supratimu, žiau­ riai susmulkėja ir nebetinka kūrybai8. Iš pradžių dar trau­ kė visuomeninės veikios sūkuriai, o ilgainiui beliko svar­ bus tik pats rašymas. Jokioj kitoj srity ji nebebandė reikš­ tis kaip kitos lietuvių rašytojos moterys (Žemaitė, Šatri­ jos Ragana, S. Čiurlionienė), jausdamasi nekompetentinga ten, kur baigiasi vaizdingojo žodžio galia. I. Simonaitytė gyveno vienu rūpesčiu — kaip užfiksuoti ūmai pratrūkusi žodžių srautą, kurio, regis, negali pasivyti plunksna9. J i griebiasi rašyti net Klaipėdos seimelio raš­ tinėje, apsivertusi oficialiais popieriais. ,,Die Schreib­ maschine klappert nicht mehr, Fräulein Simoneit"10,— pa­ sigirsta įspėjantis raštinės vedėjos balsas. Kaip grumtis su fizine negalia tapo moraliniu kūrybos akstinu (nugalėti save, pakilti virš savo menkumo), taip ir šios įstaigos at­ mosfera buvo ta piktoji jėga, su kuria ji ginčijosi ir bandė paneigti rašomu kūriniu. 1925 m. rudenį I. Simonaitytė atsisėdo prie rašomosios mašinėlės tamsiame seimelio raštinės prieškambaryje. Jos pareiga — perrašinėti įstatymų projektus, interpeliacijas, pasiūlymus, versti vokiškus raštus į lietuvių kalbą, o lie­ tuviškus valdžios raštus į vokiečių kalbą, įjunginėti tele­ foną valdininkų pokalbiams. Darbas — nuo 7 vai. ryto iki 14 vai. Kas mėnesį gaudavo 600 litų algos (krizės me­ tais— 330 litų). Vyresnybė buvo patenkinta jos darbu: vienintelė mašininkė, spausdinanti be klaidų tiek vokiečių, tiek lietuvių kalbomis. Raštinės tarnautojoms vokietėms ji 8 VVUBR, f. 86, b. 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1968, lapkr. 31. 9 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 232. 10 Ten pat.— P. 231.— „Rašomoji mašinėlė jau nebespragsl, panele Simonaityte". 92

(buvo memelenderis, o ne iš Kauno atsiųstas „didlietuvis", ir jos neblogai sugyveno. I. Simonaitytės bute, prie kavos puodelio, sueidavo vokiška bendradarbių ir pažįstamų kompanija smagiai paplepėti11. Ji lankydavosi Klaipėdos operos dainininko E. Šumano namuose, kur būdavo ruošia­ mi draugiški priėmimai gastroliuojantiems Berlyno artis­ tams ir nedideli šeimyniniai koncertai (A. O. Ketelbio pjesę fortepijonui „Persų turguje" ji prisiminė net pas­ kutiniajame gyvenimo dešimtmetyje1112). Jaunas gražus vy­ ras dovanoja jai savo nuotrauką su įrašu — „Seiner lieber Ewa. Ernst"13. Prisitaikiusi prie vokiškos aplinkos, kaip ir dauguma klaipėdiečių, I. Simonaitytė seimelio raštinėje vis dėlto jautėsi lyg būtų patekusi į „žiurkių urvą pamatuose"14. Kas­ dien patirdavo didžponių panieką („buvau skaitoma lie­ tuvių šnipu"15). Kasdien tie patys pikti, urzgiantys balsai: kaip drįsta valstybėlė nykštukas valdyti teritoriją, kurio­ je 600 m. viešpatavo Vokietija; krašto gerovė umaru le­ kia į bedugnę, atėjus žemaičių plikšiams į valdžią; ar ne metas užgesinti „gyvenimo šviesą" pernelyg uoliems šios valdžios pataikūnams... Seimelis sistemingai laidojo viltis, su kuriomis I. Simo­ naitytė ėjo į Klaipėdos sukilėlių gretas. Ne prisišlieti prie Lietuvos, o paralyžiuoti centrinės valdžios veiklą, paver­ sti Klaipėdos kraštą „freištatu", naudojantis autonomijos konvencija,— toks nesikeičiantis seimelio tikslas per ke­ liolika metų. Debatai vykdavo paprastai vokiečių kalba (lietuvių čia nebūdavo daugiau 4—5). Deputatai balsuoda­ vo už vokiškai surašytus įstatymų projektus, nes, pasak seimelio pirmininko, jų negalima išversti į lietuvių kal­ bą, kuri neturinti reikalingų žodžių16. Seimelio darbui, kaip ir jo rinkimams, iš užkulisių dirigavo generalinis Vo­ kietijos konsulas Klaipėdoje. Nemaža deputatų, direktori­ 11 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 216.— E. Sumano laiškas I. Simonaity­ tei 1974, spal. 17. 12 E. Sumano pasakojimas 1981, birž. 14; E. Šumano laiškas knygos autoriui 1985, vas. 14. 13 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 473.— „Mano mylimai Ievai. Ernstas". LKLIBR, f. 13, b. 1618 — Laiškas L. Girai 1935, geg. 1. 15 Ten pat, b. 1614.— Laiškas L. Girai 1934, Kalėdos. 16 Kirtis kalbų lygybei į veidą//Klaipėdos žinios.— 1926.— Kovo 12. 93

jos valdininkų, viršaičių, mokytojų ir policininkų (51% autonominių įstaigų tarnautojų17) priklausė slaptoms na­ cionalistinėms organizacijoms, kurių nariai sveikindavosi gatvėje šūksniu Heil Hitler!" ir su užsidegimu giedodavo: „Lietuva, pastipk! / Vokietija, gyvuok!"18. Net seimelio raštinėje slapta būdavo perrašinėjami kūriniai, raginantys smurtu atsiskaityti su Lietuvos valstybėle, išdrįsusią sava­ rankiškai gyvuoti ir įžūliai straksėti milžino panosėje. I. Simonaitytė jau nebeturėjo pirmykščio narsaus entu­ ziazmo — lietuvybė laimės ir viešpataus Klaipėdos krašte. Kaip nedaug kas čia pasikeitė, perėmus aukščiausią val­ džią lietuvių gubernatoriui! Kasdieninį žmonių gyvenimą tebetvarkė Vilhelmo II laikų valdininkai, kurių pagal kraš­ to įstatymus niekas negalėjo atleisti. Teismuose tebevieš­ patavo Vokietijos įstatymų kodeksas, ir prokurorai, advo­ katai, anstoliai kalbėjo tik vokiškai, ir teisėjai skelbdavo savo nuosprendžius taip pat vokiškai ,,im Namen der Li­ tauischen Republik". Vos keturiose krašto mokyklose 1929 m. buvo įvesta lietuvių kalba kaip dėstomoji. Vokiš­ komis knygomis buvo komplektuojamos krašto mokyklų bibliotekėlės. Daugiau kaip pusė krašto mokytojų visiškai nemokėjo lietuviškai19. Valdininkai, teisėjai, mokytojai gaudavo iš Vokietijos mėnesinius algos priedus, kad lik­ tų šiame krašte, kur jų pareiga — išlaikyti ir plėsti kry­ žiuočių atneštą kultūrą. Vokiečių bankai skirdavo pasko­ las ūkininkui, kai jis seimelio rinkimuose balsuodavo už „Einheitsfront" sąrašą, o vokiečių firmos pirkdavo iš jo gyvulius, kai jis parodydavo nacionalsocialistų partijos bi­ lietą20. Ekonominės krizės metais smarkiai kritus žemės ūkio produktų kainoms, seimelio oratoriai dėl visko kalti­ no Lietuvą (čia už 1 kg sviesto mokama Vs tos kainos, kurią gauna Vokietijos ūkininkas, o pramonės gaminiai trigubai ir keturgubai brangesni). „Mes prie kaizerio ge­ 17 Žostautaitė P. Hitlerininkų kėslai užgrobti Klaipėdos kraštą.— V., 1982,— P. 43. 18 Jon aitis J . T. Vokietijos propaganda prieš Lietuvą.— K., 1935.— P. 27. ln Trukanas K. Klaipėdos krašto mokyklos//Liet. aidas.— 1934.— Saus, 13. -° Zo tautailė P. Min. veik.— P. 56. 94

riau turėjom",— sakydavo krašto ūkininkai, išstovėję iš­ tisą parą prie kiaulių priėmimo punkto. Jie ėmė vengti gimtosios kalbos, kad nebūtų painiojami su žmonėmis iš „anapus sienos", kur tebėra karo padėtis ir viešpatauja vienos partijos diktatūra, nesiderinanti su krašto autono­ mijos demokratinėmis teisėmis21. Į valdžios anketas — ko­ kia mąstymo kalba jie atsakydavo: „vokiečių", beje, įsak­ miai raginami seniūnų, viršaičių, kunigų, mokytojų. Tad dvikalbystė, įsišaknijusi šiame krašte, nemažam lietuvinin­ kų skaičiui galų gale baigėsi gimtosios kalbos ir savo tau­ tos išsižadėjimu1. Seimelyje vokiškoms partijoms atstovavo jau nemaža „lietuvių ūkininkų, kurie, lietuviais gimę, lūžt-trūkst norėjo vokiečiais mirti", anot I. Simonaitytės22. Buvo skaudu ir pikta — kraštas priklauso Lietuvos vals­ tybei, o lietuviai čia virsta vokiečiais. Jau ir giminaičiai krikštija savo vaikus vokiškais vardais, o mirusiems stato paminklus su vokiškais užrašais. Ne į Kauną, o į Karaliau­ čių ir Berlyną važiuoja studijuoti pažįstamų sūnūs, gavę solidžias Kultūrbundo stipendijas. Knygos ir laikraščiai, išleisti Kaune, vis dar tebėra daugeliui „nesuprantami", ir jie mieliau skaito vokiškus dienraščius ir kalendorius, juoba veltui siuntinėjamus23. Kur 1923 m. krašto savival­ dybėse būta pusė lietuvininkų, paskutiniais metais neliko nė penktadalio24. Kodėl lietuvininkai taip skuba ištirpti didelėje tautoje? Ar jie nepasitiki autokratine Lietuvos valstybe, kuri ne­ trukus bus išbraukta iš Europos žemėlapio, kaip skelbė Karaliaučiaus radijas? Ar tokiu būdu tikisi įsitvirtinti eko­ nomikoje, padaryti politinę karjerą, išsaugoti savo šeimas ir ūkius nepastovioje pasaulio konjunktūroje? O gal troš­ kimas asimiliuotis reiškia, kad jau nebėra jėgų priešintis, kad lietuvininkų gyvenimo būdas ir moralinės vertybės jau suniveliuotos, kad nebeliko ko ginti? Ir kas dėl to kal­ 21 Gerullis G. Muttersprache und Zweisprachigkeit in einem preussisch-litauischen Dorf//Studi baltici.— 1932.— Bd. 2.— S. 67. 22 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 197. 23 Klaipėdietis. Kova dėl kultūrinių pozicijų Klaipėdos krašte//Vai­ ras.— 1935,— Nr. 9.— P. 62. 24 K-nas V. Klaipėda Lietuvos politikoje // Vairas.— 1939.— Nr. 13.— P. 241. 95 7

~

tas — šios dienos sąlygos (beviltiška ūkininko padėtis: Lie tuvos žemės bankas plėšia už paskolas 10% palūkanų, i savo akcininkams kasmet išdalija V¡ 2 mil. litų pelną2526) a ilgaamžė priespauda, Įpratinusi prisitaikyti ir atėmusi na cionalinę savigarbą? V' Šitokių svarstymų ir išgyvenimų kontekste buvo rašo mas I. Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių likimas1 Grėsminga tautos dalies nykimo situacija reikalavo kū rinio, kuris paaiškintų — iš kur šitoje žemėje lietuvininki gentis, kokias istorijos pervartas ji patyrė, kodėl ji toki. nusilpusi, kūrinio, kuris atskleistų jos istorines teises i dvasinį vertingumą, o kartu įkvėptų jai pasitikėjimą sa vimi ir atsparumą. Rašytoja negalėjo narplioti atskiro asmenybės vidinių prieštaravimų (įprasta XX a. romam tema), kai gyvenimą draskė daug baisesnis konfliktas,l/konfliktas tarp didelės ir mažos tautos,— kuriame papras tai laimi jėga, o ne teisingumas. I. Simonaitytė instinkty viai suvokė, kad mažos tautos literatūra netektų sav< pagrindo, nesvarstydama nacionalinės būties klausimų kad ji liktų falšyva, nedalyvaudama politiniame ir sočia liniame konflikte, kur sprendžiamas klausimas — būti a išnykti. Kritiška nacionalinės būties situacija diktavo literatu rai panoraminio veikalo užduoty Vydūnas realizavo ją is torine studija vokiečių kalba „700 metų vokiečių—lietuvi! santykiams" (1932), I. Simonaitytė romanu „Aukštųjų Si monių likimas", kuris jai atrodė „neišgalvota knyga"2£ Čia sudėti senovės įvykiai ir tikra lietuvininkų buitis, kac gentainiai atpažintų save ir susimąstytų. „Jūs matysite kad visa taip yra, kaip rašiau1 Šimonių knygoje"27,— saki ji L. Girai, kviesdama apsilankyti Vanaguose. Buvo senelė, „nepakartotino amžiaus", daug mačiusi i girdėjusi, kuri pasakodavo suaugusiems ir vaikams viso kius atsitikimus. „Apie kiekvieną iš anų legendinių asme nų susidarydavau sau atskirus paveikslus, tarsi piešinius

25 Žemės banko akcininkų susirinkimas//Liet. žinios.— 1939,— Kovo 14. 26 Simonaitytė I. Kaip gimsta knyga // Naujos knygos.— 1976.— Ni 9,— P. 3. 27 LKLIBR, f. 13, b. 1621 — Laiškas L. Girai 1935, saus. 13. 96

kurie niekada išdilti negali,— vėliau prisiminė rašytoja.— Ir taip palikdavo atminty jų veiksmai, jų vargai, jų iš­ vaizda"28. Buvo motina, išmaišiusi visą kraštą su samdo­ mos mergos ryšulėliu, pilna skaudžių patyrimų, skaičiusi nemažai vokiškų ir lietuviškų knygų, ,,mąstantis žmogus", žiūrėjęs į gyvenimą „filosofiškai ir skeptiškai", išmintin­ ga ir sodri pasakotoja29. „Pusė Šimonių motinos sukur­ ti"30,— sakė rašytoja savo artimiesiems. Pagaliau buvo gerų pažįstamų lietuvininkų, sekusių jai savo giminės is­ torijas,— kaip prie Įsros upės, Pilkalnio apskrityje, protė­ viai išvaromi iš senos sodybos, o jų žemė ir kapinės ati­ tenka vokiečių kolonistui, kaip jie naujoje vietoje statosi namus, įsirengia lietuviškas kapines su krikštais (tokia buvo poligrafisto A. Puskepalaičio šeimos istorija). Visa, kas rašytojos girdėta iš pat vaikystės, kas matyta keliaujant su siuvimo mašina po kaimus, kas apmąstyta perrašinėjant seimelio oratorių kalbas, staiga atgyja ir aiškiai regima „širdies akimis". „Tai visa turi savo veidą, ir tas veidas, kieno bebūtų, ateina ant popieriaus. Ir tam­ pa knyga"31. Toji knyga nebuvo tradicinis fabulinis romanas, kurį XIX a. Europos realizmas iškėlė kaip žanro normą ir ver­ tės standartą. Literatūrinis autorės nepatyrimas instinkty­ viai rinkosi mozaikinę kompoziciją, nereikalavusią veiksmo vienybės. J i tiko lietuvininkų istorinės būties panoraminei apžvalgai. J i natūraliai absorbavo ankstyvesnę rašytojos literatūrinio darbo praktiką. Tautinės sąmonės, kalbos, istorinės atminties išsaugojimo argumentai, skelbti straip­ sniuose, tapo išeities taškais pasakojimo eigai. Poetinis nusiteikimas, diktavęs ypatingą minties ir sakinio sandarą eilėraštyje, išliko kaip lyrinio polėkio ir emocinio laisvu­ mo dvasia, kelianti aukštyn buities vaizdų realizmą. Gir­ dėtų gyvenimo istorijų perpasakojimas savo kaimo šne­ kamąja kalba, išryškėjęs apsakymėliuose ir vaizdeliuose, 28 Simonaitytė 1. Kaip gimsta knyga // Naujos knygos.— 1976.— Nr. 9,— P. 4. 29 M. Budrytės-Siliauskienės laiškas knygos autoriui 1984, spal. 5. 30 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas, 1983, liep. 26. 31 Simonaitytė /. Kaip gimsta knyga //Naujos knygos.— 1976.— Nr. 9 — P. 4. 97

4. V. Kubilius

darėsi net svarbiausia užduotimi, formuojančia visą kū­ rinį. „Aš norėjau sukurti vaizdą tik iš padavimų, einančių „iš lūpų į lūpas" senųjų mūsų išmintingųjų lietuvininkų. Na, ir sukūriau"32,— rašė ji 1936 m. Ankstyvosios kūrybos silpnybės — atviro jausmingumo situacijos, empirinė iaktografija, juodo—balto priešprieša, trūkinėjantis vyksmas — galutinai neišnyko „Aukštųjų Šimonių likime", bet tai jau buvo šuolis į meninį brandu­ mą, galima sakyti, visiškai netikėtas ne tik skaitančiai pu­ blikai, bet ir pačiai autorei. 2

Romanas prasideda Aukštųjų kaimo aprašymu. Ant kalnelio bažnyčia, apsupta plačiašakių pušų, toliau į šiau­ rę mokykla, už jos — senos kapinės, kitame kampe — vė­ jinis malūnas, o priešais bažnyčią — karčema.-Čia pat Ai­ sės upelis, o tolumoje — Priekulės bažnyčios bokštas. Tai Vanagų kaimo — I. Simonaitytės gimtinės — topografinė nuotrauka. Pati autorė stovi aukštumėlėj, atidžiai dairosi ir viską fiksuoja savo vardu: „Ir aš atėjau, atsisėdau..." „Bet pastebėjau...", „Mano supratimu, jau seniai ji čia stovi". 32 LKLIBR, f. 13, b. 1619,— Laiškas L. Girai 1936, bal. 14. „Mano „Aukštųjų Šimonys"— tai visos mano genties istorija iš mo­ tinos pusės",— pareiškė I. Simonaitytė paskutiniame savo gyvenimo de­ šimtmetyje (Aleknavičius B, „Šimonys"— Simonaičiai // Tarybinė Klai­ pėda.— 1984.— Liep. 1). Rašytoja laikė savo motiną prūsų palikuone (net pati didžiavosi savo nosimi su kuprele — prūsiško aristokratišku­ mo žyme). Prūsų bajorais turėjo būti ir Šimonių protėviai, pasistatę pilį ant Įsros upės kranto. Motinos tėvas, butelninkas ir girtuoklis, pa­ leidęs į pasaulį keturias dukras ir vieną sūnų, romane virto romiuoju Krizu Šimoniu, kuris taip pat turi keturias dukras ir vieną sūnų (su­ tampa net. kai kurie vardai: Marė, ližė, Jokūbas). Kaip Krizas ir ližė Šimoniai, taip ir rašytojos seneliai turėjo kentėti dėl nuožmios mar­ čios ir gavo net išeiti iš namų. O vienas giminaitis apibarė rašytoją, kam išpasakojo nunuodijimo istoriją, gėdingą jų šeimai (Krizo Šimonio fragmentas). Nepakeistas liko ir į Karaliaučių išvykusio ir ten gyvenan­ čio senelio brolio Mikelio vardas. „Atsimenu, kaip mama ne vieną kartą pasakojo apie savo įspūdingiausią kelionę pas savo dėdę Mike­ lį į Karaliaučių. Kaip ji ruošėsi, kaip ją sutiko ir kaip ji grįžo nusivy­ lusi",— prisimena rašytojos resuo (M. Budrytės-Šiliauskienės laiškas B. Aleknavičiui 1981, vas. 18. Laiško kopija perduota knygos autoriui). 98

Viskas čia pažįstama, artima, miela. Autorė ateina į Aukš­ tųjų pasaulį kaip bendro buvimo dalyvė. Ji gyvens, džiaugsis ir kentės kartu suj>eptyniomis Šimonių kartomis, kuriose įsikūnys gimtojo krašto likimas. Tapatybės jaus­ mas deklaruojamas kaip priklausomybės kažkam svar­ biam ir begaliniam aktas. Vanagų bažnyčioje, užgrojus vargonams, autorę pagauna švento pakylėjimo nuotaika: tu esi neatskiriama šitos visumos dalis. „Ir jei dar krislelis svetimumo tavyje buvo, tai jis seniai jau pradingo, išgir­ dus motinos kadaise giedotas giesmes" (1, p. 19). Mylinčiomis akimis žvelgia romano autorė į pažįstamus? ir nepažįstamus veidus. „Ir aš taip myliu šiuos ilgaplau­ kius ir pražilusius lietuvininkus, aš juos visada mylėjau" (1, p. 17). Graži dabar atrodo ir iš molio drėbta trobelė šiaudiniu stogu, kur lietingomis naktimis ant vaiko var­ vėdavo šalti lašai, bet margai žydėdavo gvazdikai, siūruo­ davo vėjyje beržai, vieškeliu pralėkdavo kunigaikštienės Oginskienės karieta ketvertu arklių. Meilė, vaikystės atsiminimai, praėjusio laiko nostalgija susitelkia vienoje ar kitoje kasdienybės realijoje, ir jos virsta neišsakomų vertybių ženklais. Antai kapinėse auga senos ir perkaršusios eglės. „Jos niūniuoja kaip kitąkart, taip ir šiandien savo amžinybės giesmę, slėpiningai, tyliai. O tačiau tai skamba lyg balsas motinos, užmigdančios sa­ vo mylimą verkiantį vaikelį" (1, p. 20). Antai apgenėtas kadagys. Kaimynų mergaitės nusilauždavo po šakelę ir eidavo į Žemaitiją pašvęsti, o saulė juokdavosi tiesiai iš dangaus, ir vaikas vos bepakeldavo jos spindulių kuteni­ mą. Tai vis tėviškės reginiai — jie įstabūs, net tie smiltin­ gi vieškeliai, einą į visas keturias pasaulio puses. Nieko nėra gražesnio už gimtojo kaimo bažnytėlę, vėjinį malū­ ną, geltonomis trepejulėmis žydinčias palaukes. Niekur ne­ reikia išeiti, nes visur kitur būsi be savo vietos, o tavo gimtąją žemę užvaldys svetimieji. Tėviškė — esminė žmo­ gaus egzistencijos vertybė. Toks pirmapradis „Aukštųjų Šimonių likimo" motyvas, varijuojamas gamtovaizdžiais, moraliniais nuosprendžiais, fabulos istorijomis ir poetiniais aprašymais. „Etmonas Šimoniukas užaugęs Aukštujuose, kur saulė nemaloniai gali kepinti ir kaitinti; kur ne kartą nuo vasaros kaitros šilai užsidega, ganyklos nuraudonuo­ 99

ja, kur ne basas, o tik klumpėtas tevaikščiosi per karštąją smiltį; kur iš visų keturių dangaus kraštų užkilę baugūs debesys, susitikę virš aukštujiškių galvų, virsta skaudinga perkūnija, kuri traška ir braška, lyg pats pragaras būtų paleistas. Čia augant, dingsta lepumas ir lipšnumas. Čia jau vai­ ku būdamas tampi vyru, tvirtu, atkakliu, kartais ir rupiu, lyg netašytu" (1, p. 87). . Nuo Aukštųjų kalnelio romano pasakotoja žengia į krašto praeitį. ,,Juo toliau atgal į praeitį, juo daugiau jau­ tėsi prūsų lietuviai lietuviais"1. J i žada atrasti „slėpinin­ gąją praeities knygą". Tai poetiniai regėjimai — iš toli, per nesugrąžinamo laiko prizmę, gražūs ir elegiški, kaip ir pašventinta kadagio šakelė vaikystės atsiminimuose. Ant Įsros upės krantų stovi sugriuvusios pilies bokštas, gynęs lietuvininkų žemes. Kaip iškilniai kopia į jį senis Šimonis su keturiais sūnumis prisiminti šlovingos senovės! O neto­ liese — apsvilęs ąžuolas, keturkampis aukuro akmuo, kur kitados Lietuvos kunigaikštis bėrė šventas žoles į ugnį, kad būtų laimėta kova12. Nė viena figūra ar įvykis nepri­ sikelia iš tos mirusios praeities. Tik Šimonių sąmonėje ji tebėra gyva: vaikai įsivaizduoja kunigaikštį, tyliai besi­ meldžiantį ties ąžuolu, o lietuvininkų žemę be svetimtau­ čių kryžeivių. Netekusi istorinio konkretumo, šita praeitis ir jos statiški ženklai (bokštas, aukuro akmuo) tebėra tau­ tos garbingumo ir savarankiškos egzistencijos simbolis. Kol jis vienaip ar kitaip jaučiamas, įsivaizduojamas, atku­ riamas, tol tauta nėra mirusi net „svetimų ponystėj". Toks dar vienas „Aukštųjų Šimonių likimo" pirmapradis motyvas, paveldėtas iš Maironio poezijos („Jeigu prisi­ keltų šiandien iš kapų vienas kitas senelis..."— 1, p. 15), charakteringas apskritai visoms nacionalinio pasipriešini­ mo epochoms. 1 LKLIBR, f. 13, b. 1619 — Laiškas L. Girai 1935, bal. 14. 2 Ąžuolo — laisvos Lietuvos liudytojo, taip pat aukuro akmens įvaiz­ džius I. Simonaitytė perėmė iš savo beletrizuotų kelionės apybraižėlių. Senas ąžuolas kalba: „Aš buvau jau tuokart, kaip dar buvo Lie­ tuva. Aš mačiau laimingų žmonių, kurie mylėjo savo kraštą, mylėjo savo žmones, savo kalbą, savo būdus. Jie buvo šventi žmonės, jie garbino savo dievą, jo jo garbei degė aukuras..." (Evutė. Šventos die­ nos įspūdžiai //Prūsų lietuvių balsas.— 1923.— Geg. 10). 100

Romano pasakotoja stabteli susikaupti ir paliūdėti tiesL kiekvienu nauju Šimonių likimo posūkiu. J i tarytum ne­ žino būsimos įvykių eigos, o tik nujaučia jų neišvengiamu­ mą ir patylomis svarsto, kaip visa tai atsilieps lietuvininkų likimui. Kone kiekvienas romano skyrius atsiveria peiza­ žine įžanga ar pamąstymų nuotrupa kaip ir K. Donelaičio ,,Metų" giesmės. Čia sutelkta fabulos įvykių bendroji pras­ mė. Čia atkeltas panoraminės apžvalgos taškas. Čia nus­ kamba emocinis akordas tolesniam pasakojimui. Gamta I. Simonaitytės kūrinyje visada nuspėja, kas at­ sitiks. Prieš maro epidemiją danguje pasirodo keisti grės­ mės ženklai. ,,Saulė jau buvo netoli leisenos. Tik staiga dideliu ūžimu perlėkęs per orą juodas šešėlis. Spar­ nuotas, baugus, panašus į piktąjį. Nulėkęs saulės link ir ke­ lis kartus sklandęs aplink ją, net visai ją uždengdamas" (1, p. 41). Tai pirmieji ženklai šiurpios katastrofos, kuri pakirs lietuvininkų giminės šaknis. Prakilni lietuvininko figūra, pastatyta skyriaus pradžio­ je, simbolizuoja idealias nacionalines vertybes, pasmerk­ tas žūti istorijos sumaištyje. J i įstabiai graži „lininiais, baltais kaip sniegas marškiniais" paskutinę savo likimo valandą, apgaubta poetiškumo aureolės, kurios nebebus kam perimti. „Pražilęs jau Jokūbas Šimonis. Plaukai balti kaip žydinti pavasarį obelis, kaip baltų dobilėlių laukas, per kurį jis žengia" (1, p. 120). Gražumas ir graudus ato­ dūsis eina išvien — dvi pagrindinės romano emocinės gi- , jos. Kartais romano autorė prabyla sakytojo balsu, šiek tiek moralizuojančiu ir graudenančiu, bandydama įžvelgti ko­ kią nors tvarką begalinėse žmonių gyvenimo pervartose. Sudegus Šimonių sodybai, ji pasako lyg ir trumpą pa­ mokslą: „Ne vieni antri metai, o šimtmečiai buvo sunešę Šimonių turtą ir papildę jų namus. O tik vienos valandos tereikėjo likimui juos sunaikinti" (1, p. 164). Iš lietuviškų giesmių ateina rūsti mirties ištarmė — mirtis viską sulygi­ na, nepalikdama jokio ženklo iš žmogaus buvimo („Ir var­ gą vargstantieji vienas po kito tyliai griūva į-kapus",— 1, p. 101). Tie pasvarstymai neliečia fundamentinių būties klausimų kaip K. Donelaičio „Metuose". Kartais tai visai sekli retorika: „Laikas bėga, metai banguoja lyg jūrėsto¡01

lyn ir tolyn: ar į krantą — užuomaršą, kur sudūžta ir iš­ nyksta lyg putojančios bangos, ir niekas jų daugiau ne­ bemini; ar daužosi į uolas — grūmojantį likimą" (1, p, 82). Autorei svarbu sudaryti tam tikrą nuotaiką, kuri įves­ tų į veiksmą, jį rezonuotų ir jungtų į aukštesnes kūrinio prasmes.'Emocinis efektas jai vienas svarbiausių pasako­ jimo elementų. Kas gi sukabins tas fragmentiškas kelių kartų istorijas, jei ne pačios autorės jausena — pakilaus poetiškumo ir liūdno atsisveikinimo jausena? „Aukštųjų Šimonių likimas" sporadiškai krypo į subjektyvejančios XX a. prozos ašigalį. Autoriniai apmąsty­ mai kaip veiksmo uvertiūros, poetiškumo atmosfera virš gamtos ir žmonių likimų, emocinga kalbos tonacija — už­ jaučianti, pykstanti, ironizuojanti. Lengvas, šoklus saki­ nys, nešamas pakartojimų ritmo. „Tai tokia ta Aukštųjų bažnyčia iš vidaus šventadieniais. O lauke, aplinkui — visur auga pušys, pušys, pušys! Aukštos, tiesios, plačia­ šakės pušys" (1, p. 19). Poetinio jausmo padiktuotas vaiz­ do skaidrumas, elegancija, potekstė. „O ten papušyny, ant baltos, vėjo supustytos smilties stovi vienų vienas žmogus. Iš pietų jis atėjo. Rytuose miškas. Ranka priden­ gęs akis, žvelgia jis į šiaurę ir vakarus" (1, p. 63). Tokie vaizdai, paženklinti subjektyvaus reagavimo prie­ gaide, kaip ir visa mobili „Aukštųjų Šimonių likimo" san­ dara, atliepė šio amžiaus meninės prozos nuostatą: ro­ manas yra kažkas daugiau negu įvykiai ir charakteriai, tai ir autoriaus sielos šviesa3. Tačiau ši nuostata buvo realizuojama tokiame Lietuvos regione, kuris niekada nėra leidęs subjektyviam suvoki­ mui ir poetinei nuotaikai vienvaldiškai viešpatauti. La­ bai konkretus, daiktiškas pasaulio suvokimas — žemaitiš­ ko substrato liekana — įpratino tiksliai jausti kiekvieno reiškinio materialumą ir matyti jį savo įprastoje vietoje bei savo laike. Pikta ironija, išugdyta nacionalinio anta­ gonizmo, numušdavo žemyn aukštą plasnojimą ir net iš­ likimo viltį. I. Simonaitytės romane susijungia empirinis realios buities stebėjimas ir poetinė dvasia, aukštinanti 3 Foister E. M. Aspects of the Novel.— London, 1929.— P. 141. 102

tautos dvasines vertybes. Si jungtis formuoja kurinio sa­ vitumą.

„Pati mačiau, pati girdėjau, pati buvau jų tarpe" (6, p, 7). Tai vienas esminių I. Simonaitytės kūrybos principų— f kalbėti apie tai, kas jos pačios regėta, patirta, žinoma iš 1 mažumės. Daiktinė medžiaga — vaizdų šaltinis — negali būti išgalvota, o tik paliudyta, atsijota ir sutelkta. Rašy­ toja gerai jaučia kaimo aplinkos erdvę, atskiros detalės svorį, kasdienybės eigą. Ja i nuolat knieti aprašyti vieną kitą daiktą — nesvarbu, ar tai įsijungs į personažo savi­ jautą ir pastūmės veiksmą. Ir vis dėlto tie aprašymai nėra nei statiški, nei iliustratyvūs. Čia daiktus regi atmintis, kuri suteikia jiems emocinę aurą, įspaudžia juose indi­ vidualaus reagavimo ir individualaus buvimo ženklus, pajungia nesiliaujančiam kintamumui, kurį diktuoja lai­ kas. „Bet naktį — jau nedrįsk eiti per Aukštųjų kalną, visada ką nors pamatysi ir išgirsi. Kitąsyk dejuoja, ver­ kia arba juokiasi, kriknoja. O tau tik šiaušiasi, tik šiau­ šiasi plaukai" (1, p. 91). Rašytojos atmintis, teikianti emocinę gyvybę pavienei detalei ir kylanti į apibendrinančias istorinio laiko vizi­ jas, atveria vieną po kito specifinius šio krašto buities klodus. I. Simonaitytė aprašo senovės papročius, infor­ muoja, kur ir kas padėta lietuvininko namuose. Bet iš tiesų jai, meninės prozos autorei, rūpi sukurti gyvenimo pilnumos iliuziją, sukurti realaus vyksmo įspūdį: taip bu­ vo. Lietuvininkų vestuvės — Šimonikė išjoja į bažnyčią ant širvio, išdabinto jurginais. Lietuvininkės apdaras — pasipūtęs juodas sijonas, marškiniai su išsiuvinėtais prierankiais, raudonai pamušta liemenė, lastinginis jakas su aukštai pastatytais kutarais. Butelninko stuba — langas siekia žemę, kelios lovelės, kur vaikai suguldomi po du ir tris, palei krosnį mūris, ant kurio galima atsisėsti, pa­ sišildyti, kertėje nauja skrynia, kurioje sudėta „visa tė­ vų nauda". Samdomos piemenaitės dalia — išvarydama bandą, ji gauna mezginį ir per dieną privalo numegzti tiek, kiek nustatyta šeimininkės. Šaktarpis — iš ryto išėjai sau­ somis kojomis į Priekulę, pavakary grįžti namo, o aplin­ kui „visur marios, marios tyruoja". 103

Romane atgaivinami senieji lietuvininkų tikėjimai į požemio būtybes. Po saulės leisenos, žiūrėk, ir skrenda ugniniai žalčiai — tai kaukai lenda į svetimas klėtis, kur po to bus tuščia, kad ir kiek dirbtum. O ant Aukštųjų kalno pasirodo juodas vokietukas su raudona apykakle; staiga ratai ima riedėti atgal ar žmogus pasiklysta prie pat savo namų. Minijoje, ties Vingiu, vasaros pradžioje, jeigu iki tol dar niekas nenuskendo, kasmet pasigirsta balsas: ,,Jau laikas priėjo, o nėra aukos". Tebėra ir ra­ ganaujančių moterų — nužiūrės svetimus paršus, tie žvie­ gdami kabinasi į sieną, o savo karvę apeis tris kartus ir turės „sviesto kaip molio". Tai archainis krašto dvasinės kultūros klodas, pakankamai gajus rašytojos vaikystės metais. Apie lekiojančius kaukus, velnią, pasivertusį neatpa­ žįstamu gyvuliu, nekrikštytas dūšeles, klaidžiojančias po šilynus, romano autorė kalba ne savo vardu. Tai vis kai­ mynų liudijimai. I. Simonaitytė atpasakoja girdėtus nuti­ kimus, išlaikydama mitologinį fantazavimą, baimingą su­ vokimą, itin konkrečias tikrai patirto įvykio aplinkybes. J i duoda balsą seniesiems lietuvininkams, kaimo pasa­ koriams, kurie dėsto savo istorijas pagal liaudies pasakos, legendos, anekdoto kanonus. Mirusio Priekulės dvaro amtmono Pusernos lavono nepriima šventa žemelė — kas ry­ tą jį randa šalia karsto, nukerta galvą, o jis vis tiek ba­ ladojasi per naktis. Tai lietuviškos legendos herojus, atė­ jęs iš motinos pasakojimų4. Liaudies pasakojimai, tiksliai nusakantys veiksmo vie­ tą ir laiką, grindžiami priežastine įvykių logika, įsta'to I. Simonaitytės romaną į realistinės raidos vėžes. Girdė­ tų pasakojimų perpasakojimas — pirmutinis rašytojos už­ 4 1935 m. užrašytas visai analogiškas šios legendos variantas. Miru­ sį Puserną randa trečią dieną gulintį šalia kapo, vėl palaidoja, o jis ir vėl išlenda iš kapo. Nukerta galvą, įdeda tarp kojrj, bet vėl randa lavoną iš žemės išmestą (Tautosakos darbai.—-T. 7.— P. 141). Pusern a — istorinis asmuo. Priekulės evangelikų bažnyčios šventoriuje ligi šiol tebėra cementinis antkapis su vokišku įrašu: „Po šiuo antkapio akmeniu ilsisi bedvasiai palaikai buvusio Priekulės vyriausiojo amtmono ir generalinio nuomotojo pono Franso Jokūbo Pusernos. Gimęs Labguvoje 1720 m. lapkričio 3 d. Priekulės domeno visuotinę nuomą perėmė 1764 m. birželio 1 d. Mirė 1790 m. balandžio 13 d." 104

davinys, pradedančios romanistės akimis — smarkiai su­ tirština krašto koloritą, būtiną regioniniam romanui. At­ siranda net kolektyvinis įvykių komentatorius, prabylan­ tis ansambliniais dialogais. O svarbiausia — įteisinama šne­ kamosios kalbos ekspresija. Čia ir šiurkštus kirtis: „Tas nevidonas vėl snukiu ardamas pareis". Čia ir lakoniškas aforizmas, derantis tik šitai situacijai: „Ne ant aukso ožio užsisėdai, už neturtingo būro išėjai". Čia ir pajuokianti ironija: „Kad darbininkai pas ją dirba, tai tik bijok, kad ji į pirštą neįsipjautų, duoną beriekdama". Čia ir trapi skundo intonacija, įsipynusi į giesmių leksiką: „Tu ne­ benori manęs nė mano nusiminime paguosti". Čia ir me­ taforinių šuolių drąsa: „Bet badas geležį laužia. Ir krem­ ta gyvuliai šilus". Čia ir specifiniai frazeologizmai: „gaus galą su išgąsčiu"; „kam buvo tos bitelės į kojas?"; „į grąžtus išvaryti". „Aukštųjų Šimonių likime" I. Simonai­ tytė ryškiai pagavo savo krašto šnekamosios kalbos pik­ tą aštrumą („Iš mano namų niekas neprivalo būti neša­ ma tokiems išgamūčiams, supranti?"— 1, p. 378) ir ener­ gingą intonacijų bangavimą („Urtės širdis užšalo. Ak, die­ ve! Šitas vienas žodis išvaikė visas pamaldžias mintis",— 1, p. 254). Realistinių vaizdavimo principų nulemta ro­ mano personažų kalba — be „jokio knygiškumo, jokio gražinimo"56— nutiesė rimčiausią pagrindą meninei re­ gioninio autentiškumo sugestijai. Įvedusi į „Aukštųjų Šimonių likimą" pasakotojo susi­ jaudinimą, poetizuotus etnografinius aprašymus, vaizdin­ gą kalbą, I. Simonaitytė vis dėlto numanė, kad to per maža romanui. Prisiskaičiusi jausmingų vokiškų romanų, ji žinojo, kad šiai pasakojimo formai dar būtina žmogaus jausmų istorija. Ne tiek išorinės aplinkybės, kiek jausmai sujungia ir išskiria žmones. Tik emocinė būsena atveria, kas tu esi, todėl kintančių, tekančių, lūžtančių būsenų pažinimas ir vaizdavimas „Aukštųjų Šimonių likimo" au­ torei šmėkščiojo kaip tikrasis rašytojo uždavinys. Roma­ nas nėra tik objektyvios informacijos telkinys („Buvau nusistačiusi nesinaudoti jokių istorinių knygų"5), o emo5 Dam brauskaitė R. Ieva Simonaitytė.— V., 1968.— P. 84. 6 LKLIBR, f. 13, b. 1619.— Laiškas L. Girai 1935, bal. 14. i 05

.

i

ei jų pakilimai ir atoslūgiai, psichinės energijos pulsavi­ mas, žmogiškos egzistencijos realumas, jos eiga, jos tu­ rinio ir prasmės išsipildymas tavo akyse. I. Simonaitytės romane labai judri riba tarp išorinio aprašymo ir vidinės savijautos. Perėjimai beveik nepas­ tebimi. Senoji ližė Šimonienė pasakoja luošai anūkei, kad buvo kapinėse ir aptaisė jos motinėlės kapą. Mergaitei nusirita dvi stambios ašaros. Ta pati Šimonienė kalbasi su marčia ir sužino, kad jos jaunutė duktė turės išeiti iš namų tarnauti svetimiems. Ir tada „pirmą kartą sudrebė­ jo ližės Šimonienės širdis". Į tėviškę parvyksta Mikelis Šimonis, suvokietėjęs Karaliaučiaus valdininkas. Tėvas suirzęs klauso jo pusiau vokiškos, pusiau lietuviškos šne­ kos, paskui staiga atsistoja, greitai nusirengia ir atsigu­ la, bet negali užmigti — „diegulys pradėjo durti, skaudus, užimąs žadą". Kasdieninio gyvenimo tvarka, begaliniai darbai ir nesikeičiantys įpročiai neleidžia šiems personažams ilgiau stebėti savęs, abejoti, svarstyti. Jų savijauta, elgesys ir charakteris nusakomas lakoniškais štrichais (Anskis taip meldžiasi, kad „sienos dreba"), nes tuoj reikia grįžti į iš­ orines aplinkybes, kurios pratęs žiaurų likimo žaismą. Bet tai patys ryškiausi psichologiniai portretai — tos „mo­ mentinės nuotraukos", lyg iš netyčių pagautos. Urtė Šimonikė, važiuodama į Karaliaučių, užsivelka naują lastinginį jaką, ir sesuo, tai pamačiusi, „beveik užšalo iš pavydo". Karaliaučiuje Urtei nepatiko dėdienės vokietės namai, ji nepanoro pasilikti, tad išvažiuojant „šalta ir vilkšna buvo Amalijos Šimonienės ranka, o Ernos pirštai pastypę, kai padavė Urtei ranką" (1, p. 227). Romanas pri­ sipildo individualių veidų, balsų ir elgsenų, kai nuolat žybteli tokios akylaus stebėjimo charakteristikos, kurios protarpiais atrodo net „kaip visai savarankiški kūrinė­ liai"7. Autorė eina „nuo vienos lemtingos žmogiškojo laiko akimirkos prie kitos", ir tai „drasko pasakojimą į epi­ zodus"8. 7 Dam brauskaitė R. Cit. veik.— P. 73. 8 Daujotytė N. Laikas — pagrindinis pasakojimo struktūros kompo­ nentas „Aukštųjų Šimonių likime".— VVU dipl. darbas.— 1985.— P. 42. 106

,,Aukštųjų Šimonių likime" vidiniai išgyvenimai išsiša­ koja j savarankiškas dramatiškas peripetijas ir atsiduria pirmutiniame kūrinio plane, kai autorė regėjimo tašką perkelia į personažo sąmonę ir jo akimis ima žiūrėti į pasaulį. Vienintelis būdas pažvelgti į kito žmogaus vi­ dų— tai pabūti jo kailyje. Ne apriorinės intelektualinės 1 užduotys, o emocinis Įsijautimas bus I. Simonaitytės pro- y zos šaltinis. Jos kūryboje vyraus autentiško liudijimo ir intymaus įsijautimo tonacija, o ne vaizduojamą pasau­ lį laužanti ir keičianti pasakojimo projekcija. Tai būdin­ ga realistinės moterų prozos savybė: tikrovė regima to­ kia, kokia yra, o ne programiškai neigiama, kaip maiš­ taujančių „svieto lygintojų" kūryboje (ankstyvoji K. Eorutos proza). Jausmingas pasakojimas — vokiškų pigiųjų romanų pa­ moka— traukė „Aukštųjų Šimonių likimo" autorę į emo­ cinių išgyvenimų kulminacijas, kurios lydi žmogaus li­ kimo posūkius. Tose pervartose autorė stengėsi būti gre­ ta savo nelaimingų herojų, užjausdama, kentėdama, apsi­ ašarodama. Moteriškas gailestingumas taip aktyviai smel­ kėsi į personažų išgyvenimus, kad kartais užtvenkdavo jų objektyviąją logiką. Autorė taip skubėjo sutapatinti sa­ ve su ta ar kita situacija ir iškart atverti jos emocinę įtampą, kad kartais nebesimatydavo, kodėl ir kaip ji su­ sidarė. Jausmingas tonas likdavo nepateisintas; tai aprio­ rinė nuostata, rikiuojanti pasakojimą link graudenančių efektų. Ypač sunku būdavo jų išvengti, užkliudžius au­ torei savo pačios gyvenimo istoriją, kuri nesidavė ramiai išklostoma, o pratrūkdavo ašaromis jau ties pirmąja at­ siminimų atkarpa. Urtė Šimonikė (prototipas — rašytojos motina9), suve­ džiota ir pamesta turtingo ūkininkaičio Sobrio (moti­ na — Stubros) bėga skandintis į Veiviržą, griūna, keliasi, meldžiasi atsiklaupusi. „Jau girdi Urtė bangų liūliavimą, jų viliojimą į amžiną, šaltą patalą. Ir vėjo ūžimas, kauki­ mas jai girdisi lyg liūdna mirties giesmė, kuri tačiau taip saldžiai ramina: atilsis, atilsis, atilsis tavęs laukia, tavęs vargše!" (1, p. 292). Pagimdžiusi dukrą, Urtė neaimanuo9 M. 10?

Mickutės-Skrabienės

pasakojimas

1983,

liep.

26.

ja, kur pasidės, b graužiasi, ką turės pasakyti, kai vaikas paklaus, kur jos tėvas. „Skaudžiai sudejavo Urtė, lyg bai­ sius kūno sopulius ji jaustų, bet ne: jos širdis verkė" (1, p. 298). Nuolat verkia ir luošoji Urtės duktė Roželė, ujama gi­ minių. Ją guodžia tik sapnai ir svajonės. „Ir dar kartą bučiuoja ją toji jos svajonė, bet jau lengviau. Našlaitė ištiesia rankas nutverti tą, kuris — ar kuri — ją bučiavo, nutverti ir laikyti!" (1, p. 344). Kuo skurdesnė našlaitės būtis, tuo skaistesnė svajonių ir gamtos paralelė („gražūs auksiniai ratai, ryto aušros vainikai nukloja Rožės love­ lę",— 1, p. 345), kuri graudena ir kažką kaltina. Emocinių kulminacijų aukščiausi taškai suvienodėja ir menkai bepriklauso nuo individualaus charakterio. Tad gali būti nusakomi knyginių frazių klišėmis. „Siaučiančią audrą krūtinėj jie sau vieni numalšina"; „O aš, kas lau­ kia manęs? Niekas,— ir vėl kaži kas skaudžiai suspaudė jaunojo keleivio krūtinę"; „Nusišypsojusi Matui Šimoniui vilties žvaigždelė staiga dingo"; „O širdyje paliestosios stygos dar tebeaidėjo ir perėjo pagaliau į graudų virpė­ jimą..." Banalūs poetizmai ir iškilnūs posakiai keliavo iš sentimentalių vokiškų romanų kaip sąlyginiai psicholo­ ginių įtampų ženklai ar net literatūriškumo norma. Pvz.: „Tavo meilė bus geriausias mano žaizdoms vaistas"; „Ir mergaitė lėkė sapnų sparnais"; „O juk ir pušų bei eglių daina maloni, nors ir liūdna ji..."; „Paskendus aistringos meilės vilnyse...'1. Kuo labiau psichologinis vyksmas atitraukiamas nuo aplinkos, tuo mažiau lieka vaizdinio pigmento, frazė da­ rosi publicistinė. „Aukštųjų Šimonių likimą" rašė bręstanti žodžio me­ nininkė. Tame pačiame kūrinyje ir sodri kaimo buities epika, ir melodramatiškas sentimentalumas. Čia pat pa­ kili poetinė intonacija ir literatūriniai štampai („ne vie­ nas savo krauju apšlakstė Lietuvos žemelę",— 1, p. 30). Greta trankaus dialogo laikraštinių straipsnių leksika („Iš­ sipildžius meilei, moteris visada laiminga, ji ir gyvybę paaukotų už savo širdies numylėtąjį. Bet vyras jau ieš­ ko sau kitos pramogos",— 1, p. 299). Čia pat autentiški senosios lietuvininkų dvasinės kultūros reliktai ir vokiš­ kos

kų frazeologizmų bei kanoniškų literatūrinių formulių vertiniai („Snukį laikyk, m ergei!"— „Halt Maul"; „Tuo­ kart rašė vieną tūkstantį septynis šimtus ir devynis" — „Man schrieb das Jahr 1712"10). Savamokslės rašytojos lite­ ratūrinė mokykla, gana chaotiška, įpratino į skirtingų sti­ listikų rašmenis, kurie nesidavė ūmai pamirštami. Įvairūs pasakojimo būdai, išmokti skirtinguose šios mokyklos skyriuose, skverbėsi į rašomą kūrinį, reikalavo sau di­ desnio ar mažesnio ploto. Apviltos meilės istorija, atiti­ kusi primityvią atviro jausmingumo estetiką, išsiplėtojo kone į atskirą romaną romane. Kūrinys baigiamas krimi­ naline artimųjų nuodijimo byla, įstrigusia atmintin, ma­ tyt, beskaitant E. Vicherto apsakymus". Romanas — vienintelis žanras, laisvai sugeriantis skir­ tingiausius šnekamosios kalbos klodus, natūraliai stiprė­ jantis nuo šitokios įvairovės, nes daugiasluoksniškumas — jo prigimties dalis. I. Simonaitytės stiprybė — pasakoji­ mo judrumas, nepagaunami peršokimai nuo daikto į emo­ cinę būseną, impulsyvūs perėjimai iš vienos intonacijų gamos į kitą. Urtė, parėjusi į tėviškę, verkdama glaudžia­ si prie tėvo, norėdama išpasakoti savo bėdą, bet tas giria jos dailumą, žada jai gerą vyrą. Ir tada prieš Urtės akis praslenka visas liūdnasis jos meilės finalas (mylima­ sis išsityčioja, o jo motina kruvinai sumuša). Tai moder­ niosios prozos ar net filmo technika: situacijos jau nes­ lenka chronologijos seka, o jungiasi asociacijų bei retrospekcijos ryšiais. „Kieno buvo ta knyga, kurią išvertėte į lietuvių kal­ bą?1'12— paklausė autorės L. Gira, Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius, vartydamas „Aukš­ tųjų Šimonių likimo“ rankraštį. I. Simonaitytė apsiverkė. Nieko ji neatsakė ir į kitą klausimą: „...Kokių knygų ita10 Das tote Kind // Hirt F. Deutsches Lesebuch.— S. 374. 11 Paskutiniųjų Šimonių teismo byla analogiška E. Vicherto apsa­ kyme „Seserys" aprašytai bylai. Romano herojė nuodija uošvį „bal­ tais milteliais"— aršeniku ir teisme prisipažįsta, kad nuodus parūpino vyras. O ūkio šeimininkas buvo pirkus nuodus arkliams gydyti, bet teismas tuo nepatiki. 12 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.—■P. 249. 109

koj jūs parašėte šį veikalą?"13 Buvo įžeista ir pasipikti­ nusi: kodėl Kaune, laikinojoj Lietuvos sostinėj, klaipė­ dietis laikomas nemokša, nesugebančiu mylėti savo kra­ što ir pavaizduoti jį be svetimų pagalbos? Ir vėliau I. Simonaitytė niekam nėra prasitarusi, ką skaitė, rašydama „Aukštųjų Šimonių likimą". Bijojo, kad jos kūrinys nebūtų prisegtas prie kokios nors „įtakos". Ji buvo įsitikinusi, kad žodžius jai „kažkas diktuoja", „ir tu privalai tik šitaip rašyti, o ne kitaip". Tai keistas nu­ siteikimas: atrodo, lyg visa tai, ką rašai, jau kartą esi pergyvenęs „gal prieš šimtą, gal prieš keletą šimtų me­ tų". Tokio nusiteikimo negali sužadinti perskaitytos kny­ gos, o būtent jis gimdo vaizdus ir diktuoja sakinius. 3 „Aukštųjų Šimonių likime" nėra ištisinio veiksmo ar­ terijos. Nėra vientiso priežasčių—pasekmių proceso, ku­ ris rikiuotų visus įvykius ir įsikūnytų kiekviename per­ sonaže kaip pagrindinis jo veiklos bei išgyvenimų impul­ sas. Tad kas sudaro šio kūrinio magnetinį centrą, apie kurį sukasi visokiausių atsitikimų ir išgyvenimų atkar­ pos, įvairios kilmės ir tembro intonacijos? Romane yra keli pastovūs taškai, iš kurių pasaulis ste­ bimas ir konstruojamas. Yra keli aukščiausių vertybių spinduliai, kurie stipriau ar silpniau peršviečia visus kū­ rinio sluoksnius. Yra atsikartojančios egzistencinės situ­ acijos, kurias turi pereiti kiekviena žmonių karta. Roma­ no vientisumą visados lemia paties kūrėjo santykis su vaizduojamu pasauliu, to santykio intensyvumas ir gelmė. Likimas, iškeltas į kūrinio antraštę, be abejo, yra cen­ tralizuojanti kūrinio idėja. Kas įveda į veiksmo aikštelę ir išveda vieną Šimonių kartą po kitos? Likimas. Kas su­ jungia šitas kartas, jau neprisimenančias savo pirmtakų? Jos visos slenka į nebūtį, ir kiekviena karta yra vis že­ mesnė to paties likimo pakopa. Kuo pateisinami katastro­ fiški žmonių gyvenimo lūžiai? Likimo žaismu: „likimas atvertė kitą gyvenimo lapą", „vėl kartą skaudžiai juos 13 Ten pat.— P. 250. 110

aplankė likimas", ,,lyg geležinėmis replėmis nutvėrė už sprando Vilių — Aukštųjų Šimonių likimas". Tad kas yra tasai likimas, kuriuo motyvuojama esmi­ nės vaizduojamo gyvenimo pervartos? Ar tai antgamti­ nių galių diktatas? Ar istorinio proceso nepakeičiama būtinybė? Ar biologinės genų sudėties nulemta neišvengia­ mybė? Vydūnas formulavo likimo idėją kaip pavergtos tau­ tos stiprybės ir paguodos argumentą. Visi tos pačios tau­ tos vaikai turi bendrą likimą. Kai tauta prispausta, „ypatiškai sunki likimo letena guli ant kiekvieno"1. Bet liki­ mas neleidžia žūti tam, kuris teisus2. Likimas išreiškia „Amžinojo valią", kuri reikalauja išsaugoti žemėje visas tautas. Mažojoje Lietuvoje ateiviai vokiečiai paniekino kosminių jėgų nustatytą tvarką, todėl anksčiau ar vė­ liau „likimas ištars jiems savo nuosprendį"3. I. Simonaitytė niekur aiškiau nepasako, kaip ji supran­ ta likimą. Tai ne tiek loginė, kiek poetinė idėja, pakan­ kamai neapibrėžta, paslaptinga ir visagalė, galinti moty­ vuoti ir jungti įvairiausią medžiagą. Tačiau į romaną li­ kimas vis dėlto nenusileidžia iš kosminės begalybės kaip Vydūno raštuose. Jo vaizdinys greičiau primena lietuvių pasakų įsiutusį kipšą. „Aukštųjų Šimonių likimas jau ne­ bemato reikalo pasalomis ir tyliai slankioti pakampiais. Ne, jis strapčioja lyg ožio posnagomis po visą Šimonio sodybą ir triumfuoja" (1, p. 414). Tai piktoji, griaunan­ čioji jėga, nežinia kam priklausanti, o jos veikimas ne­ sustabdomas. Tai ne vilties ar paguodos, o pražūties žen­ klas. Pirmą kartą I. Simonaitytės romane likimas pasirodo krašto kolonistų pavidalu. Jie užima geriausias lietuvi­ ninkų žemes, atvykę gyventi ne „kaip bernai, bet kaip ponai". Jiems patinka Šimonių dvaras su senos pilies bokštu, ir jie pareiškia: „Čia vokiečių žemė". Lietuvi­ ninkai išstumiami iš gimtojo lizdo — taip prasideda ne­ laimingos „išvietintos" genties likimas. 1 Vydūnas. Likimo kilmė.— Tilžė, 1908.— P. 11. 2 Vydūnas. Likimo bangos.— Tilžė, 1922.— P. 29. 3 Vydūnas. Sieben Hundert Jahre (...).— S. 474. 111

Iš pradžių Šimoniai dar bando priešintis ateivių agre­ sijai: mes šitos žemės šeimininkai, nešdinkitės ten, iš kur parsiplovėte. Bet tėvas ir sūnus paguldo galvas po kolonistų lazdomis. Dar vienas Šimonis išdidžiai atstato krūtinę: jis — laisvas žmogus, ir jam neprivalu klausyti ateivių vyresnybės. Bet vokiečių kariuomenė tokių ka­ reivių nepripažįsta, ir jis pastatomas prie sienos. Nenu­ siminkime, žiūrėkime su panieka savo naikintojams į akis. „Jeigu nusiminsime, jau nebegalėsime gyventi, turėsime patys pasilaidoti" (1, p. 112),— taip stiprina save išlikęs Šimonis, stovėdamas ties dukters kapo duobe. Tačiau aktyvus pasipriešinimas palūžo po geležiniu ko­ lonijinės valstybės kumščiu. Lietuvininkai žiūrėjo „į votkiečių galybę kaip į likimą, kuris eina ant jų "4. Ir susijtaikė su šituo likimu. „Na, ir parėjo, kas pareiti turėjo“5. Kmogus negali pakeisti to, kas „dievo likta". Jei toks „dievo perleidimas", kantriai kentėk, nes kitaip bū­ ti negali. Bet negi tokia dievo valia išnaikinti lietu­ vininkus? — baikščiai klausinėja sūnus, laidodamas atei­ vių užmuštą tėvą. „Tai vokiečių dievo ranka!" — pasigirsta iš kapo balsas. Tačiau tai neišsklaido fatalistinio nusiteikimo: kas bus — tebūnie. „Kas įvykti turi, įvyksta. Toks jau žmogaus likimas!" Ahskio Šimo­ nio, sakytojo, žmona, smarki ir griežta ūkio šeimininkė, vyro apkulta „pasidavė savo likimui, kentėjo ir tylėjo". Panašiai tylėjo ir kiti, prispausti šiokių ar anokių aplin­ kybių. Buvusių bajorų gentis apsiprato su pažemintųjų ir pavergtųjų likimu. Matas Šimonis, pasižadėjęs „užmiršti praeitį", vis dėl­ to dar pasakoja savo vaikams apie Įsros pakrantėje sto­ vintį bokštą. Bet jis nutyla, kai sūnus neberanda senojo­ je tėvonijoje nei bokšto, nei senolių kapo. „Ir užmiršta amžiams liko ta vieta, iš kur kilęs pirmasis Aukštųjų Ši­ monis" (1, p. 87). Pasikeitus kelioms kartoms, Jokūbas Šimonis nebeprisimena savo protėvių praeities — ji per­ nelyg tolima ir svetima, o jo žmona didžiuojasi, kad sū4 Ibid.— S. 353. 5 Tai šiame krašte paplitus posakis. J į nuolat kartojo ir I. Simonai­ tytės pusseserė M. Simonaitytė-Mickienė. M. Simonaitytės-Mickienės parakojimas 1983, liep. 26. 113

nūs iškilo į vokiškus ponus, kad žino tiek ,,svetimųjų žo­ džių". Gentis, pamiršusi savo praeitį, nebeturi paskutinės teritorijos, kur galėtų pasitraukti nuo kolonistų, užsidary­ ti, pasislėpti ir dar pabūti savimi. Likimas eina ant Šimonių giminės maru ir gaisrais, iš­ davystėmis ir skriaudomis. Vos ji įsikuria ir atsigauna, likusi be namų, vėl sutirpsta viskas „kaip vaško gabalė­ lis ugnyje". Nelaimė, blogis, mirtis — tikrasis likimo vei­ das, kai atsigręžia į žmogų. Tai dievo teismas, pasak sa­ kytojo Anskio Šimonio. Kas įrašyta žmogaus gimimo kny­ goje, turi išsipildyti. Urtė Šimonikė nujaučia savo ne­ lemti („dieną naktį kremta mano širdį kaži kas"), prie­ šinasi jai iš paskutiniųjų („Tu varai mane į prapuolimą"), bet vis tiek išeina tarnauti pas Sodrius, kur tampa nėš­ čia. Nerimo ir šiurpo nuotaiką skleidžia šitas nematomas likimo veikimas, palydimas šermenų giesmėmis. Kažko laukiama, kažkas dar turi atsitikti. Tai suteikia vidinės įtampos fragmentiškam romanui. I. Simonaitytė atmeta „dievo valią" likimo eigoje. Anskis Šimonis, šaukęsis dievo keršto bedieviams, pats pa­ dega brolio namus. Žmogaus pavydas, godumas, kerštas, blogis — štai kas yra likimas, tarytum sako autorė. Ji neigia fatalistinį susitaikymą su esama padėtimi, paver­ gtojo paklusnumą ir ramybę, išsityčiodama iš surinkimininkų, kurie buvo uoliausi politinio nuolankumo ir dva­ sinio nusižeminimo skelbėjai. Tai iš dalies polemika ir su savimi: likimo idėja per daug plačiai išsišakojo ro­ mane, palikdama jo veikėjams moralinį grožį, bet atim­ dama galimybę savarankiškai formuoti savo egzistenciją, kaip ir tuo metu populiarioje O. Špenglerio filosofijoje. Loginiai autorės argumentai vis dėlto nesusiaurina šios idėjos pagrindu meniškai išplėtotų baimingų nujautimų, kraupių įsižiūrėjimų ateitin, liūdnų apibendrinimų. Liki­ mo leitmotyvas I. Simonaitytės romane skamba kaip pra­ laimėjimo rezignacija: jau tiek prarasta, kad nežinia, kas mus beišgelbės... Šimonių giminė subyrėjo į šipulius nuo likimo dūžių: vienus išmušė kolonistai, antrus nuvarė į kapus savųjų godumas, treti pakliuvo už grotų, ketvirtį suvokietėjo. Poros šimtmečių istorijos ruožas nuklotas krinkančios ir 114

žlungančios giminės kapais (ties kiekvienu pagarbiai su­ stojama). ' Galima sakyti, kad likimas I. Simonaitytės romane — tai istorinis laikas, nešąs į nebūtį vieną Šimonių kartą po kitos, grėsmingai skaičiuojąs buvimo valandas visai lie­ tuvininkų genčiai. Jokie karai ir marai neišnovijo tiek lietuvininkų, kiek jų ištirpdė ramioje buityje laiko tėkfmė. Lietuvininkai sugebėjo priešintis ateiviams atvirose grumtynėse, bet nepajėgė atlaikyti laiko spaudimo, visada negailestingo mažai tautai: nuolat nutrupa jos pakraščiai, siaurėja jos gyvenamasis plotas, ir pagaliau ji lieka ma­ žuma savo žemėje. Šiapus ir anapus Nemuno užgęsta vie­ na po kitos lietuvių giminės, ir jų buvusias gyvenvietes teprimena seni kaimų pavadinimai, kurie taip pat bus pakeisti. Kaip nematomas budelis laikas stovi šalia lie­ tuvininkų genties ir kapoja žemai nulenktas galvas. Jo nuožmus veikimas — nesustabdomas. Ir kiekvienas roma­ no herojus, net pats šviesiausias, yra paženklintas pra­ laimėjimo elegijos. I. Simonaitytė šiurpiai jautė besibai­ giantį savo genties laiką. Tai jos didysis išgyvenimas if pagrindinis kūrybos motyvas, plėtojamas nuo „Aukštųjų Šimonių likimo" iki „Paskutinės Kūnelio kelionės“. Tai jos talento tragiškoji stiprybė, bene pirmą kartą lietuvių literatūroje atvėrusi laiką kaip pralaimėjimo ir išny­ kimo procesą, į kurį likimiškai esi įtrauktas tu pats ir įt­ raukta tavo gentis. „Paskutinė ir esminė tautos egzistencijos galia yra jos savigarba. Kur ji sugriaunama, ten nesulaikomai riedama į pabaigą",— rašė Vydūnas. Jis kalbėjo apie aukštą baltų genčių kultūrą, apie lietuvininką kaip „ypatingų morali­ nių vertybių žmogų", apie „lietuvišką intelektą", kuris gyvena pirmiausia „vidinėmis būsenomis". Prūsų kilmin­ gieji (jų išliko tik pavardės kronikose6) jo tragedijose vadovaujasi žmoniškumo, moralinio teisumo, vidinės lais­ vės principais, ir dvasiškai jie visada pranašesni už savo priešus. Tautos praeities, jos gyvenimo normų ir dvasinių savybių idealizacija — natūrali besiginančios tautos bū­ tinybė, angažuojanti menininkus pakiliems vaizdams, bet 6 Vydūnas. Sieben Hundert Jahre (...).— S. 249, 108, 236. 115

ir slopinanti kritišką savimonę, reikalingą prie ištirpimo ribos atsidūrusiam etnosui. Šimonių giminės galeriją I. Simonaitytė taipogi užsibrė­ žė sukurti kaip lietuvininkų moralinio pranašumo įrody­ mą. Tai paskutinis besiginančios tautos argumentas, palai­ kantis nykstančios savigarbos jausmą. Šimoniai žino, ,,ko jie verti", tad žengia savo keliu, „galvą aukštai iškėlę". Jie nesijaučia prastesni už kolonistus, kurie gyrėsi atnešę į šį kraštą kultūrą. ,,Jo sąžinė liudija, kad jis ir jo sūnūs gali stovėti ir net stovi ant to paties laipsnio, ant kurio stovi vokietis" (1, p. 141),— taip mąsto Jokūbas Šimonis. Nepa­ laužiama savigarba, atsitiesianti po kiekvienos nelaimių krušos,— esminis šios giminės elgsenos principas. „Jis jau­ čia, kad lietuvininkas turi save gerbti, o ne lankstytis prieš svetimuosius" (ten pat). Juk Šimonys yra tikrieji šios žemės gyventojai nuo seniausių laikų. Tai svarbiau­ sias jų savigarbos ir nepriklausomos laikysenos motyvas7. Šimoniai — sena bajorų giminė. Ji nėjo baudžiavos, tad neišsiugdė baimės ir nusižeminimo psichikos, kuri neiš­ nyksta per šimtmečius. Ant Įsros upės kranto stovėjo šios giminės dvaras ir pilis. Istoriškai to negalėjo būti (Mažo­ joje Lietuvoje XVIII a. nebuvo lietuvių dvarininkų), bet šitokiais vaizdais I. Simonaitytė stengėsi atmesti šovinis­ tinės vokiečių istoriografijos tezę: vokiečiai — ponų tau­ ta, lietuviai ■ — bernų tauta. Net susimaišę su būrais ir sun­ kiai vargdami, Šimoniai vis tiek atrodė „aukštesnės kaži kokios giminės", išsaugoję savo giminės genetinį kodą,— pailgas veidas, plaukai gelsvi, akys mėlynos, nosis su kup­ rele. Bajoriškos kilmės prerogatyva, atsiradusi polemikos įkarštyje, o gal iš šeimos legendų, buvo savotiška aprio­ rinė vertė, kurią gaudavo kiekvienas Šimonis. Pirmoji Šimonių karta, dar valdžiusi dvarą, pluša lau­ kuose kartu su samdiniais, gailestingai slaugo ligonius, ap­ gina vokiečių barono spardomą baudžiauninką, priglau­ džia maro išmarintų tėvų vaikus. Tai priešingybė vokiškų romanų edelmonui, energingam užkariautos teritorijos šei7 Tilžės spaustuvininko duktė O. Jegomastaitė rašė: „Mes čionai ne atėjūnai, kaip paskutiniu laiku vis labiau tvirtinama iš vokiečių pu­ sės, bet mes esame tikrieji gyventojai šio krašto iš seniausių laikų" {Piūsaitė. Prūsų Lietuva ir jos suvokietinimas.— Tilžė, 1932.— P. 18). 116

mininkui, valingam tenykščio gyvenimo pertvarkytojui, atkakliai vykdančiam didžiąją skverbimosi į Rytus misi­ ją8. Įsros bajorams lietuvininkams svetimas agresyvus veržlumas plėsti savo ribas, pakilti virš kitų, valdyti. Jie tetrokšta išlaikyti savo žemę ir namus. Jie niekur nenori brautis. Jiems visai nerūpi, kas dedasi svetur. Kad tik vis­ kas išliktų taip, kaip buvę,— tai besiginančiojo psichika. Tai žemdirbio konservatyvumas, išsaugojęs kolonizuotoje žemėje lietuvių kalbą ir papročius, bet neprisiėmęs plates­ nių pasipriešinimo tikslų, neturėjęs valstybės idėjos, be kurios tautai sunku išlikti. Jokūbas Šimonis, jau įsibėgėjus XIX amžiui, išstato priešais savo namus dar moralinio teisingumo sieną. Apie viską jis sprendžia griežtai pagal savo tyrą sąžinę. Žmogų kiaurai permato ir ramiai dėsto teisybę į akis. Tyčiojasi iš veidmainystės ir nesitaiksto su dievobaimingų tinginių vangumu. O pats mėgsta vienatvėje pamąstyti ir pasvajoti, kaip ir visi Šimoniai, išsaugoję savo būriškoje kasdieny­ bėje šventiško nekasdieniškumo krislą. „Ak, kaimynėli, štai mano bažnyčia — tie gražūs laukai, pilni žegnonės..." (1, p. 123),— sako jis, „turtingiausias visoje apylinkėje ūkininkas", nė karto nepagalvojęs apie pinigus, niekam nejausdamas neapykantos ar pavydo. Ir štai brolis, įnir­ tęs „dievo žodžio" skelbėjas, norėdamas įrodyti, kad dar yra „dievo pirštas", baudžiantis išdidų žmogaus savaran­ kiškumą, padega sodybą, kurioje pats gimė ir užaugo. Do­ rasis Jokūbas Šimonis, sukrėstas niekšybės, „verkė ilgai ir skaudžiai". Tereikėjo pranešti žandarams, ir su pade­ gėju būtų atsiskaityta. Bet dorumo ir garbės siena, neiš­ saugojusi Šimonių namų, būtų galutinai išardyta jo paties rankomis. „Tu esi Šimonis ir mano sūnus... < ...> Šimonis Šimonį neišduoda" (1, p. 205),— pasako jis Krizui. Jam baisu, kad garbingas Šimonių giminės vardas bus valkio­ jamas po teismus ir kalėjimus. Šeimos garbės jausmas toks stiprus ir reikšmingas svetimųjų apsuptyje, kad net Šimoniukas, lupamas mokytojo, išdidžiai pareiškia: „Šimo­ niai niekada nemeluoja" (1, p. 127). Tai specifinė regiono 8 m at.

117

V ieblg C. Das schlafende Heer; Kalschinski A. Die zweite Hei­

psichikos savybė (tokios pat orios savigarbos kupina bus senoji Karalienė romane Vilius Karalius", tokia pat stati ir nenuolaidi bus Daugalienė „Paskutinėje Kūnelio kelio­ nėje"). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių šei­ mos, ilgiau ėjusios baudžiavą, neišsiugdė nei savo gene­ aloginio medžio atminties, nei pagarbos savo kilmei. Šimonių giminės portretai virstų idiliniais piešinėliais ir gražių tezių iliustracijomis kaip ir ne vienas „kiltasis" Vydūno dramose (šitomis pėdomis dar eina pirmoji Šimo­ nių karta), jei jų neabsorbuotų tiršta būro buities tėkmė ir nestumtų istorijos vyksmas vis arčiau bedugnės krašto. Virš Šimonių figūrų, šviečiančių moraliniu prakilnumu, vidine ramybe, oria savigarba, jau plevena meile atmieš­ tas atsisveikinimo graudesys. Kažkas pasaulyje pasikeitė, ir joms nebėra vietos. Krizas Šimonis, nemokėjęs „didžių galingų žodžių pasakyti", tylus ir kantrus, taip mažai ko sau reikalaująs, staiga atsiduria subyrėjusios patriarchali­ nės santvarkos griuvėsiuose (sūnus nebeatiduoda sutartos išimtinės, duktė grįžta su nuplėšta šlove) ir jaučiasi visiš­ kai svetimas pralobimo aistros apsėstuose namuose („juo senyn, juo svetimyn eini žmonėse"), kol galų gale miršta nuo marčios nuodų. I. Simonaitytė gana toli nuklydo nuo pirminio uždavi­ nio — sukurti idealius lietuvybės etalonus, žadinančius tautinę savigarbą. Atremti į žiaurius gyvenimo lūžius ir tragiškai liūdni, Šimonių paveikslai įgijo daugiaprasmį tūrį, kuris jau negalėjo tilpti į nusibrėžtus idealumo rė­ mus, kaip, sakysim, V. Andriukaičio romano „Martynas Skroblas" (1934) herojus — tvirtai valdoma patriotinių autoriaus idėjų schema, įvilkta į Klaipėdos jūrininko, karšto lietuvininko, biografiją. Pasaulis I. Simonaitytei — ne statiškas būvis, o priešy­ bių grumtis, kuri viską skaldo, griauna, performuoja, kuri gena žmogų iš vieno konflikto į kitą. Priešybių peripetijos, nusidriekiančios per visas situacijas ir žmones, niekada neišsenkančios ir neišsprendžiamos,— dar viena dinaminė kūrinio jungtis. Pagrindinis konfliktas plėtojasi tarp krašto senbuvių ir atsiųstų kolonistų kaip ir K. Donelaičio „Metuose". Tai 118

mažos tautos likimą sprendžiantis konfliktas: ar išliks ji svetimos valstybės sudėtyje, ar ištirps. Priekulėje, tarp dviejų jovarų, dvaro amtmonas įtaisė kartuves, kur nuolat siūbuoja lietuvininkų lavonai išvers­ tomis akimis. Prievarta — patikimiausias būdas įsitvirtinti kolonistams kitų išdirbtose žemėse. Atviri susirėmimai (Matas Šimonis trenkia antausį vokiečių baronui) baigiasi, aišku, lietuvininkų pralaimėjimu. Šimonių kelmas išdras­ komas, ir gyvi išlikę jau niekados nebeišdrįs pakelti rankos prieš krašto valdovus. Tačiau puolančių ir besiginančių jėgų grumtis tęsiasi, pereidama į papročių, psichikos, kalbos sferą. Kolonistų tikslas — suvirškinti nacionalinę mažumą, kad neliktų nė pirmykščių vietovardžių, o mažuma, palikta be nacionali­ nių institucijų ir savarankiškos egzistencijos atsiminimų, bando išsilaikyti. Tai skirtingi pasauliai: vienas agresyvus, pilnas žiauraus pasitikėjimo savimi, nuožmiai besiskver­ biąs į priekį, o kitas prislėgtas, skaudus, nešąs savyje pra­ laimėjimo neviltį. Kartais tie pasauliai sukimba ir draskosi net vieno herojaus sąmonėje. Kartais silpnesnė, ne tokia gausi, atskirta nuo tautos kamieno jėga pereina net į už­ kariautojų pusę. Ir lietuvės motinos vaikas spjauna ,,į vi­ sa, kas lietuviška, kas būriška", ar stačiai „neapkenčia lietuvių". Jokūbo Šimonio sūnus Mikelis, atitarnavęs kariuome­ nėje, lieka Karaliaučiuje valdininkauti, veda vokietę; sa­ vo vaikus krikštija vokiškais vardais. Parvažiavęs į tėviš­ kę, jis sveikinasi „Guten Abend!", tėvą vadina „papa", įkalbinėja brolį mokyti savo vaikus vokiškai, nes su laiku visi turės suvokietėti: ein Land — ein Volk9. Tėvas su kar­ tėliu pasako: „Prapuolusysis sūnau!" Prapuolusi visa Ši­ monių giminės atšaka per tas mišrias vedybas: Mikelio sūnus Heincas, mokyklų inspektorius, jau nė žodžio ne­ moka lietuviškai ir įsitikinęs, kad „tik per vokiečius nebė­ ra lietuviai šiandien barbarai" (1, p. 308). I. Simonaitytė puikiai jaučia įtampos lauką, atsiveriantį tarp dviejų skirtingų nacionalinių charakterių, kultūrų, 9 „Viena šalis — viena tauta!" Tai Vokietijos kanclerio O. Bismar­ ko formulė. 119

kalbų. Urtei Šimonikei, atvykusiai į Karaliaučių, vokietė dėdienė atrodė keista ir svetima —„ilga, plona, pergnybta kaip skruzdėlė, dideliu, dar nematytu kuodu" (1, p. 218), o ji pati, aukštujiškai išsidabinusi, vokietėms giminaitėms buvo komiška figūra, tikra paukščių baidyklė. Dėdienė dejavo ir širdo, negalėdama pritaikyti stamantriai kaimie­ tės figūrai miestiško korseto, o Urtė „baisėjosi viso Kara­ liaučiaus". J i pasipiktino, kai pusbrolis pavadino ją Dora (vokiškas Urtės vardo atitikmuo), nes jų „kaimyno Šerniaus kumelė vardu Dora"101). Reljefingi dialogai dviem kalbom: vokiška frazė švilpteri kaip botago kirtis („Was stehst du da noch, du, Kamel?"11), lietuviška frazė praeina droviai ir tyliai („Pone, aš atėjau į krygį"). Tai kulmina­ ciniai priešybių susikirtimo taškai: kažkas svarbaus turi paaiškėti ir išsispręsti. Paskutiniame romano puslapyje, Šimonių sodybos varžytynių scenoje, teismo antstolio žo­ džiai: „Zum ersten — zum zweiten — zum..."12 krinta kaip akmenys ant genties karsto. Nacionalinis antagonizmas protarpiais prityla, gožiamas buities aprašymų (net besigrumiantiems etnosams reikėjo gyventi ir išsitekti tame pačiame žemės lopinėlyje), bet žmonių savitarpio priešiškumas — niekada. Kur tik sueina daugiau žmonių, ten iškart ima kibirkščiuoti įtampa tarp skirtingų socialinių padėčių, interesų, įsitikinimų. I. Simo­ naitytė aštriai jaučia žmoguje piktą norą daryti bloga ki­ tam, skriausti, džiaugtis jo nelaimėmis. „Jiems lyg ir gai­ la, bet vėl ir malonu matyti, kad tas išdidusis kaimynas, Šimonis, šiandien liks elgeta" (1, p. 150),— sakoma apie Jokūbo Šimonio kaimynus, subėgusius į gaisrą. „Tai tiek iš tos dailiosios Šimonikės! Nusmuko visas gražumas" (t, p. 284),— linksmai šneka moterėlės, pargrįžus Urtei jau galudieny. Suvokusi žmonių tarpusavio priešiškumą kaip žiaurų egzistencijos dėsnį, išugdytą antagonistinių visuomenės 10 Šią sceną cituoja šiuolaikinis Vakarų Vokietijos kalbininkas kaip dviejų skirtingų komunikacijos sistemų susikirtimo pavyzdį (S eibicke W. Die Vornahme „Urte" //Muttersprache,— 1981.— Nr. 2.— S. 64— 65). 11 „Ko tu dar stovi, kupranugari?" 12 „Viens — du.,." 120

santykių, I. Simonaitytė vis dėlto griebėsi jį vertinti pagal gėrio ir blogio kriterijus. Jos akyse tai aukščiausi žmogiš­ kos būties kriterijai. Pietistinio liuteronizmo tradicija ne­ pripažino jokių svyravimų tarp doros ir nuodėmės, jokio moralinio reliatyvumo. Vienus poelgius aukštinti, o kitus kategoriškai smerkti — įprastas sakytojų pamokslų tu­ rinys. I. Simonaitytė paklūsta savo regiono dvasinei tradicijai, o ne moderniosios literatūros antimiesčioniškam amoralu­ mui. Vieni jos herojai, nepaisydami aplinkybių, elgiasi tik pagal taurios moralės principus, o kiti yra blogio įrankiai ir visokių nelaimių kaltininkai. Matas Šimonis šoka ginti mušamo baudžiauninko, kaip reikalavo jo prakilni sąžinė, o Etmė Šimonienė engia ir ūdija uošvius su grasia neapy­ kanta (,,Aš tau dantis išmušiu, tu, sena varna!"), išvarto jų bičių avilius, išveja seną žmogų viduržiemy į mišką pasi­ laužyti šakų kurui, paskui nuodija jį maistu, nutaisiusi sal­ dų balselį, bet jos akys—„tai velnio akys". Tačiau kas pažeidžia moralinį įstatymą, tą neišvengiamai ištinka baus­ m ė— likimas. Etmė Šimonienė, novydama vyro tėvą, iš­ gaišina ir savo pačios sūnų. Anskį Šimonį, prislėgtą bai­ sios nuodėmės, vieną naktį sukausto paralyžius („dievo taip žiauriai nubaustas, taip bejėgiškai parblokštas"). Se­ najai Sobrienei tinsta ir skauda ranką, kuria mušė Urtę, ji kasdien dūsauja ir verkia, negalėdama atsikratyti sąži­ nės neramumo. Liuteroniškas moralinių įstatymų kategoriškumas dikta­ vo tam tikrą veiksmų ir išgyvenimų schemą (nusikalti­ mas — atpildas — atgaila), aktyvizavo romane priešpriešų konstrukcijas, kurios neretai pasiduodavo didaktikos ir melodramatiškumo kontrolei. Mikelis Šimonis, jau žila­ plaukis senelis, paskutinį kartą parvykęs į tėviškę, jaučia, kokia ji graži ir brangi, kaip gera širdingai bendrauti su būrais lietuvininkais, o anksčiau buvo gėda kalbėtis su jais gimtąja kalba. Mikas Sobrys, pasityčiojęs iš Urtės („O rasi neužsidėjai su mūsų bernu Stepu?"), lieka nelai­ mingas, paėmęs turtingą ir aikštingą žmoną, su kuria liau­ nasi net kalbėjęs, todėl dažnai prisimena Urtę („tokia kil­

iai

ni, tokia nepaprasta"), o, pasibaidžius Aukštųjų vieškely arkliams, stebuklingai atsiduria jos glėby. „Jis manosi sapnuojąs. Nes tasai maldaująs, tasai ašaromis pasruvęs balsas juk jam rodos toks pažįstamas ir kaži koks toks mielas... Žinoma, kad tai tik sapnas. Bet saldus sapnas, vis viena... < ...> Viena tesvarbu: Urtė čia. Urtė, apie kurią visu keliu šiandien ir tegalvojo. Ir jo mintys virto tikre­ nybe" (1, p. 333—334). Aštrus veiksmo situacijų ir psichologinių būsenų su­ priešinimas — charakteringas I. Simonaitytės pasakojimo principas. Šviesi spalva pereina kone į idilės spindesį, kad paruoštų tragiškų įvykių griūtį, o po to vėl grįžtama į skaidrų potėpį — vilties probrėškas, atsigavusio gyveni­ mo želmenis ir vėl neramų „likimo šaipymosi" lūkestį. Po gražių svajonių Įsros pakrantės bokšte apie Lietuvos pra­ eitį užgriūna maras, nuvaręs į kapus didžiumą šios žemės lietuvininkų. Kokia laiminga išjoja į savo jungtuves Anikė Šimonytė, apsiausta margais kaspinais, ir kokia šiurpi jos mirtis, išvydus amtmono Pusernos pakartą uošvį. Kaip smagiai kalena gandras Jokūbo Šimonio sodyboje, kaip jauku kiemelyje po kaštonu, o netrukus čia žėruos degė­ sių krūva. Toks kontrastų bangavimas, reguliuojąs situa­ cijų seką ir intonacijų kaitą (iš pradžių skaisti idilė, o po to žiaurus jos žlugimas13), pavojingai nešąs į sentimenta­ lumą, atliepė priešybių įtampą, kuri glūdėjo šio regiono istorinėje sanklodoje ir stipriai (kartais net hipertrofuotai) veikė I. Simonaitytės pasakojimą. Nacionalinių teritorijų pakraščiuose, kur nuolat gresia žūtis, atsiranda galingas vitalinis jausmas. Ne optimistinis valiavimas, o užsispyrimas — gyventi, kad ir žemė dre­ bėtų. Šitos įsiutusios vitalinės energijos I. Simonaitytė turėjo su kaupu. Ji neintelektualizuota ir nesuprobleminta, bet pulsuoja romane kaip amžina gyvybės protoplaz­ ma, neišardoma jokių priešybių. Likimas sugriauna vienos Šimonių kartos gyvenimą iki pamatų, o jis vėl prasideda iš naujo, vėl pereina visas gi­ mimo, meilės ir mirties stadijas, kad atsirastų vaikelis ir 13 Gaižiūnas S. Nuo kronikos 1978 — Rugp. 5 — P. 4. 122

iki

prisiminimų//Lit. ir

menas.—

vėl iš naujo suktųsi būties ratas. „Aukštųjų Šimonių liki­ mas"— laisvai išdėliota, bet gana nuosekli žmogaus gy­ venimo tarpsnių ir būsenų gradacija. Matas Šimonis aria žemę, stato trobą — tokia būro gyvenimo pradžia. ližė Šimonienė skurde ir varge gimdo vaikus (keturi jau ka­ puose). Urtė patiria aistringą meilę ir pamestosios nusi­ vylimą. Roželės, sergančio kūdikio, pirmosios skriaudos. Anės, paauglės mergaitės, sunki tarnystė kaime ir mieste. Motinos meilė atskilusiam nuo gimtųjų namų ir suvokietėjusiam sūnui. Žemdirbio džiaugsmas: mėlynuoja kvie­ čiai ir avižos, prie kojų trepinėja baltas avinėlis, šienapjū­ tėje jau sūnus ves pirmąjį dalgį. Senelės atsisveikinimas su anūkėliu: teduoda dievas jam ilgą amžių. Tyli ir jauki žemdirbio mirtis, nes rami buvo ir jo sąžinė. Karšinčių tragedija — nebėra ramybės namuose, kuriuos savo ran­ komis pakėlė iš pelenų, ir belieka „apsižiūrėti vietos ant Aukštųjų kapų". Kaip sparčiai genami romano herojai per visas būties situacijas. Mergaitė ką tik verkė dėl' nuskriaustos lėlės, o jau pati čiūčiuoja savo kūdikį, o štai jau guli kapuose. Tą nesustabdomą būties kintamumą ir žmogaus slinkimą iš jaunystės į senatvę, iš laimės į nelaimę peršviečia pietistinė melancholija (kiek žmogus visko turi patirti, „pakol jis į kapą įgriūva") ir nepalaužiamas būro vitališkumas di­ džiausiuose varguose („Juk aš ne vienai sau dirbu,— atsa­ kė Šimonienė,— bet ir savo vaikams") — savotiškas roma­ no emocinis kontrapunktas. Tuo būdu regioninis pasako­ jimas, tvirtai lokalizuotas Aukštųjų žemėje, išeina į uni­ versalumo plotmę. Kelių kartų Šimonių gyvenimo istorijos, išraižytos liki­ mo, priešybių įtampos, universalių prasmių linijomis, kurios pinasi kūrinio gelmėje į nematomą kūrinio centrą, išoriškai yra pajungtos romano-šeimos kronikos kompozi­ cijai. XX a. pradžioje tai populiari realistinio romano for­ ma, kultivuojama ne tik įžymiųjų prozininkų (T. Mano, Dž. Golsvorčio, A. Tamsarės, M. Gorkio, S. Unset), bet ir eilinių vokiečių „tėviškės literatūros" kūrėjų (pvz., K. Fybig „Sargyba prie Reino", 1902; R. Hercogo „Draugai",

1922)u. I. Simonaitytė rašo „Aukštųjų Šimonių likimą'1, turėdama prieš akis romano-šeimos kronikos su prologu ir epilogu modelį. Chronologinis tęstinumas — kelių kartų, vienos kartos, vieno žmogaus gyvenimas nuo pradžios iki pabaigos — taps būdingu jos romanų konstrukcijos prin­ cipu. „Aukštųjų Šimonių likime" ji savaip varijuoja šį esminį romano-šeimos kronikos principą. Ji gali peršokti ilgiausius laiko tarpus, gal net ištisas dvi kartas, tepasaky­ dama: „Ir, nieku nesirūpindami, laimingai gyveno", tary­ tum pasakos pabaigoje, kas būtų neįmanoma S. Unset romane „Kristina, Lauranso duktė", kur viskas grindžia­ ma nuoseklia paveldėjimo ir tęstinumo seka, iš kurios negali iškristi nė viena grandis. I. Simonaitytė gali sustab­ dyti veiksmą dviem atskiromis peizažinėmis-etnografinėmis introdukcijomis, kurias estų romanistas E. Vildė, isto­ rinės trilogijos autorius, būtų išbraukęs kaip balastą. Ji gali nuo aštriabriaunio vaizdo ir energingo fabulos posū­ kio nuslysti į užtęstas melodramatiškas scenas bei skystą sakinį, kai įžymiesiems šio tipo romanams būdingas kon­ densuotas ir tvirtai įtemptas stilistinis audinys (R. Marte­ no diu Garo „Tibo šeima"). Tačiau toks šokinėjantis, griež­ tai nesubalansuotas, poetinės nuotaikos ir aprašinėjimo stichijos nešamas pasakojimas ir lėmė „Aukštųjų Šimonių likimo" savitumą. I. Simonaitytė impulsyviai pagavo na­ tūralų gyvenimo išsišakojimą, sutelkusi siaurame plotelyje tekantį poros šimtmečių laiką, per daug jo nelogizuodama ir nekonstruodama, kartais tiesiog pasiduodama atminties diktuojamai improvizacijos laisvei (būdingai tikro meni­ ninko prigimčiai15). Šeimos kronika netikėtai išsiplėtė į visos genties istorinio kelio romaną, kai autorė į griūvantį Šimonių pasaulį įvedė likimą, didžiųjų epų veikiančią jėgą, suteikdama savo šokinėjančiam pasakojimui epinės 14 Nauji romano-šeimos kronikos variantai plačiai kultivuojami X X a. antrosios pusės Lotynų Amerikos literatūroje: šimtmetinės tau­ tos istorijos fragmentai, karų ir marų prisiminimai, tautos likimo ap­ mąstymai, nacionaliniai mitai ir folkloro citatos, nepaprastai dinamiška scenų kaita ir koliažinė kompozicija, įteisinta siurrealizmo poetikos (K. Fuanteso „Skaidriausio oro sritis", Ch. M. Argedo „Gilios upės"). 16 Эйхенбаум Б. M, Сквозь литературу. — Л., 1924. — C. 154.

ш

rimties. Tačiau epo nesukūrė, kaip ir kiti lietuvių rašyto­ jai, nes epo pagrindas —■laiminčios, galingos, savimi pasi­ tikinčios tautos pasaulėjauta. 4 1935 m. sausio pradžioje I. Simonaitytė gavo iš Kauno laišką, kuris turėjo priblokšti ,,Aukštujų Šimonių likimo" autorę. „Nuo Donelaičio — Mažoji Lietuva nedavė Lietu­ vai nė vieno tikrai įžymesnio rašytojo ilgus metus. < ...> Ir Jūs pirmoji, Jūs, Ieva Simonaityte, stojate vėl iškelti literatūroje Mažosios Lietuvos garbę, Jūs — pirmoji po Donelaičio rašytoja iš Maž. Lietuvos. Nuostabiu sutapimu, Jūs, kaip ir didysis Kristijonas, buities menininkė, gyve­ nimo aprašinėtoja, realistė — tik kiek kitaip— pro ro­ mantizmo prizmę (tiesa, tai žymu ir Donelaičio „Metuo­ se"). Jums neabejotinai bus viena pirmųjų vietų mūsų literatūroje"1. Taip rašė L. Gira, vienas iš autoritetingų literatūrinio gyvenimo šulų. „Aukštųjų Šimonių likimas", dar neišspausdintas, vos atiduotas vietos laikraščiui, spėjo padaryti stulbinančią literatūrinę karjerą. Romaną per naktį perskaitė Klaipė­ dos krašto gubernatorius1 2. Rankraštis iškart buvo persiųs­ tas Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijai. Švie­ timo viceministro K. Masiliūno ir Knygų leidimo komi­ sijos sekretoriaus L. Giros nuomonė buvo vieninga: knyga — puiki, o jos kūrėja — didi menininkė. Nutarta išleisti romaną Knygų leidimo komisijos lėšomis (rečiau­ sia išimtis gyviesiems rašytojams) ir pristatyti valstybinei literatūrinei premijai, kuri tais metais pirmą kartą turėjo būti skiriama. „Jokioje knygoje dar neradau, kad toks ir toks rašytojas, bemokslis (kaip aš), pusę savo amžiaus praleidęs ligos patale, pasaulio nematęs, šalia vargo ir skurdo daugiau nieko neprityręs — briaujasi į pirmaeilių rašytojų būrį. Ar tai tikėtina? Beveik ne"3,— stebėjosi I. Simonaitytė. 1 Gira L. Raštai.— V., 1963,— T. 5,— P. 438. 2 VVUBR, f. 86, b. 8, 1. 185.— Simonaitytė I. Paskutinė Kūnelio kelionė; Žukas V. Atsiminimai apie I. Simonaitytę (rankr.).— I. Simo­ naitytės pasakojimas. 3 LKLIBR, f. 13, b. 1614,— Laiškas L. Girai 1934, Kalėdos. 125

Judrusis L. Gira entuziastingai garsino naują Mažosios Lietuvos rašytoją, „nušvitusiu veidu rodė rankraščio lapus", davė paskaityti V. Mykolaičiui-Putinui, K. Binkiui4. I. Si­ monaitytė siunčia jam naujus romano skyrius bei papil­ dymus, paskubomis rašo epilogą (1935 m. vasarą), tariasi dėl skyrių pavadinimų, sutinka, kad tituliniame knygos puslapyje būtų įrašyta jos pavardė, o ne Eglaitės slapy­ vardis, lydėjęs ją penkiolika metų. Knygų leidimo komi­ sijos sekretorius parūpina romanui kvalifikuotą redakto­ rių — kalbininką A. Kalnių, kuris šalina iš teksto slaviš­ kos kilmės svetimybes5. Tačiau, gavęs iš „Ryto" spaustu­ vės antrąją „Aukštųjų Šimonių likimo" korektūrą, pats L. Gira griebiasi braukyti iš teksto germanizmus, šalinti dviskaitos formas, negirdėtas Klaipėdos krašto tarmybes keisti dzūkiškomis lytimis, jau įprastomis literatūroje, net apkaltina autorę bedieviškumu6. I. Simonaitytė, dievinusi savo globėją, bet ambicinga ir stati, staiga pasišiaušė — juk iš anksto buvo įspėjusi: „daug ko neleisiu braukti ir keisti“7. Švietimo ministerija lapkričio viduryje perdavė romano antrąją korektūrą ir visos knygos priežiūrą A. Venclovai8, Klaipėdos gimnazijos mokytojui, kuris ne­ buvo net girdėjęs rašytojos pavardės, nors išgyveno mies­ te porą metų9. Diplomuotas filologas, atidžiai sekęs nau­ jąją Europos literatūrą, iškart suvokė šios „laukininkės" stiliaus savitumą, regioninio kolorito vertę, atstatė suža­ lotas teksto vietas ir leido laisvai pulsuoti autorės saki­ niui10. „Su p. Venclova aš tuo tarpu labai patenkinta. Jis 4 Miškinis A. Žąsioganė, siuvėja, rašytoja//Liet. pionierius.— 1967.— Saus. 21. 5 LKLIBR, f. 13, b. 1618.— Laiškas L. Girai 1935, liep. 10. 6 Ten pat.— Laiškas L. Girai 1935, lapkr. 20. 7 Ten pat.— Laiškas L. Girai 1935, birž. 22. 8 Ten pat.— Laiškas L. Girai 1935, lapkr. 20. 9 V enclova A. Jaunystės atradimas.— V., 1966.— P. 336. 10 A. Venclova buvo palikęs ir gana platų romano epilogą (mažo­ ji Roželė užaugusi įsijungia į lietuvių politinį ir kultūrinį gyvenimą po Pirmojo pasaulinio karo), kurį L. Gira pašalino jau iš brošiūruojamos knygos kaip nereikalingą apendiksą. Dabar žinomas tik vienas kny'gcs egzempliorius, autorės dedikuotas A. Venclovai, kuriame yra išlikęs epilogas (Gudaitis L. Taip pasaulį išvydo „Šimoniai"//Bibliotekų darbas.— 1961.— Nr. 3.—P. 32). Vieną epilogo fragmentą autorė pa­ skelbė, tik gavusi premiją (Simonaitytė I. Saulėtos dienos. Nespaus126

nieko netaiso ir nebraukia neapgalvojęs arba bent manęs nepasiklausęs"11,— pranešė autorė L. Girai. 1935 m. gruodžio 16 d. „Aukštųjų Šimonių likimas" iš­ ėjo iš spaudos aniems laikams dideliu tiražu — 3000 egz. Romano autorei Kauno valstybiniame teatre buvo iškil­ mingai įteikta pirmoji Lietuvos valstybinė literatūrinė premija. Nežinomos rašytojos klaipėdietės kūrinys staiga atsidū­ rė dėmesio centre ryšium su kritiška situacija, kuri klos­ tėsi Klaipėdos krašte. A. Hitleris, ką tik atėjęs į valdžią, 1933 m. kovo 4 d. Ka­ raliaučiuje pareiškė: „Aš savo pažadus ištesėsiu, ir Klai­ pėdos kraštas nepoilgo bus grąžintas Vokietijai"*112. Auto­ nominio krašto teritorijoje audringai subruzdo nacional­ socialistinės organizacijos: ant sienų pasirodo užrašai: „Šalin žemaičius!", sudarinėjami slapti sąrašai „šlykščiau­ sių lietuvių", mirtimi grasinama visiems, kas bendraus su lietuvių valdžia (teismo tarnautojas J. Jesutis, prasitaręs apie pogrindinę veiklą, pasmaugiamas ir įmetamas į Jūros upę). „Vokiečių yra Klaipėdos kraštas, amžinai vokiečių, amžinai vokiečių kraštas",— dainuoja smogikų būriai, žy­ giuodami naktimis į karines pratybas. Jie pasiruošę at­ plėšti Klaipėdą ginklu kartu su savanorių iš Vokietijos būriais, kurie „artimiausiomis dienomis" įžengs į kraštą13. Nacionalsocialistinės partijos jau kontroliuoja seimelį, tu­ rėdamos krašte daugiau kaip 8000 narių, paklusnių vado įsakymui. Tarp jų nemaža suvokietėjusių lietuvių. Klaipė­ dos nacionalsocialistų vado pavaduotojas — V. Bertulaitis. Smogikų grupėms komanduoja P. Kiauka (Kwanka). Na­ cionalsocialistinio jaunimo vadu paskirtas E. Lapinas. Teroristų-žudikų grupei priklauso H. Vanagaitis, E. Liepa, dintas fragmentas iš „Aukštųjų Šimonių likimo“ // Židinys.— 1936.— Nr. 2.— P. 192— 196). Į pirmąjį pokarinį romano leidinį norėjo įdėti ir visą epilogą, bet leidykla nesutiko keisti nuristovėjusios kūrinio for­ mos (A. Žirgulio pasakojimas 1984, birž. 4). Epilogas ištisai paskelbtas kaip kūrinio priedas naujai leidžiamų I. Simonaitytės Raštų 1-me to­ me (1987). 11 LKLIBR, f. 13, b. 1617,— Laiškas L. Girai 1935, lapkr. 27. 12 Žostautaitė P. Min. veik.— P. 21. 13 Vier Dokumente zum Prozess Neumann, von Sass und Gcno.:sen.— K., 1934,— S. 16. 127

E. Valaitis. Vanagų kaime nacionalsocialistų priešaky sto­ vi M. Žiobrys. Mokytojas E. Endriejaitis (Endrejat) slap­ tame grupių vadų susirinkime ragina kuo skubiau ruošti ginkluotą sukilimą prieš Lietuvos valdžią14. Lietuvos valdžia, remdamasi diktatorišku karo padėties įstatymu, bando išsklaidyti agresyvaus revanšizmo bangą, dar nesuvokusi, kad už jos slypi hitlerinio reicho ekspan­ sija, pasišovusi sutrypti visą Europą. 1934 m. liepos 13 d. uždraudžiama nacionalsocialistinių partijų veikla, finan­ suojama ir instruktuojama iš Tilžės, Karaliaučiaus, Berly­ no15. Teisiamųjų suole atsidūrė 122 partijos „blokų", „ce­ lių" ir „grupių" vadai, sutverę krašte platų tinklą pusiau karinių organizacijų, kurių tikslas — nuversti „lietuvių jungą". Buvo atleisti iš pareigų Klaipėdos miesto vyr. bur­ mistras, 150 valdininkų, 30 viršaičių, keliolika mokytojų ir 10 kunigų— partijos agitatorių16. Iš mokyklų išimti A. Hitlerio, H. Geringo, J. Gebelso portretai. Padaryta kra­ ta laikraščio „Memeler Dampfboot" redakcijoje, kuri spausdino Hitlerio kalbas: prarastos žemės bus grąžintos ne karštais protestais, o kardu... Hitlerinės Vokietijos spauda griaudėjo pasipiktinimo ir grasinimo šūksniais. Nykštukinė valstybė mindo Klaipė­ doje šventas demokratines teises: E. Noimanas, nacional­ socialistų vadas, nuteistas 12 metų atseit tik „už vokišką galvojimą", atleidinėjami valdininkai, paskirti dirbti iki gyvos galvos, primygtinai reikalaujama iš tarnautojo, kad jis atsakytų interesantui tokia kalba, kokia buvo į jį kreip­ tasi, lituanizuojamos vokiškos pavardės (pvz., Schilleris), nebedemonstruojamos vokiškos kino kronikos su didžiai­ siais vadais tribūnose, trikdomos Karaliaučiaus radijo lai­ dos Klaipėdos kraštui17. Berlyne, prie reicho kanceliarijos, 14 Žostautaitė P. Min. veik.— P. 71, 83, 86, 117— 118. 15 Visai analogiškai buvo organizuota nacionalsocialistų veikla Če­ koslovakijoje, sudėtų krašte, kur buvo 3,2 mln. vokiečių mažuma. Nacionalsocializmo aktyvistų teismai 1935 m. įvyko Lenkijoje, Šveicarijoje (Deutschland von 1933 bis 1939.— Berlin, 1969.— S. 112; B ergschicker H. Deutsche Cronik, 1933— 1945.— Berlin, 1981.— S. 149). 16 Any. as M. Kova dėl Klaipėdos//Naujienos.— 1972.— Liep. 28; Mikulicz S. Op. cit.— S. 209. 17 SchatzeI W. Das Reich und das Memelland.— Berlin, 1943.— S. 202, 226; Anysas M. Kova dėl Klaipėdos//Naujienos.— 1972.— Bal. 8. 128

vyko triukšmingos protesto demonstracijos, kaip drįso Kaune nuteisti mirties bausme 4 vokiečius (J. Jesučio žu­ dikus, gavusius 10 000 litų iš H. Mozerio, Tilžės apskrities nacių vado ir specialaus komisaro Klaipėdai). ,,Klaipėdoje su vokiečiais elgiamasi blogiau negu normalioje valstybė­ je su nusikaltėliais"18,— grėsmingai pareiškė A. Hitleris. Vokietija paskelbė Lietuvai ekonominį karą — ištrėmė lietuvius darbininkus iš Rytprūsių, nutraukė žemės ūkio produktų įvežimą iš Lietuvos, uždarė tranzitą lietuviškiems gaminiams per savo teritoriją19. Hitlerinė Vokietija de­ monstratyviai atsisakė pasirašyti nepuolimo paktą su Lie­ tuva, ,,kur smaugiama vokiečių mažuma"20, o provyriausybiniai laikraščiai siūlė rimtai pasvarstyti klausimą —,,ar mes suinteresuoti Lietuvos nepriklausomybe", ,,ar šita Lietuvos valstybė apskritai yra pajėgi gyvuoti"21. Hitleri­ nė Vokietija ekonominėmis sankcijomis ir politiniais gra­ sinimais norėjo priversti Lietuvą kapituliuoti Klaipėdoje ir „ieškoti politinės vienybės su savo didžiuoju kaimy­ nu1'22. Buržuazinė Lietuvos valdžia, praradusi Vilnių, ryžosi laikytis Klaipėdoje iki „paskutinio kraujo lašo", mesdama milijonines lėšas į uosto modernizavimą (30 mln. litų), įsigydama prekybos laivų, statydama didžiulius sandėlius, li­ goninę, gimnaziją. Kultūrinį vokiečių mažumos dominavi­ mą (biblioteka su 30 000 knygų, nuolat veikiantis vokiečių dramos ir operetės teatras23, nuolatinės Berlyno aktorių ir muzikantų gastrolės) Lietuvos vyriausybė tikėjosi sustab­ dyti, įsteigusi 1933— 1935 m. Klaipėdoje muzikos mokyklą ir simfoninį orkestrą, Prekybos institutą ir Pedagoginį in­ stitutą, lietuvišką radijo stotį (čia dirbo H. Radauskas, 18 Plieg E. A. Das Memelland, 1920— 1930.— Wurzburg, 1962— S. 167. 19 Jonaitis J. T. Cit. veik.— P. 9. 20 Plieg E. A. Cit. op.— S. 166. 21 Jon aitis J . T. Cit. veik.— P. 40. 22 Schatzel W. Op. cit.— S. 214. 23 1929— 1936 m. Klaipėdos vokiečių teatre ėjo J . V. Gėtės „Faus­ tas", F. Šilerio „Don Karlas", G. Lesingo „Mina ton Barnhelm", V. Šekspyro „Vasaros nakties sapno", „Audros", H. Ibseno „Per Giunto", B. Brechto „Trijų skatikų operos" spektakliai su išraiškingomis V. Smi­ to dekoracijomis. 129

A. Gustaitis, P. Andriušis), perkėlusi iš Šiaulių dramos te­ atrą, šelpdama ,,Aukuro" draugijos organizuotos lietuviš­ kos operos spektaklius („Traviatoje" dainavo ir I. Simo­ naitytės bičiulis E. Šumanas24). Buvo itin svarbu, kad šitoje kultūrinio atsispyrimo akcijoje, beje, vienintelėje, kuri dar liko Lietuvai25, dalyvautų patys klaipėdiečiai, pareikšdami savo lietuvišką apsisprendimą. I. Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių likimas" pasirodė didžiausios politinės įtampos metu — laikraščiai pranešinėjo apie 20 000 kariuomenę, parengtą žygiuoti į Lietuvą, apie Tilžės policijos vado kalbą per radiją: reikia reviduoti rytų sienas, apie žemaičio iškamšą, pakartą ir sudegintą ant Tilžės tilto. Romanas buvo suvoktas kaip paties krašto balsas, kaip jo noras ir pasiryžimas likti lie­ tuviškam. Vyriausybiniams sluoksniams jis tapo svariu argumentu, patvirtinančiu pirminį ir iki šiol gyvastingą šio krašto lietuviškumą, labai reikalingu argumentu kovai prieš nacistų propagandą apie amžinai vokiečiams pri­ klausantį Memelį26. Politinių problemų kontekste I. Simonaitytės romanas bu­ vo aptarinėjamas ir kritikos. A. Miškiniui kūrinys žadino liūdnus istorijos apmąstymus: „...Ten, kur Mažvydas sklei­ dė lietuvišką raštą, kur K. Donelaitis kūrė savo didžiąją poemą, šiandien lietuvybė baigiama išnaikinti“27. Kas yra tas likimas, su durklu rankoje sekąs kiekvieną Šimonių žingsnį? Tai svetimųjų jungas. Tokį klausimą ir tokį atsa­ kymą išskaitė romane K. Binkis. „Urtė, gražioji, taurioji, nelaimingoji „edelmonaitė", mūsų literatūroj pasirodė pir­ mąkart,— rašė „100 pavasarių" autorius.—...Urtės pa­ veikslas ir jos likimas mums primena Mažąją Lietuvą. 24 S. Dautarto atsiminimai. Užrašė D. Kaunas, 1978, gruod. 26. 25 Lietuvių bankai 1932 m. tepajėgė teikti kraštui 30% kredito, vo­ kiečių bankai 70% reikalingo kredito (Žostautaitė P. Min. veik.— P. 55). 26 Buržuazinė Lietuvos vyriausybė 1935 m. I. Simonaitytę „apdova­ nojo Gedimino ordino medaliu", o 1936 m. paskyrė ja i 300 litų mė­ nesinę pašalpą (Ks. Jeva Simonaitytė //Liet. aidas.— 1936.— Saus. 20; Mūsų rytojus.— 1936.— Kovo 17; Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.—■P. 261). 27 A. M. I. Simonaitytė. Aukštųjų Šimonių likimas //Šviesos ke­ liai.— 1936,— Nr. 1,— P. 53. 130

Gražioji Mažoji Lietuva, taip pat kaip ir Urtė, buvo suvi­ liota, apgauta, nuskriausta, išniekinta. Iš jos beliko maža dalelytė, kuri dabar primena Urtės paliktą raišą dukrelę Rožę..."28 Politinis aktualumas, atliepęs E. Noimano ir T. Zaso teis­ minio proceso sujaudintos lietuvių visuomenės nerimą (per pusantrų metų išėjo trys romano leidimai — vienas iš jų gotišku šriftu, skirtas klaipėdiškiams; talentinga grafikė M. Katiliūtė sukūrė didelį raižinių ciklą romano motyvais Paryžiaus pasaulinei parodai), nebuvo, pasak L. Giros, svarbiausia kūrinio vertė, atnešusi autorei literatūrinę pre­ miją. I. Simonaitytės kūrinį reikia suvokti kaip ,,Maž. Lie­ tuvos gyvenimo epopėją, visą jos žmonių, vargų ir darbų istoriją..."29. Tai šio krašto buities, papročių ir psicholo­ gijos enciklopedija30. Greta Vaižganto „Pragiedrulių" ryš­ kiausia ir kūrybiškiausią „epochinė buities epopėja"31. Tai mūsų lietuviškas „Buddenbrookas"32,— parašė A. Vienuo­ lis laiške autorei. „Romane paliečiamas visas mūsų krašto gyvenimas su jo geromis ir blogomis pusėmis, su papro­ čiais, prietarais ir su būdingomis smulkmenomis"33,— tvirtino lietuvininkų laikraščio „Lietuvos keleivis" kriti­ kas. A. Miškinis rašė: „Po Donelaičio čia yra pirmas Ma­ žosios Lietuvos didelio masto veikalas"3435. I. Simonaitytės romanas A. Venclovai atrodė „vienas rimčiausių, vienas gražiausių ir vienas geriausiai parašytų kūrinių mūsų li­ teratūroj"33. Su pirmuoju savo kūriniu autorė pakilo į tokį kūrybiškumo lygį, kuris primena didžiąsias skandinavų ra28 Binkis K. Raštai.— V„ 1973.— T. 2,— P. 375. 29 Gira L. Kritikos baruose.— V., 1982.— P. 398. 30 A. M. /Miškinis A.] I. Simonaitytė. Aukštųjų Šimonių likimas // Šviesos keliai.— 1936.— Nr. 1.— P. 54. 31 Vykintas S. I. Simonaitytės romano tikrovė ir jos kūrybiškas pa­ vaizdavimas//Liet. aidas.— 1936.— Saus. 20. 52 LKLIBR, f. 13, b. 1624.— I. Simonaitytės laiškas L. Girai 1936, saus. 30. 33 Gintautas I. „Aukštųjų Šimonių likimas" ir klaipėdiškiai//Liet. ke­ leivis.—•1936.— Rūgs. 13. 34 A. M. I. Simonaitytė. Aukštųjų Šimonių likimas //Šviesos keliai.— 1936,— Nr. 1,— P. 54. 35 V en clova A. Klaipėdiškių gyvenimo epopėja //Vakarai.— 1936.—■ Saus. 18. 131

šytojas — moteris36. Atsiuntė laišką Vydūnas: jam patiko romanas, bet jis tikisi, kad kitą knygą autorė geriau para­ šysianti37. Kritiką stebina, kad I. Simonaitytė į literatūrą „ateina visai nelaukta, neapimta jokių Įtakų", nepriklausanti „vie­ nam centrui" ir „bendrai aplinkai", vienodinančiai kūrinių problemas ir personažus38. Iš jos sukurto „generacijų ro­ mano" „trykšta poezijos dvasia, sveikos ir stiprios poezi­ jos, kuri susilieja su pasaka"39. Pasakojimas išlieka „didin­ gam epiškam ramume", kuriame jaučiamas „slepiamo jausmo plazdenimas", „motiniškas ilgesys, mergaitiškas paprastumas". Romane daug personažų ir vaizdų — jie pa­ laidi, „bet kaip mūsų liaudies dainos strofos, taip jie tarp savęs surišti kažkokia pajaučiama autorės nuotaika"40. Vy­ dūnui žmonės — tik idėjų simboliai, kurių neveikia gamta, o I. Simonaitytės romane gamta ir žmogus eina drauge, ir smėlynų peizažas apgaubia nuostabia skraiste Šimonių tragediją41. Autorės kalba nėra grynai literatūrinė, iš ku­ rios nepatirsi rašančiojo kilmės,— romane „rodos, taip ir girdime ne autorę, o Mažosios Lietuvos būrą, pasakojant ar kalbantis su kaimynu"42. „Aukštųjų Šimonių likimas" vertingas kaip „realistinis kūrinys", iš kurio rašytojas ga­ lės „pasimokyti paprastumo, gyvenimo stebėjimo", „stilis­ tinio kuklumo ir nuoširdumo"43. Nežinomos rašytojos kūrinys, aplenkęs daugelį seniai išgarsėjusių pretendentų į literatūrinę premiją, aišku, su­ silaukė ir gana irzlių kritiškų pastabų. Viena romano fra­ 36 Šaltenis R. Ievos Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių liki­ mas" // Akademikas.— 1936.— № . 3.— P. 100. 37 LKLIBR, f. 13, b. 1623.— I. Simonaitytės laiškas L. Girai, 1936, vas. 11. 38 Raginis Aug, [Vaičiulaitis A.J Ieva Simonaitytė. Aukštųjų Šimonių likimas//Židinys.— 1936.— Nr. 1.— P. 112. 39 Ten pat. 40 Šaltenis R. Ievos Simonaitytės romanas „Aukštųjų Šimonių liki­ m as"//Akademikas.— 1936.— №. 3.— P. 100. 41 Jurkus P. Aukštųjų Šimonių likimo gamta ir žmonės//Ateitis.— 1936,— №. 9.— P. 313. 42 Dambrauskas L. Ieva Simonaitytė. Aukštųjų Šimonių likimas // Gimtoji kalba.— 1936.— №. 3.— P. 45. 43 V enclova A. Klaipėdiškių gyvenimo epopėja//Vakarai.— 1936.— Saus. 18. 132

zė — sentimentali, kita — publicistinė. Nėra vientisos int­ rigos ir nėra „gyvų, ryškių, meniškai išbaigtų charakterių, tipų"44. Pirmoji romano dalis krypsta į simboliką, legendą, antroji — j realizmą, o „kai kurios vietos savo sentimenta­ lumu primena Lazdynų Pelėdos kūrybą". Reikėjo kurti ar­ ba lyrinį vaizdą, panašų į poemą, arba rašyti keletą tomų, ir kiekvienam duoti savo intrigą ir išbaigtus personažus45. „Josios Mažoji Lietuva jau seniai buvo kitų nupasakota, romano veiksmas • — pigiai sentimentalus; ir jei iš jo iškirptum aprašomąją prozą — kuri yra panelės Simonaitytės aukštasis forte,— visas kūrinys liktų paprasčiausia patrio­ tinė žurnalistika"46,— kirto „Spūdų“ romano autorius S. Leskaitis. Klaipėdiečiai pyko, kam rašytoja „išplepėjusi visas silpnąsias Maž. Lietuvos lietuvių puses", kodėl „ne­ teisingai rašanti apie sakytojus ir užgaunanti vokiečius"47. Pažangiajai kritikai, teigiamai vertinusiai naujos rašy­ tojos pasirodymą, kėlė abejonių romane plėtojama likimo idėja, neturinti aiškaus socialinio priežastingumo. „Šioje žemėje žaidė ir žaidžia ne likimas, bet labai aiškūs ekono­ miniai ir politiniai faktoriai"48,— rašė A. Venclova. Fatalistinė ideologija, pasak K. Korsako, iš tiesų būdinga Ma­ žosios Lietuvos lietuviams, bet yra „šiuo metu ypač kenks­ minga ideologija, kurios nederėtų proteguoti"49. J. Šimkaus nuomone, „tas iš kažkur ištrauktas likimas tėra autorės kūrybinio nepajėgumo arkliukas ir pagaliau kaprizas"50. Pasireiškusi kaip pažangi rašytoja demaskuodama surinkimininkus, romano autorė, anot K. Korsako, be reikalo simpatizuoja patriarchališkumui, nes istorinio progreso reiškėjai šiame krašte buvo ne konservatyvūs Šimoniai, o 44 Gražvydas I. Simonaitytė. Aukštųjų Šimonių likimas //Vairas.— 1936,— Nr. 2,— P. 352. 45 B altakojis J . Premijuota knyga//Nauj. romuva.— 1936.— Nr. 4.— P. 94. 46 Ivošiskis S. Mūsų jaunosios viltys //Vairas.— 1938.— Nr. 2.— P. 72. 47 LKLIBR, f. 13, b. 1622, 1623,— Laiškai L. Girai 1936, geg. 20; 1936, vas. 11. 48 V enclova A. Klaipėdiškių gyvenimo epopėja//Vakarai.— 1936.— Saus. 18. 49 K orsakas K. Literatūros kritika.— V., 1982.— P. 408. 50 Šimkus J . Romanas ar kronika?//Liet. žinios.— 1936.— Saus. 18. 133

kapitalistinio ūkininkavimo formų diegėjai — vokiečiai. Romanas stokoja vieningos idėjos, todėl „neturi nei kom­ pozicijos darnumo, nei logiškai ir dėsningai besiplėtojančios fabulos, nė išryškintų personažų"51. Tokie priekaištai plaukė iš pažangiosios kritikos nusistatymo, kad naciona­ linė problematika literatūroje yra tik atgyvenusio roman­ tizmo liekana, jau nebeaktuali, nes istorijos eigą lemia ne tautų, o klasių kova. Turėdama prieš akis vieną rašytojos knygą, kritika ne­ drįso prognozuoti jos literatūrinio kelio ar interpretuoti „Aukštųjų Šimonių likimo" kaip visos tolesnės kūrybos idėjinių ir stilistinių motyvų ekspozicijos. Perspektyvos li­ nija buvo brėžiama nejučiomis, užčiuopiant pastovius me­ ninės individualybės bruožus konkretaus kūrinio analize. I. Simonaitytė kuria, nesivadovaudama apriorinės kon­ strukcijos schema, „nebodama jokių romano kompozicijos taisyklių"52. Jos kūrinys netelpa į įsigalėjusios žanrų kla­ sifikacijos lizdus. I. Simonaitytė — gaivališkai kūrybiška, ir „jos gaivališkumas neapvaldytas, literatūriškai neįlietas į atbaigtas formas"53. Greta donelaitiškų peizažų ir sodraus buities kolorito čia gali tarpti gailus sentimentalumas, ba­ nalus palyginimas, trafaretinė metafora, o ne veiksmas, charakterizuojantis daiktus ir žmones54. Rašytoja neaiškina pasaulio „primityvia vienos priežasties ir jos pasekmių formule", „idėjos ji neiškelia už buities ribų, o žmogaus už aplinkumos", „bet tiria su visa problemos žeme, su vi­ su įsišaknijimu". Todėl lietuvininkų ir vokiečių santykiai jai yra ne programos dalykai, o „sudedamosios gyvenimo dalys"55. Šeima, etninių pagrindų saugotoja, rašytojai yra svarbiausia nacionalinės būties ląstelė, per kurią ji stebi istorijos vyksmą56. 51 K orsakas K. Cit. veik.— P. 393. 52 Binkis K. Raštai.— T. 2,— P. 375. 53 Vykintas S. I. Simonaitytės romano tikrovė ir jos kūrybiškas vaiz­ davimas//Liet. aidas.— 1936.— Saus. 20. 54 K orsakas K. Literatūros kritika.-— P. 40; Šimkus J. Romanas ar kronika?//Liet. žinios.— 1936.— Saus. 18. 55 Katilius V. I. Simonaitytė. Pavasario audroj//Nauj. romuva.—■ 1938. Nr. 25—26,— P. 565. 56 Raginis Aug. Ieva Simonaitytė. Aukštųjų Šimonių likimas //Židi­ nys.— 1936,— Nr. 1,— P. 113. 134

I. Simonaitytė — valstietiškų lietuvių literatūros tradici­ jų tęsėja. Žmogaus prisirišimas prie gamtos, uždara kas­ dieninės buities aplinka, moralinę ir nacionalinę savimonę griaunanti miesto civilizacija yra lemtingi jos kūrybos šal­ tiniai ir linkmės57. Ji tokia, kaip ir daugumas XX a. lietu­ vių rašytojų — nuo Žemaitės iki J. Baltušio.

57 399.

Binkis K. Raštai.— T. 2.— P. 371; Gira L. Kritikos baruose.— P.

V. ŠAKTARPIO METAS

1

Seimelio mašininkė, „menkutė, suvargusi"1, staiga tapo garsenybe. Žurnalai skelbė jos nuotraukas — veide taurus svajingumas ir užslėpta ironiška šypsenėlė, kaip ir dera laureatei. Laikraščiai pranešinėjo, ką ji veikia, kur ir kada išvyksta. Šventiniai priėmimai Klaipėdos gubernatūroje jau negalėjo apsieiti be „mūsų brangios rašytojos". Neti­ kėtai aplankė ją tėvas, Jurgis Stubra, tvirtas ūkininkas, sujaudintas savo dukters kūrinio12, I. Simonaitytės gyvenimas tarytum tyčia taip klostėsi, kad patvirtintų jos melodramatiškų kontrastų savijautą. Kaune, geležinkelio stotyje, ją pasitinka Lietuvių rašytojų draugijos valdyba, teatre ministrai bučiuoja Vanagų siu­ vėjos ranką, respublikos prezidentas vaišina prancūzišku vynu, o namuose — kamuojantys skausmai. Pačiame šlovės zenite „Aukštųjų Šimonių likimo” auto­ rė vėl pradėjo vaikščioti ant ramentų kaip vaikystėje3. Gydytojai patarė vykti į Čekoslovakiją: gal padės radiumo vonios. Jos nepadėjo. 1938 m. rudenį S. Kalenbachas, gydęs ją dvidešimt metų, dar kartą pasiuntė užsienin — Į Šveicariją, Roliero klinikon. Čia padarė sudėtingą kojos operaciją. „Juk sunkus kaip akmuo buvo mano gyveni­ mas"4,— parašys ji senatvėje, iškamuota nesibaigiančių ligų. Ligoninėms reikėjo didžiulių lėšų (vien operacija kaina­ vo 1 400 litų). O pinigų nebebuvo. Premija (5 000 litų) kaip­ mat sutirpo — subėgo giminės, nualinti ekonominės kri­ zės. Reikėjo gelbėti L.. Girą, įklimpusį skolose, siuntinėjantį jai desperatiškus laiškus ir telegramas. Busimoji laurea­ 1 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 99.— V. Didžio laiškas I. Simonaitytei 1961, gruod. 11. 2 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 26. 3 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 258. 4 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 27.— Simonaitytė I. Testamentas. 136

tė lengva ranka pasirašo savo globėjo atsiųstą įgaliojimą gauti honorarui (1 500 lt) iš švietimo ministerijos5. Išėjus antrai romano laidai, pati pasiūlo: „galėtum ' tu sau keletą šimtų pasiimti"6. Paštu išsiunčia ir paskutiniuosius 1 500 litų, pasidėtus baldams, kadangi L. Girai „taip labai reikė­ jo "7. J i šventai pasitikėjo žmogumi, kuris ją išvedė į di­ džiąją literatūrą („nė vienu žmogum tiek nepasitikiu, kiek tavimi"8). Mylėjo jį galbūt pirmąja tikra moters meile („Ir nori ar nenori — visada tavo Eglutė"9; „O tai — jeigu tai nuodėmė — vienintelė mano nuodėmė"101). J i verkdavo iš laimės, gavusi jo laišką11. Maldavo kuo greičiau atvažiuo­ ti į Klaipėdą („Atvažiuok būtinai. Dviem trim dienom"12). Atsidūrusi ligoninėje, ji nuolankiai prašo savo globėjo at­ siųsti porą šimtų litų („Jei negali, tai nesisielok"13). Pati skolinasi iš užkietėjusių nacistų — noimaninkų („Man bjauru, aš jau nebesijaučiu žmogum"14). Bėdos prispirta, jau kategoriškiau ima reikalauti iš globėjo skolos („bet man reikia pinigų ir tai tuojaul"15), bet tas neatsiliepia. Svajinga „brangių brangiausio pasaulyje žmogaus" ado­ racija baigiasi karčiu nusivylimu („galvoju apie tai, kad aš tau nieko, visai nieko nereiškiau"16), o intymūs santy­ kiai — viešu konfliktu17. 5 LKLIBR, f. 13, b. 1898.— I. Simonaitytės įgaliojimas 1935, gruod. 24. 6 Ten pat, b. 1624.— Laiškas L. Girai 1936, bal. 28. 7 Ten pat, b. 1625.— Laiškas L. Girai [B. d.]. 8 Ten pat, b. 1622.— Laiškas L. Girai 1936, saus. 20. 9 Ten pat, b. 1618.— Laiškas L. Girai 1935, rūgs. 4. 10 Ten pat, b. 1617.— Laiškas L. Girai 1935, lapkr. 27. 11 Ten pat, b. 1618.— Laiškas L. Girai 1935, kovo 16. 12 Ten pat, b. 1613.— Laiškas L. Girai 1936, birž. 8. 13 Ten pat, b. 1625.— Laiškas L. Girai 1937, saus. 15. 14 Ten pat, b. 1618.— Laiškas L. Girai 1938, geg. 17. 15 Ten pat, b. 1623.— Laiškas L. Girai 1938, bal. 25. 16 Ten pat, b. 1625.— Laiškas L. Girai 1938, birž. 11. 17 1938 m. spalio 11 d. I. Simonaitytė parašė tokio turinio įgaliojimą lietuvių rašytojų draugijai: „...Įgalioju Rašytojų Draugijos pirmininką p. Grušą ir Reikalų vedėją p. Rutkauską, kad jie iš Tamstos priimtų 1140 litų lig šių metų spalių mėn. 20 d., o likusius 1000 lt. vekselius. Kadangi draugiškai skolinau, tai jokių procentų ir nereikalauju" (Ten pat.— Laiškas L. Girai 1938, spal. 11). Gavęs įgaliojimą, J . Grušas kreipėsi į ministrų kabineto reikalą valdytoją, kad L. Girai priklausantys vyriausybiniai honorarai būtų iš­ mokėti I. Simonaitytei (J. Grušo pasakojimas 1975, rūgs. 2). 137

Fizinė negalia, pinigų stygius, apviltos moters moralinė trauma skaudžiai blaškė pasididžiavimo savijautą, kurią sužadino literatūrinė premija. Ne mažiau už ligą kamavo ir baisus rūpestis — kas lau­ kia Klaipėdos krašto, kiek dar čia išsilaikys Lietuvos val­ džia, kuri vis labiau darosi nominali. Jau niekas nebeišvaiko „hitlerinio jaunimo" kolonų, žy­ giuojančių su būgnų muzika. Policija nebegaudo žaliūkų, sumušusių vaikiną, kuris pasisveikino lietuviškai: „Labas vakaras". Vis dažniau lietuvis „netyčia" įstumiamas į Da­ nės upę, o žydų vaikus apkulia storomis lazdomis solidūs vokiečių biurgeriai. Mokytojai stengiasi nematyti, kaip vokietukai spjaudo į Lietuvos valstybinę vėliavą. Pedago­ ginio instituto lietuviškos bibliotekos padegėjai lieka lais­ vėje — neišaiškinti ir nenubausti. Teisme pro pirštus žiū­ rima net į pasikėsinimą užmušti lietuvių darbininką ar pasienio policininką's. Greitai miesto kavinėse, netoli direktorijos ir seimelio, pasirodys užrašai: „Žydai nepagei­ dautini". I. Simonaitytė jaučia Damoklo kardą, pakibusį virš Klai­ pėdos. Hitlerininkai sugriovė sorbų kultūros centrą ir lik­ vidavo sorbų spaudą visos Europos akivaizdoje. Argi jie paliks lietuvybės plotelį „vokiškame" Klaipėdos krašte? „Aukštųjų Šimonių likimo" autorė buvo pakankamai prisiklausiusi šiurpių pasakojimų, kaip pakeliui iš Kara­ liaučiaus į Berlyną dingsta iš traukinio SS vyrams įtartini žmonės, buvo girdėjusi apie konclagerius, iš kurių niekas nebeišeina. Žinojo, kad be ariškos kilmės pažymėjimo Vo­ kietijoje niekas neturi teisės būti valdininku ar gydytoju, vaidinti teatre ar išleisti knygos. Tilžiškiai pasakojo apie mokytoją, kuris nusižudė, negavęs iš vietinio nacionalso­ cialistų partijos fiurerio ištikimybės liudijimo. Sklido graudi, pusiau anekdotinė istorija, kaip garsus architek­ tas stengėsi įtikinti visagalę nacionalsocialistų partiją, kad jau aštuonerius metus neturėjęs lytinių santykių su žmo­ na žyde...18 18 Tagung des 1936,— 19. Febr. 138

Memeler

Schwurgerichtes //Memeler

Dampfboot.—

Visa tai atrodė pasibaisėtina, įpratus į autonominio krašto demokratines laisves. Vydūnas pranašiškai pasakė: ar Vokietija vėl nori būti draskoma, nepasimokiusi iš Pir­ mojo pasaulinio karo ?..19 Klaipėdos kino teatre I. Simonaitytė matė trečiojo rei­ cho filmus („šią savaitę du kartus buvau kine"20). Filmų, jau nebeiškarpomų cenzūros, herojai — augaloti, stiprūs vyrai, aukštos storomis šlaunimis moterys — pavyzdiniai germanų rasės egzemplioriai. Šlovinamas karas -— sutelk­ tos jėgos, geležinės valios, mirties nepaisančio heroizmo aktas. Hipnotizuojančiomis akimis ir plieninės įtampos veidais žvelgia iš ekrano dideli ir maži fiureriai, niekados neklystantys, reikalaudami aklo paklusnumo. Rašytoja galbūt paskaitė ir vieną kitą nacistinį romaną (1938 m. jais buvo užversti Klaipėdos knygynai) — vokiečiams taip sunku gyventi, nes trūksta gyvybinės erdvės, kurią tik jė ­ ga galima atsiimti; kokia begalinė laimė gimti vokiečiu; teisingą gyvenimo kelią randi, tik stodamas į smogikų bū­ rį arba nacionalsocialistų partiją; mes tik paprasti akme­ nys, o tu, mūsų fiureri, būk mūrininku. J. Gebelso sank­ cionuotas menas žygiavo į kaimynines žemes, kaip ypa­ tingos paskirties „strateginės kariuomenės" dalinys, pa­ šauktas pateisinti jėgos kultą, žydų naikinimą, svetimų te­ ritorijų grobimą. Virš Klaipėdos jau tvyrojo „rudojo maro" atmosfera kaip grėsmingas debesis, vieniems žadindamas revanšo viltis, kitiems baimę ir neviltį. Sąmoningų lietuvininkų reakcija — netikrumo, baimin­ gų nuojautų, nustėrimo reakcija: geruoju tai nesibaigs... Jų akyse hitlerizmas artėjo kaip duobkasys, kuris užmes velėną ant šio krašto vietovardžių (kaip jau padarė Ryt­ prūsiuose— vokiškais vardais perkrikštyta 2 0 0 0 kaimų, 500 upių, ežerų, kanalų), kuris grasina vėl palaidoti (gal jau amžinai) Lietuvos valstybę ir paversti žmogų nacio­ nalsocialistų partijos kontroliuojamos monopolinės siste­ mos sraigteliu. 19 Vydūnas. Santaros reikšmė Mažosios Lietuvos tautiškame gyve­ nime //Maž. Liet. jaunimas.— 1932.— Nr. 34. 20 LKLIBR, f. 13, b. 1619,— Laiškas L. a r a i 1935, bal. 28. 139

Meno žmonės, su kuriais I. Simonaitytė susitikdavo ir šnektelėdavo — dailininkas A. Brakas ir antihitlerinio ro­ mano autorius I. Šeinius, poetas K. Binkis, atvykęs į lite­ ratūros vakarą21, antifašistinio almanacho „Prošvaistė" re­ daktorius A. Venclova — baisėjosi fašistinio totalitarizmo kultūrine politika. Visuose Vokietijos universitetiniuose miestuose iškil­ mingai deginamos knygos, grojant SS orkestrams tautines melodijas ir žygiuojant studentų eisenoms su deglais. Iš muziejų metami lauk moderniosios dailės kūriniai kaip „iš­ sigimusios kultūros" apraiška, žalojanti sveiką vokiečių tautos prigimtį. Sudaromi „juodieji sąrašai" menininkų, kuriems uždraųftįa užsiimti savo profesija. Meniniam gy­ venimui vadovei8 ‘ 1 centralizuotos institucijos — be jų pri­ tarimo nepasirodys joks filmas, knyga, neįvyks koncer­ tas. Miesto ar krašto nacionalsocialistų fiureris gali už­ drausti bet kurį spektaklį ar dailės parodą, nes galutinis vertės nustatymas priklauso vien tik valstybei arba parti­ jai pagal Propagandos ministerijos instrukciją. Trečiajame reiche svarbiausias menininko uždavinys — moraliai patei­ sinti esamą režimą ir ugdyti tvirtą pasaulėžiūrą; kas ven­ gia šio uždavinio, lygiaverčio ginklų kalimui, tas yra „tau­ tos priešas". Buchenvaldo koncentracijos stovykloje atsi­ duria E. Vychertas (Wiechert), giliamintis rašytojas, mo­ kytojavęs Rytprūsiuose, sąžiningai pasisakęs prieš hitlerizmą viešomis kalbomis. I. Simonaitytė stebėjosi, neretai šiurpo apimta, kaip vo­ kiečiai, jos geri pažįstami, seimelio raštinės bendradarbiai, atsiraitoję rankoves, pertvarko Europos žemėlapį, kaip jie iš tiesų jaučiasi priklausą aukštesnei tautai, kuri turi teisę užimti jos plėtotei reikalingas žemes, kuri pašaukta didžiai misijai — pajungti susiskaldžiusią Europą vieningam ger­ maniškos tvarkos principui. Barbariškas jai atrodė nuga­ linčios, laužančios, grobiančios jėgos kultas — nebėra pa­ sigailėjimo žmogui, nebėra užuojautos silpnam, ligotam, nelaimingam. Jėga yra mūsų teisė. Tai baisus šūkis. O dar baisesnė fiurerio ir tautos tapatybė. Ko nori fiureris, to 21 Lis. Pirmas literatūros muzikos vakaras Klaipėdoje//Jaunoji kar­ ta.— 1936,— Nr. 13,— P. 275.

nori ir tauta; fiureris yra aukščiausia tautos likimą for­ muojanti jėga, neatsakinga prieš jokias institucijas. Šito neramaus lūkesčio metu, kai bet kurią dieną galėjo pajudėti iš Tilžės motorizuoti batalionai, hitlerinės Vokie­ tijos atžvilgiu susiklostė perdėm kritiškas rašytojos nusi­ statymas, lėmęs jos elgseną ir politinius apsisprendimus. Kai netrukus ėmė byrėti kaip kortų nameliai valstybės, pastatytos ant Versalio sutarties pamatų, ji pavadins tre­ čiojo reicho fiurerį „pragaro šunimi" (Höllenhund). „Taip, tas pragaro šuo rijo milijonų ir milijonų kraują, o kai ku­ rie vokiečiai į tai žiūrėjo visai abejingai, tarsi taip ir tu­ rėtų būti“22,— rašė ji savo bičiuliui į Kelną. Ne, niekada ji nevažiuos į Vokietiją, apsaugok, viešpatie!23 Ta išgirto­ ji vokiečių tvarka, atsimink, pagrįst'' svetimųjų krau­ ju24,— piktai kalbėjo ji senatvėje. 1938 m. rudenį, gulėdama Le Sapeno ligoninėje, Švei­ carijos kalnuose, I. Simonaitytė gavo savo draugės Edės Jankutės laišką: „Baisioji epidemija slenka vis artyn nuo Rytprūsių. J i jau arti Nemuno25. Iš Klaipėdos bibliotekų jau šalinamos knygos, palankiai bylojančios apie Lietuvos praeitį ir dabartį26. Ūkininkai skuba į bankus griebti pa­ skolų, nes vis tiek čia žlugs Lietuvos litas, kaip žlugo caro rublis. Policininkai ir eiguliai ardo nuo savo uniformų lie­ tuviškas kokardas. Liepų gatvėje, priešais magistratą, jau atstatytas Borusijos paminklas, nuverstas 1923 m. sukili­ mo metu. Pro direktorijos ir gubernatūros rūmus paradi­ niu žingsniu praeina 5 000 uniformuotų nacistų, neš­ dami šūkius: „Ein Volk, ein Reich, ein Führer"27, o tribū­ noje stovi E, Noimanas, mandagiai paleistas iš Kauno ka­ lėjimo, ir Tilžės gestapo šefas Grėfė. Gatvėse patruliuoja smogikų būriai su rudais raiščiais. „Hitlerinio jaunimo" aktyvas džiaugsmingai mėto į laužus L. Tolstojaus, 22 W U B R , f. 86, b. 104.— I. Simonaitytės laiškas E. Sumanui 1975, vas. 21. (Laiškai rašyti vokiečių kalba.) 23 Ten pat. 24 J . Siauruko pasakojimas 1983, liep. 27. 25 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 274. 26 Klimkaitis M. Veritas filia aetatis//Akademikas.—-1938.— Nr. 2.— P. 31. 27 „Viena tauta, viena valstybė, vienas vadas". 141

M. Gorkio, Dž. Londono, H. Heinės knygas28. Žydų šeimos paniškai bėga iš Klaipėdos. Faktiškai valdžia jau buvo na­ cistų rankose29. 1938 m. pabaigoje I. Simonaitytė susirū­ pinusi rašo savo motinai: „Vokiečiai siunta. Aš būdama ir tolimoj Šveicarijoj tai jaučiu. Ir man be galo baisu. Įsi­ vaizduoju, kaip ten Šilutėj turi būti. Tiems rupūžėms aš nuo širdies linkiu „vokiško rojaus". Aš dar vis netikiu, kad jie sulauks, ko laukia. Bet jau šiandien visa ko galima tikėtis. Mama, mes nepražūsime. Mes turime savo Lietu­ vą. O tiems velniams atšips dantys į 100 gramų sviesto ir duoną su pelais. Nulaukime ramiai laiką. Lietuva ne­ žus"30. „Aukštųjų Šimonių likimo" autorė dar raminosi jaunys­ tės dienų iliuzija, kuri atrodė ilgaamžė, kai 1923 m. ūka­ notą žiemos rytmetį ji ėjo kartu su Klaipėdos sukilėliais. Išvažiuodama Šveicarijon, ji dar padėjo gėlių ant sukilė­ lių kapo, ne kartą nacių išniekinto, tarsi nejučiomis atsi­ sveikindama su gražia iliuzija...31 1939 m. kovo 20 d. trečiojo reicho užsienio reikalų mi­ nistras J. Ribentropas padiktavo Lietuvos vyriausybei ul­ timatyvų reikalavimą — atiduoti Klaipėdos kraštą Vokie­ tijai. Jei lietuviai nepasitrauks geruoju, jau paruoštas įsa­ kymas kariuomenei žygiuoti iki Šiaulių, o gal ir dar to­ liau32. Jei lietuviai kreipsis pagalbos į kitas šalis, baigsis liūdnai33. Ultimatyvus pokalbis truko 45 minutes. Tomis krizės dienomis didžiųjų Europos valstybių užsie­ nio reikalų ministrai buvo neprieinami smaugiamos Lietu­ vos pasiuntiniams34. Varšuvoje Lietuvos diplomatai dar 28 Bekerta L. Kaip buvo ruoštasi užgrobti Lietuvą//Klaipėda.— P. 51. 29 Kurkauskas V. Kaip praradome Klaipėdą /Tuometinis Klaipėdos gubernatorius//Švyturys.— 1963.— Nr. 21.— P. 16. 30 VVUBR, f. 86, b. 98.— I. Simonaitytės laiškas motinai 1938, gruod. 27. 31 Žukas V. Atsiminimai apie I. Simonaitytę (rankr.).— I. Simonaity­ tės pasakojimas. 32 Rauch G. von Op. cit.— S. 165; Urbšys J. Klaipėdos krašto atpigsi­ mas nuo Lietuvos 1939 m etais//Gimt, kraštas.— 1987.— Vas. 5—.11. 1938 m. spalio 21 d. Hitleris buvo pasirašęs direktyvą kariuome­ nei būti pasiruošus bet kuriuo metu užimti Klaipėdą (N avickas K. Min. veik.— P. 229). 33 Plieg E. A. Op. cit — S. 210. 84 Rauch G. von Op. cit.— S. 167. 142

bandė ieškoti paramos anglų ir prancūzų misijose: jei Ang­ lija ir Prancūzija ryšis duoti atkirtį agresoriui, lietuviai gins savo nepriklausomybę su visa energija35. Bet Angli­ jos valdžia pareiškė lietuviams tik užuojautą, bet ne pro­ testą hitlerinei Vokietijai36. Prancūzija paskelbė nesiimsianti jokių veiksmų, nes signatarinės valstybės nedavė Klaipėdos kraštui garantijų, ir net nepalietė šio klausimo, atvykus į Paryžių J. Ribentropui su oficialiu vizitu37. Len­ kijos vyriausybės galva naiviai raminosi: dėl Klaipėdos mes nematome tiesioginės grėsmės Lenkijai38. „Pasenęs, prisisotinęs, nutukęs Vakarų liberalizmas"39, anot vieno įširdusio Lietuvos publicisto, jau Miunchene 1938 m. rude­ nį kapituliavo prieš agresyvias Hitlerio akcijas — užgro­ bei Austriją, imk ir Čekoslovakiją, tik neliesk mūsų (Ang­ lijos bankai perdavė Vokietijai net Austrijos ir Čekoslo­ vakijos auksą40). Jei visuotinės taikos ir ramybės labui reikia paaukoti mažų tautų teritorijas, ši auka neišvengia­ ma ir kilni (Europoje ramiai sutinka žinią, kad Čekoslo­ vakija jau išbraukta iš valstybių sąrašo41). Buvo surasta nauja Europos saugumo formulė: mažosios valstybės pri­ valo užtikrinti didžiųjų valstybių saugumą. Mažųjų tautų likimai sprendžiami didžiųjų valstybių konferencijose — čia dalijamasi įtakos sferomis, čia įteisinami prijungimai, neatsiklausiant pačių tautų valios42. A. Hitlerio strateginis planas tose derybose buvo aiškus — pirmiausia, visas ma­ žų tautų knibždėlynas Europoje turi būti kuo greičiau lik­ viduotas, antra, Pabaltijo aneksija — vienas artimiausių planų, išsprendus sudėtų klausimą43. Lietuva ant kelių at­ siklaupusi prašys Vokietijos protektorato,— šaukė Tilžė­ 35 Mikulicz S. Op. cit.— S. 261. 36 Gusčius A. „Rinkimai" Klaipėdoje//Tarybinė Klaipėda.— 1965.— Birž. 11. 37 Kurschat H. Op. cit.— S. 202; Mikulicz S. Op. cit.— S. 258. 38 M ikulicz S. Op. cit.— S. 255. 39 Daumantas A. [Raila £./ Iš užsienio politikos ekrano//Vairas.— 1938 — Nr. 4.— P. 242. 40 Craig G. A. Op. cit.— P. 708. 41 Olandija sutiko šaltai//Liet. aidas.— 1939.— Kovo 16. 42 Mikulicz S. Op. cit.— S. 146. 43 Craig G. A. Op. cit.— P. 741; Rauch G. von Op. cit.— S. 172. 143

je 1939 m. vasarą vienas nacionalsocialistų partijos vei­ kėjas'14. Kai vieną dieną Šveicarijos kalnuose sušvytravo daugy­ bė vėliavėlių su svastikos ženklu, I. Simonaitytė apsiver­ kė. Taip įžūliai klinikų ligoniai vokiečiai šventė A. Hitle­ rio atėjimo į valdžią šeštąsias metines. Kodėl didžiosios valstybės leidžia atplėšti Klaipėdos kraštą? Kodėl jos taip ciniškai žaidžia mažųjų tautų likimais? Taip klausinėjo I. Simonaitytė, sutrikusi ir nusiminusi, ligoninės gydy­ tojų ir seselių, kurioms, beje, sunku buvo išaiškinti, kur yra ta nelaiminga Lietuva. „O tu mano vargo Lietuva! Nejaugi tu neturi nieko, kas tave gintų nuo niekšų, ne­ jaugi tu neturi nieko, kas tave užtartų, kas tave pri­ glaustų, kas už tave atkeršytų ? " 45 4 — šūkteli rašytoja. Bet Europa susirūpinusi tik savimi (,,Kas bus dabar?"), ji ,,plaunasi rankas", abejinga, kas valdys mažytį Bal­ tijos pakraštį. „Noriu namo. Bet kur šiandien tavo na­ mai, Èva? " 46 1939 m. kovo 22 d. A. Hitleris išplaukė šarvuočiu „Deutschland" į Klaipėdą, net nelaukdamas, kol bejėgė Lietuvos vyriausybė pasirašys priverstinio atsižadėjimo aktą47. Kitą dieną, lydimas SS šefo H. Himlerio ir vietos nacionalsocialistų vado E. Noimano, jis pasakė iš teat­ ro balkono trumpą, taikingą ir humanišką kalbą: „Vo­ kiečiai neketina blogo daryti niekam pasaulyje“48. Gat­ vėse, kur mėtėsi nuplėštos lietuviškos iškabos, buvo išklijuoti naujos valdžios dekretai: Klaipėdos krašto gy­ ventojai yra Vokietijos piliečiai; amnestuojami visi, ku­ rių ankstyvesnė politinė veikla kenkė Vokietijos inte­ resams. Tačiau gestapas, įsikūręs konservatorijos rūmuose, tą pačią dieną, pagal iš anksto paruoštus „šlykščiausių lie­ tuvių" sąrašus suima tiek žmonių, kad buvo perpildyta net kalėjimo koplyčia49. Mathauzeno, Dachau, Zachsen44 Mikulicz S. Op. cit.— S. 281. 45 Simonaitytė 1. Nebaigta knyga.— P. 218. 46 Ten pat — P. 310. 47 Piieg E. A. Op. cit — S. 222. 48 Klaipėda //Lietuvos aidas.— 1939.— Kovo 23. 49 Pliopas V. 9 dienos Klaipėdos kalėjim e//Liet. Bal. 6. 144

žinios.— 1939.—

įhauzo koncentracijos stovyklų krematoriumuose suplėš­ ota buvę direktorijų pirmininkai E. Simaitis, M. Reizgys, gubernaturos referentas A. Gailius, mokytojas J. Pur­ vinas, lietuvininkų veikėjas J. Toleikis. Giminės gauna urnas su „jų" pelenais, sumokėję po 200 markių50. Į po­ pieriaus perdirbimo fabrikus išvežamos lietuviškos kny­ gos, išmestos iš bibliotekų. Uždarytos visos lietuvių mo­ kyklos. Uždrausti lietuviški pamokslai, lietuviškos gies­ mės, lietuviški surinkimai. Žmonės net namuose bijo šnekėtis lietuviškai, kad kas neapskųstų51. Viena klaipė­ dietė nuteisiama dvejiems metams kalėti, jos turtas konfis­ kuojamas, jos vaikai atiduodami į prieglaudą vien už tai, kad klausėsi Kauno radijo52. Vokietijoje nėra jokių nacionalinių mažumų (Klaipėdos krašte tik 5000— 10 000 lietuvių grupelė, anot Vokietijos vidaus reikalų minist­ ro V. Friko53), kurioms būtų reikalinga autonomija, pa­ naši į tą, kurią vokiečiai turėjo toje pačioje Klaipėdoje ar Čekoslovakijoje, sudėtų krašte. Prijungusi Klaipėdos kraštą prie „didžiosios tėvynės", Vokietija dar pareikalavo iš Lietuvos vyriausybės at­ siųsti delegaciją pasveikinti A. Hitlerį54... „Negrįšk į Klaipėdą", „Važiuok kur nori, tik ne į Klai­ pėdą",— tokie laiškai ateina į Le Sapeno kliniką, be pa­ rašų, iškraipyta rašysena55. I. Simonaitytei ir taip aišku, kad ten ji įtraukta į „juoduosius sąrašus". Jau 1935 m. rudenį ji negavo vizos grįžti per Vokietiją iš čekų gy­ dyklos. Hitlerininkai negalėjo atleisti jos liudijimo E. Noimano ir J. Zaso byloje. Aišku, jie nepamiršo ir iš­ garsinto jos romano „Aukštųjų Šimonių likimas", iš esmės priešingo jų propagandos tezei, kad Klaipėdos kraštas yra „grynai vokiškas". Tad 1939 m. pavasarį 50 Nausėdas V. Už 200 markių//Tarybinė Klaipėda.— 1972.— Liep. 25. 51 E. Stančienės (Vanagų k.) pasakojimas 1983, liep. 27. 52 Drulyiė G. Klaipėdos krašto okupacija 1939—40 m .//Klaipėda.—■ P. 74. 53 V. K. Vokietijos vidaus reikalų ministras...//Liet. aidas.— 1939.—■ Kovo 31. 54 Kurkauskas V. Kaip praradome Klaipėdą//Švyturys.— 1963.— Nr. 21,— P. 16. 55 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 311. 145

I. Simonaitytė aplinkiniu keliu — per Londoną ir Tali­ ną — grįžta Lietuvon, iš pradžių į Telšius, kur netoliese buvo apsistojusi sesuo, o paskui į Kauną. Rašytojos motina ir patėvis, gestapininkų ištardyti, buvo motociklu privežti prie Lietuvos sienos ir paleisti50. Tetos, pusseserės, giminaičiai liko Vanagų kaime. Jau 1939 m. vasarą lietuvininkų sūnūs buvo pašaukti į hit­ lerinę armiją, o rudenį vieni kiti namai jau sulaukė ge­ dulingų pranešimų iš Lenkijos fronto — „krito šlovės lauke"5657. Kartojosi nelaimingas Mažosios Lietuvos liki­ mas iš senos dainos: „Ten nugrindo didžius tiltus /Baltų­ jų brolyčių / Ten tekėjo upužatės /raudonų kraujelių"58. Kaip graužėsi pirštus tie, kurie seimelio rinkimuose įnir­ tingai balsavo už vokišką „Einheitsfront", naktimis laks­ tė į smogikų pratybas, klykė iš džiaugsmo, važiuojant A. Hitleriui Klaipėdos gatvėmis. Bet istorijos rato ne­ pasuksi atgal, juo labiau tokiu metu, kai jos eigą lemia ne mažos tautelės norai ar paklydimai, o imperialistinių valstybių tankai ir patrankos. 2 Istorijos pervartų srautas, išstūmęs I. Simonaitytę iš gimtojo krašto, negalėjo iškart įeiti į jos kūrybą. Tasai patyrimas pamažu gulė į jos knygas grasiais karo vaiz­ dais („Vilius Karalius"), paneigiančiais filmų išbūgnytą fronto heroiką, užuojautos persmelktais vargingųjų žy­ dų kromelninkų paveikslais („Be tėvo"), fanatiško ap­ kvaitimo surakintos klaipėdiečio sąmonės pjūviais („Pas­ kutinė Kūnelio kelionė"), panoramine išgyventų įvykių nuotrauka („Nebaigta knyga"). Skaudūs istorijos sukrėtimai keitė rašytojos santykį su pasauliu — žvilgsnis darėsi vis aštresnis, piktesnis. Mo­ ralinė drama, prisigėrusi pažemintos meilės kartėlio ir įtūžio, pakirto skaistaus idealumo potroškius, kurių ji dar 56 Ten pat.— P. 337—338. 57 Unguris A. Svečiuose pas klaipėdiečius//Liet. evangelikų ke­ lias.— 1939,— Spal. 8. 58 Iš Mažosios Lietuvos tautosakos / Paruošė J . Balys//Tautosakos darbai.— K., 1937,— T. 3,— P. 89. 146

buvo kupina, rašydama ,,Aukštųjų Šimonių likimą". ,,Aš jau pradedu karts nuo karto, po kiekvieno naujo smū­ gio, blaivesnė darytis ir galbūt kada nors prablaivėsiu visiškai1'1,— graudžiai gyrėsi. Vis mažiau belikdavo ro­ mantinio pasitikėjimo kilniomis vertybėmis, o virš daik­ tų ir žmonių nebematė poetinės auros. ,,Tu vis dar ne­ žinai, kokia „labai tragiška" yra Simonaitytė? ■ — rašė vė­ liau ji savo bičiuliui.— Taigi, brangusis, užmiršk ir ne­ manyk, kad aš vis dar tebesu avelė iš anų laikų. O ne: ,,Aš esu perėjusi pasaulį", mačiau daug bloga ir juo­ da"12. Išėjusi iš seimelio raštinės ir atsidėjusi vien rašymui bei gydymuisi, I. Simonaitytė iš pradžių kūrė, tarsi ne­ jausdama tragiškų įvykių slėgties, plėtodama ankstyves­ nės kūrybos motyvus. Ketino rašyti „Aukštųjų Šimonių likimo" antrą tomą3. Pataisė „Pikčiurnienę", bet dar ne­ spausdino, nenumanydama tų pataisų vertės („Pati ne­ moku spręsti"4). Rašė romaną „Vilius Karalius" (t. 1, 1938), kurį tęsė pokario metais. Išleido dar „vieną ne­ žymią knygelę"5, pasak autorės,— apysaką „Pavasarių audroj" (1938), kurią keli recenzentai pakėlė net aukš­ čiau „Aukštųjų Šimonių likimo" (autorė įgyja patyrimo, tobulėja, jos kompozicija darnesnė6). Vienintelis kūri­ nys, galutinai užbaigtas šiuo pervartų laikotarpiu, buvo apysaka „Be tėvo", parašyta Le Sapeno klinikoje, ilgo­ 1 LKLIBR, f. 13, b. 1625,— Laiškas L. Girai 1938, birž. 11. 2 W U B R , f. 86, b. 104.— Laiškas E. Sumanui 1975, rugp. 25.— I. Simonaitytė cituoja laiške vokiečių poetės E. fon Roiz (1835— 1903) eilėraščio pradžią: „Ich bin durch die W eit gegangen". 3 V enclova A. Klaipėdiškių gyvenimo epopėja//Vakarai.— 1936.— Saus. 18. 4 LKLIBR, f. 13, b. 1632,— Laiškas L. Girai 1936, gruod. 2. 5 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 261. e Link. [Linkevičius M.J Ieva Simonaitytė. Pavasarių audroj //Akade­ mikas.— 1938.— Nr. 11— 12.— P. 275; Trs. Ieva Simonaitytė. Pavasarių audroj //Trimitas.— 1938.— Nr. 4.— P. 562; Būdavas S. I. Simonaitytė. Pavasarių audroj //XX amžius.— 1938.— Bal. 12. Palankiai šį kūrinį įvertino ir V. Mykolaitis-Putinas, pažymėdamas kartu, kad neišvengta propagandiniam romanui būdingų trūkumų — didaktinių įterpimų, patoso, dirbtinių situacijų ir tendencingų charakte­ ristikų (M ykolaitis V. 1938 m. dailioji proza // Liet. aidas.— 1939.— Vas. 16). U7

kai pragulėjusi „Spaudos fonde" (ištrauka paskelbta „Naujojoje romuvoje" 1940, Nr. 16) ir išleista jau LTSR valstybinės literatūros leidyklos 1940 m. Apysakos veiksmas, uždarytas šeimos santykių sferoje, neaprėpia platesnių visuomeninių kolizijų. Apysakos he­ rojai nesiginčija dėl bendrųjų krašto problemų. Jie ne­ kvaršina sau galvos, kur gyventi (tas pats — gimtajame kaime ar Vokietijos mieste), kuria kalba kalbėti (gailes­ tingoji sesutė lietuvaitė ir savo krašto žmones šnekina vokiškai), kokią sukurti šeimą — mišrią ar vienalytę tau­ tiniu atžvilgiu (tekėti už vokiečio — visai garbinga). Apy­ sakos autorei, regis, taip pat niekas daugiau nerūpi — tik pavaizduoti aklą vargdienių kapstymąsi skurde ir įniršusių protagonistų (dukters, motinos, patėvio) riete­ nas. Taip žemai nuleistas vaizduojamo pasaulio hori­ zontas. Nesuprogramuota nei veiksmo eigos, nei pasakojimo tonacijos, apysakoje išsilieja nykumos dvasia, tarytum tirštas pajūrio rūkas, pro kurį nematyti krantų. Peizaže nebėra vasaros saulės, mėlynuojančių avižų ir pušelių ant lekiančios smilties. Visur atšiaurus sustingimas ir niūri apatija. „Vienoj pušy tupi alkana varna. Kartais ji sukranksi, bet tai atrodo lyg koks dejavimas. J i kilnoja sparnus, nori lėkti, bet, lyg nežinodama, kur nulėkti, arba nebepajėgdama, vėl suglaudžia sparnus ir beviltiš­ kai žvalgosi į visas šalis“ (2, p. 349). Tai šaktarpio pei­ zažas — baltas sniegas „pajuodo, papliuro per vieną naktį“, „nebegalima atskirti, kur griovys, kur pieva ar dirva", „marios ir upės, išlipusios per krantus, apsėmė ne tik vieškelius ir plentus, bet ir kaimus" (2, p. 307). Šaktarpio nuotaika — niekur neištrūksi ir aukščiau nepalypėsi, niekas nepasakys, kas toliau bus — pavasaris ar žiemos tęsinys. Šitas sunkus neaiškumas, įsigėręs į apysakos gamtovaizdį („mėnuo < ...> baisiai didelis, o vis dėlto dar nešviečia, nes tebėra visas apsipylęs krau­ ju",— 2, p. 302), visai nesąmoningai atspindėjo autorės sąmyšį katastrofiškų griūčių laiku ir neperspektyviškumo savijautą, kaip ir jos mylimo poeto F. Bajoraičio eilė148

rastis „Šaktarpis": „Šaktarpis baisus,/ ar vis viešpatausi?/ Ar prarysi jau visus, / ar tu nesiliausi?"7 Apysakos fabula nepajėgė sugerti ir psichologinio prie­ šiškumo impulsų, kurie sklido dreskiančiomis bangomis kone iš kiekvieno personažo. Mergaitė taip nekenčia pa­ tėvio, kad „jį pasmaugtų savo rankomis". Tasai išveja ją iš namų ir daužo jos motiną. O motina gailisi, kad duktė nemirė mažytė. Trys žmonės nebegali išsitekti po vienu stogu ir tame pačiame pasaulyje — kažkas turi būti išstumtas iš šitos „gyvybinės erdvės". Neapykanta, įnirtimas, pagieža, piktas džiaugsmas — pagrindinės tei­ giamojo personažo emocijos. Jeigu likimas už tavo skriaudą atmoka kitam mirtimi, tai visai teisinga. Kaip norėtųsi atkeršyti už tai, kad tu kasryt atsibundi „tame pačiame žiauriame ir beviltiškame gyvenime". Bet kam? Tasai įsiūtis ant visų, pilnas nevilties (nebėra „tos mei­ lės ir kilnumo"), aršus santykis su pasauliu, kuris yra blogas (net mirštančiam tėvui galima išrėkti skriaudas ir įtūžio kaltinimus), matyt, nejučiomis atspindėjo besi­ formuojančią agresyvumo psichozę, kuri lydės masines žudynes Antrojo pasaulinio karo metu (milijonai jaunų vyrų, uždarytų kareivinėse, jau mokomi neapykantos ir žudymo technikos). Dvi ilgos ir sunkios agonijos, aprašytos apysakoje, ap­ nuogina konvulsijų tampomą, nykstantį žmogaus kūną, kuris netrukus atiteks kirmėlėms. Nebėra jokio grožio, o tik šlykštus mėsų išsivertimas, gargaliavimas, krešu­ liai. Kaipgi begyvens motina — galvoja teigiamoji hero­ j ė — „su anuo švykštuliu krūtinėje, su perpjautu ir tebepūliuojančiu pilvu, su šuns perkąstomis gyslomis kojos lenkmeny“ (2, p. 460). Natūralistinis žmogaus portretas ženklina irimo procesą, kuris darosi kasdieniškas ir ne­ begąsdina savo atšiauriai apnuogintomis detalėmis: „O šiandien jo žandai taip keistai išsikalę, skruostai įkritę, apatinė lūpa atvipusi, stačiai atkritusi, pro vieną lūpų kertę tįsta seilė..." (2, p. 245); „Kojos žvarbaus aprumbo nuplaktos — raudonos; vienas kojos krumslys kruvinas. Antros kojos didysis pirštas aptvertas, pro tvarstį prasi­ sunkę kažkas tokio nešvaraus" (2, p. 340). Nebėra sie­ 7 Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio.— P. 287.

149

los, kuri šitame sužalotame kūne dar šauktųsi dangaus ar tikėtų pomirtiniu gyvenimu. Teigiamoji herojė nepajėgia „susikaupti prie dievo žodžių", neberanda savo širdy „meilės dievui", kuris jai niekada nepadėjo ir neišklau­ sė nė vieno jos meldimo. Jai vaidenosi, kad „kažkas ne­ matomas, žiaurus ir šaltas" sekioja ją naktimis. Gal tai giltinė iššieptais kaukolės dantimis? Tai karo meto sa­ vijauta, atgimstanti didžiųjų pasaulio skerdynių metu,— tėra tik šitas kraujuojantis, gurantis, be pėdsako išnykstąs žmogaus kūnas ir nieko daugiau — jokių amžinybės pažadų, jokios aukštesnės jėgos, sergstinčios žmonijos likimą („Lavonu dvokiąs burnos kvapas užlieja Lėnės veidą",— 2, p. 351). Apysakoje „Be tėvo" atsivėrė nauja I. Simonaitytės talento moteriškos prigimties pusė — ne švelni poetizacija ir laki vizija, o priekabus stebėjimas iš arti, įtarus tardymas, žiaurus noras nuplėšti visus apdarus, pasity­ čioti iš žmogaus bjaurumo, apnuoginti jo piktą prigimtį, linkusią į blogį (pagal liuteronizmo nuostatą). J i visada mėgo smagias moterėlių pašnekas, kur kaimynas išvel­ kamas iš paskutinių marškinėlių, švariai išnarstomi visi kauleliai, paliekamas be jokios sąžinės ir doros8. Ir jai pačiai patiko taip be gailesčio rakinėti žmogų, kie­ tai prirėmus prie sienos, kad negalėtų nei apsimesti, nei išsisukti, kol paaiškės jo tikroji esmė. Turėjo pastabias akis mažiausioms smulkmenoms, degraduojančioms žmo­ gaus vertę, ir galėjo paleisti ant jo smarkų, draskantį žodį, kad tik skudurėliai lakstytų. Feliksas Galcikas, mergaitės patėvis, sėdi ant trinkos, kepurę pamušęs ant šono, su tvylančia nuorūka lūpose. Kirvis nuo vakar įkirstas tebekyšo, ir pjūklas dar nepa­ judintas. Stuboje ant stalo tebestovi putrini indai nuo pusryčių. Jis sėdi ir laukia, kol podukra, grįžusi iš mo­ kyklos, išvirs pietus ir žmona atneš iš turgaus cigarečių. Šitokiomis detalėmis personažas tvirtai prikalamas prie tinginio ir veltėdžio charakteristikos, kuri jau nesikeičia per visą kūrinį. Apsinakvojus tetai, motina įneša šiaudinį, ant kurio dukra visada guldoma, kai atslenka motinos jaunikis. * M. Mickutės-Skrabienės pasakojimas 1983, liep. 26. 150

Bet ištekėjusiai ir pamokslaujančiai seseriai turi meluo­ t i — tai jaunikis guli, kai retkarčiais užeina... „Ale Fe­ liksas toks didelis vyras, o tas šiaudinis, man rodos, toks trumpas" (2, p. 282),— dantinėja sesuo. Motina du kar­ tus sukiša visus savo pinigus Feliksui, kad įsigytų vars­ totą ir instrumentus, ir sesers vyras vis siūlo arklį par­ vežti varstotui, žinodamas, kad būsimo svainio meistrys­ tė — muilo burbulas. Tai vis kandus pasityčiojimas — charakteringa žmonių bendravimo forma irstant patriar­ chaliniam šeimos ir gimtųjų namų jausmui. Čia pat ir barnis, kai artimi žmonės trenkia vienas kitam pačius tulžingiausius žodžius: „Kai mes valgyti turime, tai jis atlenda mums viską suėsti“ (2, p. 300),— šaukia duktė motinai, o toji grasina išvaryti ją „ubagais už tą liežu­ vį". Toks stebėjimas tikrovės iš labai arti ir piktu žvilgsniu sustambino ir paryškino atskirą detalę („Du vežimus sausiausios malkos turėjai. O dabar jau matau, kad žalią malką cypini",— 2, p. 280) ir suteikė pašaipią, ironišką to­ naciją, kurios anksčiau nebuvo I. Simonaitytės kūryboje. Tačiau kartu klampino į smulkmenišką empiriką, trum­ pus apžvalgos nuotolius, mažus vertybių matmenis. Jai sunku bus vaizdinę medžiagą supresuoti į vertikalines linijas — ji skaidysis į daugybę horizontalių atšakų. Ra­ šytoją labiau trauks judrus ir ekspresyvus aprašinėjimas negu susimąstymų potekstės ir apibendrinantys apžvelgimai. Apysaka „Be tėvo"— pirmas stambus I. Simonaitytės kūrinys, kur ne tautinė priklausomybė, o socialinė pa­ dėtis tampa lemtinga žmogaus egzistavimo sąlyga. Aky­ lus stebėjimas išplėšia iš aplinkos apsčiai regimų duome­ nų šiam naujam aspektui pagrįsti ir suformuoti. Visi dirba — nuo mažo vaiko iki karšinčiaus. Mergai­ tė, vos pakeldama kaplį, kasa bulves. Vasarą motina eina į fabriką, žiemą verpia, neria, plėšo plunksnas. O spintoje kartais nebūna nė kriaukšlelio duonos. Mergaitė tarkuoja pašutusias bulves ir verda kukulius. Jai rodosi, kad seniai nėra sočiai pavalgiusi. Bet čia pat įsižiūri į kaimynės vištą Gudrikę, kuri vis pasišokinėdama prašo iš šeimininkės lesti, į motinos katiną Paulį, kuris ramiai 151

tupi greta nupirktos žuvies, nes jam pasakyta: „Pauli, neužgauuuk!" Eidama per tamsų priebutį, ji garsiai šū­ kauja ir dainuoja, bijodama, kad nepagriebtų piktos dvasios. Pro langą mato grįžtančius namo jomarkininkus — vieni dainuoja, kiti dūduoja. Tas žvalus vaiko dai­ rymasis aplinkui, jo gyvastingos reakcijos išsklaido iš socialinės aplinkos vaizdų apriorinį įbrėžimą — kaip čia alkana ir nyku. Tai natūrali, visokių atspalvių pilna gy­ venimo eiga, nepajungta griežtam teziniam galvojimui ir centralizuojančios fabulos vingiams. Viena scena glau­ džiasi prie kitos be tiesioginio priežasties—pasekmės ry­ šio, jungiamos tik to paties vaikiškos savimonės taško, iš kurio viskas stebima. Tai vėl mozaikinė kompozicija, įteisinanti laisvą judrumą, šokčiojimą, tekėjimą ne tik kaip išorinį pasakojimo planą, bet ir kaip vidinį pačios kasdienybės principą. Vaizdavimo judrumas, pagaunan­ tis natūralų gyvenimo srauto išsišakojimą ir lėtą slink­ tį,— išskirtinė I. Simonaitytės prozininkės galia. Viename liuosininkų namelyje — keturios šeimos. Var­ go užėsti žmogeliai, pikti ir kerštingi, nuolat besikišą į vienas kito gyvenimą (per sieną girdėti visi barniai, de­ jonės, knarkimas). Nė lašo nebėra juose senojo lietuvi­ ninkų išdidumo ir taurios moralės. Nė vienas negalėtų pasakyti, kaip Mikas Šimonis: „Mes, lietuviai, visi esame bajorai, nors ir duonos kąsnio prašinėdami eitum" (1, p. 80). Anė Raukutikė, kvanktelėjusi, vis šnekanti pati su savimi, ateina pas vedusį vyrą. Bet smalsi mergaitė, pa­ grindinė kūrinio herojė, paskundžia, ir kyla didelė „lerma". Maceika, girtas nušalęs koją, grasina pranešti žan­ darui, kad kaimynės katinas Paulis rausia spalius ant kriautės. Savo vaikus jis išvarydavo elgetauti, atimdavo iš jų visų metų uždarbį, tad dabar šis „labai negeras žmogus" turi laukti mirties vienui vienas, ant visų įnir­ tęs. Patėvis rikteli podukrai „Raus!", kai toji atsisako atiduoti savo menką atlyginimą, ir net motina išplėšia iš dukros paskutines markes, kad perduotų savo tinginiau­ jančiam vyrui. Socialinės tvarkos sulaužytų ir sutryptų varguolių tamsų egoizmą protarpiais permuša jautrios mergaitės gailesys, to paties „pikto ir šlubo” Maceikos šnirpščiojimas nosimi, prisiminus mirusią žmoną, humo152

rištinė pasakojimo gaida (serganti kiaulė, įnešta į trobą, nuolat įsiterpia į rimtą seserų pokalbį kriuksėjimu). Gy­ venimo įvairovės dinamiškas jautimas vėlgi išsklaido besikaupiantį autorės sprendimą, sunkiai išvengiamą so­ cialinės tematikos kūrinyje, kur tenka aiškiai išdėlioti „už ir „prieš" akcentus. Apysakos centre — socialinė ir moralinė diskriminaci­ ja, kurią patiria mergos vaikas ir jo motina. Jos nustum­ tos į pačią žemiausią visuomenės pakopą — ten, kur el­ getos ir valkūnai, ir tos padėties nepakeisi, kol duktė lieka be tėvo, o motina be vyro. Iš vieno kaimo Marę Sudmantikę su dukra Lene išveja dėl to, kad ji gali su­ silaukti dar vieno vaiko, ir tada turės „teisės iš kaimo kasos prašyti" pagal šio krašto įstatymus. Iš kito kaimo iškrausto kaip paleistuvę, pas kurią jodinėja žandaras tikrinti, ar nėra svetimo vyro. Mokykloje Lėnę lydi ber­ niukų patyčios: „Jos tėvas aksely nuskendęs". Mergai­ tės, ūkininkų dukros, su ja nežaidžia. Net kunigas pri­ mena: „O, be to, atsimink, kokiame grieke tu gimusi" (2, p. 345). Kai ligoninėje paklausia, kas jos tėvas, mer­ gaitė jaučia, kad „dabar jai reikia išsirengti ir parodyti svetimajam šašuotą savo kūną" (2, p. 395). Mylimasis, aukšto valdininko sūnus, iškart dingsta, sužinojęs, kad ji „be tėvo". Ar „motinos kaltė1' jau yra „Kaino ženklas", kurį ji turės nešioti visą savo amžių? Argi šitaip gimę vaikai yra šuniukai, „kuriuos reikia su akmeniu po kak­ lu įmesti į prūdą"? (2, p. 420) Pati I. Simonaitytė patyrė „mergos vaiko" likimą. Tad nuoskaudos, kartėlio, pykčio žodžiai, sudėti į Lėnės lū­ pas, buvo jos pačios išgyventi. Daugelis apysakoje pa­ vaizduotų to likimo aplinkybių taipogi autobiografinės, tik nežymiai pakeistos. Visos trys Sudmantikės, apysakos veikėjos, tarnauda­ mos pas ūkininkus ar ponus, susižvejojo po kūdikį. Taip atsitiko ir Simonaitytėms — rašytojos motinai bei dviem jos seserims9. Viena Sudmantikė ištekėjo už Bobjonio, bet santuokoje sugyventi vaikai mirė, ir liko tik mergau­ tinė duktė. Tai rašytojos tetos Dūdjonienės ir pusseserės Anės istorija. Etmė Simonaitytė, rašytojos motina, taip 9 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 26. 153

pat buvo gainiojama su dukra iš kaimo į kaimą, kaip ir Marė Sudmantikė. Reali ir tėvo mirtis, iškelta į kūrinio kulminaciją (Jurgis Stubra, rašytojos tėvas, mirė 1938 m. liepos 21 d). Apysakoje piešiamas Feliksas Galcikas yra toks pat slunkius, nevykėlis „polakas", kaip ir Endrikis Budrius, rašytojos patėvis, atsiminimų knygoje ,,...o bu­ vo taip". Autentiška yra net Lėnės neapykanta savo patėviui. Ištrėmus iš Klaipėdos krašto Budrius, I. Simo­ naitytė nebepanoro daugiau susitikti su savo sesers tė­ vu, nesidomėjo, kur ir iš ko jis gyvena, likęs našlys, o ir patėvis nesikreipė į ją pagalbos, nors pokario metais (1946—1947) dar maišėsi Ablingos apylinkėse10. Kai I. Simonaitytė imasi eksponuoti savo išgyvenimus ir pažiūras vienoje iš kūrinio figūrų, ji yra visados tei­ si, prakilni, žavi „savo degančiom akim“ ir „širdies gel­ me". Jos patirtos skriaudos, jos siekimai ir jausmai taps teisingumo kriterijumi, nustatančiu kitų personažų mo­ ralinę vertę ir vietą kūrinio sandaroje. Vaizduodama so­ cialinę aplinką, rašytoja išlaiko epinį objektyvumą, o jos pačios išgyventi psichologiniai konfliktai ją plėšte plė­ šia į kategoriškus nuosprendžius, pertemptas situacijas, idealizaciją. f Marė Sudmantikė galėjo tapti tragišku personažu — tokia akla jos meilė, tokia beviltiškai sunki jos gyveni­ mo našta, taip skaudžiai ji turi plėšytis tarp vyro ir dukters. Feliksas Galcikas, jos aprengtas ir maitinamas, dar neša kitai moteriai jos išmelstus iš dukters skatikus, o ji sielvartauja: „Ką darytų Galcikas, kad aš numir­ čiau" (2, p. 379). Bet autorė neleidžia šiai charakterio vidinei logikai išsiplėtoti, nes žiūri į Marę Sudmantikę dukters akimis, o toji „niekada nedovanos, kad jai tokį patėvį davė" (2, p. 309). 10 Ten pat. Endrikis Budriu:.-žemaitis, tarnavo Rietave, Oginskių dvare, vėliau išvyko dirbti į Austriją. Grįžęs nešiojo iš Tilžės į Žemaitiją draudžiamą lietuvišką spaudą. Su savo podukra I. Simonaityte nesutarė. „Teisybė, kad vienas kito nemėgo,— rašo jo duktė M. Šiliauskienė.— Jo būdo ypatybė: eidavo tykiai, kalbėdavo tykiai, anot Ievos pastabos jos kny­ goj, net duris darydavo tykiai. Niekad negirdėjau garsiai šūkaujant ant jos. Jis pasakydavo tikriausiai ir šiurkščių žodžių, bet tykioj formoj" (M. Siliauskienės laiškas knygos autoriui 1986, vas. 7). 15 4

Peliksas Galcikas, žemaitis, neprisitaikė prie „vokiš­ kos" krašto tvarkos — „vyras milžinas" nenusitveria nuo­ latinio darbo, nesugeba net namuose ramiai ir darbščiai krutėti, tik skaito laikraščius ir rūko. Tokiuose persona­ žuose E. Vicliertas, Priekulės teisėjas, įžvelgė „anarchiš­ kos" lietuvininkų prigimties instinktyvų priešinimąsi vokiečių administracijos nustatytiems įstatymams ir pap­ ročiams. O I. Simonaitytė Feliksą Galciką griežtai teisia pagal „vokiškos" ūkininkavimo tvarkos kodeksą — kodėl jis nakčiai paliko ant rasos pjūklą, kodėl laiku nesunešė bulvių, kaip drįsta apsimesti sergančiu ir lupti iš val­ džios nedarbingumo pašalpas... Lėnė Sudmantikė turi gausybę argumentų, pateisinan­ čių jos neapykantą patėviui,— ji visą savaitę minta įtrupinta į vandenį duona, o motina nakčia vaišina savo jaunikį brangia dešra; ji tarnauja pas ūkininkus, o pa­ tėvis susigrobia ir praryja jos uždarbį; jis vienas pats sunaudoja visas palūkanas, susidariusias iš tos pinigų sumos, kurią jos tėvas turėjo įnešti į banką dukters var­ du pagal vokiečių teismo sprendimą. Bet vieno argu­ mento Lėnė nepateikia, o jis galbūt yra lemtingiausias, kodėl jos neapykanta tokia nuožmi. Kai pirmą naktį mo­ tinos stuboj atsiranda Feliksas Galcikas, paauglė mergai­ tė, įsižiūrėjusi į jo „mėlynas akis", „geltonus ūsus" ir žibančius baltus dantis, turi gultis „ant kietų ir šaltų kė­ džių" ir, aišku, nerimastingai klausytis, kas dedasi mo­ tinos lovoj. Ir taip kaskart ji turėjo girdėti šnabždesius ir keistus garsus, kaip ir kaimynai už sienos, paskundę jos motiną žandarui. Tas naktinis gyvenimas drumstė mergaitės pasąmonę, ir pamažu susidarė nenumaldomo psichologinio atstūmimo reakcijos. Kai patėvis supūdo motinos išaugintas bulves, „nenusakomas, piktas džiau­ gsmas kutena jos krūtinę" (2, p. 308). Net sumuštai mo­ tinai duktė norėtų pasakyti: „— Tai še, turi dabar, ko norėjai!“ (2, p. 316). Ligoninėje ji, gailestinga sesutė, ruošiasi net nužudyti motiną, suleisti nuodų dozę, kad tokiu būdu išgelbėtų „iš Galciko nagų“. Tokie jausmai — motinos ir dukters nesąmoningos rivalizacijos pasekmė. I. Simonaitytė, išauklėta puritoniško liuteronizmo dvasia, to negalėjo nei suvokti, nei pripažinti. Froidistinė žmo­ 155

gaus poelgių ir jausenų interpretacija, galėjusi paaiškin­ ti šeimą skaldančio priešiškumo versmes, tuo metu lie­ tuvių literatūrai dar buvo visiškai nepažįstama. Lėnė Sudmantikė, nelaimingas mergos vaikas, apysa­ koje pakelta į aukščiausią idealių herojų rangą, kur ir privalu stovėti autoriaus alter ego (to paties rango yra ir Advė Perkamytė „Pavasarių audroj"). Jos išvaizda ypatinga — akys „ugningos ir piktos", veide — „nė kraujo lašo“, kaktoj — „vidinio skausmo skaudžiai įbrėž­ ti brėžiai". Kaip ir pridera idealiam herojui, jai dreba iš susijaudinimo rankos, ji nualpsta ar raudodama suknium­ ba prie mirštančio lovos. Ją turi užgriūti baisūs drama­ tiški sukrėtimai, kad pademonstruotų jos absoliutų tei­ sumą. Į ligoninę, kur ji dirba, tuo pačiu metu atveža tik­ rą tėvą ir motiną. Tėvas išpažįsta jai savo kaltę: „Buvau blogas žmogus. Bet likimas man atlygino" (2, p. 408). O prie motinos lovos ji stovi kaip teisėja — nieko ne­ užmiršusi ir neatleidusi. Tuo metu veiksmo scenoje pa­ sirodo jaunas, viską suprantantis ir atjaučiantis gydyto­ jas. „Jo akys susitinka su Helenos akimis. Helenos žvil­ gsnis reiškia tylų klausimą, jo žvilgis — rimtą atsaky­ mą..." (2, p. 405). Knygos gale „šiltos Trimukaičio ran­ kos" jau laiko suspaudusios merginos galvą, ir „staiga ji supranta, ko jai taip be galo trūko per visą gyvenimą" (2, p. 461). Įprastas melodramatiškų pozų repertuaras — alpuliai, lemtingi žvilgsniai, sensacingi aplinkybių suta­ pimai ir pabaigoje laimingos jungtuvės. Tai paskutinė stambi vokiečių sentimentaliojo, miesčioniško romano dovana I. Simonaitytės prozai. Apysaka „Be tėvo" sudurstyta tarsi iš dviejų atskirų dalių — socialinės ir psichologinės. Kiekviena iš jų ■ —■ turi savo motyvaciją, savo skirtingus stilistikos laukus. Bet visuma pairusi, be generalinės perspektyvos, kaip ir pats istorinis laikas, kurio metu buvo rašoma apysa­ ka. I. Simonaitytė, regis, vis dar nesusigaudė, kas jos kū­ ryboje stipru, o kas menka, neturėjo kiekvieną sakinį kontroliuojančios meninio vertingumo nuovokos, o ra­ šė tiesiog kaip išeina, kartais nešama kūrybinio polėkio, o kartais pasidavusi pavargusiam empiriniam aprašinė­ jimui, kuris ir vėliau išlįs jos kūryboje kaip neįveikta 156

talento silpnybė. Tačiau nesilaikė vieno, jau išbandyto kūrybos modelio, o laužėsi į neliestas temas ir pasako­ jimo struktūras. Apysaka „Be tėvo" savotiškai ruošė I. Simonaitytės perėjimą į tarybinę lietuvių literatūrą, kurioje iš pradžių dominuos socialinės skriaudos, netei­ sybės, žmogaus beteisiškumo tematika, herojų psicholo­ gija bus kontroliuojama apriorinių sprendimų, o socia­ linis romanas taps pagrindiniu prozos žanru.

VI. ATSISKAITYMAS SU PRAEITIMI

1

Iš patrankomis pasišiaušusios Europos 1939 m. pava­ sarį I. Simonaitytė parskubėjo į Lietuvą su viltimi, kad karas jos neužkliudys. Buržuazinė vyriausybė garsiai skelbė savo neutralumą: Lietuva neprisideda prie jokių blokų, nereiškia jokių teritorinių pretenzijų. Liberalinė spauda iškalbingai ramino: didžiosios valstybės besigrumdamos nebetryps mažųjų tautų, kaip trypė aname kare1. Buržuazinės Lietuvos krachas vaidenosi tik vienam kitam labiau patyrusiam diplomatui: „...Supraskime, kad Klaipėdos krašto perleidimas tai buvo atgimusiai lietu­ vių tautai memento mori"12. I. Simonaitytė pasikliovė optimistiniu istorijos varian­ tu, atitinkančiu jos vitalinę prigimtį. Empirinė mąstyse­ na, įsišaknijusi konkrečioje situacijoje, nedrįso išeiti už esamojo laiko rėmų ir įžvelgti nesulaikomą katastrofos slinktį. Atrodė, kad visados taip bus: vyriausybių gal­ vos pasirašinės nepuolimo sutartis, užsienio reikalų mi­ nistrai kalbės apie taiką, tik generolai ruoš karinius ma­ nevrus. Nebegąsdino net laikraščių „ekstra" laidos: vėl eilinė kokio nors diktatoriaus kalba. Ir ji mieliau skaity­ davo žinutes apie žemės drebėjimus ir apiplėšimus. Tai buvo įdomiau3. Nerūpestingai supdamosi hamake prie Masčio ežero (čia vėl nelaimingas kojos lūžimas), I. Simonaitytė gal­ būt iš tikrųjų tikėjosi niekada daugiau nepamatyti SA kolonų, žygiuojančių kaustytais batais — nuo geležinio dundesio, regis, šokinėdavo seimelio mašininkių stalai. Ji išdidžiai nupurtė nuo savęs benamio memelenderio 1 Slavėnas P. Mažųjų tautų uždaviniai//Nauj. romuva.— 1938.— Nr. 43—44,— P. 810. 2 Šeinius I. Ateities lietuvis //Nauj. romuva.— 1939.— Nr. 21—22.— P. 457. 3 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 158

privilegijas (grįžti į didžiąją Vokietiją), paduodama pa­ reiškimą Lietuvos pilietybei gauti4. I. Simonaitytė palengva pratinosi prie naujų gyveni­ mo aplinkybių — lotyniško šrifto spauda, giedančios procesijos su vėliavomis bažnytinių švenčių metu, kiek­ vienam autokratinės vyriausybės aktui vienbalsiai prita­ riantis seimas. Persikėlus 1940 m. rudenį į Kauną, akies mirksniu pralekia keli socialistinių reformų mėnesiai, su­ purtą gyvenimo sanklodą iš pagrindų, kurioms ji džiau­ gsmingai pritarė. Vos spėjo I. Simonaitytė keletą kartų atsiimti tarybų valdžios jai paskirtą pensiją, ir hitleri­ nės armijos kolonos peržengė Lietuvos sieną, kad „ap­ valytų Pabaltijį nuo bolševizmo'1 ir išplėstų vokie­ čių „gyvybinę erdvę" toli į Rytus. Jau 1941 m. liepos mėnesį L Simonaitytė buvo areš­ tuota kaip pabėgusi iš Vokietijos komunistė5. Atsidūrė saugumo rūmų rūsyje kartu su persikrikštijusia žydaite, pasmerkta sušaudyti, kartu su lietuve darbininke, puo­ šusia tarybiniais metais fabriko raudonąjį kampelį ir greit išvesta su visais daiktai?6... Rašytojos klausinėjo: kodėl ji sėdėjo už vieno stalo su komunistais, kuo ji pa­ sitarnavo tarybiniams komisarams, kad jai davė prašmat­ nų butą milijonieriaus Vailokaičio namuose ir paskyrė pensiją tokiai jaunai moteriai. Tardytojas vartė „Tary­ bų Lietuvos" laikraštį su jos straipsniu, sveikinančiu „naują santvarką", kur „gali ir moka tvarkytis ne „dievo paskirta vyriausybė", bet patys žmonės"7. Visa laimė, kad gestapininkas čia negalėjo rasti piktų pasisakymų prieš trečiąjį reichą, kuriuos apdairūs redaktoriai buvo išbraukę kaip neatitinkančius neseniai pasirašytos Tary­ bų Sąjungos—Vokietijos sutarties. Po kelių tardymo se­ 4 Jieva Simonaitytė aptavo Lietuvos pilietybę //Trimitas.— 1940.— Nr. 3.— P. 63. 5 Lietuvos rašytojai apie vokišką okupaciją/1. Simonaitytė//Tarybų Lietuva.— 1944.— Spal. 15. 6 Simonaitytė L Nebaigta knyga.— P. 361. 7 Lietuvos TSR rašytojai pasisako/1. Simonaitytė//Tarybų Lietuva.— 1940.— Spal. 27. 159

ansų, užtariama Lietuvių rašytojų draugijos8, „Eva Simoneit" buvo paleista, bet privalėjo tuoj pat išvykti iš Kauno. Nei traukiniai, nei autobusai nevežiojo civilių keleivių, o pėsčiomis ji niekur toliau negalėjo nueiti. Pagaliau rašytojai buvo leista pasilikti Kaune, kai S. Čiurlionienė garantavo luošos moters nepavojingumą trečiajam reichui, išrūpino ligonio pažymėjimą ir su­ teikė prieglobstį. Tik reikšmingas įspėjimas: kas mėnesį patikrinsim9. Tik įsakymas tuoj pat išsikraustyti iš namo, kuriame bus reichskomisaro rezidencija (rankraščiai ir baldai laikinai buvo priglausti Maironio muziejuje101). Tilžės ir Klaipėdos hitlerininkai (neretai lietuviškomis pavardėmis) lakstė po visą Lietuvą, ieškodami čia atbė­ gusių lietuvybės apaštalų11. Jie buvo traktuojami kaip tėvynės išdavikai, pasitraukę iš savo krašto pačiomis di­ dingiausiomis jo „išlaisvinimo" dienomis ir išsižadėję Vokietijos pilietybės, kurią turėjo jų tėvų tėvai. Pane­ riuose be jokio tardymo ir teismo sušaudomas senasis Tilžės spaustuvininkas E. Jagomastas, jo žmona, du sū­ nūs, dukra ir žentas. Kauno ligoninėje persipjauna venas K. Paura, „Eglės" steigėjas Vanaguose, materialistiškai mąstąs „Kiemo filosofas", sužinojęs, kad hitlerininkai jau žygiuoja Laisvės alėja12. Koncentracijos stovyklose atsi­ duria Klaipėdos direktorijos ir gubernatūros tarnautojai, suvilioti repatrijuoti į Vokietiją. Nežinia, kur nunešti karo išvakarių vėtros J. Stikliorius, priglaudęs kadaise Vanagų siuvėją „Prūsų lietuvių balso" redakcijoje, ir A. Brakas, pristatęs ją Klaipėdos visuomenei kaip ga­ bią šišoniškę poetę, abu atsikėlę į Kauną iš aneksuotos Klaipėdos. Koks šiurpus lietuvininkų likimas: jie bėga į Lietuvą prieglobsčio, o čia juos čiumpa, kiša į kalėjimus, gabe8 „Malonu prisiminti, kad, man būnant arešte, mano išlaisvinimui daug stengėsi draugai rašytojai F. Kirša, S. Čiurlionienė ir kiti",— pri­ siminė I. Simonaitytė (Lietuvos rašytojai apie vokišką okupaciją/1. Si­ monaitytė II Tarybų Lietuva.— 1944.— Spal. 15). 9 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 21. 10 LKLIBR, f. 17, b. 316.— Laiškas K. Korsakui 1949, lapkr, 13. 11 Pėleraitis J . Klaipėdos krašto atvadavimo proga//Naujienos.— 1971.— Saus. 6. 12 Kaunas D. Lietuvininkė (Atsiminimai,— rankr.). 160

na į lagerius, o likusius stato prie kapo duobės... Gal iš tiesų gentis, pasitraukusi iš savo žemės, jau niekam ne­ reikalinga ir turi išnykti istorijos kelio dulkėse? 1941 m. gruodyje Vilniuje miršta I. Simonaitytės motina, ir ra­ šytoja negali net nuvykti į jos laidotuves. Gal taip su­ tirps ir visa gentis, išblaškyta po svetimus miestus, ir jos kapas liks nežinomas kaip ir motinos kapas... Neatslūgstantis siaubas: ką išdarinėja Lietuvoje „iš­ vaduotojai", kalbantys F. Šilerio ir H. Heinės kalba, bet „kraujo seniai išsiilgę'1'3. Pačiame miesto centre, vidu­ ryje gatvės, parkrinta perskelta galva žmogus su geltona Dovydo žvaigžde, netyčia užkliudęs alkūne praeivį vo­ kietį. Ant Jonavos tilto nušaunamas valstietis, padavęs kopūsto galvą leisgyviams belaisviams. Senamiestyje pa­ degta žydų ligoninė su gydytojais, seselėmis ir ligo­ niais — virš miesto tvyro gruzdančių lavonų kvapas. Kau­ no IX forte iš tolo matyti krūvos drabužių: pasmerktieji, nuogai išrengti, gulasi į duobę, juos šaudo į pakaušius, o ant kruvinų lavonų vėl gulasi naujos pasmerktųjų eilės. „Aš mačiau tūkstančius varant sušaudyti. Jie griu­ vo į duobes dar gyvi ir glėby laikydavo dar gyvus savo vaikelius. Užverstoji ant jų žemė pasruvo krauju, iš jos išsikišo dar krutančio žmogaus pirštai. Atrodė, lyg ta žemė pati virto žmogumi ir mirtinai sužeista dar kvėpuo­ ja agonijoj“1314. Jau 1941 m. vasarą Kauno radijas aštuonis kartus per dieną transliuoja vokiškas laidas. Laisvės alėjoje geriau­ sios parduotuvės — „Nur fūr Deutschen". Per 15 minu­ čių lietuviai turi išsikraustyti iš butų, rekvizuojamų rei­ cho piliečiams, o besipriešinantys atsiduria Pravieniškių stovykloje15. Valstybiniai dvarai ir išvežtųjų ūkiai išda­ lyti vokiečiams. Jau pirmosiomis karo dienomis Vilniuje įkuriamas centrinis štabas vykdyti planingai kolonizaci­ ja i16. Kasmet į Vokietiją darbams turėjo būti išgabenta po 40 000 darbingų vyrų ir moterų, o laisvuose žemės 13 CVLMA, f. 71, op. 1, b. 25.— Simonaitytė I. Damoklo kardas. 14 Simonaitytė E. Galas! //Tarybų Lietuva.— 1945.— Geg. 13. 15 Bunkus A. Lietuvos ekonomika okupacijos m etais//Hitlerinė oku­ pacija Lietuvoje.— V., 1961.— P. 217. 16 Kežinaitis P. Lietuva hitlerinių žudikų valdžioje//Ten pat.— P. 155. 161

6. V. Kubilius

sklypuose apsigyventi vokiečiai — šimtmečiams. Per 20 metų suplanuota atkelti į Pabaltįjį 650 000 vokiečių — pakankamas skaičius, kad visos trys „liliputinės respub­ likos" būtų denacionalizuotos. „Visas Pabaltijys turi tap­ ti imperijos dalimi"17,— pareiškė A. Hitleris pirmąjį ka­ ro mėnesį. Vietos gyventojams geruoju ar piktuoju rei­ kia įdiegti supratimą, kad „dievas įsakęs būti paklus­ niems Vokietijai"18,— nurodinėjo SS šefas H. Himleris. Paskelbęs pirmomis karo dienomis šūkį: „Tegyvuoja lais­ va ir Nepriklausoma Lietuva!“19, po poros mėnesių lie­ tuviškas laikraštis „Į laisvę" jau ištisomis skiltimis spaus­ dino vokiškus potvarkius ir SA oberfiurerio įsakymus. I. Simonaitytė baisėjosi, girdėdama, kaip siautėja Lie­ tuvoje memelenderiai rudomis hitlerininkų uniformomis. Klaipėdos policininkai iššaudė visus „nepatikimus" že­ maičius 25 km ruože pagal Klaipėdos krašto sieną20. Ma­ sinių žudynių Kauno IX forte vienas iš organizatorių bu­ vo A. Rauka, turėjęs Lietuvos pilietybę21. O kiek prigu­ žėjo į okupacinės administracijos įstaigas kvalifikuotų tardytojų, informatorių, cenzorių, reikalų vedėjų, įparei­ gotų išpumpuoti iš šio krašto Rytų frontui viską, kas tik įmanoma (nepasirodė tik E. Noimanas — atlikęs „mau­ ro darbą“, jis iškart buvo išsiųstas į Karaliaučių, o po to pašauktas į karo tarnybą). Daugelis memelenderių buvo aršesni už tikrus vokiečius, stengdamiesi užmiršti ir paneigti savo lietuvišką kilmę. Jie fanatiškai demonst­ ravo savo „germanų rasės" pranašumą ir nedvejodami vykdė karinės komendantūros įsakymą: už 1 užmuštą vokietį sušaudoma 100 lietuvių. J. Stubros sūnus (netik­ ras I. Simonaitytės brolis), vermachto kareivis, jau peržygiavęs Lenkiją ir Prancūziją, sutikęs Kaune pažįstamą klaipėdietį, gyrėsi: „Einu paimti Leningrado, kad būtų ką vaikams papasakoti“22. 17 Hitlerinė okupacija Lietuvoje.— P. 152. 18 Ten pat. 19 Į laisvę.— .1941.— Birž. 24. 20 Kežinaitis P. Lietuva hitlerinių žudikų valdžioje //Hitlerinė oku­ pacija Lietuvoje.—■P. 49. 21 Ten pat.— P. 72. 22 M. Mackaus pasakojimas 1984, bai. 30. 162

I. Simonaitytė kaip ugnies bijojo sutikti Kauno gatvėse savo giminaičių ar pažįstamų karinėmis uniformomis. Iš mokyklų bibliotekų jau buvo išimtas jos romanas „Aukš­ tųjų Šimonių likimas", iš mokyklinių vadovėlių — kūrinio ištraukos23. Tik Maskvos radijas retkarčiais transliuodavo tragiškiausius antivokiškus fragmentus lietuviškose laido­ se24. Bet kuris „geradaris" galėjo pakišti romaną generalkomisaro ar gestapo įstaigoms, ir tokiu atveju tardytojas jau nepasakys veidmainingai ir galantiškai, kaip tąsyk, paleisdamas iš saugumo rūsio: „Bet su moterimis mes ne­ kariaujame"25. Savisaugos instinktas vertė I. Simonaitytę ne tik bijoti viešumos, bet ir norom nenorom taikytis prie aplinkybių. Bene pirmą karo savaitę, jai dar tebegyvenant Vailokai­ čio namuose, prisistato rudmarškinis su nacionalsocialistų partijos ženklu prie „plačios vyriškos krūtinės", manda­ giai prašydamas pabūti vertėja ruošiant pokylį reichskomisaro garbei, žvaliai įtikinėdamas, kad šis karas baigsis per keturias savaites26. Tarmiškais posakiais atmiešta, smagi ir sąmojinga I. Simonaitytės vokiečių kalba pritrau­ kė dar vieną okupacinės valdžios pareigūną — jis dažnai lankydavosi Pramonės ir prekybos rūmų pusrūsyje, kur rašytoja buvo gavusi kambarėlį, linksmai plepėdavo prie likerio taurelės ir nepatenkintas raukydavosi, užėjus S. Čiurlionienei. Pabėgėlių iš geto gelbėtojai nepatiko ta koketiška bičiulystė su okupantais27. I. Simonaitytė, tiek metų bendravusi Klaipėdoje su klasikinių operų ir F. Ši­ lerio poezijos gerbėjais, nepajėgė žiūrėti į vokietį tik kaip į budelį ir žudiką. Vokiškumas jai buvo kaip toli palikto gimtojo krašto, jaunystės atsiminimų ir jos išsilavinimo dalis. Skaudžiai sukrėsta Jagomastų mirties (dar tik prieš porą mėnesių Enzys, meiliai apkabinęs, kvietė ją į mar­ čias), ji vis dėlto garsiai kvatodavo, skaldant vermachto 23 Endzinas A, Švietimas po hitlerininkų padu //Hitlerinė okupacija Lietuvoje.— P. 226. 24 A. Liepsnonio atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, vas. 7. 25 CVLMA, f. 34, ap. 1, b. 4.— Laiškas K. Korsakui 1944, rūgs. 26; Simonaitytė 1. Nebaigta knyga.— P. 365. 26 Sim onaitytė l . Nebaigta knyga.— P. 355. 27 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 21. 163

karininkams senus anekdotus. Reikėjo daryti „gerą miną prastame žaidime": apsimesti linksmai, kai iš tiesų krau­ piai liūdna ir „širdis kraujuoja", garsiai sakyti visai ne tai, ką jauti ir galvoji. Mažos genties ilgaamžė egzistencija po svetimųjų padu išmokė prisitaikyti prie šios dienos „po­ nų" galvosenos ir nuotaikos — be tokios taktikos ji seniai būtų išgaravusi kaip „vandens lašas ant karšto akmens". „Buvome tik šiaudinės lėlės"28,— parašys ji vėliau. Už ke­ liasdešimt markių rašytoja turi versti j vokiečių kalbą laik­ raščio „Į laisvę" straipsnius ir apsakymus, čia pat maši­ ninkių kambaryje perrašyti, kad būtų pristatyti karo cen­ zūrai29, o po arešto porą metų tvarkyti maitinimo valdybos vokišką raštvedybą. Kasdieninė baimė ir išprievartauta šypsena. Siaubo savijauta ir lojalumo kaukė. Užgniaužtas ambicingas išdidumas ir atkakli laikysena: neduoti nė ei­ lutės okupacinio režimo spaudai, nedalyvauti jokiame li­ teratūriniame vakare. Atsargiai pasveriamas kiekvienas žodis ir nekantrus lūkestis: kada gi subyrės šita kruvina imperija nuo Lamanšo iki Juodosios jūros. Okupacijos pa­ baigoje nebeliko jokių sentimentų vokiškumui, o tik nea­ pykanta, ir ji mirtinai įsižeisdavo kokio nesusipratėlio pa­ vadinta vokiete (atseit liuterone)30. Kai 1945 m. žiemą nak­ timis dar atskrisdavo vokiečių lėktuvai ir imdavo šaudyti zenitinė artilerija, ji paniškai bijodavo, kad hitlerininkai nepralaužtų fronto ir negrįžtų į Kauną31. Hitlerinės Vokietijos pralaimėjimą I. Simonaitytė pasiti­ ko džiaugsmo šūksniais. Jau niekad nereikės bijoti, kad tave įskųs, išveš, sušaudys32. „Galas! Jau galas rudajam Neronui. Trečiojo reicho nebėr, Vokietijos, to vėžio Euro­ pos kūne — nebėr"33. Klaipėdos išvadavimas I. Simonaitytei didžiausia šven­ tė. Grįžta iš svetimos vergijos jos gimtasis kraštas su šven­ 28 Lietuvos rašytojai apie vokišką okupaciją /1. S i m o n a it y t ė // Tarybų Lietuva.— 1944.— Spal. 15. 29 J . Žlabio laiškas knygos autoriui 1985, bal. 4. 30 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 398. 31 K. Laukaitienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, vas. 12. 32 CVLMA, f. 34, ap. 1, b. 4.— I. Simonaitytės laiškas K. Korsakui 1944, rūgs. 26. 33 Sim onaitytė E. Galas! //Tarybų Lietuva.— 1945.— Geg. 13.

164

tais sukilėlių kapais, pajūry gaudžiančiu ūko ragu, Vana­ gų bažnytėle ir vieškeliu, kurio pakraščiuose auga moti­ nos sodinti beržai. Ir jokia galybė neatplėš šio krašto nuo Lietuvos—„jau susiliejo abi šalys viena į antrą, lyg du vandens lašai"34. Ir lietuvių kalba čia jau niekados nebus pastumdėlė beteisė. Ir lietuvininkų gentis, tiek amžių išsi­ laikiusi, pagaliau taps suvereniu šitos žemės šeimininku. Klaipėdos krašto sujungimas su Lietuva I. Simonaity­ tei — lemtingas argumentas be jokių svyravimų priimti tarybinę santvarką. Ši politinė realybė — laimingiausia iš­ eitis iš istorijos kataklizmų. Kada gi Lietuva tuo pačiu me­ tu valdė Vilnių ir Klaipėdą?35 „Aukštųjų Šimonių likimo" autorė niekada nesvarstė — gera ar bloga ši realybė, o žvelgė į ją kaip į istorinę būtinybę pagal senąją lietuvi­ ninkų išmintį — kas parėjo, pareiti turėjo. Savo pažįsta­ miems, svyruojantiems ir abejojantiems, ji su klaipėdietės realistės blaivumu sakydavo: permainų nėra ko laukti — jų nebus36. Iš ankstyvesnio kūrybos laikotarpio rašytoja neatsinešė socializmo idealų kaip S. Nėris ar A. Venclova. Ji užaugo konservatyvioje surinkimininkų aplinkoje, kur paklusnumas esamai valdžiai ir pasaulio nekintamu­ mas buvo viso galvojimo ir elgsenos pagrindas („Aš bijo­ jau revoliucijos",— vėliau prisipažins). Įsijungusi į lietu­ vių politinį ir kultūrinį judėjimą, ji gyveno nacionalinio pasipriešinimo idėjomis, o ne socialinio protesto bei so­ cialinės teisybės programomis. Nė karto neburnojo prieš diktatorišką ir netoliaregę buržuazinės valdžios politiką Klaipėdos krašte — atremti vokiečių nacionalizmą lietu­ vių nacionalizmu — kaip J. Stikliorius. Ir pirmaisiais po­ kario metais ji nelabai gilinosi į socialistinių reformų tiks­ lus ir eigą, bet jai buvo suprantama pagrindinė socializmo tezė: pasaulis yra suskilęs į du lagerius: išnaudotojų ir iš­ naudojamųjų. Tai atitiko pačios rašytojos patirtį, net ją aktualizavo ir įprasmino jos akyse. Buvusi Vanagų siuvė­ ja, kaimo pabėgėlė ir pastumdėlė, tarybų valdžią suvokė kaip ponų jungą nusimetusių darbo žmonių valdžią. „Iš 34 Sim onaitytė E. Dirbsiu, dirbsiu, dirbsiu!//Lit. ir menas.— 1947.— Geg. 31. 35 T. Brako pasakojimas 1984, lapkr. 15. 33 K. Jankausko atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1985, bal. 4. 165

pokalbių buvo aišku, kad rašytoja visa širdimi yra už naūją gyvenimą ir, priešingai daugeliui inteligentų, į ateitį žiūri be abejonių"37,— liudija A. Liepsnonis. 1945 m. rudenį atvykusi į Klaipėdą—„griuvėsių labirin­ tą", I. Simonaitytė guodė, ramino ir drąsino pažįstamus bei nepažįstamus lietuvininkus: miestas bus atstatytas, sugrįš į savo namus hitlerininkų išvalytieji laukininkai, pareis iš nelaisvės vyrai ir vaikai. „Aš buvau ten, kur manęs rei­ kėjo. Čia padėdama susitvarkyti pirmame nežinojime, pir­ mame sumišime, čia patardama, čia paaiškindama, čia net šluostydama ašaras, kurios liejamos dėl pavilktųjų, užmuš­ tųjų"38. Tarybų Lietuvos vyriausybei ji pasiuntė platų pra­ nešimą, kaip tarybų valdžia turėtų elgtis su vietos gyven­ tojais, kaip reikėtų administruoti Klaipėdos kraštą39. „Gal vienas kitas pasakys, kad tai nebuvo rašytojo užduotis, ką aš dariau. Į tai aš drąsiai atsakysiu, kad tai tarybinio pi­ liečio užduotis"40. Dar išlikę suvokietėję lietuvininkai ne­ truko ją praminti „rote Eva“. Vėliau net nekrologe ją pa­ vadins „komunizmo partiniu šaukliu"41. 2

Po trejų tylėjimo metų plunksna vėl smarkiai lakstė, margindama vieną po kito tuščius vokiškų įstaigų blan­ kus, kurie ilgai bus naudojami kaip rašomoji medžiaga. I. Simonaitytė ketino būti tokia pat aktyvi kaip ir pir­ maisiais tarybiniais metais, kai ji — vienintelė iš žinomų prozininkų — išleido naują knygą, išspausdino „Tiesos" laikraštyje ilgą apsakymą socialine tema, o „Raštų" žur­ nale apysakos ištrauką. J i nematė jokio stataus slenksčio, skiriančio dviejų skirtingų visuomenių kūrybos tikslus ir 37 A. Liepsnonio atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, vas. 7. 38 Simonaitytė E. Dirbsiu, dirbsiu, dirbsiu! //Lit. ir menas.— 1947.— Geg. 31. 39 VVUBR, f. 86, b. 43.— Simonaitytė I. Mano kelionės į Klaipėdos kraštą įspūdžiai. 1945, spal. 12 (Raštas LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui). 40 Simonaitytė E. Dirbsiu, dirbsiu, dirbsiu! //Lit. ir menas.— 1947.— Geg. 31. 41 Eva Simoneit //Memeler Dampfboot.— 1978.— 20. Okt. 166

metodus. Reikia tik sąžiningai papasakoti, ką matėm ir išgyvenom. Reikia rašyti tiesą. Tai ir bus tarybinė litera­ tūra. Taip paprastai galvojo apysakos ,,Be tėvo" autorė, nesiruošdama išgyventi „kažkokį idėjinį lūžį". I. Simonaitytės nebaugino susišaudymai pamiškėse ir la­ vonai miestelių aikštėse kaip K. Borutos ar B. Sruogos. Ji tebebuvo klaipėdietė: jei lietuvininkai nedalyvauja šito­ je „kruvinoje klasių kovoje", tai ko ji turi jaudintis. Ir taip neužtenka ašarų — grįžta į savo gimtąją žemelę jos artojai, išvaryti su brauningais į reichą, o randa tik pele­ nų krūvą. O kur pusseserės Anės berniukai, dar neseniai sėdėję ant jos kelių? Jie guli po velėna, o motina belau­ kia mirties. Kokios baisios karo paliktos žaizdos — jas rei­ kia gydyti, o ne plėšyti naujas. Reikia atstatyti sugriautus namus, kad vėl būtų galima gyventi. Dabar privalai būti žmogum, kuris nežino „jokio atgal", o tik į priekį1; yra tik viena pareiga: „dirbk, atlik, kas užsimota"12. I. Simonaity­ tė pilna ryžto—„dirbti ir dar kartą dirbti"3. J i nori būti atstatomo gyvenimo dalyvė, o ne stypsoti nuošalėje su rūgščios ironijos grimasa. Tokią laikyseną lėmė tiesiog jos vitalinė energija, iš dalies ir „vokiškas auklėjimas"— reikia kažką pozityviai veikti, atkakliai kabintis į gyveni­ mą tokį, koks yra, nes pasyvi kontempliacija ir skeptiškas žiūrėjimas nieko neišsprendžia ir nieko neduoda. Ne tiek tvirti politiniai nusistatymai, kiek gyvybinis potroškis da­ lyvauti visur, kas vyksta aplinkui, diktavo pakilias de­ klaracijas: „Dėkui tarybinei valdžiai, gyvenu laisvai, tar­ nybos nevaržoma, ir dėkui tarybinei valdžiai, aš šiandien dar gyva, dar ne po velėna"4. Ambicingai apsigyvenusi Žaliakalnyje, buvusioje J. Tūbelio rezidencijoje, kur žiemą teko glaustis prie vie­ nintelės skardinės krosnelės, kūrenamos tvorų stati­ niais5, I. Simonaitytė rašo toliau „Viliaus Karaliaus" antrą­ jį tomą, plėtoja „Pikčiurnienės" apysaką (jos fragmentas 1 Simonaitytė E. Visi mes einame // Tarybų Lietuva.— 1947.— Vas. 9. 2 Simonaitytė I. Į naujus laimėjimus//Ten pat.— Spal. 5. 3 Ten pat. 4 Simonaitytė E. Dirbsiu, dirbsiu, dirbsiu! //Lit. ir menas.— 1947,—. Geg. 31. 5 K., Laukaitienės laiškas knygos autoriui 1985, vas, 2, 167

išspausdintas dar 1941 m.), kuria apsakymų knygą iš dar nepasibaigusio karo išgyvenimų. Literatūros vakare iš­ vaduoto Kauno visuomenei 1945 m. sausio 28 d. S. Nėris skaito tragiško ilgesio eilėraščius apie „baltąjį miestą", o I. Simonaitytė niekam negirdėtą „Viliaus Karaliaus" išištrauką. Laikraščiai ir žurnalai skelbia jos apsakymus — nuosprendžius hitlerinei okupacijai. Iš paskutiniųjų po­ pieriaus atsargų 1945 m. žiemą spausdinamas jos romanas „Aukštųjų Šimonių likimas", skambąs dabar kaip piktas skundas ir kaltinimas germanų agresijai. 1945 m. pradžio­ je I. Simonaitytė perregistruojama į LTSR rašytojų sąjun­ gą 31 nariu, o dėl daugelio kitų nutarta — palaukti, išsi­ aiškinti ar tiesiog neperregistruoti6. J i iš tiesų pasijunta esanti tarybinė rašytoja — jau „nebereikia pataikauti veltėdžių įgeidžiams", dabar „gali tarnauti darbo žmo­ nėms"7. I. Simonaitytei atrodė labai aiškus jos tolesnės kūrybos uždavinys ir tema: per kokią ugnį perėjo Klaipėdos kraš­ tas, kol galutinai įsijungė į socialistinės Lietuvos sudėtį. Laiko tėkmė — ką ji sugriovė ir ką paliko, kokias vagas išgraužė žmogaus psichikoje — ir toliau liks svarbiausias jos kūrinių objektas. Žmogų ji visada vaizdavo ir vaizduos konkrečiose istorinėse situacijose, kurios jį blaško, maiti­ na stipriais emociniais išgyvenimais, bet dažnai nepalieka jame jokio substancinio turinio — tik begalinę kaitą. Ir vis dėlto tik šitose konkrečiose istorinėse situacijose at­ randamos, o svarbiausia išbandomos tikrosios vertybės. Šitokia I. Simonaitytės estetinė nuostata atitiko socialisti­ nio realizmo reikalavimus ir turėjo aktyviai stimuliuoti jos kūrybinę veiklą tarybinės santvarkos metais. Tačiau gražaus kūrybinio entuziazmo ir teisingos este­ tinės nuostatos buvo per maža ideologinio persiorientavi­ mo laikotarpiu, kurį pirmaisiais pokario metais forsuotai išgyveno lietuvių literatūra. Kiekvienu vaizdu ir eilute kū­ rinys turėjo garsiai šaukti už tarybų valdžią, kuriai reikė­ jo įsitvirtinti Lietuvoje ginkluota kova prieš nuverstųjų 6 CVLMA, f. 34, ap. 1, b. 9.— LTSR tarybinių rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas Nr. 2. 1945, kovo 2. 7 Sim onaitytė L Į naujus laim ėjim us//Tarybų Lietuva.— 1947.— Spal. 5.

168

klasių pasipriešinimą. Rašytojas privalėjo būti gražiakalbis agitatorius, įkvepiantis tikėjimą socializmu, kuris neša ramybę ir gerovę karo nualintiems žmonėms. Iš apsaky­ mėlio reikalauta ne detalių tikrumo, o apibendrinimų platumos: kam įdomūs provincinio užkampio atsitikimai, kai esame atsidūrę globaliniame pasaulio istorijos proce­ se. Kiekvienas didesnis kūrinys — pirmaisiais pokario me­ tais jų itin mažai — būdavo stropiai svarstomas, gausus patarėjų būrys neretai įžvelgdavo kokią nors ideologinę klaidą ir duodavo svarių nurodymų, ką dar reikėtų pa­ vaizduoti, kad gyvenimo paveikslas būtų „pilnas ir tei­ singas". Rašytojų sąjungos Kauno filialo susirinkimuose būdavo net nagrinėjama, ar tinka būsimo literatūros va­ karo programai šio ar kito rašytojo eilėraštis, apsakymas, romano ištrauka8. I. Simonaitytės pjesė „Mikelis Šimonis", pateikta dra­ maturgų sekcijai, pripažinta „ideologiniu požiūriu nepri­ imtina". Rašytoja išbarta už tai, kad nukrypo „į labai to­ limą praeitį, persunkdama veikalą reakciniu romantizmu", kai šiandien mūsų teatrai reikalauja „veikalų, giliai idėji­ nių ir vaizduojančių nūdienį gyvenimą ir žmones"9. Ko­ lektyviai svarstant (dalyvavo J. Šimkus, R. Šarmaitis, B. Dauguvietis, J. Marcinkevičius, E. Mieželaitis ir kt.) atskleista „pagrindinė veikalo klaida"— lietuvių būrų ir vokiečių santykių nušvietimas „grynai nacionalistiniu po­ žiūriu", o iš tikrųjų „būrų lietuvių ir vokiečių antagoniz­ mas kilo, kaip žinia, ne dėl nacionalistinių priešingumų, bet dėl socialinės nelygybės"10. Dramos autorė nedrąsiai bandė pasiteisinti: jei lietuvininkai būtų virtę vokiečiais, tada, aišku, nebūtų kilęs antagonizmas. Tačiau kalbėjo nuolankiai: „Prisipažįstu, kad, rašydama veikalą, padariau politinių ir ideologinių klaidų. < ...> Aš, nors didžiuo­ juos esantis tarybinis žmogus, bet labai mažai savo darbu tepasitikiu ir vis laukiu, kad bent vienas žmogus nurodytų 8 CVLMA, f. 34, ap. 1, b. 26.— LTSR tarybinių rašytojų sąjungos Kauno filialo protokolai. 9 Ten pat, f. 1, ap. 1, b. 266.— Lietuvos TSR tarybinių rašytojų są­ jungos raštas I. Simonaitytei. 1948, saus. 29, 10 Ten pat,

mano klaidas, pamokintų mane nuoširdžiai, draugiškai, nesivadovaudamas pikta valia"11. Ne ką geriau sekėsi ir šiuolaikinės tematikos apsakymų rinkiniui, kurį I. Simonaitytė įteikė Grožinės literatūros leidyklai 1945 m. žiemą. Autorei buvo prikišama: kodėl ji, vaizduodama herojišką liaudies kovą su hitleriniais okupantais, ribojasi tik Klaipėdos kraštu. Tai labai susiau­ rina kūrinio turinį1112. V. Drazdauskas, leidyklos vyriausia­ sis redaktorius, reikalavo ne tik „aiškios ir aštrios pozici­ jos", bet ir aukštos literatūrinės kultūros. „Pas mus rašoma visų žanrų veikalai, bet, deja, trumpalaikiai"13,— kalbėjo jis Rašytojų sąjungos Kauno filialo susirinkime, kritikuo­ damas kaip „meniškai silpnus" A. Gudaičio-Guzevičiaus romaną „Kalvio Ignoto teisybė" ir T. Tilvyčio poemą ,, Usnyne Praslinkus vieneriems metams, I. Simonaitytė gauna pranešimą, kad dingęs jos apsakymų rankraštis. Iš likusių juodraščių ir dar ne visai išblėsusių teksto prisiminimų ji perrašo knygą ir vėl įteikia14. Pensijos vos pakanka duo­ nai, prie kurios reikia valandas išstovėti eilėje. Begalinės skolos. Vėl ligoninė. „Galėtum pagaliau taip sau tyliai, niekam nepastebint, imti ir nustipti, jei nemanytum, kad dar galėtum daug dirbti, daug parašyti, pasakyti, būti naudingu"15,— rašo ji su kartėliu A. Venclovai. 1948 m. pabaigoje pagaliau buvo pasirašyta spaudai nedidelė keturių apsakymų knygelė, pavadinta senoviš­ kai —„Apysakos". Aptardamas šį leidinį Kauno rašytojų susirinkime, K. Jankauskas, impresionistinės novelės meistras, mandagiai pasakė: autorė, kaip žinoma, yra ne­ mokyta, ir iš jos negalima reikalauti, kad ji nusimanytų apie novelės sandarą, jos kompozicijos principus16. I. Si­ 11 Ten pat.— I. Simonaitytės atsakymas dramaturgų sekcijos pirmi­ ninkui. 1948, vas. 18. 12 Ten pat.— I. Simonaitytės laiškas A. Žukauskui 1950, vas. 22. 13 Ten pat, f. 34, ap. 1, b. 26.— Lietuvos TSR tarybinių rašytojų są­ jungos Kauno filialo protokolai. 1948 m. 14 Ten pat, f. 1, ap. 1, b. 266.— I. Simonaitytės laiškas J . Šimkui 1948, lapkr. 13. 15 Ten pat, f. 71, ap. 1, b. 51.— I. Simonaitytės laiškas A. Venclovai 1947, geg. 16 K. Jankausko laiškas knygos autoriui 1984, geg, 9, 170

monaitytė neatsikirto ir neįsižeidė — ji gal ir pati jautė, kad mažose prozos formose nebelieka gyvenimo visumos bangavimo, kad čia ji klydinėja tarp vieno įvykio apy­ braižos ir gražbylingo straipsnio, kad karas galbūt sunai­ kino jo je poetinio įstabumo jausmą, kuris viską sutelk­ davo, kai per šią prizmę buvo žvelgiama žmogaus ir kraš­ to istorijos gilumon. J i paskubomis ėjo dar nepasibaigu­ sio karo kruvinais pėdsakais, liesdama sutraiškytus žmo­ nių likimus ir maksimaliai tirštindama tragiškų situacijų kontrastingumą (sušaudomas miestelio fotografas, o jo iš­ likusiai dukrai įsimylėjęs budelis pasakoja, kaip tėvas pasikėlė iš duobės ir čia pat buvo pribaigtas). J i troško garsiai išsakyti savo pritarimą išsivadavimo pastangoms, aukštindama herojinį pradą, kartais nebepaisydama nei charakterio, nei realių aplinkybių tiesos (pamačiusi nu­ šautą rusą belaisvį, mergaitė „skristinai atskrido" prie rudmarškinio esesininko ir žandarų akivaizdoje ,,lyg katė giliai suleido savo nagus į jo veidą1'17). Abejonių ir svy­ ravimų laike ji privalėjo pademonstruoti nepalaužto, va­ lingo ir darbštaus žmogaus aktyvumą, regimą ne tiek iš veiksmų, kiek iš patetiškų deklaracijų, įprastų pirmųjų pokario metų literatūroje („Darbas — tai mano tėvas, liau­ dis— tai mano motina!"— 6, p. 324). „Apysakų" knyga — tokia pat deklaratyvi, apybraižiška ir padrika, kaip ir pir­ mieji jaunųjų prozininkų rinkinėliai (M. Sluckio „Ap­ šviestas langas")— neatitiko I. Simonaitytės kūrybinio potencialo. Bet dėl to knygos autorė nekaltino nei savęs, nei istorinio laiko. Ja i nebūdingas skausmingas savo kū­ rinio vertės išgyvenimas, abejonių,_ savigraužos ir nepa­ sitenkinimo savimi kompleksas, kankinantis daugelį rašy­ tojų profesionalų. Nusivylusi „Apysakomis", leidyklos vadovybė pareiš­ kusi I. Simonaitytei: „Romano gali ir nerašyti, vis tiek ne­ bus leidžiamas"18. O ji atkakliai rašė „Pikčiurnienę“, plė­ todama į savarankiškas veiksmo linijas dramatiškus kon17 Šį apsakymo „Devintasis" epizodą leidyklos redaktoriai buvo iš­ braukę iš „Apysakų" knygos, bet j Raštus autorė įdėjo būtent šį 1945 metų variantą. 18 CVLMA, f. 1, ap. 1, b. 266.— I. Simonaitytės laiškas J . Šimkui. 1948, lapkr. 13.

m

fliktus ir panoramines apžvalgas dar 1925 m. paskelbto apsakymo „Pikčiurnienė ir jos sesers" situacijas bei cha­ rakterius. Išgabentas į leidyklą 1947 m. pabaigoje, rankraš­ tis ilgai išguli be jokio atgarsio. Ir tik naujasis leidyklos vyriausiasis redaktorius A. Žukauskas, ištraukęs iš „archy­ vo dulkių" rankraštį, „rado, kad dalykas esąs geras ir rei­ kią spausdinti"19. 1949 m. kūrinys jau buvo suredaguotas ir pasirašytas spaudai. Bet rankraštis spaustuvės nepasie­ kė — kažkieno budri akis sulaikė. „Paskui maždaug už pusės metų „Pikčiurnienė" atsirado pas mane su nauju redaktoriumi. Gavau nurodymų taisyti. Taisiau. Grąžinau. Mėnesiai nieko. Tada vėl naujas redaktorius atėjo pas mane su „Pikčiurniene" ir naujais nurodymais. Taisiau, grąžinau. O tada jau po mėnesio atėjo ketvirtasis naujas redaktorius drg. Gurvičius, grąžino „Pikčiurnienę", su juo aptarėm veikalą1'20. Iš paskutiniojo redaktoriaus autorė gavo aiškias užduotis: įvesti į šeimos romaną revoliucinio judėjimo vaizdus, demaskuoti lietuvių buržuazijos veiklą, kritiškai įvertinti Klaipėdos seimelį ir t. t. Reikalingų sky­ rių bei vaizdų turinys buvo teziškai išdėstytas atskiruose lapeliuose — bereikėjo visa tai paversti meniniais vaiz­ dais21. I. Simonaitytė širdo, plūdosi, verkė, bet uoliai sten­ gėsi realizuoti kiekvieną konspekto punktą22. J i suvokė, kad kūrinys yra beviltiškai įstrigęs tarp kažkokių nema­ tomų uolų. Ir tik toks patyręs politinės konjunktūros žino­ vas, kaip buvęs „Tarybų Lietuvos" redaktorius I. Gurvi­ čius, ką tik išvedęs sukritikuotą A. Vienuolio „Puodžiūnkiemį" į sąjunginės literatūrinės šlovės areną, galėjo išvairuoti ir jos kūrinį į dienos šviesą. Kai knygos redak­ torius, gavęs autorės pataisas, ilgai neduodavo naujų nu­ rodymų, ji nekantriai skųsdavosi aukštesnėms organiza­ cijoms. Neblėso valingas I. Simonaitytės užsispyrimas prasi­ mušti pro visas užtvaras, ambicingas savęs teigimas, gai­ vališka talento būtinybė realizuotis bet kuria kaina, pa­ galiau žūtbūtinis ligotos moters įsikabinimas į literatūrą, 19 Ten pat. 20 Ten pat.— I. Simonaitytės laiškas A. Sniečkui 1952. 21 I. Gurvičiaus pasakojimas 1952, geg. 13. 22 A. Nosovaitės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1983, kovo 13. 172

kuri tapo vieninteliu jos pragyvenimo šaltiniu. „...Aš no­ riu dirbti, kartoju, noriu dirbti! Nenoriu vaidinti palaužtą nepasisekimų. Juoba kad tie nepasisekimai — galima drą­ siai sakyti — ne dėl mano kaltės"23,— rašo ji „Pikčiurnie­ nės" redagavimo metais. Iš pradžių nedidelė apysaka — taisoma, papildoma, perrašoma — išaugo j stambų kūrinį, ir autorė jau nebesusigaudė, kas čia sava, o kas svetimos išminties padiktuota, kur jos šokinėjantis dinamiškas sa­ kinys, o kur standartinė publicistinė frazė. Iškamuota ket­ verius metus trukusio redagavimo, I. Simonaitytė tebelau­ kė finalo, jau su viskuo susitaikiusi. Pagaliau po dviejų kolektyvinių suredaguoto teksto svarstymų (leidykloje ir rašytojų sąjungoje, kur autorei vis dar buvo prikišama, kad „neišryškintas partijos vaidmuo"24), 1952 m. pabaigo­ je „Pikčiurnienė" iškeliavo į spaustuvę. Išėjus knygai I. Simonaitytė su dėkingumu bučiavo ne kartą iškeiktą redaktorių25. Netrukus „Pikčiurnienės" autorei pranešta: ji vyks į Maskvą dalyvauti lietuvių literatūros ir meno dekadoje26. I. Simonaitytė buvo laiminga — pagaliau ji nebestovės li­ teratūrinio gyvenimo nuošalėje kaip atstumtoji ar ne­ vykėlė. 3 Turėjo būti labai stiprus emocinis akstinas, kad „Pik­ čiurnienė", tiek kartų išbarta, sugėdinta ir grąžinta namo, vėl iškeliautų į pasaulį „kupinom kišenėm piktumo, ir mandrystės, ir keršto“1. Emocinė kūrinio genezė nusakyta viename „Apysakų" kūrinėlyje, kuriame autorė aprašo savo pirmąjį apsilan­ kymą išvaduotoje tėviškėje po aštuonerių išsiskyrimo metų. Jai norėjosi „juoktis piktu, piktu džiaugsmu", išvy­ 23 CVLMA, f. 1, ap. 1, b. 266.— I. Simonaitytės laiškas J . Šimkui 1952, birž. 7. 24 LKLIBR, f. 74, b. 109.— I. Simonaitytės apysakos „Pikčiurnienė“ aptarimo, {vykusio 1952, rūgs. 19, protokolas. 25 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 21. 26 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 38,— Laiškas V. Čepaičiui [B. d.J. 1 Ten pat.— Laiškas V. Čepaičiui 1950, vas. 26, 173

dus, kokia apgailėtina dabar raudonų plytų didžiažemio sodyba, čiulpusi motinos kraują ir grasinusi jai pačiai kalėjimu. Namo kampas nukirstas sviedinio. Languose — stiklo šukės. Tik varnos kranksi tvartų griuvėsiuose, kur iš pat ryto šūkaudavo šeimininkė kaip vokiečių armijos feldfebelis. Tik nuolaužų krūvos kūpso ant takų, kur vaikščiodavo „grosbaueris" auliniais batais ir balta apy­ kakle. Tik viena purvina užuolaida šiušena mansardoje, kur taip smagiai juokėsi „hitlerinis jaunimas", kai lietu­ vininkų rašytoja turėjo bėgti iš tėviškės nuo rudojo maro. O kas juokiasi paskutinis? „Šiandien aš einu, žengiu štai per tavo buvusio paločiaus, per tavo pilies griuvėsius, kur tu tikėjaisi amžinai gyventi" (6, p. 224). „Pikto pasitenkinimo jausmas", kad subyrėjo raudonmūrių sodybų puikybė, „piktas džiaugsmas", kad nuėjo skradžiais visa socialinė tvarka, žeminusi tave ir skriau­ dusi,— svarbiausias rašymo stimulas. Tai atsiskaitymo su praeitimi įniršis, besiveržiąs iš istorijos perversmo sukrės­ tos psichikos. Tai triumfuojančio keršto jausmas, kurį iš­ gyvena pavergta klasė ar gentis išsivadavimo valandą. Tai pergalės šokis virš nugalėtų ir mirusiųjų, kartais bar­ bariškai žiaurus (išdraskyti Priekulės dvarininkų kapai). Sudegintų ir išgriautų dvarų akivaizdoje liuosininkės vai­ kas jautė nenumaldomą norą išspjauti visą susikaupusį apmaudą, atžariai pasityčioti iš nuverstos galybės, kuriai tu buvai tik šiukšlė. Ilgaamžė skriauda išugdė pykčio pri­ tvinkusią, kietą ir agresyvią savijautą, reikalaujančią at­ pildo, besiveržiančią pareikšti savo pranašumą virš kita­ dos tokių grėsmingų gyvenimo pavidalų, nepripažįstančią jokio gailesčio istorijos proceso nublokštiems ir sumal­ tiems engėjams. Tokia kūrėjo moralinė ir emocinė nuostata, susiklosčiu­ si engiamų klasių pasąmonėje, atitiko pokarinę ginkluotų konfliktų ir nuožmios klasinės neapykantos situaciją, pri­ tapo prie tarybinės santvarkos pirmaeilių ideologinių už­ duočių — diskredituoti buržuazinę praeitį, nuvainikuoti viešpatavusias klases ir moraliai pateisinti represijas jų atžvilgiu. „Manau, bus teisinga kol kas skatinti rašytoją demaskuojant buržuazinės praeities (kurią rašytoja gerai 174

pažįsta) šlykštumą"2,— sakė 1952 m. Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos Kauno filialo sekretorius R. Lukinskas. Atsiskaitymas su praeitimi, pilnas įsiūčio ir sarkastiško pasityčiojimo,—„Pikčiurnienės" emocinis patosas ir vaiz­ dų branduolys. Tačiau pagal pokario estetinius normaty­ vus praeities kritika, net pati griežčiausia, negalėjo tapti vieninteliu kūrinio turiniu. Būtinai reikėjo pavaizduoti pažangos jėgas, kurios grumiasi ir nuverčia buržuazinę santvarką. Blogis pralaimi, o gėris laimi — pagal šį opti­ mistinį raidos variantą kūrinyje turėjo atsispindėti vi­ sos to meto socialinės klasės, politinės partijos, istoriniai įvykiai. Pokario metais socialistinių šalių prozoje įsigalėjo panoraminės apžvalgos, kur konfrontuojančios jėgos ri­ kiavosi ir kapojosi tarpusavyje pagal panašų strateginį planą, kur teigiamieji herojai buvo konstruojami kaip sek­ tini pavyzdžiai ir įvykių logika neišvengiamai vedė į so­ cialistinės revoliucijos būtinybę (A. Hinto „Vėjuotas krantas", A. Upyčio „Žalioji žemė", M. Puimanovos „Gy­ venimas nugali mirtį", D. Dimovo „Tabakas", L. Rudnickio „Sena ir nauja"). Epopėjinis romano tipas pokario metais tapo dominuojančiu stambiosios prozos modeliu, o nere­ tai ir vieninteliu etalonu — kaip kurti, redaguoti ir ver­ tinti romaną. Pagal šį etaloną ir buvo taisoma, papildoma, perrašinė­ jama „Pikčiurnienė". Vienos šeimos istorija, iš pradžių uždaryta gimtojo kaimo ribose, išsišakojo į plačią erdvę: dvaro rūmai, skurdžios butelninkų trobelės, piktas kume­ čių murmėjimas, miesto darbininkų streikas ir mitingai. Atskiros veiksmo atkarpos vedė į visas svarbiausias socia­ lines ir politines institucijas — bažnyčia, teismas, kalėji­ mas, mokykla, seimelis, pogrindinė komunistų veikla. Ro­ mano veikėjai turėjo išgyventi ar bent stebėti svarbiausius krašto istorijos įvykius — vyrai išeina į Pirmąjį pasaulinį karą, iš Berlyno grįžta revoliuciją pralaimėję spartakininkai, Klaipėdos krašte prancūzų kariniai laivai, lietuvių sukilimas, hitlerizmo grėsmė. Vienos šeimos gyvenimo tėkmėje — viso krašto panorama ir kelių dešimtmečių jo 2 CVLMA, f. 34, ap. 1, b. 98.— R. Lukinsko raštas J . Šimkui 1952, vas. 4. 175

istorijos santrauka. Tai pokario epopėjinio romano tipinis projektas: keli savarankiški įvykių ešelonai, pastovus „gy­ venamasis plotas" visų socialinių sluoksnių atstovams, virš psichinio vyksmo iškeltos apžvalgos aikštelės, iš kur toli matyti. Epopėjiniam išplanavimui parankus buvo jau pirminis „Pikčiurnienės" fabulos variantas: keturios seserys Kume­ likės išteka už vyrų, priklausančių skirtingoms visuomeni­ nės hierarchijos pakopoms,— viena įsiperša ūkininkui, antra gauna butelninką, trečią paima račius, ketvirta su­ simyli su darbininku. Tai patogi išeities pozicija sociali­ niams gyvenimo pjūviams, kurie labiausiai rūpėjo šio tipo romanui. Įsižiūrėjęs į fabulos schemą, kūrinio redak­ torius I. Gurvičius pasiūlė autorei vienos iš Karnelikių vyrą, darbininką, perkelti į miestą ir padaryti revoliucio­ nieriumi3. Jis tiekė ir informacinę medžiagą, orientavo politinės kovos painiavoje, nes I. Simonaitytė nebuvo tu­ rėjusi jokių sąlyčių su komunistiniu pogrindžiu, sakėsi net nemačiusi prieškarinėje Klaipėdoje raudonos vė­ liavos4. Jurgiui Būbliui, Trūdės Karvelikės vyrui, suplanuota tipiška pažangaus darbininko — teisybės ieškotojo biogra­ fija. Išdirbęs ketverius metus Rūro geležies liejyklose, jis pareina į tėviškę „svieto lygintoju", tvirtai nusistatęs, kad nereikia lankstytis prieš boncus, kuriems tu krauni turtus savo darbu. Iš parsivežtos vokiškos knygos jis skaito žmo­ nai apie socialistinę pasaulio ateitį. Pašauktas į karą, įsi­ jungia į spartakininkų gretas, kurios 1918 m. nuverčia kaizerinę monarchiją. Grįžęs į Benagių kaimą, aiškina ku­ mečiams ir varguoliams, kad vienintelė išeitis iš skurdo ir neteisybės — įvesti darbininkų tvarką kaip Rusijoje. Pats bedarbis, tampomas po kalėjimus, jis skelbia mitin­ guose komunistų partijos šūkius: Lietuvos valdžia nieko gera nedavė Lietuvos darbininkams. Jam perduodama iš Kauno atgabenta Lietuvos Komunistų partijos Centro Ko­ miteto instrukcija — priešintis hitlerininkų pastangoms atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. r 3 I. Gurvičiaus pasakojimas 1952, geg. 13. 4 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 21. 176

Jurgio Būblio linija, menkai tesukibusi su pagrindine fabula, atstovavo teigiamų idealų programai, kuri atvirai oponavo buržuazinės santvarkos socialiniams ir morali­ niams pagrindams. Tai buvo priešpriešos jėga, būtina gy­ venimo dialektikos pilnatvei pagal iliustratyvią meno pa­ skirtį. J i telkė, elektrino ir pateisino fragmentiškus socia­ linės neteisybės vaizdus, epizodinių veikėjų protesto šūks­ nius, paties autoriaus politinius komentarus. Negavusi individualaus psichologinio motyvavimo, ji vis dėlto buvo viena iš kūrinio ideologinės konstrukcijos ašių. Be šitos deklaratyviai brėžiamos mąstymo logikos, būdingos poka­ rio metams, būtų neįmanomos daugelis forsuoto pažangu­ mo, pilietinės drąsos, simboiinio reikšmingumo kūrinio scenų. Kaip įžūliai juokiasi kumečiai iš dvarpone besidedančios ūkininkės, paniekinančiai mosuoja jai po nosim pirštu, demonstruodami savo vertę ir savarankiškumą, kad ji, „sugniuždyta ir sugėdinta kaip maža mergaitė, bėgo namo" (3, p. 92). Pašaukti į karą, kaimo vyrai labai aiškiai supranta jo priežastis (per daug prikalta ginklų, per daug priviso generolų, reikia naujų kolonijų), sakosi neturį tė­ vynės, už kurią verta būtų guldyti galvas (o tuo metu Vokietijos reichstage net socialdemokratai balsuoja už karinį biudžetą). Kaip piktai šūkauja minia: „Kraugerė! Liucipierius! Siurbėlė!", kai Pikčiurnienė pergalingai iš­ eina iš teismo, apiplėšusi savo kaimyną. O kokia Trūdės Bublienės ištikimybė savo vyro socialistiniams priesa­ kams— ji išparduoda savo daiktus, atiduoda visus pini­ gus, ožką, net vienintelį paršelį, kad pagelbėtų įsiligoju­ siai kaimynei. Romano pabaigoje Pikčiurnų žemėje suple­ vėsuoja raudona vėliava, simbolizuojanti kapitalistinės sistemos žlugimą. Tokiose scenose politinės sąvokos, dėliojamos neįpratu­ sių rankų, gulasi sunkiais sakiniais. Dominuoja ne ekspre­ sinė, o laikraštinė loginio aiškinimo intonacija: „Klaipėdos kraštas privalėjęs tapti ta vieta, iš kur Antantė būtų galė­ jusi pulti į nugarą socialistinei Tarybų šaliai..." (3, p. 218). Ir vis dėlto šios scenos nėra tik iliustratyvus romano prie­ lipas — jos neatšoka taip akivaizdžiai nuo psichologinio piešinio, kaip A. Vienuolio „Puodžiūnkiemyje", įsiterpia daugmaž į I. Simonaitytei įprastą kronikinio pasakojimo

m

tėkmę, kartais gana sėkmingai dinamizuojamos (streiko vaizdai), jos sumirga ir vėl išnyksta, neperėję į pastovius fabulos mazgus. Teigiamieji pradai, atvirai demonstruo­ jami šiose scenose, atitiko žmogaus egzistencijos progra­ miškumą, kurio reikalavo socializmo įtvirtinimo būtinu­ mas. Romanas (tiksliau sakant, vienas iš jo sluoksnių) pri­ sitaikė prie vyraujančio optimistinės mąstysenos kodo, prie visose gyvenimo srityse pabrėžtinai save teigiančios socialistinės ideologijos, ir kūrinys iškart susilaukė tarp­ tautinio rezonanso (Kinijoje „Pikčiurnienė" išleista 213 000 egzempliorių tiražu). 4

Teigiamų idealų punktyras, išvedžiotas „Pikčiurnienėje", pačiai I. Simonaitytei tebuvo paveikslo rėmai, pagaminti pagal laiko reikalavimus. Kūrinio centre vis tiek liko šai­ žus nusikva toj imas prie nuverstos praeities kapo. Kūrinio jėgą sudarė kritiško santykio ir kategoriško neigimo grū­ mojanti įtampa. Dar niekada I. Simonaitytė su tokiu įtū­ žiu nedraskė socialinio blogio. Niekada žmogus jos kūry­ boje nebuvo taip išvilktas iš bendražmogiškos moralės apdarų, ir jo prigimtis neatrodė tokia grobuoniška, žiauri. Karas perlaužė rašytojos santykį su pasauliu ir savimi: ji nebematė taurumo ir gerumo spindesio virš žmogaus gal­ vos, o ir pati savyje nebejautė „prakilnios dvasios" ir nai­ vaus sentimentalumo probrėškų. J i pabuvojo grobuoniš­ kų instinktų, viešpatauti besiveržiančios jėgos, su niekuo nesiskaitančios prievartos siautulyje ir išėjo iš to kruvino verpeto su gilia pykčio, nepasitikėjimo, sarkazmo raukšle veide (vėliau ji net piktinsis, kai dailininkai pieš ją sal­ džiai svajingą ir nuolankią1). Jos akyse revoliucijos ban­ ga išvartė iki pamatų seną socialinę tvarką, ir tada aiš­ kiausiai pasimatė, kokia ji netikusi. Kas dar neseniai buvo stabilu, reikšminga, pozityvu, staiga subliūško ir atsigręžė bjaurasties grimasomis. Laisvas ir stiprus ūkininkas, gynęs savo buities pastovumu ir moraline rimtimi lietuvininkų gentį nuo išnykimo, dabar pasirodo esąs toks pat kailio 1 P ajėdaitė O. Buvo ir taip! (Atsiminimai,— rankr.). 178

lupikas kaip ir vokietis dvarininkas. Autorė nemoralizuo­ ja, o tik rūsčiai laidoja visą socialinių santykių sistemą, jau pakirstą ir slenkančią nebūtin. Tai kritinio realizmo tradicija, pakankamai gyvybinga pirmojo pokarinio de­ šimtmečio lietuvių tarybinėje literatūroje. Pagal šią tradiciją socialinės santvarkos blogis sutelkia­ mas viename tipaže, kuris tampa viso kūrinio kompozici­ jos centru ir apibendrinančia formule. I. Simonaitytės ro­ mane toks centras yra Buše Pikčiurnienė. Jo je įkūnytas agresyvumo psichikos kompleksas, dominęs rašytoją karo išvakarėse, kėlęs siaubą masinių žudynių metu, pagaliau priskirtas kapitalizmo sistemai ir nuverstas kapo duobėn kartu su ja, sarkastiškai tyčiojantis. Tokį problemos spren­ dimą, įvykių raidą ir romano finalą diktavo pirmųjų po­ kario metų optimistinės tezės: išnykus vilkiškiems kapita­ lizmo dėsniams, išnyks žmoguje ir turto godulys, ir žiau­ rus egoizmas, ir noras viešpatauti. Bušės Pikčiurnienės charakteris, springstantis ambicin­ gu veržlumu ir piktu įsiūčiu, nėra tik aplinkos poveikio išvestinė, kaip įprasta klasikinio realizmo kūriniuose. Jos plėšrus elgesys taip pat nėra tiesiogiai susijęs su išorinė­ mis sąlygomis, kaip reikalavo deterministinė realizmo lo­ gika. Buše Pikčiurnienė pati valingai susikuria savo elge­ sio aplinkybes, pati susigalvoja jų priežastis, pati išjudina ir stumia veiksmą kaip diktuojanti, o ne paklūstanti jėga. Agresyvumas yra iš anksto gauta jos biologinė ir psicho­ loginė nuostata, jos vitalinė programa, pagal kurią ji pri­ valo gyventi, jausti ir veikti, nepaisydama jokių kliūčių, kol pasibaigs šitos programos resursai ir laikas. Juodaplaukė ir juodakė Buše, tik gimusi „kaip išsižiojo, taip ir paliko: klykė, šaukė dieną naktį" (3, p. 13). Nei smilkymas šakelėmis, nei šventų tekstų skaitymas nega­ lėjo nutildyti šito riksmo. Ūgtelėjus mergaitei, jos aižus balsas, įsakantis, reikalaujantis, plūstantis, skardino visus namus. J i ne vaikšto po kiemą, o „skristinai lekia", net dulkės rūksta. Nuo jos trankių žingsnių ir žaibuojančių akių „šunys cypdami nulįsdavo į būdą ir laukdavo Bušės praūžiant ir nuūžiant" (3, p. 16). Mokykloje padūkėlė apkulia net bernaičius. Kur tik pasimaišo vyresnioji Karnelikė, ten-— triukšmas ir barnis. Visur ji lenda su savo 179

priekaištais, amžinai ,,snukį susukusi", pilna nepasitenki­ nimo, senmergės įniršio, smilkstančios griausmingos ener­ gijos, vis dar niekam nereikalingos. Kai įskaudinta moti­ na burbteli: ,,Į ką tu atsigimei, baisybe?", duktė išdidžiai atkerta: ,,Į save!" Bušės charakteryje įdėta plieninė ,,'Wille zur Macht" (valia valdyti) spyruoklė. Valdžios troškimas, nepripažįs­ tantis jokių kliūčių ir niekada nepavargstantis. Bekompromisinis savo valios teigimas, nesiskaitant su kitų padėtimi ir interesais. Šitą valdymo principą, pagrįstą jėga, ji nu­ sako paprastai ir aiškiai: ,,Ale aš tavęs neklausiu, ar tu nori, ar ne, svarbu, ar aš noriu" (3, p. 39). J i komanduoja seserims, aprėkia motiną, šokdina tėvą. Įsakinėti kitiems, nurodinėti, tvarkyti yra valdymo aistros ir valdymo tei­ sės būtinybė. O šita teisė — pačios prisiimta, o ne pavel­ dėta— grindžiama pranašumo savijauta: aš esu aš, jūs — ubagšoniai, nususėliai: aš parodysiu, kaip reikia gyventi, jūs eisite su terbomis... Iškėlusi save virš visų, Buše jau­ čiasi neklystanti, kaip ir privalu valdančiam personalui. Kas pasakyta — šventa, ir niekados nebus atšaukta. Kas užsibrėžta, turi būti atlikta be jokių svyravimų ar atidėlio­ jimų. ,,Mano nuomonę žinai, aš jos nekeisiu, kaip nieka­ da savo gyvenime nekeičiau" (3, p. 234),— sako Buše. Tai tvirto valdymo psichologinis pagrindas. Nuskurusio ūkininko duktė, be didelės pasogos ir išsi­ lavinimo, vyriausioji Karnelikė turėjo savyje pasiutusio ryžto ir energijos prasimušti. J i tik puola, visa įširdusi, o niekada nenusileis ir neatsitrauks atgal. Ambicingas no­ ras dominuoti, nuolatinio įniršio dvasia, sprendimų kate­ goriškumas („nenuginčijamai nusprendė") virto grėsmin­ ga socialine jėga, kai Buše, ištekėjusi už Pikčiurnos, per­ ėmė į savo rankas apšepusį ūkį. J i „kaip žaibas įtrenkė" į patriarchalinį ūkininkavimą, kuris pasidarė nenašus nau­ jomis sąlygomis. Uošvė gina senąją tvarką: „Aš taip ra­ dau, taip ir paliksiu" (3, p. 39), o marti puola įnirtingai viską keisti — iškasa naują šulinį, ištiesina kelią nuo so­ dybos į vieškelį, pertveria gyvenamąją trobą, kad uošvė nesimaišytų po kojom, ir griežtai žiūri, kad jos pusėje nebūtų daugiau vištų, negu surašyta išimtinės kontrakte. Pikčiurna pats dengdavo prakiurusį tvarto stogą, taisy­ 130

davo vežimus, dažydavo trobą, o Buše samdosi berną ir mergą, reikalauja iš jų anksti keltis, uoliai dirbti ir nevo­ ginėti šeimininkės kiaušinių, kartodama: „Ordnung muss sein" („Tvarka turi būti“). Į lietuvininko ūkį, dar išlaikiusį senojo kaimo bičiulystės ir kaimynystės santykius, ji įve­ da vokišką tvarką, nusižiūrėtą iš dvarų: „Kas valdo pa­ saulį? Tvarka valdo pasaulį, o lazda žmones. Visur reikia stovėti su lazda užpakalyje!'1 (3, p. 15). J i pritaiko kapi­ talistinio šeimininkavimo metodus — savo pasogos pini­ gus leidžia trąšoms („ūkis turi kilti, o ne smukti"), iš tam­ siai sužaliavusių laukų ir nupenėtų galvijų išluptą pelną neša į taupomąją kasą, rūpindamasi gauti kuo didesnes palūkanas, arba ima paskolas iš banko ūkiui plėsti. J i kaupia turtą pagal kapitalistinės sistemos dėsnius, šerdama šeimyną pašvinkusiomis žuvelėmis, nusukdama vyro seseriai dalį, neišleisdama nė skatiko gražesniam drabu­ žiui ar skanesniam kąsneliui. Atvirai ir žiauriai ji vykdo kapitalo ekspansij ą — išvaržo kaimyną, nuvelka paskutinį švarką nuo badaujančio invalido, nusuka skolą savo se­ seriai. Padorūs lietuvininkai nesikreipdavo į vokiečių val­ džią, o Bušei žinomi visi teismo koridoriai kaip sava kiše­ nė, ji sugebėdavo patepti kyšiais administraciją ir prisi­ taikyti prie kintančios konjunktūros (karo metu ūkyje dirba prancūzai belaisviai už prasto valgio šaukštą, mo­ kesčiai sumokami krintančiomis markėmis). Bušės Pik­ čiurnienės veiklos rezultatai — 300 margų ūkis, dvariški trobesiai, garinė kuliamoji, 5 bernai ir 5 mergos, mūrinė gyvenamoji su daugeliu kambarių, dvarponio karieta, mieste įsigytas namas, sūnus — seimelio atstovas. Praturtėjimo planų iniciatorė ir vykdytoja yra viena Buše Pikčiurnienė. Vyras — tik pasyvus įrankis jos ran­ kose. Kartais jis net bando atkalbėti nuo grobikiškų veiks­ mų, griaunančių kaimyniško sugyvenimo tradicijas. Šenonojo tipo ūkininkas — geraširdis, potinginys, naivokas — atrodo visai bejėgis greta savo padūkusios žmonos („Eik tu, minkštumėli!",— sako jam Buše). Visa agresyvioji energija, žūtbūtinis užsispyrimas, kietas charakteris ir va­ dovavimo galia sutelkta moteryje. Tai, matyt, būdingas šio regiono lietuvininkės tipažas, užfiksuotas taip pat vo­ kiečių grožinės literatūros bei Vydūno raštų. 181

I. Simonaitytės romane šis tipažas atstovauja kapitalis­ tinei formacijai, įkūnija jos nesulaikomą ekonominę eks­ pansiją ir moralinį žiaurumą. "... Mes žmonės nuo šiandien, ne nuo vakar" (3, p. 39),— sako Buše. J i įsitikinusi, kad tai šios dienos būtinybė — prisipirkti karo metu šimtą margų pievos, statyti klojimą su trimis perdarais, riktelėti ant samdinės: „Nemanyk, kad aš tave pasiguldžiusi penė­ siu" (3, p. 83). Nusigyvenusį kaimyną pavaryti nuo žemės jai yra visiškai natūralus aktas, atitinkantis dabartinio gyvenimo tvarką. Kai vyras norėtų pasigailėti nelaimin­ gos šeimos, Buše atšauna: „Kas gailisi mūsų?" Visur dides­ nis ūkis praryja mažesnį. Kuo daugiau turi, tuo daugiau reikia. Turtėjimas nežino ribų ir nepripažįsta giminystės ryšių ar moralinių įsipareigojimų. J i patylomis džiaugia­ si vyresniajam sūnui negrįžus iš karo —„ūkis paliks vie­ nose rankose". Nė karto neprisimena mirusių mažutėlių vaikelių, tarytum jų ir būti nebuvo. Neturi jokių kitų rū­ pesčių ir interesų — tik griebti ir tempti turtą (žemės skly­ pus, porceliano indus, nežinia kam reikalingas sidabro taureles). Buše išsižada ne tik krikščioniškos „artimo mei­ lės", bet ir lietuvybės, menkai naudingos jos užmojams prilygti vokiečių dvarininkui Bergeshochui („Kaip toli tu nueisi su lietuviškąja kalba? Iki Priekulės. Sakau: iki. Nes ten... kad ir su tais teismo ponais — ar besusišneki lietu­ viškai?" (3, p. 94). Buše Pikčiurnienė kupina prasimušusiojo paniekos vi­ siems, kurie stovi žemesnėje visuomenės pakopoje. Ji tie­ siog pritvinkusi priešiškumo kone kiekvienai būtybei — tiek tai, iš kurios gauna naudos, tiek ir tai, iš kurios nieko nepeša. Neapykanta įvairių atspalvių ir stadijų (nuo ty­ laus įniršio kandžiojant nakčia pagalvę ir beprotiškai iš­ verstų akių)— nuolatinė jos būsena. J i visada sukiršinta, įtūžusi, kam nors grasinanti „niekada neužmiršti". Ja i pik­ ta, kad sesuo, dar visai jaunutė, nusitvėrė vyrą, o paskui ir vaiką susigriebė. Pikta, kad kaimynas taip ilgai nenu­ sigyvena. J i tūžta ant dievo, kad nesumala savo kumščiu spartakininkų ir negelbsti jos iš mirties patalo. J i siunta ant visų, kurie liks gyventi ir nemirs kartu su ja. Kerš­ ta s— tikroji jos gyvenimo palaima. Koks džiaugsmas, įki­ šus sesers vyrą, revoliucionierių, į kalėjimą! Koks bega­ 182

linis triumfas, kai jos marti turi iškraustyti savo tėvus iš sodybos, ir nekenčiamos Maloniškės vietoj sužaliuoja ru­ giai! Dar ką nors įskaudinti, iškirsti piktą pokštą, sudre­ binti tuos, kuriems nepelnytai atiteks jos suvilktas tur­ tas,— paskutinė šitos agresyvios prigimties pastanga. Pinigus ji sudegins. Nė siūlo galo neprimirš savo giminė­ lėms: ,,Bet jei aš numirsiu, tegul nesirodo tos mano sese­ rys, nes aš dar galiu atsisėsti ir rėžti per snukį, kad devy­ nis kartus apsisuks" (3, p. 329),— ištaria ji, vos nemerdėdama. Lietuvių literatūroje dar nebuvo tokios vientisos negatyviųjų žmogaus savybių — agresyvumo, neapykan­ tos, godumo — psichologinės projekcijos. Buše Pikčiur­ nienė, ko gera, pirmasis mūsų literatūros personažas, ku­ riame realizuotas absoliutus žmoniškumo vertybių sunai­ kinimas— masinių žudynių ir deportacijų laikotarpio pasekmė. Pirmasis personažas, paneigęs, regis, pačios li­ teratūrinės kūrybos ištakas— meilę žmogui. „Žmones my­ lėti? O už ką? Neturiu už ką?.. O mane jie ar myli?"2— kartą prasitarė I. Simonaitytė. Iš žmogaus būtina reikalau­ ti, o ne popinti jį gerumu ir užuojauta. Šitos liuteroniško auklėjimo pamokos rašytoja niekada nepamiršo. Reikalaujanti ir teisinanti autoriaus pozicija „Pikčiur­ nienėje" ypač kategoriška. Į godulio ir neapykantos nu­ siaubtą žmogaus psichiką žvelgiama iš aukšto, su aitria patyčia. Visas praturtėjimo, valdžios, šlovės iliuzijų ka­ muolys, taip sunkiai ridentas į kalną per visą gyvenimą, romano gale nudarda į tuštumą. Evangelišku mirties mo­ tyvu reziumuojamas turtuolio likimas: kad ir kiek būtum prisiplėšęs, nieko nepasiimsi į kitą pasaulį. Agresijos šėlsmas — užkariauti, pavergti, pažeminti — baigiasi bejė­ giškumu visuotinio priešiškumo ir išnykimo akivaizdoje: lieki visiems svetimas, nekenčiamas, nereikalingas. Buše Pikčiurnienė yra tvirtai įstatyta į negatyvaus vertinimo formulę, kuri nepraleidžia į vidų žmoniškumo kruopely­ čių. J i negali nusikratyti šito apriorinio sprendimo. Todėl nesikeičia ir nesivysto, o naujos veiksmo aplinkybės va­ rijuoja vis tą pačią pastovių bruožų skalę. Griežta smerki­ 2 P a j ė d a i t ė O . Buvo ir taip! (Atsiminimai,— rankj\), m

mo nuostata, lydinti vienos visuomeninės formacijos žlu­ gimą, palieka autoriaus dispozicijoje nedidelę psichikos elementų ir buities detalių atsargą, iš kurios vis dėlto su­ kuriamas spalvingas, satyriškai išgaubtas gyvenimo pilna­ ties paveikslas. I. Simonaitytės pasakojimas— gradacijų ir kontrastiškų derinių tėkmė, pakankamai natūrali aprioriškai išbraižy­ tuose savo krantuose. Buše Pikčiurnienė — socialinio blo­ gio centras, apie kurį rikiuojasi kiti romano personažai kaip jo variantai, aukos ar priešingybės. Jie priartėja prie to centro, genami romano fabulos, ir tuoj pat atšoksta, nu­ blokšti iš to centro sklindančios atstūmimo bangos. Buše agresyviai braunasi į kitų gyvenimus, ir kiekvienas turi spirtis iš paskutiniųjų. Nėra ramių, lėtai kintančių san­ tykių, būdingų kaimo sanklodai, o tik susikirtimai, grum­ tis, sukiršintų emocijų įtampa. Tie priešiškumo impulsai, trykštantys iš įnirtusių psichikos gelmių, suteikia aštrios energijos veiksmo scenoms ir dialogams. Kur atslūgsta tas priešpriešinis judėjimas ir personažai išvedami iš vi­ dinės įtampos lauko į pasyvų istorijos įvykių stebėjimą ir autorinių tezių iliustravimą, ten pasakojimas netenka pul­ suojančios dinamikos ir darosi iliustratyvus (pvz., rinki­ mų į seimelį scenos). Romano karkasas — keturių seserų istorija — supintas iš pakankamai spalvingų atkarpų. Barbė yra panašaus raugo kaip ir Buše. Tik neturi jos ambicijos ir valios, o bando šį tą nugriebti, smulkiai sukčiaudama ir veidmainiaudama. Tai pagrindinio motyvo variacija, jau netekusi grėsmės, beveik komiška savo klastingu saldžialiežuvavimu. Tai valdančios jėgos darbų, siekių ir garbės rezonatorius, pu­ siau oficialus informacijos šaltinis, kuris nuolat įjun­ giamas, kad paaiškėtų, kas nutiko ar kas pla­ nuojama pačiame centre. Savanaudiškų interesų sferoje vis dėlto sunku išsitekti dviem panašiems dydžiams: abi seserys nuožmiai sukimba viena kitai į plaukus, nepasi­ dalijusios tėvo paliktų drabužių (Barbė apvilko mirusį tė­ vą suplyšusiais marškiniais, aiškindama, kad kitką jis pra­ gėrė, o Buše tėškė seseriai ausin ir sukruvino nosį, ginda­ ma apšmeižto tėvo garbę,— tai viena ekspresyviausių ro­ mano scenų). Magdė, darbšti ir geraširdė račiaus žmona, 184

kantriai velka savo vargų naštą. Pastatyta atokiai nuo verdančių gobšumo ir valdžios aistrų, ji vis tiek turi ka­ potis su Buše, ieškančia priekabių nesumokėti jai už au­ dimą. Seserų rietenose atsiveria įsiutusio žodžio stiprybė. Magdė kerta per pasipūtusios „dvarininkės" skiauterę: „O kad tu savo Pikčiurną kartais kaip virvagalį girtą, be ke­ purės, į vežimo galą įmurdytą, iš turgaus parveži, aš tau dar niekada neprikaišiojau..." (3, p. 79—80), o toji rėkia: ,,tu ubagšone!" Trūdė Bublienė atvirai smerkia pralobimo bei išnaudojimo užmačias, išvadina Bušę „klastore", o vai­ kui liepia neprisiliesti prie tetos, nes susiteps rankas. Vis labiau tolstančios viena nuo kitos veiksmo linijos vėl grįžta į centrą romano pabaigoje, kai pasirodo ližė, Bušės marti, tokia pat ambicinga, žiauri, užsispyrusi („Bet aš taip noriu, ir taip bus",— 3, p. 265), išstumianti uošvę iš domi­ nuojančios padėties. Veiksmo atkarpos vėl išsidėsto pagal simetrinę ašį: romanas prasidėjo vienos jėgos agresija, o baigėsi kitos jėgos agresija. Esamą blogį nugali ne gėris, o dar didesnis blogis. Tai ne pesimistinė, o greičiau didak­ tinė išvada, primenanti liaudies pasakų finalus: kokiom žarijom tu pilsi, tokiom ir tau pačiam bus atpilta. Romane — seserų kvartete — kiekviena konfliktiška santykių gija gauna skirtingą tonaciją. Barbė — viską ži­ nantis kaimo pasakorius, gudriai pataikaujanti kūmutė — kalba nuglūdintais frazeologizmais arba persako kitų šmaikščius dialogus (jos charakteriui pritaikyta ir pavar­ d ė— Šnekutienė). Magdę lydi tylaus gerumo gaida — vie­ nintelė šiame kūrinyje. Su Trūde romane susijusi idėjinių deklaracijų, politinių komentarų ir laikraštinių aprašymų stilistika. Bušės paveikslas jungia realistinį kontūrą, šaržišką hiperbolę, ironišką degradavimą, būdingą šio regio­ no humorui, kur ryškus kalbančiojo pranašumas prieš tą, apie kurį kalbama (linksmas aukštaičių pasakorius pir­ miausia šaiposi pats iš savęs, o „klaipėdietis žengia iškil­ niai, žinodamas savo vertę"3). Tai išdidaus pasipūtimo in­ tonacijos, taip aukštai pakeltos, kad darosi komiškos (be­ sipildama Pikčiurnai, Buše giriasi, kad jos kraičių skrynia kimšte prikimšta, net adatos neįkiši, penki vyrai kažin ar 3 Kurschat H. Op. cit.— S. 125. 185

paneš). Tai savanaudiškų interesų iškreipta suvokimo lo­ gika, juokingai neatitinkanti tikrovės (vieną kitą kartą šykščiai įdavusi Magdei — audėjai pieno ar sriubos, Bu­ še paskui garsinasi: „Kad aš jų nebūčiau maitinusi, dantis į gembę būtų galėję pakabinti",— 3, p. 80). Tai Bušės bal­ sas autorinėje kalboje, aišku, sutirštintas, komiškai utriruotas („Trūdė, snarglė, vos dvidešimt vienerių metų, taip pat jau nusitvėrė vyrą",— 3, p. 48). Protarpiais įsikerta tulžingas šaržo piešinys, nepaliekantis psichologinio tik­ rumo (Bušės kalba teisme). Protarpiais parodijuojama kon­ servatyviųjų lietuvininkų galvosena (senasis Karnelis ži­ nojo, kad „nuo Kristaus gimimo akmuo nustojo augęs ir dauginęsis"). Protarpiais įvedama šmaikštaus feljetono charakteringas atspalvis (Pikčiurnienės sūnui, lietuvinin­ kų atstovui seimelyje, kalbą rašo kaimynų gimnazistas, nes pats atstovas nemoka lietuviškai rašyti). Tai aštraus empirinio pastabumo, ironiškos pašaipos, būriško stačio­ kiškumo humoras (įprastas Dūdjonių namuose rašytojos vaikystės ir jaunystės metais), gana sodrus, kai trankosi vaizdingais liaudiškais posakiais („Kokios jo trobos — tik paakiui įlįsti, atbulam išlįsti",— 3, p. 47), tačiau jis neper­ eina į komiškas situacijas ar nuolatinį stilistikos atspalvį, net visiškai išgaruoja, prasidėjus tiesioginio demaskavimo ir panoraminės apžvalgos vaizdams. „Pikčiurnienė"— įvairiabalsis kūrinys: į sceną išeina visų socialinių sluoksnių atstovai, rieda istorinių įvykių bangos, kryžiuojasi skirtingos mąstymo logikos, gula vie­ nas ant kito diferencijuoti kalbos būdai (sodrūs kaimo frazeologizmai, spartakininkų politinė leksika, seimelio veikėjų pusiau lietuviškas — pusiau vokiškas žargonas). Tai epinio romano struktūra, absorbuojanti didžiulius me­ džiagos kiekius. Aišku, ne visi šitos įvairovės vienetai yra meniškai aktyvūs ir būtini kūrinio vientisumui. Apstu iliustratyvių aprašymų (Klaipėdoje prancūzų valdžia) ir per jėgą prikergtų scenų (tarsi iš J. Baltušio pjesės „Gie­ da gaideliai" atklydęs piemenuko apvaginimo ir sužaloji­ mo epizodas). Romano veiksmą formuoja ne tiek persona­ žų santykių vidinis determinizmas, kiek žmogaus gyveni­ mo istorija nuo gimimo iki mirties, taigi laiko tėkmė kaip ir „Aukštųjų Šimonių likime" („Metai slinko. Buvusios m

Benagių Karnelikės pamažu pradėjo senti",— 3, p. 195). Toji išsišakojusi slinktis be griežto priežastinio motyvavi­ mo nėra nei statiška, nei padrika. Viskas greitai kaitalio­ jasi: scenos, dialogai, matymo taškai. Iš autorinio pasako­ jimo laisvai peršokama į pagrindinio personažo savimo­ nę, paskui vėl į kitą mąstymo logiką. Vyksta intensyvus judėjimas net mažoje atkarpoje4. „Pikčiurnienėje" galuti­ nai įveiktas pasakojimo vienatoniškumas (toks dar ryškus apysakoje „Be tėvo"), atsikratyta idealizacijos ir sentimen­ talumo — ganėtinai patvarių mūsų moterų prozos savybių. Kietas brūkšnys, šiurkštus statumas, niekinanti ironija, aštri neapykantos priegaidė iškilo iš karo supurtytos re­ giono sanklodos kaip nematytas jo savitumas, pirmą kar­ tą taip giliai įsispaudęs į pačią pasakojimo manierą, kūri­ nio konstrukciją ir nuotaiką. Atsiskaitydama su praeitimi, „Pikčiurnienė" ir pati ne vienu savo komponentu (apriorinių tezių iliustravimu, tei­ giamo—neigiamo kaktomušomis, šaržišku psichikos degra­ davimu) liko praėjusio laiko sanvartose kaip gana paklus­ ni jo estetinių normų liudytoja. Ir vis dėlto autorei pavyko sukurti apibendrinančios galios tipažą — išnykstančios vi­ suomeninės santvarkos ir neišnykstančio žmogaus agresy­ vumo simbolį. Buše Pikčiurnienė stojasi į literatūros per­ sonažų — bendrųjų vardų galeriją: Slunkius, Plaučiūnas, Vingių Jonas, Senasis Lapinas, Kordušas... Tai reta sėkmė, ypač XX a. antrosios pusės literatūroje, kuriai vis sunkiau duodasi socialinių santykių, vidinių išgyvenimų, morali­ nių vertybių kaitą suglausti į tipiškų poelgių etalonus, grįžtančius atgal į realybę tam tikrų reiškinių pavadini­ mais — formulėmis.

4 Pvz.: „Išgirdusi, kad Pikčiurnienė rengiasi mirti ir nori susitaikyti, Šnekutienė prasidžiugo ir, viską pametusi, jau bėgdama, prisijuosė šva­ resnę priejuostę ir apsirišo baltą skepetaitę. Jos pyktis jau buvo praėjęs. O dabar, kai Buše miršta, gal... Ne, toliau galvoti ji bijo. — Ar dar gyva? — atbėgusi pasiteiravo Šnekutienė1' (3, p, 68).

VII. „VILIUS KARALIUS"

1

Praeities kritika reikalinga, bet dar reikalingesnis so­ cializmo įsitvirtinimo vaizdavimas. Tai pagrindinė rašy­ tojų susirinkimų tezė pirmaisiais pokario metais. „Juk gy­ venimas taip įvairus ir taip gražus, ir kasdien jis darosi gražesnis ir įvairesnis"1,— aiškina K. Vairas-Račkauskas, Kauno filialo atsakingasis sekretorius, „Pikčiurnienės" autorei, primygtinai ragindamas imtis aktualios tematikos. Kasmet jai išduodamos kūrybinės komandiruotės į Vana­ gų kaimą, pertvarkomą socialistiniais pagrindais, tikintis, kad ji parsiveš lietuvišką „Pakeltos velėnos" variantą. 1950 m. I. Simonaitytė pasigarsina rašantį romaną „Ker­ šys" apie tarybinių partizanų karą pamario krašte12. Kitais metais jau kuria romaną „Motina ir duktė"— veiksmas prasidedąs 1945 m., o kova su religija būsianti pagrindinė tema3. 1952 m. ataskaitoje įrašomas dar vieno romano pa­ vadinimas —„Naujas gyvenimas Senkiemyje"4. Planuoja­ ma atskiru tomu tęsti „Pikčiurnienės" herojų istorijas iki šių dienų: „Dabar hop! taip ir persirisiu į naujus laikus"5. 1 CVLMA, f. 34, ap. 1, b. 98.— Račkauskas-V airas K. Kauno filialo ataskaitinio susirinkimo pranešimas 1951, vas. 28. 2 Ten pat, f. 51, ap. 1, b. 266.— I. Simonaitytės raštas atsakingajam Kauno filialo sekretoriui K. Vairui-Račkauskui, 1950. Tokio kūrinio sumanymas, matyt, kilo, išgirdus Drevernoje dramatišką Hanso Gedaičio, vienišo kovotojo, gyvenimo istoriją. Dezertyravęs iš vermachto (lietuvininkui nėra reikalo tarnauti Hitleriui), jis nušauna žandarą, padega skundiko sodybą, ilgokai slapstosi Svencelės apylin­ kėse, gaudomas ištiso kariuomenės dalinio, kol jį išduoda gestapo tar­ doma mylimoji (Stubra A. Hansas Gedaitis atsuka ginklą... //Tarybinė Klaipėda.— 1979.— Gruod. 15). 3 Ten pat.— I. Simonaitytės raštas LTSR tarybinių rašytojų sąjungos pirmininkui 1951, rūgs. 30. 4 Ten pat, p. 34, ap. 1, b. 26.— LTSR tarybinių rašytojų sąjungos Kauno filialo susirinkimo protokolas. 1952, rugp. 10. 5 Ten pat, f. 71, ap. 1, b. 38.— I. Simonaitytės laiškas V . Čepaičiui 1950, vas. 26. 188

Tačiau nė vienas iš šitų „rašomų" ar „įpusėtų" kūrinių ne­ pasiekė leidyklos (1953 m. išspausdinta tik nedidelė „Nau­ jas gyvenimas Senkiemyje" ištrauka, Raštuose paskelbtas apsakymas, kurio pagrindinė herojė — Keršienė). Grei­ čiausiai tai buvo tik projektai ar pažadai, kuriais I. Simo­ naitytė stengėsi atsiliepti į Rašytojų sąjungos valdybos re­ zoliuciją, įrašytą į jos „peranketavimo" protokolą: „dau­ giau dirbti kūrybinį darbą1'6. Vyresniosios kartos rašytojui sunku „persiristi į naujus laikus", kai visas jo pažinimas, emocijų ir vaizdinių atsar­ gos, problemų ir konfliktų židiniai tebeglūdi praėjusiame laike. I. Simonaitytė entuziastingai kartojo savo straipsne­ liuose naujos epochos politinius šūkius: dirbkime iš pe­ ties, balsuokime už geriausius iš geriausių, Klaipėdos ryt­ dieną užtikrina Tarybų Sąjungos galybė. Tačiau jos me­ ninė sąmonė dar nepajėgia įsismelkti į naują gyvenimo sanklodą. Tiesioginis stebėjimas mažai ką duoda meninei sąmonei, kuri maitinasi atminties klodais. Menkiausia re­ alija, ilgai išgulėjusi pasąmonėje, staiga išnyra iš gilumos kaip stiprus regėjimas, pritvinkęs dvasinės energijos. Kol daiktai, įvykiai, charakteriai nėra pakankamai atsiklojėję atmintyje, tol neverta jų nė kliudyti plunksna, nes jie ne­ turės emocinių kontūrų — pačių svarbiausių žodžio mene. Taip galvojo A. Vienuolis, žymiausias pokario metų pro­ zininkas. Panašios nuostatos — be laiko distancijos nėra epinės prozos — laikėsi ir J. Baltušis, rašydamas romanus. „Juk reikia prisiminti, kaip ten buvo tuokart, kada — ar­ ba kaip čia man pasakojo ir t. t."7— sakė I. Simonaitytė, kuriai meninės kūrybos procesas buvo pirmiausia atmin­ ties susikaupimo ir išjudėjimo, praėjusio laiko atgaivini­ mo aktas. „...Prie „Viliaus Karaliaus" dirbinėju pamažu; čia viskas jau seniai galvoj susidėstę ir tiek susidėstę, kad nežinau, kaip tą viską sutalpinti į du tomus"8,— rašė I. Simonaity­ tė 1948 m. pradžioje, įteikusi leidyklai „Pikčiurnienę". 6 Ten pat, f. 34, ap. 1, b. 100.— LTSR tarybinių rašytojų sąjungos valdybos posėdžio protokolas. 1952, liep. 23. 7 LKLIBR, f. 13, b. 1619,— Laiškas L. Girai 1935, kovas. 8 CVLMA, f. 1, ap. 1, b. 266.— I. Simonaitytės raštas LTSR tarybinių rašytojų sąjungos pirmininkui 1948, vas. 18. 1 89

Prasidėjęs redagavimo maratonas nustūmė į šalį „Vilių Karalių" („Visada tegaliu užsiimti tik vienu dalyku"9). Bet šio kūrinio personažai nesitraukė užmarštin, o stovėjo čia pat, reikalaudami savo gyvenimo tąsos. Jų balsas buvo stipresnis negu naujų sumanymų bekūnės projekcijos. Ir vos tik pritilo raginimai persijungti į dabarties tematiką („Pikčiurnienė" įtikinamai įrodė, kad tai nėra vienintelė rašytojo tarybinės mąstysenos apraiška), I. Simonaitytė gana greitai baigė rašyti „Viliaus Karaliaus" antrąjį tomą, kuris buvo išleistas 1956 m. „Vilius Karalius"— stambiausias I. Simonaitytės groži­ nis kūrinys. Galima sakyti, pagrindinis jos gyvenimo kūri­ nys, reziumuojantis visos kūrybos motyvus ir meninį savi­ tumą. „Teisybę sakant, „Vilių Karalių" ir išaugino visa ankstesnė I. Simonaitytės kūryba, nes tos tematinės ir problematinės linijos, kurios išryškėjo „Aukštųjų Šimonių likime", o paskui įvairiais aspektais ir intensyvumu reiš­ kėsi kituose rašytojos kūriniuose, čia lyg ir pratęsiamos, autorei pasitelkiant visą savo gyvenimiškąją ir literatūri­ nę patirtį, tarybiniais metais susiformavusį gilesnį požiūrį į praeitį"101,— sako R. Dambrauskaitė. „Vilius Karalius" rašomas dvidešimt metų. Joks kitas lietuvių romanas neturi tokios ilgos biografijos. Pirmieji skyriai gimsta ką tik išėjus „Aukštųjų Šimonių likimui",— pačiame kūrybinio užsidegimo įkarštyje. „Pradėjau vie­ ną didelį darbą"11,— rašo ji 1936 m. vasaros pradžioje, o rudeniop praneša: „Mano „Vilius Karalius" jau beveik įpusėjo. Bet darbas nebesiseka, pradėjau ir guli dabar ma; no „Vilius Karalius"12. Tačiau 1938 m. pavasarį jau turi p irm ojo tomo rankraštį ir pati viena galutinai tvarko teks­ i ą , j a u nebeprašydama L. Giros patarimų ar pagalbos13. Apysaka „Be tėvo" rašoma Šveicarijos sanatorijoje, po sunkios operacijos (kad nebūtų taip nuobodu, o ir pinigų 9 Ten pat, f. 71, ap. 1, b. 266.— I. Simonaitytės raštas Valstybinės grožinės literatūros leidyklos direktoriui 1950, kovo 9. 10 Dambrauskaitė R. Ieva Simonaitytė.— P. 149. 11 LKLIBR, f. 13, b. 1623.— I. Simonaitytės laiškas L. Girai 1936, birž. 8. 12 Ten pat.— I. Simonaitytės laiškas L. Girai 1936, lapkr. 16. 13 Ten pat, b. 1625.— I. Simonaitytės laiškas L. Girai 1936, geg. 28. 190

reikėjo), arba „Pikčiurnienė", pradėta plėtoti iš nedidelio apsakymo jau 1938 m. (pirmas publikuotas fragmentas „Dienovidyje", 1938, Nr. 6), tebuvo šalutiniai kūrybinės biografijos epizodai. Pagrindinis jos rūpestis—„Vilius Ka­ ralius". Baisiame nerime — per Lietuvą žlega hitleriniai ta n -j kai — I. Simonaitytė rašo antrojo tomo epizodus, kurie supleška ties Birštonu fronto ugnyje. Iš naujo atkuria pas­ kutiniąją karo žiemą, kentėdama alkį ir šaltį (S. Nėris iš­ rūpino Vilniuje jai šiokių tokių drabužių), pavojingai su­ sirgusį akių uždegimu14, „Vienas didelis žmogus — gal ge­ riau rašyti aukštas — man pareiškė, kad „Šimoniai" niekas prieš „V. Karalių1'15,— skuba ji pasigirti savo bičiuliui. S. Čiurlionienės namuose senų inteligentų rateliui perskai­ to tarmiška dikcija naujai sukurtą romano fragmentą, ir P. Klimas, kadaise daug talentų išgarsinusios „Aušrinės" redaktorius, neapsakomai sužavėtas16. Pradžioje ketinusi rašyti skandinavų pavyzdžiu keliatomę „tautinę epopėją" („kadangi jis man su antru tomu dar nesibaigia, tai yra beviltiškas dalykas"17), I. Simonaitytė vis dėlto suglaudė vaizduotėje išsišakojusią medžiagą į vieną tomą. 1955 m. vasarą dar skundėsi nerandanti „geros pabaigos"18, o 1956 m. romanas jau išėjo ir buvo pažymėtas pirmąja Lie­ tuvos TSR valstybine premija. Pradėtas „Aukštųjų Šimonių likimo" elegiška nuotaika ir poetine intonacija, o baigtas „Pikčiurnienės" socialinio determinizmo zonoje, I. Simonaitytės svarbiausias kūrinys nėra perskeltas pusiau nei istorinio laiko, nei ideologijos, nei meninio mąstymo cezūros. Tai vientisas romanas, kur charakterių užuomazgos, likimų kreivės, tragiško finalo nuojautos, net didaktiniai aforizmai (kas aukštai šoka, tas žemai krinta), punktyriškai paženklinti pirmojoje dalyje, nuosekliai išplėtojami iki atomazgos antrajame tome. Bū14 K. Laukaitienės laiškas knygos autoriui 1985, vas. 8. 15 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 38.— I. Simonaitytės laiškas V. Čepai­ čiui 1949. 16 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1981, rugp. 21. 17 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 38.— I. Simonaitytės laiškas V. Čepai­ čiui 1949. 18 Ten pat.— I. Simonaitytės laiškas V. Čepaičiui 1955. 191

dama impulsyvaus temperamento prozininkė, kuriai itin artimas fragmentiškas, kronikinis pasakojimas, I. Simo­ naitytė šiuokart turėjo labai aiškų kūrinio architektonikos planą, jungiantį tiek atskiras detales, tiek emocines poteks­ tes (važiuojant Viliui į vestuves sulūžta ratai, ir viena moterėlė pasako: „Šulus tavo gyvenimo ratai",— 4, p. 278,— tai ir įvyksta romano pabaigoje). „Vilius Kara­ lius"— tai epikės branda: didžiulis žmonių santykių ir li­ kimų kamuolys čia vyniojasi pats savaime: veiksmas te­ ka kasdieninės aplinkos ir istorijos įvykių nepakeičiama vaga, tarsi kitaip ir negalėtų būti, vos viename kitame epi­ zode teprasimuša sentimentalus melodramatiškumas ar i tendencingas šaržas. 2 Pirmapradis epinio pasakojimo elementas — žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties. Kiek Vanagų siuvėja jų prisiklausė, keliaudama iš vienos ūkininko tro­ bos į kitą! Kiek jų persakė motina, tetos ir pusbroliai, iš­ maišę pusę pasaulio, ieškodami duonos kąsnio ar apvilkti kaizerio kareivio uniformomis. I. Simonaitytę visada do­ mino— parvažiavus į Vanagus ar į Priekulę — kas nutiko šiam ar anam pažįstamam. Senatvėje ji ir pati mėgo sek­ ti bičiuliams autentiškas savo krašto žmonių istorijas, šau­ niai pamėgdžiodama svetimus balsus ir mimikas. I. Simonaitytė smalsiai stebėjo visokius žmogaus „prie­ tikius", atvira jų realijoms ir keistenybėms. Jos pagavose nebuvo barjero, kuris atstumtų visa, kas neatliepia jos pa­ tirties ir būsenų. J i mokėjo įsižiūrėti į kito žmogaus padėtį bei likimą kaip į vienintelį ir patį svarbiausią dalyką šituo metu. Taip kaimo moterėlės su ašaromis pasakoja apie kaimynų nelaimes, jau negalvodamos apie save. Sakyti­ niam liaudies pasakojimui pirmiausia rūpi tai, kas atsitiko kitam. Bet tie slenksčiai, per kuriuos čia teka žmogaus gy­ venimas, liečia kiekvieną kaip lemtingos gyvenimo ribos: krikštynos, vestuvės, šermenys. Paveldėjusi iš sakytinio pasakojimo imlumą visokiausiems realybės objektams, I. Simonaitytė įsidėmi ir šitas tris egzistencijos ribas, ku­ 192

rios žmogaus istorijoje atveria tik tai, kas jo je skaudžiai tikra ir nepakeičiama. Apmąstydama savo gvenimą, seno­ ji Karalienė teprisimena vestuves ir vaikų mirtį, o visa ki­ ta jau išblukę ir nereikšminga. Mirtis yra pastovi balanso linija, brėžiama per pagrindinių romano herojų likimus („Visiems ateina laikas — ir jai, ir tau, ir man..."— 5, p. 79), kad paaiškėtų vienintelė egzistencijos vertė, daž­ nai jau negrąžinamai pražudyta. Nėra jokių aukštesnių kriterijų, nuo kurių priklausytų šitas paprastas žmogaus gyvenimo turinys — gimti, mylė­ ti, mirti. „Numiršti — ir kas belieka? — mažas kauburėlis kapuose! O tasai taip pat po keleto metų sulyginamas su žeme. Ir niekas jau nebepasigenda tavęs“ (4, p. 34),— kal­ ba senasis Karalius. Todėl kiekvieno žmogaus istorija yra vienkartinė. Tai „vertybė sav yje"— visiškai suvereni. I. Simonaitytė stengiasi ją suprasti, liečia jautriais pirš­ tais, pilna gerumo ir pagarbos. „Bet kiekvienas žmogus savęs vertas" (4, p. 216),— šitie žodžiai skambėjo progra­ miškai po nuožmios klasių ir tautų savitarpio neapykan­ tos, žudymosi ir deportacijų laikotarpio. Šeštasis dešimt­ metis, I. Erenburgo taikliai pramintas „atodrėkiu", grąžino I. Simonaitytę į humanistinę nuostatą — kiekvienas žmo­ gus yra savaip teisus ir turi egzistavimo teisę-— be šito negali būti epinės prozos objektyvumo. Martynas Karalius, grįžęs iš Verdeno pragaro, mąsto apie namiškius: „Ir kiekvienas kalbės savo kalbą, kiekvie­ nas skųsis savo vargais arba girsis savo dideliais dar­ bais..." (5, p. 265). Anė Martynaitytė, stebėdama nelaimin­ gą Karalių šeimos gyvenimą, visus supranta ir nieko ne­ smerkia. Tai pačios autorės pozicija — romanas jai pana­ šus į buvusio seimelio tribūną, kur visi personažai gali iš­ sakyti, ką galvoja ir jaučia. Kuo didesnę jie turi laisvę, tuo geresnis kūrinys. Taip kalbėjo ir didieji XIX a. roma­ nistai. Vienas po kito žengia į šitą tribūną „Viliaus Karaliaus" veikėjai su savo rūpesčiais, ambicijomis, išgyvenimais. Pasakojimas iškart prasideda nuo jų dialogų, judesių ir nuotaikų be jokios įvadinės informacijos. Marčiukas sėdi prie pašarvoto paskutiniojo Šalteikio, glosto senelio gal­ vą ir rankas, šnekina jį, girdi jo pamokymus, prisimena,

m 7. V.

Kubilius

kaip kžlbant ,,jo kvapas drebėjo". Duktė, atvykusi iš Ber­ lyno, piktinasi, kam tėvas senoviškai pašarvotas, kodėl kunigas vokiškai nepasakė pamokslo. Ir grožisi pati savi­ mi, kokia ji dar liekna ir išvaizdi. O Karalienė, jos sesuo, žiūri į savo supleišėjusias, išpurtusiomis gyslomis rankas ir sunkiai dūsauja,— nei ji savo valia rinkosi vyrą, nei sa­ vo noru liko tėviškėje. Karalius sėdasi gale stalo Salteikio vieton ir tvirtu balsu pradeda vakarinę maldą, trokšdamas viską išlaikyti po senovei. O Vilių, jo sūnų, jau traukia vokišld madingi šokiai, ir tėvas jį užlenkia bestrapalinėjantį su šake. Anskis, kitas sūnus, parbėga namo verkda­ mas, išvydęs brolio prismeigtą slieką,— jam baisi bet ko­ kia skriauda. O pamary žvejo duktė Grėtė Plonikė, paniš­ kai bijanti vandens, svajoja ištekėti už ūkininko, turėti didelę šeimyną, daug gyvulių ir paukščių, kieme medį su gandralizdžiu. Romano autorė išdalija savo personažams po tam tik­ rą individualių savybių kiekį pagal sakytinių liaudies pa­ sakojimų principą — visokių yra, ir visokių reikia. O kar­ tu palieka jiems laisvo pasirinkimo ir savarankiškos plėto­ tės galimybę. Iš pirminių ekspozicijų dar neaišku, kas jų laukia ir kuo jie taps. Epika prasideda, kai ima kryžiuotis žmonių gyvenimo istorijos, kai tarp atskirų sąmonių ir likimų nusidriekia priklausomybės bei kaitos ryšiai. Epinis romanas — tai santykių tinklas, rišantis krūvon daugybę personažų. Nuo sugebėjimo regzti šį tinklą, jo tankumo ir gylio priklauso kūrinio strategija ir įtaiga. „Viliuje Karaliuje" tas tinklas iš plonyčių siūlų, beveik nepastebimas ir labai tamprus. Jis išsiraizgo tarsi pats sa­ vaime, nešamas natūralios gyvenimo tėkmės (krikštynos, vestuvės, šermenys). Tai šeimos santykių tinklas, neišar­ domas, įtemptas iki katastrofiško plyšimo, bet nė vienas negali iš jo ištrūkti. I. Simonaitytės kūryboje jis toks pat būtinas, kaip ir visuose XIX a. epiniuose romanuose. Šituo tinklu teka emocinė energija iš vienos būtybės į kitą. J i svarbesnė už autorinę informaciją. J i tvirčiau su­ kabina personažus negu išoriniai priklausomybės ryšiai. Kaip palaimingai vaikas glaudžiasi prie motinos ir užmie­ ga per ilgas vakarines maldas! Prasikaltusio sūnaus tėvas 194

„nemato" ištisą pusdienį, kol tas rimtai susikremta, o tada sako: „Marčiuk, eiva prie bičių..." (4, p. 153), ir vaikas nu­ švinta laimingas. Pirmoji keturiolikmečio meilė — jis ne­ paguodžiamai verkia, išvydęs, kaip mergaitė, dar jo net nepakalbinta, apkabina vokiečio kaklą. „...Aš dabar čia šeimininkas..."— išdidžiai pareiškia Vilius, ir mirštantis tėvas paskutinį kartą subara jį mišknygių žodžiais: „Kas čion pasididžiuoja, tas tur prapult bėdoj..." (4, p. 157). O Plonių namuose motina ir duktė kasdien urzgia viena ant kitos — jos negali išsitekti greta. Koks geras ir mylėtinas Grėtei pasirodė Vilius Morės jomarke, kai jai, nepažįsta­ mai, nutraukė skepetą nuo galvos ir smagiai juokėsi, žiū­ rėdamas į akis! Brolių susitikimas: vienas grįžta iš Verdeno apkasų, o kitas vaikšto po ūkį, pilvuką pasiauginęs, iš­ purtusiu veidu, dresiruodamas sūnų vokiškomis komando­ mis. ,,— Tu nori jau šiam karui savo vaiką paruošti, Viliau? Manai jį siųsti savo vieton?" (5, p. 278—279),— piktai me­ ta kontūzytas kareivis Martynas Karalius. Santykių tinklas, perimtas iš kaimo bendruomenės kaip natūralios tvarkos dėsnis, neša romano herojus per visas žmogaus būties stadijas (vaikystė, jaunystės metai, karša­ tis) ir psichologines būsenas (meilė, neapykanta, pavy­ das, nusivylimas, išdidumas, vienatvė, kerštas, neviltis). Keičiasi padėtys. Personažai perjungiami vis į naujus sa­ vitarpio ryšius: vienur abipusė trauka, kitur — konfliktai. Koks laimingas Martynas Vilkas, regėdamas aukštą ir lai­ bą Anę Martynaitytę,— ji žengia, iškėlusi galvą, linguo­ dama per kelius („Šitas lingavimas, ak, šitas lingavi­ mas!"— 4, p. 337). O su motina rietenos: ji nepriims į mar­ čias buvusio savo tėvų berno dukters. Pagaliau ir Anė, pamilusi Karalių Anskį, stačiai pasako jam, išeinančiam į karą: „Martynai, negalvok apie mane daugiau" (5, p. 89). Ir taip kiekviena ryšių grandinė — skirtingų emocinių ban­ gų derinys, atskirų likimų sąlytis ar net grumtis. Tai vis nauja egzistencinė patirtis, atskleidžianti dar nematytas charakterio puses. Epinis pasakojimas subręsta, kai tampa šitos lemtingos egzistencinės patirties išraiška. Realistiniame romane personažo charakteris ir išgyve­ nimai visada formuojasi tam tikrų santykių tinkle. „Vi­ liuje Karaliuje" tas tinklas nepaprastai dinamiškas: mo195 7»

mentaliai keičiasi dialogų partneriai, vaizdavimo kamera šokinėja nuo vienos figūros prie kitos, girdėti daugiabal­ sis krikštynų ar vestuvių gaudesys. Iš pradžių vaizdai ir dialogai, regis, bėga kas sau, išsisklaidę mažais fragmen­ tėliais. Palaukėje Vilius su kaimyno berniuku mainosi pei­ liais. Vaikai svarsto: kodėl jie turi mokytis vokiškai, o vo­ kiečiai nesimoko lietuviškai. Putrų Jonukas buvo pakel­ tas mokytojo už plaukų į aukštį dėl klaidingai pasakytos vokiškos frazės. Jūraituką slegia rūpestis: per peštynes trenkė maišeliu ir sukūlė mokyklinę rašomąją lentelę, o naujai nusipirkti tėvas neduos pinigų. Vanago Kristupas taip pat susikrimtęs: jo sesuo vaikščioja vakarais su jau­ nuoju mokytoju vokiečiu. Kai vienas berniukas apie tai garsiai prasitaria, visi įbeda į brolį akis, o jis pasijunta, tarsi „susigaudinęs arklių vagis". Tik niekas nepasižiūri į Vilių — ta žinia dūrė keturiolikamečio širdin kaip peilis, išsisklaidęs pasakojimas vėl efektingai grąžinamas į cent­ rinį tašką. Tokius sprendimus diktuoja laisvai besiplėtojančios konstrukcijos instinktas, ne lektūros, o greičiau sakyti­ nių liaudies pasakojimų išugdytas, kuris čia pat pasakoji­ mą dekoncentruoja (prieštaringų gyvenimo istorijų ne­ įmanoma sutraukti į vieną tašką), ir čia pat vėl suspau­ džia, kad romano veiksmas judėtų į priekį. Toji konstra­ vimo jėga ir būtinybė, pašaukusi kitados bemokslę kaimo mergaitę į literatūrą, dar niekada taip lengvai nevartė ir nejungė įvairiasluoksnės medžiagos, kaip „Viliuje Kara­ liuje". Į dinaminį judėjimą įtraukti ir kaimo aplinkos daiktai, tarp kurių gyvena romano herojai. Jie išnyra veiksme. Jie regimi tam tikros nuotaikos akimirką. Mirštančio Karaliaus ateina aplankyti kaimynas, jis stengiasi žengti tyliai, bet klumpės garsiai pokši į grindis (viena susprogusi ir sutraukta viela), ir ligonis sudejuoja. Taip prūsiškos klumpės— sunkios, išskaptuotos iš vieno medienos gabalo — atsiduria vaizdo centre. Senasis Šalteikių laikrodis, pergyvenęs kartų kartas, mirštant šeiminin­ kui, staiga sustoja, keistai čirkštelėjęs, ir tik dabar jis pir­ mą kartą pamatomas. Smuklėje vyksta lietuvininkų susi­ rinkimas, o automatas klykia vieną ir tą pačią vokišką 196

dainelę nesustodamas, įkyriai ir grėsmingai. Grėtė važiuo­ ja į krikštynas suirzusi, nelaiminga, baikšti (netrukus pati gimdys), jauni arkliai dūksta, o Vilius dar pliaukši bota­ gu, abejingas žmonos padėčiai. Šitaip įvedami bingieji arkliai su trikampėmis žvaigždėmis kaktose — Prūsijos ūkininko pasididžiavimas. Romane nėra statiškų aplinkybių, kurios nusileistų į sce-\ ną kaip dekoracijos, dar prieš pasirodant veikiančioms jėgoms. Veiksmo erdvė formuojasi ir keičiasi kartu su per­ sonažų savitarpio santykiais, jų poelgiais ir išgyvenimais. Taip atsiveria didelis, senoviškas Karalių kiemas (Karalie­ nė jį barsto žaliomis šakelėmis tėvo laidotuvėms). Matyti kluonas (čia pašarvotas paskutinis Šalteikis). Vidurvasa­ ryje pieva baltuoja nuo priskridusių gandrų (pranašingas karo ženklas). Tyvuliuoja vandeniu užlietos pamario pie­ vos (karas, ir niūri Grėtės nuotaika). Daržo gale sukukuo­ ja gegutė (grįžusiam iš Verdeno Martynui). Čia banguoja rugiai (kai visiems smagu), čia bulviena įmerkta lietaus (kai ateina nykūs laiškai iš fronto). Čia smagiai čepsi žą­ syčiai ir šviečia saulė (kai mergaitė myli), čia telyčia išsi­ mėtą, kumelė gauna užžandes, o medžiai nakčia atrodo kaip griuvėsiai (kai suserga vaikas). Čia pat praeina plen­ tas (iš miesto juo atidarda svečiuotis suvokietėję lietuvi­ ninkai). Netoliese geležinkelio stotis (traukinys iš jos išve­ ža vyrus karan). Tačiau tai neišplečia veiksmo erdvės— * tikrasis gyvenimas vyksta tik nedideliame žemės sklype­ lyje tarp Kuršmarių ir senosios Vokietijos—Rusijos sie­ nos, kur žmones gaubia kasdieninės aplinkos klodai (pa­ sibaigiantys ties geležinkelio stotimi), kur užsimezga, tę­ siasi ir komplikuojasi visi emociniai ryšiai (svetur — emo­ cinė tuštuma). Veiksmo erdvė darosi itin tikroviška, pri­ pildyta charakteringų aplinkos detalių ir judesių (baigusi valgyti, kaimynė nusilaižo peilį ir įsideda į kišenę; anks­ tyvą pavasarį nuo pošalių ,,žolė, rodosi, atgal į žemę ėmė lįsti"). Romanas kuria gyvenimo pilnaties iliuziją, absor­ buodamas kuo daugiau kasdieninės buities ir gamtos de­ talių. Bet daiktiškoje erdvėje romanistas konkretizuoja jausmo nežinomybę, kaip kaitos ir judėjimo projekciją, būtiną epiniam kūriniui. 197

Ne aprioriškai nustatyta, tvirta, nesikeičianti žmogaus pozicija, įtvirtinta ,.Pikčiurnienėje" kaip pokario mąstyse­ nos komiškasis atspindys, o žmogaus vidinis prieštaringu­ mas ir mįslingumas, žmogaus egzistencija kaip „neužbaig­ tas projektas" yra naujo romano gyvybinė arterija. „Vi­ liaus Karaliaus" autorei jausmo nežinomybė, regis, tapo pačiu svarbiausiu dalyku. Ji ne tiek analizuojama, kiek nujaučiama ir sugestijonuojama kaip kažkoks neapčiuo­ piamas, kintantis objektas. Rašytoja nė nebando pakilti virš šito objekto į visažinio poziciją, iš kurios būtų gali­ ma viską apžvelgti iki dugno ir kiaurai perprasti. („Juk žmogus lieka vis tiek mįslingas kitam žmogui"1). Ji tik stovi visiškai arti, kad išgirstų, kas dedasi objekto viduje. Jai rūpi įsijausti, o ne susilieti. Tai epinio meno nuostata: vaizduojamo žmogaus išorinė ir vidinė būtis yra autono­ minė realybė, kuri iškyla ir egzistuoja greta pasakotojo. Herojaus sąmonė — epikui savarankiškas ir individua­ lus dydis — įstatyta į romano sandarą kaip besikaitaliojan­ ti prizmė, per kurią lūžta išorinio pasaulio įvykiai ir daik­ tai. Tai ir pulsuojanti atminties ląstelė, kurioje įrašyta in­ formacija apie visa, kas buvo. Tai ir refleksijų srautas — ko vertas tas ar kitas poelgis, kas aš esu, kas darosi pa­ saulyje. Tai jutimų ir nuotaikų bangavimas, nes tikra ir esminga I. Simonaitytės akimis yra vien tai, ką žmogus jaučia. Romanas, konstruojamas iš tokių spalvotų priz­ mių, atminties ląstelių, vitalinės energijos bangų,— tai ke­ liolikos kanalų sistema, kuri mikliai perjunginėjama, kad girdėtųsi viena kitai prieštaraujančių sąmonių gaudesys. Kiekvieno personažo savijauta — atskira romano zona. J i turi savo realijų punktyrą, emocinių būsenų gamą, at­ siminimų atovartas, net mąstymo intonacijas. Pasakotojas stengiasi kuo greičiau įvesti skaitytoją į šitą zoną ir tuoj pat atsisakyti informuojančiojo vaidmens, kad liktų tik gryna personažo savijauta — jo egzistencijos branduolys. Fragmento pradžioje brūkštelėjusi vieną kitą objekty­ vios situacijos kontūrą („Karaliai suniurę sėdasi į vežimą važiuoti į Pagirius pas Naujoką",— 4, p. 339), I. Simonai­ tytė tuoj pat perkelia regėjimo tašką į personažo sąmonę, 1 LKLIBR, f. 13, b. 1619.— Laiškas L. Girai 1935, Velykos. 198

kuri dabar viską matys, analizuos, vertins pagal savo in­ teresus, išgyvenimus ir padėtį. Senoji Karalienė viena pa­ ti, didžiai nepatenkinta, mąsto apie marčios elgesį: reikia vykti į krikštynas, o ji sakosi serganti, „esanti negalin­ ga". Karalienė priekaištauja, ginčijasi, moko, garsiai ne­ ištardama nė žodžio. Tik jos mintys klostosi šūksmingais, klausiamais, kaltinančiais sakiniais, kurie, rodos, tuoj pat bus išrėkti, o gal ir buvo išrėkti, tik dabar prisimena­ mi: „Koks čia jau negalėjimas! Vakar galėjo, o šiandien ne. < ...> Ar jai gėdytis šitokios padėties?" (4, p. 340). Grėtė sėdi šalia uošvienės žibančiame Karalių vežime ir baimingai mąsto — kas bus, jei prasidės gimdymas. J i ste­ bi save, svarsto, guodžiasi, regis, kalba patylomis pati su savimi: „Gal taip blogai ir nebus“ (4, p. 341). O netrukus jau gražuolės suvokietėjusios Gaidienės akimis stebimas krikštynų sambūris: šiurpulys nukrečia žvalgantis į aukš­ tus ir petingus vyrus, norisi juos gundyti ir nusijuokti, kai jie valgį deda į burną su peiliu. Viliaus Karaliaus akyse praeities reginys: vokiečių žandaras suka tėvo ausį. Jis nebegirdi krikštynų klegesio, apimtas skriaudos jutimo, o paskui įtūžęs puola ginti lietuvininko garbę. Šitaip viena­ me romano epizode iškyla vis nauji ir nauji traukos cent­ rai su savo vaizdinių, sąvokų, jutimų judančiomis dalely­ tėmis. Jie autonomiškai funkcionuoja vienas greta kito, atverdami tą pačią situaciją iš įvairių padėčių, ir ji daro­ si daugialypė. Autorinė kalba plėtojasi tai vieno, tai kito herojaus traukos zonoje. J i imituoja svetimus balsus ir svetimas mąstysenas, prisiimdama jų ekspresiją, o kartu išlaikyda­ ma trečiojo asmens formas. Jo je girdėti personažo tarsena, jo emociniai akcentai, jo situacija. „Na, ir apsirgo. Ir kaip apsirgo. Kokie skausmai, kokie dieguliai jį dūrė, tiesiog galėjo nudurti" (4, p. 142). Tai Karalienė stovi prie ser­ gančio vyro lovos, o romaniste kalba jos vaizdiniais ir intonacijomis. „Ak, tėvelis visada buvo toks geras, nors Martynas ir gana išdykaudavo" (4, p. 152). Tai sūnaus graudus šūktelėjimas autorinio pasakojimo tėkmėj. „Grėtę kamuoja keistas nerimas ar nujautimas, tartum ji lauk­ tų įvykio, kokio dar nebuvo; ne, ne, jai visiškai kitaip ant širdies, Ach! Ir ji nenori nė vieno žmogaus namuose, k u r is 199

jai trukdytų" (5, p. 203). Tai priešybių draskomas Grėtės ,,taip" ir ,,ne" autoriaus sakinyje. Toks autorinės kalbos būdas, įelektrintas besikeičiančių mąstymo logikų ir emo­ cinių būsenų, sukuria šią akimirką besiplėtojančio psi­ chologinio vyksmo įspūdį. Jis atliepia impulsyvų romanistės charakterį, kuris negali ilgiau ištverti vienoje po­ zoje ar tonacijoje, negali prisiimti ledinės neutralaus ste­ bėtojo kaukės. Menamoji kalba, anksčiau tik sporadiškai naudota, „Viliuje Karaliuje" tapo sąmoningai suvokta konstravimo norma, lemiančia šokčiojantį pasakojimo ritmą. „Viliaus Karaliaus" herojai ne tiek aktyviai veikia, kiek stebi save ir kitus, mąsto, jaučia. Bet jie negali vienas kitam atverti savo būsenų — to neleidžia šio krašto pa­ pročiai ir išdidus charakterių uždarumas. Viską reikia slėpti savyje ir pačiam išgyventi tyloje. Ilgai trunka, kol klaipėdietis svetimam atveria širdį2. Martynui Vilkui „ne­ smagu", kad jis kaimyno akivaizdoje „taip lengvai pasi­ davė jausmams". Martynas Karalius, grįžęs iš Verdeno, susigėsta, „per daug pasakęs, per greit atidengęs savo vidinį gyvenimą". Menamoji kalba nereikalauja, kad klaipėdiečio charakteris, slepiantis save, staiga atsilapo­ tų, o tarsi iš šalies, niekam nežinant, fiksuoja jo vidų. Menamoji kalba, moderni literatūros psichologizacijos priemonė, „Viliuje Karaliuje" paremta žymiai gilesniu žmogaus psichikos supratimu ir traktavimu negu „Aukš­ tųjų Šimonių likime" ar „Pikčiurnienėje". Čia jau minima pasąmonė („Kažkaip pasąmonėj ji bijojo...") ir valios kontrolei nepasiduodantis vidinis balsas („Ji veltui nori užslopinti tą balsą, kuris kalba kažkur jos viduje"...). Čia figūruoja nujautimas („Mano širdis sako") kaip reikšmin­ ga žmogaus dvasinio gyvenimo jėga: motina žino, kad jos sūnus jau nebegrįš iš karo; mylimoji žino, kad šiąnakt jis ateis; mirštant vyrui, kažkas nematomas paliečia žmonos petį; nelaimingą moterį tartum „kas vestų arba net stum­ tų" prie lentos, kur kabo neatpažįstamai sužaloto jos sū­ naus kareivio nuotrauka. Čia iškyla praeitis kaip nepa­ kartojama kiekvieno žmogaus vidinė teritorija, į kurią jis 2 Kuršchat 200

H.

Op. cit.—

s.

130.

nuolat pasitraukia, bėgdamas iš dabarties konfliktų, ieško­ damas gerumo kriterijaus ar vilties (koks malonus dabar Viliui senelės balsas, migdęs jį giesmelėmis ir girgždėjęs, „lyg skūnios vartus kas varstytų"). Čia savarankišku pro­ cesu tampa minties eiga, pilna vingių ir pauzių, puldinė­ janti šen ir ten („Matai, kaip mintys nukrypsta"), klausinė­ janti, ką daryti, suteikianti romano būriškų herojų psichi­ kai inteligentiško refleksyvumo. Menamoji kalba, iš tolo imituojanti herojaus vidinę kalbą, protarpiais pereina į vidinio monologo fragmentus, kurie neišsiplėtoja į vientisą pasakojimo konstrukciją, būdingą XX a. moderniajai prozai. Martynui Karaliui, grįžtančiam iš Verdeno tėviškės laukais, viskas maišosi traškančioje galvoje: užgriuvę apkasai, ligoninė, Vilius su piemenuko botagu rankoje, būgnų ir patrankų dundėjimas. Haliucinacijos ir sapnai nepripažįsta pastovių erdvės ir laiko kontūrų („Kuri šiandien diena?"). Virš Maso upės dega tiltas, juo bėga brolis Anskis, nešdamas didelį veži­ mo ratą ir griūna bedugnėn kartu su tiltu. Pats Martynas kažkur rieda žemyn „kaip naujai išrastas šovinys", tuoj atsitrenks ir subyrės. Sutrešusiame ąžuole stovi pulko di­ rigentas ir kairėj rankoj — trumputėje, išaugusioje tarsi iš ausies — laiko dirigento lazdelę, o Verdeno šarvuočiai kaip šernai knisa ir verčia ąžuolą. Bet dirigentas lieka gy­ vas, jis perlipa griovį ir įšoka į sunkvežimį, kurį traukia jaučiai. Atsipeikėjęs iš košmariškų vizijų, Martynas pats klausinėja ir pats atsakinėja („Koks ten kvapas? Ne, tai ne parako..."— 5, p. 287), ginčijasi su savimi, sako kalti­ namąsias kalbas baisiajam karui („O dabar kraujas, krau­ jas visur ir beprotybės",— 5, p. 309). Sąmonės maišatis, pilna siurrealistinės netvarkos ir konvulsiško ritmo, vis dėlto netampa vieninteliu regėjimo tašku ir pagrindiniu vyksmu, kaip vidinio monologo romanuose, o atsiduria realių aplinkybių tinkle, kur greta stovi, kalba ir veikia kiti personažai pagal savo santykių bei natūralaus suvo­ kimo logiką. Menamoji kalba tai persiima subjektyvių ju­ timų vibracijomis, tai pereina į greta stovinčio pasakotojo užuojautą ir emocingus komentarus, tai pasuka į objekty­ vios informacijos toną („Martynas Karalius neranda sau vietos namie",— 5, p. 306). Ji įeina į b e n d rą realistinio 201

vaizdavimo— tiesioginių aprašymų, dialogų, apibendri­ nančių charakterių — sistemą. Kai menamoji kalba, sutelkta į psichologines komplika­ cijas, atitraukiama pernelyg toli nuo objektyvios aplinkos judrumo, ji darosi vienaspalvė, kyla į aukštos įtampos gaidas ir neišvengia melodramatiškumo. Vaizdo pigmen­ tas skystėja, sakinys egzaltuojasi, netekdamas spurdančios dinamikos, įžengiant romanistei į jai pačių artimiausių personažų — apviltų, pamestų, nelaimingų moterų— ap­ linką. Čia autorei viskas žinoma, ir menamoji kalba be jo ­ kių įvadinių premisų gali iš karto peršokti į dramatiškiau­ sias vidinio vyksmo viršūnes, kurių nebereikia motyvuoti (,,Anei susisuka galva. J i taip staigiai pasinėrė klaikumoj, ji norėtų bėgti, bėgti! Išbristi iš to labirinto..."— 5, p. 88). Menamosios kalbos įvaizdžiai ne tiek plėtoja, kiek iliust­ ruoja savijautą kaip apriorinį dydį, todėl jie abstraktūs ar pakiliai poetiški („Gal toji mirtis dabar taip ir tupi prie Grėtės slenksčio, pasiruošusi kiekvienu akimirksniu savo šaltu kvapu užpūsti silpną jos vaikelio gyvybės žiburė­ lį",— 5, p. 112). Graudenantis situacijų kontrastingumas — nieko nesuprantantis kūdikis prie motinos lavono ar vi­ durnaktyje nuo pakaruoklio kapo skinama žolelė sergan­ čiam vaikui — lengvai pereina į ašaringą toną (,,Ir ne šuo lašnoja, o vaiduoklis vaidenasi kapuose, ir Vilius toli to­ li..."— 5, p. 120). Moters kančia ir išdidumas — vienas iš romano motyvų — pakelia menamąją kalbą iš trapaus in­ tymumo į patetikos akcentus („...kitaip ji negali, nes gali trūkti jos širdis, perpildyta tokio jausmo, kuriam vardo nėra ir kuris paprastai pavadinamas: motinos meilė",— 5, p. 140). Veiksmo aikštelėje, kurioje stovi „Viliaus Karaliaus" moterys, pasinėrę į savo džiaugsmus ir neviltį, pyktį ir keršto planus, nebūna ramybės— čia vaikšto, ginčijasi, da­ lijasi naujienomis giminės ir kaimynai, o kartais sueina net visas kaimas. Atskira savimonė čia negali išlikti ilgesnį laiką vieninteliu regėjimo tašku. Kiekvienas personažas gauna teisę nors akimirkai atsidurti veiksmo centre ir iš­ kelti savo teisybę kaip vienintelę pasaulio teisybę. Tų teisybių kryžiavimasis, taip pat kontrastiški savijautų de­ riniai (moters ir vyro, vaiko ir senelio, marčios įr uošvės)

atskleidžia ne tik žmogaus ir pasaulio daugialypiškumą, bet ir parodo, kas iš tikrųjų dedasi veiksmo aikštelėje. Jos pakraščiuose dar stoviniuoja ir specialūs stebėtojai, kurie patys nieko neveikia, o tik komentuoja ir žino viską iki padugnių (liežuvingos kaimynės, giminaičiai). „Viliaus Karaliaus" skaitytojas sužino ne tik tai, ką romano perso­ nažas jaučia šią akimirką, bet ir tai, ką jis patyrė nuo pat savo gimimo dienos, ką jis pasakė kadaise tam ar kitam žmogui, iš kokios giminės jis yra ir ko verta ta giminė. Gundoma modernių psichologizacijos metodų, paplitu­ sių X X a. vokiečių prozoje (personažo savimonė—-vienin­ telis tikrovės atvaizdas), I. Simonaitytė stengėsi papasa­ koti visą žmogaus gyvenimo istoriją, kaip ir pereito am­ žiaus romanistai. Tai nesikeičiantis jos kūrybos tikslas, tiek atskiro epizodo, tiek viso kūrinio struktūros karkasas. Suliejusi menamojoje kalboje pasakotojo ir personažo balsus, ji vis dėlto siekė tas subtiliai individualizuotas jutimų ir refleksijų bangas įstatyti į konkrečios aplinkos ir laiko panoramą, kaip ir klasikinio realizmo meistrai. Šitie kompromisiniai deriniai — gilaus emocinio tono ir ansamblinių dialogų, judrios vidinės kaitos ir išorinių de­ talių reljefo, užburtame rate besisukančios psichikos (mo­ tinai visur vaidenasi sūnaus akys) ir plačiaformačio pano­ ramiškumo — sudarė „Viliaus Karaliaus“ pasakojimo savi­ tumą. 3

Giedrą dieną Šalteikių kaime girdėti Aukštųjų bažny­ čios varpai. Tik jau ne Šimoniams, o Karaliams jie skelbia: dar vienas žmogelis padėjo šaukštą, dar viena siela iškako danguna. Ir jau ne Anikė Šimonytė išjoja ant pada­ binto žirgo į Aukštųjų bažnyčią, o Grėtė Karalienė išsi­ gandusi atbėga prašyti pagalbos savo sergančiam kūdikiui. Šalteikių kaimas driekiasi Aukštųjų parapijos pakrašty­ je, kur ant valstybinės sienos stulpų prikaltos lentos su dvigubu ereliu. Čia nėra lekiančios smilties, kadagių krūmėlių ir šilynų kaip Šimonių laukuose, o mėlynuoja sūdrūs rugiai ir kviečiai. Šalteikiai, Karalių tėvonija, pastūmėta 203

i į ' 1

|labiau į rytus, kad matytųsi Žemaitijos pakraštys — sukryi pusios trobelės, moteris su mediniu kibiru, vienintelė lie­ sa karvutė kupstuotoje ganykloje. Tačiau tai vis dar Va­ nagų apylinkių topografija (Veiviržos upė, pamario kana­ las, Priekulė), sukonkretinta viena kita autentiška istori­ nio laiko realija (parapijos kunigas yra misionierius, grį­ žęs iš Indijos). Nė viename kūrinyje I. Simonaitytė nega­ lėjo išeiti iš Aukštųjų krašto — tik jo vaizdiniais buvo gyva regioninio rašytojo atmintis ir fantazija. „Viliaus Karaliaus" herojai gimsta, myli ir miršta Aukš­ tųjų žemėje. Šios žemės pavasario ir rudens peizažai, krikš­ tynų, vestuvių, šermenų papročiai, žmonių galvosena ir istorijos įvykių verpetai — romano medžiaga ir gyvybė. „Aukštųjų Šimonių likime" tos žemės gyvenimas nutrūks­ ta XIX a. pabaigoje, o „Viliuje Karaliuje" prasideda pirj maišiais šio šimtmečio metais ir baigiasi kaizerinės Vokie' tijos krachu. Abu romanai rutulioja tą pačią Mažosios Lie­ tuvos buities ir istorinio likimo piešinių seriją, aprėpian­ čią daugiau kaip du šimtmečius. Tai lyg viena didžiulė fres­ ka, kur pasirodo vis naujos figūros, kaitaliojasi tragiškos ir linksmos scenos, o veiksmo eigą diktuoja pati istorija, tekanti per žmonių likimus dabar, šią akimirką, ir netu­ rinti pabaigos (todėl kiekviename romane glūdi tąsos ga­ limybė). Iš pradžių rašytoja net ketino tęsti „Aukštųjų Šimonių likimą", kad gyventų toliau su tais pačiais herojais toje pačioje veiksmo vietoje. Bet istorinė retrospekcija (moti­ nos, senelių, prosenelių likimai) jau buvo išnaudota, tad knietėjo papasakoti apie savo kartos kelią. „Vilius Kara­ lius"— vienos kartos romanas. Tos kartos, kuri gimė pa, skutiniajame XIX a. dešimtmetyje, kuri buvo išvaryta į Į pasaulinio karo apkasus ir grįžo į Aukštųjų žemę, žiauriai c sužalota, be tikėjimo ir vilties./,,— Taip, Anele: kai mes dar buvome jauni. Dabar mes jau pasenome. Mes pagal savo metus per daug visko matėme ir per daug greit pa­ senome..." (5, p. 290),— kalba Martynas, pargrįžęs iš Verdeno. Dvidešimtmečiai lietuvininkai, romano herojai, per­ siėmę „prarastos kartos" pasaulėjauta: gyvenimas sudužęs, vertybės išnykę, žmogus bereikšmis, kosmosas tuščias. Jų elgesyje ir kalboje įspaustas panašus nervingos įtampos, 204

išdidaus vienišumo, ašaringo jautrumo kodas, kaip ir E. Re­ marko, E. Hemingvėjaus, V. Folknerio romanuose, kuriuo­ se pirmą kartą iškilo „prarastos kartos" tipažas. Tai tos pačios epochos vaikai, besiblašką karo išdraskytame paI šaulyje, pavargę, nusivylę, demoralizuoti. į Tik „Viliaus Karaliaus" herojai, kaimo žmonės, įtraukti Jį kasdieninių ūkio darbų eigą, susieti tarp savęs glaudžių ■giminystės ryšių, nesijaučia nublokšti į visiškai tuščią krantą. Jie gyvena Vokietijos imperijos lietuviškame pa­ kraštyje, ir ši situacija laiko apraizgiusi juos aštrėjančiais prieštaravimais, neduodama užsidaryti vien savo neviltyje. Jų kartėlis, palūžimas, demoralizacija susigeria į šio kraš­ to buities, kultūros, istorinių problemų klodus, todėl ne­ virsta vienintele kūrinio tema. I. Simonaitytė specialiai neprojektuoja savo herojų vi­ dinio sąmyšio į universalias prasmes. Kartais jai net la­ biau rūpi gyvai aprašyti lietuvininkų vestuves negu at­ verti bendrazmogiškos būsenos gelmę. Kartais ji tik sma­ giai puldinėja iš vieno regėjimo taško į kitą, nebandyda­ ma jų autonomijos susieti su aukštesnės minties logika. Bet tie spalvingi aprašymai ir regėjimo taškų įvairovė iš­ sidėsto Aukštųjų žemės lemtingų problemų sankryžose. I. Simonaitytė — empirinio realumo fiksuotoja, istorinės raidos metraštininke — sugeba mąstyti šio krašto likiminėmis kategorijomis, esminių poslinkių vaizdiniais ir api­ bendrinimais. J i turi neišlavintą, bet pakankamai aštrų in­ telektą, kuris plačiu horizontu stebi esamą padėtį, moka įžvelgti lūžio situaciją kasdieniškų šnekų ir papročių ru­ tinoje. Tas intelektas — be loginių sąvokų karkaso — tie­ sia virš tikrovės tam tikrų koordinačių tinklą, kuriame atsiduria Aukštųjų žemės „prarastoji karta". Individualūs likimai ir individualios savimonės gauna vos juntamą bendrųjų tiesų foną, kuris blykčioja kaip šio krašto lietu­ viškumo apoteozė ir artėjančios katastrofos nuojauta. Charakteriai plėtojasi vienokios ar kitokios problemos ne­ ryškiame spinduly, kuris nevaržo jų vidinės laisvės, o tik įstato į tam tikrų procesų požemines tėkmes bei suveda į konfliktus kaip antagonistines ištarmes. Tai šiandieninio romano konstrukcija: problemos įeina į ją taip pat, kaip ir individualūs žmonių likimai.

Pagrindinė probleminė situacija, pagal kurią atrenkami ! romano personažai ir nustatoma jų evoliucijos kryptis, yra nacionalinė situacija. Ar išliks lietuvininkų gentis? Dra­ matiškoje šio klausimo įtampoje plėtojasi romano pasako­ jimas, ir net pusiau etnografiniai lietuvininko trobesių ar drabužių aprašymai yra nutvieksti skaudaus rūpesčio— ^ kas bus su mumis. Romano pradžioje Karalių namai yra iškili lietuviškų papročių, etikos ir galvosenos tvirtovė, kaip kitame Aukš­ tųjų žemės pakraštyje kadaise buvo Šimonių namai. Kas šventadieni šeima sėdasi prie mišknygių ir skardžiais bal­ sais traukia lietuviškas giesmes. Giesmėmis pasitinkamas ir naujagimis, parvežtas iš bažnyčios, ir jaunamartė, per­ žengusi namų slenkstį. Viskas čia turi būti senoviška ir garbinga: duktė ištekėdama apdovanoja vyriškius rank­ šluosčiais ir pirštinėmis, moteris nuometais ir kojinėmis; vestuvių naktį, degant žvakėms, jaunoji pora sodinama ant lovos krašto, anyta nuima kaspiną nuo marčios galvos ir apriša juoda skepeta su kutais, laimindama ją moterys­ tei. Jokio siautimo — orūs judesiai, lėta kalbėsena, paki­ lus susikaupimas (,,surimtėję, tiesiog akmeniniai visų vy­ riškių veidai",— 4, p. 351). Šituose namuose nebūna riete­ nų— čia tvirtos paklusnumo vyresniesiems normos, čia viešpatauja rimties, mylinčio gerumo ir skaisčios moralės dvasia; čia niekad neatšaukiama tai, kas buvo pasakyta. O virš šitos kasdieninės laukininko gyvenimo tvarkos driekiasi nepajudinama visatos tvarka: dievulis viską ma­ to ir žino, jis atlygins už gerus ir blogus darbus, be jo va­ lios nė plaukas nenukris. Koks vientisas, iškilmingai ramus ir pastovus šitas lietuvininko pasaulis, kuriam priklauso ir senoviškai po kaklu sumegzta skepetaitė, ir širdingas pasveikinimas ,,Dieve, duok labo ryto!", ir šventadieniais žymiai mėlynesnis dangus, ir rūstus klausimas: ,,Ar jau prisitaisei mirti, kaimyn?" (4, p. 155). Bet jau pirmoje ro­ mano scenoje pasigirsta grėsmės leitmotyvas: „laidojamas paskutinis Šalteikių Šalteikis". Karalių troboje tebestovi pirmutinis Šalteikių giminės stalas patręšusiomis ąžuolinėmis kojomis, pirmutinis dide­ lis laikrodis su žvynuotu svarsčiu, skaičiavęs valandas kartų kartoms, lentyna su Biblija ir giesmių knygomis. Iš­ 2 07

lieka Šalteikių giminės patriarchalinio ir konservatyvaus gyvenimo būdo nuostatai: čia vyrai nešioja ilgus plaukus, čia lovos klojamos aštuonnyčiais raštais austomis drobu­ lėmis, čia nedainuojama ir nešokama, čia dar abejojama iš mokyklos parnešta žinia, kad žemė sukasi, čia niekas nesisėstų į „ugnies vežimą"— automobilį, nes tai gali būti velnio darbas. Tegul vokiečiai dėvi aukštas apykakles ir kaklaraiščius, vaikšto į „teoterius", laksto automobiliais — baisūnais, o „lietuvininkui tai nepritinka". Tai pereito am­ žiaus lietuvybės taktika: izoliuotis nuo visko, kas plau­ kia iš vokiečių miestų, užsidaryti savo papročių ir kalbos aplinkoje, gintis nuo bet kokių pokyčių, kurie gali tik su­ naikinti šitą atskirumą, neieškoti jokių kitų užsiėmimų, o būti paprastu laukininku kaip tėvai ir protėviai („Kol bū­ sime laukininkai, tol būsime ir lietuvininkai",— 4, p. 379). Ar galėjo ši taktika išsaugoti Mažosios Lietuvos lietuvybę XX amžiuje? Karalių Vilius, dar lankydamas mokyklą, užsispiria trumpai kirptis plaukus kaip vokietukai. Jis norėtų užsi­ dėti ir šilkinį kaklaraištį, bet tėvas draudžia: šitaip dėvi tik vokiečiai ir girtuokliai. J į traukte traukia vokiški šo­ kiai: kaip gražu tripinėti apsikabinus mergelę. Pasislėpęs jis skaito vokiškus romanus ir vokiškus meilės vadovėlius, nes Biblija jau nuobodi. Klausydamasis vokiečių mokyto­ jo aiškinimų apie visatos sąrangą, jis išdrįsta net suabejo­ ti: „Kažin, ar yra dievas?" (4, p. 50). J į žavi visa, kas nauja, kas ateina iš Vokietijos miestų kaip ūkio pažanga (viso­ kios mašinos). Net sūnaus krikštynoms jis priperka mies­ tiškų valgių ir gėrimų, penkias dėžes cigarų, nusisamdo „mamzėlę“ tortams kepti, kad viskas būtų kaip miesto ba­ liuose. Jam patinka vokiečių ponų išdidi laikysena, ir jis pats labai aukštai nešasi, didžiuodamasis savo ūkiu, nors motina nuolat primena senųjų lietuvininkų moralinį prie­ saką: „Nesikelk, vaikeli, nesikelk" (5, p. 8). Šiuolaikinė civilizacija nesulaikomai smelkėsi į Aukš­ tųjų žemę, tiesdama plentus ir geležinkelius, gamindama mašinas ūkio darbams (Karalių namuose ūžia pieno sepa­ ratorius), diegdama mokslinius pasaulio vaizdinius (žemė sukasi apie savo ašį), įvesdama naujas nešiosenos madas 203

(į bažnyčią jauni vyrai jau ateina pasipuošę aukštomis apykaklėmis ir kaklaraiščiais). Senoji lietuvininkų karta atkakliai priešinasi šitai sve­ timumo bangai. ,,— Kas yra Berlynas? — tai pragaro prie­ angis lietuviškam žmogui..."— skelbia Salteikis. Vanagas vos neužmuša vienintelės dukters, susimylėjusios su mo­ kytoju vokiečiu. Kai grįžęs iš kariuomenės sūnus ima gar­ galiuoti vokiškai, senasis Karalius pasako: tokiam vokie­ čiui nėra vietos šiuose namuose. „Tokių vokiečių aš ne­ pažįstu" (4, p. 333),— atkerta Karaliaus Marikė, kai prie Aukštųjų bažnyčios daržų kaimynas ją pasveikino vokiš­ kai. Nė viena lietuvaitė per vestuves neina šokti su Vilium Karalium vokiškų šokių (polkos), o Grėtė net įsižeidžia: „Nei aš vokietė, nei aš kukninė" (4, p. 290). Aukštųjų žemė galėjo išlikti uždara lietuvybės salelė patriarchalinio ūkininkavimo laikais. Bet geležinkeliai ir plentai sujungė šį pakraštį su svetimtautės imperijos cent­ ru, ir laukininkų vaikai leidžiasi ten ieškoti darbo. Kaip nenorėjo Salteikis, kad duktė išeitų į Berlyną, o ji vis tiek ištekėjo už tenykščio valdininko, kaimynų sūnaus. Jų abiejų tėvai kitados kovojo dėl lietuvių kalbos teisių, ve­ žė karaliui peticiją su daugybe parašų, o jaunosios poros tarsena jau nesiskiria nuo berlyniečių tarsenos, jųdviejų duktė jau nemoka nė žodžio lietuviškai, jie patys net gė­ disi savo lietuviškos kilmės („Ak, juk ir ji pati yra buvu­ si lietuvaitė. Buvusi. Šiandien ji baidosi tos minties",— 4, p. 301). Tais pačiais plentais ir geležinkeliais išvyksta lau­ kininkų vaikai į aukštuosius mokslus, o sugrįžę jau nebesusišneka su savo motinomis ir žvelgia su panieka į lietu­ vybę, kuri privalo kuo greičiau išnykti, kad suklestėtų šitoje žemėje viena didelės tautos didelė kultūra. Lietu­ vininkų kaimai sistemingai praskiedžiami vokiečiais (mo­ kytojais, smuklininkais, žandarais), ir ūkelių šeimininkės jau nesibaido išleisti dukterų už atvykėlių (pastovios algos), nors paskui raudos, nebesusišnekėdamos su anū­ kais lietuviškai. Vokiečių kalba vis labiau įeina ir į kas­ dieninę apyvartą: vyrai jau sveikinasi „Morgen“, krei­ piasi į mylimąsias malonybiniais vardais („Annchen"), dai­ nuoja vokiškas patriotines dainas. 209

Vilius Karalius, užgautas suvokietėjusių savo kilmės ir gimtinės niekintojų, ambicingai šūkteli: „Mes esame lie­ tuvininkai" (4, p. 366). Bet neturi jokių svaresnių argu­ mentų pagrįsti lietuvybės teisėms ir perspektyvoms. Jis negali net pasakyti, kuo lietuvininkai gali didžiuotis ir ko privalėtų reikalauti. Jei vaikus imtų mokyklose tik lietu­ viškai mokyti, ar betiktų jie šiandieniniam gyvenimui? Ar mes skurstame po vokiečių kaizerio valdžia? Argi dievo žodis neprisako būti ištikimiems esamai vyriausybei? Kon­ servatyvi laukininkų mąstysena, nedrįsdama suabejoti val­ džia, nepalieka jokių atramos taškų aktyviam pasiprieši­ nimui. Viliaus Karaliaus tėvas, pamaldus ir taurus lietu­ vininkas, jau stovi nuleidęs rankas, rezignavęs: „Ar šiaip ar taip, o juk galas vis vien prieis mums, lietuvininkams" (4, p. 85). Prieš srovę ilgai nepaplauksi, o nuo likimo neiš­ bėgsi — tokia pasyvumo ir žlugimo nuotaika tvyro virš Aukštųjų žemės. Vilius Karalius, smarkiai pašūkavęs, net kumščiu pagrasinęs skriaudėjams, netrukus savo pirmagi­ miui parenka vokiškus vardus — Heinz Wilhelm Karalius. Šitokiu ironišku akcentu baigiasi dviejų kultūrų kova lie­ tuvininko sąmonėj, blaškiusi ją tai į vieną, tai į kitą pusę. Nacionalinis klausimas Viliui Karaliui tebuvo epizodi­ nis trumpalaikių ambicijų dalykas. Pagrindinė jo gyveni­ mo ambicija — būti stipriu ūkininku. Hohencolernų val­ džia netrukdė didžiažemiams įsistatyti masyvius, čerpėmis dengtus tvartus, kumetišką su trimis butais, laikyti jaučių jungą, penėti trisdešimt kiaulių, melžti penkiolika šėmargių. Stambaus ūkininko ekonominiams interesams nedarė žalos suvokietintos lietuvininkų pavardės („Kristoph Wannags") ir germanizuoti vietovardžiai („Wilkeiten"). Tad jam nebuvo dėl ko šiauštis — Vokietijos imperijoje „grosbauerio" ekonominė padėtis buvo stabili. Kai žmogus įsigyja turto ir turi patvarią padėtį, jį mažai bejaudina nutautinimo politika, ir jis nebetrokšta, kad pasaulyje kas I__nors keistųsi. Čia iškyla dar vienas I. Simonaitytės romano problemi­ nis aspektas, formuojantis ištisus fabulos vingius,— ar tur­ kas padeda sukurti teisingus žmonių tarpusavio santykius, ar daro juos laimingus. Jei godas tik sugriauna žmogaus gyvenimą, tai turtėjimo, grobimo, išnaudojimo pastangos 210

yra beprasmiškos (pasikartoja „Pikčiurnienės" finalas). Kokia netikusi iš pačių pagrindų ta santvarka, kur „kova dėl būvio" išugdo plėšraus godumo psichiką kaip domi­ nuojančią jėgą, kur žmogus savo vertę įpranta matuoti turtu, o kintančiose istorinio laiko konjunktūrose šitokia vertė nuolat subliūkšta. Vilius Karalius veda Grėtę Plonikę, neturtingo žvejo butelninko dukrą. Kokia laimė nutekėti į šitokį ūkį: aš — Šalteikių Karalienė! J i šoka plauti apskretusius virtuvės langus, sudegina medinius šaukštus ir samčius, pratina vyrą prie šakutės ir peilio, bet ūkio šeimininke nepripa­ žįstama. Vyras klauso ne jos, o motinos. Į turgų taip pat vežasi motiną, kad supirktų viską, ko reikia namams. Nesitariama su ja net dėl sūnaus krikštynų. Ja i vis prikiša­ ma — kokios skurdžios buvo vestuvių vaišės jos tėvų na­ muose, kokia varginga visa jos giminė. Je i Karalių ūkis įsmuko į skolas, tai kalta ji, atnešusi tokią menką pasogą. „Tu turėtum būti man dėkinga, kad aš tave ištraukiau iš to ubagiško žvejų kaimo" (5, p. 242),— rėžia į akis vy­ ras. O senoji Karalienė įsitikinusi, kad Grėtė tik per klai­ dą pateko į garbingus Šateikių giminės namus, kuriems ji visiškai netinka. Grėtė, įžeidinėjama ir žeminama, stengiasi žūtbūt įro­ dyti, kad ji verta tokio didelio ūkio. J i mokosi kalbėti su samdiniais apmaudingu balsu („Už ką aš algą moku?"). Ji akylai prižiūri, kad į ūkį atsiųsti sužeisti kariškiai ir be­ laisviai dirbtų „kaip tikri darbininkai". Vietoj senosios Karalių gyvenamosios trobos, supleškėjusios karo ugny, ji stato dviejų aukštų mūrinį namą su veranda, prisivežusi plytų iš užkariautos Žemaitijos, o pliušinę sofą su trimis foteliais, veidrodinę spintą ir kilimą per visą kambarį iš badaujančio miesto. Uošvė nebedrįsta nė prasižioti — vi­ sur Grėtės valdžia. „Aš — Šalteikių Karalienė!"— išdidžiai ji kartoja net baisaus nusivylimo būsenoje, aptikusi vyrą tarnaitės ka­ maroje. Reikėtų pasitraukti iš šitų namų, bet kur? Pas mo­ tiną nėra vietos. Glaustis prie giminių—-gėda, jau įpratus įsakinėti trims mergoms. Tad ji nekels skandalo, neparo­ dys ašarų, nepastatys savęs pajuokai, o tik užsidarys savo kambaryje abejingu veidu, Šeimos gyvenimas sudužo: 211

„...Vilius, jos vyras, jai buvęs nebuvęs" (5, p. 397); jis su­ siranda mieste naują meilužę ir tikisi, kad dizenterija nu­ sineš į kapus Grėtę — tą pasipūtusią „tuščią mergą"; net senoji Karalienė guodžiasi ta pačia viltimi — gal nebegrįš iš ligoninės. Turtas nieko nedavė moters laimei. Vietoj meilės ji susilaukė paniekos ir išdavystės, vietoj namų ši­ lumos— ledinio priešiškumo. Santuoka neužlygino socia­ linių barjerų, ir tai galų gale išardė šeimą, pagrindinę žmonių santykių ląstelę luominėje visuomenėje. Ar visados moteris turi likti turtinių santykių auka — apvilta, pažeminta, suvedžiota, nupirkta ir parduota? Ar ji gali būti „sau žmogus", verta pati savęs, laiminga šalia vyro ir nepriklausoma nuo jo malonės? Ar ji neprivalo išlaikyti nepriklausomą gyvenimo kelią net mylėdama? Kodėl ji turi išsižadėti savigarbos pačioje lemtingiausioje žmonių santykių sferoje? Vaizduodama tragiškus moters situacijos aspektus, I. Simonaitytė aiškiai nurodo išeitį ir teigiamą problemos sprendimą. Dūžtančiam Grėtės Karalienės likimui kaip al­ ternatyva brėžiama ližės Karalikės gyvenimo linija — tvir­ ta, skaidri, be Įtrūkimų ir blogio apnašų. Suviliota Viliaus Karaliaus ir pamesta su kūdikiu, ji išeina „aukštai iškė­ lusi galvą", nė karto nepravirkusi, neištiesusi rankos pa­ sigailėjimo išmaldai, nieko nekaltindama, net dėkinga — ji turi kūdikį. ližė Karalikė įsigijo profesiją, baigusi na­ mų ruošos bei medicinos kursus, ir jaučiasi esanti visiš­ kai savarankiška. „Aš paprasta moteris, gyvenu iš savo rankų darbo. Ką išsikasu, tą ir sulesu" (5, p. 127),— sako ližė Karalikė. Moters profesinio, socialinio ir žmogiško savarankiškumo programa — vienintelė išeitis, kurią siūlo romano autorė savo kenčiančioms herojėms — nelygiateisės moterų padėties aukoms. Kai šiai programai paklūsta psichologinė vaizdų logika, ji virsta didaktiniu moralu. Vilius Karalius, abejingas savo suviliotų moterų likimams, staiga pajunta „susopėjimą krūtinėje", prisiminęs ližės Karalikės baltą veidą, tamsias akis ir atsisveikinant šalta ir drėgną jos ranką, kaip ir „Aukštųjų Šimonių likimo" Sobrių Mikas, susitikęs suviliotą ir pamestą Urtę. Besi­ kremtantį mergininką („Jam neužtenka vienos, jam reikia daug daug, kaip Saliamonui",— 5, p. 253), autorė nuveda 2 12

prie ližės trobelės — pro langą matyti atversta knyga ir ant kėdės klūpantis berniukas, jo sūnus. „Viliui tasai pa­ veikslas tartum tveria už širdies. Ilgesys. Ilgesys to, ko jis netekęs. O tas kažkas toks brangus, toks jokiais pinigais nenuperkamas, toks niekada nebesugrąžinamas" (5, p. 403). Tokia Šalteikių Saliamono graužatis ir atgaila — dar vienas įrodymas, koks teisingas ir sektinas yra ližės Karalikės — savarankiškos, niekam nepataikaujančios ir neveidmainiaujančios moters — gyvenimo kelias. Žmogaus figūra sustingsta, pastatyta ilgesniam laikui ant vienos problemos bėgių. Paprastai I. Simonaitytė grei­ tai ją kiloja iš vieno erdvės apskritimo į kitą, kad pereitų visų problemų briaunomis. Nacionalinė regiono aplinku­ ma, socialiniai santykiai, bendroji Europos situacija — tai vis atskiri veiksmo laukai, kur plėtojasi herojų išgyveni­ mai, bręsta jų nusistatymai, keičiasi likimai. Romano pradžioje Europos politinė padėtis dunkso tik kaip tolimas fonas, sekmadieninių pasiskaitymų įdomybės, nieko nekeičiančios Aukštųjų žemėje („...Mūsų viešpats ciesorius utarninko vakare ant zėgoriaus 6 į Danską par­ keliavęs buvo..."— 4, p. 57). Netrukus to paties „cieso­ riaus“ paskelbta visuotinė mobilizacija išveda kaimo vy­ rus iš uždarų sodybų ir meta į bendrą Europos įvykių ver­ petą. Martynas Karalius skuba į frontą, bijodamas, kad tik, be jo nesibaigtų karas. Senasis Vilkas džiūgauja, kad jo sergalingas anūkas taip pat mobilizuojamas: „Sūnau, di­ džiuokis! Koks tu palaimingas!" (5, p. 83). Vokietija užka­ riaus pasaulį, ir lietuvininkai grįš namo karžygiais, kaip grįžo iš ankstyvesnių karų. O iš fronto ateina gedulingi pranešimai: „žuvęs", „din­ gęs be žinios". Tas kontūzytas, anam nutraukta ranka. Anskis Karalius parvežamas į namus, praradęs kalbą ir protą, ir niekas jam nebegrąžins žmogaus pavidalo. Mar­ tynui Karaliui, pabuvusiam ties Verdenu, jau atrodo, kad visas pasaulis — nesibaigiantis frontas, kad „viskas griū­ va, viskas, kas žmonių rankų padaryta, kas gamtos sutver­ ta, sunaikinama" (5, p. 264). Sauk nešaukęs — niekas ne­ atsilieps, nes žemėje — pragaras, o dangus tyli, ten nieko nėra. Man nereikia Paryžiaus — tik tegul išlieka gyvas 213

mano vaikas. Taip kalba Grėtė. „Ak, kada išauš ta diena, kada tie bus kariami, kurie dar norės karo" (5, p. 283),— šūkteli senoji Karalienė, žvelgdama į savo sūnaus gyvą lavoną. Salteikiškių išėjimas į platųjį pasaulį (traukiniai išgabena vyrus į Verdeną ir Karpatus) baigiasi jo baisios tvarkos neigimu ir dvasios sugniužimu. Karas išardo ne tik lietuvininkų gyvenimo uždarumą, bet ir jo moralinius nuostatus. Šeima darosi nestabili — Karalių Marė meta vyrą, karo invalidą, ir susideda su mū­ rininku. Dievobaiminguose Karalių namuose vyrai, grįžę iš fronto, jau nebegieda giesmių, o keikiasi. Čia nebesilai­ koma ir švento giminės įstatymo — nevok. Grėtė važinėja ketvertu arklių į kaimyninį žemaičių miestelį, likusį kone be žmonių, ir gabenasi iš ten plytas, sienojus, čerpes, net telyčią ir paršą, nejausdama jokio sąžinės graužimo. O Vi­ lius Karalius tiesiog iš tvartų ar ganyklų išsivaro žemaitėlių gyvulius, užsidėjęs karišką kepurę, kartais dar iš­ duodamas vokiškai surašytą popierėlį: „Pirkau veislinę mergą, tegul caras apmoka" (5, p. 384). Žemaitėlių arkliai, karvės, avys, parduotos už didelius pinigus spekulian­ tams, keliauja į badaujančius imperijos miestus. „Ir taip kiekvieną dieną, kiek man tai įmanoma, rūpinuosi, kad mes laimėtumėm karą" (5, p. 376),— aiškinasi Vilius, skelbdamasis karščiausiu kaizerinės Vokietijos patriotu. Gar­ bingi Karalių namai, kur seniau niekam „nė į sapną ne­ būtų atėję" vogti,* plėšti, spekuliuoti, pasidarė „kontraban­ dininkų lizdas", anot sielvartaujančios motinos, kur vieš­ patauja fanatiškas, noras — pralobti („Banko sąskaita jau pasiekė pasakišką sumą",— 5, p. 383). Tai jau ne lietuvy­ bės tvirtovė, o vokiškos agresijos („Drang nach Osten") forpostas — Viliui Karaliui nė į galvą neateina, kad jis apiplėšia tokius pat lietuvius, kaip jis pats, o iš trimečio sūnaus griežtai reikalauja, kad kalbėtų tik vokiškai. Tai jau ne žmogiškų santykių šventovė, kaip romano pra­ džioje, o namų gyvybės gesimas ir genties merdėjimas. Viliui Karaliui pakliuvus „už švediškų gardinu" ir nusižudžius, namuose pasidarė taip „tylu, lyg čia kur gulėtų li­ gonis mirties patale arba būtų laidotuvės (5, p. 421). To­ kiais žlugimo, nykumos, liūdesio akcentais romano pabai­ goje apibendrinama nacionalinė lietuvininkų situacija — 214

karas ją katastrofiškai pakeitė, ir dabar ji ,,ritasi umaru į bedugnę". Gedulo varpai, įsiūbuoti Aukštųjų žemei romano pabai­ goje, aišku, skambėjo naujesnių laikų istorinės patirties aidais. Rašydama antrąjį tomą, I. Simonaitytė nebeturėjo jaunystės iliuzijų, kad lietuvininkų gentis išsilaikys „kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio". J i matė istorijos katakliz­ muose tirpstančią savo gentį ir brėžė jos žlugimo perspek­ tyvą su tragišku pralaimėjimo jausmu. Suvokdama litera­ tūrą kaip tautos buvimo liudijimą, ji — visai to nenorė­ dama— liudijo ir jos nykimą. Ši nesąmoninga nuovoka, kaip ir „prarastos kartos" neviltis, suteikė romanui tra­ gišką atspalvį, kuris ypač sutirštės paskutiniajame I. Si­ monaitytės meniniame kūrinyje—„Paskutinė Kūnelio kelionė".

VIII. LIETUVININKŲ EPO PABAIGA

1

1945 m. rudenį temstant į Dūdjonių trobą pasibeldė ne­ pažįstamas vyriškis, prašydamas nakvynės. Moterys išsi­ gandusios mosavo rankomis, šaukdamos viena per kitą: „Ne" ir „Nein". Tada iš už namo kertės pasirodė I. Simo­ naitytė — mašina sugedo neprivažiavusi Vanagų, ir ji su šoferiu pėsčiomis atėjo iki tėviškės. Kiek buvo džiaugsmo ir ašarų! Kiek skaudžių pasakoj imu nesimačius aštuone­ rius metus!1 Pusseserė Anė Masalskienė verkė savo sūnų — tokius jaunučius Hitleris išvarė į karo ugnį, ir nė vienas negrįžo. Kita pusseserė Marija Mickienė, pasigedo vyro — karas pasibaigė, o jokios žinelės: gyvas ar žuvęs. Kokie baisūs buvo paskutinieji karo mėnesiai! Kur tik ne varinė jo jų esesininkai — iki Tilžės, Karaliaučiaus, Sem­ bos. Per sudaužytus tiltus, subombarduotas geležinkelio pervažas, liepsnojančius miestelius. Į riaumojančių tankų, vilkikų, patrankų kamšatį krisdavo bombos, ir pabėgėlių vežimai su vaikais, pūkų patalyne, pririšta karve išlėkda­ vo į orą kaip sudraskyta degtukų dėžutė. Laivai, prigrūs­ ti pabėgėlių, virsdavo ant šono, vos išplaukę į jūrą, ir gar­ mėdavo į dugną. Ant pakelės stulpų ir medžių kybojo pa­ karti „dezertyrai", bandę pasukti atgal iš varomų gilyn į Vokietiją kolonų. Rytprūsių laukai juodavo nuo genamų ar paniškai bėgančių klaipėdiškių (1944 m. spalio 6—7 d. įsakymas — pasitraukti visiems). Į namus sugrįžo tik tie, kurie išsislapstė pelkėse, arba tie, kuriems buvo atkirsti keliai. 0 kiek prisikentėta, kiek patirta baimės, pažeminimų ir vargo pargrįžus! Gražesnės sodybos jau buvo užimtos iš Žemaitijos ir Aukštaitijos atsikėlusių gyventojų, kai ku­ rie iš jų elgėsi kaip plėšikai užgrobtame krašte: „Jūs — 1 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 26.

216

vokiečiai, jūsų vyrai ir sūnūs šaudė nekaltus žmones. Ty­ lėkit, nes atsidursite Sibire"2,— sakė jie sugrįžusiems lie­ tuvininkams. Neretai atiminėjo drabužius, grūdus, mėsą, ūkio mašinas. Tokie prasti žmonės eina iš Lietuvos — ne­ jau nėra ten padoresnių? Taip klausinėjo giminės Lietu­ voje pripažintos rašytojos. Ir kur teisybė: vokiečiai per­ sekiojo mus už lietuvybę, o lietuviai kaltina už trečiojo reicho piktadarybes... Ateina pora stamantrių vyrukų į E. Volgemūtienės, ra­ šytojos pusseserės, namus, ir trumpai pasako: „Dabar mes čia gyvensim. O tu kraustykis lauk su savo mergaičiuke!" Nauji kaimynai, nežinia iš kur atsiplovę, įskundžia V. Ma­ salski, dviejų vermachto kareivių tėvą, ir susigrobia jo geruosius daiktus. Atsikėlėlių vaikai daužo Vanagų baž­ nyčios langus, velka vargonų tūtas, tėvai kerta šimtme­ tines sodybų egles ir gano gyvulius liuteronų kapinėse. Senosios lietuvininkų šeimos nusiminę — Dovilų valsčiaus susirinkime vykdomojo komiteto pirmininkas esą pagra­ sinęs, kad bus išvežti visi vietiniai gyventojai...3 I. Simonaitytė guodė, ramino ir drąsino kaip mokėdama. Ypač aštuoniasdešimtmetį Dūdjonį, kuris bijojo, kad iš­ trems artimuosius, o jį paliks vieną — paliegusį šaukštų ir klumpių skaptuotoją. Rašytoja aiškino, kad tie plėšika­ vimai ir gąsdinimai neteisėti, kad ne vienas ateivis, engian­ tis lietuvininkus, spruko iš savo namų svylančiais padais, kad gyvenimas grįš į normalias vėžes, kai tik tarybų val­ džia tvirčiau atsistos ant kojų sugriautame krašte, kad bus atstatyta ir gražioji Klaipėda, dabar kraupi išsprog­ dintų namų griuvėsiais, nudegintu Vitės priemiesčiu, tan­ kų išmaltomis kapinėmis. Kaip niekada, I. Simonaitytė jautė pareigą ginti savo krašto žmones nuo neteisingų kaltinimų ir nepelnytų re­ presijų. Turėjo pakankamai drąsos, moralinio tvirtumo ir pasitikėjimo, kad bus išklausyta ir suprasta. J i nepraši­ nėjo malonės, o reikalavo teisybės. Tad kalbėjo katego­ riškai, be diplomatinių užuolankų, su savigarba. Rašte 2 Ten pat. 3 VVUBR, f. 86, b. 43.— Simonaitytė I. Mano kelionės j Klaipėdos kraštą Įspūdžiai. 1945, spal. 12 (Raštas A, Sniečkui). 217

A. Sniečkui, LKP CK pirmajam sekretoriui, pasiųstame grįžus iš tėviškės, ji rašė: „Klaipėdos lietuviai nenori būti privilegijuoti, bet jie nesupranta, kodėl jie dar šiandien skriaudžiami, kodėl jie dar vis neskaitomi lygiateisiais žmonėmis. Vokiečių jie visada buvo skaitomi 2 ar net 3 rūšies žmonėmis; tas pats buvo Smetonos laikais, kai čia užplūdo katalikai savo obalsiu: kas ne katalikas, tas vo­ kietis. Ir šiandien vėl taip pat. Kodėl paimti ir nebegrą­ žinami kaip štai toks Ašmys —■Griežių, Kalvys, Banžėris — Kantvonų, Masalskis — Vanagų ir daug, daug kitų. Jie visi lietuviai. Kodėl jiems primetama kaltė dėl Hitlerio gaujų siautėjimo po kraštą? Juk žinoma, kad jie visi, Hit­ leriui laimėjus karą, būtų buvę išnaikinami kaipo „nepa­ geidaujamas ir mažos vertės elementas". Tegul gyvena klaipėdiškis ir šalia jo iš D. Lietuvos atvykęs naujakuris lygiomis teisėmis"3. Ypač narsiai I. Simonaitytė rūpinosi savo giminaičiais — jų padėtis buvo tokia pat nestabili, kaip ir visų lietuvi­ ninkų, atsidūrusių karą pralaimėjusiųjų pusėje. J i buvo vienintelė, galėjusi įtikinti, kad jie taip pat yra karo aukos, kad kaltas yra Klaipėdos krašto istorinis likimas, atidavęs jų vaikus hitlerinei karo mašinai. Giminaičių rei­ kalais ji beldėsi į aukščiausias valdžios instancijas. Ar ne­ galėtų pusseserės M. Mickienės vyras grįžti į namus iš amerikiečių nelaisvės? Netrukus jis sugrįžta pas savuo­ sius4. Kodėl visus metus nepaleidžiamas pusseserės A. Ma­ salskienės vyras, paimtas „apklausinėjimui"?5 Ir netrukus jis pareina namo. L Simonaitytė siunčia vieną raštą po kito: pusseserei E. Volgemūtienei neteisėtai nutraukta pen­ sija, pusseserei M. Mickienei neišmokėta kompensacija už žemės valdą, konfiskuotą aerodromo statybai, negrąžina­ mas M. Pėteraitienei svetimų apgyvendintas namas6. Kai nedidelis Masalskių ūkis apkarpomas iki 5 ha, rašytoja 3 Ten pat. 4 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 23. 6 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 274.— I. Simonaitytės raštas LTSR vidaus reikalų liaudies komisarui J . Bartašiūnui 1945, spal. 5. 6 Ten pat.— I. Simonaitytės raštas LTSR AT Prezidiumo pirmininkui J . Paleckiui 1957, vas. 12; I. Simonaitytės raštas LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui 1962, spal. 4, 218

prašo neišskaidyti jos tėviškės. „Ten sukūriau pirfiią eilėraštį, pirmą prieš vokiečius straipsnį, ir ten pradžia ir pa­ baiga „Aukštųjų Šimonių likimo"7. Ir 1946 m. buvo nu­ tarta visą žemę, priklausančią Masalskiams, perduoti I. Si­ monaitytei. 1949 m. žiemą ji siunčia J. Paleckiui skaudų protesto ir pagalbos laišką: senasis Dūdjonis (ją užaugi­ nęs tėvas) ir jo duktė Anė su vyru jau gabenami į Šiau­ rę. „Drauge, aš jaučiuos kažkodėl išdavikė: kiekvienais metais apkeliaudavau savo žmones kaipo tarybinis apaš­ talas ir ¡skelbdavau jiems, kad dabar mes gyvensime. Ir kaip man dabar jaustis!"8 1949 m. balandžio mėnesį ra­ šytojos giminaičiai iškeliami iš vagono Omsko stotyje, kur keleiviai nustebę apžiūrinėja prūsiškas Dūdjonio klumpes (ar jis prirakintas prie šitų kaladžių?) ir po ku­ rio laiko grąžinami į tėviškę9. J i parsikviečia iš Krasno­ jarsko dailininko A. Brako sūnų, priglaudžia savo nedi­ deliame bute jo šeimą ir porą metų bendrauja su žmona bei dukra daugiau gestais negu žodžiais (taip ir ne­ išmoko rusiškai iki gyvenimo pabaigos, nors 1950 m. iki vėlumos lošdavo kortomis su vienu rusu karininku ir net flirtavo101). Kai Klaipėdos krašte ėmė kurtis kolūkiai, I. Simonaity­ tės giminaičiai, darbštūs žemdirbiai, buvo paskirti briga­ dininkais, fermų vedėjais. Dvarai ir didieji ūkiai „išlėkė į orą", ir niekas jų negaili — džiaugėsi I. Simonaitytė. Bet kai sunkieji traktoriai suarė laukus, dirvos daug kur pa­ plūdo vandeniu, nes buvo sulaužyta drenažo sistema, klo­ ta per ištisą šimtmetį. Susitvėrusių kolūkių darbadieniai buvo liesučiai, ir rašytoja iš savo menkų honorarų turėjo siuntinėti vieną kitą rublį vienišai moteriškei, rašinėjusiai jai vokiškus padėkos laiškus11! Į tokį ūkininkavimą 7 Ten pat.— I. Simonaitytės prierašas prie V. Masalskio pareiškimo. 8 LKLIBR, f. 37, b. 149.— Laiškas LTSR AT Prezidiumo pirmininkui J . Paleckiui. 1949, kovo 30. 9 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 26. 10 T. Brako pasakojimas 1984, geg. 3; A. Jankauskienės atsimini­ mai. Užrašė D. Kaunas 1980, vas. 10; A. Nosovaitės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1983, kovo 13. 11 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 235.— J . Szubries laiškas I. Simonaitytei 1949, gruod. 7. 219

vieni lietuvininkai žiūrėjo su panieka — ko norėti iš „polakų"! Kiti gana linksmai pratinosi prie revoliucinių per­ tvarkymų sukelto chaoso: „Komm, wir machen skladke"12. Treti stengėsi nuo visko nusišalinti atgaivintų surinkimų maldose ir pamoksluose13. I. Simonaitytė ginčijosi: nelau­ kite jokių politinių krašto padėties pasikeitimų; nesityčio­ kite, o dirbkite, kaip dirbote savo ūkeliuose, ir pasistatysite dviaukščius namus Priekulėje ir važinėsite nuosavais automobiliais; žiūrėkite, jau Klaipėda kyla kaip feniksas iš pelenų14... Gyvenimas eina: žmonės tuokiasi, gimdo vaikus, skiriasi, pasigėrę pešasi, kitas net nudobia motiną, reikalaudamas pinigų degtinei... Bet tai mūsų gyveni­ mas— jis gali būti ir gražesnis, je i panorėsime15. I. Simonaitytė kasmet fotografuodavosi su giminėmis Vanaguose ar Priekulėje. Bet kaskart susirinkdavo vis ma­ žesnis būrelis: vieniems jau buvo supiltas kapas po Vana­ gų pušimis, kiti iškeliavo į artimesnius ar tolimesnius kraštus. Klaipėdiškių neužkliudė didžioji vokiečių iškeldinimo banga, iššlavusi kelis milijonus iš Rytprūsių, Lenkijos, Če­ koslovakijos teritorijų. Septynis šimtus metų trukusi ger­ manų slinktis į rytus buvo sustabdyta ir atblokšta toli. Baigėsi ilgaamžis vokiečių buvimas prūsų ir lietuvių že­ mėse16. Dvidešimtoji užkariautojų karta turėjo pagaliau „išeiti iš to krašto tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjusi daugiau kaip prieš 500 metų"17. 12 Ten pat, b. 148.— „Eikš, susimetam". T. Simonaitienės žodžiai M. Lobrencytės laiške I. Simonaitytei 1954, spal. 12. 13 Ten pat, b. 54.— Laiškas Ansui B. 1948, rugp. 12. A. Baltris, įtrau­ kęs 1919 m. I. Simonaitytę į „Eglės" veiklą, apsišvietęs literatas, poka­ rio metais tapo krašto evangelikų bažnyčios konsistorijos pirmininku, skyrė sakytojus parapijų kantonais bei dvasininkais, ir I. Simonaitytė gana piktai parašė jam apie „dievobaimingumo skraistę, p o kuria sle­ piasi melas ir apgavystė". 14 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 26. 16 W U B R , f. 86, b. 46.— I. Simonaitytės laiškas K. Laukaitienei 1974, liep. 27. 16 M ikulicz S. Op. cit.— S. 286. 17 Unger A. Der Auszug der deutschen aus Litauen.— Oldenburg, 1971,— S. 14. 220

Ši pokario metų akcija, aišku nelietė lietuvininkų — au­ tochtonų krašto gyventojų. Bet 1958 m. Bonoje buvo pa­ sirašyta Tarybų Sąjungos ir Vokietijos Federatyvinės Res­ publikos sutartis dėl šeimų sujungimo, kuri davė teisę iš­ vykti į Vokietiją kiekvienam, kas 1941 m. birželio 21 d. buvo Vokietijos pilietis18. Į Klaipėdos kraštą ėmė plaukti iškvietimai su gražiau­ siais pažadais. Tėvai gaus pensijas už kare žuvusius vai­ kus iki savo gyvenimo pabaigos19. Atvykėliams bus išmo­ kėta kompensacija dabartinėmis kainomis už viską, ką jie turėjo karo pradžioje,— už žemę, namus, gyvulius, ūkio mašinas. Gavę pinigus už ūkius, kurių seniai nebeturi, jie galės bet kurioje Vakarų Vokietijos vietovėje įsitaisyti naują sodybą ar atidaryti savo „biznį"20. Atvykėliai ne­ trikdomi melsis gražiose liuteronų bažnyčiose, jų vaikai mokysis geriausiuose universitetuose. Tik pervažiavę sie­ ną, jie gaus naujus drabužius, pinigines pašalpas, laikinus būstus 21. Kaip iš gausybės rago, klaipėdiškių adresais pa­ sipylė siuntiniai (rūkytos dešros, miltai, pipirai, kava, ma­ dingi bateliai, suknelės) ir laiškai su nuotraukomis — lai­ mingi giminaičiai prie nuosavo namelio ir automobilio22... Pirmiausia pakėlė sparnus lietuvininkai, ką tik grįžę iš Sibiro tremties ir atradę jau užimtus ar net sugriautus sa­ vo namus. Sujudo skurstančių tarybinių ūkių darbinin­ kai — kiek mes čia plūksimės už kapeikas ir kęsime ne­ tvarką. Štai Priekulėje įsakyta visiems iki pavasario lik­ viduoti savo karves — šeimos maitintojas, nes ūkis nebe­ skirs ganyklos23. Kai kurie jaunieji siuto, pravardžiuojami vokietukais, ir troško pamatyti platųjį pasaulį, kur niekas jų nevadins žudikų vaikais... 18 Kuischat H. Op. cit.— S. 233. 18 Simonaitytė I. Gretimos istorijėlės.— P. 94. 20 A. Šiaulio pasakojimas 1983, liep. 27. 21 Arnašius H. Keliai ir klystkeliai.— V., 1983.— P. 32— 34. 22 I. Simonaitytė, gavusi panašų siuntinį, širdo ir plūdosi, kartais piktai atsakydavo, kaip V. Didžiui į Australiją: „tokius iš skudurų iš­ austus drabužius, kurie ateina iš užsienio, sukišiu į krosnį" (laiškas F. Šlenteriui [B. d.]. Kopija D. Kauno asmeniniame archyve). 23 LKLIBR, f. 74, b. 87.— I. Simonaitytės laiškas R. Žiugždai 1959, kovo 16. 221

I. Simonaitytė energingai bandė pastoti kelią išvažiuo­ jantiems. Ji įrodinėjo valdžios žmonėms, kad nedidelis vietinių gyventojų būrelis, iškentėjęs visas audras, priva­ lo likti savo krašte, kuriame per tiek šimtmečių buvo iš­ saugota lietuvybė. Daugelis jų yra pasiryžę čia dirbti ir gyventi, tik nereikia jų kiršinti nepagrįstomis reformomis, kad nepasakytų: „Mums yra išeitis: mes važiuojame į Vo­ kietiją"24. Reikėtų liautis pulti kunigužius, nes tai pade­ da „išgrūsti paskutinius evangelikus iš Klaipėdos kraš­ to"25. Savo rašiniais ir kalbomis ji stengėsi išsklaidyti nai­ vias išvažiuojančiųjų iliuzijas: ten jus pravardžiuos „lan­ ghaarige Litauen" arba „Polacken", čia jūs paliekate savo dailius ūkelius, o ten šluosite gatves; čia jūsų vaikai būtų išsimokę gydytojais bei architektais, o ten kas molį plyti­ nėje ar kals sagas fabrikėly; ten skaudžiai patirsite, kad „visų brangiausias skarbs esanti tėvynė", kaip rašo viena jau išvykusi klaipėdiškė26. „Man jų gaila, labai gaila"27. Tačiau iš Vanagų ir Priekulės vis dažniau ateidavo at­ sisveikinimo laiškai: išdūmė pas gimines teta T. Simonaitienė, iškeliavo V. Masalskis, vedęs antrą žmoną ir palikęs Dūdjonių sodybą („Taigi aš nebeturėjau kur nuvažiuoti"28), išsiruošė Traušiai, geri pažįstami iš Drevernos. Rašytoja barėsi, šaukė, pyko, grasino: jei sumanysite grįžti iš „ro­ jaus", nė piršto nepajudinsiu. Neišlydėjo nė vieno gimi­ naičio. Neberašė jiems laiškų. Ypač širdo, kai Erika, pus­ seserės duktė, jos išmokyta, išgydyta nuo tuberkuliozės, linksma ir kandi patauška, bičiulė ir šoferis, pasikėlė va­ žiuoti iš dviaukščio namo, kurį buvo pasistačiusi Prieku­ lėje, rašytojos remiama. „Ir jūs taip man atsilyginsite",— vis kartodavo giminėms29. 24 Ten pat 25 CVLMA, f 71, ap. 1, b. 52.— Laiškas G. Zimanui 1961, bai. 22. 26 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 25.— Sim onaitytė L Už savąjį dangų — už gimtąjį kraštą; D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 27 I. Simonaitytės laiškas F. Šlenteriui 1961, saus. 3. D, Kauno asme­ ninis archyvas. 28 Laiškas M. Meškauskienei 1961, rūgs. 7//Meškauskienė M. Cit. veik.— P. 137. 29 G. Čekienės atsiminimai. Užrašė V . Šimkutė 1984, spal. 16; 1985, bal. 4.

m

Su nerimu i. Simonaitytė klausydavosi žinių: šį mėnesį iš Klaipėdos išvyko septynios lietuvininkų šeimos, o per­ eitą— penkios... „Klaipėdiečiai išprotėjo..."30 Karas jau taip žiauriai apkapojo genties kamieną, o dabar ir jo liku­ čiai patys lekia į pragarmę. Kas palieka savo žemę, tas iš­ eina iš savo tautos, ir jau niekada nebegrįš atgalios. Sve­ timoje aplinkoje lietuvininkų saujelės ištirps be pėdsakų, kaip ištirpo šimtus ir tūkstančius kartų Karaliaučiuje, Ber­ lyne, Bremene. Šitaip atkertamas vienas genties gabalas po kito, ir galų gale nieko neliks. „Mums čia gyvenantiems tai labai skaudu. Bet nieko nepadarysi, toks jau likimas mūsų tautos"31,— rašė ji savo jaunystės bičiuliui, nusimi­ nusi ir įširdusi, kad taip ir nepavyko lietuvininkų genties ištisai integruoti į visos tautos sudėtį. I. Simonaitytė paju­ to, kad slysta iš po kojų tiesiog jos kūrybos pagrindas ir tikslas — realusis lietuvininkų buvimas Klaipėdos krašte. Iš tų skaudžių rūpesčių ir gimė paskutinioji I. Simonai­ tytės meninės prozos knyga—„Paskutinė Kūnelio kelio­ nė". Tai turėjo būti įspėjimo ir draudimo ženklas — neva­ lia pasitraukti iš gimtosios žemės. Botagas, pasak autorės, kertantis per sukvailėjusius protus32. O pasigirdo prislo­ pintas raudojimas, besidairant po ištuštėjusį lietuvininkų kraštą33. 2

Kas įvyko Klaipėdos krašte per tuos ilgus metus, kol čionai negalėjo įkelti kojos „Aukštųjų Šimonių likimo" autorė? Ką patyrė šio krašto žmonės — jos mylimi, bara­ 30 Laiškas M. Meškauskienei 1961, rūgs. 7 // Meškauskienė M. Cit. veik — P. 137. 31 Laiškas F. Šlenteriui 1967, vas. 7. Kopija D. Kauno asmeniniame archyve. 32 M. Mickutės-Skrabienės atsiminimai. Užrašė V. Šimkutė 1985, ko­ vo 26—27. 33 „Klaipėdiškių dar gyvena kur ne kur apie Plikius, Dovilus, Prie­ kulę, keletas Šilutėje, du Kavoliuose, tiek pat Katyčiuose, Piktupėnuose, vienui vienas Skirvytėlėje. Iš kopų dingo alei vienas mano draugas, Melnragėje nieko nėra",— rašė I. Simonaitytei prieškarinių laikų bičiu­ lis (CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 232.— J . Zabielavičiaus laiškas I. Simonai­ tytei 1977, saus. 31). 223

mi, bet neišsižadami — istorijos kataklizmų verpete? Ar dar bus atpažįstamas karo griuvėsiuose šio krašto veidas, taip gražiai spindėjęs iš toli? Visa tai turėjo išaiškinti naujasis romanas — autentiškas pasakojimas apie lietuvininko padėtį ir išgyvenimus karo ir pokario metais. Pusseserė M. Mickienė, parsikviesta į Kauną, dar kartą kuo smulkiausiai apsakė, kas dėjosi kaime Hitlerio lai­ kais: kaip buvo uždrausta net su vaikais kalbėtis lietuviš­ kai, kaip šventadienių rytmečiais viena pusė šeimynos meldžiasi iš lietuviškų mišknygių, kita iš vokiškų, kaip net šermenų giesmės giedamos vokiškai1. Šilutiškis J. Kybrancas, vienas iš nedaugelio likusių „Eglės" kuopelės narių, dėstė, ką veikė tas ar anas pažįstamas, kadaise visai pado­ rus žmogus, besitaikstydamas prie naujos valdžios, kaip Klaipėdos—„miesto tvirtovės",— gynėjai rūpinosi, bai­ giantis karui, kad šioje žemėje nepasiliktų nė vieno lietu­ vininko12. Tokių pasakojimų I. Simonaitytė, atidi klausyto­ ja, buvo apsčiai įsidėmėjusi, lankydama gimines ir pažįs­ tamus. Tie pasakojimai ir sudarė romano faktūrą. J i nega­ lėjo būti išgalvota — šita prievartos, karo siaubo ir žlu­ gimo faktūra. Šiurpiausi buvo pasakojimai (ypač Anės Masalskienės) apie prievartinę lietuvininkų evakuaciją, panišką esesi­ ninkų bėgimą iš Klaipėdos, karo ugnyje pleškančius Ryt­ prūsių kelius. Jie stipriausiai ir įsirėžė į romano tekstą, nors nebuvo sutelkti nei į atskiro žmogaus likimą, nei į vientisą fabulą, o liko išblaškyti šen ir ten, be jokios sekos ir priežastinio motyvavimo, be racionalaus pagrindimo. Taip buvo, ir viskas. Visa tai regėta savo akimis, ir to ga­ na. Karo baisenybės — nepaaiškinamos ir neaprėpiamos. Karo realybė, palenkta centralizuojančiai žmogaus veiks­ mų ir išgyvenimų logikai, būtų tik literatūrinis melas. „Paskutinėje Kūnelio kelionėje" karas yra iš anksto duota, niekam nepavaldi ir nepakeičiama egzistencijos premisa. Žmonės turi gyventi gaudžiant patrankoms, po krintančiomis bombomis, nežinodami, kas jų laukia ir ne­ 1 M. Simonaitytės-Mickienės pasakojimas 1983, liep. 26. 2 O. Kybranco atsiminimai. Užrašė V. Šimkutė 1985, bal. 12. 2 24

turėdami jokios pasirinkimo teisės. Ansis Kūnelis nenorė­ jo, kad prasidėtų karas, bet ,,kas jo klausė", ir jis turėjo atiduoti sūnų frontui, o dukterį reicho darbams. Anglų bombos, krisdamos į Vitės priemiestį, nesirinko kaltų, ir Kūnelio brolis liko gulėti po griuvėsiais. Niekas nesiteiravo Daugalienės, ar ji nori palikti savo namus, o išvarė į pakvaišusios minios spūstį, kur vieni trypė kitus, o pa­ laidos karvės bėgo link žmonių, klaikiai baubdamos,— sproginėjo jų neišmelžti tešmenys. Senasis Kojelis atsisa­ kė trauktis iš savo žemės ir buvo nušautas vidury kiemo. Ties sulūžusiu Drevernos tiltu baigėsi atsitraukimo ke­ lias, ir, vokietės, apimtos beprotiško fanatizmo ir nevilties, brido į Kuršių marias (viena laikė rankose klykiantį kūdi­ kį): geriau nusiskandinti negu pakliūti į tarybinių karei­ vių rankas. Į marių gelmes per traškantį ižą pasuko ir au­ tomobiliai, atlėkę iš Klaipėdos su esesininkais siaubo iš­ verstomis akimis. Karo reginiai — kraupūs žmogaus žiaurumo, sukvailėjimo ir bejėgiškumo reginiai — neturi jokios herojinės skraistės ir ideologinio pateisinimo. Tai suirusios pasaulio tvarkos atodanga, bloškiama su natūralistiniu tiesumu. Pa­ kelėse — lavonai. Pasmirdusią maitą drasko alkanas šuo. Ant žemės — sukrešėjusio kraujo klanai. Namuose — iš­ badėjusios ir išprotėjusios moters vos alsuojantys griau­ čiai. Pabėgėlė prašo duonos riekutės savo kūdikiui, o ūki­ ninkė, sėdėdama ant aukšto vežimo, veja ją šalin, kol pati nuvirsta žemyn, ir vežimas sutraiško jos koją ,,< ...> Ir štai tau iš karto atpildas"3,— džiugiai šūkteli pabėgėlė. Iš tokių draskančių realijų ir žmogų devalvuojančių psi­ chologinių etiudų galėjo būti nupintas visas kūrinys kaip B. Sruogos „Dievų miškas" ar K. Malapartės „Kaput". Ta­ čiau jų atsarga, sukaupta iš girdėtų pasakojimų, buvo ne­ didelė, ir jos pakako tik keliems įspūdingiems epizodams. Kūrybinė vaizduotė negalėjo atstoti tiesioginės karo, kaip ir konclagerio, patirties. Tik ši baisi patirtis pajėgia mai­ tinti kūrinį nesibaigiančia vaizdų seka ir suteikti pasako­ jimui sukrečiančio emocinio tikrumo. Rašytoja nebuvo 3 Simonaitytė I. Paskutinė Kūnelio kelionė.— V,, 1971.— P. 162.— To­ liau citatos iš šito leidinio. 225 8

V

KnViiU.i«

1944 m. rudenį nei prie Drevernos tilto, nei Piluvos uoste, kur skendo pabėgėlių laivai. Ir karo realijų stygių jai teko kompensuoti pašiurpintais gamtos įvaizdžiais ar sukiršin­ tos psichikos patetiškomis vizijomis (,,Dabar jis pasijunta bestovįs ant bedugnės krašto. O toji bedugnė tarsi šautu­ vų vamzdžių prisagstyta, iš kurios tuoj, tuoj pasipils ug­ nis",-— p. 39). „Paskutinėje Kūnelio kelionėje" I. Simonaitytei rūpėjo ne tiek pavaizduoti karo pabaigą, kiek apmąstyti jo pa­ sekmes Klaipėdos krašto likimui. „Taip, mes degėme, degame ir dar degsime" (p. 26),— mąsto Ansis Kūnelis, išvarytas atsiritančio fronto iš savo namų. Iš rytų atūžia ugnies banga, iš vakarų — ugnies okeanas. Kur mums dėtis? Kas mūsų laukia? Ir už ką mes turėsime atsakyti? „Ar aš norėjau Hitlerio? Ar aš norėjau bolševikų..." (p. 17) — kalba Kūnelis, iškamuotas klajonių Rytprūsių keliais. Ansis Kūnelis jaučiasi istorijos kataklizmų auka, kuri neturėjo pasirinkimo laisvės, todėl ir neprivalo atsakyti už tai, kas įvyko. Tačiau nenori, kad vokiečiai pralaimėtų karą, kurį patys pradėjo. Ir ne vien todėl, kad šitam karui jau paaukoti du jo vaikai ir sodyba su senomis obelimis Klaipėdos pašonėje. Per keletą metų spėta aklimatizuotis trečiajame reiche. Kūnelienė, pamaldi ir valdinga moteris, netgi šventai patikėjo Vokietijos fiureriu, „kuris išvada­ vo mūsų kraštą iš žemaičių valdžios". Marytė Kūnelytė taip pat gyrėsi esanti „vokiško kraujo ir tautos", o į savo pasą įrašysianti nesudarkytą pavardę „Kuhn". Apie konclagerius ir masines žudynes Kūnelių namuose nebuvo kal­ bama, laikraščiai tylėjo, o užsienio radijo klausytis buvo uždrausta „kone mirties bausme" („Kūnelis norėjo likti gyvas, norėjo, kad ir vaikai liktų gyvi ir sveiki",—-p. 69). Sąmoningai ar nesąmoningai čia išmokta vaikščioti „su užmerktomis akimis". Nieko nežinoti buvo patogiau ir saugiau, o tikėti hitlerinės Vokietijos „didžiom perga­ lėm"— paprasta ir garbinga. Vaikai, krikštijami vokiškais vardais (Frydis, Herbertas) ir išėję vokiškas mokyklas, jau nebemokėjo savo gimtąja kalba įvardyti visų aplinkos daiktų. Kūnelienei atrodė, kad jos šeima, kaip ir visi klai­ pėdiečiai, „jau amžinai vokiečiai". Ir baisiausia žinia, ko­ 226

kią ji „savo gyvenime girdėjusi", buvo žinia apie „narsios tautos" kapituliaciją Berlyne 1945 m. pavasarį. Tai išda­ vystė, gėda, nelaimė. Kodėl vokiečiai nelaikė iš žemaičių išvaduotos žemės „lūžt trūkst", kaip buvo žadėję. „Kur pasidės dabar šio krašto žmonės?" (p. 170),— svarstė nu­ siminusi ir įtūžusi Kūnelienė. Karas deformavo lietuvininko mąstyseną, atėmęs tradi­ cinius atramos taškus — lietuviškąją krašto buities sanklo­ dą (uždrausti surinkimai, lietuviškos pamaldos, sekmadie­ niais jau niekas neskaito lietuviškų laikraščių, kaip buvo įprasta ištisą šimtmetį, net kaimynai, susitikę karčemoje, nebedrįsta vienas kito prakalbinti lietuviškai). Karas at­ skyrė lietuvininkus nuo Lietuvos ne tik valstybės siena, bet ir įstatė dvi vienos tautos dalis į priešingas pasaulio sistemas (Klaipėdos krašte — fašizmas, Lietuvoje — socia­ lizmas), kurios susikibo mirtinoje dvikovoje. Lietuvinin­ kai, pašaukti į vermachtą (Klaipėdos krašte mobilizuota 10 000 vyrų4), žygiavo į Rytus, o paskui žūtbūtinai gynė Klaipėdą ir Karaliaučių, o lietuviai, stoję į Tarybinę Ar­ miją, šturmavo Klaipėdą, apjuostą devyniomis sutvirtini­ mų eilėmis, ir guldė galvas prie Karaliaučiaus fortų. Kai Kūnelienė pasiskundė: „Atiduokite man vaikus" (p. 65), vienas žmogelis iš Lietuvos jai piktai atkirto: prašykite iš savo fiurerio, kuriam atidavėte vaikus, kad juos užmuštų. Kūneliai bėgo iš savo namų, ne vien paklusdami įsaky­ mui, bet ir įbauginti: ką su jais darys bolševikai. „Juk ne­ žinome, kaip bus ir su mumis" (p. 26). Kapituliavus Vokietijai, lietuvininkų šeimos, likusios savo krašte, ėmė suvokti, kad reikia „pradėti iš naujo gy­ venti, tai yra: taikytis prie to, kas nauja" (p. 174). Bet kaip pradėti, kai namai sudeginti ar išdraskyti, kai iš jų — „vokiečių", „karo prasikaltėlių"-— atima paskutinius dra­ bužius ir maistą lietuviškai kalbantys plėšikėliai, kai ka­ pus rausia aukso ieškotojai, kai nakčia, išgirdus urzgiantį sunkvežimį, purto virpulys. Kūnelienė su nepasitikėjimu žiūri į tarybinio gyvenimo apraiškas, įsitikinusi, kad jos trumpalaikės šiame krašte („grįš vokiečiai"), nes ir užsie­ nio radijas skelbia: nepakluskite tarybinei valdžiai, rytoj 4 M ikulizc S. Op. cit.— S. 282. 227

būsime čia5. Vyrą, dirbantį kolūkyje, ji vadina kumečiu. Negali pakęsti, kad sūnus draugauja su žemaitike („Že­ maitės tu man į namus neparvesi, taip ir žinok!"— p. 198). O vaikai greitai pripranta prie naujo gyvenimo aplinky­ bių ir persiima jo dvasia: atsisako kalbėti poterius, melstis iš mišknygių, išmoksta lietuviškų dainų, laksto į šokius, grumiasi su atklydusiu iš miško banditu. Tai paskutinis lie­ tuvininko šeimos skilimas: vieni liks savo žemėje, kiti iš­ keliaus į svetimą kraštą, kur juos traukia ilgaamžės ger­ manizacijos deformuota sąmonė ir memelenderių revanšistų (to paties E. Noimano) per radiją sklindantys balsai: klaipėdiečiai yra vokiečiai, Klaipėdos žemė — vokiečių žemė6. Nuo romano vidurio ima dominuoti persiorientavimo problema, tipiška pokario metų problema, reikalaudama psichologinio traktavimo, kuris sunkiai derinosi su empi­ rinio dokumentiškumo stilistika, išplėtota pirmojoje kūri­ nio dalyje. I. Simonaitytės charakteriai, lėtai tesikeičiantys, dabar privalėjo paklusti aštriems lūžiams ir aprioriš­ kai priimtiems sprendimams. Jie atsidūrė nusiaubtoje ap­ linkoje, kur jų nebesupo įprasti daiktai, nusistovėjusi tvarka, seni papročiai, teikę patvarumo jų išorinės ir vi­ dinės egzistencijos pavidalams. Vedami persiorientavimo vingiais į aiškiai paženklintus taškus, tie charakteriai ma­ žai beturėjo gyvybinės energijos, kurią čiulpte iščiulpė karo ir pokario sukrėtimai. Ansis Kūnelis, mirtinai išvargintas karo pavojų ir neži­ nios, trokšta tik vieno — ramybės. Tiek laiko išgyvenęs 5 Симонайтите E. Последнее путешествие Кунялиса. — M., 1974. — C. 199.— Lietuviškame romano tekste praleistas skyrius buvo išspausdin­ tas rusiškame vertime. 6 Satyriškai hipertrofuodama Kūnelienės vokiškąjį patriotizmą, I. Si­ monaitytė netiesiogiai polemizavo su memelenderių sąjungos, įsteigtos 1948 m. ir tais pačiais metais atnaujinto laikraščio „Memeler Dampfboot" revanšistine programa: Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1945 m. esąs neteisėtas aktas tarptautinės teisės požiūriu; kas buvo pra­ rasta, neturi likti prarasta; antrą ir trečią dešimtmetį trunkanti lietuvių valdžia Klaipėdoje esanti tik laikina atkarpėlė septynių šimtų miesto is­ torijoje, kaip laikina čia buvo kitados švedų ir rusų invazija (Kurschat H. Op. cit.— S. 110; B ekeris J . Klaipėda, 1939 metai // Tarybinė Klaipė­ da.— 1969 — Kovo 22), 228

„po baime", jis lieka viskam abejingas. Kareiviai iškinko arklius iš vežimo, o jis net nesudejuoja. Pasuka iš plento pirmu pasitaikiusiu keliuku, kad užbaigtų klajones — ar ne vis tiek kur. Nebeturi jėgų nei stebėtis, nei bijoti, nei kuo nors tikėti. Svarbu, kad išlikom gyvi, o daugiau nie­ ko nereikia. Nepuola arti ir sėti, kaip įprasta žemdirbiui po visų karų ir gaisrų. Nepažįstamų žmonių namuose, kur laikinai apsistojo, „viskas taip neapsakomai svetima, taip baugiai svetima" (p. 78). Čia jis tebėra „išvietintas" karo pabėgėlis. Jo gyvenimas atplėštas nuo šaknų, kurios pa­ siliko sudegintoje sodyboje, o gal ir prieškarinėje kaimo buityje. Dabar jis tik sulaužyta spyruoklė, nusviesta į di­ delių istorinių įvykių pakelę. „Besnūduriuojančioje Kūne­ lio galvoje" nėra nei tvirtų nusistatymų, nei aiškaus su­ pratimo, kas įvyko. „Nebeatsimena", „nežino", „neno­ ri"— svarbiausi charakteristikos žodžiai, nusakantys jo są­ monės miglotą neapibrėžtumą ir instinktyvias pastangas užmiršti, negalvoti. Ramiai ir kantriai stebi naujo gyveni­ mo pradmenis, iš anksto susitaikęs su viskuo: kaip yra, taip gerai. Jis žino, kad „jau nebegrįš, kas buvo“. Nei re­ ligija, nei politinės idėjos, nei savininko psichologija nepastoja jam kelio į dabartį. Bet jis tik pasyviai duodasi nešamas įvykių srovės, nereikšdamas nei savo valios, nei ketinimų. Jo žmogiškasis aktyvumas jau sugniuždytas, ko­ ne iki paskutinio lašo išsunktas net noras gyventi. Jis ne­ bedrįsta teigti pats savęs, o gal ir nebežino, kas jis yra. Kai žmona užsispiria važiuoti į Vokietiją, Ansis Kūnelis paduoda dokumentus, kad tik nutiltų kivirčai namuose. O po to pats „nebesupranta, kaip tai atsitiko" (p. 257). Gyvenimo iniciatyva pereina į moters rankas ■ — ji iš­ tvermingesnė ir vitališkesnė, ji ilgiau išsilaiko istorijos kataklizmuose. Tai tradicinis I. Simonaitytės romanų spren­ dimas (šiek tiek atremtas į rašytojos pusseserės vyro Ma­ salskio ir jo antrosios žmonos prototipus7) ir tradicinė priešprieša: vyras — ramus, geraširdis, bevalis; moteris — smarki, pikta, agresyvi. Kūnelienė pati raiko duoną prie stalo, nors tai visados buvo šeimininko privilegija. Kapi­ nėse ji laiko „lavonmišę" (skaito evangeliją, sako pamoks7 Sim onaitytė l. Gretimos istorijėiės.— P. 94. 229

lą), nes vyrai jau bijo sakytojo pareigų. Karo pavojai iškamavo ją iki alpulio, bet iš paskutiniųjų jėgų ji gina savo užimtą kampą nuo tokių pat nelaimingų pabėgėlių. Karas išmokė egoistiškai rūpintis tik savo lizdu (kasdien reikia pamaitinti penkis vaikus) ir išugdė priešiškumą sve­ timam žmogui, kuris suvokiamas kaip grėsmė. Karas nu­ mušė padorumo dangalą ir išlaisvino įsiūtį, valingą riks­ mą, panieką kitam kaip elgesio normą. Karas atėmė tvir­ tą gyvenimo tvarką, ir išdidi ūkininkė, „senųjų prūsų" palikuonė, jau nemokėjo apsiprasti naujoje santvarkoje. Vi­ sa jos konservatyvi mąstysena desperatiškai laikėsi įsiki­ busi į buvusio gyvenimo nuostatas: dirbti sau, neturėti jo ­ kių ponų ant savo galvos, kas sekmadienis melstis bažny­ tėlėje. Per penkerius hitlerinio valdymo metus ji buvo ga­ lutinai germanizuota: vokietis jai atrodė žmoniškas (nors matė plynėje marinamus belaisvius), fiureris buvo „šių laikų didžiausias vadas", o lietuvių antplūdis karo pabai­ goje į Klaipėdos kraštą — žiauri nelaimė, su kuria neįma­ noma susitaikyti. Kūnelienė veržėsi išvažiuoti į Vokieti­ ją prie „savų", dorai nemokėdama vokiškai ir būgštau­ dama, kad sūnus neparvestų į namus marčios vokietaitės. Kūnelių vaikai kitaip jaučia ir mąsto. Jų nekamuoja pa­ gieža ir įniršis. Jie daug aiškiau suvokia, kas buvo, ir pa­ sitiki dabartimi. Pamilęs tarybinio partizano dukrą, Mar­ tynas laimingas: laiko suspaudęs jos ranką ir žada vesti, grįžęs iš Tarybinės Armijos, būti toks, kaip jos tėvas („Tai buvo daugiau nei priesaika..." — p. 212). Frydis, aiškiai ap­ sisprendęs, kad jis ne vokietis, per naktis skaito knygas, mąsto, kalbasi su Ėtme, šeimininkų dukra, apie ateitį („Da­ bar bus viskas viskas kitaip",— p. 188). Jis žūsta, besigrumdamas su užklydusiu esesininku, žmonių žudiku. Tik šie du Kūnelių sūnūs ir lieka savo krašte — vienas arti laukų galinga mašina, kitas gulėti po žeme. Šitie teigiami persiorientavimo pavyzdžiai, nupiešti idiliškomis spalvo­ mis,— savotiška kontrargumentų grandinė, įeinanti į priešpriešų sistemą, kuria grindžiamas šis romanas — skausmingas ir piktas ginčas su tais, kurie palieka savo gimtinę. Karo supurtytą, deformuotą ir palengva atsigaunančią žmogaus psichiką I. Simonaitytė bandė vaizduoti ne kaip 230

objektą, stebimą iš šalies, o kaip besitęsiantį vidinį vyks­ mą, kuris atsiveria tarytum pats savaime. Romane nuolat pabrėžiama žmogaus psichikos autonomija (,,Į paslapčiausią žmogaus širdies gelmę dar niekas nėra pažvelgęs ir niekada nepažvelgs",— p. 65). Žmogaus sąmonė romanistei atrodo nesuvaldomas, amžinai kintantis procesas („Bū­ tų geriau neprisiminti, tačiau galva ir mintys, o gal ir šir­ dis eina savo keliu",— p. 115). Kiekvienas personažas gy­ vena savo jutimais, apmąstymais, prisiminimais. Neretai kalbasi pats su savimi lyg su kažkokio nesibaigiančio dia­ logo partneriu. Minčių tėkmė, kaprizingai šokinėjanti („mintys kažkaip sutriko ir visiškai pakriko",— p. 80), da­ rosi pagrindiniu veiksmu, per kurį lūžta išoriniai įvykiai. Pripažindama individualios sąmonės autonomiją, romano autorė kartu siekė diskredituoti jos klaidingus sprendi­ mus, o prieštaraujančias viena kitai mąstysenas ir patirtis sujungti į bendrą istorinio laiko panoramą. Ar tai įma­ noma? Romane nuolat keičiasi regėjimo taškai. Vos atidaromas vieno personažo mąstymo laukas, o jau lekiamą į kitą. In­ dividuali sąmonė nespėja išryškėti kaip atskira pasaulio stebėjimo stotis. O šituos smulkius, judančius regėjimo taškus užgriūna įvykių srautas, kurį turi išgyventi ir įpras­ minti tos neišryškėjusios sąmonės. Jos nepajėgia tų įvykių paversti vidiniu išgyvenimu, o tik registruoja, paliudija, informuoja. Žiūrėdamas į gaisro pašvaistę virš Klaipėdos, Ansis Kūnelis dar kartą praeina mintyse pro Kūlių Var­ tus senomis miesto gatvėmis, apžiūri bažnyčias, sustoja prie Simono Dacho paminklo, bet tai ne atsisveikinimas su liepsnojančiu miestu, o paprastas aprašymas („Iš Turgaus gatvės patekai į Teatro aikštę, kur turgaus dienomis sto­ vėdavo kai kurie vežimai..."— p. 113). Nemaža karo meto istorijų (Ėtmės, Daugalienės pasakojimai) driekiasi greta personažo savimonės; tie baisūs įvykiai sugriauna žmo­ gaus gyvenimą, bet nepasiduoda įtraukiami į personažo vidų. Pasakojimas darosi pernelyg padrikas: vienur vidi­ nio monologo nuotrupos, išprotėjusios senės kliedesys, kraupių sapnų ir nuojautų psichozė, ryškiai stilizuota in­ dividualios sąmonės (net šuns) logika, kitur referuojan­ tis aprašymas, dokumentinė kronika, dramatizuota įvykio 231

eiga (Kūnelio sūnaus ir esesininko grumtynės). Romanas neturi aukštyn kylančių kontūrų ir emocinio branduo­ lio • — įvykiai tarsi išsisklaido, prisiplaka prie žemės, ne­ įgyja globalinio istorijos lūžio prasmės. Romano autorė, retai teįsiterpdama į svetimų minčių tėkmes su visažinio pasakotojo komentarais, vis dėlto stovi virš savo personažų, aiškiai spręsdama, kuris iš jų klysta, o kuris teisus, kurį reikia pašaržuoti, o kurį pakelti ir pa­ glostyti. Priešiškos ideologijos skelbėjai stumiami kvailu­ mo laiptais į neįtikimas situacijas, kad paaiškėtų „vokiško patriotizmo" beprasmybė ir nežmoniškumas (karui bai­ giantis jau išvaduotame Klaipėdos krašte Kūnelienė giria­ si esanti Hitlerio gerbėja; ji pateisina savo kaimyno, kol­ ūkio pirmininko, mirtį nuo banditų kulkos — kam ėjo prieš vokiečius). Iš antros pusės, tarybinio gyvenimo idealistai kopia vis aukštyn gerumo ir grožio pakopomis, kol taip pat patenka į neįtikimas situacijas ir idilės blizgesį (Jurge­ lioniu Marytė, nušovus banditams tėvą, puola raminti toje pačioje troboje gulinčią senelę, kad nieko neatsitikę; my­ limajam išvykus į Tarybinę Armiją, ji kasdien ateina pa­ stovėti prie tvoros, kur jiedu susitikdavo, ir saugo nuo lietaus išlikusį jo bato įspaudą). Kūnelis jautriai mąsto ir išmintingai samprotauja („šiandien turime vienas kitam ranką paduoti ir pakelti, jei tik kaip nors įmanoma",— p. 133), bet neturi gyvastingų jutimų, plazdančių emocijų, spontaniškų protrūkių. Menamoji kalba slenka ramiai iš­ protautų sakinių vaga — nebesigirdi individualios psichi­ kos virpesių, nebėra gaivališko spurdėjimo, išnykęs seno­ vinis vaizdų aromatas ir poetiškumo gaida („Kiek prisimi­ nimų riša jį su anuo, su jo miestu. Žmonių, gyventojų ten, tiesa, nebeturėtų būti, juos buvo stengtasi jau anksti iševakuoti. Bene dėl to ir nesigailima",— p. 106). Autoriaus figūra jau nebeišspinduliuoja žmogiškumo ši­ lumos, kuri kompensuotų išsekintas, nustėrusias persona­ žų psichikas. Stebi jas gana pavargusiu žvilgsniu, nebesi­ tikėdama įstabių praversmių. Kieta ranka įstato jas į su­ projektuotus santykius, kurie lieka sterilūs arba melodra­ matiškai įtempti. Emociniai kontrastai tampa charakterin­ ga autoriaus pasaulėjautos, jo santykio ir sprendimų iš­ raiška. Kaktomušomis susiduria vaiko naivumas ir žiauri 232

karo tikrovė (mergaitė vis laukia grįžtančios motinos, kuri išvyko, artėjant frontui, aplankyti jos tėvo), gyvulio išti­ kimybė šeimininko namams ir žmonių bėgimas (arklys de­ juodamas sugriuvo savo kieme, ištrūkęs iš karo pragaro, o, pasirodžius šeimininkų dukrai, „pakėlė galvą ir, atro­ do, kad džiaugsmingai nusižvengė ir tarsi atsiduso"). Ati eivių iš Žemaitijos plėšikavimas ir rusų kareivių gerašir­ diškumas (verkiančios mergaitės įprašyti, jie paskambina Aukštųjų bažnyčios varpais, laidojant senąją Kojalienę). Tirštėjantys emociniai kontrastai susilpnina ir taip loginio rečitatyvo gožiamą vaizdo plastiką, kreipdami ją į senti­ mentalumo efektus kaip ir jaunystės kūriniuose. Pykdama ir graudindamasi I. Simonaitytė rašė savo pas­ kutinį romaną, kuris jai atrodė „pats brangiausias", nes „į jį buvo įdėta daugiausia širdies"8. Didaktinis kreipinys — lietuvininkai, pasilikite savo gimtajame krašte! — ir skau­ di nuovoka — baigiasi kolektyvinis lietuvininkų genties buvimas savo žemėje — pynėsi išvien ir blaškė autorę į emocinius kontrastus ir simbolines prasmes. Paskutinį kartą I. Simonaitytė atveda savo herojus į Aukštųjų žemę. Genami karo sumaišties, Kūneliai prisi­ glaudžia Viliaus Karaliaus namuose. Tas pats šulinys, prie kurio prausėsi Martynas Karalius, grįžęs iš Verdeno. Ta pati palangė, ties kuria rymojo nakčia Grėtė Karalienė, draskoma ilgesio ir kančios. Tie patys slenksčiai, per ku­ riuos oriai žengdavo senoji Karalienė. Ištuštėjusiuose na­ muose prietaringai Kūnelienei šmėkščioja paslaptingi še­ šėliai ir vaikščiojančios dvasios. Bet Karalių giminės ne­ bėra— ji išėjo iš šitų namų ir išnyko (vienas Viliaus Karaliaus sūnus, „svieto lygintojas", negrįžo iš kalėjimo, kitas, vermachto kareivis, buvo nuvarytas iki Maskvos), taip išeis ir ištirps svetimame krašte Kūnelių giminė. Tik Ansis Kūnelis grįš atgal į šituos namus nuo traukinio, išvežančio jo šeimą iš gimtojo krašto, prispaudęs žemės grumstą prie burnos, negyvas, kad atsigultų į tuos pačius kapus greta Karalių giminės ir kunigas pasakytų prie jo kapo: „Senųjų Prūsų lietuvininke, kaip gera, kad tu myli 8 Rinkūnas A. Ieva Simonaitytė: „Klaipėda gyvuos mano knygose" // Nemunas.— 1974,— Nr. 12,— P. 15. 233

savo žemę ir jo je likai!" Paskutinį kartą jam nuskambėjo vienišos Aukštųjų bažnyčios varpai, palydėję į savąją že­ mę daugelį lietuvininkų kartų. Tai iš tiesų bus paskutinė Kūnelio kelionė (senos evangelikų giesmės parafrazė: (rKūnel jau este gulėti, eik, este atsilsėti"), simbolizuojanti lietuvininkų genties išnykimą. Tokia tragiška ir patetiška gaida I. Simonaitytė atsisvei­ kina su Aukštųjų pasauliu. Šitaip ji užbaigė lietuvininkų buvimo epą, pilną skaudžios rezignacijos ir mozaikišką, kaip ir visi lietuviško epo bandymai, „...Lietuvininkų is­ torijos ratas užsidarė. 700 metų karų, epidemijų, laimių, nelaimių periodas jiems baigėsi“9,-— pasakė rašytojai vie­ nas klaipėdiškis, išėjus knygai.

9 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 133.— Kybrancas O. Norėčiau keletą žo­ džių... 1974, saus. 22.

IX. I. SIM ONAITYTĖ-KLASIKĖ

1

1956 m. pradžioje, tik įteikusi „Viliaus Karaliaus" rank­ raštį leidyklai, I. Simonaitytė gavo tuometinio vyriausiojo redaktoriaus J. Tornau laišką: „Mes pradedam galvoti apie Jūsų „Raštų“ išleidimą kokiuose 3—4 tomuose. Kaip Jums atrodo tokia mintis? " 1 Tuo metu buvo leidžiami tik Žemaitės, A. Vienuolio, P. Cvirkos ir S. Nėries raštai. Tad šis pasiūlymas reiškė: „Aukštųjų Šimonių likimo" ir „Viliaus Karaliaus" autorė įstatoma į lietuvių literatūros klasikų gretą. „Pikčiurnienė", taip ilgai redaguota ir apdairiai leis­ ta, kritikos buvo įvertinta kaip socialistinio realizmo kū­ rinys ir vienas stipriausių ideologinių smūgių buožijai12. Šio romano sėkmė — vertimai į rusų, anglų, vokiečių, pran­ cūzų, ispanų, lenkų, kinų kalbas, sutartis ekranizuoti — aktualizavo ir visą ankstyvesnę romanistes kūrybą, o pa­ čią I. Simonaitytę iškėlė kaip pamokomą pavyzdį — kaip vaisingai įsijungia į tarybinę literatūrą vyresniosios kar­ tos rašytojai. A. Venclova 1957 m. autoritetingai nurodė jos vietą „pirmosiose mūsų tarybinės literatūros kūrėjų gretose1'3. M. Sluckis 1959 m. karštai įrodinėjo, kad „dia­ lektiškas požiūris į socialines ir nacionalines problemas < ...> gaivinte atgaivino tradicinę I. Simonaitytės me­ džiagą"4. „O Ieva, Ieva, kad Tu žinotum, kokia graži ir di­ delė dovana Tu esi mūsų tautos literatūrai,-— rašė J. Šim­ kus 1962 m.— Tu, tarsi kuo amžinu pažymėta, perduodi mums estafetę iš paties Donelaičio..."5 1 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 221.— J . Tornau laiškas I. Simonaitytei 1956, vas. 22. 2 Raguotis B. Pikčiurnienė // Tiesa.— 1953.— Rugp. 12. 3 V enclova A. Laikas ir rašytojai.— V., 1958.— P. 441. 4 Sluckis M. Cit. veik.— P. 157. 6 CVLMA, f. 71, ap. 1. b. 271.— J . Šimkaus laiškas I. Simonaitytei 1962, saus. 22. 235

Labai greitai vienas greta kito išsirikiuoja knygynų len­ tynose šeši Raštų tomai su įspaustomis viršeliuose mono­ gramomis — I. S. Vilniaus universiteto literatūros katedra 1954 m. pasiūlo aspirantei R. Dambrauskaitei kandidatinės disertacijos temą „Ievos Simonaitytės kūryba". K. Masi­ liūnas, kvalifikuotas filologas, rašo mokslinį darbą apie I. Simonaitytės kūrinių kalbą ir sudarinėja jos Raštams aiškinamąjį žodyną. Dailininkė D. Danytė sukuria rašyto­ jos skulptūrinį portretą. Lankosi fotografai ■ — laikraščiams reikia įžymiosios kūrėjos nuotraukų. Vienas jaunas žur­ nalistas užsirašinėja jos lakesnius posakius, kaip kitados J. Ekermanas auksines J. V. Gėtės mintis. Iškilmingai paminimas šešiasdešimtasis rašytojos gim­ tadienis. 1957 m. sausio 23 d. Vilniuje, Konservatorijos sa­ lėje, rašytojai įteikiamas vyriausybinis ordinas. Ją sveiki­ na A. Vienuolis, realistinės lietuvių prozos patriarchas. Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduo­ toja J. Narkevičiūtė uždeda ant galvos gintaro karūną — kauniečių dovaną. Dešimtys delegacijų neša rečiausių gė­ lių puokštes. J i patenkinta — tiek gėlių, nors „sunkveži­ miu vežk", tiek šlovinančių kalbų, nors tiesiai dangun ženk. „O visi, kurie ten dalyvavo, viena burna kalba, kad tokių iškilmių ir tokio banketo Lietuvoj dar nėra buvę, iš pat pradžių pradžiausios pradžios"6,— gyrėsi pusiau rim­ tai, pusiau juokais. Jubiliejinio vakaro iškilmingas ritualas, dar visai ne­ įprastas Lietuvoje, įspūdingai įstatė I. Simonaitytę į lite­ ratūros klasikų gretą. Rašytojos pavardė linksniuojama įvairiuose pranešimuose, ji sodinama į garbingą vietą pre­ zidiumuose. Atsirado ir kai kurios materialinės privilegi­ jos. Tokia padėtis pastebimai keitė rašytojos savijautą, o iš dalies ir gyvenimo būdą. O kad mano motina šitai būtų išgirdusi: jos dukters vie­ ta greta Donelaičio ir Maironio!7 Tos nelaimingos Ėvės, kurią tetos vadino kekšute, o vaikai šlube (amžinas ligo­ nis, kodėl viešpats jos neatsiima), kurią išvarydavo drau­ ge su motina iš nuomojamos trobos, nes „kaimas nenori 6 Ten pat, b. 38.— Laiškas V. Čepaičiui 1957, vas. 18. 7 P ajėdailė O. Buvo ir taip! (Atsiminimai,— rankr.) 236

turėti ubagų"8. Visos gyvenimo aplinkybės buvo jai ne­ gailestingai žiaurios — nedavė nei sveikatos, nei moks­ lo — o ji vis dėlto išplėšė iš likimo išskirtinę vietą po sau­ le. Ji įrodė — visų pykčiui — savo vertę. Tai buvo stip­ riausias jos veikimo akstinas: redukuota į nieką žemiau­ siame visuomenės sluoksnyje jos esybė įnirtingai teigė save, sutelkusi visas užgautos ir atstumtos prigimties ga­ lias į meninį žodį. Ir štai ji, vargo mergelė, atsistojo ant aukščiausio garbės postamento. J i pakilo virš tų, kuriems ilgus metus ji tebuvo ,,ganz kleines Nichts" (mažytis nie­ kis9), kurie ,,ja nesididžiavo, bet didžioji dalis apspjau­ dė"101. Triumfuojantis savo reikšmės suvokimas, nedrums­ čiamas jokių abejonių, užpildo rašytojos sąmonę ir lemia jos elgseną. Kodėl V. K. Jonyno iliustracijose K. Donelaičio būrai tokie nusižeminę, užguiti11 Lietuvininkas niekada neke­ liaklupsčiavo. Jis turėjo savo išdidumą. Savigarba yra bū­ tina tiek atskiram žmogui, tiek tautai, kad atsispirtų nive­ liuojantiems poveikiams ir išliktų sudėtingose istorinėse situacijose. O menininkas be savigarbos — tai karklas, ant kurio visos ožkos lipa. Lietuvių menininkams, baudžiau­ ninkų anūkams, labiausiai stinga tvirtos ambicijos. Taip galvojo I. Simonaitytė, paveldėjusi iš savo krašto lauki­ ninkų išdidų savarankiškumą ir net nusižiūrėjusi iš vieti­ nės ponijos agresyvaus pranašumo manierų. Pirmaisiais pokario metais I. Simonaitytė dar sumišdavo po savo kūrybos svarstymų (,,esu visiškai ,,ratlos". < ...> Nes, pasirodo, kad rašyti jau visiškai, ale ir visiškai nebe­ moku”12), o dabar kaipmat išveja pro duris redaktorių, atėjusį su kritiškomis pastabomis, išvadindama jį cini­ ku13. Tik įteikusi rankraštį leidyklai, ji reikalauja per įta­ kingus asmenis, kad jos „knygeliūkštis" tuoj pat būtų 8 Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 180. 9 VVUBR, f. 86, b. 104.— Laiškas E. Sumanui 1977, gruod. 9. 10 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 186.—T Simonaitytės prierašas prie V. Pėteraičio laiško 1972, saus. 3. 11 Sim onaitytė I. Džiaugiuosi poeto garsu // Tiesa.— 1974.— saus. 5. 12 LKLIBR, f. 1, b. 5127,— Laiškas A. Venclovai 1947, kovo 26. 13 VVUBR, f. 86, b. 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1971, birž. 14. 237

spausdinamas — be eilės ir plano14. Baudžiasi padegti laik­ raščio redakciją, išdrįsusią pertvarkyti jos straipsnį15. Su­ pyksta ant namų šeimininkės, kuri prasitaria, kad „Pava­ sarių audroj" ir „Be tėvo'1— silpnesni kūriniai16. Tvirtai įsitikinusi, kad jos proza yra pati geriausia Lietuvoje17. „...Dar galiu viena pasigirti: nė vienos knygos nėra taip pageidaujamos, kaip Simonaitytės“18,— rašo jaunystės bi­ čiuliui. „Vilniuje žmonės iš proto eina dėl „Kūnelio", bet jau nebėr niekur jo gauti — išparduota"19,— užsimena ki­ tame laiške. Kai 1965 m. studentai lituanistai atsineša po Raštų šešiatomį, prašydami autografo, ji stebisi, kada ir kur jiems pavyko nutverti šitas seniai išgraibytas knygas, ir studentai nedrįsta paaiškinti, kad jos Raštus galima gau­ ti nupigintų knygų skyriuose...20 I. Simonaitytės laikysena tapo ori ir išdidi21. J i ne vie­ nadienė rašyto j ūkė, o bendranacionalinis reiškinys, visų pripažįstamas ir gerbiamas. „Jūsų knygos man tiek atsimi­ nimų iš senos tėviškės prikelia, tiek nepamirštamų valan­ dų dovanoja, kad vėl ir vėl jas skaitau"22. Panašūs laiškai plaukia iš Vokietijos, JAV, Australijos. „Nidos" leidykla Kanadoje 1953 m. išleidžia jos romaną „Aukštųjų Šimonių likimas" emigracijos sąlygomis neįprastai dideliu tiražu — 10 000 egz. Jos jubiliejines sukaktis pagerbia ir užjūrio lietuvių spauda, įrašydama jos vardą greta K. Donelaičio ir Vydūno „kaip M. Lietuvos trijų didžiųjų". O Tarybų Lietuvoje buvusios paprastos kaimo siuvėjos knygų tira­ žas pasiekia Vž milijono23. Kaip visu tuo nesididžiuoti. „I. Simonaitytė vis labiau kėlėsi į puikybę"24,— prisime­ 14 Laiškas M. Meškauskienei 1965, birž. 20 // Meškauskienė M. Cit. veik.— P. 171. 15 Kaunas D. Lietuvininkė (Atsiminimai,— rankr.). 16 A. Nosovaitės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1984, saus. 10. 17 D. Rimaitienės atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1984, spal. 10. 18 Laiškas F. Šlenteriui 1959, liep. 7. Kopija D. Kauno asmeniniame archyve. 19 VVUBR, f. 86, b. 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1972, saus. 4. 20 V. Bagdonavičiaus atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1978, gruod. 4. 21 K. Jankausko laiškas knygos autoriui 1984, geg. 9. 22 CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 112.— V. Gungos laiškas I. Simonaitytei 1974, rūgs. 21 iš Obernhau (VDR). 23 Ten pat, b. 25— Sim onaitytė I. Už savąjį dangų-— už gimtąjį kraštą. 24 J . Graičiūno atsiminimai. Užrašė D. Kaunąs 1980, vas. 4. 23d

na J. Graičiūnas. Pradeda reikalauti, kad bičiuliai ir gimi­ nės rodytų jai tokią pat pagarbą ir dėmesį, kaip ir valdžios vyrai (J. Paleckis nuveža kelioms dienoms į Palangą vyriausybinėn vilon25). Kai jos kūrybos tyrinėtoja pradeda klausinėti apie rašytojos tėvus ar gimines, ji stebisi: kam tai, rašyk apie mane26. Kai E. Oškinaitė, ištikimiausia bi­ čiulė, Rašytojų sąjungos Kauno filialo sekretorė, mėgina ją šio to pamokyti familiariu tonu, rašytoja atkerta: , , 0 kas tu tokia esi? Mane visas svietas žino..."27 Pilna pasitikėjimo savimi, I. Simonaitytė įpranta elgtis su žmonėmis be ceremonijų. Je i kas nepatiko, išdeda tie­ siai į akis. Aprėkia. Užsirūstinusi nekalba ištisus metus28. Kaune su buto kaimynu bendrauja tik raštiškais memo­ randumais. Dailininkui, atėjusiam tapyti jos portreto, trin­ kteli: „Nori ant manęs uždirbti?“29 Smalsų interesantą ar net pažįstamą sustabdo prie durų: „Ko tamstai reikia?1', o supykusi pasako pašnekovui: „Prašom išeiti ir daugiau ne­ sirodyti"30. Nedangsto mandagumo kauke savo nuovargio, blogo ūpo, antipatijos. Nesiduoda perkalbama — kas jai pasirodė bloga, bus bloga iki amžiaus pabaigos. Nesisten­ gia pasirodyti geresnė, protingesnė, įdomesnė. „Jai len­ gva buvo gyventi, nes ji buvo tokia, kokia buvo"31, — sa­ kė A. Staskevičiūtė. Senstanti rašytoja ima atvirai de­ monstruoti savo kampuotą charakterį. Pykčio pagauta ar­ timiausius giminaičius išvadins kiaulėmis. Išvarys iš pa­ latos gydytoją — „nieko neišmanantį". Apšauks nepažįsta­ mą moterėlę: „Kokia tu motina, kad rėkini vaiką ! " 32 Val­ dingai sukomanduos kaimynes ravėti daržo bei tvarkyti gėlyno. Atkakliai painios Rašytojų sąjungos pirmininką su eiliniu rašytoju33. Į bičiulius kreipiasi: „Kodėl jūs, šė25 A. Nosovaitės atsiminimai. Užrašė D. Kaimas 1983, kovo 3. 26 R. Dambrauskaitės pasakojimas LTSR knygos bičiulių d-jos V il­ niaus m. skyriaus Mažvydo klube 1978, spal. 26. 27 A. Jankauskienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980 vas. 10. 28 M. Mickutės-Skrabienės atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1985, ko­ vo 26—27. 29 A. Marcinkienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, gruod. 8. 30 G. Rūkienės atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1984, geg. 18, 3' A. Staškevičiūtės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1978, gruod. 4, 32 A. Adomaičio pasakojimas 1983, liep. 28. 33 A. Baltakio pasakojimas 1984, lapkr, 23,

m

tono blusos, neateinate? " 34 Nepaleis nė dienai nuo savęs namų šeimininkės, nes galįs įvykti priepuolis, ir per jos kaltę Lietuva neteksianti Simonaitytės...35 Neturėjo nė la­ šelio lipšnaus sentimentalumo, idealinių potroškių, aukš­ tyn keliančio susižavėj imo — moteriškumo aureolės, įp­ rastos lietuvių literatėms bei visuomenės veikėjoms-altruistėms. Buvo skeptiška, įtari, labiau pasitikėjo blogio negu gėrio patvarumu (,,Ir tu žinai, kad velnias „egzis­ tuoja" daugelį tūkstantmečių"36). Didžiavosi, kad sugeba būti „vokiškai" kieta ir atstumti po keliolikos išsiskyrimo metų net vienintelę seserį („Tu dar nežinai, kokia pikta galiu būti"37). Išskirtinumo kompleksas atpalaidavo nuo moralinės cenzūros ir naivų ligoto žmogaus egoizmą, ir atkaklų užsispyrimą, ir gudrų klaipėdiškės sodietės išskai­ čiavimą. Apvainikuota klasiko laurais, I. Simonaitytė nebejaučia dėkingumo žmonėms, kurie kažkada jai padėjo, o dabar buvo nebereikalingi. Kartais būdavo jiems atžari kaip koks didponis. Kažkada E. Kraštinaitis, „Prūsų lietuvių balso" redakcijos bendradarbis, tauriai pasisiūlė tapti jos „sužadėtiniu" magistrato dokumentuose, kad pradedanti literatė nebūtų iškraustyta iš buto38. O kai jam, besirūpi­ nančiam pensija, prireikė pažymos apie darbo stažą Klai­ pėdos įstaigose, rašytoja atsisakė pasirašyti39. S. Čiurlio­ nienė ją, benamę, priglaudė savo bute, globojo pačiu kraupiausiu hitlerinės okupacijos metu, o į jos jubiliejinį vakarą „Pikčiurnienės" autorė teatsiuntė formalią telegra­ mą, ir geraširdė altruistė pasijuto užgauta40. Kiek pasiau­ kojančių moterų virė jai valgį, plovė baltinius, slaugė per naktis, o ji ir neketino atsilyginti — jos gi mano bičiulės, o ne tarnaitės41 (M. Žiliūtė: „Dirbau už butą ir valgį"42; K. 34 A. Šarausko atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1984, lapkr. 17. 36 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 36 VVUBR, f. 86, b. 104.— Laiškas E. Šumanui 1977, gruod. 9. 37 Ten pat.— Laiškas E. Šumanui 1976, saus. 16. 38 Šis epizodas aprašytas I. Simonaitytės „Nebaigtoje knygoje11 (p. 151), neminint „sužadėtinio" pavardės. 39 VVUBR, f. 86, b. 114.— Laiškas E, Kraštinaičiui 1963, rūgs. 23. 40 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 21. 41 VVUBR, f. 86, b. 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1964, rūgs. 21, 42 M. Žiliūtės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, vas. 13. 240

Laukaitienė: „Aš nuo rašytojos negavau nė rublio''43). Gy­ venimo pabaigoje vis labiau silpnėjo rašytojos asmenybė­ je idealiojo „aš" savimonė, verčianti stebėti ir teisti savo pačios veiksmus, pripažinti savo kaltę ir atgailoti. Nuo ankstyvo pavasario iki rudens rašytoja gyveno Priekulėje, pasistačiusi 1959— 1960 m. mūrinį namą ant Minijos kranto, Vingio parko pašonėje. Puošnus rožynas. Alpinariumas. Dvi sidabrinės eglės. Raudonlapis riešutme­ dis. Vešli akacija. „Čia aš stoviu prie žydinčio medžio, ku­ rio nė vardo nežinau. Būčiau laiminga, jei būčiau svei­ ka"44, — rašo savo bičiulei. Visi ją gerbia ir prisibijo. Jei kas nepatiks, sukels vėją aukščiausios valdžios įstaigose. Rožių kerus sodina pats tarybinio ūkio direktorius su par­ tinės organizacijos sekretoriumi ir agronomais45. Rožyną laisto miesto gaisrininkai iš didelių raudonų mašinų (kai naujasis gaisrinės viršininkas atsisakė, remdamasis ofici­ aliais potvarkiais, „teko stipriai susibarti", ir tada „pats atvažiavo“46). Atvykus rašytojai, Vingio parke nutrūksta šokiai, nes triukšminga muzika trukdo miegoti. Gatve nebevažinėja transportas, o netoli išasfaltuotoje aikštelė­ je pionieriai ne besimoko rikiuotės pratimų. Krautuvės tuoj pat užverčiamos maisto produktais, kai rašytoja pas­ kambina Klaipėdos valdžiai: žmonės dirba, o jūs neduo­ date paėsti47... Drevernos žuvininkystės ūkis išimties tvar­ ka aprūpina ją šviežiais unguriais ir šviežiais karšiais. „Aš — Simonaitytė, ir man viskas turi būti"48, — kartoja. Reikia naujų padangų automobiliui, ir ji nesvyruodama kreipiasi į patį Ministrų Tarybos pirmininką. Sumano per­ sikelti į Vilnių ir siunčia pareiškimą butui gauti ne kam kitam, o LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmi­ ninkui. Ateina metas remontuoti prastai pastatytą namą, 43 K. Laukaitienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, vas. 12. 44 Laiškas P. Janulevičienei 1970, birž. 22. D. Kauno asmeninis ar­ chyvas. 45 VVUBR, f. 86, b. 46,— Laiškas K. Laukaitienei 1973, 46 Laiškas M. Meškauskienei 1971, rugp. 8//Meškauskienė M. Cit. veik — P. 212. 47 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 48 G. Čekienės atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1984, spal. 16 ir 1985, bal. 4. 241

ir po vieno kito skambučio jį restauruoja savo lėšomis Klaipėdos rajono vykdomasis komitetas, įtikintas rašy­ tojos argumentų — juk po jos mirties čia bus Simonai­ tytės memorialinis muziejus... Bemaž kasdien atvyksta autobusai su ekskursijomis49. Visi nori pamatyti gyvąją lietuvių literatūros klasikę. Vieni padainuoja sodyboje, paskaito jos kūrinių, o kiti puola kamantinėti: kaip jūs kuriate, kodėl parašėte tą ar aną knygą, kokie jūsų ateities planai50. ,,... Esu tikra, kad 50 egzaminatorių Tavęs vienos nėra užpuolę. O ką aš biednas daiktelis turiu sakyti! " 51 Užgriūna fotografai, skubėda­ mi „įamžinti" būsimoms kartoms klasikę tarp rožių su šu­ niuku Buika, mojuojančią ranka iš balkono („mane tai įžeidžia, tikrai įžeidžia"52). Su keliomis mašinomis atidun­ da Kino studija, filmuoja ją Vanaguose, Klaipėdoje, net ligoninėje („Jei tik nenumirsiu, šią vasarą tapsiu „kino žvaigžde"53). Tas nesiliaujantis bruzdesys „iš proto varo". Širsta kad iš jos daromas „stabukas" (Priekulės vidurinė mokykla jau užsisakė jos skulptūrinį biustą54), bet ir patin­ k a — juk pas kitus rašytojus nesiveržia tokios minios. Ar­ gi bent vienas „plunksnos brolis" susilaukė savo kūrybai skirtos liaudies meno parodos, kaip Simonaitytė Priekulė­ je ir Klaipėdoje? J i jaučiasi esanti tikroji, vienintelė liau­ dies rašytoja ir nelabai nori patikėti, kad Lietuvoje yra ir daugiau kūrėjų su tokiu garbingu titulu.55 Kartais I. Simonaitytė lyg ir pasišaipo iš savęs: „nuolat esu užimta kaip „grosse Dame"56. Vis aukšti svečiai. Reikšmingi pokalbiai. Vieną vasarą Priekulėje per žirgų varžybas ji pristatoma Tarybų Sąjungos ir Mongolijos 49 A leknavičius B. I. Simonaitytės vasaros Priekulėje // Banga.— 1977,— Saus. 18. 50 LKLIBR, f. 74, b. 78.— Laiškai R. Dambrauskaitei 1955, saus. 6; 1968, geg. 28. 51 Laiškas M. Meškauskienei 1975, liep. 9 // Meškauskienė M. Cit. veik.— P. 258. 52 Laiškas M. Meškauskienei 1975, liep. 12 //Ten pat.— P. 244. 53 VVUBR, f. 86, b. 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1969, bal. 21. 54 A. Gabrėnienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, rugp. 8. 55 B. Aleknavičiaus atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1985, kovo 28 — bal. 2. 56 VVUBR, f. 86, b. 104.— Laiškas E. Šumanui 1976, lapkr. 3. 242

vyriausybių galvoms57. Kitą vasarą plauko Baltijos jūra su Klaipėdos miesto vadovais58. Ja i įteikiamas simbolinis miesto raktas — ji tampa garbės piliete. Rašo džiaugsmo ir padėkos straipsnius: „sapnas tampa tikrove", ji eina lygiu ir gėlėmis nuklotu keliu, o „abipus to kelio ištiestos rankos, visada pasirūpinusios gelbėti griūvančią, saugot, kad neatsitrenktų koja į akmenį"59. Artimų bičiulių aplinkoje I. Simonaitytė nusileidžia iš paradinių klasikės ir „garbingos damos" pozų. Nebuvo už­ gesęs nei jos kritiškas protas60, įdėmiai stebintis ir blaiviai vertinantis tikrovę, nei stipri atmintis, nei jos bendravimo su žmonėmis dovana — mokėjimas suprasti, užjausti, pasi­ dalyti savo rūpesčiais, apsiverkti, artistiškai pasekti že­ maitišką arekdotą ar linksmą savo pačios nutikimą, vaiz­ dingai atpasakoti namų šeimininkei skaitomo vokiško ro­ mano turinį61. Nesistengė atsiskirti nuo savo giminės — jos kalbos būdo, papročių, tradicijų. Mirus pusseserei ar jaunystės dienų bičiuliui, lydėjo su visais ir kartu gie­ dojo senoviškas evangelikų giesmes62. Dalyvaudavo vai­ kų konfirmacijos ir mirusiųjų pagerbimo šventėse, nors pati netikėjo dievu. Rūpinosi, kad nebūtų uždaryta Vana­ gų bažnyčia, kur sekmadieniais sueidavo nedidelis būrelis jos giminaičių, vaikystės draugių, buvusių kaimynų, o už vargonų remontą sumokėjo 1500 rublių ir labai džiaugėsi, kai po daugelio metų vėl užgrojo jos vaikystėje skambė­ ję vargonai63 („Tai buvo įstabi šventė"64). Apsupta viešos pagarbos, didžiuodamasi savo galia (apginti paskutiniuosius senosics lietuvininkų būties re­ liktus), optimistiškai guviai besišypsanti („Aš turiu ir ga­ vau viską, ko gyvenimas tik gali teikti, ypač per šiuos paskutiniuosius dvidešimt penkerius metus"65), I. Simonai57 A. Gabrėnienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, rugp. 8. 58 Sim onaitytė i. Tai buvo vasarą. . // Tiesa.— 1977.— Lapkr. 20. 69 Simonaitytė I. Ir tuo keliu aš tebeinu // Ties’ .— 1972.— Vas. 5. 60 Čiurlionytė J. Kasdieniniai darbai.— V., 1584.— P. 171. 61 D. Rimaitienės p. sakojimas 1984, vas. 5. 62 M. ir A. Mackų atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, rūgs. 23. 63 M. Ragos atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1981, liep. 7; D. Rimaitie­ nės pasakojimas 1984, vas. 5. į 64 W U B R , f. 86, b. 104.— Laiškas E. Šumanui 1977, rugp. 20. 65 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 424. 243 o«

tytė buvo nepagydomas, skausmams ir kančioms pasmerk­ tas ligonis. „Esu labai nelaimingas žmogus. Sveikatos nė­ ra, nėra, nėra! Ir jau nebebus06 — rašo ji 1964 m. Kasmet po du kartus guldoma į ligoninę nuo pat pirmųjų pokario metų. Nerviniai ir skleroziniai svaiguliai. Stenokardijos priepuoliai. Stuburo artrozė, kuri „duoda tokius skausmus, kad rėki kaip gyvulys, jei dar gali išrėkti, nes tie skaus­ mai užima kvapą ir net atrodo, kad širdis sustoja plaku­ s i— taip baisu1'6667. 1963 m. du mėnesius išguli Klaipėdos ligoninėje, sulaužiusi autoavarijoje „savo biedną kojelę — jau dabar šeštą kartą"68. Prasideda pirštų deformacija, ir 1968 m. nebegali plunksnos nulaikyti, o 1973 m. jau „abi rankos sutinusios"69. Kasdien masažuojama nuo gal­ vos plaukų iki kojos padų. „Kasdien vaistai, ir jau nebė­ ra kur durti — visas užpakaliukas — negražiai tariant — į šikšną pavirto. Jo, jo! Beveik kiekvieną adatėlę palydžiu ašaromis, o tai kasdien"70. 1977 m. atsibunda iš priepuolio ir regi aplink save šešis gydytojus71. „Simonaitytė eina namopi, Na-mo-pi", — liūdnai atsidūsta72. „Ich bin zu Ende"73,— verkdama prasitaria savo bičiuliui, paskutinį kar­ tą išvažiuodama iš Priekulės. Jau padiktuota paskutinė valia: palaidokite prie namelio po sidabrinėmis eglė­ mis, antkapyje iškalkite žodžius: „Jau lazdą padėjau — kelionė baigta"74. Ir vis dėlto netiki, kad artėja mir­ tis75. Kai aštuoniasdešimtojo gimtadienio vakare vienas rašytojas iš jos delno linijų galantiškai išskaito, kad Si­ monaitytė gyvens dar 10 metų, jubiliatė išbąla, ir tas sku­ 66 VVUBR, f. 86, b. 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1963, rugp. 1. 67 Laiškas F. Slenteriui 1959, spal. 11. Kopija D. Kauno asmeniniame archyve. 68 VVUBR, f. 86, 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1963, rugp. 1. 69 Ten pat.— Laiškas K. Laukaitienei 1968, kovo 25; 1973, vas. 28. 70 Ten pat.— Laiškas I. Andriuškaitei 1972, kovo 27. 71 Ten pat, b. 104.— Laiškas E. Šumanui 1977, liep. 2. 72 P ajėdaitė O. Buvo ir taip! (Atsiminimai,— rankr.) 73 E. Šumano pasakojimas 1981, lapkr. 14.— „Aš pribaigta". 74 M eškauskienė M. Cit. veik.— P. 234; A. Gabrėnienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, rugp. 8; M. Krukytės atsiminimai. Užrašė D. Kau­ nas 1980, rūgs. 19; O. Kybranco atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, rūgs. 19. 75 B. Rokienės atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1984, geg. 18. 244

biai pasitaiso: dar 25 metus76. Turi visokių planų — toliau skaitys tragiškojo E. Vicherto (Wiechert) knygas, atsiųstas iš Kelno, aplankys L. Bajoraitę, jaunystės bičiulę, kuriai išrūpino butą, pradės diktuoti knygą vaikams (koks jos apsileidimas, kad iki šiol nieko jiems neparašė), nuvažiuos paimti 3000 rublių Damutei, namų šeimininkei ir slaugy­ tojai, už devynerių metų ištikimiausią tarnybą77. Juridinio testamento, žinoma, nepaliks78. Savo turtą žada dovanoti kartais „biedniems literatams studentams"79, kartais vy­ riausybei80, o giminės tegul pešasi81. „Sutvirtinkite mane, gydytoja, kad dar galėčiau kur­ ti"82, — prašė I. Simonaitytė. Jau 1971 m. jai buvo uždrau­ sta „galvoti ir rašyti“. Iš pradžių atrodė, kad nuo šmėkš­ čiojančių vaizdų, nepaverstų žodžiais, „galva vieną sykį ims sproginėti"83. Tiek metų ji gyveno įsivaizduojamų žmonių likimais, ir kūrybos akimirką jie būdavo svarbes­ ni už jos pačios negalavimus. Formuoti iš žodžių žmonių 76 K. Meškauskienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1982, birž. 26. 77 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. D. Rimaitienės laiškas E. Sumanui 1978, lapkr. 14 (kopija perduota knygos autoriui). 78 I. Simonaitytė 1961 m. buvo surašiusi tokį tekstą, pavadintą „Tes­ tamentu": „Kai išklysiu tuo keliu, kuriuo visi išeina, sumeskite kapą ma­ no palaikams prie mano namelio ant Minijos kranto. Bet nestatykite nei kryžiaus dėl to, kad aš visą amžių po kryžiumi vaikščiojau, taip pat ati­ tolinkite ir visus akmenis nuo kapo. Tegul neslegia jie manęs. Ju k sun­ kus kaip akmuo buvo mano gyvenimas. Leiskite man gulėti tarp links­ mų rožių ir gvazdikų. Tegul žydi ir jurginai. Beje, kaip pavėsis būtų ma­ lonu sidabrinis klevas" (CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 27.— Simonaitytė E. Testamentas). 79 V. Juškienės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, gruod. 24. 80 B. Rūkienės atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1984, geg. 18; Meš­ kauskienė M. Cit. veik.— P. 238. 81 Ten pat.— I. Simonaitytės turto vienintele paveldėtoja LTSR Aukš­ čiausiasis teismas pripažino Kanadoje gyvenančią rašytojos seserį M. Siliauskienę, su kuria paskutinio atsilankymo metu rašytoja susipyko ir nebepalaikė ryšių. Rašytojos sesuo perdavė rankraščius LTSR literatūros ir meno archyvui, knygas Respublikinei bibliotekai, baldus I. Simonaity­ tės muziejui, atsisakydama savo teisių į namą Priekulėje (A ieksiejūnas L. Palikimas seseriai Kanadoje//Gimt, kraštas.— 1980.— Saus. 17; K. Laukaitienės pasakojimas 1982, liep. 25; D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5). 82 B. Rūkienės atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1984, geg. 18. 83 Laiškas V. Rimavičiui 1972, saus. 3. Kopija D. Kauno asmeniniame archyve. 245

figūras ir jų gyvenimą tapo jos vitaline būtinybe, kuri gi­ nė per plaučių uždegimus, mikroinfarktus, nepagydomą spondiloartrozę į vis naujas ir naujas knygas. Bet „Pasku­ tinę Kūnelio kelionę" ji, produktyviausia pokario laiko­ tarpio prozininkė, baigė sutinusiais pirštais, kentėdama, sunkiai prisiversdama ir jau nebedrįso imtis naujo kūri­ nio („Kartais tokia pilna galva, tik veržiasi mintys lauk, bet negaliu rašyti, ranka skauda"84). Kūrybinės psicholo­ gijos gelmės, taip smarkiai kunkuliavusios kelis dešimt­ mečius, užsitraukė ir nutilo. Nuslūgo esminis, paslaptin­ gas rašytojo asmenybės klodas — liko tik šiokiadieniškas žmogaus charakteris, suerzintas užgulusios tuštumos („Gu­ liu, valgau, pykstu ir daugiau nieko nedarau"85), besitran­ kąs su įniršiu tarp kasdienybės smulkmenų, bet pagaliau patenkintas pasauliu tokiu, koks yra. 2

Klasiko statusas įpareigojo I. Simonaitytę detaliai papa­ sakoti autobiografiją. Jos gyvenimo istorija — kaip ir kiekvienos įžymybės — pasidarė viešas objektas, smalsiai tyrinėjamas literatūros istorikų ir apžiūrinėjamas ekskur­ santų. „Viliaus Karaliaus" autorė rūpinosi, kad į laikraš­ čių straipsnius ir mokslo knygas nepralįstų nereikalinga smulkmena („kvailybė"), kuri darytų jai gėdą. Koregavo dailininko piešiamą portretą, kad atrodytų ganėtinai jau­ na ir graži. Pagaliau nutarė, kad bus geriausia, jei pati savo žodžiais išdėstys, ką matė ir patyrė, pati sukurs au­ toportretą. Rašytojai, — buto kaimynai ir svečiai, — pasi­ klausę prie klaipėdietiško šiupinio jos sekamų atsiminimų, žaižaruojančių tik šiam kraštui būdingu psichologiniu sa­ vitumu ir tarsena, taipogi primygtinai spyrė ją rašyti to­ kią knygą, kaip A. Vienuolio „Iš mano atsiminimų"1. 84 Du klausimai rašytojų suvažiavimo išvakarėse /1. Simonaitytė //Lit. ir menas.— 1976.— Saus. 1. 85 Laiškas M. Meškauskienei 1976, liep. 16 // Meškauskienė M. Cit. veik.— P. 267. 1 „Ir reikėtų viską, ką Jūs atsimenate apie savo gimtinį kaimą, apie jo žmones, ką esate girdėjusi iš savo tėvų ir senelių, iš giminių,— taip, viską reikėtų užrašyti atsiminimų forma. Čia ir kokios ypatingos kompo­ zicijos nereikia. Jūs esate nuostabi pasakotoja — ir visa skambės (nėra 246

1958 m. I. Simonaitytė viešai pasigarsina: „Rašau apie Simonaitytę. Jūs skaitėte mano knygą apie Aukštųjų Šimonių likimą. Laikui bėgant, bus knyga ir apie Simonai­ tytės likimą"*2. Per gana trumpą laiką — žodžiai „tiesiog gaivališkai" teka, liejasi, pasak rašytojos, net pavargstu bedirbdama" 3 — ji išleido tris stambias atsiminimų kny­ gas:,,... O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė" (1962), „Ne­ baigta knyga" (1965). Trilogija buvo šio beletrizuoto auto­ biografinio pasakojimo kompozicijos rėmai ar net žanro norma. „Mano niekas neišgalvota, visa, kas parašyta, — maty­ ta, girdėta, viskas pačios skaudžiai pergyventa"4, — aiški­ no I. Simonaitytė. Autorei atrodė, kad ji pasakoja viską taip, kaip buvo tais ir anais, ir užpraeitais metais, nieko nepridedama ir neatimdama. Jos „atminties dėžutėje" bu­ vo išsilaikę motinos, tetų ir kaimynų posakiai, žmonių veidai ir jų istorijos, jos pačios skaudūs patyrimai. Ir ji žėrė viską, ką atsiminė, — didelius įvykius ir mažmožius, nelabai rūpindamasi jų atranka, jungimu į stambesnius veiksmo vienetus ar problemų tęsinius. Norėjo atkurti na­ tūralią gyvenimo tėkmę, kur viskas taip greitai juda, kei­ čiasi, slenka į nežinomą rytdieną be jokių užduočių. Pa­ sakojimas— konkretus, smulkmeniškas, empiriškas, bū­ dingas moterų autobiografijoms. Rašytojo autobiografija, net ir labai tikroviška savo de­ talėmis, plėtojasi kaip ypatingos gyvenimo istorijos mitas, kuria idealizuoto „aš" projekciją, pritaikytą prie dabarti­ nės garsaus asmens padėties ir gyvenamojo meto ideolo­ ginių reikmių5*. Šios dienos mąstysena neišvengiamai nu­ sikelia toli į praeitį, keisdama buvusio laiko ir jame gy­ jokios abejonės!) labai įdomiai",— rašė 1957 m. E. Matuzevičius (CVLMA, f. 71, ap. 1, b. 172.— E. Matuzevičiaus laiškas E. Simonaitytei 1957. rugp. 20). 2 Svečiuose pas laureatus // Lit. ir menas.— 1958.— Liep. 26. 3 Ten pat; W U.BR, f. 86, b. 47.— Laiškas T. Kryževičiūtei 1961, lapkr. 9. 4 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 423. 5 „Ne vienas mes norėtumėm taip tauriai ir šviesiai pragyventi gyvenimą, kaip gyveno ir gyvena Ieva Simonaitytė".— rašė R. Kašauskas (Kašauskas R. Tokia tvirta ir žemiška //Lit. ir menas.— 1967.— Saus. 28). 247

venusio žmogaus pavidalus. Kaip ir kiekvienas rašytojo kūrinys, taip ir autobiografija nėra objektyvus dokumen­ tas, o psichologinės ir estetinės transformacijos aktas. Rašydama autobiografines knygas, I. Simonaitytė gyve­ no triumfališka savo asmenybės išskirtinumo savijauta. Ir, aišku, ieškojo didžios lemties ženklų pačiuose anksty­ vuosiuose savo gyvenimo trupinėliuose — kiek siekė at­ mintis. Motinos sapnas: pats karalius iškilmingai paženk­ linęs jos mergaitę ir parodęs, kad būsianti ji nepaprastas žmogus. Karčemoje vokiečiai, vaišindami pusantrų metų Evikę, vienu balsu giria — graži ir protinga mergaitė. Vi­ si stebisi: niekur nesimokė, o kokia „gera galva". Per įže­ gnojimo iškilmes kunigas E. Bleiveisas pristato vyskupui kaip savo geriausią mokinę, kokios ligi tol neturėjęs, ir klausinėjama ji taip pat išmintingai atsakinėja, kad daro­ si „dienos didvyrė" 6 (Evikė buvo tokia pat žioplikė ir nie­ ko nežinojo, kaip ir kiti vaikai, — liudija viena iš konfirmančių7). Klaipėdos siuvėja, apsiėmusi mokyti ją savo amato, ilgai barė ir niekino, bet galų gale pareiškė, kad „tokios mokslios, viską suprantančios ir viską apimančios mokinės ji dar nesanti turėjusi"8. Tėvo brolis, ją pažinęs ir atidžiai nužvelgęs, pasako: ,, — Žinai, Evike, aš pasaky­ siu Jurgiui: pasiutusiai puikią dukterį turi, broleli! " 9 Kai būdama keturiolikos metų, ji sudeda giesmę, teta verkia iš susijaudinimo, kad ji tokia gabi, kaimynės sako, kad tokių didelių ir gerų galvų „reta arba ir visiškai nėra" ir tikrai ji „kuriądien sėdėsianti ceitungų redakcijoje"101. Autobiografija — netik pasididžiavimas savimi, bet ir revanšas. Laimėjusio žmogaus atsiskaitymas už patirtas nuoskaudas, atsiskaitymas be jokio pasigailėjimo, padik­ tuotas narsios puikybės. „Galima dovanoti, bet negalima užmiršti"'1, — kartodavo I. Simonaitytė. Eetgi ji niekam nedovanojo, kas buvo ją nuskriaudęs ar įžeidęs, ką įtarė prieš ją intrigavus, kam jautė antipatiją. Jos autobiogra­ 8 Sim onaitytė L ...O buvo taip.— P. 356. 7 A. Bendikaitės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1978, grucd. 22. 8 Simonaitytė 1. Ne ta pastogė.— P. 232. 9 Ten pat.— P. 345. 10 Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 343. 11 VVUBR, f. 86, b. 114.— Laiškas E. Kraštinaičiui 1959, rugp. 2. 248

fijoje toks žmogus iškart gaus „žiurkės akis", kraipys sprandą „kaip veislinė kumelė" ar bus panašus „į išvirtą ir ištižusią bulvę". Kerštas — „saldus jausmas" po tiekos pažeminimų. Pranašumo savijauta pakyla į aukščiausią vertės tašką, sumurkdžiusi buvusią didybę į dulkes. Ko­ kia laiminga pirmosios literatūrinės premijos laureatė, kai, garbstoma solidžių lietuvininkų, vienam iš jų gali primin­ ti, kad kitados buvo jo išguita iš namų kaip ubagė, ir ta­ sai „gėdingai nudūrė galvą"12. Autobiografiniame pasakojime subrendusio žmogaus įsi­ tikinimai — ilgos ir prieštaringos evoliucijos rezultatas — dažnai perkeliami į vaiko sąmonę, kad asmenybės istori­ ja atrodytų turiningesnė ir prakilnesnė. Jau Angerburge, luošųjų vaikų prieglaudoje, giedodama vokiškas giesme­ les ir skaitydama vokiškus romanus, slaugoma vokiečių gydytojų ir seselių, Bvikė prisiekia, pargrįžusi į namus, kalbėti tik lietuviškai, o „jums, vokiečiams: amžinas ker­ štas!"13. Kai viena vokietė ponia ima pamokslauti apie „vokišką tėvynę" ir ištiesia duonos papentuka, nusikama­ vusi šešiolikametė, karo pabėgėlė, nori piktai nusijuokti ir spjauti į akis. Lygiai taip pat kritiškai frvikė žiūri į bažny­ tines apeigas ir tikėjimą. Mokoma katekizmo, ji pati sau viena mąsto: „tie visi sakramentai" „man nereikalingi1'14. J i net maištauja „savo širdy": kodėl neturtingai mergai­ tei trokšti gražių apdarų „visada griekas", o ūkininko vai­ kui „ne griekas", kodėl „dievas daro skirtumą" tarp jų 15. Angerburge po sunkios operacijos nutaria, kad įkyrėjo Biblija, liuteronų tikėjimo pamatas. Šaiposi iš Kristaus, kuris, žemėje vaikščiodamas, galėjo prikelti iš numirusių­ jų, o „kai jau užžengė į dangų, tai jau nebegali — nieko nebegali..." 16 Tiek antivokiškos deklaracijos, tiek maištin­ gos pašaipos religijos atžvilgiu atspindėjo, aišku, tarybi­ nio laikotarpio, o ne anuometinę autorės galvoseną. Juk tais pačiais metais, kai Evikė, pilna „keistos pagiežos", norėjo spjauti viršaičio žmonai į akis, ji eiliavo vokiečių 12 Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 180. 13 Sim onaitytė 1. Ne ta pastogė.— P. 33. 14 Simonaitytė I. ...O buvo taip.— P. 324. 15 Ten pat.— P. 359. 16 Ten pat.— P. 63. 249

kalba ilgiausią himną apie Hindenburgo pergalę ties Tanenbergu, o paskui dar ilgai rašė lietuviškas eiles Velykų ir Kalėdų šventėms, pamėgdžiodama giesmes (tik ,,1927 metais atsisakiau bažnyčios"17). I. Simonaitytė, matyt, ir neketino trilogijoje autentiškai papasakoti savo dvasios istorijos, kaip A. Gercenas knygoje „Praeitis ir godos". Kartą ji net prasitarė: „Aš savo širdies ant delno nenešioju “18. Būdinga, kad per tris tomus autorė nė žodžiu neuž­ siminė apie savo realios meilės kankinančius išgyvenimus, aprašomus 1936— 1939 metų laiškuose. Taikydamasi prie atsiminimų žanro, I. Simonaitytė dau­ giau stilizavo autentiškumo konvenciją, bet iš esmės ne­ laikė jos privaloma. Įdėti keli jos pačios ir artimų žmonių laiškai, aišku, neišsilaikę rašytojos stalčiuose, o iš naujo sukurti. Įtraukta keletas jausmingų puslapių iš jaunystės dienoraščio, kuris buvo sudegintas išvažiuojant iš Vana­ gų. Pateikiami realių asmenybių dialogai žodis žodin, žino­ ma, ne iš užrašų, o iš atminties. Autorė taip artimai ben­ drauja su žmonėmis (seniai mirusiais), tarytum jie stovė­ tų visiškai čia pat. Taip įsijaučia į buvusius įvykius ir si­ tuacijas, taip apčiuopiamai atgaivina anos aplinkos reali­ jas ir ano meto jutimus, tarytum viskas vyktų šią akimir­ ką, o ne šimtmečio pradžioje, išvažiuojant luošai mergai­ tei iš tėviškės į tolimą ir nežinomą Angerburgą („O užva­ žiavus ant plento, jų ledžingos taip ir skėlė ugnį, kad sta­ čiai baugu darėsi. O juk aš dar niekada ir nebuvau važia­ vusi naktį ir dar į nežinią"19). Tai iš tiesų meninis regėji­ mas, pagrįstas atmintimi, bet dar labiau įsijautimo ir įsi­ vaizdavimo galia, kuri visus įvykius, figūras, detales ne­ paprastai priartina bei padidina, o laiko distanciją smar­ kiai redukuoja. I. Simonaitytės trilogijoje toks pat inten­ syvus judėjimas, greita vaizdų slinktis, energingi sakinių žybsniai ir fragmentiška seka, tokia pat nesustabdoma bū­ ties kaita ir smulkiomis bangelėmis (svajonių, įniršio, iš­ didumo) pulsuojanti moters savijauta, kaip ir jos roma­ nuose. Autobiografija kuriama iš tų pačių meninės kalbos 17 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 399. 18 P ajėdaitė O. Buvo ir taip! (Atsiminimai,— rankr.) 19 Simonaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 6, 250

ir stilistikos resursų, keičiant daugiau pasakojimo turinį, o ne pasakojimo manierą (J. Baltušio atsiminimų „Su kuo valgyta druska" 1 t. taipogi mažai skiriasi nuo „Parduo­ tų vasarų"). I. Simonaitytės autobiografinė trilogija, turinti vidinio tęstinumo logiką, kaip ir kiekvienas meninės prozos kū­ rinys, demonstruoja įvairiasluoksnį rašytojos pasakojimą bei jo ištakas. Pradžią duoda šnekos intonacija, garsiai tariamo, o ne rašomo sakinio intonacija, adresuota čia pat esančiam pašnekovui, kuris girdi gyvo balso moduliacijas („Gal bu­ vo penki, na gal ir šeši hektarai žemės, daugiau tikrai ne"20). Toji intonacija yra užsimezgusi, regis, pačioje įvy­ kio trukmėje, jį dar pilna besikaitaliojančio reagavimo ir skuba perteikti tai, kas vyksta šią akimirką. „...Kažkas taip siaubingai ūbauja: „Uūūūjjjjiii!" Atrodo, kad žmogus ten ar vaikas koks. O gal katinas? Dėl to taip baisiai bai­ su. Norisi verkti, norisi šaukti. Bet ne, ne taip yra. Tik jeigu rėksi, tai gali kažkas atsitikti. Geriau tylėti ir galvo­ ti apie ką kita"21. Išspausdintame tekste girdėti, kaip siū­ buoja žmogaus balsas, čia smarkiai šūktelėdamas, čia ilgai tęsdamas žodžius, čia nutildamas, pilnas gaivališkos sti­ prybės ir judrumo, įprasto liaudies žmonių pašnekesiams. Kaip ir sakytiniai liaudies pasakojimai, atskiros trilogi­ jos fragmentas prasideda formulėmis: „O buvo taip", „O paskiau kas buvo", „Ir vieną sykį..." Išdėstyti regėtą ar girdėtą atsitikimą, iškloti pažįstamo žmogaus istoriją iki padugnių yra tokio fragmento impulsas ir tikslas. Protar­ piais autorė net koreguoja pati save: „Bet palaukite, ki­ taip ir aiškiau reikia papasakoti"22. Papasakojimo situacija įeina į trilogiją kaip tam tikras veiksmas ir psichologinė būtinybė. Dešimtmetė Evikė, atėjusi į svetimus namus, smalsiai klausosi visokiausių istorijų ir džiaugiasi, sužino­ jusi slaptų dalykų („Vakare, valgant vakarienę ir didie­ siems bekalbant, sužinojau Toleikio Bertaičio istoriją"23). 20 21 22 23 251

Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 223. Ten pat.— P. 10. Ten pat.— P. 211. Ten pat.— P. 222.

Po to Vanaguose Šauklių vaikams išsamiai persako, ką buvo išgirdusi („Kas nepasakyta, pati prigalvodavau1'24). Autobiografinė trilogija supinta iš daugybės kadaise kursa­ vusių „naujienų" — keistų kaimo istorijų ir anuometinių jų interpretacijų („Ne, tas vaikas gimęs sveikas, bet moti­ na jį vis sodinusi ant pečiaus, kur buvę per šilta, ir vaikui iškritusi akis..."25). Autorei be galo smagu pačiai papasako­ ti dideles ir mažytes buvusio gyvenimo istorijėles („Taip neapsakomai norisi pasidalinti naujienomis, kurios kaip akmuo guli krūtinėje“26). Bet dažnai ji atiduoda balsą tų istorijų dalyviams ar liudytojams. Epizodinio pasakotojo kalba — išraiškingas vaidinimas: čia kryžiuojasi savos ir svetimos replikos, susikerta veiksmas ir atoveiksmis, čia žaibiškai kaitaliojasi kalbėtojo pozos, čia šnekamosios in­ tonacijos sraunumas įstabiai natūralus ir motyvuotas. „Atėjo, atlėkė kaip koks smakas ir pradėjo, pradėjo! Aš, girdi, Šauklienei tą sakiusi, aš Gložaitienei taip kal­ bėjusi, na, ir taip toliau. Tai aš jai ir pasakiau. Ko tu klau­ sai paskalbininkių, sakau. Ko tu tiki ilgliežuvėms? Ir tu pati tokia esi, sakau. Na, žinoma, ir dar šį tą pasakiau. Ką čia viską beatsiminsi. Su seserimi kalbėdama, ne viską ant svarsčių dedi... Tai kad padūko, kad paleido snukį, ak tu dieve! „Imu savo vaiką šalin, — sako. — Ėve, skubiai apsirenk". O kaip tas vaikas apsirengs? Juk dar tik kūdi­ kis!27" Pačios autorės ar laikinų pasakotojų sekamos istorijos rikiuojasi trilogijoje chronologine seka, įprasta I. Simonai­ tytės kūriniuose. Iš eilės dėstomi vienos laiko atkarpos atsitikimai ir išgyvenimai. Išvardijami visi kaimai, kuriuo­ se gyveno Ėvikė su motina. Aprašoma kiekviena trobelė, į kurią jos buvo įsikėlusios. Pristatomi šeimininkai ir kai­ mynai. Aptariama artimiausių žmonių genealogija. Tokia registracija — duoklė autobiografijos žanro dokumentiškumui — susmulkina, pristabdo, suvienodina pasakoji­ mą, užkrėsdama trilogiją pasyvaus konstatavimo stilisti­ 24 Ten pat.— P. 278. 25 Ten pat.— P. 153. 26 Sim onaitytė 1. Ne ta pastogė.— P. 258. 27 Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 74. 252

ka2s. Bet ramus aprašinėjimas ir nuosekli informacija ne­ labai lipo prie impulsyvaus rašytojos temperamento, jos šokinėjančios mąstysenos, kuri nemokėjo laikytis pasto­ vios vagos, o tuo labiau referuoti pagal nusibrėžtą planą („Tačiau tegul tai palieka gal vėlesniam aprašymui..."2829). I. Simonaitytė pradeda piešti senosios Bertaitienės, už­ kalbėtojos ir pribuvėjos, portretą. Ir tuoj pat prabyla apie jos sūnus (kokie jie buvo gražūs, įdomūs, vienas net mokėjo lietuviškai dainuoti), išdėsto jų gyvenimo is­ torijas (pats jauniausias ir gražiausias, kurio balso „būtum galėjęs klausytis ir ilsėtis, tarsi švelnaus vėjo dvelki­ me"30, vedė našlę ir greit mirė). Tada prisimena, kaip Bertaitienė keikdavosi, kaip dėl to ją smerkdavo motina. O tada linksma pastabėlė apie save, prisegta šiaip sau, be aiškaus ryšio su pagrindine fragmento tema: „O vis dėlto ir mano motina mokėjo keiktis. Iš ko šiaip būčiau aš iš­ mokusi..."31 I. Simonaitytė charakterizuoja Šilutės kunigienę — veik­ lią vokiečių imperializmo patriotę. Gretina ją su Vana­ gų Bleiveisiene, kuriai terūpėjo savi namai. Ir čia staiga prisimena Bleiveisienės pokalbį su savo teta apie vaikų maitinimą. Išraiškingai atpasakoja pusiau vokišką, pusiau lietuvišką jų dialogą, palikusi Šilutės kunigienę stovėti nebylią anapus šitos scenos, su kuria ji neturi nieko ben­ dra. I. Simonaitytė vaizduoja Ėvikės operaciją Angerburge. Mergaitė atmerkia akis ir mato Dūdjonių Anę, savo pus­ seserę, iškilmingai apsirengusią, su balta šilkine skepeta. Salia sėdi motina, suėmusi jos bejėgę rankutę į savo šil­ 28 Pvz.: ,,Už sienos gyveno Gvildienė. Jos vyras kare. Išsiaiškinau, kas ta Gvildienė. Pasirodo, kad Gvildžio tėvus pažinau ir vieną jo sese­ rį; atsiminiau dar vaiku. Kai mes gyvenom Šventvakarių Kuršaičio bu­ tely, Gvildžiai gyveno kaimynystėje — Kleino butelyje. Kleino butelyje buvo dveji liuosininkai. Vienoje pusėje gyveno motina Uoksienė ir jos duktė, kuri taip pat turėjo dukterų. Eet ta duktė buvo labai išdidi, nors ir labai negraži. Su manim nekalbėjo ir nedraugavo. Antroje pusėje to paties Kleino butelio gyveno Gvildžiai, kurie turėjo daug vaikų" (Simo­ naitytė I. Ne ta pastogė.— P. 322— 323). 29 Simonaitytė I. ...O buvo taip.— 148. 30 Ten pat. 31 Ten pat.— P. 151. 253

tą, kietą delną. Ėvikė verkia — kūnas dega, varstomas skausmų. Greta dejuoja kita mergaitė, įdėta į gipso love­ lę, net ir jos akys po gipsu. Nuo šitų reginių ir dejonių pusseserės akys „virsta stulpu", ji, stambi ir aukšta, iš­ svyruoja į koridorių ir dunksteli ant grindų. O motina pa­ sakoja apie kunigą Bleiveisą (jis įdavė Bvikei bažnyčios vyno), apie tetas ir pusseseres, garsiai verkia, gailėdamosi visų čia kenčiančių vaikų ir kartoja: „Das ist Hölle, das ist eine Hölle" 3 („Tai pragaras, tai tikras pragaras"!) Kiek figūrų, veiksmų ir jutimų kryžiuojasi toje pačio­ je laiko akimirkoje! Kaip tirštai aplimpa mažytį įvykį ap­ linkos smulkmenos, gretutinės istorijos ir charakteristi­ kos! Šitoks medžiagos kamuolys jau nesiduoda nuosek­ liai išnarpliojamas, o rieda šen ir ten, greičiau ir lėčiau, užkliudytas kokios nors asociacijos, netikėtai išnirusio praeities reginio ar nuotaikos, siūbuojančios nuo jaus­ mingo graudumo iki pikto humoro. Tai greičiau besikai­ taliojančių įspūdžių seka („buvo labai baisus ir įspūdingas rytas") negu patvarus faktų telkinys, kurį būtų galima ramiai aprašyti. Ir trilogijos autorei rūpi daugiau ne in­ formuoti, o išreikšti savo emocinį santykį su buvusiu lai­ ku, pavaizduoti jaučiantį, kenčiantį, svajojantį, bręstan­ tį žmogų tame laike. Vidurnaktį išbunda Ėvikė ir pirmą kartą pradeda skir­ ti aplinkos daiktus ir garsus. Kas čia taip virkauja kami­ ne? Ko ta gėlė taip žiūri į ją dviem baltom akim? Pirmą kartą ji pastebi ir save, suvokia esanti kažkas, garsiai ištaria „aš" ir nori kartoti tą žodį be paliovos. Ėvikę, jau paaugusią ligonėlę, motina neša ant rankų į namus. Iškrinta ramentas, ir motina ilgai jo graibo po šlapią sniegą patamsyje. Vėl pakelia nuo žemės susmu­ kusią dukrą, ir žengiant jos kojelės vis atsimuša į sunkias motinos kojas. Tuo momentu Ėvikė be galo myli motiną, tik nedrįsta jos apkabinti. Kaip reikia užuojautos ir mei­ lės šitai gamtos nuskriaustai būtybei, slepiančiai nuo visų nelaimingo vaiko gailų trapumą. Ėvikė svajoja, supdama lopšį svetimuose namuose. Kas už to vieškelio, kuriuo toli toli kiknoja arkliukas?32 32 Sim onaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 76. 254

Kas už tų blizgančių kaip debesis kopų? Nakčia anapus linijos prašliaužia traukinys apšviestais langais — taip keista ir gražu, „kad net širdis skaudėjo". Kokia ji lai­ minga, kai, atsigulusi žolėje ant nugaros, ima „klausytis saulės", kuri „ūžia" ir, matyt, kažką sako. O Vanagų baž­ nyčios šventiniai varpai šaukte šaukia jai, kad „pasaulyje yra ar dar bus kažkas didžio, kažkas nuostabaus, kažkas didingo ir galingo ir kad aš būsiu to dalyvė..." 33 Sąmonės procesas — esminė trilogijos gija, kaip ir visose I. Simonaitytės knygose. Kartais ji nutrūksta, pri­ spausta ilgų aprašymų bei dialogų, arba išsiskaido į ne­ reikšmingus niuansus. Tačiau pagrindinis pasakojimo uždavinys vis tiek lieka tas pats — pavaizduoti besisklei­ džiančia,, bręstančią, pasaulį perprantančią mergaitės — moters savimonę. Iš pradžių prabyla jutimai (“basos kojytės ant šaltos kaip ledas aslos skauda“34). Anksti išbunda skriaudos suvo­ kimas („Kodėl duonos neduodate, o patys valgote?"35). Pasididžiavimas motina — ji visada „tiesi kaip žvakė“, o jos balsas „kaip vargonai". Mergaitės noras — būti gra­ žiai— kiek džiaugsmo užsidėjus naują j upelę ir kiek aša­ rų, kai viena pavyduolė pasako, kad jos „nosis per daug didelė". Vaikystės gyvastingumas: šlubė šokinėja su kriu­ kiu, dūksta, kvatoja ir įsižeidžia, kai jos ima gailėtis. Pirmas susidūrimas su mirtimi. Siaubo šokas atsidūrus Angerburge, tarp idiotėlių ir išsigimėlių. Bundančios mo­ ters savimeilė — visi vyriokai tik ją vieną smaigsto aki­ mis, klausinėja jos adreso, klaupiasi prieš ją ant kelių ir t.t. Išdidumas luošo žmogaus, kuris pats užsidirba duonos kąsnį. Nepajudinama vidinė pozicija, priėmus lietuvybės idealą kaip gyvenimo tikslą. Kūrybos instinkto galybė: ji įspaudžia plunksną į bemokslės kaimo amatininkės ranką ir veda per didžiausias kliūtis į literatūrą. Autobiografinėje trilogijoje I. Simonaitytė pasakoja žmogaus brendimo istoriją, kaip ir XIX a. vokiečių rašy­ tojai auklėjimo romanuose. Iš savo nutikimų ir išgyveni­ 33 Ten, pat.— P 281. 34 Ten pat.— P. 13. 35 Ten pat.— P. 109. 255

mų ji kuria personažą, protarpiais identišką realiajam „aš", bet vis dėlto stebimą menininko žvilgsniu. Kartais rašyto­ ja net ima kalbėti apie save kaip svetimą žmogų, stovintį netoliese ir apžiūrimą iš neutralaus pasakotojo pakylos: „Mama paėmė Ėvikę už rankos ir nuvedė už trobos ant rūsio"36; „Seniai seniai taip buvo, kad Ėvė būtų šitaip nu­ leidusi nosį1'37. Kiekvieną Evikės (arba pasakojančio „aš") žingsnį lydi tetų, kaimynų, parapijos kunigo, ligoninės seselių, darbdavių komentarai kaip nuolatinis aplinkos refrenas, įprastas tradicinėje romano sandaroje. Roma­ nisto metodu autorė atskleidžia ir Evikės priešistoriją: motina papasakoja kaimynei apie jos gimimą ir pirmuo­ sius metus ( „Pusės metų būdama, jau ji į vystyklus ne­ bedarė“38), teta informuoja apie smilgose sudegusį tėvą („Ėtme,— sakau,— juk jis ūkininko sūnus. Kaip ilgai tu gyvensi su juo. Atgrisi jam, jis ims ir..."39). Naudojama retrospekcija, įprasta psichologinės raidos romanuose, — iš pradžių šio momento jausena, o tik po to palengva aiškėja jos priežastys, glūdinčios ankstyvesniame laike (Ėvė nusiminusi. Pagirta siuvėja nebeturi darbo. Kaimy­ nai iš jos tyčiojasi. Tik po kelių puslapių iškyla lietuviš­ kos jaunųjų draugijos steigiamojo susirinkimo scena, pa­ lydėta švilpimais ir keiksmais, radikaliai pakeitusi mer­ ginos padėtį). Įvedamos sąlyginės figūros net į autentiškus išgyvenimus, ir jie plėtojami į ryškiai akcentuotas kadensijas, kaip ir „išgalvotame" meninės prozos kūrinyje (Sar­ tokai, tėvas ir sūnus, taisydami geležinkelio bėgius, ran­ da auksinį žiedą, kuris bus dovanotas Brunhildei, karče­ mos tarnaitei. Tai Evės žiedas. Vykdama pas savo sužadė­ tinį, Priekulės vaistininką, ji patyrė, kad tas supirštas su dvarininkaite. Melodramatiškas finalas: „atsidarė langas ir per jį išslydo, — ne, išskrido aukso žiedas, kuris turėjo brilianto akutę, labai panašią į ašarą"40). Pagal romano 36 37 38 39 40 256

Ten pat.— P. 47. Sim onaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 368. Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 62. Ten pat.— P. 71. Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 305.

strategiją autobiografijoje vis grįžtama prie to paties mo­ tyvo, jis akcentuojamas po gana ilgos epizodų grandinės, kad taptų rišamuoju mazgu. (Tėvas, paminėtas pirmos knygos pradžioje, dar kartą iškyla tos pačios knygos vi­ duryje jau kaip žmogus, kuris galėtų būti artimas. Antro­ ji trilogijos dalis baigiama laišku: „Mielas tėve!", rašomu lemtingu gyvenimo momentu, išvykstant j Klaipėdą ieško­ ti darbo ir savo pašaukimo. O trečioje autobiografijos knygoje prisimenama, kaip juodu sėdėjo Poškų kaimo karčemoje, ir tėvas jai pasakė: „Mano mielas kūdiki!"). Autobiografinis pasakojimas, komponuojamas į uždarus fragmentus ir atsikartojančius motyvus pagal meninės prozos patirtį, savo regėjimo taškais ir tonacija buvo su­ sijęs su trimis žmogaus raidos stadijomis (vaikystė, jau­ nystė, brandus amžius), kurias autorė užsibrėžė pavaizduo­ ti. Pirmojoje knygoje „...O buvo taip" matoma tik artimiau­ sia aplinka, ir mažiausi įvykiai atrodo gąsdinančiai dideli. Vyrauja niuansuota įsijautimo tonacija, atskambanti „Au­ kštųjų Šimonių likimo" lyrinio švelnumo atgarsiais, nepa­ liesta sentimentalios poetizacijos („Lubinų žydėjimo laike pro pušis prasišviesdavo geltona spalva, ir tai atrodydavo tarsi amžina saulė. Ir tai būdavo neapsakomai gražu. Tik­ tai..., tiktai, kad vis reikėdavo vykti kur nors duoną pel­ nytis"41). Antroje knygoje „Ne ta pastogė" išsiplečia regė­ jimo akiratis, pagausėja įvykių, ir jie nebeatrodo tokie baisingai dideli ir vieninteliai. Angerburgo idiotėliai, be­ kojai ir berankiai vargšeliai, paralyžiuotos gražuolės de­ ginte išdegina vaiko naivumą, jo skaistų pasitikėjimą pa­ sauliu. Nesuprantamo likimo akistatoje atsiranda aitraus kartėlio. Išbunda nerimastis: kas bus su manimi. Mezgasi idėjcs ir bręsta nusistatymai („Pasijutau, kad aš jau nebe ta, kas buvau"42). Stiprėja stačiokiška intonacija („jau mano kailis parduotas"). Didėja kronikinio aprašymo plo­ tai (Antrasis pasaulinis karas, kaizerinės Vokietijos žlugi­ mas), kur savimonės pulsavimas vis silpniau begirdimas ir mažai ką bereiškia. Trečiasis trilogijos tomas—„Nebaig­ ta knyga" skirta miesto koloritui, politinių intrigų užkuli­ 41 Simonaitytė I. ...O buvo taip.— P. 233. 42 Simonaitytė I. Ne ta pastogė.— P. 375. 257

siams, literatūrinės veiklos reminiscencijoms. Kartu su fa­ šizmo grėsme tirštėja vokiečių biurokratinės frazeologi­ jos srautas („Gesuch nicht stilchaltig. Abgelehnt"43, at­ kuriantis grėsmingo laiko atmosferą. Knyga nuspalvinta „gyvenimo ironija", kuri jau niekuo nepasitiki. Atvirai suskamba Įniršio intonacija, siekianti galutinio revanšo. „Tegul niekas neįsižeidžia, kad parodžiau senąjį gyveni­ mą pliką ir be kaukės. Kartais kai kuriam net peruką pakylėjau, po kuriuo buvo slepiamas šašuotas pakau­ šis"44. Per visas tris knygas, individualizuotas psichologinio turinio ir stiliaus aspektais, žmogaus brendimo istorija — pagrindinis autobiografijos siužetas — plėtojasi kaip kon­ frontacijos su pasauliu savimonė, šiuo atžvilgiu esmingai nesikeičianti. Tai pažeisto individualaus likimo konfron­ tacija su artimiausia aplinka ir pasaulio tvarka. Susidaro nuolatinės įtampos laukas, kaip ir meninės prozos kūri­ niuose, teikęs autobiografiniam pasakojimui neatslūgstančio konfliktiškumo. Tame įtampos lauke atsiduria gausūs krašto vietovardžiai ir pavardės, unikalūs etnografiniai aprašymai (žmonių nešiosenos, kasdieninio valgio, gyve­ namosios trobos, krikštynų ir laidojimo apeigų), dvasinės kultūros klodas (pasakos apie aitvarus ir vaiduoklius, bū­ rimai ir užkalbėjimai, giesmės ir Biblijos citatos, kalendo­ rių poezija ir laikraščių straipsniai), suvokietėjimo eiga ir jos priežastys (lietuvininkų duktė jau rengiasi pagal vo­ kišką madą ir dūsauja vokiškai: „Ach ja! Ach ja! Ach ja !“). Kenčiančio ir ironizuojančio, ambicingai save teigiančio ir kerštirgai grūmojančio žmogaus pozicija elektrizuoja ši­ tą kelių dešimtmečių Klaipėdos krašto buities ir kultūros „žinyną"45 ir gelbsti jį nuo statikos ir padrikumo, bet, aišku, negarantuoja objektyvumo. Nuskriausta būtybė — autobiografijos pasakotoja — žvel­ gia su baime, įtarumu ir pasipriešinimu į kiekvieną „sve­ 43 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 150.— „Prašymas nepagrįstas. Atmesti". 44 Ten pat.— P. 424. 45 „Aš labai domiuosi Mažąja Lietuva, tačiau su šitokiu gausiu etno­ grafijos kiekiu niekad nebuvau susidūrusi",— rašė J . Čiurlionytė {Čiur­ lionytė J. Cit. veik.— P. 171). 258

timąjį", kuris artėja jos link. J i nepasitiki. J i bijo pripa­ žinti „svetimam" kokį nors pranašumą, kad nepasijustų menka. Net patyrusi gera, ji greitai užmiršta4546. Ja i atrodo, kad ašarų jai „niekas niekada nenušluostė". Tik visi engė ir niekino. O ji visados buvo teisi. Ir viską ji pasiekė pa­ ti viena be kitų pagalbos. Ansas Bruožis, parašęs Vanagų siuvėjai lemtingą laiš­ ką: „Tu rašytoja" ir parsikvietęs į Klaipėdą, autobiografi­ nėje trilogijoje išjuokiamas su įžeistos moters panieka: tas luošas neūžauga su ūsais ir barzda, nevaldąs vienos rankos, graibstosi už sijonų, „šnairuoja tokiomis nežino­ mo žvėriuko akimis", persekioja už sunkiai įskaitomą ra­ šyseną („iš kur viename žmoguje tiek daug nedorumo!"47). E. Borchertas, Klaipėdos direktorijos pirmininkas, anksti pripažinęs ją būsiant rašytoja ir parūpinęs jai butą, ryž­ tingas kovotojas už lietuvybę, žuvęs konclageryje, taip pat nustumiamas laiptais žemyn: jis vedė Gvildžių dvaro savininkę, našlę, kurios vaikai buvo „vyresni už pa­ tėvį"48. J. Vanagaitis, skaitęs kartu su I. Simonaityte „Prū­ sų lietuvių balso" korektūrą, vienas iš jaunimo draugijos „Santara" kūrėjų, paaukojęs lietuvių keliaujančiai biblio­ tekai patį didžiausią knygų kiekį49, šiaip jau nepastovus savo orientacijomis veikėjas, apibūdinamas kaip savanau­ dis, pasistatęs iš surinktu sukilimui pinigų vilą „su visu dar ne tik Klaipėdoj, bet ir visoj Lietuvoj nematytu kom­ fortu"50. Vydūnas, dovanojęs pradedančiai literatei dauge­ lį savo knygų su autografais51, piktai pašiepamas (die­ n ą — „aršus vegetaras", o pavakary pas Raišukytę valgąs veršienos kepsnį), jo skelbta vegetarizmo propaganda bu­ vusi pražūtirga šiaurės kraštams („kiek puikių žmonių jis į kapus nuvarė"52). 45 19 4 5 m. „Tarybų Lietuvos" laikraštyje I. Simonaitytė dėkojo rašy­ tojams, kurie padėjo jai ištrūkti iš gestapo nagų, o 1965 m. „Nebaigto­ je knygoje" rašė: „Šiaip jie nieko nebuvo darę, jie ir nežinojo, kur aš“ (p. 367). 47 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 75. 4S Ten pat..— P. 199. 49 Kaunas D. Mažosios Lietuvos biblioteka.— P. 61. 50 Simonaitytė 1. Nebaigta knyga.— P. 121. 51 Kaunas D. Lietuvininkė (Atsiminimai,— rankr.). 52 Simonaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 246. 2 59

I. Simonaitytė negalėjo užmiršti, kaip į ją, bemokslę mergaitę, atsikėlusią į Klaipėdą, „aukštoji lietuvių inteli­ gentija" žiūrėjo per petį, kaip po literatūrinio-muzikinio vakaro, kuriame ji pirmą kartą skaitė savo eilėraščius, sa­ lėje neatsirado laisvo staliuko atsisėsti jai su motina58. Įžeista ambicija, neatslūgusi net po kelių dešimtmečių, griebėsi bet kurio gando („O Fama žino dar daugiau"5354), sumalančio į purvus žinomos asmenybės garbę. Egocent­ riška savimonė troško viena pati dominuoti, stumdė buvu­ sias vertybes į pašalius, niekam nereikšdama jokio pieteto. Istorinės asmenybės, uždarytos kasdieninės buities ap­ linkoje, kaip ir visi I. Simonaitytės trilogijos personažai, atrodo smulkūs, beveik komiški. Susierzinusi dėl smulk­ menų, autobiografijos pasakotoja — tipiška moteriško men­ taliteto reiškėją — skelbė kategoriškus nuosprendžius is­ torinio kelio bendrakeleiviams, jau nematydama tragiškos istorinio laiko perspektyvos. Giluminių procesų nuojauta ir apibendrinantis suvokimas, kitados lėmę laisvo meninio polėkio kūrinių sumanymus ir konstrukcijas, visiškai pa­ sitraukė iš autobiografinio pasakojimo. Imituodamas au­ tentiškumą, tas pasakojimas liko margaspalvės kasdieni­ nės empirikos lygmenyje. Senieji lietuvininkai buvo pasipiktinę autobiografinės trilogijos neobjektyvumu. „Aš žinau, kad daug ką apie Klaipėdos kraštą ne taip parašė,— sakė L. Bajoraitė.— < ...> Tikėjo bet kokiais pletkais"55. J.Kybrancas, bičiulis iš „Eglės" draugijos laikų, barėsi: kodėl rašytoja taip prisi­ rišusi prie neigiamų tipų56. E. Karalius, kadaise ištraukęs iš autorės „Aukštųjų Šimonių likimo“ rankraštį, jau nu­ matytą pakuroms ir perdavęs „Lietuvos keleivio" redak­ cijai, dabar, susitikęs Priekulėje, išdėjo į akis, ką galvoja ir po to keletą metų nesikalbėjo5758. Vienas senas klaipėdiš­ kis, draudimo agentas, atėjęs pas S. Čiurlionienę, kaskart skųsdavosi: kaip galima buvo apšmeižti tokius žmones58. 53 Ten pat.— P. 97. 54 Ten pat.— P. 246. 55 L. Bajoraitės atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1985, bal. 12. 56 J . Kybranco atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1985, bal. 12. 57 V. Karaliaus pasakojimas 1984, bal. 30. 58 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 21. 260

I. Simonaitytė manė, kad klaipėdiškiai ją dievinte die­ vina: iškilmingi vakarai Klaipėdoje, Priekulėje, Vanaguo­ se. Bet senieji lietuvininkai, atpažinę save autobiografinė­ je trilogijoje, murmėjo prieš autorę, net skundėsi užklydusiems dialektologams bei istorikams59. Jiems atrodė, kad rašytoja nuo jų nusigręžė, pakilusi į didelę garbę60. „Pa­ syvus pasipriešinimas Ievai Simonaitytei"61,— konstatavo A. Stubra, pusbrolis iš tėvo giminės. I. Simonaitytė nuolat konfliktavo su savo gimtuoju kraš­ tu, plėšdama nuo jo veido idealumo šydus. Užgauti jos su­ bjektyvių sprendimų, tėviškės žmonės nelabai norėjo pri­ pažinti Vanagų dukrai klasikės statuso, kurį ji pati ambi­ cingai eksponavo autobiografinėje trilogijoje. 3

„Aukštųjų Šimonių likimas" — vienintelis I. Simonai­ tytės veikalas, nuolatos leidžiamas, inscenizuojamas, mi­ nimas kritikos straipsniuose. Kitos knygos, net įtrauktos į mokyklų programas, nenorom skaitomos, atseit per daug etnografiška, per daug specifiška, per daug tolima mūsų dienų gyvenimo būdui. Kad ir kiek domėtųsi dabartinis skaitytojas I. Simonai­ tytės veikalais, kad ir kaip kritiškai kalbėtų memuaristai apie jos aštriabriaunį charakterį, „Aukštųjų Šimonių li­ kimo", „Viliaus Karaliaus" ir „Pikčiurnienės" autorė lie­ ka lietuvių literatūros klasikė. Paskutiniojo jubiliejinio vakaro iškilmingos kalbos buvo ne tik ritualinis pagar­ bos gestas aštuoniasdešimtmetei rašytojai, bet ir visiškai pagrįstas jos nuopelnų pripažinimas: jūs pakilote „iki au­ kščiausių literatūros viršukalnių", jūsų romanai „įeina į mūsų literatūros aukso fondą"1. I. Simonaitytė pavaizda­ vo gyvenimą, kurio jau niekas kitas daugiau nepamatys 69 V. Vitkausko pasakojimas 1979, bal. 3; D. Kauno pasakojimas LTSR knygos bičiulių d-jos Vilniaus m. skyriaus Mažvydo klube 1978, Iapkr. 1. 60 J . Krukio pasakojimas 1984, bal. 30. 51 A. Stubros atsiminimai. Užrašė E. Šimkutė 1985, kovo 29; bal. 9. •Aukščiausioje literatūros viršukalnėje//Lit. ir menas.— 1977.— Saus. 29. 2 61

ir neaprašys. J i suteikė meninės sugestijos tokiems vai­ zdams ir intonacijoms, kurių iki tol nebuvo lietuvių lite­ ratūroje ir daugiau nebus. J i išplėtojo lietuvių pasakojimo meną dviejų nacionalinių kultūrų sankryžoje, kuri taip pat nebepasikartos. Literatūros kūrinys I. Simonaitytei atrodė patikimiau­ sia saugykla, kurioje gali būti užkonservuotas lietuvinin­ kų gyvenimo būdas. Pradėjusi „Aukštųjų Šimonių liki­ mą", ji pati užsirašinėjo senas pasakas, burtažodžius, pa­ tarles iš savo motinos, žilagalvių dėdžių ir tetų2. Kurda­ ma „Vilių Karalių“, renka medžiagą savo apylinkėse ir niekur negali pasitraukti nuo šito žinių šaltinio3. Vis klau­ sinėja motinos: „kaip tas, kaip anas žmogus, kas su juo nutiko, ar taip buvo, kaip aprašiau1"4. Pradedanti rašytoja įsitikinusi, kad „senų žmonių atmintis geresnė už bet ko­ kią istorinę knygą“5. Ja i rūpi užfiksuoti tai, kas mato­ ma,— kaip lietuvininkai rengiasi šiokiadieniais ir šventa­ dieniais, ką valgo ūkininkų ir liuosininkų šeimos, kokio­ mis žolelėmis gydosi, kaip švenčia krikštynas ir vestu­ ves,— ir įžvelgti tai, kas nematoma,— senųjų tikėjimų lie­ kanas, rūstų moralumą, išdidžią laikyseną, besiblaškančią ir merdinčią tautinę savimonę. Jos knygose trobesiai, ūkio padargai, drabužiai įvardijami tik tais pavadinimais, kurie čia nuo senovės įprasti (padarė, stubelė, numas, gulinę, juopė, pirmočiai, kutarai). Vartojamos senoviškos kalbos lytys, išsilaikę šiame krašte („Aš judu liausitaus?"), sa­ votišką atspalvį teikiantys priešdėliai („nusigerti duodavo pieno"; „ji turinti nusitikėti dievu“), charakteringi fra­ zeologizmai („per daug užlenktas", „skolose praskilęs"), vaizdiniai veiksmažodžiai ir metaforinės struktūros („ir jau merga, į amžių įtrenkusi", „nenorėtum su galva per sieną eiti"). Įvedama viena kita tarminė frazė („Jobši, akš py pietų!"), taip pat germanizmai, įsišakniję kasdie­ ninėje žmonių šnekoje (,,— Ką aš sakiau, geriktė nesiklau­ sė, nė girdėti nenorėjo“6). Kuo daugiau prozos kūrinyje 2 LKLIBR, f. 74, b. 72, 73, 75. 3 Ten pat, f. 13, b. 1622.— Laiškas L. Girai 1936, bal. 19. 4 Dam brauskaitė R. Cit veik.— P. 148.— I. Simonaitytės pasakojimas. 5 LKLIBR, f. 13, b. 1619,— Laiškas L. Girai, 1935, bal. 14. 6 Simonaitytė I. Gretimos istorijėlės.— P. 24. 262

bus sutelkta tipingų šiam kraštui gamtovaizdžių (lekian­ tis Aukštųjų smėlis, kanalu plaukiantis garlaiviukas), cha­ rakteringų figūrų (žandaras su blizgančia skarda), kas­ dieninių įpročių (vakarinis giedojimas), spalvingų, kar­ tais vokiškos kilmės, posakių („Tai kad padūko, kad pa­ leido snukį, ak tu dieve"7), niekur kitur nevartojamų dai­ ktavardžių ir veiksmažodžių (jūšė, šunagalis, pašolis, parūsiuoti, žaimytis), tuo kūrinys tiksliau išreikš krašto si­ tuaciją ir atmosferą. Taip galvojo I. Simonaitytė, rašyda­ ma tiek pirmąjį, tiek paskutinį savo romaną. Apsakymas, romanas, autobiografija — tai tikroviškas liudijimas, kaip gyvena tavo giminė, kaimynai, tavo gentis, tai išraiška pažinimo, kurį tu nešioji savo kaulų smegenyse nuo ma­ žumės. Rašytoją graužė nerimas, ypač paskutiniaisiais gy­ venimo metais, kad daugelio matytų veidų ir girdėtų is­ torijų nespėjo perkelti į knygų lapus iš savo atminties (,,aš daug turiu čia, atminty. To ilgam pakaks"8), kad su ja užges niekam nežinoma lietuvininkų buities dalis. Tai tipiška regioninio rašytojo mąstysena. Ir tipiška jo estetinė programa: įrodyti meniniais vaizdais savo tau­ tos, genties, krašto gyvybingumą ir savitumą. XIX a. pa­ baigoje slovakų prozininkas P. Gvezdoslavas detaliau­ siai aprašinėjo Orevo apygardos valstiečių buitį ir pap­ ročius, nepaliestus vokiečių civilizacijos9. XX a. pradžio­ je serbų romanistas B. Stankovičius vaizdavo Pietryčių Serbijos patriarchalines šeimas, išlaikiusias nacionalinį savitumą turkų junge10. Šiuolaikiniuose romanuose taip pat atidžiai piešiama atskiro regiono geografinė, socialinė, etninė sandara, eskiziškai pasakojama jo istorija, pabrė­ žiant pirmykščių tradicijų gajumą, kad susidarytų spe­ cifinis psichologinis-vaizdinis koloritas, teikiantis indivi­ dualumą bendraeuropiniams žanro modeliams (pvz., K. 7 Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 74. 8 Kaunas D. Iš susitikimų su Ieva Simonaityte//Banga.— 1982.— Saus. 16. 9 Богданова И. Путь словацкой литературы к реалистическому методу //Литература балканских народов конца X IX — начала XX веков. — М , 1976. — С. 134. 10 Д оронина Ф. О некоторых типологических разновидностях в сербском реализме //Там же. — С. ЮЗ.

т

Makalou „Erškėčių paukščiai", Š. E. Grau „Namų sergėto­ jai", K. Makalers „Širdis — tai vienišas medžiotojas"). Čekų rašytojas K. Čapekas netgi metė šūkį: „Jei mūsų knygos būtų pakankamai čekiškos, jos turėtų ir tinkamą pasaulinę reikšmę"11. I. Simonaitytė nuosekliai aprašo gyvenamosios trobos vidų („Viliuje Karaliuje"), kaip R. ir M. Kaudzyčiai pir­ majame latvių romane „Matininkų laikai", parašytame XIX a. pabaigoje. Ji ieško lietuvininkų buities realijose nepakartojamo vaizdinio pigmento (surinkimai), kaip ir XX a. pabaigos anglų ir amerikiečių romanistai. Bet jos knygose jurginais padabintas jaunosios žirgas ar prie blėstančių žarijų klūpanti ir užkalbanti ligą senutė, atstati merginų eisena (tik vos vos suvirpa vokai sutikus vyrą) ar laukų gėlėmis kvepianti bažnyčia reiškia dar kažką kita labai svarbaus ir lemtinga. Tai lietuvininkų genties buvimas, tyliai šviečiantis. Tai prakilnus jų sie­ lų spindėjimas, niekam negrasinantis. Tai amžina jų tei­ sė čia gyventi iš kartos į kartą. Buities realijos nemačio­ mis virsta etninių vertybių poetiniais ženklais („Eidama ji kiek linguoja, ir, rodos, neina po naščiais, o lyg neš­ dama kaži ką gražaus",— 4, p. 52). O tų vertybių išsau­ gojimas darosi psichinio vyksmo centru. Vaizdinio ko­ lorito potekstėje glūdi nacionalinio imanentiškumo gy­ nyba, kuri I. Simonaitytei, kaip ir Vydūnui ar Maironiui, atrodė svarbiausia literatūros pareiga. Tokios potekstės neturėjo Žemaitės prozos „etnografiniai aprašai", pana­ šūs savo empiriniu detalumu. Kūrybinio kelio pradžia nešė I. Simonaitytę į romantinį literatūros polių: tautos praeities vizija, senos legendos, sugriuvusios pilies bokš­ tas, bajoriškoji šeimos genealogija ir epigrafas iš Mai­ ronio lyrikos. Poetizuodama patriarchalinę lietuvininkų buitį kaip tautos vidinio pastovumo ir išlikimo būtinybę, I. Simo­ naitytė iš pat pradžios nujautė, kokia iliuziška yra ši ly­ rinė projekcija XX a. unifikuojančios civilizacijos ir nuožmios nutautinimo politikos verpetuose. Jau „Aukš­ tųjų Šimonių likime" pleišėja ir trupa senasis lietuvi11 Чапек К. Собрание сочинений. — M., 1977, — T. 7. — C. 455,

ninku gyvenimo būdas, leidžiasi vis žemyn viena karta po kitos, paeidavusios germanizacijai. „Viliuje Kara­ liuje" išnykimo nuojauta įsismelkia į personažų sąmo­ nę kaip neišvengiamybė, stumianti į gailią rezignaciją. „Kai aš numirsiu, niekas nebeminės ir niekas nebekartos, kad čia nuo amžių gyveno Šalteikiai. Niekas jau ne­ žinos ir niekas nesirūpins tuo, iš kur atsirado Šalteikių kaimas" (4, p. 18),— kalba senasis Šalteikis. „Gretimose istorijėlėse" autorė jau regi žlugimo finalą ir skaudžiai atsidūsta: „Dingo dėdė Jurgis ir su juo amžinai jo dai­ nuotos dainos. Bent nežinau, kas jų būtų mokėjęs ar šiandien dar mokėtų"12. I. Simonaitytė lydi lietuvininkų gentį į nebūtį, susigraudinusi ir įširdusi, mokydama ir grasindama, kažko dar tikėdamasi ir bijodama ligi galo pažvelgti į prarają, kurioje dunkso K. Donelaičio Krizų ir Pričkų vardai. Jos proza — išraiškingas requiem lietu­ vininkų buvimui, kuris kelių XX a. dešimtmečių būvyje virto istorijos raide ir literatūriniu mitu. „Dabar tų gy­ ventojų nebėra. Jie išnyko ir pakito. Bet jie buvo, šimt­ mečiais gyveno greta,— rašė A. Gricius.— Ir jie tebėra, mes juos atsimename ar susipažįstame su jais iš naujo Ievos Simonaitytės knygose. Tai labai didelis dalykas — išlaikyti gyvais vaizdais dalį tautos, virtusios lyg atski­ ra etnine grupe ir dabar išnykusios''13. Eižėjantis I. Simonaitytės kūrybos objektas skaldė ir pačią kūrėją. Ji nebuvo vientisa ir monumentali, kaip privalu klasikams pagal mokyklinius vadovėlius. Čia ji aukština senąjį lietuvininkų gyvenimo būdą, kaip kita­ dos S. Daukantas pagoniškąją Lietuvą („Tai buvo gar­ binga, gražu ir pavyzdinga",-— 4, p. 30). Ir čia pat at­ skleidžia objektyvią istorijos eigą, kuri viską trupina, griauna ir šluoja užmarštin („ar betruks dvylika metų, kaip jūs ir jūsų vaikai jau kalbėsite vokiškai? Ne, ne­ betruks taip ilgai",— 4, p. 375—376). Čia ji teigia etni­ nių vertybių grožį ir pastovumą kaip išlikimo viliį (se­ nųjų Šimonių figūros). Ir čia vėlgi, atsinešusi iš mažens engiamo žmogaus patirtį ir psichiką, mato tik skriaudą, išnaudojimą, grobuoniškumą. Vienas santykių ir elgesio 12 Simonaitytė I. Gretimos istorijėlės.— P. 76. 13 CVLMA, f. 71, ap. 1, b, 278,— A, Gricius. [Ieva Simonaitytė], 1972, 265

normas jai rūpi iškelti kaip sektinas (patriarchalinės šei­ mos susiklausymas), kitas paneigti kaip tautos moralinį nuopuolį ir žmogaus išsigimimą (pasidavimas viešpatau­ jančios nacijos papročiams, kalbai, kultūrai, beprotiškas turto godulys). I. Simonaitytė įveda į kūrinio vyksmą nacionalinę savimonę kaip dominuojantį kriterijų („Pa­ sakysiu atvirai, aš esu per daug didelė lietuvė. Tas tau­ tiškumas man brangus"14). O kartu yra įnirtusi sociali­ nės sistemos kritikė („Romano tikslas: pavaizduoti vieno buožės žlugimą"15,— taip autorė nusakė „Viliaus Kara­ liaus" 2-ro tomo tikslą). I. Simonaitytė — blaivi gyveni­ mo dialektikos stebėtoja, įrėžianti savo kūrinyje ištisos epochos analitinį pjūvį, kaip ir didieji XIX a. realistai. O drauge moralistė bei didak+ė (moters savarankiškumo tezės). J i trokšta pavaizduoti tikrovę tokią, kokia yra, o kartu baudžiasi suvesti su ja žiaurias asmenines sąskai­ tas. J i nori sukurti apibendrinančius savo aplinkos ir istorinio laiko tipažus, o kartu išreikšti ir savo buvimą šitoje aplinkoje bei laike. Ji ir objektyvistė, ir subjektyvistė. Todėl I. Simonaitytės prozoje regėjimo taškų gran­ dinė tokia įvairi ir kintanti, o pasakojimo tonacija svy­ ruoja nuo lyrinės elegijos iki karikatūrinio šaržo. I. Simonaitytės kūrybos ištakos (liaudies sakytinis pa­ sakojimas) ir kūrybos uždaviniai (aprašyti savo krašto papročius) lenkė rašytoją į buitinės prozos tradiciją, bū­ dingą regioninio tipo literatūroms. Visur išlaikoma tiksli gimtųjų vietų topografija: Va­ nagų pušynas, Aisės upelis, beržais apsodintas vieškelis, plentas, valstybinė dviejų imperijų siena. Autentiški vieto­ vių pavadinimai (Priekulė, Stragnų dvaras) ir autentiš­ kos šio krašto pavardės ir vardai (Vilius Karalius, Kris­ tupas Vilkas, Dovis Plonis, Anė Šmitaitė). Figūruoja re­ alūs objektai (Pusernos kapas) ir realūs įvykiai (Antrojo pasaulinio karo pabaiga Klaipėdos krašte). Vienai savo bičiulei I. Simonaitytė parodė netgi namą, kuriame gyve­ no Vilius Karalius16. Artimiausioje aplinkoje surandami ir 14 Sim onaitytė I. Būkite gerais ir sąžiningais žmonėmis // Taryb. stu­ dentas.— 1967.— Saus. 18. 15 LKLIBR, f. 74, b. 83.— Laiškas nežinomam asmeniui. 16 M. Žiliūtės atsiminimai. Užrašė D. Kaunas 1980, vas. 13. 266

veikėjų prototipai: „Aukštųjų Šimonių likimo" aršioji marti — tai ližė Ašmenikė, išgyvendinusi rašytojos sene­ lius Simonaičius iš tėviškės; „Pikčiurnienės" seserys, nuo­ lat besiriejančios,— tai rašytojos tetos; „Paskutinės Kū­ nelio kelionės" svyruojantis lietuvininkas — tai pusseserės vyras Masalskis. Autobiografinėje trilogijoje, pasakodama apie vieną giminaitę, rašytoja prasitarė: „Bertaitienė liko daugelio mano knygų personažų prototipas"17. Veiksmo erdvė užpildoma kasdieninės aplinkos daik­ tais. Čia stovi stalas patrešusiomis kojomis, čia indauja su šaukštais, čia plati lova su keturiais pagalviais. Tai nesikeičianti per šimtmečius žemdirbio daiktų tvarka, paprasta ir primityvi, neprisiėmusi jokių civilizacijos nau­ jovių. Toks pat vienodas, ramus, „archetipiškas" tebė­ ra ir kasdieninis bruzdesys tarp šitų daiktų, pergyvenu­ sių ištišas kartas: „Motina jau sėdi staklėse ir audžia. Kitame kambary girdisi bildesys, tai Dūdjonis klumpes tašo. Paskui dar girdisi kitas garsas: zurr zurr zurr, tai teta Dūdjonienė verpia vilnas"18. Visi daiktai matomi iš arti, jie liečiami rankomis, jaučiamas jų fizinis tikrumas. Aplinkos siena, sumūryta iš tokios medžiagos, yra labai tanki ir stabili. Detalių gausa, kurią žeria į šitą sieną fenomenali kaimo moters atmintis, inspiruota XIX a. re­ alistinės prozos tradicijos. Šitoje nekintančioje aplinkoje teka vienos šeimos gy­ venimas, kaip įprasta XIX a. kaimo buities romanuose. Šeimos santykiai I. Simonaitytei yra svarbiausias kon­ fliktų, emocinių įtampų, refleksijų branduolys, skaido­ mas per visą kūrinį, o šeimos istorija — chronologinė pasakojimo seka. Šeimos patvarumas jos romanuose iš­ reiškia senąjį lietuvininkų gyvenimo būdą, o šeimos iri­ mas sutampa su nacionalinės sąmonės žlugimu („Viliaus Karaliaus" finalas). I. Simonaitytė subtiliai jaučia šeimos atmosferą — kiekvienuose namuose ji vis kitokia — ir įveda į romano vaizdus kaip nematomą, o tik nujaučia­ mą būties klodą. Daugelyje kūrinių („Be tėvo", „Pikčiur­ nienė", autobiografinė trilogija, „Gretimos istorijėlės") ji vaizdavo tiesiog savo motinos, tetų ir pusseserių šei­ 17 Sim onaitytė I. ...O buvo taip.— P. 151. 18 Ten pct.— P. 113. 267

myninį gyvenimą. J i liko artima senajai Lietuvos kaimo etikai ir kultūrai, sutelkusiai šeimoje pagrindinius žmo­ nių bendrumo ryšius. Šeimos atmosfera perkošia I. Simonaity:ės pasakojimą familiarumu, nulėmusiu kitados romano atsiradimą. Bet žemdirbių šeimos gyvenimas jos kūriniuose vis dėlto nė­ ra uždaras, o visų matomas ir viešai komentuojamas, kaip ir V. Krėvės draminėje apysakoje „Žentas". Svar­ besnieji šeimos įvykiai priklauso kolektyviniam kaimo gyvenimui. Į krikštynas, vestuves, šermenis sueina gimi­ nės ir kaimynai. Koks daugiabalsis klegesys! Kiek veidų ir figūrų! Ir kiekvienas gauna sprendimo teisę, turi sa­ vo kalbos būdą ir gyvena — nors trumpą akimirką — sa­ vo rūpesčiu ar nuotaika. Reikia žaibiškų charakteristikų ir esmingų dialogų, kad taip plastiškai iškiltų didžiulė veiksmo scena su dešimtimis veikėjų (ambicingas gimi­ nių ginčas, kas ves vestuvininkų eiseną; piršlio žmona ašaroja; Vilius Karalius nervingai užsidega cigaretę; pa­ mergė sega mirtų puokštę pajauniui, droviai pajuokau­ dama: ,,— Ar patiksiu aš tau, kaimyn?" (4, p. 282). Rei­ kia aštrios konfliktiškumo savijautos, kad perdėm statiš­ ka situacija — svečiai sėdi prie stalo, valgo, geria ir šnekasi — įgytų dramatiškos įtampos. Kolektyvinį žmo­ nių subuvimą, įprastą buitinėje prozoje, I. Simonaitytė išskaido į priešingas pozicijas: vieni didžiuojasi, pamir­ šę tėvų kalbą, kitiems lietuvybė yra žmogaus padorumo matas; vieni su panieka skelbia greitą „bernų tautos" išnykimą, kiti gina jos išsilaikymo britinybę kaip pasau­ lio tvarkos dėsnį. Tai panoraminė apžvalga, demonstruo­ janti įvairių sluoksnių, partijų, ideologijų balsus, per­ smelkta politinio aistringumo, kurio nesigirdėjo Žemaitės ir V. Krėvės piešiamose piršlybų bei krikštynų scenose. Panoraminiai vaizdai, atveriantys socialines ir politines visuomenines struktūras, vis dėlto koncentruojasi apie kokį nors paprastą šeimos įvykį, nepereina į savarankiš­ kas atšakas ir gana natūraliai priglusta prie vyraujančios familiarios tonacijos. Išlieka intymus pasakotojo kontak­ tas su aplinkos daiktais, įvykiais, epizodiniais persona­ žais, vibruojantis moteriškumo jausmas, viską pritrau­ kiantis prie savęs ir apglėbiantis, nors I. Simonaitytė iš 268

tiesų kūrė romanus-panoramas. Tik į plačiaformatę kom­ poziciją galėjo sutilpti „senoviškų lietuviškų namų" pa­ pročiai ir šeimos santykiai, politiniai ginčai ir istorijos eiga, dešimtys judančių figūrų ir pačios autorės savijau­ ta, kaip reikalavo regioninės literatūros visuomeniniai tik­ slai ir estetika. Panoraminis vaizdavimas vienuose I. Simonaitytės kū­ riniuose šakojosi į paralelines veiksmo linijas, kurioms suteikiama atskira erdvė ir atskiras laikas. Tai tipiška realistinio romano struktūra („Aukštųjų Šimonių likimas", „Vilius Karalius", „Pikčiurnienė"). Kituose kūriniuose panoramiškumas pajungiamas vienam regėjimo taškui, pagrindinio personažo savijautos kontrolei ir nenutolsta nuo centrinės ašies. Tai realistinės apysakos struktūra („Pavasarių audroj", „Be tėvo"). Tačiau pati I. Simonai­ tytė nematė esminio skirtumo tarp šių, iš tiesų labai arti­ mų, žanrinių struktūrų, pakeldama į romano kategoriją „Pavasarių audroj" ir „Be tėvo", o „Pikčiurnienę" pava­ dindama apysaka. I. Simonaitytės kūrinių plačiaformatė kompozicija laikėsi sodietės pastabumu ir gilia emocine atmintimi pag­ rįsto, natūraliai tekančio, dinamiškai intonuojamo pasakoji­ mo meistriškumu. Iš kelių kasdienybės smulkmenų, cha­ rakteringų pozų, moduliuojančių balsų iškyla gyvas, ju ­ dantis pasaulis, kuriam c'ementuoti nereikalingas joks ypatingas įvykis. Štai būdingas „Gretimų istorijėlių" frag­ mentas, prasidedantis daiktų aprašymu. Plati lova, sena komoda, viena kėdė, iš šiaudų pinta skrynelė. Tarp šitų daiktų, mažyčiame priebutyje, pusse­ serė Anė svajoja savo mergautines svajones Pirmojo pa­ saulinio karo metais. Stačiokiškai linksmi tėvo priekaištai: „Vyro negauni? Ale kas eis, kas ims tokį žvėrį, kaip ta­ ve"19. Jis pats sergalingas, nebegalįs dirbti, o žento nėra. Bet kai atėjo žentas, Dūdjonis staiga pasveiko ir nebe­ norėjo pereiti į išimtininkų stubelę. Anei gimsta du ber­ niukai — Viliukas ir Martynukas. Umaru lekia metai. Ir Viliukas pašaukiamas į karą. Neilgai trukus grįžta rinki­ niame karste. Anė nepralieja nė ašaros. „Ne tiek jai to sūnaus gaila, kiek jai dabar ta garbė,— kandžiojo lydin­ 19 Simonaitytė 1. Gretimos istorijėlės.— P. 16, 269

tieji.— Juk kariškiai lydi"20. Išeina į karą ir Martynukas, keikdamas Hitlerį. O Anė, ir pasibaigus karui, tebelaukia sūnaus — dirba, plėšosi, nes vienąsyk Martynukas vis tiek grįš, ir jam viskas atiteks. Ir taip prateka visas Anės gy­ venimas, šokinėdamas iš vienos padėties į kitą, nesuteik­ tas į kokį nors pagrindinį įvykį. Natūrali esminių žmogaus situacijų seka, stebima iš kelių regėjimo taškų (tėvo, kaimynų, pačios autorės), at­ kuriama su liaudiško žodžio galia viską priartinti, suteikti reljefą ir judėjimą. Gyvenimo istorija (nuo gimimo iki mirties) tebėra I. Simonaitytės pasakojimo ašis, kaip ir liaudies sakytiniuose pasakojimuose ar prieš tūkstantme­ čius užrašytuose meninės prozos tekstuose. Toks pasa­ kojimas pačia savo prigimtimi ir sandara priklausė realiz­ mo poliui. Orientuodamasi daugmaž į realistinės epikos pa­ noramines kompozicijas, detalizuotą buities piešinį ir tikroviškumo iliuziją (tegul klaipėdiškis, skaitydamas „Aukštųjų Šimonių likimą", pasako: „ve, ganz taip, kaip prie mūsų"21), I. Simonaitytė vis dėlto nepajėgė sukurti tokių monumentalių nacionalinių tipažų kaip pereito am­ žiaus didieji romanistai, nors „išryškinti tautinį lietuvių charakterį" pirmaisiais pokario metais buvo laikoma vienu iš pačių reikšmingiausių literatūros tikslų (V. Myko­ laičio-Putino kalba Lietuvos tarybinių rašytojų I-aj ame suvažiavime). Rašytoja nebejautė lietuvininkų buityje fundamentalaus pastovumo, reikalingo monumentalioms figūroms. Jos knygose nebėra ramios epinės tėkmės, kaip Kaudzyčių romane „Matininkų laikai",— kurį rašytoja skaitė, gyvendama S. Čiurlionienės bute22. Pačiose gyve­ nimo gelmėse kažkas kinta, skaidosi, teka. Visos išorinės smulkmenos stebimos iš arti, su moterišku atidumu (bū­ dinga moterų prozos savybė23). Ir čia sunku išvedžioti darnios konstrukcijos linijas ir paleisti vientisos fabulos spyruoklę kaip serbų rašytojo I. Andričiaus Balkanų re­ 20 Ten pat.— P. 20. 21 LKLIBR, f. 13, b. 1618.— Laiškas L. Girai 1935, birž. 20. 22 Žukas V. Atsiminimai apie I. Simonaitytę (rankr.). 23 Frederiksen E. Luise Rinser // Neue Literatur der Frauen.— Mün­ chen, 1980,— S. 79. 270

gioninės atributikos prisodrintame romane „Drinos til­ tas". Stinga universalesnių idėjų podirvio tam smulkiam empiriniam konkretumui, kad prabiltų ne tik praeinantis laikas, bet ir žmogaus esmingumas kaip A. Tamsarės po kelių apmąstymo dešimtmečių („mene ir literatūroje mes visada ieškom kažko amžino"24) sukurtame įstabaus na­ cionalinio kolorito ir plastikos romane „Tiesa ir teisingu­ mas". Uždarytas kasdieninės buities ir istorijos aplinky­ bių tinkle, lietuvininkų žmogiškumas neturėjo aukštesnių matavimų, kaip S. Unset norvegų istorinės buities romane „Kristina Lauranso duktė". Egzistencinės analizės stoka dar ilgai keros kaip lietuvių buitinių ir psichologinių ro­ manų trūkumas. Ir vis dėlto I, Simonaitytės knygose, kuriose gyvena istorijos determinuotas žmogus, brėžiasi egzistencijos tra­ pumo nuojauta kaip neryški visumos perspektyva, būtina epiniam pasakojimui, kad nesubyrėtų. Viename „Gretimų istorijėlių" fragmente Anė pasistato priebutyje lovą, ku­ rioje praleis savo pirmąją vedybinę naktį, o kitame frag­ mente jau guli toje pačioje lovoje — savo mirties patale. Namuose tvarkosi svetima moteris, kuri sugrobs jos tur­ tą ir vyrą. „— Eva, ar tu atvažiuosi į mano laidotu­ ves?"25 — klausia Anė, kuriai beliko paskutinis rūpestis — kad karste gulėtų „baltai rėdyta", kaip privalu lietuvinin­ kei, kad būtų palaidota šalia sūnaus. O Ėvei, tramdančiai ašaras, „kišasi mūsų jaunystė". Abi pusseserės eina į baž­ nyčią, abi gražios ir išdidžios, jauni vyriškiai sveikina jas, keldami kepures. Anė vilki Evos siūtus lietuviškus dra­ bužius. „O dabar štai: Anė tik šešėlis, aš vėl po visokių ligų..."26 Ir šitaip kiekvienas svarbesnis I. Simonaitytės veikalo personažas turi pereiti visais žmogaus būties laip­ tais— nuo kūdikio lopšio iki mirties patalo. Ir nė vienas jų, net pats garbingiausias, neužsilaiko iki galo savo ver­ tės ir laimės pakyloje, o privalo peržengti paskutinį pra­ radimų etapą, kaip ir visi. Nesulaikoma būties slinktis, niekam nepavaldi, kaip ir laikas, iškyla amžino kartoji­ mosi ir amžinos kaitos punktyru, jungiančiu tiek atskirus 24 Сиймискер Л. Антон Таммсааре. — Таллин, 1977. — C. 94. 25 Sim onaitytė I. Gretimos istorijėlės.— P. 60. 26 Ten pat.— P. 61. 271

individus, tiek ištisų kartų genealogiją. Paliestas nestabi­ lumo savijautos, šis punktyras žymėjo I. Simonaitytės romanus elegiška gaida, būdinga lietuvių menui. Būties kintamumas, formuojantis potekstinį kūrinio centrą, įteisina ir kintančią sąmonę, per kurią ritasi kaip banga po bangos šitos pirmapradės egzistencinės situaci­ jos. „Svarbiausia: aš atradau save ir kažkaip nejučiom stebėjausi savimi"27,— rašo I. Simonaitytė apie savo vai­ kystės metus autobiografinėje trilogijoje. Tą pačią sa­ vybę — suvokti save — romaniste suteikia ir visiems pa­ grindiniams savo herojams. Jie turi savimonę, kuri svars­ to, abejoja, sprendžia, kuri nuolat grįžta į buvusį laiką, kuri vis kitokia kiekvienoje egzistencijos stadijoje (Martynukas ant tėvo kelių ir Martynas, grįžęs iš Verdeno). I. Simonaitytei rūpi tiksliai nubrėžti krašto istorines ir etnografines aplinkybes, tarp kurių teka nesibaigianti žmogaus gyvenimo upė, bet ne mažiau rūpi atverti ir žmogaus sąmonę, per kurią vienintelį sykį ir nepakarto­ jamu pavidalu persirita ši upė. I. Simonaitytės personažų savimonė sueižėjusi, kaip ir šio krašto padėtis. Du gyvenimo būdai (patriarchalinis ir šiuolaikinis), dvi kultūros (lietuvininkų ir vokiečių) drasko ją į priešingas puses. Čia nuolat grumiasi išdidumas ir pa­ žeminimas, agresyvi ambicija ir sąžinės graužatis, meilė ir neapykanta. Ir niekad ši savimonė neprieina iki savo dugno, nes anapus jos suvokimo kažkas dar neaiškiai siū­ buoja, iš ten atplūsta sapnai, nelemties nuojauta, nerimas, liūdesys ar įtūžimas be jokios regimos priežasties. Savimonės aktas paprastai vyksta žmonių tarpusavio santykių sferoje, todėl intymus emocingumas yra svar­ biausias jo turinys. I. Simonaitytės herojai sueina į veiks­ mo aikštelę rūpintis kasdieninės duonos kąsniu, mylėti, gimdyti vaikus, juos auginti, ramiai numirti, o ne spręsti globalinių pasaulio pertvarkymo problemų. Tad emocinė būsena yra pagrindinė veiksmo situacija, kurioje stebi save romano personažai. Išgryninta jutimų energija čia pulsuoja kaip neišsemiamas žmogiškos būtybės ekviva­ lentas, jau nepajungtas griežtam deterministiniam moty­ 27 Simonaitytė I. ...O buvo taip.— P. 237. 272

vavimui. Neretai šios energijos įtampa forsuojama iki melodramatiškų efektų, kurių sunku išvengti moterų pro­ zai, iškeliančiai emocinį išgyvenimą kaip svarbiausią žmogaus patyrimą ir pagrindinę būties vertybę. I. Simo­ naitytė dėsto ne vien regimus išorinius veiksmus, jų ap­ linkybes ir priežastis, bet ir nematomas veikėjų emocines istorijas. Tai lemtingas žingsnis į psichologinį romaną. Kintančios personažų savimonės įteisina epinio roma­ no sandaroje įsijautimą kaip esminį žmogaus vaizdavimo principą. Autorė atsistoja visai arti savo personažo, per­ sijungia į jo jutimų bangą. Svarbiausia — jausti šitą ban­ gą, o ne aprašyti personažo veidą ir figūrą, kaip prasi­ dėdavo Žemaitės veikėjų charakteristikos. Net memuari­ niame pasakojime ji ne tiek stebi ir liudija, kiek stengiasi peršokti į žmogaus vidų, įsivaizduoti, ką jis šitą akimirką jaučia, galvoja, prisimena. „Ne, man ji to nepasakoja. Ji per daug išdidi, tokią išdidžią ją ir į grabą paguldys. Ne, niekada ji apie tai nekalbėtų, bet aš visa iš jos veido iš­ skaičiau ir viską supratau28,— taip baigiamas pačios au­ torės įsivaizduotų mirštančios Anės būsenų aprašymas. Objektyvaus stebėtojo ir pasakotojo kalba, taip giliai įtraukiama į personažo jutimų, vaizdinių, asociacijų sfe­ rą, kad nemačiomis persiima jo balso intonacijomis. At­ siranda menamoji kalba — būdingas psichologinio roma­ no branduolys. Ji nėra vieno ar dviejų personažų privile­ gija, kaip I. Šeiniaus apysakoje „Vasaros vaišės", o tai­ koma didžiuliam romano veikėjų ansambliui. Visažinio pozicija, išsilaikiusi I. Simonaitytės prozoje, perjungiama vis į naujus menamosios kalbos kanalus ir nebėra statiš­ ka. Menamoji kalba apgaubia kiekvieną reiškinį ir įvykį jusline personažo atmosfera, taip pat pačios autorės vib­ ruojančia nuotaika. I. Simonaitytė nepakenčia neutralios registracijos ir šalto kalbėjimo („O koks šaltas buvo jo žodis!"— 4, p. 28). Kiekvienas vaizdas privalo gauti emo­ cinį akcentą. Didesnė kūrinio pastraipa, puslapis ar frag­ mentas — tai jau nuotaikos siūbavimas aukštyn ir žemyn. Emocinė spalva atvirai klojama į peizažą, kuris įgyja po28 Simonaitytė I. Gretimos istorijėlės.— P. 61—62. 273 10. V. Kubilius

etinį polėkį29. Tačiau I. Simonaitytės nuotaikų skalėje dominuoja anaiptol ne moteriškas švelnumas ir gležnu­ mas, išaukštintas literatūroje kaip ,,ewige Weiblichkeit", o aštrus gestas, susikirtimo ir lūžio kadencija, įtūžis bal­ se, niekuo nepasitikintis atšiaurumas. Nuolat kryžiuojasi keli momentai, nes be paliovos kaitaliojasi tiek personažų būsenos, tiek greta jų stovinčios autorės savimonė. Tai psichinio vyksmo kintamumas, nepaliekantis pasakojime vieno centrinio taško, būdingo tradicinei epikai. Būties kintamumas, išsiliejęs greita nuotaikų slinktimi ir stebėjimo taškų dinamika, suformavo pasakojimo jud­ rumą, visiškai nebūdingą panoraminėms kompozicijoms. Banguoja personažo savimonė, kartu banguoja ir jo je at­ sispindintis aplinkos vaizdas. Kibirkščiuoja dialogai — priešingų jėgų susidūrimas. Meistriškai plėtojamas dvie­ jų kalbų — lietuvių ir vokiečių — kontrapunktas, vienin­ telis toks lietuvių literatūroje. Plačiu mastu įteisinamas stilistinis daugiabalsiškumas (liaudiški pasakojimai apie ai­ tvarus ir vokiečių klasikų citatos, lietuvininkų spaudos iš­ traukos ir bažnytinės giesmės), atitinkantis įvairiasluoksnę romano sandarą. Kompozicijoje gana drąsiai naudojamos asociatyvios jungtys („Nuklydau“30; „Beje, čia vėl norisi kiek į šalį pašokti"31). Atskiras kūrinio fragmentas, ypač autobiogafinėje trilogijoje, mozaikiškai dėliojamas iš at­ skirų gabalėlių, atrodo eskiziškas ir tarsi neužbaigtas. Es­ kiziška ir fragmentiška kūrinio kompozicija savotiškai atspindėjo tą istorinį laiką, kai visur trupėjo didžiosios epinės formos, ir daug kas laikė jas beviltiškai atgyvenu­ siomis32. I. Simonaitytės kūryboje realistinio buitinio pa­ sakojimo tradicija, paliesta istorijos lūžių, transformavosi į dinamišką psichologinį vyksmą, artimą XX a. prozos menui, neprarasdama panoramiškumo, smulkių aprašinė­ jimų ir ansamblinių dialogų, ramios chronologinės įvykių eigos, nepasiduodančios veržliai fabulai, taip pat nepra­ 29 „Varpų skambėjimą nuslopina didžioji vidudienio kaitra. Tik dus­ liai lyg per sapną girdėti ir ne tiek girdėti, kiek jausti jų skambėjimas, lyg į žemę atsitrenktų kažkokio keisto kūjo smūgiai" (4, p. 337). 30 Simonaitytė I. ...O buvo taip.— P. 150. 31 Sim onaitytė I. Gretimos istorijėlės.— P. 23. 32 Z abricki S. Ericha Auerbacha Historia ralismu//Auerbach E. Mi­ mesis.— Warszawa, 1968.— S. 59. 274

rasdama sujausminto empirinio konkretumo, išsiliejančio į ištęstą ir padriką tekstą,— šitų epinės tradicijos teigia­ mybių ir minusų. Panašius poslinkius išgyveno daugelio Europos mažųjų tautų proza, siekdama suderinti regioninį koloritą su XX a. meninio mąstymo struktūromis33. Ar I. Simonaitytė stebėjo ir suvokė savo amžiaus literatūros poslinkius? Ar turėjo prieš akis kokius nors meninės prozos etalonus, kuriais būtų verta pasekti? „...Nežinau, ar gali kokia knyga turėti įtakos"34,— ka­ tegoriškai pareiškė I. Simonaitytė. „Aukštųjų Šimonių likimo" kompozicijoje, atremtoje į vienos šeimos genea­ loginį medį, skausmingai išdidžiose veikėjų figūrose, is­ torinės atminties ir etnografinio kolorito intymioje to­ nacijoje S. Čiurlionienė manė aptikusi skandinavų prozos (S. Lagerlef, S. Unset) pėdsakus. Ir labai nustebo, kad I. Simonaitytė nebuvo net girdėjusi šitų vardų, o, gavusi S. Lagerlef romaną, jo net neperskaitė iki galo — neįdo­ mu35. Labai retai atsitikdavo, kad, skaitydama kokią kny­ gą, ji nustebtų ir pasakytų — pamanyk, rašo geriau negu I. Simonaitytė36... Iš lietuvių literatūros „Aukštųjų Šimonių likimo" au­ torė, be abejo, perėmė bendrąsias literatūrinės kalbos ir stilistikos normas (savo bibliotekoje kaupė lietuvių kal­ bos žodynus, gramatikas, mokslo veikalus). Paveldėjo lietuvių meninio žodžio prisirišimą prie ilgaamžės kaimo agrarinės kultūros: žemdirbys liko pagrindinis jos kūrinių herojus, kaip ir K. Donelaičio „Metuose", žmogaus są­ lytis su gamta — sąmoningai suvoktu „lietuviškos esteti­ kos" principu („Mažiau rietenų, daugiau sujungti herojus su gamta"37). Lietuvių literatūra, subrendusi nacionalinės priespaudos epochoje, iškėlė į I. Simonaitytės kūrybos centrą tautos likimo problemą kaip pagrindinę konfliktų situaciją. 33 Фридман M. B. «Год Садовяну» и проблемы реализма в ру­ мынской литературе начала X X века //Литературы славянских народов конца XIX — начала X X веков. — С. 275. 34 Sim onaitytė I. Nebaigta knyga.— P. 250. 33 D. Čiurlionytės-Zubovienės pasakojimas 1983, rugp. 21. 38 O. Pajėdaitės pasakojimas 1983, vas. 13. 37 VVUBR, f. 86, b. 46.— Laiškas K. Laukaitienei 1962, vas. 12, 275 10*

Tačiau „Aukštųjų Šimonių likimo" autorė nejautė arti­ mesnio sąlyčio nė su vienu lietuvių rašytoju. Žemaitės prozoje jai stigo meilės žmogui38. Vydūno lietuvininkų raštų kalba — slegiančiai sunki, ir tik jo vokiškų raštų — lengva, tiesiog dainuojanti39. V. Mykolaitis-Putinas ati­ tinka „mūsų amžių“40, bet jo romanas „Altorių šešėly", dovanotas vienos pažįstamos 1933 m., jai neįdomus41. Pa­ tiko V. Krėvės apsakymai, bet negalėjo prisiminti, ką skaitė iš Vaižganto raštų42. Just. Marcinkevičius ■ —„vien­ kartinis rašytojas. Tokių negreit turėsime"43, ir ji du kar­ tus susijaudinusi žiūrėjo „Mažvydo" spektaklį44. Jaunes­ nės kartos prozininkus peikė už kalbą („labai skurdi", „lyg iš žodynų išmokta") ir menkai težinojo, ką jie rašo ir ko siekia (labiau išgarsintus romanus perskaitydavo namų šeimininkė ir atpasakodavo jų fabulas45). Glaudesni kontaktai siejo I. Simonai'ytę su vokiečių li­ teratūra. Mokėjo atmintinai J. V. Gėtės ir F. Šilerio eilė­ raščių. Itin mėgo H. Heinės kūrybą — elegantiškai ironiš­ ką ir romantiškai jausmingą. Jos bibliotekoje — apstus vokiečių literatūros rinkinys (G. Lesingo, H. Kleisto, T. Štormo, G. Hauptmano, L. Foichtvangerio, H. Zudermano, E. Vicherto raštai), sukauptas pokario metais. Jos laiš­ kuose — tik vokiečių autorių citatos. Vokiečių literatūra veikė I. Simonaitytės kūrybą įvai­ riausiomis sugestijomis. Bulvarinis romanas lenkė į pa­ tetišką jausmingumą ir melodramiškus efektus. Natūraliz­ mo srovė, palietusi ir mėgstamą H. Zudermaną, paliko vienur kitur būdingas žmogaus ir gyvulio paraleles („pa­ matė jos burnoje tik du dančiu, ir tai Anei priminė kaž­ 38 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 39 Žukas V. Atsiminimai apie I. Simonaitytę (rankr.). 40 Sim onaitytė 1. Žiūriu, klausau, laukiu // Kalba Vilnius.— 1972.— Saus. 17. 41 Kaunas D. Lietuvininkė (Atsiminimai,— rankr.). 42 P ajėdaitė O. Buvo ir taip! (Atsiminimai,— rankr.) 43 Simonaitytė I. Žiūriu, klausau, laukiu//Kalba Vilnius.— 1972.— Saus. 17. 44 D. Rimaitienės pasakojimas 1984, vas. 5. 45 Ten pat. 276

kokį iltinį žvėriuką"46), išsigimusio kūno ir bjaurasties sunkius aprašymus (Angerburgo luošųjų vaikų namai knygoje „Ne ta pastogė"), šeimos santykių piktą stebėji­ mą iš degraduojančios pozicijos ir psichologinio atstūmi­ mo reakciją (apysaka „Be tėvo"). Vokiečių „Heimatdi­ chtung" pratino įsižiūrėti į savo krašto regioninį koloritą ir būdingus tipažus (jau po karo savo bibliotekoje turėjo R. Naujoko „Klaipėdos krašto mažoji kronika", „Klaipė­ dos krašto literatūra", H. Zudermano „Tėviškės rojus"). Vokiečių psichologinis romanas, neretai grindžiamas Kan­ to kategoriniu imperatyvu, įteisina ir I. Simonaitytės kny­ gose sąžinę („o tu, perkratyk savo sąžinę"47) kaip vidinį įstatymą, kurį sugriovus žlunga ir žmogus (sakytojo Ši­ monio mirtis). H. Heinės „Kelionės paveikslų" impresio­ nistinis stilius ir pagiežingo sarkazmo strėlės, paleistos į autentiškas asmenybes, padrąsino ir I. Simonaitytę auto­ biografinėje trilogijoje kurti ironiškas pažįstamų žmonių charakteri stikas. „Aukštųjų Šimonių likimo“ ir „Viliaus Karaliaus" au­ torė nenorėjo, kad jos kūriniai būtų verčiami į vokiečių kalbą48, galbūt baimindamasi, kad vertimai apnuogins vo­ kiečių literatūros sugestijas. Tačiau tos sugestijos liudijo tik viena: I. Simonaitytė nebuvo primityvistė, kaip be­ moksliai kaimo tapytojai, o kūrė savo amžiaus literatūros kontekste, paklusdama daugiau ar mažiau bendrajai rai­ dos logikai (be kontakto su moderniąja proza „Viliuje Karaliuje" nebūtų atsiradę siurrealistinės košmaro vizi­ jos — dirigentas su trumpute ranka, išaugusia tarsi iš au­ sies, stovintis sutręšusiame ąžuole, kurį knisa tarytum šernai šarvuočiai). Rašydama savo romanus dviejų na­ cionalinių kultūrų sankryžoje, ji sujungė į nepakarto­ jamus pavidalus skirtingo mentaliteto, jausenos ir meni­ nės saviraiškos tipus. Spontaniškas talentas ir savaran­ kiškumo ambicijos (mokytojais nedera pasikliauti, o rei­ 46 Simonaitytė I. Gretimos istorijėlės.— P. 58. 17 Ten pat.— P. 65. 48 K. Laukaitienės pasakojimas 1983, liep. 25. 277

kia turėti kažką savyje49) išsaugojo jos kūryboje tikrumo fenomeną, nesuniveliuotą literatūrinės aplinkos ir laiko. Savo kūrybos tematika ir stilistine sandara I. Simonaity­ tė — viena originaliausių prozininkių ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijo literatūriniame areale. I. Simonaitytė iš tiesų klasikė. Ir ilgam laikui.

49 Taip kalbėjo I. Simonaitytė 1941 m. pavasarį Kaune, jaunųjų rašy­ tojų susirinkime.— E. Matuzevičiaus pasakojimas LTSR knygos bičiulių d-jos Vilniaus m. skyriaus Mažvydo klube 1978, lapkr. 1.

Svarbiausios gyvenimo ir kūrybos datos

1897 m. sausio 23 d. gimė Vanagų kaime (Priekulės vis., Klaipėdos apskr.). Motina — Etmė Simonaitytė (1870— 1941). Tėvas — Ju r­ gis Stubra (1877.01.28— 1938.07.21). 1902 m. suserga kojos kaulo tuberkulioze. Auginama tetos Dūdjonienės namuose Vanagų kaime. 1912 m. Vanagų kunigo E. Bleiveiso rūpesčiu išvežama į Angerburgą (dabar Vengovežas, Lenkijos Liaudies Respublika), luošųjų vaikų prieglaudą ir ligoninę. Po operacijos grįžta 1914 m. pa­ vasarį. 1914 m. laikraštyje „Tilžės keleivis" išspausdinamas pirmasis kūrinys — eilėraštis „Ak karas, karas išgąstingas". 1915— 1916 m. Klaipėdoje mokosi siuvėjos amato, kuriuo verčiasi iki 1922 m. 1919 m. liepos 19 d. įstoja į Vanaguose įsteigtą lietuvininkų jaunimo draugiją „Eglė". Išrinkta draugijos sekretore. „Prūsų lietuvių balse“, „Rytojuje”, „Darželyje" pasirodo korespondencijos, straipsneliai, eilėraščiai. Dalyvauja jaunimo draugijų tarybos „Santara“ konferencijoje Klaipėdoje. 1921 m. sausio mėn. kviečiama A. Bruožio persikelia į Klaipėdą. Dirba Lietuvos konsulato raštinėje. Mokosi mašinraščio, stenografijos, lietuvių kalbos kursuose. 1922 m. pereina į „Ryto" bendrovės spaustuvę, dirba mašininke, vėliau korektore. 1922 m. pabaigoje J . Stikliorius pasiūlo korektorės ir vertėjos darbą „Prūsų lietuvių balso" redakcijoje. 1923 m. sausio 15 d. dalyvauja Klaipėdos krašto lietuvių sukilime. 1923 m. rugpjūčio 3 d.—gruodžio 1 d. pasirašinėja „Prūsų lietuvių bal­ so" atsakingąja redaktore. Išspausdina keliasdešimt eilėraščių, straipsnių Klaipėdos krašto lietuviškoje spaudoje. 1923 m. gruodyje pereina dirbti Klaipėdos krašto direktorijos maši­ ninke. 1924 m. pradeda rašyti romaną „Aukštųjų Šimonių likimas". 1925 m. p abaig oje perkeliama į seimelio biurą mašininkės ir vertėjos pareigoms. 1925 m. „Lietuvos keleivyje" (Nr. 25— 26) išspausdinta pirma apysakai­ tė „Pikčiurnienė ir jos sesers". 1925 m. lapkričio 9 d. išrenkama Priekulės jaunimo draugijos „Vilties“ valdybos sekretore. 288

1926

m, lapkričio 7 d. išrenkama jaunimo draugijų tarybos „Santara" valdybos nare. 1933 m. „Lietuvos keleivyje" per 32 numerius spausdinama stambi apy­ saka „Tu amžinai mane minėsi". 1935 m. sausio m ėnesį dalyvauja kaip liudytoja Klaipėdos nacionalsocia­ listų teismo byloje Kaune. Su Švietimo ministerijos knygų lei­ dimo komisijos sekretoriumi L. Gira aptaria romano „Aukštų­ jų Šimonių likimas" rankraščio ruošimo spaudai klausimus. 1935 m. rugsėjo—spalio m ėnesiais gydosi Jachymove, Čekoslovakijoje. 1935 m. gruodžio 16 d. Klaipėdos „Ryto" spaustuvė baigia spausdinti romaną „Aukštųjų Šimonių likimas". 1936 m. vasario 16 d. Kaune, Valstybės teatre, įteikiama valstybinė li­ teratūrinė premija už. romaną „Aukštųjų Šimonių likimas". 1936 m. k ov o m ėnesį buržuazinė Lietuvos vyriausybė paskiria 300 litų pensiją. 1936 m. gegužės 30 d. atsisako darbo seimelio biure. 1938 m. išeina apysaka „Pavasarių audroj"— paredaguota apysaka „Tu mane minėsi". 1938 m. priimta į Lietuvių rašytojų draugiją. 1938 m. spalio— 1939 m. birželio mėn. gydosi Šveicarijoje Le Sapieno klinikoje. Operuojama. Čia parašo apysaką „Be tėvo". 1939 m. vasarą grįžta į Lietuvą. Apsigyvena Telšiuose. 1939 m. išleidžiamas romano „Vilius Karalius" 1-mas tomas. 1940 m. rudenį LTSR švietimo liaudies komisaro A. Venclovos pasiūly­ mu persikelia į Kauną, rašytojų namus. 1940 m. spalio 27 d. „Tarybų Lietuvos" laikraštyje pritaria tarybų val­ džios vykdomoms socialinėms ir kultūrinėms reformoms. 1941 m. kovo 14—23 d. „Tiesos" laikraštyje spausdinamas apsakymas „Molinis ir Liaudžemis". Žurnale „Raštai" (Nr. 1 ir 2) pasiro­ do „Marės vargai" ir „Pikčiurnienės" fragmentai. 1941 m. LTSR valstybinė leidykla išleidžia apysaką „Be tėvo”. 1941 m. liepos 15 d. gestapo suimama ir tardoma. 1941 m. gruodžio— 1944 m. liepos mėn. dirba Kaune, Tiekimo ir paskirs­ tymo įstaigoje. 1945 m. rugpjūčio 17 d. LTSR vyriausybė paskiria 500 rublių personali­ nę pensiją. 1945 m. „Tarybų Lietuvoje", „Valstiečių laikraštyje", „Pergalėje" spaus­ dinami apsakymai apie hitlerinę okupaciją. 1948 m. sausio 18 d. išrinkta į Kauno miesto Darbo žmonių deputatų Ta­ rybą. Buvo renkama taip pat 1950 m., 1953 m., 1957 m., 1959 m. 1948 m. išleistas apsakymų rinkinys „Apysakos". 1953 m. išėjo iš spaudos romanas „Pikčiurnienė". 1954 m. k ov o mėn. dalyvavo lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje. 1956 m. išleidžiami romano „Vilius Karalius" 1-mas ir 2-as tomai. 1956— 1958 m. išleisti Raštai šešiais tomais. 289

1958 m. liepos 21 d. už romaną „Vilius Karalius" paskirta LTSR valsty­ binė premija. 1960 m. Priekulėje, prie Vingio parko, pasistato namą. Vasaromis čia gyvena ir kuria. 1960 m. išspausdinta autobiografinės trilogijos pirmoji knyga „...O buvo taip", antroji knyga „Ne ta pastogė" išėjo 1962 m. 1963 m. rudenį persikelia gyventi į Vilnių. 1965 m. išėjo trečioji autobiografinės trilogijos dalis „Nebaigta knyga". 1967 m. sausio 23 d. suteiktas LTSR liaudies rašytojos vardas. 1970 m. pasirodė romanas „Paskutinė Kūnelio kelionė". 1972 m. išeina autobiografinės trilogijos tęsinys „Gretimos istorij ėlės". 1977 m. liepos 12 d. paskiriama padidinta perronalinė pensija— 140 rb. 1978 m. rugpjūčio 17 d. mirė nuo ūmaus pakartotinio miokardo infark­ to. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

Pastabos

Knygoje naudotasi Ievos Simonaitytės giminaičių ir pažįstamų atsimi­ nimais. Čia pateikiamas memuaristų sąrašas ir pagrindinės žinios apie jų ryšius su rašytoja. A dom aitis Antanas, g, 1924, gyv. Priekulėje, rašytojos kaimynas ir šoferis. A leknavičius Bernardas, g. 1930, fotožurnalistas, gyv. Klaipėdoje. Su­ rengė rašytojos nuotraukų parodą. B ajoraitė Lidija (1890— 1986) pedagogė, rašytojos pažįstama iš Klaipė­ dos laikų. Barauskienė Edita, g. 1941, mokytoja, gyv. Priekulėje, bendravo su rašytoja nuo 1975 m. Bendikaitė Anė (1897— 1986), gyv. Agluonėnuose (Klaipėdos rajone), kolūkietė, pažįstama nuo 1912 m. Brokas Tautvydas, g. 1919, mokytojas, gyvenęs rašytojos bute V il­ niuje 1967— 1968 m. Č ekien ė Genė, g. 1927, medicinos sesuo, gyv. Priekulėje, rašytojos kaimynė, atlikdavo medicinos procedūras. Čepaitis Vincas, g. 1921, gydytojas, studijuodamas Kaune gyveno tame pačiame name (Dzūkų 3/5). Čiurlionytė Jadvyga, g. 1899, muzikologė, susipažino su rašytoja li­ goninėje 1978. Čiuriionytė-Zubovienė Danutė, g. 1910, rašytoja, 1940— 1941 m. gyve­ no Kaune viename bute su I. Simonaityte. Gabrėnienė Alfonsina, g. 1928, gyv. Priekulėje, mokytoja. Jan kau skien ė A leksandra, g. 1911, vaistininkė, gyveno Kaune tame pačiame name (Dzūkų 3/5) 1946— 1951. Jan u levičien ė Petronėlė (1904— 1982), tarnautoja, rašytojos kaimynė, namų šeimininkė Vilniuje. Ju škien ė V alerija, g. 1903 m., gyv. Kaune, dailininkė, dėstytoja, ra­ šytojos bičiulė Kaune. K alendienė Danutė, g. 1945, gyv. Vilniuje, dėstytoja, lankėsi rašyto­ jos namuose Priekulėje. Kaunas Domas, g. 1949, VVU istorijos fakulteto docentas, Mažosios Lietuvos kultūrinio gyvenimo tyrinėtojas, bendravo su rašytoja 1972— 1978 m. 291

Kybrancas Osvinas, g. 1928, gyv. Klaipėdoje, gydytojas, rašytojos bi­ čiulio sūnus. Kraštinaitis Emilijus (1907— 1983), laikraštininkas, vertėjas, dirbo su rašytoja „Prūsų lietuvių balso" redakcijoje 1923 m. K iukis Valentinas, g. 1936, klaipėdietis inžinierius, gyv. Vilniuje. Krukytė M arija, g. 1928, darbininkė, gyv. Priekulėje, rašytoja lanky­ davosi jos motinos namuose. Laukaitienė Katrina, g. 1902, tarnautoja, rašytojos pažįstama nuo 1923 m., namų šeimininkė ir bičiulė pokario metais, gyv. Beržore (Plun­ gės raj.). M ackus Martynas, g. 1916, klaipėdietis, pažįstamas iš prieškarinių laikų, gyv. Vilniuje. M ačkuvienė A delė, g. 1918, mokytoja, gyv. Vilniuje. M arcinkienė A lfreda, g. 1922, gyv. Kaune, fotografė, liaudies meni­ ninkė, darė rašytojos nuotraukas. M eškauskas Edmundas, g. 1935, muzikas, gyv. Vilniuje, rūpinosi Va­ nagų bažnyčios vargonų restauravimu. M eškauskienė Kotryna, g. 1913, gyv. Vilniuje, susipažino su rašy­ toja paskutiniaisiais gyvenimo metais. M eškauskienė Michalina, g. 1907, revoliucinio judėjimo dalyvė, LTSR valstybės veikėja, artima rašytojos bičiulė nuo pokario metų. N osovaitė Aldona, g. 1923, medicinos sesuo, tarnautoja, rašytojos na­ mų šeimininkė 1947— 1954 m. Kaune, gyv. Vilniuje. P ajėdaitė Onutė, g. 1925, mokytoja, fotografė, bendravo su rašytoja nuo 1971 m. Plonaitis Jurgis, g. 1902, ekonomistas, dalyvavo „Santaros" veikloje, gyv. Šilutėje. Rimaitienė D om icėlė, g. 1904, mokytoja, rašytojos namų šeimininkė 1969— 1978 Vilniuje. R ūkienė Bronislova, g. 1928, gydytoja, pažino ir gydė rašytoją nuo 1963 m. Sim onaitytė-M ickicnė Marė, g. 1907, gyv. Priekulėje, rašytojos pus­ seserė. Siaurukas Jon as, g. 1943, inžinierius, gyv. Drevernoje, lankėsi rašy­ tojos namuose Priekulėje. Skrabienė-M ickutė M arija, g. 1933, rašytojos pusseserės duktė, Prie­ kulės tarybinio ūkio darbininkė. Staskevičiūtė A leksandra (1899— 1984), dainininkė, LTSR liaudies artistė, rašytojos bičiulė nuo 1936 m. Stubra Albinas, g. 1909, fotožurnalistas, Klaipėdoje. 292

rašytojos pusbrolis, gyv.

Barauskas Algirdas, g. 1923, inžinierius, 1944 m. rudenį gyveno Kaune viename bute (Dainavos 2— 1) su rašytoja. Barauskienė Sofija (1898— 1980), gyv. Kaune, artima rašytojos draugė, pažįstama nuo 1936 m. Siauiys Andrius, g. 1926, Drevernos aštuonmetės mokyklos direkto­ rius, pokario metais mokytojavęs Vanaguose. Bleivytė V eronika, g. 1906, dailininkė, rašytojos kaimynė ir bičiulė Kaune. Žiliūtė M arijona, g. 1906, medicinos sesuo, rašytojos pažįstama nuo 1937, namų šeimininkė Vilniuje. Žukas Vladas, g. 1925, VVU Istorijos fakulteto profesorius, bendravo su rašytoja nuo 1968 m.

Santrumpos

CVLM.A — Centrinis valstybinis literatūros ir meno archyvas. VVUBR — Vilniaus valstybinio universiteto bibliotekos rankraštynas. LKLIBR — Lietuvių kalbos ir literatūros instituto bibliotekos rankraš­ tynas.

Pavardžių rodyklė

Adomaitis A. 239, 291 Andriukaitis V. 118 Andriušis P. 130 Aleknavičius B. 33, 39, 79, 98, 242, 291 Aleksiejūnas L. 245 Anas J . 82 Andričius I. 270 Andriuškaitė I. 244 Anysas M. 128 Ansas M. 128 Argedas Ch. M. (A rguedas J. M.) 124 Arnašius H. 221 Ašmenikė I. 267 Ašmys 218 Auerbach E. 274 Bagdonavičius V. 238 Bajoraitė L. 39, 245, 260, 291 Bajoraitis F. 25, 42, 60, 148 Balys A. 146 Baltakis A. 239 Baltakojis J . 133 Baltris A. 28, 40, 44, 46, 54, 58, 61, 69, 84, 85, 220 Baltrušaitis J. 9 Banžėvis 218 Barauskienė E. 27, 291 Barčas Ch, (Bartsch) 75 Bartašiūnas J. 218 Baltušis J . 5, 135, 186, 189, 251 Basanavičius J. 47, 63 Bastosas A. 14 Bekeris J . 228 Bekeris L. 142 Bendikaitė A. 248, 291 Bergschicker H, 128 Bertulaitis V. 12? 295

Biliūnas J. 41, 64 Binkis K. 64, 68, 126, 130, 131, 134, 135, 140 Bismarkas O. (Bismarck) 34 Bišofas-Kulmas E. (Bischol-Culm) 75 Bittens A. 82 Blach A. 10 Blanch A. 10 Bleiveisas E, (Bleiweiss) 248, 254, 288 Bombell H. von 22 Borchardt F. 49, 52 Borchertas E. 259 Borchesas Ch. L. (Borges) 15 Boruta K. 107, 167 Brakas A. 25, 43, 47, 140, 160, 219 Brakas T. 29, 45, 48, 165, 219, 291 Brakienė M. 28 Brandenburgas E. 35 Brandtas 58 Brechtas B. (Brecht) 129 Bretkūnas J . 25 Brezanas J . 14 Broch A. 10 Brodovskis J. 16 Bröner-Hoepfner E. 76, 79 Brown J. 10 Bruožis A. 37, 38, 41, 43, 47, 58, 59, 66, 259, 288 Brust A. 77, 79, 82 Bubelis L. 61 Buchholz H. 77 Būdavas S. 147 Budrikas 69 Budrius E. 154 Bukelienė Ę. 7

Dūdjonytė-Masalskienė A. 29, 33, 42, 216, 218, 224, 253 Dumšaitis F. 25 Džoisas Dž. (Jo y c e J.) 10

Bunkus A. 161 Burba 38 Burmanas F. (Burmann) 75 Chandzadianas S. 12 Craig G. A. 34, 35, 37, 70, 143 Cranz 62 Cvirka P. 235 Čechovas A. 82 Čiurlionienė S. 89, 92, 160, 191, 240, 260, 270, 275 Čiurlionytė J. 243, 258, 291 Čiurlionytė-Zubovienė D. 29, 160, 163, 173, 176, 191, 260, 275, 291 Čekienė G. 222, 241, 291 Čepaitis V. 173, 188, 191, 291 Čruja Z. 14

163,

30, 240,

236,

Dachas S. (Dach) 231 Dagneris A. 25 Dambrauskaitė R. 8, 105, 106, 190, 236, 239, 242, 262 Dambrauskas L. 132 Danas F. (Dahn) 75 Dany t ė D. 236 Dauguvietis B. 169 Daujotytė N. 106 Daukantas S. 265 Dautartas S. 130 Dėmelis R. (Dehmel) 75 Dessi G, 10 Detlefsenas R. (Dethleisen) 20, 75 Didžis V. 136, 221 Dikensas Č . (Dickens Ch.) 82 Dimovas D. 175 Donelaitis K. 5, 6, 16, 17, 25, 60, 67, 90, 101, 118, 125, 130, 131, 235—238, 265, 275, 282, 286 Drazdauskas V. 170 Drulytė G. 145 Dūdjoniai 45,, 84, 186, 216, 222 Dūdjonienė M. 27, 267 Dūdjonis M. 219, 267, 269 296

Ekermanas J . (Eckermann) 236 Endriejaitis E. (Endrejat) 128 Endrulaitis E. (Endruleit) 59, 78 Endzinas A. 163 Engei C. 19 Engei L. 62 Engelsas F. 37 Erenburgas I. 193 Erera F. 12 Falkas A. 38 Fybig K. (V iebig C.) 72, 117, 123 Foichtvangeris L. (Feuchtwanger) 276, 282, 286 Foigt-Ambrosius J. (Voigt-Ambrosius) 75, 77 Folkneris V. (Faulknei W .j 13, 14, 206 Förster E. M. 102 Frederiksen E. 270 Freitag G. (Fieytag) 82 Frikas V. (F lick W .) 145 Fuantesas K. (Fuentes C.) 124 Gabrėnienė A. 242—244, 291 Gabrys P. J . 53 Gaigalaitis V. 35, 41, 62, 63, 68 Gailius A. 145 Gailius Vai. 63 Gaižiūnas S. 122 Garsija Markesas G. (G arda Marquez) 13 Gebelsas J . (G oebbels) 128, 139 Gedaitis H. 188 Genzelis B. 16 Gercenas A. 250 Geringas H. (Gdring) 55, 128 Gerulis J . 21, 39, 58, 95 Gėtė J. V. (G oethe J. W.) 58, 69, 129, 236, 276, 282, 286 Gimbutas J. 20, 21 Gimbutienė M. .19, 20, 22 Gintautas I. 131 Gira L. 47, 91, 93, 96, 98, 100,

105, 109, 125— 127, 131, 133, 135— 137, 139, 147, 189, 190, 198, 262, 270, 289 Gizevijus E. (Gisevius) 18 Glagau O. 24 Glažė H. 48 Golsvortis Dž. (G ahw orthy J.) 123 Gorkis M. 123, 142 Graičiūnas J . 239 Grau S. E. 264 Gražvydas I. 133 Grėfė (G relie) 141 Gricius A. 265 Grušas J. 137 Gudaitis-Guzevičius A. 170 Gudaitis L. 90, 126 Gudaitis M, 83 Gunga J. 238 Gurvičius I. 172, 176 Gustaitis A. 130 Gusčius A. 143 Gvezdoslavas P. 263 Hauptmanas H. (Hauptmann) 276, 282, 286 Heimanas V. (Heymann) 76, 77 Heinė H. {Heine) 142, 161, 276, 277, 282, 286 Hemingvėjus E. (H emingway) 206 Hercogas R. {Herzog) 123 Himleris H. (Himmler) 144, 162 Hindenburgas P. fon {Hindenburg) 35, 36, 250 Hintas A. 175 Hitleris A. 94, 127— 129, 143— 146, 162, 216, 218, 224, 226, 232, 270 Hofmanas M. (Ateivis) 42, 59, 83 Ibsenas H. 129 Jagomastas E. 160, 163 Jagomastaitė O. (Prūsaitė) 116 Jankauskas K. 165, 170, 238 Jankauskienė A. 219, 239, 291 Jankus M. 44 Jankutė E. 141 297

Janonis J . 68 Janulevičienė P. 241, 291 Jean R. 10 Jėgeris G. (Ja g e r ) 75 Jesutis J . 127, 129 Jonaitis J. T. 94, 129 Jonelaitienė 40 Jonelaitis 42 Joneskas E. (lonesco) 9 Jonynas V. K. 237 Jordanas V. (Jordan W.) 75 Jurgelaitis J. 83 Jurginis J. 19 Jurkus P. 132 Juozupaitis G. {Sėįus) 42, 60, 61 Juškienė V. 245, 291 Kakies 77 Kalenbachas S. 136 Kalendienė D. 291 Kalmejeris H. (K allm eyer) 75 Kalnius A. 126 Kalvys 218 Kantas I. 58, 277, 282, 286 Kapsukas V. 41 Karalius E. 260 Karalius V. 260 Karšys E. (Karschies) 59, 78 Kašauskas R. 7, 247 Katilius V. 134 Katiliūtė M. 131 Katschinski A. 49, 76, 78, 117 Kaudzyčiai R. ir M. 264, 270, 280 Kaunas D. 8, 33, 4 1 -4 3 , 47, 54, 60, 67, 130, 160, 163-165, 171, 219, 221—223, 238, 239, 2 4 1 245, 248, 259, 261, 263, 266, 276, 291 Kelkis F. 63 Kellog R. 86 Ketelbis A. O. (K eteiby) 93 Kežinaitis P. 161, 162 Kiauka P. (Kwanka) 127 Kybrancas J. 29, 224, 260 Kybrancas O. 224, 234, 244, 291 Kirša F. 160 Kiškių Katrikė 68 Kittel A. 82

Klaipėdietis 95 Kleistas H. 276, 282, 286 Klimkaitis M. 141 Kniūkšta P. 89 K-nas V. 95 Konradas Dž. fC oniad; Koženiovskis T. J.) 9 Korintas L. (Corinlh) 25, 75 Korsakas K. 133, 134, 160, 163, 164 Kostkevičiūtė I. 7 Kraštinaitis E. 60, 240, 248, 292 Kretingiškis 36 Krėvė V. 5, 15, 41, 54, 64, 84, 268, 276 Kryževičiūtė T. 247 Krukis J. 261, 292 Krukytė M. 244, 292 Ks 130 Kudirka V. 41, 47, 64, 67 Kudnig F. 78 Kulikauskas A. 20 Kurkauskas V. 142, 145 Kuršaitis F. 23, 62 Kurschat H. 39, 143, 185, 200, 221, 228 Kurt-Maler H. (Courths-Mahier) 70, 71, 279, 284 Kuzmickas V. 17 Lagerlef S. (Lagerioi) 275 Lankauskas R. 7 Lankutis J. 6 Lapinas E. 127 Laukaitienė K. 25, 28, 92, 164, 167, 191, 220, 237, 238, 241, 242, 244, 245, 275, 277, 292 Lauriškus M. (Laurischkus) 75 Lazdynų Pelėda 41, 133 Lekšas K. 36, 68 Lemanas J. (Lehmann) 35 Leninas V. 41 Lepneris T. 16 Lesingas G. E. (Lessing) 129, 276, 282, 286 Leskaitis S. 133 Lewonas J . 61 Liepa E. 127 298

Liepsnoms A. 163, 166 Lingys (Lingg) 59 Linkevičius M. 147 Lis 140 Liudendorfas E. (Ludendorii) 35 Liudvigas O. (Ludwig) 82 Liuteris M. (Luther) 17, 24 Lobet M. 10 Lobrencytė M. 29, 220 Lokys K. 42,46, 54 Londonas Dž. 142 Lukinskas R. 175 Lukšaitė I. 19 Mackworth C. 10 Mačiulis 38 Mackus M. 162, 243, 292 Mačkuvienė A. 243, 292 Maironis 41, 64, 67, 100, 160, 236, 264, 280, 285 Makalers K. (M acculeis C.) 264 Makelou K. (M cCullough C.) 263 Malapartė K. (M alapaite C.) 225 Maldonis A. 8 Manas T. (Mana) 123 Mantas H. 24 Marcinkevičius J. 169 Marcinkevičius Just. 17, 276 Marcinkienė A. 239, 292 Martenas diu Garas R. (Martin du Gard) 124 Martinaitis J. 67 Masalskiai 218, 219 Masalskis M. 75, 217 Masalskis V. 31, 45, 219, 222, 229, 267 Masiliūnas K. 86, 125, 236 Mastersas Li E. (Mas/ers Li) 13 Matulevičius A. 15 Matuszewski R. 12 Matuzevičius E. 247, 278 Mazalaitė N. 13 Mažvydas M. 6, 18, 21, 25, 65, 130 M'Bou A. M. 12 Meilės Tarnaitė 68 Meškauskas E. 292 Meškauskienė K. 245, 292

Meškauskienė M. 28, 222, 223, 237, 241, 242, 244—246, 292 Mickutė-Skrabienė M. 25, 29, 84, 107, 150, 223, 239, 292 Mieželaitis E. 169 Mygei A. (Miegel) 76, 77, 79, 82 Mikolaitis K. (Mikoleit-Thielo) 25, 59, 76 Mykolaitis-Putinas V. 64, 68, 126, 147, 270, 276 Mikulicz S. 48, 53, 55, 128, 143, 144, 220 Milašius O. (M ilosz O. de) 53 Milkus K. G. 16 Miškinis A. 126, 130, 131 Miuleris H. (Mulei) 82 Molis O. (Moli) 75 Mopasanas G. (Maupassant) 82 Mozeris H. (Moser) 129 Nadler J. 35, 78, 82 Narkevičiūtė J . 236 Naujekas V. (Naujeck) 75 Naujokas R. (Naujok) 59, 277 Nausėdas V. 145 Navickas K. 53, 142 Nekrošius J . 12 Nėris S. 18, 165, 168, 191, 235 Neruda P. 13 Neubauer 62 Noimanas E. (Neumann) 127, 128, 131, 141, 144, 145, 162, 228 Nosovaitė A. 172, 219, 238, 239, 292 Odri D. (Odry) 48 Oginskiai 154 Oginskienė 99 Oilenšteinas K. 75 Ostermejeris G. 16 Oškinaitė E. 239 Pajėdaitė O. 8, 45, 60, 178, 183, 236, 244, 250, 275, 276, 292 Pakalniškis J . 61 Paleckis J . 31, 218, 219, 239 Paura K. 39, 40, 46, 160 Pechšteinas M. (Pechstein) 75 Penčiukas J . 18 299

Penkus 23 Péteraitienė M. 218 Pėteraitis J. 160 Pėteraitis V. 237 Petisnė G. (P etisne) 52 Plieg E. A. 52, 129, 142, 144 Pliopas V. 144 Plonaitis J. 67, 292 Plonus K. 23 Pretorijus M, 16 Puimanova M. 175 Purvinas J . 145 Purvins-Irite L. (Purvins-Irritié) 79 Pusema F. J. 104, 266, 281 Puskepalaitis A. 97 Račkauskas-Vairas K. 188 Radauskas H. 129 Raga A. 243 Raguotis B. 235 Raila B. 143 Raišukytė M. 83, 259 Ratzka K. (Ratzka) 79 Rauch G. von 35, 142, 143 Rauda T. 59 Rauka A. 162 Reizgys M. 145 Rėklaitis P. 20 Remarkas E. M. (R em arque) 206 Reuter G. 71 Ribentropas J . (Ribbentiop) 142, 143 Rimaitienė D. 28—30, 158, 222, 238, 2 40-243, 245, 276, 292 Rimavičius V. 245 Rinkūnas A. 233 Rinser L. 270 Roiz E. fon (Reuz) 147 Rudnickis L. 175 Ruigys Pil. 16 Rūkienė G. 239, 244, 245, 292 Rutkauskas B. 137 Schienemann W. 81 Scholes R. 86 Seibicke W. 120 Sembritzki J. 22, 82 Siaurukas J . 89, 141, 292

Simaitis E. 44, 145 Simonaičiai 267 Simonaitienė T. 220, 222 Simonaitis M. (Simoneit) 77 Simonaitytė-Budrienė E. 288 Simonaitytė-Mickienė M. 28, 38, 45, 97, 113, 136, 153, 216, 218, 220, 224, 292 Sir. 44 Skėrys M. 40, 42 Šklėrius K. 7 Slavėnas P. 158 Sluckis M. 5, 7, 8, 171, 235 Smetona A. 218 Sniečkus A. 166, 172, 217, 218 Sobieski W. 33 Sruoga B. 64, 67, 68, 167, 225 Stančienė E. 28, 145 Strangalys J . (Brolis) 37, 39, 44, 54 Stankovičius B. 263 Staskevičiūtė A. 239, 292 Steputaitis V. (Steputat W.) 59 Stikliorius J . 55, 63, 64, 68, 160, 165, 288 Strijkovskis M. 20 Stubra A. 188, 261, 292 Stubra J . 107, 136, 154, 162, 288 Szubries J . 219 Šaknys M. 40 Šaltenis R. 21, 132 Šamisas A. (Cham isso) 75 Šarauskas A. 240, 292 Šarauskienė S. 292 Šarmaitis R. 169 Šatrijos Ragana 47, 92 Šauklys J . 33 Šauklys M. 32 Šavajus J . (Szavoi) 14 Schatzel W . 128, 129 Šeinius I. 64, 140, 158, 273 Šekspyras V. (S hakespeare W.) 129 Šiaulys A. 221, 293 Šileris F. (Schillei) 128, 129, 161, 163, 276, 282, 286 300

Šiliauskienė-Budrytė M. 30, 97, 98, 154, 245 Šimkus J . 133, 134, 169-171, 173, 175, 235 Šimkutė E. 8, 67, 165, 2 2 2 -2 2 4 , 238—242, 244, 260, 261 Šleivytė V. 293 Šlenteris F. 221—223, 238, 244 Šliūpas J . 63 Šmitas V. (Schmidt W .) 129 Šolochovas M. 13 Špengleris O. (Spengler) 114 Špringbornas M. (Springborn) 77 Štormas T. (Storm) 276, 282, 286 Šumanas E. (Schumann) 25, 29, 74, 93, 130, .141, 147, 240, 242— 245 Tamsarė A. 123, 271 Tėmė J. D. H. (Teme) 78 Tezner F. 34 Thimm F. 77 Tilvytis T. 170 Tysliava J . 64 Toleikis J . 145 Tolstojus L. 82, 141 Tornau J . 235 Traušiai 222 Treitschke H. von 34, 35, 37 Trukanas K. 94 Tūbelis J . 167 Tum E. (Thum) 75 Tumavičiūtė I. 18, 37, 39 Ulmanryd-Naujek V. (UlmanriedN aujeck) 82 Unger A, 220 Ungurys A. 146 Unset S. 123, 124, 271, 275 Upytis A. 175 Urbas 59 Urbonavičiūtė 2. 61 Urbšienė M. 52 Urbšys J . 142 Vaičaitis P. 41, 67 Vaičiulaitis A. 132, 134 Vaidilutė 64

Valaitis E. 128 Vaildas O. (W ilde) 84 Vailderis T. (W ilder) 13 Vailokaitis J . 159 Vaižgantas 5, 15, 35, 41, 64, 131, 276 Valsonokas R. 46, 53, 55 Vanagaitis H. 127 Vanagaitis J . 44, 259 Vėlius N. 19, 21 Venclova A. 7, 91, 126, 131-133, 140, 147, 165, 170, 235, 237, 289 Vichertas E. (W ich eil) 25, 79, 80, 87, 109, 155, 276, 279, 282, 284, 286 Vychertas E. (W iechert) 76, 140, 245 Vydūnas 18, 36, 39, 41, 43, 59, 6 3 -6 5 , 81, 83, 96, 111, 115, 118, 132, 139, 181, 238, 259, 264, 276, 280, 285 Vienuolis A. 13, 64, 131, 171, 177, 189, 235, 236, 246 Vykintas S. 131, 134 Vildė E. 124 Vileišis P. 17, 38 Vilhelmas II 33, 34, 36, 39, 94 Willoweit G. 19, 22 Vilmantienė O. 75 Wischwill 77 Vytautas 20 Vitkauskas V. 85, 261 Vyturėlis 68 V. K. 145 Volgemūtienė E. 217, 218

Zabielevičius J . 223 Zabricki S. 274 Zauerveinas J. 18, 39 Zasas T. (Sass) 127, 131, 145 Zimanas H. 30, 222 Zudermanas H. (Sudermann) 76, 79, 81, 82, 276, 277, 279, 282, 291, 293 Zweck A. 21, 61 Žemaitė 15, 41, 64, 88, 92, 135, 235, 264, 268, 273, 276 Žilevičius J . 23 Žiliūtė M. 240, 266, 293 Žiobrys M. 128 Žirgulys A. 127 Žiugžda R. 53, 54, 221 Žlabys J . 164 Žostautaitė P. 94, 127, 128, 130 Žukas V. 8, 43, 60, 91, 125, 142, 270, 276, 293 Žukauskas A. 18, 31, 170, 172 Бастос А. П. 14 Богданова И. 263 Борхес X. Л. 15 Бромлей Ю. В. 12, 39 Доронина Ф. 263 Лабуда Т. 35 Маркс К. 37, 41 Сиймискер Л. 271 Фридман М. В. 175 Чапек К. 264 Эйхенбаум Б. М. 124 Энгельс Ф. 37, 41 Эррера Ф. 11, 12

Turinys

Pratarmė

........................................................................................................

5

I. „Aš — klaipėdiškė" ................................................................................... II. Apsisprendimas ....................................................................................... III. Literatūrinė mokykla ........................................ IV. „Aukštųjų Šimonių likimas" ............................................................. V. Šaktarpio metas ....................................................................................... VI. Atsiskaitymas su praeitimi .................................................................. VII. „Vilius Karalius" ................................................................................... VIII. Lietuvininkų epo pabaiga .................................................................. IX. I. Simonaitytė — klasikė .....................................................................

9 32 57 90 136 158 188 216 235

Р езю м е ........................................................................................................ Zusammenlassung .......................

279 284

Svarbiausios gyvenim o ir kū rybos d alos ........................................

288

Pastabos Santrumpos

........................................................................................................ ...........................

Pavardžių rod y klė

..............

291 294 295

Витаутас Кубилюс ТВОРЧЕСТВО ЕВЫ СИМОНАЙТИТЕ Монография На литовском языке Институт литовского языка и литературы АН Литовской ССР Редактор Й о н а с Л а н к у т и с Издательство «Вага», 232600, Вильнюс, пр. Ленина, 50

Vytautas Kubilius IEVOS SIMONAITYTĖS KŪRYBA Monografija Knygoje nuotraukos B. Aleknavičiaus ir iš LTSR Centr. valst. literatūros ir meno archyvo, viršeliui panaudota A. Makūnaitės lino raižinys — I. Si­ monaitytės portretas Redaktorius V. R a k a u s k a s Dailininkas A. D a k i n e v i č i u s Men. redaktorius V. A r m a 1 a s Techn. redaktorė B. A d o m a i t i e n ė Korektorė D. S a d u i k i e n ė IB Nr. 4699 Duota rinkti 87.01.26. Pasirašyta spaudai 87.07.01. LV 1G25G_. Leidinio Nr. 12061. Formatas 84X108732. Popierius spaudos Nr. 1. Garnitūra „Baltika“, L0 punktų. Iškilioji spauda. 16 + 0,84 (įk l.) sąl. sp. 1. 17,2 sąl. spalv. atsp. 16,5 apsk. leid. 1. Tiražas 15 000 egz. Užsakymas 783. Kaina 1 rb 40 k p Leidykla „Vaga“, 232600, Vilnius, Lenino pr. 50 Spaudė K. Požėlos spaustuvė, 233000, Kaunas, Gedimino 10