Rinktiniai raštai 9786094593543

Citation preview

VLADAS LAZERSONAS Rinktiniai raštai

\ Vilniaus universiteto leidykla VILNIUS 2014

e!!h, THiP-

MflKSfAS •E konomika- S amua Uda

•*' '• ĮJ.K0AO1 J^KOMU

Kuriam e Lietuvos ateitį

% X ?J * iu r tiM u m mo*.v u > m im s t im u *

UDK 616.89(092) L d546

Apsvarstė ir rekomendavo išleisti Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto taryba (2014 m. balandžio 2 d.; protokolas Nr. 6)

R ED A K C IN Ė KO M ISIJA :

Albinas Bagdonas Vida Jakutienė Birutė Pociūtė Gintautas Valickas

SU D A R Y TO JA I:

Albinas Bagdonas Polina Pailis

Knyga parengta įgyvendinant Europos socialinio fondo remiamą projektą „Pripažįstamos kvalifikacijos neturinčių psichologų tikslinis perkvalifikavimas pagal Vilniaus universiteto bakalauro ir magistro studijų programas - VUPSIS" (2011 m. rugsėjo 29 d. sutartis Nr. VPl-2.3.-ŠMM-04-V-02-001/Pars-13700-2068)

ISBN 978-609-459-354-3 © Vilniaus universitetas, 2014

TURI NYS

Pratarm ė. . . 7 1

DALI S

B E N D R O S IO S P S IC H O L O G IJO S K L A U S IM A I 1 .1.

Apie V. D. universiteto psichologinį institutą. . . 12 Regėjimo jutimų latentinio laiko eksperimentiški tyrinėjimai. . . 1.3. Inteligentiškumo tyrinėjimas ir jo reikšmė . . . 34 1 .2 .

1.4. Mokinių psichografija . . . 39 1.5. Genialių žmonių psichologija . . . 46 1.6. Žmogaus būdas šių dienų mokslo šviesoje . . . 76 1.7. Psichotechninė atranka Lietuvoje . . . 86 1.8 . Kaip iš kūno santaisos sprendžiama apie žmogaus bū d ą. . . 99 1.9. Melavimo psichodiagnostika . . . 104 2

DALI S

U G D Y M O P S IC H O L O G IJA 2 .1.

Pedologijos bruožai. . . 114 Psichologiškos nuotrupos (Iš vaikų gyvenimo). . . 129 2.3. Kanto mintys ir patarimai auklėjimo klausimais . . . 132 2 .2 .

2.4. Nervingi vaikai ir jųjų auklėjimas . . . 140 2.5. 2 .6 . 2.7. 2 .8 .

Psichiniai vaikų trūkumai ir auklėjimo uždaviniai. . . 154 Nuovargio problema mokykloje . . . 163 Pedagoginė kova su vaikų melavimu . . . 187 Mokyklos reforma ir mokinių interesai. . . 195

2.9.

Seksualinė pedagogika . . . 199

2 .10 .

Egzaminų šešėliai. . . 207 Pašnekesys apie tinginystę . . . 212 2 .12. Moksleivių psichologija per politinę prizmę . . . 216 2 .11.

2.13. Vidurinių mokyklų mokytojų pasiruošimo klausimu . . . 222 2.14. Vaikų vaizduotės reikšmė . . . 228 2.15. Vaikai eidetikai. . . 235 2 .16. Kas mokytojui žinotina apie vaikus eidetikus . . . 239

3

DALIS

K L IN IK IN Ė IR S V E IK A T O S P S IC H O L O G IJA 3 .1.

Psichoanalizės teorijos bruožai. . . 246

3 .2 .

Isterija šių dienų mokslo šviesoje. . . 277 3.3. Dvasia ir džiova (radijo paskaita). . . 287 3.4. Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai. . . 292 3.5. Terapinės hipnozės metodikos klausimu . . . 300 3.6. Kritiškos pastabos dėl sterilizacijos. . . 305 3.7. Šizofrenijos atsitikimas septynerių metų vaikui. . . 311 3.8. Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai. . . 320 3.9. Aklųjų atminties klausimu . . . 329 З.Ю. Kaip akli gimę suvokia erdvę ir formas? . . . 331 3.

И.

Džiaugsmas ir liūdesys aklųjų sieloj. . . 334

4 DALIS T E IS Ė S P S IC H O L O G IJA 4.1. Nusikaltimas ir profesija . . . 340 4.2.

Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė . . . 344

4.3. Pareiškimo psichologijos duomenys. . . 366 4.4. Saugumo organų veikla ir ligūsta vaizduotė . . . 380 4 .5 .

Hipnozė ir nusikaltimas . . . 387 4.6. Ars practicandi psichologijos šviesoje . . . 394 4.7. Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai. . . 399 4.8. Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikšmė . . . 403 4.9. Mažamečių nusikaltėlių klausimu . . . 413 4. Ю. Kai kurių liaukų įtaka nusikaltimams. . . 417 4.П .

Lytinis gyvenimas ir nusikaltimai. . . 420

5

DALIS

V L A D A S L A Z E R S O N A S - T A R P U K A R IO L IE T U V O S P S IC H O L O G IJO S Ž Y M E S N Y B Ė Humanisto kelias: Vlado Lazersono biografija (TERESĖ BUKAUSKIENĖ). . . 426 5.2. Apie Tėvą (TAMARA LAZERSONAITĖ-ROSTOVSKAJA) . . . 434 5.1.

5.3.

Studentės pastabos apie Vlado Lazersono hipnozės seansą (Sarašper -nešamit) . . . 438

5 .4 .

Vlado Lazersono gyvenimo chronologija (Sudarė POL1NA PAILIS). . . 440 Vlado Lazersono knygų, straipsnių

5.5.

ІГ

6

recenzijų bibliografija (Sudarė POLINA PAILIS) . . . 456

TURINYS

PRATARMĖ

T

arpukario Lietuvos psichologijos raida dažniausiai siejama su Jono Vabalo-Gudaičio (1881-1955) vardu. Prie mažiau psichologijai tuomet

nusipelniusių psichologų paminimi Vladas Lazersonas (1989-1945), Mečislovas Reinys (1884-1953), Izidorius Tamošaitis (1889-1943) bei du to meto jaunesnės kartos psichologai Jonas Laužikas (1903-1980) ir Alfonsas Gučas (1907-1988). Tiesa, Laužikas ir studijomis, ir savo vėlesne veikla buvo labiau pedagogas nei psichologas. Vyskupas Reinys ir Tamošaitis praktiškai buvo tik dėstytojai (Vytau­ to Didžiojo universitete tarp kitų dalykų dėstė ir psichologiją). Nėra abejonių Vabalas-Gudaitis buvo pirmoji mokslinės psichologijos žymesnybė, įkūręs pir­ mąsias eksperimentinės psichologijos laboratorijas Lietuvoje: pradžioje 1918 m. Vilniaus universitete, 1920 m. - Aukštuosiuose kursuose (nuo 1922 m. Lietuvos universitetas, nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas). Tačiau jau nuo pat 1921 m. - tik metams praėjus nuo Aukštųjų kursų įsteigimo iki sovietinės okupa­ cijos, šalia Vabalo-Gudaičio buvo ir Lazersonas. Būtent jis ir buvo įkurtos Ekspe­ rimentinės laboratorijos pagrindinis darbuotojas - vyriausiasis asistentas. Dažnai Lazersonas ir pristatomas kaip Vabalo-Gudaičio asistentas, nors nuo 1928 m. jis jau buvo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) privatdocentas. Pagrindinės jo pareigos, matyt, buvo privačioje nervų ligų klinikoje. Parašytų darbų psichologi­ jos tematika gausa ir vykdytas praktinis darbas rodo šį litvaką, atsidavusį Lietu­ vai žmogų buvus ir kūrybingą, ir produktyvų (per 100 spausdintinių darbų), ir profesionalų praktiką. Skaitytojas, susipažinęs su jo įvairialypiais darbais supras, kad Lazersonas nebuvo tik Vabalo-Gudaičio antraplanis asistentas. Jis buvo sa­ varankus psichologijos mokslo ir psichologinio švietimo plėtotojas Lietuvoje. Tai pirmoji jo darbų rinkinio išleidimo priežastis. Sis sumanymas Izraeliui Lempertui, Polinai Pailis ir Teresei Bukauskienei buvo kilęs iškart po nepriklausomy­ bės atkūrimo ir jau 1992 m. Lazersono darbai buvo surinkti ir ketinta juos teikti spaudai. Bukauskienė būsimam rinkiniui buvo parašiusi ir straipsnį apie Lazersoną - jis pateikiamas šio rinkinio paskutiniame psichologo gyvenimui skirtame skyriuje. Antra paminėtina šio rinkinio išleidimo priežastis - šiais metais Lazersonui sukaktų 125 metai. Lazersonas gimė 1889 m. balandžio 8 d. Maskvoje, nors jo

P ratarm ė

7

šeima ir giminė ilgą laiką iki ir po jo gimimo gyveno Palangoje. Mokėsi Palan­ goje ir Lodzėje. 1907 m. baigęs gimnaziją studijavo filosofiją ir psichologiją Jenos ir Ciuricho universitetuose ir jau 1911 m. apgynė daktaro disertaciją Pagrindinių teorijų apie betarpiškų judėjimo įspūdį kritika. Po psichologijos studijų Lazersonas Peterburgo ir Tartu (tuomet Jurjevo) universitetuose 1917 m. įgijo dar ir gydytojo diplomą. Trejetą metų darbavosi Kijevo ligoninėse bei dėstė Moterų aukštuosiuo­ se kursuose. Dėl stiprių antisemitinių išpuolių 1920 m. paliko Kijevą, atvyko į Lietuvą ir iš karto buvo mobilizuotas kaip karo gydytojas, o 1921 m. nusiųstas į Aukštuosius kursus, kurie po metų tapo Lietuvos universitetu. Nuo 1920 iki 1940 m. darbavosi Kaune. 1940 m. buvo paskirtas Vilniaus universiteto (VU) Psi­ chologijos katedros vedėju, čia jam suteiktas ir profesoriaus vardas. Tie, kurie mena sovietiniu laikotarpiu veikusią VU Pedagogikos ir psichologijos katedrą, mena ir joje buvus daugybę vokiečių gamybos psichologinių tyrimo priemonių (pvz., Wundto mechaninis tachistoskopas, spalvų maišymo aparatas, didelė sme­ genų histologinių preparatų kolekcija) ir didelę psichologijos literatūros bibliote­ ką anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Didesnioji šių priemonių ir knygų dalis buvo perkelta iš VDU, dalis liko iš buvusio Vilniaus Stepono Batoro universiteto. Šiuolaikine terminija kalbant, tarp šios psichologinių tyrimų infrastruktūros kū­ rėjų (Vabalo-Gudaičio ir Gučo) buvo ir Lazersonas - VU Psichologijos katedros vedėjas 1940-1941 metais. Trečia priežastis imtis Lazersono darbų leidybos - jo kaip psichologo prak­ tiko patirtis. Jis ne tik dėstė ir vykdė empirinius tyrimus, bet ir dirbo praktinį klinikinio ir vaikų psichologo darbą. Jį galima vadinti klinikinės / sveikatos / me­ dicinos psichologijos pradininku Lietuvoje. Manau šių glaudžiai susijusių sričių specialistai ir dabar, praėjus vos ne 100 metų, ras sau įdomių įžvalgų Lazersono pateikiamuose darbuose. Minėta, VDU jis buvo privatdocentas - ėjo ne pagrindi­ nes pareigas. Jo pagrindine darboviete tapo privati nervų ligų klinika. Papildomai dirbo žydų organizacijoje OZE, karininkų aukštojoje mokykloje, nuo 1931 m. Lie­ tuvos psichotechnikos ir profesinio orientavimo draugijos laboratorijoje. 1941 m. atsidūrė Kauno žydų gete, iš kurio 1944 m. išvežtas į Dachau koncentracijos sto­ vyklą, kur 1945 m. išsekęs ir mirė. Taigi, be teorinių ir eksperimentinių darbų, jis daug nuveikė taikomosios psichologijos srityje. Pagal tas sritis mes jo darbus ir suskirstėme į atitinkamus skyrius: bendrosios, ugdymo, klinikinės ir sveikatos bei teisės psichologijos. Šiose srityse Lazersonas parengė per 100 publikacijų. Kartu su Jonu VabaluGudaičiu jis buvo ir Alfonso Gučo - pokarinės Lietuvos psichologijos plėtotojo mokytojas.

8

P ra ta rm ė

Ketvirtoji šio rinkinio pasirodymo priežastis (gal ji turėtų būti įvardijama pirmąja): manau, mums turi rūpėti ir šimtmečiais gyvavusios šalia lietuviškosios kultūros ir taip brutaliai sunaikintos kitų tautų kultūros palikimas. Netgi atmetus klausimą dėl lietuvių kaltės, būtina kiek įmanoma parodyti jaunimui bent dalį, to kas buvo čia ir tada Lietuvoje. Juolab kad ta kultūra praplėtė ir valstietiškos lietu­ viškosios kultūros horizontus. Ypač tai pasakytina apie Lazersoną, nusipelniusį ne tik kuriant Kauno ir Lietuvos moderniąją žydų bendruomenę, bet ir prusinant lietuvius psichologijos, sveikatos, pedagogikos, teisės srityse. Dėl to nekyla abe­ jonių vien pažvelgus, kokiuose ano meto lietuviškuose periodiniuose leidiniuose buvo spausdinami Lazersono straipsniai. Norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į paskutinį skyrių, kuriame pateikia­ ma informacija apie Lazersoną. Be Teresės Bukauskienės straipsnio, skelbiami jo dukters Tamaros atsiminimų fragmentai, vienos studentės atsiminimai apie hipnozės taikymą gydant nuo alkoholio priklausomus asmenis. Polina Pailis su­ rinko ir chronologiškai sudėliojo Lazersono gyvenimo faktus. Pateikiama ir La­ zersono darbų bibliografija. Dėl tos priežasties pagrindinėje dalyje nenurodoma pristatomų straipsnių bibliografinė informacija: skaitytojas ją ras pagal straipsnių pavadinimus minėtame bibliografijos sąraše. Rengdami šį rinkinį spaudai susidūrėme su viena problema: tarpukario Lie­ tuvos ir dabarties lietuvių kalbos kultūra gerokai skiriasi. Kita vertus, nors Lazersonas šalia kitų kalbų (vokiečių, jidiš, lenkų, prancūzų, rusų ir galbūt hebrajų) gerai mokėjo ir lietuviškai, jo kalbos stiliui turėjo įtakos ir tos kitos kalbos. Po kelis jo darbus jau buvo perspausdinta kituose leidiniuose: Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. (1996) ir Psichologai apie žmogaus raidą (1999). Tuose leidiniuose laikomasi dabartinės lietuvių kalbos stiliaus ir rašybos. Mes norėjome perteikti to meto kalbos (o kartu ir mąstymo) stilių. Todėl kalbos redaktorės buvo prašyta taisyti tik rašybos ir skyrybos klaidas, ypač besiskiriantį kalbos stilių. Tai­ gi, atsiprašome visų lietuvių kalbos puoselėtojų, jeigu kurios nors jo skelbiamų raštų kalbos vietos kels abejonių ar tikrą nepasitenkinimą. PADĖKOS. Padėkas norėtume pradėti tardami ačiū Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojai Polinai Pailis, kurios iniciatyva, talkininkaujant dabar jau Amžinybėn išėjusiems Teresei Bukauskienei ir Izraeliui Lempertui, dar 1992 m. buvo surinkti Lazersono rašyti mokslo ir populiarinimo straipsniai į vieną rinkinį, tik jų leidyba, kaip matome, nusikėlė 22 metams. Pailis parengė ir Lazersono darbų bibliografiją bei chronologiškai, kruopelytę po kruopelytės sudėliojo jo gyvenimo Lietuvoje įvykius.

P ratarm ė

9

Dėkojame Teresės Bukauskienės šeimai, leidusiai panaudoti šioje knygoje dar 1992 m. jos rašytą Lazersono biografiją. Kadangi biografija ganėtinai išsami, buvo nutarta nerašyti naujo jos varianto. Tiesa, psichologams ji gali pasirodyti perdėm orientuota į pedagogiką, tačiau esminiai dalykai pasakyti ir psichologi­ jos tematika. Tą trūkumą kompensuos minėta Lazersono gyvenimo chronologija, bibliografija ir rinkinyje pateikiami jo originalūs darbai. Kartu pabrėžtinas ir La­ zersono veiklos tarpdiscipliniškumas - psichologija, kriminologija, teisė, medici­ na, pedagogika, darbas su studentais ir tyrimai universitete bei gyva psichologo, psichoterapeuto ir gydytojo praktika privačioje klinikoje. Širdingai ačiū Lazersono dukrai Tamarai Lazersonaitei-Rostovskajai, talki­ nusiai tikslinant biografijos duomenis, parenkant kokybiškesnes nuotraukas, at­ siuntusiai prisiminimų apie savo tėvą ir šeimą. Knygos sudarytojai tai pat dėkoja Jūratei Rapalavičiūtei ir Vilmai Kuodytei, nemažai triūso įdėjusioms surenkant tarpukario metais rašytus tekstus. ALBINAS BAGDONAS Vilnius, 2014 m. kovo 20 d.

10

P ratarm e

1

D A L I S

BENDROSIOS PSICHOLOGIJOS KLAUSIMAI

į.i. Apie V. D. universiteto psichologinį institutą

M

ūsų V. D. universiteto psichologinis institutas, kuris jau 10 m. gyvuo­ ja, iki šiol dirbdavo daugiausia mokymo ir mokslo darbą. Pirmiausia

jis tarnavo studentams kaip praktiška ir vaizdinga priemonė studijoms gilinti ir dirbo mokslo darbą, būtent: tyrė testų metodus. Vadinamieji praktiški psi­ chologijos, psichotechnikos ir bendrai pritaikomos psichologijos klausimai buvo šiek tiek institutui tolimesni. Bet šiemet su džiaugsmu tenka pažymėti, kad ins­ titutas jau nuo naujų metų į savo darbo sritį įtraukė ir visus tuos grynai prak­ tiškus psichologijos klausimus, kurie visuomenei ir valstybei turi didžiausios reikšmės. Institutas, veikdamas drauge su neseniai įsikūrusia Psichotechnikos ir pro­ fesinės orientacijos draugija Lietuvoje, įsteigė pas save psichotechnikos skyrių. Psichotechnika yra pritaikymas psichologiškų tyrimų duomenų techniškiems ir praktiškiems tikslams. Šitas skyrius, kuris jau veikia, pasiryžo pirmiausia pagel­ bėti žmonėms pasirinkti sau tinkamą profesiją. Šitie patarimai pirmiausia turi būti suteikiami jaunuoliams, baigusiems bendro lavinimosi mokyklas. Šiais sun­ kiais ekonominiais laikais kaip tik labai svarbu patarti baigusiam, pvz., pradžios mokyklą mokiniui, kokia jam specialybė tinkamiausia, kad jis iš karto patektų ten, kur jis galėtų geriausiai ir sėkmingiausiai dirbti. Šitas specialybės patarimas turi du uždavinius. Pirmiausia jis turi psichofi­ ziologinį arba subjektyvų uždavinį - pagal kūno, dvasios, charakterio, prigimimo ir kt. privalumus bei gabumus patarti vieną ar kitą specialybę. Objektyviškasis uždavinys - patarti specialybę atsižiūrint į šalies ūkio padėtį, į esamas krašte tai specialybei perspektyvas ir 1.1. Iki šių mokslo metų pabaigos bus jau apie 150-200 jaunuolių ištirta ir patarta jų specialybės reikalu. Psichologinis ištyrimas tų jaunuolių bus atliktas psicholo­ ginio instituto, o objektyviškoji patarimo pusė bus duodama iš Psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos, kuri dirba aukštai susijus su psichologiniu 12

/įd ė li s / BENDROSIOS PSICHOLOGIJOS KLAUSIMAI

institutu. Psichologinėms studijoms ir tyrimams institute yra įrengta gana gerų aparatų ir šiaip mokslo priemonių. Instituto psichotechnikos skyriaus uždavinys nesibaigia patarimais jaunuo­ liams specialybės reikalu, jis taip pat pataria ir suaugusiems, kurie nori vieną ar kitą specialybę praktikuoti. Pas mus ypatingai yra svarbus tinkamų šoferių parin­ kimas. Vidaus reikalų ministerijos šoferių egzaminų komisija, kaip teko patirti, yra ypatingai susirūpinus, kad nelaimingų nuotykių skaičius būtų kuo mažiau­ sias, ir savo naujais aplinkraščiais yra pasilikusi teisę reikalui esant reikalauti šo­ ferio, kad jis patiektų liudijimą iš Psichotechnikos instituto apie savo sugebėjimus būti geru šoferiu. Šis reikalas jau seniai pribrendęs, ypatingai turint galvoj didelį pas mus ne­ laimingų nuotykių skaičių, kuris kasmet vis auga. Užsienio praktika jau seniai įrodė naudingumą psichotechniškų patarimų kovoje su nelaimingais nuotykiais. Pvz., Barselonos miesto autobusininkų draugija kas 2 metai psichotechniškai ti­ ria visus savo šoferius, ir psichotechnikos duomenis visiškai patvirtina praktika. 1926 m. tapo nustatyta, kad šoferiams, turintiems gerą psichotechnišką liudijimą, per metus vidutiniškai tenka vienam asmeniui po 1,3 nelaimingų nuotykių. Tu­ rintiems vidutinį liudijimą, nelaimingų nuotykių tenka dvigubai, o turintiems blogą trigubai. Šoferių tyrimams institute yra visi reikalingi įrengimai ir aparatai ir jie mums gali patarnauti ne blogiau, kaip ir užsieniuose. Ypatingai puikūs įrengimai tyri­ mams paprastų ir sudėtingų reakcijų, su įvairiais kliūčių signalais, kurie yra labai artimi šoferių profesijai. Šitoj srity ypatingai daug dirba mūsų universiteto prof. Šimkus, kuris yra ir Psichotechnikos ir profesįinės] orientacijos draugijos pirmininkas, prof. J. Vaba­ las-Gudaitis ir privatdocentas dr. Lazersonas iš Psichologijos instituto, kurie taip pat dirba ir minėtoj draugijoj, docentas Blažys ir Kauno viceburmistras Pikčilingis. Kaipo prityręs darbininkas dirba institute ir psichotechnikas šveicarietis p. K. Kochas. Draugija tiria ir patarimus duoda ir privatiems asmenims, reikia tik iš anks­ to įsirašyti draugijos biure (Kaunas, Rotušė). Reikia tikėtis, kad Psichologiškas institutas ir Psichotechnikos draugija, duodami praktiškus specialybės klausimu patarimus ir spręsdami kitus pritaikomosios psichologijos klausimus, daug įneš aiškumo į aktualius šių dienų tautos ūkio ir atskiro asmens likimo klausimus.

1

.1. A p ie V. D. u n iv e rsite to p sic h o lo g in į in s titu tą

13

i.2. Regėjimo jutimų latentinio laiko eksperimentiški tyrinėjimai

..... I .....

S

tudijuojant paprasčiausių psichinių procesu ypač paprasčiausių regėjimo jaudiklių, reakcijos laiką, eilėje bandymų mūsų ypatingą dėmesį atkreipė

optiškojo ženklo šviesos intensyvumo įtaka reakcijų laikui. Reakcijos bandymai buvo daromi tuo būdu, kad bandomasis reaguodavo į šviesos ar garso jutimą mygtuko, vadinamo reakciniu rakteliu, paspaudimu. Ženklo davimo momentas ir reagavimo momentas registruodavosi chronoskopu, kuris paleidžiamas ir su­ stabdomas, paleidžiant ir nutraukiant elektros srovę. Elektros srovės paleidimas įvyksta automatiškai tuo pačiu momentu, kada duodamas jaudinamasis ženklas, srovė nutrūksta tuo momentu, kada reaguojama. Taip darant, kartais galima ne tik reakcijos laikas apskaityti, bet ir tirti, nuo ko reakcijos laiko įvairumas pareina. Kartais, veikiant vienodais jaudikliais, mes gauname įvairių asmenų reakcijos laiką. G. Bergeris jau 1886 m. imasi šį klausimą eksperimentiškai tyrinėti. Bergerį, taip ir tuos tyrinėtojus, kurie remiasi Bergerio darbais, daugiau interesuoja reak­ cijos laiko priklausomybė nuo optiškojo ženklo (jaudiklio) šviesos intensyvumo. Turint arčiau reikalo su reakcijos laiku, reikia pripažinti, kad jis yra sudė­ tinis ir kad į jo sudėtį įeina mažiausiai šie trys pagrindiniai psichofiziologiniai momentai: l)

Paveikimas į periferijos organą, įcentrinis takas ir percepcijos (įėjimo į są­ monę) laikas;

2) Centrinis procesas, kuris nesiduoda tiksliai analizei ir kuris susidaro iš apercepcijos (duoto ženklo pažinimo) ir valios impulso atlikti (sutartą) reakciją, ir 3) Išcentrinis procesas iki raumens susitraukimo.

14

/ 1 da l i s / B E N D R O S I O S P S I C H O L O G U O S K L A U S I M A I

Pabrėždami šiuos tris momentus, kurie įeina į reakcijos laiko sudėtį, mes tuo pačiu dar nelaikome visas reakcijos laiko sudėtines dalis išsemtomis, - mums čia ne tas ir rūpėjo. Mums čia svarbu buvo prabrėžti tiktai pagrindiniai reakcijos laiko etapai. Kalbant apie ilgesnį ar trumpesnį reakcijos laiką arba sąryšyje su šiuo su­ skirstant Lange pasiūlymus žmogaus reakcijas į motorinio ir sensorinio tipo reak­ cijas, svarbu pirmų pirmiausia išaiškinti, kokiuose būtent etapuose įvyksta reak­ cijos laiko sutrukdymas arba sutrumpinimas. Taip statant klausimą, tuojau kyla reikalas reakcijos laiką suskaidyti į jos sudėtines dalis, nors bendrais bruožais. Besivaduojant mūsų Universiteto Psichol. laboratorijos bandymų kai kurias daviniais, kurie yra prof. Vabalo-Gudaičio gauti, jau turime nurodymų, kad įvai­ rių individų reakcijos laiko antrojo (centrinio proceso) ir trečiojo (išcentrinis pro­ cesas iki raumens susitraukimo) momentų trūkimas yra labai įvairus. Tačiau šių dviejų momentų trūkimas tiksliai bus galima nustatyti tik tada, kai pasiseks nu­ statyti laikas, kuris reikalingas pirmajam reakcijos etapui, būtent patekti į perife­ rijos organą, ir įcentriniam takui su percepcija. Šis laikas, vadinamas jutimo laiku, (Empfindungszeit), kai kurių, pavyzdžiui, F. Froehiicho, sulyginamas su raumens susitraukimo latentiniu laiku ir randama tame analogijos. Tuo tarpu sakyti, kad ju­ timo laikui atitinka raumens susitraukimo latentinis laikas, toli gražu nėra galima. Mes esame linkę pripažinti, kad raumens susitraukimo fiziologinis latentinis laikas daugiau atitinka psichologiniam reakcijos laikui, kuris taipgi yra ne kas kita, kaip reakcija į tam tikrą sujaudinimą, tiktai su tuo skirtumu, kad raumens susitraukimo latentiniame laike nesti centrinių momentų, tai yra periferinė daugiau elementa­ rinio tipo reakcija. Jutimo laikas, kuris sudaro tiktai dalį reakcijos laiko, neatitiks raumens susitraukimo latentiniam laikui. Jutimo laikas neturi savyje reakcijos iš­ lydžio elementų, bet yra tiktai sujaudinimo akcijos uždegimo išreiškėjas. Sį jutimo laiką mes siūlytume vadinti jutimo latentiniu laiku. Jei grafiškai išreikšti kreivąja a raumens susitraukimo procesą ir jo latentinį laiką, kreivąja gi b - piršto

;

paspaudimo reakciją į sujaudinimą

t

(žiūr. pieš. Nr. 1), / ir l j - jaudinimo momentai, m ir mt - raumens susi­ traukimų pradžia, iš abiejų kreivų­ jų sulyginimo aiškėja, kad kreivojoj b grafiškai išreikštas laikas tarp su­ jaudinimo momento

ir kreivosios

pakilimo pradžios mv kuri išreiškia

> Pieš. Nr. i

1.2. R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp erim e n tišk i ty rin ėjim a i

15

rankos raumenų susitraukimu atitinka visam reakcijos laikui. Mes žinome, kad jutimo laikas arba, kaip mes vadiname, slaptasis jutimo laikas sudaro tiktai dalį viso reakcijos laiko, todėl raumens susitraukimo latentinis laikas negali atitikti tik­ tai vienam latentiniam jutimo laikui. Regėjimo jutimų latentinio laiko ir jutimo trūkimo klausimu vieni pirmųjų užsiiminėjo S. Exneris ir Helmholtzas.

II Šioje srityje Jenos fiziko C. Pulfricho mokslo darbai, kurie pasirodė 1922 ir 1923 m. bėgyje, yra pašvęsti regėjimo jutimų slapto laiko tyrinėjimams. Pulfrichas su šia problema susidūrė pripuolamai ir jo tyrinėjimai buvo daromi šiek tiek ki­ tokioje plokštumoje. Pulfrichą daugiausia interesuoja klausimas, kaip patobulinti tikslūs matuojamieji prietaisai; jis yra sukonstravęs visą eilę labai įdomių aparatų. Jo, pavyzdžiui, stereokomparatorius tai yra stereomikroskopas fotografijos plokš­ telėms - daiktų nuotraukoms žiūrėti iš dviejų galų tam tikros linijos (Standlinie). Matavimas atliekamas tuo būdu, kad aparato okuliare įtaisytieji tam tikri žen­ klai (Markett) judinami ir daro įspūdžio, kad jie yra observuojamojo erdvės vaizdo dalis ir, slankiodami jie visame vaizde, duoda galimybės matuotino daikto pavir­ šių kaip ir apčiupinėti. Šiuo aparatu naudojamasi astronomų, topografų, gal tiktų ir rentgenologams. Aparatą patobulinus, buvo padarytas stereoautografas, kuris duoda galimybės visus čiupinėjamo ženklo judėjimus erdvės vaizde, taip pat lygiai ir fiziškai matematines to laiko sąlygas, automatiškai grafiškai užnešti pagalba ne­ paslankių sustingusių (starr) liniuočių ant vadinamo sluoksniuoto paviršiaus. Be­ sidarbuodamas šioje srityje, Pulfrichas daro pastebėjimų, kurie daug žada ir galės turėti labai didelės reikšmės psichofiziologinei optikai. Dar anksčiau Heidelbergo astronomas prof. M. VVolfas savo 1920 m. pasirodžiusiame darbe apie 1053 žvaigž­ džių matavimus stereokomparatoriaus pagalba pranešė apie keistą stereoefektą: žvaigždės vaizdas ant plokštelės, nustatytasis matuoti neva viename tolume su ženklu, esant plokštelių greitiems judėjimams, atrodė esąs prieky arba užpakaly žvaigždės. Panašius pastebėjimus yra padarę ir kiti tyrinėtojai stereoautografo pa­ galba. Šį reiškinį bestudijuojant buvo surasta, kad pripuolamas dešiniosios ir kai­ riosios akies šviesos intensyvumo skirtumas, kuris turėjo vietos prof. YVolfo ir kitų (I. Franke, F. Fertsch) darbo metu, ir yra šio nepaprasto stereoefekto priežastis. Šis šviesos intensyvumo skirtumas ir nulemia dešiniosios ir kairiosios akies re­ gėjimo jutimo slapto laiko įvairumus. Stereoefektui observuoti Pulfrichas sukons­ travo specialų demonstracinį aparatą, su kuriuo moduliuotu ir mūsų buvo daryti

16

/ 1 djlis/ B E N D R O S I O S P S I CH O LO G IJ O S KLAUSIMAI

mėginimai. Šis Pulfricho aparatas yra svarbiausioji dalis - sukąs ratelis (Scheibe) su eile ženklų - liežuvėlių, kurie žvaigždės pavidalo prie ratelio skritulio pririšti. Besisukant rateliui, jo liežuvėliai praeina pro tokį pat liežuvėlį, kuris vertikaliai pa­ kabintas, nepaslankus ir yra vienoje plokštumoje su ratelio liežuvėliais. Šis visas prietaisas nesunku projekcijos aparato pagalba demonstruoti ant ekrano dideliam skaičiui žmonių. Observatorius su vienodomis funkcijos atžvil­ giu akimis paprastose apystovose nieko ypatingo nemato. Bet jeigu observatorius žiūrės binokuliariai į besisukančius iš kairės į dešinę ratelio liežuvėlius kairiąja akimi pro aprūkytą stiklą, tai matys, kaip liežuvėliai praeina užpakaly vertika­ laus nepaslankaus ženklelio. Keičiant liežuvėlių sukimosi linkmę arba žiūrint pro aprūkytą stiklą dešiniąja akimi, besisukantieji liežuvėliai matysis prieky vertika­ linio ženklo. Tas pats demonstracinis aparatas, jei turės ne daug liežuvėlių, bet tik vieną ir šis judės pro vertikalų ženklą tiktai į priekį ir į užpakalį linijiškai, tai gausime su­ kimosi fenomeną. Liežuvėlis suksis laikrodžio rodyklės linkme, jei prieš kairiąją akį bus aprūkytas stiklas, ir atbulai suksis, jei aprūkytas stiklas bus prieš dešiniąją akį. Pulfrichas naudodavosi vietoj aprūkytų stiklų spalviniais stiklais, kurie, su­ laikydami baltos šviesos dalį, pakeičia praleidžiamųjų spindulių intensyvumą, ir gaudavęs tokių pat rezultatų. Šiam reiškiniui išaiškinti pasinaudosime vienu Pulfricho priešiniu (žiūr. pieš. Nr. 2). Aj ir A2 - observatoriaus akys, kurios yra nukreiptos į fiksacijos punktą n; m tai yra judąs į vieną ir antrą pusę ženklas. Kaip visų nervinių sujaudinimų atsitiktinumais, taip ir čia išeina tam tikras laikas tarp retinos [tinkalinės] sujau­ dinimo momento ir šviesos pajautimo. Tuo būdu aišku, kad judantį daiktą mes matome visuomet ne toje vietoje, kame jis objektyviai tuo momentu yra, bet ten, kame jis buvo anksčiau, atskaičius laiko skirtumą tarp sujaudinimo momento ir jutimo momento. Visai aišku, kad judančio taško subjektyviame matymo lauke toks nukrypimas tuo didesnis, juo judėjimo greitumas didesnis. Tuo momentu, kada judąs ženklas m, ateidamas iŠ kairės pusės, pereina pro tašką n, abi akys, jei jų abiejų skirtumai tarp sujaudinimo momentų yra vienodi, mato ženklą m ne taš­ ke

h,

bet kur nors kairiau, pavyzdžiui, a. Paprastoms sąlygoms esant, mes tokio

atsilikimo nejuntame. Jei paimsime dabar tokį atsitikimą, kokis yra parodytas pa­ veiksle Nr. 2, būtent kada kairioji akis yra užtemdyta aprūkusiu stiklu, tada kai­ riosios akies jutimo latentinis laikas bus ilgesnis negu dešiniosios, todėl kairioji akis ženklą m pamatys ne taške a, kaip dešinioji akis, bet dar kairiau, būtent taške b. Tuo būdu subjektyviame regėjimo lauke mes gausime vaizdą stereoskopiškai 1.2. R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp e rim e n tiš k i ty rin ėjim a i

17

,.

1

taške mJt kuris yra šiek tiek į užpakalį nuo taško n. Jei ženklas m ateina iš dešinės pusės, tai subjektyviame regėjimo lauke mes turėsime dešiniajai akiai atitinkamą tašką bjr o kairiajai akiai dar dešiniau nuo taško ny būtent, tašką av Stereoskopiškai vaizdas bus šiuo atsitikimu šiek tiek į priekį nuo taško n, būtent, taške m. Jutimo latentinio laiko skirtumas dėlei šviesos intensyvumo skirtumo nu­ lėmė erdvinį pakitėjimą, kūningą vaizdo recepciją (Koerperliche Wahrnehmung). Esant tam tikram judėjimo iš kairės į dešinę ir atgal greitumui ir pakankamam šviesos intensyvumo skirtumui, gaunamas ženklo sukimosi įspūdis. Išeidamas iŠ aprašytųjų bandymų ir samprotavimų, Pulfrichas sukonstravo eilę labai svarbių mokslo ir pritaikymo atžvilgiu prietaisų. Be to, jis šioje srityje sudarė kai kurias labai svarbias hipotezes. Pulfrichas savo darbuose nesiinteresuoja absoliučiu regėjimo jutimo slaptuoju laiku, - jam svarbu slaptojo laiko skir­ tumai, kurie gaunasi dėlei šviesos intensyvumo skirtumų abiejose akyse. Jo me­ todą galima būtų pavadinti palyginamojo matavimo metodu. Pulfrichas mano, kad šviesos intensyvumo stereoskopiškojo palyginimo metodu galima išmatuoti jutimo pasivėlinimą, mažesnį negu 0,001 sekundės. Iš daugiau primityvių pastebėjimų, kurie lengvai prieinami didesniam skai­ čiui žmonių ir kurie gali parodyti slaptojo laiko svarbą, galima nurodyti reiškinys,

18

/ 1 dalis/ B E N D R O S I O S P S 1 CH O LO C I J O S KL AUS I MAI

vadinamas šešėlių bėgimas. Jei tamsioje salėje elektros lempos šviesa paleisti ant ekrano, lempa gi iš salės pusės pridegti širma, tai žiūrėtojai, kurie fiksuoja lempą, pastebi, kad tamsa kaip ir bėga nuo šviesos. Toks įspūdis susidaro, jei šviesa pa­ leista į apatinį ekrano pakraštį; šiuo atsitikimu šviesos intensyvumas, pradedant iš apačios ir besiartinant į viršų, pamažu mažėja ir atitinkamai šiam eina ir pasivėlinimas jutimo. Šiuo slaptojo laiko metodu Pulfrichas mėgina išspręsti komplikuotą klau­ simą, kaip sulyginti įvairių spalvų šviesos intensyvumus. Iki šio laiko buvusieji heterochrominių šviesos intensyvumų lyginimo metodai jo buvo pripažinti ne­ patenkinamais. Atsirėmęs savo metodu, Pulfrichas duoda šviesos intensyvumo vienodumo apibūdinimą arba, tikriau sakant, kriterijų. Jis sakė, kad dviejų spalvų šviesos in­ tensyvumai yra tada, kai abiejų šviesų jutimo latentinis laikas yra vienodas; šis vie­ nodumas apibrėžiamas sulig tuo, kad besisukančio ženklo fenomenas, kuris paste­ bimas nevienodam jutimo laikui esant, išnyksta ir judėjimas vėl pasidaro linijiškas. Matavimo principas pagrindan yra tas, kad judančio ženklo nukrypimas nuo nepa­ slankaus ženklo plokštumos dėlei šviesos intensyvumo įvairumų pasišalina šviesos intensyvumų suvienodinimu. Matavimas atliekamas tuo būdu, kad observatorius laiko prieš vieną akį matuojamą spalvinį stiklą, prieš antrąją akį užtemdytą pleištą, kuris pamažu vertikalioje linkmėje gali būti pakeltas ar nuleistas. Pasižymima toji pleišto vieta, kada besisukančio ženklo fenomenas išnyksta ir pasidaro linijiškas ju­ dėjimas. Tokiais ženklais pas Pulfrichą būdavo du pieštukai, kurių vienas fiksuotas vertikaliai prie stiklo, antras gi, būdamas vertikaliai po pirmuoju, ranka judinamas horizontalėje plokštumoje į vieną ir į antrą puses. Toks primityvus įtaisymas, tiesa, autoriaus rekomenduojamas tik apytikriams matavimams, turi daug trūkumų, to­ dėl mes rūpinomės šį būdą pakeisti taipgi nekomplikuotu kitu, kuris duoda daug tikslesnių rezultatų, bet apie tai vėliau. Šio stereoefekto pritaikinimas, jei bus gerai pavartotas, pasirodo, moksliškai pritaikomuoju atžvilgiu gali duoti labai daug naudos. Pavyzdžiui, šiuo principu paremtas rankinis stereofotometras gali turėti reikšmės akių klinikoms; šiuo apa­ ratu oftalmologas gali nustatyti apsaugojamųjų spalvinių stiklų šviesos intensy­ vumą, palygindamas juos su tamsiais stiklais. Šis palyginamasis matavimas atlie­ kamas tuo pat būdu, kaip ir su anksčiau minėtu stereofotometru. Galima imti, mes savo mėginimuose tuo ir naudojomės, okulistų vartojamus stiklams pririnkti rėmus. Į vieną tokių rėmų gūžtą įstatomas mėginamasis stiklas. Šis pastarasis stiklas reikia pririnkti tokio intensyvumo, kad gautųsi ženklo linijiškas judėjimas. Aišku, kad tamsūs stiklai, kurie vartojami palyginimui, turi būti sulig tam tikru

1.2. R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp e rim e n tiš k i ty rin ėjim a i

19

principu suklasifikuoti. Observatorius turi turėti vyzdžius vienodo dydžio, be to, jie abu turi vienodai reaguoti į šviesos pakitimus. Klaidoms išvengti Pulfrichas atitinkamai sukonstruodavo savo daugiau komplikuotus aparatus. Jo stereofotometrai gali būti panaudoti taip pat ir skysčių šviesos intensyvu­ mui, jų šviesos praleidžiamajai galiai apskaityti. Ypatingo dėmesio yra užsitarnavę rezultatai, kurie yra Pulfricho gauti, dir­ bant su jo paties sukonstruotu stereospektralfotometru, kuris duoda galimybės pasinaudojant besisukančio ženklo principu, sulyginti kurios nors spektro spal­ vos šviesumą su bet kokia kita spektro spalva, vis viena, ar tai būtų ši kita iš to paties šviesos šaltinio ar iš kito. Tuo būdu pateikiama visų matomų spektro dalių heterochrominė fotometrija. Taip padaryta žibalinės lempos spektro analizė pa­ rodė, kad maksimalus spektro šviesumas yra geltonajame ruože, kad raudonasai (650 mikromil.) ir žaliasai (540 mikromil.) ruožai turi vienodą šviesumą ir kad, pradedant nuo šių vietų į spektro galus, spektro šviesumas mažėja. Sąryšyje su šiuo Pulfrichas nubrėžia žibalinės lempos spektro šviesumų krei­ vąją. Remdamasis šaltinio šviesos įvairių spektro dalių spinduliavimo energijos bolometriškai apskaitytąja kreivąja, iš vienos pusės, ir to pat spektro dalių šviesu­ mų kreivąja, iš antros pusės, Pulfrichas apskaičiuoja akies šviesos jautrumą, kurio maksimumą jis linkęs matyti arčiau prie spektro mėlynojo galo. Be šių darbų, pažymėtini yra dar stereospektralfotometriniai tyrinėjimai su spalviniai aklais žmonėmis.

m Visi labai brangūs daviniai, kurių galima gausiai pasisemti iš Pulfricho dar­ bų, pašvęsti slaptajam laikui tirti, esant įvairiems šviesos intensyvumams, ir nie­ kur pas jį nėra galima suprasti metodo, kuris duotų galimybės gauti regėjimo jutimų slaptojo laiko absoliutų skaičių. Iš naujausių eksperimentiškų tyrinėjimų, kurie turi uždavinio išmatuo­ ti regėjimo jutimų absoliutų slaptąjį laiką, ypatingai svarbūs Bonos fiziologo F. W. Froehlicho ir jo mokyklos darbai, pasirodę 1922 ir 1923 m. FroehJichas, išdirbęs metodą jutimų laikui matuoti, darė visą eilę matavimų išaiškinti klausimams, kaip jutimo laikas pareina nuo šviesos intensyvumo, jo trū­ kimo, greitumo ir nuo akies adaptacijos stovio. Froehlicho darbų metodika savo pagrinduose tokia. Prieš observatoriaus akį 30 cm atokume horizontalėje linkmėje juda apšviestas optinis plyšys (Spali) 1 mm pločio ir 15 mm aukščio, greitumu maž­ daug 80 mm į sek. Kelio ilgis, kada šis plyšys akiai matomas, lyginasi 40 mm. Plyšio

20

/ 1 dalis/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

apšvietimo intensyvumas galima buvo keisti įvairiai ir kas kartas buvo nustatomas fotometriškai. Observatorius akį turėdavo fiksuoti tam tikrame taške plyšio kelyje ir būdavo jinai žiūrint uždavinio ar plyšio tako viduryje, ar pradžioje, arba gale, kame plyšys išnyksta. Fiksacijos ženklu buvo apšviestas taškas, kurio darydavo projekciją tam tikro stiklo pagalba plyšio tako plokštumoje. Pats optinis plyšys laksto ant kaspino, kuris ant velenėlių ir judinamas elektromotoru. Be fiksacijos taško, dar yra vienas silpnai apšviestas taškas, kuris gali būti lengvai stumdomas plyšio taške ir tarnauja matavimo tikslams (Messpunkt). Observatorius, kuris seka apšviestojo plyšio judėjimus, privalo pastebėti, kokioje tako vietoje pasirodo ply­ šys. Si vieta tuojau turi būti parodyta matuojamojo taško pagalba. Šios vietos ato­ kumas nuo plyšio kelio pradžios (krašto) gali būti tiksliai išmatuotas. Jei dar patalpinsime fiksacijos punktą optinio plyšio kelio pačiame vidury­ je, tai, judant plyšiui, fiksacijos tašką matysime plyšio kelionės nebe viduryje, bet, pavyzdžiui, pasidavusį į kairę. Jei plyšys slinko iš dešinės, tai plyšio kelias savo dešiniojoj pusėje atrodys kaip ir nukirptas. Patalpinus fiksacijos tašką prie pat plyšio kelio pradžios, observatorius pastebės, kad jojo regėjimo lauke plyšys pasirodo ne pačioje kelio pradžioje, bet vėliau, šiek tiek kelio padaręs. Jau šie bandymai Froehlichui parodė, kad plyšio kelias subjektyviame regėjimo lauke yra trumpesnis, negu tikrenybėje jis buvo ištiestas. Toliau bandymų metu obser­ vatorius ir turėdavo matuojamojo taško pagalba tiksliai nurodyti tą vietą plyšio kelionėje, kame jisai pamatydavo plyšį. Šis plyšio pasirodymo vietos nukrypi­ mas Froehlicho ir buvo aiškinamas kaip jutimo slaptojo laiko išraiška. Tas to­ lumas, kurį plyšys išėjo nuo pradžios savo tako iki tos vietos, kame akis jį pa­ stebėjo, ir yra tas kelias, kurį išėjo jutimo slaptojo periodo metu. Žinodamas gi šį kelią ir plyšio judėjimo greitumą, Froehlichas apskaičiuodavo jutimo latentinį laiką. Esant nukrypimui 10 mm ir plyšio judėjimo greitumui 88 mm į sekundę (10 : 88 = 0,113), gauname slaptąjį laiką lygų 0,113 sek. Analogišku būdu Froehli­ chas apskaičiuodavo ir pirminio optinio jutimo laiko trūkimą (Empfinungsdauer), kurį tyrinėjo tokiose pat apystovose. Kokie gi Froehlicho skaitlingų bandymų daviniai? Žiūrint šviesos intensy­ vumo, regėjimo jutimo slaptasai laikas siūbuoja tarp 0,040 ir 0,150 sek. Su švie­ sos intensyvumo didėjimu jutimo laikas mažėja iš pradžių greit, paskui iš lėto. Tarp jutimo laiko, iš vienos pusės, ir šviesos greitumo ir trūkimo, iš antros pusės, Froehlichas surado analogišką priklausomybę. Minimalus jutimo laikas lyginasi maždaug 0,030 sek. Akies adaptacijos reikšmę studijavo Froehlicho bendradarbis Andr. Kovacs visai panašiose bandymo apystovose ir padarė išvadą, kad, akiai esant tamsai U . R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp e rim e n tiš k i ty rin ė jim a i

21

adaptuotai, jutimo slaptasai laikas labai susitrumpina, tuo tarpu kaip jutimo trū­ kimas žymiai pasiilgina. Tarp 8 ir 10 min. tamsaus adaptavimosi slaptasai jutimo laikas vėl pasiilgina. Šioji sunkiai prieinama tyrinėtojui sritis, kurioje dirbo Froehlichas, neturėjo tikslios metodikos. Froehlicho pasiūlytoji metodika yra labai viliojanti ir daugelio mokslininkų atkreipė į save dėmesį. Tačiau dėl jos reikia pažymėti keletą pastabų. Vietos, kurioje pirmiausia pastebimas judąs plyšys, apibrėžimas matuojamo­ jo taško pastūmimu post factum negali būti pripažintas tikru metodu, jei prisi­ minsime dėmesio siūbavimą ir judančio regėjimo jaudiklio lokalizavimo erdvė­ je netikslumą po to, kai jaudinimas bent toje vietoje išnyko. Tokioms sąlygoms esant, apibrėžiant šią vietą, įnešamas subjektyvus momentas, kuris galėtų, būti eliminuotas tik matavimus daug sykių pakartojant visai vienodose sąlygose. Toliau mes linkę manyti, Froehlicho metodu geriausiu atveju apskaitomas judančio vaizdo jutimo slaptasai laikas, bet šios išvados nėra būtinos vaizdui, kuris yra ramiame stovyje. Froehlichas savo apskaičiavimo pamatan ima taško padėtį plyšio judėjimo kelyje, kame plyšys buvo pamatytas. Jis mano, kad regėjimo aparato gautasai su­ jaudinimas ties pačia plyšio tako pradžia persidirbo į jutimą tik iki to momento, kada plyšys jau suspėjo pasirodyti taške, pavyzdžiui, per 10 mm nuo plyšio išė­ jimo vietos. Be to, pastebėtas plyšys tame taške, anot Froehlicho, išeina ir objek­ tyviai ten yra, kitaip negalima būtų dėti skaičiavimo pamatan plyšio greitumas. Kitais žodžiais sakant, plyšio pasireiškimo metu subjektyvus regėjimo laukas turi visai atitikti objektyviam. Jeigu Froehlichas mano, kad plyšio pasirodymo metu plyšys buvo taške a, tai iš tikrųjų, turint omenyje slaptąjį jutimo laiką, plyšys buvo nebe taške a, bet kur nors plyšio kelyje dar toliau, pavyzdžiui, taške a} ne 10 mm, bet, sakysim, 13-15 mm atstume nuo plyšio tako pradžios. Froehlichas pasivėlinimą dar pripažįsta kelio pradžiai, bet toliau, sugaudamas plyšį judėjimo metu, jis tokio pasivėlinimo tolesnėms judėjimo stadijoms kaip ir nebepripažįsta. Jis mano, kad plyšys ir esąs toje pačioje vietoje, kurioje jis buvo pamatytas. Plyšio praeitą kelią iki jo pamatymo jis perveda į laiką ir sako, kad tai yra tas laikas, kuris buvo reikalingas gautą regėjimo sujaudinimą perdirbti iki plyšio vaizdo aiškumo. Iš to viso aišku, kad Froehlicho metodas nėra pakankamai tikslus ir, kaipo apytikris, gali tikti tiktai judantiems regėjimo jaudikliams tirti. Klausimas gi, kaip tirti ramume esančių regėjimo vaizdų jutimo laikas, reika­ lauja tolesnių tyrinėjimų. Tiesa, vienoje vietoje Froehlichas pareiškia savo nuomo­ nę, kad jutimas iš akimirksniu apšviesto plyšio, kuris yra ramume, santykiuojąs su jutimu iš apšviesto plyšio, kuris juda taip, kaip raumens susitraukimas, kuris 22

/1 daili/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G U O S KLAUSIMAI

užregistruotas ant stovinčio vietoje kimografo būgnelio, santykiuojąs su tokiu pat raumens susitraukimu, kuris užregistruotas ant besisukančio būgnelio. Pa­ skutiniu būdu registruotas raumens susitraukimas esąs patogesnis tirti, tokį pat patogumą turįs ir judąs plyšys. Tačiau, raumeniui susitraukiant, mes jo vaizdą modifikuojame, ištempdami jį kimografo sukimu, tuo tarpu, judant daiktui, mes duodame akies retinos įvairioms vietoms visą eilę sukcesyvių regėjimo sujaudi­ nimų ir tuo pačiu ryškiai pakeičiame charakterį pačios įtakos regėjimo aparatui. Tuo būdu susidaro visai skirtingos sąlygos, negu jos yra, kada daiktas buvo vieną akimirksnį apšviestas.

IV Prieidami prie savo metodikos išdirbimo, mes pirmų pirmiausia mėginome išaiškinti paprastesnėse eksperimento sąlygose šviesos intensyvumo įtaką slap­ tam judėjimo laikui ir reakcijos laikui. Mes dalinai šioje srityje išėjome iš Froehlicho ir Pulfricho darbų. Mes dirbome šį darbą Lietuvos universiteto Psichologijos laboratorijoje. Judančių kūnų stereoskopijai ir stereoskopiniam fenomenui tirti mūsų buvo sukonstruotas paprastas aparatas, kuris turi tų privalumų, kad nereikalauja pro­ jekcijos aparato, su kuriuo dirbant tenka naudotis dirbtine šviesa ir turėti nemaža nepatogumų, ir yra daug tikslesnis negu Pulfricho siūlomieji vienas ant antro pa­ statytieji pieštukai, kurių vienas judinamas horizontalioje plokštumoje. Mūsų de­ monstraciniam aparatui panaudojome metronomą, pailginę jo švytuoklę 22 cm ir nudažę ją juodai (žiūr. pieš. Nr. 3). Tokį metronomą statome ant lan­ go užpakaliu prie lango stiklo. Iš tam tikro statyvo, kuris statomas greta su metronomu, nuleidžia­ mas fiksuotas stiebelis statiniai taip, kad prieitų iš viršaus prie metronomo statinės švytuoklės ir sudarytų kaip ir jos tęsinį. Metro­ nomo švytuoklė siūbuoja iš vieno šono į antrą greitumu tokiu, kad praeina šį savo kelią (apie 45 cm) maždaug per 0,5 sek. Metronomo švytuoklės greitumas tam tikrose

1,2. R e g ė jim o ju tim u la te n tin io la ik o e k sp e rim e n tiš k i ty rin ėjim a i

23

ribose gali būti keičiamas. Observatorius !' v

esti 3-8 metrų tolume nuo aparato. Observa­ torius naudodavosi prietaisu, kurį okulistai vartoja stiklams pririnkti; į vieną gūžtą šio prietaiso įsistato paprastas stiklas, į antrą tamsus arba spalvinis stiklas. Mes turėjome įvairaus intensyvumo tamsių stiklų 7 poras. Mūsų spalviniai stiklai absorbcijos ypatybių atžvilgiu nebuvo gerai ištirti ir todėl ban­ dymai su jais turėjo daugiau orientavimosi pobūdžio. Gaunamajam judančio kūno stereo­ efektui sustiprinti mes naudojomės d-ro Sandero principu, apie kurį prisimena ir Pulfrichas. Tam tikslui įsitaisydavome an­ trą apverstą metronomą taip pat su pail­

Pieš. Nr. 4

ginta švytuokle vertikaliai ant pirmojo me­ tronomo (žiūr. pieš. Nr. 4) taip, kad abiejų

metronomų švytuoklės, būdamos vertikaliai, beveik susisiektų savo viršūnėmis. Antrojo metronomo švytuoklės judėjimų linkmė gali būti tokia pat, kaip ir apa­ tinio metronomo arba atbula. Švytuoklės greitumą turime galimybės reguliuoti. Kad galima būtų tiksliai susipažinti su elipsės forma, kurią metronomo švy­ tuoklė judėdama daro subjektyviame regėjimo lauke, mes prie statyvo pririšdavome ir iš viršaus nuleisdavome ant metronomo tam tikrą prietaisą, kurio išvaizda yra parodyta piešinyje Nr. 3. Šio prietaiso lazdelių-ženklininkų pagalba mes visuo­ met galėdavome nubrėžti tų švytuoklės judėjimų formą, kaip ji mums atrodydavo. Iki šio laiko buvo kalbėta, kaip iš linijiško judėjimo frontalinėje plokštumoje gaunasi elipsoidiškas judėjimas. Pas mus kilo mintis išmėginti, ar tokiomis pat apystovomis elipsoidišką arba, dar geriau, rato pavidalo judėjimą negalima būtų paversti į linijišką judėjimą? Tam tikslui mes sukonstravome aparatą (žiūr. pieš. Nr. 5), kurio svarbiausios dalys yra mažas motoras, elektra varomas, ir motore sukama lazdelė, kurios vie­ nas galas sukasi apie tašką, gi antras galas daro rato pavidalo visuomet vienodus judėjimus taip lygiai, kaip rankinių girnų milinys, už kurio vieno galo įsitvėrus sukama girnapusės, antras gi galas milinio įstatytas į skylutę ir sukasi apie tašką. Paprastai observuojamas yra mūsų sukonstruoto aparato lazdelės tas galas, kuris liuosai nukabęs ir daro rato pavidalo judesius. Fiksacijai palengvinti ant 24

/ 1 dalis/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

liuosojo lazdelės galo užmauname juodą kempinėlę, kuri paveiksle visai aiškiai yra matoma. Imsime, pavyzdžiui, aparatą taip nustatytą, kad lazdelė sukasi laikrodžio rodyklės linkme. Jei kairiąja akimi žiūrėsime iŠ tolo į besisukančią lazdelę pro tamsų arba aprūkytą stiklą, dešiniąja akimi pro paprastą stiklą (arba ši akis gali būti visai be stiklo - tai vis viena), tai stebimasai ratas labai padidės ir padidė­ jimas lies ypatingai priešakiniai-užpakalinį diametrą, atrodys, kad besisukanti lazdelė prisiartina prie observatoriaus ir, kada jis nusisuka į užpakalį, tai rodos, kad nutolsta nuo observatoriaus žymiai daugiau, negu tatai atsitinka lazdele, žiū­ rint į ją be stiklų. Jei dabar pakeisime stiklus, būtent kairiąja akimi žiūrėsime per paprastą stiklą, dešiniąja akimi pro aprūkytą arba tamsų stiklą, tai, žiūrint stiklo tamsumo laipsnio, ratas arba susiplos, arba virs linijišku judėjimu frontalinėje plokštumoje, arba net atrodys, kad sukasi laikrodžio rodyklės atbula linkme, tai yra visai į priešingą pusę. Jei paimtume observatuoti lazdelę, kuri sukasi laikrodžio rodyklės atbula lin­ kme, tai pastebėjimo daviniai gaunasi visai priešingi tiems, kurie tik ką paminėti. Kaip šį fenomeną galima išaiškinti? Nors mes žiūrime viena akimi pro tamsų stiklą, antra - pro šviesų, tačiau čia mes turime reikalo vis viena su binokoliarišku matymo būdu. Judančio daikto vaizdai krinta maždaug į identinius akies retinos taškus ir todėl mes negauname

1,2. R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp e rim e n tiš k i ty rin ėjim a i

25

Pieš. Nr. 6

vaizdų dvigubinimosi - diplopijos. Dėl ko gi mes matome rato pakitimą? Toles­ niais bandymo daviniais mes pasistengsime įrodyti, kad tos akies, kuria žiūrime pro tamsų stiklą, jutimo laikas yra ilgesnis negu tos akies, kuri turi tiktai papras­ tą stiklą. Dėlei jutimo laiko pailgėjimo besisukančios lazdelės observuojamosios vietos matymas daugiau susivėlina ir todėl regėjimo ašių susikryžiavimo vieta, kurioje mes matome daiktus, pasikeis. Visa tai geriausiai išaiškins šis braižinys (žiūr. pieš. Nr. 6). I. Lazdelė sukasi, kaip nurodo vilyčia. Kada lazdelė bus faktinai jau vietoje a, jos vaizdas dešiniojoje akyje dėlei to, kad spinduliui pakliūti į akį reikalingas yra tam tikra laikas, daleiskime, kad yra susivėlinęs ir dar tebėra punkte b. Į kairiąją akį spinduliai paklius dar daugiau susivėlinę, nes prieš akį yra tamsus stiklas ir todėl tuo pačiu metu kairioji akis matys dar toliau atsilikusią lazdelę vietoje c. Binokuliariškai žiūrėdami, matysime daiktą regėjimo susikryžiavimo vietoje, būtent, taške A. Tuo pat būdu samprotaudami, galime pripažinti, kad kada laz­ delės galas faktiškai esti taške av matysime jį punkte B, abiejų akių regėjimo ašių susikryžiavimo vietoje. Iš braižinio matome, kad observuojamasis lazdelės galas atrodys, kad besisukdamas pereina per punktus A ir B, ir kad rato priešakiniaiužpakalinis diametras ilgėja. II. Lazdelė sukasi į kitą pusę. Tamsus stiklas prieš tą pačią kairiąją akį. Pa­ stebėsime visai ką kita. Abiejų akių regėjimo ašys dabar kryžiuosis ne už skritulio

26

/ 1 dalis/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S KLAUS I MAI

sienų, bet jo viduje, ir juo didesnis stiklo tamsumas, juo daugiau prisiartina prie frontalinės linijos arba net visai gali pasikeisti sukimosi linkmė. 1) Tuo būdu šis fenomenas daugiausia pareina nuo stiklo tamsumo laipsnio. Jei po lazdele, kuri sukasi, įtaisytume skales, kurių pagalba galėsime, nors apytikriai, konstatuoti visus rato pasikeitimus, tai, keisdami prieš akį sti­ klų tamsumo intensyvumą, konstatuosime sykiu, ceteris paribus, rato pa­ sikeitimo paralelumą su stiklų tamsumu, arba kadangi mes dažnai apie stiklo tamsumo laipsnį neturime pakankamai objektyvių davinių, tai mes sulig rato pakitimu galime pasakyti apie stiklo tamsumo laipsnį. Apie stiklo tamsumą mes paprastai sprendžiame, lygindami vieną stiklą su an­ tru. Jei paimtieji stiklai yra vienodos spalvos, tad mes lygindami galime nuspręsti jų spalvos intensyvumą arba įsotinimo laipsnį. Sunkiausia, kad turime reikalo su stiklais įvairių spektrinių spalvų; tada mes, lygindami jas, paprastai sunkiai galime įveikti tokį paprastą, kaip katras stiklas yra tamsesnis. Pasinaudoti gi aprašytu metodu su metronomu arba su besi­ sukančia lazdele, tatai galima nustatyti gana tiksliai, nes spalviniai stiklai taip pat, kaip ir aprūkyti ar tamsūs, žiūrint į judantį daiktą, duoda tokius pat rezultatus. Jei, pavyzdžiui, žiūrėdami vienąsyk pro raudoną stiklą, antrąsyk pro mėlyną stiklą, gauname tokius pat rato pakitimus, mes iš to darome išvadą, kad stiklai turi tą patį intensyvumą. Tuo būdu mes turime objektyvų metodą lyginti spalvų intensyvumui bei šviesumui. 2) Darant mėginimus, mūsų buvo pastebėta, kad, pro tą patį stiklą žiūrėda­ mi, vienąsyk gauname didesnį rato pakitimą, antrąsyk mažesnį. Paaiškė­ ja, kad tais atsitikimais, kada į akis iš naudojamo šviesos šaltinio Šviesos pakliūva daugiau, tada pakitimai būna mažesni, kada šviesos pakliūva mažiau (žinoma, aiškaus matymo ribose), pakitimai didesni. Čia padarėme išvadą, kad šviesos stovis daro įtakos judėjimų matymo pa­ kitimui. Matyti, santykis tarp aprūkyto stiklo ir šviesos stovio pasikeičia. Skaistesnei šviesai esant, užtemdinančio stiklo praleidžiamos savybės, pa­ lyginti su tuo atsitikimu, kada šviesos šaltinis silpnesnis, reliatyviai didėja, spindulių kiekis, pakliūnančių į abi akis šituo atsitikimu, daugiau susilygi­ na ir todėl, nesant tokio skirtumo tarp akių, fenomenas susisilpnina. 3)

Tolumas, iš kurio observuojame, taip pat turi reikšmės. Visai iš arti žiūrint, kad ir pro aprūkytą stiklą, vis tik negalima pasakyti, kad judėjimai labai pakitėtų. Iš antros pusės, žiūrėdami iš tokio tolumo, kada nebėra ryškaus matymo, tada fenomenas nebus aiškus. Reiškia, tiktai ryškaus matymo ribose fenomenas yra gerai pastebimas.

1.2. R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp e rim e n tiš k i ty rin ėjim a i

27

4) Akies prisitaikinimo prie šviesos (adaptacijos) stovis taip pat negali būti neigiamas. Įeidami iš šviesos į tamsų kambarį, mes iš pradžios nieko ne­ matome, vėliau, akims tamsai adaptuojantis, pradedame pamažu matyti vis ryškiau ir ryškiau kambaryje esančius daiktus. Pipero tikslūs mata­ vimai duoda nurodymų, kaip akies prisitaikinimas eina. Pirmųjų 10 mi­ nučių bėgyje prisitaikinimas eina iš lėto, vėliau tarp 10 ir 30-40 minučių prisitaikinimas eina greit ir paskui vėl lėtai. Išeina, reiškia, beveik valan­ da (ne daugiau!), kol akis visai gerai tamsai adaptuojasi. Tamsai adap­ tuotų akių šviesos jautrumas padidėja 1400-8000 sykių. Toks šviesos jautrumo pakitimas, žinoma, negali neatsiliepti į mūsų observuojamojo stereoefekto pakitimus. Šios rūšies tyrinėjimus darant, kaip ir apskritai jutimo laiko ilgumą tiriant, visuomet tenka turėti omenyje ir akies adap­ tacijos stovis, kuris visuomet daro savo įtakos. Mes savo visus tyrinėji­ mus, apie kuriuos bus kalba vėliau, darome šviesai adaptuotoms akims esant. Mėgindami stereoefektą, mes vieną antrą sykį darome taip: vieną akį uždengiame 30-40 minučių taip, kad į ją šviesos nepakliūtų arba, jei jau pakliūtų, tai kuo mažiausia. Tuo būdu vienos akies tamsi adaptacija, antra gi akis pasilieka šviesai adaptuota. Tarp abiejų akių susidaro skir­ tumas jautrumo atžvilgiu. Si aplinkybė sudaro tam tikrą slaptojo jutimo laiko skirtumą tarp vienos ir antros akies, tatai sudaro visai panašias apystovas toms, kada mes prieš vieną akį turime tamsų arba aprūkytą stiklą. Tiesa, akių įvairus adaptacijos stovis nėra tiek stiprus veiksnys, kaip tam­ sus stiklas ir ne visuomet gerai pasiseka jį apskaičiuoti. Mums geriau sek­ davosi adaptacijos stovio veikimas nustatyti, kombinuojant vienos akies adaptacijos stovį su antrosios akies užtemdymu tamsiu stiklu. Šiuo at­ žvilgiu mūsų tyrinėjimų rezultatai nėra ganėtini; reikalingas šiuo atveju dar tolimesnis darbas. Jei pasisektų nustatyti tarp akies adaptacijos stovio pakitimų, iš vienos pusės, ir akies užtemdymo stiklo laipsnio, iš antros pusės, tam tikras paralelizmas, tąsyk gal taip pat pasisektų adaptacijos stovį išreikšti stiklo tamsumo vienetais, o tas savo ruožtu privestų mus prie visai naujų būdų tirti adaptacijos stovį. 5) Judėjimo greitumas, kaip jau Pulfrichas nurodė, turi tos reikšmės, kad greičiau besisukant stereoefektas išsireiškia geriau.

28

/ 1 djlis/ B EN D RO S IO S P S IC HO LO CJ JO S KLAUSIMAI

Aukščiau aprašytų bandymų rezultatai pareina, kaip jau pasakyta, nuo [vai­ rių aplinkybių, bendrai sakant, nuo to, kad vienos akies šviesos recepcijos laikas trunka ilgiau negu antrosios akies. Tokiu pat būdu turime teisės pasakyti, kad vienos akies jutimo laikas būna ilgesnis negu antrosios akies. Klausimui, nuo ko­ kių priežasčių jutimo laiko užtrukimas įvyksta, išaiškinti buvo daryta visa eilė mėginimų. Kai kurių mėginimų davinius čia paskelbsime. Mėginimų daviniai, nors buvo stengtasi gauti kiek galint tikslesni, nors tyrimo objektai buvo šioje sri­ tyje gana gerai treniruoti, ne visi turi pretenzijų duoti absoliučias vertybes ir todėl dažniau turi reliatyvios reikšmės. Be to, apie žemiau nurodytus davinius reikia bendrai pasakyti, kad jie gauti, kaipo vidutiniai, maždaug 15 mėginimų aritmeti­ nis vidurys. Matavimus darėme Acho švytuoklės ir chronoskopo pagalba. Šios rūšies bandymuose mes mėginome panaudoti reakcinio eksperimento metodą slaptajam jutimo laikui apskaityti. Mes manėme, kad ši metodika mūsų tikslams galės tinkamai patarnauti, jei mes mėginamuosius asmenis imsime ge­ rai treniruotus, kurių reakcijos eile priruošiamųjų mėginimų bus privestos prie automatizmo stovio. Mes naudojomės tokiais asmenimis, kurių atskirų reakcijų laikas nedaug tesiskirdavo, arba, kitais žodžiais tariant, tais, kurie reaguodavo gana vienodai. Jei toks asmuo, pakeitus šviesos intensyvumą, pradėdavo reaguo­ ti greičiau arba lėčiau, tai šis pakitimas neabejotinai priklausydavo nuo intensy­ vumo pakitimų. Mėginamąjį asmenį sodindavome į apytamsę kamerą visai atskirai ir jaudin­ davome šviesa iš elektros lemputės 4 voltų jėgos. Mėginamasis sėdėdavo prieš specialiai sudarytą optinę dėžutę 13 cm ilgio, 13 Vi cm pločio, 5 cm aukščio. Dėžu­ tė per vidurį perskirta, priekinėje jos sienelėje būdavo kiekvienai akiai po ovalinę skylutę, į kurią [statydavome sulig reikalu įvairius stiklus. Užpakalinėje sienelėje būdavo kiekvienai akiai po siaurą (2 mm) plyšį (vertikaliai). Fiksacijos taškas už­ pakalinėje sienelėje. Kiekvieną sykį bandymo vedėjas mėginamąjį asmenį perspėja žodžiu „jau" apie duodamą signalą. Signalas duodamas piršto paspaudimu į elektros jungiklį. Tuo pat momentu paleidžiamas Schultzo chronoskopas. Mėginamasis kameroje reaguoja į duotą Šviesos signalą elektros raktelio paspaudimu, kuriuo būdu nu­ traukia elektros srovę ir nustabdo chronoskopą. Reakcijos laikas tučtuojau užra­ šomas iš chronoskopo. Acho švytuoklę panaudojome savo tikslams tokiu būdu. Švytuoklė (žiūr. pieš. Nr. 7) ties viduriu savo kelionės turi užgauti dvi poras kontaktų. Kiekvienos poros

1.2. R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp e rim e n tiš k i ty rin ė jim a i

29

pirmuoju kontaktu elektros srovę įjungia, antruoju išjungia. Kiekvienos poros kontaktų tolumo santykis su antrąja pora gali būti keičiamas. Srovė iš kiekvienos kontaktų poros paleidžiama į elektromagnetinę plunksną tokiu būdu, kad švytuo­ klė, palietus pirmąjį kontaktą, nutraukia srovę plunksnoje. Prie elektromagnetinių plunksnų pririšta po juodo kartono rėželę, kuri aukščiau minėtos optinės dėžutės užpakalinėje sienelėje esantį plyšį gali uždaryti arba atidaryti sulig tuo, ar elektro­ magnetinė plunksna srovės pritraukta ar atleista. Tuo būdu dėžutės plyšys atsidaro arba užsidaro ir tuo pačiu akį sujaudina ar ne. Kiekviena kontaktų pora, elektroma­ gnetinė plunksna ir akumuliatorius sudaro vieną grandinę, kuri, švytuoklei palie­ tus pirmąjį kontaktą, sujungiama ir, palietus antrąjį kontaktą, nutraukiama. Tokias dvi grandines turint, žinant švytuoklės pagalba, kada tiksliai buvo su­ jungta viena ir antra grandinė, mes žinome tiksliai, kuri akis anksčiau, kuri vėliau gavo šviesos sujaudinimą. Mėginimasis gi, sėdėdamas visai atskiroj kameroje, kie­ kvienu atsitikimu pareiškia, katra akimi sujaudinimą gavo anksčiau, katra vėliau ir kada išsyk. Tuo būdu turėdami objektyvų regėjimo lauką, iš vienos pusės, ir subjektyvų, iš antros pusės, galime sulig tuo, kas subjektyviame lauke yra kitaip, spręsti apie priežastis tokių pakitimų. Acho švytuoklės kontaktų tolumą lengvai pervesdavome į laiką Schultzo chronoskopo pagalba. Schultzo gi chronoskopą

30

/ 1 da l i s / B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

savo keliu kontroliuodavome VVundto kontroliniu plaktuku. Tokiu būdu rezultatai yra tikslūs ir turime galimybės sugaudyti tūkstantines sekundės dalis. 28/11. D. L. Dešinioji akis gauna atskirai sujaudinimą iš mažos elektros lem­ pelės, kuri duoda šviesą silpnesnę negu lempelė, kuri jaudina atskirai kairiąją akį. Kairioji akis pamato šviesą 0,024 sek. vėliau. 3/III. V. L. Kairioji akis gauna atskirai sujaudinimą iš mažos elektros lempe­ lės, kuri duoda šviesą silpnesnę negu lempelė, kuri jaudina atskirai dešiniąją akį. Kairioji akis pamato šviesą 0,008 sek. vėliau. Išvada: juo šviesos šaltinis silpnesnis, juo ir šviesos jutimo laikas ilgesnis. B. Mėginimų serija daryta besinaudojant vienu šviesos šaltiniu, kuris ap­ šviesdavo nevienodo tamsumo ar spalvos laukus. Viena akis, pavyzdžiui, atski­ rai turi prieš save raudoną lauką, antra akis atskirai turi visai baltą lauką. Žiūrima abiem akimis išsyk, tik kiekviena akis mato atkirai savo lauką. 1) 22/11. K. L. Dešinysis laukas tamsus. Dešinioji akis mato vėliau negu kai­ rioji 0,082 sek. 2)

25/11. D. L. Dešinysis laukas tamsesnis negu kairysis. Dešinioji akis mato vėliau negu kairioji 0,019 sek.

3) 25/11. V. L. Dešinysis laukas tamsesnis. Dešinioji akis pasivėlina 0,016 sek. 4) 3/III. V. T. Dešinysis laukas tamsesnis. Dešinioji akis pasivėlina matyti 0,008 sek. 5) 3/III. V. T. Kairysis laukas tamsesnis. Kairioji akis pasivėlina matyti 0,008 sek. 6) 10/III. D. L. Dešinysis laukas raudonas, kairysis laukas baltas. Dešinioji akis mato vėliau negu kairioji 0,012 sek. 7) 10/III. V. K. Dešinysis laukas raudonas, kairysis laukas baltas. Dešinioji akis mato vėliau negu kairioji 0,008 sek. 8) ĮO/III. V. K. Kairysis laukas raudonas, dešinysis laukas baltas. Kairioji akis mato vėliau negu dešinioji 0,008 sek. Davinių užtenka, kad galima būtų daryti šios išvados: Jei šviesos šaltinis vie­ nodas, bet matomasis viena akimi laukas yra arba tamsesnis arba raudonas, tai toji akis pasivėlina matyti. Pasivėlinimas įvairus (čia nuo 0,008 sek.) galėjo būti dėlei lauko tamsumo laipsnio įvairumo ir dėlei akies adaptacijos stovio nevieno­ dumo mėginimo metu. C. Serija mėginimų daryta tokiu būdu, kad viena ir antra akis mato visai vie­ nodos šviesos ir spalvos lauką, bet viena akis žiūri pro paprastą stiklą, antra pro tamsų arba tamsesnį stiklą. Jutimo laikas registruojamas dvejopai: švytuoklės ir chronoskopo pagalba. 1.2. R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp e rim e n tiš k i ty rin ėjim a i

31

Acho švytuoklės pagalba gautieji daviniai: 28 31

I I

3)

31 22

1 II "

4) 5)

V. V. "

v. "

K. L.

"

L. "

Dešinysis stiklas tamsus // tt it

Dešinioji akis mato vėliau 0,016 sek. // // U ii 0,012 "

Kairysis

"

"

Kairioji

"

"

"

n

u

it

ii

it

a

u

0,019 "

Dešinysis

"

"

Dešinioji "

"

"

0,005 "

(N O :O

1) 2)

Schultzo chronoskopo pagalba kai kurie gautieji daviniai tokie: (Mėginamo­ jo žiūrėta monokuliariškai). Žiūr. lentelę. Išvados: l) Žiūrint pro tamsų stiklą reakcijos laikas visuomet ilgesnis, negu žiūrint pro šviesų stiklą; 2) esant šviesai silpnesnei, reakcijos laikas ilgesnis, negu kada šviesa skaisti; ir 3) kada žiūrima pro tamsų stiklą arba kada šviesa silpna, reakcijos laiko siūbavimai didesni. Kadangi šių reakcijų laiką matuojant buvo keičiamas šviesos intensyvumas, tai šį reakcijų laiko pailgėjimą galima priskirti tikrai prie slaptojo jutimo laiko pailgėjimo. Tuo būdu turbūt šių bandymų daviniai yra gana įrodę, l) kad šviesos inten­ syvumo sumažėjimas, arba matomo lauko tamsumas bei nusidažymas, arba sti­ klas tarp stebimo daikto ir akies, pailgina slaptąjį jutimo laiką ir 2 ) kad Pulfricho nurodytasis stereoefektas pareina tikrai nuo slaptojo jutimo laiko skirtumų, kurie turi vietos, kada į vieną akį pakliūva mažiau šviesos.

14/III "

Tiria­ masis asmuo V. K. "

17/III

V. L

Data

Kiek ban­ dymų 18 12 15 13

17/IU 20/III

D. L. Inž. V.

9 11 10 9

27/III 3 i/m 31/III

it

V.L. V. K. T. N.

5 asm.

Per kokį stiklą žiūrėta arba kokia šviesa buvo? stiklas šviesus

Vidutinis (aritmetinis) rakcijos laikas 0,157

stiklas tamsus stiklas tamsus N. 7

0,172

stiklas šviesus šviesa visai silpna

0,208 0,191 0,172

šviesa skaisti stiklas tamsus N. 7 stiklas šviesus

0,245

0,192 0,151 0,225

20 11 14

stiklas tamsus N. 7 stiklas šviesus stiklas tamsus

0,180 0,167

15 14 13

stiklas šviesus

0,167

stiklas tamsus N. 7 stiklas šviesus

0,212 0,162

184

Skirtumas (Susivėlinimas) 0,015 0,037 0,019 0,041 0,045 0,000 0,050 0,015-0,050 neskaitant vieno nevykusio

32

/ 1 da l i s / B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

Šis Pulfricho stereoefektas tyrinėtinas ir toliau gal ne tiek išeinant iš teorinių samprotavimų, kiek turint omenyje pritaikinimo medicinoje perspektyvas. Dabar mes turime fiziologijoje bei medicinoje visą eilę paremtų kolorimetriniu principu aparatų bei prietaisų tyrinėti žmogaus organizmo skysčiams. Šie visi aparatai pasižymi tuo, [kad] jie duoda nemaža paklaidų. Stereoefekto princi­ po pritaikinimas šioje srityje gali šiuos visus aparatus sutikslinti. Bet šioje srityje dar reikalinga padėti nemaža darbo.

1.2. R e g ė jim o ju tim ų la te n tin io la ik o e k sp erim e n tiS k i ty rin ėjim a i

33

i.3. Inteligentiškumo tyrinėjimas ir jo reikšmė

P

raėjusio šimtmečio 60 metais mes randame pradžią eksperimentinės psichologijos, kuri nuo to laiko eina tvirtyn. 60 metais Fechneris parašė

„psichofizikos elementus". Maždaug prieš 50 metų Vilhelmas VVundtas įsteigė savo pirmąją psichologinę laboratoriją Leipcige ir tuo pat metu plėtėsi Helmholzo veikimas. Per šiuos 6 dešimtmečius augo eksperimentinė psichologija Vokieti­ joje ir kituose Europos kraštuose, o taip pat Jungtinėse Amerikos Valstybėse, taip kad jau dabar vargu beatsiras kur Vokietijoje universitetas, kuris neturėtų savo psichologinės įstaigos arba laboratorijos. Netrukus po to, kai ėmė domėtis eks­ perimentine psichologija, pastebimas reikalas šį mokslą padaryti naudingą gyve­ nimui. Tendencija praktiškai išnaudoti psichologiją, taikant ją gyvenimui, aiški­ nama iš dalies tuo, kad eksperimentiškai psichologinis metodas beveik išimtinai buvo skiriamas teoriniams klausimams, be jokios praktiškos įtakos gyvenimui. Daug patogesnę šiuo atžvilgiu vietą rado eksperimentinė fiziologija, kuri dėl savo didelės praktiškos reikšmės farmakologijai, medicinai su jos praktiškomis šakomis turi didelės reikšmės ir vertės. Šitas reikalingumas sunaudoti psicholo­ giją gyvenimui iškilo jau devyniasdešimtais metais ir priėmė pritaikomąsias psi­ chologines formas, kurios apsireiškė eksperimentinėj pedagogikoj ir rado Ernste Meymanne, Vilhelme Sterne ir kt. savo rimtų atstovų. Šita pritaikomoji psichologijos kryptis nesitenkino tiktai pedagogikos klau­ simais, kurias einant buvo stengtasi teorinius psichologinius klausimus taikyti auklėjimo mokslui, bet ieškojo sau dirvos ir ekonominiame gyvenime. Ekonominė psichologija augo ir rado paskui Munsterberge savo rimtą atstovą. Be to, eksperimentinė psichologija rado dirvą karo psichologijoje ir pagaliau psichotechnikoje, kuris mokslas buvo remiamas Vokietijoje, ypač Moede'o ir Perkovskio. Psichotechnika parodė pritaikinamąją (eksperimentinę) psichologiją jos ga­ lutinėje formoje. Ji yra psichinio pritaikinimo būdas visai praktiškai kultūrai; ir kaip elektrotechnika nestato teorinių klausimų iš elektros mokslo, taip lygiai

34

/ l d a l i » / B EN D RO S I O S P S ICH OL OGU OS KLAUSIMAI

psichotechnika nesistengia atsakyti į psichologinius klausimus grynai teorinio pobūdžio. Ji stengiasi praktikoje pritaikyti dabartines teorines žinias iš mokslo apie sielos gyvenimą. Šitas pritaikinimas gyvenime privedė lig to, kad buvo rei­ kalaujama tikslesnių žinių apie žmogaus medžiagą grynai psichologiniu atžvil­ giu. Nes lig šiol eksperimentinė psichologija buvo ne tik psichologija be sielos, bet ir be jokio praktiško (pilna žodžio prasme) žmonių žinojimo. Naujos pastangos, ypač pedagogikoj ir psichotechnikoje, verste privertė psi­ chologiją tyrinėti psichines kokybes ir kiek galima išreikšti konkrečiai išvadas kategorijomis. Šitas tyrinėjimas ir yra tas prisiartinimas prie žmogaus sielos gy­ venimo su nauju vertės ištyrimu ir psichinių kvotimų metodu. Šis tyrinėjimo metodas pastaruoju metu augo keliais būdais, ir mes norėtu­ me šiandien trumpai susipažinti su gabumo, profesinio tinkamumo, o ypač galvotumo tyrinėjimu (inteligentiškumo tyrinėjimas). Šitie įvairūs tyrinėjimo būdai labai dažnai dalyko naudai sumetami vienon krūvon. Tarp šitų įvairių tyrinėjimo būdų iš tikrųjų yra didelių skirtumų. Norint geriau suprasti tąsias ypatingas žymes kiekvieno čia paminėto tyrinėjimo būdo, turime truputį pasilikti prie paprasto kvotimo, kuris atliekamas kiekvieno moky­ tojo savo klasėje. Šie paprastieji mokytojų kvotimai pasižymi tuo, kad mokytojas tiria savo mokinių žinias iš tam tikro dalyko, neatsižvelgdamas į tai, ar mokiniai turi dides­ nių ar mažesnių gabumų, visai nepaisydamas, ar tai pareina nuo jų stropumo, inteligentiškumo, ar nuo jų geros atminties vienoj kitoj srity. Mokytojui pirmiau­ sia rūpi gauti supratimą apie tikrą mokinių žinojimą. Jis gali būti palygintas su fabriko vedėju, reikalaujančiu žinių apie prekių sandėlį tam tikru laiku. Visai kitaip pasielgia tas psichologas, kuris savo klasėj daro gabumų tyri­ nėjimus, norėdamas savo mokinių charakteristiką nustatyti, ar parinkti iš jų tar­ po gabesnių, kad pasiųstų į tam tikrą įstaigą arba aukštesnįjį kurį mokslą. Šitam psichologui rūpi mokinių gabumai, o ne jų mokslo bagažas. Jo svarbiausias da­ lykas - tikrinti atmintį, kombinuotės gabumą, kritikos gabumą, atskirų judesių greitumą, suvokimą ir 1.1. Šitas psichologas lygiai taip elgiasi, kaip fabriko vedė­ jas, kuris nori žinoti apie savo motorų, katilų ir kitų mašinų našumą. Vėl kitaip elgiasi psichologas, norįs žinoti apie profesinį tinkamumą. Tyrinėjimas, kurį mes čia randame, turi tikslą ištirti gabumus tam tikrai dar­ bo šakai. Čia neatsižvelgiama nei į žinojimą, nei į mokėjimą, nei į atskirus elemen­ tarius gabumus. Svarbu čia yra atsakyti į klausimus, ar egzaminuojamas asmuo tinka savo profesijai, palyginant jį su jo draugais arba kitais konkurentais. Ar šis jo veikimas yra tam tikro lavinimosi, tam tikro specializavimosi arba prigimtų ar įgytų gabumų vaisiai - tuo nesidomima, tai profesinio tinkamumo tyrinėjimas.

13 . In te lig e n tiš k u m o ty rin ė jim a s ir jo reik šm ė

35

Profesijos psichologas sulyginamas su fabriko vedėju, kuriam terūpi žinoti, ar fabriko įrengimas tinka tam tikrai pramonės šakai, bet ne atskirų mašinų vertė. Inteligentiškumo tyrinėjimas užima kiek atskirą vietą, ir mes norėtume da­ bar arčiau su ja susipažinti. Nors pastaraisiais dešimtmečiais ir daug buvo daryta bandymų, tačiau in­ teligencijos sąvoka yra nepakankamai apibrėžta, galima net sakyti, kad beveik kiekvienas rimtas psichologas turi atskirti pažiūrų šiuo atžvilgiu. Duosiu äa kelis pavyzdžius: Ebbinghausas supranta inteligentiškumą kaip kombinavimo gabumą. Wundtas inteligencijoj mato fantazijos bei proto kombinaci­ ją. Wilhelmas Stemas, kuris yra ypatingai nusipelnęs inteligencijos tyrinėjimo srityje, žiūri į inteligentiškumą kaip į gabumą pritaikyti protavimą naujiems reikalavimams, kaip į gabumą dvasiškai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Julius Suteris, Ciuricho psichologas, supranta galvotumą kaipo dvasišką protavimo pasielgimą. Emstas Meymannas supranta galvotumą (inteligentiškumą) kaipo savotišką bendrą žmogaus gyvenimo ypatybę, kuri yra suprantama ne tik kaipo atskirų gabumų su­ jungimas, bet ir kaipo bendras aukštesnis dvasios laipsnis, apimąs visus gabumus. Visai neteisinga yra, mano nuomone, pažiūra, kad inteligentiškumas yra ži­ nių ir gabumų turėjimas Tai, kas yra bendra šitoms pažiūroms, ir iš tikrųjų liečia šio dalyko branduo­ lį, yra pirma tas faktas, kad inteligentiškumas glaudžiai yra susijęs su protavimu, ir antra, kad jis nėra atskirų protavimų procesų sudėtis, bet atskiras bruožas, duo­ dąs ypatingą antspaudą visam galvojimo procesui. Jis, pasak Meumanno, abelnai yra aukštesnis dvasios laipsnis (hoehres geistiges Niveau). Sis inteligentiškumas pasireiškia per atskirus, protavime dalyvaujančius, ga­ bumus. Jis yra raudonas siūlas, einąs per protavimą, gaivinąs protavimą. Inteligen­ tiškumas yra bendrasis vardiklis intelektualinių funkcijų. Aišku, kad kažin kokią nuomonę turėtume apie atskiras pažiūras, kažin kokiai pažiūrai mes pritartume, vis dėlto galvotumo įvairiems gyvenimo būdams praktika bei morališka vertė lieka itin didelė, ir nenuostabu, kad stengiamės visomis priemonėmis į galvotumą, į šitą brangiausią sielos gyvenimo faktorių, teoriškai įsigilinti ir praktiškai jį vertinti. Inteligentiškumas pradėtas tyrinėti maždaug prieš 30 metų. 1895 metais Bourdonas nustato testus vaikų inteligentiškumui tirti, duodamas tam tikros rū­ šies raides užbraukti, kas turėtų ir būti daroma didžiausiu greitumu. Tuo pat metu padaro savo pirmuosius tam tikrus bandymus prancūzų psichologas Binet, pavadinęs juos „testais". Tiktai 1905 metais Šitas tyrinėjimas daugiau sistematiškai buvo vartojamas po to, kai prancūzų švietimo ministerija pavedė Binet išdirbti sistemą, sulig kuria 36

/1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

turėjo būti normalūs vaikai skiriami nuo nenormalių. Šiam tikslui Binet išdirbo 30 testų, kurie dabar yra kritikuojami ypač dėl to, kad jie buvo taikomi visiems amžiaus laipsniams. 1908 metais Binet drauge su gydytoju Simonu išdirbo sistemą, turinčią vi­ siems amžiaus laipsniams atskirų „testų", kuo buvo nustatytas būdas spręsti ati­ tinkamo amžiaus galvotumui. 1911 metais Binet-Simono sistema buvo dar toliau patobulinta ir Bobertago pritaikinta vokiečių sąlygoms. Vėliau buvo išdirbta visa eilė panašių sistemų galvotumui tyrinėti; pagrindan buvo imta Binet sistema, tokias sistemas, pavyzdžiui, išdirbo Termannas, Sternas, Jaederholmas, Nečajevas. Ir šiuo laiku darbuojamasi prie šios problemos, taip kad dabar jau turime eilę studijų šioje srityje, ypač nuo YVilhelmo Sterno Hamburge ir jo bendradarbių. Leiskite man dabar keliais konkrečiais pavyzdžiais parodyti inteligentišku­ mo tyrinėjimo būdus, kartu nurodant jų trūkumus ir teigiamąsias puses. Pacituosiu dviem amžiaus laipsniams, būtent 8 metų ir 10 metų vaikams, kelis testus, kuriuos vartojame mūsų psichologinėse laboratorijose, tyrinėdami vaikus. Kiekvienam amžiaus laipsniui vartojame testus, sudarytus mūsų nuožiū­ ra iš įvairių testo sistemų. Mes stengiamės atskira testų grupe kiek galėdami tirti ir įvairius gabumus, dalyvaujančius protavimo procese. Žinoma, kiekvienu testu nustatomi, be pagrindinių gabumų, kurie jo numatomi, dar kiti gabumai. Betgi tat nekalba prieš dalyko esmę, nes inteligentiškume numatome visų atskirų inte­ lektualių gabumų sąveiksmą. Aštuonerių metų vaikams pirmoj vietoj mes turime testų iš Binet-Simono metodo, būtent: sulyginimas konkrečių sąvokų iš atminties. Čia klausiame mes maždaug šitaip: la)

„Ar esi matęs drugelį (plaštakę, peteliškę)? O musę? Pasakyk, ar tas pats yra drugelis ir musė? Kodėl ne tas pats, kuo jie skiriasi? lb) Ta pati instrukcija, tiktai, „drugelio ir musės" vietoje „pagalys ir stiklas". lc)

Ta pati instrukcija - tik „mėsa ir kaulas".

Antroje vietoje imamas 8 metų vaikams testas, rekomenduojamas Binet, Bo­ bertago, Termanno ir Jaederholmo, jo uždavinys yra skaičiavimas nuo 20 iki 0. Mes sakome vaikui maždaug taip: „Suskaityk nuo 20 atgal iki 0, vadinasi, 20,19,18 ir toliau". Bobertagas ir Termannas laiko testą išspręstu, jeigu tam reikalinga buvo 40 sekundžių laiko. Viena klaida leidžiama.

1.3. In te lig e n tiš k u m o ty rin ė jim a s ir jo reik šm ė

37

Trečioj vietoj duodame testą, rekomenduojamą Jaederholmo. Einant juo lie­ piame vaikui išvardinti visus gyvulius ir visus geležinius ir medinius daiktus ir kt. Mes sakome vaikui maždaug taip: „Pasakyk visus gyvulius, kuriuos tik žinai". - „Pasakyk visas gėles, kurias tik ži­ nai". - „Pasakyk visus geležinius (medinius) daiktus, kuriuos tik žinai." Per vieną minutę vaikas turi išvardinti ne mažiau kaip penkis pavyzdžius. Ketvirtoje vietoje 8 metų vaikai turi paeiliui atkartoti tris skaitmenis. Mes sakome jam: „Aš tau pasakysiu kelis skaitmenis, kuriuos visus tu tuojau turėsi atkartoti". „Daugiau nieko nereikia - tik atkartoti, ką aš pasakysiu, - vadinasi, jei aš pasaky­ siu: 7,1,4, tai tu atkartok: 7,1,4. Pradėkime: 51942, 64853,93718". Reikia per vieną sekundę atkartoti vienas skaitmuo. Penktoj vietoj šiam amžiui taikomas, pagal Binet, konkrečių sąvokų apibrė­ žimas. Mes sakome vaikui: „Tu žinai, kas yra tigras, tu jau esi matęs tigrą, na, pasakyk man, kas gi yra tigras". Tas pat apie futbolo sviedinį, apie automobilį, apie aeroplaną. Tuo pat būdu pritaikomi testai vyresniųjų amžių grupėms. Paskui, kai vaikas yra išsprendęs testus, skiriamus jo amžiui, o taip pat tes­ tus, skiriamus vyresniajam amžiaus laipsniui, jam užduodama eilė testų tol, kol jis nebegali spręsti nė vieno testo, po to nustatomas jo inteligentiškumo laipsnis šiuo būdu: imamas pilnas amžiaus metų skaičius, iki kuriam vaikas yra išspren­ dęs visus testus, prie šio skaičiaus priskaitoma trupmena, kurios skaitiklis rodo išspręstų testų skaičių, o jos vardiklis yra skaitmuo 5. Formulė susidaro taip: m + 5 Toliau skaičiuojamas inteligentiškumo koeficientas, kuris sudaro trupmeną, kurios skaitiklis rodo inteligentiškumo laipsnį, o vardiklis amžiaus metus. Inteligentiškumo tyrinėjimas turi, pirma, mokyklai tą reikšmę, kad juo giliau žiūrima į pačius mokinius ir tiksliau nustatomas jų protavimo pajėgumas; antra, jis duoda progos tiksliau suprasti mokinių pasisekimus. Be to, šitas inteligentiš­ kumo kvotimas yra gera parama būsimiems profesijos tinkamumo patarimams, kurie galų gale labai dažnai, kaip užsienio profesinių pasitarimų įstaigų praktika rodo, iš mokyklos reikalauja tikslesnės mokinių charakteristikos. Apie praktiškąją inteligentiškumo tyrinėjimo vertę, ypač mokyklai, mes kal­ bėsime plačiau kitą kartą. 38

/1

BENDROSIOS PSICHOLOGIJOS KLAUSIMAI

i.4. Mokinių psichografija

P

sichografija mes vadiname nuoseklų asmenybės aprašymą, kuris duoda jos charakterio vaizdą. Drauge su psichografija galime daryti ir psicho-

gramą. Tada kiekvienu atskiru atveju tas tikrasis psichologinis aprašymas būtų dar ryškesnis ir suprantamesnis. Psichografija, kuri taikoma mokiniams ir apie kurią aš čia kaip tik kalbėsiu, turi grynai praktiškus, naudingus tikslus. Pastaruoju metu yra stengiamasi įsteig­ ti Lietuvos institutą (organizaciją), kuris užsiiminėtų profesinio pašaukimo bei atrankos klausimais. Svarbiausias tokių institutų uždavinys - patarimu ir darbu padėti pradžios mokyklą ar kurią kitą baigusiems jaunuoliams išsirinkti atitinka­ mą profesiją bei amatą. Savaime suprantama, jog toks patarimas reikalauja tam tikrų žinių. Tokios reikalingos žinios yra dviejų rūšių: l) jos turi liesti ūkio politiką ir darbo rinką, atseit, ūkiškos srities klausimus; 2) tos žinios turi liesti ir žmogaus psichiką-jos turi būti nukreiptos į atskirus žmones. Kitaip sakant, profesiją pasi­ renkant patarti tegalima tiktai tada, kai turime ir tiriamojo asmens grynai psicho­ loginį vaizdą. Šis pastarasis turi būti sukurtas pagal pagrindinius psichografijos dėsnius. Tik tokiu būdu veikiant galima padėti jaunuomenei, vadinas, pastatyti ją į tikrąjį pašaukimo kelią ir išvengti visokių kreivų šunkelių. Institutas, iš vie­ nos pusės, turi rūpintis pareikalavimu, kad galėtų surasti jaunuoliui atitinkamą darbą, iš antros pusės - reikia turėti ir aiškių psichinį vaizdą to proteguojamojo jaunuolio. Taigi, institutas turi tarpininkauti tarp įstaigos, kuriai toks jaunuolis reikalingas, ir tarp asmens, kuris nori gauti savo psichikai atitinkamą užsiėmi­ mą. Bet jeigu institutas neturės anksčiau minėtų žinių, tai jo darbas bus be kokių ypatingų vaisių. Tuo būdu matome, kad psichologinei tokių jaunuolių charakteristikai, kurie nori išsirinkti atitinkamą profesiją, psichografija yra būtina ir neišvengiama. Šita mokinių psichografija, kaip ir bet kuri kita, nėra susijusi su ypatingais specialiais tyrinėjimo metodais. Atvirkščiai, ji savo reikalui naudojasi įvairiausiais meto­ dais, pvz., biografija, anketų, arba klausimų lapo, metodu, atsitiktinių stebėjimų 1.4. M okin ių p sich o g ra fij.

39

metodais, testų, eksperimentų ir daugeliu kitokių metodų. Mokiniams tyrinėti pakaktų ir tokių metodų, kurie labiausiai prieinami. Juk čia tik svarbu gauti psi­ chologiškai pagrįstą charakterio vaizdą, kurio pakaktų tikrajam pašaukimo keliui nurodyti. Lietuvoje šitie klausimai dar vos tik pradedami spręsti, ir mūsų psichotechnikos draugija stengiasi nustatyti mūsų sąlygoms atitinkamą psichogramą. Profesinio patarimo bei atrankos atžvilgiu mokinių psichograma turėtų būti kuria­ ma trimis svarbiausiais metodais. Šitie metodai turi būti savo ruožtu visapusiškai papildyti ir iš dalies kontroliuojami. Pirmas metodas, kuris tinka mūsų tikslams ir kuris palyginti yra paprasčiausias, - tai anketų, ar klausimų lapo, metodas. Antras metodas, kuris leidžia jau giliau įsiskverbti į mokinių asmenybę, yra kolektyvinis mokinių testavimas bei eksperimentavimas klasėje. Trečias metodas, kuris dar papil­ do ir kontroliuoja pirmus du, yra individualinis eksperimento metodas. Mano šio straipsnio tikslas bent kiek plačiau supažindinti skaitytojus su minėtais metodais. Aš pradėsiu nuo klausimų lapo metodo. Prie šito metodo aš stabtelėsiu bent kiek ilgėliau ir pasistengsiu jį plačiau išdėstyti. Aš mat manau, kad ir tie provincijos mokytojai, kurie jau yra šiek tiek susipažinę su pašaukimo bei profesinės atrankos klausimais, irgi galėtų pasinaudoti šiuo metodu. Žinoma, aš čia turiu galvoje tokius atvejus, kai mokytojams, kurie norėtų toje srityje pasi­ darbuoti, nėra prieinami sudėtingesni psichologiniai eksperimentai. Tada moky­ tojui belieka griebtis ką tik minėto metodo, kuriuo jis gali gauti savo mokinių lai­ kinai charakteristikai ir profesinės atrankos tikslams šiek tiek medžiagos. Tenka dar priminti, kad mūsų institutas sudarydamas tokius klausimų lapus, paėmė tas visas vertybes, kokias turi kaimyninių kraštų panašios anketos. Nors tuo būdu klausimų lapai iš dalies ir nustojo savo originalumo, bet vis dėlto mūsų sąlygoms yra visiškai gerai pritaikomi. Mes esame sudarę trejopus klausimų lapus. Vienas toks klausimų lapas buvo specialiai taikomas mokiniams, vadinas, patys moki­ niai turėjo tokią anketą užpildyti. Antra anketa buvo skiriama tiriamųjų mokinių tėvams, kurie turėjo nušviesti mokinio būdą. Trečias klausimų lapas skiriamas pradžios mokyklų mokytojams, kurie turi puikią progą per ištisus metus stebėti mokinį. Juk mokytojai labiausiai savo auklėtinius pažįsta, todėl jie turėtų para­ ginti mokinius atsakyti į pasiųstas anketas. Tie klausimų lapai yra skiriami pra­ džios mokyklos - ir tai paskutiniojo skyriaus - mokiniams, juk jie jau pavasarį paliks mokyklos suolą. Taigi, jiems amato bei profesijos išsirinkimo klausimas ir yra labiausiai aktualus. Pastebėtina, kad nėra jau taip lengva suredaguoti visai tobulus klausimus, o nuo gerų ir aiškių klausimų ir pareina atsakymai. Dabar aš tamstas supažindinsiu su šitų klausimų lapo turiniu ir duosiu prie kai kurių klausimų atitinkamų paaiškinimų. Taigi, mokiniams skirtuose 40

/Jdalis/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

klausimų lapuose pirmiausia turi būti mokyklos pavadinimas, skyrius, kuriame tiriamas mokinys šiuo metu yra, ir tos mokyklos adresas. Vėliau klausiama mo­ kinio pavardės ir vardo. Po to klausiama, kelintais metais ir kurią mėnesio dieną mokinys yra gimęs, vadinas, norima tiksliai nustatyti tiriamojo amžių. Paskui, kur mokinys gimęs - skliausteliuose pažymima miestas, kaimas, vienkiemis. Tuo pabrėžiama, kad mums ne tiek rūpi pats vietovardis, kiek tos vietos, kur mokinys gimė ir augo, vaizdai. Tolesnis klausimas, ar seniai mokinys lanko mokyklą. Po to klausiama, ar mokinys nesėdėjo kuriame skyriuje daugiau kaip vienus metus. Po to stengiamasi sužinoti, kuriame skyriuje mokinys sėdėjo du ar daugiau metų ir dėl kurios priežasties tas įvyko. Anketoje minimos šios priežastys: liga, išvy­ kimas į kitą miestą, nesisekė mokytis ir pan. Paskui klausiama, dėl kurio dalyko paliko tame pačiame skyriuje. Toliau seka klausimai, kurie liečia mokinio tėvus, brolius ir seseris. Svar­ biausia domimasi tėvų, brolių bei seserų užsiėmimu. Klausiama brolių bei sese­ rų amžiaus. Toliau domimasi, kas tą jaunuolį augino ir prižiūrėjo, kol jis atėjo į mokyklą. Tolimesni klausimai liečia mokinio auklėjimą mokykloje ir patį mokinį. Taip, pvz., klausiama, ar jis noriai lanko mokyklą, o jeigu ne, tai kokios tam yra priežastys. Toliau klausiama, ar mokinys mano baigti lankomąją mokyklą ir ko­ kią vėliau norėtų lankyti. Reikalaujama žinių, ar mokinys mėgsta skaityti knygas, kokios rūšies bei turinio. Kadangi knygų išvardijimas pagal turinį bei formą gali mokiniui suteikti sunkumų, tai mūsų klausimų lape knygos yra skirstomos į is­ toriškas, poeziją, romanus, nuotykių knygas, moksliškas, praktiškas ir 1.1. Visai panašūs klausimai, kurie liečia mokinio kino pamėgimą. Dabar jau seka tokie klausimai, kurie liečia mokinio intymų gyvenimą, ar jis turi gerų artimų draugų, ar jis mėgsta judamuosius žaidimus, ar, užuot linkęs prie žaidimų, yra labiau pamėgęs kortas, domino, šachmatus ir pan. Kad dar giliau įsiskverbus į moki­ nio interesus, klausiama, kokie jam labiausiai patinka darbai laisvu laiku, pvz., skaitymas, piešimas, muzika, ūkio darbai ir pan. Pagaliau žingsnis po žingsnio prieinama prie to, kad užklausiama, kuo iš tikrųjų mokinys norėtų būti ir kodėl ši profesija jį labiausiai vilioja. Gal prie to jį stumia turtų troškimas, pragarsėjimas, lengvas gyvenimas ar kurios kitos priežastys. Po to vėl klausiama, kas tokį troš­ kimą jaunuolio sieloje sužadino: gal tėvai patarė, gal į kitus pasižiūrėjus patiko, o gal iš knygų gavo tokį palinkimą ir pan. Paskutinis klausimas: „Jei tau, jaunuoli, nepasisektų tapti tuo, ko tu visa šir­ dimi troškai, tai kuo tada norėtum būti? Tokių klausimų mūsų anketa turi iš viso 26. Mes esame įsitikinę, kad rimtai mokiniams atsakius į tuos klausimus ir prie to dar prijungus du kitus klausimų lapus būtent tėvams ir mokytojams, jau galima

1.4. M okin ių p sich o g ra fija

41

padaryti atitinkamų išvadų apie tiriamojo asmens psichologinę charakteristiką ir profesinį palinkimą ir pan. Jau buvo kalbėta apie psichografijos uždavinius apskritai ir smulkiai išnagri­ nėti tie uždaviniai, kurie liečia mokinių psichografiją. Ypač mums buvo svarbu su­ sipažinti su klausimų lapų metodu, atsižiūrint į mūsų krašto sąlygas. Aš minėjau, kad psichografija, kurios uždavinys duoti sutvarkytą psichologinį asmenybės ap­ rašymą, be kitko, naudojasi klausimų lapais. Trejopi yra klausimų lapai, kuriuos mes padarėm mūsų mokinių psichografijos tikslams. Pirmas toks klausimų lapas yra skiriamas mokiniams, antras - mokytojams ir pagaliau trečias - tiriamojo vaiko tėvams. Kalbėjau apie mokinių klausimų lapus, todėl dabar prie to ir nebegrįšiu. Tik dar trumpai noriu pastebėti, kad tos mokinių anketos turi kaip tik tokius klau­ simus, kurie liečia bei nurodo mokinių interesus, pvz., jų mėgstamą darbą, skaity­ mą, jų svajojamą pašaukimą ir pan. Ypatingai reikšmingi tie klausimai, kur norima sužinoti, kas mokinį pastūmėjo prie tos arba kitos profesijos bei amato pamėgimo. Taip pat pateikiami klausimai, kurie padeda įeiti į mokinio intymų gyvenimą. To­ kiu būdu klausimų lapų pagalba mes gauname grynai subjektyvų mus dominan­ čių sąlygų bei aplinkybių nušvietimą. Tokia mokinių psichografija gali duoti moks­ liškai pagrįstos medžiagos pradžios mokyklą baigusiųjų atrankai bei profesiniams patarimams. Todėl yra paminėti visi klausimai, kurie liečia tą dalyką. Kiti du klausimų lapai - skirtieji tėvams ir jų vaikų mokytojams - turi taip pat mums dominančiu atžvilgiu nušviesti mokinio asmenybę. Žinoma, tik tokiu atveju mes pasiekiame visiškai objektyvių atsakymų. Be to, tas padeda kontro­ liuoti ir papildyti mokinių atsakymus. Turėdami prieš akis tai, kad mes, be klau­ simų lapų, dar pasinaudojame eksperimentų arba testų metodu, kuriuos mes galime pravesti klasėje, tai, savaime aišku, mes gausime tokią mus dominančią medžiagą, kuri bus iš visų pusių nušviesta, gi profesinio pašaukimo bei atrankos atžvilgiu gausime gana tikslią mokinio asmenybės charakteristiką. Dabar aš kalbėsiu apie tuos klausimų lapus, kurie taikomi mokytojams ir tėvams. Pradėsiu nuo mokytojų. Po keleto klausimų, kurie nušviečia mokinių biografiją, mokytojas klausiamas, ar tiriamasis auklėtinis pagal mokomųjų da­ lykų žinojimą priskiriamas prie gerų, vidutinių arba blogų mokinių. Tolimesnis klausimas, ar mokytojas, atsižvelgdamas į bendrą mokinio gabumą bei galvotumą, laiko jį labai gabiu, vidutiniškai gabiu ar negabiu. J šiuos du klausimus tinkamai atsakius, mes jau gauname bendrą vaizdą apie mokinio žinojimą bei gabumus. Dabar klausiama, kuriuos dalykus mokinys mokosi geriausiai ir kuriuos blogiausiai. Turint vis galvoje mokinio gabumus, ei­ nama prie dviejų tolimesnių klausimų: pirmas, ar mokinys iš viso pasižymi kokiu 42

/1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

gabumu, ir antras, ar pas mokinį nepastebima kokių ypatingų gabumų. Pvz., ar mokinys neturi kurių nepaprastų gabumų paišybai, dainavimui ar kuriems rankų darbams ir pan. Sis klausimas liečia ypatingus mokinio gabumus, kai tuo tarpu pirmasis kalba apie gabumus apskritai. Kiti klausimai taikomi socialiniam vaiko gyvenimui ištirti. Mokytojas todėl klausiamas, kokie vaiko santykiai su draugais bei vyresniais jo globėjais bei auklėtojais. Kad gautume konkretesnių atsakymų, laukiami atsakymai jau mūsų klausimų lape yra pažymėti skliausteliuose. Tokie vaiko santykiai su draugais gali būti: draugiški, šalti, korektiški, blogi ar kitokie. Tolimesnis klausimas liečia mokinio savarankiškumą, pvz., protavime, poelgiuo­ se, atskiruose darbuose ar kur kitur. Eilė tolimesnių klausimų turi duoti moki­ nio darbo tempo ir jo temperamento vaizdą. Todėl klausiama, ar mokytojas savo auklėtinį priskiria prie greitų ar lėtų. Tą mokytojas sprendžia iš jo protavimo, rašymo tempo, įkaitinimo žaidime ar kokių kitokių darbų. Toliau domimasi, ar mokinys apskritai su noru ir dažnai dalyvauja žaidimuose ir kuriuose žaidimuo­ se ypatingai pasižymi. Po to duodama pora klausimų, kurie liečia mokinio etinio gyvenimo bei poelgių vaizdą. Todėl klausiama, ar mokinys stropiai ir sąžinin­ gai atlieka visus savo darbus ir pareigas, ar tik kai kuriuos. Toliau, ar mokytojas nepastebi pas mokinį smerktinų poelgių ir kurių. Pagaliau prašoma mokytojo, kad duotų trumpą ir laisvą mokinio charakteristiką. Klausimų lapas užbaigia­ mas šiais dviem klausimais: ar pastebėjote, kuria profesija bei darbu mokinys daugiausia domisi, ir pagaliau paskutinis klausimas, kuriai profesijai, mokytojo manymu, mokinys būtų tinkamiausias. Toks klausimų lapas sudarytas tam, kad nupieštų kiek galint visapusiškiau mokinio asmenybę. Tenka pastebėti, kad klausimų lapai ne vien mokinių ar mo­ kytojų esti užpildomi, tačiau kiekvienu atveju turi būti tam reikalui specialus instruktorius, kuriam atitinkamais klausimais teikiamos informacijos. Tokių ins­ truktorių dėka galima išvengti atsakymuose šabloniškumo bei neaiškumo ir, be to, kiekvieną klausimą maksimum išanalizuoti (nušviesti). Tokiu instruktorium yra arba specialiai tam dalykui išlavintas mokytojas, arba pedagogas, arba as­ muo, studijavęs psichologiją ir kuris turi tyrimams reikalingas žinias bei gabu­ mus. Tada jis gali surinkti iš klausimų lapų reikalingą psichologinę medžiagą. Dar aš noriu bent trumpai pakalbėti apie klausimų lapus, kurie skiriami mo­ kinio tėvams. Tokioms anketoms pirmiausia rūpi tėvų verslas bei profesija. Klau­ simai taip pateikiami, kad tuo pačiu gautume supratimo apie tėvų ekonominę būklę. Po to klausiama, kuriomis ligomis sirgo jų vaikas. Toliau norima sužinoti, kuo vaikas laisvu laiku su noru užsiiminėja. Žinoma, čia neturima galvoje moky­ klos ir tėvų užduodamųjų darbų. Trys kiti klausimai liečia tėvų norą dėl vaiko

1.4. M okin ių p sic h o g ra fija

43

profesijos bei amato. Todėl ir klausiama: jei vaikui nepavyktų numatytos profesi­ jos bei užsiėmimo pasiekti, tai kokiam kitam užsiėmimui rengtų. Jei tėvai mano vaiką toliau leisti mokytis, žinoma, kai baigs pradžios mokyklą, tai vėl klausia­ ma, į kurią būtent mokyklą mano pasiųsti savo sūnų ar dukterį. Bet jeigu tėvai nemano toliau beleisti savo vaiko mokytis, tai klausiama, ar jie norėtų savo vaiką atiduoti mokytis pas amatininką arba į kitą įmonę. Pora paskutinių klausimų domimasi profesiniu tarpininkavimu. Čia rūpima, kad amato besimokąs vaikinas turėtų geros organizacijos patarpininkavimą. Juk bet kuris profesinis patarimas bus bergždžias, jei nebus praktiškai įvykdomas. Neužtenka vien duoti tėvams gerų patarimų, o galbūt, užuot pasinaudoję mūsų patarimu, jie verčiau norėtų savo vaiką, sakysim, atiduoti geram laikrodininkui. Jeigu norima su tokios rūšies profesiniais patarimais turėti laiduotą pasisekimą, tai turime visai konkrečiai nurodyti, kuris, pvz., laikrodininkas galėtų tą vaiką apsiimti mokyti. Todėl visuomet yra gera tokių profesijų nustatyme bei pasirinki­ me turėti dar tarpininką arba, kaip ten sakoma, savo rūšies patroną. Tokių įstaigų svarbiausias uždavinys - profesinius patarimus realizuoti gyvenime. Todėl tėvų anketos paskutiniai klausimai kaip tik domisi, ar turi tėvai suradę vaikui mokytis meisterį arba įmonę, gal reiktų jiems tokią vietą padėti surasti, vienu žodžiu, no­ rima tokiems tėvams duoti praktiškų nurodymų bei patarimų. Tie klausimų lapai yra padaryti Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orien­ tacijos draugijos, kurios tikslas yra profesinio patarimo bei atrankos idėjas realizuo­ ti savo krašte. Ši draugija jau yra atlikusi visą eilę parengiamųjų darbų. Tik gaila, kad dėl bendros sunkios ekonominės būklės darbas yra šiek tiek suvaržytas. Tik nepamanykite, kad tais klausimų lapais mokinių psichografija išbaigia­ ma. Aš jau keletą kartų priminiau, kad mes dar naudojamės testų bei eksperi­ mentų metodais. Šie metodai dažniausiai yra daromi kolektyviai klasėje. Tik to­ kiais atvejais, kai mes negauname pakankamai medžiagos psichologinei vaiko charakteristikai, reikia dar atskirai tokį vaiką patyrinėti - galima asmenišku pa­ sikalbėjimu arba eksperimentais. Kolektyviniai testai bei eksperimentai daromi klasėje. Gaila, kad aš čia negaliu atskirai paliesti pačios metodikos. Aš tik trumpai pasakysiu, kad mes pasirenkame paprasčiausius metodus, kurie mums leidžia išaiškinti vaiko gabumus, jo vaidinių būklę, atmintį, dėmesį, fantaziją ir pan. Pats eksperimentų skaičius nėra jau toks gausus. Taip sutvarkoma, kad galima eks­ perimentą arba testą atlikti per tris arba penkias minutes. Be to, eksperimentai taip parenkami, kad jų daviniai būtų galima sutvarkyti pagal skaičių, - tokiu būdu lengvai yra palyginami. Gautieji daviniai taip sugrupuojami, kad tokiu būdu gautume šiokį tokį supratimą apie psichinę vaikų struktūrą. Pagal tokius 44

/ 1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

davinius jau nėra sunku duoti profesijos pasirinkime kai kurių patarimų. Tik, ži­ noma, nereikia norėti, kad pašaukimo pasirinkimo patarėjas duotų visiškai tikslų nurodymą. Juk ne visuomet ir gydytojas gali nustatyti tikrą ligos diagnozę, nors liga turi ir tūkstančių metų istoriją. Todėl jau taip visai tobulų atsakymų nereika­ laukite ir iš profesinių patarimų srities. Užtenka to, kad žmogų pastato į atitinka­ mas vėžes ir prisideda tokiu būdu prie krašto gerovės ugdymo ir, be to, rūpinasi moraliniu savo piliečių pasitenkinimu.

1.4. M okin ių p sic h o g ra fija

45

i.5. Genialių žmonių psichologija

Į ža ngos žodis

S

is darbas iš pradžių buvo skiriamas prieš kelis metus Amerikoje leistam žurnalui* (kurio koredaktorium buvo šio darbo autorius). Žurnalui už­

vis rūpėjo žmogus tirti sintetiškai - kaip biopsičhinė vienybė - ir iš šito atžvilgio nušviesti pozitingieji jo gyvenimo ir kūrybos metodai. Specialus mano uždavi­ nys buvo išnagrinėti kūrybinių žmogaus jėgų psichodinamiką, o ypač įvertinti kentėjimo ir liguistumo vaidmenį kūrėjo psichologijoje. Čia man teko atsisakyti paskutiniuoju metu gan išpopuliarėjusio patografinio požvilgio ir jo vieton padė­ ti patematologinį. Kitaip sakant, užuot pabrėžę patologiškąjį elementą (šiandien „patologiškas" vis tas pat kas „liguistas"), pirmoje vietoje kalbėsime apie sielos kentėjimus (Pathema, graikiškai 7ra$£pa = skausmas). Kodėl ryžausi atsiremti į genialiųjų žmonių psichologijos davinius? Čia nusvėrė metodiniai sumetimai: kraštutinių, ypatingų reiškinių studijos palengvina normaliųjų sielos būsenų ty­ rinėjimą; supratus, kaip gimsta didieji kūrybos darbai, lengviau bus suvokti ir vidutiniškų nuoveikių kilmę. Gi dėl tos pat priežasties psichopatologiškasis me­ todas vis daugiau įgyja reikšmės normaliųjų sielos apraiškų psichologijai. Beruošdamas savo darbą, pastebėjau, kad surinktoji medžiaga nebeišsitenka nedidelės apimties rašinio rėmuose, - sumaniau jį paversti didesniu darbu. Pir­ moje vietoje padėjau trumpą istorišką šios problemos apžvalgą, paskui išdėsčiau moderniosios psichologijos pažiūras į genialiųjų žmonių sielos struktūrą, trečio­ je vietoje prikergdamas ir savo koncepciją. Nors šis darbas išėjo daug didesnis, negu pradžioje buvo manyta, vis dėlto pagrindinė jo tema pasiliko ta pati - koks vaidmuo tenka patematologiniam bei patologiniam elementui genialių žmonių ir genialios kūrybos psichologijoje.

* Psychological science of Main, New York, 1930.

46

/1 dalis/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

Metodas, kuriuo aš naudojausi šioje studijoje, nėra vieningas. Visų pirma man teko kritiškai apžvelgti žymiausiąsias dabartines teorijas. Antra, aš naudo­ jausi anketos metodu, atskiras problemas gvildendamas iš specialiai išdirbtos talentingų žmonių psichologĮinės] anketos davinių. Galop teko plačiai naudo­ tis biografiniu metodu. Kaip tik šis trečiasis metodas leidžia, pasiremiant gausia biografine medžiaga, pakankamai nušviesti psichologinio pobūdžio klausimus, ypač tokius, kur prisieina remtis intymaus gyvenimo faktais. Istoriškai psichologiška genijaus problemos apžvalga Genijaus sąvoka turi savo istoriją, kuri yra itin glaudžiai susijusi su bendrąja filosofinių idėjų raidos istorija. Beveik galėtume pasakyti, kad kiekviena filosofijos gadynė savaip vaizduojasi genijų, turi ne tik savo genijus, bet ir savą genijaus są­ voką. Tačiau, nors įvairiomis gadynėmis genijaus esmė buvo labai įvairiai supran­ tama, nors pati genijaus sąvoka nepaprastai keitėsi, pradedant nuo mitologiškos koncepcijos, baigiant moderniuoju biopsichologiniu požvilgiu, vis dėlto visoje šios įvairių teorijų bei pažvalgų kaitos įvairybėje galima įžvelgti kelis bendrus pagrindi­ nius atramos punktus. Žinoma, kada medžiagos tiek gausu, mes ir tesiryŠime duoti schematiškus apmatus - esminius genijaus sąvokos raidos momentus. Pirmiausia sustosime ties grynai filologine šio klausimo puse. Beveik visų yra priimta nuomonė, kad genijaus žodis eina iš lotyniškojo „ingenium" {gigne­ re - gimdyti), taigi yra savotiškas gimdomosios galios įasmeninimas. Kai kurie tyrinėtojai tą patį žodį veda iš kito lotyniško žodžio - „genius" (dvasia saugotoja). Vėl kai kurie mėgina išrodyti genijaus žodį kilus iš arabiškojo „ginn". „Ginn" reiškia apdangalą, apklotą, bet taip pat ir šmėklą, demoną... Šiaip ar taip, čia tu­ rima galvoje latentiška, bevardė, paslaptinga jėga - kažkokia dvasia, kuri žmogų saugo, uždega kūrybai arba vilioja, slegia, kankina. Tuo tarpu kai senovės italų religijoje genijus tereiškė dievišką gimdomosios vyro galios įasmeninimą, vėliau tuo žodžiu imta žymėti kūrybiškų žmogaus ga­ lių visuma. Kiekvienas žmogus gimdamas gaunąs savo genijų, tarsi kokį palydo­ vą visam gyvenimui. Šitoks genijaus supratimas yra glaudžiai susijęs su mitiškai religiniais pergyvenimais. Genijų - virŠprigimtinę būtybę, esančią tarp dievo ir žmogaus - žinojo dauguma senovės tautų; šitokio įsivaizdavimo šaknys slypi bendroje religinėje žmonijos sąmonėje. „Visuotinuoju supratimu, genijus buvo ne kas kita, kaip kažkokia viršprigimtinė esybė, stovinti tarp absoliučios dievybės ir žmogaus ir veikianti pastarojo gyvenimą; taigi, genijus buvo lyg pusdievis su

1.5. G e n ia lių žm onių p sich o lo g ija

47

aprėžta, bet ir viršžmoniška galia. Ir kaip patys dievai, taip ir genijai, būdami subordinuoti dievams, galėjo veikti palankiai arba kenkti; todėl iš viso buvo daro­ mas skirtumas tarp gerųjų ir piktųjų genijų. Ši dvilypė genijaus prigimtis gali ap­ sireikšti ir per tą patį paskirą individą; iš čia kilo manymas, kad kiekvieną žmo­ gų lydinčios dvi dvasios - dvasia saugotoja ir dvasia kankintoja. Rastieji etruskų sieniniai paveikslai tatai pavaizduoja atitinkamomis spalvomis - juoda ir balta1". Genijus pusdievis buvo gerai pažįstamas ne tik graikams, romėnams, bet ir indams, persams, chaldėjiečiams bei žydams. Viduriniais amžiais antikinis ge­ nijus atgimsta dvasių ir Šmėklų, angelų ir velnių pavidalu. Renesanso gadynėje genijai išvirto įasmenintomis žmogaus galiomis, dorybėmis, aistromis, pvz.: mei­ lės, dėkingumo, taikos ir kitokie genijai. Imta jie vaizduoti alegoriškai - mažų sparnuotų vaikų pavidalu ir pan.2 Kaip nurodo Edgaras Zillselis, kuris yra smulkiai ištyręs genijaus sąvokos istoriją (remdamasis daugiausia sociališkai ekonomiškuoju požvilgiu), pažymėti­ na, kad renesanso gadynėje pats žmogus niekados nebuvo vadinamas genijumi. Taip pat tuo metu genijaus sąvoka dar nebuvo nustojusi religinio elemento. Vis dėlto tos gadynės genijaus sąvoka (genijus - paskirų dvasinių žmogaus galių dva­ sia saugotoja) jau yra žingsnis į nūdienį to žodžio supratimą, nes čia jau ryškiai iškyla aikštėn dvasinių bei etinių vertybių personifikacija. Taigi, laikui bėgant, teologiškai mistiškasis genijaus esmės supratimas pamažu užleidžia vietą psi­ chologiškajam. Vis aiškiau ir aiškiau tuo žodžiu imama žymėti paskiri žmogaus gabumai, o galop ir pats žmogus kaip savo gabumų visuma. Jau XVII amžiaus pradžioje italai žymiuosius gabiuosius žmones pradeda vadinti genijais. Anglijoje dar 1650 metais genijaus žodis reiškia gabumą, o tik XVII amžiuje pradeda reikšti patį gabųjį žmogų. Prancūzijoje dar XVII amžiuje genijaus žodis tebeturi penkias reikšmes: i) įgimtas gabumas, 2) demonas, 3) ne­ paprastas talentas, 4) individualus organizamas ir 5) gabus žmogus. Ir čia mo­ derniškoji žodžio reikšmė teįsigali XVIII amžiuje3. Taigi, 1700-uosius metus maž­ daug galime laikyti modemiškosios genijaus sąvokos gimimo metais - juoba kad XVIII amžius bene bus daugiausia davęs genijaus teorijai išvystyti. Mėgindami peržvelgti svarbiausias teorijas apie genijų ir jas sutvarkyti pa­ gal savo esminius psicholog[inius] požymius, visų pirma turime daryti skirtumą tarp metafiziškų ir psichologiškųjų teorijų. Prisiminę antikinę ir viduramžiškąją 1 J. Cahan, Zur Kritik des Geniebegriffs, Bern, 1911, p. 16. 2 Plg.: Eduard Gerhard, Über Wesen, Verwandtschaft und Ursprung der Dämonen und Ge­ nien. Abhandl. der Akademie der Wissenschaften zu Berlin, 1852, p. 246-247. 3 Plg.: Lange-Eichbaum. Genie, Irrsinn und Ruhm. München, 1928, p. 31.

48

/1 dalis/ B E N D R O S I O S P S 1 C H O L O C I J O S K L A U S I M A I

koncepciją, lengvai suprasime, kodėl teorijose apie genijų rasime glaudžiai susi­ pynusius mistinius, teologinius, metafizinius, psichologinius, psichopatologinius ir kitus požvilgius. Mums, žinoma, užvis rūpi tokios koncepcijos, kurios yra ver­ tingos psichologiškuoju ir biologiškuoju atžvilgiu. Išrankioję įvairias ypatybes, kurios, įvairių autorių manymu, paskirai arba viena su kita besikombinuodamos daro genijų, gausime maždaug tokį schematišką vaizdą: Viršprigimtinės ypatybės: • Paslaptinga dangaus įtaka. • Kažkas dieviška. • Dieviška (prometėjiška) ugnis. Prigimtos savybės: • Prigimta jėga (biologiškai suprasta). • Prigimti likimai. • Kosmiško pobūdžio jėgos. Paskiros konkrečios psichinės savybės: • Tobuli pojūčiai. • Atmintis. Asociacijų galia. • Fantazija, vaizduotė. • Sistemiškas mąstymas. • Intuicija ir išradingumas. • Protas (arba kartais sugebėjimas išsilaisvinti nuo proto vaizdų). • Jaudrumas, šventasis pyktis. • Gyvi jausmai, stiprūs jausmai. • Įkvėpimas. • Meilė. • Entuziazmas, uždegimas. • Introspekcija. • Laukinis temperamentas, ekstravagantiškumas (stiprūs polinkiai, pasą­ monės impulsai). • Kantrybė. • Įvairių psichinių savybių harmoninga sąveika, proporcija ir pan. Psichopatologiškos bei psichotiškos būsenos: Manija, pamišimas, nesąmoningas veikimas. Įvairių anksčiau minėtų savybių sąveika: • Prisidedant ar neprisidedant palankioms gyvenimo sąlygoms (su tuo yra susijęs labai dažnai diskutuotinas klausimas, kas lemia genijų - įgimtos ar įgytos ypatybės). 1.5. G e n ia lių žm on ių p sich o lo g ija

49

Iš seniausių autorių, kurie yra mėginę suvokti genialumo esmę, reikia pa­ minėti Platoną. Jis charakteringu genialumo požymiu laiko maniją, pamišimą, savotišką sielos būseną, kada žmogus veikia tarsi be sąmonės, nesivaduodamas sveiku protu. Kadangi dar vėliau ne kartą teks prisiminti Platono pažiūros, tai duodu porą charakteringesnių vietų iš jo dialogų: (iš Platono dialogo „Fedras").

Sokratas*. Taip, jeigu būtų galima pasakyti, kad pamišimo tesama bjauraus, šlykštaus dalyko... Tačiau taip nėra - per pamišimą gauname brangiausias mūsų gėrybes - toks pamišimas mus aplanko tarsi dievų dovana. Deflų pranašės ir Dodonos žynės pamišimo ekstazėje tikrai yra daug gera padariusios ne vienai Eladės šeimai ir ne vienam miestui, tuo tarpu labai maža arba visai nieko nėra nuveikusios būdamos sveiko proto. O jeigu dar pradėtume kalbėti apie Sibilę ir visus kitus, ku­ rie, būdami apšviesti dieviškojo įkvėpimo, savo pranašystėmis apie ateitį dažnai yra suteikę žmonėms didžiai išganingą pagalbą, tai ilgai dar tektų vargti, iki baigtu­ me šias visų žinomas istorijas. Tačiau išrodymo dėlei verta paminėti bent tai, kad ir senovėje kalbos kūrėjai pamišimo nėra laikę kažkokiu bjauriu ar niekintinu dalyku. Kitaip jie to puikaus meno, kurio uždavinys - spėti ateitis, nebūtų susieję kaip tik šituo vardu, būtent, ateities spėjimo meną nebūtų pavadiną „manika", t. y. pamiši­ mo menu: ne, matyti, jie šį vardą sukūrė būdami įsitikinę, kad pamišimas yra geras daiktas, kai jis mums apima dievų surėdymu. Tik mes, šių dienų žmonės, kvailu būdu iš to žodžio, įterpdami raidę T, pasidarėme „mantiką", pranašavimo meną. Panašiai, kaip mantika yra tobulesnė ir kilnesnė, negu oionistika, - tiek savo vardu, tiek turiniu, kurį apima tas vardas, - taip ir pamišimas, manija, senovės žmo­ nių liudijimu, yra gražesnis puikesnis dalykas, negu protingas sąmoningumas: per pirmąjį reiškiasi dievų veikimas, antrasis eina iš žmogaus. Be to, pamišimas, užei­ damas lemiamu momentu ir apšviesdamas žmogų pranašiška šviesa, išvaduodavo net nuo sunkiausių ligų bei priepuolių, kurios kartais, dėl seno dievų pykčio, ap­ ninka žmones net po kelių kartų: pamišimo apimtas žmogus imdavo ieškoti prie­ glaudos maldose į dievus ir veiksmuose, kuriais išreiškiamas atsidavimas dievams, ir tuo būdu surasdavo atperkamąsias bei pašvenčiamąsias priemones, išgydančias pamišimo pagautą ligonį dabarčiai ir ateičiai; taip pamišimas nuimdavo kančių naštą tam, kuris jam teisingai atsiduodavo, svaičiodamas pamišėlio apsėdimu. Tre­ čia apsėdimo bei pamišimo forma yra toji, kuri ateina nuo mūzų: švelni ir savy užsivėrusi siela, Šios rūšies apsėdimo pagauta, pabunda ir atsiduoda svajingam susijaudinimui; toks pamišimas, dainomis ir kitokiomis poezijos formomis išaukš­ tindamas tūkstančius senovės žmonių atliktų darbų, auklėja priaugančias kartas.4 4 „Phaidros", XXII skyrius.

50

/1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

Bet kas prie poezijos vartų artinasi be mūzų pamišimo, Įsivaizdindamas, kad vien įgudimo užtenka norint pasidaryti poetu, tas amžinai pasiliks šiaučium, ir jo protu paremtą kūrybą visiškai užtemdys pamišimo ekstazėje kuriančiojo menas. Tai tiek ir daugiau galėčiau priskaityti gėrybių, kurių mums teikia dievų siųs­ tas pamišimas. Todėl neprivalome nė kiek nusigąsti išgirdę tvirtinimą, kad geriau turėti draugu protingąjį negu entuziastingąjį (ekstazei atsiduodantį); nebent tuo­ met mūsų oponentas galėtų džiaugtis laimėjęs, kai jis galėtų įrodyti, jog meilė yra dievų siųsta mylintiems ir mylimiems ne jų laimei, o pražūčiai. Mes gi turime išrodyti, kad šią pamišimo formą dievai yra suteikę kaip didžiausią palaimą. Mūsų išrodymas, tiesa, atrodys nepatikimas stipriadvasiams, užtat juo patikės išminčiai. (Iš Platono dialogo „Ijonas").

Sokratas: Visi gerieji epikai savo gražiąsias poemas nėra sukūrę šaltu apsvars­ tymu: jie tai daro būdami apimti Įkvėpimo ir ekstazės. Tas pat tinka ir geriems lyri­ kams: panašiai, kaip koribantiško įkvėpimo pagautieji savo laukinius šokius atlieka nebebūdami aiškios sąmonės, taip pat lyrikai gražiąsias savo dainas kuria atsidavę harmonijos ir ritmo valdžiai, apimti bakchiško svaigulio bei ekstazės. Ir panašiai, kaip bakchantės tik šiame ekstazės stovyje „semia pieną ir medų iš srovės", o ne tuomet, kai jų aiški sąmonė, taip esti ir su dainų kūrėjų siela, kaip jie patys tvirtina: juk, kaip žinoma, poetai mums sako, kad jie savo dainas iščiulpią iš stebuklingų sodų bei slė­ nių, iš medumi tekančių šaltinių, ir jas mums atneša tarsi bitės medų, skrajodami kaip šios. Ir jie yra teisūs. Nesgi poeto yra ypatinga dovana: tarsi sparnais plezdendamas, dievų apšviestas, jis nuo savęs nusimeta žemiškąją sunkybę ir tik tuomet begali kurti, kai yra valdomas įkvėpimo ir esti atsikratęs ramiu protu; gi kol jis tebeturi tą protą, tol jis, kaip ir visi kiti žmonės, negali nei kurti, nei pranašauti. Kadangi ne iš šaltai visa apsvarstančio meno supratimo, o iš dieviško įkvė­ pimo poetai kuria savo veikalus ir daug gražaus nupasakoja apie įvairius įvykius, kaip ir tu, Ijone, apie Homerą, tai kiekvienas tegali gražiai kurti tik tokius dalykus, kuriems jį mūza bus įkvėpusi: vienas tik ditirambus, kitas - aukštagiesmes, dar kitas - šokių dainas, vėl kitas - epus; atsiras ir kuris bus bekuriąs tik jambus. Bet kiekvienas jų bus netinkamas visoms kitoms poezijos formoms, išskyrus savąją, nes tai, ką jis turi apreikšti, kyla ne iš visa svarstančio proto, o iš dieviškojo įkvėpimo. Bet palauk dabar ir pasakyk, mano Ijone, atsakyk į mano klausimą nesidangstydamas ir neišsisukinėdamas. Kai tu puikiai recituoji savo epiškąsias eiles, giliai sukrėsdamas susirinkusiųjų iškilmės dalyvių širdis, - ar tai atvaizduodamas Odi­ sėją, kaip jis žengia per savo namų slenkstį, prisistato jaunikiams ir išsitraukia savo strėles, arba Achilą, kaip jis puola Hektorą, arba piešdamas tokias scenas, kaip kad graudingą Andromachės, Hekabės arba Priamo skausmą, - sakyk, ar ir tuomet te­ besi išlaikęs pilną sąmoningumą, o gal tuomet tavo aiški sąmonė aptemsta, ir tavo

1.5. G e n ialių žm onių p sich o lo g ija

51

ekstazėje paskendusiai sielai atrodo, kad ji pati pergyvenanti nupasakojamus įvy­ kius - vis tie, ar jie vyksta Itakėje, ar Trojoje, ar kur kitur, kaip to reikalauja poema. Ijonas. Koks aiškus tavo pažiūros įrodymas, mano Sokrate, kurį tu man da­ bar esi davęs. Nesgi aš pripažinsiu nesidangstydamas: kiekvieną kartą, kai tenka deklamuoti skausmingai graudi vieta, man akys tvinksta ašaromis, o kada prieinu pasibaisėjimą sukeliančią vietą, tada man plaukai šiaušiasi, o širdis nuo susijaudi­ nimo tiesiog sprogte sprogsta. Sokratas. Tai kaipgi, mano Ijone? Ar tebelaikysime pilną sąmonę turinčiu žmo­ gum, kuris, išsipuošęs margais rūbais ir aukso vainikais, visiems gyvenant aukų lydimos šventės džiaugsmu, staiga apsipila ašaromis? Galėtų kas pamanyti, kad jis neteko kokios savo brangenybės, bet ne. - Arba vėl, - ar galime laikyti sveiko proto žmogumi tą, kurį apima baimė daugiau kaip dvidešimties tūkstančių jam atsidavu­ sių žmonių minioje, nors nė vienas jų nesirengia jį apiplėšti ar šiaip ką pikta padaryti? Ijonas. Ne, prisiekiu Dzeusu, mano Sokrate, tas yra, tiesą pasakius, visai ne­ galima. Aristotelis charakteringuoju genijaus požymiu laiko jaudrią prigimtį, gyvą jausmą. Tačiau ir jis, kaip ir Platonas, pripažįsta, kad nėra genijaus be pamišimo: nullum ingenium sine mixtura demeniiae fuit.

Tai tik apie dviejų didžiausių senovės filosofų pažvalgas į genijaus esmę. Da­ bar kreipsimės į naujuosius laikus. Čia iš pradžių paliksime nuošaly tas teorijas, kurios genijų sieja su pamišimu, su psichopatija ir kitomis patologinėmis būseno­ mis, nes šiai problemai mes paskiriame atskirą savo darbo skyrių. Čiagi pirmoje vietoje iškelsime daugiau psichologiškas (o ne psichopatologiškas) koncepcijas, pradėdami nuo tų laikų, kada nusistovėjo modemiškesnė pažvalga į genijų (taigi, nuo XVII-XVIII amž.). Visų pirma galime paminėti Dekarto mokinį Perrault, kuris savo laiške į Fontenelle'į, rašytame 1688 m., kalba apie dievišką ugnį, esminį genijaus prigimties požymį. „Ce feu, cette divine flamme, l'esprit de notre esprit et Tame de notre ame". Toji ugnis isugdanti tikrąjį, genialų protą; kūrėjas menininkas turįs deg­ ti „šventu siautuliu". Šiomis savo pažiūromis Perrault lyg ir mėgina griauti ra­ cionalistines garsiojo savo bendraamžio, žymiausiojo XVIII amžiaus prancūzų esteto teoretiko pažiūras (Boileau „L'art poétique" pasirodė 1674 m.). Tačiau ir Boileau, nors ir būdamas racionalistas, pripažįsta iracionalius elementus turint nemaža reikšmės kūrėjo psichologijai. Pvz., jis kalba apie „dangišką įkvėpimą", „paslaptingą dangaus įtaką" ir pan. Charakteringuoju, esminguoju genialios kūrybos požymiu dažnai nurodo­ mas originalumas. Šitokį apibrėžimą galime rasti pas J. G. Sulzerį, A. Baumgarteną, Shaftesbury, Youngą, Kantą).

52

/ 1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

A. Baumgartenas taip išsitaria (Kollegnachschriften, § 34): „Gražiadvasis (der schöne Geist) turi turėti prigimtą poeto linkimą kurti kažką nauja: kaip prancūzai geba sakyti, jis turi būti „esprit createur". Ką mes jaučiame ar jautėme, tas viskas yra sena; gi jis (kūrėjas), jeigu iš tikro nori kurti nauja, nebegali tenkintis rodyda­ mas senus jausmus - turi juos sieti su fantazija, apipinti naujais jausmais/'5 Labai didelis vaidmuo genijaus psichologijoje paprastai skiriamas entuziaz­ mui, įkvėpimui. Apie tai ypač daug ir pabrėžtinai kalba šveicarų estetikai, Shaftes­ bury ir jau mūsų cituotasis Baumgartenas. Ties šiuo verta sustoti kiek ilgėliau: vo­ kiečių estetikoje jis bene pirmas bus mėginęs duoti griežtą genijaus sąvokos apibrė­ žimą. Visų pirma, jis genijui reikalauja tam tikros įvairių pažinimo galių proporcijos tame pačiame žmoguje. „Determinata facultatìum cognostivarum proportio inter in aliquo est ingenium" (Metaphysica, § 648). Baumgartenas jau tais laikais sugebė­ jo įžvelgti psichinės genialiųjų žmonių struktūros ypatingumą ir komplikuotumą. Daugelis Baumgarteno pažiūrų apie genijų tinka dar ir šiandien. Ypač jo teorijos vertingos tuo, kad jis suprato sintetinamosios paskirų psichinių veiksmų sąveikos reikšmę genialios asmenybės struktūrai. Taip pat ir spręsdamas žinomąją proble­ mą, kas genijuje nusveria - įgimtieji ar įgytieji elementai, Baumgartenas stengiasi parodyti, kad kraštutiniai, vienašališki šio klausimo sprendimai yra niekuo negrįsti. Jo „Estetikoje" mes skaitome: „Gera galva be jokių taisyklių ir taisyklės be geros iš prigimimo galvos - paskirai paėmus, abu lygiai nieko nereiškia, gi draugėje nuvei­ kia visas kliūtis."„Gražią dvasią", kuri, pagal Baumgarteną, yra genijaus kvintesen­ cija, daro prigimti linkimai, gera širdis, aštrūs pojūčiai, stiprus jausmas, gabumas savistabai (introspekcijai), atmintis, estetinis įkvėpimas, galop entuziazmas. Visa tai be perdėjimo, visa su proporcija ir saiku - toks jau yra pagrindinis Baumgarteno principas. Estetinio įkvėpimo Baumgartenas skiria tris laipsnius: ekstazė, siautulys (Furor), entuziazmas. Taip pat jis kalba apie meilės, neturto, alkoholio ir kitų tokių veiksnių reikšmę genialiai kūrybai. Jis juos vadina „progo­ mis gražiai dvasiai" (Gelegenheiten). Kadangi mums rūpi iškelti tuos genijaus sąvokos momentus, kurie užvis būdavo pabrėžiami genialumo teorijos raidoje, tad mes, aplamai imant, nė ne­ sistengsime smulkiai išdėstyti paskirų autorių pažiūras, teiškeldami esminguo­ sius, ypatinguosius jų bruožus; tik kai kur darome išimtį, kur mums atrodo būti­ na atvaizduoti bendroji autoriaus koncepcija. Verta bent trumpai paminėti Shaftesbury, kuris (iš dalies ir jo mokiniai) iš genijaus reikalavo prigimties jėgos bei kosmiškumo. Tiesa, Shaftesbury randa dar 5 Cituota pagal H. Wolf, Versuch einer Hechichte des Genicbegriffes, p. 102-103.

:.5. G e n ialių žm on ių p sich o lo g ija

53

ir kitų ypatybių, kurios reikalingos genijui: juk jau esame jį minėję tarp tų, kurie kalbėjo apie genijaus originalumą, entuziazmą ir pan. Vis dėlto svarbiausias ge­ nijaus požymis, pasak Shaftesbury, yra jo kosmiškoji reikšmė, kuri jį daranti lygų Dievui; kitas tolygios svarbos momentas - ypatingas genijaus kūrimo būdas: jis kuria tarsi gamtos jėga. Shaftesbury'io bendraamžis Addisonas iškelia dar vieną naują genijaus psi­ chologijos momentą - fantaziją. Joje, pasak Addisono, glūdi visų kitų genialiai kū­ rybai būtinų veiksnių šaknys: iš jos kyla kūrinių didybė, naujumas, grožis etc. Jau Hobbesas fantaziją betarpiškai siejo su ingenium'u: „bonum dicuntur habere ingenium, id est bonam phantasiam". Gi Addisonas, brėžte pabrėždamas jos vaidme­ nį, tiesiog paruošė dirvą tam perversmui, kurį pergyveno estetika XVIII amžiuje6. Prigimtųjų genijų grupėje (Addisonas daro skirtumą tarp „prigimtų" ir „išugdytų" genijų) dar ypatingai pabrėžia laukinį temperamentą ir ekstravagantiškumą. Du Bosas, XVni amžiaus prancūzų estetikas, genijaus išradingumą lai­ ko esminiu požymiu. Savo teoriją jis grindžia natūralistiškais pozityvistiškais principais. Išradingumą jis laiko įgimtu dalyku. Savo 1719 m. išleistame veikale „Réflexions critiques sur la poésie et sur la peinture" jis taip kalba: „On appelle genie l'aptitude qu'un homme a reçu de la nature, pour faire bien et facilement certaines choses, que les autres ne scauroien faire ques très mal, même en prenant beaucoup de peine." (Genijumi vadiname iš gamtos gautą žmogaus sugebėjimą gerai ir lengvai daryti tam tikrus dalykus, kuriuos kiti, net ir labai stengdamiesi, tegalėtų atlikti labai blogai). Lygia dalia Du Bosas pabrėžia inspiracijos ir entuzi­ azmo reikšmę, ¡domūs yra jo išvedžiojimai apie neturto, alkio ir sotaus gyvenimo reikšmę genijui; prie šitų Du Boso pažiūrų teks dar sugrįžti vėliau. Išradingumą charakteringuoju genijaus požymiu laiko ir kitas XVIII am­ žiaus prancūzų filosofas sensualistas Helvetius. Šis genialumo fenomeną nori išaiškinti jau visai natūralistišku būdu: pasak jo, genijų pagimdo visai atsitiktina palanki aplinkybių kombinacija. Helvetius atmeta genijaus nepaprastumą, iracio­ nalu m ą- jie tekalba apie natūraliąsias, atsitiktinąsias priežastis, kurių pyniava ir duodanti genijų. Todėl, kaip sako Helvetius, gal ir lemiamas vaidmuo psichinėje genijaus struktūroje tenka kantrybei. Jis netgi iš viso linkęs genijų apibrėžti vienu požymiu („Le génie c'est une longue patience"). Nepripažindamas genijui nepa­ prastų gabumų, jis, kaip matyti, atsisako pripažinti ir specialius prigimtuosius linkimus. Palankios aplinkybės, aistros, kantrybė, išradingumas, kuris tėra suge­ bėjimo kombinuoti arba tiesiog atsitiktinių laimingų kombinacijų išdava, - visa tai nulemia genijaus kūrybos kelią. Taigi, Helvetius visiškai neigia visas teorijas, 6 H. Wolf, op. dt., p. 25.

54

/ 1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G U O S K L A U S I M A I

kurios prigimtus linkimus, įgimtus gabumus laiko conditio sine qua non, kaip kad trumpai išreikšta šiame Gottschedo cituojamame dvieilyje: „Kam nuo gimimo trūksta dovanos, tam darbas ir pratybos nieko nepriduos" (VVer von Natur hierzu ist nicht geboren, Bei dem ist Kunst und Fleiss und Uebung auch verloren). Trescho genijaus esmę įžiūri patraukime (Trieb). „Aš čia noriu pasakyti savo paties nuomonę, kas mus verčia rinktis tą ar kitą gyvenimo būdą, mokslo ar meno šaką. Tai yra patraukimas, kuris lygiai natūraliai išauga mūsų sieloje, kaip meilės patraukimas ar kuris kitas polinkis. Šis patraukimas yra tokia pat brangi žmonių giminei dangaus duota dovana, kaip ir protas. Vienu žodžiu, tai yra tas patraukimas, kurį prancūzai, sąmojaus tauta, vadina genijum."7 Hermanui Tūrckui genijus yra meilė. „Objektingumas, meilė yra raktas į vi­ sokio genialumo, o taip pat ir meniškosios intuicijos paslaptį. Menininkas myli daiktą, į kurį žvelgia, nori, kad jis būtų, todėl ir stebi jį ne vienašališkai, ne iš poros atžvilgių, kurie įdomūs tik praktikos požiūriu, bet visapusiškai, visais po­ žvilgiais, kurie yra esmingi paties daikto buvimu. Miškas jam nėra, kaip malkų pirkliui, suma pinigų, gautinų realizavus miško medžiagą - jis myli patį mišką, kaip tokį." Genialus žmogus, pasak Tūrcko, yra užvis dorovingas žmogus8. J. G. Sulzeris nurodo šias genijaus žymes: sugebėjimas sustiprinti savo vaidi­ nių jėgą, kūrimo proceso intensyvumas, intuityvus išradingumas, originalumas, entuziazmas. Tuo tarpu kai su visais kitais čia nurodomais genijaus atributais jau esame susidūrę bedėstydami kitų autorių nuomones, pirmasis požymis (su­ stiprina vaidinių darymo jėgą) yra naujas: Sulzeris jį sudarė būdamas Leibnizo psichologijos įtakoje. Jau kalbėdami apie Baumgarteną, turėjome progą iškelti aikštėn dar vieną nuomonę - kad charakteringas genialumo požymis yra sintetinamoji paskirų psi­ chinių veiksnių sąveika. Gottschedo, Flogelio ir Mendelssohno teorijas taip pat galime laikyti pana­ šiais mėginimais parodyti, kad genijaus esmės negalima aiškinti iš vienos kurios ar net ištisos eilės paskirų ypatybių - problemą išspręsime tik susekę tą savotišką įvairių elementų sąveiką, iš kurios ir eina savotiškas genijaus struktūros pobūdis. Gottschedas savo 1717 m. išleistame veikale yra išdėstęs savo pažiūras apie gero poeto privalumus. Visų pirma, iš poeto reikalaujam tokių savybių: išsamus, 7 Treschos Betrachtungen uber das Genie. Cituota iš H. Wolf, op. cit., p. 160-161. 8 H. Ttirck, Der geniale Mensch, Leipzig und Jena, 1897, p. 18-19.

1.5. G e n ia lių žm on ių p sich ologij.

55

visuotinis, gilus ir teisingas protas; vaisinga, gyva ir skaisti vaizduotė; daugiau nei vidutinis sumanumas bei įgudimas; ypatinga prigimtis. Visa tai yra dangaus dovana, tenkanti tik didžios dvasios žmonėms. Ji neįgyjama nei mankštos, nei studijų keliu. Bet dar lieka vienas svarbus, mūsų manymu, esminis autoriaus pa­ žiūrų punktas: būtent neužtenka ir to, kad žmogus turi visas aukščiau minėtas dovanas, - tobulam poetui dar reikia, kad visa tai būtų „lygiai sumišę: protas su vaizduote, griežtumas su meilumu, išmintis su švelnumu". Tik tokia harmoninga visų dvasinių savybių pyniava daro poetą genijų. Atrodo, Gottschedo pažiūros iš­ kelia ir viena kitai priešingų savybių buvimą genijaus asmenybėje, k[aip] a[ntai]: protas ir vaizduotė, griežtumas ir meilumas. Be to, kalbėdamas apie „dangaus dovaną", autorius, matyti, aiškiai turi galvoje iš įgimties einančius specialius lin­ kimus, o ne įgytas ypatybes, kaip kad Helvetius. G. F. Flogelis 1762 m. paskelbė anonimišką straipsnį apie genijų, kuriame drauge duota visos tam klausimui skirtos literatūros apžvalga, kokia buvo pa­ sirodžiusi ligi jo laikų. Flogelis stengiasi išplėsti Baumgarteno principą apie ge­ nijaus galių proporcingumą. Flogelis mėgina išaiškinti, kas yra tos įvairių sielos galių (išradingumo, atminties ir kt.) proporcijos esmė. Jo manymu, įvairios galios turi taip tarpusavy susipinti, kad per tą susipynimą ir laimingą visų kitų galių koordinavimą gautų iškilti viena kuri galia. Kitaip sakant, genialus žmogus turi turėti įvairių gabumų, bet visi tie gabumai turi taip susiderinti, kad per jų sąveiką suklestėtų vienas vyraująs gabumas. Panašiais samprotavimais apie sielos galių „proporciją" verčiasi ir Mendelssohnas, tik jo tvirtinimai kiek drastiškiau išreikš­ ti. „Genijus turi valdyti savo įkvėpimą, protas turi užsisėsti viršuj ir tramdyti savo talento temperamentingumą, net aistrų audroje neišleisdamas vairo." A. Gerardas, Hume'o mokinys (1774 m.), be kitų, mums jau žinomų savy­ bių - išradingumo, atminties, entuziazmo ir kt., ypač pabrėžia idėjų asocijavimo galios reikšmę. Jis taip pat mėgina psichologiškai parodyti skirtumą tarp mokslo ir meno genijaus. Schopenhauerio teorijos apie genijų niekaip nepavadinsi vieninga išlaikyta nuo pradžios iki galo. Tiesa, šita yda pareina ne tiek nuo paskirų charakteristikų, kurios pačios per save mums atrodo labai tikslios, kiek nuo bendro metafiziškojo pagrindo, kuriuo Schopenhaueris grindžia savo teoriją. Pagrindiniai genijaus požymiai, pasak Schopenhauerio, - intelekto primatas, stiprus sugebėjimas koncentruotis ir tam tikras melancholiškas charakterio bruo­ žas. Intelektas, kaip tai lengva suprasti žinant Schopenhauerio metafizikos prin­ cipus, statomas priešomis su valia, ir genijus užvis apdovanojamas intelektua­ liniais gabumais.

56

/1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

„Vaizdžiai kalbant, galima būtų sakyti: tuo tarpu, kai normalus žmogus susideda iš 2/3 valios ir 1/8 intelekto, genijų sudaro 2/3 intelekto ir 1/3 valios. Tas galima būtų paaiškinti ir chemišku palyginimu: druskos bazė ir rūgštis vienas nuo kito skiriasi tuo, kad abiejuose yra atvirkščias radikalo ir deguonies santykis. Būtent, bazė, arba šarmas, savo pobūdį gauna iš to, kad radikalas joje nusveria deguonį, o rūgštyje, atvirkščiai, vyrauja deguonis. Panašiai normalaus žmogaus ir genijaus yra nevienodas valios ir intelekto santykis. Ir čia kyla milžiniškas jų skirtumas, kuris pastebimas jau iš viso jų būdo bei elgesio, bet ypač iš jų darbų."9 Bet Schopenhaueris, būdamas toks akylas, negalėjo nepastebėti, kad kaip tik genialų žmogų dažnai lydi galingos aistros, stiprūs patraukimai ir kitos tokios savybės, kurių šaknys, paties Schopenhauerio supratimu, auga iš valios srities. Jis tatai aiškina tuo būdu, kad genijui nė kiek netrūksta valios intensyvumo, bet vis dėlto jo intelektas dar labiau - tiesiog nepaprastai - yra išbujojęs palyginti su normaliuoju žmogumi. Šiuo atžvilgiu labai charakteringi Schopenhauerio išvedžiojimai: „Dažnai buvo nurodoma, kad genialumo ir pamišimo esama giminingų dalykų. Tas giminingumas kaip tik daugiausia kyla iš tos esminės ir vis dėlto prigimčiai priešingos (nenatūralios) genijaus ypatybės - intelekto atskyrimo nuo valios. Tačiau to anaiptol negalime suprasti tuo būdu, kad genijų lydi menkesnio intensyvumo valia: juk kaip tik genijus dažniau esti susijęs su smarkiu, aistringu charakteriu. Užtat čia tinka kitas aiškinimas: praktikos, veiksmo žmogus teturi pilną intelekto saiką - tiek, kiek reikia energingai valiai (daugumai žmonių trūksta net ir šitos in­ telekto porcijos); genijaus gi pagrindas - visiškai nenormalus intelekto perteklius tikra to žodžio prasme, t. y. tiek daug, kiek neprivalo jokia valia."10 Ypač svarbia genialios kūrybos sąlyga Schopenhaueris laiko koncentraciją, kurios padedamas tikisi išaiškinsiąs ir nepaprastą genijų afektingumą; tai iš jos kaltės didieji žmonės dažnai jaudinasi dėl pačių menkiausių priežasčių (kaip ži­ nome, pats filosofas labai dažnai sirgdavo šia silpnybe). „Visi didieji įvairiausių sričių teoriniai nuoveikiai randasi tuo būdu, kad jų kaltinin­ kas visas savo dvasios jėgas nukreipia ir sukaupia į vieną tašką. Koncentracija esti tokia stipri, tvirta ir vienašališka, kad visas kitas pasaulis mąstytojui tarsi dingsta iš akių - tas vienas daiktas jam užvaduoja visą realybę. Kaip tik ši milžiniška privers­ tinė koncentracija, kuri priklauso prie genijaus privilegijų, kartais esti nukreipiama į tikrovės objektus ir kasdieninio gyvenimo rūpesčius; tuomet ši smulkmė, pakliuvusi

9 Arthur Schopenhauer, Die Wlt als Wille und Vorstellung. Zweiter Band. Vom Genie. Kapi­ tel 31. Verlag v. Philipp Reclam jun. Leipzig, 1819, p. 443. 10 Op. cit., p. 56.

1.5. G e n ia lių žm on ių p sich o lo g ija

57

po tokiu fokusu, taip dyvinai padidėja, kad ima atrodyti blusa, kuri, žiūrint pro mi­ kroskopą, ūgio išauga sulig drambliu. Štai kodėl didžiai gabius individus kartais dėl niekniekių apninka stiprūs įvairiausios rūšies afektai - liūdesys, džiaugsmas, susirū­ pinimas, baimė, pyktis ir kt. Tie jausmai palieka kitiems nesuprantami, nes jie kyla dėl dalykų, kurie šiokiadieniam žmogui nekelia nė mažiausio nerimo."11 Suprantama, jeigu vaduosimės moderniosios psichologijos supratimu, tai teks pripažinti, kad ir šitas nepaprastas sugebėjimas koncentruotis yra glaudžiai susijęs kaip tik su valios elementais. Toliau Schopenhaueris daug kalba apie melancholiškąjį genijaus prigimties bruožą, kuris esąs pastebimas jau iš veido linijų. Schopenhaueris mėgina genia­ liųjų žmonių pergyvenamas depresyvias būsenas išaiškinti valios tragedija, kurią slegia ir varžo vyraująs intelektas. Štai vaizdingi Schopenhauerio žodžiai apie genijaus melancholiją, kuri eina lygia greta su nežemiška skaistaus žvilgsnio linksmybe: „Iš âa jų (genijų) aukštose kaktose ir tyrame, įstabiame žvilgsnyje, kurie liudija juos nesant valios vargo vergus, randasi tas didžio, tarsi nežemiško linksmumo atspal­ vis, kuris, laikas nuo laiko prasiverždamas, gražiai derinasi su kitų veido bruožų, ypač lūpų, melancholija. Šiuo atveju labai tinka Jordano Bruno motto: In tristitia hilaris, in hilaritate tristis."12 „Taip dažnai pastebima liūdna didžiai apdovanotos dvasios žmonių nuotaika gali­ ma sulyginti su Monblanu, kurio viršūnė dažniausiai skęsta debesyse; bet kartais, ypač anksti rytą, praplyšta debesų apdangalas, ir kalnas, paraudęs nuo saulės spin­ dulių, prasikišdamas pro debesis, iš dangaus aukštybių žvelgia į Chamouni. Tai yra toks reginys, nuo kurio širdis suvirpa savo gelmėse."13 Be to, Schopenhaueris genijaus charakteryje įžvelgia tam tikrą vaikiškumą, naivumą ir kilnų paprastumą: „Tam tikra prasme kiekvienas vaikas yra genijus ir kiekvienas genijus yra vaikas. Jųdviejų giminingumas visų pirma reiškiasi naivumu ir kilniu paprastumu, iš kurio pažįstame, kas tikra, ne dirbtina; yra ir daugiau tokių panašumo bruožų, taip kad tam tikrą vaikiškumą galime tiesiog laikyti genijaus charakterio požymiu. Riemerio pasipasakojimuose apie Goethe'ę (I tomas, p. 184) minima, kad Herderis ir kiti Goethe'i prikišdavę, esą jis amžinai pasilikęs didelis vaikas. To jų pasakymo būta teisingo, neteisingo būta tik paties priekaišto. Ir apie Mozartą buvo sakoma, kad jis visą savo amžių buvęs ir likęs vaiku."14 11 Op. cit., p. 458. 12 Op. cit., p. 465. 13 Op. cit., p. 447. 14 Op. cit., p. 465.

58

M dal i »/ B E N D R O S I O S PS IC H O L O C I J OS K L A U S I M A I

„Kaip esama savotiško jaunystės grožio, - beveik kiekvienam savo laiku tenka do­ vana, - taip esama ir specialaus jaunuoliško intelektualumo, kada žmogaus prigim­ tis savaime yra labiau sudvasinta, labiau linkusi ir tikusi suvokti, suprasti, išmokti. Kiekvienas tą ypatybę turi vaiku būdamas, kai kurie ją išlaiko ir jaunystėje; bet po to ji dingsta, kaip ir anas jaunystės grožis. Tik visai menkas išrinktųjų skaičius vie­ ną ir kitą dovaną išsaugo visą savo gyvenimą taip, kad ir senstelėjus tebežymu jų pėdsakai. Tokie tatai žmonės yra tikrai gražūs ir tikrai genialūs/'15 Dėl itin subtilios psichinės struktūros, ypač dėl intelekto primato, genijus taip skiriasi nuo paprasto, vidutiniško žmogaus, kad iš viso nebegalima jų tarpusavyje lyginti. Paprastas žmogus yra paskendęs į praktiškus gyvenimo rūpesčius, genijus savo esme iškyla aukščiau praktikos: toks yra dėsnis, tokia yra genijaus paskirtis: „Analogiškai matome, kad grožis retai esti sujungtas su nauda. Aukšti ir gražūs medžiai neneša vaisių; gi vaismedžiai paprastai esti maži, bjaurūs iškrypėliai. Vai­ singa yra ne pilnavidurė sodų rožė, o maža, laukinė, beveik kvapo neturinti erš­ kėtrožė. Gražiausieji paprastai nėra naudingi: šventykla nėra gyvenamas namas. Didžių, retų dvasios gabumų žmogus, priverstas dirbti paprastą naudingą darbą, kurį galėtų atlikti kiekvienas nesutižęs darbininkas, yra panašus į gražiausia tapyba išmargintą vazą, naudojamą virtuvės puodo vietoje. Naudingus žmones lyginti su genijaus - tas pat, kas statybos akmenį lyginti su deimantu."16 „Gi genijus jį (intelektą), prieš jo paskirtį, vartoja objektyviai daiktų esmei suvokti. Todėl jo galva priklauso ne jam, o pasauliui: jis atėjo tam, kad prisidėtų prie pasau­ lio nušvietimo (išaiškinimo) kuria nors prasme. Iš čia intelektu apdovanotam indi­ vidui išauga įvairūs nepatogumai, nes jo intelektas susiduria su trukdymais, kurie visuomet iškyla, kai įrankis naudojamas ne tam tikslui, kuriam jis yra padarytas. Toks intelektas bus tarsi dviejų ponų tarnas: kiekviena proga atsimesdamas nuo savo tarnystės valiai, kas ir yra jo tiesioginė paskirtis, ir tesirūpindamas savo paties tikslais, jis labai dažnai ne laiku bepaliekąs valią be savo pagalbos. Todėl intelekto pertekliumi apdovanotas individas pasidaro daugiau ar mažiau netinkamas gyve­ nimui, o kartais savo elgesiu primena pamišėlį."17 „Prie to dar prisideda trukdymai iš oro, nes genijus savo užsimojimais ir darbais dažniausiai sueina į konfliktą su savo gadyne."18 Todėl genijaus likimas paprastai yra būti vienišu - jau vien dėlto, kad jam labai sunku rasti sau artimą draugą. Vidujinį prieštaravimą tarp genijaus ir jo bendraam­ žių Schopenhaueris pavaizduoja tokias tiksliais ir gražiais palyginimais: 15 Op. cit., p. 466. 16 Op. cit., p. 457. 17 Op. cit., p. 457. 18 Op. cit., p. 459.

1.5. G e n ia lių žm on ių p sich o lo g ija

59

„Genijus atsiduria tarp savo gadynės žmonių, kaip kometa tarp planetų, kurių gra­ žiai sutvarkytos ir lengvai akimi apmetamos orbitos yra svetimos visiškai ekscen­ triškam jo keliui."19,,Talentas yra panašus į šaulį, kuris pataiko į kitiems nepasiekia­ mą tikslą; genijus panašus į šaulį, taikantį į tokį tolimą tikslą, kurio kiti nė matyti nemato; todėl jie apie tą pataikymą patiria tik pavėlintai, aplinkiniais keliais, patys . netgi negalėdami jo patikrinti."20 Be abejo, skyrius apie genijų priklauso prie gražiausių Schopenhauerio veika­ lo skyrių. Kad ir paabejodami dėl Schopenhauerio mėginimo vertės metafiziškuoju keliu išvesti paskirus genialių žmonių požymius, vis dėlto turime pripažinti jį tu­ rint aštrų psichologinį žvilgsnį ir sugebant įžvelgti į genijaus prigimties gilumas. Iš pačių naujausių tyrinėtojų, kurie yra mėginę spręsti genialių žmonių psi­ chologijos problemą, bene pirmoje vietoje minėtinas E. Kretschmeris. Ypač iš­ samiai ta problema yra išnagrinėta jo „Genialiųjų žmonių" veikale, kurį ne be pagrindo galime laikyti „genijaus ir pamišimo" problemos revizija. Kretschmeris psichologijos klausimus paprastai sprendžia eidamas iš bio­ logiškojo požvilgio. Tuo keliu jis prieina ir prie mums rūpimo klausimo - ko­ kiu būdu gimsta didžiųjų žmonijos kūrėjų darbai. Ar tikrai, kaip tai dažnai yra sakoma, sociališkuoju atžvilgiu vertingi, vidutinį lygį pranešą genijų ir talentų nuoveikiai savo kilme yra susiję su neurotiškuoju komponentu, t. y. ar jie yra sa­ votiškojo „pamišimo" vaisius? Susidurdamas su šia problema, Kretschmeris daž­ nai ją tiesiog stato pirmon vieton, padarydamas svarbiausiu savo tiriamu dalyku. Į ką tik pastatytąjį klausimą Kretschmeris atsako maždaug šitokiu būdu: iš tikrųjų disharmonija, neišlyginami kontrastai asmenybės sieloje, vidaus gyveni­ mo prieštaravimai, giliai įsišakniję asmenybės paveldo masėje, - visa tai kaip tik ir yra tas akstinas, kuris genialų žmogų kelia į kūrybos aukštybes ir teikia jėgų didiesiems nuoveikiams. Štai paties Kretschmerio žodžiai: „Stipri vidaus įtampa tarp dviejų polių - išdidumo ir savo menkystės jausmo — jausmingiesiems žmonėms yra dvasinės stiprybės šaltinis, bet kartu ir uola, į kurią dūžta jų dvasios sveikata. Kaip garo jėga pagimdo du priešingu elementu - ugnis ir vanduo, taip ir galingiausi sielos impulsai gimsta iš kovos tarp vienas kitam prieš­ taraujančių veiksnių, vienas su kitu nesuderinamų kontrastų, draskančių to paties žmogaus krūtinę. Tuo būdu sensityvus žmogus, kad ir būdamas silpnas kasdieniš­ kam gyvenimui, sociališkuoju atžvilgiu gali pasidaryti vertesnis už sveikąjį - sti­ prų, užtat bėdiną kontrastais."21 19 Op. cit., p. 460. 20 Ten pat. 21 Geniale Menschen, p. 178.

60

/ 1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

Kitoje vietoje, specialiai kalbėdamas apie Rousseau, Kretschmeris sako: „Rousseau kaltės pajautimas plaukė iš jo pergyvenimų, o šie savo ruožtu - iš jo dva­ sinės struktūros gelmių, iš jo konstitucijos, pagrįstos vienas kitam prieštaraujančiais polinkiais."22 Šiam priešingybių principui Kretschmeris skiria labai didelį vaidmenį - daug didesnį, nei gali pasirodyti pirmu pažvelgimu. Bet iš kurgi randasi tos priešingy­ bės kūrėjo sieloje? Tatai mums paaiškėja susipažinus su Kretschmerio teorija apie genijų ir rasę. Kertinis tos teorijos akmuo yra to paties Kretschmerio konstitucinių tipų psichologija. Tiesa, rasinių skirtumų problemą siedamas su konstitucinių tipų problema, Kretschmeris iš anksto pabrėžia visai netvirtinąs, kad kiekviena rasė būtinai susijusi su kuriuo vienu, jai charakteringu konstituciniu tipu. Vis dėlto, autoriui benagrinėjant šiaurės ir Alpių rasių skirtumus, savaime iškyla reikalas atsiremti ir į konstitucinės psichologijos duomenis, kitaip sakant, praktika paro­ do konstitucinės psichologijos požvilgį ir rasių mokslui esant svarbų heuristinį principą. Pasirodo, kad šiaurės rasė yra daugiau šizotimiška, tuo tarpu Alpių ra­ sei yra charakteringa ciklotimija ir su ja susijusi pikniškoji kūno struktūra. Tatai rodo ir psichiatrinė statistika. Cirkuliarine psichoze sergančių nevienodai gausu įvairiose vokiečių padermėse. Autorius sakosi pats iš savo patyrimo žinąs, kad, pvz., Švabuose aiškiai daugiau sergama melancholija bei įvairiomis manijomis negu Hesene (p. 79). Ši ciklotimiškųjų temperamentų banga, Kretschmerio atra­ dimu, kaip ir plūsta iš Alpių rasės kamieno. Mums, ieškantiems genijaus problemos sprendimo, užvis įdomu kita Kretschmerio išvada: didžiausios reikšmės Europos kultūrai yra turėjusios ne tos sritys, kuriose gyventa grynos šiaurės rasės atstovų (pvz., Skandinavija niekad nėra buvusi kurios aukštos kultūros dvasiniu centru), bet tarpinė (mišrioji) zona, atsiradusi sumišus šiaurės ir Alpių rasėms. Tatai tinka ne tik modemiškajai Euro­ pos kultūrai, bet ir kitoms, šiaurės rasės sukurtoms kultūroms (kaip antai: grai­ kų, indų...). Visuomet - tuo tarpu tekalbame apie šiaurės rasę - aukštos kultūros bujoja ten, kur ši rasė gavo gerokai sumišti su kitomis, dažniausiai irgi gabiomis rasėmis (p. 88). Reikia manyti, toks biologiškas kryžiavimasis bus padėjęs užsimegzti ir kitų tautų bei rasių didžiausioms kultūroms. Biologai žino, kad, tinkamai kryžiuojant, galima gauti itin apdovanotus „maišytus" individus (bastardus), savo išsivys­ tymu toli pralenkiančius tas rūšis, iš kurių jie yra kildomi. Matyti, genijai irgi 22 Op. cit., p. 185.

1.5. G eruolių žm onių p sic h o lo g ija

61

gimsta šiuo dėsniu, biologų pramintu „bastardų luksuracija". Štai kodėl aukštų kultūrų paprastai dygstama po kurio nors tautų kilnojimosi, užkariautojams įsi­ veržus į kitos rasės gyvenamus plotus ir pamažėle sumišus su vietos gyventojais (p. 101-102). Tai tiek šios hipotezės apmatų. Pats Kretschmeris ją yra labai smulkiai pa­ grindęs ir pavaizdavęs gausia faktų medžiaga. Mums čia ji tiek terūpi, kiek pade­ da išaiškinti, kokiu būdu minėtosios priešingybės, minėtoji disharmonija atsiran­ da genijaus prigimtyje. Taigi, labai dažnai ji kyla iš paveldėjimo, iš didelio tėvo ir motinos paveldo masių skirtingumo, iš taip vadinamosios „daigų (pradmenų) priešingybės" (Keimfeindschaft). Nesgi toji priešingybė ir yra būtina sąlyga genijui atsirasti. Ne iš harmonijos gimsta didi nuoveikiai, ne iš vientisos jėgos. Tikrasis dvasinės didybės šaltinis - vidinis populiarumas ir nuolatinė įtampa tarp steniškųjų ir asteniškųjų pradmenų (p. 160). Šiems savo teigimams pavaizduoti Kretschmeris suranda gražų pavyzdį „geležinį kanclerį" Bismarcką. Tas ir yra, kad jis toli gražu nebuvo toks geležinis, kaip apie tai skelbia dalyko neištyrę žmonės. Tiesa yra, kad Bismarckas buvo labai tiesaus būdo, narsus, ištikimas; tačiau, be visa to, jo viduje tūnojo dar daug kitų ypatybių. Juo labiau giliniesi į jo asmenybę - juo ryškiau pastebi, kokio jo būta „modernaus" - nervingo, komplikuoto, atmainingo. Tas jo painus būdas nuosekli paveldu pyniavos išdava: iš tėvo pusės - vientisa, atspari junkerių ir karių šeimos energija; iš motinos - pirmieji talentingų mokslininkų šeimos išsi­ gimimo bei nervų pairimo simptomai. Visa tai jame sumišo susiplūkė tiesiog ne­ įsivaizduojamais kontrastais. Vien tėvo šeimos paveldo veikiamas, jis gal ir būtų visą amžių palikęs toks pat tiesus, šiurkštus, bet nemąslus junkeris, kokie buvo jo tėvai ir tėvų tėvai. Bet nervinga įtampa, besireiškianti keisčiausiais charakterio bruožais, ir psichopatiškas vidaus nedarnumas, kuo pasižymėjo motinos gimi­ nės, į sveiką tvirtą tėvo giminės kraują įkvėpė didžių žygių troškimą, visados kylantį ne iš sveiko pasitenkinimo savimi, o iš liguisto vidujinio nerimo (p. 152). Taigi, psichinę kūrėjo asmenybės struktūrą lemia disharmoningi, prieštarin­ gi, beveik patologiški elementai. Tačiau neikime per toli ir neužmirškime, kad, kalbėdami apie patologiškąjį elementą, iš tikrųjų turintį daug reikšmės dideliems dvasios nuoveikiams, turime galvoje ne dvasios ligas siaura to žodžio prasme, taigi, nesiruošiame skaičiuoti, kiek genijų yra buvę pamišėliais, isterikais ir pan., o tik tarpines psichopatiškas būsenas, svyruojančias tarp dvasios sveikatos ir ne­ sveikatos ribų, - kiek jos lemia kūrybos procesą. Mums rūpi išaiškinti mįslingasis „daimonion", kalbąs kūrėjo sieloje, - psichodinamiškasis pradas, kuris neleidžia jam nurimti sustojus pusiaukelėje.

62

/ 1 dal i s/ B E N D R O S I O S P S I C H O L O G I J O S K L A U S I M A I

Šitaip apsibrėžę patologiškojo momento prasmę, turėsime drauge su Kretschmeriu pripažinti didžiulį šio momento vaidmenį kūrybos vyksme. Ypač gausios ir svarbios medžiagos šiam reikalui teikia minėtosios knygos „Polinkių (impulsų) ir dvasios" skyrius. Čia iš kultūros istorijos pavyzdžių parodoma, kaip dvasios galia, jungdamos su patologiškuoju komponentu, pražysta didiems kul­ tūros nuoveikiams. Be to, einant iš vertinamojo kultūros požvilgio, daros visiškai nesvarbu, ar tasis komponentas bus besireiškiantis homoseksualiniais ar mazochistiniais, ar sadistiniais, ar kuriais kitais liguistais impulsais. Mums terūpi, kaip tasis komponentas susyja su kitomis brangiomis, kūrybingomis savybėmis, tuo būdu skaidrėdamas ir pakildamas į aukštesnę sferą. Mums rūpi, kaip nenorma­ lūs polinkiai išvirsta skatinamaisiais impulsais. Bene klasiškos panašios homoerotinių polinkių sąsajos su pedagoginiais gabumais yra Platonas ir Sokratas. Subtili moralinė kultūra, dorovinis idealizmas bei rigorizmas, ypač didiems teologams bei revoliucionieriams, dažnai bekylą iš prievartos neurozės, persi­ metusios į etikos sritį. Mat sveikų polinkių žmogus moralę tiek tevertina, kiek druską virale: naudojasi, kiek reikia, bet ima kratytis, kai jau druskos skonis jus­ te justi sriuboje. Kitaip sakant, sveikam dorovė yra savaime suprantamas, lyg ir nejuntamas dalykas. Kas kita neurotikas - šiam moralės klausimai strigte stringa sąmonėn, dorovė jam vaidinasi kaip sunkybė, prievarta, tarnavimas, aukojimasis. Kad Kretschmeris, mėgindamas surasti struktūrą, neina visai skirtingu nuo kitų mokslininkų keliu, parodo neseniai teišėjusi O. Kanto studija, duodanti naujos medžiagos neurotiško žmogaus prigimčiai nušviesti, kurioje kaltės pajautimas ir dorovinių idealų tvėrimasis nagrinėjami psichopatologiškuoju atžvilgiu.23 Kaip aiškiai iškrypę, su keistais pomėgiais ir gašlybe susiję linkimai vaisiaus gali atnešti etiškuoju atžvilgiu itin pozitingų rezultatų, teparodo mums mažas pavyzdėlis iš Liudviko XTV gadynės. Čia turiu galvoje ponią De La Mothe-Guvon, kuri iš pat jaunų dienų sirgo keistu patraukimu - ryti savo slaugomų ligonių išmatas. Tačiau kaip tik ši mazochistinė bei koprofilinė perversija, gavusi religinį dorinį atspalvį, poniai De La Mothe-Guvon įkvėpė socialinio pasiaukojimo ugnį ir padarė ją net sektos įkūrėja. Iškrypęs seksualus gyvenimas, ekshibicionistiniai bei sadistiniai linkimai bus stipriai veikę didįjį XVIII amžiaus pranašą Jeaną Jaųues'ą Rousseau. Galima sakyti, visą Rousseau kūrybos kryptį nulėmė jo sudėtingos psichologinės kons­ titucijos pyniava: iš vienos pusės —komplikuotos seksualinės struktūros dinami­ ka, iš kitos pusės —nepasitenkinimo jausmų kompleksas ir kompensuojamosios 23 O t t o K a n t , Z u r B i o l o g i e d e r E t h i k . W i e n , J . S p r i n g e r , 1 9 3 2 .

1.5. G e n ia lių žm on ių p sic h o lo g ija

63

tendencijos. Pvz., jo nepaprastas nesivaržymas save išpažįstant ir be jokios prie­ dangos atskleidžiant slapčiausius sielos užkampius lengvai duodasi sugretina­ mas su jo ekshibicionistiniais polinkiais. Norėdamas dar ryškiau pavaizduoti sąsają tarp polinkių ir dvasios gyveni­ mo krypčių, Kretschmeris nurodo į lytinio subrendimo (persilaužimo amžiaus) reikšmę kūrybai. Šiame amžiuje paprastai atsiranda filosofiniai, metafiziniai in­ teresai, atsiduodama spekuliatyviam mąstymui. Vyriškiams Kretschmeris tatai laiko normalios lytinio brendimo eigos požymiu, normaliu kliuviniu lytinei rai­ dai stabdyti. Šis kliuvinys ypač veikiąs specialiais filosofiniais gabumais apdova­ notus individus. Tatai parodo toks įdomus faktas: aplamai imant, visoje Europoje tik 9 % besivedančių apsirūpina šeima jau sulaukę 40 m. amžiaus; tuo tarpu filo­ sofams tokių pavėlintų vedybų procentas pašoka iki 40 %. Vadinas, idealistinio patoso, „jaunystės karščio" išlaikymas, sociališkuoju atžvilgiu tokia brangi ypatybė, biologiškuoju atžvilgiu tėra dalinis lytinio brendi­ mo raidos kliuvinys (p. 149). Ypač Kretschmeris mėgsta cituoti Goethe's žodžius apie genialių žmonių per­ gyvenamą antrąją jaunystę. (Šia proga galima pastebėti, kad teorija apie pakartotinį genialiųjų žmonių persilaužimo amžių randa vis daugiau ir daugiau šalininkų)24. Iš visa to matome, kad Kretschmeriui rūpi ne vien tokie ryškūs seksualiniai iškrypi­ mai, kaip kad mazochizmas, sadizmas ir pan., bet ir lytinio patraukimo raida apla­ mai; jai Kretschmeris skiria didžiausios reikšmės. Įvairūs (iš dalies jau minėti) dali­ niai lytinio brendimo kliuviniai (pvz., infantizmas, juvenilizmas) visuomet šiuo ar tuo būdu susyja su talentingųjų žmonių psichozine konstitucija ir lemia dvasinę jų raidą. Panašus užvilkintas lytinio brendimo raidos kliuvinys, būtent protestas prieš tėvą, kova prieš autoritetą, kas taip charakteringa persilaužimo amžiui, - Schillernd netgi yra pasidaręs jo kūrybos leitmotyvu (p. 50). Taip pat poetų ir svajotojų karžy­ gių likimas vaizduotis herojais bus bekyląs iš taip vadinamojo narcisizmo. Gi sek­ sualinį abuojumą ir net šlykštėjimąsi užtinkame pas kai kuriuos veiksmo žmones, k[aip] a[ntai] Tilly ir Robespierre'ą (p. 51). Ne mažiau svarbus, ypač į teorinį mokslo darbą linkusiems žmonėms cha­ rakteringas reiškinys - savotiškas polinkių bei patraukimų atbukimas visu fron­ tu: toks individas nesidomi ne tik „malonumais", bet net paprasčiausiais gyve­ nimo reikmenimis, pvz., maistu; dažniausiai palieka indiferentiškas ir erotikai. Tačiau, nušviesdamas tikrąjį polinkių kaip kūrėjo konstitucijos faktorių vai­ dmenį, Kretschmeris nesivaiko kraštutinumų. Štai jo žodžiai: 24

64

Zeitschrift für Jungend.

/ 1 dalis/

B EN D R O S IO S

P S IC H O L O G U O S

K L A U S IM A I

„Būtų klaidinga šie kūrėjo konstitucijos faktoriai (būtent, polinkiai) laikyti vienin­ teliu raktu, vedančiu į aukščiausius dvasinės raidos laipsnius. Tačiau lygia dalia pasirodytume besą nuostabiai akli, jei dėl kurių sumetimų (pvz., dėl pasaulėžiūros principų) sakytumės nematą to, ką aiškiai regi ne tik biologai, bet ir psichologijo­ je labiau apsityrę filosofai, būtent - kad konstitucinė žmogaus polinkių struktūra, gražiu Nietzsche's pasakymu, „siekia aukščiausiąsias dvasios viršūnes". Gamta, kurdama įvairius žmogaus polinkių struktūros variantus, žinoma, nesirūpina, ko jie verti; tuo ji nesirūpina nė kurdama gyvulių bei augalų atmainas. Iš atsitiktinų paveldėjimo kombinacijų birte byra ištisos serijos bet kurios veislės variantų - ir geni, ir blogų, ir nei šiokių, nei tokių. Taigi, ir žmogaus polinkių variantai esti tokie, iš kurių trykšte trykšta visa, ko gali pasiekti dvasinė raida, - metafiziškas ilgesys, aukojimasis, pareigos jausmas, askezė, skaisčiausias idealizmas; bet nuo visokių perversijų, neurozių bei psichozių. Įvertinamąją atranką (toks jau bendras biologi­ jos dėsnis) čia teatlieka sąveika su aplinka."25 Deja, kaip ir pats Kretschmeris nusiskundžia, labai dažnai kažkaip kratomasi visokiais mėginimais objektingai atvaizduoti psichofizinę genialaus žmogaus struktūrą. Gal taip elgiamasi dėl pasaulėžiūros sumetimų, o gal bijomasi diskre­ dituoti genijus - girdi, argi turime teisės neprašyti brautis į genijaus sielą? Tačiau ir tariamoji baimė yra be pagrindo: negi didžios dvasios žmogus tuo pačiu turi būti tobulas aliai vienu savo narveliu? Taigi, iškeldami tą ar kitą psichofizinės ge­ nijaus struktūros „silpnybę" (kaip jau žinome, genijui tokia „silpnybė" gali būti stiprybės šaltinis), nė kiek nežeminame jo dvasinio orumo. Todėl psichologas gali drąsiai ieškoti žmogiškosios kūrybos šaknų, giliai nu­ tįsusių į slėpiningas asmenybės prarajas; jo uždavinys - sutvarkyti daugialypę gabumų įvairybę išvedant iš palyginti nedidelio vientisų, paprastų linkimų (dis­ pozicijų) skaičiaus. Psichologui čia nerūpi išorinis fasadas, - antrininkės žymės, ką mato be kuris akylesnis stebėtojas: jam svarbu susekti pirminius asmenybės apmatus - šaknis, iš kurių kerodami auga, į šviesą stiepiasi buinūs žiedai. Prie tokių šaknų tenka priskaityti ir konstitucinės elementariškųjų dispozi­ cijų skirtybės: jos jau nustato ir elementariškųjų pojūčių kryptį, jos turi didelės reikšmės, pvz., menininko pasaulėvaizdžiui. Todėl ciklotimiška ar šizotimiška konstitucija dažniausiai jau nulemia kūrybos ir veiklos formą. Pvz., poetas ciklotimikas savaime išvirs realistu ar jumoristu, tuo tarpu šizotimikas pasirinks romantiką ar patosą. Ciklotimikas tyrinėtojas bus labiau linkęs vaizdingai apra­ šinėti empirijos faktus, tuo tarpu šizotimikas bus nukrypęs į griežtą logingumą,

25 Geniale Menschen, p. 52.

1.5. G e n ia lių žm on ių p sich o lo g ija

65

sistematiką, metafiziką. Galop šizotimikas vadas garsės skaisčiu idealistu, despo­ tu ar fanatiku, o ciklotimikas - daug negalvojančiu karštagalviu, sumaniu orga­ nizatorium arba protingu tarpininku taikintoju. Kaip jau minėjome, Kretschmeris visur pabrėžtinai kartoja būtinąją genialios kūrybos sąlygą - psichopatiškojo komponento junginį su aukštesniais gabumais. Tačiau abu šiuodu veiksniu yra endogenūs, eina iš prigimties. Kretschmeris tatai tvirtina visu griežtumu: esą, remdamiesi šių dienų mokslo duomenimis, turime laikyti neabejotina tiesa, kad ne aplinka daro genijų, o paveldas (p. 61). Šią tezę Kretschmeris stengiasi apginti ir statistikos daviniais. Juk esti, kad net specia­ lūs talentai paveldimi karta iš kartos; esti net šeimų, ištisai pasižyminčių ta ar kita dovana. Tačiau toks specialių talentų radimosi kelias yra palyginti siauras reiškinys. Genijui atsirasti jis kaip tik maža teturi reikšmės - galima sakyti, yra mažiausiai charakteringas. Daug svarbiau yra skirtingos krypties gabumų susi­ kryžiavimas; Kretschmeris, remdamasis augalų bei gyvulių biologija, tokį kryžiavimąsi vadina, kaip jau buvo nurodyta, „bastardavimu". Nesikryžiuojančios tautos, kad ir duoda daug gerų, kruopščių darbininkų, nepajėgia išugdyti genijų. Tas pat tinka ir nesikryžiuojančioms rasėms. Prof. Sommeris, pasiryžęs ištirti, ko­ dėl Florencija yra davusi tiek daug genialių asmenybių, priėjo išdavą, kad svar­ biausioji šio vešlumo priežastis - imigravusių germanų bajorų susimaišymas su meno gabumais apdovanotomis vietos miestelėnų giminėmis. Suprantama, visur čia kalbama apie įvairių žmonių grupių maišymąsi - tokių, kurios biologiškuoju atžvilgiu kiekviena yra savito, ryškaus veido. Pasiknaisioję po įžymiųjų žmonių biografijas, lengvai įsitikinsime, kaip daž­ nai genijai gimsta iš panašaus „mezaljanso". Taigi, griežta „daigų priešingybė" lemiamas paveldo momentas genijui pagimdyti. Išjos paprastai kyla komplikuo­ ta psichinė individo struktūra, kyla vidaus įrąža, turinti dvejopos reikšmės: visų pirma, toji įrąža eina afektingai dinamiškuoju veiksniu, sudarydama nepastovią psichinę pusiausvyrą ir sukurdama jausminę įtampą, toli gražu pranešančią nor­ malųjį „vienos atmosferos" slėgį; antra, intelektualiniu atžvilgiu iš jos randasi daugiašališkumas, gabumų pilnybė ir pan. Apie tolų kryžiavimąsi, kada genijus gimsta gaudamas dviejų įvairaus, tie­ siog kontrastingo temperamento Šeimų paveldus (tokiais atvejais ryškiausiai iškyla aikštėn mūsų nagrinėtas dėsningumas), jau buvo kalbėta anksčiau (Bismarckas). Šia proga pravers prisiminti dar vienas, visiems gerai žinomas Goethe's pavyzdys: tėvas - rimtas, sausas pedantas, motina - trykštanti saulėtu humoru, abu poliariŠkai priešingu. Stebint pavienių charakterio bruožų pyniavą ir tem­ peramento atspalvius, nesunku per visą Goethe's gyvenimą atsekti abiejų tėvų

6 6

/Įdėlis/

B EN D R O S IO S

PS IC H O LO G IJO S

K LA U S IM A I

linijas: aristokratiškasis klasicizmas, rimtas kruopštus mokslininko kolekcionie­ riaus darbštumas ir šiek tiek sustingusi „slaptojo tarėjo" povyza - tai iš tėvo einanti šizotimiškoji linija; gi srove trykštąs, nevaržomas temperamentas, vidaus šiluma ir meilės patraukimas - tai iš motinos paveldėtoji hipomaniškoji linija (p. 71). Be „daigų priešingybės" yra dar visa eilė kitų, iš dalies patologiškų veiksnių, sudarančių patogią dirvą genijaus ūgiui. Pvz., Kretschmeris labai daug dėme­ sio skiria asmeniškiems „gyvenimo kreivės" svyravimams. Paprasto, vidutinio žmogaus toji kreivė primena tiesiąją: jo gyvenimas teka vienodai, ramiai, die­ na po dienos kartojasi ta pati, neįvairi įvykių grandinė. Ir juo vidurio žmogus sveikesnis, tvirtesnis savo psichine struktūra - juo mažiau jis bepriklauso nuo periodiškų jį siaučiančio kosmoso atmainų ir savo paties kūno kaitos ritmo. Juo jis atsparesnis - juo silpniau virpa jo siela, atsiliepdama į amžinąjį gamtos potvy­ nį ir atoslūgį. Todėl tokį pastovumą galime tiesiog laikyti paprasto, tvarkingam, grynai reprodukuojamam darbui atsidavusio žmogaus sveikatingumo požymiu. Kietasprandis normalus žmogus greitai išmoksta taip valdyti savo sielos būse­ nas, kad jo nebegali sutrikdyti savo fazių periodika: jis vienodai savo darbą atliks tiek ryte, tiek vakare; jo neatitrauks nuo tiesioginių pareigų džiaugsminga pava­ sario šventė, jo darbo nuotaikos nesugadins vėlyvojo rudens miglos (p. 110). Genialaus žmogaus „gyvenimo linija" greičiau galima lyginti su kreive, tai ky­ lančia, tai vėl krintančia staigiais šuoliais bei posūkiais. Švelni genijaus prigimtis tokia jautri, kad negali atsitverti nuo kosminių ir fiziologinių įtakų: ji audringai reaguoja į kiekvieną gamtos barometro šuolį. Dabar galėsime suprasti, kodėl ta­ lentingiems žmonėms po vaisingo, įtempto darbo bangos paprastai seka atoslūgis. Taip pat ir į grynai biologiškos kilmės gyvenimo kreivės svyravimus, kurių klauso kiekvienas, genialaus žmogaus prigimtis geba atsiliepti daug stipresniu, o kartais ir dažnesnių ritmu. Labai charakteringas Goethe's pasisakymas: „Genijai pergyvena pakartotinį persilaužiamąjį amžių, tuo tarpu šiaip žmonės esti jauni tik vieną kartą." Vidujiniams kūrėjo svyravimams suprasti labai pravers kūrybos vyksmo pe­ riodiką sugretinus su maniakališkai depresyviam pamišimui (ciklofrenijai) gimi­ ningomis ciklotimijos būsenomis. Iš tikrųjų, maniškasis simptomų kompleksas, kada žmogus trykšte trykšta gyvenimo džiaugsmu, mintis veja mintį ir gimdo norą veikti, kurti, labai primena kai kurių menininkų ir tyrinėtojų kūrybos įkarš­ čio ir minčių pilnybės periodus. Po šitokio pakilimo paprastai seka antroji cirkuliarinių būsenų fazė - melancholija bei depresija; lygia dalia ir kūrėjų gyvenime kūrybos periodų protarpius užpildo nevilties, nevaisingo blaškymosi ir tariamo jėgų išsisėmimo periodai (p. 111). 1.5. G enialių žm on ių psic hol ogi ja

67

Gražių pavyzdžių šiai kaitai pavaizduoti galime gauti iš Goethe's gyvenimo. Kūrybos pakilimo laikotarpiai jam visados būdavo susiję su romantiškais pergy­ venimais: „Jeigu šiuo požvilgiu imsime nagrinėti Goethe's gyvenimą (šiam reikalui mums pravers Moebiaus analizė), tai greitai pastebėsime nedaug kąbeliekant iš tariamojo didingo olimpiško ramumo, apie kurį taip mėgsta kalbėti paviršutiniš­ ki stebėtojai. Jo nuotaika nuolatos kinta - galima net įžvelgti tam tikrą taisyklingą tos kaitos ciklą: palyginti trumpi psichinio, erotinio bei dvasinio pakilimo laiko­ tarpiai, tarp jų ilgi dvasinės „sausros" laikotarpiai. „Tik tos dainos, kurias Goethe's yra sukūręs savo pakilimo laikotarpiais, ir šiandien tebėra gyvos. Pats Goethe jaučia, kad įkvėpimo valanda jį užpūsta tar­ si drugio priepuolis, kad tada reikia skubėti, nes, pakilimui praėjus, išdžiūsta ir kūrybos versmė." „Užėjus tokiam atoslūgiui, jis pat sako Eckermanui: „Nebėr man nieko ben­ dra su Divano dainomis. Visa, kas ten artima Rytų dvasiai ar išreiškia aistros jėga, manyje numirė, ir palikau begulint kelyje, tarsi žaltys savo išnarą." „Gražių, jaunų mergaičių niekuomet netrūko Goethe's aplinkumoje. Bet jis įsimylėdavo tik tuomet, kai būdavo atėjęs jo laikas. Tada jau nebebūdavo net svarbu, ar toji išrinktoji išsiskiria kokiais ypatingais privalumais." Kretschmeris stengiasi išrodyti, kad visados esmės dalykas būdavo poeto sieloje glūdinti erotinė įtampa, gi kuri moteris duos progos prasiveržti poeto pergyvenimams, tatai tebūdavo atsitiktinio pasirinkimo vaisius. Tik dėl to, kad meilės jausmas jau kuris laikas liepsnoja pakilimo periodą gyvenančio Goethe's krūtinėje, jis susiartina su Mariana VVillemer (šiuo tarpu jam pasitaikiusia mote­ rimi) ir padaro ją jau esamos, tik tinkamo partnerio beieškančios meilės objektu. „Kieno dvasios viduje amžinai dega nerimo liepsna, tas ir banaliausiame mieste­ liūkštyje bus pergyvenęs įdomiausių dalykų, kam trūksta šio vidaus akstino, tas ir rinktinių žmonių draugystėje jaus vien nuobodulį ir tuštumą."26) Lytinio brendimo amžius duoda tiesiog pirštu prikišamą išrodymą, kaip sti­ priai veikia kūrybos vyksmą chemiškai fiziologiški vidaus procesai (o ne aplin­ kuma). Lytinė branda dvasinei kūrybai yra tarsi „liepsningi nuodai", pasikeitęs kraujo chemizmas svaigina smegenis tarsi vynas. Tada tik iškyla lig tol paslėptos vertingosios asmenybės galios, žinoma, jeigu jų būta tūnota, nes be jų negali nė prasidėti kūrybos darbas. Šituo sustiprėjusio, specifiško hormonų veikimo keliu gaunama prasiveržti energija - vis tiek, ar lytinio persilaužimo amžiuje, ar kuriuo 26 Op. cit., p. 117.

68

/1 dalis/ BE N DR O S IO S PSIC H OL O G IJ OS KLAUSIMAI

kitu biologiškai svarbiu gyvenimo laikotarpiu. Galop, kaip jau minėjome kalbė­ dami apie Goethe'ę, genialūs žmonės gali daug kartų pergyventi vadinamąjį per­ silaužimo amžių. Kai kam galėjo pasirodyti, kad visa, kas čia buvo kalbėta apie periodišką kūry­ bos karštį, kūrėjo nuotaikų kaitą ir pan., tetinka tik menininkams (poetams, muzi­ kams...). Tačiau Kretschmeris abejoja, ar mokslininkas tyrinėtojas irgi darbą atlieka vien savo pranašiu šaltu protu, nukreiptu į „grynąjį daiktiškumą" (reine Sachlich­ keit). Šiaip ar taip, ir produktingam tyrinėtojui nepakanka vien šitos dovanos. Cha­ rakteringa genialiosios mokslinės kūrybos žymė - pervertinamosios (ūbenvertige), arba įkyriosios, idėjos (idėe fixe). Įsmigusios į žmogaus sąmonę, jog tiesiog sudaro savotišką blūdą - viskas pritraukiama prie tos vienos minties, kombinuojamasis mąstymas nepaprastai išbujoja, todėl ir menkiausi kasdienio gyvenimo įvykiai vis eina tai centrinei idėjai ramstyti ir plėsti. Galop apie tą centrą susikuria ištisa vy­ riausiąją mintį grindžiančių samprotavimų grandinė, o visa kita, kas šiam reikalui nedera, atrodo nieko neverta ir savaime iš sąmonės išgrūdama - aistros pagautas žmogus visiems pašaliniams dalykams darosi tarsi aklas. Tokios tatai pervertina­ mosios idėjos valdo ir meilės aistras, ir politines partijų rietenas. Kaip kokie idėjos apsėsto žmogaus gabumai ir kokios sąlygos idėjai tarpti - ji gali apsėstąjį pražudyti ar net nutremti į pamišėlių namus, bet gali ir įkvėpti didžiausiems žygiams: vienu ir kitu atveju ji pasirodo esąs galingas sielos gyvenimo akstinas (p. 140). Todėl Kretschmeris ir sako: išradėjai esti laimėtojai ir nevykėliai. Tuo jie tesi­ skiria, kad nevykėlius išradėjus vadiname paranojikais (p. 141). Aišku, šitas tyrinėtojų bei išradėjų sugebėjimas savotiškai susiaurinti dvasinį matymo lauką ir visą dėmesį sukoncentruoti į vieną vienintelį tašką, užmirštant visus pašalinius dalykus, turi eiti iš prigimties. Tik tam tikrų dispozicijų (įgimtų linkimų) žmogus gali sirgti pervertinamosiomis idėjomis; tų dipozicijų neįgyja­ ma auklėjimo keliu. Todėl tenka pripažinti, kad ir sėkmingam moksliniam darbui viena svarbiųjų sąlygų yra įgimti mokslininko gabumai, ir tai toli gražu ne grynai intelektualinio pobūdžio. Bet sakoma, kad genijaus formulė - 99 % darbo ir 1 % gabumų. Į tai Kretschmeris atsikerta: „Genijus - tai darbas, tikra tiesa. Tik ne darbas kaip toks, ne ekstensyvus, o intensyvus darbas, su akliausia aistra nukreiptas į vieną tašką. Mokslinio geni­ jaus formulė - darbas, valdomas pervertinamos idėjos."27 Aišku, tokiu darbinin­ ku reikia apsigimti. 27 Op. cit., p. 141.

1.5. G en ial ių žm on ių ps ichologij a

69

Charakteringuoju minėtajai tyrinėtojų savybei pavyzdžiu bene bus Rober­ tas Majeris, energijos pastovumo dėsnio atradėjas. Grįžęs iš savo kelionės Indijon (1840 m.), jis ilgus metus taip buvo nugrimzdęs į nuolatinius apmąstymus apie savo dėsnį ir jo išvadas, kad jau iš viso sunku bebuvo su juo apie ką nors susikal­ bėti. Užtat apie energijos pastovumą galėjai su juo diskutuoti valandų valandomis. Net pasisveikindamas ar atsisveikindamas su draugais, užuot sakęs „labas", „su­ die", Majeris šaukdavo: „causa auquat effectum", ,,ex nihilo nihil fit", „nihil fit ad nihilum". Galop ir vadai - veiksmo žmonės, kuriems lemta nuveikti didžius darbus, turi pasižymėti tam tikromis patologiško pobūdžio dispozicijomis, žinoma, tin­ kamai suderintomis su kitais savumas. Tokio vado (Herrernmensch) pavyzdžiu, kaip jau žinome, Kretschmeris ima Bismarcką, tučtuojau nugriaudamas įsigalė­ jusią nuomonę, kad tai buvęs „geležies žmogus". Kartą anglų tapytojo Richmondo paklaustas, begu tikrai esąs „geležinis kancleris", Bismarckas atsakė: „Savo kietumo mokte išmokau. Aš visas tarsi vienų nervų - savitvarda buvo vyriausias viso mano gyvenimo uždavinys." Bismarckas niekada nėra buvęs lygaus charak­ terio ir ramios, sukauptos jėgos žmogus. Ekscentriškai gyvendamas ir būdamas nepaprastai nervingas, jis tolydžio negaluodavo psichogeniškais alkoholizmo priepuoliais, nervų atakomis bei skausmais ir 1.1., net tulžies išsiliejimu pykčio valandomis. Ne be pagrindo Bismarcko žmona plieninį germanų galiūnų yra pa­ vadinusi: „Vargšas ligotas mano sliekas..." Jau esame parodę, kaip Kretschmeris Bismarcko asmenybę išaiškina pasirem­ damas biologiniais paveldėjimo dėsniais ir drauge pasinaudodamas proga pavaiz­ duoti savo koncepcijai apie biologiškai pozitingų ir biologiškai negatingų savybių kryžiavimąsi. Tokio kryžiavimosi vaisius - vidujinė asmenybės įtampa, kuri dides­ niems nuoveikiams yra conditio sine qua non. Be šios įtampos būtų neįmanomas nė Bismarcko genijus. Štai dėl ko Bismarcko charakteris kupinas vienas kitam priešta­ raujančių bruožų: jėga - švelnumas, plieno ištvermė - nesuvaldomas nervingumas. „Hūnų galiūnas su neurasteniko smegenimis, kietasprandis provincijos junkeris ir kartu - apšviesčiausias kosmopolitas, subtilaus skonio dvasios lepūnėlis su neišdi­ lusiais kaimiečio instinktais, nesugraibomas elegancijos ir grubumo, civilizacijos ir gilaus jausmingumo mišinys - genijus, kurio valios jėga į kovą skatinama, čaižoma jo irstančių nervų. Senovės laikų herojams, kai dar žmogus nebuvo išvirtęs naminiu gyvuliu, drąsa buvo primityvus polinkis, gimęs nuolat besigrumiant su gyvenimo vargais; kova net ir ramesniais laikais būdavo viena nedaugelio progų išsilieti kūno jėgai ir elmentariškiems dvasinės veiklos polinkiams..."28 18 Op. dt„ p. 153.

70

i

1 d a lis / BE N DR O S IO S PSICH OLO GIJ OS KLAUSIMAI

Visašališkai apibūdinęs patologiškojo momento svarbą, Kretschmeris vis dėlto, reikia pabrėžti, nė manyti nemano, kad genialumą būtų galima apibūdinti paprasta neurotiškų apraiškų formule. Kiekviena proga jis kelia aikštėn genijaus struktūros painumą: nei vientisa jėga, nei vientisas silpnumas negali sudaryti dirvos didiesiems dvasios nuoveikiams. Tam reikalinga itin laimingai susiklojusi ištisos veiksnių eilės sąveika. Kretschmeris mano atspėsiąs šios sąveikos esmę, ją apibūdindamas kaip vidaus įtampą tarp dviejų polių - stiprybės ir silpnybės, steniškųjų ir asteniškųjų pradmenų. Be to, šio vidaus poliarumo kilmę jis išveda iš besikryžiuojančių „daigų priešingybės". Tačiau, žinoma, be vidujinio poliarumo, dar yra reikalinga ir antra sąlyga - specialūs intelektualiniai ir kitokie gabumai, kurių kilmės irgi tenka ieškoti paveldo pusėje. Taigi, bent tiek tikrai žinome, kad genialumo šaknys slepiasi žmogaus įgimyje. Kretschmeris tas savo mintis pavaizduoja parodydamas, kaip elgiasi žmo­ gus nerasdamas dirvos savo gabumams. Individas, apdovanotas įgimta poliariška įtampa, savaime, psichologiško būtinumo spiriamas, ima jausti vidaus nerimą ir ieškoti tokios veiklos, kur galėtų įtempti ir išsemti visas savo jėgas; gi neturėda­ mas kur pasireikšti, dažnai tas jėgas ima eikvoti nelabai kultūringu būdu. Pavyzdžiui, Bliucheris, kuriam gyvenimas be nuolatinio pavojaus bei rizikos atrodė be vertės, taikos metu šį savo linkimą bent iš dalies tenkindavo azartiškai lošdamas kortomis ir įkišdamas didžiules pinigų sumas (p. 155). Tad netenka stebėtis, kad panašūs psichopatai, kurie ramiais laikotarpiais tiesiog yra reikalingi sveikųjų priežiūros, karų bei sumaiščių metu staiga pasida­ ro mūsų valdovais. Įgimtasis demoniško nerimo fermentas, įdiegtas į jų prigimtį, negali neveikti - turi išsilieti tuo ar kitu būdu. Palankiomis sąlygomis jis bus besi­ reiškiąs pozitingais darbais - ar tai karo lauke, ar revoliucijos įkarštyje; gal jis pa­ sireikš nemirtingu veikalu, o gal didžiu išradimu. Bet nepalankiomis sąlygomis tas pats žmogus, savo demono valdomas, bus beatliekąs šlykščiausius darbus. Panašius samprotavimus galime rasti ir 1928 m. pasirodžiusioje Schneersohno29) studijoje (Der Weg zum Menschen), kurioje autoriaus nagrinėjo „psichinį skorbutą". Mes dar vėliau sugrįšime prie jo pažiūrų, tiek šiuo tarpu teprimindami, kad kaip Kretschmeris kalba apie vidinį poliarumą - tikrąjį talentingo žmogaus nerimo šaltinį, panašiai ir Schneersohnas kalba apie „sferinį koeficientą", kuris turi būti patenkintas tuo ar kitu būdu - antraip žmogus ima sirgti psichiniu skorbutu. Tokiu būdu aprėpęs genialumą kildančių veiksnių įvairybę ir nurodęs eilę sąlygų genijui rastis (vidujinio poliarumo ir „daigų priešingybės" apraiškos, w Prof. Dr. F. Schnee rsohn, Der Weg zum Menchen, Berlin, 1928.

1.5. Gen ialiu žm on ių ps ic hologija

71

specialūs intelektualiniai gabumai...), Kretschmeris nurodo, kad net ir tuomet, kai šios sąlygos yra išpildytos, toli gražu ne visuomet galime laukti sociališkuoju atžvilgiu vertingų nuoveikių. Tik maža individų dalis šiuo keliu pasiekia vidutinį lygį pranešančių nuoveikių, ir tik vienas kitas išimtiniais atsitikimais, laimingai susikombinavus individo įgimčiai, per konvulsingą, neurotišką įtampą subręsta genialiems darbams (p. 150). Ar Kretschmerio nurodytoji paveldo veiksnių sąveikos forma, reikalinga di­ diems žmonėms gimti, būtent vidinis poliarumas tarp steniškų ir asteniškų pra­ dmenų, yra vienintelė? Man tatai atrodo gan abejotina. Tiek tėra aišku, kad bū­ tina sąlyga - pozityvi sąveika tarp ištisos eilės kūrybos vyksmą lemiančių veiks­ nių. Bet nebūtinai toji sąveika turi gauti tik Kretschmerio išnagrinėtąjį poliarios steniškai asteniškos įtampos pavidalą. Taigi, kad ir pripažindami neurotiškųjų elementų fermentuojamąjį vaidmenį kūrybos vyksme, kažin ar galime apsiriboti šia vienintele vidinio populiarumo formule. Tačiau, vertindami Kretschmerio darbo visumą, turime pripažinti, kad jo už­ simota labai plačiai, kad jo pasukta labai svarbia kryptimi. Bene svarbiausias jo nuopelnas - kad jis parodė, jog negalime nė pradėti spręsti genijaus problemos turėdami galvoje tik specialius intelektualinius gabumus. „Kur nors už scenos reikia surasti Archimedo atramos tašką, iš kurio yra reguliuojami bei nuleidžiami kulisai, nuo mūsų akių slepiantys užuscenio vyksmus. Surasti tas Archimedo taš­ kas - tai reiškia susekti vidinis, pirminis „Aš", t. y. visų paveldo nulemtų, kiekvie­ nam individui skirtingų dispozicijų ir reaktologinių galimybių suma..." Mano nuomone, psichologui tatai būtų itin dėkingas uždavinys - sluoksniais atskleisti kūrėjo psichologiją. Kaip tik šiuo atžvilgiu ligi šiol buvo daugiausia nusidedamą. Šiandien, kada norima apibūdinti neuropatiškų bei psichopatiškų apraiškų esmę, kalbama apie tris ar net keturis sluoksnius: giliausiąjį, vidurinį, trečiąjį ir galop aukščiausiąjį. Kodėl gi prie genijaus problemos, tokios painios ir sunkiai įkan­ damos, nebuvo einama šiuo atsargiu kruopščios analizės keliu? Tada tikrai būtų išvengta tokių kraštutinumų, kaip kad genijaus struktūros nusakymas grynai intelektualistine formule arba kitas kraštutinumas - genialios kūrybos aiškinimas vien neurotiškomis apraiškomis.

Schneersohnas savo knygoje („Kelias į žmogų") nori duoti naują teoriją apie nervingumą, pradėdamas nuo tos vietos, kur sustoja psichoanalizė. Tačiau kadangi, kaip jis sako, nervingumas svyruoja ant ribos tarp sveikatos ir nesveikatos ir vis dėlto jo nepavadinsi liga, tai lengva suprasti, kad Schneersohnas labai greit 72

/ 1 dalis/ BE N DR O S IO S PS IC H OL O C IJ OS KLAUSIMAI

susiduria ir su nervingumo reikšme kūrybai. Jau savo pirmoje paskaitoje jis pa­ stebi, kad įvairiausiose religijos ir meno srityse nervingas, neramus, vidaus prie­ šingybių draskomas žmogus dažnai yra buvęs naujų kelių skynėju, naujų minčių kūrėju. Dar daugiau: imdami „nervingumo" žodį kiek platesne prasme, beveik galėtume tvirtinti, kad menininkas kone visados žmogų vaizduoja „nervingai­ siais" gyvenimo momentais. Ir pats menininkas lygia dalimi yra religijos kūrėjas pranašas, kūrybos vyksmo momentu netenka normalios psichinės lygsvaros ir per kančias prasiveržia už normalios sąmonės ribų. Schneersohnas padidėjusį nervingo žmogaus jautrumą tiesiog laiko ženklu, kad žmoguje bunda savotiškos psichinės jėgos ir iš sielos gelmių iškyla tikroji asmenybė; nervingumas - dina­ miškas, tikslingas tos tikrosios asmenybės susikaupimas ar pasireiškimas. Pasak Schneersohno, normalioji, „kasdieninė" žmogaus sąmonė tėra psichi­ kos paviršius. Po juo slepiasi gelmės, intymusis sielos gyvenimas, kur išgyve­ nami tragiški, ekstatiški momentai. Visuomet galima laukti, kad tos intymiškos sielos gelmės prasiverš į paviršių, sukrėsdamos žmogaus gyvenimą iš pamatų. Ypač dažnai tatai esti nervingam žmogui, taip pat ir kūrėjui. Ši Schneersohno teorija yra glaudžiai susijusi su jo pažiūromis apie psichi­ nį skorbutą, somatinio skorbuto analogą. Tuo autorius pažymi psichinį defici­ tą žmogaus gyvenime, kada nėra kas tenkina žmogaus gyvenimo troškulį, nes trūksta būtinųjų psichinių stimulų. Šis trūkumas, jei jis ilgalaikis, išardo neuropsichinę lygsvarą, kas dažnai ir esti nervingumo priežastis. Todėl negali būti vi­ suotinio vaisto šiam trūkumui pašalinti. Tiek tegalime pasakyti, kad, atitinkamai koreguodami gyvenimo būdą, dažnai galime papildyti trūkstamų stimulų kie­ kį ir pagydyti šiuo keliu atsiradusį nervingumą. Kaip stipriai individas atjaučia stimulų (arba pergyvenimų) stoką, tatai, žinoma, pareina nuo įvairių veiksnių. Lygia dalimi nevienodi ir tie būtinieji stimulai, kurie reikalingi gyvenimo alkiui malšinti. Visa tai pareina nuo individualybės - nuo konstitucijos, temperamento, amžiaus, išauklėjimo ir 1.1. „Psichinis skorbutas, kaip jau esame matę, yra tokia būsena, kada nukrinta noras gyventi, žmogus savo viduj sustingsta, o ir fiziškai pasidaro nebe taip atspa­ rus. Psichiškieji papildai, kurių stoka iššaukia psichinį skorbutą, - tatai yra jaudai; šie individualistiškai (t. y. kiekvienam žmogui savotišku, betarpišku būdu) žadina norą gyventi - jie yra individualūs gyvenimo svaigulio šaltiniai. Kiekvie­ nas žmogus - kaip kas kokio būdo, amžiaus ir išauklėjimo - turi savą svaigulio šaltinį, teikiantį žmogui jėgų džiaugtis gyvenimu ir nenustoti drąsos susidūrus su kliūtimis: sveikas vaikas veržiasi žaisti, jaunuolis užsimiršta meilės ugnyje, moteris save išgyvena aukodamasi motinystei, aistringas pirklys - surasdamas

1 5 . G en ial ių žm on ių psi ch olo gij a

73

vis naujų progų savo veiklai plėsti, gabus menininkas savo nerimą malšina įkvė­ pimo valandomis pakildamas į kūrybos aukštybes, religingas žmogus - karšta malda nusižemindamas prieš Aukščiausiąjį ir 1.1/'30 Šis individo veržimasis save išgyventi yra žmogaus vitališkumo versmė. To­ dėl, pritrūkus minėtųjų psichinių papildų ir išsekus gyvenimo svaigulio šaltiniams, gyvenimas niekuo nebevilioja - atsiranda nervingumas arba psichinis skorbutas. Kai žmogus negali savo individualinių patraukimų išgyventi produktingais dva­ sios darbais, tada jie išgyvenami žemojoje, primityviškoje sferoje. Remdamasis šiais sumetimais, Schneersohnas mėgina aiškint: kodėl tokį aukštą raidos laipsnį yra pa­ siekusios estetiškosios funkcijos, nors jos nėra naudingos siaura to žodžio prasme (nėra būtinas gyvenimo reikmuo)? Schneersohno manymu, taip esą dėl to, kad kaip tik vargo metu reikalinga žadinti ir stiprinti įtemptas psichines jėgas. Kitaip sakant, nors estetinė veikla tiesiog nelemia gyvenimo kovos ir netenkina konkrečių interesų, vis dėlto ji yra svarbus aktyvinamasis veiksnys, savo rūšies psichinis pa­ pildas, kuris kursto sielos gyvenimą, jo įtampą bei pusiausvyrą ir apsaugodamas nuo vidinio sustingimo, t. y. nuo psichinio skorbuto (p. 44). Toliau Schneersohnas kalba apie sferinį žmogų ir sferinį koeficientą, kurio esmė aiškėja iš jau minėtos gyvenimo troškulio sąvokos. Esama žmonių, turinčių specifišką jautrumą šį troškulį malšinantiems psichiniams jaudams; šie ypač sun­ kiai atjaučia jų stoką. Bet ir iš viso labai reta rasti, kad žmogaus gyvenimo būdas būtų harmoningai suderintas su gyvenimo troškuliu, su vidaus patraukimais. Dažniausiai susidaro deficitas, t. y. gyvenimas nevisiškai tenkina žmogaus troš­ kulį ir gaunamų jaudų kiekis neprilygsta individo pareikalavimo. Toks deficitas gali rastis įvairiu būdu ir esti nevienodo dydžio. Pvz., esti žmonių, apdovanotų tokiu dideliu gyvenimo troškuliu, tokiu stipriu palinkimu į gyvenimo pilnybę ir įspūdžių gausybę, kad paprastasis gyvenimas nė iš tolo negali atitikti jų siekimų. Tokius didžių aistrų, audringus žmones autorius vadina sferiniais žmonėmis. Kai nepalankios sąlygos sutramdo jų polėkį ir neduoda progos pasireikšti produk­ tingais dvasios darbais, tuomet jie paprastai savaime darosi itin nervingi, ima girtuokliauti, palinksta į nusikaltimus. Tokie audringos prigimties žmonės, ne­ randą prasmės pilkame kasdieniniame gyvenime, dažnai randa išeitį susikaupu­ siai sprogstamai vidaus energijai puldami į sumaiščius, revoliucijas, karus arba pergyvendami stiprius religinius, romantinius jausmus. Viena yra aišku - sferinis koeficientas turi būti išgyventas ta ar kita kryptimi: „aukštyn" arba „žemyn". Ne­ galėdamas kilti „aukštyn", sferinis žmogus dažnai grimzta į padugnes, iš kurių, 30 Op. cit., p. 40.

74

/ Į d ė l i s / BEN DR O SI OS P SI C H OL O G IJ OS KLAUSIMAI

palankiai aplinkybėms susiklojus, gali vėl kartais išnerti į spindinčias eterio aukš­ tybes (p. 47). Gražus pavyzdys šioms mintims pavaizduoti kaip tik yra Bliucheris. Kretschmerio teikiamoji Bliucherio charakteristika nuostabiai sutinka su Schneersohno pažiūromis. Mes jau matėme, kaip Bliucheris, „sferinis žmogus", taikos metu, trūkdamas stiprių jaudų, savo drąsos ir rizikos pomėgį tenkindavo aistrin­ gu, azartišku kortų lošimu. Schneersohnas „normaliąją sąmonę griežtai skiria nuo sferinio sielos gyve­ nimo. Normalioji sąmonė aprėpia racionalųjį, priežastingąjį žmogaus mąstymą ir veikimą; ji savaime siekia psichinės lygsvaros. Kas kita, kada žmoguje iškyla aukšta įtampa, kada ji nebesitenkina paprastuoju, gražiai sutvarkytu psichiniu gyvenimu, kada intymusis sielos gyvenimas išardo vargingai susaistytą pusiaus­ vyrą. Nepaprasta to intymiojo sielos gyvenimo įtampa ir vidinis veržlumas iš karto apkeičia visą pasaulėjautą ir žmogaus reakcijų pobūdį. Intymioji psichinio gyvenimo kryptis kelia bendrąjį psichinį lygį ir kuria organizuotesnę, aukštesnio raidos laipsnio psichikos struktūrą. Ji tatai pajėgia pažadinti produktingąją fan­ taziją kūrybos darbui. Savo esme ji daug turi bendra su primityviojo psichinio gyvenimo struktūra, būtent: aukštos įtampos ir intuityvaus jausmo momentus.

1.5. G en ial ių žmonių psichologija

75

1.6. Žmogaus būdas šių dienų mokslo šviesoje

..... I ..... v'

būdas daugeliui psichologijos, pedagogikos, net ir filosofijos Ž mogaus šakų buvo ir tebėra centrinis dalykas. Lygia dalim socialiniuose bei gamtos moksluose labai dažnai tenka susidurti su charakterio problemomis ypač kalbant apie „ligūstą" asmenybę teisiška ar mediciniška to žodžio prasme. Bet mokslas apie žmogaus būdą ne mažiau atrodo svarbus ir kasdieniam gyve­ nimui. Šiais laikais daugiau ir daugiau domimasi pritaikinamąja psichologijos reikšme praktiškiems gyvenimo dalykams: visa tai didele dalimi charakterologijos nuopelnas. Nuolatos bendraudami ir dirbdami su žmonėmis ir žmonių labui, savaime imame tikėtis, kad jų charakterių pažinimas leis mums įspėti jų poelgius kiekvienu atskiru atveju, padės organizuoti mūsų pastangas kitiems žmonėms paveikti, žadinant pageidaujamas reakcijas. Iš panašių praktiškų samprotavimų dažniausiai ir kyla susidomėjimas mokslu apie žmogaus būdą. Be abejojimo, ir kituose moksluose susidomėjimas teoriškais dalykais daž­ niausiai kyla iš tikėjimo praktiškąja tų teoriškų problemų išsprendimo reikšme. Pa­ vyzdžiui, labai dažnai pacientas ar jo giminės užsispyrę teiraujasi smulkmenų apie ligos kilmę bei priežastis. Gydytojui atsakyti nelengva: patogenezė (ligų kilmė) yra bene sudėtingiausias medicinos ir biologijos klausimas. Lygia dalim kituose moksluose genezės ir pirmųjų priežasčių problemos yra painiausios ir sunkiausiai sprendžiamos. Bet mokslo nepatyręs žmogelis, kuriam nežinomas genezės proble­ mų painumas, nesivaržydamas kelia tokius klausimus: „iš kur kyla" vėžio opos? neurastenija? ir kt. Žinoma, čia veikia ne smalsumas, o noras iš mokslo apie ligų kilmę pasidaryti konkrečių, nekomplikuotų praktiškų išvadų, kaip antai: vadinasi, rūkymas sukelia džiovą? Na, viskas aišku, reikia tik mesti rūkius... Deja, nei mokslas apie patogenezę (ligų kilmę), net populiariausiai išdės­ tytas, negali paprastam žmogui suteikti aiškių, griežtų, lengvai praktiškai 76

/ 1 djlis>/ BE N DR O S IO S PSIC H OL O GIJ OS KLAUSIMAI

pritaikinamų žinių, nei charakterologija (mokslas apie charakterius) negali duoti tokių duomenų, kuriais pasiremdamas galėtum kiekvienu paskiru atveju duoti aiškų, ryškų, gyvenimišką bet kurio charakterio vaizdą. Bent artimiausiu laiku nė laukti netenka, kad charakterologija galėtų duoti vaizdingą įvairiausių smulkiai ištirtų tipų ar charakterių galeriją. Tas būtų daug sunkiau, negu, pvz., surinkti į vieną katalogą apyvartoj esančius ir buvusius viso pasaulio pašto ženklus. Mat pašto ženklai tesiskiria savo išorinėmis žymėmis, jų rūšys ir atmainos nesunku atskirti ir suregistruoti, o charakterio įvairybių yra be galo daug: jas gimdo pa­ veldėjimas, auklėjimas, aplinka, istorijos eiga, tautos laimės ir nelaimės ir 1.1. Tad apie charakterių katalogą, bent šių dienų mokslo supratimu, negali būti nė kal­ bos. Charakterių mokslas šiuo tarpu nė nesiekia tokių uždavinių. Jis palyginti neseniai tėra gimęs, nors į žmogaus būdą kreipta dėmesys net ir žiloje senatvėje. Pvz., Aristotelis savo „Retorikoje" teikia charakterių teoriją. Pats pirmasis charakterių mokslo tikslas - iš begalinio sielos gyvenimo ypa­ tybių margumyno išskirti tam tikrus pastovius, bendrus elementus, kurie daro žmogaus charakterį, surasti sistemą įvairioms charakterio atmainoms suvokti ir klasifikuoti. Sunku, pvz., smulkiai aprašyti visos bažnyčios, kokios pamatomos ilgoje kelionėje, bet galima jos atskirti iš stiliaus (gotiško, bizantiško...). Šių die­ nų charakterologija stengiasi pirmu žygiu ištirti charakterio struktūrą - iš kurios medžiagos kuriasi ir auga. Mokslui rūpi vyraujantieji žmogaus reakcijų stiliai, o ne visokių charakterio atmainų „katalogas" ar psichofotografinis charakterių „albumas". Tačiau net ir šis palyginti kuklus užsimojimas pakeliui sutinka vi­ sokių kliūčių. Štai kad ir pati „charakterio" (būdo) sąvoka toli gražu nevienodai suprantama ir aiškinama, nors nuo vienokio ar kitokio supratimo priklauso ir teorinių, ir praktinių išvadų kryptis. Pvz., Adieris charakterį apibrėžia, remdamasis socialinio pobūdžio premi­ somis. Jam charakteris tam tikra gyvenimo uždavinius sprendžiančio žmogaus sielos veikimo išraiškos forma. Adleriui charakterį nulemia psichinių reakcijų į gyvenimo statomus klausimus bei reikalavimus pobūdis. Prof. Ziehenas charakterį supranta kiek siauriau: jam charakteris yra paly­ ginti pastovių žmogaus valios ir jausmų reakcijų visuma. Prof. Kretschmerio (kuris yra labai populiarus šių dienų psichiatrijoje ir yra sukūręs savo teoriją apie žmogaus tipus) apibrėžimas yra artimas prof. Zieheno apibrėžimui. Bet man čia nerūpi išnagrinėti įvairių mokslininkų siūlomi charakterio apibrė­ žimai. Tai buvo tik įvedamoji iliustracija, kaip dar maža tėra nusistoję charakterio mokslo pagrindai. Šis mokslas dar negali duoti to, ko iŠ jo laukia nekantrus, maža

1.6. Ž m o ga us būd as šių die nų mo ks lo šv iesoje

77

mokslo ragavęs žmogus, norįs tučtuojau mokslo išvadas pritaikyti gyvenimui. Vis dėlto jau ir dabar charakterologija daug duoda specialistams, k[aip] a[ntai]: psi­ chologams, juristams, kriminologams, pedagogams ir kt. Susidurdami su įvairiais žmogaus sielos gyvenimo klausimais, dažniausiai charakterio atžvilgiu, iš charakterologijos jie gali pasisemti vertingų duomenų, praplečiančių mąstymo akiratį ir duodančių net vertingų praktiškų nurodymų. Žinoma, specialistas čia ras tik nau­ dingų bendrų principų, o ne kokį „katalogą", skiriamą visiems naudotis. Šių dienų teorijos apie žmogaus būdą visų pirma teikia charakterių schemas, teikia horizontalinius bei vertikalinius labiausiai standartiškų struktūrų - cha­ rakterių - pjūvius ir, kaip jau nurodyta, tiria, iš ko toji charakterio struktūra su­ sidaro. Kriminologas, kuris domisi šiais dalykais, iš charakterologijos gali gauti vertingos medžiagos. Labai įdomių išvadų [teikia] įvairios teorijos apie žmogaus charakterio sąsają su išoriniais pažymiais; bene labiausiai yra žinoma Kretschmerio teorija31, kuri, kaip ir daugelio kitų, tiesiog riša charakterio pažymius su kūno struktūra. Tad šiais klausimais prityręs žmogus jau vien iš paviršinių stebimo asmens žymių gali daug ką tarti apie pagrindines jo charakterio linkmes. Šiaip ar taip, charakterologija visokiems spėliojimams ir tyrinėjimams apie žmogaus charakterį sudaro rimtą atramą; ji rodo, kaip reikia gilintis į žmogaus asmenybę, šią didžiausiąją visų laikų mįslę. Tuo dar nesibaigia charakterologijos reikšmė. Ji tiria ne tik paprastus, nor­ malius žmones, bet ir genijus, kurių prigimtis ir kūryba taip pat aiškėja šių dienų charakterologijos šviesoje. Lygia dalim kolektyvų, tautų, rasių kūryba dabar na­ grinėjama jų ypatingo charakterio bei stiliaus atžvilgiu. Šių ypatingumų šaknys, savo ruožtu, slypi paskirų individų charakterio struktūroje. Ryškus Šių charak­ terologijos pastangų pavyzdys - Jaenscho ir Klageso teorijos, kurios čia bus nu­ šviestos. Taigi, charakterologija, neseniai tevirtusi rimtu mokslu, per keliasdešim­ tis metų sugebėjo daug ko pasiekti, nors, žinoma, vis dar negali atsakyti į daugelį klausimų, kuriuos jai kelia nekantrus žmogus praktikas.

II Ryškus filosofiškai pagrįstas charakterologijos sistemos pavyzdys — L[udwigas] Klagesas, filosofas psichologas, pramynęs naujus kelius ne tik charakterologijoje, bet ir grafologijoje. Tik jo dėka grafologija laikoma mokslu. Klagesą teisingai vadina šių dienų charakterologijos tėvu, kuriai jis dirba jau daugiau

31 Plg. mano straipsnį „Kriminalistikos žinyno" Nr. 1.

78

/ 1 dalis/ BE N DR O S IO S P SI C H OL O G IJ OS KLAUSIMAI

kaip 30 metų. Gaila tik kad Klagesą labai sunku skaityti, o dar sunkiau jo mintis išdėstyti trumpa, suglausta ir vis dėlto suprantama forma. Jis dažnai naudojasi sudėtingomis sąvokomis, kurias reiškia ilgais kelių aukštų žodžiais, kurie dar šiaip taip pakenčiami vokiečių kalboje, bet visai neišverčiami į kitas kalbas. Štai pavyzdys: „Ichwiederherstellungstriebfedern" (sulipdyta iš 5 žodžių, iš viso 32 raidės). Iš viso Klagesas pilnas vidujinių prieštaravimų. Iš vienos šalies - filo­ sofas metafizikas, iš kitos šalies - jautrus reagavimas į grynai praktiškus šio gyve­ nimo reikalavimus. Taip ant metafizinių savo charakterologijos pagrindų jis stato puikų ir praktiškus gyvenimo reikalavimus visai atitinkantį grafologijos rūmą. Pereidami prie Klageso charakterologijos, turime iš pradžių padaryti mažą filosofinį įvadą, be kurio sunku būtų suprasti jo charakterologiją. Klagesas skiria žmoguje tris pagrindinius principus: kūną, sielą ir dvasią. Kūnas ir siela sudaro neišskiriamą vienumą, lyg du gyvo narvelio ašigalius; o dvasia tartum kyliu įsi­ terpia tarp jų, stengiasi juodu išskirti, išardyti jųdviejų harmoniją, iškoneveikti sielą ir numarinti visa, kas joje gyva... Gyvenimas puikiausiai galėtų apsieiti ir be naikinančio dvasios veikimo - dvasia gyvybei nereikalinga. Bet dvasia, norėda­ ma reikštis, negali apseiti be gyvybės. Kokia gi dvasios funkcijas pagal Klagesą? Tai nėra metafiziškasis spiritus. Dvasios uždavinys - suprasti, išaiškinti ir spręsti. Norėdama išpildyti šį savo uždavinį, dvasia bjaurojanti gyvenimą; paversdama jį savo pažinimo „objektu", išknaisiojanti, išnarstanti, išardant!, išgrainanti... Ne tokia yra siela. Jos vaidmuo yra kilnesnis: ji priima gyvenimą stebėdama... „Bitė, išskridusi iš avilio medučio, nieko „nesprendžia", „neplanuoja", „nesiekia" jokių tikslų. Ji nė negalvoja, kokie žiedai yra kupini medaus, - nežino ji nei rūpesčių, nei vargų, nei pareigų... Jinai juda, skrieja tik dėl vidujinio būtinumo (traukimo). Tuo ji ir patenkina savo reikalavimus, pašalina juos." Šis gėlės ir bitės ryšys, svetimas „nusidėjėliams" žmonėms, yra šventas ir pa­ prastas, - taip jį giria Klagesas. Jam tai - „Lebensmagnetischer Zusammenhang". Toks pat magnetiškas ryšys yra tarp alkanos karvės ir josios žolės suvokimo, tarp aukštybėse skriejančio aro ir besiganančių avių bandos... Visi šie procesai, pasak Klageso, vykstą be sąmonės įsikišimo, be valios diktavimo, be visa jungiančio „aš". Tai ir esąs, pasak jo, organinis psichinis procesas - buitis - siela. Štai šita pri­ mityvi netarpiškos, nesąmoningos traukos forma vyraujanti gyvulių gyvenime, tuo tarpu kai žmogus vadovaująsis principu „aš noriu". Šis noras esąs sukurtas dvasios šėtono. Kaip tvirtina Klagesas, tik siela esanti vertinga, o dvasia, kuri, deja, siekdama visa apimti, griaunanti visa, kas brangu gyvenimui. Su kokiu patosu ir temperamentu Klagesas gina šią savo tezę, galima matyti kad ir iŠ šios išraukos iš „Grundlagen der Charakterkunde", kur jis sugretina primityvaus ir civilizuoto žmogaus gyvenimus: 1.6. Ž m o ga u s b ūd as šių die nų mo ks lo šviesoje

79

„Dvasia viešpatauja visur; tada siela išnyksta. Ir nors gyvenimas primityviose, natūraliose sąlygose dar labai tolimas nuo idealo, vis dėlto jis maža panašus į tą visa griaunančią orgiją - paskutinį aktą baisios dramos, kurią mes gebame vadinti dvasios raida arba žmonijos progresu ir kurios dėka vadinamasis „civilizuotas ir padorus" žmogus tik bjauroja mūsų planetos veidą. Su šiuo gyvenimu palyginus, natūralus laukinių žmonių gyvenimas atrodo tarsi rojaus sapnas. Tuo gali įsitikinti europiečiai, pabuvę keliose dar išlikusiose tautelėse, gyvenančiose ties pietų van­ denimis, kurių dar nespėta užnuodyti sifiliu, išnaikinti paraku ir nuskurdinti vergų darbu..." Deja, negaliu smulkiau gilintis į Klageso filosofinę sistemą, kurią išdėstyti labai sunku, kaip tai jau yra nurodę visi autoriai, kuriems teko susidurti su Klagesu. Todėl mes ir pasitenkinsime tuo, kas reikalinga suprasti Klageso teorijai apie charakterį. Tenka apgailestauti, kad nėra vietos filosofinėms Klageso pažiūroms išnagri­ nėti filosofijos istorijos atžvilgiu, juoba kad to nėra užtektinai pabrėžę tie autoriai, kurie yra nagrinėję Klagesą. Tiek tepaminėsiu, kad panašų etišką sielos vertinimą randame Schopenhauerio filosofijoje, nors ir kita forma. Jo veikale „Die Welt als Wille und Vorstllung" taip pat randame du antipodus - vaizduoklę ir valią, kurių vienas vedąs į rojų, kitas - į pragarą. Ir Klagesas, ir Schopenhaueris, savo ruožtu, daug yra skolinęsi iš Platono; ypač jiems turėjo įtakos Platono mokslas apie idėjas. įdomu, kaip Klagesas ant šito metafiziško pagrindo stato savo charakterologiją. Pasak jo, charakterį nulemiančios šios penkios pagrindinės savybės: darybi­ nė medžiaga, 2) struktūra, 3) interesai, linkimai, traukimai (Triebfedern), 4) tektoni­ ka (vidinis suderinimas), 5) išorinės charakterio apraiškos (aspektas). Centrinė vieta priklauso interesų arba traukimų ir linkimų sferai, tikriau sa­ kant, jų dinamikai. Kas yra toji darybinė medžiaga, iš kurios formuojasi charakteris? Trumpai sakant, tai yra sugebėjimai, gabumai ir talentai, kaip antai: atmintis, sumanumas, sąmojingumas, mąstymo aiškumas, jautrumas, muzikalumas, valios jėga, prota­ vimo nuosaikumas, savarankiškumas bei originalumas, kombinacinė galia, drą­ sumas, išradingumas ir t. t. „Galima būti puikiu žmogum, bet prastu muziku, advokatu, gydytoju." Šiuo atžvilgiu žmonės vienas nuo kito skiriasi kiekybiškai. Struktūra, Klageso supratimu, esanti maždaug tai, ką mes vadiname tem­ peramentu. Tatai esanti žmogaus pradmenų visuma, kuri nustato sielos vyksmų eigos formą. Čia eina kalba apie daugiau ar mažiau jautrų reagavimą jausmų ir valios srityje ir sugebėjimą iškelti į aikštę, apreikšti tai, kas pergyventa. Šis vidinis rezonansas esąs tarytum sielos aidas, kurį psichinės žmogaus struktūros viduje 80

/ 1 dalis/ BEN DR O SI OS PS IC H OL O C IJ OS KLAUSIMAI

sukeliąs iš oro pagautas garsas, tarytum perlaužiamoji trisienės sielos prizmės galia, kuri keičiant į prizmę patekusio spindulio kryptį ir vėl jį išmetanti laukan. Nuo įvairaus šio sielos prizmės perlaužiamumo priklausąs daugiau ar mažiau jautrus žmogaus reagavimas, didesnis ar mažesnis temperamentas; nuo to parei­ nąs ir jausmo bei emocinių patyrimų gyvumas. Tai tiek apie struktūrą. Charakterio tektonika - tai jo formų harmoningumo sritis, visų jo elementų didesnis ar mažesnis suderinimas. Panašiai, kaip bizantiška bonė netinka gotiško stiliaus bažnyčiai, kaip riebus anekdotas netinka nekrologui arba spalvotas ka­ klaryšis frakui, taip ir sielos gyvenime galinti būti atskirų elementų disharmonija arba darnumas. Ir čia galima kalbėti apie charakterio darnumą, išlaikytą vienybę arba palaidumą, apie patvarumą ir labilumą. Išorinis charakterio aspektas - žmogaus manieros - kaip žmogus geba elgtis kasdieniame gyvenime, o ypač draugijoje: juk jau iš sena apie žmogaus charak­ terį daugiausia buvo sprendžiama iš to, kaip jis elgiasi žmonėse. Elgesio ypa­ tingumus labai dažnai saisto profesija. Pvz., kiekvienas bus pastebėjęs „karišką laikyseną", paviršutinį dvasininkų nusižeminimą, „kromelninko" plepumą bei įkyrumą, senstelėjusios mokytojos priekabumą, profesoriaus tono autoritetingu­ mą, tikro mokslininko kuklumą, kurtizanės tono laisvumą. Mes trumpai apžvelgėme keturias charakterį formuojančias sferas; aišku, kiekviena sfera yra palyginti autonomiška. Tačiau centrinę vietą Klageso charakterologijoje užima jo teorija apie žmogaus linkimus. Čia ir susiduriame su filoso­ fiškomis jo teorijos tezėmis, apie kurias kalbėjome pirma. Gal dėl to ši jo teorijos dalis yra pati sunkiausia išdėstyti. Štai trumpa santrauka: Žmogaus interesai - spiritus movens, kuris nulemiąs visus žmogaus poel­ gius, - esą pasukti dviem kryptim: arba padedą įsitvirtinti, atsiremti, arba vedą į atsidavimą, „išskydimą". Šie interesai esą bet kurio siekimo, bet kurio noro pir­ moji priežastis ir stimulas. Jie turį tam tikrą kryptį, tam tikrą tikslingumą. Aš „ap­ imtas" susižavėjimo, perblokštas nelaimės, aš esu jausmo valdžioje, bet aš noriu garbės, reikalauju teisybės, trokštu laimės. Bet kuriam jausmui veikiant, mūsų „aš" esąs pasyvus, o valiai veikiant - aktyvus. Aš „esu jausmo valdžioje", bet va­ lią aš pats „valdau". Žmogus galįs nepasiduoti savo jausmo įtakai, bet negalįs jam įsakyti palikti jį ramybėje. Iš vienos šalies - godus, aktyvus „aš", iš kitos šalies pasyvi, atsiduodanti „ji" (siela). Stimulus ir interesus Klagesas skirsto pagal tai, ar juose vyrauja sielos ar dvasios pradas. Sielos sferai Klages priskiria pasyvius stimulus, kurie išreiškia žmogaus siekimą ištirpti, išskysti, atsiduoti. Čia priklau­ so: gamtos, tėvynės meilė, pasiaukojimas, kantrumas, susižavėjimas, užuojauta, motiniškumas, gailestingumas, aistringumas, nerūpestingumas, kūrybos meilė,

1.6. Ž m o ga us b ūda s šių die nų moks lo šv iesoje

81

troškimas svaigintis, Kosmoso meilė. Visus šiuos stimulus Klagesas dar ir smul­ kiau bei tiksliau klasifikuoja, bet mums čia rūpi tik pagrindinis jo klasifikacijos principas. Kita dalelė, priešingos krypties stimulų grupė, esanti „dvasios" kilmės, kuri išreiškianti žmogaus siekimą įsitvirtinti, apsaugoti save. Pvz.: apsukrumas, iniciatyva, pavydas, blaivumas ir sausumas, griežtumas, nejautrumas, valdingu­ mas, garbės troškimas, klastingumas, atkaklumas ir daug kitų. Visi šie stimulai kylą iš dvasios ir valios. Ši stimulų klasifikacija toli gražu nėra asmenybių, tipų ar charakterių klasi­ fikacija. Klagesas puikiai nusimano, jog nėra žmogaus, kuris vadovautųsi tik pir­ mos ar antros rūšies stimulais. Klagesui tik svarbu pažymėti vyraujančią žmogaus siekimų tendenciją. Tokiu būdu Klageso teorija stengiasi duoti naują, sistemingą charakterologijos pagrindimą. Tiesa, visa tai paremta etiškai metafizišku paskirų žmogaus siekimų vertinimu. Vis dėlto ši teorija plačiai įgalina psichologiškai tirti charakterius. Žinoma, negalima iš jos reikalauti daugiau, negu ji gali duoti. Ji nė nesistengia duoti gausingą gyvų tipų bei charakterių galeriją. Tačiau ji įteikia psi­ chologui sielos gelmių raktus, kur slepiasi pagrindiniai charakterio elementai. Klageso teikiamą charakterio konstrukciją aš palyginčiau su radijo priimtuvu. Materialinę charakterio dalį (sugebėjimus, gabumus, talentus) atitiktų lempučių kokybė, kiekybė ir rūšis, garsintuvo (ruporo) tobulinimas ir 1.1. Charakterio struk­ tūra (jo didesnis ar mažesnis jautrumas reaguoti) galima būtų sulyginti su radijo priimtuvo selektyvumu. Išorinį charakterio aspektą atitiktų visokie radijo aparato traškėjimai ir jų pašalinamumas, transliacijos aiškumas. Tektoniką atitiktų įvairių garsų perdavimo ypatybių suderinimas ar nesuderinimas (garsumas, aiškumas, tembrų perdavimas ir 1.1.). Teoriją apie interesų ir stimulų dvilypumą bei priešin­ gumą aš palyginčiau su trumpų ir ilgų bangų skirtingumu. Žinoma, šis palygini­ mas turi daug trūkumų, kaip ir kiekvienas mėginimas per daug vaizdžiai iliustruo­ ti sudėtingiausius sielos gyvenimo vyksmus, bet jis tėra tik paprasta schema. Klageso grafologijos teorija yra labi įdomi, tačiau dėl vietos stokos šiuo tarpu reikia ją atidėti kitai progai.

III Kalbant apie šių dienų charakterologijos sroves, negalima nutylėti apie Eįrichą] Jaenschą. Jo sistemai verta užimti pirmoji vieta antropologinėje psicholo­ gijoje, etnologijoje ir net kultūros filosofijoje. Tuo tarpu kai Klagesas savo teoriją grindžia metafiziškais samprotavimais, Jaenschas daugiausia remiasi biologišku pamatu. Jis stengiasi išnaudoti visus

82

/ l d j l i s / BE N DR O S IO S PS IC H OL O C IJ OS KLAUSIMAI

naujausius mokslo duomenis apie vidinės sekrecijos liaukas, o ypač apie pojū­ čių psichofiziologiją. Reikia pripažinti, kad pojūčių psichologijoje (ypač regėjimo) Jaenschas yra pasaulinio masto mokslininkas. Jaenscho charakterologija savo esminiais bruožais yra tipologija - teorija apie pagrindinius biologiškus žmonių tipus. Pagrindinis principas, pagal kurį Jaens­ chas klasifikuoja savo tipus, yra toji psichinės struktūros ypatybė, kuri psicholo­ gijoje vadinama „integracija". Kaip žinome, integracija yra elementų jungimasis į visumą. Integracijos laips­ nis ir pobūdis sielos gyvenime nulemia žmogaus tipą. Du pagrindinius žmonių tipus Jaenschas simboliškai žymi raidėmis „I" (integracija) ir „D" (dezintegracija atvirkščias integracijai vyksmas). Integracija yra paskirų psichinių funkcijų bendra­ darbiavimas ir kooperacija. Integruoto žmogaus antipodas - žmogus be integraci­ jos, arba dezintegruotas tipas, kuriame įvairūs psichiniai reiškiniai yra išskydę ir veikia įvairiom linkmėm. Šių dviejų tipų skirtingumas ryškiausiai pasireiškia dė­ mesio, suvokimo ir mąstymo darbe. Vidinės integracijos tipas, kurį kartu su Jaenschu dėl trumpumo vadinsime I tipu, rodo tendenciją viską suvokti prasmingai ir tikslingai. Jo įspūdžiai yra tartum spinduliai, kurie, persilaužę per lęšį, visi susikerta viename taške. Jo dėmesys yra tarsi galingas prožektorius, vieną akimirką nušviečiąs visą situaciją; jis stengiasi visa apibendrinti, susintetinti. D tipas, atvirkščiai, pasaulį suvokia analitiškai, statiškai. Jo dėmesys tarsi sustingsta ties paskiromis dalimis, detalėmis. Suprantama, I tipas dažniau ir lengviau kreipia savo dėmesio kryptį. Tuo tarpu D tipo dėmesys labiau pastovus - sakyčiau, jis lengviau „pri­ limpa" ir nelengvai nukrypsta nuo vieno dalyko prie kito. „D" yra objektingesnis, „1" prasmingesnis. Jeigu, pvz., abiem tipam duosime perskaityti lotynišku šriftu Šias raides: „CACAO", tai D perskaitys: CACAO, o I - KAKAO. I tipo mąstymas nukreiptas labiausiai į pagrindinio tikslo ir prasmės, į visumos suvokimą. D tipas labiausiai ieško priežastingumo sąryšio, analizės. D tipui trūksta vielinės sąsajos, bet lygia dalim netvirta yra sąsaja tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Pasaulis jam yra svetimas, jo vidui nepriimtinas. Tai šiaurės amerikiečio tipas. Iliustracijos dėlei (D tipui pavaizduoti) primenu istorijėlę, kurią mėgo pasa­ koti vienas labai pastabus žmogus. Vienas dvarininkas nusiminęs pasakoja savo draugui apie jį ištikusią nelaimę: pro atvirą langą įskridęs paukštis ir netyčia už­ kliudęs sudaužęs brangią, senovišką vazą. Draugas, išklausęs pasakojimo, ramiai klausia: „Kas tai buvo per paukštis?" I tipas pasižymi meniška prigimtimi. Jis nuolatos palaiko glaudų kontak­ tą su aplinka; visas jo gyvenimas yra jausmo valdžioj, jis suvokia vaizdais. Jis pasitiki kitais, visada maloniai nusiteikęs, savo etiškus įsitikinimus jis daugiau

1.6. Ž m o ga u s b ūd as šių die nų moks lo ¿vi ešo je

83

remia jausmu ir supratimu negu griežtais ir nepajudinamais principais. Jo valia visuomet veikia jo linkimų kryptimis. Bendraudami su kitais, šie tipai esti atviri ir gyvi, nors ne visada teigiami. Tarp jų ir aplinkinio pasaulio yra nuolatinis glau­ dus ryšys, visiškas darnumas (Kohärenz mit der Aussemoelt festes Zusammenhängen und leichtes Zusammenfinden der aiiseren Ereignisse mit inneren Gegebenheiten). Nėra jokios galimybės net bendrais bruožais susipažinti su įvairiais I tipo poskyriais. Jų Jaenschas priskaito penketą (B tipas, S tipas, I, tipas, I2 tipas, I3 tipas). Kai kurie iš šių tipų vėl savo ruožtu skirstomi dar smulkesniais poskyriais. Šie skirtumai pareina tiek nuo integracijos intensingumo, tiek nuo jos krypties. Tas I tipas, kurį aš lig šiol nagrinėju, yra, taip sakant, normalus, kasdieniškas integracijos tipas, kuriame lygia greta su integracija vidaus linkme (sielos funkcijų bendradarbia­ vimu) eina integracija išorės linkme (su aplinkiniu pasauliu). Tai yra I, tipas. Tuo tarpu, pvz., B tipas (bazedovinis tipas) rodo labai ryškų integracijos laipsnį. Ryš­ kiausia forma jis pasireiškia Bazedovo ligoje. Išorės žymės - didelės žibančios akys, slystąs žvilgsnis, balta švelni oda, psichinės žymės - eidetizmas, emocingu­ mas, afektingumas, įtaigumas, intuityvus mąstymas. Aplinkinį pasaulį šie tipai vertina visiškai subjektyviai. Savo tipologijai pagrįsti Jaenschas sukūrė geopsichologinę hipotezę. Jis spėja, kad šiltuose, saulėtuose kraštuose vyraujanti stipri integracija, Šaltuose kraštuo­ se - atvirkščiai. Tokie esą pietų gyventojai, pvz., italai, ispanai, pietų slavai, kurių priklausomybė I tipui matyti jau vien iš akių žvilgėjimo, svajingo žvilgsnio ir 1.1. Jo nuomone, tamsi plaukų spalva taip pat esanti charakteringas I tipo pažymys. Bet Jaenschas nesitenkina paskirų asmenų tipologija. Ja pasiremdamas, jis ku­ ria kultūrų tipologiją, kalbėdamas apie „Stilformen der Kultur" (kultūros stiliaus formas). Nagrinėdamas sąveiką, kuri vykstanti tarp atmosferos, kurioje jis gyvena, Jaenschas tvirtina, kad šioje sąveikoje primatas priklausąs asmenybei. Tik ta kul­ tūra galinti sukurti savitą stilių, kuri esanti kuriama tam tikro tipo asmenybių. Tik ta asmenybė galinti dvasiškai susilieti su aplinkine kultūra, kuri savo fiziologine struktūra esanti gimininga su tos kultūros stilium (susiderinta su juo). Jaenschas savo tipologijoje skiria tipus, kuriuos galima charakterizuoti žo­ džiais „iš apačios viršun" ir „iš viršaus apačion". Tipai „iš apačios viršun" pasi­ žymi labai stipria integracija vidaus linkme. Žmonių atžvilgiu jie santūrūs ir užsivėrę. Šį užsivėrimą galima pralaužti nebent laimėjus gilią tokių žmonių simpatiją. Jie mėgsta vienumą ir gamtą. Pastebėta, kad juose vyrauja optiški įspūdžiai. Tipai „iš viršaus apačion" (S2) pasižymi racionaliniu antstatu ant itin labilaus jausmų, instinktų ir patraukimų pamato. Šis racionalus jo pradas tartum ima į savo rankas valdyti ir tvardyti šėlstančias aistras. Toks žmogus savo elgsena labai 84

/ 1 dalis/ B EN D R O S IO S PSIC H OL O G IJ OS KLAUSIMAI

panašus į aktorių, žmonėms vaidinantį čia vieną, čia kitą rolę pagal užsakymą, gautą iš viršaus. Šis tipas gyvena ne tik su aplinkiniu pasauliu, bet ir jame. Neseniai paskelbtame veikale Jaenschas daro įdomią analogiją tarp šių dvie­ jų tipų ir kultūrinių stilių. Pasak jo, prancūzų kultūra esanti kultūra „iš viršaus apačion", o anglosaksų - „iš apačios viršun". Štai keli įdomūs sugretinimai: anglų parkas, kuriame medžiai auga natūraliai, ir prancūzų parkas, kuriame sodininko žirklės medžius verčia geometrinėmis figūromis (Versalio parkas). Anglų roosbeef, kuris gaminamas paprastai, primityviškai, ir išmaningas prancūzų Boeufa la Metropolo, a la Stroganoff, kuris gaminamas labai sudėtingu būdu. Anglai prisitaiko prie natūralių kūno linijų, o prancūzams kūnas esąs manekenas papuošalams iš­ kabinti. Anglų kalba beveik nepasiduodanti gramatikos kanonizacijai; tuo tarpu prancūzų kalba klausanti paprastų, logiškų gramatikos taisyklių ir net leidžiasi reglamentuojama Prancūzijos akademijos. Anglų teisė, organiškai susijusi su tra­ dicijomis ir papročiais įvairiausių provincijų, skirtingų geografiniu ir socialiniu atžvilgiu, sunkiai leidžiasi kodifikuojama. Visas anglų teisės detales gali suvokti tik žmogus, gerai susigyvenęs su šios ar kitos anglų vietovės papročiais. Kas kita prancūzų teisė, savo rūšies juridinė matematika, pasiekusi aukšto laipsnio savo racionalia, logiška konstrukcija. Anglų empirizmas remiąsis pasitikėjimu žmo­ gaus pojūčiais; prancūzų racionalizmas jutimais netiki - jam svarbiausias dalykas raison (garsusis Descartes'o Cogito, ergo surn). Tokiu būdu Jaenschas, išeidamas iš biologiškų žmogaus prigimties gelmių (fizinių ir cheminių savybių, savo ruožtu, pareinančių nuo tos vietos, kurioje žmogus gyvena, ir nuo spindulių gausumo, kuriuos saulė jam maloningai teikia), išveda ištisą eilę fiziologiškų, paskui psichologiškų įvairių žmonių tipų savybių ir galiausiai palaipsniui prieina prie žmonijos kultūros aukštybių.

1.6. Ž m o ga us būd as šių dien ų moks lo Šviesoje

85

i.7. Psichotechninė atranka Lietuvoje

... I ...

Î

vedant į gyvenimą naujas kultūrines įstaigas, visada naudinga ir pravar­ tu apžvelgti nuveiktus darbus. Nuėjus tam tikrą etapą, daugiau ar ma­

žiau našiai atlikus tam tikrą darbą, būtinai reikia padaryti kritišką darbų san­ trauką ir ieškoti kelių darbo metodams, jo technikai plėsti ir tobulinti; kartais tenka visiškai atsisakyti ne tik nuo taikytų metodų, bet ir nuo nusibrėžtų tikslų. Toks yra griežtųjų, ypač pritaikinamųjų, mokslų kelias. Psichotechniškas žmonių tyrinėjimas su tikslu atrinkti jų tinkamumą atskiroms darbo rūšims (profesijoms) Lietuvoje dar visiškai naujas dalykas ir todėl kelerių metų laikotarpio šios srities atliktųjų darbų apžvalga yra naudinga ir pačiam dalykui praplėsti, ir žmonėms, kurie domisi psichotechnikos raida Lietuvoje. Čia tenka tarti keletą žodžių psichotechnikos sąvokos reikalu. Psichotechni­ kos terminas yra palyginti jaunas, atsiradęs maždaug prieš 30 metų. Šį terminą į mokslo terminologiją įvedė vokiečių psichologai (Stem, Mūnstberg). Dėl paties psichotechnikos termino sąvokos turinio ligi paskutiniųjų laikų buvo daug ne­ aiškumų ir prieštaravimų. Šiuo terminu vadino ir technikos psichologiją, ir psi­ chologijos techniką! 1934 metais Prahoje psichologų kongresas priėmė prancūzų psichologo Pierono pasiūlytąjį psichotechnikos nusakymą, būtent: „Psichotechnika - eksperimentinės psichologijos pritaikinimas praktiškiems tikslams visose asmeninio ir visuomeninio žmogaus gyvenimo srityse"' (Psychotechnoques est l'ap­ plication de la psychologie expérimentale à la poursuite de fins pratiques dans toutes les spheres de la vie humaine, individuelle et sociale). Tuo būdu įvairūs praktiški žmogaus gyvenimo uždaviniai, kurie gali būti išsprendžiami empirinės (patyrimo) psichologijos metodais, įeina į psichotech­ nikos veiklos sritį. Visi klausimai, susiję su teisingu ir tikslingu įvairių gamybos įrankių ir techninių įtaisymu, kiek turi su jais reikalo žmogus, artimai susijęs su 86

/ » d a l i s / B EN D R O S IO S PSIC H OL O G IJ OS KLAUSIMAI

psichotechnika, čia (...) su psichofiziologiniu darbo proceso racionalizavimu, ku­ riuos tyrinėja Tylor mokykla; taip pat čia priskiriami visi klausimai, kilę iš elgesio su žmogumi (Umgnng mit Menschen), su įtaka žmonėms, sakysime, reklamos psi­ chotechnika, įspėjamųjų signalų psichotechnika, nelaimingųjų įvykių, vagysčių ir kt. įspėjimo psichotechnika ir t. t. Jau iš pateiktųjų pavyzdžių matyti, jog psichotechnikos veiklos sritis yra labai plati. Tikrai, visas mūsų gyvenimas šiokiu ar tokiu būdu yra grindžiamas psichologija ir visur, kur tik psichologijos mokslo laimėjimai taikinami praktikos reikalams, susiduriama su psichotechnika. Todėl yra daug veiklos sričių, kurios psichotechnikos raidos metu nuolat buvo jos ty­ rinėjimų centru. Svarbiausia sritis yra profesinė psichotechninė žmonių atranka. Sis dalykas visur ir nuolat yra aktualus. Senasis šūkis - kiekvienas žmogus savo vietoje - tiek yra įtikinamas, o jo įvykdymas tiek būtinas ir svarbus, tad yra natū­ ralus dalykas, jog psichotechnika visų pirma plečiasi šia kryptimi; be ko kita, tai pasako ir josios pavadinimas: „Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija". Laikau reikalingu nors trumpais bruožais supažindinti skaitytoją su Psicho­ technikos draugijos veikla Lietuvoje. Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija įsteigta 1931 m. Jos tikslas: a) padėti jaunuomenei susirasti pašaukimą ir eiti jo keliais, b) daryti atranką tinkamų kandidatų įvairioms profesijoms, darbams ir mokykloms, c) da­ ryti atranką gabių, atsilikėlių ir nenormaliųjų vaikų ir duoti patarimų specialiam jų mokymui ir auklėjimui, d) ieškoti įvairiems darbams atlikti tobuliausių būdų, metodų ir priemonių, e) tirti įvairių faktorių (nuovargio, alkoholio, temperatūros, drėgmės, oro, šviesos ir kt.) įtaką darbo našumui. Į pirmąją draugijos valdybą buvo išrinkti: prof. J. Šimkus - pirm., prof. J. Va­ balas-Gudaitis, doc. Blažys, priv. doc. dr. V. Lazersonas ir viceburmistras J. Pikčilingis. Į profesinės konsultacijos komisiją: inž. J. Gravrogkas, pulk. dr. V. Ingelevičius, insp. A. Vokietaitis ir dr. Jurgelionis. Draugija, gavusi iš Kauno miesto savivaldybės paramos, o taip pat 2000 Lt subsidijos iš Motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos, pasikvietė psichotechniką K. Kochą, nustatė veikimo gaires ir pradėjo patį darbą. Kadangi mūsų visuomenei psichotechninės idėjos buvo dar nežinomos, rei­ kėjo su jomis susipažinti. Tuo tikslu surengta eilė paskaitų apie psichotechnikos tikslus, uždavinius ir reikšmę kultūriniam ir ekonominiam gyvenimui. Apie tai painformuoti žurnalistai, rašyta spaudoje, demonstruota psichotechninių tyrimų būdai ir priemonės, priiminėta ekskursijos, sudaryta speciali biblioteka, užmegz­ ti santykiai su Rygos miesto psichotechninių institutu ir 1.1.

1.7. P s ic ho te ch ni nė atranka Lie tuvoje

87

Kad sektųsi geriau dirbti, be valdybos ir minėtosios konsultacinės komisijos, buvo dar sudaryta psichografijos ir profesiografijos komisijos. Pirmoji, vadovau­ jama prof. J. Vabalo-Gudaičio, tuoj ėmėsi darbo. Sušaukusi visą eilę posėdžių, svarstė ir sudarė tyrimų planą, testines priemones ir trejopas anketas (mokyto­ jams, tėvams ir mokiniams) pradžios mokyklas bebaigiantiems mokiniams ir aukštesniųjų mokyklų moksleiviams tirti. Profesiografijos komisija, vadovaujama prof. J. Šimkaus, atsideda psicholo­ giškai tirti įvairias profesijas, darbus ir jų vyksmus, įvairių faktorių įtakas žmo­ gaus darbo našumui ir kt. Profesinės orientacijos bei atrankos reikalu buvo atliekami psichotechniniai įvairių asmenų tyrimai. Juos atlikdavo privat. doc. dr. Lazersonas ir psichotechnikas K. Kochas. Pirmiausia buvo daroma atranka kandidatų į šoferius, vėliau į VĮalstybės] saugumo departamento tarnautojus ir kt. Tačiau planingai ir energingai pradėtą darbą sutrukdė lėšų stoka ir dar nepa­ rengta visuomenė bei per mažas įstaigų pritarimas. Nepaisant minėtų sunkumų, draugija neatsisakė siekti užsibrėžtų tikslų ir, bekovodama su įvairiomis darbo kliūtimis, išvarė gana žymų savo darbo barą. Be minėtų komisijų darbų, priv. doc. dr. V. Lazersonui vadovaujant, buvo atlikta visa eilė psichotechninių tyrimų ir ekspertizių. Šiais tyrimais ir pagal juos duodamais profesinės orientacijos ir atrankos reikalu patarimais jaučiamas tolydžio didėjąs susidomėjimas. Tai matyti iš statistikos duomenų: 1932 m. minėtais reikalais į draugiją kreipėsi 15 asmenų, 1933 m. - 50,1934 m. - 76, o 1935 m. - 171 asmuo. Iš viso nuo 1932.1.1 ligi 1936.VII.I padaryta 333 ekspertizės ir duota tiek pat įvai­ riausių patarimų. Daugiausia kreipėsi iš Susisiekimo ministerijos įstaigų ir aukš­ tesniosios technikos mokyklos -1 4 6 asmenys, Vidaus reikalų ministerijos - 110. Iš visų kitų ministerijų, privačių įstaigų ir šiaip asmenų - 82. Dar buvo pasiūlymų padaryti atranką kandidatų į Karo aviacijos puskari­ ninkių mokyklą, vieno fabriko darbininkų ir kandidatų į policijos mokyklą, bet neturint reikalingų darbo sąlygų pasiūlymų nebuvo galima priimti. Kol kas negalima padaryti psichotechninių tyrimų nė Kauno miesto baigian­ čių pradines mokyklas mokinių, nors šie tyrimai būtų labai naudingi. Kaip anks­ čiau minėta, tokių tyrimų planas ir dauguma priemonių jau parengta 1933 m. Draugijos darbo sąlygos kiek palengvėjo, kai 1935 m. buvo gauta Švietimo ministerijos subsidijos ir leidimas psichotechninius tyrimus atlikti V. D. U. Hu­ manitarinių m. fak. Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos institute. Dėl to buvo galima veikimą išplėsti, ir ištirtųjų skaičius 1935 m. pakilo ligi 171 as­ mens, t. y. daugiau kaip per visus 3 metus drauge. 88

/ I d a i « / BEN DR O SI OS PSIC H OL O G IJ OS KLAUSIMAI

Draugija palaiko artimus ryšius su Latvijos tokių pat tikslų įstaiga - Rygos miesto jaunuomenės tyrimo ir profesijos pritaikinimo institutu. Daryta į jį eks­ kursijų. Praeitais metais buvo nusiųstas draugijos laborantas Justinas Martynaitis arčiau susipažinti su minėto instituto veikla, tyrimo priemonėmis ir kt. Jo direk­ torius buvo apsilankęs Kaune ir padarė pranešimą apie profesinės orientacijos patarimus ir profesinės atrankos vykdymą. Čia reikia pastebėti, kad mes šioje srityje nuo savo kaimynų latvių žymiai atsilikę. Dabartinę draugijos valdybą sudaro: kultūros reikalų departamento direkto­ rius dr. A. Juška - pirm., prof. J. Šimkus - vicepirmin., kpt. gyd. V. Tupčiauskas sekret., geležinkelių valdybos vyr. direktorius inž. J. Čiurlys - iždin., ir V. S. D. juriskonsultas advokatas dr. Br. Kalvaitis.

II Trumpai apžvelgus mūsų psichotechnikos draugijos darbų apyskaitą, tuojau krinta į akį, kad šios draugijos darbo centrinė ašis yra profesinio tinkamumo klau­ simas. Be keleto išimčių, kada į šią draugiją buvo kreiptasi kitos rūšies klausimais (daugiausia atsilikėlių arba sunkiai auklėjamų vaikų reikalu32, visi kiti klausimai buvo susiję su profesine atranka. Pastebėsiu, kad profesinės atrankos klausimais reikėjo daryti tyrimų dviem įvairiems tikslams. Taip, pavyzdžiui, draugijai dau­ giausia teko spręsti klausimai dėl atskiro asmens tinkamumo vienai ar kitai pro­ fesijai arba darbo rūšiai, mažiau - atsakinėti į klausimus, kuri profesija geriausia tinka vienam ar kitam asmeniui. Tai du atvejai, pagal kuriuos vyksta psichotechninės atrankos darbas: pirmuoju atveju vyksta tinkamų asmenų atranka, tik tam tikroms darbo rūšims (profesijoms), antruoju - profesijų parinkimas tam tikriems asmenims. Tyrimo metodas pirmuoju ir antruoju atveju yra skirtingas. Savaime aišku, kad ir pirmoji, ir antroji atranka turi siekti maksimalinio ekonomijos prin­ cipo, kitaip sakant, pirmuoju ir antruoju atveju reikia siekti maksimalinio efekto, eikvojant minimalinį darbo kiekį. Kitaip tariant, asmenys profesijoms ir profesi­ jos asmenims turi būti taip parinkti, kad minimališkai eikvojant darbą tikrai būtų gaunamas maksimalinis efektas. Negalėdamas čia smulkiai analizuoti metodikos, kuri iŠ viso yra tokių psichotechninių tyrinėjimų pagrindas, nagrinėsiu tik šioje srityje Lietuvoje taiki­ namus tyrimo būdus ir čia atsikeltus rezultatus. Daugiausia mums teko spręsti klausimų, atrenkant asmenis tam tikrai darbo rūšiai, ir todėl aš čia dėstysiu savo

32 G r e i t , g a l i b ū t i n u o r u d e n s , K a u n e p r a d ė s v e i k t i š i a m r e i k a l u i k o n s u l t a c i jo s į s t a i g a .

1.7. Psi ch ot e ch ni nė at ranka Lie tuvoje

89

pastabas dėl šios psichotechninės atrankos būdų. Dar turiu pažymėti, kad mūsų sąlygomis tai yra visiškai natūralus dalykas, jog ši atrankos rūšis vyrauja. Pa­ rinkti atskiriems asmenims, ypač jaunuomenei, profesijas reikia platesnio ir planingesnio profesinės konsultacijos organizavimo. Tokie profesinės konsultacijos biurai (Berufsamt) organizuojami kultūringuose kraštuose valstybiniu mastu, ku­ rie jaunuoliams, baigusiems pradžios mokyklas, nustato tą profesijos rūšį, kuriai jie pagal savo įgimtus gabumus ir palinkimus labiausiai tinka. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje kol kas nėra tokių institutų, daryti tos rūšies tyrimus platesniu mastu buvo sunku ir nebuvo atsiekta reikiamų rezultatų. Tuo tarpu atskiroms darbo rūšims asmenų atrankos reikalavo pats gyvenimas, be to, šį uždavinį buvo galima daug lengviau įvykdyti. Pradžioje vis dėlto teko susidurti su ištisa eile metodinių kliūčių. Reikalas toks, kad kitų kraštų psichologų patyrimų ir tyri­ mo metodų srityje ir gautųjų duomenų srityje beveik negalima buvo panaudoti Lietuvoje dėl skirtingų ekonominių, socialinių, kultūrinių, psichologinių ir kt. sąlygų. Beveik visad tenka ieškoti naujų, mūsų sąlygoms tinkamų būdų; be to, būtinai reikia nustatinėti savaimingus psichotechninius matavimus, išvedant juos iš savaimingų tyrimų. Visa tas gana žymiai trukdo psichotechnikos darbo raidą, bet drauge malonu pažymėti, kad sunkiausias šio darbo laiko tarpas jau išgyventas. Parenkant asmenis tam tikroms darbo rūšims, mūsų uždavinys buvo atrinkti asmenis savo psischofizinėmis ypatybėmis tinkamus tai profesijai arba kartais net iš eilės kandidatų atrinkti labiausiai tinkamus asmenis. Todėl normalus dalykas, kad, teisingai šį uždavinį sprendžiant, mums reikėjo kiekvienu atveju smulkiai susipažinti su ta darbo sritimi, kuriai buvo parenkamas asmuo, ir su psichofizinėmis savybėmis to asmens, kuris pretendavo į tą darbą. Su profesijos darbu smulkiau susipažinti daugiausia tekdavo vietoje. Tuo tikslu kartais reikėdavo vykti į šio ar kito darbo vietą, sutrukti ten trumpesnį ar ilgesnį laiką, prisižiūrėti į atliekamą darbą ir kartais, kur darbas techniškai sudėtingas, net pačiam patirti visas sąlygas, kuriomis vyksta šis ar kitas darbas. Po darbo pažinimo stadijos eidavo šio ar kito darbo pagrindą sudarančių atskirų darbo procesų anali­ zės stadija. Šią analizę atlikus, eidavo darbo proceso sutraukimas į psichologinius pažymius, vadinasi, būdavo sprendžiamas klausimas, kokios kandidato savybės tinka arba netinka tam tikrai darbo rūšiai. Šiais parengiamais darbais būdavo bai­ giama profesiografinė uždavinio dalis. Paskui, ryšium su tam tikros profesijos reikala­ vimais, eidavo psichognostinė (psichinių ypatybių nusakymas, pažinimas) asmens tyrimo dalis. Ji savo ruožtu skirstoma į: 1 ) tyrinėjimo metodų sudarymą (metodinę), 2) tyrimų atlikinėjimą (techninę), 3) gautųjų duomenų įvertinimą.

90

/Idai»*./ BEN DR O SI OS PSIC H OL O G IJ OS KLAUSIMAI

Dėl taikinamųjų metodų, aš esu šalininkas kuo plačiausiai naudoti visus tuos mokslu pagrįstus metodus, kurie šitokiu ar tokiu būdu teikia vertingų duo­ menų užsibrėžtam uždaviniui atsiekti. Daugiausia tenka naudotis šiais meto­ dais: 1) anamnezė (žinių teikimas iš kandidato praeities gyvenimo), 2 ) testai, 3) eks­ perimentai, 4) psichologinis stebėjimas, 5) grafologinis metodas; 6) mediciniškas apžiūrė­ jimas (kur yra reikalo). Anamnezė, vadinasi, praeities duomenys daugeliu atvejų yra nepakeičiamas pagalbinis būdas nustatyti tinkamumui profesijai, ypač etinio pobūdžio klausimais, kurie taip sunkiai stebimi eksperimentų keliu, o atidžia anamneze gerai išaiškinami, kai dar ji papildoma ir grafologiniu metodu33. Visai suprantama, kad ryšium su užsibrėžtu uždaviniu šio ar kito metodo reikšmė didėja. Pavyzdžiui, etinės kvalifikacijos, ypač svarbios atsakingiems bankų tar­ nautojams, įvairių įstaigų kasininkams ir kt., o ne taip svarbios, pvz., vagonų sukabinėtojams ir kt. Labai dažnai tenka naudotis testų metodais, sudarant atskirais atvejais savo testus arba perdirbant ir pritaikant kitų autorių testus. Per kelerius darbo metus pas mus jau sudarytas praktiškiems reikalams visiškai tinkamas psichologinių ir psichotechninių testų rinkinys. Testai yra labai parankūs, ypač atliekant kolektyvinius tyrinėjimus, kai dalyvauja gana didelis tiriamųjų asmenų skaičius. Tais atvejais, kada yra didelis tiriamųjų kolektyvas, normalus ir lengvas dalykas su testų pagalba, net vartojant naujus testus, kuriems dar nėra išdirbtų standartų daug ar maža vykusiai testų sprendimui įvertinti. Psichologinis eksperimentas, kuriuo tenka mums dažnai naudotis, nustatant profesinį asmens tinkamumą, nepatogus tuo, kad jį galima vartoti tik individu­ aliai tiriant ir, be to, atima palyginti daug laiko. Vis dėlto eilė tyrimų nustatyti reakcijos greitumui į įvairius jaudus galima atlikti tik psichologijos laborato­ rijoje. Mums ypač labai svarbus tiriant asmenį psichologinis stebėjimo metodas psi­ chologinio eksperimento metu arba sprendžiant įvairius testus. Per daugelį ty­ rinėjimų, ypač kai reikia įsigilinti į žmogaus darbo metodą arba gauti tam tikrų duomenų apie tiriamojo asmens būdą ir temperamentą, psichologinis stebėjimas darbo proceso metu dažnai suteikia daug vertingų duomenų. Stebėjimai testus sprendžiant arba eksperimentų metu paliečia įvairiausius tiriamojo asmens galvotumo pažymius ir savybes; šie stebėjimai nuolat yra atsitiktinio pobūdžio. Čia pasistengsiu duoti to darbo ypatybių schemą, kurios daugiausia stebimos, ir duo­ ti daugiausia vartojamų kvalifikacijų pavyzdžių.

33 M ū s ų y r a s u d a r y t a s m u l k i a n k e t a - s c h e m a - t o k i o m s ž i n i o m s r i n k t i .

1.7. P s ic ho te ch ni nė atrank a Lietuvoje

91

P s i c h o l o g i j o s s t e b ė j i m o l a p as 1. Instrukcijų supratimas: a) tuojau supranta, b) supranta pakartotinai paaiškinus, c) tik iš dalies su­ pranta. 2.

Dėmesys: a) lygiai įtemptas, b) lengvai nutraukiamas, nukreipiamas, c) sunkiai nu­ traukiamas, koncentruotas, gilus, d) pertraukomis nutruksiąs, e) pamažu atslūgstąs (nuovargis), f) lengvai padalijamas, g) sunkiai padalijamas, k) kon­ centruotas valios pagalba, 1) spontaniškas, m) reaktyviškas.

3. Rūpestingumas: a) rūpestingas, tikslus, save kontroliuojąs, b) nerūpestingas, paviršutiniškas, nebojąs, c) apsileidęs, nešvarus, nepunktualus. 4. Darbo švarumas: a) švarus, tvarkingas, b) nešvarus, netvarkingas. 5. Vikrumas: a) vikrus, apsukrus, visada savo vietoje, b) tingus, nerangus, vangus, c) nesu­ gebąs, bejėgis, menkai sugebąs, d) pradžia sunki, vėliau į darbą įsitraukia. 6. Klaidos: a) nesupratus, nežinojus, b) neapsižiūrėjus, skubėjus. 7. Ranka: a) dešinys, b) kairys, c) dirba abiem rankom. 8. Susidomėjimas darbu: a) dirba uoliai, noriai, rimtai, atsargiai, b) abejingai, be džiaugsmo, c) vaikiš­ kai, juokingai, d) uždavinys artimas jo interesams, e) tolimas jo interesams. 9. Darbo atlikimas: a) sistemingai, tvarkingai, planingai, koncentruotai, nuodugniai, b) savaran­ kiškai, pasitikint, sumaniai, pedantiškai, c) be pasitikėjimo, be sumanumo, šabloniškai, neplaningai, d) paviršutiniškai, sauvalingai, vartoja nesąžinin­ gas priemones, e) su pagalba (eidetizmo, atminties, gudravimo), f) visai be pagalbos, sąžiningai, kukliai, sąmoningai. 10 .

Elgesys darbo metu: a) ramiai, masyviškai, ištikimai, natūraliai, gyvai, vikriai, b) skubiai, staigiai,

11 .

neramiai, nepasitikimai, c) nervingai, sumišusiai, bailingai, skrupulingai. Darbo tempas: a) lygiai greitas, b) lygiai lėtas, c) vidutinio greičio, d) nelygiai greitas, e) ne­ lygiai lėtas, f) didėjąs (įsitraukimas), g) mažėjąs (nuovargis).

92

/ 1 dalis / BE N DR O S IO S PSI CH OLOC1JOS KLAUSIMAI

12 .

Uždavinių sprendimas: a) sprendžia lėtai, apgalvodamas, įsigilindamas, atsargiai, b) ištikimai, pasiti­ kint, su iniciatyva, sumaniai, c) sprendžia greit, neapgalvodamas, be įsitikini­ mo, nebodamas, d) be pasitikėjimo savimi, be iniciatyvos, šabloniškai, nesumaniai, e) gudraudamas: bando spėlioti, vengia galutinai pasisakyti...

13. Galvotumas: a) palyginti aukšto, vidutinio, žemo laipsnio, b) spontaniškas, c) reaktyviŠkas. 14. Pastebėtos ypatybės: a) energingas, ryžtingas, drąsus, griežtas, užsispyręs, išdidus, b) drausmin­ gas, kantrus, patvarus, tiesus, kuklus, c) linksmas, atviras, kalbus, nuoširdus, solidarus, draugiškas, taktiškas, d) be energijos, neryžtingas, nedrąsus, ne­ griežtas, nuolaidus, e) nekantrus, nepatvarus, lepus, plepus, vangus, f) užsi­ daręs, nekalbus, be nuotaikos, g) per drąsus, mėgstąs ginčytis. 15. Mąstymas: a) mąsto lėtai, apgalvodamas, įsigilindamas, kritiškai, sistemingai, b) sku­ biai, paviršutiniškai, nekritiškai, nesistemingai, nesugeba įsigilinti į dalykų esmę. Sveikata:................................................... M ityba:................................................... Kūno sudėtis:........................................................... Pažiūra į grafologini metodą dar nėra visiškai nusistojusi, bet nėra abejojimo, kad per paskutinį dešimtmetį, ypač dėl Klageso ir kitų darbų, šis metodas įgijo moks­ linį pagrindą. Mano tyrimuose grafologinė tiriamojo asmens rašysenos analizė yra vertingas papildymas visais tais atvejais, kada kitais metodais negalima išaiškinti šių ar kitų tiriamojo asmens savybių. Labiausiai tai yra susiję su daugiau ar mažiau sudėtingais žmogaus charakteristikos klausimais. Aš dariau grafologinius tyrimus Klageso metodu ir gautomis išvadomis, kurias vėliau praktika patvirtino, buvau visiškai patenkintas. Iš viso tenka pasakyti, kad mūsų psichotechninių ekspertizių duomenys, atrenkant asmenis vienai ar kitai profesijai, yra visiškai patenkinami.

III Iš mano atliktų tyrimų trim visiškai skirtingoms profesijoms tinkamų asme­ nų atrankos tyrinėjimų aš galiu patikrinti mano padarytųjų dėl profesinio tinka­ mumo išvadų teisingumą. 1) kandidatės į gailestingųjų seserų kursus, 2) kandidatai į Valstybės] saugumo departamento valdininkus, 3) kandidatai į geležinkelių stočių viršininkų padėjėjus. 1.7. Ps ic h o t e ch n in ė at ran ka Lietuvoje

93

Įdomu smulkiau panagrinėti praktika patikrintus mūsų psichotechninius spėjimus. Iš viso to, kas čia yra pasakyta, aišku, kad remiantis visais duomeni­ mis, gautais pirma pažymėtaisiais metodais, jau galima spręsti apie tam tikro as­ mens profesinį tinkamumą arba netinkamumą. Tam reikalui vartojami išdirbtieji standartai, iš kurių įvertinami atliktieji darbai, bet ir visi stebėjimo, grafologijos, anamnezės ir kt. duomenys. Šis psichotehninės atrankos raidos periodas, kurį mes dabar gyvename Lie­ tuvoje, dar yra ypač įdomus ir pamokąs, nes nuolat tenka spręsti nauji ir nauji uždaviniai; tokių sprendimų tikrumą vėliau esti labai įdomu tikrinti iš praktikos. Sakysime, prieš 2 Vi metų draugija OZE nutarė įsteigti 2-jų metų gailestingųjų seserų kursus. Į 20 vakuojančių vietų padavė daugiau.kaip 40 prašymų. Kilo at­ rankos klausimas. Mediciniškai ištyrus, keletas kandidačių atkrito ir psichotechnikos tyrimams liko tik 40 asmenų. Kitų kraštų medžiagos atrankai kandidačių į gailestingąsias seseris aš neturėjau. Bet jei tokia medžiaga ir būtų buvusi, tai dėl pirma nurodytų priežasčių vargu būtų buvę galima ja plačiau pasinaudoti. Teko pasigaminti savaimingą tyrimo planą, sudaryti ir pritaikyti testus, parengti nesudėtingus psichologinius eksperimentus. Tyrinėjimais buvo siekiama nusta­ tyti kandidačių: rūšį, 7)

4)

i)

elementarinių žinių atsargą,

regėjimo ypatybes,

5)

2)

dėmesio pobūdį,

3)

atminties

suvokimą, 6) bendrą išsilavinimą ir mentalitetą,

rankų miklumą, 8) praktišką inteligentiškumą, 9) nervingumą ir įspūdingumą,

10 )

patvarumą ir 1.1. Tyrinėjimų padariniai, kuriuos buvo galima sutraukti į skai­

čius, tuojau buvo sutraukti, vėliau grafiškai suregistruoti ir tuo būdu sudaryta kreivoji, kurią jau paviršutiniškai stebint buvo galima išskirti tokias kandidates, kurių tyrimo duomenys buvo vidutiniški arba aukštesni už vidutiniuosius, ir to­ kios, kurių vertinimas buvo žemiau už vidutiniąsias. Atlikus pirmąjį tyrinėjimo duomenų suvedimą, pastebėta, kad iš 40 kandidačių 17 kandidačių punktais ir gautomis charakteristikomis tinka gailestingųjų seserų kursams, 13 kandidačių netinka, o dėl 10 (25 %) buvo reikalingas tolimesnis ir detališkesnis tyrinėjimas. Įdomu čia pažymėti, jog punktų, kuriuos surinko kandidatės, pripažintos la­ biausiai tinkamomis, vidutinis aritmetinis buvo 188, pripažintos netinkamomis 135 ir abejotinos - 168. Tinkamomis pripažintų kandidačių punktų minimumas ir maksimumas svyravo tarp 165-235; netinkamų - 83-174. Keliais atvejais, kai kandidatės palyginti nedaugeliu punktų buvo pripažintos tinkamomis, nulėmė ir pačių punktų suskirstymas per įvairius tyrinėjimus (pavyzdžiui, geras svar­ besnių testų sprendimo įvertinimas) ir stebėjimų charakteristika. Tas pats gali­ ma pasakyti ir dėl tų 2-3 kandidačių, kurios, nepaisant didesnio gautųjų punk­ tų skaičiaus, nebuvo priimtos. Ir iš pateiktųjų skaičių, ir iš punktų matyti, kad 94

/ 1 dali«/ BEN DR O SI OS PSIC H OL O G IJ OS KLAUSIMAI

„prasčiausios iš geriausių" kandidačių nedaug kuo skyrėsi nuo „geriausių iš prasčiausiųjų". Be abejojimo, atrankos klausimą sprendžiant, nulėmė smulkesnis gautųjų duomenų tyrinėjimas. Iš 10 abejotinų, parengiamąją kandidačių atranką atliekant, 5 dar buvo pripažintos visai tinkamomis, o 4 - pusėtinai. Priimtosios kandidatės per 2 metus išėjo teorinius ir praktikos gailestingųjų seserų kursus ir neseniai, dalyvaujant Sveikatos departamento atstovui, buvo egzaminuojamos. Be to, kursų lektorių ir praktikos darbų vedėjų atlikti pasirinktųjų kandidačių stebėjimai visu kuo patvirtino psichotechnikos atrankos duomenis. O neseniai egzaminai taip pat visiškai patvirtino padarytosios atrankos teisingumą. Tenka pažymėti, kad visos kandidatės egzaminus išlaikė ir 18 kandidačių gavo labai gerus pažymius, 2 gerus, 6 patenkinamus. Dalyvavęs Sveikatos departamento atstovas dr. Jackūnas taip pat stebėjosi šių gailestingųjų seserų gabumu ir geru pasirengimu. Išleidžiamuose egzaminuose dalyvavau ir aš ir įsitikinau, kad išti­ sa eilė esminių spėjimų dėl atskirų kandidačių darbingumo visiškai pasitvirtino. Kandidatės psichotechnine atranka pripažintos tinkamomis, tokiomis pasirodė ir per egzaminus; be to, visiškai pasitvirtino iš psichotechninių tyrimo duomenų mūsų parengtas Iaipsninis lapas (Rangliste). Ne mažiau įdomią medžiagą mes turime iš V. S. D. valdininkų psichotechninės atrankos. Reikia pripažinti V. S. D. nuopelnas iš karto įvertinus svarbią psichitechninės atrankos reikšmę, priimant tarnautojus. Kitose valstybėse psichotechninė policijos tarnautojų atranka jau seniai vykdoma. Tuo reikalu jau yra ir šiek tiek literatūros. Pavyzdžiui, vokiečių psichotechnikas Piorkovvski jau prieš 15 metų leidžiamame žurnale „Praktische Psychologie" rašė apie kriminalinės policijos tarnautojų psichotechninę atranką. Schulte išleido specialią knygą „Psychotechnik und Polizei". Mūsų sąlygomis tokia psichotechnine atranka buvo vykdoma pirmą kartą. Visas tyrimo planas yra pagal aukščiau išdėstytus principus. Testų ir eksperimentų keliu mes stengėmės nustatyti kandidatų savybes, gabumus ir linkimus. V. S. D. TARNAUTOJŲ KANDIDATŲ TIRTOS FUNKCIJOS, YPATYBĖS SAVYBĖS l. A s o c ia c in ė a tm in tis, 2 . m e c h a n in ė a tm in tis , 3. s k a ič ių įs im in im a s , 4. v e id ų a tp a ž in im a s , 5. fig ū r ų a tp a ž in im a s , 6. id en tifik acija (n u o s p a u d ų , fo to ), 7. d ė m e s y s ,

8. lo g išk o

m ą s ty m o g a b u m a i, 9. g y v e n im iš k o p o b ū d ž io (k rim in a lin ė s s ritie s ), 10. in s­

tru k cijų s u p r a tim a s , 11. m a te m a tin io s u m a n u m o g a b u m a i, 12. p r o ta v im a s (g ilu s, k ritišk a s , n u o s e k lu s , n e k ritišk a s, p a v irš u tin iš k a s ), 13. d a rb o a tlik im a s (r ū p e s tin ­ g u m o , š v a r u m o , v ik ru m o , su s id o m ė jim o , te m p o , k la id ų d a i y m o ir k t. a tž v ilg ia i), 14. p a k a n tr u s , p a tv a ru s , s o lid a ru s , ta k tiš k a s... a r b a ... b e e n e rg ijo s , n e r y ž tin g a s ,

1.7. P s ic ho te ch ni nė atrank a Lietuvoje

95

nedrąsus, negriežtas, lepus, plepus, nekantrus, be nuotaikos, širdingas, atviras, blaivus, doras, ištvermingas, užsispyrėlis, tiesus, melagingas, nervingas, užsidarė­ lis, gudrus ir k t,

15.

pasidavimas įtaigai, 16. galvotumo laipsnis, 17. sveikata.

Atrenkant V. S. D. tinkamus asmenis, mes atlikome daugiau kaip 100 eksper­ tizių. Savo žinioje turi 53-jų priimtųjų tarnybon valdininkų stebėjimų rezultatus, žymėtus per keletą metų. Mums teikiamos atestacijos, stebint juos tarnyboje per tam tikrą įvairų laiką, pvz., vidutiniškas stebėjimas truko 2

V

a

metų; ilgiausias ste­

bėjimas vyko daugiau kaip 12 metų; trumpas stebėjimas truko tik keletą mėnesių. Norėdami bandymais patikrinti psichotechninės atrankos teisingumą bendrais bruožais ir ryšium su atskiromis specialiomis charakteristikomis, mes stengsimės išaiškinti šiuos klausimus: l) kiek valdininkų, priimtų į V. S. D. tarnybą su teigia­ ma psichotechnine atestacija, turėjo apleisti tarnybą dėl netinkamumo, 2 ) kiek val­ dininkų, priimtų V. S. D. tarnybon su neigiama psichotechnine atestacija, turėjo ją apleisti dėl netinkamumo, 3) kaip dažnai atitinka psichotechninio tyrimo metu pastebėtos savybės tarnybos metu viršininkų pastebėtas savybes. Remiantis atliktais apskaičiavimais, matyti, kad vidutiniškai 71 % psichotech­ ninio tyrinėjimo asmens pavienių bruožų charakteristikų atitiko įvairių viršininkų duotąsias charakteristikas. Jei imsime į galvą suteiktųjų (remiantis tarnybine atran­ ka) charakteristikų sutapimų procentą, tai matyti, kad 78 % atveju charakteristikos sutampa daugiau kaip per pusę, 9 % - pusiau ir 13% mažiau kaip per pusę. Jei suieškosime charakteristikų sutapimo vidutinį koeficientą iš atsitikimų, kur sutapimų yra daugiau kaip 50 %, t. y. apskaičiuosime, kiek vidutiniškai šie sutapimai praneša 50 %, tai koeficientas bus lygus 28. Kitaip tariant, sutapimuo­ se, kur mūsų charakteristikos atitinka tarnybines charakteristikas daugiau kaip 50 %, prieauglis vidutiniškai siekia 28. Priešingai, jeigu išvesime vidutinį koefi­ cientą iš sutapimo atsitikimų mažiau kaip 50 %, tai šis koeficientas vidutiniškai bus lygus 11. Vadinasi, „galimo teisingo spėjimo koeficientas" 2Vi karto didesnis už „galimos paklaidos koeficientą". Žodį „galimas" būtinai reikia prijungti, nes ir tarnybinės charakteristikos ne visada gali būti neklaidingos. Šiems apskaičia­ vimams aš ėmiau skaičių daugiau ir mažiau 50 % sutapimų (mūsų ir tarnybinių charakteristikų), turėdamas galvoje, kad 50 % sutapimų yra nubaus - neutralinė zona, kuri nėra nei už, nei prieš psichotechninės diagnozės ir spėjimo vertingu­ mą. Maksimalinis sutapimų procentas buvo 95,5 %, minimalinis - 33,3 %. Reikia dar pažymėti, kad 43 atvejais iš 55 charakteristikų sutapimų buvo daugiau kaip 50 %, 5 atvejais - lygiai 50 % (sutapimų) ir tik 7 atsitikimuose mažiau kaip 50 %. Iš 43 atsitikimų, kur sutapimas daugiau kaip 50 %, 43 atsitikimuose sutapimas buvo 80-90,5 %. Sutapimuose mažiau kaip 50 % randame vieną atsitikimą sutapimų 96

/1 dalis/ BEN DR O SI OS PSIC H OL O C IJ OS KLAUSIMAI

45,5 %, 3 atsitikimus 41,7 %, 1 atsitikimą 37,5 % ir 2 atsitikimus 33,3 %. Taigi, tik 3 atsitikimuose charakteristikų sutapimas mažesnis kaip 41,7 %. Todėl, nepai­ sant viso to kritiškumo, kuriuo galima vertinti šie duomenys, vis dėlto negalima neigti jų tam tikro įtikinamumo Be to, faktas ilgalaikio buvimo tarnyboje asmenų su teigiama psichotechnine atestacija pats save patvirtina. Be abejojimo, mums būtų labai įdomu ir mokslui naudinga palyginti tarnybinius rezultatus ir laimė­ jimus asmenų, priimtų tarnybon analoginėmis sąlygomis pagal rekomendacijas, asmeninius įspūdžius, tarnybines atestacijas ir kt. Gaila, tokių duomenų neturi­ me. Nors man yra žinomas vienas tokis atsitikimas: į V. S. D. tarnybon priimtųjų tarpą pateko keletas asmenų su neigiamomis psichotechninėmis charakteristiko­ mis, ir tai mums patikrinimo reikalui buvo labai pravartu. Bet paaiškėjo, kad jie greitu laiku buvo atleisti dėl netinkamumo tarnybai arba patys pasitraukė dėl nesugebėjimo darbą atlikti. Užtat nė vienas asmuo, priimtas tarnybon su teigia­ ma psichotechnine atestacija, neapleido tarnybos dėl netinkamumo. Taip pat mes neturime tikslių žinių dėl atrankos geležinkelių tarnybon re­ zultatų, kur buvo atlikta 42 tyrinėjimai, atrenkant kandidatus į stočių viršinin­ kų padėjėjus. Šių tyrinėjimų metodų čia neliesime. Vis dėlto įdomu pastabėti, kad šiuo atveju mes galime dažnai daryti ir kolektyvinius tyrinėjimus su keletu dešimčių asmenų. Tai ne tik žymiai pagreitina, bet kai kuriais atvejais net niuan­ suoja tuos tyrinėjimus. Iš mūsų turimųjų žinių ta „žmonių medžiaga", kuri mūsų dabar panaudojama atrankai geležinkelių stočių viršininkų padėjėjams parengti, yra žymiai geresnė negu seniau. Iš tikrųjų, pačios atrankos proceso metu tenka pačiam įsitikinti, kiek absoliučiai netinkamų bet kuriai profesijai žmonių dėl tam tikrų sumetimų veržiasi kaip tik į tas profesijas. Vykdant psichotechninę atranką, ypač atliekant kolektyvinius tyrinėjimus, nepaisant kylančių abejojimų, vis dėlto aiškėja tinkamų žmonių atskyrimas nuo absoliučiai netinkamų. Gerai apgalvojant ir tyrinėjant, iš pirmo žvilgsnio išskiria­ ma jau eilė asmenų, kurie visiškai netinka atliekamiems tyrinėjimams. Psichotechninis profesinis parinkimas ir atranka Lietuvoje tėra pradedamoje raidos stadijoje. Nepaisant to, kad ir visose įstaigose pasireiškia susidomėjimas teisinga tarnautojų atranka, ypač tenka pabrėžti tą susidomėjimą atranka, kuri, greta šiame straipsnyje suminėtųjų įstaigų, dar pareiškė karo įstaigos, Kūno kul­ tūros rūmai ir kt. Vis dėlto Lietuvoje dar labai daug reikia šia kryptimi dirbti. Pirmiausia reikia susirūpinti tikslingu profesinių konsultacijų organizavimu jau­ nuomenei, baigusiai pradžios mokslą ir nesusivokiančiai, kur kreiptis ir kokio darbo griebtis. Tokia konsultacija turi didelės reikšmės tiksliai reguliuojant dar­ bo paklausas ir pasiūlas bei globojant kraštui reikalingas pramonės, amatų ir kt.

1.7. P s ic ho te ch ni ne atrank a Lietuvoje

97

sritis. Gaila tik, kad mūsų ekonomistai, išskyrus prof. Šimkų, kuris daug dirba psichotechnikos ir profesinės orientacijos idėjai įgyvendinti Lietuvoje, menkai remia psichotechnikos darbą. Mūsų kaimynė Latvija mus žymiai aplenkė pavyz­ dingu savo institutu Rygoje, kuris jau daug metų ir plačiu mastu vykdo psichotechninės atrankos ir profesines konsultacijos idėjas. Tikėsimės, kad po pirmųjų sėkmingų bandymų, vykusių penkerių metų laiko tarpe, ir mes šioje srityje greitu šuoliu pažengsime į priekį.

98

>

1 dalis / BE N DR O S IO S P SI C H OL O G IJ OS KLAUSIMA!

i.8. Kaip iš kūno santaisos sprendžiama apie žmogaus būdą

a ip r o d o p s ic h o lo g ijo s isto rija , ja u n e k a r tą m ė g in ta iš s p rę s ti š ią p r o b le ­ m ą - m o k ė ti p a ž in ti b ū d a s iš k ū n o s u d ė tie s . D e ja , d a u g u m o tų m ė g in i­ m ų b ū ta n e r i m t ų , n e m o k s liš k ų . D a ž n ia u s ia i tu o v e r s d a v o s i v is o k ie c h ir o m a n ta i, fiz io n o m is ta i ir k iti m ė g ė ja i le n g v u b ū d u p a s ip e ln y ti, s p ė ją a p ie ž m o g a u s b ū d ą iš r a n k o s lin ijų , v e id o b r u o ž ų ir 1.1. R im tų , m o k s liš k a i p a g r į s t ų te o rijų a p ie ta r p u s a v io r y š iu s t a r p ž m o g a u s b ū d o ir jo k ū n o s u d ė tie s i m a ra s tis tik p e r p a s k u tin iu o s iu s p e n k io lik a m e tų . T ie s š ito k ia te o rija č ia i r s u s to s im e , n e s ji, m ū s ų iš m a n y m u , m o k s lo i r p ra k tik o s a tž v ilg ia is v e r t a r i m č ia u s io d ė m e s io . M o k s lą a p ie g la u d ų r y š į ta r p k ū n o s u d ė tie s ir p a g r in d in ių b ū d o b r u o ž ų p a ­ g r i n d ė m a ž d a u g p rie š 1 5 m e tų p s ic h o lo g a s p s ic h ia tr a s [ E m s t a s ] K r e ts c h m e r is . S is m o k s lin in k a s rė m ė s i įd o m ia is ste b ė jim a is iš p s ic h ia tr ijo s p ra k tik o s . J u o s p a s ­ k u m n e v i e n ą k a r t ą p a tik r in o jo p a tie s m o k y k lo s ir k itų k r y p č ių m o k s lo v y r a i. Y p a č įd o m u s p a t s ta s a i m e t o d a s , b ū te n t - iš v a d a , p a d a r y t a s te b in t p sic h in iu s lig o n is , p rita ik y ti s v e ik ie s ie m s . T a č ia u tu o n e re ik ia s te b ė tis : ja u n e k a r t ą p s ic h ia ­ trija (m o k s la s a p ie p s ic h in e s lig a s ) d a u g k u o y r a p a t a r n a v u s i n o r m a lių jų ž m o n ių p s ic h o lo g ija i. S te b ė d a m a s p sic h in iu s lig o n is , p ro f. K r e ts c h m e r is p a s te b ė jo k e le tą įd o m ių f a k tų , k u r ie k a ip tik ir s u d a r ė p a g r i n d ą n a u ja ja i jo teo rija i. K r e t s c h m e r i s a t r a ­ d o , k a d t a m tik r ą p s ic h in ė s n e s v e ik a to s tip ą d a ž n ia u s ia i a titin k a ir t a m tik ra s ž m o g a u s k ū n o s u d ė tie s tip a s. T aig i, ja u tik iš k ū n o s u d ė tie s , p a s i r o d o , g a lim a g a n a tik slia i a ts p ė ti, k u ria i p s ic h in ių lig ų g r u p e i p r ik la u s o tir ia m o jo ž m o g a u s lig a . K ita ip s a k a n t, r e m ia n tis p ro f . K r e ts c h m e r io te o rija , p s ic h in io lig o n io k ū n o k o n s titu c ija le id ž ia s p r ę s ti a p ie jo p s ic h in io s u s ir g im o p o b ū d į. B e to , š io k la u s im o s p r e n d i m a s p a le n g v ė jo d a r ir d ė l to , k a d , t ie s ą s a k a n t, t e s a m a d v ie jų la b ia u s ia i iš p litu s ių p s ic h in ių lig ų g r u p ių , k u r io s g la u d ž ia i s u s iju s io s s u k ū n o k o n s titu c ija , b ū te n t: v a d in a m o ji c irk u lia rin io p a m iš im o g r u p ė ir š iz o fr e n ijo s g r u p ė .

1.8. K aip iš kū no s a n ta iso s sp ren d žiam a a p ie ž m ogau s būdą

99

C h a r a k te r in g a cirk u lia rin io p a m iš im o ž y m ė y r a ta, k a d lig o n is t a m tik ra is la ik o ta r p ia is p e re in a iš p a k ilu sio s lin k s m o s n u o ta ik o s į v isišk ai p r is lė g tą . R y š k ū s š ių lig o n ių d v a s io s b ū s e n o s k itim a i šiek tiek p a n a š ū s į p o tv y n io ir a t o s l ū g i o re iš ­ k in iu s. K a ip jū rių v a n d u o p e rio d iš k a i čia p a k y la , u ž lie d a m a s p a k r a n te s , č ia v ė l n u s lū g s ta , ta ip ir šie lig o n iai a tr o d o čia p ritv in k ę jė g o s ir d ž ia u g s m o , č ia v ė l v is iš ­ k a i iš se n k a . T a ta i k a ip tik ir y r a cirk u lia rin io p a m iš im o (k ita ip jis d a r v a d i n a m a s m a n ia k iš k a i d e p r e s y v iš k ą ja p s ic h o z e ). C h a ra k te rin g ia u s ia ž y m ė - m a n ija - y r a n u o ta ik o s p a k ilim o s ta d ija : ją p a v a d in s im e p liu s o stad ija (+ ): d e p re sija - p r is lė g to ū p o sta d ija : ją p a v a d in s im e m in u s o sta d ija (-). Š tai šitie lig o n ia i t a m tik ra is s a v o g y v e n im o p r o ta r p ia is p a lin k sta čia į p liu s ą , čia v ėl į m in u są , tu o b ū d u n u o l a t o s s v y r u o d a m i ta r p ab ie jų š io u ž b u r to r a to k ra š tu tin u m ų . Č ia jie b e g a lo lin k s m i, n ie k a s jų n e b a id o , jie p a s ir y ž ę p u lti į v is o k ia s a v a n tiū ra s , čia ju o s v ė l i m a s ia u b ti ju o d a m e la n c h o lija , p e s im iz m a s , jie n e b e p a sitik i s a v im i, m ė g in a ž u d y t i s i r t. t. R e ik ia p a s te b ė ti, k a d š io s g r ie ž to s p e r m a in o s v y k s ta b e jo k ių r im tų iš o rin ių p r i e ­ ž a s č ių . Tai to k ia t r u m p a p ir m o s d id ž io s io s sie lo s n e g a la v im ų g r u p ė s c h a r a k t e r is ­ tik a . A išk u , k a d a š tu riu g a lv o je tik v is išk a i tip in g u s reišk in iu s. V isai k ito k io p o b ū d ž io y r a a n tro s io s g r u p ė s s u s irg im a i - šiz o fre n ija . „ Š i z o " g ra ik iš k a i y r a s k a ld y ti, „ p h r e n " - g ra ik iš k a i y r a siela. V a d in a s, šiz o fre n ija - p s i­ c h in io s u s is k a ld y m o lig a . Š iz o fre n ik a i - lig o n iai b e p u s ia u s v y r o s , v id u je s u s is k a l­ d ę , n e r a n d ą s a v y r a m u m o . J ų s ie lo s g y v e n im o v a iz d a s - su n k i v id a u s d i s h a r m o ­ n ijo s, d is o n a n s ų s u ta r tin ė . Š iz o fre n ik ų sie lo s d ish a rm o n iją g a lim a b ū tų p a ly g in ti su o r k e s tr u , k u r ia m e k ie k v ie n a s in s tru m e n ta s tra u k tų s a v o a ts k ir ą m e lo d iją . B e ty r in ė d a m i ir b e m a tu o d a m i ž m o g a u s k ū n o s u d ė tį, K r e ts c h m e r io m o k y ­ k lo s m o k s lin in k a i s u s id a r ė iš v a d ą , k a d lig o n ia i, s e r g ą m a n ia k išk a i d e p r e s y v i š k ą ­ ja p s ic h o z e , d a ž n ia u s ia i y r a a p v a lio s , p la č io s k ū n o s a n ta is o s (r u b u ilia i), a p s k r i t ų k ū n o fo r m ų , v a d in a m o jo p ik n išk o jo h a b itu s

(piknos g ra ik iš k a i re iš k ia m a ž d a u g

rie b ų , ru b u ilį). T u o ta rp u lig o n ia i, s e r g ą a n tro s io s g r u p ė s n e g a la v im a is , - š i z o f r e ­ n ija, - d a ž n ia u s ia i y r a a rb a itin šv e ln io s, lie k n o s, a rb a lab ai r a u m e n in g o s , a t l e t i š ­ k o s k ū n o s a n ta is o s . K o k iu b ū d u d u o m e n s , g a u ti b e ste b in t ir b e ty rin ė ja n t p s ic h iš k a i n e s v e ik u s ž m o n e s , g a li b ū ti p rita ik y ti s v e ik o , n o r m a la u s ž m o g a u s b ū d u i a p ib r ė ž ti? P a s i r o ­ d o , k a d ir m a n ia k išk a i d e p r e s y v in ė (cirk u lia rin ė ) p s ic h o z ė , ir š iz o fr e n iš k a s is p a ­ m i š i m a s tė ra , je ig u ta ip g a lim a p a s a k y ti, ligi a b s u r d o p r iv a r y to s ž m o g a u s b ū d o lin k m ė s . T ų ž m o g a u s b ū d o b r u o ž ų , k u rių p a s te b im e tu rin t š iz o fr e n ik u s a r m a n i a ­ k išk a i d e p r e s y v iš k ą ja p s ic h o z e s e rg a n č iu s lig o n iu s, s tip re s n io a r s ilp n e s n io l a ip s ­ n io g a lim a ra s ti ir sv e ik ų ž m o n ių sie lo se . Y p a č s v a rb u tai, k a d k ū n o k o n s titu c ijo s (k ū n o s a n ta is o s ) tip a i, k u rių itin ry š k ų p a v id a lą m u m s teik ia p s ic h in ia i lig o n ia i,

100

n da li s /

B E N D R O S IO S P S IC H O L O G IJO S K LAU SIM A I

k a rto ja s i ir ta r p n o r m a lių jų ž m o n ių , n o r s ir n e to k iu a išk iu p a v id a lu . O s v a r b ia u ­ sia - r y š y s t a r p k ū n o s a n ta is o s ir b ū d o g a lio ja ir n o r m a lie m s ž m o n ė m s . T o k iu b ū d u š v e ln io s , lie k n o s a tle tiš k o s k ū n o s a n ta is o s ž m o g u s b u s b e p a s iž y m įs to k ia is b ū d o b r u o ž a is , k u r ie y r a g im in in g i š iz o fr e n ik a m s , o rie b io s io s a p v a lio s (p ik n išk o s ) k ū n o s a n ta is o s ž m o n ė s s a v o b ū d u b u s b e p r im e n ą lig o n is , s e r g a n č iu s m a n ia ­ k išk a i d e p r e s y v iš k ą ja p s ic h o z e . V a d in a si, iš e in a , k a d n o r m a l u s ž m o g u s tė r a ta rs i n e b a ig ę s k e p ti d v a s io s lig o n is . K ita ip d a r g a lė tu m e p a s a k y ti - p sic h iš k a i n e s v e ik ą ž m o g ų g a u s i m e , je ig u į n o r m a lių ž m o n ių p sic h in iu s tr ū k u m u s p a ž iū r ė s im e p ro p a d id in a m ą jį s tik lą . Ž i n o m a , v is ą la ik ą n e re ik ia u ž m ir š ti, k a d č ia m e s te k a lb a m e a p ie t a m tik ru s ž m o g a u s b ū d o b r u o ž u s - p a g r in d in e s to b ū d o a š is, lin k m e s. K o k ie g i y r a š io s a r k ito s k ū n o k o n stitu cijo s ž m o n ių b ū d o b r u o ž a i? D u o s iu iš p r a d ž i ų t r u m p ą p ik n ik o (s to r u lio ) k ū n o s u d ė tie s a p r a š y m ą , o p a s k u i - ir jo b ū d o b ru o žu s. P ik n ik o ( a p v a l a u s rie b u lio ) tip a s, a p la m a i im a n t, e s ti š io s k ū n o s a n ta is o s : 1)

k r ū tin ė s d ė ž ė ir p ilv a s a p v a lū s ; lin k ę n u tu k ti; k ū n o f o r m o s iš v is o y r a m in k š to s

ir a p v a lio s ; ū g is v id u tin is ; 2) k a k la s - tr u m p a s ir s t o r a s ; 3) r a n k o s ir k o jo s, a p la m a i im a n t, tr u m p e s n ė s n e g u k itų k ū n o s u d ė tie s tip ų : d a ž n a i p a tr a u k ia į s a v e d ė m e s į n e p r o p o r c i n g a s g a lū n ių p lo n u m a s , k a r ta is n e tg i š v e ln u m a s , o ta i, a iš k u s d a ik ta s , s u d a r o r y š k ų k o n t r a s t ą s u s to r u p ilv u ir k a k lu ; 4) v e id a s p a p r a s t a i p lo k š č ia s ir p la tu s ;

en fa ce v e id o b r u o ž a i p lo k šti, g a n a p s k riti, v e id a s d a ž n a i r a u d o n a s ; a n t

g a lv o s n e r e ta i b ilija rd o r u tu lio p a v id a lo p lik ė. S a v a im e s u p r a n t a m a , k a d , p a r e in a m a i n u o ly tie s , a m ž ia u s , g y v e n im o s ą ly g ų ir k itų p a n a š ių d a ly k ų , b e n d r a s p ik n ik o k ū n o s a n ta is o s v a iz d a s g a li šie k tiek k e is­ tis, to d ė l a u k š č ia u n u r o d y t o s i o s ž y m ė s tė r a iš b e n d r o s io s s c h e m o s . K o k ie g i b ū d o b r u o ž a i y r a su siję s u čia a p r a š y tą ja k ū n o s u d ė tim i? P a s ite n ­ k in k im e tik n e a b e jo tin a is ir d a ž n ia u s ia i p a s ita ik a n č ia is . A p r a š y t o s i o s k ū n o s a n ­ ta is o s ž m o n ė s y r a a p la m a i k a lb ą , g e r a š ir d ž ia i, m a lo n ū s , k itų m y lim i ir p a ty s m y lį d r a u g y s t ę - k o m p a n ijo s ž m o n ė s , a r b a (m in u s sta d ijo je ), a tv ir k š č ia i, n e p a s la n k ū s ir n e tin k a m i ž m o n ių d ra u g ija i. A p la m a i im a n t, jie s u g e b a p r is ita ik y ti; g a lim a s a ­ k y ti, jų n u s i s t a t y m a s , jų p a ž iū r a į g y v e n i m ą b la iv i, r e a lis tin ė ; jie v i s a d a te ie š k o ir te ž iū ri re a lių g a lim y b ių ; jie y r a lin k ę į h u m o r ą , g r e ita i s u s ig r ie b ia , k a s d a r y ti i r s a k y ti, a t s id ū r u s k e b lio je p a d ė ty je ; m ė g s t a g e r a i p a v a lg y ti ir iš g e r ti. A p la m a i im a n t, jie s ą ž in in g i ir s o lid ū s (rim ti), a p s u k r ū s ir ju d r ū s . Y p a č c h a r a k te r in g i š io tip o ž m o n ė m s n u o la tin ia i ir g r ie ž ti n u o ta ik o s k itim a i: č ia jie lin k s m i, č ia v ė l s u n ­ k ių m in č ių p ris lė g ti, č ia ta u p ū s , š y k š tū s , č ia v ė l la b a i iš la id u s . A p l a m a i im a n t, jie y r a a tv ir i, n e u ž s iv ė r ę s a v y . M y li g a m t ą ir v a ik u s . Jie n e d o g m a t i k a i , d a ž n a i jie m s tr ū k s ta p rin c ip ų . D ra u g ijo s g y v e n im e ju o s m ė g s ta , jie s u d a r o tą b r a n d u o lį, a p lin k k u r į n o r o m i s b u r ia s i ja u n im a s .

1.8. Kai p iš kūno sant ai s os s pr e ndž i a ma api e ž mo g a u s būdą

101

A iš k u , p a n a š ia i c h a ra k te ris tik a i trū k sta p la n o ir s is te m o s . T a č ia u c h a r a k t e ro lo g ijo je (m o k s le a p ie ž m o g a u s b ū d ą ) d a u g e lis d a ly k ų iš v is o d a r n e s u t v a r k y t a . T o d ė l ir a u k š č ia u p a te ik to ji c h a r a k te r is tik a tė ra a p y tik rė d a ž n ia u p a s ita ik a n č ių ir s v a r b e s n ių p ik n išk o jo tip o ž m o n ių b ū d o y p a ty b ių a p ž v a lg a . V isišk a i k itą v a i z d ą - tiek s a v o iš o rin e išv a iz d a , tiek s a v o v i d a u s y p a t y b ė ­ m is - m u m s te ik ia a n tro s io s tip ų g r u p ė s a ts to v a i. Š ita an tro ji tip ų g r u p ė k r a š ­ tu tin iu , n e n o rm a liu o ju a tv e ju , k a ip jau a p ie tai b u v o p irm a s a k y ta , d u o d a v a d i ­ n a m u o s i u s š iz o fre n ik u s, a rb a lig o n iu s su s u s k a ld y ta , d is h a r m o n in g a p s ic h ik a . N o r m a lių jų ž m o n ių , p rik la u s a n č ių šiai a n tra ja i g r u p e i, sie lo s y p a ty b ė s , o ta ip p a t ir k ū n o s a n ta is a ta ip p a t teik ia ry š k ų v a iz d ą . K ū n o s a n ta is o s a tž v ilg iu š io s g r u p ė s a ts to v a i ry šk ia is a tv e ja is y r a a rb a r a u m e n in g o s , a tle tišk o s s a n ta is o s , a r b a š v e ln io s , lie k n o s (g ra ik iš k a i

leptozom), k ita ip s a k a n t, a s te n iš k o s (s ilp n o s ). T o k io s r a u m e n i n ­

g o s a tle tišk o s s a n ta is o s p a v y z d ž iu , g a l s u ta m tik ra p ik n išk o tip o p r ie m a iš a , g a li tik ti n e se n ia i m ir ę s V o k ietijo s p r e z id e n ta s fe ld m a r š a la s P. v o n H i n d e n b u r g a s , o šv e ln ia i lie k n o s, a s te n iš k o s io s , s a n ta is o s p a v y z d ž iu g ali e iti p a g a r s ė ję s s t r a t o s ­ fe ro s ty rė ja s p ro f. J. P ic c a r d a s . Š ių k o n stitu cijų sm u lk ia i n e n a g r in ė s im e . A t l e t iš ­ k o s io s s a n ta is o s e s m ė aišk ė ja ja u iš p a tie s to tip o p a v a d in im o ; b e to , d a u g u m a i sk a ity to jų , m a n a u , te b ė ra g y v i a tm in ty je m a ty tie ji r a u m e n in g i to tip o a ts to v a i. O a p ie le p to s o m in ę , a r b a k ita ip ta r ia n t a p ie a s te n in ę , k ū n o s a n ta is ą g a lim a p a s a ­ k y ti k e lia is ž o d ž ia is šit k a s: p e čia i s ia u ri, k rū tin ė s d ė ž ė p lo k š č ia ir ilg a , g a lū n ė s p lo n o s , p ilv a s m e n k a i te iš v y s ty ta s , k a k la s ilg a s, s tu b u r k a u lis tie s k a k lu d a r o t a m tik rą įlin k į, to d ė l tie ž m o n ė s a tr o d o tru p u tį k a ip ir k re iv i (jų g a lv a tr u p u tį p a ­ lin k u si į p rie k į). L e p to s o m in io tip o g a lv a ta ip p a t tu ri ta m tik rų y p a t y b i ų : itin a u k š ta k a k ta ir g a n s ta tu s , m a ž a te u ž s irie č ią s p a k a u šis . Y ra d a r n u s t a t y t a š ia m tip u i e ilė y p a ty b ių , lie čia n č ių o d ą ir p la u k u s , b e t a p ie tai š ia n d ie n n e k a lb ė s im e . L a b a i s v a rb i ir la b ia u s ia i c h a r a k te r in g a y p a ty b ė , v is a m tip u i te ik ia n ti a t s p a l v į , š v e ln u m a s ir lie k n u m a s , b e to , ir šio k s to k s s ilp n u m a s . Į d o m u p a ž y m ė ti, k a d š io s k o n s tr u k c ijo s ž m o n ė s n e lin k ę tu k ti, n e t ir g a u s ia i m a itin a m i; tie sa , la im ė , k a d jie ta ip p a t n e la b a i b e d ž iū s ta ir p ra s ta i m a itin a m i. T u o ta rp u p ik n ik a i (p e tin g ie ji a p ­ v a lie ji) p a silie k a rie b ū s, n e t ir la ik y d a m ie si g r ie ž to s d ie to s , ir su p a v y d u ž v e l g i a į lie k n u o s iu s a s te n ik u s , k u rie , k ad ir d a u g d a u g ia u v a lg y d a m i, išla ik o g r a k š č i ą lie ­ m e n s lin iją. „ Ir k u r gi jie m s ta s m a is ta s d in g s ta ? - la u ž o s a u g a l v ą s to r u lis , k u r is n ie k a ip n e p a jė g ia n u m u š ti s a v o s v o rio . K o k ia is gi b ū d o b ru o ž a is p a s iž y m i šio s k o n stitu cijo s g r u p ė s a t s to v a i - a s ­ te n ik a i le p to s o m a i? (A p ie a tle tišk o s io s k ū n o s u d ė tie s ž m o n ių b ū d o y p a t y b e s š i a n d i e n n e k a lb ė sim e ; ta ta i d a u g ia u s ia a k ty v ū s ž m o n ė s , v e ik s m o ž m o n ė s ; v o ­ k ie č ia i ju o s v a d in a

102

Tatmensch). A ste n ik a i (šv eln ieji liek n ieji) d a ž n ia u s ia i a titin k a

M d a J h / BE NDROS I OS r S I C H OL O C I J OS KLAUSI MA

m ą s ta n č io jo ž m o g a u s tip ą . A s te n ik o c h a r a k te r in g a y p a ty b ė - jis g y v e n a s a u , u ž s iv ė r ę s s a v y ; n e m ė g s t a d r a u g ų k o m p a n ijo s . Jis m ė g s ta k n a is io tis s a v o m in ty s e ir p e r g y v e n im u o s e . Iš v i r š a u s p a ž iū r ė ju s , jis d a ž n a i a t r o d o š a lta s , b e ja u s m is , o iš tik ro jo v id u j v is k a s v ir te v e r d a . J o v id a u s g y v e n im a s s k ir tin g a s . B e to , jis p iln a s v is o k ių p r i e š ta r a v i m ų . A s te n ik a i - tai ž m o n ė s , k u r iu o s d a ž n a i s u tin k a m e s a v o k ely, b e t k u r ių n e g a l i m e d o r a i s u p r a s ti: jie s to v i p rie š m u s ta rs i k la u s tu k a i. T o k ie ž m o n ė s d a ž n ia u s ia i m a ž a k a lb ia i, jų a ts a k y m a i la k o n išk i. Jie i m p u ls y v ū s , le n g v a i s u s ie r z in a , fa n ta z in g i, p r in c ip o ž m o n ė s . V is a ta i t ė r a c h a r a k te r is tik o s n u o tr u p o s . Iš v is o , k a s p a s a k y ta , tie k tė r a a iš k u , k a d k r a š tu tin ia is , r y š k ia is a tv e ja is tik rai g a lim a iš k ū n o s u d ė tie s s p r ę s ti a p ie ž m o g a u s b ū d ą . G y v e n im e , ž in o m a , p a s ita ik o d a u g m a i š y t ų , s u d ė tin g ų tip ų , ir iš p a v ir š u tin ė s jų iš v a iz d o s b e i k ū n o s a n ta is o s iš š ifr u o ti jų c h a r a k te r is to li g r a ž u n e v i s a d a le n g v a s d a ly k a s , y p a č n e tu r in t g e r o p s ic h o lo g in io p a s ir e n g im o . V is d ė lto m o k s la s ir š ia k r y p tim i ja u y r a ž y m ia i p a ­ ž e n g ę s į p rie k į.

J .8. Kai p ¡5 kū no s anl ai s os sp re n d ž ia m a api e ž m ogau s b ū d ą

103

1 .9 .

v'

Ž

Melavimo psichodiagnostika

m o n ė s ja u n u o s e n ų s e n o v ė s p ra k a itu o ja , s te n g ia s i a ts k le is ti e ilių e ile s p a s la p č ių , g a u b ia n č ių n e t ir k asd ien į p ilk ą ž m o g a u s g y v e n im ą . K u o s u n ­

k ia u p a sie k ia m o s to s p a s la p ty s , tu o la b ia u jo s m a s in a tieso s tro k šta n tįjį p r o tą . P rie to k ių a m ž in a i in trig u o ja n čių ž m o g a u s g y v e n im o p a sla p čių p irm ų p irm ia u s ia p r i ­ k la u s o jo a te itis. M o k a m e a p sk a ičiu o ti p la n e tų k eliu s, b e t k aip a ts p ė ti š ito a r k ito ž m o g a u s g y v e n im o k e lią ? T iesa, n e trū k o v iso k ių a s tro lo g ų , c h ir o m a n tų ir k ito k ių p ra n a š a u to jų , b e t v is o s jų p a s ta n g o s m u m s tu o ta rp u šy p sn į te ž a d in a . K ita to k ia p a sla p tis - ž m o g a u s c h a ra k te ris . J a u s e n o v ė s g ra ik ų išm in čia i iešk o jo p ig ių ir tik s­ lių p rie m o n ių ž m o g a u s b ū d u i a ts p ė ti; tu o v e rtė si ir n a iv ū s G alio sek ėjai fr e n o lo g a i, to sie k ia ir š ių d ie n ų teo rijo s a p ie ž m o n ių tip u s ir k o n stitu cijas. B e t k a d a šis tik sla s b u s p a sie k ta s - n ie k a s n e g a li p a sa k y ti. T ok s p a t y r a ir k itas a m ž in a i a k tu a lu s ir a m ž in a i n e iš s p r e n d ž ia m a s k la u s im a s - k aip atsp ėti ž m o g a u s m in tis, k a ip iš n a r ­ p lioti, k u r ž m o g a u s ž o d ž ių tiesa, k u r m e la s ? M ū s ų laim ei a r n e la im e i, d a r n e tu r im e jo k ių b e n t k iek tik sle sn ių m o k slin ių m e to d ų š io m s p a sla p tim s iš sp rę s ti. G a l ta ip tu o ta rp u ir g e r ia u : tik p a g a lv o k it, k ok ia rev o liu cija įv y k tų v is o s e in d iv id u a lin io ir so cia lin io g y v e n im o s rity s e , jeig u b ū tų iš ra sta s tik slu s, v isa ša lišk a s ir le n g v a i p rie i­ n a m a s m e to d a s ž m o g a u s c h a ra k te riu i n u s ta ty ti. O k a s b ū tų , je ig u g a lė tu m e b e n t a p y tik ria i iš p r a n a š a u ti ž m o g a u s m irim o m e tu s ? G a lb ū t p asik e istų v is a s m ū s ų g y ­ v e n im o v e id a s . K a ip te n b e b ū tų , reik ia p rip a ž in ti, k a d m o k s la s b e n t a p g r a ib o m is v is la b ia u ir la b ia u g ilin asi į k ai k u ria s iš m in ė tų jų p ro b le m ų , ir r e tk a rč ia is p a v y k s ta tru p u tė lį p ra sk le isti š y d ą , d e n g ia n tį ž m o g a u s g y v e n im o p a sla p tis. ¡v a i r ū s c h a r a k te r o lo g ijo s , g ra fo lo g ijo s, te le p a tijo s ir d a ly v u m o d ia g n o s tik o s

(Tatbestandsdiagnostik) m e to d a i, aišk u , n ė ra to b u li ir k elia įv a ir ių a b e jo jim ų . V is d ė lto jie ž e n g ia į p rie k į, k a d ir s u s id u r d a m i su v is o k io m is k liū tim is. Ž m o g a u s m in tis n e r i m s t a ir n e p a lia u ja m a i sk v e rb ia si į p a s la p tin g a s s ritis, s te n g ia s i i š s p r ę s ­ ti k la u s im u s , k u rie g a l n ie k a d n e b u s v is išk a i ir tik sliai iš sp rę s ti. Ž i n o m a , la b a i l e n g v a k r itik u o ti m o k s lin iu s m e to d u s , k u rie im a s i s p rę sti to k ia s p a in ia s p r o b l e ­ m a s ; d a u g s u n k ia u ir g a r b in g ia u jie to b u lin ti ir p rita ik in ti p ra k tik o s re ik a lu i.

104

/ 1 dalis/ B E NDR OS I OS P S I CHOLOGI J OS KLAUSI MAI

K rim in a listu i ir te is m o ž m o g u i b e g a lo s v a rb u s d a ly k a s - m e lo ir s im u lia v im o d ia g n o s tik a . S u n k u n e t ir įs iv a iz d u o ti, k a ip p a sik e istų v is a ta r d y m o ir b y lų n a g ri­ n ė jim o p ra k tik a , je ig u a ts ir a s tų rim ti m e to d a i, iš k u rių b ū tų g a lim a n u s ta ty ti, k a d a ta r d o m a s is m e lu o ja , k a d a tie s ą k alb a. K a lb ė d a m a s a p ie „ r im tu s m e t o d u s " , - iš a n k s to įsp ė ju , - v is a i n e m a n a u tv irtin ti a te isia n t to k ią d ie n ą , k a d a ta m ty č ia iš ra sta s „ m e la g ių a p a r a t a s " a u to m a tiš k a i r o d y s ią s ž m o g a u s k a lb ų te is in g u m ą a rb a „ p e r­ d a v i n ė s " ž m o g a u s m in tis; to k ie „ iš r a d im a i" - la ik ra štin ė s a n ty s , k u rio m is u o lū s re p o r te ria i k a rta is p a v a iš in a le n g v a tik iu s s k a ity to ju s. N e t p a ty s tob u lieji m e d ic in iš ­ kieji a p a r a ta i, v a r to ja m i d ia g n o s tik o s re ik a lu i, g e r ia u s iu a tv e ju tė ra n a u d in g a p a ­ g a lb in ė p r ie m o n ė p rity r u s io s p e c ia lis to ra n k o s e ; ja is v ie n a is p a sik lia u ti jo k iu b ū d u n e g a lim a . Tai k a s b e k a lb ė ti a p ie p sic h o lo g in ių re išk in ių sritį - čia jo k ie a p a ra ta i s te b u k lų n e p a d a r y s . Š tai k eli m o k s lin ia i p s ic h o lo g in ia i m e to d a i, k u rių p a d e d a m i įv a ir ū s ty r in ė to ja i p a sk u tin ia isia is d e š im tm e č ia is y r a s te n g ę si iš sp rę s ti m e lo , s im u ­ lia v im o , n u ty lė jim o ir p a n a š ių b ū s e n ų d ia g n o z ė s p ro b le m ą : 1)

A s o c ia c ijų m e to d a s . L y d im ų jų fiz io lo g in ių re išk in ių re g is tr a v im o m e to d a s .

2)

P s ic h o g a lv a n iš k a s is m e to d a s .

3)

A p s v a i g in i m o m e to d a s .

4)

M o to r in ių re a k c ijų m e to d a s .

5)

Į v a ir io s p i r m a m in ė tų jų m e t o d ų k o m b in a cijo s.

V isu s tu o s m e to d u s g a lim a a p im ti b e n d ru d a ly v u m o d ia g n o s tik o s v a r d u ( Tat-

bestandsdiagnostik). K ita ip s a k a n t, v is ų tų m e to d ų b e n d r a s tik sla s - p sic h o lo g in iu k e liu iša išk in ti, a r tiria m a s is a s m u o y r a š ių a r k itų fa k tų d a ly v is , s ia u r a p r a s m e - a r jis y r a š ito a r a n o n u s ik a ltim o d a ly v is . A išk u , n o r in t šį tik slą p a sie k ti, re ik ia m o k ė ti k ie k g a lin t o b je k tin g ia u p a ž in ti m e lo , s im u lia v im o , n u ty lė jim o , s u m iš im o ir k itas to k ia s a p ra iš k a s , su siju sia s s u te isy b ė s n u s lė p im u . K a d a n g i šie a r k iti fa k ta i - p e r­ g y v e n im a i, ž o d ž ia i, v e ik s m a i - v is a d a ž m o g u je p a lie k a t a m tik rų e m o c in ių p ė d s a ­ k ų , ta i š iu o s p ė d s a k u s su s e k ti ir y r a d a ly v u m o d ia g n o s tik o s u ž d a v in y s . T ie s ą s a k a n t, š ia is m e to d a is a tlie k a m e tą p a t, k ą a tlie k a g e r a s ta r d y to ja s , s te ­ b ė d a m a s t a r d o m o jo a s m e n s e lg s e n ą t a r d y m o m e tu ; tik , m o k s lin ių m e t o d ų p a s ig a u d a m i , v is a ta i fik s u o ja m e d a u g to b u lia u , tik slia u i r o b je k tin g ia u . Š ia ip ja u ir u o lu s ta r d y to ja s p a s iž y m i p s ic h o fiz in e s t a r d o m o jo r e a k c ija s į š į a r k itą k la u s im ą , š io a r k ito p a r e iš k im o m e tu . (Š ta i k e lio s š io s r ū š ie s p a s ta b o s : „ B u v o a ts a k y ta p o ilg o k o s u m i š i m o " , „ p a r a u d o " , „ n e ž in o jo , k a s b e s a k y t i " , „ d r e b a " i r 1 .1 .). E s m in is s k i r tu m a s ta r p a ts itik tin ių ta r d y to jo p a s iž y m ė jim ų ir p s ic h o lo g in ių d a l y v u m o d i­ a g n o s tik o s m e t o d ų y r a to k s: v is ų p ir m a , p s ic h o lo g o d ia g n o s tik o d a r b a s d a ž n i a u ­ s ia i s a v o p o b ū d ž iu n e p a n a š u s į t a r d y m ą ; a n tr a , to k io s m e lu o ja n č io a r s i m u li u o ­ ja n č io ž m o g a u s re a k c ijo s, k o k io s y r a s u m iš im a s , n u s i g a n d i m a s i r k t , n u s t a t o m o s

1.9. M e lav im o p sich o d ia g n o stik a

105

n e p a g a l ta r d y to jo in tu iciją, o p a g a l e ilę o b je k tin g ų d u o m e n ų . T aig i, ir č ia , k a ip ir d a u g e ly je k itų m o k s lo š a k ų , m o k s lin is m e to d a s y r a k ilęs iš n a tū r a la u s s te b ė jim o . M a n o u ž d a v in y s - d u o ti tr u m p ą k ritišk ą a p ž v a lg ą tų m e to d ų , k u rie š ia n d ie n v a r ­ to ja m i k rim in a listin ė je p ra k tik o je . A s o c ia c ijų m e t o d ą tiria m o jo a s m e n s d a ly v u m u i n u s ta ty ti p r a d ė t a v a r t o t i m a ž d a u g p rie š 3 0 m e tų . P a g rin d in ė id ėja y r a to k ia : ly g in ti d v i a s o c ia c ijų s e rija s , iša išk in ti, a r tiria m a s is y r a d a ly v u s n u s ik a ltim o fa k ta m s (n u s ik a ls ta m o jo d a r b o v is u m a i). B a n d y m a i p a ro d ė , k a d m e lu o ją s a rb a k ą n o rs s le p ią s ž m o g u s n e b e g a li n a tū r a lia i re a g u o ti į v is a , k a s š iu o a r tu o b ū d u p a lie čia t ą „ s k a u d a m ą " v i e t ą . Jis ly g ir bijosi iš d u o ti s a v e š iu o a r k itu ž o d ž iu ir u o liai v e n g ia v is k o , k a s g a li jį s u ­ k o m p r o m itu o ti. Je ig u to k ia m ž m o g u i p a te ik s im e eilę ž o d ž ių , į k u r iu o s jis t u r ė s a ts a k y ti p irm u p a sita ik iu siu ž o d ž iu (ta i k a ip tik y r a a s o c ia cijų m e t o d a s ) ir je ig u p a rin k tie ji ž o d ž ia i ja m p rim in s jo s k a u d a m ą a r n o r im ą n u s lė p ti v ie tą , ta i jo a t s a ­ k y m a i s a v a im e d a r y s is lė te sn i ir b u s m a ž ia u b esu siję s u p a te ik ta is ia is ž o d ž i a i s . T u o ta rp u , je ig u a s o c ia c ijo m s ištirti p a te ik s im e d v i ž o d ž ių serija s, k u r ių v i e n ą s u d a r y s tiria m a ja m n e re ik š m in g i ž o d ž ia i, o k itą , a tv ir k š č ia i, to k ie ž o d ž i a i , k u r ie a išk ia i p rim e n a n u s le p ia m ą jį k o m p le k s ą , s a k y s im e , a tlik tą n u s ik a ls ta m ą jį d a r b ą , tai, p a s ir o d o , p irm o s io s se rijo s a s o c ia cijo s v y k s ž y m ia i g r e ič ia u ir b u s k u r k a s la ­ b ia u s u s iju s io s s u p a te ik ta is ia is ž o d ž ia is (ja u d a is ) n e g u a n tro s io s s e rijo s . N e r e i k š ­ m in g ų ž o d ž ių a tž v ilg iu tiria m a s is ja u sis p a ly g in ti d rą s ia i, jo n e v a r ž y s p a v o j a u s n u ja u tim a s ir b a im ė įk išti s a v o k ailį. T u o ta r p u p a te ik u s įta rtin u s , a r b a , k a ip ju o s p a p r a s ta i v a d in a , „ k r itiš k u s " ž o d ž iu s , ja u d u s , n u s ik a ltę s ž m o g u s s a v a i m e r a s is a ts a r g u s , s te n g s is a p e iti v is u s p a v o ju s , b ijo d a m a s k o k iu n o r s ž o d ž iu iš d u o ti n e ­ m a lo n iu s s a v o a ts im in im u s ; to d ė l a s o c ia cijų la ik a s p a ilg ė s, p a sik e is i r jų p o b ū d i s . V is a s ta s m e to d a s , k a ip m a to m e , y r a p a r e m ta s iš e s m ė s v is a i te is in g u s a m p r o ­ ta v im u , k a d s u n k o k a y r a m e lu o ti b ei išsisu k in ė ti to k iu p a t te m p u , k a ip k a lb ė ti tie są . Š ta i š itu o s v id in iu s tr u k d y m u s , su s iju s iu s s u p a s ta n g o m is n u s lė p ti s a v o d a ly v u m ą , s a v o s a itu s su n u s ik a ls ta m u o ju d a rb u , ir s te n g ia s i išk e lti į a ik š tę a s o c i a ­ cijų m e to d a s . Ž in o m a , šis b ū d a s re ik a la u ja g e r a i a p g a lv o to s m e to d ik o s , s u b tilio s te c h n ik o s ; y p a č s v a rb u g e ra i p a rin k ti ž o d ž iu s , n u s ta ty ti jų eilę, p a s k u i a t s a r g i a i i r a p g a lv o ta i a p d irb ti g a u tu o s iu s re z u lta tu s . M e s čia n e g a lim e g ilin tis į ta s k a d ir k a ip e s m in g a s s m u lk m e n a s ; ta ip p a t n u ty lė s im e iš tis ą e ilę m e to d ų , s a v o e s m e la ­ b a i g im in in g ų a s o c ia cijų m e to d u i (p v z ., p a k a rto ja m ie ji b a n d y m a i p o a s o c i a c i n i ų e k s p e r im e n tų , b a n d y m a i su p a r o d y m a is ir 1 .1 .). M u m s čia la b ia u s ia i r ū p i, k ie k š is m e t o d a s tu ri re ik š m ė s te ism o p sich o lo g ija i. T a isy k lin g a i, m e to d iš k a i a tlik ta s b a n d y m a s s u a s o c ia c ijų se rijo m is ta m tik ra is a tv e ja is d u o d a te ig ia m ų ir a iš k ių r e z u l t a t ų , iš k u r ių g a lim a n u s ta ty ti tiria m o jo a s m e n s s a itu s s u n u s ik a ls ta m u o ju

106

/ I d J l i b / B E NDR O S I OS P S I CHOLOGI J OS KLAUSI MAI

d a r b u . T a č ia u p ra k tik o je d a ž n a i te n k a s u s id u rti s u s ta m b io m is k liū tim is , k u rio s p a v e r č ia n ie k a is š io iš e s m ė s la b a i n a u d in g o m e to d o r e ik š m ę . P i r m ų p ir m ia u ­ sia , d a ž n a i e s ti k e b lu s u s ta ty ti a d e k v a tiŠ k a s n e u tr a lių ž o d ž ių s e rija s, n e s š io a r k ito ž o d ž i o r e ik š m ė p a s k ir a m in d iv id u i k a rta is la b a i s v y r u o ja . K u ris n o r s ž o ­ d is p s ic h o lo g u i g a li a t r o d y t i la b a i n e u tr a lu s , o iš tik rų jų jis g a li p a s ir o d y ti b e s ą s la b a i k ritiš k a s (g a l jis tu ri r y š io s u k itu tiria m o jo n u s ik a ltim u , a tlik tu a r n e t tik p ro je k tu o ja m u , g a l jis tir ia m a ja m p r im e n a k o k į s k a u d ų , p s ic h o lo g u i n e ž in o m ą jo g y v e n i m o įv y k į). A n t r a v e r t u s , p ra k tik o je d a ž n a i k liu d o p a tie s tiria m o jo n u ­ s i s t a t y m a s a r n u s ite ik im a s . T ir ia m a s is ty č ia d u o d a to k iu s a ts a k y m u s , iš k u rių , k a d ir k a ip n o r ė d a m a s , n e p a d a r y s i jo k io s iš v a d o s . S a k y k im e , d a u g e lis tiria m ų jų a ts a k o , p a s i g a u d a m i k o k io v ie n o š a b lo n o ; a r b a , n e s ig ilin d a m i į p a te ik to jo ž o d ž io p r a s m ę , a ts a k in ė ja v is iš k a i a ts itik tin ia is , s u p a te ik tu o ju n ie k o b e n d r o n e tu r in č ia is ž o d ž ia is , k a ip a n ta i: s ta la s , k ė d ė , la n g a s (s u m in i d a ik tu s , k u r iu o s m a t o p rie š s a v o a k is). A r b a , s a k y k im e , į ž o d į „ š v i e s u " tiria m a s is a ts a k o „ n e š v i e s u " , „ g e r a i " - „ n e ­ g e r a i " ir t. t. A iš k u , iš to k ių d u o m e n ų n ie k o n e iš č iu lp s i. V is d ė lto n e t ir ta d a , k a i š ie d v i k liū ty s n u g a lė to s (ž o d ž ia i tin k a m a i p a rin k ti, tir ia m a s is le id ž ia s i iš ti­ r i a m a s ) , a t s ir a n d a d a r k ito k ių k e b lu m ų , b ū te n t, k a d a te n k a a išk in ti g a u tu o s iu s d a v in iu s . P v z ., p a s k ir ų a s o c ia c ijų trū k im o s v y r a v i m a i d a ž n a i e s ti p a ly g in ti n e ­ ž y m ū s ir g a u tie ji r e z u lta ta i n e b ū n a to k ie r y š k ū s , k a d iš jų b ū tų g a lim a d a r y ti d i a g n o z ę . T a ip p a t d a ž n a i s u n k u e sti įv e r tin ti a ts a k y m ų (a s o c ia c ijų ) tu rin į - a r tie a t s a k y m a i p a k a n k a m a i s k la n d u s ir su siję s u p a te ik ta is ia is ž o d ž ia is -ja u d a is . D a u g k a s č ia itin s u b je k tin g a - tiek tiria m o jo , tie k ty r ė jo a tž v ilg iu . T a ig i, k a d a ty r im a i v y k d o m i la b a i a tid ž ia i ir p a tik r in a m i k o n tro lin ia is b a n d y m a i s , a s o c ia c ijų m e t o d a s , ž in o m a , g a li d a r y t i Š io k io s to k io s p r a k tiš k o s n a u d o s ir p a d ė ti iša išk in ti, a r į ta r ia m a s is a s m u o s ie tin a s s u n u s ik a ls ta m u o ju d a r b u ; v is d ė lto d id e lė s n a u d o s te is m u i iš š io m e t o d o s u n k u la u k ti d ė l p ir m a m in ė tų jų k liū č ių . A n t r a s i s p s ic h o lo g in is m e lo d ia g n o s tik o s m e t o d a s - p s ic h in iu s p e r g y v e n i­ m u s ly d in č ių fiz io lo g in ių a p r a iš k ų a n a liz ė . Š ia m re ik a lu i tin k a k v ė p a v im o , p u ls o , k ra u jo s p a u d i m o , r a n k ų d re b ė jim o , n e s ą m o n in g ų v e id o r a u m e n ų ju d e s ių i r k t. g r a fik o s . J u d e s ia i r e g is tr u o ja m i ta m tik ra is a p a r a t a i s a r b a t a r d y m o m e t u , a r b a p e r s p e c ia liu s b a n d y m u s . D ia g n o z ė ir č ia d a r o m a ly g in im o k e liu : ly g in a m i iš įv a ir ių a s m e n ų g a u tie ji r e z u lta ta i, o ta ip p a t įv a ir ū s to p a tie s tir ia m o jo a s m e n s d u o m e n y s . Š is m e t o d a s b ū v a k o m b in u o ja m a s ir s u a s o c ia c ijų m e t o d u ; t a č ia u d a u g i a u s i a jis v a r to ja m a s v ie n ų v ie n a s , b ū te n t: A m e r ik o je t a r d y m u i p a p ild y ti ir p a to b u lin ti. B e n e ž y m ia u s ia s š io m e t o d o s p e c ia lis ta s , k u r is jį p la č ia i y r a v a r t o ­ ję s te is m o p s ic h o lo g ijo s re ik a lu i, y r a A m e r ik o s p s ic h o lo g a s L a r s o n a s . S a v o d a r ­ b o r e z u l t a t u s jis y r a iš a iš k in ę s d id e lė je m o n o g r a fijo je a n g l ų k a lb a ; į m o n o g r a f iją

1.9. M elav im o p sich o d ia g n o stik a

107

įd ė ta d a u g įd o m ių iliu stra cijų ir p a v y z d ž ių iš k rim in a lin ė s p ra k tik o s . L a r s o n o m e t o d ą (k a r d io p n e u m o p s ic h o g r a m o s ) te isin g a b ū tų p a v a d in ti e k s p e r im e n tin io t a r d y m o m e to d u . V ie n a ip v e r tu s , L a r s o n a s ly g ir ta rd o , o a n tra ip v e r t u s - e k s p e ­ r im e n tu o ja . Šis y p a tin g a s ta r d y m a s v y k s ta p sic h o lo g in ė s la b o ra to rijo s a p l i n k u ­ m o je : tiria m a s is y r a a p ra iš io ta s v is o k ia is p rie ta isa is , k u rie ta m tik ro je ju o s te lė je a u to m a tiš k a i re g istru o ja š ird ie s v e ik lą , k v ė p a v im o v y k s m ą , k ra u jo s p a u d i m ą ir k itu s p a n a š iu s re išk in iu s. T iria m a ja m p a te ik ia m a eilė k la u s im ų , tie s io g s u s iju s ių s u in k rim in u o ja m u v e ik s m u - k a ip p a p r a s ta i e s ti ta r d y m o m e tu . S k ir tu m a s t ė r a to k s : l) V isi k la u s im a i y r a iš a n k s to ty rin ė to jo p a rin k ti. 2) Į k la u s im ą t i r i a m a s i s g a li a ts a k y ti tik k a te g o rišk a fo rm a ( „ t a i p " a rb a „ n e " ) . 3) K la u s in ė to ja s d a ž n a i ly g ir v isišk a i ig n o ru o ja tiria m o jo a ts a k y m u s : k la u s im a i n e tik n e iš p la u k ia iš t i r i a m o ­ jo a ts a k y m ų , b e t aišk iai jie m s p rie š ta r a u ja . S a k y sim e , ž m o g ų , į t a r i a m ą p a v o g u s la ik ro d į, ty rė ja s k la u sin ė ja š ito k iu b ū d u : „ Jū s p a v o g ė t la ik r o d į? " - „ N e " . - „ J ū s p a v o g t ą la ik ro d į p a r d a v ė te rin k o je ? " - „ N e " . - „ G a u tu o s iu s p in ig u s t a m s t a p r a ­ g ė r e i ? " - „ N e " . - „ U ž p a v o g t ą la ik ro d į g a u tu s p in ig u s p r a g ė r ė te k a r tu s u s a v o d r a u g u P e t r u " i r 1 . 1 . 4 ) K a r ta is k la u s im a i k a rto ja m i k e lissy k ; p a s ita ik o ir v is iš k a i n e re ik š m in g ų k la u s im ų . 5 ) R e g is tru o ja m a , k iek la ik o s u g a iš ta m a a ts a k y ti. 6 ) P e r v is ą b a n d y m ą r e g is tr u o ja m a k v ė p a v im o , p u ls o ir k ra u jo s p a u d im o k re iv o ji. L a r s o n a s y r a n u s ta tę s , jo g lab ai d a ž n a i, p a s ir e m ia n t ly g in a m ą ja k v ė p a v i m o ir k ra u jo s p a u d im o k re iv o s io s a n a liz e , g a lim a s p r ę s ti a p ie a ts a k y m ų m e l a g i n g u ­ m ą , y p a č a ts iž v e lg u s į a ts a k y m a m s s u g a iš tą laik ą. A išk u , e s a n t š ito k ia i t a r d y m o s is te m a i, tiria m a s is tu ri la b ia u s ia i įte m p ta i g a lv o ti tais a tv e ja is, k a d a k l a u s i m a s jį u ž k lu m p a n e ty č ia , k a d a jis b ijosi p a s ir o d y ti p rie š ta r a u ją s ja u p a r e n g t i e m s a t s a ­ k y m a m s . T a d a ir la ik a s, s u g a iš ta s a ts a k y m a m s , e s ti ž y m ia i ilg e s n is u ž n o r m a lų jį la ik ą , o s v a rb ia u s ia - k e ičia si k v ė p a v im o , p u ls o ir k ra u jo s lė g im o k re iv o ji. T o k io y p a tin g o ta r d y m o m e tu tiria m a s is k a rta is n e t aišk ia i im a p rie š ta r a u ti ta m , k ą p i r ­ m a ja u b ū v a p a re iš k ę s . L a r s o n o m e to d a s y r a ž y m ia i p ra n a š e s n is u ž a s o c ia cijų m e to d ą . P i r m ų p i r ­ m ia u s ia jis p a ly g in ti a rtim e s n is n a tū r a lio m s k v o to s b ei ta r d y m o s ą l y g o m s ; jis, s a k y tu m e , p a p ild o ta r d y m ą , p a d a r o jį tik slesn iu . A n tr a v e r tu s , e k s p e r im e n tin io t a r d y m o m e d ž ia g a n a tū ra lia i iš p la u k ia iš p a č io s b y lo s a p lin k y b ių ; to d ė l p a t s e k s ­ p e r im e n ta s d a ro s i a p ib rė ž ta s ir a iš k u s, o to k aip tik trū k s ta a s o c ia c ijų m e t o d u i . V is d ė lto š is m e to d a s tu ri ir trū k u m ų : v is ų p irm a , n ė ra p a k a n k a m a i c h a r a k t e r i n ­ g ų ir g r ie ž tų d u o m e n ų , k u rie le istų iš k v ė p a v im o ir k ra u jo s p a u d i m o k r e iv ų jų s p r ę s ti a p ie a ts a k y m ų m e la g in g u m ą . N o r s L a r s o n a s , d a r y d a m a s s a v o iš v a d a s , d a u g i a u s i a re m ia si k a ip tik š ių k re iv ų jų p a sik e itim a is , v is d ė lto jie n ė r a įtik in a m i, n ė r a p a k a n k a m a i ištirti; ž o d ž iu s a k a n t, šioje s rity je d a r n ė ra d ė s n in g ų ta is y k lių ,

108

1

1 dalis/ B ENDROS I OS PS I CHOLOGI J OS KLAUSI MAI

kuriomis galima būtų remtis kaip objektingais duomenimis. Be to, šiam meto­ dui išplisti kliudo gan sudėtinga bandymų technika, reikalaujanti laboratorinės aplinkumos. Šiaip ar taip, reikia pripažinti, Larsono metodas psichologinei kri­ minalistikai yra žingsnis į priekį. Jis jau buvo pritaikytas Jungtinių Amerikos Valstybių praktikoje ir yra davęs gerų vaisių. Pats Larsonas jį yra išmėginęs daug šimtų kartų. Čia duodama dvejetas jo eksperimentų pavyzdžių. I. Buvo pavogtas laikrodis ir modus experandi rodė, kad tai bus padaręs savo žmogus. Vienintelis žmogus, kuris galėjo laisvai įeiti į kambarį, buvo atvestas tar­ dyti. Jis, kad ir nenoromis, sutiko būti testuojamas. Į visus klausimus, liečiančius laikrodį, jis ne tik melavo, bet ir juokėsi, kad jis yra įtariamas. Po pirmo testo jis dar tvirtino esąs nekaltas, bet kai jo testo duomenys buvo jam parodyti, jis tuoj prisipažino. J a m b u v o d u o ti š ito k ie k la u s im a i: 1. A r m ė g s ti k in ą ? 2. A r m ė g s t a t p la u k io t? 3. A r m ė g s t a t d a r b ą ? 4. A r m ė g s t a t š o k ti? 5. A r p a ė m ė t la ik ro d į iš ...? 6. A r p a r d a ­ v ė t .... la ik r o d į? 7. A r b u v o t k a d a a r e š tu o ta s ? 8. A r m e l a v o t d a b a r ? 9. A r la ik ro d į ė m ė t d ė l p in ig ų s to k o s ? 10. A r u ž s t a t ė t la ik ro d į, a r jį p a r d a v ė t ? l l . A r u ž s ta to t, a r p a r d u o d a t k ą n o r s v a r to to jų p r e k ių k r a u tu v in in k u i? 12. A r m e l a v o t d a b a r ? 13. A r tu r ite la ik r o d į s a v o k a m b a r y je ? 14. A r p a d a v ė t la ik ro d į ir n u s ip ir k o t...? 15. A r k a d a n o r s a n k s č ia u p a v o g ė t k o iš k itų ? 16. A r b u v o t k a d a te is ia m a s ? 17. A r g a l n o r it k ai k u r iu o s s a v o a t s a k y m u s p a k e is ti? 1 8 . A r lo š ia te k o r to m is ? 19. A r p a ė m ė t la ik ro d į n u o ...? 20. A r ž in o te , k u r d a b a r la ik ro d is y r a ? 2 1 . K ą d a r ė te , b ū d a m a s O k le n d e ? 22. A r p a s id ir b o t k o k į r a k t ą ? 23. A r p a v o g ė t k a d a n o r s d v ir a tį?

II. Vaikinas apkaltino vieną gražiai išsipuošusį poną, kad jis teatre prisiarti­ nęs prie jo ir bandęs meilikautis (?) Kaltinamasis labai užsigavo ir pasiūlė ištardyti jį visokiais testais. Duomens betgi rodė taip ryškiai jo nenaudai, kad vaikinas buvo tuoj paleistas, o ponui buvo pasiūlyta prisipažinti. Po to jis vėl buvo testuojamas, ir duomenys buvo panašūs. Duomenys buvo visai priešingi šiaipjau ramiam jo elgesiui. K la u s im a i b u v o to k ie : l. A r tu r it k ą p rie š š i tą te s ta v im ą ? 2. A r s i r g o t k a d a š ir d ie s lig a ? 3. A r tu r ė jo t k a d a n e r v ų s u k r ė tim ą ? 4. A r e s a t e p a te n k in ti g y v e n im u ? 5. A r u ž d ė jo t s a v o r a n k ą a n t v a ik o r a n k o s ? 6. A r m e l a v o t d a b a r ? 7. A r k a d a n o r s u ž d ė j o t s a v o r a n k ą a n t v a ik o š la u n ie s ? 8. A r m e l a v o t d a b a r ? 9. A r k a lb ė jo t a p ie k ą n o r s s u v a ik in u ? 1 0 . A r k r e ip ė tė s į jį s u k o k ia n e d o r a p a s t a b a ? l l . A r k a d a n o r s u ž d ė jo t s a v o r a n k ą a n t k u r io k ito v a ik in o k o jų ta m e p a č i a m e t e a t r e p r i e š d v e ju s m e t u s ? 12. A r b u v o t k a d a ta r d o m a s d ė l p a n a š a u s d a l y k o ? 13. A r b u v o t k a d a a r e š ­ t u o t a s ? 14. A r u ž p u o l ė t k a d a n o r s k u r ią m o te r į? 15. A r v a ik š č i o d a v o t s u m a ž o m is

1.9. M e lav im o p s ic h o d ia g n o stik a

109

mergaitėmis? 16. Ar kada nors uždėjot savo rankas viešose vietose ant mažų ber­ niukų? 17. Ar norit kurį iš jūsų atsakymų pakeisti? 18. Ar melavot šito testavimo metu? 19. Ar buvot kada pirmiau šitame teatre? Larsono metodas yra panašus į klasiškąjį Benussi'o metodą. Benussi prieš 20 metų yra aprašęs melo simptomus. Pasak jo, meluojant keičiasi kvėpavimo kreivoji (inspiratorinis ir ekspiratorinis koeficientas - indeksas). Palyginti su Benussi'u, Larsonas yra nužengęs žymiai toliau. Benussi'o metodas dėl daugelio priežasčių yra iš viso nepriimtinas kriminalistui praktikui. Nereikia manyti, kad Larsono metodas esąs vienintelis būdas iš fiziologi­ nių apraiškų, kurios lydi psichinius pergyvenimus tardymo arba ištyrimo metu, spręsti apie pareiškimų teisingumą. Yra ištisa eilė metodų, siekiančių to pat tikslo panašiais keliais. Galiu paminėti Sommerio mėginimus išaiškinti nesąmoningus pirštų bei kaktos raumenų judesius, Lowensteino tyrinėjimus apie galvos bei ga­ lūnių judesius ir kt. Tačiau man neteko girdėti, kad šitie metodai kriminalistikos praktikoje būtų davę kokių žymesnių vaisių. Matyti, iš visų šios grupės metodų Larsono metodas besąs labiausiai vertas rimto dėmesio. Psichogalvaniškasis metodas, tiesą sakant, tėra komplikuotas ką tik minėtųjų metodų variantas. Jis dažnai yra minimas tarp įvairių galimų melavimo psichodiagnozės būdų. Jis remiasi tokiais mokslo patikrintais duomenimis: tiriamąjį įjungę į galvaniškąją srovę ir matuodami srovės jėgos svyravimus labai jautriu galvanometru, pastebėsime tokį įdomų faktą - kada tiriamasis paerzinamas kokiu įspūdžiu arba sujaudinamas emocionalaus ar efektingo pergyvenimo, galvanometras bema­ tant parodo žmoguje vykstančią permainą. Ypač jautrus yra galvanometras afektingiems pergyvenimams. Gregoras atrado daug charakteringų galvanometrinių kreivųjų, lydinčių dvasinio abejingumo būseną (beveik tiesi, visai nežymiai kylanti linija), susijaudinimą (banguota kreivoji), įsitempimą (tiesi, aiškiai kylanti linija). Baylay konstatavo galvanometrinių kreivųjų ypatingumą išgąsčio ir baimės metu. Vis dėlto šiuo metu psichogalvaniškasis fenomenas dar nėra tiek ištirtas, kad juo galėtume naudotis psichologinei kriminalistikos diagnostikai. Reikia tikėtis, kad ilgainiui ir Šis metodas pravers melo diagnozės reikalui. Reikia dar paminėti neseniai (1930 m.) tepaskelbtas Luria metodas. Šis ty­ rinėtojas remiasi kitu principu, negu pirma minėtieji mokslininkai. Anie rėmėsi nesąmoningomis fiziologinėmis apraiškomis, lydinčiomis tiriamojo pergyve­ nimus tardymo ar bandymo metu (taip elgiasi Larsonas ir kiti). Gi Luria melo simptomų ieško tam tikrose motorinėse reakcijose, lydinčiose asocijavimo pro­ cesą, - iš dalies sąmoningose, iš dalies reflektinėse. Autorius operuoja asociacijų serijomis, o kiekviena asociacija lydima sutarto rankos mygtelėjimo. Kiekvienas

110

/ 1 dalis/ BENDROS I OS P S I CHOLOCI J OS KLAUSI MAI

toks tiriamojo mygtelėjimas yra grafiškai registruojamas. Be šio sąmoningo vie­ nos rankos judesio, dar yra registruojami nesąmoningieji abiejų rankų judesiai. Kritiškiesiems žodžiams, galintiems tiriamąjį sukompromituoti, atliepia kitokios motorinės reakcijos - tiek sąmoningosios, tiek refleksinės. Rankos judesių grafi­ ka tučtuojau ir labai aiškiai parodo, kada sudreba ranka ar pirštai. Tas maždaug leidžia spręsti, jog tuo metu buvo susitrukdęs asocijavimo procesas. Autorius te­ duoda labai maža pavyzdžių iš teismo psichologijos praktikos, kur būtų sėkmin­ gai pritaikytas motorinių reakcijų metodas. Mūsų nuomone, Luria metodas yra aiškiai tobulesnis už gryną asociacijų metodą (pirmą kartą asociacijų metodą pa­ siūlė VVertheimeris ir Kleinas), bet jis pašalina daugybę čia jau minėtųjų asociacijų metodo trūkumų. Tiesa, grafiškas motorinių reakcijų registravimas, rodos, teikia vertingesnių duomenų, negu Larsono kardiopneumopsichogramos, nes šiuos grafikus lengviau interpretuoti ir eksperimentiškai kontroliuoti, tačiau, lyginda­ mi patį tyrimo bei apklausinėjimo metodą, mes būtume linkę pasirinkti savotiš­ kąjį Larsono tardymo būdą. Aš esu įsitikinęs, kad ilgainiui galės prigyti tik tokie melo, simuliavimo ir į juos panašių reiškinių psichodiagnostikos metodai, kurie stengsis moksliškai papildyti jau esamus ir praktikoje įsigyvenusius natūralius kvotos bei tardymo metodus. Panašūs metodai, žinoma, turi sutikti su mokslinės metodikos reikalavimais, bet jie kartu turi būti ir natūralūs, gyvenimiški. Todėl nenuostabu, kad, norėdami išlaikyti natūralumo principą, kai kurie kriminalistai peršoka į kitą kraštutinumą ir ima siūlyti per daug jau „natūralias" priemones. Sakysime, šio rašinio pradžioje, išskaičiuodamas įvairius metodus, paminėjau ir apsvaiginimo metodą. Nors tas metodas atrodo kone anekdotas, vis dėlto verta ir jį paminėti. Amerikos autorius House'as, kurį mini Larsonas savo monografijoje apie melą, siūlo savąjį metodą - tiriamajam ¿Švirkšti skopolamino hidrobromo ir pradėti tardymą, ėmus veikti šiam narkotikui - tada esą lengviau išgauti tiesą. Žinoma, toks metodas brutalus, bet jis ir nepasiekia tikslo: juk tiriamasis tada kalba ir veikia tik pusiau sąmoningai, ir bet kokie jo pareiškimai teismo psicholo­ gijai maža teturi reikšmės. Jeigu jau priimtume House'o metodą, tai, užuot vartoję skopolfamino] hidrobromą, galėtume tiesiog pasitenkinti geroka alkoholio doze. Na, bet ko būtų vertas toks metodas, tai kitas reikalas. Kaip matėme, nė vienas iš minėtųjų melo psichodiagnostikos metodų nėra be trūkumų. Vis dėlto reikia pripažinti, ir šioje srityje paskutiniuoju metu kas­ kart smarkiau ir sėkmingiau dirbama bei šis tas laimima. Jau šiandien tam tikrais atvejais, esant palankioms sąlygoms, naudodamiesi psichologinio eksperimento metodika, galime bent apytikriai atsakyti į klausimą, ar tiriamasis meluoja, simu­ liuoja, slepia tiesą, ar, atvirkščiai, jo pareiškimai yra patikėtini. Tačiau juk melo

1.9. M e lav im o p sich o d ia g n o stik a

111

d ia g n o s tik o s m e to d ik ą d a r g a lim a išto b u lin ti d a u g e liu a tž v ilg ių . Š io r a š in io a u ­ to r iu s e k s p e rim e n tų k eliu p a ts ste n g ia s i išd irb ti n a u ją m e lo p s i c h o d i a g n o s t i k o s m e t o d ą . J o tik sla s - k iek g a lin t n e n u to lti n u o n o rm a lių jų ta r d y m o s ą l y g ų i r d r a u ­ g e p a s in a u d o ti n a tū r a lio m is p sic h o m o to rin ė m is tiria m o jo a s m e n s r e a k c ijo m is b e i re fle k s a is, k u rie aišk iai r o d y tų , k o k ia y r a d v a s in ė tiria m o jo b ū s e n a b e t k u r i u o t y r im o la ik o ta rp iu . T ik iu o si, k a d b e t k u r ia m e iš a rtim ia u s ių jų „ K r Į im in a lis tik o s ] ž [ i n y n o ] " n u m e rių d a r tek s m a n su sk a ity to ju p a s id a ly ti ž in io m is a p ie m a n o e k s ­ p e rim e n tin ių ty r im ų re z u lta tu s .

112

/ » d a l i s / BE NDROS I OS PS I CHOLOGI J OS KLAUSI MAI

2

DAL I S

UGDYMO PSICHOLOGIJA

2.i. Pedologijos bruožai (Iš Lietuvos universiteto Pedagogikos-psichologijos laboratorijos. Vedėjas doc. J. Vabalas-Gudaitis)

teikiamas mano straipsnis yra pradžia visos eilės straipsnių iš Č iapedologijos, kuriuos aš esu surinkęs betirdamas vaikus Lietuvoje. 1921-22 mokslo metais, kai aš buvau dr-jos OZE mokyklų gydytoju, aš tyriau, dalinai Kauno universiteto Psichologijos-pedagogikos laboratorijoj, Kauno miesto žydų mokyklų moksleivius. Vaikų buvo maždaug 1200. Skaitlines aš pateiksiu žemiau. Ciagi man norėtųsi tarti keletas žodžių dėl tos reikšmės, kurios, aš manau, turi tų tyrimų rezultatai. Nors tų rezultatų tiesioginis tikslas buvo patirti fizišką ir psichišką žydų vaikų būklę (stovį) bei higienos sąlygas, kuriose jiems tenka eiti pradžios mokslą, tačiau jie yra labai įdomūs sulyginimui jų su rezultatais, gautais tuo pat būdu tiriant kitus ne žydų vaikus prieš ir po karo; čia mums bus įdomiausia sulyginti rezultatus, gautus tiriant žydų ir lietuvių vaikus, nors gyvenančius greta vienas kito, bet žengiančius kol kas savais skirtingais keliais dėl visai skirtingų buities ir tautinio gyvenimo sąlygų. Sulyginimui, tiriant vienus ir antrus vaikus, reikės, žinoma, naudotis panašiais metodais. Jeigu yra įdomūs grynai fiziologiški daviniai - ūgis, svoris, krūtinės apimtis ir antropometrija, tai nė kiek ne mažiau bus įdomūs ir patologiški mūsų vaikų nukrypimai nuo sveikų vaikų normos ir vėl lyginant vaikus vienos ir kitos tautybės, nes čia dar ryškiau matysis tiek lietuvių, tiek žydų buities ir socialinio gyvenimo sąlygos. Pirmų pirmiausia mes susipažinsime su tąja žmogaus medžiaga, kurią mes nagrinėsime - su mokyklos amžiaus vaikų ūgio, svorio, plaučių talpumo ir t. t. matais; paskui pereisime prie vaikų sveikatos būklės ir pagaliau prie mokyklos rūmų, kuriuose mūsų priaugančioji karta [eina] pradžios mokslą ir todėl, aišku, praleidžia savo gyvenimo didesnę dalį. Išeidami iš tų davinių, mes pasistengsime

114

/ 2da1i s / U C D Y MO PS I CHOLOGI J A

padaryti atitinkamas išvadas ir pasiūlyti racionalaus medicinos darbo Lietuvos mokykloje planą. Mūsų moksleivių psichikos būklės tyrimą mes kol kas dar rengiame. Visų pirma pažymėsime, kad mūsų tyrimo darbas liečia išimtinai vaikus, lankančius Kauno miesto pradžios mokyklas (ir vieną amatų mokyklą). Duodamas šituos savo rašinius spaudon, aš laikau sau malonia parei­ ga pareikšti nuoširdžios padėkos gerbiamam docentui J. Vabalui-Gudaičiui, visuomet maloniai padėjusiam man brangintinais nurodymais ir patarimais, ir gerbiamajai kolegei d-rei O. Šereševskienei, kuri man padėjo apdirbti medžiagą pirmiesiems trims bruožams. .... L ..... Ištirti vaikai, kurių buvo apie 1200, skirstosi amžiumi šitaip: l-oji lentelė. Berniukų ir mergaičių paskirstym as amžiumi

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

\6

8

34

67

82

100

94

82

28

11

19

15

9

6

12

48

105

103

120

101

86

27

9

7

2

-

Amžius

i

Berniukai M ergaitės

5 mt.

Šita lentelė mums rodo: l) kad 1922 metais moksleivių berniukų buvo absoliučiai mažiau negu mergaičių (565 berniukai ir 624 mergaitės); 2) kad nors ir berniukai, ir mergaitės pradeda mokytis nuo 5 metų amžiaus, tačiau nuo 6 ligi 13 metų amžiaus mergaičių buvo daugiau negu berniukų, gi nuo 13 mt. amž. mokyklose berniukų daugiau negu mergaičių ir

3)

kad tuo metu, kai mergaitės

baigia mokytis 15 metais amž., berniukai tęsia mokslus ir 17 amžiaus metais. Tai mes turėsime galvoje, kai seksime vaikų ūgi ir svorį ir nagrinėsime jų socialinio gyvenimo sąlygas. Daugiausia moksleivių tenka 10 metų amžiui, būtent - 100 berniukų ir 120 mergaičių; paskui 11 mt. amž. - 94 berniukai ir 101 mergaitė; 12 mt. amž., 82 bem. ir 86 merg.; 13 amž. —berniukų ir mergaičių skaičius beveik vienodas — 28 berniukai ir 27 mergaitės, bet jų bendras skaičius jau mažesnis, nes nuo 82 berniukų skaičius sumažėjo ligi 28 ir nuo 86 mergaičių ligi 27. Iš to galima padaryti išvadą, kad tikruoju žydų vaikų mokyklos amžiumi reikia laikyti nuo 7 ligi 13 metų: 487 berniukai ir 588 mergaitės, iš viso 1075 vaikai, arba 91 % visų pradžios mokyklos mokinių.

2. 1 . P e d o lo g ijo s b ru o žai

115

Ū g i o a u g i m a s (c e n tim e tr a is ) 1-oji k r e iv o ji

2-oji lentelė Amž.

Bern.

Merg.

5

101,66

6

107,00

7

111,10

99,83 102,46 111,42

8

115,67

116,58

9

122,23 127,00 129,34 133,90

1 2 1 ,2 0

10 11 12

13 14 15 16 17

138,50 141,70 152,00 158,00 155,00

127,00 130,57 137,00 142,10 144,66 146,50 146,50 -

Šitais skaitmenimis mes pasinaudosime toliau; kol kas atkreipsime dėmesį į tai, kad Lietuvoje pradžios mokslas neprivalomas. Prūsuose, kur pradžios mokslas privalomas visiems, vaikai atiduodami mokyklon, pradedant 5 Vz-6 Vz mt. amž.; gi Anglijoje - tarp 5-6 metų. Taigi, lyginant su tomis valstybėmis, Lietuvos žydų vaikai atsilieka pradžios moksle 1-1 Vz metų. Dabar pradėsime nagrinėti vaikų ūgio matavimą. Tie matavimai buvo daromi stadiometru, basa koja, kulnais greta, kulnai su sėdmenimis, pečiais ir pakaušio kauburiu sudaro vieną tiesią liniją. Gauti iš šitų matavimų daviniai centimetrais buvo įrašomi į individualinius lapus ir iš jų kiekvieniems metams buvo paimti vidutiniai aritmetiški iš gautųjų skaitmenų (žiūr. I-ąją kreivąją ir 2-ąją lentelę). Kadangi, kaip jau aukščiau pažymėjome, žydų vaikų mokyklos amžius prasideda nuo 7 metų, tai gautų skaitmenų sulyginimai su kitų tautybių vaikų ūgio skaitmenimis bus labiau įtikinančiais ir reikšmingesniais, jei pradėsime nuo 7 mt. amž. Čia pažymėsime, kad tuose kraštuose, kur pradžios mokslas privalomas, yra nustatytos tam tikros ūgio ir svorio normos, kurias turi atitikti priaugusieji mokyklos amžių vaikai, kad būtų priimti mokyklon. Vokietijoje vaikai, priaugę mokyklos amžių, vadinami „privalą lankyti mokyklą" (Schulpflichtige), gi atitinką normas - „pribrendusiais mokyklai" (Schulzeife). Vaikai, kurie neturi to normalaus ūgio ir svorio, bet yra priaugę mokyklos amžių, paprastai nepriimami mokyklon tol, kol jie pasieks tas normas. Štai tos normos (prof. Schmidt „Das Schulkind", p. 10):

116

/ 2 dal i */ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

3 - o ji le n t e lė

Berniukai . . . .

Amžius

Ūgis centimetrais

Svoris kilogramais

5 V2 -6 mt.

108,9

19,6

"

113,8

20,5

5 V2 -6 "

1 1 0 ,6

19,5

6-7

113,8

2 0 ,6

9t

Mergaitės . . . .

6 -7

"

Kitiems tolygiems ūgio ir svorio matams esant, pirmenybė atiduodama vaikams, sukakusiems 6 (šešerius) mt. amž. Kartais net vaikai, nors ir atitinka nustatytas normas, tačiau mokyklon nepriimami dėl neganėtino proto ir dvasios išsilavinimo, kalbos trūkumo ir pan. Nors Kaune, priimant į žydų pradžios mokyklas, kalbamos normos ir neprivalomos, visgi būtinai daromas stojančių į mokyklas vaikų mediciniškas apžiūrėjimas, ir čia vaikai su fiziškais ir psichiškais defektais mokyklon nepriimami. II-oji kreivė ir 4-oji lentelė rodo metinį mokyklos amžiaus vaikų priaugimą. Iš tų pat lentelių mes galime išvesti priaugimo kiekvienam amžiui lentelę. Įsižiūrėję į šitas lenteles, mes turime konstatuoti štai ką: ir priaugimo lentelė, ir priaugimo kreivoji kiekvienam amžiui nesudaro lygios linijos, bet pasižymi šiek tiek žymesniais pakilimais ir kritimais. A. Berniukams: pirmas toks ūgio kreivosios pakilimas tenka 6

mt.

amž.

=

a n tr a s ...........................

9

„

„

-

6,56

„

tr e č ia s ...........................

12 „

„

=

4,56

„

ketvirtas, didžiausias .

15

„

=

10,30

„

5,34

centimetr.

Tarp tų griežtų pakilimų augimas nesustoja, bet tik sumažėja, ir priaugimo minimumas pastebimas 11 mt.; jis yra lygus tik 2,34 centimetr., gi 17 mt. amž. = 0. B. Mergaitėms: pirmas priaugimo pakilimas prasideda 7

mt.

= 9 centimetr.

a n tra s -

10

„

(žymiai mažesnis už pirmąjį) = 5,80 cm

tre č ia s -

12

„

= 6 ,4 3 centimetr.

16

2. 1 . P e d o lo g ijo s b ru ožai

„

amž. priaugimas = 0 .

117

M e t i n i s ū g i o p r i a u g i m a s (c e n tim e tr a is )

4-oji lentelė Amž.

Bern.

Merg.

6

5,34

2,63

7

4,10

8,96

8

4,57

5,14

9

4,64

10

6,56 4,77

11

2,34

3,57

12

4,56

6,43

13

4,60

5,10

14

3,20

2,56

15

10,30

1,84

16

6,00

0 ,0 0

17

0,00

-

5,80

Lyginant berniukų ir mergaičių ūgį, reikia pažymėti štai kas: mergaitės nuo 5 iki 7 mt. amž. absoliučiai mažesnės už berniukus; pradedant nuo 7 mt. ligi 10 mt. amž. absoliutus berniukų ir mergaičių ūgis maža kuo skiriasi vienas nuo kito; 10 mt. amž. ir vienų, ir antrų ūgis vienodas ir yra lygus 127 centimetr.; bet pradedant 11 metais mergaitės jau pralenkia berniukus ir taip progresuoja ligi 14 metų amž. 13 mt. amžiaus jos absoliučiai aukštesnės 3,5 centimetrais už ber­ niukus, o 14 mt. amž. - beveik 3 centimetrais. Užtai nuo 15 mt. amž. berniukai auga jau žymiai greičiau negu mergaitės: 15 mt. amž. skirtumas tarp jų lygus 5,5 cm, o 16 mt. jis jau pasiekia 11,5 centimetrų. Ir vienų, ir antrų priaugimas 11 ir 14 mt. amž. tarytum sustoja; didžiausias priaugimas mokyklos amžiaus mer­ gaičių po 7 mt. pastebimas einant 12 mt. amž., tuo būdu intensyviausias kaulų vystymasis įvyksta 2 metais anksčiau negu lyties organų subrendimas. Apskritai, mergaitės auga daug lygiau negu berniukai. Pereinu prie svorio matavimo. Svėrimas buvo daromas automatu; vaikai buvo visai basi ir nuogi; svėrimo tikslumas buvo tikrinamas dešimtainėmis svars­ tyklėmis. Svorio, kaip ir ūgio bei kitų matų daviniai buvo įrašomi į individuali­ nius lapus ir jau iš jų buvo imamas kiekvienam amžiui vidurinis aritmetiškas skaitmuo. Žemiau paduodamose 5-oje ir 6-oje lentelėse yra surašyta absoliučios berniukų ir mergaičių svorio bei jųjų metinio priaugimo skaitlinės; gi III-ioji ir IV-oji kreivosios duoda grafišką tų pat skaitlinių vaizdą.

118

/ 2 dalis/ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

Svorio augimas (kilogramais) 5-oji lentelė

lll - o ji k r e iv o ji

Amž.

Bern.

Merg.

5

17,58

16,50

6

19,06

16,58

7

19,53

19,40

8

21,39

21,58

9

24,30

23,76

10

27,00

11

26,68 28,45

12

31,64

28,63 32,38

13 14

35,21

36,08

35,25

40,00

15

44,92

44,29

16 17

49,18

45,25

53,05

-

Ir šitos lentelės bei kreivosios rodo mums analogišką reiškinį, kaip kad ūgio metinio priaugimo lentelės bei kreivosios. A. Mokyklos amžiaus berniukams, t. y. nuo 7 metų amž., svorio padidėjimo kreivoji turi tris gana ryškius pašokimus: 1) 9 metais yra lygus 5,3 kg 2)

13 "

"

"

3,5

"

3)

15 "

"

"

9,77 "

Tarp skardžių pakilimų pastebimas svorio priaugimo sumažėjimas; mažiausi svorio priaugimo skaitmenys tenka 11 metams amžiaus = 1,77 kg ir 14 mt. amž. beveik = O(0,04).

2.1. P c d o lo g ijo s b ru ožai

119

M e t i n i s s v o r i o p r i a u g i m a s ( k ilo g r a m a is )

6-oji lentelė Amž.

Bern.

Merg.

6

7

1,48 0,47

8

1,86

9

2,91 2,38 1,77 3,19 3,57 0,04 9,17 4,26 3,87

0,08 2,82 2,18 2,18 3,24 1,63 3,75 3,70 3,92 4,23

10 11 12

ir.

13 14 15 16 17

oXXaa ,

1 ,0 2

-

B. Mergaitėms pastebimas analogiškas reiškinys: 1) Pirmas žymus svorio priaugimas būna 7 mt. amž. ir yra lygus 3 kg; 2) Antras - 10 mt. amž. = 3,24 k g ir 3) Trečias - 1 2 "

"

= 3,75 kg;

po 12 metų metinis mergaičių svorio priaugimas pamažu didėja beveik be jokių kritimų ligi 15 mt. amž., kada svorio priaugimas pasiekia savo maksimumą ir yra lygus 4,23 kg; po to jis staiga krinta 16 metais - ligi 1,02 kg. 11 metais tarp antrojo ir trečiojo kreivosios pakilimo ir berniukų, ir mergaičių svorio priaugimo sumažėjimas beveik vienodas ir sudaro 1,63 kg. Tuo būdu, jei mergaičių augimas nuo 8 mt. amž. yra daugiau vienodas negu berniukų, tai jųjų svorio priaugimas yra vienodesnis. Mergaičių augimo maksimumas pastebimas 12 metais, o svorio maksimumas - tik 15 metais; be to, nuo 10 metų ligi 14 mt. absoliutus mergaičių svoris visą laiką pralenkia berniukų svorį. Tenka pastebėti, kad, lygindami Hoescho Emsto dideliam kūriny („Das Schulkind in seiner körperlichen u. geistigen Entwickelung") visą eilę prieškarinių įvairių autorių davinių apie tai, kad tam tikrame amžiuje mergaičių svoris didesnis negu berniukų, mes radome šiokią tokią analogiją tam reiškiniui pas kai kuriuos Amerikos autorius (Gilbert, Bowditch, West, MacDonald - darbininkų ir ne darbininkų klasė), paskui pas Italijos autorių Pagliani (prieglaudų vaikai), o iš vokiškų šaltinių pas Schmidtą ir Retzą; tačiau pas daugelį autorių šitas reiškinys pastebimas tik nuo 12 metų amž. Užtat, anot pokarinių davinių (1921 m.), liečiančių Leipcigo liaudies mokyklų vaikus, matosi, kad šitoks mergaičių svorio

120

/ 2 d a li « / U C D Y M O P S I C H O L O G I J A

pralenkimas ten pastebėtas pradedant nuo 10 mt. amž. (sulygin. „Die Messungen u. Wägungen der Leipziger Volkschulkinder im Jahre 1921"): 7-oji lentelė Svoris kilogramais Amžius

9 mt.

1 0 mt.

Berniukai

24,6

26,4

Mergaitės ;

24,1

26,4

11 mt.

1 2 mt.

13 mt.

14 mt.

........2 8 ' 4 ........

30,8

33,6

34,4 kg

....... 2 8 ' 9 ........

32,4

36,4

38,4 kg

Plaučių talpumo augimas (kub. centimetrais) V-oji kreivoji

8-oji lentelė Amž.

Bern.

Merg

7

1125 1288 1539 1680 1804 1970 2182 2195 2889 3416 3795

1215 1334 1504 1647 1710 1882 2175 2313 2500 -

8

9 10 11 12

13 14 15 16 17

1000

Tolimesni daviniai liečia vaikų plaučių talpumo (Vitalkapazität) matavimą spirometru. Tam tikslui mes naudojomės Bamegso prietaisu - Trockenspirometer nach Barnegs-, vaikams iš anksto buvo rodoma, kuriuo būdu reikia naudotis šituo prietaisu. Kai vaikai pūsdavo orą į aparatą, buvo daug dėmesio kreipiama, kad vaikai tą procedūrą atliktų visai taisyklingai; bandymai buvo daromi paprastai 2-3 kartus ir į individualinius lapelius buvo įrašomas didžiausias skaičius, kurį vaikas galėdavo išpūsti taisyklingai vartodamas aparatą. Pakeliui aš esu patyręs ir tą patyrimą, kurį ne kartą esu patikrinęs kitus darbus bedirbdamas, kad vaikams su atsilikusiais proto gabumais labai sunku, o kartais visai negalima atsikvėpti ad maximum ir nuosekliai pūsti orą per stiklinę tūtelę į prietaisą. Matyti, ir čia nesugeba vidaus organai atlikti sudėtingesnių laisvų judesių ir proto atžvilgiu atsilikusių vaikų sulaikomieji centrai laisvai dirbti. Analogišką reiškinį as esu pastebėjęs silpnapročiuose žmonėse, kurie negalėjo laisvai valdyti veido raumenų judesių.

2.1. P c d o lo g ijo s b ru ožai

121

M e t i n i s p l a u č i ų t a l p u m o p r i a u g i m a s ( k u b . c e n t im e t r a is )

9-oji lentelė

V l- o ji k r e iv o ji

Merg.

Bern.

Amž. 7

-

-

215 119 170 143 63 172 292 138 187

163 251 141 124 166

8

9 10 11 12

13 14 15 16 17

212

13 694 527 379

-

Berniukų ūgio, svorio ir plaučių talpumo vystym asis Vll-oji kreivoji ^

cttu . «ig i. Det>n S

rtv i 6 7 T

lu i

tu n ta i 6 9H0I11 a 13 4 1S fb u

1H )3 ■ 1 3 '

u

T.

n - n11 ■ M - i r o 10- 10500 9 ■ 9 ■ųco 8 J i - 001} 7 - 7 - 350 G - 6 ■3 0 0 - 5 ' ir o

'

m 7ni 1 i

A

s

H 3

% 4 I.

122

I

4 3 - 4 Cfl $ 100 < 50

/ 2 dalis/ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

*0

V

j 4 f

s v

' V

i

Ą \ A

*

\

/

\j ir A

‘■n i y***

Ht 1 A s] ir

.

M

\\ *•

i

*1 4

M ergaičių ūgio, svorio ir plaučių talpumo vystymasis VlII-oji kreivoji

Įdomi abiejų lyčių vaikų plaučių talpumo kreivoji (V ir VI). Berniukų plaučių talpumas, būdamas absoliučiai didesnis bet kuriame amžiuje, beveik sutampa 14 metais amž. su mergaičių plaučių talpumu, bet vėl padidėja 15 mt. amž. Mergaičių plaučių talpumas daugiausia priauga 14 metais, tačiau jis visgi beveik dusyk mažesnis negu berniukų didžiausias kreivosios pakilimas 15 mt. amžiuje. Pažymėtina, kad ir vienų , ir antrų organizmas laikinai neva sustabdo savo plaučių talpumo augimą - mergaičių 12 metais, berniukų 14 metais; abu tarytum taupo jėgas, kad paskui vėl iš karto pakiltų ligi savo maksimumo - berniukai 15 mt. ir mergaitės 14 mt. Apie mokyklos amžiaus vaikų plaučių talpumą literatūroje davinių yra mažiau negu kitais klausimais, liečiančiais vaikų organizmo vystymąsi. Gi tie daviniai, kurie yra paskelbti, griežtai skiriasi vieni nuo kitų. Jau minėtame HoeschEmsto darbe XV lentelėje randame davinių eilę. Artimiausi mūsų rezultatams bus Pagliani daviniai dėl berniukų iš Turino prieglaudų; gi Hoesch-Emsto daviniai dėl Ciuricho vaikų, lygiai kaip ir Gilberto dėl Amerikos moksleivių, per daug žemi; o Kotelmano daviniai dėl aukštesniojo vokiečių mokyklos tipo - per daug aukšti. Tokius didelius atskirų autorių skirtumus mes esame linkę aiškinti metodikos netobulumais, į ką mūsų buvo kreipta ypatingo dėmesio. Mūsų daviniams Šiek tiek artimesni amerikiečio Smedley daviniai (cituota iš Uipplo „Rukovodstvo k izsliedovaniju fizičeskoi i psichičeskoi diejatelnosti dietei školnago vozrasta". Versta iš anglų kalbos 1913 mt. 76 p.).

2 . 1 . P e d o lo g ijo s b ru ožai

123

G r e tin d a m i įv a irių a rtim e s n ių c itu o tie m s d a v in ia m s a u t o r i ų v a ik ų p l a u č i ų ta lp u m o d a v in iu s , g a u n a m e šito k į v a iz d ą :

10-oji lentelė Berniukams kub. centimetrais Autorius

Amžius metais 7

9

8

10

11

12

13

14

15

16

17

1660

1700

1860

2045

2109

-

-

Smedley

1168

1316

1469

1603

1732

1883

2108

2395

2697

3120

3483

Lazersonas

1125

1288

1539

1680

1804

1976

2182

2195

2889

3416

3795

Pagliani

-

-

-

-

11-oji lentelė Mergaitėms artimais mūsų daviniams bus daviniai amerikiečių Gilberto ir Smedley'io, būtent:

Autorius

Amžius metais 9

10

11

12

13

14

15

16

17

Gilbert

1056

1160

1312

1328

1664

1680

1680

-

-

-

Smedley

1165

1286

1409

1526

1664

1897

2014

2168

2266

2319

Lazersonas

1215 . 1334

1504

1647

1710

1882

2175

2313

2500

-

8

IX-oji kreivoji ir 12-oji lentelė Svorio priaugimas (gramais)

t— 124

/ 2 dali»/ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

tuvu

Amžius

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

Berniukai

+5

-2

+8

+15

+10

+10

+13

+2 2

-2

+43

+16

+1 2

Mergaitės

-3

+12

+ o

13-oji lentelė Metinis svorio priaugim as gramais vienam ūgio centimetrui

+6

+23

+6

+11

+24

+32

+26

+7

-

Tuo būdu mūsų daviniai visur praneša SmedleyTo davinius bendrai imant 5 % (dažniausiai 4 %). Įdomiausiomis bus kreivosios Nr. VII ir Nr. VIII; jos vaizduoja palaipsnį fizišką berniukų ir mergaičių vystymąsi. Berniukų ūgis, svoris ir plaučių talpumas vystosi griežtai lygiagrečiai tarp savęs, vienodai svyruodami, t. y. vienodai pakildami ir krisdami; visų šitų matų maksimumas tenka 15 mt. amžiui vadinasi, lytiško subrendimo metams, kada organizmo aktingumas pasiekia savo maksimumą. Mergaitėse tokio griežto lygiagretiškumo nepastebima, ypačiai gi svorio atžvilgiu. Nors jų kaulai ir gana greitai auga ir 12 metais pasiekia aukščiausio aktingumo, tačiau svorio priaugimas neina lygiagrečiai su juo ir pasiekia savo maksimumą tik 15 mt. amž., gi plaučių talpumas - 14 met. amž. Matyti, mergaičių organizmas augdamas čia pergyvena perturbaciją, surištą su lytišku subrendimu, bet tiksliai nustatyti šitą momentą joms sunkiau negu berniukams. Jei kaipo jų vystymosi maksimumą paimsime aukščiausią plaučių talpumo priaugimą, t. y. 14 metus, vadinasi, metais anksčiau negu berniukų, tai rodytųsi, kad tikras mergaičių organizmo subrendimas tenka tam amžiui; tuo metu, kai kaulai jau aplenkę fiziologišką vystymąsi 2 metais, jųjų svoris dar auga (galimas daiktas, riebalų audinio sąskaita). Tatai patvirtina 12-osios lentelės analizė; ji rodo, kiek gramų svorio tenka kiekvienam centimetrui ūgio. Tai yra reliatyvaus svorio lentelė. Gi IX-oji kreivoji ir 13-oji lentelė rodo metinį svorio skirtumą kiekvienam centimetrui ūgio ir vaizdžiai rodo mergaičių ir berniukų svorio vystymosi skirtumą. Pagaliau, 14-oje lentelėj sugretinta: mergaičių ir berniukų ūgis, absoliutus ir reliatyvus svoris bei plaučių talpumas. Iš jų mes matome štai ką: 1) 8-aisiais metais mergaičių ir berniukų absoliutus ir reliatyvus svoris bei 2)

plaučių talpumas tarp savęs sutampa. 10 metais ir mergaitės, ir berniukai būna vienodo ūgio, bet metinis mer­ gaičių priaugimas jau pralenkia berniukų priaugimą (žiūr. 2-ąją kreivąją ir 4-ją lentelę); mergaičių absoliutus svoris jau šiek tiek pralenkia berniu­ kų svorį, gi reliatyvus svoris gana žymiai pralenkia berniukų.

2. 1 . P e d o lo g ijo s b ru ožai

125

3) 11 mt. mergaičių ūgis jau pradeda pralenkti berniukų ūgį, o jų svoris be­ veik vienodas (28,45 berniukams ir 28,63 mergaitėms) ir absoliučiai, ir reliatyviai (219). 4 ) Paskui, po 15 metų žymiai pralenkdamos berniukus visų matų atžvilgiu, mergaitės pasiekia savo organizmo vystymosi intensyvumo maksimu­ mą 14 metais, kada jos absoliučiai aukštesnės ir absoliučiai bei reliatyviai sunkesnės už berniukus ir jų plaučių talpumas pasiekia maksimumą. Tai, taip tariant, mergaičių organizmo žydėjimas - lytiškas subrendimas; ber­ niukų gi tas subrendimas pasireiškia tik 15 metais. 14-oji lentelė Ūgio, svorio ir plaučių talpumo lyginamoji lentelė Berniukai Amž.

Ūgis absoliutus cm

7

111,10

8

115,67 122,23 127,00 129,34 133,9 138,50 141,70 152,00 158,00 158,00

9 10 11 12

13 14 15 16 17

Mergaitės

Svoris Plaučių Plaučių Ūgis reliatyvus talpumas absoliutus absol. reliatyvus talpum as kub. cm kub. cm cm grkg gr1000 174 176 1125 111,42 19,40 1215 184 184 1288 116,56 21,58 1334 190,5 199 1539 121,20 23,76 1504 209 27,00 213 1680 127,00 1647 219 1804 130,57 28,63 219 1710 232 1975 32,38 230 137,00 1882 254 2182 142,10 36,08 254 252 2175 2195 144,66 40,00 276 2313 295 2889 44,29 302 146,50 2500 311 3416 45,25 146,50 309 323 3795

Svoris absol. kg 19,53 21,39 24,30 26,68 28,45 31,64 35,21 35,25 44,92 49,18 53,05

Nors mes ir nenustatėme mūsų mergaičių žydžių menstruacijų pradžios, tačiau, naudodamiesi kitų autorių daviniais, o ypačiai Weissenbergo, kuris laiko tą periodą 14 mt. amžiaus, mes, manome, nepaklysime pasakę, kad mūsų mergaičių menstruacijos prasideda irgi tame pat amžiuje ir tas visai sutampa su visais išdėstytų analizių daviniais. Apskritai gi lytiškas subrendimas pareina nuo daugelio kitų priežasčių: nuo oro, nuo rasinių savybių, nuo vietos sąlygų (miesto bei kaimo gyvenimas). Taip, anot Weissenbergo, pietų kraštų žydės pradeda menstruoti 14 metais; čia ir oro, ir rasinės savybės sutampa; švedėms gi - šiaurės gyventojoms - tas periodas prasideda 16 mt. amžiuje (Key, Stephenson, Dukes). Didelių miestų mergaitės subręsta anksčiau negu mažų miestų ir miestelių, kur gyvenimas maža kuo skiriasi nuo sodžiaus gyvenimo; pastarųjų, t. y. miestelio ir sodžiaus, sąlygomis 126

/ 2 d a l i s / U G D Y M O PS I CHOLOGI J A

subrendimas prasideda vėliau (Schmidt). Apie socialinių sąlygų įtaką mes pakalbėsime žemiau. Kad visos aukščiau nurodytos mūsų vaikų augimo savybės ne pripuolamos, o yra normalūs fiziologiški reiškiniai, aš pasiremsiu kai kuriais autoriais. Štai Bartelsas paduoda šitokį vaikų vystymosi aprašymą: „Normaliomis sveikomis sąlygomis augantieji vaikai apvalių formų, sukakę 4-ius metus, trumpu laiku pradeda žymiai tįsti aukštyn. Sykiu su tuo jie žymiai sublogsta ir ligi šiol buvę gražūs, apvalūs, riebūs vaikai išblykšta ir sudžiūsta. Tai bus pirmasis ūgio pašokimas aukštyn (Streckung), ir žmonės sako - „vaikas ištįso". Tarp 8 ir 10 metų ir ligi 11 metų amžiaus prasideda antrasis palyginti greito augimo periodas. Tai antrasis ištįsimo periodas." (Cituota iš VVeissenbergo „Das VVachstum dės Menschen", Stuttgart, 1911, p. 129). Štracas ir Weissenbegras, o taip pat Pagliani, skiria šiuos progresiško žmonių vystymosi periodus: 1) pirmo pilnumo periodas; pirmo paūgėjimo aukštyn, arba ištįsimo, periodas;

2)

3)

s u lė tė ju s io a u g i m o p e r io d a s ;

4)

antro augimo aukštyn periodas - subrendimo periodas;

5)

labai lėto augimo periodas ir

1.1.

„Kadangi kiekvienas periodas pasižymi ne tik skirtinga augimo energija, bet ir lytiškais skirtumais, tai mes turime juose įžiūrėti ir ypačiai tipingus gyvenimo periodus, kurių ištyrimas iš fiziškos ir dvasiškos pusės turi būti ypačiai naudingas. Pasisekimai, gauti toje krypty pedagogikos srity, visai pateisina tokią nuomonę" (VVeissenberg). Iš šitos schemos mus labiausiai įdomauja 2,3 ir 4 periodai, kurie liečia kaip tik mokyklos amžių. Antras periodas yra pirmojo pašokimo ūgio aukštyn periodas; jis tęsiasi maždaug ligi 6-7 mt. amžiaus; tame periode vaikai žymiai auga į aukštį, bet užtat plonėja. Trečiajame periode, kuris tęsiasi per sekamus 4 metus, nors organizmas dar auga gana intensyviai, bet sulyginus su pirmaisiais periodais, jo metinis priaugimas jau aiškiai mažesnis ir lygesnis. Po to periodo seka vėl spartus augimas, kuris tęsiasi ligi 17 mt., o mergaitėms ligi 14 mt. amžiaus. Tame periode jau žymiai pasireiškia abiejų lyčių savybės, surištos su staigiu lytišku brendimu, ir todėl tas periodas ir turi būti vadinamas lytiško subrendimo periodu. Čia padaryti suskirstymai periodais ne visų autorių yra pripažinti, bet visgi, kas liečia berniukus, tie suskirstymai maždaug atitinka tikrenybę. Šitas Lietuvos žydų vaikų fiziško vystymosi nagrinėjimas grynai pedologijos atžvilgiu turi atkreipti ypatingą dėmesį mūsų pedagogų, kurie vis dar vadovaujasi 2.). P e d o lo g ijo s b ru o žai

127

senais mokymo principais, visai nesiskaitydami su organizmo savybėmis ir nežiūrėdami į tai, ar gali organizmas pakelti mokymo programą. Kita vertus, ir bendro (abiejų lyčių) mokymo principas turi būti taikomas liaudies mokyklose labai apgalvotai. Baigę nagrinėti Lietuvos žydų vaikų ūgio, svorio ir plaučių talpumo davinius, grįšime prie 9-osios lentelės, kuri rodo normas, kurias turi atitikti mokyklos amžiaus vaikai Vokietijoje: 7 metų berniukai ir mergaitės turi turėti 113,6 cm ūgio ir 20,5 kg svorio. Gi mūsų 7 metų vaikai turi: berniukai -1 1 1 ,1 cm ūgio ir 19,53 kg svorio, o mergaitės -111,12 cm ūgio ir 19,40 kg svorio. Tuo būdu jie nepatenkina fiziškų normų Vokietijos vaikams ir ten jie turėtų būti priskirti prie mokyklai nesubrendusiųjų kategorijos ir nebūtų priimti mokyklon. Jau tas rodo, kad medžiaginės Lietuvos žydų vaikų vystymosi sąlygos neleidžia jiems normaliai vystytis ligi mūsų mokyklos amžiaus. Bet apie tai mes pakalbėsime savo laiku. Tiesa, reikia pažymėti, kad Vokietijos vaikų normos yra paimtos iš prieškarinio laiko. (Bus daugiau)1.

1 Nors straipsnis baigiasi pastaba B u straipsnio tęsinio jokiuose leidiniuose.

128

/ 2 da l i s / UCDYMO PS I CHOLOGI J A

s

d a u g ia u ,

rinkinio sudarytojams nepavyko rasti šio

2.2. Psichologiškos nuotrupos (Iš vaikų gyvenimo) v

trumpu straipsneliu aš nemanau suteikti kokios ypatingos, moksliš­ Š ituo kos medžiagos iš vaikų sielos gyvenimo. Priešingai, aš tenoriu paraginti tėvus bei auklėtojus stebėti vaikučius įvairiose jų gyvenimo situacijose. Tuo būdu gautą medžiagą reiktų kiek galint tiksliau užrašinėti ar kuriuo kitu būdu užfik­ suoti. Salia visos eilės moksliškų metodų, kuriais daromi vaikučių sielos gyveni­ mo tyrimai, nemaža vietos tenka kukliems stebėjimams. Tokie stebėjimai kartais yra visai atsitiktiniai, prie kurių mus patys vaikai pastumia. Juk mums žinoma, kad ir psichologijos mokslas labai stengiasi suprastinti psichologinės medžiagos rinkimą. Jau seniai yra pastebėta, kad sudėtingas eksperimentų metodas, ypač laboratorinis, mažai tetinka vaikų sielos gyvenimui tirti. Neretai ir mažiau su­ dėtingi metodai, pvz., testų metodas ir kiti, netinka dėl įvairių priežasčių vaikų sielai tirti. Daug prieinamesnis negu kiti metodai yra mirusio rusų psichologo ir pedagogo Lazurskio prigimtinio eksperimento metodas. Atsitiktiniai stebėjimai, jei tik bus nešališkai ir tiksliai padaryti ir jei tokiam stebėtojui netrūks tam tikrų psichologiškų gabumų, gali suteikti irgi nemaža ver­ tingos medžiagos iš mūsų vaikučių kasdieninio gyvenimo. Aš prieš akis turiu priešmokyklinio amžiaus vaikus, kurių sielai tirti vartoti sudėtingus metodus yra ypač sunku. Tarp kitko, noriu čia paminėti žymaus vokiečių psichologo ir peda­ gogo, prof. Kaco knygą, pavadintą „Pasikalbėjimas su vaikais", ir rusų literato Čukovskio knygą „Mažieji vaikai", kur galima rasti tos rūšies vertingos medžia­ gos. Tačiau kiekviena pastabi motina ar auklėtoja gali daug padėti vaikų sielos gyvenimui pažinti, jei tik nepatingės stebėti savo vaikučius ir rinks pastebėtą me­ džiagą. Sistemingai renkant „tokias nuotrupas", ilgainiui susidarytų visiškai ge­ ros medžiagos vaikų sielai pažinti. Žinoma, tokia medžiaga pirmiausia turi būti apdirbta prityrusio psichologo bei pedagogo. Bet jeigu pats medžiagos rinkėjas bus vaikų tėvas ar motina, tai ir jam pačiam gali daug naudos suteikti susipažini­ mas su tokia psichologine medžiaga. 2 .2 . P s ic h o lo g iš k o s n u o tru p o s (Iš v aikų gyven im o)

129

Eilė tokių pastebėjimų, ypač jei jie bus užrašyti, suteiks jam gal daugiau žinių apie vaiko sielą, negu šiaip atsitiktinai perskaityta viena kita knyga. Tokių stebė­ jimų pavyzdžiu aš čia patieksiu keletą pastebėjimų. Profesijos parinkimas Vienas penkerių metų berniukas kiekvieną dieną su aukle lankydavosi Karo muziejaus sodely, kur su kitais vaikais per dienas žaisdavo. Po sodelį nuolat suki­ nėdavosi uniformuoti invalidai. Auklė pastebėjo, kad jos mažasis Stasiukas bliz­ gančiomis akutėmis spoksodavo į blizgančias invalidų sagas ir antpečius. Kartą Stasiukas klausia auklės: „Grasilda, kas jis yra, tas blizgantis ponas?" - „Invali­ das", - pasakė auklė ir toliau skaitė kažin kokį nuotykių romaną. - „Jis tokius pui­ kius turi drabužius, turbūt didelis ponas? - vėl įdomavosi mažasis Stasiukas. Taip vieną vakarą tėvas po arbatos pasisodino Stasiuką ant kelių ir klausia: „Kai tu pa­ augsi, Stasiuk, kuo tu norėtum būti?"- „Invalidu", - trumpai atrėžė Stasiukas. Po to auklė papasakojo ponui pasikalbėjimą su Stasiuku Karo muziejaus sodely. Gimnazijos direktorius Vaikų darželis buvo tame pačiame kieme, kur ir gimnazija. Gimnazijos sargas, kaip pas mus įprasta, buvo dideliais nulinkusiais ūsais ir su žandenomis. Be to, jo apvalus pilvukas buvo aptemptas blizgančių sagų švarku. Sargas buvo tikrai pa­ našus į pasipūtusį kalakutą. Vaikams jis labai imponavo, ypač kai vaikščiodavo su didele, pluskota šluota ir šlavinėjo kiemo pašalius. Vaikai jį laikė dideliu ponu ir su pagarba sveikinosi su juo. „Mama, man šiandien pats dilektolius davė obuolį", pasigyrė keturių metų vaikutis. - „Ir už ką jis tau davė?" - stebėjosi motina. - „Na, mamyte, jis lankiojo akmenėlius, kul patvoly yla - aš jam ilgi padėjau." Motina daugiau sūnelio nebeklausinėjo, nes suprato, kad sargą jis palaikė direktorium. Vil niaus atgavimas Kartą ketverių su puse metų mažoji Elenytė klausėsi, kaip tėvai su svečiais kalbėjosi apie Vilniaus atgavimą. Vienas ponas karštai sakė, kad žūtbūt lenkai Vilnių turės atiduoti Lietuvai. Tada mažoji Elenytė priėjo prie motinos ir apkabi­ nusi jos kaklą pašnibždėjo į ausį: „Ar lenkai „išpjaus" Vilnių ir mums atiduos?" Motina pabučiavo dukrelę ir nusišypsojo. „Lenkas" Maži vaikeliai turi lakią vaizduotę, kuri jiems pramanytus dalykus padaro gyvus, kad jie neskiria nuo tikrovės. Vieną kartą smėlyje žaidė trys maži vaikai; nė vienas jų neturėjo daugiau kaip septynerius metus. Staiga vienas berniukas 130

/ 2 dalis/ UGDYMO PSI CHOLOCI J A

pašoko ir pasiūlė mažiesiems bičiuliams pažaisti „lenkus ir lietuvius". Tuoj nu­ tarta, kad vienas bus lenkas, o du lietuviai. Suskaitė ligi trijų, ir prasidėjo kova. Vaikai taip įsikarščiavo, kad „lenką" net sukruvino. Šis šluostėsi ašarėles ir sakė, kad jis nesąs lenkas, bet jų draugas Antaniukas. Kiti du draugai nė klausyti neno­ rėjo, nes jie be galo buvo įsigyvenę į savo roles, kad jautėsi esą Lietuvos karžygiai. „Musėbrodas" Jau seniai psichologai pastebėjo, kad neišprusinti ir primityvūs žmonės kaip vaikai iškraipo nesuprantamus žodžius savaip: jie pakeičia vieną kitą raidę ar skiemenį ir tuo būdu žodis lieka tik jiems suprantamas. Pvz., vaikas, užuot sakęs vazelinas, sako mazelinas, nes jam šis žodis artimesnis žodžiui mazgoti. Vienas savamokslis muzikas, kartą sirgdamas tvirtino man, kad jam per ope­ raciją buvę per daug duota „kalifonijos", kai tuo tarpu ligoniai apmarinami chlo­ roformu. Prasti žmonės dažnai painioja žodžius konservatorija su laboratorija ir kartais pasako, kad jie kraują davę ištirti į konservatoriją. Matome, kad neišlavinti žmonės ir vaikai dažnai painioja žodžius ir iškraipo jų prasmę. Kartą maža mergaitė sako motinai: „Ar mes eidamos pasivaikščioti ir šian­ dien imsime musėbrodą?" Iš tikrųjų, mergaitė pamatė ant stalo padėtą buterbro­ dą, ant kurio vasaros metu buvo nutūpęs spiečius musių. Tokių pastebėjimų gali surinkti kiekviena motina ar auklėtoja. Kaip sakiau, iš tokios ar panašios medžiagos vėl prityręs psichologas kartais galėtų padaryti labai įdomių išvadų. Visa suvedę į sintezę, gautume puikių davinių, kurie padėtų pažinti mūsų mažučių sielos gyvenimą.

2.2. P sic h o lo g iš k o s n u o tru p o s (Iš va ik ų g y v en im o)

1 31

2.3. Kanto mintys ir patarimai auklėjimo klausimais pie Kantą paprastai manoma kaipo apie žmonijos mokytoją, kaipo apie filosofų kartos auklėtoją. Kritiškosios filosofijos kūrėjui, amžinųjų pa­ žinimo pagrindų teoretikui, rodos, negalėjo rūpėti kasdieniniai vaikų auklėjimo klausimai; daugiausia, ko galima laukti iŠ kilnaus Karaliaučiaus senelio, tai gi­ liai apgalvotos, sudėtingos pedagoginės sistemos, kuri taip sunkiai prieinama pedagogui praktikui. Todėl pilnai suprantama, kodėl taip įdomu skaityti Kanto veikalą „Apie pedagogiką7', kuris yra pašvęstas grynai praktiniams auklėjimo klausimams, tačiau kuris mažai kam žinomas tėra. Reikia stebėtis tuo žavėtinu kuklumu, kuris jaučiamas šio veikalo puslapiuose ir kurį gali pareikšti tik toki kilnūs žmonės kaip Kantas. Čia mes matome žmonių minties gigantą nusileidu­ sį iki smulkių kasdieninių auklėjimo gyvenimo klausimų. Kartu su aukštomis bendro pedagoginio pobūdžio idėjomis, kurios yra išdėstytos šiame veikale, ku­ rias Kantas skelbė iš Karaliaučiaus universiteto katedros 1776/77, 1780, 1783/84 ir 1786/87 metais, skaitydamas pedagogikos kursą, kurios traktuoja auklėjimo tikslą, jo esmę, planą ir auklėjimo galimumą bei būtinumą, Kantas šiame savo specialiniame auklėjimo moksle pasisakė ir apie gyviausius dienos klausimus auklėjimo srityje. Čia taip pat randame Kanto pažiūras į vaikų priešgyniavimą, į bausmės vartojimą, į būdo sudarymą ir 1.1. Auklėjimo mokslas - sako Kantas - yra arba fizinis, arba moralinis (prak­ tinis), žiūrint to, ar jis liečia žmogaus prigimties klausimus, ar jo laisvės klau­ simus. Fizinis auklėjimas liečia priežiūros, disciplinos, baudimo ir kultūrinimo (išprusimo) klausimus; moralinis, arba praktinis, auklėjimas apima civilizacijos ir moralinimo klausimus. Pradėdamas dėstyti savo pažiūras į vaikų priežiūrą, Kantas pasisako, kad jei mokytojui tenka paprastai turėti reikalą ne su visai mažais vaikais, tai jam, kaipo tėvų patarėjui, juo labiau reikalingos kai kurios žinios vaikų priežiūros ir auklėjimo klausimais.

132

/ 2 dali*/ U G D Y M O

P S IC H O L O G IJA

Kantas griežtai sako, kad geriausias kūdikiui maistas - motinos pienas. Gy­ vulių pienas - blogas surogatas. Maisto vaikui reikia duoti tik tada, kada jis yra alkanas. Jis taip pat priešingas kūdikio vystymui, nes pastarasis naudingas tik kitiems, o vaiką varžo, neduoda jam laisvai naudotis visomis kūno dalimis. Supimas, anot Kanto, - svaiginanti vaiką priemonė, blogas paprotys kūdikio klyksmą numalšinti, nors verksmas vaikui gana dažnai gali būti naudingas svei­ katos atžvilgiu. Per didelio lepinimo reikia vengti tiek pat, kiek ir per didelio užgrūdinimo. Higienos, drabužių, miego ir maudymo klausimais Kantas reikalauja vai­ kams vėsaus ir kieto patalo, šaltų maudymų ir ne per daug šiltų drabužių. To­ liau jis reikalauja saugoti vaikus nuo mechaninių įpročių, nes juo žmogus turi daugiau įpročių, juo mažiau jisai laisvas. Tik valgymo ir miego atžvilgiu Kantas randa reikalo prisilaikyti tam tikro tvarkingumo. Visą eilę vertingų, giliai apgalvotų, bet kartu atitinkamų auklėjamai prak­ tikai minčių paduoda Kantas, kalbėdamas apie discipliną. Kaip suderinti giliai įsišaknijusį pas kiekvieną žmogų laisvės instinktą su žmonių bendravimo reika­ lavimu, su kolektyvo gerove? Juk, anot Kanto, naujagimio klyksmas, kuris yra surištas su jo įžengimu į šį pasaulį, yra ne kas kita, kaip protestas prieš daromą jam, dar negalinčiam naudotis savo kūno galūnėmis, smurtą. Tai pirmas laisvės siekimas. Vienok disciplina vis tik yra reikalinga. Jos uždavinys apsaugoti žmo­ gų, kad jis neiškryptų iš savo paskyrimo - žmogiškumo kelio. Ji, priversdama jausti nuostatų priverstinumą (privalomumą), sunaikina žmoguje gyvuliškumą. Žmogus, kuriame anksti ir giliai įsišaknijo laisvės instink­ tas, reikia anksti pradėti disciplinuoti, išmokyti pasiduoti proto nuostatams. Ki­ taip, priprasdamas prie visiškos laisvės, žmogus jai pašvenčia visa be atodairos. Vienok disciplinos įgyvendinimas reikalingas atsargumo. Nereikia laužyti kūdi­ kio valios, o tik ją pakreipti reikalinga linkme. Vaikų auklėjimas, sako Kantas, pil­ dant jų valią, netikras, bet visai klaidingas ir toks auklėjimas, kuomet auklėtojas elgiasi griežtai priešingai savo auklėtinių valiai ir norams. Kantas taip pat paduo­ da visą eilę taisyklių disciplinos klausimais. Taip dėl vaikų verksmo Kantas re­ komenduoja prisilaikyti šios taisyklės: jei vaikas verkia, tai reikia įsitikinti, ar jam ko nors netrūksta. Šiuo atveju jam reikia padėti. Bet jei vaikas verkia tik iš kapri­ zo, tai geriausia nekreipti į jį dėmesio. Kanto pedagogikoje taisyklės disciplinos klausimais anaiptol nėra sistematizuoto pobūdžio, atvirkščiai, jos yra išdėstytos pakrikusiai, vienok visur jaučiama viena pagrindinė mintis - griežtas emocijų ir valios sferos pasidavimas intelektui. Jei vaikas yra užsispyrėlis —nereikia tenkinti jo norų tiek, kiek jis nepatenkina auklėtojo norų.

2.3. K an to m in ty s ir pat ar i mai auk l ė j i mo k la u sim a is

133

Šitoks pasielgimas, natūralinis į vaiko užsispyrimą veikimas, duoda vai­ ko psichologijai lankstumo, tuo tarpu kai griežtai lauždami jo valią auklėjame vergiškumo pradus. Vaikų gėdinimo ir nuolatinio minėjimo, kaip reikia elgtis, pirmais auklėjimo metais reikia vengti, nes tuomet vaikai dar tikrai nesupranta gėdos ir negali suprasti, dėl ko vienas ar kitas dalykas ar pasielgimas pritinka, o kitas ne. Dėl tokių nuolatinių pamokslų vaikas patampa baugštus ir nedrąsus. Nereikia mokyti vaikų prisimetimo ir neširdingumo, verčiant bučiuoti nubaudusio ranką. Vaiko kantrumu nesinaudok per daug, sako Kantas, bet, ligai ištikus, auklėk kantrumą. Dėmesio vertos taip pat Kanto mintys kultūros ir išprusimo klausimais. Kul­ tūros klausimais Kantas reikalauja lavinti judesius ir pojūčių organus. Norint iš­ lavinti vaikų miklumą ir pasitikėjimą savimi, reikia juos nuo mažų dienų lavinti vaikščiojimais siaurais lieptais, šokinėjimu, mėtymu, bėgiojimu, imtynėmis ir 1.1. Pačiais vertingais Kantas linkęs pripažinti tuos judamuosius žaidimus, kur kartu su judesiais lavinami ir pojūčių organai, kaip, pavyzdžiui, žaidžiant sviediniu, metimas į taikiklį ir pan. Pojūčių organų kultūrai turi padėti pratimai suvokti daiktų dydį, proporciją, nuo vienas kito atstumą, suvokti vietos būklę; iš dangaus krypčių greit orientuo­ tis bet kurioje vietoje ir 1.1. Tokiu būdu mes randame gana aiškiai pabrėžtą bio­ loginę žaidimų reikšmę, kurią pripažįsta naujųjų laikų psichologai. Kalbėdamas apie pojūčių organų kultūrą, Kantas skiria paprastuosius pojūčius, kurie liečia visą nervų sistemą, kuriuos Kantas vadina gyvenimo pojūčiu (Vitalsinn). Šiam po­ jūčiui išvystyti ypač padeda muzika. Vienok auklėti šio pojūčio Kantas nepataria, nes juo žmogus įspūdingesnis, juo jis liūdnesnis. Dvasios kultūros problemoje Kantas įveda visą eilę suskirstymų ir klasifikacijų, svetimų mūsų laikams, bet ankštai surištų su visa jo filosofine sistema. Ir jeigu mums be galo sunku suprasti, kokio laipsnio dvasios kultūra gali būti priskiriama prie fizinio auklėjimo ir kada ji pereina į dorovinio auklėjimo sritį, o jeigu Kanto suskirstymas galvojimo jėgų į žemesniąsias ir aukštesniąsias, į scholastinę ir laisvą intelekto kultūrą mums atsi­ duoda viduramžių sutrūnėjimu, tai vis tik visa tat, ką Kantas pasakė dėl dvasios pajėgų kultūros, dvelkia gyvu gyvenimu. Čia Kantas liečia dėmesio, vaizduotės, atminties, sumanumo, sąmojumo, auklėjimo bei stiprinimo klausimus, mokymo metodus ir daug dar kitokių klausimų, kurie yra artimi kiekvienam mokytojui. Ir nors visa pasakyta šiuo klausimu neturi vieningumo pobūdžio, vienok duoda galimumo spręsti apie Kanto begaliniai gilią psichologinę analizę ir apie jo pasta­ bumo lankstumą aplinkumos gyvenime.

134

/ 2 dali«/ UCDYMO PS I CHOLOGI J A

Taip dėmesio sutvirtinimu Kantas nori pasiekti, kad jis taptų lankstesnis. Il­ galaikį minčių prisikabinimą prie vieno objekto Kantas laiko ne talentu, o silpny­ be, kuri trukdo naudotis dėmesiu valios priklausomybėje. Kalbėdamas savo „Antropologijoj" apie dėmesio auklėjimo priemones, Kan­ tas mini kontrastą ir nuolatinį įspūdžių stiprumo bei ryškumo tobulinimą. įspū­ džių, surištų su kalbamuoju dalyku, įvairinimas dėmesį stiprina, monotonišku­ mas jį silpnina. Todėl Kantas reikalauja darbo įvairinimo poilsiu, pasikalbėjimų žaidimais, o išmokslinime literatūros, istorijos, filosofijos - įvairinimo matemati­ ka. Šiuos reikalavimus stato ir naujausia eksperimentinė pedagogika. Auklėjant pojūčių organus, Kantas taip pat nepataria auklėti vaikų vaizduotės; nes ji ir taip yra pakankamai plati; priešingai, ją reikėtų tvardyti, disciplinuoti. Tam padėtų geografijos dėstymas pasigaunant gyvulių, augalų ir kt. demonstravimo. Atminčiai sustiprinti geriausia priemonė-nuolatiniai pratimai. Atmintis pa­ naši magnetui, kurio jėga stiprėja prilietus prie jo geležį. Atmintį stiprinti reikia pradėti anksti ir naudoti tokią medžiagą, kuri yra atminimo verta ir arti surišta su gyvenimu. Kantas pataria drausti vaikams skaityti romanus, nes jų skaitymas veda prie bedaiktinio galvojimo ir silpnina atmintį. Atmintis kultūrinama atmini­ mu vardų, trumpų apsakymų skaitymu, rašymu ir kalbų mokymu. Iš Kanto pastabų dėl proto kultūrinimo matyti, kad jis kai kuriam laipsny iš anksto numatė net darbo mokyklų idėją. Vaikų - sako Kantas - nereikia mokyti nieko, kas jiems mažai suprantama ar visai nesuprantama. Suprasti palengvina paveikslai ir daiktai. Bet geriausia padedamoji priemo­ nė - savarankiškas darbas, kūrimas. Žemėlapis geriausiai suprantamas tuomet, kai jis savarankiškai pagaminamas; gramatikos taisyklė geriau suprantama tuo­ met, kai ji čia pat pritaikoma. Apskritai, protavimo kultūrinimui Kantas reko­ menduoja Sokrato metodą: pažinimo nereikia vaikams primesti, bet jį iš vaikų ištraukti. Randame taip pat pastabų ir dėl talentų ir genijų, ypač „Antropologijoj". Prie talentų - įgimtų pažinimo tobulybių - Kantas priskiria proto kūrybinį gyvumą ir mokslingo suieškojimo gabumą. Pavyzdingą pažinimo originalumą Kantas pri­ skiria tik genijams. Šiems tai paprastas mokymo metodas, kaip verčiąs eiti pasė­ komis, mažiausiai tinka, nors be tam tikros eilės pagrindinių nuostatų negalimas joks menas. Kai dėl kuriamojo genijaus darbo, tai čia Kantas griežtai priešingas bet kokiam mėginimui priversti genijų kurti einant bet kuriomis taisyklėmis. Tuo žmogaus genialumas tik slopinamas. Kantas kaltina mokyklas dėl jų papratimo visa ko mokyti, einant nustatytomis taisyklėmis, ir linkęs aiškinti, kad dėl to

2.3. K anto m in ty s ir p atarim ai a u k lė jim o k la u sim a is

135

dabartinės mokyklos tiek mažai išleidžia genialių žmonių. Filosofas reikalauja laisvo talentų auklėjimo, kad tuo būdu pasireikštų genialumas. Kantas pateikia taip pat gana vertingų minčių ir dėl vaikų, protingų ne sulig savo amžiaus, ir dėl taip vadinamų Wunderkind’u. Jis reikalauja, kad mokant vaikus būtų teikiama tik atitinkama jų amžiui ir proto išsivystymui medžiaga. Iš vaikų, kurie protiškai per anksti subręsta, vėliau nieko neišeina. Vaikas turi turėti tik vaiko protą ir protingas turi būti vaikiškai. Suaugusio protas vaikui nepritaikomas lygiai taip, kaip vaiko protavimas suau­ gusiam. Savo „Antropologijoj" Kantas sako, kad anksti subrendusiems vaikams, kaip gamtos iškrypimams iš paprastų dėsnių, vieta tik retenybių kabinete tėra, ir toks ankstyvas subrendimas vertas tiek pat nusistebėjimo ir tiek pat apgailėjimo, {vairiuose jo veikaluose randame daug pastabų dėl atskirų mokslo dalykų - geo­ grafijos, matematikos, kalbų ir 1.1, dėstymo. Kanto pažiūras į lietuvių kalbos dėstymą Prūsijos mokyklose randame jo prieraše, padarytame įžangoje Christiano Gottliebo Mielcke's lietuviškai vokiško ir vokiškai lietuviško žodyno. Pažymėtina, kad šiose keliose eilutėse Kantas ke­ liais bruožais nupiešia psichologinę lietuvių tautos charakteristiką. Lietuviai yra verti to, - rašė Kantas, - kad jų būdo savotiškumas išliktų. Kalba yra geriausia priemonė sudaryti ir išlaikyti būdui. Todėl, anot Kanto, ir lietuvių kalba turi išlik­ ti gryna tiek mokyklose, tiek pamoksluose. Be šio utilitarinio valstybinio tikslo užtikrinti „tokio" būdo lietuvių sandarbininkavimą valstybės naudai, lietuvių kalbos savotiškumo išlaikymą Kantas laiko svarbiu ir mokslo atžvilgiu. Didžiojo tautų persikėlimo istorija ypač galėtų pasinaudoti tyrinėdama šią gryną senos tautos kalbą. Koks gi tas lietuvių būdas, kurį Kantas laikė reikalingu išlaikyti, besimokant lietuvių kalbos? Kalbėdamas dėl šio dalyko, Kantas pažymėjo, kad lietuviams yra svetimas šliaužinėjimo (Kriecherei) noras, kad lietuviai yra įpratę kalbėti su viršininkais kaipo su lygiais, būti atviri ir pasitikį. Toliau Kantas skiria lietuvišką savigarbą nuo lenkiškos puikybės. Lietuvių savigarba yra jų drąsos požymis ir kartu laiduoja jų ištikimybę. Kantas taip pat skiria dėmesio išprusinimo ir civilizacijos, arba pragmatinio (pragma graikiškai - veiksmas, faktas) išmokslinimo, klausimams. Civilizacijos tikslas - išmintingumo auklėjimas. Auklėtinis privalo mokytis gyventi prisitai­ kant prie visuomenės, ne tik prisitaikyti bendrijiniam gyvenimui, bet ir sugebėti pakreipti tą gyvenimą saviškai. Iš jo reikia auklėti pilietį ir tuo pačiu suteikti jam visuomeninės reikšmės. Civilizacija turi būti pritaikoma nuolatos besikeičian­ tiems gyvenamos epochos reikalavimams. Civilizacija kreipiama į palaikymą išo­ rinės leistinos formos, į palaikymą moralinio matomumo. Apskritai, juo daugiau 136

/ 2 dali»/ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

žmogus civilizuotas, juo jis daugiau artistas. Kantas aiškiai matė paviršutinių formų tuštumą, vienok jis neneigia jų tikslingumo žmonių bendrijai. Mokėjimas palaikyti išorinę dorovingą matomybę - padorumą - reikia skirti nuo apgaulės, nes čia turime reikalą su visų pripažinta ir priimta forma. O jos tikslingumas glū­ di tame, kad sudarant dorovingą išviršinį matomumą, iŠ pradžių nors ir dirbtinai sudaryti gerą ir dorovingą vaizdą ir paslėpti nuo akių, kas negražu, bloga. Visi šie žmogaus civilizacijos privalumai, - sako Kantas, - tik mainomoji moneta, ir tas, kuris priims juos per tikrą auksą, bus naivus vaikas. Kartu Kantas neneigia ir to, kad visa eilė grynai išviršinių įpročių ir formų, kurias žmogus prisisavina per ilgą laiką, gali įsišaknyti ir įgyti pažiūrų pobūdžio. Tuo būdu pas žmogų artistą, dažnai gana gerai atliekantį tam tikrą rolę, atsiranda vertingų gerų pusių, kurias jis pirmiau tik dirbtinai perstatė. Mainomoji moneta gali būti, nors ir su dideliu nuostoliu, išmainoma į auksą. Bet nors šita gera ir dorovinga matomybė gali būti pakenčiama kitų žmonių atžvilgiu, tai link savęs ji absoliutiškai neleistina. Išvir­ šinę gero matomybę savyje privalome sunaikinti, taip pat privalome nutraukti maršką, po kuria saumeilingai slepiame mūsų dorovinius trūkumus. Civilizuotą, dorovingai išmintingą žmogų, darantį įtakos kitiems, charakterizuoja jo mokėji­ mas būti ne per daug griežtu ir ne per daug nuolaidžių, atsargiu. Jeigu stovėdami Kanto auklėjimo mokslo apačioje susiduriame su kūdikio fiziologijos ir higienos klausimais, tai besiartindami prie Kanto pedagoginio mokslo viršūnės, susidu­ riame su Kanto dorovės, disciplinos, kultūros ir civilizacijos mokslais, kurie visi siekia vieno visa apimančio tikslo - sudaryti dorovingą žmogų. Auklėjimo vy­ riausias tikslas - perdirbti žmogų į dorovingą asmenybę. To pasiekęs, žmogus atlieka savo paskyrimą žemėje. Šitą dorovingą asmenybę Kantas supranta kaipo visiškai sąmoningai dorovingą. Bet gera daryti Kantas reikalauja ne iš papratimo, ne dėl širdies gerumo, bet dėl to, kad tas yra gera. Auklėtinis, darydamas gera, turi suprasti, kad jo poelgis eina iŠ jo prievolių sąvokos. Spragas, kurios savaime atsiranda auklėjant su pagalba disciplinos bei civilizacijos, kuomet negalima dar kreiptis į kūdikio sąmoningumą, reikia užkišti dorovingu auklėjimu. Dorovinio auklėjimo procese Kantas skiria du momentu. Pirmasai momen­ tas, artimas disciplinai, mėgina išugdyti auklėjimo mąstymo būdą, kaipo pagrindą charakteriui sudaryti. Tai sugebėjimas elgtis einant tam tikromis taisyklėmis ir dės­ niais. Šiame žmogaus dorovinio brendimo proceso momente Kantas mato pereina­ mąją formą tarp visiškai nesąmoningų poelgių, disciplinos ir civilizacijos vadovau­ jamų, iš vienos pusės, ir tų ideališkai dorovingų poelgių, kurie išeina iš dorovingo charakterio esmės, iš kitos pusės. Čia mes susiduriame tik su būsimo dorovingo

2.3. K anto m in ty s ir p ata rim a i a u k lėjim o k la u sim a is

137

charakterio pamatu. Iš pradžių turime ugdyti auklėjamo sugebėjimą norėti ir veik­ ti atitinkamai jo paties užsibrėžtiems nusistatymams - maksimumams: įvykdyti duotą pasižadėjimą net tuo atveju, jei tat išeitų savo paties nenaudai neatidėliojant pravesti gyvenime savo paties nusistatytą principą ir 1.1. Čia taip pat turi esminės reikšmės auklėjimas paklusnumo, teisumo ir bendravimo. Auklėjant paklusnumą, Kantas rekomenduoja mokytojams reikalauti iš auklėtinių absoliutinio paklusnu­ mo, nedarant išimčių paskirų auklėtinių atžvilgiu. Absoliutinis, aklas paklusnu­ mas laikui bėgant tampa savo noru, o vėliau išsivysto į sugebėjimą save tvarkyti ir pasiduoti pašaukimo reikalavimams ir savo proto įstatymams. Baudimą Kantas laiko tikslingu tik tol, kol žmogus nėra pakankamai suprotėjęs. Geriausias baudimo būdas, anot Kanto, yra moralinis. Bet kartu baudimas neturi turėti pykčio požymių, kad vaikas galėtų pastebėti, jog jo baudimu einama prie jo dorovinio tobulinimo. Ypač griežtai reikia kovoti su vaikų palinkimu me­ luoti, nes teisingumas yra žmogaus charakterio pagrindas. Be jo nėra charakterio. Kantas mini ir atsitinkančią pas vaikus per daug gyvą vaizduotę, kuri pa­ lenkia prie melagingumo ir prieš kurią filosofas rekomenduoja imtis savo laiku tinkamų priemonių. Daug vietos skiriama Kanto pedagogikoje ir bendringumui, kaipo priemonei charakterio statybai. Tik bendringi vaikai yra teisingi ir linksmi: tik linksmą širdį džiugina gerumas. Pati viršūnė žmogaus dorovinės statybos yra dorovingas charakteris. Do­ rovingas charakteris padaromas skiepijant vaikui tas prievoles, kurias jis turės atlikti ateityje. Tos prievolės yra dvejopos: paties savęs atžvilgiu ir kitų atžvilgiu. Pirmuoju atveju Kantas reikalauja išmokyti vaiką sugebėti išlaikyti savo poelgiais žmogaus vertingumą. Vaikas turi išmokti neapkęsti melo, nešvarumo, girtuoklia­ vimo ir 1.1. Dorovingo charakterio esmė kitų atžvilgiu pasireiškia žmogaus tei­ sių gerbimu. Kalbėdamas konkrečiai, Kantas sako, kad pasiturinčių tėvų vaikai neprivalo būti auklėjami neturtingiems vaikams sąjausmo prasmėje, bet kad jie suprastų pareigą suteikti pagalbą kad ir atsitiktinai atsidūrusiems vargingose gy­ venimo sąlygose: vaikas privalo būti ne jausmų pilnas, bet savo prievolių sąmo­ ningumo. Pavyzdžiu ir dorovės pamokymais reikia siekti vaikų dorovinio tobulumo. Moralės mokymui Kantas turi galvoje paruošimą tam tikro katekizmo, kad tuo būdu moralės būtų mokoma sistemingai. Dėl tikybos mokymo Kantas išsitaria ta prasme, kad pastaroji dorovės mokymui ir auklėjimui gali būti tik pagalbinė priemonė. Religija, - sako jis, - be dorovingo sąžiningumo yra tik prietaringas tarnavimas. Religija, pagrįsta vien teologija, negali turėti savyje ko nors doringa. Pirmoje eilėje turi eiti dorovė, paskui teologija, ir tat visa drauge sudaro religiją. 138

/2 d Jl is / UGDYMO PSI CHOLOGI J A

Pagaliau Kantas pateikia keletą patarimų net lyties klausimu. Vyriškiams jaunuoliams pataria užsigrūdinimą, darbą ir moteriškos lyties pagerbimą, kaip susilaikymo priemones. Tokiu būdu Kantas savo genialiu žvilgsniu apžvelgė tiek pačius paprasčiau­ sius kasdieninio auklėjimo gyvenimo klausimus, tiek aukščiausius dorovinio žmogaus tobulumo klausimus ir visai problemai pateikė savo genijaus šviesos. Nežiūrint tos didelės pažangos, kurią padarė pedagogika ir vaiko sielos paži­ nimo mokslas, tai, ką pasakė šioje srityje Kantas, turi ir po šiai dienai didelės praktinės vertės.

2.3. K an to m in ty s ir p atarim ai a u k lėjim o k la u sim a is

139

Nervingi vaikai ir jųjų auklėjimas 2.4.

A

uklėjimas ir nervingumas - štai du šių dienų mūsų gyvenimo faktoriai, kuriuodu visada greta eina. Juodu supinti daugybe nematomų siūlų.

Tėvų ir mokytojų nepastebima, skverbiasi nervingumo įtaka į auklėjimą. Dažnai visai nelaukiamai dėl bergždžio kalimo ar neracionalaus auklėjimo priemonių vartojimo nedidelis koks iškrypimas vaiko psichikoje ar jo nervų sistemoje įgauna griežtų nebepataisomų formų. Tiktai gaila, kad tų apsireiškimų ir jų rolės įvertini­ mas retai kada esti teisingas. Juk ne kartą tenka išgirsti nuomonę, kad vadinamieji silpni nervai esą netikusio auklėjimo vaisius. Mūsų kultūringojo amžiaus žmonės dažnai ir dabar pataria vartoti rykštes, nes čia esanti geriausia priemonė vaikų ner­ vingumui gydyti. Čia ne vien tik plačiosios visuomenės nuomonė. Dalyvaudamas ne kartą psichiatrijos ekspertu kriminalinėse bylose, dažnai gaudavau įspūdžio, kad pa­ tys teisėjai nenori žiūrėti į kaltinamųjų nervingumo momentus, išskyrus, žino­ ma, tokius atsitikimus, kada proto ligos aiškiai reiškiasi. Jų kalbose ir akyse gali išskaityti: „Ak, broliukai, kad pasėdėtum kokius penkerius metus, - visas tavo nervingumas išnyktų, lyg jo ir nebūtų buvę." Iš tų pažiūrų aiškiai matyti, kad į nervingumą žiūrima kaip į reiškinį, einantį iš blogo auklėjimo, ir kurį galima lengvai išgydyti per „gerą" auklėjimą. Bet, antra vertus, mes pastebime visiškai priešingą reiškinį: esama tendenci­ jų visus auklėjimo trūkumus suvesti į nervingumą. Ir todėl mums tenka dažnai girdėti visiškai priešingą nuomonę, vertinant suaugusių žmonių pasielgimus: vieni sako, kad nekorektiški pasielgimai, ypač smarkūs išsišokimai, įžeidimai veiksmu, burnojimas iš subrendusio inteligento pusės yra tiktai blogo auklėjimo pasėka, čia yra, vadinasi, tik auklėtojo kaltė; tuo pačiu laiku kiti kaltina išimtinai nervingą žmogaus prigimtį ir visą atsakomybę verčia ant jos. Tuo pačiu laiku klausimas dėl kiekvieno faktoriaus rolės žmogaus pasielgi­ me nėra grynai tik akademiškas klausimas, bet dažnai nulemia ir visą žmogaus 140

/ 2 dalis/ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

gyvenimą. Tai labai aiškėja, turint galvoje ypatingąją vietą, kurią etika ir teisė skiria psichiškai ar nervais sergančiam žmogui, kurs arba visai, ar bent iŠ dalies negali atsakyti už savo pasielgimus. Iš kitos pusės, rodo į tą didelę atsakomybę, kurią turi mokytojas, auklėda­ mas nesveikus nervų ir proto atžvilgiu vaikus. Mokytojas turi laiku susiprasti apie vaikų nervingumą, kad ypatingomis priemonėmis vaikas būtų auklėjamas mokslo įstaigoje, arba tam tikrose nervingų vaikų institutuose. Giliau mes, žinoma, nemanome gvildenti to, be abejo, įdomaus klausimo nervingumas ar blogas auklėjimas? - juo labiau kad esame įsitikinę, jog abu tie faktoriai yra nuolatiniame ir labai artimame kontekste, todėl būtų sunku atsakyti į šitaip griežtai iškeltą klausimą. Aš tik norėjau, prieš pradėdamas mūsų temą nagrinėti, bent kiek paliesti šitų klausimų reikšmę mūsų visuomenės teisiniame gyvenime. Vaikų nervingumo ir auklėjimo nuolatinis ryšys pirmiausiai pasireiškia au­ klėjimo sunkumuose. Vaikai, sunkūs auklėti, yra beveik visada nervingi. Šiuo at­ žvilgiu mokykla yra geriausia įstaiga vaikų nervingumui tirti. Kad ir labai sunku apibrėžti nervingumo sąvoka - tiek dėl suaugusio, tiek dėl vaiko, tačiau netenka abejoti, kad suaugusio neprisitaikinimas prie įvairių gyvenimo aplinkybių psi­ chikos ir nervų atžvilgiu rodo į subrendusio žmogaus nervingą konstituciją. At­ sitikus taip proto arba, dar geriau, jausmų bei valios sferoje, čia tuojau pasirodys suaugusio žmogaus nervų ir psichikos nepatvarumas. Ir kas yra suaugusiam įvairūs gyvenimo reikalavimai, su daugybe netikėtų dalykų ir visa eile savitarpio santykių, visa tai vaikas randa mokykloje. Čia vai­ kui, pirmą kartą patekusiam į mokyklą, į kolektyvą, daro įtakos daugelis draugų ir mokytojų, su kuriais jam tenka susigyventi; čia jie atlieka jam mokytojo skiria­ mą darbą. Mokykloje vaikui daug griežčiau kaip namie, švelnios motinos globoje, tenka ginti savo teises nuo mokslo draugų pasikėsinimų. Čia, vadinasi, turi iškilti visa vaiko asmenybė. Pasireiškusi kiek dar silpna, palyginti su kitais auklėtiniais, vaiko organizacija pajėgia susigyventi su tuo būreliu, drauge dirbti, atlikti paskirtą, laikomą „normaliu" darbą. Čia pirmiausia ir įvyksta tragiškas susikirtimas tarp vaiko ir mokyklos. Tas konfliktas kyla arba dėl to, kad nervingam vaikui nesiseka mokslas ir kad jis ir stengdamasis žymiai atsilieka nuo klasės; bet ir būdamas didelių gabumų, toks nervingas vaikas yra neramus, jame reiškiasi dorovės trukumų, jis pasileidžia ir įgauna blogų įpročių. Pakeltas jo ūpas dažnai kaitaliojasi su dideliu dvasios nusi­ minimu. Visi tie nenormalūs reiškiniai sunkina nervingų vaikų auklėjimą, įnešda­ mi į visą kolektyvo gyvenimą negeistiną ir žalingą sumišimą —disonansą. Ramus,

2A.

N erv in g i v aik ai ir jų jų au k lėjim a s

141

normalus kolektyvas, kur nervingas vaikas neranda sau vietos, kur jis nepajėgia atlikti visų darbų ir yra pats pirmutinis ir jautriausias reaktyvas vaikų nervingu­ mui. Kad iš tikrųjų taip yra, rodo mano draugo prof. Schneersohno nervingų vaikų tyrinėjimai mūsų mokyklose anketos keliu. Tas metodas yra tuo labai įdomus, kad jo pasigaunant sekasi mokyklos kolektyve ištirti nervingų vaikų skaičių ir jų tipus per trumpą sulygini laiką, taip sakant, „už akių", pačių vaikų nematant. Tai pasiekiama įvairiais gautais iš auklėtojų atsakymais dėl vaikų elgesio mokykloje. Anketų metodas remiasi gerai sugalvota, plačiai sustatyta anketa, kuriai padedant greitai surašomi visi ypatingi apsireiškimai atskiro vaiko gyve­ nime. Surašo, pavyzdžiui, atsilikusius dėl kūno ligų vaikus, paskui sužymi tų vaikų skaičių, kurie šiaip ar taip yra atsilikę dėl menko proto, kiek apie tai gali pasakyti pats auklėtojas (Imbecilitas - Debilitas); kiek žemiau eina nediscipli­ nuotų vaikų kategorija, paskui vaikai su trūkčiojimais („tie"), afektyvūs vaikai, morališkai afektyvūs, priepuolingi ir 1.1. Pasiremdamas tokiais anketų lapeliais, prof. Schneersohnas surinko daug reikalingų davinių apie nervingus vaikus įvai­ riose mūsų mokyklose. Kad šis metodas ir reikalingas dar kokių individualinių papildomųjų tyrimų, tačiau daugumoje atvejų tyrimai patvirtina gautus anketų keliu davinius. Ir Čia mes, vadinasi, matome, kaip jautriai parodo mokyklos gy­ venimas vaikų nervingumą. Kiekvienam, be abejo, bus įdomu sužinoti, kiek nervingų vaikų ir kokios jų rūšys yra mokyklose. Apie tai sako prof. Schneersohno daryti tyrinėjimai Kauno žydų ir Rygos mokyklose. Iš tų davinių pasirodė, kad nervingų vaikų procentas Kauno žydų pradžios mokyklose yra maždaug lygus 6 % (5,8), o Rygos moky­ klose apie 4 %. Iš to skaičiaus Kauno ištirtų vaikų 2 % ir Rygos 3 % buvo iškrypę proto srity. Kauno žydų pradžios mokyklų 4 % ir Rygos žydų mokyklų 3 % vaikų buvo tokių, kurių iškrypimo svorio centras glūdėjo jausmų bei valios srity. Štai ką mums rodo nervingų vaikų išskaičiavimai. Jei dar turėsim galvoje, kad vaikai, sunkiai apsirgę nervais, nepriimami, tai bus galima suprasti, kad nervingųjų ir atsilikusių vaikų procentas iš visų vaikų skaičiaus yra kur kas didesnis. Prieš kalbėdamas apie nervingų vaikų auklėjimą, aš pasistengsiu kiek api­ būdinti nervingus vaikų susirgimus, paliesdamas tos ligos priežastis ir ilius­ truodamas dažnai pasireiškiančias vaikų nervingumo rūšis. Bet kurie gi vaikų nervingumo apsireiškimai ir susirgimai bus ypač įdomūs auklėjimo atžvilgiu? Iš daugeriopų vaikų nervų ligų mes pirmiausia, žinoma, išskirsim tuos nervų susir­ gimus, kurie nesukelia vaiko psichikoj griežtų atmainų, bet turi išimtinai nervų ligos organinio pobūdžio ir neturi auklėjamos reikšmės. Prie šitų susirgimų pri­ klauso įvairūs kiaušo nervų ir nugaros smegeninių nervų paral[yž]iai ir parezės 142

/ 2 dali»/ UGDYMO PSI CHOLOC1J A

(nepilni paral[yž]iai) - vaikų nugaros paral[yž]ių pasėka, kartais vadinamoji chorėja, šv. Vito šokiais, nervų „tie" ir 1.1. Iš nerviškų psichiškų susirgimų mes dar išskiriame tas nervų sistemos ligas, dėl kurių toji sistema paliko visai neišlavėjus arba pasirodo didelių proto defektų, pavyzdžiui, įvairių idiotizmo rūšių, aiškus proto gležnumas (imbecilitas). Auklė­ tojo praktikai gali turėti kiek reikšmės tik nedidelis proto sumenkėjimas, vadina­ mas debilitas. Bet apie tas proto gležnumo formas kalbėsime gale. Šią temą nagrinėjant, pirmiausia mums rūpi: 1. vaikai neurastenikai, vaikai isterikai,

2.

3. vaikai epileptikai, 4. vaikai psichopatai, iš kurių reikia ypač išskirti sergančius miego liga (En­ cephalitis lethargica), kuri, deja, paskutiniais metais paima daug aukų. Negalima sakyti, kad čia nurodytos nervingumo ribos būtų jau griežtai nu­ statytos, vis dėlto kiekvienas minėtųjų ligų tipas, išskyrus gal 4-ją rūšį, turi tiek ypatingų bruožų tiek dėl atskirų, liguistų apsireiškimų, tiek dėl ligos proceso, kad verta kiekvieną ligos tipą bent trumpai apibūdinti. Vaikai neurastenikai yra tokie, kurie serga įvargimo liga. Ūmus įvargimas neurozė, dėl kurios vaikas nustoja pusiausvyros tiek proto, tiek jausmų bei valios sferoje, o lygiai ir kūno reikalavimų srityje. Niekas negali taip lengvai ir gerai pastebėti besireiškiančių augančio neuras­ teniko iškrypimų, kaip pastabus pedagogas savo mokykloje. Kai išsprendęs su įtempimu kokį aritmetikos uždavinį arba išvertęs ką, pirmajai pamokai pasibai­ gus, vaikas nebepajėgia susikaupti arba jeigu jo įsidėmėjimas neilgai gali palikti sukoncentruotas ir taip išsiblaško, kad nebegali daugiau atsiminti, tai čia, vadinasi, turime vaiką neurasteniką. Jam dažnai galvą skauda, ypačiai kiek pagalvojus ar pasimankščius; jis jaučia, kad kažkas galvoje slegia; emocingumas, greitas užsi­ degimas, ūmus susijaudinimas, bloga atmintis - visa tai yra charakteringi vaikų neurastenikų požymiai. Labai greitas įvargimas reiškiasi ne vien tuo, kad vaikas nesugeba ilgesnį laiką reaguoti tinkamu būdu į proto reikalavimus, jis lygiai ne­ įstengia išsilaikyti prieš einančius iš oro paerzinimus, kurie priklauso valios bei jausmų sričiai. Menkiausia tariamoji skriauda iš mokytojo pusės sukelia nervin­ game vaike nuoskaudos jausmą, liejasi upeliai ašarų, skauda galvą, visai nebegali miegoti. Nedidelė kokia skriauda iš mokslo draugų iššaukia baisų pasipiktinimą, smarkų susijaudinimą, siautėjimą, kas dažnai baigiasi raudojimais arba apalpimu. Vaikai neurastenikai esti dažnai labai jautrios širdies ir didelių gabumų. Jie ne kartą puošia mokyklą. Bet ir tada jie panašūs į puikų žiedą, kurs, nedideliam vėjeliui papūtus ar kiek saulės spindulėliams pašildžius, ima vysti ir nublunka. 2.4. N erv in g i vaikai ir jų jų au k lėjim a s

143

Didelė daugybė įvairių simptomų reiškiasi vaikų isterijoje. Lygiai kaip ir suaugusio žmogaus, vaikų isterija reiškiasi pirmiausia smarkiomis ir gausiomis reakcijomis visuose įspūdžiuose, kuriuos vaikas savotiškai pergyvena. Taigi kas galų gale yra tos seniausios ligos pagrindas? Ar bus jos pagrindas vidujinės se­ krecijos liaukos susirgimas, o gal patologiški seksualinių organų kitimai arba psi­ chikos konstitucijos įvairumai, o gal, anot Freudo, čia bus visa eilė seksualinių motyvų, kuriais ypačiai pasižymi vaikų amžius, duodamas savo pagrindinį mo­ tyvą ir suaugusiam isterininkui; bet tvirtai ko pasakyti dėl to dar negalima. Ypač įdomūs yra šie reiškiniai nepaisant, kurios jie be būtų srities: nervingi trūkčioji­ mai, vėmimai, alpimo priepuoliai, paralyžiuotos rankos, kojos ir kt., auklėtojui yra ypač įdomus isteriškas rašto paral[yž]ius. Bendrai dėl fiziškų apsireiškimų reikia pasakyti, kad jie be galo įvairūs ir labai nepastovūs. Vieną simptomą pakeičia kitas jau dažnai po kelių valandų. Nė viena liga neturi tiek įvairių įvairiausių simptomų, kaip isterija. Jausmų atžvilgiu vaikai isterikai be galo įspūdingi. Nepaprasti atsitikimai ilgam laikui pasilieka vaiko sieloje skambėti kaip aidas, suvirškinami labai įvairiai, dažnai papildomi tikrais fantazijos momentais. Susipindami su baimės afektais jie tampa jaunų kankinių vaidiniais. {domu pabrėžti dažnai besireiškiantį atminties trūkumą (amnezija), - kartais visai išnyksta iš vaiko galvos kai kurie gyvenimo nuotykiai ir reiškiniai. Vaikas isterikas turi patologišką palinkimą į melą, jis meluoja, pats to nesuprasdamas. Tikrenybė tokiam vaikui tiek glaudžiai ir aiškiai susipina su kuriamąja fantazija, kad nelaimingasis visai negali atskirti nuo fantastiškų elementų realybės (pseu­ dologia phantastica). Toji fantazija labai dažnai semiasi medžiagos iš seksualinio gyvenimo, ir tada vaikai, ypač mergaitės, dažnai ima kaltinti aplinkinius žmo­ nes, kad jie esą nusidėję jiems seksualiniuose dalykuose. Dėl tų jaunų fantasčių nukenčia dažnai ir mokytojai. Aš žinau vieną labai įdomų šiuo atžvilgiu procesą, įvykusį 1912 metais Viurcburgo mieste (Vokietijoj). Buvo kaltinamas pradžios mokyklos mokytojas, kad tvirkinąs mažus vaikus. Kiekvienas gerai supranta, koks baisus buvo tas apkaltinimas. Gerai, kad dalyvavusiam procese psicholo­ gui (prof. Marbe) pavyko giliai pagrįsta ekspertize išrodyti teisėjams, kad turim čia reikalo su pseudologia phantastica ir tada nelaimingas mokytojas buvo ištei­ sintas. Liguistas, seksualus jaunų isterikių įsivaizdavimas peržengia bet kurias ribas. Iš mano pacientų buvo viena 13 metų mergaitė isterikė, kuri įsitikino, kad esanti nėščia būdama visai skaisti mergaitė. Ji gynėsi neturėjusi jokių san­ tykių su vyrais. Tik smarkia hipnoze su atitinkama įtaiga pavyko man „nuim ti" nuo jaunos nešėjos įsivaizduotą sunkumą. Bendrai vaizduotė isterikuose veikia 144

/ 2 dalis/ UCDYMO PSI CHOLOCI J A

taip intensyviai, proto ir kūno reakcijos ryšys yra toks aiškus, kad užtenka tik pagalvoti, pavyzdžiui, apie širdies plakimą, ir ji ims iš tikrųjų plakti. Šalia viso­ kių įsivaizdavimų mes sutinkame nervinguose vaikuose labai aiškių vaizdingų haliucinacijų ir iliuzijų, ir dėl to tokių vaikų paliudijimais jokiu būdu negalima pasitikėti. Lengvas pasidavimas įtaigai yra taip pat vaikų isterikų charakteringas bruožas. Visos tos ypatybės daro šituos vaikus ir paaugėlius - medijus, regijus ir 1.1. Baimė, ypač naktį, užima svarbią vietą isterikų vaikų psichologijoje. Dėl to bijojimo galėtumėm daug ką pasakyti, tik tai mus per toli nuvestų. Isteriški vai­ kai esti dažnai be saiko švelnūs, malonūs ir dideli altruistai, bet tie jų bruožai be jokios dažnai priežasties išvirsta priešingomis ypatybėmis: jie tampa storžieviais egoistais. Intelekto atžvilgiu isterikai vaikai daugeliu atvejų yra atsilikusieji. Jei sutinkame tarp jų didelių gabumų vaikų, tai jie dažniausiai pasižymi vienpusiš­ kumu (gabūs muzikėli, paišybai, literatūrai). Lyg žaibas iš giedro dangaus ramios pamokos metu, be jokios pašalinės priežasties, jūsų auklėtinis staiga puola ant žemės ir pradeda daužytis, blaškytis, baisiai trūkčiodamas. Iš burnos jam kraujas putoja. Akys išverstos. Nelaiminga­ sis vaikas netenka sąmonės. Kelioms minutėms praslinkus, jis nustoja trūkčiojęs, ima peikėtis. Išsigandusiomis akimis dairosi į visas puses. Vargšas nežino, kas jam atsitiko, nesupranta nepaprasto klasės subruzdimo. Jis neatmena, jis nežino, ko guli ant grindų. Visi susijaudinę, nustebę, nebeišmano, kas atsitikę. Vaikas labai susirūpinęs; dažnai, ilgą laiką, kartais daug valandų arba net dienų pasilieka dvasios suirimas. Tuo būdu paprastai reiškiasi vaikuose viena baisiausių žmonijos rykščių - epilep­ sija, nuomaras. Praslinkus vienai kitai dienai, mokykla užmiršta apie keistą įvykį. Vaikai suinteresuoti mokyklos švente arba ekskursija, kuri turi netrukus įvykti. Užmiršo apie tai ir vaikas epileptikas. Bet kenksmingasis pradas kaip reikiant dar neištirtas, neužmiršo savo aukos. Po kurio laiko priepuoliai vėl atsikartoja pavie­ niui, o kartais ištisa eile, vienas po kito po kelis kartus per dieną. Dvasios suirimo stovis vis dažniau ir dažniau pastebimas vaike. Visur šalia nuomaro pastebimi ir proto atbukimo, ir dorovės iškrypimo simptomai. Visai nekaltas vaikas priverstas apleisti savo mokyklos sienas. Štai vaizdas tos baisios nervų ligos, kurios epitetas yra „puolamoji". Laimė, kad ne visada ji baigiasi tragiškai. Nemaža įžymaus sukūrė epileptikai. Daug kuo žmonija turi būti dėkinga genijams epileptikams. Reikia tik prisiminti Napoleoną, Dostojevskį ir kitus. Visi jie buvo epileptikai. Juo labiau skauda širdį dėl tų vaikų, kurių psichikoje greta žalingosios ligos, tarpsta ir daug genialaus. 2.4. N erv in g i vaikai ir jų jų au k lėjim a s

145

Auklėtojas turi dar žinoti, kad šalia tokių aiškiai pasireiškusių epilepsijos priepuolių vaikuose, lygiai kaip ir suaugusiuose, esti staigių, bet trumpučių su­ mišimų, kada vaikas nutraukia savo kalbą, pasverdi, pažvelgia išverstom akim, ir baigta... Čia yra vadinamieji epileptiški ekvivalentai - petit mai. Ir į tokį dvasios stovį auklėtojas turi kreipti savo dėmesį, ypač turėdamas galvoje, kad tokiems vaikams, o juo labiau vaikams su aiškiai pasireiškusiais epilepsijos priepuoliais, negalima pavesti nieko atsakinga, negalima leisti į pavojingas vietas (stogas, aukšti laiptai, jojimas, maudymasis giliose vietose), apskritai kur galima laukti, kad jie, kuriam laikui ūmai netekę sąmonės, būtų kaip nors nelaimės ištikti. Vaikai psichopatai - šitos jaunų žmonių sielos su didesniais ar mažesniais nesveikais nukrypimais, iš kurių vėliau išauga baisūs asocialių elementų pulkai, kurie taip dažnai ir smarkiai susiduria su kriminaline teise. Sitų liguistų nukrypi­ mų negalima sistematizuoti tam tikromis klinikos ribomis, jie netelpa tose ribose. Be abejo, nagrinėdami mes randame atskirų psichopatiškų bruožų ir kiekviena­ me vaikų nervų susirgime. Tuo tarpu anose vaikų nervų ligose mes turime ner­ vų susirgimo branduolį, kaip antai: greitą įvargimą neurasteninguose vaikuose, įtemptą jausmingumą ir liguistą jautrumą su paralitiškais trūkčiojimais isterikuo­ se, taip pat priepuolių su amnezija ir dvasiniu kitimu (altemezija) epileptikuose. Vaikai psichopatai - tai lyg margas kaleidoskopas, kur glūdi susipynę įvairūs psi­ chiški trūkumai. Todėl jų beveik negalima tinkamai apibūdinti. Visos vaikų ydų rūšys, pradedant nuo patologinio melo bei vagiliavimo ir baigiant sunkiausiomis dorovės nupuolimo formomis, - visa tai daugumoj atvejų bus vaikai psichopatai. Nors ši tema beveik yra neišsemiama, bet vis dėlto galima įsidėmėti tieji reiški­ niai, kurie labiausiai apibūdina vaikus psichopatus. Intelektualiniu atžvilgiu, ypač charakteringi vienašališki gabumai, kuriais daugumoj pasižymi vaikai psichopatai. Tai yra visokių rūšių „vunderkindai", kurie greitai tampa begalinių savo tėvų ir auklėtojų rūpesčių objektu. Kas nežino mokyklose tų „gyvųjų enciklopedijų", kurios stebina visus savo atmintimi skai­ čiams, istorijos įvykių datoms ir 1.1. Aukštesniosiose klasėse jie dažnai stebina savo mokytojus ir draugus, atmindami ligi dešimties Pi skaičiaus ženklus, su­ gebėdami atmintinai dauginti ar dalyti didelius skaičius, išskaičiuoti žaibo grei­ tumu kiekvieno asmens gimimo dieną ir daryti dar panašią intelektualinę akro­ batiką. Instinktų gyvenimo atžvilgiu reikia pirmiausia kreipti dėmesio į didelį, dažnai ištvirkusį lytinį palinkimą, kuris sužadina intensyvų onanizmą ir kitas perversijas: be galo daug valgyti ir dar jaunose dienose vartoti alkoholį. Vaikų psichopatų jausmų ir valios srity mes vėl susitinkame su dideliu afek­ tų intensyvumu, besitęsiančiu ilgą laiką. Nedidelio konflikto ar nesusipratimo 146

/ 2 dalis/ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

per pietus užtenka, kad jaunasis psichopatas imtų smarkiai visus kolioti, burnoti ir pagaliau, pagriebęs kepurę, pamestų tėvų namus. Jokie namiškių įkalbinėjimai, įrodymai negelbsti: „Ne, geriau mirsiu kur patvoryje, negu dovanosiu ir pasilik­ siu su tėvais", - ašarodamas atkerta jaunas psichopatas. Šalia tokių įniršimų mes susitinkame labai dažnai su liguistu palinkimu kur trankytis, bastytis (dromomania). Ar dėl aukščiau aprašytų incidentų, ar šiaip dėl ko vaikas, besibastydamas ir bekeliaudamas po gretimus kaimus, miškus, ištisomis dienomis ir net savaitėmis pragaišta iš namų, kol pagaliau namiškiai ir policija jį sugrąžina namo. Mažiau ir rečiau esti tokių atsitikimų, kai mažieji psichopatai pykdami, be pasigailėjimo mėto ir daužo, kas tik patenka jiems į rankas; dar mažiau savęs gailėdamiesi, la­ bai dažnai jie tiesiog raunasi plaukus nuo galvos ir daužosi į sieną. Jų ūpas labai dažnai keičiasi be matomų priežasčių, pereidamas iš vieno kraštutinumo į kitą. Čia buvę linksmi ir smagūs, ūmai nuliūsta ir ašaros byra iš akių. Nepasitikėjimas ir įkyrus atskirų minčių užplūdimas - tai charakteringos jų ypatybės. Iš vadinamųjų nervingų papratimų, kurie dažnai reiškiasi jaunuose psicho­ patuose, reikia pasakyti apie įvairius kalbos trūkumus, nesusivaldymus naktimis susišlapinti (enuresis nocturna), nagų kramtymą, apie odos gnaibymą, plaukų ro­ vimą, šaukimus naktimis ir daugelį kitų. Intelektualiai daugiau išlavinti vaikai dažnai elgiasi visai nesuprantamai, nežmoniškai. Aš pažinau jauną psichopatą, kuris pats gyveno toli gražu nehigi­ eniškai, bet buvo įsidėjęs į galvą viską dezinfektuoti, mazgoti muilu - tiek dėvi­ mus drabužius ir avalynę, tiek skaitomus laikraščius. Psichopatų etikos jausmai paprastai labai neišlavinti, visai nesutvarkyti, dažnai žino tik kraštutinumus. Tasai simptomų kompleksas, sujungtas su nusilpusiu intelektu, ir sudaro tąjį žinomą iš dorovės trūkumų vaikų tipą, vadinamąjį moral insaniti/. Pastaraisiais laikais sąryšyje su miego ligos epidemijos paplitimu mes randame daugybę psi­ chopatų ypatingos rūšies bruožų; tai paprastai būna prieš susergant miego liga (encephalitis lethargica). Pati liga, kuri reiškiasi galvos smegenų uždegimo procesu, palieka tokių pėdsakų vaiko psichikoj, kad ir tie vaikai, kurie lyg ir pasveiksta, gauna visą eilę liguistų psichiškų iškrypimų, apie kuriuos jau buvo čia kalbėta. Šitą eilę psichiškų stovių as galėčiau iliustruodamas dar labiau papildyti. Tie stoviai yra taip pat gausūs ir įvairiaspalviai, kaip ir žmonių ydos. Skaitytojams turbūt rūpi žinoti, nuo ko tasai vaikų nervingumas ir psichopatiškas stovis pareina. Bet reikia neužmiršti, kad galutinai neišsėmiau klausimo apie nervingų vaikų tipo įvairumą, bet tik apibūdinau dažnesnes vaikų nervin­ gumo rūšis. Biologiniu atžvilgiu labai sunku kalbėti apie jųjų priežastis. Biologiniai reiš­ kiniai dažnai pareina nuo daugelio įvairių priežasčių. Ir šiuo atveju suversti visą

2.4. N erv in g i v aikai ir j ųj ų au k lėjim a s

147

kaltę dėl vaiko nervingumo, sakysim, ant neracionalaus jo išauklėjimo arba ant jo motinos netinkamo gyvenimo būdo, kai ši jį nešiojo, nėra, žinoma, užtektinai pamato. Iš faktorių, kurie daug padeda vaikų nervingumui atsirasti (o iš tikrųjų juk tik apie tokius reikėtų kalbėti), aš pirmiausia nurodyčiau į tėvų nusikaltimus. Tėvų sifilis ir alkoholizmas ir yra tos nuodėmės, už kurias tenka atsilyginti visai nekaltiems vaikams. Pavyzdžiui, prancūzų mokslininko Bourneville'io tyrinėjimai rodo, kad 37 % vaikų idiotų, imbecilikų, isterikų, epileptikų tėvų buvo girtuokliai. Kiti prancūzų tyrinėtojai, daug pasidarbavę genetikos (gyvulių paveldimumo mokslas) ir au­ galų srityje, kaip Magnanas, Morelis, Dejerine, mano, jog kiekvienas nerviškas ar psichiškas susirgimas yra paveldėjimo keliu atėjęs. Kiti, ne mažiau svarbūs momentai, padedą nervų susirgimams plėstis, yra tėvų fizinis ir dvasinis stovis gemalo atsiradimo ir nėštumo metu, lygiai ir jųjų amžius. Įmetėjęs amžius ir dva­ sios neramumas yra žalingi vaiko nervų sistemai. Tėvų artima giminystė irgi turi blogos įtakos vaikų nervų sistemai. Čia yra vis vadinamųjų endogeninių faktorių įtaka. Iš egzogeninių faktorių reikia paminėti vaiko slaugymas kūdikystėj ir anks­ tyvame amžiuje, jo priežiūra, penėjimo būdas ir bendrai visų tų įvairių įvairiau­ sių įtakų, sąlygų ir visokių kitų atsitikimų eilė, kuri sudaro aplinkos gyvenimą sferą. Ypatingos reikšmės vėlėliau turi auklėjimas. Dažnai tos trys pagrindinės, įtakingos vaiko dvasiai faktorių grupės, smarkiau susirėmusios, ir nulemia, ar vaikas bus, ar nebus psichoneuropatas. Iš tų įvairių vaiko aplinkos įtakų ir kū­ dikystės patyrimų nemažai reiškia ir tie beveik nesąmoningi vaiko sielos konf­ liktai, erotiškų jausmų persunkti, apie kuriuos tiek daug yra parašęs Freudas. Sprendžiamasis balsas yra lyginamojo svorio pusėje, kuris kiekvienu atveju turi žemiau nurodytų momentų: 1. Asmeniškas palinkimas. 2.

Aplinkos sąlygos ir visa jos įvairių įtakų eilė.

3. Auklėjimas, turįs sąmoningą įtakos kryptį. Psichiškasis vaiko nervų susitvarkymas bus vis dėlto tųjų jėgų atstojamo­ ji. Eisim prie auklėjimo klausimo. Ir čia mums tenka nuo tų neuropatų vaikų, kurių svorio centrą sudaro intelekto srities trūkumai, atskirti tuos vaikus, kurių yra išeikvota valios bei jausmų sritis. Pirmosios kategorijos vaikams, ypačiai su nedideliais trūkumais dėl neišlavinto proto, yra vietos vadinamojoje padedamo­ joje mokykloj. Nepaprastas tųjų mokyklų ir jų klasių augimas Europos vakaruose duoda mums vaizdą to didelio darbo, kurį jos atlieka, ir rodo, kurią vietą jom s siūlo ateitis. Taip antai Vokietijoj prieš keturiasdešimt penkerius metus padeda­ mųjų mokyklų buvo devyniuose miestuose, paskui jų skaičius keitėsi taip:

148

/ 2 d j l i 6 / UGDYMO PS I CHOLOGI J A

1902 m.

mokslą

1905 m.

ėjo

138

„

180

miestuose

1907 m.

ft

„

205

„

1908 m.

lt

„

220

/1

„

275

„

1911 m.

ir

buvo

575

klasės.

t!

II

583

„

„

921

„

1050

„

„

,,

1542

„

Anglijoj 1912 metais jau buvo 169 miestuose padedamųjų mokyklų, kuriose buvo apie 12 113 vaikų. Tarybų Rusijoj 1924 m. intelektualiai atsilikusiems vai­ kams buvo 53 įstaigos, kur tilpo daugiau kaip 2000 moksleivių. Žinoma, per men­ kas tasai skaičius Rusijai. Aš čia nemanau plačiau liesti vaikų debilikų auklėjimo metodikos. Paaiškinsiu tik pagrindinius principus. Auklėjant intelektualiai atsili­ kusius vaikus (defektyvus), neuropatus, auklėjimo centras turi būti nukreiptas į tai, kad vaike susikurtų tam tikrų reikalingų įpratimų, kurie ateityje jam padėtų verstis gyvenime, kad vaikas savarankiškai ir sąmoningai atliktų proto darbą. Geriausia tokie vaikai mokyti daržininkystės, žemdirbystės, amatų ir kitų pana­ šių darbų. Tasai mokymas turi būti pagrįstas individualizacija, savarankiškumu, ekskursijomis; mokomiems žaidimams, rankų darbams turi būti skiriama svar­ biausia vieta, o taip pat reikia stengtis, kad visur reikštųsi aiškinamųjų dalykų vaizdumas ir konkretumas. Per vadinamąsias robinzonadas vasaros metu su ne­ dideliu vaikų būreliu pasiekiama labai gerų vaisių. Vaikų iniciatyvai išlavinti ir supažindinti jiems praktikoje su kultūros istorija sudaromos tokios sąlygos kaip Robinzono, duodami pirmykščio žmogaus įrankiai, kad jie patys pasigamintų, kas reikalinga gyvenimui. Padedamoji mokykla turi, žinoma, dėl ypatingų savo krašto sąlygų ir tam tikrų išdirbtų planų bei metodų. Taip antai padedamųjų mo­ kyklų specialistas rusų prof. Grobarovas mano, kad tokia mokykla turi būti 7-ių metų ir suskirstyta trimis koncentrais. Pirmas koncentras, apimąs pirmuosius tre­ jus mokslo metus, turi šiuos uždavinius: 1. sensorinę kultūrą - vadinasi, kiek galint ištobulinti suvokimo aparato veikimą, 2. atskirų elementarinių gabumų išlyginimą - vadinamąją psichiškąją orto­ pediją, 3.

v a ik ų v a id in ių rib ų p r a p lė tim ą ,

4.

v a ik ų fiz in io a u k lė jim o a p r ū p in im ą .

Antras koncentras - kiti treji metai —turi, anot Grobarovo betariant, vieną idėją: kuo daugiausia praktiškai suteikti naudingų rezultatų. Tokios mokyklos dėstymo tvarka turi vaduotis šiais principais: i. nuosaikumu ir vieningumu, 2.4. N erv in g i vaikai ir jų jų au k lėjim a s

149

2.

k o n k re tišk u m u ,

3.

u tilita rišk u m u ,

4.

p la stiš k u m u ,

5.

tu ri d u o ti u ž b a ig tą m o k slą,

6.

tu ri su im ti s p e c ia liu s m o k slu s, k a ip įv e d im ą į tik rą m o k y k lo s d a r b ą ( s e n ­ s o rin ė k u ltū ra , p sich išk a o rto p e d ija ir 1.1.).

T re čia sis k o n ce n tra s - v ie n e ri m e ta i, tik rai p a s a k iu s - tė r a k a r to ja m a s is . Š ta i p a g a l G ro b a r o v ą p a d e d a m o s io s m o k y k lo s p a m o k ų len telė:

Rengia-

2-trieji

1-moji

masis

3-tieji

2-troji

1

2

6

-

5 6

2 5

2

n.

4-tieji

3-čioji

-

Pagrindi-

5-tieji

4-toji

-

nis

6-tieji

5-toji

-

-

3

4

2

7-tieji

6-toji

-

-

2

3

-

-

-

12

2

3

12

4

-

-

-

2

2

30 -

36 42

5

5

2

2

18

4

3

3

-

4

4

2

2

18

5

3

4

-

42

1

24

2

2

3

1

42

-

30

1

1

3

2

24

UI. Kartojamasis Y p a tin g o s re ik š m ė s tu ri p sich išk o sio s o rto p e d ijo s m e to d ik a , į k u r i ą įe i n a e l e ­ m e n ta r ių g a b u m ų išly g in im a s, - d a ly k a s, b e ab ejo, p a s ie k ia m a s ir v a ik u s n e u r o p a tu s au k lė ja n t. P sic h iš k o sio s o rto p e d ijo s la v in im a s s u s id e d a iš šių la v in im o g r u p ių : 1.

k o n tro lia v im o s i, - čia p rid e ra : a) ty lė jim o p a m o k o s ,

b) ištvėrimas kuo Ugiau vienoj padėty, c) išsiu v in ė jim o p a m o k o s , d) ž a id im ų p a m o k o s . 2.

g r a ž ių ju d e s ių la v in im a s (p a p r a s to s k o o rd in a cijo s, s v ie d im a i, m ė t y m a i , la ip io jim a i).

150

3.

la v in im a i p a sta b u m u i au k lėti (įv a irū s p a g a v im a i).

4.

d ė m e s iu i a u k lė ti (reak cijo s g re itu m a s, ž o d ž ių b ra u k y m a s ).

/

2

dali«/ UGDYMO PS I CHOLOCI J A

5. pamokos specialiai intelektui auklėti: storumo, greitumo, laiko lygini­ mas, galvosūkių, žaidimų, uždavinių sprendimas, pagaliau 6. poilsio pamokos. Paliesime dar keliais bruožais tų nervingų vaikų auklėjimą, kurie neturi ypa­ tingų proto trūkumų. Aišku, kad ypatingų psichopatiškų iškrypimų vaikai gali tiksliai būti auklėjami vien tik tam tikruose namuose. Juk nereikia vis dėlto už­ miršti, kad jaunųjų nusikaltėlių procentas Vokietijoj 1907 m. buvo beveik lygus 25 % visų nusikaltėlių, vadinasi, visų nubaustų 11-20 metų amžiaus.

V

a

buvo jaunuolių ir vaikų nuo

Tais atvejais, kai jaunus psichopatus ir neuropatus galima auklėti namie arba bendroje mokykloje, reikia vaduotis Herbarto principu - autoritetu, pagrįstu meile. Kaip pavyzdį, aš paliesiu čia kelius klausimus, dažnai kylančius bedirbant gydymo ir mokymo darbą. Taip auklėjant neuropatų jausmus bei valią, reikia turėti omenyje šiuos faktorius: Doroviškai visuomeniškas auklėjimas. Vaiko gerbimas ir pasitikėjimas juo. Au­ klėtojas turi stengtis susekti vaiko dorovingą būdą, įtraukti jį į darbą, kad pats pradėtų kovoti su neigiamais savo būdo bruožais ir energiškai palaikytų visa tai, kas jame yra gera. Būtina šito auklėjimo sąlyga yra nuoširdus vaiko gerbimas. Nereikalaukite iš savo auklėtinio aklo paklusnumo. Kreipkitės į jų išmanymą, sveiką protą, teisingumo jausmą. Įvertindami vaiko pasielgimus, turime taip pat stengtis kelti jo pagarbos jausmą. Turime žinoti, kad mūsų santykiai su vaikais, net ir labai svarbiais atsitikimais, yra dažnai santykiai su liguisto ūpo iššauktais apsirikimais, klaidomis. Ne mažiau svarbus auklėjimo veiksnys yra visiškas pasitikėjimas vaiku, ypač vaiku neuropatu. Toks pasitikėjimas parodomas, kai pavedama atlikti kokis dau­ giau ar mažiau atsakingas darbas pačiam vaikui. Pavyzdžiui, telegramą nunešti, pašto ženklą pirkti, atnešti medžiagos darbui, prižiūrėti muziejaus knygyną ir 1.1. Santykių lygumas. Namie dažnai pastebėsi, net kultūringoje šeimynoje, švel­ nius jausmus ir nuolaidumą keičiantis su šiurkštumu ir nesusivaldymu, - čia rei­ kia išlaikyti bendras auklėjimo pobūdis ramus, mąslus ir lygus. Auklėtojas turi visada atminti, kad pavesti jam vaikai yra nukrypę nuo psichiškosios nervų nor­ mos ir atgaivinti juos gali tik įtaka be afektų. Pažiūros į nusidėjimus (įtakos keliai). Auklėtojo reikalavimai disciplinos at­ žvilgiu, kad ir dideliu griežtumu pasižymėdami, vis dėlto negali būti tušti palie­ pimai. Racionalu yra kreiptis į vaiko protą, į geriausius jo jausmus, jeigu toji sritis užtektinai išplėsta, pvz., į jo neiškrypusį savingumą, į jo garbės jausmą; dažnai

2.-1. N ervin gi v aik ai ir jų jų au k lėjim a s

151

būna ne pro šalį nurodyti vaikui jo pažangą ir nuveiktąjį darbą. Labai svarbu li­ guistą vaiką nuoširdžiai padrąsinti, įtikinti, kad jis sugeba gera daryti. Tinkama priemonė tokiems vaikams auklėti yra pagyrimas už gerą elgesį, tačiau tai vartotina tik ypatingais atsitikimais; toji priemonė turi, žinoma, visada būti konkretaus pobūdžio, nes kitaip nustoja savo įtakos. Bausmės turi būti arba logiškos pasėkos, arba atlyginimas už nusidėjimą (Forster). Logiška pasėka yra įtakos priemonė, kada mokytojas staigiai nutraukia kalbą ar pasakojimą, vaikui sutrukdžius tylą, arba neleidžia vaikui drauge su kitais žaisti, jeigu tų žaidimų metu jis su kuo susipešė. Baudžiant už nusidėjimą, galima užginti vaikui kai kurias linksmybes, sumažint jam malonius instituto buvimo mo­ mentus, bet nieku gyvu neturim liesti jo maitinimo, vaikščiojimo laiko ir 1.1. Tuo būdu elgiantis su nusidėjusiais vaikais, reikia būtinai jiems išaiškinti, dėl ko taip daroma (svarbu nukreipti akis į nusidėjimo antisocialinę pusę, į žiaurumą gyvūnams), žodžiu sakant, sudvasinti kaltės reikalavimą. Negalima jokiu būdu vaiko fiziškai bausti, turint galvoje, kad auklėtojai, kurie linkę tos rūšies baus­ mes vartoti, be abejo, yra ne savo vietoje. Lygiai neleistina baudžiant suversti ant vaiko sunkaus darbo, nes nereikia bausti darbu; vaikas turi pamėgti darbą, kaip laimės ir džiaugsmo šaltinį. Baudžiamosios priemonės turi padėti vaikui suprasti savo kaltę ir drauge sustiprinti jo atsakomybės jausmą. Raginimas. Ypačiai reikia būti auklėtojui atsargiam, vertinant tuos pasielgi­ mus, kurie pareina nuo liguistos valios arba nepasitikėjimo savimi, savo jėgomis; nuo baimės, kad nepasiseks jam kas nors. Čia tinka plačiau vartoti tas priemones, kurios gali sukelti vaiko energiją, įkvėpti ir išplėsti savigarbą, įrodyti jo darbin­ gumą. Melas. Prieš pradėdamas kovoti su vaikų melavimu, mokytojas turi ištirti ir suprasti tojo apsireiškimo psichologiją, ir čia ypač svarbu žinoti, kad neurasteni­ kų ir isterikų melavimas ne kartą įgyja nesveikų formų, turėdamas savo esmėje liguistą fantaziją, nesveikų pageidavimų, apsigavimų ir panašių melavimo pa­ grindų; tai atsimindamas, auklėtojas visada atras lengvą būdą, kaip kovoti su juo. Pyktis. Svarbiausias dalykas, kovojant su pykčiu, yra pašalinti tos visos są­ lygos, kurios gali sukelti piktumą. Čia ypač gerai reikia atminti, kad turi būti išlaikytas santykių lygumas, kad auklėjimas būtų „be afektų". Smarkiai supykęs, raminamas dar labiau įsikarščiuoja, rasdamas sau naujos medžiagos afektui. Ge­ riausia afektas natūraliai likviduoti. Auklėtojas ramiai ir pasyviai laukia to įsi­ karščiavimo galo ir tiktai kiek palūkėjęs pradeda paskui kalbinti, stengdamasis įkalbėti vaikui, kad ateity pyktį slopintų, kad susivaldytų, ir veikia jo savimylos jausmą ir 1.1.

152

/ 2dal i «/ UGDYMO PS I CHOL OGI J A

Baimė. Nervingų vaikų baimė įgyja įvairiausių formų. Dažnai atsitinka naktį, kad vaikas nežino savo baimės priežasties. Čia kaip tik ir padeda pedagogo ins­ tinktas, paremtas kiekvieno auklėtinio individualybės pažinimu, kurs pastabiam auklėtojui pasako, kaip verstis kiekvienu atveju. Čia dažnai tinka ir psichoanalizė pagal Freudą. Negatyvizmas yra tuo atžvilgiu pavojingas dalykas, kad, reikšdamasis smar­ kioje formoje, galų gale atima iš vaiko natūralias gyvenimo sąlygas. Pvz., valgio, prausimo, medicinos pagalbos ir 1.1. Dažnai visiškai paprastas atstangumas duo­ da labai sėkmingų rezultatų, kovojant su atkaklumu. Visur kitur reikia įkinkyti savo jėgas, kantrybę, taktą, norint lemtai su juo kovoti. Jau paskutiniu atveju (il­ gas negatyvizmas valgymų priėmime) tenka būtinai griebtis penėjimo (zondų), o kartais net dirbtinio valgydinimo. Aukštesnių jausmų lavinimas. Kiekvieną kartą pedagogas, o iš dalies ir gydy­ tojas (psichoterapija) turi rūpintis, kad vaikų valia sutvirtėtų ir aukštesni jausmai išlavėtų, ypač socialiniai. Žaidimų metu, per ekskursijas, atliekant bendrai kurį darbą, lavinami draugiški jausmai, artimo gerbimas, pasišventimas; čia reikia visada nurodyti (konkrečiais pavyzdžiais) į didelę tų faktorių reikšmę atskiram individui ir visam kolektyvui. Štai ką galime keliais žodžiais - kiek tai leidžia laikraščio straipsnis - pasakyti tuo be galo sunkiu klausimu. Iš viso čia pasakyto aišku, kad nervingų vaikų auklėjimas toli gražu nėra len­ gvas uždavinys. Tačiau tai yra pirmaeilio svarbumo dalykas. Tuo klausimu turi rūpintis visa tauta, čia yra valstybės pareiga. Niekas neturi teisės atsisakyti nuo šitų vaikų auklėjimo ir globojimo: dėl vaikų nervingumo apsireiškimo mes visi esame kalti. Rūpindamiesi jais, tinkamai ir mąsliai juos auklėdami, mes pirmiau­ sia rūpinamės savim, apsisaugome patys ir savo tautą apsaugome nuo pavojingų visuomenės elementų.

2.4. N e rv in g i v a ik a i ir jų jų au k lėjim a s

153

Psichiniai vaikų trūkumai ir auklėjimo uždaviniai

2.5.

sichinių trūkumų klausimas apskritai labai opus. Suaugusių psichiniai

P

trūkumai, kuriais, deja, dar per daug dažnai išsigimsta vaikų psichikos

defektai, yra kardinaliai svarbus klausimas ne tik pedagogikos ir medicinos at­ žvilgiu, bet jis turi didelę reikšmę socialiniu ir eugenikos atžvilgiu. Suprantama, kad tikslingai gvildenant psichinių trūkumų reiškinius, jų įspėjimo ir kovos su jais klausimus, vaikų amžius turi būti atramos punktas. Kalbant apie psichinius defektus, visų pirma tenka aiškiai nušviesti tą są­ voką. Svyravimo amplitudė tarp nežymių vaikų psichikos ydų, kurios išsitenka normalios psichikos ribose, iš vienos pusės, ir griežtai pasireiškusių dvasios ligų, iš antros pusės, vis dėlto didelė. Čia pirmiausia tenka pabrėžti tą aplinkybę, kad aiškiai pasireiškę dvasios susirgimai (psichozės) su aštriu ir ilgesniu vyksmu neį­ eina į defektiškų (nenormalių) vaikų sąvoką siaura to žodžio prasme. Savaime suprantama, kad dvasios susirgimas po kokios nors aštrios infek­ cinės ligos, ar tai bus šiltinė, ar plaučių uždegimas, lygiai kaip melancholija arba maniakiškas susijaudinimas, yra gydytojų ir psichiatrinių ligonių kompetencijos dalykas ir nėra įdomus pedagogikos atžvilgiu. A n t r a v e r tu s , m e s ž in o m n e ž y m ių v a ik ų p sic h ik o s y d ų , k a ip m e l a s , tin ­ g u m a s , u ž s is p y r im a s , i š d y k u m a s , ž i a u r u m a s k itie m s v a ik a m s a r b a g y v u l i a m s i r v is a e ilė p a n a š ių tr ū k u m ų , a p ie k u r iu o s d a u g g a lė tų p a p a s a k o ti k ie k v ie n a s p r i t y r ę s a u k lė to ja s . B e t k o l v a ik a s d a r g a li a u k lė tis n o r m a lia m e v a ik ų k o le k ty ­ v e i r k o l tė v a i ir a u k lė to ja i g a li s ė k m in g a i v e ik ti jį p a p r a s t o m i s p e d a g o g i n ė m i s p r ie m o n ė m is , tie v a ik a i d a r n e įe in a į v a ik ų d e fe k tiš k u m o s ą v o k ą . P r ie d e f e k tiš k ų v a ik ų s k ir ia m i p ir m ia u s ia v a ik a i su a iš k ia i p a s ir e iš k u s ia is ir p a ly g in ti p a s t o v i a i s t r ū k u m a i s š io s e s rity s e : l) in te le k to , 2) ju tim ų o r g a n ų , 3) e m o c ijų ir v a lio s ( v a d i ­ n a m o s i o s p s ic h o p a tiš k o s io s k o n s titu c ijo s ). C h a r a k te r in g i t ų v a ik ų y p a t i n g u m a i y r a v is ų p i r m a ta i, k a d tie v a ik a i s a v o tr ū k u m ų d ė le i, iŠ v ie n o s p u s ė s , n e g a li b ū ti a u k lė ja m i ir m o k o m i v a d in a m ų jų n o r m a lių v a ik ų ta rp e , n e s jie n e g a li in te le k tin iu

154

/ 2 dali* / U GD YMO P S I CHOLOGI J A

ir moraliniu atžvilgiu prisitaikyti prie normalaus vaikų kolektyvo; antra vertus, medicinos įstaigose tokiems vaikams negali būt vietos. Tai vaikai kankiniai, dėl savo dvasios iškrypimų peržengę normalios mokyklos rėmus ir dar nepasiekę dėl tam tikrų priežasčių psichiatrinių ir kitokių ligoninių. Čia pat tebūnie man leista padaryti mažą pastabą. Ne visi autoriai skiria vaikus su pastoviais jutimų organų defektais, kaip antai aklus, kurčius, nebylius, prie psichiškai degeneruotų vaikų. Yra tendencijos skirti juos prie fiziškai degeneruotų vaikų. Aš kartu su Homburgeriu būčiau linkęs ir tą vaikų defektiškumo rūšį skirti čia pat, vadovaudamasis šiais sumetimais. Pirmiau­ sia labai dažnai, ypač kurčių ir kurčių nebylių vaikų tarpe, mes randame visą eilę trūkumų, taip ypatingai intelektiškos sferos srity, taip ir emocinės bei valios srity. Be to, visas tų defektų pobūdis sudaro griežtesnius ir specifiškesnius pasikeitimus sielos gyvenimo srity, negu, sakysim, rankų, kojų, stuburkaulio sužalojimas ir kiti panašūs fiziški vaikų defektai. Savaime aišku, kad ir tokių jutimų organų srity defektiškų vaikų mokymo ir auklėjimo metodika savo būdais ir psichologiškais prin­ cipais yra artimesnė kitoms psichiško negu fiziško defektiškumo rūšims. Minėtos trys defektiškumo grupės yra tik schematiška klasifikacija. Reikia atminti, kad gyvenime įvairios psichiškų trūkumų rūšys yra susipynusios ir susi­ kryžiavusios, duodamos kartais sunkų bejėgiškumo ir kentėjimų vaizdą. Jau seniai labdarybės įstaigos, atskiri labdariai ir valstybės organai ypatingai rūpinosi defektiškų, ypač intelekto srity, vaikų globa. Tie intelektiniai defektai nuo senų laikų yra skirstomi į šias tris grupes: į debilikus, imbecilikus ir idiotus. Nors šis suskirstymas jau gavo pilietybių teisių taip psichiatrijoj, taip ir me­ dicinos pedagogikoj, vis dėlto jis neišlaiko mokslo kritikos ir, griežtai kalbant, tinka tik grynai pritaikomiems tikslams. Kokiais kriterijais vadovaujantis manoma skirstyti į minėtus tris vidutiniško defektiškumo laipsnius? Kaip tokio mėginimo pavyzdį, leiskite man nurodyti ži­ nomo vokiečių psichiatro ir psichologo prof. d-ro T. Zieheno pažiūras. Ziehenas laiko idiotais tokius vaikus, kurie arba visai neturi paprastų kon­ krečių vaizdų apie daiktus, arba tokių tik aprėžtą skaičių. Imbecilikais Ziehenas vadina tokius vaikus, kurie, turėdami paprastų konkrečių vaizdinių apie daiktus ir galėdami juos rišti paprastų sprendimų forma, neturi visai arba labai mažai teturi abstraktiškų vaizdinių. Tokie vaikai, sakysim, nesugeba atskirti vienos są­ vokos nuo kitos ir negali rasti vidujinio logikos ryšio apsakymuose. Prie debilikų Ziehenas priskiria aprėžtos, palyginti su normaline, abstraktiškų vaizdinių at­ sargos vaikus, nemokančius skirti sudėtingesnių sąvokų ir orientuotis vaizdinių komplekse. 2.5. P s ic h in ia i vaik ų trū k u m a i ir a u k lėjim o u žd avin iai

155

Tie vaikai dažniausiai negali plėtoti altruistiškų jausmų. Sollier naudojosi dėmesio kriterijum įvairių defektiškumo laipsnių diagnos­ tikai. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ir dėmesio reiškinių tyrinėjimas beveik ne­ leidžia nustatyti griežtos ribos tarp atskirų intelekto defektiškumo rūšių. Aišku, kad pedagogikos atžvilgiu didžiausio susidomėjimo kelia debilikai. Tie vaikai su palyginti nedideliais defektais intelekto srity lengviau pataisomi ir yra vyriausias valstybės ir mokyklos rūpesčių objektas. Tam tikra dalimi tai liečia ir imbecilikus. Idiotų vaikų klausimas svarbiausia yra visuomenės globos klausimas. Tačiau ir šiuo atveju negalima neigti kai kurių labai nežymių mokymo galimumų. Daug sudėtingesnis visais atžvilgiais yra vaikų psichopatų klausimas. Psichopatiškos konstitucijos sąvoka buvo įvesta į klinišką psichiatriją prieš dvidešimt metų su viršum. Tai taip pat yra Zieheno nuopelnas. Psichopatiškos konstitucijos, kaip jau buvo pažymėta, yra tarpiška padėtis tarp dvasios sveikatos ir dvasios ligos. Tai daugiausia ilgai trunkanti chroniška padėtis, giliai glūdinti psichiškoj vaiko organizacijoj. Vaikai psichopatai nėra dvasios ligoniai. Atidėsime į šalį klausimą apie psichopatiškų ypatybių įgimtį. Daug žymių psichiatrų, jų tarpe Krepelinas, Vilmansas, Grulė ir kiti, laiko, kad kalbėti apie psichopatiškus vaikus reikia tiktai įgimto defekto buvimo atvejais. Ta nuomonė tačiau nei teorijoj, nei praktikoj nėra pa­ grįsta. Kaip tik paskutinių metų vadinamojo letargiško encefalito (publikos va­ dinamoji „miego liga") padarinių stebėjimai mums tai parodė. Ypač vaikai, iki šiol visai sveiki psichikos atžvilgiu, persirgę tą sunkią ligą, rodo visą eilę gilių psichopatiškų suirimų2. Tie suirimai kardinaliai ardo ir krikdo vaikų psichikos pamatus. Nei savo pasireiškimo forma, nei savo vyksmu ir pobūdžiu tie baisūs encefalito padariniai nesiskiria nuo įgimtų psichopatijų. Vargu nespecialistas ga­ lėtų suprasti tuos sunkumus, su kuriais rišamas tų vaikų psichopatijų klasifika­ cijų klausimas. Vaikų defektų (Kinderfehler) klausimas paprasta to žodžio prasme jau ir taip labai sudėtingas. F. Scholzas, didelis vaikų psichikos žinovas, parašęs puikią monografiją „Die Characterfehler der Kinder", suskirstė tuos paprastuosius, jeigu leisite taip pasa­ kyti, kasdieninius vaikų psichikos defektus trisdešimt penkiomis kategorijomis. Aš nevarginsiu skaitytojų dėmesio, jas išvardindamas. Kaip iliustraciją pateiksiu tik pagrindines jų grupes. F. Scholzas skirsto vaikų amžiaus trūkumus šiomis tri­ mis pagrindinėmis grupėmis: l) jausmų ir valios trūkumai, 2 ) vaizdinių trūkumai ir 3) valios ir veiksmų trūkumai. Pirmą trūkumų grupę (jausmų ir valios) jis savo 2 Ta tema turime taip pat turtingos pedagoginės ir psichiatrinės literatūros.

156

/ 2 dalis / UGDYMO PS I CHOL OCI J A

ruožtu skirsto į kategoriją vaikų su prislėgta savijauta ir nuotaika, kuriems pri­ skiria įgeidžius, baikščius, greitai sumyštančius vaikus. Toliau šioj srity randame vaikų su pakelta savijauta ir nuotaika, kuriems priskiriami vaikai garbėtroškos, užsispyrėliai, išdidūs (hochmuetig), rėksniai; toliau vaikai su jausmų nukrypimais: per daug jautrūs, mėgstą juoktis iš kito nelaimės (schadenfreue), abejingi. Vaizdi­ nių trūkumai pasireiškia arba jų susitrikdymu arba, atvirkščiai, per dideliu jų išsiplėtojimu. Pirmiesiems priklauso išsiblaškėliai, paviršutiniški, siaurapročiai vaikai, antriesiems - anksti subrendę, smalsūs, fantastai ir 1.1. Jausmų ir veiksmų trūkumus F. Scholzas skirsto egoistiškomis savybėmis (pavyduoliai, apgaulingi, godūs), impulsyvinius su iškrypusiu simpatijos jausmu (žiaurūs, pikti) ir 1.1. Mes neliesime šiandien klausimo, kiek Scholzo pastangos klasifikuoti mar­ gą vaikų amžiaus trūkumų galeriją yra psichologiškai pagrįstos. Neslėpsiu, kad paskutiniu laiku, ypač sąryšy su charakteriologišku Klageso mokslu, ji laikoma nevisiškai tinkama. Tuo tarpu mus labiau domina vaikų psichopatų tipų klausimas. Dabar pa­ sistengsime juos apibūdinti. Psichopatijos klasifikacija, kaip jau buvo pažymėta, ypač sunki. Kai kurie autoriai vadovaujasi daugiausia grynai psichologišku kri­ terijum, kiti savo klasifikacijas pamatuoja biologiškais arba kliniškai psichiatriškais principais. Jau pati psichiatrijos sąvoka rodo, kad čia susikryžiuoja sveiki pradai su ligūstais; atskiros ligūstos įvairių psichologiškų susirgimų žymės tarp savęs susipina. Be to, į tą sąvoką dėl grynai praktiško reikalo įeina visi neryškiai pasireiškę dvasios susirgimai, ypač iš vadinamosios ankstyvos silpnaprotystės (Shizophrenia) ir maniakiškai depresyvinės psichozės grupių. Todėl suprantama, kad pirmoj eilėj čia yra psichopatiškų būklių ciklai, artimi savo charakteriu kai kurioms psichozėms ir neurozėms. Čia reikia pažymėti greta su tik minėtomis šizofreninio ir maniakiškai depresyvinio tipo psichopatijomis dar psichopatus su isterišku, epileptišku, neurastenišku ir kitais panašiais būdais. Visos kitos psi­ chopatijos rūšys galima bandyti Krepelino, žymiausios psichiatrinės mokyklos kūrėjo, pavyzdžiu imti žemiau pažymėtomis grupėmis. Pats Krepelinas neslepia sunkumų, surištų su ta klasifikacija, ir ne kartą pabrėžia savo kūriniuose savo sugrupavimo nepakankamumą ir reliatyviškumą. Nežiūrint į visus Krepelino klasifikacijos trūkumus, vis dėlto ją galima lai­ kyti labiausia išplitusia. Vadovaudamiesi ja, mes skirstytume visus vaikus psi­ chopatus, kurie netinka į „nesubrendusių" rėmus, jeigu galima taip sakyti, sie­ los susirgimų, kuriuos mes anksčiau minėjom, šiuo būdu: pirmiausia, į lengvai sujaudinamus (Erregbare), nepastovius (Haltlose, instables), su nesuvaldomais pa­ traukimais (Triebnaturen), paiksus (Verschobene), vaidingus (Streitsuechtige). Toliau

2.5. P s ic h in ia i v a ik ų trū k u m a i ir a u k lėjim o u žd avin iai

157

toje margoje psichiškų vaikų ydų eilėje eina melagiai ir fantastai, afektepileptikai ir visuomenės priešai (antisocialiniai), kurie užbaigia tų tipų galeriją. Aš nevarginsiu dėmesio gilesne minėtųjų tipų analize, bet trumpai apibū­ dinsiu kiekvieną grupę atskirai. Lengvai sujaudinami vaikai psichopatai pasi­ žymi per dideliu palinkimu ryškioms afekto reakcijoms, veikiant menkiausiam erzinimui. Nemalonus draugo žodis, nepatenkinamas pažymys, gautas iš mo­ kytojo, arba tėvų priekaištai - visa tai gali sukelti jaunam psichopatui didžiausio įniršimo, kada jis jaudinasi, keikia gatvės žodžiais, naikina visa, kas jam į rankas pakliūva, sužalodamas save ir kitus. Dažnai tokio priepuolio metu vaikas nusi­ žudo. Toks liūdnas atsitikimas prieš keletą savaičių buvo viename mūsų kaime. Devynerių metų berniukas psichopatas, kurio motina nesivedė į svečius, taip dėl to susikrimto, jog pasipiktinimo ir apmaudo pagautas pasikorė medyje. Tokia siūtis kartais trunka keletą valandų. Labai dažnai nusiraminę tokie vaikai beveik nieko neatsimena apie tai, kas įvyko. Nepastovūs (haltlose) psichopatai yra gera medžiaga medicinai ir pedagogikai veikti. Kraštutinis psichiškas nuolaidumas, nesipriešinimas įtaigai, vidujinių stab­ džių nebuvimas, patvarumo stoka - štai kas ypatingai charakteringa tiems vai­ kams. Palankiomis sąlygomis, būdami gaivinamoj įtakoj, tie vaikai darosi naudingi visuomenės nariai; priešingu atveju jie greit virsta prostitucijos, ištvirkimo, alko­ holio, kokaino aukomis. Nesulaikomi patraukimai lengviems pasismaginimams, žaidimams, nesulaikomas geismas lankyti pasilinksminimų vietas, keliauti, klajo­ ti - štai charakteringos žymės Triebmensch tipo vaikų. Visi tokių vaikų elgesiai yra vienašališkoj to geismo, nesulaikomo patraukimo įtakoj. Dėl to jie neigia viską ir visus, meta savo darbą mokykloj, parduoda knygas, vadovėlius, vagia, apgaudi­ nėja. Panašūs vaikai pasižymi šiomis ypatybėmis: jie visada atsiskyrę, vengia kitų vaikų, stebina visai netikėtais, keistais išsišokimais. Palankumas svajoti, fantazuoti, rezonieriškumas, didelis išsiaukštinimas, blogas prisitaikymas mokyklos kolek­ tyvui ir linijos nuoseklumo elgesiuos stoka - štai jų pagrindinės žymės. Vaidingi vaikai - tai tos atžalos, iš kurių palankiomis aplinkybėmis išsiplėtoja žmonės, sergą kliaučių kėlimo manija. Kas nepažįsta tokių psichopatų - suaugę amžinai linkę by­ linėtis, vargina advokatus, teismo instancijas, laikraščių redakcijas savo begaliniais skundais, įdavimais, apeliacijomis. Jau kūdikystėje tokie tipai pasižymi ypatingu opumu, užsispyrimu, ekscentriškumu. Mokykloj jie amžinai kimba prie mokytojų su skundais, prašo apginti juos, o iš tikrųjų kaip tik jie patys dėl savo patologiškų palinkimų duoda progos ginčams ir kitiems konfliktams mokykloj. Neseniai pasirodžiusioj didelėj rinktinėj monografijoj, skiriamoj melui aiš­ kinti („Die Luege"), Otto Lipmanno ir Paul Plauto redakcijoj, randame įdomų 158

/ 2 dalis/ UGDYMO P S I CHOLOGI J A

skyrių apie patologinį melą, parašytą žinomo psichopatologo ir kriminalisto Ka­ rolio Birnbaumo. Aiškumui kiek utriruojant reiškiamas ten pažiūras, teks pasakyti, kad kiekvienas kūdikis turi, taip sakant, biologiškos teisės meluoti tam tikrose situ­ acijose. Tai laikoma visai normaliu reiškiniu, tai vadinamasis utilitarinis melas. Vai­ kai psichopatai piktai naudojasi ta teise. Jie meluoja ne tik utilitariniais sumetimais, bet čia pagrinde yra kiek kitoniškų motyvų, kaip pasigyrimas, čiuinumas, ryškios fantazijos. Antra vertus, charakteringa ir tai, kad tokie vaikai dažnai nesugeba rasti ribos tarp melo, tikrumos ir prasimanymo. Ne mažesnės svarbos yra ta aplin­ kybė, kad vaikai psichopatai labai dažnai jaučia nesulaikomo reikalo įvairiems fantastiškiems prasimanymams, kartais labai ryškiems ir įdomiems (Pseudologia phantastica). Labai įdomūs yra vadinamieji afektepileptikai. Tie vaikai, sergą nuomariu, rodo visą eilę psichopatologiškų žymių. Pirmiausia jų bendra nuotaika ir darbingu­ mas žymiai svyruoja betarpiškai prieš epileptišką priepuolį, ir kartais tokie pasikei­ timai matomi dar ilgą laiką (iki kelių parų po priepuolio. Dažnai jie visai nesuvo­ kia ką darą, neatsakingi už savo elgesius, ypač po priepuolio. Pasitaiko atsitikimų, kada efektų priepuoliai yra lyg epileptišką pakaita, ekvivalentas. Dažnai išsidirba tokiems vaikams vadinamasis epileptiškas charakteris, kurio pagrindinės žymės yra: proto trumparegystė, atkaklumas, griežtumas, opumas, impulsyvumas. Daugumas anksčiau minėtų psichopatijos formų turi davinių tam, kad būtų antisocialinės, ir statistika rodo, kaip dažnai jos sueina iš tikrųjų į konfliktą su bau­ džiamąja teise. Vis dėlto esama vaikų psichopatų, kurie yra antisocialiniai par excellence. Tai, jeigu galima taip išsireikšti, yra profession defoi šios psichopatijos grupės. Ta forma jau seniai aprašyta anglų autorių ir vadinama moral insanity. Tai be galo šiurkštūs, egoistiški vaikai. Jiems suteikia didžiausio smagumo kitų vaikų kentėji­ mo vaizdas. Jų žiaurumas dažnai pasireiškia gyvuliams. Jie kenkia medžiui, lauko gėlei; naikina visa sukurta darbu ir atsidėjimu be mažiausios sau naudos. Svetimi kentėjimai - regimi ir įsivaizduojami - štai jų džiaugsmas ir smagumas. Tam tikro susidomėjimo kelia klausimas, kiek tokių vaikų su įvairiais psichikos] trūkumais yra mokyklų gyventojų tarpe (moksleivių). Atsakymą į tą klausimą mes iš dalies randame pas Binet. Binet, žinomas savo skale vaikų proto lygiui (galvotumui) nustatyti, sukūręs kartu su kitu prancūzų gydytoju Simonu vadinamuosius Binet-Simono testus, daug padirbėjo vaikų defektiškumo tyrinė­ jimo srity. Tikrai sakant, Binet, pradėdamas darbą, norėjo surasti metodą, kuris leistų mokyklos kolektyve lengvai atrinkti protiškai defektiškus vaikus. Binet testai (pirmykščiai), paskelbtieji 1905 metais, buvo skiriami panašiai atrankai ir

2.5. P s ic h in ia i v aikų trū k u m a i ir a u k lėjim o u žd avin iai

159

buvo sudaryti prancūzų švietimo ministerijai pavedus. Tiktai vėliau (1911 me­ tais) Binet pradėjo ruošti skalę, kuri tiktų vadinamajam inteligentiškumo amžiui (lutelligenzalter) nustatyti. Binet daviniais, Prancūzijoj 5 % iš viso vaikų skaičiaus yra psichiškai defektiški. Jiems priskiriami vaikai su proto (intelekto) trūkumais, taip ir vaikai, sunkiai auklėjami dėl savo defektų jausmų ir valios srity. Tik vaikai su labai sunkiais intelekto suirimais (visiškas idiotizmas) neįeina į tą skaičių. Vai­ kų, atsilikusių tiktai intelektiškai, didžiuose Europos centruose esama maždaug 11,2-21,2 % vaikų gyventojų. Kiek pasenę kai kurių kraštų statistiniai daviniai operuoja su 1-1,5 %. Anglų statistika rodo, kad Anglijoje tokių vaikų priskaitoma iki 1% (kartu su idiotais). Visai galima, kad, esant sveikiems gyventojams kaimuose ir nedideliuose mies­ tų centruose, šis 1,5-2,5 % stambiems miestų centrams savaime mažėja, skaitant intelektiškai defektiškų vaikų kiekį ir procentus viso krašto maštabu. Padaryti mano iniciatyva mano bičiulio prof. Schneersohno Kauno žydų mokyklų tyrinėji­ mai davė 5,8 % defektiškų vaikų; iš jų beveik trečdalis tenka intelekto defektams ir du trečdaliai - valios ir jausmų defektams. Tas skaitmuo paimtas iš visų einan­ čių mokslą vaikų skaičiaus. Varšuvos žydų mokyklose tas % kiek didesnis, Rygoj kiek mažesnis. Rygoje intelekto defektiškumo su valios ir jausmų defektiškumu vaikų santykis yra 1:2. Tokio didelio vaikų su psichiškais trūkumais kiekio buvimas kelia didžiau­ sios svarbos klausimą dėl jų auklėjimo ir mokymo būdų. Ne pro šalį šia proga bus priminti, kad mūsų statistika visai dar nelietė vaikų su jutimo organų defektais. Tokių vaikų su intelekto, psichikos siaura to žodžio prasme ir jutimų organų trūku­ mais auklėjimo klausimas yra labai svarbus. Jo svarbumą pabrėžia du momentu: viena, tokie vaikai negali būti be žalos jiems auklėjami ir mokomi normaliame vai­ kų kolektyve; antra vertus, normalus mokyklos kolektyvas be didelės žalos visai mokyklai negali priimti tų visai psichiškai savotiškų vaikų. Seniai kilo klausimas dėl naujų kelių, naujų pedagogikos metodų. Tuomet ir buvo pirmą kartą sukurta gydomoji pedagogika. Tai pirmu žvilgsniu kiek keistas sugretinimas: medicina ir pedagogika. Gydomoji pedagogika nėra nei gydomoji, nei auklėjamoji mokomoji disciplina griežta to žodžio prasme. Yra ir viena, ir kita kartu. Gydomoji pedagogika yra auklėjamojo gydymo ir gydomojo auklėjimo pavyzdys. Dabar sustosime kiek smulkiau ties gydomosios pedagogikos uždaviniais ir trumpa jos istorija. Apie tai, kad tarp gydymo ir lavinimo yra gilus intymiškas ryšys normališkos pedagogikos rėmuose, žinojome jau seniai. Ne be reikalo lavi­ nimą suprato kaip gydymą nuo tamsumo, o į morališką auklėjimą žiūrėjo kaip į 160

/2 d a lis / UGDYM O PSICH OLO GIJA

gydymą nuo ydų. Proto lavinimas buvo net vieno vokiečių] filosofo tiesiog pa­ vadintas medicina mentis. Tačiau ne tose analogijose glūdi gydomosios pedagogi­ kos uždavinys. Gydomoji pedagogika dabartiniu metu suprantama kaip mokslas apie auklėjimo ir lavinimo metodų suderinimą su gydomojo pobūdžio metodais, kurių tikslas - pakeisti, pagerinti arba nušlifuoti defektus psichikos srity. Taip bent ją apibūdina labai žymus vaikų psichologijos žinovas prof. Homburgeris Heidelberge. Man atrodytų, kad dabartiniu metu gyvenimas praplėtė tos gydo­ mosios pedagogikos rėmus dar plačiau. Šiandien ji praktiškai jungia visus pe­ dagogikos uždavinius, kurie liečia vaikus su pastoviais patologiniais reiškiniais, kurie tačiau gali būti lavinami ir auklėjami, bet specifiškomis sąlygomis. Aš tyčia nesusiaurinu gydomosios pedagogikos ribų tik vaikams su defektais psichikos srity, kurie mums čia ypatingai įdomūs, kadangi paskutinių metų praktika pa­ rodė, kad ne tik vaikai su kalbos trūkumais, bet ir vaikai džiovininkai ir fiziškai luoši vis daugiau ir daugiau įeina į gydomosios pedagogikos rūpesčių ir darbų sritį. Bent smulki gydymo pedagogikos savaitės apyskaita, surašyta 1927 metais gegužės mėnesį Berlyne, kalba mano nuomonės naudai. Pranešimuose ir vizitaci­ jose šalia vaikų, turinčių defektų intelektinėj ir emocijų bei valios srity, labai daug vietos teikiama ir vaikams su kalbos, jausmų organų defektais ir džiovininkams. Be abejo, gydomajai pedagogikai davė pradžią psichologiškai defektiški vaikai, ir dar šiandien daugelis iš jos klasikų, sakysim, Helleras Vienoje, laiko tai jos vie­ nintele darbo dirva. Netenka abejoti, kad kardinalūs gydomosios pedagogikos uždaviniai kaip tik yra čia, psichiškų defektų srity. Jeigu mes trumpai peržvelgsime vyriausias gydomosios pedagogikos sta­ dijas ir laimėjimus, tai teks pabrėžti štai kas. Gydomosios pedagogikos istorija palyginti trumpa. Vargu ji priskaito šimtą metų. Europoje ji prasidėjo nedidelėj, vaizdingoj Šveicarijoj. Ten Abendsbergo pašlaitėse, tarp dviejų pasakiškos gro­ žybės ežerų, netoli Interlackeno, bemaž prieš Šimtą metų (1836 m.), šveicarietis Guggenbuehlis organizavo pirmą įstaigą vaikams idiotams, daugiausia kreti­ nams, gelbėti ir auklėti. Lygiai prieš šimtą metų Paryžiuj Bicetre organizuojasi pirmoji mokykla silpnapročiams vaikams; po kelių metų Voisinas atidaro Pran­ cūzijoj Etablissement Orthophrenique, kurioj dirbo garsus savo darbais gydomosios pedagogikos srity Seguinas, paskui perkėlęs savo veikimą į Pensylvania trainitig school Amerikoje. Silpnapročių mokymas ir auklėjimas įvairiuose Europos ir Užokeamo kraš­ tuose vyko daugiausia forma uždarų įstaigų silpnapročiams. Kas keletas metų tartum žybteldavo čia filantropų stovykloj, čia pedagogų gydytojų tarpe atski­ ros šviesios asmenybės, drįsdavusios eiti erškėčių keliu, mokyti silpnapročius.

2.5. P s ic h in ia i vaik ų trū k u m ai ir au k lėjim o užd avin iai

161

Iš pedagogų ypatingo susidomėjimo vertas Karolis Ferdinandas Kernas, tiek at­ sidavęs tam reikalui, jog dėl jo, jau būdamas 33 metų amžiaus specialybės mo­ kytojas, stojo į medicinos fakultetą. Baigęs mediciną, jis steigia 1854 metais netoli Leipcigo pavyzdingą įstaigą silpnapročiams vaikams. Jo plunksnai priklauso ir pirma gydomoji pedagogiška disertacija: „De fatuitatis cura medica et paedagogica consocienda". Vokietijoj 1862 metais Gustavas Brandes organizuoja Hano­ veryje pavyzdingą institutą silpnapročiams. Maždaug tuo pat metu du austrai domisi gydomąja pedagogika, organizuoja auklėjamąją įstaigą netoli Vienos. Jiems priklauso ir pirmas gydomosios pedagogikos moksliškas kūrinys. Tai buvo Heinrichas Deinhardtas ir Danielis Georgensas. XIX amž. gale ir vadinamųjų pagalbinių mokyklų organizacijos idėja ras­ davo vis daugiau ir daugiau šalininkų. Suprantama, kad tose mokyklose buvo vaikai be gilesnių galvojimo gabumų suirimų. Vaikams su nedideliais intelekto defektais auklėti ir mokyti pagalbinių mokyklų steigimas pradėjo naują, šviesią gadynę. Ypatingai greitu tempu tos mokyklos ėmė plėstis šio amžiaus pradžioj. Jas galima laikyti XX amžiaus padariniu. Tuo būdu, dabartiniu laiku mes kartu su uždaromis įstaigomis vaikams su sunkiais defektais proto arba emocijų valios srity turime platų pagalbinių mo­ kyklų tinklą visuose stambiuose Europos centruose. Tos mokyklos savo ruožtu skirstomos keliais tipais, atsižvelgiant į pedagogiškas sistemas. Deja, čia negaliu kiek ilgiau nagrinėti tų sistemų. Galiu tik nurodyti, kad Vokietijoj vyrauja dvi sistemos: Mannheimo ir Scharlottenburgo. Pirmoji turi tris pagalbinių mokyklų rūšis: l) tikros pagalbinės mokyklos arba klasės, 2) karto­ jamosios klasės ir 3) klasės nesėkmingai baigiantiems pradžios mokyklą. Schar­ lottenburgo sistema sutvarkyta kiek kitu principu. Jau esu nurodęs, kad greta su psichiškai defektiškais vaikais gydomoji pedagogika faktiškai kuria visą eilę įstaigų vaikams su pastoviais kalbos, jausmų organų ir kūno defektais.

162

/ 2 da l i s / UCDY MO PS J CHOL OCI J A

2.6.

I

Nuovargio problema mokykloje

š visų klausimų, kuriais domisi vaikų darbo higiena, nuovargio klausimas ypač įdomus. Visa eilė faktorių, nuo kurių pareina vaiko darbo našumas

ir su kuriais itin turi skaitytis mokytojas, net rengdamas savo dėstymo planą, yra susiję su nuovargiu, paminėsime tokius: darbingumą, darbštumą, susidomėjimą dalyku, suvokimo greitumą, įsiminimą ir 1.1. Aišku, kad nuovargio reiškiniai yra ne tik pavojingi vaikui, ardydami jo sveikatą, bet žymia dalimi mažina ir jo darbo našumą. Vadinas, greta tų grynai profilaktinio pobūdžio dalykų kyla klausimas apie ekonominius darbo suskirstymo principus, būtent, vartojant kuo mažiau­ sia energijos ir gaištant mažiausia laiko, pasiekti kuo geriausių rezultatų. Tame nervų psichiniame ūky nuovargio nebuvimas yra kaip tik vienas iš svarbiausių reikalavimų. Nuvargęs vaikas pradeda blaškytis, nesusigaudo dėstomų daly­ kų, rašydamas rašinį ar spręsdamas uždavinį, pradeda vis daugiau ir daugiau klysti. Pastebėjęs tokį savo darbo nepasisekimą, vaikas jaučia nepasitenkinimą savimi, kas dar daugiau mažina jo įtempimą, uolumą, darbingumą. Mokėjimas susikaupti vis mažėja ir mažėja. Greta to atsiranda ir somatinio pobūdžio reiš­ kinių, sakykim, galvos skausmas, akių mirgėjimas, skausmai kryžkauly ir pan. suprantama, kad toks vaikas visai be reikalo vargins ir mokytoją, ir save tokiu savo bukumu, nes nieko iš tokio darbo neišeis. Todėl, norint kovoti už vaikų dar­ bo sąlygų pagerinimą, reikia atsižvelgti į nuovargio psichofiziologiją. Žinoma, nuovargio reiškiniai turi rūpėti mokslininkams ne tik mokyklų sąlygose. Kiekvienas darbas, tiek protinis, tiek fizinis, visuomet turi skaitytis su nuo­ vargio sąlygomis. Nenuostabu, kad tie reiškiniai, kaip ir apskritai visa darbo problema, virto labai gilių, smulkių ir visapusiškų tyrinėjimų objektu. Dėl to Eu­ ropos ir Amerikos kraštuose tais klausimais labai susidomėta ir daug padaryta. Tarp kita ko, paminėsiu garsųjį Berlyno darbo fiziologijos institutą Kaiser Wilhelms In stitu tß r Arbeitsphisiologie. Tyrinėjant nuovargio įtaką mokyklai, mums dažnai teks vartoti metodus ir davinius, į kuriuos turim žiūrėti kaip į tų bendrų psichofi­ ziologinio darbo procesų tyrinėjimo padarinius. Tyrinėdami nuovargio procesus, 2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

163

mes, apskritai kalbant, pradėjome eksperimentinėj psichologijoj vartoti iš dalies naujus metodus, kurie gali būti ilgainiui ir labai sėkmingai taikomi kitiems tyri­ nėjimams. Eksperimentinės psichologijos raidos pradžioje kaip tik pažymėtina, kad žmogaus psichiniai procesai buvo tiriami taip, tarytum jie būtų sustingę. Žinoma, kai kuriais atvejais tie procesai buvo tyrinėjami ir atsižvelgiant į arti­ miausią laiką prieš jiems prasidedant arba pasibaigus. Sakykim, kai kurie atmin­ ties faktoriai, paskum alkoholio įtaka tolesniam darbingumui ir 1.1. Šiaip ar taip, bet visuomet imama lyg labai maža žmogaus psichinio proceso iškarpa. Ilgainiui pasirodė, kad jeigu ir tie bandymai, kuriais tyrinėjamas žmogus atitrauktai nuo laiko, labai reikšmingi, tai, antra vertus, žmogaus psichikos ypatumai, kaip tik at­ sižvelgiant į laiko vaidmenį, be galo svarbūs. Kaip tik pastaraisiais dešimtmečiais psichofizinės konstitucijos ir žmogaus būdo klausimai užima psichologijos tyri­ nėjimuose vieną iš žymiausių vietų. Viena iŠ svarbiausių spragų, buvusiųjų ligi šiol, yra, mano supratimu, nepatenkinamas susipažinimas su būdo ypatumais laiko atžvilgiu. Tuo aš noriu pasakyti, kad, vaizduojant žmogaus būdą, negalima pasitenkinti tik jo charakteristika, pamatuota jo poelgio trumpo eksperimento lai­ ko eigoje. Pavyzdžiui, intelektualiniu atžvilgiu žmogus ar vaikas kartais sugeba į atskirus klausimus puikiai atsakyti. Vis dėlto tų atskirų funkcijų sąveikoje toksai individas gali stovėti daug žemiau negu kitas, kurio atskiros funkcijos, palygi­ nant su pirmuoju ir atskirai vertinant, daug menkesnės. Sakysim, teatro chore arba orkestre atskirų dalyvių sugebėjimas dainuoti arba griežti gali būti nekoks, bet bendras susidainavimas ir susigriežimas darys tokį ansamblį daug vertingesnį, už kitą, kuris nepasižymi tomis ypatybėmis, nors jo tarpe yra ir daug žymių atskirų dalyvių. Taip būna ir laiko atžvilgiu. Tyrinėjant trumpą laiką laboratorijoj vaiką, jisai gali pasižymėti ir geru įsiminimu, ir greitu suvokimu, trumpa reakcija, pastabumu ir 1.1. Iš etinių ypatybių - širdingumu, at­ jautimu, ramumu ir 1.1. Bet kaip tik visi tie reiškiniai kartais gali būti nepastovūs, nepatvarūs; vaikas gali pasižymėti dideliu nuotaikos bangavimu, dėmesio svy­ ravimu, apskritai didžiausiu psichišku labiliškumu, dėl ko jo (vaiko) būdas įgau­ na visai kitą vaizdą negu po pirmo tyrinėjimo. Tuo būdu, žmogus momentinėj psichografijoj visai kitaip atrodo negu psichinių jėgų kinematografijoj, kur laiko faktorius ir elgimasis laiko būvy duoda labai svarbių papildymų. Kaip tik visoj eilėj klausimų šis žmogaus vaizdavimas, jo charakteristika, atsižvelgiant ne tik į vieno momento reikalavimus, o ypač į jo elgimąsi laiko būvyje, yra itin svarbus. Tų klausimų tarpe žymi vieta tenka kaip tik darbo klausimams. Visai nesvar­ bu, pagaliau, ar čia bus paprasto fabriko darbininko darbas, ar mokytojo darbas mokykloje, ar lakūno darbas skraidymo metu - visais tais atvejais mes, norėdami 164

/ 2 dalis / UGDYMO PS I CHOLOGI J A

įvertinti tų žmonių darbingumą, turime šalia kitų ypatumų ištirti jų darbo pasto­ vumą, patvarumą, lygumą laiko būvyje. Tik tuomet mes gausim tikrą supratimą apie tų žmonių vertę, kaip darbo vieneto. Tie klausimai ypač turi rūpėti psichotechnikui, mokytojui ir 1.1. Tik remiantis tokia visapusiška charakteristika, gali­ ma neklaidingai nustatyti žmogaus darbingumo ypatybes. Juk darbas reikalauja visuomet sistemingo tam tikrų jėgų įtempimo, kad per gana ilgą laiką žmogus galėtų dirbti tikslingą darbą lygiai, be ypatingų klaidų ir kad tas darbas būtų jam subjektingai malonus, įdomus ir duotų tam tikro pasitenkinimo. Kitaip tariant, tik tuomet darbingumas bus visada aukštesnis, kada nuovargio reiškiniai kuo mažiausia veiks žmogų. Todėl tarp psichofiziologinių tyrinėjimų, kuriems rūpi darbingumo klausimai taip, kaip mes juos suprantam, vadinas, per ilgą laiką, nuovargio tyrinėjimai turi užimti pirmą vietą. Vaiko reakcijos jėgas galima nustatyti, atsižvelgiant ne tik į jaudą, į kurį jos atsako, bet, žiūrint ir į tai, kurios iš eilės jos yra nuo vaiko reagavimo pradžios. Kitaip tariant, mes galim tyrinėti vaiko reakcijos kompleksus. Tuo būdu, mūsų uždavinys ir bus tyrinėti ilgalaikį vaikų darbą. Sakykim, pasiūlysim vaikui min­ tinai skaičiuoti ir seksime, kaip jis skaičiuoja per tam tikrą laiką. Tuomet galėsim išvesti jo darbo kreivąją, kuri rodo to darbo kelią. Pavyzdžiui, vaikas pradeda spręsti uždavinius teisingai ir greitai, paskum daro klaidų, gaišdamas vis dau­ giau ir daugiau laiko kiekvienam uždaviniui išspręsti. Tuo būdu, tyrinėjant vaiko poelgius, visada reikia turėti galvoj du galimumu: 1. kad galima nustatyti tos ar kitos poelgio formos akimirksnio apsireiškimas. Tai bus lyg fotografinio matavimo būdas; 2. kad galima nustatyti tų ar kitų poelgio formų ilgalaikė, nuolatinė eilė - tai, kaip jau sakiau, kinematografinio matavimo būdas. Pirmuoju atveju kiekviena reakcija dirbtinai išskiriama iš ankstyvesniųjų ir po jos einančių reakcijų. Tai daroma norint išanalizuoti kiekvienos atskiros re­ akcijos mechanizmą ir savotišką jos kokybę. Antruoju atveju tyrinėjamas vienos reakcijos su kita susipynimo mechanizmas laiko atžvilgiu. Pastaruoju atveju, kaip buvo pažymėta, ir priimta kalbėti apie ilgalaikį moksleivio darbą. Nors apskritai galima būtų kalbėti apie ilgalaikį poelgį, kuris skiriasi nuo momentinio, jei ir nėra jokio darbo, vadinas, jei poelgis ir neduoda praktinių naudingų rezultatų. Vaiko ilgalaikio poelgio klausimas įvairiapusis. Jis turi didelės reikšmės pedagogikai. Iš esmės, aišku, toli gražu nepakanka turėti tik momentines vaiko protavimo, emocijų, reakcijų ir pan. procesų nuotraukas, kaip skersinius pjūvius. Vaiko elgesys nustatomas ne tik tuo, kaip aukštai pakilęs jo intelektas, muskulai, bet ir tuo, kaip ir kokiu mastu gali jis jais naudotis per ilgą laiką, kitaip tariant, kaip gali jais dirbti per tam tikrą laiką. Dar daugiau, vaiko poelgiai, kaip ir suau­ gusio, kaip tik susideda iš tų ilgalaikių reakcijų. 2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

165

Ilgalaikio darbo procesai yra sudėtiniai: jie komplektuojasi iš įvairių poelgio formų. Vaiko asmuo iškyla juose su ypatingu ryškumu. Iš tikrųjų, jeigu vaikas dir­ ba kokį nors proto darbą, tai pastarasis atitinkamai atsispindi ir fiziniame darbe. Antra vertus, nuovargis, kaip fizinio darbo rezultatas, mažina vaiko proto darbin­ gumą. Tuo tarpu nežymus fizinis darbas po ilgo proto darbo gaivina vaiko proto jėgas. Vadinas, ir pedagogikoj tenka spręsti vaiko proto ir fizinio darbo tarpusavio santykius ir kaitą. Jei darbas neįdomus, vaikas pailsta kartais greit, nors patsai darbas savaime jo nevargintų. Įdomus darbas, nors ir ilgas, dažnai visiškai vaiko nepailsina, o jei ir sukelia jam pailsimo jausmo, tai labai nedidelio. Tuo būdu pedagogui kyla antras klausimas apie santykius, kurie yra tarp subjektyvaus pailsimo jausmo ir objektyviai išreikšto nuovargio. Toliau eina klausimai apie fiziologinį nuovargio pamatą, apie įdomumo vai­ dmenį ilgalaikiam darbui, apie vaiko darbo apkrovimą, apie pripratimą nuvargti, apie tai, ar normalus, ar nenormalus nuovargio reiškinys, apie persidirbimą ir 1.1. Pagaliau į pačių klausimų ciklą įeina problemos dalis, kuri ankstyvesnėj psi­ chologijoj priklausė prie valios veikimo, - tai patvarumas, įtempimas, ilgalaikis susikaupimas darbui ir 1.1. Prieš nagrinėdami nuovargio tyrinėjimo metodus, trumpai sustosime ties nuovargio ir jam giminingų dalykų apibrėžimu. Pirmų pirmiausia, reikia griež­ tai skirti subjektinguosius pergyvenimų procesai nuo objektingųjų jų palydovų. Lygiai, kaip žmogus, jaučiąs karštį, gali dar tikrai neturėti aukštos temperatūros, taip ir žmogus, subjektingai jaučiąs nuovargį, iš tikrųjų gali ir nebūti nuvargęs. Reikalą griežtai skirti objektingus ir subjektingus momentus jau seniau nurodė Krepelinas, garsus vokiečių psichiatras ir psichologas, ligi šių dienų laikomas di­ džiausiu psichiatrijos autoritetu. Todėl mes ir skirsime nuovargį, kaip objektingą būseną, nuo pailsimo, kaip grynai subjektingos būsenos. Tarp tų dviejų būsenų gali būti tam tikro atitinkamumo, bet gali ir jo nebūti. Pailsimas, galų gale, yra tam tikros rūšies pojūtis, rodąs, kad organizmo jėgos daugiau ar mažiau nusilpo. Tuo tarpu kai nuovargis, vis viena, ar jisai psichinio ar fizinio darbo padari­ nys, reiškiasi tam tikromis objektingomis organizmo permainomis, kurias galima fiziologine-chemine metodika objektingai nustatyti ir išmatuoti. Vokiečiai vadina tuos objektingus reiškinius „Ermüdung", rusai - „utomlenije" (nūoliegis, nuliegimas); tuo tarpu subjektingai būsenai žymėti vartojamas žodis „Müdigkeit", rus. „ustalost" (pavargimas, nuovargis). Tuo būdu, kalbėdami apie nuovargio matavimą, mes visuomet turim galvoj tuos objektingus faktorius, kuriuos tik ką minėjom.

166

/ 2 dali«/ UGDY MO P S I CHOLOGI J A

Be Sikorskio, Buergersteino ir kt. metodų nuovargiui matuoti, yra dar Bourdono raidžių užbraukimo metodas. Tuo metodu naudojasi ne tik pats Bourdonas, bet ir Binet, Ritteris, Uipplas ir kt. Tas metodas parodė, kad nuovargis daro įtakos užbraukimo procesui tuo, jog mažėja darbo akuratiškumas, o paskui ir pats dar­ bas sulėtėja. Toliau pažymėtina, kad Binet įvedė taškų suskaitymo metodą. Binet metodu naudojosi mokslininkas J. VVinteris inteligentų ir ne inteligentų vaikų dėmesio intensyvumui tirti. Visus iki tol pažymėtus metodus mes vadinam tikrai psichologiniais meto­ dais, skirdami juos nuo kitų vadinamųjų funkcinių metodų. Iš funkcinių metodų reikia Čia paminėti esteziometrinį, algeziometrinį ir dinamometrinį. Esteziometriniai bandymai buvo daromi vartojant įvairios konstrukcijos esteziometrus. Pirmas, pavartojęs tą būdą moksleivių nuovargiui tirti, buvo vokiečių gydytojas H. Griesbachas. Blazekas, tuo metodu naudodamasis, pažymėjo tris moksleivių darbo kreivųjų tipus. Prie pirmo tipo priklauso moksleiviai, kurių darbingumo kreivoji palaipsniui eina žemyn; jų nuovargio kreivoji palaipsniui ir progresyviai didėja nuo darbo pradžios į pabaigą. Antro moksleivių tipo darbo kreivoji yra laužyta; tų moksleivių tarpe pastebimas darbingumo ir nuovargio sumažėjimo ir padidėjimo periodiškumas. Galiausiai, prie trečio tipo priklauso tie moksleiviai, kurių darbo kreivoji sudaro maždaug tiesią liniją. Darydamas iš savo tyrinėjimų praktikos iš­ vadas Blazekas tarp kita ko pasiūlė mokyklos darbą sutvarkyti taip, kad per dieną būtų ne daugiau kaip keturios pamokos po 45-kias minutes su 15-kos minučių per­ traukomis po kiekvienos pamokos. Binet taip pat naudojosi esteziometriniu metodu moksleivių nuovargiui tirti. Tuo klausimu jis parašė eilę straipsnių. Tačiau tuo metodu ne visi mokslininkai buvo patenkinti. Sakykim, Krepelinas, Klaperedas tvirtino, kad esteziometrinis metodas, be praktinių sunkumų, pasižymi ir teoriniais trūkumais. Tyrinėjant nuovargį algeziometriniu metodu, vartojama Vundto ir Vannodo aparatai, kuriais matuojamas jautrumas skausmo erzinimams. Be to, pažymėtina, kad dinamometriniai metodai savo ruožtu skirstomi dar į ergografinį, dinamometrinį ir beldimo metodą. Ergografinio metodo kūrėju lai­ komas Mosso. Peržvelgę visą eilę nuovargio tyrinėjimų metodų, mes, žinoma, ties jais smulkiai nesustojom, nes, be paminėtų tikrai psichologinių ir funkcinių, yra dar visa eilė kitokių metodų. Susipažinę bendrais bruožais su įvairĮiais] nuovargio tyrimo metodais, tu­ rim šiek tiek kritiškai į juos pažvelgti. Pirmų pirmiausia turiu pabrėžti, kad, tuos

2. 6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

167

metodus kritikuodamas, aš atsižvelgiu į jų tinkamumą mokyklos gyvenimo sąly­ gose. Vienas ar kitas metodas nuovargiui tirti gali kartais būti mokslo atžvilgiu ir gana geras, bet visai netikti mokyklos tyrinėjimams. Čia būtinai reikalinga turėti galvoj visos metodo smulkmenos. Nuo pradžios ligi galo metodas turi tikti tam uždaviniui spręsti, kuriam jis yra skirtas. Todėl Šalia visų kitų grynai mokslinio pobūdžio sumetimų itin svarbu neužmiršti metodo tinkamumo mokyklai. Nekalbant apie visą eilę trūkumų, kuriais pasižymi kiekvienas iš minėtų me­ todų atskirai, jie visi turi dar bendrą ydą, būtent: visi jie verčia mus lyginti kie­ kvienu atveju įvairių laikotarpių darbo padarinius. Tuo būdu, norint nustatyti, ar vaikas pavargo spręsdamas aritmetikos uždavinius, reikia lyginti to įvairių laiko­ tarpių darbo tempą ir kokybę. Tik pablogėjus to darbo padariniams, netiesiogiai daroma išvada dėl atsiradusio nuovargio. Galime lengvai įsivaizduoti, su kokiais sunkumais būtų susijusi gydytojo diagnozė, jei jis reikalautų parodyti jam to ligo­ nio širdies, dar ligos nepaliestos, veikimą ir pan. Mes žinome, kad gydytojas spren­ džia dėl organų ir jų funkcijų pakrikimo, remdamasis tam tikromis abstraktinėmis formomis, visai nepaisydamas atskiro ligonio ankstyvesnio organų veikimo. Toks metodas turi būti galų gale rastas ir nuovargio psichologijai tyrinėti. Tuo reikalu labai teisingai rašo prof. Nečajevas. „Nė vienas dabartinių metodų psichiniam nuvargimui tirti, kai asmuo yra bandomas pirmą kartą, nieko nepasako ne tik apie nuovargio dydį, bet ir apie paties nuovargio buvimą. Iš tiesų, įsivaizduokime sau, kad mes tiriame (pavienio asmens arba visos grupės) atmintį, dėmesį, gabumą kombinuoti arba kuriuos nors kitus psichinius vyksmus. Leiskime, kad tyrimai pa­ rodė minėtų psichinių funkcijų labai žemą laipsnį. Ar galime mes, juo remdamiesi, tvirtinti, kad mūsų tikrinamieji asmenys yra labai nuvargę. Žinoma, kad ne, nes šiuo atveju mes visuomet galime leisti, kad bandymuose apsireiškianti psichinė būklė yra individuali ir kad ji yra nuolatinė ištirtų asmenų ypatybė. Sprendžiant apie psichinį nuovargį, tyrimo metodai visuomet reikalauja ty­ rimo davinių palyginimo su kai kuriais pirmykščiais duomenimis, apibūdinan­ čiais normalų tiriamojo asmens būvį. Jei mes, pavyzdžiui, žinome mokinių proto darbingumo būvį tuoj po vasaros atostogų poilsio, tai mums nesunku yra vėles­ niais bandymais patirti, kiek šitas darbingumas padidėjo nuo mankštinimosi bei įsitraukimo į darbą arba kiek jis sumažėjo dėl nuovargio. Bet iš tyrimų, atliktų dabartiniais metodais ir tik vieną kartą, negalime daryti jokių išvadų apie norma­ laus psichinio bėgio iškrypimus. Tokią metodų padėtį nereikia laikyti būtina ir susidariusia dėl neišvengia­ mo likimo. Juk kiekvienas žmogus tam tikru metu pajunta sąmonėje nuovargį. Taip pat ir įgudęs tyrėjas, stebįs iš šalies dirbančio žmogaus būklę, neretai įgauna 168

/ 2 dalis/ UGDYMO P S I CHOLOGI J A

aiškų įspūdį, kad jau žmogus psichiškai nuvargo nuo įtempto proto darbo. Ne­ jaugi psichologija niekuomet nesuras metodo, kuriuo tyrėjas sugebėtų iš karto ir kiekvienu žmogaus darbo metu pažymėti psichinį nuovargį? Kai pas gydytoją ateina ligonis, tai pažinti jo liguistumą galima be tam tikro jo sveikatos būklės patikrinimo. Gydytojas, tyrinėdamas ligonio organizmą kuriuo nors ligos metu, kreipia dėmesį tik į funkcijų santykiavimo iškrypimus. Reikėjo rasti metodas, kuris leistų, ištyrus moksleivį, konstatuoti, ar jis pa­ vargęs, ar ne. Tam reikia nustatyti tam tikras psichines normas, apibūdinančias nenuvargusio žmogaus darbo ypatybes. Tokį metodą neseniai pasiūlė Nečajevas. Nečajevas pamatuoja savo nuovargio diagnostiką harmoningumo koeficientu. Šis koeficientas yra matematiškai išreikštas santykis tarp motorinių procesų greitumo ir tikslumo, iš vienos pusės, ir sensorinių, iš antros. Nečajevo bandymuose motoriškumas nustatomas skaičių rašymo greitumo, o sensoriškumas atminties ir dėmesio tikslumo. Idealiniais atsitikimais to santykio koeficientas būna lygus 100 (šimtui). Vadinas, kur harmoningumo koeficientas lygus 100, ten galima kalbėti dėl psichofizinės pusiausvyros. Ten dar nuovargio nėra. Juo harmoningumo koe­ ficientas mažesnis už 10, juo daugiau yra nuovargio reiškinių. Juo jis didesnis už 100, juo nuovargiui pasidavimas mažesnis. (Plačiau apie Nečajevo metodą žiūrėk „Švietimo darbo" 1927 m. Nr. 10). Nečajevas surinko labai daug medžiagos. Vienų tik kolektyvinių tyrinėjimų, kurių davinius Nečajevas skelbia savo knygoj, yra apie 80. Tie daviniai aiškiai rodo sensomotorinio harmoningumo koeficientų svyravimą dėl nuovargio. Duo­ siu keletą pavyzdžių. Sakykim, nuo 10 iki 14 metų vaikų, prieš aplankant kiną, sensomotorinio harmoningumo koeficientas mažesnis negu 8 nulyje atsitikimų, iki 120 - 17 atsitikimų, o aukštesnis negu 121 - 83 atsitikimuose; kitaip tariant, 83 % 10-14 metų vaikų prieš aplankant kiną yra labai aukšto sensomotorinio har­ moningumo koeficiento. Tų pat vaikų po apsilankymo kine tik 61 % atsitikimų sensomotorinio harmoningumo koeficientas aukštesnis negu 80. Šiuose skaičiuo­ se nuovargio faktorius aiškiai atsispindi. Tų pat vaikų iki pamokų (prieš pirmą pamoką) jau 50 % atsitikimų sensomotorinio harmoningumo koeficientas dides­ nis kaip 120, 39 % - mažesnis kaip 120 ir 11 % - nuo 80 iki 100 (Nr. 103); po pa­ mokų tų pat vaikų tik 39 % sensomotorinio harmoningumo koeficientas didesnis negu 120, 33 % —mažesnis negu 120 ir 28 % - nuo 80 iki 120 (Nr. 35). Pirmo koncentro mokinių prieš pirmą pamoką sensomotorinio harmoningumo koeficientas 3 Žr. Nečajevo. Psichinis nuovargis. Maskva, 1929, p. 162 ir toliau. Visi tolesnieji numeriai paimti iš tos pačios knygos atitinkamos lentelės.

2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

169

didesnis kaip 120 - 47 %, mažesnis kaip 12 - 30 % ir nuo 0-80 - 23 % (Nr. 31), po trijų pamokų jų sensomotorinio harmoningumo koeficientas didesnis kaip 120 tik 20 % atsitikimų, mažesnis negu 120 - 42 %, nuo 0-80 - 38 % (Nr. 49). Taip pat ir dėl sporto bei fizinio lavinimosi įtakos sensomotorinio harmonin­ gumo (darnumo) koeficientui Nečajevo knygoj randam įdomių davinių. 2-ro koncentro mokiniai po čiuožimo - daugiau kaip 120 - 1 7 %; mažiau kaip 120 - 33 %, nuo 0-80 - 50% (Nr. 62), o po čiuožimo lenktynių sensomotorinio har­ moningumo koeficientas šiaip pasikeičia: daugiau kaip 120 - 0 %; mažiau negu 120 - 17 %; nuo 0-80 - 83 % (Nr. 72). Iš tokio davinių sugretinimo aiškiai matome, kad tuo laiku, kai paprastas čiuožimas daro nežymios įtakos sensomotorinio har­ moningumo koeficientui, tas pats čiuožimas, bet jau lenktynėse daro žymiai ma­ žesnį sensomotorinio harmoningumo koeficientą ir absoliučiai, ir palyginamai. Nėra reikalo varginti dėmesio visų Nečajevo paskelbtų įdomių davinių, ku­ riuos gavo darydamas tyrinėjimus savo metodu, apžvalga, bet vis dėlto, prieš da­ rydamas kokias teorines ir praktines išvadas, nuovargio mokslo pamatuotas, pa­ teiksiu dar porą pavyzdžių, kurie liečia mokytojų nuovargį. Sakykim, mokytojų (Nr. 11), išbuvusių vasaros kursuose 1 mėnesį, sensomotorinio harmoningumo koeficientas didesnis negu 120 - 24 %; 81-120 - 64 %; 0-80 - 12 %, o mokytojų po ekskursijų (Nr. 63) harmoningumo koeficientas 0-80 - 52 %; 81-120 - 37 %; daugiau kaip 1 2 0 -1 1 % . Darydamas išvadas iš savo tyrinėjimų, Nečajevas gautus įvairius mokyklos kolektyvų nuovargio davinius suskirsto į tokias keturias grupes: 1. Prie pirmosios grupės priklauso kolektyvai su silpnais psichinio nuovar­ gio pažymiais. Čia priklauso kolektyvai, kuriuose % asmenų kiekis su koeficientais nuo 0 iki 80 neprašoka 15 %. 2.

Prie antrosios grupės priklauso kolektyvai su normalaus psichinio nuo­ vargio pažymiais; tai tie atsitikimai, kur sensomotorinio harmoningumo koeficientų nuo 0 iki 80 yra nuo 16 iki 31 %.

3.

Trečiosios grupės kolektyvai pasižymi stipriu psichiniu nuovargiu, su sensomotorinio harmoningumo koeficientu nuo 0 iki 80, kuris apima nuo 32 iki 50 %.

4. Galiausiai ketvirtoji grupė su labai didelio psichinio nuovargio žymėmis, kur sensomotorinio harmoningumo koeficientas nuo 0-80 apima dau­ giau negu 50 %. Prof. Nečajevo sustatytoj lentelėj silpno nuovargio žymių matome maždaug nuo 1 iki 23 Nr., normalų psichinį nuovargį - nuo 24-49 Nr., stiprų psichinį nuo­ vargį - nuo 71 iki 80 Nr.

170

/ 2 djlib / UGDYMO PS J CHOL OCI J A

Pateikti daviniai rodo, kad Nečajevo metodas daugeliu atžvilgių save patei­ sino. Kaip ten ir bebūtų, bet autoriaus paduodama medžiaga yra ypatingos reikš­ mės ir savo įvairumu, ir įtikinamumu. Man jau buvo progos pažymėti, kad šis metodas yra tam tikros rūšies naujovė. Mes dar negalim jo visapusiškai įvertinti, bet vis dėlto reikia pripažinti, kad jis vertas rimčiausio susidomėjimo, nes turi daug pirmenybių. Aš pats, darydamas tyrinėjimus Kauno mokyklose ir studentų tarpe, įsitikinau, kad Nečajevo metodas, be abejo, tinka nuovargiui tirti. Tuo būdu, susipažinę su psichinio nuovargio tyrinėjimo metodika, kiek ji yra senų metodų išdirbta ir tebetobulinama dabar, galim pereiti prie nuovargio mokslo rezultatų. Tie rezultatai, iš vienos pusės, teorinio pobūdžio, iš antrosios grynai praktinio. Kai dėl teorinio susipažinimo su nuovargiu, tai visų pirma reikia nurodyti, kad darbo procesuose yra eilė kitų faktorių, kurie savo struktūra ir įtakos pobūdžiu gali sustiprinti ar susilpninti nuovargio reikšmę. Su tais faktoriais mes trumpai susipažinsim. Tie faktoriai yra: pratinimasis, mankŠtinimai, pripratimas, įsivežimas dirbti, stimuliacija (Anregung) arba pasiryžimas dirbti, darbo ritmas ir eilė kitų aplinkybių, sakykim, dėmesio svyravimas, svyravimai dėl temperatūros ir mete­ orologinių reiškinių atmainų. Pamėginsim bendrais bruožais sustoti ties svarbes­ niųjų iš jų vaidmeniu. Kai dėl mankštinimų, pratinimosi ir visiško vikrumo būsenos (Tätigkeit) kokį darbą dirbant, tai reikia štai kas pažymėti. Pratinimosi dėsniai rodo, kad kiekvienas kurio nors veikimo kartojimas arba tęsimas tam tikrose ribose lengvina jį, vadinas, jėgų tam darbui reikia vis mažiau ir mažiau, o darbo kokybė ir greitumas vis auga. Mes iŠmokstam patį darbą dirbdami geriau jį padaryti, jėgas išnaudoti kuo ekonomiškiau, vikriau dirbti, prisitaikyti prie savotiškų darbo reikalavimų. Mankštinimosi rezultatai pasireiškia mankštinimosi sąskaitos pelnu arba mankštinimosi efektu. Antra vertus, suprantama, kad tasai darbo efektas, tas pel­ nas mankštinimų sąskaita auga toli gražu neproporcingai mankštinimo laikui, bet pareina nuo tam tikrų dėsnių. Žinoma, kad darbo kreivoji pradžioj rodo darbo augimą mankštinimų sąskaita, - tą pažymi vis labiau ir labiau augančios į viršų vertikalinės linijos, kuriomis grafiškai vaizduojamas padarytas darbas. Tam tikram laikui praėjus, tie darbo prieaugliai vis eina mažyn, viena linija nuo antrosios ski­ rias vis mažiau ir mažiau savo ilgiu ir greit visos viršūnės atsiduria vienoj horizon­ talinėj linijoj. Reikia pažymėti, kad paprastai nedidelis pradžioj rodomas darbas turi tendencijos augti smarkiau mankštinimų įtakoj, negu iškart rodomas didelis darbas. Tik tos veikimo rūšys, kurių atžvilgiu pasiekta maksimalaus pratinimosi, rodo mums greit gryną nuovargį. 2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

171

Kai dėl pripratimo, tai tenka pažymėti, kad pripratimas taip pat žymiai geri­ na darbo padarinius ir mažina nuovargį. Įprastas darbas nebeatrodo mums nau­ jas ir nebekliudo mums savo naujoviškumu. Vis dėlto tenka pažymėti, kad gabūs žmonės greičiau pripranta prie naujo darbo negu mažesnių gabumų, labiau išsi­ lavinę greičiau negu maži vaikai; jauni greičiau negu seniai, sunkiai suvokiu visa nauja, kas jiems blogai prieinama. Įsivežimo (Anlauf) faktorių taip pat reikia turėti galvoj tyrinėjant nuovargį. „Kiekviena pradžia sunki" - ir nenuostabu kad, pradėdamas darbą, tiriamasis labai retai gali pasiekti maksimumą. Reikia nugalėti tam tikras vidujinis psichinis inertiškumas. Tuo išaiškinama, kad bandymuose su orgografu arba spirometrinių matavimų atvejais pirmieji daviniai žemesni už tolesniuosius. Pasiryžimas dirbti, palinkimas, ankstyvesnio darbo arba pergyvenimų darbo metu stimuliacija taip pat priešinasi tam tikra prasme nuovargiui. Kai kurių au­ torių tvirtinama, kad 1-2 kilometrų kelias į mokyklą teigiamai veikia moksleivių darbingumą (VVagneris, Sakakis). Ilgesnis kelias pėsčia arba geležinkeliu vargina. Gerai veikia taip pat darbingumą ir mažina nuovargį ritmas. Ritmo jausmą galima gaivinti arba pasikartojančių tam tikra tvarka judesių, lydinčių darbą, ke­ liu, arba mušant taktą, arba patylomis skaičiuojant, dainuojant ir 1.1. Taip pat dilgina džiaugsmo, baimės, lenktyniavimo jausmai. Reikia vis dėlto pažymėti, kad tie faktoriai priešinasi nuovargiui toli gražu ne visada ir neilgai. Priešingai, jie dažnai, ypač baimė, bailė ir pan., tik laikinai gali pakelti darbingu­ mą, o paskui juo stipriau, juo ryškiau jaučiamas nuovargis. Iš kitų faktorių, darančių įtakos nuovargiui, reikia pažymėti vidaus organų būsena (badas, troškulys, per didelis pasisotinimas), toliau - klasės temperatūros įtaka, oro slėgimas, vėjas, elektrinis atmosferos įtempimas, vadinamasis pavasa­ rio silpnumas, drabužiai ir 1.1. Visiems žinoma, kaip blogai veikia karšta vasaros diena, ypač dar prieš griaustinį, net suaugusių žmonių darbingumą. Blogai išvė­ dinta klasė, drėgna klasė, netikusiai veikiąs apkūrenimas - visi šie faktoriai didi­ na nuovargį. Nemažos įtakos daro taip pat ir dėmesio svyravimas įvairiais metų laikais. Pavyzdžiui, Schuytenas rado, kad dėmesys blogiausiai veikia birželio ir spalio mėn. Nuo spalio mėn. iki kovo mėn. dėmesys rodo tendencijas gerėti. Tuo būdu, susipažinę su kai kuriais faktoriais, kurie veikia nuovargio vyks­ mą, pereikim dabar prie pamatinių ir svarbiausių nuovargio įstatymų. Čia visų pirma teks mums sustoti ties nuovargio fazėmis. Tyrinėjimai parodė, kad nuovar­ gio vyksmas atsiranda ne iškart, o plečiasi per tam tikras stadijas. Pirmosios nuovargio stadijos metu pastebim tam tikrą darbo pagreitėji­ mą, bet jo kokybė vis dėlto palaipsniui krinta; klaidų skaičius didėja. Antrosios

172

/ 2 dal i i / UGDYMO P S I CHOLOGI J A

nuovargio stadijos metu mažėja ir darbo greitis. Trečiosios - kai kurių žmonių darbe pastebim tolesnį darbo spartumo mažėjimą iki atsisakymo visai dirbti; tuo tarpu kitų žmonių darbe tos stadijos metu pastebimas šioks toks psichosomati­ nis susijaudinimas, kurį lydi netaisyklingi, dažnai nereikalingi judesiai, mažas ir pagreitėjęs pulsas ir t. t. Prancūzų autoriai tą stadiją tiesiog vadina Ivresse de fatigue (nuovargio svaigulys). Tos stadijos vaikai neramiai trypia vietoj, trūkčioja rankomis, pešasi plaukus, trinasi rankas, be tvarkos kalba. Rašysena darosi neį­ skaitoma, vaikai nustoja rašę tvarkingai eilute ir pan. Įdomu pažymėti, kad fizinio darbo sukelto nuovargio rezultate rašysena radosi nerangi ir atskiros raidės didelės, tuo tarpu kai psichinio darbo sukelto nuovargio rezultate raidės, priešingai, rašomos mažos. Šioj treciojoj stadijoj jau galima pastebėti ir įtakos psichikai. Vaiko nuotaika greičiau keičiasi, jis virsta įnoringu rėksniu, greit susijaudina; mažiausias antraeilis triukšmas išveda jį iš kantrybės, iš pusiausvyros, jam rodosi, kad su juo elgiamasi neteisingai, kad jį niekina, persekioja, prie jo kimba. Jeigu tie reiškiniai auga toliau, tai chroninio nuovargio rezultate jis miega blogai, apetitas menkas, jis darosi baikštus, greit gėdinasi, jį pradeda persekioti įkyrios idėjos, keičiasi veido spalva, pasirodo ma­ žakraujystė, viduriai blogai virškina. Labai svarbu, vertinant nuovargio vaidmenį kiekviename atsitikime, sky­ rium atsižvelgti į darbo tipus. Paprastai skiriami keturi darbo tipai; i. mažėjęs; 2. augąs; 3. iškilus; 4. įdubus. Kai dėl pirmojo tipo, tai prie jo priklauso vaikai, kurių nuolat darbingumas mažėja, pradedant pirmąja pamoka ir iki paskutinės, dėl darbingumo sumažėjimo blogėja ir darbas. Tam tipui tiesiog priešingas au­ gąs tipas. Mėginimo darbai juo toliau, juo geresni, padarytų klaidų kiekis nuolat mažėja ir jų mažiausia būna kaip tik per paskutines pamokas. Pagal Meyericho tyrinėjimus prie pirmojo tipo priklauso daugiausia mažakraujai liguisti vaikai, tuo tarpu kai prie antrojo priklauso sveiki vaikai. Dar skiriami, kaip aš jau sakiau, iškilaus ir įdubaus darbo tipai. Iškilusis tipas - tai pirmojo tipo atmaina, kurio pradžioj darbingumas šiek tiek auga, bet paskum nesulaikomai smunka. Įdubusis tipas yra antrojo tipo atmaina, kurio pradžioj darbingumas šiek tiek sumažėja, o paskum nuolat auga. Tie darbo tipai, griežtai kalbant, yra nuovargio tipai, nes taip kiekvieno iš jų individualiai reiškiasi nuovargis. Man buvo jau progos nurodyti, kad norėdamas, šalia to klausimo moksliško pamatavimo, duoti eilę praktiškų trumpų ir tikrų patarimų, panašių į kai kuriuos gydytojų receptus, duodamus tam tikrų susirgimų atvejais, - visada susidurčiau su dideliais sunkumais. Pirmiausia, aišku, aukštoji mokykla turi išmokyti protavimo metodų ir metodų, kuriais sprendžiami įvairūs mokslo ir praktikos uždaviniai.

2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

173

Reikia pažinti pamatiniai dominančių klausimų principai, svarbiausi davi­ niai ir darbo metodai. Receptai ne tik negali pavaduoti mokslo, bet jie nepasiekia tikslo ir praktikoje. Juk patarimai - receptai visada keičiasi, priklausydami nuo įvairiausių sąlygų, ir nėra prasmės naudotis patarimais vienais atvejais, tuo tarpu kai kitais jie būna labai naudingi. Todėl visų pirma reikia išmokti kritiškai vertinti visus reiškinius. Praktiški nurodymai tėra malonus priedas. Tą patį mes matom ir mokyklos nuovargio, ir kovos būdų su juo atžvilgiu. Toliau, kiek galėdamas, stengsiuos parodyti, kokios įtakos nuovargiui turi amžius. Priešmokyklinio amžiaus vaikai apskritai pavargsta greitai. Užtenka priešmokyklinio amžiaus vaikui duoti daugiau įspūdžių, negu paprastai kad jis gauna, - nusivesti į vaikų šventę ar į kieno vardines - ir vaikas labiau negu pa­ prastai darosi įnorus, stipriau reiškia savo nepasitenkinimą, būna apatiškas, len­ gvai sujaudinamas ir mieguistas. Užtenka vaikui blogiau naktį pamiegoti - ir visą dieną jo nuovargis yra žymiai aukštesnis. Vadinas, maži vaikai taip pat pasižymi dar pakeltu nuvargstamumu. Padirbę Vi arba 1 valandą, tokie vaikai jau labai pavargsta. Kai kurie mokyklų higienistai tiesiog nurodo į pakeltą mirtingumą vaikų, pirmus metus lankančių mokyklą. Jžymus pedagogas Keršenšteineris reikalauja, kad pirmą metų bertainį per­ ėjimas nuo priešmokyklinio užsiėmimo prie sistemingo darbo būti.; vykdomas palaipsniui, kad nebūtų griežto perėjimo tarp vaikų kambario laisvės ir moky­ klos. Tam tikra laiminga aplinkybė yra ta, kad to amžiaus vaikai palyginti greitai vėl pasitaiso. Nuo 6-7 m. amžiaus darbingumas ir sugebėjimas atsispirti nuo­ vargiui auga. 14-15 metų vaikai (jeigu nėra per smarkios lytinio subrendimo pe­ riodo įtakos) paprastai gali dirbti 3-5 valandas, nerodydami nuovargio žymių. Žmogaus jėgų žydėjimo periode, t. y. nuo 20 iki 40 metų, nuvargimas palyginti mažiausias. Po 40 metų jis po truputį, iš lėto vėl didėja. Visa tai, savaime supran­ tama, pasakyta pačiais bendraisiais bruožais ir visada ceteris partinis - vadinas, prie visų kitų vienodų sąlygų. O tų ceteris padibus gyvenime pasitaiko maža. Be tos bendros pavargimo kreivosios kilimo ir puolimo, priklausomai nuo amžiaus, mes randame dar kai kurių specialių momentų, kurie keičia tą pavargimo krei­ vąją. Prie tų momentų priklauso ypatingai intensyvaus augimo ir lytinio subren­ dimo periodas. Mums visada teks visa tai todėl turėti galvoje, kad to vidujinio mokyklos gyvenimo sutvarkymo taisyklės, kurios tinka pradžios mokykloms, negali būti taikomos vidurinėms. Tos, kurios tinka moterų mokykloms, nevarto­ tinos vyrų mokykloms ir pan. Visur reikia šalia nervų-psichikos higienos mokė­ jimo bendrai - atskirai dėstymo higienos - visur dar reikalinga kritiškai žiūrėti į esamas sąlygas. Mes kalbėjome apie augimo ir lytinio brendimo periodo įtaką. 174

/ 2 dali«/ UGDYMO PS I CHOL OGI J A

Klaperedas laiko 8 ,1 3 -1 4 ,1 6 metų amžių ypatingai intensyvaus augimo amžiu­ mi. Kai dėl pavargimo lytinio brendimo metu, tai reikia pažymėti, kad bręstant lyties aparatui ir apskritai vykstant dideliems pasikeitimams žmogaus organiz­ mo gelmėse - jo endokrininėj sistemoj, kuri iš pamatų keičia bręstantį žmogų, sąryšy su tais reiškiniais vyksta ir nuvargstamumo persilaužimas. Ar dėl to padi­ dinto nuvargstamumo pirmoj eilėj kalti fiziologiniai procesai, ar pastebimas tame pačiame periode svajingumas, emocingumas, sentimentalumas, išsiblaškymas ir apskritai didelis psichiškas labiliškumas - šiaip ar taip, šis amžius labai jautrus ir nuvargstamumui, tai mergaitėms, kurios tame periode, be to, yra dar labai mažakraujės (hemoglobino kiekis A. Key'o ir O. Meyricho tyrimais mažėja šiame perio­ de), nuvargstamumas gali įgauti tiesiog katastrofiškų formų. Į tą aplinkybę reikia labai atsižiūrėti mokytojui, ypač vidurinėse gimnazijos klasėse ir paskutiniuose liaudies mokyklų skyriuose. Nereikia užmiršt, kad baigiantis fiziologiniam lyti­ nio subrendimo periodui (12-15 metų mergaitėms, nuo 13-17 metų berniukams) toli gražu dar nesibaigia šiuo procesu sielos atbalsiai, kurie traukia dar vienerius dvejus metus ir taip pat, kaip jau buvo minėta, mažina darbingumą. Čia pat reikia pažymėti, kas tikrai sakant turi būti savaime suprantama, jog sąryšy su chroniš­ kais susirgimais, ypač širdies, plaučių, nervų sistemos ir kitų gyvenimo svarbių organų, o taip pat ir po stiprių infekcinių susirgimų vaikai ypač greitai nuvargsta. Dabar mes turime arti paliesti klausimą, kuris ypatingai liečia tiek mokinių, tiek mokytojų interesus ir turi didelės reikšmės visam mokyklos gyvenimui. Pradė­ ję nuo metodinio nuvargimo įtakos tyrimo, laipsniais pereidami prie kasdieninių mokyklos gyvenimo klausimų. Aš turiu galvoj tą opų pamokų klausimą; tas klau­ simas toks įvairialypis, turi visą eilę labiau savarankiškų uždavinių, tiek grynai pedagoginio, tiek mokyklos higienos atžvilgiu, kad ypatingai linkus mums išskirti atskirus mokslus, galima būtų sukurti nedidelį pamokų mokslą arba, kaip jį galė­ tumėm pavadinti - lekciologiją. Vadinas, klausimai, kurie turi dominti pedagogą ir higienistą nervų-psichikos sferoj sąryšy su pamokomis, yra šie: pirmų pirmiausia, tai pamokos ilgumas, suprantama, pedagoginio ir tuo pat laiku psichohigieninio tikslingumo prasme. Antras dalykas, tai tikslingas pamokų kiekis per dieną, per sa­ vaitę, per mokslo metus; toliau labai svarbi eilė, kuria eina atskiros pamokos viena po kitos, taip sakant, (savaitinis) pamokų tvarkaraštis, suskirstymas jo pedagogiš­ kai higieninio tikslingumo atžvilgiu. Paskum betarpiškai susijęs su tais klausimais yra pertraukų dalykas, jų ilgumas ir suskirstymas. Toliau svarbus kiekvienos pa­ mokos varginimo indeksas. Pagaliau, su pamokų klausimu taip pat susijęs pamokų skirstymas į priešpietines ir popietines. Visa tai be galo svarbūs dalykai. Visi tie praktikos uždaviniai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į nervų-psichinės higienos

2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

1 75

principus. Galima drąsiai žiūrėti į „pamokų tvarkaraštį", kaip į mėginimą taikyti dėstymo higieną mokyklai. Norint susipažinti su dėstymo higiena, reikia tiesiog paprašyti mokslo įstaigos vedėjo: parodyk, tamsta, jūsų pamokų tvarkaraštį, ir aš pasakysiu, kaip jūs rūpinatės savo moksleivių proto darbo higiena. Man nėra reikalo priminti, kad proto darbo higienos klausimuose nuovar­ giui tenka centrinė vieta; visi kiti faktoriai įdomūs ir svarbūs tiek, kiek jie daro teigiamos arba neigiamos įtakos nuovargiui. Vadinas, pirmas klausimas, kurį reikia išspręsti, yra: kiek laiko turi trukti pamoka, kad tai atsakytų pedagogiš­ kai higieniniam tikslingumui. Į tą klausimą lengva atsakyti, atidžiai įsižiūrėjus į tuos moksliškus sumetimus, kurių tuo atžvilgiu turi būti žiūrima. Dažnas, be abejo, atsakys, kad pamokos varginimas priklauso pirmiausia nuo jos vietos iš eilės, kurią ji užima; antra, nuo jos vietos, kurią ji užima savaitiniame pamokų sąraše (t. y. kurią dieną ji įvyksta), trečia - nuo dalyko, kuris jos metu dėstomas, ketvirta, nuo mokytojo pavargimo, kuris tą pamoką dėsto, kuris dėstė prieš mūsų pamoką ir po jos, penkta - priklausys nuo klasės, šešta - nuo meti; laiko ir pan. faktorių. Aš tyčiomis paminėjau daug sąlygų, nors ir ne visas pirmaeilės reikš­ mės, norėdamas parodyti visą to klausimo sudėtingumą. Be to, žinoma, negalima šokinėti nuo vieno kraštutinumo prie kito. Lygiai kaip visiškai negalima nesiskai­ tyti, sudarant pamokų tvarkaraštį, su pedagoginiais higieniniais principais, taip visai suprantama, kad ir ne visi faktoriai gali būti visada vienodu rimtumu pai­ somi. Pasistengsiu trumpai paminėti pamatines teorijas, surištas su pamokų tvar­ karaščiu. Praktika rodo, kad pamokų ilgumas yra labai nevienodas. Vokietijoje įvairiuose miestuose (rodos, ir Berlyne) žemesnėms liaudies mokyklų klasėms įvesta 30 minučių pamoka. Norvegijos aukštesniosiose mokyklose (gimnazijose, realinėse mokyklose ir pan.) įvesta 45 minučių pamoka (vadinamoji sutrumpinta valanda jau nuo 1896 metų). Tokią pat sutrumpintą valandą randame daugelyje, jei ne daugumoj, Vakarų Europos gimnazijų ir panašių mokslo įstaigų. Lietuvoj tuo klausimu štai kokia padėtis. Kaip sužinojau, daugumoj mūsų aukštesniųjų, vidurinių ir pradžios mokyklų pamokos trunka nuo 45 iki 50 minučių. Tokia yra faktinė padėtis. Kuo gi tenka vadovautis nustatant pamokų ilgumą? Apie tai jau trumpai esu minėjęs. Reikia atsižvelgti, kad pirmuose liaudies moky­ klų skyriuose visos pamokos turi būti žymiai sutrumpintos. Šiose klasėse, mano pastebėjimu, reikia sutrumpinti teorinės pamokos ilgumą iki 30 minučių ir tik ten, kur dėstymas surištas su praktiniais bandymais, įdomiais vaikams, galima pamo­ ką pailginti iki 45 minučių. Kai dėl vidurinio ir aukštesniojo tipo mokyklų (mūsų gimnazijos, komercinės mokyklos), tai jų pamokų ilgumas gali svyruoti nuo 35 iki 50 minučių, priklausomai nuo įvairių kitų sąlygų, kaip, sakykim, savaitės diena, 176

/2d«i l i s/ UGDYMO PS I CHOL OCJ J A

valanda, anksčiau buvusi ir po to einanti pamoka ir 1.1. Pavyzdžiui, pirmos pamo­ kos, ypač savaitės pradžioj ir pačiam gale (prityrimas parodė, kad paskutinę savai­ tės dieną nuvargstamumas dėl kitų psichinių faktorių yra mažesnis) gali būti kiek ilgesnės, sakykim, iki 50 minučių, o paskutinės pamokos žymiai trumpesnės. Apie kiekvienos savaitės dienos reikšmę mes dar kalbėsime atskirai. Tuo tarpu tik atminkim, kad nuvargstamumo atžvilgiu būna iš anksto žinomų gerų ir blogų dienų. Gera šiuo atžvilgiu mūsų sąlygose diena, sakykim, antradienis, kaip antra diena po poilsio dienos; tokiai gerai dienai galima būtų pasiūlyti aukštesniajai mokyklai tokį suskirstymą: (pavasario ir vasaros laikas) pirma pamoka - ilgumas 50 minučių plius 10 minučių pertraukos; antra pamoka - ilgumas 45 minutės plius 15 min. per­ traukos; trečia pamoka - ilgumas 35 minutės plius 25 minutės pertraukos; ketvirta pamoka - ilgumas 45 minutės plius 15 minučių pertraukos; penkta pamoka - ilgu­ mas 40 min. plius 20 minučių pertraukos; šešta pamoka - ilgumas 35 minutės. Tu­ rint galvoj labiausiai varginančius dalykus, juos reikia pastatyti į antrąją, ketvirtąją, o gal ir penktąją vietą, vaduodamies tais sumetimais, kuriuos paminėsime vėliau. Reikia pažymėti, kad daugelis autorių 40 minučių pamokos ilgumą laiko optimaliniu (geriausiu) laiku. Blogai nuvargstamumo atžvilgio dienai, kokia, saky­ kim, yra ketvirtadienis, reikėtų laikytis kito suskirstymo. Visų pirma tokią dieną turėtų būti ne daugiau kaip penkios pamokos. Be to, reikėtų duoti pirmenybė lengviems dalykams ir kiek galima sutrumpinti pamokų ilgumą. Reik pasakyti, kad ne visi pageidavimai gali būti įvykdomi. Tuo būdu, priėmę ketvirtadienį nepatogiausia nuovargio atžvilgiu diena, - o dėl to, griežtai kalbant, dar galima ginčytis, ir tas, be abejo, priklauso dar nuo vi­ sos eilės kitų sąlygų (gal tai tinka vokiečiams todėl, kad bent liaudies mokyklose trečiadienį darbas sutrumpinamas), - tai kaipgi pamokas suskirstyti tą dieną? Pavasarį, vasarą, pradedant darbą aštuntą valandą ryto, ne per daug mažų vaikų klasių pamokos galima šiaip suskirstyti: 1 pamoka - nuo 8 iki 8.45 plius 15 minu­ čių pertraukos; 2 pamoka - nuo 9 iki 9.40 minučių plius 20 minučių pertraukos; 3 pamoka - nuo 10 iki 10.35 minučių plius 25 minutės pertraukos; 4 pamoka nuo 11 iki 11.45 minučių plius 15 minučių pertraukos; 5 pam oka-nuo 12 iki 12.40 minučių; be to, antrą ir ketvirtą pamoką galima būtų daryti sunkesnes. Pirmoji pamoka būna silpnesnė, nes dar mokiniai nėra pakankamai įsitraukę į darbą; paskutinė ne kažin kokia todėl, kad nuvargstamumas į pabaigą vis dėlto stipriau jaučiamas. Tuo tarpu antroji pamoka neilga ir nuovargio žymių dar netu­ rėtų pasirodyti. Ketvirtoji pamoka tebėr palankioj didžiosios (25 min.) pertraukos įtakoj, jei pastaroji teisingai buvo išnaudota, apie ką dar atskirai kalbėsim. Tuo būdu, pamokos ilgumas gali svyruoti nuo 35 iki 45 minučių; vidutiniš­ kai turi būti 40 minučių vidutinio amžiaus vaikams, o mažiesiems pirmosiose 2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

177

pradžios mokyklos klasėse - 30 minučių. Kai dėl kitų dalykų, detalesnio suskirs­ tymo prasme, kiekvienos pamokos atskirai ilgumo nustatymo, tai tenka rūpin­ tis neužmiršti specialesnių momentų, kuriuos aš jau esu minėjęs (savaitės diena, mokytojo pavargimas, pamokos vieta iš eilės ir pan.). Kiek pamokų per dieną, atsižvelgiant į mokyklos higienos reikalavimus, pe­ dagogiškai leistina? Visų pirma pamokų skaičius per dieną ir savaitę priklauso nuo to, kokios rūšies yra mokslo įstaiga ir klasė. Sakykim, kai kuriose Vokietijos pro­ vincijose, pavyzdžiui, Badene, minimalus pamokų skaičius - 1 - 3 liaudies mokyklų klasėms turi Šešiolika (per savaitę), 4-8 mokslo metams -1 8 ; be to, vyresniųjų klasių pamokų skaičius neturi būti didesnis kaip 30 per savaitę su gimnastika ir rank­ darbiu. Saksonijos Mokytojų sąjungos siūlymu, pirmaisiais mokslo metais savai­ tinių pamokų maksimumas neturi būti didesnis kaip 16-18, o tolesnėse klasėse gali palaipsniui didėti: 20, 22, 24, 26, 28, 28, 284. Tuo būdu, vidutinis pamokų skaičius per dieną liaudies mokyklose svyruoja nuo nepilnų trijų iki nepilnų penkių kaip maksimumo. Suprantama, kad ir čia tenka atskirai skaitytis su kiekvienos pamo­ kos ilgumu. Sakykim, jeigu pirmosios liaudies mokyklų klasėse pamoka trunka 30 minučių, tai drąsiai galima imti maksimumą valandų per savaitę, kuris tai klasei nustatytas, pavyzdžiui, 18. Jeigu pamokos ilgumas 40 arba 45 minutės, tai pirmiems mokslo metams reikia imti 16 valandų maksimumą per savaitę. Kad 4-5 valandomis per dieną arba 25-27 valandomis per savaitę teorinių darbų galima išsiversti ir gimnazijoj, rodo Bavarijos humanitarinių gimnazijų mėginimai, kur teorinių pamokų maksi­ mumas nustatytas žemesniosioms klasėms nuo 23-27 ir vyresniosioms 28. Be tų pamokų, žemesniosiose klasėse dar yra keletas dainavimo, piešimo, dailyraščio, judančių žaidimų pamokų, o vyresniosiose - neprivalomoji stenogra­ fija ir pan. Kemsies (Arbeitshygiene), remdamasis nuovargio tyrinėjimais, reikalau­ ja 4 valandų maksimumo žemesniosioms klasėms ir 5 valandų aukštesniosioms. Aš pasisakau už sutrumpinimą žemesniosioms klasėms pamokų skaičiaus ligi 3 ir laikau, kad galima padidinti, jei prisilaikoma kitų svarbių proto higienos taisyklių, - vyresniųjų klasių maksimumą ligi 5 su puse, bet drauge imant ir ne teorinius dalykus. Mūsų krašte tuo atžvilgiu ne viskas tvarkoj. Kai dėl pamokų ilgumo, tai mokslo įstaigų daugumoj jos trunka nuo 45 iki 50 minučių (tas pat ir pirmame liaudies mokyklų skyriuj). Vyresniajam amžiuj laisvų nuo darbo dienų procentas galėtų palaipsniui mažėti iki 40-35 % per metus. Pagal taisykles, paskelbtas „Švietimo darbe", nuo*

*

178

Prof. H. Selter, Handbuch der deutschen Schulhygiene, Dresden u. Leipzig. 1914.247 p.

/ 2 d j l i s / UGDY MO P S I CHOLOGI J A

1930 m. sausio mėn. 11 dienos vidurinių ir aukštesniųjų jnokyklų laisvų nuo darbo dienų skaičius sudaro maždaug 42 % (Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų darbo tvarkos taisyklės. Švietimo ministerijos Ieid. „Švietimo darbo" 1930 m. Nr. 1). Pertraukai dažniausiai skiriamos 10 min. išėmus didžiąją pertrauką, kuri būna 25-30 minučių. Kai dėl pamokų kiekio per savaitę, tai tik pirmame pradžios mo­ kyklų skyriuje dėstoma per savaitę ne daugiau kaip 24 valandas. Vidurinėse mo­ kyklose, gimnazijose, mokytojų seminarijose pamokų skaičius prašoka 30, kaip ir aukštesniuose pradžios mokyklų skyriuose. Tuo tarpu kai kuriose mokytojų seminarijose, matyti iš lentelių, įdėtų „Mokytojų kalendoriuj", savaitinis pamokų skaičius būna didesnis negu 40. Čia pat reikia paliesti ir mokslo dienų kiekį per metus. Tuo klausimu nuomo­ nės dar žymiai skiriasi. Man atrodo, kad mažų vaikų darbą per metus tikslinga sutvarkyti taip, kad būtų 50 % darbo dienų ir 50 % nedarbo dienų. Tai lengva pa­ siekti, jeigu vasaros atostogos paskirstyti 3Vi mėn. - birželio, liepos, rugpjūčio mėn. ir pusė rugsėjo mėn. (kol kas Lietuvoj vasaros atostogos trunka tik 2lA mėn., nuo birželio mėn. pusės ligi rugsėjo mėn. 1 dienos); maždaug po 3 savaites skirti Velykų ir Kalėdų atostogoms, dar laisvų 30 dienų lieka šventadieniams ir šiaip šventėms. Tenka taip pat pažymėti, kad ne visi metų laikai yra vienodai patogūs dirbti. Sakykim, vidurinėse ir aukštesniosiose mokyklose mūsų krašte įvesti 3 trimestrai: • 1-sis nuo rugsėjo mėn. 1 d. iki lapkričio mėn. 20 d., • II-sis nuo lapkričio mėn. 20 d. iki kovo mėn. 1 d. ir • III-sis nuo kovo mėn. 1 d. iki birželio mėn. 15 d. Jei pirmąjį trimestrą dar veikia praėjusios vasaros artumas, pratinimosi trūku­ mas, įsitraukimo stoka ir 1.1., tai ir trečiasis turi visą eilę neigiamų ypatybių; visų pirma jį veikia didelis nuvargstamumas, be to, vasarą daug darbą gaišinančių, vi­ liojančių momentų, pagaliau, veikia kai kurių vaikų pavasario silpnumai ir 1.1. To­ dėl, mano nuomone, patogiausias mokslui laikas yra 2-sis trimestras nuo lapkričio 20 d. iki kovo mėn. 1 d. To trimestro metu galima nesivaržyti ir duoti moksleiviui palyginti daugiau darbo mokomosios medžiagos suskirstymo prasme. Minėdami pamokų suskirstymą per dieną, savaitę ir metus, turim dar palies­ ti svarbų klausimą, būtent: ar galima dienos pamokas suskirstyti taip, kad jų dalis vyktų prieš pietus, o dalis po pietų? Šis dalykas jau seniai domino visų kraštų mokyklų higienistus įvairiais laikais, ir todėl tuo klausimu jau yra gana gausingos mokslo literatūros ir gana daug anke­ tinės medžiagos. Kai dėl anketų, tai jų ypačiai daug buvo surašyta Vokietijoj tėvų ir mokytojų tarpe, kurių žymi dauguma pasisakė už neskaidomąją dėstymo sistemą. Daugelis kultūringų kraštų jau prieš 70 metų visiškai yra atsisakę nuo skaldomos dėstymo sistemos, sakykim, Danija. Berlyne taip pat jau 50 metų 2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

179

nebepraktikuojamos popietinės pamokos. Praktika parodė, kad, pagal SchmidtMonnardą, moksleivių susirgimai mokyklose, kur vartojama skaldomoji dėstymo (mokymo) sistema, žymiai gausingesni, negu tose, kur pamokos nėra skaldomos. Tuo būdu, Schmidt-Monnardas, ištyręs Halės miesto (Vokietijoj, netoli Leipcigo) mokyklų 16 000 moksleivių, rado, kad liaudies mokyklose, kur pamokos nedalo­ mos, susirgimų % svyruoja mergaitėms nuo 21-40 %, o berniukams nuo 13-25 %; liaudies mokyklose, kur vartojama suskaldyto mokymo sistema, susirgimų % berniukams 26-37 %; mergaitėms 30-45 %. Dar ryškiau tai matyti iš aukštesniųjų mokyklų (gimnazijų, oberrealschule) pavyzdžio. Čia, kai vartojamas nesuskaldytas mokymas, susirgimai svyruoja nuo 25 iki 39 %; praktikuojant suskaldytų pamo­ kų metodą, susirgimų % pašoka 50-74, vadinas, dvigubai. Tokias pat išvadas prieina Steinhausas savo kūriny: „Die hygienischen Vortei­ le des Fünfstündigen Vormittagsunterrichtes" (Zeitshriftfl Gesundheitspflege (1907), Nr. 9/10). Jis rašo: „Liaudies mokyklų mokinių, kurie mokosi ir popiet, susirgi­ mai kur kas žymesni, gausesni negu tų, kurie mokosi penkias valandas iki pietų. Į popietines pamokas mokinys ateina dažniausia jau pavargęs, ir tasai pavargimas la­ bai ryškiai auga, tuo tarpu penktoji pamoka laisva nuo panašių neigiamų reiškinių." Svarbiausios priežastys, dėl kurių daugumas tuo klausimu susidomėjusių autorių pasisakė neigiamai, yra šios: Visų pirma 2-3 valandų pertrauka pietums negali reikiamai išlyginti tą nuovargį, kuris susidarė per penkias priešpietines pamokas. Antra vertus, svarbu atsiminti, kad neįmanoma be žalos sveikatai mo­ kytis popiet, nes tuo laiku ypač intensyviai veikia virškinimo funkcijos. Vadinas, matyti, kad ir statistikos daviniai, nušviečią vienos antros moksleivių kategorijos susirgimą, ir tėvų bei mokytojų stebėjimai, ir teoriniai sumetimai verčia mus atsisakyti nuo suskaldyto mokyklos darbo - priešpietinių ir popietinių pamo­ kų tiek žemesniosiose, tiek vyresniosiose klasėse. Tuo būdu, baigsim popietinių pamokų klausimą žinomu visiems posakiu: „Pienus venter non studet libenter". Praktikai labai svarbu, kad pamokų tvarkaraštis atitiktų tam tikras proto hi­ gienos taisykles. Visai suprantama, kad nustatydama pamokų tvarkaraštį visai savaitei arba dienai, pedagogų taryba arba mokslo įstaigos vedėjas turi paisyti visos eilės faktorių, nieko bendro su mokyklos higienos principais neturinčių, bet vis dėlto vaidinančių didelį praktinį vaidmenį mokyklos gyvenime. Prie tų fakto­ rių priklauso reikalingo mokytojų personalo buvimas, reikalingumas skirti tam tikrą valandų kiekį įvairiose klasėse įvairiems dalykams, reikalavimai, keliami pačių mokytojų jų asmens higienos interesams apsaugoti ir 1.1. Tuo būdu, visai suprantama, kad ne visi proto darbo higienos reikalavimai, nustatant pamokų tvarkaraštį, faktiškai gali būti paisomi ir įgyvendinami. Vis 180

/ 2 dalis / UGDYMO PS I CHOLOGI J A

dėlto mums reikia susipažinti su mokyklos higienos ta prasme reikalavimais. Mes nurodysim į idealius reikalavimus, kuriuos reikia stengtis vykdyti nustatant pamokų planą, kuris atitiktų proto darbo higieną. Jeigu nuo vieno antro principo praktikos sumetimais tenka atsisakyti, tai, be abejo, gaila. Kai dėl pamokų tvarkaraščio, tos jų eilės, kuria jos eina viena po kitos per dieną, tai nuovargio ir atminties ekonomijos atžvilgiu reikia turėti galvoj: l) kie­ kvieno dalyko skyrium varginimo koeficientą, 2 ) mokymo arba mokytojo pavargstamumo koeficientą ir 3) savaitės, dienos ir valandos varginimo koeficientą. Apie tuos faktorius, apie kiekvieną iš jų skyrium, jau turim šiokį tokį supratimą. Sakykim, minėdamas kiekvienos dienos savaitėje skyrium varginimo koeficientą, jau nurodžiau, kad ypačiai geros ta prasme dienos yra (plg. L. Wolfer, Ueber d. Schwankungen der psychischen Leistungsfrequenz bei Schulkindern. Zeitschr. f. d. ges. Neural, u. Psych. 90 (1924) antradienis, trečiadienis; bloga diena yra šešta­ dienis. Kai kurie autoriai dar ir pirmadienį skiria prie pačių blogųjų dienų. Reikia pažymėt, kad ne visi autoriai vienodai vertina atskirų savaitės dienų darbingu­ mą. Kai dėl dienos valandos, tai apskritai pripažinta, kad pirmoji pamoka yra netinkama darbingumo atžvilgiu. Ypač tinkama laikoma 2-oji pamoka (žinoma, ceteris paribus), paskum eina 1-oji pamoka, galbūt ir ketvirtoji, nes yra tuojau po didžiosios pertraukos, o paskutinę vietą užima 3-ioji ir 5-oji pamokos. Kalbėdami apie atskirų dalykų varginimą, turim čia pridėti šiam klausimui nušviesti keletą lentelių. Čia pat dedu: Įvairių autorių dėstomųjų dalykų pagal nuvargstamumo laipsnį sąrašas Wagner Matematika Lotynų kalba Graikų Gimnastika Istorija Geografija Aritmetika Vokiečių kalba Prancūzų Gamtos moksl. Paišyba Tikyba

Blazek Gamtos moksl. Graikų kalba Lotynų Matematika Istorija Vokiečių kalba Tikyba

Griesbad Lotynų kalba Graikų Matematika Prancūzų kalba Istorija Geografija Vokiečių kalba Tikyba Gimnastika Paišyba

Remsies Gimnastika Matematika Svetima kalba Tikyba Vokiečių kalba Gamtos moksl. Geografija Istorija Dainos Paišyba

Varui i Matematika Lotynų kalba ; Graikų Prancūzų Vokiečių ; Italų ; Anglų : Dainos |Gimnastika

Kai dėl įvairių autorių sustatytų lentelių, tai, nors pirmu žvilgsniu jos labai įvairios ir net kartais atrodo viena kitai priešingos, vis dėlto daugelis jų solida­ rios. Sakysim, iš tų lentelių aiškiai matyt, kad sunkumo atžvilgiu pirmąją vietą

2.6. N u o v a rg io p ro b lem a m o k y k lo je

181

arba bent pirmąsias vietas užima: matematika, senosios kalbos; 2-rąją (vidutinio sunkumo) - gamtos mokslai, geografija, istorija, gimtoji kalba, o gal ir svetimo­ sios kalbos; 3-čioj vietoj stovi kaip lengviausi šie dalykai: tikyba, paišyba, daily­ raštis, rankdarbiai. Tai, žinoma, bendraisiais bruožais. Yra, aišku, kai kur ir skirtumų. Sakykim, daugumas autorių skiria gimnastiką prie 2-rosios arba net prie 3-čiosios grupės lengvumo atžvilgiu, tuo tarpu kai Kemsies gimnastiką priskiria prie dalykų, ypa­ tingai varginančių. Tokių prieštaravimų sunku išvengti, nes šalia dalyko dar la­ bai svarbų vaidmenį vaidina, kartais net lemiamą, mokytojo, dėstančio tą dalyką, mokinių varginimas. Mokytojo mokinių varginimu aš laikau ne tik jo temperamento, balso, gestų ypatumus, kas vaidina svarbų vaidmenį, bet visų pirma ir mokymo metodą, ir programą. Sakykim, programos ir metodo atžvilgiu toks dalykas kaip gimnasti­ ka, dėl kurios yra priešingų pažiūrų, gali būt dėstoma labai lengvai ir prieinamai moksleiviams, bet gali juos taip pat ir varginti. Todėl ir yra šiokio tokio skirtumo, įvertinant kiekvieno dalyko varginimą skyrium. Kai dėl mokytojų mokinių varginimo, tai reikia pažymėti, kad vien kalbos ypatybių atžvilgiu jie gali dėstyti tyliai, garsiai, aiškiai, suprantamai, nesupranta­ mai, ryškiai; gali dėstyti gyvai arba abejingai, nuoširdžiai, monotoniškai arba su pakelta nuotaika, pagaliau su dideliu temperamentu. Viena tik mokytojo išvaiz­ da jau varginančiai veikia moksleivius, juo labiau įvairūs mokytojo fiziniai trūku­ mai - užkimęs balsas, dažnas kosėjimas, spjaudymas ir pan. Jei visi šie momentai vaidina didelį vaidmenį, tai juo didesnis vaidmuo tenka mokymo metodui. Kaip žinoma iš patyrimo, vienas dėsto tą patį dalyką lengvai, vadinas, to da­ lyko lengva mokytis, tuo tarpu kai kito dėstymo metodas tiesiog vargina mokinį. Tačiau nereikia manyti, kad intriguojąs, įdomus mokymo būdas yra itin teigia­ mas nuovargio atžvilgiu. Priešingai. Tuo atžvilgiu kaip tik ypačiai vargina tasai mokytojas, kuris labai įdomiai dėsto, o mokytojas, mokąs iŠ lėto, ramiai, meto­ diškai dėstąs savo dalyką, veikia klasę teigiamai proto darbo higienos atžvilgiu. Tokiais atvejais reikia griežtai skirti subjektyvinius jausmus nuo nuovargio, pa­ ilsimą nuo nuovargio. Po labai įdomios pamokos, išklausytos, be to, atitinkama pakelta nuotaika, moksleivis gali net nepajusti pailsimo, priešingai, jis gali jausti pakilusią nuotaiką, tačiau objektyviai tokiais atvejais galima konstatuoti pavo­ jingesnių nuovargio žymių, negu po nuobodžios, neįdomios pamokos. Visa tai reikia turėti galvoj, vertinant kitus momentus, įeinančius į dėstymo metodą. Sa­ kykim, svarbu, ar mokytojas duoda pakankamai laiko tam, kad moksleivis apgal­ votų klausimą, ar jis reikalauja tuojau tikslaus atsakymo. Daugelis mokytojų labai 182

/ 2 d J l i * / UGDYMO P S I C H O I O C I J A

mėgsta tuos žaibo greitumo klausimus ir atsakymus. Kaip tik tie žaibo greitumo atsakymai daro neigiamos įtakos, vargina ir mažina darbingumą. Svarbu, ar mo­ kytojas iliustruoja dėstomąją medžiagą, ar ne piktam išnaudoja savo moksleivių abstraktinį galvojimą ir 1.1. Įvairių faktorių čia labai daug, ir smulki jų analizė, be abejo, nuvestų labai toli. Mano tikslas tebuvo atkreipti dėmesį į labai svarbų dėstymo higienos fakto­ rių, svarbų ne tik geram pamokų tvarkaraščiui pagaminti, bet ir mokyklos higie­ nai apskritai. Mano nuomone, greit ateis laikas, kad skiriant mokytoją bus žiūrima, kiek jis patenkina higienos reikalavimus jo asmens minimalaus varginimo prasme dėstymo metu. Tuo atžvilgiu labai svarbi dikcija ir mokytojo maniera kalbėti (ša­ lia balso tembro ir kitų momentų). Tai, žinoma, nieko bendro neturi su oratorių (kalbėtojų) menu, bet tik su mokėjimu neskausmingai savo mintis klausytojams reikšti. Yra ir kalbėtojų ir mokytojų, kurių klausydamas žmogus tiesiog kenčia. Be paties mokytojo ir dėstymo metodo varginimo, tenka skaitytis dar su vienu labai svarbiu faktorium - tai moksleivių atskirų dėstomųjų dalykų pamėgimas. Yra žinoma, kad kai kurie dalykai moksleivių mėgstami, kiti, tarytum, nekenčiami. Ne­ kreipiant dėmesio į svyravimus, kurie taip pat priklauso nuo simpatijos mokytojui, jo būdui dėstyti ir 1.1., toks pamėgimas vis dėlto yra ir ne kartą buvo bandymų ir statistikos - anketų ištirtas. Pasirodo, kad yra tam tikro dėsningumo, kad yra net labai esminių lyties skirtumų, kad mergaičių pamokų pamėgimas yra visai kitos rūšies negu berniukų, kad visa tai priklauso nuo amžiaus ir pan. faktorių. Tuo tar­ pu negaliu gilintis į tuos visus klausimus, bet vis dėlto leisiu sau nurodyti kūrinį, kuriame rasite tos rūšies medžiagos, nes tojo faktoriaus reikšmė mokytojo higienai vis dėlto didelė. (Lobsien Mönkemöller. Experimentelle praktische Schülerkunde, Leizig u. Berlin. 1916. 217 p. - Beliebtheit der Unterrichtsfächer.) Eidami prie išvadų dėl visų faktorių, kurie šiaip ar taip veikia nuovargį ir moksleivių darbingumą, negalim nuslėpti kai kurių sunkumų, su kuriais tenka susidurti. Tie sunkumai yra šie: kaip galima, nepriklausomai nuo materialinių techninių išgalių, kurios, kaip žinoma, mūsų lietuviškose mokyklose labai aprėž­ tos - kaip galima, sudarant pamokų tvarkaraštį, atsižvelgti į minėtus įvairius fak­ torius. Kaip galima juos visus suderinti bendru vardikliu, išreikšti vienareikšmiu ženklu. Svarbu, kad tokių sunkumų iš tikrųjų yra. Vis dėlto man rodos, kad tie sunkumai teoriškai ir praktiškai nėra nenugalimi. Ir sprendžiant įvairius techniš­ kuosius klausimus, tenka turėti galvoj įvairūs faktoriai, taip pat tenka jie derinti bendru vardikliu ir vis dėlto po ilgų skaičiavimų ir bandymų galima laimingai išspręsti technikos, medicinos ir kt. problemas. Man rodosi, kad jeigu iki šiol tų 2. 6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

183

faktorių dar tiksliai nežiūrėta, tai tat bus daroma ne tiek dėl to, kad tasai darbas būtų negalimas, kiek dėlto, kad ligi šiol nebuvo reikiamai rimtos ta prasme inicia­ tyvos. Tačiau aš taip pat nesu visai tikras, kad tokių mėginimų nebuvo daryta. Vadinas, tai galima išspręsti - tai toli gražu ne skritulio kvadratūra. Aš noriu nurodyti tik į primityvinę schemą, kuria galima naudotis, norint iš­ naudoti visą nuovargio mokslą, sudarant mokyklai savaitinį pamokų tvarkaraštį. Aš siūlau tuo atveju laikytis tokio plano. Visų pirma suskirstyti savaitės dienas į 3 grupes: į lengvas, į pakenčiamai sunkias ir į sunkias nuovargio atžvilgiu. Bent mūsų gyvenimo ir darbo sąlygose prie pirmosios grupės galima priskirti, saky­ kim, antradienį ir trečiadienį; prie antrosios - pirmadienį ir ketvirtadienį ir prie trečiosios - penktadienį ir šeštadienį. Tai, žinoma, tik lygtinai, nes šis klausimas dar nėra galutinai išspręstas ir dar yra ginčytinas. Mes tik taip spėjame. Toliau ten­ ka ta pačia tvarka suskirstyti pamokos: prie pirmosios grupės (lengvų) aš linkęs skirti 2-rąją ir 4-tąją pamokas; prie antrosios - 1-mąją ir prie trečiosios grupės 3-čiąją ir 5-tąją pamokas. Aišku, kad tai taip pat lygtinai. Tuomet, atsižvelgiant į pamokų sunkumą, galima būtų sudaryti tokią pamokų lentelę atskiromis dieno­ mis, pradedant lengvomis pamokomis: 1) antradienis 2, 2)

trečiadienis 2,

3) antradienis 4, 4) trečiadienis 4. Tai būtų tinkamiausios valandos. Netinkamos valandos būtų: 1) Penktadienis - 3, 2)

Šeštadienis- 3

3) Penktadienis - 5, 4) Šeštadienis - 5. Visas kitas valandas, kurios yra tarp tų dviejų kraštutinių ašigalių, reikėtų paskirstyti pagal kurį nors mokslo principą. Įsivaizduokime, kad rezultate gautume nuo 3 iki 4 dienų - pamokų katego­ rijų; antra vertus, tektų atsižvelgti į pamokos vargingumą, mokytojo varginimą ir pan. dalykus. Tuo būdu, pagal mano siūlomą schemą tektų skirti trys koeficientai, būtent, l) savaitės dienos varginimo koeficientas, 2 ) dienos valandos varginimo koeficientas ir 3) pamokos (dalyko) ir tuo pačiu laiku dėstymo metodo varginimo koeficientas. Tuos koeficientus aš linkęs suskirstyti į 3 pamatines grupes: lengvus, vidutiniškus

184

/ 2 dj l i s / UGDYMO P S I CHOLOCI J A

ir sunkius. Mokomuosius dalykus be ypatingų sunkenybių galima būtų suskirsty­ ti dar smulkiau. Dienų ir valandų koeficientus reikėtų suderinti bendru vardikliu ir tuomet lieka siekti bent prie to, kad būtų atitinkamumo tarp „dienos valandos koeficiento" nuovargio atžvilgiu, iš vienos pusės, ir dalyko mokytojo „varginimo koeficiento", iš antrosios. Jeigu ir sunku tikėti, kad tuo būdu galima su dideliu tiks­ lumu nustatyti tų visų minėtų faktorių varginimą, tai vis dėlto bendrais bruožais pamatinėse nuvargstamumo koeficientų grupėse galima bus susigaudyti. Sąryšy su savaitinių pamokų tvarkaraščiu tenka trumpai paliesti klausimą, kiek tikslu pro­ to darbo higienos atžvilgiu suskirstyti simetriškai pamokas pagal atskirus dalykus per visą savaitę. Kiekvienas dar gerai turbūt atsimena iš gimnazijos laikų, kad visur yra virtę tradicija simetriškai pamokos suskirstyti. Sakykim, matematika būdavo pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, tuo laiku kai istorija - antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. Svetimos kalbos, kurioms buvo skiriamos 2 dienos per savaitę, buvo dėstomos, sakykim, trečiadienį ir šeštadienį arba antradienį ir penktadienį, arba pirmadienį ir ketvirtadienį ir 1.1. Vengė arba bent visai be noro darydavo taip, kad vienas dalykas, kuriam buvo skiriamos 2 valandos per savaitę, būtų dėstomas diena po dienos arba, kas būtų jau visai neleistina, kad to paties dalyko dvi valandos sektų vieną po antros tą pačią dieną. Čia teks atsakyti į klausimą, ar tikslinga tokia sistema ir ar pama­ tuotas mokslo visur ir visuomet vartojamas simetriškumas. Vargu tai turi rimto pamato. Tasai reikalavimas yra greičiau senos tradicijos liekana ir, be to, patogus tuo, kad parankiau dalytis savaitę per pusę ir gaminti planą pusei savaitės. Jeigu tą klausimą spręstume remdamiesi atminties dėsniais, pamatuotais eksperimen­ tinių darbų, darytų per kelis dešimtmečius ir, be to, specialiose eksperimentams pritaikintose sąlygose tam specialiam klausimui spręsti, tai turėtume atsisakyti nuo simetrinio pamokų suskirstymo tikslingumo proto darbo higienos atžvilgiu. Negalėdamas gilintis į tą klausimą, aš pateiksiu bandymų seriją, padarytų garsaus pedagogo Lobsieno (plg. Lobsien, Mönkemöller, Experimentelle praktis­ che Schülerkunde, p. 213,214). Lobsienas ryžosi atsakyti, kuri iš šių dviejų pamo­ kų suskirstymo schemų tikslingiausia: pirmadienis - antradienis - pirmadienis ar pirmadienis —ketvirtadienis - pirmadienis. Savo bandymą jis darė Šiaip: Jo nuomone, tasai pamokų suskirstymo metodas tikslingiausias, kurį varto­ jant po 7-nių dienų, pirmą kartą ką nors išmokus, daugiausia išmokto atsimena­ ma. Lobsienas vartojo neprasmingus skiemenis: Nek, tauch, tens, gun, lut, hop ir t. t. Tuos skiemenis jis rašė lentoje, o mokiniai garsiai tardami jų mokėsi. Iš­ mokęs kiekvienas mokinys turėjo atskirame lapely užrašyti išmoktus skiemenis. Bandymas buvo daromas vidurinėse klasėse. Paskum mokiniai, kaip paprastai, 2.6. N u o v a rg io p ro b le m a m o k y k lo je

185

mokėsi kitų dalykų ir užmiršo tai, kas buvo. Kitą dieną, arba patikrinamo ban­ dymo metu ketvirtą dieną, tris kartus pakartoję, mokiniai dar kartą lapeliuose užrašo tuos skiemenis, kuriuos jie atsimena. Vienu ir antru atveju per savaitę po pirmo bandymo dar kartą mokiniai mintinai rašo skiemenis. Skiemenų buvo 10, mokinių 50. Tuo būdu, idealus klasei atsiminimas yra 500. Žinoma, to pasiekti buvo negalima. Bent bandymai parodė, kad vartojant sistemą: pirmadienis - an­ tradienis - pirmadienis, atminties darbas skaitmenimis šitaip atrodė: pirmadie­ nį - 489,5, antradienį - 490, pirmadienį - 415; tuo būdu, atminty paliko apskritai išmoktos medžiagos 85 % (NB. 415 sudaro 490-ties 85 %). Vartojant sisteminę schemą: pirmadienis - ketvirtadienis - pirmadienis, rezultatai buvo tokie: pirma­ dienį - 495, ketvirtadienį - 473, pirmadienį - 362, kas sudaro 73 % (362 nuo 495). Pasitaikančias klaidas, rašant atskirus skiemenis, Lobsienas laikė puse skiemens. Tuo būdu, šis bandymas atmeta simetrinį dėstomosios medžiagos suskirstymą. Jeigu atsiminsim Millerio ir Josto išmokimo dėsnius, tai ir jie, griežtai kalbant, atmeta simetrinį planą. Jeigu užmirštama pirmiausia ir greičiausia betarpiškai po to, kai išmokstama, jeigu, antra vertus, tikslingiau stiprinti medžiagą tokią, kurios sąryšis senesnis, tai, vadinas, tikslingiau vartoti schemą: pirmadienis - an­ tradienis - pirmadienis. Darydami išvadas iš mūsų teorinių ir praktinių nuovargio dalykų moky­ kloj, kuriuos nagrinėjom, turim nurodyti į šit ką. Visų pirma, reikia pastebėti tą palyginti menką susidomėjimą, kurį mokyklos darbo nenaudai rodo teoretikai ir praktikai pedagogai moksleivių nuovargio klausimams. Iš to, kas sakyta, aiš­ kiai matyti, kad racionaliai sutvarkytas mokymas, neužmirštant visų nuovargio mokslo praktikos išvadų, žymiai palengvintų ir mokytojams, ir mokiniams dirb­ ti. Be to, išgelbėtų būsimas kartas nuo įvairių nervų nuvargimų dėl neracionalaus mokymo. Matome, kad paskutiniais laikais nuovargiui tirti mokslas praturtėjo naujais metodais, kurie labai prieinami mokyklų gyvenimo sąlygose. Visų prak­ tiškų išvadų, kurios buvo minėtos, įgyvendinimas: racionalaus pamokų suskirs­ tymo, savaitės valandų sumažinimo, pertraukų reformos, racionalaus mokomo­ sios medžiagos suskirstymo mokslo metais, mokomojo personalo parinkimo, kuris atitiktų psichinę higieną ir 1.1., yra ne tik be galo reikalingas, bet dažnai ir lengvai įvykdomas dalykas. Reikia tik suprasti keliamų čia reikalavimų rimtumą mokyklai sveikinti ir moksleivių darbingumui kelti. Jeigu psichotechniniai me­ todai laimi vis daugiau ir daugiau praktinių pozicijų įvairiose darbo srityse, tai, be abejo, atėjo laikas sunaudoti visą eksperimentinę psichologinę, pedagoginę ir higienos medžiagą mokymui gerinti ir racionalinti. Nuovargio klausimams tame darbe teks užimti centrinę vietą. 186

/ 2 dalis/ UGDYMO P S I CHOLOCI J A

Pedagoginė kova su vaikų melavimu

2.7.

nežino, kad vaikai, dar net maži būdami, labai geba meluoti, išsisu­ K askinėti, apgaudinėti tiek vyresniuosius, tiek savo draugus. Tas yra toks dažnas dalykas, kad ne veltui tėvai ir auklėtojai dėl to skuste skundžiasi, o peda­ gogika nuo senų laikų šiam klausimui teikia daug reikšmės. Įvairiausių krypčių autoriai šį klausimą laiko svarbia, kone centrine auklėjimo problema. Kaip kovoti su vaikų melu? Kaip pripratinti vaiką iš mažų dienų sakyti tiesą, nepaisant savo naudos ir asmeniškų užgaidų? Tas klausimas vienodai įdomus ir tikybinės krypties pedagogui, ir teoretikui, kuris savo išvadas remia doroviniais bei filosofiniais principais, pagaliau ir pedagogui praktikui, nugrimzdusiam į savo kas­ dienišką darbą, kuriam gal jau nė neberūpi visokios teorijos. Tad nenuostabu, kad vaikų melo klausimas visuomet buvo visašališkai tyrinėjamas, o ypač paskutiniuo­ ju metu. Mums čia rūpės daugiausia psichologinis, psichopatologinis (nes melas dažnai yra vaiko sielos nenormalumo požymis) ir praktinis pedagoginis atžvilgis. Visų pirma, teks išaiškinti ir šiokiu ar tokiu būdu bent susitarti: ką gi mes vadiname melu tikra to žodžio prasme? Į tai mėgino atsakyti VVilliamas Stemas, Hamburgo universiteto profesorius, vienas žymiausių Šių dienų Vokietijos psi­ chologų bei pedagogų. Jis apie vaikų sielos gyvenimą yra parašęs eilę vertingų veikalų, pradėdamas nuo pat ankstyvojo vaiko amžiaus, tad neaplenkė ir šio mums rūpimo klausimo. Kas gi yra melas? Pagal Stemą, vaikas meluoja tada, kai sąmoningai klaidina kitus, tyčia duodamas neteisingus parodymus, norėdamas pasiekti tam tikro tikslo. Šitokio apibrėžimo turėtų mums visiškai užtekti. Tačiau reikia dar nurodyti eilę sąlygų, kada kyla abejonė: ar šitoks vaiko pasielgimas, giliauji išnagrinėjus ir pažinus psichologinį jo pobūdį, pasirodys tikras melas tebesąs, o gal ir ne ? Šitoks klausimo pastatymas yra nepaprastai svarbus, ypač pedagoginiu atžvilgiu. Tegul tėvai bei auklėtojai išmoksta atsakyti į šį klausimą: jie savaime pradės geriau su­ prasti mažučių sielas. 2.7 . P e d a g o g in ė k ova su vaik ų m elav im u

187

Kad geriau paaiškėtų, kas yra panašu į melą, bet dar nėra melas, teks duoti kelis gyvus pavyzdžius. Kas yra tikras melas arba sąmoningas klaidinimas, žino­ me iš anksčiau duoto apibrėžimo prasmės. Tačiau greta tikrojo yra dar netikras, tariamas melas. Jis ypač dažnai pasitaiko mažiems vaikams. Pvz., vaikas dažnai pasiduoda klausimo įtakai ir atsako taip, kaip jam rodo pats klausimas. „Ar tu jau pietavai?" - dažnai aš klausiu savo jau trečius metus bebaigiančią mergytę. - „Aš jau pietavau", - atsako ji man, nė kiek neabejodama, nors dar tik aštuonios valandos ryto. Dažnai vaikai duoda neteisingus atsakymus bei parodymus „dėl psicholo­ gams gerai žinomų" atminties trūkumų. Štai priežastys, dėl kurių vaikas gali duoti neteisingus parodymus: gal jis tą atsitikimą, apie kurį jis pasakoja, netiksliai ste­ bėjo, gal blogai suprato, blogai įsiminė, o gal ir tiesiog blogai perdavė: juk vaiko ir kalba, ne tik atmintis, yra netobula; o gal tie trūkumai kilo dėl to, kad pats įspūdis buvo per daug netikėtinas; gal baimė, nuostaba ar kitas sukliudė jo dėmesį? Paty­ rimas rodo: kaip tik tuos įvykius, kurie yra lydimi stiprių jausmų, vaikai paprastai nušviečia klaidingai; todėl pavojinga pasitikėti vaikų liudininkų parodymais. Dažnai vaikai, norėdami, kad būtų išpildyti jų visokie norai, irgi duoda taria­ mai „melagingus" parodymus. Pvz., vaikas, prieš savo norą vienas paliktas kam­ baryje, nuolat prašosi „su reikalu" laukan; iš tikrųjų jokio tokio „reikalo" nėra; taip jis daro tik tam, kad bent laikinai pabūtų su kuo nors ir išvengtų vienumos. Dažnai vaikas griebiasi panašių išsisukinėjimo būdų, kada jam tenką eiti, pvz., pas gydy­ toją, arba pačiame gydytojo kabinete, kad tuo būdu išvengtų to jam nemalonaus pasimatymo. Bet visais tais atvejais netenka nė kalbėti apie melą tikra to žodžio prasme. Vaikas, būdamas bejėgis ir negalėdamas išvengti beartėjančios nelaimės ar išsisukti iš keblios būklės, griebiasi tų priemonių, kurios pasiekia tikslo, pvz., prašosi išeiti, bet jis tai daro nenorėdamas „apgauti", o visai instinktyviai, nesąmo­ ningai. Labai galimas daiktas, kad bent kai kuriais atvejais labai stiprus noras kokiu nors reflektoriniu keliu tikrai iššaukia „reikalą". Juk visiems žinomas faktas, kad didelio efekto, ypač baimės įtakoje atsiranda „gamtiškas reikalas". Prie tariamo melo tenka taip pat priskirti kai kuriuos vaikų išsireiškimus: suaugusieji klaidingai juos išsiaiškina ir ima vaiką be reikalo įtarinėti meluojant. Pvz., aš pastebėjau (tokie faktai yra žinomi ir kitiems autoriams), kad žodis „ajta" dvejų metų vaikui tuo pat metu reiškia ir automobilį, ir lakstančią musę, ir norą važiuoti, o kai kada ir atvirkščiai - nenorą važiuoti... Vaikų kalba yra daugiareikš­ miška. Todėl dažnai be jokio pamato galima jį įtarti meluojant. Kokiame amžiuje vaikas pradeda meluoti sąmoningai tikra to žodžio prasme ir kokiu būdu vystosi linkimas meluoti? Šitie klausimai taip pat buvo įdomūs 188

/ 2 dolis/ UGDYMO P S I CHOLOGI J A

mokslininkams, vaikų sielos tyrėjams. Tyrinėdami šią problemą ir remdamiesi stebėjimu bei teoriškais sumetimais, jie gavo tokią išvadą: vaikas pradeda meluo­ ti tarp trečiųjų ir ketvirtųjų amžiaus metų. Žinoma, tas toli gražu dar nereiškia, kad vaikai, to amžiaus sulaukę, būtinai pradeda meluoti. Prie melo dažniausiai paskatina užkrečiamas suaugusių ar kitų vaikų pavyzdys, taip pat žaidimo sąly­ gos: vaiko fantazija išbujoja bežaidžiant, jis stengiasi paįvairinti žaidimą, išmoks­ ta apsimesti ir pan. Taip pat labai užkrečiami gyvi pavyzdžiai, kada vaikas pama­ to, kokių patogumų galima laimėti melo pasigaunant. Dabar kyla klausimas, kokios melo rūšys prieinamos vaiko amžiui ir koks jų psichologinis pobūdis? Vaikų melas gali būti: l) socialinis, 2 ) asocialinis, 3) anti­ socialinis ir 4) patologinis. Tarp socialinio ir asocialinio, taip pat tarp asodalinio ir antisocialinio vaikų melo formų yra dar ir pereinamų laipsnių; juos mes dar paliesime vėliau. Prie pirmosios, būtent socialinio melo, rūšies tenka priskirti visus tuos atve­ jus, kada vaikas meluoja dėl socialinių motyvų, kitaip sakant, dėl artimo meilės: pvz., jis nori išgelbėti iš bėdos vargšą draugą, pradžiuginti seserį, paslėpti moti­ nai savo liūdesį ir pan. Antisocialinis melas yra aiškiai nukreiptas artimo nenaudai. Asocialinis me­ las yra, galima sakyti, indiferentiškas, jis nesiekia artimo skriaudos, neliečia sve­ timų interesų. Jis daro moralinę skriaudą nebent pačiam meluojančiam vaikui. Pvz., vienoje anketoje mes randame tokius vienuolikos metų berniuko atsaky­ mus: „Esti, - sako vienas berniukas, - tokių atvejų, kada reikia pameluoti; nėra laikrodžio, o reikia pasakyti valandą, tada tenka sumeluoti, kad nebūtų gėda". Kitas vaikas tvirtina: „Jei klausia tėvo profesijos ir ji ne per labai garbinga, tai gėda pasisakyti ir reikia sumeluoti". Šitie pavyzdžiai rodo, kas tai yra asocialinis, indiferentiškas melas. Tarp socia­ linio ir asocialinio melo stovi taip vadinamas konvencionalus, visų priimtas melas. Šita melo rūšis yra taip išsiplatinusi, kad nėra reikalo apie ją plačiau kalbėti. Tarp asocialinio ir antisocialinio melo yra toks melas, kuris kyla dėl netinka­ mo pareigų ėjimo, taip pat melas vyresnybei bei valdžiai. Tokio melo pavyzdžių duoda toji pati Vokietijoje daryta anketa. Vienuolikos metų berniukas taip rašo: „Kai mama išeina iš namų, ji paprastai kreipiasi į mane, sakydama: „Man nesant, tu gali klausyti radijo, bet jei kas ateis ir pastebės, kad sujungta su žeme, turi sakyti, kad mes turime radiją tik išmėginti Dabar keliais žodžiais paliesime patologinį vaikų melą. Šita melo "

p

prastai pareina nuo liguistos vaikų vaizduotės ir dažmausiai pasitark giems, isteriškiems, epileptiškiems, labai įspūdingiems

vaikam s, taip p at po

189

2.7. P e d a g o g in ė k ova su v aikų m elav im u

miego ligos. Šita melo rūšis turi kelias charakteringas žymes: visų pirma, tokių vaikų linkimas meluoti yra nesulaikomas; antra, jis dažniausiai neturi jokių aiš­ kių tikslų, nei gerų, nei blogų (tuo šis melas giminingas asocialiam melui); trečia, vaikas dažnai taip stipriai ir liguistai pergyvena tai, ką jis pasakoja, kad pats ne­ gali kritiškai įvertinti savo pasakojimo: tiesa ir išmislas jam taip ankštai susipina, kad jis nebegali išpainioti tos pynės (šitam dalykui yra ir mokslo terminas - pseudologia phmitastica). Įdomu arčiau susipažinti ir su tomis priežastimis, kurios padeda plėstis vaikų ir paauglių melui. Iš vienos pusės, čia sunku griežtai viena nuo kitos atskirti šias dvi motyvų rūšis: gyvenime jos abi pinasi ir vienu ar kitu būdu veikia vaiką. Visgi galima nurodyti eilę pagrindinių melo motyvų, psichologinio ir būties pobūdžio. Tarp socialinio melo motyvų visų pirma galima nurodyti vaiko tėvus ir drau­ gus. Bet jau vienuolikos metų amžiuje kyla ir kiti socialiniai, pateisinami melo motyvai, pvz., melas dėl tėvynės, dėl tautos gerovės. Tarp asocialinio melo motyvų visų pirma rasime klaidingą gėdingumą, bai­ mę atrodyti juokingu, norą iškelti save ir pan. Pvz., aštuonerių metų ir septynių mėnesių berniukas pareiškia: „Jei mano draugas tvirtina turįs dešimt plieninių plunksnų, tai aš turiu tvirtinti, kad man jų yra visas šimtas." Gan įdomus klausimas, kiek aplinka skatina vaiką meluoti. Blogiausiai vaiką gali paveikti suaugusieji. Tūlas mokslinis tyrinėjimas parodė šit ką (buvo imami vaikai ligi vienuolikos metų amžiaus): iš visų vaikų melagysčių bene 15 % buvo padaryta suaugusiems pamokant ar net tiesiog reikalaujant; maždaug tiek pat % tenka priskirti tokiems atvejams, kada vaikai pamėgdžioja suaugusius; toliau seka bloga draugų įtaka. Pagal Karolio Reiningerio apskaitymus, kuris šiam klau­ simui nagrinėti yra išleidęs specialų veikalą, dėl dviejų trečdalių visų vaikų me­ lagysčių tenka laikyti kaltais tuos žmones, su kuriais vaikas šiokiu ar tokiu būdu susiduria. Kiti išoriniai veiksniai, turį gan didelės reikšmės vaikų melui plėstis, yra blogas kinas, cirkas, pigi nepedagoginė literatūra ir 1.1. Dabar imsimės nagrinėti, kokiomis priemonėmis tenka kovoti su vaikų melu? Kokie turi būti pirmi mūsų žingsniai, kurie mums nurodytų teisingą Šios kovos kelią? Pirmasis kiekvieno sąmoningo pedagogo ir tėvo žingsnis, jei tik jie tikrai nori pataisyti melagį vaiką, smulkiai susipažinti su melo esme, psichologi­ niais jo motyvais ir jo priežastimis. Tam, kad susipažintume su melo pobūdžiu, visai nereikia būti speciališkai ir visašališkai išlavintu psichologu ar pedologu. Svarbu blaivi, kritiška, nedogmatiška pažiūra į šitą klausimą, o kas svarbiausia melo problemą praktiškai mokės išspręsti tik tas, kas myli vaiką ir stengiasi jį suprasti. Žinoma, reikalingas ir tam tikras žinių minimumas apie vaiko prigimtį 190

/ 2 d a l i s / U C D Y M O P S I CHOLOGI J A

(tokių žinių privalo turėti kiekvienas mokytojas ir bent kiek apsišvietęs tėvas ar motina). Turint tokių žinių, žymiai palengvės ieškoti ir suprasti melo priežastis ir tuo būdu išspręsti paruošiamąjį (informacinį) šios problemos uždavinį. Melo priežasčių suradimas (kitaip dar šitas pirmasis problemos sprendimo laipsnis vadinamas recherche) dažnai jau nurodo mokytojui ar tėvui, motinai tas priemones, kuriomis gali kovoti su pastebėta vaiko yda. Pvz., įsivaizdinkite taip vadinamą „silpnavalį" vaiką, kuris lengvai pasiduoda vyresnio amžiaus vaikų įtakai, ir štai to vaiko valią pavergia vyresnis kaimynų berniukas, tikras niekadėjas žulikas, kuris pamažu įtraukia jūsų vaiką prieš geriausius jo norus į darbe­ lius, kurie aiškiai antisocialiniai (nukreipti prieš visuomenę), kurie nė jūsų vaiko nedžiugina, malonumo jam nesuteikia, už kuriuos jis tik kenčia baudžiamas; bet visgi jis nesugeba pats atsikratyti savo draugo įtakos, ir tiek. Kada jūs įsitikino­ te, kad viso pikto šaltinis - bendravimas su netinkamu draugu, jūs tuo pačiu ir atradote geriausią priemonę vaikui paveikti, būtent - nutraukti tą draugystę. Dažniausiai tas nebus sunku įvykdyti; tik, žinoma, reikia pasirūpinti, kad vaikas pakliūtų kito, geresnio, draugo įtakon, nes bloga būtų jį visai palikti be draugo, ypač tuo metu, kai jis tik ką yra netekęs senojo. Stebėdami vaiką ir tirdami jo melą, visų pirma turime atkreipti dėmesį į tai, ar toks melas yra pavienis atsitikimas (vaikas pamelavo reikalo spiriamas arba matydamas ir visus kitus panašiais atvejais meluojant), ar melas jau yra įgavęs daugiau nuolatinio pobūdžio. Į pavienius, atsitiktinius vaiko pamelavimus, ypač jei tas melas yra konvencionalus arba nėra kenksmingas socialiniu atžvilgiu, ga­ lima visai nekreipti dėmesio arba patartina, draugiškai pasikalbėjus su vaiku, sužinoti to melo motyvus; dažniausiai tai bus klaidingas gėdos jausmas, baimė būti nubaustam ar šiaip patirti kokių nemalonumų, noras pasigirti ir pan. Paskui reikia vaikui aiškinti dorovinį ir ypač praktinį tokio elgesio žalingumą. Jeigu jūs, išanalizavę vaiko melą, ištyrę priežastis ir sąlygas, kurios jį iššau­ kia, padarysite išvadą, kad vaiko nepaprastai gyvai (bet ne liguistai) išbujojusi vaizduotė, tai patartina visų pirma susidomėti vaiko mėgiamąja literatūra. Daž­ nai jūs atrasite, kad šito dalyko priežastis - per daug uolus Main Rido, Gusta­ vo Emaro, Žiulio Verno ir kitų panašių autorių veikalų skaitymas. Tuomet jūs fantastiškąją literatūrą pakeiskite realesne: duokite vaikui ar paaugliui į rankas knygas, kurios aprašo, kaip gyvena bitės, kaip gaunamas cukrus, kaip kasamos akmeninės anglys, kaip pagaminamas popierius, audeklai ir 1.1. Pasistenkite vai­ ko dėmesį pritraukti prie realaus gyvenimo (gyvulių pasaulio, įvairių žmogaus darbo šaknų, gamtos reiškinių ir 1.1.). Šiam reikalui dera įvairiausios priemonės: pasakojimai, ekskursijos, paveikslai, darbas su tinkamai parinktais draugais... 2. 7. P e d a g o g in ė k ova su v aikų m elavim u

191

Duokite vaikui į rankas nedidelį įrankių rinkinėlį, įtraukite jį į kokį nors daugiau ar mažiau produktyvų darbelį. Tegul jis padirba skambutį, tarškinę ar mažutę ta­ bokinę, ar dirbtines gėles, ar radijo detektorių, ar dėžutę laiškams, ar suknelę lėlei ir 1.1. Visko čia neišskaičiuosi. Svarbu tik kad vaikui duotume darbelį, atitinkantį jo amžių, sąlygas ir gabumus. Vartojant tą ar kitą priemonę, reikia žiūrėti, kaip ją priims pats vaikas, reikia mokėti įvertinti tų priemonių sėkmingumą. Apie pavar­ totos priemonės tikslingumą reikia spręsti ne vien iš to, ar vaikas liovėsi melavęs, ar ne (tam reikalingas laikas), bet reikia stebėti ir sekti, kokį įspūdį toji priemonė padarys visam vaiko sielos gyvenimui. Iš kitų momentų, per daug ugdančių fantaziją ir tuo būdu skatinančių vaiko melo plėtimąsi, reikia dar nurodyti per dažną kino ir teatro lankymą (ypač jei re­ pertuaras netinkamas vaikų amžiui). Mokytojas ir tėvai turi žinoti, kad toli gražu vaikui ne vis tiek, koks filmų ar pjesių turinys, kad vaikams nederamo turinio paveikslai ar scenos veikalai gali turėti reikšmės ir vaikų dorovės auginimui. Anksčiau minėtos priemonės stengiasi pataisyti vaiko aplinką, kurioje jis auga, stengiasi pašalinti blogus pašalinius veiksnius. Tačiau kartais gali pasitai­ kinti, kad šitos priemonės maža ką padės, ir jūs nepasieksite kokių žymesnių re­ zultatų: vaikas, koks buvęs melagis, toks maždaug ir pasiliks. Žinoma, jūs tuojau susirūpinsite: kas gi dabar daryti? Štai jau pašalinti blogi draugai, jau paslėpta vaiko fantaziją gadinanti literatūra, ligi minimumo sumažintas kino teatrų lan­ kymas, nupirktas pjūklelis ir kiti įrankiai pjaustinėti ir drožinėti, o visgi vaikas, rodosi, kaip melavo, taip ir tebemeluoja. Kas tada daryti? Jei jūs įsitikinę, kad čia nėra liguistas (patologiškas) reiškinys, tai pamėginkite vaiką paveikti stipresnė­ mis pedagoginėmis priemonėmis (jų keletą čia ir paminėsime). Visų pirma, būtinai reikia skatinti visus vaiko parodymus ir pasisakymus, kuriais jis neprasilenkia su tiesa. Tai nereiškia, kad turime vaiką pritraukti do­ vanomis. Užteks, jei jūs duosite vaikui suprasti, kad jūs tą ar kitą jo pareiškimą laikote gryna tiesa, kad jūs dėl to džiaugiatės ir esate juo patenkinti. Be to, tokiu atveju galite iš dalies lengviau ir patenkinti mažas jo užgaidas (norus). Iš kitos pusės, reikia griežtai saugoti mažiausius vaikų melo apsireiškimus ir pamelavus nurodinėti vaikui jo kaltybę taip, jog jam susidarytų įspūdis melo metodą esant visiškai netinkamą. Stenkitės tikrinti vaiko poelgius taip, kad jis pats to nepaste­ bėtų. Paveskit jam atlikti įvairius smulkius reikaliukus, kada jūs galite patikrinti, kaip jis juos yra atlikęs. Kurį laiką rodykite jam visišką pasitikėjimą, kad galėtu­ mėt jį nepastebimai tikrinti. Užtat, reikalui esant, galite jį trumpam laikui bausti visišku nepasitikėjimu, tuo paskatindami jį pasitaisyti. Pasitikėjimo bei nepasiti­ kėjimo metodas, kaip aš jį esu linkęs vadinti, dažnai duoda gerų rezultatų. 192

/ 2 dalis/ UGDYMO P S I CHOLOGI J A

Aš dar patarčiau ir kitą, dažnai gerai veikiantį būdą - paimti iš vaiko parašą, kad jis kurį laiką sakys tik tiesą, paskui, jei bandymas pavyko, tą savotišką „sutar­ tį" prolonguoti (pratęsti). Dar gali turėti gerų vaisių pasikalbėjimas (žinoma, tik pedagogiškas, ne koks barimas ar sausas pamokslas) su didžiai gerbiamu Šeimos nariu (seneliu, dėde... arba kunigu, direktorium, gydytoju). Svarbu, kad vaiko pasižadėjimas pasitaisyti nebūtų tuščias; toji savotiška vaiko „atgaila" turi būti pravedama kokia nors pedagogiška forma. Kokį asmenį geriausia parinkti šiam reikalui, tas, aišku, pareina nuo sąlygų, to negalima bendrai nuspręsti, ypač tu­ rint galvoje įvairų vaiko amžių. Jeigu ir tokia priemonė vaiko nepaveiks, galima pagrasinti viešai paskelb­ ti vaiką melagiu (klasėje arba kitokioje vaikų grupėje, pvz., draugų tarpe). Šita priemonė gali kai kada turėti ir neigiamų pasėkų (vaikas sunkiai prislegiamas, jaučiasi esąs menkesnis už kitus, ima vengti draugystės, kenčia nuo draugų pa­ sityčiojimų), todėl su šita priemone reikia elgtis atsargiai. Dažnai pilnai pakanka tik pagrasinti, kad pavartosite šitą priemonę. Be šios pagalbinės priemonės, kadangi vaikui kai kada labai sunku liautis melavus „iš karto", galime įvesti ypatingas „visiškos teisybės" dienas, kada vai­ kas privalo sakyti tik gryną tiesą. Jei visos anksčiau minėtosios priemonės nepasiekia tikslo, galima pasinau­ doti įtaigos seansais, kuriuos privalo pravesti prityręs pedagogas arba gydytojas. Šituose seansuose taip pat reikia atsižvelgti tiek į vaiko individualybę, tiek į psi­ chologinius jo melo motyvus. Mes čia negalime smulkiau nagrinėti tokių seansų technikos (kaip jau minėjome, juos galima pavesti tik prityrusiems asmenims). Ypatingais atvejais, ypač kada turime reikalo jau ne su paprastu, o greičiau li­ guistu (patologišku) melu ar bent arti to, - dažnai didelės naudos vaikui atneša hipnozės priemonė. Bet šitą priemonę taikyti gali tik prityręs ir sąžiningas gydy­ tojas specialistas. Tik prisilaikant šitos sąlygos, kai kuriais atvejais (turint reikalo su patologiniu melu) gydymas hipnoze gali duoti gerų rezultatų. Tarp žmonių yra praplitusi nuomonė, kad gydymas hipnozės metodu esąs kenksmingas. Šita nuomonė nėra rimtai pagrįsta. Žinoma, jei kreipsitės prie neprityrusio, o ypač nesąžiningo, neva „gydytojo", tai ne tik hipnozė, o ir bet kuris kitas gydymo ar auklėjimo metodas gali duoti liūdnų vaisių. Bet prityręs specialistas, kada tenka kovoti su atkaklaus vaikų ir paauglių melo apsireiškimais, o kiti gydymo būdai nepadeda, gali sėkmingai naudotis hipnozės metodu. Dažnai įsisenėjęs, liguistas (patologinis), nuolatinis melavimas (ypač taip vadinamojo pseudologija phastastica tipo) eina lygiagrečiai su kitais neurotimais bei psichologiniais iškrikimais, kas jau yra nervų ir psichikos susirgimo žymė.

2.7. P e d a g o g in ė k ova su v aikų m elavim u

193

Šitokiais sunkiais atvejais tenka jau kreiptis į specialias gydomai auklėjamas įs­ taigas, kad specialistas ištirtų ir nustatytų gydymo metodą. Mes esame trumpai apžvelgę įvairias priemones, kuriomis galime paveikti meluojančius vaikus. Bet galų gale reikia atkreipti dėmesį į vieną iš pačių svar­ biausiųjų faktorių, kuris labai padeda vaikų melui plėstis ir keroti. Tai yra tas me­ lagingumas, kurio yra prisigėrusi visa vaiko aplinkuma. Visi tik ką minėtieji me­ todai nieko neduos, jei nuolatos ir visur meluos vaikui artimi žmonės, suaugusieji ir dar meluos tyčiomis, dažnai dėl visai žemų išrokavimų. Galima dar atskirais atvejais pateisinti konvencionalinį melą, taip pat kada meluojama pakliuvus labai keblion padėtin, nes tą gali suprasti ir pateisinti ir pats vaikas (bet tai tik išimtys). Tačiau nedovanotina auklėjamuoju atžvilgiu toji melo atmosfera, kurioje dažnai priverstas augti vaikas. Todėl reikia pataisyti vaiko aplinką, auklėti pačius tėvus ir mokytojus, kad jie mylėtų tiesą. Geras pavyzdys darbu, o ne žodžiu yra toji būtina sąlyga, be kurios neįmanoma sėkminga kova su vaikų melu.

194

/ 2 dalis/ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

2 . 8 . Mokyklos reforma ir mokinių interesai

mokinių interesai švietimo procese turi svarbios reikšmės, jau buvo K adkeliama aikštėn senovės laikais. Platono, Aristotelio, vėliau Vives Komenijaus ir kitų. Naujaisiais laikais ryškiai tai užakcentavo Locke'as, Rousseau, Lunkas. Pastaraisiais laikais psichologijos mokslams užimant vis gilesnes mokslo sritis ir atskleidžiant vis daugiau asmenybės struktūros paslapčių, mokinių in­ teresai irgi tampa ne tik pedagoginių bei psichologinių tyrinėjimų dalykas, bet drauge ir švietimo organizacijos viena sąlyga. Pastaraisiais laikais, kai mokyklų reforma tapo vienas aktualiausių reiškinių ir kai mokyklas stengiamasi diferencijuoti taikant mokinių psichiniam pajėgu­ mui, pastebima, kad neužtenka žvelgti vien į mokinių intelektinį pajėgumą. Ra­ cionali mokyklos reforma, kurioje galėtų bujoti mokinių asmenybė ir augti pro­ duktyviam kūrybiniam gyvenimui, šiandien vis daugiau ima rūpintis pasiremti, be kita ko, ir mokinių interesais. Deja, nepaisant visų iki šiol padarytų tyrimų, mokinių interesai tėra mažai pažįstami, todėl šiandien yra vertingi kiekvieni to klausimo nauji tyrinėjimai. Šiuo tarpu noriu pažvelgti į vieną naujai paskelbtą darbą Stefan Baley knygoje „Apklausimų duomenys apie mokinių interesus" (Polskie Arch. Psychol, p. 597-330). Sis darbas yra atliktas Varšuvos universiteto Pedagoginės psichologijos instituto. Daviniai sutvarkyti instituto vedėjo Stefano Baley ir visos eilės ben­ dradarbių. Apklausimų lapų redakcija ir jų vykdymo iniciatyva priklauso Len­ kijos švietimo ministerijai. Anketos padarytos sąryšy su aukštesniųjų mokyklų reformomis. Jos buvo išsiuntinėtos dešimčiai gimnazijų —penkioms berniukų ir penkioms mergaičių - ir tuo būdu gauta 2414 atsakymų: 1176 mergaičių ir 1238 berniukų. Anketos buvo visur pravestos per tris dienas. Jų uždavinys - arčiau su­ sipažinti su visų klasių gimnazistų ir gimnazisčių susidomėjimais. 22 klausimai, kurie sudarė anketos branduolį, buvo taikomi mokiniams. Šiems 22 pagrindi­ niams klausimams papildyti buvo dar išleista eilė anketų, kurios lietė filosofinius. 2 .8. M o k y k lo s

r efo r m a ir m o k in ių in te re sa i

195

politinius, istorinius, geografinius, literatūrinius ir kitus klausimus. Pastarosios anketos nebuvo visur taip sistematiškai atliktos, kaip minėtieji tridieniai klausi­ mų lapai - buvo pravestos žymiai mažesniame skaičiuje. Klausimai kaitaliojosi pagal klases. Pvz., istorinės anketos buvo taikomos nuo 4 iki 8 klasės; geografi­ nės - tik pirmoms keturioms klasėms. Tiesa, nors literatūrinės anketos buvo tai­ komos visų klasių mokiniams, tačiau klausimai buvo atitinkamai parinkti pagal klasę ir pagal išeinamąją mokslo medžiagą. Tenka dar panagrinėti anketas, skirtas mokytojams ir auklėtojams. Tuo būdu visi papildymai susidarė šalia tridienių anketų. 22 pagrindinės anketos klausimai yra sudaryti pagal žinomus pavyzdžius ir liečia mokinių susidomėjimą lektūros, istorinių asmenų ir įvykių, atradimų istorijos atžvilgiais. Be to, buvo klausiama, kas domisi fizikos, chemijos, matematikos, religijos ir gamtos sritimis. Keletas klausimų lietė rankų darbelius, dainavimą ir paišybą. Taipgi nebuvo pamirštos kalbos, psichologija ir filosofija. Kaip sakiau, klausimai nei savo turiniu, nei for­ ma niekuo nėra ypatingi. Jie dažniausiai skamba: Kuo tu labiausiai domiesi mate­ matikos, chemijos, fizikos srity ir 1.1.? Ar noriai tu pieši, dainuoji ir pan.? Stefanas Baley, baigdamas savo darbą mėgino anketos davinius trumpai ir aiškiai suglausti ir padaryti kai kurias išvadas. Kadangi šitas suglaudimas pa­ sirodė man ypač vertas dėmesio, tai aš imuosi kiek plačiau aptarti. Pirmiausia pastebėtina tai, kad mokiniai aktualesnius atsakymus stato pirmon vieton. Jau­ nimas iš mokyklos reikalauja, kad jam mokykla suteiktų praktikai reikalingų ži­ nių. Pvz., tuose anketos klausimuose, kurie liečia chemiją, jie ypač dažnai pamini nuodingąsias dujas - jų gaminimą ir apsisaugojimo priemones prieš jų veikimą. Fizikoje vis iškyla tie klausimai, kurie liečia radiją ir aviaciją. Kas liečia istoriją, tai mokiniai norėtų būti plačiai painformuoti apie Pasaulinio karo priežastis ir apie to karo eigą. Vyresnieji mokiniai iš mokyklos pageidauja, kad būtų arčiau supažindinami su socialiniu bei politiniu tautų gyvenimu. Taipgi reikalaujama, kad būtų padarytos palankios sąlygos skaityti laikraščiams bei žurnalams. Iš lite­ ratūros srities mokiniai norėtų labiausiai būti supažindinami su naujausiais kū­ riniais. Todėl girdima nusiskundimų, kad jaunimui per daug kemšama į galvas viduramžių literatūros, kai tuo tarpu dabartinė literatūra apleidžiama. Aplamai galima pasakyti, kad jaunuomenė reikalauja, kad mokykloje teikiamos žinios by­ lotų apie naujuosius išradimus ir apie dabarties mokslų būklę. Gana aiškiai mo­ kiniai pasisako, kad žinios būtų taikomos praktikos reikalams. Toks utilitarinis atžvilgis ypatingai pabrėžiamas kalbų mokyme. Jaunimas reikalauja, kad būtų kalbų taip mokoma, kad paskui galėtų praktiškai jomis naudotis. Jis taipgi reika­ lauja, kad jiems būtų suteiktos patogios sąlygos išmokti rašyti rašomąja mašinėle 196

/ 2 dalis/ UG DY MO P S I CHOLOC1 J A

ir stenografijos. Dar pageidaujama, kad mokykla jiems suteiktų tokias sąlygas, kad jie galėtų spręsti teisinius ir ekonominius klausimus, ypač tuos, kurie yra susiję su mokinių socialiniais interesais. Verta pastebėti ir tai, kad tie interesai turi tikslą - geriau pažinti žmogų. Taigi, jaunuolis stengiasi plačiau pažinti žmogaus prigimtį, kad tuo būdu galėtų pats save geriau suprasti ir tuo būdu labiau įsigi­ linti į žmonijos problemas. Todėl suprantama, kodėl dažnai ypatingo susidomėjimo susilaukia anatomi­ ja. Sąryšy su šituo susidomėjimu anatomija, iškyla higienos ir seksualiniai intere­ sai. Iš antros pusės, kaip priešingybė anatomijai, iškyla sielos gyvenimo interesai. Tarp kitko, yra reikalaujama, kad psichologijos mokymas būtų daug anksčiau pradedamas. Taipgi susidomėjimas religija iki tam tikro laipsnio aiškinamas kaip susidomėjimu sielos gyvenimu. Kreipdamas dėmesį į religiją, jaunimas ieško at­ sakymo į žmogaus sielos būvį ir apskritai į žmogaus esimą ir jo paskyrimą. Stefanas Baley tiki, kad daugelis anketų atsakymų patvirtina tą tezę, kad mo­ kyklinio jaunimo interesų centre glūdi „aš" problema. Žinoma, „aš" problema suprantama kaip asmenybės problema. Be to, dar šit kas reiktų pastebėti: religijos moksle, bent žemųjų klasių mo­ kinių tarpe, yra pastebimas gyvas susidomėjimas Jėzaus gyvenimu. Žemiausio­ se mergaičių gimnazijos klasėse ta prasme yra apie 74 % atsakymų. Mažiausio susidomėjimo parodo liturgijos atžvilgiu. Labai daug atsakymų liečia filosofines problemas, kurios, tiesą sakant, yra religijos sukeltos. Kai dėl senųjų kalbų ir senovės istorijos mokymo, tai mokiniai neparodo jo­ kio ypatingo susidomėjimo. Dažnai pabrėžiama, kad reikalinga mokytis naujųjų kalbų. Yra didokas procentas tokių atsakymų, iš kurių aiškėja tiesiog priešingas santykis senųjų kalbų ir senovės meno atžvilgiu. Jei ir pastebimas šioks toks susi­ domėjimas senove, tai pirmon vieton statoma kultūros istorija, kai tuo tarpu gra­ matikos ir filologiniai klausimai statomi paskutinėje vietoje. Vyresniosios klasės turi palinkimo prie senovės kalbų studijų tik tuo atžvilgiu, kad tuo būdu gautų filosofinio pažinimo. Geografinių ir istorinių klausimų atsakymuose pastebima tendencija susipa­ žinti su istorinėmis asmenybėmis, pirmiausia (aukštesnėse klasėse) su Napole­ onu. Napoleonas yra tokia figūra, kuri labiausiai sužavi jaunuolius. Pastebėtina tai, kad interesai neliečia Napoleono karo žygių ar jo reformų, bet jo asmens cha­ rakterį ir pan. Iš kitų istorinių asmenybių jaunimas domisi Kosciuška, karalaite Jadvyga ir Stanislovu Poniatovskiu. Aukštesnėse klasėse dėmesio kreipiama į Pil­ sudskio asmenybę. Istorinių įvykių centre glūdi Pasaulinis karas. Be to, daugelis domisi revoliucijomis, reformomis, sukilimais ir pan. Labai ryškiai pasisakoma,

2.8. Mo k y k l o s r e f o r ma ir mo k i ni ų i nt eresai

197

kad istorijos dėstymas būtų pravedamas iki naujausių laikų. Taipgi jaunimas do­ misi Tautų Sąjunga ir pacifistinėmis srovėmis. Kas liečia gamtos mokslą, tai šit ką reikia pastebėti: didesnių simpatijų reiš­ kiama zoologijai negu botanikai. Šita pirmenybė zoologijai yra pas abiejų lyčių jaunuolius - tik mergaitės ne taip aiškiai pasisako. Jeigu yra didesnis susidomėji­ mas gyvulių pasauliu, tai tenka pastebėti, kad mokymas neišgali sukelti susido­ mėjimo augalų pasauliu. Iš fizikos reikalaujama, kad būtų daugiau dėmesio kreipiama į atradimus ir būtų jiems teikiamos žinios net apie naujausius atradimus. Jaunimas nori taipgi suprasti atradimų esmę, ypač iš elektrotechnikos srities. Jau anksčiau minėjau, kad tarp fizinių interesų pirmą vietą užima radijas. Telegrafu bei telefonu labiausiai domisi žemesniųjų klasių mokiniai. Kai dėl matematikos, tai pirmiausia tenka pastebėti, kad žymus mokinių skaičius tiesiog tvirtina, kad jų matematika nedomina, jie nenori į matematikos klausimus atsakyti. Taip pat reikia pastebėti, kad susidomėjimas matematika ma­ žėja pagal klasę. Kratymasis matematika savo maksimumo pasiekia šeštoje kla­ sėje. Jei kas ir domisi, tai pirmoje vietoje geometrija, kai tuo tarpu aritmetiką ir algebrą mažiausiai mėgsta. Paišybos, dainavimo ir rankų darbelių statistika šit ką rodo: palinkimas į pai­ šybą blanksta su amžiumi ir berniukų, ir mergaičių tarpe. Panašūs reiškiniai pas­ tebimi dainavimo ir rankų darbelių mokymo atžvilgiu. Šitie dalykai yra labiau mėgiami už mokyklos suolo negu pačioje mokykloje. Kai domėjimasis paišyba menkėja, menkėja dainavimo ir rankų darbelių interesai, ypač vidurinėse kla­ sėse; aukštesnėse klasėse vėl pastebima tam tikra tendencija tomis pamokomis susidomėti. Jei kritiškai įvertinsime Baley atliktą darbą, tai pirmiausia reikėtų kreipti dė­ mesį į netobulumus, surištus su patiektais anketų klausimais ir apdirbimo meto­ dais. Nors tokių netobulumų randame dažnai, bet iš darbo, išeinančio iš mokslo instituto, kuriame dalyvavo keli mokslininkai, reikėtų laukti tobulesnio darbo ir metodiniu atžvilgiu. Matyt, tatai buvo matoma ir pačiam autoriui, nes jis daro panašias pasiaiškinimo pastabas. Bet nepaisant tų trūkumų patiekta darbo me­ džiaga yra vertinga, nes teikia daug medžiagos aktualiems mokyklos reformos klausimams.

198

/ 2 da l i < / UGDYMO P S I CHOLOGI J A

2 .9 .

Seksualinė pedagogika

N

ėra vienos nuomonės lytinio auklėjimo klausimais. Todėl vienus ma­ tome fanatiškai seksualinės pedagogikos reikšmę ginant, kitus visiš­

kai ją neigiant. Visa tai į seksualinės pedagogikos klausimus įneša nemaža pai­ niavos. Iš dalies šitas nuomonių skirtumas dėl lytinio auklėjimo reikšmės ir prie­ monių ir kyla dėl to, kad nesutariama dėl pagrindinio klausimo: kokios reikšmės turi gyvenimui seksualinė problema? Asketizmas ir meilės kultūra - štai dvi priešingos kryptys, tarp kurių dar yra visokių pereinamųjų laipsnių. Tačiau ir kraštutinio asketizmo šalininkams bus itin naudinga susipažinti su lytinio auklėjimo klausimais. Aš ir pats nema­ nau, kad seksualinė pedagogika būtų visiškai savarankiškas mokslas, kurį būtų galima griežtai skirti nuo kitų pedagogikos šakų, bet taip pat negalima paneigti lytinio auklėjimo reikšmės auklėjimo darbe. Tos rūšies klausimus nagrinėja vadi­ namoji seksualinė pedagogika. Kas gi yra tas lytinis auklėjimas? Čion įeina visos sąmoningai ir planingai taikomos priemonės, kurios ruošia žmogų sveikam, gyvenimo džiaugsmo tei­ kiančiam lytiniam gyvenimui. Ruošia - vadinas, auklėja ir laipsniškai ugdo. Be to, kai kalbame apie sveikatą, apie gyvenimo džiaugsmą, turime galvoje ne tik pavienio asmens, bet ir visuomenės, taigi ir busimosios kartos, gerovę. Šita nuosaiki pažiūra kaip dangus nuo žemės tolima nuo panseksualizmo, kuris visą žmogaus dvasios gyvenimą išveda iš lytinių veiksnių. Tuo būdu savai­ me atkrinta reikalas seksualinę pedagogiką imti kaip savaimį, ypatingos rūšies mokslą. Mano pažiūra greičiau remiasi dar senovės graikų iškeltu idealu - reikia harmoningai plėsti ir ugdyti kūno ir dvasios ypatybes, kūno ir dvasios grožį, kil­ nių jausmų gyvenimą, gyvenimo džiaugsmą ir sveikatą (kalokagatija). Žinoma, bus ne taip suprastas šis idealas, jei kelsime tik lytinį vienašališ­ ką gyvenimą arba tenkinsimės čia tik kūno kultūros priemonėmis. Iš kitos pu­ sės, ne mažiau nusidėsime, jei visiškai paneigsime ar nutylėsime lytimo auklė­ jimo klausimus. Moderniškas pedagogas - vis tiek, kokio amžiaus vaikus jis

2.9. S e k s u a l i n ė pe da g o g i k a

199

auklėtų, - šiandien susiduria su įvairiausiomis savo darbo sritimis: dvasine kul­ tūra ir kūno kultūra, etiniu ir estetiniu auklėjimu ir kt. Tarp šitų klausimų turi būti rimtai traktuojami ir lytinio gyvenimo klausimai. Ne taip jau svarbu, kur tuos klausimus priskirsime - prie kūno kultūros ar prie etinio, prie estetinio, ar higieninio auklėjimo; svarbu tik kad pedagogas neužmirštų ir seksualinės peda­ gogikos problemų. Ir į tas problemas, mano įsitikinimu, reikia atsižvelgti nuo pat kūdikystės dienų, tuos uždavinius reikia vykdyti pradedant vaiku, baigiant suaugusiu žmo­ gum. Vadinasi, pedagogui darbo dirva čia yra plati - pradedant priešmokykliniu amžium, baigiant plačių liaudies masių švietimu ir auklėjimu. Tik toks sistematiškas, plačiai užsimotas darbas ir gali duoti tikrų vaisių. Juk maža tepadės seksu­ alinis mažyčių auklėjimas, jeigu suaugusieji nebus taip auklėjami. Kokios seksualinės pedagogikos problemos ir uždaviniai iškyla atskirais vai­ ko brendimo amžiais? Tos problemos ir tie uždaviniai nėra kokie tušti teoriniai samprotavimai ar akademiški abstraktūs spėliojimai. Tai plati praktiško darbo dirva tėvams ir auklėtojams, tai klausimai, su kuriais jie taip dažnai susitinka auklėdami vaiką. Juo anksčiau jis pradedamas, juo geriau. Tie klausimai prašo­ si išaiškinami, o darbas laukia vykdomas. Tėvai ir auklėtojai, kurie anksti ima rūpintis seksualiniu auklėjimu, atlieka didelį profilaktinį darbą, tariant, užkerta kelią visokiems kūno ir dvasios iškrypimams ir socialinėms negerovėms. Kokios gi yra lytinio auklėjimo problemos, iškylančios jau kūdikystės am­ žiuje? Priešmokyklinio arba pirmųjų metų mokyklinio amžiaus vaikų seksualiniu gyvenimu pas mus, berods, niekas ir nesirūpina. Platūs inteligentų sluoksniai dar yra šiek tiek linkę domėtis lytiniu vaikų auklėjimu vadinamajame persilaužimo amžiuje (apie 13-15 m.) ir supranta auklėtojų šitokias pastangas, bet jeigu kas mė­ gina kalbėti apie šiuos klausimus priešmokykliniam vaikų amžiuje ar kūdikystės dienomis, iš tokių daugelis stebisi ar reiškia griežtą pasipriešinimą. Tačiau šiame amžiuje tos problemos iškyla ir tam tikru atžvilgiu yra labai svarbios ir aktualios. Pirmas, kuris rimtai tuo susidomėjo ir ištyrė lytinį vaikų gyvenimą, nušvies­ damas naujas seksualinės pedagogikos sritis, buvo prof. Siegmundas Freudas. Galima nebūti nei Freudo šalininku, nei psichoanalitiku, galima kritikuoti psichoanalitinį metodą ir jo reikšmę, galima neigti Freudo teoriją ir nesutikti su jo mokyklos išvadomis, bet reikia pripažinti ir įvertinti Freudo ir jo mokyklos surinktą faktų medžiagą. Psichoanalitikų iš vaikų gyvenimo surinkta medžiaga kaip tik ir liečia tuos klausimus, kurie man dar rūpi nušviesti. Ji yra labai gausi ir pamokoma.

200

/ 2 d a l i * / UGDYMO P S I CHOLOGI J A

Dar ir šiandien gydytojų ir pedagogų tarpe yra labai paplitusi nuomonė, esą, normalūs vaikai ligi subręsdami nepažįstą jokių lytinių pergyvenimų. Prieš Freudą šitoji pažiūra buvo beveik visų priimta. Lytinio gyvenimo apraiškos prieš „persilaužimo amžių" buvo laikomos patologiškomis apraiškomis ar per anks­ tyvo lytinio brendimo ženklu. Tiesa, šiandien lytinio gyvenimo sąvoka imama daug platesne prasme ir tai padaryta dėl psichoanalitinės mokyklos įtakos. Da­ bar prie lytinio gyvenimo apraiškų, kurios, kad ir neprisideda žmonių giminei dauginti, priskiriamos ir visos tos sielos ir kūno gyvenimo apraiškos, kurios turi kokio nors sąryšio su lytinio gyvenimo brendimu ar plėtote. Ta prasme lytinio gyvenimo apraiškų labai daug randame jau kūdikystės, priešmokykliniame amžiuje. Jeigu nematysime tų apraiškų arba jeigu matydami jas blogai suprasime, tai galime išardyti vaiko kūno ir sielos pusiausvyrą. Labai dažnai vaikui tas iš pradžių lyg ir neturi reikšmės, užtat vėliau, praėjus keleriems metams, netikėtai iškyla nerūpestingų auklėtojų labai kartūs vaisiai. Nemany­ kite, kad tie blogi padariniai būtinai yra lytinio pobūdžio iškrypimai! Ne, kaip tik labai dažnai jie pasireiškia įvairiomis neurozėmis, tariant, nervų susirgimais. Tik atidžiau patyrinėkite tokių vaiko ar suaugusio susirgimų kilmę - pasirodys, kad jų šaknys glūdi tose kliūtyse ir iškrypimuose, kurie sudarkė normalią vaiko lytiško gyvenimo eigą. Daug yra mažo vaiko, net ir naujagimio veiksmų, kurie priskirtini prie sek­ sualinės srities, plačia žodžio prasme. Žinoma, dėl to dar negalima tvirtinti, kad tie veiksmai yra grynai seksualinio pobūdžio. Ieškant autoerotiško pobūdžio Šaltinių, visų pirma reikia paminėti žindymą ir čiulpimą (su pasismaguriavimu), malonumą, juntamą dėl ritmiškų judesių, dėl kutenimo ir glamonėjimo, šlapinimosi vyksmą. Šitie „malonumo" šaltiniai fizio­ logiško pobūdžio, bet jie liečia ir vaiko psichiką. Valgymas, maudymasis, Čiulpimas, miegas, išsituštinimas ir šlapinimasis šitie veiksmai šiaip ar taip yra svarbiausia mažo vaiko dienos programa, todėl šitos funkcijos virsta malonumo ar nemalonumo šaltiniu; antra vertus, jos sudaro pavojų, kad vaiko patraukimai gali ilgam laikui gauti nesveiką kryptį. Jeigu są­ lygos yra palankios, būtent, jei vaikai yra malonūs, tėvai bei auklėtojai nepadaro kokių stambių klaidų, tai šitie „džiaugsmo" šaltiniai, arba, kaip juo vadina Halvelock Ellis, autoerotika, yra nekalto pobūdžio. Bet ką iš jų gali mums padaryti patologiški vaikai! Duosiu tik kelis pavyzdžius, kad paaiškėtų, koks čia dalykas. Kad ir kyla kai kurių abejonių, bet prieš naujagimio čiulpimą nieko negalima pasakyti, jei čiulptukas yra švarus ir nėra pavojaus, kad vaikas jį prarytų. Po metų vaikas turi

2.9. S e k s u a l i n ė pe da g o g i k a

201

liautis čiulpęs, ir tuo būdu tenka jam atimti Šitą malonumo šaltinį. Svarbu, kad tai nebūtų griežtai ir per staigiai padaryta. Geriausiai pasirinkti tokį laiką, kada vai­ kas gerai jaučiasi. Bet jeigu mėgsime vaiką atgrasyti nuo čiulpimo, pvz., aptepda­ mi čiulptuką šlykščiais, neskaniais dalykais, tai tas gali vaikui sudalyti psichinių žaizdų (traumų). Tos žaizdos gali pasireikšti nerviškais antpuoliais, susijaudini­ mu, prieinančiu ligi dusulio, atsisakymu nuo maisto, vėmimais - aplamai, vaikas tada ima į aplinką žiūrėti bailiai, nepasitikėdamas. Tokių pat negeistinų reiškinių gali sukelti liguistas linkimas prie žindymo; šitokiais atvejais gali pakenkti net normalus atjunkymas. Ar šitos psichinės žaizdos, patirtos ankstyvoje vaikystėje, gali turėti rimtų padarinių ir suaugus, - taip bent tvirtina Freudo mokyklos šalininkai, - tai jau kitas dalykas. Šiaip ar taip, aš pats stebėjau ir tyriau šiuos faktus ir jų rezultatus ir įsitiki­ nau: netikslus ir neatsargus šito malonumo šaltinio pašalinimas gali turėti rimtų padarinių bent vaiko amžiuje, sukeldamas įvairių nerviškų ir psichopatologiškų reiškinių. Ypač yra pamokomi faktai iš kitos vaikų autoerotikos srities. Šlapinimasis jau mažam vaikui yra svarbus gyvatos faktas. Jis vaikui yra begalinių rūpesčių didžiausio malonumo ir drauge nemalonumo šaltinis. Tarp kitų mažo vaiko in­ teresų šis aktas vaidina žymų vaidmenį. Aš prisimenu dvejų metų mergaitę, kuri po pietų savo tėvui, žymiam profesoriui, skubančiam išeiti, uždavė pašalinių aki­ vaizdoje keblų klausimą: „Tėte, ar tu dabar irgi eini ant puodulio?" - Aplamai, vaikas labai domisi šitokiais klausimais. Gleivinės plėvelės suerzinimas, kuris įvyksta per tuštinimą arba šlapinimąsi, paprastai yra vaikams autoerotiškų per­ gyvenimų šaltinis. Ir jeigu šitas „malonumas" vaiko per daug ryškiai pergyvena­ mas, tai dažnai vaiką ištinka nenormalūs kūno ir sielos gyvenimo reiškiniai. Šitas perdėtas „malonumas" gali nuvesti į kūno arba sielos sužalojimą. Tuo būdu galima paaiškinti vaiko nusižengimai prieš švarą tokiame amžiuje, kada vaikas jau turi mokėti susilaikyti nuo „žuvų gaudymo" (pradedant nuo antrųjų metų). Dėl šitokių vaiko prasižengimų, kylančių dėl instinktiško noro patenkinti malonumą, iškyla įvairūs vaiko aplinkos konfliktai, kurie savo rėžtu sukelia ne­ malonių pergyvenimų. {vairūs vaiko glamonėjimai bei malonėjimai - jų vaikas patiria ir iš tėvų, ir iš svetimų žmonių, - taip pat jau priešmokykliniame amžiuje gali būti pavojingi ir sutrukdyti normalų vaikų brendimą. Čia reikia būti atsargiems: „per daug" yra labai negera, kaip ir „per maža". Kad tėvų ir vaikų glamonėjimasis gali vaikui su­ kelti psichinių, seksuališko pobūdžio pergyvenimų bei jų kompleksų, tai patiria 202

/ 2 dalis / UG DY MO P S I CHOLOGI J A

kasdieną tas, kas atidžiai stebi vaiko sielos gyvenimą. Aišku, čia turi laiku įsikišti tėvai ir auklėtojai, iš anksto tinkamai susipažinę su seksualinės pedagogikos klau­ simais, kad išvengtų sunkesnių nervų sistemos ir sielos gyvenimo iškrypimų. Deja, ir inteligentiški auklėtojai bei tėvai labai dažnai nusižengia prieš šitą taisyklę. Čia pat tenka paminėti blogą tėvų papratimą pasiimti vaiką pas save į lovą „pasibovyti". Lygiai tėvai turi vengti intymiškų santykių vaikų akivaizdoje. Mes žinome, kad neurozės (nervų ligos) gresia ir per daug mylimiems, ir per maža mylimiems vaikams. Reikia vengti per daug karštai ir audringai rodyti vaikams savo meilę. Bet ne mažiau pakenksime vaikams būdami šalti, griežti, neteisingi ar net žiaurūs diržo garbintojai. Jei peržengsime saiką, pvz., vartosime fizines bausmes, tai galime vaikui sudaryti mazochistinių linkimų (tai rodo garsus Rousseau vaikystės pavyz­ dys). Bendras suaugusiųjų gulėjimas su vaikais ne tiktai pažadina lytinius vaiko patraukimus, bet ir duoda kartais progos vaiką panaudoti piktiems tikslams. Rei­ kėtų geriau, negu lig šiol, prižiūrėti vaiko žaidimus, nes jie dažnai turi seksuališką atspalvį. Reikia tik vengti šnipinėjimo: tas vaikus demoralizuoja. Prie tos pat seksualinės pedagogikos srities priskirtina ir visa vaikų onanizmo problema (vaikai dažna pradeda onanizuotis labai anksti). Deja, kaip tik dėl onanizmo vaikystės ir jaunystės amžiuje tenka jau suaugus kentėti nuo visokių sunkių seksualinių neurozių (nerviškų iškrikimų). Vienintelis tikras būdas už­ kirsti kelią šitoms negerovėms - teisingai spręsti šitą klausimą jau vaiko amžiuje. O vaikai labai smalsiai domisi lytiniais klausimais, dažniausiai jau priešmokyk­ liniame amžiuje. Tad seksualinė pedagogika turi rūpintis ir šituo dalyku. Aš domėjausi, ko­ kius seksualinio pobūdžio klausimus duoda vaikai priešmokykliniame amžiuje, ir gavau daug įdomios medžiagos. Mokykliniame ir ypač persilaužimo amžiuje seksualinės pedagogikos pro­ blemos darosi vis aktualesnės ir aktualesnės. Dabar prie anksčiau minėtų proble­ mų prisideda dar viena, būtent: seksualinis švietimas tikra žodžio prasme ir pa­ mokymai, teikiami dėl profilaktinių tikslų, kad apsaugotų jaunimą nuo visokių iškrypimų ir pavojų. Dar ir dabar tėvai ir auklėtojai maža nusimano, kokie yra lytiniai interesai to­ kių vaikų, kurie vos tėra peraugę priešmokyklinį amžių. Todėl bus pravartu duo­ ti kelis statistinius davinius. Viename vokiečių pedologijos žurnale, naujausiame numery, radau įdomų A. Lorbero straipsnį: „Ką žino didmiesčio vaikai apie ly­ tinio gyvenimo dalykus?" Autorius duoda statistinių davinių, iš kurių išplaukia šit kokia išvada: lygiai 20 % miesto vaikų jau 6-7 metų amžiuje yra pakanka­ mai informuoti apie intymiškiausius lytinio suaugusiųjų gyvenimo santykius ir 2-9. S e k s u a l i n ė pe da g o g i k a

203

dar bene 25 % vaikų gauna šitų žinių prieš baigdami pagrindinę mokyklą (apie 10 m.). Bendrai paėmus, iš čia sužinome, kad prieš subręsdami lygiai pusė visų vaikų žino lytinio aparato mechanizmą ligi smulkmenų, o likusieji turi daugiau ar mažiau miglotą vaizdą ar bent tariasi turį tokį nusimanymą. Šitokia išvada, Lobero manymu, daugumai tėvų ir mokytojų bus netikėta... Lobero bandymai yra padaryti su 184 vaikais, pasinaudojant vien tik gamtos pamokomis. Sillingas ištyrė vieno didmiesčio mergaičių mokyklą. Jam rūpėjo raštu pa­ tiektais klausimais sužinoti, kokie interesai vyrauja mokyklos auklėtinių tarpe. Tyrimo rezultatai parodė, kokią plačią vietą užima lytiniai dalykai mergaičių są­ monėj. Panašios rūšies statistika parodo mergaičių interesų kryptį vienoje Niujorko mokytojų seminarijoje. Iš 880 spontaniškų, t. y. laisvai pačių mokinių užduodamų klausimų, lygiai 63 % lietė lytinį gyvenimą, pvz., iš 880 klausimų 164 klausimai lietė mėnesines, 103 - lytinį santykiavimą, 77 - lytines ligas, 70 - lytinį jausmą, 106 - organų sudėtį, 40 - apsisaugojimą nuo apsivaisinimo. Kažin ar bereikia dar nurodinėti, kad ne kitaip yra ir provincijos mokyklose. Apie tai kalba E. Mūlleris viename savo straipsnyje vokiečių] pedagoginės psi­ chologijos žurnale. Kaip labai aktualūs šitie klausimai gimnazijose ir kitose aukštesnėse moky­ klose persilaužimo amžiuje, vadinas, 5-toje ar 6-toje klasėje, parodo neseniai išė­ jusi iš spaudos monografija „Prasižengimai prieš dorą aukštesnėse mokyklose ir disciplinarinis tų prasižengimų tramdymas". Tos monografijos autoriai - Leipci­ go prof. Hoffrnannas ir Hamburgo prof. VVilliamas Sternas. Tai nėra koks akade­ minis darbas. Čia išnagrinėjami prasižengimai prieš dorą aukštesniosiose Prūsų mokyklose 1921-1925 m. Monografija buvo parašyta Prūsų švietimo ministerijai prašant ir remiasi valdžios suteikta medžiaga. Čia yra smulkiai aprašyti ir išstu­ dijuoti 552 jaunimo prasižengimai prieš dorą. Kas dar abejoja, ar bereikia griebtis seksualinės pedagogikos priemonių aukš­ tesniosiose mokyklose, tas, berods, tikrai pasidarys seksualinės pedagogikos ša­ lininku po to, kai susipažins su anksčiau minėta, visai objektingai atvaizduota medžiaga. Čia jis turės progos įsigilinti į komplikuotas seksuališkai psichologiš­ ko, pedagogiško bei sociališko pobūdžio problemas. Deja, mes čia negalime arčiau susipažinti su tuo be galo įdomiu ir turiningu veikalu (pageidautume, kad kas iŠ bendradarbių paskelbtų daugiau iš šio veikalo statistinės medžiagos. - Red.) Visa tai rodo, kiek šitie klausimai aktualūs vaikų ir jaunimo auklėjimui, ko­ kia plati darbo dirva ir kiek daug seksuališkai pedagogiškų rūpesčių kyla tėvams 204

/ 2 d j J i s / UGDYMO PS 1CHOLOC1J A

ir mokytojams, jei jie nenori pasitenkinti tuo, ką viena mokytoja atsakė mokiniui, kuris klausė, kas yra lytinės ligos: „Tai yra ligos, apie kurias padorus žmogus nekalba; jos yra paslėptose vietose." Taip pat ir lytinių santykių klausimas prieš ištekant jaunoms mergaitėms dažnai atrodo miglotas. Priežastis - per mažas lytinių dalykų pažinimas. Todėl geras supažindinimas su tais dalykais netiesioginiu būdu labai daug padėtų ko­ voti su lytinėmis ligomis ir sumažintų pavainikių vaikų gimimo skaičių. Be šitų rūpesčių, dar prisieina susirūpinti vaikų sielos gyvenimu, padėti jam normaliai bręsti. Ypač tokios pagalbos yra reikalingas jaunimas persilaužimo am­ žiuje. O tas nėra galima, rimtai nesusipažinus su lytinio gyvenimo raidos ir jo au­ klėjimo klausimais. Jau vaikystėje susiduriame su neaiškiais vaiko patraukimais, į kuriuos būtinai reikia atkreipti dėmesį, tvarkyti juos ir tvardyti. Ką jau bekalbėti apie jaunimą lytinio brendimo metu. Vaikų priežiūra lytinio gyvenimo srityje, vaikams jau bręstant, gauna naują tikslą: vesti į aukščiausią seksualinės peda­ gogikos tikslą, į jos viršūnę, būtent, auklėti ir paruošti erotinei kultūrai. Aukš­ čiausias šito auklėjimo tikslas nėra vien tik tvarkyti mūsų mažyčių patraukimus ir instinktus, kad apsaugotų vaikus nuo pavojingų sielos gyvenimo sukrėtimų arba patenkintų priaugančios kartos smalsumą ir žinių troškimą. Aukščiausias seksualinės pedagogikos uždavinys - auklėti žmones kultūringam meilės gyve­ nimui. Seksualinis auklėjimas turi remtis evoliucijos principu - sąmoningai siekti aukštesnių eroso meilės formų, sistematiškai atsisakant nuo žemesnių. Deja, jei­ gu šitaip pastatysime klausimą, tai pasirodys, kad reikia auklėti ne tik vaikus, bet ir subrendusius ir net visai nunokusius. Tas reikalinga ne tik tam, kad, kaip jau minėjau, suaugusieji sugebėtų suprasti vaikų ir jaunimo reikalavimus. Žino­ ma, reikia suaugusius auklėti jau ir todėl, kad jie prisitaikintų prie vaikų, nes ir tai yra labai svarbu, tik dar ne viskas. Labai teisingai sako tūlas psichoanalitiškos krypties autorius (Mengas): „Suteikti protui atitinkamų žinių yra daug mažiau svarbu, nei tvarkyti ir vesti patraukimų bei instinktų raidą. Seksualinės pedagogikos uždavinius mokykloje galima vykdyti tik tada, kai bus išpildytas Šis pagrindinis reikalavimas." Panašų reikalavimą stato taip pat ir Hoffmannas bei Stemas: „Mokytojai ir pedagogai turi vėl užmegzti kontaktą su savo pačių pergyventomis problemomis, kaip jie patys brendo ir augo; tik patys susipažinę su biologiniais, fiziologiniais ir psichologiniais tų problemų pagrindais, jie galės tėviškai patarti ir padėti savo mokiniams, kurie beveik visada turi sunkiai kovoti, kelio ieškodami." Bet ne vien tas svarbu. Ir dėl jų pačių naudos, dėl asmeniškų rūpesčių ir vargų suaugusiems reikalingas šiais laikais seksualinis auklėjimas. Kad tas yra 2.9. S e k s u a lin ė p ed a g o g ik a

205

būtina, įsitikins kiekvienas, kas žino, ko tenka išgirsti nervų gydytojui per savo priimamąsias valandas. Erotinio susituokusiųjų gyvenimo disonansai vis daž­ niau virsta įvairiausių nerviškų sutrikimų priežastimi. Cinizmas, egoizmas, im­ potencija, bejėgiškumas, neurozės ir lytinis atšalimas - vis tai yra liūdni šių laikų gyvenimo simptomai, rodą, kad eroso kultūra smunka žemyn. Ir tuo tarpu kai tėvai ir auklėtojai kreipia savo akis į priaugančiąją kartą, susirūpinę jos meilės idealais ir meilės gyvenimu, laikas ir suaugusiems ir dėl tų, kurie dar ateis į šį pasaulį, ir dėl mūsų pačių labo siekti aukštesnio erotinio gyvenimo lygio. Tik tuomet seksualinė pedagogika įvykdys, ką yra žadėjusi, būtent: padės žmonijai siekti idealo - harmoningai išplėsti kūno ir dvasios jėgas, nurodys kelią į grožį, sveikatą ir džiaugsmą.

206

/ 2 d a lis / UGDY MO PS 1CHOLOC1J A

2.io. Egzaminų šešėliai

E

gzaminų klausimas aktualus visiems moksleivių amžiams, pradedant mažais 7 metų mokslo naujokais ir baigiant suaugusiais studentais, kar­

tais net šeimų tėvais. Pasitaiko, kad šis klausimas dėl keisto likimo žaismo būna aktualus tos pačios šeimos ir vaikams, ir tėvams. Kad egzaminai pedagogikos ir nervų-higienos atžvilgiu yra mažo tikslingumo metodas, kad egzaminų pasi­ sekimas yra atsitikimo dalykas, kad jie galų gale yra dažnai puikus būdas prasprukti kaip tik sistemingai nedirbantiems žmonėms, - visa tai jau gerai žinoma mokytojams ir mokiniams. Sąmoningas pedagogas jau seniai mato egzaminuose tik tam tikrą malum necessarium. Svarbiausi motyvai, kurie sudarė tokią pažiūrą į egzaminus, yra šie: 1) egzaminai duoda labai vienašališką medžiagą, 2 ) egzami­ nai dažniausiai duoda supratimą tik apie tam tikrą mokėjimą egzaminų metu, 3) egzaminų metu vaidina svarbų vaidmenį atsitiktiniai, pašaliniai momentai, 4) egzaminų sistema mokykloje išstumia kartais sistemingą ir planingą darbą mokymąsi; mokymasis paverčiamas eile greit ir vykusiai rengiamų egzaminų, kuriam tikslui yra ir specialinių institutų, ir specialios literatūros; 5) egzaminų sistema mokyklose išstumia eilę vertingesnių metodų mokinių gabumams įver­ tinti, mokinių psichinei struktūrai pažinti ir 1.1; 6) egzaminai dažnai žalingi ner­ vų-higienos atžvilgiu. Visai suprantama, kad tokiu būdu egzaminai dažniausiai neduoda tai, ko iš jų laukiama. Įdomu, kad eksperimentai, padaryti egzaminų reikšmei išaiškin­ ti teisingo moksleivių įvertinimo atžvilgiu, patvirtino tą nuomonę. Per egzami­ nus mums pagaliau visai nežinoma, kas iš tikrųjų yra mūsų įvertinimo dalykas: žinios, gabumai, įspūdžiai. Bet net nesustodami ties to klausimo analize, pasi­ stengsime išspręsti kitą uždavinį: ar duoda mokinys egzaminų metu maksimum tai, ką jis gali duoti. Ar parodo per egzaminus vaikai, kad jie ir labai stengiasi, savo geriausius ypatumus? Ir čia pat į šį kardinalinį klausimą, kuris turi parodyti egzaminų, kaip padedamosios priemonės reikšmę, tenka atsakyti visai nedvejo­ jant - ne. Taip mes galim daryti neabejodami todėl, kad ir eksperimentų daviniai 2 . 10 . E g zam in ų š e š ė lia i

207

visiškai paremia tokį neigiamą nusistatymą. Aš turiu galvoj Lobsieno bandymus, Hanso Plecherio patikrintus. Lobsienas savo bandymus darė taip. Jis vertė 55 berniukus, aštuonerių metų amžiaus, daryti paprastus aritmetikos skaičiavimus klasės lentoj maždaug tokio tipo: 47 plius 49; 95-63 (su dviženkliais skaičiais). Bandymai buvo daromi du kar­ tus: vieną kartą per normalią aritmetikos pamoką ir antrą kartą kitu laiku, kada vaikams buvo pasakyta, kad uždavinių sprendimas yra egzaminų darbas. Pasi­ rodė, kad visiškai vienodomis darbo sąlygomis pirmuoju atsitikimu netikusių sprendimų buvo 39 %, o antruoju - 50 %. Tuo būdu bendrą klasės darbingumą egzaminacinis pobūdis veikia neigiamai ir mažina faktinį darbingumą. Įdomu pa­ žymėti, kad mažiausiai dėl egzaminų pobūdžio darbų kenčia vidutinių gabumų mokiniai: jų darbingumas tesumažėją 17 %. Tuo tarpu egzaminuojant gabių ir negalių mokinių darbingumas sumažėja 22 %. Šie daviniai ir tuomet nenustojo buvę tikri, kai Lobsienas aritmetikos užda­ vinių vietoj davė moksleiviams rašyti diktantus. Hansas Plecheris analoginėmis sąlygomis atkartojo Lobsieno bandymą. Jo bandymai buvo daromi su dviem šimtais berniukų ir mergaičių nuo 11 iki 12 metų amžiaus. Vaikai rašė diktantą pirmą kartą paprastomis klasės darbo są­ lygomis, ne kaip per egzaminus, o antrą kartą egzaminų sąlygomis. Ir šie ban­ dymai parodė, kad egzaminų pobūdžio darbo padariniai visų kategorijų vaikų (gabių, vidutinių gabumų, menkų gabumų) blogesni negu per normalias pamo­ kas. Remiantis tais daviniais, netenka abejoti, kad egzaminų neigiama reikšmė darbingumo mažėjimui ypač stipriai pasireiškia mažiems vaikams, ir juo vyresnis vaikas, juo silpniau mažėja darbingumas egzaminų metu. Tas visai suprantama. Tik mažas vaikų ir suaugusių procentas gali per egzaminus parodyti tai, ką jie iš tikrųjų žino ir moka. Dar mažiau žmonių gali egzaminų metu duoti daugiau negu normalinėmis sąlygomis. Priešingai, daugelis vaikų ir suaugusių per egza­ minus išsigąsta, susijaudina, ir mes matom juos išsiblaškiusius ir bejėgius. Mano praktikoje turėjau keletą įdomių atsitikimų: mokiniai ar mokinės per egzaminus tiek susijaudino, kad tas iššaukdavo stiprių seksualinių sukrėtimų. Žinoma, tokie reiškiniai nėra per daug dažni. Tas pat Plecheris pasiūlė savo mokiniams rastu papasakoti, ką jie per egzaminus pergyvena, ir gavo įdomių atsakymų. Vieną kitą iš jų atpasakosiu. Vaikai rašo: „aš bijau", „aš nesiryžtu atsakinėti", „mane egzaminai džiugina, bet atėjus mokytojui aš sumyštu ir bijau", „kada mane iššaukia per aritmetikos egzaminus, tai aš apskritai nežinau, kas ir kaip atsakyti", „sužinojęs, kad bus egzaminai, pradedu nerimti, negaliu ramiai nei miegoti, nei dirbti, nei valgyti ir visą laiką gyvenu išsigandęs", „sprendžiant egzaminų metu 208

/ 2 d jl i s / UGDYMO PS I CHOL OCI J A

uždavinį man labiau rūpi, kas bus, jei gausiu blogą pažymį negu tai, kaip teisin­ gai uždavinys išspręsti". Netenka visai abejoti, kad egzaminuotojas toli gražu per egzaminus negauna bent apytikrės medžiagos, charakteringos tuo ar kitu atžvilgiu jo mokiniams, o mokiniai dėl to gyvena iki egzaminų, per juos ir dažnai ilgą laiką po egzaminų labai sunkias jų fizinei ir dvasinei sveikatai dienas, savaites ir mėnesius. Reikia dar pažymėti, kad, be to, egzaminai, bent mūsų Vakarų Europos gy­ venamose sąlygose, būna kaip tik tuo laiku, kada dėmesys ypačiai smarkiai svy­ ruoja. Sakykim Sojten Antverpene rado, kad skaitančio dėmesys ypač smarkiai svyruoja birželio ir liepos mėnesį. Birželio mėn. tik 42 % moksleivių gali skaity­ dami koncentruoti savo dėm esį o liepos mėn. tikrai 27 %, tuo tarpu kai sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėn. tokių moksleivių skaičius svyruoja tarp 77-63 %. Aišku, nėra reikalo pasakoti, kaip sumyšta per egzaminus mokinys arba studentas; kokių būtų ir nebūtų dalykų bei anekdotų atsitinka. Paminėsiu vieną atsitikimą, norėdamas iliustruoti, kaip egzaminuojamasis sumyšta ir dažnai ne­ gali atsakyti į paprasčiausius klausimus. Studentą, kuris laiko fizikos egzaminus, profesorius klausia, iš kur eina švie­ sos energija (manoma, kad iš saulės). Studentas neatsako. Tuomet profesorius, no­ rėdamas padėti jam, klausia, kaip Japonija dar kitaip vadinama (kaip žinome, Japo­ nija vadinama dar Tekančios Saulės kraštu). Studentas atsako teisingai: „Japonija dar vadinama Tekančios Saulės kraštu". Profesorius nudžiugęs, kad dabar jau stu­ dentas tikrai susigaudys, iškilmingai laukdamas teisingo atsakymo, klausia toliau: „taigi iš kur gi eina šviesos energija?" - „Iš Japonijos", - atsako sumišęs studentas. Paskutiniais metais egzaminų klausimas ypatingai aktualus Anglijoje. Ten žymiai padidėjo mokinių skaičius, kurie baigę elementar[inę] mokyklą (maždaug 11 m. amž.), nori stoti į aukštesnĮiąją] mokyklą, ir išlaikyti tam reikalingus egza­ minus; be to, žymiai padidėjo ir abiturientų skaičius, kurie nori išlaikyti School Learning Certificate egzaminus (maždaug 16-17 m. amž. mokiniai). Nuo egzaminų išlaikymo labai dažnai pareina tolimesnis mokinio likimas: gavimas stipendijos tęsti mokslą universitete, gavimas geriau apmokamos vietos valstybinėj ar privačioj įstaigoj. įdomu pastebėti, kad praktiška egzaminų reikš­ mė Anglijoj padarė įtakos į mokyklos susitvarkymą ir darbą. Mokyklos pradė­ jo prisitaikyt prie teikimo didžiausios reikšmės egzaminų pažymiams ir, užuot vykdžius svarbius mokyklos uždavinius, pirmiausia rūpinasi gerais egzaminų daviniais. Laikydamiesi tokio nusistatymo, Anglijos mokytojai laiko egzaminus patikimiausia priemone geriausiems mokiniams į aukštesnes mokyklas atrinkti ir nustatyti kandidatus stipendijai universitete gauti. 2 .1 0

. Eg z a mi n ų šeš ė l i ai

209

C. W. Valentine su savo bendradarbiu W. C. Emmetu moksliškai tyrinėjo šį klausimą. Rezultatus savo tyrinėjimo autoriai paskelbė išleistoj knygoj anglų kalba 1932 m. (The Reliability o f Examinations and Enquiry). Svarbiausia autoriai rūpinasi išaiškint šiuos klausimus: l) Ar mokosi geriau moksleiviai aukštesnėse mokyklose, išlaikę geriau stojamuosius egzaminus už silpnai išlaikiusius; 2) Ar geriau baigia universiteto kursą studentai, gavę stipendijas, už tuos, kurie stipen­ dijų negavo, išlaikę blogai egzaminus. Savo tyrimams jis paėmė 1600 moksleivių iš 60 klasių 22 mokyklų iš 6 įvairių Anglijos vietų ir padarė minėtu klausimu šias išvadas: 1) Rezultatai stojamųjų egzaminų ir mokslo pažangumo aukštesnėje mo­ kykloje yra skirtingi. Penkiose mokyklose 25 % mokinių, geriausiai iš­ laikiusių stojamuosius egzaminus į aukštesnę mokyklą, baigiamuosius egzaminus išlaikė ne geriau už tuos mokinius, kurie stojamuosius buvo labai silpnai išlaikę. Yra atsitikimų, kad silpniausiai išlaikę stojamuosius egzaminus baigiamuosius išlaikė geriausiai. 2) Aukštesnių mokyklų direktorių nuomone, 20 % visų mokinių, išlaikiusių stojamuosius egzaminus, savo išsilavinimu netinka aukštesnei mokyklai. 3) Egzaminus, kaip atrankos priemonę, autorius laiko netinkamus ir siūlo: įvest tyrimą testu ir kontrolinio tyrimo pagalba reikalaut iš elementarinių mokyklų mokytojų smulkių savo mokinių charakteristikų ir 1.1. Davimas stipendijų pasiremiant egzaminų daviniais taip pat nėra tinkamas būdas atrankai. Stipendijų skyrimo klausimu autoriai ištyrė 6000 studentų septyniuose An­ glijos universitetuose ir padarė išvadą, kad stipendijomis dažnai naudojasi stu­ dentai, nepasižymėję pažangumu moksle. Patyrinėję atskiruos universitetuos ir įvairiuos fakultetuos, patyrė, kad penkiuose Anglijos naujuose universitetuose 2/5 visų stipendijų yra paskirta į netinkamas rankas. Oksforde 1/5 visų stipendijų taip pat netinkamose rankose. Vadinas, remdamiesi bandymais, stebėjimais, sveiku protavimu ir sąlygo­ mis, kuriomis vyksta daugumas egzaminų, analize, mes verčiami padaryti išva­ dą, kad pedagoginiai psichologiniu atžvilgiu egzaminai nepasiekia tikslo. Pažiū­ rėjus į egzaminus mokyklos higienos akimis, siauresne to žodžio prasme, pasiro­ do, kad ir šiuo atveju egzaminai toli gražu nėra teigiamas reiškinys. Sakysim, svorio tikrinimas, kurį darė kai kurie gydytojai egzaminų aukoms, parodė, kad dėl egzaminų daugelio moksleivių svoris žymiai sumažėjo. Kaipo iliustraciją duosiu prieškarinės Rusijos daktaro Ignatjevo davinius.

210

/ 2da1i s / UGDYMO PS I CHOLOGI J A

Nors d-ro Ignatjevo tyrinėjimai buvo daryti prieš keletą dešimtmečių, vis dėlto jie tebėra įdomūs dar ir šiandien. Ignatjevas, ištyręs vieno Maskvos inter­ nato dviejų šimtų keturiasdešimt dviejų vidurinių mokyklų mokinių svorį prieš egzaminus ir po jų, norėjo tuo būdu patirti, kaip egzaminų periodas veikia svo­ rio sumažėjimą. Jo tyrinėjimai parodė, kad 80 % mokinių neteko per egzaminus vidutiniškai šiek tiek daugiau kaip pusantro kilogramo, 10 % visų moksleivių svoris per tą laiką nepakitėjo, o 10 % apskritai padidėjo 460 gramų. Reikia pažy­ mėti, kad vidutinis pusantro kilogramo svorio sumažėjimas 80 % visų moksleivių žymiai svyravo: mažiausias svorio sumažėjimas buvo 680 gramų, o didžiausias 4350 gramų. Tokį svorio sumažėjimą dėl egzaminų pastebėjo daugelis tyrinėtojų įvairiais laikais ir įvairiuose kraštuose.

2.10. E g z a m in ų š e š ė lia i

211

2.H. Pašnekesys apie tinginystę

T

inginystė yra tokia sena, kaip ir žmonija, gal net daug senesnė, nes ir žvėrių pasauly tinginystės reiškiniai nėra nė kiek retesni, kaip žmonių

tarpe. Su tinginyste mes susiduriame kasdien. Mes ypač dažnai kalbame apie tin­ ginius vaikus; taip pat kalbame apie tinginius darbininkus, apie tinginius bendra­ darbius ir pan. Vis dėlto tinginystės sąvoka nėra labai aiški ir gal kaip tik dėl to, kad žodžiu „tinginystė" ar „tinginys" per dažnai operuojama. Tuo būdu tas žo­ dis vartojamas labiau lakoniška prasme. Ypač mes nusikalstame vaikų atžvilgiu. Mes sutinkame labai dažnai tokių tėvų ar pedagogų, kurie visai nepamatuotai savo vaikui ar mokiniui tuoj prikiša, kad jis, girdi, esąs tinginys. Pirmiausia reikia pasirūpinti išaiškinti, kas iš tikrųjų yra tinginystė. Mes tyčia vengsime logiško­ sios definicijos kelio ir pamėginsime šį klausimą išsiaiškinti kitu būdu. Aš dėl to pirmiausia ketinu pamėginti išdėstyti, kas, tiesą sakant, nėra tinginystė ir kas vis dėlto klaidingai su šituo vardu painiojama. Pirmiausia tenka paminėti, kad tokį jaunuolį, kuris tam tikrą valandą turėtų ruošti mokyklos pamokas, vietoj šito yra užsiėmęs statymu orlaivio (aitvaro), dar negalima laikyti tinginiu. Tokiu atveju mes tik galime kalbėti apie jo darbštumo palinkimą į tokią sritį, kuri jam yra įdomi. Mes jaunuoliui galime tik tiek prikišti, kad jis savo darbo laiką neproduktingai išnaudoja, ir tą laiką, kuris kaip tik yra skiriamas pamokoms, skiria kitiems dalykams. Bet nieku būdu dėl to jo negalima laikyti tinginiu. Jeigu mes dar pridursime tai, kad jaunuolis turi didelių gabumų konstruoti ir apskritai technikai ir jeigu jis šioj srityje gali ką nors nuveikti ir toks darbas jam teikia džiaugsmo ir patenkinimo, tai juo labiau čia nebus tinginia­ vimas. Ką tokiu atveju galėtume padaryti - tik paraginti, kad jaunuolis labiau susilaikytų nuo savo gilesnių interesų ir daugiau laiko paskirtų savo tiesioginiam darbui. Žinoma, tokio jaunuolio elgesio negalima laikyti dorybe, bet vis dėlto jo negalima pavadinti ir tinginiu. Panašių sąlygų mes sutinkame ir kitur. Įsivaizduokit sau 14-15 metų amžiaus mergaitę, kuri greit pavargsta, beruošdama savo pamokas, ir dėl to dažnai reikia darbas pertraukti. Ką tokia mergaitė 212

f ž da l i s / UGDYMO PS I CHOL OGI J A

daro? Rodos, ji turėtų kur ant sofos pailsėti, bet ji žaidžia su katyte. Ar mes ga­ lime tokį mergaitės pasielgimą pavadinti tinginiavimu? Nieku būdu ne - būtų per skubus ir niekuo nepamatuotas sprendimas. Mergaitė yra tokiame brendimo amžiuje, kai jos nuovargis ypač pakyla ir reikalauja didesnio poilsio ir ilgesnių poilsio pauzių negu normaliose sąlygose. Taigi, tokiais atvejais mes turime gal­ būt reikalo su patologišku nuovargiu ir būtų visai neteisinga tokį vaiką palaikyti tinginių pančiu ir tokiu vardu jį pavadinti. Panašiai yra turint ir kitus liguistus reiškinius - tiek vaikų tarpe, tiek ir suaugusiųjų, pvz., mažakraujystė, kirmėlių pakilimas, silpni plaučiai, visokie negalavimai su vidinėmis sekrecijos liaukomis ir pan. Tas viskas veda prie ilgai besitęsiančių ir praeinančių būsenų, kurios su­ silpnina darbingumą, kas eiliniam stebėtojui gali pasirodyti paprasta tinginystė. Be to, reikia dar atsižvelgti ir į tokius įvairius atvejus, kai turime reikalo su dėmesio išsiblaškymu. Tas gali pasitaikyti tiek vaikų, tiek ir suaugusių tarpe. Juk liguisto nesugebėjimo sutelkti ilgesnį laiką dėmesio kurioj nors srity dar negalima laikyti tinginyste; tai yra per menkas sugebėjimas sukaupti dėmesį, kas priklauso nuo įgimtų ar įgytų ypatybių. Toks vaikas, kuris dėl vienos ar kitos priežasties negali kuriam nors dalyke susikoncentruoti, negali būti laikomas jau tinginiu. Garsusis prancūzų psichologas Pejo (Payot) kalba savo „Valios auklėjimo" veikale apie ypatingą tinginystės tipą, kurį vadina išsiblaškiusiu tinginiu. Pagal Pejo, toks žmogus nors ir veikia, bet jis nesugeba ilgesnį laiką pasiaukoti vienam kuriam dalykui. Toks žmogus - kokį sutinkame ir suaugusiųjų tarpe - 5 minutes skaito laikraštį, 10 minučių varto kokią ekonomistiniais klausimais parašytą knygą, tai vėl pusvalandį griebiasi romano, paplepa telefonu, susiranda vėl kokį iliustruotą žurnalą, tai vėl pusvalandį praleidžia prie radijo ir 1.1. Tokį tipą Pejo vadina išsi­ blaškėliu tinginių pančiu. Aš vis dėlto abejoju dėl tokio pavadinimo racionalumo. Nors Pejo tipas yra tiksliai nupieštas ir mes labai dažnai tokių tipų sutinkame tiek vaikų, tiek suau­ gusių tarpe, bet psichologiška tokių reiškinių esmė glūdi ne tinginystėje. Jeigu laikytis prancūzų psichologo pavadinimo, tai vis dėlto reikia dar prie to pastebė­ ti, kad tos rūšies tipas yra daugiau išsiblaškęs negu tingus. Psichologiškai anoks darbas gali būti šiaip pamatuojamas: tos rūšies žmonės nesugeba ilgesnį laiką sutelkti savo dėmesio kuriam nors dalykui. Tai yra nepastovaus dėmesio išdava, o tas nepastovumas dažniausiai priklauso nuo nervų nusilpnėjimo. Tai yra ypa­ tinga nervų nusilpimų rūšis. Pagaliau kiekviena neurastenija remiasi greitu ner­ vų energijos išsieikvojimu. Jeigu žmogus greit susijaudina, tai jam trūksta reika­ lingos nervų jėgos, kad save suvaldytų. Kai žmogus dėl kokių mažų nemalonu­ mų nustoja gero apetito, tai yra ženklas, kad tokiam žmogui trūksta nervų, jėgos

2.1 1

. Pa š n e k e s y s api e t i ngi nys t ę

213

atsispirti prieš nemalonius pergyvenimus. Toks žmogus nebegali nei valgyti, nei gerti. Panašiai esti ir su žmogum, kuris nesugeba ilgesnį laiką susikaupti kuriam nors vienam dalykui. Jo nervų jėga per greit išsinaudoja bedirbant vienodą ir nuobodų darbą. Toks žmogus neturi pakankamai nervų energijos, kad valios įtempimu galėtų kuriam dalykui ilgesnį laiką sukaupti dėmesį. Vis naujais ir nau­ jais įspūdžiais jo susidomėjimas susiskaldo ir taip dirbtiniu būdu palaiko tvarką. Vis nauji užsiėmimai, greitos pakaitos, pvz., laikraštis, po to ekonominės pas­ kaitos, paskui pasikalbėjimas telefonu, kaip mes tat anksčiau minėjome, labiau sukelia įdomumą ir dirbtinai žmogų išjudina, negu skaitymas kurios nors vienos knygos. Tuo būdu ir pats darbo trūkis dirbtinai ilgiau pratęsiamas. Tada ir pats darbingumas ne tiek greitai išsisemia, negu dirbant vieną kurį pastovų darbą, kur ir dėmesio sukoncentravimas turi būti žymiai didesnis. Tai yra problema, kuri liečia nervingų žmonių nuobodulį, ¡grįsimą vienam kuriam darbe. Ta problema, kaip matėme, yra pagrįsta nervų nusilpimu ir, be to, iš esmės nieko bendro neturi su tinginyste. Tokie žmonės nori ką nors dirbti ir, be abejo, dirba, tik, deja, negali ilgai viena kryptimi veikti, nes jiems tam dalykui nepakanka nervų jėgos. Iš suminėtųjų pavyzdžių turėjo jau šiek tiek paaiškėti, kas, tiesą sakant, neį­ eina į tinginystės sąvoką. Tam tikru atžvilgiu turėjo irgi paaiškėti, ką mes supran­ tame tinginyste. Pirmiausia tinginystę konstatuojame ten, kur stokoja prievolės atlikti produktyvų darbą. Taigi, tokiame nebuvime nei prievolės, nei valios ku­ riam nors darbui ir reikia ieškoti tinginystės esmės. Tinginys nenori dirbti, nejau­ čia jokios darbo prievolės, jam trūksta tikrojo nusistatymo darbo atžvilgiu. Gali­ ma sakyti, kad tinginys yra nutraukęs santykius su darbu, o teigiamas santykis, prie darbo palinkimas yra beveik artimas instinktui. Kaip tat atsitinka, kad žmonės bei vaikai nutraukia šitą normalų nusistatymą darbo atžvilgiu? Turėtume dar šiek tiek arčiau susipažinti su tinginystės priežas­ timis ir rasti tinkamą kelią kovai su tokiais reiškiniais. Tos tinginystės priežastys yra gana įvairios. Pirmiausia tos priežastys gali būti pamatuojamos patologiška konstrukcija - tiek kūno, tiek sielos. Kuriuo būdu tat įvyksta, yra gilus biologiško pobūdžio klausimas. Konstitucija (struktūra) gali būti sąlygojama vidaus sekreci­ jos liaukų funkcionavimo. Dėl tokio nenormalaus liaukų funkcionavimo žmogus nutunka, kas jį daro nerangų, rambų ir tingų. Taigi, toks žmogus yra nejudrus, apatiškas, nerangus, jis labiau linkęs pagulėti, ir tokiu būdu santykis su darbu yra nutraukiamas. Laimei, tokios struktūros tinginių pančių apsireiškimai nėra jau tokie dažni, bet vis dėlto tokių tipų sutinkame gana dažnai smuklininkų ir pan. profesijų tarpe. Jau ir jų išorinė išvaizda, jų judesiai ir jų laiko praleidimas leidžia pastebėti, kad čia santykis su darbu yra šiek tiek sutrukdytas. Ar smuklininkai

214

/ 2 dali»/ UGDYMO P S I CHOLOGI J A

ypač dėl to pasirinko tokią profesiją, kad turi tinginystės savybę, ar atvirkščiai, sunku, be abejo, tai išaiškinti. Bet tik tiek yra aišku, kad to žmogaus struktūra daug turi įtakos profesijos pasirinkimui. Kitų tinginystės priežasčių tenka ieškoti įgytuose momentuose, būtent, pir­ miausia nepakankamame auklėjime, kas irgi neigiamai atsiliepia darbo atžvilgiu, ir, antra, netobulose socialiai ekonomiškose sąlygose. Kas liečia nepakankamąjį auklėjimą, tai tenka pastebėti, kad gali nenormalaus darbo santykis ir to pasekmė tinginystė įvykti dėl to, kad l) per mažai vaikas pratinamas darbui, 2) kai vai­ kas per daug spaudžiamas prie darbo ir 3) vaikas blogai pratinamas prie darbo. Konkrečiai kalbant, vaikas jau priešmokykliniam amžiuje turi būti pratinamas atlikti kokį nors darbelį ir tą sau laikyti pareiga. Iš kitos pusės - reikia žiūrėti, kad tas nebūtų naudojama piktam. Pvz., vaiką atkratysime nuo darbo ir išauklėsime kandidatą į tinginių pančius, jeigu mes vaiką apkrausim tūkstančiais pareigų, versdami jį mokytis tik tėvų pasididžiavimui patenkinti - ir kalbų, ir muzikos, ir šokių, ir paišybos ir pan. Visai nežiūrėsime, ar vaikui tas įdomu, ar jis turi tiems dalykams kokio noro ir ar vaikas tam viskam užtenka ir laiko. Blogas yra darbo atžvilgiu auklėjimas tada, kai mes išaiškiname menkavertės kompleksą; kai mes kiekvieną darbą, kurį tik vaikas pradės, arba jam iš rankų atimsime, arba visą laiką varginsime kritiškomis pastabomis: „to neprivalai tu daryti, blogai darai, tu sugadinsi" ir t. t. Tokiu blogu auklėjimu mes vaiką atkratome nuo darbo ir ruošiame tinginius. Socialiai ekonominių tinginystės priežasčių tenka ieškoti tokiuose atvejuose, kai iš prigimties ar dėl auklėjimo žmogus negali rasti jokio tikro savo darbo pri­ taikinimo pagal savo darbo pajėgumą ir pamėgimą ir turi savo pamėgtą darbą pakeisti visai kitu, jam neįdomiu ir ne pagal jo išgales. Dėl to kyla nepasitenki­ nimas, kratymasis normalaus darbo, ir tinginystė suka tokiame žmoguje patogų lizdelį.

2 . 1 1 . P a š n e k e sy s a p ie tin g in y s tę

215

2.i2. Moksleivių psichologija per politinę prizmę

N

ors jau mes ir pripratom, bet vis tik tenka apgailestauti, kad mūsų dva­ sinė kultūra dažnai negarbingai tarnauja politikai. Žinoma, čia nereikia

suprasti tai, kur kultūra ypatingais atsitikimais atsispindi vyraujančiose politinė­ se idėjose. Ne. Aš turiu galvoj tą veikimą, kuris kultūrinio darbo vardu prekiauja menu, literatūra ir mokslu. „Pagal užsakymą" rašo literatūrinius veikalus, pagal ypatingą įsakymą kuria, rašo istorijos vadovėlius, skelbia naujas teorijas sociali­ nių, ekonominių, biologijos mokslų ir 1.1. Taip elgdamiesi nusikalsta politikai ir kultūrai. Skirtumas tas, kad vieni daro mokėdami, kiti visai šlykščiai. Kiek senesniais laikais dar buvo tokios dvasinės kultūros sritys, kurias rū­ pestingai saugojo nuo politinių aistrų, tai buvo mokslinio tyrinėjimo ir kūrybos sritys. Dabar ir šita tvirtovė sunaikinta. Jei ne visur, tai bent daugumoj valstybių. Kažkaip baugu darosi šiandieną dėl mokslo, dėl laisvos mokslinės kūrybos. Atrodo, kad jau nebebus tikro mokslo, kaip vieneto. Yra darbo žmonių mokslas, kapitalistų, smulkiosios buržuazijos, nacionalsocialistų ir 1.1. Ar tikrai taip yra? Deja, faktiškai bent taip yra. Taip yra ne tik socialiniuose moksluose. Tą patį mes matom gamtos ir me­ dicinos moksluose. Šie mokslai ypatingu būdu pritaikomi politiniam švietimui. Tokiu būdu ir neurologija, ir geologija gali būt nušviečiama tam tikru politiniu atspalviu, o paskui perduodama naiviam skaitytojui kaip tikrovė, kaip rezulta­ tai „grynojo" mokslo. Prisimenu dar būdamas studentu karštai ginčijausi, ar gali būti geologija marksistinė ir nemarksistinė. Gal tai būtina. Gal ten veda istorijos ratas. Bet koks gi tai mokslas po Gleichschattung'u, Damoklo kardu?

216

/ 2 dali«/ UGDY MO PS I CHOLOC1J A

Prieš mane yra du darbai: juose abiejuose nagrinėjamos lyginamosios psi­ chologinės charakteristikos žydų ir ne žydų moksleivių. Vienas darbas atspausdintas „Zeitschrift für pädagogische Psichologie und Jugendkunde", žurnalas leidžiamas Vokietijoj. Minėto darbo autorius Bykowskis iš Lenkijos. Veikalas pavadintas: „Untersuchungen der intellektuellen Niveaus der arischen und jüdische Schüler in der Polnischen Gymnasien" (Intelektinio lygmens arijų ir žydų moksleivių tyrinėjimai lenkų gimnazijose). Prieš mane tik santrauka didelės monografijos, kuri išleista lenkų kalboj 1935 m. (Poziom intelekt. mlodziezy polskiej i žydovvskiej, w naszych gimnazijach. „Psichometrija"). Keletą žodžių apie „Zeitschrift", kuriame buvo atspaus­ dinta santrauka. „Zeitschrift" išdidžiai pažymi 36 leidimo metus. Tikrumoj tai pirmiau vadinęsis „Zeitschrift für expert. Psychologie und Paedagogik", 30 metų buvo reda­ guojamas artimai bendradarbiaujant prof. Stemui. Prof. Stemas dėl savo žydiš­ kos kilmės turėjo apleisti Hamburgo universitetą ir išvažiuoti iš Vokietijos. Antrą veikalą yra parašęs prancūzų mokslininkas Robertas Vanquelinas. Veikalas pavadintas „Les optitudes functionelles et l'education". Neseniai išleis­ tas F. Alcano Paryžiuje. Ketvirtas skyrius šios monografijos pavadintas: „Les differences raciales et Teducation" (Rasiniai skirtumai ir auklėjimas). Aš nemanau čia išdėstyti minėtų autorių tyrinėjimų rezultatus, o tuo labiau smulkiai kritikuot padarytas jų išvadas remdamasis savo tyrinėjimais. Aš tik noriu, pasinaudodamas tais dviem darbais, pailiustruoti skirtingą priėjimą prie mokslinės problemos. Prof. Bykowskis padarė tyrinėjimus pagal psichologinių profilių Rossolimo metodą su 10 200 mokinių 179 Lenkijos gimnazijose su 426 klasėmis maždaug 100 įvairių vietų. Tyrinėjamų mokinių tarpe buvo maždaug 1 300 žydų, kiti buvo arijai ir beveik visi lenkai. Neturėdamas galimumo smulkiau pakritikuoti prof. Bykowskio, aš noriu nurodyt tik eilę mažai pagrįstų ir per daug greitų išvadų, kurios duoda pagrindo abejoti objektingumu prof. Bykowskio mokslinio priėjimo prie savo problemos. Prof. Bykowskis, kiek galėdamas stengiasi įrodyt aukštesnį galvotumą (intelektualiŠkumą) moksleivių arijiečių už žydus. Jis net išveda kenksmingą įtaką tos tiriamosios vietovės Žydų gyventojų į galvotumo išritos laipsnį visų moksleivių.

2.12. Mo k s l e i v i ų ps i c hol ogi j a per pol i t i nę pr i zmę

217

Greta to prof. Bykovvskis pripažįsta, kad mažesnėse klasėse lenkai mažiau išsivystę už žydus. Lvove tai pastebima laike įstojimo į gimnaziją, vėliau viduri­ nėse klasėse laike lytinio brendamo] ir protavimo srityse. Užtai prof. Bykovvskis savo tyrinėjimais stengiasi įrodyt, kad galvotumo iš­ rita arijiečių, o labiausiai lenkų, vyresnėse gimnazijos klasėse yra daug didesnė kaip žydų. Prof. Bykovvskio nuomone, lenkai viršiją žydus ypatingai pastabumu, betar­ piška atmintimi ir vaizduote. Mažiau pastebimas skirtumas žodžių atsiminime. Ir kitose srityse Bykovvskis pastebi pirmenybę arijiečiams. Tuo tarpu kai labai gerų lenkų mokinių Ѵз daugiau negu blogai besimokančių mokinių, tai žydų mo­ kinių gerai besimokančių nesudaro net ir pusės blogai besimokančiųjų mokslei­ vių. Lenkų moksleivių su profiliu 80 ir daugiau sudaro 6,8 % visų lenkų mokinių, o tokių žydų moksleivių 2,1 %. Labiausiai įdomi išvada prof. Bykovvskio, mano manymu, tai ta, kad didelis skaičius moksleivių klasėje ar mokykloj veikia į intelektualinį arijiečių jaunimo lygį neigiamai. Duotieji čia pavyzdžiai yra tik ištraukos iš prof. Bykovvskio darbo, prie ku­ rio aš norėjau ilgiau sustoti. Kad padarytos išvados moksliškai nepagrįstos, ma­ tyt ir iš to. Bykovvskis priešpastato davinius, gautus iš savo tyrinėjimų maždaug 9 000 arijų vaikų su 1 300 žydų vaikų. Taigi žydų vaikų skaičius 7 kart mažesnis. Toks metodas neleistinas prie lyginamų psichologinių tyrinėjimų. Kaip pavyzdį, duoda anglų veikalą: „An Investigation into the Comparative Intelligence and Attainments of jevvish and non-jewich children" (Apie palyginamą galvojimą ir pažangumą žydų ir ne žydų moksleivių), autor. M. Davies ir A. G. Hughes. Darbas atliktas vadovaujant žymiam vaikų tyrinėtojui prof. Cyrilui Burtui Londone. Lyginamajam psichologiniam tyrinėjimui vaikai buvo imami iš trijų Londo­ no mokyklų iš įvairių miesto dalių. Mokykloj A buvo 59 % žydų ir 41 % ne žydų, mokykloj B 60 % žydų ir 40 % ne žydų, mokykloj C 51 % žydų ir 45 % ne žydų. Reikia atkreipti dėmesį, kad prof. Bykovvskis medžiagą vaikų tyrinėjimui ima iŠ 100 įvairių vietų, kiekvienai vietai vidutiniškai išeina 13 žydų moksleivių. Viso buvo Bykovvskio ištirta 179 įstaigos, kiekvienai įstaigai po 7 žydų mokinius ir po 3 kiekvienoj klasėj vidutiniškai. Ar galima turint tokius davinius daryt išvadas apie tautines savybes, o ypatingai lyginamojo pobūdžio? Kas diskredituojama tokiomis išvadomis? Ar nacionalinės žydų moksleivių savybės, ar metodas, kuriuo naudojasi Bykovvskis? 218

/ 2d. i l i s / UGDY MO PS I CHOLOGI J A

Dar vienas klausimas. Kaip gilias šaknis turi aukštesnis galvotumas Bykowskio arijiečių moksleiviui, jei atsitiktinis padaugėjimas klasėj žydų moksleivių ryš­ kiai sumažina arijiečių galvotumą. Ne, tai nėr galvotumas. Prof. Bykowskiui turi būt žinoma, kad galvotumas daug stipresnis faktorius, kuris neturi mažėti nuo atsitiktinio kolektyvo santykia­ vimo tos ar kitos nacijos, bet, kaip rodo žydų istorija, nesikeičia net nuo gyvenimo tarp žemesnės kultūros daugumos gyventojų. Bet grįšime prie Roberto Vanąuelino monografijos. Bus įdomu pacituoti keletą įdomių vietų iš prancūzų mokslininko darbo. Pirmiausiai apie rasinius skirtumus auklėjime. Vanąuelin randa reikalinga paste­ bėt, kad rasių skirtumo klausimas visuomenės nuomonių yra labai iškraipytas. „Visais laikais, - sako autorius, - pats šiurkščiausias žmogus ir geriausias romanistas, žmogus iš gatvės ir Platonas sutiks pripažint aukštesnį intelektą vy­ rui, o ne moteriai, taip pat pasidalinimą žmonių į aukštesnes ir žemesnes rases..." Toliau autorius nurodo sunkumus, nuo kurių priklauso rasių skirtingumo tyrimai. Tas klausimas, autoriaus manymu, dar yra lopšyje. Pirmas sunkumas - sako autorius - tai bus, kad rasės koncepcija miglota, o Europoj beveik negalima rasti grynos rasės. Autoriaus manymu, nėra arijų rasės, o yra arijų kalbos; nėra prancūzų rasės, o yra prancūzų tauta. Taip pat negalima kal­ bėt apie žydų rasę. Jei autorius kalba apie žydų rasę, tai kaip apie tam tikrą žmonių grupę, kuri išsiskiria kai kuriais funkrionaliniais skirtumais dvasiniame gyvenime. Mes nesiremsim plačiai išsiplatinusia klaidinga nuomone, pagrįsta tikimy­ biniais prietarais arba politinėmis aistromis, bet jau ir Galtonas turėjo pagrindo manyti, kad galinga atmintis, tiksli visose detalėse, charakterizuoja žydų giminę. Ribot tai papildė sekančiomis pastabomis: protingumo ir dorovingumo atžvilgiu žydų rasė pasireiškia aiškiais bruožais visoj istorijoj. Dominuoja jausmai ir vaiz­ duotė. Visa tai ją padarė gabią religinei, estetinei ir muzikinei kūrybai. Nereika­ linga bus užginčyti tautos religingumo reikšmingumą, iš kurio išėjo judaizmas ir krikščionybė. Mokymosi pažangumui autorius turėjo progos kelerių metų laikotarpy ste­ bėti nedidelę grupę žydų moksleivių (daugiausiai lenkų, rusų ir čekoslovakų) prancūzų vidurinėj mokykloj. Autorius rado galimybės nustatyt, kad pažangu­ mas tų moksleivių moksle daugiau negu vidutinis. Įdomu ne tiek išvada, auto­ riaus padaryta, gal labai palanki žydams, kiek autoriaus pastabos apie gabumus žydų vaikų. Pastebimas rašinių rašymas prancūzų kalba. Vanąuelinas aiškiai pa­ stebi minėtų moksleivių geresnę vaizduotę, turtingą detalių apdirbimą, iš vienos pusės, koloritingumo ir stiliaus, iš kitos. 2.12. M o k s le iv ių p s ic h o lo g ija p er p o litin ę prizm ę

219

Analizuodamas smulkiau ir sistematiškiau moksleivių žydų rašinius, auto­ rius pas juos pastebi: 1. Pastoviai turtingas išsivystymas; turtinga vaizduotė, detališkas apdirbi­ mas, logiškas nuoseklumas, net ir išgalvojimo atsitikimas, vaizdingumas ir koloritiškumas stiliaus, turtingi būdvardžiais ir palyginimais, ypatin­ gai vykę aprašymai ir pasakojimai. 2.

Dainai pažymima: palinkimas nekreipti dėmesio į pateikiamus tekstus, taip pat palinkimas prie praturtinimo sakinių, tekstų. Individualinis iš­ dėstymas. Praktiškumo pradai poetiškuos aprašymuos.

3. Gana dažnai: palinkimas prie gryno išgalvojimo. Ne mažiau įdomus stebėjimas prancūzų mokslininko apie pažangumą žydų moksleivių svetimų kalbų ir paišybos moksle. Toj prancūzų vidurinėj mokykloj, kurioj atliko savo stebėjimus autorius, mokiniai gali išsirinkti kaip svetimą kalbą vokiečių arba anglų. Dauguma žydų moksleivių išsirenka vokiečių kalbą. Visų mokslo rezultatai labai geri, kaip rašomųjų darbų, taip ir sakomųjų. Tik maža išimtimi pasitaiko, kad mokinys labai gerai mokosi žodžiu, o silpniau raštu. Per septynerius metus iš 35 žydų moksleivių 26 mokėsi vokiečių kalbą, pa­ baigoj metų 3 iš jų buvo pirmaisiais mokiniais, 8 buvo tarp 2 ir 5 mokinio, o visi kiti 15 nuo 6 ligi 10. Turėdamas galvoj, kad dauguma žydų moksleivių kalba gim­ tąja kalba „jüdisch", turinčia daug bendro su vokiečių kalba, autorius patikrino savo stebėjimus anglų kalbos klasėj, kur nei vienas žydas moksleivis negirdėjo anglų kalbos namie. Štai kokią eilės vietą pagal savo mokymąsi užėmė tie devyni mokiniai anglų kalbos klasėje, kur buvo nuo 30-40 mokinių: 3, 7, 2,1, 9, 7 ,1 ,1 . Paišybos profesorium minėtoj mokykloj yra Mr. Auclair, kurio darbus auto­ rius charakterizuoja kaip labai gero stebėtojo ir kaip labai dorovingą ir intelektu­ alinę asmenybę. Auclair darė savo mokinių stebėjimus nieko nežinodamas apie rasių psicho­ logiją ir nieko nežinodamas apie pagrindines knygos autoriaus idėjas. Štai išvada, prie kokios priėjo Auclair iš žydų moksleivių piešinių. „Gabumai paišybai (forma, kontūrai, proporcija) gana skirtingi, bet yra pa­ linkimų neatsižvelgti į piešinius, o žiūrėti spalvų. Šioj srity yra nepaprastas pana­ šumas visų žydų, perėjusių per mano rankas. Jie visi išsirenka spalvas aiškiai žy­ drias. Suderinimas spalvų ypatingai turtingas ir sutinkamas beveik tik pas žydų moksleivius, nors labai nešvarus. Išimtinai realizuoja blizgančius koloritus, kurių kombinacija pasižymi labai geru skoniu.

220

/ZcUl i »/ UGDYMO P S I CHOLOCI I A

Išskaičiavus eilę R. Vanquelino išvadų apie žydų moksleivių gabumus, man ne dek buvo svarbu duoti juos kaip pavyzdžius teigiamo jverdnimo gabu­ mų žydų moksleivių, nes tokių darbų galima rasti labai daug. (Daug teigiamų išvadų apie žydų moksleivius duoda autorius jau cituoto anglų M. Davies ir A. G. Hughes veikalo). Man buvo svarbiau sulyginti apgalvotą ir gilų darbo būdą su darbais, ku­ riuos noromis nenoromis tenka pavadinti tendencingais.

2.12. Moksleivių psichologija per politinę prizmę

221

Vidurinių mokyklų mokytojų pasiruošimo klausimu

2.13.

... I ....

I

škilus mokyklų reformai, liko ypatingai aktualus vidurinių mokyklų mo­ kytojų paruošimo klausimas.

Būtinai reikia artimiausiu laiku išspręsti šį opų klausimą. Ką reiškia pati mokyklos reforma, jeigu jos vykdytojai ir ateity nebus tinkamai paruošti šitam atsakingam uždaviniui? Jeigu ir netenka abejoti, kad geriausią paruošimą prakti­ niam darbui duoda pats gyvenimas ir asmeniškas patyrimas, tai vis dėlto reikia pasakyti, kad atitinkamas rimtas akademinis pasiruošimas žymiai palengvina bei pagilina gyvenimo patyrimą. Tarp akademinio pasiruošimo ir savo profesinio patyrimo visuomet turi būti betarpiškas ir gyvas ryšys. Tik tokiu atveju nebus praktika akla be teorijos, o teorija tuščia be praktikos. Į akademinį mokytojo pasi­ ruošimą turi įeiti ir gyvo savarankiško darbo elementai, ir net mokytojo praktinė veikla. Ypač jo praktinė veikla turi būti gyvam kontekste su jo pasiruošimu; dar daugiau - esant atitinkamoms sąlygoms, pirmųjų semestrų praktinis darbas tu­ rėtų būti lyg ir akademinio kurso praktinė dalis. Tik esant tokiai gyvai sąveikai tarp akademinio pasiruošimo ir gyvenimo praktikos, gali Universitetas paruošti inteligentinių profesijų srityje specialistų kadrus. Įdomu, kad visa eilė profesijų pas mus jau eina šituo keliu. Jeigu trumpai pažvelgsime į gydytojų pasiruošimą, tai pamatysim, kad dar Universitete jie įtraukiami į tokius praktinius darbus, su kuriais jiems teks susidurti gyvenime; šitie praktiniai darbai vyksta visai natūra­ liose sąlygose. Nekalbant apie tai, kad vadinamosios klinikinės paskaitos bei poliklininiai užsiėmimai verčia jauną mediką betarpiškai susidurti su gyvenimiška situacija, kai profesoriaus akivaizdoj, jam patariant ir kritikuojant, turi apžiūrėti prieš jį gulintį ligonį ir nustatyti diagnozę, vyresniojo kurso medikams tenka dar atlikinėti įvairias mažiau ar daugiau atsakingas ir savarankiškas gydytojų pa­ reigas. Jiems tenka dežuruoti gimdymo skyriuje, asistuoti prie operacijų, kartais

222

/ 2 d a l i s / UGDYMO P S I CHOLOCI J A

net vizituoti ligonius mieste (taip bent buvo mano studentavimo laikais Dorpato universitete). Tačiau tuo dar nesibaigia jauno mediko betarpiškas ryšys su gy­ venimu. Ką tik baigus Universiteto kursą, sėkmingai praėjus savo teorinį pasi­ ruošimą alma mater sienose profesoriams vadovaujant, išlaikius visus praktinio ir teorinio pobūdžio egzaminus (su klinikiniais atsitikimais), prieš leidžiant jam laisvai praktikuotis, iš jo reikalaujamas dar praktinis specialinis stažas didelėse ligoninėse ar klinikose prityrusių gydytojų klinicistų priežiūroje. Tik sėkmingai atlikus tokį stažą, jaunas medikas gauna savo venia practicandi. Taip maždaug daroma ir daugelyje Vakarų Europos kraštų. Pastaruoju laiku pas mus padidėjo reikalavimai ir jauniems juristams. No­ rint verstis advokatūra arba užimti teisėjo vietą, neužtenka, kaip buvo anksčiau, baigti vien juridinį fakultetą. Reikia būtinai atlikti ir atitinkamą praktikos stažą. O kaip yra pas mus su vidurinių mokyklų dėstytojų paruošimu? Iki šiol buvo nusistovėjęs paprotys reikalauti, kad vidurinių mokyklų dės­ tytojai geriausiu atveju turėtų Universiteto arba kitos aukštosios mokyklos baigi­ mo diplomą, o iš svetimų kalbų ir pan. dalykų dėstytojų, bent laikinai, net ir šito nebuvo absoliučiai reikalaujama. Jaunimas, baigęs Universiteto kursą, skiriamas gimnazijų, komercijos ir kitų vidurinių mokyklų mokytojais tiesiai iš Universiteto suolo. Daugelis jų, ypač baigusieji ne Humanitarinių mokslų fakultetą (biologai, matematikai, ekonomistai), net neišklauso ir neišlaiko pedagogikos, pedologijos ir panašių dalykų egzaminų, kurie vis dėlto būtinai reikalingi vidurinių mokyklų mokytojams. Šitų egzaminų išlaikymas paprastai atidėliojamas keleriems metams. Tuo būdu į viduriniąsias mokyklas ėjo dirbti asmenys, praktiškai visai nepa­ ruošti nei mokymo, nei auklėjimo darbui, net nesusipažinę su pedagogikos ir jai artimų disciplinų teorija, nekalbant jau apie praktiką. Tačiau, jeigu ir neliesime smulkiau šių išimčių, tai vis dėlto tenka iškelti klausimą, ar būtų pakankamai paruošti pedagoginiam darbui asmenys, baigę atitinkamus fakultetus ir išklausę bendrosios pedagogikos, pedologijos, eksperimentinės psichologijos ir panašių dalykų kursą. Mūsų giliausiu įsitikinimu, toks paruošimas toli gražu nepakanka­ mas ir daug silpnesnis praktiniam pedagogo darbui negu juristų, medikų ir kt. paruošimas, nors pedagogų darbas už jų darbą ne mažiau atsakingas. Kartais tenka girdėti, kad, esą, geriausias mokytojų paruošimas yra moky­ klinis darbas, pats gyvenimas. Vargu ar tokia nuomonė rimtai pagrįsta. Niekas neatmeta praktiško įgudimo ir patyrimo reikšmės, bet akademinio pasiruoši­ mo reikšmė yra ta, kad tas patyrimas būtų kuo ekonomingesnis ir vaisingesnis ir svarbiausia —įspėti jauną pedagogą jo darbo pradžioj nuo stambių ir moki­ niams bei pačiam dėstytojui žalingų klaidų. Be to, mums reikalingi sąmoningi

2.13. V id u rin ių m o k y k lų m o k y to jų p a siru o šim o klausim i

223

pedagogai, kurie sugebėtų asimiliuoti ir suderinti mokyklinį patyrimą su savo žiniomis ir supratimu ir kuriems vaiko sielos nebūtų tos brangios ir prabangios mokslo priemonės, su kuriomis jie dar nemoka apsieiti! Išėjus iš Universiteto suolo vien tik su grynu teoriniu pasiruošimu ir laukti, kol pats įgis „praktiką" susidūręs su vaikais, - toks klausimo išsprendimas būtų visai neleistinas. Niekas neprieštarauja tam, kad busimųjų mokytojų paruošimas turėtų ankštą kontak­ tą su mokykliniu gyvenimu, iš dalies net mokyklos sienose, to net reikalaujam, kaip matysime vėliau, bet visas klausimas liečia tik formas, į kurias tas praktinis patyrimas turi įsilieti. Vienas dalykas, jeigu jaunas gydytojas, praeidamas savo praktikos stažą, stebi operacijas ir vykdo iš pradžių mažiau atsakingus padeda­ muosius darbus, paskum aktingai asistuoja operuojant ligonius ir tik palaipsniui pradeda savarankiškai dirbti, vyresnių ir prityrusių gydytojų prižiūrimas, visai kitas-jeigu jis, gavęs Universiteto diplomą, be praktinio stažo pradės savarankiš­ kai operuoti, su pavojum ligonio sveikatai ir gyvybei, ieškodamas sau praktiškų žinių, kurių nebūtų davęs Universitetas, {domu pažymėti, kad panašų vienaša­ lišką nekvalifikuoto gyvenimo patyrimo pervertinimą bendrojo švietimo ir au­ klėjimo srityje daro net stambūs pedagoginės minties atstovai. Juk niekas kitas, o Rousseau manė, kad pačių elementariausių dalykų vaikas turi išmokti tik dėl jų praktiškos reikšmės ir tik remiantis gyvenimo faktais. „Jokių knygų, tik pasaulis, jokio mokymo, tik faktai". Kandidatas į vidurinės mokyklos mokytojus, gavęs Universitete ar kitoj aukštojoj mokykloj atitinkamą teorinį paruošimą, turi jį dar papildyti praktiškais darbais, tačiau tokiose sąlygose, kurios užtikrintų optimalinį sėkmingumą ir kar­ tu vaikai ir mokykla būtų apsaugoti nuo žalos, kurią tokie „praktikantai" galėtų padaryti. Pažvelgsim trumpai į tai, ko vidurinė mokykla turi reikalauti iš savo dėsty­ tojų, ir į tą pasiruošimą, kurį jie dabar gauna.

Neliesiu klausimo tų kvalifikacijų, kurių aplamai mokykla reikalauja iš pe­ dagogo dėstytojo asmenybės ir kurios labai dažnai būna lemiamos ir jo, ir jo au­ klėjamų vaikų likimui. Šiam reikalui nebent būtų galima padėti mokytojo profesiografijos studijomis ir visašališku psichologiniu tyrimu tų asmenų, kurie nori pasirinkti mokytojo darbą (psichotechninė atranka). Pirmiausiai mums įdomu, ko vidurinė mokykla reikalauja iš savo mokytojo. Netenka abejoti, kad žmogus gali būti geras mokslininkas, bet blogas mokytojas,

224

/ 2 dalis/ UG DY MO PS I CHOLOGI J A

kas dažnai aiškiai matyti ir universitetų praktikoj. Kiek tat liečia dėstymą, tai ne­ užtenka dalyką gerai žinoti, bet reikia dar sugebėti jį dėstyti. Mokytojas turi būti ne tik dalyko žinovas, bet ir dėstymo mokovas. Ir nereikia turėti ypatingų vilčių, kad vien tik pati mokykla padarys gerą dėstytoją. To maža. Vidurinės mokyklos dėstytojas negali būti tik mokytojas, bet jis turi būti kartu ir auklėtojas, nors tat ir mažai dar pripažįstama. Sistematinis, planingas auklėjimas reikalauja iš mo­ kytojo dviejų dalykų: žinoti ir mokėti. Čia reikia žinoti pedagogines sistemas, jų istoriją, metodus ir 1.1., o taip pat žinoti ir suprasti vaiko ir jaunuolio psichologiją, jos raidą, nukrypimus, jų pažinimo metodus ir t. t. Būti geru auklėtoju reiškia sugebėti visa tai įgyvendinti, pritaikyti, tikslingai ir ekonomiškai mokyklos darbo praktikoje, kurti ir kartu vis tobulėti. Žinoti visų pedagoginių idėjų išsivystymą per visą pedagogikos istoriją nuo senovės žydų iki Hitlerio yra daug lengvesnis dalykas, negu pravesti vieną auklėjimo idėją vienos klasės gyvenime! Žinias rei­ kia rinkti vadovaujant prityrusiems asmenims, bet ir pramokti, įgyti praktiškų įgudimų taip pat negalima be atitinkamos vadovybės ir priežiūros. Dalies peda­ goginių bei psichologinių žinių įgijimas reikalingas konkrečios medžiagos. Jei­ gu ir būna psichologija „be sielos", tai vis dėlto negali būti vaiko arba jaunuolio psichologo, nemačius vaiko. Negalima tik iš knygų ir paskaitų išmokti pažinti vaikus ir jaunuolius, apspręsti jų psichines savybes, intelektinį lygį. Tas dalykas neįmanomas lygiai taip, kaip neįmanoma išmokti smuiku griežti tik iš smuikavi­ mo vadovėlio, nemačius paties smuiko. Tuo būdu mokyklai reikalingi pedagogai, kurie turėtų ne tik reikalingas as­ mens savybes ir bendrą išprusimą, bet taip pat i. specialias savo dalyko žinias, mokėtų jas dėstyti pagal didaktikos reikalavimus, 3. suprastų vaikų bei jaunuo­ lių psichologiją ir auklėjimo uždavinius, 4. suprastų bei įvertinų savo auklėtinius

2.

ir mokėtų auklėjimo tikslus įgyvendinti mokyklinio darbo praktikoj. Kaip atrodo vidurinių mokyklų mokytojų paruošimas kitose šalyse? Be už­ baigto specialybės išsimokslinimo, daugumas Europos šalių praktikuoja dar l. te­ orinį pedagoginį ir 2. praktinį pedagoginį paruošimą. Daugumoj valstybių (Vo­ kietijoj, Austrijoj, Prancūzijoj, Vengrijoj, Ispanijoj, Rumunijoj) teorinis paruošimas iš pedagoginių disciplinų ir praktiniai užsiėmimai atliekami prie universitetų, o kitur - specialiuose pedagoginiuose institutuose, turinčiuose betarpišką ryšį su universitetais (Tartu, didaktikos metodikos seminaras prie universiteto) arba ne­ turinčiuose su jais ryšio (Egiptas, Panama, Norvegija). To paruošimo programos laikas gana įvairus. Pvz., Portugalijoj toks paruošimas trunka 2 metus, Vengrijoj 3 semestrus, Danijoj 50 paskaitų pedagoginėms disciplinoms ir 20 mokyklinei hi­ gienai. Ypač įdomu pastebėti, kaip sprendžiamas praktikos stažo klausimas. Sta­ žas vidurinių mokyklų mokytojams privalomas beveik visose valstybėse. Stažo 2.13. V id u rin ių m o k y k lų m o k y to jų p a siru o šim o klau sim u

225

laikas trunka nuo Vi iki 2 metų. Dažniausiai reikalaujama vienų metų stažo (pvz., Amerikoj, Belgijoj, Bulgarijoj, Vengrijoj, Suomijoj ir kt.); Vokietijoj, Pietų Slavijoj, Dancige, Portugalijoj net iki 2 metų. Tuo tarpu Danija, Čekoslovakija, Turkija pa­ sitenkina vienu semestru, Norvegija 4-5 mėnesiais, Egiptas 10 savaičių. Praktikos stažą dažniausiai sudaro: a. pasyvioji ir b. aktyvioji dalys. Aktyviosios dalies kan­ didatas veda bandomąsias pamokas, analizuoja ir kritikuoja kitų vedamas pamo­ kas ir t. t. Reikia pastebėti, kad visoj eilėj valstybių stažą atliekančių pedagogų visas vadovavimas ir priežiūra pavesta universiteto pedagogikos arba psicholo­ gijos profesoriui, kas būtų tikslinga ir mūsų sąlygose. Praktikos stažas atliekamas arba specialinėse (eksperimentinėse) mokyklose (Bulgarijoj - Gymnase modele de Sofia, Suomijoj, Rumunijoj - Lycée d'application) arba normalėse mokyklose (Vo­ kietijoj, Belgijoj, Danijoj, Norvegijoj, Prancūzijoj). Kai kuriose valstybėse stažas atliekamas iš dalies eksperimentinėse, iš dalies normalėse mokyklose (Austrija, Dancigas, Liuksemburgas). Ruošiant vidurinėms mokykloms mokytojus, griežtai reikia skirti 3 momen­ tus: i. mokslinį lavinimąsi, 2. teorinį pedagoginį, 3. praktinį pedagoginį. Tiktai tada mes galime tikėtis sėkmingai paruošti vidurinėms mokykloms mokytojus, jei šie visi trys momentai bus darniai tarp savęs suderinti ir jei studentai turės reikalingas asmens kvalifikacijas. Pažiūrėkim atskirai į kiekvieną momentą, l. Mokslinimas - visi vidurinių mokyklų mokytojai turi įgyti specialų išsilavinimą specialiose mokslo įstaigose (universitetas, meno ir muzikos mokyklos, kūno kul­ tūros rūmai ir 1.1.), kurių programose turi būti atkreiptas dėmesys ir į vidurinių mokyklų reikalavimus dėstytojams. Turi būti, pvz., ypatingai atkreiptas dėmesys į atskirų dalykų metodikos kursą. Vargu ar tikslinga germanistui - būsimam gim­ nazijos mokytojui - gilintis į įvairius tos kalbos dialektus, jeigu tuo būtų skriau­ džiamas geras literatūrinės kalbos mokėjimas ir jos dėstymo metodika. Specialinio išsimokslinimo reikalavimus ir dabar visur užtinkame, bet dažnai mokyklos interesai aukojami grynam mokslui. Dažnai pastebima tendencija humanitarinius arba gamtos bei matematikos dėstyti studentams nepakankamai atsižvelgiant į vidurinių mokyklų reikalavimus. Šita tendencija, mūsų manymu, ypač pavojin­ ga Lietuvoj, kur didelis daugumas baigiančiųjų Matematikos-Gamtos ir Huma­ nitarinių mokslų, o taip pat ir Teologijos-Filosofijos fakultetus, stengiasi patekti į mokyklas5. Nereikia žeminti specialinių žinių lygio, bet atitinkamų disciplinų profesoriai neturi užmiršti, kad iŠ šimto jų studentų 99 žmonės ruošiasi būti mo­ kytojais ir tik 1 profesoriumi. Antrąjį ir tretįjį momentą aš jungiu bendru žodžiu 5 Net Medicinos fakultetui prikaišiojami panašūs trūkumai. Žiūr. Prof. K. Buinevičiaus straipsnį 1936 m. „Medicinos" Nr. 9.

226

/ 2 dali»/ UGDYMO PS I CHOLOGI J A

pedagoginimas. Pedagoginimas apima: a) auklėjimo ir dėstymo teoriją bei istoriją, pedologiją, vaikų psichologiją ir pan. dalykus (pedagogikos istorija, pedagogikos sistemos, bendroji pedagogika), b) praktiški užsiėmimai ir pedologijos, vaikų psi­ chologijos, ir dėstymo metodikos srities, c) praktinis stažas mokykloj 6-12 mėn., būnant mokytojo asistentu arba praktikantu prityrusio pedagogo priežiūroj. Visai tikslinga pedagoginimą pradėti baigus specialaus dalyko kursą, gal iš­ skyrus kai kurias metodikas. Pedagoginimą reiktų taip sutvarkyti, kad teorinis pe­ dagoginis paruošimas eitų lygia greta su praktiniu pedagoginiu paruošimu ir su stažo atlikimu. Maždaug tris semestrus (galbūt kai kurioms grupėms, kaip gimnas­ tika, dailė, užtektų 2 semestrų) kandidatas į vidurinės mokyklos dėstytojus turėtų atlikti savo stažą ir teoriškai bei praktiškai pasiruošti iš pedagogikos, didaktikos ir vaikų bei jaunuolių psichologijos dalykų. Tuomet žinios būtų papildytos gyveni­ mo patyrimu, o patyrimas būtų teorijos pagilintas; tuo būdu paskaitas apie vaikų stebėjimo ir testavimo metodus studentai galėtų papildyti praktiškais darbais mo­ kykloj arba universitete, o didaktikos kursai būtų praturtinti ir paįvairinti studento stebėjimais pamokų metu. Jeigu praktikoje kartais ne viskas eitų taip sklandžiai, kaip čia manoma, tai vis dėlto išnyktų tie nenormalumai, kada studentas tarp loty­ nų autoriaus ir naujosios istorijos egzaminų „suspaudžia" dar ir vaikų psichologiją. Tokiose sąlygose turėtume iš esmės giminingų disciplinų natūralų bendradarbia­ vimą ir turėtume taip pat gyvą ryšį tarp universiteto ir mokyklos. Kad bandomoji, arba eksperimentinė, gimnazija iš tikrųjų padėtų normalizuoti vidurinių mokyklų mokytojų paruošimą, tuo, rodos, netenka abejoti. Taigi būsimiems pedagogams paruošti tektų Universitete paskirti apie 6 se­ mestrus išmokslinimui specialybės srityje, įtraukus keletą ir bendrojo lavinimo da­ lykų. Tik baigus specialinių mokslų ciklą, kaip tat daroma Bulgarijoj, Estijoj, Grai­ kijoj/ Egipte ir kitose Šalyse, apie 3 semestrus tektų dar paskirti pedagoginimui. Asmenys, kurie nenorėtų būti mokytojais, turėtų tuo metu atitinkamuose fakul­ tetuose giliau studijuoti savo specialinius mokslus, jiems pedagoginimas nebūtų privalomas. Visas pedagoginimas turėtų būti sukoncentruotas prie universiteto į vieną pedagoginį institutą, gal jis būtų tarpfakultetinis, o to instituto vadovai turėtų sekti ir teorinį, ir praktinį (priskiriant čia ir stažą) ruošimą busimųjų mokytojų au­ klėtojų. Suprantama, stažo atlikimas galėtų būti dar ir kitose mokyklose, o ne vien bandomojoj mokykloj, bet praktikantu darbo tvarką ir sėkmingumą turėtų žinoti ir prižiūrėti pedagoginio instituto vadovai. Tik taip paruošti busimieji dėstytojai pedagogai bus ne tik atskirų dalykų žinovai, bet ir dėstymo mokovai, o kartu, kas taip pat labai svarbu, vaikų bei jaunuolių auklėtojais ir vadovais. Jie ne tik žinos vaiko sielą iš knygų, bet taip pat mokės prie jos prieiti ir ją paveikti.

2.13. V id u rin ių m o k y k lų m o k y to jų p a siru o šim o klau sim u

227

2.14. Vaikų vaizduotės reikšmė

N

e šio straipsnio uždavinys giliau ir smulkiau nagrinėti, kas yra apskri­ tai fantazija bei vaizduotė, - šiuo tarpu pakaks čia tik ką ne ką pasa­

kius. Fantazijos žodis graikų kalboje reiškia maždaug gyvą vaidinį. Šiais laikais fantazijos žodžiu paprastai apibrėžiame naujus (iš patirties nepažįstamus) atski­ rų vaidinių bei jų kompleksų suderinimus. Tai bus konkretūs fantazijos vaizdai. Fantazijos žodžiu taip pat apibrėžiame sugebėjimą kurti panašius vaizdus (vaidi­ nius). Gi vaizduotės žodžių, kiek tatai aiškėja iš gyvosios žmonių kalbos, taip pat nusakome savotišką vaidinių žaidimą, tik gal dar labiau artimą tikrovei (realiam gyvenimui). Pavyzdžiui, tenka nugirsti toks pasakymas: „Įsivaizduoju, kaip jums bus linksma teatre." Šiuo atveju sakytojas žino ir teatrą, ir vaidinamą veikalą, ir aktorių vaidybą, ir to žmogaus charakterį, kurį jis taria būsiant patenkintą rodo­ muoju veikalu, ir dar daug kitų aplinkybių. Sakytojas, savo vaizduotės padeda­ mas, tiktai sukombinuoja visus tuos atskirus iš patirties jam žinomus vaidinius gana įtikimu ir realiu pavidalu. Visai kas kita, kai aš įsivaizduoju save ar savo draugą persų šachu kažkokioje pasakiškoje šalyje, paslaptinguose vaivorykštės spalvomis spindinčiuose rūmuose.

Nors ir labai uoliai stengtasi praplėsti vaikų vaizduotės psichologiją, ypač paskiausiuoju laiku, vis dėlto vaizduotės raida dar toli gražu nesusekta. Iš psi­ chologų, kurie yra davę vertingų duomenų vaikų vaizduotei tirti, visų pirma rei­ kia paminėti: Charlotte Būhler (Vienoje), W. Stem, Giese, Valentiner, Ribot, Sully ir kt. Daugumas psichologų sutinka, kad vaikų vaizduotės raidoje išsiskiria du svarbūs periodai. Pirmasis periodas galima pavadinti iliuzinės vaizduotės (fan­ tastinių iliuzijų) laikotarpiu, antrasis periodas - kombinuojamos vaizduotės lai­ kotarpiu. 228

f 2 dali«/ U G D Y M O

P S IC H O L O G IJA

Atskirai dar tenka paminėti Ribot vaizduotės vyksmų klasifikacija duodan­ čią genetinius raidos laipsnius: 1. Elementarinė atgaminamoji vaizduotė (ją turi jau kelių mėnesių vaikai, tik jos padedami vaikai atpažįsta daiktus ir pan.). 2.

Animistinė sudvasinta vaizduotės stadija (pasaulio sužmoginimas).

3. Žaislinė vaizduotė (ligi 12 m. amžiaus). 4. Kuriamoji, romantinė vaizduotė. Tačiau reikia pastebėti, kad nėra griežtų ribų tarp tų laikotarpių - nei psi­ chologiniu atžvilgiu (viena kuri vaizduotės rūšis dažnai susilieja su kitomis), nei chronologiniu (vienam periodui dar nesibaigus, jau pradeda reikštis kito periodo žymės). Pirmasis vaikystės periodas (maždaug ligi 7-8 metų amžiaus) - ypač iliu­ zinės vaizduotės laikotarpis. Svarbi to laikotarpio žymė - tai sąmoningas apsigaudinėjimas (samoobmcm, Selbstbetrug), kuriam vaikas labai noromis pasiduoda. Trys eilėn sustatytos kėdės jo vaizduotėje virsta greituoju traukiniu, kuris skrieja neapsakomu greitumu. „Vienas, du, trys - eina traukinys!" Tuo tarpu pats vaikas arba sėdi apžergęs įsivaizduojamą garvežį, arba tikrina savo įsivaizduojamų ke­ leivių bilietus. Pagalį, rūpestingai suvyniotą į skurlius ir paguldytą kur kampe, trejų metų mergaitė laiko miegančiu savo vaiku. Nors vaikas ir netiki tuo, kad kėdės - tai greitasis traukinys, o suvyniotas į skurlius pagalys - tai kūdikis, bet jis visa savo širdimi pasiduoda tai iliuzijai, pergyvendamas smulkmeniškiausiai, nenorėdamas nuo jos atsisakyti. Ir toji iliuzija kartais taip pagauna vaiką, jog jis beveik rimtai reikalauja žiūrovų pasitraukti į šalį, kad nesutraiškintų pravažiuo­ jąs „ekspresas". Bet ir suaugęs žmogus kartais teatre susijaudina iki ašarų, ma­ tydamas kokią dramą, rodomą scenoje ir ekrane. Ir niekam neateina į galvą tada įtarti sumaišius tikrovę su vaizduote, užmiršus, kad čia tik vaidinimas. Skirtumas tik toks, kad vaikas, pasiduodamas kokiai iliuzijai, yra kartu ir žiūrovas, ir vaidi­ la. Be to, iliuzijai sudaryti sąlygos teatre daug palankesnės. Psichologijos atžvilgiu panašios rūšies iliuzinės vaizduotės nuo kombinuo­ jamos skiriasi tuo, kad ji pirmiausiai remiasi tiesioginiu, betarpišku suvokimu. Ką nors suvokdamas per savo pojūčių organus - pavyzdžiui, tris iš eilės susta­ tytas kėdes, - vaikas savo vaizduote tatai visiškai kitaip išsiaiškina, visai kitaip nušviečia. Matomuosius daiktus vaikas savo fantazija sucementuoja (sulipdo) ir paverčia greituoju traukiniu. Tokiu būdu būtina tokių iliuzorinių fantazijų sąly­ ga —kokie nors konkretūs įspūdžiai, vaidiniai. Juo vyresnis vaikas (tas periodas trunka maždaug iki 8-ų metų amžiaus) - juo labiau tie suvokiami daiktai ir įspū­ džiai turi būti artimi įsivaizduojamiems, ir vis mažiau vaikas pasiduoda iliuzijų

2.U . V aik ų v a iz d u o tė s re ik šm ė

229

veikiamas. Šešerių metų mergaitei jau daug sunkiau suvyniotą medžgalį palai­ kyti miegančiu vaiku. Jai jau prireikė tikros, pakankamai didelės lėlės. Bet ji vis dar „bijo", kad jos meškytis, sėdėdamas prie atviro lango, kartais nepersišaldytų. Šiame laikotarpyje labiausiai iškyla aikštėn vaiko gabumas įasmeninti negyvąją gamtą (medį), taip pat sugebėjimas daiktams suteikti norimą pavidalą ir aiškinti pagal savo nuožiūrą (kėdės - greitasis traukinys). Dėl pavyzdžio su pagaliu ir lėle tenka pridėti, kad Charlotte Būhler nėra lin­ kusi panašių reiškinių laikyti iliuzija, o klaidingu aiškinimu - pseudoaiškinimu (Scheindeuhntg). Kalbant apie dramatizuotą pamėgdžiojimą (priešas, kareivis, invalidas), reik neužmiršti, kad čia turime reikalo ne vien su grynai išoriniu pamėgdžiojimu, bet ir su ¡jauta (įsigyvenimu) į priešo, kareivio ir pan. roles. Taip vaikas iš anksto pratinasi veikti ir santykiauti su žmonėmis ir su daiktais, pratinasi įvertinti aplin­ kinio gyvenimo reiškinius. (Klaidingieji aiškinimai kilo iš reikalo lavintis. Scheindeutungen - Ubinigsbedūrfnis. Būhler). Vyresniame amžiuje, maždaug pradedant nuo 7-tųjų metų, šitas iliuzinis fantazijos žaidimas, besiremiąs, kaip tik ką matėme, savotišku ir labai drąsiu konkrečių vaidinių ir aktualių įspūdžių perdirbimu, pamažu užleidžia vietą ki­ tai fantazijos rūšiai, kurią paprastai vadiname kombinuojama fantazija. Aplamai, galima pasakyti, juo vaikas bręsta, juo labiau susipažįsta su aplinkiniu pasauliu juo labiau kombinuojama fantazija išstumia iliuzinę. Kuo gi kombinuojamoji fantazija skiriasi nuo iliuzinės? Svarbiausia žymė, kuria kombinuojama vaizduotėje skiriasi nuo iliuzinės, kad pirmoji remiasi ne aktualiais suvoktais (suvokimais) įspūdžiais, o atmintimi (atgamintaisiais vai­ diniais). Atgamintieji vaidiniai savotišku būdu supinami, kombinuojami lakios vaikiškos vaizduotės ir išauga į fantastinius vaizdus. Matyto pikto kaminkrėčio vaizdą (vaidinį) vaiko fantazija sukombinuoja su atsiminimu apie matytą raguotą bulių, ir paskui kyla fantastiškas baisaus velnio vaizdas - su ragais ir uodega. Iš esmės toks fantastiškas vaidinys yra ne kas kita, kaip kelių atminty išlaikytų ir at­ gamintų vaidinių sudėjimo, kombinavimo vaisius. Paprastai panašios fantastinės kombinacijos, arba kombinuotieji fantastiniai vaidiniai, gaunami arba žinomas vieno daikto ypatybes perkeliant kitam daiktui (buliaus ragai kaminkrėčio gal­ von), arba dirbtinai tikrąjį daikto dydį bei jo proporcijas ar padidinant, ar suma­ žinant, arba įvairiai kombinuojant atskirus vaidinius bei vaidinių kompleksus. Tokiu būdu fantazijos veiklai dirva be galo plati ir kultūrinė jos reikšmė, kal­ bant apie suaugusius kultūringus žmones, taip pat labai svyruoja. Iš tikrųjų, nuo bevaisių svajonių ligi kūrybinės vaizduotės, kuri kuria gražiausius, darniausius 230

/2dalU/

U G D Y M O

P S IC H O L O G IJA

meno kūrinius, - be galo didelis atstas. Šiaip ar taip, biologiniu atžvilgiu visoms vaikų fantazijos rūšims tenka pripažinti didelę reikšmę. Viena, fantastiniai pergy­ venimai, kaip ir sapnai, patenkina tą vaikų sielos gyvenimo reikalavimų bei patrau­ kimų dalį, kuri neranda sau vietos ir negali būti patenkinta realaus gyvenimo. Šiuo atžvilgiu ne mažesnės reikšmės fantazija bei sapnai turi ir suaugusiam žmogui. Suaugęs žmogus, patekęs į kalėjimą, dažnai sapnuoja kalnus tabokos, valgomųjų daiktų... Vaikui gi dažnai prisisapnuoja žaislai, kurių jis negali gauti, kuriais ne­ gali pasidžiaugti tikrovėje. Sapnai, svajonės tarsi papildo pilką mūsų kasdieninį gyvenimą. Antra vertus, vaikų fantazija, pasireikšdama jų žaisluose bei pramogose, atlieka dar vieną svarbų biologinį uždavinį, būtent: žaisdami vaikai tarsi pasiruošia būsimajai savo veiklai, būsimiems gyvenimo uždaviniams ir darbams. Žaidimai tuo būdu įgyja naujos reikšmės - pavirsta tarsi kokiais paruošiamaisiais manevrais, mankštos pratimais. Panašiai ir tariamoji kova tarp jaunų žvėriukų iš tikrųjų tėra savo rūšies mankšta, pasiruošimas rimtam susirėmimui ateity. Iš čia aišku, jog fan­ tazija iš viso turi didelės biologinės reikšmės. Be to, jai tenka labai žymus vaidmuo normalioje psichologinėje vaiko raidoje. Psichologinės vaiko raidos atžvilgiu kai kurie fantastiniai vaikų žaidimai įgyja ypač svarbios reikšmės. Pvz., kada vaikai žaidžia „dantų gydytoją", „pardavėją", „bobutę", „konduktorių" ir pan., jiems at­ siveria naujas ypatingų pergyvenimų pasaulis. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, taip ir čia žmonės, apdovanoti nuosaikia fan­ tazija, nukreipta sveika linkme, daug ko pasiekia meno ir kitose kūrybos šako­ se. O suaugę žmonės ir vaikai, kurių fantazija ima reikštis liguistomis formomis ir pasuka šunkeliais, tiktai kenčia nuo to fantazijos pertekliaus. Tokiais atvejais, kada vaikas (ar suaugęs žmogus) taip pasiduoda fantazijos įtakai, kad galop be­ gyvena savo įsivaizduojamais miražais ir nebegali savo poelgių bei sprendimų kontroliuoti sveiku protu, tada mes galime sakyti turį reikalo su fantastais. Tai jau ne fantazija apdovanoti vaikai, iš kurių galima laukti kūrybinių darbų ir žygių, o liguisti, dažnai psichopatiški individai. Liguistais fantazijos iškrypimais anks­ čiausiai ir dažniausiai suserga psichopatiški vaikai. Paprastai šita vaikų liga tarpsta greta su linkimu meluoti ir liguistu troškimu prasimanyti visokių nuotykių (nuotykių ieškotojai). Tokiems vaikams greitai iš­ sprunka iš po kojų realybės atrama. Jie linkę visa ką laikyti tik malonia bei įdomia medžiaga savo vaizduotės svajojimams ir prasimanymams. Labai dažnai, šiuo keliu nuklydus, belieka vienas žingsnis į melą, o iš čia - į apgaules, vagystes bei visokeriopas aferas. Kartais tokie patologiški vaikai tiek nugrimzta į savo sva­ jones, jog, patekę stiprion fantastinių vaidinių įtakon, beveik iš tikrųjų nebegali atskirti, kas tikra, kas įsivaizduota. 2. 1 -1 . V aikų v a iz d u o tė s re ik šm ė

231

Pavyzdžiui, man žinomas toks atsitikimas su vienu dešimties metų berniu­ ku, truputį psichopatiškos prigimties, apdovanotu nepaprastai stipria ir turtinga fantazija. Jo baisiai mėgta visokiausi kriminaliniai romanai, pasakojimai ir šiaip įvairūs keisti nuotykiai. Kartą, sujaudintas kažkokio pasikalbėjimo su draugais apie visokius piratus ir banditus, jis ryžosi naktį pagąsdinti savo brolius (vienų būta vyresnių, kitų - jaunesnių). Visiems sumigus, jis staiga strakt iš lovos ir su­ bliovė balsu, pilnu išgąsčio ir nusiminimo: „Čia, kambary, plėšikas". Žinoma, visi vaikai, smarkiai išgandinti, beregint nusirito nuo lovos it gaidžiai nuo laktos. Bet užvis, pasirodo, buvo išsigandęs ir kaleno dantimis pats tas provokatorius: mat jam taip galvon įstrigo fantastiškas plėšiko baubas, jog išties ėmė vaidentis, kad gal ne juokais koks Čikagos „gengsteris" lenda pro langą. Lengvai sujaudinami (labilūs), jausmų valdomi vaikai, būdami stiprios, la­ kios vaizduotės, palyginti dažnai suserga anksčiau apibūdintąja liga. Panašių reiškinių ir labai ryškia forma mums daug parodo psichiškai nesveiki žmonės, apnikti haliucinacijų, klaidžių idėjų ir 1.1. Deja, gan dažnai tokių nesveikų, liguis­ tos fantazijos apsėstų vaikų aukomis esti šiaip niekuo nekalti žmonės. Besaikiška, nesuvaldoma tokių vaikų vaizduotė sukuria visokiausių prasimanytų istorijų, į jas įtraukia pašalinius žmones; dažniausiai tatai esti mokytojai, auklėtojos, kuni­ gai, kai kada net tėvai. Tokie vaikai išgalvoja nepaprasčiausių pasakojimų apie tariamuosius nusikalstamus savo auklėtojų darbus, ir tie prasimanymai kartais nekaltus žmones priveda prie teismo. Ypač dažnai pasitaiko seksualinių procesų; tikrasis jų kaltininkas paprastai esti fantastiški mergaičių prasimanymai. Iškrypusios vaizduotės pagautos, jos dažnai įsivaizduoja, esą mokytojas, auklėtojas ar kas kitas šiokiu ar tokiu būdu įžeidęs mergautinę jų skaistybę, ir tas duoda pagrindo įsikišti tardytojui, o kartais ir teismui. Įdomu, kad tokiais atvejais ne tik kaltintojų, bet ir liudininkų vaikų parodymai esti gan „įtikimi", neprieštarau­ ją vienas kitam, galį supainioti net ir prityrusį tardytoją. Čia jau kartais turime reikalo su kolektyviniu liguistos fantazijos apsireiškimu, kas taip pat dažnai pa­ sitaiko tarp vieno kolektyvo vaikų. Tokiuose glaudžiuose vaikų sambūriuose bet koks išgalvotas ar tikras įvykis eina iš lūpų į lūpas, paprastai iš anksto pasakotojų tendencingai nušviečiamas. Galop visi tarsi „užsikrečia" prasimanyta versija paskui iš tikro jiems rodosi, kad visa tai jie patys savo akimis matė ir girdėjo. Senesniais laikais, pasiremdami panašiais vaikų parodymais, dažnokai įtardavo įvairiais prasižengimais ir nuteisdavo niekuo nedėtus žmones: tokie vaizdūs ir įtikinami būdavo mažamečių kaltintojų ir liudininkų pasipasakojimai. Paskutiniais laikais, smulkiau patyrinėjus liudininkų parodymų psichologi­ ją, tad, žinoma, ir psichologinę vaikų liudijimų pusę, prieita išvados, kad labai

232

/ 2 da li s / U G D Y M O P S I C H O L O C l f A

skeptiškai tenka vertinti pareiškimai žmonių, mėgstančių sensacingus pergyve­ nimus, - juoba vaikų pasakojimai, taip dažnai atmiešti geroka fantazijos doze. Žinoma, psichologui vaikai liudininkai suteikia daug įdomios ir įvairios medžia­ gos, bet čia nėra laiko ilgiau sustoti ties šia gan plačia tema. Vaikų, lygiai kaip ir suaugusių, fantazijos perteklius gali išsilieti įvairiausiais būdais. Vienų, veiklaus (aktyvaus) tipo vaikų tokia išbujojusi fantazija greitai virsta veiksmu ir reiškiasi įvairiausiomis formomis - pradedant maždaug nekaltais špo­ sais, baigiant piktomis aferomis. Tokių nekaltų juokų pavyzdžių netrūksta: pvz., dažnai pasitaiko, kad vaikai išsigalvoja sensaciją - esą atvažiavęs toks ir toks baisiai žymus svetys arba grįžęs dingęs be žinios giminaitis ir 1.1. O patikrinus pasirodo, kad atsivilko kasdieninis partneris proferansui. Kitų vaikų fantazija reiškiasi dau­ giau pasyviu būdu. Prie pasyvių išbujojusios fantazijos reiškimosi formų tenka pri­ skirti savy užsidarę svajotojai, paskendę svajose apie pasakiškas šalis, užburtas oro pilis ir 1.1. Matydami taip nevienodai reiškiantis vaikų fantazijos perteklių, lengvai galime suprasti, kodėl vienos nenormalios vaikų fantazijos formos išaugina mela­ gius, pagyrų puodus, aferistus, gi kitos formos ateityje išugdo vaisingą kūrybinę veiklą. Viena, tatai pareina nuo visos vaiko sielos struktūros, nuo kitų jo linkimų bei gabumų. Antra, tatai lygia dalimi priklauso ir nuo šiaip ar kitaip susidėjusių išo­ rinių gyvenimo sąlygų. Esti, kad toks vaikas, pernelyg subrendęs, pernelyg lakios vaizduotės sparnais nuskrenda į Parnaso viršūnes. Bet esti ir taip, kad tokie vaikai užaugę randa tikrą kelią į S.D.K. [sunkiųjų darbų kalėjimą]. Šiaip ar taip, vaikai fan­ tastai, net ir tais atvejais, kada jų fantazijos juos suveda į konfliktą su baudžiamuoju kodeksu, pasižymi viena pabrėžtina ypatybe: jų prasimanymus nereikia suplakti su melu. Tokie meluoja ne dėl naudos stengdamiesi paslėpti tiesą, bet tik iš pamė­ gimo, visiškai atsiduodami prasimanymams ir pagražintoms situacijoms. (Žinoma, kitaip tenka vertinti tokių vaikų pasielgimus, kurie, be patologinės fantazijos, serga dar ir kitokiais liguistais sielos iškrypimais.) Vaikai fantastai negali atskirti, kas ti­ kra, kas įsivaizduota. Daugumas tokių patologinių iškrypėlių taip supina realybę su savo fantazijomis, jog pagaliau ir pašaliniam sunku beatskirti, kur čia baigiasi tikrovė, kur prasideda prasimanymai. Pseudologia phantastica - taip pramintos kai kurios liguistos fantazijos reiškimosi formos. Dar įdomu nušviesti klausimas, ką gali ir ką turi nuveikti auklėtojas, regu­ liuodamas vaikų fantaziją. Čia tuojau pat kyla abejonė: ar iš viso auklėtojui reika­ linga kištis į paslaptingą vaikų fantazijos raidą? Ar iš viso reikia griebtis bet kokių priemonių, idant šiokia ar tokia vaga pakreiptume vaikų fantazijos srovę? Tačiau jau iš anksčiau nurodytųjų liguistos vaikų fantazijos raidos pavyzdžių aišku, jog kai kada tiesiog būtina ieškoti kokių nors suvaldomųjų ir tvarkomųjų priemonių.

V aikų v a iz d u o tė s re ik šm ė

233

nes šiaip, nepažabotos fantazijos vedami, tokie vaikai jau iš mažens įpranta į viso­ kius antisocialinius veiksmus. Tačiau, kita vertus, dažnai tenka pastebėti ir antrąjį kraštutinumą - per didelį sausą vaikų blaivumą, praktiškumą, per ankstyvą „iš­ mintingumą", visišką ar dalinę fantazijos stoką. Visiškai fantazija neapdovanoti arba jos per maža teturį vaikai taip pat kenčia dėl to savo trūkumo - kartais ne mažiau, kaip ir tos fantazijos pertekusieji. Jau anksčiau esame kalbėję apie biologinę vaizduotės reikšmę. Matėme, bio­ loginiu atžvilgiu fantazija turi maždaug tokios pat reikšmės, kaip ir žaidimai. O žaidimų reikšmė žmogui, lygiai ir gyvuliams, visų žinoma ir pripažinta. Vaikų vaizduotės raidoje esame pažymėję tris lygiai svarbius momentus. Visų pirma, vaizduotė bei fantazija papildo, užkiša taip vadinamas gyvenimo spragas, atstoja vaikui tai, ko jam pašykštėjo likimas ir gyvenimo laimė. Antra, fantazija (kaip ir žaidimai, kuriuose ji reiškiasi) turi didžiulės didaktinės, pamokomosios reikšmės: vaikas lavinasi, ruošiasi gyvenimui, sukurdamas ir pergyvendamas įvairiausių situacijų. Trečia, vaikas įpranta įsigyventi, atjausti kitų žmonių pergyvenimus, pasiduodamas savotiškai dvasios transformacijai (dramatizuoti žaidimai - vaikas dedasi tai dantų gydytoju, tai seneliu, tai mokytoju ir pan.). Galima būtų nuro­ dyti ir daugiau tokių teigiamų ypatybių, kurių raida skatinama nuosaikios vaiz­ duotės bei fantazijos veiklos, bet pasitenkinsime ir šiais keliais visų psichologų pripažintais pastebėjimais. Savaime suprantama, vaikai, neapdovanoti fantazija bei vaizduote, daug ko nustos anksčiau nurodytaisiais atžvilgiais. Iš čia išvada, kad vaikų amžiuje ir fan­ tazijos perteklius, ir nepriteklius yra lygiai gydytini dalykai - čia ir tenka įsikišti pedagogui, psichologui, o kartais ir gydytojui. Tiktai normali, pakankamai inten­ syvi, tinkama vaga pakrypusi fantazija nereikalinga pedagogo globos.

234

/ 2 dalis/ U C D Y M O

P S IC H O L O G IJA

2.15. Vaikai eidetikai „eidetikai", „eidetizmas" yra naujai iškepti (jie dar neturi nė Ž odžiai 20 metų amžiaus). Užtat tos žmogaus psichikos savybės, kurios tais terminais žymimos, jau seniai yra žinomos. Tiesa, dar visai neseniai šiomis savy­ bėmis nebuvo taip karštai ir visašališkai domėtasi, kaip paskutiniuoju laiku. Per pastaruosius 20 metų apie eidetikus bei eidetizmą išaugo didžiulė psichologinė-pedagoginė literatūra. Žmogaus charakterių bei tipų mokslo tyrinėtojai eidetizmo reiškiniui skiria labai didelę reikšmę. Kas gi, pagaliau, yra tas eidetizmas? Pats žodis graikiškos kilmės (eidon - ma­ tau, eidos - vaizdas). Tuo žodžiu vadiname linkimą arba sugebėjimą matyti ypatin­ gus regimuosius vaizdus. Gi žmones, apdovanotus eidiškąja dovana, - labiausiai tat liečia lytinio subrendimo amžiaus dar nesulaukusius vaikus, - vadiname eidetikais. Kodėl gi aš tuos eidetikų regimus vaizdus pavadinau ypatingais (specialiais) vaizdais? Kuo gi tie vaizdai skiriasi nuo kitų? Apie tai mes dar pakalbėsime. Vokiečių mokslininkai, kurie daugiausia ir yra tyrinėję eidetizmo reiškinius, eidetiškuosius vaizdus vadina „subjektyve optische Anschauungsbilder" (subjektingi optiniai vaizdai). Jei vaikui eidetikui pilkam ekrane arba sienoj paro­ dysime kokį nors paveikslėlį, o per 5-10 sekundžių atimsim jį iš vaiko akipločio, tai vaikas dar kurį laiką gali sienoj „tebematyti" paveikslėlį, ir tai visiškai ryškiai reljefingai ir su visomis tikrojo paveikslėlio smulkmenomis. Pakartotinai pabrė­ žiu, kad vaikas jau nuo sienos nuimtą paveikslėlį „mato" ne tikrai, o subjektingai. Tatai nėra koks vaizduotės padarinys, bet savotiškas, subjektingas jau išnykusio paveikslėlio „matymas". Taip pat šio „matymo" neturime maišyti ir su taip va­ dinamaisiais povaizdžiais (subjektingas papildomųjų spalvų matymas ir pan.). Tokie eidetiški vaizdai gali trukti nevienodai ilgai. Vieniems vaikams tokių vaizdų gali sukelti tik labai paprasti paveikslėliai ar daiktai, kitiems gi vaikams ir itin sudėtingi paveikslai iššaukia ryškių, reljefingų eidetiškų vaizdų. Tarp kita ko, užeiname ir suaugusių eidetikų, nors daug rečiau. Pvz., eideti­ kai yra buvę kad ir tokie žymūs žmonės: filosofas A. Riehl, garsusis fizikas - filo­ sofas Machas, Goethe, žinomasis fiziologas Milleris, Pestalozzi ir daug kitų. 2-15. V aik ai e id e tik a i

235

Kaip jau minėta, subjektingieji eidetiški vaizdai nelaikytini vaizduotės pada­ riniu ir nemaišytini su vaidiniais ar povaizdžiais. Tie vaizdai - visiškai savaimin­ gi reiškiniai, tiesa, atskirais atvejais jie gali būti truputį giminingesni ar povaizdžiams, ar kai kurioms vaidinių rūšims. Bet apie tai vėliau. Kaip jau sakyta, eidetizmas yra vaikų ir paauglių amžiaus savybė. Galbūt tais atvejais, kada randame suaugusius žmones eidetikus, turime reikalo su „am­ žinai jaunais" žmonėmis; prie tokių amžinų „jaunuolių" pirmoj eilėj galėtume skirti Goethę. Ar labai eidetizmas išsiplatinęs tarp vaikų ir paauglių? Šiuo klausimu moks­ lininkų nuomonės labai įvairios. Kai kurie santūresni, mano, jog vaikų ir paau­ glių eidetikų tėra 25 %-30 %; kiti, nešykštuoliai, tvirtina, jog bene 99 % vaikų rodo šią ypatybę. Kaip išaiškinti tokį nuomonių skirtumą, tokius svyravimus (nuo 1/3 ligi 3/3)? Mat ne visi psichologai iš vieno kriterijaus ieško eidetiškųjų palinkimų. Daugu­ ma tyrėjų apie eidetiškus reiškinius kalba tik tokiais atvejais, kai suranda ryškių, aiškių eidetizmo požymių (manifeste Eideliker); gi kiti psichologai prie vaikų ei­ detikų priskiria ir tokius vaikus, kurių eidetiškieji linkimai vos žymūs arba iš viso paslėpti (latente Eidetiker). Pvz., Marburgo prof. E. Jaenschas, kuris labai daug nudirbo betyrinėdamas eidetiškuosius vaikų reiškinius, priskaitė beveik 90 % ei­ detikų. Bet kaip tik Jaenschas prie eidetikų priskyrė ir visus tokius vaikus, kurie terodė truputį eidetizmo žymių; juos jis vadino latentiniais (paslėptais) eidetikais. Be to, skaičiai, kurie rodo, kaip dažnai dar lytiškai nesubrendę vaikai rodo eidetizmą, svyruoja ir dėl to, kad eidetikų procentas labai pareina nuo geologi­ nių, geografinių, antropologinių ir kultūrinių sąlygų. Pvz., pastebėta: vienos ku­ rios vietovės mokyklose vaikų eidetikų procentas labai nežymus; tuo tarpu kitos vietovės mokyklose tas procentas baisiai didelis. Kai kurie mokslininkai spėja, jog čia stipriai veikianti tos vietos vandens sudėtis, ypač kalcio druskų kiekis van­ deny; taip pat turinčios reikšmės rasinės gyventojų savybės ir kiti veiksniai. Vis dėlto, jeigu norite maždaug įspėti vidutinišką vaikų ir paauglių eidetikų procen­ tą, tai galite apytikriai sakyti, jog 1/3 visų vaikų ir paauglių yra eidetikai. Gan įdomu, kodėl mokslas tik neseniai pradėjo tirti eidetizmą, kai jo reiški­ niai taip labai prasiplatinę. Turbūt dėl to (taip bent mano kai kurie mokslininkai), kad eidetizmo reiškiniai eidetikams atrodė tokie natūralūs, jog niekam ir į galvą neatėjo, kad ne visi žmonės turi tą savybę - matyti subjektingus optinius vaizdus. Dabar susirūpinsime, kaip galima ištirti ir, taip sakant, išbandyti, ar žmogus mato subjektingų optinių vaizdų. Patariama elgtis šiuo būdu. Visų pirma reikia vaikui parodyti konkrečiu pavyzdžiu, kad jis gali „matyti" ir tokius daiktus bei 236

/ 2 dalis/ U G D Y M O

P S IC H O L O G IJA

paveikslus, kurių iš tikrųjų nėra. Geriausia vaikui parodyti vadinamieji povaizdžiai, gėrių geriausia - kontrastiniai povaizdžiai. Norėdami gauti tokių kontras­ tinių povaizdžių, vaikui parodysime spalvotą (raudoną, geltoną, mėlyną ar žalią) 3-5 cm ilgumo kvadratėlį; tas kvadratėlis rodomas kokiame nors neutraliame fone (pilkas). Vaikas pastatomas nuo kvadratėlio per 30-40 cm ir trumpą laiką (20-30 sek.) fiksuoja jį akimis. Po to eksperimentatorius spalvotojo kvadratėlio vieton pakiša šviesiai pilką popieriaus lakštą. Jei vaikas tiksliai laikėsi eksperimentatoriaus nurodymų, dabar jis toje vietoje, kur yra buvęs spalvotasis kvadra­ tėlis, pamatys kitą kvadratėlį, nudažytą kontrastine spalva. Pvz., jei tikrasis kva­ dratėlis yra buvęs žalias, tai vaikas išvys raudoną to žaliojo kvadratėlio povaizdį; o jei tikrasis kvadratėlis yra buvęs nudažytas geltonai, tai vaikui pasirodys mėly­ nai nudažytas kontrastinis povaizdis, ir atvirkščiai. Šis parengiamasis bandymas reikalingas vaikui įsitikinti, jog greta objektingųjų esama ir subjektingų vaizdų; idant vaikas maždaug susipažintų su panašiais subjektingais optiniais vaizdais. Po šio parengiamojo mėginimo seka pats tikrasis bandymas eidetizmui susek­ ti. Vaikas pastatomas nuo jam rodomo paveikslėlio ar daikto tokiu atstumu, kad jis ne per daug įsitempęs galėtų ji gerai suvokti, su smulkmenomis. Šiam reikalui paprastai parenkamas spalvotas paveikslėlis, kuriame gausu visokių smulkmenų, arba grafiškas atvaizdas, siluetas ir panašūs ryškių kontūrų piešiniai. Paprastai paveikslėlis rodomas šviesiai pilkame dugne, nors su kai kuriais vaikais geresnių rezultatų pasiekiama imant tamsiai pilkas dugnas. Toks objektas vaikui rodomas 12-15 sek. Vaikas turi žiūrėti atidžiai, bet neturi atkakliai fiksuoti kurio nors taško, kas reikalinga demonstruojant povaizdžius. Po 15 sek. paveikslėlis nešamas į šalį. Jeigu vaikas tuščioje vietoje, į kurią dabar nukreiptas jo žvilgsnis (pvz., pilkoje kam­ bario sienoje), paregės daugiau ar mažiau aiškiai pašalintąjį daiktą, tai galime spėti, jog vaikas turi eidetiškų linkimų. Be to, svarbu patikrinti, ar vaikas, išnykus daiktui, mato jį nudažytą pirmykšte spalva ar kontrastine (papildomąja). Pastaruoju atveju galime spėti, jog eidetiškieji vaiko reiškiniai giminingi povaizdžiams. Aplamai imant, yra du svarbiausi vaikų eidetikų tipai. Vienas tipas pramin­ tas bazedoidiniu, arba tiesiog trumpai tipu „B" (mat šis tipas kai kuriomis išvirši­ nėmis žymėmis primena Bazedovo ligos reiškinius); antrasis tipas - tetanoidinis, arba trumpai „T" (mat šis primena tetanijos ligą). Tetanija kyla suirus kai kurių vidaus sekrecijos liaukų (priedinių liaukų) vei­ kimui. Jos požymiai - konvulsingi trūkčiojimų priepuoliai (daugiausia galūnėse). Šia liga labiausiai serga vaikai ir paaugliai. Ją dažnai lydi rachitas (angliškoji liga). Tipai „B" ir tipai „T" turi gana charakteringų išviršinių žymių. Pvz., tipų «B" didelės, pūpsančios, savotiškai blizgančios akys; taiki gera veido išraiška; 2.15. V aik ai e id e tik a i

237

temperamentingi ir t. t. Tipų „T" akys, atvirkščiai, neblizga, giliai įdubusios; jie paniurę, linkę į melancholiją, į įkyrias mintis. Ypač įdomu, kad šiuodu vaikų tipai, nepanašūs išorinėmis žymėmis, nevie­ nodai suvokia eidetiškus vaizdus. „B" tipai subjektingus optinius vaizdus suvo­ kia taip, tarsi jie būtų jų vaidiniai, jų vaizduotės padaras. Tuo tarpu tipai „T" eidetiškus vaizdus pergyvena kaip kažką fiziologiška - kas labiau pareina nuo jų pojūčių organų, negu nuo jų vaizduotės ir kitų psichinių veiksnių. Tuo būdu subjektingi optiniai „B" tipo eidetiko vaizdai maždaug primena gyvos fantazijos ar vaizduotės padarus; gi „T" tipo eidetiškieji vaizdai labiausiai primena pojūčių organų padarus. Suprantama, visa tai liečia tik aiškiai pasireiškusius eidetikų tipus. Gi daug, gal dauguma, vaikų eidetikų, griežtai imant, nepriskiriami nei prie vieno, nei prie kito tipo: jie yra maišyto tipo. Įdomu, kad prof. Jaenschas, kuris pirmas ištyręs konstitucines vaikų eide­ tikų savybes ir įvedęs ką tik minėtąją eidetikų klasifikaciją, nuėjo dar toliau: jis visus žmones pagal jų kūno konstituciją ir dvasios struktūrą ėmė skirstyti į bazedoidus („B") ir tetanoidus („T"). Eidetizmas glaudžiai susijęs su visu vaiko dvasios gyvenimu. Dažnai eidetizmas raudonu siūlu eina per visa vaiko gyvenimą, nulemdamas vaiko gabu­ mus, elgesį, mokslumą ir 1.1. Todėl, racionaliai pasinaudodami eidetiškais moky­ klinio amžiaus vaikų palinkimais, dažnai galime išugdyti kūrybines vaiko jėgas. Gi pamiršdami eidetizmo vaidmenį, galime pridaryti nepataisomų pedagoginių klaidų ir net sužaloti vaiką. Įdomu kad eidetizmas yra ne tik paskiro žmogaus vaikystės savybė, bet ir visos žmonijos „vaikystės" periodo savybė. Žemos primityviškos kultūros tautos labiau pasižymi eidetizmu negu aukštesnės kultūros tautos. Pirminiai žmonės, tepažįsta vadinamąjį prelogiską (priešlogiškąjį) mąstymą, gimsta ir miršta eidetikais. Tuo būdu ir čia patvirtinama mintis, kad paskiro individo raida kartoja visos žmonijos raidą.

238

/2 dali«/ U G D Y M O

P S IC H O L O G IJA

Kas mokytojui žinotina apie vaikus eidetikus

2.16.

idetizmas yra pirmiausia vaikų ir paauglių sielos gyvenĮimo] ypatybė.

E

Tai regimieji vaikų eidetikų įspūdžiai, kurie turi palinkimą savotiškai

atsinaujinti, neužgesti. Tokie vaikai ar paaugliai, pamatę paveikslėlį ar daiktą, dažnai juos „tebemato" ir po to, kai patys tie daiktai jau yra išnykę iš matymo lauko, atseit, padėti kur į šalį. Taigi eidetikas, nors objektingajame matymo lauke nieko nebėra, subjektingajame savo matymo lauke dar kurį laiką visiškai aiškiai, su įvairiomis smulkmenomis tebemato pašalintąjį daiktą. Šie subjektingieji vaiz­ dai ir yra vadinami ryškiaisiais subjektingaisiais vaizdais (subjektive Anschauungsbilder). Šią ypatybę didesniame ar mažesniame laipsnyje turi maždaug 35-40 % visų vaikų. Galima skirti du pagrindiniu eidetikų tipu: taip vadinamas bazedoidinis ti­ pas (B) ir tetanoidinis tipas (T). Bazedoidinio tipo eidetikai regi tokius subjektingus vaizdus, kurie savo pobūdžiu artimesni vaidiniams. Tetanoidiniai eidetikai regi tokius vaizdus, kurie artimesni fiziologiškiesiems reiškiniams, pavyzdžiui, pakartojamiesiems optiniams atvaizdams (povaizdžiai). Suprantama, aiškumo laipsnis, kaip eidetikai atskirais atvejais mato subjeknnguosius savo vaizdus, pareina nuo jų eidetiškosios ypatybės stiprumo. Priimta skirti iki šešių eidetizmo laipsnių (pradedant nuo silpniausiai pasireiškusių laips­ nių, baigiant pačiais ryškiausiais). Eidetiškosios ypatybės duoda specifišką atspalvį visai vaiko (ar paauglio) as­ menybei. Tiesa, iš to vieno eidetiškųjų linkimų esimo fakto dar negalima galutinai spręsti apie vaiko charakterį. Daug kas juk pareina nuo to, kaip tos eidetiškosios ypatybės susipina, susiderina su bendra vaiko sielos struktūra, su vaiko asmeny­ bės visuma, - tik ištyrę šitą eidetizmo santykį su kitomis vaiko sielos ypatybėmis, galime ryžtis spręsti apie tai, ar pavieniais atvejais eidetizmas visam vaiko sielos gyvenimui darys teigiamos, ar neigiamos įtakos, ar iŠ viso bus nepaveikęs vaiko

2-16. Kas mokytojui žinotina apie v a ik u s e id e tik u s

239

asmens. Pavyzdžiui, jeigu kiti vaiko sielos pradmens silpni, primityvūs, tai eidetiškieji linkimai vyraudami gali vaiką paversti savo optiškų įspūdžių ir vaidinių vergu, gali sutrukdyti bendrą vaiko raidos eigą. Kitais atvejais, ypač kai eidetizmas eina lygia greta su aukštu fantazijos polėkiu arba kitais vertingais psichiniais pradmenimis, - jis gali paaugliui ar jaunikaičiui teikti didžiai brangintinų kūry­ bos formų. Todėl mokytojui, pedagogui, kuris kiekvienam savo auklėtiniui taiko individualų mastą, itin svarbu žinoti, kokios reikšmės turi eidetizmas bendram auklėjimo-mokymo darbui, o taip pat atskirų dalykų mokymui (dėstymui). Šie klausimai mus ir rūpi Čia panagrinėti. Iš to, kas anksčiau pasakyta, darosi visiškai aišku, jog nėra pagrindo šią pro­ blemą apibendrinti, t. y. ieškoti aiškaus, dauguma atvejų vienodo sąryšio tarp eidetizmo ir vaiko gabumų plačia to žodžio prasme. Pavyzdžiui, suklystume tvir­ tindami, kad vaikai eidetikai, aplamai imant, yra gabesni, talentingesni ir tvarkin­ gesni, sąžiningesni. Ne, mokslininkai, kurie tyrinėjo eidetizmo problemas, nėra nustatę kokių santykių, koreliacijų tarp eidetizmo ir inteligentiškumo, sąžiningu­ mo. Vaikai eidetikai, ir tipo B, ir tipo T, esti labai įvairūs savo inteligentiškumu ir kitomis bendro psichiškosios raidos lygio savybėmis. Todėl beveik tikrai galime tvirtinti, jog esama ryšio tarp eidetizmo ir tokių psichiškų funkcijų, kuriomis priimame, o iš dalies ir perdirbame laukujus įspū­ džius („imlinės" funkcijos). Pavyzdžiui, yra aiški teigiama koreliacija tarp eide­ tizmo, viena pusė, ir optinio dėmesio, regimosios atminties ir kai kurių regimojo suvokimo formų, kita pusė. Vaikai eidetikai kur kas labiau pasižymi optiškuoju dėmesiu, gera optiška atmintimi, pastabumu, taip pat gabesni akivaizdesnėms mąstymo pradų formoms negu neeidetikai. Ištisa eilė tyrinėjimų parodo, jog eidetiškieji vaikų linkimai tam tikrose ribo­ se pasiduoda auklėjimo bei mokymo įtakai; pvz., pastebėta, jog tose mokyklose, kur labai vyrauja vaizdingasis mokymo metodas, eidetikų procentas lyg ir yra di­ desnis. Tačiau šių tyrimų išdavos reikia priimti atsargiai, su tam tikru rezervu; jos galima aiškinti tuo būdu, kad eidetiškieji linkimai, ligi tol nepakankamai ryškiai išėję aikštėn, pavartojus tam tikrus vaizdingumo siekiančius mokymo metodus, gavo progos išbujoti ir parodyti savo ragus. Šiaip ar taip, šis faktas rodo, kad mokytojas būtinai turi susipažinti su eidetiškųjų savo auklėtinių ypatybių pobū­ džiu ir iš ką tik minėtojo dėsnio pasidaryti tam tikrų praktiškų išvadų, neužmirš­ damas, jog vaizdinguoju mokymu jis „stiprina" (ugdo) eidetiškąsias ypatybes. Žinoma, mokytojas vis dėlto turi būti atsargus panaudodamas vaizdingąjį moky­ mą, ugdantį eidetiškąsias ypatybes. Vaizdingojo mokymo metodo sustiprinimas (forsavimas) gali labai daug padėti tam tikrų pritaikomųjų mokslų mokyklose, 240

/2dalis/ U C D Y M O

P S IC H O L O G IJA

pradžios] mokyklose, atsilikėlių mokyklose ir pan. - iš viso tokiose mokyklose, kur mokytojui tenka labiausiai remtis mokinių pojūčiais. Bet aukštesniojo tipo mokyklose reikia būti itin atsargiam, kad neperdėtum sensorinių (pojūčius vei­ kiančių) metodų įtakos. Ten, kur jaunuoliui tenka dažniau gilintis į abstraktiškesnius dalykus, pvz., aukštesniosiose gimnazijos klasėse ir universitete, per daug ugdydami linkimą į vaizdingąjį mokymą ir dažnai tuo pačiu padėdami reikštis eidetiškosioms ypatybėms, galime gauti labai nenaudingų rezultatų. Tokiu būdu ligi lytinio subrendimo periodo reikėtų daugiau plėsti regimuosius vaizdinguo­ sius vaiko gabumus, o po lytinio subrendimo šioms funkcijoms reikėtų skirti tik antraeilis, pagalbinis vaidmuo. Kaip eidetizmas veikia atskirų dalykų mokymą? Čia kiekvienu atveju jo vai­ dmuo yra skirtingas. Pavyzdžiui, mokant ortografijos (rašybos), eidetikams kur kas geriau sekasi, negu jų draugams neeidetikams tipo T (tetanoidiniams), kurie reikalingąjį žodį aiškiai mato, tarsi įrašytą knygoje ar lentoje. Mokant gimtosios kalbos, eidetikai taip pat, pasirodo, yra laimingesni už kitus savo brolius. Pasiro­ dė, jog, skaitydami pasakas, vaikai eidetikai dažniausiai operuoja gana ryškiais optiniais vaizdais. Šiuos subjektingus optinius vaizdus vaikai eidetikai kartais moka iššaukti ir neturėdami prieš save jokio realaus optinio vaizdo. Įdomu, jog kai kurie vaikai skaitydami „mato" visa, kas aprašoma, taip aiškiai, kaip kad fil­ me: tie tekste aprašomi daiktai ir veiksmai vaikams rodosi (vaidenasi) čia aukš­ čiau teksto žodžių, čia žemiau, o labai dažnai greta knygos puslapio. Iš to aišku, kad toks eidetikas, jeigu jis, be to, raštu ar žodžiu moka reikšti savo mintis, iš savo eidetizmo gauna nemenkos paramos. Neseniai paskelbti Bonte darbai apie mokinius eidetikus, kurie visiškai pa­ tvirtina tai, ką čia esame sakę. Bonte nurodo, kad vaikai eidetikai, ypač tipo B (bazedoidai) yra labai geri pasakotojai, sugeba gyvai ir tiksliai atpasakoti, ką yra skaitę, - net ir tuomet, kai intelekto atžvilgiu yra kiek atsilikę nuo savo draugų. Įdomūs yra daviniai, kurių yra gavęs Bonte ir kiti autoriai, lygindami eidetikų ir neeidetikų sugebėjimus raštu reikšti savo mintis. Tam tikslui jie duodavo vaikams savarankiškus rašinius arba atpasakojimus (ką yra matę paveikslėliuose). Mokiniai penkias minutes žiūrinėjo septynis paveikslėlius, kurių turinys turėjo sąryšio. Paskui iš jų reikalauta, vadovaujantis atmintimi, tvarkingai ir tiksliai at­ pasakoti paveikslėlių turinys. Vertinant tuos atpasakojimus, ypač didelio dėmesio kreipta į tai: i) kaip suvoktas ir perduotas vidujinis sąryšis tarp atskirų paveikslėlių; 2) kiek smulkmenų suregistruota dėstant atpasakojimą; 3) kiek tas atpasakojimas gyvas ir užbaigtas; 4 ) kiek to atpasakojimo forma (žodžių parinkimas ir ekspre­ sija) originali. Iš panašių bandymų gauti rezultatai aiškiai parodė, kad, raštu ką

2 .1 6

. Kas mokytojui žinotina apie v a ik u s e id e tik u s

241

atpasakodami, eidetikai pasiekia žymiai geresnių rezultatų, negu neeidetikai; ypač pasižymi gabumu gyvai, įdomiai dėstyti savo mintis bazedoidinio tipo B eidetikai; kaip jau žinome, šio tipo vaikai eidetikai operuoja subjektingais optiškais vaizdais, kurie savo prigimtimi artimesni vaidiniams negu pakartotiniams vaizdams (povaizdžiams); tokiu būdu iš anksto galima spėti, jog šio tipo vaikai, dėstydami savo mintis, nemenkos paramos gauna iš savo vaizduotės. Tikint šiuo klausimu skiria­ mais mokslo darbais, reiktų pripažinti, kad vaikai eidetikai rašiniams daug gabesni negu jų draugai neeidetikai - gabesni ir atpasakojimams, ir savarankiškiems raši­ niams, ypač tuomet, kai tenka aprašinėti matytieji dalykai. Net mažiau inteligen­ tiškų eidetikų darbai geresni negu inteligentiškų ir gabių neeidetikų. Šiaip ar taip, niekur tam klausimui skiriamoje literatūroje nerasi nurodyta, kad subjektingieji optiniai vaizdai būtų kaip nors neigiamai veikę vaikų rašinių kokybę. Tyrinėjimai yra taip pat parodę, kad ir aritmetikai dirbti eidetizmas pagelbs­ ti; ypač „atmintinai" skaičiuodami eidetikai naudojasi subjektingų optinių vaiz­ dų pagalba: skaitmenys tarsi popieriuje parašyti stovi prieš jų akis - aišku, tas palengvina skaičiavimo darbą. Tokiu būdu labai galimas daiktas, kad vaikams eidetikams aritmetikos uždavinių sprendimas iš atminties, griežtai imant, virsta savotišku sprendimu iš „rašto"; tas raštas, tiesa, tėra jų pačių galvoje. Jie „skai­ čiuoja raštu" be popieriaus ir rašalo ir be atitinkamų judesių, bet kiekvienas skai­ tmuo „fiksuojamas" (pritvirtinamas) jei ne prie popieriaus ar lentos, tai bent jų matymo lauke ir to pakanka uždavinio sprendimui palengvinti. Juk svarbiausia priežastis, dėl ko skaičiuoti raštu lengviau negu žodžiu, yra ta, kad čia neapkrau­ nama atmintis: atlikus kokią skaičių operaciją, nebėra reikalo tų skaičių vis dar laikyti atmintyje - galima susikaupti tolimesniam sprendimui; o skaičiuojant iš atminties visą laiką tenka laikyti galvoje uždavinio visuma - visi skaičiai ir veiks­ mai, iki bus baigtos visos uždavinio operacijos. Gi vaikai eidetikai ir atmintinai skaičiuodami gali kiekvieną veiksmą „fiksuoti" subjektingu vaizdu, kuris jiems pakeičia popierių ir rašalą, lentą ir kreidą. Labai galimas daiktas, kad ir vadinamieji stebuklingieji (fenomenališki) skai­ čiuotojai, kurie, kartą žvilgsniu permetę skaitmenimis nusėtą lentą, atmintinai ir be klaidos juos sudeda bet kuria tvarka ir pan., - ir tokie daugumoje atvejų yra žmonės su eidetiškais linkimais. Gamtos moksluose, technikos dalykuose, geometrijoje eidetikai taip pat turi daugiau šansų negu neeidetikai. Net ir istoriją, kai ji vaizdingai dėstoma ir pabrė­ žiami konkretūs įvykiai, eidetikai įveikia lengviau negu neeidetikai. Bet visais tais atvejais, kai neužtenka išskaičiuoti konkrečios smulkmenos ir, taip sakant, nukopijuoti, kas matyta, o reikia dar aktingo ir kritiško proto 242

/2

dali »/

U C D Y M O

P S IC H O L O G IJA

darbo, - čia eidetikai ne tik negauna paramos iš savo subjektingų optinių vaiz­ dų - dažnai šie vaizdai tiesiog jiems kliudo. Ypač tas iškyla aikštėn, kur reikia abstraktiškai mąstyti. Įdomu, kad eidetiskųjų gabumų vaidmuo paišybai mokyti dar nėra pakanka­ mai ištirtas. Kaip tik šiuo klausimu specialistų nuomonės kiek skiriasi. Remiantis naujaisiais daviniais, galima pasakyti: l) vaikų eidetikų bus didesnis gerų paišy­ tojų procentas negu neeidetikų; 2 ) aplamai imant, „perpaišyti" savo subjektingus optinius vaizdus eidetikams paprastai nesiseka (išimčių čia maža); 3) eidetikai tipo B gabūs paišyti iš įkvėpimo, ką patys pasirinkę (fantastiški piešiniai), bet sil­ pniau piešia iš modelių ir iš atminties; 4) neeidetikai, kurie gabūs piešti, paprastai pasirodo gerai sugebą piešti iš modelių, silpniau - iš savo fantazijos. Kaip jau sakyta, kiekvieną kartą, įvertindami eidetiškuosius gabumus ir pedagogiškąjį jų vaidmenį, turime imti dėmesin visą mokinio asmenybę. Be to, nereikia mokytojui užmiršti ir apie eidetizmo reikšmę grynai auklėjimo klau­ simams; pvz., juos dažnai laiko melagiais, nors jie meluoja dažnai ne iš piktos valios, o tik pasiduodami stipriai, nekontroliuojamai savo subjektingųjų vaizdų įtakai. Eidetizmo reiškiniai pradėta sistematingai tyrinėti tik visai nesenai. Moky­ tojas turi labai atidžiai sekti, kas čia nauja atrandama šioje srityje, nes mokymo ir auklėjimo klausimams spręsti vaikų eidetikų ypatybių pažinimas jam gali duoti labai daug.

2.16. Kas mokytojui žinotina apie v a ik u s e id e tik u s

243

3

DALI S

K l in ik in ė i r SVEIKATOS

PSICHOLOGIJA

3.i. Psichoanalizės teorijos bruožai

reudo mokykla. Prof. Freudo mokslas taip sujaudino pedagogų, psicho­

F

logų ir psichiatrų protus, kad yra vertas šiaip ar taip dėstyti. Dėstysim

mes jį čia pakankamu platumu, neatsižiūrėdami į tai, ar mes žiūrėsim į Freudo teoriją teigiamai ar neigiamai. Tik mūsų dėstymo „platumas" reikia suprasti labai lygtinai, nes Freudo mintys ir mokslas užima beveik tuziną pusėtinų tomų, su­ darančių tam tikrą enciklopediją. Be to, yra visa eilė Freudo mokyklos periodinių žurnalų, jų tarpe „Zeitschrift für psychoanalytische Paedagogie"; šiame žurnale bendradarbiauja visų tautų mokslininkai, jie papildo savo mokytojo pagrindinius darbus. Prieš pradėdami dėstyti patį Freudo mokslą, turim pastebėti, kad tiek daug fanatiškų šalininkų, kaip ir didžiausių priešų, vargu ar dėl kurio nors kito moks­ lo per paskutinius keturiasdešimt-penkiasdešimt metų taip aistringai buvo gin­ čijamasi, kaip kad dėl Freudo mokslo. Vargu ar kitas kuris mokslas buvo taip giriamas ir kartu peikiamas, kaip kad Freudo mokykla. Pagaliau, vargu ar kuris kitas mokslas taip sudomino visų šakų mokslininkus, kaip kad Freudo mokslas. Gydytojai ir pedagogai, istorikai ir literatai, juristai ir psichologai, dvasininkai ir biologai - visi susidomėjo šituo mokslu. Iš visur pasigirdo ir girdėt iki šiai die­ nai aistringų ginčų šio mokslo iškeltomis temomis. Savaime suprantama, kad ši teorija jau seniai prašoko akademinio dėstymo rėmus ir iš dalies gaila - ji tapo nuosavybe per daug plačios publikos, kuri dažnai labai menkai joje nusimano. Bet kitaip ir būti negalėjo. Reikia turėti galvoj, kad Freudas nesitenkino teorišku savo pažiūrų sukūrimu, bet jis reikalauja ir vykdo visą eilę praktiškų priemonių vaikų ir suaugusių atžvilgiu. Tos priemonės, kurias vykdo Freudas ir jo mokykla, yra visų pirma auklėjimo ir gydomojo pobūdžio. Suprantama todėl, kad dėstan­ čiam taip aktualios mokyklos pažiūras tenka būti ypač atsargiam. Tik su ta sąlyga galima nenustoti tam tikro mokslinio objektyvumo, kuris čia yra būtinas. Antra vertus, iš tos didelės ir sudėtingos medžiagos, kuri liečia Freudo mokslą, turint maža vietos, reikia mokamai pasirinkti tai, kas svarbu. 246

/ 3 dJlis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

Freudo darbai. Freudo pirmieji darbai buvo paskelbti maždaug prieš 40 metų. Kartu su kitu gydytoju (Breuer) Freudas išspausdino kūrinį tokia an­ trašte: „Bruchstuecke zu einer Anslyse einer Hysterischen" („Sergančios isterija analizės nuotrupos")- Šito kūrinio svorio centras glūdi psichinių būklių analizėje. Dėl to Freudo mokykla ir vadinama psichoanalitine mokykla, o jos sekėjai ir šali­ ninkai - psichoanalitikais. Pats metodas vadinamas psichoanalize. Tame kūriny autorius mėgina rasti suaugusios ligonės isteriškų būklių priežastis, jos kūdikys­ tės seksualiniuose pergyvenimuose. Tolimesni darbai, iš kurių mus labiausiai domina Freudo monografija apie lytiško patraukimo teoriją (1905 m.) ir penkerių metų berniuko fobijos (phobie) (liguista baimė) analizė, palietė patį vaikų seksualinių pergyvenimų klausimą. Tuo būdu savo išvadas, liečiančias psichopatų ir neurastenikų lytinį gyvenimą, Freudas gavo psichoanalitinio tyrinėjimo pagalba. Freudo mokslo bendra schema. Analizuodamas dvasios būkles, Freudas rado, kad nerviškai nesveikiems žmonėms jų nesąmoningoj sferoj didelį vaidmenį vaidina palinkimas įvairiems iškrypimams. Tie faktai davė Freudui progos manyti, kad palinkimas iškrypimams yra ne kas kita kaip pirmapradis, visuotinis žmogaus lytinio patraukimo pagrindas. Žmogaus auklėjimas ir kultūra yra nepaliaujama kova su „piktais" žmogaus genijais. Moralės, gėdos, užuojautos įtakos ir kitų su­ laikomų jėgų dėka tie šiurkštūs instinktai atbunka, jie esti išstumiami, bet vis dėlto visai neišnyksta. Šitų vadinamųjų iškrypusių palinkimų elementus Freudas kaip tik laikė ypač ryškius vaikų amžiuje. Taigi turim maždaug tokį vaizdą. Žmogus iš prigimties yra atsinešęs žemų, šiurkščių, jei norit, šlykščių palinkimų lytinio gyve­ nimo (vita sexualis) atžvilgiu. Tačiau šiurkščią žmogaus prigimtį nuolat per tūks­ tančius metų veikia auklėjimas, religija, autoritetas, kuris atkakliai kovoja su visais žemais žmogaus pradais. Be abejonės, kovojama ir su lytinio instinkto pasireiški­ mais. Tas darbas vyksta karta po karos. Šis ilgalaikis darbas neliko be pasekmių. Atrodytų, kad žvėris žmoguje pasmaugtas. Atrodytų, kad seksualinis instinktas jau kilnesnis tapo. Taip bent atrodo, jeigu štai turime sveiką, normaliai nervų at­ žvilgiu suaugusį žmogų. Bet kiek gilėliau įsižiūrėję į žmonių pergyvenimus, kurie savo dvasios —nervų pergyvenimų prasme bus kiek nukrypę nuo tiesaus kelio, galėtume susekti tykantį jų sieloj žvėrį su žvėries instinktais. Pasirodo, jog žvėris žmoguje nepasmaugtas. Jis tik tyko. Gyvuliški instinktai, kaip išsireiškė Freudas, „išstumti", bet jie tebegyvena, pasakytume, sielos palėpėje ar pogrindy, jie klauso­ si, kas dedasi žmogaus legališkame gyvenime, ir tinkamomis sąlygomis žvėris vėl iškyla aikštėn, dažnai labai užsimaskavęs. Nuplėšti jam kaukę, paaiškinti daugelio liguistų reiškinių tikrą prigimtį yra psichoanalizės uždavinys.

3 .1. Psichoanalizės teorijos bruožai

247

Vaikų amžius - tas švelnus žmogaus plėtojimosi periodas, kai jo dvasios pergyvenimų dar nepalietė moralės ir autoriteto, gėdos ir garbės sąvokos, turi, Freudo koncepcija, parodyti žmogaus lytinį instinktą, jo natūraliniame, niekuo nepridengtame pavidale. Kaip tik kūdikystėje Freudas pradėjo ieškoti pirmykš­ čio, dvasininko ar auklėtojo nepaliesto instinkto. Jame, vaikų instinkte, turi būti dar nenudilęs švento paprastumo antspaudas. Čia Freudas ieškojo rūdų, kurios giliai sielos gelmėse glūdi. Tai, kas atsitinka rūdoms vėliau, kai kas jas ilgai ap­ dirba, - taip ryškiai keičia jos formą, spalvą ir paskyrimą, jog ilgainiui esti labai sunku jas bepažinti. Vaikas su savo instinktais yra lyg tos žemės gelmių rūdos. Tas psichines rūdas Freudas kaip tik ir ėmė tyrinėti. Jeigu Freudo pažiūros kartais kam gali sukelti protesto arba net pasipikti­ nimo, tai vis dėlto visa tai negali kliudyti pažinti teoriją, kuri, tai galiu jau dabar pabrėžti, visų pripažinimu, be abejonės, turi savyje daug vertybių, be to, ji padarė žinomą perversmą moksle apie vaiko dvasios pergyvenimus, o taip pat moksle apie kai kuriuos nervų susirgimus (neurozes). Lytinio patraukimo teorijos dėstymas pagal Freudą. Pažiūrėkim dabar, kaip Freudas įsivaizduoja kūdikystės seksualinį gyvenimą? Visų pirma tenka pasakyti, kad lytinį gyvenimą Freudas supranta labai plačiai. Jis skiria jam visą eilę žmogaus organizmo pojūčių, jausmų ir funkcijų, į kurias įprasta žiūrėti visai kitokiu požvilgiu. Freudas tuose pojūčiuose įžiūri lyg užuomazgas, atžalas būsi­ mo lyties jausmo. Tai tarytum pirmieji etapai lytinio gyvenimo kelyje. Todėl visai suprantama, kad tos trapios lytinio instinkto atžalos dar labai toli nuo lytinio gyvenimo, kaip kad jį visi paprastai supranta. Freudas savo kūriniuose visai aiškiai pabrėžia, kad ne apie atskirus, prieš­ laikinius kūdikių lytinės veiklos pasireiškimus, - kaip masturbaciją (onanizmas), lytinius susijaudinimus ir pan., apie ką dažnai kalbama literatūroje tuo klausimu kaip apie kuriozus, - čia bus kalbama. Freudas tyrinėja lytinio instinkto psicho­ loginę ir fiziologinę dinamiką. Todėl neturi atrodyti keista, kad Freudas tvirtina, esą lytinių siekimų užuomazgų yra jau naujagimiuose. Freudas laiko galimu ste­ bėti jau 3-4 metų vaikų lytinio instinkto reiškimąsi. Jeigu daugelis mūsų, išgirdę tokį išsireiškimą, su nepasitikėjimu kraipo galvas, tai šiame fakte Freudas taip pat mato gilų psichologinį reiškinį. Tą nepripažinimą, kad bent iki 7-8 metų vaikams gali reikštis lytinio gyvenimo žymės, Freudas mato štai kur. Amnezija vaikų seksualinių pergyvenimų atžvilgiu. Mes tų reiškinių vai­ kų gyvenime iš dalies nepripažįstame todėl, kad patys jų neatmename savo gy­ venime. O neatmenant mes jų todėl, kad nenorim tų atsiminimų, turinčių kažko­ kio blogumo žymių, mūsų suaugusių „padorių" žmonių atminty. Mes „vėjam"

248

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

juos. Mes sergam dėl tų pergyvenimų savotišku atminties nebuvimu (amnezija). Iš labiausiai charakteringų gimstančių vaikų lytiniame gyvenime ypatumų rei­ kia pažymėti, pagal Freudą, šitokius momentus. Viena, lytinio tikslo nebuvimą (vadinamieji lytiniai pasireiškimai siekia tam tikrą jausmingumą patenkinti, šito vaikas aiškiai nesupranta). Antra, lytinės erotikos pasireiškimai daugeliu atvejų yra nukreipti į patį vaiką; tas seksualumas kyla iš vaiko gelmių ir pačiame vai­ ke randa patenkinimo ten pat išgyvenamas. Tą erotizmo formą Havelockas Ellis, garsus lytinio gyvenimo tyrinėtojas, vadina autoerotizmu. Trečiu ankstyvos kū­ dikystės lytinio gyvenimo seksualinių pasireiškimų ypatingumu laikome lytinių Šaltinių ir jų patenkinimo formų gausumą. Trumpumo dėlei tą ypatingumą aš vadinu vaikų polierotiškąja savybe. Dabar mes susipažinsime arčiau su įvairiais pasireiškimais atskirai. Pradėsim ta paskutine savybe. Erogeninės zonos kūdikystėj: A) žindimas - oralinė burnos zona. Jų tarpe pirmą užima žindimas. Jau prieš 50 metų vengrų gydytojas Lindneris, vaikų ligų specialistas, paskyrė tam vaikų veiksmui labai rimtą mokslinę studiją: „Ludeln und Lutschen". Freudas su ja buvo apsipažinęs ir turbūt ji suvaidino nemenką vaidmenį jo teorijai sukurti. Jūs puikiai žinot, kad kūdikis žinda ne tik maitinamas. Žindimas dažnai trun­ ka ligi lytinio subrendimo ir ilgiau, ir pasireiškia jis ritmišku kartojimu žindimo judesių burna. Kūdikis gali žįsti viską. Kūdikis noriai žinda žinduką, su dideliu smagumu motinos veidą, taip pat ne be smagumo lovos geležinius turėklus, {vei­ kęs tam tikrus sunkumus, kūdikis aistringai žinda didelį kojukės pirštą. Tai vis vaizdeliai, gerai žinomi tiems, kuriems nesvetima vaikų kambario aplinka. Toks mažasis žinduolis dažniau jaučia didžiausio smagumo, kurio metu jam visiškai ne­ veikia dėmesio funkcija, ir jis tarytum pasvaigęs užmiega. Auklės žino tą vaikų psi­ chikos ypatumą ir seniai puikiai įvertino žinduką. Tai iš tiesų be galo geras būdas migdyti. Žindukas tuo atžvilgiu gali puikiai konkuruoti su kai kuriomis mokslo knygomis! Vis dėlto ne su migdančių knygų veikimu suaugusių gyvenime lygina žindimą Freudas. Ne. Freudas lygina vaikų žindimo judesių migdantį veikimą su suaugusių lytinio pasitenkinimo migdančia įtaka. Čia pat pastebėsiu, kad nervišką nemigą Freudas daugeliu atveju aiškina remdamasis turtinga medžiaga, lytinio pa­ sitenkinimo nebuvimu. Ir ne vien Freudas, bet ir dauguma kitų tyrinėtojų neabejoja žindimo akto seksualine prigimtimi. AŠ pabrėšiu - seksualine prigimtimi. Tuo būdu burna tampa vaikams smagumo šaltiniu. Iš vienos pusės — tai yra mirimo kelias ir su juo susijęs smagumas; iš antros pusės - tai žindimo orga­ nas nebe maistui priimti, bet taip pat smagumo šaltinis. Vadinasi, burna, pasak Freudo, įgyja vaiko organo arba zonos (ruožo, baro) prasmės; per ją tam tikro

3 .1. Psichoanalizės teorijos bruožai

249

jaudinimo keliu jis gauna smagumo. Tokią zoną psichoanalitikai vadina erogenine zona. Tokių zonų vaikuose randam dar daugiau. Tačiau apie jas vėliau. Vaiko lūpos, psichoanalitikų nuomone, yra erogeninė zona, o jų jaudinimas šiltu pienu būna smagumo jausmo priežastis. Pradžioj erogeninės zonos pasiten­ kinimas yra susijęs su pasitenkinimu, [gyjamu per maitinimą. Vadinas, pasidaro taip, kad kūdikis, pradžioj tenkindamas maistu, tarytum tuo pačiu laiku gauna ir kito, dar ne visai diferencijuoto, vos pradedančio reikštis instinkto patenkini­ mo - tai lytinio instinkto patenkinimo. Kas matė, - rašo Freudas, savo trijuose garsiuose traktatuose apie lytinio jausmo plėtimąsi, - kas matė, kaip kūdikis pri­ sisotinęs nebeima krūties, su paraudusiais veideliais ir su džiaugsmingu juoku užmiega, tas turi pripažinti, kad tasai vaizdas palieka tikrą vėlesnio lytinio pasi­ tenkinimo išraišką. Ypač energingai žinda vaikai, kurių burnos srities jaudinimo reikšmė (erogeninė, kaip vadina Freudas) ypačiai didelė. Tokie vaikai - kandida­ tai į bučkių mėgėjus, ypač į iškrypusius bučkius. Taip pat didelis burnos zonos jausmingumas berniukams didina jų palinkimą gerti ir rūkyti. Tie vaikų seksua­ lumo pasireiškimai (psichoanalitikų žodžiais) tiek plėtojas, kiek niekas nekliudo normaliai reikštis šiam instinktui jo šventam paprastume. Bet jeigu šiame kelyje pastatyti nevykusias užtvaras ar kliūtis, tai vaizdas įgauna visai kitokio dažnai ryškiai liguisto pobūdžio. Neurozės, susijusios su oraline zona. Jau teko kalbėti, kad jeigu mes už­ mirštam mūsų sexualis, tai tat yra ne ankstyvos kūdikystės atsitiktinio pobūdžio reiškinys. Mes neatmenam, nes mūsų pasąmonėj nenorim atminti to, ką laikom seksuališku, niekinančiu mus, įžeidžiančiu mūsų etiškąjį ir estetiškąjį jausmą. Kaip jau sakiau, mes „išstumiam" iš mūsų atminties tas kūdikystės nuodėmes. Ta tendencija vyti nemalonius atsiminimus ir pergyvenimus, užima žymią vietą Freudo moksle. Įsivaizduokim, kad kūdikis su žymiai padidintu jausmingumu burnos ir lūpų sferoj (Freudas sakytų - kūdikis su sustiprinta erogenine burnos (oraline) zona) dar lytinio plėtojimosi periode arba labiau subrendusiame perio­ de pradės nesąmoningai arba pusiau sąmoningai kovoti su tais palinkimais. Jis, pvz., įvairių moralės, religijos principų, autoriteto reikalavimų dėlei panorės nu­ sikratyti tuo silpnumu. Jis vys tiek atsiminimus, susijusius su lūpų (oralinės) zo­ nos erogeniškumu, tiek ir tos rūšies pergyvenimais. Kadangi pradžioj ta zona yra bendra valgiui priimti ir kitokiems jausmingumo pasireiškimams, tai tas vijimas palies valgį ir virškinimą. Toks vijimo padarinys bus nerviškas susirgimas, kurį lydi nerviškas vėmimas arba kamuoliuko pajautimas ryklėj (spazmiška būsena) isteriškas glomus. Lūpų zonos aistringumas, arba jausmingumas, tarsi nubaustas, bus perkeltas į diametraliai priešingą padėtį. Burna tarytum turės išpirkti dabar

250

/ 3 d a H » / K L I N I K I N Ė IR S V E I K A T O S P S 1 C H O L O C I J A

visas savo nuodėmes. Štai keletas pavyzdžių, jie visi paimti iš gyvenimo. Tie pa­ vyzdžiai gali būti gera iliustracija psichoanalitikų teorijai. Iliustracija iš begali­ nio galimybių skaičiaus. Mes čia galim nagrinėti tik tuos dinamiškus dėsnius, kurie glūdi vaikų smagumo (Lust) pagrinde. Tai - viena. Antra - mes galim tik užsibrėžti tos psichinės mechanikos dėsnius, nuo kurių pareina įvairūs tų jėgų normalūs ir iškrypę veiksmai. Vaikų lytinės psichologijos dinamika dėsto jums mokslą apie vaikų jausmingumo (Lustąuellen) jėgas ir šaltinius. Mechanika, var­ tojama mus dominančioj vaikų psichologijos srity, rodo tuos kartais sudėtingus judesius, kurių teikia toms jėgoms - vaikų jausmingumo pradiniams šaltiniams aplinka, auklėjimas, religija, moralė. Mes jau kalbėjom apie tuos faktorius kaip apie užtvaras, kliūtis, kurias pati­ ria ir turi patirti vaikas savo smagumų plėtimosi kelyje. Mes galim drąsiai leisti sau padaryti tokį palyginimą. Įsivaizduokite gaivališką vandens tekėjimą nuo jo pradžios kur nors aukštuose kalnuose ligi upės žiočių jūroje. Jūs galit tyrinėti dėsnius, kurie liečia pirmuosius šaltinius, varomąsias gamtos jėgas, sudarančias tą upę. Iš antros pusės, jūs galite tyrinėti tuos pasikeitimus, kuriuos suteikia jos laisvam tekėjimui žmogaus ranka, statanti tvenkinius, daranti dirbtinius kalnus, gilinanti jos dugną arba platinanti jos vagą. Keliai ir formos, kuriomis pasireikš kiekvienu atveju upės tėkmė, pareis kaip nuo jos prigimtinių jėgų, taip ir nuo gamtos ir dirbtinės jos aplinkos įtakų. Mes galim liesti tik vaiko lytinio instinkto plėtimosi schemą. Mes kalbam apie jo dinamiką, apie jo pirmuosius šaltinius; kalbam čia apie tas formas, kuriomis tas instinktas pasireiškia pagal Freudo mo­ kyklos dėsnius. Kiek galima, nurodom į kiekvienos užtvaros, kiekvieno dirbtinio įsikišimo reikšmę ir veiksmą. Visai suprantama, kad taip, kaip negalima įspėti visų upės tekėjimo galimumų, taip pat negalima nei išskaičiuoti, nei įspėti vaikų lytiškų pasireiškimų vyksmo ir tolimesnio plėtimosi. Taip schematiškai mes keti­ nam pažvelgti į tos mokyklos išsiplėtojimą. Mes trumpai paliesim tolimesnes vaikų smagumo jausmo jėgas ir šaltinius; kiekvienu atveju nurodysim į dažnas jo kelyje kliūtis ir į tas formas, kuriomis dėl gamtos jėgų ir dirbtinių kliūčių sąveiksmo gali tas instinktas pasireikšti. Po tų pastabų, kurių tikslas buvo dar kartą sukelti jūsų akyse Freudo kūrybos archi­ tektoniką, pereisim prie kito vaikų smagumo jausmo (Lustquelien) pirmo šaltinio. Odos zona (švelnumas). Plati vaikų džiaugsmų sritis, bendrai pripažinta nuomone, visai nekaltų, yra visa tai, kas priklauso prie glamonėjimų ir švelnumo. Čia platus pasaulis dažnai nepatenkintų reikmenų. Tai, kas tik ką aprašytos ora­ linės zonos srity lietė vaiko lūpas ir burną, dabar, visų pirma, priklauso prie viso kūno dengiamojo sluoksnio (odos). Šiluma, lepumas, glostymai, raminimai —štai, 3.1. Psichoanalizės leorijos bruožai

251

kas reikalinga vaikui. Štai ko siekia vaikas. Tą švelnumo reikalingumą vaikui daugiau ar mažiau stengiasi tenkinti tėvai arba artimieji. Bet ir šioj srity susidaro vaikų sieloj konfliktų, toli gražu neabejingų jo tolimesniam dvasios plėtojimuisi. Sustosime ties kai kuriais iš jų. Imsim kelis galimus atsitiktinumus. Švelnumo reikalingumas gali lengvai būti nepatenkintas vaikystėj. Tas nepatenkinimas gali kilti arba nuo pernelyg padidinto vaiko reikalavimo, arba nuo nepakankamo jo artimųjų dosnumo. Dažnai mes susiduriam su tokiomis formomis, kur padidėjęs švelnumo „pareikalavimas" yra vaiko liguistumo padarinys. Šiaip ar taip, tarp to, ko vaikas tuo atžvilgiu reikalauja, ir to, ką jam duoda, dovanoja, atsiranda konfliktų. Vaikas, esąs plėtojimosi stadijoj, moko Freudas, išstumia tą švelnumo reikalingumą. Kyla konfliktas tarp pirmykščio vaiko trapaus švelnumo ir šiurkš­ čios realios tikrovės. Jis į tai reaguoja kaip švelni mimoza. Ir to susidūrimo pėd­ sakų galim rasti tolimesniame žmogaus gyvenime. Kad ir kaip atrodytų keista, bet herojiškumo pasireiškimai, giliau išanalizavus, pasirodo esą išstumto švel­ numo jausmo rezultatai. Tokia tai gali būti kai kurių herojiškumų psichologinė struktūra. Taip pat išguitu vaikystėj švelnumo jausmu aiškinama šiurkščių, ne­ mandagių žmonių psichika, iš kurių, atrodytų, galima laukti visa ko, bet tik ne švelnumo pasireiškimų. Kaip tik tie žmonės, savo prigimtimi buvę giliai švelnios savo vaikystės būtybės, labai meilingi, bet skaudžiai nudegę, susidūrę su šiurkš­ čiu gyvenimu, yra išviję tuos jausmus iš savo sielos rojaus. Prakeikę ir pašalinę savo vaikystės švelnumo jausmą. Tokia yra nešvelnių žmonių švelni struktūrinė psichologija. Šia proga pastebėsiu, kad vadinamosios individualinės psichologijos kūrė­ jas Adleris, tiesa, taip pat išėjęs iš Freudo mokyklos, labai daug dvasios pergy­ venimų analizuoja panašiu būdu. Adleris operuoja terminu „perkompensacija" (Ueberkompensation). Adleris tokią Ueberkompensation mato, pavyzdžiui, bailio elgesiuos, kuris norėdamas nugalėti savo bailumą ryžtasi elgtis taip, kad būtų panašu, bent paviršutiniškai, į herojiškumą. Bet grįžkime prie vaiko švelnumo jausmo psichologijos. Visai suprantama, kad tokiais atvejais, kur pakilęs pareikalavimas bus patenkintas, ilgainiui pasi­ reikš išlepinti, minkštabūdžiai, vadinamieji žmonės be būdo. Čia noriu paminėti dar vieną išvyto vaikų švelnumo blogą išsiplėtojimą, kaip tai nušviečia psichoanalitikai. Tai noras būti nemylimam, aistringas noras būti neapkenčiamam. Švelniai mylinčiam vaikui, ypač nepatenkintam, dar lie­ ka šis kelias savo švelnumui patenkinti. Tuo atveju vaikas elgiasi tarytum pagal principą - jeigu tu manęs nemyli, tai bet neapkęsk manęs. Priešingumas tarp nea­ pykantos ir meilės čia vis dėlto daugiausia negilus. Reikalinga tik sau išsiaiškinti,

252

/3

da li s /

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

kad vaikas tokiais atvejais jaučia smagumą, kai suaugusių neapykanta pasireiškia dramatišku žodžiu ar gestu. Net ir tais atvejais, kai tatai būna susiję su skausmu, tas smagumo ir džiaugsmo pajautimas nustelbia skausmo jausmą. Ta pat prasme veikia vaiką, kuriam švelnumo reikalingumas išsigimsta tokiomis formomis, ir tylios suaugusių pasipiktinimą reiškiančios scenos. Tuomet viskas tarytum su­ stingsta klaikioj tyloj ir baisus šaltis jaučiamas aplinkui... Matot, kokiais klaidingais keliais plečiasi vaiko jausmas, kai mes patys to ne­ suprasdami stumiam jį į klaidingą kelią. Norėdami tokią neabejojamai iškrypusią psichiką pavadinti tikru jos vardu, turim jai duoti mazochizmo vardą. Daug kas iš to, kas čia buvo pasakyta apie vaiko smagumo jausmą, kurį jau­ dina mušimu ir žiauriu elgesiu, buvo žinoma daug metų anksčiau prieš Freudą. AŠ tik noriu priminti, kad Jean Jacques Rousseau jau prieš šimtą penkiasdešimt metų iki psichoanalitikų savo „Emily" puikiai išdėstė savo pergyvenimus egze­ kucijos (kūno bausmės) metu. Vaikų žaidimai yra šaltiniai tų jų smagumų, kurie yra betarpiškai susiję su jų lytinio gyvenimo išsiplėtojimu; čia jie gali sukelti li­ guistą dvasios būseną. Tų žaidimų įrankis yra ranka. Manualinė sritis (žaidimų psichologija). Apie vaikų žaidimų psichologi­ ją daug parašyta. Pirmiausia mus domina neleidžiamų, draudžiamų vaikų žai­ dimų psichologija. Vaikui pirmame žaidimo periode griovimo, ardymo dvasia yra labiausiai charakteringas reiškinys. Jo nesulaikomas noras - tai noras visai nevaržomai griauti, ardyti, statyti, mėtyti, plėšti, naikinti žaislus visiškai arba iš dalies. Jūs matot, kaip su kažkokia paslaptinga aistra 1V4-2 metų vaikas ardo, lyg visa naikinančio tirono rolėje būdamas. Ypač daiktų mėtymas teikia jiems tikro smagumo. Nespėji daikto pakelti, o vaikas su kažkokiu įtūžimu meta jį ant grin­ dų ir laimingai šypsosi, nugirdęs puolančio daikto trenksmą. Visa tai, griežtai kalbant, yra uždrausti džiaugsmai. Šitie norai turi būti dažnai gujami, stabdomi. Seniai jau liovėsi žiūrėję į tuos vaikų žaidimų ypatumus, kaip į vaikų išdykavimo pasireiškimą, visa tai reikia nugalėti visomis priemonėmis. Juk jeigu dabartiniu laiku imama žiūrėti į vaikų ir gyvulių žaidimą kaip į biologiškai būtiną aktą, kaip į pasiruošimą įvairiems gyvenimo reikalavimams, tai ir čia reikalinga remtis ta pačia pažiūra. Patraukimą gadinti žaislus, darinėti juos į atskiras dalis jūs ga­ lit suprasti kaip norą pažinti vaiką apsupantį pasaulį; tą pažinimą taip pat lydi būtinas reikalas suskirstyti išviršinio pasaulio daiktus į jų sudedamąsias dalis. Betgi nesulaikomam vaikų patraukime mėtyti, daužyti, ligi galo naikinti daiktus ir žaislus psichoanalitikai mato kai kurios analogijos su naikinimu, žudymu orga­ ninėj gamtoj. Vaikas tuo nekaltu išdykavimu tarytum ruošiasi pareikšti tam tikrą žiaurumą ateityje.

3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

253

Su tokiu pat smagumu, su kokiu jis naikina žaislus, vaikas užmušą vabzdžius ir kankina gyvulius. Čia pat šitame patraukime visiškai sunaikinti mes randam užuomazgas tų patraukimų, kuriuos vadinam valdymu. Vaikas, laimingai sėdįs šalia jo sudaužytų žaislų, yra mažas valdovas, parodęs savo aistrą viešpatauti. Tas instinktas, jei taip galima išsireikšti, patraukimas valdyti, taip pat kaip ir kiti sma­ gumo šaltiniai tolimesniame gyvenime, atsižvelgiant į įvairias įtakas, įgyja įvairių formų. Pvz., sakysim, palankiomis sąlygomis tolimesniam plėtojimuisi, jeigu vai­ kas paklius į gerą aplinką, iš jo patraukimo daiktus darinėti gali išsiplėtoti darbo, kūrybos meilė. O patologiškai išaugęs palinkimas griauti, naikinti ateity gali virsti tam tikra sadizmo forma. Mažasis savo žaislų tironas gali užaugti dideliu tironu. Iš antros pusės, vaikystėj užmuštas, gujamas instinktas dažnai išsigimsta nenormaliu pasidavimu, nenormaliu būdo minkštumu. Psichoanalitikai kaip tik stengiasi iš­ nagrinėti visą eilę žmogaus psichologijos ypatumų, speciališkai liguistas savybes iki jų pirmųjų užuomazgų mūsų kūdikystėje. Nemaža dėmesio skiria Freudas ir jo mokiniai kitoms, taip sakant, įgimtoms žmogaus organizmo zonoms. Analinė, uretralinė ir genitalinė zonos. Analinės1, uretralinės2 ir genitalinės3 zonos organai, padengti gleiviniais apvalkalėliais ir skirti gamtos reikalams tenkinti, jau nuo pat kūdikystės yra susiję su smagumo ir nesmagumo jausmu. Gamtos reikalų tenkinimas virškinimo traktu, šlapinimosi aparatu ir pan. džiaugsmo ir širdgėlos šaltiniai mūsų mažamečiams. Pati tuštinimo funkcija tei­ kia vaikui tam tikrą smagumą, kuris dažnai dar padidėja, kai motinos ir auklės atlieka tam tikrus veiksmus, vaikui tas funkcijas atlikus. Tos higienos priemonės, tas savotiškas tualetas su vata, pudra ir 1.1, vaikus žavi. Atsižvelgiant į tai, kam vaikas teikia toj srity pirmenybės, žiūrint to, kokiais erzinimais jis greičiau esti patenkinamas, kaip tik ir įdiegiami vaikams įvairūs „blogi" įpročiai. Vieni vaikai tyčiomis ilgiau neatlieka gamtos reikalų, turėdami dėl to didžiausią smagumą; kiti - kaip tik atvirkščiai - per daug panaudoja piktam tas gamtiškas teises. Tas piktam panaudojimas vėl turi kaip šaltinį tuos kutenančius, jeigu galima taip pa­ sakyti, pojūčius, kurie eina iš virškinimo trakto ir šlapumo takų zonos sulaikymo arba „pailginimo" metu. Jums patiems nebus sunku įspėti, kad tokių vaikų išdy­ kavimo rezultatas bus vadinamieji nerviški vidurių užkietėjimai arba nerviškas šlapimo nesilaikymas. „Atidengę skliaustelius" žodžio „nerviški", mes turėsim pasakyti, jog užkietėjimo arba šlapumo nesilaikymo šaknys glūdi primityviuose vaiko psichoseksualiniuose pergyvenimuose. 1 TuŠtinimosi angos. 2 Šlapinimosi takų. 3 Lyties organų.

254

/3

da lis /

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O C IJA

Nemaža dėmesio skiria Freudas onanizmo klausimui. Jau kartą minėto „Zeitschrif für psychoanalitische Paedagogik" trigubas specialus numeris yra skirtas tam klausimui. Freudas skiria kūdikystės onanizmą nuo vėlyvesnio ona­ nizmo. J tą sąvoką pirmiausia įeina manipuliacijos genitalinėj sferoj. Kūdikystėje jos dažniausiai pasireiškia lietimu pirščiukais arba suerzinimu šlaunų paviršiu­ mi. Žaidimas genitalijomis yra kūdikystės onanizmo forma. Freudininkai stebisi, kaip toks aiškiai matomas faktas per tokį ilgą laiką galėjo palikti mokslo nepripa­ žintas. 3 -5 metų amžiuj tie reiškiniai jau tampa suprantami ir prieinami suaugusių stebėjimui. Paprastai tėvai ir auklėtojai labai nusigąsta pastebėję to blogo įpročio reiškimąsi vaikams. Kad tam amžiui tie reiškiniai, be abejonės, dažnai ir aiškiai užeinami, aš galiu patvirtinti remdamasis savo tokio vaiko onanizmo stebėjimais. Tėvai, pripratę į tai reaguoti plūdimu, kartais skaudžiai baudžia vaiką. Dažnai grasina nupjauti jam ranką arba lyties organą. Deja, tokiomis priemonėmis nieko gera negalima pasiekti. Priešingai. Vaikas tampa baikštus, pradeda sirgti įvairiais neurotiškais reiškiniais. Savo blogo įpročio jis nemeta. Jis tik stengiasi visa tai da­ ryti tėvams nepastebint - tampa melagis. Atsiranda sunkios psichinės traumos, kurios ateityje dažnai rimtai trukdo vaiko normalų plėtojimąsi. Šiuo atžvilgiu aš prisidedu prie Freudo mokyklos reiškiamos nuomonės. Gąsdinimas ir šalinimas vaikų onanizmo įpročių šiukščiomis priemonėmis, o ypač kūno bausmėmis, iš tikrųjų ruošia daug pacientų neuropsichikos klinikoms. Nuostabu paskum ma­ tyti, kaip tarytum visai vertingi žmonės, kartais einą atsakingas valstybės arba visuomenės pareigas, serga nerviškais silpnumais, jų vaikystės „nuodėmių" ne­ teisingų vaizdinių ir nepamatuotos baimės dėlei. Kad geriau paaiškėtų visi kūdikystės nuodėmingų smagumų šaltiniai, susto­ siu dar ties dviem faktoriais. Pirmas - mechaniškas vaikų organizmo sukrėtimas. Antras - vaikų dvasios sukrėtimai. Abu faktoriai yra vaiko lytinių smagumų šal­ tiniai. Pirmojo Freudas laiko reikalingu skirti trejopus erzinimus, kurie ritmišku ir mechanišku kūno sukrėtimu sukelia susijaudinimą: 1 - jutimų aparato, vadi­ namojo nervi vestibulari (vestibuliariniai nervai), 2 - odos, 3 - raumenų ir sąnarių. Štai ką Freudas apie tai rašo savo traktatuose apie lytinę įtaką: „Aplinkybė, kai vaikai taip mėgsta pasyvius judesius, kaip supimą, mėtymą, ir įkyriai reikalauja tuos judesius pakartoti, yra įrodymas, jog smagumą teikia tam tikri mechaniški kūno sukrėtimai. Verta dėmesio yra ir tai, kad tuo periodu ilgai negalima atskirti posakių: „lytinis susijaudinimas" ir „pasitenkinimas", tatai verčia mus paieškoti šito išaiškinimo vėliau. Kaip žinoma, supimas lopšy visada vartojamas neramiems vaikams migdyti. Sukrėtimai važiuojant vežimu ir geležinkeliu daro tokios ža­ vinčios įtakos labiau suaugusiems vaikams, jog visi vaikai mažiausia bent kartą

^•1. Psichoanalizes teorijos bruožai

255

gyvenime norėtų būti konduktoriais arba vežikais. Į tai, kas dedasi gelžkeliuos, vai­ kai paprastai labai kreipia dėmesio, paslaptingo savo prigimtimi. Ypač intensyvaus fantazijos veikimo amžiuje (beveik prieš lytinį subrendimą) vaikui visa, kas liečia gelžkelį, tampa išimtinai seksuališkos simbolistikos branduoliu. Jeigu paskum atsi­ randa išstūmimas, kuris verčia daugumą vaikų pamėgti priešingą padėtį, tai tie pa­ tys asmenys, būdami paauguoliai arba užaugę, į supimą reaguoja vėmimu, baisiai nuvargsta važiuodami gelžkeliu arba net suserga. Jie vengia važiuoti gelžkeliu ir ginasi nuo pasikartojimo skausmingos būsenos liga, pasireiškiančia baime gelžkeliais važiuoti. Šiai ligai duotas baisus vardas - siderodromofobija. Čia vėl matom tą patį nervų sistemos liguistos būsenos išsiplėtojimą. Iš pradžių turima visa eilė pergyvenimų su aiškiais smagumo požymiais; šie pergyvenimai liečia vaikus. At­ sižvelgdami į tai, ar mes leidžiam laisvai plėtotis tiems jaudinimams, ar juos darom nelegališkus, vėjam į palėpę, tie vaikų susijaudinimo šaltiniai pasireiškia kartais sveikomis, kartais liguistomis formomis. Afektyviški procesai. Aš žadėjau supažindinti jus su afektyvinių procesų įtaka vaikų lytiniam susijaudinimui. Tatai turi būti ypač įdomu pedagogui, nes mokyklos gyvenimo aplinkybėse labai dažnai tenka susidurti su afektyvinės sfe­ ros padidėjusių pasireiškimų būsena. Pavyzdžiui, egzaminai tuo atžvilgiu labai žymiai liečia visą afektyviško gyvenimo sritį. Iš mano praktikos galiu pateikti vieną tos rūšies pavyzdį. Man teko matyti 10-11 metų vaikų, ypač berniukų, ku­ riems įsitempimas sprendžiant sunkų uždavinį arba rašant rašinį, o ypač baimė egzaminų metu, būdavo pakankama ryškiems lytiniams pergyvenimams (iki sėklos ištekėjimo - ejaculatio) pasireikšti. Tas jaudinamasis veikimas kai kurių afektų, kurie patys savaime yra nemalonūs, kaip antai baimė, įbauginimas, būdami pergyventi vaikystėj su specifiško smagumo jausmu, daugeliui žmonių lieka visam gyvenimui ir nušviečia eilę keistumų, pasireiškiančių visų pirma tuo, kad vaikomasi, ieškoma tų apskritai pripažintų „nemaloniais" pergyvenimų. Štai, bendrais bruožais tie vaikų eroso pirmieji šaltiniai, kaip tat įsivaizduoja Freudo mokykla. Iš atskirų pavyzdžių ir nurodymų dėl tolesnio tų pergyvenimų likimo jūs, žinoma, jau įsidėmėjot pagrindines pažiūras tų pergyvenimų, veikiančių toli­ mesnę vaiko sielos organizaciją. Edipo kompleksas. Incestas. Svarbu vaidmenį Freudo teorijoj vaidina dar viena draudžiamų vaikų troškimų rūšis. Tai vadinamieji incesto (Inzestwuensche) troškimai ir Edipo kompleksas4. Edipo kompleksu vadinama nusikalstama sū­ naus meilė motinai (kraujomaiša). Ta meilė potenciališkai stumia sūnų užmušti 4 Incestas - libido troškimas, kreipiamas į brolius, seseris ir tėvus.

256

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

F S IC H O LO G IJ

tėvą; iš tikrųjų, ji gaivina tik troškimą, kad tėvo nebūtų. Tas troškimas gali pereiti ligi aistringumo. Jis gali įgauti labai įvairių formų. Paprasčiausios formos tokios: tėvo mirties troškimas, noras, kad jis žūtų sunkiai susirgęs, trokštama, kad jį ko­ kia nelaimė ištiktų ir 1.1. Psichologiškų motyvų, palankių tokiems slaptiems troškimams plėtotis, kie­ kvienoj šeimoj paprastai esti nemaža. Dažnai berniukai, ypač kai jų tėvai riteriš­ kai elgiasi su motina, stengiasi pasekti geru pavyzdžiu. Kai nėra tėvo, jie stengiasi būti maži tėvo pavaduotojai ir pasirodyti galantiški. Motina, per daug dosniai atsakanti į sūnaus meilę, gali duoti progos toliau plėtotis iš esmės patologiškam pradui. Ypač taip atsitinka, jeigu ji nemoka išlaikyti sūnų reikalingos distancijos nuo savęs. Dažnai atsitinka, kad motina tokiam jaunam džentelmenui, kai tėvo nėra, žinoma, pačiais nekaltaisiais sumetimais užleidžia tėvo vietą lovoje. Toks faktas jau gali stipriai traumuoti berniuko sielą Edipo komplekso prasme. Pasitai­ ko ir kitokių progų, ypač tose šeimose, kur tėvai tarpusavy gyvena nelaimingai. Čia jaunas didvyris dažnai palaiko motiną ir jaučiasi esąs jos gynėjas nuo šiurkš­ taus tėvo. Toks gynimas, žinoma, kelia, kaipo atsakymą, padidintą švelnią moti­ nos reakciją savo sūnui. Iš čia atsiranda ir stiprėja troškimas nusikratyti bendru „tironu". Visa tai, žinoma, yra tik keletas iš begalinės motyvų eilės5. Apie dominuojantį tėvo vaidmenį šeimai rašo prof. Jungas, vienas iš gabiausių Freudo mokinių6. Jis nagrinėja visą eilę čia pat priklausančių motyvų. Vieną pavyz­ dį, labai charakteringą Edipo kompleksui, iš tojo kūrinio čia pateiksiu. 5 Kad geriau įsivaizduotumėt Edipo kompleksą, pateiksiu v i e n o s m o t i n o s pranešimą, paskelb­ tą žurnale „Zeitschrift fuer psychoanalytische Paedagogik" (I Jahrgang, S. 89). Mažam Poviliukui 4 metai. Jis mėgsta, tėvui nesant namie, miegoti jo lovoj. Kartą, jis sako motinai: „Mamyte, mamyte, kai užaugsiu didelis, aš tave vesiu." Motina prieštarauja: „Taip, ge­ rai, o tėvelis?" Berniukas, nieko nelaukdamas, atšauja: „Ak, jisai jau bus seniai numiręs." Kartą tėvo nebuvo namie. Grįžęs jis rado mažąjį Poviliuką miegant jo lovoj. Tėvas atsargiai pakėlė jį ir pernešė į jo lovelę. Vaikas įniršo, mieguistas šiurkščiai stumia tėvą ir šaukia: „Eik lauk!" Kitą die­ ną vaikas linksmai žaidžia. Tėvas prieina prie vaiko ir klausia, ką jis stato. Vaikas ramiai atsako: „Aš ruošiu karstą, karstą tau." Poviliukas labai noriai kalbasi su motina. Pastebėjęs, kad motina truputį nutilo, vaikas prikaišiodamas sako jai: „Tu turbūt vėl galvoji apie j i ? “ Čia taip pat minėtas Rygos profesoriaus pedagogo Šneiderio stebėjimas. Jo ketvertų metų dukrelė Hildė vieną gražią dieną priėjo prie jo ir su nekalta, bet kartu ir klastinga veido išraiš­ ka, paklausė: „Tėveli, kada tu vyksi į Ameriką?" - „O kam man važiuoti į Ameriką?" - klausia nustebęs tėvas. Mergaitė tyli, paskum pabėga, bet greit grįžta. „Ar tiesa, - klausia mergaitė, kad važiuojant į Ameriką reikia plaukti laivu?" - „Taip, reikia". Mergaitė vėl pasišalina, bet antrą kart grįžta ir sako: „Ar ne tiesa, kad laivui plaukiant, priplaukia didelis banginis ir viską praryja." Prof. Šneideris, mergaitės tėvas, negalėjo rasti priežasties, dėl kurios Hildė norėjo, kad jos tėvas būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus. Žmona pasakė jam, kad neseniai mergaitė prašiusi pagaminti jos mėgiamiausią valgį - o m l e t ą . į tai motina atsakė: „Aš tau iškepsiu kitą kartą, kai tėvelio nebus namie." Tuo būdu Hildė ir nori, kad tėvas visiškai išnyktų. Tuomet ji visada gautų jos mėgiamiausią valgį omletą. 6 Savo kūriny „Die Rolle dės Vates fuer das Schicksal dės Einzelnen".

3 .1. Psichoanalizės teorijos bruožai

257

8-erių metų berniukas, protingas, šiek tiek smulkutis; motina kartu su juo aplankė mane, nusiskųsdama, kad jos sūnui nesilaiko šlapimas. Motina - jauna, graži moteris; konsultacijos metu berniukas vis kimba į ją. Tėvai po sutuoktuvių laimingi; tik tėvas griežtas, ir berniukas (vyresnysis vaikas) truputį jo bijosi. Mo­ tina kompensuoja jo griežtumą atitinkama švelnumo doze, į tai sūnus reaguoja tuo, jog apskritai nepaleidžia motinos sijono. Jis niekad nežaidžia su mokyklos draugais, niekad vienas nevaikšto į gatvę, nebent tik tada, kai eina į mokyklą. Jis bijo įžūlumo ir prievartos iš mokinių pusės, velija žaisti namie įvairius protą lavinančius žaidimus arba padeda motinai, jai namie besiruošiant. Tėvui jis pavy­ duliauja: jis nekenčia, kai tėvas būna švelnus su motina. Mudu su vaiku palikom vienu du, ir aš pradėjau klausinėti jį apie jo sapnus. Jis dažnai sapnuoja juodą žaltį, kuris nori įgelti jį į veidą. Jis tuomet šaukia, ir motina turi ateiti prie jo lovos iš šalimo kambario. Vakarais gula jis visiškai ramiai. Bet kai užmiega, jam atrodo, kad jo lovoj guli piktas, juodas žmogus su kardu arba šautuvu - aukštas, liesas žmogus, norįs jį užmušti. Tėvai miega gretimam kambary. Jis dažnai sapnuoja, kad ten kažkas baisaus dedasi, tarsi ten yra dideli juodi žalčiai ir pikti žmonės, kurie nori motiną užmuš­ ti. Tuomet jis turi rėkti, ir motina ateina jo nuraminti. Kiekvieną kartą, kai jis susišlapina lovoj, jis šaukia motiną, ir ji turi pakeisti jam baltinius. Jo tėvas aukšto ūgio, liesas. Kiekvieną rytą jis nusirėdo nuogas ir visas nu­ siprausia vaiko akivaizdoj. Vaikas taip pat pasakoja man, kad jis dažnai staiga pabunda naktį dėl kažkokio keisto šlamėjimo gretimam kambary ir jis baisiai nu­ sigąsta, jam atrodo, tarytum ten kažkas baisaus dedasi, tarytum ten vyksta kaž­ kokia kova, bet motina ramina jį sakydama, kad nieko baisaus nėra. Nesunku suprasti, iš kur kilo juodas žaltys, kas tasai piktas žmogus ir kas dedas gretimam kambary. Lengva suprasti ir tą tikslą, kurio siekia vaikas, šauk­ damas pas save motiną: jis pavyduliauja ir nori ją atskirti nuo tėvo. Tai jis daro ir dieną, pastebėjęs, kad tėvas pasidaro švelnus motinai. Ta prasme vaikas tik konkuruojantis su tėvu motinos meilužis. Bet čia netenka užmiršti, kad žaltys ir piktas žmogus grasina ir jam; jam atsitinka tas pats, kas ir motinai gretimame kambary. Vadinas, jis identifikuoja save su motina ir stato save tėvo atžvilgiu į tą pačią padėtį, kurią užima motina. Tai jo homoseksuališkas kompleksas, - tėvo atžvilgiu jis jaučiasi, lyg būtų mote­ ris. Freudo požvilgiu, nesunku suprast, ką reiškia tuo atveju šlapimo nesilaiky­ mas. Tai aiškina mums sapnus, kurie verčia šlapintis. Nesulaikymas šlapimo turi

258

/3dali*/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

seksualinio surogato reikšmės ir atsitinka ir suaugusių sapnuose, kaip mėgia­ miausia užmaskuoti medžiaga, slepianti lytinio instinkto traukimą. Šis trumpas pavyzdys rodo mums, kas dedas aštuonerių metų vaiko sieloje, jau pakliuvusio į tėvo priklausomybę, ne be kaltės pernelyg griežto tėvo ir per daug švelnios motinos. Visai natūralu, kad tiems gausingiems vaikų jaudinimams tėvai ir auklėtojai stato užtvaras ir kliūtis, įvairių draudimų, gąsdinimų, grasinimų, bausmių pa­ vidale. Psichologišku atžvilgiu svorio centras glūdi dabar klausime, kokiu būdu vaikas išbrenda iš susidariusio konflikto tarp jo norų - iš vienos pusės, ir drau­ dimų - i š antros. Vaikų erotikos likimas. Taikus konflikto sprendimas. Jeigu dar kartą trum­ pai ir schematiškai papasakotume tuos galimumus, su kuriais mums tenka su­ sidurti, turėtume pabrėžti štai ką. Tas konfliktas gali būt visų pirma išspręstas taikiu keliu, kaip sakoma, geruoju. Tuo atveju vaikas tarytum atsisako nuo to, kas jam teikia smagumą, ir nu­ kreipia savo dėmesį į kitus objektus. Tuo būdu, jis užsiima tuo, kad mąsto, fan­ tazuoja, kažką veikia. Kartais, jeigu tai liečia, sakysim, artimos, mylimos būtybės mirtį, - natūrali reakcija bus nuliūdimas. Iš kitų galimumų taikiai išspręsti tuos konfliktus bus, pavyzdžiui, vylimasis to, kad ateity, kai vaikas užaugs, jis galės grįžt prie savo smagumo šaltinių. Šiaip ar kitaip, bet tuo atveju vaikas kažkaip visai be skausmo pakelia susidariusią padėtį. Vaikas tarytum randa sėkmingą, visus patenkinančią, pareinamąją einamųjų reikalų formulę. Kitais atvejais tų konfliktų sprendimas eina kiek sudėtingesniu keliu, o kartais patologiškais ke­ liais. Kiek sudėtingesnis, bet laikotarpiais dar sveikų pergyvenimų ribose yra vaikų norų „išstūmimo" kelias. Freudas savo originaliuose raštuos vartoja žodį Verdraengung. Išstūmimas (Verdraengung). Kaip iš tikrųjų reikia tą žodį suprasti, tuoj paaiš­ kinsim. Išstūmimas dar nėra išnaikinimas. Išstūmimas yra sugebėjimas pašalinti psichinius pergyvenimus iš sąmonės į pasąmonę. Žmogus sugeba užpildyti savo sąmonę išimtinai kai kuriais pergyvenimais, žinoma, laikinai. Paprastai, juo stipresnėj mes esame kai kurių pergyvenimų valdžioj, juo trumpiau jie trunka. At­ minkit tik ekstazės afekto, įtempto galvojimo būseną. Tuomet nėra vietos kitoms mintims ir pergyvenimams. Mes esam jų pavergti. Juo stipresni tie pergyvenimai, juo su didesne jėga jie sugeba atstumti ir pašalinti kitų vaidinių, jausmų ir t. t įtaką. Kartu su tuo tie kiti „išstumti" elementai yra neišnaikinti. Palankesnėmis sąlygomis tie laikinai išstumti į užpakalį jausmai, vaidiniai ir kt. iškyla vėl aikš­ tėn. Tie išstumti jaudinimai, kaip sako Freudas, egzistuoja kaip paprastai, bet jie 3 .1. Psichoanalizės teorijos bruožai

259

lieka paslėpti. To priežastimi yra sulaikymas iš psichikos pusės. Tie jaudinimai nustumiami į įvairius kitus kelius, ir tai trunka tolei, kolei jie pasireikš kitaip. La­ bai dažnai tų išstumtų pergyvenimų kitonišką pasireiškimą užeinam įvairiuose, pirmu žvilgsniu visai nesuprantamuose, liguistuose reiškiniuose. Tuo būdu mes susipažinom su formomis visai taikingu keliu likviduoti konf­ liktus tarp vaikų norų ir darbo, nuliūdinimo, vilties galimumų, kad visa tai bus galima patenkinti ateity ir pan. Dabar mes kalbėjome apie išstūmimą, kuris yra lygtinio to konflikto likvidavimo pavyzdys. Tai tarytum daugiau ar mažiau vy­ kęs gamtos reikalavimų apėjimas. Išstūmimo pavyzdžiai. Aš ryžtuos iliustruoti Freudo teoriją. Tam parinkau atitinkamų pavyzdžių iš psichoanalitinės literatūros. Pasistengiau, kad jie būtų ne per daug sudėtingi, bet ir ne per daug įtempti; priešingai - jie daugiausia prastutėliai. Pačius stambiuosius psichologinius Freudo „mechanizmus" paaiškinsiu 1-2 pavyzdžiais. Štai paprastas išstūmimo pavyzdys, paimtas iš vaikų gyvenimo7. Penkerių metų vaikas turėjo žaidimų draugą, kuris sirgo difteritu. Sveiko vaiko motina ne kartą teiravosi telefonu apie ligonio sveikatą. Penkerių metų Ka­ rolis taip pat gyvai domėjosi savo draugo ligos smulkmenomis. Po karščiavimo (temperatūrinės) būsenos prasidėjo širdies susilpnėjimas; nuo to laiko motinos telefono pasikalbėjimuose dažnai figūravo kalba apie pulsą. Pirmas mažojo Ka­ rolio klausimas, jam pabudus, būdavo: koks Harry pulsas? Tai buvo labai juo­ kinga, nes vaikas, aišku, nežinojo, ką reiškia pulso tvaksėjimai. Dar daugiau, jis neįsivaizdavo skaičių, didesnių kaip 10. Kai susirgusio pulsas siekė trisdešimt tvaksėjimų per minutę - Karolis sušukdavo: „Baisu, kaip dažnai vargšo Harry pulsas tvaksi." Jis manė, kad trisdešimt tvaksėjimų pernelyg daug. Harry mirė. Nuliūdimas dėl jo mirties palietė ir Karolio tėvų namus. Tiesa, stengtasi paslėpti tą liūdną įvykį nuo Karolio. Tačiau nepavyko. Karolio motina buvo labai susirūpinusi; ji visais būdais stengėsi paslėpti nuo vaiko ištikusią jo mažąjį draugą nelaimę, kad netraumuotų jo. Ypač, atrodė, sunku rasti išeitį iš padėties, kai Karolio tėvų namus vėl aplankė nelaiminga motina. Bet Karolis ne­ klausinėjo. Jis visai nesistebėjo, kad liovėsi pasikalbėjimai telefonu, kad praėjo Kalėdos be to, kad jis padovanotų ką nors savo buvusiam draugui arba kad jo draugas būtų jam ką nors padovanojęs. Ir tada, kai atėjo pati Harry motina, jis nė žodžio neprasitarė dėl savo mažo draugo būklės. Čia nesmagaus vaikui fakto išstūmimas yra visai aiškus. Kad nesierzintų, Karolis daugiau nieko nežino apie

7 Zeitschrift fuer psychoanalytische Paedagogik, II jahrgang. Heft 8-9, S. 252 Wittels. Verdraengung und Zwangsideen in der Kindheit.

260

/ 3 dalis/ KLI NI KI NĖ IR S VEI KATOS PS I CHOLOGI J A

visą įvykį. Tik po mėnesio jis grįžo prie to įvykio, bet vis dėlto neklausinėdamas apie jį. Jis drįso vėl kalbėti apie Harry. Kada atėjo Harry motina, jis davė jai smul­ kių dovanų, kaip šokolado, cigarečių ir trauktukų. Ji turėjo nunešti Harry. Sumanūs auklėtojai negriaus to vaiko savisaugos, bet paliks ją kaip galima ilgiau nepaliestą. Likęs gyvas vaikas gerai žino, kad jo draugas mirė. Kadangi jis negali suprasti mirties sąvokos kaip suaugęs žmogus ir bijosi paslaptingos mir­ ties galingumo, tai tas įvykis pergyvenamas atskiroj jo „aš" sąmonės daly. Pateiksiu dar klasišką išstūmimo pavyzdį iš Freudo labai garsių „Penkių paskaitų apie psichoanalizę", skaitytų Clarko universitete. Jauna mergina, nese­ niai netekusi tėvo, iki tol buvusi labai prisirišus prie jo, po vyresniosios sesers jungtuvių teikia labai daug dėmesio ir simpatijos svainiui. Ji aiškina sau ir kitiems tuos jausmus kaip grynai giminingo pobūdžio jausmus. Jos sesuo gan greit po to suserga ir miršta. Visa tai įvyksta tada, kai jos sesers ir motinos nėra prie jos. Jas iššaukia telegrafu be tikslių nurodymų apie įvykį, sesuo su motina atvyks­ ta. Stovinčiai prie savo mirusios sesers lovos merginai blykstelėjo mintis, kurią galima būtų formuluoti tokiais žodžiais: „Dabar jis (svainis) laisvas ir gali mane vesti." Galima tikrai spėti, sako Freudas, kad ta mintis buvo čia pat išstumta. Ji tik išdavė jai ligi šiol aiškiai neįsisąmonintą, stiprią jos meilę svainiui. Nenuostabu, kad prieš tokį atradimą sukilo visi jos jausmai. Mintis buvo išstumta. Mergina susirgo sunkiais isteriškais reiškiniais. Kai Freudas ėmė ją gydyti, pasirodė, kad tą sceną prie savo mirusios sesers lovos ir pabudusį jos sieloj negražų, egoistišką troškimą ji pagrindinai užmiršo. Ji atsiminė apie tai tik gydydamasi; tik tuo laiku ji atgaivino išstumtą patogenišką jos gyvenimo momentą. Ji atgaivino jį didelio sielos susijaudinimo metu. Po to atgaivinimo ir jo dėka (pagal mūsų dėstomąją teoriją) ji pasveiko. Toli gražu ne visi išstūmimo atsitikimai yra tokie paprasti ir palyginti įtikiną, kaip šiedu, tik ką papasakoti. Aš tyčia parinkau tai, kas ypač gerai pabrėžia Freu­ do mokslo sveiką šaknį, jo sveiką branduolį. Baigdamas išstūmimo klausimą, pa­ pildysiu jį štai kuo: seksualiai iškrypę vaikų palinkimai, kurie pagal Freudą yra kasdieniniai reiškiniai, - išstumiami. Tas išstūmimas labai dažnai baigiasi vaikui be žalos. Labai dažnai nepavykusio išstūmimo metu (jo mechanizmo neliesime) atsiranda įvairių nerviškų simptomų. Buvusi patologiškuos pakrikimuos energija (aistra) virsta kitu pavidalu. Dažnai lyg diametraliai priešingu. Patarlė: „Jauna išvirkauja, sena - davatkauja" pritaikoma ir vaikų seksualumui. Sublim acija. Kita išeitis, turint anormališkų vaikų konstitucijos pradų, yra galima vadinamosios sublimacijos proceso dėka. Sublimacija, tikrai kalbant, yra nuodėmingo noro perkėlimas į kilnesnį tikslą. Tai yra lyg vieno žemo energijos 3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

261

pavidalo pakeitimo procesas kitu kilnesniu pavidalu. Tarytum šiluma būtų per­ dirbama kūrybine energija. To proceso rezultate gauname labai padidėjusį dva­ sios produktyvumą. Freudas čia mato vieną meno kūrybos šaltinių. Tuo atžvil­ giu Freudui yra suprantamas iškilusių asmenų, poetų ir kitų, apdovanotų meno atžvilgiu natūrų problematiškumas. Taip pat jis aiškina kai kurias religingumo, išsižadėjimo, pasiaukojimo rūšis. Įdomu, kad būdo problemą psichoanalizė ma­ tuoja tuo pačiu saiku. Freudas sako: „Tai, ką mes vadinam žmogaus būdu, suside­ da svarbiausia iš medžiagos, teikiamos lytinių susijaudinimų, būtent, iš fiksuotų vaikystės patraukimų, sublimacijos rezultatų ir iš tokių padarinių, kurie skirti iš­ naikinti iškrypusiems, pripažintiems netinkamais siekimams. Tuo būdu, iškrypę lytiniai vaikystės pradai gali būt aiškinami kaip visos eilės mūsų dorybių šaltinis tiek, kiek jie pastumia susidaryti dorybėms reaktyvišku keliu. Štai pavyzdys. Natūralu, kad sublimacija - tas perėjimas į kitą kelią - žymia dalimi parei­ na nuo individualinių sąlygų. Ji pareina kaip nuo pirmapradžių siekimų, taip ir nuo galimumų kiekvienu atskiru atsitiktinumu pritaikyti savo troškimus. Aps­ kritai kalbant, tas gebėjimas randamas ne tik žmonėse. Kai kurie psichoanaliti­ kai (H. Schulz-Hencke) mano, kad tą primityvaus pavidalo gebėjimą galima jau matyti antropoidinėse (žmogaus išvaizdos) beždžionėse. Jei tai tikra, tai iš tiesų ji yra laiminga ir vertinga ypatybė; ji leidžia atsisakyti nuo kokių nors vienų norų ir be skausmo pasitenkinti kitais. Gal jums taip pat atsitiktinai teko matyti pirmu žvilgsniu juokingą beždžionių manierą linksmintis. Bent aš atmenu tokių stebėji­ mų. Beždžionė, negalėdama tęsti žaidimo su kokiu nors daiktu, tarytum visiškai nelaukiamai visiems, staiga meta jį ir galvotrūkčiais puola savo gimnastikos da­ ryti. Atrodo, lyg senas noras visiškai užmirštas, tarsi beždžionė pagauta tik vieno naujo geidulio akrobatiškai sukeliotis ant storos šakos. Tikrovėje tas mokėjimas rezignuoti (atsisakyti) nuo vieno objekto ir lengvai perkelti visą aistrumą į kitą daiktą mums atrodo labai juokingas. Sunku garantuoti tai, kas dedas beždžionės sieloj, bet, be abejojimo, toks elgesys verčia manyti, kad esama ir beždžionių jaus­ mų sublimacijos. Kitas pavyzdys. Pustrečių metų Olečka dėl sveikatos sumetimų negalėjo val­ gyti šokolado. Kad mergaitė jau anksti galėtų nugalėti savo norus, motina padarė taip, kad uždrausti skanėstai būtų valgomi mergaitės akivaizdoj. Mergaitė nesi­ priešino. Ji daugiau nebeprašė sau šokolado. Užtat ji norėjo visą laiką laikyti savo rankeles motinos kišenėj prie šokolado (motina dėjo šokoladą į savo apsiausto kišenę). Mažiukė norėjo turėti šokolado ne valgymui, bet žaidimui. Ji maigė jį ir trupino. Su šokolado popieriumi mergaitė elgėsi labai švelniai ir ypač su di­ deliu noru žaidė juo. Kadangi ji pati turėjo atsisakyti nuo smagumo, ji norėjo

262

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O LO C IJ

pergyventi tą smagumą kituose. Ji reikalavo, kad motina valgytų šokoladą; kada motina valgė, mergaitė išsižiodavo ir mėgdžiodavo motinos burnos judesius. Ir šiame pavyzdy matot, kaip Freudas supranta išstūmimą. Čia yra pergy­ venimas, kuris ryškiai priešingas visiems vaiko norams. Suaugusiems dažniau būna konfliktų jų etiškomis ir estetiškomis pažiūromis. Įvyksta trumpa kova. Kova vidaus fronte. Rezultate - tas vaidinys, kuris buvo neleistino, nesuderina­ mo („maištingo ) noro nešėjas, yra išstumiamas, tarytum ištremiamas į tolimą šalį. Kartu su noru išstumiamas ir atitinkamas vaidinys. Kaip jau buvo nurodyta, konfliktas su išstūmimo procesu kartais baigiasi vi­ sai taikiai, bet ne visuomet. Atsitinka, k ad nevykusių išstūmimų padarinys būna sunkūs nerviški simptomai. Tiek apie išstūmimą ir sublimaciją. Freudo teorijoj daug vietos teikiama ir visai eilei kitų psichologiškai įdomių mechanizmų, sakysim, sukaupimui, fiksa­ cijai, identifikacijai. Freudas visa tai nagrinėja specifišku jo pažiūroms požvilgiu. Palyginus abu išstūmimus ir sublimaciją, visi tie reiškiniai daugiau ar mažiau antraeiliai. Suaugusių lytinio gyvenimo patologija pagal Freudą. Negali praeiti nepa­ minėjus dar vieno svarbaus dėsnio Freudo teorijoj. Visais tais atvejais, kai vaikų lytinio gyvenimo pergyvenimai nesublimuojasi, neišstumiami, kitaip tariant, ne­ išgyvendinami aplinkiniais keliais, - visais tais atvejais tie patologiški savo pri­ gimtimi palinkimai lieka visam gyvenimui, ir vaikas užauga žmogumi su pato­ logiškais palinkimais seksuališku atžvilgiu. Tuo būdu pagal Freudą visos lytimo iškrypimo rūsys labiau subrendusiam amžiuje yra tik infantilinio seksualumo fiksacija. Mazochizmas, sadizmas, Edipo kompleksai ir visa eilė panašių iškry­ pimų, psichoanalitikų nuomone, subrendusiam žmogui yra tik logiškas, nieko nevaržomas vaikų seksualumo tolimesnis plėtojimasis. Tarytum tai butų natūra­ linio pavidalo dydis, didinamojo stiklo padidintas. Liguista išeitis. Ligi Šiol kalbėjom apie daugiau ar mažiau taikius būdus vai kų lytiniams konfliktams likviduoti psichoanalitikų prasme. Didesnis ar m nis lygtinumas čia yra vietoj: tokia infantiliško seksualu^ “ a; ^ u , l a d nurodyta, gali būt laikoma taikia išeitim, žinoma, su tam tner ą. yh netaikinga pabaiga būna tuomet, kai nepatenkinti mS^ taar’o1^ SA°siradimas limažiau jėga pralaužia psichišką frontą su visomis jci uz ¡mų padaririys, guistų simptomų, kaipo nutildytų infantiliškos eroti os rezU)tatas yra ypač įdomus grynai psichologišku požvilgiu. To

depresija, kal-

gali būti įvairiausi simptomai, būtent: objekto nust0į ^ . ' apnai/ būdo keistumai, tės jausmai, prislėgta nuotaika, nerviškumas, savo

3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

pakrikimas, juokai (Witz) ir kitkas. Mes tik vieną kitą iš tų reiškinių smulkiau paliesim, apie kitus pasakysim tik keletą žodžių. Objekto nustojimas. Visais tais atvejais, kai žmogus susitinka su išstumtų troškimų objektais, jis atsiduria būsenoj, kuri yra gimininga gundymui. Išstumto troškimo objektas arba su juo susijęs objektas vėl reiškia aktuališkus norus, kurie ligi tol ramūs buvo. Aktualizacija neįgauna tokių formų, kokiomis pasireiškia nor­ malūs troškimai. Vadinasi, tais atvejais nebebus atsiminimų, sąmoningų siekimų; taip pat nebus impulsų objektui užvaldyti. Tas gundymas pirmiausia pasireikš tam tikrais emocionaliais pergyvenimais, panašiais į baimę. Psichoanalitinėj literatūroj aš užeinu tokį pavyzdį, iliustruojantį tą pergyvenimą (Schultz. Einf i. d. Psych.). Įsivaizduokit žmogų, kuris randa saugioj vietoj atsitiktinai kieno nors paliktus pi­ nigus. Sakysim, nukentėjęs (palikęs pinigus) griežtai įsitikinęs, kad jis pametė tuos pinigus kažkur kitoje vietoje. Tai žino laimingas radėjas. Trūkstant kokių nors kom­ pleksų, daugeliui žmonių kiltų mintis pasisavinti tuos pinigus. Žmogui, kuris vai­ kystėj nevykusiai išgyveno savo troškimą (siekimą) suvaldyti, ir ta prasme jam liko čia spraga, vietoj tokios minties atsiras jo sielos gelmėse kažkoks neaiškus neramu­ mas. Tas žmogus su ypatingu pasitenkinimu, su ypatingu „savaime aišku" grąžins pametusiam jo pinigus. Tokiame pasielgime nebūtų nieko ypatingo. Bet svarbu, kad tam tikrais atsitikimais, ypač ten, kur išstumto troškimo užvaldyti įtaka labai didelė (pavyzdys su rastaisiais pinigais), pamatysim štai ką: radęs pinigus ir taip lengvai juos grąžinęs, gali nustoti teisingo pinigų ir vertybių įvertinimo. Jis pradės švaistyti pinigais, elgtis su jais labai nerimtai. Taip bus bent laikinai. Vadinas, jis išstūmęs savo laiku gobšumą, atsitikus pirmai žymesnei gundymo progai, nustojo savo senos aistros (siekimo) objekto, kurį kadaise jis buvo pamėgęs. Jis techniškai visiškai nuo jo atskiriamas. Iš tezės jis pakliūva į antitezę. Tai, kas kadaise buvo brangu, atsitiktinai išstumta, aktualizuota, virsta dalyku be vertės. Pakeitus eroti­ nio pobūdžio vertybę, tat reikštų, kad nevykusiai išstumtas jausmas, esant gundy­ mui, virsta abejingumo jausmu (Fremdheitsgefiiehle). Baimė. Iš kitų psichopatologinių reiškinių, ypačiai susijusių su nevykusiai išstumtais troškimais, infantilišku noru, pralaužus psichišką frontą, tenka nuro­ dyti pirmiausia į baimę. Baimės reiškinių dažnai pastebim vaikų amžiuje, kurie ypač pasireiškia nakties šauksmais, žinomais vardu pavor nocturnus. Charak­ teringa kalbamoms baimėms tai, kad jos dažnai neprojektuojasi ant jokio kito daikto. Jos, jei galima taip išsireikšti, yra bedaiktiškos. Tos baimės taip pat neturi subjektyvinių motyvų. Jos tarytum visiškai beprasmiškos. Psichoanalitikai mato baimėje lyg mėginimą prasiveržti pro tai, kas išstumta. Mes žinom jau iŠ anksčiau pateiktų pavyzdžių, kokiomis formomis gali baimė pasireikšti. Atminkime tik tą

264

/ 3 dalis /

K L IN IK IN Ė

IR S V E I K A T O S

P S IC H O L O G IJA

vaiko baimę, kuri aprašyta prof. Jungo pavyzdyje čia duotam Edipo komplek­ sui iliustruoti. Vis dėlto čia pat tenka pažymėti, kad Jungo pateiktame atsitikime vaikas savo jausmus iš Edipo komplekso pergyveno palyginti pastebimai (sapnų forma). Čia žaltys yra simbolis. Baimės jausmą dėl to žalčio čia yra pasikeitęs pavyduliavimo jausmas arba tėvo konkurento baimės jausmas. Tipiškų baimių prasme charakteringesnės yra kitos rūšies baimės, kurios at­ siranda išstumtų pergyvenimų dėlei. Tai viršija afektyvinė pusė tuo metu, kai vi­ sai nėra tų vaidinių, kurie yra susiję su baime. Baimės, apskritai kalbant, susideda iš dviejų elementų. Viena, čia turim reikalo su visa eile somatiškų reiškinių, ku­ riems priklauso širdies plakimas, galvos sukimasis, prakaito pasirodymas, pulso pagreitėjimas, drebėjimas, motoriškas nerimas ir 1.1. Iš antros pusės, mes turim lyg baimės temą, jos ideologiškąją, įsąmonintą pusę, jei taip galima pasakyti. Tai­ gi, tuose tipiškuose kompleksams išreikšti baimės atvejuose tos komponentės lyg trūksta. Jei, sakysim, žmogus yra būklėj, kurioj gali atsirasti stiprus siekimas, esąs išstūmimo būsenoj, tai vietoj to išstūmimo gali pasireikšti tik baimės, kaip visiš­ kai izoliuoto faktoriaus, pergyvenimai. Tai stiprus noras, kurį žymi išstūmimo prakeikimas. Jis lyg reaguotų beprasmišku baimės jausmu į kiekvieną galimu­ mą, į kiekvieną mėginimą būti atgaivintam. Lyg tai būtų baisus, gyvai palaidotas emocijos kerštas į kiekvieną mėginimą ją atgaivinti. Neslėpsiu, kad baimių psichologija ir psichopatologija sudėtinga. Mums nėra nė reikalo j ją per daug gilintis. Noriu paminėti dar vieną galimumą kiek kitaip išstumtam troškimui prasiveržti. Tas antras galimumas turi mums paro­ dyti, kaip kartais patys troškimai prasiveržia ir esti išgyvenami tų baimių forma. Ta forma primena vieno afekto pakeitimą kitu. Tuo metu, kai pirmame atsitiki­ me turim baimės pergyvenimus raginimo pavidalu, kuris tarytum praneša, kad ten, pasąmonės pasauly, ne viskas ramu. Tame antrame baimės atsitikime tunm reikalo su afektišku išlydžiu, kuris lyg užėmė kito (dažnai seksualinio) vietą. Tai savotiškas vieno afekto pakeitimas kitu. Svarbios pagalbos tam pakeitimui teikia baimės jausmą lydinčios kūniškos sensacijos, apie kurias mes jau kalbėjome. Prie jų priklauso širdies plakimas, drebėjimas ir 1.1. Tą patį reiškinį dažnai lydi ir kiti afektai, sakysim, lytinis susijaudinimas. Tuo būdu asociacijos sąryšis tarp tų afektiškų būsenų dar labiau stiprėja. Pateiksiu pavyzdį, kuris ypač gerai paaiškina tą antrą baimės rūšį, kuri tary­ tum pakeičia lytinį jausmą. Pavyzdys paimtas iš „Einfuehrung in die Psychoanalyse" (Schulz-Hencke). Keturiasdešimties metų moterį, šeimos motiną, koncertų salėj ištinka baimės priepuolis. Iš jos biografijos žinoma, kad ji gyvena labai užsi­ darius. Lytiniu atžvilgiu menkai sujaudinama. Dvi savaitės prieš įvykį koncertų 3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

265

salėj buvo jos aštuoniolikos metų dukters sužadėtuvės. Psichoanalitikas tą įvykį šiaip aiškina. Koncertų salėj yra vieta, į kurią susirenka daug žmonių, ypač vyrų iš plačios visuomenės tarpo, apie kuriuos galima svajoti ir fantazuoti. Jos dukters jaunikis irgi svetimas vyras, su kuriuo greit jai teks gyventi. Jau greit pasibaigs ly­ tinis pacientės gyvenimas, o duktė vos tik pradeda gyventi. Visa tai pacientė žino. Kita sveika moteris, ne mūsų pacientė, ypač normališkai jautri erotiniu atžvilgiu, paskęstų sentimentaliuos atsiminimuos. Galbūt ji dažnai susijaudintų ir blogai miegotų. Erotiškai nejautri mūsų pacientė, neturinti jokio smagumo vedusiųjų gyvenime, nefantazuoja ir neliūdi. Miega gerai, gyvena užsidariusi. Ją viso to vie­ toj ištinka pirmas baimės priepuolis, po kurio greičiausia ištiks ir kiti. Negalima išanalizuoti visų panašių baimių rūšių. Mes galime tik schematiš­ kai paliesti vieną kitą atsitikimą. Papasakosiu jums vieną pavor nocturnus (nakties baimės) atsitikimą, kuris specialiai liečia vaikų baimę. Jūs mane būtumėt klaidin­ gai supratę, jeigu manytumėt, kad visus pavor nocturnus aš laikau išstumtų arba prasiveržusių dvasios kompleksų pasireiškimu. Aš taip negalvoju. Duodu jums tik pavyzdžių, kurie pakankamai iliustruoja psichoanalitikų mokyklos pažiūras. P avor nocturnus atsitikimas. Kaipo pavor nocturnus (nakties baimės) pavyz­ dį, kuris yra neretas ankstyvo amžiaus vaikų tarpe reiškinys, papasakosiu jums tokį atsitikimą. Beveik dvejų metų mergaitė buvo paliesta visos eilės nerviškų reiškinių. Eilę tų pasireiškimų psichoanalitiškai išsilavinusi motina aiškino tuo, kad mergaitė kokiu nors būdu turėjo pastebėti tėvų intymų gyvenimą. Nerviškų reiškinių tarpe dažnai buvo pavor nocturnus. Tą pavor nocturnus kaip tik buvo lin­ kę aiškinti trauma, kuri mergaitę ištiko, kai ji sužinojo tėvų intymų gyvenimą. Tą savo nuomonę motinai pavyko patikrinti tokiomis aplinkybėmis. Kartą vaikas žaidė kieme. Tuo tarpu arti einančiu gelžkeliu pūškuodamas ir dardėdamas pra­ važiavo garvežys. Vaiką pagavo baisus baimės jausmas, jis pradėjo šaukti ir bėgti prie motinos. Tas pats įvyko ir kitomis dienomis. Praėjo kiek laiko. Pavartojus atitinkamas pedagogines ir gydymo priemones, nakties baimė išnyko. Tuo laiku vaikas kur kas ramiau žiūrėjo į pūškuojantį garvežį. Kai mergaitę paklausė, ką ypač baisaus ji mato garvežy, ji atsakė sunkiai pūškuodama: garvežys pūškuoja lyg tėvelis. Tiek apie baimes, kaipo apie prasiveržusių pro psichinio fronto už­ tvaras, išstumtų į pasąmonę, nepatikimų elementų padarinį. Tokio prasiveržimo padariniu, be nerviškos baimės, kaip jau sakiau, gali būt visa eilė kitų reiškinių: isteriški priepuoliai, mikčiojimas, įkyrumas, baisūs sapnai ir kt. Sapnai. Sapnų psichoanalitiškas aiškinimas, žinoma, ne ateities spėjimo pra­ sme - Freudo mokykloj vaidina žymų vaidmenį. Šiek tiek pakeitę žinomą posakį, freudininkai gali sakyti: pasakyk man, kokie tavo sapnai, ir aš pasakysiu, kas tu. 266

/SdJjis/

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

PS1C H O LO C IJA

Bendrais bruožais Freudo mokslas apie sapnus toks. Sapnai yra glaudžiai susiję su mūsų realiniu gyvenimu. Sapnai atviriau, nors kiek ir sudėtingesne bei neaiškia forma, išreiškia mūsų paslėptus jausmus. Sapnai reiškiasi vaizdais. Tie vaizdai reiškia abstraktines sąvokas, afektus ir kt. mūsų dvasios pergyvenimus. Visai suprantama, kad sapnai operuoja sudėtingesne priemone savo idėjoms reikšti. Sapnai veikia simboliais. Tie simboliai kiekvienu atskiru atveju gali turėti ypatingos reikšmės ir prasmės. Sapnai, svarbiausia, reiškia mūsų paslėptus no­ rus, paslėptus nuo mūsų sąmonės, dažnai iš mūsų išstumtus. Be to, sapnai dažnai reiškia baimės jausmus, kaip išstumtų pergyvenimų padarinius. Tarp norų, susi­ jusių su ta baime, Freudas žymią vietą skiria seksualiniam gyvenimui. Apskritai suprasti (paaiškinti) sapną pagal Freudą reiškia: l) rasti tą spragą, kuri yra išstūmimo padarinys, dažnai tai būna keletas giminingų spragų; 2 ) su­ rasti infantiliškus norus, kurie neišvengė išstūmimo; 3) rasti išstūmimo motyvus. Tuo būdu niekaip negalima sapno suprasti, jeigu jį atskirti nuo viso prieš tai buvusio gyvenimo. Sapnai tarytum turi tikslą užkimšti spragas, kurios atsirado žmogaus dvasios gyvenime. Todėl, Freudo manymu, sapnus visų prima reikia aiškinti kaip norų išpildymą. Sapnai reiškia daugiau ar mažiau paslėpta forma infantiliškus norus. Be to, jie reiškia ir visas tas baimės reakcijas, su kuriomis tie norai susieti. Vaikų sapnai šiuo atžvilgiu (būtent, kad sapnai yra noro iš­ sipildymas, kuris nepatenkintas nemiegant) yra labai pamokanti. Tačiau paly­ ginti jie labai prastutėliai. Pvz., vaikas, kuriam neteko pasivažinėti automobiliu, sapne juo važinėja be galo. Vaikas, turėjęs savo draugui gimimo dienos proga padovanoti pintinėlę vyšnių ir norėjęs tų vyšnių paragauti pats (bet suaugę jam draudė), sapnuoja, kad jis suvalgo visą pintinę vyšnių. Ta prasme sapnas lyg papildo tikrovę. Vaikas, atsigulęs nepatenkintas, kad neparagavo vyšnių, ir jau­ čiąs nepasitenkinimą, kuris sukliudė jo miegą, - nurimsta pavalgęs vyšnių sapne. Šiuo vaiko atveju yra viskas palyginti paprasta. Kur kas sudėtingiau yra ten, kur sapnai santykiauja su seniai išstumtu, infantiliškai seksuališku kompleksu ir kur jie reiškiasi simboliais. Aš jau sakiau, kad toji simbolika kiekvienu atveju keičiasi, vis dėlto Freudas teikia visą eilę simbolių ir jų paaiškinimų, kurie daž­ nai tinka sapnams. Sapnų simbolis. Antai balti skalbiniai, drobė simbolizuoja bendrai moterišką pradą. Paslydimai, nusirovimai, šakos lūžimas yra masturbacijos simbolis. Danties išpuolimas arba ištraukimas yra simbolis kastracijos už masturbaciją. Laukiniai žvėrys reiškia žmones su sujaudintais jausmais, be to - blogus ins­ tinktus, aistras.

3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

267

Į vyrų seksualinių simbolių skaičių įeina šliužai, žuvys, o ypač žalčiai. Tėvai figūruoja kaip imperatoriškoji pora, o vaikai - kaip kirminai arba blakės. Mes juos vadinam „blakytėmis" („Moj milenkij klopik"). Prie labiau paprastų sapnų, artimų savo sumanymu minėtiesiems vaikų sa­ pnams, priklauso kai kurie suaugusių sapnai, ypač skurdžiai gyvenančių, pvz., badaujančių, kalinių ir pan. Jų sapnai infantiliško tipo. Jie kompensuoja sapne reališko dienos gyvenimo nedateklių. Kaliniai sapnuoja tabokos kalnus; alkani sapnuodami valgo geriausius valgius; troškulio slegiami, sapnuoja šampaną; pa­ galiau tingį keltis, bet kartu jaučią, kad turi tatai padaryti, sapnuoja, esą jie jau atsikėlę, apsitaisę. Iš antros pusės, sudėtingesni sapnai yra tie, kurie rodo, jog prasiveržęs gilesnis konfliktas atsitinka ir vaikams. Tokio vaiko sapno pavyzdį čia papasakosiu. Iš jo susipažinsit šiek tiek arčiau su sapnų aiškinimo technika. Sapnuoja šešerių metų mergaitė, gyvenanti Vienoj. Sapną su mergaitės gyve­ nimo smulkmenom gydytojui papasakojo jos motina. Mergaitė sveika, linksma, švelni ir motinai, ir tėvui. Mergaitė sapnavo keletą dienų prieš tėvų jungtuvių su­ kaktuves. Mergaitė kelios dienos anksčiau jau žinojo apie įvyksiančias iškilmes. Jungtuvių sukaktuvių dieną mergaitė pabudo blogai nusiteikusi. Ji buvo opi, su­ sinervinus. Nuolat kartojo: „Kad kaip nors ta diena greičiau praeitų." Ligi tos dienos mergaitė visada gerai miegojo. O naktį, po jungtuvių sukaktuvių dienos, mergaitė bailingai rėkė savo kambary. Atbėgusiai motinai mergaitė papasakojo tokį sapną: „Tas sapnas buvo baisus. Kažkokia moteris atėjo ir norėjo mane pa­ imti. Ta moteris padėjo kažką man ant galvos ir tarė: „Ot taip, dabar tu nuotaka ir eik su manim į Gabruncą." Aš šaukiau: bobute, bobute. Ji, mano laimei, atėjo ir padėjo man. Mamyte, tas sapnas buvo toks baisus!" Motina pasistengė išana­ lizuoti sapną. Pirmiausia motina paklausė: „Ką reiškia Gabrunc?" Į tai mergaitė atsakė: „Gabrunc? Nagi Gabrunc." Kai motina pakartotinai pradėjo klaust, ką reiškia Gabrunc, mergaitė po tam tikro susimąstymo atsakė, kad Gabrunc - tai tikriausiai yra Gablitz. (Taip buvo vadinama vieta, netoli Vienos, kur mergaitė gyveno kiekvieną vasarą.) „O kaip ta moteris atrodė?" - paklausė motina. „Ji buvo labai graži, nusipudravus", - atsakė mergaitė. „Ar ji buvo panaši į mane? „Ne", - atsakė mergaitė, - ji buvo panaši į tą storulę Toni" (Toni - mergaitės gi­ minaitė, labai į ją panaši; „Toni" taip pat ir motinos vardas). Po to pasikalbėjimo mergaitė nusiramino ir užmigo. Kitą rytą mergaitė pabudo anksčiau negu paprastai ir įsitikinus, kad motina dar miega, apsitaisė ir nuėjo į valgomąjį. Pusryčiavusiam tėvui ji šoko patarnaut taip, kaip kad būtų suaugusi (paprastai, tėvas vienas anksčiau pusryčiauja, o mo­ tina su dukterimi vėliau kartu). Kada staiga anksčiau negu paprastai pakilusi

268

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

T S IC H O L O G IJA

motina atėjo į valgomąjį - mergaitė sumišo, tarytum būtų sugauta nusikaltimo vietoj (m flagranti). Motina nieko nedarė ir leido dukteriai toliau vaidinti šeimi­ ninkės rolę. Praslinkus kuriam laikui, motina mėgino vėl kalbėti apie sapną. Čia mergaitė susigriebė, pažiūrėjo į kabantį ant sienos paveikslą ir sušuko: „Dabar aš jau žinau, kodėl Gabrunc." Jūs atmenat, kad sapne mergaitė matė moterį, no­ rėjusią ją vežti į Vienos apylinkes, vadinamas Gablitz, kurį mergaitė klaidingai vadino Gabrunc. Paveikslas, sužadinęs eilę atsiminimų, kurie turėjo slaptos sąsa­ jos su sapnu, buvo reginys, pieštas dailininko Ferdinando Brunnerio. Tą paveiks­ lą tėvas padovanojo motinai jų jungtuvių sukaktuvių proga. Šiek tiek patylėjus mergaitė pridūrė: „Brūnn, Brunn, juk tai tėvo gimimo vieta, tėvas juk Briinietis." Papildymui turiu jums dar pranešti, kad kelios dienos prieš tuos įvykius mer­ gaitė teiravosi, kur motina važinėjo su tėvu jungtuvių kelionėn. Lyg juokdamasi, tačiau patikimu tonu, motina atsakė: „Į Gablicą (Gablitz), kur diedukas turi savo vilą." Psichoanalitikai taip tą sapną aiškina. Žodis Gabrunc susideda iš dviejų žo­ džių: Gablitz ir Brunn - Bruenn. Į Gablitzą maža mergaitė visada noriai važiuoja, apleisdama miestą, nes dieduko vilos dideliame sode ji nevaržoma gali naudotis laisve ir žaisti su kaimo vaikais. Gablitz kartu yra ir ta vieta, kur tėvai važiavo; tai mergaitei buvo paslaptinga povestuvinės kelionės vieta. Brunner - reprezen­ tuoja dovaną, tėvo įteiktą motinai jungtuvių sukaktuvių proga. Dukrelė pavydi motinai, kad ne ji, o motina gavo tą dovaną. Bruenn kartu yra tėvo gimimo vieta, žodžiu, tėvo „aš" dalis. Matot čia keletą determinantų, nustatančių kalbos formą sapnuose. Sapno prasmė dabar yra visai aiški. Mergaitė nedviprasmiškai rodė pavyduliavimo po­ žymių ir motinos atžvilgiu buvo nemeili. Mergaitė sapnavo, jog giminaitė, savo išvaizda panaši į ją, bet turinti tokį vardą kaip motina, uždėjo nuotakos vainiką ant jos galvos. Noras atsidurti motinos vietoj ir pasileisti su tėvu į povestuvinę kelionę pakankamai aiškus. Tačiau, kadangi mergaitės sąžinė motinos atžvilgiu nerami, ji savo norą „perkelia" motinai, kuri tarytum ją verčia tapti tėvo nuo­ taka. (Ta mintis esą išreikšta scenoj, kurios metu giminaitė - čia mergaitė, čia motina —uždeda jai ant galvos nuotakos vainiką.) Tuo sapnu ir po jo įvykusiu pasikalbėjimu mergaitė tarytum išgyveno savo konfliktą. Vietoj aiškiai išreikšto nedraugingumo mergaitė tapo labai meili motinai. Jai viskas pradėjo namuose patikti; viską mergaitė stengėsi švelniai liesti. Neklausiama mergaitė pareiškė, kad ji namų nepaliks. Į motinos klausimą: „O kada tu ištekėsi?" mergaitė atsakė: „Niekad netekėsiu." Tuomet motina paklausė: „O už tėvelio taip pat netekėsi?" „O, su mielu noru. Tuomet aš visada paliksiu namie, turėsiu dvidešimt vaikų, o tėvas jiems dirbs." Aš ir čia nesigilinsiu į Freudo sapnų teorijos kritiką, kaip

3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

269

nesigilinau ir į jo kitų pažiūrų kritiką. Tik ką papasakotu Šešerių metų mergai­ tės sapno pavyzdžiu tenorėjau parodyti Freudo metodą sapnams aiškinti. Daug kas man pačiam atrodo labai tikėtina. Man rodos, kad čia yra gerai išspręstas sapnų simbolikos klausimas. Nėr abejojimo, kad sapnai operuoja simboliais, ku­ rie kiekvienu atskiru atveju turi savotišką reikšmę. Be to, sapnais, be abejonės, abstraktiškoms sąvokoms, veiksmams ir būsenoms reikšti turi naudotis labai su­ dėtingais ir aplinkiniais keliais. Ta prasme jis artimas meno kūriniui, kuris yra didelio menininko sukurtas, kurio idėją reikia suprasti gretinant visas paveikslo detales. Mano trejų metų berniukas vadina „medžiu" jo pastebėtus kraujo indų išsišakojimus rankoj; „samanos" veide, jo žodžiais betariant, reiškia tėvo neskus­ tą veidą. Savaime aišku, kad vaikų sapnuos samanos gali būti tėvo veidas; medis tam tikromis sąlygomis - motinos ranka ir 1.1. Mums įdomu buvo susipažinti su sapnais, kaip su išstumtų psichiškų pergyvenimų prasiveržimo pavidalu. Čia paliesim tik dar vieną vaikų ir suaugusių išstumtų pergyvenimų pasi­ reiškimo formą, vadinamą klaidingais veiksmais. Klaidingi veiksmai. Klaidingus ir į juos panašius veiksmus Freudas, tarp kita ko, skiria kasdienio gyvenimo psichopatologijai. Su tuo galima būtų sutikti, tačiau su sąlyga, kad šiek tiek būtų sušvelnintas įspūdis, gaunamas vartojant žodį „psichopatologija". Kaip Freudas supranta tuos kasdieninio gyvenimo klaidin­ gus veiksmus? Jis čia turi galvoje pakrikimus, rašto klaidas, skaitymo klaidas, nenugirdimus, užmiršimą. Visų pirma Freudas neigia atsitiktinumus. Tokie fak­ toriai kaip nuvargimas, skubėjimas ir pan. pakrikimų, rašto klaidų, daiktų pa­ metimo atvejais gali turėti antraeilės reikšmės. Jų svorio centras vis dėlto glūdi išstumtos pasąmonės psichikos masės įtakoj. Ta prasme visa tai yra determinuota mūsų paslėptais troškimais, visa įprasminta. Jeigu socialdemokratų laikraštis rašo, kad iškilmėse dalyvavo „be kitų, ir Jo didenybė „Komprincas" (vietoj Kronprincas), o kitam numery klaida atitaisoma ir spausdinama „Knorprincas", tai tat jau ne atsitiktinė klaida. Čia pasireiškia rinkėjo pažiūra į kronprincą, glūdinti jo pasąmonėj. Ta pat prasme labai simptomatiškas vieno įstatymdavystės įstaigos pirmininko pareiškimas, kai jis, atida­ rydamas posėdį, iš kurio nieko gero nelaukė ir kurio pabaigos aistringai troško, tarė: „Ponai, konstatuoju, kad įstatymais numatytas narių skaičius yra, ir skelbiu susirinkimą uždarytą." Pavyzdžių kasdieniniam gyvenime nemaža. Vieną kitą charakteringesnį papa­ sakosiu ir iš mūsų gyvenimo. Kaune, Valstybės teatre, X profesorius, kalbėdamas iškilmių proga apie tautos žadintojus, sušuko: „Gerbiamieji, mūsų tautos veterina­ rai..." Aišku, kad jo norėta pasakyti „tautos veteranai". Tačiau Freudas pasakytų,

270

/3dali«/ K L I N I K I N Ė

IR S V E I K A T O S

P S IC H O L O G IJA

kad jeigu profesorius iš tikrųjų nebuvo aukštos nuomonės apie tautos veteranus, tai ... jo pasąmonėj būta kaip tik to žodžio „veterinarai", bet ne „veteranai". Pasąmonė nugalėjo sąmonę ir vietoj žodžio „veteranai" išspruko „veterinarai". Analogiškai atsitiko vienam žydui buržua, kontrrevoliucionieriui, kuris, norėdamas parodyti savo revoliucionieriškumą ir atidengdamas vieną socialistų susirinkimą, kreipėsi į susirinkusius, sušukdamas: „Chaseirim..." (žydiškai chaveirim - draugai; chazeirim - kiaulės). Nors jis, žinoma, norėjo sakyti „Chaveirim...", tačiau ne šis žodis jo pasąmonėj buvo. Vienoj paveikslų parodoj vienas vaikinas, tarytum norėdamas pasigirti ponioms savo ypatybėmis, suuodęs salėj virtuvės tvaiką, tai konstatavo ir pasigyrė: „mano puiki veislė". O norėta jo pasakyti „uoslė". Praktiškos išvados iš Freudo teorijos. Mums lieka pakalbėti apie praktiškas išvadas, kurias reikia padaryti iš Freudo teorijos. Aš jau ne kartą turėjau progos nurodyti, kad Freudo teorija yra ne tik mokslo koncepcija, bet ir pritaikomoji dis­ ciplina. Freudo metodu gydo tam tikrų kategorijų nervų ligonius (neurastenus). Freudo metodu galima sukurti mokslą apie kai kurių nervų susirgimų rūšių įspė­ jimą. Ta prasme profilaktika ypač liečia vaikus ir jų lytinius pergyvenimus. Iš tų profilaktikos priemonių pirmiausia įsidėmėtina, kad reikia visais bū­ dais vengti kūdikystėj jaudinti lytinius jausmus ir jų primityvius pasireiškimus. Jei daugeliu atvejų sveikos motinos sveikas instinktas ir rodo, kas reikia daryti ir ko vengti, vis dėlto vien juo pasitikėti negalima. Kaip pavyzdį, ką nereikia moti­ noms daryti su vaikais, nurodysiu nors štai ką. Nereikia kūdikiui kišti krūties kaip priemonės jį nuraminti, taip pat vengtina vaikas „kiloti" iš lopšio į tėvų lovą. Apskritai, per didelis reagavimas į kūdikio riksmą - nepatartinas dalykas. Motina turi įsitikinti, ar nesusišlapino kūdikis, ar sotus jis, ar neskauda jam kas nors - ir įsitikinus, jog viskas tvarkoj, neturi reaguoti į jo riksmą. Visokie supimai, liūliavimai, o ypač glaudimai prie kūno neleistini. Vartoti žinduką, atsižvelgiant į orališkos zonos jaudinimą, apskritai kalbant, taip pat nepatartina. Tik kaip išimtį, daugiausia dėl vaiką apsupančių ramybės, galima kūdikiui ligi vienerių metų žindukas duoti. Jei neleidžiama per daug kreipti į kūdikį dėmesio ir per daug su juo švelniai elgtis, tai lygiai taip pat negalima nukrypti į priešingą kraštutinumą. Netenka iš vaikų atiminėti tat, kas jiems priklauso. Ypač vertingos yra vadinamosios švelnumo „provokacijos"; tais atvejais kūdikis lyg dėl blogos savijautos, nuoskaudos ar ko kita stengiasi, kad į jį būtų kreipiama daugiau dėmesio arba kad jį daugiau užjaustų. Ypač tokių reiš­ kinių užeinam sergančių arba jau sveikstančių vaikų tarpe. Čia tėvai ir auklėtojai turi gudriai ir taktiškai tam priešintis. Apskritai, reikia stengtis, kad vaikų dėme­ sys dar kūdikystėj būtų kreipiamas į išlaukinį daiktų pasaulį. Reikia, kad kūdikis

3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

271

žaistų su savo žaislais ir kad čia pat jis rodytų tam tikro kantrumo ir atkaklumo. Blogiausia, jei žaislai vieni po kitų beprasmiškai švaistomi ir šokama vis prie nau­ jų objektų. Jeigu kūdikis nori ką nors iš žaislų padirbdinti ir jei tat jam nesiseka, tai tėvai ar auklėtojai turi stengtis, kad kūdikis ligi galo įvykdytų savo pareikštą norą. Labai svarbu, kad tėvų lytinis gyvenimas būtų vaikams terra incognita. Juo tai anksčiau įvykdyta, juo geriau. Be abejojimo, dvejų trejų metų vaikų negalima laikyti tėvų miegamajam. Tatai turi būti aišku iš anksčiau patiektų pavyzdžių. Suprantama, kad namuose ir šeimose, kur nėra keleto kambarių, tenka griebtis kitų priemonių apsaugojant vaikus nuo įspūdžių, kurie liečia tėvų lytinį gyveni­ mą. Bet tai liečia ne vien tik vita sexualis, siaura to žodžio prasme. Reikia saugoti, nerodyti vaikams ir savo tarpusavio santykių, jei nenorima sunkiai traumuoti vaikų. Įvairius gestus ir netiesioginius nurodymus į lytinį susiartinimą, deja, per daug greit pastebi mūsų mažučiai ir savotiškai juos interpretuoja. Jau trejų metų vaikai pasižymi dideliu pastabumu, jie visa ką pastebi, visa ko klauso. Kartais stebėtis tenka tomis išvadomis, kurias jie veda, aiškindami įgytus įspūdžius. Vie­ ną trumpą pavyzdį, nors tiesiog nepriklausantį čia, noriu jums šia proga papa­ sakoti. Dažnai apsišvietusių ir neapsišvietusių žmonių tarpe kalbama neigiamai apie moters vertybę. Ta nuomonė reiškiama ir maldose, ir tikyboj apskritai. Pa­ minėsiu, kad kasdieninėj žydų maldoj, tarp kitokių padėkų, dėkojama Dievui už tai, kad jis nesukūrė besimeldžiančio moterimi. Moteris žydė, kalbėdama tą pačią maldą, garbina Dievą už tai, kad jis sukūrė ją pagal savo norą. Katalikai, kaip jums yra žinoma, viename aukštų dvasininkų susirinkime taip pat sprendė klausimą, ar turi moteris sielą. Tik poros balsų dauguma moterims ta siela buvo pripažinta. Iš stačiatikių bažnyčios apeigų žinom, kad moterims draudžiama eiti už vadinamųjų „caro vartų". Šiek tiek ciniškai ta nuomonė išreikšta ir patarlėje: „Višta - ne paukštis, boba - ne žmogus." Kai kuriose kalbose, pavyzdžiui, pran­ cūzų, vyras ir žmogus apibūdinama vienu žodžiu - l'homme. Tą pat mes matom ir ukrainiečių kalboj, kur žodis „Čilovik" reiškia vyrą. Aš toli esu nuo tos minties, kad sutikčiau su tomis pažiūromis, taip pat neketinu griauti jų aiškų nerimtumą. Įdomu štai kas, kad ta pažiūra daugiau ar mažiau dirbtinai buvo skiepijama per ištisus šimtmečius. Galima buvo spėti, kad tai yra „vyriškos" ligi šiol vyravu­ sios kultūros vaisius. Tačiau nedidelis eksperimentas, kurį man teko padaryti su mano trejų metų berniuku, pakeitė mano pažiūras tuo klausimu. Stebėjimas buvo atliktas tokiomis sąlygomis. Skirstydama saldų valgį pietų metu, motina paklau­ sė mano sūnų, kam pirmiau duot saldumynų. Jis, ilgai negalvojęs, atsakė, kad jis primas turįs gauti. Po kai kurių įtikinėjimų sutiko, kad pirmenybė priklauso bobutei. Su tam tikru nepasitenkinimu antrą vietą jis užleido man. O kai į trečią 272

/3

d a lis /

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

vietą pradėjo pretenduoti motina, jis aiškiai nepatenkintas pareiškė: „Ką, aš ne žmogus." Aš buvau nustebęs, taip dalykams virtus. Ryžausi pasinaudoti tuo atsi­ tikimu, kurį aš tariau labai patogų esant, ir sužinoti, kaip mano trejų metų sūnus supranta žodį „žmogus". Žinojau, kad nieko panašaus į apibūdinimą man nepa­ siseks gauti, todėl nusprendžiau paklausti kitaip. Aš paklausiau jį, o kas yra ne žmogus. Aš buvau įsitikinęs, kad berniukas nurodys į automobilį, kuris vadina žymų vaidmenį jo gyvenime. Labai nustebau, kai jis man atsakė, kad ne žmonės yra motina, auklė, virėja. O žmonės - visų pirma jis, jo pusantrų metų broliu­ kas, o pagaliau tėvas. Pareikalavęs tolimesnių paaiškinimų, aš jų ir susilaukiau: mes žmonės todėl, kad esame vyrai; o kiti ne žmonės todėl, kad tai yra moterys. Vadinas, jau trejų metų vaikui susidaro nuomonė, kad yra pasauly žmonės ir ne žmonės - moterys. Aš įsitikinęs, kad vaikas niekur mūsų namuos negalėjo iš nieko išgirsti tokios erezijos, kad moterys yra ne žmonės. Ta nuomonė atsirado iš tų įspūdžių, kurių jis įgijo visa ką matydamas ir stebėdamas. Saugodami vaikus nuo infantiliškų traumų seksualinėj srity, mes visada tu­ rime „budėt", negalim saugios akies užmerkti. Ta proga dar keletas pastabų dėl gamtiškų vaikų reikalų tenkinimo sąryšy su lytiniu klausimu. Daugumas pediatrų ir psichologų mano, kad tuo atžvilgiu geriausia vaikus pratinti atlikinėti savo gamtos reikalus iš anksto numatyta pro­ grama, pvz., kaip yra paskirtas laikas valgyti, praustis ir maudytis, taip pat reikia nustatyti laikas, kuriuo būtų atliekama gamtos reikalai. Teisingai pastebi prof. Homburgeris, jog tiems reikalams, kurie eina anksčiau nustatytu planu, mes ne­ linkę skirti daug laiko. Tų reikalų tenkinimas tampa lyg įpročiu. Ir kai dėl vaikų onanizmo, ryšy su psichoanalitikų mokslu, pabrėšiu štai ką. Onanizmas ir auklės. Visų pirma reikia griežtai prižiūrėti aukles ir kitas

namų tarnaites. Reikia neužmiršti, kad pirmųjų vaikų tvirkintojų rolė tenka kaip tik auklėms ir panašiai publikai. Daugeliui iš jų svetimų vaikų priežiūra teikia tam tikros kompensacijos as­ meniškų nepatenkintų jausmų atžvilgiu. Jos neatsakingos už tolimesnį vaikų lavinimąsi. Joms yra pramoga žaisti su vaikais, jaudinant juos lytiniu atžvilgiu. Dažnai tai yra akstinas vaikų onanizmui atsirasti. Be to, jos dažnai tyčia sten­ giasi tokiomis dirbtinomis priemonėmis patraukti kūdikį prie savęs. Tuo būdu jos kartu patikina sau tarnybą ilgiems metams. Motina, kuri naudojasi pašaliečių patarnavimu, visada turi akyliai sekti jų elgesius vaikų lytinio gyvenimo srity. Vyresniam amžiuj toks vaikų susiartinimas su tarnais paprastai gali sukelti dar rimtesnių konfliktų ir psichinių traumų. Į visus tos srities mažmožius mes įsigi­ linti negalim. Pasitenkinsim bendru nurodymu, kad kova su vaikų masturbacija 3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

273

274

Pirmapradžiai vaikų troškimai

/ 3 dal i s/ K L I N I K I N E I R S V E I K A T O S P S I C H O L O C 1 J A

___________ i

I

arba išstumiami

įvyksta: arba susiaurinami arba spontaniškai arba plečiasi toliau užvaldo realybę prisitaikymo būdu, gęsta jie pasireiškia:

J ____ lieka veiklūs atsiranda spragų prasiveržia I s im p to m a is

rezignacija nukreipimu identifikacija idealų sukūrimu plečiasi toliau

I

__________ L.

ir trukdo tolimesniam plėlojimuisi

-

įvyksta susiaurinami

šie kompensuojami su viršum

iš s tu m ia m i

lieka veiklūs: atsiranda spragų klaidingi veiksmai, „gyvenimo planas" i šie kompensuojami šie pasilieka su viršum

šie pasilieka

prasiveržia s im p to m a is

šie šalinami ir taisomi

šie šalinami ir taisomi

išstūmėjai lieka sąmoningi

iš s tu m ia m i

atsiranda spragų

prasiveržia s im p to m a is

visuotinė mechanizacija SCHEMA. Pirmapradžiai vaikų troškimai. Vaikų troškimų likimas, jų prisitaikymo prie realaus gyvenimo, įvykdymo ir likvidacijos būdai yra labai svarbūs ne tik vaikų, bet ir suaugusių psi­ chologijos ir psichopatologijos atžvilgiu. Pirmapradžiai vaikų troškimai gali arba įvykti, arba susisiaurinti prisitaikymo būdu.

(onanizmu) jų nervų psichinės sveikatos atžvilgiu turi būti varoma labai atsar­ giai. Kiekvienas neatsargus ta kryptimi žingsnis gali duoti daugiau žalos negu naudos. Iš savo praktikos galiu jums paakyti, kad labai dažnai matau neuropatų, kenčiančių daugiau nuo neracionalios kovos su tuo piktu, negu nuo jo paties. Svarbiausia klaida, kuri tokiais atvejais būna, yra pernelyg griežtos priemonės, o ypač bauginimai. Rezultate lieka baimės kompleksai dėl galimų padarinių, nepa­ sitikėjimas savimi, dažnai lytinis silpnumas psichogeninio pagrindo, - tai jaunys­ tės nuodėmių baimės padariniai. Ypač blogai veikia tie bauginimai, kurie sudaro vaikui kompleksą, paliekantį ilgai ir suaugusiam, jį vadina kastrationskomplex. Tai visokių bauginimų nupjauti rankas arba kitas kūno dalis padarinys. Kova su vaikų onanizmu turi būti vedama dviem kryptim. Visų pirma rei­ kia sudaryti sąlygas, kad onanizmas būtų fiziškai negalimas. Tai geriau įvykdo­ ma dažnai tikrinant miegantį vaiką. Kartais tenka surišti naktį rankas, aprengti tam tikrais baltiniais, kurie aptemptų vaiko kūną ir pan. Savaime suprantama, kad reikia vengti be reikalo duoti vaikui sušilti lovoje. Nereikia duoti erzinančio maisto nakčiai, minkštai kloti pan. Ankstyvame amžiuje šituo reikia pasitenkit. Vyresniojo amžiaus vaikus galima veikti žodžiu. Tuomet reikia kalbėti apie blo­ gą įprotį; reikia sakyti, kad tatai taip pat negražu, kaip, sakysim, nosį krapštyti, kandžioti nagus ir t. t. Taip pat negražu, negera, peiktina liesti pirštais organus, skirtus gamtiniams reikalams atlikti. Dažniausiai tokiomis priemonėmis pasiseka pasiekti gerų rezultatų. Tais atvejais, kai įsigalėjusio onanizmo įpročio nepasiseka nugalėti, taip sakant, naminėmis priemonėmis, - o tai pastebima paprastai giliai psichopatiškų vaikų tarpe, - tenka padėti juos į ligoninę speciališkam gydymui. Ryškios formos onanizmo gydymo metodų tarpe žymi vieta tenka gydymui hi­ pnoze ir įtaiga. Baigdamas kovos su vaikų masturbacija klausimą, dar kartą turiu jums pa­ brėžti, kad nuomonė, susidariusi apie to blogo įpročio padarinius ir plačiai papli­ tusi šiaipjau publikos tarpe, neturi reikiamo mokslinio pagrindo, plačiai mano­ ma, kad vaikų onanizmas turi įtakos vaikų nervų psichiniam veikimui. O specia­ listai mano kitaip. Kompetentiškų gydytojų, specialiai tyrinėjusių tą klausimą, nuomone, neišeinąs iš tam tikrų ribų onanizmas nėra būtinai žalingas. Bent jis nesargdina nugarkaulio ir galvos smegenų ir neturi įtakos proto silpnumui. Aš pabrėžiu, kad tokios įtakos neturi tik neišeinąs iš tam tikrų ribų onanizmas. Pik­ tas naudojimas, per daug dažnai pasikartojąs onanizmas, taip pat jo vartojimas dar visai ankstyvoj jaunystėj gali, aišku, paveikti ir proto gabumus. Žala, be abe­ jonės, daugiausia pasireiškia auklėjimo valios atžvilgiu. Onaruzmas, būdamas lengvai prieinamas, tampa blogas įprotis. Tas įprotis ruošia dirvą demoralizacijai;

3.1. Psichoanalizės teorijos bruožai

275

tai pasireiškia tuo, jog gaunamas lytinis pasitenkinimas be jokio energijos eikvo­ jimo moraliniu ir materialiniu atžvilgiu: be atsakomybės jausmo, be kovos už aistros objektą. Visa tai daro jaunuolį menkai prisitaikiusį gyvenimui. Visa tai žymiai mažina jo valios įtempimo tonusą. Visa tai daro jį baikštų ir gėdingą, ne­ pasitikintį savimi. Ta prasme dėl masturbacijos kylančią žalą galima lyginti su lošimu kortomis arba su svaiginimu savęs kokiais nors iš esmės mažai žalingais garais (rūkymas). Aišku, kad daugiau subrendusiems jaunuoliams ir mergaitėms galima tak­ tiškai ir atsargiai aiškinti tos ydos žalą tik ką apibūdinta prasme. Vis dėlto nuo visų traumuojančių momentų, o ypač bauginimų, atgailų ir pan. vaiką depresuo­ jančių ir traumuojančių priemonių, reikia visam laikui vaiko nervų, sielos sveika­ tos dėlei atsisakyti. Sveikas nukreipimas vaikų interesų į kitą pusę yra priemonė, kurią reikia sveikinti net tada, kai yra sublimacija Freudo prasme. Sąryšy su visais čia paliestais klausimais, aišku, bus įdomus klausimas apie vadinamą vaikų seksualinį „apšvietimą". Tą klausimą trumpai mes kaip tik pa­ liesime. Ne visi pedagogai ir gydytojai principe sutinka, kad vaikus ligi lytinio subrendimo reikia supažindinti su tuo klausimu. Prieš tai ypač sako, kad pavo­ jinga vaikų dėmesį fiksuoti klausimu, kuris lig tol jų esą nedomino. Taip manė vaiko psichopatologijos prof. Homburgeris (Heidelberge). Aš su tuo nesutinku. Supažindinimą su lytiniu gyvenimu reikia tvarkyt, atsižvelgiant visai individu­ alistiškai į laiką, kai tėvai arba auklėtojai pastebės, jog to vaikas reikalingas. Su­ pažindinti reikia tete a tete, ne masėmis. Tas supažindinimas neturi eit kartą api­ brėžtu planu, bet turi būti individualizuotas. Individualizuojant reikia ne tik ne­ užmiršti lyties, amžiaus, išsilavinimo laipsnio, žinojimo, bet ir žiūrėti visų vaiko sielos ypatybių. Tuo atveju susipažinimas su lytiniu gyvenimu, be abejonės, bus naudingesnis, negu tai atliktų klasės draugai arba tarnaitės virtuvėj. Nėr abejoji­ mo, kad po to, kai tėvai arba auklėtojai pradeda atvirai tais klausimais su vaikais kalbėti, nyksta visas paslaptingumo, antgamtiškumo žavingumas, kuris dažnai tą gyvenimo sritį gaubia. Jei kartais vaikų dėmesį patraukia, arba jis sustiprėja lytinio gyvenimo atžvilgiu to susipažinimo dėlei, tai vis dėlto tą domėjimąsi mes turim teisę vadinti sveiku, normališkai bundančiu, priešingai tam domėjimuisi, kurio kilmės tenka ieškot virtuvėj arba gimnazistų išeinamose vietose. Baigdamas pabrėšiu, kad nors kartais mes nesutinkam su Freudo teorija, nors kartais mes žiūrim į tą teoriją labai rezervuotai, tačiau negalim neigti fak­ to, kad visos eilės nervų psichiškų pasireiškimų supratimui, ypač liguistų vaikų, Freudas daug ko mus pamokė. Tai mes matom iš trumpų praktiškų išvadų, san­ traukų lytinio auklėjimo klausimais.

276

/3

d a lis

/ K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

3.2. Isterija šių dienų mokslo šviesoje

S

tengdamasis nušviesti šitą klausimą, nemanau smulkiau apsistoti ties įvairiais isterijos reiškiniais, gerai gydytojams žinomais iš kasdienės jų

praktikos, taip pat ir ties isterijos etiologija, patologine anatomija, irgi diagnoze ir prognoze. Pirmų pirmiausia mano tikslas bus nurodyti rimčiausias šių dienų pažiūras į isterijos esmę. Yra žinoma, kad nuo Hipokrato laikų, kuris yra manęs isteriją esant gimdos liga, šitos pažiūros daug yra kitėjusios. Vargu bau bus apie kitą kurią ligą tiek daug įvairių, visai skirtingų nuomonių ir teorijų, kaip kad apie isteriją. Net gydytojų tarpe dažnai galima rasti nuomonių, kad isterija visai nesanti liga, bet kad tai esąs tik ištvirkimas, nediscipliningumas, apsimetimas ir taip toliau. Tuo atžvilgiu labai charakteringa bus nuomonė, kuri man ne per se­ niai teko išgirsti savo praktikoje iš vienos inteligentės vokietės, kuri į mane buvo kreipusis dėl savo nervingos trylikos metų dukters. Man paklausus, ar nematy­ ti mergaitėje isterijos priepuolių (tuomet aš nepavartojau žodžio isterija), ji man giliai įsitikinusi ir rimčiausiu veidu pareiškė, jog nuo tokių ligų tai „dar, ačiū Dievui, turime rykščių". Negalėdami smulkiau apsistoti ties labai įdomia isterijos istorija, mes tik ke­ liais žodžiais paliesime jos svarbiausiuosius etapus. Hipokrato mokslą apie pneumos garavimus iš gimdos ir vidurinių amžių pažiūras apie „velnio apsėdimą" pakeitė Sydenhamo pamatuoti klinikos darbai. Tasai garsus anglų gydytojas, kurio gimimo trijų šimtų metų sukaktuves šiomis dienomis šventė viso pasaulio medicina, pirmas yra pažymėjęs tą faktą, kad iste­ rija gali simuliuoti kiekvieną kitą ligą. Jis manė tos ligos priežastį afektų susipai­ niojime, surištame su atitinkamais audringais judesiais. Prieš trejus šimtus metų isterija pirmą kartą buvo priskirta prie nervų sistemos ligų (Carolus Piso): tas pats autorius pirmas yra pastebėjęs vyrų ir vaikų tarpe isterijos atsitikimų. Sąryšyje su Ch. Bello mokslu apie refleksus pradžioje praėjusiojo amžiaus yra išsikovojusi sau vietą mokslų tarpe refleksų teorija apie isterijos kilmę. Pavyzdžiui, Gendrinas, Brodie, Landouzy (1830-1840) yra manę, kad isterijos esmės reikią ieškoti

3.2. Isterija 5ių dienų mokslo šviesoje

277

refleksuose, einančiuose iš seksualinių organų; tos pačios nuomonės yra buvęs iš dalies ir Rombergas, kuris yra žiūrėjęs į isteriją kaip į refleksų neurozę. Tikras žingsnis pirmyn buvo Briquet mokslas (prieš šešiasdešimt metų), kur, remda­ masis 430 klinikos atvejų, yra padėjęs pamatus daugeliui dabartinių teorijų. To autoriaus buvo pirmų pirmiausia pažymėta, kad visi isterijos simptomai kyla iš vaidinių, smarkiai akcentuotų afektais. Toji pažiūra buvo išeinamasis punktas mokslams Charcot ir Janet, su kuriais yra sutikusios mūsų amžiui prasidedant ir daugelio vokiečių psichiatrų ir neuropatologų nuomonės, pavyzdžiui, Mobiuso, Binsvangerio, Westfalio, Oppenheimo ir kitų. Kai kurie iš jų (Hellpach) stengė­ si pabrėžti ir moralinę tos ligos pusę. Pasak Briquet, isterija esanti „dinamiška­ sis suirimas" tų galvos smegenų dalių, kuriose yra afektų ir jutimų lokalizacija. Tų dalių jaudringumas isterijos metu smarkiai didėjęs, ir todėl afektų reakcijos įvykstančios nenormaliose ribose tiek formos, tiek ir intensingumo atžvilgiu. Briquet neigė kurią kitą priežastį. Briquet mokslas yra laikomas tiek vertin­ gu, jog toks autoritetingas šių dienų neuropatologas kaip Levandovskis laiko jį daug vertingesnių, negu iš Briquet mokslo pamatų išaugusi Charcot teorija. Kad iliustruočiau keliais pavyzdžiais Briquet koncepcijos atspindėjimus vokiečių psi­ chiatrų tarpe, paduosiu čia isterijos apibrėžimą, kurį yra davęs Mobius; jis vadi­ na isteriškaisiais visus tuos patologiškus kūno kitimus, kurie įvyksta vaidiniams veikiant. Strumpelis sako: „Mes žiūrime į isteriją kaip į ligą, užgaunančią vien tik smegenų veiklą, betarpiškai surištą su psichiškaisiais procesais. Bet pirmoji suer­ zinimo pradžia visada esti psichiškoje srityje/'Kad ir labai daug yra apie isteriją teorijų, kurių visų čia negalima apžvelgti net greita akim, vis dėlto pasistengsime bendrais bruožais apipiešti prieš tamstas tuos kelius, kuriais mūsų dienomis eina mokslas apie šitą ligą, ir kurias ne kurias iš jų smulkiau užimsiu tamstų dėmesį. Pasistengsiu išdėstyti šių dienų pažiūras į isteriją, suskirstęs tuos įvairius mokymus grupėmis, atsižvelgdamas daugiausia, kuriuo būdu yra daroma juose analizė. Nieko nuostabu, kad toks suskirstymas į mokymus, daugumoj somatiškai susiorientavusius ir susiorientavusius daugumoj psichologiškai, negali pre­ tenduoti visiškai būti tikslus ir pati liečiamojo klausimo esmė ir įvairių autorių aiškinimai yra tokie, kad ryškios ribos tarp somatiško ir psichologiško išvesti ne­ galima, tačiau tik tokio susiskirstymo pasigaunant vis dėlto, plačiai apžvelgus visa, kas charakteringa, galima yra nušviesti šitie klausimai. Vieną teorijų grupę mes laikome susiorientavusia dauguma somatiškai. Tai pažiūros tų autorių, kurie principe yra artimi savo nuomonėmis Hipokrato pažiūrai, žinoma, atnaujintai. Čia mes susitinkame ryškių tendencijų ignoruoti psichologiškuosius mechanizmus, psichologiškąją etiologiją ir mėginimą rasti tą 278

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S 1C H O L O C IJ A

ar kitą patologiškąjį anatomiškąjį substratą, kaipo visa apimantį ligos pradą. Aiš­ ku, kad ir tie autoriai neneigia ir negali neigti ryšio tarp fiziškųjų ir psichiškųjų reiškinių, bendrai ir iš dalies tam tikrų kitimų psichinėj srity, surištų su somatiškaisiais kitėjimais. Tačiau isterijos reakcijų svorio centras, pirminis šaltinis yra jų ieškomas vien tik patologiškuose anatomiškuose kitimuose. Kad ir psichopatolo­ gijos mokslų žymiai pažengta per paskutinį dešimtmetį pirmyn, tačiau tos rūšies pažvalgų dar sulyginti yra daug. Kartkartėmis panašias teorijas paskelbia labai autoritetingi medicinoje moks­ lininkai. Pavyzdžiu tokių vienašališkų somatiškųjų pažiūrų isterijoje, kur visas isterijos pagrindas įžiūrimas vien tik anatomiškuosiuose kitimuose, aš paduosiu Freundt'o pažiūrą. Freundt'as mato vienintelę isterijos pasireiškimų priežastį ly­ ties sferos susirgimuose. Freundt'as daro isterijos kaltininku moterims - parame­ tritis chronica atrophicans, vyrams - epididymitis atrophicans. Kad toji labai vienaša­ liška pažiūra randa vis dėlto pritarėjų, rodo tasai faktas, jog vienas rimtas neuropatologas, nervų klinikos profesorius, laiko sau per pareigą siųsti visus vyrus, sergančius neurastenija arba isterija, speciališkai lyties organų ištirti, nekalbant jau apie moteris. Negalima neigti, kad vidujinės sekrecijos liaukų hiperfunkcija ir hipofunkcija dažnai būna griežtai surištos su isterijos reiškiniais ir kartais liga nyksta dėl kauzalinės tos ligos terapijos, kaip tatai neseniai matyti yra parodęs profesoriaus Kutzinskio pavyzdys, kur po kastracijos išgydyta isteriškasis simp­ tomų kompleksas. (Sulyginkite mano referatą „Medicijos" 1924 m. 8-9 nr.). Vis dėlto teisingai šiandien vadinama Freundt'o pažiūra kurioziška (Bmg). Prie tos pat isterijos mokslų kategorijos priskiriama ir Vigouroux pažiūra, kurs tųjų reiškinių priežastim laiko medžiagų apsikeitimo ligą - diabetes urica, arba Biemackio nuomonė, pasak kurio, isterijos priežastis glūdi tik kraujo oksi­ dacijos apirime (sul. Krepelin'o Psichiatria VHI. Auflage. Bd. IV). Paskutiniu metu Sahlis davė savo neurozių koncepciją, kurią tenka vis dėlto priskirti prie šitos kategorijos, kad ir garsingas klinicistas daug giliau prieina klau­ simą, negu kad aukščiau minėtieji autoriai. „Schweizer Med. Wochenschnftt'o" puslapiuose straipsnyje „Ueber die Definition u. Das Wesen der sogenannten Neurosen (Nervositot, Neurasthenie u Hysterie)" 1923 m. Nr. 1 Sahlis dėsto savo pažiūrą į psichoneurozių esmę bendrai ir dalinai į isteriją. Po daugelio labai lo­ giškų ir kritiškų pastabų, kurias Sahlis išreiškia dėl viešpataujančių mokymų apie neurozes, vietomis labai griežta kritika, bet taisyklinga dialektiškai, kuria plie­ kiama logiškosios klasifikacijos stoka, atskirų sąvokų neapgalvojimas. Sahlis rei­ kalauja bendrai likviduoti isterijos, kaip tam tikros ligos, sąvoką, jis suranda va­ dinamiems isterijos reiškiniams, kurie jo yra vadinami „ultraanatomiškaisiais ,

3.2. Isterija šių dienų mokslo šviesoje

279

pamatą galvos smegenyse, būtent, jis juos lokalizuoja intercentrinėje sistemoje (atitinkančioje maždaug Flechsigo sistemą). Intercentrinė sistema yra toje Sahlio koncepcijoje abipus iškila, ji yra centras psichiniams ir kūno reiškiniams. Vietoj isterijos Shalis siūlo vadinti to žodžio apimamą reiškinį funkcionališkaisiais somatiškaisiais intercentriniais simptomais. Jie susidarą iš teigiamųjų, neigiamųjų, sumišusių neuroziškųjų reiškinių su pasikeitusiu nervų jėgos nerviškuoju poten­ cialu, su truputį iškrypusią lokalizacija projekcijų sistemose, kartais su psichiško­ jo potencialo reiškiniais. Užimdamas kritiko poziciją prieš tą mokslą, prieš tą naują mėginimą mate­ rializuoti neurozes, aš per tol nužengčiau, taigi man gana bus čia atkartojus labai sąmojingą posakį, kurį yra pasakęs apie Sahlio darbą „Zentrallblatt'o fūr die gesamte Neurologie und Psychiatrie" referentas Singeris. Baigdamas referatą apie Sahlio straipsnį paminėtajame organe, jis pastebi: „Sahlio argumentai neišlaiko kritikos; jo įrodymai neužbaigti; jo nuomonės ir kritika protingi; jo teorija, jei ji būtų plačiau priimta, atmestų mus porą dešimtų metų atgal."Priešingai tiems vienašališkiems, somatiškai orientuojantiems autoriams, kuriuose mes randame ryškią tendenciją rasti gvildenamiems ligos reiškiniams anatomišką substratą ir tuo pačiu laikyti klausimą baigtu, mes randame visą eilę mūsų laikų neuropatologų ir psichiatrų, kurie yra linkę aiškinti isterijos reiškinius vien tik psichologiškai. Visas jų uždavinys tarytum yra pabrėžti tuos psichologiškuosius mechanizmus, kurie glūdi tų ligos reiškinių pagrinduose. Klausimas apie bet kuriuos koreliatyvius reiškinius tiems mechanizmams jų beveik visai neinteresuoja, juo labiau jiems nerūpi klausimas apie anatomiškąjį substratą. Prie tos antrosios grupės mes skiriame kaipo daugumoj psichologiškai besiorientuojančias šių prancūzų autorių pažiūras: Janet, Charcot, Babinskio, o vokiečių - Mobiuso, Oppenheimo, Bonhoefferio, Vogto ir kitų. Atskiron grupėn mes atidalinsime taip pat psichologiškai besiorientuojan­ čias pažiūras, tačiau turinčias gilesnių šaknų bendrai biologiškose pažvalgose tai Krepelino ir Kretschmerio pažiūros. O Freudo ir jo mokyklos pažiūros tuo būdu rasis tarytum riboje tarp abiejų tik ką paminėtų grupių, aiškinančių isteriją psichologiškai. Jau esame minėję, kad negalėsime smulkiau apibūdinti visas šių dienų pažvalgas, tačiau keletą koncepcijų mes čia pateiksime. Janet įžiūri visų pirma isteri­ joje savotišką sąmonės suskilimo procesą. Jis matąs isterijoje įgimtą psichologiš­ kosios sintezės silpnybę; jis pabrėžia isterijoje visų pirma isterikų nesugebėjimą jungti vaidinius ir atskirus veikinius į organiškai susijusią vienybę, kuri ir sudaro asmenybę; tarytum trūkstą to branduolio žmoguje, apie kurį gula sluoksniais 280

/3iUHs/

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O LO C IJ

visa jo psichiškoji tikrenybė; trūksta to branduolio - tai nėra „perception person­ nelle". Isterikas tarytum sergąs sąmonės ploto susiaurėjimu, dėl kurio jis negali suvokti visos eilės reiškinių ir sujungti jų organiškuoju ryšiu su „aš". Jame vyks­ tąs gilus psichikos skilimas. Į glaudų ryšį tarp hipnozės ir įtaigos, iš vienos pusės, ir isterijos, iš antrosios pusės, yra rodęs jau Janet savo psichologiškojoje analizėje. Bet ypač mokslą yra pagilinęs Charcot, kurs bendrai mato hipnozėje dirb­ tiniu būdu sukeltą isteriją. Tasai žymus prancūzų mokslininkas (šešiasdešimtai­ siais praėjusiojo amžiaus metais) daug brangių tyrinėjimų yra davęs isterijai iš­ aiškinti ir visų pirma jo dėka mes turime mokymą apie isterijos stigmatus. Babinskio nuomone, isteriškaisiais apsireiškimais bendrai reikią laikyti tik tokie, kurie būna sukeliami įtaigos keliu ir eliminuojasi protingo įtikinimo ke­ liu - „Persuasion". Babinskio pasiūlyta, užuot vadinus juos isteriškaisiais, vadinti „pithiatiškais", reiškia, išgydomais įtikinimu. Babinskis nevykusiai bandęs išskirti iš isterijos ribų liguistus simptomus, kurie yra tik sielos pergyvenimų padarinys. Oppenheimo, žinomo vokiečių neuropatologo, pažiūra yra jo išdėstyta pa­ skutiniame priešmirtiniame leidime jo klasikinio vadovėlio (paskutiniame po­ mirtiniame leidime Oppenheimo pažiūros jau supintos su pažiūromis šių dienų jo knygos redaktorių), taip pat turi aiškų antspaudą psichologinio isterijos aiški­ nimo. Oppenheimas sako, kad isterijos pagrindas esąs nenormalus sielos būvis; anomalijos liečiančios pirma eile afektinę sferą; esąs nesutarimas (disharmonija) tarp erzinimo, intensyvumo ir atsakomingosios emocinės reakcijos jėgos. Daugu­ moje atsitikimų ta prasme, kad sielos suerzinimas pakilęs, suerzinimo slenkstis nuslūgęs. Kaipo į reikalaujantį ypatingo dėmesio momentą, Oppenheimas nuro­ do tą aplinkybę, kad praėję emociniai pergyvenimai gali daryti pakeltą liguistą įtaką ligonių ūpui ir kad atgaminimas vaidinių, surištų su nemaloniais jausmais, įvyksta pas juos labai lengvai. Oppenheimas yra linkęs aiškinti daugelį apsireiški­ mų, sutinkamų esant isterijai, ta ypatingai didele ir savotiška įtaka, kūną padaro ligos metu afektai motorinėms, sensorinėms, vazomotorinėms ir sekretorinėms funkcijoms. Tokiu būdų mes matome pas Oppenheimą aiškią tendenciją įžiūrėti savotiškoj isterikų psichikos konstitucijoj pagrindinę jų susirgimo priežastį. Vogtas taip pat grynai psichologiškai aiškina isteriją, pabrėždamas, kad is­ teriški apsireiškimai būną sukeliami nuolatinėmis įtaigomis arba bendrais sielos pergyvenimais. Kaip ir perėjimas nuo Šitų bendrai psichologiškųjų pažiūrų dėl isterijos esmės į biologiškai psichologiškąsias pažiūras, yra Freudo mokykla, tiek sukė­ lusi triukšmo per paskutinį dešimtmetį ne tik gydytojų, bet ir diletantų tarpe. Freudas atmeta mokyklinę psichologiją pritaikant prie neurozių ir sudaro gilią

3. 2. I ster i j a Ši ų d i e n ų m o k s l o š vi esoj e

281

psichologiją šitų susirgimų. Freudas, pasiremdamas savo psichoanalitiškuoju metodu, priėjo tą išvadą, kad neuroziškųjų apsireiškimų pagrinde glūdį sielos pergyvenimai, nemalonūs subjektui, kuriuos jis, anot Freudo, „išstumiąs" į pa­ sąmonės sferą. Dėl savo suardyto (išstumto) būvio tie sielos momentai pasidarą patognomiškais. Kiekvienas neuroziškas simptomas, pagal Freudo mokymą, tu­ rįs savo gilią prasmę ir esąs simboliškas tų išstumtųjų sielos pergyvenimų - kom­ pleksų - atžvilgiu. Freudas išeina iš Janet postuluotų psichologiškųjų principų apie sąmonės suskilimą ir susiaurėjimą. Freudas mano, kad tie išstumti sielos pergyvenimai, apaugdami ištisais sluoksniais tarpusavy surištų vaidinių, ir su­ darą tą subjekto nesąmoningą kompleksą, kurs paskui objektyviškai pasireiškia visiškai pasikeitusiomis ligos formomis, simptomiškais aktais, nieko nepasakan­ čiais, paslėptomis asociacijomis, keista baime ir t. t. Genetiškai tie kompleksai kylą dauguma atvejų iš ankstyvojo kūdikystės periodo konfliktų. Jų dalykas - tai seksualiniai momentai, iškylantieji, kaip Freudas mano, dar pačioj ankstyvoj kū­ dikystėj ir kyšantieji raudonu siūlu visame žmogaus sielos gyvenime. Ties la­ bai įdomiu Freudo mėginimu apšviesti visą šių dienų žmonijos dvasinę kultūrą psichologiškai, ties tuo mėginimu, kurs tuojau rado daugelį aršių priešininkų ir tokių pat šalininkų, mes, deja smulkiau apsistoti negalime. Paskučiausiuoju metu ypatingai įdomi yra Kretschmerio koncepcija apie iste­ rijos esmę, kuri apibūdinama, kaipo biologinė-psichologinė. Kretschmeris yra iš­ plėtęs ir pagilinęs Krepelino pažiūrą į tą dalyką, ir mes manome pasitenkinti čia iš­ dėstę tik pirmojo pažiūrą. Bohnholferis sako, jog charakteringa isterijos savybė esąs norėjimas būti ligoniu. Su ta pažvalga daug kas sutinka. Freudas vadina tą dalyką „bėgimu į ligą". Kaip tik iš priešingos pusės ir giliau į tą klausimą eina biopsichologinės mokyklos atstovai Krepelinas ir Kretschmeris. Jie mato isterijos pasireiški­ mus, kaip atgyvenusiųjų apsisaugojamųjų mechanizmų savo rūšies atavizmą. Jie isterijos atsiradimą nagrinėja filogenetiškai. Tie autoriai aiškina, jog isterijos reiški­ niai kylą iš procesų, kurie anksčiau yra priklausę išsisaugojimo instinktui. Kadaise tikslingi apsisaugojimo mechanizmai, kurie žmonių giminei rutuliuojantis pasida­ rė nebereikalingi, išiieką isterijoje gana stiprūs, tuo tarpu kai kiti labiau diferencija­ vęs! savisaugos aparatai pasilieka nevisiškai išlavėję. Tuo būdu isterijos simptomai patenka į tų žinomų biologijoj ir Darvino minimų atavizmo reiškinių kategoriją, kaip kad, pavyzdžiui, žąsies oda (mėginimas pašiaušti plaukus ir tuo būdu atrody­ ti baisesniu arba truputį pakelta viršutine lūpa panieką išreiškiant, arba grasymas iltimis, ypač ryškiai pasireiškiąs šunyse), kurie nūnai pareiškiami ypatingais judė­ jimais dvasiškai ką pergyvenant. Tuo būdu, šitų autorių nuomone, isterija esanti instinktiškoji reakcija (ne visuomet tikslinga), turinti savisaugos tikslą.

282

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

l’ S I C H O L O C I J A

Kretschmeris sako: isteriškosiomis mes vadiname, kaip kad šiandien yra su­ prantama, tokias psichogenetiškąsias reakcijų formas, kur vaidiniai instinktyviu reflektorišku ir kitu panašiu būdu naudojasi biologiškai preformuotais mecha­ nizmais. Kretschmeris pateikia tokį isteriškumo pavyzdį. Du kareiviu pašaukti karo tarnybon; abu nepakelia karo baisenybių. Vienas iš jų, turįs gražią rašyseną, nemenkų technikos žinių, gerų pažinčių ir ryšių tėvynėj, apsvarsto visus davi­ nius prieš ir už, daro šimtus įvairiausių žingsnių ir pagaliau sėdi kanceliarijoje kariuomenės užpakaly. Jo draugą, išėjusį į frontą, vieną gražią dieną po smarkaus šaudymo randa netvarkingai bėgiojantį apkasuose, jį atgabena į pirmutinę ligo­ ninę, o iš ten kariuomenės užpakalin kanceliarijon, kur jis randa savo protingą draugą, raštinės darbą dirbantį. Gyvulių karalijoje mes sutinkame du pagrindinius instinktyvius savisaugos būdus: imobilizacijos refleksą ir audringų (neramių) judėjimų antplūdį. Plau­ kianti infuzorija, artindamasi prie karšto vandens zonos, reaguoja į tai labai ju­ drių judesių hiperprodukcija tol, kol vienas iš tokių judesių išstums ją iš pavo­ jingosios zonos. Išgąsdintos žuvys momentiškai įgyja slepiamąją spalvą ir, vietoj bėgti, jos pavirsta ant vieno šono ir pasilieka lyg sustingusios tokioj hipnoido būklėj ilgesnį laiką. Tais senais savisaugos instinkto būdais, kuriuos mes stebime gyvulių karalijoje, naudojasi gresiant pavojui jų gyvenimo interesams isteringi žmonės. Isterijos reakcija tuo būdu sutinkanti su normalių žmonių reakcija, kaip instinktas su intelektu. „Instinktiška ir racionališka" - štai ką siūlo Kretschmeris vietoje seno mokslo apie sąmoningą ir nesąmoningą. - Be tų dviejų minėtųjų, ge­ rai biologiškai pažįstamų momentų —imobilizacijos reflekso (hipnoid) ir audrin­ gų judesių susikaupimo (Beioegungssturm), rimtu faktorium isterijai rutuliojantis esanti tendencija konservuoti gęstančius (silpstančius) ligos reiškimus; tuo būdu isteriškam papratimui veikiant pagyjanri ischias išvirsta isteriškuoju šlubumu, atsitiktinas gastritas - isterišku vėmimu. Dirva, kurioje ypač puikiai tarpsta tie reiškiniai, esanti baimė ir pavojingos situacijos ir visi tie afektai, kūne grupuojasi apie lytiškąjį gyvenimą. Dėl to tai karas ir meilė tiekią svarbiausio maisto isterijai, daugiausia pirmasis - moterų isterijai, antroji - vyrų. Tokia maždaug yra psichologiškoji Kretschmerio pažvalga , Savo darbe jis dar detališkai ir smulkiai nagrinėja visą Psich° ° f ! vjs de,t0 dinamiką; tas darbas naujaip paaiškina atskirų simptomų nitu ioj labai pabraukdamas psichologiškąjį momentą. Mes ligi šiol stengėmės susipažinti su tūlais mok

vienašališkesniais sįchologiškuosius mo-

somatiškuoju atžvilgiu, Čia ryškiau pabrėžiančiais h **

g koncepciją, kuri

mentus. Pas Monakovą mes randame stengimąsi duou 283

3.2. Isterija šių dienų mokslo Šviesoje

sujungtų vienos ir kitos stovyklos pažiūras. Monakovo pažiūros dėl isterijos ir apskritai neurozių esmės, jo pasisakytos Šveicarijos neuropatologų draugijos posėdyje Ciuriche pernai, o paskui publikuotos atskiroj knygoj („Fünfizig Jahre Neurologie")/ yra šios. Būtinai reikia visas mokslas apie neurozes perkelti į biologiškąją bazę ir, paėmus morfologiją ir biologiją per pamatą, pastatyti stiprų tiltą, kuriuo galima būtų prieiti prie psichologiškųjų mokslų. Neurozes nagrinėjant reikią vienodai kreipti dėmesį ir į psichologiškąjį, ir į somatiškąjį (inervatorinį) momentą ir daly­ ką apšviesti biologiškai. Pabrėždamas visą svarbą ir tą progresą, kurį mes esame gavę neurozių mokslui iš psichologijos, Monakovas siūlo ateity imti tuos ligos reiškinius nagrinėti, pradedant nagrinėjimu inervacijos arba sekrecijos suirimų, ir tik iš ten kilti aukščiau - į instinktų ir ligonio patraukų sferą. Vienašališką orientaciją - tiek somatišku, tiek ir psichologišku atžvilgiu - Monakovas laiko neleistina. Monakovas savo mokymą pradeda sąvoka „Horme" - siela - gyvenimo ju­ dinamasis aparatas, savo rūšies įdvasintas protoplazmos substratas, kuris stovi vitalinių gyvio interesų sargyboje, dar prieš jo sąmonei pabundant; pastaroji yra tarytum labiau diferencijuota psichika. Monakovas tuo būdu prieina prie sąvokų Paleo ir Neopsyche. Paleo ir Neopsyche sąmoningo gyvenimo periode veikia kaip harmoninga vienybė. Neopsyche yra tik protoplazmos procesų atspindys mūsų sąmonės gyvenime. (Pažiūros artimos psichofiziškajam paralelizmui.) Isterijos ligai pagrindą Monakovas mato visų pirma protoplazmos ir tos judinamos primityvės psichikos susirgime „Horme". „Das lebende Protoplasma einschlieslich der Horme ist es, dass durch Insulte aller At (zwecknidriger Gebrauch) krank Wirs u. Nicht die sekundäre Spiegelung der Prozesse im Protoplasma in unserer bewussten Seele" (p. 78). Patologisku-fiziologišku pagrindu neurozėms Monakovas laiko vidujinius sekretorinius procesus, kurie surišti su apirimu aparatų, reguliuojančių vidujinę sekreciją galvos smegenų cortex'e (Ependym, Plexus Choriodei, Rauten - Mittel und Seitenventrikelplexus, Gliavorhang). Neurozių turinį Monakovas matąs ne­ išspręstuose ar neganėtinomis priemonėmis išspręstuose konfliktuose tarp šito momento reikalų ir individumo bei giminės reikalų ateity. Konfliktas tarp Paleo- ir Neopsychės. Aišku, kad neurozėms rutuliotis būti­ nai yra reikalinga visa eilė palydinčių momentų, labai tikrų etiologiškai. Mona­ kovas smulkiai nagrinėja, kaipo esminį faktorių; o kalbant apie insultus, kuriuos gauna protoplazma ir Horme, kuri stovi jos interesų sargyboje, - čia visų pirma veikia dauginimosi, valdymo ir išsaugojimo instinktai.

284

/ 3 dalis/ K L I NI KI NĖ IR S VEI KATOS PS I CHOLOGI J A

Simptomus, kurie apibūdina isterijos reiškinius, Monakovas skirsto, kaip ir organinių ligų atvejais, j teigiamuosius ir neigiamuosius. Iš teigiamųjų simpto­ mų jis pabrėžia refleksogeninės zonos išsiplėtimą psichologinėj srity. Taigi mes sutinkame pas Monakovą giliai pergalvotą, gerai biologiškai pagrįstą pažiūrą į isterijos esmę, kur tasai įžymus neurologas yra sugebėjęs suvienyti sveikas dalis iš somatiškųjų ir psichologiškųjų mokslų apie isteriją. Visiškiau apipiešti isterijos mokslų paveikslui pažymėsiu Otto Lòwensteino darbą: „Eksperimentelle Hysterjelehre" Bonn, 1923. Lòwensteinas grafiškai regis­ travo isteringųjų individų nesąmoningus galvos, galūnių ir kvėpuojamus judėji­ mus, gaunamus iš įvairių erzinamų reakcijų (lytėjimo, klausos, skausmo dėjimo), ir tyrinėjo jų savybes, jis, be kita ko, mano tą metodą diferencinei diagnostikai išnaudoti įvairioms (organinėms ir funkcioninėms) analgezijos rūšims apibrėžti, kadangi jis pastebėjo charakteringas nesąmoningųjų judesių savybes smarkiau isteringo subjekto reakcijose. Lòwensteinas laiko isteriją ne tik liga, bet ypatingu asmenybės skeldėjimu, ypatinga būdo rūšimi. Veikti isteriją jis rekomenduoja aiš­ kinimu ir auklėjimu. Taigi, kad ir esame įgiję dar eilę įdomių koncepcijų apie isteriją, bet vis dėlto nesame dar visiškai klausimo išsprendę. Mes patys esame linkę matyti, kad tas aiškinimas, kurį duoda apie isteriją Monakovas, kurs yra sunaudojęs visa, ką tik yra radęs sveiko įvairiuose psichologiškuose mokymuose, ir pabrėžęs visą vidu­ jinės sekrecijos reiškinių svarbumą, mes esam linkę matyti, kad jo mokslas yra sulyginti patenkinamai išsprendęs šitą klausimą. Dėl isterijos terapijos klausimo, kurs tiek yra aktualus ir nespecialistui, aš norėčiau baigdamas trumpai pažymėti, kad pastebimas šituo klausimu ryškus nuomonių suskilimas yra aiškintinas iš pažiūrų vienašališkumo. Iš vienos pusės, matome smarkius psichoterapijos gynėjus (Freud, Dubois, Schultze ir kt.), iš an­ tros - smarkius to metodo priešininkus ir visokių farmakologinių organoterapinių ir fizioterapinių priemonių šalininkus. Pasiremdamas teoriškuoju klausimo tyrinėjimu ir praktikos patyrimu, aš pa­ galiau esu priėjęs išvadą, kad abu metodai gali būti tiek pat ir naudingi, ir nenau­ dingi. Svorio centras čia greičiau bus kaip ir kitose ligose, šito susirgimo formos individiškume, ligonio individiškume ir gydytojo asmenybėj. Psichoterapiškojo veikimo formų yra labai daug, ir jei tas ar kitas metodas nepadeda, tai dar nieko negalima sakyti prieš psichoterapiją apskritai. Įkainojant psichoterapines ir ki­ tas priemones, reikia nuolat turėti akivaizdoj paslėptos įtaigos principo didžiulę reikšmę, kai farmakologinės ir fizioterapinės priemonės būna vien tik parama psichoterapijai. Dažnai patys ligoniai, kurie, gydytojo tikriausia nuomone, yra

3.2. Isterija šių dienų mokslo šviesoje

285

reikalingi grynų psichoterapijos formų, reikalauja dažnai visokių vaistų, adatų, ir tik su terapinėmis procedūromis gydytojo psichoterapija pataiko į derlingą dirvą. Tūlais isterinių negalavimų atvejais gydytojas negali apsieiti ir be vaistų, ka­ dangi esti būtinas reikalas veikti simpatinę nervų sistemą arba pagerinti somatiškąjį ligonio būvį, kurs, šiaip ar taip, yra įtrauktas į ligos procesą ir vaidina didelę rolę net archipsichogeniniame procese. Taigi tenka kiekvienu atskiru isterijos atveju rinktis gydymo metodą, ypač pritaikomą tam tikram ligoniui, ir mokomai kombinuoti visos terapijos rūšys.

286

/ 3 dalis/ K LI NI KI NĖ IR S VEI KATOS PS I CHOLOGI J A

3.3. Dvasia ir džiova (radijo paskaita)

Gerbiamieji klausytojai!

T

amstos, be abejojimo, jau turėjote progos iš radijo paskaitų išgirsti apie plaučių ligas ir sužinoti apie priemones, kuriomis tos ligos yra gydo­

mos. Daug jau teko girdėti ir apie džiovą, apie kovą su ja - saulės gydymą, apie gryno oro reikšmę, apie gerą maitinimą ir t. t. Vargu ar paskaitų metu kas nors iš tamstų pagalvojo, kad žmogaus dvasia yra glaudžiai susijusi su liga, žinoma džiovos vardu. Kad taip yra, daug kas rodo, o kartais tatai net nulemia džiovi­ ninko likimą. Iš viso per mažai kreipiama dėmesio į tą mūsų dvasios gyvenimo įtaką įvairiems sveiko ir liguisto organizmo reiškiniams. Jau tik paviršutiniškai pažvelgę į kasdieninį mūsų gyvenimą, pamatysime margoką visų tų įtakų vaiz­ dą: pavyzdžiui, žmogus išsigandęs nustoja kalbos, jam smarkiai plaka širdis ir iš išgąsčio jis apsipila prakaitu. Antra vertus, gerai žinoma, kaip veikia liga arba be­ sikeičiantis sveikatos stovis mūsų dvasios gyvenimą. Ne be reikalo žmonės sako nuotaiką esant iš skrandžio; koks nors menkas negalavimas, kartais tik dantų skaudėjimas arba mėnesinis kraujas moterims, jau griežtai keičia mūsų mintis, jausmus, norus, nervuoja žmones, erzina ir mažina darbingumą. Ypač reiškiasi toji mūsų dvasios gyvenimo įtaka sveikai arba nesveikai šir­ džiai. Čia pergyvenimai gali taip smarkiai veikti, kad žmogus gali net gyvybę prarasti. Šventame Rašte, Pirmoje Samuelio knygoje, I sk. pasakyta: „Išaugus gi, kada Nabalis buvo išsiblaivęs nuo vyno, jo pati jam papasakojo tuos dalykus ir jo širdis apmirė jam, ir jis tapo kaip akmuo."Aš galėčiau tamstoms nurodyti visą eilę la­ bai įdomių pavyzdžių, kaip žmonės miršta vien dvasios pergyvenimų veikiami, pvz., baimės įtakoje. Pasitenkinsiu keliais pavyzdžiais. Tomas Liaunderis Brontonas atpasakoja tokį baisų atsitikimą. Vieno asis­ tento studentai labai nekentė ir susitarė jį išgąsdinti. Tamsiame kambaryje įtaisė Dvasia ir džiova (radijo paskaita)

287

rąstą su kirviu ir, pasisaukę asistentą, įstūmė jį į kambarį, kur buvo juodais rūbais apsitaisę kiti studentai - jie dėjosi teisėjais. „Čia šposus krečiate," - manė asistentas, žiūrėdamas į tuos įtaisymus, bet studentai nesiliovę jį bauginę ir ragino jį, kad ruoštųsi mirti, suveržė jam kojas, užrišo akis ir jėga prispaudė galvą prie rąsto. Vienas studentas aukštai iškėlęs kir­ vį, užsimojo ties asistento galva, o kitas šėrė jam per sprandą šlapiu rankšluosčiu. Kai atrišo akis, asistentas buvo nebegyvas. Vieną nusikaltėlį pasmerkė mirti. Buvo įsakyta išleisti jam iŠ gyslų kraują. Užrištom akim jį paguldė į lovą ir tenai pririšo. Ranką ir koją jam truputį įdū­ rę, taip mažai, kad kraujas nebėgo; atsargiai, kad nepastebėtų, pastatė iš dviejų pusių jam prie kūno indus su vandeniu, ir pamažėl varvino į indus vandenį. No­ rėdami geriau nusikaltėlį apgauti, įdurtas rankos ir kojos vietas šluostė šlapia pintimi, kad nuteistas gautų įspūdžio, jog valomas sukepęs kraujas. Nusikaltėlis buvo įsitikinęs, kad šitokiu būdu jo dvasia paliks kūną, jog ji iš tikrųjų su kūnu atsiskirs, - ir vos praslinkus penkiolikai minučių jisai jau gulėjo nebegyvas. Tad tamstos matot, kokia kita didelė baimės ir kitų mūsų dvasios pergyveni­ mų įtaka žmogaus gyvybės ir mirties klausimams. Mūsų minėti pavyzdžiai liečia dvasios pergyvenimų įtaką širdžiai. Šiandien mums ypatingai rūpi plaučių tuberkulioziniai ligoniai. Gal tams­ toms bus nauja išgirsti, kad žmonės, sergą tuberkulioze, rodo savo dvasios per­ gyvenimuose visą eilę ypatingų reiškinių. Toji liga uždeda antspaudą ne vien fi­ ziniam ligonio stoviui. Ji iškelia visą gamą naujų jausmų ir geismų. Ir tosios sielos gaidos (geismai) taip dažnai labai piktai prieštarauja ligonio (kūno) stoviui. Tuo metu, kai smarkiau veikiant ligai sergančio kūnas alpsta, nyksta pajėgos ir ligonis kosulio pjaunamas beveik uždūsta, - jojo dvasia, jaunuolio svajonių kupina, žiūri į tolybę. Taip, šitie ligoniai romantiški ir gali būti, kad tai yra tuberkulioze sergan­ čių vyraująs dvasios pergyvenimų bruožas. Čia yra toji romantika, kuri daro iš šitokio ligonio ypačiai įdomų ir žavingą draugą pasišnekėti. Čia toji romantika, kuri verčia ligonį ir aplinkinius žmones dar skaudžiau jausti tą sunkią dramą, - tą dramą, kuri kyla tarp linkstančio prie žemės kūno ir dvasios, skrendančios į padangių aukštybes. Netenka abejoti, kad tuberkulioziniai ligoniai turi ypatingus dvasios per­ gyvenimus, kad jie savotiškai pagauna išorinį pasaulį, savotiškai jį suprasdami. Tasai tuberkuliozinių ligonių romantiškumas, apie kurį tik ką esame kalbėję, pa­ keltas jųjų jautrumas, per didelis lytinis susijaudinimas, linkimas svajoti, o kartais net linkimas į misticizmą yra vienas dažniausių reiškinių. Panašūs reiškiniai ir davė mokslininkams pagrindą kalbėti apie džiovininko būdą ta prasme, kaip kad kalbama apie epileptikų būdą.

288

/ 3dal i s/ K LI NI KI NĖ IR S VEI KATOS PS I CHOLOGI J A

Ir tą artimą ryšį tarp tuberkuliozės ir dvasios gyvenimo reiškinių patvirtina kai kurių mokslininkų mėginimai iškleti aikštėn ypatingą dvasios ligų formą, va­ dinamą tuberkuliozine psichoze. Mes per toli nukryptume nuo šios temos, jei mėgintume įsigilinti į paslap­ tingus prigimties dėsnius ir mėgintume nustatyti priežastingumo ryšius, kurie sudaro tuos dvasios kitimus, kai žmogus serga plaučiu tuberkulioze. Ar dėl to taip jautriai atsiliepia tuberkuliozinio ligonio siela, kad čia veikia ardanti tuberkuliozinė lazdelė, kaip kad mano vieni mokslininkai, ar tai bus dva­ sios tono pakitimai, - pasekmė ligonio padėjimo, dažnai drugiui jį krečiant, arba padariniai tų jo būvio sąlygų, kuriose tenka dėl ligos gyventi (be darbo, dažnai nesikeliant iš lovos), - kaip mano kiti mokslininkai, - tuos visus klausimus pa­ liksime jų nepalietę. Tačiau vien tik minėtais dvasios gyvenimo kitimais neišsemsim tuberkuliozės įtakos dvasiai. Daug kitų, kartais nesuvokiamų siūlų juos riša. Suseksime dar kai kuriuos jųjų. Jau besiplėtojant tuberkuliozei, dvasios pergyvenimai vaidina tam ti­ krą rolę. Be abejojimo, yra visa eilė žmonių, kurie iŠ prigimimo jau tikrai linkę sirgti tuberkulioze; neturim abejoti, kad plėtojantis ligai tuberkuliozinė lazdelė yra griau­ namasis pradas, tat irgi turi būti aišku, kad mūsų kūno dvasios sąlygos taip pat pa­ deda tai ligai pražysti. Čia yra panašumo į pasėlio grūdus, kurie patekę į derlingą, bet prastai dirbtą dirvą mažiau dera, kaip kad tokie pat grūdai, pasėti toje pačioje dirvoje, tik jau gerai išartoje ir išakėtoje. Dvasios pergyvenimai, kaip antai: vargas, baimė, rūpestis, ilgas dvasios įtempimas - dažnai yra tasai arklas, kurs įvaro į žmo­ gaus organizmą gilias vagas, primenančias pražūtingą tuberkuliozės pasėlį. Džio­ va dažniausiai plėtojasi, kai žmones ištinka dideli dvasios smūgiai. Tai pastebėsime artimam žmogui mirus ar skaudžiai kam dėl ko nusivylus, ar sunkiems vargams užėjus. Tie dvasios smūgiai padidina ardantį lazdelių darbą. Mokslininkai sako, jie aktualizuoja ligos [...], kaip kilęs vėjas įpūsdamas žiežirbą padaro didelį gaisrą. Daug pakitimų randame dvasios gyvenime tų tuberkuliozinių ligonių, kurie jau ilgai ta liga serga. Čia tuoj krinta į akis nuolatinis jų sekimas savo liguistų pergyvenimų, vis apie save, apie savo ligą mąstymas ir didelis noras tartis su kitais dėl savo pastebėjimų. Šalia romantiškumo, apie kurį jau teko anksčiau mi­ nėti, baimė užima centrinę vietą chroniška tuberkulioze sergančiam žmogui. Toji baimė slegia ligonio dvasią, griauna jo sveikatą. Baimė ir abejojimai, abejojimai ir baimė dažnai vienas antrą pavaduoja, suteikdami didelį skausmą tų ligonių dvasios gyvenimui. Baimė, kad sveikata gali blogyn eiti, baimė dėl šeimynos ir vaikų, kurie gali užsikrėsti, baimė dėl to, kad nežinai, kas tave laukia, ir didžiau­ sia baimė paslaptingo galo, mirties bijojimas.

3.3. Dvasia ir džiova (radijo paskaita)

289

Dėl tos baimės sopuliai širdį remia, prakaitas išpila, baimė naikina bet kokį norą valgyti, miegas neina, nustoji galutinai noro gydytis ir pildyti gydytojo pa­ liepimus. Toji baimė dažnai veikia ligonį griaudama jojo sveikatą ir nulemia jo likimą. Man dažnai teko susidurti su tokiais ligoniais, kurie pirmiau buvo bedieviai, bet tos baimės pagauti tapo labai religingi, o kartais net į misticizmą ¡grimzdavo. Baigiant pasikalbėjimą, leisite man suteikti kelis patarimus, kurie bus kaip išvada iš to, kas anksčiau buvo sakyta. I.

Atsitikus tokiai nelaimei, sustiprinę dvasią nepasiduokite širdgėlai, nenu­ siminkite, varykite rūpesčius toliau nuo savęs, atsimindami, kad prislėgtos dvasios stovis mažina organizmo atsparumą įvairioms kūno ligoms. Būdami tvirtos dvasios, jūs sunkiai valandai užėjus, lengviau pakelsite savo širdies skausmus ir išsaugosite nesusargdinę kūno. Jums nusiminus kenčia daugiau ir jūsų dvasia, ir susidaro gera ir tinkamai išdirbta dirva įvairioms kūno li­ goms išsiplėtoti, tarp jųjų ir džiovai.

II.

Patyrę, kad jūsų plaučiai tuberkuliozės proceso paliesti, nenusigąskite. Te nenusimena jūsų dvasia ir nepabūgsta jūsų širdis užkritusios ligos. Atminki­ te: kad ir kažkaip gerai gydys jus šviesios saulės skaistūs spinduliai, vis dėlto jus turi šildyti ir savo širdies spinduliai, suteikdami stiprią viltį, kad atsikelsite iš ligos. Mažai tepadės gydytojai, poilsis, maitinimas ir grynas aukštų kalnų oras, jeigu abejojimo kirmėlė rausis jūsų širdy, kurioje bus įsigyvenę baimės jausmai. Susirgę jūs turite būti drąsūs ir tvirti, o darydami, ką gydy­ tojas yra įsakęs, neužmirškite, kad drauge su kūnu turi visame dalyvauti ir sveika dvasia, tvirtas pasitikėjimas, stipri viltis ir tikrai tada pasiseks pats gydymas.

UI. Neklausykite susirūpinę savo širdies plakimo, negraibykite nuolat savo pul­ so, nežiūrėkite kas valandą karščio, neskaitykite kosėdami savo trūkčiojimų, nesidėmėkite kaskart išgąsdintom akim į savo skreplių kraujo siūlelius, visa tas gali tiktai jūsų sveikatai pakenkti ir nė kiek jai nepadėti. Taip liguistai save stebėdami jūs vis vien nenusimanysite savo sveikatos stovyje. Tai, ką jūs tokiu būdu save tirdami nustatysite, bus tiktai kreivo veidrodžio atspindys, nes taip darydami jūs stengsitės suderinti tai, kas nėra suderinama, - mėgin­ site tuo pačiu laiku būti stebimas asmuo ir stebėtojas. O kiek jūs privargsite, kiek prisirūpinsite ir vis be reikalo dėl tos savistabos. IV.

Nelakstykite kaip be nuovokos per gydytojus, nuo vieno pas kitą, iš vienos ligoninės į antrą. Nemainykite kas savaitę vaistų. Tokiu būdu nieko nelai­ mėsite. Gydymo pasisekimas, gydytojo sugebėjimo padariniai pasireiškia

290

/ 3 dalis/ KLI NI KI NĖ IR SVEI KATOS PS I CHOLOGI J A

dažnai tik ilgam laikui praslinkus. Nuolat mainydami savo gydytojus, taigi ir gydymo priemones, jūs labai kenksite sveikatai, o taip pat savo dvasios pusiausvyrai. Pasitikėkite ir turėkite stiprią viltį, - be to negalimas joks gy­ dymas. v.

Nesitarkite su kitais ligoniais dėl savo ligos, nesidėmėkite atsidėję į visokias žymes, besireiškiančias kitiems susirgus, ir nesigriebkite gydymo priemo­ nių, kurias vartoja jūsų draugai, nes ligoniai skiriasi lytim, tautybe, verslo atžvilgiu, skiriasi susirgimo būdu ir tokiomis kiekvieno žmogaus ypatybė­ mis, kurių daugeliu atvejų net suprasti negalėsite. „Kas rusui į sveikatą - tas vokietį į kapus įvaro", - sako žmonių patarlė. Per daug kitų ligonių susirgi­ mais bei ligos reiškiniais domėdamiesi, jūs patys įsivaizduosite daug blogo ir tada su jūsų tikromis kančiomis susipins ir eilė tokių, kurios bus jau vien liguistos vaizduotės padariniai - tuo jūs sveikatai tik kenksite. Dažnai savo sopulius minėdami, jūs per dažnai nukreipiate savo mintis į tą opią vietą ir dėl to jums dar skaudžiau pasidarys. Stenkitės visokiose aplinkybėse gyvendami pasirūpinti savo dvasiai peno,

atsižvelgdami į sugebėjimus, įpročius, sveikatos stovį. Tikinčiam - melstis, raš­ tingam - skaityti, dainingam - dainas dainuoti, darbingumo nenustojusiam įprastą darbą dirbti, visa tai yra žymus palengvinimas gydant džiovą, tai ramina širdį, tvirtina dvasią, varo šalin baisias mintis.

3 3 . Dvasia ir džiova (radijo paskaita)

291

Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai

3.4.

apie dvasios pergyvenimų įtaką liguisto ir sveiko organizmo K lausimas būsenai nėra naujas. Paskutiniu laiku jis ištirtas įvairias naujais atžvil­ giais, ir aš pasistengsiu Jus bent trumpai supažindinti su tuo, kas šitoj srity pa­ siekta. Apie dvasios veikimo įtaką širdies funkcijai ir [kraujo] indų sistemai ypač įdomūs Brauno darbai. Jo monografija „Herz und Psyche" yra be galo įdomi. Iš teikiamų joje faktų trumpai paminėsiu štai ką. Visai sveikas iki šiol žmogus suserga piktybiniu naviku abdominalinėj srity. Gydytojai pareiškia, kad jam rei­ kalinga padaryti rimta skrandžio operacija. Ligonis sutinka ir sutvarko visus savo reikalus. Kitą rytą prieš operuojamas ligonis miršta dėl stenokardiškojo priepuo­ lio, ištikusio jį pirmą kartą. Toliau labai įdomus šios istorijos atsitikimas. Vienam pasmerktam mirti buvo įsakyta išleisti iš kraujagyslių kraujas. Jam užrišo akis ir, paguldę į lovą, truputį įdūrė koją ir ranką. Be taip mažai, kad kraujas nebėgo. Iš abiejų lovos šonų pastatė indus ir į juos varvino vandenį. Nusikaltėlis taip buvo įsitikinęs, kad jo dvasia su kūnu atsiskirs, jog po penkiolikos minučių mirė. Dau­ gumo autorių, kurie yra tyrinėję šitą klausimą, nuomone, ekstrasistolė dažnai at­ sitinka dėl dvasios susijaudinimo. Astruckas pastebėjo, kad įteigtų per hipnozę afektų metu pulsas padaugėja nuo 72 iki 114 tvinksnių per minutę. Kad įtaigos pagalba pavyksta sukelti ant kūno pūslių, visiems gerai žinoma. Oppenheimas laiko išrodyta, kad patologiš­ kieji indų pakitimai būna dėl psichikos įtakos. Skrandžio-žarnų trakto pakitimai psichiškųjų įtakų atveju galima suvesti prie šių faktų. Skrandžio sulčių rūgštingumas padidėja (hyperaciditas) psichiškos įtakos dėlei; skrandžio judrumas ir skrandžio įtakai, apie ką liudija Heyerio hipnozės bandymai. Berymanas nurodo į spazmų reikšme ulcus duodeni kilmei. Spazmiška būsena būna daugiausia dėl dvasios įtakos. Apie klasiškus Pavlovo bandymus ir jo mokyklą plačiau nekalbėsiu.

292

/3

dalis/

K L IN IK IN Ė

IR S V E I K A T O S

PSICHO LO C1J

Paskutiniu laiku Borchardtas eksperimentais ištyrė psichikos įtaką virški­ nimo trakto judrumui. Bandymai buvo daromi su šunimis, kuriuos stebėjo per ištisus mėnesius. Keliais žodžiais pasakius, rezultatai buvo tokie: reaguodami į psichiškai malonius (sukeliančius smagumo) jaudinimus, gyvuliai atsakė pakel­ tu tonusu ir peristaltika; priešingai, sukeliančius pyktį ir baimę jaudinimus sekė net visų plonųjų žarnų judėjimo sustojimas. Borchardtas suveda šitą įtaką į auto­ nomišką nervų sistemos funkciją: į parasympathicus, esant keliantiems smagumą jaudinimams, ir į sympathicus pykčio ir baimės afektų atveju. Tiek dėl to. Aišku, kad aš tik keliais žodžiais galiu paliesti psichiškųjų faktorių įtaką kiekvienai sferai atskirai. Kas dėl genitalinės sferos, tai priminsiu jums tik psichogeninį fluor albus, aprašytą Bunemanno ir kt. Mensturacijų susilaikymas psichogeninio faktoriaus dėlei taip pat čia priklauso. Odos reiškinių atžvilgiu psi­ chiškų momentų įtaka ypač ryškiai pasireiškia neseniai paskelbtuos Ciuricho odos klinikos Blocho bandymuos, kuris labai vykusiai pavartojo karpų gydymą įtaiga. Smulkmenų liesti negaliu, bet pažymėsiu, kad prof. Blocho darbai mokslo atžvilgiu labai vertingi. (Jie paskelbti „Klinische YVochenschrift" Nr. 48 ir paskut. 1927 met.). Klausimas apie sielos faktorių įtaką medžiagos apykaitai ištirtas ypač Grafe's. Ca (kalcio) apykaita kraujuje sielos faktorių įtakoj ypatingai ištirta Glaserio. Jo darbus jau esu referavęs „Medicijoj". Glaseris konstatavo kalcio sumažėji­ mą kraujuje įteigto nuraminimo pagalba trim keturiais mg%-ais. Apie psichiškų faktorių vaidmenį asthma bronchiale atsiradimui, apie jų įtaką diabetes ir morbus Basedoioi čia netenka kalbėti. Praktika mums rodo, kad gydytojai labai dažnai, eidami savo pareigas, ypač ligoninėse, bet ir savo privačioj praktikoj, darydami žalos ir savo interesams, visai nesiskaito su psichiškojo faktoriaus vaidmeniu ligonio likimui ir jo ligos eigai. Mes, gydytojai, dažnai elgiamės taip, lyg ligonis susidėtų vien tik iš tų organų, kuriuos mes gydom, kaip mūsų specialybę. Mūsų diagnozėse, kurias nuspren­ džiam patys sau, psichiškas faktorius dažnai visai nebojamas. Mūsų prognozė­ se ligoniui mes dažnai visai ignoruojame jo sielos būseną. Teisybė, mes, bet ne apie tai dabar kalbama. Mes kalbam apie pavojų ligoniui, kai gydytojas ignoruoja psichiškąjį faktorių, ir apie tą žalą, kuri būna dėl to ignoravimo. Ne veltui toks įžymus gydytojas, kaip kad prof. Bumke Miunchene, prieš keletą metų įvedė į mediciną naują etiologiškąjį faktorių. Tą naują etiologiškąjį momentą Bumke pa­ vadino jatrogeniniu. Jis kalba apie jatrogenines ligas. Žodis iatrix graikų kilmės. Jis reiškia tai, kas mūsų vadinama gydymo menu —ars curandi. Iatros —gydytojas, dirbąs tam menui. Jatrogeniniai susirgimai - tai ligos, kylančios gydytojo dėlei. Nežiūrint į visą to termino kandumą, leiskit man patogumo dėlei toliau naudotis

3.4. Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai

293

tuo Bumke's nukaltu terminu. Tat ir maloniau, ir greičiau palieka pro domo sua. Tuos jatrogeninius susirgimus aš suskirstau į šitokias tris kategorijas: Pirmai kategorijai aš priskirsiu tas ligonių sielos traumatizacijas, su visais jų psichosomatiškais padariniais, kurios kyla tvirtinant gydytojui abejotinas, ži­ noma, iš esmės nemalonias tiesas per daug kategoriškai. (NB. Be apčiuopiamos naudos ligoniui.) Antrai jatrogeninių susirgimų kategorijai aš priskiriu gydytojo pasakomas savo ligoniui tiesas, kurios laikomos neginčijamomis, bet pareikštas psichologiškai neadekvatiška forma. Trečiai kategorijai aš priskiriu, jeigu leisite taip išsireikšti, žalingą ir bergždžią tiesumą. Leiskit man keliais konkrečiais pavyzdžiais iliustruoti tat, kas buvo pasa­ kyta. Sustosime ties pirmąja grupe, kai visai be reikalo kategoriškai tvirtinamos pseudotiesos, veikiančios ligonio traumatizaciją. Pavyzdžiui, sakyti ligoniui, kad jo liga visai neišgydoma, reiškia nusidėti ne tik humaniškumo principams ir gy­ dytojo etikai, bet ir tvirtinti tat, kas mokslo atžvilgiu nėra pamatuota; o tokių faktų dažnai būna net be jokių indikacijų. Kaip, sakysim, mes, gydytojai, galim savo ligoniams tvirtinti, kad vėžys ir epilepsija neišgydomi? Aš jau nekalbėsiu apie tuos atsitikimus ir formas, kurie dėl proceso etiologijos arba ypatingumų (pavyzdžiui, epileptiški priepuoliai metaluetinių nervų sistemos susirgimų atve­ jais) puikiai išgydomi; nekalbėsiu taip pat apie atsitikimus, kur galima diagnozės klaida, kurios sunku išvengti net esant visokiems laboratoriniams ir kt. tyrimo metodams. Jau nekalbant apie tuos galimumus, kas iš mūsų įsitikinęs žino, ką ry­ tojus praktiškai medicinai lemia? Aišku, kad kiekviena diena gali suteikti išgijimą tam, kurį mes pernelyg kategoriškai esame pasmerkę mirti. Morališkai gi už tuos pakitimus, kurie kyla ligonio psichiškoj ir somatiškoj sferoj kaip tokių „progno­ zių" padariniai, atsakingi mes. Iliustracijai pateiksiu dar vieną pavyzdį, paimtą iš VŠike's straipsnio „Der Arzt, als Ursache seelischer Stroerungen", įdėto „D. M. W." 1925, Nr. 1. Vienas gydytojas sifilidologas siūlo raštu kitam gydytojui padaryti ypatingą antiluetinę terapiją, kurios vertė, Bumke's nuomone, dar abejotina, įspėdamas, kad ne­ paklausęs jis būtinai susirgs progresyviniu paralyžium arba tabes dorsalis. Kaip graudinančia detalę pranešiu Jums, kad kategoriškojo būdo sifilidologas net į akis dar nebuvo matęs savo sergančio kolegos. Tokios konsultacijos padarinys buvo sunki hipochondrija, kurios galo negalima buvo net įspėti. Antrąją grupę jatrogeninių susirgimų, atsirandančių dėl neadekvatiškų gy­ dytojo pareiškimų, noriu iliustruoti tokiais mano praktikos pavyzdžiais. Gydy­ tojas pareiškė ligoniui, sergančiam kankroidu, kad jis sergąs odos vėžiu. Jūs galit įsivaizduoti tokios diagnozės padarinius! Jeigu biologiškai mes tokius susirgimus

294

/ 3 dalis/

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

ir laikom kanceriniais [vėžiniais], tai nieku gyvu to negalima buvo sakyti ligoniui. Reikia gi neužmiršti, kad tą žodį kitaip supras ligonis, negu kad jį mes supran­ tam! Jam vėžys asocijuojasi su neišgydomu sunkiu susirgimu, kuris baigiasi grei­ ta mirtim. Be to, tuo pareiškimu daroma sunki, nieku nepateisinama žala ligonio sveikatai psichologiškojo faktoriaus ignoravimo dėlei. Aš pažįstu vieną kolegą, kuris labai plačiai naudojasi terminu „tuberkulio­ zė". Nenoriu dabar gilintis į kazuistiką. Aišku, kad jeigu mes matom prasidedan­ čiame plaučių procese tuberkuliozės prigimtį, tai nėra reikalo apie tat kalbėti li­ goniui. „Tuberkuliozė" - ligonio vaizduotėje psichiškai slopinamas žodis. Mums, gydytojams, tai biologiškas sąlyginis supratimas su labai neryškiomis ribomis, ypač kai kalbama apie to ar kito plintančio proceso tuberkuliozinį pobūdį. Dau­ gumoj atsitikimų žala ligonio sveikatai tais atvejais yra be galo didelė. Aš neliečiu čia tų atsitikimų, kada „kietaodžio" ligonio gerovei vaizduojamos tamsiomis spalvomis galimos blogos perspektyvos, jeigu pastarasis netikusiai gydysis. Bet ir tokiais atvejais apie tuos galimumus priimta kalbėti su sąlyga. Tuo atžvilgiu dar daug nusideda Pirquet reakcija, kurios abejotina vertė Jums žinoma. Be to, kai kurie gydytojai didžiuojasi įspėję baisią ligą ir skuba tat praneši ligoniui, tarytum visa kas liestų tik diagnozę. Neminėsiu tų atsitikimų, kur kitais, ne bauginimo būdais negalima ligonio priversti ką nors daryti savo sveikatai. Aš dar kartą noriu pabrėžti tai, kas jau aiškėja iš mano pateiktų pavyzdžių. Diagnozių ir prognozių, pranešamų ligo­ niui, kategoriškumas ir neadekvatiškumas neleistini, išėmus tuos atsitikimus, kur tik tuo keliu galima kas nors pasiekti paties ligonio, jo Šeimos ir visuomenės labui (infekciniai susirgimai). Aš ypač turiu galvoj tuos atsitikimus, kur gydyto­ jas daro tokius slopinančius pacientą pareiškimus, visai su tuo nesiskaitydamas (atsitikimas su kankroidu, laiškas apie lueso gydymą), tais atvejais, žinoma, jokių praktiškų tikslų niekas nesiekia. Mano reikalavimai virsta dar griežtesni, jeigu gydytoją aplanko įtarus ligonis. Kokį laipsnį tat siekia ir kaip gydytojas turi būti atsargus, kad vietoj nau­ dos nepadarytų žalos, parodys toks mano praktikos atsitikimas. Somatiškai visai sveiką pacientą, sirgusį neurastenija, buvau nusiuntęs į laboratoriją šlapimo ištir­ ti. Analizė, kurią davė laboratorijoj ligoniui, nerodė nieko patologiška. Po to, kai aš pasakiau visa, kas reikalinga ligoniui, ir įtikinau jį, kad šlapime nėra nieko pa­ tologiška, jis susijaudinęs pradėjo mane klausinėti, ar sveikos jo akys. Aš buvau kiek nustebęs tokiu kalbos pasikeitimu, ypač turėdamas galvoj šlapimo tyrimo rezultatus. Paklausus man, kodėl jis staiga pradėjo klausti apie akis, jis sumišęs paaiškino, kad jį domina klausimas, ar tvarkoj jo regėjimas. Man primygtinai

3.4. Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai

295

reikalaujant paaiškinti jo klausimo psichologiškąjį sąryšį, ligonis susigėdinęs pa­ reiškė, kad analizėj jis yra perskaitęs: „2-3 leukocitai regėjimo lauke", kas jam buvo akstinas manyti, jog jo regėjimas netvarkoj. Tat skamba bemaž kaip anek­ dotas. Bet tat faktas. Ne kartą man teko matyti pacientų psichogeninę afoniją, atsiradusią dėl laringologo užsiminimo apie ìarynx tuberkuliozę. Kad tat buvo ne taip, išrodo, be kita ko, ir labai nusisekęs gydymas hipnoze. Viena ligonė pradėjo kalbėti po pirmo seanso. Ji buvo man atsiųsta kito kolegos laringologo, kuris konstatavo nervišką susirgimo prigimtį, šituo atveju jatrogeninę. Pereisim prie trečios kategorijos. Prie jos pirmiausia priskiriama visa tat, apie ką gydytojas turi tylėti. Kuriam galui reikėjo vienam iš mano kolegų pasakyti sir­ gusiam vėžiu, kad jis mirs po dviejų savaičių, jeigu tokio pareiškimo žala aiški ir taip pat aiškus jo visiškas nenaudingumas. Tat nėra vieninteliai faktai. Čia glūdi principinis gydymo etikos pobūdžio klausimas. Pirmose dviejose kategorijose mes svarstėm klausimą kita plotme. Mes reikalavom daugiau kritiškumo tam, ką gydytojas sako ligoniui, iš esmės ir formai, jo ligonio naudai. Be kurio nors kompromiso su savo sąžine gydytojas gali nesa­ kyti to, kas neabsoliutiškai tikra, arba sakyti ligoniui tiesą forma, labiau jam ma­ lonesne. Čia klausimas yra statomas tokia plotme, ar gali išimtiniais atsitikimais ir ar turi gydytojas slėpti nuo ligonio teisybę arba informuoti jį žinomai melagin­ gai. Savaime suprantama, kad toks klausimas kyla tik sąryšy su ligonio įspėjimu nuo dvasios traumatizacijos ir morališkos gydytojo panašiam elgesiui teisės. Seniau gydytojai pasižadėdavo ligi paskutinės minutės tikinti ligonį, kad jis pasveiksiąs. Tat buvo gydytojo etiška pareiga. Šiuo laiku reikalauti to tokia griežta forma aš laikau per daug kategoringa. Tačiau manau, kad gydytojas turi panaudoti visus savo diplomatiškus gabumus, kad paslėptų nuo sunkiai arba be vilties išgyti sergančio ligonio tikrą padėtį. Išimtį iš šitos taisyklės težinau vieną, būtent: jeigu tat reikalinga sunkiai sergančio ligonio gydymo tikslu. Ten, kur gy­ dytojas negali ligoniui suteikti to, kas jam brangiausia, - sveikatos, ten jis negali nieko iš jo atimti. Visų pirma, neturi griauti brangiausios vilties. Jau ir brahmanų išmintis to reikalavo (sulyg. Scholz, p. 104). Taip žiūri į tą klausimą ir dauguma dabartinių humaniškųjų gydytojų. Taip tuo klausimu mano Mollis savo gydymo etikoj: taip pat žiūri ir sukėlęs savo knyga „Der Artz und seine Sendung Gedanken eines Ketzers" visuotinio susidomėjimo garsus Dancigo chirurgas Liekas. „Aš žinau, - sako Liekas, pasakodamas apie sirgusį vėžiu, - kad jis gyvens tik septynis mėnesius; aš žinau, kad jis per tą laiką mirs. Bet toli gražu ne vis tiek, ku­ riuo būdu ir kaip ligonis pereis niaurų kelią iki mirties vartų." Kad tas klausimas

296

/ 3 dalis/ K L I N I K I N E

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

ne visiems aiškus, parodo ir tai, kad dažnai komerciniai šeimos ir kiti biznio su­ metimai, kaip mano kai kurie gydytojai, verčia gydytoją sakyti ir be vilties išgyti sergančiam ligoniui tikrą tiesą. Tat, be abejo, nereikalinga. Ypač nėra reikalo taip elgtis gydančiam ligonį gydytojui. Tam yra giminės, draugai, advokatai. Tam, pa­ galiau, yra ir kunigai. Rekomenduoti tikinčiam ligoniui šauktis išpažinties atlikti kunigo gali jo artimieji. Į statomą gydytojui klausimą jis gali atsakyti ir teigiamai, nes sutikimas su tuo toli gražu nelygu pareiškimui, kad ligonis neišgis. Be to, ir pati išpažintis dažnai veikia dvasios atžvilgiu raminančiai. Kad gydytojai nemo­ ka elgtis su savo ligoniais, kaip tinka jiems, o dažnai lieka tik „sausais" medi­ kais - faktas, visiems žinomas. Aš manyčiau, kad kitoniško elgimosi su ligoniais pagrindan tenka imti etiškas kategoringas Kanto imperatyvas: elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi kiti analogiškais atvejais. Praktika parodė, kad, susirgus kuriam nors gydytojo šeimos nariui, jis puikiai supranta ir vadovaujasi visais gydymo diplomatikos vikrumais. Tais pačiais vikrumais mes naudojamės, susirgus kuriam nors iš mūsų kolegų. Mes einam dar toliau. Mes mokam „fabri­ kuoti" speciališkai melagingas rentgenogramas, rodyti netikrus šlapimo, krau­ jo analizus ir pan., kad tik netraumatizuotume draugo dvasios. Mes, vadinas, pripažįstam net tą įgimtą, kilnų melą - imtinai ligi suklastojimų! Tat mes taiko­ me sau! Būkime teisingi! Būkim gydytojai, ne tik medikai, kaip priimta dabar sakyti. Antrą klausimą apie gydytojo vaidmenį psichogeniniams ligonio susirgi­ mams aš galiu, deja, dėl laiko stokos paliesti tik trumpai. Aš kaip tik norėjau čia ypač pabrėžti, kad vien susilaikymo nuo dvasios traumų suteikimo gydytojo uždavinys toj srity nesibaigia. Antras uždavinys - laiku pažinti susirgimą su so­ matiniais reiškiniais, plintančiais dėl dvasios traumos arba dėl panašių pergyve­ nimų. Šituo atveju gydytojas dažnai nusideda. Nusidedamas jis ne tik nepadeda savo ligoniui, bet, žinoma, pablogina simptomus. Paskutiniu laiku apie tai pradė­ jo kalbėti kitų specialybių gydytojai. Jų anamnezėse vis dažniau ir dažniau pasi­ rodo naujas poskyris: psichoanamnezė. Kaip į džiuginantį reiškinį tuo atžvilgiu, aš nurodysiu į pasirodymą garsaus ginekologo Liepmanno knygos „Ginekologische Psychotherapie". Negalėdamas sustoti ties atskirais atsitikimais, leisiu sau pasidalinti su tamstomis tomis išvadomis, kurias priėjo savo specialybėj labai įžymus vokiečių ginekologas prof. Mayeris mūsų kalbamu klausimu. Ta citata paimta iš knygos „Psychogenese und Psychotherapie von koerperlichen Symptomen" (Schwarzas, p- 341). „Sąryšy su psichogeniniais susirgimais kyla ir ypatingi uždaviniai ginekologiško gydymo indikacijom. Deja, mes sutinkam per daug moterų, kurios turi

3.4. Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai

297

ant savo kūno gausių specialaus organų gydymo žymių. Joms ne kartą pamiš­ kėm, kad anatomiškai viskas tvarkoj. Bet vis dėlto jos neatsipalaiduodavo nuo savo kentėjimų. Vienu atsitikimu buvo pavartota visa serija operacijų, k. a.: abrazija, Alexander-Adams amputacija portio, plastika, apendektomija, nefropeksija, gastroenterostomija ir pagaliau gimtuvės [gimdos] ekstirpacija. Viskas negelbėjo sergančiai. Prityręs dėl to ir nenustebo, kadangi operacija negalėjo pašalinti pa­ grindinio ligos šaltinio, kuris glūdėjo ligonės likime. Jau ganėtinai liūdna, - tęsia prof. Mayeris, - jeigu operacijos pagalba nepadėta tikrai sergančiai. Bet jeigu iki tol ginekologišku atžvilgiu visiškai sveikos moterys po padarytos retrofleksijos operacijos palieka su ilgai trunkančiais pūliavimais per ištisus mėnesius ligoni­ nėse ir tampa nedarbingos, o kartais ir miršta, - tai yra labai liūdni vienašališko ir per daug specialaus nusistatymo ir psichiškųjų susirgimo priežasčių ignoravimo padariniai." Garsus vokiečių ginekologas Traugottas mano, kad vadinamoj ma­ žojoj ginekologijoj 80 % visų skundų yra grynai psichogeninio pagrindo. 2-3 tos srities pavyzdžiai. Čia priklauso metrorrhagia atsitikimai psichogeninio faktoriaus veikimo dėlei. Tos pat kilmės ir fluor albus. Čia dažnai tie reiškiniai turi teleologiškojo simptomo reikšmės - Tendenz-symptom. Moteris, aprašytu ginekologo prof. Mayerio atsitikimu, dažnai serganti metroragijomis, kai čia pat esti jos nekenčia­ mas vyras, ir visai normališkai menstruojanti jam nesant. Tais kraujospūdžiais reflektorišku būdu išreiškia savo: „nolle me tangee" - neliesk manęs! Dirva gry­ nai psichogeninė. Panašių vaginizmo atsitikimų man tekę matyti. Nekalbėsim jau apie dyspareunia su visais tos ligos padariniais. Mano pacientas neurastenikas ir psichastenikas su visokių nusiskundimų mul­ tum, kurių daugumas psichogeniniai, serga ir hyperaciditas. Karaliaučiaus skran­ džio ligų gydytojas siūlo mano pacientui laiške kaip geriausią, radikaliausią būdą skrandžio dalies rezekciją. Tat būtų labai juokinga, jeigu nebūtų taip liūdna! Kaip dažnai aš rasdavau, kad visa eilė subjektyvių širdies nusiskundimų turi vieną prie­ žastį - baigę prieš senos gonorėjos arba jaunatvės organizmo padarinius. Kad nenuramdomas vomitus dažnai tik reakcija prieš psichiškąją traumą, tarsi būtų tik reakcija prieš psichiškai blogai virškinamą, aš matau beveik kasdien. Analogiškų požymių aš Jums galėčiau nurodyti ir kitų somatinių reiškinių atvejais. Kiekvieno gydytojo pareiga atminti, ypač nesant anatomiškų pakitimų ir somatiškosios anamnezės, apie tai, kad yra dar ir psichiškoji anamnezė. Savo diagnozėse ir prognozėse, teikiamose ligoniams, gydytojas turi atminti, kad tie gydytojo pareiškimai gali būti jau savaime terapeutiški. Tuo atveju galima drąsiai sakyti: „non medicamentum, medicus sanat!" Taip pat ir atvirkščiai, gydytojas gali būti ta priežastis, dėl kurios plinta jatrogeniniai susirgimai.

298

/3

dalis /

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O C IJA

Diskusijos 1. Dr. K. Parčevskis. Sakydami ką ligoniui apie jo ligą mes, gydytojai, pri­ valome vadovautis tuo vienu principu - nepakenkti ligoniui. Karo medi­ cinos akad. prof. Javorskis dar prieš 30 metų mokydavo, kad reikia skirti: l)

kas pasakytina pačiam ligoniui, 2 ) kas sakytina jojo giminėms ir 3 ) ką

mes turime pasisakyti patys sau. Būna atsitikimų, kada ligoniui reikia pasakyti, kad jo liga nepagydoma (pvz., esant skrandžio katarui su visiš­ ka anaciditas), kad apsaugojus ligonį nuo bergždžio lankymo daugybės gydytojų ir privertus jį prisilaikyti jam naudingų gyvenimo sąlygų. 2.

D o c . dr. P r.

Mažylis. Esama susirgimų, apie kuriuos ligoniui nereikia sa­

kyti (pvz., retroversio uteri). Tačiau kaimiečiams reikia pasakyti, pvz., Ca atveju; mat jeigu jiems nepasakai, kad liga pavojinga - nesigydo. Apie sterilitas ligoniui taip pat reikia pasakyti. Bendrai, Šitas klausimas visuo­ met reikia individualizuoti. 3.

P riv . d o c . dr. V. L a z e rs o n a s .

Malonu konstatuoti, kad senųjų gydytojų

kartos jau seniai buvo pripažinę tuos principus, apie kuriuos čia teko kal­ bėti. Dažnai gydytojui nėra reikalo kategoriškai atsakyti į jam pateiktus ligonio klausimus. Bemaž visuomet, jei tik ligonio sveikata nereikalauja kitaip, galima atsakyti ligoniui diplomatiškai, netraumatizuojant jo. Sutinku su dr. doc. Mažyliu, kad čia reikia visuomet individualizuoti. Bet, deja, gydytojas dažnai užmiršta priimti domėn ligonio individuališkumą psichi­ ne to žodžio prasme.

3.4. Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai

299

3.5. Terapinės hipnozės metodikos klausimu

liečiąs sąveikos santykius tarp gydytojo ir ligonio, visada tėra K lausimas, ir buvo labai svarbus, nepaisant kurių techniškų pagalbinių metodų (ar čia būtų fascinacijos, fiksacijos metodai, arba Messmerio pasai, arba narkozinės priemonės) buvo griebtasi hipnoziniam stoviui įvesti. Šituo atžvilgiu neišpildžius tam tikrų sąlygų, jau iš pat pradžių terapinę hipnozę galima laikyti nepasiseksian­ čia. Pagrindinius sąveikos santykius tarp gydytojo ir ligonio nenaudinga aprėžti tik įtaiga (sugestija). Žinoma, ir ji gana svarbi, bet visų pirmiausia, taikant psicholo­ giškai teisingą terapinę hipnozę, turi būti pasiektas ligonio natūralus nusistatymas jį gydančio gydytojo ir gydymo priemonių atžvilgiu. Kad hipnozė pasiektų savo tikslą, reikia pasistengti, kad ligonis gerai įsivaizduotų hipnozinę situaciją. Pavyz­ džiui, labai negera, kai hipnozuojamas ligonis įžengia į hipnozę baimės jausmo lydimas. Taip pat, mano nuomone, netikslu palikti ligonį įsitikinusį, kas dažnai atsitinka, kad jis hipnozės metu esąs tam tikrame gilaus miego stovyje ir gulįs be sąmonės. Jau vien baimė labai kliudo parengti ligonį hipnozei. Dėl perdėtų vaidi­ nių, liečiančių gilaus miego stovį hipnozės metu, per kurį ligonis neva neturįs jokio kontakto su išoriniu pasauliu, jis dažnai nusivilia, ir šitas gydymo būdas jo akyse lieka diskredituotas. Todėl būtina, kad gydytojas, prieš taikydamas terapinę hipno­ zę, išaiškintų ligoniui priešhipnozinius pergyvenimus; gydytojas turi pasistengti, neprofanuodamas šito metodo, nuo jo nuimti paslaptingumo ir antgamtiškumo iliuzijos Šydą. Jeigu tat nedaroma, tai paprastai labai ligoniu nusiviliama, o taip pat sumažėja ligonio pasitikėjimas gydytoju ir jo metodu. Antra vertus, ligoniai, kuriems buvo išaiškinta hipnozės esmė ir kurie turi natūralią pažiūrą į hipnozę, ir nepatenkinamų rezultatų atvejais palankiau įvertina terapinę hipnozę. Gydytojas visada turi atsiminti, kad ligonis yra linkęs įvertinti hipnozės pa­ sisekimą, kaip grynai technišką įsikišimą, daug anksčiau už hipnozės terapijos pasisekimus. Todėl būtina hipnozinės terapijos pasisekimo sąlyga, ypač gydymo pradžioje, yra atskiro hipnozinio seanso pasisekimas pagal ligonio subjektyvų

300

/ 3 dalis / K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

įvertinimą. Jeigu seansas, ligonio nuomone, nepasisekė, tai ir tolimesni hipnozavimo ir hipnozinės terapijos bandymai nepasiseks. Patyrimas rodo, kad tokių „nepasisekusių" hipnozių atvejais gydymas nutraukiamas jau po kelių seansų, dažniausiai net ir po pirmojo seanso, mat netinkamai perspėtas ligonis pripa­ žįsta tik „pavykusią" hipnozę ir nėra linkęs tęsti „nevykusių" hipnozių. Tačiau hipnozė tada „yra nepasisekusi", kai ji apvilia ligonį ir kai ji nesutampa su tais vaidiniais, kuriuos ligonis apie ją buvo susidaręs. Šituo atveju psichologiškai pa­ rengto gydytojo uždavinys - griebtis atitinkamų profilaktinių priemonių. Ne­ svarbu, kad paslapties šydas iš dalies nutraukiamas. Atvirkščiai, hipnozuojąs gy­ dytojas turi stengtis įskiepyti ligoniui pasitikėjimą jo (gydytojo) pranašavimais, ar čia tolimesnių ligotumo pergyvenimų eigos, ar čia atskiro hipnozinio pergy­ venimo atžvilgiu. įvairios priemonės daugelio hipnologų yra rekomenduojamos priešhipnozei, iš esmės gi norima to paties ir jomis mėginama padidinti ligonio įtaigumą, pavyzdžiui, Cohnstammo katatonuso bandymas, Galtono švytuoklės bandymas, neigiamų optinių povaizdžių sukėlimas ir pan. Ligonis pasitiki gydytoju ir hipnoziniu metodu ir toliau tik tuomet, kai jis nenusivilia gydymo būdu, kitaip sakant, kai pergyvenimai hipnozės metu daugiau ar mažiau sutampa su ligonio susidarytu dalyko vaizdu. Ligonis tada apsaugotas nuo nusivylimo, o gydytojas tada gali visiškai pateisinti jam suteitą pasitikėjimą. Šita linkme turi eiti visos priemonės, panaudotos terapinės hipnozės taikymui. Atskiras svarbus klausimas - tat nepavykusios hipnozės atsakingumas. Tat toli gražu ne tik formalus klausimas. Reikalas daug gilesnis; nuo jo tikro įvertinimo didele dalimi pareina hipnozinės terapijos pasisekimas. Mano nemažas patyrimas hipnozinės terapijos srityje mane pamokė, kad dažniausiai vartojamas būdas, kai gydytojas hipnozės metu pasirodo tartum deus ex machina ir pats vienas turi įtaigingai pa­ veikti ligonį, yra blogas ir nepateisinamas. Pirmiausia, tokiai hipnozei nepavykus, visas nepasisekimo atsakingumas primetamas gydytojui ir tuo būdu apsunkinami tolimesni hipnozinės terapijos seansai; mat pasitikėjimas hipnoze kiekvienu atskiro seanso nepasisekimo atveju žymiai sumažėja. Nuo vieno smūgio čia sugriūva visa, kas buvo pasiekta kartais po ilgų ir gana sunkių pasirengimų ir bandymų. Antra, taip pat nepageidautinas yra per didelis ligonio prisirišimas prie hipnozuojančio gydytojo, ypač tais atsitikimais, kur reikia eliminuoti ne tik vienas vienintelis simp­ tomas, bet kur reikia taip pat iš pačių pagrindų perjungti ir pertvarkyti paciento liguistą asmenybę; tokiais atvejais ligonis iš pat pradžios turi priprasti ir pasisavinti šiuos perjungimo metodus (savitaigą ir pan.). Natūralus hipnozavimas ypač labai svarbus prie kai kurių kritiškų kertinių taškų. Toks kritiškas momentas yra, pavyzdžiui, galūnių sunkumo jausmas arba

3.5. Terapinės hipnozės metodikos klausimu

301

akių vokų užsimerkimo ir nebegalėjimo jų atmerkti įtaiga. Jeigu viena arba antra įtaiga nepasiseka, tai dažnai tolimesnė hipnozė neduos jokių vaisių; mat ligonis dažniausiai klaidingai mano, kad vien hipnozuojąs gydytojas sukeliąs akių vokų užsimerkimą arba galūnių pavargimą, pačiam ligoniui esant visiškai pasyviam. Kai ligonis nepavargsta arba jam akys užsimerkia, kas taip pat dažnai pareina nuo ligonio įtempimo ir kitų jausmų, tai už nepasisekimą, jo nuomone, esąs kaltas ir atsakingas tik pats gydytojas. Esant tokiam klaidingam ligonių nusistatymui, tolimesni mėginimai, žinoma, yra susiję su dideliais sunkumais. Antra vertus, hipnozuojant reikia dažniausiai įteigti minėtas būsenas (akių vokų užsimerkimas, pavargimo jausmas galūnėse ir pan.). Čia, man rodosi, ypatingai hipnozavimo tikslu pritraukti taip pat ir savitaiginis metodas, būtent, ligonis paraginamas hi­ pnozavimo metu aktyviai bendradarbiauti. Jam išaiškinama, kad hipnozės pasi­ sekimas pareina nuo jo sąžiningo ir tikslaus bendradarbiavimo pagal gydytojo nurodymus. Jau vien dėl šitų pastabų gydytojui nepasisekimo atveju nebus jokio pavojaus, kad jis praras ligonio pasitikėjimą arba kad diskredituos šitą gydymo būdą. Atvirkščiai, nepasisekimo priežastis gali būti išaiškinta tuo būdu, kad iš dalies ligonis nepatenkinamai ir netiksliai bendradarbiavęs. Tuo būdu nesusil­ pnėja pasitikėjimas hipnozuojančiu gydytoju ir, esant palankiam nusistatymui (kuris dažniausiai ir būna) iš ligonio pusės, gydytojas galės ir toliau būti tikras, kad ligonis aktyviai ir tinkamai bendradarbiaus. Žinoma, kiekvienu atveju reikia atskirai pasirinkti ligonio aktyvaus bendra­ darbiavimo rūšį ir būdus. Hipnozavimui pavartotos įtaigos siekia kuo aiškiausiai sukurti įteigto užmigimo pergyvenimus, sukelti atitinkamus vaidinius bei pojūčius. Tokio hipnozavimo metu svorio centras visai sąmoningai nukeliamas į ligo­ nį. Taigi, šito būdo pritaikymo metu nevartojamos jokios įsakymo formos, jokie autoritetingi pranašavimai ir pan. Pavyzdžiu galima paimti ši žodinė hipnozavi­ mo įtaiga (šita įtaiga yra, žinoma, tik iliustracija). Atitinkamai išaiškinus ligoniui jo bendradarbiavimą hipnozavimui, jam sakoma: „Įsivaizduok, kad tamstos ran­ kos ir kojos kiekvieną akimirksnį vis sunkėja ir sunkėja, tartum jos virstų Švinu... Kiek galima gyviau galvok apie tat, kaip tamstos akis apima nuovargio jausmas; įsivaizduok tat, kaip tik gali aiškiau, ir iš tikrųjų tamsta tat pergyvensi... Susi­ keik atitinkamus prisiminimus... Susikeik atmintyje kuo aiškiausiai akių vokų užsimerkimo eigą, gyvai įsivaizduok, kaip tamsta guli pusiaužiūrėmis akimis... ir tamstos akių vokai pamažu visai užsimerkia... Dabar pasistenk tamsta įsivaiz­ duoti, kad esi sutemos stovyje, kas bus labai svarbu tamstos tolimesniam gydy­ mui... susikeik tamsta savo atmintyje tokią sutemos būseną... mėgink tamsta ją dar kartą pergyventi..."

302

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

PSICHOLOG 1J

Tai tėra tik žodinės hipnozavimo įtaigos improvizacijos pavyzdys, taikomas pusinteligenčiam žmogui. Kaip iš šito pavyzdžio matyti, čia visai nėra jokių įsakymų, pranašavimų ir pan., kurie kartais gali išsipildyti, o kartais ir neišsipildo ir kurie pastaruoju atve­ ju ligonio akyse diskredituoja visą gydymo būdą. Autoritetingas „dormez" pagal Faria ir „pasidavimas" hipnozuojančio asmens valiai gal kartais ir yra efektingi, jeigu jie pasiseka, bet labai žalingi, jeigu nepasiseka; tačiau jie nėra būtini. Gydy­ tojas, naudojąsis hipnoze terapiniams tikslams, šituo keliu neturi eiti. Čia pasiūlytame hipnozavimo metode gydytojui nėra pavojaus, kad jo gy­ dymo būdas tučtuojau bus įvertintas kaip „pasisekęs" arba „nepasisekęs"; jis turi galimumo pakviesti ligonį tolimesniems pratimams, kur pastarasis pratintųsi įsi­ vaizduoti esąs minėtame stovyje, arba jam suteikti reikalingų nurodymų. Ligonis turi taip pat, seansui pasibaigus, padaryti tikslų pranešimą apie savo paties ste­ bėjimus hipnozavimo metu. Gydytojas pagal šitas pastabas nustato tolimesnės gydymo technikos gaires ir duoda ligoniui reikalingų nurodymų. Jeigu hipnozavimas nepasiseka, tai ligonio akyse nebūtinai gydytojas dėl to kaltas arba bent ne jis vienas. Atvirkščiai, gal pats ligonis dar neišmoko savo vaizduotę ir susi­ kaupimo gabumus pritaikyti metodo reikalavimams. Jei pasirodytų, kad ligonis visiškai nepasiduoda hipnozuojamas, tai gydytojas turi jam išaiškinti, kodėl jis (ligonis) nesugeba atsipalaiduoti nuo pašalinių minčių, susikaupti ir pan. Esant tarp hipnozuojančio gydytojo ir ligonio tokiai normaliai sąveikai, gydytojas turi galimumo paties ligonio savistabos pagalba įžvelgti į ligonio psichinius procesus hipnozavimo metu, kas jam (gydytojui) gali daug padėti toliau taikant gydymą. Jeigu hipnozė įvesta, tai įtaiginė hipnozės terapija daroma pagal bendrus nuosta­ tus; tačiau gydytojas turi kiek galėdamas stengtis ligoniui neprimesti įtaigų, bet jas savo turiniu ir forma taip ligonio psichinėms būsenoms pritaikyti, kad jis jas priimtų lyg savo paties pergyvenimus. įsigilinti į terapinių įtaigų psichologiją nėra šito straipsnio tikslas; tatai jau būtų atskiras uždavinys. Čia man ypač rūpi hipnozavimo metodas pagal tam tikrus psichoterapinius ir terapotechninius principus. Sąryšyje su tuo noru tiktai nurodyti į būtinumą išvystyti hipnozės metu įtaigą tiksliai ir sistemiškai, psicho­ logiškai pritaikius ir atsimenant paties ligonio psichinių jėgų aktyvizaciją. Nors šitie reikalavimai atrodo ir labai elementarūs, tačiau į juos per maža kreipiama dėmesio ne tik hipnozuojančių gydytojų tarpe, bet net ir moksliškuo­ se darbuose; vietoje to praktikuojama simptominė arba taip pat neplaninga bei atsitiktinė įtaiga, ir tai labai dažnai metodo nenaudai. Būtų taip pat naudinga atskirais atsitikimais hipnozinę terapiją kombinuoti su kitais psichinės terapijos

3.5. Terapinės hipnozės melodikos klausimu

303

metodais, pavyzdžiui, autogeniniu Schultzo treningu ir kt. Norint, kad hipnozinė terapija pasisektų, turi būti išpildyti šie reikalavimai: psichologinis atsitikimo na­ grinėjimas, psichinių paties ligonio jėgų akty vizacija gydymo naudai ir sistemiš­ kas darbas, turint prieš akis tam tikrą tikslą. „Efektinga" hipnozė ligonių terapijai nenaudinga. Reikia tik pritarti Brodmannui, kuris sako: „Psichiškai auklėdami, mes daugiau galime pasiekti kantrybe ir nuoseklumu, negu staigmenomis ir fascinuojančių efektų gaudymu."

304

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

3.6. Kritiškos pastabos dėl sterilizacijos

straipsnio uždavinys - kritiškai pagvildenti, ar tikslu eugeniškais su­ Š iometimais priverstinai sterilizuoti atskirus asmenis, paveldėtinai sergan­ čius psichinėmis ir pan. ligomis. Čia gali savo svarų žodį pasakyti ir teologas, ir žmonių dorovintojas moralistas, ir biologas, ir juristas... Negi trumpame straips­ nyje suvaikysi visus argumentus už ir prieš sterilizaciją. Pasistengsime paliesti bent kai kurias sterilizacijos kritikų mintis. Savaime aišku, jog, kritikuodami priverstinį psichiškai ydingų sterilizavimą, maža tesirūpiname konkrečiais įstatymais, šiuo reikalu išleistais toje ar kitoje ša­ lyje. Mūsų kritikai labiausiai rūpi esminis, principinis klausimas: ar tikslu ir ar leistina eugeniškais sumetimais, norint pagerinti žmonių rasę, priverstinai steri­ lizuoti psichiškai defektingieji žmonės? Jau iš spaudos pranešimų žinoma apie Šventojo Sosto pažiūrą į šį klausimą. Šv. Tėvas Pijus XI yra pasmerkęs sterilizavimą eugenikos sumetimais savo enci­ klikoje „Casti Connubii//, paskelbtoje 1930 m. gruodžio mėn. Tiesa, pačioje enciklikoje nėra nieko tikra pasakyta apie priverstinės sterili­ zacijos taikytinumą užkietėjusiems nusikaltėliams recidyvistams, užtat labai aiš­ kiai išsitarta apie eugeniškąją sterilizaciją: „Valdžios įstaigos neturi jokios tiesioginės teisės į savo valdinių kūnus; jos niekad negali nei dėl eugenizmo, nei dėl kurios kitos priežasties... jų žeisti ir kė­ sintis prieš patį kūno neliečiamumą." Katalikų Bažnyčios teologai teisingai ne­ prieštarauja sterilizavimui gydomaisiais sumetimais. „Valstybė gali įsakyti sterili­ zuoti atskirą žmogų tam tikrai jo ligai pagydyti", - tvirtina kun. dr. Ignas Česaitis. O priverstinę eugeniškąją sterilizaciją teologai laiko prievartos veiksmu, pa­ sikėsinimu prieš įgimtą žmogaus teisę, - ypač kad čia žmogus tiesiog žeiste žei­ džiamas. Girdi, esama suvereniškų įgimtų asmens teisių, prieš kurias neturėtų kėsintis valdžios įstaigos, nebent išskyrus nusikaltėlius, gresiančius aplinkiniams realiu, tiesioginiu pavojum, kurio šiaip, kitais keliais, negalima pašalinti... „In­ dividas turi teisių, kylančių iš pačios įgimties, kurių valstybė negali laužyti ar

3.6. Kritiškos pastabos dėJ sterilizacijos

305

neigti, bet turi jas respektuoti", - sako toliau kun. dr. I. Česaitis savo straipsnyje „Psichiškai defektingųjų sterilizacija ir valstybė" (žurnale „Soter"). Juoba šis samprotavimas įgyja didesnio svorio, kad, tiesą sakant, dar labiau abejotina, ar ir eugeniškuoju atžvilgiu priverstinoji sterilizacija atneštų tos nau­ dos, kurios laukia sterilizacijos šalininkai. Tad kokią teisę turi valstybė žaloti nie­ kuo dėtus piliečius dėl neaiškaus, kažin šiuo keliu ar pasiekiamo tikslo? Žinoma, teologai tokią priemonę, kaip kad priverstinoji sterilizacija, pa­ smerkti! ir tuomet, kai tikrai būtų išrodyta eugeniškoji sterilizacijos nauda, - pa­ našiai jie smerkia ir visas „antikoncepcines priemones generacijai (gimdymui) sukliudyti". Ir jų turima tiesos. Apie tokį kišimąsi į žmogaus kūno reikalus, kaip kad priverstinoji sterilizacija, tenka spręsti remiantis giliai principiniais sumeti­ mais - ar tai teologiškais, ar grynai etiškais. Principiniai nuostatai turi kokiu nors būdu varžyti neribotus kai kurių žmonijos „geradarių" užsimojimus „globoti ir taisyti gamtą". Kitaip žmonijai grėstų pavojus netolimoje ateityje pavirsti insti­ tutu, savo uždaviniais ne ką besiskiriančiu nuo panašių įstaigų naminių gyvulių veislei gerinti. Juk homo sapiens, tegu jis net būna tuo ar kitu atžvilgiu defektingas, vis dėlto yra šis tas daugiau negu veislinis patinas, tetinkąs daugiau ar mažiau sveikiems vaikams gimdyti ir atsieinąs valstybei tiek ir tiek pinigų per metus... Yra nemaža ir etiškojo pobūdžio priekaištų prieš privestinę sterilizaciją. Net ir jeigu tartume, kad jau išrodyta priverstinę sterilizaciją eugeniškuoju atžvilgiu būsiant absoliučiai naudingą, tai vis dėlto - argi mes atkertame ranką galvažu­ džiui, norėdami jam atimti galimumą toliau vykdyti žmogžudystes, argi pjauna­ me liežuvį priešvalstybiniam oratoriui, kad jis nebegalėtų varyti savo pražūtingo darbo, argi duriame akis šnipui? Juk vis dėlto atrandama kiek humaniškesnių priemonių ir bausmių, kuriomis visuomenė stengiasi apsidrausti nuo panašių elementų, - tiesa, jos daugiau kaštuoja valstybei. Juk prireikus galima visuomenę apsaugoti nuo defektingų tipų bei išsigimėlių vaikų ir humaniškesnėmis priemo­ nėmis, pvz., sutelkiant (segreguojant) tokius psichiškuoju atžvilgiu neleistinus elementus ir atskiriant juos nuo sveikųjų. „Tai per brangu", - gali sušukti atka­ klus sterilizacijos šalininkas. Menkas argumentas. Karai ir visokios revoliucijos tautai atsieina dar brangiau. Kada kalbama apie Dievo, gamtos, žmonių įstaty­ mus, netenka nė kalbėti apie tai, kas „brangiau", kas „pigiau". Etiškuoju atžvilgiu kyla aikštėn dar vienas priekaištas. Juk ne mažiau bloga, kai visokie išsigimėliai padaro nenormalias socialines mūsų gyvenimo sąlygas, yra, be psichinių, ir kitų ligų, kurios tiesiog ar aplinkiniais keliais žudyte žudo ištisas žmonių kartas, o tuo tarpu šioms žmonijos žaizdoms gydyti mes visai nesirengiame griebtis tokių radikalių priemonių. Argi tuberkuliozė nėra tikroji 306

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR S V E I K A T O S

P S IC H O L O G IJA

žmonijos rykštė? O ji taip pat paveldima. Jei ne pati liga, tai bent palinkimas į tą ligą. Be to, džiova plinta ar ir užkrėtimo keliu. O sifilitikai? Jie daugybe atvejų tiesiog gaminte gamina ydingus vaikus, kenčiančius nuo tų ar kitų dvasios ar kūno trūkumų arba tiesiog apkrėstų piktąja liga; pagaliau sifilitikas pavojingas ne tik savo vaikams, bet ir visiems aplinkiniams žmonėms. O alkoholikai? Vadi­ nasi, žiūrėdami eugenikos tikslų, ir šiuos žmones turėtume bematant siųsti prie sterilizacijos stalo. O kas apskaitys visas blogybes, kurios kyla iš bado, nedarbo, karo - juk visa tai taip pat žaloja, silpnina žmones, silpnina ir sėklinius narvelius ir iš viso gadina žmonių rasę? Taigi, būtų labai naivu ir paviršutiniška psichiš­ kai defektingųjų sterilizacija laikyti bene vienintele ar bent svarbiausia eugenikos priemone. Ar nebūtų geriau „eugenikos kampaniją" pradėti iš kito galo - daug humaniškesnėmis ir vaisingesnėmis priemonėmis. Prieš kovą su socialinėm blo­ gybėmis bei ligomis eugenikos tikslui nieko negalėtų pasakyti nei teologas, nei moralistas, nei juristas. Dar reiktų atkreipti dėmesį į vieną grynai etišką šio klausimo atžvilgį. Psi­ chiškai defektingųjų sterilizacijos klausimas gali įgyti tiesiog demoralizuojamos reikšmės štai dar kokia prasme: plačiu mastu taikoma sterilizacija labai lengvai gali pavirsti politinės bei idėjinės kovos įrankiu. Kol dar turime galvoje tik idiotai, visiški silpnapročiai ir ryškūs psichiniai ligoniai, pavojus, žinoma, ta prasme nėra didelis; kas kita, kai pradedama kalbėti apie visokius psichopatus. Mat netole­ rantiškai žiūrint į visus kitaip mąstančius žmones, itin lengva jų idėjas paskelbti psichopatų kliedėjimais, o juos pačius apšaukti psichopatais ir degeneratais. Juk yra šiais laikais, deja, kraštų, kur tiesiog draudžiama kitaip mąstyti, kaip tik pagal valdišką šabloną; kitaip bematant pakliūsi į „tautos išdavikų", „kenkėjų" sąrašą. Esant priverstinės sterilizacijos įstatymui, tuomet būtų itin lengva su tokiais ti­ pais atsiskaityti pasiremiant „teisėtu" eugenikos pagrindu. Nieko nėra lengviau, kaip žalingos idėjos apšaukti ligūstais prasimanymais, o jų kūrėjams, kaip beprociams, pagrasinti sterilizacijos peiliu. Šiuo atžvilgiu labai charakteringa tokia antraštė, kuria buvo įvardinta Eltos žinutė „Lietuvos žiniose" 1934.1.12 d. Ten buvo taip sakyta: „Vokietijoje tikybinės kovos aštrėja. Katalikams jau grasinama chirurgų peiliais." Gal tokia antrašte norėta žinutei suteikti sensacijos atspalvio. Vis dėlto charakteringa... Reikia dar atkreipti dėmesį ir į tą aplinkybę, kad jei kai kurios d\asios psichopatijos formos yra itin pavojingos rasinės higienos atžvilgiu, tai s*e paliegėliai labai dažnai juk ne mažiau ir patys yra pavojingi v isu om en e^^ pa_ ją, demoralizuoja nusikalstamais savo poelgiais, ardo dorovinius

^ nebegali

matus. Kas iš to, kad išnaikinama tokio degenerato vaisingumo galia 307 3.6. Kritiškos pastabos dėl sterilizacijos

savo ydų paveldėtinai perduoti savo vaikams? Vis tiek jis lieka pavojingas, vis tiek jis savo ligūsta dvasia užkrečia aplinką. Žinoma, vienu ir kitu atveju tokio žmogaus daroma žala išsilieja dviem kryptim, tačiau, kalbant apie žmonijos gerinimą (gero­ vės kėlimą) biopsichiškuoju atžvilgiu, tiesioginis užsikrėtimas dvasios iškrypimais nė kiek nėra mažiau pavojingas, negu jų perdavimas kitai kartai paveldėjimo keliu. Vadinasi, norint kovoti abiem frontais, vis tiek tektų griebtis segregacijos (ligonių atskyrimo nuo sveikųjų ir sutelkimo tam tikrose įstaigose), ir tokia priemonė, iš dalies pavaduodama sterilizaciją, duotų daug tikresnių ir geresnių rezultatų. Be to, šita priemonė (segregacija) tuojau pat duotų teigiamų išdavų, o net karščiausieji priverstinės sterilizacijos šalininkai, didžiausieji jos optimistai, pripažįsta, kad net jei sterilizacija būtų taikoma kuo plačiausiu mastu, tai ir tuomet žmonija būtų išva­ lyta nuo psichiškai defektingų žmonių nebent per kokius 150 metų. Menki pažadai. Galima manyti, kad vienas koks karas ar šiaip kokia krizė pagamintų kartais tiek pat mažaverčių žmonių, kiek jų sterilizatoriams pavyktų išnaikinti per tam tikrą laiką. Tokiu būdu, įvesdami priverstinę psichopatų sterilizaciją, mes rizikuojam pavergti laisvą žmogaus mintį: iš kitos pusės, besirūpindami tolimųjų, gal už ke­ lių šimtų metų ateinančių kartų likimu, užmirštame apie spirginamus visuome­ nės dabarties reikalus. Juk „psichopatija" toli gražu nėra aiški, griežtai apibrėžta sąvoka. Svarstant ją visuomenės naudos ar žalos atžvilgiu, tenka pripažinti, jog visokių esti ir psichopatų, ir epileptikų, ir net psichotikų (tikrų dvasios ligonių). Esti tokių psichopatų, kurie tiesiog sukuria naujas tautos ir žmonijos gyvenimo epochas. Tai nėra paradoksas. Žinoma, iš to visai neseka išvada, kad reikia specia­ liai „auginti" psichopatus ar kokius kitus psichiškai defektingus žmones. Tačiau ir juos „persekiodami" turėtume būti kiek atsargesni - kad ir žiūrėdami tos pa­ čios žmonijos naudos. Štai keli pavyzdžiai, kaip įžymus vokiečių mokslininkas psichiatras prof. Lange-Eichbaumas charakterizuoja ištisą eilę garsenybių, kuriems tenka didžiu­ lis vaidmuo mūsų kultūros istorijoje: Baudelaire - ryškus psichopatas, gal didžiausias visų kūrybiškai apdovano­ tų žmonių. Beethovenas - užkietėjęs alkoholikas; tokie pat buvo ir jo tėvas, ir bobutė; vadinasi, šių dienų požiūriu, tikrai sterilizuotina šeima... Bismarcko motina —aukščiausio laipsnio degenerate; įžymūs Berlyno psichi­ atrai patį Bismarcką laikė tokiu, kuris turėtų būti atiduotas jų globai bei gydymui. Buddha - šizoidas, bestovįs ant slenksčio į beprotnamį. Kalvinas - psichopatas.

308

/Jdalis/ K L I N I K I N E

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

Julijus Cezaris - alkoholikas, kentęs nuo ne visai aiškaus pobūdžio epilepsi­ nių priepuolių. Chopinas buvo nepaprastai nervingas („Nervosite excessive"), mirė plaučių džiova vos sulaukęs 39 metų amžiaus. Dantė - šizoidinis psichopatas. Dostojevskis - epileptikas. Flaubertias - sunki isterija ar epilepsija. Fourier - dvasios liga (šizofrenija). Van Gogh - taip pat. Leonardo da Vinci - psichiški nenormalumai, homoseksualizmas. Maupassant - psichinės ligos, sifilis. Moliere - isterikas. Newtonas po 50 m. amžiaus buvo susirgęs dvasios liga. Nietzsche, Petrarca, Rousseau - įvairūs psichiniai defektai (pvz., Nietzsche's protas į gyvenimo pabaigą buvo visai aptemęs). Schubertas - psichopatas alkoholikas. Schumannas - sunki dvasios liga; jos kankinamas, baigė savo gyvenimą nusižudydamas. Strindbergas, Shakespeare'as, Tolstojus, Gogolis ir daug kitų - visi tai žmo­ nės, kentę nuo įvairių psichinių ligų ir įvairių stambių defektų nervų ir dvasios sveikatos atžvilgiu. Jeigu sterilizacijos įstatymas būtų buvęs įvestas jau iš senų laikų, tai turbūt nebūtume susilaukę daugelio paminėtųjų genijų, nes ir daugelio jų tėvai negala­ vo dvasios ligomis bei visokiomis psichopatybėmis. Baigdami nurodysime dar tokias silpnas priverstinės sterilizacijos idėjos vietas: l. Biologiškuoju atžvilgiu - paveldėjimo dėsniai, kiek jie liečia žmogų, dar per maža ištirti, kad būtų galima ryžtis išmėginti tokius pavojingus eks­ perimentus, kaip kad priverstinė sterilizacija. Vienas dalykas jau paaiš­ kėjo: yra nemaža žmonių, kurie atrodo psichiškai visiškai sveiki ir gali tokie likti per visą savo gyvenimą, bet jie vis dėlto yra nesveikų pradų ne­ šiotojai ir platintojai, nes yra ligotų kartų ainiai ir savo ruožtu gali turėti psichiškai nesveikų vaikų. Antra vertus, psichiškai nesveiki žmonės gali turėti sveikus vaikus ir kažin ar aplamai tasai liguistumas atsilieps jų pali­ kuonims bent artimiausiose kartose. Tuo būdu kyla klausimas, kokie yra santykiai tarp atliktos sterilizacijos skaičiaus ir konkrečiai pasiektų rezul­ tatų. Tam apskaičiuoti reiktų sudaryti eugenišką matematiką. Vokietijoje

3.6. Kritiškos pastabos dėl sterilizacijos

30 9

jau sterilizuota apie 60 000 žmonių. Kažin ar tas nemažas skaičius turės jau apčiuopiamų rezultatų vokiečių tautos sveikatingumo prasme? 2. Taip pat nepakankamai ištirtas klausimas, kokią kartą gali duoti biologiš­ kuoju atžvilgiu absoliučiai sveiki tėvai. Esama lytinių narvelių „priešin­ gumo" (Keimfeindscaft), disharmoningumo tarp dviejų absoliučiai sveikų pradų, kurie ir duoda ligūstą kartą. Taip pat nežinia, ką duotų šitokia biologiškai „sveika", „normali" karta žmonijai bei kultūrai. 3. Rasės ir žmonijos „gedimas" yra ir viršinių (egzogeniškų) sąlygų vaisius (narkotikai, ligos, sunkus darbas, skurdas); su šiomis blogybėmis kovoti sterilizacija nė kiek nepadės. Aš esu tos nuomonės, kad visų pirma, kovojant už rasės gerovę, reikia pa­ naudoti visos humaniškos ir neabejotinos priemonės, būtent: socialinių ekonominių gyvenimo sąlygų gerinimas, defektingųjų segregacija, paveldėjimo klausimų populiarinimas, patarimai (konsultacijos) besituokiantiems, pavainikių globa, kova su girtybe, su venerinėmis ligomis, su socialinėmis ligomis, kartais su karu ir daug kt. Vienu chirurgo peilio mostelėjimu neišgydysi žmonijos nei fiziškai, nei morališkai! Viena gera motina šimtą mokytojų atstoja (Herbert).

310

/3

d a lis /

K L IN IK IN Ė

IR S V E I K A T O S

P S IC H O L O C IJA

v

Šizofrenijos atsitikimas septynerių metų vaikui 3 .7 .

apie šizofreninių susirgimų buvimą vaikų amžiuje dar nese­ K lausimas niai buvo laikomas ginčytinu. Iš vienos pusės, jo sprendimą sunkino Sancte de Sanctis ir Th. Hellerio teorija apie dementia praecocissima ir dementia in­ fantilis, iš antros - šizofrenijos atsitikimų skaičius vaikų amžiuje, kliniškai pakan­ kamai pagrįstų ir katamneziškai patikrintų, buvo paskelbtas palyginti nedidelis. Visi tuo klausimu domėjęsi autoriai sutinka, kad šizofrenija vaikų amžiuje iš viso yra retas susirgimas. Jei tikėsime J. Lutzo duomenims, paskelbtiems „Schweiz. Archiv für Neurologie und Psychiatrie" 1937 ir 1938 m., tai turėsime pripažinti, kad šizofrenija vaikų amžiuje iki 10 metų sudaro apie 1 % visų ta liga sergančiųjų. Bet dargi turint galvoje šitą aplinkybę, tenka stebėtis, kad, to paties autoriaus duo­ menimis, iš viso iki paskutinių laikų buvę paskelbta tik 60 šizofrenijos atsitikimų vaikų ir jaunuolių amžiuje, bet ir iš šito skaičiaus kai kurie dar kelia diagnostinio pobūdžio abejojimų. Tačiau paskutiniu laiku domėjimasis šituo klausimu žymiai padidėjo, gal ir pažinimo metodai imta vartoti tikslesni, tai ir literatūroje vis daž­ niau ir dažniau aprašomi šizofrenijos atsitikimai vaikų amžiuje. 1940 m. Klara Kühne yra aprašiusi septynis vaikų šizofrenijos atsitikimus 9-13 metų amžiuje. 1935 m. S. Z. Galackaja aprašė 4 metų vaiko šizofreninio susirgimo atsitikimą. Iš sovietinių autorių ankstyvo vaikų amžiaus šizofreniją yra aprašę savo veikaluose Suchareva, Simson, Kudriavceva, Grebelskaja ir kt. Taigi, kiekvienas naujas vaikų amžiaus šizofrenijos atsitikimas, rūpestingai ištirtas, turi ne tik kazuistinį interesą, bet gali eiti medžiaga, nušviečiančia ir prin­ cipinį klausimą apie grynųjų (sm' generis) šizofrenijos formų buvimą vaikų amžiu­ je, lygiai kaip ir kai kuriuos diferencinės diagnostikos klausimus. Kaip tik šizof­ renijos diagnozės klausimu vaikų amžiuje yra svarbu tiksliai nustatyti duomenis apie ligos pradžią ir išsivystymą; kai kurie autoriai pabrėžia ypatingą katamnezės reikšmę, kuriai dargi skiriamas lemiamas vaidmuo vaikų šizofreniją pripažįstant.

3.7. Šizofrenijos atitikim as septynerių metų vaikui

311

Homburger savo paskaitose iš vaikų amžiaus psichopatologijos sako: „Bet pirm visko reikia pastebėti, kad vaikų šizofrenijos faktas nustatytas ne kliniškos simptomologijos duomenimis susirgimo pradžioje, bet vėliau išsivysčiusia silpnaprotyste, vadinas, eiga ir pabaiga." Labai aiškiai pasisako ir J. Lutzas: „Tuo būdu anamnezė, ligos eiga ir pabaiga diagnozei turi tokią pačią didelę reikšmę, kaip ir simptomologija. Tai ir vaikų šizofrenijos diagnozė darosi išilginio, o ne skersinio pjūvio di­ agnozė." Vis dėlto reikia pripažinti, kad ir laikantis aukščiau minėtųjų nurodymų diferencinė klasiškos vaikų šizofrenijos diagnozė, ypatingai su kliniškais vaizdais, kuriuos yra aprašęs Helleris, Zapperis, Sancte de Sanctis, Emminghausas (demen­ tia acuta - stuoiditas), Raecke (catatonia infantilis), Higier (dementia postlethargica infantilis), ir panašiais reiškiniais, sudaro kartais sunkumų, kaip rodo ir žemiau ap­ rašytas atsitikimas. Sunkumo centru, nustatant diagnozę, toli gražu ne visuomet reikia laikyti katamnezę, kaip to reikalauja kai kurie autoriai; ypatingai katatonijos atsitikimais, prie kurių aš priskiriu ir savąjį, lemiamas vaidmuo priklauso vis dėlto kliniškai simptomologijai, kas visiškai paaiškėja turint galvoje ilgų gerų remisijų galimumą, kurios vis tik neprieštarauja diagnozei „katatonija". Vaikų šizofrenijos diagnozės sunkumai siejasi iš dalies su specifiškais vysty­ mosi momentais, kurie jau patys vieni daug įneša naujo ir savotiško į gyvenimą kad ir visai normalaus vaiko, ypač kritiškais momentais, iš antros vėl pusės, vai­ kų amžiuje stoka dar to palyginti pastovaus asmenybės susiformavimo, kurį mes paprastai matome pas suaugusius ir kurs dažnai sudaro lyginamojo psichologi­ nio vertinimo ir liguistų nukrypimų išeinamąjį punktą. Tarp diagnozę temdančių momentų ne paskutinę vietą užima ir sunkumai, susiję su stebėjimu savęs pas jaunesniojo amžiaus vaikus; psichiatras gi čia labiau negu kur kitur privalo grįsti savo išvadas ekstrospekcijos duomenimis. Žemiau aprašomasis atsitikimas, ne­ paisant stokos duomenų apie tolimesnę ligos eigą, yra taip ryškus ir būdingas kli­ niškų savo vaizdu, kad, priešais Homburgerio, Lutzo ir kitų autorių teigimams, jo pažinimas visiškai įmanomas remiantis beveik išimtinai tik „skersiniu pjūviu". Chana R., 7 m. amžiaus, vienintelis vaikas šeimoje, 1940 m. VII. 9 d. motorinio su­ sijaudinimo ir negatyvizmo stovyje priimta į ligoninę, kur išbuvo apie šešias savaites, po to tris savaites praleido privatiniame bute, prižiūrima gailestingosios sesers, kuri ją anksčiau slaugė ligoninėje. Anamnezė. Tam tikri ligos simptomai buvo pasirodę maždaug už mėnesio prieš įsto­ jant į ligoninę. Mergaitės tėvas, motinos žodžiais, visuomet buvęs sveikas, gana gerų gabumų ir vertęsis prekyba; miręs 28 m. amžiaus, keturiems mėnesiams praslinkus po sutuoktuvių neva nuo galvos užgaravimo. Tėvo dėdė sirgęs psichiniu pakrikimu, bet paskiau pagijęs; smulkmenų apie jo ligą nepasisekė patirti. Pacientės prosenelė iš tėvo 312

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S 1 C H O L O C IJ A

pusės taip pat sirgusi psichine liga. Kaip matyti iš motinos pareiškimų, visa šeima iš tėvo pusės buvo nervinga ir jaudri. Mergaitės motina dar neseniai buvusi, anot jos pa­ čios, rami ir lygaus būdo moteris, tik paskutiniu laiku ėmusi labai nervintis. Iš tikrųjų gi pacientės motina daro įspūdį neramios ir be pusiausvyros moters su aiškiais šizoidiniais būdo bruožais. Mergaitei esant ligoninėje, ji ištisomis valandomis žiūrėdavo iš užkam­ pio laukdama, bene pamatys ją nors praeinomis, bet svarbiausia - norėdama pasekti aplinkos elgesį. Lankyti dėl labai neigiamos įtakos jai buvo uždrausta. Kai motinai buvo pareikšta, kad pasimatymai su ja mergaitės sveikatai turi neigiamos įtakos, ji persiren­ gusi ir užsimaskavusi, kad nepažintų, vis dėlto visaip stengdavosi patekti į ligoninę ar bent arti jos būti. Nervų ir psichinės ligos motinos šeimoje neigiamos, nors daug yra pa­ grindo manyti, kad mergaitės paveldėjimas apsunkintas ir iš motinos pusės. Turėdamas dažną palyginti kontaktą su motina, galėjau, be kitko, pastebėti jos protinį atsilikimą; nemokėjimą susivaldyti, svaičiojimus, „kreivą logiką", ambivalentiškumą. Motinos habi­ tus aiškiai asteniškas; ji našlė apie 35 metų amžiaus. Mergaitė gimusi laiku, po 7 mėnesių tėvui mirus. Nėštumas ir gimdymas ėję normaliai. Fizinis jos vystymasis kiek vėlavę­ sis. Dantys prasikalę 11-tą mėnesį, vėliau kaip paprastai ėmusi sėdėti, o vaikščioti tik 16-tą mėnesį, kalbėti - metų amžiaus. Iš vaikų ligų persirgusi kokliušą ir tymus. Pacientė buvusi judri mergaitė ir dar visiškai maža būdama parodžiusi neeilinius gabumus mu­ zikoje: 11-tą mėnesį ji jau pasekdavusi suaugusiųjų dainuojamas melodijas. 5-tais metais jai keletą kartų parodę raides ir ji nuostabiai greitai išmokusi skaityti ir rašyti. Pereitą žiemą mergaitė lankiusi keletą mėnesių vaikų darželį, kur noriai žaisdavusi su kitais vaikais, visu kuo domėdavusis ir lengvai visame kame susivokdavusi; būdama vaikų darželyje, mielai dalyvaudavusi vaikų vaidinimuose, kurių metu dailiai dainuodavusi ir ypač gražiai šokdavusi. Prieš keletą metų turėjusi kažkurį šlapimo pūslės sutrikimą: dieną šlapindavusis nepaprastai dažnai, beveik kas 10 minučių, o naktį tik sykį, kartais ir visai ne; toks nenormalus šlapinimasis trukęs pusantrų metų, o maždaug 1 X A metų įvykusi griežta permaina: ėmusi šlapintis 1-2 sykius per parą. Prieš mėnesį ji turėju­ si keletą dienų pakilusią iki 38,5°-39,0e temperatūrą, kurią palaikę gripinio susirgimo simptomu. Jai pagijus, motina kažkaip sudavusi mergaitei apsiaustu; to sudavimo, anot motinos, ji nepaprastai išsigandusi, išsižiojusi ir nustėrusi išbuvusi kokias 5-10 minučių, po to ėmusi rėkti, dūkti, spjaudytis. Kai motina kiek nuraminusi mergaitę, išėjusi iš kam­ bario, įlindusi į drabužinę spintą, kur sukandžiojusi ir sudraskiusi motinos drabužius. Nuo to laiko beveik visiškai nustojusi kalbėjusi, į klausimus neatsakinėdavusi, o griežtai reikalaujant duodavusi kartais atsakymus labai primityvius. Pradėjus vengti kitų vaikų, nusigręždavusi nuo suaugusių, ypač giminių ir artimųjų; kai ją šaukdavę arba prieidavę prie jos, pabėgdavusi. Tuo pačiu laiku ant gatvės dažnai pribėgdavusi prie visai nepa­ žįstamų pro šalį einančių vaikų, kartais ir suaugusių, spjaudydavusi į juos, šaukdavusi kažką nesuprantama, traukdavusi už drabužių, stengdavusis juos nugąsdinti Šūkiais bei grimasomis. Kartais be matomos priežasties imdavusi dūkti arba rėkti ant gatvės taip

3.7. Šizofrenijos atsilikimas septynerių metų vaikui

313

garsiai, kad subėgdavę žmonės ir būdavęs reikalingas praeivių įsikišimas; kartais visiš­ kai nebevalgydavusi, atkakliai atsisakinėdavusi ir energingai priešindavusis mėginant maitinti šaukštuku; dažnai pasirinkdavusi labai nepatogią padėtį, kurioje pasilikdavusi ilgą laiką, įbedusi akis į kurį nors tašką, kas sudarydavę žvairumo įspūdį. Iš burnos drie­ kusios seilės; miegodavusi labai neramiai, dažnai pašokdavusi iš lovos. Status praesiensj. Tyrimo duomenys iš 1940.VII.9 d. Kūno sudėjimas taisyklingas, habitus asteniškas; mityba silpnoka; matomosios gleivinės blankios; t®36,7. Širdis, plau­ čiai, pilvo tuštymo [ertmės] organai ypatingai nepakitę; tvinksnis 84, pakankamai prisi­ pildęs. Šlapiminė pūslė labai pilna, siekia bambą. Kiaušo ir spinaliniai nervai nepakitę. Visi aktyviniai ir pasyviniai judesiai turi pilną jėgą ir apimtį. Dėl esamo stovio ištirti jau­ trumo negalima. Sausgyslių refleksai vienodai pagyvėję; ryškus raudonas dermografizmas. Akies dugnas - nieko ypatinga. Šlapimų analizė iš 10.VII: išskyrus acetoną, nieko ypatinga. Kraujas morfologiškai: hb 75 %, eritrocitų 4.210.000, leukocitų 6.700, index 09, eritrocitų santykis su leukocitais 601:1: pagal Schilingą: baz. 0, eozin. 2, myel. 0, jaun. 0, lazdel. 2, segment. 60, limf. 20, monoc. 8. Kraujo pagal Wa rezultatas neigiamas. Ekskre­ mentai - nieko ypatinga. Liumbalinė punkcija padaryta 12.VII: liquor cerebrospinalis teka vidutiniu spaudimu, skaidrus, bespalvis; baltymų 0,1 %. Pandy ir Nonne-Apelt r. - nei­ giamos; pleocitozė 4 viename cm3. Wa reakcija likvore neigiama. Ligoninėje mergaitė buvo labai nerami, rėkė, mosikavo rankomis, ilgai trypė ko­ jomis, svaidė daiktus ant žemės, darė keistas grimasas ir pagaliau nurimo tik visiškai netekusi jėgų. Ir nurimusios veide reiškėsi kažkokia nepaprasta baimė. Į klausimus ne­ atsakinėjo, spontaniškai taip pat nieko nekalbėjo, nevalgė, visą laiką vėmė. Naktį keletą kartų rėkdama pašokdavo iš lovos. Rytais irgi nieko nekalbėjo, nevalgė, iš burnos buvo jaučiamas acetonas. Dvi dienas nesišlapino, tik paguldžius ant stalo kateterizuoti, mer­ gaitė pati paleido apie 1 Vi litro šlapimo su acetono kvapu. Visą dieną nieko nekalbėjo, tik rėkė; kartais buvo labai susijaudinusi, net agresinga; mušė rankomis, trypė kojomis, stengėsi gnaibyti ir draskyti; maistą teko varu pilti į bumą šaukšteliu; pirmomis dienomis buvimo ligoninėje vemdavo dažnai ir daug. Bumą pilna seilių, kurias kartas nuo karto latakais spjaudė ant žemės. Į klausimus beveik neatsakinėjo. Po keleto dienų ligonė kiek nurimo, bet nesiliovė spjaudžiusis, vėmusi ir labai dažnai šlapi­ nusi į lovą ar kelnaites: dažnai onanizuojasi, ištisomis valandomis guli nejudėdama lovoje vienoje padėtyje ir nors musės rėplioja po veidą lenda į nosį, rėplioja po akų ragines, lenda į akis, jų nesigina ir net nemirksi; beveik nuolatos tuštinasi po savim į lovą. Po keleto dienų gulėjimo ligoninėje pacientė nustojo vėmusi ir spjaudžiusis; tuomet leista jai atsikelti. Po to kiek aprimo, į klausimus atsakinėjo iškreiptu į grimasą veidu ir tik griežtai reikalaujant. Jos atsakymai tokiais atvejais, lydimi dejavimų, kūkčiojimų ar gailingo cypimo, buvo labai primityvaus pobūdžio. Tais retais atsitikimais, kai su paciente pasisekdavo susikalbėti, iš atsakymų galima buvo spręsti, kad ji visiškai susivokia laike ir erdvėje, pažįsta aplinkos žmones, supranta pamokymus, kuriuos jai duoda užsiimant rankdarbiais, paišyba ar kuo

314

/3

dalis /

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

kitu. Labai dažnai nepatogiausioje pozoje išstovėdavo gal ilgą laiką ant vienos kojos arba pakėlusi ranką aukštyn ar atsukus galvą į šalį. Kartais pastebima tendencija ilgai kartoti kurį nors sakinį ar žodį (verbigeracija). Sesuo pagrasė sykį pacientei pirštu, sakydama: „Žiūrėk tu man, aš tau parodysiu", po to mergaitė 15-20 minučių stereotipiškai grasė pirš­ tu, vis kartodama: „aš tau parodysiu". Valgė dažniausiai mažai ir tik iš šaukštelio. Trečią dieną įstojus į ligoninę imta ant tuščios švirkšti mažomis dozėmis (5-10-15 v.) insulinas, kuris gerino apetitą. Trečią gulėjimo ligoninėje savaitę aprimo, ėmė daugiau valgyti ir re­ čiau tuštintis po savim, onanizavosi žymiai rečiau, nebesispjaudė, prasiblaivė, ėmė žaisti sviediniu, noriai šoko ir dainavo. Bet ir reliatyvaus pagerėjimo ir nurimimo laikotarpiu pacientė nesišlapino be prievartos. Sueiti į glaudesnį kontaktą ir paskutinėmis gulėjimo ligoninėje savaitėmis vis dėlto buvo sunku, tiek tik, kad labai noriai pasisakydavo vardą ir pavardę, žinojo motinos vardą, teisingai pasakydavo dėdės pavardę, greit palyginti ėmė suprasti, kas jai sakoma lenkiškai, nors anksčiau tos kalbos visai nemokėjo, išmoko net dainuoti lenkiškas daineles. Kartais pacientė sutikdavo užsiimti figūrų išpjaustinėjimu, rankdarbiais arba paišyba, {domu pastebėti, kad gana neblogiems piešiniams iš atminties arba iš gamtos dažnai trūkdavo logiško atskirų dalių santykio. Katės uodega, pvz., pridėta prie kaklo arba prie galvos. Tokiame reliatyvaus pagerėjimo stovyje motina pasiėmė pacientę iš ligoninės 1940. Vin. 18 d. Paduodame kai kurias ištraukas iš dienyno to laiko, kada pacientė buvo ligoninėje ir privačiame psichiatrinės sesers bute. 1940. VII. 10 d. Pacientė dvi dienas nesišlapino. Šlapimo pūslė pilna, siekia bambą. Kai buvo paguldyta ant stalo kateterizuoti, pati atleido apie 1 Vi litro šlapimo su acetono kvapu. Iš burnos atsiduoda acetonas. Dieną šlapinasi normaliai. IŠ akių matyti didelė baimė. Kartas nuo karto darosi agresinga. Svaido visus daiktus ant grindų, trypia ko­ jomis, mosikuoja rankomis, baisiai rėkdama. Valgydama smarkiai vemia. Dieną keletą kartų bėgo. Viduriai kieti (po klizmos). Mergaitė priimta į ligoninę labai nešvari, plaukuose glindos. VII. 11 d. Mergaitė rami, netriukšmauja, ant grindų nieko nemėto, neverkia. Tuo­ jau pavalgius keletą kartų vėmė. Vėmalai rūgštūs, atsiduoda acetonu. Daug spjaudosi; seilių daug, driekiasi, baltos kaip putos. Viduriai tvarkingi. Šlapinasi dažnai, po maža, į kelnaites. Onanizuojasi. VII. 12 d. Spjaudosi mažiau. Vėmė du kartus tuojau pavalgiusi, šlapinasi dažnai į kelnaites. Nakčia Šlapinosi ir tuštinosi po savimi. Rankutes nuolatos laiko genitalijų srityje. VII. 13 d. Šiek tiek nurimo. Ištisomis valandomis guli kovoje nepatogioje padėtyje. Nereaguoja į muses, kurios visur po ją Tėplioja, lenda į nosį, akis, Tėplioja po ragenas, net nemirksi. Mažai kalba. Šlapinasi po savim; du sykius vėmė. VII. 14 d. Spjaudosi ir vemia. Gana rami. Ištisomis valandomis guli katatoniskoje padėtyje. Onanizuojasi. Miega gerai.

3.7. Šizofrenijos atsitikimas septynerių metų vaikui

315

VII. 15 d. Visą dieną niurzgė, visu kuo nepatenkinta. Apetito nebuvo, visą dieną nesišlapino; vakare, kai per prievartą pasodino ant puoduko, tik tada atleido šlapimų didelį kiekį. Miega gerai, bet kartais pašoka iš lovos ir rėkia. VII. 16 d. Vėmė du kartus. Šlapinosi du sykius per parą. Vidurių neturėjo. Šiaip be permainos. VE. 17 d. Vemia, spjaudosi mažai. Šlapinasi, bet reikia varu sodinti ant puoduko. Dieną išsituštino po savim lovoje. VII.18 d. Kiek linksmesnė, šoko, truputį dainavo; norėjo pabėgti. Prieina prie nepa­ žįstamų ir nori drauge su jais vaikščioti. Vėmė tris kartus. VII. 19 d. Be permainų. VII. 21 d. Gana rami; dažnai stovi vienoje pozicijoje su pakelta aukštyn ranka arba atsukus į šoną galvą gan ilgą laiką: 10-15 minučių. Vemia. Šlapinasi ir tuštinasi po savimi. VII. 22 d. Visą dieną buvo rami, į pavakarį pasidarė nervinga, nenorėjo valgyti; ėmė gnaibyti ir draskyti seseris. Bėgiojo į vidurį kambario, šūkavo, mosikavo rankomis, sukiojo galvą į šonus, keldama akis į viršų, kas darė žvairavimo įspūdį. Taip skeryčiojo, iki nepailso (15 minučių). Jokiu būdu negalima buvo jos nuraminti. Niekam nesileido prisiartinti. VII. 23 d. Rytą dūkimo priepuolis, šaukia, trypia kojomis, veide matyti išgąstis, ša­ linasi nuo pažįstamų. Priėjusi prie svetimų žmonių, norėjo drauge su jais vaikščioti. Visą dieną nertėjo. Šlapinosi ir tuštinosi po savim lovoje. Miegojo gerai. VU. 24 d. Po pusryčių vėmė. Nerami, nertėja; veide - išgąstis, dreba visa iš baimės. Spjaudosi, seilių daug - putų pavidalo. Pati nesišlapina, reikia varu sodinti ant puodu­ ko. Žaisti nenori, apetito nėra. VU. 25 d. Truputį nurimo, vis dėlto nertėjo, nenoromis žaidė. Šlapinasi po savimi; nevemia, miega gerai. VU. 26 d. Linksma, dainuoja, šoka. Apetitas pagerėjo, nevemia. Miega gerai. VU. 27 d. Nertėjo, nieko nenori veikti. \klausimus neatsakinėja. Valgo gerai. VII. 28 d. Žaisti nenori, labai sunku kuo nors ją užimti, žaislais nesidžiaugia. Priei­ na prie svetimų žmonių ir nori drauge su jais vaikščioti. Nori pabėgti (mergaitė gudri). Šlapinasi normaliai. Vin. 1 d. Daug ramesnė, nevemia. Apetitas geras. Šlapinasi mažai, į kelnaites. Išsi­ tuštino normaliai. VIII. 2 d. Rami, žaidžia; skaito knygelę, žiūrinėja paveikslėlius. VIII. 3 d. Linksma, žaidžia, piešia. Apetitas vidutiniškas. Miega gerai. VIII. 6 d. Daug ramesnė; nevemia, nesispjaudo. Apetitas gan geras; šlapinasi į kel­ naites. VIII. 9 d. Mergaitė rami, žaidžia, nuolat šoka. Noriai eina pasivaikščioti. Nevemia. Tuštinasi normaliai. Šlapinosi du sykiu po savimi į lovą (dieną, popiet). VIII. 10 d. Be permainų.

316

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

VIII. 12 d. Kartas nuo karto be priežasties rėkia. Dažnai stovi nepatogioje pozicijoje po 10-15 minučių. Dažnai šlapinasi po truputį į kelnaites. Onanizuojasi, po to šlapinasi visuomet mažais kiekiais. VIII. 13 d. Visą dieną nertėjo. Vakare baisiai rėkė, nenorėjo miegoti. Nuo vakar die­ nos nesišlapino. Šlapiminė pūslė pilna. Tik vakare išsišlapino. Viii. 14 d. Nertėja. Dvi valandas gulėjo katatoniškoje padėtyje. Šlapintis nenori. Prievarta tenka sodinti ant puoduko. VIII. 15 d. Nerami, rėkia, pašoka naktį iš lovos. Išvaizda išgąsdinto vaiko, visa dre­ ba, atsargiai artinasi prie žmonių, nenori kalbėti. Apetito nėra. VIII. 16 d. Kiek ramesnė; apetitas blogas, nepatenkinta, nertėja, mažai kalba; miega gana gerai. VIII. 17. Nertėja, mažai valgo; miegojo gana gerai. VIII. 18 d. Iš ligoninės išstojo. Privatiniame buteVIII. 19 d. Truputį nertėja, nenori pusryčiauti. Keldama iš lovos, puolė su kumščiukėmis ir spardėsi kojomis. Pietavo labai blogai. Iki vakaro buvo rami, žaidė nenoromis. Lauk išėjo normaliai. Miegojo ramiai. VIII. 20 d. Kaip vakar. VIII. 21 d. Pusryčiavo gerai; vaikščiojo blogai nusiteikusi, žaisti nenorėjo. Iš pasi­ vaikščiojimo grįžo viena, nenorėjo eiti drauge su kitais. Onanizuojasi. VIII. 22 d. Žaidžia sviediniu, daro grimasas. Akys išsigandusios, griebia nervingai; pietavo blogai, vėmė. Šiaip be permainų. VIII. 23 d. Po pusryčių buvo nerami, norėjo pasmaugti katę; beveik visą dieną vaikė ją, tąsė už uodegos, kankino, mėgdžiojo. VIII. 24 d. Daug ramesnė, kalbėjo lenkiškai; ramiai davėsi išrengiama; miegojo gerai. VIII. 25 d. Nieko ypatinga. VIII. 26 d. Valgė gerai, rami, noriai žaidžia. VIII. 27 d. Visą dieną nertėjo, nenorėjo valgyti. Šlapinosi po savim. VIII. 28 d. Be permainų. Tuštinosi po savim. VIII. 29 d. Pripuolamai susitiko su motina. Pažino, nedrąsiai priėjo, lyg bijodama jos. Nesimeilino, paskui ėmė baisiai rėkti, trypti kojomis. Motinai išėjus, visą laiką buvo susierzinusi. VIII. 30 d. Širsta, nertėja, blogai valgo. Klausė apie motiną. Dūkimo priepuolis. VIII. 31 d. Nerami, nieko nenori veikti. Apetitas blogas. Negatyvizmas. IX. 1 d. Kiek geriau. Apetitas geras. Pasivaikščiodama žaidė. Į klausimus atsakinėjo išmintingai. Šiaip be permainų. IX. 2 d. Rami, noriai žaidžia. Apetitas geras. IX. 3 d. Rami, linksma, dainuoja lenkiškas ir žydiškas daineles. Šiaip be permainų. Būdama bute, apskritai imant ir palyginant mergaitė visą laiką būdavo rami, kar­ tais kaip normalus vaikas, dalyvaudavo žaidimuose, padėdavo vyresniesiems dirbti, kalbėdavo gan išmintingai.

3.7. Šizofrenijos atsitikimas septynerių metų vaikui

317

Trumpai suglaudę svarbiausius duomenis iš anamnezės, status praesens ir li­ gos istorijos devynių savaičių laikotarpio, galėsime konstatuoti štai ką: 1) Neabejotinai sunkus nervų-psichikos ligų paveldėjimas tiek iš motinos, tiek iŠ tėvo pusės. 2) Mergaitė prieš susirgdama buvo gan gabi, kai kuriais atžvilgiais aukščiau normalaus lygio (muzikalumas ir kt.) ir, be šlapinimosi nenormalumų, nieku ypatingu nepasižymėjo. Tuo būdu pacientę reikia priskirti prie pir­ mosios grupės Homburgerio anamnezinės klasifikacijos vaikų šizofrenikų, t. y. grupės vaikų iki susergant vidutiniškai ar labai gabių, neturėjusių psichopatinių bruožų. 3) Infekcinio susirgimo buvimas prieš pat susergant šita liga. 4) Somatiškai asteniškas habitus, dermografizmas, gausus seilėtekis, dažnas atkaklus vėmimas ir labai gyvi sausgyslių refleksai. 5) Reteutio urinae arba per dažnas šlapinimasis centrinės kilmės (pleionurie). 6) Dažnas begėdiškas onanizavimas ir teršimasis. 7) Kurios nors ryškios degradacijos intelektualinėje srityje prieš susirgimą ir ligos metu nebuvimas. 8) Griežtas visos vaiko asmenybės psichinės santvarkos pakitimas autizmo prasme. 9) Afektinis atbukimas, pasireiškęs įvairiose srityse, ir nemotyvuoti afekti­ niai staigūs išsiveržimai. 10) Apsaugos reakcijų nebuvimas drauge su hipestezija ir hipalgezija. 11 )

Nenoras valgyti.

12 )

Mutizmas.

13) Stereotipizmas. 14) Verbigeracija. 15) Negatyvizmas. 16 )

Kataleptiškas stovis.

17) Paramimija. 18 )

Pereinamieji stuporo stoviai.

19) Pereinamieji afektyvinio susijaudinimo stoviai katatonijos pobūdžio. 20) Flexibilita cerea. Visi reiškiniai (4-20) didesniu ir mažesniu laipsniu buvo stebimi ligos metu, ir jie tiek būdingi, kad iš tiesų katatonijos diagnozė neturėjo kelti jokių abejojimų. Vis dėlto, ypač ligos pradžioje, kilo šiokių tokių diagnostinių svyravimų, turint galvoje, kad psichinė liga ėjo po infekcinės. Čia teko diferencijuoti su simptominė­ mis psichozėmis (antrinėmis) - encefalito ir kitų panašių organinių ligų pasėka. 318

/3

d alis /

K L IN IK IN Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

Kai dėl simptominių psichozių, tai somatinio pobūdžio reiškiniai buvo tiek ne­ pastovūs ir nežymūs, tuo tarpu kai visame vaizde aiškiai dominavo psichotiniai simptomai, taip lengvai sutampą su psichozės sui generis vaizdu, kad apie šitą ga­ limumą rimtai galvoti netenka. Kiek sunkiau diferencijuoti su encefalitu ir po jo sekančiais stoviais. Bet Čia liquor cerebrospinalis tyrimo duomenys su visu aiškumu išskiria poencefalitinio pobūdžio susirgimą: visiškai normalus spaudimas, 0,1 % baltymų, neigiama globulininė reakcija, normalus narvelių kiekis; be to, visiškas nebuvimas kurių nors reiškinių iš smegeninių nervų pusės ir kitų būdingų reiš­ kinių ligos pradžioje ir jos eigoje daro šitą spėjimą mažai pagrįstą. Infekcinė liga, persirgta prieš psichinę, galėjo, kaip dažnai būna, turėti provokacinį vaidmenį. Neigiama Wassermanno reakcija tiek su krauju, tiek ir su likvoru su dideliu tikru­ mu išskiria sifilinio pobūdžio ligą, juoba kad tokiai prielaidai visiškai nėra jokio pagrindo nei anamnezėje, nei ligos eigoje. Prieš smegenų auglį (tumorą) kalba taip pat normalūs likvoro duomenys (baltyminės-narvelinės disociacijos reiški­ nių nebuvimas, normalus spaudimas) ir normalus akių dugnas. Dėl diferencinės diagnozės su isterija tenka pasakyti, kad prieš isterinį stovį kalba labai daugelis aiškiai šizofreniškų simptomų šitoje ligoje ir beveik visiškas tikrų isterinių stigmų nebuvimas. Čia tenka prisiminti senųjų psichiatrų posakį, kad juo isteriškiau atrodo menamoji isterija, juo tikriau yra dementia praecox. Prieš oligofrenišką susirgimą su šizoidu propfschizophrenie tipo kalba ne tik palygin­ ti geri gabumai iki susergant, bet ir geras palyginti intelekto išsilaikymas ligos metu (per keletą savaičių išmoko kiek lenkiškai ir kt.). Diferencijuoti nuo kitų psichozių, tikrai sakant, netenka: per daug būdingi katatonijos simptomai. Kai dėl Hellerio dementia infantilis, tai iš viso ginčytinas klausimas, kiek ji yra liga si«' generis (greičiausia, tai šizofrenijos rūšis), be to, paliečia vaikus 3-5 metų amžiaus ir pasižymi protinių gabumų ryškia degradacija. Mes turime pilną pagrindą čia aprašytąjį atsitikimą priskirti prie grupės „de­ mentia praecoxissma catatonica" Sancte de Sanctis, „catatonia infantilis" Raecke ir kitų vaikų amžiaus katatoniškų susirgimų.

3.7. šizofrenijos atsitikimas septynerių melų vaikui

319

Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai

3 .8 .

radėdami kalbėti apie vaikų nervingumo šaltinius, iš pradžių nors labai trumpai paliesime tai, kas yra vaikų nervingumas, kokią prasmę tas žodis turi. Nervingumu aplamai mes vadiname pakilusį nervų jautrumą bei sumažėju­ sį nervų atsparumą, pasipriešinimą. Šitas būvis yra ant demarkacinės linijos tarp sveikatos, - tuomet čia bus tik pakeltos reakcijos, - ir nervinio psichinio susirgimo; norint kiekvieną šį atsitikimą atskirai įvertinti, reikia būti labai atsargiems, kad per daug nenukryptume į vieną arba kitą pusę. Aš labai puikiai atsimenu tą atsitikimą, kai man būnant dar jaunu gydytoju, dirbant Berlyne nervų klinikoje, teko apžiū­ rėti nervingą vaiką. Profesoriaus, klinikos vedėjo, paklaustas dėl mano diagnozės, atsakiau, kad aš konstatavau „neurosismus infantum" . Mano šefas šypsodamasis maloniai patekšeno per petį ir tarė: „Na, pasakysim paprasčiau - drovus kūdikis." Nervingumas yra tartum nervų perteklius, tikriau sakant, perteklius lengvo sujaudinamumo prasme. Tais žodžiais daug pasakyta. Pirmiausia tuo pasakyta, kad į nervingumo sąvoką aplamai mes neskiriame nei nervinių organinių susirgimų, nei juo labiau aiškių psichinių ligų. Bet užtat, nors ir kontrabandos būdu, prie vaikų nervingumo tenka priskirti visa eilė nervų ligų, vadinamų funkdonalinių susir­ gimų, kai kurias neurozes (neurasteniją, psichosteniją, isteriją), bent lengvesnius atsitikimus ir lengvos formos psichopatiją (t. y. vaiko psichinio būvio nukrypimą nuo normos). Aš pasakiau „kontrabandos būdu", ir kai kas gali dėl tų mano tei­ gimų paabejoti. Taip pasakiau todėl, į dalyką žiūrint nervų ligų mokslo požiūriu, „psichopatijos" neskiriama prie nervingumo, bet gyvenimo praktika rodo, kad jos yra su nervingumo reiškiniais dažnai glaudžiai susijusios. Dabar kyla klausimas, kuo vaikų nervingumas pasireiškia, kokie jo simpto­ mo kompleksai, kurie būdingi vaiko nervingumui, tačiau nėra rimto neurotiruo susirgimo žymės? Aš pabandysiu čia nurodyti tik dažniausius, labiau būdingus vaikų nervin­ gumo reiškinius.

320

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

Savaime aišku, kad vaiko nervingumas palieka savo pėdsakus visose vaiko gyvenimo ir darbo srityse. Nervingumą galima paslėpti gal tik nuo nepatyrusio ir nepastabaus žmogaus akių. Pastabus psichologas vaiko nervingumą pastebės ir iš jo žaidimų, ir iš to, kaip jis ilsisi, valgo, miega, ką nors veikia. Todėl nervin­ gumo reiškiniams pasirodyti ir juos pastebėti progų yra labai daug. Pirmiausia paimkim, pavyzdžiui, vaiko i. fiziologinio gyvenimo pusę. Čia vai­ kų nervingumas visų pirma pasirodys iš jo miego; čia bus dažnesni tokie reiški­ niai: a) sunkiai užminga, dėl menkiausių priežasčių tuojau pabunda (dėl lengvo čiužėjimo, netoli uždegtos arba užgesintos šviesos, nežymaus kambario tem­ peratūros svyravimo, prieš tai buvusio nežymaus susijaudinimo, nemalonumo arba džiaugsmo, nuovargio ir 1.1.), b) neramus miegas: dažnai per miegą sušunka (pavor nocturnus), trūkteli (pašoksta), verkia, isteriškai susijaudinęs, lunatizmas vaikai naktį atsikelia ir pradeda ką nors veikti, tiksliai vaikšto po kambarį, neša daiktus iš vieno kambario į kitą, paskum vėl atsigula, užmiega, o iš ryto nieko ne­ atsimena apie tai, ką praeitą naktį darė (amnezija), dažnai sapnuoja fantastingus sapnus; c) miegas neduoda poilsio: vaikai atsikelia paniurę, tartum neišsimiegoję, nors atrodo, kad miegojo gerai ir tiek laiko, kiek reikia; taip pat reikia prisiminti ir vaiko per daug didelį palinkimą miegoti, jo mieguistumą, kuris pasirodo dažnai dienos metu, kai reikia dirbti, o vakarop, kai reikia eiti miegoti, vaikas beldžiasi po kambarius. Tokį paradoksinį, keistą reiškinį galima pastebėti ir iš suaugusių nervingų žmonių miego; jie labai veiklūs ir darbingi į vakarą, o mažiausiai iš ryto, todėl labai dažnai šiuos žmones vakarais mes randame sėdinčius prie kortų stalo arba kavinėje gurkšnojančius kavą, o dieną varginančius mus savo nuolatiniais nusiskundimais apatija, prastu miegu, bloga nuotaika ir kitokiais reiškiniais. Ta­ čiau kad toks žmogus iš ryto nedarbingas, tai tuo kaltas ne tik ligi vėlaus vakaro prasėdėtas laikas; ne, šitie suaugėliai ir vaikai turi tiesiog atvirkščią darbo ir po­ ilsio tvarką; matyt, jiems mieliau dirbti vakare ir naktį, o miegoti dieną. Apla­ mai kalbant, čia labai įdomus klausimas, kuris, mano manymu, susijęs su saulės spindulių įtaka nervų sistemai. Kokią įtaką saulės spinduliai daro įvairiems žmo­ nėms, rasėms, klausimas siekia toli, ir mes čia to nesvarstysime; d) prabėgomis čia dar paminėsiu, kad vaikų nervingumo reiškiniai miego metu gali pasirodyti priepuolių pavidalu (priepuolingas miegas). Šitie mėšlungiško pobūdžio prie­ puoliai gali būti dažniausiai isterinės arba epileptinės kilmės. Tai tiek apie miegą. Bet kuri pastabi motina, kuriai yra tekę susidurti su ner­ vingais vaikais, juos prižiūrint bei auklėjant, labai puikiai žino, kiek rūpesčių ir vargų, kiek nemigo naktų ir karčių dienų užtraukia ant jos nelaimingos galvos tas nuolatinis vaiko konfliktas su miego palaima. Įdomu pažymėti, kad tokį nervingų

3.8. Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai

321

vaikų poilsio arba, teisingiau sakant, miego iškrikimą galima pastebėti jau iš pat mažumės, nuo pat kūdikystės. Dabar keliais žodžiais paliesime 2. Vaiko vegetatyvinio gyvenimo pusę. Dažniau­ siai čia matome tokius reiškinius: a) apetito stoka arba staigūs apetito svyravimai (čia labai didelis apetitas, čia vėl, žiūrėk, visai jo nebeturi; jei bandai valgydinti, rėkia ir spardosi); b) kaprizingas maisto rinkimasis - šis jam negerai, to vėl nenori ir 1.1.; c) nervinis apsirijimas - vaikai persivalgo dėl nervingo būvio; d) vėmimas pradėjus valgyti bei pavalgius arba net visai nevalgius; čia aš kalbu apie vėmimą, kaip grynai apie nervinį simptomą; visai neliečiu tų atsitikimų, kai vemti verčia skrandžio bei žarnų susirgimai, infekcinės (apkrečiamos) arba kitokios organinės nervinės ligos (smegenų plėvelės uždegimas, smegenų navikas arba abscesas ir kt.). Čia kalbama grynai apie nervinį vaiko vėmimą, apie vieną iš jo nervingumo žymių. Tokio pobūdžio vėmimą labai dažnai matome aplamai neurotinių, o ypa­ čiai isterinių vaikų tarpe. Tokie vaikai gali labai dažnai vemti arba būti tampomi. Pavyzdžiui, isteriškas vaikas per parą gali 20-30 kartų išsivemti. Net gydytojai kar­ tais užmiršta apie tokio vaikų vėmimo grynai nervinį pobūdį, tai ką bekalbėti apie tėvus bei auklėtojus. Ne vienas vaikas turi perkęsti visai nereikalingas operacijas ir kančias vien tik todėl, kad laiku nebuvo pastebėtas jo vėmimo nervinis pobūdis. Vėmimą, kaip nervingumo reiškinį, dažnai matome ir suaugusiųjų, ypač moterų, tarpe. Vėmimas vaikams kartais pasireiškia labai sunkia, nesulaikoma forma, kaip pergyvenamo konflikto, nepasitenkinimo, protesto ir 1.1, nesąmoninga reakcija. Labai dažnai vaikų nervingumo rūšis yra vidurių nenormalumai. Dažnai dėl nervinių priežasčių pasirodo vidurių užkietėjimas - obstipacija, sukeltas žarnų spazmas. Taip pat labai dažnai pastebimi nervinio pagrindo reiškiniai, dažnai lydimi didelio dvasios susijaudinimo, pvz., egzaminų, klasės rašomųjų darbų ir panašaus darbo metu. 3. Šlapimo ir lyties srityje ypač gausu įvairių vaiko nervingumo reiškinių. Esti taip, kad vaikai labai dažnai prašosi šlapintis, ir visados tas jų mėginimas baigiasi be jokių rezultatų. Tokie reiškiniai vaiką labai kankina. Pagaliau „žuvų gaudymas", nesulaikymas naktį šlapimo (enuresis nocturna) yra didžiausia tėvų ir globėjų rykštė, nors ne mažiau nuo jos kenčia ir patys vaikai. Jeigu jau ne visą kontingentą, tai didžiausią dalį tokių nelaimingų vaikų, nesulaikančių naktį šla­ pimo, sudaro kaip tik nervingi vaikai. Onanizmą taip pat reikia priskirti prie tos vaikų amžiaus nervinių simptomų grupės, kurią ką tik čia peržvelgėm. Nors onanizmas yra bendra vaikų ir jaunuolių yda, kurią turi labai didelė jų dalis, tai vis dėlto ankstyvieji onanizmo reiškiniai ir jo praktikavimas yra aiški nervingumo žymė. Nervingiems vaikams lytiniai jausmai dažnai pabunda labai anksti ir labai

322

/ 3 d alis/ K LI NI KI NĖ IR S VEI KATOS PS I CHOLOGI J A

audringai. Freudas, specialiai tyręs vaikų erotikos dalykus, tvirtina, kad kūdikiai net žįsdami arba čiulpdami jaučią lytinį smagumą. Tačiau aš ne šitokio tvirtinimo prasme kalbu. Man teko stebėti 3-4 metų neurotinius berniukus, kurie aiškiai tu­ rėjo lytinį jausmą ir, be abejo, buvo onanistai. Ypač kūdikystės metu labai dažnai tokio nesąmoningo lytinio patraukimo objektu yra motina. Jeigu auklėtojai laiku nesigriebia tam tikrų priemonių, tai tokiais atvejais tas lytinis patraukimas gali visai išsigimti, įgyti nesveiką pobūdį. Vaizdumo dėlei nurodysiu tokį pavyzdį8: Mažam Poviliukui 4 metai. Jis mėgsta, tėvui nesant namie, miegoti jo lovoj. Kartą, jis sako motinai: „Mamyte, mamyte, kai užaugsiu didelis, aš tave vesiu." Motina prieštarauja: „Taip, gerai, o tėvelis?" Berniukas, nieko nelaukdamas, at­ šauna: „Ak, jisai bus jau seniai miręs." Kartą tėvo nebuvo namie. Grįžęs jis rado Poviliuką miegantį jo lovoj. Tėvas atsargiai pakėlė jį ir pernešė į jo lovelę. Vaikas įniršo, mieguistas šiurkščiai stumia tėvą ir šaukia: „Eik lauk." Kitą dieną vaikas linksmai žaidžia. Tėvas prieina prie vaiko ir klausia, ką jis stato. Vaikas ramiai atsako: „Aš ruošiu karstą, karstą tau." Poviliukas labai noriai kalbasi su motina. Pastebėjęs, kad motina truputį nutilo, - vaikas prikaišiodamas sako jai: „Tu tur­ būt vėl galvoji apie jį?" 4. Trumpai

žvilgterėję į vaikų nervingumą vadinamų vegetatyvinių (gyvybės)

funkcijų srityje, dabar paliesime bendrąsias vaikų nervingumo sritis. Jau nurodžiau, kad vaiko nervingumas pasireiškia visose jo darbo ir gyvenimo srityse. Imkim, pavyzdžiui, vaikų judesius. Jeigu gerai įsižiūrėsite į nervingo vaiko motoriką, tai labai gerai pamatysite, kad jo judesiai nelygūs, neplaningi, nekoordinuoti, griežti ir staigūs, netikri, lyg ir abejingi, greit pavargstą, suvaržyti, iš dalies refleksiški. Kartu gali pasirodyti staigūs trūkčiojimai, mėšlungiai, atetozės ir panašūs daly­ kai. Didelis judesių skubumas, jų per didelis gausumas, jų „nesuvaldymas" daž­ nai išduoda nervingą vaiką. Kartu visa motorika turi aiškų drovumo atspalvį, o retkarčiais tiesiog matyti nevikrumas, nerangumas. Bet ir kalba labai iškalbingai byloja apie vaiko nervingumą. Jo kalba arba labai lėta, žodžiai tariami retai, arba staigi, greita, žodžiais ima berti kaip žirniais, sulieja į vieną vietą, tartum negalėtų suderinti tempo tarp nusistatymo žodį saky­ ti ir praktinio to nusistatymo įvykdymo; čia girdime ir įvairius kalbos trūkumus, pvz., mikčiojimą, atskirų garsų tarimo iškraipymus, užsitraukimą, užsikirtimą ties atskirais skiemenimis ir 1.1. Retai lieka kuri nors sfera, kuri nors vaiko psichofizinės veiklos sritis ner­ vingumo nepaliesta. Jau turėjome progos įsitikinti, kad visos jo elementinės 8

IŠ m a n o s t r i a p s n i o „ P s i c h o a n a l i z m o t e o r ijo s b r u o ž a i " 1 9 3 2 m . „ K u ltū ro je " .

3.8. Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai

323

funkcijos gali turėti ryškius nervingumo pėdsakus; miegas, valgymas, virškini­ mas, šlapinimasis, patys elementarieji (refleksiniai) judesiai, aukštesnės rūšies motorika - kalba. Visai natūralu, kad aukštesnieji nervinės psichinės veiklos etapai turi dar ryškesnių nervingumo žymių. Trumpai čia priminsiu labai būdingą nervingam vaikui ypatumą, kurį galime pastebėti vienokia ar kitokia forma įvairiose jo vei­ klos rūšyse. Aš turiu galvoje nervingų vaikų greitą pavargimą. Dirbdamas fizinį ar protinį darbą arba pergyvendamas valios ar jausmų įtempimą, nervingas vai­ kas greitai pavargsta. Kartais toks greitas nuovargis nepasirodo betarpiškai, tuo­ jau po darbo arba įtemptų išgyvenimų, bet jo energija greitai išsieikvoja ir sunkiai bepapildoma. Šitą nervingų vaikų ypatumą turėtų visados gerai atsiminti tėvai, globėjai ir mokytojai, žodžiu, tie žmonės, kurių priežiūroje yra vaikas. Labai opus yra vaikų dėmesio klausimas. Nervingų vaikų dėmesys labai mažina jų darbingumą. Todėl, kai ateinama skųstis vaikų darbingumu, tai dėme­ sys užima centrinę tokio pokalbio vietą. Dėmesys nervingam mokiniui yra skaudžiausioji vieta. Deja, patys tėvai per mažai rūpinasi mokinių dėmesio problema. Mano giliausiu įsitikinimu, dėmesio testai - visašališko dėmesio ištyrimo meto­ dai, yra geriausias vaikų nervingumo rodiklis. Mokytojus, žinoma, interesuoja nervingo vaiko dėmesys darbo metu. Tie reiškiniai mokytojams, susiduriantiems su šiuo klausimu, mano supratimu, net per daug gerai žinomi. Čia pastebimi to­ kie reiškiniai: l. vaikas negali greitai susikaupti, susikoncentruoti, 2. negali ilgesnį laiką būti susikaupęs ties vienu dalyku, 3. greitas dėmesio atitraukimas, 4. nesu­ gebėjimas dėmesio suskaldyti, t. y. vienu metu sekti dviem arba daugiau kryp­ tim, 5. nesugebėjimas valdyti ir nukreipti dėmesį pagal savo valią ir 1.1. Atmintis nuo nervingumo irgi nukenčia, bet, esant tam tikroms sąlygoms, ji gali būti labai gera, nors ir vienašališka, vienos krypties. Instinktų ir temperamento srityse ner­ vingi vaikai pasireiškia ankstyvu palinkimu į alkoholį, rūkymą, smaguriavimą. Jaunus alkoholikus, rūkytojus, smaguriautojus ypač dažnai sutinkame nervingų vaikų tarpe. Tačiau ir ankstyvas seksualinis išsivystymas (pubertitas praecox), tiek fiziologinis, tiek psichinis, taip pat yra dažnas nervingų vaikų palydovas. Emocinėje srityje nervingas vaikas pirmiausia neišlaiko reikalingos savo re­ akcijų proporcijos. Tos reakcijos yra arba ypačiai audringos, arba perdaug lėtos ir negyvos. Kartais visai rimti įvykiai jo nejaudina, jis ramus ir šaltas, o kartais visai dėl nereikšmingų priežasčių jis pasiryžęs sukelti ištisą audrą, siunta iš įniršimo ir piktumo. Neretai tenka susidurti su baimės ir bailumo emocijomis, su dideliu įspūdingumu ir abejingumu. Nervingas vaikas dažnai bijo savo įsivaizduojamos mirties ir mirties baimė neduoda jam ramybės. Vos vos įbrėžta rankutė, truputį

324

/ 3 dalis/ K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

pakilo temperatūra, o vaikas jau verkia karčiomis ašaromis, ar bus kas naktį prie jo budėtų. Į susijaudinusios motinos klausimą jis atsako: „Bijau, bijau, bijau, kad nenumirčiau." Kitais atvejais, kai tokiems vaikams pasiseka savo baimę nugalėti, jie daro tiesiog narsumo ir drąsumo stebuklus (ypač svetimų žmonių akivaizdo­ je) - tai nervinė perikompensacija pagal Adlerį. Kerštas su pasiutimu ypač apima isterinio tipo nervingus vaikus. Prie nervingo vaiko bruožų galime priskirti per didelį ambicingumą, ligūstą savimeilę, greitą įsižeidimą. Nervingų vaikų darbui dažnai trūksta patvarumo, atsidėjimo, sistemos, lygumo ir 1.1. Vaikai, turintieji čia nurodytus nervingumo simptomus, kuriuos mes laiko­ me neigiamais, kartais drauge turi ir visai vertingų ypatumų, žinoma, jeigu netu­ ri kokių nors žymių proto ar panašaus pobūdžio trūkumų. Prie teigiamų žymių, kurias turi nervingi vaikai, aš priskiriu dažnai, nors ne visados, pastebėtus eidetinius sugebėjimus atminties srityje, budrumą, pastabumą, galvotumą, vaidinių gausumą (vaizduotę), sugebėjimą pamėgdžioti, muzikinius, literatūrinius ir kt. talentus. Labai dažnai prie nervingų vaikų ypatumų, prie jų charakterio tenka priskirti verkšlenimą ir atkaklumą, užsispyrimą. Manau, kad aš būsiu teisingai suprastas: aukščiau papiešti vaikų nervingu­ mo bruožai kiekvienu atskiru atsitikimu gali būti giliau arba paviršutiniškiau įsibrėžę, kai kurių gali visai nebūti, vietoje jų galime pastebėti visai kitus ir 1.1. Kiekvienas nervingas vaikas turi savo specifiškumų. Tai, kas ligi šiol buvo nu­ rodyta, tėra tik galinčių būti ir dažniausiai sutinkamų simptomų paminėjimas. Dar paliesime vieną labai svarbų klausimą, kuris betarpiškai susijęs su nervingo vaiko auklėjimu ir gydymu. Tai vaikų nervingumo šaltinių klausimas. Norint tu­ rėti sėkmingos įtakos vaikui, norint jį auklėti ir gydyti, norint sėkmingai kovoti su vaikų nervingumu, reikia būtinai žinoti ir suprasti, dėl ko tas nervingumas atsiranda. Aš negaliu dabar čia liesti šitą įdomų klausimą visu jo platumu ir noriu tik nurodyti, kad šituo klausimu yra daug skirtingų nuomonių ir nesutarimų. Vieni mokslininkai stengiasi visą atsakingumą, visą kaltę dėl vaikų nervingumo perkelti aplinkai, šeimai ir jos blogam bei žalingam auklėjimui, mokyklai, gatvei ir kitoms išorinėms sąlygoms, kiti linkę manyti, kad vaikų nervingumo šaltinius sudaro paveldėjimo veiksniai (endogeniniai šaltiniai). Kritiškai vertinant vaikų nervingumą apsprendžiamus momentus, vis dėlto negalima išleisti iš akių nei vienos, nei antros rūšies šaltinių. Mes visai neabejo­ jame, kad didesnė dalis vaikų nervingumo atsitikimų yra vienos ir antros grupės veiksnių vaikui nelaimingos sąveikos padarinys: ir paveldėta bloga konstituci­ ja, ir žalinga šeimos įtaka, ir tvirkinamas gatvės veikimas. Juk esti atsitikimų, kad paveldėjimo ryškiai apsunkintas vaikas, nors turi idealias sąlygas, vis dėlto 3.8. Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai

325

pasidaro nervingas, tačiau lygiai taip pat gali atsitikti ir su vaiku, turinčiu visai sveikus įgimtus pradmenis. Tačiau šitokius atsitikimus galima laikyti išimtimi. Dažniausiai bloga sėkla patenka į blogą dirvą, į žalingos įtakos turinčią aplinką, ir išauga nervingai ligotas vaikas. Geras medelis geroje dirvoje, esant palankioms klimato ir kitokioms sąlygoms, duoda puikius vaisius. Prastas, nesveikas medelis nepalankiose sąlygose, blogoje dirvoje žūna arba auga skurdžiai ir neša prastus vaisius. Sveikas medelis nepalankiose sąlygose ir silpnas, nesveikas palankiose sąlygose žūva arba skursta, arba šiaip taip prisitaiko. Taip yra ir su vaiku. Tokia pat sąveika yra tarp vaiko paveldėtų ypatumų, glūdinčių jo konstitucijos, jo psi­ chofizinės struktūros gelmėse, ir aplinkos. Iš tokių faktorių, kurie veikia vaiko įgimtą palinkimą į nervingumą, tektų pirmiausia paminėti tėvų ir sentėvių nervų ir psichinius susirgimus, sifilį, morfinizmą ir kitas paveldėtas sunkias ligas bei išsigimimą. Kokią reikšmę vaiko įgimimui turi kalbamieji veiksniai, vaizdžiai parodo statistika. Nenorėdamas var­ ginti statistiniais skaitmenimis, kurių iš šitos srities būtų galima duoti gana daug, aš čia nurodysiu tik kai kuriuos ryškesniuosius. Pavyzdžiui, neseniai vokiečių mokslininkas Stumpflis Miuncheno psichiatrijos institute tyrė paveldėjimo įtaką recidyvistų ir nerecidyvistų (vienkartinių nusikaltėlių) nusikaltimams. Pasirodė, kad 28,4 % recidyvistų tėvai buvo taip pat recidyvistai, o nerecidyvistai turėjo tik 4 % tėvų recidyvistų. Motinas nusikaltėles turėjo 4 % recidyvistų, o nerecidyvistai tik 0,6 %. Buvo 37 % atsitikimų, kada recidyvistų broliai taip pat yra nusikaltėliai, o nerecidyvistų tarpe tokių atsitikimų tik 10 % ir 1.1. Taigi, negalima neigti paveldėjimo reikšmės vaikų nervingumui atsirasti. Tačiau ne mažiau svarbus šiuo laiku, gal nervingumą net nulemiamas šaltinis yra aplinka ir jos gausūs veiksniai. Yra daug mokslininkų, pvz., Adleris, Freudas ir kt., kurie visą atsakingumą už vaikų nervingumą suverčia kaip tik šitiems aplinkos veiksniams. Dažniausiai čia visa kaltė verčiama tėvams ir nevykusiam auklėjimui. Šitie mokslininkai, pvz., Freudas, Adleris, nors ir pripažįsta paveldė­ jimo veiksnį, bet mano, kad vaikų nervingumui atsirasti lemiamos reikšmės turi aplinka. Vadinamosioms auklėjimo klaidoms, nemokėjimui suprasti vaiko psi­ chikos, pedagogiškai ir psichologiškai jį paveikti suverčiama visa kaltė. Adleris ir jo mokiniai ta linkme pasiekė labai daug. Jie sugebėjo surinkti labai daug ver­ tingos medžiagos, labai daug įdo.mių stebėjimų ir atradimų, kurie kaip tik nuro­ do, kiek netikęs auklėjimas, neigiama aplinka ruošia nervingus vaikus. Netenka nė abejoti, kad su tais stebėjimais pravartu susipažinti ir geriau juos išstudijuoti kiekvienam auklėtojui, kad būtų galima išvengti tų žalingų veiksmų, poelgių ir 1.1., kurių dėka kaip tik atsiranda vaikų nervingumas. Tik visa nelaimė, kad šie

326

/ 3 do lis / K L I N I K I N Ė IR S V E I K A T O S P S I C H O L O C I J A

autoriai, Adleris, Freudas ir kt., beieškodami ir besigilindami į atskirus atsitiki­ mus, analizuodami iki smulkmenų visas vaiko gyvenimo aplinkybes šeimoje, neužtenkamai dėmesio kreipia į vaiko paveldėtus ypatumus, į tuos veiksnius, kurie kaip tik sudaro tinkamą dirvą, kurioje klestėte klesti visos tos negerovės. Turėdami tai galvoje ir neužmiršdami to didelio vaidmens, kuris tenka konsti­ tuciniams ir paveldėtiems veiksniams, paliesim kai kuriuos šaltinius iš šeimos ir mokyklinio gyvenimo veiksnių, kurie nemaža prisideda prie vaikų nervingumo. Sustosime ties kai kuriais Šeimos gyvenimo atsitikimais. Pirmiausia reikia paste­ bėti, kad vaikas aplamai, o ypač nervingas vaikas, labai greit pastebi įvairias tėvų ir auklėtojų silpnybes ir moka gudriai, kartais to pats nesuprasdamas, grynai instinktyviai panaudoti jas savo tikslams siekti. Pavyzdžiui, jeigu motina labai susirūpinusi vaiko sveikata, tai vaikas įvairiais būdais pradeda simuliuoti įvairias ligas arba ligūstus būvius savo tikslams siekti: ypač dažnai tokie nervingi vaikai reaguoja į šiurkštesnius tėvų pasielgimus isteriniais priepuoliais ir pan. arba pri­ verčia tais „metodais" tėvus pildyti „ligotų vaikų" norus. Užtenka kartais motinai švelniai prie vaiko prieiti, jį paglamonėti, pasakyti jam keletą guodžiamų žodžių, parodyti jam savo meilės ir prisirišimo, atleisti nusižengimą ir... visi ligūsti reiš­ kiniai pranyksta, tartum nebuvę. Ir mokykla, ir mokytojai dažnai nesąmoningai prisideda prie vaikų nervingumo plėtros: čia ypač minėtina: bausmės, mokytojų „pedagoginis" žiaurumas ir nemandagumas bendraujant su vaikais, grasinimai, per didelis apkrovimas darbais, vaiko žeminimas kitų akivaizdoje ir daug kita. Paminėsiu dar tėvų paprotį pratinti vaikus už gautus mokykloje pažymius gauti iš jų atlyginimą pinigais. Žinoma, atlyginimo taksa žymiai svyruoja, pareina nuo įvairių aplinkybių, bet dažnai tenka girdėti iš tėvų su tam tikru pasididžiavimu ir pasigyrimu sakant, kad jie už penketuką moka 50 centų, už ketvertuką - 40 cen­ tų, už trejetuką nieko nemoka, o už dvejetuką turi vaikai tam tikromis normomis primokėti tėvams. Šitas paprotys irgi dažnai prisideda prie vaikų nervingumo. Nemaža yra tokiu atsitikimų, kada, rodos, dėl visai pašalinių šeimos gyve­ nimo veiksnių, kurie nieko bendro neturi su vaiko gyvenimu, atsiranda visa eilė nervingų reiškinių. Ypač meilės trokšta vaikai. Tuo atžvilgiu ypač yra godūs, ir kiekvienas veiksnys, kuris mažina arba gresia pavojumi nepatenkinti šitą trošku­ lį, sukelia nervingą reakciją. Kaip tik Adleris ir jo mokykla daug kalba apie šei­ mos sudėties reikšmę vaiko nervingumui atsirasti. Pasirodo, kad vien tik šeimos padidėjimas, gimus naujam kūdikiui, sukelia ištisą revoliuciją kitų vaikų psichi­ koje. Mat motina visą savo meilę, visus savo rūpesčius, visą savo sielą, ypač pir­ mais mėnesiais po gimdymo, atiduoda naujagimiui ir kūdikiui. Kitaip ir negali būti. To reikalauja motinystės instinktas. Bet kitaip tai įvertina vyresnysis sūnus.

3-8- Vaikų nervingumas ir jo lakiniai

327

ypač, jeigu iki šiol jis buvo vienas. Jis mato, kad šitie rūpesčiai ir meilė naujam sutvėrimui daro jam skriaudą. Neapykanta kūdikiui, visa eilė aštrių ir gilių iš­ gyvenimų, kurių negaliu čia atpasakoti, bet kurie sudaro tam tikrą vaiko sielos tragediją, ir pagaliau nervingi reiškiniai yra šio, rodos, nekalto fakto padariniai. Tik tėvai bei auklėtojai, sugebą vaiko sielą suprasti, moka kaip reikiant įvertinti ir atjausti vaiko išgyvenimus ir imtis tam tikrų priemonių jų plėtrai užkirsti kelią. Žinoma, tėvų savitarpio santykiai irgi labai atsiliepia į vaikų nervingumą ir su­ kelia nervingus simptomus. Mano praktikoje buvo ir toksai atsitikimas. 10 metų mergaitė, dora ir jautri, pradėdavo naktimis blogai miegoti, dažnai sutrikdavo ir po to negalėdavo užmigti. Tokiam būviui atsirasti, rodos, nebuvo jokių priežas­ čių. Ištyrus vaiką psichologiškai, pasikalbėjus ilgai su juo, pasirodė, kad mergaitė apimta baimės. Kai norėjau ištirti tos baimės šaltinius, pasirodė, kad tėvų savi­ tarpio santykiai kartais nepasižymėdavo dideliu švelnumu. Kai mergaitė buvo paklausta, ko ji bijanti, atsakė, jog bijanti, kad nereikėtų vėliau ištekėti. Labai nu­ stebęs ėmiau klausinėti, kodėl ji to bijo. Į tai mergaitė atrėžė: „Bijau bijau, kad ir mane vyras bars, kaip tėvelis mamytę." Taigi, matome, kad vaikų nervingumas yra margas ir įvairus, kaip margas ir įvairus pats gyvenimas. Taip pat įvairūs ir vaikų nervingumo šaltiniai. Visa neiš­ pasakosi, visa neišsemsi. Tačiau to ir nereikia. Mano kuklus uždavinys buvo at­ kreipti skaitytojų dėmesį į kai kuriuos, dažniau pasitaikančius vaikų nervingumo simptomus ir nurodyti tas kryptis, kuriomis reikia eiti, beieškant vaikų nervingu­ mo šaltinių. Jei gerai įsižiūrėsim į pirmąją versmę, iš kurios plačia vaga teka vaikų nervingumas, tai lengviau surasim ir priemones padaryti užtvankai tai srauniai tėkmei sulaikyti arba duoti kitą, sveikesnę kryptį. Tuo laiduosim mūsų jaunajai kartai ir patys sau geresnę ir sveikesnę ateitį.

328

/ 3 dali«/ KLI NI KI NĖ IR S VEI KATOS PS I CHOLOC1J

3 .9 .

Aklųjų atminties klausimu

apie psichinius vyksmus, reikia visuomet turėti galvoje, kad K albant tarp, pavyzdžiui, taip vadinamųjų psichinių procesų vyksta nuolatinis glaudus bendradarbiavimas. Jau seniai mokslininkai atsisakė nuo tokių pažiūrų į psichinį gyvenimą, pagal kuriuos pavieniai procesai uždaryti savyje. Žinoma, galima tam tikra prasme kalbėti, sakykime, apie žmogaus suvokimą, jausmus, at­ mintį arba valios vyksmus, bet visuomet reikia turėti omeny, kad toksai klausimo nagrinėjimas yra galimas tik tam tikra prasme. Nušviečiant vieną ar kitą psichinį vyksmą, jokiu būdu negalima gauti bendro supratimo apie žmogaus psichiką. Panašus klausimo traktavimas yra tam tikras atitraukimas nuo realybės. Šiandien kai psichologijai daugiausia rūpi žmogaus psichinių vyksmų vi­ suma charakterologijos, darbingumo ir 1.1, prasme, itin reikalinga atsižvelgti ir į įvairių psichinių funkcijų bendradarbiavimą. Psichikoje vyksta nuolatiniai ryšiai tarp pavienių vyksmų, dėl kurių vieni procesai kitus pavaduoja, jiems vienaip ar kitaip padeda, sustiprina arba susilpnina. Šie ryšiai yra žinomi kompensacijos, stimuliacijos, asociacijos ir panašiais vardais. Tokiu būdu visai suprantama, kad apibūdinant žmogaus atmintį toli gražu dar negalima turėti pakankamai aiškaus vaizdo dėl jo pažinimo funkcijų, nors ir pažinimo procese atminties vaidmuo būtų gana reikšmingas. Tokia pažiūra į žmogaus psichiką turi rimtų fiziologinių pamatų: yra žinoma, kad nustojus veikti pavieniams smegenų centrams dėl įvai­ rių patologinių priežasčių, kiti centrai dalinai automatiškai pavaduoja susilpnė­ jusių arba susirgusių centrų veiklą. Kai kalbama apie aklųjų psichinius veiksmus, reikia visuomet atsižvelgti į visą aklųjų psichinę struktūrą; toli gražu negalima pasitenkinti vien tuo, kad iš normalaus žmogaus psichikos vaizdo išbrauktumėm regėjimo procesus ir visą tai, kas betarpiškai su tais procesais surišta. Ne. Vienos ar kitos funkcijos trūku­ mai ryškiai atsiliepia į visą žmogaus psichiką. Ir tai ne tik vienos srities ribose, bet į visą psichikos struktūrą. Taip, pavyzdžiui, aklųjų ne tik visi pažinimo procesai vyksta visai kitaip negu pas reginčius, bet ir jųjų judesiai, jųjų jausmai, atmintis ir

3.9. Aklųjų atminties klausimu

329

t.1, vystysis visai kitais keliais. Visa eilė pergyvenimu bendru vardu menkaver­ tiškumo kompleksas, taip pat dažnai randama aklųjų tarpe. Ši būsena išsivysto iš aklųjų ypatingos biosocialinės padėties. Kitos funkcijos, net ir nesudėtingosios, kaip antai, girdėjimas, lytėjimas ir 1.1., yra žymiai pakitėjusios dažniausiai paaštrinimo prasme; taip pat jutimų pa­ vadavimas dažnai randamas aklųjų tarpe. Todėl visai suprantama, kad ir aklųjų atmintis dažnai rodo stebuklingas iš­ sivystymo formas. Bendrai galima sakyti, kad specialios atminties formos pas akluosius atsiranda daug anksčiau ir stipriau negu reginčiųjų tarpe. Ta išimtinai gera atmintis pas akluosius jau seniai buvo pastebėta psichologijos specialistų, aklųjų mokytojų ir pačių aklųjų. Taip, aklųjų mokytojas Krause tvirtina, kad be­ veik galima apibendrinti, jog aklųjų vaikai turi ypatingai gerą atmintį ir sugeba puikiai sulaikyti atminty įgytus psichinius vaidinius. Ta atmintis glaudžiai suriš­ ta su psichine aklojo vaiko raida ir yra raidos padarinys. Tiesa, iš dalies ji surišta su tuo įtemptu dėmesiu, kuriuo kaip tik pasižymi aklieji vaikai, suvokdami savo sveikaisiais jutimo organais įvairius vaidinius. Iš literatūros žinoma, kad vienas aklas poetas sykį padeklamavo 30 tam tikro turinio dainų ir pareiškė, kad žinąs dar tiek pat kito turinio. Valdkirch, gimusi 1660 metais, būdama 16 metų amžiaus, žinojo kelias kalbas ir atmintinai mokėjo visas Dovydo psalmes ir Naująjį Testamentą, o aklas filosofijos profesorius Šenbergeris puikiai pramoko net 7 kalbas ir dėstė jomis įvairius dalykus. Muzikine atmintimi taip pat dažnai ypatingai pasižymi aklieji: aklasis pianistas Dulongas mokėdavo skambinti atmintinai 250 pjesių. Kitas muzikantas sugebėdavo pakar­ toti 6 pjeses, tik vieną sykį jas girdėjęs. Bene stebuklingiausi aklųjų atminties pasireiškimai yra skaičių atmintis, apie kurią daug randame įvairių žinių specialioj literatūroj. Taip antai aklas mokytojas Holchaueris apskaičiavo vienos ponios amžių (22 metai, 18 dienų, 6 vai., 7 minu­ tės) sekundėse (695.801.226). Kitas aklasis (Flery), aklas nuo gimimo, apskaičiavo kvadratinę šaknį iš 34.812.224 per 11 sekundžių, o kubinę šaknį iš 485.484.375 per 13 sekundžių.

330

/ 3 dalis/ KLI NI KI NĖ IR S VEI KATOS P S I CHOLOGU

3.ao. Kaip akli gimę suvokia erdvę ir formas?

A

klųjų psichologija visuomet buvo ir yra labai įdomi psichologinė sritis, kurią atsidėję ir su patraukimu studijavo daugelis žymių tyrinėtojų. To­

kiais ir panašiais klausimais vien tik psichologiniai eksperimentai nedaug tegalė­ tų padėti, bet čia į pagalbą ateina gamta su savo iš dalies žiauriais eksperimentais. Aklųjų psichologija yra įdomi ir pamokanti ne tik aklų gimusių žmonių sielos struktūros atžvilgiu, bet gal dar labiau normalių žmonių psichologijos atžvilgiu. Juk remiantis aklųjų psichologijos tyrinėjimo duomenimis, galima daug lengviau išspręsti ir kai kuriuos klausimus, susijusius su normalių žmonių psichologija. Žinoma, tai liečia tik tam tikrą grupę klausimų, kurie daugiau yra susiję su erdvės ir formų suvokimu. Kai turime aklųjų psichologijos medžiagą, tai galima daug lengviau ir labiau įsigilinti į erdvės suvokimo problemą. Jeigu nori reginčiųjų suvokimus gerai suprasti, tai turi suprasti ir aklųjų suvokimus bei tų suvokimų defektus. Ypač brangi yra palyginamoji medžiaga, kurią mums suteikia tokie žmonės, kurie anksčiau buvo neregiai, o paskui po sėkmingos operacijos prare­ gėjo. Šitos rūšies klausimai ypač iš pagrindii buvo studijuojami erdvės ir formų suvokimo atžvilgiais. Jau beveik prieš metus pasirodė didelė monografija, kuri iŠ pagrindų nagrinėjo erdvės ir formų suvokimo klausimus. Tyrinėtojas rėmėsi duomenimis tokių žmonių, kurie pirma buvo akli, o po operacijos praregėjo. Šitas darbas buvo atliktas M. Sendeno, ir monografija pasirodė 1932 metais. M. Sendenas daugiausia kreipė dėmesio į du dalykus: l. Ar aklas gimęs lytėjimo įspūdžiais įgyja prieš operaciją kokią nors erdvės nuovoką ir kokio pobūdžio yra ta nuovo­ ka? 2 . Minėtoje monografijoje nagrinėjamas klausimas, kuriuo būdu aklo gimusio erdvės nuovoka išsivysto po operacijos. Tam tikslui aklieji buvo apklausiami, ar jie turi kokį supratimą apie daiktų gilumą bei jų atstumą ir ar jiems kas nors yra žinoma apie daiktų formas. Tyrinė­ tojas tačiau nepasitenkino vien atsakymais į duotus klausimus. Dar buvo iš pa­ grindų studijuojamas aklųjų laikymasis įvairiose situacijose ir iš to viso pagaliau

3.10. Kaip akli gimę suvokia erdvę ir formas?

331

padarytos psichologišku atžvilgiu gana svarbios išvados. Tik tokiu būdu kombi­ nuojant tyrinėjimo metodus buvo galima plačiau išaiškinti komplikuotus klausi­ mus. Įdomu dėl to šiek tiek susipažinti, kokių rezultatų pasiekė Sendenas ir kiti tyrinėtojai aklų gimusių erdvės nuvokimo atžvilgiu. Tam tikslui esmingos medžiagos išspręsti minėtiems klausimams gauta iš aklų gimusių pranešimų. Tie žmonės buvo operuoti ir paskui palyginta jų per­ gyvenimai prieš ir po operacijos. Turėdami tokią medžiagą, pagaliau prieiname išvadą, kad akli gimę neturi jokio erdvės suvokimo, tesivaizduodami vien lytė­ jimo pojūčiais. Jeigu toks žmogus ir turi šiokią tokią erdvės atžvilgiu orientaciją, tai šitas priklauso, psichologiškai imant, nuo visiškai kitų priežasčių. Pavyzdžiui, buvo stebimas vienas vaikinas, kuris dažnai spontaniškai žaisdamas graibydavo iš upės akmenėlius. Jis prisirinkdavo juos apvalios formos ir maždaug vienodo svorio. Paskui tuos akmenėlius ant kranto sudėstydavo ratu. Visa pabaigęs pats atsisėsdavo į sutvarkytų akmenėlių rato vidurį. Tam darbui pacientas vis dėlto neturėjo erdvės suvokimo nuovokos, bet visas jo darbas rėmėsi lytėjimo pojūčiais, be to, jis turėjo išlaisvintus vadinamuosius kinestetiškuosius pojūčius, kad galėtų atskirti apvalius akmenėlius ir juos išrinkti iš kitokių formų akmenėlių. Vaikinas gerai įsimindavo tuos nujautimus, kurie buvo susiję su judesių įtempimu, spau­ dimu, čiupinėjant apvalius akmenėlius. Tuo būdu remdamasis tokiais įspūdžiais, niekuomet nematęs apvalaus akmenuko ir neturėdamas jokio supratimo apie ap­ valumo ar kurios kitos formos sąvoką, galėjo vis dėlto atskirti apvalų akmenį nuo kitokios formos. Nors, pvz., toksai vaikas neturi jokio supratimo apie eiseną kaip vyksmą, susijusį su erdvės pasikeitimu, tačiau jis turi šiokią tokią nuovoką apie šitą procesą - keičiasi gi jo kūno padėtis, esti tam tikras įtempimo jausmas, jėgos susikaupimas ir pan. Tokiu būdu vaikas dėl to gali sudaryti įspūdį, kad jis turi erdvės suvokimą, kuris remtųsi lytėjimo įspūdžiais. Iš tikrųjų taip nėra. Dar įdomesni yra po operacijos praregėjusio žmogaus pranešimai. Todėl bus pravartu trumpai su tuo susipažinti. Tyrinėtojas labiausiai kreipė dėmesį į tai, kaip tuoj po operacijos laikosi aklas gimęs. Ypač stengėsi nustatyti, kokio įspū­ džio vos tik praregėjusiam padarys pirmu žvilgsniu daiktai. Pasisekė nustatyti, kad prieš jo akis padėti daiktai ir visa, ką mes vadiname regimąja erdve, šitam žmogui pasirodė kaip kažkas visai nauja. Visa tai, ką tokie žmonės pirma lytėji­ mu apie daiktą žinojo, dabar, remdamiesi vien regėjimo pojūčiais, negalėjo nieko suvokti. Taipgi įdomus yra klausimas, kaip pagaliau išsivysto pas tokį aklą gimusį ir vėliau praregėjusį erdvės nuvokimas. Aš tik trumpai paminėsiu, kaip po pirmo praregėjimo tokie akli gimę suvokia daiktų formas.

332

/ 3 dalis / K L I N I K I N Ė

IR

S V E IK A TO S

P S IC H O L O G IJA

Yra nustatyta, kad pacientai praregėję negali panaudoti tų įspūdžių, kuriuos buvo anksčiau įgiję tik lytėjimu tų pačių daiktų atžvilgiu. Kitaip sakant, opti­ niai įspūdžiai, kuriuos jie dabar iš daiktų gauna, nesuderinami su tais įspūdžiais, kuriuos jiems anksčiau lytėjimu teikdavo tie patys daiktai. Tuo būdu anksčiau palytėtieji daiktai dabar praregėjus nėra vienomis akimis atpažįstami - turi ir pa­ lytėti. Todėl tokie po operacijos praregėję turi tuo pačiu metu daiktus palytėti ir pamatyti, kartą taip padarius - akimis ir lytėjimu daiktą atpažinus, - jau toliau toks žmogus tą daiktą vienomis akimis gali atpažinti. Tokia nuostabi yra sąveika tarp lytėjimo ir regėjimo pojūčių, kurie ypač ryš­ kiai atsispindi erdvės ir daiktų formų nuovokoje.

3.10. Kaip akli gimę suvokia erdvę ir formas?

333

Ne tas yra turtingas, kieno pilnos lobio skrynios; nes turtingas yra ne tas, kuris daug turi, bet tas, kuris mažiau reikalauja. T irs o De M o lin a Nėra didesnio skausmo, kaip prisiminti laimingas dienas nelaimėje. D an te Juo sunkesni laikai, juo liūdnesnė širdis, juo drąsiau kovok su likimu. G u sta v F re n sse n

Džiaugsmas ir liūdesys aklųjų sieloj

3 .11.

K

ūno bei jutimo organų trūkumai dažniausiai glaudžiai surišti su gilio­ mis permainomis žmonių psichikoj. Klaidinga manyti, būk tos permai­

nos liečia tik tas psichofizines sritis, kurios betarpiškai surištos su nukentėjusiais organais bei organų sistemomis. Taip iŠ tikrųjų nėra. Gilesnis susipažinimas su žmonių psichiniais pergyvenimais parodo, kad žmonės su tam tikrais organų trū­ kumais bei silpnybėmis ilgainiui įgauna visą eilę tokių psichinių savumų, kurie, rodos, savo prigimtimi nieko bendra neturi su jų fiziniais trūkumais. Paskutiniai­ siais dešimtmečiais tasai klausimas psichologų ypatingai studijuojamas. Tie psi­ chologai, kurie buriasi aplink A. Adlerio mokyklą, nuodugniai išstudijavo tuos paslaptingus ryšius tarp jutimo organų defektų ir savotiško psichinio komplekso, kuris, pasak tos mokyklos autorius, reikia vadinti Minderwertigkeitskomplex, kas reiškia mažavertės kompleksą. Tam kompleksui kaip tik yra būdinga, kad sąryšy su jutimo bei kitų organų trūkumais žmoguje jau iš mažens išsivysto savotiška reagavimo forma, kuri ypač ryškiai pasirodo bendravime su kitais asmenimis. Labai dažnai ta savotiška reakcija pasižymi ypatingu neryškumu, kuklumu, abe­ jingumu, nepasitikėjimu savimi, baugštumu, drovumu ir panašiomis būsenomis. Bet neretai būna, kad dėl to mažavertės komplekto žmogus pradeda rodyti nar­ sumo, drąsos, vyriškumo, ištvermingumo, žiaurumo stebuklus.

334

/ 3 dalis/ K LI NI KI NĖ IR S VEI KATOS P S I CHOLOGI J A

Kadangi psichinių procesų eiga ne visuomet lengvai išaiškinama, o antra vertus, mažavertės kompleksas gali privesti prie visai nelauktų komplikacijų, tai kartais sunku atspėti, dėl kokių priežasčių kyla vienas ar kitas žmogaus povei­ kis; tačiau netenka abejoti, kad mažavertės kompleksas dažnai nulemia žmonių, turinčių kūno trūkumus, poelgius. Bendras mažavertės komplekso išgyvenimas eina maždaug pagal tokią schemą: aš esu vaikas su jutimo organų (arba kito or­ gano ar kūno dalies) trūkumais, dėl kurių aš esu silpnesnis, menkesnis, mažiau sugebąs ir 1.1, negu kiti. Dėl tų trūkumų aš turiu atsilikti nuo kitų, būsiu skriau­ džiamas ir sunkiai gyvensiu. Dėl tų išgyvenimų bei perspektyvų tokie vaikai ir suaugusieji, turintieji mažavertės kompleksą, stengiasi vienaip ar kitaip prisitai­ kyti prie gyvenimo sąlygų ir rasti atitinkamą išeitį savo būklei pagerinti ir savo užgautai savimeilei patenkinti. Šita mažavertės komplekso psichologija užima šių dienų psichologijoj, ypač toj, kuriai rūpi intymesnio pobūdžio išgyvenimai, labai garbingą vietą. Daug iš­ mintingų ir gilių studijų buvo skirta šiems opiems klausimams nušviesti. Jei mažiausias kūno trūkumas gali sukelti vaiko sieloje audrą ypatingų psi­ chinių pergyvenimų ir nulemti jos tolimesnį formavimąsi, tai lengva sau įsivaiz­ duoti, kokią ypatingą, giliai siekiančią permainą turi sukelti regėjimo organų trūkumai, dėl kurių žmogus nebemato dangaus platybių ir žydrumo, auksinės saulės spindulių ir amžinuoju sniegu apdengtų kalnų viršūnių. Ne veltui ma­ tome susikūrusią atskirą mokslo discipliną - aklųjų psichologiją. Deja, kaip tik šita aklųjų psichologija mažiausia liečia gilesnius aklųjų psichikos išgyvenimus. Tai psichologijai daugiausiai rūpi tie klausimai, kurie betarpiškai surišti su re­ gėjimo organų funkcijomis ir jų trūkumais. Pirmiausiai jai rūpi klausimai apie įvairias kompensacines formas, kurios atsiranda dėl optinių vaidinių, optinio su­ vokimo ir 1.1, stokos. Žinoma, ir šitie klausimai yra ypatingai svarbūs, nes, be tų intymaus pobūdžio ir toliau siekiančių išgyvenimų, kuriuos minėjau mažavertės komplekso vardu, aklųjų sieloje vyksta ir visa eilė kitų specifinių procesų, kurie atsiranda pavaduojant trūkstančius normalius vyksmus, kurių pažinimas ypač turi pedagoginės reikšmės. Taigi tie klausimai ir yra dažniausiai aklųjų psicholo­ gijoj nagrinėjami. Bet šalia to yra dar ilga virtinė psichologinių išgyvenimų, kuriuos turi kie­ kvienas sveikas žmogus ir kurie ne tik nesvetimi akliesiems, bet kartais dar stipriau ir ryškiau jųjų pergyvenami. Be abejo, kad ir tokie išgyvenimai, kurie, aplamai kalbant, yra dažniausiai regėjimo padariniai, pavyzdžiui, grožio suvo­ kimas, yra artimi akliesiems, nors tasai suvokimas ir visas pergyvenimas vyksta kitais savotiškais keliais. Jeigu pažvelgsime mokslinius darbus, kurie gvildena

3.11. Džiaugsmas ir liūdesys aklųjų sieloj

335

aklųjų jausmus, tai pastebėsime, kad jau seniai psichologai pradėjo domėtis aklų­ jų džiaugsmu ir liūdesiu. Jau prieš šimtą metų aklųjų psichologijos žinovas Knie, pats aklas, parašė labai įdomų darbą apie aklųjų meilę. Estetinius jausmus, ku­ riuos, kaip rodo visa eilė autorių, dažnai užeinama aklųjų tarpe, ypač studijavo Meker, Ansaldi, Schmidt ir Oppel. Teisingumo jausmą studijavo Moldenhauer. Drovumą tyrė prancūzas Guilie, moralinius jausmus - Bačko, religinius - Diderot, liūdesį, palinkimą į vienumą - Matthias, o meilę - Reuss ir kt. Ypatingai kaip tik įdomūs aklųjų meilės pergyvenimai. Nemažai kilo ginčų dėl to, ar aklų­ jų meilės pergyvenimai yra ryškesni, intensyvesni negu reginčiųjų. Pavyzdžiui, jau minėtas Knie tvirtina, kad aklųjų lyties jausmas ir meilė, ypač moterų tarpe, yra žymiai stipresnio laipsnio negu reginčiųjų. Bet dėl to, kad tokie jausmai iŠ tikrųjų aklųjų pergyvenami ir kad tam tikrais laikotarpiais gali viešpatauti aklųjų sieloj, niekas neabejoja. Skeptikai gavo ypatingai svarų argumentą dėl to fakto, kad 1805 m. Paryžiuje aklasis Beranžė padarė žmogžudystę dėl nelaimingos ir atmestos meilės. Taip pat yra žinoma gana fantastiška meilės istorija tarp garsios aklosios M. Paradies ir josios hipnotizuotojo, kuris buvo apsiėmęs ją išgydyti. Tai­ gi netenka ir abejoti, kad jausmų gyvenimui, o ypač meilės išgyvenimams, aklųjų sieloje tenka žymi vieta. Tiesa, tie pergyvenimai eina dažnai kitais keliais, kita vaga, negu normaliųjų žmonių išgyvenimai. Tas ir visai suprantama: regėjimo pojūčio bei pojūtinių vaidinių nebuvimas kartais ypatingai skatina džiaugsmo jausmą ir nustelbia liūdesio, o kitąsyk vėl duoda visoms emocijoms visai savo­ tišką atspalvį. Ypač gražūs ir gausūs aklųjų romantiniai pergyvenimai. Aklojo siela - tai svajotojo siela, romantinių jausmų ir svajonių kupina: jo jutimo trūku­ mai ypatingai nuteikia pergyventi viską pakilusiu romantiškumu. Juk žinomas faktas, kad sveiko kūno ir sveikos sielos žmonės, kai atsiranda proga pasvajoti ar kitaip intymiai pergyventi, ieško vienumos, o dažniausiai ir tamsumos. Vi­ siems žinoma, kad prietemoj arba tylų vakarą ypač saldu svajoti! Jei nėra natūra­ lių sąlygų, tai normalus žmogus imasi net ypatingų priemonių: dažnai randame užsisvajojusį žmogų su užmerktomis akimis. Šitą reiškinį galima suprasti taip, kad atsipalaidavimas nuo optinių įspūdžių palengvina intymius pergyvenimus. Juo mažiau pagaunam įspūdžių iš išorės, ypač regėjimo, juo pilniau ir stipriau galim gyventi savo sielos intymiu gyvenimu. O šitas sąlygas aklieji kaip tik turi visuomet. Tuo būdu jie ypatingai geri svajotojai, ir tos svajonės dažnai sudaro jiems džiaugsmo ir liūdesio šaltinių. Gausi medžiaga toms svajonėms, meilės iš­ gyvenimams ne tik kitai lyčiai, bet ir gamtai, tėvynei, net gyvuliams, akliesiems patenka per klausos ir lytėjimo organus. Klausos ir lytėjimo pojūčiai bei pojūti­ niai vaidiniai, taip pat ir uoslė labai reikšmingi aklųjų sielos gyvenimui. Uoslei

336

/ Sdal i s/ KLI NI KI NĖ IR S VEI KATOS PS I CHOLOGI J A

aplamai tenka didelis vaidmuo daugelio gyvulių psichiniam gyvenime apskritai, o žmogui specialiai lytiniam. Tuo būdu aklieji, pergyvendami grožio džiaugsmą, remiasi daugiausia klausa, palietimu ir uosle. Tai yra savotiška ir graži, lyg pačios gamtos pateikta kompensacija. Prieš 40 metų aklųjų gyvenimo tyrinėtojas Soret aprašė vieną atsitikimą iš Lozanos aklųjų instituto gyvenimo. Tą institutą buvo aplankę trys įvairių tauty­ bių profesoriai. Vienas jųjų buvo ypatingai gražus švedas, su taisyklingais veido bruožais ir apvaliomis, švelniomis formomis. Antras buvo labai negražiai sudė­ tas, su atstumiančiu, raupsuotu veidu šveicaras. Trečiasis nieku ypatingu savo veidu ir sudėtimi grožio prasme neišsiskyrė. Tame institute buvo jaunas auklėti­ nis, aklas ir kurčias. Savo įspūdį apie žmones jisai susidarydavo remdamasis vien lytėjimo pojūčiais. Taigi ir pažintis su naujai įėjusiais svečiais buvo užmegzta per lytėjimą. Kai prie jo priėjo švedas, vaiką po trumpo susipažinimo su jo kūno bei veido linijomis ir formomis apėmė entuziazmas, jisai rankų mostais ir žodžiais reiškė savo gilų pasitenkinimą ir džiaugsmą. O kai priėjo mokslininkas šveicaras, jis visokiais būdais stengėsi pareikšti savo pasibjaurėjimą net ir ironiją to žmo­ gaus atžvilgiu. Trečiasis mokslininkas, matyt, jokio įspūdžio vaikui nepadarė. Šitie pojūtiniai vaidiniai, kylantieji iš klausos, lytėjimo ir uoslės pojūčių, savo tobulumu ir intensyvumu kartais prieina tiesiog ligi virtuoziškumo. Pasakojama, kad aklieji raupuotus žmones pažįsta net iš jų šniokščiančio bei kimaus balso. Taigi matyti, kad grožio reiškiniai, grožio pergyvenimai nėra svetimi aklųjų sie­ lai. Džiaugsmą ir liūdesį, meilę ir neapykantą, švelnumą ir žiaurumą, dorumą ir drąsumą - visa tai pergyvena aklieji taip pat, kaip ir sveikieji, tik visos tos emo­ cijos eina kita vaga, kartais gilesne, kartais platesne, tai vėl seklesne arba siaures­ ne. Žinoma, palyginti su kitais žmonėmis, liūdesio išgyvenimams aklųjų sieloje yra daugiau vietos negu džiaugsmui. Taip jau, matyti, jiems lemta panos gamtos sprendimu. Taigi, regintieji, kurie visa tai mato savo akimis ir protu, turi stengtis tų nelai­ mingųjų džiaugsmo trūkumą savo rūpestingumu, nuoširdumu ir meile kompen­ suoti ir tuo būdu bent iš dalies tų nuskriaustųjų likimą sušvelninti.

3.11. Džiaugsmas ir liūdesys aklųjų sieloj

337

4

DA L I S

TEISĖS

PSICHOLOGIJA

4.i. Nusikaltimas ir profesija

N

usikaltėlių ir nusikaltimų veiksmų klasifikavimas toli gražu nėra gry­ nai teorinio pobūdžio reikalas. Atvirkščiai. Nuo teisingo šio klausi­

mo sprendimo dažnai priklauso praktiška kriminalistikos veikla. Nusikaltėlių ir nusikalstamų veiksmų tipologija dažnai nulemia tiek nusikaltimo išaiškinimą, tiek jo įvertinimą. Kriminalinės policijos valdininkui toli gražu ne vis viena, ar, pavyzdžiui, nusikaltimas priskaitomas rubrikai „nužudymas dėl apiplėšimo", ar „nužudymas iŠ keršto". Klasifikuodami nusikaltimą, tuo pačiu nustatome kryptį ieškojimo ir sekimo darbui. Todėl nuo teisingo ir tikslaus nusikaltėlių ir nusikal­ timų skirstymo labai daug priklauso kriminalinio ieškojimo pasisekimas. Krimi­ nalistikos teorikai ir praktikai jau seniai atkreipė į tai dėmesį. Šių dienų saugumo organai naudojasi sutvarkytomis kartotekomis ir kitomis tokiomis registracijos priemonėmis, kurios žymiai palengvina šių organų darbą. Kaip pavyzdį galime paminėti kad ir daktiloskopinius albumus, kartotekas ir kt. Kadangi visos Šios rūšies rubrikos, skyriai, tipai yra labai svarbūs praktikai, tai yra būtina visą šito­ kią kriminalistikos medžiagą atidžiai parengti pritaikinamojo mokslo atžvilgiu. Deja, čia dar yra daug spragų. Vieną iš jų čia ir pasistengsiu panagrinėti. Tuo tarpu kai per paskutinį dešimtmetį psichologija bei psichotechnika vis labiau gilinosi į paskiras profesijas ir jų darbo procesus, - tuo būdu susikūrė vi­ sai naujas psichologinės profesiografijos mokslas (moksliškas paskirų profesijų tyrimas ir aprašymas), - visai maža tebuvo nagrinėjamos tos profesijos, kurių bendras pavadinimas - nusikaltimas. O juk ir šiems reiškiniams taikytinas pro­ fesijos mastas. Esamosios nusikaltimų klasifikacijos, daugiau ar mažiau smulkios, dažniau­ siai nepakankamai aprėpia kriminalistikos praktiką. Tiesa, išskaičiuojama visa virtinė nusikaltimų, kartais priskaitoma net keli šimtai grafų, bet patys klasi­ fikacijos principai mūsų nepatraukia. Pvz., Vokietijos „Kriminalstatik fuer das Jahr 1930" teikia smulkių nusikaltimų vardyną, apie 250 numerių, skaitant tik nusikaltimus kriminaliniam statutui (Strafgesetzbuch). Kiek trumpesnis vardynas 340

/ 4 dalis/ T E I S Ė S

P S IC H O L O G IJA

pasitenkina maždaug 100 numerių ir 5 pagrindinėmis grupėmis: I grupė - nusi­ kaltimai valstybei, visuomenės tvarkai ir tikybai, II grupė - asmeniui, III grupė nuosavybei, IV - tarnybiniai nusikaltimai, V - karo kodeksui. Prof. Foinickis savo baudžiamosios teisės kurse (S. Peterburgas, 1907) laikosi tokio asmeniškų pasikėsinimų bei nusikaltimų paskirstymo: I grupė - pasikė­ sinimai prieš asmenį (5 poskyriai) ir II grupė - pasikėsinimai prieš nuosavybę (7 poskyriai). 1933 metų Lietuvos statistikos metraštyje taip pat randame nusikaltėlių kla­ sifikaciją (iš viso 42 numeriai). Svarbu, kuo esti pagrindžiamos panašios klasifikacijos. Vieni remiasi gry­ nai juridiniais sumetimais bei kriterijais, kiti - doroviniais, treti galbūti vaduojasi statistikos pobūdžio motyvais (pvz., norėdami gauti kurį nors pageidaujamą ko­ eficientą) ir pan. Nesigilindamas į minėtųjų klasifikacijų kritiką, nurodysiu vieną šios srities spragą. Profesinius nusikaltimus, kaip bet kokį profesijos darbą, turime nagrinėti ir skirstyti pagal darbo procesus, susijusius su ta profesija. Panašiai kaip staliaus, audėjo, gydytojo, elektrotechniko darbas yra susijęs su tam tikrais specifiniais, pastoviais darbo procesais, taip ir nusikaltimas, iš anksto apgalvotas, profesiniu atžvilgiu taip pat susideda iš visos eilės specifiškų darbo procesų. Panašiai kaip profesinės atrankos reikalui tiriame teigiamas ir neigiamas žmogaus savybes šio ar kito verslo atžvilgiu, žiūrėdami to verslo reikalavimų, taip lygiai turime tyri­ nėti ir profesinius nusikaltimus. Taigi, turime nusikaltimus tirti bei klasifikuoti psichografiniu ir psichotechniniu atžvilgiu, kitaip sakant, duoti tikslų aprašymą charakteringųjų procesų, kurie daro bendrą nusikalstamos profesijos vaizdą (Be­ rufsbild). Vadovaujantis šiuo aprašymu, jau galima tirti paskirų žmonių tinkamu­ mas šiai ar kitai nusikalstamai profesijai. Pvz., kokios psichofizinės, profesinės ir kitos ypatybės daro žmogų tinkamą plėšikauti, žudyti, vaginėti, klastojimo dar­ bui? Kurie fiziški ar psichiški sugebėjimai reikalingi šiam ar kitam nusikaltimui? į visus šiuos klausimus nesunku bus atsakyti, kai bus smulkiai ištirtas profesinis įvairių nusikaltimų vaizdas. Tada kriminalistas galės sekti tą natūralų nusikals­ tamos profesijos pasirinkimą, kurį nusikaltėlis daro instinktiškai. Tie tyrinėjimai galės daug padėti ir praktiškam nusikaltimų ieškojimo darbui. Panašiai kaip da­ rant psichotechnišką atranką ieškoma žmonių, atitinkančių tam tikrus reikalavi­ mus, taip ir iš nusikaltimų savybių lengviau bus surasti žmonių, savo ypatybėmis tinkamų tam darbui. Tiesą sakant, prityrę kriminalistai ir dabar, kad ir nesistemingai, naudojasi panašiais išrodymais bei pėdsakais. Užtenka paminėti žvejo arba jūrininko kilpą, švarų šaltkalvio darbą ir t. t. Bet visa tai nėra atsitiktiniai 4.1. Nusikaltimas ir profesija

341

pastebėjimai. Reikia klausimą imti plačiau. Pažvelkime, kaip šiuo metu profesi­ jos yra tiriamos psichotechnikos reikalams. Visų pirma, čia randame tikslų visų darbų aprašymą: tiksliai nurodomos sąlygos, kuriomis jie atliekami. Toliau ana­ lizuojami tie psichofiziniai procesai, nuo kurių priklauso sėkmingas šios ar kitos profesijos uždavinių vykdymas. Pagaliau suminimos tos ypatybės, kurios reika­ lingos kiekvienai darbo rūšiai. Ištyrus profesinius nusikaltimus, jų darbo procesus ir psichofizinių bei profe­ sinių įpročių atžvilgiu, galima būtų ir nusikaltimų klasifikaciją pagrįsti visai kitu, labai vaisingu pagrindu. Galima būtų juos skirstyti pagal profesinį jų giminingu­ mą, vadinasi, pagal tas psichofizines bei protines ypatybes, kurių reikalaujama. Pvz., jau minėtoje 1930 metų kriminalinėje vokiečių statistikoje tarpininkavimas paleistuvavimui priskirtas prie nusikaltimų dorovei, tuo tarpu psichologiniu at­ žvilgiu jis yra artimas kitai nusikaltimų grupei - pagelbėjimui, tarpininkavimui; nunuodijimas priskirtas prie kūno sužalojimo, o tuo tarpu psichologišku atžvil­ giu šis nusikaltimas jau visai skirtingas, pvz., ir dėl to, kad sužalojama atskirai kaunantis, o nuodijama iš pasalų. Tam, žinoma, reikalingas visai kitoks psicho­ loginis pasirengimas, priėjimas, įpročiai. Taip pat ir tarpininkavimas suvedžioji­ mui. Suprantama, jis savo esme yra nusižengimas dorovei, bet savo psichologine prigimtimi jis priklauso prie tų nusižengimų, kuriuos vadiname tarpininkavimu ir pagalba rengiant bei vykdant nusikaltimus. Klasifikuodami nusikaltinus pagal jų psichologinę ir profesiografinę pri­ gimtį, galime gauti daug naujų, vertingų davinių. Sako, kiekvienas žmogus tam tikromis aplinkybėmis galįs nusikalsti, bet vis dėlto reikia pripažinti, kad žmo­ gus gali atlikti tik tuos nusikaltimus, kurie atitinka jo psichofizines ypatybes. Be abejojimo, yra tam tikrų nusižengimų grupių, į kurias vieni daugiau, kiti mažiau linkę - nelygu, kokia kieno prigimtis. Tokių skirtumų galime rasti ir tarp atskirų tautybių. Štai žydai gana linkę į nusikaltimus nuosavybei, bet retai išgirsi, kad žydas būtų ką sunkiai sužalojęs ar užmušęs. Taip ir įvairios profesijos užspaudžia čia savo antspaudų. Pvz., kalviai, Šaltkalviai, mechanikai, elektrotechnikai bus la­ biau linkę ir gabūs įsilaužti. Litografai, fotografai, graveriai, auksakaliai bus linkę pinigus, vekselius padirbinėti. Biržos makleriai, antikvarai, prekijai - į visokios rūšies apgaules. Bet ir vienoje kurioje nusikaltimų grupėje galima rasti įvairių atspalvių, rei­ kalaujančių tam tikrų klasifikacijų. Pvz., priskaitoma iki 50 vagių rūšių. Kiekviena jų yra specialybė sui generis, reikalaujanti ypatingų talentų. Daugelis nusikaltė­ lių yra linkę tik į kurią vieną ar kelias vagystės rūšis ir, negalėdami jomis verstis, puola į kitą nusikaltimų grupę, psichografiškai su ankstyvesniąja susijusią. Šitą 342

/ 4 da lis / TE I S Ė S PS I CHOLOGI J A

aplinkybę užmiršta daugelis nusikaltimų klasifikatorių. Pvz., vagis, įpratęs ope­ ruoti dideliuose viešbučiuose ir vaidinti didelį poną, vargu ar kada nupuls iki vištvagio. Greičiau jau jis taps aferistu (Hochstapler). Tai labiau atitinka jo linkimus ir patyrimą. Antra vertus, kai kurios profesijos, doroviškai nelabai stiprios, tiesiog stumte stumia į tam tikrus nusikaltimus. Pvz., kabareto padavėjos palyginti len­ gvai tampa prostitutėmis ir ima apvaginėti savo svečius. T o k iu b ū d u , p ro f e s ijo s ir n u s ik a ltim ų s ą v e ik a g ali būti lab ai įv a iri. D eja, š ių d ie n ų k r im in a lin ė s ta tis tik a d a r n e su g e b ė jo reljefiškai a tv a iz d u o ti to s s ą v e ik o s . T a ip y r a g a l i r d ė l to , k a d sta tis tik a i d a ž n ia u sia i o p e ru o ja lab ai p la čio m is ir n e v ie ­ n a l y t ė m i s p ro f e s ijų g r u p ė m is . P v z ., v o k ie č ių k rim in alin ė sta tistik a p a site n k in a

7:

l) ž e m ė s ū k is , 2) p r a m o n ė , 3) p re k y b a ir a m a ta i, 4) la isv o sio s p ro fesijo s, a d m in is t­ ra c ija ir s a n ita r ija , 5) ta r n a i, 6) p a d ie n ia i d a rb a i, 7) n ė ra p ro fesijo s a rb a ji n e n u r o d y ­ ta . T a ip e lg ia s i i r ita lų s ta tis tik a i. P r a n c ū z ų sta tistik a g r u p ių s k a ič ių p a d id in a iki

16, b e t

i r š i to s k a i č i a u s to li g r a ž u n e u ž te n k a v a is in g a m ty rin ė jim o d a r b u i1.

M a n a t r o d o , k a d : 1) p ro fe s in ia i n u sik a ltim a i reik ėtų ty rin ė ti p ro fe sio g ra fišk u m e t o d u , k a i p k a d ty r in ė ja m o s įv a ir ių p ro fe sin ių d a rb ų rū š y s , ir k lasifik u o ti n e p a g a l b a u d ž i a m o s i o s te is ė s k v alifik aciją, b e t p a g a l g im in in g u m ą p sic h o lo g in ių p r o c e s ų , k u r ie y r a su siję s u šia a r k ita p ro fesija; 2 ) s u d a riu s š ito k ią k lasifik aciją, k ie k v ie n a i n u s i k a l t i m ų g r u p e i n u s ta ty ti c h a r a k te r in g ą s ia s p sic h o fiz in e s s a v y b e s , r e ik a lin g a s a tlik ti n u s ik a ltim u i; 3) ištirti n u s ik a ltim ų s ą v e ik ą su įv a irio m is p r o ­ fe s ijo m is ir t a m tik slu i iš d irb ti k rim in a lin ę s ta tistik ą , lab iau iš s e m ia n č ią įv a iria s p r o f e s in e s n u s ik a ltė lių g r u p e s .

Mūsų laikais, kada taip vaisingai ir visašališkai tiriama sąveika tarp žmonių ir profesijos, kriminologija taip pat turėtų pasinaudoti šiais naujais keliais, tuo įnešdama daugiau šviesos į paslaptingą nusikaltimų pasaulį.

1 P l g . H a n d h o e r t e r b u c h d e r K r im i n o l o g i e , B e r l i n - L e i p z i g , 1 9 3 2 , 2 . L i e f e r u n g .

4 .1. Nusikaltimas ir profesija

343

4.2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė T au XIX amžiaus pabaigoj, komplikuojantis visuomenės gyvenimui, kinJ tant materialinėms gyvenimo sąlygoms, kada vis platesnės ir platesnės žmonių masės, be lyties ir amžiaus skirtumo, dažniau įtraukiamos į kovą dėl būvio, krinta į akį nuolat augantis nusikaltimų skaičius. Tokių nusikaltėlių tar­ pe vis žymesnė vieta tenka nepilnamečiams ir mažamečiams. Dalykas buvo tiek pribrendęs, jog be administracijos įstaigų, kurių kompetencijoj yra nusikaltėlių sekimas ir baudimas, juo susidomėjo ir mokslo žmonės. Tyrinėjimai buvo daromi dviem linkmėm. Iš vienos pusės buvo stengiamasi pažinti pačią aplinką, materialinę gyvenimo būklę, kuriai, šiaip ar taip, tekdavo vyraująs vaidmuo nusikaltimų augimui. Antra vertus, tie patys tyrinėjimai pa­ rodė, jog vaikui nusikaltėliui labai daug įtakos turi paveldėtos iš tėvų ypatybės. Tolesni tyrinėjimai stengėsi subendrinti patį tyrimo darbą ir vesti jį lygiagrečiai. Nuo teorijos einama prie praktikos darbo, ir į tą darbą, be atskirų asmenų, įtrau­ kiami vis platesni visuomenės ir vyriausybės sluoksniai. IŠ eksperimentavimo stadijos pats dalykas pereina į praktinio vykdymo stadiją. Visuose kultūringuose kraštuose šiandien tas darbas bus jau pasistūmėjęs. Yra nemaža kraštų, kur vaikams nusikaltėliams taikomi atskiri baudžiamieji ko­ deksai, steigiamos ypatingos mokyklos, įvedamas priverstinis auklėjimas (Fiirsorgeerziehung), amatų mokyklos, patronatai, atskiri teismai nepilnamečių ir ma­ žamečių byloms spręsti etc. Plintant pačiam darbui ir vis daugiau įsitraukiant į jį plačiajai visuomenei, pamažu imama atsisakyti nuo penitarinio principo, vyra­ vusio seniau. Pastaruoju laiku su dideliu pasisekimu vis plačiau vartojamas vai­ kų globos, jų auklėjimo principas. Čia visuomenė vadovaujasi dviem motyvais: socialinės etikos ir gerai suprastos socialinės praktikos. Apie tuos motyvus kitoj straipsnio vietoj kalbu smulkiau. Mano straipsnio uždavinys supažindinti plačiąją visuomenę, ypačiai dirban­ čius šioje srityje žmones, su vaikų nusikaltėlių (antisocialinių) charakteristika,

344

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS I CHOLOGI J A

priežastimis, kurios verčia juos nusikalsti, ir kovos būdais, kuriais dabartinė vi­ suomenė kovoja su vaikų nusikalstamumu. Pagrindinis bruožas visų vaikų, kuriuos mes vadinam bendru vardu - vaikai visuomenės priešai, yra visiškas nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkinės visuo­ menės etinių reikalavimų. Tas etinis nepajėgumas yra visiško jų sielos gyvenimo pakrikimo padarinys. Jis visuose tokių vaikų elgesiuos, mintyse, visoj jų ideo­ logijoj. Jie yra antisocialiniai par exellence. Jei vaikai, valkatos arba užsidegėliai, sueina kartais į konfliktą su baudžiamąja teise, tai tat įvyksta tarytum atsitiktinai. Antisocialiniai vaikai būtinai turi nusikalsti baudžiamos teisės nuostatams. Tie vaikai, visų pirma, pasižymi atbukusia dorove; jie neturi artimo atžvilgiu jokių aukštesnių jausmų - simpatijos, gailesčio, užuojautos ir t. t. Tie antisocialinių vaikų bruožai buvo akstinas susikurti vadinamajam dorovinės silpnaprotystės arba dorovinio pamišimo mokslui. Tas mokslas įsikūrė prieš 100 metų. Jo įkūrėju laikomas mokslininkas Prichardas, kuris tą mokslą pavadino „moral insanity". Tuo vardu, visų pirma, norima pabrėžti, kad kalbamų susirgimų atvejais sunkumo centras glūdi ne proto vei­ kimo pakrikime, kuris daugiausia visai intaktiškas, o kaip tik jausmų, tempera­ mento, įpročių ir pan. srityse. Pirmiausia, mėginsime patiekti 1) tų vaikų psichologinę charakteristiką. Pas­ kui 2) mėginsime paaiškinti tokių vaikų elgesio priežastis ir motyvus; ilgainiui 3) paliesime vaikų - visuomenės priešų - statistiką ir juridinę jų būklę, galiausiai 4) nagrinėsime klausimą, kaip pedagoginėmis priemonėmis galima antisociali­ nius vaikus veikti. Labiausiai charakteringa antisocialinių vaikų ypatybė turbūt bus jų šalini­ masis nuo sistemingo naudingo darbo. Kai kalbama apie moralinę silpnaprotystę arba pamišimą, tai sunkumo centras turi būti žodyje moralinė. Todėl apie dorinę silpnaprotystę geriau nekalbėti. Apie silpnaprotystę, kaip apie charakteringą tokių vaikų ypatybę, kalbėti netenka. Krepelino daviniais, 40 % tokių vaikų pasižymi gerais proto gabumais, 40 % - blogais, o 20 % - vidutiniais. Kitas autorius (Bir­ kigt), ištyręs 124 vaikus nusikaltėlius, sako, kad tarp jų maždaug 42 % vidutinių gabumų, 49 % - blogų ir 9 % - visai gabių. Tie daviniai sutampa, bent maždaug, tuo atžvilgiu, kad tokių vaikų, pasižyminčių blogais gabumais, yra 40-50 %. Kiti 50-60 % - vidutinių arba net gerų proto gabumų vaikai. Remiantis Gregoro ir Voigtlaenderaitės daviniais, sunkios ir lengvos silpnaprotystės formos tokių vai­ kų tarpe sudaro 17 %; tuo tarpu 60 % iš jų yra psichopatai, 10 % epileptikai bei dvasios ligoniai ir tik 13 % be ypatingu iškrypimų. Visų pirma tokių vaikų tarpe tenka patirti sistemingo darbo neigimas, juo bjau­ rėjimasis. Jie visokiais galimais ir negalimais būdais stengiasi tokio darbo išvengti.

4 .2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

345

Kartais, tiesa, jie gali laikinai dirbti uoliai ir patvariai, tačiau greit ateina reakcija ir jie vėl tampa didžiausiais tinguliais. Jau mokykloj jie pasižymi kaip apsileidėliai, dažnai vėlinasi į pamokas arba visai neateina į mokyklą. Jeigu jie ir gali įgyti tam tikrų jiems reikalingų žinių kiekį, tai tik tiek, kiek juos verčia jų pačių interesai ir sumanymai. Daugiausia visai nėra noro gilintis į tyrinėjamąjį dalyką; susidaryti sau eilę bendrų protavimų, žodžių, apibendrinti ir pagilinti savo žinias. Šalia to negalima nepastebėti, kad tokie jaunuoliai neturi gyvenimo plano ir tikslo. Jie gy­ vena daugiausia šia diena. Tuo tarpu jie labai mėgsta sensacijas. Jų tarpe dažnai ra­ site karštų Main-Rido, Šerloko Holmso gerbėjų ir apsakymų apie žmogžudžius bei kriminalinių romanų mėgėjų. Labai dažnai tarp jų nepaprastai paplitęs aistringas palinkimas lankyti kinus, žaisti biliardą, vaikščioti po balaganus ir kitas menkos vertės pasilinksminimo vietas. Savo nenorą dirbti tokie vaikai kartais visai nesle­ pia; jie atvirai pasisako nelankysią mokyklos, nes tai, jų nuomone, yra netikslingas laiko gaišinimas, nieko neduodąs jų ateičiai. Kiti, priešingai, motyvuoja tai ne prin­ cipiniais motyvais, bet suranda šiaip įvairių priežasčių. Čia draugai netinka, čia mokytojas kimbąs, čia, galiausiai, mokykloj šalta arba drėgna esą ir jie gali susirgti. Vietoj pagarbos sistemingam darbui, matom tokių vaikų tarpe stipriai išreikštus tuos būdo (charakterio) bruožus, kurių turi vaikai valkatos: aistringas noras ke­ liauti, ieškojimas nuotykių, neapibrėžtų galimumų. Ten, tolimuose ir nežinomuose kraštuose, galį jie rasti laimės, save patenkinti; ten galį jie dirbti ir rasti gyvenimo prasmę. Šalia pažymėtų reiškinių, tokie vaikai išsiskiria savo nepaprastu neteisumu ir melagingumu. Motyvai taip elgtis būna įvairiausi. Tačiau charakteringa vis dėlto tai, kad tuo atveju akstinas meluoti yra visai ne būtinas reikalas paslėpti ką nors tam tikros savisaugos interesuos, išimtiniais atsitikimais, su kuo mes susiduriame ir visai normalių vaikų tarpe. Ne. Antisocialinius vaikus verčia meluoti visų pirma noras pakenkti kam nors arba pasigyrimas. Didelėj monografijoj, kuri išėjo dve­ ji metai atgal, prof. Lipmano ir Paulio Plauto redaguotoj, antrašte „Die Lüge in psychologischer, juristischer, pädagogischer, historischer, soziologischer, Sprachund literaturwissenschaftlicher und entwicklungsgeschichtlicher Betrachtung" (Melas psichologijos, filosofijos, teisės, pedagogikos, istorijos, sociologijos, kalbos ir literatūros mokslo ir evoliucijos istorijos atžvilgiu), galima rasti pakankamai li­ teratūros ir medžiagos tuo klausimu. Tarp kita ko, ten rasit didelį skyrių, parašytą prof. Bimbaumo, kur nagrinėjamas vadinamasis patologinis melas. Bimbaumas skiria tokias patologinio melo rūšis: l) patologinis melas sociališkai-etinių trūkumų dėlei, 2 ) patologinis melas dėl liguisto noro girtis, 3) patologinis melas dėl liguisto palinkimo fabuliacijoms (prasimanymams). Visuose tuose atsitikimuose matom

346

/ 4 dali»/ T E I S Ė S PS I CHOLOGI J A

normalinių stabdžių, sulaikančių per daug stiprų norą meluoti, nebuvimą arba su­ silpnėjimą. Tokiais atvejais nėra nei gėdos, nei sąžinės graužimo, nei kitų sulaikan­ čių momentų. Tokie vaikai savo kaltės nepripažįsta ir nesigaili. Specialiai antisoci­ alinių vaikų tarpe šalia kitų patologinių būdo (charakterio) bruožų užeinam tokį melagingumą, nukreiptą į eilę šiurkščių egoistinių siekimų: pasipelnymą, keršta­ vimą ir eilę antisocialinių veiksmų. Skirdamasis nuo fabuliacijų ir pseudologia phan­ tastica isteriškų vaikų tarpe, antisocialinių vaikų melas pasižymi nespalvingumu, neturtingumu; jame sunku rasti papuošalų, gudrių suraizgymų, kuriais pasižymi vaikų isterikų liguistas melas. Pastarųjų melas turi daug kūrybos elementų. Tarp tų dviejų melo rūšių toks skirtumas, kaip tarp laikraščio nepatikrintos žinutės ir is­ toriškojo romano, parašyto gabaus romanisto. Siekdami tikslo, tokie vaikai dažnai griebiasi nepaprastų priemonių, kartais gaudami dėl to fiziškai nukęsti. Sakysim, vienas penkiolikos metų berniukas tyčia susižeidė sau galvą, kad priverstų motiną bėgti į vaistinę tvarstomosios medžiagos. Tuo tarpu jai išėjus jis tuo pasinaudojo ir apvogė ją. Nukreiptų į aukštesnį tikslą stimulų nebuvimas nenutraukiama gija eina per tokių vaikų mąstymą ir pojūčius. Nei artimo kančios, nei džiaugsmas tarytum neranda jų sieloj jokio atbalsio. Teisingumo, dorovingumo žodžiai jiems visai nereikšmingi. Nei bauginimais, nei pažadais, nei įkalbinėjimais nesiseka tokie vaikai veikti. Panašiai kaip žmogui, sergančiam persekiojimo manija, tiesiog ne­ galima įrodyti, kad jo baimė be pamato, taip ir priešingo visuomenės nuotaikai vaiko negalima teigiamai paveikti. Jie sugriaus visus argumentus savo atkaklu­ mu, būdo savotiškumu, savavalingumu. Man teko matyti pilietinio karo metu Kijeve tokių vaikų tarpe vieną trylikos metų berniuką, kilusį iš gana pasiturinčios šeimos. Ne kartą jį sugavo vagiant ir ilgainiui atidavė į vaikų nusikaltėlių ins­ titutą. Dažnai man tekdavo su juo kalbėtis. Į visus mano įrodinėjimus jis visad atsikirsdavo maždaug kontrargumentais. Pasaulyje yra dvejopų žmonių: vieni protingi, kiti kvaili. Kvailų - daugiau, protingų - mažiau. Kvailiai, aiškino toliau berniukas, dirba ir rūpinasi savo dar­ bo vaisiais. Tuo tarpu protingi nedirba, bet naudojasi kvailų žmonių pagaminto­ mis gėrybėmis. Tas berniukas, išrodinėdamas, pamatuodamas savo nusistatymą, tvirtino, kad vagiant iš kvailų žmonių reikia daugiau proto turėti, negu tą kvailą darbą atliekant. Kiti vaikai pareiškia, kad vogimas nėra blogas darbas, nes, tiesą kalbant, vi­ siems reikia vienodai įvairių gėrybių turėti. Visai suprantama, kad ten, kur doros ir darbo stimulų vietoj susiduriame su žemais instinktais, taurumo nebuvimu, niekuomet ir nieko negalėsim teigiamai paveikti. Nėra tam reikalingų premisų.

-*.2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

347

Tačiau ne vien tuo pasižymi tokių vaikų sielos pagedimas (iškrypimas). Šalia darbo stimulų nebuvimo, šalia antisocialinės tokių vaikų ideologijos galima pa­ stebėti, kad jie neturi tokių jausmų, kaip užuojautos, pagarbos tėvams bei auklė­ tojams jausmų; jų vietoj vyrauja šiurkštumas, žiaurumas visais atžvilgiais. Aš atmenu vieną tokį vyruką, kurs jau vienuolikos dvylikos metų taip kreip­ davosi į motiną: „Duok man rublį, o jei neduosi, spirsiu tau koja į pilvą." Tokie vaikai labai pikti, greit įširsta, šoka su peiliu prie motinos, amžinai kariauja su jų aplinkos žmonėmis. Jie labai greit ir lengvai įniršta. Tokių priepuolių metu jie siau­ čia tarytum viesulas, daužo visa, kas į rankas pakliūva. Pakeltas sujaudinamumas ir nuotaikos labilumas (greitas pasikeitimas) taip pat yra charakteringi tokių vaikų bruožai. Be to, pažymėtina, kad jų tarpe retenybė tuščios garbės troškimas, noras patraukti į save kitų dėmesį; tai bruožai, su kuriais aš susidūriau, tyrinėdamas iste­ riškus vaikus. Jie nepripažįsta nei savo tėvų, nei mokytojų, nei vyresniųjų draugų autoriteto. Su visais jie elgiasi, kaip lygus su lygiu. Pernelyg familiariai. Taip pat, kaip tokiems vaikams trūksta patraukimo prie visa, kas kilnu, ide­ ališka, taip lygiai kaip jie neturi elementarių altruizmo jausmų, juose galima rasti išplėstų ligi aukščiausio laipsnio žemų instinktų. Palyginti jau ankstyvoj jauna­ tvėj tokie vaikai mėgsta rūkyti, gerti svaiginančius gėrimus, gardumynus valgyt, greitai važinėti, lytinius pojūčius. Savo geiduliams patenkinti jie reikalingi pi­ nigų, kurių stengdamiesi įgyti, nusikalsta baudžiamajai teisei. Troškimas patirti „gyvenimo smagumų" labai apibrėžta to žodžio prasme tokių vaikų tarpe be galo didelis. Rūkančių ir geriančių alų bei degtinę vaikų neretai galima rasti ir ne an­ tisocialinių vaikų tarpe. Tačiau antisocialinių vaikų lytiniai nusižengimai tiesiog stebina su jais susipažinusį žmogų. Krepelinas, vienas iš žymesniųjų dabartinių psichiatrų, rašydamas apie suaugusius visuomenės priešus, nurodo, kad jie jau dešimties-dvylikos metų lytiniam gyvenime begėdžiai. Žinomas atsitikimas, kad dvylikos metei berniukas išžagino savo vienuolikos metų seserį. Kitas autorius (Stelzner) rašo apie devynerių metų berniuką psichopatą, kuris versdavo mažas mergaites apsinuoginti. Suprantama, kad dvylikos trylikos metų mergaitės su tokiais palinkimais dažnai pakliūna į profesionalių prostitučių eiles. Galit įsivaizduoti, jei patiems gyvenime neteko patirti, ką tokie vaikai prasi­ mano mokykloj ir amatininko-meisterio dirbtuvėj. Mokykloj jie dažniausiai būna įvairių smulkių vagysčių ir šiaip netvarkos kaltininkai. Įvairūs nepaprasti šposai, kartais gana sąmojingi, - jų darbo vaisius. Tyčiotis, erzinti ir pamėgdžioti moky­ tojus bei draugus - tai jų specialybė. Kitų jaudinimasis ir kentėjimas teikia jiems didžiausio smagumo. Siekdami savo blogų tikslų mokykloj arba amatininko dirbtuvėj, jie visa kuo naudojasi: gudrybėmis, vyliu, melu ir užsispyrimu. Dažnai

348

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS I CHOLOGI J A

šios priemonės yra tikri tokių vaikų padėjėjai ir padeda jiems blogų tikslų siekti. Suprantama, kad jie neakuratiškai [netvarkingai] lanko mokyklą, greit pameta vieną ir bėga pas kitą meisterį, palieka vieną mokslo įstaigą ir kelias į kitą. Lygiai taip pat, kaip antisocialiniai vaikai su noru keičia vietą, ir mokyklos, ir amatinin­ kai būna patenkinti, jeigu jiems pasiseka tokiais vaikais nusikratyti. Jie padaro ne tik didelių medžiagų nuostolių, bet ir moralinės žalos. Jie užkrečia savo elgesiu kitus, veikdami juos tvirkinamai ir dezorganizuojamai. Jie negabūs dirbti ir mo­ kytis, bet užtat genijai savo šunybių srityje. Mokykloj, lygiai kaip ir kiekvienoj kitoj aplinkoj, jie nepasiduoda nei mokytojų, nei draugų įtakai. Viena, kuo jie galima padaryti šiek tiek nepavojingi, tai griežtumas. Bet prieš pačias griežtąsias priemones jie suranda kontrpriemonių, ir kiek ilgesnį laiką jų nepakenčia nė vie­ na normalinė mokykla. Net patys gerieji iš tokių vaikų negali būt geresni, negu jie iš tikrųjų yra! Juos amžinai stumia įsisenėjusi aistra prie to, kas bloga ir žalinga. Vienas iš tokių jaunuolių šiais žodžiais apibūdina savo vaikystę: „Jau p e n k e rių m e tų b u v au piktas vaikas. Visa, kas m an pakliuvo į rankas, sakykim , laik ro d is, žaislai, - su lau žy d av au . Dvejus m etus gyvenau pas bobutę, k u r pridir­ b au v iso k ių šu n y b ių . P ask um pradėjau m okytis šaltkalvystės, b et m eisteris m ane g re it išv a rė , n e s aš jam visk ą su m u šd av au . Tuo laiku aš niekad nem an iau, kad g a­ liu būti u ž k lu p ta s n usikaltim o vietoj. M atyd am as kokį daiktą, kuris m an patinka, ta ry tu m g ird ž iu vidujinį balsą, kuris liepia m an tą daiktą paim ti. T uom et aš turiu taip p a sie lg ti, ta čia u m a n n ieku om et n eateidavo į galvą, kad aš taip negaliu d aryti. Taip d a ry d a m a s aš n iekad nesigailėdavau ir nejaučiau sąžinės grau žim o . Kad g a liu b ū ti ak ip lėša, ap ie tai niekad negalvojau, nes daiktai, k uriuos, m atau , taip ž a v i, taip tra u k ia į save... A š skaičiau d au g knygų apie žm o gžu d žiu s, norėjau tapti jū rin in k u , k u o toliau sia išvažiuoti, m an e n uolat traukia laisvė, aš n egaliu p asėd ėti n a m ie . A š v isa g re it su v o k d av au , tačiau ir greit u žm iršd av au ." (Cit. iš K repelin, P sy ch ia trie , VIII A ufl. IV Bnd, p. 2090).

Šis pavyzdys rodo, kaip tuo atveju blogi ir antisocialiniai instinktai pasireiš­ kia palyginti dar anksti. Jau penkerių metų berniukui atsirado reikšmingų ta pra­ sme simptomų. Literatūroj dažnai galima rasti nurodymų, kad penkerių šešerių metų vaikai meluoja, apgaudinėja. Tačiau palankiausias laikas, kada pradeda reikštis tie an­ tisocialiniai palinkimai, yra, be abejo, lytinio brendimo periodas ir šiek tiek prieš tai. Todėl dešimties-keturiolikos metų amžius yra ta prasme pavojingiausias. Gruhle's statistikoj, kuri apima 105 pataisos namų auklėtinius, 19 % iš viso atsiti­ kimų skaičiaus pirmą kartą susidūrė su baudžiamąja teise dvylikos metų vaikai; 20 % —turėdami penkiolika metų; visų kitų amžius kur kas mažesniais skaičiais

4 .2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

349

pažymėtas. Toj trumpoj autocharakteristikoj, kurią pateikiau, skaitytojas turbūt pastebėjo, kad visi antisocialiniai palinkimai ir instinktai pasižymi ypatingai sti­ priu patraukimu, kuris kartais, nugalėdamas vaiko proto imperatyvus, verčia jį elgtis priešingai visuomenės interesams. Juos stumia kažkokia slėpininga jėga. Jie elgiasi taip, lyg būtų įkyrių idėjų įtakoje, kurioms nepajėgia pasipriešinti. Čia kyla įdomus mums klausimas. Kokios priežastys priveda vaikus prie tokio moralinio išsigimimo? Su šiuo klausimu surišta visa eilė kitų klausimų iš dalies grynai socialinio, iš dalies filosofiškai teisinio pobūdžio. Čia pat tenka spręsti bausmių tikslo ir tikslingumo, nusikaltėlio pakaltinamumo, ypač vaikų už antisocialinius veiksmus, kovos būdų su nusikaltimais ir kitokius klausimus. Ypač svarbus, taip sakant, kardinalus yra endogeniškų arba egzogeniškų faktorių primato nusikaltėliuose klausimas. Nors mes neabejodami pripažįstam vadina­ mosios konvergencijos, endogeniškų ir egzogeniškų faktorių abipusio veikimo įtaką, vis dėlto klausimui, ar yra įgimto nusikaltėlio tipas, turim atsakyti teigia­ mai. Savaime suprantama, kad tarp aplinkos vaidmens ir vaiko įgimtų ypatybių yra įvairiausių kombinacijų, kurios leidžia reikštis visokiems galimumams. To­ kių galimumų schema įvairaus proto ir doros lygio vaikų atžvilgiu teikia mums Homburgeris. Grynai schemiškai jis skiria septynis įvairius galimumus. Pirmi keturi galimumai liečia atsitikimus, kada doros išsigimimas atsiranda dėl palankios tam išsigimimui aplinkos. Tokioj aplinkoj išsigimsta: l) gerų gabumų vaikas be įgimtų būdo (charakte­ rio) trūkumų, 2) blogų gabumų vaikas be įgimtų būdo defektų, 3) blogų gabumų su įgimtais būdo trūkumais. Jeigu aplinka nepalanki moraliniam išsigimimui, tai išsigimsta: l) gabūs vaikai su įgimtais būdo defektais, 2 ) menkų gabumų vaikai su įgimtais būdo trūkumais ir 3) menkų gabumu vaikai be įgimtų būdo (charakterio) trūkumų taip pat virsta nusikaltėliais ir valkatomis, jeigu atsiduria netinkamos aplinkos blogoj įtakoj. Vadinas, tik gerų gabumų vaikas be įgimtų būdo trūku­ mų, būdamas palankioj auklėjimui aplinkoj, absoliutiškai garantuotas nuo dori­ nio išsigimimo. Pasirodo, kad reikia ir gerų proto bei doros gabumų ir, be to, dar palankių gyvenimo sąlygų, kad vaikas taptų padoriu žmogum. Antra vertus, vi­ somis kitokiomis sąlygomis vaikai nebūtinai turi išsigimti. Suprantama, kad juo daugiau kalbamieji faktoriai: gabumai, įgimti būdo bruožai ir aplinka, turi nei­ giamybių, juo stipriau linksta jie blogo pusėn; tai juo liūdnesnės vaikų visuome­ nės jausmų perspektyvos, tai juo greičiau jie virsta visuomenės priešais. Gruhle, kuris ypač smulkiai tyrinėjo klausimą, kaip veikia vaikus įgimtos ypatybės, iš vienos pusės, ir aplinkos įtaka, iš antros, priėjo tokią išvadą: iš vaikų nusikaltėlių maždaug 10 % išimtinai ir 8 % daugiausia tai aplinkos įtakos. 41 % atsitikimų

350

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS J CHOLOCI J A

abu faktoriai kalti. 21 % atsitikimų išimtinai, o 20 % atsitikimų daugiausia kalta aplinka. Statistika rodo, kad beveik ¥3 iš visų nusikaltėlių - našlaičiai arba pu­ siau našlaičiai. Tą išvadą tvirtina ir statistika, paimta iš Kalnaberžės mažamečių ir nepilnamečių vaikų nusikaltėlių drausmės bei auklėjimo įstaigos. Iš viso vaikų nusikaltėlių skaičiaus 36,1 % turi tėvą ir motiną, 36 % turi tik motiną, 8,1 % - tik tėvą ir 9,1 % našlaičių, neturinčių nei tėvo, nei motinos. Blogi proto gabumai ir būdo defektai dažniausiai yra iš tėvų paveldėtos ypa­ tybės. Iš tikrųjų, jeigu pažvelgtumėm į statistikos davinius, liečiančius tą klausi­ mą, tai pastebėtumėm, kad (Gruhle's daviniai) 48 % visų atsitikimų antisocialiniai vaikai kilę iš nusikaltėlių; 34 % jų yra alkoholikų vaikai. Bonhaefferis įrodė, kad 45 % mergaičių prostitučių kilusios iš tėvų alkoholikų. Doros atžvilgiu normalių vaikų maždaug 25 % turėję tėvus alkoholikus; normalių vaikų tarpe tėvų nusikal­ tėlių rasta tik 8-15 %. To paties Gruhle's daviniais, 8 % internuotų pataisos įstai­ gose vaikų kilę iš vadinamųjų nusikaltėlių šeimų; griežtai kalbant, iš tokių šeimų, kurios vienas arba keletas jos narių verčiasi vagiliavimu arba panašiais keliais nuolat sistemingai uždarbiauja. Tų pat pataisos namų vaikų tarpe Gruhle susekė, kad 32 % vaikų kilę iš tėvų, kurie abu teismo bausti; 53 % - tik vienas iš tėvų buvo teismo baustas; 42 % vaikų, kurių tėvai buvo daugiau negu du kartus teismo bausti; 25,5 % tėvas daugiau negu penkis kartus buvo teismo baustas. Maždaug kiekvienas 10-12 antisocialinis vaikas kilęs iš sielos ligomis sirgusių tėvų. Apla­ mai kalbant, prigimimas, vis tiek kuo jis reikštųsi - ar liguistais palinkimais, ar alkoholizmu, ar nusikalstamumu, tokių vaikų tėvų arba aplamai šeimos tarpe ne retenybė. Tuo pasižymi bent 71 % visų atsitikimų skaičius (Kraepelin, IV Band d. Psych. VIII Aufl., p. 2097). Savaime suprantama, kad nusikaltėliai vaikai nervų-psichikos atžvilgiu kliniškai svarstant dažniausiai yra žymiai nukrypę nuo normos. Jau straips­ nio pradžioje aš turėjau progos atkreipti į tai skaitytojų dėmesį. Pagal Gregoro ir Voigtlaenderaitės statistiką išeina, kad tik 13 % vaikų nusikaltėlių nervų-psi­ chikos atžvilgiu visai sveiki. Visi kiti - tai epileptikai, sielos ligoniai, daugiau ar mažiau silpnapročiai. 60 % visų atsitikimų skaičiaus įvairios rūšies reiškimosi stiprumo psichopatai. Skaitytojai žino, kad su statistika reikia elgtis be galo atsar­ giai. Tai taip pat liečia ir čia nagrinėjamą klausimą. Sakykim, kitas garsus vaikų nusikalstamumo tyrinėtojas Gruhle, kurio vardą jau ne kartą esu minėjęs, mano, kad maždaug 45 % visų vaikų nusikaltėlių galima dar laikyti sveikais nervų-psi­ chikos atžvilgiu, tiesa lygtinai. Kai dėl visiško nervų-psichikos sveikumo, imant kartu ir būdo kilnumo mi­ nimumą, tai tokių vaikų tarpe ir Gruhle rado vos 14 %; matom, kad ta prasme

•*•2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

351

jo daviniai atitinka Gregoro ir Voigtlaenderaitės davinius. Suprantama, kad kai kurias nelabai ryškias psichopatijos formas galima sėkmingai priskirti prie nor­ malių vaikų grupės klasifikuojant palyginti neatsidėjus. Todėl atsiranda žymių svyravimų statistikos daviniuose. Susipažinę aplamais bruožais su psichologiniais vaikų nusikaltėlių ypatingu­ mais, pažinę priežastis ir sąlygas, kuriomis tos ypatybės atsiranda, paliesim bent trumpai pačius nusikalstamuosius veiksmus. Norėdami susipažinti su tuo klau­ simu, turim pažinti vaikų nusikaltimų rūšis ir pobūdį siaura to žodžio prasme. Tuo atžvilgiu mokyklinio amžiaus berniukų ir mergaičių tarpe pirmoji vieta tenka vagystėms. Tomis vagystėmis pasižymi ir berniukai, baigę pradedamąją mokyklą; tuo tarpu mergaitės, išėjusios pradžios mokyklą, nugrimzta į ištvirkimą. Antrą vie­ tą berniukų mokinių ir vyresnio amžiaus berniukų tarpe užima bastymasis, mer­ gaičių gi - valkiojimasis (Herumtreiben). Toliau eina berniukų nusikaltimai dorovei siaura to žodžio prasme, o mergaitės tuo tarpu virsta profesinėmis prostitutėmis. Galiausiai berniukai ir jaunuoliai, mergaitės ir merginos pasižymi melagingumu. Tuo būdu, antisocialinių vaikų charakteristika įtikinamai rodo, koks pavojus iš jų gresia visuomenės gyvenimo gerovei. Todėl nenuostabu, kad vaikų nusi­ kalstamumo dalykas laikomas svarbia problema, turinčia principinės reikšmės. Ta problema tokia įvairi, jog į ją įeina socialinio, teisinio, psichologinio, politinio ir pedagoginio pobūdžio uždavinių. Be to, čia jau priklauso eugenika, paveldėji­ mas, psichiatrija ir kitas. Vaikų nusikalstamumo problema yra ne mažiau svarbi ir konkretiems valstybės kūrybos uždaviniams, kuri gali būti itin aktuali, saky­ sim, Lietuvoj, ir teorinei kriminologijai. Galima tvirtinti, nebijant pasakyti paradokso, kad baudžiamoji teisė turi būti dėkinga už savo pažangą nepakaltinamajam ligoniui i r ... vaikui, prasilenkusiam su jos dėsniais. Sielos ligonis vaikas, prasilenkęs su teise, - štai kas pirmieji išjudi­ no tarytum nesugriaunamus stiprius baudžiamosios teisės pamatus. Reikia visiškai išskirti ir iš pamatų peržiūrėti vaikų ir jaunuolių, peržengusių teisę, klausimą, jų atsakingumą ir kovos būdus su jų nusikalstamumu. Tuo keliu eina kultūringųjų kraštų įstatymai, ypač XX amžiaus pradžios. Tai reikia daryti dėl dvejopų motyvų. Pirmų pirmiausia dėl socialinio-etinio, antra - dėl socialinio-praktinio. Socialiniai-etiniai motyvai yra tokie: 1) vaikas, kaip būtybė, daugiau ar mažiau nesubrendusi, negali suprasti ir eo ipso atsakyti už padarytą darbą. Jis dėl intelektualinių požymių daugiau ar mažiau nekaltina­ mas. Antra, nesubrendusiųjų emocijų-valios vaikas nelaisvas savo sprendimais, daugiau negu kas kitas pasiduoda pašaliečių įtaigai ir atsitiktinių aplinkybių įtakai, kurių auka jis paprastai ir būna. Čia jo nekaltinamumas yra pamatuotas

352

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS I CHOLOGI J A

emocijų-valios priežasčių. Trečia, vaikas daugiau negu kas kitas kenčia dėl savo tėvų nuodėmių, dėl nelaimių ir socialinio neteisingumo, kuriais jis visai nekaltas ir prieš kuriuos jis bejėgis. ■ Kai dėl socialinio-praktinio motyvo, tai pabrėžtini Šie iš jų: l) kovos su nu­ sikaltimu būdai, vartojami suaugusių atžvilgiu, nekalbant apie jų tikslingumą, ne tik neduoda teigiamų rezultatų vaikų atžvilgiu socialine-etine prasme, bet, priešingai, juos galutinai demoralizuoja. 2 ) tuo pačiu laiku racionaliniai būdai su vaikų nusikalstamumu kovoti, paremti vaiko sielos pažinimu, apsišarvavę peda­ goginėmis socialinėmis idėjomis, stiprina vaikų psichiką ir grąžina visuomenei morališkai sveikus piliečius. Mano nuomone, principiškai svarbu suprasti ir priimti dabartinį humanišką mastą, kuriuo įvertinamas vadinamasis vaikų nusikalstamumo reiškinys. Kertiniu tos dabartinės pažiūros akmeniu eina tezė: nėra vaikų nusikaltėlių ir jų būti negali, kaip nėra nusikaltėlių tarp bepročių, kaip nėra žmogžudžių tarp karių. Yra vaikų, kurie dėl nepalankių endogeninių ir egzogeninių faktorių veikimo virtę antisocia­ liniais. Vaikas ir jaunuolis, nusižengęs prieš baudžiamąją teisę, nieku gyvu negali būti prilygintas prie suaugusių nei absoliučiai, nei proporrionaliai savo amžiui. Laimė, absoliutinis prilyginimas vaikų bausmės atžvilgiu prie suaugusių beveik nevartojamas. Tuo pačiu laiku vadinamosios vaikų ir jaunuolių bausmių „dozės" žydėte žydi. Čia reikia vadovautis tokia pažiūra: ne kokybiškai, bet iš esmės reikia skirti nesąmoningo vaiko arba nesubrendusio jaunuolio nusikaltimą, kurį jis daro verčiamas aplinkybių, atsitikimo, blogų ypatybių, paveldėtų iš tėvų, lengvo įteigiamumo. Be to, svarbūs grynai visomĮenės] pedagoginiai tikslai, kurie siekiami pra­ silenkusių su baudžiamuoju įstatymu vaikų atžvilgiu. Tie tikslai raudona gija turi eiti per visą kovos su vaikų nusikalstamumu sistemą, pradedant pirmąja kvota. Ne mažiau svarbus visų praktinio, valstybinio ir visuomeninio pobūdžio priemonių įgyvendinimo klausimas. Prie jų pirmiausia priklauso tai, kad mažamečių ir nepil­ namečių bylos neturi įeiti į bendrųjų teismų kompetenciją. Vietoj jų organizuohnos tam tikros tardymo komisijos, kurioms turi būti atiduotos visos mažameaų ir nepilnamečių bylos. Be to, turi būti steigiami įvairūs organai, institutai, tyrinėtojų kadrai ir t. t., vykdą auklėjamąją kovos su vaikų nusikalstamumu sistemą. Tai pa matiniai dalykai, kurie svarbūs kaip gairės, rodančios kelią. Norėdamas skaitytojus geriau supažindinti su vaikais - visuomenės priešais, ryžtuos paliesti socialinių kovos priemonių su jais klausimą.2 Daug mokslininkų

2 Socialinių kovos būdų su vaikais nusikaltėliais Europos Vakaruose ir vaikų nuS teisinės būklės klausimais medžiagos parūpino studentas p. An. Koniuchovas. 353

4.2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

šia problema domėjosi ir dėjo pastangų jai išspręsti. Jau XIX amžiaus pabaigoj vaikų nusikalstamumo klausimas buvo sprendžiamas, bet, deja, ligi šiol jis tikrai ir tinkamai nesutvarkytas. Pirmiausia su tokia problema susidūrė kriminalistai, kurie gavo patirti, kad bendrų bausmių taikymas vaikams nusikaltėliams neduoda jokių vaisių. Priešingai, bausmių žiaurumas dar paskatina antisocialinius vaikus eiti atkaklaus, profesiona­ lo, nepataisomo nusikaltėlio keliu. Paskiau tuo klausimu susidomėjo filantropai, kurie pirmieji pradėjo steigti namus vaikams nusikaltėliams perauklėti. Bet filantro­ pų reiškiamas tokiems vaikams humaniškumas bei užuojauta negalėjo tos proble­ mos išspręsti, negalėjo reikiamos programos kovai su tokiais vaikais nustatyti. Dar paskiau vaikai-nusikaltėliai buvo pripažinti reikalingais tinkamai auklėti. Į tą darbą buvo pakviesti pedagogai, prityrę auklėtojai. Deja, ir pedagogika pasirodė bejėgė, nes vaikų nusikalstamumo šaknys glūdi daugiausia psichofiziškose jų organizmo ypatybėse, iš dalies paveldėtose, iš dalies atsiradusiose aplinkos sąlygų dėlei. Vadinas, matom, kad kova su vaikų nusikalstamumu dabartiniu laiku virto sudėtinga socialine problema, kuriai spręsti turi suburti jėgas ir kriminalistai, ir filantropai, ir pedagogai, ir gydytojai, ir teisininkai. Beveik ligi paskutinių laikų kova su antisocialinių vaikų nusikalstamumu buvo išimtinai baudžiamosios teisės kompetencijoj. Tačiau, pradedant anglų iš­ leistu 1908 metais vaikų įstatymu, toji pažiūra iš esmės pasikeitė. Tuo būdu, da­ bar į vaikų nusikalstamumą ir kovą su juo žiūrima kaip į bendros valstybinės ir socialinės vaikų apsaugos sudedamąją dalį. Geriausia nusikalstamumas tyrinėti panaudojus statistikos davinius. Gaila, kad beveik iki mūsų laikų vaikų nusikalstamumo statistika sutvarkyta taip, kaip ir suaugusių. Vadinas, ligi šiol mes turėjom tik bendrų davinių. Subjektyvūs mo­ mentai paliko nenušviesti. Tik atsiradus nepilnamečių teismams ir kitiems nusi­ kaltėlių priežiūros organams (globėjams, teismo delegatams ir referentams), mes pradedam įgyti vis tinkamesnių ir turiningesnių tuo klausimu žinių. Tarę šiek tiek įvedamųjų pastabų, pereisim prie vaikų nusikalstamumo judė­ jimo statistikos Vakarų Europoj ir Lietuvoj. V o k i e t i j a . Pradedant 1883 m. vaikų nusikalstamumas Vokietijoj kyla. Sakykim, nepilnamečių nuo 12-18 metų iš atitinkamo amžiaus 100 000 gyven­ tojų skaičiaus 1882 metais buvo nuteista 568, 1900 m. - 745. Vadinas, nepilna­ mečių nusikalstamumas padidėjo trisdešimt devyniais procentais. Tačiau nuo 1900 metų padėtis šiek tiek pakitėjo. Sakykim, 1905 metais iš šimto tūkstančių to paties amžiaus gyventojų nepilnamečių buvo nuteista 733, o 1910 metais - 659. Vadinas, vaikų nusikalstamumas vienuolika procentų krito. 354

M d a lis / T E I S Ė S PS 1CHOLOCI J A

A n g l i j a . Anglijoj nepilnamečių nusikalstamumo statistika kiek painesnė, nes anglai skiria du nepilnamečių amžius: nuo 12 iki 16 metų taikomas lygtinis pakaltinamumas ir nuo 16 iki 21 metų sumažintas atsakingumas. Todėl imsim statistikos davinius, kurie liečia vaikus, nubaustus kalėjimu (nuo 12 iki 16 metų). Sakykim, 1861 metais kalėjimuose tokių vaikų buvo 8801, o 1900 metais beliko tik 1353. Vaikų visuomenės priešų, laikomų reformatorijuose [pataisos namuose], 1860 metais buvo 3 803, o 1880 metais - 7070, ir 1900 metais - 6611. Jaunuolių (nuo 16 iki 21 metų)/ nubaustų kalėjimu, 1893 metais buvo 21 585, o 1900 metais 14 027. Vadinas, pateikti skaičiai rodo, kad Anglijoj vaikų nusikalstamumo pro­ centas palyginti turi tendencijos mažėti. Išleidus 1908 metais įstatymą apie atski­ rus nepilnamečių teismus, antisocialinių vaikų nusikalstamumas dar sumažėjo. B e l g i j a . XX amžiaus pradžioj Belgijoj vaikų nusikalstamumas sumažėjo. Sakykim, 1903 metais buvo nuteista nepilnamečių iki 16 metų 135, nuo 16 iki 21 metų - 2578, o 1910 metais iki 16 metų -1 1 5 ir nuo 16 iki 18 metų - 2337. I t a l i j a . Nepilnamečių nusikalstamumas Italijoje, kaip ir kituose VakĮarų] Europos kraštuose, XIX amžiaus pabaigoj nuolat didėjo. Bet XX amžiaus pradžioje, kaip jau buvo sakyta, kalbant apie kitus kraštus, vaikų nusikalstamumas mažėja. Tuo būdu, darydami iš čia pateiktos statistikos išvadas, galim tvirtinti, kad XIX amžiaus pabaigoj nepilnamečių nusikalstamumas auga visoj Vakarų Euro­ poj: Vokietijoj jų padidėjo palyginti 39 %, Italijoje - 54 %. Priešingai, XX amžiaus pradžioj vaikų nusikalstamumas mažėja. Vokietijoj, einant statistikos daviniais, nepilnamečių nusikalstamumas sumažėja 11 %, Italijoj jaunesnioji grupė suma­ žėja 31 %, vidutinė - 1 8 % ir vyresnioji -1 2 ,5 %. Toks persilaužimas atsirado dėl pasikeitusių socialinių sąlygų, teigiamai veikiančių antisocialinius vaikus. Savaime suprantama, kad kalėjimai, pirmiau taikomi nepilnamečiams nusikaltėliams, jų netaisė, bet dar labiau sužalojo. Vadi­ nas, mes neabejodami galim tvirtinti, kad antisocialinių vaikų nusikalstamumo padidėjimas arba sumažėjimas pareina nuo to, kaip su tuo blogumu kovojama. Liesdami karo laikus ir pokarinį laikmetį, deja, negalim pateikti davinių, ap­ imančių ištisus kraštus. Lieka pasitenkinti atskirų miestų statistika. Berlyno Jugendgerichtshilfe daviniais, berniukų nusikaltėlių buvo: 1914 me­ tais -1 0 8 (nuo 12 iki 14 metų), 330 (nuo 14 iki 15 metų), 456 (nuo 16 iki 18 metų) iš viso 894.1920 metais 260 (nuo 12 iki 14 metų), 783 (nuo 14 iki 15 metų) ir 1994 (nuo 16 iki 18 metų) —iš viso 3037. Mergaičių 1914 metais viso labo buvo 237, o 1920 metais viso labo 562. Matom, kad nepilnamečių nusikalstamumas prieš pat karą palyginti nedidelis, karo ir revoliucijos dėlei vėl augo. Ypač tas augi­ mas paliečia jaunuolius nuo 16 iki 18 metų, kurie daugiausia susidūrė su karo ir

4.2. Valkų nusikaltėlių psichologija ir būklė

355

revoliucijos įvykiais. Kai dėl nusikaltimo pobūdžio, tai 1914 metais nuosavybės teisei nusikalto 90 %, lyties gyvenimui - 2,3 %. 1920 metais nuosavybės teisei 90,3 %, lyties gyvenimui - 0,4 %. Pažymėtina, kad 1918 metais nusikaltimai nuo­ savybės teisei sumažėjo, o padidėjo visuomenės ir valdymo tvarkai. Pirmųjų dvejų karo metų Londono statistika rodo, kad tame Anglijos di­ dmiesty nepilnamečių nusikalstamumas vis auga. Sakykim, 1916 m. konferenci­ joj figūravo daviniai, kurie rodė, kad 1914 metais berniukų nusikaltėlių būta 1708, o 1915 metais tas skaičius pašoko ligi 2713. Mergaičių nusikaltėlių skaičius nuo 76 padidėjo ligi 130. Aplamai nepilnamečių nusikalstamumas septyniolikoje didelių Anglijos miestų per 1915 metus padidėjo 30 %. Kai dėl Amerikos, tai joje tik nuo 1917 metų imama skųstis vis didėjančiu ne­ pilnamečių nusikalstamumu. Čikagos vaikų teismo daviniais, antisocialinių vai­ kų nusikalstamumo judėjimas buvo toks: 1917 metais nusikalto berniukų 2328, mergaičių 679, viso labo 3007; 1919 metais berniukų - 2713, mergaičių - 743, viso labo 3456. Vadinas, karas ir revoliucijos visuose Europos Vakarų kraštuose nepilname­ čių nusikaltėlių skaičių padidino. Norėdamas geriau ir tiksliau nušviesti antisocialinių vaikų judėjimą Lietu­ voj, aš išnaudoju beveik visus turimus tos rūšies statistikos davinius. 1930 metų pradžioj nepilnamečių nusikaltėlių drausmės auklėjimo įstaigoj berniukams Kalnaberžėj buvo 186 vaikai. Pagal amžių daugiausia buvo 16-kos metų amžiaus nusikaltėlių, būtent 29,8 %, 17-kos metų 19 %, 15-kos metų -18,1 %, 14-kos metų -1 5 % , 13-kosmetų - 8 % , 18-kos metų -2,9% , 12-kos metų - 2 ,7 % ir 11-kos, 19-kos ir 20-ties metų -1 ,5 %. Tų nusikaltėlių daugiausia buvo iš Kauno 16,9 %, iš Šiaulių - 14,5 %, iš Biržų - 9,1 %, iŠ Telšių - 8,8 %, iš Raseinių - 6,9 %, iš Vilkmergės [Ukmergės] - 5,9 %, iš Marijampolės - 5,7 %, iš Alytaus, Kėdainių, Panevėžio ir Tauragės apskričių po 4,5 %, iš Kretingos - 4,3 %, iš Mažeikių, Trakų ir Vilkaviškio - po 2,3 %, iš Rokiškio apskrities - 1,7 %, iš Seinų apskr. - 1,3 %, o iš Šakių ir Zarasų apskričių nebuvo nė vieno. Čia apskritys imamos drauge su miestais. Tačiau aplamai iš miestų kilusių nusikaltėlių buvo 44,7 %, o iš kaimo 55,3 %. Iš visų vaikų nusikaltėlių 36,1 % turi tėvą ir motiną, 36,7 % turi tik motiną, 8,1 % turi tik tėvą ir 9,1 % - našlaičiai, neturį nei tėvo, nei motinos. Pagal normalumą ir darbštumą 45 % normalių, 22 % - oligofrenikų, 17 % afektyvinių ir 16 % - debilikų. Kiekvienais metais vaikų nusikaltėlių judėjimas Lietuvoj atrodė maždaug, šiaip: 1926 metais į drausmės ir auklėjimo įstaigą nepilnamečių nusikaltėlių pa­ kliuvo 78,1927 metais - 112,1928 metais - 95 ir pernai metais - 93 vaikai.

356

/ 4 dalis/ TE I S Ė S PS I CHOL OCl j A

i Krakių skyrių mergaičių pateko 1926 metais 5,1927 metais - 16, 1928 me­ tais - 42 ir pernai metais - 83. Čia paduoti daviniai, mano nuomone, toli gražu nėra pilni; mes visai nema­ tome čia žinių apie teistus, bet nenubaustus vaikus, apie vaikus, atiduotus tėvams ar giminėms globoti ir 1.1. Todėl faktiškas mažamečių ir nepilnamečių nusikaltė­ lių skaičius Lietuvoje bus, aišku, daug didesnis. Dar pravartu paliesti juridinė antisocialinių vaikų būklė ir tos priemonės, kuriomis kovojama su jais. Ligi XVIII amž. Europos Vakaruose nepilnamečių atsakingumas buvo pagal romėnų teisės dėsnius. Tuo būdu vaikai iki septynerių metų buvo visai nebaudžia­ mi (doli incapaces). Nuo septynerių ligi keturiolikos (o mergaitės iki dvylikos metų) buvo interpretuojami kaip „artimi kūdikystei" (infantiae proximi). Teisdamas tokius nepilnamečius, teisėjas kiekvieną kartą turėdavo atsižvelgti, ar jie nusikalto sąmo­ ningai, ar nenumanydami ką darą. Nuo keturiolikos metų pakaitinamumas buvo visiškas ir vyresni kaip tų metų vaikai galima buvo bausti net mirties bausme. Europos Vakaruose į nepilnamečių atsakingumą pradėta visai kitaip žiūrėti Prancūzų revoliucijos metu. 1791 metų kodeksas panaikino senus teisės nuosta­ tus ir sukūrė nepilnamečiams ligi šešiolikos metų nepakaltinamumo prezumpci­ ją. Tik taip atvejais, kai prisiekę posėdininkai skelbdavo, kad nepilnametis nusi­ kaltėlis sąmoningai įvykdė nusikaltimą, jį galima buvo bausti, bet mirties bausmę pakeisdavo, internuodami tokį vaiką dvidešimčiai metų į pataisos namus. Vis dėlto, jei nepilnametis nusikaltėlis ir nesąmoningai veikė, tačiau teismas, atsi­ žvelgdamas į aplinkybes, gali jį atiduoti namų priežiūrai arba patalpinti į patai­ sos namus (maison de correction). Šis revoliucinis įstatymas 1810 metais buvo įrašytas į Napoleono kodeksą ir su kai kuriais papildymais veikia Prancūzijoj iki mūsų laikų. Vadinas, istorinės žinios rodo, kad nepilnamečių atsakingumo klausimas vis keitėsi ir nuo XVni amžiaus antrosios pusės nuolat įgyja didesnio žmoniškumo. Sakysim, Vokietijoj prieš išleidžiant bendrą visai imperijai 1870 metų ko­ deksą, atskiros valstybės taikė nepilnamečiams normas, labai artimas prancūzų teisei. Naujasis kodeksas nustatė, kad ligi dvylikos metų vaikai nepakaltinami. Tačiau juos galima pavesti auklėti: šeimai, auklėjimo bei pataisos įstaigoms ir 1.1. Nuo dvylikos ligi aštuoniolikos metų nepilnamečiai lygtinai pakaltinami. Čia 3 Kai dėl Latvijos, tai joje, pagal prof. F. Neureiterio davinius, 1928 m. buvo nuteista jaunųjų (iki 21 metų) nusikaltėlių: 1286 vyr. ir 190 mot. Jauniesiems nusikaltėliams Latvijoje yra dvi auklėjimo ir drausmės įstaigos: Irlavoj 200 vyr. ir Rodenpois 60-80 mot. Be to, dar Rygoj yra įstaiga defektingiems (ydingiems) vaikams.

4.2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

357

taip pat atsižvelgiama, ar sąmoningai vaikas įvykdė nusikalstamąjį darbą. Jei­ gu pripažindavo, kad nepilnametis sąmoningai nusikalto, tai jį bausdavo bendra tvarka. Bet bausmės turėjo būti mažinamos ir joms atlikti nepilnamečiai buvo talpinami į tam tikras įstaigas. Tokia nepilnamečių atsakingumo tvarka paliko Vokietijoje ligi dabartinių laikų. Tačiau 1923 metais Reichstagas priėmė naują įstatymą, kuriuo nepakaltinamumo amžius pakito nuo dvylikos ligi keturiolikos metų. Ligi keturiolikos metų globos teismas turėjo teisės bausti nepilnamečius auklėjimo pobūdžio bausmė­ mis. Kai dėl nepilnamečių nuo keturiolikos ligi aštuoniolikos metų, tai teismui leidžiama laisvai rinktis, ar auklėjimo priemonę skirti, ar bausmę. Pripažinęs ne­ pilnametį reikalingą tam tikro auklėjimo, teismas gali pats skirti pataisos priemo­ nę arba visą bylą perduoti į globos teismą. Priverstinis auklėjimas (Fuersorgeerziehung) būdavo įvairus. Nepilnametis galėjo būti atiduotas į mokyklą arba perduotas auklėti asmeniui, kuris tikrai tam darbui įgaliotas, arba nepilnamečiui būdavo uždedama pareiga atitaisyti savo nusikaltimu padarytą skriaudą. Jeigu teismas nutardavo nepilnametį bausti, tai turėjo žiūrėti tokių taisyklių. Pirmiausia, bausmė turėjo būti mažinama: mirties bausmė ir sunkiųjų darbų ka­ lėjimas ligi gyvos galvos pakeičiami buvo kalėjimu arba tvirtove nuo vienerių ligi dešimties metų. Sunkiųjų darbų kalėjimo vietoj skirdavo paprastą kalėjimą. Bausmė galėjo būti laikinai atidėta. Prokurorui, kuris specialiai prižiūri nepilnamečių nusikaltėlių bylas, užde­ dama pareiga susilaikyti ir nekelti, jei nėra svarbaus reikalo, nepilnamečių bau­ džiamos bylos. Jam įstatymas įsako tokiais atvejais bylą perduoti į globos teismą, kuris skirtų nepilnamečiui atskirą auklėjimo priemonę. Galiausiai pats teismas, bylą išnagrinėjęs, gali, atsižvelgdamas į nepilnamečio nusikaltimo menkumą, jo nebausti ir uždėti jam tik teismo išlaidas. Kai dėl Anglijos, tai Čia iki jau mano minėto 1908 metų vaikų įstatymo buvo taikomi įpročių teisės nuostatai, artimi romėnų teisei. Dabar veikiančioji Anglijos teisė remiasi 1908 metų aktu, kuris leidžia teisėjui laisvai parinkti būdą veikti nepilnamečius ligi šešiolikos metų. Teisėjas gali griebtis tokių priemonių: l) visai nekaltinti, 2) paleisti parankai, 3) atiduoti valdininko globėjo priežiūrai, 4) atiduoti priežiūrai giminėms arba šiaip patikimam asmeniui, 5) patalpinti į amatų moky­ klą, 6) patalpinti į pataisos mokyklą, 7) paskirti (berniukams) kūno bausmę, 8) pa­ skirti nepilnamečiui mokėti baudą, nuostolius arba išlaidas, 9) skirti tuos mokes­ čius mokėti nepilnamečio tėvams arba globėjui, 10 ) gali versti tėvus arba globėjus duoti pasižadėjimą, kad ateity nepilnametis gerai elgsis, ll) gali pasmerkti ne­ pilnametį nusikaltėlį būti atskiroj nepilnamečių įstaigoj, 12 ) gali bausti kalėjimu,

358

Md a l i s / T E I S Ė S PS I CHOL OGI J A

jei n e p i l n a m e t i s tu r i k e tu r io lik a m e tų , ir g a liau siai 13) g rieb tis b e t k u rio s k ito s į s ta t y m a i s p r i p a ž i n t o s p rie m o n ė s .

Šias priemones, kuriomis Anglijoj veikiami nepilnamečiai nusikaltėliai, ty­ čiomis paminėjau, nes ir visų kitų Europos Vakarų kraštų įstatymai, su nežy­ miom išimtim, tokiais pat būdais kovoja su antisocialinių vaikų nusikalstamumu. 1908 metų įstatymu einant, nepilnamečiai nuo šešiolikos iki dvidešimt vienerių metų gali būti talpinami vietoj kalėjimo į tam tikrus reformatorijus ne mažiau kaip vieneriems metams ir ne ilgiau kaip trejiems metams. Tiesa, anglų sistema, kaip matom, pasižymi tam tikru griežtumu, užtat ji tuo gera, kad atmeta sunkiai susekamą „sąmoningumo" kriterijų ir leidžia pačiam teisėjui laisvai, atsižiūrint į tikslingumą, priemones pasirinkti. Negalim nutylėti nepaminėję bent keliais žodžiais nepilnamečių atsakingu­ mo Šveicarijoje. Čia 1918 metais išleisti įstatymai nustato, kad iki keturiolikos metų vaikai visai nepakaltinami. Tačiau teisėjas, atsižvelgdamas į vaiko nusikal­ timo ir gyvenimo aplinkybes, gali atiduoti jį administracijos globai. Nuo ketu­ riolikos iki aštuoniolikos metų nepilnamečiai nusikaltėliai atiduodami į pataisos namus, iki pasitaisys. Tokius vaikus pataisos namuose galima laikyti iki dvi­ dešimties metų. Visais atsitikimais atsižvelgiama į nepilnamečio sielos ir kūno sveikatą. Nenormalius tais atžvilgiais vaikus stengiamasi ne bausti, bet gydyti ir auklėti. Galiausiai nepilnamečiams nuo aštuoniolikos iki dvidešimties metų baus­ mės mažinamos. Sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos pakeičiamas jiems termininiu kalėjimu. Jiems neatimamos piliečių teisės ir bausmę jie atlieka sky­ rium nuo suaugusiųjų. Vadinas, šveicarų įstatymai neleidžia nepilnamečių nuo keturiolikos iki aš­ tuoniolikos metų kišti į kalėjimus, bet įveda jiems trumpalaikį laisvės suvaržymą. Dabar, prieš kalbėdamas apie ypatingus teismus nepilnamečiams, trumpai suglausiu tai, ką sakiau apie nepilnamečių atsakingumą įvairiuose kraštuose. XX amžiaus paskutinių dviejų dešimtmečių laiku visų Europos kraštų įsta­ tymai pakeitė savo nusistatymą nepilnamečių nusikaltėlių baudimo reikalu. Daugumas įstatymų nustatė ribas, nuo kurių nepilnamečiai pradedami bausti: Prancūzijoj nuo trylikos metų, Vokietijoj nuo dvylikos metų, Italijoj nuo dvylikos metrą, Danijoj nuo penkiolikos metų4. Žinoma, amžius nėra kliūtis nusikaltusiam nepilnamečiui talpinti į pataisos namus arba jam veikti įvairiomis medicinos-pedagogikos priemonėmis. 4 Latvijoj, prof. Mintzui pirmininkaujant, dirba speciali komisija vaikų nusikaltėlių įstatymui paruošti. Gali būt, kad šį straipsnį spausdinant jau naujas įstatymas bus priimtas. Suomijoj jau priimtas įstatymas, kuriuo vaikų nepakaltinamumo amžiaus ribos praplėstos (16 met.?).

4.2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

359

Nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra pereinamasis laikotarpis. Lei­ džiama, atsižvelgiant į nusikaltėlį, griebtis ne tik auklėjimo, bet ir bausmės prie­ monių. Duodamas teisėjui tokių plačių teisių, įstatymas numato ypatingus teis­ mus nepilnamečiams, kuriuose vaikai tiriami socialiniu ir psichologiniu atžvilgiu ir tik paskum, jei reikia, baudžiami. Beveik nė vieno krašto įstatymai neatsisako bausti nepilnamečio, turinčio daugiau kaip keturiolika metų, kalėjimu. Tačiau stengiamasi, kad tuo atveju ne­ pilnamečio kalinimo sąlygos būtų palankios jam perauklėti. Be to, steigiamos įvairios vaikų nusikaltėlių globos ir priežiūros įstaigos; kartais nusikaltęs nepil­ nametis verčiamas atitaisyti padarytą žalą. Toliau dedama pastangų pačiai socia­ linei aplinkai gerinti, kuri, be abejo, daro įtakos nepilnamečių nusikalstamumui. Ypačiai teismai nepilnamečiams buvo gyvenimo pažangos padarinys. Jie tu­ rėjo tikslą pagerinti fizišką ir morališką nepilnamečių nusikaltėlių būklę. Juos ku­ riant, norėta sudaryti centrą, kuris žinotų vaikų ypatybes ir pedagogikos principus. Šis institutas pūsdamas perėjo visą eilę stadijų. Iš pradžių, įvedant šiuos teis­ mus, buvo norima, kad jie specializuotųsi ir būtų kompetentingi nepilnamečių bylas spręsti. Be to, buvo stengiamasi, kad nepilnamečių bylos vyktų atskiruose butuose, kad nepilnamečiai iki teismo nebūtų laikomi policijos nuovadose ir ka­ lėjimuose. Buvo rekomenduojama pašalinti iš teismo formalizmą, nepilnamečių bylas nagrinėti neviešai, kad teismo procedūra nepadarytų nepilnamečiui žalin­ gos įtakos. Paskiau buvo stengiamasi išplėsti ir sustiprinti globėjų priežiūrą. Tie globėjai atsirado Amerikoj. Jų funkcijos buvo dvejopos: l) tyrinėti vargingų vaikų būklę ir 2) prižiūrėti juos per visą bandomąjį laiką, kuriam vaikas nusikaltėlis buvo lygti­ nai baudžiamas. Globėjų priežiūra (liberté surveillée, Schutzaufsicht) nepilnamečių teismų praktikoj buvo galingiausias ir dažniausiai vartojamas būdas veikti nepil­ namečius, dar ne visai įklimpusius į nusikalstamumą. Vos pradėjus nepilnamečių teismams veikti, tuoj suprato, kad tų teismų dar­ bo pasisekimas daug pareina nuo jų bendradarbiavimo su visuomenės organiza­ cijomis. Tik toks bendradarbiavimas laidojo nepilnamečių teismams pasisekimą. Tarp kita ko, teismams buvo leidžiama atimti iš tėvų jų tėviškosios teisės, jeigu jie netinkamai vaikus auklėjo ir prižiūrėjo. Tokie tėvai dažnai buvo verčiami teismo nutarimu mokėti tam tikrą mokestį jų vaikui išlaikyti. Be to, nepilnamečių teismai galėjo bausti visus, kurie neigiamai vaikus veikia, ir tėvus, kurie savava­ liškai atima iš vaikų pragyvenimo resursus. Tuo būdu, nepilnamečių teismai ilgainiui virsta galingu įrankiu, visapusiš­ kai veikiančiu antisocialinius vaikus. Iš specialaus teismo jie virsta viešu valsty­ bės organu nepilnamečiams nusikaltėliams globoti.

360

/ 4 dūlis/ T E I S Ė S l’ Sl C H O LOC11 A

įvairiuose kraštuose nepilnamečių teismai organizuoti įvairiai. Sakykim, Vokietijoj, einant 1923 metų įstatymu, prie taikos teisėjų nuovadų kuriami ats­ kiri skyriai nepilnamečiams nusikaltėliams teisti. Tuos skyrius sudaro teisėjai su šefenais (posėdininkais), kurie kviečiami dažniausiai iš liaudies mokytojų tarpo. Tačiau koleginiai teismai neturėjo didelio pasisekimo. Visoj eilėj kraštų, pavyz­ džiui Anglijoj, Belgijoj, Italijoj, nugalėjo vienašmeniai teismai. Čia teisėju skiria­ mas žmogus, turįs didelio pedagoginio prityrimo. Mūsų Lietuvoj atskirų teismų nepilnamečiams nėra. Tiesa, Kaune vienas taikos teisėjas teisia šalia kitų bylų ir visas nepilnamečių bylas, kilusias Kauno apskrity. Bet toliau provincijoj nepilna­ mečių nusikaltėlių bylos sprendžiamos paprasta tvarka. Dar keletas žodžių apie įžengiamąjį nepilnamečių tardymą. Prancūzija buvo pirmas kraštas, atidavęs vaikų tardymą į atskiro tardytojo rankas. Tardydamas nepilnamečius nusikaltėlius toks tardytojas turi taip pat rinkti žinių apie mora­ lišką ir materiališką nepilnamečio šeimos būklę, apie jo būdą (charakterį) ir anks­ tyvesnį gyvenimą; apie sąlygas, kuriose augo ir buvo auklėjamas. Tuo būdu ma­ tome, kad nepilnamečių tardytojai turi būti ne tiek teisininkai, kiek pedagogai, ir neprotinga vaikų nusikaltėlių tardymą pavesti suaugusių tardytojams, kaip kad tai daroma Lietuvoj. Iš tokių tardytojų turi būti reikalaujama specialaus pedago­ giško patyrimo. Nepilnamečių teismai, nagrinėdami vaikų nusikaltėlių bylas, pirmiausia stengiasi jas nagrinėti neviešai. Kai kurių kraštų įstatymai, sakykim, italų, pran­ cūzų, tiesiog įsako nepilnamečių bylas nagrinėti uždaromis durimis. Formališko gynimo nepilnamečiui nereikia, nes pats teisėjas yra tikrasis mažo nusikaltėlio gynėjas. Nepilnamečių bylose nerašomas kaltinamasis aktas, kartais net proku­ ratūra jose nedalyvauja. Nepilnamečių teismai visur įnešė naujovės į kovą su vaikų nusikalstamumu. Jie geriau atskleidė to blogumo šaknis ir parodė, kad tos šaknys glūdi dabartinėj kultūroj ir visuomenės sąlygose. Vis dėlto nepilnamečių teismams neužteko pedagogiško patyrimo. Sunkesniais vaikų ydingumo atvejais jie pasirodė bejėgiai tinkamai, pedagogiškomis gydymo priemonėmis tokius vaikus veikti. Klaidinga būtų manyti, kad racionali kova su vaikų nusikalstamumu prasi­ deda tada, kada griebiamasi tų ar kitų priemonių. Toks manymas pernelyg pa­ viršutiniškas. Juk ir kovodami su suaugusių nusikalstamumu, pirmiausia turime susirūpinti ne nusikaltėlio baudimu, bet socialių, ekonominių ir teisinių santykių sutvarkymu. Turim stengtis stiprinti doros ir religijos pamatus, pakelti žmonių kultūros lygį, kovoti su girtybe, didinti skaičių mokyklų, vakarinių kursų suau­ gusiems ir t. t. tas svarbus profilaktikos darbas ypač būtinas vaikų nusikaltėlių

•4-2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

361

atžvilgiu. Ta prasme visuomenės ir vaikų profilaktiką (įspėjimą) aš suprantu kaip specialių vaikų kodeksų sukūrimą kultūringų kraštų įstatymuose. Vaikų statu­ tai, arba kodeksai, yra vaikų apsaugos įstatymų rinkiniai, kuriuose surinkti visi nuostatai, apibūdiną vaiko padėtį visuomenėje. Sunku straipsnio skiltyse nušviesti kaip reikiant tą savaime labai svarbų ir įdomų klausimą. Vis dėlto, kadangi tokie kodeksai be galo svarbūs visai vaikų so­ cialinei teisinei apsaugai, ypač vaikų nusikalstamumo įspėjimo prasme, tai nega­ liu nesustoti ir nepažymėti jų pagrindinių idėjų ir formų, kuriomis jie pasireiškė. Anglijoj vaikų įstatymas egzistuoja jau dvidešimt metų su viršum. Tame įstatyme surašyti visi nuostatai, kurie pagerino vaikų bei jaunimo apsaugos, auklėjimo-pataisos įstaigų ir mažųjų nusikaltėlių būklę. Tas įstatymas apsaugo nepilnamečius ir mažamečius nuo žiauraus elgesio su jais. Tuo įstatymu einant, tėvai arba as­ menys, kurie pagal įstatymus turi išlaikyti mažametį arba nepilnametį, gali būti traukiami atsakomybėn, jeigu nepakankamai aprūpina jį maistu, rūbais, medi­ cinos pagalba ir t. t. Jeigu trūksta lėšų, tai įstatymas, grasydamas bausmėmis, verčia jų įsigyti pasiremiant neturto teisėmis. Prie žiauraus elgesio įstatymas priskiria ne tik žiaurumus neseniai apibūdin­ tus. Jų sąvoka pusėtinai praplečiama. Jau nekalbant apie mušimus ir skriaudas, įstatymas, grasydamas bausmėmis, draudžia leisti vaikus išmaldos prašyti, ypač baudžiama už vaikų vertimą elgetauti. Taip pat griežtai baudžiamas tas, kuris lei­ džia nepilnamečiams gyventi viešuose namuose, mergaitėms tarnauti prostitu­ tėmis. Savaime suprantama, kad už skatinimą ir vertimą užsiimti nedoru darbu taip pat baudžiama visu griežtumu. Nežiūrint visų pilietiškų laisvių, kuriomis naudojasi Anglijos piliečiai, kai tik paliečiami vaikų interesai, tai vaikų įstatymas teikia valdžios organams ypatingų teisių. Sakykim, norėdamas apsaugoti vaikus nuo tėvų girtuoklių, įstatymas lei­ džia teismui griebtis ypatingų priemonių tokių tėvų atžvilgiu. Tai daroma todėl, kad norima apsaugoti vaikus nuo pražūtingos tėvų įtakos. Net nelaukdama teis­ mo sprendimo, policija tokiais atvejais gali atimti vaiką iš tėvų ir laikinai patal­ pinti jį į tinkamą jam įstaigą. Viena įstatymo dalis skirta specialiai draudžiamojo pobūdžio nuostatoms, kurie leidžia vaikų paauguolių [paauglių] rūkymą. Įstatymas draudžia rūkyti vaikams, kurie turi mažiau kaip šešiolika metų, viešose vietose ir įpareigoja tvar­ kos prižiūrėtojus atiminėti iš mažamečių tabaką, papirosus, rūkomąjį popierių, jeigu jie viešose vietose rūko. Toliau, vaikų įstatymai reguliuoja jų apgyvendini­ mą įvairiose auklėjimo įstaigose. Tokių įstaigų Anglijoje keli tipai: yra pataisos mokyklų, skirtų jauniems nusikaltėliams (reformatori/ school), amatų mokyklų, į 362

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS 1CHOLOCI J A

kurias talpinami valstybės globojami vaikai amatams mokytis. Visa eilė straips­ nių tvarko naudojimąsi vaikų darbu, reguliuoja įvairių sandorių su vaikais sudarymą, pardavinėjimą vaikams alkoholinių gėrimų ir pan. Apie tai, kad tas pats įstatymas tvarko vaikų teismus, aš jau turėjau progos pabrėžti. Panašų vaikų apsaugos įstatymą randam Belgijoj; jis išleistas 1912 metais (Loi sur la protection de l'enfance), Italijoj „Vaikų kodeksas" buvo paskelbtas 1914 metais. Vokietijoj vė­ liausiai išėjęs bendras visoms sudarančioms Vokietijos sąjungą valstybėms vaikų įstatymas (Reichsgesetz ftir Jngendiuohlfahrt) Reichstago priimtas 1922 metais lie­ pos mėn. 9 dieną, bet pradėjo veikti tik 1924 metų balandžio mėnesį. Įstatymas palyginti platus. Jame šeši skyriai, kurie susideda iš 78 straipsnių. Ten pirmiau­ sia pabrėžiama, kad kiekvienas Vokietijos vaikas turi teisę fiziškai, dvasiškai ir sociališkai lavintis. Tėvų teisių ir pareigų vaikų atžvilgiu įstatymas neliečia, bet jeigu šeima neatlieka savo pareigų, tai valstybė įsikiša į vaiko auklėjimą. Vaikams apsaugoti steigiamas centrinis organas visai Vokietijai (Jugendamt) su skyriais ats­ kirose valstybėse. Vaikų įstatymo trečiame skyriuje numatoma apsauga vaikų, kuriuos tėvai iki keturiolikos metų atiduoda trumpesniam laikui, bet reguliariai kito asmens globai. Penktame skyriuje kalbama, kad valstybė saugo mažamečius, kuriems reikalinga pagalba fiziškai, dvasiškai ir doroviškai prasilavinti. Galiau­ siai šeštame skyriuje numatyta mažamečių priežiūra. Tam tikslui skiriami ypatin­ gi asmenys, vadinamieji padėjėjai (Hlefer). Antisocialiniams vaikams taisyti dar vartojama priežiūra, probation, Amerikos ir Anglijos išbandyta. Tuose kraštuose nepilnamečio išmėginimas neįmanomas be priežiūros - supeivision. Jungtinėse Šiaurės Amerikos Valstybėse išmėginimu lai­ koma vaikų nusikaltėlių auklėjimo (treatment) sistema. Ši sistema skiriasi nuo kitų tuo, kad nusikaltėliai vaikai paliekami paprastai savo aplinkoj, daugiausia laisvėj. Praktika išrodė, kad, jeigu nepilnametis turi abu arba vieną kurį iš tėvų, gy­ vena palyginti pakenčiamose sąlygose, raštingas ir įpratęs kurios nors profesijos darbą dirbti, - tai tokiais atvejais geriausiai tinka skirti tokiam nepilnamečiui tyrinėtoją-auklėtoją. Jų priežiūros vyriausias uždavinys - sukurti nepilnamečio šei­ moj ir už šeimos ribų aplinką, atitinkančią nepilnamečio auklėjimą. Be abejo, jie turi taip pat padėti nepilnamečiui sudaryti visą eilę tikslingų, gyvenimui būtinų įpročių, kurie padėtų jam sugyvenimo taisyklių negriauti. Tačiau tėvų ir giminaičių priežiūra taip pat palyginti nebloga priemonė vaikams nusikaltėliams perauklėti. Kai komisija atiduoda vaiką nusikaltėlį tėvų priežiūrai, tai pastarieji kur kas geriau jį auklėja, daugiau į jį dėmesio kreipia. Tėvų ir giminių priežiūra —plačiai vartojama priemonė visuose kraštuose. Vis dėlto geriau, jeigu tėvų priežiūrą dar kontroliuoja nepilnamečių komisija.

4.2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

363

Kartais nepilnametis nusikaltėlis talpinamas į svetimą šeimą (šeimos patronatas). Patronato tikslas - auklėti ir ruošti nepilnametį visuomeniniam darbui. Pareigos, kurios uždedamos patronatui, beveik nieku nesiskiria nuo pareigų, ku­ rias eina tėvai, grąžinus jiems nepilnametį nusikaltėlį. Asmenys, kurie ima nepil­ nametį auklėti patronato teisėmis, turi: a) paruošti jį žemės ūkio darbui, b) elgtis su juo, kaip su šeimos nariu, teikti jam galimybę lankyti mokyklą ir apskritai vi­ sas lavinimosi įstaigas, d) žiūrėti auklėtinio sveikatos, susirgus jam, teikti medici­ nos pagalbą, e) aštuoniolikai metų sukakus, nepilnametis turi būti paleidžiamas drauge su visu turtu, kokį jis įnešė į patrono teisėmis auklėjusią šeimą. Kaip jau esu minėjęs, Kalnaberžėj ir Krakėse daugiausia laikomi nepilna­ mečiai, teismo nubausti ir į tas drausmės įstaigas padėti. Tuo tarpu tokio auklėji­ mo įstaigos turi būti ir preventyvinio pobūdžio, ir skiriamos kaip kandidatams, peržengusiems teisę, taip ir tiems, kurie, išbuvę skirtą jiems laiką, reikalingi to­ limesnės priežiūros arba pagalbos. Vaikų teismų mes taip pat neturime. Kaune tėra IV-os nuovados taikos teisėjas, kurio nuovadoj sukoncentruotos viso Kauno miesto ir apskrities nepilnamečių bylos. Komisijų nepilnamečių byloms spręsti mes neturime. Taip pat nėra patronatu, vaikų tyrinėtojų instituto, jau nekalbant apie psichopatologines laboratorijas. Kai dėl mažamečių ir nepilnamečių juridinės būklės Lietuvoj, tai trumpai kalbant ji štai tokia: Lietuvoj, kaip jau minėjau, atskiro kodekso nepilnamečiams bausti nėra. Veikia bendri baudžiamieji įstatymai, vadinas, 1903 metų Baudžiamasis statutas. Ligi 10-ties metų vaikas visiškai nepakaltinamas. Šiuo atžvilgiu bylą kelti visai negalimas procesinis dalykas. 10-ties metų ribos dabar beveik visur pripažintos per siauromis. Jau senieji Lietuvos įstatymai beveik tą ribą buvo pasiekę. Saky­ kim, 1468 metų Lietuvos Baudžiam[ieji] Įstįatai] buvo nustatę 7-nerius metus, kaip mažamečio absoliutaus nepakaltinamumo amžių. Antroji amžiaus riba yra ties 10-ties ir 17 metų. Čia nepakaltinamumas yra palyginamo pobūdžio. Darbas, kurį to amžiaus vaikai padaro, nėra pakaltina­ mas, jeigu vaikas „negalėjo numanyti savo darbo savumo ir reikšmės arba val­ dyti savo elgesio". Tuo būdu nepilnametis gali būti pakaltinamas. Bet tas pakaltinimas skiriasi nuo suaugusių pakaltinimo. 759-ju Baudžiamojo proceso įstatų straipsniu sprendžiant to amžiaus nepilnamečio bylą, reikia visada statyti „išma­ nymo" klausimą. Be to, nusikaltusiam nepilnamečiui mažinama bausmė, kartais viena baus­ mė pakeičiama kita - lengvesne, sakykim, paprastas kalėjimas pataisos namais.

364

M d a l i s / T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Lietuvoj veikiąs baudžiamasis įstatymas, rusų valdymo palaikai [palikimas], nusikaltėliui nepilnamečiui tik mažina baus­ mę, bet už padarytą nusikaltimą jį baudžia. Tikėkim, kad Lietuvoj, nusikračius rusų imperijos paveldėjimo, mūsų ne­ pilnamečiams, peržengusiems teisę, bausti statutas bus pamatuotas sveikesniu principu, kur nusikaltėlis vaikas bus laikomas reikalingu visuomenės globos, bet ne bausmės. Tik tada Lietuvos visuomenė nebebus mažamečių nusikaltimų bendrininkė, kaip teisingai pasakė Henri Roliet: „Ž m o n ija tik tu om et n ustos buvusi m ažam ečių žm o g žu d žių , v ag ių ir plėšikų ben­ d rin ink as, kai ji p latum u atliks visas sav o p areigas vaikų atžvilgiu, o kol ji to nėra p a d a riu si, ji turi p asak yti sau: aš turiu nusikaltėlių, ir tai esu nusipelniusi."

4.2. Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė

365

4.3.

S

Pareiškimo psichologijos duomenys

enieji metodai nusikaltimams aiškinti tolydžio braška - vis labiau kyla į aikštę, kad toli gražu jų nesama tokių tikslių ir neklaidingų, kaip kad

galima būtų pamanyt tuo pirmu pažvelgimu. O vis dėlto teismai vis dar užsispyrę kratosi naujų kelių, naujų metodų. Štai kad ir užsieniuose - kiek vargo tekdavo pa­ dėti, kol kai kurių stambių bylų reikalu pavykdavo gauti teismo sutikimas įsileisti psichologus ekspertus (pavyzdžiai: Halsmano byla, Karolio Švarco byla Šveinfurte 1925 m., kuris buvo kaltinamas negražiai išnaudojęs mažametes mokines). Arba vėl Austrijoje mokslinės grafologijos atstovai jau daug metų veltui klabena į teismo duris - grafologijos ekspertams ligi šiol beveik uždaras kelias į teismo salę. Štai ką apie tai viename savo laiške sako Rodą VVieser, Vienos universiteto kriminologi­ jos katedros asistentė, prirašiusi nemaža vertingų mokslo veikalų apie nusikaltėlių grafologiją: girdi, labai gaila, kad tuo metu, kai kriminologijoje tiesiog prasidedanti nauja era, o kriminalinė teisė vis drąsiau žengianti naujais keliais, Austrijos (taip pat ir Vokietijos) teismai vis dar nieko nenorį girdėti apie grafologinius tyrinėjimus kaltinamojo asmenybei charakterizuoti. Kaip ir pas mus, Lietuvoje, grafologinės ekspertizės pasigaunama tik rašysenos tapatybei nustatyti. Kas gi bekalbėti apie specialiuosius psichologinius metodus nusikalsta­ miems darbams aiškinti? Esama, pvz., naujų psichologinių metodų simuliantams atidengti, liudininkams melagiams sugauti, bet juristai tučtuojau suranda aibę ar­ gumentų, kurie, girdi, išrodą panašius tyrinėjimus esant neleistinus teismo prak­ tikoje. Tiesa, sunkiai prigyja ir kitokios kriminalinės technikos naujenybės, tad ne vieniems psichologams prisieina skųstis teismų nepažangumu. Psichiatrinė ekspertizė taip pat dažniausiai esti įspraudžiama į labai ankštus rėmus. Paprastai iš eksperto tereikalaujama trumpo, aiškaus atsakymo į tokį pat trumpą klausimą: ar teisiamasis, atlikdamas šį ar kitą veiksmą buvo kaltintinas? Kitaip sakant, ar jis veikė būdamas visos sąmonės? Tuo tarpu visokie nukrypimai į psichopatologinės, ypač į psichologinės, charakteristikos sritis šių laikų teismuo­ se nelabai tėra pageidaujami. Apie sunkumus, su kuriais čia tenka psichologui 366

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS I CHOLOGI J A

kovoti, byloja ir įdomi prof. Marbe's monografija apie psichologo eksperto vai­ dmenį kriminalinėse bei civilinėse bylose5. Jeigu jau taip vengiama visokių naujenybių, o ypač naujų psichologinių me­ todų nusikaltimams aiškinti bei nusikaltėliams charakterizuoti, tai reikėtų ma­ nyti, kad senųjų kriminologijos srovių metodai esą visiškai patikimi ir praktikos patvirtinti. Tada, žinoma, būtų neatsargu jie keisti naujais, dar neišmėgintais. Ta­ čiau, kaip jau esame sakę šio rašinio pradžioje, taip nėra. Atidžiau ištyrę šių laikų tardymo bei teisdaros [teisėkūros] praktiką, įsitikinsime, kad ligi šiol vartojamas pagrindinis tardymo bei kriminalinio proceso metodas būtinai reikalingas patai­ sų ir negali išsiversti be psichologijos mokslo paramos. Be abejojimo, ir tardytojui, ir teisėjui labai didžios reikšmės turi bylos daly­ vių pareiškimai6 - liudininkų, nukentėjusių, įtariamųjų bei kaltinamųjų. Jie daž­ niausiai nulemia bylą, nuo jų teisingumo pareina kaltinamojo likimas. Tad ne­ nuostabu, kad pritaikinamoji psichologija jau seniai susidomėjo pareiškimų pati­ kimumo klausimu. Galima net sakyti, kad pareiškimų psichologija šiandien yra kertinis pritaikinamosios psichologijos rūmo akmuo. Jau prieš 30 metų garsusis psichologas W. Stemas parašė didelį rimtą veikalą apie pareiškimų psichologiją. Tatai tebuvo graži pradžia. Nuo to laiko yra išleista eilė vertingų veikalų, daž­ niausiai paremtų rimtais eksperimentiniais duomenimis. Štai keli naujausi (italų, prancūzų bei vokiečių kalbomis): 1) Altavilla „Psicologia giudiziaria" (1927). 2) Gorphe „La critique du témoignage" (1927). 3)

Tesora „La psicologia della testimonianza" (1929).

4)

Mònkenmòller „Psychologie und Psychopathologie der Aussage" (1930).

5) Plaut „Der Zeuge und seine Aussage im Strafprozess" (1931). Kuo labiau gilinamės į naujausiųjų šios psichologijos šakos tyrinėjimų davi­ nius, tuo tvirčiau atrodo pagrįsta išvada, jog kriminalinės teisdaros praktika nie­ ku būdų negali išsiversti be rimtų psichologinių metodų, negali užmiršti psicho­ logijos mokslo duomenų, nušviečiančių sudėtingus šios srities klausimus. Žino­ ma, šiame rašinyje neteks smulkiai gilintis į pareiškimų psichologijos problemų painiavą. Man čia terūpi trumpai, kiek leidžia žurnalo straipsnio mastas, iškelti tai, kas galima tiesiog pritaikinti kriminalistinei praktikai, paliekant nuošaly gry­ nai teorinius dalykus. 5 Dr. Marbe, K. Der Psycholog als Gerichtsgutachter im Straf- und Zivilprozess, Stuttgart, 1926. 6 Čia žodžiu „pareiškimas" pavaduojamas nevykęs teismų įstaigose įsigalėjęs terminas „pa­ rodymas".

4.3. ParciSkimo psichologijos duomenys

367

Tariuosi būsiant tikslingiausia sustoti ties šiais pareiškimų psichologijos klausimais: 1) Psichologinis pareiškimus darančio asmens (pareiškimų subjekto) eski­ zas. 2) Pareiškimų objekto charakteristika. Čia turime galvoje įspūdžių suvo­ kimo sąlygas (kokiomis aplinkybėmis pareiškimus darąs asmuo viską matė, girdėjo ir t. t.), o taip pat kokiomis sąlygomis vyksta tų įspūdžių atgaminimas (atmintis, vaizduotė ir kiti veiksniai). 3) Psichologinis pareiškiančiojo asmens sugretinimas su jo pareiškimais (subjekto sugretinimas su objektu). 4) Psichologinė pačių pareiškimų analizė. 5) Keletas praktiškų nurodymų apie tardymo bei apklausinėjimo psichotechniką ir apie kai kurių duomenų įvertinimą. Liudijančiojo psichologinis bruožas Kalbėdamas apie psichologinį liudijančio asmens eskizą (charakteristika čia būtų per drąsus žodis - charakteristika reikalauja daug daugiau ir platesnių davi­ nių), aš turiu galvoje struktūrines psichines bei fizines savybes, nuo kurių pareina pareiškimų vertė. Juk esti taip, kad du liudytojai tomis pačiomis sąlygomis mato tą patį įvykį, bet vis dėto paskui teisme labai nevienodai liudija, nors, atrodo, nė vienas nenori iškreipti įvykių ir pakenkti tiesos darbui. Matyti, pareiškimų vertė pareina ir nuo paties liudytojo savybių; matyti, esama tokių liudytojų, į kuriuos iš anksto tenka žiūrėti su tam tikru atsargumu. Pavyzdžiu imkime vaikus. Ligi lytinio brendimo amžiaus jie lengvai pasiduo­ da įtaigai bei pašalinėms įtakoms, ypač afektingais (pvz., seksualiniais) klausimais, todėl jų liudijimais sunku patikėti. Tuo tarpu lytinio brendimo amžius, ypač pirmo­ ji menstruacija, jaunųjų liudytojų pareiškimus dažnai nudažo seksualine fantazija, paslėptais geismais, svajonėmis ir kt. Antra vertus, kai kuriais paskirais atvejais galima išnaudoti eidetiškąsias vaikų bei jaunuolių ypatybes. Vaikai ligi 7 metų am­ žiaus gali būti apklausinėjami tik tėvų namuose ir tik gerai pasiruošusių, apie vai­ kų psichologiją nusimanančių asmenų; be to, būtinai reikalinga psichologinė vaiko charakteristika. Pasitaikydavo, kad ir mažų vaikų liudijimai padėdavo išaiškinti svarbius dalykus. Nors vaikai labai lengvai pasiduoda įtaigai, vis dėlto jie, aplamai imant, mažiau linkę meluoti negu suaugusieji. Sprendžiant klausimą, ar galima naudotis vaiko bei jaunuolio pareiškimais, kas kartas reikia atsižvelgti į individua­ lines vaiko savybes, vaduojantis psichologiškai pagrįstais sumetimais.

368

/ 4 d a l i s / T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

Ne mažiau svarbus klausimas, kaip vertinti senų žmonių pareiškimai. Juk seniai sakoma, jie taip pat esą savo rūšies vaikai, tik jų raida einanti atvirkščia tvarka. Ir iš tikro: jau nebekalbant apie priešsenatvines psichozes ir senatvės sil­ pnaprotystę, - tokie subjektai iš viso negali būti liudytojais, bet ir šiaip dėl anks­ tyvų sklerozinių pakitimų smegenyse arba dėl palyginti greito nervų narvelių [ląstelių] nusidėvėjimo dažnai jau nuo 50 metų ima silpnėti atmintis (ypač sun­ kiai senas žmogus atsimena artimosios praeities įvykius), ima didėti pasidavimas įtaigai. Klimakterinio periodo moterys dažnai kenčia nuo prislėgtos dvasios nuo­ taikos, ima trikti protiniai procesai, ypač atmintis. Pareiškimų psichologijai daug reikšmės turi liudytojo lytis. Tai sudėtingas ir keblus klausimas. Kai kuriais atvejais

ceteris p a r ib u s

moterys esti net geresni

liudytojai negu vyrai; taip pat yra tokių dalykų, kuriuose labiau galima pasitikė­ ti vyrais. Kai pareiškimų turinį sudaro pačiam liudytojui abejingos, jo nejaudi­ nančios situacijos, kai užtenka išdėstyti, ką esi matęs, pats būdamas tais įvykiais nesuinteresuotas ir viską ramiai stebėdamas, - tada persvara esti moterų pusėje, ypač jeigu tenka kalbėti apie spalvas, erdvinius santykius, namų apystatą ar ką nors panašaus. Taip pat moterys pralenkia vyrus periferiniu regėjimu, kitaip sa­ kant, priekin žiūrėdamos, jos mato, kas dedasi iš šalies. Jos jautresnės ir vos su­ vokiamiems įspūdžiams. Bet kadangi moteris lengviau sujaudinama, tai ji daug menkiau negu vyras liudys apie situacijas, kurios užkliūva jos jausmus, aistras ar ką nors panašaus. Savo platumo bei įvairumo atžvilgiu moterų pareiškimai daug siauresni, nes siauresnė ir jų suvokimo sritis. Sudėtingesnėse situacijose, ypač to­ kiose, kur stebėtojas negali palikti ramus, persvara yra vyrų pusėje. Svyravimai tarp labai gerų ir labai blogų pareiškimų moterims, aplamai imant, yra griežtesni negu vyrams, nes moterys čia labiau leidžiasi savo interesų bei linkimų veda­ mos. Daugumas autoriiį, tyrinėjusių šį dalyką, mano, kad vyras liudydamas esąs atsargesnis ir kritiškesnis. Moteris dažnai atkakliai laikantis savo kartą daryto pareiškimo, nors, atrodo, pati dalykų logika reikalautų paaiškinimų, pakeitimų, papildymų ir kitko, ko ji negali arba nenori duoti. Ji mažiau jautri visokiems ne­ sklandumams ir prieštaravimams, todėl nenugąsdinsi moteries liudytojos, nu­ rodydamas, kad ji kalbanti nesąmones, prieštaraujanti sau ir kitiems, nuneigian­ ti aiškiai išrodytus faktus. Matyti, „logiškoji sąžinė" moterį maža tekankina, ir dažnai ji tik pečiais trukteli ten, kur vyras jaučia būtiną reikalą aiškintis ir šalinti prieštaravimus - net ir tada, kai jam būtų naudingiausia ir protingiausia tylėti. Šia proga neiškenčiu neprisiminęs vieno žydų humoristo apsakymėlio, rodančio moters logiką. Viena žydė apskundusi kitą, kad ši negrąžinusi paskolinto puo­ do. ši šokusis „aiškintis": „Viena, aš to puodo neėmiau; antra, koks ten bebuvo 4,3. Pareiškimo psichologijos duomenys

369

puodas - šukėtas, prakiuręs; trečia, aš tą puodą jai grąžinau". Arba labai dažnai plepi liudininkė, karštai išpasakojusi visas įvykio smulkmenas, paklausta, iš kur ji visa tai žinanti, tiek temoka atsakyti, kiek ta garsioji anglė, kuri teisėjui atsakė: „Taip turi būti." Man pačiam teismuose dažnai tekdavo girdėti toks charakterin­ gas moterų pasisakymas: paklaustos, ar sutinka priesaika patvirtinti savo paro­ dymus, tuojau skuba pareikšti: „kad ir dvidešimt priesaikų..." Kaip matome, palyginamojo vyrų ir moterų pareiškimų patikimumo klau­ simas labai sudėtingas ir jo negalima trumpai išaiškinti. Literatūra šiuo reikalu yra plati. Jau 100 metų Mittermaieris išrodinėjo, kad esti atvejų, kada moterų pa­ reiškimai esą patikimesni, bet vyrai pralenkią moteris tada, kai reikią objektyviai cementuoti suvoktieji įspūdžiai. Naujesniais laikais, žinoma, taip pat netrūko mokslinių darbų šiam klausimui nušviesti (Hoymann, Stern, Marie Borst, taip pat ištisa eilė praktikų - teisėjų ir tardytojų). Palyginamoji lyčių psichologija taip pat duoda labai brangios medžiagos atskiriems klausimams spręsti. Vertinant moterų pareiškimus, taip pat svarbu, kiek galima kreipti dėmesį į menstruacijas, nėštumą, klimakteriją ir kitus panašius momentus, kiek jie galėjo paveikti įspū­ džių suvokimo, o taip pat ir jų atgaminimo sąlygas. Liudijančio asmens inteligentiškumas visada esti pliusas, žinoma, jeigu liu­ dytojas neturi blogų intencijų - nenori nuslėpti ar iškreipti tiesos. Iš anksto galima laukti, kad inteligentas liudytojas ceteris paribus bus geriau stebėjęs faktus, geriau išlaikęs atminty, lengviau suras tinkamus žodžius savo pareiškimams formuoti, bus kritiškesnis, logiškesnis ir tikslesnis. Inteligentai, aplamai imant, liudydami mažiau besileidžią veikiami įtaigos. Žinoma, visos šitos išvados, kaip sakoma, rei­ kia imti cum grano salis. Autorius nė nemano teigti, kad tik vyrai inteligentai tegalį būti geri liudytojai. Bet kurioje pareiškimų srityje kartais moteris gali duoti vertin­ gesnių pareiškimų negu vyras, o koks nors nemokytas žmogelis gali pasirodyti atsparesnis įtaigai už isteriką inteligentą. Pasitaiko, kad „išsiblaškęs profesorius" savo pareiškimais tik supainioja bylą, o tuo tarpu sodietis tiksliais, aiškiais savo at­ sakymais padeda susekti tiesos siūlo galą. Todėl visa tai, ką čia kalbėjome apie am­ žiaus, lyties, inteligencijos įtaką pareiškimams, gali netikti paskiriems individams, bet tinka bendrai liudytojų masei. Šia prasme tenka vertinti ir mokslinių, gausiais duomenimis paremtų, monografijų išvadas bei atskirus praktikų pastebėjimus. Baigdamas apie inteligencijos reikšmę pareiškimų svarumui, dar turiu paminėti Brenkingo nuomonę, jog neišlavinti liudytojai, darydami pareiškimus, trissyk len­ gviau leidžiasi veikiami įtaigos negu išlavinti. Neišlavintas liudytojas dažniausiai kalba miglotai, kreipia dėmesį ne į tai, kas esminga, o į tai, kas jam labiau yra kritę į akis. Neinteligentiški liudytojai teisme dažnai nė nesuvokia, ko iš jų norima. Antra 370

/ 4 d a lis / T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

vertus, ir inteligentiškumas bei išlavinimas kartais turi savo ydų: atsakymai darosi perdaug jau apsvarstyti, apgalvoti, atsiranda linkimas vaduotis savo refleksijomis, žiniomis, spėliojimais. Galutinė išvada galėtų būti tokia: esant geroms intencijoms, iŠ inteligento bei išlavinto liudytojo galima laukti net ir labai vertingų pareiškimų, tuo tarpu itin neišlavintas liudytojas, net ir pats to norėdamas, dažnai labai maža tepadės teismui nagrinėjamų faktų aplinkybes išaiškinti (žinoma, išskyrus tuos atvejus, kada iš liudytojo reikalaujama labai paprastų dalykų, kada, kaip sakoma, viskas aišku kaip ant delno). Pagaliau ir čia labai svarbu, kad tardytojas „psichokritiškai" vertintų kiekvieno liudytojo asmenybę. Pasitenkinsiu trumpai paminėjęs ir apie didelę profesijos reikšmę liudytojo pa­ reiškimų pobūdžiui. Kiek ilgiau verta apsistoti ties įvairių psichinių nenormalumų ir kai kurių defektų įtaka liudytojo liudijimams. Aš čia labiausiai turiu galvoje to­ kius trūkumus, kurie dar aiškiai neperžengia ribos, skiriančios sveiką nuo ligonio, nes apie pamišėlius ir sergančius sunkiomis nervų ligomis netenka nė kalbėti - jų pareiškimai teismui negali turėti jokios reikšmės. Reikia pastebėti, kad net patyręs tardytojas ne visada pastebės pareiškimus darantį asmenį esant psichiškai nesvei­ ką, todėl net tikri ligoniai gali per apsirikimą pakliūti į teismo salę kaltinamaisiais arba liudininkais. Yra daug tokių psichiškai sergančių žmonių, kurių net patyrę gydytojai ne specialistai visiškai neatskiria nuo sveikų (kas be ko - tas kartais pa­ sitaiko ir specialistams: errare humanum est). Iš čia praktiška išvada - akylai daboti ir reikalui esant tikrinti, o gal liudytojas nėra visa psichiškai sveikas. Ypač reikia skeptiškai žiūrėti į tokius asmenis, kurie negaluoja visokių laipsnių bei rūšių epi­ lepsijomis. Jų suvokimams atgaminti dažnai esti stambių spragų, ypač ten, kur ima reikštis jų liga. Ir liudijant jų sielos būsena gali būti pusiau aptemusi. Tas, iš šalies žiūrint, ne taip lengva pastebėti. Jų atmintimi pasitikėti negalima. Be to, epileptikų charakteris dažnai pasižymi neigiamais, antisocialiniais bruožais. Žodžiu sakant, menki jie liudytojai ir sunku remtis jų pareiškimais, ypač kai jie prieš ką yra nusi­ statę, įpykę ir 1.1. Tiesa, kai kada teismui gali praversti liguistas jų pedantiškumas, kurio skatinami jie rūpestingai daro savo užrašus, sąskaitas ir 1.1 bet vienas šitas pliusas, žinoma, neatsveria daugybės minusų. Lygia dalimi reikia būti atsargiems ir su isterikėmis, kurios dažniausiai pa­ sižymi tomis pat neigiamomis savybėmis, kuriomis pasižymi epileptikai. Ypač nepatikimi jų pareiškimai apie seksualinio pobūdžio dalykus. Čia jos netgi yra pagarsėjusios specialistės išgalvoti pasikėsinimams į nekaltybę. Jeigu to reikalau­ ja aplinkybės, isterikė nesvyruodama pati sau prisidirbs mėlynių, kad tik jos pa­ reiškimai atrodytų patikimesni. Įdomų atsitikimą prieš daugelį metų yra aprašęs Rouby (Les faux témoignages d'une hystérique):

4.3. PareiSkimo psichologijos duomenys

371

Isterikė mergaitė, alkoholiko duktė, iš pavydo padaro vagystę ir praneša po­ licijai, kad tai esą padarę jos meilužis ir jo draugas. Teisme savo liudijimą patvir­ tina priesaika. Meilužis nuteisiamas. Bet to jai neužtenka. Po metų ji inscenizuoja pasikėsinimą į savo gyvybę: kruvina, žaizdota atbėga į teismą ir vėl kaltina mei­ lužio dėdę, kuris tai padaręs iš keršto - už giminaičio nuteisimą. Ir dėdė nutei­ siamas. Kitas dėdė tik su dideliu vargu išvengia tokio pat likimo. Ištisus metus ši isterikė vaidina kankinę ir šventuolę, susilaukia gailestingų žmonių paramos; net ir dvasininkija stoja į jos pusę. Po kurio laiko ji vėl kartoja panašų triuką: nupjau­ na savo karvei tešmenį, padega namus ir vėl eina skųstis savo buvusiu meilužiu. Bet šį sykį suklumpa. Nepavykus išbėga ir bastosi, o gyvenimą baigia sunkių darbų kalėjime (už nunuodijimą). Panašių, nors ir ne tokių efektingų pavyzdžių, šio straipsnio autorius galėtų duoti ir iš savo praktikos Lietuvoje. Dar keli žodžiai apie alkoholikų bei morfinistų pareiškimus. Chroniškų al­ koholikų įsiminimas bei atmintis taip šlubuoja, kad nelabai gali tikėti net tuo, ką jie kalba apie visai netolimos praeities įvykius. O sergantieji Korsakovo liga (irgi alkoholizmo vaisius) esti tokios silpnos atminties, kad, galima sakyti, beveik vi­ sai neatsimena nė to, kas buvo vakar. Patologines melo formas (pseudologia phan­ tastica) taip pat dažnai turi isterikės ir užkietėjusieji girtuokliai. Savaime aišku, kad tokių liudytojų ir dorovės supratimas nelabai aukštas, todėl jų pareiškimų vertė yra menka. Tą pat galime pasakyti apie morfinistus, kokainistus ir kitokius narkomanus, nes, viena, jų psichikos būsena labai svyruoja pagal tai, ar jie „pri­ siuostę" ar, atvirkščiai, gyvena abstinencijos periodą, antra vertus, ir šių dorovė dažniausiai Šlubuoja. Itin atsargiai reikia elgtis, apklausinėjant žodžiu mikčiojančius, šveblenančius ir kitokius, nes dėl savo kalbos defektų jie stengiasi būti labai lakoniški. Tas gali net pakenkti bylai. Tipologiniu atžvilgiu reikia kreipti dėmesį į kai kurias specialias savybes, itin brangintinas liudijant. Čia priklauso eidetikai, kurie sugeba subjektyviame savo regėjimo lauke pažadinti matytuosius vaizdus - praeities įvykius mato prieš savo akis kaip gyvus; paskui - fenomeniškos atminties žmonės, sugebą įsi­ minti skaičius, žodžius, figūras, spalvas. Yra žmonių, kurie puikiai įsimena er­ dvinius santykius ir ilgai išlaiko juos savo atminty; taip pat yra ir tokių, kurie susipainioję ima nebeskirti, kur kairė, kur dešinė. Prityrusiam tardytojui ne taip jau sunku „apčiuopti" stipriąsias ir silpnąsias liudijančio asmens puses. Šiaip ar taip, nei tardytojas, nei teisėjas, vertindami pareiškimus, negali nesusidomėti, ar teisiamojo atmintis gera, ar bloga, o gal ji gera tik tam tikroje specialioje srityje. Aišku, reikia stengtis iš liudytojo išgauti maksimumą pareiškimų tose srityse, kur

372

M dalis/ T E I S Ė S r S I C H O L O C U A

jis g e r i a u n u s iv o k ia ir g e r ia u g ali a ts im in ti, o m a ž ia u b e išsim o k a k a m a n tin ė ti ten , k u r liu d y to ja s ir n o r ė d a m a s n e g ali d u o ti g a u s ių ir tik slių ž in ių . Iš k itų tip o lo g in ių s a v y b ių , į k u ria s re ik ė tų a ts iž v e lg ti g a u n a n t b ei įv e rtin a n t p a r e iš k im u s , te n k a d a r p a m in ė ti d v e je tą : a t v i r u m ą ir u ž s iv ė rim ą . Š iu o d u tip u s m u lk ia i n a g rin ė ja te o riją a p ie c h a r a k te r iu s . P ir m a s is (a tv ir a s is ) tip a s, b e k o k ita, p a s i ž y m i to k io m is p s ic h in ė m is s a v y b ė m is : g e r a š ir d is , k a lb u s, d ra u g iš k a s , re a lis­ ta s , v i s a d a g a lv o ją s a p ie a p lin k y b e s, s ą ž in in g a s , te isu s , ž v a lu s , a p d a ir u s , są m o jin ­ g a s , n e d o g m a tiš k a s , lin k ę s į k o m p r o m is u s . A n tr a s (u ž s iv ė r ę s ) tip a s - n e m ė g s ta d r a u g ijo s , n e k a lb u s , d id ž ia i p u n k tu a lu s , s m u lk m e n iš k a s , p e d a n tiš k a s , u ž s is p y ­ r ę s , a b e jin g a s , e g o c e n tr iš k a s , sv a jo to ja s. V iso s š io s tik k ą iš sk a ičiu o to s y p a ty b ė s , ž i n o m a , tė r a n u o tr u p o s , le id ž ia n č io s m a ž d a u g s p r ę s ti a p ie ta s š ių d v ie jų tip ų a t­ s t o v ų y p a ty b e s , k u rio s esti s v a rb io s liu d ijan t. N e m a ž i a u s v a rb i y r a ir k ita g r ie ž ta liu d y to jų tip ų s k irty b ė , į k u r ią n u r o ­ d o d a u g u m a s š io d a ly k o s p e c ia lis tų , b ū te n t: o b je k ty v u m a s a r su b je k ty v u m a s . C l a p a r è d e š ita ip rū š iu o ja liu d y to ju s: A ) O b je k ty v u s tip a s.

B)

1.

A p r a š o m a s is , a ) s a u s a s s u m in ė jim a s , b ) a p r a š y m a s .

2.

P a s a k o ja m a s is , a ) o b je k tĮy v u s ] p a s a k [o jim a s ].

S u b je k ty v u s tip a s. b ) p a s a k o jim a s s u p rie d a is : lo g in io p o b ū d ž io , a f e k ty v įin io ] p o b ū d ž io , e s te tin io p o b ū d ž io . 3.

S a n tr a u k a .

T a rd y to ju i ir teisėju i n e v is v ie n a , s u k u r iu o liu d y to jo tip u jis tu ri re ik a lo . G a u ­ n a n t p a re iš k im u s , n u o la to s reik ia gilin tis į s tru k tū rin e s k ie k v ie n o a s m e n s s a v y b e s ; ta s , b e t ab e jo jim o , v is a d a p a d ė s iš liu d y to jo laim ė ti m a k s im u m ą v e r tin g ų ž in ių . T as p a t ir v e r tin a n t p a re iš k im u s : k u o g e ria u p a ž in si p sic h in ę ta rd o m o jo b ei liu d ija n čio a s m e n s s tru k tū rą , tu o le n g v ia u b u s s p rę sti, k iek tie p a re iš k im a i y r a p a tik im i, k u ri jų d a lis p a tik im e s n ė ir k o d ėl. P sic h o lo g in ių tip ų p a ž in im a s p a le n g v in a p risita ik in ti p rie k ie k v ie n o liu d ija n čio a s m e n s , su ra sti tin k a m ą a p k la u sin ė jim o f o r m ą ir k t. A š liu d y to jų (n o rm a lių jų ) tip u s s iū ly č ia u k la sifik u o ti š iu o b ū d u : I.

S u v o k to s m e d ž ia g o s p e r d ir b im o a tž v ilg iu e s ti liu d y to ja i, k u r ie : l) a p r a š in ė ja

II.

K ie k liu d y to ja i e sti p a ty s įsitik in ę s a v o p a r e iš k im ų t v ir tin im u - č ia r e ik tų

(k o p iju o ja ), 2) iš sk a ičiu o ja (s u m in i), 3) p a s a k o ja , 4) in te r p r e tu o ja (a iš k in a ).

s k ir ti to k ie tip a i: l) įsitik in ę , 2) n eįsitik in ę , 3) a m ž in a i s v y r u o ją , 4) le n g v a i le i­ d ž ia s i v e ik ia m i įta ig o s , 5) b a ik š tū s ir 6) įv a ir io s 2 - 5 tip ų k o m b in a c ijo s .

4.3. Pareiškimo psichologijos duomenys

373

III.

Kiek pareiškimai esti išsamūs, pagrįsti, kiek duoda smulkmenų - atitinkami tip a i: l) p a v ir š u tin iš k i, 2) įs ig ilin ą , 3) p e d a n tiš k i, 4) lie ž u v in in k a i ir 5) š ių tip ų k o m b in a c ijo s .

IV.

Retoriškumo atžvilgiu liudytojai esti: rangiai kalbą,

v.

4)

l)

lakoniški, 2) retoriški, 3) blogai ir ne­

plepiai, 5) mėgstą pagrasinimus ir 6) įvairios kombinacijos.

Kaip greitai ką sumeta: 1) sunkiai sumetą ir 2 ) lengvai sumetą ir susivokią liudytojai.

VI.

Objektyvumo atžvilgiu esti: l) fanatikai, 2) atkaklūs, 3) savimylos, 4) garbė­ troškos, 5) iš anksto vienašališkai nusistatę, 6) net perdaug siekią objektyvu­ mo, 7) jaučią ypatingą savo atsakingumą ir 8) šių tipų kombinacijos.

VU.

Daromų pareiškimų neteisingumo atžvilgiu liudytojai: l) klysta,

2)

nerūpes­

tingi, 3) neatviri, 4) meluoja ir 5) įvairios šių tipų kombinacijos. Labai dažnai tenka psichologišku atžvilgiu vertinti ne patį liudytojo asmenį (ne visados tas lengva padaryti - tipai esti labai sudėtingi), o šiuos ar kitus jo liudijimus. Aiškinant liudytojų pareiškimų patikimumų bei svarumą ir patį liudytojo asmenį, dažnai būtų labai pravartu pasinaudoti psichologine ekspertize ir ekspe­ rimentinės psichologijos tyrimo metodais. Ligi šiol kalbėjome apie pareiškimų subjektą - liudijantį asmenį. Dabar eina klausimas: ką gali duoti tardymo praktikai psichologinė pareiškimų objekto ana­ lizė7. Pareiškimų objektas (Tatbestand) - tai visuma tų faktų, kurie sudaro pareiš­ kimų turinį, turint galvoje sąlygas, kuriomis tie faktai būva patirti, o taip pat tas sąlygas, kuriomis jie atgaminami. I.

Sąlygos, kuriomis vyksta įspūdžių suvokimas. Čia reikia turėti galvoje: 1) Ar liudijimo objektas iš viso yra tokios rūšies, kad apie jį galima duoti daugiau ar mažiau tikrų pareiškimų? 2) Ar nuomonė, kurią liudijąs asmuo turi apie kurį nors faktą, susidarė jau tuo metu, kai jie patyrė tą faktą, ar tik dabar ex tempore, tardytojui (ar tei­ sėjui) ėmus jį klausinėti? Sakysime, tardytojui svarbu sužinoti, kokio ūgio buvo liudininko matytasis žmogus. Šis klausiamas atsako: „Neaukšto, maždaug 1,45 m." Tardytojas, jei galima, turi išaiškinti, ar šitoks ūgio įver­ tinimas liudytojui susidarė jau tada, kai pro jį šmėkštelėjo tas žmogus, o gal tik dabar, pasiremiant atgamintuoju žmogaus vaizdu. Arba „p. X. veikė susijaudinęs". Tai kaip, ar liudytojas jau tada pastebėjo X susijaudinimą, ar tik dabar, prisimindamas tuometinius jo poelgius, daro tokią išvadą? 7 Šio skyrelio žinios iš dalies yra paimtos iš Lipmann, Methoden der Aussagepsychologie (pagal Anderhalden, Handbuch der psychologischen Arbeitsmethoden, 1933).

374

/ •»dalis/ T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

3) Kokią vietą užima afektai pareiškimų turinio visumoje ir ar pareiškimus darąs asmuo pats kaip nors tiesiog ar ne tiesiog, aktyviai ar pasyviai, ne­ buvo tų afektų dalyviu? 4) Ar liudijančio asmens suvoktoje ir atgaminamoje medžiagoje nėra tokių reiškinių, kurių tam tikra eilė ir tvarka jam taip įprasta, kad jis po vieno veiksmo savaime laukia antro, kaip būtino, savaime suprantamo papil­ do? Sakykime, banko tarnautojas liudija: „Kasininkas suskaitė bei pati­ krino pinigus ir padėjo į nedegamą spintą." Čia reikia išaiškinti: o gal liudininkas taip liudija tik todėl, kad per daugelį metų kasdien vis maty­ davo tą pačią procedūrą (pinigai suskaitomi ir padedami spinton), ir jam tiesiog iš įpročio rodosi, kad ir tą vakarą suskaitytieji pinigai buvo padėti kur reikiant? O gal iš tikro tų pinigų padedant tą vakarą jis visai nematė? 5) Ar galėjo liudijąs asmuo apimti bei suprasti matytuosius įvykius, kiek tai pareina nuo amžiaus, lyties, sveikatos, išsilavinimo ir daugelio kitų aplinkybių? Sąlygos, kuriomis vyko suvoktų įspūdžių laikymas atmintyje ir atgamini­ mas. Čia reikia turėti galvoje: 1) Kiek praėjo laiko nuo liudytojo pasakojamų įvykių ir kiek tai galėjo išdil­ dyti ar iškreipti pirmuosius įspūdžius? 2) Gal per tą laiką atmintį paveikė kitų, suinteresuotų ar nesuinteresuotų, žmonių įtaka? Gal naujos aplinkybės iškreipė senuosius įspūdžius? 3) Gal tuos įspūdžius iškreipė momentai, kylą iš paties liudytojo (skaity­ mas, samprotavimai, teiravimasis iš kitų asmenų to, ko pats liudytojas tuo metu nebuvo supratęs)? 4) Daug pareina nuo tardančio asmens sugebėjimo visu savo kūnu, balso tonu, judesiais, klausimais, paaiškinimais, pakartojimais ir kitkuo suda­ ryti tardomajam geriausias sąlygas atgaminamajam atminties darbui. Man pačiam ne kartą teko matyti, kaip iš to paties asmens ir tuo pačiu laiku vienas tardytojas sugebėdavo ištraukti labai vertingos medžiagos, mokomai padėdamas tardomajam pamažu atnaujinti savo atminty jau gęstančius praeities įspūdžius, o tuo tarpu kiti žmogų tik pykdydavo, erzino ir blaškė jo dėmesį. Netenka abejoti, kad liudininkai bylai yra svarbiausioji ir brangiausioji jėga, bet reikia būti savo rūšies menininku, reikia turėti didelė psichologinė nuojauta ir patyrimas, norint, kad toji jėga nenueitų niekais ir būtų sunaudota tinkamu būdu. Kaip negalima būti geru mokesčių direktorium be finansų teorijos bei politikos žinojimo, taip negalima būti geru tardytoju neišmanant psichologijos. Ir vienam, ir

Pareiškimo psichologijos duomenys

375

antram svarbu maksimumą „išspausti", bet labai reikšmingi kiekvienu atveju vartojamieji metodai, kurie turi būti reikalui naudingi ir nežalingi.

L i u d y t o j o ir jo p a r e i š k i m ų s u g r e t i n i m a s Pareiškimų turinį gretindami su liudijančio asmens psichologija, turime išsi­ aiškinti tokius dalykus: 1)

Ar pareiškimų turinys savo stiliumi, kalba, atskirais posakiais atitinka

2)

Ar pareiškimuose pastebimas tas gyvas natūralumas, kuris paprastai

liudytojo profesiją, išsilavinimą ir visa kita? rodo, jog liudytojas medžiagą savo pareiškimams tikrai semia iš to, ką jis pats matė, girdėjo? O gal aiškiai matyti, jog tardomojo pareiškimai ar yra kur nors išskaityti, ar išgalvoti, įsikalti, ar kito asmens įteigti? Jeigu suvokdamas pareiškėjas buvo afektų valdžioje, tai ar matyti šių afektų pėdsakai pareiškimuose? O gal jis tai simuliuoja? 3)

Ar liudytojo teikiamų detalių gausumas, pareiškimų pilnumas bei tikslu­

4)

Kaip reaguoja liudytojas į įtaigą darančius klausimus, kurie spalvas sutirš­

5)

Š iu o m e tu d a r o m ų p a r e iš k im ų s u g r e tin im a s s u p ir m e s n ia is ia is p a r e iš k i­

mas atitinka laiką, kuris prabėgo nuo įvykių dienos? tina arba, atvirkščiai, praskiedžia - iš viso dalyko nori padaryti niekniekį? m a is .

Kalbant apie pačius pareiškimus ir apie juos darančio liudytojo elgesį, reikia ypač atkreipti dėmesį į tai, kiek čia įsiterpia egocentriškų, fantastiškų ir kitokių elementų, kurie teko paminėti, kalbant apie liudytojų tipų klasifikaciją. Apie pareiškimų teisingumą leidžia maždaug spręsti tokie pareiškimus da­ rančio asmens elgesio simptomai: atviras žvilgis, natūralus laisvumas, kalbumas, pareiškimų nevengimas. Melo simptomai - nuleistas, baikštus, įtartinas žvilgsnis, šykštumas žo­ džiams, užsivėrimas savy, neaiškūs, netikri atsakymai, nervingas žvalgymasis į šalis, nervingi rankų ir pirštų judesiai, kiek prislėgta nuotaika arba, atvirkščiai, dirbantis gyvumas, simuliuotinas nerūpestingumas, mikčiojimas kalbant... Jeigu įvykis, susijęs su afektų pergyvenimais, iš tikro buvo liudytojo pergy­ ventas, tai dažniausiai girdime aiškų atskambį gyvesniame pasakojimo stiliuje. Grafologai yra nustatę eilę ypatybių, iš kurių galima esą susekti melą pareiš­ kimuose raštu. Unger 1931 m. žurnale „Zeitschrift für die angewandte Psycholo­ gie" nurodė tokias ypatybes: nelygi rašysena, rašto statumas, dažna arkadų bei girliandų kaita kai kuriose raidėse (techniški posakiai, kuriais charakterizuojamas

376

/ 4 d a l i s / T E I S E S P S I CHOLOGI J A

paskirų elementų jungimo būdas), rašto lėtumas, dažnos pataisos, dažni pabrau­ kimai ne vietoje ir daug kitų. Pasigaunant vadinamuosius „psichologinės argumentacijos" (Pfahler, Leonhardt) ir kitus psichologinius metodus, taip pat galima gauti rimtų duomenų, leidžiančių spręsti apie pareiškimų teisingumą ar melagingumą. Vieną iš tokių metodų pats esu išmėginęs praktikoje. Iš tardomojo reikalaujama kuo smulkiau­ siai įvykius atpasakoti, tik, žinoma, tardytojas turi mokėti rasti daugybę papil­ domų klausimų, vedančių vis gilyn į smulkmenas, iki galop šiaip ar taip turės paaiškinti, kiek yra patikimi tardomojo pareiškimai, arba net iškils į aikštę naujų bylai svarbių aplinkybių. Toks tardymas iš tardytojo reikalauja nemaža atidumo bei ištvermės. S is ta s a p i e p a r e i š k i m ų i š g a v i m o p s i c h o t e c h n i k ą Vyriausias pareiškimų išgavimo psichotechnikos tikslas - apsaugoti liudijąs asmuo nuo visokių įtakų, kurios galėtų neigiamai paveikti jo pareiškimų patiki­ mumą. O. Lippmannas savo darbe „Methoden der Aussagepsychologie" nurodo septynis šiuo atžvilgiu itin svarbius punktus: 1) Gauti pareiškimus kiek galint anksčiau, negu bus suspėjusi liudytoją pa­ veikti pašalinė įtaka. 2)

Tardymo metu reikia saugotis veikti liudytoją, prievarta brukant jam savo aiškinimus; reikia tvardyti savo nervingumas, nekantrumas, nepa­ tenkinimas; lygia dalimi reikia vengti per didelio familiarumo, pataikavi­ mo ir viso kito į tai panašaus.

3) Formuluodamas klausimus, pasirinkdamas jų tvarką, nustatydamas, kiek laiko reikia duoti pagalvoti, tardytojas turi taikintis prie individuali­ nių tardomojo savybių ir intelektinio pajėgumo. 4) Tardyti galima pavesti tik tokiems asmens, kurie tardymo metu sugeba rasti „prideramą toną". 5) Rašyti tokius tikslius protokolus, kad iš jų visada būtų galima lengvai atstatyti visą bet kurio liudijimo „istoriją", naujus pareiškimus palyginti su senaisiais ir visa kita. 6) Vengti psichinės vaikų bei jaunuolių traumatizacijos, ypač seksualiniuose procesuose. 7) Kiekvienu atskiru atveju reikia rimtai apsvarstyti, ar leistina pasinaudoti įteigiančiu ar provokuojančiu klausimu arba pareiškimu.

4.3. Pareiškimo psichologijos duomenys

377

Baigdamas dar pateiksiu eilę formulių, kuriomis galima naudotis pareiški­ mams įvertinti pareiškėjo psichodiagnostikos atžvilgiu. Jeigu raide „n" žymėsi­ me visų liudytojui pateiktų klausimų skaičių, „t" - teisingų, tikrovę atitinkančių atsakymų skaičių, „k" - klaidingų atsakymų skaičių ir „a" - į kiek klausimų tar­ domasis visai atsisakė ką nors pareikšti, tai t n bus tardomojo duotuoju klausimu turimų žinių koeficientas, t k+a bus žinių patikimumo koeficientas, t+ k n - pareiškimų masto koeficientas, o k k+a bus vadinamasis falsifikacijos koeficientas. Jeigu toliau ženkleliu „į" žymėsime pareiškimus, darytus su įsitikinimu, o ženkleliu „s" - svyruojamus pareiškimus, tai ts ^ k$ k reikš atsargumo koeficientą,

*i + kl n

reikš subjektyvaus savimi pasitikėjimo koeficientą, o

1

t - pagrįsto savimi pasitikėjimo koeficientą. Tie visi santykiai galima išreikšti ir procentais, tik reikia padauginti iš 100. Pvz.,

£■ 100 rodys, kiek neteisingų atsakymų tenka šimtui teisingų; arba

tfk ' 100 rodys, kiek neatsakytų klausimų tenka šimtui atsakymų.

378

/ 4 da l i s / T E I S Ė S P S I CHOLOC1 J A

Dažnai esti dar svarbu nustatyti vadinamoji palyginamoji įvertinimo klaida.

(x -T ) ■ 100

Ivert. klaid. = --------------T Čia x yra įvertinimas, o T - tikrai teisingas skaičius. Kai įvertfinimo] klaida > 0, vadinasi, įvertinimas buvo pernelyg aukštas, kai įvertĮinimo] klaida < 0, buvo permenkai įvertinta. Šios formulės ypač tinka nustatyti, kiek vertingi yra pareiškimai asmenų, liudijančių bona fide, vadinasi, norėdami patarnauti tiesai. Jų nauda yra tokia, kad tardytojas, išskaičiavęs šiuos koeficientus vienai kuriai pareiškimų visumai, gali apytikriai spėti, kad tas pats asmuo kitu panašiu atveju darys taip pat pana­ šios vertės pareiškimus. Be to, vertinant skaičiais išreikštus pareiškimus, didelės reikšmės turi klausimas apie patikimumą ir palyginamąją klaidą. Galiausiai dar kartą priminsiu, kad nors ir labai nesinorėtų griebtis neįpras­ tų naujienų, dėl kurių, žinoma, bent iš pradžių kriminalinių bylų tardymas bei nagrinėjimas atrodys sudėtingesnis, vis dėlto sąžiningieji tardytojai bei teisėjai, kuriems rūpi jų darbo pažanga, negali neatsižvelgti į tą paramą, kurią jiems žada pareiškimų psichologija, praktiškai pritaikinanti teismo reikalams psichologijos mokslo išvadas. Reikia tikėtis, ateity painesniais atvejais psichologai ekspertai teismo salėje jausis esą laukiami svečiai ir teismo praktikai nuoširdžiai paspaus mokslininkų jiems tiesiamą ranką.

4.3. Pareiškimo psichologijos duomenys

379

Saugum o organų veikla ir ligūsta vaizduotė

4.4.

giliau paslėptas psichinis susirgimas ir kuo sunkiau jis duodasi iš­ K uokeliamas į aikštę, tuo labiau jis turėtų dominti teisės, teismo medicinos bei socialinių mokslų atstovus ir net paprastus piliečius. IŠ tikrųjų, ligonis, ku­ ris siunta ir laužo baldus arba visiems imasi tvirtinti esąs kinų imperatorius, be didelio vargo gauna „vizą" į psichiatrinę ligoninę arba kokią kitą izoliuojamąją įstaigą. Čia juo ima rūpintis ir globoti specialistai, o paprastiems mirtingiesiems, palikusiems anapus ligoninės sienų, nebėra ko dėl jo sukti galvos. Kas kita yra be galo įvairios, mažiau aiškios psichinių negalavimų formos, nuolat svyruojančios tarp sveikatos ir nesveikatos ribų. Tokie „ligoniai" - tarytum pasienio gyventojai, kurie tolydžio nepastebimai, „be vizos", pereina čia į vieną, čia į kitą demarka­ cinės linijos pusę. Dėl jų tatai ir ginčijasi įvairių krypčių psichiatrai bei psicho­ patologijos žinovai; jie sudaro visokių keblumų teismo, policijos bei socialinės globos organams. Trumpai kalbant, pasak liaudies priežodžio, jų „nei prarysi, nei išspjausi". Jeigu, sakykime, tikras pamišėlis apsivogs arba viešai įžeis valdžios atstovą, tai toks jo poelgis maža tesukels painiavos: kultūringųjų kraštų praktika čia tučtuojau nurodys tinkamas priemones - psichiatrinė gydykla, kolonija dvasios ligoniams, giminių globa, izoliacija ar kas nors panašaus. Bet kaip elgtis su apsivogusiu kleptomanu? (Kleptomanija - ligūstas linkimas savintis svetimus daiktus. Kleptomanas neieško iš to naudos, jam nerūpi pakenkti artimui - jis vagia, kad tik vogtų. Pa­ vogtuosius daiktus kartais pats renka, kartais tiesiog meta į šalį ar dovanoja kitam. Dažnai tie daiktai esti be jokios vertės). Tokį kleptomaną negi siųsi į ligoninę - šiaip jis gali būti visai sveikas žmogus. Tad kas jam daryti praktikoje? Arba vėl kitas pavyzdys: kaip elgtis su tokiu žmogum, kuris, šiaipjau būdamas sveiko proto, užsikrečia didybės manija bei ligūstu fanatizmu ir ima ruošti pasikėsi­ nimus prieš aukštus valstybės asmenis? Kad šitie klausimai turi nemaža praktinės reikšmės, parodo kad ir Gorgulovo atentatas prieš Prancūzijos prezidentą. Deja, 380

/ 4 daiis/ T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

Gorgulovo asmenybė toli gražu nebuvo išaiškinta teisminės psichiatrijos atžvilgiu. Teroristiniai aktai ir kiti pasikėsinimai dažnai esti panašių tipų darbas. Mano paties psichiatrinių ekspertizių patyrimas taip pat parodė, su kokio­ mis kliūtimis gauna susidurti specialistas, norėdamas psichologijos bei teisinės psichiatrijos atžvilgiais įvertinti tokius „pasienio gyventojus" - psichopatus, ku­ rie jau yra išėję iš biosocialinės pusiausvyros ribų, bet dar nėra subrendę psichi­ atrinei gydyklai. Tokiais atvejais gydytojas, ypač neuropatologas bei psichiatras, diagnozės reikalui esti priverstas tardytojo bei teisėjo pavyzdžiu naudotis „netie­ sioginių išrodymų" metodu. Retai pavyksta gauti išsamių visiškai objektyvių ir nesugriaunamų davinių, duodančių aiškų šio ar kito susirgimo vaizdą. Dažniau­ siai tie daviniai esti nepilni arba net prieštaringi. Čia ir gauna pasireikšti gydyto­ jo menas - laimėti tikslią diagnozę iš nepilnų bei prieštaringų davinių, žinoma, tinkamai juos sugretinus, įvertinus, patikrinus ir 1.1. Iš tarpo įvairių ligūstų, psichiškai nesveikus individus varginančių idėjų (sakykim, persekiojimo, įtakos, obsesijos, depresijos idėjų) traukia savęsp akį iš­ tisa idėjų bei pergyvenimų grandinė, kuri galima būtų pavadinti „kriminalinės policijos kompleksu". Žinoma, šitas kompleksas nėra kokia speciali liga, bet tik gana dažnai pasitaikanti forma, kuria gauna pasireikšti įvairūs ligūsti pergyveni­ mai, ypač tada, kai liga nėra aiškiai parodžiusi savo pavidalo. Manau, šitas kom­ pleksas turi ir praktinės reikšmės, nes saugumo organai, be abejojimo, ne kartą susiduria su šitokių ligūstų reiškinių vaisiais. O gydytojui diagnozės atžvilgiu šitas kompleksas sudaro ir ypatingų sunkumų, nes tokiais atvejais sunku esti pa­ tikrinti ligonio tvirtinimai, o kartais net iš viso sunku numatyti, ar jie patikimi. Gerai, jeigu pats tiriamasis asmuo, pasakodamas apie tariamus saugumo orga­ nų persekiojimus, ima sau prieštarauti, jeigu yra kitų davinių, rodančių pacientą esant ligūstą, - tada galima padaryti išvadą, kad tiriamasis serga „kriminalinės policijos kompleksu", atseit, įsivaizduoja esąs saugumo organų persekiojamas, na, o kas daryti, kai tiriamojo pasipasakojimai, paviršutiniškai žiūrint, atrodo pa­ tikimi? Kaip gydytojas patikrins, ar tiriamasis iš tikrųjų nėra policijos sekamas? Juoba kad gydytojui ne visada esti tiksliai žinomi visi saugumo organų veiklos metodai ir nežinia, ar jis turi tikėti tiriamajam, kada šis, savo ligūstos vaizduotės skatinamas, ima pasakotis apie nepaprastus kriminalinės technikos triukus. Rei­ kia pastebėti, kad tokie subjektai kartais išsigalvoja tokių techniškų gudrybių, kurios gal ir iš tikrųjų kada pavyks pritaikyti ateityje, tiktai tuo tarpu dar nėra įgyvendinamos. Bet ir tada, kai ligonis savo vaizduotėje operuoja nelabai sudė­ tingomis kriminalinio tardymo technikos priemonėmis, ne taip lengva tiksliai nu­ statyti kriminalinio ar politinio persekiojimo kompleksą. 4 .4. Saugumo organų veikla ir ligūsta vaizduotė

381

Nesunku susekti aiškiai išreikštas kliedamąsias idėjas, kurios paprastai lydi daugiau ar mažiau ryškias dvasios ligas (paranoja, šizofrenija, paranojinė šizof­ renija, parafrenija ir kt.). Visai kas kita yra pradinės, neaiškios stadijos. Labai tei­ singai šiuo reikalu pasako doc. Blažys (savo neseniai pasirodžiusiame „Įvade į psichiatriją"): „Reikia pasakyti, kad ne visuomet lengva kliedėjimas atskirti nuo klaidingų idėjų bei įsitikinimų. Taip esti tada, kai psichinė liga tepasireiškia vien kliedėjimo idėjomis. Tokiais atvejais psichinės ligos konstatavimas remiasi išaiš­ kinimu, ar tam tikri tvirtinimai yra kliedėjimas, ar tik paprastos klaidingos idėjos bei klaidingi įsitikinimai. Ypač daug sunkumų gali kilti sprendžiant, ar psichopatinių asmenų reiškiamos idėjos yra ligūstos, ar tik klaidingos" (p. 168). Kaip tik šie atvejai ir esti kebliausi ir įdomiausi. Čia ir iškyla kliūtis - kaip gali gydytojas „remtis išaiškinimu", kada kliedėjime figūruoja slapto pobūdžio momentai, kurie nesiduoda išaiškinami. Kada kliedįs asmuo ima kalbėti apie saugumo organų veiklą, ir gydytojui, ir aplinkiniams žmonėms dažnai nelengva susekti tiesą, nes sunku tokį kliedėjimą patikrinti, ypač kai jis nėra aiškiai be­ prasmis. Be to, jeigu tiriamasis pacientas iš tikrųjų būtų sekamas, tai tam tikras paciento įtartinumas, nervuotumas bei vienašališkumas protavime ir kitkĮas] ga­ lima būtų tiesiog laikyti natūralia paciento reakcija jaučiamam pavojui; todėl iš kiek ligūsto elgesio dar sunku spręsti apie kliedamųjų idėjų esimą. Be to, kaip jau minėjau, dar viena kliūtis yra ta, kad gydytojas, nepažindamas saugumo organų praktikos, dažnai nepajėgia nuspręsti, ar ligonio įsivaizduotieji kriminalinės po­ licijos veiksmai ir metodai yra patikimi, ar ne - juoba kad toji saugumo organų praktika nėra vienoda įvairiuose kraštuose ir įvairiomis sąlygomis. Prisimenu iš savo praktikos tokį atsitikimą. Didžiojo karo metu Petrapily į mane kreipėsi studentas, ėjęs mokslus Jaroslavlyje, Demidovo juridiniam licėjuje, skųsdamasis, jog persidirbęs ir iš viso esąs nusilpusių nervų (girdi, dėl egzaminų). Kažkodėl pajutau reikalą įsigilinti į jo gyvenimo sąlygas, interesus, pergyvenimus ir kitas aplinkybes, kurios dažnai daug sveria ligos raidai. Čia studentas pamažu pradėjo prasitarinėti, jog, be ko kita, jį labai „nuvarginęs" nuolatinis kriminalinės bei politinės policijos sekimas; jis lyg ir neneigė esąs artimas politinėms opozicijos grupėms. Atsimenu, kokių keblumų atsirado man, tada dar jaunam gydytojui. Su­ prantama, lyg ir nepritiko teirautis apie slaptos politinės veiklos smulkmenas (ir dar karo metu); antra vertus, studento tvirtinimas atrodė visai įtikimas. Jis netgi pareiškė tik dėl policijos turėjęs iš Jaroslavo pabėgti į Petrapilį. Tiktai po labai ilgo pasikalbėjimo aš atkreipiau dėmesį į labai „keistus" Jaroslavlio saugumo organų metodus ir dar keistesnį jauno juristo reagavimą. Tada supratau turįs reikalo su li­ goniu, kurį kankina kliedamasis saugumo organų persekiojimo kompleksas. Labai

382

/ 4 dalis/ T E I S Ė S P S I CHOL O G I J A

galimas daiktas, kad šis jaunuolis ilgainiui užimtų kokią atsakingą vietą, draugijos gyvenime būtų laikomas maloniu ir išauklėtu žmogum, o intymiame draugų ra­ telyje, retkarčiais prasitardamas apie policijos persekiojimus, ardančius jo dvasios ramybę, sukeltų sau užuojautą; žinoma, visi jo pasakojimą laikytų tikriausia tiesa ir pasinaudotų dar viena proga nusikeikti nepakenčiamo valdžios režimo adresu. Toks tipas iš tikrųjų yra pavojingas visuomenei, žinoma, ne savo įsivaizduojamais politiniais nusižengimais, o savo liga - kliedamosiomis idėjomis. Taigi, tiktai gydytojo kantrybė ir sistemingas įsigilinimas į ligonio psichiką dažniausiai leidžia bent apytikriai ištirti kiekvieną atvejį. Kokios kliūtys atsiranda tiriant kliedamąsias idėjas, tarp jų ir „saugumo or­ ganų (kriminalinės policijos) komplekso", lengva suprasti iš to, kad net ir psi­ chiškuoju atžvilgiu sveikų ligonių nurodomi daviniai labai dažnai suklaidina gydytoją - net ir tada, kai tenka susidurti palyginti su nesudėtingu reikalu. Štai, sakysime, vienas ligonis, anksčiau sirgęs sifiliu, būdamas viso proto, man pareiš­ kė per du mėnesius išėjęs 12 specifinio gydymo „kursų" (neosalvarsanu), nors tai yra tiesiog neįmanomas dalykas. Tik ilgai klausinėjus, pavyko išaiškinti, kad pa­ cientas buvo gavęs 12 „įtrėškimų". Tatai, maždaug, yra lygu dviem kursam. Na, čia dar palyginti lengva buvo išaiškinti reikalas, iš paties tiriamojo pareikalavus objektyvių, lengvai patikrinamų davinių. Kitais atvejais daug sveria ligonio arti­ mųjų paaiškinimai, leidžią patikrinti ligonio įsivaizdavimus bei klaidingas idėjas. Bet visos tos pagalbinės priemonės iš dalies arba ir visiškai atkrinta, kai turima reikalo jau ne su klaidingomis idėjomis, kaip ką tik minėtu atveju, o su kliedamojo tipo ligūsta vaizduokle. Gydytojas dažnai negali nė bendriausiais bruožais įvertinti ligonio nurodomų davinių patikimumo ir kliedamumo, ne visada jis gali įvertinti tuos metodus, kurių griebiąsi ligonio įsivaizduoti „saugumo organai". Susidūręs su įvairiais „saugumo organų komplekso" atvejais, aš įsitikinau, kad paprasto piliečio vaizduotė kriminalinio bei politinio tardymo organus daž­ nai apdovanoja tokiais talentais ir tokia technika, apie kurią šie nė sapnuoti nesap­ nuoja. Aš esu linkęs net teigti, kad ligūstos vaizduotės žmonės, sergą „saugumo organų kompleksu", kartais gali savo išgalvotais metodais bei techniškomis ga­ limybėmis net nurodyti kelius būsimiems kriminalinės technikos laimėjimams bei patobulinimams. Man yra tekę girdėti iš ligonių lūpų apie tokius rafinuotus kriminalistų seklių signalizavimo metodus, kuriais galėtų pasididžiuoti ir karinė, ir kriminalinė žvalgyba. „Techniškuoju atžvilgiu" tos kliedamosios idėjos būdavo visiškai korektiškos ir vykdomos. Palyginti neseniai man teko susidurti su viena ligone, labai mandagia ir išlavin­ ta ponia, kuri skuste skundėsi nemiga. Ėmiau teirautis apie priežastis, trukdančias

4 .4. Saugumo organų veikla ir ligūsta vaizduotė

383

jos nakties poilsį (tas labai svarbu patikrinti, nes kartą viena moteris, paklausta apie savo nemigo priežastis, trumpai drūtai atsakė: „Ai, žinote, ponas daktare, aš negaliu pakęsti blakių..." ir man, žinoma, teko pasiūlyti vaistų ne nervams ramin­ ti, o negeistiniems vabzdžiams naikinti). Tada toji ponia pareiškė, jog jai kliudanti miegoti televizija. Na, sakau, vėl būsiu pražiopsojęs kokią modemiškos technikos naujieną. Televizija ir nemiga! Man atrodė, kiek leido spręsti mano kuklios žinios apie televiziją, kad ši jokiu būdu negali trukdyti žmonių ramybės ir dar Lietuvoje, kur apie televiziją vos kalbėti pradedama. Na, bet gal nervingos ponios kaimynai ir turi šios rūšies aparatų, gal daro kokių triukšmingų bandymų, o gal net tos ponios vyras yra koks inžinierius eksperimentatorius... Galop paaiškėjo, kad visas reika­ las daug paprastesnis: saugumo organai ištobulintais televizijos aparatais nuolatos seką jos privatų gyvenimą, ir tas jai sudarą visokių nemalonių pergyvenimų - dėl to net ir užmigti nebegalinti. Taigi, televizorių Lietuvoj niekas dar nė matyti nėra matęs, o ligūsta tos ponios vaizduotė jiems jau atrado naują ir plačią veikimo dirvą policijos tarnyboje. Ir galimas daiktas, kad kada nors tolimoje ateityje televizija iš tikrųjų pravers tam tikslui, kurį sugalvojo ponia, savo kliedamosios idėjos vedama. Taip ligūsta, afektyvi idėja dažnai pralenkia sveiką, šaltą protavimą. Lygia dalim iš kitų ligonių man yra tekę girdėti nusiskundimui, jog jiems trukdanti miegoti kriminalinė policija, dėl nežinomų priežasčių siųsdama kažko­ kius signalus (tai esanti gana paini ir kombinuota signalizavimo sistema - „elek­ tra ir spalvomis"). Vėl kiti skundėsi, kad saugumo policija ant jų leidžianti rent­ geno spindulius, veikianti per radiją ir kt. Žinoma, čia jau aiški nesąmonė, bet kai kada, kai pacientas pasakodamas per daug nesutirština spalvų, tiesiog esti sunku susigaudyti, ar čia kliedėjimas. Iš lengviau ištiriamų bei išaiškinamų „saugumo organų komplekso" atsitiki­ mų lengviausiai jie duodasi aiškinami tada, kai kliedamosios idėjos esti primity­ vaus, aiškiai beprasmiško pobūdžio, primindamos silpnapročių kliedėjimą - pa­ minėsiu tokį pavyzdį iš savo praktikos. Vidutinio amžiaus siuvėjas gyvena sau ma­ žame miestelyje; šeimos santykiai ir materialinės sąlygos atrodo pakenčiami; dirba savo darbą ir, atrodo, gerai viską suvokia. Tik staiga vieną gražią dieną, prislėgtos nuotaikos paveiktas, krinta į šulinį. Išgelbėtas nuo mirties, atvažiuoja gydytis ir man papasakoja apie savo pasielgimo priežastis. Girdi, jį persekioją saugumo orga­ nai - jam gresianti mirties bausmė. Man pradėjus klausinėti, kuo jis užsitraukęs tų organų rūstybę, jis paaiškina, kad jis nusikaltęs svetimos nuosavybės atžvilgiu. Tik ilgai klausinėjus, pavyko išaiškinti tas jo „nusikaltimas": pasirodo, jis daugiausia versdavosi vyriškų rūbų taisymu, ir nusikaltėliu save laiko dėl to, kad nepakan­ kamai rūpestingai attikdavęs savo klientų užsakymus, - tuo jiems pridarydamas 384

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS I CHOL OGI J A

nemaža nuostolių. Dabar, jo įsitikinimu, jam būsiančios iškeltos civilinės ir bau­ džiamosios bylos, už kurias jam gresianti, nei daugiau, nei mažiau, mirties bausmė. Po šitokių „paaiškinimų", žinoma, diagnozė nustatyti nebuvo sunku. Beliko tik pa­ sigailėti, kad tokių sąžiningų siuvėjų, kurie netikusį siuvimą laiko mirties vertu nusižengimu, tepasitaiko tik tarp ligonių... Gal skaitytojui bus įdomu patirti, kaip pavyko nuraminti Šis ligonis, kurio kliedėjimas buvo aiškiai dementyvaus (silpna­ protiško) pobūdžio? Pasirodo, užteko ir to, kad gydytojai bei giminės iškilmingai jį įtikino, jog valdžia jo „pasigailėjo" ir atleido nuo bausmės. Galima būtų nurodyti ir daug daugiau įdomių pavyzdžių, kaip į įvairias kliedamąsias idėjas įsipina įsivaizdavimai apie saugumo organų veiklą. Iš viso mokslui apie kliedamąsias idėjas psichopatologijoje tenka žymus vaidmuo. Jų esti įvairių grupių bei skyrių - nelygu, kuri kurios kilmė, raida, turinys, šia ar kita forma išlenda į aikštę saugumo organų kompleksas - vis tiek, ar tai bus san­ tykio kliedėjimas (kada ligonis visur mato aliuzijas į save), arba svetimos įtakos kliedėjimas, arba kliedamosios persekiojimo idėjos. Panašių kliedamųjų idėjų padariniai, net ir nelabai sunkaus susirgimo atve­ jais, dažnai esti pavojingi viešajai tvarkai ir visuomenės ramybei. Jau nekalbėsime apie tuos paskirus, palyginti retus teroristinius aktus, nukreiptus prieš aukštus asmenis, kuriuos atlikdavo žmonės, kankinami kliedamųjų persekiojimo idėjų: šį tą apie tokius atvejus jau esu užsiminęs anksčiau. Visi gal atsimena neseniai buvusį Kaune šios rūšies įvykį, kuris, laimei, nepasibaigė tragiškai: studentus už­ puolė profesorių, įsivaizdavęs, kad šis jį tyčia persekiojąs. Reikia manyti, kad ir čia nemenką vaidmenį bus suvaidinusios kliedamosios idėjos. Arba šiomis dienomis laikraščiai praneša iš Vašingtono, kad iškelta byla JAV karininkui Braseinui, kuris kaltinamas atentato rengimu - pasikėsinimu susprogdinti Baltuosius rūmus, kur gyvena Amerikos prezidentas. Braseinas - bedarbis - gegužės mėn. 30 d. parašė Ruzveltui laišką su įspėjimu. Manoma, kad Braseinas yra psichiškai nesveikas. Bet ir šiaip tokie ligoniai dažnai darosi pavojingi aplinkiniams žmonėms, juoba kad jie ne kartą moka nuslėpti savo pergyvenimus bei sumanymus. Savo kliedė­ jimo vedami, jie, lyg ir keršydami už jų persekiojimą, dažnai ima patys persekioti aplinkinius žmones - neapsieina ir be aukų. Todėl žymus prancūzų psichiatras Magnan ir kiti, kurie yra tyrinėję kliedamuosius kompleksus, tokius nenorma­ lius tipus yra pavadinę „persekiojamais persekiotojais" {persécuteurs persécutés). Tokie ligūsti asmens, be abejojimo, yra pavojingi visuomenei, ir jeigu ne visada yra tikslu juos siųsti į specialias izoliuojamąsias įstaigas, izoliatorius, tai bent rei­ kia juos prižiūrėti ir globoti. Iš viso psichiatrinio dispanserio idėja turi būti pas mus praktikoje įgyvendinta platesniu mastu. Jeigu mes, besirūpindami tautos

4 .4. Saugumo organi] veikla ir ligūsta vaizduotė

385

sveikata, globojame ir atskiriame nuo sveikųjų džiovininkus, venerikus, ligonius, sergančius infekcinėmis ligomis, tai lygia dalimi dėl viešosios tvarkos ir ramybės reikėtų susirūpinti ir tais ligoniais, kurie yra apsėsti pavojingų kliedamųjų idėjų. Labai teisingos yra šiuo atžvilgiu prof. Oželio pažiūros, kurias jis yra pasisakęs „Kriminalistikos žinyne" 3 Nr.8 Yra dar viena svarbi aplinkybė, į kurią reikėtų rimtai atsižvelgti. Saugumo organų komplekso apsėsti ligoniai ne kartą kreipiasi į saugumo departamentą, į įvairias ministerijas ir net į prezidentūrą su visokios rūšies rašto pareiškimais, prašymais, kaltinimais, įskundimais ir t. t. Ne visada valdininkas, į kurį kreipiasi toks ligonis, lengvai atskirs, ar čia rimtas pareiški­ mas, kurį verta ištirti, ar tik ligūstos vaizduotės vaisius, ypač kad ir geras valdi­ ninkas dažniausiai bus besąs profanas psichopatologijos dalykuos. Ypač sunku susigaudyti tokiais atvejais, kada atitinkami ligūstų subjektų pareiškimai esti kilę iš saugumo organų komplekso, nes ne visada įstaigoms bei valdininkams patogu kištis į saugumo organų reikalus ir ne visada turbūt ir patys organai sutiktų duoti išsamių ir atvirų informacijų. Tokiomis sąlygomis dažnai dėl ligūsto subjekto ir jo kliedamųjų idėjų išauga nemaža bylelė, veltui išeikvodama daug energijos, iki galop paaiškėja, kad visas reikalas tiek vertas, kiek „pernykštis sniegas". Yra taip pat buvę atsitikimų, kad panašūs tipai įsibraudavo net į aukštų asmenų kabine­ tus ir atlikdavo prievartos veiksmus. Be abejojimo, ir galima, ir reikia praktiškai išspręsti apsaugos nuo tokių nenormalių individų klausimas. Besvarstant šios rūšies dalykus, dar verta atkreipti dėmesį į gan įdomią min­ tį pasinaudoti kartais netiesiogine saugumo organų pagalba gydant ir raminant saugumo organų komplekso varginamus ligonius. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gan keista: saugumo organai gydytojų rolėje! Vis dėlto pati mintis yra rim­ ta. Mat kaip parodė pirmas minėtas mano pavyzdys su siuvėju, dažnai ligon[nį] pavyksta nuraminti, įtikinus, kad policija jo nebepersekios, kad jo įsivaizduojamieji „nusikaltimai" yra dovanoti, kad jo byla „numarinta"... Tiesa, aš nesu linkęs pana­ šiems metodams skirti per didelės gydymo reikšmės, nes pats iš patyrimo žinau, kaip lengvai transformuojasi kliedamosios būsenos, ir iš saugumo organų kom­ plekso gali rastis komunistinio ar nacionalsocialistinio persekiojimo kompleksas. Antra vertus, be abejojimo, yra ir tokių atsitikimų, ypač lengvo susirgimo atveju, kada raštu ar tik žodžiu saugumo organų ligoniui išduota „indulgencija" gali duoti geriausių vaisių. Nesiimu spręsti, kiek ir kokia forma tas būtų praktiškai įvykdo­ ma. Šiaip ar taip, ir šitokiais atvejais kriminologų bendradarbiavimas su psichia­ trais gali atnešti naudos tiek pačiam ligoniui, tiek visuomenės tvarkai ir ramybei. 8 „Kova su išsigimimais - nusikaltimų įspėjimas". „Kriminalistikos] ž[inynas]", Nr. 3, p. 120-121.

386

/ 4 dalis/ T E I S Ė S P S I CHOL O G I J A

4.5.

Hipnozė ir nusikaltimas

hipnozės reiškiniai yra itin įdomi sritis. Tiesa, ligi šiol K riminologui daugelis tyrinėtojų tai dar neužtektinai įvertina - turbūt dėl to, kad šis žmogaus psichikos kampelis vis dar tebėra apgaubtas paslaptingumo šydu. Kiti gi kriminologai gana vienašališkai domisi hipnozės problema. Juk esti nusikal­ timų, kuriuos atlieka užhipnotizuotieji, įtaigos paveikti, arba patys hipnotizuo­ tojai, pasinaudoję savo aukų bejėgiškumu. Aišku, tokie nusikaltimai yra įdomūs daugeliu atžvilgių - juos paprastai kriminologai ir turi galvoje, kalbėdami apie hipnozės reikšmę nusikaltimų mokslui. Vis dėlto, kad ir kaip įdomūs klausimai, kurie iškyla į aikštę betyrinėjant panašius nusikaltimus, jie palyginti nėra labai aktualūs. Tačiau mes, kalbėdami apie hipnozės sąsają su nusikaltimais, turime galvoje toli gražu ne tik šitokius gana retus atsitikimus. Hipnozės tyrinėjimai iš viso gali labai daug duoti kriminalinei psichologijai; eksperimentinės hipnozės metodas gali padėti nušviesti ištisą eilę svarbių nusikaltėlio psichologijos klau­ simų. Pavyzdžiui: koks yra pašalinės įtakos bei įtaigos vaidmuo įtraukiant į nu­ sikaltimą? Kiek pajėgs atsispirti panašios rūšies nusikalstamai įtakai sveikos ir nesveikos dorovės žmogus? Kiek palinksta įtaigai neatsparios psichikos žmogus? motyvų kova? sėbrų bei nusikaltimo bendrininkų psichologija? liudininkų pa­ reiškimų priklausomybė nuo įtaigos? Ir daug kitų klausimų. Nors hipnozės bei įtaigos ir baudžiamosios teisės bei proceso tarpusavio santykiai yra tyrinėjimai jau kelios dešimtys metų, vis dėlto dar neturime sis­ temingų veikalų, duodančių bent apypilnį šios problemos vaizdą. Daugumoje veikalų beveik nesigilinama į ką tik paminėtus kriminalinės psichologijos klau­ simus, nesistengiama apimti visos jų platybės. Daugiausiai tyrinėtojai pasitenki­ na nušvietę šio rašinio pradžioje paminėtus atsitikimus, kada užhipnotizuotasis tampa hipnotizuotojo auka, kada jis įtraukiamas į nusikaltimą ir pan. Vis tai gan siauri baudžiamosios teisės klausimai. Baudžiamajam procesui neretai tenka su­ sidurti dar ir su tokiu klausimu - ar galima tardyti užhipnotizuotą kaltinamąjį arba liudytoją? Trumpai peržvelgę paskutinių 50 metų literatūrą, pamatysime, 4.5. Hipnozė ir nusikaltimas

387

kad ji maždaug ir apsiriboja šia siaura klausimų grupe. Pvz., 1889 m. pasirodė veikalas prancūzų kalba apie hipnozės bei įtaigos ryšį su teise (Liégeois, De la su­ ggestion et du somnambulisme dans leurs rapports avec la jurisprudence et la medicine legale), 1893 m. - Ramischas išleido darbą apie įtaigą ir baudžiamąją teisę (Goldammers Archiv), dar vėliau, 1917-1918 m., Fūrstas ir Scholzas rašo apie hipnotiz­ mo reikšmę baudžiamajai teisei ir procesui. Bet ir naujesnieji veikalai dažniausiai sprendžia tas pačias problemas. Pvz., iš paskutiniųjų metų veikalų vokiečių kalba galime paminėti: Iverso „Hipnozė baudžiamojoje vokiečių teisėje" (Die Hypnose im deutschen Strafrecht, 1927); Lucaso „Hipnotizmas ir jo santykiai su vokiečių baudžiamąja teise ir baudžiamuoju procesu" (Der Hypnotismus in seinen Beziehungen zum Deutschecht und Strafprozess, 1930). Hipnozės bei įtaigos reiškiniais ligi šiol maža tepasinaudota gilesniam psi­ chologinės nusikaltimų veiksmų bei nusikaltėlio prigimties tyrimui gal ir dėl to, kad mokslininkai nespecialistai ligi šiol vis dar skeptiškai žiūri į hipnotizmo bei įtaigos reiškinius, dažnai juos suplakdami su spiritizmu, telepatija, misticizmu ir kitais tokiais parapsichiniais reiškiniais, kurie dar nėra pakankamai ištirti arba, kas dar prasčiau, yra tiktai daugiau ar mažiau sudėtingi triukai, kuriais pavyksta apmuilinti akys ne tik lengvatikiams, bet ir rimtiems mokslininkams. Ir štai, atsi­ dūręs greta tokių nemalonių kaimynų, su kuriais tiek teturi bendra, kad yra kiek paslaptingas, paremtas kažkokia ypatinga „vidaus jėga", hipnotizmas vis dar ne­ gali įgyti mokslininkų pasitikėjimo, kurio jis, be abejojimo, yra visai užsipelnęs, nes tai yra visuotinis biopsichinis reiškinys, itin įdomus ir gana kasdieniškas. Jis jau seniai prigijo nervų terapijos (gydymo) praktikoje: čia jį gydymo reikalui drą­ siai vartoja neurologai ir psichiatrai - vieni daugiau, kiti mažiau. Neretai tenka dar išgirsti nuomonių, kad hipnotizmo reiškinius esą labai sunku sukelti, kad tam esą reikalingi itin geri „mediumai" ir „stiprūs hipnoti­ zuotojai". Bet taip gali manyti tik tie, kurie nėra pakankamai susipažinę su šių reiškinių prigimtimi ir su hipnozės technika. Tiesa, ne kiekvienas asmuo yra vie­ nodai tinkamas hipnozei ir ne kiekvienas gydytojas kaip reikiant valdo hipnozės techniką, bet tas dar nedaro pagrindo kalbėti apie kažkokius išrinktuosius, neva būtinus hipnozės seansui. Šiaip ar taip, hipnozei reikalingos sąlygos ne taip jau sunkiai yra pasiekiamos, kad tik dėl to reikėtų atsisakyti nuo eksperimentinės hipnozės psichologinėms problemoms spręsti. Trumpa apžvalga klausimų, nagrinėjančių sąsają tarp hipnozės ir nusikalti­ mo (čia mes turime galvoje tuos klausimus, kurie yra dažniausiai tyrinėjami šiuo metu), galbūt mums padės pereiti ir prie naujų, dar vos iškylančių problemų vi­ sumos. Bet pirma keliais žodžiais charakterizuosime hipnozę bei įtaigą aplamai.

388

/ 4 d a lis / T E I S Ė S P S I CHOL O G I J A

Praktikoje hipnoze naudojamasi kaip ypatinga biopsichine būsena, kuri žiūrint iš paviršiaus, yra panaši į miegą, bet savo prigimtimi visai skirtinga. Tuo metu žmogus itin lengvai pasiduoda įtaigai, kuri nesiliauja veikusi ir vėliau, atbudus iš hipnozės. Yra tam tikras panašumas tarp hipnozės bei įtaigos, iš vienos pusės, ir tarp narkozės bei operacijos - iš antros. Chirurginės intervencijos tikslas - ope­ racija; patogiausias sąlygas jai atlikti sudaro narkozė. Mūsų atveju psichinės in­ tervencijos tikslas yra įtaiga; gi patogiausias sąlygas įtaigai sudaro hipnozė. Yra dar vienas panašumas tarp narkozės ir hipnozės - tai psichinis apsvaiginimas. Tik toks skirtumas, kad narkozė žmogų apsvaigina visiškai - nieko nebežino ir nebejaučia, o hipnozė - tik dalinai; vienu atžvilgiu jis pasidaro netgi jautresnis, būtent - hipnotizuotojo įtaigai. Įtaigos esmė - žmogaus užkraunama arba, tikriau sakant, „įskiepijama", „prigydoma" bet kuri psichofizinė būsena - įsitikinimai, norai, pasibjaurėjimas ar simpatija, skausmas ir kt. Aišku, ir čia yra tam tikros ribos, kurios priklauso nuo įvairių sąlygų. Aš hipnozės pagimdytą įtaigą lyginčiau su „prigydymu" biologine to žodžio prasme. Juk tai ir yra charakteringa geros įtaigos savybė, kad įteigtas dalykas prigyja ir asimiliuojasi taip, lyg jis būtų užhipnotizuotoje psichikoje gimęs ir išaugęs spontaniškai ir natūraliai, be kokios pašalinės įtakos. Mes čia dėl vietos stokos negalime gilintis nei į hipnozės esmę, nei į visokių hipnozės teorijų ginčus, nei į jos techniką. Mes tiesiog pereiname prie mus dominančių klausimų taip, kaip jie iš seno nagrinėjami mokslo literatūroje. Kaip jau esu pastebėjęs, visą šios rūšies (hipnotizmo ir nusikaltimų sąsajos) klausimų kompleksą galima išskirstyti trim pa­ grindinėm grupėm: 1) hipnotizuotasis - nusikaltimo objektas, 2) hipnotizuotasis nusikaltimo subjektas, 3) hipnozė - priemonė nusikaltimams atidengti. Kad ir trumpai peržvelgę literatūroje aprašytus nusikaltimus, atliktus hipno­ zinėje būsenoje, matome, jog dažniausiai hipnotizuotasis esti nusikaltimo auka. Tokie nuotykiai į teismą patenka palyginti retai, nes prityrę nusikaltėliai, nau­ dodamiesi hipnoze savo nusikalstamiems darbams, žino pagalbinių priemonių, kuriomis pavyksta nuslėpti nusikaltimo pėdsakus. Prie tokių priemonių visų pir­ ma priklauso amnezijos įtaiga (amnezija - įvykių faktų užmiršimas). Amneziją įteigtas asmuo, atbudęs iš hipnozės, dažnai nieko nebeatsimena, kas jam buvo atsitikę hipnozės metu, kas jam buvo įteigta, ką jis darė ir kalbėjo. Žinoma, amne­ zijos stiprumas pareina nuo asmeninių užhipnotizuotojo savybių, o taip pat nuo hipnotizuotojo sugebėjimų bei technikos. Literatūroje apie nusikaltimus, kurių aukomis esti užhipnotizuotieji, dažnai keliamas klausimas, ką galima ir ko negalima padaryti užhipnotizuotam žmogui. Paskiri autoriai šiuo reikalu pasisako labai įvairiai. Ypač uoliai buvo stengiamasi

4,5. Hipnozė ir nusikaltimas

389

apginti tezę, jog hipnotizuotojas negalįs paveikti savo aukos instinktų bei doro­ vės. Tačiau šis tvirtinimas psichologiškuoju atžvilgiu yra visai nepagrįstas. Vis­ kas pareina tik nuo šio ar kito asmens įtaigumo laipsnio. Čia pat reikia pažymėti, kad įtaigumas toli gražu nėra toks veiksnys, kurio reikšmę ir vaidmenį galėtume išreikšti absoliutiškais dydžiais: kiekvieno atskirai paimto asmens įtaigumas gali labai svyruoti, pareidamas ir nuo hipnotizuojamojo sielos būsenos hipnozės metu (pvz., nuo sveikatos būvio, nuotaikos, nuovargio ir kt.), ir nuo sąveikos, kuri užsi­ mezga tarp hipnotizuotojo ir „mediumo". Aišku, labai daug reiškia ir hipnotiza­ vimo technikos tobulumas. Taigi, netenka nė kalbėti apie tai, kiek paskiras asmuo gali būti įtaigus šiems ar kitiems nusikalstamiems veiksmams. Galima tik labai bendrais bruožais kalbėti apie tai, kiek asmuo pasiduoda hipnozei aplamai arba kiek jis pasiduoda giliai hipnozei (somnambulinei stadijai). Bet tai žinodami dar negalėsime pasakyti, kaip tas asmuo elgsis hipnozės metu, jeigu nežinosime hi­ pnotizuojamojo nuotaikos, hipnotizuotojo talento ir jųdviejų sąveikos pobūdžio. Išpildžius visas tas sąlygas, su hipnotizuojamuoju bus galima atlikti bet kokie veiksmai, išskyrus tuos, kurie dėl fizinės traumos pertraukia transą. Čia hipnozė labai panaši į narkozę: gilios narkozės metu chirurgas vienodai gerai gali ampu­ tuoti viską, ką tik jis nori - gali nupjauti pirštą arba visą ranką, gali perskrosti pilvą arba trepanuoti kiaušą. Man pačiam savo gydymo bei eksperimentavimo praktikoje tekdavo įsitikinti šio tvirtinimo teisingumu. Pvz., karo metu papras­ tam kareiviui įteigiau, kad jis kitą dieną pakviestų pulkininką draugiškai išgerti stiklelio karčiosios. Kareivis truputį pasvyravo, bet padarė, ką buvo įteigtas. Kai kurie autoriai tvirtina, jog dažnai susiduriama su hipnotizuojamojo do­ rovės jausmo pasipriešinimu, ypač kada norima įteigti seksualinį nusikaltimą. Tas yra teisybė tik iš dalies. Juk tuo ir pasireiškia prityrusio hipnotizuotojo me­ nas, kad jis sugeba nežymiai, nejuntamai dorinį ir protinį hipnotizuojamojo sielos turinį pakreipti norima linkme. Prityręs hipnotizuotojas sukčius niekada neplau­ kia prieš srovę, bet visada taikinasi prie savo aukos psichikos ypatybių, jas išnau­ dodamas savo tamsiems reikalams. Štai keli faktai mūsų teiginiams patvirtinti. Többenas (Ueber verbrecherische Ausnutzung suggestiver Fähigkeiten, Monats­ schrift fü r Kriminalpsychologie und Strafrechtsreform, Band XE, J. 1921/1922) aprašo tokį atsitikimą su viena vedusiųjų pora, pavarde Meyeriai. Meyerio žmona buvo tokia jautri hipnozei ir įtaigai, kad tardytojo pakviestas gydytojas ekspertas ją už­ migdė per kelias sekundes. Bet ir jos vyras, matyti, hipnotizuotojams buvo nebloga medžiaga, nes atsirado šarlatanas, kuriam pavyko šiai porelei įteigti, kad jie pusvel­ čiui parduotų savo namus Bremene ir Hamburge ir kad drauge su juo išvažiuotų į Olandiją daryti spiritistinių seansų. Gerai pažindamas savo aukų psichologiją, jis 390

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS I CHOL OGI J A

jiems įteigė, kad tokia esanti aukštesnių galybių valia. Be to, pasinaudodamas vy­ rui įteigtu aklu pasitikėjimu, gyveno su jo žmona. Tuo tarpu tarp motyvų, kuriais jis ponią Meyerienę privertė gyventi su juo, buvo ir toks, pirmu žvilgsniu tiesiog kvailas: girdi, ji pagimdysianti sūnų, kuris būsiąs žmonijos išgelbėtojas, o jam, hi­ pnotizuotojui, esą skirta būti šio nepaprasto kūdikio tėvu... Matyt, šios rūšies įtaiga visai atitiko ponios Meyerienės išsilavinimo, vaizduotės ir troškimų lygmenį. Taip pat ir palikęs liūdną atminimą garsus „magnetizierius" Čynskis nau­ dodavosi visomis gudraus hipnotizuotojo priemonėmis. Hipnotizmo žinovas von Schrenkas-Notzingas pasakoja apie tokį Čynskio triuką. Jis „gydė" aukštos kilmės damą, baronaitę, ir lengvai iš jos iškaulijo nemenkus pinigus, bet, tuo ne­ pasitenkindamas, pasiryžo ir ją pačią laimėti. Hipnozės metu jis ją glamonėdavo ir bučiuodavo, o po 6-8 seansų baronaitė jam pati atsidavė, nors nejautė jokios meilės. „Jos pasipriešinimas, - rašo von Schrenkas-Notzingas, - buvo dirbtinai sulaužytas hipnotizmo metodais; be to, hipnotizuotojas juos dar sustiprino, veik­ damas jos vaizduotę ir kūną prisilytėjimais. Cynskiui pavyko lege artis metodu laimėti jos meilę." Jis taip gudriai vedė visą reikalą, kad tarpais iš tikrųjų atrody­ davo, kad jis esąs tik sumanus viliotojas, įdomu, kad prisiekusiųjų teismas kaip tik nepripažino jo nusikaltus dorovei. Prityrusio hipnotizuotojo tikslas - panaikinti ribą tarp paprastos įtakos ir hipnozės. Dažnai nusikalstamos hipnozės auka įkalbėtus veiksmus atlieka po seanso, kartais net ilgam laikui praslinkus. Šitokia posthipnotiška įtaiga yra itin įdomi kriminologui, ypač tais atvejais, kada užhipnotizuotasis vėliau pats virsta nusikaltimo subjektu, kitaip sakant, atlieka jam įkalbėtus nusikaltimus ar bent juose dalyvauja. Apie Šitokius nusikalstamosios hipnozės nuotykius dar teks pa­ kalbėti vėliau. Tuo tarpu priminsiu vieną charakteringą įvykį Londone 1912 me­ tais. Vienas anglų gydytojas hipnozės metu dviem savo senukams pacientams įkalbėjo, kad jie testamente jo naudai užrašytų „legatus". Pacientai jo valią įvyk­ dė. Žinoma, šitokiais atvejais sunku beatskirti, kur baigiasi paprastas įkalbinėji­ mas bei įtikinimas, o kur prasideda hipnozės įtaiga. Šiuo atžvilgiu labai įdomi yra psichologija tokių testatorių, kurie lengvai pasiduoda įtaigai ir kurių turtai po jų mirties atitenka dažnai visai atsitiktinai įstaigoms bei asmenims, sugebėjusiems laiku pasinaudoti silpna testatorių valia. Prisiminę, kad testamentus dažniausiai rašo seni, ligoti, todėl lengvai pasiduodą įtaigai žmonės, suprantame, kodėl testa­ mentai kartais esti tokie keisti ir netikėti. Net ir tuo atžvilgiu labai pravartu būtų susipažinti su eksperimentiniais hipnozės bei įtaigos tyrimais. Gali būti, ne kartą pasirodys, jog įtaiga be hipnozės savo psichologiniu ir kriminaliniu pobūdžiu besanti labai artima hipnozės įtaigai.

4.5. Hipnozė ir nusikaltimas

391

Kaip sistemiška įtaiga (be hipnozės) galima įtraukti žmogų į nusikaltimą, rodo kriminologijos literatūroje dažnai minimas atsitikimas Prancūzijoje. Gabrielė Bompard, pasidavusi nusikalstamai sugestoriaus Cyraud įtaigai, padėjo jam nužudyti jo auką, ir teismas pripažino, kad ji tai darė tik dėl įtaigos. Iš to eina išvada, kad hipnozės įtaiga juoba gali įtaigų žmogų priversti padaryti kokį nors nusikaltimą net ir kuriam laikui praslinkus po seanso. Lygia dalim su tokiu žmogum hipnozės metu galima atlikti įvairūs fiziški aktai. Tuo galime paaiškinti, kodėl taip dažnai įvyksta seksuališki nusikaltimai su užhipnotizuotu. Net ir medikai yra mėginę pasinaudoti hipnozės būsena gydymui vietoj narkozės (užmigdymo); pvz., buvo mėginta hipnotizavimu palengvinti gimdymą arba atlikti nesudėtingas chirurgijos operacijas. Kiek man žinoma, tokių bandymų vaisiai buvo pusėtini. Kaip jau minėjau, nusikalstamos hipnozės auka dažnai pati virsta jai įkalbėto nusikaltimo vykdytoja. Štai pora atsitikimų iš kriminologinės literatūros. Vieną jų paėmiau iš 1924 metais paskelbtos Gordono disertacijos apie hipnozę ir baudžia­ mąją teisę. Šio nusikaltimo byla buvo nagrinėjama Vienos teisme kiek anksčiau, negu buvo paskelbta Gordono disertacija. Bylos aplinkybės buvo tokios: įdomi, jauna mergaitė, aukšto valdininko duktė, susipažįsta su vienu jaunuoliu ir staiga visiškai pasikeičia - užsimezga su vyrais gatvės pažintys, ištvirkauja ir galop taip žemai nupuola, jog pakliūva policijos priežiūron. Ištvirkavimu uždirbtus pinigus atidavinėja savo „kavalieriui", kuris vien tik iš jos ir gyvena. Pagaliau ją suima, užtikę perduodant savo „alfonsui" pinigus, kuriuos ji gavo pardavusi daiktus, pavogtus iš vieno džentelmeno viešbutyje. Ją nuteisia kalėti aštuonis mėnesius, ir visą laiką ji tvirtina, kad jos pažįstamasis esąs nekaltas. Ir tik vėliau, pakarto­ tinai ją ištardžius užhipnotizuotą, paaiškėjo, kad ji tebuvo sistemingoji hipnozės auka. Jos „alfonsas", pasinaudodamas hipnoze, ne tik įpratino ją nedorai gyven­ ti, bet ir įkalbėjo prisiimti visą kaltę sau bei nutylėti bet kokią įtaigą. Tik vėliau, jau būdama kalėjime, nuteistoji pati pareikalavo, kad kalėjimo gydytojas ištirtų jos įtaigumą. Šis ją užhipnotizavęs ištardė - čia ir iškilo visos bylos aplinkybės. Tada gydytojas įsakė užhipnotizuotajai tą pačią dieną lygiai penkiomis prašytis nuvedamai pas teisėją ir viską jam atvirai papasakoti. Mergaitė taip ir padarė, kaip buvo liepta, ir per pusantros valandos užtrukusią išpažintį atskleidė teisėjui liūdną savo gyvenimo istoriją. Kadangi paaiškėjo, kad mergaitė veikė hipnozės įtakoje, tai ji buvo pripažinta nekalta, o nusikaltėlis buvo pasodintas į kalėjimą. Be reikalo kai kurie autoriai mano, kad tokiu būdu įtraukti į nusikaltimą galima tik menkos dorovės žmonės. Hipnotizmo klasikas Liebault aprašė, kaip vienas doras jaunikaitis dėl hipnozės pasidarė vagiliu. Mat gydytojai ilgą laiką juo naudojosi eksperimentiniams kriminalinės hipnozės tyrimams.

392

/ 4 d j l i s / T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

Mano nuomone, žmonės hipnozės keliu į nusikaltimus įtraukiami palyginti retai ne dėl aukštos jų dorovės, bet dėl to, kad tarp nusikaltėlių maža tėra specialistų, gerai pažįstančių gana sudėtingą kriminalinės hipnozės techniką. Šiaipjau įtaigai, galima sakyti, pasiduoda beveik visi. Toks rimtas šios srities žinovas, koks yra O. Vogtas, tvirtina, kad, gerai pažįstant hipnotizavimo techniką ir apsišarvavus kantrybe, kiekvieną galima užmigdyti gilia hipnoze (tiesa, kartą tas pats Vogtas, norėdamas įveikti vieną atkaklų pacientą, turėjo padaryti jam net 700 seansų!). Aš neabejoju, kad didžiausiuose Europos centruose nusikaltėliai hipnoze naudojasi gana plačiai, bet šios rūšies bylų į teismą pakliūva labai maža, nes nu­ sikaltėliai sugeba nuslėpti savo darbus, pvz., įteigdami amneziją (užmiršimą), įsakydami tylėti, nepasiduoti svetimųjų įtaigai ir kt. Dabar trumpai paliesime hipnozės reikšmę atskleidžiant nusikaltimą. Man čia nerūpi klausimas, ar hipnozė baudžiamojo proceso atžvilgiu iš viso gali būti leidžiama kaip tardomoji priemonė (teismo arba parengiamojo tardymo metu). Man tik rūpi, kiek hipnozė gali padėti, beaiškinant nusikaltimus. Aišku, čia daug kas pareis nuo bylos aplinkybių. Pvz., minėtoje Vienos mergaitės byloje, pasinau­ dojant hipnoze, buvo išteisinta nekalta auka. Galima sakyti, kad hipnozė beveik visada bus naudinga, jeigu nusikaltimas atliktas arba įteigtas hipnozės metu. Tas liečia ne tik nukentėjusius, bet ir liudininkus, kuriems galėjo būti hipnozės keliu įteigti melagingi liudijimai. Daug sunkiau spręsti toks klausimas: ar tikslu liudininkus tardyti hipnozės būdu tada, kai nusikaltimas visai nebūna susijęs su hipnoze. Manau, kad ir čia gali būti panaudojama hipnozė, nors ir retai. Aplamai imant, neleistina užhipnotizavus tardyti normalų liudininką, nes kad ir kaip būtų ištobulinta Šitokios tardomosios hipnozės technika, vis tiek tokiu atveju liudininkas esti veikiamas stiprios pašalinės įtakos. Tas prieštarauja liudininko pareiškimų esmei. Kas kita, kai liudininkas esti aiškiai nesveikos psichikos (isterija, trauminė neurozė ir kt.) arba nusikaltimo metu gauna stiprų nervų sukrėtimą ir dėl to užmiršta kokias nors bylai svarbias aplinky­ bes. Panašiais atvejais hipnoze pavyksta atstatyti atminties spragas arba sustiprinti silpnai atgamintus vaidinius. Aišku, tokią psichinę intervenciją galima pavesti tik labai prityrusiam hipnozės žinovui - psichologui ar psichiatrui. Dar reikia paminėti ir kriminalinės hipnozės simuliavimus. Neretai pinigus išeikvojęs žmogus pareiškia, kad kažkas jį užhipnotizavęs, pvz., miegamajame vagone, ir apiplėšęs. Aišku, ir Šitokiais atvejais prityręs ekspertas gali išaiškinti bylos aplinkybes. Žinoma, mažame krašte retai tenka susidurti su kriminaline hipnoze, bet vis dėlto šitų klausimų pažinimas, o ypač jų išstudijavimas, padėtų nušviesti daug tamsių kriminalinio gyvenimo užkampių. -t.5. Hipnozė ir nusikaltimas

393

Ars practicandi psichologijos šviesoje

4.6.

v

S

itam mano pranešimui pravartu būtų maža įžanga. Mat aš neketinu skaity­ ti čia kolegoms mokslinio traktato etiniu bei praktiniu požvilgiu. Mano už­

davinys yra kuklus: aš noriu tepaliesti kai kuriuos labai aktualius kasdieninio gydy­ tojo gyvenimo klausimus, kurie, pagaliau, kiekvienam gydytojui yra tuo pat metu ir įdomūs ir, gali būti, ne visai suprantami, taip pat noriu pasidalyti su kolegomis savo praktikos stebėjimais ir dėl jų pareikšti kai kurias savo mintis. Šita pačia proga taip pat noriu ir atsižvelgti į žymių autorių raštus, gvildenančius gydytojo prak­ tikos problemą. Manau, kad kongrese tarp visos eilės grynai mokslinio pobūdžio pranešimų verta padaryti tam tikrą intermeco iš gydytojo praktinės veiklos srities. Aš visai nepasiryžęs suteikti tamstoms čia šiuo savo pranešimu tokios rūšies nu­ rodymų, kuriuos galima būtų tučtuojau įgyvendinti bei pritaikyti. Visai nemanau, kad kolegos, ypač jaunieji, išklausę mano pranešimą, taptų jau dideliais ars practi­ candi žinovais. Pagaliau to negali duoti nė vienas straipsnis ir nė vienas vadovėlis, kuris traktuoja praktiškus ir techniškus darbus. Nei ars practicandi, nei ars amandi, nei, pagaliau, ars vivendi iš straipsnių ir knygų pramokti neįmanoma. Vis dėlto ban­ dymas moksliškai nušviesti čia glūdinčius klausimus ir problemas turi didelį raison d'etre. Pirmiausia turiu pabrėžti, kad aš, kalbėdamas apie ars practicandi, visai ne­ turiu galvoje tokių priemonių, kurių bendras pavadinimas yra šarlatanizmas. Apie šarlatanus, net ir gydytojų tarpe, ir apie jų praktikuojamus metodus iš nelaimingų ligonių pinigams vilioti čia visai nekalbėsiu. Padorus gydytojas šiuos dalykus labai gerai supranta ir griežtai juos smerkia. Aš turiu galvoje padoraus gydytojo prak­ tikavimo meną ir tučtuojau pridursiu, kad nebūtų nesusipratimų, - padoraus ir išmokslinto gydytojo. Konkrečiai kalbant, aš, kaip ir daugelis kiti; autorių, norėjau nušviesti klausimą, kodėl du vienodai sąžiningi ir išmokslinti gydytojai turi nevieno­ dą pasisekimą praktikoje. Kartais būva net taip, kad mažiau išmokslintas gydyto­ jas turi didesnio pasisekimo praktikoje negu daugiau išmokslintas ir gabesnis jo draugas.

394

/ 4 dalis / TE I S Ė S PS I CHOL OGU A

Bet ir į taip suformuluotą klausimą, žinoma, nelengva atsakyti, nes labai skirtingi yra ir gydytojai, ir pacientų tipai bei jų reikalavimai. Priminsiu tik kad, iš vienos pusės, neretai užtinkame tokių ligonių, kurie aklai pildo kiekvieną gydy­ tojo nurodymą ir žodį, prieidami kartais tuo būdu iki absurdo. Kiti vėl, kreipda­ miesi dėl mažiausių priežasčių į gydytoją, niekada nepildo nė vienojo nurodymo bei patarimo. Pirmajai grupei priklauso šis legendinis mirštąs ligonis, sergąs dia­ betu ir atsisakąs priimti iš kunigo šventąją komuniją, nes tai esąs miltų gaminys, kuris nesiderinąs su gydytojo nustatyta dieta. Kiti vėl ligoniai, su kuriais tenka daug turėti reikalų, ypač nervų ligų gydytojams, žiūri į gyvenimą kaip į naštą, o į mirtį - kaip į vienintelį išganymą. Aišku, kad visų patenkinti negalima. Bet vis dėlto, nepaisant tų kraštutinumų, galima nustatyti kai kuriuos bendrus dėsnius, kurie gali padėti tą paslaptingą pasisekimą vieno, o nepasisekimą kito, esant be­ veik vienodam abiejų gydytojų išmokslinimui ir sąžiningumui, išaiškinti.

11 Mano giliu įsitikinimu, paslaptingasis raktas, kuris gydytojui atidaro prak­ tinio pasisekimo duris, yra žmonių pasitikėjimas. Tuo būdu psichologiniu atžvil­ giu klausimas suvedamas į tai, kokiais būdais, kokiomis priemonėmis etc. vienas gydytojas sugeba tą pasitikėjimą įsigyti, o kitas ne, ceteris paribus išmokslinimo ir sąžiningumo atžvilgiu. Žinoma, nekalbėsime ir apie tokius atsitikimus, kur ypa­ tingai laimingoms ar nelaimingoms aplinkybėms susidarius pasisekimo klausimas tarytum savaime nulemiamas. Normaliomis sąlygomis, gydytojo pasisekimą nule­ mia jo kai kurie gabumai šalia išmokslinimo ir kai kurie jo būdo ypatumai. Aš esu tikras, kad visas klausimas yra grynai charakterologinio pobūdžio. Kiek man teko skaityti rūpimu klausimu, tokios pat nuomonės yra Albertas Krecke, Fr. Scholzas ir italų prof. Ughettis ir dar kiti autoriai. Labai sunku, žinoma, nupiešti tą charak­ terį, kurį privalo turėti gydytojas, norįs turėti pasisekimą praktikoje. Bet vis dėlto kai kuriuos svarbesnius punktus galima nušviesti. Eisiu čia Klageso charakterologijos pėdomis. Klagesas, nagrinėdamas žmonių charakterį, kalba visų pirma apie žmonių darybinę medžiagą, iš kurios formuojasi charakteris. Trumpai sakant, tai yra sugebėjimai, talentai ir kiti gabumai. Pažiūrėkime, kokia medžiaga, kokie gabu­ mai ir talentai čia ypatingai naudingi. Sustosiu pirmiausia ties dėmesiu. Praktika reikalauja iš gydytojo gerai sukaupto, patvaraus dėmesio, spontaniško ir tuo pat metu reaktyvinio. Tuo atžvilgiu gydytojai dažnai nusideda. Ligonis reikalauja, kad konsultuojančio gydytojo visas dėmesys būtų skirtas tik jam vienam. Ligonis turi būti tikras, kad tyrimo metu gydytojas yra susirūpinęs tik jo vieno būkle. Labai charakteringas išsireiškimas, kurį man teko girdėti iš vienos ligonės, kun skundėsi

4.6. Ars practicandi psichologijos šviesoje

395

vieno gydytojo neatidumu. Jos pareiškimu, šis gydytojas nepakankamai įsigilin­ davo į jos ligą (hereinlegen in die Krankheit). Be abejo, didelis gydytojo minusas, kai jis, kaip tai dažnai tenka pastebėti, konsultuodamas ligonį, kalba su juo apie visai pašalinius dalykus, kalba telefonu savo kasdieniniais rūpesčiais arba kitaip rodo pacientui savo išsiblaškymą. Man teko girdėti šitokį pastabaus žmogaus pasakoji­ mą apie vieno rimto gydytojo neatidumą betiriant ligonį. Vienas žurnalistas, gerai nusimanąs apie seimo rinkimų rezultatus, užėjo pas minėtą gydytoją pasiteirau­ ti dėl vidaus ligos. Gydytojas, matyt, buvo daugiau suinteresuotas pagauti iš šio žurnalisto žinių apie politines sferas, negu nuodugniai ištirti jo ligą ir patarti jam. Nesugebėjęs nugalėti savo aistringo smalsumo politiniams įvykiams ir nukreipti dėmesio į mediciniškąją pusę, gydytojas liepė ligoniui nusirengti. Šiam nusirengus, gydytojas pradėjo pirštais perkutuoti vidinius ligonio organus, bet kartu nesiliau­ damas kalbėjo apie atskirų politinių partijų šansus seime. Juo netikėtesni buvo ne­ laimingojo ligonio pranešimai, juo stipriau perkutavo pirštu politikanas gydytojas. Atrodė taip, jog perkusija yra jo politinio pasikalbėjimo akompanimentas, kuris turėjo lyg pridengti šį nekaltą pasikalbėjimą. Kitas, kadaise labai žinomas gydytojas, stambus namų savininkas, sėdė­ damas pas ligonį sakydavo su nusistebėjimu: „blogai". Kai labai tuo susirūpinę ligonio artimieji pradėdavo klausti, kas ir kaip „blogai" su ligoniu atsitiko, šis gydytojas ramiai atsakydavo: „Blogai su butų nuomininkais, nuomos nemoka." Tokie ir panašūs gydytojo pasielgimai rodo gydytojo neatidumą, nerūpes­ tingumą ir, nepaisant viso jo išsimokslinimo, nesudaro jo praktikai tinkamo pa­ sitikėjimo. Iš kitų gabumų, itin reikalingų gydytojo praktikai, pažymėtina, greit ir praktiškai galvoti bei veikti. Visai klaidinga nuomonė, kad, esą, iš gydytojo prakti­ ko reikalaujama tik didelio žinojimo. Gydytojas praktikas turi būti, šalia žinovo, mokovas. Žinovas be mokovo praktiškai maža teturi vertės. Tiesiog pasigailėjimo vertas yra, pacientų akimis žiūrint, tas gydytojas, kuris, vietoje rimtai apgalvotų praktinių įrodymų, pradeda skaityti ilgas reliacijas apie įvairių mokslininkų nuo­ mones ir straipsnius apie tai, kas galima būtų eventualiai padaryti, bet, iš kitos pusės, nepatartina, apie ką dar viską galima būtų ta proga galvoti, ir t. t., vienu žodžiu, pradeda elgtis taip, kaip anais laikais jo profesorius auditorijoje. Jau Kan­ tas pastebėjo, kad gydytojas mano daug savo ligoniui padėjęs, jo ligai pavadinimą radęs. Mačiau ir tokių gydytojų, kurie ta proga rodo nieko neišmanantiems ligo­ niams mediciniškas knygas, parašytas svetimomis kalbomis, kurios turi ligoniui paliudyti jo, gydytojo, protingą galvoseną. Tokie elgesiai taip pat maža teprisideda prie gydytojo pasisekimo ir autoriteto. Ligonis reikalauja praktiškai įgyvendinamų įrodymų ir patarimų. Be to, praktika reikalauja, kad gydytojas savo pareiškimuose

396

/ 4 dali»/ T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

būtų gana diplomatiškas. Jis turi mokėti suderinti savo sąžinės balsą su gyvenimo reikalavimais. Taip, pvz., gydytojas, suprantąs ars practicandi, bus visuomet labai atsargus su prognoze. Mat jis labai gerai žino, kad kiekvienas ligonis, net tamsuo­ lis, gali gydytojo prognozę patikrinti. Nieko nėra pavojingesnio, kaip apsirikti šiuo atžvilgiu. Nustatytai diagnozei patikrinti reikia specialisto, o neteisinga prognozė savaime aiškėja ir kenkia gydytojo vardui. Gydytojas, kuris elgiasi pagal ars practicandi dėsnius, yra diagnozės klausi­ mu mažakalbis ir ne visai vienprasmis prognozės klausimuose. Apie tai, kad gy­ dytojo nurodymai turi būti visuomet lengvai įgyvendinami ir gydytojo numatyti, jau buvo sakyta. Vienas labai svarbus momentas praktikoje yra kantrybė. Jai taip pat daugelis gydytojų nusideda. Deja, pasitaiko, kad ir rimtas neurologas „nu­ leidžia ligonį nuo laiptų", o chirurgas rėkia: „Cholere, gib die Šchere". Filosofas Descartes net rado reikalinga gydytojams priminti, kad ligonis, lygiai su sveiku žmogum, Dievo sutvėrimas esąs. Kantrybė, ypač kai kuriose specialybėse, yra labai rimtas laidas praktikai įsigyti. Iš kitų gabumų yra labai reikšmingas žmonių psichologijos pažinimas. Tai yra iš dalies įgimtas dalykas, bet gali būti taip pat ir lavinamas. Svarbu gydytojui greit orientuotis ir tame, kokiam žmonių tipui ligonis priklauso ir kokia kalba reikia su juo kalbėtis. Savo praktikoje turėjau cha­ rakteringą atsitikimą. Neurastenikas impotentas padarė kraujo anal[izę] pag[al] Šilingą. Iš laboratorijos grįžta labai nusiminęs: girdi, nesą vilties jam nuo impo­ tencijos išsigydyti, nes iš tyrimo paaiškėjo, kad jis 1 % jaunųjų teturi. Pagal Klageso schemą, asmens charaktelogijoje svarbią vietą užima jo struk­ tūra ir jo interesai. Tuo atžvilgiu galima pasakyti, kad gydytojo praktiko sielos struktūra neturi būti per daug kieta: jie neturi rodyti jausmų atbukimo žymių, bet taip pat neturi pasižymėti ypatingu jautrumu jausmų reakcijose. Jis turi iki tam tikro laipsnio atjausti ligonį, turi, reikalui esant, sugebėti daryti ir tam tikrą įjautą ligonio būklei; be abejo, ypatingai turi gydytojas valdyti savo jausmus, neturi būti ambicingas, turi išauklėti save taip, kad sugebėtų ligoniui atleisti jo poelgius, tun nepasiduoti įžeidžiamas ir 1.1. Vilties suteikimas ligoniui yra svarbus momentas medic[inos] praktikoje: dtun spiro —spero; arba Goethe's žodžiais: „Lasst sich die Krankheit nicht kurieren, Muss man šie eben mit Hoffnung schmieren". Kas dėl interesų ir linkimų, tai bent taip atrodo, kad gydytojo interesai tu­ rėtų būti nukreipti ne į savo „aš" įsitvirtinimą bei įsišaknijimą, o į pasiaukojimą, į tėvynės ir artimo meilę, į užuojautą ir t. t. Labai svarbus dalykas yra išorinė charakterio apraiška arba aspektas. Šie dalykai kartais nulemia gydytojo pasise­ kimą. Pirmiausia sustosiu ties mandagumu. Trumpai pasakysiu, kad nors kartais šiurkštus viršilos tonas gali būti gydomo pobūdžio, vis dėlto daugiausia veikia

4.6. Ars practicandi psichologijos ¿viešoje

39?

mandagus elgesys su ligoniais: žinoma, čia nenorima pasakyti, kad gydytojas turįs pataikauti. Apskritai, man rodos, kad gydytojui pasitikėjimą įgyti padeda judesiai ramūs, išlaikyti, lygūs ir tikri. Aplamai, gydytojas turi veikti eito, tuto et jucunde. Gydytojo svyravimai žalingai veikia ligonį: igmrantia medici aegro ipsi alter ėst morbus. Gana daug reikšmės ligoniai teikia receptų užrašymui. Jau Epikteto buvo pastebėta, kad ligoniai nepatenkinti gydytoju, kuris jiems receptų nerašo, nes mano, kad jie beviltiški. Vokiečių liaudies išmintis sako: „Hat er nichts zu receptieren kann der Arzt den Bündel schnüren". Jokiu būdu neleistina įvesti į santykius su ligoniais asmeninį pasipiktinimą ar susijaudinimą. Nemažą reikšmę iš aspekto duomenų turi tam tikras sugebėjimas patarnauti ligoniui. Jei, iš vienos pusės, gydytojas, žinoma, negali eiti sanitaro pa­ reigų, nes tai nė kiek neprisidėtų prie jo pasisekimo, tai, iš kitos pusės, gydytojas neprivalo bijoti pirštu prisiliesti ligonio paslaugoms. Gydytojui reikia kartais tie­ siog praktiškai nurodyti toji ar kita procedūra, net kartais, ypač vaikų gydytojui, pravartu nueiti virtuvėn ir pamokyti motiną, kaip reikia pagaminti vienokį ar kito­ kį valgį. Toksai pasielgimas kaip tik gydytojui naudingas pasitikėjimui įsigyti. Gy­ dytojo plepumas yra visuomet smerktinas įprotis, niekad neatnešąs gydytojui nau­ dos. Siek tiek norėčiau paliesti dar gydytojo pašalinio darbo klausimą. Apskritai kalbant, tokie darbai kaip visuomeniniai, labdarybės, kultūros ir panašūs gydytojo praktikai yra nenaudingi. Iš vienos pusės, jie atitraukia jį nuo tiesioginių pareigų, iš antros, pacientuose sukelia pavydo jausmus, mat jie pageidauja, kad gydytojas būtų tik pacientams. Kartais yra keliami klausimai dėl gydytojo buto, apsirengimo ir 1.1., mano supratimu, tai yra antraeiliai klausimai. Kartais ir šie momentai vei­ kia, bet tada turi būti jau kraštutinumai. Sudaryti tam tikrą mistišką opiniją apie gydytoją gali tik arba labai puošnus turtingas butas ir apsirengimas, arba stačiai varginga išvaizda, kuri primena ne šio pasaulio žmogų. Baigdamas noriu trumpai pabrėžti, kad ars practicandi paslaptis glūdi ne ži­ nojime, bet mokėjime ir kad visų pirmiausia ji veikia per tam tikrą įtaigą visą gydytojo asmenybę, kuri sudaro tą pasitikėjimą. Tuo laiduosim mūsų jaunajai kartai ir patys sau geresnę ir sveikesnę ateitį.

398

/ 4 d a t i s / T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

4 .7 .

Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai

K

lausimas apie santykius tarp psichinių sutrikimų, iš vienos pusės, ir nu­ sikaltimo, iš antros, yra gana opus. Teisininkui, gydytojui ir visuomeni­

ninkui šitie santykiai yra vienodai įdomūs Mes čia kalbame apie psichinius sutri­ kimus plačia to žodžio prasme. Psichinių sutrikimų esti įvairių rūšių: yra psichinių sutrikimų trumpalaikio pobūdžio, kurie atsiranda ypatingomis sąlygomis; antra vertus, yra ir giliai įsišaknijusių į žmogaus asmenybę sutrikimų, kurie atsiranda dėl nepalankių gyvenimo sąlygų, dėl ligos, dėl skurdo, dėl sunkių psichinių išgyveni­ mų ir pan.; dar turime psichinių sutrikimų dėl aiškiai išreikštų psichinių susirgimų (psichozių) - pamišimų. Nemaža yra ir psichinių sutrikimų, kuriais serga žmonės, būdami ant psichinių susirgimų ir psichinės sveikatos ribos. Tokie žmonės aps­ kritai yra vadinami psichopatais. Tų psichopatų yra daug pavidalų, kurie kaip tik ypatingai daug turi bendro su nusikaltimais. Iš tų įvairiausių psichopatinių asme­ nybių paminėsiu čia aistringus fanatikus, ligūstus melagius bei sukaus, psichopa­ tus su kreiva logika, nepastovius, lengvai pasiduodančius svetimųjų įtakai, lengvai susijaudinančius žmones, impulsyvius, visuomenės priešus ir daugelį kitų. Nors ir nemaža pasitaiko nusikaltimų, įvykdytų psichinių ligonių ir tokių žmonių, kurie laikinai dėl vienos ar kitos priežasties rodo psichinių sutrikimų žymių, vis dėlto tų Čia minėtų psichopatų vaidmuo nusikaltimams yra ypatingai žymus. Įdomu pažymėti, kad kuo žiauresnis nusikaltimas, kuo nesuprantamesnis jo tikslas, tuo daugiau reikia spėlioti, kad tai bus arba pamišėlių, arba dar greičiau - sunkių psi­ chopatų, išsigimėlių darbas. Vadinasi, žmonės su psichiniais sutrikimais viena ar kita kryptim sudaro labai derlingą dirvą nusikaltimams plėtotis. Kaip sako moksli­ ninkai, tokių psichiškai ligūstų ir sergančių žmonių kriminogeninė reikšmė esanti ypatingai didelė. Teisėjams ir teismo gydytojams neretai tenka gilintis į aplinky­ bes nusikaltimų, kurie būna įvykdyti tokių nesveikų asmenybių, ir svyruoti dėl tų žmonių nekaltintinumo. Neįmanoma trumpame straipsnyje net ir bendrais bruo­ žais aprėpti visą tą gausią medžiagą, su kuria čia tenka susidurti. Aišku, kad pirmų pirmiausia reikėtų paaukoti nemaža laiko psichiniams sutrikimams išdėstyti bei 4.7. Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai

399

paaiškinti. Čia tik galima pateikti mažą ištrauką iš ilgos įvairių būsenų bei faktų virtinės ir nurodyti keletą pavyzdžių. Savaime suprantama, kad kiekviena psichinio gyvenimo sritis (sfera) gali būti paliesta suirimo proceso. Įprasta kalbėti apie pagrindines psichinio gyvenimo sri­ tis, prie kurių priklauso proto, jausmų ir valios reiškiniai. Tai ir visai suprantama, kad tie psichiniai sutrikimai, kurie būdingi nusikaltimo atžvilgiu, taip pat liečia pirmų pirmiausia vieną iš čia minėtųjų sričių: bet kartais nusikaltimai gimsta ne dėl vienos ar kitos minėtų sričių - sferų - kaltės, bet dėl damos nebuvimo bendrame jųjų veikime. Mat ir orkestre pasitaiko, kad atskiri muzikai groja visai padoriai, o vis dėlto orkestre nėra sklandumo, darnumo, harmoningumo, kaip sakoma, „susidainavimo". Kad žmonių psichika veiktų padoriai, neužtenka gero atskirų psichi­ nių sričių veikimo, bet dar reikalinga ir darni sąveika tarp atskirų psichinės veiklos centrinių stočių. Kalbama ypatingai daug apie sąmonės sutrikimus, apie atminties sutrikimus, idėjų, jausmų veiksmų ir kt. sutrikimus. Sąmonės sutrikimai yra pla­ čiai žinomi ir iš kasdienio gyvenimo, nes jie pasitaiko kartais ir šiaipjau sveikiems žmonėms ypatingomis sąlygomis. Jų esti labai daug. Paminėsiu čia sąmonės ap­ temimą, sąmonės susiaurėjimą, sutemos būseną, sąmonės suirimą, haliucinacijas, somnambulizmą (savotiškas transas - „miegeivybė"). Kartais prie šitų būsenų rei­ kia priskirti ir pabudimo po miego sutrikimus. Šitie pabudimo sutrikimai sudaro kaip tik tinkamas sąlygas nusikaltimui. Paprastai pabudimo metu visi psichiniai procesai atsiranda kartu; bet pasitaiko žmonių, kuriems tikrovė pabudimo metu, nors ir suprantama, bet esti iškraipyto pavidalo, sumišusi su sapnais arba fantas­ tiniais vaidiniais. Jau kasdienis gyvenimas rodo, kad kaži kurie žmonės labai greit orientuojasi aplinkumoje tik ką pabudę, o kiti palyginti sunkiai; tai ypač dažnai pasitaiko visokiems psichopatams. Tokio sąmonės aptemimo, arba susiaurėjimo, metu žmonės gali ir visokius nusikaltimus atlikti. Pavyzdžiu čia gali būti žinomas atsitikimas, kada kaimietis, apvogtas traukinyje, labai susirūpinęs užėjo pernakvoti pas pažįstamus; greit užmigęs ir kiek pamiegojęs, staiga pabudo ir su kirviu puolė čia pat gulinčią moteriškę; pasirodo, kad jis sapne matė savo vagis ir susijaudinęs norėjo jais nusikratyti. Šičia matome, kad vien dėl nepakankamo sąmonės aiškumo pabudimo metu, stipriam susijaudinimui veikiant, žmogus gali padaryti nusikal­ timą ir pagaliau nebūti už jį atsakingas. Labai daug galima būtų papasakoti faktų iš teismo medicinos praktikos, kada žmonės dėl vieno ar kito psichinio sutrikimo padaro nusikalstamą darbą, už kurį jie iš esmės negali atsakyti. Visiems yra žinomi vadinamieji „miegeivybės" reiškiniai. Tai yra vaikščiojimas, kalbėjimas ir kitokių veiksmų atlikimas bemiegant; ta ligūsta būsena dažniausiai pasitaiko isterikams, epileptikams ir kitokiems psichopatams. Čia turime reikalo su savotišku psichi­ niu sutrikimu, kurs dar pakankamai neištirtas; labai būdinga tai būsenai yra ta

400

/ 4 d a l i « / T E I S E S PS I CHOL OGI J A

aplinkybė, kad žmonės, nors ir miegodami, bet vis dėlto labai tiksliai gali atlikti gana sudėtingus veiksmus, o pabudę visiškai užmiršti savo atliktą darbą. Tokių atsitikimų daug žinoma atitinkamoje literatūroje. Sakysime, garsusis psichiatras Kraft-Ebingas aprašė tokį faktą: vienas vienuolis, sergąs „miegeivybės" liga9, kartą staiga užėjo naktį į klebono kambarį, kuris kaip tik tą vakarą ilgiau sėdėjo prie ra­ šomojo stalo. Vienuolis turėjo rankoje peilį, jo akys buvo plačiai atmerktos; jis nuėjo tiesiog prie klebono lovos ir visai nepastebėjo nei sėdinčio prie stalo klebono, nei degančios žvakės. Pačiupinėjęs lovą, lyg norėdamas patikrinti, ar čia guli klebonas, vienuolis įsmeigė tris kartus savo peilį į patalą, o po to patenkintu veidu išėjo iš kle­ bono kambario ir grįžo į savo celę. Kitą rytą vienuolis papasakojo dar drebančiam nuo nakties šmėklų klebonui savo baisų sapną: jis sapnavęs, kad jo motina buvusi klebono užmušta ir kad kruvinas motinos šešėlis stovėjęs priešais jį, reikalaudamas keršto. Ryšium su tais vaidiniais jis dar sapnavęs, kad jis su peiliu užpuolęs kleboną ir nužudęs jį. Po to pabudęs ir karštai meldęsis Dievui, dėkodamas Viešpačiui, kad visa tai atsitikę tik sapne. Kai klebonas papasakojo baisios nakties įvykius, vienuo­ lis baisiai nustebo bei susijaudino ir nuoširdžiai bei karštai tvirtino, kad jis nieko nežinąs, nieko nebeatsimenąs. Panašių atsitikimų būna sąmonės suirimo, sąmonės susiaurėjimo ir kitų gi­ miningų būsenų metu. Ypatingai daug nusikaltimų pasitaiko tokių psichinių sutrikimų metu, ku­ rių bendras pavadinimas yra haliucinacijos. Haliucinacijomis vadinami klaidingi suvokimai, neatitinką tikrovės. Tokių haliucinacijų esti įvairių. Jų vaidmuo daž­ niausiai priklauso nuo ryškumo laipsnio ir nuo jutimo rūšies. Taip antai būna re­ gėjimo haliucinacijų. Tada ligonis mato šmėklas, įvairių įvairiausius vaiduoklius ir kt. Bet labai dažnai susiduriame ir su klausos haliucinacijomis. Tada ligoniai girdi įvairius balsus ir pasikalbėjimus, kurie kartais duoda jiems griežtu tonu vi­ sokius įsakymus, skiria jiems ypatingų pareigų ir kt. Tokių „balsų" veikiami, tie nelaimingieji gali įvykdyti žiaurius nusikaltimus, kurių motyvai jiems patiems visai nesuprantami. Įdomu pažymėti, kad kai kurie ligoniai šizofrenikai kaip tik serga daugiausia liepiamojo pobūdžio haliucinacijomis. Girdimi balsai esti labai aiškūs. Jie dažnai duoda ligoniui smulkių nurodymų, kaip elgtis ir ką daryti. Kar­ tais ligonis ir pats dalyvauja šitame neva pasikalbėjime: atsako, aiškina, ginasi; kartais šitie ligonio pasikalbėjimai su jojo įsivaizduotais kalbabendriais gali truk­ ti net ištisas valandas. Kitos haliucinacijos, ypač epileptikams, alkoholikams ir 1.1., yra bauginančio pobūdžio. Kaip jau sakyta, haliucinacijos skiriamos ir pagal pojūčių rūšį. Dažniausiai būna regėjimo ir klausos, bet būna ir uoslės, skonio ir 9 Naktikovas [naktinėtojas], lunatikas.

4.7. Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai

401

kūno jausmų haliucinacijų; paskutiniųjų trijų rūšių įtaka nusikaltimams yra daug mažesnė. Kalbant apie savotiškas būsenas, svarbias nusikalstamajam darbui, tenka pami­ nėti įkyrių idėjų ir kai kurių jausmų, ypač afektų, vaidmenį. Įkyri idėja tuo charak­ teringa, kad, nepaisant gerų norų, ligonis negali nusikratyti kai kuriomis idėjomis ir kai kuriais veiksmais, kurie prašyte prašosi atliekami. Jei haliucinacijų veikiamas ligonis atlieka nusikaltimus, tai tas vyksta dažniausiai dėl didelio susijaudinimo, dėl baimės, dėl bauginimų, grasinimų, kuriuos jam įvaro jo vaizduotės kalbabendriai. Tokiais atvejais ligonis veikia stiprių jausmų įtakoje. Įkyrių idėjų atvejais ligo­ nis yra savo paties minčių vergas. Jis visokiais būdais stengiasi jomis nusikratyti, o jos lyg tyčia persekioja jį. Dažnai būna, kad tos mintys arba idėjos esti visai nekalto pobūdžio ir tik kankina ligonį, sudarydamos jam kartais ir visokių nepatogumų bei kančių. Sakysime, man teko matyti vieną ligonį, kuris negalėdavo nusikratyti tokia kvaila mintimi: „Kodėl - vis kildavo jam galvoje, - kai aš dėviu kepurę, visi kiti pra­ eiviai tą kepurę mato, o tik aš vienas jos negaliu matyti." Kad ir tiesiog anekdotinis yra toks klausimas, kad ir perdėm kvailas, kad net ir pačiam ligoniui tokio klausi­ mo nesąmonė aiški, jis niekuo būdu negalėjo juo nusikratyti. Kitas ligonis įkyrių idėjų įtakoje atlikdavo eilę visai nereikalingų veiksmų, pavyzdžiui, važiuodamas skubiais reikeliais per miestą automobiliu, jis apvažinėdavo po 5-10 kartų kai kurias aikštes, nes jis būdavo įkyrios idėjos slegiamas, kad jis būtinai turįs taip elgtis, nes antraip jam arba jo šeimos nariams galinti atsitikti nelaimė. Tokių savotiškų paragi­ nimų ligūstas žmogus gali sulaukti tiek daug, kad jo praktinė veikla gali dėl jų visai suirti. Tačiau daug prasčiau esti, kai dėl tų įkyrių idėjų ligūstas žmogus įeina į konf­ liktą su baudžiamąja teise. O tokių faktų nereta. Sakysime, kartais tokios įkyrios idėjos kaip tik reikalauja, kad jų šeimininkas atliktų kokius nors šlykščius veiksmus arba ištartų visai neleistinus žodžius, posakius ir kt. Dėl to tokie nelaimingi žmonės ilgainiui atsiduria nusikaltėlių suole, net kaip politiniai nusikaltėliai. Tuo tarpu iš esmės jie esti tik psichinių sutrikimų trumpalaikio pobūdžio aukos. Teko man ma­ tyti keletą ligonių, šiaipjau lojalių piliečių, kurie kaip tik per dideles iškilmes, kur dalyvauja ypač daug aukštų svečių ir visi stengiasi, kad iškilmės kuo sklandžiau pavyktų, savo ligūstų idėjų vedami, būtinai sušunka: „šalin", „velniop" ir panašiai, nors toks šlykštus darbas visai neatitinka jų pažiūrų ir norų. Tai, kas čia pasakyta, žinoma, yra tik mažas žiupsnelis iš gausybės faktų, kada dėl psichinių sutrikimų ligūstas žmogus tampa nusikaltėliu. Čia buvo sus­ tota daugiausia ties ypatingomis būsenomis, kurios gali pasitaikyti ir Šiaipjau sveikam žmogui, tačiau nereikia užmiršti, kad be galo daug nusikaltimų yra da­ roma kaip tik psichinių ligonių, kurių įvairių rūšių psichiniai sutrikimai esti be­ veik nuolatinio pobūdžio.

402

/ 4 dalis/ T E I S Ė S PS I CHOL OGI J A

Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikšmė 4.8.

T au nemaža buvo rašyta apie tam tikrus sunkumus/ su kuriais tenka susiI durti tiek gydytojams/ tiek ir tardymo organams, beaiškinant psichopa­ tinių asmenų pareiškimus. Be kitko, buvo pabrėžta, kad tais atvejais, kai turima reikalo su psichiniais ligoniais, dėl kurių ligos netenka abejoti, yra visai aišku, kaip vertinti tokių ligonių pareiškimus, kaip kvalifikuoti jųjų elgimąsi ir kaip galų gale pasielgti su jais. Visai kitaip atrodo klausimas, kai turime priešakyje psichi­ niu požvilgiu nesveiką žmogų, kurio psichinis nusistatymas ir laikysena jau yra išėjusi iš normos ribų, bet dar nėra įėjusi į visai aiškią ligos stadiją. Kaip tik tokiais atsitikimais yra be galo sunku panašų žmogų įstatyti į psichiatrinės diagnostikos rėmus, įvertinti jo pareiškimus ir elgesį, o taip pat imtis atitinkamų priemonių, jei toksai asmuo pasirodo galįs greit tapti pavojingas visuomenei. O tokie liguisti žmonės, kurie, viena vertus, yra dar ne visai pribrendę psichiatrinei ligoninei, an­ tra vertus, aiškiai peržengę normalių žmonių laikysenos ribas, labai dažnai įeina į konfliktą su baudžiamąja teise ir, kas yra dar svarbiau, yra kiekvienu momentu psichologiškai pasiruošę nusikalstamajam darbui. į šitokius kartais pasitaikan­ čius konfliktus su baudžiamąja teise visuomenė, net kartais ir apsaugos organai, žiūri pro pirštus, aiškindami viską kiek pakeltu žmogaus ūpu arba nervingumu. Tik tokiais atvejais, kai tų žmonių atlikti prasižengimai bei nusikaltimai yra stam­ besni arba jų auka tapo privilegijuotieji žmonės, įstaigos ir pan., atitinkamiems organams tenka susirūpinti ir tokiais prasižengimais bei nusikaltimais. Iš paskutinių metų praktikos Kaune man yra žinomas toksai atsitikimas, kai panašaus tipo ligonis savo liguistų vaidinių įtakoje užpuolė nakties metu privatų gydytojo butą. Areštuotas jisai buvo pristatytas saugumo organų pareigūnų teis­ mui. Ten, nepaisant to, kad netrūko įrodymų areštuoto liguistumui ir pavojingu­ mui visuomenei, jis buvo paleistas „policijos priežiūrai"; ir tik po to, kai tas pats asmuo, tik ką tapęs laisvas, metė akmenį į vieną pasiuntinybę, atitinkamos įstai­ gos rimčiau susirūpino tolimesniu to ligonio likimu, ir jis buvo padėtas ilgesniam

4.8. Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikime

403

laikui į psichiatrinę ligoninę. Be abejo, yra būtinas reikalas kaip tik nusikaltimų perspėjimo sumetimais tokiais ligoniais ir liguistais žmonėmis susirūpinti, nelau­ kiant rimtesnio nusikaltimo. Šitie žmonės yra dar vienu požvilgiu nerimą kelią elementai: savo liguistų vaidinių kankinami, jie labai dažnai visiškai klaidingai įtaria jų aplinkinių žmo­ nių veiklą ir, liguistos baimės prislėgti, visur mato savo priešus, nusikaltėlius, nusikaltimus ir kreipiasi dėl to su begaliniais skundais, denunciacijomis [kaltini­ mais] į miliciją, teismus, ministerijas, komisariatus ir pan. Panašaus pobūdžio raš­ tai ir pranešimai sudaro daug nereikalingo darbo saugumo pareigūnams, tardy­ tojams, prokuratūrai, kartais net teismui, kol pagaliau nustatomas tokios painios bylos liguistas pagrindas. O kiek nemalonumų ir moralinių skausmų, nesant ma­ žiausio pagrindo, tenka pergyventi tiems nelaimingiems nekaltiems žmonėms, kurie aklo atsitiktinumo dėka tapo tokios liguistos vaizduotės aukomis! Ne mano čia uždavinys daryti konkrečių pasiūlymų dėl būdų ir priemonių tokiems ne­ geistiniems reiškiniams pašalinti ir jiems įspėti. Man tačiau yra aišku, kad tokių priemonių galima rasti ir tokia prevencija liguistų ir ligotų žmonių atžvilgiu gali būti be ypatingų sunkumų ir išlaidų realizuojama. Šito straipsnio uždavinys yra kiek panagrinėti panašių liguisti! tipų psichopatologiją, pasiremiant kai kuriomis iliustracijomis iš praktikos, ir įrodyti tokių asmenų kriminologinę reikšmę. Kad žmogus, sergąs psichine liga, gali padaryti nusikalstamą darbą, yra ge­ rai žinomas ir net visiškai suprantamas dalykas. Žmogus, esąs sąmonės sutriki­ mo būsenoje, dažniausiai visiškai nustoja sugebėjimo orientuotis aplinkoje ir jos arba visiškai nesuvokia, arba interpretuoja savo liguisti! vaidinių, jausmų, suvo­ kimų įtakoje. Tokiam žmogui, būnant ligoninėje, gali rodytis, kad jo aplinkiniai žmonės yra jo priešai, kurie norį jį pražudyti; taip pat gydytojas gali jam atrodyti inkvizitorium, o sanitaras budeliu, gi pasiruošimas mediciniškai intervencijai pasiruošimu jį nunuodyti arba net pakarti. Yra visai suprantama, kad toksai li­ gonis, nepakankamai prižiūrimas, gali įvykdyti baisių nusikaltimų, tačiau tokie žmonės dėl visiško jų psichikos suirimo dažniausiai yra palyginti lengvai sužino­ mi, atitinkamu būdu izoliuojami kaip visuomenei pavojingi ligoniai. Yra būdin­ ga, kad į psichiatrines ligonines, vietų stokai esant, pirmiausia priimami kaip tik tokie ligoniai, kurie gydytojų specialistų yra pripažinti kaip visuomenei pavojin­ gi. Tokių aiškių sąmonės suirimų pas psichinius ligonius, kurie sudaro tam tikrą pavojų kitiems, esti daug. Jie ne visuomet esti ryškesnių formų ir būsenų. Todėl pavojingumo laipsnis visuomet svyruoja tam tikrose ribose, tačiau visiems tiems atsitikimams yra būdinga, kad turime reikalo su aiškiu psichiniu ligoniu. Antra vertus, yra gana ilga virtinė įvairių liguistų psichiniu atžvilgiu būsenų, taip pat

404

/ 4 dalis/ T E I S Ė S P S I CHOLOGI J A

labai pavojingų visuomenei, kurioms kaip tik yra būdinga tat, kad jų sveikatingu­ mas nesukelia abejojimo, nes taip bent tie žmonės atrodo, žiūrint į juos nesperialisto piliečio akimis. Yra būsenų, kurioms priklauso, pvz., vadinamosios įkyrios (obsesyvios) idėjos ir potraukiai; žmonės sergą panašiomis idėjomis, dažniausiai yra kitais atžvilgiais visai sveiki žmonės, bet negali atsikratyti kai kurių liguistų idėjų, kurios su nenugalima jėga vis lenda ligoniams į galvą, kankina juos, perse­ kioja ir neduoda tiems nelaimingiesiems psichinės ramybės. Tos idėjos gali būti kartais visai abstraktinio pobūdžio. Taip antai yra liguistų žmonių, kuriuos įky­ riu būdu kankina mintis, kas tai yra pasaulis. Nors jie neturi nei palinkimų, nei pasiryžimo, nei pasiruošimo tokiems klausimams spręsti, net neturi gilesnio su­ pratimo ir susidomėjimo panašiu klausimu, vis dėlto yra tos idėjos persekiojami. Tas klausimas nuolat lįste lenda į galvą ir tarsi rudens musė zirzia ties jų ausimis. Arba antras įkyrios idėjos pavyzdys, kada jaunas psichopatas negalėjo atsikratyti mintimi, - kodėl visi kiti žmonės mato jį dėvintį kepuraitę, o jis pats jos nemato. Nepaisant viso to klausimo naivumo, švelniai tariant, žmogus nemažai buvo tos minties kankinamas. Tačiau nors tos idėjos ir esti, specialisto akimis žiūrint, aiš­ kiai liguisto pobūdžio, jos kitiems yra nepavojingos. Kiek sunkesnio pobūdžio yra obsesijos tada, kai tos įkyrios mintys verčia žmogų, vienais ar kitais motyvais prisidengiant, atlikti tam tikrus, kartais gana keistus, veiksmus. Atsimenu iš savo patyrimo garsų advokatą amerikietį, kuris sirgo tokia obsesija: važiuojant savo automobiliu į teismą bylos ginti, jam dažnai ateidavo į galvą mintis, kad būtinai esą reikalinga 16 sykių apvažiuoti automobiliu aplink tam ti­ krą aikštę, priešingu atveju byla būsianti pralaimėta. Ir jis sukinėjosi automobiliu aplink taip lemtingą jam aikštę, ir dažnai dėl tos „svarios" priežasties pavėluoda­ vo į teismą. Atsimenant, kaip brangiai amerikiečiai vertina laiką ir kaip mėgsta punktualumą, galima įsivaizduoti, kad tas sukinėjimasis automobiliu advokatui padarydavo daugiau žalos negu naudos; tat iškalbingai rodo, kaip stipriai ameri­ kietis buvo tos idėjos apsėstas. Reikia dar pridurti, kad kitais atžvilgiais jis buvo visai normalus ir, be to, žymus savo srities specialistas. Ką tik minėti obsesyvių idėjų pavyzdžiai yra palyginti visai nekalto pobū­ džio. Tačiau labai dažnai įkyrios (obsesyvios) idėjos, glaudžiai susijusios su li­ guistais apsireiškimais ir ligomis, gali būti pavojingos. Atsimenu vieną epilepti­ ką, iš esmės labai dorovingą ir gerą žmogų, kuris ilgą laiką buvo smarkiai vienos minties kankinamas, būtent, jis turįs pasmaugti, su juo viename kambaryje gyve­ nančią savo 10 metų dukrelę, kurią jis, be viso to, labai mylėjo. Nors ir obsesyvios idėjos sudaro pavojaus visuomenei, tačiau tuo atžvilgiu ypatingos reikšmės ten­ ka kliedėjimo idėjoms. Kliedėjimas yra jau tuo pavojingas, kad jį sunkiau pažinti

4.8. Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikime

405

ir suprasti. Kalbant čia apie kliedėjimą, neturime galvoje tų kliedėjimo atsilikimų, kurie esti dėl aukštos temperatūros arba sąmonės aptemimo, susijusio su kitu susirgimu. Tokiais atvejais, pasak prof. Blažio, geriau esą kalbėti apie svaigulį arba pavartoti terminą „delyras", „delyrinis stovis". Kliedėjimo idėjoms kaip tik yra būdinga tat, kad jos atsiranda pas šiaip fiziniu atžvilgiu sveiką ir psichiniu at­ žvilgiu kartais nerodantį ryškesnių sutrikimų žmogų. Jas sunku būna atskirti nuo klaidingų įsitikinimų ir sprendimų. Dėl to kliedėjimo prigimtis dažnai per ilgą laiką lieka neiššifruota. Nuo pamatuoto įtarimo, klaidingo sprendimo, gerai pa­ grįsto spėliojimo iki tikro kliedėjimo tėra dažnai mažas žingsnis. Šitoji aplinkybė kaip tik sudaro taip daug sunkumų kasdieniniame gyvenime kliedėjimą pažinti ir apsisaugoti nuo kliedėjimo apsėstų. Dažniausiai apie kliedėjimo prigimtį reikia spręsti ne remiantis jo turinio patikrinimu (verifikacija), kas būna kartais visai neįmanoma, kiek iš kitų aplinkybių: tokių ar panašių idėjų pastovumu, įkyrumu, keistu nuolatinių aplinkybių sutapimu, autokritikos stoka. Pas tokiomis idėjo­ mis apsėstus, be to, yra dar gana būdingas požymis: labai dažnai tokių žmonių pasielgimas visiškai neatitinka jų kliedėjimų idėjų turinio. Liguistumui pažinti kartais, toli gražu ne visada, padeda dar kai kurie kiti psichopatiškumo požymiai arba jų tvirtinimų fantastiškumas, bet labai dažnai tokiuose kliedėjimuose aiškių nonsensų visai sunku rasti10. Savo turiniu kliedėjimai būna hipochondrinio po­ būdžio, erotinio, didybės, žalos, bylinėjimosi (kliautingumo?), pavyduliavimo, persekiojimo ir kiti. Būdingas visiškas tokių idėjų bei pergyvenimų egocentriškumas, dėl ko vienaip ar kitaip tie ligoniai sudaro vieną centrą, apie kurį paga­ liau sukasi visi jų įsivaizduojamieji įvykiai, ketinimai, planai. Tų idėjų turinys dažniausiai pasižymi dideliu stebuklingumu, nepaprastumu, ypatingu paslap­ tingumu. Tokių pasakojimų klausytojas klausosi su tuo susidomėjimu, su kuriuo skaitomas kriminalinis romanas ar sekamas kriminalinio turinio filmas. Iš įvairių anksčiau minėtų kliedėjimo rūšių kriminogeniniu požvilgiu ypač yra pavojingi persekiojimo kliedėjimas, erotinis, žalos, o ypač įkyrus bylinėjimasis, dėl kurio turbūt ne vienam advokatui teko daug privargti, bet ir prokuratūros organams dažnai nemaža tenka vargo patirti, kol pagaliau po ilgų painiavų paaiškėja sudė­ tingos ir gana didokos bylos liguistas pagrindas. Tebūnie leista kai kuriais prak­ tikos atsitikimais pailiustruoti mano čia išdėstytas mintis. Ketinu paminėti keletą atsitikimų, kurių dalyviai iš dalies yra man žinomi ne tik kaip pacientai, bet ir savo nusikalstamomis tendencijomis, pasireiškiančiomis ,0 Pavyzdžiui, Bruchanskis savo „Teismo psichiatrijoje" sako, kad kliedėjimo idėjų absurdišku­ mas maskuojąsis išoriniu darnumu bei logiškumu. Visai ir tokiems ligoniams, ir besiginčijant su jais, reikią stebėtis jų sąmoningumu ir išradingumu, su kuriuo jie giną savo įsitikinimus. 406

M dali«/ T E I S E S PS I CHOL OCI J A

oficialiuose pareiškimuose. Tuo būdu aš kaip tik ketinu sulyginti ir papildyti kai kurias spragas, kurios susidarytų vienpusiškai dalyką pažįstant. Kiekvienas žmogus, sergąs viena ar kita kliedėjimo forma, turi tendencijos kiekvienu atve­ ju savotišku būdu savo pergyvenimus pareikšti. Pareiškimų forma žymia dalimi pareina nuo pergyvenimo rūšies. Žmonės, sergą persekiojimo kliedėjimu, tokių yra ypač daug, anksčiau kreipdavosi į viešąją arba į kriminalinę policiją, į teismą, į vyriausybę su pareiškimais, skundais, slaptais raštais ir 1.1. Žmonės gi, sergan­ tieji šnipų baime (šnipomanija) kreipdavosi kartais su raštais į Krašto apsaugos ministeriją, Saulių sąjungą, prezidentūrą ir 1.1. Atitinkamoms įstaigoms nesunku buvo neretai suprasti net jau iŠ pirmo žvilgsnio, kad rašinio autorius yra nesvei­ ko proto žmogus. Vien tik kreipimosi forma ir pirmos rašinio eilutės gali sukelti rimtų objektyvių abejojimų tuo atžvilgiu. Taip, pavyzdžiui, prieš mane guli raštas vienos ligonės iš provincijos, kuri gana ilgai, bet visiškai sklandžiai mėgina išdėstyti jai padarytą skriaudą, ir šitas raštas, pasižymįs net ir gana gražiu stiliumi, turtinga kalba, buvo prieš 10 su vir­ šum m[etų] adresuotas vienam aukštam ministerijos pareigūnui. O kreipimosi žodžiai buvo: „JŪSŲ EKSCELENCIJA, ŠVIESIAUSIAS MANO DIEVE". Toliau seka: „prie JŪSŲ kojų prašau atleisti, kad trukdau Jus, prie Jūsų kojų prašau kreiptis žmogaus išgelbėjimo dėlei pas TAUTOS TĖVĄ". Bet jei to nebūtų buvę, tai iš po to sekančių pareiškimų sunkiau būtų įtarti, kad šitas pareiškimas - skundas, kuria­ me duktė kaltinama žiauriu ir bjauriu pasielgimu su motina ir, be to, aprašytos sklandžiai ir įtikinamai finansinio pobūdžio malversacijos, yra rašytas žmogaus, kliedėjimo apsėsto. Kitas autorius, kuris savo išmintingais raštais kreipiasi į aukštus valstybės pareigūnus, be to, kažkodėl į Vatikaną, darydamas išmintingus pasiūlymus žmo­ nijai išgelbėti labai sklandžiai ir nuosekliai, gal nebūtų sukėlęs įtarimų dėl savo proto sveikatos, jeigu ne viena jaudinanti smulkmena gale, būtent: „visa me­ džiaga jo tvirtinimams pamatuoti ir jo ligos istorija yra ... psichiatrinėje klinikoje, Karaliaučiuje". To rašto autorius (kaip aš turėjau progos patikrinti) yra rimtas pacientas, sergąs ilgą laiką didybės kliedėjimu. Tarp kitko, jis pavojingas ligonis, reikalingas nuolatinės ir stropios priežiūros. Čia pat paminėsiu kitą kriminalinį skundą iš 1931 metų, taip pat adresuotą vienam aukštam policijos pareigūnui, kuriame vieno didesnio Lietuvos miesto gyventoja skundžia vieną šeimą. Be kitko, ji rašo: Šeima N gyvena (nurodytas smulkus adresas), laiko komitetą suorganizuotą ant mano gyvybės iš žulikų, chuliganų, katoržnikų. Nuo 1923 metų toji šeima yra myli­ miausi agentai mano priešo (išvardytas vieno valdininko vardas, pavardė, adresas).

4.8. Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikime

407

Ką aš esu nukentėjusi nuo tos šeimos, aš neturiu jėgos aprašyti, nes reikėtų 2000 puslapių, kad visas Šunybes aprašyti. Per visą tą laiką ta šeima užsiunlinėja ant manęs katoržnikus ir liepia skandalus kelti, ir per ištisas naktis aš nemiegojau, nes bandos katoržnikų daužo duris, mėto akmenis į sienas ir stogą, žada užmušti, bom­ bą mesti, šaudo iš brauningo. Be to, dar bandos žulikų, kuriems yra įduoti vitrikai ir kokie tai nuodingi vaistai, kad, man nesant namie, atidarinėtų mano butą ir barstytų į valgius, gėrimus patalynes, kėdes. Per ištisas dienas stovi bandos žulikų ir daboja mane; kaip tik aš iš buto, jie tuojau atidaro duris ir visokių šunybių pri­ daro. Pargrįžus namo kaip pavalgau, tai tuojau mirštamai pradedu sirgti ir kelis kartus kuo tik nenumiriau, bet išsigelbėjau nuo mirties, bet sveikatai labai paken­ kiau: buvo stipri dozė įpilta. Chuliganai turi pareigą paskui mane nuolat sekioti ir daboti: į kurią krautuvę aš einu, ir jie tuoj ten ateina ir užrašo krautuvės savininką į agentus, sakydami, kad esąs ponas, kuris gerai apmokąs už mane, tik reikią pa­ daryti viską tą, ko jis norįs. Kiekvienas krautuvės savininkas mielai priima nuodus nuo valdininko. Agentai moka tūkstančiais ir dar vaišina degtine. Prie tokio rašto maža telieka pridėti: rašto turinys pats už save kalba, bet vis dėlto reikia pasakyti, kad jei tame kliedėjime nefigūruotų nuodingi vaistai, stambesni pinigai, kaip atlyginimas krautuvininkams ir dar kai kurie fantastiški elementai, galima būtų ir kvotą pradėti. Gi dabar be ilgų išvedžiojimų galima prieiti išvadą, kad visas pacituotas raštas yra persekiojimo manijos išdava. Deja, aš nežinau, ar, kaip tos ligos padarinys, nebuvo atliktas nusikalstamas darbas. Yra daug atsitikimų, kada žmogus, sergąs kliedėjimais, pergyvena savo li­ guistas idėjas ne tik viena plotme. Vadinasi, jis ne apsiriboja vien tik persekiojimo arba didybės kliedėjimu, bet pergyvena vieną po kito ar dažnai ir vieną šalia kito įvairias kliedėjimo formas11. Tuo atžvilgiu labai būdingas yra atsitikimas su ligo­ niu S. S., kurį aš savo laiku gydžiau. Jis sirgo kliedėjimu, būtent skriaudos klie­ dėjimo forma. Mat jis buvo gana pasiturinčių tėvų sūnus, kuris kartu su seserimi paveldėjo pelningą namą Kaune. Kadangi ligonis buvo viengungis, tai gyveno su seserimi, svainiu ir motina. Kažkaip jų finansiniai interesai buvo susiję, ir motinai reikėjo kartais lemiamas žodis tarti. Taigi, ligonis, kuris šiaip nieko neveikdavo, nuolat buvo užimtas įtarimais dėl spėliojamų nuostolių, kuriuos darydavusi jam tyčia sesuo su svainiu, motinai pataikaujant. Dažnai jis ateidavo su motina pas mane pasitarti. Per ilgus pasikalbėjimus tekdavo man gydytojo ir tardytojo vai­ dmenyje išklausinėti abi besiginčijančios šalys. Visuomet aš pasilikdavau įsiti­ kinęs, kad iš motinos pusės jokios skriaudos sūnui nebuvo daroma ir šiaip kiti 11 Tokiais atvejais kalbama apie kliedėjimo transformacijas. Psichiatras Magnan aprašė tam tikras kliedėjimo fazes.

408

/ 4 dalis/ T E I S Ė S P S I CHOL O CI J A

giminės taip pat elgdavosi visai padoriai su juo. Mano įrodinėjimai ir įtikinėjimai tik trumpą laiką galėdavo paveikti mano ligonį: greit jis ateidavo su vis naujais ir naujais įtarimais, skundais, grasinimais motinos ir ypač svainio adresu. Jeigu iki tam tikro momento ligos pobūdis (kliedėjimas) dar nebuvo visiškai aiškus, tai vienas pripuolamas atsitikimas, kurio liudininku man teko būti, visiškai parodė ligos buvimą. Besėdėdamas pas mane laukiamajame kambaryje, ligonis S. S. su­ siginčijo smarkiai su kitu ligoniu, privačiu pirkliu, padoriu žmogumi, prislėgtu ir nelaimingu, pačiu drebančiu dėl savo kailio: S. S. pradėjo išmetinėti minėtam ligoniui, kam jį (S. S.) jis persekiojąs. Buvo aišku, kad ligonis buvo apsėstas ir persekiojimo kliedėjimu. Po to, praėjus keleriems metams, aš turėjau progos įsi­ tikinti, kad mano diagnozė buvo visai teisinga, perskaitęs šitokio turinio raštą, adresuotą atitinkamai įstaigai: Prašymas Kadangi aš turiu savo nuosavus namus ir niekuomet jokiai priešvalstybinei organi­ zacijai nepriklausiau ir nemanau priklausyti ir jokio palinkimo prie bolševizmo netu­ rėjau ir neturiu, atvirkščiai, aš prijaučiu ir pasyviai priklausau sulig savo pažiūrų prie (čia suminėtas vienos legaliai veikiančios buržuazinės partijos vardas) ir nežinoda­ mas pats, dėl kurios priežasties mane nuolat persekiojo politinės policijos agentai, tu­ riu garbės prašyti Poną Direktorių padaryti atitinkamų žygių, kad, vienkart surinkus apie mane žinias ir nustačius mano politines pažiūras, būtų pertrauktas nuolatinis manęs persekiojimas, kas man be galo trukdo atlikinėti savo reikalus ir kompromi­ tuoja prieš visuomenę. Be to, priduriu, kad jau aš kelis sykius buvau pats nuvykęs pas Jus norėdamas išspręsti šį klausimą, bet kadangi aš tokių reikalų niekuomet nesu turėjęs ir juose visai nekompetentiškas, visai nežinojau pats, kaip juos išspręsti. Štai kita byla, stebinanti savo įkyrumu: vieno psichiškai nesveiko asmens laiškai oficialioms įstaigoms sudaro storą papkę. Per ištisus trejus metus šitas per­ sekiojimo ir iš dalies žalos kliedėjimų apsėstasis siuntinėjo skundus, prašymus ir grasinimus įvairioms įstaigoms, prašydamas nutraukti persekiojimą ir atlygin­ ti nuostolius. Tenka pastebėti, kad šitas ligonis, nepaisant įvairių fantazijų apie ženklus į erdvę, elektros sroves, vaizdus ant sienų, bangeles į ausį ir t. t , labai sumaniai ir praktiškai moka tvarkyti „savo reikalus". Taip viename laiške, skųs­ damasis, kad jo priešai nepagailėjo jam net bepročio titulo, jis atsiunčia gydytojo duotą sveikatos liudijimą. Esu pasiuntęs registruotą laišką 1940 m. vasario mėn. 12 d. ir laiške buvau įdė­ jęs sveikatos liudijimą ir įrodau, kad aš pas Tamstas kreipiuosi ne veltui. Tams­ toms gerai žinoma, kad aš reikalauju man padarytą skriaudą atlyginti, kitu atveju nepateisins jūsų apgaudinėjimai, tikiuosi, kad gerai žinote, nors jums pavestos ir

4.8. Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikSmė

409

teisė - teismo sritis, kad, jeigu man nebus grąžintas padarytas nuostolis, apie 8000 litų, neskaitant sveikatos, kurią sugadinote ir stengiatės sukompromituoti mane be­ pročio titulu, tai, nesulaukęs iki 15/111. -4 0 m. atsakymo, aš būsiu priverstas kreip­ tis tiesiog į seimą su skundu dėl jūsų veiksmų ir sugriovimo mano gyvenimo ir 1.1. Reiškiu pagarbą. Visoje eilėje kitų laiškų jis prašo atlyginti nuostolius, nes priešų persekiojimo dėlei jo ir jo šeimos gyvenimas pairęs ir nesą jokių lėšų pragyvenimui. Migloti iš pradžių reikalavimai vėliau pereina į tikslias, vis didėjančias sumas: iš pradžių 8.000 litų, vėliau 11.304, pagaliau, 13.321 litų. Įdomūs jo apskaičiavimai: už perlei­ dimą per kūną ir galvą jo suminėtų spindulių per 471 parą jis reikalauja po litą už valandą 471 X 24 = 11.304 Lt. Pinigus prašo siųsti per vieną Lietuvos banko sky­ rių, atskaitant iš minėtos sumos žyminį ženklą. Kaip matome, tarifas tikslus, be to, net pinigų persiuntimo būdas ir pan. yra apgalvotas iki smulkmenų ir detaliai nurodyta. Atsargumo sumetimais šitas ligonis siuntinėjo tik registruotus laiškus. Kituose laiškuose minimi vizitai į įstaigas, kurioms ligonis rašo raštus, o dar kituose grasinama perdavimu viso dalyko į aukštąsias instancijas: seimą, minis­ trų tarybą, prezidentūrą ir 1.1. Šitas ligonis, jei ir lengvai davėsi iššifruojamas, vis dėlto, kaip matyti iš jo minėtų vizitų ir apeliacijų aukštoms instancijoms, sudarė nemaža nemalonumų, rūpesčių ir nesusipratimų daugeliui įvairių įstaigų. Visų įdomiausi yra piliečio Z. pranešimai aukštoms ir atsakingoms Lietuvos įstaigoms. Jo laiškai - gražus įrodymas, kaip kartais keli kliedėjimai gali susipinti į vieną kompleksą. Jo raštuose žymu yra ir žalos, ir persekiojimo, ir išradimo kliedėjimų. Įdomu taip pat pastebėti, kad šitas laiškas, rašytas prieš dešimtį metų ir nesukėlęs jokių abejonių dėl jo autoriaus psichinės sveikatos, šiuo metu galėtų sukelti didelį sąjūdį bet kurioje didžiojoje ar mažojoje Vakarų valstybėje ir galbūt ne vieną nekaltą žmogų galėtų patupdyti į koncentracijos stovyklą. Laiškų autorius, matyti, didžĮiojo] karo įvykių sukrėstas, visur mato vienos tame kare dalyvavusios valstybės šnipus ir agentus. PilĮietis] Z. sumini visą eilę pavardžių, kurių tarpe pasitaiko kartais ir žymių bei nusipelniusių veikėjų var­ dai. Toliau jis mini visą eilę finansinių, pramonės, meno, savivaldybės, karinių ir visą eilę kitų instancijų, kur, jo nuomone, yra įsitaisę anos valstybės žvalgybos agentai. Jis nurodo vietas, kur tie agentai laiko savo aukso ir ginklų atsargas. Pi­ lietis Z. sakosi siuntęs vieną pranešimą, bet jis buvęs pavogtas. Tai persekiojimo manija. Toliau - šuolis į išradimų kliedėjimą. Pranešėjas sakosi išradęs: 1) 2)

Deguonies kamerą, apsisaugoti nuo dujų puolimų; Ypatingus tiltus, statomus per valandą, ir

3) Magnetą lėktuvams pritraukti (nebloga idėja tikriems išradėjams). 410

/4 dalis/ T E I S Ė S

P S IC H O L O G IJA

Išradėjas skundžiasi, kad vienas šnipų mokąs hipnotizuoti ir sekąs ligonį, norėdamas pavogti jo išradimus. Apimtas didybės, Z. duoda nurodymų, kaip elgtis ir kurių žygių imtis, kad būtų išvengta užpuolimo, sukilimo, perversmo ir kitų pavojų. Antrame savo laiške Z. mini savo paties pasikalbėjimą su vedėju įstaigos, kuriai jis šį sykį siunčia laišką. Čia pat duodamos tikslios vieno agento - hipnoti­ zuotojo žymės. Kituose laiškuose jis taip pat mini kitus agentus ir duoda ne tik jų išvaizdos aprašymus, bet ir jų adresus ir biografijas. Kituose savo pranešimuose jis mini didelius Lietuvos aukso ir amunicijos kiekius, pavogtus iš Lietuvos vals­ tybės. Štai būdinga ištrauka iš vieno jo rašyto laiško: Aš išradau: 1) Plieninę kamerą, kurios reikės kiekvienam namui, kiekvienam štabui nuo dujų atakų. Ji saugos dokumentus, auksą ir sidabrą. Kamera iš geležies nėra gera, kadangi labai lengvai galima ją atidaryti, naudojant deguonį ir acetileną. 2) Tiltus mažus ir didelius, kurie galima pastatyti per 1 valandą laiko. 3) Magnetą lėktuvams pritraukti (projektas). Žmogžudžio Vilhelmo banda norėjo padaryti perversmą, panaikinti Lietuvą ir eiti į Rusiją, o taip pat pavogti mano patentus. Kaip matyti iš aprašytų atsitikimų, kliedėjimų pobūdis, turinys, jų eiga yra labai įvairūs. Kaip atpasakota paskutiniame atsitikime, esti atsitikimų, kada tas pats ligonis pergyvena tuo pačiu metu įvairius visai skirtingus savo turiniu kliedėjimus. Nemaža yra tokių atsitikimų, Kada iš visų duomenų nesunku yra atspėti, kad turime reikalą su liguistais išgyvenimais; antra vertus, labai dažnai pasitaiko, kad tų išgyvenimų liguistą prigimtį labai sunku užtikrintai atspėti. Čia ne vieta smulkiai kalbėti apie paranoidinio pobūdžio išgyvenimo atpažinimo metodus bei būdus, vienok trumpai čia galima paminėti, kad ir neturįs specia­ laus psichiatrinio išsimokslinimo žmogus gali atspėti tokį liguistą atsitikimą, jei atsižvelgs į šiuos įtartinus pareiškimus ir jų momentus: 1) tirštumas daromų pa­ reiškimų, 2) pareiškimų nepaprastumas, 3) ypatingas paslaptingumas, kuriuo ap­ dengta viskas, kas vyksta, 4) apsėstųjų neįtikinamumas, 5) apsėstojo elgesio nea­ dekvatumas. Dėl tirštumo pareiškimuose: dažnai tenka pastebėti, kad jei žmogus stengiasi įrodyti, pavyzdžiui, kad jis esąs persekiojamas, tai žūtbūt ir nuo Alias­ kos iki Australijos ir nuo Japonijos iki Ugnies Žemės, kur tik apsėstas turi bent mažiausią ryšį, ir kad persekiojime dalyvaują visi žmonės, su kuriais jam tenka susidurti, pradedant jo viršininkais ir baigiant savo motina, žmona, vaikais ir 1.1. Jeigu jis yra nuodijamas, tai tie nuodai esą visur ir ore, kuriuo jam tenka kvėpuoti, ir valgyje, kuris jam gaminamas. Aiškus dalykas, kad vaizdingumo dėlei duodu

4.8. Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikime

411

kiek kraštutinius pavyzdžius. Panašiai būna su nepaprastumu, kaip, pavyzdžiui, erotinio pobūdžio kliedėjimo apimta ligonė pasakoja, kad apysenis jos vyras per dešimtį dienų suvedžiojęs mažiausiai 50 panelių. Arba, kaip tai man pasakoja vienas mano ligonis, taip pat nebejaunas vyras, apimtas erotinių kliedėjimų: jis būdavęs įvelkamas į paleistuvavimo landynes, kur būdavęs išnaudojamas nepa­ prastiems erotiniams veiksmams. Ypatingas paslaptingumas, su kuriuo tie faktai vyksta, viena vertus, sukelia didelio susidomėjimo, antra vertus, sunkiai pasi­ duoda patikrinimui. Dėl visų tų aplinkybių aišku, kodėl tokių psichopatologinių būsenų kriminogeninė reikšmė ypatingai didelė. Ji sukelia jausmų ir afektų ne tik apsėstųjų sielose, bet ir tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip lieka įpainioti į kliedėjimus. Jau pats neteisingo įskundimo faktas yra nusikalstamas darbas ir gali sukelti atitinkamas reakcijas iš nukentėjusios pusės. Neretai gi tokių liguistų pergyve­ nimų padariniai yra sunkūs kūno sužalojimai, net ir nužudymai, kaip apie tai dažnai tenka skaityti atitinkamoje literatūroje. Taip plačiai yra žinomas tragiškas atsitikimas Vokietijoje, kada apsėstas liguistu kliedėjimu mokytojas išžudė daug žmonių. Ypatingai didelė yra tų liguistų būsenų kriminogeninė reikšmė sunkiais kariniais arba revoliucijos laikais. Tais laikais aistros būna ypatingai karštos, gy­ venimo aplinkybės reikalauja dažnai gero ir ryžtingo sprendimo, o liguistų žmo­ nių vaizduotė gali ypatingai greitai išbujoti ir, antra vertus, gali rasti gerą dirvą greitoms, neapgalvotoms ir žiaurioms reakcijoms. Todėl kuo pergyvenamas lai­ kas daugiau įtemptas ir kuo daromieji pareiškimai iš liguistų žmonių pusės yra „įtikinamesni", juo daugiau atsargumo reikalinga juos nagrinėjant. Jei karo metu atsiranda ypač daug ypatingo pobūdžio nusikaltimų, tai kartu su jais nemaža atsiranda ir žmonių, kurie dėl savo liguistos prigimties pradeda sirgti visokiomis šnipo ir panašiomis manijomis. Šitokie žmonės yra dažnai nusikalstamo darbo vykdytojai arba provokuoją nusikalstamus darbus.

412

14 d a l i s / T E I S Ė S

P S IC H O L O G IJA

4 .9 .

L

Mažamečių nusikaltėlių klausimu

abai būtų pravartu visų pirma pateikti šiek tiek duomenų apie maža­ mečių bei nepilnamečių nusikaltėlių skaičių Lietuvoj, bet, deja, šiuo tar­

pu tų duomenų kiek reikiant dar neturime. Kiek nepilnamečių nuo 10 ligi 17 m. amžiaus per metus nusikalsta Lietuvoje, apie tai galima tik spėlioti. Man bent neteko tais klausimais užeiti tikslesnių statistikų. Ta proga reik pastebėti, kad ir patys žodžiai „mažametis" ir „nepilnametis" ne visur vienoda prasme varto­ jami. Štai, pvz., mūsų Baudžiamasis Statutas kalba apie mažamečius iki 10-ties metų amžiaus. Nuo 10-ties ligi 17-kos metų kalba apie nepilnamečius, taip pat ir nuo 17-kos ligi 21-erių metų. Tuo tarpu kasdienėje kalboje, minėdami maža­ mečius nusikaltėlius, kaip tik turime galvoj prieauglį nuo 13-14 m. ligi 17-18 m. Ypatingai teismai, kurie projektuojami įvesti pagaliau ir pas mus, yra pavadinti „mažamečių teismais", o jie, aišku, jokiu būdu neliečia vien mažamečių ligi 10 m. amžiaus Baudžiamojo Statuto prasme. Teko sužinoti, kad ir teismo mažamečiais nusikaltėliais yra vadinami vaikai, vyresnio kaip 10 m. amžiaus, nes ligi 10 m. vaikai dar nepakaltinami. Kalbamas netikslumas terminų atžvilgiu irgi kelia ne­ reikalingų painiavų šitame klausime apskritai, o ypač jo statistikose. Čia, kalbėdamas apie mažamečius bei nepilnamečius nusikaltėlius, turiu galvoje vaikus ir paaugėlius nuo 10 ligi 17 m. amžiaus. Dėl statistinių duomenų reikia pastebėti, kad 1921 m. advįokatas] Toliušis spėliojo, jog Lietuvoj tokių nusikaltėlių kasmet esą ligi 700. Mano spėliojimais, tas skaičius žymiai didesnis, manau, net dvigubai: maždaug tiek, kiek buvo Latvijoje 1930 m. (1500). Kauno apylinkės teisme per 1934 metus mažamečių bei nepilna­ mečių nusikaltėlių, berods, būta ligi 450.1934 m. Kalnaberžės ir Krakių auklėjimo įstaigų statistika rodo, kad tarp 350 nusikaltusių iš Kauno miesto ir apskr. yra 70 asmenų (20 %); Jurdaičių auklĮėjimo] įstaigoje tarp 158 auklėtinių iš Kauno miesto ir apskr. yra 47 (maždaug 30 %). Vadinasi, Kauno miestas su apskritimi duoda vidutiniškai tik ketvirtadalį visų drausmės įstaigų auklėtinių.

4 .9. Mažamečių nusikaltėlių klausimu

413

Austrijoje pagal 1930 ir 1931-jų metų statistiką nepilnamečių nusikaltėlių nuo 14 ligi 18 metų amž. būta apie 5000 (maždaug 6 V2 milijono gyventojų kraš­ tas). Remiantis tais duomenimis, žinoma, galima tik apytikriai spėlioti, koksai nepilnamečių nusikaltėlių skaičius Lietuvoje. Bet nestinga duomenų apie tuos mažamečius nusikaltėlius, kurie pakliūva į drausmės įstaigas. Praeitųjų metų lapkričio mėn. Kalnaberžėje12 būta 311-kos berniukų nuo 10 iki 19 metų amžiaus, o Krakėse - 49 tokio pat amžiaus mergai­ tės, vadinasi, iš viso 360. Jurdaičiuose tuo pat metu buvo 158 „auklėtiniai" nuo 14 iki 20 metų amžiaus. Taigi, praeitųjų metų gale mūsų drausmės ir auklėjimo įstaigose iš viso buvo 518 mažamečių bei nepilnamečių nusikaltėlių. Iš jų 54 % buvo miesto gyventojai ir 46 % - iš kaimo. Kalbant apie pobūdį tų nusikaltimų, dėl kurių mažamečiai pateko į šias pataisomąsias įstaigas, tenka pastebėti, kad didžiąją jų dalį, maždaug 90 %, sudaro vagystės: iš tų 518-kos net 452 yra nusidėję 581-jam Baudžiamojo Statuto straipsniui, kitaip sakant, apsivogę. Įdomu paste­ bėti, kad mergaičių net visas 100 % sėdi tik už vagiliavimą (iš 49-nių 48-nios). Iš kitokių nusikaltimų kiek dažnesni yra kūno sužalojimai (apie IV2 %, būtent 8 iš 500), tėvų neklausymas (1 %), vogtų daiktų slėpimas ir pan. Visų kitų nusikaltimo rūšių tėra po 1-2 atstovu. Klaidinga būtų manyti, kad iš šitų duomenų jau susidaro pilnas vaizdas apie vaikų bei jaunuolių nusikaltimo pobūdį Lietuvoje. Reikia manyti, čia yra didelių spragų, kurioms užpildyti stinga papildomų duomenų. Juk žymus mažamečių nusikaltėlių skaičius visiškai nepatenka į drausmės įstaigas. Vieni visai išvengia susidūrimo su baudžiamosiomis įstaigomis, kiti, vyresniojo amžiaus, savo baus­ mes atlieka kalėjimuose ir tokiu būdu palieka neregistruoti auklėjamųjų draus­ mės įstaigų. Turbūt, kad kaip tik dėl šios priežasties aukščiau nurodytojon statistikon nėra patekę sunkesnieji nusikaltimai - dorovei ir gyvybei. Paanalizuosime, kokios yra mažamečių bei nepilnamečių nusikalstamumo priežastys. Į šį klausimą sunku trumpai ir aiškiai atsakyti taip, kaip sunku atsa­ kyti į klausimą, kas yra žmogaus ligos priežastis. Visuomet, svarstant panašius klausimus, trumpi aiškūs atsakymai dažniausiai esti vienašališki. Pvz., griežtas tikybininkas bus linkęs vienintele vaikų nusikalstamumo priežastimi laikyti be­ dievybę ir tikėjimo atšalimą; vienašališkai užsispyręs socialistas kaltins netikusią visuomenės santvarką ir ekonominį pairimą; juristas - teisinės sąmonės stoką; gy­ dytojas - psichišką ir fizišką degeneraciją. Tai tokie būtų vienašališki atsakymai.

12 Statistiniai duomenys, kurie liečia drausmės ir auklėjimo įstaigas Lietuvoje, imti iš „Teisininkų kalendoriaus".

414

/4 dalis/ T E I S Ė S

P S IC H O L O G IJA

Tarp nusikalstamumo priežasčių tyrinėtojų tebeeina arsi kova dėl to, kas iš­ šaukia nusikalstamumą - endogeniniai veiksniai, kylą iš žmogaus prigimties, ar egzogeniniai, esą iš aplinkos. Vieni mano, kad kiekvienas nusikaltėlis toks apsigimsta; kiti tvirtina, kad tik aplinka žmogų padaro nusikaltėlį. Suprantama, netrūksta ir kompromisinių teorijų, kurios pripažįsta, kad ir įgimtos žmogaus savybės, ir aplinka lygiai atsakingi už nusikaltimų plitimą. Galima drąsiai sa­ kyti, kad bet kuris nusikalstamas veiksmas yra daugelio žmogaus trūkumų są­ veikos vaisius. Šie trūkumai gali būti įgimti arba įgyti; tarp įgimtųjų trūkumų ypač žymus vaidmuo tenka psichofiziniams defektams. Prie neigiamų aplinkos veiksnių, didinančių vaikų nusikalstamumą, visų pirma tenka priskirti blogą šei­ mos įtaką, ypač kai vaikas auga degeneruojančioje šeimoje; neigiamai taip pat veikia nepedagogiškai sutvarkyta mokykla ir gatvė. Bene labiausiai dirvą ruošia visokeriopiems nusikaltimams tarpti blogos ekonominės ir socialinės gyvenimo sąlygos. Galop dažnai nusikalstamumą didina ir teisinės krašto santvarkos trū­ kumai, kada įstatymai nenumato pakankamų perspėjamųjų priemonių vaikų do­ rovei saugoti. Žinoma, būtų neatsargu kiekvienu atveju kaltinti visus aukščiau minėtus veiksnius bendrai, nesigilinant į smulkmenas. Kiekvienas nusikalstamas vaiko darbas yra specialus; norėdami jį suprasti, turime kiekvieną kartą specialiai analizuoti tas priežastis, kurios vaiką yra atvedusios į teisiamųjų suolą. Šiaip gi tiek tegalima pasakyti, kad mažamečių bei nepilnamečių nusikaltimai yra dauge­ lio aukščiau minėtųjų veiksnių sąveikos vaisius. Kaip veikia nepilnamečių nusikaltėlių skaičių mokymas, rodo tokie duome­ nys: 1934 met[ų] gale Kalnaberžės auklėjimo įstaigoje buvo 311 auklėtinių: iš jų neraštingų - 21 %; lankiusių prįadžios] mokįyklos] I skyr. 25 %; II skyr. 23 %; III skyr. 16,5 %; IV skyr. 7 %; baigįusių] pradžios mokyklą 6 %; lankiusių pradžios mokĮyklą] arba gimnjaziją] 1,5 %. Žvilgterėkime į kovos priemones, kuriomis galėtume mažinti mažamečių nusikaltimus. Jos bus iš dalies paaiškėjusios iš to, kas pasakyta aukščiau. Visų pirma turi eiti biologinė vaikų nusikaltimo profilaktika. Čia daug ko galime laukti iš eugenikos ir atitinkamų vyriausybės bei visuomenės priemonių, kurių reikalauja eugenikos mokslas. Pvz., draudimas vestis degeneratams, priešvedybiniai patarimai, plačiu mastu pravestas eugenikos žinių populiarizavimas per mokyklą, spaudą, kiną ir 1.1. Be to, tos pat profilaktikos dėlei būtina kuo dau­ giau susirūpinti kova su sifiliu, alkoholizmu, narkomanija ir pan. Antras kovos frontas - tai šeimos frontas, kuris dažnai pražudo vaikus. Rei­ kia atitinkamų teisės nuostatų, kad būtų galima vaikus atimti iš degeneruojančių šeimų ir atiduoti auklėti arba dorovingoms šeimoms, arba specialioms įstaigoms.

4.9. Mažamečių nusikaltėlių klausimu

415

Taip pat reikia tam tikrais įstatymais reguliuoti tvirkinamoji gatvės, kino ir pan. įtaka, pvz., išleidžiant atskirą vaikų kodeksą, juos apsaugantį nuo įtraukimo į nedorovingus darbus arba nuo nedoro elgesio su jais, nuo išnaudojimo ir pan. Ogi pats svarbiausias kovos frontas - tai kova už sociališkai ekonominę ge­ rovę, nes nesutvarkę tokių klausimų kaip nedarbas, socialinis draudimas, našlai­ čių globa, - vargu ar galime laukti kokių didelių vaisių iš kitų priemonių. Kriminalinės psichopatologijos klausimas, būtent, kiek paveldėjimas ir aplinka nusveria, sukurdami nusikaltėlį bei nusikalstamus linkimus, - yra ir mums labai reikšmingas. Kuriam šių dviejų veiksnių tenka pirmaujamas vai­ dmuo? Ar čia blogas paveldėjimas, ar pražūtinga aplinka yra tos blogybės šaknis, kurią vadiname nusikalstamumu? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, prof. Lange padarė įdomių tyrinėjimų su dvynais ir paskelbė juos knygoje: „Nusikaltimas kaip žmogaus lemtis". Čia kalbama apie dvynus nusikaltėlius. Lange sunkiųjų darbų kalėjime ištyrė apie 30 dvynių porų: iš jų 13 porų vienkiauŠių dvynių ir 17 porų dvikiaušių dvynių. Iš 13 porų vienkiauŠių dvynių dešimtyje atvejų abu dvyniu buvo baustu, nors ir gyveno įvairiose sąlygose. Tuo tarpu iš 17 porų dvi­ kiaušių dvynių 15-oje atvejų buvo nubaustas tik vienas dvynys. Nuostabiausia tai, kad ir abiejų vienkiauŠių dvynių prasikaltimo pobūdis esti nepaprastai pa­ našus. Kiekviena pora savo nusikaltimą atlieka maždaug tam pačiam amžiuje. Viena dvynių pora pasižymėjusi ypatingais gabumais, genialioms visokių rūšių apgavystėms. Kita pora darosi pavojinga visuomenei tik alkoholio įtakoj. Trečia pora pasižymi seksualiniais iškrypimais. Prof. Lange, remdamasis savo tyrinėji­ mų duomenimis, prieina išvados, jog dabartinėmis mūsų gyvenimo sąlygomis nusikaltėliai tokie ir apsigimsta, t. y. paveldui čia tenka sprendžiamas vaidmuo. Paskutiniais metais pasirodė dar keletas įdomių olandų, švedų, vokiečių ir kt. autorių parašytų darbų, paskirtų dvynių patologijai, kurie maždaug patvirti­ na prof. Lange's išvadas. Čia taip pat jau esu nurodęs, kad, aplamai imant, ma­ žamečių bei nepilnamečių nusikalstamumas yra ištisos eilės veiksnių sąveikos vaisius ir kad tarp tų veiksnių svarbiausias vaidmuo tenka įvairiems trūkumams (defektams).

416

/4

d a lis /

TE ISĖ S

P S IC H O L O G IJA

4.io. Kai kurių liaukų įtaka nusikaltimams

A

pie nusikaltimo priežastis daug buvo galvota ir rašyta. Nusikaltimo prie­ žastis mokslininkai, atsižvelgdami į savo pagrindinį nusistatymą, įvairiai

aiškina. Vieni yra linkę visą kaltę už padarytus nusikaltimus versti išviršinėms gy­ venimo sąlygoms, ypač socialinėms; kiti vėl, priešingai, maža atsižvelgia į gyveni­ mo bei socialines sąlygas, o kalba apie nusikaltėlį iš prigimties. Šių mokslininkų nuomone, nusikaltimas vykstąs vien dėl to, kad kai kurie žmonės jau gimstą su labai žalingais visuomenei linkimais, jie, taip sakant, grynai antropologiškai gimstą nusikaltėliais ir tapsią tokiais, esant bet kokioms socialinėms sąlygoms. Tuo tarpu mokslininkai, kurie atstovauja nuomonei apie socialinę nusikaltimo šaknį, atvirkš­ čiai, tvirtina, kad visų nusikaltimų šaltinis esančios socialinės negerovės: nedarbas, badas, socialinių sutvarkymų stoka, karai, darbininkų išnaudojimas, luomų, lyčių nelygybė ir 1.1. Jie tarytum visai nenori pripažinti lemiančių žmogaus įgimtų ypa­ tybių. Ginčai tarp šių dviejų mokyklų yra labai seni, ir mes iš esmės jų šiandieną neliesime. Nemaža yra kompromisinių pažiūrų į nusikaltimo šaknis šalininkų. Tie mokslininkai tvirtina, kad nusikaltimas dažniausiai esąs dviejų rūšių faktorių pa­ darinys. Tie faktoriai esą: visa eilė psichofizinių ypatybių, kurias žmogus turįs įsigimęs, paveldėjęs, iš vienos pusės, o iš antros - visa eilė laukųjų [išorinių] sąlygų, so­ cialinio ir kitokio pobūdžio. Trumpai kalbama apie endogeninius ir egzogeninius faktorius. Endogeniniai faktoriai esą visi tie ypatumai, kuriuos žmogus gimdamas atsinešus; tie ypatumai, žinoma, negalį būti išsirutulioję tuoj gimus, bet užtenką, jei esanti jųjų užuomazga. Egzogeniniai faktoriai, trumpai kalbant, yra žmogaus aplinka, gamta, kova dėl būvio, susidūrimas su žmonėmis ir 1.1. Tie kompromisinio nusiteikimo mokslininkai tvirtina, kad tarp endogeninių faktorių, iŠ vienos šalies, ir egzogeninių - iš antros, vykstanti nuolatinė sąveika: vieni faktoriai veikią kitus. Tokiu būdu negalima esą kalbėti apie vieną nusikalti­ mo šaknį, o už nusikaltimą tenka daryti atsakingu nelemtą tų dviejų rūšių fakto­ rių susikirtimą. Ši pažiūra yra labai paperkama. Kasdienio gyvenimo pavyzdžiai

4.10. Kai kurių liaukų įtaka nusikaltimams

417

mums rodo, kad jei ūkininkas sveiką sėklą beria į tinkamą ir derlingą žemę, tai ir derlius bus puikus; jei prastą sėklą ir, be to, dar į blogą ir nederlingą dirvą jis pasėja, negali laukti gero derliaus. Kartais gali jis pasėti gerą sėklą, bet į pras­ tą dirvą, arba atvirkščiai, tada rezultatai priklausys nuo to, kas nulems: sėkla ar dirva. Panašiai yra ir su nusikaltimais. Jei visos sąlygos yra vienodai geros, taip sakant, palankios geram žmogui išaugti, tai galima laukti labai gerų rezultatų; galima laukti, kad išaugs padorus, sąžiningas ir visais atžvilgiais gabus žmogus. Jei būna atvirkščiai, jei visos prigimties ir aplinkos sąlygos yra prastos, tai nieko padoraus sulaukti negalima. Jei prigimties sąlygos yra geros, o aplinkos - pras­ tos, arba atvirkščiai, tai galima sulaukti ir nusikaltėlio, ir padoraus žmogaus. Viskas priklauso nuo to, kokie faktoriai nulemia ir kokiomis kombinacijomis jie tarpusavyje yra. Tarp vadinamųjų endogeninių faktorių tarp to bagažo, kurį žmogus atsineša su savimi į šį pasaulį, yra žmogaus temperamentas ir eilė liau­ kų su vidine sekrecija. Liaukos su vidine sekrecija pasižymi tuo, jog jųjų gami­ nama medžiaga (sekretas) neturi laukujės angos, pro kurią šis „sekretas" galėtų išsiveržti į paviršių. Mat kaip tik tos liaukos Šį savo sekretą įleidžia į kraują. Sis sekretas, įeidamas į kraują, sukelia visą eilę esminių pakeitimų, kurie veikia psi­ chofizines funkcijas. Tų liaukų yra keletas. Paminėsime: skydinė liauka, glanduJa supravenalis, iš dalies lytinės liaukos ir kt. Šios vidaus sekrecijos liaukos yra dar vadinamos endokrininėmis liaukomis. Apskritai, medicina į tų liaukų vaidmenį žiūri taip, kad jos veikia visus kūno organus ir audinius, nes tų liaukų sekretas (gaminamas skystis) pasiekia visus kūno narvelius. Apskritai kalbant, mokslas apie tų endokrininių liaukų veikimą yra palyginti dar jaunas, ir toli gražu ne visi klausimai jau yra paaiškėję. Vis dėlto neabejotinas yra tų liaukų veikimas tem­ peramentui ir kai kurioms kitoms psichinėms funkcijoms. Tuo būdu tų liaukų veikimas įgyja ypatingos reikšmės ir nusikaltimui. Pagaliau, temperamentas yra tas psichofizinis pagrindas, ant kurio auga didingi žmogaus psichikos rūmai. Ar žmogus mažiau ar daugiau temperamentingas, mažiau ar daugiau jautrus, dau­ giau yra linkęs svajoti ar daugiau laikosi realiųjų dėsnių, - visa tai žymia dalimi priklauso nuo jo temperamento plačia šio žodžio prasme, o tasai temperamentas, savo ruožtu, stipriai yra susijęs su endokrininių liaukų veikimu. Antra vertus, yra žinoma, kad visa eilė nusikaltimų vyksta ne pasipelnymo tikslais, o kaip tik dėl tų ligūstų temperamento reakcijų. Tokios rūšies nusikaltimai yra: nusikaltimai iš keršto, nusikaltimai ligūsto susijaudinimo metu, nusikaltimai dėl neapykantos, dėl meilės, dėl pavydo jausmo ir 1.1. Tai yra pakeltos ligūstos reakcijos padariniai; dažniausiai tos reakcijos būna susijusios su aistringu iš prigimties temperamentu, o tasai temperamentas ištarpsta ypatingoj vidinės sekrecijos dirvoje.

418

/ 4 dalis/ T E I S Ė S

P S IC H O L O G IJA

Kaip tik impulsyviniai reiškiniai, kurie daromi iš tam tikro ligūsto patrau­ kimo, būna dažniausiai psichopatų nusikaltimai, kurie vyksta vidaus sekrecijos liaukų įtakoje. Aiškus dalykas, kad tų liaukų įtaka nusikaltimui pasireiškia tik ligūstais padariniai, kai tos liaukos veikia arba per stipriai, arba per silpnai. Šis patologiškas tų liaukų veikimas žymu ne tik nusikaltimuose, bet taip pat ir tam tikrose ligose, kartais net žmogaus išvaizdoje. Ypatingai būdingas tuo atžvilgiu yra skydinės liaukos patologinis veikimas. Skydinė liauka būna dažnai padidinta arba sumažinta, kartais visai jos nebūna. Skydinės liaukos žymus sumažėjimas ar išnykimas bei išsigimimas rišasi su kretinizmu ir panašiomis ligomis, kurios yra lydimos įvairių fizinių ir psichinių reiškinių. Tokie žmonės būna dažnai mažo ūgio, ypatingai trumpo kaklo, pilvoti, raukšlėtu veidu, nors palyginti dar jauni, iš viso silpnoki, oda stora, lūpos išpūs­ tos, akys mažos, nerangūs. Jie pasižymi ir dideliu proto atsilikimu bei jausmų at­ bukimu. Tokie ligūsti žmonės dažnai nusikalsta įvairiais būdais kaip tik dėl žemo protinio ir etinio jų išsilavinimo, dėl kurio jie negali sau rasti uždarbio padorio­ mis priemonėmis, o, antra vertus, nesupranta savo nusikaitimo antisocialumo. Antra vertus, pasitaiko visa eilė patologinių reiškinių, kurie yra glaudžiai su­ siję su skydinės liaukos veikimu, bet kurių priežastis yra tos liaukos padidėjimas. Viena iš tų ligų, kuri yra susijusi su skydinės liaukos padidėjimu, yra žinoma Ba­ zedovo ligos vardu. Žmonės, sergantieji ta liga, taip pat turi charakteringą išvaiz­ dą: akys išverstos, didelės ir turi ypatingą blizgėjimą; skydinė liauka yra žymiai padidėjusi. Tai gali ir neprityręs žmogus pastebėti. Tokie ligoniai yra ypatingai neramūs, greit pyksta, jaudinasi ir apskritai būna emocijų bei afektų įtakoje. Jųjų rankos dreba, širdis smarkiai plaka. Šie žmonės pasižymi aistringu temperamen­ tu ir turi nemažą linkimą į nusikaltimus. Ypač dėl emocinių priežasčių. Labai didelė grupė nusikaltimų įvyksta dėl lytinių liaukų menko ar per sti­ praus veikimo. Yra klaidinga pažiūra, kad vadinamieji seksualiniai nusikaltimai įvykstą tik dėl per aistringos lytinės liaukos funkcijos. Visa eilė seksualinių nusi­ kaltimų kaip tik įvyksta dėl per menkos tos liaukos funkcijos ir su tuo susijusių psichinių išgyvenimų. Yra ir kitų liaukų, sakysime, hypophysis, kuri savotiškai veikia visą žmogaus psichiką, o taip pat ir kitas vidinės sekrecijos liaukas, todėl ji kartais taip pat gali nulemti žmogaus linkimą į nusikaltimus.

4.10. Kai kurių liaukų įtaka nusikaltimams

419

4.ii. Lytinis gyvenim as ir nusikaltim ai

T ei teisingas seniai ir dažnai kartojamas posakis, kad pasaulį valdą badas I ir meilė, tai šis posakis vienodai gali būti taikinamas ir nusikaltimų pa­ sauliui. Ši idėja tampa ypač įtikinanti, jeigu žodžiu „meilė" laikysime jausmus plačia to žodžio prasme, o žodžiu „badas" - siekimą ir norą pralobti ir pasi­ pelnyti taip pat plačiąja šių žodžių prasme. Jei atmesime grynai politinio po­ būdžio nusikaltimus, nusikaltimus dėl neatsargumo, dėl apsileidimo, chuliga­ nizmo, ligos ir 1.1., tai daugeliu atveju nesunku bus nustatyti, kad nusikaltėliui vadovaująs motyvas yra noras pralobti arba patenkinti bet kurią emociją, afektą, aistrą. Kai kuriais atvejais tatai yra nusikaltimas, kyląs daugiausia iš apskaičiavi­ mo (žinoma, iš labai nevykusio), kitais atvejais - kyląs iš jausmo motyvų. Dau­ geliu atvejų pirmajai grupei, žinoma, priskiriama visų rūšių vagystės, apgaulės pasipelnymo tikslu, plėšimai, lupikavimas ir t. t., antrajai grupei - visų pirma nusikaltimai ir piktadarybės iš keršto, pavydo, ligūstos meilės, neapykantos, įsikarščiavimo, pavyduliavimo, kurie dažnai pareikalauja žmonių gyvybės. Netenka abejoti, kad iš didžiųjų nusikaltimų tarpo, ypač procentas užmušimų, nusikaltimų, vykdomų besivadovaujant jausmų motyvais, yra žymiai didesnis negu procentas nusikaltimų, įvykdytų dėl išskaičiavimo. Galima būtų sakyti, kad sunkiausius nusikaltimus žmogus įvykdo jausmo vedamas. Čia pareikštąją mano mintį patvirtina statistika. Žvilgterėkite į nužudymų statistiką Lietuvo­ je 1935-1936 metais. Naudojuosi „Kriminalistikos žinyno" Nr. 14 p. J. Valaičio straipsniu „Žmogžudysčių priežastys Lietuvoje". Lietuvoje tokių žmogžudys­ čių per dvejus metus aš suskaičiau 259; jeigu atmesime 12 žmogžudysčių dėl neatsargumo ir dėl psichinių ligų, tai iš likusių 247 žmogžudysčių 197 - beveik 80 procentų - įvykdyta „jausmo motyvais" ir apie 20 procentų - kitais moty­ vais. „Jausmo motyvuose" pirmoje vietoje eina 62 nusikaltimai „iš keršto". Tai

420

M

dalis/T E

ISE S

P S IC H O L O G IJA

yra maždaug 36 %; dėl šeimyninės nesantaikos - apie 20 %, o dėl nepavykusios meilės ir ligūstos aistros - 33 žmogžudystės, arba 17 %. Čia pateiktieji duome­ nys aiškiai pabrėžia tą glaudų ryšį, kuris yra tarp jausmų griežtai pasireiškian­ čia forma - emocijų bei afektų - ir nusikaltimo. Iš visų nusikaltimų, pagrįstų ir sąlygotų emocijomis, ypatingoje vietoje yra nusikaltimai, tiesiogiai ar netie­ siogiai susiję su lytiniu žmogaus gyvenimu. Šie nusikaltimai pagal jų pobūdį ir sudėtį yra tokie įvairūs, kad nelengva juos tinkamai ir suskirstyti. Lygtinė trauka, dauginimosi instinktas, yra ne tik galingas siekimas, kuris palyginti len­ gvai laužo moralinius ir religinius žmogaus varžtus, ypač neatsparaus ir ligūsto žmogaus. Ligūstumui tenka skirti svarbią vietą ištisoje eilėje lytinio gyvenimo nusikaltimų. Plačiąja prasme vadinamuosius seksualinius nusikaltimus būtų ga­ lima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Pirmajai grupei priskiriami tie lytinio gyvenimo nusikaltimai, kurių pagrindą sudaro iškrypęs lytinis traukimas. Šie nusikalstamieji veiksmai įvairių valstybių baudžiamųjų įstatymų traktuojami nevienodai. Visa ta sritis priskiriama vadinamajai seksualinei psichopatologi­ jai. Čia priskiriamas iškrypęs lytinis traukimas, kuris siekia nenatūralaus lytinio pasitenkinimo, kartais ir nenatūraliomis sąlygomis. { šią grupę įeina iškrypęs lytinis geismas, atsirandąs ir pasitenkinąs tik suteikus skausmą ir kančias par­ tneriui (sadizmas). Toks iškrypimas gali prieiti iki pasibaisėtino žvėriškumo ir net pasibaigti partnerio nužudymu; ypač dažnai tokių iškrypėlių aukomis būna merginos ir moterys, kartais žūstančios dėl prievartautojo iškrypimų; žaginimai taip pat turi sadistinį pagrindą. Panašaus pagrindo sunkiausių nusikaltimų pa­ vyzdžiu gali būti išgarsėjęs žmogžudys žagintojas Kuertenas Vokietijoje, dėl ku­ rio baisia mirtimi mirė daugybė niekuo nekaltų moterų ir merginų. Tokie iškrypimai dažnai pasitaiko lytiškai susilpnėjusiems subjektams, ku­ riems reikia ypatingų priemonių jų aistroms sužadinti ir kur svarbiausią vaidme­ nį vaidina jų aukos kančių regėjimas. Yra ir kitokių lytinio geismo iškrypimų, kurie plačiąja prasme vis dėlto yra nenormalaus pobūdžio. Kitų iškrypimų čia neliesime, bet nagrinėsime tuos reiškinius, kur nusikaltimo sudėtis yra objektas, į kurį taikina lytinė trauka. Šių nusikaltimų antrąją grupę visų pirma sudaro nusikalstamas ištvirkavi­ mas su mažamečiais, homoseksualizmas, godargystė (sodomija) ir 1.1. Trečiajai šių nusikaltimų grupei netiesiogiai priklauso iš lytinių geismų kylą nusikaltimai: vaikų žudymas, partnerio apkrėtimas venerinėmis ligomis, bau­ džiamasis abortas, prostitucija ir 1.1. Iš to, kas čia buvo pasakyta, aiškėja, kad lytinis gyvenimas yra įvairiausių gy­ venimo reiškinių galingas variklis, kartais esąs mokslo ir meno srities didžiausių

4 .11. Lytinis gyvenimas ir nusikaltimai

421

laimėjimų, kurie praturtina žmonių kultūrą, akstinas, bet gali būti ir nusikaltimų šaltinis. Kyla klausimas, ką gali nuveikti atskiras žmogus ir visuomenė, kovodama su lytinio gyvenimo nusikalstamybės pasireiškimais. Pirmiausia reikia stabtelėti ties auklėjimo metodais, įspėjančiais lytinės srities nusikaltimus. Religinis, doro­ vinis ir fizinis auklėjimas greta su estetiniu kovoje su ligūsta aistra gali duoti labai daug teigiamų rezultatų. Svarbiausia, kiekvieną jaunuolį ar jaunuolę reikia išmokyti valdyti savo emocijas, jausmus ir aistras. Kad ir kokią dogmą - religinę, dorovinę ar socia­ linę - išpažintų žmogus, jei jis nemokės savęs valdyti, valdyti savo aistrų ir po­ traukių, tai nieko doro iš to nebus. Be vidinės kovos su piktaisiais pradais, kurių daugiau ar mažiau turi kiekvienas žmogus, žmogaus tobulėjimas neįmanomas, kaip neįmanoma ir atsipalaiduoti jam nuo tų piktųjų genijų ir lytinio gyvenimo srityje, kurie veda į ištvirkavimą ir nusikaltimus. Į atskiro žmogaus auklėjimo tal­ ką turi stoti ir visuomenė bei mokykla; tikriausiomis priemonėmis reikia laikyti kova su pornografine literatūra, cenzūra viešųjų vaidinimų, ypač skirtų vaikams ir jaunimui, griežtas ištvirkavimo ir alkoholizmo lizdų persekiojimas ir plačiai paskleistas tarp gyventojų švietimas, kreipiąs daug dėmesio į lytinio instinkto sveikatingumą. Tiksli kova su alkoholizmu iš viso mažina nusikaltimus, nes ži­ noma ir aišku, jog daugumas tokių nusikaltimų įvykdoma neblaiviųjų. Svarbų vaidmenį lytinio gyvenimo nusikaltimus įspėjant vaidina ir medicinos pagalba, kuri turėtų būti prieinama platiems gyventojų sluoksniams; labai daug reikšmės taip pat čia gali turėti ankstyvas pažinimas ligūstų lytinių instinktų, sakysime: sadizmo, homoseksualizmo ir kt., bei atitinkamas jų gydymas; platus venerinių ligų ligonių tinklas mažina venerikų skaičių, o drauge taip pat mažėja nusikalsta­ mų apkrėtimų venerinėmis ligomis. Be auklėjamųjų, švietimo ir medicinos priemonių lytinio gyvenimo srities nusikaltimams įspėti, dar yra daugybė kasdienio gyvenimo priemonių, kurių taip pat nereikia pamirši. Visų pirma aš turiu galvoje vaikų ir nesubrendusių mergaičių apsaugą nuo lytiškai iškrypusių nusikaltėlių pasikėsinimų. Tėvai ir globėjai neturėtų palikti mažamečių vaikų, ypač mergaičių, be vyresniųjų priežiūros, nesiuntinėti jų vie­ nų įvairiais reikalais toliau nuo namų. Žvėriški nusikaltimai, įvykdomi 7-9 metų vaikams ir net jaunesniems, deja, nėra taip reti. Kaip žinoma, per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje įvyko keletas tokių išžaginimų, pasibaigusių net užmuši­ mais. Be to, vaikai turi būti griežtai pamokomi nesileisti sugundyti pašaliečiams,

422

/ 4 d a lis / T E IS Ė S P S I C H O l O C i J A

nepažįstamiems asmenims - nepasitikėti jų viliojimais ir įkalbinėjimais, tėvams šioje srityje daug gali padėti mokykla. Kraštutiniais atvejais lytinio tipo nepataisomiems nusikaltėliams, kurie, at­ likę bausmę kalėjime, vėl kartoja įprastuosius nusikaltimus, sėkmingai gali būti taikinama radikaliausia priemonė, vadinasi, kastracija, kuri kai kuriose valstybė­ se yra įstatymais numatyta. Lytiniai nusikaltimai yra tie nusikaltimai, kurie do­ roviškai ir fiziškai pažeidžia niekuo nekaltus žmones bei vaikus, dažnai baigiami nekaltos aukos nužudymu. Todėl atskiro piliečio, visuomenės ir valdžios akys turi budriai sekti tokios rūšies nusikaltėlius.

4.11. Lytinis gyvenimas ir nusikaltimai

423

5

DAL I S

VLADAS LAZERSONAS TARPUKARIO LIETUVOS PSICHOLOGIJOS ŽYMESNYBĖ

5.i. Humanisto kelias: Vlado Lazersono biografija TERESĖ BUKAUSKIENĖ

V

ladas Lazersonas - sudėtingo likimo asmenybė. Gimė 1889 metais Maskvoje, kur trumpam buvo nuvykę jo palangiškiai tėvai. Mokėsi Pa­

langoje ir Lodzėje1. 1907 metais baigė gimnaziją. Filosofijos ir psichologijos stu­ dijas Vokietijos ir Šveicarijos universitetuose (Jenoje ir Ciuriche) 1911 metais La­ zersonas baigė daktaro disertacija2. Jo darbas „Pagrindinių teorijų apie tiesioginį judėjimo įspūdį kritika" parašytas vokiečių kalba („Kritik der hauptsächlichsten theorien über den unmittelbaren Bewegungseindruck"), išspausdintas vokiečių psichologijos darbuose (1912 m.). Antroji Lazersono studijų šaka - medicina. Pir­ masis pasaulinis karas lėmė, kad gydytojo specialybei jis rengėsi ne tik Vakarų Europoje, bet Peterburgo ir Tartu universitetuose. Gydytojo diplomą Lazersonas gavo 1917 metais. Nuo tada ir prasidėjo jo iš pirmo žvilgsnio tarsi dvejopas, o iš tiesų glaudžiai susijęs gydytojo ir dėstytojo darbas. Lazersonas buvo ir karo, o vėliau ir įvairių ligoninių gydytojas, ir Kijevo moterų aukštųjų kursų docentas, dėstęs vaiko ir bendrąją psichologiją. I Lietuvą V. Lazersonas grįžo 1920 metais. Pirmiausia prireikė jo, kaip karo gydytojo, patirties, ir todėl tuoj buvo mobilizuotas. Tačiau tuo pačiu laiku Lietuva kovojo ne tik už savo valstybingumą, bet ir kūrėsi švietimo sistema. Lazersonas, tada eidamas 32-uosius metus, komandiruojamas į Aukštuosius kursus, kurie tapo Vytauto Didžiojo universiteto pagrindu. Kartu su Jonu Vabalu-Gudaičiu Lazersonas universiteto humanitarinių mokslų fakultete įkuria Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos laboratoriją. Čia Lazersonas, be abejo, pritaikė savo

1 Laserson W. D e r u n m i t t e l l b a r e B e z v e g u n g s c i n c l u c k . Leipzig, 1912, p. 47. Dalį šiame straipsnyje cituojamų V. Lazersono darbų galima rasti šiame rinkinyje (AB). 2 Laserson W. D e r u n m i t t e l l b a r e B e w e g u n g s e i n d u c k . Inaugural-Dissertation. Leipzig, 1912.

426

/ 5 dalis/ VL AD A S LA ZE R SO NA S - TA RP U K A RI O LI ET U V O S P S IC H O L O G IJ O S Ž Y M ES N Y B Ė

patirtį, įgytą studijuojant Ciuriche, kai darbavosi F. Sumano vadovaujamoje Eks­ perimentinės psichologijos laboratorijoje. Darbas Vytauto Didžiojo universitete Kaune - ilgiausias Lazersono gyvenimo tarpsnis. Iš savo namų Vydūno alėjoje, pri­ gludusioje prie Ąžuolyno, žinoma, Kau­ ko laiptais jis leisdavosi nuo Žaliakalnio į centrinius universiteto rūmus ištisus dvi­ dešimt metų. Buvo vedęs gydytoją. Augi­ no tris vaikus. Vyriausias (gim. 1925 m.), laikantis žydų tradicijos, pavadintas se­ nelio Rudolfo vardu. Antrasis sūnus gimė po dvejų metų, o dar po dvejų metų - ir duktė. Lazersono darbo sąlygos universitete buvo tikrai palankios. Laboratorijos ve­ dėjas profesorius Vabalas-Gudaitis buvo kaip tik tos pačios krypties psichologas ir pedagogas, kaip ir jo asistentas Lazersonas. Eksperimentinės psichologijos ir peda­ gogikos problemomis Lietuvoje buvo pradėta domėtis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tačiau, jau Lazersonui dirbant Aukštuosiuose kursuose, Vabalui-Gudaičiui teko net spaudoje ginti eksperimentinį metodą, iškelti jo reikšmę pedagogikai. Lietuvos aukštajai mokyklai Lazersonas turėjo būti tinkamas dėstytojas. Jis gerai mokėjo lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų kalbas, naudojosi literatūra prancūzų kalba. Paties Lazersono disertacija apie judėjimo suvokimo teorijas buvo naujas to meto žodis. Lazersonas, remdamasis eksperimentine medžiaga, kritiškai apžvel­ gė šios srities atliktus tyrimus, kritikavo intelektualistines judėjimo suvokimo te­ orijas3. Tos pačios srities vėlesnius tyrimus kartu su žymiu medicinos profesoriu­ mi Vladu Lašu jis paskelbė bendrame leidinyje „Regėjimo jutimo latentinio laiko eksperimentiški tyrinėjimai" (1924). Taigi, Lazersonas eksperimentinį tyrimo me­ todą taikė Lietuvos sąlygomis, rado, kaip jį susieti su medicinos patirtimi. Paskai­ tose šis dėstytojas naudojosi savo kaip gydytojo praktine medžiaga, buvo atvejų, kai atsivesdavo parodyti gydomus vaikus4. Mokslo reikalais, kad susipažintų su

3 Gučas A. P ichologijos raida Lietuvoje (X IX a. p abaig a-X X a. pradžia). Vilnius, 196S, p. 130. 4 Lietuvos CVA, F. 856, ap. 2, b. 472, lap. 2.

5.1. Humanisto kelias: Vlado Lazersono biogranj;

427

psichologijos dėstymu, laboratorijos darbais, naujausia aparatūra, Lazersonas buvo universiteto komandi­ ruotas ne į vieną Europos valstybę: į Vokietiją (1922, 1923 m.), j Sovietų Są­ jungą (1937 m.), į Austriją, Prancūziją, Italiją (1937 m.). Pagrindinis Lazersono darbas buvo universitete, tačiau tuo pačiu metu jis darbavosi ir kitose Lietuvos institucijose. Nuo 1936 metų aukštojoje mokykloje, rengusioje Lie­ tuvos karininkus, dėstė psichologiją5. Porą kartų buvo mobilizuotas į Dr. Jono Basanavičiaus karo ligoninę kaip kariuomenės gydytojas. 1940 m. Lietuva atgavo Vilnių. Humanitarinių mokslų fakultetas iš Kauno buvo iškeltas. Sausio pabaigo­ je į Vilnių perkeliamas ir Lazersonas. V. Lazersonas ir j. Vabalas-Gudaitis su šeimomis, apie 1930 m.

Prasidėjus sovietų okupacijai, univer­

sitete buvo atlikti tam tikri pertvar­ kymai, kartu atskirtos ir psichologijos bei pedagogikos katedros. Psichologijos katedros vedėju paskiriamas Lazersonas. Tais pačiais metais jam suteikiamas profesoriaus vardas. 1941 metų birželio 22-ąją prasidėjo karas. Lietuvą okupavo vokiečiai, o birželio

27-ąją jau skelbiamas universiteto rektoriaus įsakymas, kuriuo remiantis Lazerso­ nas ir dar astuoni Vilniaus universitete dirbę žydai atleidžiami iš darbo6. Lazerso­ nas galėjo pasirinkti. Prieš jį buvo du keliai. Nuo birželio 18 iki 28 dienos jis turėjo komandiruotę į Kijevą susipažinti su pedagogikos darbo organizavimu ir meto­ dais, srovėmis bei mokslo laimėjimais7. Jeigu tik būtų išvažiavęs... Bet jis grįžo į Kauną. Ten, priemiestyje už Nėries, Vilijampolėje, jau buvo tveriamas getas. Žydus gaudė gatvėse, suiminėjo ir varė į fortus. Tada Lazersonui buvo 52-eji, vyriausiam jo sūnui -1 6 , jauniausiam 14, dukrai 12 metų. 1944 metais tėvą nuo šeimos atskyrė ir išvežė į Dachau stovyklą. Ten ir mirė 1945 metais, prieš pat karo pabaigą8. 5 Iš autorės pokalbio su A. Guču 1978 m. 8 Lietuvos CVA, F. 856, ap. 2, b. 472. 7 Ten pat, lap. 78. 8 Gučas A. P sichologijos raida L ietuvoje, p. 195. (Gydytojo S. Bliumkino liudijimas žodžiu. Vil­ nius, 1960).

428

/ 5

d alis/

V L A D A S

L A Z E R S O N A S

-

T A R P U K A R IO

L IE T U V O S

P S IC H O L O G IJO S

Ž Y M E S N Y B Ė

V. Sezemanas, V. Lazcrsonas ir J. Vabalas-Gudaitis

Lazersono gyvenimas dar nėra pakankamai nušviestas, tą patį galima pasaky­ ti užsimojus pateikti nors bendrą jo palikimo charakteristiką. Tačiau šiandien jau žinomos 89 Lazersono publikacijos. Jo bibliografiją parengė Polina Pailis9. Šiandien Lietuvoje žinomus šio mokslininko darbus galima suskirstyti į keletą krypčių. Žymiausia vieta Lazersono palikime tenka straipsniams psichologijos tema. Svarbus Lietuvos kultūrinio gyvenimo faktas, kad jis dar 1932 metais visuome­ nei pateikė psichoanalizės teorijos bruožus. Randame specialių jo straipsnių apie moksleivių psichologiją. Kai kuriuose šios krypties straipsniuose jis gvildeno tuo metu Lietuvoje beveik netyrinėtas temas: genialių žmonių psichologiją, inteligen­ tiškumo tyrimą10. Tėvams ir pedagogams Lazersonas padėjo įsigilinti į vaiką ir be eksperimentinio metodo. Tokie jo straipsniai kaip „Vaikai eidetikai" (1934), „Melavimo psichodiagnostika" (1935), „Vaikų vaizduotės reikšmė" (1935), „Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai" (1937) buvo spausdinami „Tautos mokykloje", „Lie­ tuvos vaike" ir „Kriminalistikos žinyne". Įdomūs Lazersono straipsniai iš aklųjų gyvenimo. Tai ne tik „Šis tas iš gy­ domosios pedagogikos" (1932), bet ir tokie straipsniai: „Kaip akli gimę suvokia erdvę ir formas" (1933), „Džiaugsmas ir liūdesys aklųjų sieloj" (1937), „Aklųjų atminties klausimu" (1939). Kaip matome, Lazersonas beveik iki pat žydų katas­ trofos nuoširdžiai bendradarbiavo aklųjų leidinyje „Aklųjų dalia". Yra paskelbęs dar keletą straipsnių apie kitus vaikų defektus. Nemažą dėmesį Lazersonas skyrė nusikaltimo psichologijai. Čia vėl įvai­ rioje to meto spaudoje, bet daugiausia „Kriminalistikos žinyne", pasirodė tokie 9 P. Pailis bibliografiją buvo parengusi 1992 m. Šiame leidinyje ją papildė (žr. šios dalies 5.5 skirsnį - AB). 10 Intelektas tarpukariu buvo vadinamas inteligencija, inteligentiškum u (AB).

5.1. Humanisto kelias: Vlado Lazersono biografija

429

jo straipsniai: „Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai" (1938), „Vaikų nusikaltėlių psichologija ir kova su jais" (1930), „Kai kurių psichopatinių būsenų kriminoge­ ninė reikšmė" (1931). „Kriminalistikos žinynui" psichologas pateikė ir daugiau straipsnių, keliančių įdomias, su šia tema susijusias problemas. Lazersonas paskelbė straipsnių apie psichologijos mokslo būklę Lietuvoje, sie­ jo ją su universiteto vaidmeniu (1932). Pateikė gana išsamią informaciją apie tarp­ tautinius psichologų renginius, kuriuose pats dalyvavo. Lazersonas yra parengęs publikacijų ir apie žymius pasaulio mokslininkus, filosofus bei psichologus. Nemažas straipsnių pluoštas paskelbtas grynai medicinine tema. Tai jo te­ oriniai darbai, skaityti Lietuvos gydytojų suvažiavimuose ir kongresuose (1926, 1928, 1937 m.), gana daug publikacijų randame žurnale „Medicina". Aštuonioli­ koje straipsnių Lietuvos medikus informavo apie leidinius vokiečių kalba: patei­ kė trumpas personalijas ir nušvietė kokios nors ligos diagnozavimo bei gydymo metodiką. Reikėtų išskirti jo publikaciją vokiečių medicininiame savaitraštyje „Zur Tetrophanterapie der Polyneuritis" (1926). Pedagogikos srities straipsnių Lazersono palikime lyg ir mažiau - apie try­ lika. Tačiau tie straipsniai ypatingi tuo, kad juose pedagoginės problemos sieja­ mos su medicininėmis ir su naujausiomis tuo metu psichologijos žiniomis. Būtina pažymėti, kad Lazersonas buvo vienas iš tų negausių Lietuvos švietėjų, rašiusių apie seksualinę pedagogiką. Jis dalyvavo Pabaltijo valstybių Motinos ir vaiko ap­ saugos antrojoje konferencijoje ir joje skaitė pranešimą šia tema (1931), rašė apie seksualinį auklėjimą mokytojams. Seksualinės pedagogikos autorius neišskyrė iš kitų pedagogikos šakų, tik teigė jos reikšmę. Straipsnis paremtas Vakarų Europos statistika ir tuo, „ką tenka išgirsti nervų gydytojui per savo priėmimo valandas"11. Nauja Lietuvoje buvo tai, kad seksualines problemas autorius peržvelgė atskirais vaikų amžiaus tarpsniais, pradedant nuo ikimokyklinio amžiaus ir baigiant vi­ suomenės švietimu bei auklėjimu. Gražios Lazersono pastangos išauklėti žmones kultūringam meilės gyvenimui. Pedagogikos klausimus Lazersonas nagrinėjo kaip tikras humanistas. Toks požiūris būdingas ne tik, pavyzdžiui, jo straipsniui „Kritiškos pastabos dėl steri­ lizacijos" (1922). Kai Lietuvos pedagoginė visuomenė plačiai diskutavo apie mo­ kyklos reformą, Lazersonas specialiame straipsnyje pirmiausia ją siejo su pačių mokinių interesais (1933). Jis labai reikliai žiūrėjo į mokytojų rengimą. Iškilus mokyklų reformos rei­ kalui, tai buvo itin svarbu. V. Lazersonas teigė, kad būtent mokytojų rengimas ir n Lazersonas V. Seksualinė pedagogika.

430

T a u to s m o k y k la ,

1933, Nr. 2, p. 25.

/S djli« */ VL AD A S LA ZE R S O N A S - TA RP UK A RI O LI ET U V O S P S IC H O L O G IJ O S Ž Y M ES N Y B Ė

V. Lazersonas privačioje nervų ligų klinikoje, 1924 m.

nulems reformą. „Jeigu ir netenka abejoti, - teigė jis, - kad geriausią pasiruošimą praktiniam darbui duoda pats gyvenimas ir asmeniškas patyrimas, tai vis dėlto reikia pasakyti, kad atitinkamas rimtas akademinis pasiruošimas žymiai palen­ gvina bei pagilina gyvenimo patyrimą."12 Autoriui atrodė nenormali situacija, kad su pedagogikos ir psichologijos kursais supažindinami tik Humanitarinių mokslų ir Teologijos-filosofijos fakultetų studentai. Todėl kita dalis universiteto absolventų į vidurines mokyklas eina dirbti nepakankamai parengti nei moky­ mui, nei auklėjimui. Nepakankamai parengtais jis laikė ir tuos absolventus, ku­ rie tik išklausę bendrosios pedagogikos, pedologijos, eksperimentinės pedago­ gikos bei panašių dalykų kursus. „Mūsų giliausiu įsitikinimu, toks paruošimas toli gražu nepakankamas ir daug silpnesnis praktiniam pedagogo darbui, negu juristų, medikų ir kt. paruošimas, nors pedagogų darbas už jų darbą ne mažiau atsakingas."13Juo įtikinamesni Lazersono argumentai, kai jis lygina teorinį peda­ gogo ir gydytojo pasirengimą ir jų įvedimo į praktiką kelią. Kaip tipiškas eksperimentinės pedagogikos atstovas, Lazersonas pirmiau­ sia teigia, kad turi būti mokytojais norinčių būti asmenų psichotechninė atranka, jiems atlikti visapusiški psichologiniai tyrimai. Jis siūlė ir konkretų kelią padėčiai pagerinti: baigus specialų studijų ciklą, tiems studentams, kurie rengiasi dirbti mo­ kykloje, maždaug trys semestrai dar turėtų būti skirti pedagoginiams pasirengi­ mui. Toks pasirengimas turėtų telktis vienose rankose ir būti tarpfakultetinis. La­ zersono skelbtos mokytojų rengimo tobulinimo idėjos itin reikšmingos ano meto 12 Lazersonas V. Vidurinių mokyklų mokytojų pasiruošimo klausimu. V. D. U n iversiteto žinios. 1936, Nr. 5, p. 147. 13 Ten pat, p. 149.

5.1. Humanisto kelias: Vlado Lazersono biografija

431

pedagoginės praktikos organizavimo fone. Juk tik Teologijos-filosofijos fakultete ji buvo kiek ženklesnė, o šiaip daugiau ribojosi gražiais sumanymais bei projektais. Svarbus Lazersono darbas - studija „Pedologijos bruožai". Autorius remiasi savo, kaip OZE draugijos mokyklų gydytojo, patirtimi, sukaupta 1921-1922 m. tiriant Kauno miesto žydų mokyklų moksleivius, jų fizinę, psichinę būklę, hi­ gienos sąlygas. Tyrimais aprėpta apie 1200 pradžios mokyklų ir vienos amatų mokyklos vaikų. Specialistus, be abejo, sudomins lyginimai, gauti tiriant žydų ir lietuvių vaikus, „nors gyvenančius greta vienas kito, bet žengiančius kol kas savais skirtingais keliais dėl visai skirtingų buities ir tautinio gyvenimo sąlygų"1*1. Autoriaus tyrimai pateikti pasaulio mokslo kontekste. Jis remiasi Veisenbergo, Štaco, Smidto, Pagliani, Bartelso ir kt. darbais. Nauji Lietuvoje buvo Lazersono šiame straipsnyje pateikti žmonių vystymosi periodai: l) pirmo pilnumo, 2) pirmo pagausėjimo, 3) sulėtėjusio augimo, 4) subrendimo, 5) labai lėto augimo. Pats au­ torius labiausiai domėjosi mokyklos amžiaus tarpsniais, nes tikėjosi įrodyti, kad negalima vadovautis senais mokymo principais, visai nepaisant organizmo savy­ bių ir jo gebėjimo pakelti mokymo krūvį. Lazersonas buvo numatęs išnagrinėti vaikų ūgį, svorį, plaučių talpą tam tikrais metais, paskui pereiti prie vaikų svei­ katos būklės ir pagaliau prie mokyklos patalpų aptarimo. Šių tyrimų pagrindu jis darė savo išvadas ir siūlė racionalaus medicinos darbo Lietuvos mokykloje planą. Turbūt neabejotina, kad tos išvados bei siūlymai reikšmingi ne tik mokyklinės higienos istorijai. Vienas įdomesnių Lazersono darbų - „Kanto mintys ir patarimai auklėjimo klausimais", skirtas Immanuelio Kanto gimimo 200-osioms metinėms. Straipsnis (taip pat ir atskiras leidinys) rodo autoriaus filosofinį ir pedagoginį pasirengimą. Remdamasis Kanto veikalais „Apie pedagogiką", „Antropologija" ir kt., autorius atskleidė ir interpretavo šio mąstytojo auklėjimo principus. Teigiama, kad Kanto pedagogikos mokslo viršūnėje - doras žmogus, asmenybė, pabrėžtas sąmonin­ go dorovinio charakterio ugdymo uždavinys. Kanto etiniai principai šiame dar­ be susieti su Lietuvos kultūros faktais. Pateiktas Kanto požiūris į lietuvių kalbos dėstymą Prūsijos mokyklose, kadangi ji ten turinti išlikti ne tik mokyklose, bet ir pamoksluose. Taigi Lazersonas praturtino Lietuvos pedagoginę mintį. Jo straipsniams bū­ dinga ne tik psichologijos ir pedagogikos, bet ir filosofijos integracija, taip pat aiški eksperimentinės psichologijos ir eksperimentinės pedagogikos kryptis. Dė­ mesiu žmogaus ugdymui ir savo asmeniniu pavyzdžiu Lazersonas užsiangažavo14 14 Lazersonas V. Pedalogijos bruožai. M

432

/5

d a lis /

V L A D A S

L A Z E R S O N A S

-

e d ic in o s

T A R P U K A R IO

ž u r n a la s ,

L IE T U V O S

1925, Nr. 9.

P S IC H O L O G IJO S

Ž Y M E S N Y B Ė

kaip Lietuvos pilietis. Gal dėl to, kad buvo kariuomenės gydytojas, jo tarnybos byloje yra išlikęs oficialus paties pasirašytas dokumentas. Jo pradžia: „Iškilmin­ gai pasižadu, kad, nesigailėdamas savo jėgų, ginsiu Lietuvių Tautos ir Valstybės garbę, dirbsiu jos gerovei, paslaugiai patarnaudamas ir padėdamas žmonėms..."15 Lazersono palikimas liudija, kad jis, kaip pilietis ir kaip mokslininkas, būtent taip ir gyveno. T

e r e s ė

B u k a u s k ie n ė ,

Lietuvos mokytojų kvalifikacijos instituto docentė 1992 m. Vilnius

15 Lietuvos CVA, F. 856, ap. 2, b. 472, p. 75.

3 .1 . Humanisto kelias: Vlado Lazersono biografija

433

5 .2 .

A pie Tėvą

TAMARA L A Z E R S0N A 1TĖ -R 0ST0V SK A JA

ki karo tėvą matydavau retai. Jis visada buvo

I

labai užsiėmęs ir retai būdavo namuose. Pas­

kutiniaisiais prieškario metais jis vadovavo Vilniaus universiteto Psichologijos katedrai, skaitė paskaitas Kauno universitete, užsiiminėjo psichikos ir nervų ligomis sergančių asmenų gydymo privačia prak­ tika, dėstė OZE16 medicinos seserų kursuose ir ten pat konsultavo neturtinguosius. Vakarais, kai tėvas būdavo namuose, girdėdavosi rašomosios mašinė­ lės stuksenimas. Jis rašydavo ir perrašinėdavo savo straipsnius, spaudai rengė knygą. Vilniaus univer­ siteto archyve yra nebaigtas jo kūrinys „Genialių žmonių psichologija". Mus labiau suartino getas17.

Tamara Lazersonaitė-Rostovskaja (dabar gyvena Izraelyje)

Tėvas, mama ir aš atsidūrėme mažyčiame kambarė­ lyje. Tėvą išvijo iš Universiteto, dingo ir jo ligoniai. Dėl to namuose netgi buvo juokaujama: neva tai dėl geto visi pasveiko, neva tai visi išprotėjo. Knygų akcijos18 metu iš mūsų atėmė visas knygas. Tačiau tėvui kaž­ kokiu būdu grąžino dalį medicininių knygų. Prie šitų knygų jis praleisdavo ištisas dienas: studijavo straipsnius, paraštėse rašinėjo pastabas. Rodėsi, kad jis jau rytoj eis į katedrą skaityti savo eilinės paskaitos, nors buvo visiškai neaišku, kas mums nutiks po valandos. Mokslas ir tikėjimas žmogaus išmintimi palaikė jo optimizmą. 16 OZE - tarptautinė žydų sveikatos apsaugos organizacija. Įsteigta 1912 m. Peterburge. Jos trumpinys sudarytas iš rusiško pavadinimo pirmųjų raidžių - Общество здравоохранения евреев (AB). 17 Tamaros pasakojime turimas omenyje Kauno getas (AB). ,8 Getuose vykdomas žmonių likvidavimas, daiktų (taip pat ir knygų) masinis atėmimas, tikrinimai buvo vadinami bendriniu žodžiu akcija (AB).

434

/ 5 dalis/ V L A D A S

L A Z E R S O N A S

-

T A R P U K A R IO

L IE T U V O S

P S IC H O L O G IJO S

Ž Y M E S N Y B Ė

Tėvas neabejojo, kad šitas klaikus košmaras grei­ tai baigsis. Tėvą kvietė bendradarbiauti geto savival­ doje (Eltestenrad). Tačiau jis nenorėjo netgi ne­ tiesiogiai dalyvauti jokioje, nors ir netiesiogiai su naciais susijusioje valdymo struktūroje. Bri­ gadose jis taip pat nedirbo. Dėl amžiaus jo ir nevertė tai daryti. Po kurio laiko gete atidarė ambulatoriją. Tėvas pradėjo ten priiminėti ligo­ nius. Kad patalpose nors šiek tiek būtų šilčiau, kiekvienas bendradarbis atnešdavo po kelias pliauskas malkų. Liūdnai atrodė, kad senyvas daktaras vietoj tradicinio lagaminėlio į darbą ėjo nešdamasis ryšulėlį malkų. Beje, namuose jis šil­ dėsi psichologiniu metodu. Rengdamasis žiemą tėvas kartodavo: karšta, nepakenčiamai karšta. Nežinau, kaip šis „šildymosi būdas" paveikda­ vo jį, bet manęs jis neveikė. Panašius triukus tė­

V. Lazersonas su vaikais Viktoru (Vitiku), Rudolfu (Rudiku) ir Tamara, 1935 m.

vas atlikdavo ir su cukrumi. Arbatą gerdavome „žiūrėjimo būdu": ant siūlo buvo pririšamas gabaliukas cukraus ir žiūrėdami į jį sriubčiodavome arbatą. Nuo to arbata netapdavo saldesnė, bet visi pralinksmėdavome. Darbas ambulatorijoje, kaip ir priverstinis darbas brigadose, nebuvo apmokamas, nebent gaudavai srėbalo arba paragauti rimbo. Tėvo pomėgis buvo epigramos - jis jas kūrė su užsidegimu. Juokdavosi ir jis pats, ir klausytojai. Gaila, bet pas mane išliko tik viena epigrama apie mūsų kaimyną, dantų gydytoją Tverjė ir jo žmoną: Jisai ramus, tylus žmogus Gyvenime net blakės neužmušęs, Bet jo žmona kitokio tipo Tikriausioji Ksantipa. Sėdėjau kartą susimąstęs, Staiga pro praviras duris Girdžiu jo žmoną kalbant falcetu: „Dabar nueik į tualetą". Atsako jai vargšelis: „Kad baigės mano popierėlis".

5.2. Apie Tėvą

435

„ D a v ia u gi ta u lap elį N e t m ė n e s iu i v i s a m " . Š v e ln u s s u v i r p a v ė l b a lse lis : „ G a l d u o s i d u o n o s b e n t r ie k e lę " . B o su a ts a k o m o te r iš k ė : „ M a ta u k a ip g r e ita i u ž m ir š a i. Ju k d u o n o s n e t d v ie m g ra m a is Š ia n d ie n ą tu d a u g ia u g a v a i " . A t s a k y m o n e iš g ir d a u ... T a č ia u p a ta r ti n o r iu ta u : K o l šioj ž e m e lė j d a r esi, N ebūki p o ž m o n o s p ad u . T ė v a s p a r a š ė d a u g p u ik ių e p i g r a m ų ir g a ila , k a d m u d u s u b ro liu n e s u g a lv o jo m e jo k ū r y b o s u ž k a s ti k a rtu s u m ū s ų d ie n o ­ r a š č ia i s 19. K ū r y b a m e s , m a t y t , u ž s ik r ė tė m n u o tė v o . J o p a ta r ti r a š ė m e d ie n o r a š č iu s , k ū r ė m e e ilė r a š č iu s , iš r u s ų k a lb o s į lie tu v ių

V. Lazersono sūnus Viktoras (Vitikas) ir dukra Tamara, 1946 m.

k a lb ą v e r t ė m e M ic h a ilo L e r m o n t o v o e ilė ­ r a š č iu s . T ė v a s m a n p a d ė jo iš v e rs ti e ilė ra š tį „ P a le s tin o s š a k e l ė " 20. K a r tu s u k ū r ė m e e ilė ­

r a š t u k ą jid iš k a lb a a p ie d a r ž o v i ų a u g in to ju s

A junge hevre („ Ja u n ie ji v y r u k a i " ) .

K a i m e s su b ro liu tė v u i s k a itė m e s a v o e ilė r a š č iu s „ D e g a n č ia i k n y g a i " , jis n e g a lė jo s u la ik y ti a š a r ų . V e rk ė s e n a s is p r o f e s o r iu s d ėl to , k a d ir jo v a ik a m s , ir K n y g o s 21 ta u to s v a ik a m s a tė jo d r a u d i m a s n e s k a ity ti k n y g ų . T ė v a s la b a i iš g y v e n o s a v o v y r e s n io jo s ū n a u s R u d o lf o a r e š t ą . Jis k re ip ė s i p a ­ g a lb o s į k a im y n u s v o k ie č iu s , p a ž į s t a m u s iš Š a u lių o r g a n iz a c ijo s - n ie k a s n e g e lb ė ­ jo . R u d ik a s 22 p a p u o lė į g e s t a p o n a g u s , k u r ir ž u v o b ū d a m a s v o s 1 5 m e tų . 1 9 4 4 m e ta is d a u g e lis ž y d ų ė m ė tr a u k tis iš g e to . T ė v a s tu rė jo d a u g p a ž į s t a m ų lie tu v ių in te lig e n tų , k u rie g a l b ū tų p a d ė ję ja m p a s is lė p ti. T a č ia u jis k a lb ė jo : „ K a ip

w Tamara ir jos brolis Viktoras, būdami gete ir tėvo paraginti, rašė dienoraščius. Viktoras vėliau beveik savo visą kūrybą sunaikino, o Tamaros dienoraščiai buvo išleisti rusų ir lietuvių kalbomis (AB). 20 M. Lermontovo eilėraštis, kurio minimas pavadinimas yra alyvų šakelės metafora (AB). 21 Turbūt turimas omenyje Senasis Testamentas, Tora (AB). 22 Taip Lazersono šeimoje buvo vadinamas vyriausias vaikas Rudolfas. Šis vardas, suteiktas, senelio garbei.

436

/ 5 iljlis /

V L A D A S

L A Z E R S O N A S

-

T A R P U K A R IO

L IE T U V O S

P S IC H O L O G IJO S

Ž Y M E S N Y B Ė

aš galiu prašyti ką nors rizikuoti dėl manęs ir mano šeimos?" Grupė žydų norėjo organizuoti slėptuvę Panemunės miškuose, kad išgyventų pavojingą geto likvi­ davimo laikotarpį. Tai grupei priklausė ir mano tėvai. Kas sutrukdė įgyvendinti šią idėją, jau niekada nesužinosiu. Prieš geto likvidavimą 1944 metų vasarą visus žydus išvarė į Vokietijos kon­ centracijos stovyklas. Motina papuolė į Štuthofo moterų lagerį ir kurį laiką dirbo gydytoja jo ligoninėje. Gydė šiltine sergančiuosius, nuo jų pati užsikrėtė ir metų pabaigoje mirė. Tėvą išsiuntė į Dachau lagerio filialą Landsbergo vietovėje. Čia jis dirbo sun­ kų fizinį darbą, nors jėgų turėjo nedaug. Mirė 1945 metų pradžioje. K e l e t a s T. L a z e r s o n a i t ė s - R o s t o v s k a j o s a t s a k y m ų į kilusius klausimus. Tėvo vardas. Lietuvoje tėvas visada pasirašinėjo vardu Vladas. 1923 m. tėvas gavo Lietuvos pasą, kurio kopiją aš turiu, ir jame jis buvo įrašytas Vlado vardu. Rusakalbiai jį vadino Vladimiru Rudolfovičiumi. Žydiškoje aplinkoje jis pridėda­ vo dar vardą Volfas arba net Zeev (ivrito kalboje tai reiškia vilką). Mano duktė senelio garbei savo pirmagimiui davė būtent tokį vardą. Dėl komandiruotės į Kijevą. Tėvas labai svajojo nuvykti į Kijevą23, kur gyveno jo brolis ir sesuo su šeimomis. Su jais jis nesimatė nuo pat 1920 metų. Kodėl neiš­ vyko, nors komandiruotės dokumentai buvo sutvarkyti, negaliu pasakyti. Kijevą jis paliko 1920 metų pradžioje bijodamas represijų ir atvyko į Lietuvą, kur buvo mūsų šeimos šaknys. Ukrainoje tuo metu siautėjo Petliūra ir Bendera. Dėl asimiliacijos. Nemanau, kad tėvas laikė save asimiliuotu. Jis daug nuvei­ kė stiprindamas žydų sveikatos organizaciją OZE. Savo motiną, mano močiutę, laidojo pagal žydų papročius. Tačiau žydų bendruomenė manė esant jį asimiliuo­ tą: jis nelankė sinagogos, vaikus leido į lietuviškas ir rusiškas mokyklas, vardus jiems išrinko taip pat nežydiškus (Rudolfas, Tamara ir Viktoras). Iš ru s ų k a lb o s v e rtė A lbin as B agdonas

23 L a z e rs o n o k o m a n d iru o tė į K ije v ą b u v o n u m a ty ta 1941 m . b ir ž e lio 1 S - 2 8 d ie n o m is , t. y. lik u s k e tu r io m s d ie n o m s ik i V o k ie tijo s ir S S S R k a r o p ra d ž io s .

5.2. ApieTivą

437

. . Studentės pastabos apie Vlado Lazersono hipnozės seansą

5 3

SARA ŠPER-NEŠAM IT

P

rofesorius Jonas Vabalas-Gudaitis atliko su manimi daug bandymų (iš viso jų buvo per 80). Mano reakcijos buvo labai greitos. Apie bandymų

rezultatus jis pranešė savo katedros kolegai gydytojui psichiatrui prof. Lazersonui, kuris vedė mums seminarus. Jo nelabai mėgo nacionalistiškai nusiteikę žydai, nes jis manėsi esąs asimiliuotas žydas. Kai 1933 m. sumaniau prisijungti prie Palestinon išvykti susiruošusių asmenų grupės ir atėjau su profesoriumi at­ sisveikinti, jis pabandė mane paveikti sakydamas, kad pirma baigčiau mokslus, o paskui važiuočiau į „savąją Palestiną". Didelei mano nuostabai jis man pasakė, kad galų gale ten mes visi susitiksime. Šitie žodžiai tiesiog pritrenkė. Tačiau pro­ fesorius Lazersonas neišgyveno iki tokio laiko, jis žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Jis apsidžiaugė pamatęs mane, kai grįžau vėl mokytis. Jis gydė alkoholikus hipnoze. Kai profesoriui pasakiau, kad tolesnėms studijoms pasirinkau psicholo­ giją ir pedagogiką, jis pasiūlė man apsilankyti jo klinikoje ir dalyvauti hipnozės seanse. Galbūt panorėsianti mokytis hipnozės, kas padėtų man dirbant su vai­ kais, turinčiais nuokrypių nuo normos. Tokiu pasiūlymu aš apsidžiaugiau. Kai atėjau į profesoriaus kliniką, jis pasodino mane už nepermatomos šir­ mos, kuri skyrė kabinetą nuo mažo kambarėlio. Pro plyšelį širmoje aš stebėjau, kas dedasi gydytojo kabinete, nes paprastai ligoniai būdavo nepatenkinti, jei gy­ dymo procedūrą stebi pašaliniai asmenys. Į kabinetą įėjo aukštas ir storas lietu­ vis. Daktaras paklausė, ar jis per paskutinę savaitę gėrė degtinės. Vyras pasakė, kad jam nutiko keistas dalykas: „Kai tik pamėginau priartinti stiklinę su degtine prie lūpų, prasidėjo pykinimas ir vėmimas, ir aš negalėjau išgerti." Kiek pamąs­ tęs, Lazersonas liepė pacientui gultis ant kušetės. Tada daktaras pradėjo klientui

438

/ 5 d a lis / VL AD A S LA ZE R S O N A S - TA RP U K A RI O LI ET U V O S P 5 I C H O L O C I J O S ŽYMESNYDĖ

lėta i lėtai k a ž k ą sa k y ti, n u o la t į jį ž iū rė ­ d a m a s . P a lie p ė p a cie n tu i u ž m e rk ti v ie ­ n ą ak į, p a sk u i a n trą ją . „ D a b a r, - p a s a ­ kė jis, - tu n e g a li p a ju d in ti n ei d e šin ė s, n ei k a irė s k o jo s /' G re itai lig o n is giliai įm ig o . „ D a b a r tu g iliai m ie g i, -

tęsė

d a k ta r a s , - kai n u b u si, d a u g ia u n e g a ­ lėsi p risiliesti p rie a lk o h o lin ių g ė r im ų . Jei p a m ė g in s i tai d a ry ti, iš k a rt a p siv e m s i ." D a k ta r a s L a z e r s o n a s m a n p a a iš ­ k in o , k ad v y r a s s u s irg o „ b a ltą ja k a rš ­ tl i g e " , ja m d re b ė jo ra n k o s ir k ojos, jo b ū k lė b u v o su n k i. L ig o n is s k u n d ė s i n e g a lįs n ie k o v a lg y ti, d id e lia is s k a u s ­

VI. Lazersonas psichologijos laboratorijoje

m a is p ilv o s rity je . Sis lig o n is g y d o s i ja u d a u g ia u n e i tris m ė n e s iu s . A n k s čia u jis a te id a v o d u k a rtu s p e r sa v a itę , d a ­ b a r - tik k a r tą p e r s a v a itę . G re ita i ja m re ik ė s la n k y tis k lin ik oje tik k a r tą p e r m ė ­ n e sį. J o b ū k lė p a g e rė jo , d a b a r tin iu m e tu a lk o h o lio jis n e v a rto ja . D a k ta r a s L a z e r s o n a s p ra d ė jo ž a d in ti lig o n į. A š s to v ė ja u ir n u s te b u s i ž iū r ė ­ ja u , k a ip lig o n io k o jo s ė m ė p a k lu sti g y d y to jo n u r o d y m a m s . P a g a lia u g y d y to ja s p a lie p ė lig o n iu i a ts is to ti. K ai lig o n is s ta ig a p a š o k o ir a ts is to jo , a š iš sig a n d a u ir p a ­ s is lė p ia u u ž š ir m o s . Tai b u v o v ie n in te lis k a rta s , k ai d a ly v a v a u g y d y m o h ip n o z e s e a n s e . P r o f e s o r ia u s k lin ik o je d a u g ia u n e te k o b ū ti. 1 9 3 7 m e ta is L ie tu v o s ž y d ų o r g a n iz a c ija O Z E , k u r io s v ie n u iš v a d o v ų b u v o ir p ro f. L a z e r s o n a s , k re ip ė si į p a sta rą jį re k o m e n d u o ti k ok į n o r s a s m e n į, k u ris g a lė tų v a d o v a u ti š io s o r g a n iz a c ijo s m o k y k la i. K a n d id a ta s tu rė jo g a lim y b ę g a u ti s tip e n ­ d iją , k ad g a lė tų to b u lin ti k v a lifik aciją d r. A d le r io m o k y k lo je V ien o je. P r o f . L a z e r ­ s o n a s p a s iū lė m a n o k a n d id a tū r ą . K o l tę sė si b iu r o k ra tin is p a s ir e n g im a s , H itle ris įv y k d ė

Anschluß ir iš v y k a į V ie n ą a tp u o lė . T a č ia u m o k y k la b u v o įs te ig ta ir a š joje

d irb a u m o k y to ja .

Tekstą iš ivrito į rusų kalbą vertė T a m a r a L a z e r s o n a i t ė - R o s t a v s k a j a . iš rusų į lietuvių - A l b i n a s B a g d o n a s

5.3. Studentes pastabos apie Vlado Lazersono hipnozės seansą

439

Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija 5.4.

SUDARĖ POLINA PAILIS

1920

• Grįžo į Lietuvą. • Kurį laiką praktikavo kaip gydytojas Kalvarijoje (Marijampolės apskritis). • Nuo gruodžio 29 d. stojo karo gydytoju į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo 9,10, 11 pėstininkų pulkuose.

1921 • Spalio 17 d. Krašto apsaugos ministro sutikimu komandiruotas į Lietuvos aukštuosius kursus Kaune. • Lapkričio mėn. įėjo į OZE [Lietuvos žydų sveikatos apsaugos organizacija] pirmąjį komitetą kaip mokyklų gydytojas, parengė darbo programą ir veiklos kryptis. • Dalyvavo Bildungs-gezelšaft [Lietuvos žydų švietimo draugija] veikloje. 1922

• Sausio-balandžio mėn. praktikavo kaip nervų ir vidaus ligų gydytojas adresu Laisvės ai. 18 - 7. • Vasario 17 d. Rotušėje skaitė paskaitą „Kaip apsisaugoti nuo nervų ligų". • Vasario 23 d. laikraštis „Di jidiše štime" („Žydų balsas") rašė, kad į V. Lazer­ sono paskaitą atėjo daug klausytojų ir klausė jos su dideliu susidomėjimu. • Kovo 15 d. kreipėsi į Lietuvos universiteto Sociologijos fakulteto dekaną su prašymu paskirti jį Psichologijos laboratorijos asistentu ir pavesti skaityti tai­ komąją ir patologinę psichologiją. • Kovo 26 d. Karininkų klube kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Psichologija ir mokykla". 440

/ 5 d a lis / VL AD A S LA ZE R S O N A S - TA RP U K A RI O LI ET U V O S P S IC H O L O G IJ O S ŽY M ES N YB Ė

• Gegužės 21 d. A. Mapu bibliotekoje Draugijos aukštiesiems mokslams skleisti Lietuvoje įkūrimo susirinkime V. Lazersonas slaptu balsavimu išrinktas į jos 10 žmonių komitetą. • Birželio 6 d. pradėjo veikti OZE ambulatorija, kurioje V. Lazersonas dirbo kaip nervų ligų daktaras. • Birželio 9 d. paskirtas Eksperimentinės pedagogikos ir psichologijos laborato­ rijos vyresniuoju asistentu. • Gegužės 17 d. paskelbė laikraštyje, kad pacientus priima adresu Ožeškienės g- 4. • Liepos 3 d. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Mykolas Biržiška prane­ šė universiteto rektoriui, kad V. Lazersonas siunčiamas į Vokietiją susipažinti su praktikos darbais laboratorijose ir naujesniais aparatais bei jų naudojimu taikomosios psichologijos srityje. • Liepos 16 d. „Tėvynės balsas" rašė, kad žydų patronatas nusprendė įrengti psichologijos laboratoriją tyrinėti mokinių gabumus vienam ar kitam amatui. V. Lazersonas išvyko į Berlyną pirkti reikalingų įrankių ir knygų. • „Medicinoje" (Nr. 9-10) išspausdintas Vidaus reikalų ministerijos sveikatos departamento sąrašas „Gydytojai, turintieji teisės nuolatos verstis medicinos praktika Lietuvoje"; tame sąraše ir V. Lazersonas. 1923

• Vasario 22-24 d. kartu su žmona Regina dalyvavo 2-ajame Lietuvos gydytojų suvažiavime, išrinktas į komisiją mokyklų medicinos klausimais. • Kovo 11 d. Liaudies valgykloje kalbėjo kolektyvinėje paskaitoje „Apie OZE tikslus ir uždavinius". • Balandžio 17-20 d. dalyvavo VIII psichologų kongrese Leipcige. • Birželio 1 d. Rotušėje kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Kaip pasirinkti pro­ fesiją?", naudojo naujausius psichotechnikos prietaisus. • Liepos 23 d. patenkinamas jo prašymas vykti į Vokietiją mokslo reikalais.

1924 • Balandžio 29 d. Karininkų klube įvyko steigiamasis „Lietuvos vaiko" draugi­ jos susirinkimas; išrinktas į komisiją, kuri turėjo rengti ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėtojų kursų programą. • Gegužės m. 23 d. paskelbė laikraštyje, kad priima pacientus adresu Vasario g. 16-2. • Birželio 12 d. „Lietuvos žinios" išspausdino knygos „Kanto mintys ir patari­ mai auklėjimo klausimais" recenziją. 5 .4 .

Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija

441

• Liepos 31 d. įvyko Draugijos kovai su tuberkulioze steigiamasis susirinkimas; išrinktas į revizijos komisiją. • Spalio m. 2-4 d. kartu su žmona dalyvavo 3-iajame Lietuvos gydytojų suvažia­ vime, padarė pranešimą „Isterija šių dienų šviesoje", išrinktas į komisiją moky­ klų medicinos klausimais ir į gydytojų savišalpos kasos revizijos komisiją. • Dalyvavusieji suvažiavime aukojo d-rui J. Barauskui Palangoje, V. Lazersonas - 1 0 Lt, jo žmona - 5 Lt. • Lapkričio 14 d. skaitė paskaitą „Nuoga siela" (psichinio gyvenimo analizė). • Gruodžio 20 d. Rotušėje dalyvavo visuomenės dispute „Tevje pienininkas ir jo dukros". 1925

• Vasario 7 d. Liaudies namuose kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Nervingas arba išpaikęs". • Vasario 11 d. neteko tėvo Rudolfo Lazersono. • Vasario 17 d. dalyvavo „Baltosios gulbės" salėje literatūriniame S. Ašo kūrinio „Motkė vagis" teisme. • Vasario 17 d. Rotušėje dalyvavo žydų inteligentijos teismo procese. • Vasario 19 d. ir kovo 12 d. Rotušėje dalyvavo visuomenės dispute „Valstybė ir visuomenės moralė", kurį surengė žydų studentų susivienijimas. • Balandžio 2 ir 5 d. Liaudies namuose dalyvavo literatūriniame kūrinio „Vien­ gungė" teismo procese. • Balandžio 23 d. Liaudies namuose kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Abortas ir etika". • Gegužės 16 d. Rotušės salėje kalbėjo protesto susirinkime, nes pagal naują įstatymo projektą lietuvių kalbos mokymas žydų mokyklose turėjo prasidėti jau pradinėse klasėse. • Gegužės 20 d. Liaudies namuose pirmininkavo dispute „Jidiš kalbos ateitis", kurį surengė studentų susivienijimas Jugnt (Jugnet) • Gegužės 23 d. Rotušėje kalbėjo protesto mitinge dėl liaudies mokykloms tai­ komos reformos. • Gegužės 29 d. Kybartuose skaitė paskaitą „Nervingas arba išpaikęs". • „Medicinoje" (Nr. 8) rašoma, kad kartu su žmona dalyvavo Kauno m. gydyto­ jų sąjungos metiniame (1924 metus baigiant) susirinkime. • Rugsėjo 15 d. laikraštis „Di jidiše štime" („Žydų balsas") rašė, kad užregis­ truoti Psichinių ligonių žydų globos draugijos įstatai, vienas iš jos vadovų V. Lazersonas. • Spalio 1 d. gimė sūnus Rudolfas. 442

/ 5 d a lis / VLADA S LA ZE R S O N A S - TA RP UK A RI O LI ET U V O S P S IC H O L O G IJ O S ŽY M ES NY B Ė

• Spalio 25 d. Pedagogikos muziejuje skaitė paskaitą „Vaiko galvotumo pažini­ mas ir jo reikšmė". • Lapkričio 29 d. „Vilkolakio" teatre dalyvavo literatūriniame Doriano Grėjaus teisme. • Gruodžio 5 d. Liaudies namuose kalbėjo susirinkime, skirtame Jidiš liaudies universiteto steigimui. • Gruodžio 9 d. Liaudies namuose, o 22 d. Rotušėje dalyvavo literatūriniame šiuolaikinės žydų moters teisme, kurį surengė Kauno sionistų organizacija. • Gruodžio 26 d. Liaudies valgyklos salėje kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Hipnozė ir psichinė įtaiga kaip gydymo priemonė". • Gruodžio 29 d. „Di jidiše štime" („Žydų balsas") informavo, kad 1926 m. sau­ sio 3 d. prasideda mokslas Jidiš liaudies universitete; V. Lazersonas skaitys Psichologijos įvadą. • 1925 m. uošvis Š. Sapačinskis su žmona, sūnumi ir dukra (jo žmonos Reginos seserimi) išvažiavo į Palestiną. 1926

• Sausio 3 d. kaip Jidiš liaudies universiteto direktorius pasakė kalbą iškilmin­ game jo atidaryme. • Sausio 15 d. Fizinės ir dvasinės vaikų raidos draugijoje skaitė paskaitą apie hipnozę ir ligonių gyvenimą psichiatrijos gydykloje. • Sausio 16 d. valgykloje „Higiena" skaitė paskaitą „Hipnozė ir psichinė įtaka žmonių gyvenime". • Vasario 1 d. Liaudies namuose dalyvavo jaunimo literatūriniame visuomeni­ niame teismo procese. • Kovo 20, 21 d. kaip Kauno m. gydytojų sąjungos atstovas dalyvavo Lietuvos gydytojų sąjungos suvažiavime, išrinktas kandidatu į Lietuvos gydytojų są­ jungos valdybą. • Kovo 20 d. Rotušėje kaip ekspertas dalyvavo visuomenės teisme (kolektyvi­ nėje paskaitoje), kuris teisė šių dienų jaunuomenę, teismą surengė Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno skyrius. • Balandžio 6 d. Rotušėje dalyvavo H. Heinės atminimui skirtame koncertinia­ me vakare. • Gegužės 29 d. kino teatre „Odeon" kalbėjo mitinge „Žydų tautos likimas ir psichiniai ligoniai žydai". • Birželio 9 d. kalbėjo Dr. Š. Frumkino sveikatos namų pamatų dėjimo iškil­ mėse. 5.4. Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija

443

• Birželio 11 d. ir rugsėjo 22 d. laikraštis „Nais" („Naujienos") informavo apie V. Lazersono paskaitas Jidiš liaudies universitete. • Birželio 27 d. kaip Kauno skyriaus atstovas dalyvavo Draugijos kovai su tu­ berkulioze visuotiniame metiniame skyrių atstovų susirinkime. • Spalio 16 d. Pigios valgyklos salėje kalbėjo žydų tėvų susirinkime „Kaip išsau­ goti vaikų sveikatą" tema. • Spalio 29 d. įvyko šeimos vakaras balius Jidiš liaudies universitetui remti, į jį užrašė ir kvietimus išdavė V. Lazersonas. • Gruodžio 1 d. kaip ekspertas dalyvavo Maršanų šeimos teismo procese. • Gruodžio 14 d. Jidiš liaudies universitete skaitė pranešimą susirinkime, skir­ tame žydų studentijos padėčiai ir žydų inteligentijos ateičiai. • L. Finkelšteinas ir V. Lazersonas draugijos OZE vardu pasveikino K. Grinių, tapusį Lietuvos prezidentu. 1927

• Sausio 23 d. kalbėjo Jidiš liaudies universiteto antrų mokslo metų pradžios šventėje. • Vasario 1 d. laikraštyje „Lietuvis" skelbiama, kad jis, vienas iš teisingai atsa­ kiusiųjų į konkurso klausimus, gavo firmos „Parker" plunksnakotį. • Vasario 5 d. skelbiama, kad dėl ligos atidedama jo paskaita „Vaikų nervingu­ mas ir jų auklėjimas". • Vasario 27 d. Pedagogikos muziejuje skaitė paskaitą „Nervingi vaikai ir jų au­ klėjimas". • Kovo 20 d. Didžiojoje universiteto salėje kaip ekspertas dalyvavo viešajame Lietuvos inteligento teisme. • Kovo 29 d. laikraštis „Эхо" rašė, kad V. Lazersonas dalyvavo HIAS-Emigdirekt (žydų emigracijos pagalbos komitetas) ir Jidiš liaudies universiteto pasi­ tarime dėl kalbos kursų emigrantams. • Gegužės 7 d. Rotušėje kalbėjo Jidiš liaudies universiteto surengtame vakare, skirtame B. Spinozos 250 metų mirties sukaktuvėms paminėti. • Birželio 6 d. gimė sūnus Viktoras. • Birželio 19 d. N. Grinblatas laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") pa­ sveikino V. Lazersoną ir jo žmoną su naujagimiu Viktoru. • Birželio 19 d. lydėjo Hias-Emigdirekt direktorių M. Kreininą viešnagės Jidiš liaudies universitete metu. • Rugpjūčio 30 d. „Lietuva" rašė, kad J. Vabalo-Gudaičio sukviestame posėdyje dalyvavo sprendžiant klausimus, susijusius su psichotechnikų kongresu Pa­ ryžiuje spalio 10-14 d. 444

/5

dalis/

VLADA S LA ZE R S O N A S - TA RP UK A RI O LI ET U V O S P S IC H O L O G IJ O S ŽY M ES NY B Ė

• Rugsėjo 22 d. laikraštyje „Lietuvis" skelbiama, kad vietoj mirusio K. Valockio Kauno miesto tarybos nariu tapo V. Lazersonas (juo buvo iki 1931 m.). • Lapkričio 7 d. „Di jidise štime" rašė, kad V. Lazersonas pirmininkavo Jidiš liaudies universiteto dėstytojų tarybos posėdžiui. • Gruodžio 29 d. dalyvavo draugijos OZE metiniame susirinkime, buvo išrink­ tas komiteto nariu. 1928

• Sausio 13 d. Lietuvos žydų švietimo draugijoje skaitė paskaitą „Nervingu­ mas arba pasileidimas". • Sausio 13 d. „Di jidiše štime" („Žydų balsas") informuoja, kad Jidiš liaudies universitete antrame trimestre Lazersonas skaitys paskaitą „Praktinė psichologija". • Sausio 14 d. Kėdainiuose skaitė paskaitą „Kaip apsisaugoti nuo nervų ligų". • „Medicina" (1927 m., Nr. 12) skelbė, kad vasario 26-28 d. vykstančioje pirmo­ joje Pabaltijo valstybių vaikų globos ir pagalbos konferencijoje Rygoje skaitys pranešimą apie vaikų nusižengimus ir jų priežastis. • Kovo 2 d. per radiją skaitė paskaitą „Džiova ir dvasia". • Kovo 6 d. gimė duktė Tamara. • Kovo 10 d. „Metropolio" restorane kaip žiuri narys dalyvavo grožio karalie­ nės rinkimuose. • Kovo 15 d. laikraštis „Эхо" išspausdino straipsnį apie V. Lazersoną. • Kovo 25 d. kalbėjo Dr. S. Frumkino sveikatos namų iškilmingame atidaryme. • Balandžio 20 d. „Эхо" rašė apie Psichinių ligonių žydų globos draugijos vei­ klą, jos valdybos pirmininkas - V. Lazersonas. • Birželio pradžioje paskelbė spaudoje jo nervų ligų kabineto darbo laiką vasa­ ros metu. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Vaikų psichopatolo­ giją" ir vedė pedagogikos istorijos proseminarą. • Rugsėjo 27 d. dalyvavo Kauno m. tarybos posėdyje, griežtai pasisakė prieš užkrečiamųjų ligų ligoninės statybą VII forte. • Lapkričio 2-3 dienomis vykusiame 3-iajame Lietuvos gydytojų sąjungos at­ stovų suvažiavime išrinktas į Sąjungos centro revizijos komisiją. • Lapkričio 3 d. IV Lietuvos gydytojų kongrese skaitė pranešimą „Gydytojo vai­ dmuo psichiškai ligonio traumai", įėjo į komisiją, kuriai buvo pavesta peržiū­ rėti pateiktus pasiūlymus ir pateikti juos suvažiavimui spręsti. • Gruodžio 14 d. dalyvavo Kauno m. gydytojų sąjungos iškilmingame posėdy­ je, skirtame dešimties metų gyvavimo sukaktuvėms. 5 .4. Vlado Lazcrsono gyvenimo Lietuvoje chronologija

445

• Gruodžio 17 d. „Lietuvos žinių'' informacija apie žurnale „Mokykla ir gyve­ nimas" (Nr. 7) išspausdintą straipsnį „Psichiniai vaikų trūkumai ir auklėjimo uždaviniai". 1929

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Vaikų psichopa­ tologiją". • Sausio 25 d. OZE salėje skaitė paskaitą „Meilė ir nervingumas". • Sausio 25 d. „Lietuvos žinios" rašė, kad Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos valdyba pareiškė V. Lazersonui padėką. • Vasario 19 d. „Lietuvos aidas" informavo, kad V. Lazersonas kaip Kauno m. gydytojų sąjungos atstovas išrinktas į 5-ojo Lietuvos gydytojų kongreso vyk­ domąjį komitetą. • Vasario 24 d. Kauno medicinos draugijos iškilmingame posėdyje OZE vardu sveikino d -rąj. Staugaitį 60 metų proga. • Kovo 3 d. Universiteto salėje kaip ekspertas dalyvavo lietuviškojo romantiz­ mo teisme, kurį surengė studentų literatų būrelis. • Kovo 9 d. Humanitarinių mokslų fakulteto posėdyje pripažintas Kijevo uni­ versitete gautas privatdocento vardas. • Birželio 7 d. 4-asis Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų suvažiavimas išrinko į vaistų komisiją kaip Kauno m. gydytojų sąjungos atstovą. • Birželio 10 d. Dr. S. Frumkino sveikatos namuose skaitė pranešimą Kauno m. gydytojų sąjungos susirinkime, skirtame mirusiam sąjungos pirmininkui I. Kocinui pagerbti. • Birželio 14 d. Humanitarinių mokslų fakulteto taryba leido V. Lazersonui pa­ skelbti studentams 1929 metų rudens semestro 2 valandų kursą. • Liepos 18 d. dalyvavo Lietuvos universiteto Akių ir ausų ligų klinikos kertinio pamato akmens pašventinimo iškilmėse. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Gydomąją pedagogiką". • Rugsėjo 10 d. „Lietuvos aidas" informavo apie jo darbus žurnale „Medicina" (Nr. 7), skirtus d-rui I. Kocinui. 1930 • Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Mokyklinę higie­ ną" ir vedė mokyklinės higienos proseminarą.

446

/ 5 dalis/ VLADA S LA ZE R SO NA S - TA RP U K A RI O LI ET U V O S PSIC H O LOC I) OS ŽY M ES NY B Ė

• Sausio 4r-6 d. Pirmojoje Lietuvos motinų ir vaikų apsaugos konferencijoje buvo išrinktas į jos prezidiumą, skaitė referatą „Apie vaikų nusikalstamumą". • Sausio 24 d. „Lietuvos žinios" išspausdino Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos pirmininkės J. Tubelienės padėką V. Lazersonui kaip vienam iš referentų. • Kovo 5 ir 6 d. kino teatre „Odeon" tarė įžanginį žodį E. Kiršenbergo (Psichotechnikos instituto Domate direktoriaus) paskaitai. • Balandžio 14 d. OZE salėje Žydų švietimo draugijos renginyje skaitė paskaitą „Hipnozė, įtaiga, autosugestija". • Rugpjūčio 29 d. Švietimo ministro įsakymu paskirtas Pedagogikos katedros vyresniuoju asistentu. • Rugsėjo 1 d. paskirtas Pedagogikos katedros vyresniuoju asistentu. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Vaikų psichologiją" ir vedė proseminarą. • Žurnalo „Motina ir vaikas" bendradarbis nuo antro numerio iki 1940 m. Nr. 7-8. • Leidinyje „Alma Mater" (Kaunas, 1930, p. 117) minimas kaip studentų žydų ekonominio susivienijimo šalpos komiteto narys. • Žurnale „Medicina" (Nr. 5, p. 319) minima, kad V. Lazersonas parašė 1 straips­ nį ir 19 referatų.

1931

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Vaikų psichopatalogiją". • Sausio 10 d. „Lietuvos žiruos" rašė, kad V. Lazersonas, M. Matisas ir S. Griliches Psichinių ligonių žydų globos draugijos vardu prašė Kauno m. valdybos skirti sklypą žydų psichinių ligonių sanatorijos ir kolonijos statybai. • Sausio 12 d. „Lietuvos žinios" rašė, kad išrinkta komisija (M. Sudarskis, V. La­ zersonas ir kiti), kuri rūpinsis žydų teatro rūmų statyba Kaune. • Vasario 7 d. pradėjo veikti jo privati nervų ligų ligoninė, aprūpinta mechaniniais-elektriniais ir šviesos gydymo aparatais. • Rugpjūčio 7 d. buvo įregistruoti Psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos įstatai, juos pasirašė J. Vabalas-Gudaitis, V. Jurgelevičius, V. Lazer­ sonas ir kt. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Gydomąją pedago­ giką".

5.4. Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija

447

• Spalio 3 d. įkurta Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija, steigiamajame susirinkime į jo valdybą išrinkti J. Vabalas-Gudaitis, ]. Blažys, V. Lazersonas ir kt. • Spalio 31 d. skaitė referatą „Seksualinė pedagogika" Pabaltijo valstybių moti­ nos ir vaiko apsaugos 2-ojoje konferencijoje. • Gruodžio 1 d. „Lietuvos aidas" rašė, kad Pabaltijo valstybių motinoms ir vai­ kams globoti organizacijų sąjungos komiteto pirmininkė J. Tubelienė pareiškė padėką V. Lazersonui. 1932 • Humanitarinių mokslų fakulteto pavasario semestre skaitė „Mokyklinę higie­ ną" ir „Eksperimentinę psichologiją". • Sausio 13 d. radijo paskaita „Vaikai atsilikėliai". • Sausio 20, 27 d. radijo paskaita „Vaikai melagiai". • Vasario 6, 13 d. radijo paskaita „Nervingi vaikai". • Vasario 20, 27 d. radijo paskaita „Vaikai isterikai". • Kovo 5,12 d. radijo paskaita „Vaikai nusikaltėliai". • Kovo 6 d. dalyvavo Ateitininkų rūmų salėje studentų pedagogų draugijos su­ rengtame Lietuvos mokytojo teisme. • Kovo 12 d. Kauno m. ligonių kasos tarybos posėdyje darbdaviai išrinko V. Lazersoną jos pavaduotoju. • Kovo 19 d. radijo paskaita „Vaikai bastūnai". • Kovo 23 d. Lietuvos gydytojų sąjungos valdybos posėdyje išrinktas sekreto­ riaus padėjėju. • Balandžio 2, 9 d. radijo paskaita „Vaikai bastūnai". • Balandžio 11 d. „Dienos naujienose" išspausdintas straipsnis apie Psichotech­ nikos ir profesinės orientacijos draugiją. • Balandžio 16, 23 d. radijo paskaita „Seksualinė pedagogika". • Balandžio 30 d. radijo paskaita „Kaip veikti nervingus vaikus". • Gegužės 13 d. Liaudies namuose dalyvavo viešame dispute apie santuoką. • Gegužės 14, 21, 28 d. radijo paskaita „Nervingi žmonės". • Birželio 10 d. kaip svečias dalyvavo Kauno medicinos draugijos metiniame visuotiniame susirinkime. • Birželio 29 d. pasakė kalbą per OZE vaikų vasaros kolonijos namo atidarymą. • Rugpjūčio 22-27 d. kaip Lietuvos valstybės atstovas dalyvavo tarptautiniame psichologų kongrese Kopenhagoje.

448

/ 5 dalis/ VL AD A S LA ZE R SO NA S - TA RP U K A RI O LI ET U V O S PS1C HO LOC I JO S 2 Y M E S N Y B Ė

• Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psi­ chologiją", „Vaikų psichopatologiją", vedė eksperimentinės psichologijos proseminarą. • Spalio 13,22, 29 d. radijo paskaita „Psichinio gyvenimo higiena". • Lapkričio 1 d. visuotiniame Kauno gydytojų sąjungos narių susirinkime iš­ rinktas naujos valdybos kasininku. • Lapkričio 9,17,28 d. radijo paskaita „Psichinio gyvenimo higiena". • Gruodžio 7,18 d. radijo paskaita „Mokinių psichografija". • Gruodžio 10 d. Kauno m. ligonių kasos tarybos posėdyje darbdaviai išrinko V. Lazersoną dalyvauti ligonių kasų suvažiavime. • Gruodžio 12 d. Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų 5-ajame suvažiavime kaip Kauno m. gydytojų sąjungos atstovas išrinktas nariu į Lietuvos gydytojų są­ jungos valdybą. • Gruodžio 16 d. Ateitininkų rūmų salėje dalyvavo dispute apie inteligentiją. • Gruodžio 18 d. Lietuvos ligonių kasų atstovų suvažiavime išrinktas į prezidiu­ mą ir į redakcinę statuto perredagavimo komisiją. 1933

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", „Vaikų psichopatologiją", vedė eksperimentinės psichologijos proseminarą. • Sausio 14 d. OZE draugijoje skaitė paskaitą apie psichinio gyvenimo higieną. • Sausio 25 d. radijo paskaita „Jaunuolių profesinė atranka Lietuvoje". • Vasario 22 d. radijo paskaita „Koks pyktis yra sveikiausias". • Kovo 6 d. radijo paskaita „Hipnozė bei sugestija vaikų auklėjime". • Kovo 19 d. 6-ojo Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų suvažiavimo dalyvis, iš­ rinktas į mandatų komisiją ir Lietuvos gydytojų sąjungos centro valdybą. • Kovo 29 d., balandžio 3 d. radijo paskaita „Autosugestija". • Balandžio 19 d. radijo paskaita „Savistaba - psichologijos metodas". • Balandžio 26 d. klausėsi L. Gutmano paskaitos „Nervų sistemos veikimas ir jos sutrikimai Pavlovo mokslo šviesoje", dalyvavo diskusijoje. • Gegužės 3 d. radijo paskaita „Savistaba - psichologijos metodas". • Gegužės 17 d. radijo paskaita „Tinginystė". • „Tautos ūkyje" (Nr. 8) išspausdintas A. Gučo straipsnis „Psichotechnikos dar­ bo pradžia ir jo perspektyvos Lietuvoje". Straipsnyje pristatoma V. Lazersono veikla.

5.4. Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija

449

• Spalio 12 d. „ABC" rašė, kad Motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjun­ gos valdyba pasiryžusi įsteigti vaikams ir tėvams patarimų punktą, vadovauti jam numatoma pakviesti ir V. Lazersoną. • Spalio 19 d. „Lietuvos aidas" rašė, kad įregistruoti Vokietijos žydams remti sąjungos įstatai, V. Lazersonas buvo vienas iš iniciatyvinės grupės narių. • Lapkričio 18 d. radijo paskaita „Vaikai fantastai". • Lapkričio 25 d. radijo paskaita „Apie psichoterapiją". • Gruodžio 2,10 d. radijo paskaita „Kova su vaikų nusikaltimais". • Nuo „Lietuviškosios enciklopedijos" pirmojo tomo iki aštuntojo (1940 m.) jos bendradarbis. • 1933 metų „OZE, gezunthait- kalendar" [OZE sveikatos kalendorius] teikė in­ formaciją, kad V. Lazersonas - vienas iš jo bendradarbių. 1934

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas, Eksperimentinės psichologijos institute skaitė „Gydomąją pedagogiką". • Sausio 10 d. radijo paskaita „Sterilizacijos klausimas". • Sausio 25 d. radijo paskaita „Sterilizacijos reikšmė". • Vasario 2 d. radijo paskaita „Sterilizacijos kritika". • Vasario 27 d. radijo paskaita „Egzaminų klausimu". • Kovo 13 d. radijo paskaita „Ar reikalingi mums profesiniai jaunuomenės pa­ tarimai?" • Kovo 21 d. Kauno m. gydytojų sąjungos visuotiniame susirinkime išrinktas naujos valdybos profesinės sekcijos vedėju. • Kovo 22 d. radijo paskaita „Kaip organizuoti profesinės jaunuomenės patari­ mus". • Balandžio 15 d., gegužės 1 d. radijo paskaita „Vaikai eidetikai". • Balandžio 19 d. visuotiniame OZE draugijos narių susirinkime buvo išrinktas į jos naują valdybą. • Birželio 5 d. prie Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos buvo įsteigta pedagoginė komisija: J. Vabalas-Gudaitis, O. Kriščiūnienė, V. La­ zersonas ir kt. parengė sisteminį anotuotą vaikų literatūros katalogą. • Birželio 11 d. Lietuvos gydytojų savišalpos kasos visuotiniame narių susirin­ kime revizijos komisijos vardu darė pranešimą. Išrinktas į naują valdybą. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Vaikų psichopato­ logiją" ir „Eksperimentinę psichologiją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. 450

/ 5 d^Hs/ VLADA S LA ZE R S O N A S - TA RP U K A RI O LI ET U V O S P S IC H O L O G IJ O S ŽY M ES NY B Ė

• Rugsėjo 10 d. radijo paskaita „Ar galima iš kūno sudėties spręsti apie žmo­ gaus būdą?" • Rugsėjo 19 d. radijo paskaita „Veidas - sielos veidrodis". • „Motina ir vaikas" (Nr. 12) rašė, kad Lietuvos motinoms ir vaikams globoti or­ ganizacijų sąjungos prašymu draugija sudarė pedagogų komisiją, kurios tiks­ las - rūpintis pedagogikos klausimais. Vienas iš jos narių buvo V. Lazersonas. • Gruodžio 31 d. „Lietuvos žinios" rašė, kad švenčių proga Lietuvos vaiko draugijos Kauno skyrius rinko aukas vaikų darželiams, V. Lazersonas paau­ kojo 3 litus. • Adresų knyga „Visas Kaunas" nurodo, kad V. Lazersono butas ir privati nervų ligų ligoninė yra adresu Vydūno ai. 31. 1935

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją" ir „Vaikų psichopatologiją". • Sausio 3-15 d. vykusiuose tobulinimo kursuose skaitė teorinę nervų ir psichi­ kos ligų paskaitą „Šizofrenija ir ciklofrenija". • Sausio 15 d. laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") R. Rubinšteinas pa­ reiškė V. Lazersonui užuojautą dėl mamos Marijos netekties. • Sausio 20 d. III Kauno gimnazijos salėje, vykstant pedagoginei savaitei, skaitė paskaitą apie vaikų nusikalstamumą. • Birželio 16 d. psichiškai nesveikas asmuo išdaužėjo miegamojo langus (Vydū­ no ai. 31). • Birželio 17 d. „Rytas" rašė, kad platinant vidaus paskolos lakštus kaip Kau­ no m. gydytojų sąjungos atstovas dalyvavo ir V. Lazersonas. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas, Eksperimentinės psichologijos institute skaitė „Vaikų psichopatologiją". • Spalio 9 d. Kauno gydytojų sąjungos visuotiniame susirinkime išrinktas nau­ jos valdybos nariu. • Spalio 27 d. VDU Didžiojoje salėje „Kriminalistikos žinyno" redakcijos sureng­ tame kolektyvinių paskaitų cikle skaitė paskaitą „Nusikaltėlis ir bausmė". 1936

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", „Gydomąją pedagogiką", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. 5.4. Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija

451

• Kovo 8 d. atstovavo Kauno m. gydytojų sąjungai 7-ajame Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų suvažiavime, išrinktas Centro valdybos nariu. • Kovo 20 d. radijo paskaita „Mažamečiai nusikaltėliai". • Kovo 25 d. „Rytas" rašė, kad į naują Kalinių globos draugijos patronato centro valdybą išrinktas ir V. Lazersonas. • Kovo 27 d. radijo paskaita „Priemonės nusikaltėlių skaičiui sumažinti". • Gegužės 9 d. Humanitarinių mokslų fakulteto taryba sutiko leisti V. Lazersonui dėstyti psichologiją Aukštųjų karininkų kursuose. • Rugpjūčio 21 d. „Lietuvos aidas" rašė, kad V. Lazersonas išvyko į užsienį stu­ dijų reikalais, aplankys Vokietiją, Austriją, Prancūziją, Vengriją ir kt. valstybes. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psi­ chologiją", „Charakterologijos įvadą", „Vaikų psichopatologiją", vedė ekspe­ rimentinės psichologijos pratybas. • Rugsėjo 15 d. „Lietuvos aidas" informavo, kad V. Lazersonas pacientus priima adresu Laisvės ai. 14a. • Lapkričio 1 d. Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga ati­ darė auklėjimo patarimų kabinetą, kuriame juos teikė ir V. Lazersonas. • Lapkričio 8 d. Motinos ir vaiko muziejuje skaitė paskaitą „Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai". 1937

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", „Gydomąją pedagogiką", Psichologijos ir pedagogikos institute vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. • Sausio 3 d. „Apžvalga" rašė, kad vienas iš Draugijos aukštesniajam mokslui skleisti lektorių yra V. Lazersonas. • Vasario 28 d. OZE draugijos 15 metų sukaktuvių minėjime buvo vienas iš gar­ bės prezidiumo narių. • Kovo 21 d. kaip Kauno m. gydytojų draugijos centro valdybos sekretorius darė pranešimą 8-ajame Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos suvažiavime, išrinktas sąjungos valdybos nariu. • Kovo 23 d. 5-ajame Lietuvos gydytojų kongrese darė pranešimą „Ars practicandi psichologijos šviesoje", dalyvavo diskusijose, kongreso vykdomajame komitete, buvo jo sekretorius ir darbo prezidiumo vicepirmininkas. • Balandžio 16 d. radijo paskaita „Kai kurių liaukų įtaka nusikaltimams". • Balandžio 23 d. Humanitarinių mokslų fakulteto taryba nutarė mokslo reika­ lais komandiruoti Lazersoną nuo liepos 15 d. į SSSR susipažinti su psichologi­ jos institutais. 452

/ 5 dalis/ VLADA S LA ZE R SO NA S - TA RP UK A RI O LIE TU V OS P S IC H O L O G IJ O S ŽY M ES NY B Ė

• Balandžio 27 d. „Lietuvos aidas" rašė, kad Lietuvių mokytojų sąjungos vi­ durinių mokyklų skyrius rengia pedagogikos paskaitų ciklą, V. Lazersonas skaitys paskaitą „Mokykliniai nusikaitimai psichologijos šviesoje". • Rugpjūčio 1 d. komandiruojamas mokslo reikalais į Austriją, Prancūziją ir Ita­ liją• Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psi­ chologiją", Psichologijos ir pedagogikos institute vedė eksperimentinės psi­ chologijos pratybas. • „Kriminalistikos žinynas" (Nr. 17) išspausdino P. Grincevičiūtės ir G. Žmuidzinavičiūtės straipsnius nepilnamečių nusikaltėlių klausimais; tai vaikų psichopatalogijos kurso, kurį skaitė Lazersonas, darbai. • Spalio 26 d. kaip vienas iš ekspertų dalyvavo byloje dėl lagamine rasto nauja­ gimio. • Gruodžio 3 d. radijo paskaita „Lytinis gyvenimas ir nusikaltimas". 1938

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Mokyklinę higie­ ną", pedagogikos seminare vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. • Kovo 4 d. radijo paskaita „Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai". • Kovo 31 d. „Aušros" berniukų gimnazijoje skaitė paskaitą „Mokinių prasikal­ timai". • Birželio 13 d. Gydytojų draugijos vardu pasveikino dr. A. Lapiną jubiliejaus proga. • Liepos 9 d. „XX amžius" rašė, kad Medicinos fakultete vyksta defektyvių vai­ kų pedagogikos kursai pradžios mokyklų mokytojams, vienas iš lektorių V. Lazersonas. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Vaikų psichopatolo­ giją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas pedagogikos seminare. • Spalio 20 d. „XX amžius" rašė, kad prof. J. Vabalas-Gudaitis organizuoja an­ tropometrinius mokinių matavimus, bus sudarytos dvi sekcijos, teorinei va­ dovaus V. Lazersonas. 1939 • Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Pedologiją", pe­ dagogikos seminare vedė pedologijos pratybas. • Sausio 20 d. kreipėsi atostogų vykti į tetos laidotuves Taline. • Balandžio 16 d. dalyvavo Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos valdybos rin­ kimuose, išrinktas jos nariu. 5.4. Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija

455

• „Medicina" (Nr. 6) paskelbė 1939 m. 9-ojo visuotinio Lietuvos gydytojų draugi­ jų sąjungos suvažiavimo atstovų protokolą. V. Lazersonas dalyvavo kaip Kau­ no m. gydytojų draugijos atstovas, tapo naujos centro valdybos kandidatu. • Liepos 8 d. „Lietuvos aidas" rašė, kad nuo liepos 15 d. V. Lazersonas koman­ diruojamas į užsienį pasitobulinti, aplankyti Danijos ir Švedijos mokslo ir mo­ kymo įstaigas ir dalyvauti tarptautiniuose mokslo kongresuose. • Liepos 21 d. „XX amžius" rašė, kad nuo rugpjūčio 3 d. iki 9 d. veikiančiuose pradžios mokyklų mokytojams gydomosios pedagogikos kursuose dėstys ir V. Lazersonas. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Mokyklinę higie­ ną", pedagogikos seminare vedė mokyklinės higienos pratybas. • Nuo rugsėjo 17 d. iki 23 d. buvo mobilizuotas ir dirbo be atlyginimo Dr. J. Ba­ sanavičiaus karo ligoninėje. • Spalio 5 d. „Lietuvos aidas" rašė, kad V. Lazersonas trejiems metams išrinktas į Humanitarinių mokslų fakulteto studentų ligonių kasos tarybą. 1940

• Nuo sausio 1 d. Švietimo ministro įsakymu perkeltas į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. • Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Pedagoginę psi­ chologiją" ir „Vaikų psichopatologiją", vedė pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos seminarą. • Suteiktas profesoriaus vardas. • Vasario 7 d. „XX amžius" rašė, kad Vilniaus universitete sudaryta studentų ligonių kasos valdyba, į kurią įėjo ir V. Lazersonas. • Kovo 29 d. „Apžvalga" rašė, kad Vilniaus TOZ gavo pranešimą iŠ Ženevoje viešinčio d-ro V. Lazersono, kad Šveicarijoje pradėta didelė medikamentų ir drabužių rinkliava. • Gegužės 8 d. kreipėsi į dekaną dėl savaitės atostogų, norėjo nuvykti į Estiją mokslo ir šeimos reikalais. • Psichologijos laboratorijos vedėjas. Humanitarinių mokslų fakulteto Studentų ligonių kasos tarybos narys. • Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psi­ chologiją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. • Nuo rugsėjo 1 d. LSSR liaudies komisarų tarybos nutarimu paskirtas VU vy­ resniojo mokslo personalo nariu.

454

/ 5 d a lis / VL ADAS L A Z E R S ONA S - T A R P UK A R I O L I E T UV OS P S I C H O L O G I J O S ŽY ME S NY B Ė

• Spalio 10 d. dalyvavo Vilniaus medicinos darbuotojų profesinės sąjungos gy­ dytojų sekcijos pirmame viešajame moksliniame posėdyje, išrenkamas į pre­ zidiumą. • „Medicinoje" (Nr. 8-9) rašoma, kad V. Lazersonas dalyvavo Sveikatos apsaugos liaudies komisariato pasitarime psichikos ligonių gydymo ir globos reikalais. • Vilniuje gyveno Kalinausko g. 3. 1941

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Vaikų psicholo­ giją" ir „Mokyklinę higieną", vedė psichologijos pratybas. • Kovo 8 d. VU rektorius M. Biržiška prašė Švietimo liaudies komisaro leisti V. Lazersonui 10 dienų nuvykti į Maskvą ir Kijevą susipažinti su ten veikian­ čių pedagogikos katedrų ir institutų moksliniais laimėjimais. • Balandžio 11 d. prašė VU rektoriaus atleisti jį nuo darbo šaukimo komisijoje (turėjo dirbti nuo balandžio 15 d. iki gegužės 15 d.), nes jo negalėjo suderinti su darbu VU. • Gegužės 6 d. dalyvavo VU Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje. • Birželį, dar vokiečiams neužėmus Kauno, baltaraiščiai suėmė visą V. Lazersono šeimą. Vėliau V. Lazersonas, žmona ir vaikai Tamara ir Viktoras buvo paleisti, o sūnus Rudolfas liko suimtas ir sušaudytas VI forte. • Birželio 16 d. Aukštųjų mokyklų ir pedagoginių mokyklų valdyba pranešė, kad sutinkama komandiruoti V. Lazersoną į Kijevą nuo birželio 18 d. • Liepos 1 d. VU rektorius M. Biržiška, remdamas birželio 27 d. Švietimo reika­ lų valdybos įsakymu, atleido V. Lazersoną nuo birželio 22 d. • Rugpjūčio pradžioje kartu su žmona ir vaikais įkalintas Kauno gete.

5.4. Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija

455

Vlado Lazersono knygų, straipsnių ir recenzijų bibliografija

5.5.

SUDARĖ POLINA PAILIS

1.

Lazersonas, V. (1912). Kritik der hauptsächlichsten Theorien über den unmit­ telbaren Bewegungseindruck. In Zeitschrift fü r Psychologie und Physiologie der Sinnesorgane. I Abteilung Zeitschrift für Psychologie, 61 (ch.l). Leipcigas

2.

Lazersonas, V. (1912). Der unmittelbare Bewegungseidruck (Daktaro disertacija,

3.

Lazersonas, V. (1922). [Knygos recenzija Kriegspsychologische Betrachtungen,

4.

Lazersonas V. (1922). [Knygos recenzija Psychologie de la Guerre, Spont, H.].

Ciuricho universitetas, 1912) Dessoir, M.]. Mūsų žinynas, 3, 663-664 Mūsų žinynas, 1,160-161 5.

Lazersonas, V. (1923). [Knygos recenzija Unser Seelenleben im Kriege.Psychologische Betrachtungen eines Nervenarztes, Stekel, W.]. Mūsų žinynas, 3, 661-663

6.

Lazersonas, V. (1924). VIII psichologų kongreso įspūdžiai. Mokykla ir gyveni­ mas, 4-5, 24-26

7.

Lazersonas, V. (1924). Kanto mintys ir patarimai auklėjimo klausimais: I. Kanto 200 metų nuo gimimo dienos sukaktuvėms paminėti 1724-1924. Mokykla ir gyvenimas, 4,152-158

8. 9.

Lazersonas, V. ir Lašas, V. (1924). Regėjimo jutimų latentinio laiko eksperi­ mentiški tyrinėjimai. Medicina, 8-9, 561-580 Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Zur Entstehung der multiplen Sklerose, Behr, C.]. Medicina, 6-7, 473

10 .

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija] Neuralgien, Myalgien, Psychalgien, Bing, R.]. Medicina, 10-11, 830-831

11.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Psychische Beeinflussung des Blutserum Kalkspiegels (Ueber psychophysische Reaktionen), Glaser, R]. Medicina, 12,961

456

/ 5 d a lis / VL ADAS L A Z E R S ONA S - T A R P U K A R I O L I E T UV OS P S I C H O L O G I J O S Ž Y ME S NY B Ė

12.

Lazersonas, V. (1924). ). [Knygos recenzija Ueber Schwankungen des Kalkgehal­ tes im Blutserum bei funktionellen Neurosen, Glaser, F.]. Medicina, 12,960-961

13.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Chirurgische Behandlung der Trige­ minus - Neuralgie nach Erfarungen an deutschen und japanischen Kranken, Här­ te!, F.j. Medicina, 8-9, 659-660

14.

15.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Diathermie als Heilweg bei spinaler Kinderlähmung, Hugo, R]. Medicina, 4, 28 Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Progresingojo stabo (paralysis progres­ siva) gydymas maliarija, Jossman ir Steenarzt]. Medicina, 4, 282-281

16.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Schwinden eines schweren histerischen Symptomen - Komplexes, bedingt durch sexuelle Uebererregbarkeit, nach Kastra­ tion, Kutzinski, A.]. Medicina, 8-9, 659

17.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija apie n. trigemini neuralgijos sąryšį su ašarų aparato susirgimais, Lazarew, E.G.]. Medicina, 5, 389

18.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Befunde am Gehirn während des epilep­ tischen Anfalles, Pötzl ir Schloffer]. Medicina, 10-11, 831-832

19.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Richtliîiien zur Erkennung psychischen Anomalien bei Schulkindern, Dr. Runge]. Medicina, 5,389

20.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Erfolge der üblichen Choreatherapie, Schnurmann, F.]. Medicina, 6-7, 472-473

21.

Lazersonas, V. (1924). [Knygos recenzija Zum Kapitel: Malaria und Epilepsie, Stranskij, E.]. Medicina, 6-7, 473-473

22.

Lazersonas, V. (1924). Fach - baratung in „ORT". Arbet, 31-38

23.

Lazersonas, V. (1924). Geistig kranke jidn in Lite. Folks -gezunt, 13-14

24.

Lazersonas, V. (1925). Pedologijos bruožai. Medicina, 9-10, 724-739

25.

Lazersonas, V. (1925).[Knygos recenzija Ueber anginoide Anfälle bei Schmerzen

26.

Lazersonas, V. (1925). [Knygos recenzija Von den Versuchen über die aus der

im linken Brachialplexis, Aronowitsch,G.D.] Medicina, 6-7,434 Entfernung erfolgende "unmittelbar Einwirkung" einer Person auf das Verhalten der Tiere, Bechterew, V.]. Medicina, 1-2, 74-75 27.

Lazersonas, V. (1925). [Knygos recenzija Die Selbstbemeitemng durch bewusste Autosuggestion, Couė, E.]. Medicina, 5, 348

28.

Lazersonas, V. (1925). [Knygos recenzija Syndrome chronique parajioido confabulatoire après la Fièvre typhoide, Urechin, G. ir Michalescu, S.]. Medicina, 6-7, 434-435

5.5. Vlado Lazersono knygų, straipsnių ir recenzijų bibliografija

457

29.

Lazersonas, V. (1925). [Knygos recenzija Lues, Paralyse, Tabes, Wilmanns К.]. Medicina, 9-10, 705-708

30.

Lazersonas, V. (1926). Inteligentiškumo tyrinėjimas ir jo reikšmė. Švietimo darbas, 2,131-136

31.

Lazersonas, V. (1926). Histerija šių dienų mokslo šviesoje. In Trečiasis Lietuvos gydytojų suvažiavimas (150-160). Kaunas

32.

Lazersonas, V. (1926). Zur Tetrophantherapie der Polyneuritis. Deutsche medizinische Wochenschrift, 32,1344-1345

33.

Lazersonas, V. (1926). Brif cu nervejze menčn. Nais, Nr. 6, Nr. 7

34.

Lazersonas, V. (1926). Fun maine perzenleche zichroines vegn Andrėj Sobol. Nais, Nr. 4

35.

Lazersonas, V. (1927). Inteligentiškumo tyrinėjimas ir jo reikšmė. In M. Garbačiauskienė, Psichologai apie žmogaus raidą: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psicho­ logijos: antologija. Kaunas: Šviesa

36.

Lazersonas, V. (1927). Nuovargio problema mokykloje. In M. Garbačiauskienė, Psichologai apie žmogaus raidą: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psichologijos: antologija. Kaunas: Šviesa.

37.

Lazersonas, V. (1927). Mokinių psichografija. In M. Garbačiauskienė, Psicho­ logai apie žmogaus raidą: iŠ XX a. Lietuvos ir užsienio psichologijos: antologija. Kaunas: Šviesa.

38.

Lazersonas, V. (1927). Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė. In M. Garba­ čiauskienė, Psichologai apie žmogaus raidą: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psicholo­ gijos: antologija. Kaunas: Šviesa

39.

Lazersonas, V. (1927). Genialių žmonių psichologija. In M. Garbačiauskienė, Psichologai apie žmogaus raidą: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psichologijos: antolo­ gija. Kaunas: Šviesa.

40. 41.

Lazersonas, V. (1927). Владимир Михайлович Бехтерев. Эхо, № 294 Lazersonas, V. (1927). Nervingi vaikai ir jųjų auklėjimas. Švietimo darbas, 1, 621-635

42.

Lazersonas, V. (1927). Brif cu nervejze menšn (eršter briv anštot a forvort). Di jidiše štime, Nr. 40

43.

Lazersonas, V. (1927). Brif cu nervejze menšn. Oder vos heist dos aigentlech zain nerveiz? Di jidiše štime, Nr. 46

44.

Lazersonas, V. (1927). Brif cu nervejze menšn. Oder cu iz nerveijiškait a krankait? Di jidiše štime, Nr. 75

458

/ 5 d a lis / VL ADAS L A Z E R S ONA S - T A R P UK A R I O L I E T UV OS P S I C H O L O G I J O S ŽY ME S NY B Ė

45.

Lazersonas/ V. (1927). Di farzorgung mit trink - milch in di grojse stet. Di jidise štime, Nr. 88

46.

Lazersonas, V. (1928). Dvasia ir džiova. Kultūra, 9, 397-400

47.

Lazersonas, V. (1928). Psichiniai vaikų trūkumai ir auklėjimo uždaviniai. Mo­ kykla ir gyvenimas, 7 ,1-10

48.

Lazersonas, V. (1929). D-ras Kocinas kaipo gydytojas. Medicina, 7, 468-470

49.

Lazersonas, V. (1929). Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai. In tV-ojo

50.

Lazersonas, V. (1930). Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai. Medici­ na, 8, 525-532

51.

Lazersonas, V. (1930). Nuovargio problema mokykloje. Švietimo darbas, 7, 653-666; Tęsinys Švietimo darbas, 8, 751-767

52.

Lazersonas, V. (1930). Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė. Švietimo dar­ bas, 2 , 152-161; Tęsinys: Švietimo darbas, 3, 256-272

53.

Lazersonas, V. (1930). Иосиф Александрович Кацель. Эхо, Nr. 68

54.

Lazersonas, V. (1931). Apie vaikų nusikalstamumą. In Pirmosios Lietuvos mo­

Lietuvos gydytojų kongreso darbai (395-403). Kaunas.

tinoms ir vaikams apsaugoti konferencijos darbai (99-107). Kaunas. 55.

Lazersonas, V. (1931). Vaikų nusikaltėlių psichologija ir kova su jais. Teisė, 19, 44-59

56.

Lazersonas, V. (1931). Die Aufgaben der sexuellen Pädagogik. In Pabaltijo valstybių motinos ir vaiko apsaugos antroji konferencija (117-125). Kaunas.

57.

Lazersonas, V. (1932). Apie V. D. Universiteto psichologinį institutą. Mokykla ir gyvenimas, 5,216-217

58.

Lazersonas, V. (1932). Pedagoginė kova su vaikų melavimu. Mokykla ir gyve­

59.

Lazersonas, V. (1932). Psichoanalizo teorijos bruožai. Kultūra, 2, 65-72; Tęsi­

60.

Lazersonas, V. (1932). Šis tas iš gydomosios pedagogikos. Aklųjų dalia. Kau­

61.

Lazersonas, V. (1933). Kaip akli gimę suvokia erdvę ir formas? Aklųjų dalia.

nimas, 4,164-172 nys: Kultūra, 3,134-141 ir 4,199-206 nas, 12-13 Kaunas, 14 62.

Lazersonas, V. (1933). Mokyklos reforma ir mokinių interesai. Mokykla ir vi­ suomenė, 1, 3-8

63.

Lazersonas, V. (1933). Mokinių psichografija. Mokykla ir gyvenimas, 1,18-21; Tęsinys Mokykla ir gyvenimas, 2, 57-60

5.5. Vlado Lazersono knygų, straipsnių ir recenzijų bibliografų;

459

64.

Lazersonas, V. (1933). Psichologiniai metodai nusikaltimui išaiškinti. In Ko­ vokime su nusikaltimais. Kaunas, 80-85

65.

Lazersonas, V. (1933). Psichologiškos nuotrupos. Motina ir vaikas, 1,2-4

66.

Lazersonas, V. (1933). Seksualinė pedagogika. Tautos mokykla, 2,22-25

67.

Lazersonas, V. (1934). Egzaminų šešėliai. Mokykla ir visuomenė, 4 , 148-152

68.

Lazersonas, V. (1934). Kas mokytojui žinotina apie vaikus eidetikus. Mokykla ir visuomenė, 10-11, 321-325

69.

Lazersonas, V. (1934). Pašnekesys apie tinginystę. Motina ir vaikas, 7-8, 5-8

70.

Lazersonas, V. (1934). Vaikai eidetikai. Lietuvos vaikas, 61-63

71.

Lazersonas, V. (1935). Bechterev Vladimiras. In Lietuviškoji enciklopedija (3, 233-234). Kaunas

72.

Lazersonas, V. (1935). Dešimtasis tarptautinis psichologų kongresas Kopen-

73.

Lazersonas, V. (1935). Genialių žmonių psichologija. Eranus, 3, 207-245

74.

Lazersonas, V. (1935). Hipnozė ir nusikaltimas. Kriminalistikos žinynas, 5,

75.

Lazersonas, V. (1935). Kaip iš kūno santaisos sprendžiama apie žmogaus

76.

Lazersonas, V. (1935). Keletas žodžių apie kovą su onanizmu. In V. Ruzgas,

gagoje. Erantts, 3, 247-260

226-233 būdą. Kriminalistikos žinynas, 1,19-23 Vaikų auklėjimas: praktiškas vadovas tėvams ir auklėtojams. Kaunas. 77. 78.

Lazersonas, V. (1935). Mažamečių nusikaltėlių klausimu. Tautos mokykla, 6, 125-127 Lazersonas, V. (1935). Melavimo psichodijagnostika. Kriminalistikos žinynas, 2, 69-77

79.

Lazersonas, V. (1935). Pareiškimo psichologijos duomens. Kriminalistikos ži­ nynas, 3,126-139

80.

Lazersonas, V. (1935). Pašnekesys apie tinginystę. In V. Ruzgas, Vaikų a id ė ji­

81.

Lazersonas, V. ( 1935). Saugumo organų veikla ir ligūsta vaizduoklė. Krimi­

mas: praktiškas vadovas tėvams ir auklėtojams. Kaunas nalistikos žinynas,4 , 169-175 82.

Lazersonas, V. (1935). Vaikų vaizduotės reikšmė. Tautos mokykla, 1,7-10

83.

Lazersonas, V. (1935). Chesronot fun d-r M. Sudarski. Folksblat, 2,6; Tęsinys Folksblat, 3

84.

Lazersonas, V. (1936). Moksleivių psichologija per politinę prizmę. Mokykla ir visuomenė, 2, 38-42

460

/ 5 djlif>/ VL ADA S L A Z E R S ONA S - T A R P UK A R I O L I E T UVOS P S I C H O L O G I J O S ŽY ME S NY B Ė

85.

Lazersonas, V. (1936). Nusikaltimas ir profesija. Kriminalistikos žinynas, 7,19-22

86.

Lazersonas, V. (1936). Psichotechninė atranka Lietuvoje. Kriminalistikos žiny­ nas, 11,207-219

87.

Lazersonas, V. (1936). Vidurinių mokyklų mokytojų pasiruošimo klausimu. V.D.Universiteto žinios, 5,147-154

88.

Lazersonas, V. (1936). Žmogaus būdas šių dienų mokslo šviesoje. Kriminalis­ tikos žinynas, 9,106-115

89. Lazersonas, V. (1937). Ars practicandi psichologijos šviesoje. In Penktojo Lie­ tuvos gydytojų kongreso darbai (174-180). Kaunas. 90.

Lazersonas, V. (1937). Defektingi vaikai. In Lietuviškoji enciklopedija (6, 261262). Kaunas

91.

Lazersonas, V. (1937). Dolichocefalija. In Lietuviškoji enciklopedija (6, 11921193). Kaunas

92.

Lazersonas, V. (1937). Džiaugsmas ir liūdesys aklųjų sieloj. Aklųjų dalia, 21-23

93.

Lazersonas, V. (1937). Ekchondroma spinalis postica atsitikimas. Medicina, 2,19-122

94.

Lazersonas, V. (1937). Kritiškos pastabos dėl sterilizacijos. In Kūdikių gelbėji­ mo draugija 1922-1937 (37-39). Kaunas

95.

Lazersonas, V. (1937). Vaikų nervingumas ir jo Šaltiniai. Tautos mokykla, 3,

96.

Lazersonas, V. (1937). Di kinderše nervejiškait un irę mekojres. Farn folks-

62-64; Tautos mokykla, 4r-5, 98-100 ir Fam folks- gezunt, 5-6 gezunt, 50-62 97. 98.

Oželis K. ir Lazersonas V. V-tojo Lietuvos gydytojų kongreso organazidnio komiteto raštas visiems Lietuvos med. gydytojams. Medicina, 1937,2,172-173 Ošelis K. ir Lazersonas V. VlII-sis Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos suva­ žiavimas. Medicina, 1937, 2,175

99.

Lazersonas, V. (1938). Kai kurių liaukų įtaka nusikaltimams. In B. Kalvaitis, Kova su piktu radijo bangomis. Kaunas.

100 .

Lazersonas, V. (1938). Lytinis gyvenimas ir nusikaltimai. In B. Kalvaitis, Kova su piktu radijo bangomis. Kaunas.

301. Lazersonas, V. (1938). Mažamečiai nusikaltėliai. In B. Kalvaitis, Kova su piktu radijo bangomis. Kaunas 102 .

Lazersonas, V. (1938). Priemonės nusikaltėlių skaičiui sumažinti. In B. Kal­ vaitis, Kova su piktu radijo bangomis. Kaunas

103. Lazersonas, V. (1938). Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai. Kriminalistikos ži­ nynas, 74-77 5.5. Vlado Lazersono knygų, straipsnių ir recenzijų bibliografija

461

104. Lazersonas, V. (1938). Doktor Kocin als arct. In J. B. Kocin, Zichrojncsfun main doktor-lebn. Kaunas 105. Lazersonas, V. (1939). Aklųjų atminties klausimu. Aklųjų dalia, 10 106. Lazersonas, V. (1940). Freud Zigmantas. In Lietuviškoji enciklopedija (8, 604605). Kaunas 107. Lazersonas, V. (1940). Terapinės hipnozės metodikos klausimu. L.T.S.R. me­ dicina, 12, 999-1003 108. Lazersonas, V. (1940). Keletas žodžių apie kovą su onanizmu. Motina ir vai­ kas, 6 ,4 -5 109. Lazersonas, V. (1941). Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikš­ mė. L.T.S.R. medicina, 2,183-193 110. Lazersonas, V. (1941). Šizofrenijos atsitikimas septynerių metų vaikui. L.T.S.R. Medicina, 3, 408-416 111. Lazersonas, V. (1941). 1940-41 mokslo metų mokyklinės higienos programa. Vilniaus universitetas, Vilnius 112. Lazersonas, V. (1941). 1940-41 mokslo metų psichologijos programa. Vil­ niaus universitetas, Vilnius 113. Lazersonas, V. (1941). 1940-41 mokslo metų vaikų amžiaus psichopatologijos programa. Vilniaus universitetas, Vilnius 114. Lazersonas, V. (1999). Kantas ir lietuvio auklėjimas. Iš T. Bukauskienė, Lietu­ vos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. Vilnius: Mintis 115. Lazersonas, V. (1999). Vidurinių mokyklų mokytojų pasiruošimas. In T. Bu­ kauskienė, Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. Vilnius: Mintis 116. Lazersonas, V. (1999). Pedologijos bruožai. In T. Bukauskienė, Lietuvos moky­ kla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. Vilnius: Mintis

462

/5 d a iis / VL ADA S L A Z E R S ONA S - T A R P U K A R I O L I E T U V OS P S I C H O L O G I J O S ŽYMES NYDĖ

Lo546

Vladas Lazersonas. Rinktiniai raštai / sudarytojai Albinas Bagdonas, Polina Pailis. Vilnius: Vilniaus universitetas : Vilniaus universiteto leidykla, 2014.-464 p. ISBN 978-609-459-354-3 Knygoje pristatomi žymaus tarpukario Lietuvos psichologo ir gydytojo Vlado Lazersono (1989-1945) lietuvių kalba spausdinti straipsniai. Medžiaga suskirstyta į keturias dalis: Ben­ drosios psichologijos, Ugdymo psichologijos, Klinikinės ir sveikatos psichologijos bei Teisės psichologijos. Penktoji knygos dalis skirta V. Lazersono asmenybei ir veiklai (biografija, vei­ klos chronologija, spausdintų darbų sąrašas, dukters ir vienos studentės atsiminimai). UDK 616.89(092)

V L ADAS LAZERSONAS R in k tin ia i raštai S U D A R Y T O JA I:

Albinas Bagdonas Polina Pailis Viršelio dailininkė A udronė U zielaitė Kalbos redaktorė Jolanta Storpirštienė Maketuotoja Vida V aidakavičienė 29 sp. I. 28 aut. I. Tiražas 400 egz. Išleido Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto leidykla Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius Spausdino UAB „Baltijos kopija" Kareivių 13B, LT-09109 Vilnius

VLADAS LAZERSONAS Rinktiniai raštai K l a id ų t a i s y m a i i r p a p il d y t i BEI PATAISYTI 5.4 IR 5.5 SKIRSNIAI

\ V iln iau s un iv ersiteto

leidykla VILNIUS 2014

M okvias •F-Ko'-aviKA-S^NGLAt.HA

b H u ro jsy u x iA

Kuriame Lietuvos ateitį

UDK 616.89(092) La546

ISBN 978-609-459-439-7 © V iln ia u s u n iv e rs ite ta s , 2 0 1 4

TURINYS

A. Paaiškinimas. . . 4 B. Aptiktų klaidų atitaisymas . . . 5 C. Viršelio ketvirto puslapio nuotraukų aprašai. . . 6 D. 5.4. Vlado Lazersono gyvenimo Lietuvoje chronologija . . . 7 E. 5.5. Vlado Lazersono knygų, straipsnių, referatų ir recenzijų bibliografija . . . 24

3

a

.

PAAIŠKINIMAS

Vladas Lazersonas. Rinktiniai raštai (Vilnius: Vilniaus universiteto K nygoje leidykla, 2014. 464 p.) liko klaidų, neatitikčių ir netikslumų. Ypač daug tokių neatitikimų V. Lazersono gyvenimo chronologijos ir jo darbų bibliografijos skirsniuose. Pirma, rastos kelios elementarios korektūros klaidos, kurių tam ti­ kras skaičius atsiranda dėl vadinamojo žmogiškojo veiksnio. Antra, knyga buvo rengiama keletą metų. Per tą laiką pasikeitė psichologijos literatūros šaltinių cita­ vimo tvarka - nuo 2014 m. Lietuvos psichologų bendruomenei rekomenduojama naudotus šaltinius cituoti pagal APA (Amerikos psichologų asociacijos) literatū­ ros šaltinių citavimo stilių, kurio laikosi daugumos šalių psichologijos žurnalai ir psichologai. Trečia, kol buvo rengiama ir spausdinama knyga, buvo aptikta papildomų V. Lazersono gyvenimo faktų, pavyko patikslinti šaltinius - autorius, knygas ir straipsnius, kuriuos recenzavo ir referavo V. Lazersonas. Taip pat pa­ tikslinti pateiktų nuotraukų aprašai (o viršelio ketvirto puslapio nuotraukos liko visai be aprašų). Šiuos patikslinimus padėjo nustatyti knygos viešinimas - jos platinimas ir pristatymas, grįžtamojo ryšio gavimas iš kai kurių specialistų ir V. Lazersono dukters Tamaros Lazersonaitės-Rostovskajos. Knygos sudarytojai bendru sutarimu nusprendė minėtų problemiškiausių dviejų skirsnių leidimą pakartoti. Visi jau esami ir būsimi V. Lazersono knygos turėtojai (bibliotekos, VUPSIS projekto studentai ir kiti asmenys) gaus šį dviejų skyrių patikslintą leidi­ mą. Dėkojame Linai Drungilaitei, padėjusiai sutvarkyti V. Lazersono bibliografiją pagal APA citavimo stilių. Knygos sudarytojai

4

B.

APTIKTŲ KLAIDŲ ATITAISYMAS

Vieta

Išspausdinta

P. 6 ,4-a eilutė iš apačios

i

P. 7 ,3-ia eilutė nuo viršaus

j

P. 426, IO-a eilutė iš viršaus

SARA ŠPER-NE5AMIT

Turi būti j

SARA ŠNER-NEŠAMIT Vladas Lazersonas (1889-1945)

Vladas Lazersonas (1989-1945)

;

theorien

į Theorien

humanitarinių

i

Humanitarinių

;

(1931)

P. 426,5-a eilutė iš apačios

:

P. 430, 2-a eilutė iš viršaus

i (1930)

P. 430,3-ia eilutė iš viršaus

f

j (1941)

(1931)

P. 4 30,14-a eilutė iš viršaus

publikaciją vokiečių medicij publikaciją „Zur Tetrophanthei rapie der Polyneuritis" vokie! niniame savaitraštyje „Zur ; Tetrophanterapie der Polyneu- •čių medicininiame savaitraštyje |(1926). j ritis" (1926).

P. 430,6-a eilutė iš apačios

Į (1922)

:

(1937)

P. 432,1-a eilutė iš apačios

i M

į

M

P. 435,3-a eilutė iš viršaus

;

:

(Ältestenrat)

P. 436, 16-a eilutė iš apačios

: h e v r e

i

c h e v r e

P. 438, 3-ia eilutė iš viršaus

\SARA ŠPER-NEŠAMIT

\

SARA ŠNER-NEŠAMIT

P. 439,4-a eilutė iš apačios

: A

i

A

P. 464 (Anotacija)

\Vlado

VLADAS L AZ E R S ONAS ,

i

e d ic in o s

ž u r n a la s

(Eltestenrad)

R i n k t i n i a i

n s c h lu ß

Lazersono (1989-1945)

raštai

e d ic in a

n s c h lu s s

\Vlado

Lazersono (1889-1945)

5

C VI RŠELIO KE T V I R T O PUSLAPI O

N U O T R A U K Ų APRAŠAI

1. Dukters Tamaros Lazersonaitės vardinės. Iš kairės: Viktoras, Tamara su au­ kle Jadvyga Žebrauskaite, Rudolfas. Priekyje - auklės duktė Elenutė, Kaunas, 1932 m. 2.

Auklės pasivaikščiojimas su dukterimi ir V. Lazersono vaikais, Kaunas, apie 1933 m.

3. Kauno geto pogrindinės sionistinės organizacijos vadovai ir nariai, 1943 m. 4. V. Lazersonas ir J. Vabalas-Gudaitis su šeimomis, Palanga, apie 1930 m. 5. Viktoras Lazersonas, Kaunas, 1944 m. 6. Tamara Lazersonaitė ir Viktoras Lazersonas, Vilnius, 1946 m. 7. V. Lazersonas ir žmona Regina, Kaunas, 1923 m. 8.

V. Lazersonas savo bute Vasario 16-osios g. 2 name, kuriame buvo ir jo priva­ tus nervų ir vidaus ligų kabinetas, Kaunas, 1924 m.

9. V. Sezemanas, V. Lazersonas ir J. Vabalas-Gudaitis Lietuvos universiteto Psi­ chologijos laboratorijoje, Kaunas, apie 1924 m. 10. Tamara Lazersonaitė, Kaunas, 1945 m. 11 .

Tamara Lazersonaitė-Rostovskaja, Haifa (Izraelis), 2002 m.

12. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Tarybos posėdis prieš keliantis iš Kau­ no į Vilnių 1940 m. V. Lazersonas 10-as iš kairės

6

Vlado Lazersono gyvenim o Lietuvoje chronologija d

. 5 .4 .

SUDARĖ POLINA PAILIS

1920

m.

• Vasarą iš Kijevo grįžo į Lietuvą. • Kurį laiką praktikavo kaip gydytojas Kalvarijoje (Marijampolės apskritis). • Nuo gruodžio 29 d. stojo karo gydytoju į Lietuvos kariuomenę ir tarnavo 9 ,10, 11 pėstininkų pulkuose. 1921

m.

• Spalio 17 d. Krašto apsaugos ministro sutikimu komandiruotas į Lietuvos aukštuosius kursus Kaune. • Lapkričio mėn. įėjo į OZE (Lietuvos žydų sveikatos apsaugos organizacija) pirmąjį komitetą kaip mokyklų gydytojas, parengė darbo programą ir veiklos kryptis. • Dalyvavo Bildungs-gezelšaft (Lietuvos žydų švietimo draugija) veikloje.

1922

m.

• Sausio-balandžio mėn. praktikavo kaip nervų ir vidaus ligų gydytojas adresu Laisvės ai. 18-7. • Vasario 17 d. Rotušėje skaitė paskaitą „Kaip apsisaugoti nuo nervų ligų". • Vasario 23 d. laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") rašoma, kad į V. La­ zersono paskaitą atėjo daug klausytojų ir klausė jos su dideliu susidomėjimu. • Kovo 15 d. kreipėsi į Lietuvos universiteto Sociologijos fakulteto dekaną su prašymu paskirti jį Psichologijos laboratorijos asistentu ir pavesti skaityti tai­ komąją ir patologinę psichologiją. • Kovo 26 d. Karininkų klube kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Psichologija ir mokykla". • Gegužės mėn. lietuvių, žydų ir rusų dienraščiuose buvo skelbiama, kad pa­ cientus priima adresu Ožeškienės g. 4. • Gegužės 21 d. A. Mapu bibliotekoje Draugijos mokslui tarp Lietuvos žydų skleisti įkūrimo susirinkime V. Lazersonas slaptu balsavimu išrinktas į jos de­ šimties žmonių komitetą.

VL ADAS L AZ E R S ONAS .

R i n k t i it i a i r a i t a i

7

Birželio 6 d. pradėjo veikti OZE ambulatorija, kurioje V. Lazersonas dirbo kaip nervų ligų gydytojas. Birželio 9 d. paskirtas Eksperimentinės pedagogikos ir psichologijos laborato­ rijos vyresniuoju asistentu. Liepos 3 d. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Mykolas Biržiška prane­ šė universiteto rektoriui, kad V. Lazersonas siunčiamas į Vokietiją susipažinti su praktikos darbais laboratorijose ir naujesniais aparatais bei jų naudojimu taikomosios psichologijos srityje. Liepos 16 d. laikraštyje „Tėvynės balsas" rašoma, kad Žydų patronatas nu­ sprendė įrengti psichologijos laboratoriją, kuri tyrinėtų mokinių gabumus vie­ nam ar kitam amatui. V. Lazersonas išvyko į Berlyną pirkti reikalingos įrangos ir knygų. „Medicinoje" (Nr. 9-10) išspausdintas Vidaus reikalų ministerijos sveikatos departamento sąrašas „Gydytojai, turintieji teisės nuolatos verstis medicinos praktika Lietuvoje". Tame sąraše ir V. Lazersonas. J 923 m. Vasario 22-24 d. kartu su žmona Regina dalyvavo II Lietuvos gydytojų suva­ žiavime, išrinktas į komisiją mokyklų medicinos klausimais. Kovo 11 d. Liaudies valgykloje kalbėjo kolektyvinėje paskaitoje „Apie OZE tikslus ir uždavinius". Balandžio 17-20 d. dalyvavo VIII psichologų kongrese Leipcige. Birželio 1 d. Rotušėje kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Kaip pasirinkti pro­ fesiją?", naudojo naujausius psichotechnikos prietaisus. Liepos 23 d. patenkinamas jo prašymas vykti į Vokietiją mokslo reikalais. 1924 m. Balandžio 29 d. Karininkų klube įvyko steigiamasis „Lietuvos vaiko" draugi­ jos susirinkimas; išrinktas į komisiją, kuri turėjo rengti ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėtojų kursų programą. Gegužės 23 d. ir kelis kartus vėliau laikraštyje „Эхо" („Aidas") buvo skelbta, kad priima pacientus adresu Vasario 16-osios g. 2. Birželio 12 d. „Lietuvos žinios" išspausdino knygos „Kanto mintys ir patari­ mai auklėjimo klausimais" recenziją. Liepos 31 d. įvyko Draugijos kovai su tuberkulioze steigiamasis susirinkimas; išrinktas į revizijos komisiją.

• Spalio m. 2-4 d. kartu su žmona dalyvavo III Lietuvos gydytojų suvažiavime, padarė pranešimą „Histerija šių dienų šviesoje", išrinktas į komisiją mokyklų medicinos klausimais ir į gydytojų savišalpos kasos revizijos komisiją. • Dalyvavusieji suvažiavime aukojo pinigus d-rui J. Barauskui (Palanga), tarp jų V. Lazersonas - 1 0 litų, jo žmona - 5 litus. • Lapkričio 14 d. skaitė paskaitą „Nuoga siela" (psichinio gyvenimo analizė). • Gruodžio 20 d. Rotušėje dalyvavo visuomenės dispute „Tevjė pienininkas ir jo dukros". 1925 m. • Sausio 17 d. Rotušėje dalyvavo žydų inteligentijos teismo procese. • Vasario 7 d. Liaudies namuose kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Nervingas arba išpaikęs". • Vasario 11 d. neteko tėvo Rudolfo Lazersono. • Vasario 17 d. „Baltosios gulbės" salėje dalyvavo literatūriniame S. Ašo kūrinio „Motkė vagis" teisme. • Vasario 19 d. ir kovo 12 d. Rotušėje dalyvavo visuomenės dispute „Valstybė ir visuomenės moralė", kurį surengė Žydų studentų susivienijimas. • Vasario 22 d. laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") Lazersonų šeima dėkoja visiems, pareiškusiems užuojautą dėl Rudolfo Lazersono mirties. • Balandžio 2 ir 5 d. Liaudies namuose dalyvavo literatūriniame kūrinio „Vien­ gungė" teismo procese. • Balandžio 23 d. Liaudies namuose kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Abortas ir etika". • Gegužės 16 d. Rotušėje kalbėjo protesto susirinkime, nes pagal naują įstatymo projektą lietuvių kalbos mokymas žydų mokyklose turėjo prasidėti jau pradi­ nėse klasėse. • Gegužės 20 d. Liaudies namuose pirmininkavo dispute „Jidiš kalbos ateitis", kurį surengė studentų susivienijimas „Jugnt". • Gegužės 23 d. Rotušėje kalbėjo protesto mitinge dėl liaudies mokyklų refor­ mos. • Gegužės 29 d. Kybartuose skaitė paskaitą „Nervingas arba išpaikęs". • „Medicinoje" (Nr. 8) rašoma, kad kartu su žmona dalyvavo Kauno miesto gy­ dytojų sąjungos metiniame (1924 metus baigiant) susirinkime. • Rugsėjo 15 d. laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") rašoma, kad užre­ gistruoti Psichinių ligonių žydų globos draugijos įstatai, vienas iš jos vado­ vų - V. Lazersonas.

VL ADAS L AZ E R S ONAS .

R i n k t i n i a i

raitai

9

Spalio 1 d. gimė sūnus Rudolfas. Spalio 25 d. Pedagoginiame muziejuje skaitė paskaitą „Vaiko gal votumo paži­ nimas ir jo reikšmė". Lapkričio 29 d. „Vilkolakio" teatre dalyvavo literatūriniame Doriano Grėjaus teisme. Gruodžio 5 d. Liaudies namuose kalbėjo susirinkime, skirtame Jidiš liaudies universiteto steigimui. Gruodžio 9 d. Liaudies namuose, o 22 d. Rotušėje dalyvavo literatūriniame šiuolaikinės žydų moters teisme, kurį surengė Kauno sionistų organizacija. Gruodžio 26 d. Liaudies valgyklos salėje kaip OZE atstovas skaitė paskaitą „Hipnozė ir psichinė įtaiga kaip gydymo priemonė". Gruodžio 29 d. laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") informuojama, kad 1926 m. sausio 3 d. prasideda mokslas Jidiš liaudies universitete ir V. Lazersonas skaitys „Psichologijos įvadą". 1925 m. uošvis Š. Sapočinskas su žmona, sūnumi ir dukra (jo žmonos Reginos seserimi) išvyko į Palestiną. 1926

m.

Sausio 3 d. kaip Jidiš liaudies universiteto direktorius pasakė kalbą iškilmin­ game jo atidaryme. Sausio 15 d. Fizinės ir dvasinės vaikų raidos draugijoje skaitė paskaitą apie hipnozę ir ligonių gyvenimą psichiatrijos gydykloje. Sausio 16 d. valgykloje „Higiena" skaitė paskaitą „Hipnozė ir psichinė įtaka žmonių gyvenime". Vasario 1 d. Liaudies namuose dalyvavo jaunimo literatūriniame visuomeni­ niame teismo procese. Kovo 20, 21 d. kaip Kauno miesto gydytojų sąjungos atstovas dalyvavo Lietu­ vos gydytojų sąjungos suvažiavime, išrinktas kandidatu į Lietuvos gydytojų sąjungos valdybą. Kovo 20 d. Rotušėje kaip ekspertas dalyvavo visuomenės teisme (kolektyvi­ nėje paskaitoje), kuris teisė šių dienų jaunuomenę. Teismą surengė Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno skyrius. Balandžio 6 d. Rotušėje dalyvavo H. Heinės atminimui skirtame koncertinia­ me vakare. Gegužės 29 d. kino teatre „Odeon" kalbėjo mitinge „Žydų tautos likimas ir psichiniai ligoniai žydai". Birželio 9 d. kalbėjo D-ro Š. Frumkino sveikatos namų pamatų dėjimo iškilmėse.

Birželio mėn. L. Finkelšteinas ir V. Lazersonas draugijos OZE vardu pasveiki­ no Kazį Grinių, tapusį Lietuvos prezidentu. Birželio 11 d. ir rugsėjo 22 d. laikraštis „Nais" („Naujienos") informavo apie V. Lazersono paskaitas Jidiš liaudies universitete. Birželio 27 d. kaip Kauno skyriaus atstovas dalyvavo Draugijos kovai su tu­ berkulioze visuotiniame metiniame skyrių atstovų susirinkime. Spalio 16 d. Pigios valgyklos salėje kalbėjo žydų tėvų susirinkime tema „Kaip išsaugoti vaikų sveikatą". Spalio 29 d. įvyko šeimų vakaras-balius Jidiš liaudies universitetui remti, į jį užrašė ir kvietimus išdavė V. Lazersonas. Lapkričio 14 d. Jidiš liaudies universiteto susirinkime, skirtame žydų studen­ tijos padėčiai ir žydų inteligentijos ateičiai, skaitė pranešimą. Gruodžio 1 d. kaip ekspertas dalyvavo Maršanų šeimos teismo procese. 1927

m.

Sausio 23 d. kalbėjo Jidiš liaudies universiteto antrų mokslo metų pradžios šventėje. Vasario 1 d. laikraštyje „Lietuvis" skelbiama, kad V. Lazersonas, vienas iš tei­ singai atsakiusiųjų į konkurso klausimus, gavo firmos „Parker" plunksnakotį. Vasario 5 d. skelbiama, kad dėl ligos atidedama jo paskaita „Nervingi vaikai ir jų auklėjimas". Vasario 27 d. Pedagoginiame muziejuje skaitė paskaitą „Nervingi vaikai ir jų auklėjimas". Kovo 20 d. Lietuvos universiteto Didžiojoje salėje kaip ekspertas dalyvavo viešajame Lietuvos inteligento teisme. Kovo 29 d. laikraštyje „Эхо" („Aidas") rašoma, kad V. Lazersonas dalyvavo HIAS-Emigdirekt (Pagalbos žydų emigracijai komitetas) ir Jidiš liaudies uni­ versiteto pasitarime dėl kalbos kursų emigrantams. Gegužės 7 d. Rotušėje kalbėjo Jidiš liaudies universiteto surengtame vakare, skirtame B. Spinozos mirties 250 metų sukaktuvėms paminėti. Birželio 6 d. gimė sūnus Viktoras. Birželio 19 d. N. Grinblatas laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") pa­ sveikino V. Lazersoną ir jo žmoną su naujagimiu Viktoru. Birželio 19 d. lydėjo HIAS-Emigdirekt direktorių M. Kreininą, viešintį Jidiš liaudies universitete. Rugpjūčio 25 d. laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") pareiškė užuo­ jautą M. Sudarskiui dėl brolio netekties.

L ADAS L A Z E R S ONA S .

R i it k t i n i a i r a i t a i

11

Rugpjūčio 30 d. dienraštyje „Lietuva" rašoma, kad J. Vabalo-Gudaičio sukvies­ tame posėdyje dalyvavo sprendžiant klausimus, susijusius su Tarptautiniu psi­ chologų ir psichotechnikų susivienijimo kongresu Paryžiuje spalio 10-14 d. Rugsėjo 22 d. laikraštyje „Lietuvis" skelbiama, kad vietoj mirusio K. Volockio Kauno miesto tarybos nariu tapo V. Lazersonas (juo buvo iki 1931 m.). Lapkričio 7 d. laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") rašoma, kad V. La­ zersonas pirmininkavo Jidiš liaudies universiteto dėstytojų tarybos posėdžiui. Gruodžio 29 d. dalyvavo draugijos OZE metiniame susirinkime, buvo išrink­ tas komiteto nariu. 1928 m. Sausio 13 d. Lietuvos žydų švietimo draugijoje skaitė paskaitą „Nervingumas arba pasileidimas". Sausio 13 d. laikraštis „Di jidiše štime" („Žydų balsas") informavo, kad Jidiš liaudies universitete antrame trimestre V. Lazersonas skaitys paskaitą „Prak­ tinė psichologija". Sausio 14 d. Kėdainiuose skaitė paskaitą „Kaip apsisaugoti nuo nervų ligų". „Medicina" (1927 m., Nr. 12) skelbė, kad vasario 26-28 d. vyksiančioje I Pabal­ tijo valstybių vaikų globos ir pagalbos konferencijoje Rygoje skaitys praneši­ mą apie vaikų nusižengimus ir jų priežastis. Kovo 2 d. per radiją skaitė paskaitą „Džiova ir dvasia". Kovo 10 d. „Metropolio" restorane kaip žiuri narys dalyvavo žydų grožio ka­ ralienės rinkimuose. Kovo 15 d. laikraštis „Эхо" („Aidas") išspausdino straipsnį apie V. Lazersoną. Kovo 25 d. kalbėjo D-го Š. Frumkino sveikatos namų iškilmingame atidaryme. Balandžio 20 d. laikraštyje „Эхо" („Aidas") rašoma apie Psichinių ligonių žydų globos draugijos veiklą, jos valdybos pirmininkas - V. Lazersonas. Birželio mėn. laikraščiuose „Di jidiše štime" („Žydų balsas") ir „Эхо" („Ai­ das") kelis kartus skelbta, kaip nervų ligų gydytojas V. Lazersonas priima pa­ cientus vasaros mėnesiais. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Vaikų psichopatolo­ giją" ir vedė pedagogikos istorijos proseminarą. Rugsėjo 27 d. dalyvavo Kauno miesto tarybos posėdyje, griežtai kalbėjo prieš užkrečiamųjų ligų ligoninės statybą VII forte. Lapkričio 2-3 dienomis vykusiame III Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų su­ važiavime išrinktas į Sąjungos centro revizijos komisiją.

Lapkričio 3 d. IV Lietuvos gydytojų kongrese skaitė pranešimą „Gydytojo vai­ dmuo psichiškai ligonio traumai", įėjo j komisiją, kuriai buvo pavesta peržiū­ rėti pateiktus pasiūlymus ir pateikti juos suvažiavimui spręsti. Gruodžio 14 d. dalyvavo Kauno miesto gydytojų sąjungos iškilmingame po­ sėdyje, skirtame dešimties metų gyvavimo sukaktuvėms. Gruodžio 17 d. „Lietuvos žinios" informavo apie žurnale „Mokykla ir gyve­ nimas" (Nr. 7) išspausdintą straipsnį „Psichiniai vaikų trūkumai ir auklėjimo uždaviniai". 1929 m. Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Vaikų psichopa­ tologiją". Sausio 25 d. OZE salėje skaitė paskaitą „Meilė ir nervingumas". Sausio 25 d. „Lietuvos žiniose" rašoma, kad Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos valdyba pareiškė V. Lazersonui padėką. Vasario 19 d. „Lietuvos aidas" informavo, kad V. Lazersonas kaip Kauno miesto gydytojų sąjungos atstovas išrinktas į V Lietuvos gydytojų kongreso Vykdomąjį komitetą. Vasario 24 d. Kauno medicinos draugijos iškilmingame posėdyje OZE vardu sveikino d-rą J. Staugaitį 60 metų proga. Kovo 3 d. Universiteto salėje kaip ekspertas dalyvavo lietuviškojo romantiz­ mo teisme, kurį surengė studentų literatų būrelis. Kovo 6 d. gimė duktė Tamara. Kovo 9 d. Humanitarinių mokslų fakulteto posėdyje pripažintas Kijevo uni­ versitete gautas privatdocento vardas. Birželio 7 d. IV Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų suvažiavimas išrinko V. Lazersoną į vaistų komisiją kaip Kaimo miesto gydytojų sąjungos atstovą. Birželio 10 d. D-ro Š. Frumkino sveikatos namuose skaitė pranešimą Kauno miesto gydytojų sąjungos susirinkime, skirtame mirusiam sąjungos pirminin­ kui I. Kocinui pagerbti. Birželio 14 d. Humanitarinių mokslų fakulteto taryba leido V. Lazersonui pa­ skelbti studentams 1929 metų rudens semestro 2 valandų kursą. Liepos 18 d. dalyvavo Lietuvos universiteto Akių ir ausų ligų klinikos kertinio pamato akmens pašventinimo iškilmėse. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Gydomąją pedago­ giką". Rugsėjo 10 d. „Lietuvos aidas" informavo apie jo darbus „Medicinoje" (Nr. 7), skirtus d-rui I. Kocinui. ADAS L AZ E R S ONAS .

R i n k t i n i a i

raštai

13

1 9 3 0 m.

Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Mokyklinę higie­ ną" ir vedė mokyklinės higienos proseminarą. Sausio 4-6 d. Pirmojoje Lietuvos motinoms ir vaikams apsaugoti konferencijoje buvo išrinktas į jos prezidiumą, skaitė referatą „Apie vaikų nusikalstamumą". Sausio 24 d. „Lietuvos žinios" išspausdino Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos pirmininkės J. Tubelienės padėką V. Lazersonui kaip vienam iš referentų. Kovo 5 ir 6 d. kino teatre „Odeon" tarė įžanginį žodį E. Kiršenbergo (Dornato psichotechnikos instituto direktoriaus) paskaitai. Balandžio 14 d. OZE salėje Lietuvos žydų švietimo draugijos renginyje skaitė paskaitą „Hipnozė, įtaiga, autosugestija". Rugpjūčio 29 d. švietimo ministro įsakymu paskirtas Pedagogikos katedros privatdocentu. Rugsėjo 1 d. paskirtas Pedagogikos katedros vyresniuoju asistentu. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Vaikų psichologiją" ir vedė proseminarą. Žurnalo „Motina ir vaikas" bendradarbis nuo antro numerio iki 1940 m. Nr. 7-8. Leidinyje „Alma Mater" (Kaunas, 1930, p. 117) minimas kaip studentų žydų ekonominio susivienijimo šalpos komiteto narys. „Medicinoje" (Nr. 5, p. 319) minima, kad V. Lazersonas parašė 1 straipsnį ir 19 referatų. 1931

m.

Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Vaikų psichopa­ tologiją". Sausio 10 d. „Lietuvos žiniose" rašoma, kad V. Lazersonas, M. Matisas ir S. Griliches Psichinių ligonių žydų globos draugijos vardu prašė Kauno miesto val­ dybos skirti sklypą žydų psichinių ligonių sanatorijos ir kolonijos statybai. Sausio 12 d. „Lietuvos žiniose" rašoma, kad išrinkta komisija (M. Sudarskis, V. Lazersonas ir kiti), kuri rūpinsis žydų teatro rūmų statyba Kaune. Vasario 7 d. pradėjo veikti jo privati nervų ligų ligoninė, aprūpinta mechani­ niais, elektriniais ir šviesos gydymo aparatais. Rugpjūčio 7 d. buvo įregistruoti Psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugijos įstatai, juos pasirašė J. Vabalas-Gudaitis, V. Ingelevičius, V. Lazerso­ nas ir kt.

• Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Gydomąją pedagogiką". • Spalio 3 d. įkurta Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugija, steigiamajame susirinkime į jos valdybą išrinkti J. Vabalas-Gudaitis, J. Blažys, V. Lazersonas ir kt. • Spalio 31 d. Pabaltijo valstybių motinos ir vaiko apsaugos antrojoje konferen­ cijoje skaitė referatą „Seksualinė pedagogika". • Gruodžio 1 d. „Lietuvos aide" rašoma, kad Pabaltijo valstybių motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungų komiteto pirmininkė J. Tubelienė pa­ reiškė padėką V. Lazersonui. 1932

m.

• Humanitarinių mokslų fakulteto pavasario semestre skaitė „Mokyklinę higie­ ną" ir „Eksperimentinę psichologiją". • Sausio 13 d. radijo paskaita „Vaikai atsilikėliai". • Sausio 20, 27 d. radijo paskaita „Vaikai melagiai". • Vasario 6,13 d. radijo paskaita „Nervingi vaikai". • Vasario 20,27 d. radijo paskaita „Vaikai isterikai". • Kovo 5,12 d. radijo paskaita „Vaikai nusikaltėliai". • Kovo 6 d. Ateitininkų rūmų salėje dalyvavo Studentų pedagogų draugijos su­ rengtame Lietuvos mokytojo teisme. • Kovo 12 d. Kauno miesto ligonių kasos tarybos posėdyje darbdaviai išrinko V. Lazersoną jos pavaduotoju. • Kovo 19 d. radijo paskaita „Vaikai bastūnai". • Kovo 23 d. Lietuvos gydytojų sąjungos valdybos posėdyje išrinktas sekreto­ riaus padėjėju. • Balandžio 2 ,9 d. radijo paskaita „Vaikai bastūnai". • Balandžio 11 d. laikraštyje „Dienos naujienos" išspausdintas straipsnis apie Psichotechnikos ir profesinės orientacijos draugiją. • Balandžio 16, 23 d. radijo paskaita „Seksualinė pedagogika". • Balandžio 21 d. „Lietuvos aide" rašoma, kad liepos 11-14 d. Frankfurte prie Maino vyks 2-oji tarptautinė socialinės globos konferencija; vienoje iš šešių komisijų, kurios turės parengti konferencijos medžiagą, dirba ir V. Lazer­ sonas. • Balandžio 30 d. radijo paskaita „Kaip veikti nervingus vaikus". • Gegužės 13 d. Liaudies namuose dalyvavo viešame dispute apie santuoką. • Gegužės 14, 21, 28 d. radijo paskaita „Nervingi žmonės".

VL ADAS L A Z E R S ONA S .

R i n k t i n i a i

raštai

15

Birželio 10 d. kaip svečias dalyvavo Kauno medicinos draugijos metiniame visuotiniame susirinkime. Birželio 29 d. pasakė kalbą per OZE vaikų vasaros kolonijos namo atidarymą. Rugpjūčio 22-27 d. kaip Lietuvos valstybės atstovas dalyvavo Tarptautiniame psichologų kongrese Kopenhagoje. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psi­ chologiją", „Vaikų psichopatologiją", vedė eksperimentinės psichologijos proseminarą. Spalio 13, 22, 29 d. radijo paskaita „Psichinio gyvenimo higiena". Lapkričio 1 d. visuotiniame Kauno gydytojų sąjungos narių susirinkime iš­ rinktas naujos valdybos kasininku. Lapkričio 9,17 ,2 8 d. radijo paskaita „Psichinio gyvenimo higiena". Gruodžio 7,18 d. radijo paskaita „Mokinių psichografija". Gruodžio 10 d. Kauno miesto ligonių kasos tarybos posėdyje darbdaviai išrin­ ko V. Lazersoną dalyvauti ligonių kasų suvažiavime. Gruodžio 12 d. V Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų suvažiavime kaip Kau­ no miesto gydytojų sąjungos atstovas išrinktas nariu į Lietuvos gydytojų są­ jungos valdybą. Gruodžio 16 d. Ateitininkų rūmų salėje dalyvavo dispute apie inteligentiją. Gruodžio 18 d. Lietuvos ligonių kasų atstovų suvažiavime išrinktas į prezi­ diumą ir į redakcinę statuto perredagavimo komisiją. 1933

m.

Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", „Vaikų psichopatologiją", vedė eksperimentinės psichologijos proseminarą. Sausio 14 d. OZE draugijoje skaitė paskaitą apie psichinio gyvenimo higieną. Sausio 25 d. radijo paskaita „Jaunuolių profesinė atranka Lietuvoje". Vasario 22 d. radijo paskaita „Koks pyktis yra sveikiausias". Kovo 6 d. radijo paskaita „Hipnozė bei sugestija vaikų auklėjime". Kovo 19 d. VI Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų suvažiavimo dalyvis - Kau­ no miesto gydytojų sąjungos atstovas, išrinktas į mandatų komisiją ir Lietuvos gydytojų sąjungos centro valdybą. Kovo 29 d., balandžio 3 d. radijo paskaita „Autosugestija". Balandžio 19 d. radijo paskaita „Savistaba - psichologijos metodas". Balandžio 26 d. klausėsi L. Gutmano paskaitos „Nervų sistemos veikimas ir jos sutrikimai Pavlovo mokslo šviesoje", dalyvavo diskusijoje.

• Gegužės 3 d. radijo paskaita „Savistaba - psichologijos metodas". • Gegužės 17 d. radijo paskaita „Tinginystė". • Žurnale „Tautos ūkis" (Nr. 8) išspausdintas A. Gučo straipsnis „Psichotechnikos darbo pradžia ir jo perspektyvos Lietuvoje". Straipsnyje pristatoma ir V. Lazersono veikla. • Spalio 12 d. laikraštyje „ABC" rašoma, kad Motinoms ir vaikams globoti or­ ganizacijų sąjungos valdyba pasiryžusi įsteigti vaikams ir tėvams patarimų punktą, vadovauti jam numatoma pakviesti ir V. Lazersoną. • Spalio 19 d. „Lietuvos aide" rašoma, kad įregistruoti Vokietijos žydams remti sąjungos įstatai, V. Lazersonas buvo vienas iš iniciatyvinės grupės narių. • Lapkričio 18 d. radijo paskaita „Vaikai fantastai". • Lapkričio 25 d. radijo paskaita „Apie psichoterapiją". • Gruodžio 2 ,10 d. radijo paskaita „Apie psichoterapiją". • Gruodžio 22 d. radijo paskaita „Kova su vaikų nusikaltimais". • Nuo „Lietuviškosios enciklopedijos" pirmojo tomo iki aštuntojo (1940 m.) jos bendradarbis. • 1933 metų „OZE gezunthait-kalendar" (OZE sveikatos kalendorius) teikė in­ formaciją, kad V. Lazersonas - vienas iš jo bendradarbių.

1934

m.

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas, Eksperimentinės psichologijos institute skaitė „Gydomąją pedagogiką". • Sausio 19 d. radijo paskaita „Sterilizacijos klausimas". • Sausio 25 d. radijo paskaita „Sterilizacijos reikšmė". • Vasario 2 d. radijo paskaita „Sterilizacijos kritika". • Vasario 27 d. radijo paskaita „Egzaminų klausimu". • Kovo 13 d. radijo paskaita „Ar reikalingi mums profesiniai jaunuomenės pa­ tarimai?" • Kovo 21 d. Kauno miesto gydytojų sąjungos visuotiniame susirinkime išrink­ tas naujos valdybos profesinės sekcijos vedėju. • Kovo 22 d. radijo paskaita „Kaip organizuoti profesinės jaunuomenės patari­ mus". • Balandžio 15 d., gegužės 1 d. radijo paskaita „Vaikai eidetikai". • Balandžio 19 d. visuotiniame OZE draugijos narių susirinkime buvo išrinktas į jos naują valdybą.

VLADAS L A Z E R S O NA S .

R i n k t i n i a i

raitai

17

Birželio 5 d. prie Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjungos buvo įsteigta pedagoginė komisija: J. Vabalas-Gudaitis, O. Kriščiūnienė, V. Lazersonas irkt.; komisija parengė sisteminį anotuotą vaikų literatūros katalogą. Birželio 11 d. Lietuvos gydytojų savišalpos kasos visuotiniame narių susirin­ kime revizijos komisijos vardu darė pranešimą. Išrinktas į naują valdybą. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Vaikų psichopato­ logiją" ir „Eksperimentinę psichologiją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. Rugsėjo 10 d. radijo paskaita „Ar galima iš kūno sudėties spręsti apie žmo­ gaus būdą?" Rugsėjo 19 d. radijo paskaita „Veidas - sielos veidrodis". Žurnale „Motina ir vaikas" (Nr. 12) rašoma, kad Lietuvos motinoms ir vai­ kams globoti organizacijų sąjungos prašymu draugija sudarė pedagogų komi­ siją, kurios tikslas - rūpintis pedagogikos klausimais. Vienas iš jos narių buvo V. Lazersonas. Gruodžio 31 d. „Lietuvos žiniose" rašoma, kad švenčių proga Lietuvos vaiko draugijos Kauno skyrius rinko aukas vaikų darželiams, V. Lazersonas paau­ kojo 3 litus. Lietuviškosios enciklopedijos redakcija rengė „Žymesnybių žodyną", kuria­ me buvo ir V. Lazersono biografija. Žodynas nebuvo išleistas. Adresų knyga „Visas Kaunas" nurodo, kad V. Lazersono butas ir privati nervų ligų ligoninė yra adresu Vydūno ai. 31. 1935

m.

Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją" ir „Vaikų psichopatologiją". Sausio 3-15 d. vykusiuose gydytojų tobulinimo kursuose skaitė teorinę nervų ir psichikos ligų paskaitą „Šizofrenija ir ciklofrenija". Sausio 15 d. laikraštyje „Di jidiše štime" („Žydų balsas") R. Rubinšteinas pa­ reiškė V. Lazersonui užuojautą dėl mamos Marijos netekties. Sausio 20 d. Kauno III gimnazijos salėje, vykstant pedagoginei savaitei, skaitė paskaitą apie vaikų nusikalstamumą. Birželio 12 d. V. Lazersonas kartu su kitais Kauno apskrities komiteto vidaus paskolai platinti nariais pasirašė atsišaukimą, skatinantį piliečius pirkti vi­ daus paskolos lakštus. Birželio 23 d. atsišaukimas buvo išspausdintas laikraš­ tyje „Apžvalga". Birželio 16 d. psichiškai nesveikas asmuo išdaužė jo miegamojo langus (Vydū­ no ai. 31).

Birželio 17 d. laikraštyje „Rytas" rašoma, kad platinant vidaus paskolos lakš­ tus kaip Kauno miesto gydytojų sąjungos atstovas dalyvavo ir V. Lazersonas. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas, Eksperimentinės psichologijos institute skaitė „Vaikų psichopatologiją". Rugsėjo 1 d. laikraštis „Tautos mokykla" (Nr. 17, p. 381-385) išspausdino E. Petkevičiūtės straipsnį „Pašaukimo pasirinkimas ir mokykla: iš psichotechnikos konsultacijos darbų, vedamų priv. doc. d-ro V. Lazersono". Spalio 9 d. Kauno miesto gydytojų sąjungos visuotiniame susirinkime išrink­ tas naujos valdybos nariu. Spalio 27 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje „Kriminalistikos ži­ nyno" redakcijos surengtame kolektyvinių paskaitų cikle skaitė paskaitą „Nu­ sikaltėlis ir bausmė". 1936 m. Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją", „Gydomąją pedagogiką", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. Kovo 8 d. atstovavo Kauno miesto gydytojų sąjungai VU Lietuvos gydytojų sąjungos atstovų suvažiavime, išrinktas centro valdybos nariu. Kovo 20 d. radijo paskaita „Mažamečiai nusikaltėliai". Kovo 25 d. laikraštyje „Rytas" rašoma, kad į naują Kalinių globos draugijos patronato centro valdybą išrinktas ir V. Lazersonas. Kovo 27 d. radijo paskaita „Priemonės nusikaltėlių skaičiui sumažinti". Gegužės 9 d. Humanitarinių mokslų fakulteto taryba sutiko leisti V. Lazersonui dėstyti psichologiją Aukštųjų karininkų kursuose. Rugpjūčio 21 d. „Lietuvos aide" rašoma, kad V. Lazersonas išvyko į užsienį studijų reikalais, aplankys Vokietiją, Austriją, Prancūziją, Vengriją ir kt. vals­ tybes. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psi­ chologiją", „Charakterologijos įvadą", „Vaikų psichopatologiją", vedė ekspe­ rimentinės psichologijos pratybas. Rugsėjo 15 d. „Lietuvos aidas" informavo, kad V. Lazersonas pacientus priima adresu Laisvės ai. 14a. Lapkričio 1 d. Lietuvos motinoms ir vaikams globoti organizacijų sąjunga ati­ darė auklėjimo patarimų kabinetą, kuriame dirbo ir V. Lazersonas. Lapkričio 8 d. Motinos ir vaiko muziejuje skaitė paskaitą „Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai" . LADAS L A Z E R S ONA S .

R i n k t i n i a i

raštai

19

1 9 3 7 m.

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Eksperimentinę psichologiją”, „Gydomąją pedagogiką", Psichologijos ir pedagogikos institute vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. • Sausio 3 d. laikraštyje „Apžvalga" rašoma, kad vienas iš Draugijos mokslui tarp Lietuvos žydų skleisti lektorių yra V. Lazersonas. • Vasario 28 d. OZE draugijos 15 metų sukaktuvių minėjime buvo vienas iš gar­ bės prezidiumo narių. • Kovo 21 d. kaip Kauno miesto gydytojų draugijos centro valdybos sekretorius darė pranešimą VIII visuotiniame Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos atsto­ vų suvažiavime, išrinktas sąjungos valdybos nariu. • Kovo 23 d. V Lietuvos gydytojų kongrese darė pranešimą „Ars practicandi psichologijos šviesoje", dalyvavo diskusijose, buvo jo vykdomojo komiteto se­ kretorius ir darbo prezidiumo vicepirmininkas. • Balandžio 16 d. radijo paskaita „Kai kurių liaukų įtaka nusikaltimams". • Balandžio 23 d. Humanitarinių mokslų fakulteto taryba nutarė mokslo reika­ lais nuo liepos 15 d. komandiruoti V. Lazersoną į SSSR susipažinti su psicho­ logijos institutais. • Balandžio 27 d. „Lietuvos aide" rašoma, kad Lietuvių mokytojų sąjungos vi­ durinių mokyklų skyrius rengia pedagogikos paskaitų ciklą, V. Lazersonas skaitys paskaitą „Mokykliniai nusikaltimai psichologijos šviesoje". • Rugpjūčio 1 d. komandiruojamas mokslo reikalais į Austriją, Prancūziją ir Ita­ liją• Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psi­ chologiją", Psichologijos ir pedagogikos institute vedė eksperimentinės psi­ chologijos pratybas. • Žurnalas „Kriminalistikos žinynas" (Nr. 17) išspausdino P. Grincevičiūtės ir G. Žmuidzinavičiūtės straipsnius nepilnamečių nusikaltėlių klausimais; tai „Vaikų psichopatologijos", kurią skaitė V. Lazersonas, kurso darbai. • Spalio 26 d. kaip vienas iš ekspertų dalyvavo byloje dėl lagamine rasto nauja­ gimio. • Gruodžio 3 d. radijo paskaita „Lytinis gyvenimas ir nusikaltimas". 1938

m.

• Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Mokyklinę higie­ ną", pedagogikos seminare vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. • Kovo 4 d. radijo paskaita „Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai".

20

Kovo 31 d. „Aušros" berniukų gimnazijoje skaitė paskaitą „Mokinių prasikal­ timai". Birželio 13 d. Gydytojų draugijos vardu pasveikino d-rą A. Lapiną jubiliejaus proga. Liepos 9 d. laikraštyje „XX amžius" rašoma, kad Medicinos fakultete vyksta defektyvių vaikų pedagogikos kursai pradžios mokyklų mokytojams, vienas iš lektorių - V. Lazersonas. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Vaikų psichopatolo­ giją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas pedagogikos seminare. Spalio 20 d. laikraštyje „XX amžius" rašoma, kad prof. J. Vabalas-Gudaitis or­ ganizuoja antropometrinius mokinių matavimus, bus sudarytos dvi sekcijos, teorinei vadovaus V. Lazersonas. 1939 m. Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Pedologiją", pedagogikos seminare vedė pedologijos pratybas. Sausio 20 d. kreipėsi atostogų vykti į tetos laidotuves Taline. Balandžio 16 d. dalyvavo Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos valdybos rin­ kimuose, išrinktas jos nariu. „Medicina" (Nr. 6) paskelbė 1939 m. IX visuotinio Lietuvos gydytojų draugijų sąjungos atstovų suvažiavimo protokolą. Suvažiavime V. Lazersonas dalyva­ vo kaip Kauno miesto gydytojų draugijos atstovas, tapo naujos centro valdy­ bos kandidatu. Liepos 8 d. „Lietuvos aide" rašoma, kad nuo liepos 15 d. V. Lazersonas ko­ mandiruojamas į užsienį pasitobulinti, aplankyti Danijos ir Švedijos mokslo ir mokymo įstaigų ir dalyvauti tarptautiniuose mokslo kongresuose. Liepos 21 d. laikraštyje „XX amžius" rašoma, kad nuo rugpjūčio 3 d. iki 9 d. veikiančiuose gydomosios pedagogikos kursuose pradžios mokyklų mokyto­ jams dėstys ir V. Lazersonas. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Mokyklinę higie­ ną", pedagogikos seminare vedė mokyklinės higienos pratybas. Nuo rugsėjo 17 d. iki 23 d. buvo mobilizuotas ir dirbo be atlyginimo Dr. J. Ba­ sanavičiaus karo ligoninėje. Spalio 5 d. „Lietuvos aide" rašoma, kad V. Lazersonas trejiems metams išrink­ tas į Humanitarinių mokslų fakulteto studentų ligonių kasos tarybą.

L ADAS L A Z E R S ONA S .

R i n k t i n i a i

raitai

21

1940 m. Nuo sausio 1 d. Švietimo ministro įsakymu perkeltas į Vilniaus universiteto (VU) Humanitarinių mokslų fakultetą. Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Pedagoginę psi­ chologiją" ir „Vaikų psichopatologiją", vedė pedagogikos ir eksperimentinės psichologijos seminarą. Suteiktas profesoriaus vardas. Vasario 7 d. laikraštyje „XX amžius" rašoma, kad VU sudaryta studentų ligo­ nių kasos valdyba, į kurią įėjo ir V. Lazersonas. Kovo 29 d. laikraštyje „Apžvalga" rašoma, kad Vilniaus TOZ gavo pranešimą iš Ženevoje viešinčio d-ro V. Lazersono, kad Šveicarijoje pradėta didelė medi­ kamentų ir drabužių rinkliava. Gegužės 8 d. kreipėsi į Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną dėl savaitės atostogų, ketino nuvykti į Estiją mokslo ir šeimos reikalais. Psichologijos laboratorijos vedėjas. Metų pirmoje pusėje skiriamas Vilniaus universiteto Psichologijos katedros vedėju. Humanitarinių mokslų fakulteto Studentų ligonių kasos komisijos narys. Humanitarinių mokslų fakultete rudens semestre skaitė „Eksperimentinę psi­ chologiją", vedė eksperimentinės psichologijos pratybas. Nuo rugsėjo 1 d. LTSR liaudies komisarų tarybos nutarimu paskirtas VU vy­ resniojo mokslo personalo nariu. Spalio 10 d. dalyvavo Vilniaus medicinos darbuotojų profesinės sąjungos gy­ dytojų sekcijos pirmajame viešame moksliniame posėdyje, išrenkamas į pre­ zidiumą. „Medicinoje" (Nr. 8-9) rašoma, kad V. Lazersonas dalyvavo Sveikatos apsau­ gos liaudies komisariato pasitarime psichikos ligonių gydymo ir globos reika­ lais. Vilniuje gyveno Kalinausko g. 3. 1941 m. Humanitarinių mokslų fakultete pavasario semestre skaitė „Vaikų psichologi­ ją" ir „Mokyklinę higieną", vedė psichologijos pratybas. Kovo 8 d. VU rektorius M. Biržiška prašė švietimo liaudies komisaro leisti V. Lazersonui 10 dienų nuvykti į Maskvą ir Kijevą susipažinti su ten veikian­ čių pedagogikos katedrų ir institutų moksliniais laimėjimais.

• Balandžio 11 d. prašė VU rektoriaus atleisti jį nuo darbo šaukimo komisijoje (turėjo dirbti nuo balandžio 15 d. iki gegužės 15 d.), nes jo negalėjo suderinti su darbu universitete. • Gegužės 6 d. dalyvavo VU Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje. • Birželio 16 d. Aukštųjų mokyklų ir pedagoginių mokyklų valdyba pranešė, kad sutinkama komandiruoti V. Lazersoną į Kijevą nuo birželio 18 d. • Birželį, dar vokiečiams neužėmus Kauno, baltaraiščiai suėmė visą V. Lazersono šeimą. Vėliau V. Lazersonas, žmona ir vaikai Tamara ir Viktoras buvo paleisti, o sūnus Rudolfas liko suimtas ir sušaudytas VI forte. • Liepos 1 d. VU rektorius M. Biržiška, remdamas birželio 27 d. Švietimo reika­ lų valdybos įsakymu, atleido V. Lazersoną nuo birželio 22 d. 1 94 1- 19 45 m. • 1941 m. rugpjūčio pradžioje kartu su žmona ir vaikais įkalinamas Kauno gete. • V. Lazersoną kvietė dirbti Seniūnų taryboje, bet jis atsisakė bendradarbiauti su naciais susijusioje geto valdybos struktūroje. • Po kurio laiko gete atidarytoje ambulatorijoje V. Lazersonas priiminėjo ligo­ nius. • Tyrinėjo gyvenimo gete psichiką žalojančias pasekmes. • 1944 m. balandžio 4 d. Tamara Lazersonaitė pabėgo iš geto, ją slėpė Bronė Pajedaitė, Petronėlė Lastienė, Veronika Žvironaitė, Veronika ir Petras Effertai. • 1944 m. liepos mėn. V. Lazersoną deportavo į Dachau koncentracijos stovy­ klos filialą Landsbergo vietovėje. Nuo nepakeliamo darbo V. Lazersonas mirė 1945 m. pradžioje. • 1944 m. liepos mėn. V. Lazersono žmona Regina išvežta į Štuthofo koncen­ tracijos stovyklą, kurį laiką ji dirbo gydytoja stovyklos ligoninėje, užsikrėtė šiltine, mirė metų pabaigoje. • 1944 m. pavasarį Viktorą Lazersoną perkėlė į Šančių (Kaunas) koncentraci­ jos stovyklą. Liepos mėn. pradžioje, likvidavus šią stovyklą, vežant kalinius į Vokietiją, Viktoras pabėgo ir slapstėsi Kauno apylinkėse iki pasitraukiant vokiečiams iš miesto.

V L A D A S

L A Z E R S O N A S .

R i n k t i n i a i

r a i t a i

23

Vlado Lazersono knygų, straipsnių, referatų ir recenzijų bibliografija

e

. 5 .5 .

SUDARĖ POLINA PAILIS

1.

Lasersohn, YV. (1912). Der unmittelbare Bewegungseindruck [Daktaro diserta­ cija, apginta Ciuricho universitete]. Leipzig: Verlag von Johann Ambrosius Barth.

2.

Lasersohn, W. (1912). Kritik der hauptsächlichsten Theorien über den unmit­ telbaren Bewegungseindruck. Zeitschrift fü r Psychologie und Physiologie der Sinnesorgane. 1. Abteilung. Zeitschrift fü r Psychologie, 61(1), 81-121.

3.

Lazersonas, V. (1922). [M. Dessoir knygos Kriegspsychologische Betrachtungen recenzija]. Mūsų žinynas, 3, 663-664.

4.

Lazersonas, V. (1922). [H. Spont knygos Psychologie de la Guerre recenzija]. Mūsų žinynas, 1 ,160-161.

5.

Lazersonas, V. (1922). [W. Stekel knygos Unser Seelenleben im Kriege. Psycholo­ gische Betrachtungen eines Nervenarztes recenzija]. Mūsų žinynas, 3, 661-663.

6.

Lazersonas, V. (1923). VIII psichologų kongreso įspūdžiai. Mokykla ir gyveni­ mas, 4—5, 24—26.

7.

Lazersonas, V. (1924). [C. Behr straipsnio Zur Entstehung der multiplen Sklerose referatas]. Medicina, 6 - 7 ,473.

8.

Lazersonas, V. (1924). [R. Bing straipsnio Neuralgien, Myalgien, Psychalgien referatas]. Medicina, 10-11, 830-831.

9.

Lazerson, V. (1924). Fach-barotung in „ORT". Iš Arbet / Darbas (p. 31-38). Kaunas: Litvišer komitet fun der gezelšaft cu faršpreitn melacha un ėrd-arbet cvišn jidn „ORT".

10.

Lazerson, V. (1924). Gaistig kranke jidn in Lite. Folks-gezunt / Liaudies sveikata,

11.

Lazersonas, V. (1924). [F. Glaser straipsnio Psychische Beeinflussung des Blutse­

13-14. rum Kalkspiegels (Ueber psychophysische Reaktionen) referatas]. Medicina, 12,961. 12.

Lazersonas, V. (1924). [F. Glaser straipsnio Ueber Schwankungen des Kalkgehal­ tes im Blutserum bei funktionellen Neurosen referatas]. Medicina, 12, 960-961.

13.

Lazersonas, V. (1924). [F. Härtel straipsnio Chirurgische Behandlung der Trige­ minus-Neuralgie nach Erfarungen an deutschen und japanischen Kranken refera­ tas]. Medicina, 8-9, 659-660.

24

14.

Lazersonas, V. (1924). [P. Hugo straipsnio Diathermie als Heilweg bei spinaler Kinderlähmung referatas]. Medicina, 4 ,281.

15.

Lazersonas, V. (1924). [Jossman ir Steenartz straipsnio Progresingojo stabo (paralysis progressiva) gydymas malarija referatas]. Medicina, 4, 280-281.

16 .

Lazersonas, V. (1924). Kanto mintys ir patarimai auklėjimo klausimais: /. Kanto 200

17.

Lazersonas, V. (1924). Kanto mintys ir patarimai auklėjimo klausimais:

metif nuo gimimo dienos sukaktuvėms paminėti 1724-1924. Kaunas: Varpo sp. I. Kanto 200 metų nuo gimimo dienos sukaktuvėms paminėti 1724-1924. Mokykla ir gyvenimas, 4 , 152-158. 18.

Lazersonas, V. (1924). [A. Kutzinski straipsnio Schwinden eines schweren hys­ terischen Symptomen-Komplexes, bedingt durch sexuelle Uebererregbarkeit, nach Kastration referatas]. Medicina, 8-9, 659.

19.

Lazersonas, V. (1924). [E. G. Lazarew straipsnio Apie n. trigemini neuralgijos sąryšį su ašarų aparato susirgimais referatas]. Medicina, 5 ,389.

20.

Lazersonas, V. (1924). [O. Pötzl ir H. Schloffer straipsnio Befunde am Gehirn zvährend des epileptischen Anfalles referatas]. Medicina, 10-11, 831-832.

21 .

Lazersonas, V. ir Lašas, V. (1924). Regėjimo jutimų latentinio laiko eksperimentiš­ ki tyrinėjimai. Kaunas: Varpo sp.

22.

Lazersonas, V. ir Lašas, V. (1924). Regėjimo jutimų latentinio laiko eksperi­ mentiški tyrinėjimai. Medicina, 8-9, 561-580.

23.

Lazersonas, V. (1924). [W. Runge straipsnio Richtlinien zur Erkennung psychis­ chen Anomalien bei Schulkindern referatas]. Medicina, 5 ,389.

24.

Lazersonas, V. (1924). [F. Schnurmann straipsnio Erfolge der üblichen Choreat­

25.

Lazersonas, V. (1924). [E. Stranskij straipsnio Zum Kapitel: Malaria und Epilep­

herapie referatas]. Medicina, 6-7, 472-473. sie referatas]. Medicina, 6-7, 473-474. 26.

Lazersonas, V. (1925). [G. D. Aronowitsch straipsnio Ueber anginoide Anfälle bei Schmerzen im linken Brachialplexis referatasa]. Medicina, 6 -7 ,434.

27.

Lazersonas, V. (1925). [V. Bechterew straipsnio Von den Versuchen über die aus der Entfernung erfolgende "unmittelbar Einwirkung" einer Persoti auf das Verhal­ ten der Tiere referatas]. Medicina, 1-2, 74-75.

28.

Lazersonas, V. (1925). [E. Couė knygos Die Selbstbemeisterung durch bezvusste Autosuggestion referatas]. Medicina, 5 ,348.

29.

Lazersonas, V. (1925). Pedologijos bruožai. Medicina, 9-10, 724-739.

V L A D A S

L A Z E R S O N A S .

R i n k t i n i a i

r a š t a i

25

30.

Lazersonas, V. (1925). [G. Urechin ir S. Michalescu straipsnio Syndrome chro­ nique paranoido confabulatoire après la Fièvre typhoide referatas]. Medicina, 6-7, 434-435.

31.

Lazersonas, V. (1925). [К. Wilmanns straipsnio Lues, Paralyse, Tabes referatas]. Medicina, 9-20, 705-708.

32.

Lazerson, V. (1926). Brif eu nerveize menai. Nais / Naujienos, 6 , 7.

33.

Lazerson, V. (1926). Fun maine perzenleche zichroines vegn Andrėj Sobol. Nais / Naujienos, 4.

34.

Lazersonas, V. (1926). Histerija šių dienų mokslo šviesoje. Iš Trečiasis Lietuvos gydytoji{ suvažiavimas (p. 150-160). Kaunas: Varpo sp.

35.

Lazersonas, V. (1926). Inteligentiškumo tyrinėjimas ir jo reikšmė. Švietimo darbas, 2,131-136.

36.

Laserson, W. (1926). Zur Tetrophantherapie der Polyneuritis. Deutsche medizinische Wochenschrift, 3 2 ,1344-1345.

37.

Lazerson, V. (1927). Brif cu nerveize m enai (eršter briv anštot a forvort). Di jidiše štime i Žydų balsas, 40.

38.

Lazerson, V. (1927). Brif cu nerveize menai. Oder vos heist dos, aigentiech, zain nerveiz? Di jidiše štime / Žydų balsas, 46.

39.

Lazerson, V. (1927). Brif cu nerveize menai. Oder cu iz nerveijiškait a krankait? Di jidiše štime / Žydų balsas, 76.

40.

Lazerson, V. (1927). Di farzorgung mit trink-milch in di groise štet. Di jidiše štime / Žydų balsas, 8 8 .

41.

Lazersonas, V. (1927). Nervingi vaikai ir jųjų auklėjimas. Švietimo darbas, 7, 621-635.

42. Лазерсон, B. (1927). Владимир Михайлович Бехтерев. Эхо / Aidas, 294. 43. 44.

Lazersonas, V. (1928). Dvasia ir džiova. Kultūra, 9, 397-400. Lazersonas, V. (1928). Psichiniai vaikų trūkumai ir auklėjimo uždaviniai. Mo­ kykla ir gyvenimas, 7 ,1-10.

45.

Lazersonas, V. (1929). D-ras Kocinas kaipo gydytojas. Medicina, 7, 468-470.

46.

Lazersonas, V. (1929). D-го Kocino išspausdinti darbai (sudarė V. Lazerso­ nas). Medicina, 7, 471-473.

47.

Lazersonas, V. (1929). Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai. Iš IV-ojo

48.

Lazersonas, V. (1930). Gydytojo vaidmuo psichiškai ligonių traumai. Medici­

Lietuvos gydytojų kongreso darbai (p. 395-403). Kaunas: Varpo sp. na, 8 , 525-532.

26

49.

Lazersonas, V. (1930). Keletas žodžių apie kovą su onanizmu. Motina ir vai­ kas, 6 , 4-5.

50. 51.

Lazersonas, V. (1930). Nuovargio problema mokykloje. Švietimo darbas, 1, 653-666; 8, 751-767. Lazersonas, V. (1930). Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė. Švietimo dar­ bas, 2 , 152-161; 3, 256-272.

52. Лазерсон, B. (1930). Иосиф Александрович Кацель. Эхо / Aidas, 68 . 53.

Lazersonas, V. (1931). Apie vaikų nusikalstamumą. Iš Pirmosios Lietuvos mo­ tinoms ir vaikams apsaugoti konferencijos darbai (p. 99-107). Kaunas: Spaudos fondas.

54.

Lazersonas, V. (1931). Die Aufgaben der sexuellen Pädagogik. Iš Pabaltijo valstybių motinos ir vaiko apsaugos antroji konferencija (p. 117-125). Kaunas: F. Sokolovskienės ir G. Lano sp.

55.

Lazersonas, V. (1931). Vaikų nusikaltėlių psichologija ir kova su jais. Teisė, 19, 44-59.

56.

Lazersonas, V. (1932). Apie V. D. Universiteto psichologinį institutą. Mokykla ir gyvenimas, 5, 216-217.

57.

Lazersonas, V. (1932). Pedagoginė kova su vaikų melavimu. Mokykla ir gyve­ nimas, 4 , 164-172.

58.

Lazersonas, V. (1932). Psichoanalizo teorijos bruožai. Kultūra, 2, 65-72; 3, 134r-141;4,199-206.

59.

Lazersonas, V. (1932). Šis tas iš gydomosios pedagogikos. Iš Akhįjų dalia (p. 12-13). Kaunas: Lietuvos akliesiems globoti draugija.

60.

Lazersonas, V. (1933). Kaip akli gimę suvokia erdvę ir formas? Iš Aklųjų dalia (p. 14). Kaunas: Lietuvos akliesiems globoti draugija.

61 .

Lazersonas, V. (1933). Mokyklos reforma ir mokinių interesai. Mokykla ir vi­ suomenė, 1, 3-8.

62.

Lazersonas, V. (1933). Mokinių psichografija. Mokykla ir gyvenimas, 1 ,18-21; 2, 57-60.

63.

Lazersonas, V. (1933). Psichologiniai metodai nusikaltimui išaiškinti. Iš Kovoki­

64.

Lazersonas, V. (1933). Psichologiškos nuotrupos. Motina ir vaikas, 1, 2-4.

65.

Lazersonas, V. (1933). Seksualinė pedagogika. Tautos mokykla, 2 ,22-25.

66.

Lazersonas, V. (1934). Egzaminų šešėliai. Mokykla ir visuomenė, 4 , 148-152.

67.

Lazersonas, V. (1934). Kas mokytojui žinotina apie vaikus eidetikus. Mokykla

me su nusikaltimais (p. 80-85). Kaunas: Valstybinis saugumo departamentas.

ir visuomenė, 10-11, 321-325. V L A D A S

L A Z E R S O N A S

R i n k t i n i a i

r a š t a i

27

68. 69.

Lazersonas, V. (1934). Pašnekesys apie tinginystę. Motino ir vaikas, 7 -8 ,5-8. Lazersonas, V. (1934). Vaikai eidetikai. Iš Lietuvos vaikas (p. 61-63). Kaunas: Lietuvos vaiko draugija.

70.

Lazersonas, V. (1935). Bechterev Vladimir. Iš Lietuviškoji enciklopedija, 3 (p. 233-234). Kaunas: Spaudos fondas.

71.

Lazerson, V. (1935). Chesronot fu n d-r M. Sudarski. Folksblat / Liaudies laikraš­ tis, 290,291.

72.

Lazersonas, V. (1935). Dešimtasis tarptautinis psichologų kongresas Kopengagoje. Eranus, 3, 247-260.

73.

Lazersonas, V. (1935). Genialių žmonių psichologija. Eranus, 3, 207-245.

74. Lazersonas, V. (1935). Hipnozė ir nusikaltimas. Kriminalistikos žinynas, 5, 226-233. 75.

Lazersonas, V. (1935). Kaip iš kūno santaisos sprendžiama apie žmogaus būdą. Kriminalistikos žinynas, 1 ,19-23.

76.

Lazersonas, V. (1935). Keletas žodžių apie kovą su onanizmu. Iš V. Ruzgas (sud.), Vaikų auklėjimas: praktiškas vadovas tėvams ir auklėtojams (p. 60-61). Kaunas: Lietuvos vaiko draugija.

77.

Lazersonas, V. (1935). Mažamečių nusikaltėlių klausimu. Tautos mokykla, 125-127.

78.

Lazersonas, V. (1935). Melavimo psichodijagnostika. Kriminalistikos žinynas, 2, 69-77.

79.

Lazersonas, V. (1935). Pareiškimo psichologijos duomens. Kriminalistikos ži­ nynas, 3 , 126-139.

80.

Lazersonas, V. (1935). Pašnekesys apie tinginystę. Iš V. Ruzgas (sud.), Vaikų auklėjimas: praktiškas vadovas tėvams ir auklėtojams (p. 296-299). Kaunas: Lietu­

6

,

vos vaiko draugija. 81.

Lazersonas, V. (1935). Saugumo organų veikla ir ligūsta vaizduoklė. Krimina­ listikos žinynas, 4,169-175.

82 .

Lazersonas, V. (1935). Vaikų vaizduotės reikšmė. Tautos mokykla, 1 ,7-10.

83.

Lazersonas, V. (1936). Moksleivių psichologija per politinę prizmę. Mokykla ir

84.

Lazersonas, V. (1936). Nusikaltimas ir profesija. Kriminalistikos žinynas, 7, 19-22.

85.

Lazersonas, V. (1936). Psichotechninė atranka Lietuvoje. Kriminalistikos žiny­

86.

Lazersonas, V. (1936). Vidurinių mokyklų mokytojų pasiruošimo klausimu.

visuomenė, 2, 38-42.

nas, H, 207-219. V. D. Universiteto žinios, 5 , 147-154.

28

87.

Lazersonas, V. (1936). Žmogaus būdas šių dienų mokslo šviesoje. Kriminalis­ tikos žinynas, 9 , 106-115.

88.

Lazersonas, V. (1937). Ars practicandi psichologijos šviesoje. Iš Penktojo Lie­ tuvos gydytojų kongreso darbai (p. 174-180). Kaunas: Lietuvos gydytojų s-gos Centro v-ba.

89.

Lazersonas, V. (1937). Defektingi vaikai. Iš Lietuviškoji enciklopedija, 6 (p. 261— 262). Kaunas: Spaudos fondas.

90.

Lazerson, V. (1937). Di kinderše nerveijiškait un irę mekoires. Iš Farn folksgezunt / Liaudies sveikatai (p. 50-62). Kaunas: S. Joselevičiaus sp.

91.

Lazersonas, V. (1937). Dolichocefalija. Iš Lietuviškoji enciklopedija, 6 (p. 1192— 1193). Kaunas: Spaudos fondas.

92.

Lazersonas, V. (1937). Džiaugsmas ir liūdesys aklųjų sieloj. Iš Aklųjų dalia (p. 21-23). Kaunas: Lietuvos akliesiems globoti draugija.

93.

Lazersonas, V. (1937). Enchondroma spinalis postica atsitikimas. Medicina, 2, 19-122.

94.

Lazersonas, V. (1937). Kritiškos pastabos dėl sterilizacijos. Iš Kūdikių gelbėjimo draugija 1922-1937 (p. 37-39). Kaunas: Kūdikių gelbėjimo draugija.

95.

Lazersonas, V. (1937). Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai. Iš Farn folks-gezunt / Liaudies sveikatai (p. 5-6). Kaunas: S. Joselevičiaus sp.

96.

Lazersonas, V. (1937). Vaikų nervingumas ir jo šaltiniai. Tautos mokykla, 3, 62-64; 4-5, 9 8 -100.

97.

Oželis, K. ir Lazersonas, V. (1937). VIII-sis Lietuvos gydytojų draugijų sąjun­

98.

Oželis, K. ir Lazersonas, V. (1937). V-ojo Lietuvos gydytojų kongreso orga­

gos suvažiavimas. Medicina, 2 , 175. nizacinio komiteto raštas visiems Lietuvos med. gydytojams. Medicina, 2, 172-173. 99.

Lazerson, V. (1938). Doktor Kocin als arct. Iš I. B. Kocin, Zichroines fun main doktor-lebn iAtsiminimai iš daktaro gyvenimo (p. XXXIV-XXXVÜI). Kaunas ir Vilkaviškis: Progresas.

100. Lazersonas, V. (1938). Kai kurių liaukų įtaka nusikaltimams. IŠ B. Kalvaitis (sud.), Kova su piktu radijo bangomis (p. 55-57). Kaunas: Kriminalistikos žiny­ nas (Narkevičiaus sp.). 101. Lazersonas, V. (1938). Lytinis gyvenimas ir nusikaltimai. Iš B. Kalvaitis (sud.), Kova su piktu radijo bangomis (p. 58-61). Kaunas: Kriminalistikos žiny­ nas (Narkevičiaus sp.). V L A D A S

L A Z E R S O N A S .

R i n k t i n i a i

ra š t a i

29

102 .

Lazersonas, V. (1938). Mažamečiai nusikaltėliai. Iš B. Kalvaitis (sud.), Kova su piktu radijo bangomis (p. 189-192). Kaunas: Kriminalistikos žinynas (Narkevi­ čiaus sp.).

103. Lazersonas, V. (1938). Priemonės nusikaltėlių skaičiui sumažinti. Iš B. Kalvai­ tis (sud.), Kova su piktu radijo bangomis (p. 326-329). Kaunas: Kriminalistikos žinynas (Narkevičiaus sp.). 104.

105.

Lazersonas, V. (1938). Psichiniai sutrikimai ir nusikaltimai. Kriminalistikos ži­ nynas, 20, 74-77. Lazersonas, V. (1939). Aklųjų atminties klausimu. Iš Aklųjų dalia (p. 10). Kau­ nas: Lietuvos akliesiems globoti draugija.

106 .

Lazersonas, V. (1940). Freud Zigmantas. Iš Lietuviškoji enciklopedija, 8 (p. 604605). Kaunas: Spaudos fondas.

107. Lazersonas, V. (1940). Terapinės hipnozės metodikos klausimu. L.T.S.R. medi­ cina, 12, 999-1003. 108 .

Lazersonas, V. (1941). Kai kurių psichopatinių būsenų kriminogeninė reikš­ mė. L.T.S.R. medicina, 2 , 183-193.

109. Lazersonas, V. (1941). Šizofrenijos atsitikimas septynerių metų vaikui. L.T.S.R. medicina, 3, 408-416. 110 .

Lazersonas, V. (1941). 1940-41 mokslo metų mokyklinės higienos programa. Vil­ nius: Vilniaus universitetas.

111. Lazersonas, V. (1941). 1940-41 mokslo metų psichologijos programa. Vilnius: Vil­ niaus universitetas. 112 .

Lazersonas, V. (1941). 1940-41 mokslo metų vaikų amžiaus psichopatologijos pro­ grama. Vilnius: Vilniaus universitetas.

113.

Lazersonas, V. (1996). Kantas ir lietuvio auklėjimas. Iš T. Bukauskienė (sud.), Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. (p. 196-200). Vilnius: Mintis.

114.

Lazersonas, V. (1996). Pedologijos bruožai. Iš T. Bukauskienė (sud.), Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. (p. 203-206). Vilnius: Mintis.

115.

Lazersonas, V. (1996). Vidurinių mokyklų mokytojų pasiruošimas. Iš T. Bu­ kauskienė (sud.), Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918-1940 m. (p. 200203). Vilnius: Leidybos centras.

116 .

Lazersonas, V. (1999). Genialių žmonių psichologija. Iš M. Garbačiauskienė (sud.), Psichologai apie žmogaus raidų: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psichologijos: antologija (p. 127-146). Kaunas: Šviesa.

117. Lazersonas, V. (1999). Inteligentiškumo tyrinėjimas ir jo reikšmė. Iš M. Gar­ bačiauskienė (sud.), Psichologai apie žmogaus raidų: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psichologijos: antologija (p. 98-102). Kaunas: Šviesa.

30

118 .

Lazersonas, V. (1999). Nuovargio problema mokykloje. Iš M. Garbačiauskienė (sud.), Psichologai apie žmogaus raidą: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psichologi­ jos: antologija (p. 102-108). Kaunas: Šviesa.

119. Lazersonas, V. (1999). Mokinių psichografija. Iš M. Garbačiauskienė (sud.), Psichologai apie žmogaus raidą: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psichologijos: antolo­ gija (p. 109-116). Kaunas: Šviesa. 120. Lazersonas, V. (1999). Vaikų nusikaltėlių psichologija ir būklė. Iš M. Garba­ čiauskienė (sud.), Psichologai apie žmogaus raidą: iš XX a. Lietuvos ir užsienio psichologijos: antologija (p. 116-126). Kaunas: Šviesa. 121. Lazersonas, V. (2014). Rinktiniai rastai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

V L A D A S

LA Z E R S O N A S .

R i n k t i n i a i

r a i t a i

31

V L ADAS LAZERS ONAS Ri nktiniai raštai Kl aid ų t a isy ma i ir papildyti BEI PATAISYTI 5.4 IR 5.5 SKIRSNIAI

Viršelio dailininkė Audronė U zielaitė Kalbos redaktorė Jolanta Storpirštienė Maketuotoja Vida Vaidakavičienė 2 sp. I. Tiražas 400 egz. Išleido Vilniaus universitetas, Vilniaus universiteto leidykla Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius Spausdino UAB „Baltijos kopija" Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius