Rinktiniai raštai. T. 4 [4] 5420012162

Citation preview

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

KONSTANTINAS AVIŽONIS

RINKTINIAI RAŠTAI IV

Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994

UDK 941/949 Av54

Sudarė dr. Angelė Avižonienė Spaudai parengė: hab. dr. Antanas Tyla, Aušra Gustaitė

ISBN 5-420-01216-2

© Konstantinas Avižonis, 1994

5

TURINYS

FRATARMÉ ...........................................................................................................

19

Šaltiniai

...........................................................................................................

23

Ipatijaus kronika .................................................. Laurentijaus metraštis ........................................................................... Naugardo metraščiai ...................... Nestoras ................................................................................................... Nestoro kronika ....................................................................................... Nikono m etraštis................ Pskovo metraščiai ................................................................................... Slucko metraštis ....................................................................................... Supraslio metraštis ................................................................................... Suzdalės-Rostovo metraščiai ............................................ ..............,. Tverės metraštis ....................................................................................... Uvarovo metraštis ................................................................................... Voskresensko m etraštis...........................................................................

23 25 27 27 28 29 30 30 31 31 32 32 33

LIETUVA KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI .................................. Ilinskiai ...................................................... Jurgis Karijotaitis ................................................................................... Jurgis Narimantaitis ............................................................................... Kaributas ................................................................................................... Karijotas ................................................................................................... Kosciuška ................................................................................................... Potockiai ................................................................................................... Simanas Karijotaitis .................. Teodora ................................................................................................... Teodoras Algirdaitis ............................................................................... Teodoras, Gedimino brolis ................................................................... Teodoras Kaributaitis.......................... .................................................. • Teodoras Karijotaitis ........................................ Teodoras Liubartaitis............................................................................... Teodoras Petrikaitis ...............................................................................

35 35 35 35 36 37 38 42 46 47 47 48 49 50 51 52

Vygantas .......................................................................................... Zaslavskiai ............................................................................................... Zavišos .......................................................................................................

52 53 53

VALSTYBĖS SANTVARKA .............................................................................. .. .

55

Administraciniai vienetai ........................................................................... Dvaras ....................................................................................................... Kahalas .................................................................................. . Karaimai ................................................................................................... Pavietas .......... Stalo dvarai ...................................................................................... Tenutos ................................................ Tėvonija ................................................................................................... Tėvonys ................................................................................................... Tėvūnija .............................. Vaivadija ................................................................................................... Valstybės dvarai .......................................................................................... Administracinės institucijos ...................... ..................................................i Lotynų kalba ............................ Magnatai .................................... Nobilitaci j a ........................................................ Ponų Taryba ........................................................................................... Raštinė .............. Raštininkas ............................................................................................... Pareigūnai ir valdininkai................................ Kambarinis ............................................................................................... Maršalkos ...................................................................... Pilies prižiūrėtojas .................................................................. Pilies sen iū n a s........................................................................................... Pilininkas ..................................................................................................... Plikbajoriai ................................................................................................. Rangas ................ Rikis ........................................................................................................... Stalininkas ................................................................................................. Pastalininkis ................................................................................................. Stovyklininkas .............................................................. Tarnai ....................................................................................................... Tarnyba ......................................................................................................... Tarnybiniai b ajorai..................................................................................... Tarnybiniai kunigaikščiai......................................................................... Tarnybiniai žmonės ............................................................ Taurininkas .......................................................................... Tijūnas .......................................................................... Urėdai ............................................................. V a ita s ..............................................................................

55 55 65 68 71 77 77 78 78 79 79 81 81 81 84 89 89 90 94 96 96 97 99 100 101 101 102 105 107 108 108 189 110 111

112 1 115

7

Vaivada ........................................ Vėliavininkas ...................... Vergas ...................... ..................................... . ....................................... Vietininkas ;............................................................................................... TEISĖ IR TEISMAI

123 125 126 126

.......... '...... ...........................................................................

128

Kai kurios Lietuvos Statuto ir kitos teisinės normos .......................... Kadukas .......................................................... Kaina ........................................................................................................ . Kaltė .................................. Karaliaus majestoto įžeidimas .......................................... Krašto išdavimas .................................. Nihil novi ........................................ .. - ........................ ............................ Nuosavybė ........................................................................ Pacta conventa ....................................................................................... Paveldėjimas . ......................................................................................... Pilietybė ........................................ Prievolės ................................................................ Privilegijos ................................................................ .. • • ....................... Reliaksacija ............................................................................................... Sublevacija ............................................................................................... Teisių korektūra ........................................ Tiltų taisymo prievolė ........................................................................... Universalas ............................................................................................... Vainikas .................................... Teismai ir jų pareigūnai ............................................................................... Kalėjimas ...................................................................... Kamarininkas ........................................................................................... Komisarų teismai .......................................................................... Pakamarininkio teism as........................................................................... Pakamarininkis ......... Pavieto teismai ............................ Pilies teismas ........................................................................................... Šauklys .............................................................. Tarposta .................................................... Teisėjai ...................................................................... Teismas senovės Lenkijoje ................................................................... Teismas senovės Lietuvoje ........................................ '......................... Teismų pareigūnai .......................................... Tribunolas ................................................................................................... Vaivados teismas ................................................................................... Vižis ........................................................................................................... Žemės teisėjas ........................................................................................... Žemės teismas ..............................................................................

128 128 128 129 131 131 131 132 135 138 140 142 146 153 154 155 157 157 159 159 159 161 162 163 164 165 167 168 169 170 171 173 180 182 189 190 191 191

.......................................................................................................

195

Algininkai ................................................................................................... Algininkų konfederacijos ....................................................................... Kantonistai ............................................................................................... Karinė prievolė ....................................................................................... Kariniai patikrinimai ............................................................................... Regimentorius ........................................................................................... Rokošas ....................................................................................................... Vėlia viniai p o n a i.............................................................. Visuotinis šaukimas ...............................................................................

195 195 196 197 200 900 991 20o 204

kariuomene

FINANSAI .................................................................. Mokesčiai ................................................................................................... Muitai ....................................................................................................... Paiždininkis .................................................................... Panis bene merentium ........................................................................... Revizija ................................................................................................... Rinkliavos ................................................................................................... Subsidium charitativum...........................................................................

206 206 210. 212 213 214 215 216

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ ISTORIJA ...............................................................................................................

219

Jogailaičių ir bajorų valdymo laikai .................................................. Mozūrai (kraštas) .................................. i .............................................. Mozūrai (lenkų tautos šaka) ............................................................... Stanislovas, Mozūrų kunigaikštis .................. Šlėkta .......................................................................................................

219 228 234 238 238

KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI ...........................................................................

242

Vazų dinastija ....................................................................................... Vladislovas Jogailaitis ........................................................................... Vladislovas III Varnietis ....................................................................... Vladislovas IV Vaza .............................................................................. Zigmantas Vaza ....................................................................................... Višnioveckiai ...........................................................................................

242 243 244 249 258 272

PAREIGŪNAI

......................................................................................

277

Kaptūrai ................................................................................................... Karalius ....................................................................................................... Konfederacijos maršalka ....................................................................... Konvokacijos maršalka ....................................................................... Primas ......................

277 277 278 279 279

9

SEIMAI IR SEIMELIAI ........................................................................................... Instrukcija .................................................................................... Kaptūriniai seimeliai ............................................................................... Konfederaciniai seimai ........................................................................... Konkliuzija .................................... '.......................................................... Konstitucijos ........................................................................................... Lauda ....................................................................................................... Nominacija ................................................................................................. Petitą .. •..................................................................................................... Priešseiminiai seim e lia i............................................................................. Propozicija ................................................................................................. Provincijų sesijos ................................................................................... Reliacija ..................................................................................................... Reliaciniai seimeliai .............................. Varšuvos konfederacija........................................................................... KARAI IR PALIAUBOS .......................................................................................

280 280 282 283 283 283 284 285 285 286 290 290 292 292 294 296

Kadetas ..................................................................................................... 296 Kadetų korpusas ......................................................................................... 296 Kališo mūšis ................................................................................................. 297 Kariuomenės konfederacija ............................................................. 297 Klušino k autynės......................................................................................... 298 Kosciuškos sukilimas ................................................................................. 299 Kvarta ......................................................................................................... 305 Kvartinė kariuomenė ............................................................................. 307 Laivynas .................................................................. Liubomirskio maištas ................................................................................. 308 Polianovkos taika ..................................................................................... 310 Stumsdorfo paliaubos......................................................... Valkininkų konfederacija......................................................................... 313 Zapolės paliaubos ................................................................................... 318 Zborovo taika ............................................................................................. 319 DIDIKAI, POLITIKAI, ISTORIKAI .........................................................................

31

320

Jablonovskiai ............................................................ Koniecpolskis ............................................................................... Liubomirskiai ............................................................................................. 321 Mnišekas ..................................................................................................... 322 Osolinskiai ................................................................................................. 323 Tarnovskiai ............................................................................................... 324 Zaluskiai ......................................................................... Zamoiskiai ................................................................................................. 327 Zborovskiai ................................................................................................. 332 Zebžydovskiai ......................................................................... Zolkievskiai ................................................................................................. 337

321

335

10

MIESTAI

............................ ..................................................................................

339

Kališas .................................................................................................. . . 339 Krokuva .................................................................................................. 339 Lenčica .......... ............................................................................................ 344 Liublinas .................... ..............: .............................................................. 345 Sieradzė .............. ...................................................................................... 347 Vavelis ...................................................................................................... 347 »

LENKIJA TEISĖ

....................................................................................................

351

Košicų privilegija ..................................................................................... 351 Nesavos statutai ........................................................ Vislicos statutas ...................................................................................... 353 Volumina L egum ....................................................................................... 355 IKI UNIJOS SU LIETUVA ................................................................................... Krašto istorija ........................................................................................... Kaiišo taika ..................................................................... .......................... Karaliai ir kunigaikščiai ............................................................................... Kazimieras I Atstatytojas .................................... .................................. Kazimieras II Teisingasis ....................................................................... Kazimieras III Didysis .......................................... ................................ Konradas . . ............................................................................................... Leškai ......................................................................................................... Mieškai . ............................................................................. ................... Piastai ....................................................................................................... Pšemislai .............. ................................................................................... Vladislovas I Uolektėlis ....................................................................... Ziemomyslai .............................................................................................. Ziemovitai .................................................................................................... PO TREČIOJO VALSTYBĖS PADALIJIMO .......................................... Krašto istorija ........................................ ...................................................... Kaiišo sąjunga ............................................................................................... Kongresinė Lenkija ............................................................ .......................... Lenkijos socialistų partija ........................................................................... Varšuvos kunigaikštija ............................................................................... Istorikai ir politikai ....................................................................................... A. Jablonovskis ....................................................................................... K. Jarochovskis .............................. ....................................................... V. Kalinka ............................................................................................... V. Korfantas............................................................................................... St. Mikolaičikas .......................................................................................

357 357 363 363 363 363 364 368 371 373 375 378 380 383 383 386 386 399 399 400 403 405 405 405 405 406 406

11

SLAVAI IR RUSIJA BENDRA ISTORINĖ APŽVALGA ....................................

409

Kiltys ........................................................................ Kašubai .................................... ........................ Polianai ................ ................... .................. Radimičiai ............................................................ Rusia ........ ........................................................ Rutènij a .......................... .................................. Sarmatai ................................ ............................ Sarmatija .................................... ........................ Severiečiai ........................................................ Slavai ................................................................ Variagai ............................................................ Teisė ......................................................................... Kabala .......................... . . . ................................ Kabinetinės žemės ............................................ Opričnina .............................................. ........... .. Pogromas ............................................................ Russkaja Pravda ................................ .. Večė ............................................................... Zemskij sobor .................................................... Zemstvo ............................................................ Žemės teismas ....................................................

409 409 410 411 412 416 417 419 420 420 427 428 428 430 430 432 433 435 437 439 440

rusų Žemės, sritys, kunigaikštijos Lietuvos didžiojoje kuni ­ gaikštijoje .......................................................................................................

Gudija ............................ Gudijos istorija ........ Gudijos miestai ........ Kobrine .................... Lietuvos Brasta . .. Mozyrius ................ Polockas ................ Slonimas ................ Sluckas .................... Supraslis ................ Svisločius ................ Turovas .................... Vitebskas ................ Zaslavlis................ Iziaslavo kunigaikštija Haličo kunigaikštija .. . Haličas .................... Haličo kunigaikščiai

441 441 441 447 447 447 450 451 452 454 455 456 457 457 459 460 460 460 464

12

Jaroslavas, Volodimirkosūnus ............................................................. 464 Jurgis, Levo sūnus ................................................................................... 464 Levas I ....................................................................................................... 464 Levas I I ....................................................................................................... 465 Romanas, Mstislavo sūnus ................................................................... 465 Kijevo kunigaikštija ....................................................................................... 466 Kijevo valstybė ........................................................................................... 466 Kalkos mūšis .................... .................................................................... .. 469 Kijevo kunigaikščiai................................................................................... 470 Iziaslavai ........ .......................................................................................... 470 Jaroslavai .......................................................... ........................................ 470 Mstislavai ................................................................................................... 473 Olegas ....................................................................................................... 474 Olegas, Sviatoslavo sū n u s....................................................................... 475 Olga ........................................................................................................... 475 Sviatopolkai ............................................................................................... 476 Sviatoslavai ............................................................................................... 476 Vladimiras I Šventasis .......................................................................... 477 Vladimiras Monomachas .................................................................... 479 Vsevolodas ............................................................................................... 480 Podolė ............................................................................................................... 48 j Polocko kunigaikštija ................................................................................... 483 Polocko kunigaikštijos istorija .............................................................. 483 Rogneda ................................................................................................... 488 Rogvaldai ................................................................................................... 488 Pskovo respublika ........................................................................................... 489 Pskovo respublikos istorija ................................................................... 489 Sviatoslavas, Jaroslavo sūnus ............................................................... 497 Riazanės kunigaikštija ................................................................................... 497 Riazanės kunigaikštijos istorija .......................................................... 497 Olegas ....................................................................................................... 498 Seversko kunigaikštija................................................................................... 499 Seversko kunigaikštijos istorija .......................................................... 499 Seversko Naugardas ............................................................................... 500 Trubčeskas ............................................................................................... 500 Slucko kunigaikštija ....................................................................................... 502 Smolensko kunigaikštija .................................. ........................................... 503 Smolensko kunigaikštijosistorija ......................................................... 503 Jurgis, Sviatoslavo sūnus .................................................................... 506 Sviatoslavas, Jono sūnus .................................................................... 506 Smolenskas ............................................................................................. 507 Viazma ....................................................................................................... 509 Starodubo kunigaikštija .............................................................................. 510 Starodubo kunigaikštijosistorija ......................................................... 510 Starodubas ............................................................................ .................. 511

13

Toropeco kunigaikštija ............................................................................... Turovo-Pinsko kunigaikštija ....................................................................... Ukraina .................................................................... Ukrainos isto rija ....................................................................................... P. P. Skoropadskis ................................................................................... Ukrainos miestai .................................................................................. Kamenecas ............................................................................................... Kijevas ........................................................ Lvovas ....................................................................................................... Ossolineum ............................................................................................... Voluinės Vladimiras ............................................................................ Zaslavlis ................................................................................................... Zitomiras ................................................................................................... Vitebsko kunigaikštija ................................................................................... Voluinė .......................................................................... Voluinės isto rija .................. Vasilka ....................................................................................................... Zaporožė ..........................................................................

511 512 514 514 528 528 528 529 535 538 539 541 542 543 545 545 555 558

RUSIJOS VALSTYBĖ...............................................................................................

559

Istorija ............................................................................................................... Rusija ....................................................................................................... Pruto taika .............. Rusų—japonų karas ........ ^ ................................................................. Slovo o polkų Igoreve ........................................................................... Kunigaikštijos ............................................................................................... Maskvos valstybė ................................................................................... Rostovo kunigaikštija ........................................................................... Suzdalės kunigaikštija ........................................................................... Tverės kunigaikštija ............................................................................... Vladimiro kunigaikštija ....................................................................... Vladimiro-Suzdalės-Maskvos kunigaikščiai ...................................... Vadai, carai, imperatoriai ............................................................................... Godunovas .................................................................... Jonas V ....................................................................................................... Jonas VI ................................................................................................... Kotryna I ................................................................................................... Kotryna II D id žio ji................................................................................... Marija Feodorovna................................................................................... Marina Mnišek ....................................................................................... Mikalojus I ............................................................................................... Mikalojus II ................................................................ Mikalojus III ........................................................................................... Ona Ivanovna ...........................................................................................

559 559 590 591 593 593 593 604 607 608 615 617 619 619 622 622 622 624 639 640 642 651 658 658

14

Ona Leopoldovna .................... Ona Petrovna ............................ Petras I Didysis ........................ Petras I I ........................................ Petras III .................................... Povilas I ...................... .............. Riurikas ...................... .................. Riurikaičiai ............................ Romanovai ................................ Mykolas Romanovas ................ Teodoras I .................................... Teodoras II .......................... Teodoras III ................................ Kunigaikščiai, vadai ............................ Glinskiai .................................... Golicynai .................................... Igoriai ........................................ Jonas I Kalita ............................ Jonas II ........................................ Jonas III D id y sis.......................... Jonas IV Ž iaurusis.................... Jonas, Novosilio kunigaikštis . , Jonas, Aleksandro sūnus .......... Jonas, Tverės kunigaikštis Konstantinas, Konstantino sūnus Konstantinas, Mikalojaus sūnus Konstantinas, Povilo sūnus Konstantinas, Vsevolodo sūnus Mykolas, Aleksandro sūnus Mykolas Drąsusis ...................... Mykolas, Jaroslavo sūnus Mykolas, Jurgio sūnus .............. Mykolas, Mikalojaus sūnus Mykolas, Vsevolodo sūnus Obolenskiai .................................. Požarskis Dimitras ...................... Simanas .......................................... Šeinas Mykolas .......................... Suiskiai .............. ............................ Trubeckojai .................................. Viazemskiai ................................... Vorotinskiai .................................. -* Vosylius I .......... ............................ Vosylius II T am susis.................. Vosylius III ..................................

661 662 662 672 673 674 679 679 681 684 687 688 688

689 689 693 694 695 696 696 702" 712 712 713 713 713 713 716 716 716 716 716 717 717 717 718 719 720 720 725 727 728 731 733 737

15

Didikai ir bajorai .......... ............................................................................... * Orlovai ..................................................................................................... Repninai .................... .............................................................................. Šeremetjevai ........................................................................................... Šuvaiovai .............................................................................................. Voroncovai .............................................................................................. Zubovai .............................................. ................................................... Valstybininkai, diplomatai, generolai . . . ........................................i .......... J. A. Igelstrem as................ ..................................................................... K. G. Igelstremas .......... ........................................................................ N. P. Ignatjevas .............................. ................................................... A. P. Izv o lsk is........ ............................................................................. .. . N. N. Judeničius .................... *........................................................... F. F. Jusupovas ...................................... G. E. Lvovas ........................................................................................... A. D. Menšikovas ................................................ .................................. A. S. Menšikovas ............ ..................................................................... A. I. Ostermanas ................................................................................... I. A. Ostermanas............................... I. F. Paškevičius ....................................................................................... V. K. Plėvė .................. . .......................................................................... K. P. Pobedonoscevas.............. ............................... ............................ G. A. Potiomkinas .....................................^ ......................................... Rasputinas .......................... .................................................................... J. J. Siversas ........................................................................................ .. P. A. Stolypinas ...................................................................................... V. A. Suchomlinovas .................................................................... A. A. Suvorovas ................................................................................... A. V. Suvorovas .............................................................................. :. P. D. Sviatopolkas-Mirskis . ................................................................. P. P. Šafirovas . .......... ......................................................................... O. M. Štakelbergas ............................................................................... B. V. Štiurmeris ...................................... ................................................ S. J. Vitė ........ ...................................................................................... I. I. Voroncovas-Daškovas ............................................... Patriarchai, metropolitai, sektos ............................ .................. Makarijus ...................... ......................„................ Nikonas .............. .................................................... Pociejus Ipatijus .......................................................................... Simeonas Polockietis ......................................................... Teofilis ............................................................................. . Teognostas ......................................... ............ .. Tichonas .......................... ................................... Raskolnikai ....................................................................................

740 740 742 748 751 752 753 756 756 756 756 757 757 758 759 759 760 761 762 763 764 765 766 768 769 771 773 774 774 776 776 777 779 779 781 781 731 7g3

788 7qq 79 j

16

Štundistai ................................................................................................... Istorikai, m enininkai....................................................................................... V. S. Ikonikovas .................................................................................. D. I. Ilovaiskis ........................................................................................... A. Ivanovas ...................................... ........................................................ G. Ivanovas ............................................................................................... K. A. Ivanovas ...................................................................................... P. I. Ivanovas ......................................................................................... V. O. Kliučevskis ................................................................................... M. K ostomarivas....................................................................................... G. K. Kotošichinas ............................ ...................................................... P. N. Miliukovas ................................................................................. A. N. Radiščevas .................................................................................. P. B. Struvė ............................................................................................... V. N. Tatiščevas ....................................................................................... I. A. Tichomirovas ................................................................................... M. N. Tichomirovas ............................................................................... B. A. Turajevas ....................................................................................... Ideologinės s r o v ė s ........................................................................................... Panslavizmas ........................................................................................... Slavofilai ................................................................................................... Zapadnikai ............................................................................................... Partijos ........................................................................................................... Kadetai ....................................................................................................... Menševikai ............................................................................................... Progresistai ............................................................................................... Trudovikai .................................................. ............................................ Miestai ir miesteliai ...................................................................................; • Kafa ........................................................................................................... Maskva ....................................................................................................... Naugardas Didysis ................................................................................... Pskovas ...................................................................................................... Riazanė .......................................... ........................................................ Rostovas ................................................................................................... Suzdalė ....................................................................................................... Tverė ....................................................................................................... Ugličius ................................................................................................... Velikije Lukai ........................................................................................... Vladimiras ............................................................................................... Zvenigorodas ........................................................................................... Sovietinė R u sija ............................................................................................... Rusijos ir SovietųSąjungos istorija ..................................................... Rapalo sutartis ........................................................................................... Vadai, veikėjai, generolai ....................................................................... M. I. Kalininas .......................................................................................

795 796 796 796 796 7g6 796 797 797 798 799 799 800 801 802 802 803 803 804 804 811 812 814 814 815 817 819 820 820 82 ^ 827 835 838 838 839 840 840 841 842 844 845 845 850 851 851

17

L. B. Kamenevas ................................................................................... I. S. Konevas ........................................................................................... M. M. Litvinovas ................................................................................... G. V. Plechanovas ................................................................................... L. D. Trockis .......................................................................................... G. E. Z inovjevas....................................................................................... A. A. Ždanovas ....................................................................................... G. K. Žukovas ...........................................................................................

852 852 853 854 855 858 859 860

KITOS VALSTYBĖS IR TAUTOS AUSTRIJA

...........................................................................................................

863

Vilhelmas Habsburgas ...........................................................................

863

ČEKIJA

............................................................................

Šv. Kirilas Pšemislidai Sviatoplukas Vladislovas JUGOSLAVIJA

864

............................................................................................... ............................................................................................... ............................................................................................... Pomirtinis ...........................................................................

864 865 866 867

...................................................................................................

868

Rapalo sutartis .................................................................^ ...................... 868 Tito ........................................................................................................... 868 Zadruga ............................................................................................. • • • 870 KAZOKAI ...............................................................................................................

871

Kazokų istorija ....................................................................................... Haidamakai ............................................................................................... I. Mazepa ................................................................................................... E. I. Pugačiovas ....................................................................................... St. Razinas ............................................................................................... Siečė .......................................................... I. I. Skoropadskis ................................................................................... Zaruckis ................................................................................................... Zolotarenko (Ivan Nikiforovič; Vasilij Nikiforovič) .................. M. Zalizniakas......................

871 ^75 877 878 880 882 883 884 886 887

TOTORIAI

...........................................................................................................

888

Totorių istorija ....................................................................................... Totoriai senovės Lietuvoje ................................................................... Edyga ....................................................................................................... Kazanės chanatas ................................................................................... Orda ...........................................................................................................

888 890 891 892 893

2. K- Avižonis.

18

Sarajlis ...................... Tochtamišas .................. VENGRIJA

..........

Liudvikas I .............................. Liudvikas II ............................ Zapolijos ..........................................................................

894 895 897 897 900 901

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ......................................................

905

RODYKLĖS

947

........................................................................

KONSTANTINO AVIŽONIO „RINKTINIŲ RAŠTŲ" I—III TOMŲ TURINYS . . 1010

19 i

PRATARMĖ Istorikas Konstantinas Avižonis (1909—1969) į mūsų istoriogra­ fiją įsiliejo šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, bet reikšmingiausieji jo tyrinėjimai pasirodė jau tragiškaisiais 1940—1941 metais. Gel­ bėdamasis nuo sovietinio teroro ir smurto, K. Avižonis pasitraukė į Vakarus ir buvo atskirtas nuo tiesioginio bendravimo ,su Lietuvos akademiniu jaunimu ir istorikais profesionalais, neteko galimybių naudotis istorijos šaltinių saugyklomis. Tačiau savo pro­ fesinio darbo nemetė. Emigracijoje K. Avižonis dėstė Freiburgo uni­ versitete (1945—1949), Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge, Šiaurės Karolinos Elono kolegijoje (1949—1969) bei Kanzaso universitete (1964—1965). Be Lietuvos istorijos, skaitė Rytų Euro­ pos, Europos, Rusijos istorijos paskaitas. Daug rašė Bostone lei­ džiamai ,,Lietuvių enciklopedijai". ^ K. Avižonis buvo vienas produktyviausių mūsų emigracijos isto­ rikų. Profesoriaus kūrybinis palikimas labai didelis, be jo mes ne­ turėtume aiškaus lietuvių istoriografijos raidos vaizdo ir negalėtume nustatyti jos reikšmės tiriant politinę, kultūrinę, ekonominę Lietuvo raidą. K. Avižonis daug prisidėjo prie senosios Lietuvos val­ stybės pareigybių ir pareigūnų lietuviškosios terminijos kūrimo. Didelė mokslininko tiriamųjų darbų dalis jo žmonos dr. Angelės Avižonienės rūpesčiu yra sudėta Lietuvių katalikų mokslo akade­ mijos Romoje 1975—1982 m. išleistuose trijuose K. Avižonio „Rink­ tinių raštų" tomuose. Pirmajame iš šių tomų yra perspausdinta 1940 m. Kaune išleista monografija „Bajorai valstybiniame Lietu­ vos gyvenime Vazų laikais". Kituose dviejuose tomuose publikuo­ jami tiek jau anksčiau spausdinti, tiek rankraščiais po jo mirties likę darbai. Tų trijų tomų turinys pridedamas šio leidinio pabaigo­ je. Šiame, ketvirtajame, prof. K. Avižonio „Rinktinių raštų" tome, kurį sudarė dr. A. Avižonienė ir perdavė Lietuvos istorijos institu­ tui galutinai paruošti spaudai ir išleisti, dedami Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje" spausdinti jo straipsniai.

20

Visa knyga suskirstyta į 6 skyrius: I. Šaltiniai'; II. Lietuva; III. Lietuvos-Lenkijos valstybė; IV. Lenkija; V. Slavai ir Rusija; VI. Kitos valstybės ir tautos. Skyriai nėra standartiniai, tačiau beveik kiekviename iš jų esa­ ma tapačių poskyrių. Pirmajame skyriuje sudėta medžiaga apie ru­ sų metraščius. Antrajame skyriuje skelbiami straipsniai apie Lietu­ vos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinę santvarką, administraci­ nius vienetus, administracines institucijas, pareigūnus, socialines grupes, teisines to meto normas, teisminę santvarką, teismo parei­ gūnus, finansus, kariuomenės organizacinius principus, kunigaikš­ čius, didikus, generolus, bajorus, karo vadus. Trečiajame ir ketvir­ tajame skyriuose yra Lenkijos istorija, valdymo ypatybės, luomų teisinės normos, karalių, kunigaikščių, valstybės pareigūnų, politikų ir didikų biografijos, seimų ir seimelių rūšys, jų dokumentai, kariuo­ menės organizacija, konfederacijos, paliaubos, Lietuvos-Lenkijos pa­ dalijimai, jos istorija po trečiojo padalijimo, miestai, istorikai. Penk­ tajame skyriuje pateikta medžiaga apie slavų kiltis, teisines normas, valstybės institucijas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybėje ar jos įtakoje buvusias kunigaikštystes, kunigaikščius, Rusijos val­ stybės istoriją, carus, kunigaikščius, didikus, politikos ir karo veikė­ jus, cerkvės pareigūnus, istorikuš, miestus ir miestelius, sovietinės Rusijos politinius ir karo veikėjus. Daugiausia straipsnių yra apie šias valstybes: Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Lietuvos ir Lenkijos valstybę, Rusią ir Rusiją. Be to, yra po keletą pozicijų apie kazokus, totorius, Čekiją, Austriją, Vengriją ir Jugoslaviją. Pozicijos sugrupuotos pagal temas ir pateikiamos abėcėlės tvar­ ka. Susirasti reikiamus objektus padės knygos gale pridedamos Auš­ ros Gustaitės sudarytos vairdų, vietovardžių ir etnonimų rodyklės. Ketvirtasis „Rinktinių raštų" tomas parengtas spaudai kiek ki­ taip nei trys pirmieji. Teko iššifruoti enciklopediniam tekstui bū­ dingas santrumpas. Suvienodinta gana marga asmenvardžių ir vie­ tovardžių rašyba. Tam pasirinkome artimesnį dabartinei vartosenai variantą, pvz., iš Petrakavo, Petrikovo ir Piotrkovo liko tik Piotrkovas. Visai pakeistos kai kurios nebevartojamos formos: Volinija į Voluinę, Suzdalis į Suzdalę. Pakeitimai nurodyti išnašose. Vardai, autoriaus pateikti vien tik originalo kalba, transkribuojami, greta skliaustuose pateikiama originalo forma. Tiesa, visų vardų transkri­ buoti nepavyko. Svetimų kalbų, ypač rusiški, asmenvardžiai auto­ riaus kartais keisti lietuviškais, kartais — ne. Tas margumas išliko. Literatūros sąrašų, kurie yra prie straipsnių, nesistengta per­ tvarkyti pagal dabartinius standartus. Palikta autoriaus padaryta ru­

21

siškų ir ukrainietiškų leidinių transkripcija. Sąrašuose galbūt liko netikslumų, kurių, neturėdami leidinių originalų, negalėjome patik­ rinti. Pabaigoje pridedamas Aušros Gustaitės sudarytas prof. Kons­ tantino Avižonio panaudotos literatūros sąrašas. Profesorius rašė, kai buvo visai kitokia negu dabar Europos po­ litinė1 ir administracinė struktūra, tebebuvo sovietinė imperija, Lie­ tuva buvo okupuota. To meto realijos atsispindi daugelyje rašinių. Ir tai neturėtų stebinti skaitytojų. Historia vero tęstis temporum. Prof. K. Avižonio' sukaupta ir į šią knygą sudėta istorinė, teisinė, biografinė, administracinė ir terminų informacija padės istorikams ir istorijos mėgėjams be didelių pastangų daug ką pasitikrinti bei sutaupyti laiko, sugaištamo tų dalykų ieškant po įvairius leidinius. Manome, kad istorikams tai bus parankinė knyga. Šis leidinys — tai prof. Konstantino Avižonio sugrįžimas į Lietu­ vą iš priverstinės tremties. Lietuvos istorikų dabartinė karta, iš­ leisdama šią knygą, pagerbia savo darbštų pirmtaką. Antanas Tyla

23

ŠALTINIAI Ipatijaus kronika (rus. Ipatjevskij spisok ir Galicko-Volynskaja letopis, lenk. Hipacki latopis), lietuvių istorinėje literatūroje dažnai vadinama Ipatjevo kronika, kartais ir Voluinės kronika, vienas iš seniausių rusų istorijos metraščių nuorašų. Ipatijaus kronika suda­ ryta XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje, nurašant senuosius met­ raščius, vadinama Ipatijaus metraščiu, nes buvo laikoma Ipatijaus vienuolyne Kostromoje. Susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis nu­ pasakoja įvykius ligi 1199 m., antroji — ligi 1292 m. Chronologija antrojoje dalyje netiksli: atrodo, kad joje įvykiai iš pradžių buvo aprašyti be datų, jos įterptos vėliau. Ipatijaus kronika yra labai svarbus IX—XII a. Kijevo valstybės istorijos šaltinis ir pagrindinis Haličo-Voluinės kunigaikštystės istorijos šaltinis. Antroji kronikos dalis labai svarbi ir Lietuvos istorijai. Čia aprašomos Haličo-Voluinės kunigaikščių kovos su jotvingiais dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą. Aprašydama Voluinės naikinamuosius karo žygius į jotvingių žemę, Ipatijaus kronika kartais mini daug jotvingių ku­ nigaikščių, žuvusių kautynėse, arba tik trumpai pasako, kad žygio metu daug jotvingių kunigaikščių buvo išžudyta, o jų turtas paim­ tas kaip karo grobis. Minimi taip pat ir jotvingių žygiai į gudų ir rusų žemes. Anot Ipatijaus kronikos, 1205 m. lietuviai kartu su jot­ vingiais kariavo prie Tursko ir Raudonojoje Rusioje. 1219 m. mi­ nimos 21 Lietuvos kunigaikščio derybos per jų pasiuntinius su Vo­ luinės kunigaikščio Romano našle ir jos sūnumis Danielių ir Vasilka. Ta proga minimi Žemaičių kunigaikščiai Erdvilas ir Vykintas, Ruškavičiai (Kintibutas, Vanibutas, Butavydas, Vižeikis, jo sūnus Višlys, Kitenis ir Plikosovas), kunigaikščiai Bulevičiai (Visimantas, kurį kartu su jo broliais Eidivilu bei Sprudeika nužudė Mindaugas ir paėmė jo žmoną) ir 5 vyresnieji (stareišei) kunigaikščiai: Žyvibutas, Daujotas, Dausprangas, jo brolis Mindaugas ir Daujoto brolis Viligaila. Kai kurių Lietuvos kunigaikščių vardai iškraipyti, dėl to sunku beatspėti tikrąją jų formą. Visi tie kunigaikščiai priklausė tik penkioms giminėms, tai rodo, kad Lietuvos vienijimasis jau tada

24

ŠALTINIAI

buvo pažengęs pirmyn. Iš jų visų ypač iškilo Mindaugas, kuris pašalino ar privertė jam paklusti visus kitus kunigaikščius. Ipati­ jaus kronika mini Mindaugo kovas su kitais Lietuvos kunigaikščiais, vienijant Lietuvą, ir pažymi: ,,Mindaugo jėga didelė. Ir pradėjo žudyti savo brolius ir brolvaikius, o kitus išvarė iš jų žemių ir nieko nepakentė prieš save. Jėga ir priešiškumu užėmė Lietuvą". Kitoje vietoje Ipatijaus kronika rašo, kad Mindaugas, suvienijęs savo val­ džioje visas lietuvių žemes, pradėjo labai garsėti ir kilti į puikybę. Ruškavičiai vėliau minimi kaip Mindaugo padėjėjai ir karo vadai. Ipatijaus kronika mini ir kitus Mindaugo karo vadus: Sirvydą (Sirvid) ir Aišuną (Aišvno) Ruškaičius, Chvalą (Chval) ir Tiudijaminavičių Gaudižadą (Tiudijaminovič Kowdižad). Kronika aprašo ir Min­ daugo kovas su savo giminaičiais XIII a. viduryje, kai Mindaugas išvarė nepaklusnius savo brolio sūnus Tautvilą, Eidivydą ir jų dėdę Vykintą, Žemaičių kunigaikščius, pasiuntęs juos kariauti į gudų žemes ir į Smolenską, pažadėdamas jiems palikti tas žemes, kurias jie ten nukariaus. Vėliau Ipatijaus kronika mini koaliciją prieš Mindaugą: kai Mindaugas išvijo savo brolėnus Tautvilą ir Eidivydą, jų dėdę Vykintą iš jų užimtų gudų žemių, jie pabėgo pas Haličo kunigaikštį Danielių, kuris buvo vedęs Tautvilo ir Eidivydo seserį. Iš čia jie kartu su Haličo kunigaikščiu Danieliumi ir jo bro­ liu Vasilka užmezgę ryšius su Livonijos ordinu, sidabro dovano­ mis sukurstę žemaičius ir jotvingius prieš Mindaugą ir kvietę kai kuriuos lenkų kunigaikščius dėtis į sąjungą prieš jį. Toliau Ipati­ jaus kronika aprašo sąjungininkų kovas prieš Mindaugą, mini jo sostinę Vorutą, aprašo Mindaugo krikštą kartu su daugybe jo ba­ jorų. Minima 1254 m. Mindaugo sutartis su Haličo kunigaikščiu Danieliumi, sudaryta Mindaugo sūnui Vaišvilkui tarpininkaujant. Taikai sustiprinti kunigaikštis Danielius vedė Mindaugo dukterį, o Vaišvilkas gavo valdyti Naugarduką ir Juodąją Rusią. Vėliau Min­ daugas pavedė Naugarduką valdyti Haličo kunigaikščio' Danieliaus sūnui Romanui. 1256 m. Haličo kunigaikščiai Danielius ir Levas vėl naikino jotvingių kaimus ir plėšė jų turtą. Ipatijaus kronika mini, kad vieno karo žygio metu Žemaičių kunigaikštis Treniota nužudęs Mindaugą ir du jo sūnus, Ruklį ir Rupeikį. Vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišvilkas pabėgęs į Pinską. Mindaugo brolio sūnus Tautvi­ las, tuo metu Polocko kunigaikštis, ketinęs nužudyti Treniotą ir užimti savo dėdės Mindaugo vietą Lietuvoje, bet planai buvę jo bajorų išduoti, ir jis pats buvęs Treniotos nužudytas, o Treniota pradėjęs viešpatauti visoje lietuvių žemėje ir Žemaičiuose. Ipati­ jaus kronika dar pateikia žinią, kad Treniota vėliau buvęs nužudy­ tas Mindaugo arklininkų. Mindaugo sūnus Vaišvilkas, surinkęs tėvo

ŠALTINIAI

25

karius ir draugus, atvykęs Lietuvon ir džiaugsmingai buvęs lietu­ vių priimtas, o Treniotos draugai išbėgioję. Toliau kronikoje ran,dame žinių apie Vaišvilko ir jo svainio Švarno trumpą valdymą Lietuvoje, taip pat apie didįjį Lietuvos kunigaikštį Traidenį. Ipati­ jaus kronika ypač keikia Traidenį, bet šiaip smulkesnių žinių apie jo valdymą nepateikia, tik mini sėkmingus Traidenio karo žygius, siekusius Drohičiną ir net Krokuvą. Kronika taip pat mini Traide­ nio karol vadus ir jo brolius, vadovavusius Traidenio kariuomenei. Ipatijaus kronika pažymi, kad 1270 m. Lietuvoje pradėjęs viešpa­ tauti Traidenis ir jis gyvenęs 12 metų. Kronika užbaigiama 1292 m. Ji yra ne tik didelės1 istorinės, bet ir literatūrinės reikšmės. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 2, 1843; 2 leid., 1908; 3 leid., 1923; Letopis po Ipatskomu spisku (išleista Archeografinės komisijos Petrapilyje 1871); N. Fiisov, Soderžanije i charakteristika Galicko-Volynskoj letopisi po Ipatjevskomu spisku (jo knygoje Istoričeskije charakteristiki i eskizy, t. 2, 1922); T. Kostiuba, Galicko-Volinskij litopis, t. 1—2, 1936; D. Lichačev, Russkije letopisi i ich kulturno-istoričesko j e .značenij e, 1947.

Laurentijaus metraštis (Lavrentjevskaja letopis), viena pačių se­ niausių senovės rusų metraščių kompiliacijų, svarbiausias šaltinis ankstyvajai Rusijos istorijai (852—1305), pateikiąs daug žinių apie Kijevo Rusios ir šiaurės rytų rusų kunigaikštijų įsteigimą ir jų po­ litinį, socialinį bei ekonominį gyvenimą, ypač apie karo žygius. Greta kunigaikščių veiklos Laurentijaus metraštyje aprašoma rytų slavų kilmė, jų valstybės susikūrimas bei santykiai su kitomis tau­ tomis, kaimyniniais kraštais. Yra žinių apie jotvingius, kurių vardas Laurentijaus metraštyje pirmą kartą minimas 983 m. Met­ raštis taip pat pateikia žinių apie lietuvius bei jų kunigaikščius, tačiau tokių žinių čia randama daug mažiau negu Ipatijaus metraš­ tyje. Laurentijaus metraštį 1377 m. surašė Suzdalės vienuolis Laurentijus, nuo kurio metraštis ir gavo vardą. Metraštis buvo sukompi­ liuotas ir papildytas Žemutiniame Naugarde, Suzdalės ir Žemutinio Naugardo didžiojo kunigaikščio Dimitro, Konstantino sūnaus, pa­ geidavimu. Laurentijus panaudojo ¡gerokai laiko apgadintus senus rankraščius, iš jų XIV a. pradžios senų metraščių kompiliaciją, į kurią įėjo ir XII a. nuorašas paties seniausio rusų metraščio, vadi­ namo Nestoro kronika — „Dabarties metų nupasakojimas" („Povest vremennych let"). Senieji XII a. rusų metraščio nuorašai, naudoti Laurentijaus pirmtakų, dingo, bet pats Laurentijaus metraštis, į kurį įėjo Nestoro metraščio nuorašų nuorašas, išliko. Jis buvo su­ rastas 1792 m. ir jo rankraštis saugomas Petrapilio M. E. Saltykovo-

ŠALTINIAI

Ščedrino bibliotekoje. Taigi Laurentij aus metraštis yra pati seniau­ sia išlikusi rusų metraščių kompiliacija. Laurenti jaus metraščio pa­ teikiamos žinios apima ne tik Nestoro kronikos žinias ligi 'XII a. pradžios, bet ir XIII, dalies XIV a. įvykius, sukompiliuotus iš Tve­ rės, Suzdalės ir kitų kronikų. A. A. Šachmatovas ir kiti rusų metraščių tyrinėtojai nustatė ši­ tokią Laurentij aus metraščio panaudotų ankstyvesnių kompiliacijų istoriją. Pati seniausia žinoma rusų metraščio kompiliacija „Povest vremennych let" buvo surašyta vienuolio Nestoro Kijevo Pečeros vienuolyne XII a. pradžioje, panaudojant ankstyvesnius kronikų rankraščius. Šachmatovas, išanalizavęs šią ankstyviausią Nes­ toro kompiliaciją, kiek ji yra išlikusi Laurenti jaus metraštyje,' atkū­ rė dar ankstesnės kronikos tekstą, pagal jį parašytą 1039 m. Origi­ nalus Nestoro rankraštis neišliko, bet įvairiose rusų kunigaikštijose buvo daug jo XII a. nuorašų ir redakcijų su papildymais. Viena tokia kompiliacija buvo surašyta XII a. Rostovo-Suzdalės kunigaikš­ čio Andriaus Bogoliubskio rūmuose, panaudojant vietos kroniki­ nius užrašus ir pietinių rusų Perejaslavlio rankraštį, kurio pradžioje buvo 1116 m. Silvestro redakcijos „Povest vremennych let". Šita Bogoliubskio rūmuose sudaryta 'kompiliacija, užbaigta 1177 m. įvy­ kiais, buvo panaudota kaip pagrindas naujai kompiliacijai, sura­ šytai su papildymais Vladimire 1193 m. Joje „Povest vremennych let" buvo įjungta taip pat ir 1118 m. Mstislavo redakcijoje. Kadan­ gi panaudoti keli Nestoro rankraščio nuorašai ir kiekvienas iš jų buvo kiek skirtingas, tie patys įvykiai čia pakartoti kelis kartus skirtingomis datomis. Kai totoriai sunaikino Vladimirą, Rostovo kunigaikščio Jaroslavo Vsevolodo sūnaus paliepimu 1239 m. buvo sudaryta nauja kompiliacija, kurios pagrindu tapo 1193 m. Vladi­ miro kompiliacija ir Rostovo kronika. Jos turinys pateko ir į Lau­ renti j aus metraštį, kaip ir vėlesnių įvykių aprašymas. Į Laurentijaus metraštį buvo įtrauktas ir 1284—1305 m. Tverės metraštis, su­ darytas remiantis Tverės, Smolensko, Riazanės ir Naugardo kuni­ gaikščių šeimų kronikomis. Laurentijus nurašė šią Tverės metraš­ čio kompiliaciją. Kadangi Laurentijaus naudojamas Tverės metraštis buvo gerokai sutręšęs ir vietomis nebeįskaitomas, jo metraštyje atsirado spragų. Jame nėra 898—922, 1263—1283 ir 1288—1294 m. įvykių aprašymo, tačiau Laurentijaus metraščio XIII a. įvykių spra­ gas galima papildyti, panaudojant Simeono metraščio kompiliaciją. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 1, 1846; Letopis po Lavrentj evskomu spisku, 1872; 2 leid., 1897; A.A. Bachmatov, Razyskanija o drevnejšich russkich letopisinych svodach, 1908; A.A. Sachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—■

ŠALTINIAI

27

XVI w ., 1938; A.A. Sachmatov, Kijevskij letopisnyj svod XII v. (A.A. Sachmatov (1864—1920): Sbomik statej i materialov, red. S. Obnorskij, 1947); M.D. Piiselkov, Lavrentjevskaja letopis (Učenyje zapiski Leningradskogo universitetą. Serija istoričeskich nauk, nr. 32, 1939); D.S. Lichačev, Russkije letopisi i ich kulturno-istoričeskoje značenije, 1947.

Naugardo metraščiai (Novgorodski j e letopisi)— vietiniai met­ raščiai ir rusų metraščių kompiliacijos, sudarytos prie Didžiojo Nau­ gardo bažnyčių ir vienuolynų XI—XVI a. Nenukentėjęs nuo XIII a. totorių antplūdžio, Didžiojo Naugardo miestas ir jo kultūrinės įstai­ gos sugebėjo išsaugoti daug rusų metraščių bei jų nuorašų ir to­ liau tęsti metraščių rašymo tradiciją. Metraščiai Didžiajame Naugarde buvo rašomi jau nuo XI a. Pirmoji įvairių rusų metraščių kompiliacija, vadinamasis Sofijos metraštis, buvo sudarytas prie Šv. Sofijos katedros XII a. ketvirtajame dešimtmetyje. Toliau jis buvo tęsiamas ir papildomas ligi 1547 m. Naugardo metraščiai labai svarbus ne tik Didžiojo Naugardo, Pskovo, Tverės, Maskvos ir kitų rusų gyvenamų sričių istorijos šaltinis, bet pateikia nemažai me­ džiagos ir apie Lietuvos praeitį. Naugardo metraštyje randame daug žinių apie naugardiečių santykius su lietuviais nuo XIII a. pradžios ir šiaip vertingų žinių apie senovės Lietuvą, tarp jų ir patikimą Gedimino mirties datą. Ypač daug žinių Naugardo metraščiuo­ se yra apie Vytauto ir Kazimiero laikus, taip pat iš XVI a. pirmo­ sios pusės. Sofijskaja letopis (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 3—6, 1841— 1853); Novgorodskije letopisi (Ten pat, t. 3—4, 1841— 1848; 1888); D.S. Lichačev, Russki­ je letopisi i ich kulturno-istoričeskoje značenije, 1947.

Nestoras (Nestor; apie 1056 m.— apie 1114 m .)— Kijevo vienuo­ lis, Kijevo Rusios rašytojas ir metraštininkas. Apie 1074—1078 m. įstojo' į Kijevo Pečeros vienuolyną — vieną žymiausių senovės Ru­ sios kultūros centrų. Čia Nestoras parašė apie kankinius Borisą ir Glėbą („Čtenije o kniaziach Borise i Glebe") ir šv. Teodozijaus, vieno Pečeros vienuolyno steigėjų ir jo buvusio viršininko, gyve­ nimą („Žitije Feodosija"). Šie veikalai parašyti Kijevo Rusios val­ stybės patriotine dvasia. Nestoras smerkia kunigaikščių nesantai­ ką, ardančią krašto vienybę, ir priešinasi Bizantijos pastangoms pa­ imti Kijevo Rusią į savo įtaką. Nestoras daugumos istorikų laiko­ mas ir seniausio Rusios metraščio, vadinamosios Nestoro kronikos ar bent jos dalies, autoriumi. Miręs po asketiško gyvenimo, Nesto­ ras buvo palaidotas Kijevo Pečeros vienuolyne, kur jo relikvijos išliko ligi XX a.

23

ŠALTINIAI

Nestoro kronika — pats seniausias žinomas (pradinis) senovės Rusios metraštis „Povest vremennych let", surašytas XII a. pradžio­ je Kijevo Pečeros vienuolyne. Dauguma) istorikų Nestoro kronikos ar bent jos dalies autoriumi bei redaktoriumi laiko vienuolį Nesto­ rą. Metraščio originalas nežinomas, nes nei jis, nei pirmieji jo autentiški nuorašai neišliko. Tačiau yra išlikę keli XIV—XV a. Nes­ toro kronikos nuorašai, įtraukti į| to meto metraščių kompiliacijas. Taip pat yra išlikę nemaža vėlesnių laikų metraščių kompiliacijų, į kurias buvo įdėti ir ankstyvesni pradinio metraščio) nuorašai bei papildymai. Seniausia iš tokių išlikusių metraščių kompiliacijų yra Laurentijaus metraštis, 1377 m. sukompiliuotas Suzdalėje vienuolio Laurentijaus, Suzdalės kunigaikščio Dimitro, Konstantino sūnaus, prašymu. Antras pagal senumą yra Ipatijaus metraštis, sukompi­ liuotas XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje Ipatijaus vienuolyne prie Kostromos Voluinėje. Sudarant abi šias kompiliacijas buvo panaudoti ir pradinio metraščio ,,Povest vremennych let" tuo metu išlikusių seniausių versijų nuorašai. Remiantis kritikų tyrimų duomenimis, pati pirmoji Nestoro kro­ nikos redakcija, ligi mūsų laikų neišlikusi, buvo sudaryta Nestoro 1113 m. Kiek vėliau, kunigaikščio Vladimiro Monomacho laikais, buvusi sudaryta nauja Nestoro kronikos redakcija vienuolyno vir­ šininko Silvestro 1116 m. Ši redakcija su kai kuriais pakeitimais išliko Laurentijaus metraštyje.! Trečioji Nestoro kronikos redakcija buvusi sudaryta 1118 m. ir jos versija išliko Ipatijaus metraštyje. Nestoro kronika nėra vientisas kūrinys, bet susideda iš daugelio savoį turiniu bei stiliumi skirtingų fragmentų, sudėtų į krūvą. Tyri­ nėtojai nustatė, kad sudarant Nestoro kroniką buvo panaudotos biblinės ištraukos, Bizantijos istorikų Jono Malalo ir Georgijaus Hamortolos veikalai, šventųjų gyvenimai, įvairios ankstyvesnės Padnieprio slavų vietinės kronikos, vienuolynų užrašai, poetiški seno­ vės istoriniai padavimai (byliny), autoriaus apklausinėtų senų žmo­ nių pasakojimai ir paties autoriaus pergyventų laikų įspūdžiai, at­ siminimai bei pastebėjimai. Nestoro kronika pradedama nuo biblinio tvano laikų. Toliau ji aprašo žmonių giminės išsiplėtimą pa­ saulyje, slavų atsiradimą,į jų suskilimą į atskiras šakas, rytų slavų pradžią bei jų gimines, variagų kunigaikščių Riuriko ir jo brolių pakvietimą valdyti slavus IX a. viduryje, Kijevo kunigaikštijos įkūrimą, kunigaikščių Askoldo ir Diro nužudymą, Olgos kerštą drevlianams, nužudžiusiems jos vyrą, slavų misionierių Kirilo ir Meto­ dijaus veiklą, krikščionybės įvedimą Kijeve, Kijevo valstybės plė­ timąsi, karo bei prekybosj santykius su kaimyniniais kraštais ir kt. Nestoro kronika baigiama paties autoriaus gyventais kunigaikščių

ŠALTINIAI

29

Vsevolodo ir Sviatopolko (1078—1122) laikais. Autorius bus pa­ naudojęs visus jam prieinamus žinių šaltinius. Įvykiai nuo 850 ligi 1110 m. nupasakojami analų (pamečiui rašomos kronikos) forma patriotine Kijevo valstybės dvasia. Nestoro kronika rašyta ligi 1110 m. Paskutiniųjų 40 metų įvykiai vaizduojami amžininko aki­ mis. Kronikos pradžioje ir aprašant senuosius įvykius ligi X a., autentiški istoriniai faktai supinami, maišomi su padavimais ir epine liaudies poezija, bet nuo X a. vidurio Nestoro kronika pasidaro rimtas, istoriškai patikimas šaltinis. Ši kronika pirmą kartą mini Lietuvos vardą 1040 m., kada Kijevo kunigaikštis Jaroslavas už­ puolė lietuvių žemes. Kronikoje minimas ir Kijevo kunigaikščio Vladimiro žygis prieš jotvingius 983 m., taip pat Jaroslavo žygis prieš jotvingius 1038 m. Tiek ukrainiečiai, tiek rusai laiko Nestoro kroniką svarbiausiu savo seniausių laikų istorijos šaltiniu, nupasakojančiu ankstyvosios Kijevo Rusios gyvenimą, jos tarptautinius santykius, Kijevo kuni­ gaikščių vidaus kovas ir daug vietos skiriančiu krikščionybės įve­ dimui ir įsigalėjimui. Savo reikšme Nestoro kronika yra ir žymiau­ sias Kijevo Rusios pasaulietinės literatūros kūrinys, parašytas šen. slavų bažnytine kalba, su daugeliu Padnieprio slavų gyvosios kalbos priemaišų. Dėl savo istorinės ir kultūrinės reikšmės Nestoro kronika yra'išversta į lenkų, čekų, vokiečių, anglų ir prancūzų kal­ bas. V.P. Adrijanova-Peretc, D.S. Lichačev, B. Romanov (red.), Povest vremennych let, t. 1—2, 1950; Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 1—2, 1846—1871; 2 leid. 1923, 1926—1928; A. Bielowski (red.), Monumenta Poloniae Historica, t. 1, 1864; L. Léger (red.), Chronique dite de Nestor, 1884; S. Cross (red.), The Russian Primary Chronicle, 1930; R. Trautmann, Die altrussische Nestorchronik = Povest vremennych let, 1931; D.S. Lichačev, Russkije letopisi i ich kulturno-istoričeskoje značenije, 1947; D.S. Lichačev, Vozniknovenije russkoj literatury, 1952; A.A. Sachmatov, Povest vremennych let i ee istočniki, 1940; B.D. Grekov, Kijevskaja Rus, 1953; M.N. Tichomirov, Istočnikovedenije istoriji SSSR s drevnejšich vremen do konca XVIII v., 1940; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954.

Nikono metraštis (Nikonovskaja letopis)— XVI a. rusų metraš­ čių kompiliacija, kurios vieno nuorašo savininkas buvo Maskvos patriarchas Nikonas. Į Nikono metraštį įėjo Nestoro kronika ir daug kitų vėlesnių metraščių bei vietinių istorijos šaltinių. Seniausias Nikono metraščio nuorašas buvo sudarytas 1539—1542 m. ir ap­ ėmė įvykius ligi 1520 m. Vėliau Nikono metraštis buvo papildytas ir prie jo pridėta atskira caro Jono IV valdymo pradžios kronika (,,Letopisec načala carstva velikogo kniazia Ivana Vasiljeviča"), aprašanti 1534—1553 m. įvykius, sudaryta 1553—1555 m. Šis priedas laikomas savarankišku istorijos šaltiniu, iškeliančiu Jono IV auto­

30

ŠALTINIAI

kratiškus veiksmus ir aprašančiu Kazanės chanato prijungimą prie Maskvos. XVI a. pabaigoje buvo sudarytas iliustruotas Nikono metraščio nuorašas. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 9—13, 1862—1906.

Pskovo metraščiai (Pskovskije letopisi), Rusijos istorijos šaltinis, turintis nemaža svarbių žinių ir iš Lietuvos istorijos. Pskovo metraš­ čiai buvo rašomi Pskovo vienuolynuose nuo XII! a., miesto parei­ gūnams prižiūrint. Į juos įėjo ir senesnių rusų metraščių ištraukos, bet nuo lietuvio, Nalšios kunigaikščio Daumanto laikų, kuris 1266— 1299 m. buvo Pskovo kunigaikštis, Pskovo metraščiai pasidaro sa­ varankiškas istorijos šaltinis, vaizduojantis pskoviečių gyvenimą ir jų santykius bei kovas su kaimynais, ypač su Didžiuoju Naugardu, Livonijos ordinu, Lietuva, Tverės, Maskvos ir kt. kunigaikš­ tystėmis, taip pat nušviečiantis! Pskovo respublikos vidaus gyveni­ mą, večės veiklą, bajorų ir pirklių reikalus bei jų santykius su ki­ tomis socialinėmis klasėmis. Lietuvos praeities tyrinėtojai čia randa nemaža žinių apie pskoviečių ir lietuvių ryšius, taip pat Lietuvos XIII—XV a. politiką rusų žemių atžvilgiu. Smulkiai aprašoma Mask­ vos valstybės agresija prieš Pskovo respubliką ir jos užgrobimas. Net ir Pskovo žemes 1510 m. įjungusi į Maskvos valstybę, Pskovo metraščiai vis dar buvo tęsiami ir papildomi naujų įvykių aprašy­ mais ligi XVII a. Pati' seniausia išlikusi Pskovo metraščių redakcija yra iš XV a. vidurio. Į ją įėjo ir senesnių Pskovo metraščių nuo­ rašai. Greta savarankiško įvykių aprašymo čia buvo žinių ir iš Didžiojo Naugardo bei kitų rusų metraščių. Yra išlikusios kelios Pskovo metraščių kompiliacijos ir XVII a. nuorašų. Pskovskije i Sofijskije letopisi (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 5, 1851); Pskovskije letopisi, vyp. 1, 1941.

Slucko metraštis (Sluckaja letopis) priklauso prie trumposios Lie­ tuvos metraščio redakcijos. Jis buvo* sudarytas XV a. prie Gedimino linijos Slucko kunigaikščių Olelkaičių rūmų. Metraštis yra svarbus istorijos šaltinis XIV a. bei XV a. pirmosios pusės įvykiams Lietu­ voje ir Gudijoje bei Ukrainos Rusioje nušviesti. Jame yra žinių ir apie Slucko kunigaikščius. Slucko metraštyje atsispindi to meto Lietuvos valstybinis sąmoningumas. Metraštis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis, vadinama „Letopisec velikich kniazej Litovskich", apima įvykius ligi XV a. vidurio, o antroji dalis, vadinama „Letopisec o velikom kniaze Moskovskom", aprašo įvykius ligi 1237 m. totorių įsiveržimo į Rusios žemes. Slucko metraštis istorijos šaltinių tyrinėtojams yra žinomas Uvarovo nuorašo vardu: ,,Uvarovskij spisok Zapadnorusskich (Litovskich) letopisej".

ŠALTINIAI

31

Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 17, 1907; T. Susieki), Zachidno-ruski litopisi jak pamiatki literatury, t. I, 1921; A.A. Sachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—XVI v.v., 1938.

Supraslio metraštis (Supraslskij spisok). 1. Vienas Lietuvos met­ raščio tramposios redakcijos sąvadų, sudarytas XV a. viduryje, ku­ rio XVI a. nuorašas buvo rastas Supraslio vienuolyne. Aprašo įvy­ kius nuo IX a. ligi XV a. vidurio ir yra svarbus šaltinis Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos istorijai. Supraslio nucraįšas, buvo perrašytas kažkokio Grigorijaus Ivanovičiaus 1519 m. spalio mėn., kunigaikš­ čiui Simanui Odincevičiui pareikalavus. Nuorašas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis („Izbranije letopisanija izloženo vkratce") pa­ grįsta ankstyvesniais rusų metraščių sąvadais, papildytais gudų ir ukrainiečių kilmės įterpimais, pasibaigia 1446 m. įvykių aprašymu. Antroji dalis („Letopisec velikich kniazej litovskich")! yra fragmen­ tinė kronika be datų, prasidedanti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnų vardijimu ir pasibaigianti Vytauto susitaikymu su Jogaila] 1392 m. Supraslio metraštis išspausdintas rinkinio „Polnoje Sobranije Russkich Letopisej '* 17-aj ame tome 1907 m. A.A. Sachmatov, O Supraslskom spiske Zapadno-russkoj letopisi (Letopis zaniatij Archeografičeskoj Komissiji za 1900 g., vyp. 13, 1901); A.A. Sachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—XVI v.v., 1938; AI. Jučas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis (Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1957, t. 2); M.N. Tichomiiov, Značenije drevnej Rusi v razvitiji russkogO', ukrainskogo i belorusskogo narodov (Voprosy istoriji, 1954, nr. 6).

2. Supraslio metraštis (Supraslskaja letopis), arba trumpasis Ki­ jevo metraštis, sudarytas XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje Gu­ dijoje, buvo rastas Supraslio vienuolyne. Jame yra svarbių žinių senovės Rusios ir XIV—XVI a. Gudijos bei Ukrainos istorijai. Su­ praslio metraštis prasideda nuo IX a. įvykių aprašymo. Į jį buvo įtraukti kronikiniai užrašai, surašyti Ukrainoje XV a., ypač apie kovas su totoriais. Tyrinėtojai ypač vertina Supraslio metraščio žinias nuo XV a. pabaigos ligi 1515 m., spėdami, jog tos žinios buvo užrašytos amžininko. Supraslskaja rukopis, soderžaščaja Novgorodskuju i Kijevskuju sokraščennyje le­ topisi, 1836.

Suzclalės-Rostov© metraščiai surašyti Rostovo-Suzdalės kunigaikš­ tijoje XII—XIII a., svarbus šiaurės rytų Rusios, taipĮ pat Maskvos įsikūrimu bei jos ankstyvosios istorijos šaltinis. M. D. Priselkovo nuomone, tie metraščiai buvo pradėti) rašyti Rostove kunigaikščio Jurgio ilgarankio (mirė 1157 m.) laikais ir nuo 1158 m. buvo tęsia­ mi naujojoje kunigaikštijos sostinėje Vladimire) ligi 1238 m. toto­

32

ŠALTINIAI

rių įsiveržimo. 1207 m. susidarius atskirai Rostovo kunįgaikštijai Vladimiro didžiosios kunigaikštijos ribose, Rostove vėl pradėta vie­ tinė kronika. Suzdalės-Rostovo metraščių rašymas 1238 m. vėl per­ keltas iš Vladimiro į Rostovą. Šie metraščiai vėliau buvo įjungti į Suzdalės vienuolio Laurenti j aus 1377 m. surašytą metraščio redak­ ciją, kurioje ir išliko ligi mūsų laikų. Be to, Suzdalėje surašytas ir rusų metraščių sąvadas, vadinamas Suzdalės metraščiu, Maskvos Akademijos nuorašu, Troicos metraščiu. Tas metraštis pateikia ži­ nias nuo seniausių laikų ligi 1419Ì m. Jo išliko vienas XV a. nuo­ rašas, kuris pirmajame „Polnoje Sobranije Russkich Letopisej" lei­ dime buvo išspausdintas Troicos metraščio vardu. M.D. Priselkov, Istorija russkogo letopiaanija XI—XV v., 1940.

Tverės metraštis (Tverskoj sbornik), vienas senovės Rusios met­ raščių, svarbus Lietuvos istorijos šaltinis, turįs daug žinių apie XIII— XV a. Lietuvos rytų politiką ir santykius su šiaurės rytų Rusios ku­ nigaikštystėmis. Tverės metraštis aprašo 1įvykius ligi 1499 m. A. A. Šachmatovo nuomone, Tverės metraštis buvo surašytas Tvė­ rėje antrojoje XVI a. pusėje.) Jis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis, apimanti įvykius ligi 1255 m., pateikia bendrųjų rusų met­ raščių žinias, antroji sudaro daugiausia Tverės įvykių kroniką ir iškelia Tverės vaidmenį šiaurės rytų Rusioje. Jungdama Rusios žemes ir naikindama savarankiškas kunigaikštystes, Maskva XV— XVI a. sąmoningai ir planingai naikino kitų Rusios kunigaikštysčių metraščius, aprašančius įvykius Maskvai nepalankia dvasia. Taip atsitiko ir su Tverės metraščiu, nes Tverės kunigaikštija buvo Lie­ tuvos sąjungininkė ir kėlė totorių! pagalbos vaidmenį Maskvos ku­ nigaikščiams įsigalint šiaurės rytų Rusioje. Kai kurios Tverės met­ raščio žinios, vėliau įtrauktos į Maskvos kunigaikščių paliepimu sudarytas oficialias metraščių kompiliacijas, buvo sąmoningai iš­ kraipytos panaikinant Maskvai nepalankias žinias arba jas perra­ šant pagal savo interesus. I.A. Tichomirov, O sbornike, imenujemom Tverskoj letopisju (Zumai Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 12, 1876); A.A. Bachmatov, Razbor sočinenija I.A. Tichomirova „Obozrenije letopisnych svodov Rusi severo-vostočnoj " (Zapiski Akademiji nauk po Iatoriko-Filologičeskomu otdeleniju, 1899, t. 4, nr. 2); A.N. Nasonov, Letopisnyje pamiatniki Tverskogo kniažestva (Izvestija Akademiji nauk SSSR, Otdelenije gumanitarnych nauk, nr. 9/10, 1930).

Uvarovo metraštis (Uvarovskij spisok), vienas trumposios Lietu­ vos metraščio redakcijos nuorašas, surašytas Slucko kunigaikščių rūmuose XV a. ir susidedąs iš dviejų dalių: pirmoji dalis, vadinama ,,Letopisec velikich kniazej litovskich", apima įvykius ligi XV a.

ŠALTINIAI

33

vidurio; antroji dalis, vadinama „Letopisec o velikom kniaze moskovskom", aprašo įvykius ligi totorių įsiveržimo' į Rusią 1237 m. Pirmojoje Uvarovo metraščio dalyje atsispindi to meto Lietuvos valstybinis sąmoningumas. Metraštis yra svarbus istorijos šaltinis Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos praeičiai nuo XIV a. pabaigos ligi pirmosios XV a. pusės tirti. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 17, 1907; T. Sušickij, Zachidno-ruski litopisi jak pamiatki literatury, t. 1, 1921; A.A. Šachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—XVI v.v., 1938.

Voskresensko metraštis (Voskresenskąja letopis), viena pagrindi­ nių XVI a. Maskvos valstybės oficialių kronikų, teisinusių Mask­ vos carų vidaus bei užsienio politiką. Voskresensko metraštis buv^ sukompiliuotas XVI a. antrajame ketvirtyje ir savo vardą gavo nuo nuorašo, buvusio Voskresensko Naujosios Jeruzalės vienuolyne. Metraščio originalas dingo, bet yra išlikę keli nuorašai, tarp jų ir Voskresensko nuorašas. Voskresensko metraštis išspausdintas Rusi­ jos Archeografinės komisijos rinkinio „Polnoje Sobranije Russkich Letopisej" 7-ajame ir 8-ajame tomuose. Voskresensko metraštis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis remiasi 1479 m. Maskvos metraščių sąvadu, antroji dalis nupasakoja įvykius ligi 1541 m. ir atrodo kaip amžininkų užrašai, rašyti didžiųjų Maskvos kuni­ gaikščių rūmuose. Voskresensko metraščio vadinamasis Karamzino nuorašas papildo jį žiniomis apie 1542—1560 m.. įvykius. Voskresensko metraštis yra svarbus Rusijos istorijos šaltinis, ja­ me nemažai žinių iš Maskvos valstybės santykių su Lietuva. Tačiau juo reikia naudotis atsargiai ir kritiškai, nes sudarant Maskvos met­ raščius daugelis panaudotų įvairių Maskvos užkariautų žemių vie­ tinių kronikų buvo perredaguotos ir sukompiliuotos Maskvai pa­ lankia dvasia. Santykiai su Lietuva ir totoriais nušviesti tendencin­ gai. Be to, Voskresensko metraštis sąmoningai pateisina prievartinį rusų žemių vienijimą,i vadovaujant didiesiems Maskvos kunigaikš­ čiams, Maskvos valstybės centralizavimą ir autokratinės didžiojo Maskvos kunigaikščio valdžios stiprinimą. Iš metraščio Maskva at­ rodo teisi, o jos nukariaujamų žemių gynėjai kalti. Vėlesni Mask­ vos carai ne kartą naudojo oficialius Maskvos metraščius santy­ kiuose su užsieniu savo pretenzijoms į kaimynines žemes! pagrįsti. Letopis po Voskres'enskomu spisku (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 7—8; 1856—1859); V.S. Ikonnikov, Opyt russkoj istoriografiji, t. 1—2, 1893— 1908; A.A. Šachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—XVI v.v., 1938; M.N. Tichomirov, Istočnikovedenije istoriji SSSR s drevnejšich vremen do konca XVIII v., 1940; D.S. Lichačev, Russkije letopisi i ich kulturno-istoričeskoje značenije, 1947. 3. K. Avižonis.

35

LIETUVA KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI Ilinskiai' rusų kilmės Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeima, kurios keli nariai XVIII a. Lietuvoje ėjo viešas pareigas. Juozas Ilinskis (1763—1844), kavalerijos inspektorius, po Lietuvos-Lenkijos padali­ jimų tapo Kotrynos II rūmininku, Povilo I laikais buvo slaptas caro patarėjas ir rusų senatorius. Turėjo savo rūmuose vertingą meno kūrinių rinkinį, Jurgis Karijotams, Karijoto sūnus, Gedimino vaikaitis, Podolės kunigaikštis. XIV a. antrojoje pusėje Algirdas, 1362 m. sumušęs totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis, nukariavo Podolę ir ją val­ dyti paskyrė savo brolio Karijoto sūnums Jurgiui, Aleksandrui ir Teodorui. Jurgis valdė Kameneco ir kitas pilis Podolėje, dalyvavo Liubarto kovose su lenkais dėl Voluinės. 1366 m. Jurgis ir Aleksand­ ras Karijotaičiai dalyvavo sudarant Lietuvos ir Lenkijos sutartį ir ją pasirašė, bet šį kartą kaip Lenkijos karaliaus Kazimiero vasalas. Pagal šią sutartį, rytinės Voluinės-Vladimiro žemės paliko Liubarto, o vakarinės— Kazimiero valdžioje. Kiek ilgai Jurgis išbuvo Kazi­ miero vasalu, sunku pasakyti, bet vėliau jis vėl dalyvavo Lietuvos kunigaikščių kovose su Lenkija. Jurgis kartu su kitais savo broliais Karijotaičiais, Podolės kunigaikščiais, sėkmingai gynė Podolę nuo totorių, stiprino pilis ir steigė miestus (Bakot, Smotrič). Vytautas, naikindamas sričių kunigaikštystes, 1393 m. atėmė Podolę iš Jurgio brolio Teodoro, kuris pabėgo į Vengriją, iš ten bandė kariauti su Vytautu, suėjęs į sąjungą su Liubarto sūnumi Teodoru, Švitrigaila ir Vokiečių ordinu, bet jam nesisekė, todėl teko nusileisti Vytautui. Jurgis Narimantaitis, Narimanto 1 sūnus (mirė po 1392 m.), Ge­ dimino vaikaitis, Belzo kunigaikštis, dalyvavo Lietuvos įr 1 Rankraštyje „Narimanto" ištaisyta į „Norimanto".

36

LIETUVA

Lenkijos kovose dėl Haličo ir Voluinės. Jurgis buvo di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo paskirtas valdyti Belzo pilį Voluinėje ir ginti ją nuo lenkų. Kai Voluinės kunigaikštis Liubar­ tas, Gedimino sūnus, 1351 m. pateko Lenkijos karaliaus Kazimiero nelaisvėn, Belzas ilgą laiką buvo1 vienas svarbiausių lietuvių gyni­ mosi nuo lenkų punktų. Jurgis narsiai gynė Belzo pilį nuo lenkų ir vengrų kariuomenių puolimų ir iš čia ne kartą pats įsiveržė į Len­ kiją. Pagal 1352 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį, pasidalijant Voluinės žemes, Kremenecas liko Jurgio valdžioje kaip ben­ dra Lietuvos ir Lenkijos ; nuosavybė. Kovoms atsinaujinus, 1366 m. vėl buvo sudaryta sutartis Kazimiero, iš vienos pu­ sės,1 ir Algirdo, Kęstučio, Jaunučio ir Liubarto, iš kitos pusės. Šią sutartį pasirašė ir Jurgis,* bet kaip Kazimiero vasalas (didelė Kazi­ miero kariuomenė privertė jį 1366 m. pasidaryti vasalu). Pagal tą sutartį, Chelmo ir Belzo žemės teko Jurgiui. 1367 m. vėl prasidėjus karui tarp Liubarto ir Kazimiero, 1368 m. Jurgis nusikratė Lenki­ jos vasaliteto. Kai 1370į m. mirė Kazimieras, Jurgis kartu su savo dėdėmis Liubartu ir Kęstučiu 1376 m. lapkritį įsiveržė į pačią Len­ kiją ir nuniokojo jos žemes, pasiekdami net/ Krokuvos apylinkes. To karo žygio metu Lietuvos kunigaikščiai parsivedė iš Lenkijos 23 000 belaisvių. 1377 m. Lenkijos ir! Vengrijos karalius Liudvikas, sudaręs sąjungą su Vokiečių ordinu, puolė Lietuvą ir iš Liubarto atėmė Haličo žemes. 1377 m. Liudvikas privertė pasiduoti Jurgį kaip Belzo ir Chelmo kunigaikštį. 1377 m. Lietuvos ir Lenkijos su­ tartimi Haličo ir Voluinės žemės) buvo pasidalytos, Voluinę palie­ kant Lietuvai, Haličą atiduodant Lenkijai. Jurgio valdoma Belzo sritis buvo prijungta prie Haličo. Jurgis gavo valdyti Liubačevą, o Haličas su Belzu buvo paversti Vengrijos provincija, vasalinėmis teisėmis valdoma Opolės kunigaikščio Vladislovo. Jurgis Belzo ne­ beatgavo, tačiau ir toliau titulavosi Belzo kunigaikščiu. J.P. Filevič, Borba Polši i Litvy-Rusi za Galicko-Vladimirskoje nasledije, 1890; M. Hruševskiį, Istorija Ukrainy-Rusi, t. 4, 1903; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954.

Kaributas (miręs po 1404 m.), Algirdo ir jo antrosios žmonos Ju ­ lijonos Tveriškės sūnus, Seversko Naugardo kunigaikštis. 1368 m. Černigovo kunigaikštystę Algirdas prijungė prie Lietuvos. Jos da­ lis, Brianskas ir Seversko Naugardas, buvo atiduota valdyti Kari­ butui, jis kurį laiką valdė ir patį Černigovą. Kaributas apie 1380 m. apsikrikštijo pagal Rytų bažnyčios apeigas ir gavo krikščionišką Dimitro vardą, todėl šaltiniuose kartais vadinamas Dimitru arba Kaributu Dimitru. Po Algirdo mirties prasidėjus Jogailos ir Kęstučio

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

37

vaidams, Kaributas suvaidino svarbų vaidmenį. 1380 m. Jogaila pa­ tvirtino Kaributą Seversko Naugardo kunigaikščiu. 1381 m. Kęstu­ čiui užėmus Vilnių, Kaributas, veikdamas kartu su savo broliais Jogaila ir Skirgaila, sukilo prieš Kęstutį, kuriam išvykus toli į Ry­ tus malšinti sukilusio Kaributo, Jogaila, vokiečių miestiečių pade­ damas, užėmė Vilnių. Kaributo ir Skirgailos pagalba Jogailai įsiga­ lėti buvo svarbi, jų vardai paprastai minimi Jogailos sudarytose su­ tartyse ir dokumentuose. Kaributas kartu su kitais kunigaikščiais ir Jogaila Lietuvos vardu pasirašė ir savo antspaudu patvirtino taip pat ir 1385 m. Krėvos 1 aktą. Vytautui tapus didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu ir pradėjus naikinti sritines kunigaikštystes, Kaributas nukentėjo, nes 139.3 m. iš jo buvo atimtos Černigovo ir Seversko Naugardo sritys. K arijotas12, Gedimino sūnus (mirė apie 1362 m.), Naugarduko kunigaikštis. XIV a. viduryje, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedi­ mino viešpatavimo metu, Karijotas po 1330 m., savo tėvo pavestas, valdė Naugarduko ir Volkovysko 3 sritis. Priėmęs krikščionybę, Ka­ rijotas gavo Mykolo vardą, šaltiniuose minimasj abiem, Karijoto ir Mykolo, vardais. Po Gedimino mirties Lietuvoje įsigalėjus Algirdui ir Kęstučiui, Karijotas liko Naugarduko kunigaikščiu ir turėjo įta­ kos didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose, palaikydamas artimus ryšius su Algirdu. Apie Karijoto įtaką tuo) metu galima spręsti ir iš to, kad jo sūnūs Algirdo buvo siunčiami kaip Lietuvos pasiun­ tiniai derėtis su totoriais. Tačiau po Karijoto mirties, apie 1362 m., jo sūnūs nebuvo palikti Naugarduke, kurio žemes pasidalijo Algir­ das ir Kęstutis. Algirdui sumušus totorius ties Mėlynaisiais Vande­ nimis,! Podolė buvo atiduota Karijoto sūnums Jurgiui, Aleksandrui ir Teodorui, jiems buvo pavesta užimti Kamenecą bei kitus Podolės miestus. Tapę Podolės kunigaikščiais, Karijoto sūnūs ne visuomet buvo ištikimi Lietuvai, bet1 aplinkybių verčiami kartais savarankiš­ kai palaikė ryšius su totoriais, Lenkijos karaliumi Kazimieru ir, po Algirdo mirties, su Vengrijos karaliumi Liudviku. Pastarajam 1382 m. mirus, vėl atsimetė nuo Vengrijos ir turėjo įtakos Jogailos politikai. J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze (Ateneum Wilenskie, rocz. VII, 1930).

1 Rankraštyje „Krėvos" ištaisyta į „Kriavo". 2 Rankraštyje „Karijotas" ištaisytas į „Kariotas". 3 Rankraštyje buvo „Volkovisko".

38

LIETUVA

Kosciuška, Tadas Andrius Bonaventūra (1746-—1817), generolas, žymus Lietuvos ir Lenkijos patriotas, narsiai kovojęs už Lietuvos, Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų laisvę. Buvo gudų kilmės Lietuvos bajoras, laikęs save lietuviu. Kosciuškos protėviai jau nuo XVI a. pradžios gyveno Naugarduko vaivadijoje, kur didysis Lie­ tuvos kunigaikštis Žygimantas II Senasis buvo davęs jiems Siechanavičių kaimą. Ilgainiui jų šeima nusmuko į smulkesnius bajorus ir ekonomiškai sunyko, ypač XVIII a. Kosciuška gimė Merečovščiznos dvare, Slonimo paviete, Naugarduko vaivadijoje, Lietuvoje. Jo tėvui Liudvikui, Lietuvos Brastos vaivadijos kardininkui 1758 m. mirus, Kosciušką auklėjo motina Ratomskaitė, kuri jį leido į vienuo­ lių pijorų mokyklą. Ją baigęs, Kosciuška, globojamas Polocko vai­ vados J. Sosnovskio, įstojo į kadetų korpusą Varšuvoje. Ruošda­ masis karinei profesijai, Kosciuška šioje karo mokykloje buvo vie­ nas iš pačių geriausių mokinių,/ vėliau tapęs tos mokyklos kadetų instruktoriumi. Dar besimokydamas kadetų korpuse Varšuvoje, Kos­ ciuška patraukė tos mokyklos direktoriaus kunigaikščio Adomo Čar­ toriskio dėmesį, kuris, pastebėjęs jo nepaprastus gabumus, pasirū­ pino valstybės lėšomis 1769 m. pasiųsti Kosciušką į užsienį tęsti karinio mokslo. Su pasižymėjimu baigęs kadetų korpusą Varšuvoje, Kosciuška karo mokslų dar mokėsi Vokietijoje, Italijoje ir Pran­ cūzijoje. Čia jis 1770—1774 m. tobulinosi garsiojoje Versalio karo akademijoje, o karo inžinerijos, fortifikacijos bei laivyno taktikos mokėsi Bresto karo akademijoje! Prancūzijoje. Kosciuška Paryžiuje mokėsi ir tapybos. Būdamas Prancūzijoje, mėgo skaityti senosios Prancūzijos tvarkos kritikus ir susižavėjo demokratiškomis idėjo­ mis. Bręstanti prancūzų revoliucija, Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseau), F. Kenė (Quesnay) ir kitų įtaka padėjo susiformuoti demokratinei Kosciuškos pasaulėžiūrai. Baigęs karo mokslus Prancūzijoje, jis 1774 m. grįžo! į Lietuvą, įgijęs artilerijos kapitono laipsnį. Būdamas savo buvusio rėmėjo, Lietuvos didiko J. Sosnovskio dukterų privatiniu mokytoju, Kos­ ciuška pamilo J. Sosnovskio dukterį Liudviką. Ši nelaiminga meilė privertė Kosciušką vėl apleisti savo tėvynę irj jis 1776 m. grįžo į Paryžių. Tuo metu jau vyko Šiaurės Amerikos kolonijų kova su Anglija ir Kosciuška, pats žavėdamasis laisvės ir demokratijos idealais, nutarė prisidėti prie amerikiečių kovos dėl savarankiškumo. 1776 m. paskelbus Šiaurės Amerikos nepriklausomybę, kaip Jungtinių Ame­ rikos Valstijų pasiuntinys, į Paryžių buvo atsiųstas Benjaminas Frank­ linas ieškoti pagalbos su anglais kovojantiems amerikiečiams. Ga­ vęs B. Franklino rekomendacinį laišką, Kosciuška 1776 m. atvyko

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

39

į Šiaurės Ameriką ir 1776—1783 m. kaip savanoris dalyvavo kovo­ se už JAV nepriklausomybę, praktikoje panaudojo savo talentą bei karinį išsimokslinimą ir tapo Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklau­ somybės karų didvyriu. Kosciuška pasižymėjo kautynėse prie Rod Ailendo, Jorktauno ir Niujorko (Rhode Island, Yorktown, New York). Iš pradžių Kosciuška buvo paskirtas pulkininku prie gene­ rolo Geitso (Gates) armijos, veikusios šiauriniame Niujorke. Jis la­ biausiai pasižymėjo 1777 m. kautynėse prie Saratogos, kur ameri­ kiečiams laimėti padėjo Kosciuškos strateginiai ir taktiniai sugebė­ jimai. Generolas Dž. Vašingtonas (J. Washington) pakėlė Kosciuš­ ką į artilerijos pulkininkus ir paskyrė jį savo adjutantu. Kosciuš­ kos humaniškumas ir mandagumas bei etiketas padarė jį vienu po­ puliariausių Amerikos karininkų. Jis yra laikomas JAV artilerijos tarnybos tėvu. Savo karo inžinerijos išsimokslinimą Kosciuška prak­ tiškai pritaikė statydamas Bilingsportą, Tikonderogą (Billingsport, Ticonderoga) ir Mount Behmus prie Saratogos tvirtovės. 1778 m. statant Vest Pointo (West Point) fortifikacijas, Kosciuška dirbo vy­ riausiuoju inžinieriumi, 1780—1781 m. buvo generolo N. Gryno (Nathanael Green) vadovaujamos pietiečių armijos vyriausiuoju inžinieriumi ir prisidėjo prie Čarlstauno (Charlestown) fortifikavimo. 1783 m. sudarius Paryžiaus taiką, kuria buvo pripažinta JAV nepriklausomybė, Kosciuška už savo nuopelnus Jungtinių Amerikos Valstijų kongreso 1783 m. buvo apdovanotas vieša JAV padėka, pilietybės privilegija, brigados generolo laipsniu ir žemėmis bei di­ dele metine pensija. Kosciuška prisidėjo prie Sinsinačio garbės or­ dino (Society of the Cincinnati) įsteigimo ir tapo ordino nariu. 1784 m. Kosciuška grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lie­ tuvą ir, tuo metu neradęs tarnybos kariuomenėje, apsigyveno savo dvare, kurį jo sesuo buvo išgelbėjusi nuo skolininkų. Iš pradžių jis laikėsi nuošalėje1 nuo politikos, nors nuo jaunystės buvo Čartoris­ kių valstybinių bei socialinių (reformų šalininkas. Ketverių metų seimui Lietuvoje ir Lenkijoje vykdant reformas ir nutarus padidin­ ti kariuomenę, 1789 m., Kosciuška buvo pakviestas karo tarnybon ir paskirtas į Lenkijos kariuomenę. Laikydamas save lietuviu ir būdamas Lietuvos piliečiu, jis jautėsi labai nelaimingas lenkų ka­ riuomenėje ir darė žygių, kad perkeltų į Lietuvos kariuomenę, prašydamas Lietuvos senatorių bei seimo atstovų užtarimo seime. Tačiau lenkai seime nenusileido, Kosciuška liko jų kariuomenėje generolu majoru, Lenkijos kariuomenės vado kunigaikščio Juozo Poniatovskio, karaliaus brolvaikio, pirmuoju pavaduotoju. Kai Ket­ verių metų seimas 1791 m. gegužės 3 d. paskelbė konstituciją, Kos­ ciuška stojo jos ginti ir kartu su kunigaikščiu J. Poniatovskiu

40

LIETUVA

1792 m. kovojo prieš Rusijos kariuomenę, pakviestą Targovicos konfederacijos buvusiai Lietuvos-Lenkijos santvarkai atstatyti. 1792 m. kovose su rusais Kosciuška pasižymėjo kaip gabus karo vadas kautynėse prie Zielencės ir Dubienkos (Zielence ir Dubienka), tačiau rusų generolui Suvorovui parsikvietus daugiau kariuo­ menės, gavo trauktis. Kai karalius Stanislovas Augustas Poniatovs­ kis prisidėjo prie Targovicos konfederatų ir susitarė su rusais, Kos­ ciuška kartu su J. Poniatovskiu ir daugeliu kitų karininkų atsisakė savo tarnybos ir emigravo į Saksoniją, apsigyvenq Leipcige, kuris kartu su Drezdenu tapo Lietuvos-Lenkijos emigrantų centru. Būda­ mas Saksonijoje Kosciuška gavo iš Prancūzijos kvietimą tarnauti prancūzų kariuomenėje, ir Prancūzijos Įstatymų leidžiamasis susi­ rinkimas 1792 m. jam suteikė Prancūzijos respublikos garbės pi­ liečio titulą. Pasklidus gandams apie Rusijos ir Prūsijos ruošia­ mą antrąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą, Lietuvos-Lenkijos patriotai pasiuntė Kosciušką į Paryžių tartis su revoliucine Prancūzijos vy­ riausybe dėl paramos ir pagalbos lenkams ir lietuviams prieš rusus. Savo diplomatine misija į Paryžių Kosciuška bandė gauti Prancū­ zijos vyriausybės garantijų dėl Lietuvos-Lenkijos laisvės ir nepri­ klausomybės, sukelti Turkiją bei Švediją prieš Rusiją, taip nu­ kreipiant rusų agresijos pavojų nuo Lietuvos ir Lenkijos. Nors Kos­ ciuškai ir pavyko gauti revoliucinės Prancūzijos žirondistų vyriau­ sybės pažadų paremti lietuvių ir lenkų sukilimą prieš rusus, bet prancūzai patys tuo metu buvo įvelti į gynimosi karą prieš anglus ir jų sąjungininkus, todėl! negalėjo vykdyti savo pažadų ir padėti Lietuvos-Lenkijos Respublikai. Be to, jakobinams nuvertus žiron­ distų valdžią Paryžiuje, Kosciuška čia neteko savo atsparos ir, ja­ kobinų atstumtas, 1793 m. vasarą grįžo į Leipcigą. Kosciuškai dar tebesant Paryžiuje, Rusija ir Prūsija jau buvo į vykdžiusios 1793 m. antrąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą, po kurio tuoj prasidėjo lietuvių bei lenkų patriotų sąjūdis ir ginkluotas pasi­ priešinimas rusams. Iš Paryžiaus į Leipcigą grįžęs Kosciuška buvo sukilėlių pakviestas pasiimti sukilimo vyriausią vadovybę su dik­ tatoriaus galia. Kosciuškai priėmus kvietimą ir atvykus į Krokuvą, 1794 m. prasidėjo vadinamasis Kosciuškos sukilimas — paskutinis lietuvių ir lenkų patriotų bandymas apginti Lietuvos-Lenkijos Res­ publikos laisvę ir nepriklausomybę, prie sukilimo pritraukiant ir daugelį valstiečių. Nors sukilėliams sekėsi kautynėse ties Raclavicais (Raclawice) prie Krokuvos, Varšuvoje ir Vilniuje,; Kosciuškos sukilimas vis dėlto buvo užgniaužtas bendromis rusų ir prūsų ka­ riuomenių pastangomis, ir 1795 m.| įvykdytas trečias Lietuvos-Len­ kijos padalijimas, visą ligi šiol likusį kraštą užimant rusams, prū­

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

41

sams ir austrams. Lemiamose 1794 m. sukilimo kautynėse ties Maciejovicais (Maciejowice) prie Vyslos sukilėlių kariuomenės bran­ duolys buvo sumuštas. Pats Kosciuška sunkiai sužeistas ir be sąmo­ nės pateko rusų nelaisvėn. Išvežtas į Rusiją Kosciuška išbuvo rusų nelaisvėje 2 metus, laikomas Petrapilyje, Petropavlovo kalėjime. Kai po Kotrynos II mirties 1796 m. Rusijos caru pasidarė Povilas I, Kosciuška buvo paleistas iš kalėjimo, paėmus iš jo pažadą niekada nebekariauti prieš rusus. Paleisdamas Kosciušką, Povilas I davė jam dvarą su 1500 valstiečių ir grąžino kardą,; bet Kosciuška at­ sisakė jį priimti, pareikšdamas, kad jam daugiau nebereikią kardo, nes nebeturįs tėvynės. Kosciuška neliko; gyventi rusų pavergtame krašte, bet palikęs savo dvarą išvažiavo į Stokholmą, paskui į Londoną, iš ten grąžino pinigus, kuriuos buvo gavęs iš caro. 1797 m. Kosciuška vėl lankėsi JAV ir gyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje. Kongresui išleidus svetimšalių įstatymą (Alien Act), juo nepatenkintas Kosciuška 1798 m. grįžo į Europą ir apsigyveno Pa­ ryžiuje. Vykdydamas Jungtinių Amerikos Valstijų misiją, Kosciuš­ ka čia padėjo pasiekti susitarimą tarp JAV ir Prancūzijos. Įvertindamas Kosciuškos karinius gabumus, Prancūzijos pirma­ sis konsulas Napoleonas: kvietė jį dalyvauti savo karuose prieš są­ jungininkus, bet Kosciuška atsisakė jam siūlomos aukštos vietos Prancūzijos kariuomenės vadovybėje, nes Napoleonas tuo metu nesutiko rūpintis Lietuvos-Lenkijos nepriklausomybės atstatymu. Ne­ pavykus1gauti Napoleono pagalbos lietuvių ir lenkų emigrantų są­ jūdžiui Lietuvai-Lenkijai išlaisvinti, pasitraukęs iš viešojo gyveni­ mo, Kosciuška apsigyveno Bervilyje (Berville) prie Fontenblo (Fontainebleau), netoli nuo Paryžiaus. 1806 m. Napoleonui: sudarius pla­ ną Lenkijai atkurti, Kosciuška prie jo neprisidėjo ir laikėsi nuošaliai, nepasitikėdamas Napoleono planų nuoširdumu. Kosciuškai taip pat atmetė Napoleono kvietimą vadovauti emigrantų lenkų le g io n am s, naudojamiems Napoleono žygiuose prieš kitus kraštus. Napoleo­ nui žlugus ir sąjungininkams užėmus Paryžių, pas Kosciušką Ber­ vilyje lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. Kosciuška atmetė ir jo kvietimą 1814—1815 m. palaikyti caro politiką Lietuvoje iri Lenki­ joje, bet rašė Aleksandrui I, ragindamas jį paskelbti amnestiją lie­ tuvių ir lenkų emigrantams, gyvenusiems svetimuose kraštuose. Jis ragino carą suteikti Lietuvai-Lenkijai konstituciją, panašią į Angli­ jos, pasidaryti Lenkijos konstituciniu karaliumi ir duoti laisvę kraš­ tui. 1814—1815 m. Vienos kongreso metu Kosciuška, atvykęs į Vie­ ną, veltui bandė ta linkme paveikti Aleksandrą I, kuris labiau linko sekti kunigaikščio Čartoriskio patarimais. Vienos kongreso nutarimu įkūrus Lenkijos karalystę, daugelis tikėjosi, kad Kosciuška bus

42

LIETUVA

paskirtas Lenkijos kariuomenės vadu, bet caras juo paskyrė savo brolį Konstantiną. Iš Vienos Kosciuška nuvyko į Šveicariją ir apsigyveno Solothurne pas savo draugą Celtnerį (Zeltner). Būdamas Šveicarijoje, 1817 m. Kosciuška paleido į laisvę savo dvaro Lietuvoje baudžiauninkus, iš jų reikalaudamas tik prisidėti prie mokyklos išlaikymo. Nukritęs nuo arklio ir susižeidęs, Kosciuška1 mirė 1817 m. spalio 15 d. Solothurne. Rusijos caro Aleksandro I lėšomis 1818 m. Kosciuškos palaikai iš Šveicarijos buvo pervežti į Lenkiją ir palaidoti Krokuvos pilies Vavelio katedroje greta Jono Sobieskio ir kitų Lenkijos ka­ ralių palaikų. Kosciuškos garbei buvo supiltas aukštas jo vardo kalnas, kuris tapo viena labiausiai lankomų Lenkijos šventovių. Greta savo talentų karinėje srityje ir gilaus tikėjimo visų lygybe prieš įstatymus bei savo kovų už laisvę ir demokratiją Kosciuška pasižymėjo ir kaip mėgėjas tapytojas bei skulptorius. Jis paliko taip pat ir raštų. Kosciuška aprašė savo 1792 m. karo žygius (išlei­ do E. Račinškis 1843 m.) ir parašė „Manoeuvres of Horse Artillery" (išleista Niujorke 1808 m.). T. Korzon, Kosciuszko. Biografja z dokumentôw wysnuta, cz. 1—2, 1894; L. J.B. Chodzko, Biographie du général Kosciuszko, 1837; K. Falkenstein, Thaddäus Koscįuszko, nach seinem öffentlichen und häuslichen Leben, 2 leid., 1834; A. Choloniewski, Tadeusz Kosciuszko, 1931; M.M. Gardner, Kosciuszko. A biography, 1942; St. Dobrzycki, Kosciuszko, 1918; A.M. Skalkowski, Kosciuszko w swietle nowszych badan, 1924; F. Koneczny, Tadeusz Kosciuszko. Na setą rocznicę zgonu naczelnika. Žycie. Czyny. Duch, 1922; A. Lechner, Kosciuszko als Menschenfreund und Wohl­ täter in der Schweiz, 1917; St. Liberek, Pestalozzi und Kosciuszko, 1946; St. Papée, Tadeusz Kosciuszko w literaturze polskiej, 1946; H. Mosčioki, Pisma Tadeusza Košciuszki, 1947; J. Michelet, Pologne et Russie. Légende de Kosciusko-, 1851 ; M. Haiman, Kosciuszko in the American Révolution, 1943; Th. Stanis, Kosciuszko (angį.); J.S. Riabinin, Tadeuš Kosciuško (Golos minuvšego, nr. 4—6, 1915).

Potockiai, sena Lenkijos magnatų šeima, kilusi iš Krokuvos apy­ linkių Potoko pilies, ilgainiui plačiai išsišakojusi ir vaidinusi svar­ bų vaidmenį Lenkijos, iš dalies ir Lietuvos, istorijoje. Potockiai tu­ rėjo didžiulių dvarų Raudonojoje Rusioje (Galicijoje), Podolėje ir Ukrainoje. Tas žemes ir savo dvarus begindami, Potockiai net vedė privatinius karus su turkais Žygimanto Senojo laikais, palaikydami Moldavijos valdovą Mohilą, su kuriuo buvo susigiminiavę. XVII— XVIII a. Potockių šeima iškilo ir savo rankose turėjo tiek valsty­ bės vietų, jog faktiškai jie dažnai lėmė valstybės reikalus. Kai ku­ rie jų buvo tikri „karaliukai", įtakingesni ir galingesni už patį Len­ kijos karalių. Ypač plati Potockių šeima buvo XVIII a. pradžioje, tada apie 20 jų buvo Raudonojoje Rusioje ir Ukrainoje, daugelis jų užėmė svarbiausias vietas Lenkijoje. Jau XVII a. Potockiai buvo

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

43

susigiminiavę ir su Lietuvos magnatais Radvilais (Jonušo Radvi­ lo pirmoji žmona buvo Kotryna Potockaitė) bei Sluškomis (Boguslovo Sluškos žmona buvo Ona Potockaitė). Kai1 kuriems Potockiams pavykdavo užimti svarbių vietų net Lietuvoje, pavyzdžiui, Kristupas Potockis nuo 1645 m. buvo Lietuvos vicetaurininku, o 1662 m. net Lietuvos Tribunolo maršalka. Stanislovo Augusto Po­ niatovskio laikais Ignas Potockis 1783—1791 m . j buvo Lietuvos rū­ mų maršalka, o 1791—1793 m.— Lietuvos didžiuoju maršalka. Svarbų vaidmenį Lenkijos ir Lietuvos istorijoje Potockiai suvai­ dino Augusto III (1733—1763) ir Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764—1795) laikais. Tada Potockiai sudarė galingą valstybės re­ formų partiją, dėl įtakos ir valstybės valdymo besirungiančią su Lietuvos ir Lenkijos didikų Čartoriskių „Familija". Abi didikų gru­ pės ketino sustiprinti beirstančią Lietuvos-Lenkijos Respubliką, ypač valstybės vykdomąją valdžią, kurią norėjo patys paimti į savo ran­ kas. Savo reformoms vykdyti ir valstybės valdžioje įsigalėti Potoc­ kių ,,Patriotų" partija ieškojo Prancūzijos, Švedijos, Turkijos pa­ galbos, o Čartoriskių „Familija" rėmėsi Rusijos įtaka ir pagalba. Lie­ tuvoje Potockius rėmė Lietuvos lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvilas ir jo sūnus Karolis Radvilas. Abiem didikų grupėms besi­ varžant dėl politinės įtakos, sunku buvo įvykdyti bet kokias val­ stybės reformas, nes abiejų grupių pastangomis seimai buvo nutraukinėjami, kad nė viena grupė1nepaimtų viršaus. Po Augusto III mirties, su Rusijos imperatorės Kotrynos II parama persvarą įgijo Čartoriskiai, kurie tuoj ėmėsi stiprinti Lietuvos-Lenkijos valstybę savo reformomis, nepaisydami Potockių trukdymų. Bet rusai, pa­ matę tikruosius Čartoriskių tikslus, nustojo juos rėmę, apkarpė jų reformas ir ėmė viešai kištis į Lietuvos-Lenkijos reikalus. Rusų kišimuisi pasipriešinti 1768 m. buvo sudaryta Baro konfederacija, ku­ rios vienas vadų buvo Juozas Potockis. Reforminio Ketverių metų seimo (1788—1792) metu Potockių šeima suskilo. Vieni jų, kaip Ignas ir Stanislovas Kostka Potockiai, buvo pažangiųjų reformų šalininkai ir prisidėjo prie 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijos priė­ mimo, bet kiti, kaip Stanislovas Feliksas Potockis, stojo ginti seno­ sios valstybės santvarkos ir bajorų aukso laisvių. 1792—1793 m. Targovicos konfederacijos vadas buvo Stanislovas Feliksas Potoc­ kis. Lietuvos-Lenkijos valstybei žlugus, Potockiai ir toliau vaidino svarbų politinį bei kultūrinį vaidmenį Prūsijos, Rusijos ir Austrijos valdomose Lenkijos dalyse. XIX a. ypač įtakingi buvo Galicijos Potockiai, kai kurie iš jų užėmė aukštas vietas Austrijos Habsburgų imperijoje. Potockių šeimos šakų palikuonių išliko ligi dabarties laikų. Iš žymiausiųjų Potockių pažymėtini:

44

LIETUVA

A l f r e d a s (Alfred; 1817—1889), austrų politikas. Iš pradžių kurį laiką buvo austrų pasiuntinys Londone, 1861 m.— Austrijos senato ir Galicijos seimelio narys,; 1867—1870 m.— Austrijos žemės ūkio ministras, 1870—1871 m.— ministras pirmininkas, kurio pastan­ gas vykdyti federalistinę imperijos politiką sutrukdė vokiečių pasi­ priešinimas. 1875—1883 m.’ būdamas Galicijos vietininku (Statthal­ ter), Potockis stengėsi stiprinti lenkų įtaką bei kultūrą ir varžyti ukrainiečių siekius bei veiklą. Andrius (Andrzej; 1861—1908), Austrijos valstybininkas, 1895—1897 m. Austrijos imperijos tarybos narys, 1903—1908 m. Galicijos vietininkas, slopinęs tautinį sąjūdį bei lenkinęs Galiciją, už tai buvo ukrainiečio Sičynskio nužudytas. A n n a (1776—1867), lenkų rašytoja, kilusi iš (grafų Tiškevičių giminės. 1802 m. ištekėjo už grafo Aleksandro Potockio, vėliau už Dunino-Vonsovičiaus (Dunin-Wąsowicz). Išspausdino atsiminimus iš 1794—1820' m. „Memoires", išėjo 1897 m. (vokiškas vertimas 1899, 1913 m.). Atsiminimai — svarbus šaltinis Napoleono santykiams su Lenkija nušviesti. A n t a n a s (Antoni; 1867—1939), lenkų literatūros istorikas. Mo­ kėsi Minsko gimnazijoje ir 1894—1897 m. Politinių mokslų mokyk­ loje Paryžiuje. Paryžiuje išleido albumą „La Pologne contemporaine“, o nuo 1904 m. leido mėnesinį literatūros ir teatro žurnalą „Sztuka“. Išspausdino veikalus „Stanislaw Wyspianski" 1902 m., „Maria Konopnicka" 1902 m., „Szkice i wrazenia literackie" 1903 m., „Polska literatūra wspolczesna", 2 tomai, 1911—1912 m. ir kt. I g n a s (Ignacy; 1751—1809), Lietuvos didysis maršalka, sūnus Eustacho Potockio (mirusio 1768 m.), Didžiosios Lietuvos Kunigaikš­ tystės artilerijos generolo. Studijavo Romoje, vėliau keliavo po Prancūziją ir Vokietiją, čia jį paveikė pažangių reformų idėjos. Buvo vienas iš pagrindinių Edukacinės komisijos narių, prisidėjusių prie mokyklų tinklo plėtimo ir kultūrinio krašto atgijimo. 1783— 1791 m. Lietuvos rūmų maršalka ir 1791—1793 m. Lietuvos didysis maršalka. Kaip St. Konarskio mokinys, Potockis siekė pažangių rerformų beirstančiai Lietuvos ir Lenkijos valstybei gelbėti ir 1789 m. buvo patriotinės partijos vadas. Kaip Lietuvos-Lenkijos ir Prūsijos sąjungos rusų įtakai atsverti autorius, Potockis su diplomatine misija buvo nuvykęs į Berlyną. Pasižymėjo kaip vienas iš įtakingiausių Ketverių metų reformų seimo 1788—1792 m. vadų. Kartu su H. Kolontajum (H. Kollątaj) buvo 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijos au­ torius ir jos rėmėjas. Reformų ir tos konstitucijos priešams 1792 m. sudarius Targovicos konfederaciją ir pasikvietus Rusiją į pagalbą

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

45

kovoti su konstitucijos šalininkais, Potockis 1792 m. emigravo į Sak­ sonijos Drezdeną1 ir 1795 m. išspausdino dviejų tomų veikalą apie 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją, jos priėmimą ir žlugimą. Tame veikale jis kėlė mintį pagerinti valstiečių padėtį, kad būtų išlaikyta Lietuvos-Lenkijos nepriklausomybė. Po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Potockis prisidėjo prie Kosciuškos sukilime^ organizavi­ mo, ir 1794 m. kartu su Kosciuška sugrįžo į Lietuvos-Lenkijos Res­ publiką. 1794 m. sukilėlių sudarytoje laikinojoje vyriausybėje Po­ tockis buvo užsienio reikalų ministras ir savo diplomatine veikla bandė gauti Austrijos paramą sukilėliams prieš rusus. Poi to, kai rusų generolo Suvorovo vadovaujama armija 1794 m. sukilėlius sumušė prie Varšuvos, Potockis kartu su Kosciuška pateko rusų ne­ laisvėn, abu buvo išvežti į Rusiją ir kalinami Petrapilyje Petropavlovo tvirtovės kalėjime ligi 1796 m., kai po Kotrynos II mirties caru pasidaręs Povilas I išleido juos į laisvę. 1801 m. Potockis buvo vienas pagrindinių Varšuvos Mokslų draugijos steigėjų ir aktyvus jos veikėjas bei modernių mokyklų organizatorius. Napoleono karų metu 1809 m. buvo nuvykęs į Vieną, kur per susitikimą su Napo­ leonu ragino pastarąjį atkurti Lenkijos nepriklausomybę, bet ne­ trukus mirė Vienoje. J u o z a s (Jozef; 1675—1751), Kijevo vaivada, Krokuvos pili­ ninkas, vėliau Lenkijos didysis etmonas, Švedų karų metu 1702 m. buvo karaliaus Stanislovo Leščinskio šalininkas ir Augusto II prie­ šas. Po 1709 m. Poltavos kautynių Švedijos karaliui Karoliui XII pabėgus į Turkiją, Potockis prisijungė prie jo, bet vėliau grįžo Len­ kijon. Čia pasižymėjo dideliais turtais: vien savo rezidencijai Stanislavovui (Stanislawow) ginti laikė 10 000! kareivių ir 120 patran­ kų. M y k o l a s (Michal; 1595—1651), Lenkijos didysis etmonas Vla­ dislovo Vazos laikais. 1648 m. kovojo su sukilusiais ir Bagdono Chmelnickio vadovaujamais kazokais, bet buvo jų sumuštas prie Korsunės ir kuriam laikui paimtas kazokų nelaisvėn. Vėliau Potoc­ kis nugalėjo kazokus prie Berestečko 1651 m. S t a n i s l o v a s F e l i k s a s (Stanislaw Feliks; 1752—1805), nuo 1774 m. Lenkijos vėliavininkas, 1782 m. Ukrainos vaivada, 1789 m. Lenkijos artilerijos generolas. Buvo nepaprastai turtingas, plačiai rū­ pinosi labdara, pastatė įvairių rūmų ir bažnyčių, stengėsi stiprinti kariuomenę, bet reforminio Ketverių metų seimo metu 1788—1792 m. atitolo nuo reformų šalininkų ir tapo vienu pagrindinių 1791 m. Ge­ gužės 3 d. konstitucijos ir reformų! priešų. Protestuodamas prieš tą konstituciją, nuvykęs į Vieną veltui bandė kalbinti imperatorių Leopoldą įsikišti. 1792 m. su savo draugais, kitais reformų priešais,

45

LIETUVA

Potockis buvo nuvykęs į Petrapilį ieškoti rusų paramos. Kotrynai II pritariant, Potockis kartu su Severinu Ževuskiu (Rzewuski) ir Ksaveru Branickiu (Branicki) 1792 m. sudarė Targovicos konfedera­ ciją senosioms bajorų laisvėms atstatyti ir 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijai panaikinti. Potockis tapo Targovicos konfederacijos maršalka. Rusų padedamų Targovicos konfederatų kovos su kons­ titucijos šalininkais sąlygojo antrąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1793 m. Dėl to, nusivylęs rusais ir neištesėtais Kotrynos II pažadais, Potockis apsigyveno savo Tulčyno (Tulczyn) dvare, pasitraukęs iš viešojo gyvenimo. S t a n i s l o v a s K o s t k a (Stanislaw Kostka; 1752—1821), poli­ tikas, Igno Potockio brolis. Jis buvo karštas pažangių reformų šali­ ninkas, vienas Ketverių metų seimo 1788—1792 m. reformų parti­ jos vadų, Napoleono sudarytos Varšuvos kunigaikštijos tarybos pirmininkas (1809—1813), ypač pasišventęs mokyklų reikalams. Nuo 1812 m. Potockis buvo Lenkijos masonų didysis magistras, turėjęs daug įtakos. Vienos kongresui sudarius Lenkijos karaliją,, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemunė, Potoūkis 1815—1820 m. buvo Lenkijos karalijos tikybų ir švietimo ministras, 1818 m.— Lenkijos senato pirmininkas. Jo pastangų ir įtakos popiežiui dėka buvo perorgani­ zuota Lenkijos bažnytinė provincija, sudarant Varšuvos arkivysku­ piją ir septynias kitas vyskupijas. Potockis organizavo pradžios ir vidurinio mokslo mokyklas ir 1817 m. Vilniaus universiteto pavyz­ džiu įkūrė Varšuvos universitetą. Dėl Rusijos caro atstovo N. N. Novosilcevo intrigų1 buvo priverstas pasitraukti iš savo vietos ir už­ leisti ją S. Grabovskiui. S t a n i s l o v a s R e v e r a (Stanislaw Rewera; 1579—1667), Len­ kijos didysis etmonas, pasižymėjęs pergalėmis daugelyje karų su totoriais, turkais, švedais ir rusais, ypač pągarsėjęs savo pergale 1660 m. prie Cudnovo Ukrainoje, kur Šeremetjevo vadovaujama rusų kariuomenė buvo visai sutriuškinta. S t e p o n a s (Stefan; 1566—1631), karys, pasižymėjęs karuose su turkais ir Podolėje prie Dniepro įsteigęs Mogiliovo miestą. T o m a s (Tomasz; 1810—1831), 1831 m. sukilimo dalyvis, eko­ nomistas. Jis buvo paruošęs Lenkijos karalijos agrarinės reformos projektą, kuriame buvo numatyta galimybė valstiečiams išsipirkti iš baudžiavos prievolių. Tas projektas 1857—1861 m. buvo remia­ mas Lenkų žemės ūkio draugijos. Simanas Karijotams, Gedimino vaikaitis, XIV a. Svisločiaus kuni­ gaikštis. Gedimino sūnus Karijotas, Naugarduko kunigaikštis, tu­

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

47

rėjęs daug sūnų, tarp jų ir Simaną (Semen). Gausių Karijoto sūnų genealogija nėra aiški. Istoriko J. Puzynos teigimu, Simanas buvęs Karijoto sūnus, nors J. Volfas (J. W o l f f , Rod Gediminą, 1886) tuo vardu jokio Karijotaičio nemini. Tačiau rusų Voskresensko ir Tipografijos metraščiai mini, kad Algirdas 1349—1350 m. pasiuntęs savo brolvaikius Simaną ir Eikšą pas totorių Aukso O d o s chaną Gani Beką prašyti pagalbos prieš Maskvą. Rusų metraščių žiniomis, Si­ manas tuo metu buvo Svisločiaus kunigaikštis. J. Puzyna Eikšą ir Simaną laiko Karijotaičiais. Karijotui 1362 m. mirus, jo sūnūs ne­ buvo palikti Naugarduke. Algirdas kelis pasiuntė į Podolę, kur jie surusėjo. Istorijos šaltiniai Simano nemini tarp Karijotaičių, pa­ siųstų į Podolę. Rainoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 7, 1856; t. 24, 1921; J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze (Ateneum VVilenskie, rocz. VII, 1930); J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze oraz sprawa podolska (Ateneum Wilenskie, rocz. XI, 1936); Sf. Kuėzynski, Ziemie czernihowsko-siewierskie pod rządami Litwy, 1936.

Teodora, Algirdo duktė, XIV a. Okos aukštupio Karačevo ir Zvenigorodo kunigaikščio Sviatoslavo žmona. J. Volfo duomenimis, Teodora buvo viena iš vyresniųjų Algirdo ir jo pirmosios žmonos Vitebsko kunigaikštytės Marijos dukterų. Jos provaikaitis Mykolas 1408 m. kartu su Švitrigaila, Patriku ir kitais kunigaikščiais iš Lie­ tuvos išsikėlė į Maskvos kunigaikštiją. Iš Teodoros ir jos vyro Svia­ toslavo kilo kunigaikščių Masalskių šeima. J. Wolii, Rod Gediminą, 1886; K. Stadnicki, Olgierd i Kiejstut, 1870.

Teodoras Algirdaitis (mirė apie 1400 m.), Ratnos ir Kobrinęs kunigaikštis (1387—1394). Senosios Rusios Naųgardo, Tverės, So­ fijos ir Voskresensko metraščiai, taip pat Bychovco bei Stryjkovskio kronikos ir Kojalavičius laiko Teodorą jauninusiuoju Algirdo ir jo pirmosios žmonos Vitebsko kunigaikštytės Marijos sūnumi, Neatsižvelgdamas į tuos šaltinius, K. Stadnickis Teodorą laikė Al­ girdo ir jo antrosios žmonos Tverės kunigaikštytės Julijonos sūnu­ mi, Teodorą tiesiog sutapatindamas su kitu Algirdaičiu — Vygantu (Vigunt, Vigund), Kernavės kunigaikščiu. Anot Stadnickio, šis Al­ girdaitis buvęs žinomas lietuvišku Vyganto ir krikščioniškais Teo­ doro bei Aleksandro vardais. Gedimino giminės tyrinėtojas J. Vol­ fas griežtai paneigė Stadnickio spėjimą bei išvadas Tr teigė, jog Teodoras buvo Algirdo ir jo pirmosios žmonos jauniausiasis sūnus. H. Paškevičius (Paszkiewicz) Teodorą laiko Algirdo ir jo pirmosios žmonos Marijos Vitebskietės vyriausiuoju sūnumi, remdamasis Veng­ rijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko d'Anžu (d'Anjou) laišku Fran-

48

LIETUVA

cesco Kararai (Carrara), rašytu 1377 m. po Algirdo mirties. Tame laiške sakoma, kad jis buvęs Algirdo pirmagimis sūnus (,,Codor magni Olgordi summi principis Lituanorum primogenitus"; plg. O. H a ie c k i, Przyczynki genealqgiczne do dziejow ukladu Krewskiego — Miesięcznik Heraldyczny, 1935, p. 102). Dar iš savo tėvo Te­ odoras buvo gavęs Chelmo žemėje buvusius Ratuos, įgalbūt ir Liubomlio bei Žydačevo miestus. Prieš 1366 m. Algirdas Teodorui ati­ davė ir Kobrinę. 1366 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartimi Ratna tu­ rėjo priklausyti Lenkijos karaliui Kazimierui Didžiajam, bet po pas­ tarojo mirties 1370 m. Teodoras vėl užvaldė Ratnos kunigaikštiją. Po Algirdo mirties 1377 m. Vengrijos bei Lenkijos karaliui Liudvi­ kui d'Anžu suruošus kelis karo žygius prieš Lietuvą, Kobrinęs bei Ratnos kunigaikštis Teodoras kartu su Voluinės kunigaikščiu Liu­ bartu ir Podolės kunigaikščiais Karijotaičiais kurį laiką pripažino Liudviko viršenybę, tikėdamiesi pastarojo pagalbos prieš Jogailą. Teodoro vardas kartu su kitais Lietuvos kunigaikščiais dar mini­ mas 1387 ir 1394 m. dokumentuose. K. Stadnickio teigimu, Teodoras miręs jau 1392 m., bet J. Volfas ir V. Dvožačekas (Dworzaczek) jo mirties datą nukelia apie 1400 m. Iš Teodoro įpėdinių kik> Kobrinęs ir Sanguškų kunigaikščių šeimos. Teodoro vardas kartais istorikų painiojamas su jo amžininko Teodoro, Liubarto sūnaus, vardu. J. Wolff, Rod Gediminą, 1886; K. Stadnicki, Bracia Wladyslawa Jagielly Olgierdowicza, krola Polski, wielkiego xięcia Litwy, 1867; O. Haiecki, Przyczynki genealogiczne do dziejow ukladu Krewskiego (Miesięcznik Heraldyczny, nr. 7/8, 1935); H. Paszkiewicz, The Origin of Rusisia, 1954; W. Dworzaczek, Genealogia, 1959.

Teodoras, Gedimino brolis, Kijevo kunigaikštis. Gediminui beplečiant Lietuvos valstybę į rytus, jau 1320 m. Kijevas pateko Lietu­ vos kontrolėm Rusios metraščių žiniomis, 1331 m. Kijevo kunigaikš­ tis buvo Teodoras, bendradarbiavęs su lietuviais. Kiti to paties meto istorijos šaltiniai mini kunigaikštį Teodorą kaip Gedimino brolį; tai liudija Lietuvos stačiatikių metropolito Teognosto piniginė apyskai­ ta, kurioje pažymima, kad Teodoras metropolitui paaukojęs tam tik­ rą pinigų sumą. Tuo remiantis, H. Paškevičius ir kiti istorikai pri­ eina prie išvados, kad metropolito Teognosto minimas Gedimino brolis Teodoras ir Kijevo kunigaikštis Teodoras buvęs tas pats as­ muo, nežinomomis aplinkybėmis užvaldęs Kijevą ar gavęs tą ku­ nigaikštiją dar prieš 1330 m. XIX a. Gedimino šeimos tyrinėtojas J. Volfas težinojo du Gedimino brolius — Vytenį ir Vainių, bet 1916 m. M. Priselkovo bei M. Fasmerio paskelbta metropolito Teog­ nosto piniginė apyskaita aiškiai mini Gedimino brolį Teodorą. Per Teodorą Kijeve reiškėsi Lietuvos politinė įtaka. Tačiau Kijevas bu­

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

49

vo gana toli nuo tikrosios Lietuvos, todėl Teodorui teko palaikyti santykius ir su totorių chanu Uzbeku. Dėl to Kijevas, nors ir būda­ mas Lietuvos protektorate, tuo metu tebemokė j o duoklę totoriams. Smulkesnių žinių apie Teodorą istorijos šaltiniuose nerandama. Taip pat nieko nežinoma apie jo šeimą ar įpėdinius. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 4, 1925; A.N. Nasonov (red.), Novgorodskaja pervaja letopis staršego i mladšego izvodov, 1950; M. Priselkov, Ai. Fasmer (red.), Otryvki V.N. Beneševiča po istoriji russkoj cerkvi XVI v. (Izvestija Otdelenija Russkogo Jazyka i Slovestnosti Rossijskoj Akad. Nauk, t. 21, kn. 1, 1916); S. Zajączkov/ski, Przyczynki do hipotezy o pochodzeniu dynastji Giedymina ze Žmudzi (Ateneum Wilenskie, rocz. IV, 1927); H. Paszkiewicz, Jagiettonowie a Moskva, t. 1: Litwa a Moskva w XIII i XIV w„ 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959.

Teodoras Kaributaitis, Algirdo vaikaitis, trečias bei jauniausias Briansko ir Seversko Naugardo kunigaikščio Kaributo Dimitro Algirdaičio sūnus, istorijos šaltiniuose minimas 1422—1440 m. Pasi­ rašė kartu su kitais Lietuvos kunigaikščiais ¡kelis 1422—1432 m. dokumentus, tarp jų 1422 m. Melno taikos bei 1430 m. Švitrigailos sutarties su Vokiečių ordinu aktus. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos karo su Lenkija metu, 1431 m. Teodoras gavo vakarų Podolę, kurią valdė kaip Švitrigailos vietininkas. Žygimantui Kęstutaičiui paėmus valdžią Lietuvoje, Teodoras iš pradžių kartu su kitais kunigaikščiais garantavo, kad Žygimantas Kęstutaitis laiky­ sis savo 1432 m. sutarties su Jogaila bei Lenkija, bet vėliau perėjo į Švitrigailos pusę, dalyvavo 1435 m. Ukmergės kautynėse ir pateko į Žygimanto Kęstutaičio nelaisvę, iš kurios vėliau buvo paleistas. 1440 m. Teodoras sveikino karalaitį Kazimierą, važiuojantį į Lietuvą. Nereikia Teodoro Kaributaičio maišyti su kitais to meto bendra­ vardžiais. Jo amžininkai buvo Teodoras Ostrogiškis ir Teodoras Nesvyžiškis (Fedor Nieswicki), šaltiniuose paprastai vadinamas ,,kniaž Fedko", taip pat Švitrigailos šalininkas. Teodoras Nesvyžiš­ kis 1432—1433 m. buvo Podolės seniūnas ir taip pat dalyvavo Švit­ rigailos sukilime, bet 1434 m. metė Švitrigailą ir perėjo į Lenkijos karaliaus pusę. Lietuvos metraščio žiniomis, Teodoras Kaributaitis mirė bevaikis, tačiau vėlesnės kunigaikščių Zbaražskių, Višnioveckių ir Poryekiu šeimos save kildino iš Teodoro Kaributaičio. Gedi­ mino ir Algirdo šeimų tyrinėtojai K. Stadnickis ir J. Volfas panei­ gia Stryjkovskio ir Paprockio teiginius, esą tos kunigaikščių šeimos kilusios iš Teodoro Kaributaičio. K. Stadnicki, Brada Wladystawa Jagielly..., 1867; J. Wolff, Rod Gediminą, 1886. 4. K. Avižonis.

50

LIETUVA

Teodoras Karijotaitis (mirė 1408 m.), Gedimino vaikaitis, XIV a. antrosios pusės Podolės kunigaikštis. Lietuvos metraštis, Bychovco kronika ir Rusios metraščiai Teodorą Karijotaitį laiko jauniausiuoju Karijoto sūnumi. 1362 m. Algirdui sumušus totorius ties Mėlynai­ siais Vandenimis ir kiek vėliau, apie 1363 m„ nukariavus Podolę, ši buvo atiduota valdyti Teodorui Karijotaičiui ir jo vyresniems broliams Jurgiui, Aleksandrui ir Konstantinui, kurie aktyviai daly­ vavo Podolės užkariavime. Dar prieš tai Teodoras Karijotaitis bu­ vęs Vengrijoje, kur pastatė Munkacs tvirtovę ir apie 1360 m. netoli tos tvirtovės įsteigė stačiatikių bazilijonų vienuolyną. Iš savo tėvo Teodoras Karijotaitis buvo paveldėjęs ir Naugarduką. Teodoras Ka­ rijotaitis įkartu su kitais savo broliais dalyvavo Lietuvos kunigaikš­ čių kovose su Lenkija ir gynė Podolę nuo totorių bei steigė pilis ir miestus Podolėje. Po savo vyresnių brolių Konstantino, Jurgio ir Aleksandro mirties Teodoras Karijotaitis užvaldė visą Podolę. Ne­ norėdamas paklusti Vytautui, Teodoras Karijotaitis pareiškė ištiki­ mybę Lenkijos ¡karaliui Jogailai. 1392 m. Vytautui tapus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Teodoras Karijotaitis sukik> prieš jį. Prie sukilimo prisidėjo ir Algirdo sūnus Vladimiras, Kijevo kunigaikš­ tis. 1393 m. pavasarį Vytautas, iš pradžių numalšinęs Kijevą, užėmė ir Podolės pilis Braclavą, Sokolecą, Kamenecą, Smotričių, Skalą ir Červonogrodą. Teodoras Karijotaitis iš pradžių pabėgo į Vengriją, kur gavo žemių iš Vengrijos karaliaus Liudviko. Naikindamas sri­ tines kunigaikštijas, Vytautas 1393 m. atėmė Podolę iš Teodoro Karijotaičio ir Podolės pilims valdyti paskyrė savo seniūnus, o Te­ odorą Karijotaitį išvarė iš Lietuvos. Iš Vengrijos Teodoras Karijo­ taitis toliau bandė kariauti prieš Vytautą, suėjęs į sąjungą su Švit­ rigaila, Liubarto sūnumi Teodoru ir Vokiečių ordinu. Tačiau Teodo­ rui Karijotaičiui nesisekė, ir jis kovų metu pateko Vytauto nelais­ vėn. Kurį laiką buvo kalinamas Vilniuje. Iš Teodoro Karijotaičio Vytautas atėmė Naugarduką, kurio pusę 1401 m. atidavė Žygiman­ tui Kęstutaičiui. 1403 m. paleistas iš kalėjimo- Teodoras Karijotaitis turėjo paklusti Vytautui. Mirė nepalikęs įpėdinių. * K. Stadnicki, Koryjat Gedyminowicz i Koryjatowicze (Rozprawy Akademii Umiejętnošci, wydzial historyczno-filozoficzny, t. VII, 1877); K. Stadnicki, Synowie Gedymina, t. 1, 2 leid., 1881; J. Puzyna, Korjati Korjatowicze (Ateneum Wilenskie, rocz. VII, 1930) ; J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze oraz’sprawa podolska (Ateneum Wilenskie, rocz. XI, 1936); J. Puzyna, Pienvsze wystapienie Korjatowiczow na Rusi poiudniowej ĮAteneum Wilenskie, rocz. XIII, zesz. 2, 1938); St. Kiakowski, Korjatowicze i sprawa podolska w XIV w. w ošwietleniu najnowsizej historjografji polskiej (Ateneum Wilenskie, rocz. XIII, zesz.. 1, 1938); H. Paszkiewicz, W sprawie

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

■

51

roli politycznej Korjatowiczow na Wolyniu i Podolu (Ateneum Wilenskie, rocz. XIII, zesz. 2, 1938); J. Wolff, Rod Gediminą, 1886; J. Wolff, Kniaziowie LitewskoRuscy od konca XIV w., 1895.

Teodoras Liubartaitis (mirė 1431 m.), Liubarto ir jo antrosios žmonos, Rostovo kunigaikštytės, sūnus, Gedimino vaikaitis, Voluinės Vladimiro ir Lucko, vėliau Seversko kunigaikštis. Tėvui Liu­ bartui apie 1385 m. mirus, iš jo paveldėjo Volumes Vladimiro sri­ tį ir įvairiuose dokumentuose pasirašydavo Vladimiro ir Lucko kunigaikščiu. Po pirmųjų kovų Vytautui su Jogaila 1384 m. susi­ taikius, Luckas buvo atiduotas Vytautui, kuris čia gyveno ligi ant­ rojo savo pabėgimo pas Vokiečių ordiną 1387 m. Vis dėlto Jogailos vainikavimo Lenkijos karaliumi metu,! 1386 m., Teodoras pareiškė savo ištikimybę Jogailai ir sutiko būti Lenkijoje Jogailos įkaitu, lai­ duodamas, kad Jogaila laikysis savo įsipareigojimų Lenkijai. Po sa­ vo vainikavimo Jogaila buvo pasiuntęs Teodorą į Lietuvą atlikti jam pavestų uždavinių, iš kur 1387 m. Teodoras sugrįžo į Lenkiją. Dar prieš tai jis jau buvo nustojęs dalies iš savo tėvo paveldėtų kunigaikštijų, tačiau Vladimiro sritis liko jo valdžioje. Kai Vytau­ tas antrą kartą pabėgo pas Vokiečių ordiną, Teodoras tikėjosi at­ gauti Lucką, bet Jogaila 1387 ar 1388 m. Luckui valdyti paskyrė seniūną lenką, o Teodoro iš tėvo paveldėtą Ostrogą su apylinkė­ mis atidavė Danieliaus sūnui Teodorui, kuris vėliau valdė ir Lucką. Vytautui antrą kartą susitaikius su Jogaila ir 1392 m. tapus didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu, Luckas vėl buvo grąžintas Vytautui. Pastarajam pradėjus naikinti sritines kunigaikštijas Lietuvoje, visa Voluine buvo Vytauto tiesiogiai užvaldyta. Tada Teodo­ ras turėjo Vytautui užleisti ir Vladimirą. 1393 m. Vytautas jį per­ kėlė į Seversko žemę, atėmęs ją iš sukilusio Dimitro Kaributo, Al­ girdo sūnaus. 1393 m. Vytautas užvaldė ir Podolę, ją atėmęs iš Teodoro Karijotaičio, kuris pabėgo į Vengriją ir ten kartu su Švit­ rigaila organizavo sąjungą prieš Vytautą. Nepatenkintas savo iš­ trėmimo vieta, Teodoras 1393 m. prisijungė prie Švitrigailos ir Te­ odoro Karijotaičio. Sąjungininkai kreipėsi pagalbos į Vokiečių ordino didįjį magistrą, kuris 1398 m. atsakė Švitrigailai ir Teodorui, kad pasiuntinių tartis dėl pagalbos pas juos negalįs siųsti ir kad jie galį susižinoti su Ordino atstovais, tuo metu buvusiais pas kara­ lių Zigmantą. Švitrigailai su Teodoru ir Teodoru Karijotaičiu kovoti prieš Vytautą nesisekė, jų sukilimas buvo numalšintas. Kovų metu Teodoras Karijotaitis pateko į Vytauto nelaisvę, o Švitrigaila ir Teodoras susitaikė su Vytautu ir 1400 m. grįžo į Lietuvą. Švitrigaila gavo Podolės žemę ir Žydačevą su apylinkėmis Raudonojoje Ru­ sioje. Tuo nepatenkintas Švitrigaila Žydačevo nepriėmė, ir šis su

LIETUVA

52

sritimi perėjo į Teodoro valdžią. Čia Teodoras ligi savo mirties išbuvo seniūnu, pasižymėjo savo administracine veikla. Iš 1400— 1430 m. yra išlikę diaug Teodoro Žydačeve išduotų dokumentų ir teisminių sprendimų. 1410 m. Teodoras dalyvavo Žalgirio kautynėse. Lenkijos kara­ liaus Jogailos žygio metu prieš Lucką po Vytauto mirties, 1431 m. liepos mėn., Teodoras iš Jogailos gavo valdyti Volumes Vladimirą, taip atgaudamąs savo tėviškę beveik po 40 metų. Netrukus po to Teodoras mirė ir su juo pasibaigė Liubarto Gediminaičio šeima. Kai kurie istorikai iš Teodoro kildino vėlesnes kunigaikščių Sanguškų, Čartoriskių bei Kobrinskių šeimas, remdamiesi Lietuvos metraštyje pateikta kunigaikščių genealogija, nors iš tikrųjų ttį kunigaikščių šeimos kilo ne iš Teodoro, Liubarto sūnaus, bet iš Teodoro Algirdaičio. Kunigaikščių Sanguškų pradininkas buvo Teodoras Algirdaitis. Gedimino giminės tyrinėtojas J. Volfas paneigė K. Stadnickio nuo­ monę, kaip neparemtą istorijos faktais, kad Teodoras galėjęs gy­ venti dar 1463 m. ir kad Teodoras turėjęs įpėdinių. J. Wolff, Rod Gediminą, 1886; J. Wolff, Kniaziowie Litewsko-Ruscy..., 1895; K. Stadnicki, Synowie Gedymina, t. 2, 1853.

Teodoras Patrikaitis (mirė 1399 m.), Patriko sūnus, Gedimino sū­ naus Narimanto vaikaitis, vienas iš XIV a. Voluinės kunigaikščių. Jis turėjo savo dalį Voluinėje. Žuvo 1399 m. Vorsklos kautynėse. Iš jo kilo vėlesnių rusų Chovanskių šeima. K. Stadnicki, Synowie Gedymina, t. 1, 2 leid., 1881; J. Wolff, Rod Gediminą, 1886.

Vygantas \ Algirdo sūnus, XIV a. pabaigos Kernavės kunigaikš­ tis. Prieš 1386 m. įvairius dokumentus pasirašydavo Vigando vardu. Aktuose sutinkamas ir jo vardas „Vigund". 1386 m. kartu su Jo­ gaila pakrikštytas Krokuvos katedroje gavo Aleksandro vardą. 1387 m. Jogailos Lietuvos bajorams duotą privilegiją ir 1388 m. Jogailos viršenybės pripažinimo aktą pasirašė „Alexander dei gra­ tia alias Vigunt dux Kiernovensis". Kernavę buvo gavęs iš Jogailos, 1386 m. išvykusio išrinkus karaliumi į Lenkiją. K. Stadnidkis Vy­ gantą sutapatino su Teodoru Algirdaičiu ir laikė jį Algirdo ir jo antrosios žmonos, Tverės kunigaikštytės Julijonos, sūnumi. Anot Stadnickio, šis Algirdaitis buvo žinomas lietuvišku Vyganto ir krikš­ čioniškais Teodoro (stačiatikių) bei Alėksandro (katalikų) vardais. Gedimino giminės tyrinėtojas J. Volfas griežtai paneigė Stadnickio1 1 Buvo „Vigantas".

KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI

53

spėjimą ir Teodorą bei Vygantą laiko dviem atskirais Algirdaičiais. Anot Volfo, Teodoras buvo Algirdo ir jo pirmosios žmonos, Vitebs­ ko kunigaikštytės Marijos, jauniausiasis sūnus, o Vygantas buvo Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. K. Stadnicki, Bracia WJadysiawa Jagielly..., 1867; J. Wolfi, Rod Gediminą, 1886; O. Halecki, Przyczynki genealogiczne do dziejow ukiadu Krewskiego (Miesięcznik Heraldyczny, nr. 7/8, 1935).

Zaslavskiai, lietuvių ir rusų kunigaikščiai: G e d i m i n o kilmės kunigaikščių šeima. 1345 m. Gedimino sū­ nus Jaunutis, Algirdo ir Kęstučio išvarytas iš Vilniaus, dalies gavo Gudijos Zaslavlį. Jo provaikaitis Mykolas, Jono sūnus (miręs 1536 m.), pradėjo kunigaikščių Zaslavskių šeimą. Jis dalyvavo 1500— 1514 m. Lietuvos kare su Maskva, du kartus buvo perėjęs į Maskvos pusę ir du kartus vėl grįžo į Lietuvą. Jo sūnus Teodoras, iš motinos pusės paveldėjęs Mstislavlį, pradėjo kunigaikščių Mstislavskių šei­ mą. 1526 m. jis perėjo į Maskvos tarnybą. Nuo to laiko kunigaikš­ čiai Mstislavskiai buvo rusų kunigaikščiai. Teodoro sūnus Jonas, Zaslavlio ir Mstislavlio kunigaikštis, 1567 m. taip pat iš Lietuvos perėjo į Maskvą. Zaslavskių-Mstislavskių kunigaikščių šeima išmirė 1622 m. V o l u i n ė s kunigaikščių Ostrogiškių šeimos atšaka. Vosyliaus Ostrogiškio sūnus Jurgis 1448 m. gavo iš savo tėvo Voluinės Zas­ lavlį, vadinamą taip pat Zaslavu ir Žaslavu, ir ėmė vadintis kuni­ gaikščiu Zaslavskių. Šios kunigaikščių šeimos vyriškoji linija išnyko 1673 m. Zavišos, senovės Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeimos, Lietuvoje turėjusios dvarų Voluinės, Kijevo žemėje, Vilniaus, Trakų (Kauno paviete), Vitebsko ir Minsko vaivadijose, o Lenkijoje — Mozūruose. Į Lietuvą Zavišos atsikėlė iš Lenkijos per vedybas. Žymesnieji Za­ višos buvo: J u o d a s i s Z a v i š a iš Garbovo (Czarny Zawisza z Garbowa, mirė 1428 m.), lenkų karys, tarnavęs Vengrijos karaliaus Zigmanto kariuomenėje ir dalyvavęs karuose prieš turkus. Grįžęs į Lenkiją, dalyvavo Jogailos ir Vytauto žygyje prieš Ordiną ir 1410 m. Žal­ girio kautynėse. Vėliau buvo Jogailos pasiųstas į Konstancos baž­ nytinį suvažiavimą ir vyko kaip pasiuntinys pas Anglijos ir Pran­ cūzijos karalius. Po to vėl tarnavo Zigmanto Liuksemburgiečio jka-

54

LIETUVA1

riuomenėje, 1421 m. dalyvavo jo karuose su Čekijos husitais ir vėl kovojo prieš turkus. Žuvo kare su turkais 1428 m. Buvo vadinamas „Juoduoju" dėl savo juodos spalvos riterio šarvų. Turėjo tris sūnus, kurių du žuvo kautynėse prie Varnos 1444 m., o trečiasis kautynėse prie Chojnicų 1454 m. J u o z a s (1752—1826), lenkų generolas, 1786 ir 1788—1792 m. Lietuvos-Lenkijos seimų dalyvis. Buvo Kosciuškos bendradarbis ir 1792 m. dalyvavo kovose prieš rusus. Šiems suorganizavus Lietu­ vos-Lenkijos reformų priešų konfederaciją Targovicoje, Zavįša pa­ sitraukė į užsienį, bet po antrojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo vėl , grįžo ir dalyvavo 1794 m. Kosciuškos sukilime. Vadovavo Varšuvos priemiesčio Pragos gynimui. Rusams sukilimą užgniaužus, pasitrau­ kė į Austriją, vėliau į Paryžių. Dalyvavo Napoleono armijos žygyje į Egiptą ir 1805 m. karuose su Austrija. 1807 m. Tilžės taika suda­ rius Varšuvos kunigaikštiją, buvo jos karinių pajėgų generolas. Liko lenkų kariuomenės generolu ir po 1815 m. Vienos kongreso sudarytoje Lenkų karalijoje, Rusijos caro Aleksandro I valdžioje. Lietuvoje daugelis Zavišų užėmė įvairias valstybės vietas ir kai kurie jų buvo Lietuvos senatoriai. 1600 m. Minsko vaivada A n d ­ r i u s Zaviša tapo Lietuvos iždininku ir 1626 m. kartu buvo Kauno pakamorė. Jo brolis buvo Vitebsko vaivada. Minsko vaivada K r i s ­ t u p a s Zaviša eilėmis aprašė 1605 m. lietuvių pergalę prieš šve­ dus prie Salaspilio (Kirchholmo). J u r g i s Zaviša žuvo kautynėse prie Chocimo 1621 m. XVII a. viduryje Lietuvos raštininkas buvo A n d r i u s K a z i m i e r a s Zaviša. Jono Kazimiero laikais K r i s ­ t u p a s Zaviša (mirė 1670 m.) buvo Lietuvos didysis maršalka, nuo 1664 m.— Vilniaus pilininkas. Jis buvo aukštai vertinamas savo amžininkų už išsimokslinimą, iškalbą ir karinius gabumus. Kitas K r i s t u p a s Zaviša (1666—1721) buvo Minsko vaivada ir parašė savo atsiminimus, svarbius to meto Lietuvos istorijai: „Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy wojewody Minskiego (1666—1721)", išėjusius 1862 m. (red. J. Bartoszewiczius). Be to, jis išspausdino „Agnulfus" 1679 m. (eiliuotos apysakos), „Propositiones Christiano politicae" 1695 m. ir kt. Jo motina buvo Trakų pilininko^ Oginskio duktė. Kris­ tupas Zaviša buvo mokęsis Vilniaus akademijoje ir vėliau Kroku­ vos universitete.

55

VALSTYBĖS SANTVARKA

ADMINISTRACINIAI VIENETAI

Dvaras — pono ar bajoro visiškoje nuosavybėje turimas ar tik sąlyginai valdomas žemės plotas, ūkiniu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiais suvaidinęs svarbų vaidmenį istorijoje. Dvaro užuomazga randama jau vėlyvųjų Romos laikų stambiame ūkyje — latifundijoje, susidedančioje iš stambaus žemininko žemių, sugru­ puotų apie pono rūmus ir dirbamų vergų darbu ar išnuomojamų laisviesiems valstiečiams. Ilgainiui vergų padėtis pagerėjo, nes jiems buvo duoti žemės sklypai su atskirais namais, o laisvųjų nuomi­ ninkų padėtis pasunkėjo, nes jie pamažu nustojo savo laisvės ir buvo pririšti prie žemės. Dvaro sistema buvo tam tikros rūšies ūkinė, socialinė ir admi­ nistracinė santvarka, kur pats žemininkas nedirbo, bet jo žemė buvo dirbama valstiečių, daugiau ar mažiau priklausomų nuo jo. Dvarai žinomi kiekviename krašte, kur tik buvo įsigalėjęs feoda­ lizmas. Jau ankstyvaisiais viduramžiais dvarai tapo tipiška žemės valdymo ir ūkio institucija Vakarų Europoje. Karalius buvo laiko­ mas vyriausiuoju visos savo valstybės žemės savininku. Už karo ir kitokias tarnybas valstybei jis dalijo dvarus pasauliečiams didikams ir bažnyčiai leno teisėmis. Didikai savo ruožtu dalį gautų žemių dalijo bajorams už tarnybą. Tie dvarai iš pradžių buvo duodami ligi karaliaus ar didiko valios pasikeitimo ar ligi didiko^ ar bajoro gyvos galvos. Ilgainiui leno teise gauti dvarai tapo visiška didiko ar bajoro nuosavybe. Kadangi, žemė paprastai buvo duodama su joje gyvenančiais valstiečiais ir jų kaimais, tai laisvieji valstiečiai ilgainiui pasidarė priklausomi nuo tiesioginio savo pono, ir laisvie­ ji kaimai nusmuko į pusiau laisvų bendruomenių padėtį. Ūkinė ir socialinė dvarų santvarka viduramžiais buvo tokia. Ūkiš­ kai dvaras buvo beveik visai savarankiškas vienetas, viskuo aprū­ pinąs savo gyventojus. Dvaro žemė susidėjo iš pono žemės, skirtos tiesioginiam jo šeimos išlaikymui, ir iš žemės, dalijamos ar nuomo­ jamos valstiečiams už darbus, prievoles ir duokles ponui. Tiesiogi­ niams pono reikalams skirtoji žemė buvo dirbama nelaisvų ir pusiau laisvų valstiečių, gyvenančių kaimuose. Kiekviena šeima turėjo jai pavestos žemės, iš kurios jai reikėjo gyventi ir duoti duokles ponui. Dauguma tokių valstiečių vertėsi žemės ūkiu, bet dalis jų buvo kaimo amatininkai, kurie savo prievoles ir duokles ponui mokėjo savo amato ar darbo produktais. Kaimuose prie dvaro gyvenantys

56

LIETUVA

valstiečiai pamažu virto baudžiauninkais, pririštais prie žemės ir esančiais visiškoje savo pono malonėje. Jie ir jų vaikai nugalėjo palikti dvarų ar jiems skirtų sklypų, negalėjo parduoti savo juda­ mojo turto, išsikelti. Jie net negalėjo vesti ar paveldėti savo ju ­ damojo turto, nesumokėję specialių mokesčių ponui. Baudžiaunin­ kai per savaitę turėjo eiti 2—3 dienas lažo dvąre, taip pat eiti į talkas per derliaus nuėmimą ir atlikti kitokias darbo prievoles bei mokėti duokles. Baudžiauninkas paprastai turėjo mažą sklypą prie namų, skirtų jo šeimai gyventi. Kita jam skirta žemė buvo kaimo laukuose, padalytuose į 3 didelius laukus, kurie savo ruožtu buvo išdalyti į rėžius, po 1 rėžį kiekvienai baudžiauninko šeimai kiek­ viename lauke. Dalis dvaro žemės buvo išnuomojama laisviesiems valstiečiams tam tikram laikui ar ligi gyvos galvos. Jų padėtis buvo geresųė, nes nuomai pasibaigus, jie galėjo išsikelti. Nuomą mokė­ davo žemės ūkio produktais ar atlikdami darbus, eidami tarnybas. Be dirbamos žemės, kiekviename dvare dar buvo miškų, pievų ir ganyklų, kartais ežerų, upių. Visa tai paprastai buvo naudojama bendrai pono ir valstiečių reikalams servituto teisėmis. Daugelis dvarų dar turėjo savo kalves, malūnus, kepyklas, bravorus. Vieni dvarai buvo labai dideli, jų ponai galingi stambūs žemininkai, o kiti dvarai — vidutiniai ir mažesni, turimi ar valdomi šiaip jau ba­ jorų. Juridiškai dvarai buvo trijų rūšių: karaliaus arba valstybiniai dvarai, bažnyčios dvarai ir pono dvarai. Valstiečių ir baudžiaunin­ kų padėtis paprastai buvo lengvesnė karaliaus ir bažnyčios dvaruo­ se. Dvarai viduramžiais turėjo dar ir politinės reikšmės. Žemės val­ dymas buvo susijęs su politinėmis teisėmis. Dvaro ponas paprastai buvo ir dvaro ribose esančių gyventojų teisėjas, administratorius, mokesčių rinkėjas, karo tarnybos vykdytojas, gynėjas nuo plėšikų ir užpuolikų. Laisvieji valstiečiai, gyveną dvaro ribose, galėjo ape­ liuoti į karaliaus teismą, bet baudžiauninkai buvo visiškoje savo pono jurisdikcijoje ir malonėje. Teismai ir administracija įgalėjo būti vykdomi paties pono ar jo skirtų pareigūnų. Politinės dvarinin­ kų teisės pradėjo nykti, nykstant feodalizmui ir stiprėjant karaliaus valdžiai naujaisiais laikais. Dvarai turėjo didelės kultūrinės reikšmės tiek viduramžiais, tiek naujaisiais laikais. Jie ilgą laiką buvo visos apylinkės kultūrinio gyvenimo centrai, kol augantys miestai tą vaidmenį perėmė. Dau­ gelis dvarų buvo garsūs savo gražių rūmų ir kitų pastatų architek­ tūra, įrengimais, parkais, sodais, meno rinkiniais, vėliau bibliote­ komis.

VALSTYBES SANTVARKA

57

Feodalinė dvarų sistema Vakarų Europoje stipriausiai buvo įsi­ galėjusi XII—XIII a. Jos ūkinė reikšmė pradėjo nykti, kylant mies­ tams ir atgyjant prekybai bei piniginiam ūkiui Renesanso laikais. Įsigalėjus gamybinei rinkai, valstiečių prievolės dvarui priverstiniu darbu ir duoklėmis pamažu nustojo savo- reikšmės. Duoklės pamažu buvo pakeistos nustatytais piniginiais mokesčiais. Taip pat ir darbo prievolės, pamažu tapusios nebepelningomis, buvo pakeistos pini­ giniais mokesčiais laisviems žemės ūkio darbininkams samdyti. Su miestų iškilimu Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje atsirado vilio­ jančių perspektyvų žemės ūkio gaminius, ypač javus ir vilną, par­ duoti. Žemvaldžiai pasidarė suinteresuoti plėsti ir tobulinti savo ūkius ir gaminti platesnei rinkai, nebe vien savo dvaro vietiniams reikalams. Dvarininkai stengėsi išplėsti paties dvaro dirbamos že­ mės plotą naujais plėšiniais, supirkdami žemę iš smulkesniųjų že­ mininkų, nutraukdami nuomos sutartis su laisvaisiais valstiečiais, panaikindami valstiečių servitutus, net atimdami dalį ar net visą žemę iš valstiečių ir baudžiauninkų, versdami juos už atlygi­ nimą dirbti. Atsirado daugiau mažažemių ir bežemių, kurie ėjo už­ darbiauti į dvarą kaip laisvai samdomi darbininkai. Tafp atsirado dvarų kumečiai, kurie su savo šeimomis gyveno prie dvarų jiems skirtuose trobesiuose — kumetynuose, savo šeimos išlaikymo reika­ lams nebegaudami sklypų ir rėžių, o gyvendami iš atlyginimo. Padidėjęs paties dvaro ūkis buvo palankus žemdirbystei ir gy­ vulininkystei tobulinti, ūkiui racionalizuoti, gamybai didinti, rinkai ir eksportui. Šitokie naujo tipo dvarai ypač išsiplėtė ten, kur buvo palankios sąlygos masinei gamybai ir eksportui. Iš vienos pusės, valstiečių padėtis gerėjo, nes baudžiava pamažu nyko, o valstie­ čiai taip pat pradėjo gaminti rinkai. Bet, iš kitos pusės, daug žemės buvo atimta iš valstiečių, o kur baudžiavos išliko, didėjo lažas. Dėl šitokio agrarinių santykių vystymosi ne kartą pasitaikydavo valstiečių sukilimų Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur, ta­ čiau pasibaigusių be svarbesnių palengvinimų valstiečiams. Paleng­ vinimus ir pasikeitimus greičiau sąlygojo ekonominės priežastys, didėjantis pelnas iš žemės ir gyvulių ūkio. Taip viduramžių dvarai persiformavo į naujųjų laikų dvarus, kaip į būdingą kapitalistinio stambaus žemės ūkio sistemą, kur dvarininkas, siekdamas pelno, buvo suinteresuotas investuoti kapitalą savo ūkiui pagerinti ir ga­ mybai plėsti. Tai pirmiausia įvyko Anglijoje, kur ir baudžiavos dėl to išnyko anksčiausiai. Viduramžių dvaras kiek ilgiau išliko Prancūzijoje ir Vakarų Vokietijoje. Rytų Vokietijoje, Prūsijoje, Lenkijoje, Lietuvoje dvarai gana lengvai ir greitai prisitaikė prie agrarinio kapitalizmo dėl palankių žemės ūkio gaminių eksporto

58

LIETUVA

sąlygų, nors baudžiavų sistema čia išsilaikė dar gana ilgai (ligi XIX a,). ■ Panaikinus baudžiavas, dvaras neišnyko. Jis išliko'beveik visuo­ se kraštuose, tik prisitaikė prie laisvai samdomo darbo ir kapitalis­ tinės gamybos reikalavimų — virto stambiais žemės ūkiais. Kadangi dvaro nuosavybėje buvo dideli žemės plotai, o tuo pačiu metu buvo daugybė bežemių ir mažažemių, tai įvairiuose kraštuose prasidėjo agrarinės reformos sąjūdis, reikalaująs visai ar bent iš dalies dvaro žemę išdalyti mažažemiams ir bežemiams, sukuriant daugiau vidu­ tinių ir smulkių ūkių, kurie galėjo būti intensyviai įdirbami ir pro­ duktyvesni negu stambūs dvarai. Kartu su tuo susijęs socialinių reformų sąjūdis, siekiąs didelių turto skirtumų panaikinimo. Daug kur agrarinė reforma buvo įvykdyta, bet tuose kraštuose, kur įsi­ galėjo komunizmas, vėl grįžta prie stambių ūkių, naujo tipo dvarų, dirbamų pusiau prievartos darbu, vadinamų kolektyviniais ir val­ stybiniais ūkiais. I t a l i j o j e dvarų sistema įsigalėjo ankstyvaisiais viduramžiais. Tačiau jau XIII a. pradėjo augti miestai, kaip stipri dinamiška jėga krašto gyvenime. Pralobę miestiečiai pirkliai, pramonininkai ir ban­ kininkai įsigijo stambių dvarų, tapdami stambiais žemininkais kaip ir bajorai. Atsiradus galimybei žemės ūkio produktus parduoti mies­ tuose, dvarų sistema Italijoje įgavo liberalesnių formų: baudžiau­ ninkai virto laikinais ir paveldimais nuomininkais ar laisvai sam­ domais ūkio darbininkais. Čia jau Renesanso laikais vyravo laisvo nuomojimo ir laisvo darbo sąlygos. P r a n c ū z i j o j e dvarų sistema ypač paplito Karolingų laikais. Karolis Didysis (768—814) savo potvarkiu „Capitulare de vilis" su­ organizavo ir sutvarkė karaliaus dvarų sistemą, įvedė trilaukę že­ mės ūkio sėjomainą, nustatė valstiečių prievoles ir duokles. Jo pa­ vyzdžiu daugelis žemininkų ir bažnyčių įvedė panašią tvarką savo dvaruose. Jau tada dauguma valstiečių buvo baudžiauninkai, lai­ kantis principo, kad neturi būti jokios žemės be pono. Prancūzi­ joje dvaras daugiausia buvo išsiplėtojęs XII amžiuje. Dvarų sistema čia buvo daug daugiau paplitusi negu kuriame nors kitame krašte, nes ir feodalizmas čia buvo labiausiai įsigalėjęs. Karaliaus valdžios silpnumas vedė į visišką feodalinių dvarų savarankiškumą. Žemi­ ninkai perėmė teismo ir administracijos, taip pat gynybos funkcijas. Dvarų sistema kartu su baudžiavomis ir kitomis feodalinėmis prie­ volėmis Prancūzijoje buvo panaikinta per 1789 m. revoliuciją. Tik dalis dvarų nauja forma išliko kaip stambūs ūkiai, tvarkomi kapi­ talistiniais pagrindais.

VALSTYBES SANTVARKA

59

A n g l i j o j e dvarai atsirado kartu su feodalinės tvarkos įvedi­ mu, Viljamui Nugalėtojui nukariavus Angliją XI amžiuje. Jis nuka­ riautąsias žemes išdalijo savo bendradarbiams ir kitiems normanų di­ dikams. Žemininkų teisės, o valstiečių prievolės ir duoklės buvo raštu nustatytos vadinamojoje „Paskutiniojo Teismo knygoje" (Domesday Book 1080). Be ūkinių, žemininkai čia turėjo ir gana plačias politines teises į valstiečius, gyvenančius jų dvaruose. Nuo Eduar­ do III laikų (XIV a.) nauji feodaliniai dvarai nebebuvo steigiami. Juodasis maras (1348—1349) buvo didelis smūgis dvarų sistemai. Daugelis valstiečių išmirė, o likusiųjų baudžiavos pasunkėjo. Todėl 1381 m. jie sukilo. Plintant piniginiam ūkiui, baudžiavos pamažu savaime išnyko, valstiečiai tapo laisvi. Bet daugeliu atvejų jie ne­ teko savo dirbtųjų žemių; nuo jų buvo išvaryti. Dalis valstiečių žemės buvo lordų ir bajorų išpirkta. Taigi nuo iXV a. pabaigos dvarai Anglijoje buvo dirbami nebe baudžiauninkų, bet laisvai samdomų darbininkų ir laisvųjų nuomininkų. Įstatymai buvo palan­ kūs stambiesiems žemininkams, kurie užgrobė servitutus, išstūmė valstiečius ir padidino savo dvarų plotus, ypač skiriamus avims au­ ginti. Su baudžiavų išnykimu dvarai neišnyko, bet dar padidėjo, pamažu persitvarkydami kapitalistinio ūkio pagrindais. Net dideli paveldėjimo mokesčiai neįstengė naujaisiais laikais sunaikinti Ang­ lijoje dvarų. S k a n d i n a v ų kraštų agrarinėje sistemoje vyravo valstiečių kultūros bruožai, nors dvarai su žemės nuomoj imo tvarka čia irgi buvo žinomi. Dvarų buvo mažiau Norvegijoje negu Švedijoje ir Danijoje. Dvarų organizacija skandinavų kraštuose panaši į Vaka­ rų Europos. V o k i e t i j o j e senovės germanų žemė buvo laikoma bendra visų laisvųjų nuosavybe. Sodybos ir ariamieji laukai ilgainiui tapo paveldimi ir pamažu perėjo privačion nuosavybėn, bet miškai, pie­ vos, ganyklos, ežerai buvo bendrai naudoj amJi. Iš pradžių dauguma valstiečių buvo laisvi ūkininkai, nedaug tebuvo bajorų ir nelais­ vųjų valstiečių. Tačiau viduramžiais, plintant feodalizmui, atsirado daug riterių ir bajorų, kurių priklausomybėn pateko laisvieji val­ stiečiai. Dvarų kaskart daugėjo, nes karaliai ir kunigaikščiai dalijo bajorams žemes už karo ir kitas tarnybas. Rytų Vokietijoje, t. y. slavų gyvenamuosiuose kraštuose, į ry­ tus nuo Salės ir Elbės upių, dvarų sistema buvo įvesta kartu su vokiečių veržimusi į Rytus, ypač XI—XIV a. Nukariautoji žemė paprastai buvo atiduodama vokiečių riteriams bajorams su visais joje gyvenančiais slavų kilmės žmonėmis, paverčiant juos dvarų baudžiauninkais. Gavę dvarus, bajorai pamažu traukė daugiau ko­

60

LIETUVA

lonistų, nuomodami jiems dalį savo gautos žemės ir apsiimdami juos ginti. Kartu dvarininkai turėjo plačių politinių teisių administraci­ jos ir teismo srityje. Panašiai gausūs dvarai atsirado ir Rytų Prū­ sijoje, kur vokiečių kryžiuočių ordinas įvedė iš pradžių valstybinių dvarų sistemą, atimdamas žemes iš nukariautųjų prūsų, o juos pa­ čius paversdamas baudžiauninkais. 1525 m. sekuliarizavus ordiną, jo dvarai pasidarė privatinė buvusių riterių nuosavybė. Nuo Hohenštaufenų laikų (XII—XIII a.) dvarų sistema Vakarų Vokietijoje pamažu darėsi laisvesnė, nes išaugus miestams ir pa­ plitus piniginiam ūkiui baudžiavos pradėjo nykti. Reino krašte bau­ džiauninkų prievolės ir duoklės buvo pakeistos piniginiais mokes­ čiais. 1525 m. Vokietijoje vyko platus valstiečių sukilimas, betgi jis nedavė gerų vaisių. Baudžiavos dvaro ūkyje išsilaikė ligi XIX a. Vakarų Vokietijoje ji iš dalies buvo panaikinta Napoleono nuka­ riavimų, iš dalies per 1848 m. revoliuciją. Naujaisiais laikais Rytų Vokietijoje ir Prūsijoje, net ir atsiradus piniginiam ūkiui ir plačiam eksportui, baudžiavos dar pasunkėjo. Dvarai čia vis didėjo. Stam­ biųjų dvarų sistema čia išliko net ir po baudžiavų panaikinimo Šteino ir Hardenbergo reformomis (1807 m.). R u s i j o j e nuo seno ągrarinėje sistemoje vyravo bendruome­ ninė žemės nuosavybė, kur žemė buvo dirbama bendruomenės na­ rių — laisvųjų valstiečių. IX a. sukūrus Kijevo Rusios valstybę, atsirado valstybinių (didžiojo kunigaikščio ir jo šeimos narių), baž­ nytinių ir bajorų dvarų. Dvarų sistema ypač įsigalėjo susidarius sritinėms kunigaikštystėms, nors tuo metu vis dar tebebuvo ir daug laisvųjų valstiečių ūkių. Dvarai buvo žinomi ir naujai atsikūrusioje Maskvos valstybėje. Tarnybiniai bajorų dvarai pamažu virto pavel­ dima bajorų nuosavybe, o valstiečių padėtis kaskart sunkėjo. Caras Jonas Žiaurusis (1547—1584) išžudė ir kitaip išnaikino daug senųjų bajorų šeimų, konfiskavo jų dvarus ir juos vėl išdalijo smulkes­ niems bajorams kaip tarnybinius dvarus, bet ir jie ilgainiui vėl pasidarė paveldimi. Nuo XVI a. pabaigos buvo įvestos baudžiavos, kurios labai pasunkėjo XVIII a. pabaigoje. Tada pasunkėjo ir val­ stybinių dvarų baudžiauninkų padėtis, nes Kotryna II daug tų dvarų su visais baudžiauninkais išdalijo savo favoritams. Baudžiavos buvo panaikintos 1861 m. išlaisvinant valstiečius, bet duodant jiems tiek mažai žemės, kad daugelis jų vėl turėjo eiti į dvarą dirbti, nors dabar jau kaip laisvai samdomi darbininkai. Nuo tada vėl buvo atgaivinta bendruomeninė valstiečių žemės nuosavybė (m ir ) su skly­ pų dalijimu, atsižvelgiant į kiekvieno valstiečio šeimos narių skai­ čių, ir su bendra visos bendruomenės atsakomybe už mokesčius. Rusijoje dvarai išliko ligi komunizmo įsigalėjimo 1917 m. Bežemių

VALSTYBĖS SANTVARKA

61

ir mažažemių valstiečių noras turėti daugiau žemės prisidėjo prie komunizmo įsigalėjimo. Dvarai buvo konfiskuoti ir išdalyti. Bet valstiečiai neilgai tesidžiaugė ¡gauta žeme, nes po 1928 m. dvarai vėl buvo atgaivinti, sukuriant didelius valstybės ūkius ir kolchozus su prievartiniu valstiečių darbu ir jų faktišku pririšimu prie tų dvarų žemės. L e n k i j o j e didelė dalis kaimo gyventojų ponų ir dvarų priklausomybėn pateko labai anksti dėl teisių kunigaikščių, kurie visą kunigaikštysčių žemę laikė savo nuosavybe ir dalį jos dalijo bajo­ rams už karo ir kitas tarnybas. Dvarų sistema čia buvo paplitusi jau XII a. Galimas dalykas, kad ji Lenkijoje atsirado dar anksčiau, nuo feodalizmo plitimo pradžios, kartu su valstybės susikūrimu X a. Kai XII a. valstybė subiro į daugybę smulkių kunigaikštysčių, feo­ dalizmas ir dvarų sistema dar labiau įsigalėjo. Dvarų sistema buvo vyraujantis agrarinės santvarkos bruožas ir Lenkijos karalystėje, atkurtoje XIV a. pradžioje. Nuo XIV a. pabaigos pradėjo plėstis bajorų ūkinės ir politinės teisės. Pamažu ir tarnybiniai dvarai virto jų nuosavybe. Dauguma valstiečių atiteko dvarų priklausomybėn ir tapo baudžiauninkais. Greta bajorų dvarų taip pat buvo valstybinių (karaliaus) ir bažnyčios dvarų. Lenkijoje dvarų sistema išliko kaip vyraujantis agrarinės santvarkos bruožas ligi valstiečių išsilaisvini­ mo (prūsų Lenkijos dalyje 1807 m., austrų valdomoje Galicijoje 1848 m., rusų valdomoje Lenkijos dalyje 1861—1864 m.). Panaiki­ nus baudžiavą, dvarai prisitaikė prie kapitalistinio žemės ūkio prin­ cipų. Ligi vėliausių laikų dvaro ūkis vaidino svarbų vaidmenį. L i e t u v o j e dvarai radosi jau prieš valstybės susikūrimą. Prieš­ istoriniais laikais lietuviai buvo sėslūs žemdirbiai. Dar prieš valsty­ bės susikūrimą prasidėjo visuomenės diferenciacija. Jau tada buvo žinomi kariai — krašto gynėjai, kurie vėliau tapo bajorais, ir ūki­ ninkai— maitintojai, kurie tapo valstiečiais. Bajorystė buvo sie­ jama su karo tarnyba ir žemės valdymu. Dar prieš valstybės susi­ kūrimą žinomi bajorų dvarai, kurie buvo didinami nukariaujant kaimynines sritis ir naudojant karo belaisvių — vergų — darbą senie­ siems dvarams dirbti ir naujiems arimams plėšti. Į bajorų dvaro ūkinę ir politinę priklausomybę pamažu pateko ir valstiečiai su sa­ vo žemėmis. Iš turtingesniųjų žemininkų didikų iškilo kunigaikščiai, o iš jų — didieji kunigaikščiai. Kunigaikščių priklausomybėn pa­ mažu pateko ir bajorai su savo privatiniais dvarais. Didieji kuni­ gaikščiai visą valstybę laikė savo privačia nuosavybe. Iš dalies žemių jie įsteigė savo arba valstybinius dvarus. Kita žemės dalis buvo dalijama didikams ir bajorams kaip atpildas už karo ir kitokią tarnybą. Taip greta nuosavų bajorų dvarų atsirado tarnybiniai dva-

62

LIETUVA

rai, kurie buvo dalijami su visomis ariamomis ir neariamomis že­ mėmis, miškais, ežerais, net ir su tose žemėse gyvenančiais valstie­ čiais. Tarnybiniai dvarai buvo duodami ligi kunigaikščio valios ar bajoro gyvos galvos. Nuo tų dvarų, taip pat kaip ir nuo savųjų, bajorai turėjo eiti karo tarnybą, statyti naujas ir taisyti senas pilis, jas nuo priešo ginti, tiesti kelius, tiltus, vaišinti pravažiuojantį ku­ nigaikštį ir jo siųstus pareigūnus, parūpinti jam arklių ir vežimų, duoti įvairių duoklių. Tie visi darbai ir duoklės su visu sunkumu gulė ant bajorų dvarų valstiečių. Laikui bėgant tarnybiniai dvarai tapo paveldimi. Nuo pat pirmųjų privilegijų, suteiktų bajorams, buvo plečiamos jų teisės į dvarus. 1387 m. privilegija patvirtino bajorų teises į dvarus, leisdama juos laisvai valdyti ir paveldėti. Tuo metu didieji kunigaikščiai pradėjo dalyti žemes ir bažnyčiai. Bažnyčios dvarai iš karto buvo atleisti nuo visų prievolių valsty­ bei. 1413 m. privilegija vėl patvirtino bajorų turto laisvo valdymo teises. Taip bajorai pamažu pasidarė savarankiški savo dvarų val­ dovai, galintys elgtis su dvarais ir jų žemėmis kaip su tikra savo nuosavybe. Bajorų dvarų nuosavybės garantijos pateko ir į Lietu­ vos Statutus. Ūkis Lietuvos bajorų dvaruose buvo tvarkomas panašiai kaip ir Vakarų Europoje. Dalis ariamos žemės buvo paliekama pačiam dva­ rui. Ji buvo dirbama pusiau laisvųjų ir nelaisvųjų valstiečių. Dalis dvaro žemės buvo skiriama tiems valstiečiams pragyventi, kaip at­ pildas už jų darbą, prievoles ir duokles. Dax kita žemės dalis buvo išnuomojama laisviesiems valstiečiams už prievoles ir duokles. Ba­ jorų, kunigaikščių ir bažnyčios dvarai ūkiškai buvo visai nepriklau­ somi, turėjo savo malūnus, kalves, bravorus ir kt. pagalbinių įren­ gimų. Dvarams priklausė ne tik valstiečiai žemdirbiai, bet ir vals­ tiečiai bitininkai, kiaunininkai, bebrininkai, žuvininkai, arklininkai ir įvairūs amatininkai, už jų mitybai skirtą žemę atlieką prievoles dvarui savo darbu bei duodą duokles savo amato ar darbo vaisiais. Panašus ūkis buvo ir didžiojo kunigaikščio bei bažnyčios dvaruose. Didžiojo kunigaikščio atskirų dvarų ūkiui vesti buvo skiriami tijū­ nai arba tėvūnai. Lietuvoje bajorų ir jų dvarų teisės pamažu didėjo, o valstiečių prievolės sunkėjo. Tuo požiūriu ypač buvo svarbi 1447 m. Kazimie­ ro privilegija. Papildydama ir išplėsdama ankstyvesnes privilegijas, ji pripažino visišką bajorų nuosavybę į jų dvarus, atleido bajorus ir jų valstiečius nuo bet kokių prievolių, duoklių ir mokesčių val­ stybei, išskyrus tik bajorų karo tarnybą. Didysis kunigaikštis paža­ dėjo nebesiuntinėti jokių savo teisėjų į bajorų dvarus, taip atiduo­ damas bajorų dvarų valstiečius pačių bajorų teismui ir malonei.

VALSTYBĖS SANTVARKA

63

Nuo tos privilegijos bajorų dvarų valstiečiai pateko visiškon bajorų valdžion, nustojo būti valstybės piliečiais, pasidarė baudžiauninkais. Norėdamas juos pririšti prie bajorų dvaro žemės, didysis kunigaikš­ tis pažadėjo į savo dvarus nebepriimti pabėgusių bajorų valstiečių. Baudžiavos buvo įvestos taip pat į valstybinius bei bažnyčios dva­ rus. XVI a. išnyko ir laisvieji valstiečiai, kurie bajorams mokėjo pinigines ir natūrines duokles už savo nuomojamą žemę, o kartais dar eidavo ir dvarui nustatytą dienų skaičių. Jie irgi virto bau­ džiauninkais. Baudžiauninkų padėtis valstybiniuose ir bažnyčios dva­ ruose buvo kiek lengvesnė, nes čia aiškiai buvo; nustatytos jų prie­ volės. Jie galėjo skųstis dvaro administratoriais, kurie buvo kont­ roliuojami didžiojo kunigaikščio ar bažnyčios. Lietuvos dvarų istorijoje labai svarbi žemės reforma buvo įvyk­ dyta valstybiniuose dvaruose 1557 m., sukurta vadinamoji valakų sistema, stengiantis pakelti valstybinių dvarų ūkio našumą. Visa valstybinių dvarų žemė buvo naujai išmatuota, aiškiai atskirta nuo bajorų ir bažnyčios dvarų, kur reikia apsikeičiant įsiterpusiomis že­ mėmis, padalyta į pačių valstybinių dvarų ir jiems priklausomų valstiečių kaimų žemes. Geriausia ir ūkiui patogiausia žemė buvo paskirta naujai įsteigtiems dvarams ir palivarkams; ūkio pastatai planingai pastatyti. Didžiojo kunigaikščio valstiečiai buvo suburti į naujai pastatytus kaimus, kiekvienai valstiečio šeimai duodant po vieną valaką žemės, nuo kurios jis turėjo eiti lažą į dvarą ir mo­ kėti piniginius mokesčius. Valakas pasidarė žemės ūkio vienetas. Kartu buvo įvesta trilaukė žemės ūkio sėjomaina ir aiškiai nustaty­ tos valstiečių prievolės. Norėdami pakelti savo dvaro pelningumą, kunigaikščio pavyzdžiu pasekė daugelis bajorų, ypač didikų. Tuo metu įkurtieji kaimai daugelyje vietų išliko ligi mūsų laikų. XVI a. įsigalėjo paprotys dalyti valstybinius dvarus į ekonomi­ jas, arba stalo dvarus (skiriamus didžiojo 'kunigaikščio šeimai iš­ maitinti, esančius krašto iždininko žinioje, administruojamus specia­ lių pareigūnų, paprastai bajorų, aparato), ir į seniūnijas (išdalijamas ligi gyvos galvos ar ligi pakėlimo į pelningesnę seniūniją nusipel­ niusiems bajorams, kurie tik mažą dalį dvaro pajamų teatiduodavo į iždą ir turėjo teisę net teisti seniūnijos valstiečius). XVII—XVIII a. daugelis dvarų labai nukentėjo nuo užsienio bei vidaus karų. Daug valstiečių žuvo, o likusiųjų baudžiauninkų pa­ dėtis pasunkėjo. Prieš valstybės žlugimą kilusio reformų sąjūdžio metu šviesesni bajorai kėlė sumanymą panaikinti baudžiavas, bet kiti apie tai nė girdėti nenorėjo. Vienas kitas šviesesnis bajoras, žinodamas laisvą darbą esant našesnį, savo iniciatyva išlaisvino sa­ vo dvaro valstiečius. Bet apskritai baudžiavos vis sunkėjo, ir net

64

LIETUVA

buvo valstiečių sukilimų (1769 m. Šiaulių ekonomijoje). Antanas Tyzenhauzas, išnuomojęs visas ekonomijas, prie dvaro bandė steigti fabrikų pramonę, kur valstiečiai turėjo būti naudojami kaip darbi­ ninkai. Gavusi gana gražią pradžią, ta pramonė vėliau sunyko, kai Tyzenhauzas buvo pašalintas jo priešų intrigomis. Lietuvai patekus į rusų valdžią, valstiečių padėtis dar labiau pasunkėjo, nes daugelyje vietų buvo įvestos daug sunkesnės, to­ kios kaip Rusijoje, baudžiavų sąlygos. Ypač pasunkėjo baudžiaunin­ kų ir kitų valstiečių padėtis valstybiniuose dvaruose, kurių dauguma buvo išdalyta rusų generolams bei kitiems pareigūnams ir taip per­ ėjo privatinėn nuosavybėn. Dvaro žemė buvo dirbama nelaisvuoju darbu ligi pat baudžiavų panaikinimo. Jos buvo panaikintos 1807 m. Užnemunėje, ten įvedus Napoleono kodeksą. Nuo tada Užnemunėje prasidėjo ir kaimų dalijimas į vienkiemius. Kitoje Lietuvos dalyje baudžiava buvo panaikinta 1861 m., dalį dvaro žemės atiduodant valstiečiams. Lietuvoje dvarai nemažai nukentėjo per 1831 ir 1863 m. su­ kilimus. Nemaža bajorų ir bažnyčios dvarų buvo konfiskuota, dalis jų buvo išdalyta valstiečiams, dauguma atiduota rusų generolams, nusipelniusiems pareigūnams ir atvežtiems rusų ¡kolonistams. Pa­ naikinus baudžiavas, dvarai Lietuvoje neišnyko. Kaip ir kitur, jie čia persitvarkė kapitalistinio žemės ūkio pagrindais, naudodami lais­ vai samdomą darbą. Pasamdytieji darbininkai kumečiai buvo ap­ gyvendinti dvarų kumetynuose. Nevedę darbininkai (bernai ir mer­ gos) gyveno prie dvarų rūmų. Prireikus buvo samdomi papildomi sezoniniai žemės ūkio darbininkai iš aplinkinių valstiečių. Darbinin­ kams buvo atlyginama iš dalies pinigais, iš dalies javais, iš dalies duodant žemės daržams ir bulvėms bei linams. Pažangesni dvarai patobulino savo ūkį, įvedė daugialaukę sėjomainą, pagerino gyvu­ lininkystę, įsigijo žemės ūkio mašinų. Dvarai vis dar tebevaidino labai svarbų vaidmenį ūkiniame, socialiniame ir kultūriniame gyve­ nime. Jau XV—XVI a. dvarai buvo tikri kultūrinio gyvenimo židiniai. Tada ir vėliau buvo statomi gražūs stilingi dvarų rūmai, veisiami gražūs sodai ir taisomi parkai. Daugelis dvarų turėjo savo biblio­ tekas, buvo išpuošti paveikslais, skulptūromis, gražiais baldais. Dva­ rininkų vaikai anksti pradėjo eiti į mokslus, baigdavo vidurinius, daugelis aukštuosius mokslus Lietuvoje ar užsieniuose ir vėliau pri­ sidėdavo prie kultūrinio gyvenimo plėtimo. Ypač aktyviai jie da­ lyvavo Vilniaus universiteto kultūriniame sąjūdyje XIX a. pradžio­ je. Jie davė Lietuvai daug garsių kultūrininkų, istorikų, rašytojų, poetų, nors daugelis jų ir rašė jau nebe lietuviškai, bet lenkiškai.

VALSTYBĖS SANTVARKA

b5

Daug Lietuvos bajorų lenkų kultūrinėn įtakon pateko gana anksti: dar XV a., bet ypač po Liublino unijos (1569 m.). XVII—XVIII a. nemaža Lietuvos dvarininkų sulenkėjo. Tautiniu požiūriu tai buvo didelis nuostolis Lietuvai. Tačiau dauguma ir sulenkėjusių dvari­ ninkų save laikė lietuviais. Dalis dvarininkų prisidėjo ir prie tauti­ nio lietuvių atgimimo, ypač Žemaičiuose. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, dvarų padėtis smarkiai pa­ sikeitė, nes 1922 m. buvo įvykdyta žemės reformai, pagal kurią dvarų žemė ir miškai bei ežerai buvo konfiskuoti, buvusiam dvari­ ninkui palikta tik 80 ha (vėlesniu įstatymo pakeitimu 150 ha), už nusavintą žemę atlyginant nustatyta norma. Nusavintoji dvarų že­ mė buvo išdalyta savanoriams, mažažemiams, bežemiams, buvu­ siems dvarų kumečiams, pavyzdiniams ūkiams, žemės ūkio mokyk­ loms, prieglaudoms, ligoninėms ir kt. Taip dvarai Lietuvoje išnyko. Liko tik jų vardas, tebevartojamas buvusių dvarų centrams vadinti. Prasidėjus komunistinei Sovietų Rusijos okupacijai, dvarai Lie­ tuvoje tam tikra prasme vėl buvo atgaivinti, įkuriant stambius valstybinius ir kolektyvinius ūkius, prievarta grąžinant ūkininkus ir žemės ūkio darbininkus į padėtį, iš dalies panašią į baudžiavą. P. Vinogiadoii, The Growth of the Manor, 1905; H.S. Bennett, Life on the English Manor, 1937; L.C. Latham, The Manor, 1931; The Cambridge Economic History of Europe, vol. 1—2, red. J.H, Clapham ir E. Power, 1941; H. Sée, Les Classes rurales et la régime domanial en France au moyen âge, 1901; G. Salvioli, Storia economica d'Italia, 1913; G.F. Knapp, Grundherrschaft und Rittergut, 1897; V. Ernst, Die Entstehung des deutschen Grundeigentums, 1926; A. Dopsch, Wirtschaftliche und soziale Grundlagen der europäischen Kulturentwicklung, t. 1— 2, 2 leid., 1923—1924; F. Lütze, Die mitteldeutsche Grundherrschaft, 1934; R. Stein, Die ländliche Verfassung Ostpreussens am Ende des 18 Jahrh., 1918; M.V. DovnarZapolskij, Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovskogo pri Jagellonach, 1901; Al.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije i mestnoje upravlenije Litovsko-Russkogo gosudarstva ko vremeni izdanija pervogo litovskogo statuta, 1892; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; F.I. Leontovič, Eojare i služilyje liūdi v litovsko-russkom gosludarstve (Žurnal Ministerstva Justiciji, nr. 5—6; 1907); H. Lowmianski, Studya nad początkami spoleczenstwa i pahstwa litewskiego, t. 1—2, 1931—1932; M. Vladimirski j-Budanov, Očerki izistoriji litovsko-russkogo prava, č. 1: Pomestja litovskogo gosudarstva, 1889; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski w zarysie, t. 1—2, 2 leid., 1921; K. Tymieniecki, Procesy twôrcze formowania się spoleczenstwa polskiego w wiekach šrednich, 1921.

Kahalas (hebr. k ä h ä l — „bendruomenė, susirinkimas"), Senojo Testamento religinė žydų bendruomenė, dabar žydų konsistorija. Senovės Lietuvoje ir Lenkijoje XVI—XIX a. kahalu vadinta ne tik­ tai žydų bendruomenės, bet dažniausiai jų savivaldybės organai. Lie­ tuvos Brastoje žydų jau buvo nuo antrosios XIV a. pusės. Norė­ damas pagyvinti Lietuvos miestus ir krašto ekonominį gyvenimą, 5. K. Avižonis.

66

LIETUVA

Vytautas 1388 m. suteikė Lietuvoje apsigyvenusiems žydams privi­ legiją, leisdamas jiems laisvai išpažinti savo tikėjimą, garantuoda­ mas jų gyvybei bei turtui įstatymų globą bei apsaugą ir suteikda­ mas jiems savivaldybės teises organizuotose žydų bendruomenėse. Lietuvoje jo laikais žydų bendruomenių jau btivo Lietuvos Brasto­ je, Gardine ir Trakuose. Netrukus žydai apsigyveno Vilniuje, vė­ liau kitose Lietuvos vietose. Jie gyveno daugiausia miestuose ir tvarkėsi atskiromis bendruomenėmis, turinčiomis savo atskirą sa­ vivaldybę, teisę ir teismus. Tie žydų bendruomenių savivaldybės organai ir5buvo vadinami kahalais. Kahalų susidarymo pagrindas buvo kolektyvinė žydų bendruo­ menės atsakomybė už mokesčių mokėjimą krašto valdžiai. Valdovui ir krašto iždui buvo patogiau turėti reikalo su visa organizuota žydų bendruomene, kaip vienetu, negu ieškoti mokesčių iš kiek­ vieno žydo atskirai. Todėl kahalams buvo duota savivalda patiems tvarkytis savo bendruomenės ribose, tarp savęs išsidalinti ir surink­ ti bendruomenei paskirtą mokesčių sumą, krašto ar miesto valdžios organams nesikišant į žydų bendruomenės vidaus santvarką. Kahalai Lenkijoje atsirado jau XV a. Jų pavyzdžiu tvarkėsi ir Lietuvos žydų kahalai XVI a. Iš pradžių kahaluose vyravo gana demokratiška tvarka, rūpintasi lygiai visų bendruomenės narių reikalais, kol neėmė reikštis ekonominiai ir visuomeniniai pačių žydų skirtumai, ir visi juto interesų bendrumą, gyvendami sveti­ moje aplinkoje su krikščionimis lietuviais, lenkais, gudais bei uk­ rainiečiais. Tuo metu grynai administracinės kahalų funkcijos buvo griežtai atskirtos nuo religinių, ir kahalų organai buvo traktuojami kaip pačių rinkta pasaulietinė valdžia, atstovaujanti visai bendruo­ menei prieš krašto valdžią ir visuomenę. XVI a. pabaigoje kahalų organizacija ir tvarka buvo vienoda visame krašte. Kahalų organai buvo sudaromi iš tam tikro pačios bendruomenės išrinktų asmenų skaičiaus pagal bendruomenės didumą. Pvz., Vilniaus kahalas susi­ dėjo iš 35 narių (vyresniųjų ir kitais vardais vadinamų). Maži ka­ balai turėdavo 8—10 narių. Kahalų nariai (vyresnieji ir kt.) buvo renkami kas metai. Ilgainiui kahalai įgijo oligarchinį pobūdį, nes pareigūnais paprastai buvo išrenkami turtingesnieji, iš žymesniųjų šeimų, ir paprastai tie patys pareigūnai buvo perrenkami metai iš metų. Taip kahalai kai kur pateko kelių turtingesnių žydų šeimų kontrolėn. Kahaky kompetencijoje buvo vietos žydų ,bendruomenės reikalų tvarkymas, administracija, mokesčių rinkimas, neturtingųjų ' šelpia­ mas, prekybos reguliavimas, svorių ir ¿matų priežiūra, rūpinimasis pravažiuojančiais žydais, .švaros priežiūra žydų gatvėse ar miesto

VALSTYBĖS SANTVARKA

67

dalyse, apeiginių skerdėjų' bei kitų amatininkų ' kontrolė ir kt. Re­ liginiai bendruomenės reikalai buvo tvarkomi rabinų, 'kurie >iš; pra­ džių vykdė ir teismo funkcijas, Vėliau kahalas rūpinosi taip« pat teismais ir mokyklų priežiūra. Ligi XVIT a. pradžios kabalai Lietu­ voje veikė gana sklandžiai, žydai buvo pasiekę gerovės, ir iš jų pačių tarpo nebuvo girdėti nusiskundimų dėl šitokios bendruome­ nės ir kahalo tvarkos. Tačiau XVII a. žydų bendruomenės ir kaba­ lai gerokai nukentėjo nuo kazokų maištų, švedų ir Maskvos karų, kitokių neramumų. Apiplėštos bendruomenės nuskurdo ir tu­ rėjo skolintis pinigų kasdieniams reikalams. Paskolos buvo duoda­ mos žydams tik su sąlyga, jei visas kahalas kolektyviai jas garan­ tuodavo. Pamažu kahalai taip brido j skolas, kad nebepajėgė jų mokėti. Kahalų ir bendruomenių sklandus tvarkymasis ir solidaru­ mas pašlijo. Prasidėjo kahalų pareigūnų kivirčai su eiliniais,: ypač su neturtingaisiais bendruomenės nariais, kurie skundėsi neteisin­ gu mokesčių ir skolų mokėjimo sumų paskirstymu. Atsirado skun­ dų ir dėl kahalų valdininkų gobšumo bei savivalės. Dėl vidaus vai­ dų moralinis kahalų autoritetas smuko jau XVII a. pabaigoje. XVIII a. dauguma žydų, išnaudojamų savo kahalo valdininkų ir turtingųjų, ėmė reikalauti panaikinti kahalus, kaip tarpininkus tarp žydų ir krašto valdžios. Nepatenkintos žydų grupės reikalavo vietoj kolektyvinės visos bendruomenės atsakomybės įvesti asmeninę at­ sakomybę už mokesčių mokėjimą ir likviduoti kahalų skolas. To­ dėl 1764 m. Lietuvos ir Lenkijos seime buvo priimta konstitucija, numatanti visų žydų surašymą Lietuvoje ir Lenkijoje, kiekvieno mokėjimą pagalvės mokesčio tiesiog į valstybės iždą ir paskyrimą komisijos kahalų skoloms likviduoti. Tokia komisija buvo paskirta 1766 m. Lietuvos-Lenkijos seime. Tos komisijos duomenimis, žydų buvo; Vilniaus kahale— 5316, Lietuvos Brastos — 3175, Gardino — 2418 ir Pinsko— 1277. Paaiškėjo, kad kahalų pajamos buvo labai mažos,i išlaidos didelės, skolos nebeišmokamos. Tačiau kahalai ne­ buvo panaikinti. Skoloms likviduoti kahalų mokesčių sistema pa­ likta dar 20 metų. Taigi kahalai ir toliau rinko valstybinius bei savivaldybinius mokesčius iš žydų, nors kolektyvinė mokesčių at­ sakomybė ir buvo panaikinta. " ■ Žydų savivalda nesibaigė vien tik kahalų, jie turėjo net ir savo suvažiavimus a r , seimus atskirų, kahalų veiklai koordinuoti, pa­ skirstyti uždėfųs valstybes mokesčius, atskiroms žydų bendruome­ nėms, suvienodinti religinių klausimų aiškinimą bei nuostatus, ginti žydų reikalus ir kt. Taip pat reikalingumas aukštesnio apeliacinio teismo žydų tarpusavio byloms spręsti vertė žydus turėti savo sa­ vivaldybės organus« apimančius visus'kahalus. Jau XVI a. atsira-

68

LIETUVA

do žydų suvažiavimai Lenkijoje, kurie paprastai rinkdavosi Liubli­ ne, kartais Jaroslave per metines muges. Į tuos suvažiavimus iš pradžių atvykdavo Lenkijos ir Lietuvos žydų rabinai religiniams klausimams aiškinti, jiems derinti ir apeliacinio teismo reikalais. Ilgainiui suvažiavimų funkcijos buvo praplėstos ir iš jų išsivystė reguliarūs kahalų atstovų seimai, kaip aukščiausias žydų savival­ dybės organas Lenkijoje ir Lietuvoje. Prieš važiuodami į bendruo­ sius seimus su Lenkijos žydų atstovais, Lietuvos žydų atstovai pa­ prastai susirinkdavo Lietuvos Brastoje į priešseiminį suvažiavimą Lietuvos žydų reikalams aptarti. Iš Lietuvos, žydų atstovų suvažia­ vimų ilgainiui išsivystė atskiri Lietuvos žydų seimai. Bendruose su Lenkijos žydais seimuose Lietuvos žydai dalyvavo ligi 1623 m. Tada Lietuvos žydai įsteigė savo atskirus seimus, nepriklausomus nuo Lenkijos žydų seimo. Lietuvos žydų seimai rinkdavosi Lietuvos Bras­ toje, Zabludove, Selcuose ir kitur. Tai buvo centrinis vyriausias Lie­ tuvos žydų savivaldos organas, visų kahalų centras; tačiau neaišku, kiek tokių seimų nutarimai buvo teisiškai privalomi atskiriems kahalams. Lietuvos žydų seimuose buvo svarstomi teisminiai, adminis­ traciniai, i įstatymdavystės ir kultūriniai bei religiniai žydų reikalai. Atskiri Lietuvos žydų seimai buvo panaikinti 1762 m. Lietuvos ir Lenkijos valdžia paprastai nesikišo į žydų savivaldybės reikalus, ' nei į jų seimus, nei į fcahalo vidaus santvarką. Po Lietuvos-Lenkijos padalijimų kahalai pateko griežtesnėn rusų valdžios kontrolėn ir priežiūron, nors jie gana ilgai tebeturėjo panašią galią tvarkyti žydų bendruomenės reikalus, kaip ir anks­ čiau. 1844 m. Rusijos valdžia oficialiai panaikino kahalus ir žydų reikalų tvarkymą pavedė miestų savivaldybėms, išskyrus Rygą ir Kuršo gubernijos miestus, kur mokesčių iš žydų rinkimo reikalams kahalai išliko ligi 1893 m. Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijoje vėl egzistavo žydų kahalai, tačiau ne kaip žydų savivaldybės orga­ nai, bet kaip organizuotos žydų bendruomenės; Kuriant nepriklau­ somybę ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, žydai ban­ dė atgaivinti savivaldybę Lietuvoje, net buvo) įsteigta speciali mi­ nisterija žydų reikalams, tačiau Lietuvos žydai imti laikyti pilna­ teisiais ir lygiais Lietuvos piliečiais, todėl tokia ministerija netrukus panaikinta. S.A. Beršadskiį, Litovskije evreji. Istorija ich juridičeskogo i obščestvennogo položenija v Litve ot Vitovta do Liublinskoj uniji (1388— 1569), 1883; A. Janu­ laitis, Žydai Lietuvoje, 1923; The Jew ish‘Encyclopedia, t. VII, 1904.

Karaimai (hebr. k a r a lm — ,,rašto išpažinėjas, pietistas"; pačių var­ das: k a r a i , moteriškos giminės su slaviška priesaga k a r a ik a , o Uk-

VALSTYBES SANTVARKA

69

rainos ir Lietuvos karaimai vadinami la h ka.ia.ji), senovės tiurkų kilmės tautelė, VIII—X a. priklausiusi chazarų chanatui. Karaimai yra žydų tikybinės sektos nariai. Sektos įkūrėju laikomas VIII a. Babilono žydas Ananas ben Dovydas, skelbęs, kad religijoje reikią laikytis tik rašyto įstatymo; tai prieštaravo talmudistų rabinų pa­ žiūrai, pripažįstančiai ir žodinius Dievo įstatymus bei jų žodinį aiš­ kinimą. Priešingai talmudistų rabiniškajai tradicijai, karaimai buvo griežti Senojo Testamento sekėjai. Ananas nepripažino tradicijos tikėjimo šaltiniu, taip pat religijos pagrindu nepripažino rabinų su­ sitarimo aiškinant ¡ginčytinus Senojo Testamento klausimus. Jis ėmė visą savo mokslą tiesiog paraidžiui iš Senojo Testamento, kaip vie­ nintelio religijos šaltinio. Iš pradžių karaimai buvo vadinami ananitais. Tuo pat metu Artimuosiuose Rytuose plito ir Mahometo ti­ kyba, todėl ananitų principai ir dogmos buvo kiek paveikti mahometizmo. Karaimai pamažu vis labiau tolo nuo tradicinio talmudistinio judaizmo ir visai nutraukė ryšius su žydų tikyba, pamažu pa­ sidarydami pusiau žydiška sekta, pripažįstančia Senąjį Testamentą vieninteliu tikėjimo šaltiniu. VIII—IX a. karaimų sekta išplito Per­ sijos, Sirijos, Palestinos ir Egipto žydų tarpe. Bet nuo IX a. pabaigos— X a. pradžios prasidėjo griežta talmudistų rabinų reakcija prieš ka­ raimus. Dalis karaimų buvo priversti grįžti į tradicinę žydų tikybą, kiti priėmė mahometonizmą, dar kiti bandė išlaikyti savo sektos pažiūras, XI a. pradžioje emigruodami į Ispaniją ir Bizantiją. Ispa­ nijoje žydų rabinai ir vietinė valdžia užgniaužė karaimų sektą, bet jie išliko Bizantijoje, ypač Konstantinopolyje ir Adrianopolyje. Iš čia karaimai paplito; Kryme. XIII, a. Krymą nukariavus totoriams, čia gyvenę karaimai pateko stiprion totorių įtakon ir pamažu susi­ liejo su jais, išsiskirdami tik savo religija. Krymo karaimai vertėsi žemės ūkiu, sodininkyste ir smulkiais amatais. Karaimai L i e t u v o j e apsigyveno XIV a. pabaigoje, kai didy­ sis Lietuvos kunigaikštis Vytautas čia juos atgabeno kartu su Kry­ mo totoriais kaip karo belaisvius ir kolonistus. Iš pradžių karaimai buvo apgyvendinti Trakuose, jiems pavedant dalį miesto, iš kur dalis jų vėliau išsikėlė į kitas Lietuvos vietoves — Vilnių,! Panevė­ žį, taip pat į Lucką Voluinėje ir Haličą. 1495 m. kairaimai, kaip ir žydai, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro buvo ištremti į Lenkiją,| bet 1503 m. grąžinti. Karaimai Lietuvoje gyveno atskiro­ mis uždaromis bendruomenėmis, nelyginant kolonijomis, palaikan­ čiomis ryšius su Bizantijos karaimais. XV a. antrojoje pusėje keli jauni Lietuvos karaimai studijavo to meto garsioje karaimų aka­ demijoje Konstantinopolyje. Literatūrinėje veikloje ypač pasižymė­ jo Trakų karaimai. Žymesni jų rašytojai: Izaak ben Abraham Tro-

: LIETUVA • • .

70

ki*JpsejihvM.a.linOvski! Traki (XVI a.), Zarah ben Nathan (XVI a J, Sojomon Troky (XVII a.). Iš Trakų kilo žymus XVIII a. Krymo ka­ raimų rašytojas Abrakam ben. Josiah Jerusalem. Karaimai Lietuvo­ je išliko ligi vėliausių laikų, gyvendami atskiromis bendruomenė­ mis, turėdami atskiras savo sinagogas. Vedybomis nesimaišydami nei su lietuviais, nei su žydais, jie sugebėjo išlaikyti savo skirtin­ gus papročius, tikybą ir kalbą. Jų skaičius dėl mažo gimimų pro­ cento tolydžio mažėjo. 1910 m. Rusijos valdomose žemėse buvo apie 13 0Q0 karaimų, kitose vietose (Kaire, Konstantinopolyje, Jeruzalė­ je) — apie 2000. Nepriklausomoje Lietuvoje 1931 m. Panevėžio ka­ raimų bendruomenę sudarė 155 asmenys. Jie buvo susiorganizavę į Lietuvos karaimų draugiją. 1939 m. Vilniuje ir Trakuose buvo apie 600 karaimų. Trakuose veikė ir karaimų muziejus. 1941— 1944 m. vokiečiai karaimų nelietė. L e n k i j o j e karaimai atsirado,! kai Haličas ir Voluinė pateko Lenkijai. Čia jie irgi gyveno atskiromis savo uždaromis bendruo­ menėmis, vedybomis nesimaišydami nei su žydais, nei su lenkais, nei su ukrainiečiais. R u s i j o j e karaimiį buvo nuo XVIII a. pabaigos po Krymo nu­ kariavimo ir Lietuvos bei Lenkijos padalijimų, prie Rusijos prijun­ gus Lietuvos ir Lenkijos žemių dalį. Iš pradžių rusų valdžia karai­ mus traktavo kaip žydus, taikydama jiems tuos pačius suvaržymus, bet pamažu jiems pavyko išgauti lengvatų įrodžius, kad jie ne žydai. Tuo remiantis, jau 1795 m. karaimai buvo atleisti nuo dvigubų mo­ kesčių, uždėtų žydams. 1828 m. karaimai buvo atleisti nuo karo tarnybos. Turtingesniems karaimų pirkliams nuolat prašant, 1863 m. jie gavo pilną civilinę laisvę ir savo1teisėmis buvo sulyginti su ru­ sais. Dėl to jie išvengė žydams taikomos priespaudos ir antisemi­ tinių persekiojimų. Net Rusijos vidaus reikalų ministras N. P. Ignatjevas, pasižymėjęs panslavistas ir antisemitas, 1881 m. patvirtino karaimų laisves Rusijoje. XX a. pradžioje carinės Rusijos ribose tebebuvo dar didelės karaimų religinės bendruomenės (viena iš žymiausių buvo Vilniaus gubernijoje,, kita — Kryme), turinčios ga­ na plačią savivaldybę su gubernatoriaus kontrole. Tuo metu karai­ mų buvo apie 14 000, bet jie greitai nyko. Po 1917 m. spalio re­ voliucijos turtingesnieji karaimai emigravo. 1926! m. Sovietų Rusi­ joje dar buvo apie 9000 karaimų. A m e r i k o j e karaimai atsirado po Pirmojo pasaulinio karo. Jie atvyko* daugiausia1iš Lietuvos. 1942 m. JAV buvo apie 100 ka­ raimų šeimų, išblaškytų Niujorke į, Čikagoje, Šen Luji (St. Louis) 1 Buvo „Naujorke".

VALSTYBĖS [SANTVARKA

71

ii Kalifornijoje. Išsiblaškę mažomis grupelėmis, karaimai, čia nebe­ sudaro atskirų savo bendruomenių, :neturi savo pačių kinesių ir vedybomis maišosi su kitais. , ' 'T. Czacki, Rozprawa o žydach, 1807; W. Radloli, Bericht über eine Reise zu den Karaimen der westlichen Gouvernements' (Bulletin de l'Academie Imperiale des Sciences de St. Petersbourg, t. 32, nr. 2, 1888); Z. Cahn, The Rise of the Karaite Sect, 1937.

Pavietas, XVI—XVIII a. Lietuvos valstybės administracinis vie­ netas, Lenkijos administracinio padalijimo pavyzdžiu įvestas 1564— 1566 m. teismų ir administracijos reformomis. Lietuvos ir Lenkijos valstybių supanašinimo procesas prasidėjo jau XV a. pradžioje, 1413 m. Horodlės aktais Lietuvoje įvedus Vilniaus ir Trakų vaiva­ dų ir pilininkų, arba kaštelionų, pareigybes. XV a. panaikinus sri­ čių) kunigaikštijas ir jų vietoje įvedus didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio vietininkų valdomas valstybės sritis, ilgainiui Lietuvoje buvo įsteigta ir daugiau vaivadijų, tų sričių administratorius, didžiojo Lietuvos kunigaikščio yietininkus nuo XVI a. pradžios pradėjus vadinti lenkišku vaivadų vardu. Taip jau XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos valstybė administraciniu atžvilgiu dalijosi į daugelį vai­ vadijų ir į Žemaičių seniūniją. 1566 m. seime Lietuvos valstybė buvo galutinai padalyta į vaivadijas, o šios į pavietus. Kiekviena,me paviete buvo įsteigti pačių bajorų pavietų teismai ir seimeliai, kur buvo renkami ir pavietų atstovai į seimą. Taigi Lietuvos bajo­ rai per savo pavietų atstovus galėjo dalyvauti valstybės valdyme ir įstatymų leidime bei vykdyme. 1564—1566 m. reformomis įvedus pavietų teismus, buvo sudaryti teisminiai pavietai. Kai kurie iš jų sutapo su mažesnėmis vaivadijomis, bet didelės vaivadijos, pvz., Vilniaus, Trakų ir kt., buvo suskaldytos į kelis pavietus. Toks administracinis Lietuvos padalijimas1 į vaivadijas išliko ligi pat se­ novės Lietuvos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje su kai kuriais pakeitimais, pvz., sudarant 1569 m. Liublino uniją nuo Lietuvos valstybės buvo atplėštos ir prie Lenkijos prijungtos Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo* vaivadijos, o 1667 m. Andrusovo taika Maskvos valstybei buvo užleista Smolensko vaivadija, Starodubo pavietas ir kai kurios Vitebsko vaivadijos dalys. Kiekvieno pavieto1 bajorai savo seimelyje rinko po du atstovus į seimą, o pavieto atstovai, kaip ir valstybės senatoriai, seime, užim­ davo vietą pagal atstovaujamo pavieto rangą/ kuris buvo nustaty­ tas 1588 m. Lietuvos Statute ir atitiko vaivadijų rangą, pagal kurį sėdėdavo senatoriai. Vaivadijos Lietuvoje buvo šios (čia išvardytos pagal vaivadų, kaip senato narių, rangą); Vilniaus, Trakų, Žemaičių (iš tradicijos Žemaičiai vadinami seniūnija, nors Žemaičių seniūnas

LIETUVA

72

turėjo vaivados teises), Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavlio ir Minsko. Vilniaus vaivadija dalijosi į Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Ukmergės ir Breslaujos pavietus; Tra­ kų vaivadija — į Trakų, Gardino, Kauno ir Upytės pavietus; Smo­ lensko vaivadija:— į Smolensko ir Starodubo pavietus; Naugarduko vaivadija — į Naugarduko, Slonimo ir Volkovysko 1 pavietus; Vi­ tebsko vaivadija — į Vitebsko ir Oršos pavietus; Lietuvos Brastos vaivadija — į Brastos ir Pinsko pavietus; Minsko vaivadija — į Mins­ ko, Rečicos pavietus; Polocko ir Mstislavlio vaivadijos į pavietus nebuvo dalomos, o Žemaičių seniūnija dalijosi į Ariogalos, Vilkijos, Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Kražių, Tendžiogalos, Josvainių, Šiau­ lių, Didžiųjų Dirvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Beržėnų, Užvenčio, Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viekšnių, Karšuvos, Šiauduvos, Gandingos, Patumšior Tverų, Biržuvėnų, Palangos, Pavandenės, Medingėnų, Karklėnų ir Žarėnų sritis arba tėvūnijas. Žemaičių tėvūnijos neatitiko kitų vai­ vadijų pavietų, nes neturėjo pavietų teisių ir pavietų institucijų. Centriniai vaivadijų pavietai (pvz., Vilniaus, Trakų ir kt.) dažnai irgi buvo vadinami vaivadijomis (pvz., seimelių instrukcijose). Lietuvos pavietai pirmiausia buvo teritoriniai vienetai, turį ad­ ministracinės, teisminės, karinės ir politinės reikšmės. Pavietai buvo gana savarankiški valstybėsi organizmo vienetai. Kiekvienas pavie­ tas turėjo savo teismus, seimelį, pareigybes (duodamas tik tame pa­ viete gyvenantiems bajorams), karo vadus, mokesčius bei jų rinkė­ jus. Antras pavieto požymis buvo tas, kad jie visą bajorų „tautą" (n a r o d s z la c h e c k i) dalijo į atskiras dalis, į savarankiškas pavietų korporacijas. Pavietuose reiškėsi visa politinė bajorų veikla ir vi­ sos pavietų institucijos buvo skiriamos tik pavieto bajorijos rei­ kalams. Vaivadijos priešakyje buvo vaivada, kurio administracinės funk­ cijos labiausiai reiškėsi tik centriniame vaivadijos paviete, siaures­ ne prasme dažnai vadinamame „vaivadija". Čia vaivada buvo tikras centrinio pavieto administratorius ir teisėjas, kaip kituose pavietuo­ se teisminiai seniūnai. Kiti pavietai buvo visai savarankiški, tiesiog nepriklausą nuo vaivados neil savo politine veikla, nei administra­ cija, nei teismais. Necentrinius pavietus su vaivada siejo tik karo prievolės santykiai, nes vaivada buvo vyriausiasis visos vaivadijos karo vadas. Tačiau būdamas visos vaivadijos svarbiausiasis parei­ gūnas ir visos vaivadijos bajorijos vadas 1vaivada šiek tiek įtakos turėjo ir ne'centriniuose pavietuose. Mirus kuriam nors pavieto že­ 1 Buvo „Slanymo ir Volkovisko".

VALSTYBES SANTVARKA

73

mės teismo pareigūnui, vaivada sušaukdavo to pavieto seimelį nau­ jiems kandidatams išrinkti ir juos pristatydavo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui patvirtinti. Teisminių pareigų vaivada turėjo ir cent­ riniuose, ir visuose kituose pavietuose. Centriniame paviete jam priklausė pilies teismas, čia jis ėjo teismo seniūno funkcijas. Be to, visoje vaivadijoje jis teisė žydus. Necentrinių pavietų bajorai jo jurisdikcijai nepriklausė. Kiekvienoje vaivadijoje, taip pati ir Že­ maičių seniūnijoje, buvęs pilininkas taip pat tik centriniame vai­ vadijos paviete turėjo šiokios tokios reikšmės: susirinkusią bajorų kariuomenę perimdavo iš pavieto vėliavininko ir perduodavo ją vaivadai. Vėliau jis liko tik centrinio pavieto bajorijos vadas ir visu kuo atitiko necentrinių pavietų maršalkas. Šalia vaivadijos pareigūnų buvo pavieto pareigūnai: administra­ ciniai, teisminiai ir grynai tituliniai urėdai. Kiekvieno necentrinio pavieto priešakyje buvo pavieto maršalka. Centriniuose pavietuose visai nebuvo maršalkų, nes čia juos atitiko pilininkai. Kiekviename paviete buvo tik po vieną maršalką. Jis buvo laikomas pavieto bajorų vadu, tačiau svarbesnių administracinių pareigų neturėjo, nebent visuotinio bajorų šaukimo metu, kada jis, kaip ir pilininkas centriniame paviete, perimdavo iš vėliavininko į karą susirinkusius bajorus ir juos vaivadai perduodavo pranešdamas, kuris bajoras ir kodėl neatvyko. Taip pat kartu su vėliavininku pavieto maršalka dalyvaudavo taikos metu daromuose bajorų ir jų ginklų kariniuose patikrinimuose. Be to, jis pirmininkaudavo įvairiuose pavieto ba­ jorų suvažiavimuose. Centriniuose pavietuose po pilininko, necentriniuose po pavieto maršalkos ėjo pavieto pakamarininkis, kiekvie­ name paviete po vieną, sprendęs žemės; ribų bylas savo paviete. Toliau kiekviename paviete buvo po vieną vėliavininką, kuris pra­ nešdavo savo pavieto bajorams apie mobilizacijos paskelbimą, pa­ tikrindavo atvykusius bajorus ir jų atsivestus kareivius bei jų gink­ lus, surašydavo, kas ir kodėl neatvyko, ir visus susirinkusius į karą perduodavo pavieto maršalkai necentriniuose, o pilininkui — centri­ niuose pavietuose. Karo žygyje vėliavininkas nešdavo pavieto vė­ liavą. Pavietų vėliavos skyrėsi spalvomis, tačiau kiekvienoje buvo žymimas vytis. Vėliavininkas tikrindavo bajorų karinį pasiruošimą ir taikos metu per bajorų karinius patikrinimus. Paviete tiesiog gre­ siant priešo pavojui, vėliavininkas savo iniciatyva sušaukdavo pa­ vieto bajorus gintis. Iš kitų svarbesnių pavieto administracijos pa­ reigūnų dar tenka paminėti kareivą ir pilių prižiūrėtoją. Kiekvie­ name1 paviete buvo po vieną kareivą, kuris pareigas eidavo karo metu, rūpindamasis pavieto saugumu, bajorams išvykus į karą, gy­ vendavo pavieto centrinėje pilyje ir ją prižiūrėdavo. Panašios pa-

74

f

.v. i LIIH'UVA . . i ■

reįgo$: buvo ir; pilių prižiūrėtojų,.■skiriamų svarbesnėms pavietų, pi­ lims prižiūrėti, Administracinių funkcijų pavietuose iš dalies turėjo ir pilies seniūnai, kiekviename paviete po vieną, išskyrus centrinį pavietą, kur tas pareigas ėjo pats vaivada. Pilies seniūno asmenyje pynėsi ir provincinių administracinių organų, ir pavieto teismo or­ ganų, ir valstybės dvarų valdytojų funkcijos. Jo reikšmė paviete faktiškai buvo didelė, taikos metu didesnė net už visus pavieto pareigūnus. Sau padėjėjų pilies seniūnas pasiskirdavo paseniūnį. Jo žinioje buvo ir pilies teismo raštininkas, taip pat šaukūnas, arba vaznys. Apie kitus pavieto teisiamosios valdžios pareigūnus žrl straipsnį „Pavieto teismai". Greta administracijos ir teismo pavieto pareigūnų atskirą pro­ vincinių pareigūnų kategoriją sudarė įvairūs valstybės dvarų ad­ ministratoriai. Jie tuo skyrėsi nuo kitų centrinių bei necentrinių pavieto pareigūnų, kad į jų kompetenciją įėjo prižiūrėti tik konk­ rečiai jiems paskirtus valstybės dvarus, o kitų provincijų urėdų jurisdikcija apėmė visą vaivadiją arba visą pavietą. Valstybės dva­ rai buvo dalijami į ekonomijas, skiriamas didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio šeimai išmaitinti, ir į seniūnijas, išdalijamas ligi gyvos galvos nusipelniusiems1 bajorams. Ir vienų, ir kitų valstybės dvarų administravimas siejosi su pajamomis, ir administratoriai buvo ski­ riami iš bajorų, dažnai, net didikų. Už nuopelnus bajorams išdalija­ mų! valstybės didesniųjų dvarų administratoriai vadinosi seniūnais, mažesniųjų — laikytojais. Skirtumas buvo daromas tarp teisminių ir neteisminių seniūnų. Neteisminiai seniūnai buvo tik jiems pavestų valstybės dvarų administratoriai, o teisminiai, kitaip pilies seniū­ nais vadinami, turėjo dar svarbių visame paviete administracinių ir bajorų teismo valdžios pareigų. Šiuo atžvilgiu jų funkcijos buvo dvejopos: vienokios visame paviete, kitokios jų administruojamuose valstybės dvaruose, kur jos nesiskyrė nuo paprastų seniūnų parei­ gų. Teisminis seniūnas kiekviename paviete įgalėjo būti tik vienas, o paprastų seniūnų daug, kadangi kiekviename paviete galėjo būti daug valstybės dvarų. Visoje Lietuvoje šitokių seniūnų buvo labai daug, nes didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarai! buvo išmėtyti po visą valstybę. Pavietų pareigūnų rangas buvo' nustatytas įstatymu. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, iš provincijos pareigūnų pirmoji vieta skiriama vaivadai, toliau centriniame paviete eina pilininkas, necentriniuose — maršalka, toliau pakamarininkis, vėliavininkas, pavieto teisė­ jas, pateisėjis, kareiva, stalininkas, pastalininkis, žemės teismo raš­ tininkas, toliau pilies teismo pareigūnai. Šia tvarka jie turėjo užimti vietas ir reikšti savo, nuomones pavieto seimeliuose, ir tik po jų

VAL ST'feėŠ''S AN TVARKA

%

ėjb pavieto ponai, bajofab ir kitai šlėkta; ’neužimą pavietė jokių’, net ir garbės- vietų/ A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje (264 psl.) apsirikta, esą bajorų valdymo laikotarpiu Lietuvos pavietų vyriausiasis pareigūnas5 buvo seniūnas. 1588 m. Lietuvos Statutas pirmąją vietą necentriniuose pavietuose įsakmiai skiria pavieto mar­ šalkai, bet ne seniūnui. Aukščiausią vietą maršalkoms paviete ski­ ria ir prieš 1569 m. nustatytas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pavietų ir jų pareigūnų sąrašas, M. Liubavskio išspausdintas 79 prie­ de prie jo „Litovsko-russkij seim". Tokią vietą jiems skiria ir di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio universalai, randami Lietuvos Metri­ koje. , _ * Dar kitą pavietų pareigūnų kategoriją sudarė įvairus garbės titulai. Panašiai, kaip daug buvo visos Lietuvos krašto ir rūmų dignitorių, neturinčių jokių pareigų, taip pat ir kiekviename pavie­ te, buvo daug titulinių vietų. Dauguma jų ne tik neturėjo jokių pareigų, bet taip pat ir jokios praktinės reikšmės. Jie buvo sugal­ voti tik bajorų titulomanijai patenkinti. Dažnai tai tiesiog krašto ir rūmų garbės titulų pamėgdžiojimas. Taip kiekviename paviete buvo pavieto stalininkas, pavieto pastalininkis, pavieto taurininkas, pa­ vieto pataurininkis, pavieto Taikytojas, pavieto kardininkas, pavieto arklininkas, pavieto raktininkas ir paraktininkis, pavieto kelių pri­ žiūrėtojas ir' kt. Centriniame vaivadijos paviete tokie garbės titulai buvo vadinami vaivadijos stalininku, vaivadijos taurininku ir pan., nors iš esmės jie buvo tokie pat! pavietų pareigūnai kaip ir necentrinių pavietų, niekuo nuo jų nesiskirdami kaip tik skambesniu vai­ vadijos titulu. Pilno pavieto garbės pareigūnų sąrašo pateikti ne­ galima, kadangi nežinomas joks oficialus jų sąrašus. Taip pat ofi­ cialiai nebuvo nustatytas jų rangas tarpusavyje ir tarp kitų pavie­ to pareigūnų. Tik pavieto stalininkui ir pastalininkiui buvo- skiria­ ma vieta tuoj po kareivos ir prieš žemės teismo teisėją. Beveik visus pavieto pareigūnus, su mažomis išimtimis, skirdavo pats didysis Lietuvos kunigaikštis, pasitaręs su senatoriais. Tačiau skiriant vietas jis buvo ¡gerokai suvaržytas. Pavieto pareigūnu jis galėjo skirti1tik tame paviete ar vaivadijoje gyvenantį bajorą, Lie­ tuvos pilietį. 1588 m. Lietuvos Statutas įsakmiai draudė pareigūnais skirti svetimšalius, taip pat nebajorus. Taigi pavieto administracinė ir teisminė valdžia buvo pačių pavieto bajorų rankose. Kandidatai į kai kuriuos vaivadijų ir pavieto pareigūnus buvo renkami pačių tų pavieto bajorų ir pateikiami didžiajam Lietuvos kunigaikščiui patvirtinti. Taip žemaičiai, vitebskiečiai ir polockiečiai patys sau rinkosi net vaivadas, o 1588 m. Lietuvos Statutas garantavo bajo,rams. teisę savo paviete išsirinkti kandidatus ,į žemės teismo teisėją,

76

LIETUVA

pateisėjį ir raštininką, taip pat pavieto pakamarininkį ir vėliavinin­ ką. Didysis Lietuvos kunigaikštis tik paskirdavo vieną kurį bajorų išrinktą kandidatą. Pavieto pareigūnai buvo skiriami ligi gyvos galvos arba kol didysis Lietuvos kunigaikštis teiksis juos paaukštinti. Be kaltės ir teismo jis negalėjo nė vieno pašalinti. Vakansijos, arba laisvos vietos, turėjo būti išdalytos per pusę metų nuo jų atsiradimo. XVI—XVIII a. Lietuvos administracija buvo paremta asmens principu, bet ne įstaigų sistema. Pavietų pareigūnai neturėjo nei pastovios savo įstaigos ar darbovietės, nei aiškiai apibrėžtų savo darbo prievolių bei kompetencijos, nei taisyklių ar regulų, nei nu­ statyto darbo laiko. Administracijos darbas dažnai nebuvo sieja­ mas netl su pastovia darbo vieta ta prasme, kad kuris nors parei­ gūnas galėjo savo pareigas atlikti nebūtinai kurioje nors pastovioje įstaigoje, bet ir važinėdamas iš vieno savo dvaro į kitą ar net kur nors besisvečiuodamas. Pagaliau ir pačios jų pareigos buvo labai nesudėtingos. Garbės pareigūnai jokių konkrečių pareigų ir netu­ rėjo. Pavieto pareigūnai negaudavo ir pastovių algų. Būti pavieto pareigūnu anais laikais buvo garbės ir prestižo dalykas. Toką pa­ reigūnas rūpinosi valstybės* reikalais negaudamas algos, nors iš savo užimamos vietos ir galėjo turėti vienokios ar kitokios materia­ linės naudos, pvz., pajamų iš teisminių pareigų. Didysis Lietuvos kunigaikštis valstybės pareigūnams atlygindavo įvairiais kitokiais būdais, dažniausiai duodamas jiems ligi gyvos galvos valdyti val­ stybės dvarus, kurių didesnė pajamų dalis jiems ir ėjo. Žymesni pareigūnai kartais valdydavo net po kelis ar keliolika valstybės dvarų, 01 iš jų gaunamos pajamos dažnai prašokdavo išlaidas, su­ sijusias su valstybinių pareigų ėjimu. Nors ir rečiau, bet kai kurie pareigūnai kartais galėjo gauti iš valstybės iždo ir kasmetinių pini­ ginių subsidijų arba vienkartinių pašalpų. Ilgainiui bajorams vis labiau besirūpinant savo pavieto reika­ lais, pavietų savarankiškumas nuolat didėjo, nes ir bendrajame sei­ me priimti įstatymai, pavieto atstovų sąlyginai pasiimti „iš brolių", tame paviete negaliojo', jei pavieto bajorų reliacinis seimelis jų nepatvirtindavo. Pavietai būdavo ypač savarankiški tarpuvaldžių metu, kada jie sudarydavo savo kaptūrus. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja­ nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; Si. Kutrzeba, Historja ustroju Polski...* t. 2, 2 leid., 1921; 1.1 Lappo, Velikoje kniažestvo Litovskoje za vremia ot zakliučenija Liublinskoj uniji do smerti Stefana Batorija (1569— 1588), 1901; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., Litovsko-russkij povet i ego seimik, 1911; Al-K. Liubavski), Litovsko-russkij seim,

VALSTYBĖS SANTVARKA

77

1901; M.K. Lįubavskif, Očerki istoriji Litovsko-Russkogo gosudarstva do Liublinskoj uniji vkliučitelno, 2 leid., 1915.

Stalo dvarai (lot. m e n s a e r e g ia e ) , XVI—XVIII a. Lietuvoje tie valstybės dvarai, kurių pajamos buvo skiriamos didžiojo Lietuvos kunigaikščio „stalui" išlaikyti,— didžiajam Lietuvos kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui ir jo šeimai pragyventi bei jo rūmams išlai­ kyti. Dalis stalo dvarų pajamų buvo skiriama ir tiems valstybės reikalams, kuriuos valdovas, priimdamas išrinkimo sąlygas, buvo apsiėmęs savo lėšomis atlikti. Taigi stalo dvarai sudarė valstybės domenų dalį, kurie dar buvo vadinami ir ekonomijomis, o kiti val­ stybės dvarai, vadinami seniūnijomis, buvo pavedami administruoti bajorams kaip atpildas už jų tarnybą valstybei bei kitus nuopelnus. 1589 m. seimo konstitucija Lietuvoje stalo dvarais patvirtino didžiu­ les Šiaulių, Alytaus, Gardino, Mogiliovo 1 ir Lietuvos Brastos bei Kobrino 12 ekonomijas su kaimais ir apylinkėmis. Kad valdovo pa­ jamos iši stalo dvarų nebūtų panaudotos karaliaus valdžiai stiprinti, vėliau į naujai renkamų valdovų išrinkimo sąlygas ( p a c ta c o n v e n ta ) paprastai būdavo įrašoma, kad valdovas stalo dvaro nedidintų bei jų skaičiaus nedaugintų. Stalo dvarai buvo administruojami specialaus didžiojo Lietuvos kunigaikščio pareigūnų aparato. Lie­ tuvos-Lenkijos valstybei žlugus, stalo dvarai buvo perimti Rusijos valdžios ir dauguma jų išdalyti rusams. S. Košciaikowski, Ze studjow nad dziejami ekonomji krolewskich na Litwie, 1914.

Tenutos (lot. dgs. te n u ta ) — pavadinimas XV—XVIII a. mažes­ nių Lietuvos valstybinių dvarų ar smulkesnių neteisminių seniūnijų, kurie kaip „nusipelniusiųjų duona" (žr. „Panis bene merentium") di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio buvo išdalijami bajorams ir valstybės pareigūnams paprastai ligi gyvos galvos „laikyti", t. y. valdyti, dalį pajamų iš jų atiduodant į valstybės iždą, ypač samdoma j ai kariuo­ menei išlaikyti, pilims remontuoti, patrankininkams apmokėti ir pan., o kitą dalį pajamų, paprastai daug didesnę, kartais net ir visas pajamas, pasiliekant sau. Tenutos Lietuvos Statute ir doku­ mentuose buvo vadinami „deržava" (lenk. d z ie r ž a w a ) , o tenutos laikytojas (lot. te n u ta r iu s ) — „deržavca" (lenk. d z ie r ž a w c a ir te n u ta iju s z ) . Toks tenutos laikytojas neturėjo teisminės jurisdikcijos apylinkės bajorams, tik jam duotos tenutos valstiečiams. Tenutos laikytojai ir neteisminiai seniūnai niekuo iš esmės nesiskyrė, tik 1 Buvo „Mogiliavo“. 2 Kitur „Kobrine“.

78

LIETUVA.

■

tiek, jog mažesnių valstybės dvarų valdytojai buvo: vadinami tenutos laikytojais, o didesnių dvarų valdytoj ai — seniūnais. Ligi XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios tenutos laikytojai buvo vadinami tijū­ nais; o tenutos — ti junijomis. XV a. laikytojo vardu ( d e r ž a v c a ) dar buvo vadinami ir didžiojo kunigaikščio vietininkai. XVII—XVIII a. tenutos paprastai buvo "visai mažos apimties, vos keli arba net vienas dvaras ar palivarkas s u priklausomais kaimais ir juose gy­ venančiais valstiečiais. Lietuvos Statutas draudė tenutas dalyti sve­ timšaliams, ne Lietuvos piliečiams. Tėvonija (lot. p a tr im o n iu m , b o n a v o tč in a r o t č i z n a / d e d iz n a f d z ie d z iz n a )

p a te r n a , slavų šaltiniuose — senovės Lietuvoje — didikų ar bajorų iš tėvo paveldėti dvarai, susidedu iš ariamų laukų, pievų, miško ir ežerų ar upių baudojimo teisių su tiems dvarams priklau­ sančiais valstiečių kaimais. Privatinė bajorų žemės nuosavybė buvo žinoma jau Lietuvos valstybės kūrimosi laikais XIII a. pradžioje. 1387 m. privilegija leido Lietuvos bajorams katalikams laisvai par veldėti, valdyti, parduoti,1 įkeisti, dovanoti ar naudoti savo tėvoni­ jos žemes, pilis, dvarus,! kaimus bei namus. 1434 m. privilegija su­ lygina Lietuvos stačiatikių bajorų teises su katalikų bajorų teisė­ mis. Iš tėvų paveldėtų dvarų savininkai buvo vadinami tėvonimis. Lietuvos Metrikos ir kituose dokumentuose, jie vadinami d e d i č i ir o č ič i. XV a. ir XVI a. pradžioje tėvonija galėjo būti paveldėta tik sūnų. Tėvonija buvo skiriama ir nuo bajorų dvarų, paveldėtų iš motinos pusės. Tokie dvarai buvo vadinami motinij a (m a te r izn a ), juos galėjo paveldėti ir sūnūs, ir dukterys. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M. K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; J. Jurginis, Valstiečių bendruomenė ir feodalinė tėvonija Lietuvoje XIII—XIV a. (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, t. 2, 1957).

Tėvonys. 1. XIII—XVI a. Lietuvos bajorai, iš tėvų paveldėtų dvarų, vadinamų tėvonijomis, savininkai, senovės Lietuvos doku­ mentuose vadinami d e d i č i ir očiči. .„ ' . 2. XV—XVI ,a. nelaisvieji Lietuvos valstiečiai, pririšti prie žemės ir bajorų paveldimi kartu su žeme. Tėvonys negalėjo laisvai palikti savo žemės, Pabėgusius be savo pono sutikimo buvo įgalima per teismą suieškoti, nebent baigtųsi terminas, 1529 m. Lietuvos Statuto nustatytas 10 metų ilgumo. Tėvonys turėjo jiems duotus ūkius, iš kurių reikėjo patiems su šeima pragyventi, duokles duoti ir eiti tar­ nybą savo ponui. 1447 m. privilegija didysis Lietuvos kunigaikštis

VALSTYBES SANTVARKA

79

pasižadėjo nebepriiminėti į savo dvarus valstiečių, pabėgusių iš bajorų žemių, bet ir bajorai taip pat nebegalėjo priiminėti pas save tėvonių, pabėgusių iš valstybės dvarų. Tėvonys .galėjo turėti nuo­ savo kilnojamo turto. Ilgainiui jie virto baudžiauninkais. Tėvūnija. 1. Senovės Lietuvoje XVI—XVIII a. administracinė Žemaičių kunigaikštijos sritis, prižiūrima tėvūno. Lietuvos valstybė administraciniu atžvilgiu , buvo padalyta į vaivadijas ir pavietus, tačiau nei vaivadijos, nei pavietų pavadinimas nebuvo taikomas Že­ maičiams. Iš tradicijos čia ir toliau buvo vartojamas Žemaičių ku­ nigaikštijos arba seniūnijos pavadinimas, nors Žemaičių seniūnas turėjo vaivados teises. Žemaičių seniūnija dalijosi į šias tėvūnijas: Ariogalos, Vilkijos, Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Kražių, Tendžiogalos, Josvainių, Šiaulių, Didžiųjų Dirvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Ber­ žėnų, Užvenčio, Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viekšnių, Karšuvos, Šiauduvos, Gandingos, Patumšio, Tverų, Biržuvėnų,, Palangos, Pavande­ nės, Medingėnų, Karklėnų ir Žarėnų. Iš tų visų 28 Žemaičių tėvū­ nijų nė viena neatitiko kitų vaivadijų pavietų, nes nė viena tėvū­ nijų neturėjo pavieto teismų ar kitų būdingų pavieto institucijų, pvz., seimelių. Žemaičių seniūnija turėjo tik vieną visų Žemaičių seimelį bei po! vieną visų Žemaičių žemės, pilies bei pakamarininkio teismą. Tik pagal Ketverių metų seimo valstybės reformas, at-. sižvelgiant į naują Lietuvos administracinį padalijimą, 1792 m. buvo nutarta Žemaičių kunigaikštiją padalyti į Raseinių, Šiaulių ir Telšių pavietus su visomis pavietų teisėmis, bet tai liko neįvykdyta dėl greito valstybės žlugimo. 2. Senovės Lietuvoje tėvūno arba tijūno valdomas valstybės dva­ ras (tij unija). Vaivadija senovės Lietuvoje, XV—XVIII a., valstybės administ­ racinis vienetas, valdomas vaivados. Pačios pirmosios vaivadijos buvo Vilniaus ir Trakų, įsteigtos 1413 m. Horodlės aktais. Į Vilniaus ir Trakų vaivadijas įėjo etnografinė Lietuva (išskyrus Žemaičius), taip pat vakarinės bei centrinės Gudijos žemės; Kitos Lietuvos val­ stybės sritys dar ilgai tebebuvo valdomos didžiojo kunigaikščio vie­ tininkų. XV a. pabaigoje ir ypač XVI a. pirmojoje pusėje didesnių provincijų vietininkai tapo vaivadomis, o jų sritys — vaivadijomis. 1471 m. buvo sudaryta Kijevo vaivadija. ■1504 in. įkurta Polocko vaivadija, 1507 m. iš Trakų vaivadijos išskirta Naugarduko vaiva­ dija, 1508 m. sudaryta Smolensko vaivadija, 1511 m. įkurta Vitebs­ ko vaivadija, 1514 m. iš pietvakarinių Trakų vaivadijos žemių su­ daryta Palenkės vaivadija, į kurią įėjo ir Drohičino, Melniko, Biels-

80

LIETUVA

ko bei Lietuvos Brastos žemės. XVI a. vidurio reformomis supana­ šinant Lietuvos valstybės santvarką su Lenkijos,' visa valstybės te­ ritorija administraciniu atžvilgiu buvo suskirstyta į vaivadijas. Greta jau buvusių vaivadijų, 1566 m. buvo' sudarytos naujos vaivadijos: Voluinės, Braclavo, Lietuvos Brastos (sumažinus Palenkės vaivadi­ ją), o iš Trakų vaivadijos buvo išskirtos naujos Minsko ir Mstislavlio vaivadijos. Tik Žemaičiai ir «toliau liko seniūnija, turinčia vai­ vadijos teises. Iš tradicijos Žemaičiai ir toliau buvo vadinami se­ niūnija, nors Žemaičių seniūnas gavo vaivados teises. Iš Livonijos, prijungtos prie Lietuvos, buvo sudaryta Livonijos vaivadija, į kurią pretenzijų reiškė ir lenkai ir kuri vėliau buvo bendra Lietuvos ir Lenkijos nuosavybė. 1569 m. Liublino seime didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas iš Lietuvos teritorijos išskyrė ir prie Lenkijos prijungė Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo vaivadiją, iš kurios dar buvo išskirta Černigovo vaivadija. Taigi nuo 1569 m. Lietuvos valstybės sudėtyje buvo Vilniaus, Trakų, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavlio ir Minsko vaivadijos bei Že­ maičių seniūnija. Visos vaivadijos čia yra išvardintos pagal rangą, tik Žemaičių seniūnija, turinti vaivadijos teises, savo rangu ėjo tuoj po Trakų vaivadijos. Be to, bendroje Lietuvos ir Lenkijos pri­ klausomybėje dar buvo Livonijos vaivadija, kuri savo rangu ėjo po Minsko vaivadijos. Kiekviena vaivadija, išskyrus Polocko ir Mstislavlio vaivadijas bei Žemaičių seniūniją, administraciniu atžvilgiu dalijosi j pavie­ tus, Centriniai vaivadijų pavietai (pvz., Vilniaus, Trakų ir kt.) daž­ nai buvo vadinami siauresnė žodžio prasme vaivadijomis (pvz., seimelių instrukcijose), nors šiuo atveju perkeltinė vaivadijos są­ voka apėmė tik centrinį vaivadijos pavietą, bet ne visą vaivadiją. Kiekvienos vaivadijos aukščiausiais provincijos pareigūnais bu­ vo laikomi vaivada ir pilininkas. Tik Žemaičiuose vaivadą atitin­ kantis pareigūnas ir toliau tebebuvo vadinamas Žemaičių seniūnu. Dėl karų su Maskva Lietuvos valstybės teritorija XVII a. suma­ žėjo. Kai 1667 m. Andrusovo taika daugelis rytinių Lietuvos žemių su Smolensku atiteko Maskvai, Smolensko vaivadija oficialiai ne­ buvo panaikinta, ir rusų užimtų vaivadijų bei pavietų tremtiniai, pasitraukę į Lietuvą, ir toliau rinko savo atstovus i seimą. Po pir­ mojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1772 m. valstybės teritorijai dar labiau sumažėjus, Ketvertų metų seimas (1788—1792) padarė pakeitimų administraciniame valstybės ploto suskirstyme, bet to seimo reformos liko neįvykdytos, per 1793 ir 1795 m, Lietuvos

VALSTYBĖS SANTVARKA

8f

ir, Lenkijos padalijimus rusams užėmus visą Lietuvą, išskyrus Už­ nemunę, kuri atiteko Prūsijai. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Valstybės dvarai XIV—XVI a. Lietuvoje priklausė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir susidėjo iš gyvenamųjų sodybų, ūkio cent­ rą su ūkiniais pastatais, daržinėmis bei sandėliais ir su galvijais bei su gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi. Didysis Lietuvos kuni­ gaikštis valstybės dvarams administruoti skirdavo tijūnus ir lai­ kytojus. Juose gyveno nelaisvoji dvaro šeimyna ( č e lia d n e v o ln a ja ) , susidedanti iš bernų ir mergų, atliekanti įvairius dvaro bei namų ūkio darbus ir gaunanti atlyginimą natūra (m e s ia č in a ). Dalis dvaro šeimynos gyveno aplinkiniuose kaimuose su šeimynos žmonėms pavestais namais ir mažais žemės sklypais. Pagrindiniai ūkio dar­ bai buvo atliekami apylinkės nelaisvųjų ir laisvųjų valstiečių, greta darbo prievolės dar duodančių duokles! bei mezliavas ir mokančių mokesčius. Grupė valstybės dvarų ar didelis dvaras, į kurį įėjo ke­ letas kaimų ar tarnybų, buvo vadinamas raktu (k liu č ) , o jo admi­ nistratorius— raktininku ( k liu č n ik ) . XVI a. dalis valstybės dvarų buvo paversti didžiojo Lietuvos kunigaikščio stalo dvarais, arba ekonomijomis, o kiti išdalijami seniūnijomis ir vadinami p a n is b e n e m e r e n tiu m . Po 1795 m. Lietuvos padalijimo daug valstybės dvarų Rusijos carų buvo išdalyti rusų generolams, aukštiems pareigūnams bei carų favoritams. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; St. Kosciaikowski, Ze studjow nad dziejami ekonomji krolewskich na Litwie, 1914.

ADMINISTRACINĖS INSTITUCIJOS

Lotynų kalba Lietuvoje valstybės gyvenime buvo vartojama nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo XIII a. Kadangi tuo metu lotynų kalba buvo tarptautinė diplomatinė, taip pat Katalikų bažnyčios ir šviesuolių pasaulio kalba Vakarų Europoje, tai ir Lietuvoje nuo pat valstybės įsikūrimo prasidėjo valstybinis jos vartojimas san­ tykiuose su Vakarų valstybėmis. Jau su Mindaugo krikštu 1250 m. ir jo vainikavimu Lietuvos karaliumi 1253 m. prasidėjęs susiraši­ nėjimas su popiežiumi vyko lotyniškai. Kai kurie Mindaugo doku­ mentai, kaip įvairių Lietuvos žemių užrašymas pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui, buvo surašyti lotynų kalba. Taip pat ir di6.

K. Avižonis.

82

: LIETUVA ' :

džiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1322—1323 m. laiškai,' rašyti popiežiui Jonui XXII, dominikonų ir pranciškonų'ordinų viršinin* karna Saksonijoje, ir keliems Hanzos sąjungos miestams, buvo su­ rašyti lotyniškai. Gedimino' laikais Vilniuje, ir Naugarduke buvo katalikų bažnyčių bei vienuolių. Nuo Gedimino laikų valstybiniam susirašinėjimui su Vakarų Europos valdovais imta naudotis katali­ kų vienuolių paslaugomis, kurie mokėjo skaityti, ir rašyti lotyniš­ kai. Taip jau nuo XIV a. susidarė paprotys vartoti tarptautinę loty­ nų kalbą didžiojo Lietuvos kunigaikščio raštinėje diplomatiniams ryšiams su Vakarų valstybėmis palaikyti. Tiesa, ryšiams su Vokiečių ir Livonijos ordinais bei Rygos miestu kartais buvo vartojama ir vokiečių kalbą, tačiau ir: čia dažnai lotynų kalba buvo vartojama ne tik diplomatinei korespondencijai, bet ir sudarant tarptautines sutartis. Susirašinėjant su Lenkija, iš pradžių irgi buvo vartojama lotynų kalba. Tik ryšiams su Europos rytais buvo vartojama rytų slavų, ypač gudų, rašto kalba, o su totoriais buvo susirašinėjamą net totoriškai. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje Vytautas Didysis savo raš­ tinėje laikė įvairių specialių raštininkų ir vertėjų, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, mokančių įvairių kalbų, nes čia buvo rašomi ir gaunami dokumentai įvairiomis kalbomis, didelė jų dalis lotyniškai. Nuo Vytauto ir Jogailos laikų, ypač po Lietuvos krikšto 1387 m., išsiplėtė diplomatiniai Lietuvos ryšiai su Vakarais, padaugėjo pa­ sikeitimų laiškais bei delegacijomis ir tarptautinių sutarčių. Tai buvo atliekama lotynų kalba. Taip pat pagyvėjo kultūriniai ir baž­ nytiniai ryšiai su Vakarais, kurie irgi buvo palaikomi lotynų kalba. Lotynų kalba Lietuvoje buvo,vartojama ne tik valstybiniams bei bažnytiniams santykiams su popiežiumi bei Vakarų Europos valsty­ bėmis palaikyti, bet taip pat ir Lietuvos vidaus gyvenime. Pirmosios bajorų ir Katalikų bažnyčios privilegijos,, kaip ir sutartys su Len­ kija, buvo rašytos lotynų kalba. Net ir didžiųjų Lietuvos kunigaikš­ čių, vėliau valstybinio Lietuvos! antspaudo tekstas buvo lotyniškas. Vis dėlto lotynų kalbos vartojimas Lietuvos vidaus reikaluose vi­ siškai neįsigalėjo ir buvo gana ribotas, ypač nuo ¡XIV a. pabaigos pradėjus vartoti gudų rašto kalbą vidaus ryšiui su gudiškomis bei rusiškomis Lietuvos žemėmis.! Ne- lotynų, bet senovės slavų 1 rašto kalba: pamažu pasidarė oficiali Lietuvos kanceliarijos’ rašto kalba valstybės vidaus reikaluose, nors lotynų kalbos vartojimas vidaus reikaluose visai ir neišnyko, ypač kai raštai buvo susiję su pačių lietuvių aukštaičių ir žemaičių gyvenamomis žemėmis. 1 Šią-kalbą K. Avižonis vadina tiek gudų, tiek slavų’rašto kalba;-

• * u*

VALSTYBĖS SANTVARKA

83

, : Dar XV a. pastebimos pastangos praplėsti valstybinį lotynų raš­ to 7kalbos, vartojimą vidaus reikalams. Nuo Jogailos, ir Vytauto lai­ kų Lietuvos didikų, ir žymesniųjų bajorų sūnūs pradėjo važinėti į užsienius studijuoti, Vakarų Europos universitetuose, kur, mokslas buvo einamas lotyniškai. Čia lietuviai, pramokę lotyniškai bei su­ sipažinę su Romos istorija, pastebėjo^ lietuvių ir lotynų kalbų gimi­ ningumą bei senovės papročių panašumą. Renesanso bei humaniz­ mo aplinkoje ir tų panašumų įtakoje dar XV ą. pradžioje išsirutu­ liojo teoriją, esą lietuviai kilę iš, senovės romėnų, o lietuvių kalba esanti tik laiko ir aplinkybių iškraipyta jų protėvių lotynų kalba. Lietuvių iš romėnų ¡kilimo teoriją pirmasis raštu suformulavo XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas, pats savo Lenkijos istoriją rašęs loty­ niškai. Lietuvių romėniškosios kilmės teorija pateko į Lietuvos met­ raščius. Šios teorijos tikrumu tikėjo ne tik Italijos, Vokietijos bei Prancūzijos universitetuose studijavę Lietuvos šviesuoliai, bet ir lenkų bei kitų tautų to meto ir vėlesni istorikai, remdamiesi dideliu lotynų ir lietuvių kalbų panašumu. Šia teorija ypač rėmėsi ir savo tariam u, romėnišku kilimu didžiavosi XV—XVI a. Lietuvos huma­ nistai. Dėl to plito ir lotynų kalbos vartojimas Lietuvoje. Kadangi lotynų kalba buvo laikoma lyg savąja senovės lietuvių kalba, imta reikalauti platesnio jos vartojimo Lietuvos valstybės vidaus reika­ lams bei viešajame gyvenime. Ta linkme XVI a. viduryje veikė Mykolas Lietuvis (spėjama, Mykolas Tiškevičius). Tuo metu Lie­ tuvoje reiškėsi gana stipri reakcija prieš lietuviams svetimos seno­ sios slavų rašto kalbos vartojimą valstybės kanceliarijoje ir kitose Įstaigose. Į lotynų kalbą buvo išverstas Lietuvos Statutas. Kad patys lietuviai galėtų geriau pramokti savo senosios „protėvių" kalbos, imta reikalauti įkurti aukštesniųjų mokyklų su lotynų dėstoma kal­ ba. Taip 1568 m. Lietuvos seimas Gardine reikalavo iš didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto įsteigti Vilniuje lotynišką gimnaziją. 1570 m. Vilniuje buvo įkurta jėzuitų kolegija, kurioje mokslas buvo einamas lotyniškai. Nepaisant šito humanistų sąjūdžio, lotynų kalbos vartojimas ne-, įsigalėjo nei valstybiniame, nei viešajame, Lietuvos gyvenime. Hu­ manizmo bangai atslųgstant, aprimo ir sąjūdis dėl lotynų kalbos „atgaivinimo". Didelė Lietuvos bajorų dalis jau buvo gerokai suįenkėjusi, ir dėl to jau lenkų kalba ėmė skverbtis į viešąjį bei vai-, stybinį gyvenimą. Supanašinus Lietuvos ir Lenkijos vidaus santvar­ ką XVI a. viduryje ir ypač po 1569 m. Liublino unijos, lenkų kalba pamažu ėiųė stumti ir senovės slavų rašto kalbos vartojimą iš val­ stybės įstaigų. Iš senosios slavų kalbos Lietuvos Statutas dabar buvo išverstas į lenkų kalbą, kurią vis dažniau imta vartoti teismuose

84

LIETUVA

bei kitose valstybės įstaigose. Dar Vazų laikais lotynų kalba vyravo Lietuvos mokyklose, bet greta jos daųgĮ teisių čia turėjo ir lenkų kalba. XVII a. retkarčiais dar randame seimelių nutarimų bei inst­ rukcijų lotyniškai, kartais ir kitokių dokumentų. Pats Lietuvos val­ stybės kancleris Stanislovas Albrechtas Radvilas XVII a. pirmojoje pusėje ir viduryje rašė savo atsiminimus (dienoraštį) lotyniškai. Ta­ čiau apskritai lotynų kalba pamažu buvo lenkų kalbos išstumta. Vis dėlto lotynų kalbos vartojimo pėdsakų išliko ligi pat bendrosios unijinės Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, ypač lenkiškai lotyniškų „makaronizmų''. XVII—XVIII a. bendrųjų su lenkais ir atskirųjų lietuvių seimų konstitucijos, seimų dieno­ raščiai, atstovų kalbos, seimelių instrukcijos ir viešo bei privataus pobūdžio dokumentai ir raštai mirgėte mirga lotyniškais žodžiais bei lotynizmais. Tai tikras lenkų ir lotynų kalbų mišinys. Daugelis lo­ tyniškų žodžių vartojami ir rašomi su lenkiškomis galūnėmis ir ki­ taip darkomi, pvz., įterpiant juos į lenkiškus sakinius. Taip lotynų kalba, kad ir netiesiogiai bei labai sudarkyta, vis dar tebebuvo var­ tojama valstybiniame gyvenime. Jos vartojimas išnyko su Lietuvos atitekimu rusų valdžion, kuri įvedė rusiškąją tvarką ir pamažu ėmė­ si sistemingo Lietuvos rusinimo politikos. 4

Magnatai (iš viduramžių lot. m a g n a tu s — „didžiūnas"), aukš­ tasis visuomenės sluoksnis senovės Lietuvoje, Lenkijoje ir Vengri­ joj6» tų kraštų didikai. Būdami patys stambiausi žemvaldžiai, mag­ natai vaidino vadovaujamą vaidmenį ne tik visuomenėje, bet ir politiniame savo krašto gyvenime. Dėl savo aukštos ekonominės ir socialinės padėties magnatai paprastai būdavo įtakingi politiškai ir skiriami į aukštąsias valstybės vietas. Vengrijoje magnatai su­ darė Valstybės tarybą (Forendihaz) — aukštuosius parlamento rū­ mus. Lenkijos magnatai paprastai būdavo skiriami į Senatą. Jie bū­ davo žymiausi senatoriai ir ministrai.' Žymesnės Lenkijos magnatų šeimos buvo Branidkiai, Dzialynskiai, Firlėjai, Leščinskiai, Liubomirskiai, Mnišekai, Olesnickiai, Opalinskiai, Fotockiai, Sieniavskiai, Sobieskiai, Tarnovskiai, Tenčinskiai, Višnioveckiai, Zamoiskiai, Zborovskiai, Žolkievskiai ir kt. Didžiojoje Lenkijoje magnatų buvo nedaug. Daug daugiau jų buvo Mažojoje Lenkijoje ir ypač tose lenkų valdomose žemėse, kurios per 1569 m. Liublino) uniją buvo atplėštos nuo Lietuvos ir įjungtos į Lenkiją. Dėl to daugelis Lenki­ jos didikų šeimų buvo lietuviškos, gudiškos ar ukrainietiškosį kil­ mės, giminystės ir turto ryšiais susijusios su Lietuvos didikais. To­ kios tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje paplitusios magnatų šeimos bu­ vo Bžostovskiai, Čartoriskiai, Ostrogiškiai, Pacai, Radvilai, Sapie­

VALSTYBES SANTVARKA

85

gos, Tiškevičiai irj kt. Ypač daug magnatų buvo Lietuvoje, ir čia jie buvo daug galingesni ir įtakingesni visuomeniniame bei valsty­ biniame gyvenime negu Lenkijoje. Kituose kraštuose magnatų vardas rečiau tebuvo vartojamas, taikant jį žymiausiems didžiūnams, užimantiems aukštas vietas dėl savo aukšto luomo, teisių, turto ar kitų savybių. Naujaisiais laikais magnatų vardas kartais taikomas ir finansinei bei pramonės aristo­ kratijai, pvz., stambiausiems pramonės kapitalistams (plieno, aly­ vos magnatai ir pan.). Magnatai L i e t u v o j e pradėjo kilti jau XIV a. pabaigoje ir Vytauto laikais, kaip svarbūs jo bendradarbiai ir patarėjai, karo vadai, sričių vietininkai. Jie svarbesnės politinės reikšmės įgijo jau Vytauto kovų su Jogaila metu. Tasj kovas dėl Lietuvos sosto lai­ mėjęs Vytautas ir toliau labiau rėmėsi didikais negu Gediminaičių dinastijos nariais kunigaikščiais. Dalis Lietuvos magnatų kilo iš Vytauto karo vadų bei padėjėjų, kita dalis iš smulkesniųjų anksty­ vesniųjų Lietuvos kunigaikščių, ne Gedimino dinastijos šeimų, ku­ rių ekonominė ir politinė reikšmė nusmuko Gediminaičiams tvirtai valdant visą Lietuvą. Taip A lšėnų1, Giedraičių, Slucko, Svyrių ir kt. kunigaikščiai Vytauto laikais mažai besiskyrė nuo turtingesnių­ jų Lietuvos bajorų (kaip Manivydas, Valimantaičiai, Goštautas ir kt.) ir pamažu su jais susiliejo į Lietuvos didikų klasę — aukštąjį visuo­ menės sluoksnį. Nuo XV a. pradžios lenkų pavyzdžiu Lietuvos mag­ natus arba didikus imta vadinti ponais. Atsilygindamas už jų iš­ tikimą bendradarbiavimą ir politinį rėmimą,, Vytautas išdalijo mag­ natams nemaža žemių, dėl to jų ir taip jau aukšta ekonominė pa­ dėtis dar labiau pagerėjo, o kartu su tuo pakilo ir jiį visuomeninė bei politinė įtaka. Po Vytauto mirties susidarė ypač palankios sąlygos magnatų politinei galiai kilti. Vykstant Švitrigailos ir Žygimanto' Kęstutaičio tarpusavio kovoms, aktyvus didikų rėmimas vienos ar kitos pusės galėjo nusverti reikalą. Toms kovoms dėl sosto laimėti Lietuvos didikų parama pasinaudojo Žygimantas Kęstutaitis, bet ir jis pats vėliau tapo didikų sąmokslo auka. 1440 m. jis buvo nužudytas Dau­ girdo, Čartoriskių ir kitų didikų sąmokslo prieš jį: narių. Nuo tada didikai visai įsigalėjo. Po Žygimanto Kęstutaičio mirties net ir didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio sosto likimas faktiškai perėjo į didikų rankas. Vadovau­ 1 Rankraštyje „Alšėnų" taisyta į „Alšionių".

■86

•' i>: \

- LIETUVA

:AV

jami Jono Goštauto, Lietuvos didikai pasikvietė į Lietuvą Jogailos sūnų Kazimierą ir 1440 m. išrinko bei paskelbė jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kadangi Kazimieras buvo" dar mažametis, faktinė Lie­ tuvos valdžia pateko į Jono Goštauto ir kt. didikų rankas. Vėliau Kazimierui tapus Lenkijos karaliumi ir išvykus" į Krokuvą, Lietuvos valstybės reikalais rūpinosi ir kraštą tvarkė žymiausieji Lietuvos didikai. Tuo metu susidarė ir iškilo Ponų Taryba, kaip pastovus didžiojo Lietuvos kunigaikščio patariamasis organas, sudarytas iš didikų, lenkų pavyzdžiu vadinamų ponais. Į Ponų Tarybą įėjo au­ kštesnieji valstybės pareigūnai, kuriais paprastai būdavo skiriami didikai. Greta jų1 į Tarybą įėjo dar vyskupai ir ligi tol dar išlikę kunigaikščiai. Kazimierui beveik nuolat gyvenant Lenkijoje, didi­ kų kontroliuojama Ponų Taryba XV a. antrojoje pusėje 15 metų faktiškai valdė Lietuvą ir taip sustiprėjo, jog po jo mirties didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, kuris už tai turėjo su­ teikti 1492 m. privilegiją, teisiškai nustačiusią Ponų Tarybos kom­ petenciją. e Taip Lietuvos reikalų tvarkymas ne tik faktiškai, bet ir teisiš­ kai atiteko į magnatų rankas, kurių galia netrukus taip iškilo, jog jau XVI a. viduryje jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai. Di­ džiųjų kunigaikščių dovanojimais ir kitais keliais jų rankose tiuvo sukoncentruoti didžiuliai dvarai su daugybe valstiečių, jie vado­ vavo Lietuvos visuomenei ir pasiekė visiškos hegemonijos politi­ niame valstybės gyvenime. XVI a. vidurio apskričių (pavietų) bei seimelių reformomis vienodinant Lietuvos ir Lenkijos santvarką, ėmė kilti bajorų politinė reikšmė, tačiau tuo didikų galia nebuvo sugriauta, nors jiems ir nepavyko savo griežtu pasipriešinimu su­ ardyti Žygimanto Augusto Lietuvos unijos su Lenkija planų. Po 1569 m. Liublino unijos ypač išaugus bajorijos reikšmei, didikų galia neišnyko, nes jie pasidarė tikrieji bajorų vadai, nelyginant aukštasis bajorų luomo sluoksnis. Žymiausios ir vadovaujančios Lietuvos didikų šeimos XV a. bu­ vo Goštautai, Daugirdai, Čartoriskiai. XVI a. pradžioje Žygimanto Senojo laikais iškilo Radvilų ir Astikų šeimos. Žygimanto Augusto laikais svarbiausią vaidmenį vaidino Radvilai. Greta jų XVI a. viduryje ėmė kilti Chodkevičiai, Valavičiai, Hlebavičiai, Kiškos. Būdami Lietuvos kancleriais, maršalkomis, iždininkais, etmonais ir kitais aukštais pareigūnais, jie pagarsėjo kaip žymiausi Lietuvos valstybinio savarankiškumo saugotojai ir griežčiausiai priešinosi unijai su Lenkija, nes nesutiko su lenkų keliamomis sąlygomis, o

VALSTYBĖS SANTVARKA

87

vėliau,' po Liublino! unijos sudarymo, stengėsi pakreikti' Unijos nuo­ statų vykdymą Lietuvai palankia linkme ir išlaikyti: valstybinį Lie­ tuvos savarankiškumą. XVI a. pabaigoje ir pirmojoje XVII a. pu­ sėje politiniam Lietuvos gyvenimui »vadovavo Radvilai, ! Sapiegos, Chodkevičiai, Tiškevičiai, vėliau Pacai. Radvilai ^svarbiausias vals­ tybės vietas laikė, savo rankose ligi XVII a. vidurio. Sapiegų šeima politiškai Įsigalėjo nuo Zigmanto Vazos laikų. Radvilų ir Sapiegų šeimos buvo plačiai išsišakojusios;, jų nariai užėmė ne tik žymiau­ sias centro, bet, ir gausias pavietų vietas, taip vadovaudami ir vie­ tos bajorams. Didikų Pacų šeima aukščiausio savo galybės laipsnio pasiekė Jono Kazimiero ir Mykolo Kaributo Višnioveckio laikais. Tada beveik visas svarbiausias centro vietas užėmė Pacai. Prie Jono Sobieskio jie jau neteko'“didelės dalies sava. reikšmės ir ta­ da vėl ėmė kilti Sobieskio prieš Pacus palaikomi Sapiegos ių Ra­ dvilai, taip pat Oginskiai. Kitos didikų šeimos..irgi turėjo įtakos valstybės valdymui, bet jos paprastai giminiuodavosi su Radvi­ lais, Sapiegomis, Pacais ir kt., remdavo jų politiką bei siekius. XVIII a. įtakingiausios didikų šeimos Lietuvoje buvo Oginskiai, Bžostovskiai, Čartoriskiai, Chreptavičiai, Radvilai ir Potockiai bei jų šalininkai. Teisiškai XVII—XVIII a. Lietuva buvo vienaluomė bajorų res­ publika su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu priešakyje, bet faktiš­ kai kraštą valdė ir visus jo reikalus sprendė bei tvarkė ne visa bajorija ir ne šiaip sau bajorai, bet tik aukštoji to luomo dalis — didikai. Jų buvo tik keliolika svarbiausių šeimų, bet savo reikšme irj įtaka jie atsvėrė visą bajorų masę. Kai kurie magnatai buvo tokie ¡galingi, jog turėjo net savo privatines kariuomenes, vesdavo tarpusavio karus ir savo įtaka bei galia pralenkė didįjį Lietuvos kunigaikštį,! todėl ne kartą teisingai buvo vadinami Lietuvos „ka­ raliukais", pvz., XVII a. viduryje Jonušas Radvilas. Priešingai ba­ jorų lygybės ideologijai, kai kurios didikų šeimos sugebėjo išsilai­ kyti ar net naujai iš užsienio įsigyti kunigaikščių titulus. Didikų vaidmuo Lietuvos valstybėje rėmėsi jų įtaka visame krašte. Jie buvo įtakingi ne vien dėl savo aukštos kilmės, bet,' kas svarbiau­ sia, dėl didelių savo turtų — dvarų. Norėdami savo valdžioje turėti visą kraštą, jie stengėsi įsigalėti valstybėje, užimti visas svarbiau­ sias ir įtakingiausias krašto dignitorijas bei vietas apskrityse ir iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio gauti kuo daugiau seniūnijų bei valstybės dvarų. Čia didikai vedė atskirą savo šeimos politiką, no­ rėdami į savo rankas sukoncentruoti visas svarbiausias vietas ir iš jų išstumti kitus didikus, savo varžovus. Kai kurios svarbiausios Lietuvos valstybės vietos (pvz., Vilniaus vaivados, kanclerio, et­

LIETUVA

mono ir kt.) beveik iš tradicijos atitekdavo Radvilams ar kitiems to meto galiūnams. Valstybės senatas buvo beveik išimtinai didi­ kų ir aukštųjų dvasininkų užimama institucija. Be jų, kaip senato­ rių, pritarimo Lietuvos vadovai nieko negalėjo daryti valstybės mastu. Atsižvelgdami į didikų įtaką, Lietuvos valdovai, norėdami ką nors laimėti seimuose, dažnai kreipdavosi į didikus, prašydami jų pagalbos. Magnatų įtaka buvo lemiama renkant valdovą, seimuose, seimeliuosej ir kitur. Jie sugebėdavo savo įtakoje laikyti ir apskričių šlėktą, kuri paprastai skubėdavo patenkinti didikų reikalavimus. Didikų baimė, jų malonės ir užtarimo siekimas, noras gauti vietų — visa tai laikė šiaip bajorus ir šlėktą priklausomus nuo didikų, ne­ kalbant jau apie jų prievartą nepaklusniems bajorams, prieš kuriuos spaudimui sustiprinti didikai kartais pavartodavo ir savo privatinius kareivius., Net ir apskričių vietos dažnai buvo gauna­ mos tik su didikų protekcija. Daugelis didikų buvo svarbūs valstybės vyrai ir pasižymėjo sa­ vo valstybingumu, bet kiti labiau rūpinosi savo šeimos politika. Kai kurie jų vedė ir savo užsienio politiką, nesutampančią su vals­ tybės reikalais. Žinodami didikų vaidmenį Lietuvoje, užsienio val­ dovai dažnai kreipdavosi ne į karalių, bet į juos. Suvereni krašto valdžia teisiškai buvo visos Lietuvos bajorijos rankose, bet faktiš­ kai čia šeimininkavo didikai. Greta ekonominio, socialinio ir politinio, didikai Lietuvoje su­ vaidino ir svarbų kultūrinį vaidmenį. Jie patys gyveno puikiuose stilinguose rūmuose (pvz., Radvilų rūmai Biržuose, Kėdainiuose, Nesvyžiuje; Tiškevičių Palangoje, Kretingoje, Raudondvaryje; Pa­ cų Jiezne, Oginskių Rietave ir kt.), pastatytuose garsių architektų ir išpuoštuose skulptorių bei dailininkų. Ne vieni didikų rūmai gar­ sėjo paveikslų galerijomis bei meno kūrinių rinkiniais, taip pat bibliotekomis. Kai kurie didikai įsteigė žymių mokyklų, spaustuvių, teatrų, orkestrų ir pan. Daugelis pačių gražiausių Lietuvos bažny­ čių taip pat buvo pastatyta didikų iniciątyvąl ir lėšomis (pvz., Šv. Petro ir Povilo Vilniuje, pastatyta Pacų). Daugelis didikų buvo bai­ gę universitetus ir domėjosi mokslu. Jų įnašas į kultūrinį Lietuvos gyvenimą dar nėra kaip reikiant įvertintas. XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos valstybei, didikų įtaka ilgai dar neišnyko ir išliko, ypač krašto ūkio ir kultūros srityse. Kai kurie didikai sugebėjo išlaikyti ir savo politinę reikšmę, prisitaikyti prie rusų įvestos tvarkos ir pasiekti aukštų vietų Rusijos valdžioje, kaip Mykolas Kleofas Oginskis, Adomas Čartoriskis ir kt. Tačiau aps­ k rita i didikų reikšmė XIX a. ėmė nykti, ypač rusams užgniaužus

VALSTYBES SANTVARKA

89

1831 ir 1863 m. sukilimus ir ėmus persekioti bajorus, taip pat pa­ naikinus baudžiavas. Tik viena kitai didikų šeima, kaip Oginskiai, Tiškevičiai, Plateriai ir kiti, tepajėgė išlaikyti didžiulius savo dvarus ir šiek tiek įtakos. 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvą ir įvyk­ džius žemės reformą, senųjų didikų palikuonys jau nebevaidino jokio svarbesnio vaidmens. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; M. Krasauskaitė, Die litauischen Adelsprivilegien bis zu Ende dės 15. Jhdts., 1927; M.K. Liubavskij, Litovsko-russkij seim..., 1.901; F.I. Leontovič, Rada velikich kniazej litovskich, 1907; I. Malinovskij, Rada velikogo kniažestva Litovskogo v sviazi s Bojarskoj durnoj drevnej Rossiji, t. 1—2, 1903—1904; J, VJolif, Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego (1386—1795), 1885; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski Hv zarysie, t. 2, 2 leid., 1921.

Nobilitacija — įbajorinimas; senovės Lietuvoje bajorystės ir jos teisių suteikimas kuriam nors valstybei ar didžiajam kunigaikš­ čiui nusipelniusiam asmeniui, dažniausiai kuriam nors žymiam mies­ tiečiui. Patriarchalinės monarchijos laikais bajorystė buvo siejama su karo tarnyba ir įgalėjo būti suteikiama didžiojo kunigaikščio nuo­ žiūra kuriam nors asmeniui, pvz., laisvajam valstiečiui, pajėgian­ čiam savo lėšomis eiti karo tarnybą.} Taip Vytautas kartais subajorindavo savo pasižymėjusius karius, jei jie dar nebuvo bajorai. Įsigalėjus didikams ir vėliau bajorams! Lietuvoje, didžiojo kunigai­ kščio teisės buvo suvaržytos. XVI—XVIII a. nobilitacija buvo sei­ mo kompetencijoje. Seimo nutarimu bajorystė (galėjo1 būti suteikia­ ma kuriam nors asmeniui, jo gyvenamojo pavietp bajorų seimeliui ar valstybės etmonui prašant bei užtariant ir kitiems seimo atsto­ vams sutinkant. Už nobilitaciją kiekvienu atveju atskirai reikėjo į valstybės iždą įnešti nustatytą pinigų sumą. Ponų Taryba, didžiojo Lietuvos kunigaikščio patariamasis or­ ganas, Lietuvoje susikūręs Kazimiero (1440—1492) viešpatavimo pradžioje. Jau Vytauto laikais žymesnieji Lietuvos didikai būda­ vo didžiojo Lietuvos kunigaikščio bendradarbiai ir patarėjai, bet tuo metu jie dar nesudarė jokio patariamojo organo, ir Vytautas atsiklausdavo jų patarimų individualiai1 ir kada norėdamas. Ponų Tarybai formuotis susiklostė palankios sąlygos 1440 m., didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išrinkus Kazimierą, vos 13 metų berniuką, už kurį krašto reikalais rūpinosi ir kraštą valdė žymieji didikai, Kazimiero patarėjai ir aukštieji valstybės pareigūnai, vadovauja­ mi didiko Jono Goštauto. Vėliau lenkams Kazimierą išsirinkus sa — už krašto ir rūmų vė­ liavininko ir pan. Įvairios visos Lietuvos centrinės garbės vietos buvo pakopos Lietuvos didikams ir bajorams į svarbiausias valsty­ bės vietas, duodančias teisę įeiti į senatą. Jokio oficialaus pilno titulinių pareigūnų sąrašo nebuvo ligi 1768 m., kada dignitoriams rango eilė buvo nustatyta šitokia: valstybės sekretoriai, referendoriai, pakamarininkis, didysis raštininkas, rūmų iždininkas, vėliavi­ ninkas, kardininkas, arklidininkas, virtuvininkas, stalininkas, tauri­ ninkas, raikyt ojas, pastalininkis, pataurininkis, medžioklininkas, lauko raštininkas, sargybininkas ir stovyklininkas. 1768 m. įstatymu didžiojo kunigaikščio rūmų pareigūnų rangas nustatytas toks: instigatorius, rūmų vėliavininkas, paarklidininkis, rūmų medžioklinin­ kas, lauko sargybininkas ir lauko stovyklininkas. V i e t o s p a r e i g ū n ų rangas 1588 m. Lietuvos Statute vaiva­ dijų ir pavietų pareigūnams buvo' nustatytas toks: vaivada, pilinin­

VALSTYBĖS SANTVARKA

105

kas (centriniame vaivadijos paviete), kur jo nėra — pavieto mar­ šalka (necentriniuose pavietuose), pakamarininkis, vėliavininkas, tei­ sėjas, pateisėjis, kareiva, stalininkas, pastalininkis, žemės teismo raš­ tininkas, toliau pilies teismo pareigūnai,'o po jų jau ėjo to pavieto ponai ir kita šlėkta, neturį jokių pareigų. Pavietų pareigūnų rangų eilė Vazų laikais buvo papildyta tuo, kad Vitebsko, Polocko, Minsko< ir Mstislavlio pilių prižiūrėtojai savo rangu turėjo eiti tuoj po žemės teismo raštininko, o Oršos pilies prižiūrėtojui už nuopelnus vieta buvo paskirta net prieš žemės raštininką. 1677 m. konstituci­ ja nustatė, kad po pilies teismo pareigūnų turėjo eiti pavieto tau­ rininkas, pataurininkis, pilies prižiūrėtojas, kasininkas, medžioklininkas, kardininkas, arklininkas, stovyfclininkas, sargybininkas, Tai­ kytojas, tiltininkas ir statybininkas. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos! gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja­ nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1: Korona, 7 leid., 1931, t. 2: Litwa, 2 leid., 1921; T. W ieizbowski, Vademecum. Podręcznik dla studijow archiwalnych, 2 leid., 1926; J. Wolfi, Sena­ torowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego (1386— 1795), 1885.

Rikis senovės aisčių kiltinėje visuomenės santvarkoje dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą — karinis bei politinis atskiros gimi­ nės bei apylinkės vadas, vadovavęs savo apylinkei arba saugumo bei karo žygių sumetimais susijungusių šeimų grupei; šiuo atveju turtingesnių, įtakingesnių ar gausesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės vadais ir1 apylinkės valdovais. Kalbininko A. Salio duome­ nimis, žodis „rikis" yra kilęs iš senovės prūsų „kuningo" prasme vartoto žodžio „riki j s", kuris savo keliu kilo iš dar senesnio prūsų „rikijas", reiškusio poną, greičiausiai pasiskolinto iš gotų „reikeis", reiškusio valdovą. Senovės lietuvių kariniai bei politiniai giminių ar apylinkių vadai taip pat buvo vadinami kuningais, vėliau kuni­ gais, vokiškos kilmės skoliniu, iš kurio ilgainiui išsirutuliojo žodis „kunigaikštis". IX—XIII a. svetimšalių rašyti istorijos šaltiniai ais­ čių rikius bei kuningus vadino įvairiausiais vardais, ieškodami panašaus termino savo kalboje; vadais, vyresniaisiais, karaliukais, karaliais, kunigaikščiais, kilmingaisiais ir t. t. (d u x , c a p i t a n e u s , p i i n c e p s , d o m i n u s , s e n i o r , e l d i s t , T eg u lu s, r e x , c y n i n g , k o n i n g , k o n ic , k o n i g , k u n i g , k n ia z , k n i a ž i c , n o b i l e s , p o t e n t e s , p o t i o r e s , b e s te n , s a tr a p i) . Šie įvairūs vardai iškelia vieną bendrą rikių savybę —

jų priklausymą to meto aukščiausiam bei vadovaujančiam visuo­ menės sluoksniui, susijusiam su karo žygių vadovavimu bei žemės valdymu. Rikiai senovės Lietuvoje atsirado dar prieš valstybės su­ sikūrimą dėl kiltinės visuomenės diferenciacijos, privatinės nuosavy­

106

LIETUVA

bės ir ypač turtinių bei visuomeninių skirtumų atsiradimo. Turtin­ gieji bei kilmingieji žemvaldžiai ( p o t i o r e s , n o b i l e s ) dėl savo aukš­ tesnės ekonominės bei socialinės padėties savo apylinkėse įgijo ir karinės bei politinės galios. Rikių kilmė buvo dvejopa. Jie kilo ar­ ba iš turtingiausių apylinkės kilmingųjų žemvaldžių, arba iš savo karine veikla pasižymėjusių apylinkės ar giminės karo vadų, ku­ rių parsivežtas karo grobis ir belaisviai vergai dar labiau didino jų turtą, plėtė jų žemės nuosavybę ir kėlė jų įtaką taip pat ir taikos metu. Kelį istorikai (W. Kamieniecki ir W. Essen), nepateik­ dami aiškių įrodymų, bandė spėlioti rikius arba kunigus buvus skan­ dinaviškos kilmės, esą tai buvę į aisčių žemes atklydusių karingų skandinavų vikingų palikuonys. Tačiau tokie spėjimai nepagrįsti is­ toriniais šaltiniais, ir daugumai istorikų rikius laiko buvus vietinės aisčių kilmės. Seniausiais laikais jie galėjo būti kiltiniai ar šeiminių bendruomenių vadai. Vėliau rikiai pasidarė stambiais žemvaldžiais ir savo apylinkių žemdirbių bendruomenių gynimosi kariniais bei politiniais vadais, paprastai gyvenusiais savo pilyse ar pilaitėse. XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje Lietuva buvo suskilusi į daugelį savarankiškų sričių arba valsčių, iš pradžių neturėjusių tar­ pusavio politinių ryšių. Tos sritys arba valsčiai to meto istorijos šaltiniuose vadinami įvairiausiais vardais: t e r r i t o r i u m , te r r a , r e g i o , la n t, d i s t r i c t u s , v o l o s t ir kt. Tai buvo seniausi savarankiški terito­ rinės bei politinės santvarkos vienetai, valdomi rikių arba kuningų. Tų sričių gynimosi ir politinis centras būdavo piliakalnis ar pilis ( c a s tr u m ) . Kadangi tos sritys iš pradžių tebuvo smulkūs poli­ tiniai vienetai, tai ir rikių, šaltiniuose vadinamų įvairiausiais var­ dais, buvo labai daug. Kitą kartą net po keliolika ar net keliasde­ šimt rikių žūdavo tik vienose kautynėse ar susidūrime su priešu. Tai rodo, jog rikių vardas valstybės kūrimosi laikais buvo vartojamas ir platesne prasme, jį taikant apskritai aukštosios visuomenės na­ riams. Rikiai nebuvo neriboti valdovai, karaliai arba kitokie monar­ chai, bet kartu su savo apylinkių kariniais bei politiniais vadais jie buvo kilmingieji žemvaldžiai, sudarę aukščiausią to meto vi­ suomenės sluoksnį. Patys žymiausi ir įtakingiausi iš jų iškildavo savo apylinkės ar srities vadais. Rikių galia pirmiausia buvo karinio pobūdžio. Jie vadovavo sa­ vo apylinkės gynimui ar karo žygiams. Kartais kelios sritys susi­ jungdavo didesniam bendram karo žygiui, kurio vadas būdavo kuris nors žymiausias bei įtakingiausias susibūrusių sričių rikis, iškilęs dėl savo turtingumo kaip stambu^ žemvaldys ar pasižymėjęs savo drąsa bei kitais kariniais gabumais. Taikos metu rikių galia galėjo apimti ir administracines bei teisiamosios valdžios sritis. Istoriko

VALSTYBES SANTVARKA

107

Z. Ivinskio nuomone, senovės kuningai arba rikiai savo apylinkėje galėję turėti ir religinių funkcijų. Jau nuo XII a. pabaigos vyko atskirų Lietuvos sričių arba vals­ čių jungimas į didesnius politinius vienetus. Turtingesni bei galin­ gesni rikiai savo jėga bei nukariaudami priversdavo smulkesnių sri­ čių rikius paklusti. Smulkesnės sritys jungėsi į didesnius vienetus taip pat ir gynimosi bei karo žygių tikslais. Tokių žygių bendrieji susijungusių sričių vadai savo vadovaujamą galią išlaikydavo taip pat ir taikos metu, privertę kitus rikius paklusti. Taip iš žymesnių rikių atsirado didesnių politinių sričių valdovai, pamažu virtę pa­ veldimais kunigaikščiais. XIII a. pradžioje tokių kunigaikščių bu­ vo ,gana daug. 1219 m. net 21 lietuvių kunigaikštis sudarė taikos sutartį su Voluinės kunigaikščio Romano našle. Valstybės kūrimo­ si metu iš tokių kunigaikščių iškilo galingesnieji, ilgainiui paėmę smulkesniuosius į savo valdžią. Taip atsirado vyresnieji kunigai­ kščiai, istorijos šaltiniuose vadinami s t a r e i š e i k n i a z i , e l d e s t e , m a io i e s i n t e r d u č e s . Minėtoji 1219 m. sutartis įvardija 5 tokius vy­ resnius kunigaikščius, tarp jų ir Mindaugą, kuris užbaigė Lietuvos valstybės vienijimo darbą, pasidaręs didžiuoju Lietuvos kunigaikš­ čiu. Taip ilgainiui vieni rikiai iškilo į kunigaikščius, didesnių sričių valdovus, kiti, buvę senieji apylinkių vadai bei šiaip stambieji žem­ valdžiai, pamažu tapo aukštuoju visuomenės sluoksniu bei sudarė pagrindinę aukštosios bajorijos dalį. Ligi XIV a. pabaigos sąvoka „rikiai" arba „kuningai" tebereiškė aukštuosius kilminguosius žem­ valdžius didikus, vėliau gavusius ponų vardą. K. Avižonis, Die Entstehung und Etwicklung des litauischen Adels bis zur li­ tauisch-polnischen Union 1385, 1932; Z. Ivinskis, Geschichte des Bauernstandes in Litauen von der ältesten Zeiten bis zum Anfang des 16 Jhdts., 1933; St. Zajączkowski, Studya nad dziejami Zmudzi wieku XIII, 1925; St. Zajqczkowski, Dzieje Litwy poganskiej do 1386 r., 1930; H. Lowmianski, Studya nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 1—2, 1931— 1932; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV w., 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; M.K. Liubavskij, Obiastnoje delenije..., 1892; M.K. Liubavskij, Litovsko-russkij seim, 1901.

Stalininkas (lot. d a p i f e r , lenk, s t o l n i k ) , XV—XVIII a. Lietuvos dignitorius, arba garbės titulas. Stalininkai buvo ir prie kitų vals­ tybių valdovų rūmų, Lenkijos karaliaus, Maskvos didžiojo kunigai­ kščio ir kitų. Senovės Rusioje stalininkas, kaip didžiojo kunigaikš­ čio bei caro rūmų pareigūno vieta, išliko ligi XVII a. pabaigos ir buvo panaikintas Petro I. Lietuvoje didysis, arba krašto, staliniu-

103

LIETUVA

kas jau žinomas XV a. viduryje. Tada jo žinioje buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio stalo priežiūra, bet jau XVI a. jo pareigos virto minimaliomis ir pasibaigdavo asistavimu bei patarnavimu prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio stalo iškilmių metu. Savo ran­ gu stalininkas buvo aukštesnis dignitorius negu taurininkas ir rai­ kyto jas. Be to, Lietuvoje ir Lenkijoje dar buvo po vieną rūmų sta­ lininką, didžiosios kunigaikštienės arba karalienės stalininką ir kiek­ vienoje vaivadijoje bei paviete po vieną vaivadijos bei pavieto stalininką. Jų vietos taip pat buvo titulinės, jie jokių konkrečių pareigų neturėjo. Stalininkui pavaduoti dar buvo pastalininkio gar­ bės vieta. Pastalininkis, arba vicestalininkas ( s u b d a p i f e r , p o d s t o l i j , p o d XVI—XVIII a. Lietuvos valstybėje — garbės titulas. Greta Di­ džiosios Lietuvos Kunigaikštijos didžiojo pastalininkio dar kiekvie­ name paviete buvo po vieną pavieto pastalininkį, be jokių pareigų ir jokios praktinės reikšmės, tik bajorų savigarbai ir titulomanijai patenkinti. Pastalininkis savo raugu buvo žemesnis urėdas už stali­ ninką. sto li),

Stovyklininkas (lot. e x c u b i a r u m p r a e f e c t u s , c a s t r o r u m m e t a t o r , lenk. o b o ž n y ) XV—XVIII a. Lietuvos centrinės valdžios pareigū­ nas, buvęs etmono žinioje. Stovyklininkas buvo ir Lenkijoje. Jo pa­ reiga — rūpintis patalpomis kariuomenei bei karo stovyklomis. Jau 1410 m. žygyje prieš Vokiečių ordiną Jogaila paskyrė po vieną didįjį stovyklininką Lenkijai ir Lietuvai. Vėliau atsirado ir lauko stovyklininkas, didžiojo stovyklininko pavaduotojas ir padėjėjas. 1717 m. seimas Lietuvos stovyklininkui paskyrė 1500 auksinų me­ tinės algos. Paskutinysis Lietuvos stovyklininkas buvo Karolis Pro­ zoms, turėjęs tą vietą nuo 1787 m. Tarnai XIV—XVI a. Lietuvoje — tarpinis visuomenės sluoksnis tarp laisvųjų valstiečių ir bajorų. Tarnai paprastai buvo laisvi nuo lažų, duoklių ir įvairių baudžiavinių prievolių. Istorijos šaltiniuose jie vadinami įvairiais vardais: žygininkais, pasiuntiniais, šarvinin­ kais, raitininkais (Smolensko žemėje), ordiniais tarnais (Kijevo že­ mėje, nes iš čia jie vykdavo į Aukso Ordą), kartais ir tarnybiniais bajorais. Svarbiausia jų pareiga buvo vežioti laiškus, pinigus ir raitiems su savo šarvais ir skydais stoti į karą. Savo visuomenine padėtimi artimi tarnams Žemaičiuose buvo bajorai činšininkai, ba­ jorai duoklininkai ir bajorai posėdininkai. Jų padėtis pablogėjo jau 1529 m. Lietuvos Statuto išleidimo metu ir ypač po valakų refor­

VALSTYBES SANTVARKA

1C9

mos XVI a. pirmojoje pusėje, kai jiems bajorystė bei bajorų teisės nebuvo oficialiai pripažintos. Ilgainiui tarnai susiliejo su laisvaisiais valstiečiais, ypač jų aukščiausiąja pakopa. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892.

Tarnyba senovės Lietuvoje — XIV—XVI a. valstiečių ūkio ir jo prievolių vienetas, aiškiau nusistovėjęs Vytauto laikais, bet ži­ nomas jau ir anksčiau. Valstiečių sodybos ir ūkiai, susidedu iš aria­ mos žemės, pievų, miškelių ir teisės naudotis mišku, buvo nevieno­ do didumo tiek didžiojo Lietuvos kunigaikščio, tiek privatiniuose didikų ir bajorų dvaruose. Kaip matyti iš XV a. dokumentų, tarnyba paprastai būdavo einama vienos valstiečių šeimos, nors pasitaiko ir didesnių tarnybų, susidedančių iš kelių „dūmų", t. y. valstiečių šeimų arba jų sodybų. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio bajorams že­ mės dovanojimo ar davimo valdyti dokumentuose tarnybai papras­ tai vadinama „služba", kartais „žeme", kurios dydis buvo apibūdi­ namas pagal arklų kiekį, reikalingų jai suarti, arba pagal sėklos statinių kiekį, reikalingą jai apsėti. Valstybės dvaruose įvairių tar­ nybų kategorijos buvo savarankiški valstiečių ūkiai, buvę greta dvaro ūkio, vedamo paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio tijūnų, vėliau seniūnų. Taip pat ir didikų dvaruose tarnybos buvo savaran­ kiški valstiečių ūkiai, turį atlikti tam tikras tarnybines prievoles, duoti duokles, mezliavas, dirbti tam tikrus darbus ir kt. Valstiečių šeimos paprastai dalijosi į įvairių kategorijų tarnybas, ne tik pa­ prastų ūkininkų, bet ir įvairių specialistų, kaip bitininkų, kiaunininkų, bebrininkų, žuvininkų, arklininkų ir kitų tarnybas. Privati­ niuose dvaruose iš valstiečių tarnybų surenkamos duoklės turėjo būti iš dalies perleidžiamos didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kol XV a. bajorų privilegijos atleido jų dvarų valstiečius nuo duoklių davimo valstybės naudai. Vienai tarnybai uždėtų prievolių ir duo­ klių dydis nebuvo vienodas. Vidutinė valstiečio šeimos prievolių norma buvo vadinama tarnyba, einama paprastai vienos valstie­ čio šeimos nuo jos dirbamos žemės, tačiau šeimai didėjant, pvz., atsiradus keliems vedusiems sūnums ar suaugusiems broliams, ga­ lėjo būti sudaromos naujos tarnybos, kai ponas duodavo naujos žemės nuo šeimos atsiskyrusiems valstiečiams už prievolių ėjimą ir duoklių davimą. Buvo įvairių rūšių tarnybos. Dauguma, valstie­ čių buvo įpareigoti įvairiems ūkio darbams, eidami dokumentuose vadinamą t i a g l a j a s l u ž b a ( š t o o r iu i, d a šieno, k o s i a t ; z s o c h o j u , i z s i e r p o m , i z k o s o j u , i z t o p o r o m ) , t. y. atlikdami įvairius že­ mės ūkio darbus (arimo, šieno pjovimo ir kt.) savo pono dvare. Ki­

110

LIETUVA

ti valstiečiai ėjo pagalbines žemės ūkio tarnybas, pvz., arklininkų ar bitininkų. Dar kiti ėjo medžioklės tarnybą, pvz., sakalinin­ kai, šunininkai. Buvo ir amatininkų tarnyba, tai kalviai, račiai, dailidės, malūnininkai ir kt. Aukščiausios laisvųjų valstiečių kate­ gorijos ėjo net pagalbines karines tarnybas, tai pasiuntiniai, raiti­ ninkai, šarvininkai ( s l u g i p u t n y j e , k o j i n y j e , p a n c e m y j e ) ir kt. Vals­ tiečio valdoma žemė vadinosi jo einamos tarnybos rūšies vardu ( t i a g l a j a r k o n i u s k a j a , p $ a i s k a j a , p u t n a j a , l i s t o v a j a ir pan.), nes to ūkio tarnybos prievolės nepasikeisdavo, kai ūkis paveldėjimo ar kitu būdu pereidavo į kitos valstiečių šeimos rankas. Tik specialus didžiojo Lietuvos kunigaikščio įsakymas tegalėjo pakeisti „žemės" tarnybos prievolę. Amatininkų ir kitokių rūšių kvalifikuotų tarnų tarnyba, be įvairių prievolių, turėjo eiti ir pagalbinę karo tarnybą (n a v o j n u z d z i e r ž a v c e j u c h o d iti) . Daugelį turtingųjų laisvųjų va­ lstiečių tarnybų Vytautas pavertė karinėmis bajorų tarnybomis, taip juos pakeldamas bajorais. Valstiečių tarnyba kaip ūkio ir prie­ volių vienetas išliko ligi XVI a. vidurio valakų reformos, nuo ta­ da valstiečių prievolės buvo einamos nuo valako. Z. Ivinskis, Geschichte dės Bauernstandes in Litauen..., 1933; K. Jablonskis, Lietu­ viški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, 1936; ALK. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; D.L. Pochilevič, Krestijane Belorussiji i Litvy v XVI—XVIII v.v., 1957; V.I. Pičeta, Agrarnaja reforma Sigizmundą Avgusta v Litovsko-Russkom gosudarstve, 1958; H. Lowmianski, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 2, 1932; J. Jurginis, Valstiečių „tarnyba"— feodalinių prievolių vienetas iki valakų įvedimo^ Lietuvoje (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, 1957, t. 2, p. 91—110).

Tarnybiniai bajorai (rus. s l u ž i l y j e b o j a r e ) XV a. ir iš dalies XVI a., Lietuvos visuomenės tarpinė klasė, savo padėtimi buvusi tarp lais­ vųjų valstiečių ir tikrųjų bajorų. Kai kurie tarnybiniai bajorai dar neturėjo bajoriškų privilegijų ir buvo nelyginant aukščiausia vals­ tiečių pakopa. XV a. privilegijomis besiformuojant Lietuvos bajo­ rijai, kai kurie tarnybiniai bajorai pateko į ją bendru lenkišku šlėk­ tos vardu, kiti liko neprivilegijuotais tarnybiniais bajorais, ilgainiui paverstais valstiečiais baudžiauninkais. Lietuvoje buvo kelių kate­ gorijų tarnybiniai bajorai, kurių svarbesnės: K e l i o b a j o r a i ( p u t n y j e b o j a r e ) , didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio ar didikų pasiuntiniai, siunčiami į kelionę įvairiais vals­ tybės, pilių ar didikų reikalais. Jie buvo parenkami iš turtingesnių laisvųjų valstiečių. Tai buvo pati gausingiausia tarnybinių bajorų grupė. Karo metu jie ėjo 4r pagalbinę karo tarnybą. Nereikia pai­ nioti Lietuvos tarnybinių bajorų su Maskvos valstybės p u t n y j e b o -

VALSTYBĖS SANTVARKA

111

] a i e . Maskvos valstybės tarnybiniai bajorai sudarė laukščiausią bajorijos sluoksnį, artimiausius didžiojo Maskvos kunigaikščio pa­ tarėjus bei įvairių jo ūkio šakų prižiūrėtojus, bajorų tarybos (d u ­ rna) narius ( V . O. K l i u č e v a k i j , Bojarskaja dūmą drevnej Rusi, 1919). Lietuvoje tarnybiniai bajorai buvo tik didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio ar didikų tarnai, pagal savo padėtį ėję tarp bajorų ir valstiečių, siunčiami mokesčiams rinkti, laiškams bei raštams nu­ vežti ( l i s t o v a j a s l u ž b a ) ir pan. pasiuntinių tarnybai ( p u t n a į a s lu ž ba), taip pat einą pagalbinę karo1tarnybą. B a j o r a i p o s ė d i n i n k a i (p o s e d n y j e b o j a i e ) , laisvi ūki­ ninkai, atlieką bajoriškas prievoles bei einą karinę tarnybą, tačiau formaliai nepriklausą bajorų luomui, savo teisėmis artimi kelio ba­ jorams. B a j o r a i r a i t i n i n k a i ( b o j a i e k o n n y j e ) , didžiojo Lietuvos kunigaikščio, jo vietininkų, tijūnų, vaivadų ir seniūnų pasiuntiniai įvairiems raštams ar paliepimams vežioti, taip pat arkliams mankš­ tinti. Karo metu jie turėjo dar eiti karo tarnybą, o taikos metu pjauti šieną didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaruose. Savo ekono­ mine ir socialine padėtimi buvo tarp bajorų ir valstiečių, turėjo savo ūkius ir buvo laikomi tarnybiniais bajorais tomis pačiomis teisėmis kaip ir kelio bei šarviniai bajorai. Š a r v i n i a i b a j o r a i ( p a n c y m y j e b o j a i e ) ėjo pagalbinę di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio ar didikų karo tarnybą kaip ginkluoti tarnai, ginklanešiai ir pan. Kartais jie būdavo panaudojami ir pi­ lių įgulos tarnybai. Daugiausia jų buvo Smolensko ir Vitebsko že­ mėse. Jie kilo iš turtingųjų valstiečių, laisvų karo tarnų, gavusių žemės už savo pagalbinę karo tarnybą (p a n c y r n a j a s lu ž b a ) . Pagal socialinę ir ekonominę padėtį buvo ant ribos tarp bajorų ir vals­ tiečių, o ilgainiui susiliejo su smulkiaisiais bajorais. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; K. Ja­ blonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, 1936; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; H. towmianski, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 2, 1932.

Tarnybiniai kunigaikščiai (rus. s l u ž e b n y j e k n i a z j a ) XIII—XV a. Lietuvoje — įvairūs kunigaikščiai, tarnavę didžiajam Lietuvos kuni­ gaikščiui, jo pavesti valdę atskiras valstybės sritis ar turėję savo nuosavos žemės ir pavaldūs didžiajam kunigaikščiui, nelyginant jo vasalai. Nuo XIV a. pabaigos Vytautui pradėjus naikinti sritines kunigaikštijas, tarnybinių kunigaikščių žemės atiteko didžiajam ku­ nigaikščiui, kurioms valdyti jis ėmė skirti savo vietininkus. Tai susilpnino tarnybinių kunigaikščių padėtį. Daugelis jų, bekariau-

112

LIETUVA

darni prieš Vytautą, prarado savo kunigaikštijas. Kiti išlikę tar­ nybiniai kunigaikščiai ėmė silpnėti ne tik politiškai, bet ir ekono­ miškai, ypač dalydamiesi paveldėtą turtą. Kai kurie tarnybiniai ku­ nigaikščiai, nustoję savo politinės galios ir nuskurdę, jau XV a. pa­ sidavė didžiojo kunigaikščio bei didikų globon, apsigyvenę jų že­ mėje ir ėmę jiems tarnauti. Panaikinus sritines kunigaikštijas, tar­ nybiniai kunigaikščiai XV a. išnyko, pamažu susiliedami su didikų klase. Jau 1434 m. privilegija greta didikų ir bajorų apėmė ir kuni­ gaikščius, teisiškai juos sulygindama su aukštąja bajorija. Kai ku­ rie buvę tarnybiniai kunigaikščiai dar ilgai išlaikė savo kunigaikš­ tiškus titulus. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; H. Lowmianski, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 2, 1932.

Tarnybiniai žmonės (rus. s l u ž i l y j e l iū d i) XIV—XVI a. Lietuvo­ j e — įvairios valstiečių kategorijos, žinomos įvairiais vardais, ėjusios įvairaus pobūdžio tarnybas didžiajam kunigaikščiui arba privatiems žemvaldžiams. 1529 m. Lietuvos Statutas laiko tarnybiniais žmonė­ mis net ir didžiojo kunigaikščio dvariškius arba jo rūmų tarnus, jo pavedimu siunčiamus kurjeriais, pasiuntiniais arba panaudoja­ mus teisminėms ir administracinėms funkcijoms, įvesdinimui į že­ mės valdymą, pilių statymui prižiūrėti ir pan. Nereikia painioti Lietuvos tarnybinių žmonių su Maskvos valstybės s l u ž i l y j e liū d i, kur tuo vardu buvo vadinami apskritai visi didžiojo Maskvos ku­ nigaikščio tarnyboje XV—XVII a. buvę valstybės pareigūnai, pra­ dedant nuo bajorų tarybos (du rn a) narių bei centrinių valdovo rū­ mų pareigūnų ir baigiant provincijų administracijos pareigūnais (N , P, P a v l o v - S i l v a n s k i j , Gosudarevy služilyje liūdi. Proischoždenije russkogo dvorianstva, 1898; V. O. K l i u č e v s k i j , Istorija soslovij v Rossiji, 3 leid., 1918). Lietuvoje tikriesiems bajorams ir vals­ tybės pareigūnams tarnybinių žmonių vardas nebuvo taikomas. Čia tarnybiniais žmonėmis buvo vadinami įvairių pakopų tarnybiniai valstiečiai. XIV—XVI a. Lietuvos istorijos šaltiniuose dažniau ap­ tinkamos šios tarnybinių žmonių rūšys: B a u d ž i a u n i n k a i (rus. m u ž i k i t i a g l y j e , t i a g l y j e liū d i), vals­ tiečiai, ėję lažą, dirbę dvaruose įvairius ūkio darbus, taip pat pri­ valėję eiti sargybas, duoti pastotes, taisyti kelius, tiltus, duoti duok­ les, mezliavas, mokėti sidabrinę ir kt. Jie gyveno jiems paskirtuo­ se ūkiuose, iš kurių turėjo patys pragyventi. L a i s v i e~jT"\v a l s t i e č i a i ( p o c h o ž y j e li ū d i ) turėjo teisę per­ eiti iš vieno dvaro tarnauti į kitą, atlikę visas tarnybos pareigas ir

VALSTYBES SANTVARKA

113

atidavę visas duokles pirmajam, savo ponui. Jie irgi gyveno jiems pavestuose ūkiuose, eidami iš jų įvairias prievoles ar mokėdami činšą. Bajorų privilegijoms plečiantis ir bajorams besistengiant vi­ sus valstiečius pririšti prie žemės bei paversti juos baudžiauninkais, laisvųjų valstiečių skaičius nuolat mažėjo ir jau XVI a. jie baigė nykti. N e l a i s v i e j i v a l s t i e č i a i ( n e p o c h o ž y j e li ū d i ) buvo pra­ radę laisvę išsikelti iš vieno dvaro į kitą. Prie jų buvo priskiriami ir kartu su dvaru paveldėti prie žemės pririšti valstiečiai ( o t č i z n y j e l i ū d i , o tč ič i) , negalėję jiems pavesto ūkio palikti. Nelaisvieji va­ lstiečiai .galėjo būti žemvaldžio bajoro parduodami, atiduodami ar savo nuožiūra baudžiami. Ilgainiui jie susiliejo su baudžiauninkais. N e l a i s v o j i d v a r o š e i m y n a fč e l i a d n e v o l n a į a ) susidėjo iš beteisių dvaro bernų ( p a r o b k i , p a i o b k i n e v o l n y į e ) ir mergų ( ž o n ki), ¡kurie dirbo įvairius darbus tiek prie dvaro rūmų, tiek dvaro ūkyje, patys paprastai neturėdami jokio žemės sklypo, gyveną iš dvaro duodamo mėnesinio atlyginimo natūra, vadinamo mėnesine ( m e s ia č in a ) . Į šią pačią žemiausią tarnybinių žmonių kategoriją pa­ tekdavo karo belaisviai. Nelaisvosios dvaro šeimynos nariais buvo galima pasidaryti taip pat vedybomis su nelaisvuoju, pirkimo ke­ liu ir nusikaltėlį išduodant ieškovui už svarbų nusikaltimą, išskyrus vagystę, jei ieškovas sutikdavo nevykdyti teismo priteistos mirties bausmės, bet tokį nusikaltėlį apsiimdavo laikyti kaip savo! vergą, ilgainiui kai kurie nelaisvosios dvaro šeimynos nariai ( č e l i a d n i k i ) kartais jau gaudavo jiems skirtus namus ir galėjo išsiplėšti mažus sklypus dvaro nedirbamose žemėse. Jie galėjo paveldėti savo juda­ mąjį turtą, vadinamą „banda". Nelaisvosios dvaro šeimynos vals­ tiečių daugiausia buvo bajorų, daug mažiau valstybės dvaruose. P a v e l d i m i v a l s t i e č i a i ( o t č i č i , l i ū d i o t č i z n y j e ) buvo pri­ rišti prie žemės ir kartu su dvaru paveldimi, paprastai priskiriami prie tarnybinių žmonių grupės, vadinamos nelaisvaisiais valstie­ čiais. P o s ė d i n i n k a i ( p o s e d n y j e li ū d i ) buvo laisvi ūkininkai, la­ biausiai žinomi Žemaičiuose, einą net karinę prievolę ir su ja su­ sijusius patarnavimus, laisvi nuo bet kokių baudžiavinių prievo­ lių, savo padėtimi artimi tarnams pasiuntiniams. T a r n a i p a s i u n t i n i a i ( p u t n y j e l i ū d i , p u t n y j e s lu g i) buvo pati aukščiausia tarnybinių žmonių klasė, savo ekonomine ir socia­ line padėtimi buvusi tarp valstiečių ir bajorų, einą specialią kelių tarnybą ( p u t n a ja s l u ž b a ) kaip didžiojo kunigaikščio, jo vietininkų, tijūnų ir vaivadų pasiuntiniai, laiškų bei paliepimų išvežioto j ai (list o v a j a s l u ž b a ) ir pan. Jie paprastai buvo laisvi ūkininkai, turį savo 8. K. Avižonis.

114

LIETUVA

žemės. Tarnų pasiuntinių tarnybą kartais eidavo ir smulkieji ba­ jorai, vadinami kelioniniai bajorai ( p u t n y j e b o j a r e ) . Karo metu tar­ nai pasiuntiniai dar turėjo eiti pagalbinę karo tarnybą, tai sudarė jiems galimybę pakilti iš valstiečių į bajorus. Greta savo specialios kelių tarnybos jie dar ėjo darbo prievoles, pjovė šieną didžiojo kunigaikščio dvaruose ir mokėjo piniginius mokesčius. K. Jablonskis, XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje (Praeitis, 1930, t. 1, p. 166—213); K. Jablonskis, Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje XVI amžiaus pradžioje (Ten pat, p. 304—317); K. Jablonskis (red.), Lietuvos vals­ tiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. 1—2, 1959—1961; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; Z. Ivinskis, Geschichte dės Bauemstandes in Litauen..., 1933; Z. Ivinskis, Lietuvos valstiečių luomo susi­ formavimas! ir raida (Athenaeum, t. 4, 1933); A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; H. L o v­ mianskį, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 1—2, 1931—1932; W. Kamieniecki, Rozwoj wlasnosci na Litwie w dobie przed I Statutėm (Rozprawy Akad. Umiejęt. Wydzial historyczno-filozoficzny, t. 32, 1914); W. Ka­ mieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; J. Jurginis, Valstiečiai ,,veldamai" Lietuvoje XV—XVI a. (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t. 1, 1958); J. Jurginis, Pasėdžiai ir jų reikšmė Lietuvos valstiečių feodalinių prie­ volių istorijoje (Ten pat, t. 2, 1958); J. Žiugžda (red.), Lietuvos TSR istorija, t. 1, 1957; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; D.L. Pochilevič, Krestjane Belorussiji i Litvy v XVI—XVIII v.v., 1957; V.l. Pičeta, Agramaja re­ forma Sigizmundą Avgusta v Litovsko-Russkom gosudarstve, 1958; V.7. Pičeta, Belorussija i Litva XV—XVI v.v., 1961.

Taurininkas (lot. p o c i l l a t o r , s u b p i n c e r n a , lenk. p o d c z a s z y ) XVI— XVIII a. Lietuvoje ir Lenkijoje — titulinis garbės pareigūnas, kartais dalyvavęs didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus rū­ mų iškilmėse, rūpinęsis gėralų prie karaliaus stalo priežiūra ir pils­ tymu. Lenkijoje taurininkas pirmą kartą dokumentuose minimas 1288 m., o žemės taurininkas 1318 m. Susiformavus bajoriškai vals­ tybės santvarkai, pounijiniais laikais Lietuvos ir Lenkijos Respub­ likoje buvo du taurininkai: didysis Karūnos taurininkas ir didysis Lietuvos taurininkas, abu karaliaus skiriami. Lietuvoje ši garbės vieta paprastai atitekdavo didikams Radvilams, Chodkevičiams, Sa­ piegoms ir kt. Nors lenkiškajame taurininko tarnybos titule ir bu­ vo vartojamas priešdėlis ,,pod" (p o d c z a s z y , pažodžiui „pataurininkis"), bet tai visai nereiškė, kad asmuo, turįs tą titulą, savo rangu stovėtų žemiau už c z e š n i k . Iš tikrųjų c z e š n i k (pataurininkis) buvo tik taurininko ( p o d c z a s z y ) pavaduotojas bei padėjėjas. Taurininkas savo rangu ėjo tuoj po didžiojo stalininko, prieš didįjį raikyto ją. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dar buvo vaivadijų bei pavietų tau­ rininkai, kiekviename paviete po vieną. Pavieto taurininkas Len­ kijoje savo rangu buvo tarp stalininko ir pateisėjo, Lietuvoje tarp

VALSTYBES SANTVARKA

115

žemės teismo raštininko ir pataurininkio ( c z e š n i k ) . Pavieto taurinin­ ko vieta taip pat buvo tik grynai titulinė ¡garbės vieta, be konkre­ čių pareigų. K. Avižonio, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Tijūnas (šaltiniuose — t i j u n „ t i v u n , c i w u n ) , arba tėvūnas, seno­ vės Lietuvoje dvaro valdytojas ar ūkvedys. Senovės Lietuvoje didžiojo Lietuvos ¡kunigaikščio dvarų komp­ lekso ar atskiro dvaro administratorius ir ūkvedys žinomas jau XIV a. istorijos šaltiniuose. XV a. didžiojo kunigaikščio dvarai bu­ vo suskirstyti į valsčius. Kiekvieno valsčiaus dvarų ūkiui tvarkyti buvo paskirtas tijūnas. Valsčiaus ir tijūno vardas ¡istorijos šalti­ niuose randami tik nuo XIV a. pabaigos, bet greičiausiai jie buvo jau daug anksčiau. 1389 m. Jogaila išsiuntinėjo visiems valsčių tijū­ nams įaštus, juose nurodydamas, kaip ir kuo iš valstybės dvarų ap­ rūpinti steigiamų bažnyčių kunigus. Vytauto laikais duokles vals­ tybei rinko jo tijūnas ir jo teismų vykdytojai ( d z i e c k i ) . Valsčiaus tijūnais buvo skiriami! įtakingesni, dažniausiai vietiniai bajorai. Jie galėjo gyventi arba valstybės, arba savo nuosavame dvare ir iš čia tvarkyti didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų reikalus. Tijūno pa­ reiga buvo surinkti iš valstiečių duokles grūdais, medumi, kiaunių ir kitokių žvėrių kailiukais, surinkti mezliavas ir pan. Kartu tijū­ nas buvo valstybės dvarų ūkvedys ir turėjo žiūrėti, kad visi ūkio darbai būtų atlikti ir lažas atidirbtas. Už savo darbą tijūnas galėjo pasilaikyti dalį duoklių ir mokesčių žemės ūkio produktais, vėliau pinigais, surinktų iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų valstie­ čių. Tijūno pareiga taip pat buvo administruoti bei teisti savo vals­ čiaus gyventojus, išskyrus bajorus, kuriuos teisė didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkas. Didesniuose valsčiuose tijūnai turėjo sa­ vo padėjėjų, tarnų, paliepimų vykdytojų ( d e d k o j . Jie paprastai bu­ vo parenkami iš turtingesnių valstiečių ar iš smulkesnių bajorų. Jau Vytauto laikais daug tijūnų buvo Žemaičiuose ir Aukštai­ čiuose. Prie Lietuvos prijungtose nelietuviškose srityse, o kartais ir tikrojoje Lietuvoje tijūnai kartais buvo vadinami ir didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio vietininkais (n a m i e s t n i k i ). Vietininkų jurisdik­ cijoje buvo ir viso valsčiaus gyventojai, valstiečiai, miestiečiai ir bajorai, kuriuos jie teisė. Jau XV a. tijūno vardas dažniausiai bu­ vo taikomas mažesnių didžiojo kunigaikščio dvarų valsčių admi­ nistratoriams bei ūkvedžiams. Tada tijūnai pasilaikė išimtinai ūk­ vedžio funkcijas, prižiūrėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarus su tais valsčiais, kurie nebebuvo teisminiai-administraciniai centrai.

116

LIETUVA

Jų žinioje liko dvarų ūkis, duoklių, mokesčių rinkimas ir rūpini­ masis, kad valsčiaus gyventojai atliktų visas kitas prievoles. Tijūno žinioje liko ir valstiečių bei miesto savivaldybės teisių neturinčių miestiečių teismas, bet vietos bajorai jau XV a. buvo išskirti iš jų teisminės jurisdikcijos. Nuo XVI a. pradžios tijūnus pradėta vadin­ ti valstybės dvarų laikytojais ( d e r ž a v c y ) . Buvę tijūnai vėliau buvo vadinami ir neteisminiais seniūnais, arba seniūnais, neturėjusiais savo jurisdikcijoje bajorų. Dvarų laikytojų ir seniūnų vardas iš­ liko ligi pat senovės Lietuvos valstybės žlugimo. Seniūnų ir dvarų laikytojų vardas tačiau nebuvo įvestas Žemaičiuose, kur dar ir XVIII a. tie patys neteisminiai seniūnai tebebuvo vadinami tijūnais ir tėvūnais, o jų valdomi valstybės dvarai ti j unijomis arba tėvūni­ jomis. Taip pat ir Vilniaus bei Trakų seniūnai iš tradicijos toliau iš­ laikė savo istorinį tijūno vardą, nors šiaip Vilniaus ir Trakų tijū­ nas niekuo nesiskyrė nuo kitų neteisminių seniūnų. Pagal 1598 m. konstituciją Trakų tijūnui buvo suteikta pirmenybė prieš visus ki­ tus žemės pareigūnus. Tijūnais buvo vadinami ir didikų bei bajorų privatinių dvarų ūkvedžiai, dar XVI a. pradžioje skiriami iš laisvųjų ar net ir nelais­ vųjų valstiečių. Didikų ir bajorų tijūnų priežiūroje buvo jų dvaro žemės bei gyvulių ūkis. Didikų tijūnas rinko ir mokesčius nuo dva­ ro valstiečių. Privatinių dvarų tijūnai buvo žinomi dar XIX a. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; K. Ja­ blonskis (red.), Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. 1—2, 1959— 1961; W. Kamieniecki, Spoleczeristwo litewskie w XV w., 1947; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; M. Dovnar-Zapolskij, Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovskogo pri Jagellonach, 1901; M. DoūnarZapolski, Socyjalna-ekonomičnaja struktūra Litoūska-Belaruskaje Dziaržavy ū XVI—XVIII st., 1927; K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Žiugžda (red.), Lietuvos TSR istorija, t. 1, 1957.

Urėdai (1529 m. Lietuvos Statute v m d , u r a d ) senovės Lietuvoje buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba valstybės administracijos bei teismo pareigūnai. Urėdais buvo vadinamos ir valstybės val­ džios tarnybos arba valstybės pareigūnų pareigos. Vėliau taip pat ir privatinių dvarų pareigūnai buvo vadinami urėdais. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio urėdai žinomi jau nuo Gedimino laikų. Prie Gedimino rūmų buvo vaito urėdas, apie kurio pareigas neliko jokių žinių. Lietuvos valstybei besiplečiant, jau nuo XIV a. pabaigos pradėjo ¡rastis didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų ir viso krašto urėdų, per kuriuos didysis Lietuvos kunigaikštis vykdė savo valdžią visoje valstybėje. Seniausias didžiojo Lietuvos kunigaikščio urėdas būtų kancleris. Nuo XIV a. pabaigos prie didžiojo Lietuvos

VALSTYBES SANTVARKA

117

kunigaikščio rūmų jau buvo maršalka. Dauguma valstybės urėdų atsirado palengva XV—XVI a.f daugelis jų įvesti Lietuvoje Lenki­ jos valstybės pareigūnų pavyzdžiu. XV a. pradžioje atsirado iždi­ ninkas, nuo 1497 m. etmonas, nuo 1521 m. lauko etmonas, nuo 1566 m. vicekancleris. Jie buvo nelyginant valstybės centro val­ džios pareigūnai. Prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų jau XV a. buvo nemaža smulkesniųjų urėdų, kaip kambarinis, stalininkas, tau­ rininkas, Taikytojas, kardininkas, arklidininkas, vyr. virėjas ir kt. Lietuvos valstybės provincijoje urėdai atsirado dviem būdais. Arba juos paskirdavo pats didysis Lietuvos kunigaikštis specialioms pareigoms aiškiai nustatytame žemės plote, arba sritinių kunigai­ kščių tarnai virsdavo provincijos urėdais, nes ir sritiniai kunigaikš­ čiai turėjo savo rūmus. Sritiniams kunigaikščiams nuo( XV a. pra­ džios pamažu išnykus, buvusių kunigaikščių tarnai kartais virsdavo tos srities urėdais. Kartais senieji provincijos urėdai buvo naujai pavadinami iš lenkų paskolintais vardais, nors jų pareigos ir likda­ vo senos, dažnai skirtingos nuo bendravardžių Lenkijos urėdų. Se­ nųjų urėdų keitimas ir naujųjų atsiradimas vyko pamažu XV a, ir pagreitėjo XVI a. viduryje, supanašinant Lietuvos ir Lenkijos vals­ tybių santvarką. Patys seniausi provincijos urėdai buvo tėvūnai ir vietininkai, prižiūrėję didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvarus, vedę jų ūkį, kar­ tu turėję administracinių bei teisminių pareigų. Didesnių sričių vie­ tininkai virto vaivadomis, mažesnių — seniūnais. Patys pirmieji vai­ vados ir jų padėjėjai pilininkai buvo Vilniaus ir Trakų, įvesti 1413 m. XV—XVI a. atsirado ir kitų Lietuvos sričių vaivadų bei pilininkų. Didikų valdymo laikotarpiu vietininkus, tėvūnus ir se­ niūnus, taip pat vaivadas ir pilininkus skirdavo pats didysis Lie­ tuvos kunigaikštis savo nuožiūra. 1492 m. privilegija nustatė, jog didysis Lietuvos kunigaikštis skirdamas urėdus turėjo atsiklausti Ponų Tarybos patarimo. Išimtis buvo taikoma Žemaičių seniūnui ir Polocko bei Vitebsko vaivadoms. Pagal tų sričių privilegijas, vie­ tos gyventojai turėjo teisę didžiajam Lietuvos kunigaikščiui siūly­ ti savo kandidatus į tuos urėdus. Didikų valdymo laikotarpiu iš pradžių visi urėdai buvo skiria­ mi ir atleidžiami didžiojo Lietuvos kunigaikščio valia. Nuo 1413 m. vaivados ir pilininkai buvo skiriami ligi gyvos galvos. 1492 m. pri­ vilegija suvaržė didžiojo Lietuvos kunigaikščio galią atimti urėdus be Ponų Tarybos pritarimo. 1529 m. Lietuvos Statutas irgi draudė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui pašalinti urėdus be Ponų Tarybos pritarimo. Tiek centro, tiek provincijų urėdai už savo tarnybą vals­ tybei algos negaudavo, jiems buvo atlyginama išdalijant ar pave­

118

LIETUVA

dant naudotis valstybės dvarus. Vietininkai imdavo dalį pajamų iš jų žinioje buvusių valstybės dvarų, taip pat teismo pabaudas. Be to, apvažinėdami jiems pavestą sritį, iš vietos gyventojų jie gauda­ vo išlaikymą, taip pat dovanų daiktais ar pinigais (pasėdis, vai­ šės). Tas prievoles XV a. bajorų privilegijomis panaikinus privati­ niuose dvaruose, beliko tik pasėdis, XVI a. reformomis gerokai su­ siaurintas. Nuo 1564—1566 m. Lietuvos valstybės reformų galutinai susi­ klostė administracinė bei teisminė santvarka. XVI—XVIII a. visi Lietuvos urėdai, atsižvelgiant į teritoriją, kurioje reiškėsi jų juris­ dikcija, buvo dvejopi: arba centro, arba provincijų valdomieji urė­ dai. Centro urėdai savo ruožtu dar Skirstėsi į krašto ir rūmų urėdus, t. y. į vykdomosios valdžios pareigūnus, kurių veikimas apėmė visą kraštą arba tik didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmus. Tačiau aiškios kompetencijos ribos tarp krašto ir rūmų urėdų nebuvo. Daugeliu atvejų didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų ir visos valstybės rei­ kalai nebuvo griežtai skiriami ir tarpusavyje pynėsi. Provincijos urėdai rūpinosi vykdomąja ir teisiamąja valdžia atskirose Lietuvos dalyse, t. y. vaivadijose ir pavietuose. Svarbiausieji Lietuvos centro urėdai buvo ministrai: didysis mar­ šalka, kancleris, vicekancleris, didysis iždininkas, rūmų maršalka, didysis etmonas, lauko etmonas ir rūmų iždininkas. Be ministrų, buvo dar nemaža kitų centro urėdų. Vieni jų buvo svarbesni, tu­ rėjo aiškias pareigas valstybėje arba didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio rūmuose, kiti buvo tik tituliniai urėdai. Prie svarbesnių centro urėdų tenka priskirti du Lietuvos referendorius (vieną pasaulietį, kitą dvasininką), raštininkus, sekretorius, instigatorių (nelyginant valstybės prokurorą), stovyklininką, vėliavininką ir didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio Dakamarininkį. Toliau ėjo kiti mažiau svarbūs krašto ir rūmų urėdai, kurie turėjo labai nežymias pareigas arba buvo tik tituliniai garbės urėdai: taurininkas, vicetaurininkas, Tai­ kytojas, stalininkas, vicestalininkas, kardininkas, arklidininkas, vicearklidininkas, virtuvininkas, medžioklininkas, girininkas, patalininkas, vaiskis, rūsininkas, kelių prižiūrėtojas, kambarinis ir kt. Vieni jų buvo vadinami ,,didžiaisiais", t. y. didysis Didžiosios Lietu­ vos Kunigaikštijos taurininkas, didysis Didžiosios Lietuvos Kuni­ gaikštijos stalininkas ir 1.1., taip juos atskiriant nuo bendravardžių garbės urėdų, buvusių kiekviename paviete (pvz., Kauno pavieto taurininkas, Ašmenos pavieto stalininkas ir 1.1.). Kai kurie garbės urėdai buvc dvejopi: vienas viso krašto, kitas didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio rūmų. Jų skaičių didino dar ir tai, kad didžiojo Lietuvos kunigaikščio žmona irgi turėjo savo rūmų urėdus, pakaitomis užima­

VALSTYBES SANTVARKA

119

mus lietuvių ir lenkų didikų bei bajorų. Ne visi krašto ir rūmų urė­ dai buvo laikomi lygiai „garbingi". Jie turėjo savo rangą, tačiau tikslaus visų garbės urėdų sąrašo bei jų rango pilno oficialaus sąrašo nebuvo. Iš centro urėdų atskirą kategoriją sudarė didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio dvariškiai, stovėję žemiau už garbės urėdus ir buvę įvairūs rūmų tarnai, skiriami iš vidutinių bajorų. Vieni jų buvo priskirti didžiojo Lietuvos kunigaikščio raštinei įvairiems administra­ ciniams reikalams atlikti, kiti ėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose ginkluotų palydovų bei garbės sargybų tarnybą. XVI—XVIII a. antrą urėdų kategoriją Lietuvos valstybėje suda­ rė provincijų urėdai. Jie turėjo trejopą pobūdį: arba buvo provin­ cijos administracijos bei teismo pareigūnai, arba valstybės dvarų administratoriai, arba jokios praktiškos reikšmės neturį tituliniai urėdai. Kartais tas pats urėdas atlikdavo įvairias funkcijas. Kadan­ gi administraciniu atžvilgiu visa Lietuva dalijosi į vaivadijas, o šios į pavietus, tai ir provincijos urėdai skirstėsi į visos vaivadijos ir pavietų urėdus. Kiekvienos vaivadijos priešakyje buvo vaivada ir pilininkas. Tik Žemaičiuose vaivadą atitinkąs pareigūnas buvo vadinamas Žemaičių seniūnu. Vaivados ir pilininkai buvo senato­ riai, savo rangu aukštesni net už ministrus, nors savo valdžia ir reikšme toli gražu neįgalėjo prilygti ministrams. Vaivadų ir pili­ ninkų kompetencija apėmė visą vaivadiją. Kiti vaivadijų urėdai buvo pavieto urėdų pobūdžio. Šiokių tokių pareigų tarp pavieto urėdų turėjo pavieto maršalka, pakamarininkis, vėliavininkas, že­ mės teismo teisėjas, viceteisėjas, vaiskis, pilių prižiūrėtojas, stali­ ninkas, vicestalininkas, žemės teismo raštininkas ir pilies seniūnas bei kiti pilies teismo urėdai. Greta administracijos ir teismo pareigūnų antrą provincijos urė­ dų kategoriją sudarė įvairūs didžiojo Lietuvos kunigaikščio eko­ nomijų ir valstybės dvarų administratoriai. Tai seniūnai, laikyto­ jai ir kt., kurių kompetencijoje buvo prižiūrėti tik konkrečiai jiems pavestus valstybės dvarus. Trečią provincijos urėdų kategoriją su­ darė įvairūs tituliniai garbės urėdai, paprastai sudaromi krašto ir rūmų titulinių urėdų pavyzdžiu. Jokio oficialaus ar pilno jų sąrašo nebuvo. Su mažomis išimtimis beveik visus urėdus skirdavo didysis Lie­ tuvos kunigaikštis pasitaręs su Lietuvos senatoriais. Tačiau valsty­ bės centro ir provincijos urėdu jis ¡galėjo skirti tik bajorą. Lietuvos Statutas draudė urėdus duoti nebajorams. Visa Lietuvos administra­ cija buvo paremta asmens principu, bet ne įstaigų sistema. Urėdai paprastai neturėjo savo žinioje jokių įstaigų. Taip pat nebuvo jokių

120

LIETUVA

taisyklių ar regulų, smulkiai nustatančių urėdų veiklą bei jų kom­ petenciją. Vaivadijos ar pavieto urėdą didysis Lietuvos kunigaikštis galėjo skirti tik toje vaivadijoje ar paviete gyvenantiems bajorams. Kandidatai į kai kuriuos pavieto urėdus buvo renkami pačių bajorų savo pavietų seimeliuose. Tai žemės teismo teisėjas, viceteisėjas ir raštininkas, taip pat pavieto pakamarininkis ir vėliavininkas. Tiek centro, tiek pavieto urėdu buvo skiriama ligi gyvos galvos arba ligi paaukštinimo. Be kaltės ir teismo nebuvo galima nė vieno urėdo pašalinti. Buvo žiūrima, kad didysis Lietuvos kunigaikštis per ilgai nelaikytų neišdalytų laisvų urėdų. Be to, Lietuvos urėdus buvo draudžiama dalyti svetimšaliams, kuriais buvo laikomi ir Lenkijos piliečiai. Urėdais būdavo atlyginama valstybei nusipelniusiems as­ menims duodant valdyti įvairius valstybės dvarus, kurių didesnė pajamų dalis jiems ir ėjo. Teisminiai urėdai turėjo pajamų iš įvai­ rių teismo rinkliavų ir pabaudų. Valstybės raštinės sekretoriams bei raštininkams, taip pat kai kuriems kitiems urėdams buvo duo­ damos ir piniginės subsidijos. Senovės Lietuvos urėdų nęgalima, vadinti valdininkais ar tar­ nautojais, nes buvo esminių skirtumų tarp dabarties valdininkų ir anų laikų valstybės pareigūnų. Dabarties valdininkai atlieka krašto administracijos darbus savo įstaigose reguliariai dirbdami tiksliai nustatytą laiką ir už tai gaudami iš valstybės nuolatinę pastovią algą. Jie sudaro samdomąjį aukštesnį ir techninį valstybės valdy­ mo personalą. Senovės Lietuvoje nebuvo nei tokių įstaigų kaip da­ bar, nei tiksliai nustatyto valdininkų aparato, nei apibrėžto darbo laiko, nei algos. Būti kuriuo nors urėdu buvo garbės dalykas, ir toks urėdas rūpinosi valstybės reikalais negaudamas algos, nors iš savo užimamų pareigų ir galėjo turėti vienokios ar kitokios ma­ terialinės naudos. Urėdai neturėjo nei pastovios savo įstaigos, nei aiškiai apibrėžtų pareigų bei kompetencijos, nei nustatyto darbo laiko. Urėdai net neturėjo pastovios darbo vietos, jie savo pareigas dažnai atlikdavo važinėdami iš vieno dvaro jį kitą arba net kur bū­ dami svečiuose. Aukščiausieji ir žymiausieji senovės Lietuvos val­ stybės pareigūnai, pvz., senatoriai ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų bei krašto urėdai, paprastai būdavo vadinami dignitoriais, o visi kiti, ne tokie svarbūs ir žymūs — tik urėdais. Tačiau ir čia nuoseklumo nebuvo. Lietuvos Statutas aiškiai neskiria urėdų ir dig­ nitorių sąvokų. Vienur dignitoriais vadinami tik patys aukščiau­ sieji urėdai, savo pareigomis turį teisę būti senato nariais, o pro­ vincijos ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų valdomieji parei­ gūnai vadinami tik urėdais, kitur Lietuvos Statutas urėdo sąvoką taiko taip pat ir senato nariams. Pagaliau įvairiuose dokumentuose

VALSTYBES SANTVARKA

121

dažnai sutinkame dignitoriais vadinant ir įvairius (garbės urėdus, gyvenime neturinčius jokių konkrečių pareigų. Taigi dignitoriaus vardas labiau buvo taikomas norint pabrėžti urėdo orumą. Šiaip ad­ ministracijos ir teismų pareigūnai paprastai buvo vadinami urėdais. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja­ nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, jų valstybinių santykių bruožai, 1938; J. Woltf, Se­ nator owie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego (1386— 1795), 1885; S. Ptaszycki, Dostoinicy litewscy (Ateneum 1886 ir atskirai); S. Kutrzeba, Historja ustroju Polsiki..., t. 2: Litwa, 1914; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M.K. Liubavskij, Litovsko rusėkij seim, 1901; M.K. Liubavskij, Očerk istoriji Litovsko-Russkogo gosudarsttva, 2 leid., 1915; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; 1.1. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje..., 1901; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; T. \Vierzbowski, Vademecum, 2 leid., 1926.

Vaitas senovės Lietuvoje — miesto bendruomenės viršininkas, čia greičiausiai atsiradęs Lenkijos ar Vokietijos pavyzdžiu. Jo vardas kilo iš lenk. w o j t , kuris savo ruožtu (kilo iš vok. V o i g t , lot. a d v o c a tus. Jau XIII a. pirmojoje pusėje Lenkijoje vykstant vokiečių ko­ lonizacijai, susikūrę miestai gavo vokišką Magdeburgo savivaldy­ bės teisę, su kuria atsirado ir m i e s t o vaitas. Vokiečių kolonistų kaimo bendruomenėms vadovavo šaltyčius (iš vok. S c h u lth e is s ) . Ir vaitas, ir šaltyčius iš pradžių buvo renkami pačios bendruomenės ir patvirtinami bajoro ar kunigaikščio, priklausomai nuo to, kieno žemėje buvo susikūręs miestas ar kaimas. Šalty šiauš pareiga buvo palaikyti tvarką kaimo bendruomenėje, kartu su šuolininkais teisti kaimo bendruomenės narius, rinkti mokesčius ir karo metu pačiam atsivesti kaimo bendruomenės kareivius. Miesto vaito pareigos irgi buvo palaikyti tvarką, rinkti mokesčius ir kartu su šuolininkais teis­ ti nusikaltėlius. Tiek vaitas, tiek šaltyšius atsirado ir lenkiškuose miestuose bei kaimuose ir paplito po visą Lenkiją jau XIII a., o iš čia vėliau atėjo į Lietuvą, Gudiją ir Ukrainą. Vaitas ir šaltyšius kartais būdavo renkami, bet dažniau kuni­ gaikščių ar bajorų skiriami pareigūnai, miesto ar kaimo bendruo­ menės viršininkai, ypač jei miestas neturėjo savivaldybės teisių. Už savo darbą vaitas gaudavo kiek žemės ir galėjo pasilaikyti dalį teismo pajamų bei kitų rinkliavų. Šaltyšius, kaip kaimo bendruome­ nės viršininkas, Lietuvos Palenkėję buvo žinomas jau XVI a. pra­ džioje, Žygimanto Senojo laikais. Kunigaikščių arba didikų skiria­ mas miesto vaitas Lietuvoje randamas jau daug anksčiau. Miesto vaito vieta pasiekė ir gudų gyvenamas žemes Lietuvos valstybėje.

122

LIETUVA

Taip XVI a. Vitebsko miesto priešakyje buvo „raitųjų" (karo pa­ reigas einančių) miestiečių renkamas vaitas, prižiūrėjęs pirklius, svarstykles, miesto iždą, antspaudą, saugojęs miesto privilegijas. Vienur miesto vaitas buvo renkamas, kitur skiriamas, kartais net ir savivaldybės teisę turinčiuose miestuose, ypač miestams pradėjus nykti bajorų viešpatavimo laikotarpiu. Miestuose vaitas spręsdavo įvairias miestiečių bylas ir bausdavo įvairiomis baudomis. 2/3 pa­ skirtų baudų atitekdavo kunigaikščiui, 1/3 vaitui. Be miesto vaito, senovės Lietuvoje buvo žinomas ir k a i m o bei d v a r o vaitas, kunigaikščio, didiko ar bajoro paskirtas kaimui ar dvarui prižiū­ rėti. Istorijos šaltiniuose galima užeiti ir k l e b o n i j o s vaitą, kle­ bono paskirtą pareigūną bažnytiniam ar klebonijos dvarui prižiūrėti. Kaimo bendruomenės vaitas buvo žinomas ir Ukrainoje. Lietuvoje po valakų sistemos įvedimo, vaitai pakeitė kaimuose dešimtininkus, „pristavus". Vaitą skirdavo urėdas. Jis turėjo aptarnauti ligi 100 valakų, Žemaitijoje net ligi 300 valakų su valstiečiais činšininkais. Vaitas atlyginimo gaudavo valaką žemės, laisvą nuo mokesčių ir prievolių, o antrą su činšu. Ilgainiui vaitas gaudavo du valakus že­ mės be jokių mokesčių, o jo pareigos buvo surinkti iš valstiečių činšą, urėdui įsakius, suvaryti valstiečius į darbą, pristatyti juos urėdo teismui, ieškoti pabėgusių baudžiauninkų, prižiūrėti, kad nebūtų ariama niekam nepriklausoma žemė. Lenkijoje, o nuo XVIII a. pabaigos ir Lietuvos Užnemunėje, dar buvo žinomas „ g m i n o s " vaitas. Lietuvos Užnemunėje vaitas atsi­ rado įvedus vokišką administracinę tvarką, po 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Užnemunę įjungus ¡į Prūsijos valstybę. Kai 1807 m. iš dalies Prūsijos užimtų lenkų žemių buvo sudaryta Var­ šuvos kunigaikštija, Užnemunė buvo prijungta prie tos kunigaikš­ tijos. 1809 m. visa Varšuvos kunigaikštija buvo padalyta į miesto ir kaimo gminas. Miesto gminoje vyriausias administracinis organas buvo burmistras su šuolininkais, o kaimo gminoje — vaitas su šaltyšiais. Vienos kongresui 1815 m. sudarius Lenkijos karaliją, į kurią irgi įėjo Lietuvos Užnemunė, pagal karalijos konstituciją gminos vietos administracijai vadovavo vaitas, valdžios skiriamas paprastai iš vietos dvarininkų, jei ir dvaras įėjo į gminą. Lenkijos karalijoje gminos vaitas buvo ir vietos teismo pirmininkas, teisęs su dviem šuolininkais. 1818 m. gegužės 30 d. kongresinėje Lenkijoje buvo paskelbtas įstatymas dėl vaitų, kur sakoma, kad kiekvienas kaimas, turįs 10 kiemų, gali turėti savo vaitą (§ 1). Keli kaimai sudaro vieną gminą ir ji gali būti valdoma vieno vaito. Kaimų savininkai patys ar per savo įgaliotinius galėjo šią vaito teisę vykdyti. Vaito pareigos buvo prižiūrėti mokesčių mokėjimą, prievolių ir mokesčių

VALSTYBĖS SANTVARKA

123

teisingą paskirstymą, rūpintis tvarka gminoje, pristatyti pašauktuo­ sius į rekrūtus, laikyti gminos gyventojų sąrašą, įspėti, kad į gmi­ ną nebūtų priimti blogo elgesio žmonės (§ 15). Vaitas kiekviename kaime galėjo laikyti seniūną (šaltyšių). Nuo 1859 m. ne mažiau kaip 50 kiemų galėjo sudaryti gminą ir jos vaitas buvo renkamas. Nuo 1876 m. gminos susirinkimas išsirinkdavo sau teisėją, kurį pa­ tvirtindavo gubernatorius. Lenkijoje gminos vaitas išliko ir nepriklausomybės laikais. Pa­ gal 1919 m. Lenkijos konstituciją, gmina buvo žemiausias administ­ racinis kaimo savivaldybės vienetas, o gminos vaitas buvo kaimo savivaldybės galva — valsčiaus viršaitis. Po Antrojo pasaulinio ka­ ro Lenkijoje įvedus komunistinę santvarką, gminos vaitas panai­ kintas. St. Kieniewicz, Przemiany spoleczne i gospodarcze w Krolestwie Polskiirr 1815—■ 1830, 1951; J. Totoraitis, Sūduvos-Suvalkijos istorija, 1938.

Vaivada senovės Lietuvoje XV—XVIII a.— svarbiausias pagrin­ dinių valstybės administracinių padalinių, vadinamų vaivadijomis, pareigūnas. Iš pradžių Lietuvos valstybės provincijos buvo valdomos didžiojo kunigaikščio skirtų vietininkų, kurie administravo tos sri­ ties didžiojo kunigaikščio dvarus, palaikė tvarką, savo žinioje tu­ rėjo tos srities pilis ir didžiojo kunigaikščio pavesti teisė vietos valstiečius ir bajorus. Didžiojo kunigaikščio vietininkų, kartais va­ dinamų ir tijūnais, buvo visoje valstybėje ir jie buvo svarbiausi di­ džiojo kunigaikščio pareigūnai jiems pavestose valstybės srityse. Pradėjus Vytauto laikais naikinti sritines kunigaikštijas, vietinin­ kams buvo pavestos administruoti ir panaikintų sritinių kunigaikš­ tijų žemės. Nuo XV a. pradžios svarbiausieji didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio vietininkai pradėti vadinti vaivadomis, kurie Lietuvoje buvo įvesti Lenkijos pavyzdžiu. Patys pirmieji vaivados Lietuvoje buvo Vilniaus ir Trakų, įvesti 1413 m. Horodlės privilegija. Nuo tada Vilniaus ir Trakų sritys buvo tvarkomos nebe vietininkų, bet vaivadų, kaip visos srities bajorų karinių vadų ir administratorių. Kitos Lietuvos valstybės sritys tebebuvo prižiūrimos vietininkų. XV ir XVI a. didžiųjų sričių vietininkai pamažu gavo vaivados vardą, o mažesnių sričių vietininkus pradėta vadinti seniūnais. Vai­ vada buvo jo vadovaujamos vaivadijos karinis vadas, administra­ torius ir teisėjas, taip pat vaivadijų mažesnių administracinių pada­ linių, vadinamų pavietais, pareigūnų viršininkas. Iš vaivados teismo buvo išskirti tik tos srities didikai, o bajorai, nepatenkinti vaivados teismo sprendimu, galėjo apeliuoti į paties didžiojo kunigaikščio teis­ mą. Vaivada iš pradžių savo sritį valdė jos didikų patariamas. Jo

124

LIETUVA

patarėjai buvo stambiausieji žemvaldžiai ir aukščiausieji bažnyčios pareigūnai. Didysis kunigaikštis vaivada paprastai skirdavo kurį nors žymesnį tos srities didiką. Taigi vaivados atstovavo ne vien tik didžiojo kunigaikščio valdžiai, bet ir vietos diduomenės intere­ sams. Susiformavus Ponų Tarybai, vaivados buvo jos nariai. 1566 m. Lietuvos Statutas pavedė vaivadoms prižiūrėti dar ir saikus, svorius bei kitus matus ir gėralų kainas. Karo metu paskelbus visuotinį bajorų šaukimą, vaivados atsivesdavo savo vaivadijos kariuomenę į paskirtą vietą. Jo, kaip karinės apygardos viršininko, padėjėjas kariniams reikalams buvo pilininkas. Teisminiams ir kitiems admi­ nistracijos reikalams vaivados padėjėjas buvo jo paties paskirtas pavaivadis. 1564—1566 m. reformomis visa Lietuva buvo padalyta į vaiva­ dijas, o šios į pavietus. Nuo tada nusistovėjo ir vaivados pareigos, kurios išliko nepasikeitusios ligi valstybės žlugimo 1795 m. Kiek­ vienos vaivadijos priešakyje buvo vaivada, tik Žemaičiuose atitin­ kamas pareigūnas buvo vadinamas ne vaivada, bet Žemaičių seniū­ nas. Kiekvienas vaivada, taip pat ir Žemaičių seniūnas, kartu buvo valstybės senatorius, savo rangu aukštesnis net už visos valstybės ministrus, nors savo reikšme ir valdžia toli gražu negalėjo prilygti ministrams. Vaivados, kaip svarbiausio provincijos pareigūno, funkcijos bu­ vo ¡gana komplikuotos. Jo pareigos buvo trejopos: karo, administra­ cijos ir teismo. Vaivada, kaip karinės valdžios atstovas, savo vai­ vadijoje buvo laikomas karo vadu. Iš čia kilo ir jo vardas. Visuo­ tinio šaukimo metu jis vadovavo vaivadijos bajorijai, einančiai į karą. Bajorams vis labiau vengiant patiems dalyvauti kare ir labiau panaudojant samdytinę kariuomenę, karinės vaivados pareigos da­ rėsi minimalios. Administracinės jo pareigos buvo keleriopos. Jas galima dalyti net į keturias kategorijas: 1) valdymas tų valstybės dvarų, kuriuose jis buvo seniūnas; 2) ėjimas administracinių pa­ reigų centriniame vaivadijos paviete; 3) turėjimas siauresnių ad­ ministracinių pareigų necentriniuose vaivadijos pavietuose ir 4) priežiūra savivaldybę turinčių miestų. Pirmosios jo pareigų katego­ rijos atžvilgiu vaivada buvo toks pat valstybės dvarų seniūnas kaip ir kiekvienas kitas bajoras, valdąs kurią nors neteisminę seniūniją. Dėl antrosios pareigų kategorijos, vaivada vien tik centriniame pa­ viete tebuvo pilnas administratorius ir teisėjas taip, kaip kituose pavietuose teismo seniūnai. Administracinė vaivados reikšmė ne­ centriniuose pavietuose buvo gana maža. Necentrinius pavietus su vaivada, kaip su vyriausiuoju vaivadijos karo vadu, siejo tik karo pareigų santykiai. Tačiau būdamas visos vaivadijos svarbiausias

VALSTYBES SANTVARKA

125

pareigūnas ir visos bajorijos vadas jis turėjo įtakos ir necentriniams pavietams. Mirus kurio nors pavieto žemės teismo pareigū­ nui, vaivada sušaukdavo to pavieto seimelį naujiems kandidatams į žemės teismo pareigūnus išrinkti ir kandidatus pristatydavo di­ džiajam kunigaikščiui patvirtinti. Ypatingų pareigų vaivada turėjo savo vaivadijų miestuose, turinčiuose savivaldybės teisę. Čia jis rūpinosi miesto saugumu ir tvarka, prižiūrėdavo matus ir nustaty­ davo kainas. Teisminių pareigų vaivada turėjo ir centriniame, ir visuose kituose pavietuose. Centriniame paviete jam priklausė pi­ lies teismas, ir jis čia turėjo teisminio seniūno pareigas. Be to, visoje vaivadijoje jis teisė žydus. Savo pareigoms eiti vaivada lai­ kydavo nemažą ginkluotą tarnų būrį. Savo padėjėju jis pats pasiskirdavo pavaivadį. Iš visų vaivadų ypatingomis teisėmis išsiskyrė Žemaičių seniū­ nas ir Polocko bei Vitebsko vaivada. Visi vaivados buvo skiriami didžiojo kunigaikščio, tačiau žemaičiai turėjo teisę patys rinktis savo seniūną, kurį didysis kunigaikštis tik patvirtindavo. Žemaičių teisė laisvai rinktis savo seniūną buvo patvirtinta Vladislovo Va­ zos 1643 m. privilegija, taip pat minima ir kitose Žemaičių privi­ legijose. Vitebsko bei Polocko vaivados taip pat buvo renkami. Tai buvo sena polockiečių ir vitebskiečių teisė, kuri irgi kartkartėmis buvo patvirtinama. A. Janulaitis, Lietuvos, visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Vėliavininkas, arba karužas (lot. v e x i l l i f ė i , lenk. c h o r ą ž y , rus. XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos pareigūnas, turėjęs karinių pareigų. Lietuvoje ir Lenkijoje buvo krašto, arba didysis, vėliavininkas, rūmų vėliavininkas ir pavietų vėliavininkas. Lietuvos didieji ir rūmų vėliavininkai buvo Lietuvos etmonų žinioje. Pavieto vėliavininkas buvo svarbus pavieto pareigūnas ir savo rangu ėjo po pavieto pakamarininkio. Kiekviename paviete buvo po vieną vė­ liavininką. Jo pareigos siejosi su bajorijos visuotiniu šaukimu į karą. Jis pranešdavo savo pavieto bajorams apie visuotinio šauki­ mo (mobilizacijos) paskelbimą, sušaukdavo pavieto bajorus, patik­ rindavo susirinkusiuosius, jų palydovus bei ginklus, surašydavo, kas ir kodėl neatvyko ir visus susirinkusiuosius perduodavo pavieto maršalkai arba pilininkui. Bajorams einant į karą, vėliavininkas nešdavo pavieto vėliavą. Lietuvos pavietų vėliavos skyrėsi spal­ vomis, tačiau kiekvienoje buvo Vytis baltame ar raudoname fone. Taikos metu vėliavininkas tikrindavo bajorų pasiruošimą karui pro­ tarpiais šaukiamuose bajorų kariniuose pasirodymuose bei patikc h o r u n ž i j ),

126

LIETUVA

Tinimuose. Kai pavietui grėsdavo priešo pavojus, vėliavininkas irgi sušaukdavo pavieto bajorus gintis ir jiems vadovaudavo. XVI a. vėliavininkas, didžiojo kunigaikščio vietininko prižiūrimas, dar rin­ ko sidabrinę — nepaprastą valstybės mokestį karo reikalams, imamą iš valstiečių ir kitų nebajorų, kiekvieną kartą atskirai seimui nu­ tarus. Vergas — nelaisvas, visiškai kitam priklausąs žmogus; belaisvis; prispaudė j iškos santvarkos pavaldinys. Perkeltine prasme — bevalis, neįstengiąs kam nors atsispirti, pvz., „įpročio vergas". Senovės Lietuvoje vergai buvo' žinomi XIII—XIV a. Juridiškai jie nebuvo laikomi asmenimis, bet daiktu, nuosavybe. Vergai netu­ rėjo teisės niekur keltis. XIII—XIV a. jais virsdavo karo belaisviai. Vergija buvo paveldima, t. y. vaikai buvo laikomi taip pat ver­ gais. Buvo galima ir laisvam virsti vergu už didelį nusikaltimą, bau­ džiamą mirtimi, mirties bausmę pakeitus vergyste, jeigu nuskriaus­ tasis sutikdavo nusikaltėlį pasiimti pas save vergu. Buvo galima vergu tapti ir neištesėjus pasižadėjimo, neišmokėjus skolos arba pačiam savo valia pareidavus į vergiją. Vergu buvo galima tapti ir vedybų keliu laisvajam vedant ar ištekant už vergo. Vergai gyveno arba dvaruose pas tuos, kieno jie buvo nuosa­ vybė, arba jiems paskirtame žemės sklype, iš kurio turėjo išmaitin­ ti save ir savo šeimą, duoti duokles ir tarnauti savo ponui pagal jų nuožiūrą. Gyveną dvare bernai-vergai gaudavo visą išlaikymą — mėnesinę — arba turėdavo nedidelius daržų sklypus. Ilgainiui vergai virto baudžiauninkais. Dvaro bernų-vergų buvo daug ligi XVI a. vidurio. Jų gerokai sumažėjo dėl valakų reformos. Vergiją pripa­ žino ir abu pirmieji Lietuvos Statutai 1529 ir 1566 m. Tačiau Ant­ rasis Statutas kiek apribojo vergiją. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; K. Jablonskis, Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje XVI amžiaus pradžioje (Praeitis, t. 1, 1930, p. 304—317); K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; Z. Ivinskis, Ar Žemaičiuose Vytauto' laikais buvo' pardavinėjami vergai? (Athe­ naeum, t. 2, 1931).

Vietininkas — senovės Lietuvos valstybės pareigūnas, skiriamas didžiojo kunigaikščio įvairioms valstybės sritims administruoti ir kitokioms pareigoms eiti. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietinin­ kai jau žinomi XIV a. Jie būdavo skiriami toms Lietuvos žemėms valdyti, kuriose nebuvo atskiro sritinio kunigaikščio, daugiausia prie Lietuvos prijungtose Rusios žemėse. Jų buvo ir tikrojoje Lie-

VALSTYBĖS SANTVARKA

127

tuvoje. Vietininkai buvo nelyginant didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio pavaduotojai jiems pavestų sričių administracijos bei teismo reikalams. Jų skaičius padidėjo Vytauto laikais, pradėjus naikinti sritines kunigaikštijas ir labiau vienijant bei centralizuojant Lie­ tuvos valstybę. Vietininkas buvo skiriamas panaikintos kurios nors sritinės kunigaikštijos žemėms valdyti kaip tiesioginis didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio patikėtinis. Kartais vietininkas buvo tik laikinas didžiojo Lietuvos kunigaikščio pareigūnas, kol kitas kunigaikštis bus paskirtas, bet pamažu jis virto pastoviu valstybės pareigūnu, galutinai panaikinus kurią nors sritinę kunigaikštiją. Taip Polocko sritį vietininkas pastoviai valdė! nuo 1437 m., Vitebsko — nuo 1440 m., Voluinės — nuo 1452 m., Kijevo — nuo 1470 m. Vietininko valdžioje buvo visa sritis, į jo pareigas įėjo rūpintis tos srities administravimu bei jos gyventojų teisimu. Be to, vieti­ ninko žinioje buvo ir tos srities didžiojo kunigaikščio dvarai, kurių ūkį vedė vietininkų prižiūrimi tijūnai, vėliau seniūnai. Daugėjant valstybės reikalų, tijūnų pareigos ėmė ribotis vien tik valstybės dvarų ūkio reikalais, o vietininkai pasilaikė sau srities administra­ cines bei teismines pareigas. XV a. antrojoje pusėje vietininkas buvo svarbiausias provincijos pareigūnas savo srityje ir paprastai būdavo kviečiamas į didžiojo kunigaikščio tarybą. Vietininkas sa­ vo srityje vykdė didžiojo kunigaikščio įsakymus, buvo vietos ka­ rinių pajėgų viršininkas, tikrino karinės tarnybos prievolės atliki­ mą savo srityje, rūpinosi, kad srities pilys, keliai ir tiltai būtų prižiūrimi. Vietininko žinioje buvo ir vietininko teismas. Vietinin­ kui rekomenduojant, didysis kunigaikštis sąlyginai dalydavo tos srities dvarus bei žemes karo tarnybą atliekantiems žmonėms bei nusipelniusiems asmenims. Vietininko' pareiga dar buvo maistu, bu­ tu bei transporto priemonėmis aprūpinti didžiojo kunigaikščio pa­ siuntinius bei tarnautojus. Didelės srities vietininkai paprastai tu­ rėjo gana daug padėjėjų ir tarnų. Didesnių ir svarbesnių sričių vie­ tininkais paprastai būdavo skiriami žymiausieji Lietuvos didikai.. Vietininko vieta jiems paprastai būdavo suteikiama kaip atpildas už įvairias paslaugas greta jiems dovanojamų didelių dvarų. Vie­ tininko pareigos buvo pelningos, nes jam buvo leidžiama pasilai­ kyti dalį savo srityje surinktų didžiojo kunigaikščio pajamų bei teismo mokesčių. Vietininko pasilaikomų pajamų dydis paprastai buvo nusakomas vietininko paskyrimo akte. Be to, į vietininko pa­ jamas įėjo ir specialios rinkliavos iš srities gyventojų bei pirklių. XVI a. pirmojoje pusėje didesnių sričių vietininkai pamažu virto vaivadomis, o jų valdomos sritys vaivadijomis.

m

LIETUVA

XV a. vietininkais buvo vadinami ir didžiojo kunigaikščio dva­ rų valdytojai. Nuo XV a. pabaigos tokius vietininkus pradėta va­ dinti vietininkais-laikytojais ( n a m i e s t n i k i - d e i ž a v c y ) , kartais ir tėvū­ nais, o vėliau tiesiog laikytojais ( d e r ž a v c y ) . Šitokio vietininko valdžia apėmė teritoriją, vadinamą valsčiumi, o jei jis buvo; kelių valsčių Vietininkas, tai jo žinioje buvusi teritorija vadinosi pavietu. Toks vietininkas tvarkė visus didžiojo- kunigaikščio dvarų ūkio rei­ kalus, prižiūrėjo pastatų taisymą ir statymą. Jo žinioje buvo val­ stiečių natūrinių duoklių ir piniginių mokesčių rinkimas. Jis prižiū­ rėjo ir valstiečių darbo prievolės atlikimą. ■ K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; A. Ja­ nulaitis, Lietuvos! visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; W. Kamieniecki, Spoieczenstwo litewskie w XV w., 1947.

TEISĖ IR TEISMAI

KAI KURIOS LIETUVOS STATUTO IR KITOS TEISINĖS NORMOS

Kadukas (lot. c a d u c u s iš c a d e r e — ,,kristi, baigtis"). Teisėje — niekinis, negaliojąs, nebeveikiąs. Romoje kaduku buvo vadinama palaiko dalis, kuri, nepaisant palikimo gavėjo atsiliepimo, negalėjo būti paveldėta. Imperatorius Augustas buvo įvedęs kaduką kaip baudą už nusižengimą jungtuvių pažadams. Senovės Lietuvos teisėje — privatinės turto nuosavybės perėji­ mas valstybei. Pagal kaduko teisę, bajorų privatiniai dvarai ir kitos žemės, išmirus visiems teisėtiems įpėdiniams, atitekdavo valstybei arba didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Toks dėsnis buvo net įra­ šytas į Liublino unijos aktą 1569 m. Iš žemių, kaduko teise atiteku­ sių valstybei, buvo sudaromos naujos seniūnijos, kurių didysis Lie­ tuvos kunigaikštis negalėjo pasilaikyti sau, bet turėjo išdalyti val­ dyti nusipelniusiems bajorams bendra vakansijų dalijimo tvarka. Kaina (gyvybės, kūno dalių sužeidimo) senovės Lietuvoje buvo nustatyta įstatymais teismams vadovautis, baudžiant galvažudžius bei nusikaltėlius, ką nors sužeidusius arba sužalojusius kieno nors kūną. Greta kitų įstatymais numatytų bausmių, uždedamų nusikal­ tėliui, jis turėjo taip pat atlyginti nukentėjusiam kūno sužalojimo nuostolius. Įstatymais numatyta gyvybės atėmimo bei kūno suža­

TEISĖ IR TEISMAI

129

lojimo kaina teismo nutarimu buvo mokama nukentėjusiam arba jo šeimai. 1588 m. Lietuvos Statutas bajoro ar dvasininko gyvybę ver­ tino 100 kapų grašių, valstiečio pagal jo padėtį — nuo 20 ligi 60 kapų grašių, miestiečio pagal jo padėtį — nuo 24 ligi 50 kapų gra­ šių. Už bajoro kūno sužalojimą Lietuvos Statutas numatė šitokius nuostolių atlyginimus: už bajoro ranką, koją, nosį, ausį, lūpą ar akį — 50 kapų grašių; už bajoro- rankos ar kojos pirštą — po 20 kapų grašių; už galvos sužeidimą, nuo kurio bajoras taptų nebylys,— 100 kapų grašių; už galvos žaizdą su kajulo sužalojimu — 30 kapų grašių; už bajoro veido sužalojimą — 40 kapų grašių; už įvairias kitas žaizdas — po 20 kapų grašių; už antausį, bajoro barzdos ar plaukų rovim ą— 12 kapų grašių. Kaina panašiems valstiečių suža­ lojimams buvo nustatyta tik nuo 1 ligi 3 kapų grašių, o už miestie­ čio kūno sužalojimą — nuo 3 ligi 5 kapų grašių. 1588 m. Lietuvos Statutas: I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938.

Kaltė ir nekaltumas senovės Lietuvos teismuose buvo įrodoma kitokiu būdu ir tvarka negu naujaisiais laikais. Įrodant kaltę ir nekaltumą senovės Lietuvoje ypač svarbų vaidmenį vaidino liudi­ ninkų arba kaltinamojo priesaika. 1588 m. Lietuvos Statutas svar­ biausiu ir neabejotinu kaltės įrodymu teismuose laiko ieškovo ir jo liudininkų priesaiką, duodamą teisme kiėkvieno pagal savo ti­ kybos papročius. Paprastose civilinėse bylose kaltė buvo įrodoma trijų bajorų liudininkų priesaika arba paties ieškovo ir dviejų liu­ dininkų priesaika. Taip pat ir pakamarininkio teisme priesaika ga­ liojo kaip įrodymas. Bylose dėl žemės ieškovas galėjo prisiekti su dviem liudininkais, ir jis laimėdavo bylą. Tačiau, jei dvaras būtų užgrobtas, atimtas ar prievarta užvaldytas, nukentėjęs tai turėjo įrodyti savo ir dar 7 bajorų priesaika. Tokia pat sustiprinta prie­ saika buvo reikalaujama ir tada, kai byla ėjo dėl sužeidimo, užmu­ šimo ar kito nusikaltimo, kuris galėjo būti baudžiamas mirtimi. Jei ieškovas reikalavo iš užpuoliko ar plėšiko atlyginti nuostolius, padarytus užpuolimo metu, tai turėjo prisiekti tų nuostolių dydį. Jei ieškovas savo pretenzijų dėl nuostolių neparėmė priesaika, pra­ laimėjo bylą. Nuo priesaikų skaičiaus priklausė ir nusikaltėlio baudimas bei jo bausmės dydis. Jei bajoras kuo nusikalstų, už ką gresia mirties bausmė, bet nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje (in i l a g i a n t i ) , o stotų į teismą šaukimo keliu, tai bausmės didumą nulemdavo liudi­ ninkų priesaikų skaičius. Pilna bausme, t. y. mirtimi, jis galėjo būti baudžiamas prisiekus 7 bajorams, t. y. nuskriaustajam ir dar 9. K. Avižonis.

130

LIETUVA

6 bajorams. Jei nuikentėjusi šalis tiek liudininkų negalėjo pristatyti, tai kaltei įrodyti užteko ir 3 bajorų priesaikos. Tačiau šiuo atveju kaltės įrodymas buvo laikomas nepilnu, ir nusikaltėlis nebegalėjo būti baudžiamas mirtimi, o vien tik kalėjimu, piniginėmis bausmė­ mis ir nuostolių atlyginimu. Jei ieškovas visai neturėtų liudininkų, prisiektų vienas pats, tada nusikaltėlis neturėjo būti baudžiamas net kalėjimu, vien tik pabaudomis už žaizdas ir nuostolių atlyginimu. Šitokia kaltės įrodymo tvarka labai prisidėjo prie bajorų savi­ valės plitimo XVII ir XVIII a. Lietuvoje. Lietuvos Statutas priesaika leido naudotis ir kaltinamiesiems savo nekaltumui įrodyti. Kaltina­ masis vienas pats arba pagal bylos svarbumą su 1—6 liudininkais galėjo prisiekti esąs nekaltas ir paskui turėjo būti išteisintas. Daž­ niausiai pakakdavo vieno paties kaltinamojo priesaikos, net ir ta­ da, kai jam grėsė mirties bausmė. Kaltinamojo išteisinimas prisie­ kus, kad jis esąs nekaltas, numatomas daugeliu atvejų 1588 m. Lie­ tuvos Statute ir čia vadinamas „atsiprisiekimu" (rus. o t p r i s e ž e n j e , lenk. o d p r z y s i ę ž e n i e ) . Šitoks išsiteisinimas priesaika buvo toks svar­ bus, jog pagal Lietuvos Statutą nebebuvo galima priesaika išsitei­ sinusiojo vėl pašaukti į teismą dėl to paties dalyko, apkaltinus jį, kad jis esąs neteisingai prisiekęs. Tačiau, kad priesaikos nekenktų apeliacijai į aukštesnius teismus, vienai kuriai šaliai norint apeliuoti, priesaikos davimas turėjo būti atidedamas ligi bylos išsprendimo Tribunole arba didžiojo Lietuvos kunigaikščio teisme, o pavieto teis­ mų sprendimai buvo daromi remiantis tik pažadais prisiekti, kurie jau buvo nebeatšaukiami, nes ir mirusiojo įpėdiniai buvo reikalau­ jami prisiekti tokią atidėtą priesaiką. Pagal Lietuvos Statutą, jeigu pasižadėjęs prisiekti nebenorėtų tęsėti savo pažado, tai jis turėjo pralaimėti savo bylą. Daugeliu atvejų vienoks ar kitoks bylos išsprendimas priklausė nuo to, kas prisieks: ieškovas ar atsakovas. Ir vienas, ir kitas galėjo laimėti bylą savo priesaika. Tačiau abiem prisiekti nebuvo leidžia­ ma, kad nebūtų teismo kompromitacijos. Tuo atveju priesaikos imtis buvo leidžiama tam, kurio įrodymai rodėsi tikresni. Lietuvos Statu­ te taip pat buvo nustatyta, jei du bajorai peštynėse susižeidė ir ne­ turi liudininkų, abu norėtų savo priešininko kaltę įrodyti priesaika, tai burtų keliu turėjo būti nuspręsta, kuriam iš jų prisiekti. Burtai nulemdavo kam prisiekti ir tada, kai bajorai susipešdavo ir susižeisdavo vaišėse, o abi šalys norėjo išsiteisinti ar įrodyti kaltę prie­ saika. 1588 m. Lietuvos Statutas: K, Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

TEISE IR TEISMAI

131

Karaliaus majestoto įžeidimas senovės Lietuvoje ir Lenkijoje bu­ vo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų, einančių kartu su kraš­ to išdavimu. Reikšdami didelę išorinę pagarbą karaliui, patys ba­ jorai buvo išleidę griežtų įstatymų, reikalaujančių didelės bausmės karaliaus majestoto įžeidėjams. Karaliaus majestoto įžeidimas bu­ vo suprantamas ne tik kaip jo garbės įžeidimas, bet ir tokie nusi­ kaltimai, kaip suokalbio ar sukilimo rengimas prieš jį, blogų pi­ nigų kalimas, ryšių su priešais palaikymas, agitavimas prieš ka­ ralių ir pilių atidavimas priešui. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, už karaliaus majestoto įžeidimą turėjo būti taikoma kombinuota mirties, infamijos (garbės atėmimo) ir turto konfiskavimo bausmė. Bausmė lietė ir nusikaltusiojo šeimos narius — nusikaltėlio sūnus, žinojusius apie savo tėvo nusikaltimą. Mažamečiai sūnūs, nedaly­ vavę tėvo nusikaltime, turėjo nustoti visų tėvo dvarų ir turtų pa­ veldėjimo teisės. Tik žmonos, nedalyvavusios nusikaltime įžeidžiant karaliaus majestotą, nebuvo baudžiamos, o dukterys, nedalyvavu­ sios tėvo nusikaltime, galėjo paveldėti savo motinų dvarus, bet ne nusikaltusiojo tėvo. Krašto išdavimas pagal 1588 m. Lietuvos Statutą senovės Lie­ tuvoje buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų ir baudžia­ mas kombinuota mirties, infamijos (garbės atėmimo) ir turto kon­ fiskavimo triguba bausme, kuri buvo taikoma ir išdaviko šeimos nariams, ypač išdaviko sūnums, žinojusiems apie savo tėvo nu­ sikaltimą. Dukterys ir mažamečiai išdaviko sūnūs, nedalyvavę tė­ vo nusikaltime, turėjo nustoti visų tėvo dvarų ir turtų paveldėji­ mo teisės. Šitokios kolektyvinės visos šeimos atsakomybės ir baus­ mės principas Lietuvos Statute buvo išimtis, taikoma krašto išda­ vikams, paprastai laikantis individualios atsakomybės ir bausmės principo kituose, nors ir didžiausiuose nusikaltimuose. Iš krašto pa­ bėgę išdavikai buvo baudžiami garbės bei teisių atėmimu ir turto konfiskavimu, atsakomybę išplečiant ir šeimos nariams. Nihil novi (lot. ,,nieko nauja"), 1505 m. gegužės 31 d. privilegi­ ja, duota Lenkijos karaliaus Aleksandro visuotiniame Lenkijos sei­ me Radome, galutinai įvedusi bajorų reprezentacinę įstatymų lei­ džiamąją valdžią ir legalizavusi visos Lenkijos seimo politinę galią bei nustačiusi jo kompetenciją. Turkų ir Maskvos karo akivaizdoje Lenkijos bajorai privertė karalių duoti n ih il n o v i privilegiją, pa­ gal kurią karalius pažadėjo nieko nauja nenutarti be jungtinio senatorių ir bajorų atstovų pritarimo seime ( n ih il n o v i c o n s t i t u i debet p ei

n os sin e

c o m m u n i con silia rio ru m

et n u n tio ru m

ten es-

132

LIETUVA

t r i u m c o n s e n s u ) . Tuo buvo pripažinta bendrojo visos Lenkijos sei­ mo, susidedančio iš senatorių ir bajorų seimelių atstovų, įstatymų leidžiamoji galia. Be seimo pritarimo1 karalius nebeturėjo teisės išleisti jokio naujo įstatymo. Bendrieji seimai ne kartą būdavo su­ šaukiami ir anksčiau, bet n i h i l n o v i privilegija jie buvo oficialiai legalizuoti. N i h i l n o v i privilegija sudarė bajorams galimybę dar labiau sustiprėti prieš didikus ir įsigalėti politiniame Lenkijos gy­ venime. J. Bardach (red.), Historja panstwa i prawa Polski do roku 1795, cz. 2, 1957; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, 1950.

Nuosavybė. Priešingai senovės rytų ir pietų slavams, lietuviai ži­ loje senovėje nepažinojo bendruomeninio žemės valdymo. Žemė buvo individualiai valdoma ir dirbama šeimomis. Po tėvo mirties sūnūs pasidalydavo žemę ir savo dalyse tvarkėsi atskirai. Tik ga­ nyklos, miškai, ežerai, upės buvo visos giminės bendrai naudojami. Dar prieš valstybės įsikūrimą iš visų gyventojų išsiskyrė ba­ jorai, pamažu tapę žemvaldžiais ir krašto gynėjais, o kiti gyvento­ jai liko valstiečiais žemdirbiais. Iš pačių stambiausių žemvaldžių iš­ kilo kunigaikščiai. Valstybės kūrimosi metu didysis kunigaikštis nugalėjo kitus kunig'aikš&ius ir žymiuosius bajorus, atėmė iš jų žemes, kitus privertė vykti į kaimyninių slavų kraštus sau naujų žemių nusikariauti, o šiaip bajorus privertė jam pasiduoti su savo žemėmis. Teoriškai visos valstybės savininku buvo laikomas didy­ sis kunigaikštis, kuris valstybės žemes galėjo išdalyti kam norė­ damas, duodamas jas dažniausiai bajorams už jų karo ir kitokias tarnybas. Taip žemės valdymas glaudžiai siejosi su karo tarnyba. Didžiojo kunigaikščio šeimos nariai gaudavo valdyti po atskirą ku­ nigaikštiją ir tapo sritiniais kunigaikščiais, kurie išliko ligi Vy­ tauto laikų. Sritinės kunigaikštijos buvo laikomos ne tiek jas gavu­ sio kunigaikščio nuosava sritimi, kiek valstybės administracine apy­ garda. Sritiniais kunigaikščiais galėdavo būti ir kiti kunigaikščiai, nebūtinai didžiojo kunigaikščio šeimos nariai. Tiek didysis kunigai­ kštis, tiek sritiniai kunigaikščiai savo žemes galėjo dalyti kitiems kunigaikščiams ir bajorams už karo tarnybą. Jau XIII a. visa Lietuvos žemė dalijosi į dvi dalis: į paties di­ džiojo kunigaikščio bei jo šeimos narių žemes ir į stambiųjų bei kitų bajorų žemes, jų tėviškes (lot. p a t i i m o n i u m , h e r e d i t a s p a t e r n a ) r kurias jie sugebėjo paveldėdami išlaikyti nuo valstybės kūri­ mosi meto, su savo nuosavomis žemėmis pasidavę didžiajam kuni­ gaikščiui ir pripažinę jo viršenybę bei apsiėmę jam eiti karo tarny­ bą. Tokie buvo įvairūs smulkieji kunigaikščiai, kaip Alšėnų, Gied-

TEISE IR TEISMAI

133

raičių, Svyrių ir kt., taip pat žymesni bajorai. Nors jie ir toliau paveldėdami valdė savo senąsias tėviškes, bet vyriausiuoju jų že­ mių savininku vis dėlto buvo laikomas didysis kunigaikštis, kuris žiūrėjo, kad tos žemės išliktų tų asmenų rankose, kurie pajėgė eiti karo tarnybą ir kitas prievoles valstybei. Dėl to formaliai rei­ kėdavo didžiojo kunigaikščio sutikimo tokias bajorų tėviškes perleidžiant, parduodant, dovanojant ar kam, atiduodant vedybų ke­ liu. Šiuo atžvilgiu bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvar­ žyta. Kuriai nors tokių kunigaikščių ar bajorų šeimai išmirus be įpėdinių, jų žemės kaduko teise atitekdavo didžiajam kunigaikš­ čiui. Bajorų iš seno turėtų ir paveldimų tėviškių žemių XIV a. dau­ giausia buvo Žemaičiuose. Jų buvo ir kitur Lietuvoje, tačiau tokių žemių kategorija jau XIV ia. nuolat mažėjo. Tuo pat metu vis dau­ giau ir daugiau atsirado tarnybinių dvarų (lot. d o n a tio n e s , rus. ir gud. v y s l u g a , p o m e s tje , d e r ž a n ije ),\ didžiojo kunigaikščio duodamų bajorams už jų karo tarnybą, pilių statymą ir taisymą bei jų sau­ gojimą. Tarnybiniai dvarai bajorams buvo duodami paprastai su juose gyvenusiais valstiečiais ligi bajoro gyvos galvos arba didžio­ jo kunigaikščio, valios. Kartais jie būdavo duodami ir amžiniems laikams, nelyginant bajoro nuosavybėj leidžiant tuos dvarus valdy­ ti, naudoti, parduoti, dovanoti, įkeisti ar atiduoti ( h a h e ie , te n e r e , c o m m u ta r e , d a r ė e t o b lig a ie ) , tačiau su sąlyga, kad tie dvarai būtų perleidžiami tik tokiems bajorams, kurie galėtų perimti karo ir kitas pareigas didžiajam kunigaikščiui. Tokių žemių perleidimui dar reikė­ jo specialaus didžiojo knigaikščio patvirtinimo. Tarnybiniai dvarai, duoti bajorams ligi gyvos galvos ar didžiojo kunigaikščio valios, galėjo būti jo nuožiūra atimti. Tačiau faktiškai jie dažniausiai likda­ vo to paties bajoro šeimos rankose ir pamažu pasidarė paveldimi, jei tik bajoro šeimoje buvo suaugusių sūnų, galinčių eiti karo tarny­ bą, kuriems didysis kunigaikštis ir atiduodavo tuos dvarus po jų tėvo mirties tomis pačiomis sąlygomis. Toks tarnybinių dvarų fak­ tiškas paveldėjimas buvo žingsnis į nuosavybės teises. XIV a. pabaigoje, ypač Jogailos ir Vytauto laikais išaugus bajorų politinei reikšmei, kilo reikalas ir teisiškai nustatyti jų san­ tykius su žeme bei jų teises į ją. 1387 m. privilegija formaliai pa­ tvirtino katalikų bajorų nuosavybės teises į jų iš seno paveldimas tėviškes. Šia privilegija jiems buvo leista tokias savo tėviškes ir visą jų turtą valdyti pilna nuosavybės teise ir laisvai savo valia parduoti, įkeisti, dovanoti, užstatyti ir pan. (c a s tr a , d is tr ic tu s , v i l i a s a tą u e d o m o s , a c o m n ia q u a e e x s u c c e s s io n e p a te r n a p o s š id e t, h a b e n d i,

te n e n d i,

p o s s id e n d i,

v e n d e n d i,

a lie n a n d i,

p e r m u ta n d i,

da ri-

134

LIETUVA

d i, d o n a n d i e t in u s u s s u o s b e n e p la c ito s p r o p r io s e t v o lu n ta r io s , l i ­ b e r e c o n v e r te n d i, h a b e a t e t h a b e a n t lib e r a m e t o m n im o d a m f a c u l­ ta te m ). Tokias iš seno bajorų buvusias nuosavas žemes leista pavel­

dėti ir moterims, pripažįstant ir moterų, teises į žemę, ir turto nuo­ savybę. Todėl leista bajorams laisvai išleisti savo dukteris ir gimi­ naites už vyrų. Taip pat našlėms leista, laisvai tekėti, nebereikalaujant didžiojo kunigaikščio sutikimo. Šitoks bajorų nuosavybės teisių patvirtinimas į jų tėviškes vis dėlto lietė tik mažą bajorų dalį ir tai tik tuos, kurie buvo katalikai. Tas nuosavybės teisių į tėviškes patvirtinimas nebuvo taikomas di­ džiojo kunigaikščio duotiems tarnybiniams dvarams, kuriuose tuo metui dauguma Lietuvos bajorų įgyveno. Tarnybiniai dvarai bajorų faktiškai jau buvo paveldimi, ypač tie, kurie bajorams buvo duoti „amžiniems laikams". Tokia faktiškoji padėtis teisiškai didžiojo ku­ nigaikščio buvd pripažinta 1413 m. privilegija, suteikusia bajorams nuosavybės teises į jiems amžinai duotus tarnybinius dvarus. 1413 m. privilegija leido bajorams tokius tarnybinius dvarus laisvai valdyti, parduoti, užstatyti,1 dovanoti, bet tik su didžiojo kunigaikščio pri­ tarimu ( lib e r a m h a b e b u n t, ip s a v e n d e n i, c o m m u ta n d i, a lie n a n d i, d o ­ n a n d i, e t in u su s s u o s c o n v e r t e n d i f a c u lta te m n o s tr o ta m e n c o n s e n s u a d h o c s p e c i a l i t e r a c c e d e n te ) . Ta pačia privilegija leidžiama bajo­

rams tokius tarnybinius dvarus paveldėti ir pažadama jų neatimti nuo jų vaikų. Amžiniems laikams duotų tarnybinių dvarų paveldė­ jimo teisės buvo pripažintos ir moteriškiems bajorų įpėdiniams. Nuosavybės teisių pripažinimas į katalikų bajorų nuosavus ir amžiniems laikams gautus tarnybinius dvarus sustiprino ekonomi­ nį bajorų pajėgumą, taigi ir jų socialinę bei politinę padėtį. 1434 m. didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto privilegija sulygino ba­ jorų stačiatikių teises su katalikų bajorais ir atleido bajorų vals­ tiečius nuo duoklės valstybei. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ka­ zimiero 1447 m. privilegija atleido bajorų dvarų valstiečius nuo bet kokių mokesčių ar prievolių valstybei, sudarydama pagrindą baudžiavų įvedimui. Laisvieji valstiečiai pamažu išnyko. Taip ba­ jorų nuosavybės teisės buvo išplėstos ir į jų dvarų valstiečius, ati­ duodant juos visiškon jų pono valdžion. Tai prisidėjo prie bajo­ rų įsigalėjimo. Jų žemės ir kitas turtas nuolat1augo. Jau Kazimiero laikais susidarė ypač stambi Lietuvos didikų privatinė nuosavybė, o valstybės dvarų apimtis nuolat mažėjo. Privilegijomis patvirtinus bajorų turto laisvę, bajorų žemės ir turto nuosavybės garantijos, taip pat paveldėjimo teisės buvo įt­ rauktos į 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus, turinčius daug nuostatų, smulkiai nustatančių bajorų paveldėjimo ir nuosavybės

TEISĖ IR TEISMAI

135

į žemę teises. Žemė galėjo būti konfiskuojama tik iš valstybės iš­ davikų ir didžiojo kunigaikščio majestoto įžeidėjų. Už tokius nusi­ kaltimus kartu turėjo būti baudžiami ir sūnūs, žinoję apie tėvo nu­ sikaltimą. Tuo buvo prarandama ir nuosavybės paveldėjimo teisė. Lietuvos Statutai sunormino ir miestiečių nuosavybės teises į jų namus ir sklypus miestuose. Žemės įsigijimo, paveldėjimo ar perleidimo dokumentai XVI— XVIIf a. buvo įrašomi į žemės teismų knygas, tuo būdu įgydami formalios galios. Greta didikų, turinčių milžiniškus dvarus savo nuosavybėje su tūkstančiais baudžiauninkų, XVII—XVIII a. Lie­ tuvoje buvo daug pasiturinčių ir vidutinių bajorų, kurių dvarus dir­ bo valstiečiai baudžiauninkai, neturį jokių Leisiu į žemės nuosavy­ bę, galį paveldėti tik savo kilnojamąjį turtą. Nemažai buvo smul­ kių bajorų, kurie patys dirbo žemę, neturėdami jokių baudžiaunin­ kų, todėl buvo plikbajoriais pajuokiami. K . A v i ž o n i s , Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels..., 1932; K . A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A . R im ­ k a , Lietuvos visuomenės ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų, 1925; AL K r a ­ s a u s k a itė , Die litauischen Adelsprivilegien..., 1927; A . J a n u la itis , Lietuvos vi­ suomenės ir teisės istorija, 1916; S t. K u t r z e b a , Historja ustroju Polski..., t. 2: Litwa, 1914; W. K a m ie n ie c k i, Rozwöj wlasnosci na Litwie w dobie przed I Statutėm

(Rozprawy Akademji Umiejętnošci. Wydzial historyczno-filozoficzny, t. 32, 1914); M .K . L iu b a v s k i j , Očerk istoriji Litovsko-russkogo gosudarstva..., 1910; ALK. L iu b a v s k i j , Oblastnoje delenije..., 1892; M .K . L iu b a v s k ij, Litovsko-russkij seim, 1911; M. D o v n a i - Z a p o l s k ij , Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovs-, kogo pri Jagellonach, 1901; ALF. V la d i m i r s k i j- B u d a n o v , Pomestja litovskogo go­

sudarstva (jo kn. Očerki iz istoriji litovsko-russkogo prava, č. 1, 1889).

Pacta1 conventa — XVI—XVIII a. Lenkijos karaliui ir didžiajam Lietuvos kunigaikščiui keliamos išrinkimo sąlygos, formali sutartis tarp Lietuvos-Lenkijos bajorų ir Lietuvos-Lenkijos valdovo, su­ daroma raštu tarpuvaldžio metu, kai vienam valdovui mirus bū­ davo renkamas kitas. Valdovo prisiekti p a c ta c o n v e n ta buvo laiko­ mi kardinalia valstybės teise, pagrindiniu valstybės santvarkos įs­ tatymu. Tokios sutarties su valdovu sudarymo proga buvo plečia­ mos bajorų teisės, o valdovui uždedami įvairūs įsipareigojimai kaip Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Valdovo pa­ dėtis valstybėje rėmėsi p a c ta c o n v e n ta — jo kontraktu su bajorais, o tas kontraktas, valdovui neįvykdžius kurio nors punkto, galėjo būti bajorų nutrauktas. Pirmieji p a c ta c o n v e n ta buvo bajorų sutartis su Henriku Valua (Valois) Į573L)m. greta vadinamų Henriko artikulų, kurie nustatė renkamo valdovo padėtį valstybėje. 1573 m. Henriko artikulais ka­

136

LIETUVA

ralius patvirtino laisvos elekcijos principą (išsižadėdamas sosto paveldėjimo), pažadėjo amžinai išlaikyti taiką tarp skirtingų reli­ gijų pagal 157T m. Varšuvos konfederaciją (tuo garantuodamas re­ ligijos laisvę), užsienio politikoje nieko nedaryti be lietuvių ir len­ kų senatorių žinios; įsipareigojo neskelbti visuotinio šaukimo,; ne­ pradėti karo nei šiaip ką daryti karo reikalais be seimo sutikimo, neišvesti kariuomenės už valstybės sienų ir apsiėmė savo lėšomis pirkti visą karo amuniciją, valstybės viduje nieko nedaryti be se­ natorių rezidentų patarimo ir žinios, įsipareigojo šaukti bajorų sei­ mus ne rečiau kaip kas dveji metai, nevartoti savo privatinio ant­ spaudo-valstybės reikaluose, pilnai išlaikyti visas valstybines vie­ tas, jų nemažinti ir neatidavinėti svetimšaliams; pripažino visišką Trajorų nuosavybę į jų turtus, pažadėjo neatiminėti iš bajorų se­ niau jiems valdovo duotų žemių, išlaikyti teismų teisingumą, ne­ įvesti jokių naujų mokesčių, muitų bei rinkliavų be seimo nutari­ mo, net nevesti ir nieko nenutarti savo vedybų reikalu be lietuvių ir lenkų senatorių žinios ir įsipareigojo visas sąlygas pilnai įvykdy­ ti, o> jei kuo nors nusikalstų prieš teises, laisves, savo prisiektus artikulus ir išrinkimo sąlygas arba jei kurio nors pažado neįvyk­ dytų, tai tuo atveju prižadėjo atleisti Lietuvos-Lenkijos gyvento­ jus nuo sau privalomos ištikimybės ir paklusnumo. Tie 1573 m. Henriko artikulai tapo Lietuvos-Lenkijos valstybės santvarkos pa­ grindiniu įstatymu, nelyginant valstybės konstitucija, visai suvaržiu­ sia valdovo galią bajorų naudai. Henriko artikulai vėliau buvo nu­ kopijuojami ir beveik be didesnių pakeitimų pateikiami kiekvie­ nam naujai renkamam karaliui. Be šitų bendro- pobūdžio išrinkimo sąlygų, vadinamų Henriko artikulais, kiekvienas naujai renkamas karalius dar turėjo prisiekti nemaža asmeninių išrinkimo! sąlygų, keliamų specialiai tik jam. Ši­ tokios asmeninės sąlygos, dažnai skirtingo turinio, ir buvo vadi­ namos p a c ta c o n v e n ta vardu, nors ilgainiui p a c ta c o n v e n ta vardas imtas taikyti ir Henriko artikulams. Henrikas Valua 1573 m. turė­ jo* patvirtinti šiuos asmeninius p a c ta c o n v e n ta : išlaikyti amžiną taiką tarp Lietuvos-Lenkijos ir Prancūzijos, teikti tarpusavio pa­ galbą kare pinigais ar kariuomene; karui su Maskva savo lėšomis pristatyti iš Prancūzijos 4000 rinktinių pėstininkų; savo lėšomis įs­ teigti Lietuvos-Lenkijos laivyną; leisti Lietuvos-Lenkijos pirk­ liams laisvai prekiauti Prancūzijoje vietinių pirklių teisėmis; par­ sivežti iš Prancūzijos 450 000 florinų ir tuos pinigus suvartoti Lie­ tuvos-Lenkijos reikalams, atvykus apmokėti senatorių išlaidas, pa­ darytas valstybės reikalams tarpuvaldžio metu; pakelti Krokuvos akademijos mokslo lygį, iš savo lėšų skirti šimtui1bajorų vaikų sti­

TEISĖ IR TEISMAI

137

pendijų mokytis Paryžiaus ir Krokuvos universitetuose; neparsivežti jokių kitų svetimšalių, kaip tik reikalingų savo paties patarnavi­ mui, ir tuos pačius vėliau atleisti, užmokėjus jiems algą iš savo lėšų; nedalyti jokių vietųf ar dvarų svetimšaliams ir patvirtinti vi­ sas Lietuvos-Lenkijos teises bei privilegijas. Steponas Batoras 1576 m. priėmė ir prisiekė šiuos asmeninius p a c ta c o r iv e n ta : pilnai saugoti visas teises, laisves ir tai, kas bus senate ir seime nutarta; savo lėšomis užmokėti valstybės skolas; at­ gauti žemes, kurias užėmė Maskva; palaikyti amžinį taiką su tur­ kais; sustiprinti visas valstybės sienas; atsivežti 200 000 florinų vals­ tybės reikalams ir savo) lėšomis išpirkti bajorus, patekusius į rusų nelaisvę; vesti Oną Jogailaitę; atsivežti 1000 raitininkų ir 500 pės­ tininkų ir be senato sutikimo neįvesti į valstybę užsienio kariuo­ menės pagalbinių būrių. Zigmantas Vaza 1587 m. tarp kitų p a c ta c o r iv e n ta punktų turėjo prisiekti sudaryti Lietuvos-Lenkijos sąjungą su Švedija, savo vai­ kus aprūpinti iš Švedijos išteklių, švedų valdomą Livonijos dalį prijungti prie Lietuvos-Lenkijos, savo lėšomis įsteigti Lietuvos ir Lenkijos laivynus, Švedijos lėšomis aprūpinti Lietuvos-Lenkijos pilis amunicija, apmokėti Lietuvos-Lenkijos skolas, neleisti švedų senatoriams kištis į Lietuvos-Lenkijos reikalus ir griežtai išlaikyti taiką tarp įvairių tikybų.' Vladislovas Vaza 1632 m. tarp kitų p a c ­ ta c o n v e n la nuostatų apsiėmė įkurti karo mokyklą ir laivyną, su­ grąžinti nuo valstybės atplėštus kraštus, nuraminti ginčus tarp unitų ir stačiatikių, panaikinti lenkų ir rusų žemėse padūmės ir ark­ lo mokestį ir kt. Šitokio ir panašaus turinio asmeniniai p a c ta c o n v e n ta buvo ke­ liami kiekvienam naujai išrenkamam Lietuvos-Lenkijos val­ dovui, atsižvelgiant į to meto aktualiuosius valstybės ir bajorų rei­ kalus. Naujai išrinktas kandidatas į Lietuvos-Lenkijos sostą tu ­ rėjo prisiekti Henriko artikulus ir p a c ta c o n v e n ta dar prieš savo vainikavimą ir po to dar raštu patvirtinti savo priesaiką. Tik po to jis buvo vainikuojamas ir pripažįstamas Lietuvos-Lenkijos valdo­ vu. Greta bendrųjų Lietuvos-Lenkijos p a c ta c o n v e n ta kartais dar būdavo ir lietuviškieji p a c ta c o n v e n ta , arbaį specialios lietuvių ba­ jorų keliamos Lietuvos didžiojo kunigaikščio išrinkimo sąlygos, ypač pirmųjų tarpuvaldžių metu ir Vazų viešpatavimo) laikotarpiu. Taip jau anksčiau lenkų išrinktas karaliumi Steponas Batoras 1576 m. birželio 29 d. savo atskira priesaika] dar turėjo patenkinti atskirus lietuvių reikalavimus ir lietuviškuosius p a c ta c o n v e n ta , kuriais pa­ žadėjo amnestiją visiems tiems, kurie priešinosi jo išrinkimui; pri­

138

LIETUVA

siekė prie savęs laikyti ir lietuvius senatorius rezidentus; pripa­ žinti Lietuvos teismų nutarimus, padarytus tarpuvaldžio metu; ne­ dalyti Lietuvos valstybės dvarų ne Lietuvos piliečiams; uždrausti Lenkijos kancleriams siuntinėti savo raštus į Lietuvos vaivadijas iii kt. 1587 m. elekcijos metu lietuviai derėjosi su Zigmantu Vaza ir Maksimilijonu Habsburgu dėl jų išrinkimo ir abiem kandidatams kėlė lietuviškuosius p a č ia c o n v e n ta , tarp kita ko reikalaudami pa­ laikyti taiką| su Maskva, atiduoti Lietuvai Livoniją, atitaisyti visas eksorbitancijas, arba nukrypimus nuo teisės, ir kt. Lietuviai pripa­ žino Zigmantą Vazą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tik kai šis (1588 m. sausio 27 d. atskirai prisiekė Lietuvai, patvirtindamas visas jos teises, laisves ir privilegijas bei lietuviškuosius p a c ta c o n v e n ­ ta , kuriais pažadėjo saugoti taiką tarp disidentų ir katalikų, nieko dėl tikybos neskriausti ir nespausti, visas žemes, neteisėtai nuo Lie­ tuvos atskirtas, sugrąžinti Lietuvai, ją ginti, nesusiaurinti Lietu­ vos valstybės sienų, būti teisingas visiems gyventojams pagal kraš­ to teises, oi jei kuo nors pažeistų savo priesaiką, tai visus atleisti nuo paklusnybės jam. Priimdamas lietuvių išrinkimo sąlygas, Zig­ mantas Vaza dar patvirtino Lietuvos paliaubas su Maskva, patvirtinoi Lietuvos Statuto III laidą ir patvirtino lietuvių ir lenkų susi­ tarimą Livoniją valdyti bendrai alternatyvos principu, visas Livo­ nijos žemes, pilis, miestus, valsčius ir pajamas dalijantis lietuviams ir lenkams pusiau. Vėlesniais laikais plečiantis lietuvių ir lenkų bendradarbiavimui, bendrųjų valdovų rinkimų metu lietuvių atskirai keliami reikala­ vimai paprastai būdavo įrašomi į bendruosius su lenkais p a c ta c o n v e n ta . Naujai išrinkto valdovo prisiekti p a c ta c o n v e n ta būda­ vo spausdinami įstatymų knygose kartu su kitomis seimų konsti­ tucijomis. Volumina Legum, t. 2—9, 1859— 1889; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski w zarysie, t. 2, 2 leid., 1921.

• Paveide j iinas. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje paveldėjimo teisė iš pradžių vystėsi papročio, vėliau įstatymo keliu. XIII—XIV a. žemės ir kitas turtas kunigaikščių ir bajorų vyriškų įpėdinių bu­ vo paveldimas papročio teise, nors vyriausiuoju visos žemės savi­ ninku teoriškai buvo laikomas didysis Lietuvos kunigaikštis, kuris žiūrėjo, kad žemės išliktų tų asmenų rankose, kurie pajėgė eiti karo tarnybą ir kitas prievoles valstybei. Dėl to reikėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sutikimo net bajorų tėviškes (p a tr im o n iu m , h e r e d ita s p a te r n a ) paveldint. Šiuo atžvilgiu bajorų privatinės nuo­

TEISE IR TEISMAI

139

savybės laisvė buvo suvaržyta. Kuriai nors kunigaikščių ar bajorų šeimai išmirus be vyriškų įpėdinių, jų žemės atitekdavo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kuris jas galėdavo pasilaikyti sau ar vėl atiduoti kuriam bajorui. Jei tokioje be vyriškų įpėdinių šeimoje likdavo moteriškas įpėdinis, didysis Lietuvos kunigaikštis pasirūpin­ davo mirusiojo našlę ar dukterį išleisti už tokio asmens, kuris toliau galėtų eiti karo tarnybą nuo tos žemės, paverstos tarnybiniu dvaru. Nuolat didėjant tarnybinių dvarų skaičiui Lietuvoje, jau XIV a. tar­ nybiniai dvarai papročio teise taip pat pasidarė kunigaikščių ar ba­ jorų paveldimos žemės, jei tik bajoro šeimoje buvo suaugusių sū­ nų, galinčių eiti karo tarnybą, kuriems didysis kunigaikštis ir pa­ vesdavo toliau valdyti tuos dvarus po tėvo mirties. Paprotinė bajorų paveldėjimo teisė pirmą kartą raštu buvo pri­ pažinta 1387 m. privilegijoje, kuria didysis Lietuvos kunigaikštis formaliai patvirtino katalikų bajorų nuosavybės teises į jų iš se­ no paveldimas tėviškes, leidęs jas paveldėti ir moterims. Todėl ba­ jorams leista laisvai ištekinti savo dukteris ir giminaites už vyrų ir našlėms leista laisvai tekėti, nebereikalaujant didžiojo Lietuvos kunigaikščio sutikimo. 1413 m. privilegija leido bajorų vyriškiems ir net moteriškiems įpėdiniams paveldėti net ir tarnybinius dvarus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio duotus bajorams amžinai valdyti. Šia privilegija didysis Lietuvos kunigaikštis pažadėjo nebeatiminėti to­ kių tarnybinių dvarų iš bajorų vaikų. 1413 m. privilegija buvo su­ lygintos ir stačiatikių bajorų teisės su katalikų bajorų teisėmis. Vėliau bajorų žemės ir turto paveldėjimo teisės buvo įtrauk­ tos į 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus. Pagal Lietuvos Sta­ tuto nuostatus, žemė galėjo būti konfiskuota tik iš valstybės išda­ vikų ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio majestoto įžeidėjų. Už to­ kius nusikaltimus kartu turėjo būti baudžiami ir vaikai, žinoję apie tėvo nusikaltimą, tuo būdu prarasdami paveldėjimo teises į savo tėvo turtą. Lietuvos Statutas įstatymo keliu sunormavo ir miestiečių paveldėjimo teises į jų namus bei sklypus miestuose. Valstiečiai tuo metu jau buvo baudžiauninkai, neturį jokių teisių į žemę, bet jie galėjo paveldėti savo judamąjį turtą. Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels..., 1932; Die litauischen Adelsprivilegien..., 1927; A . J a n u la itis , Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; W. K a m i e n i e c k i , Rozwöj wiasnosci na Litwie v/ dobie przed I Statutėm (Rozprawy Akad. Umiej. Wydz. hist.-filozof., t. 32, 1914); I.I. L a p p o , 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; F.I. L e o n t o v i č , Pravosposobnost litovsko-russkoj šliachty (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, 1908—1909); F J . L e o n to v ič , K voprosu o vymoročnych imuščestvach K.

A v iž o n is ,

M , K r a s a u s k a itė ,

140

LIETUVA

po litovskomu pravu (Žurnal Ministerstva Justiciji, nr. 6—8, 1897); S.A. Beršadski}, O nasledovaniji v vymoročnych imuščestvach po litovskomu pravu (Žurnal Mi­ nisterstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 11, 1892).

Pilietybė. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje pilietybė buvo įgijama gimstant iš tėvų piliečių, didžiojo Lietuvos kunigaikščio malo­ ne ir vėliau įstatymo keliu. Patriarchalinės monarchijos laikais (XIII—XIV a.) pilietybė galėjo būti suteikiama ir naujai prie Lie­ tuvos valstybės prijungtų žemių gyventojams. Pilietybė paprastai siejosi su bajoryste jau XIV a., o bajorystė su karo tarnyba ir že­ mės valdymu. Vytautas kartais subajorindavo savo pasižymėjusius karius, jei jie dar nebuvo bajorai, arba į bajorus pakeldavo lais­ vuosius valstiečius, pajėgiančius eiti karo tarnybą. XV a. laisvie­ siems valstiečiams beveik visai išnykus, pilnateisiais Lietuvos pilie­ čiais beliko tik bajorai ir dvasininkai. Nei valstiečiai, nei miestie­ čiai neturėjo politinių piliečio teisių. Bajorų įsigalėjimo laikotarpiu XVI—XVIII a. Lietuvos piliety­ bės! suteikimas kuriam nors nepiliečiui buvo grynai seimo kompe­ tencijoje. Lietuvos bajorai stropiai saugojo, kad svetimšaliai nesibrautų į Lietuvą, ir Lietuvos Statutas draudė jiems čia gauti vals­ tybės dvarų bei pareigų. Vis dėlto Lietuvoje apsigyvendavo atei­ vių svetimšalių, čia atvykusių ir pasižymėjusių karo tarnyboje ar­ ba net ir įsigijusių privatinių dvarų. Kadangi gimimas Lietuvoje iš tėvų svetimšalių pilietybės nesuteikdavo, vienintelis būdas užsie­ niečiui įsipilietinti buvo įstatymo keliu, seimui nutarus jam su­ teikti pilietybę. Bet tai buvo galima padaryti tik pirma ¡gavus pakė­ limą bajoru, jei užsienietis buvo nebajoras. Subajorinimas, arba no­ bilitaci j a, buvo seimo kompetencijoje. Jei užsienietis jau buvo bajoras, tai jis galėjo įsipilietinti gaudamas indigenatą: tam irgi reikėjo atskiro seimo įstatymo. Užsienietis, norįs Lietuvoje gauti no­ bilitaci ją ir indigenatą arba įsipilietinti, iš pradžių turėjo gauti di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio, etmono ar savo gyvenamo pavieto seimelio pritarimą, kur kokiu nors būdu, pvz., vedybų ar pirkimo keliu jau būdavo įsigijęs žemių. Iniciatyvos galėjo imtis ir piliety­ bės suteikimo klausimą seime kelti arba pats didysis Lietuvos kuni­ gaikštis, arba etmonas, arba seimo atstovai, pavieto seimelio ins­ trukcijoje įsakmiai įgalioti tai daryti. Seimui pritarus ir išleidus tuo reikalu specialią konstituciją (įstatymą), joje išvardytas kan­ didatas įsigydavo Lietuvos pilietybę. Dėl to reikėjo įnešti ir tam tikrą pinigų sumą į valstybės iždą bei duoti ištikimybės priesai­ ką. Tokia pilietybės įsigijimo procedūra buvo taikoma visiems už­ sieniečiams ligi pat valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje. Reformų

TEISE IR TEISMAI

141

bandymų laikotarpiu valstybės žlugimo laikais buvo kilę sumany­ mų suteikti politinių pilietybės teisių ir miestiečiams, nebereikaiaujant jų subajorinimo. Apie valstiečių laikymą valstybės piliečiais nebuvo nė kalbos, nors jau ir atsirasdavo šviesesnių didikų ir ba­ jorų, bandžiusių savo dvarų valstiečius atleisti nuo baudžiavų. Bajorų viešpatavimo laikotarpiu (1572—1795) Lietuva buvo su­ dėtinė bendrosios Lietuvos-Lenkijos Respublikos dalis. Tačiau au­ tomatiškai nei lietuviai nebuvo laikomi Lenkijos, nei lenkai Lie­ tuvos piliečiais. Lietuvoje Lenkijos: piliečiai buvo laikomi svetim­ šaliais. Po 1569 m. Liublino unijos lietuviams stengiantis atgaivinti savo valstybinio savarankiškumo likučius ir uniją pakreipti federaci­ jos linkme, Lietuvos įstatymai draudė ir valstybės pareigūnai griež­ tai žiūrėjo, kad Lenkijos piliečiams Lietuvoje nebūtų skiriami vals­ tybės dvarai ir duodamos vietos. Tačiau asmeniniams, šeimyni­ niams ir kultūriniams ryšiams nuolat stiprėjant, vis dėlto daug lenkų bajorų pajėgė Įsigyti Lietuvoje žemių ir pasidaryti Lie­ tuvos valstybės piliečiais. Prie Lietuvos ir Lenkijos pilietybės są­ vokų neaiškumo prisidėjo jau ta aplinkybė, jog Liublino unijos su­ darymo metu Žygimanto Augusto nuo Lietuvos buvo atskirtos ir į Lenkiją įjungtos Palenkės, Voluinės, Podolės ir Kijevo žemės. Taip atsirado daugybė tokių Lietuvos) didikų ir bajorų šeimų, kurios sa­ vo dvarų turėjo ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Dalis tokių šeimų na­ rių gyveno Lietuvoje, dalis Lenkijoje, būdami tų valstybių pilie­ čiais. Kilo neaiškumų, ar tos pačios didikų ar bajorų šeimos na­ riai, turį žemių Lenkijoje ii] ten gyveną, tebelaikomi Lietuvos pi­ liečiais, ar nustojo Lietuvos pilietybės teisių. Tokie didikai, kaip Radvilai, Sapiegos ir k t, tebelaikė save Lietuvos piliečiais, nors nemaža jų dvarų dalis jau buvo Lenkijos valstybės teritorijoje. Jei kurios tų didikų šeimos nuolat gyveno savo dvaruose, tai jų Lietu­ vos pilietybės reikalas buvo gana aiškus, nes jie vis tebegyveno žemėse, anksčiau priklausiusiose Lietuvai, nors taip pamažu atsi­ rado lenkiškos ir lietuviškos tų pačių didikų šeimų šakos. Tačiau buvo ir tokių Lietuvos didikų ir bajorų, kurie dalį savo žemių turė­ jo Lietuvoje, o kitą dalį Didžiojoje ar Mažojoje Lenkijoje, kurios niekada nepriklausė Lietuvai, todėl tuo pagrindu negalėjo savęs laikyti Lietuvos piliečiais, ypač jei jie nuolatos gyveno Lenkijoje. Niesieckio ir Bonieckio herbų knygose) tokių bajorų šeimų, kurios buvo išsiplėtusios kartu ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, yra apie 150. Tose pačiose herbų knygose minima apie 70 pavardžių bajorų šei­ mų, kurios ilgainiui iš Lenkijos įvairiais būdais persikraustė į Lie­ tuvą ir čia pastoviai apsigyveno.' Tai įvyko arba gana dažnų lietu­ vių ir lenkų didikų bei bajorų vedybų, arba giminyste remiantis

142

LIETUVA

palikimo paveldėjimo, arba privatinių žemių pirkimo, arba kuriuo noirs kitu keliu, pvz., neteisėtai iš karaliaus gavus kokią nors se­ niūniją Lietuvoje arba betarnaujant kuriam nors Lietuvos didikui ir iš jo gavus dovanų žeme ir kt. būdais. Karalius, nežiūrėdamas Lietuvos Statuto draudimo ir lietuvių priešinimosi bei protestų, kar­ tais vis dėlto apdovanodavo žeme Lietuvoje ne Lietuvos piliečius, ypač lenkus. Įvairiais būdais Lietuvoje apsigyvenę ir čia įsigiję že­ mių lenkų bajorai ilgainiui vis dėlto tapo Lietuvos piliečiais, netai­ kant jiems normalios svetimšaliams procedūros Lietuvos pilietybei įsigyti. Dažnai tos pačios šeimos nariai, turėdami žemių abiejose valstybėse, būdavo abiejų valstybių pareigūnais. Tokie buvo Ra­ dvilai, Sapiegos, Gosievskiai, Bžostovskiai, Tiškevičiai, Pacai, Kar­ piai ir kt. Tai irgi sudarė pagrindą būti dviejų valstybių piliečiais. Žinoma, visa tai prisidėjo prie Lietuvos lenkėjimo pagreitinimo, ta­ čiau politiškai net ir ateiviai lenkai bajorai ėmė laikyti save „lie­ tuviais", tai yra Lietuvos valstybės pilnateisiais piliečiais. Prievolės senovės Lietuvoje buvo įvairios ir žinomos įvairiais vardais. Jų pobūdis ir apimtis priklausė nuo asmenį luominės pa­ dėties ir istorijos laikotarpio. B a j o r ų prievolės didžiojo Lietuvos kunigaikščio atžvilgiu XIII ir XIV a. nebuvo nustatytos jokio įstatymo, bet rėmėsi pa­ pročiais ir tradicijomis. Jų pagrindinė ir svarbiausia buvo kari­ nė tarnyba, glaudžiai susieta su savo ar iš didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio gautos žemės valdymu. Karinė tarnyba buvo einama visuomet, kai tik didysis Lietuvos kunigaikštis pareikalaudavo. Kiekvienas bajoras turėjo ją eiti savo lėšomis, arkliais/ ginklais ir maistu. Priklausomai nuo savo ar savo valdomos žemės dydžio ba­ jorai privalėjo kartu atsivesti tam tikrą ginkluotų karių skaičių. Su bajorų karine prievole glaudžiai siejosi pilių bei valstybės sie­ nų sargybos prievolė. Bajorai pakaitomis ėjo sargybas pilyse ir su­ darė jų įgulas, kurios keitėsi kas mėnesį ar pagal reikalą kitokiais laikotarpiais. Karinė ir pilių įgulos bei sargybos prievolė buvo atliekama pačių bajorų. Greta jų kitos bajorų prievolės buvo pilių statymas ir taisymas, taip pat kelių ir tiltų tiesimo bei taisymo prie­ volė. Tų prievolių bajorai greičiausiai nėjo patys, bet jų žemių valstiečiai, kurie buvo siunčiami tų darbų atlikti. Greta valstybinio bei viešo pobūdžio prievolių bajorai dar tu­ rėjo dalyvauti įvairiuose didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų ūkio darbuose bei talkose patys arba pasiųsdami savo valstiečius. Čia priklausė didžiojo kunigaikščio dvarų šieno pjovimo ir kitokių dar­ bų prievolė. Be to, bajorai privalėjo savo dvaruose nakvydinti bei

TEISE IR TEISMAI

143

vaišinti pravažiuojantį didįjį Lietuvos kunigaikštį ir jo palydovus arba jo siunčiamus pasiuntinius,! taip pat duoti pašaro jų arkliams. Reikalui esant, jie turėjo duoti jiems ir pastotes, t. y. parūpinti ark­ lių ir vežimų. Bajorų prievolė buvo ir įvairių kontribucijų bei duo­ klių davimas didžiajam Lietuvos kunigaikščiui natūra, o įsigalėjus piniginiam ūkiui, taip pat ir pinigais. Dėl šaltinių stokos nei bajo­ rų prievolės, nei duoklių apimties bei dydžio tiksliai nustatyti nebe­ galima. Smulkesnieji bajorai dar turėjo eiti įvairias tarnybas bei pareigas didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Jie pagal tai buvo vadi­ nami šarvininkais, pasiuntiniais, raitininkais ir kt. Kylant bajorų politinei galiai, nuo XIV a. pabaigos jų prievolės buvo mažinamos ir naikinamos. 1387 m. privilegija bajorai buvo atleisti nuo įvairių darbų prievolės, išskyrus pilių statymą bei pi­ lių taisymą. Nuo pilių, kelių ir tiltų statymo bei taisymo prievolės bajorai nebuvo' atleisti nei 1413 m., nei 1447 m. privilegijomis. 1413 m. privilegija jų dar neatleido nuo kontribucijų (tr ib u ta ) , bet 1434 m. privilegija atleido bajorus ir jų valstiečius nuo javų duok­ lių didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. 1447 m. privilegija bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo piniginio mokesčio, vadinamo sidab­ rine, mokėjimo ir nuo šieno pjovimo bei kitokių darbų didžiojo ku­ nigaikščio dvaruose, 1447 m. privilegija taip pat atleido bajorus nuo pastočių davimo prievolės, bet jie nebuvo atleisti nuo prava­ žiuojančio didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir, jo palydovų nakvydinimo bei vaišinimo prievolės. XV a. privilegijos atleido bajorus nuo įvairių valstybinių prie­ volių, išskyrus pilių statymą bei taisymą ir tiltų bei kelių tiesimą ir taisymą; tai buvo atliekama bajorų valstiečių rankomis. Bajorai ne­ buvo atleisti ir nuo karinės prievolės, kuri ir toliau buvo atliekama savo lėšomis pačių ir atsivedant! ginkluotų karių bei tarnų pagal savo žemės didumą. Karinė prievolė buvo siejama su žemės val­ dymu, tačiau visuotinės karinės prievolės mūsų laikų samprata ta ­ da nežinota. XV—XVIII a. bajorų karinė prievolė ribojosi visuoti­ niu šaukimu, arba mobilizacija, kuri buvo skelbiama tik esant la­ bai svarbiam reikalui. Nuo XVI a. pradžios bajorai labiau mėgo kraštą ginti samdomąja kariuomene, bet visuotinis šaukimas vis dėlto išliko. Neišnyko ir bajorų prievolė atvykti į patikrinimus ar­ ba karinius pasirodymus, kurie buvo šaukiami kartkartėmis bajorų kariniam pasiruošimui ir jų ginklams patikrinti. Bajorų prievolės kas kartą mažėjo, bet jų teisės augo, ypač tarpuvaldžių metu renkant naują valstybės valdovą. 1573 m. Henriko artikulai saugojo bajorus, neleisdami jiems uždėti jokių prievolių ar jiems nepageidaujamų naštų. Bajorai pamažu atsipalaidavo ir

144

LIETUVA

nuo mokesčių bei muitų mokėjimo. Rinkdami naują valdovą ba­ jorai paprastai jam keldavo būtiną sąlygą be pačių bajorų suti­ kimo neįvedinėti jokių mokesčių ar rinkliavų. 1588 m. Lietuvos Statutas atleido bajorus ir jų valdinius| ne tik nuo bet kurių mo­ kesčių ir rinkliavų valstybės naudai, bet ir nuo bet kurių darbų ir prievolių valstybei, net nuo pilių ir tiltų taisymo bei statymo. Žinoma, reikalui esant, XVII—XVIII a. bajorai seimuose nutarda­ vo apsidėti įvairiais vienkartiniais mokesčiais bei rinkliavomis, bet paprastai jie to vengė visomis priemonėmis, verčiau mokesčių ir kitokių prievolių naštas suversdami ant valstybės dvarų, miestie­ čių, žydų, totorių ir kt. D v a s i n i n k ų prievolės. Nuo pat krikščionybės įvedimo Lie­ tuvoje 1387 m. dvasininkai, taip pat ir bažnyčios žemės buvo atleis­ ti nuo prievolėj valstybei. Bajorai ne kartą stengėsi, kad ir dvasi­ ninkų žemėms būtų uždėta karinė prievolė bei mokesčiai, bet baž­ nytinės žemės liko laisvos nuo prievolės valstybei. Tačiau XV— XVIII a. dvasininkai buvo priversti mokėti vadinamas laisvos va­ lios dovanas ar mokesčius ( s u b s id iu m c h a r ita tiv u m ) , kurie būdavo seimų nutariami tam tikram reikalui bei ribotam laikui, bet nuo kitų prievolių dvasininkai liko laisvi, tik seimai, reikalui esant, už­ dėdavo vienkartines rinkliavas dvasininkų žemėms bei jų vals­ tiečiams. Laisvos valios mokestis, arba dovana, buvo paskiriama visam dvasininkų luomui, nustatant tam tikrą bendrą sumą, kurią bažnyčios administracija turėjo įmokėti įį valstybės iždą, valstybei nesikišant į tai, kaip ta suma bus paskirstyta tarp dvasininkų. M i e s t i e č i ų prievolės didesniuose miestuose, turinčiuose sa­ vivaldybės teisę, ribojosi seimų uždedamų padūmių, rinkliavų, muitų bei kitokių mokesčių mokėjimu. XVII—XVIII a. seimai miestiečiams ir pirkliams kartais uždėdavo specialias kontribucijas, dažniausiai karo reikalams. Žinoma, miestiečiai turėjo įvairių prievolių bei pareigų savo pačių savivaldybei. Privatinių miestelių gyventojai dar turėjo mokėti mokesčius iri eiti įvairias prievoles savo ponams, miestelio savininkams. V a l s t i e č i ų prievolės buvo labai įvairios ir sunkios. Bajorų dvarų valstiečiai jau XV a. privilegijomis buvo atleisti beveik nuo visų prievolių valstybei, išskyrus pilių, tiltų ir kelių statymą bei taisymą, vad. gvoltus, tačiau jų prievolės savo ponams nė kiek nelengvėjo. Jie turėjo įvairių prievolių savo ponams, susijusių su duoklių javais, šienu, linais, medum, paukščiais, mezliavų galvi­ jais, pyliavų bei kitokių natūrinių prievolių davimu ir padūmės, si­ dabrinės bei kitokių mokesčių mokėjimu, valdovo pareigūnų, ren­

TEISE IR TEISMAI

145

kančių duokles, priėmimu ii kt. Jų prievolės siejosi su žemės ūkio bei kitokiais darbais ir patarnavimais bajorų bei dvasininkų dva­ ruose. Nuo XV a. vidurio įsigalėjus baudžiavoms, jie turėjo eiti lažus ir atlikti įvairias kitokias baudžiavines prievoles. Šiuo at­ žvilgiu daug geresnė padėtis buvo valstybės dvarų valstiečių. Jų prievolės buvo aiškiau nustatytos, ir tų dvarų tijūnai, vėliau se­ niūnai, negalėjo reikalauti iš valstiečių jokių papildomų prievolių, duoklių ar mokesčių, kurie nebūtų įrašyti į dvarų inventorius ar nustatyti kitu kuriuo teisėtu būdu. Nors bajorų valstiečiai pama­ žu buvo atleisti nuo valstybinių prievolių, valstybės dvarų vals­ tiečiai ir toliau turėjo vykti taisyti pilių, kelių ir tiltų bei duoti pastočių. Tačiau valstybės dvarų valstiečių baudžiavų ir lažų prie­ volės buvo lengvesnės negu privatinių dvarų. Valstiečiai specia­ listai, kaip bitininkai, kiaunininkai, bebrininkai, žuvininkai, arkli­ ninkai, taip pat įvairūs amatininkai duokles davė savo verslo pro­ duktais arba prievolę atlikdavo savo srities darbu.! Valstybiniuose dvaruose jau XVI a. vietoj duoklių buvo įvedami mokesčiai pi­ nigais. Buvo taip pat ir valstiečių činšininkų, už savo dirbamą že­ mę mokėjusių činšą. Valstiečių prievolės paprastai būdavo atliekamos nuo dūmo, ar­ ba valstiečio šeimos, bet 1557 m. įvedus valakų sistemą piniginiai mokesčiai buvo imami, lažai einami ir kitos baudžiavinės prievo­ lės atliekamos nuo valako, kaip ūkio vieneto. Nuo 20 valakų pri­ valėjo būti duodama po vieną valstietį į kariuomenę, o jo prievo­ lę turėjo atlikti kiti 19 valstiečių valakų. To buvo reikalaujama ir iš privatinių dvarų valstiečių. XV—XVI a. nuo 5 ligi 8 bajoro val­ domų valstiečių sodybų, vėliau] valakų, turėjo būti duodamas vie­ nas karys. Prie nepaprastų valstybės dvarų valstiečių prievolių tenka priskirti XVI—XVIII a. seimų uždedamas specialias rinklia­ vas bei kontribucijas. Valstybės dvarai taip pat privalėjo duoti donatyvas, kartais kvarta vadinamas,— mokesčius, skiriamus sam­ doma jai valstybės kariuomenei apmokėti. Valstybės dvarai dar turėjo žiemos metu priimti žiemoti kariuomenės dalinius bei juos išlaikyti; nuo to buvo atleisti bajorų dvarai. 1649 m. įvestas hi­ bernos mokestis! vietoj maisto ir pašaro, skiriamų kariuomenei žie­ moti valstybės dvaruose. Hibernos mokėjimo prievolė buvo pa­ skirta valstybės ir dvasininkų dvarams, bet bajorų dvarai buvo laisvi nuo jos. Ž y d ų prievolė senojoje Lietuvoje, ribojosi pagalvės mokes­ čiu ir seimų specialiai nutariamomis rinkliavomis bei kontribuci­ jomis, paskiriamomis žydų bendruomenės kahalams. Šiaip jokių kitų valstybinių prievolių žydai neturėjo.

146

LIETUVA

T o t o r i a i senojoje Lietuvoje turėjo eiti karinę prievolę ir mokėti totorių pagalvę. Privilegijos. Senovės Lietuvoje yra žinoma luomų, sričių bei p ri­ vatinių asmeninių privilegijų. Tarp luominių privilegijų ypač pa­ žymėtinos bajorų ir dvasininkų privilegijos, suteikusios jiems ypa­ tingų teisių bei' lengvatų, kurių neturėjo kiti luomai. Jei didžiojo Lietuvos kunigaikščio duota privilegija apėmė visą Lietuvos vals­ tybę, ji buvo vadinama krašto privilegija, jei tik vieną sritį, tai bu­ vo vadinama srities arba provincijos privilegija. Bendrosios ba­ jorų ir dvasininkų privilegijos buvo krašto privilegijos. Žemaičių, Smolensko ir kitų sričių privilegijos buvo provincijos privilegijos. Miestiečių privilegijos lietė tik savivaldybės teisę turinčius mies­ tus. Tokios privilegijos buvo duodamos kiekvienam miestui ats­ kirai, nors savo turiniu buvo panašios. Buvo ir privatinių privilegi­ jų, suteiktų atskiroms šeimoms ar net atskiriems asmenims. Kai ku­ rios tautinės mažumos, kaip žydai ir totoriai, turėjo savo privilegi­ jas. Jokių privilegijų neturėjo valstiečiai. B a j o r ų privilegijos senovės Lietuvoje buvo krašto privile­ gijos ir išskyrė Lietuvos bajorus politiniu, socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu iš kitų visuomenės luomų bei klasių. Pati pirmoji bajo­ rų privilegija buvo suteikta Jogailos 1387 m., kuri katalikų apei­ gomis apsikrikštijusiems bajorams davė įvairių teisių bei atleido nuo natūrinių prievolių didžiajam kunigaikščiui. Ta privilegija Lie­ tuvos bajorams katalikams leista laisvai' paveldėti, valdyti, parduo­ ti, įkeisti, dovanoti ar naudoti savo tėviškių žemes, pilis,; dvarus, kaimus bei namus. Ta pati privilegija patvirtino bajorų asmens lais­ vę ir jų teisę leisti už vyrų savo dukteris, dukterėčias bei kitus mo­ teriškus šeimos narius ar giminaites, taip pat leista laisvai tekėti naš­ lėms, laikantis katalikiškų papročių. Bajorų žmonoms suteikta tei­ sių į vyro turtą, nes našlėms buvo leista paveldėti savo mirusiųjų vyrų dvarus ir juose pasilikti tol, kol bus našlės. 1387 m. privilegi­ ja bajorai buvo atleisti nuo visokių darbų bei prievolių valstybei, išskyrus karinę tarnybą ir pilių statymą, bei taisymą. Be to, k a­ talikams buvo uždrausta tuoktis su stačiatikiais. Vytauto ir Jogailos suteikta 1413; m. privilegija vėl patvirtino Lietuvos katalikų bajorų asmens laisves ir jų turto laisvo valdymo teises, kuriomis jie jau iš seno naudojosi. 1413 m. privilegija leido bajorams paveldėti ir laisvai valdyti taip pat ir tas žemes bei dva­ rus, kuriuos didysis! kunigaikštis jiems buvo davęs amžinai, tačiau tokių didžiojo Lietuvos kunigaikščio duotų dvarų pardavimui, įkei­ timui ar dovanojimui reikėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio spe­

TEISE IR TEISMAI

147

cialaus sutikimo. Iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio gautus amžinai valdyti dvarus leista paveldėti ir bajorų žmonoms bei dukterims. Ta­ čiau 1413 m. privilągija neatleido bajorų nuo karinės prievolės bei darbų statant naujas pilis ir taisant senąsias, taip pat jų neatleido nuoj tiltų ir kelių tiesimo bei taisymo prievolių. Toje privilegijoje buvo palikta ir bajorų prievolė mokėti mokesčius ( tr ib u ta d a r e ). 1413 m. privilegija, Lenkijos pavyzdžiu įvedusi Lietuvoje vaivadų ir pilininkų vietas, garantavo, kad jie bus duodami tik Lietuvos bajorams katalikams. Ta privilegija buvo numatyta ir bendrųjų Lietuvos ir Lenkijos suvažiavimų šaukimas bei 47-ioms Lietuvos bajorų šeimoms suteikti lenkiškieji herbai. Lietuvos bajorai jau ir anksčiau dalyvavo valstybės gyvenime, o 1413 m. privilegija tepatvirtino jau seniau bajorų įsigytas politines teises ir jas kiek praplėtė, pradėdama Lietuvos ir Lenkijos administracijų suvieno­ dinimą. 1434 m. privilegija, duota Žygimanto Kęstutaičio, praplėtė Lie­ tuvos bajorų teises, drausdama suiminėti bajorus be teismo spren­ dimo ( n e m in e m c a p tiv a b im u s n is i ju r e v i d u m ) . Ankstyvesnės pri­ vilegijos buvo duotos tik bajorams katalikams, o 1434 m. privile­ gija sulygino Lietuvos stačiatikiui bajorų teises su katalikų bajorų teisėmis. Stačiatikiai bajorai tik negalėjo užimti aukštųjų valsty­ bės vietų. 1434 m. privilegija atleido Lietuvos bajorų valstiečius nuo duoklių davimo ir kitų natūrinių prievolių didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. 1447 m. Kazimiero privilegija, duota Lietuvos bajorams, dvasi­ ninkams ir miestiečiams, dar labiau praplėtė išimtines bajorų tei­ ses. Ji uždraudė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui dalyti Lietuvoje žemes ar vietas kuriems nors svetimšaliams. Valstybės vietos ir žemės turėjo būti duodamos tik Lietuvos gyventojams. Didysis Lie­ tuvos kunigaikštis pažadėjo nebausti bajorų be teismo sprendimo ir teismuose laikytis asmeninės atsakomybės principo, pagal kurį kiekvienas turėjo atsakyti už savo nusikaltimą pats, išskyrus vals­ tybės išdavimą, už kurį buvo atsakinga visa nusikaltusiojo šeima. 1447 m. privilegija didysis Lietuvos kunigaikštis įsipareigojo ne­ siuntinėti į bajorų dvarus jokių savo teismo vykdytojų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų bei prievolių valstybei, palik­ damas juos bajorų valdžioje. 1447 m. privilegija bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių bei mezliavų davimo valstybei, nuo pa­ reigos pjauti šieną bei dirbti kitus darbus didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio dvaruose, nuo visokių duoklių ir nuo piniginio mokesčio, vadinamo sidabrine, mokėjimo valstybei, nuo pastočių davimo, ak­ menų, rąstų bei kitokios statybos medžiagos tiekimo ir vežimo pi­

148

LIETUVA

lims statyti bei taisyti, taip pat nuo malkų vežimo plytoms arba kalkėms degti. Tačiau bajorų valstiečiai nebuvo atleisti nuo tiltų bei kelių statymo ir taisymo prievolės, nuo didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio ar jo palydovų bei pasiuntinių vaišinimo prievolės ir nuo pilių statymo bei taisymo darbų. 1447 m. privilegija, padė­ dama pagrindą baudžiavų įsigalėjimui bajorų dvaruose, uždraudė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui priimti pabėgusius bajorų vals­ tiečius, tuo būdu juos pririšdama prie jų ponų žemės. Taip pat ir bajorai buvo įpareigoti nepriiminėti iš valstybės dvarų pabėgusių valstiečių. Valstiečiai buvo atiduoti ir savo ponų teisminėn jurisdik­ cijom Didžiojo Lietuvos kunigaikščio pareigūnai galėjo kištis tik bajorui atsisakius savo valstiečius teisti, bet ir šiuo atveju pabau­ dos turėjo eiti valstiečio bajorui, bet ne didžiajam Lietuvos kuni­ gaikščiui. Taip 1447 m. privilegija valstiečiai buvo atiduoti dides­ nėn bajorų priklausomybėn, o jų prievolės bajorų naudai pasunkė­ jo, nors jie ir buvo atleisti nuo valstybinių prievolių. 1447 m. pri­ vilegija bajorams dar buvo leista laisvai važinėti į užsienius. 1457 m. privilegija Kazimieras antrą kartą patvirtino visas teises, duotas jau 1447 m. privilegija. 1492 m. privilegija, duota Aleksandro, padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų, ypač didikų, galybei. Šia privilegija didysis Lie­ tuvos kunigaikštis patvirtino' Ponų Tarybos teises ir kompetenci­ ją, pažadėjo tartis su Taryba siųsdamas į užsienį pasiuntinius. Be to, jis pažadėjo nedaryti jokių išlaidų bei nedalyti valstybinių tar­ nybų nepasitaręs su Taryba. Jis taip pat pažadėjo nebausti tų Ta­ rybos narių, kurių nuomonė ar patarimai jam būtų nepalankūs. Nuo 1492 m. privilegijos didysis Lietuvos kunigaikštis buvo įparei­ gotas neskelbti karo, nevesti derybų su svetimomis valstybėmis, neleisti naujų įstatymų, nedalyti aukštųjų valstybės vietų ir nenau­ doti valstybės lėšų be Ponų Tarybos pritarimo; tai formaliai susiau­ rino didžiojo Lietuvos kunigaikščio teises aukštosios bajorijos, arba didikų, naudai. 1506 m. privilegija, duota Žygimanto Senojo, dar! kartą patvir­ tino ir sunormino Ponų Tarybos teises dalyvauti Lietuvos valsty­ bės valdyme. Ta proga! dar kartą buvo patvirtintos visos Didžio­ sios Lietuvos Kunigaikštijos teisės ir laisvės. Taip bajorų privilegijos didino jų teises trejopa linkme: buvo nustatomos bajorų teisės į jų žemes, garantuojama bajorų asmens laisvė ir plečiamos jų politinės teisės. Visos privilegijomis įsigytos bajorųį teisės buvo įtrauktos į 1529 m. Lietuvos! Statutą. Taip pat ir vėliau bajorų privilegijos buvo plečiamos. 1551 m. privilegija Žy­ gimantas Augustas visiškai sulygino stačiatikių bajorus su katali­

TEISĖ IR TEISMAI

149

kais. 1564—1566 m. įvykdžius Lietuvos administracijos bei teismų reformas, kuriomis buvo įsteigti bajorų luominiai teismai ir seime­ liai, 1566 m. buvo perredaguotas Lietuvos Statutas, neužmirštant įt­ raukti visų bajorų teisių. Dar labiau jų laisvės buvo išplėstos 1572— 1573 m. ir kitų tarpuvaldžių metu Henriko artikulų ir p a c t a c o n ­ v e n ta . Plačiausiai bajorų privilegijomis įgytos asmens, turto, socia­ linės ir politinės teisės ir laisvės buvo suformuluotos III Lietuvos Statuto laidoje 1588 m. ir išliko ligi valstybės žlugimo XVIII a. pa­ baigoje, vis dar kiek papildomos įvairiomis XVII—XVIII a. Lie­ tuvos ir Lenkijos bendrųjų seimų konstitucijomis. D v a s i n i n k ų privilegijos Lietuvoje atsirado kartu su kata­ likybės plitimu. Įvedant krikščionybę, Vakarų Europos pavyzdžiu Lietuvoje buvo suteikta specialių privilegijų bažnyčiai ir dvasinin­ kams. Jau 1253 m. Mindaugas, rūpindamasis Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu, pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui gy­ venamąją vietą paskyrė Žemaičiuose, dovanodamas jam pusę Ra­ seinių, Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir kt. sričių. Tačiauį žemai­ čiams priešinantis vyskupui Kristijonui nesisekė, ir 1259 m. jis visai išsikraustė iš Lietuvos, o jo vyskupija išnyko. Mindaugas buvo pa­ skyręs žemių pietinėje Lietuvoje, jotvingių srityse, ir antrajai Lie­ tuvos vyskupijai, kurios vyskupu buvo įšventintas Vitas, bet ir šij vyskupija greit išnyko, pačiam Vitui greičiausiai į ją nė neat­ vykus. Savo laiškuose popiežiui ir Hanzos sąjungos miestams Gedimi­ nas kvietė į Lietuvą atvykti vienuolius ir kunigus, žadėdamas jiems duoti privilegijų ir pabrėždamas, jog jau tada Vilniuje buvo pran­ ciškonų ir dominikonų, turinčių savo bažnyčių ir laisvai skelbian­ čių krikščionybę. Lietuvai galutinai apsikrikštijus, 1387 m. Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupiją, pastatė Vilniaus katedrą ir parapines baž­ nyčias Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krė­ voje, Obalčiuose ir Ainoje. Vyskupas ir bažnyčios buvo aprūpinti dvarais. Katalikų bažnyčiai Lietuvojej Jogaila davė 1387 m. privi­ legiją, kuri bažnyčiai ir dvasininkams suteikė tokias pat teises ir imunitetą, kokias Katalikų bažnyčia turėjo Lenkijoje ir kituose kraštuose. Bažnyčios žemės buvo atleistos nuo visų mokesčių bei prievolių valstybei. Visas jų pelnas turėjo eiti bažnyčioms ir dva­ sininkams. Pagal bažnyčioms ir dvasininkams suteiktą imunitetą, dvasininkai buvo atleisti nuo karinės prievolės ir valstybės teismų bei pavesti bažnytinių teismų jurisdikcijai. Katalikų bažnyčiai suteiktos teisės ir laisvės vėl buvo patvirtin­ tos 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegija. 1417 m. Vytauto buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija Varniuose, tuo metu vadinamuose Me­

150

LIETUVA

dininkais. Žemaičių vyskupija ir jos parapinės bažnyčios Vytauto buvo apdovanotos įvairiomis žemėmis ir dvarais. Kadangi dvasininkų bei bažnyčios privilegijomis jų žemės buvo atleistos nuo prievolių bei mokesčių valstybei, taip pat nuo kari­ nės prievolės, vėliau bajorai! ne kartą reikalavo, kad karinė prie­ volė būtų einama ir mokesčiai mokami ne tik už bajorų, bet ir už dvasininkų žemes. Nors dvasininkams ir pavyko išlaikyti savo imu­ nitetą ir apsiginti nuo karinės prievolės, bet jie vis dėlto turėjo duoti pinigines „laisvos valios aukas" ( s u b s id iu m c h a iita tiv u m ) , nors šie dvasininkų mokesčiai nebuvo nuolatiniai, bet kiekvieną kartą atskirai seimo nutariami. Steigiant naujas bažnyčias bei vie­ nuolynus, jiems taip pat buvo suteikiamos privilegijos. Kadangi švietimo įstaigos buvo bažnyčios globojamos, mokyklos irgi naudo­ josi dvasininkų privilegija. Jau nuo 1570 m. Vilniuje veikusi jė ­ zuitų kolegija Stepono Batoro 1579 m. privilegija buvo išplėsta į akademiją. Reformacijai paplitus Lietuvoje, dvasininkų bei bažny­ čios privilegijos ir imunitetas buvo taikomi ir nėkatalikų bažny­ čioms bei kitų tikybų dvasininkams. M i e s t i e č i ų privilegijos glaudžiai siejosi su Lietuvos miestų savivaldybės teise, vadinama magdeburgija, arba Magdeburgo tei­ se. Ja remdamiesi, miestiečiai turėjo teisę rinkti savo burmistrą, savo miesto tarybą ir kitus miesto valdžios bei teismo organų pa­ reigūnus. Jie turėjo savo pačių teismą, savo įstatymus bei mokes­ čius ir buvo atleisti nuo visų kitų prievolių bei mokesčių, išskyrus didžiojo Lietuvos kunigaikščio miestiečių karinę prievolę ir mokes­ čius pačiam didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kuris pats arba vė­ liau seimas uždėdavo tam tikrą sumą visam miestui pagal jo didumą ir turtingumą. Patys miestiečiai savo tarpe nustatydavo, kiek kam tų mokesčių mokėti. Naudodamiesi savo laisvėmis, miestiečiai, ypač pirkliai ir amatininkai, turėjo savo profesines organizacijas — ce­ chus, kurių nariai turėjo monopolinę teisę verstis savo verslu. Mies­ tiečių privilegijos varžė vaivadų bei pilininkų (seniūnų) galią mies­ tuose. Ryšiui tarp miesto ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio palaikyti, didysis kunigaikštis skyrė miesto vaitą, kaip savo vietininką. Žino­ ma, miestiečių privilegijos galiojo tik tuose miestuose, kuriems buvo suteikta Magdeburgo! savivaldybės teisė. Kitų didžiojo Lietu­ vos kunigaikščio arba privatinių miestų gyventojai buvo miesto savininko pavaldiniai. Magdeburgijų privilegijos buvo suteiktos Vilniui 1387 m., Lie­ tuvos Brastai 1390 m., Gardinui 1391 m., Kaunui 1408 m., vėliau Trakams ir kitiems žymesniems Lietuvos miestams. 1432 m. Žygi­ mantas Kęstutaitis praplėtė Vilniaus miesto privilegiją, Magdebur­

TEISE IR TEISMAI

151

go teises suteikdamas iri stačiatikiams miestiečiams. 1498 m. Alek­ sandras davė privilegiją Polocko miestui Vilniaus privilegijos pa­ vyzdžiu. Miestiečių privilegijos bei teisės, skirtingos nuo kitų Lie­ tuvos gyventojų, buvo įtrauktos ir į Lietuvos 1529, 1566 bei 1588 m. Statutus. Ž e m a i č i ų privilegija buvo viena pačių svarbiausių sritinių, arba provincijos, privilegijų. Jau Vytautas 1413 m. buvo davęs Žemaičiams privilegiją, kuria jiems buvo leista turėti savo seniūną bei savivaldybę. Pagrindinė Žemaičių privilegija buvo duota Ka­ zimiero 1441 m. Ji suteikė jiems autonomiją Lietuvos valstybės ri­ bose. Žemaičių kraštas gavo oficialų Žemaičių kunigaikštijos var­ dą, o žemaičiams buvo leista rinktis savo seniūną ir j oi pavaduoto­ jus tijūnus, arba tėvūnus, kuriuos didysis Lietuvos kunigaikštis turėjo patvirtinti. Be to, Kazimieras pažadėjo nebekurti Žemaičiuo­ se didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų. 1441 m. Kazimiero privi­ legija patvirtino visas Žemaičių teises ir laisves, kurias jieį turėjo dar Vytauto laikais, taip pat patvirtino Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos dovanojimus žemaičių bajorams ir pažadėjo ne­ siuntinėti savo teismo pareigūnų į Žemaičius. Vėlesniais laikais sritinė Žemaičių privilegija buvo patvirtinta ir kiek praplėsta Aleksandro 1492 m., vėl patvirtinta Žygimanto Se­ nojo 1507 m., vėliau Žygimanto Augusto, Henriko Valua 1574 m., vėliau Zigmanto Vazos ir Vladislovo Vazos 1643 m. Vladislovas Vaza savo 1643 m. privilegija detaliau nustatė Žemaičių seniūno rinkimo tvarką bei tuo reikalu Žemaičių seimelio šaukimo pro­ cedūrą ir eigą. Žemaičių sritinė privilegija išliko galioti iki pat valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje. Net ir po to Žemaičių kuni­ gaikštijos vardas tebebuvo vartojamas oficialiai pilname Rusijos carų titule. K i t o s s r i t i n ė s privilegijos Kazimiero buvo duotos Smo­ lenskui, Polockui ir1Vitebskui 1441 m., patvirtinant tų sričių teises beį laisves ir garantuojant toms sritims tam tikrą savarankiškumo laipsnį, iš dalies Žemaičių privilegijos pavyzdžiu. Dar XVH a. polockiečiai ir vitebsfciečiai, remdamiesi savo senomis privilegijomis, tebeturėjo teisę rinktis savo vaivadą, kurį didysis Lietuvos kuni­ gaikštis turėjo patvirtinti taip pat, kaip ir Žemaičių išsirenkamą seniūną. Taigi ne tik Žemaičių seniūnas,i bet ir Polocko bei Vitebs­ ko vaivados savo teisėmis skyrėsi iš kitų vaivadų, nes kiti Lietuvos vaivados buvo didžiojo! Lietuvos kunigaikščio tiesiog skiriami, bet Žemaičiai išsirinkdavo patys savo seniūną, o polockiečiai ir vitebskiečiai — savo vaivadas, kurie po to buvo patvirtinami Lietuvos didžiojo kunigaikščio.

152

LIETUVA

Ž y d ų privilegija atsirado nuo pat žydų įsikūrimo Lietuvoje. Jie sudarė nelyginant atskirą visuomenės sluoksnį, turintį savo sa­ vivaldybes, teismus ir išskirtines teises, garantuotas žydų savival­ dybėms, vadinamoms kahalais. Pirmąsias privilegijas žydams Lie­ tuvoje suteikė Vytautas 1388 m., duodamas jas Lietuvos Brastos ir Gardino žydams. Šiomis privilegijomis žydams buvo leidžiama lais­ vai išpažinti savo tikėjimą, buvo ¡garantuojama jų ¡gyvybei bei tur­ tui įstatymų globa! ir suteikiama jiems bendruomenės savivaldybės teisės. Už žydo nužudymą buvo nustatytos tokios pat bausmės, kaip už bajoro nužudymą. Vytauto laikais žydų bendruomenių atsirado dar Trakuose, po to Vilniuje ir vėliau kituose Lietuvos miestuose. Žydų privilegijos buvo įvairių vėlesnių Lietuvos didžiųjų kunigaikš­ čių iš naujo patvirtinamos, jas suteikiant taip pat ir naujai įsikūrusiems žydų kahalams. Remiantis tomis žydų privilegijomis, val­ stybės valdžios ir miestų savivaldybės organai nesikišo į žydų ka­ balų vidinę santvarką, turinčią ne tik savo pačių administraciją, bet ir savo teismus, vėliau net ir seimus. Žydų privilegija atleido žydus nuo visų prievolių valstybei, išskyrus žydų pagalvės mokes­ čio mokėjimą. Žydų pagalvė paprastai būdavo skiriama visai žydų bendruomenei tam tikra suma, kuri žydų savivaldybės buvo išda­ lijama savo kahalo nariams ir iš jų surenkama bei už visą ben­ druomenę įnešama į valstybės iždą. Aleksandro laikais žydai nustojo visų savo privilegijų Lietuvo­ je. 1495 m. jie buvo Aleksandro išvaryti iš Lietuvos ir, jų turtas konfiskuotas, nebent jie pasikrikštytų, bet 1503 m. žydams vėl buvo leista grįžti į Lietuvą ir čia apsigyventi. Tada jiems buvo sugrąžin­ tos ir jų privilegijos. Žydų bendruomenių ypač padaugėjo Žygimanto Senojo laikais. Lietuvos Statutas 1529 m. išplėtė visiems Lietuvos žydams dar Vytauto duotas privilegijas. Skirtingos nuo kitų Lietu­ vos gyventojų žydų teisės buvo įtrauktos ir į vėlesnes Lietuvos Statuto laidas 1566 ir 1588 m. XVI—XVIII a. žydų bendruomenėms protarpiais’buvo skiriamos specialios kontribucijos, dažniausiai ka­ riuomenės samdymui bei kitiems krašto gynimo reikalams. Tos kont­ ribucijos buvo nutariamos bendruose Lietuvos ir Lenkijos valstybės seimuose. XVII a. atsirado ir atskiri žydų seimai bendriesiems visos Lietuvos žydų reikalams aptarti. T o t o r i a i Lietuvoje irgi sudarė savo teisėmis skirtingą vi­ suomenės sluoksnį. Jie neturėjo tokių plačių teisių bei privilegijų kaip žydai, bet jų padėtis buvo daug) geresnė negu valstiečių. To­ toriai buvo atleisti nuo įvairių prievolių valstybei, bet privalėjo eiti karinę prievolę ir mokėti totorių pagalvę, skiriamą didžiojo Lietuvos kunigaikščio, vėliau seimo nutariamą.

TEISĖ IR TEISMAI

153

P r i v a t i n ė s privilegijos nuo seniausių laikų buvo suteikia­ mos didžiojo Lietuvos kunigaikščio atskiroms Lietuvos bajorų ir didikų šeimoms bei pavieniams asmenims. Tos privilegijos dažniau­ siai buvo susiję su valstybės žemių ir, jose gyvenančių valstiečių atidavimu kuriam kunigaikščiui, didikui ar bajorui ligi didžiojo Lietuvos kunigaikščio valios, ligi didiko ar bajoro gyvos galvos arba net ir amžiniems laikams. Jose buvo aiškiai nusakomos bajorų prievolės valstybei iš gautų dvarų arba jie buvo atleidžiami nuo bet kurių prievolių didžiojo Lietuvos kunigaikščio valia. XVI—• XVIII a. asmeninės privilegijos atleisdavo jose paminėtus bajorus ir jų dvarus nuo seimų skiriamų mokesčių, dažniausiai atsižvelgiant į tų žemių nukentėjimą1karo metu arba į bajoro nuopelnus valsty­ bei. Privatinės privilegijos galėdavo suteikti ir įvairių kitokių išim­ tinių teisių arba lengvatų. Prie šios privilegijų grupės galima pri­ skirti ir nobilitacijos bei indigenato suteikimą. M. Krasauskaitė, Die litauischen Adelsprivilegien..., 1927; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 1914; K. Avižonis, Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels..., 1932; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Reliaksacija (lot. r e la x a tio — „susilpnėjimas, palengvėjimas") XVI—XVIII a. Lietuvos valstybės teismų praktikoje — galutinis by­ los numarinimas bei teismo sprendimo vykdymo panaikinimas. Reliaksacijos būdavo išduodamos paties didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio, kuriam Lietuvos Statutas suteikė galią panaikinti net infami jas beį banicijas, atidėti jų vykdymą arba bausmę visai dovanoti. To­ kių reliaksacijų XVII ¡a. ypačį daug aptinkama Lietuvos Metrikoje tarp kitų dokumentų. J. Volfas (J. Wolff), pagal Lietuvos Metrikos dokumentus parašęs Lietuvos didikų Pacų šeimos monografiją, pa­ stebi, jog XVI a. svarbiausias Lietuvos Metrikos bruožas buvo įvai­ rios privilegijos, o XVII a. labai didelę Lietuvos Metrikos dokumen­ tų dalį sudaro banicijos (bajoro baudimas ištrėmimu), kontumacijos (bylų sprendimai atsakovui ar ieškovui į teismą nestojus tais atve­ jais, kai negresia mirties bausmė), po jų paprastai ėjusios suble­ va eijos (bausmės vykdymo atidėjimas), po kurių labai dažnai ėjo ir reliaksacija, t. y. galutinis bylos nutraukimas ir bausmės dova­ nojimas. Taip pat ir infamija (garbės atėmimu) baustiems bajorams kartais būdavo grąžinama garbė ir teisės reliaksacijos keliu. Nuo Vladislovo Vazos laikų beveik kiekvieno seimo konstitucijose ran­ dame įstatymų, vadinamų r e s t i t u t i o h o n o r is , kuriais įvairiems as­

LIETUVA

154

menims, kartais net keliems iš karto, panaikinama infami jos baus­ mė, seimui sutinkant, dažniausiai už jų nuopelnus karuose. J. Wolif, Pacowie, 1885.

Sublevacija (lot. s u b le v a tio ) — tai XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos teisės praktikoje banicijos — bausmės vykdymo atidėji­ mas, Lietuvoje gaunamas iš didžiojoj Lietuvos kunigaikščio, Lenki­ joje — iš Lenkijos karaliaus raštinės. Banicija nubaustas asmuo bu­ vo laikomas iš visuomenės išmestu, beteisiu žmogumi,; kuris turįs būti ištremtas iš valstybės, įstatymų neglobojamas ir pats negalįs atlikti jokio teisės akto.| Banicijos bausmė daugiausia buvo taiko­ ma, kai bajoras atsisakydavo paklusti teismo organams. Įstatymai įsakmiai draudė gyventojams slėpti pas save banitas, su jais bend­ rauti ir jiems padėti. Tačiau jei banicija nubaustas bajoras pareikš­ tų norįs stoti į teismą ir ten pasiteisinti, Lietuvos Statutas leido di­ džiojo kunigaikščio raštinei išduoti sublevaciją arba gleitą (lot. s a l ­ v u s c o n d u c tu s , lenk. g l e y t iš vok. G e l e i t b i i e i ) , laikinai atidedantį banicijos! bausmės vykdymą, grąžinantį bajorui visas teises ir lei­ džiantį jam laisvai važinėti krašte. Gavęs sublevaciją, banita nebe­ galėjo būti kieno nors sužeistas ar užmuštas be bausmės, jis vėl galėjo teisme ginti savo bylą. Šitokią sublevaciją bajoras galėjo gauti} net tris kartus. Tačiau tos sublevacijos galiojo tik vienerius metus ir šešias savaites, po to jau nebegalėjo būti duodamos. Jei banita per tą laiką sublevacija nepasinaudotų, t. y J nestotų į teis­ mą, tai jis turėjo būti skelbiamas amžinuoju banita, nustoti savo dvarų ir būti ištremtas iš valstybės. Amžinuosius banitas įstatymas leido be bausmės nužudyti. Besislapstą amžinieji banitos turėjo būti valdžios organų gaudomi ir žudomi. Amžinąja banicija buvo bau­ džiamas) ir toks bajoras, kuris turėdamas sublevaciją ką nors su­ žeistų ar užmuštų. Sublevacija, taip pat vadinama subliacija, leng­ viau buvo duodama mažiau nusikaltusiems, bet ją dažnai gaudavo ir kriminaliniai' nusikaltėliai. Žymesnieji didikai ir bajorai ne kar­ tą ir visai išvengdavo bausmės. XVII a. Lietuvos Metrikos knygose dažnai randame,, kad po sublevacijos didikai ne kartą gaudavo ir reliaksaciją, t. y. visišką bylos nutraukimą. Sublevacijos paprastai buvo gaunamos didžiojo Lietuvos kunigaikščio kanceliarijoje, bet vėliau ir bendrieji lietuvių-lenkų seimai ėmė jas duoti. I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

TEISE IR TEISMAI

155

Teisių korektūra įstatymų leidimo praktikoje — pastangos pa­ keisti bei pataisyti įstatymus ir juos suderinti su naujais gyvenimo reikalavimais. S e n o v ė s L e n k i j o j e pats pirmasis įstatymų rinkinys buvo Kazimiero Didžiojo 1347 m. Piotrkovo 1 ir Vislicos statutai, po jų ėjo 1374 m. Košicų, 1422 m. Červinsko, 1430 m. Jedlino, 1433 m. Krokuvos Jogailos privilegijos. Kazimieras Jogailaitis paskelbė 1454 m. Nesavos statutus, Jonas Albrechtas 1493 ir 1496 m. Piotr­ kovo seimo nutarimus. Aleksandro Jogailaičio laikais buvo pa­ skelbti 1504 m. Piotrkovo seimo nutarimai ir 1505 m. Radomo pri­ vilegija. Visi tie Lenkijos teisės paminklai, dažnai vadinami statu­ tais, nebuvo tikri kodifikuoti įstatymų rinkiniai, bet dažniausiai tik įvairaus pobūdžio bei turinio atskirų seimų nutarimai ar karaliaus duotos privilegijos. Tada kiekvieno suvažiavimo ar seimo nutari­ mai, karaliaus'priimti, buvo vadinami statutais, vėliau konstitucijo­ mis. Bajorai, jų privilegijoms ir teisėms augant, pasigedo sisteminio įstatymų rinkinio, taip pat reikalavo atitaisyti nukrypimus nuo jiems duotų privilegijų ar suderinti įstatymus su naujais gyvenimo rei­ kalavimais. Aleksandras Jogailaitis buvo pavedęs Jonui Laskiui surinkti! visus Lenkijoje galiojančius įstatymus. J. Laskio Lenkijos karalijos teisių rinkinys buvo karaliaus ir 1505 m. Radomo seimo patvirtintas, 1507 m. atspausdintas, istorijoje žinomas Laskio sta­ tuto vardu. Bet gyvenimas vėl žengė pirmyn ir šlėkta vėl reikala­ vo naujos teisių korektūros. Seimuose buvo skiriamos specialios teisių korektūros komisijos, bet nedaug ką jos tepadarė. Teisių ko­ rektūros klausimas Lenkijoje ypač buvo keliamas Žygimanto Se­ nojo ir Žygimanto Augusto laikais. Greta seimų skirtų teisių korek­ tūros komisijų darbo dar buvo bandoma sudaryti įstatymų rinki­ nius privačia iniciatyva. Taip 1532 m. buvo paruošta Tašyckio (Taszyoki) teisių korektūra. Tašyckis buvo vienas iš 6 asmenų, tam rei­ kalui paskirtų, bet jo teisių korektūra nebuvo patvirtinta.! Buvo ir vėliau paruošta įvairių projektų, pvz., Žygimanto Augusto laikais Jokūbo Pšyluskio (Przyluski), 1585 m. Jono Herburto privačiai su­ darytas ir atspausdintas neoficialus teisynas, 1600 m. Janušovskio (Januszowski), 1780 m. kanclerio A. Zamoiskio, bet nė| vienas iš tų rinkinių nepasidarė oficialus Lenkijos įstatymų rinkinys. Senovės Lenkija savo sisteminio įstatymų kodekso nesulaukė ligi pat valsty­ bės žlugimo. 1 Buvo ,,Petrakavo".

156

LIETUVA

S e n o v ė s L i e t u v o j e pirmasis įstatymų rinkinys buvo ži­ nomas 1468 m. Kazimiero teisyno vardu, kuris buvo peržiūrėtas 1492 m. Toliau ėjo 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutai. Net ir po 1569 m. Liublino1 unijos turėdami skirtingą nuo lenkų savo teisę, Lietuvos bajorai jautėsi tik patys esą kompetentingi ją papil­ dyti ar pakeisti. Gyvenimui žengianti pirmyn pamažu kilo reikalas Lietuvos Statutą papildyti ar pakeisti. Bajorai tai kėlė jau 1594 m. seimeliuose. Lietuvos Statuto papildymui bei pakeitimui seimuose buvo sudaromos tam tikros Lietuvos teisių korektūros komisijos. 1609 m. seime buvo paskirta Lietuvos teisių korektūros komisija, susidedanti iš 4, Lietuvos senatorių ir 4 seimo narių. Ši komisija sa­ vo darbo neatliko, nes 1611 m. seimas vėl atgaivino Lietuvos teisių korektūros komisiją, paruošusią Lietuvos Statuto pakeitimų ir pa­ pildymų projektą, kurį 1613 m. seimas išsiuntinėjo Lietuvos sei­ meliams apsvarstyti, bet šie projektui nepritarė, ir teisių korektūra nedavė vaisių., Tik 1633 m. seime vėl buvo paskirta nauja didelė Lietuvos teisių korektūros komisija, kuri posėdžiavo Vilniuje, bet ir jai teisių korektūros darbas nepavyko. 1635 m. seime dar, kartą buvo sudaryta Lietuvos teisių korektūros komisija, kurios projektą turėjo peržiūrėtil atskiras lietuvių seimas Vilniuje 1636 m., pačiam didžiajam Lietuvos kunigaikščiui dalyvaujant, bet ir iš tos teisių korektūros nieko neišėjo. Tai buvo paskutinis Lietuvos teisių ko­ rektūros bandymas XVII a. Vėliau seimeliai dar daug kartų kėlė teisių korektūros klausimą (1670, 1735, 1776 m.), bet nesėkmingai. Leidžiant naujas Lietuvos Statuto laidas bei jų lenkiškus vertimus, paprastai laidos gale prie Statuto buvo pridedamos tos seimų konstitucijos, atrinktos iš ,,Volumina Legum", kurios buvo susijusios su Lietuva, bet jokio siste­ minio kodekso nebuvo sudaryta. 1776 m. seimas buvo nutaręs ruo­ šti Lietuvai ir Lenkijai bendrą statutą ir pavedęs tai atlikti Lenki­ jos kancleriui A. Zamoiskiui, bet praktiškai iš to nieko neišėjo. 1791 m. seime vėl buvo sudarytos atskiros komisijos abiejų valsty­ bių atskiriems statutams paruošti, bet tos komisijos savo darbo ne­ baigė ligi pat Lietuvos-Lenkijos Respublikos žlugimo. Teisių korek­ tūra, kaip ir daugelis kitų projektų ir naudingų sumanymų, užkliū­ davo seimų diskusijose ir neįstengdavo jų nugalėti, bajorams kietai laikantis savo nusistatymo n ih il n o v i (nieko nauja). J. J. L a p p o , Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, 1932; A . Š a p o k a , Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, jų valstybinių santykių bruožai, 1938; K . A v iž o n is ., Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; S t. K u t i z e b a , Historja ustroju Polski..., t. 1: Korona, 7 leid., 1931; S.L. P ta š ic k ij, K istoriji litovskogo' prava posle tretjego statutą (2urnal Ministerstva Narodnogo

TEISE IR TEISMAI

157

Prosveščenija, nr. 10, 1893); Si. P ta s z y c k i , Nieco o Trzecim Statucie Litewskim, 1 normach prawnych po nim na Litwie (Księga Pamiątkowa ku czci Oswalda Balzerà, t. 2, 1925); Z. G lo g e r , Encyklopedia staropolska illustrowana, t. 1—2, 2 leid., 1958.

Tiltų taisymo prievolė buvo žinoma jau XIV a.f nusistovėjusi papročių bei tradicijų keliu. Ta prievolė dalyvauti statant ir taisant tiltus bei kelius iš pradžių buvo taikoma ir bajorams. Jų dvarai nebuvo atleisti nuo jos nei 1413, nei 1447 m. privilegijomis. Ši prie­ volė greičiausiai buvo atliekama ne pačių bajorų, bet jų dvarų valstiečių, siunčiamų tam darbui atlikti. Nors XV a. privilegijos, ypač 1447 m. Kazimiero, atleido' bajorų valstiečius nuo visokių darbų, prievolių bei mokesčių valstybės naudai, vis dėlto ji įsak­ miai pabrėžė, jog jie nebuvo atleisti nuo tiltų bei kelių statymo ir taisymo^ prievolės. Valstybės dvarų valstiečiai taip pat privalėjo vykti tiltų ir kelių taisyti. Tiltų taisymo prievolė buvo žinoma ir kitose valstybėse. Kai kada vietoj jos buvo galima mokėti ir pini­ gais. Universalas XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos Respublikos valstybinio gyvenimo praktikoje buvo specialus didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus raštas, nelyginant aplinkraštis. Universalo vardas kilo nuo tų aplinkraščių įžangos lotyniško pirmo­ jo žodžio: ,,Universis et singulis, praesentibus et futuris..." Univer­ salai buvo pasirašomi paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba Lenkijos karaliaus ir antspauduojami valstybės kanclerio arba vi­ cekanclerio. Lenkijai skiriami universalai buvo antspauduojami Len­ kijos, Lietuvai — Lietuvos kanclerio. Didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio universalai Lietuvoje negaliojo, jeigu jie nebuvo antspauduoti Lietuvos kanclerio arba vicekanclerio. Didysis Lietuvos kunigaikš­ tis bei Lenkijos karalius, pasitaręs su senatoriais, savo universalais paprastai šaukdavo bendruosius Lietuvos-Lenkijos seimus, išsiuntinėdamas juos senatoriams bei į pavietus ir juose paskirdamas laiką seimams bei priešseiminiams seimeliams. Didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio bei Lenkijos karaliaus dvariškiai tuos universalus išvežio­ davo įs kiekvienos vaivadijos ar pavieto pilies teismus, iš kur uni­ versalai buvo išnešiojami į namus visiems to pavieto senatoriams ir bajorams, taip pat viešai skelbiami susirinkusiems į miestų! tur­ gavietes ir parapines bažnyčias. Universalai turėjo būti skelbiami bent prieš dvi savaites iki seimelių susirinkimo. Jų skelbimu rūpintis savo pavieto ribose bu­ vo pilies teismo seniūno: arba jo vietininko pareiga. Priešseiminiai seimeliai turėjo svarstyti tai, kas buvo nurodoma didžiojo Lietuvos

158

LIETUVA

kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus specialiuose universaluose, va­ dinamuose deliberatori jomis bei propozicijomis, t. y. valstybės raš­ tuose, kuriuose seimeliams buvo pavedama apsvarstyti visus tuos valstybės reikalus, kurie bus keliami bendrajame Lietuvos-Lenki­ jos seime. Šitas deliberatorijas, arba propozicijas, į seimelius atvež­ davo ir jas čia perskaitydavo dažniausiai specialūs karaliaus įga­ lioti pasiuntiniai. Atskiri Lietuvos seimai taip pat būdavo šaukia­ mi didžiojo Lietuvos kunigaikščio universalais, kuriais didysis Lie­ tuvos kunigaikštis pranešdavo senatoriams ir pavietams apie Lie­ tuvos seimui paskirtą susirinkimo laiką ir vietą. Tais universalais būdavo paskiriami ir specialūs priešseiminiai Lietuvos seimeliai. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui mirus ir tarpuvaldžiui prasidėjus, universalai į visus pavietus, tiek Lenki­ jos, tiek Lietuvos, buvo išsiuntinėjami Respublikos primo, Gniezno arkivyskupo. Juose primas oficialiai pranešdavo apie didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus mirtį ir paskirdavo laiką kaptūriniams seimeliams susirinkti. Primo universalas taip pat paskirdavo laiką fconvokaciniam seimui ir prieškonvokaciniams pa­ vietų seimeliams susirinkti. Juose buvo iškeliami visi tie valstybės reikalai, kurie turėjo būti svarstomi konvokaciniame seime. Primo universalu buvo sušaukiami1 ir elekciniai bei karūnaciniai seimai. Bendrajam lietuvių bei lenkų seimui nutarus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus universalu buvo skelbiamas ir bajorų visuotinis šaukimas į karą. Tokie mobilizacijos universalai, kaip ir visi valstybės aktai, turėjo būti antspauduojami kanclerio arba vicekanclerio antspaudu ir tik tada išsiuntinėjami į pavietus. Kaip ir kiti didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus universalai, taip ir visuotinio šaukimo universalai negaliojo, jei ne­ buvo antspauduoti tos valstybės antspaudu, į kurią buvo išsiunti­ nėjami. Lietuvos-Lenkijos istorijoje yra žinomi ir mokestiniai univer­ salai, kuriais buvo pranešama apie seimo paskirtus mokesčius. Len­ kijoje pirmą kartą toks mokestinis universalas buvo paskelbtas Žy­ gimanto Augusto 1564 m. XVII—XVIII a. bendrųjų lietuvių bei len­ kų seimų konstitucijose, surinktose į „Volumina Legum", dažnai ap­ tinkama tokių seimo nutarimų, kuriais skelbiami mokesčių apsidėjimo universalai. 1633 m. Vladislovo Vazos buvo paskelbtas ir pi­ nigų kalyklos universalas. Greta didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus uni­ versalų yra žinomi ir didikų universalai. Taip Krokuvos pilininkas Mikalojus Zebžydovskis savo universalu šaukė bajorus į 1606— 1607 m. sukilimą (rokošą) prieš karalių Zigmantą Vazą. Universa-

TEISĖ IR TEISMAI

159

lais būdavo skelbiamos ir generalinės konfederacijos, pvz., Tarnogrodo, Baro ir kt. Net buvo ir privatiniai Lietuvos didikų (Radvi­ lų, Sapiegų ir kt.) universalai, kuriuos didikai didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio pavyzdžiu išsiuntinėdavo į pavietų seimelius, siūlydami seimeliams apsvarstyti vieną ar kitą peticiją ar klausimą, kelti jį seime, užtarti prieš didįjį Lietuvos kunigaikštį vieną ar kitą as­ menį, reikalauti kam atpildo už nuopelnus valstybei ir pan. 1794 m. gegužės 7 d. Kosciuška paskelbė valstiečių reikalu vadinamąjį Poloneco universalą. Lietuvos-Lenkijos Respublikai XVIII a. pabai­ goje žlugus, po Lietuvos-Lenkijos padalijimų universalai išnyko. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažesitvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st. Litovsko-russkij povet i ego seimik, 1911; St. Kutrzeba, Hisitorja ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931.

Vainikas (v e n o j senovės lietuvių teisėje buvo bajoro užrašas žmonai tam tikros pinigų sumos iš savo dvarų ar net ir viso atskiro dvaro ( im e n e v e n o v n o j e ) , kuris po jo mirties pereidavo į našlės val­ džią ligi mirusiojo įpėdiniai sumokės užrašytą vainiko sumą ar našlė ją susirinks iš jai užrašyto dvaro. Sukuriant šeimą, žmona atsinešdavo savo kraitį, o vyras jai užrašydavo vainiką. Jei vyras mirdavo' testamentu nepalikęs žmonai jokios turto dalies, tai miru­ siojo bajoro įpėdiniai turėjo išmokėti vainiką pinigais jo našlei, išsikėlusiai iš vyro dvaro. Jau 1413, 1434, 1447 ir 1492j m. bajorų privilegijos leido našlėms paveldėti vyro užrašytą turtą, bet nenu­ sakė vainiko apimties. Ligi 1509 m. vainiko dydis nebuvo įstatymu nustatytas. 1509 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Se­ nasis, pasitaręs su Lietuvos Ponų Taryba, nustatė, kad vainikas ne­ turi būti didesnis negu 1/3 vyro dvarų vertės. Ištekėdama antrą kartą, našlė galėjo pasilaikyti tą 1/3 vyro dvarų ar priimti iš pir­ mojo vyro įpėdinių piniginę vainiko sumą, vyro užrašytą tai dvarų daliai. 1529 m. Lietuvos Statutas įpareigojo tėvą, išleidžiantį duk­ terį už vyro, išreikalauti vainiko užrašo. Prieš tai žmonos vainikas ne kartą būdavo vyro užrašomas testamentu. Pagal 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus vainiko dydis turėjo būti 30 kapų grašių. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960.

TEISMAI IR JŲ PAREIGŪNAI

Kalėjimas senovės Lietuvoje paprastai būdavo įrengiamas pilies bokšte ar pilies bokšto rūsyje. Nusikaltėliams bausti Lietuvos Sta­ tutas numatė visuose didžiojo kunigaikščio miestuose, pilyse ir

160

LIETUVA

pilies teismo seniūnijose pastatydinti tvirtus bokštus ir gilius (ligi 6 sieksnių gilumo) rūsius, kuriuose turėjo būti laikomi kaliniai. Tačiau ne visur tokie kalėjimai buvo pastatyti ir ne dėl to, kad nebūtų buvę nusikaltėlių, bet kad dėl bajoriškų aukso laisvių sunku buvo nusikaltėlius į kalėjimą pasodinti. Net ir Kaune tokio kalėjimo nebuvo ir tik 1613 m. seimo nutarimuose randame nuos­ tatus dėl kalėjimo pastatydinimo tame mieste. Tuose nuostatuose nusiskundžiama, kad dėl kalėjimų stokos savavaliai lieką nenu­ bausti. Tačiau ir ten, kur kalėjimai buvo, iš jų būta maža naudos. Jie paprastai būdavo įrengiami pilių bokštuose, bet pačios pilys, net ir pasienio, dėl lėšų stokos būdavo neremontuojamos, visiškai apirusios, todėl iš kalėjimo nesunku būdavo ir pabėgti. XVII a. vidurio Vilniaus miesto sąskaitose budeliui išlaikyti dažnai įrašoma įvairios pozicijos miesto kalėjimo bokšto durims pataisyti ir sky­ lėms užlopyti, pro kur, prasiardę mūro sieną, pasprukdavo kaliniai. Sunku tikėtis, jog provincijos kalėjimai būtų buvę geresni už sos­ tinės. Lietuvos Statute bajorų bausmės kalėjimu kur kas rečiau mini­ mos negu piniginės. Jos paprastai neprašbka vienerių metų ir 6 mėnesių laiko. Teismui priteisus bausmę kalėjimu, kaltininkas tu­ rėjo būti suimtas ir tuoj pat uždarytas. Pagal Lietuvos Statutą, į kalėjimą turėjo būti uždaromi grandinėmis apkalti nusikaltėliai, su­ gauti nusikaltimo vietoje.! Tuo turėjo rūpintis pilies teismo valdi­ ninkai. Kalėjimas kiekviename paviete buvo teisminio (pilies teis­ mo) seniūno žinioje, o centriniame vaivadijos paviete paties vai­ vados žinioje, nes vaivada čia ėjo teisminio seniūno pareigas. Pi­ lies teismai sprendė kriminalines bylas, o teisminiai seniūnai kartu buvo ir teismo pirmininkai, ir teismo sprendimo vykdytojai. Savo žinioje jie turėjo ginkluotų vyrų ir kitų valdininkų, pvz., savo pa­ vaduotojų (paseniūnių) bei antstolių (šaukūnų). Pilies teismo valdi­ ninkai turėjo pasirūpinti ir mirties bausmės įvykdymu, todėl teis­ minių seniūnų žinioje buvo ir budeliai. Tortūroms atlikti ir mirties bausmėms vykdyti Lietuvos Statutas įpareigojo teisminius seniūnus laikyti prie kiekvieno pilies teismo po budelį. Lietuvos Statutas leido tortūruoti visų luomų vagis ir burtininkus. Vagys paprastai turėjo būti baudžiami mirtimi. Jei kuris teisminis seniūnas nelaikytų budelio, prireikus privalėjo iš kitur jį parsivežti savo lėšomis. Tokių budelių XVII a. viduryje būta Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Lydoje, galbūt ir kituose didesniuo­ se centruose. Tačiau dėl įstatymų savitumo ir teismo proceso pai­ numo bajorai dažniausiai išvengdavo mirties bausmės. Bajorų nu­ sikaltimai, už kuriuos grėsė mirties bausmė, buvo nuolatinis reiš­

TEISE IR TEISMAI

161

kinys, tačiau retai kada aptinkama žinių apie mirties bausmės įvykdymą bajorui. Budeliai mirties sprendimus dažniausiai vykdy­ davo nebajorams. Greta valstybinių kalėjimų senovės Lietuvoje buvo ir savi vai­ dybinių kalėjimų bausti nusikaltėliams miestuose, turėjusiuose sa­ vivaldybės teisę. Taip pat buvo žinomi ir bažnytiniai kalėjimai, skirti nusikaltusiems dvasininkams bausti: jie vyskupo ar arkivys­ kupo sprendimu paprastai buvo uždaromi į vienuolynus bausmei atlikti. Pvz., Kretingos ir Liškiavos vienuolynuose buvo įrengti baž­ nytiniai kalėjimai, kur svarbesni kaliniai kartais būdavo prirakina­ mi prie rūsio sienų kaip ir valstybiniuose kalėjimuose. Senovės Lietuvoje buvo ir privatinių kalėjimų, paprastai didikų ir bajorų dvaruose. Nors Lietuvos Statutas ir nustatė mirties baus­ mę bajorui už kito bajoro numarinimą savo privatiniame kalėjime, bet niekur įsakmiai tokių kalėjimų neuždraudė. Įvairiam atsiskai­ tymui su kaimynais savo rūmų ir namų pogrindžiuose ne tik didi­ kai, bet ir šiaip bajorai turėjo įsitaisę' privatinius kalėjimus, kurie kartais būdavo ir po klėtimi. Pilies ir žemės teismų knygose dažnai minimi tokie privatiniai kalėjimai. Teismų aktuose ne kartą ran­ dame skundų ir bylų bajorams už tai, kad jie savavališkai sugavę savo kaimynus ar jų valstiečius, geležiniais apkalę, kalinaį ir kan­ kina savo kalėjimuose, nebijodami teisingumo organų rankos. Bet teismai ne visada pasmerkdavo tokį savavaliautoją, jei ir būtų prieš jį iškelta byla. Kalėjimą bajorai laikydavo ir savo baudžiauninkams bausti. Tuo reikalu dvare kartais būdavo pastatomas net specialus pastatas, kartais irgi bokšto pavidalo, kur baudžiauninkai buvo pla­ kami ir kalinami savo pono ar dvaro ūkvedžio nuožiūra. K . A v iž o n is ,

Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Kamarininkas (iš gudų k o m o r n ik ) — teisminis pareigūnas seno­ vės Lietuvoje, buvęs kiekviename paviete, tiesio,giai pavaldus pakamarininkiui. Pakamarininkio teismui priklausė bajorų bylos dėl žemių ir jų sienų, Kamarininkas turėjo padėti pakamarininkiui spręsti tas bylas ar jį pavaduoti. 1588 m. Lietuvos! Statutas pavieto pakamarininkiams leidžia pasiskirti po 1 ar 2 kamarininkus. Jiems nekeliama jokių kitų reikalavimų, kaip tik tai, kad jie būtų to pa­ vieto bajorai, geri žmonės, išmaną teisę ir moką rašyti. Prieš užim­ dami savo vietą, kamarininkai turėjo prisiekti tą pačią priesaiką kaip ir pats pakamarininkis. Kamarininkui buvo leidžiama spręsti savarankiškai smulkesnes ir mažiau svarbias žemės bylas, o jų nutarimus buvo galima apskųsti pačiam pakamarininkiui. Žemių 11. K. Avižonis.

162

LIETUVA

sienoms išvesti kamarininkui ir pakamarininkiui padėdavo kiti pakamarininkio teismo valdininkai, matininkai ir ežiaženklių (kapčių) kasėjai. Dėl to vėliau Lietuvoje ir matininkai kartais buvo vadina­ mi kamarininkais. Komisarų teismai (lot. ju d ic ia c o m m is o iia le s , lenk. s ą d y k o m m is arba k o m m is s y jn e ) XVI—XVIII a. Lietuvoje buvo sudaro­ mi ypatingoms bajorų byloms spręsti.! Pagal 1588 m. Lietuvos Sta­ tutą, komisarų teismų kompetencijai priklausė pirmiausia valstybi­ nių dvarų ar žemių, miškų, ežerų bei valstybės dvaruose gyvenan­ čių žmonių užgrobimo bei pasisavinimo bylos. Tos bylos galėjo būti iš karto sprendžiamos didžiojo kunigaikščio teisme arba, bajo­ rui pageidaujant, komisarų teisme kaip pirmoje instancijoje. Tai buvo nelyginant trečiųjų teismas. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirtiems ir bajorų pasirinktiems komisarams (patikėtiniams, įgalio­ tiniams) susitarus dėl bylos sprendimo, nebebuvo galima apeliuoti į aukštesnį teismą. Apeliacija į paties didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio teismą buvo leidžiama tik jo ir teisiamo bajoro komisarams nesusitarus dėl bylos sprendimo. Komisarų teismui taip pat pri­ klausė visos bylos dėl ribų tarp valstybės ir privatinių bajorų bei bažnytinių žemių. Dvasininkai, valdą kuria nors teise nebažnytinius dvarus, turėjo būti teisiami už nusikaltimus tose žemėse, kaip ir kiti bajorai, pavieto teismuose. Tačiau jei kiltų ginčai dėl sienų ar dėl skriaudų tarp bažnytinių žemių, dovanotų bažnyčiai! paties di­ džiojo kunigaikščio, ir tarp bajorų ar valstybės dvarų, tai tokioms byloms spręsti didysis kunigaikštis turėjo skirti komisarus. Betgi bylos tarp bajorų dvarų ir bažnytinių žemių, kurios bažnyčiai buvo bajorų užrašytos, turėjo būti sprendžiamos pavieto žemės, arba pakamarininkio, teisme. Didžiojo kunigaikščio ad hoc skirtiems komisarų teismams dar priklausė užstatytų valstybės dvarų išpirki­ mo ir valstiečių skundų valstybės dvarų seniūnais bylos. Komisarų teismus skirdavo didysis kunigaikštis kiekvienam iškilusiam reikalui atskirai. Jie susidėjo iš trijų asmenų, paskirtų paties didžiojo kuni­ gaikščio, ir iš tiek pat asmenų, ieškovo ar atsakovo pasirink­ tų. Didysis kunigaikštis komisarais galėjo: skirti tik Lietuvos pilie­ čius, to paties pavieto bajorus: pilininką, kur jo nėra,— maršalką, pakamarininkį ir vieną bajorą. Jei kur nebūdavo pilininko arba maršalkos, būdavo skiriamas pakamarininkis ar kuris kitas to pa­ vieto urėdas ir du bajorai. Ieškovas ar atsakovas iš savo pusės pasirinkdavo iš bajorų tiek pat komisarų. Specialiais atvejais ko­ misarų teismai galėjo būti paskirti ir Lietuvos Tribunolo. Jie buvo skiriami nagrinėti apeliacijoms iš pakamarininkio teismo į Tribu­ s a r s k ie

TEISE IR TEISMAI

163

nolą. Tribunolas tokioms byloms spręsti paskirdavo tris komisarus iš tame pačiame paviete gyvenančių bajorų, ypač pavieto pilininką (kur jo nėra, pavieto maršalką! arba pilies seniūną) ir dar du ba­ jorus. Komisarų teismo sprendimai buvo įrašomi į pavieto pakamarininkio, žemės ar pilies teismo knygas. Komisarams tarpusavyje nesusitarus dėl sprendimo, buvo galima apeliuoti į Lietuvos Tribu­ nolą jo kompetencijos bylose, arba į didžiojo kunigaikščio teismą, jei tos bylos priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Fakamarininkio teismas XVI—XVIII a. Lietuvoje buvo kiekvie­ name paviete ir priklausė to pavieto pakamarininkiui. Į pakamarininkio teismo kompetenciją įėjo bylos, sprendžiančios ginčus dėl že­ mių ir žemės nuosavybės sienų. Tos bylos į pakamarininkio teis­ mą buvo siunčiamos iš žemės arba pilies teismo. Taigi pakamari­ ninkio teismui iš dalies priklausė ir įvairių dvarų bei kaimų už­ puolimų ( n a ja z d y ) bei pagrobimų bylos, bet tik tiek, kiek čia buvo paliestos 'ar pažeistos žemių sienos. Tuo atžvilgiu pakamarininkio teismas buvo pagalbinė žemės ir pilies teismo institucija žemių už­ grobimo byloms spręsti. Tačiau kitu atveju pakamarininkio teismas buvo visai savarankiška teisminė institucija, nes bylas dėl žemės sienų buvo galima pradėti tiesiog čia, į pilies ar žemės teismą visai nesikreipiant. Pakamarininkio teismas Lietuvoje buvo įvestas 1564 m. teismų reformą pagal Lenkijos pavyzdį bajorų reikalams ir pačių bajorų renkamas. Pakamarininkio teismui priklausė viso pavieto bajorai, o jis pats buvo renkamas taip pat, kaip ir žemės teismo pareigūnai, t. y. pavieto bajorai savo seimelyje išrinkdavo keturis kandidatus, iš kurių didysis kunigaikštis vieną ir paskirdavo pakamarininkiu ligi gyvos galvos arba ligi paaukštinimo. Kaip ir kitų pareigūnų, didysis kunigaikštis jo negalėdavo atleisti be kaltės ir teismo. Prieš pradėdamas eiti savo pareigas pakamarininkis turėjo prisiekti žemės teisme bajorų akivaizdoje būti ištikimas didžiajam kunigaikščiui ir savo pavieto žemvaldžiams. Už savo darbą pakamarininkis gau­ davo specialiai nustatytas pakamarininkio teismo pajamas. Bylas spręsti galėjo nebūtinai pats pakamarininkis. Lietuvos Statutas jam leido į pagalbą pasiskirti vieną arba du kamarininkus, Kamarininkai savarankiškai sprendė tik smulkesnes pakamarininkio teismo bylas ir jų sprendimą galima buvo apskųsti pačiam pakamarinin­ kiui. Svarbesnes bylas, privalėjo spręsti pats pakamarininkis, o jei jis tris kartus be svarbios priežasties praleistų pakamarininkio teis­ mo byloms skirtą laiką, galėjo nustoti ir savo vietos. Specialių pa-

LIETUVA

164

kamarininkio teismo sesijų Lietuvos Statute nebuvo numatyta. Pa­ kamarininkio teismai turėjo vykti nusikaltimo vietoje, lauke, kur buvo pažeistos žemės nuosavybės sienos, po šešių savaičių nuo šaukimo įteikimo teisiamajam. Buvo teisiama remiantis besibyli­ nėjančių šalių priesaika ir liudytojų parodymais. Ginčą išsprendęs pakamarininkio teismas nubrėždavo sienas ir prižiūrėjo ežiaženklių (kapčių) kasimą, o kaltininkas buvo priteisiamas sumokėti pabau­ dą. Be kamarininkų, pakamarininkio padėjėjai buvo dar matininkai ir ežiaženklių kasėjai. Pakamarininkiui priklausė ir pajkamarininkio teismo knygų vedimas, kurios yra svarbus šaltinis Lietuvos pra­ eities gyvenimui pažinti. Po pakamarininkio mirties pakamarininkio teismo knygos turėjo būti perduodamos žemės teismui ir saugomos žemės teisme. Išrašai ir nuorašai iš jų suinteresuotiems asmenims būdavo išduodami žemės teismo raštininko su jo parašu ir žemės teisėjo ar viceteisėjo antspaudais. Iš pakamarininkio teismo buvo galima apeliuoti į Lietuvos Tribunolą, kur bylos buvo išsprendžia­ mos galutinai. I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938;. I.I. Lappo, Podkomorskij sud v Velikom kniažestve Litovskom v konce XVI i načale XVII veka (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 8, 1899); K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Janulaitis, Lietuvos vi­ suomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kuhzeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 2 leid., 1921.

Pakamarininkis (lot. s u c c a m e r a r iu s , lenk. p o d k o m o i z y , rus. p o d XVI—XVIII a. Lietuvos valstybės titulas, turėjęs šiokių tokių pareigų prie didžiojo kunigaikščio ir vaidinęs svarbų vaid­ menį pavietų teismų administracijoje. Čia reikia skirti pavietų pakamarininkius nuo didžiojo pakamarininkio. Kiekviename paviete buvo po vieną pavieto pakamarininkį, kuris buvo teisminis titulas, savo vadinamajame pakamarininkio teisme sprendęs žemės ribų bylas. Savo rangu pavieto pakamarininkis ėjo tuoj po pilininko centriniuose ir po maršalkos necentriniuose pavietuose. Didysis pa­ kamarininkis buvo didžiojo kunigaikščio rūmų titulas, iš pradžių prižiūrėjęs didžiojo kunigaikščio gyvenamuosius kambarius ir savo žinioje turėjęs kambarinius. Vėliau didysis pakamarininkis beveik nebeturėjo pareigų, tapo labiau garbės titulu. Pakamarininkio ti­ tule priešdėlis ,,pa" visai nereiškė, kad jis savo rangu būtų žemes­ nis už rūmų kambarinius ar pavietų kamarininkus (lot. c a m e r a r iu s , gud. k o m o in ik ) , kurie iš tikrųjų buvo pakamarininkio valdžioje. Pavieto pakamarininkis buvo renkamas tame paviete gyvenančių bajorų. Jie savo renkamajame seimelyje išrinkdavo keturis kan­ didatus, iš kurių didysis1 kunigaikštis vieną paskirdavo pavieto pak o m o iy j),

T E ISE

IR T E IS M A I

165

kamarininkio pareigoms eiti ligi gyvos galvos arba ligi paaukšti­ nimo. Pagal 1588 m. Lietuvos Statuto nustatytas kvalifikacijas, į pavieto pakamarininkius galėjo būti išrinktas tame paviete gyve­ nąs bajoras, geras žmogus, išmanąs teisę ir mokąs rašyti. Šiaip jo­ kių kitų kvalifikacijų iš jo nereikalauta. Pavieto teismai XVI—XVIII a. Lietuvos valstybėje buvo žemiau­ sioji valstybės teismų institucija, sudaryta bajorų tarpusavio by­ loms spręsti. Tik bajorai ir dvasininkai tebuvo laikomi pilnateisiais Lietuvos piliečiais, tai ir jos teismai su retomis išimtimis tesirūpino tik tuo luomu. Kiti luomai valstybiniu atžvilgiu nebuvo pripažinti. Privatinių dvarų valstiečiai pagal jurisdikciją priklausė savo ponų ar jT įgaliotinių privatiniams teismams. Valstybės dvarų valstiečius teisė tų dvarų valdytojai, seniūnai, laikytojai arba jų įgaliotiniai patys. Tokia pat padėtis teismų atžvilgiu buvo ir neprivilegijuotų miestelių gyventojų. Savivaldybės teises turinčiuose miestuose mies­ tiečius teisė miestų savivaldybių teismai, bet ir jie nebuvo laikomi valstybiniais teismais. Žydai turėjo savo teismus. Bažnyčios teismai teisė tik dvasininkus. Kaip kiti valstybiniai teismai, taip ir pavieto, buvo skiriami tik bajorams. Pavieto teismai buvo įsteigti 1564—1566 m. visą valstybę pada­ lijus į vaivadijas ir pavietus. Kiekviename paviete buvo įsteigti savi teismai. Jie buvo trejopi: žemės,; pilies ir pakamarininkio, kiekvie­ no po vieną kiekviename paviete. Lietuvos Statutas visur teikia pirmenybę žemės teismams, antroje vietoje teminėdamas pilies teis­ mus. Pakamarininkio teismai paprastai minimi trečioje vietoje, nors seimeliuose ir įvairiuose bajorų suvažiavimuose pačiam pavieto pakamarininkiui skiriama vieta tuoj po pilininko arba pavieto mar­ šalkos, aukštesnė savo rangu už žemės ir pilies teismo pareigūnus. Žemės teismas paviete buvo laikomas svarbiausiu. Jo kompe­ tencijoje buvo visos civilinės bylos, išskyrus žemės ribų bylas ir net kai kurios kriminalinės bylos, kurios nebuvo įsakmiai pavestos pilies ar kitokiems teismams. Žemės teismas, sudarytas iš žemės teisėjo, pateisėjo ir žemės raštininko, rinkdavosi kas metai į tris sesijas ir turėjo galios teisti visus be išimties paviete gyvenančius ar žemės turinčius bajorus. Kriminalinėms byloms spręsti kiekvie­ name paviete buvo po1 vieną pilies teismą, kurį sudarė pilies se­ niūnas, pilies teisėjas ir pilies raštininkas. Jo jurisdikcijai priklausė visi tame paviete gyveną ar žemių turį bajorai. Rinkdavosi kas mė­ nesį. Kiekviename paviete dar buvo po vieną pakamarininkio teis­ mą, kurio jurisdikcijai priklausė1 bylos, sprendžiančios pavieto ba­

166

L IE T U V A

jorų ginčus dėl žemių ir jų ribų. Tai buvo vieno asmens, pakamarininkio, teismas. Visi trys pavieto teismai vedė ir saugojo savo teismų knygas. Į žemės teismo knygas buvo įrašomi teismų tardymai, bylos eiga, liu­ dytojų parodymai, teismo sprendimai ir kt. žemės teismo aktai. Tas knygas vedė žemės teismo raštininkas, kuris kartu ėjo ir mūsų lai­ kų notaro pareigas, o pačios žemės teismo knygos turėjo notarinės reikšmės. Į jas buvo įrašomi ir įvairiausi vieši bei privatiniai doku­ mentai bei aktai, kaip privilegijos, testamentai, pirkimo, pardavimo ir visokie kitokie dokumentai, kuriuos tik kuris nors bajoras turėjo įrašyti į knygas, kad jie būtų legalizuoti, arba norėjo apsaugoti nuo užmiršimo ar pražuvimo. Dėl to žemės teismo knygos pasidarė neišsemiamas svarbiausias istorijos šaltinis Lietuvos praeities ty­ rinėtojui. Teismo knygos buvo laikomos specialiai pastatytuose rū­ siuose ar namuose. Pilies teismo raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurios turėjo tokios pat notarinės reikšmės, kaip ir žemės teismo knygos. Pakamarininkio teismo knygas vedė pats pakamarininkis, o po jo mirties jos būdavo perduodamos saugoti kartu su žemės teismo knygomis. Visų trijų pavieto teismų pagalbinis pareigūnas buvo pačių pa­ vieto bajorų renkamas vaznys, arba šauklys, ėjęs teismo pasiunti­ nio, oficialaus liudytojo, nuostolių, žaizdų1 ar lavonų apžiūrėtojo ir teismo antstolio pareigas. Pavieto teismuose bylos buvo sprendžiamos pirma instancija- Iš jų abiem šalims buvo galimd apeliuoti į Vyriausiąjį Lietuvos Tri­ bunolą. Tik bylose, susijusiose su bajoro garbe, turėjo būti apeliuo­ jama į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. Pavieto bajorai savo ginčus galėjo spręsti ir trečiųjų teisme, kurio sprendimai, neprieštaraują įstatymams, turėjo tą pačią galią, kaip ir pavieto teismų nutarimai. Ypatingoms bajorų byloms spręs­ ti didžiojo Lietuvos kunigaikščio, reikalui esant, dar buvo sudaromi iš trijų tame paviete gyvenančių bajorų komisarų teismai, kuriems priklausė valstybės dvarų, žemių, miškų, ežerų bei valstybės dvarų, žmonių užgrobimo bei pasisavinimo bylos. Prie ypatingų pavieto teismų reikia priskirti ir tarpuvaldžio metu kiekviename paviete sudaromą kaptūrinį teismą, kai visi kiti teismai nustodavo veikę. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja­ nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 2 leid., 1921; 1.1. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, L 1—2, 1934—1938; 1.1. Lappo, Zemskij sud v Velikom kniažestve litovskom v konce XVI v. (Zumal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 6, 1897); I.I. Lappo, Grodskij sud v Velikom Kniažestve Litovskom v XVI st. (Ten pat, nr. 2, 1908);

T E ISĖ

IR T E IS M A I

167

1.1. Lappo, Podkomorskij sud v velikom kniažestve Litovskom v konce XVI v. i načale XVII v. (Ten pat, nr. 8, 1899); 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st..., 1911.

Pilies teismas XVI—XVIII a. Lietuvos1 valstybėje buvo pavieto teismas, sprendęs kriminalines bylas pirma instancija. Pilies teismas įkurtas 1564—1566 m. Lenkijos pavietų teismų pavyzdžiu. Pagal Lie­ tuvos Statutą, pilies teismui priklausė bylos dėl bajoro sodybos už­ puolimo, krikščionių bažnyčių užpuolimo, moterų ir mergaičių iš­ niekinimo, užpuolimų miestuose, apiplėšimų pakelyje, piktadarys­ čių, vagysčių, falsifikavimo, padegimo, burtininkystės, nuodijimo, keršto bajorui padegimu ar jo sveikatai kenkiant ir dėl bajoro su­ žeidimo ar užmušimo. Bylos dėl pabėgusių valstiečių ir tarnų pagal bajoro valią galėjo būti nagrinėjamos tiek pilies teisme, tiek žemės teisme. Kiekviename paviete buvo po vieną pilies teismą, kurio juris­ dikcijai priklausė visi tame paviete gyveną ar žemės turį bajorai. Nebūdamas nuolat veikianti institucija, pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi pavieto centre kas mėnuo. Jo sesijos vadinosi r o č k i ir turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti po dvi savaites. Centriniame vaivadijos paviete pilies teismas buvo pa­ vestas pačiam vaivadai, necentriniuose pavietuose — pilies seniū­ nui. Tik vaivados teises turėjęs Žemaičių seniūnas, taip pat Lietu­ vos Brastos, Mstislavlio ir Minsko vaivados nėjo pilies seniūno pa­ reigų, nes čia irgi buvo skiriami pilies seniūnai. Pilies teismo pir­ mininkas buvo vadinamas pilies seniūnu arba teismo seniūnu. Teis­ mo posėdžiams pirmininkaudavo ir teisdavo dažniausiai ne patys vaivados ar pilies teismo seniūnai, nes jie ne visada turėjo laiko kas mėnesį dviem savaitėms susirenkantiems teismams. Todėl vai­ vados ir pilies seniūnai buvo įpareigoti patys sudaryti; pilies teis­ m ą — savo nuožiūra paskirti vietininką, arba paseniūnį, pilies tei­ sėją ir pilies teismo! raštininką. Iš pilies teismo narių nebuvo rei­ kalaujama jokio specialaus mokslo ar pasirengimo, užteko tokių 1588 m. Lietuvos Statuto reikalaujamų kvalifikacijų, kad būtų tame paviete gyveną bajorai, Lietuvos piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką Lietuvos valstybinės kanceliarijos raštą. . Pilies teismas buvo vienintelis pavieto teismas, kurio pareigūnai nebuvo renkami, bet skiriami. Tačiau ir jis buvo grynai bajorų institucija, sukurta bajorų reikalams. Vaivadomis ir teisminiais se­ niūnais didysis Lietuvos kunigaikštis galėjo skirti tik Lietuvos pilie­ čius bajorus. Be kaltės ir teismo jų nebuvo galima atleisti. Pilies teismo nariai bei pareigūnai galėjo būti taip pat tik bajorai, vaivadų

163

LIE T U V A

ir pilies seniūnų paskirti, nereikalingi jokio didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio patvirtinimo. Taigi pilies teismai, kaip ir kiti pavieto teis­ mai, faktiškai buvo sudaryti tik iš bajorų. Pilies teismas buvo kolektyvinis teismas ir bylas1nagrinėjo bei sprendė visi teismo nariai kartu: seniūnas arba jo vietininkas, pi­ lies teisėjas ir raštininkas. 1588 m. Lietuvos Statute (IV skyrius, 38 str.) aiškiai pasakyta, jog bylas turi spręsti visi trys pilies teismo pareigūnai. Vienam kuriam jų susirgus aiį dėl kitos svarbios prie­ žasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Tačiau kad dėl teismo narių kaltės bylos nebūtų vilkinamos, pilies teismo parei­ gūnas, triskart be svarbios priežasties neatvykęs į sesiją, turėjo nustoti savo pareigų, ir jo vietoje vaivada ar teisminis seniūnas privalėjo paskirti kitą asmenį. Pilies teismo pareigūnų poelgiai ga­ lėjo būti skundžiami žemės teismui. Pilies teismo raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurios turėjo tokios pat notarinės reikšmės, kaip ir žemės teismo knygos. Nepatenkinti pilies teismo sprendimu galėjoi apeliuoti Į Lietuvos Tribunolą, kur bylos turėjo būti spren­ džiamos galutine instancija, jei jos nebuvo įsakmiai iš Tribunolo kompetencijos išskirtos ir pavestos didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba seimo teismui, pvz., bylos dėl bajoro garbės ir tokios krimina­ linės bylos, kurios buvo susijusios kartu su bajoro užmušimu ir jo garbės įžeidimu. I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; 1.1. Lappo, Grodskij sud v Velikom Kniažestve Litovskom v XVI si. (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1908); 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st. Litovsko-russkij povet i ego seimik, 1911; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Janulaitis, Lietuvos vi­ suomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 2 leid., 1921.

Šauklys, arba vaznys (lenk. w o z n y ) , Lietuvos XVI—XVIII a. teismų santvarkoje pavieto teismų pagalbinis pareigūnas įvairiems teismo reikalams, turįs gana įvairių pareigų. Pagal Lietuvos Statutą, šauklys turėjo savo pavieto bajorams išnešioti įvairius didžiojo ku­ nigaikščio, tribunolo, žemės, pilies ir pakamarininkio teismo raštus, taip pat didžiojo kunigaikščio ir seimo bei karinius laiškus ir šau­ kimus. Kaip teismo pasiuntinys, jis turėjo nusikaltusiems bajorams įteikti šaukimus į teismą. Toliau šauklys ėjo ir teismo antstolio pa­ reigas. Jis privalėjo vykdyti teismų sprendimus, perduoti bylą lai­ mėjusiai šaliai priteistus dvarus, žemes, įvesdinti į jas ir kt. Tačiau Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo; nutarimai turėjo būti vykdomi ne šauklio, bet pačių žemės ir pilies teismo teisėjų. Be kitų pareigų, šauklys prižiūrėjo teisme tvarką ir buvo oficialus liudytojas, teismo

T E ISE

IR T E IS M A I

169

siunčiamas arba bajoro kviečiamas nusikaltimo vieton. Tuo reikalu iškviestas jis turėjo tuoj vykti į nusikaltimo vietą, apžiūrėti užpuo­ limo ar muštynių vietą, užmuštus, sužeistus, jų žaizdas, padarytus nuostolius ir kt. Kaip oficialus liudytojas, jis su savimi tokiais at­ vejais turėjo pasiimti du patikimus bajorus. Be jų* vienas pats, apžiūrėti galėjo tik užmuštus ari sužeistus valstiečius ir šiaip ma­ žesnius nuostolius bei skriaudas. Po to, kaip oficialus liudytojas, jis viską turėjo įrašydinti pilies ar žemės teismo knygose, kurių užrašai galiojo kaip dokumentai. Teismo metu jis būdavo oficialus liudytojas ir savo paliudijimus prisiekdavo. Kiekviename paviete galėjo būtį po 2 ar daugiau šauklių. Jie buvo pačių pavieto bajorų išrenkami ir po to vaivadų paskiriami. Iš šauklių jokių specialių kvalifikacijų nebuvo reikalaujama. Už­ teko, kad jis būtų bajoras, gyventų tame paviete ir būtų geras, patikimas ir garbingas žmogus. Pagal 1588 m. Lietuvos Statuto IV skyriaus 17 straipsnį, šauklys galėjo būti net ir beraštis. Šauklys, kaip specialus teismo pareigūnas, Lietuvoje buvo žinomas nuo XVI a. Ankstyvesniais laikais panašios pareigos Lietuvos teismų santvarkoje buvo einamos vižių, didžiojo kunigaikščio dvarų tijūnų ir laikytojų padėjėjų, o XV a. pradžioje didžiojo kunigaikščio tar­ nų bei jo teismo vykdytojų, vadinamų d z i e c k i (žr. ,,Teismų parei­ gūnai"). Lenkijoje šauklys skelbė teismo sprendimus, įteikdavo šaukimus į teismą ir atlikdavo kitas teismo pagalbinio pareigūno pareigas jau nuo Piastų laikų. Jo lenkiškas vardas „ w o ž n y ‘‘ kilęs nuo to, kad jis „išvežiodavo" įvairius raštus, žinomas jau XIII a. Lenkijos doku­ mentuose. Lotyniškai jis buvo vadinamas m i n i s t e r i a l i s , o jei jo ga­ lia apėmė visą vaivadiją, tai — g e n e r a l i s m i n i s t e r i a l i s . Dėl to šauk­ lys dar dažnai buvo vadinamas „generolu". Kazimieras Didysis nu­ statė, kad šaukliai būtų skiriami vaivadų ir jų teisiami. 1347 m. Kazimiero Didžiojo Statutas aiškiai nusakė jo pareigas ir atsako­ mybę. XV a. šaukliai karaliaus vardu bei jo pavesti skelbė miestų turgavietėse ir aikštėse įvairius karaliaus patvarkymus bei šlėktos suvažiavimų nutarimus. Vėliau, ligi Lenkijos padalijimų, šauklio pareigos Lenkijoje buvo panašios kaip ir Lietuvoje. I.l: Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 8 leid., 1949.

Tarposia (ir tarpostai) senovės Lietuvoje XV a. ir XVI a. pir­ mojoje pusėje — specialus liudininkas, turėjęs svarbios reikšmės teismo procese, ypač kriminalinėse bylose, sprendžiamose didžio­

170

L IE TU V A

jo kunigaikščio teisme, kuris nedarė jokių tardymų, bet rėmėsi tarpostų parodymu. Tarpostos vardas, randamas to meto Lietuvos kan­ celiarijos gudų kalba rašytuose teismų dokumentuose ir 1529 metų Lietuvos Statute, yra lietuviškos kilmės. To vardo originali lietuviš­ ka forma nebežinoma, bet galėjo būti gimininga vėlesniam „tarpi­ ninkui". Tarposta nebuvo laikomas nuolatiniu teismo pareigūnu, o tik neabejotinai patikimu liudininku, mačiusiu nusikaltimą. Juo galėjo būti kiekvienas garbingas žmogus, turėjęs viešą pasitikėjimą savo apylinkėje. Nukentėjusiai šaliai ką nors skundžiant teisme baudžiamuoju nusikaltimu, tos šalies kviečiamas tarposta teisme pareikšdavo, kad jis žinąs ir matęs kaltinamojo padarytą nusikal­ timą. Tarpostos paliudijimas dažnai būdavo pateikiamas teismui raštu. Tuo paliudijimu remiantis, 1529 metų Lietuvos Statutas leido kaltinamąjį net kankinti ir išgauti prisipažinimą nusikaltus, pvz., pavogus. Su 1564—1566 m. Lietuvos teismų reformomis tarposta išnyko, bet dar ir 1588 metų Lietuvos Statutas (XIV skyrius 18 str.) leido vartoti tortūras prieš visų luomų vagis ir burtininkus. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; K. Ja­ blonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, d. 1, 1936.

Teisėjai senovės! Lietuvoje žinomi jau nuo XV a. pradžios. Pa­ čiais seniausiais laikais vyriausias, o gal ir vienintelis teisėjas buvo pats didysis Lietuvos kunigaikštis. Valstybės aparatui formuojan­ tis, XV a. atsirado didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirtų teisėjų. Jau 1387 m. privilegijoje Jogaila pažadėjo Lietuvos bajorams paskirti teisėjus, o 1434 m. privilegijoje Žygimantas Kęstutaitis uždraudė suiminėti bajorus be teismo sprendimo. Kazimieras Jogailaitis savo 1447 m. privilegijoje pažadėjo nesiuntinėti į bajorų dvarus jokių savo teismo vykdytojų. Jau XV a. greta kitų' savo pareigų teisėjo funkcijas vykdė didžiojo Lietuvos kunigaikščio skiriami vaivados, vietininkai, tijūnai, laikytojai ir kiti pareigūnai. Tačiau iš jų teismo jurisdikcijos buvo išskirti jų administracinėje srityje buvę kuni­ gaikščiai ir žymieji didikai, vadinami ponai, kuriuos ir toliau teisė pats didysis kunigaikštis arba kartu su juo Ponų Taryba, arba spe­ cialūs didžiojo Lietuvos kunigaikščio įgaliotiniai komisarai. Dar 1529 m. Lietuvos Statutas patvirtino ponų teises nebūti didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkų jurisdikcijoje, apėmusioje jų ad­ ministruojamą vietininkiją ar tijūniją. Greta didžiojo kunigaikščio pareigūnų, kartu ėjusių teisėjo pa­ reigas, buvo žinomi ir valstiečių kuopos teisėjai, pasirinkti besiby­ linėjančių šalių, nagrinėję bylas dėl žemės ribų ginčo vietoje. Dėl to tokie kuopos teisėjai kartais būdavo vadinami išvažiuojančiaisiais (gud. j e z d o k i ) .

TE ISE

IR T E I S M A I

171

XVI a. vidurio reformomis galutinai nusistojo Lietuvos teismų santvarka. Nuo tada ligi valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje kiek­ viename paviete buvo po vieną pilies, pakamarininkio ir žemės tei­ smą. Pilies teismo pareigūnai nebuvo bajorų renkami, bet skiriami paties didžiojo' kunigaikščio bei teisminio seniūno, tačiau kitų pa­ vieto teismų teisėjai, pakamarininkio ir žemės teismo pareigūnai buvo bajorų renkami specialiuose elekciniuose seimeliuose. Čia bu­ vo išrenkama po^ 4 kandidatus į teismą, iš kurių didysis kunigaikš­ tis vieną paskirdavo pats pasirinkęs. Kandidatams į teisėjus ne­ buvo keliamos jokios kitos kvalifikacijos bei sąlygos ir; iš jų ne­ buvo reikalaujama jokio pasirengimo bei cenzo, kaip tik žiūrima, kad jie būtų Lietuvos piliečiai, tame paviete tikrai iš seno gyve­ ną bajorai, geri, pamaldūs ir dorovingi, moką rašyti ir išmaną tei­ sę žmonės. Tarpuvaldžių metu kiekvieno pavieto kaptūrinis sei­ melis išrinkdavo kaptūrinius teismus savo paviete visoms to me­ to byloms spręsti. Kiekvieno pavieto Graudulinių (Grabnyčių) sei­ meliai išrinkdavo po du teisėjus, vadinamus deputatais, į Lietuvos Tribunolą. Valstiečius teisė patys bajorai savo dvaruose, o vals­ tybės dvaruose tų dvarų tijūnai, seniūnai bei laikytojai. Miestai, turį savivaldybės teisę, turėjo miestiečių išrinktus teisėjus šuoli­ ninkus, pirmininkaujamus miesto vaito. Žydų reikalams teisėjais buvo vaivados arba jų pavaduotojai. Teismas senovės Lenkijoje atsirado jau Piastų laikais, kada spe­ cialūs teisėjai pavadavo karalius ir kunigaikščius spręsdami bylas. Pirmiausia teisė pats karalius, vėliau jam padėjo rūmų teisėjas ( j u ­ d e x c u r ia e , j u d i c e s n o s tr i) , minimas Kazimiero Didžiojo 1347 m. Piotrkovo 1 ir Vislicos teisynuose kaip teismo pirmininkas. Vaivados ir pilininkai sprendė kriminalines bylas, laikydami savo pavaduo­ tojus teisėjus. Kaip matyti iš 1347 m. Vislicos statuto, atskirose Lenkijos žemėse pavaduodami karalių teisė ponai su tos žemės tei­ sėju ir pateisėju. Ilgainiui kiekviena sudėtinė Lenkijos valstybės že­ mė turėjo savo teisėją, pateisėjį ir žemės raštininką. Siekdamas tos pačios teisminės santvarkos visai Lenkijai, Kazimieras 1356 m. įs­ teigė vyriausiąjį apecialinį teismą. XIV a. Lenkijoje buvo kolek­ tyviniai žemės suvažiavimų teismai (lot. c o l l o q u i a , lenk. s ą d y w i e c o w e ) , pirmininkaujami atskiros žeiiiėš valdovo, juose dalyvaujant magnatams, aukštiesiems bažnyčios iii tos žemės administraciniams pareigūnams. Vėliau tokiems suvažiavimo teismams pirmininkavo 1 Buvo „Petrakavo".

172

L IE T U V A

vaivada arba pilininkas. Iš jų buvo galima apeliuoti į patį karalių. XV a. Kazimiero Jogailaičio laikais išnyko vaivadų ir pilininkų teis­ mai ir atsirado pilies teismai ( s ą d y g i o d z k i e ) kriminalinėms byloms spręsti. Vaivada tačiau tebepirmininkavo žemės suvažiavimo teis­ mui ir buvo vyriausias žydų teisėjas. XV a. greta visos vaivadijos suvažiavimo teismo, sprendusio svarbiausias bylas, atsirado pavie­ tų žemės teismai, susidedą iš teisėjo, pateisėjo, raštininko ir kamarininkų. Žemės teismui priklausė mažiau svarbios bylos. Iš jų buvo galima apeliuoti į vaivadijos pareigūnų suvažiavimo teismą, o iš čia, į paties karaliaus teismą. 1523 m. Žygimantas Senasis žemės teismui pavedė visas civilines bylas. XVI a. atsirado ir pakamarinirikio teismas. XVI a. viduryje Lietuvoje pravedant teismų re­ formą, Lenkijos pavyzdžiu čia taip pat buvo įvesti pilies, žemės ir pakamarininkio teismai. 1578 m. buvo įsteigtas Lenkijos (Karūnos) Tribunolas kaip aukščiausias teismas. Tada vaivadijų bei žemės suvažiavimų teismai pamažu išnyko. Didžiosios Lenkijos Tribunolas posėdžiavo Piotrkove, o Mažosios Lenkijos — Liubline. Prūsų že­ mės 1588 m. buvo priskirtos prie Didžiosios Lenkijos Tribunolo. Voluinės ir Braclavo 1 vaivadijos 1589 m. buvo priskirtos prie Ma­ žosios Lenkijos Tribunolo, taip pat ir Kijevo vaivadija 1590 m. Prieš tai Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemėse, 1569 m. Liublino unijos seime atplėštose nuo Lietuvos, veikė Lucko Tribunolas, na­ grinėjęs bylas pagal 1566 m. Lietuvos Statutą, kiek pakeistą bei pritaikytą toms žemėms ir dėl to kartais vadinamą Voluinės statu­ tu. Tribunolo nariai, vadinami deputatais, buvo renkami šlėktos sei­ melių vieneriems metams. Greta šlėktos teismo buvo atskiri teismai miestiečių, gyvenusių savivaldybės teisę turinčiuose miestuose. Čia veikė miesto tarybos narių ir šuolininkų teismas. Čia taip pat buvo ir nuolatinis teismas ( s ą d p o i o c z n y ) iš užsienio atvykusių pirklių byloms spręsti. 1365 m. Kazimieras Didysis įsteigė apeliacinį teismą miestams, kuris iš­ nyko XVII a. pirmojoje pusėje; nuo tada iš miestų teismų buvo galima apeliuoti į karaliaus rūmų asesorių teismą. Valstiečiai Piiastų laikais buvo teisiami kolektyviniame šuolinin­ kų teisme, kuriam pirmininkavo seniūnas. Šis teismas galėjo nagri­ nėti ir mišrias valstiečių bei žemvaldžių bylas. Už kriminalinius nusikaltimus bajoras galėjo patraukti valstiečius, ir į pilies ar ki­ tus teismus. Dėl augančios šlėktos politinės įtakos kaimų savival­ 1 Buvo „Breslavo".

T E ISE

IR T E IS M A I

173

dybės išnyko dar prieš XIV a. pabaigą. 1573 m. Lenkijos valstie­ čiai buvo visiškai atiduoti savo ponų jurisdikcijai. XV—XVI a. Len­ kijoje dar buvo įvairių specialių teismų, pritaikytų specialioms ūkio šakoms, kaip bartininkų, malūnininkų, sielininkų, medžioklės ir kitų teismų. Si. Kntizeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, '7 leid., 1931; Z. Gloger, Encyklopedja staropolska illustrowana, t. 1—2, 2 leid., 1958; M. i Z. Wojciechowscy, Polska, Piastow — Polska Jagiellonow, 1946.

Teismas senovės Lietuvoje formavosi pamažu dėl bajorams tei­ kiamų privilegijų. Pats seniausias buvo paties didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio teismas. Valstybei tik susikūrus, didysis Lietuvos kuni­ gaikštis buvo aukščiausias, galbūt ir vienintelis teisėjas. Tačiau prieš krikščionybės įvedimą dokumentuose jo teisminės veiklos pėd­ sakų nerandama. Su krikščionybės įvedimu Katalikų bažnyčia 1387 m. gavo imunitetą. Jai buvo leista turėti savo teismą. Jogai­ la 1387 m. pažadėjo bajorams paskirti teisėjus kiekvienoje valsty­ bės srityje. 1434 m. Žygimanto Kęstutaičio privilegijoje sakoma, kad teismas turi vykti pagal Lietuvos papročius ( o r d i n e t e r r a e L ith u a n ia e ) , tačiau vėl nėra likę jokių aiškesnių dokumentinių žinių apie tų laikų Lietuvos teismą. Dažnai teismas buvo atliekamas ne kurių nors specialių teisėjų, bet šiaip įvairių didžiojo Lietuvos kunigaikščio administracijos pa­ reigūnų, kaip vietininkų, tijūnų, dvarų laikytojų ir pan. Iš tokių di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio pareįgūnų teismų buvo išskirti Lie­ tuvos kunigaikščiai ir didikai, vadinami ponais. Jie ir jų dvarai priklausė paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismui arba jo pavedimu specialių įgaliotinių (komisarų) teismui. Šitokios Lietuvos ponų imuniteto teisės buvo patvirtintos dar 1529 m. Lietuvos Sta­ tute, bet vėlyvesnėse Statuto laidose jau jos išnyko. Didysis Lie­ tuvos kunigaikštis teisė pats vienas ar savo pasikviestų posėdininkų, Ponų Tarybos narių, padedamas, kurie turėjo tik pataria­ mąjį balsą. Iš to susidarė Ponų Tarybos teismas, kuris vis dėlto iš­ nyko XVII a. XV—XVI a. Lietuvoje buvo žinomi šie teismai: V a i v a d o s teismas, kaip svarbiausio didžiojo kunigaikščio vietininko atskirose valstybės srityse, savo žinioje turėjusio visus tos srities gyventojus, išskyrus tik pačius stambiuosius didikus, ku­ riuos teisė tiesiog pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir Ponų Ta­ ryba. Visi bajorai galėjo apeliuoti iš vaivados teismo į didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismą.

174

L IE TU V A

V i e t i n i n k o teismo jurisdikcija apėmė visus jo administruo­ jamo valsčiaus arba pavieto bajorus, išskyrus ponus, teisiamus pa­ ties didžiojo Lietuvos kunigaikščio ar Ponų Tarybos. Vietininko teismui priklausė visos jo valsčiaus didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio dvarų valstiečių bylos, taip pat ir tų miestų miestiečių, kurie neturėjo savivaldybės teisių. Vietininko naudai ėjo jo teismo mo­ kesčiai ir pabaudos. Vietininko teismas iš pradžių buvo vieno as­ mens teismas, tik 1529 m. Lietuvos Statutas įvedė naują dėsnį, jog vietininkas gali teisti dalyvaujant dviem bajorams, išimtiniu at­ veju bent vienam. T i j ū n o teismas savo esme buvo tas pats vietininko teismas, nes vietininkai ligi XVI a. pradžios paprastai vadinosi dar ir tijū­ nais. 1529 m. Lietuvos Statuto išleidimo metu tijūno teismas teisė jam pavestų didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų valstiečius ir jo valsčiaus gyventojus, tačiau vietos bajorai nebuvo tijūno teismo ju ­ risdikcijoje. D v a r ų l a i k y t o j o teismui priklausė jo prižiūrimų didžio­ jo Lietuvos kunigaikščio dvarų gyventojai. Dvarų laikytojams ( d e r ž a v c y ) teismo dalykuose padėdavo vižiai, siunčiami į nusikaltimo vietą tyrinėti įstatymų pažeidimo aplinkybių, kad vėliau galėtų oficialiai paliudyti byloje. Vižių pareiga buvo taip pat pristatyti į teismą atsakovus bei kaltinamuosius ir vykdvti te ism o soren d im u s K u o p o s teismas (gud. k o p n y j s u d ) veikė daugiausia gudų gy­ venamose Lietuvos dalyse ir iš esmės buvo valstiečių bendruome­ nės teismas, susidedąs iš besiginčijančių šalių atstovų. Kuopos teismu buvo vadinama ir ginčų dėl žemės nagrinėjimas bei sprendimas ginčo vietoje. Ginčų dėl žemės ribų teisėjai, išvažiuoją spręsti by­ las į ginčo vietą, buvo vadinami „išvažiuojantieji" ( j e z d o k i ) , o jų teismas „išvažiavimas (i o z j B z d ) , Kiekviena besibylinėjanti šalis į kuopos teismą paprastai paskirdavo po vieną teisėją iš savo pu­ sės, kuriems didysis Lietuvos kunigaikštis arba jo vietos pareigūnai pavesdavo nagrinėti bylą, o trečias teisėjas buvo arba abiejų šalių pasikviestų teisėjų pasirenkamas, arba vietos valdžios pareigūnų ski­ riamas. Kuopos teismų sprendimai ir byloms nagrinėti Daskirtas laikas buvo galutinis (gud. rok za v i l y j). 1529 nx. K a Z t a ris visą skyrių apie žemes ribas ir kuopos teismų reikalus, sumini tik 4 priežastis, dėl kurių kuopos teismas galėjo būti atidėtas: ma­ rą, seimą, karo tarnybą ar ligą. Kuopos teismo paskirtu laiku ku­ riai šaliai dėl kitų kokių nors priežasčių neatvykus, byla buvo sprendžiama remiantis atvykusios šalies parodymais. Didžiojo Lietu­ vos kunigaikščio dvarų laikytojų padėjėjai teismo reikalams, va­ dinami vižiais, taip pat dalyvavo kuopos teismuose. Lietuvoje kuo­

T E ISE

IR T E IS M A I

175

pos teismai išliko ligi XVIII a.r ir 1588 m. Lietuvos Statuto nuosta­ tai, susiję su tuo teismu, dar buvo ištisai perspausdinti 1786 m. lai­ doje. Dėl Lietuvos administracinės ir teisminės santvarkos supanašinimo su Lenkijos santvarka 1564—1566 m. Lietuvoje buvo įvykdyta plati teismų reforma. Trokšdami daugiau laisvės, Lietuvos bajorai nepatenkinti, kad teismus vykdė didžiojo Lietuvos kunigaikščio skir­ ti pareigūnai, reikalavo, kad Lietuvoje būtų įvesti pačių bajorų renkami teismai, kokie tuo metu buvo Lenkijoje. Žygimantui Au­ gustui sutikus, kiekvienoje vaivadijoje bei paviete buvo įvesti ba­ jorų renkami teismai ir visa Lietuvos teisminė santvarka buvo per­ tvarkyta. Dauguma didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkų bei seniūnų nebeteko1teisės teisti bajorus, o didikai bei ponai nustojo savo teisminio imuniteto ir toliau turėjo būti teisiami bajorų teis­ mų teisėjų. Lietuvos teismų perorganizavimas buvo užbaigtas Lie­ tuvos Tribunolo įsteigimu 1581 m. Taigi XVI a. antrojoje pusėje galutinai nusistojo senosios Lie­ tuvos teismų santvarka, pagrįsta luominiais principais. Tik bajorai ir dvasininkai buvo laikomi pilnateisiais piliečiais, o kiti luomai valstybės atžvilgiu nebuvo pripažinti. Privatinių dvarų valstiečiai priklausė savo ponų ar jų įgaliotinių teismui. Valstybės dvarų val­ stiečius teisė tų dvarų valdytojai, seniūnai arba jų įgaliotiniai. To­ kia pat buvo ir neprivilegijuotų miestų gyventojų padėtis teismų atžvilgiu. Geresnė buvo miestiečių, turinčių savivaldybės teises, pa­ dėtis, bet valstybinės reikšmės ir jie neturėjo. Dvasininkų (bažny­ čios) teismai teisė tik dvasininkus, o valstybės teismų organizaci­ ja buvo skiriama tik bajorams, su kuriais teisių atžvilgiu buvo su­ lyginti ir didikai. XVI—XVIII a. žemiausia valstybės bajorų teismų instancija buvo pavietų teismai. Kiekvienas pavietas turėjo po ž emė s , p i l i e s ir p a k a m a r i n i n k i o teismą. Lietuvos Statutas visur teikia pirmenybę žemės teismui ir jo pareigūnams, vis antroje vietoje teminėdamas pilies teismą ir jo pareigūnus. Pa­ kamarininkio teismas paprastai minimas trečioje vietoje, nors seimeliuose pačiam pavieto pakamarininkiui skiriama vieta tuoj po pilininko arba pavieto maršalkos, aukštesnė savo rangu už žemės ir pilies teismų pareigūnus. Nuo XVI a. antrosios pusės re­ formų ligi valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje senovės Lietuvoje veikė šie teismai: Ž e m ė s teismas, kiekviename paviete laikomas svarbiausiu, su­ darytas iš pačių bajorų išrinktų ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio patvirtintų žemės teisėjo, pateisėjo ir žemės raštininko, sprendė be­

176

L IE T U V A

veik visas civilines bylas dėl turto, išskyrus tas, kurios buvo pa­ vestos kitiems teismams. P i l i e s teismas, sudarytas iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirto teisminio seniūno ir pastarojo pasirinktų paseniūnio, pilies teisėjo ir pilies raštininko, turėjo paskirtį spręsti kriminalines by­ las. P a k a m a r i n i n k i o teismas, sudarytas iš pačių bajorų išrink­ to ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio patvirtinto pakamarininkio ar­ ba pastarojo pasirinktų kamarininkų, nagrinėjo ir sprendė ginčus dėl žemės ir žemės nuosavybės ribų bylas, tačiau bylas dėl bajorų ir valstybės dvarų ribų pažeidimo sprendė specialus komisarų teis­ mas. Pavietų teismų bylos buvo sprendžiamos pirma instancija ir abiem šalims buvo leidžiama iš čia apeliuoti į Lietuvos Tribunolą, o bajoro garbės dalykuose į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. T r i b u n o l a s , sudarytas iš pavietų bajorų išrinktų deputatų, sprendė apeliacines bylas iš pavieto teismo kaip galutinė instan­ cija, jei jos įsakmiai nebuvo išimtos iš Tribunolo kompetencijos. Be to, čia pirma instancija buvo nagrinėjamos bylos, įkeliamos prieš pavietų pareigūnus, savo teisme pasielgusius ne pągal įstatymus. D i d ž i o j o L i e t u v o s k u n i g a i k š č i o teismas, arba jo r ū m ų teismas, dažnai taip pat vadinamas s e i m o teismu, nes di­ dysis Lietuvos kunigaikštis paprastai bylas nagrinėdavo su sena­ toriais seimo posėdžių metu, pirma ir paskutine instancija sprendė karaliaus didybės įžeidimo, valstybės išdavimo, einančių pareigas senatorių bei teismo pareigūnų sužeidimo ar užmušimo bei netei­ singų muitų ėmimo bylas. Apeliacine instancija čia buvo sprendžia­ mos bajoro garbės, valstybės dvarų, iždo ir apeliacinės komisarų teismų bylos. XVI—XVIII a. Lietuvoje veikė dar šie teismai: K o m i s a r ų teismas — didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismo šaka, sudaryta didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirtų ir bajorų pa­ sirinktų 6 specialių įgaliotinių tam reikalui, nągrinėjo valstybės dva­ rų ar jų žemių užgrobimo bei pasisavinimo bylas, taip pat bylas dėl sienų tarp valstybės ir privatinių bajorų bei bažnyčios žemių. Ko­ misarų teismai Lietuvoje buvo žinomi jau XV a., kada didysis Lie­ tuvos kunigaikštis paskirdavo savo specialius įgaliotinius nagrinėti byloms, kai byla reikalavo tyrinėjimo nusikaltimo vietoje. 1566 m. Lietuvos Statutas nustatė, jog tokie komisarų teismai bus naudo­ jami tik byloms dėl sienų tarp valstybės ir bajorų žemių ir didžio­ jo Lietuvos kunigaikščio įkeistų dvarų išpirkimo. Iš šitų teismų

TE ISE

IR T E IS M A I

177

buvo ,galima apeliuoti į paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio teis­ mą, kur jau jis pats teisdavo. K a p t ū r i n i a i teismai, pačių bajorų išrinkti kiekviename pa­ viete tarpuvaldžio metu, sprendė visas to meto bylas savo paviete. Šie teismai buvo panaikinti 1768 m. T r e č i ų j ų teismas, sudarytas iš pačių bajorų pasikviestų pa­ tikėtinių, minimas Lietuvos Statute ir 1726 m. konstitucijoje, galėjo spręsti bajorų tarpusavio bylas, tačiau pagal Lietuvos Statutą tik tokie trečiųjų teismo sprendimai tegaliojo, kurie neprieštaravo Lie­ tuvos įstatymams. Iš trečiųjų teismo kompetencijos buvo išimtos kriminalinės ir valstybės pareigūnų prasižengimo bylos. M a r š a l k o s teismas sprendė bylas, susijusias su asmeniniu di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio saugumu ir tvarka jo reziduojamoje a i pakelėje sustojamoje vietoje. Teisė Lietuvos maršalka, nusikal­ tėlius galėdamas bausti net mirtimi už įvairius kriminalinius nusi­ kaltimus didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose ar jo gyvena­ moje vietoje. Iš maršalkos teismo apeliuoti nebuvo galima. M ar­ šalkos teismas panaikintas 1766 m. Tada jis buvo pertvarkytas į koleginį, arba kelių asmenų, teismą. A s e s o r i ų teismas, sudarytas iš Lietuvos kanclerio ir didžio­ jo Lietuvos kunigaikščio kanceliarijos skirtų tarnautojų, vadina­ mų asesoriais, prieš Lietuvos Tribunolo įkūrimą buvo didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio teismo šaka, žinoma nuo XVI a. pradžios, sprendusi apeliacines bylas kaip aukščiausioji instancija. Šis teismas buvo kanclerio žinioje ir jam vadovavo referendaras. 1581 m. įstei­ gus Lietuvos Tribunolą, asesorių teismo kompetencijoje liko tik tos bylos, kurios nepriklausė Tribunolo kompetencijai. Į asesorių teismą buvo renkami ir seimo atstovų delegatai. Šiam teismui pri­ klausė miestiečių, žydų ir valstybės dvarų valstiečių apeliacinės bylos, nuo 1791 m.'— miestų teismų apeliacinės bylos. Nuo 1697 m. asesorių teismui priklausė magdeburgijų, didžiojo Lietuvos kunigai­ kščio valstiečių, iždo ir valstybės dvarų su administratoriais bylos. D v a s i n i n k ų , arba B a ž n y č i o s , teismas teisė ne tik dva­ sininkus bei bažnytinių dvarų gyventojus, bet ir įvairias bylas, su­ sijusias su dvasiniais reikalais, kaip vedybų, skyrybų, tikėjimo, dorovės ir kt. Vedybų reikalų bylose buvo galima apeliuoti į popie­ žiaus nuncijų Lenkijoje, kad nereikėtų kreiptis į patį popiežių. E d u k a c i n ė s k o m i s i j o s teismas buvo sudarytas dėl 1773 m. įsteigtos Edukacinės komisijos. To teismo paskirtis buvo spręsti bylas, susijusias su Edukacinės komisijos lėšomis. E t m o n o teismas sprendė karo lauko bei karo stovyklos by­ las, neatvykusiųjų į visuotinį šaukimą ir kariuomenėje kuo nors 12. K. Avižonis.

178

L IE TU V A

nusikaltusiųjų bylas, galėdamas bausti kalėjimu, net ir mirtimi. Ka­ ro stovyklose etmoną pavaduodavo jo paskirtas specialus karo sto­ vyklos teisėjas. 1764 m. etmono teismas panaikintas. I ž d o k o m i s i j o s teismas, sudarytas dėl iždo komisijos įstei­ gimo 1764 m., vadovaujamas Lietuvos iždininko ir susidedąs iš ke­ lių narių, perėmė iš Iždo Tribunolo bylas, susijusias su mokesčių mokėjimu ir iždo reikalais. I ž d o T r i b u n o l a s , sudarytas Lietuvoje 1609 m., sprendė iž­ do ir mokesčių bylas, kol jos 1764 m. buvo pavestos Iždo komisi­ jos teismui. Nuo XVII a. vidurio Iždo Tribunolas posėdžiavo Gar­ dine. Nuo 1717 m. viena kadencija buvo Minske, kita Gardine, o nuo 1726 ligi 1764 m. — Vilniuje. Iždo Tribunolo nariai buvo pa­ rinkti 2—7 senatoriai ir 16—26 seimo atstovai. Nuo 1703 m. depu­ tatus į iždo Tribunolą rinkdavo patys seimeliai, po 2 iš kiekvieno pavieto. K a r o k o m i s i j o s teismas nuo 1764 m. perėmė buvusias et­ mono teismo funkcijas, kurias 1776 m. perdavė Nuolatinės tary­ bos karo departamentui. Nuo 1789 m. vėl buvo atgaivinta Karo ko­ misija. M i e s t o s a v i v a l d y b ė s teismas buvo skirtas miestiečių byloms spręsti tuose miestuose, kurie naudojosi savivaldybės tei­ sėmis. Mažiau svarbias civilines bylas sprendė pačių miestiečių rinktos miesto tarybos nariai, kriminalines ir svarbesnes civilines bylas sprendė šuolininkai, miesto vaito pirmininkaujami. Iš miesto teismo buvo galima apeliuoti į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos asesorių teismą. P a s i e n i o teismas buvo sudaromas tik Lietuvos ir Lenkijos Respublikos bei Rusijos pasienio gyventojų ginčams spręsti ir su­ sidėjo iš abiejų valstybių paskirtų teisėjų. R e f e r e n d a r o teismas buvo kanclerio žinioje apeliacinėms miestiečių byloms nagrinėti. Referendaras vadovavo kanclerio ju ­ risdikcijoje bei priežiūroje buvusiam aukščiausiam miestiečių teis­ mui (plg. Asesorių teismas). R e l i a c i n i s teismas susidėjo iš Lietuvos ir Lenkijos kara­ liaus, senatorių bei ministrų ir nagrinėjo bylas, kanclerio perduo­ tas didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba karaliaus teismui. Apie to­ kią bylą pranešimą (reliaciją) padarydavo referendaras, kaip kanc­ lerio didysis raštininkas. Čia dažniausiai buvo sprendžiamos Kuršo gyventojų apeliacinės bylos. V a i v a d ų teismas nuo XVI a. vidurio teismų reformos cen­ triniuose Lietuvos vaivadijų pavietuose niekuo nesiskyrė nuo pilies teismo kituose pavietuose, nes čia vaivada ėjo teisminio seniūno

T E ISĖ

IR T E I S M A I

179

pareigas. Be to, vaivada teisė visus vaivadijos ribose gyvenusius žydus. V a l s t i e č i a i buvo teisiami seniūnų, laikytojų, vaitų ir kitų didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų administratorių valstybės dva­ ruose, o privatiniuose bajorų ir didikų dvaruose juos teisė tų dva­ rų savininkai ir jų įgaliotiniai. V i l n i a u s a k a d e m i j o s teismas savo jurisdikcijoje turė­ jo akademijos profesorius ir studentus, bendra universitetų privi­ legijų tvarka išskirtus iš kitų teismų jurisdikcijos. Ž y d ų reikalams teisėju buvo pats vaivada ar jį pavaduojąs pavaivadis. Senosios Lietuvos teisme buvo vartojama valstybinė kancelia­ rijos slavų kalba. Nuo 1696 m. Lietuvos teisme buvo įvesta lenkų kalba, kuria nuo tada turėjo būti rašomi teismo dokumentai. Len­ kų kalba rašytų teisminių dokumentų randame jau ir XVII a. XVIII a. antrosios pusės Lietuvos ir Lenkijos Respublikos refor­ mų laikotarpiu pagrindinių reformų Lietuvos teismų santvarkoje ne­ buvo padaryta. 1768 m. buvo panaikinti kaptūriniai teismai. Ap­ skritai stengtasi vieno asmens teismus pakeisti Ikoleginiais kelių as­ menų teismais. Svarbiausių pakeitimų buvo numatyta 1791 m. Ge­ gužės 3 d. konstitucijoje. 1791 m. buvo panaikintas žemės ir pi­ lies teismų dvilypumas ir jų vieton įvestas pavieto dvarininkų (že­ mininkų) teismas, sudarytas iš 10 teisėjų, renkamų bajorų seimelių ketveriems metams. Į šio teismo sudėtį įėjo ir du raštininkai, iš ku­ rių vienas buvo renkamas paties teismo 7 metams, o kitas — bajo­ rų seimelio ligi gyvos galvos. Dvarininkų teismo kompetencijai bu­ vo pavestos visos pavieto bajorų bylos, jei jos nebuvo įsakmiai pavestos kuriam kitam teismui. Šie dvarininkų teismai turėjo veik­ ti ištisus metus. Iš jų leista apeliuoti į Lietuvos Tribunolą, turėjusį posėdžiauti Vilniuje. 1791 m. buvo įvesti nauji teismai miestuose, kurių teisėjai turėjo būti renkami miestiečių 2 metams. 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijoje numatytos teismų reformos liko neįgy­ vendintos dėl prasidėjusių neramumų bei konfederacijų, atvedusių prie Lietuvos ir Lenkijos Respublikos žlugimo. I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934—1938; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; A. Janulaitis, Vyriausias Lietuvos Tri­ bunolas XVI—XVIII amž., 1927; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gy­ venime Vazų laikais, 1940; A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos..., 1938; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; I.I. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 2 leid., 1921; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947.

180

L IE TU V A

Teismų pareigūnai senovės Lietuvos teisminėje santvarkoje gre­ ta teisėjų ir teismų pirmininkų turėjo įvairių pareigų. XV—XVIII a. Lietuvos istorijos šaltiniai mini įvairius tiesioginius ar pagalbinius teismų pareigūnus, kurių patys seniausi buvo didžiojo kunigaikš­ čio teismų vykdytojai, 1447 m. Kazimiero privilegijoje vadinami m i n i s t e r i a l e s a l i a s D z i e c z k i e , kurių didysis Lietuvos kunigaikštis pa­ sižadėjo nebesiuntinėti į didikų ir bajorų dvarus teismui vykdyti, atiduodamas bajorų dvarų valstiečius tiesioginei savo ponų juris­ dikcijai. Tie didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismų pareigūnai netu­ rėjo būti siunčiami į bajorų dvarus, kol bajoras pats savo nusikal­ tusių valstiečių nenuteis. Tik bajorui per tam tikrą laiką nusikal­ tusio valstiečio nenuteisus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismų pareigūnai tegalėjo būti siunčiami į didikų ir bajorų dvarus, bet ir šiuo atveju jų surinktos teisminės pabaudos turėjo eiti ne didžiojo Lietuvos kunigaikščio, tačiau dvaro savininko naudai. Tuo didikų ir bajorų dvarų valstiečiai buvo išskirti iš valstybės teismų juris­ dikcijos. Kaip tie teismų pareigūnai vadinosi lietuviškai, nežino­ me. Šaltiniuose jie paprastai vadinami d z i e c k i, d e cik i j, kar­ tais d e d k o. Dar XVI a. pradžioje tai buvo didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio pareigūnai, siunčiami sulaikyti, areštuoti bei į teismą pristatyti kaltinamąjį, taip pat įvykdyti įvairius teismo įsakus ir sprendimus. Tuo pačiu d z i e c k i vardu buvo vadinami taip pat di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio ir vaivadų bei vietininkų tarnai, a t­ lieką jų paliepimus ir prižiūrį jų vykdymą. Žodis hd z i e c k o w a č “ reiškė vykdyti egzekuciją bei iš atsakovo užstatu ar pabauda pa­ imti galvijus, turtą ir pan. Taigi d z i e c k i buvo savo rūšies antstolis, nuo XVI a. vidurio gavęs vaznio, arba šauklio, vardą. Kaip atly­ ginimą už savo pareigų ėjimą d z i e c k i gaudavo, teisingiau išsirink­ davo tam tikrą rinkliavą, imamą nuo nuvažiuoto kelio mylios ( p o m i l n o j ė , d e c k o v a n j e ) . 1529 m. Lietuvos Statute jo užmokesčiui bu­ vo skiriama po vieną grašį nuo nuvažiuotos mylios vykdant palie­ pimus. Iš kitų XV a. ir XVI a. pirmosios pusės teismų pareigūnų pami­ nėtini v i ž i a i — didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų valdytojų padėjėjai ir tarnai, naudoti teisminėms funkcijoms, ypač nusikal­ timo vietai bei nuostoliams apžiūrėti, atsakovui į dvaro laikytojo teismą pristatyti ir teismo sprendimui įvykdyti. Ryšium su vals­ tiečių sueigos, arba kuopos, teismu, žinomais ypač gudų gyvenamo­ se žemėse, buvo specialūs teismų pareigūnai, vadinami j e z d o k i, nelyginant žemės ribų teisėjai, išvažiuoją į ginčo vietą bylų spręs­ ti. XV a. ir XVI a. pirmojoje pusėje buvo dar žinomas pagalbinis teismų pareigūnas, tuo metu Lietuvos valstybės kanceliarinės sla­

T E ISĖ

IR T E IS M A I

181

vų kalbos dokumentuose vadinamas lietuviškos kilmės vardu t o rp o s t ą — specialus teismo liudininkas kriminalinėse bylose, kurio parodymu remiantis buvo galima vartoti tortūras kaltinamojo pri­ sipažinimui išgauti. XV—XVI a. Lietuvos teismų pareigūnais iš dalies gali būti laikomi ir vaivados, didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkai, tijūnai bei kiti jo dvarų laikytojai. Nuo 1564—1566 m. Lietuvos teismų reformos. XVI—XVIII a. Lie­ tuvoje prie žemės teismo buvo pačių bajorų rinkti, didžiojo Lietu­ vos kunigaikščio patvirtinti, teismų pareigūnai; p a t e i s ė j i s ir ž e m ė s r a š t i n i n k a s . Prie pilies teismo buvo teisminio arba pilies seniūno paskirti teisminiai pareigūnai: s e n i ū n o v i e t i ­ n i n k a s , p i l i e s t e i s ė j a s ir r a š t i n i n k a s . Mirties baus­ mėms įvykdyti ir tortūroms atlikti 1588 m. Lietuvos Statutas (XI skyriaus 5 str.) įpareigojo teisminius pilies seniūnus prie kiekvieno pilies teismo laikyti po b u d e l į ( m i s t i , lenk. k a t) . Tačiau jei ku­ ris teisminis seniūnas jo nelaikytų, prireikus privalėjo iš kitur jį parsivežti savo lėšomis. XVII a. tokius budelius turėjo Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Lydos miestai (J. O b s t , Kat miasta Wilna. — Litwa i Rus, t. 2, 1913), galbūt ir kiti svarbesni centrai. Pakamarininkio teismas pagalbiniais teismo pareigūnais turėjo pakamarininkio pasiskirtus k a m a r i n i n k u s ir ežiaženklių k a s ė j u s . Visų pa­ vieto teismų pagalbinis pareigūnas buvo š a u k l y s , ėjęs teismo pasiuntinio, oficialaus nuostolių apžiūrėtojo bei liudininko ir antsto­ lio pareigas. Prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba karaliaus tei­ smo pagalbinių teismo pareigūnu buvo i n s t i g a t o r i u s , nelygi­ nant valstybės prokuroras įvairioms byloms, ypač dėl valstybės iš­ davimo ar kitų nusižengimų prieš valdovą ir valstybę. Baigiamuo­ siuose seimų posėdžiuose jis taip pat paskelbdavo infamijas. Įvai­ riuose kituose valstybės teismuose instigatorius atstovavo valdovo ir valstybės reikalams. Prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismo dar buvo jo paskirti k o m i s a r a i , komisarų teismo nariai, taip pat s e k r e t o r i a i ir r a š t i n i n k a i . Didžiojo maršalkos teismui padėjo jo t a r n a i , naudoti karaliaus saugumui pavojingiems as­ menims suimti bei nusikaltėliams prie rūmų sugauti. Didžiojo kanc­ lerio teisme pagalbiniu teismo pareigūnu buvo r e f e r e n d a r a s, kuris priimdavo visokius skundus raštu ir pateikdavo juos kancle­ riui, taip pat vadovavo kanclerio' jurisdikcijoje buvusiam aukščiau­ siam miestiečių teismui. Kancleris teismo reikalams dar naudojo a s*e s o r i u s i r r a š t i n i n k u s . Didžiojo, etmono pagalbiniu tei­ smo pareigūnu buvo jo paskirtas k a r o s t o v y k l o s t e i s ė ­ j a s , pavadavęs etmoną karo stovykloje teismo reikaluose. Vaiva­ dos teisme žydų reikalams teismo pareigūnu buvo jo paskirtas p a-

L IE TU V A

182

v a i v a d i s. Teismo reikalams vaivada naudojo ir savo t a r n u s . Miestų savivaldybės teismų pareigūnai buvo š u o l i n i n k a i . A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; K. Jablonskis, Lietuviš­ ki žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, d. 1, 1936; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Šapoka, Lietuva ir Len­ kija po 1569 metų Liublino unijos, 1938; M■ K. Liubavskij, Oblastnoje ctelenije..., 1892; I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934—1938; I.I. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911.

Tribunolas (lot. t r i b ū n a i ) — aukščiausias teismas. Lietuvoje XVI—XVIII a. vyriausias apeliacinis teismas, įsteigtas 1581 m., daž­ nai vadinamas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Vyriausiuoju Teis­ mu, taip pat ir Vyriausiuoju Tribunolu. Iš pradžių Lietuvoje vy­ riausiuoju teisėju buvo pats didysis Lietuvos kunigaikštis, bylas sprendęs pats arba Ponų Tarybos padedamas. Teismo vieta būdavo ten, kur tuo metu didysis Lietuvos kunigaikštis apsistodavo, nebū­ tinai nuolatinėje jo buveinėje Vilniuje ar Trakuose. XV—XVI a. didžiajam Lietuvos kunigaikščiui dažnai kartu būnant ir Lenkijos karaliumi, Lietuvos gyventojams susidarė nepatogumų, nes didy­ sis Lietuvos kunigaikštis daug laiko praleisdavo Lenkijoje; lietuvių bylos užtrukdavo arba jiems reikėdavo važiuoti pas didįjį Lietu­ vos kunigaikštį į Lenkiją, dažniausiai į Krokuvą, Piotrkovą1 ar kur kitur toli bylinėtis. Padėčiai palengvinti didysis Lietuvos kunigaikš­ tis, išvykęs karaliumi į Lenkiją, dažnai jam prideramas bylas ati­ duodavo Lietuvos Ponų Tarybai spręsti arba jas atidėdavo, kol grįš iš Lenkijos. XV—XVI a. didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismo sprendimai buvo daromi jo paties, didžiojo kunigaikščio, pasitarus su ponais patarėjais. Lietuvos teismų sistemai plečiantis ir tobulėjant, didžio­ jo kunigaikščio ir Ponų Tarybos teismas pasidarė apeliacine instan­ cija. 1529 m. Lietuvos Statutas leido apeliuoti į Ponų Tarybą di­ džiajam Lietuvos kunigaikščiui nesant Lietuvoje. Ponų Tarybos na­ riai priešinosi svarbesnių Lietuvos bylų perkėlimui į užsienius. 1535 m. Lietuvos seimas protestavo prieš didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio teismą, daromą Lenkijoje, ten jam begyvenant. 1542 m. Lietuvos Brastos seimas nutarė, jog negalima šaukti besibylinėjančių lietuvių į Lenkiją; tai vėl priminė ir 1551 m. lietuvių seimas. Taip XVI a. Ponų Taryba ėmė pavaduoti į Lenkiją išvažiavusį didįjį Lietuvos kunigaikštį ne tik valstybės valdymo reikalais, bet ji ėmė 1 Buvo „Petrakavą“.

TE ISĖ

IR T E IS M A I

183

nagrinėti ir visas bylas, priklausančias didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio teismui. Bylos buvo sprendžiamos Ponų Tarybos narių Vilniuje didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose. Kartais jų sprendimai dar būdavo patvirtinami paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Eiliniai bajorai, matydami Ponų Tarybos didikų /įsigalėjimą, 1542 m. seime pasiekė, kad iš jos būtų galima apeliuoti į patį di­ dįjį Lietuvos kunigaikštį, jei bylos būtų sprendžiamos Ponų Tary­ boje didžiajam Lietuvos kunigaikščiui nedalyvaujant. Šitokios vy­ riausiosios instancijos apeliacinės bylos būdavo sprendžiamos Vil­ niuje, čia skirtu laiku didžiajam Lietuvos kunigaikščiui atvažiavus. Kadangi jis kartais retai teatvažiuodavo, bylų išsprendimas gerokai užtrukdavo. Be to, pati Ponų Taryba taip pat negalėjo nuolatos rinktis ar būdavo užimta kitais skubiais valstybės reikalais. Dėl to ne kartą tekdavo atskirų bylų nagrinėjimą pavesti kai kuriems Ponų Tarybos nariams — kancleriui, vaivadoms, seniūnams ir kt. Tokia padėtimi buvo daug nepatenkintų bajorų. Pamažu supanašinant Lietuvos ir Lenkijos valstybės santvarką, 1563—1564 m. Lietuvos teismų reformomis buvo įvesti pačių bajorų renkami pilies, žemės ir pakamarininkio teismai. Iš jų buvo leidžia­ ma apeliuoti į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. Dėl to Ponų Taryba nustojo savo teisminių funkcijų, o užsigulėjusių apeliacinių bylų labai padaugėjo. Dalį apeliacinių bylų sprendė didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų teismas, vadinamas asesorių teismu, vadovauja­ mas Lietuvos kanclerio. Bajorų teisėms ir laisvėms plečiantis, ba­ jorai ėmė siekti ir savo pačių renkamo apeliacinio teismo. Tokio vyriausiojo teismo reikalas buvo keliamas Lietuvos seimuose. Dėl daugybės nebaigtų apeliacinių bylų ir jų atidėliojimo 1568 m. Gar­ dino seime bajorai prašė didįjį Lietuvos kunigaikštį apeliacines by­ las nagrinėti vėl pavesti Ponų Tarybai. Nebegalėdamas susidoroti su bylomis, Žygimantas Augustas 1569 m. bendrame su lenkais Liub­ lino seime pareiškė, jog reikės įkurti vyriausiąjį teismą, nes valsty­ bei išaugus jis nebegalįs visų bylų išspręsti. Žygimanto Augusto žinioje buvo ir apeliacinės lenkų bylos, ku­ rias jis nagrinėjo kaip Lenkijos karalius, sprendęs jas arba seimo metu, arba per asesorių teismą. Lenkijoje vyriausiojo teismo pro­ jektą pradėta svarstyti jau 1543 m. Žygimantui Augustui 1572 m. mi­ rus, pirmųjų tarpuvaldžių metu Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje galutinai įsigalėjo bajorai, visai suvaržę karaliaus valdžią. Paėmę į savo rankas valstybės valdymą, bajorai patys pradėjo kurti vy­ riausiąjį teismą. 1574 m. Lietuvos seime Vilniuje buvo svarstomas vyriausiojo teismo įsteigimo reikalas ir į Henriko Valua išrinkimo artikulus buvo įrašytas įgaliojimas Lietuvos senatoriams ir bajo­

L IE TU V A

184

rams paruošti įstatymo projektą vyriausiajam teismui įsteigti. Taip pat ir Stepono Batoro išrinkimo sąlygose buvo minimas vyriausia­ sis Lietuvos teismas. Lenkijos bajorai irgi spaudė karalių ir taip 1578 m. Varšuvos seime buvo įsteigtas Lenkijos (Karūnos) Tribu­ nolas, o Lietuvos Tribunolo įsteigimo reikalas buvo pavestas 1578 m. Lietuvos seimeliams aptarti. Lenkijos Tribunolas pasidarė aukščiau­ siu apeliaciniu teismu Lenkijoje, tačiau kriminalinės bylos, susiju­ sios su bajoro garbe arba gyvybe, buvo paliktos karaliaus pir­ mininkaujamo seimo teismo jurisdikcijai, o finansinėms ir miestų byloms spręsti vyriausioji instancija turėjo būti asesorių teismas, Lenkijoje pirmininkaujamas Lenkijos, Lietuvoje — Lietuvos kanc­ lerio. Karūnos Tribunolas buvo vienas visai Lenkijai, bet kasmet įvykdavo jo dvi sesijos, Didžiajai Lenkijai Piotrkove \ o Mažajai Lenkijai — Liubline. Kadangi Kijevo, Voluinės ir Braclavo vaivadijose, per 1569 m. Liublino seimą atskirtose nuo Lietuvos ir prijungtose prie Lenki­ jos, tebegaliojo Lietuvos įstatymai, suformuluoti Lietuvos Statute, skirtingi nuo Lenkijos įstatymų, tos žemės buvo išjungtos iš Ka­ rūnos Tribunolo žinios. Lenkijos Tribunolo pavyzdžiu joms buvo sudarytas atskiras Lucko Tribunolas, į kurį Voluinės vaivadija siun­ tė po 5, Kijevo ir Braclavo vaivadijos po 4 bajorų seimelių išrink­ tus atstovus. Lucko Tribunolo bylos buvo sprendžiamos remiantis 1566 m. Lietuvos Statutu, o sprendimai rašomi gudiškai, bet atsto­ vų rinkimai, jų pareigos ir teisės bei posėdžių eiga vadovavosi Lenkijos Tribunolo dėsniais. 1589—1590 m. Lucko Tribunolas buvo panaikintas patiems bajorams prašant, o Voluinės, Kijevo ir Brac­ lavo vaivadijų apeliacines bylas nuo tada perėmė spręsti Lenkijos Tribunolas savo Liublino sesijų metu, posėdžiuose dalyvaujant ir Kijevo, Voluinės bei Braclavo atstovams. Dėl skirtingų įstatymų bei teisės iš Lenkijos Tribunolo buvo iš­ skirtos ir Prūsijos vaivadijos, kurioms turėjo būti įsteigtas atski­ ras Prūsijos Tribunolas, bet 1589 m. Prūsų žemė prisidėjo prie Di­ džiosios Lenkijos Tribunolo Piotrkovo sesijos. Lietuviai jokio bendro su lenkais vyriausiojo teismo neturėjo ir neketino turėti. Lietuvoje veikė skirtingi įstatymai, skirtingi teis­ mai ir skirtinga teisminė kalba. Be to, lietuviai ir po 1569 m. Liub­ lino unijos gynė savo atskirą valstybinį savarankiškumą. 1578 m. Varšuvos seimui įsteigus Lenkijos Tribunolą, vyriausiojo Lietuvos teismo įstatymo paruošiamieji darbai turėjo būti aptarti Lietuvos seimeliuose. 1578 m. Lietuvos seimeliai ir tų pačių metų Lietuvos1 1 Buvo- ,,Petrakave''.

T E ISĖ

IR T E IS M A I

185

atstovų suvažiavimas Naugarduke ir sudarė Lietuvos Tribunolo įs­ tatymo projektą. 1579—1580 m. bendrame su lenkais seime buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo įstatymo projektas, bet jis ne­ buvo įtrauktas į to seimo konstitucijas tik dėl to, kad nė viena to seimo konstitucija nebuvo paskelbta. Po to lietuviai susirinko į 1580 m. Vilniaus seimą, kur didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras pažadėjo paskelbti jau jo pasirašytą Lietuvos Tribunolo įs­ tatymą. Lietuvos Tribunolo statutas buvo patvirtintas 1581 m. ben­ drame su lenkais seime Varšuvoje ( T r i b ū n a i o b y v a t e l i a m V e l i k o g o K n i a z s t v a L i t o v s k a g o n a s o i m e V a r š a v s k o m d a n y r o k u 1581). Lie­ tuvos suvažiavimas Gardine 1584 m. dar kartą jį peržiūrėjo ir pa­ skelbė. Parašytas to meto Lietuvos valstybės kanceliarijos gudų kalba ir pasirašytas Lietuvos kanclerio Eustacho Valavičiaus, jo įsakymu Lietuvos Tribunolo statutas buvo atspausdintas 1586 m. Vilniuje brolių Mamoničių spaustuvėje. Vėliau Lietuvos Tribunolo įstatymas buvo įtrauktas ir į 1588 m. Lietuvos Statutą. Lenkų kalbai vis labiau besiskverbiant į Lietuvą, Lietuvos Tribunolo statutas bu­ vo išverstas į lenkų kalbą ir Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos paliepimu atspausdintas 1623 m. Vilniuje Leono Mamoničiaus spaus­ tuvėje. Vėliau jis buvo daug kartų lenkiškai perspausdintas, o pa­ skutinė lenkiška jo laida išėjo Vilniuje 1744 m. 1581 m. įsteigiant Lietuvos Tribunolą (gudiškame originalo teks­ te oficialiai jis vadinamas kartais r,tr ib u n a T 'f kartais „ s u d g o l o v n y j V e u k o g o K n i a z s t v a L i t o v s k a g o " ) , žemaičiams buvo numatytas ats­ kiras aukščiausias teismas Raseiniuose. Tačiau žemaičiai šia savo teise nepasinaudojo ir Žemaičių tribunolo neįsteigė. Žemaičiai dar 1584 m. toliau tebeapeliavo į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. 1588 m. vis dėlto žemaičiai nutarė prisijungti prie Lietuvos Tribunolo, į ku­ rį jiems buvo leista išrinkti 3 atstovus. Tam tikslui Žemaičiuose buvo įsteigtas Grabnyčių seimelis, jau nuo anksčiau veikęs kitur Lietuvoje. Taip nuo 1588 m. Lietuvoje tebuvo vienas Tribunolas visai Lietuvos valstybės teritorijai. Steigiant Lietuvos Tribunolą, Lenkijos Tribunolo įstatymas buvo paimtas pavyzdžiu, kai kuriuos straipsnius tiesiog išverčiant iš len­ kų kalbos, kitus perredaguojant ir pritaikant prie skirtingų Lie­ tuvos įstatymų bei teisminės santvarkos. Lyginant Lietuvos ir Len­ kijos Tribunolų statutus randama panašumų ir skirtumų. Lietuvos Tribunolo statute yra ir savitų nuostatų. Lietuvos Tribunolas susidėjo iš 45 bajorų, atstovų, renkamų kas metai vaivadijų ir pavietų bajorų seimeliuose, vadinamuose Grabnyčių seimeliais, kurie vykdavo kas metai vasario 2 d. Kiek­ vienas seimelis išrinkdavo po 2, o Žemaičių — 3 atstovus viene-

186

L IE TU V A

riems metams. Deputatams į Tribunolą nebuvo keliama jokių ypa­ tingų reikalavimų. Užteko, jog jie buvo žmonės vertingi, dievobai­ mingi, gyveną Lietuvoje ir išmaną Lietuvos teisę bei papročius. Ta­ čiau buvo draudžiama tą patį asmenį vėl kitais metais rinkti ats­ tovu į Tribunolą, nebent tik viso pavieto bajorai vienu balsu su­ tiktų. Iš pradžių buvo reikalaujama dviejų, nuo 1611 m. ketverių metų laiko, kol tas pats asmuo vėl galėjo būti renkamas atstovu. Taip pat buvo, draudžiama atstovu rinkti tokį bajorą, 'kuris pats tuo metu turėtų bylą Tribunole. Pirmieji rinkimai turėjo įvykti 1582 m. Remiantis 1613 m. seimo nutarimu, atstovai į Tribunolą buvo renkami balsų dauguma. Bajorams kuriame nors seimelyje nesusitarus ar jokio atstovo neišrinkus, ta vaivadija ar pavietas neturėjo savo atstovo Tribunole. Rinkti galėjo visi tame paviete gyveną bajorai. Vykdant teismų reformą, 1764 m. seime buvo nu­ tarta, kad atstovų rinkėjai negalėjo būti jaunesni kaip 18 metų, o atstovais galėjo būti renkami tik sulaukę 23 metų amžiaus ba­ jorai. 1685 m. seimas rinkimų dieną perkėlė iš vasario 2 d. į pir­ mąjį pirmadienį po Grabnyčių, o 1764 m. seimas Grabnyčių seime­ lio laiką apribojo 3 dienomis. Lietuvos Tribunolas buvo aukščiausias pačių bajorų renkamas jų luominis teismas. Jis buvo įkurtas ne tik dėl to, jog didysis Lietuvos kunigaikštis pats nebespėjo spręsti visų apeliacinių bylų, bet ir dėl to, jog bajorija siekė visiškos emancipacijos, trokšdama ir vyriausiąjį teismą pasiimti į savo rankas. Į Tribunolo kompeten­ ciją įėjo bajorų apeliacinės bylos iš žemės, pilies ir pakamarininkio teismų. Visokios apeliacinės bylos iš pavieto teismų buvo sprendžiamos Tribunole, kaip galutinėje instancijoje, tik dėl bajoro garbės turėjo būti apeliuojama į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. Iš Tribunolo kompetencijos taip pat buvo išskirtos bylos, susiju­ sios kartu su bajoro gyvybe ir garbe, bylos bei ginčai dėl valstybės turto ir karaliaus majestoto įžeidimo, taip pat ir valstybės išdavimo bylos. Kai kurios bylos Tribunole buvo sprendžiamos pirma ins­ tancija, būtent, bylos, keliamos prieš pavieto pareigūnus, jei jie savo teismuose pasielgdavo ne pagal įstatymus ir ypač jei jie neleis­ davo apeliuoti. Pirma instancija Tribunole galėjo būti svarstomi skundai dėl žemės, pilies, pakamarininkio ir kitų žemesnių teismų ir bylos prieš asmenis, kurie priešinosi Tribunolo sprendimo vyk­ dymui. Tribunolo sprendimai buvo nebeapeliuojami ir nebeatšau­ kiami. 1633 m. seimas uždraudė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui panaikinti Tribunolo sprendimus, bet, antra vertus, Tribunolas ne­ turėjo spręsti bylų, buvusių didžiojo Lietuvos kunigaikščio juris­ dikcijoje. Be to, Tribunolas teisė tik bajorus. Miestiečiai, kunigai,

T E ISE

IR T E ISM A I

187

valstiečiai bei žydai jam nepriklausė. 1697 m. seimo nutarimu Tri­ bunolo kompetencija ir sprendimų galia buvo praplėsta, nebeleidžiant sprendimų dėl banicijos bei infamijos apskųsti didžiajam Lie­ tuvos kunigaikščiui. Prieš pradėdami posėdžiauti Tribunolo atstovai turėdavo prisiek­ ti. Tribunolui pirmininkavo pačių atstovų išsirinktas Tribunolo pir­ mininkas, vadinamas Tribunolo maršalka. Ilgainiui atstovai ėmė rinkti ir vicemaršalką. Be to, atstovai dar iš savo tarpo išsirinkdavo Tribunolo cenzorių balsams skaičiuoti bei dienynui vesti, Tribuno­ lo iždininką teisminėms pajamoms ir išlaidoms tvarkyti ir kt. pa­ reigūnus. Tribunolo raštinę vedė Tribunolo raštininkas, buvęs tos vaivadijos, kurioje tuo metu posėdžiavo pats Tribunolas, žemės teis­ mo raštininku. Iš raštininko buvo reikalaujama mokėti rašyti gu­ dų kalba, nes ja buvo rašomi Tribunolo sprendimai. Taip pat ir kiti Tribunolo dokumentai buvo rašomi gudiškai, tačiau įvairūs parodymai bylos eigos metu galėjo būti pateikiami ir (į knygas įra­ šomi ir kitomis kalbomis. Tribunolo aktuose paprastai dokumento įžanga ir pabaiga buvo rašomos oficialia teismine gudų kalba, bet akto turinys a r jo dalis dažnai buvo surašomi lenkiškai. Nors ir retai, bet vis dėlto aptinkama ir tokių Tribunolo aktų, kur akto da­ lis ar parodymas įrašyti ir lietuviškai. Pavyzdžiui, yra rasta kele­ tas priesaikų lietuvių kalba (K . J a b l o n s k i s , Kelios XVII a. lietu­ viškos priesaikos ir kitos lietuvių kalbos liekanos Didžiosios Lie­ tuvos Kunigaikštystės aktuose, 1937). Lenkų kalbai vis labiau įsi­ galint valstybinėse Lietuvos įstaigose ir daugumai bajorų sulenkė­ jus, 1697 m. seimo nutarimu Tribunole ir kituose Lietuvos teismuo­ se vietoj gudų kalbos buvo įvesta lenkų kalba. Dvasiniame Tri­ bunole lenkų kalba buvo vartojama nuo pat pradžios. Tribunolo raštinėje atskiros Tribunolo knygos nebuvo veda­ mos, bet Tribunolo nutarimus įrašyti į žemės teismo knygas buvo pavesta to žemės teismo raštininkui, kur vykdavo Tribunolo posė­ džiai. Tribunolo nutarimai buvo pasirašomi Tribunolo raštininko. V ė­ liau jis turėjo ir pagalbinio raštinės personalo. Ilgainiui susiforma­ vo atskira Tribunolo kanceliarija. Nuo 1764 m. teismų reformos Tri­ bunolo raštininku turėjo būti nebe žemės teismo raštininkas, bet atskiras Tribunolo raštininkas, atstovų išsirenkamas kas metai iš savo tarpo kiekvienai Tribunolo kadencijai. 1788—1792 m. Ketverių metų seimas dar labiau išplėtė Tribunolo raštinę. Tribunolo sprendimai turėjo būti vykdomi ne šauklio (vaznio), bet pačių žemės ar pilies teismo pareigūnų. Tribunolas buvo renkamas vieneriems metams, o jo posėdžiams vieta iš pradžių buvo paskirta Vilniuje, Trakuose, Naugarduke

188

L IE TU V A

ir Minske. 1588 m. Trakų sesija buvo panaikinta. Nuo tada tikro­ sios Lietuvos bylos buvo svarstomos tik Vilniuje, o gudiškųjų sri­ čių — vienais metais Naugarduke, kitais Minske. Posėdžiauti į Vilnių Tribunolas susirinkdavo praėjus dviems savaitėms po Velykų ir čia per 11 savaičių spręsdavo tikrosios Lietuvos ir Po­ locko vaivadijos bylas. Į Naugarduką arba Minską gudiškųjų že­ mių bylų spręsti Tribunolas susirinkdavo praėjus 22 savaitėms po Velykų ir čia posėdžiaudavo 15 savaičių'. Nuo 1764 m. reformų lie­ tuviškos kadencijos atstovai nebeprivalėjo važiuoti į gudiškąją ka­ denciją Naugarduke ar Minske, o gudiškosios kadencijos atstovai nebeprivalėjo vykti į Vilnių. 1775 m. gudiškosios Tribunolo kaden­ cijos vieta buvo perkelta iš Naugarduko ir Minsko į Gardiną. 1792 m. seimas Lietuvos Tribunolui paskyrė vieną nuolatinę būsti­ nę Vilniuje ir nuo tada visos Tribunolo bylos turėjo būti nagrinė­ jamos Vilniuje, Tribunolo atstovams iš Vilniaus nebeišvažiuojant į atskiras sesijas. Tribunolo atstovai posėdžių metu sėdėjo ir nuomones reiškė pagal savo vaivadijos rangą senate. Bylos būdavo sprendžiamos bal­ sų dauguma, tačiau joks teisėjų kvorumas nebuvo nustatytas ir daž­ nai bylas sprendė vos keli atstovai, dalyvavę posėdyje. 1792 m. seime buvo nutarta, jog Tribunolo posėdyje byloms spręsti turi da­ lyvauti ne mažiau kaip 11 atstovų. Tribunolo posėdžiuose kartais dalyvaudavo ir Lietuvos instigatorius, nelyginant valstybės pro­ kuroras specialioms byloms. Bylas nagrinėjant kartais dalyvauda­ vo ir „patronai" — to meto advokatai. Jei Tribunolui tekdavo nagrinėti bajorų bylas su dvasininkais, tai specialiai toms byloms buvo sudaromas mišrusis teismas, vadi­ namas D v a s i n i u T r i b u n o l u , į kurį įeidavo 6 Tribunolo pa­ rinkti atstovai ir 4 dvasininkai, parinkti vyskupų ir kapitulų. Miš­ riosios bylos buvo sprendžiamos vadovaujantis Lietuvos Statuto nuostatais balsų dauguma. Dvasiniame Tribunole balsams suskilus lygiomis, bylą galutinai nuspręsdavo- pats didysis Lietuvos kuni­ gaikštis. 1588 m. Lietuvos Statutas kiek pakeitė Dvasinio Tribuno­ lo sudėtį. Nuo tada Dvasinis Tribunolas susidėjo iš 3 Tribunolo ats­ tovų ir 3 dvasininkų. 1641 m. seimo nutarimu, Dvasinį Tribunolą su­ darė 4 Tribunolo atstovai ir 4 dvasininkai, o nuo 1764 m. teismų reformos į Dvasinį Tribunolą įėjo- 6 dvasininkai, parinkti vyskupų bei kapitulų, ir 6 Tribunolo atstovai, paskirti Tribunolo maršalkos. Dvasinio Tribunolo buveinė buvo Vilniuje. Nutarimai nuo pat pra­ džios buvo rašomi lenkų kalba. Specialiai iždo ir mokesčių byloms spręsti nuo 1609 m. Lietu­ voje buvo sudarytas I ž d o T r i b u n o l a s . Tokios bylos iš pra­

TE ISE

IR T E ISM A I

189

džių buvo nagrinėjamos specialiai seimo paskirtų komisijų, vėliau jas sprendė Tribunolo atstovai, padedami seimo paskirtų senatorių. Sudarytas atskiras Iždo Tribunolas posėdžiaudavo po kiekvienos Lietuvos Tribunolo sesijos Vilniuje. Jis ¡glaudžiai buvo susijęs su Tribunolu. Iždo Tribunolas panaikintas 1764 m., kai jo vietoje bu­ vo įsteigta speciali Iždo komisija. Tribunolo atstovams už darbą buvo atlyginama iš teisminių pa­ jamų. Įvairios Lietuvos didikų šeimos, besivaržydamos dėl politinės įtakos valstybėje, paprastai stengėsi, kad jų šeimų nariai ar jų re­ miami kandidatai būtų seimelių išrinkti į Tribunolą. Tai ne kartą privedė prie smurto ir savitarpio kovų. Tribunolo statutas liko oficialiai nepakeistas ligi Lietuvos Trit bunolo panaikinimo XVIII a. pabaigoje, rusams užėmus Lietuvą, tik statutui papildyti buvo išleistai įvairių naujų seimų nutarimų, iš pamatų nepakeitusių pagrindinio įstatymo. 1795 m. žlugus Lie­ tuvos valstybei, Rusijos carės Kotrynos II įsakymu apeliacijos iš Lietuvos teismų turėjo eiti į rusų įsteigtą Vyriausiąją Lietuvos val­ dybą (Verchovnoje litovskoje p ra vieni j e) Gardine. Caras Povilas I, iš dalies atgaivinęs kiek senosios Lietuvos santvarkos, panaikino Kotrynos II išleistą Rusijos teisės įvedimo į Lietuvą manifestą, grą­ žino Lietuvos Statutą ir 1797 m. pertvarkė Lietuvos Tribunolą į Au­ kščiausiąjį Lietuvos Teismą (Glavnyj Litovskij Sud), kurio sesijos turėjo būti Vilniuje ir Gardine. Vis dėlto senosios Lietuvos Tribu­ nolo teisės nebuvo grąžintos, nes Aukščiausiojo Lietuvos Teismo sprendimai nebuvo laikomi galutiniais, ir iš čia buvo galima skųstis Rusijos senatui kaip aukščiausiajai apeliacinei instancijai. A. Janulaitis, Vyriausias Lietuvos Tribunolas XVI—XVIII amž. Jo atsiradimas, veikimas ir reikšmė Lietuvos gyvenime, 1927; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; 1.1. Lappo, Iš Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo isto­ rijos XVI a., 1932; D. Šabūnas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Iždo Tribunolas (1613—1764), 1936; R. Krikščiūnas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Vyriausias mišriosios sudėties Tribunolas (Disertacija Laterano universitete Romoje, 1963); M.N. Jasinskij, Glavnyj Litovskij Tribūnai, ego proischoždenije, organizacija i kompetencija, 1901; M.N. Jasinskij, Luckij Tribūnai kak vysšaja sudebnaja instan­ cija dlia Volynsikogo, Braclavskogo i Kijevskogo vojevodstv v poslednej četverti XVI v. (Čtenija v Obščestve Letopis-ca Nestora, t. 14, 1900); F.I. Leontovič, Centralnyje sudebnyja učreždenija. v Velikom kniažestve Litovskom do i posle Liublinskoj uniji, razd. 4: Glavnyj litovskij tribūnai (Žurnal Ministerslva Justiciji, nr. 2, 1910); O. Raižei, Geneza Trybunalu Koronnego, 1886; K. Avižonis, Bajorai vals­ tybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Vaivados teismas senovės Lietuvoje atsirado su vaivadų įvedimu XV ir XVI a. Tuo metu vaivados, kaip svarbiausieji valstybės sri­ čių didžiojo kunigaikščio skirti vietininkai, teisė savo vaivadijos

190

L IE TU V A

valstybės dvarų valstiečius, taip pat savo vaivadijos bajorus. Tik patys stambiausieji žemvaldžiai, arba didikai,; buvo išskirti iš vai­ vados teisminės kompetencijos. Juos teisė pats didysis kunigai­ kštis kartu su Ponų Taryba. Bajorai betgi) galėjo apeliuoti iš vai­ vados teismo į patį didįjį kunigaikštį. Nuo 1447 m. Kazimiero pri­ vilegijos didikų ir bajorų dvarų valstiečiai irgi buvo išskirti iš vals­ tybės teismų jurisdikcijos. Nuo 1564—1566 m. administracinių ir teisminių Lietuvos reformų vaivados teismų kompetencija susiau­ rėjo, nes kiekviename paviete buvo sudaryti žemės teismai, o vai­ vados teismui buvo pavestos pilies teismo funkcijos centriniame vaivadijos paviete, kur vaivados teismas tapo tokiu pat pilies teis­ mu, kaip necentrinių pavietų pilies teismai. Tokia vaivados teismo kompetencija išliko ligi valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, ir centrinio pavieto pilies teismas dažnai būdavo vadinamas vaivados teismu. Be to, vaivados teismui priklausė ir visos vaivadijos žydai, kuriuos teisė pats vaivada ar jo pavaduotojas. Vižis (1529 m. Lietuvos Statute ,,viž"; žodis kilęs bene iš senovės slavų to paties žodžio šaknies, kaip ir slavų veiksmažodis „maty­ ti"). XV—XVI a. Lietuvoje buvo nelyginant oficialus nusikaltimo vietos apžiūrėtojas. Jis buvo tam tikras didžiojo Lietuvos kunigai­ kščio dvarų tijūno ar laikytojo ( d e r ž a v c a ) padėjėjas ir teisminis jo tarnas. Valstybės dvarų laikytojas ar tijūnas, vykdydamas teismą jam pavestame valsčiuje, pasiųsdavo vižį į nusikaltimo vietą jos apžiūrėti ir nusikaltimo aplinkybėms vietoje tyrinėti.' Vėliau svars­ tant bylą vižis oficialiai paliudydavo, ką matęs ar patyręs nusikal­ timo vietoje. Jis buvo! laikomas tijūno ar laikytojo oficialiu liudi­ ninku. Vižio pareiga dar buvo pristatyti į teismą kaltinamąjį ar atsako­ vą ir, bylą išsprendus, vykdyti teismo sprendimą. Vižis dalyvavo ir vadinamajame kuopos teisme ( k o p n o j su d ) , kur toks teismas val­ stiečiams teisti veikė, ypač gudų žemėse. Vižio užmokestis už jo pareigų atlikimą vadinosi v i ž o v o j e ir priklausė nuo kelio ilgio nuvykti į nusikaltimo vietą ar įvykdyti teismo sprendimą. Šiuo atžvilgiu vižio pareigos buvo panašios į didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio teismo pareigūno, vadinamo d e c k i j , pareigas. Nuo XVI a. pirmosios pusės vižio pareigos buvo atliekamos teismo pareigūno vaznio ( v o z n y j ) , arba šauklio, kartais vadinamo ir generolo ( j e n e l a i ) vardu. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960.

T E ISĖ

IR T E IS M A I

19 1

Žemės teisėjas XVI—XVIII a. Lietuvoje — svarbus vaivadijų ir pavietų teisminis urėdas. Kiekviename paviete buvo po vieną že­ mės teisėją, ir jis savo rangu užėmė aukštą vietą, eidamas tuoj po vėliavininko.; Žemės teisėjai ir kiti žemės teismo pareigūnai buvo laikomi aukštesniais už pilies teismo pareigūnus. Žemės teisėjas pirmininkavo savo vaivadijos ar, pavieto žemės teismui. Jis, kaip ir kiti žemės teismo pareigūnai — pateisėjis ir žemės raštininkas — buvo laisvai renkamas savo paviete gyvenančių bajorų. Kuriam nors žemės teismo pareigūnui mirus, buvo šaukiamas to pavieto specialus bajorų seimelis naujam, žemės teismo pareigūnui išrinkti. Kiekvienam žemės teismo pareigūnui bajorai išrinkdavo po keturis kandidatus," iš kurių didysis Lietuvos kunigaikštis patvirtindavo po vieną ligi gyvos galvos ar ligi kito kurio1paaukštinimo. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, kandidatams į žemės teisėjus nebuvo keliamos jo­ kios kitos kvalifikacinės sąlygos ir iš jų nebuvo reikalaujama jokio kito pasirengimo arba cenzo, tik žiūrima, kad jie būtų Lietuvos piliečiai, tame paviete tikrai iš seno gyveną bajorai, žmonės geri, pamaldūs ir dorovingi, moką rašyti ir išmaną teisę. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio patvirtintas kandidatas į žemės teisėjus tik po priesaikos pradėdavo savo pareigas. Kad nenuken­ tėtų teisingumas, vienam asmeniui buvo draudžiama užimti dvejas žemės teismų pareigas. Kaip ir kitiems žemės teismo pareigūnams, žemės teisėjui buvo taip pat draudžiama kartu būti dvasininku, pi­ lininku, maršalka, pilies teismo seniūnu, pakamarininkiu, kareiva, vėliavininku ir apskritai kuriuo norsi kitu krašto, rūmų ar pavie­ to urėdu, tačiau nedraudžiama gauti ir valdyti valstybės dvarų, ne­ priklausančių teismo seniūnijoms. Žemės teisėjo nebuvo galima pa­ šalinti iš jo pareigų be kaltės ir teismo. Žemės teismas XVI—XVIII a. Lietuvos valstybėje! buvo pirmos instancijos pavieto) ar vaivadijos teismas, sprendęs civilines ir kai kurias kriminalines bylas. Žemės teismas Lietuvoje buvo įkurtas 1564—1566 m. administracinių bei teisminių reformų metu Lenki­ jos pavieto teismų pavyzdžiu. Lenkijoje žemės teismas (lot. j u d i c i u m t e r r e s t r e ) susiformavo jau XIV a. pabaigoje—XV a. pra­ džioje ir formaliai buvo patvirtintas 1447 m. Žemvaldžiai bajorai, nepatenkinti savo teismine priklausomybe nuo didikų, XV a. pa­ baigoje—XVI a. pradžioje atskiruose savo seimeliuose pradėjo rinkti iš vietos žemvaldžių kandidatus į žemės teisėją, pateisėjį ir žemės raštininką, iš kurių karalius ir patvirtindavo žemės teismo pareįgūnus.

192

L IE TU V A

1564—1566 m. reformomis supanašinant Lietuvos administracinę ir teisminę santvarką su Lenlkijos santvarka, žemės teismas buvo įvestas ir Lietuvoje. Žemiausioji valstybės teismų instancija buvo pavieto teismai. Įvairioms bajorų byloms spręsti kiekviename pa­ viete buvo trejopi teismai: žemės teismas, pilies teismas ir pakamarininkio teismas. Kiekviename paviete buvo po vieną žemės teismą. 1588 m. Lietuvos Statutas visur teikia pirmenybę žemės teismuii ir jo pareigūnams, antroje vietoje teminėdamas pilies teismą ir jo pareigūnus. Pakamarininkio teismai paprastai minimi trečioje vie­ toje. Žemės teismas buvo laikomas svarbiausiu ir iš tikrųjų vai­ dino pagrindinį vaidmenį Lietuvos bei Lenkijos teisminėje san­ tvarkoje. Palyginus su kitais teismais, žemės teismas buvo gana geras, čia mažiau reiškėsi savivalė negu kituose teismuose. Žemės teismas turėjo galią teisti visus be išimties paviete gy­ venančius ar žemės turinčius bajorus. Jo kompetencijoje buvo vi­ sos bylos, kurios įsakmiai nebuvo pavestos pilies, pakamarininkio ar kitokiems teismams. Iš esmės jis buvo sukurtas įvairiausioms ci­ vilinėms byloms spręsti, bet kartais jis nagrinėjo net kriminalines bylas, ypač susijusias su ieškiniais bei nuostoliais, padarytais ba­ jorų dvarų užpuolimo metu ar su bajorų turto užgrobimu. Žemės teismas veikė ne nuolat, bet rinkdavosi į pavieto centrą skirtu laiku bylų nagrinėti. 1588 m. Lietuvos Statute buvo numa­ tyta kas metai po tris žemės teismų sesijas, susirenkančias po vie­ ną kartą vasarą, vieną kartą rudenį ir vieną kartą žiemą. Pirmoji sesija prasidėdavo) praėjus pirmajam sekmadieniui po Sekminių ir dėl to vadinosi Švč. Trejybės sesija. Antroji sesija vadinosi Šv. Mykolo sesija, nes ji prasidėdavo tuoj po šios šventės (rugsėjo 29 d.). Trečioji sesija vadinosi Trijų Karalių sesija ir prasidėdavo sausio 7 d. Kiekviena sesija turėjo trukti tol, kol buvo bylų. Že­ mės teismo sesijos galėjo neįvykti skirtu laiku tik dėl visuoti­ nio bajorų šaukimo į karą, dėl epidemijos ir dėl žemės teismo pareigūno mirties. Žemės teismas susidėjo iš trijų asmenų: žemės teisėjo, pateisė­ jo ir žemės raštininko. Kandidatai į žemės teismo pareigūnus buvo pačių bajorų renkami savo pavieto seimelyje ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio patvirtinami iš pasiūlytų keturių asmenų kiekvienam žemės teismo pareigūnui. Taigi žemės teismas buvo grynai bajoriš­ ka institucija, bajorų reikalams sukurta ir pačių bajorų išrinkta. Teisėjai, būdami patys vietos bajorai ir bajorų išrinkti, galėjo vi­ sai nepaisyti įstatymais neparemtos didžiojo Lietuvos kunigaikščio valios, nes jie tapdavo teisėjais ligi gyvos galvos ir jų, kaip ir kitų

T E ISE

IR T E ISM A I

193

pareigūnų, nebuvo galima pašalinti be kaltės ir teismo. Tik bajorai ir dvasininkai buvo laikomi pilnateisiais piliečiais, kiti luomai vals­ tybės atžvilgiu nebuvo pripažinti. Privatinių dvarų valstiečiai pa­ gal jurisdikciją priklausė savo ponų ar jų ūkvedžių teismams. Val­ stybės dvarų valstiečius teisė jų valdytojai — seniūnai arba jų įgaliotiniai. Tokia pat buvo ir neprivilegijuotų miestų gyventojų padėtis teismų atžvilgiu. Geresnė padėtis buvo miestiečių, turinčių savo savivaldybę ir savo teismą. Dvasininkų teismai teisė tik dvasi­ ninkus, o valstybės teismų organizacija, įskaitant ir žemės teismą, buvo skiriama tik bajorams ir jų tarpusavio byloms spręsti. Žemės teismui priklausančias bylas turėjo spręsti visi trys že­ mės teismo pareigūnai kartu, t. y. žemės teisėjas, pateisėjis ir žemės raštininkas. Jei kuris nors dėl kokių nors priežasčių negalėjo at­ vykti į teismo sesiją, tada bajorai specialiai tai sesijai išrinkdavo jam pakeisti kitą asmenį tokių pat kvalifikacijų, kaip ir kiti že­ mės teismo pareigūnai. Už darbą žemės teismo urėdams buvo at­ lyginama, skiriant jiems dalį įvairių teismo mokesčių ir pajamų. Žemės teismo raštininkas privalėjo mokėti rašytinę senovės sla­ vų kalbą, nes jo prievolė buvo vesti žemės teismo knygas, daryti jose įvairius įrašus ir išrašus, rašyti šaukimus to meto Lietuvos kanceliarine rašto kalba. Nuo 1697 m. oficiali teismų kalba buvo lenkų kalbai. Savo darbui žemės teismo raštininkas galėjo turėti padėjėjų, raštininkėlių. Jis kartu ėjo ir mūsų laikų notaro parei­ gas, nes į žemės teismo knygas buvo įrašomi ne tik teismų tardy­ mai, bylos eiga, liudytojų parodymai ir teismo sprendimai, bet taip pat ir įvairių įvairiausi dokumentai bei aktai, kaip atskirų asmenų ar grupių privilegijos, testamentai, pirkimo—pardavimo, mainų, už­ statymo aktai, didžiojo Lietuvos kunigaikščio raštai, pranešimai, inventoriai, turto ir žemės sienų aprašymai, dalies (kraičio), vaini­ ko, dovanojimo užrašai, globos priėmimo ir perdavimo aktai, tre­ čiųjų teismo sprendimai, turto pasidalijimo aktai, skundai, protes­ tai, šauklių parodymai, liudijimai, teismo sprendimo įvykdymo ar­ ba jo įvykdymo kliudymo pažymėjimai, į turto valdymą įvesdini­ mo aktai ir įvairiausio pobūdžio vieši ar privatiniai dokumentai, ku­ riuos tik kuris nors bajoras turėjo įrašyti] į žemės teismo knygas, kad jie turėtų galios, arba norėjo apsaugoti nuo užmiršimo ar pra­ žuvimo. Tokie įvairūs įrašai į žemės teismo knygas buvo daromi žemės teismo sesijų metu, kada iš jų bajorai galėjo gauti ir sau reikalin­ gų išrašų, kurie turėjo tokios pat galios, kaip ir originalai. Jie bū­ davo duodami su žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko para13. K. Avižonis.

194

LIE TU V A

šais. Į žemės teismo knygas būdavo įrašomi ir Lietuvos Tribunolo nutarimai toje vietoje, kur vyko Tribunolo posėdžiai. Žemės teismo knygos buvo saugomos specialiuose rūsiuose, o kad į jas neįsi­ brautų neleistinų pataisų ar suklastojimų, dėžės su tomis knygo­ mis turėjo būti užantspauduotos1 ir trimis užraktais užrakintos, ku­ rių raiktai buvo po vieną pas žemės teisėją, pateisėjį ir raštininką. Iš žemės teismo abiem šalims buvo galima apeliuoti į Lietu­ vos Tribunolą. Tik dėl garbės buvo galima apeliuoti į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. Prieš Lietuvos Tribunolo įsteigimą buvo lei­ džiama apeliuoti žemės teismo sprendimus tiesiog į didįjį Lietu­ vos kunigaikštį. Žemės teismai Lietuvoje ir Lenkijoje egzistavo ir po Lietuvos-Len­ kijos padalijimų ligi 1831 m. tose srityse, kurios buvo įjungtos į Rusijos imperiją. Nors Kotryna II ir bandė įvesti rusišką santvar­ ką prie Rusijos prijungtose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, bet Povi­ las I žemės teismą vėl atkūrė tais pačiais pagrindais, kokiais jis veikė prieš padalijimus. Rusų laikais žemės teismas Lietuvoje bu­ vo dažniausiai vadinamas pavieto žemės arba tiesiog pavieto teis­ mu, iš kurio buvo galima apeliuoti į Aukščiausiąjį Lietuvos Teismą (Glavnyj Litovskij Sud). 1807 m. sudarius Varšuvos kunigaikštiją iš dalies Lenkijos ir Lietuvos žemių, joje, taigi ir Lietuvos Užnemunėje, žemės teismas buvo panaikintas. Tačiau 1815 m. įkūrus Lenkijos karaliją, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemunė, tai karalijai duotoje konstitucijoje bu­ vo numatyta kiekvienoje vaivadijoje įkurti po kelis žemės teismus svarbesnėms, civilinėms byloms spręsti, bet su teismine santvarka susijusi konstitucijos dalis nebuvo įvykdyta. Po 1831 m. sukilimo ėmus griežčiau rusinti Lietuvą ir Lenkiją, pavieto teismas buvo perorganizuotas į apskrities teismą i( u j e z d n y į s u d ), kuriam buvo perduotos ir kriminalinės bylos, ligi tol buvu­ sios pilies teismo jurisdikcijoje. Žemės teismai ir pilies teismai bu­ vo panaikinti. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1: Korona, 7 leid., 1931, t. 2: Litwa, 2 leid., 1921; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; I.l. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; I.l. Lappo, Zemskij sud v Velikom kniažestve litovskom v konce XVI v. (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, 1897, nr. 6); 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; I.L Lappo, Uravnenije prav Velikogo* Kniažestva Litovskogo i Korony Polskej v 1697 g. (Zapiski Russkogo naučnogo institutą v Belgrade, vyp. 1, 1930).

195

KARIUOMENĖ Algininkai, algauninkai (lot. m e r c e n a r i i , vok. S o e l d n e r ) — tam tikra kariuomenės rūšis, kur kariai samdomi už algą savoj krašte ar svetur. L i e t u v o j e algininkai žinomi jau nuo XV a. pradžios, kada lietuviams tekdavo susidurti su techniškai geriau įginkluota sve­ tima kariuomene. Jau 1410 m. Griunvaldo kautynėse Lietuvos ka­ riuomenėje buvo algininkų čekų. Svetur pirkips patrankos, kartu samdyta ir joms tarnauti žmonių. Samdant algininkus, buvo susita­ riama su rotmistru — kuopos vadu, kuris apsiimdavo samdyti tam tikrą kiekį karių su ginklais ir maistu. Jų pavyzdžiu vėliau sudary­ davo1 kuopas iš savųjų, paliekant joms svetimą vardą. Svetimųjų daugiausia samdyta pėstininkų, nes iš jų buvo reikalaujama dides­ nio apmokymo ir įgudimo. Algininkais Lietuvoje galėjo būti tik karališkieji, bažnytiniai ir miestų valstiečiai. Šaunamųjų ginklų vartojimui didėjant, bent karininkais samdyta vokiečius, kurie ir Lietuvos kariuomenėje įvedė vokiečių rikiuotę ir komandą. Žie­ mos metu algininkus turėjo maitinti karališkieji ir bažnytiniai vals­ tiečiai. Nuo tos pareigos galima buvo atsipirkti, sumokėjus tam tikrą mokestį — hiberną. Algininkai bedarbiai virsdavo plėšikais. Algininkų skaičių nustatydavo seimai, pvz., 1650 m. seimas nustatė 15 000. Vyriausias algininkų vadas buvo lauko etmonas. XVII a. bai­ giantis algininkai karui jau netiko ir jie buvo pakeisti nuolatine kariuomene. T. Korzon, Dzieje wojen i wojskowosci w Polsce, t. 1—3, 1912.

Algininkų konfederacijos — XVII—XVIII a. Lietuvoje ir Len­ kijoje legalūs samdomosios kariuomenės ginkluoti sukilimai bei maištai prieš Lietuvos-Lenkijos vyriausybę, reikalaują sumokėti algininkams nesumokėtas algas. Algininkų konfederacijos žinomos jau XVII a. pradžioje, kada algininkai (samdomi kareiviai), prisi­ dengdami legalumo skraiste, bandė priversti karalių ir seimą su­ mokėti sutartą, bet neišmokėtą jiems algą už karo tarnybą. Suda­ rydami konfederaciją algininkai atsisakydavo klausyti savo tiesio­ ginių viršininkų, išsirinkdavo savo maištininkų vadovybę, praneš­ davo savo reikalavimus karaliui ir seimui, ir tol žiauriai plėšikau­ davo Lietuvoje ir Lenkijoje, kol jiems būdavo išmokėta alga arba kol jie būdavo nuraminami pažadais ar jėga išsklaidomi. 1662 m. Lietuvos algininkų konfederacija negyvai sukapojo savo tiesioginį

196

LIE T U V A

vyriausiąjį samdomosios kariuomenės vadą, Lietuvos lauko etmoną Vincentą Korviną Gosievskį, bandžiusį juos sulaikyti nuo plėši­ kavimo. Kantonistai (vok. K a n t o n i s t — kariuomenės naujokas" iš K a n — „pulko apygarda")— naujokai ir kareiviai, imti į kariuomenę įvairiuose Europos kraštuose pagal kantonų santvarką, kuri buvo savotiška karo prievolės forma bei visuotinės karo prievolės pirm­ takas. Kantonistų vardas kilo Prūsijoje, kur, pradėjus laikyti nuo­ latinę kariuomenę, XVIII a. kraštas buvo padalytas į specialias ka­ ro apygardas, vadinamas kantonais. Iš kiekvieno kantono jaunų vyrų buvo sudaromas atskiras to kantono pulkas. Asmenys, priva­ lą atlikti karo tarnybą savo kantono pulke, ir buvo vadinami kantonistais. Nepatikimais kantonistais iš pradžių buvo vadinami tie, kurie bandė išvengti kantonų sistemos uždėtos karo prievolės, vė­ liau bendrai nepatikimi žmonės. Kantonų santvarka veikė įvairiuo­ se kraštuose. P r ū s i j o j e karalius Fridrichas Vilhelmas I 1733 m. išleido po­ tvarkį,; pagal kurį Prūsija buvo padalyta į kantonus, ir kiekvienas kariuomenės pulkas turėjo imti prievolininkus iš jam paskirto kan­ tono. 20 metų*vyrai buvo tikrinami ir galėjo būti paimti visam gy­ venimui;, vėliau 20 metų karo tarnybon. Kiekvienas kantonistas bu­ vo įpareigotas stoti į tą pulką, kurio kantonui jis priklausė. Taip buvo įvesta visuotinė karo prievolė, bet taupumo sumetimais ir dėl ilgos tarnybos iš tikrųjų tik dalis kariuomenei tinkamų vyrų tebuvo paimami. Nuo kantonistų prievolės buvo atleisti bajorų sūnūs, turtingų miestiečių sūnūs, galį įrodyti turį 6000—10 000 ta­ lerių vertės turtą, kunigų sūnūs, besirengią į kunigus, vienturčiai ūkininkaičiai ir imigravę kolonistai. Išimtis kartais buvo taikoma kaij kuriems miestams ir net ištisoms krašto sritims, kurių gyven­ tojai buvo, visai atleisti nuo kantonistų prievolės. A u s t r i j o j e XVIII—XIX a. kariuomenės pulkų sudarymo tvar­ ka buvo panaši į Prūsijos, taip' pat paremta kantonų ¡santvarka ir kantonistų ėmimu. Š v e i c a r i j o j e kariuomenės daliniai buvo sudaromi iš kiek­ vieno kantono atskirai šaukiant kantonistus į to kantono pulką, kur kiekvienas kantonas kartu buvo ir politinis bei administracinis vie­ netas, nes pati Šveicarijos valstybė buvo tų kantonų sąjunga. Nau­ jaisiais laikais, įvedus modernias ginklų rūšis,, kariniais sumetimais pradėta naujokus imti ir į ne savoj kantono kariuomenės dalinius, bet pagal ginklo ir specialybės rūšį. ton

k a r iu o m e n ė

197

R u s i j o j e kantonistais' buvo' vadinami kareivių vaikai, priva­ lą atlikti iįgametę karo tarnybą, nelyginant karo baudžiauninkai. Nors kantonistai čia pirmą kartą minimi tik XIX a. pradžioje, bet jų pirmtakais gali būti laikomi garnizonų mokyklų, įkurtų Petro I 1712 m., auklėtiniai. Nuo 1798 m. tos mokyklos buvo vadinamos karo] našlaičių namais bei daliniais. 1805 m. kareivių vaikai buvo priskirti prie jų. ir jas . imta vadinti kantonistų mokyklomis, Mika­ lojaus I laikais kantonistai buvo suorganizuoti kariškais pagrindais į atskirus dalinius ir kantonistų mokyklose buvo mokomi rikiuotės, drausmės, kiek rašto ir amatų. Nuo 1836 m. rinktiniai kantonistai bu­ vo ruošiami specialiose mokyklose kavalerijos, artilerijos ir pio­ nierių puskarininkiais. Visi kiti kantonistai buvo skiriami 20 metų eiliniais kareiviais. Atitarnavę kantonistai! buvo paleidžiami į lais­ vę ir galėjo grįžti į savo šeimas. Kantonistai Rusijoje buvo ligi 1874 m. Karinė prievolė senovės Lietuvoj e,l taip pat ir kituose kraštuo­ se tiesiogiai siejosi su bajoryste ir žemės valdymu. Karui ištikus, bajorai turėjo stoti į didžiojo Lietuvos kunigaikščio ar kitų Lietuvos kunigaikščių kariuomenę su savo ginklais, žirgais ir maistu. Jei bajoras nepajėgdavo atlikti savo karo) prievolės dėl neturto, iš jo galėjo būti atimta žemė ir jis galėjo nusmukti į žemesnes socialines klases. Kiekvienas žemvaldys turėjo pats atlikti karinę prievolę ar atsiųsti savo pavaduotoją. Didysis Lietuvos kunigaikštis žiūrėjo, kad bajorų žemė visada liktų rankose tų žmonių,] kurie galėtų at­ likti karo tarnybą. Todėl jis rūpinosi po bajoro mirties likusias dukteris išleisti už tokių vyrų, kurie pajėgtų atlikti karo prievolę, jei nelikdavo bajoro sūnų paveldėti mirusiojo žemei. Jei bajoras valdė didesnį žemės plotą, tai turėjo kartu su savimį atsivesti ir karo metu išlaikyti dar ir savo ginkluotų tarnų. XIV a. pabaigos ir XVi a,, pirmosios pusės privilegijos atleido bajorus nuo įvairių duok­ lių, mokesčių ir prievolių, pripažino bajorų turto paveldėjimo tei­ ses ir suteikė jiems visišką laisvę elgtis su savo turtu, bet bajo­ rų karinė prievolė išliko. Tiksliau apibrėžti bajorų karinei prievo­ lei XVI a. buvo sudaromi tikslūs sąrašai, aiškiai nustatą,1kiek ku­ ris bajoras, pašauktas į karą, turėjo kartu su savimi atsivesti gink­ luotų karių. Didikai ir turtingesni bajorai atsivesdavo didelius ka­ rių! būrius, neturtingi bajorai atvykdavo vieni patys, o visai smul­ kūs bajorėliai net keli susidėję atsiųsdavo vieną karį. Bajorai apskritai nemėgo karinės prievolės ir jau XVI a. pra­ džioje jie verčiau nutardavo apsidėti mokesčiais ir už surinktus pinigus samdyti kariuomenę negu patys vykti į karą. Taip pama­

198

L IE TU V A

žu atsirado samdomoji kariuomenė (algininkai) vietoj pačių ba­ jorų kariuomenės. Bet bajorų karinė prievolė niekada nebuvo pa­ naikinta ir labai svarbiu reikalu bei neužtenkant samdytos kariuo­ menės buvo skelbiami visuotiniai bajorų šaukimai (lot. m o lio g e n e r a lis b e lli, lenk. p o s p o l i t e iu s z e n ie ) lyg mobilizacija. Po 1569 m. Liublino unijos Lietuva tebeturėjo savo kariuomenę, jos vadus ir organizaciją, nepriklausomą nuo Lenkijos. Lietuvos kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis ir lauko etmonai. Kad ir buvo bendri valstybiniai ryšiai su Lenkija, Lietuvos karinis savitu­ mas buvo taip pabrėžtas, jog be seimo nutarimo buvo draudžiama Lenkijos kariuomenę įvesti į Lietuvą, o Lietuvos į Lenkiją. Karinės prievolės ir krašto gynimo branduolį sudarė bajorų mobilizacija, vadinama visuotiniu šaukimu. Bajorų karinė prievolė turėjo būti atlikta visuotiniu šaukimu, tačiau tai buvo daroma tik labai svar­ biam reikalui1 esant. Visuotinis šaukimas galėjo būti paskelbtas tik seimui nutarus arba, labai skubiam reikalui esant, didžiajam Lietu­ vos kunigaikščiui pasitarus su senatoriais. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, į visuotinį šaukimą turėjo atvykti visi pilnamečiai žemval­ džiai bajorai ir dvasininkai, taip pat miestiečiai ir totoriai. Karo tar­ nyba vis dar tebeturėjo būti einama savo arkliais,, savo ginklais ir savo maistu. Visuotinės karinės prievolės mūsų laikų sąvoka ne­ buvo, nes karinė prievolė buvo siejama ne su asmeniu, bet su že­ mės valdymu. Į karo tarnybą turėjo atvykti ne visi vyrai, bet tik žemvaldžiai arba jų pavaduotojai. Jei kurio žemvaldžio šeimoje buvo keli suaugę, karui tinką asmenys, karo tarnybą turėjo eiti tik vienas kuris iš jų,' pagal žemės didumą atsivesdamas reikalingą kiekį karių palydovų. Našlės ir nepilnamečiai našlaičiai žemvaldžiai turėjo siųsti savo pavaduotojus. Jei ūkį valdytų keli suaugę broliai, jo nepasidaliję, tai tik vienas iš jų privalėjo eiti karo tarnybą. Jei kuris žemvaldys neatvyktų į šaukimą ar atvykęs pabėgtų, galėjo būti konfiskuoti jo dvarai. Jei kuris nors bajoras būtų įkeitęs savo dvarą, tai karinę prievolę turėjo atlikti ne to dvaro savi­ ninkas, bet faktinis valdytojas. Sergą žemvaldžiai ir dėl to patys negalį atvykti į visuotinį šaukimą privalėjo atsiųsti savo pavaduo­ tojus bajorus, o už tėvą karinę prievolę galėjo atlikti kuris nors jo suaugęs sūnus. Dvasininkų dvarai irgi nebuvo! atleisti nuo ka­ rinės prievolės, jei iš seno kuris noįrs jų dvaras neturėjo tokios privilegijos.i Taigi nuo savo pasaulietinių, paveldėtų, pirktų, užstatan paimtų ar nuo savo bažnytinių, kieno nors dovanotų, bet nuo kari­ nės prievolės neatleistų dvarų dvasininkai privalėjo siųsti karei­ vius, o už savo asmenį atsiųsti į karą kurį nors bajorą pavaduoto­

K A R IU O M EN Ė

199

ją. Nuo 20 valakų žemės turėjo būti siunčiamas 1 husaras, o nuo 10 valakų — gerai aprengtas ir ginkluotas raitininkas. Lietuvos miestai, turį savivaldybės teisę,! privalėjo atsiųsti pės­ tininkus. Iš valstybės dvarų taip pat turėjo būti siunčiami pėstinin­ kai, imami iš valstiečių. Toksi pėstininkas valstietis turėjo eiti nuo kiekvieno dvidešimto valstybės dvarų valako, o jo žemę įdirbti ir prievoles atlikti turėjo likusių devyniolikos valakų valstiečiai. Pėstininkai valstiečiai buvo naudojami įvairiems pagalbiniams dar­ bams karo stovykloje ar karo lauke. Totoriaii sudarė atskirą karo pajėgų rūšį ir į karą ėjo atskiromis vėliavomis (daliniais), savo rotmistrų vadovaujamomis. Visuotinis šaukimas turėjo tęstis nuo vieno seimo ligi kito. Sei­ mui nutarus, visuotinis šaukimas buvo pranešamas didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio universalais, kurie turėjo būti antspauduoti Lie­ tuvos kanclerio ar vicekanclerio antspaudu ir tik tada išsiuntinėti į pavietus. Kiekvieno pavieto vėliavininkas (karužas) apie šaukimą turėjo pranešti savo pavieto bajorams;. Šie privalėjo paskirtą die­ ną susirinkti į paskirtą vietą, kur vėliavininkas patikrindavo, ar visi karinei prievolei tinkami ir ar tvarkingai atvyko, ar tinkamai išsirengę. Viso pavieto bajorus; vėliavininkas privalėjo vesti ir perduoti pilininkui, o šis vesti ir perduoti vaivadai, pranešdamas, kas iš kurio pavieto neatvyko ir kodėl. Vaivada vadovavo visos vaivadijos kariuomenei ir ją pristatydavo Lietuvos didžiajam et­ monui kaip vyriausiajam Lietuvos kariuomenės vadui. Kiekvie­ no pavieto bajorija sudarė atskirą kariuomenės dalinį, vadinamą pavieto vėliava. Pavieto vėliavoje turėjo kariauti visi to pavieto bajorai. Jei kuris! bajoras žemvaldys visuotinio šaukimo metu tar­ nautų didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose ar kur kitur, arba į kariuomenę eitų algininku, tai toks privalėjo už: save į pavieto vėliavą statyti bajorą pavaduotoją. Kad bajorai neatprastų ir nuolat būtų pasirengę atlikti; savo ka­ rinę prievolę, karo jėgoms patikrinti kiekviename paviete turėjo būti šaukiami specialūs bajorų pasirodymai ir patikrinimai, kar­ tais kas metai, kartais kas antri ar dar rečiau. Pagal 1605 m. ge­ gužės 2 d. Vilniaus suvažiavimo nutarimus, patikrinimai turėjo vyk­ ti visuose pavietuose tą pačią dieną. Atvykusius bajorus ir jų gin­ klus turėjo apžiūrėti vaivada ir pilininkas centriniame vaivadijos paviete, o necentriniuose, kur pilininkų nebuvo, pavieto maršal­ ka ir vėliavininkas. Į patikrinimą bajorai turėjo atvykti su pilna karo apranga ir patikrinimai turėjo tęstis ne ilgiau kaip tris dienas. Karinė prievolė visuotinio šaukimo pavidalu išliko ligi pat Lie­ tuvos padalijimų, bet juo toliau, juo sunkiau būdavo paskelbti vi-

200

LIE T U V A

šuolinį šaukimą dėl irstančių seimų ir bendros anarchijos dvasios. Kadangi visuotinis bajorų šaukimas gyvenime pasirodė netobula ir netinkama priemonė kraštui ginti, tai] jis pamažu nustojo savo rei­ kšmės. Be to, krašto gyvenime vis didesnės reikšmės įgijo samdo­ moji kariuomenė, kuriai vadovavo Lietuvos lauko etmonas ir kuri susidėjo iš vietinių ir svetimšalių vėliavų. Užuot patys atlikę kari­ nę prievolę, bajorai verčiau seimuose nutardavo apsidėti specia­ liais mokesčiais algininkams samdyti, bet valstybei irstant ir tai sunku buvo bepadaryti. Kariniai patikrinimai (lenk. p o p i s y , o k a z o w a n ia ), XVI—XVIII a. Lietuvoje kiekviename paviete kartkartėmis šaukiami taikos metu bajorų suvažiavimai karinėms pajėgoms ir bajorų ginklams patik­ rinti. Patikrinimai vykdavo kas metai ar atskiru seimo nutarimu kas antri metai bei rečiau ir trukdavo ne ilgiau kaip keturias dienas, visuose pavietuose tuo pat metu, nelyginant mobilizaciniai pratimai. Į patikrinimus atvykusius bajorus ir jų karinę aprangą centrinia­ me vaivadijos paviete apžiūrėdavo! vaivada ir pilininkas, o necentriniuose pavietuose — kiekvieno pavieto maršalka ir vėliavininkas. Kiekvienas bajoras -į patikrinimus turėjo atvykti su tokia karine išranga ir atsivesti tiek savo palydovų kareivių, kiek pagal savo dvaro didumą bei turtą turėjo atsivesti paskelbus visuotinį šauki­ mą. Patikrinimo metu buvo apžiūrimi bajorų ginklai ir jie patys surašomi. Patikrinimo tikslas buvo laikyti bajorus nuolat pasiruo­ šusius karui. Regimentorius (lot. r e g im e n tu m — ,,vadovybė"), XVII—XVIII a. Lietuvos kariuomenės aukštas pareigūnas, skiriamas didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio, reikalui esant, kariuomenei valdyti. Regimento­ rius nebuvo nuolatinis valstybės pareigūnas, bet buvo skiriamas laikinu kariuomenės vadu karo metu, jei tuo metu dėl kurios nors priežasties dar nebuvo paskirto etmono po jo m irties1 ar etmonas būtų patekęs nelaisvėn, ar atsisakęs paklusti didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Taip Lietuvos didžiajam etmonui Jonušui Radvilui 1655 m. sudarius Kėdainių sutartį su švedais, kuria buvo nutrau­ kiami Lietuvos unijos ryšiai su Lenkija, karalius Jonas Kazimie­ ras jam ištikimų kariuomenės dalinių regimentoriumi 1656 m. pa­ skyrė Povilą Sapiegą, vieną iš Radvilų priešų. Po Jonušo Radvi­ lo mirties Lietuvos kariuomenės regimentorius Povilas Sapiega 1657 m. buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju etmonu. Lietuvos ka? riuomenės regimentoriai taip pat buvo paskirti 1700 ir 1730 m. 1717' m. seimo konstitucija buvo nutarta, kad abiem (didžiajam ir

K A R IU O M E N Ė

201

lauko) etmonams mirus, turi būti skiriamas regimentorius kariuo­ menei vadovauti. Jo pareigos pasibaigdavo paskyrus etmoną. Rokošas (lenk. r o k o s z — „maištas")— XVI—XVIII a. LietuvosLenkijos Respublikoje ginkluotas bajorų susivienijimas karaliaus valdžiai priešintis, nelyginant legalus maištas prieš karalių, remian­ tis 1573 m. Henriko artikulais, kuriuose buvo numatyta, kad abiejų tautų gyventojai buvo atleidžiami nuo ištikimybės ir paklusnumo ka­ raliui, jei šis kuo nors nusikalstų prieš bajorų; ir abiejų kraštų tei­ ses, laisves bei savo išrinkimo karaliumi sąlygas ar jei kurio nors savo pažado, duoto rinkimų metu, nevykdytų (artikulas, vadina­ mas ,,de n o n p r a e s ta n d a o b b e d i e n t i a “). Žymesniems didikams bei bajorams, ypač opozicijos karaliui vadams, būdavo nesunku rasti kokią priekabę, esą karalius nevykdąs savo išrinkimo sąlygų ar ku­ riuo norš būdu pažeidęs bajorų, teises ir laisves. Tuo pagrindu bu­ vo galima legaliai sukelti bajorus prieš karaliaus valdžią ir su­ burti juos į ginkluotas konfęderacijas, t. y, bajonį ginkluotus sam­ būrius ar laikinas sąjungas kuriam nors politiniam ar kitokiam tiks­ lui pasiekti, nors ir tektų ginklą pavartoti prieš karaliaus valdžią. Tokios ginkluotos konfederacijos, sudarytos karaliaus valdžiai prie­ šintis ar nukreiptos prieš Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kuni­ gaikštį, ir buvo vadinamos rokošais, arba legaliais maištais prieš karalių. Žymesni rokošai Lietuvos-Lenkijos Respublikoje buvo šie: 1. 1606—1607 m. rokošas, kartais vadinamas M. Zebžydovskio rokošu, buvo Lenkijos ir Lietuvos bajorui maištas prieš karalių Zig­ mantą Vazą, Lenkijoje vadovaujamas lenkų didiko, Krokuvos pi­ lininko Mikalojaus Zebžydovskio, o Lietuvoje — konfederacijos mar­ šalkos, žymaus Lietuvos didiko, Lietuvos taurininko Jonušo Radvi­ lo. Bajorai sukilo prieš Zigmantą Vazą, įtardami jį su patarėjų jė ­ zuitų ir svetimšalių pagalba siekiant absoliutizmo ir kaltindami jį ne vykdant prisiektų išrinkimo sąlygų ( p a c ta c o n v e n ta ) . Bajorai ir smulkesnioji šlėkta su ginklu stojo ginti savo aukso laisvės prieš karaliaus planus aprėžti neribotą bajorui parlamentarizmą bei l i b e ­ r u m v e t o ir elekcinį sostą pakeisti paveldimuoju. 1606—1607 m. rokošas turėjo ir ryškų religinį atspalvį, nes protestantai, matyda­ mi Zigmanto Vazos netolerantiškumą ir pajutę jo norą išnaikinti re­ formaciją, stojo kovoti ne! tik už bajoriškas teises, bet ir už savo religinę laisvę. 1606 m. seime bajorai griežtai kaltino karalių p a c ta c o n v e n ta nesilaikymu ir ypač religinės tolerancijos pažeidimu. Zig­ mantas Vaza net kelis kartus turėjo teisintis prieš bajorus, raštu pažadėti visai išlaikyti^ p a c tą c o n v e n ta ir religinę toleranciją bei

202

L IE TU V A

griežtai bausti religinių riaušių kėlėjus. Vis dėlto aukštiems kata­ likų dvasininkams jokiu būdu neleidžiant seimui patvirtinti sąži­ nės laisvės principo, 1606 m. seimas nutrūko ir prasidėjo bajorų rokošas. Bajorai, bijodami prarasti savo aukso laisvę, sukilo prieš karalių. Rokošui pritarė ir jame gausiai dalyvavo tiek lietuviai, tiek lenkai be tautybės skirtumo, nes bajoriškos laisvės jiems visiems buvo brangios. Rokoše gausiai dalyvavo ir didikai, nes Zigmanto Vazos užmojai sustiprinti karaliaus valdžią galėjo aprėžti faktiš­ kąją didikų persvarą valstybėje. Nutrūkus 1606 m. seimui, tais pačiais metais Liubline vyko bajorų suvažiavimas tartis dėl priemonių prieš karalių. Liublino suvažiavimo maršalka buvo išrinktas Zigmanto Vazos asmeninis priešas, karštas protestantas ir bajorų laisvių gynėjas, Lietuvos tau­ rininkas Jonušas Radvilas. Kartu su juo i rokošą stojo nemaža Lie­ tuvos bajorų ir didikų. Lietuvos bajorai, pritardami rokošui, susi­ rinkę į nepaprastus pavietų seimelius Vilniuje, Kaune, Trakuose, Upytėje, Ašmenoje, Polocke, Vitebske, Pinske, Minske, Oršoje, Naugarduke ir Lietuvos Brastoje, pasiuntė savo atstovus į Liubli­ no suvažiavimą, juos įgaliodami ginti savo bajoriškas teises ir lais­ ves bei skelbti rokošą prieš absoliutizmo siekiantį karalių. Tačiau tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo ir karaliaus šalininkų. Prasidė­ jus ginkluotiems susirėmimams tarp sukilusių bajorų ir karaliaus šalininkų, remiamų karaliui ištikimos kariuomenės dalinių, kauty­ nėse abiejose pusėse dalyvavo lietuvių! ir lenkų bajorai. Lietuvoje karaliaus šalininkams vadovavo žymus didikas, Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Be to, 1606' m. rugsėjo 23 d. Naugar­ duke įvyko atskiras lietuvių seimas, kuriame karaliaus įgaliotas Lietuvos kancleris Leonas Sapiega ragino bajorus nutraukti rokošą ir visą ginčą tarp karaliaus ir bajorų pavesti spręsti bendram pacifikaciniam seimui. 1607 m. liepos 6 d. Grochovo1kautynėse Zigmanto Vazos šalinin­ kams pavyko sumušti rokošininkus, bet šie vis tiek nenusileido. Rokošo konfederacijos maršalka Jonušas Radvilas paskelbė naują manifestą, kviesdamas viso krašto bajorus susirinkti į Varšuvą naujo karaliaus rinkti. Zigmantas Vaza sušaukė 1607 m. pacifikacinį seimą, kuriame jis ketino susitaikyti su bajorais. Pavietų seime­ lių išrinkti atstovai vyko į šį seimą. Tačiau seimeliai taip pat pa­ siuntė savo atstovus ir į rokošininkų suvažiavimą Jendžejeve. Ne­ žiūrint Grochovo,, kautynių laimėjimo, Zigmantas Vaza turėjo nu­ sileisti sukilusiems bajorams iri su jais susitaikyti 1607 m. seime. Jis ir toliau liko Lietuvos ir Lenkijos valdovu, bet turėjo patenkin­ ti bajorų reikalavimus, pakartotinai prisiekti p a c ta c o n v e n ta ir pa­

k a r iu o m e n ė

203

sižadėti niekad nebebandyti stiprinti karaliaus valdžios. Zigmantas Vaza dar kartą turėjo prisiekti artikulą d e n o n p r a e s ta n d a o b o e d i e n ­ tia , ir specialia 1607 m. konstitucija buvo smulkiai nustatyta tvar­ ka, kuria bajorai galėjo atsisakyti nuo paklusnumo karaliui, jei šis sulaužytų įstatymus arba ką nors prieš teises ir! laisves imtų spaus­ ti. Karalius taip pat buvo priverstas dar kartą įsakmiai garantuoti laisvos elekcijos principą, kurį bajorai laikė vienu pagrindinių savo aukso laisvės šulų. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; W. So­ bieski, Pamiętny sejm, 1913; W. S o b ie s k i, Nienawisc wyznaniowa tlumow za rządow Zygmunta III-go, 1902; K . T y s z k o w s k i , Odglosy rokoszowe na Litwie (Ateneum Wilenskie, rocz. 1, 1923); E. K o tlu b a j, Galerja Nieswiezka portretow Radziwillowskich, 1857; A . S liw ih s k i, Jan Karol Chodkiewicz, hetman wielki litewski, 1922; K . S z a jn o c h a , Urazy krolewiąt polskich (jo knygoj Szkice historyczne, t. 3, 3 leid., 1901); J . C z u b e k , Pišma polityczne z czasow rokoszu Zebrzydowskiego (1606—1608), t. 1—3, 1916— 1918. K . A v iž o n is ,

2. 1665—1666 m. rokošas, vadinamas Jurgio Liubomirskio maiš­ tu, buvo bajorų sukilimas prieš karalių Joną Kazimierą. Karaliaus rū­ mų partijai sudarius projektą karaliaus valdžiai Lietuvoje ir Len­ kijoje sustiprinti bei išrinkti sosto įpėdinį karaliui gyvam esant, Len­ kijos didysis maršalka ir lauko etmonas Jurgis S. Liubomirskis va­ dovavo daugelio Lenkijos didikų ir bajorų opozicijai prieš karalių ir jo rūmų partiją. Prie 1665—1666 m. rokošo prisidėjo ir. dalis Lietuvos bajorų, bijojusių karaliaus valdžios sustiprinimo. Gavęs finansinės paramos iš Austrijos bei Prūsijos ir patraukęs į savo pusę maištau­ jančius algininkų kariuomenės dalinius bei vakarinės Lenkijos bajo­ rus, Liubomirskis kautynėse ties Matvais (Matwy) 1666 m. liepos 13 d. sumušė karaliaus ir jo šalininkų pajėgas, bet po kiek laiko vis dėlto turėjo, taikytis su Jonu Kazimieru, kuris iš savo pusės buvo pri­ verstas atsisakyti visų savo reformų sumanymo ir įpėdinio dar jam gyvam esant išrinkimo. Taip 1665—1666 m. rokošas sutrukdė ka­ raliaus valdžios sustiprinimo sumanymus. Ksdęga pamiętnicza wydarzen zaszlych na Litwie 1654— 1668 (Scriptores Rerum Polonicarum, t. 3, 1875); Dyaryusz Mįchala Obuchowicza... (M. B a lin s k i, Pamiętniki historyczne do wyjasnienia spraw publicznych w Polsce XVII wieku..., 1859); K . W a l i s z e w s k i , Polsko-francuzkie stosunki w XVII wieku (1644— 1668), 1889; K . S z a jn o c h a , Urazy krolewiąt polskich (jo kn.: Szkice historyczne, t. 3, 3 leid., 1901); The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950.

Vėliaviniai ponai (lenk. p a n y c h o r ą g a w y je , p a n y w e l m o ž n y j e ) — XV—XVI a. Lietuvos didikai, kurie turėjo teisę atsivesti į karą sa­ vo atskirus kariuomenės dalinius, vadinamus didikų vėliavomis ir

.204

L IE T U V A

nepriklausomus nuo pavieto vėliavininko. Vėliaviniai ponai buvo atleisti nuo karinės tarnybos prievolės pavieto vėliavose, taip pat atleisti nuo pavieto teisminės jurisdikcijos. Tai buvo patys stam­ biausieji Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemvaldžiai, daugiausia lietuvių kilmės, kaip Goštautai, Radvilai, Kęsgailos ir kt., kurių dvarai iš pradžių, buvo tikrosios Lietuvos teritorijoje ir pasienio Gudijoje. Jie turėjo didžiulius dvarus su daugybe kaimų, daugiausia gautus kaip dovaną iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą' ir nuopel­ nus valstybei. Jau XV a. vėliaviniai ponai iš didžiojo kunigaikščio įgijo imuniteto teises ir pasiekė politinės galios. Būdami didžiojo kunigaikščio bendradarbiai ir patarėjai, taip pat turėdami savo atskirus kariuomenės dalinius, vėliaviniai ponai sudarė didžiojo ku­ nigaikščio atsparą prieš sritinius kunigaikščius, ypač naikinant sri­ tines kunigaikštijas ir vienijant bei centralizuojant valstybę. XV a. antrojoje pusėje vėliaviniai ponai buvo Ponų Tarybos nariai.; Nuo 1492 m. Ponų Tarybai pavyko suvaržyti net paties didžiojo kuni­ gaikščio galią. 1529 m. Lietuvos Statute vėliaviniai ponai buvo pagarbiai išskiriami iš kitų aukštosios visuomenės grupių. Atlikda­ mi karinę prievolę, kai kurie vėliaviniai ponai iš savo dvarų atsi­ vesdavo daugiau karių negu visi kiti tos srities žemvaldžiai bajorai kartu. Pvz., Kęsgailos XVI a. pradžioje atsivesdavo daugiau karių negu visi Polocko bajorai žemvaldžiai. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M.K. Liubavskij, Litovskorusskij seim, 1900.

Visuotinis šaukimas (lot. m o lio g e n e r a lis , lenk. p o s p o l i t e iu s z e — senovės Lietuvos XV—XVIII a. bajorų mobilizacija karo reikalams. Pačiais senaisiais laikais bajorai stodavo į karą savo kunigaikščių vedami. Tiesiog didžiajam kunigaikščiui priklausą ba­ jorai susiburdavo į savo valsčiaus ar pavieto karinį dalinį, vadi­ namą pavieto vėliava. Didžiojo- Lietuvos kunigaikščio paskelbtą vi­ suotinį šaukimą jau! XV a. savo paviete pranešdavo to pavieto vė­ liavininkas arba fcarūža, kuris surašydavo atvykusius bajorus, pa­ tikrindavo ginklus, bajorų atsivestą palydovų skaičių, priimdavo dėl ligos neatvykusių bajorų pavaduotojus ir savo pavieto vėliavą atvesdavo pas seniūną, seniūnas pas vaivadą, vaivada pas didįjį kunigaikštį, vėliau pas etmoną. Didikų vėliavos XV a. nepriklausė vėliavininko kompetencijai ir atvykdavo tiesiog pas didįjį kuni­ gaikštį. Nuo 1564—1566 m. administracinių bei teisminių reformų vėliavininkas savo pavieto vėliavą perduodavo savo pavieto maršalkos, centriniame vaivadijos paviete pilininko komandai, o šie į visuotinį šaukimą susirinkusius bajorus atvesdavo pas vaivadą. n ie )

k a r iu o m e n e

205

XVI a. buvo sudaromi' visuotinio šaukimo sąrašai, tiksliai sura­ šant bajorus, turinčius atvykti (karo prievolės atlikti, ir nurodant, kiek ginkluotų palydovų kiekvienas jų turi atsivesti pagal turimos ar valdomos žemės dydį. Pirmas visuotinio šaukimo sąrašas buvo sudarytas 1507 m. seimo! nutarimu. Vėliau daug smulkesni visuoti­ nio šaukimo sąrašai buvo sudaryti 1528, 1565 ir 1567 m. Į visuotinį šaukimą turėdavo atvykti ir miestų statomi /ginkluoti karių būriai. Buvo šaukiami taip pat žemės turį ir žygininkų bei šarvininkų tar­ nybas einą tarnai, bet jų skaičius gerokai sumažėjo nuo 1529 m. Jau XVI a. ir vėliau visuotinis šaukimas paprastai būdavo skel­ biamas seimo. Bajorams pradėjus vengti! skelbti visuotinį šaukimą, nuo XVI a. Lietuvos kariuomenės organizacijoje vis didesnės reikšmės įgijo samdomoji kariuomenė — algininkai. Vis dėlto XVI— XVII a. krašto gynimo branduolį ir svarbiausią karinių pajėgų rūšį tebesudarė visuotinis šaukimas. Bajorai,' atleisti nuo bet kurių kitų prievolių valstybei, vis dėlto nebuvo atleisti nuo karo prievolės, kuri ir buvo atliekama paskelbiant visuotinį šaukimą nutarus sei­ mui arba, labai skubiam reikalui esant, didžiajam Lietuvos kuni­ gaikščiui pasitarus su Ponų Taryba, vėliau su Lietuvos senatoriais. Po 1569 m. Liublino unijos Lietuva išlaikė savo savitą kariuo­ menės organizaciją, nepriklausomą nuo Lenkijos. Pagal 1588 m. Lie­ tuvos Statutą, į visuotinį šaukimą turėjo atvykti visi pilnamečiai bajorai žemvaldžiai, taip pat dvasininkų žemvaldžių pavaduotojai nuo tų dvarų, kurie neturėjo imuniteto teisių. Be to, į visuotinį šau­ kimą turėjo atvykti didžiojo kunigaikščio miestų miestiečiai ir to­ toriai. Karo tarnyba turėjo būti einama savo arkliais, savo ginklais ir savo maistu paskelbus visuotinį šaukimą. Visuotinėj karo prie­ volės pagal mūsų laikų supratimą nežinota. Karo tarnyba buvo sie­ jama ne su bajoro asmeniu, bet su žemės valdymu. Pagal savo nuosavybe turimos ar tik valdomos žemės didumą bajoras turėjo atsivesti su savimi reikalaujamą karių palydovų skaičių. Nuo 20 valakų žemės buvo statomas vienas husaras, o nuo 10 valakų vie­ nas raitininkas, gerai aprengtas ir apginkluotas. Našlės, našlaičiai ir nepilnamečiai bajorai žemvaldžiai turėjo statyti savo pavaduo­ tojus. Jei kuris nors žemvaldys nestotų į karą arba stojęs pabėg­ tų, tai pagal 1588 m. Lietuvos Statutą jo dvarai galėjo būti konfis­ kuoti. Lietuvos miestai, turį savivaldybės teises, pagal 1588 m. Lietuvos Statutą turėjo statyti pėstininkus. Iš valstybės dvarų į visuotinį šau­ kimą1 taip pat turėjo būti siunčiami pėstininkai, po vieną valstietį nuo kiekvieno dvidešimto valako. Likusių devyniolikos valakų val­ stiečiai turėjo įdirbti į karą išėjusio valstiečio žemę. Pėstininkai

206

L IE TU V A

valstiečiai buvo naudojami pagalbiniams darbams visuotinio šau­ kimo karo stovykloje ar karo lauke. Visuotinis šaukimas turėjo tęstis nuo vieno ligi kito seimo. XVII—XVIII a. bajorai vis dažniau visuotinį šaukimą keisdavo sam­ dyta kariuomene, kiekvienas pavietas geriau apsiimdamas pasam­ dyti tam tikrą skaičių algininkų negu patiems bajorams eiti į karą. Taip visuotinis šaukimas pamažu nustojo savo anksčiau turėtos reikš­ mės, vis rečiau buvo skelbiamas ir tik labai svarbiam reikalui esant. (Žr. Karinė prievolė). K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; 1.1. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 2, 1938; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 2 leid., 1940; J. Kawecki, Pospolite ruszenie, 1963.

FINANSAI Mokesčiai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje atsirado jau su Lietuvos valstybės įsikūrimu. XIII—XIV a. mokesčiai daugiausia buvo imami natūra. Sričių ir kiti! kunigaikščiai greta savo karinių ir kitų prievolių didžiajam kunigaikščiui turėjo perleisti ir dalį savo surinktų duoklių ir mezliavų. To paties buvo reikalaujama ir iš bajorų. Laisvieji valstiečiai mokėdavo mokesčius valstybei savo ūkio, amato ar verslo produktais, nelaisvieji — duodami duokles sa­ vo tiesioginiam ponui, kuris dalį pasilaikydavo sau, dalį perleis­ davo valstybei. Nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio laikų pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus ir ypač XIV a. pabaigoje natū­ raliam ūkiui besikeičiant į piniginį ūkį, atsirado mokesčių ir pinigais, pvz., sidabrinės mokestis. Tačiau dar ir Vytauto laikais, XV a. pra­ džioje, Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje dauguma mokesčių tebe­ buvo mokama grūdais, galvijais, vištomis, kiaušiniais ir kitais žemės ūkio produktais, taip pat kailiais, medumi, vašku ir kt. Greta mokes­ čių natūra vis labiau plito ir piniginiai mokesčiai, tai sidabrinės, činšo, žydų pagalvės, muitų ir teismo mokesčiai. Mokesčiai visa savo našta gulė ant valstiečių. Bajorai jau anksti pradėjo kratytis mokesčių naštos. 1387 ir 1413 m. privilegijomis įgiję formalių žemės nuosavybės teisių, bajorai pamažu išplėtė savo teises ir į jų dvaruose gyvenusių valstiečių duokles ir mokesčius. 1434 m. privilegija bajorų ir kunigaikščių valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių davimo didžiajam kunigaikščiui, o 1447 m. privilegija

FIN A N SA I

207

ir nuo mezliavų bei piniginių mokesčių — sidabrinės — valstybės naudai. Bažnytiniai dvarai ir dvasininkai nuo pat krikščionybės įve­ dimo 1387 m. buvo irgi atleisti nuo mokesčių valstybei. XV a. mokesčius natūra ir iš dalies pinigais dar tebemokėjo di­ džiojo kunigaikščio dvarų valstiečiai, taip pat laisvieji valstiečiai ir miestiečiai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras piniginių pajamų gaudavo ir iš įvairių muitų, teismo mokesčių bei valstybės kanceliarijos mokesčių. XVI a. pirmojoje pusėje didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Senojo žmonai Bonai ir vėliau didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žygimantui Augustui įvykdžius valstybinė­ se žemėse valakų reformą, didžiojo' kunigaikščio dvarų valstiečių duoklės ir mezliavos buvo pakeistos piniginiu mokesčiu, imamu nuo kiekvieno valstiečio valako. Piniginis mokestis činšas buvo moka­ mas ir vadinamųjų valstiečių činšininkų, kurie nėjo lažų ir kitokių prievolių dvare, bet už savo dirbamą žemę mokėjo tik nuomą. XV a. pabaigoje—XVI a. per Lietuvos karus su Maskva ėmus trūkti lėšų, pradėta šaukti bajorų seimai, prašant juos apsidėti mo­ kesčiais valstybės naudai. Lėšų taip pat reikėjo samdytai kariuome­ nei, artilerijai, šaudmenims, pilių įguloms. Tam reikalui1 buvo nau­ dojama dalis valstybės dvarų pajamų. Patiems bajorams pageidau­ jant apsidėti specialiu mokesčiu negu vykti į karo lauką ir ka­ riauti, bajorų seimuose vis dažniau buvo nutariami vienkartiniai mokesčiai, paprastai surenkami iš bajorų ir dvasininkų valstiečių, taip pat miestiečių, žydų ir totorių. Bajorų viešpatavimo laikotarpiu (1569—1795) galutinai nusisto­ jo tvarka valstybės mokesčių, suplaukiančių į krašto iždą iš seniū­ nų, bajorams pavedamų valstybės dvarų laikytojų, girininkų, mui­ tininkų, muito nuomotojų, mokesčių rinkėjų, kurie turėjo atsiskai­ tyti su krašto iždininku. Mokesčių būta nuolatinių ir nepaprastų, nenuolatinių. Prie nuolatinių mokesčių buvo priskiriamos pajamos iš valstybės dvarų, iš muitų (senųjų), rinkliavos iš miestų, buvusių didžiojo kunigaikščio valdžioje! ar žemėje, taip pat turgaus, smuk­ lių, svaigalų, girnų mokesčiai. 1649 m. buvo įvestas hibernos (žie­ mojimo mokestis), mokamas nuo didžiojo kunigaikščio ir dvasinin­ kų dvarų vietoje anksčiau buvusios prievolės .juose maitinti sam­ domąją kariuomenę žiemos metu. Žydai mokėjo valstybei pagalvės mokestį, paprastai uždedamą ant visos žydų bendruomenės, kuri pati uždėtą sumą išskirstydavo savo nariams ir surinkusi perduo­ davo į valstybės iždą. Totoriai irgi buvo apdedami panašiu mokes­ čiu. Tiek bajorai, tiek dvasininkai nuolatinių mokesčių nemokėjo. Ne tik jie patys, bet ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių

208

L IE TU V A

mokėjimo. Šią teisę bajorai laikė vienu svarbiausių savo aukso laisvės požymių ir stropiai ją saugojo. Teisė nemokėti mokesčių, be kitų įvairių bajorų laisvių, buvo įtraukta ir į 1588 m. Lietuvos Statutą, kuris įsakmiai garantavo, kad didysis kunigaikštis be sei­ mo sutikimo negali skirti nei sidabrinės, nei kitu kuriuo mokes­ čiu apdėti bajorų, dvasininkų, miestiečių ir jų valdinių, Lietuvos Statutas draudė didžiajam kunigaikščiui įvedinėti1monopolijas arba skirti naujus muitus ar bet kuriuos mokesčius ir rinkliavas be sei­ mo sutikimo. Kokie nors mokesčiai bajorų valstiečiams tegalėjo būti uždėti tik jų ponams seime laisvai sutikus. Vis dėlto valstybės reikalai, ypač jos gynimas, bajorams patiems nenorint vykti į karą, ne kartą vertė bajorus seimuose apsidėti ne­ nuolatiniais mokesčiais. Prie tokių nepaprastų mokesčių, atskiru seimo nutarimu uždedamų kuriam nors konkrečiam tikslui ir api­ brėžtam laikui, pirmiausia priskiriamos rinkliavos (p o b o r ). Vienkar­ tinės arba keleriems metams rinkliavos seimuose dažniausiai būda­ vo įvedamos karo reikalams. Tokį kartkartėmis įvedamą mokestį turėjo mokėti valstybės dvarų gyventojai, miestiečiai, dvasininkai ir net bajorų dvarų valstiečiai. Didžiųjų kunigaikščių Vazų laikais XVII a. rinkliavų normos paprastai buvo po 1 auksiną nuo valako ar nuo vienos valstiečių tarnybos; bajoras, neturįs valstiečių ar pats dirbąs žemę, privalėjo mokėti 15 grašių; kaimo amatininkai — nuo 4 grašių ligi 2 auksinų iš savo įmonių; miesto amatininkai, pirk­ liai ir šiaip miestiečiai nuo keliolikos grašių ligi kelių auksinų; žydų pagalvė buvo vienas su puse auksino nuo asmens. Tokios normos vadinosi ,,viena rinkliava". Labai svarbiam reikalui bajorai seime apsidėdavo keliomis rinkliavomis iš karto. Rinkliavos paprastai bū­ davo įvedamos vieneriems metams ar kuriam kitam aiškiai apri­ botam laikui. Iškilus dideliam pavojui ir nebegalint laukti seimo, tokios rinkliavos galėdavo būti nutariamos ir pavietų seimelių, bet jos galiojo tik tame paviete. Prie nenuolatinių mokesčių,1įvedamų ribotam laikui atskiru sei­ mo nutarimu, reikia priskirti ir. padūmės mokestį, mokamą nuo ,,dūmo", t. y. šeimos, Padūmė irgi būdavo^ renkama! nuo visų, taip pat ir nuo bajorų dvarų. Vazų laikais bajorų viena padūmė papras­ tai! sudarė 1/2 auksino. Tiek pat mokėjo ir miestiečiai, tik su tuo skirtumu, kad nuo didesnių mūro namų jie privalėjo duoti po 3, o nuo mažesnių mūro namų ir smuklių po 2 auksinus. Bajorai, neturį valstiečių ir patys dirbą žemę, nuo vieno valako žemės turėjo mo­ kėti padūmės mokestį po 1 auksiną, o nuo mažiau žemės atitinkamai mažiau. Esant svarbiam reikalui, bajorai nutardavo iš karto sumo­ kėti po kelias padūmes,

FIN A N SA I

209

Nepaprasti nenuolatiniai buvo 1662 m. įvesti pagalvės mokes­ čiai, tuo metu ir vėliau mokami tik pagal specialius seimo nutari­ mus. Pagalvė buvo imama nuo asmens ir ją privalėjo mokėti dva­ sininkai, kai kada net ir bajorai. Vėliau ji įgijo laisvos dovanos ( s u b s id iu m c h a r ita tiv u m ) vardą, nes pats pagalvės terminas buvo užgaulus bajorams ir jų aukso laisvei. Laisvos dovanos terminas dažniausiai buvo taikomas dvasininkų tarsi gera valia užsidėtai mokesčių sumai. Tarp kitų nenuolatinių mokesčių paminėtini seimų nutariami naujieji muitai, specialios kontribucijos, uždedamos pirk­ liams iri savivaldybės teisę turintiems miestiečiams, naujai įvedami svaigalų, druskos, tabako mokesčiai ir ypač donativa (dovana), la­ bai dažnai minima seimų konstitucijose, susijusiose su Lietuva.. Įvai­ riuose istorijos veikaluose donativos mokestis klaidingai vadinamas kvartos mokesčiu. Kvarta buvo renkama tik Lenkijoje, o į ją pa­ našus mokestis Lietuvoje buvo vadinamas donativa ( s im p lu m d o n a tiv u m ) .t Ji turėjo būti renkama iš tų valstybės dvarų, kurie neįėjo į ekonomijas ir kurie buvo išdalijami bajorams ir didikams seniū­ nijomis. Tai nebuvo nuolatinis, o tik atskirais nutarimais įvedamas mokestis, paprastai skiriamas samdoma j ai kariuomenei išlaikyti. Lie­ tuvos donativa savo dydžiui svyravo tarp 1/4 ir 1/2 pajamų, gau­ namų iš seniūnijų. Nenuolatinius mokesčius kiekvienoje vaivadijo­ je ir paviete rinko tam tikri pačių bajorų išienkami mokesčių rin­ kėjai ar specialios komisijos. Dažnai būdavo sunkumų išrinkti sei­ mo nutartus mokesčius. Net ir pačių bajoirų apsidėtų mokesčių mo­ kėjimas priklausė nuo bajorų (geros valios. Be to, seime mokesčiai dažnai būdavo nutariami sąlyginai, paliekant juos patvirtinti ba­ jorų reliaciniams seimeliams, kurie tuos mokesčius galėjo priimti ar atmesti. Jau XVII a. reiškėsi didelis bajorų nenoras apsidėti mo­ kesčiais! valstybės naudai. Kitą kartą ir paviete surinkti mokesčiai nepasiekdavo valstybės iždo, nes bajorų seimelis nutardavo juos sunaudoti savo pavieto reikalams. Dažnai pasikartojančios XVII— XVIII a. seimų konstitucijos, nustatančios įvairius būdus nesumo­ kėtiems mokesčiams išrinkti, jau pačios aiškiai rodo, jog mokesčių išrinkimas buvo sunkus reikalas. Pasitaikydavo iri mokesčių rinki­ kų nesąžiningumo. Prieš juos ir mokesčių nesumokančius bajorus seimuose buvo paskirti specialiai iždo teismai bei Iždo Tribunolas mokesčių byloms spręsti. Iždo Tribunolas, sudarytas iš Vyriausio­ jo Tribunolo narių, Lietuvoje pirmą) kartą'buvo paskirtas 1613 m. Vėliau jis tapo nuolatine įstaiga. Tačiau dėl vykdomosios valdžios silpnumo sunku būdavo įvykdyti net irį Iždo Tribunolo nutarimus. Daug seimų iširdavo bajorams besvarstant mokesčių įvedimo rei­ kalus. Patys nenorėdami mokėti, jie dažnai stengdavosi suversti 14. K. Avižonis.

210

LIE T U V A

mokesčių naštą kitiems, ypač miestiečiams, žydams ir totoriams, taip pat ir kandidatams į Lietuvos sostą naujo valdovo rinkimų metu, įsakmiai iš kandidatų reikalaudami, kad jie įneštų į valstybės iždą valstybės reikalams tam tikrą susitartą ir į p a c ta c o n v e n ta įrašytą pinigų sumą, jei bus išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. XVIII a. pasi­ darė visai nebeįmanoma ar nepaprastai sunku benutarti seimuose mokesčius dėl įsigalėjusio seimų nutraukinėjimo papročio. Šitokia nenuolatinių, sunkiai nutariamų ir dar sunkiau išrenkamų mokes­ čių tvarka ir bajorų laisvės mokesčių, mokėjimo srityje neigiamai atsiliepė valstybės iždo reikalams ir prisidėjo prie valstybės silpnė­ jimo, pagreitinusio jos žlugimą XVIII a. pabaigoje. A . J a n u la itis , Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; A . R im k a , Lietuvos vi­ suomenės ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų, 1925; A .l . V e r y h a - D a r e v s k i s , Lietuvos mokesčiai XV—XVI a., 1929; K . A v iž o n i s , Bajorai valstybiniame,Lietuvog gyvenime Vazų laikais, 1940; S t. K u t r z e b a , Historja ustroju Polski..., t. 2, 1914; M . D o v n a r - Z a p o ls k ij, Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovskogo pri Jagellonach, 1901; M .F . V l a d im ir s k ij- B u d a n o v , Pomestja litovskogo gosudarstva, 1889; M .K . L iu b a v s k i j , Oblastnoje delenije..., 1892; M .K . L iu b a v s k i j , Litovsko-russkij seim, 1901.

Muitai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje buvo imami jau XIII a. Jau tada ėjo lietuvių prekyba ne tik su slavų gyvenamomis žemė­ mis, bet ir su Rygos miestu, kur buvo įsikūrę vokiečių kolonistai. Mindaugas kurį laiką palaikė ryšius su Rygos arkivyskupu ir Ry­ gos miestiečiais, o Vytenis 1298 m. sudarė. sąjungą su Rygos mies­ tu, kuriame lietuvių įgula buvo laikoma iki 1313 m. padėti rygiečiams gintis nuo Livonijos ordino. Tai sudarė palankias sąlygas pre­ kybai ir susižinojimui su Vakarais, o vykstant prekybai buvo imami ir muitai. Rygiečių prašomas Gediminas 1322 m. atnaujino Lietuvos draugiškus ryšius su Ryga ir per ją 1323 m. išsiuntė savo laiškus vokiečių Hanzos sąjungos miestams — Liubekui, Rostokui, Zundui, Greifsvaldui, Štetinui (Lübeck, Rostock, Sund, Greifswald, Stettin) ir Gotlando salai, kviesdamas užsienio pirklius vykti į Lietuvą ir žadėdamas jiems leisti įvažiuoti ir išvažiuoti, be jokių muitų ar rinkliavų. Gedimino laikais Lietuvoje kūrėsi miestai ir juose spie­ tėsi pirkliai bei amatininkai, tai sudarė palankesnes sąlygas preky­ bai., Vilnius palaikė prekybą su Vakarais per Rygą ir Mozūrus. Prekybai su Vakarais paskatinti Kęstutis 1343 m. sudarė sutartį su Anglija, garantuodamas laisvą prekybą pirkliams. Vytauto lai­ kais jau vyko stambi prekyba ir buvo surenkama daug muitų. Ne tik Vilniuje, bet ir Kaune buvo įsikūrę svetimšalių pirklių. Lietuvių prekyba su Prūsais buvo palaikoma daugiausia Nemuno* upe. Mui­ tai pasidarė svarbus didžiojo Lietuvos kunigaikščio pajamų šaltinis.

FIN A N SA I

211

Jie buvo imami prekes įvežaiit' ir išvežant. Iš pradžių muitai buvo mokami natūra, pačiomis prekėmis, vėliau pinigais. Vytauto muiti­ nės buvo įsteigtos Lietuvos pasieniuose. Jų būta ir toli pietuose, kaip Chorticoje ir Tamanėje. Muitai buvo renkami muitininkų arba iš­ nuomojami, daugiausia žydams, įsikūrusiems Lietuvoje Vytauto lai­ kais. Sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą sumą, jie gaudavo teisę metams ar ilgesniam laikui rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Tada ir vėliau žydai, išnuomavę muitų rinkimo teisę, gaudavo daug pelno iš' muitų rinkimo. Be pasienio muitų, Lietuvoje buvo renka­ mi ir vidaus muitai, pvz., už naudojimąsi tam tikrais keliais, tiltais ir keltais. Įsigiję politinių ir kitokių privilegijų, Lietuvos didikai ir bajo­ rai pradėjo kratytis muitų mokėjimo. 1559 m. Lietuvos seime Žygi­ mantas Augustas atleido Lietuvos bajorus nuo muitų mokėjimo pa­ sienio muitinėse už išvežamą savo pačių miškų medžiagą, javus ir galvijus. 1563 m. Lietuvos seime bajorai buvo atleisti ir nuo už­ tvankų mokesčio, kuris buvo imamas laivams praplaukiant malūnų ar kitokius tvenkinius. 1566 m. Lietuvos Statutas atleido bajorus ir nuo mokesčių vidaus muitinėse. Tas pats Statutas atleido bajorų pastotes su namų apyvokos daiktais ir maistu nuo tiltų mokesčio. Bajorų teisė nemokėti jokių muitų buvo plačiausiai apibūdinta 15881m. Lietuvos Statute. Bajorams buvo leista be jokių muitų ga­ benti visais sausumos ir vandens keliais savo javus ir daiktus, taip pat nemokėti jokių turgaus ar tiltų mokesčių. Bė muitų pro muiti­ nes turėjo būti praleidžiamos ir bajorų miškų prekės. Jiems buvo leista be muitų parsigabenti savo reikalams bet kurių daiktų iš už­ sienio, kad tik tie daiktai nebūtų skiriami prekybai. Kaip įrodymas, kad prekės buvo vežamos paties bajoro reikalams, turėjo galioti priesaika. Atleidus bajorus nuo muitų, valstybės iždas nustojo daug pajamų. Bajorų teisės taip pat kenkė ir miestiečių prekybai, nes miesto pirkliai, privalą mokėti muitus, negalėjo konkuruoti su ba­ jorais, be to, jų rinka labai susiaurėjo, nes bajorai patys galėjo parsivežti prekių be jokių muitų. Senovėje muitai buvo nustatomi paties didžiojo kunigaikščio. Bet jau XVI a. bajorai pasiekė, kad didysis kunigaikštis nebega­ lėjo įvesti jokių naujų muitų be bajorų sutikimo seimie. Toks drau­ dimas buvo formaliai įrašytas 1573 m. į Henriko artikulus. 1588 m. Lietuvos Statutas uždraudė didžiajam kunigaikščiui skirti naujus muitus be seimo sutikimo. Taip, muitų nustatymas, pakėlimas bei naujų muitų įvedimas oficialiai įėjo į seimų kompetenciją. Muitai buvo skirstomi į senuosius ir naujai įvedamus. Senieji muitai buvo nuolatiniai, naujai įvedami ar pakeliami — skiriami tik ribotam lai­

212

L IE TU V A

kui. Kadangi valstybei reikėjo lėšų, o bajorai nenorėjo apsidėti spe­ cialiais mokesčiais, seimuose dažnai būdavo pakeliami muitai, nes bajorai buvo laisvi nuo jų ir todėl muitų naštą galėjo suversti ant kitų visuomenės sluoksnių. XVI—XVII a. muitų rinkimas dažniau­ siai būdavo išnuomojamas žydams, bet taip pat ir bajorams, net di­ dikams. Iš muitų surenkamos pajamos ėjo į krašto iždą, nes muitų priežiūra būdavo krašto, iždininko, kuris juos ir išnuomodavo, ži­ nioje. Jis priiminėjo iš muitininkų pajamas ir galėjo juos revizuo­ ti. Atskiru seimo nutarimu kartais dalis muitų) pajamų būdavo ati­ duodama didžiajam kunigaikščiui ir tuo atveju ėjo į rūmų iždą. Krašto iždininko žinioje) buvo ir pačios muitinės. XVII a. muitinių būta visuose Lietuvos pasieniuose, net ir ant sienos su Lenkija, kur pirkliai, vykdami iš Lenkijos į Lietuvą ir atgal, turėjo mokėti mui­ tus. Neteisingo muito ėmimo ar kitokios su muitu susijusios bylos priklausė didžiojo kunigaikščio arba sieimo teismui, kur didysis kunigaikštis seimų metu sprendė tokias bylas pirma ir paskutine instancija. Z. I v in s k is , Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida (Athenaeum, t. 4, 1933); Z. I v in s k is , Lietuvos prekyba su prūsais, d. 1, 1934; Z. I v in s k is , Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje (Židinys, nr. 8/9, 1933); Z. I v in s k is , Lietuvos prekybiniai santykiai su užsieniu XVI a. ir jų vaidmuo ano meto Europos prekyboje (Praeitis, t. 3, 1992 [čia autoriaus nurodyti 1941 m., tačiau 3-iojo „Praeities" tomo1 1941 m. dėl sovietų okupacijos nespėta išleisti, dienos šviesą jis išvydo tik 1992 m.— Sud.]); Z. I v in s k is , Die Handelsbeziehungen Litauens mit Riga im 14 Jhdt. (Primus Congressus Historicorum Balticorum, 1937); Z. I v in s k is , Senovės lietuvių ūkis (Vairas, Nr. 7, 1934); A . R im k a , Lietuvos preky­ bos santykiai ligi unijos su Lenkais, 1925; A . R im k a , Lietuvos visuomenės ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų, 1925; J. R e m e ik a , Der Handel auf der Memel von Anfang dės 14 Jhdts. bis 1430, 1927; M -K . L iu b a v s k i į , Očerk istoriji Litovskorusskogo gosudarstva, 1910; I.I. L a p p o , Velikoje Kniažestvo Litovskoje..., 1901.

Paiždininkis ( s k a r b n ik , s k a r b n y ) — XVI—XVIII a. Lietuvos val­ stybės titulas, krašto iždininko ( p o d s k a r b i) padėjėjas, valstybės iždo kasininkas. Nors krašto iždininkas savo lenkiškoje titulo formoje ir turėjo priešdėlį pod — „pa", tačiau tai visai nereiškia, kad s k a r b ­ n ik savo rangu ir pareigomis būtų buvęs už jį didesnis poaukštis. Iš tikrųjų p o d s k a r b i buvo aukštesnis už s k a r b n ik , todėl lietuviškai ir dera s k a r b n ik vadinti valstybės iždo kasininku, paiždininkiu ar viceiždininku. Paiždininkio pareigos buvo prižiūrėti valstybės iždo archyvą, išduoti asignacijas muitinėms ir mokesčių rinkėjams, pa­ kvituoti juos, išduoti asignacijas samdomai kariuomenei algoms sumokėti, dalyvauti Iždo Tribunole ir pan. Paiždininkis vedė visą Lietuvos valstybės iždo raštinę, išduodavo ištraukas iš iždo aktų

FIN A N SA I

213

ir prireikus pavaduodavo patį krašto iždininką arba to meto Lietu­ vos finansų ministrą. Panis bene merentium (lot. — ,,gerai nusipelniusiųjų duona"), XVI—XVIII a. Lietuvoje vardas tiį valstybės dva|rų, kurie būdavo seniūnijomis išdalijami didikams ir bajorams už jų nuopelnus di­ džiajam Lietuvos kunigaikščiui arba valstybei. P a n is b e n e m e r e n ­ tiu m vardu vadinami valstybiniai dvarai neįėjo į didžiojo Lietuvos kunigaikščio ekonomijas, arba stalo dvarus, bet sudarė atskirą val­ stybės dvarų fondą, kurių didysis Lietuvos kunigaikštis negalėjo pasilaikyti sau, bet turėjo seniūnijomis išdalyti nusipelniusiems val­ stybei bajorams ir įvairiems valstybės pareigūnams kaip atpildą, nes senovės Lietuvoje jie negaudavo algų iš valstybės iždo ir savo titulo pareigas eidavo savo lėšomis. P a n is b e n e m e r e n tiu m daliji­ mas turėjo didikus ir bajorus; paskatinti tolesnei valstybės tarny­ bai. P a n is b e n e m e r e n tiu m dvatrų administratoriai vadinosi seniū­ nais ir laikytojais. P a n is b e n e m e r e n tiu m seniūnijos, palyginus su ekonomijomis, dažniausiai buvo tik smulkūs dvarai, tačiau dėl jų gavimo bajorai labai varžėsi, nes seniūnijų valdymas! siejosi su nemažomis paja­ momis. Seniūnai, gavę valdyti valstybinius p a n is b e n e m e r e n tiu m dvarus, beveik visas pajamas iš tų seniūnijų ėmėsi sau, labai mažai didžiajam Lietuvos kunigaikščiui teatiduodami, kartais ketvirtadalį, kartais penktadalį pajamų, o kartais ir niekei į valstybės iždą ne­ turėdami mokėti. P a n is b e n e m e r e n tiu m dvarai buvo duodami ba­ jorams valdyti iki gyvos galvos, rečiau iki didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio valios. 1588 m. Lietuvos Statutas nustatė, kad seniūnijos negalėjo būti atimtos be jų laikytojų kaltėsj ir teismo. P a n is b e n e m e r e n tiu m dvarus bajorai gaudavo su įvairių kategorijų gyvento­ jais, tuose dvaruose gyvenusiais ir jiems priklausiusiais: miestie­ čiais, įvairių pakopų valstiečiais, baudžiauninkais, net bajorais. Vi­ si jie klausė p a n is b e n e m e r e n tiu m dvarus, gavusių seniūnų admi­ nistracijos ir jurisdikcijos. Didesnių dvarų valdytojai buvo vadina­ mi seniūnais, mažesnių — laikytojais. Tas pats asmuo iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio malonės galėdavo gauti neribotą skaičių p a ­ n is b e n e m e r e n tiu m seniūnijų. Kartais p a n is b e n e [ m e r e n tiu m dva­ rai būdavo atiduodami valdyti net mažamečiams didikų ar bajorų vaikams už jų tėvų nuopelnus. * K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; /./. Lappo, Velikoje kniažesltvo Litovskoje..., 1901.

214

L IE TU V A

Revizija (lot. i e v i s i o ,,peržiūrėjimas") 1) patikrinimas kieno vei­ kimo pagal jo kokybę ir teisėtumą, pvz., kasos, banko; revizijas atlieka įstaigų revizoriai arba visuomeninėse organizacijose visuo­ tinio susirinkimo išrinkta revizijos komisija, paprastai susidedanti iš 3 narių; 2) kurio nors mokslo arba teorijos teiginių peržiūrėjimas, norint padaryti esminių pakeitimų; 3) senovės Lietuvoje protarpiais daromi patikrinimai didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba valstybės dvarų ir girių. Revizijos aktai taip pat, kaip/ ir dvarų inventoriai bei valstiečių sąrašai, yra labai svarbus istorijos šaltinis .ekonomi­ niam gyvenimui ir materialinei senovės Lietuvos kultūrai nušviesti. Daug revizijos aktų galima rasti Lietuvos Metrikoje ir žemės teis­ mo knygose, kur jie būdavo įrašomi. Tuose aktuose būdavo smul­ kiai aprašomi ir valstybės dvarų, arba seniūnijų, pastatai greta viso dvaro žemės, valstiečių,; jų prievolių, įrankių, galvijų ir kito­ kio turto išvardijimo. Kadangi valstybės dvarai ir girios buvo Lie­ tuvos krašto iždininko žinioje, tai ir jų revizijos buvo daromos krašto iždininkui pavedus ir jo specialiai tam reikalui paskirtų re­ vizorių. Valstybės ekonomijos, t.i y. tie valstybės dvarai, iš kurių pajamos plaukė į paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio, arba rūmų, iždą, buvo rūmų iždininko žinioje. Ekonomijose revizijos buvo da­ romos rūmų iždininko pavestų revizorių, kurie savo pranešimus pateikdavo jam. Krašto iždininkas galėjot revizuoti visus valstybės iždo pajamų šaltinius, savo iniciatyva pasiųsdamas revizorius. Jis priiminėjo pajamas iš vaivadų, seniūnų, dvarų laikytojų, girininkų ir kitų valstybės dvarų bei girių pareigūnų, kurie visi turėjo su juo atsiskaityti, ir, įnešę į iždą pinigus, gauti pakvitavimą. Krašto iždininko kompetencijoje taip pat buvo išnuomoti valstybės pali­ varkus, seniūnijų ir tenutų pajamas, priklausančias iždui, ir paja­ mas, gaunamas iš valstybės miško prekių gamybos bei jų parda­ vimo. Mirus kuriam nors seniūnui ar valstybės dvaro laikytojui, kol didysis Lietuvos kunigaikštis paskirs naują, visos tos seniūnijos ar dvaro pajamos buvo tiesioginėje krašto iždininko žinioje. Rei­ kalui esant, jis ir paskirdavo specialius asmenis valstybės dvarų ir miškų revizijoms vykdyti. Seniausi revizijų aktai siekia XVI a. Plačiausio masto dvarų re­ vizija buvo padaryta Žygimanto Augusto laikais dėl 1547—1557 m. valakų reformos, įvedusios Lietuvos! valstybės dvaruose valakų sis­ temą. Paskelbta Eustacho Valavičiaus ir ¡kanclerio Mikalojaus Rad­ vilo komisijos, valakų reforma detaliai nustatė ir valstiečių prie­ voles. Valakų sistemos įvedimo prižiūrėtojas Petras Chvalčevskis turėjo savo žinioje kiekvienai seniūnijai po vieną revizorių, o šis po keletą matininkų ir padėjėjų.- Visa valstybės dvarų žemė buvo

FIN A N SA I

215

išmatuota ir aiškiai nustatytos sienos tarp valstybinių ir privatinių bajorų dvarų. Bajorų, miestų ir dvasininkų žemės buvo atskirtos nuo valstybės dvarų žemių. Išmatavus žemę, buvo steigiami valsty­ bės dvarai ir palivarkai, o prie jų valstiečių kaimai, kurių prievolės ir piniginiai mokesčiai buvo suvienodinti ir aiškiai nustatyti. Ne­ aiškumus spręsdavo revizorius ar vyriausias valakų reformos pri­ žiūrėtojas, kartais net pats didysis Lietuvos kunigaikštis. 1559 m. lygia greta buvo pravesta ir valstybės girių revizija: išvestos jų sienos, paskirti miškininkai ir kiti pareigūnai (1567 m.) joms pri­ žiūrėti, patikrintos giriomis naudojimosi teisės. Vėlesniais laikais tokio plataus masto revizijų nebebuvo. Jos buvo daromos tik rei­ kalui esant ir paprastai ribojosi kuriuo nors mažesniu valstybės dvarų ir miškų kompleksu. V. P ič e ta , č e ta , Die

Agrarnaja reforma Sigizmundą Avgusta..., t. 1—2, 1916—1917; W. P iAgrarreformen in den östlichen Bezirken des litauisch-weissrussischen Staates, in der 2. Hälfte des 16. Jh. und zu Beginn des 17. Jh. (Osteuropäische Forschungen, t. 6, 1929); M. D o v n a r - Z a p o is k i) , Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovskogo..., 1901; M .K . L iu b a v s k i j , Oblastnoje delenije..., 1892; Z. I v i n s k i s , Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika savo dvaruose iki XVI a. pusės (Lietuvos praeitis, t. 1, 1940); P. K lim a s , Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių), 1919; S t. K o s c i a l k o w s k i , Ze studjöw nad dziejami e k o nomji krölewskich na. Litwie, 1914.

Rinkliavos ( p o b o r ) Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje sudarė svarbų valstybės iždo pajamų šaltinį. Nuo valstybės įsikūrimo ligi XV a. pradžios rinkliavos didžiojo kunigaikščio naudai buvo ren­ kamos natūra duoklių, mezliavų ir kitokių natūrinių mokesčių pa­ vidalu. Bet jau Vytauto laikais buvo ir piniginis mokestis, vadina­ mas sidabrine. XV—XVI a. atsirado įvairių nuolatinių ir vienkar­ tinių mokesčių bei rinkliavų. Dalį nuolatinių valstybės iždo pajamų sudarė rinkliavos, gaunamos iš miestų, buvusių didžiojo kunigaikš­ čio žinioje. Rinkliavos buvo ypač svarbus nenuolatinių valstybės pajamų šaltinis XVI—XVII a. Lietuvoje. Ypač svarbiam reikalui, dažniausiai karo metu arba kariuomenės išlaikymo reikalams, sei­ muose buvo nutariami vienkartiniai arba keleriems metams mo­ kesčiai, vadinami rinkliavomis. Šitas seimų sutartas rinkliavas tu­ rėjo mokėti valstybės dvarų gyventojai, miestiečiai, dvasininkai ir jų bei bajorų dvarų valstiečiai. Šitokius nepaprastus mokesčius ku­ riam nors apibrėžtam laikui ir kėnkreėtam tikslui įvesti buvo gali­ ma tik patiems bajoram s' sutinkant ir tokias rinkliavas nutariant valstybės seimuose. Rinkliavos didumas nebuvo pastovus. Vazų lai­ kais vienkartinės ar keleriems metams nutartos rinkliavos valstie­ čiai turėjo mokėti po 1 auksiną nuo valako. Kur žemė buvo nema­

216

L IE T U V A

tuota valakais, po 1 auksiną buvo renkama nuo 1 valstiečių tarny­ bos, o jei tarnybą sudarytų keli dūmai,' t. y. kelios šeimos, tai 1 auksiną turėjo sumokėti du susidėję dūmai. Bajoras, neturįs valstie­ čių ir pats dirbęs savo dvarelio žemę, nuo valako privalėjo mokėti 15 grašių rinkliavos. Tokias pat rinkliavas mokėjo ir dvasininkai nuo savo žemių. Kaimo amatininkai turėjo mokėti rinkliavą nuo 4 grašių ligi 2 auksinų iš savo įmonės pagal jos dydį. Miesto amati­ ninkai, pirkliai ir šiaip miestiečiai turėjo mokėti nuo keliolikos gra­ šių ligi kelių auksinų rinkliavą. Žydai mokėjo specialią rinkliavą, vadinamą žydų pagalve, kuri siekė vieną su puse; auksino nuo as­ mens. Čia suminėtos seimo nutariamos rinkliavų normos paprastai vadinosi „viena rinkliava". Labai svarbiam reikalui bajorai apsėdė­ davo keliomis rinkliavomis. Nuo 1629 m. rinkliavos buvo pakeistos padūmėmis. Tai buvo protarpiais seimo nutariami mokesčiai, imami nuo dūmo, t. y. nuo šeimos. Padūmės irgi buvo renkamos nuo visų, taipį pat ir nuo bajorų dvarų. Jas sumokėdavo paprastai tų dvarų valstiečiai. Normaliai vieną padūmę sudarė pusė auksino, bet daž­ nai buvo nutariama surinkti po kelias padūmes. Padūmės mokestį turėjo mokėti ir miestiečiai. Padūmės Lietuvoje išliko ligi XIX a. vidurio,. Prie kitokių rinkliavų valstybės naudai tenka dar priskirti muitus, turgaus, smuklių, svaigalų, girnų bei kitokius mokesčius senovės Lietuvoje. A .l . V e r y h a - D a r e v s k i s , Lietuvos mokesčiai XV—XVI a., 1929; M. K . L iu b a v s k i j , Oblastnoje delenije..., 1892; M. D o v n a r - Z a p o l s k i ) , Gosudarstvennoje choziajstvo..., 1901; Z . I v in s k is , Geschichte des Bauernstandes in Litauen..., 1933; K. A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A , J a n u la itis , Lie­ tuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; A . R im k a , Lietuvos visuomenės ūkio bruožai iki Liublino unijos metų, 1925.

Subsidium charitativum (,,laisvoji dovana") — dvasininkų bei baž­ nyčios dvarų nenuolatinis mokestis, mokamas gera valia. Kur krikš­ čionybė būdavo įvedama, bendra tvarka dvasininkai ir jų dvarai būdavo atleidžiami nuo mokesčių valstybei, tačiau reikalui esant ir valdovo spaudžiami ir jie kartkartėmis duodavo pinigines lais­ vas dovanas. Lietuvoje nuo pat krikščionybės įvedimo 1387 m. dvasininkai ir bažnytiniai dvarai bei jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių mokėjimo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Kadangi jo­ kių nuolatinių mokesčių dvasininkai nemokėdavo, reikalui esant laisva valia prisidėdavo prie valstybės iždo lėšų papildymo. XV a. pabaigoje prasidėjus sunkiems Maskvos karams, valstybės iždui nuo­ lat trūko lėšų ir bajorai ne kartą stengėsi, kad mokesčiai būtų uždėti ir bažnytiniams bei dvasininkų dvarams. Nors bažnyčios žemės bei

FIN A N SA I

217

dvasininkai ir toliau liko laisvi nuo bet kokių nuolatinių mokesčių valstybei, Lietuvos seimuose būdavo nutariami specialūs vienkarti­ niai mokesčiai, paprastai surenkami ne tik iš bajorų/ bet ir iš dva­ sininkų valstiečių. 1588 m. Lietuvos Statutas garantavo, kad dvasi­ ninkai negalį būti apdėti mokesčiais be seimo nutarimo. XVI a. pabaigoje ir XVII a. atskirais seimo nutarimais buvo įvedamos spe­ cialios nenuolatinės rinkliavos ( p o b o r ) karo reikalams, dažnai už­ dedamos dvasininkų dvarų valstiečiams. 1646 m. seime įvestas hibernos (žiemojimo) mokestis, kuris turėjo būti mokamas nuo valsty­ bės ir dvasininkų dvarų vietoj anksčiau buvusios prievolės juose maitinti samdomąją kariuomenę žiemos metu. Tuo nutarimu re­ miantis, iš dvasininkų dvarų surinktos sumos paprastai ir buvo vadinamos s u b s id iu m c h a r ita tiv u m vardu, tuo nors formaliai pabrė­ žiant, kad dvasininkai prie mokesčių prisidėdavo tik savo gera valia. 1662 m. seimo nutarimu įvestas nenuolatinis pagalvės mokestis, mo­ kamas pagal specialius seimų nutarimus. Pagalvė buvo imama nuo asmens, ją privalėjo mokėti ir dvasininkai, kai kada ir bajorai. Ji vėliau irgi vadinta s u b s id iu m c h a r ita tiv u m . A.I. Veryha-Darevskis, Lietuvos mokesčiai XV—XVI a., 1929; A. Janulaitis, Lie­ tuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 1914.

219

LIETUVOS-LENKIJOS

VALSTYBĖ

ISTORIJA Jogailaičių ir bajorų valdymo laikai. J o g a i l o s ir Jo g a i l a i ­ č i ų v a l d y m a s (1386—1572). Jadvygai! ir Jogailai (Wladyslaw II Jagiello; 1386—1434) pasidarius Lenkijos valdovais jos didikų sutikimu, aukštosios bajorijos, ypač iš ponų susidedančios kara­ liaus tarybos, įtaka valstybės reikalams nuolat didėjo. Lenkijos di­ dikams (ponams) ir bajorams (šlėktai) buvo suteikta keletas privilegijų (1422 m. Cervinsko, 1433 m. Krokuvos, 1430 m. Jedlino), ku­ riomis jų teisės buvo plečiamos, o karaliaus valdžia varžoma. Didi­ kai ir bajorai bandė Lenkijos sostą paversti elekciniu ir sutiko Jo­ gailos sūnų Vladislovą pripažinti sosto įpėdiniu tik už įvairių savo privilegijų patvirtinimą bei išplėtimą. Dar labiau bajorų vaidmuo iškilo pradėjus šaukti jų seimelius1. Pagyvinti Lenkijos kultūrinei pažangai Jogailos ir Jadvygos pastangomis buvo atnaujintas Kro­ kuvos universitetas. Jogaila iš pradžių bandė pats valdyti Lietuvą, vėliau per savo vietininką Skirgailą, bet 1392 m. Astravo sutartimi Jogaila turėjo pripažinti Vytautą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Personalinė Len­ kijos ir Lietuvos unija vis dėlto nenutrūko ir Jogaila ligi pat mir­ ties save laikė vyriausiuoju Lietuvos valdovu. Atskira Lietuvos valstybė nebuvo panaikinta, o jos santykiai su Lenkija buvo kart­ kartėmis naujai sunormuojami (1401 m. Vilniaus—Radomo, 1413 m. Horodlės aktais) draugiško bendradarbiavimo linkme, ypač vaisin­ ga Lietuvos ir Lenkijos kovose prieš savo bendrą priešą Ordiną. 1410 m. Žalgirio kautynėse Ordinas buvo galutinai sumuštas jung­ tinių Lenkijos ir Lietuvos karinių pajėgų. Draugiški Lenkijos santy­ kiai su Lietuva pairo 1429 m. Lucko tarptautiniame suvažiavime, kilus Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi klausimui. 1430 m. Vytautui mirus ir Švitrigailai pasidarius didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu, prasidėjo net karas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl lenkų užimtos Podolės. Jogailai ir lenkams pavyko L ie tu j j e iškelti Žy­

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

220

gimantą prieš Švitrigailą ir padėti Žygimantui 1432 m. pasidaryti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tų sąmyšių metu, 1434 m., Jogaila mirė davęs pradžią Jogailaičių dinastijai, susilaukęs sūnų tik iš savo ketvirtosios žmonos, Lie­ tuvos kunigaikštytės Sofijos Alšėniškės L Remdamiesi ankstyvesnių susitarimu, Lenkijos ponai ir bajorai Lenkijos karaliumi pripažino vyriausiąjį Jogailos sūnų Vladislovą III (Wladyslaw III; 1434— 1444), kuris kiek vėliau taip! pat tapo ir Vengrijos karaliumi. Taip buvo atnaujinta Lenkijos unija su Vengrija. Lietuviai po Jogailos mirties, dar Žygimanto laikais patekę į konfliktą su Lenkija, nebenorėdami tęsti asmeninės unijos su Lenkija, po Žygimanto mir­ ties, 1440 m. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išsirinko Jogailos sūnų Kazimierą. Vladislovui III 1444 m. žuvus kovose su totoriais ties Varna, Lenkijos didikams po ilgų derybų pavyko vėl atnaujinti per­ sonalinę uniją su Lietuva, 1447 m. Kazimierą išsirinkus Lenkijos karaliumi. Kartu buvo nutraukta) antroji Lenkijos unija su Vengri­ ja. Kazimieras IV (Kazimiera IV; 1447—1492) laikomas vienu žy­ miausių Lenkijos valdovų. Jam valdant Lenkijos teritorija buvo gerokai praplėsta. Per Trylikametį karą su Ordinu (1454—1466) Len­ kijai pavyko atgauti Pamarį su Dancigu ir Vyslos žiotimis, taip pat prisijungti Marienburgą, Elbingą ir Varmę. Ordino didysis magist­ ras buvo priverstas pasiduoti Lenkijos karaliaus vasalitetan. Tas karas vis dėlto iš lenkų pareikalavo nemaža lėšų ir kariuomenės, o karan sumobilizuoti bajorai sutiko kariauti tik gavę naujų privile­ gijų, iš kurių pati svarbiausia buvo vadinamieji 1454 m. Nešavos statutai, patvirtinę bajorų teisę rinktis į pavietų seimelius ( s e įm ik i) svarstyti valstybės, net ir mokesčių bei mobilizacijos reikalų. Iš bajorų seimelių atstovų suvažiavimų susidarė bajorų seimas (s e jm ) , kuris kartu su senatu, sudarytu iš didikų, įgijo įstatymų leidžiamo­ sios galios. Didėjančiai bajorų galiai atsverti Kazimieras bandė stip­ rinti karaliaus valdžią, remdamasis tuo metu Lenkijoje bepradedančiomis plisti humanizmo idėjomis. Jam pavyko paimti savo1kontrolėn aukštuosius dvasininkus, įsigyjant teisę nominuoti vyskupus, bet jam nepavyko palaužti pasauliečių didikų politinės galios, keliant smulkiąją bajoriją prieš didikus. Kazimieras susilaukė didelio savo dinastinės politikos pasiseki­ mo, laimėdamas vyriausiajam sūnui Vladislovui Čekijos (1471 m.) ir Vengrijos (1490 m.) sostus. 1484 m. turkams užėmus Dunojaus 1 Buvo „Alšioniškės".

ISTO R IJA

221

ir Dniestro žiotis, turkų ir totorių pavojus Lenkijai padidėjo. Ka­ zimieras bandė sudaryti kaimyninių valstybių sąjungą prieš1Turki­ ją ir 1485 m. atėmė Moldaviją iš turkų. Nors Kazimieras kartu buvo didysis Lietuvos kunigaikštis, bet lenkų santykiai su Lietuva labai įsitempė dėl Podolės žemių, kurias lietuviai veltui reikalavo iš lenkų) grąžinti Lietuvai. Kadaųgi Kazi­ mieras pats daugiau gyveno Lenkijoje ir buvo užsiėmęs dinastine savo politika, Lietuvoje įsigalėjo didikai, faktiškai valdę kraštą. Po Kazimiero mirties Lietuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos, kai lenkai karaliumi išsirinko Kazimiero sūnų Joną Albrechtą (Jan Olbracht; 1492—1501), o lietuviai didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išsirinko jo brolį Aleksandrą. Jonui Albrechtui 1501 m. mirus ir lenkams karaliumi išsirinkus tą patį Aleksandrą (1501—1506), vėl buvo at­ naujinta Lenkijos personalinė unija su Lietuva, kuria buvo tikimasi Lenkijos pagalbos vis didėjančiam Maskvos pavojui sustabdyti. Lenkai tuo metu patys buvo užsiėmę karais su turkais ir tikėjosi lietuvių pagalbos. Aleksandro laikais bajorai Lenkijoje dar labiau įsigalėjo. 1505 m. n ih il n o v i privilegija įstatymų leidžiamąją galią visiškai atidavė bajorų seimui, karaliui pažadėjus nebeleisti jokių naujų įstatymų be senato ir seimo sutikimo. Aleksandrui mirus, jau­ niausias Kazimiero sūnus Žygimantas Senasis 1506 m. lietuvių buvo išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir netrukus po to lenkų išrinktas Lenkijos karaliumi (Zygmunt I Stary; 1506—1548), nes lenkai nenorėjo nutraukti personalinės unijos ryšių su Lietuva. Abiejų paskutiniųjų Jogailaičių — Žygimanto Senojo ir Žygi­ manto Augusto (Zygmunt II August; 1548—1572) — viešpatavimas laikomas Lenkijos aukso amžiumi, ypač dėl didelio kultūrinio pa­ kilimo ir ekonominės gerovės. Renesansas ir ypač humanizmo srovė, prasidėjusi dar XV a. pabaigoje, Žygimanto Senojo laikais buvo globojami paties karaliaus ir jo žmonos italės Bonos Storuos (Sforza). Humanizmo srovė ypač sustiprėjo Žygimanto Augusto laikais, nes jis pats buvo išauklėtas humanizmo dvasia. Prie kultūrinio pa­ kilimo daug prisidėjo ir reformacijos plitimas nuo Žygimanto Se­ nojo laikų ir reiškėsi ne tik pagrindinėmis liuteronybės bei kalvinizmo formomis, bet ir įvairių sektų, kaip Čekijos brolių, antitrejybininkų, arijonų, anabaptistų ir kt. radikalių grupių plitimu. Su protestantizmo iškilimu buvo atsiradusi ir lenkų tautinės bažnyčios įsteigimo mintis, ypač keliama Jono Laskio (Jan Laski), bet lenkų religinis susiskaldymas palengvino dirvą Katalikų bažnyčiai atsi­ gauti. Prie katalikybės atgijimo ypač prisidėjo kardinolas St. Hozijus (St. Hosius). Nepaisant daugelio priešingų religinių pakraipų, religinis fanatizmas Lenkijoje reiškėsi mažiau negu to meto Vaka­

222

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

rų Europos valstybėse. Lenkijoje ir Lietuvoje ne tik neprieita prie religinių karų, bet 1573 m. Varšuvos konfederacijos įstatymu buvo garantuota religinė taika ir tolerancija. Religinė polemika tarp pro­ testantų ir katalikų prisidėjo prie intelektualinio ir literatūrinio są­ jūdžio bei skatino literatūrą lenkų kalba. Abu paskutinieji Jogailaičiai savo užsienio politiką bandė rem­ ti taikinga diplomatija. Paskutiniajam Ordino didžiajam magistrui Albrechtui Hohencolernui (Hohenzollern) 1525 m. perėjus į pro­ testantizmą ir sekuliarizavus Prūsiją, pasaulietinis jos kunigaikštis tapo Lenkijos karaliaus vasalu. 1526 m. į Lenkiją buvo galutinai įjungta Mozūrai, paskutiniajam Piastui čia mirus. Savo diplomatija Žygimantas Senasis bandė sutrukdyti Habsburgų pretenzijas į Len­ kiją ir Vengriją, kurių karaliumi buvo jo brolis Vladislovas, bet pas­ tarojo sūnui ir įpėdiniui Liudvikui 1526 m. žuvus kautynėse su tur­ kais ties Mohaču (Mohacs), lenkams nepavyko sutrukdyti Habsburgo išrinkimo Čekijos ir Vengrijos karaliumi. Turkijos pavojus Lenkijai buvo viena pagrindinių Žygimanto Senojo' ir'Žygimanto Augusto pro­ blemų. Begindami kraštą nuo turkų, jie sustiprino Lenkijos pasienį pilimis ir bandė diplomatiniu keliu išvengti karo. Abu paskutinieji Jogailaičiai, kartu būdami ir didieji Lietuvos kunigaikščiai, nemaža turėjo vargo, begindami Lietuvą nuo Maskvos puolimų, į kurios rankas atiteko nemaža Lietuvai priklausiusių žemių. 1561 m. Kuršas ir Livonijos dalis pasidavė Žygimantui Augustui, dėl to vėl atsinau­ jino Maskvos karas su Lietuva. Maskvos pavojus vertė lietuvius ieškoti glaudesnių ryšių su lenkais, tikintis jų pagalbos prieš mask­ viečius. Lietuvos bajorus taip pat viliojo lenkų šlėktos laisvės ir politinės teisės. Nepaisant didelio lietuvių didikų pasipriešinimo, po ilgų derybų ir Žygimantui Augustui spaudžiant bei nuo Lietuvos atskyrus ir į Lenkiją įjungus Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes, 1569 m. seime Lietuvos ir Lenkijos atstovai sudarė Liublino uniją, pagal kurią abi valstybės pasiliko savo atskiras administra­ cijas, teismus, įstatymus, iždus bei kariuomenes, bet susijungė į bendrą abiejų tautų Respubliką ( R z e c z p o s p o lita ) ir pažadėjo turėti bendrai ir kartu renkamus valdovus ir bendrus seimus bei bendrą senatą valstybės reikalams spręsti. Lenkijos vidaus politikoje Žygi­ mantų laikais svarbų vaidmenį vaidino egzekucijos partija, reika­ lavusi iš karaliaus griežtai vykdyti esamus įstatymus ir pan. Su Žygimanto Augusto mirtimi 1572 m. pasibaigė Jogailaičių dinastija, kurios viešpatavimas Lenkijos istorijoje laikomas geriausiu ir švie­ siausiu laikotarpiu. B a j o r ų v a l d o m o s R e s p u b l i k o s l a i k o t a r p i s (1572— 1795). Jau pirmųjų tarpuvaldžių metu nusistojo karalių rinkimo tvar­

ISTO R IJA

223

ka, derėjimasis su kandidatais į sostą ir kėlimas jiems išrinkimo sąlygų, vadinamų p a c ta c o n v e n ta . Faktiškoji krašto valdžia bei įsta­ tymų leidimas atiteko į bajorų rankas ir Lenkija virto vienaluome bajoriška respublika su smarkiai apribotu karaliumi priešakyje. Po trumpo Henriko Valua (Valois; 1572—1574) valdymo Lenki­ jos karaliumi buvo išrinktas energingas Steponas Batoras (Stefan Batory; 1576—1586), kuris, numalšinęs dancigiečius ir laikinai susi­ taikęs su turkais bei totoriais, sėkmingai vadovavo Lietuvos ir Len­ kijos karams su Maskva, atgavo daugelį anksčiau prarastų Lietuvos žemių ir prie abiejų tautų Respublikos galutinai prijungė Livoniją. Jis bandė sustiprinti karaliaus valdžią, bendradarbiaudamas su Len­ kijos kancleriu Jonu Zamoiskiu (Jan Žarnojski) ir dėl to susidūrė su stipria bajorų opozicija, Zborovskių šeimos vadovaujama. Anks­ tyva mirtis sutrukdė daugelį jo planų ir leido bajorams dar labiau suvaržyti karaliaus valdžią, 1587 m. išsirenkant Švedijos Zigman­ tą III Vazą (Zygmunt III Vaza). Su juo prasidėjo (karalių Vazų laikotarpis: Zigmantas Vaza (1587—1632), Vladislovas IV Vaza (Wladyslaw IV Vaza; 1632—1648) ir Jonas Kazimieras Vaza (Jan Kazimierz Vaza; 1648—1668). Vazų valdoma Lenkija ir Lietuva pa^ tyrė nemaža vidaus ir1užsienio krizių. Zigmantas Vaza 1592 m. iš savoi tėvo paveldėjo Švedijos sos­ tą ir ėmė artintis su Habsburgais. Lenkijos bajorų įtariamas noru Lenkijos sostą perleisti Habsburgams1 1592 m. seime šiaip taip iš­ siteisino prieš bajorus, bet nebeatgavo visiško lenkų pasitikėjimo. Jo vidaus politika dar labiau pakenkė jo populiarumui. Bandymas sustiprinti karaliaus valdžią privedė prie atviro bajorų sukilimo 1606 m. (M .,Zebžydovškio rokošas). Jo pastangos viešai proteguo­ ti katalikybę atstūmė protestantus, o jo rūpesčiu 1596 m. sudaryta Lietuvos Brastos bažnytinė unija tarp pravoslavų ir katalikų, davu­ si pradžią Unitų bažnyčiai, sukėlė smarkų Lenkijos ir Lietuvos ru­ siškų bei gudiškų sričių stačiatikių pasipriešinimą, vadovaujamą ku­ nigaikščio Konstantino Ostrogiškio. Zigmanto Vazos religinė poli­ tika ne tik pagimdė disidentus ir disunitus bei įtampą( tarp katali­ kų ir nekatalikų, bet privedė ir prie religinio fanatizmo ir riaušių. Vladislovas Vaza šiuo atžvilgiu skyrėsi ir buvo labiau populiarus. Savo religine tolerancija jis bandė atstatyti religinę pusiausvyrą, greta Unitų bažnyčios pripažindamas Stačiatikių bažnyčią ir 1645 m. Torunės kolokviumu bandydamas sutaikyti visas religijas bei išly­ ginti religinius skirtumus, nors iki galo to pasiekti jam ir nepavy­ ko. Zigmantas Vaza aktyviai dalyvavo didžiojoje Maskvos suirutė­ je, remdamas Dimitrą Apsimetėlį ir po jo kitus pretendentus į Mas­

224

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

kvos sostą. Etmonas Stanislovas Žulkievskis (Stanislaw Zölkiewski) po 1610 m. Klušino1 kautynių kuriam laikui net užėmė Maskvą ir pasiekė Zigmanto Vazos sūnaus Vladislovo išrinkimo Maskvos caru, bet Lenkijos Respublikos unijos su Maskva projektas nepasisekė ,dėl paties Zigmanto Vazos noro tapti Maskvos caru ir per didelio rusų pasipriešinimo lenkams bei lietuviams, kurių įgula buvo pri­ versta pasitraukti iš Maskvos. Lenkija ir Lietuva turėjo pasitenkin­ ti tik! Smolensko ir Černigovo atgavimu. Po Zigmanto Vazos mir­ ties Maskva vėl bandė karu atsiimti Smolenską, bet Vladislovui Vazai su jungtine Lenkijos ir Lietuvos kariuomene pavyko jį ap­ ginti ir sudaryti 1634 m. taiką su Maskva, nors Vladislovui ir teko atsisakyti nuo savo pretenzijų į Maskvos caro titulą. Kita užsienio politikos problema Vazų laikais buvo santykiai su Turkija. Zigmanto Vazos Austriją remianti politika įtraukė Len­ kiją į karus su Turkija. Nors Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chod­ kevičius 1621 m. sumušė turkus ties Chocimu ir privertė juos tai­ kytis su Respublika, bet tuo konfliktas su Turkija neišsisprendė! ir vargino Lenkiją beveik visą XVII a. Vladislovas Vaza kartu su kancleriu Jurgiu Osolinskiu (Jerzy Ossolihski) bandė organizuoti tarptautinę sąjungą prieš Turkiją, bet tas projektas negavo prita­ rimo bajorų seime. Trečia užsienio politikos problema Vazų valdymo metu — Len­ kijos ir Lietuvos santykiai su Švedija. Zigmantui Vazai, 1592 m. pa­ veldėjusiam! Švedijos sostą, nepavyko įgyvendinti Lenkijos ir Šve­ dijos personalinės unijos projekto, nes protestantai švedai griež­ tai pasipriešino ir karaliumi pasikvietė Karolį IX. Dėl to prasidėjo ilgi ir sunkūs Lenkijos ir Lietuvos karai su Švedija. Nors Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius 1605 m. ir sumušė švedus ties Kirchholmu, bet didesnė Livonijos dalis su Ryga likoi švedų ran­ kose 1629 m. Altmarko paliaubomis, kurios Prancūzijai tarpinin­ kaujant Vladislovo Vazos buvo1pratęstos 1635 m. Lenkijos bei Lie­ tuvos karai su Švedija atsinaujino prie Jono Kazimiero Vazos, ku­ rio valdymas buvo vienas nelaimingiausių laikotarpių Lenkijos ir Lietuvos istorijoje. Lenkų ekonominė bei religinė politika Ukrainoje ne kartą buvo sukėlusi kazokų maištus. Dar prieš Vladislovo Vazos mirtį prasi­ dėjęs didelis kazokų maištas, vadovaujamas Bagdono Chmelnickio, virto ukrainiečių socialiniu, religiniu ir tautiniu sąjūdžiu, siekiančiu įkurti nepriklausomą Ukrainą. Lenkija to maišto visiškai užgniaužti nepajėgė. Kai Bagdonas Chmelnickis 1654 m. Perejaslavlio sutar­ timi su savo kazokais pasidavė Maskvos caro Aleksiejaus globai,

IST O R IJA

225

Lenkija ir Lietuva įsivėlė į karą su Maskva. Rusų kariuomenė už­ ėmė didelę Lietuvos dalį, net ir Vilnių 1655 m. Tuo pat metu prasi­ dėjo švedų ,,tvanas", jų 'kariuomenei užplūdus Livoniją, Lietuvą, Prūsiją ir Lenkiją. Lietuvos etmonas Jonušas Radvilas kartu su ki­ tais Lietuvos didikais 1655 m.1Kėdainių sutartimi su Švedija bandė nutraukti Lietuvos uniją su Lenkija ir užmegzti tokius pat ryšius su Švedija. Tai Lietuvos neišgelbėjo nuo švedų kariuomenės užplū­ dimo. Švedijos karaliaus Karolio X Gūstavo kariuomenė 1655 m. buvo užėmusi jau didesnę Lenkijos dailį,Į bet po didvyriško Čenstakovo apgynimo pakilus lenkų patriotizmui, švedams ėmė nesi­ sekti ir Lenkija palengva buvo iš jų išvaduota:. Per tuos karus Len­ kija prarado Rytų Prūsus, kurie 1657 m. sutartimi su Brandenbur­ go elektoriumi išsivadavo išl Lenkijos karaliaus vasaliteto ir pate­ ko Brandenburgo valdžion. Prancūzijai tarpininkaujant, Švedų ka­ rai buvo užbaigti 1660 m. Olivos taika, kuria Jonas Kazimieras at­ sisakė pretenzijų į Švedijos sostą ir nustojo didesnės Livonijos da­ lies. Karas su Maskva buvo užbaigtas 1667 m. Andrusovo paliau­ bomis, kuriomis Ukraina buvo padalyta tarp Maskvos ir Lenkijos, Maskvai atiduodant rytinę Ukrainos dalį ligi Dniepro su Kijevu. Lenkijai atitekusioje Ukrainos dalyje vėl prasidėjo kazokų suki­ limas, vadovaujamas Petro Dorošenkos, kuris pasidavė Turkijos glo­ bai 1666 m. Dėl to vėl atsinaujino karai su Turkija.1Taip Jono Ka­ zimiero laikais Lenkija nustojo daug teritorijų, jos tarptautinė pa­ dėtis susilpnėjo, kraštas liko sunaikintas ir išvargintas. Tuo pat me­ tu vyko vidaus vaidai ir nesantaika, o bajorų pradėta vartoti l i ­ b e r u m v e t o teisė ardė seimus. Didiko Jurgio Liubomirskio (Jerzy Lubomirski) vadovaujama opozicija karaliui išsiplėtė į 1664—1666 m. rokošą, kuris dar labiau pažemino karalių. Vidaus bei užsienio po­ litikos nepasisekimų apviltas, Jonas Kazimieras 1668 m. atsisakė Lenkijos sosto. Su Jonu Kazimieru pasibaigus Vazų dinastijai, Lenkiją valdė vie­ nas po kito du saviškiai (,,piastai") karaliai: Mykolas Višnioveckis (Michal Wisniowiecki; 1668—1673) ir Jonas Sobieskis (Jan III So­ bieski; 1674—1696). Jų laikais vienas pagrindinių Lenkijos rūpes­ čių buvo gynimasis nuo turkų, kurie buvo; užėmę Podolės Kamenecą su visa sritimi ir lenkiškąją Ukrainą. Karuose su turkais ypač pasižymėjo Jonas Sobieskis, kuriam ne tik pavyko sustabdyti to­ lesnį turkų veržimąsi į Lenkiją, bet taip pat sąjungoje su Vokieti­ jos imperatoriumi Leopoldu I 1683 m. apginti Vieną nuo turkų apgulimo. Kovos su turkais pasibaigė tik po Jono Sobieskio mirties, kai 1699 mj Karlovicų taika Podolė buvo atgauta iš turkų. Pabal15. K. Avižonis.

226

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

tijyje Jonas Sobieskis veltui bandė atgauti Rytų Prūsiją, bendradar­ biaudamas su Prancūzija ir Švedija. Vidaus gyvenime saviškių ka­ ralių laikais toliau vyko tarpusavio kovos ir plito bajoriška netvar­ ka. Dėl' padažnėjusio seimų nutraukinėjimo ypač pasunkėjo įstaty­ mų leidimas. Jono Sobieskio pastangos sumažinti vidaus netvarką bandant įsteigti savo dinastiją, nepavyko dėl didelės didikų opo­ zicijos. Vidinė netvarka dar labiau plito po Jono Sobieskio mirties, ru­ sų ir vokiečių spaudimu Lenkijos karaliais išrinkus Saksonijos elektorius Augustą II Stiprųjį (Friedrich August der Starke; 1697— 1733) ir Augustą III (Friedrich August; 1733—1763). Šių karalių lai­ kais Respublikos valstybinis bei viešasis gyvenimas beveik visai pakriko ir apmirė, bajorams labiau besirūpinant savo aukso laisve negu valstybiniais krašto reikalais, o didikams besivaržant dėl val­ džios. Savavališka Augusto II užsienio politika įvėlė Lenkiją ir Lietuvą į Didįjį šiaurės karą 1700—1721 m., kurio metu Augustas II, sudaręs sąjungą su Rusijos caru Petru I Didžiuoju, kariavo prieš Švedijos Karolį XII. Švedų kariuomenė užėmė Lietuvą ir Lenkiją, smarkiai sunaikinusi visą kraštą. Švedams spaudžiant, 1704 m. Sta­ nislovas Leščinskis buvo išrinktas Lenkijos karaliumi, bet Petro I lemiamas laimėjimas prieš švedus ties Poltava nulėmė ne tik Ka­ rolio! XII likimą, bet ir Augusto II grįžimą į Lenkijos sostą. Nuo Augusto II laikų Petras I ėmė viešai kištis į Respublikos vidaus reikalus, priversdamas 1717 m. seimą priimti jo reikalavi­ mą sumažinti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, apriboti etmonų val­ džią ir iš! bajorų atimti teisę daryti konfederacijas. Nuo šio seimo Lenkija ir Lietuva pateko į nuolatinę Rusijos įtaką. Nuo Petro I laikų rusų kariuomenė nebebuvo išvesta iš Lenkijos ir Lietuvos, o rusų nuolatinis kišimasis į krašto vidaus reikalus truko ligi pat Respublikos padalijimų. Septynerių metų kare (1756—1763) rusų kariuomenė žygiavo skersai ir išilgai krašto. Augustas III daugiau gyveno savo Saksonijos sostinėje Drezdene, Respublikos reikalais rūpintis pavedęs savo favoritams, ypač Henrikui Briūliui (Henrik Brühl). Netolerantiška bajorų politika disidentų ir disunitų atžvil­ giu leido ne tik rusams, bet ir prūsams kištis į Respublikos vidaus reikalus, dedantis kitatikių teisių Lenkijoje ir Lietuvoje globėjais. Daugumai didikų ir bajorų besirūpinant tik savo prabanga, vals­ tiečiai skurdo ir nešė sunkų baudžiavos jungą, o miestų gyvenimas niekad nebeatsigavo po švedų sunaikinimo. Buvo prieita prie kul­ tūrinės ir politinės stagnacijos.

ISTO R IJA

227

Nuolatinis krašto smukimas ir svetimųjų kišimasis atvėrė švie­ sesnių bajorų akis ir nuo XVIII a. vidurio prasidėjo iš pradžių švie­ timo, vėliau ir politinių reformų sąjūdis, kuriamė ypač pasižymėjo pijorų vienuolis St. Konarskis. Tuo pat metu dėl įtakos ir valdžios varžėsi dvi didikų šeimos, susidomėjusios bandymais išvesti kraštą iš nelaimių. Reformų šalininkai būrėsi arba apie Čartoriskių „Familiją", arba apie Potockių „Patriotų" partiją. Čartoriskiai ti­ kėjosi įgyvendinti savo reformas sąjungoje su Rusija, Potockiai ieš­ kojo paramos Prūsijoje. Didikų partijų varžybose viršų pavyko paimti Čartoriskiams po Augusto III mirties, kai Rusijos carės Kotrynos II spaudimu Lenki­ jos karaliumi buvo išrinktas Čartoriskių giminaitis Stanislovas Au­ gustas Poniatovskis (Stanislaw August Poniatowski; 1764—1795). Tačiau Čartoriskių pastangos sustiprinti Respubliką sukėlė rusų ne­ pasitikėjimą ir energingą pasipriešinimą] o karalius buvo per silp­ nas priešintis rusų ir prūsų politikai, siekusiai Respublikoje palai­ kyti anarchiją, kad pateisintų savo kišimąsi į jos vidaus reikalus, prisidengiant protestantų ir stačiatikių teisių gynimu. Padidėjęs ru­ sų kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir jų spaudimas sulygin­ ti disunitų teises su katalikų teisėmis paskatino daugelį Lenkijos ir Lietuvos bajorų dėtis prie 1768 m. Baro konfederacijos, vadovauja­ mos didikų Pulaskių. Tačiau Baro konfederacija buvo nugalėta rusų atsiųstos armijos. Prūsijos karalius Fridrichas II Didysis, išgąsdin­ tas rusų kontrolės išsiplėtimu Respublikoje, pasiūlė Kotrynai II pa­ sidalyti Respublikos teritorijas. Rusų pasisekimų karuose su Tur­ kija išgąsdinta Austrijos imperatorė Marija Terezija padelsus parė­ mė Fridricho II iškeltą projektą, o Kotryna II, nebesitikėdama už­ grobti visos Respublikos savo jėgomis, susitarė su Prūsija ir Aus­ trija ir 1772 m. buvo įvykdytas Lenkijos-Lietuvos padalijimas. Ru­ sija pasiėmė Livoniją ir Lietuvos šiaurės rytų pasienio sritis ligi Dauguvos ir Dniepro, Prūsija užėmė Lenkijos Pamarį, atskirdama Lenkiją nuo Baltijos jūros, o Austrija užėmė Lenkijos pietines sri­ tis, vadinamąją Galiciją. 1773 m. Respublikos seimas buvo privers­ tas pripažinti pirmąjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą. Pirmasis krašto padalijimas atvėrė daugeliui bajorų akis ir pra­ sidėjo didelis reformų sąjūdis gelbėti Respublikai nuo visiško žlu­ gimo. To sąjūdžio vaisius — per 20 metų po 1772 m. padalijimo pasiekta didelė valstybinio, kultūrinio, ekonominio bei socialinio gy­ venimo pažanga. Švietimo reforma buvo vykdoma Edukacinei ko­ misijai vadovaujant bei prižiūrint. Pakilo kaimo ir ypač miestų ūkis. Buvo padaryta valstybinių reformų, keliamas ir socialinių reformų reikalas, ypač Stanislovui Stašycui (Stanislaw Staszyc) ir Hugo Ko-

228

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

lontajui (Hugo Kollątaj) įtakojant. Reformomis ypač vaisingas buvo Ketverių metų seimas, prasidėjęs 1788 m., priėmęs garsiąją Gegu­ žės 3 d. konstituciją, kurios tikslas buvo įvesti! tvirtą valdžią Len­ kijoje ir Lietuvoje. Tačiau stipresnės valdžios įvedimui griežtai pa­ sipriešino rusai, kurių remiami reformų priešai sudarė reakcingą 1792 m. Targovicos konfederaciją bajorų aukso laisvei ir senajai valstybės santvarkai ginti. Prasidėjus Respublikoje vidaus karui, ru­ sai, atsiuntę kariuomenę padėti Targovicos konfederatams ir susi­ tarę su prūsais, įvykdė antrąjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą 1793 m. ir privertė Lenkijos ir Lietuvos bajorus tą padalijimą patvirtinti 1793 m. Gardino seime. Rusija pasiėmė Lietuvos gudiškas ir Lenkijos ukrainietiškas sritis. Prūsija užėmė Didžiąją Lenkiją su Poznane ir Gnieznu, taip pat Dancigą ir Torunę. Po antrojo pasidalijimq beliko tik 1/3 buvusios Respublikos ir ta pati buvo Kotrynos II ir rusų kariuomenės kontroliuojama. Len­ kijos ir Lietuvos patriotų planas ginklu pasipriešinti1 rusų kišimuisi išsiplėtė į 1794 m. Kosciuškos sukilimą, prie kurio prisidėjo net mies­ tiečiai ir dalis valstiečių, bet jis vis dėlto buvo užgniaužtas stipres­ nių rusų ir prūsų karinių pajėgų. Rusai, prūsai ir sustirai skubiai įvykdė trečiąjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą 1795 m., rusams uži­ mant Lietuvą ligi Nemuno ir Lietuvos bei Lenkijos žemes į rytus nuo Gardino—Balstogės—Aukštutinioi Bugo linijos. Prūsai pasiėmė Lietuvos Užnemunę ir dalį Lenkijos su Varšuva, o austrai užėmė Krokuvą. Taip žlugo Lietuvos-Lenkijos abiejų tautų Respublika, tapusi kaimyninių valstybių agresijos auka. Mozūrai, taip pat Mazovija (lenk. Mazowsze, lot. Masovia), lenkų tautos šakos mozūrų gyvenamas kraštas dešiniojoje Vyslos vidurupio ir! Vakarinio Bugo žemupio bei Narevo srityje, šiandien tik geografinė ir istorinė sąvoka, senovėje — atskira Mozūrų ku­ nigaikštija. Ligi X a. Mozūrai buvo kiltinė kunigaikštija, nuo X a. pabaigos įėjo į besikuriančios Lenkijos kunigaikštijos sudėtį, bet po visos Lenkijos kunigaikščio Mieško (Mieszko) II mirties 1034 m. atsiskyrė nuo Lenkijos ir vėl pasidarė nepriklausoma kunigaikštija, valdoma savo vietinio kunigaikščio MaslavO' (Maslaw). Lenkijos kunigaikštis Kazimieras I Atstatytojas, Kijevo didžiajam kunigaikščiui Jaroslavui Išmintingajam padedant, 1047 m. vėl nuka­ riavo Mozūrus. Kunigaikštis Maslavas žuvo kautynėse, o Mozūrai vėl buvo sujungti su Lenkija, nors ir toliau liko valdomi savo ku­ nigaikščių, kurie buvo laikomi Lenkijos kunigaikščių vasalais. Po Lenkijos kunigaikščio Boleslovo III mirties 1138 m., vykdant jo valią ir padalijus visą Lenkiją keturiems jo sūnums, Mozūrai pasidarė

ISTO R IJA

229

atskira sritine Lenkijos kunigaikštija, valdoma Piastų dinastijos ku­ nigaikščių. Boleslovo III valia Mozūrų kunigaikščiu pasidairė antra­ sis jo sūnus Boleslovas, kartu gavęs valdyti ir Kujaviją. Taip buvo įkurta Mozūrų Piastų dinastijos šaka, kuri Mozūruose išliko ligi 1526 m. Mozūrų kunigaikštis Boleslovas Garbanius (1122—1173) 1146 m. pasidarė visos Lenkijos vyriausiuoju kunigaikščiu. Jam teko daug kartų kariauti su Mozūrų šiaurės kaimynais prūsais. Jo sūnui Leškui (Leszek; Mozūrų kunigaikštis 1173—1183 m.) mirus, Mozūrus pasiėmė valdyti jo dėdė Kazimieras II Teisingasis, visos Lenkijos valdovas (1177—1194). Jam pavyko pavergti dalį Mozūrų kaimy­ nų jotvingių Vakarų Bugo srityje ir pradėti čia kurdinti mozūrų ko­ lonistus. Dar prieš Kazimiero II mirtį Mozūrus ir Kujaviją gavo val­ dyti jo sūnus Konradas, vienas žymiausių, Mozūrų kunigaikščių (1191—1247). Nebegalėdamas apsiginti nuo kaimyninių prūsų pul­ dinėjimų, kurie jau buvo užėmę dalį Mozūrų pasienio, Chelmno (Kulmo) kraštą, Konradas 1226—1230 m. pasikvietė ir padėjo įsikurti Vokiečių ordinui, kuris tuoj; pradėjo prūsų nukariavimą. Rytinėje Mozūrų dalyje Konradas turėjo daug vargo, gindamasis nuo kai­ myninių jotvingių nuolatinių puldinėjimų. Kaupiant jėgas prieš jot­ vingius, Konradui pavyko užimti jotvingių žemėje buvusį Drohičiną. Po Lenkijos vyriausiojo kunigaikščio Leško Baltojo (Leszek Bialy) mirties prasidėjus Lenkijoje vidaus karui ir vaidams tarp įvai­ rių Piastų kunigaikščių dėl visos Lenkijos sosto, Konradui 1241 m. pavyko užimti Krokuvą, Lenkijos sostinę, bet jis čia teišsilaikė tik ligi 1243 m. Po Konrado mirties 1247 m. prasidėjo Mozūrų kunigaikštijos po­ litinis silpnėjimas ir smukimas. Nuo Mozūrų atsiskyrė Kujavija, ku­ rią Konradas atidavė savo sūnui Kazimierui, o pati Mozūrija pa­ sidalyta kitų Konrado sūnų, Boleslovo I ir Ziemovito (mirė 1262 m.), kuriems mirus ėjo tolimesnis Mozūrų susiskaldymas į smulkias ku­ nigaikštystes, valdomas jų sūnų ir anūkų. Pasinaudodamas tuo su­ skilimu, Vokiečių ordinas, taip pat ir jotvingiai pradėjo sistemingai veržtis į Mozūrų žemes. Besigindamas nuo jotvingių, Ziemovitas ben­ dradarbiavo su Haličo kunigaikščiu Danieliumi, kartu surengdami naikinamuosius žygius prieš jotvingius 1251, 1253 ir 1256 m. Tų žy­ gių metu daug jotvingių buvo išžudyta. Keršydami už jotvingių nai­ kinimą, lietuviai įsiveržė į Mozūriją 1261 m. ir sudegino jos sosti­ nę Plocką. Po Ziemovito mirties Mozūrai dar labiau suskilo ir Mozūrų kraš­ tas nebepajėgė apsiginti nuo pasikartojančių lietuvių puolimų di-

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

230

džiojo Lietuvos kunigaikščio Traidenio (1270—1282) laikais. Dėl to ramus gyvenimas Mozūrams pasidarė nebeįmanomas. Tai trukdė ramų kultūrinį krašto vystymąsi ir Mozūrų kultūra -gerokai atsili­ ko nuo kitų Lenkijos dalių kultūros, kai kurių lenkų istorikų tei­ gimu, net visu šimtmečiu. Mozūrų Plocko kunigaikštis Boleslovas II (1263—1313), nebepajėgdamas ginklu atremti lietuvių, savo san­ tykiams su Lietuva pagerinti 1279 m. vedė didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio Traidenio dukterį Gaudimantę (Gaudemundę, mirė 1313 m.), kuri pasikrikštijusi gavo Sofijos vardą ir Boleslovui II pągimdė 2 sūnus — Ziemovitą ir Traidenį. Tos vedybos apsaugojo Mozūrus nuo lietuvių puldinėjimų, ir nuo to laiko prasidėjo draugiški santykiai tarp Mozūrų ir Lietuvos, nors didžiojo Lietuvos kunigaikščio Trai­ denio kariuomenė dažniausiai ir toliau nusiaubdavo kitas lenkų gy­ venamas žemes, aplenkdama Mozūrus. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis (1295—1316), ruošdamas dažnus lietuvių žygius į įvairias Lenkijos žemes, vėl pradėjo pul­ dinėti Mozūrus ir atgavo didesnę Palenkės dalį — jotvingių žemes, kurias dar XIII a. pabaigoje buvo užgrobę ir pasidaliję Vokiečių ordinas, Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai, pačius jotvingius taip iš­ naikinę, jog jų vardas po 1283 m. istorijos šaltiniuose jau nebebuvo minimas. Nors Mozūrija ir buvo susiskaldžiusi į Plocko, Cersko ir kitas smulkias kunigaikštijas, Mozūrų kunigaikščiai tuo metu praktiškai buvo nepriklausomi nuo Lenkijos valstybės valdovų,, nes XIII a. ir pati Lenkija pergyveno dalinio susiskaldymo laikotarpį. Tačiau Vla­ dislovui Uolektėliui (Loketkai) 1306 m. atkūrus Lenkijos valstybę, Mozūrų kunigaikščiai, nepaisant jų pasipriešinimo ginklu, buvo vėl priversti pripažinti Lenkijos karaliaus viršenybę ir pasidaryti jo va­ salais. Tuo metu pagerėjo ir Mozūrų santykiai su kaimynine Lietu­ va. Mozūrų Plocko kunigaikštis Vaclovas (mirė 1336 m.) 1321 m. ve­ dė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino dukterį Danmilą, per krikštą gavusią Elzbietos vardą. 1323 m. Gediminas talkininkavo Mo­ zūrų kunigaikščiams jų kovose su Vokiečių ordinu dėl Dobrynės L Per Mozūrus Gediminas susisiekė su Vakarų Europa ir kvietė sve­ timšalius amatininkus vykti į Lietuvą per Mozūrų žemes. Bet Lietu­ vos draugiški ryšiai su Mozūrais ^ėl nutrūko 1324 m., kai lietuviai užpuola Vaclovo brolio Traidenio ^emes Mozūruose. 1325 m. Mozū­ rų kunigaikščiai Traidenis ir Ziemovitas kreipėsi net į popiežių pra­ šydami pagalbos prieš lietuvius. Konfliktas, spėjama, kilo dėl buvu-1 1 Buvo „Dobrinės".

ISTORIJA

231

šių jotvingių žemių, dėl įjungta į Lenkijos karaliją, tačiau ir toliau išliko vasaline Lenkijos dalimi, valdoma atskiros Piastų dinastijos šakos kunigai­ kščių. Lenkijos kovoms su Lietuva atsinaujinus dėl Haličo ir Vo­ luinės žemių, Mozūrų kunigaikštis Boleslovas III 1351 m. padėjo Len­ kijos karaliui Kazimierui prieš Lietuvos kunigaikštį Kęstutį ir Liu­ bartą. Boleslovui III mirus šio žygio metu, 1351 m. Mozūrų kuni­ gaikščiu pasidarė Ziemovitas III, kuris irgi turėjo pripažinti Lenkijos karaliaus Kazimiero siuzerenitetą. 1368 m. dalį Mozūrų vėl nusiau­ bė lietuviai. Po Kazimiero mirties 1370 m., kai Lenkijos .sostas ati­ teko Vengrijos karaliui Liudvikui, Ziemovitas III jo nepripažino ir Mozūrija vėl pasidarė faktiškai nepriklausoma. Tuo metu Mozūrų kunigaikščiai palaikė gerus santykius su Lietuva. Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, 1361 m. pabėgęs iš kryžiuočių! Marienburge, buvo apsistojęs Mozūrijoje pas savo seserį Danmilą (mirė 1364 m.), Plocko kunigaikščio Vaclovo našlę. Prieš 1376 m. Kęstutis išleido savo dukterį Danutę, per krikštą gavusią Onos vardą, už Mozūrų kunigaikščio Jonušo I. Po Kęstučio nužudymo, 1382 m., pas Jonušą I ir savo seserį Danutę buvo atbėgęs Vytautas, ieškodamas Mozūrų pagalbos prieš Jogailą, bet Jonušas buvo per silpnas jam padėti. Kai Lenkijos sostas atiteko Jadvygai, didžiojo Lietuvos kunigai­ kščio Jogailos varžovu į Jadvygos vyrus ir Lenkijos sostą buvo Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas IV. Lenkams karaliumi pasirinkus

.232

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

Jogailą, Ziemovitas IV iš pradžių kėlė maištą prieš jį, bet Jogaila sugebėjo Ziemovitą IV patraukti savo pusėn, 1388 m. Vilniuje už ‘d I šleisdamas savo seserį Aleksandrą, jauniausiąją Algirdo dukterį, ir duodamas jam įvairių žemių, tarp jų Belzą Voluinėje. Aleksandra buvo Mozūrų kunigaikščių Ziemovito V, Vladislovo ir Kazimiero motina. Belzas pasidarė Mozūrų provincija, vėliau valdoma Ziemo­ vito V ir jo sūnų, Mozūrų kunigaikščių, nors ir buvo toli nuo pa­ čių Mozūrų. Jogailos sesuo Aleksandra pagarsėjo Lenkijoje kaip įtakinga ir žymi moteris. Ji sugebėjo panaudoti Jogailos palanku­ mą savo šeimos reikalams ir Mozūrų politiniams tikslams, kai Mo­ zūrų kunigaikščiai vėl ėmė atvirai siekti atsiskyrimo nuo Lenkijos. Jogaila vis dėlto pajėgė išlaikyti juos savo vasalais. Antrą kartą Vytautui kovojant prieš Jogailą, Mozūrų1kunigaikštis Henrikas tar­ pininkavo tarp Jogailos ir Vytauto, padėdamas Jogailai susitaikyti su Vytautu 1392 m. XV a. pirmojoje pusėje vienas žymesnių Mozūrų kunigaikščių buvo Boleslovas IV (mirė 1454 m.), Jonušo I ir Danutės Kęstutaitės vaikaitis. Nuq 1429 m. jis ilgai valdė daug Mozūrų sritinių kuni­ gaikštijų kaip Lenkijos karaliaus lenininkas. Didžiajam Lietuvos ku­ nigaikščiui Vytautui mirus, atsinaujino Mozūrų ir Lietuvos ginčai dėl Palenkės. 1440 m. žuvus didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žy­ gimantui, Boleslovas IV su kitu Mozūrų kunigaikščiu Kazimieru 1441 m. užgrobė Palenkės dalį, ligi to laiko Lietuvai priklausiusias Melniko, Bielsko ir Drohičino žemes. Kilusio karo su Lietuva metu Mozūrų kunigaikščiai rėmė pas juos iš Lietuvos atbėgusį Mykolą Žygimantaitį jo kovose su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazi­ mieru Jogailaičiu. Mykolas Žygimantaitis buvo vedęs Mozūrų ku­ nigaikščio Ziemovito dukterį. Nepaisant lenkų suteiktos pagalbos Mozūrų kunigaikščiams, 1443 m. lietuviai karu atsiėmė ginčijamas Palenkės žemes. 1444 m. žuvus Lenkijos karaliui Vladislovui ir lenkams pradė­ jus trejus metus trukusias derybas su lietuviais dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero išrinkimo Lenkijos karaliumi, Kazimiero rim­ tu konkurentu į Lenkijos sostą buvo Mozūrų kunigaikštis Boleslo­ vas IV. Kadangi lietuviai nenorėjo išleisti Kazimiero į Lenkiją, Bo­ leslovas IV 1446 m. Piotrkovo seime lenkų buvo sąlyginai išrinktas karaliumi spausti Kazimierui ir Lietuvos didikams. Tai pagreitino Kazimiero bei lietuvių sutikimą ir tada Mozūrų kunigaikščio Boles­ lovo IV kandidatūra atkrito. Jis turėjo pasitenkinti savo buvusia Lenkijos karaliaus vasalo vieta. Kiek vėliau lietuviai iš Boleslo­ vo IV atėmė Tikociną ir Goniondzį.

ISTORIJA

233

Jogailos ir pirmųjų jo įpėdinių laikais Mozūrai sugebėjo išlai­ kyti savo padėtį kaip atskira Lenkijos vasalinė kunigaikštija. Ta­ čiau jau Kazimiero laikais (1447—1492) Mozūrai, valdomi daugelio vietinių Piastų smulkių kunigaikščių, nustojo politinės reikšmės ir nebepajėgė apsiginti prieš Lenkijos karaliaus pastangas apkarpyti jų teritorijas. Kazimieras sugebėjo dalį Mozūrų žemių 1462 m. tie­ siogiai įjungti į Lenkijos administraciją, išmirus jų kunigaikščiams Piastams, iš tų žemių sudarydamas Ravos (Rawa) vaivadiją. Taip pat ir Voiuinės žemėje buvęs Belzas, kuris Jogailos laikais buvo pa­ sidaręs Mozūrų provincija, mirus Mozūrų kunigaikščiams Ziemovito IV ir Aleksandros. Algirdaitės sūnums Kazimierui ir Vladislovui, 1462 m. buvo betarpiškai įjungtas į Lenkiją, kaip Belzo vaivadija. 1495 m. Lenkijos karalius Jonas Albrechtas, išgirdęs, kad Mozūrų Plocko kunigaikštis Jonušas mirė be vaikų, pasiuntė lenkų kariuo­ menę ir užėmė Mozūrų sostinę Plocką su daugeliu žemių, įjung­ damas jas betarpiškai į Lenkiją ir iš jų sudarydamas Plocko vaiva­ diją. Mozūrų žemių likučiuose apie Varšuvą tuo metu dar tebebu­ vo vienas sritinis Mozūrų kunigaikštis Konradas III, vedęs Lietuvos kanclerio dukterį Oną Radvilaitę. Jonas Albrechtas paliko^ jį V ar­ šuvoje ir pripažino jį Cersko (Częrsk) kunigaikščiu tik ligi įgyvos jo galvos, bet jam mirus, jo našlės Onos Radvilaitės prašomas, paliko tuos Mozūrų žemių likučius jų sūnums Stanislovui ir Jonušui. Sta­ nislovui 1524 m. ir Jonušui 1526 m. mirus, pasibaigė Mozūrų ku­ nigaikščių Piastų linija. Lenkijos karalius Žygimantas I Senasis 1526 m. tiesiogiai įjungė į Lenkijos Karūną buvusiosj Mozūrų ku­ nigaikštijos likučius, iš jų sudarydamas Mazovijos vaivadiją su centru Varšuvoje. Taip buvo galutinai panaikinta Mozūrų kunigaikštija, sugebėju­ si kelis šimtus metų išlaikyti savo dinastinę? politinę, administra­ cinę, teisinę ir socialinę padėtį, skirtingą nuo kitų Lenkijos valstybės žemių. Net ir galutinai įjungti į Lenkijos administracinę santvarką Ravos, Plocko ir Mazovijos vaivadijomis, Mozūrai ilgai išlaikė ne tik skirtingą savo kultūrinį ir socialinį veidą (niekur Lenkijoje nebuvo tiek daug smulkių bajorų kaip Mozūruose), bet ir kai kuriuos politi­ nius skirtingumus. Žygimantas I Senasis patvirtino Mozūrų bajorų privilegijas, iš jų atstovų 1526 m. Varšuvoje priimdamas ištikimybės priesaiką. 1529 m. Lenkijos seimas Piotrkove specialiu inkorpora­ cijos įstatymu paskelbė Mozūrus esant Didžiosios Lenkijos dalimi, bet iš buvusios Mozūrų kunigaikštijos sudarytos vaivadijos išlai­ kė savo skirtingą teisminę santvarką, kuri buvo patvirtinta 1576 m. vadinamuoju „Mozūrų išimčių" vardu.

234

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ

Varšuva buvo Lenkijos centre. Todėl jos karalius Zigmantas III Vaza 1596 m. perkėlė Lenkijos sostinę iš Krokuvos į Varšuvą. Taip šis Mozūrų miestas pasidarė visos Lenkijos sostine. Tai leido Mozū­ rų bajorams praktiškai turėti daugiau įtakos visos Lenkijos reika­ lams, ypač tarpuvaldžių metu, nes jiems buvo arčiau atvažiuoti į Varšuvos seimus ir čia dalyvauti dideliais būriais. Išlaikydami ir pa­ brėždami dalį savo buvusių politinių skirtingumų, XVI a. Mozūrų vaivadijų ir pavietų seimelių atstovai, prieš važiuodami į bendrąjį seimą su kitais Lenkijos atstovais, susirinkdavo kartu su Mozūrų senatoriais į atskirus generalinius Mozūrų seimelius savo reikalų aptarti ir suderinti. Tas separatinis paprotys pamažu išnyko XVII a., bet ir tada bendruose visos Lenkijos seimuose būdavo skiriamos specialios dienos provincinėms sesijoms, kur Mozūrų atstovai su­ sirinkę į atskirą savo provincinę sesiją galėdavo aptarti savo reika­ lus ir koordinuoti savo interesus. Tačiau ilgainiui politiniai ir kiti skirtingumai tarp Mozūrų ir kitų Lenkijos dalių ėmė nykti ir Mo­ zūrai beliko tik geografinė sąvoka. T.J. Lubomirski (red.), Kodeks dyplomaticzny Księstwa Mazowieckiego..., 1858; F.A. Koziowski, Dzieje Mazowsza za panowania ksiąžąt, 1858; W. Ketizynski, Der Deutsche Orden und Konrad von Masovien, 2 leid., 1904; O. Kolbeig, Mazowsze, obraz etnograficzny, t. 1—5, 1885—1890; M. Tdppen, Geschichte Masurens..., 1870.

Mozūrai (lenk. m a z o w s z a n ie ) , viena pagrindinių lenkų tautos ša­ kų, nuo priešistorinių laikų gyveno dešiniojo Vyslos vidurupio ir Bugo žemupio bei Narevo srityse, šiaurėje ribodamiesi su lietuvių kilmės prūsais ir jotvingiais, vakaruose su kujaviečiais ir Lenčicos srities lenkais, pietuose su Mažosios Lenkijos lenkais, rytuose su jotvingiais, vėliau lietuviais, ir gudais. Mozūrų vardo kilmė nežino­ ma. Greta įprastinio „mazoviečių" vardo vėliau juos imta vadinti taip pat ir „mozūrais" (lenk. m a z u r y ) . Ši sutrumpinta jų vardo for­ ma turėjo kiek pajuokiamos ar paniekinamos prasmės. Mozūrai kal­ bėjo ir tebekalba savo lenkų kalbos mozūriškomis tarmėmis. Jie prisidėjo prie lenkų tautos susiformavimo. Mozūrai jau nuo X a. vidurio įėjo į tik ką susiformavusios Len­ kijos valstybę ir kartu su kitais lenkais X a. antrojoje pusėje pri­ ėmė Romos katalikų tikėjimą. Nuo 1138 m. Mozūrai sudarė atski­ rą Mozūrų kunigaikštiją, kuri išliko ligi 1526 m., ir laikui bėgant sugebėjo išlaikyti savo politinius, socialinius, ekonominius bei kul­ tūrinius skirtingumus nuo kitų lenkų tautos šakų. Pagrindinis Mo­ zūrų užsiėmimas buvo žemdirbystė, gyvulininkystė, pienininkystė ir žvejyba. Gyveno gatviniais kaimais. Savo socialine santvarka jie

ISTORIJA

235

skyrėsi nuo kitų lenkų, ypač tuo, kad Mozurijoje daug buvo smul­ kių bajorų. Gyvendami daugiausia smėlingose ir miškingose srityse, mozū­ rai buvo darbštūs, ištvermingi ir sudarė aktyviausią lenkų kolonistų elementą. XIII a. pabaigoje jotvingiams išnykus po ilgų kovų su kaimynais — Mozūrų, Haličo-Voluinės kunigaikščiais bei Vokie­ čių ordinu — ir jotvingių žemėms ištuštėjus, iš Vyslos ir Bugo pau­ pių atvykę mozūrų kolonistai įsikūrė dalyje buvusių jotvingių že­ mės, kurią imta vadinti Palenkės vardu (lenk. Podlasie). Dėl šio siauro žemių ruožo, buvusio tarp Lietuvos ir Mozūrų, valdymo ilgai vyko kovos tarp mozūrų, lietuvių ir lenkų kunigaikščių, bet Palen­ kė su Tikocino, Suražo, Bielsko, Drohičino ir Melniko miestais iš­ liko Lietuvos valstybės teritorijos dalis ligi 1569 m. Liublino unijos. Tačiau dėl mozūrų kolonizacijos Palenkė tuo metu buvo jau tiek sulenkėjusi, jog Žygimantui Augustui 1569 m. ją įjungus į Lenkiją, Palenkės atstovai Liublino seime neberodė pasipriešinimo. Greta Palenkės mozūrų kolonistai taip pat kūrėsi Haličo ir Voluinės ku­ nigaikštijose, pasiekdami net Podolę ir Ukrainą, Lenkijos valstybei besiplečiant į tas sritis. Pačių Mozūrų žemių nederlingumas ir šei­ mų gausumas skatino mozūrų kolonizaciją svetur. Didžiausia kompaktinė mozūrų kolonija susidarė kaimyninėje pietinėje Rytprūsių dalyje. Nuo XIII ligi XVI a. čia tiek prisikūrė mozūrų, jog tas senovės prūsų gyventas kraštas imta vadinti mo­ zūrų vardu (vok. Masurenland, lenk. Mazury). Jau XIII a. Vokiečių ordinui pavergus ir išnaikinus galindus bei kitas prūsų gimines, čia ėmė kurtis mozūrai. 1277—1283 m. Vokiečių ordinui nukaria­ vus sūduvius, dalis išlikusių sūduvių buvo išvaryti iš savo žemių, dalis iškelti į Sami ją (Samland). Dėl žemių nederlingumo čia ne­ labai tenorėjo kurtis vokiečių kolonistai, todėl ištuštėjęs pietinių prū­ sų ir sūduvių kraštas XIV a. Vokiečių ordino buvo kolonizuotas mozūrų valstiečiais iš kaimyninės Mozūrijos žemės. Į ežeringą ir miškingą kraštą dėl žemės nederlingumo sunkiau buvo pritraukti kolonistų iš Vokietijos ir vėlesniais laikais, todėl čia mozūrai, pri­ pratę prie sunkaus darbo, tebesikūrė dar XV ir XVI a. greta se­ nųjų prūsų likučių. Trylikamečiame kare Lenkijai nugalėjus Vo­ kiečių ordiną, Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis nepasinau­ dojo gera proga prijungti prie Lenkijos mozūrų gyvenamas žemes Prūsuose. 1466 m. Torno taika mozūrų kolonizuotos sritys su senųjų prūsų likučiais buvo paliktos Vokiečių ordino valdžioje. Pas­ kutiniam Vokiečių ordino didžiajam magistrui Albrechtui Hohencolernui 1525 m. priėmus protestantizmą, sekuliarizavus ordiną bei jo žemes ir pasidarius pasaulietiniu kunigaikščiu, Lenkijos karaliaus

236

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

vasalu, mozūrų gyvenamos žemės Prūsuose su Lycko miestu, kaip Mozūrų sostine, nebuvo administracišfeai prijungtos prie Lenkijos mozūrų žemių, bet liko Prūsijos kunigaikščių žinioje. Dėl Vokiečių ordino sekuliarizacijos dauguma Prūsijos mozūrų, taip pat kaip ir Albrechtas Hohencolernas, pasidarė liuteronai, o Lenkijos mo­ zūrų žemėje protestantizmas visai| neplito1 ir Lenkijos mozūrai išli­ ko katalikai. Kartu su protestantizmo priėmimu jau XVI a. prasi­ dėjo Prūsijos mozūrų vokietinimas. 1618 m. išmirus Prūsijos kuni­ gaikščiams Hohencolernams ir jų sostą pavelde jus Vokietijos Bran­ denburgo Hohencolernų šeimai, Prūsijos mozūrai pateko politinėn Brandenburgo priklausomybėn bei įtakon, kuri dar labiau sustiprė­ jo Lenkijai 1660 m. Olivos taika atpalaidavus Prūsijos kunigaikščius nuo leninės priklausomybės ir perleidus Prūsiją Brandenburgs. Taip Prūsijos mozūrai pateko vokiečių kontrolėm Brandenburgui persiformavus į Prūsijos karaliją, vokiečiai ėmė kolonizuoti Prūsi­ jos mozūrų žemes. Kolonizavimas dar labiau sustiprėjo XIX a. pa­ baigoje įkūrus Vokietijos imperiją. 1870 m. nutiesus plentus ir geležinkelius, daug mozūrų ieškodami darbo išsikėlė į Berlyną ir į Vokietijos Pareinio pramonės sritis. Bismarko laikais prasidėjo intensyvi Prūsijos mozūrų germani­ zacijos banga, uždraudusi lenkų kalbą vartoti mokyklose ir 1874 m. net bažnyčioje. Taip dėl skirtingų istorinių aplinkybių atsirado ryš­ kus skirtumas tarp Prūsijos mozūrų ir paties mozūrų kamieno Len­ kijoje. Nepaisant vokiečių spaudimo, Prūsijos mozūrai vis dėlto su­ gebėjo išlaikyti bent dalį savo tautinių savitumų, savo kalbą, liau­ dies meną, tautinius šokius ir rūbus, liaudies dainas ir kjt, dair net ir XX a. pradžioje. XIX a. mozūrų kalbos teises karštai gynė pro­ testantų pastorius G. Gizevijus (Gustav Gizevius). Prie Prūsijos mo­ zūrų tautinių savybių išsaugojimo prisidėjo ir daugelis mozūrų kul­ tūros veikėjų, ypač rašytojai F. ir R. Skovronekai (Fritz, Richard Skowronnek), taip pat XVIII a. pabaigos pastorius Pogoželskis (Pogorzelski). Iš Prūsijos mozūrų kilo ir žymus istorikas Gregorovius. Pačių vokiečių atliktu gyventojų surašymu 1910 m. pietiniuose Ryt­ prūsiuose (Johannisberg, Sensburg, Lyck, Lötzen, Ortelsburg, Neidenburg, Rössel, Oletzko, Osterode ir Allenstein apskrityse) dar te­ bebuvo 286 000 mozūrų, tebekalbančių savo gimtąja kalba. Tačiau politiškai jie pasidavė vokiečių įtakai ir vadovybei, nepasinaudojo po Pirmojo pasaulinio karo susidariusiomis sąlygomis prisijungti prie Lenkijos ir grįžti prie pagrindinio mozūrų kamieno. 1919 m. Ver­ salio taikos sutartyje buvo numatyta leisti Mozūrų krašto gyven­ tojams patiems apsispręsti, ar likti Vokietijoje, ar prisijungti prie Lenkijos. Tarptautinei komisijai stebint, plebiscitas buvo pravestas

ISTORIJA

237

lenkams nepalankiomis sąlygomis 1920 m., kai pati Lenkija buvo naikinama giliai įsiveržusių Sovietų Rusijos armijų. Per plebiscitą tik 2,5% mozūrų gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Lenki­ jos. Taip tik keletas mozūrų kaimų ir siauras žemės ruožas išilgai dešiniojo Vyslos kranto buvo prijungti prie Lenkijos, iš jų suda­ rant Dzialdovo (Dzialdow) apskritį, įjungtą į Pamario vaivadiją. Vi­ sas kitas Rytprūsių mozūrų kraštas liko Vokietijos sudėtyje. Čia mo­ zūrai, išauklėti vokiečių mokyklose ir sistemingai nutautinami, ne­ beteko savo tautinės sąmonės ir politiškai buvo vokiškos orienta­ cijos, nors dar 1930 m. dauguma pietinio Rytprūsių krašto gyven­ tojų namie tebekalbėjo mozūriškai ir tebesilaikė savo papročių. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. Berlyno konferencijos nuta­ rimu, Rytprūsių Mozūrų kraštas buvo sujungtas su Lenkija, iš da­ lies jį priskiriant prie Baltstogės vaivadijos, iš dalies sudarant ats­ kirą Olštino (buv. Allenstein) vaivadiją. Suvokietėję vietos mozū­ rai po 1945 m. buvo iškeldinti iš savo tėviškės ir jų vietoje apgy­ vendinti lenkai. Ežeringame Prūsijos Mozūrų krašte įvyko svarbių lemiamų kau­ tynių: 1410 m. prie Tanenbergo, 1807 m. prie Mohrungeno (Mohrungen) ir Osterodės, 1914 m. vėl prie Tanenbergo. Politiniu ir tautiniu atžvilgiu daug laimingesnis buvo pagrindi­ nis mozūrų kamienas, Lenkijos mozūrai prie Vyslos vidurupio. Pa­ grindiniai jų miestai buvo Plockas, Varšuva ir Čerskas. Lenkijos karaliui Žygimantui I Senajam 1526 m. panaikinus atskirą Mozūrų kunigaikštiją ir ją galutinai įjungus į visos Lenkijos administracinį aparatą, iš mozūrų gyvenamų sričių buvo sudarytos Ravos, Plocko ir Mazovijos (su centru Varšuvoje) vaivadijos. Mozūrų Varšuva nuo 1596 m. pasidarė visos Lenkijos sostine, Zigmantui III Vazai ją čia perkėlus iš Krokuvos. Per 1793 ir 1795 m. Lenkijos padalijimus mo­ zūrų gyvenamos žemės atiteko Prūsijai. Nuo tada čia sustiprėjo vo­ kiečių kolonizacija ir prasidėjo mozūrų vokietinimas, bet šį kartą tai neilgai tetruko, nes 1807 m. Lenkijos mozūrų žemės Napoleono buvo priskirtos prie jo sudarytos Varšuvos kunigaikštijos, o 1815 m. Vienos kongreso nutarimu įjungtos | Lenkijos karalystę, pavestą Rusijai. Bekarpydami Lenkijos karalystės autonomiją, iš Lenkijos mozūrų žemių rusai sudarė Mazovijos vaivadiją, kuri 1837 m. bu­ vo performuota į Mazovijos guberniją, o ši 1844 m. buvo įjungta į Varšuvos guberniją. Rusijos valdžioje Lenkijos mozūrai išbuvo ligi Pirmojo pasauli­ nio karo pradžios. Po 1915—1918 m. vokiečių okupacijos 1918— 1939 m. mozūrai įėjo į nepriklausomą Lenkiją. Po antros vokiečių okupacijos per Antrąjį pasaulinį karą 1945 m., atkūrus Lenkijos

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ

238

valstybę, Lenkijos ir buvusios Prūsijos mozūrų žemės dabar sudaro didžiąją Varšuvos vaivadijos dalį, šiaurinę Lodzės vaivadijos dalį, šiaurės vakarų Liublino vaivadijos dalį, Olštino vaivadiją ir Bal­ tstogės vaivadijos Lomžos ir Vysokie apskritis. E. Sukertowa, Mazurzy w Piusach wschodnich, 1927; A. Fischer, Lud Polski, 1926; O. Kolberg, Mazowsze, obraz etnograficzny, t. 1—5, 1885— 1890; M. Toppen, Geschichte Masurens..., 1870; H. von Wichdori, Masuren, 1915; Döring, Über die Herkunft der Masuren, 1910; T. Garczyhski, Mazowsze, 1954.

Stanislovas, Mozūrų kunigaikštis (1500—1524), Konrado III ir Onos Radvilaitės sūnus, vienas paskutinių Mozūrų Piastų šakos ku­ nigaikščių. Stanislovas kartu su savo broliu Jonušu valdė lenkų ge­ rokai apkarpytus Mozūrus, pripažindamas Lenkijos karaliaus Žy­ gimanto I Senojo viršenybę. Su Stanislovo mirtimi 1524 m. ir Jonu­ šo mirtimi 1526 m. pasibaigė Mozūrų kunigaikščių Piastų linija, o Mozūrai tada buvo Žygimanto I Senojo tiesiog įjungti į Lenkijos Karūną ir nuo 1529 m. priskirti prie Didžiosios Lenkijos teritorijos. Šlėkta (lenk. szla c h ta iš šen. vok. aukšt. sla h ta „giminė", vok. bajorijos vardas, vartotas Lenkijoje, Čekijoje ir Lietu­ voje. L e n k i j o j e šlėkta jau Piastų laikais susidarė iš karių (sta n r y c e r s k i) ir smulkesniųjų bei vidutinių žemvaldžių (sta n zie m ia h sk i) klasių. Lotyniškai šlėkta buvo vadinama m ilite s ar n o h ile s ir aiškiai skiriama nuo stambiųjų žemvaldžių, t. y. aukštosios bajorijos, arba aristokratijos, lotyniškai vadinamos b a io n e s, lenkiškai p a n o w ie . Ei­ linis bajoras, t. y. šlėktos klasės narys, lenkiškai vadinamas szla ch cic, buvo aiškiai priešpriešinamas didikui, lenkiškai vadinamam pa n w ie lm o z n y . Kiekviena šlėktos giminė turėjo savo herbą. Iš ka­ raliaus ir didikų šlėkta reikalavo asmeninių ir luominių lengvatų bei teisių. XIV ir XV a. privilegijomis šlėkta virto atskiru uždaru luomu, kurio nariai įgijo asmens (n e m in em c a p tiv a b im u s n isi ju r e v ic tu m ) ir turto neliečiamybės garantijų, įvairių ekonominių leng­ vatų (visas žemės nuosavybės bei paveldėjimo teises, atleidimą nuo mokesčių ir muitų mokėjimo ir kt.) ir pagaliau politinių teisių. Tuo šlėkta aiškiai atsiribojo nuo kitų visuomenės klasių. Šlėkta buvo atleista nuo visų prievolių, išskyrus karo tarnybą. Nors kiti luomai beveik neturėjo jokių teisių, šlėkta jau XVI a. ėmė vaidinti lemia­ mą vaidmenį Lenkijoje. Karaliaus ir didikų teisės buvo suvaržytos. Pats karalius buvo šlėktos renkamas iš valdančios Jogailaičių gimi­ nės, o Jogailaičiams išmirus, įsigalėjo laisvosios elekcijos principas, pagal kurį kiekvienas šlėktos luomo narys laisvai galėjo rinkti ka­ G e sc h le ch t),

ISTORIJA

239

ralių arba net ir pats būti renkamas karaliumi. XV—XVI a. didi­ kai pamažu irgi buvo įjungti į šlėktos luomą ir sudarė aukščiausią jo pakopą, vadinamą s ta n s e n a to r s k l, nes iš jų paprastai būdavo ski­ riami senatoriai. Į šlėktos rankas perėjo ir įstatymų leidimas, ir jų vykdymas, ir teisiamoji valdžia. Žemesnieji luomai liko beteisiai, o šlėkta naudojosi savo priežodine „aukso laisve" ir „liberum veto" teise. Teoriškai visi šlėktos luomo nariai savo teisėmis buvo lygūs „broliai", tai atsispindėjo pagarsėjusiame, priežodyje „szlachcic na zagrodzie rowny wojewodzie" (šlėktelė savo darže lygus vaivadai), bet faktiškai šlėktos luome buvo didelių ekonominių ir socialinių skirtumų. Mažojoje Lenkijoje buvo ypač daug galingų didžiūnų, tu­ rinčių didelių dvarų ir daug baudžiauninkų, o Mozūruose jokių mągnatų nebuvo. Čia daugiausia buvo plikbajorių, ir dauguma šlėktos luomo narių čia patys savo rankomis dirbo žemę, neturėdami bau­ džiauninkų. Mažažemių šlėktos luomo narių buvo ir Didžiojoje bei Mažojoje Lenkijoje. Pabrėžiant savo luomo visų narių teisinę lygybę šlėkta negalė­ jo vartoti jokių titulų ir net pats karalius neturėjo teisės niekam duoti kunigaikščio, grafo, barono ar kurio kito titulo. Dėl titulų var­ tojimo išimtis buvo taikoma senųjų lietuvių kunigaikščių šeimų na­ riams, kaip Čartoriskiams, Radvilams, Sanguškoms, Sapiegoms ir kt., taip pat senųjų rusų kunigaikščių kilmės šeimų nariams, Len­ kijos piliečiams. Jei kas iš pačių lenkų šeimų turėjo tokius titulus, kaip, pvz., kunigaikščiai Liubomirskiai, tai šie titulai buvo svetimos kilmės, dažniausiai gauti iš Vokietijos imperatoriaus. Tik kunigai­ kščių Pias tų palikuonims lenkams iki jų išnykimo XVI a. pradžio­ je buvo teisiškai pripažįstamas kunigaikščių titulas. Nepaisant šlėk­ tos luomo narių teisinės lygybės, vis dėlto susidarė aukštasis šlėk­ tos sluoksnis — magnatai, nors jų Lenkijoje buvo mažiau negu Lie­ tuvoje ir jie buvo ne tokie galingi kaip lietuvių didikai. Iš kitos pusės, ilgainiui didelė šlėktos dalis nuskurdo, nes jos luominės tei­ sės buvo susijusios su žemės nuosavybe, o šeimoms didėjant šlėk­ tos dvarai susmulkėjo juos paveldėjant bei pasidalijant. Bajorystė ir jos teisės ( s z la c h e c tw o ) Lenkijoje buvo įgyjamos gimstant iš šlėktos luomo, subajorinimu (nobilitacija), pilietybės su­ teikimu (indigenatu) ir priėmimu į bajorišką šeimą bei leidimu nau­ dotis savo herbu (adoptacija). Šlėktai vis labiau stengiantis išlikti uždaru privilegijuotu luomu, 1601 ir 1613 m. seimų nutarimais adop­ tacija buvo uždrausta. Indigenato suteikimas ir nobilitacija iš pra­ džių buvo išimtinė karaliaus teisė, bet nuo 1578 m. nobilitacija per­ ėjo į seimo kompetenciją. Bajorystė ir šlėktos luominės teisės buvo paveldimos ir galėjo būti prarastos tik teismui nubaudus amžinąja

240

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

banicija, susijusia su infamija, taip pat jei kas po 1633 m. kurį nebajorą priimtų į savo šeimos herbo bendruomenę ir jei kas apsigy­ ventų mieste bei imtų verstis prekyba arba amatais. 1633 ir 1677 m. seimų konstitucijomis šlėktos luomo nariams buvo įsakmiai drau­ džiama verstis prekyba. Tik 1775 m. seimo konstitucija teleido šlėk­ toms verstis prekyba nenustojant luominių šlėktos teisių. Po Lenkijos padalijimų ir žlugimo 1795 m. šlėkta, patekusi ru­ sų, austrų ir prūsų valdžion, nustojo daugumos savo politinių tei­ sių, bet kurį laiką įstengė išlaikyti Savo socialines ir didelę dalį eko­ nominių lengvatų. XIX a. pirmojoje pusėje šlėkta vadovavo Len­ kijos politinio išsilaisvinimo pastangoms ir kovoms už tautinę ne­ priklausomybę, bet nuo XIX a. vidurio stiprėjant demokratinėms srovėms šlėkta pamažu nustojo tos vadovybės ir virto grynai dva­ rininkų luomu. Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus nepriklausomos Lenkijos valstybę, šlėkta formaliai nustojo egzistavusi, nes visi luo­ mai ir skirtingos luominės teisės buvo panaikinti 1921 m. St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 8 leid., 1949; F. Piekosiūski, O dynastycznem szlachty polskiej pochodzeniu, 1888; F. Piekosinski, Rycerstwo polskie wiekow šrednich, t. 1—3, 1896—1902; Wl. Smolenski, Szkice z dziejow szlachty mazowieckiej (Przegląd Historyczny,. t. II—III, 1906); Wi. Smolenski, Drobna szlachta w Krol. Polskiem (jo kn. Pisma Historyczne, t. 1, 1901); Wl. Semkov/icz, Stanowisko> prawnospoleczne szlachty polski ej... (Miesięcznik Heraldyczny, t. IX, nr. 2, 1930).

L i e t u v o j e lenkų kilmės žodis šlėkta bajorijai vadinti pra­ dėtas vartoti XV a. dėl bajorų privilegijų ir lenkėjimo įtakos. 1413, 1434 ir 1447 m. privilegijos davė Lietuvos bajorams teises, kuriomis naudojosi Lenkijos šlėkta — asmeninę laisvę, asmens ir turto ne­ liečiamybę, atleidimą nuo mokesčių bei prievolių valstybei, išsky­ rus karo tarnybą. Vėlesnėmis privilegijomis bajorai įsigijo politi­ nių teisių ir XVI a. vidurio reformomis pasiekė Lietuvos ir Lenki­ jos valstybinės santvarkos supanašinimo. Taip Lietuvoje susifor­ mavo atskiras luomas, susidedąs iš žemvaldžių, karo prievolę tu­ rinčių eiti žmonių, Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje vadinamų bajorais, kuriuos dėl besiskverbiančios lenkybės imta vadinti „bajorais-šlėkta", o vėliau ir tiesiog „šlėktai". Terminas „šlėkta" iš pra­ džių nebuvo taikomas Lietuvos didikams, magnatams, stambiesiems žemvaldžiams, kurie ir toliau tebebuvo vadinami kunigaikščiais (k m a zja ) ir ponais (p a n y rada, c h o iu g o v y je реш у). Šlėktą sudarė tik smulkieji ir pasiturintieji žemvaldžiai. Dar 1529 m. Lietuvos Sta­ tutas tebevartojo sudėtinį terminą1 „bajorai-šlėkta“ (b o ja r e -š lia c h ta ). Lietuvos Brastos, Voluinės ir Kijevo žemėse karo tarnybą einą žemvaldžiai 'buvo vadinami žemininkais (z e m ia n in , z e m ia n e ).

ISTORIJA

241

Ilgainiui, nuo XVI a. antrosios pusės, teisiškai į šlėktos luomą buvo įjungti ir stambieji žemvaldžiai, kunigaikščiai ir ponai, bet jie vis dėlto įstengė išlaikyti ne tik savo skirtingą magnatų ekono­ minę ir socialinę padėtį, bet ir didelę politinę įtaką sprendžiant valstybės reikalus. Kaip privilegijuotasis valstybę valdąs luomas, šlėkta atsiribojo nuo valstiečių ir miestiečių. Lietuvos Statutas nu­ matė net didesnes bausmes už šlėktos turto ir gyvybės pažeidi­ mą. Nuo XVI a. vidurio šlėktą galėjo teisti tik didžiojo kunigaikš­ čio ir luominiai šlėktos teismai. Teismuose šlėktos parodymai bu­ vo laikomi svaresniais negu miestiečių ar valstiečių. Bajoras, apsi­ gyvenęs mieste ir pradėjęs verstis prekyba ir amatais, prarasdavo šlėktos teises. Nuo 1795 m. Lietuvai patekus Rusijos valdžion, šlėktos politi­ nės teisės buvo gerokai apkarpytos. XIX a. antrojoje pusėje šlėk­ ta, nustojusi daugumos savo turėtų teisių, virto tik dvarininkais. Šlėktos vardas tada daugiausia buvo taikomas smulkiesiems bajo­ rams. 1918 m. atstačius Lietuvos nepriklausomybę, visi luominiai skirtumai buvo panaikinti ir visi Lietuvos gyventojai tapo lygiais piliečiais. Dėl tautinio lietuvių atgijimo ir naujai iš buvusių vals­ tiečių išaugusios Lietuvos inteligentijos bei jos kultūrinio vadova­ vimo šlėktos vardo vartojimas ėmė nykti jau XIX a. pabaigoje. Jau tada ir XX a. pirmojoje pusėje žodis „šlėkta" tiek kaime, tiek mieste dažnai buvo vartojamas pajuokiama prasme, ypač mažybinė jo forma ,,šlėktelė",i paprastai siejama su nusigyvenusio ir lenkuo­ jančio bajorėlio gyvenimo būdu. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M.K. Liūbavskij, Litovsko-russkij sejm, 1901; M.K. Liūbavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; F.I. Leontovič, Pravosposobnost litovsko-russkoj šliachty (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, 1908—1909); J. Jakubowski, Studya nad stosunkami narodowošciowemi na Litwie przed unią Lubelską, 1912; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; Z. Gloger, Szlachta okoliczna na Zmudzi (Biblioteka Warszawska, t. 4, 1877); O. Halecki, O początkach szlachty i heraldyki na Litwie (Kwartalnik Historyczny, rocz. 29, 1915); O. Halecki, Kwestje spome w sprawie początkov/ szlachty litewskiej (Kwartalnik Historyczny, rocz. 30, 1916); Wf. Semkowicz, W spravie początkow szlachty na Litwie i jej ustroju rodowego (Kwartalnik Historyczny, rocz. 29, 1915); Wl, Semkowicz, Braterstwo szlachty polskiej z bojarsitwem litewskim w unji horodelskiej 1413 r. (Polska i Litwa w dziėjowym stosunku, 1914).

16. K. Avižonis.

242

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI Vazų dinastija (šved. Vasa), Švedijos karalių dinastija 1523— 1654 m., kurios šaka buvo ir Lenkijos karalių bei didžiųjų Lietuvos kunigaikščių soste 1587—1668 m. Dinastijos vardas kilęs nuo tos šeimos herbe pavaizduotos vazos. Karališkoji dinastija kilo iš senos švedų bajorų šeimos, kurios narys Nilsas Ketilsonas (Nils Kettilsson) šaltiniuose minimas jau 1355 m. Keli šeimos nariai XV a. bu­ vo Švedijos unijos su Danija šalininkai, tačiau Kristijono Nilsono (Kristiern Nilsson) sūnus Jonas 1472 m. susiartino su švedų veikė­ jais, unijos su Danija priešais. Jo ir jo žmonos Brigitos Sture vy­ riausiasis sūnus Erikas Johansonas (Erik Johansson) dalyvavo 1497—1501 m. švedų sąjūdyje prieš Danijos karalių Joną II ir 1517— 1518 m. Stokholmo riaušėse prieš Danijos karaliaus Kristijono II rėmėją arkivyskupą Gustavą T,rolę; už tai su kitais švedų veikė­ jais buvo danų nužudytas 1520 m. Stokholmo skerdynėse. Po to prasidėjo švedų valstiečių ūkininkų ir kalnų pramonininkų suki­ limas prieš danūs. Eriko Johansono sūnus Gustavas Eriksonas (Gustav Eriksson) vadovavo tam sukilimui. Švedų sukilėliams sumu­ šus danus ir gavus Švedijai nepriklausomybę, Gustavas Eriksonas 1523 m. buvo išrinktas ir 1528 m. karūnuotas Švedijos karaliumi Gustavu I Vaza (1523—1560). 1544 ir 1545 m. Švedijos parla­ mentas jo valdžią pripažino paveldima ir jis pradėjo Švedijos ka­ ralių Vazų dinastiją. Gustavas I Vaza buvo vedęs tris kartus ir tu­ rėjo 4 sūnus: iŠ pirmos žmonos Eriką (1533—1577), iš antros žmo­ nos Joną (1537—1592), Magnusą (1542—1595) ir Karolį (1550— 1611). . Po Gustavo I Vazos mirties 1560 m. Švedijos sostą paveldėjo jo sūnus Erikas XIV, kuris 1568 m. nuo sosto buvo nuverstas savo brolių Jono ir Magnuso. Tada Švedijos karaliumi tapo antrasis Gustavo I Vazos sūnus Jonas III (1568—1592). Jis buvo vedęs didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto seserį Kotryną Jogailaitę. Judviejų sūnus Zigmantas Vaza 1587 m. lenkų buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir 1588 m. lietuvių pripažintas didžiuo­ ju Lietuvos kunigaikščiu. Tėvui mirus, 1592 m., Zigmantas Vaza pa­ veldėjo Švedijos sostą, kartu būdamas Lenkijos karaliumi ir di­ džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 1594 m. Zigmantas Vaza buvo ka­ rūnuotas Švedijos karaliumi, bet dėl jo katalikiškos politikos ir ab­ soliutizmo siekimų sukilo švedai, vadovaujami jo dėdės Karo­ lio IX, jauniausiojo »Gustavo I Vazos sūnaus. Karolis IX pareiškė pretenzijų į Švedijos sostą, sėkmingai vadovavo švedų kovose prieš Zigmantą Vazą, 1599 m. paveržė iš jo sostą, 1604 m. buvo paskelb­

KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI

243

tas Švedijos karaliumi ir 1607 m. karūnuotas. Nepaisant ilgai tru­ kusių Švedijos ir Lietuvos-Lenkijos karų, Zigmantas Vaza nebe­ įstengė atgauti Švedijos sosto, kuris perėjo į jauniausią Gustavo I Vazos šeimos šaką. Karolis IX turėjo dukterį Kotryną (1584—1638) ir sūnų Gustavą Adolfą (1594—1632). Po Karolio IX mirties Švedi­ jos karaliumi tapo jo sūnus Gustavas IH Adolfas (1611—1632), lai­ komas žymiausiu Vazų dinastijos atstovu. Jis turėjo dukterį Kristi­ ną (1626—1689), kuri iš tėvoi paveldėjo Švedijos sostą 1632 m., bet 1654 m. nuo jo atsisakė. Su ja pasibaigė Švedijos Vazų dinastijos šaka. Jos teta Kotryna, Karolio IX duktė, buvo ištekėjusi už Vo­ kietijos Pfalco-Cveibriukeno (Pfalz-Zweibrūcken) kunigaikščio Jo­ no Kazimiero (mirė 1652 m.). Jų vyriausiasis sūnus Karolis X Gus­ tavas (1622—1660), Kristinos pusbrolis, tapo Švedijos karaliumi 1654 m. ir pradėjo Pfalco dinastiją Švedijos soste. Lietuvos ir Lenkijos valdovų Vazų šaka buvo pradėta Zigmanto Vazos (1566—1632), Jono III ir Kotrynos Jogailaitės sūnaus, 1587 m. išrinkto į Lenkijos karaliaus sostą. Jis turėjo dukterį ir 5 sūnus: Vladislovą (1595—1648), Joną Kazimierą (1609—1672), Joną Alber­ tą (1612—1634), Aleksandrą Karolį (1614—1634) ir Karolį Ferdinan­ dą (1613—1655). Po Zigmanto Vazos mirties 1632 m. lietuviai ir len­ kai savo valdovu išsirinko jo vyriausiąjį sūnų Vladislovą IV (1632— 1648). Būdami vyresnės Vazų dinastijos šakos, tiek Zigmantas Vaza, tiek Vladislovas IV reiškė savo teises į Švedijos sostą, bet nepaisant karų su Švedija, sosto nebeatgavo. Po Vladislovo IV mirties 1648 m. Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu buvo išrink­ tas jo brolis Jonas Kazimieras (1648—1668). Po 20 metų nesėkmin­ go valdymo Jonas Kazimieras 1668 m. atsisakė Lietuvos-Lenkijos sosto ir 1672 m. mirė, užbaigdamas Lietuvos-Lenkijos Vazų šaką, išlikusią ilgiau negu švedų dinastijos šaka. Jaunesnis Zigmanto Vazos sūnus ir Jono Kazimiero brolis Karolis buvo miręs jau 1655 m. Vladislovas Jogailaitis (Wladyslaw Jagiellonczyk; 1456—1516), Lenkijos karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukters Elzbietos vyriausiasis sūnus, 1471—1516 m. Čekijos ir nuo 1490 m. Vengrijos karalius. Kazimiero Jogailaičio diplomatinėmis pastangomis 1469 m. buvo čekų pripažintas jų karaliaus Jurgio Podebrado įpėdiniu. Po Jurgio Podebrado mirties 1471 m. dauguma čekų, susirinkusių į Kutną Horą, Čekijos karaliumi išrinko Vla­ dislovą Jogailaitį, bet jis turėjo patvirtinti ir pažadėti išplėsti visas čekų bajorų privilegijas. Mažuma čekų, susirinkusių Jihlavoje,

244

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

Čekijos karaliumi pripažino Vengrijos karalių Motiejų Korviną. Tarp abiejų pretendentų prasidėjo atviras karas, kurio metu Len­ kijos karalius bei didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras Jogai­ laitis atsiuntė kariuomenės padėti savo sūnui ir tarptautinės diplo­ matijos keliu stiprino Vladislovo Jogailaičio padėtį. 1478 m. Olomouco taika buvo pasiektas kompromisas: Vladislovas Jogailaitis atidavė Motiejui Korvinui Čekų karalijos provincijas — Moravi­ ją, Sileziją ir Luzatiją, kurios dar prieš tai buvo vengrų kariuo­ menės užimtos, tačiau likusi Čekijos dalis liko Vladislovo Jogailaičio valdžioje. Motiejui Korvinui mirus, 1490 m. Vladislovas Jogailaitis buvo išrinktas ir Vengrijos karaliumi, nors jo konkurentu į Vengrijos sostą buvo ir jo paties brolis Jonas Albrechtas Jogailaitis. Tapęs Vengrijos ir kartu būdamas Čekijos karaliumi, Vladislovas Jogai­ laitis formaliai grąžino Čekijai Moravijos, Silezijos ir Luzatijos pro­ vincijas. Vengrijos sosto siekė ir Vokietijos imperatorius Maksi­ milijonas Habsburgas. Po kelerių metų diplomatinių intrigų ir ko­ vų 1493 m. Presburge buvo sudaryta taika, kuria susitarta, kad Vladislovo Jogailaičio vyriškiems įpėdiniams išmirus, Vengrijos ir Čekijos sostas turėjo pereiti Habsburgams. Kiek vėliau tas susi­ tarimas buvo vėl pakartotas ir Habsburgų teisėms sustiprinti Vla­ dislovo Jogailaičio duktė Ona 1515 m. buvo sužadėta su Maksi­ milijono Habsburgo vaikaičiu Ferdinandu (ištekėjo už jo 1521 m.), o Vladislovo Jogailaičio sūnus Liudvikas buvo sužadėtas ir vėliau vedė Maksimilijono dukraitę Mariją Habsburgaitę. Vladislovas Jogailaitis nepasižymėjo nei gabumais, nei energi­ ja. Jo laikais Čekijoje įsigalėjo čekų seimas, o krašto' administra­ cija iš tikrųjų perėjo į magnatų ir bajorų rankas. Karaliaus valdžia nusilpo. Vengrijoje taip pat įsigalėjo bajorija, pasi­ naudojusi karaliaus silpnumu, išplėtė savo teises ir galutinai įvedė baudžiavą. Čekijoje vis dėlto pavyko Vladislovui Jogailaičiui su­ taikyti besivaidijančias įvairias religines grupes ir 1485 m. seimo nutarimu paskelbti religijos laisvę tiek katalikams, tiek husitų pa­ sekėjams utrakvistams. Religijos laisvė buvo patvirtinta ir 1512 m. seime. Po Vladislovo Jogailaičio mirties karaliumi tapo jo sūnus Liudvikas, kuris buvo paskutinis Jogailaitis Čekijos ir Vengrijos soste. Vladislovas III Varnietis (Wladyslaw III Warnenczyk; 1424— 1444), Jogailos ir jo ^ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės vyriau­ siasis sūnus, 1434—1444 m. Lenkijos ir 1440—1444 m. Vengrijos karalius. Kai Vladislovas gimė, Lenkijos bajorai 1424 m. Kujavijos

k a r a l ia i

ir

k u n ig a ik š č ia i

245

Brastos suvažiavime pareikalavo iš Jogailos patvirtinti visas bagorų privilegijas už jo sūnaus pripažinimą Lenkijos sosto įpėdiniu. Po ilgų derybų Jogaila 1430 m. Jedlne patvirtino senąsias bajorų pri­ vilegijas, ir Vladislovui buvo suteiktos sosto įpėdinystės teisės. Pagal šią Jogailos ir Lenkijos bajorų sutartį, Vladislovas po savo tėvo mirties 1434 m. buvo išrinktas ir karūnuotas Lenkijos kara­ liumi. Kadangi Vladislovas tuo metu buvo1vos 10 metų amžiaus, jo motina Sofija Alšėniškė ir žymieji didikai už jį iškilmingai paža­ dėjo, kad suaugęs Vladislovas patvirtinsi visas bajorų privilegijas. Už mažametį Vladislovą Lenkijai valdyti buvo sudaryta regentų taryba, kuriai vadovavo Krokuvos vyskupas Zbignievas Olesnickis (Zbigniew Olešnicki), energingai vairavęs Lenkijos politiką ir savo stiprioje įtakoje laikęs Vladislovą ligi pat jo mirties. Lenkų pade­ damas didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis ties Pa­ baisku sumušė Švitrigailą ir Livonijos Vokiečių ordino šakos ka­ riuomenę. 1435 m. buvo sudaryta taika su Vokiečių ordinu, svarbi vėlesniuose Lenkijos ir Vokiečių ordino santykiuose, nes ji buvo garantuota Prūsijos gyventojų, Vokiečių ordino pavaldinių. Iš už­ sienio Lenkijai negrėsė joks pavojus,! bet dar pirmaisiais ręgentystės metais Lenkijoje vyko kova tarp dviejų didikų ir bajorų gru­ pių,, kuri atvedė prie vidaus karo. Vieni jų buvo čekų husitų ša­ lininkai ir norėjo jiems padėti prieš bendrą čekų ir lenkų priešą — vokiečius. Kiti buvo griežtai katalikiško nusistatymo, nenorėjo duo­ ti pagalbos čekų eretikams, stengėsi sutrukdyti Lenkijos sąjungą su husitų Čekija ir tikėjosi iš Čekijos atimti bei prie Lenkijos pri­ jungti Sileziją. Čekų husitų ir artimesnių ryšių su Čekija šalininkams vado­ vavo Spytekas iš Melštyno, jų priešams — Z. Olesnickis. Vokie­ tijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui, kuris kartu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, 1437 m. mirus, čekai atsisakė savo valdovu pripažinti Zigmanto žentą Albrechtą Habsburgą ir Čekijos karūną pasiūlė jaunesniajam Vladislovo broliui Kazimierui Jogailaičiui. Nepaisant Olesnickio pastangų sutrukdyti lenkų sąjungą su čekų husitais, 1438 m. Naujojo Korčino seime unijos su Lenkija šali­ ninkai paėmė viršų. Mažametis Kazimieras su lenkų kariuomene buvo pasiųstas į Čekiją, bet iš visol to nieko neišėjo, nes Olesnic­ kio vadovaujami husitų erezijos priešai lenkai Kazimiero žygio į Čekiją rimtai neparėmė, ir Čekijos karaliumi įsigalėjo Albrech­ tas Habsburgas. 1438 m. Vladislovas subrendo ir buvo paskelbtas pilnamečiu. Ta proga Vladislovas patvirtino visas senąsias Lenkijos bajorų teises ir privilegijas. Tačiau krašto valdžia faktiškai ir toliau liko Zbig-

246

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

nievo Olesnickio rankose. Juoi nepatenkinti čekų husitų šalininkai sudarė lenkų bajorų konfederaciją prieš jį kovoti. Olesnickio ir griežtos katalikiškos politikos šalininkai taip pat susikonfederavo. Lenkijoje kilo vidaus karas, pasibaigęs 1439 m. kautynėmis prie Gratnikų, kuriose žuvo Spytekas iš Melštyno, ir husitų šalininkai buvo sumušti. Po šių kautynių husitų šalininkų grupė Lenkijoje pakriko. Laimėjęs vidaus karą, Olesnickis tvirta ranka ir toliau vado­ vavo Lenkijos vidaus ir užsienio politikai. Salies viduje jis įkėlė bajoriją ir silpnino karaliaus autoritetą. Realizuodamas užsienio politiką, sukliudė Lenkijos uniją su eretikų husitų Čekija ir ėmė rūpintis suvesti Lenkiją į uniją su katalikiška Vengrija, suorgani­ zuoti didžiulį kryžiaus žygį prieš Turkus ir sustiprinti Lenkijos ka­ rines ir politines pozicijas Juodosios jūros pakrantėse. Olesnickio planams vykdyti susidarė palankios sąlygos, kai 1439 m. pabaigoje mirė Vengrijos ir Čekijos karalius Albrechtas Habsburgas,] nepali­ kęs tiesioginio įpėdinio. Tikėdamiesi lenkų pagalbos prieš turkus, vengrų magnatai pasiūlė Vengrijos karūną Vladislovui, kuris Oles­ nickio raginamas, pasiūlymą priėmė, 1440 m. atvyko į Vengriją ir Budoje buvo vainikuotas Vengrijos karaliumi. Vengrijoje Vladislovas sutiko stiprią opoziciją iš Albrechto Habsburgo našlės Elzbietos ir jos šalininkų pusės. Praėjus ketu­ riems mėnesiams po Albrechto mirties, 1440 m. gimė jo ir Elzbietos sūnus Vladislovas Pomirtinis (Posthumus). Nors vengrų seimas jau buvo išrinkęs Lenkijos karalių Vladislovą Vengrijos karaliumi ir ir šis jau buvo karūnuotas, Elzbietos šalininkams pavyko pavogti Vengrijos karūną iš Višegrado. Elzbieta įtikino Vengrijos primą vainikuoti kūdikį Vladislovą Pomirtinį 1440 m. Sėkešfehėrvare (Szekesfehervar). Vengrijoje kilo vidaus karas tarp Vladislovo ir Elzbietos šalininkų. Abu Vladislovai buvo karūnuoti ir abu buvo remiami savo stiprių šalininkų. Vladislovas trejus metus kovojo prieš Elzbietos ir Habsburgų šalininkus. Vladislovo pusę palaikė popiežius Eugenijus IV, neseniai sudaręs bažnytinę Florencijos uniją su Bizantijos imperatoriumi Jonu Paleologu ir pažadėjęs jam Vakarų Europos valdovų pagalbą gintis nuo turkų. Popiežiaus skatinamo karo prieš Turkiją akivaizdoje, popiežiaus legatui tarpininkaujant, buvo sudarytos paliaubos tarp Elzbietos ir Vladislovo. Pradėta rengtis kryžiaus karui su Turkais, bet lenkai nelabai rėmė tą Olesnickio projektą ir pakartotinai kvietė Vladis­ lovą grįžti į Lenkiją. Vladislovas nesulaukė ir tikėtos bei popie­ žiaus žadėtos Vakarų Europos valdovų paramos. Vis dėlto 1443 m. Vladislovas išsirengė į žygį prieš turkus su vengrų kariuomene, va­

KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI

247

dovaujama Transilvanijos valdovo J. Huniadžio (Janos Hunyadi). Prie jų prisijungė ir lenkų grupė, pasišventusi kryžiaus karo idėjai. 1443 m. žygis buvo liabai sėkmingas. Vladislovo kariuomenė perėjo Serbiją, įsiveržė į Bulgariją, laimėjo kelias kautynes ir pasiekė Moravos upę Balkanuose, bet žiemai užėjus vėl pasitraukė. Žiemos metu Vladislovas stengėsi įtikinti lenkus atsiųsti daugiau kariuomenės, bet šie primygtinai prašė karalių grįžti į Lenkiją. Vla­ dislovas su vengrų kariuomene 1444 m. vėl išsirengė į žygį prieš Turkus. Pakelyje Segedo (Szeged) mieste jį pasitiko Turkijos sulto­ no Murado II pasiuntiniai ir pasiūlė 10 metų paliaubas, žadėdami užleisti visą Serbiją ir dalį Albanijos, paleisti visus belaisvius, su­ mokėti aukštą kontribuciją ir duoti pagalbinių turkų kariuomenės būrių kitiems Vladislovo karo žygiams. Turkų siūlomos sąlygos bu­ vo tokios viliojančios, jog Vladislovas 1444 m. liepos 1 d. sudarė Segedo taikos sutartį su sultono Murado II pasiuntiniais, bet po po­ ros dienų ją atšaukė, paveiktas popiežiaus legato Juliaus Cesarinio priekaištų. Be to, atėjo žinios, kad jungtinis popiežiaus Eugenijaus IV, Venecijos pirklių ir Burgundijos kunigaikščio Filypo laivynas jau plaukė prieš Turkiją. Taip pat Bizantijos imperatorius Jonas Paleologas pranešė apie visišką turkų silpnumą bei sumišimą. Dėl vi­ so to Vladislovas pasiryžo žygiuoti toliau, nekreipdamas dėmesio į pakartotinus lenkų prašymus) nutraukti karą ir grįžti į Lenkiją. Lemiamos Vladislovo kautynės su turkais įvyko 1444 m. lapkri­ čio 10 d. prie Varnos, Juodosios jūros pakrantėse. Vladislovo kariuo­ menė buvo visai sumušta ir sunaikinta. Kautynėse žuvo dauguma lenkų ir pats Vladislovas, tik J. Huniadis su vengrų kariuomenės likučiais grįžo į Vengriją, vėl suorganizavo kariuomenę ir išgelbėjo Vengriją nuo sunaikinimo. Vengrijos karaliumi tapo Vladislovas (Laszlo) Pomirtinis, Oi lenkai dar ilgai netikėjo, kad jų jaunas ka­ ralius žuvo. Po kiek laiko lenkai ėmė kviesti didįjį Lietuvos kuni­ gaikštį Kazimierą, jaunesnįjį Vladislovo brolį, atvykti karaliumi į Lenkiją. Ilgos derybos su Lietuva tęsėsi net trejus metus, kol Ka­ zimieras Jogailaitis, nenoromis lietuvių išleistas, atvyko į Lenkiją ir 1447 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. S a n t y k i a i s u L i e t u v a . Jogailai mirus ir Vladislovui tapus Lenkijos karaliumi, Lietuvoje vyko vidaus kovos tarp Švitrigailos ir su lenkų pagalba Lietuvos sostą užėmusio Žygimanto Kęstutaičio. Pirmaisiais Lenkijos regentystės metais buvo sustiprinti Lenkijos ryšiai su Lietuva, regentų tarybos pirmininkui Olesnickiui tikintis pasiekti vėlesnio Lietuvos inkorporavimo į Lenkiją. Lietuvoje vy­ kęs vidaus karas leido Olesnickiui kištis į Lietuvos reikalus, ban­ dant juos pakreipti Lenkijai palankia kryptimi. Ieškodamas lenkų

248

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

pagalbos prieš Švitrigailą, Žygimantas dar 1434 m. Gardine buvo pakartojęs savo anksčiau duotus Jogailai ištikimybės pažadus po savo mirties Lietuvą palikti Jogailai bei jo įpėdiniams. Lenkų pa­ dedamas Žygimanto sūnus Mykolas lemiamai sumušė Švitrigailos ir livoniškės Vokiečių ordino šakos jungtines pajėgas 1435 m. ties Pabaisku prie Šventosios, netoli Ukmergės. Tose kautynėse Vokie­ čių ordino karinė galia buvo visiems laikams sunaikinta. 1435 m. taika Vokiečių ordinas nustojo rėmęs Švitrigailą ir Žygimantas pa­ mažu įsigalėjo visoje Lietuvoje. Švitrigailai liko tik pietinės Lietu­ vos Rusios sritys — Kijevas ir Voluinė su Lucku. Lenkų spaudžia­ mas Žygimantas 1437 m. Gardine raštu pareiškė ištikimybę Vladis­ lovui ir pažadėjo po savo mirties Lietuvą perleisti Lenkijos kara­ liui. Kai Švitrigaila buvo išstumtas iš Kijevo bei Voluinės ir pri­ verstas bėgti į užsienį, Žygimantas savo ankstesnius pažadus dar kartą patvirtino 1439 m. Trakuose. Olesnickio iniciatyva lenkai net privertė Žygimantą pažadėti, kad, pavesdamas savo vietininkams pilis, jis juos prisaikdinsiąs niekam tų pilių po jo mirties neatiduoti, kaip tik Lenkijos karaliui. Galutinai nugalėjęs Švitrigailą, Žygimantas nebebuvo reikalingas lenkų pagalbos ir jis netrukus pakeitė savo politiką Lenkijos atž­ vilgiu. Užmegzdamas ryšius su Lenkijos priešu, Vokietijos impera­ toriumi Albrechtu Habsburgu, Žygimantas pareiškė, kad Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją jis gavo ne iš lenkų karaliaus, bet paveldėjo ją po savo brolio Vytauto mirties. Siekdamas visiškos nepriklauso­ mybės nuo Lenkijos, Žygimantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš ją ir ruošėsi panaikinti savo anksčiau duotus ištikimybės pasižadė­ jimus, bet staigi mirtis 1440 m. sutrukdė jo planus. Po Žygimanto nužudymo Lietuvos didikai, vadovaujami Jono Goštauto, neketindami, vykdyti ankstesnių Žygimanto pažadų Len­ kijai, pasikvietė Vladislovo brolį Kazimierą į Lietuvą. Savarankiš­ kos Lietuvos politikos griežtas priešas Olesnickis ir kiti Lenkijos didikai sutiko išleisti į Lietuvą trylikos metų Kazimierą, kaip Len­ kijos karaliaus Vladislovo vietininką, reikalaudami, kad Žygimanto anksčiau išduoti raštai po savo mirties perleisti Lietuvą Lenkijos karaliui būtų įvykdyti. Olesnickis reikalavo, kad Lietuva nebeturėtų savo atskiro didžiojo kunigaikščio, bet tiesiog priklausytų Vladis­ lovui. Tačiau Lietuvos didikai nekreipė dėmesio į lenkų reikalavi­ mus ir nieko nepranešę lenkų didikams, atlydėjusiems Kazimierą į Vilnių, Vilniaus katedroje Kazimierą pakėlė ir paskelbė didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Ta proga anksčiau Lenkijos karaliams duoti pažadų raštai buvo sudraskyti. Kazimierą atlydėję lenkų didikai pro­ testuodami išvažiavo iš Vilniaus. '

KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI

249

Lenkijos vidaus ir užsienio politikos vadas Olesnickis, vedęs Lie­ tuvai priešišką politiką, spyrėsi griežtai ir paraidžiui vykdyti anks­ tesnes Lietuvos sutartis su Lenkija, siekdamas Lietuvos inkorporaci­ jos į Lenkiją ir neatsižvelgdamas į tai, kad ankstesnių sutarčių tu ­ rinys nebeatitiko faktinės padėties. Olesnickio raginamas Vladis­ lovas nesutiko su lietuvių Kazimiero pakėlimu į didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą. Lietuviai vis dėlto nekreipė dėmesio į lenkų protestus ir Lietuvos ryšiai su Lenkija nutrūko keleriems metams. Ryšiams su Lietuva atnaujinti iniciatyvos ėmėsi lenkai, kai Vla­ dislovas žuvo Varnos kautynėse. 1444 m. su lenkų delegacija į Vil­ nių atvykęs Olesnickis kvietė Kazimierą į Lenkijos sostą ir 1445 m. vėl ragino jį priimti Lenkijos karūną. Kazimieras delsė, lietuviai priešinosi jo išleidimui į Lenkiją ir lenkų derybos su lietuviais už­ truko net trejus metus, Olesnickiui nenorint lenkų užimtą Podolę užleisti ir ginčijamą Voluinęi palikti Lietuvai. Tik kai Kazimieras 1447 m. davė savo privilegiją, kuria patvirtino politinį Lietuvos sa­ varankiškumą ir pažadėjo išlaikyti Lietuvos teritoriją tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais, lietuviai išleido jį į Lenkiją užimti Lenkijos karaliaus sostą. J. Dlugosz, Opera omnia, t. 13— 14, 1877— 1878; M. Dzieduszycki, Zbigniew Olešnidki, t. 1—2, 1853—1854; B. Baivinski], Žigimont Kejstutovič, velikij kniaz litovsko-russkij, 1905; J. Matusas, Švitrigaila — Lietuvos didysis kunigaikštis, 1938; A. Lewicki, Powstanie Swidrygielïy, 1892; O. Halecki, Dzieje unji Jagiellonskiej, t. 1—2, 1919—1920; O. Halecki, Ostatnie lata Swidrygielly i sprawa Wolynska za Kazimierza Jagiellonczyka, 1915; A. Prochaska, Konfederacya Spytka z Melsztyna (Przewodnik Naukowy i Literacky, rocz. XV, 1887); A. Prochaska, Polska a Czechy w czasach husydkich až do odwolania Korybuta z Czech (Rozprawy Akademji Umiejętnošci. Wydz. hist.-filozof., t. 7—8, 1877— 1878); A. Sokolowski, Elekcya czeska po šmierci Zygmunta Luxemburczyka (Rozprawy Akademji Umiejętnošci. Wycfz. hist.-filozof., t. 5, 1876); W. Zakrzewski, Wladislau III. Königs von Polen Erhebung auf den ungarischen Thron, 1876; D. Angyal, Le traité de paix de Szeged avec les Turcs (Revue de Hongrie, VII); J. Dqbrowski, Wladyslaw I Jagiellonczyk na Wçgrzech 1440—1444, 1922; J. Dqbrowski, La Pologne et l'expédition of Varna (Revue d'Études Slaves, 1930); St. Kwiatkowski, Ostatnie lata Wladyslawa Warnenczyka (Przewodnik Naukowy i Literacky, rok XI, 1883); O. Halecki, The Cru­ sade of Varna, 1943; L Grossé, Stosunki Polski z soborem bazylejskim, 1888; T. Zegarski, Polen und das Basler Konzil, 1910; J. Grzegorzewski, Grob Warnenczyka..., 1910; T.S. Grabowski, Sprawa grobu i szczątkow Wladysiawa Warnehczyka, 1911; M. i Z. Wojciechowscy, Polska Piastöw — Polska Jagiellonöw^ 1946; L. Kolankowskl, Dzieje Wielkiego KsięStwa Litewskiego za Jagiellonöw, t. 1, 1930; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t 1, 1950; O. Halecki, A History of Poland, 1956,

Vladislovas IV Vaza (Wladyslaw IV Vaza; 1595—1648), Lenki­ jos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto III Vazos ir Onos Habsburgaitės vyriausiasis sūnus, 1610 m. išrinktas Maskvos

250

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ

caru, vėliau, 1632—1648 m., Lenkijos feairaliumi ir didžiuoju Lietu­ vos kunigaikščiu. Politiškai iškilo jau didžiosios Maskvos suirutės metu lietuviams ir lenkams ėmus kištis į Rusijos reikalus. I š r i n k i m a s R u s i j o s c a r u . Maskvos carui Vosyliui Šuiskiui sudarius sutartį su švedais, kurie tuo metu kariavo su Lietu­ va, Zigmantas Vaza 1609 m. paskelbė Maskvai karą, su; lietuvių ir lenkų kariuomene apgulė Smolenską ir ėmė kariauti prieš Vosylių Šuiskį. Rusijos bajorai, nepatenkinti Vosyliumi Šiliškiu ir bijodami, kad netoli Maskvos Tušino stovykloje įsitvirtinęs Dimitras Apsime­ tėlis II neužimtų Maskvos, atsiuntė pasiuntinius pas Zigmantą Vazą ir 1610 m. vasario 4 d. su juo sudarė sutartį, pagal kurią jaunas Vladislovas, dar nesulaukęs nė penkiolikos metų, turėjo užimti Mask­ vos sostą, bet Stačiatikių bažnyčios ir bajorų teisės turėjo likti ne­ paliestos. Lenkijos etmonui Stanislovui Žolkievskiui 1610 m. birže­ lio 24 d. sumušus Maskvos caro kariuomenę ir žygiuojant link Maskvos, Maskvos bajorų taryba 1610 m. liepos 17 d. nuvertė Vo­ sylių Šuiskį ir Rusijos caru pripažino Vladislovą. Paskubomis su­ šauktas Rusijos seimas ( z e m s k i j s o b o r ) oficialiai išrinko Vladislovą Rusijos caru ir 1610 m. rugpjūčio 27 d. Maskvos gyventojai prisie­ kė ištikimybę Vladislovui. Rusijos seimo pasiūlytos Vladislovo iš­ rinkimo sąlygos Lietuvos-Lenkijos vardu buvo priimtos Žolkievskio.. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai, 1610 m. rugsėjo mėnesį rusų įleisti į Maskvą, taikingai ją užėmė ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Pas Zigmantą Vazą, apgulusį Smolenską, buvo pasiųsta didžiulė 1246 marių pasiuntinybė, vadovaujama kunigaikščio V. V. Golicyno ir Teodoro Romanovo {metropolito Filareto), galutinai susitarti ir Vladislovą iškilmingai parsivežti į Maskvą. Zigmantas Vaza nesu­ tiko, kad Vladislovas iš katalikybės pereitų į stačiatikių tikybą ir neišleido savo sūnaus į Maskvą, ketindamas pats būti Rusijos ca­ ru. Maskvos bajorai, išrinkdami caru Vladislovą, ketino sudaryti tik dinastinę uniją su Lietuva-Lenkija ir nenorėjo leisti užsieniečiams kištis į Rusijos reikalus. Dėl to Vladislovas maskviečiams buvo pa­ rankus, bet Zigmantas jiems buvo nepriimtinas, nes jis buvo pa­ garsėjęs religiniu netolerantiškumu ir katalikybės stiprinimu. Mask­ viečiai bijojo, kad jis neverstų rusų keisti savo tikėjimo, be to, baiminosi, kad Maskvos valstybė galinti nustoti savo nepriklauso­ mybės ir patekti į tiesioginę Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdžią. Zigmantui reikalaujant, kad, rusai jį išrinktų savo caru ir nesusitariant su maskviečių delegacija, St. Žolkievskis atsisakė savo vadovaujamos padėties ir išvyko iš Maskvos, savo vietą joje užleidęs Aleksandrui Gosievskiui, kuris ėmė diktatoriš­

k a r a l ia i

ir

k u n ig a ik š č ia i

251

kai valdyti Maskvą neprileisdamas žymiųjų Maskvos bajorų prie krašto valdžios ir savo nuožiūra skirdamas žemesnės kilmės parei­ gūnus. Zigmantas Vaza, nepajėgęs perkalbėti maskviečių delegacijos, liepė jos pirmininkus V. V. Golicyną ir metropolitą Filaretą areš­ tuoti ir išvežti į Lenkiją. Tai dar labiau padidino maskviečių nepa­ sitikėjimą. Tuo metu Maskvai jau nebegrėsė pavojus iš Dimitro Apsimetėlio II pusės, kurio karinės pajėgos pakriko ir išsiskirstė. Pats Dimitras Apsimetėlis pasitraukė į Kalugą ir buvo čia nužudy­ tas 1610 m. gruodžio mėnesį. Savavališki lenkų ir lietuvių kariuo­ menės būriai plėšikavo kraštą, pasinaudodami bendra netvarka. Ru­ sų nepasitenkinimas lenkais ir lietuviais stiprėjo. Gosievskis turėjo imtis griežtų priemonių savo kariuomenės dalinių saugumui Mask­ voje sustiprinti. 1610 m. gruodžio mėnesį Zigmantas Vaza aiškiai ruošėsi pats užimti caro sostą. Tomis aplinkybėmis Maskvos pa­ triarchas Hermogenas viešai uždraudė stačiatikiams rusams duoti ištikimybės priesaiką katalikui carui ir ėmė kurstyti rusus prieš lenkus ir lietuvius. Jo žodis buvo labai įtakingas. Rusų kurstymui sustabdyti Hermogenas buvo areštuotas, visus metus kalintas ir neaiškiomis aplinkybėmis mirė 1612 m. sausį kalėjime. Patriarcho Hermogeno kalinimas dar labiau sukėlė rusus. Net ir kalėjime būdamas jis rado būdų rusams kurstyti. Rusų pasiprieši­ nimas lenkų ir lietuvių valdžiai išaugo į platų religinį ir patriotinį sąjūdį, iš kalėjimo slaptai skatinamą patriarcho Hermogeno. Prokopijaus Liapunovo, kunigaikščio Dimitro Trubeckojaus ir kazokų va­ do Jono Zaruckio sutelktos ir vadovaujamos rusų pajėgos kartu su kazokais jau 1611 m. pavasarį priartėjo prie Maskvos. Gosievskio vadovaujama lietuvių ir lenkų Maskvos įgula užsidarė Krem­ liuje ir Kitaigorode, o didelė Maskvos miesto dalis sudegė 1611 m. kovo 19 d. maskviečių sukilimo metu. Liapunovas, Trubeckojus ir Zaruckis bandę sudaryti laikiną vyriausybę, bet dėl bajorų, kazo­ kų ir valstiečių interesų skirtingumų nepajėgė bendradarbiauti. Lia­ punovas buvo kazokų nužudytas 1611 m. liepos 22 d., susitelkusių bajorų karinės pajėgos išsiskirstė, o kazokai ėmė savavaliauti. Rusų religiniam ir patriotiniam sąjūdžiui ėmė vadovauti Žemu­ tinio Naugardo mėsininkas Kuzma Mininas ir kunigaikštis Dimit­ ras Požarškis. 1612 m. pradžioje tautinis sąjūdis jau taip sustiprėjo, kad apėmė visą šiaurinę ir rytinę Rusiją. Minino ir Požarskio su­ telktos karinės pajėgos artėjo prie Maskvos. Rusų apsuptai Gosievskio įgulai Maskvoje į pagalbą skubėjo Lietuvos etmonas Jonas K. Chodkevičius su kariuomene. Iš pradžių jam pavyko kariais, maisto ištekliais ir karine medžiaga kiek sustiprinti lietuvių bei lenkų įgu­

252

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

lą Maskvoje, bet pagrindinės Chodkevičiaus pajėgos buvo atkirs­ tos nuo Maskvos. 1612 m. spalio 22 d. kazokai jėga paėmė lietuvių ir lenkų ginamą Maskvos Kitaigorodą. Spalio 26 d. iš bado pasida­ vė ir Kremliuje užsidariusios lietuvių bei lenkų įgulos likučiai. Mask­ vai gelbėti skubėjo pats Zigmantas Vaza su didesnėmis karinėmis pajėgomis, bet jau buvo per vėlu. Ji jau buvo rusų paimta. Rusams nusikračius lietuvių bei lenkų valdžios, susirinkęs Ru­ sijos seimas 1613 m. vasario 7 d. caru išrinko metropolito Filareto sūnų Mykolą Romanovą. Rusijos valstybė pamažu atsigavo ir su­ stiprėjo, bet Vladislovas, turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą, tebereiškė pretenzijas į sostą ir toliau titulavosi Ru­ sijos caru, nepripažindamas Mykolo Romanovo. 1617 m. gegužės mėnesį išsirengė į! karo žygį prieš Maskvą, ketindamas ją užimti. Kariuomenei vadovavo Lietuvos etmonas Jonas K. Chodkevičius. Dorogobužas ir Viazma pasidavė Vladislovui ir jį pripažino caru. Maskvoje prasidėjo sumaištis^ 1618 m. Vladislovo kariuomenė pa­ siekė pačią Maskvą, bet jos vis dėlto paimti neįstengė. 1618 m. pa­ baigoje šešiolikai metų buvo sudarytos Deulino paliaubos, kuriomis Maskva oficialiai pripažino Lietuvai dar 1611 m. birželio 3 d. Zig­ manto paimtą Smolenską bei jo sritį, taip pat Lenkijai perleido Čer­ nigovą ir Seversko Naugardą su sritimis. Metropolitas Filaretas buvo paleistas iš Lenkijos. Per paliaubų derybas maskviečiai spy­ rėsi, kad Vladislovas nustotų vadinęsis caru, bet jis neatsisakė šio titulo. I š r i n k i m a s L e n k i j o s k a r a l i u m i ir d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u ; Dar gyvas būdamas Zigmantas Va­ za rūpinosi, kad lenkai ir lietuviai pripažintų Vladislovą savo sosto įpėdiniu ir kad Vladislovas būtų vainikuotas tėvui dar gyvam esant. Lietuvos-Lenkijos didikai dėl to priešinosi Zigmantui, nes pasta­ rasis siekė absoliutizmo ir spaudė nekatalikus. Tačiau pats Vladis­ lovas buvo tiek lenkų, tiek lietuvių mėgiamas. Ne kartą jis buvo dalyvavęs karo žygiuose ir atlikęs įvairių tėvo pavestų valstybinio pobūdžio darbų., Vladislovas paprastai kartu su tėvu dalyvaudavo visokiose iškilmėse, buvo tėvo įtrauktas į valstybės reikalus ir ba­ jorai buvo pratę jį laikyti sosto įpėdiniu. Be to, Vladislovas palaikė asmeniškus draugiškus santykius su savo tėvo nuskriaustaisiais, ku­ rie tikėjosi, kad jų! skriaudos bus atitaisytos po Zigmanto mirties. Dėl to Zigmantui Vazai 1632 m. mirus, Vladislovą palaikė ne tik buvę jo tėvo šalininkai, bet ir visa opozicija. Joks kitas kandidatas į sostą nebuvo keliamas ir Vladislovą greit išrinko. Tai buvo pir­ moji ir paskutinioji tokia trumpa ir rami elekcija. Ją pagreitino ir atsinaujinęs karas su Maskva.

KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI

253

M a s k v o s k a r a s . Kai Zigmantas Vaza mirė, Deulino pa­ liaubos dar nebuvo pasibaigusios, tačiau Maskvos vyriausybė nu­ tarė pasinaudoti 1632 m. Lietuvoje-Lenkijoje prasidėjusiu tarpuvaldžių ir skubiai pasiuntė Mykolo Seino vadovaujamą didžiulę ka­ riuomenę Smolenskui iš Lietuvos atimti. Maskvos karo pavojus suartino lietuvius su lenkais ir jie 1632 m. pirmą kartą istorijoje skubiai ir sutartinai su lenkais išrinko Vladislovą Lenkijos karaliu­ mi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, net nekeldami atskirų Lietu­ vos išrinkimo sąlygų. Maskvos kariuomenei kelio pastoti išskubėjo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvilas, bet jo maža kariuome­ nė neįstengė sulaikyti Šeino. Maskviečiai) apgulė Smolenską ir beveik visus metus išlaikė jį apgulę, kol pats Vladislovas su jungtine lietuvių ir lenkų kariuomene 1633 m. rudenį atėjo jo išvaduoti. 15 000 lietuvių bei lenkų kariuo­ menė atkirto 100 000 rusų kariuomenės nuo maisto bei karinių reik­ menų išteklių, ją apsupo ir 1634 m. vasario 25 d. privertė pasiduo­ ti. Išvadavęs Smolenską, Vladislovas žygiavo Maskvos link ir pa­ siekė Beląją, bet tuo metu atėjo žinios, kad turkai užpuolė Lenkiją. Dėl to Vladislovas toliau nebežygiavo, bet sutiko derybomis už­ baigti 1632—1634 m. Maskvos karą. 1634 m. gegužės 28 d. buvo sudaryta Polianovkos „amžinoji taika", kuria Maskva dar kartą at­ sisakė Smolensko, Černigovo ir Seversko Naugardo su sritimis Lie­ tuvos-Lenkijos Respublikos naudai ir vėl atsisakė savo ankstesnių pretenzijų į Estijos, Livonijos ir Kuršo žemes. Be to, Mykolas Ro­ manovas sumokėjo didelę kontribuciją karo išlaidoms atlyginti, o Vladislovas pripažino Mykolą Romanovą Rusijos caru, atsisakė savo teisių į Maskvos sostą ir pažadėjo grąžinti Maskvos bajorų 1610 m. išduotą raštą, kuriuo buvo patvirtinamas jo išrinkimas caru. Po tai­ kos sudarymo nustačius sienas tarp Lietuvos-Lenkijos ir Maskvos tarpusavio taikos buvo laikomasi ir karas su Maskva nebeatsinaujino per visą Vladislovo viešpatavimo laiką. V l a d i s l o v a s — L e n k i j o s k a r a l i u s . Užbaigęs karą su Maskva, Vladislovas skubiai grįžo į Lenkiją jos ginti nuo turkų. Atvykęs į Lvovą ir grasindamas įsiveržti į pačią Turkiją, Vladislovas pasiūlė taikos sutartį, kurią turkai 1634 m. spalio mėnesį priėmė. Šiuo susitarimu Vladislovas pažadėjo suvaldyti Lenkijai priklausan­ čius Ukrainos kazokus, kad jie nepuldinėtų turkų ir totorių, o Tur­ kijos sultonas pažadėjo sulaikyti Krymo totorius nuo Ukrainos ir Lenkijos puldinėjimų. Turkijos sultonas dar pažadėjo Moldavijos ir Valachijos valdovais skirti lenkų parinktus ii; Lenkijai draugiš­ kus asmenis.

254

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ

Sudaręs taikos sutartis su Rusija ir Turkija Vladislovas, būdamas švediškos Vazų dinastijos narys, priešingai savo Lenkijos karaliumi išrinkimo sąlygose duotam pažadui nesirūpinti Švedijos sostu, pareiš­ kė savo įgimtų teisių. į jį, kuriame tuo metu sėdėjo jauna moteris, karalienė Kristina. Dar 1632 m. Vokietijoje žuvus Švedijos karaliui Gustavui Adolfui, Vladislovas buvo ketinęs vesti jo našlę ir atgauti savo tėvo prarastą Švedijos sostą, bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė Gustavo Adolfo dukterį Kristiną. Tada Vladis­ lovas,) siekdamas Švedijos sosto, sumanė pirštis Kristinai, bet tam projektui pasipriešino Švedijos didikai. 1635 m. pasibaigus Švedijos bei Lietuvos-Lenkijos 1629 m. Altmarko paliauboms, Vladislovas nutarė pradėti karą. Lietuvos etmo­ nas Kristupas Radvilas su lietuvių kariuomene 1635 m. įsiveržė į švedų Livoniją, stengdamasis ją atkariauti, ir išvarė švedus iš Cėsio srities. Tuo tarpu pats Vladislovas su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje. Lenkai nebuvo linkę kariauti, Vladislovą pa­ laikė tik lietuviai. Tuo metu Vakarų Europoje vykstant Trisdešim­ ties metų karui, Habsburgų priešams buvo svarbu sustabdyti Lie­ tuvos-Lenkijos ir Švedijos karą, kad švedų kariuomenė galėtų ka­ riauti Vokietijoje. Prancūzijos, Anglijos ir Olandijos atstovams pa­ vyko prikalbinti lenkus ir švedus sudaryti paliaubas prieš Vladis­ lovo ir lietuvių norą. 26-rių metų paliaubos buvo sudarytos 1635 m. Štumsdorfe (Stuhmsdorf), kuriomis Lenkija atgavo Prūsijos pajūrio miestus bei uostus, buvusius švedų valdžioje nuo 1629 m. Altmarko paliaubų. Štumsdorfo! paliaubomis, nepaisant lietuvių protestų, šve­ dams buvo palikta Livonija ligi Dauguvos upės. Prieš savo norą seimo priverstas sutikti su Štumsdorfo paliaubomis, Vladislovas vis dėlto jomis neatsisakė nuo savo dinastinių pretenzijų į Švedijos sostą, bet jau vėliau nebeturėjo kitos progos joms paremti. Vladislovas iš pradžių palaikė draugiškus ryšius su Austrija ir 1637 m. vedė Vokietijos imperatoriaus Ferdinando II dukterį Ce­ ciliją Renatą, tikėdamasis gauti iš Habsburgų pagalbos prieš Šve­ diją. Tokia Vladislovo politika sukėlė lenkų šlėktos, nelinkusios į jokį karą, nepasitikėjimą savo karaliumi. Vėliau Vladislovas suar­ tėjo su Prancūzija, 1645 m. vedęs antrąją žmoną Mariją Liudviką, Prancūzijos Gonzągue-Nevers kunigaikštytę. Draugiškus ryšius su Prancūzija ypač skatino' jo žmona ir Lenkijos kancleris Jurgis Osolinskis. Savo viešpatavimo pabaigoje Vladislovas, Osolinskio ir Koniecpolskio remiamas, Venecijos pasiuntinio Tiepolo veikiamas, paruo­ šė grandiozinį planą tarptautinei sąjungai prieš Turkiją suorgani­ zuoti, ketindamas pats kryžiaus karui vadovauti. Koalicijai prieš

k a r a l ia i

IR KUNIGAIKŠČIAI

255

turkus pritarė popiežius, ją parėmė Venecijos Respublika, palanki buvo net Maskva, Planuojamam karui su Turkija Vladislovas ėmė savo lėšomis ir savo nuožiūra samdyti kariuomenę ir užmezgė tie­ sioginius ryšius su kazokais, bet susilaukė stiprios senato, seimo ir šlėktos opozicijos, kuri įtarė jį siekiant absoliutizmo ir ketinant samdytą kariuomenę panaudoti bajorų aukso laisvei suvaržyti. 1646 m. seimas pareikalavo iš karaliaus paleisti jau susamdytą ka­ riuomenę ir ateityje jos neberinkti be seimo sutikimo. Seimas gra­ sė visuotiniu šlėktos sukilimų prieš karalių ir Vladislovas turėjo atsisakyti nuo savo karo prieš Turkiją planų, Po to Vladislovas jau nebeturėjo jokių didelių planų ir bajorų suvaržytas nugrimzdo į apatiją, leisdamas gyvenimui eiti savo vaga. Jo apatiją didino ir vienintelio sūnaus ankstyva mirtis bei jo paties nepagydoma lijga. Savo vidaus politika Vladislovas buvo daug populiaresnis negu jo tėvas. Priešingai savo tėvo religiniam prokatalikiškam fanatiz­ mui, Vladislovas tikėjimo klausimais buvo tolerantiškas ir stengėsi tarpusavyje sutaikyti visas Lietuvoj e-Lenki j oje buvusias religines grupes. Atsižvelgdamas į tai, kad didelė Gudijos ir Ukrainos gy­ ventojų dalis buvo griežtai nusistačiusi prieš bažnytinę uniją su Romos katalikų bažnyčia, Vladislovas 1633 m. sutaikė unitus su stačiatikiais, patvirtindamas stačiatikių bažnytinės hierarchijos a t­ kūrimą greta unitų bažnytinės vyriausybės. Nemažai cerkvių, ku­ rios unitų buvo jėga užimtos Zigmanto Vazos laikais, dabar buvo grąžinta stačiatikiams. Metropolito Petro Mohilos Kijeve įkurta sta­ čiatikių akademiją tapo svarbiu kultūros centru, atviru vakarietiš­ koms įtakoms ir turėjusiu didelės įtakos net Rusijos stačiatikų baž­ nyčiai. Priešingai negu jo tėvas, nemėgęs jėzuitų ir nepasidavęs jų įta­ kai, Vladislovas savo tolerantiška religine politika buvo griežtai nusistatęs prieš religines riaušes. 1640 m. Vilniaus kalvinistų bylos išsprendimu sudraudęs riaušių kėlėjus, Vladislovas bandė sutaikyti katalikus su protestantais. 1645 m. Toninėje buvo sušauktas bend­ ras katalikų ir protestantų suvažiavimas — Colloquium Charitativum. Tačiau Vladislovo viltys tomis draugiškomis katalikų ir protestantų diskusijomis atkurti religinę vienybę neišsipildė. Vis dėlto visiems nekatalikams buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė ir nekatalikai lygiomis su katalikais vėl buvo skiriami visais valstybės pareigū­ nais. Vladislovas nepritarė Lenkijos didikų ir šlėktos pastangoms plėsti baudžiavą į Ukrainą ir versti laisvuosius valstiečius bei nerejestrinius kazokus baudžiauninkais, tačiau nepajėgė sustabdyti ka­ zokų engimo. Didikų Višnioveckių, Koniecpolskių, Kalinovskių, Po-

256

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

tockių ir kitų galiūnų, taip pat šlėktos spaudžiami kazokai net kelis kartus Vladislovo laikais buvo sukilę. Žymesnieji tų sukilimų buvo: 1635 m., vadovaujamas Sulimos, ir 1637—1638 m., vadovaujamas Pavliuko, sukeltas 1635 m. seimo nutarimo sumažinti rejestrinių ka­ zokų skaičių ir nerejestrinius kazokus versti baudžiauninkais. Žiau­ riai užgniaužus 1637—1638 m. kazokų sukilimą, rejestrinių kazokų buvo palikta tik 6000 ir kazokų savivaldybė buvo apkarpyta. Po 10 metų pribrendo garsusis Bagdono Chmelnickio vadovaujamas kazokų ir valstiečių sukilimas, prasidėjęs 1648 m. Gavęs žinią, kad Chmelnickis sumušė ir sunaikino visą lenkų kariuomenę kautynėse ties Geltonaisiais Vandenimis ir Korsune, net abu etmonus paėmė į nelaisvę, Vladislovas tuo kritišku momentu, 1648 m. gegužės 20 d., Merkinėje mirė. Ukrainos sukilimo malšinimu jau teko rūpintis Vla­ dislovo broliui Jonui Kazimierui, 1648 m. išrinktam Lenkijos kara­ liumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Vladislovas mirė nepali­ kęs įpėdinių. Iš savo pirmosios žmonos Cecilijos Renatos jis turėjo sūnų Žygimantą, kuris mirė 1648 m., dar būdamas vaikas, o iš savo antrosios žmonos Marijos Liudvikos Vladislovas neturėjo vaikų. L i e t u v o s s a n t y k i a i s u L e n k i j a . Vladislovas buvo lie­ tuvių ir lenkų sutartinai išrinktas. Dar tėvui' gyvam tebesant Vla­ dislovas buvo gana populiarus Lietuvoje, nes pats aktyviai dalyva­ vo karuose prieš Maskvą. Jį mėgo Zigmanto Vazos proteguojami katalikai, palaikydami dėl savo artimų ryšių su jo tėvu. Be to, Vla­ dislovą palaikė ir Zigmanto Vazos neapkenčiami ir ujami Lietuvos protestantai, su kuriais Vladislovas buvo užmezgęs ryšius ir ku­ riems žadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriaudas. Lietuvos pro­ testantų vadui Kristupui Radvilui Vladislovas buvo pažadėjęs po kataliko Leono Sapiegos mirties perleisti! Vilniaus vaivados ir di­ džiojo Lietuvos etmono vietas. Vėliau išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vladislovas tą pažadą ištesėjo. Protestantai biržiečiai Radvilai vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didikų šeima. 1632 m. lietuviai dalyvavo konvokaciniame bei elekciniame ir 1633 m. karūnaciniame seime, darniai bendradarbiaudami su lenkais. Pirmą kartą jie nepateikė jokių savo reikalavimų lenkams naujo valdovo rinkimo proga. Jie skubėjo kartu su lenkais išrinkti savo taktu ir gabumais visų gerbiamą Vladislovą, juo labiau kad Maskva tarpuvaldžio metu jau buvo pradėjusi karą prieš Lietuvą. 1632 m. konvokaciniame seime lietuviai iri lenkai susitarė laikytis vienybės ir nerinkti sau valdovo vieni be kitų. Elekcinis seimas buvo trum­ pas ir ramus, pirmą kartą1 lietuviams ir lenkams sutartinai išsiren­ kant bendrą valdovą. Taip pat ir karūnaciniame seime lietuviai dar­

K A R A LIA I

IR K U N I G A I K Š Č I A I

257

niai su lenkais dalyvavo karūnavimo! iškilmėse, o Vladislovas pri­ siekė išlaikyti kartu Lietuvos ir Lenkijos teises. Lietuviai ir lenkai bendradarbiavo ir gindami Smolenską, taip pat sumušant maskviečius. Tik sudarius 1634 m. Polianovos taiką kilo kiek nesklandumų tarp Lietuvos ir Lenkijos kanclerių dėl tai­ kos sutarties dokumento saugojimo. Sutarčių su Maskva dokumen­ tai paprastai būdavo saugomi Lietuvos Metrikoje. Šį kartą, kai Lenkijos kancleris norėjo sutarties aktą pasiimti savo žinion, Lie­ tuvos kancleris Stanislovas Albrechtas Radvilas pasipriešino ir Vla­ dislovas tą sutartį perdavė jam įtraukti į Lietuvos Metriką. 1635 m. seime vėl kilo ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos kanclerių, katras judviejų turi priimti Maskvos pasiuntinius. Ginčo metu Lietuvos kancleris Stanislovas Albrechtas Radvila pareiškė, kad šiaurės kraš­ tų pasiuntinybės visuomet būdavusios priimamos lietuvių, o vaka­ rų ir pietų Europos pasiuntinius visuomet priiminėję lenkai. Len­ kams vis dėlto pavyko į savo pusę patraukti Vilniaus vaivadą Kris­ tupą Radvilą; dėl to buvo prieita prie kompromiso, šį kartą išim­ ties keliu Maskvos pasiuntinius priimant abiejų valstybių kancle­ riams, taip pat abiem kancleriams jiems duodant atsakymą. Santykiai tarp lietuvių ir lenkų buvo kiek įsitempę per 1635 m. karą su švedais. Lietuviai buvo suinteresuoti iš švedų atimti Livoni­ ją, buvusią į šiaurę nuo! Dauguvos, ir jau buvo išstūmę švedus iš visos Cèsio vaivadijos, bet lenkai nelinko į karą ir paskubėjo su­ daryti 1635 m. Štumsdorfo paliaubas, palankias Lenkijai, bet ne­ palankias Lietuvai, nes ji ne tik nieko nelaimėjo tomis paliaubomis, bet dar privalėjo grąžinti švedams jau' lietuvių atkariautą Livoni­ jos dalį. Nepatenkinti tomis paliaubomis lietuviai iš pradžių vieni patys bandė toliau kariauti prieš| švedus. Bendrame seime su len­ kais Lietuvos atstovai protestavo prieš tų paliaubų sutarties ratifi­ kavimą, bet vis dėlto nusileido, kai lenkai pažadėjo lietuviams kuo kitu atsilyginti. Kad ir nenoromis, lietuviai grąžino švedams jau atkariautas Livonijos dalis, pasitraukdami ligi Dauguvos. Vėliau Vladislovo laikais lietuviai svarbesnių nesusipratimų su lenkais nebeturėjo. Apskritai Lietuva Vladislovo laikais kiek atsi­ gavo, nes 1634 m. susitaikius su Maskva ir 1635 m. su Švedija, karų nebebuvo net keliolika metų. Vladislovo valdymo laikotarpis buvo ramus ligi Bagdono Chmelnickio vadovaujamo Ukrainos kazokų su­ kilimo 1648 m. Pamiętniki Albrychta Stanislawa x. Radziwilla, kanclerza W. Litewskiego, wyd. przez E. Raczinskiego, t. 1—2, 1839; A. Hirschbeig (red.), Dziennik Jana Piotrą Sapiehy (1608—1611) (Polska a Moskwa w pierwszej polowie wieku XVII. Zbiór materialów do historyi stosunków polsko-rossyjskich za Zygmunta III, 1901); 17. K. Avižonis.

258

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

G. F o r s te n , Baltijskij vopros v XVI—XVII si, t. 2, 1894; S.F. P l a t o n o v , Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve v XVI—XVII v.v., 3 leid., 1910; A . S z e l q g o w s k i , Sprawa pôlnocna w wiekach XVI i XVII, cz. 1: Walka o Baltyk, 1904; cz. 3: O ujšcie Wisly wielka wojna Pruska, 1905; A . S z e l q g o w s k i , Rozklad Rzeczy i Polska za panowania Wladyslawa IV, 1907; A. P r o c h a s k a , Hetmana Zôlkiewskiego traktai pod Moskwą 1610 r. (Przegląd Historyczny, t. 13, zesz. 2—3, 1911); A . P r o c h a s k a , Wyprawa na Smolensk (Kwartalnik Litewski, t. 5, 1911); W. C z e r m a k , Polska wobec wyniku wojny 30-letniej (jo kn. Studya historyczne, 1901); W. C z e r m a k , Plany wojny tureckiej Wladyslawa IV (Rozprawy Akad. Umiej. Wydz. hist.-filozof., t. 6 (31), 1895); K . S z a jn o c h a , Dwa lata dziejôw naszych 1646, 1648, t. 1—2, 1865—1869; L. K u b a la , Jerzy Ossolinski, 2 leid., 1924; A. J a b l o n o w s k i , Akademia Kijovsko-Mohilanska, 1900; W. C z a p lih s k i, Polska a Prusy i Brandenburgia za Wladyslawa IV, 1947; K . K w i a t k o w s k i , Dzieje narodu polskiego za panowania Wladyslawa IV, krôla Polskiego i Szweckiego, 1823; A. Š a p o k a (red.), Lietuvos istorija, 3 leid., 1950; A. Š a p o k a , Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos, 1938; K . A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; V. S r u o g ie n ė , Lietuvos istorija, 1956; W .F , R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; O. H a le c k i, A History of Poland, 1956; M.T. F lo r in s k y , Russia: A History and an Interpretation, t. 1, 1953.

Zigmantas Vaza (1566—1632), Gustavo Vazos vaikaitis, Švedijos karaliaus Jono III ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės vienintelis sūnus, Lenkijos karalius (Zygmunt III) ir didysis Lietuvos kunigaikštis 1587—1632 m.f kartu Švedijos karalius 1592—1604 m. Gimė Gripsholmo kalėjime, ,kur jo tėvas ir motina buvo kalinami to meto Švedijos karaliaus Ericho XIV. Nors jo tėvas ir švedai bu­ vo protestantai, Zigmantas Vaza buvo savo motinos ir vokiečių jė ­ zuitų išauklėtas katalikiška dvasia, nes buvo tikimasi, kad po jo motinos bevaikio brolio Žygimanto Augusto mirties Lietuvos ir Len­ kijos sostas atiteks jam, kaip artimiausios moteriškosios linijos Jogailaičiui. I š r i n k i m a s L e n k i j o s k a r a l i u m i ir p r i p a ž i n i ­ m a s d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u . Po netikėtos Stepono Batoro mirties kandidatais į Lietuvos-Lenkijos sostą buvo keliami Vokietijos imperatoriaus Rudolfo brolis Maksimilijonas Habsburgas, Maskvos caras Teodoras ir Švedijos karalaitis Zigmantas Vaza. Kai kurie Lenkijos didikai, vadovaujami Zborovskių, nepa­ tenkinti buvusia Batoro valdžia ir jo laikais įtakingo Lenkijos kanc­ lerio bei etmono Jono Zamoiskio galia, rėmė Maksimilijono kandi­ datūrą. Zamoiskis ir jo priešininkai atvyko į 1587 m. elekcinį seimą su dideliais kariuomenės būriais, pasiruošę net vidaus karui. Buvo nesutikimų ir tarp lietuvių bei lenkų. Atvykę į Varšuvą lietuviai su­ stojo visai atskirai nuo lenkų, įrengę savo stovyklą kitapus Vys­ los, ir į elekciją nėjo, su lenkais derėdamiesi tik per delegatus, aiš­

k a r a l ia i

ir

K U N IG A IK ŠČ IA I

259

kiai už vieną ar kitą kandidatą nepasisakydami ir reikalaudami, kad lenkai pašalintų kariuomenę iš elekcijos lauko. Dalis lenkų, ilgiau nebelaukdami lietuvių prisidedant prie bend­ ros valdovo elekcijos, Zamoiskio ir Žygimanto Augusto sesers Onos Jogailaitės, Batoro našlės, paveikti, 1587 m. rugpjūčio 19 d. kara­ liumi išsirinko Zigmantą Vazą. Lietuviai tuoj pareiškė protestą prieš savavališką lenkų elgesį. Kita lenkų dalis, vadovaujama Zamoiskio priešininkų Zborovskių, taip pat pareiškė protestą prieš Zigmanto Vazos paskelbimą karaliumi ir taip pat vieni patys be lietuvių 1587 m. rugpjūčio 22 d. karaliumi: išrinko Maksimilijoną Habsburgą. Lietuviai nepripažino nė vieno be jų lenkų paskelbto karaliaus ir pasiryžo išnaudoti Lietuvos naudai susidariusią padėtį, nes jų parėmimas Maksimilijono ar Zigmanto Vazos galėjo išspręsti dvi­ gubos elekcijos painiavą. Tiek Maksimilijono, tiek Zigmanto Vazos atstovai pradėjo derybas su lietuviais, stengdamiesi patraukti į savo pusę. Zigmanto Vazos teta Ona Jogailaitė taip pat stengėsi palenk­ ti lietuvius savo seserėno naudai. Zigmanto Vazos šalininkai Lenkijoje sušaukė suvažiavimą Vislicoje 1587 m. spalio 7 d. Zamoiskio paveiktas Vislicos suvažiavimas pasmerkė Maksimilijono Habsburgo ir patvirtino Zigmanto Vazos išrinkimą karaliumi. Zigmantas Vaza jau buvo suskubęs atvykti į Dancigą. Tačiau Maksimilijono šalininkai neketino nusileisti ir 1587 m. lapkričio 1 d. Mogilos suvažiavime pasmerkė Vislicos su­ važiavimo nutarimus ir paneigė Zigmanto Vazos išrinkimo teisė­ tumą. Lietuviai nedalyvavo nei Vislicos, nei Mogilos suvažiavimuo­ se. Jie vis tebesilaikė nuošaliai, aiškiai nepasisakydami nei už Zig­ mantą Vazą, nei už Maksimilijoną. Kai kurie Lietuvos didikai, ypač Radvilai ir Chodkevičiai, linko remti Maksimilijoną Habsburgą. Dau­ guma vidutinės bei smulkiosios Lietuvos bajorijos, tikėdamiesi iš­ vengti galimo karo su Maskva naštos, palaikė Maskvos caro Teodo­ ro kandidatūrą. Tačiau daugeliui buvo priimtinas ir Zigmantas Va­ za, kaip moteriškos linijos Jogailaitis, prieš kurio asmenį jie nieko neturėjo, o protestavo1 tik prieš lenkų vienašališką jo išrinkimą. 1587 m. spalio pradžioje Vilniuje įvyko visuotinis lietuvių suva­ žiavimas, kuris nutarė pasiųsti pasiuntinius pas Zigmantą Vazą ir pas Maksimilijoną geresnėms didžiojo Lietuvos kunigaikščio pripa­ žinimo sąlygoms iš varžovų; išsiderėti. 1587 m. lapkričio 8 d. ant­ rasis lietuvių suvažiavimas Vilniuje susitarė dėl varžovams keltinų sąlygų. Už Zigmanto Vazos pripažinimą didžiuoju Lietuvos kuni­ gaikščiu ypač veikė Lietuvos vicekancleris Leonas Sapiega, Tuo tarpu Zigmanto Vazos; šalininkai lenkai, nebelaukdami, kol lietuviai galutinai apsispręs, vieni patys be lietuvių 1587 m. gruo­

260

LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE

džio 27 d. karūnaciniame Krokuvos seime vainikavo Zigmantą Vazą karaliumi. 1587 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Brastoje vėl įvyko ats­ kiras lietuvių suvažiavimas, kuris apsvarstęs Maksimilijono Habsburgo ir Zigmantol Vazos pasiūlymus jau aiškiai pasisakė už Zig­ mantą Vazą ir Lietuvos vardu pasiuntė delegaciją į Krokuvą, kur karūnacinis seimas dar nebuvo pasibaigęs. Tarp kitų didžiojo Lie­ tuvos kunigaikščio pripažinimo sąlygų lietuviai iš Zigmanto Vazos reikalavo prisiekti visas Lietuvos teises ir laisves, patvirtinti pačių lietuvių paruoštą naują Lietuvos Statuto laidą, palaikyti taiką su Maskva ir pripažinti Livoniją Lietuvai arba grąžinti jai 1569 m. Liublino1 seime nuo Lietuvos atplėštas žemes. Dėl lietuvių keliamų sąlygų, ypač dėl Livonijos pavedimo! Lietuvai ir dėl naujos Lietu­ vos Statuto laidos patvirtinimo, kilo ilgos ir sunkios derybos su lenkais ir su Zigmantu Vaza. Zigmanto Vazos padėtis dar nebuvo tikra, nes jo varžovas Mak­ similijonas Habsburgas, Zborovskių ir kitų lenkų remiamas, su ka­ riuomene žygiavo į Lenkiją. Zigmanto Vazos teta Ona Jogailaitė, Batoro našlė, paskyrė 100 000 auksinų kareiviams susamdyti, kad šie sustiprintų Lenkijos kariuomenę seserėno teisėms į Lenkijos sos­ tą ginklu ginti. Gresiančio vidaus karo akivaizdoje lenkams buvo svarbu susitarti su lietuviais dėl Zigmanto Vazos pripažinimo. Lie­ tuvių delegatams grasinant tuoj išvažiuoti iš Krokuvos, jei jų reika­ lavimai nebus patenkinti, lenkai parodė nuolaidą, leisdami Zigman­ tui Vazai patvirtinti naują Lietuvos Statuto laidą. Tada lietuviai su­ tiko eiti į kompromisą su lenkais dėl Livonijos valdymo. Taip Zig­ mantas Vaza turėjo patenkinti daugumą lietuvių reikalavimų. 1588 m. sausio 27 d. jis prisiekė Lietuvai, patvirtindamas visas jos teises, laisves iri privilegijas. Lietuvių neseniai sudarytos 15 metų paliau­ bos su Maskva buvo patvirtintos, patvirtinta ir naujoji Lietuvos Statuto laida, o Livoniją buvo susitarta valdyti bendrai su lenkais alternatyvos principu,' visas žemes, pilis, miestus, valsčius ir paja­ mas dalijantis pusiau. Zigmantas Vaza prisiekė saugoti visas Lie­ tuvos teises, o lietuvių delegatai visos Lietuvos vardu pripažino jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Netrukus po to atėjo žinia, kad Lenkijos etmonui Zamoiskiui dar 1588 m. sausio 24 d. pavyko kau­ tynėse ties Byčyna Silezijoje sumušti Maksimilijono ir Zborovskių karines pajėgas ir kad pats Maksimilijonas Habsburgas pateko Zamoiskio nelaisvėn. Lenkai gailėjosi paskubėję nusileisti lietuviams, bet jau nieko nebegalėjo pakeisti, nors ir nesutiko 1588 m. Lietuvos Statuto įtraukti į seimo konstitucijas. Su Zigmanto Vazos išrinkimu Lenkijos karaliumi 1587 m. ir jo pripažinimu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 1588 m. Lietuvos-Len-

K A R A LIA I

IR K U N I G A I K Š Č I A I

261

kijo,s istorijoje prasidėjo Vazų laikotarpis, trukęs ligi 1668 m. ir sukėlęs nemažai vidaus ir užsienio krizių. Š v e d i j o s s o s t o r e i k a l a i . Švedų karalaitis Zigmantas Vaza, dar prieš išvykdamas Lenkijon, 1587 m. rugsėjo pradžioje bu­ vo pasirašęs Kalmaro artikulus, kuriais apsaugoti Švedijos reikalai nuo lietuvių bei lenkų kišimosi į juos ir sureguliuoti Švedijos atei­ ties santykiai su Lietuvos-Lenkijos Respublika, kai Zigmantas Va­ za po savo tėvo mirties paveldės Švedijos sostą. Lietuvos-Lenkijos Respubliką ir Švedijos karaliją turėjo sujungti tas pats valdovas, bet kiekviena iš jų turėjo išlaikyti savo valdžią, įstatymus ir pap­ ročius. Švedija turėjo ir toliau likti protestantiškas kraštas, o jos karaliui joje nesant turėjo būti valdoma septynių švedų tarybos, kurios šeši nariai turėjo būti pasirinkti karaliaus Zigmanto Vazos, o vienas jo dėdės protestanto kunigaikščio Karolio Vazos. Lenkams taip pat rūpėjo sunormuoti savo santykius su Švedija ir apsisaugoti nuo švedų kišimosi į Lenkijos reikalus. Lenkų nutar­ tose Zigmanto Vazos išrinkimo sąlygose, be kitų dalykų, buvo rei­ kalaujama, kad Zigmantas Vaza su savimi neatsivežtų didesnio sve­ timšalių skaičiaus, kad vėliau juos atleistų, kad nedalytų jokių Len­ kijos turtų ar tarnybų svetimšaliams, kad asmens sargybą laikytų tik iš Lenkijos bei Lietuvos piliečių ir kad tapęs Švedijos karaliumi neleistų į Lenkiją atvykstantiems švedų senatoriams kištis į Lietu­ vos-Lenkijos reikalus. Be to, iš Zigmanto Vazos pagal išrinkimo są­ lygas buvo reikalaujama sudaryti su Švedija sąjungąj prieš abiejų valstybių priešus, į Švediją vykti tik Lietuvos-Lenkijos bajorams sutikus, savo vaikus aprūpinti ne tikį iš Lenkijos ir Lietuvos, bet ir iš Švedijos išteklių, švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietu­ vos-Lenkijos, savo lėšomis įsteigti Lietuvos-Lenkijos laivyną ir Šve­ dijos lėšomis i,aprūpinti Lietuvos-Lenkijos Respublikos pilis, esančias Turkijos pasienyje, amunicija. Švedams ypač buvo nepriimtinas lenkų reikalavimas dėl Estijos. Zigmanto Vazos tėvas, prieš išleisdamas sūnų į Lenkiją, jam įsak­ miai nurodė grįžti į Švediją, jei lenkų delegacija, jo laukianti Dancige, griežtai reikalautų Estiją užleisti Lietuvai-Lenkijai, kaip bū­ tiną ištikimybės pareiškimo sąlygą. Tačiau tuo reikalu buvo pasiek­ tas kompromisas, Estijos valdymo reikalo išsprendimą atidedant vė­ lesniam laikui, po Švedijos karaliaus Jono III mirties. Jonui III 1592 m. mirus, Zigmantas Vaza paveldėjo Švedijos sos­ tą, 1593 m. rugsėjo 30 d. atvyko į Stokholmą ir 1594 m. vasario 19 d. Upsaloje buvo vainikuotas Švedijos karaliumi. Tačiau jo planai atgaivinti katalikybę Švedijoje ir ją asmenine unija sujungti su Lietuvos-Lenkijos Respublika sulaukė didelio švedų pasipriešini-

262

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

mo ir buvo sugriauti jo dėdės Karolio Vazos, Sudermanlandijos ku­ nigaikščio. Dar 1593 m. Upsalos seimas buvo nutaręs, kad protes­ tantizmas ir toliau pasiliktų oficiali Švedijos religija; tai Zigmantas Vaza buvo priverstas patvirtinti prieš vainikuojamas Švedijos ka­ raliumi. 1594 m. liepos 14 d. Zigmantas Vaza išvyiko į Lenkiją, pa­ likęs savo dėdę Karolį ir senatą valdyti. Švediją. Pačiam Zigmantui Vazai gyvenant Lenkijoje, jau 1595 m. faktiškoji valdžia Švedijoje perėjo į regento Karolio rankas,, kuris švedų remiamas aiškiai ke­ tino pats tapti Švedijos karaliumi. Zigmantas Vaza 1598 m. liepą su samdinių kariuomene atvyko į Švediją ir Kalmare buvo palankiai švedų sutiktas, bet sulaukė didelio pasipriešinimo iš Karolio pusės. 1598 m. rugsėjo 25 d. Zigmanto Vazos karinės pajėgos buvo Karolio sumuštos prie Stangebro miesto, o pats Zigmantas Vaza paimtas ne­ laisvėn. Po trijų dienų Linkopingo susitarimu Zigmanto Vazos ir jo dėdės Karolio ginčą buvo pavesta išspręsti Švedijos seimui ( r ik s t a g ), po jo Zigmantas Vaza tuoj išplaukė įi Dancigą, pareikšdamas, kad Linkopingo susitarimas buvo išgautas prievarta ir dėl to negalioja. Į Švediją Zigmantas Vaza jaui niekad nebegrįžo, o Švedija liko jo dėdės Karolio IX valdžioje. 1599 m. Švedijos seimas oficialiai panai­ kino Zigmanto Vazos teises į Švedijos sostą. Karolis IX 1604 m. seime buvo galutinai patvirtintas Švedijos karaliumi ir sosto įpė­ diniu pripažintas jo sūnus Gustavas II Adolfas. Nei Zigmantas Vaza, nei vėliau jo sūnus nenorėjo atsisakyti savo teisių į Švedijos sostą; dėl to Lietuva ir Lenkija buvo įtrauktos į ilgus ir sunkius karus su Švedija, trukusius ligi 1660 m. Olivos taikos. Š v e d ų k a r a i . Kad atgautų jau 1599 m. prarastą Švedijos sostą, Zigmantas Vaza stengėsi sudominti lietuvius ir lenkus kam su švedais. Dėl to Zigmantas Vaza savo 1600 m. raštu švedų val­ domą Estiją oficialiai prijungė prie lietuvių ir lenkų bendrai val­ domos Livonijos. Nors Lietuvos-Lenkijos seimas nelinko pradėti karo su Švedija, bet Zigmantas Vaza įsakė Livonijoje stovinčiai Lietuvos kariuomenei pulti švedus Estijoje. Švedams pavyko Es­ tiją apginti ir jų karalius Karolisį IX įsiveržė į Livoniją. Lietuvos etmonui Kristupui Radvilui nesisekė, švedai užėmė beveik visą Li­ voniją, išskyrus Rygą ir Dauguvos žiotyse buvusią Daugavgryvą. 1601 m. Lietuvos-Lenkijos seimas paskyrė karui lėšų, ir pats Zigmantas Vaza. atvyko su lenkų kariuomene lietuviams padėti. Zigmantas Vaza vyriausiuoju karo- veiksmų vadu paskyrė Lenki­ jos etmoną Joną Zamoiskį. Dėl to įsižeidęs Lietuvos etmonas Kris­ tupas Radvilas pasitraukė iš karo veiksmų. Lietuvių kariuomenės vadovybę perėmė Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevi­ čius. Beveik visa Livonija buvo išvaduota ir Karolis IX pasitraukė

K A R A LIA I

IR K U N I G A I K Š Č I A I

263

į Švediją, lenkų kariuomenė grįžo į Lenkiją, o Livoniją saugoti bu­ vo pavesta Chodkevičiui. Švedų karas tuo nepasibaigė. Surinkęs didžiulę kariuomenę, Karolis IX vėl įsiveržė į Livoniją 1605 m., bet J. K. Chodkevičius sumušė švedus 1605 m. rugsėjo 27 d. prie Salaspilio. Nors jo perga­ lė ir plačiai pagarsėjo po visą Europą, bet liko neišnaudota, nes tuo metu Lietuvoje-Lenkijoje prasidėjo bajorų maištas prieš Zig­ mantą Vazą; be to, lietuviai ir lenkai netrukus įsivėlė į Maskvos didžiąją suirutę. Dalis Livonijos liko švedų rankose. Karo veiksmai kuriam laikui aprimo, ypač nuo 1611 m. nė vienai pusei nebesiimant iniciatyvos ir kelis kartus pratęsiant paliaubas, nors Zig­ mantas Vaza savo teisių į Švedijos sostą ir neatsisakė. Karolis IX 1607 m. vainikavosi Švedijos karaliumi, o po jo mirties 1611 m. Švedijos karaliumi tapo jo sūnus Gustavas II Adolfas. Kai Zigman­ tas Vaza, reikšdamas teises į Švedijos sostą, pradėjo burti savo ša­ lininkus Švedijoje ir kurstyti juos prieš Gustavą II Adolfą, pasta­ rojo vadovaujami švedai 1617 m. vėl pradėjo kariauti prieš Lie­ tuvą ir Lenkiją. Karas su Švedija ypač įsiliepsnojo 1621 m., kai didžiulė švedų kariuomenė užėmė net' Rygą. Beveik visa Livonija pateko į švedų rankas. Visa karo našta gulė ant lietuvių, nes len­ kai buvo įsivėlę į karą su Turkija. Užėmęs beveik visą Livoniją,, Gustavas II Adolfas buvo linkęs taikytis. Lietuviai irgi bandė paveikti Zigmantą Vazą sudaryti tai­ kos sutartį, bet šis nesutiko, nenorėdamas atsisakyti Švedijos sosto. Tada 1622 m. lietuviai vieni patys be lenkų sudarė paliaubas su švedais Mintaujoje. Gustavas II Adolfas karo veiksmus perkėlė į lenkų valdomą Prūsiją ir 1626 m. užėmė svarbiausius Prūsų pajū­ rio miestus, tarp jų ir Klaipėdą. Zigmantas Vaza vis nesutiko tai­ kytis. 1627 m. lietuviai vėl vieni patys sudarė 4 mėnesių paliau­ bas su švedais; už tai lenkų buvo kaltinami išdavimu. Paliauboms pasibaigus karas vėl atsinaujino, bet didelių mūšių nebuvo. Pran­ cūzams stengiantis Gustavą II Adolfą įtraukti į tuo metu Vokieti­ joje vykusį Trisdešimtmetį karą ir lietuviams bei lenkams nebelinkstant toliau kariauti su švedais, 1629 m. Altmarke buvo sudary­ tos 6 metų paliaubos tarp Švedijos ir Lietuvos-Lenkijos, kuriomis visa Livonija ligi Dauguvos su Rygos miestu ir Prūsijos pajūris su uostais, tarp jų ir Klaipėda, buvo palikti švedams. Zigmantas Vaza vis dėlto formaliai neatsisakė savo pretenzijų į Švedijos sostą. Vė­ liau karas su švedais atsinaujino tik po Zigmanto Vazos mirties, valdant jo sūnui Vladislovui Vazai. į S a n t y k i a i s u M a s k v a . Po Batoro mirties lietuviai būgš­ tavo, Kad karas su Maskva gali atsinaujinti. Norėdami to išveng­

264

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

ti, daugelis lietuvių1 bajprų 1587 m. rėmė Maskvos caro Teodoro kandidatūrą į Lietuvos-Lenkijos sostą. Tarpuvaldžio metu 1587 m. rugpjūčio 15 d. lietuviai vieni patys be lenkų sudarė 15 metų pa­ liaubas su Maskva, kurių patvirtinimas buvo įrašytas ir į lietuvių Zigmanto Vazos pripažinimo sąlygas, dėl kurių dar 1589 m. seime vyiko ginčai tarp lietuvių ir lenkų. Borisas Godunovas, tuo metu faktiškai valdęs Maskvos valstybę už silpnaprotį Teodorą ir 1598 m. pats išrinktas caru, stengėsi palaikyti taikingus santykius su Lie­ tuva ir Lenkija, pats nesijausdamas saugiai Maskvos soste. XVII a. pradžioje vykusi Maskvos didžioji suirutė suteikė ¡gerą progą lie­ tuviams ir lenkams atsiimti dalį savo< anksčiau prarastų žemių ir įsikišti į Maskvos valstybės reikalus. Dimitrui Apsimetėliui I iš­ kilus ir pareiškus savo pretenzijas į Maskvos sostą, nemaža lenkų ir lietuvių jį 1604 m. parėmė savo privačia iniciatyva ir padėjo jam užimti Maskvą 1605 m. Zigmantas Vaza iš pradžių oficialiai nesikišo į Maskvos suirutę. Sukilusiems maskviečiams nužudžius Dimitrą Apsimetėlį I, caru 1606 m. buvo paskelbtas Vosyliusį Šuiskis. Atsiradus antrajam Dimitrui Apsimetėliui, privatūs lietuvių ir lenkų kariuomenės būriai jam padėjo kariauti prieš Šuiskį. Dimitrą Apsimetėlį Iii rėmė ir ka­ zokai beį daugelis rusų bajorų. Būdamas kritiškoje padėtyje, Šuls­ kis 1608 m. liepos 20 d. sudarė 4 metų paliaubas su Zigmantu Vaza, kuriomis pastarasis pažadėjo atšaukti lenkų ir lietuvių būrius iš Dimitro Apsimetėlio II Tušino stovyklos. Tačiau privatūs lietuvių ir lenkų avantiūristų būriai nepaklausė ir toliau plėšikavo Maskvos valstybės žemėse. Ieškodamas pagalbos užsienyje,; Šuiskis 1609 m. vasario 28 d. sudarė gynimosi bei puolimo sutartį su asmeniniu ir pagrindiniu Zigmanto Vazos priešu, Švedijos karaliumi Karoliu IX, kuris atsiuntė švedų kariuomenės Šuiskiui padėti. Įpykęs Zigman­ tas Vaza šią Maskvos sutartį su Švedija palaikė Maskvos prisidė­ jimu prie Švedijos karo prieš Lietuvą-Lenkiją ir pats pareiškė pretenzijų į Maskvos sostą. Lietuvos ir Lenkijos senatoriams pri­ tariant, Zigmantas Vaza pradėjo oficialų karą prieš Maskvą ir 1609 m. rugsėjį apgulė Smolenską. Lenkijos etmonas Stanislovas Žolkievskis ragino karalių žygiuoti tiesiog į Maskvą, bet šis pa­ klausė Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos patarimo paimti Smolens­ ką, kurio' apgulimas vis dėlto ilgai užsitęsė. Ruošdamasis žygiui į Maskvą, Zigmantas Vaza 1610 m. vasario 14 d. atšaukė lenkus ir lietuvius iš Tušino stovyklos ir Dimitro Ap­ simetėlio II karinės pajėgos pakriko. Filaretas Romanovas ir dalis kitų rusų bajorų, Šuiskio priešų, anksčiau rėmusių Dimitrą Apsime­ tėlį II, 1610 m. vasarį susitarė su Zigmantu Vaza jo[ sūnų Vladis­

k a r a l ia i

ir

K U N IG A IK ŠČ IA I

265

lovą iškelti Maskvos caru su sąlygai kad stačiatikybė ir Maskvos valstybės institucijos liks nepaliestos. Lietuvių ir lenkų kariuomenė, vadovaujama Lenkijos etmono St. Žolkievskio, sumušė! Šuiskio bei pagalbinę švedų kariuomenę 1610 m. birželio 24 d. prie Klušino ir artinosi prie pačios Maskvos. Sukilę maskviečiai 1610 m. liepos 17 d. nuvertė Šuiskį. Paskubomis sušauktas rusų seimas ( z e m s k i j so b o r j caru išrinko Zigmanto Vazosi sūnų Vladislovą. 1610 m. rugpjū­ čio 17 d. Maskvos bajorai sudarė formalią sutartį su Žolkievskiu dėl Vladislovo išrinkimo caru. Žolkievskisj su lenkų ir lietuvių kariuo­ mene įžengė Maskvon. Didžiulė rusų delegacija atvyko prie Smo­ lensko pas Zigmantą Vazą galutinai susitarti ir Vladislovą parsi­ vežti caru į Maskvą, bet Zigmantas Vaza nesutiko, kad Vladislo­ vas pereitų į stačiatikių tikybą ir jo neišleido į Maskvą, ketindamas pats tapti caru. Tačiau rusams jis buvo nepriimtinas dėl savo reli­ ginio nepakantumo ir ketinimo stiprinti katalikybę Maskvoje.: Žolkievskis, matydamas, kad jo susitarimo su maskviečiais Zigmantas Vaza nevykdė, išvyko iš Maskvos, palikęs ją valdyti Aleksandrui Gosievskiui, kuris čia įvedė karinę diktatūrą, pašalinęs nuo val­ džios vietinius rusų bajorus. Maskviečiai pradėjo bruzdėti prieš Gosievskį ir lietuvių bei len­ kų įgulą. Visoje Maskvos valstybėje kilus, smarkiam rusų patrioti­ niam bei religiniam sąjūdžiui, 1612 m. spalio 26 d. lietuvių ir len­ kų įgula Maskvoje buvo priversta pasiduoti. Jos nebespėjo išgel­ bėti nei J. K. Chodkevičiaus, nei St. Žolkievskio ir paties Zigmanto Vazos karinės pajėgos, žygiuojančios link Maskvos. 1613 m. vasa­ rio 17 d. rusų seimas caru' išrinko Mykolą Romanovą. Rusijos vals­ tybė pamažu atsigavo ir sustiprėjo. Karalaitis Vladislovas 1617 m. išsirengė į karo žygį prieš Maskvą, ketindamas jėga užimti caro sostą. Lietuvių ir lenkų kariuomenė 1618 m. pasiekė pačią Maskvą, bet jos paimti neįstengė. 1618 m. pabaigoje 16 metų buvo sudarytos Deulino paliaubos, kuriomis Maskva pripažino Lietuvai dar 1611 m. birželio 3 d. Zigmanto Vazos paimtą Smolenską bei jo sritį ir perleido Lenkijai Černigovą bei Seversko Naugardą su sri­ timis. Zigmanto Vazos laikais karas su Maskva daugiau nebeatsinaujino. S a n t y k i a i s u A u s t r i j a i r T u r k i j a.) Pagrindinė Zig­ manto Vazos užsienio politikos kryptis buvo palaikyti gerus san­ tykius su Habsburgais ir burti tarptautines pajėgas prieš turkus, remiantis religiniais motyvais ir bendrais Austrijos ir Lenkijos inte­ resais prieš Turkiją. Svarbų vaidmenį Zigmanto Vazos užsienio po­ litikoje vaidino jo pasišventimas Katalikų bažnyčios reikalams; tai prisidėjo prie Švedijos sosto praradimo ir Maskvos netekimo. Zig­

266

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

mantas Vaza siekė artimų ryšių su Austrijos Habsburgais, į kurių orbitą iš pat pradžių ketino įtraukti ir Švediją. Nors Maksimilijonas ITabsburgas ir buvo jo pagrindinis konkurentas į Lietuvos-Lenki­ jos sostą, Zigmantas Vaza greit suartėjo su Habsburgais. 1589 m. lankydamas savo tėvą Taline, Zigmantas Vaza slaptai tarėsi su Mak­ similijono broliu Ernestu Habsburgu ir net linko jam užleisti Len­ kiją, o Vazų dinastijai ir Švedijai pasilaikyti visą Pabaltijį. Ryšiai su Habsburgais ir slaptos derybos sukėlė didelį lietuvių bei lenkų nepasitenkinimą ir aštrius priekaištus karaliui 1592 m. seime, kur Zigmantas Vaza išsiteisino, bet vis dėlto neketino nutraukti drau­ gystės su Habsburgais. 1593 m. Zigmantas Vaza vedė Oną Habsburgaitę (mirė 1598 m.), smarkiai sustiprindamas Austrijos šalinin­ kų įtaką karaliaus rūmuose dideliam Lenkijos kanclerio Zamoiskio nepasitenkinimui. 1602 m. Zigmantas Vaza vedė antrąją žmoną, mi­ rusios pirmosios žmonos Onos seserį Konstanciją Habsburgaitę. Prasidėjus Trisdešimties metų karui Vokietijos imperijoje, Lie­ tuva-Lenkija vengė jame tiesiogiai dalyvauti. Zigmantas Vaza vis dėlto padėjo Habsburgams užgniaužti 1618—1620 m. čekų sukilimą ir pasiuntė Vokietijos imperatoriui karinės pagalbos prieš Vengri­ jos protestantus, vadovaujamus Gaboro Betleno (Gabriel Bethlen) ir iš Transilvanijos grėsusius Vienai. Betienas prašėsi Turkijos sul­ tono Osmano pagalbos ir užpuolė Lenkiją. Dar prieš tai Lenkijos santykiai su turkais buvo įtempti. Turkų valdžioje buvę totoriai puldinėjo Ukrainą, o kazokai puldinėjo totorių žemes. Be to, Len­ kijos didikai bandė kištis į Moldavijos ir Valakijos reikalus.^ Dar 1617 m. Lenkija buvo įvelta į karą su Turkija. St. Žolkievskis buvo pasiųstas gintis nuo' įsiveržusios turkų, kariuomenės, bet jam ne­ sisekė ir 1617 m. jis turėjo pasirašyti Bušoje taikos sutartį su Tur­ kija, pažadėdamas, kad lenkai nebesikiš į jos kontroliuojamą Mol­ daviją ir Valakiją ir kad kazokai bus sudrausti nebepuldinėti to­ torių. Tuos pažadus buvo sunku įvykdyti, nes kazokai neklausė. Taip pat ir totoriai neketino liautis puldinėję Ukrainą. Savavališki kazokų žygiai prieš totorius ir lenkų tolimesnis kišimasis į Molda­ vijos ir Valakijos reikalus, taip pat Transilvanijos protestantų krei­ pimasis į sultoną 1619 m. atvedė prie naujo karo su Turkija. St. Žol­ kievskis bandė sulaikyti turkų kariuomenę, bet netoli Dniestro buvo apsuptas turkų i r . totorių. St. Žolkievskis herojiškai žuvo 1620 m. kautynėse prie Cecoros, kuriose lenkų kariuomenė buvo sumušta. Lenkams į pagalbą atskubėjo Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chod­ kevičius ir 1621 m. Dniestro paupyje smarkiai sumušė turkus kau­ tynėse prie Chocimo. Vėl buvo sudaryta taikos sutartis su Turkija, ir karai su ja nebeaisinaujino Zigmanto Vazos laikais.

K A R A LIA I

IR K U N I G A I K Š Č I A I

267

Nors Zigmantas Vaza griežtai laikėsi katalikiškos ir austrofiliškos užsienio politikos, Lietuvos-Lenkijos Respublika vis dėlto Tris­ dešimtmečiame kare tiesiog nedalyvavo, nors karu su Lenkija tur­ kų pajėgos ir buvo nukreiptos nuo! centrinės Europos, tuo gerokai padedant Habsburgams šiame kare. Antra vertus, 1629 m. Altmarko paliaubos su Švedija, prie kurių sudarymo! daug prisidėjo Prancū­ zijos diplomatai, atpalaidavo švedų kariuomenę nuo karo veiksmų Lietuvoje-Lenkijoje ir leido Gustavui II Adolfui tiesiog įsikišti į karą Vokietijoje prieš Habsburgus. Z i g m a n t o V a z o s v i d a u s p o l i t i k a rėmėsi jo reli­ giniais ir politiniais įsitikinimais. Išauklėtas katalikiška dvasia, vei­ kiamas vokiečių jėzuitų, Zigmantas Vaza užsimojo nustelbti pro­ testantizmą ir atgaivinti bei sustiprinti katalikybę. Politinės Zig­ manto Vazos pažiūros krypo į karaliaus valdžios stiprinimą. Dėl savo vidaus politikos Zigmantas Vaza iš karto susilaukė stiprios opozicijos. Nors jo išrinkimą ir įsigalėjimą buvo nulėmusi Lenki­ jos kanclerio ir etmono J. Zamoiskio įtaka, Zigmantas Vaza su juo nesutiko ir jau iš pati pradžios jį atstūmė, pasidavęs karaliaus rū­ muose sutelktų svetimšalių ir jėzuitų įtakai. Zamoiskis prikaišiojo Zigmantui Vazai jo draugiškus santykius su Habsburgais, dinasti­ nę politiką, svetimšalių patarėjų įtaką ir kaltino karalių noru pa­ keisti valstybės santvarką bei įvesti absoliutizmą. Nesėkmingi Zig­ manto Vazos santykiai buvo ir su bajorais, kurie taip pat jo nemė­ go dėl išdidumo ir jų nepaisymo. Karaliaus opozicijos vadu tapo pats Lenkijos kancleris J. Zamoiskis, kurio veikiami bendri lietu­ vių ir lenkų seimai niekais paversdavo karaliaus sumanymus stip­ rinti savo valdžią; ir varžyti bajorų savivalę. Apkaltintas noru per­ leisti Lenkiją Habsburgams, Zigmantas Vaza 1592 m. inkvizicinia­ me seime šiaip taip išsiteisino prieš bajorus, bet jau niekada nebeat­ gavo jų pasitikėjimo. Tolesnė vidaus politika dar labiau pakenkė jo populiarumui. Zamoiskis opozicijai1vadovavo ligi pat savo mirties 1605 m. Po to opozicijos vadu tapo Krokuvos vaivada Mikalojus Zebžydovskis. Zigmanto Vazos bandymas sustiprinti karaliaus valdžią, ketinimas įvykdyti seimų reformą, suvaržyti lib e r u m v e t o bei elekcinį sostą pakeisti paveldimuoju privedė prie atviro bajorų sukilimo, 1606— 1607 m. rokošo, Lenkijoje vadovaujamo M. Zebžydovskio, Lietuvo­ j e — Lietuvos taurininko Jonušo Radvilo. Nors maištininkų pa­ jėgos ir buvo sumuštos 1607 m. Lenkijos lauko etmono St. Žolkievskio, bet Zigmantas Vaza 1607 m. pacifikaciniame seime tu­ rėjo patenkinti bajorų reikalavimus, pakartotinai prisiekti p a c ta c o n v e n ta , pasižadėti niekada nebebandyti stiprinti karaliaus valdžios

268

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

ir įsakmiai garantuoti laisvos eleikcijos principą. 1609 m. seime vi­ siems buvusiems maištininkams buvo. paskelbta generalinė amnes­ tija. Priverstas atsisakyti savo siekimų ir praradęs moralinį pres­ tižą, po 1606—1607 m. bajorų maišto Zigmantas Vaza pasidarė gana apatiškas ir ligi pat savo mirties jau nebebandė pakeisti valstybės santvarkos ar siekti absoliutizmo. Prie Zigmanto Vazos nepopuliarumo ir bajorų nepasitikėjimo juo prisidėjo ir griežtai šališka jo religinė politika, siekianti sunai­ kinti protestantus ir į katalikybę sugrąžinti stačiatikius. Jo: pastan­ gos viešai proteguoti ir stiprinti katalikybę atstūmė protestantus. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje daugelis senato ir kitų aukštų­ jų valstybės vietų buvo protestantų rankose, o jo valdymo pabai­ goje protestantai besudarė aiškią mažumą aukštosiose valstybės vietose. Kuriam nors aukštam valstybės pareigūnui protestantui mi­ rus, į jo vietą buvo skiriamas jau1katalikas didikas a,r bajoras. Ka­ raliaus proteguojamų jėzuitų ir katalikų dvasininkų veikiami dau­ gelis protestantų atvirto į katalikybę. Zigmantas Vaza nesistengė su­ tramdyti religinės nesantaikos ir jo. laikais įvairiose vietose vis daugiau kildavo sukurstytų katalikų riaušių prieš protestantus ir jų bažnyčias. Greta nepalankumo protestantams Zigmantas Vaza rėmė gudų ir ukrainiečių stačiatikių aukštųjų dvasininkų sąjūdį atgaivinti Sta­ čiatikių ir Katalikų bažnyčių religinę uniją. Zigmanto' Vazos glo­ boje buvo sudaryta 1596 m. Lietuvos Brastos religinė unija, davusi pradžią Unitų bažnyčiai. Stačiatikių vertimas unitais sukėlė didelį Lenkijos ir Lietuvos gudiškų bei ukrainietiškų stačiatikių pasi­ priešinimą, vadovaujamą kunigaikščio Konstantino. Ostrogiškio. Zig­ manto Vazos religinė politika ne tik iškėlė disidentų ir disunitų klausimus bei įtampą tarp katalikų ir nekatalikų, bet privedė prie religinio fanatizmo pasireiškimo bei kruvinų religinių riaušių. 1623 m. sukilę Vitebsko miestiečiai stačiatikiai nužudė Polocko uni­ tų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių. Religiniu nepakantumu pa­ sinaudojo ir kazokai. Zigmanto Vazos laikais prasidėjo pirmieji kazokų maištai Lietuvoje-Lenkijoje, kėlę socialinius, ekonominius ir religinius reikalavimus. Juos paskatino ir tuo metu vykęs inten­ syvus lenkų kolonizavimas Ukrainos žemių, vedęs prie valstiečių ir kazokų laisvės suvaržymo. Iš kitų Zigmanto Vazos laikų įvykių paminėtinas Lenkijos sosti­ nės 1596 m. perkėlimas iš Krokuvos į Varšuvą. Ilgas Zigmanto Vazos valdymas Lietuvos-Lenkijos istorijoje lai­ komas nelaimingu laikotarpiu, prisidėjusiu prie anarchijos plitimo

K A R A L IA I

IR K U N I G A I K Š Č I A I

269

bajorų „aukso laisvės" priedanga ir prie valstybės smukimo pra­ džios, jau nekalbant apie sunkius karus su švedais. L i e t u v a Z i g m a n t o V a z o s l a i k a i s . Lietuvos interesai ne kartą buvo skirtingi nuo Lenkijos reikalų ir Lietuvos politikos vadai dažnai pabrėždavo valstybinį Lietuvos savitumą. Šiuo atžvil­ giu labai svarbus buvo III Lietuvos Statuto priėmimas ir išspaus­ dinimas 1588 m., kuriame buvo nemaža nuostatų, nepaisančių 1569 m. Liublino unijos akto, netgi priešingų jo raidei bei dvasiai. Tuo buvo ne tik garantuotas Lietuvos valstybinis savitumas ir su­ tvirtinti! Lietuvos įstatymai bei teisė, skirtingi nuo Lenkijos, bet ir toliau draudžiama lenkams Lietuvoje gauti vietų ir net pirkti dvarų. Prie 1588 m. Lietuvos Statuto suredagavimo ir išleidimo ypač prisidėjo Lietuvos vicekancleris Leonas Sapiega, nuolatos energingai gynęs Lietuvos teises ir laisves. Iš1 kitų to meto Lietuvos politikos vadų ypač paminėtini Radvi­ lai, tuo metu galingiausia ir turtingiausia Lietuvos didikų šeima, su­ skilusi į katalikišką nesvyžiečių ir kalvinistišką biržiečių šakas. Zig­ manto Vazos valdymo pradžioje ypač galingi ir įtakingi buvo verž­ lūs Biržų šakos Radvilai, tarp jų Lietuvos etmonas Kristupas, vadi­ namas Perkūnu, jo sūnūs Kristupas II ir Jonušas, visi trys kalvi­ nistai ir dideli Zigmanto Vazos priešininkai. Jie veržėsi valdyti visą Lietuvą, bet jų, kaip protestantų, labai nemėgo Zigmantas Vaza, kuris jiems visaip trukdė ir neskyrė į aukštąsias valstybės vietas. Bajorų 1606—1607 m. rokošo Lietuvoje vadas Jonušas Radvi­ las negavo jokios aukštesnės vietos ir tik prieš pat mirtį 1618 m. tebuvo paskirtas Vilniaus pilininku. Protestantų biržiečių Radvilų įtakai Lietuvoje atsverti Zigman­ tas Vaza protegavo prieš juos Nesvyžiaus Radvilus katalikus, tarp jų Vilniaus vyskupą bei kardinolą Jurgį, kuris 1591 m. tapo Kro­ kuvos vyskupu, Lietuvos maršalką Mikalojų Kristupą Našlaitėlį, kuris 1590 m. buvo paskirtas Trakų vaivada, o 1604 m. Vilniaus vaivada, ir Stanislovą Albrechtą Radvilą, kuris 1619 m. buvo pa­ skirtas Lietuvos vicekancleriu, o 1623 m. tapo Lietuvos kancleriu. Prieš biržiečius Radvilus ir kitus Lietuvos protestantus didikus Zig­ mantas Vaza kėlė ir protegavo katalikus Chodkevičius ir Sapiegas, ypač Joną Karolį Chodkevičių, kuris iš pradžių buvo Lietuvos lau­ ko etmonu ir po protestanto Kristupo Perkūno Radvilos mirties 1605 m. paskirtas didžiuoju etmonu, o nuo 1616 m. ir Vilniaus vai­ vada. Chodkevičiai su Radvilais nesugyveno. 1600 m. buvo prieita beveik prie jų tarpusavio karo1 Vilniuje dėl Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės, jos dvarų globos ir vedybų. Chodkevičiai neno­

270

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B Ė

rėjo jos, kaip savo globotinės, leisti už rokošininko protestanto Jo­ nušo Radvilo, nors ji anksčiau ir buvo su juo sužieduota. Namų karo buvo išvengta tik J. K. Chodkevičiui nusileidus ir sutikus ją išleisti už Jonušo Radvilo, bet rokošo metu Chodkevičius palaikė karalių įr jo šalininkus prieš rokošo Lietuvoje vadą Jonušą Radvilą. Chodkevičiui 1621 m. mirus, į Vilniaus vaivados ir Lietuvos etmono vietas veržėsi Kristupas II Radvilas, bet Zigmantas Vaza, nenorėda­ mas tų vietų atiduoti protestantui, Vilniaus vaivada ir Lietuvos et­ monu 1623 m. paskyrė kataliką Leoną Sapiegą, kuris buvo ne tiek karys, kiek valstybininkas, teisininkas ir diplomatas ir jau nuo 1589 m. buvo Lietuvos kancleris. Zigmantas Vaza apskritai nebuvo populiarus Lietuvoje, ypač nemėgo jo engiami Lietuvos protestantai. Taip pat daugelis kitų lietuvių buvo juo nepatenkinti, nes bendruose Lietuvos ir Lenkijos reikaluose jis visur aiškiai aplenkdavo lietuvius ir labiau rėmė len­ kus. Lietuviai nė kartą skundėsi Zigmanto Vazos šališkumu. Zig­ mantas Vaza buvo nepalankus Lietuvai jau vien dėl to,1kad lietu­ viai jį ne iš karto buvo pripažinę didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Santykiuose su lenkais Zigmanto Vazos valdymo metu lietuviai ne kartą gynė savo Skirtingus valstybės interesus ir kartais net vedė savarankišką užsienio politiką, pvz., 1587 m. be lenkų sudarę pa­ liaubas su Maskvos pasiuntiniais ir 1622 bei 1627 m. be lenkų pasirašė paliaubas su švedais. Tačiau, antra vertus, Lietuvos poli­ tikos vadams bei protestantams ir katalikams tarpusavyje nesutin­ kant ir besikivirčijant, lietuviai nebebuvo vieningi savo vidaus bei užsienio politikoje ir ne kartą bendradarbiavo su į save panašių nusistatymų lenkais;1 dėl to ėmė stiprėti lietuvių bei lenkų didikų ir bajorų sąveika, asmeniniai bei šeimyniniai ryšiai. Todėl lenkybė vis labiau skverbėsi į Lietuvą. III Lietuvos Statutas Zigmanto Va­ zos laikais jau buvo išverstas į lenkų kalbą, išspausdintas 1614 ir 1619 m., nors oficiali teismų kalba ir toliau liko rašytinė gudų kalba. Zigmanto Vazos ilgas valdymo laikotarpis apskritai nebuvo lai­ mingas Lietuvai. Dėl jo dinastinės politikos Lietuva neteko beveik visos bendrai su lenkais valdytos Livonijos ir buvo įtraukta į sun­ kius karus su švedais. Tačiau, antra vertus, dėl Maskvos nusilpimo Lietuva atgavo strategiškai svarbų Smolenską su jo nemaža sri­ timi. Zigmanto Vazos laikais Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, pamažu įsigalėjo bajorų aukso laisvė, privedusi prie valstybinės vidaus netvarkos. Religinė Zigmanto Vazos politika atgaivino ir smarkiai sustiprino katalikybę Lietuvoje, bet sukiršino katalikus su protes­

K A R A LIA I

IR K U N I G A I K Š Č I A I

271

tantais ir stačiatikius su unitais; tai privedė prie dar didesnio Lie­ tuvos gyventojų susiskaldymo, nesantaikos ir riaušių. Z i g m a n t o V a z o s a s m u o i r š e i ma . Dar jaunas iš Švedijos atvykęs Lenkijos karaliumi ir vėliau lietuvių pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Zigmantas Vaza ir savo išvaizda, ir savo būdu nepatiko nei lenkams, nei lietuviams. Jie jo nemėgo li­ gi pat mirties. Zigmantas Vaza buvo didelis savimyla, labai užsida­ ręs, tylus, išdidus, geros nuomonės apie save, netaktiškas, įtarus, už­ sispyręs ir religiškai nepakantus. Nieko nepaisė, išskyrus savo pata­ rėjus jėzuitus. Reiškė daug simpatijų vokiečiams ir nemažai jų laikė prie savo rūmų. Svajojo Lietuva-Lenkiją valdyti absoliutiškai, tuo dar labiau atstumdamas nuo savęs Lietuvos ir Lenkijos bajorus. Ant­ ra vertus, Zigmanto Vazos asmuo turėjo ir teigiamų bruožų. Nors jo politika įtraukė Lietuvą ir Lenkiją į daugybę užsienio ir vidaus karų, bet jis pats kariškų dalykų nemėgo, labiau domėjosi litera­ tūra, menu ir muzika. Pats buvo gerai išauklėtas, domėjosi net mokslo dalykais. Zigmantas Vaza buvo vedęs du k artu s— 1593 m. Oną Habsburgaitę ir 1602 m. jos seserį Konstanciją. Netekęs Švedijos sosto, pra­ dėjo Lietuvos-Lenkijos Vazų dinastijos šaką. Mirdamas paliko duk­ terį ir penkis sūnus — Vladislovą, Joną Kazimierą, Joną Albertą, Karolį Ferdinandą ir Aleksandrą Karolį. Po Zigmanto Vazos mirties Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu lenkų ir lie­ tuvių vieningai buvo išrinktas jo vyriausiasis sūnus Vladislovas, o po pastarojo mirties —•Jonas Kazimieras, su kurio abdikacija 1668 m. pasibaigė Lietuvos-Lenkijos istorijoje Vazų laikotarpis. K . A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A . Š a ­ p o k a , Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos..., 1938; A . Š a p o k a (red.), Lietuvos istorija, 3 leid., 1950; I.I. L a p p o , Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, 1932; I.I. L a p p o (red.), 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; Ve. B ir ž iš k a , Didysis Lietuvos etmonas J. K. Chodkevičius (Mūsų žinynas, t. 1, 1921); F. S i a r c z y n s k i, Obraz wieku panowania Zygmunta III, krola Polskiego i Szweds-

kiego zawieraiący opis osdb, žyiących pod jego panowaniem..., t. 1—2, 1828; F. S i a r c z y n s k i, Obraz wieku panowania Zygmunta III, krola Polskiego i Szwedskiego, czyli obraz stanu, narodu i kraju, wystawiający religią, obyczaje, nauki, prawa..., t. 1—2, 1843—1858; J.U. N i e m c e w i c z , Dzieje panowania Zygmunta III, krola polskiego, wielkiego księcia litewskiego, ruskiego..., t. 1—3, 2 leid., 1860; Pamiętniki Stanislawa Niemojewskiego, 1606— 1608, wyd. A . H ir s c h b e r g , 1899; A . R e m b o w s k i , Rokosz Zebrzydowskiego, 1893; W. S o b ie s k i, Pamiętny sejm, 1913; W. S o b ie s k i, Nienawisc wyznaniowa tlumow za rządow Zygmunta Ill-go, 1902; J. C z u b e k , Pišma polityezne z czasow rokoszu Zebrzydowskiego (1606— 1608), t. 1— 3, 1916—1918; A . S liw in s k i, J. K. Chodkiewicz, hetman wielki litewski, 1922; K . T y s z k o w s k i , Odglosy rokoszowe na Litwie (Ateneum Wileiiskie, rocz. 1, 1923); K . T y s z k o w s k i , Poselstwo Lwa Sapiehy w Moskwie 1600 r. (Archiwum Tow. Naukowego we Lwowie, wydz. 2, Historyczno-filozoficzny, t. 4, 1928); K . T y s z k o w s k i , Z dziejow

272

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

wyprawy Zygmunta II do Szwecji w r. 1598, 1927; A . S z e l ą g o w s k i , Walka o Baltyk, 2 leid., 1921; K . L e p s z y , Rzeczpospolita Polska w dobie sejmu inkwizycyjnego 1589—1592, 1939; A . S o k o i o w s k i , Austryacka polityka Zygmunta IlI-go (Przegląd Polski, r. 13, t. 2—3, 1878); S. P la to n o v , Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve, 3 leid., 1910; S i e n ia w s k i, Die Regierung Sigismundą III, 1874; O. H a le c k i, Histoire de Pologne, 2 leid., 1945; O. H a le c k i, A History of Poland, 1943; O . H a le c k i, From Florence to Brest 1439— 1596, 1958; W .F . R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; H . A l m ą u i s t , Sverige och Ryssland 1595—1611, tvisten om Estland, forbundet mot Polen..., 1905; D . T o i j e i , Sverige och Sigismund, 1930; J. A n d e r s s o n , Sverigesi historia, 2 leid., 1944.

Višnioveckiai (Wišniowiecki), išmirusi lietuvių kilmės senovės Ukrainos kunigaikščių šeima, kilusi iš didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tveriškė^ sūnaus Ka­ ributo Dimitro, dėl to ne kartą vartojusi ir Kaributų Višnioveckių pavardę. Algirdo sūnus Kaributas buvo Seversko Naugardo kuni­ gaikštis, Apie 1380 m. jis priėmė stačiatikių tikėjimą ir per krikš­ tą gavo Dimitro vardą. Kaributo provaikaitis Soltanas Voluinėje pastatė Višneveco pilį, nuo kurios ir kilo Višnioveckių pavardė. Soltanas pirmas pradėjo vadintis Kaributu-Višnioveckių. Jo brolis Vosylius turėjo sūnų Mykolą, gyvenusį XV a. pabaigoje—XVI a. pradžioje. Nuo jo sūnų Višnioveckiai suškilo į dvi šakas. Vyresnioji Višnioveckių šaka kilo iš Mykolo sūnaus Aleksandro ir nutrūko su Lenkijos karaliaus ir didžiojo1Lietuvos kunigaikščio Mykolo Ka­ ributo Višnioveckio mirtimi 1673 m., o jaunesnioji šaka, pradėta Mykolo sūnaus Jono, išliko ligi Lietuvos etmono Mykolo Servacijaus Višnioveckio mirties 1744 m. Kunigaikščiai Višnioveckiai turėjo daug dvarų Lietuvoje, Vo­ luinėje, Kijevo srityje ir nuo XVI a. antrosios pusės didžiulius že­ mių plotus kairiojo Dniepro kranto Ukrainoje, vadinamus Višnevečina. Kunigaikščiai Višnioveckiai ne kartą buvo skiriami Kijevo pilininkais, Kanevo ir Čerkasų seniūnais ir kitais Lietuvos, nuo 1569 m. Liublino unijos — ir Lenkijos pareigūnais. Višnioveckiai aktyviai gynė Lietuvos, nuo 1569 m. Lenkijos valdžioje buvusią Uk­ rainą nuo totorių ir turkų, taip pat dalyvavo karuose su Maskva. Vyresniosios šakos žymesnieji Višnioveckiai buvo: A d o m a s (mirė 1627 m.), Aleksandro sūnus, priėmęs Grišką Otrepjevą, jį pripažino stebukliųgai išsigelbėjusiu Maskvos caraičiu Dimitru ir supažindino su Konstantinu, Konstantino sūnumi Višnioveckiu, kuris1 suvedė jį su Lenkijos didiku Jurgiu Mnišeku, pa­ dėjusiu Dimitrui Apsimetėliui I organizuoti žygį j Maskvą. J e r e m i j u s M y k o l a s (1612—1651) Lenkijos valdomos Ru­ sios vaivada, Peremišlio ir Kanevo seniūnas, stambiausias Ukrainos

K A R A L IA I'IR

K U N IG A IK ŠČ IA I

273

magnatas, savininkas didžiulių kairiojo Dniepro kranto Ukrainos plotų, vadinamų Višnevečina, į kuriuos įėjo daugybė dvarų bei pa­ livarkų ir 55 miestai, miesteliai ir kaimai, tarp jų Poltava, Choronas, Lubnai, Zolotonošia, Piriatinas, Lochvica, Romnai, Glinskas ir kt. Turėjo* kelias savo privatines pilis, tarp jų Zolotonošos pilį. Lai­ kė net 12 000 savo privatinės kariuomenės. Rezidavo puikiuose Lubnų rūmuose ir elgėsi kaip tikras Ukrainos karaliukas, priiminėjo net užsienio pasiuntinius, atsiųstus pas jį iš Maskvos ir Turkijos. Iš­ auklėtas Lvovo jėzuitų kolegijoje, keliavo po Vakarų Europos kraš­ tus, 1631 m. iš stačiatikių perėjo į katalikybę ir ją uoliai plėtė savo dvaruose, sukeldamas valstiečių stačiatikių nepasitenkinimą. Pasi­ žymėjo malšindamas kazokų sukilimus, ypač, savo lėšomis kariau­ damas prieš kazokus per Bagdono Chmelnickid sukilimą. Buvo lai­ komas didžiausiu kazokų priešu. Dalyvavo 1651 m. Berestečko kau­ tynėse, kuriose Bagdono Chmelnickio kazokai buvo sumušti. M y k o l a s K a r i b u t a s (1638—1673), Jeremijaus Mykolo sūnus, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis 1669—1673 m. Kazokų karų metu prarado visus savo tėvo dvarus — Višnevečiną, kurie su kairiojo Dniepro kranto Ukraina 1667 m. Andrusovo taika perėjo Maskvai. Jonui Kazimierui 1668 m. atsisakius Lietuvos ir Lenkijos sosto, vieniems didikams palaikant Kondė (Condé) kuni­ gaikščio Karolio kandidatūrą į Lietuvos-Lenkijos sostą, kitiems re­ miant Habsburgų kandidatą — Neuburgo kunigaikštį, didikams nesu­ tariant ir tarpusavyje krvirei j antis, naujo Lenkijos karaliaus ir di­ džiojo Lietuvos kunigaikščio išrinkimas ilgai užtruko. Elekcija buvo labai triukšminga. Didikų partijų nesantaiką ir griežtą kovą didino stiprus Prancūzijos ir Austrijos diplomatinis spaudimas ir pastangos didikus papirkti užsienio pinigais. Elekciniame seime lietuviai ne­ buvo vieningi. Boguslovas Radvila rėmė Vokietijos imperatoriaus peršamą Neuburgo kunigaikštį, o labai galinga Pacų šeima iš pra­ džių rėmė Prancūzijos kandidatą. Elekciniam seimui gerokai užsitęsus, didikų intrigomis pasipik­ tinę į seimą susirinkę eiliniai Lenkijos ir Lietuvos bajorai ėmė rei­ kalauti karaliumi išrinkti ką nors iš saviškių, tų laikų terminu, „Plas­ tą". Sandomiriečiai pasiūlė karaliumi paskelbti Višnioveckį. Su­ manymą parėmė Lenkijos pakancleris Andriejus Olšovskis. Pran­ cūzo kandidatūrai atpuolus, kiek pasvyravę Višnioveckio kandi­ datūrą parėmė ir Lietuvos didikai Pacai. Kilus triukšmui ir bajo­ rams būtinai reikalaujant karaliumi išrinkti „Piastą", Lenkijos pri­ mas, Gniezno arkivyskupas Pražmovskis, 1669 m. birželio 19 d. ne­ noromis gavo paskelbti Višnioveckį karaliumi. Prie jo populiaru­ mo prisidėjo ta aplinkybė, jog jo tėvas Jeremijus Mykolas buvo 18. K. Avižonis.

L IE T U V O S -L E N K IJO S

274

VALSTYBE

išgarsėjęs kaip didelis kazokų priešas ir bajorų interesų gynėjas. Nors pats Višnioveckis, kazokų karų metu praradęs visus savo tėvo turtus, buvo tiek nusigyvenęs, jog, esą, turėjęs net pinigų pasisko­ linti į elekcinį seimą atvažiuoti, bet iš savo tėvo pusės jis vis dėlto buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo palikuonis, o iš savo motinos Grizeldos Zamoiskaitės pusės kildino save iš senovės Len­ kijos kunigaikščių Piastų. 1669 m. rugsėjo 29j d. vainikuotas karaliumi, Višnioveckis susi­ laukė stiprios opozicijos iš Lenkijos didikų, pusės, ypač buvusios prancūzų šalininkų partijos rėmėjų, ignoravusių ir niekinusių ka­ ralių dėl jo neturto. Gniezno arkivyskupas Pražmovskis ir kiti pran­ cūziškos pakraipos didikų vadai siekė pašalinti Višnioveckį nuo sosto, bet jis buvo remiamas Lenkijos eilinių bajorų ir didikų Pa­ cų vadovaujamų lietuvių. Savo padėčiai sustiprinti ir prancūziš­ kos politikos įtakai atsverti, vyskupo Olšovskio patartas, Višnio­ veckis siekė sustiprinti ryšius su Austrija ir 1670 m. vedė Vokie­ tijos imperatoriaus Leopoldo I Habsburgo seserį Eleonorą. Višnioveckio išrinkimu buvo nepatenkinti kazokai, nes jis bu­ vo žymaus kazokų malšintojo sūnus. 1667 m. Andrusovo taika kai­ riojo Dniepro krantu Ukraina buvo atitekusi Maskvai, o dešiniojo kranto liko Lenkijai. Nuo 1667 m. Podhajce susitarimo su kazokais jų etmonu buvo Petras Dorošenko, bet Lenkijos santykiai su kazo­ kais nebuvo sklandus, 1670 m. buvo sudaryta speciali komisija to­ liau su kazokais tartis. Ji veikė Ostrogo mieste. Nepatenkintas tos komisijos nutarimais, etmonas Dorošenko su kazokais pasidavė Tur­ kijos sultono globai, kuris pasinaudojo ta proga išplėsti Turkijos valdžią Ukrainoje. Dėl to prasidėjo Lenkijos karas su Turkija. Kai 1671 m. kazokai ir Krymo totoriai užpuolė Lenkiją, Lenkijos etmo­ nas Jonas Sobieskis iš pradžių sėkmingai gynėsi ir buvo paėmęs didelę Ukrainos dalį, bet karas greit pradėjo nebesisekti, nes Len­ kijos bajorai delsė rinktis į paskelbtą mobilizaciją, o Lietuvos ka­ riuomenė staiga paliko lenkus vienus pačius. Sobieskis buvo pri­ verstas pasitraukti iš sukilusios Ukrainos. Be to, 1672 m. turkų ka­ riuomenė, vadovaujama paties sultono Mahometo IV, įsiveržė Į Podolę, paėmė strategiškai svarbią Kameneco1 pilį, siaubė Pokucę ir veržėsi į Lvovo apylinkes. Didikų ir bajorų vaidai paraližavo Lenkijos karinį pajėgumą. Didikų partijų vaidams vykstant, 1672 m. seime Gniezno arkivyskupas Pražmovskis pareikalavo Viš­ nioveckio atsisakyti Lenkijos sosto, bet šis nesutiko. Seimai iro, o 1 Buvo „Kremeneco".

k a r a l ia i

ir

K U N IG A IK ŠČ IA I

275

į karą pašaukti Lenkijos bajorai buvo taip pasipiktinę didikų intri­ gomis ir planais nuversti Višnioveckį,1 jog kiekvienu metu galėjo prasidėti pilietinis karas prieš didikus. Turkams toliau besiveržiant, 1672 m. rugsėjd 18 d. buvo suda­ ryta Lenkijai nepalanki Bučiačo (Buczacz) taika, kuria kazokų val­ doma Ukraina buvo perleista Turkijos įtakon, o Podolė tiesiog ati­ duota turkams. Be to, Lenkija pasižadėjo kas metai mokėti po 22 000 auksinų duoklės sultonui. 1673 m. seimas tokios nepalankios sutarties nepatvirtino ir karas vėl atsinaujino. Į katrą pašaukti Len­ kijos bajorai susikonfederavo prie Golombio (Goląb) ir ruošėsi ka­ riauti ne su turkais, bet su prancūziškos pakraipos didikais, vis tėbereikalavusiais nuversti karalių.1Tačiau Pražmovskiui mirus, pran­ cūzų šalininkų partijos vadu tapo Lenkijos etmonas Jonas Sobies­ kis. Nelinkdamas į vidaus karą, jis sugebėjo išvengti konflikto: su bajorija ir toliau gynė kraštą nuo turkų. Vykdamas į karo lauką prisijungti' prie kariuomenės, Višnioveckis 1673 m. lapkričio 10 d. mirė pakeliui Lvove. Kitą dieną Jonas Sobieskis su Lietuvos etmo­ nu Mykolu Pacu smarkiai sumušė turkus ties Chocimu prie Dniestro. Ši pergalė labai pakėlė Jono Sobieskio populiarumą ir jis 1674 m. buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu. Lietuva Višnioveckio laikais buvo valdoma galingos didikų Pa­ cų šeimos. Jų priešaky buvo Lietuvos kancleris Kristupas Pacas, ku­ ris kartu buvo ir visos Lietuvos politikos vadas. Didikai Pacai rė­ mė Višnioveckį ir nesųgyveno su Lenkijos prancūziškos partijos vadais — Pražmovskiu ir Jonu Sobieskiu. Karo su turkais metu Lie­ tuva iš pradžių stengėsi laikytis nuošaliai, Lietuvos etmonui My­ kolui Pacui teisinantis, kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Lenkijos sienos. Po ilgų ginčų, lenkams padarius Lietuvai nuolaidų dėl kas trečio seimo rinkimosi Lietuvoje, lietuviai sutiko padėti lenkams prieš turkus, bet su Lietuvos kariuomene į karo lauką atvykęs Mykolas Pacas veikė savarankiškai, nepasiduodamas Lenkijos etmono vadovybei. Lietuvos atstovai, išnaudodami keblią Lenkijos padėtį karo su turkais metu, 1673 m. seime už karinę pa­ galbą lenkams privertė juos priimti įstatymą, kuriuo kas trečias seimas turėjo būti šaukiamas Gardine, Lietuvoje, ir pirmininkauja­ mas lietuvio. Nuo tada ligi pat valstybės žlugimo kas trečias seimas paprastai vykdavo Lietuvoje, o jo maršalka būdavo lietuvis. J. Chr. Pasek, Pamiętniki (išl. J. Czubek), 1929; Dyaryusz wojewody Witepskiego Jana Antoniego dwoch imion. Chrapowickiego... (išl. J. Rusiecki), 1845; J. Wolti, Pacowie, 1885; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; W. Konopczynski, Dzieje Polski nowožytnej, t. 2, 1936.

L IE T U V O S -L E N K IJO S

276

VALSTYBE

Žymesnieji jaunesnės šakos Višnioveckiai buvo: D i m i t r a s (mirė 1564 m.), Jono sūnus, ukrainiečių dainose vadinamas Baida, Čerkasų ir Kanevoi seniūnas, populiarus kazokų vadas, Krymo totorių pabaisa. 1550 m. prie Dniepro rėvų Chorticos saloje pastatė medinius sutvirtinimus, iš kurių vėliau išaugo Zaporožės Siečė L Išį čia su kazokais ne ¡kartą puldinėjo ir siaubė totorius. Kai didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas, ne­ norėdamas dėl to įvelti Lietuvos į karą su totoriais, 1557 m. parei­ kalavo iš Višnioveckio liautis pačiam ir sulaikyti kazokus nuo Kry­ mo totorių ir Turkijos sričių puldinėjimo, Višnioveckis perėjo į Maskvos caro Jono IV tarnybą ir iš jo gavo Belevo miestą. Tarnauda­ mas Maskvos carui ir paskirtas vadovauti kariuomenės būriui, Viš­ nioveckis toliau puldinėjo totorius. 1561 m. Višnioveckis iš Mask­ vos tarnybos pabėgo į1 Lietuvą, 1563 m. dalyvavo lenkų savavališ­ kame žygyje į Moldaviją. Moldavijos bajorų pakviestas bandė pa­ sidaryti Moldavijos valdovu, bet pateko turkų nelaisvėn ir 1564 m. buvo nukankintas Konstantinopolyje. Yra išlikę senovės ukrainie­ čių dainų, sukurtų apie jį kaip! apie narsų kazokų vadą. K o n s t a n t i n a s , Jono sūnus, Dimitro brolis, Žitomiro seniū­ nas, Žygimantui Augustui 1569 m. Liublino seime nuo' Lietuvos at­ plėšus ir prie Lenkijos prijungus Voluinės, Braclavo ir Kijevo že­ mes, Višnioveckis prisiekdamas 1569 m. Liublino unijai, Voluinės didikų vardu prašė neversti jų į katalikų tikėjimą. K o n s t a n t i n a s (1564—1641), Konstantino sūnus, Rusios vai­ vada, Podolės Kameneco seniūnas, jėzuitų veikiamas 1595 m. iš sta­ čiatikių perėjo į katalikų tikybą. Jis supažindino Dimitrą I Apsi­ metėlį su savo giminaičiu Jurgiu Mnišeku, remdamas Apsimetėlį, su savanoriais žygiavo į Maskvą. Apsimetėliui I žuvus, įsu kariuo­ menės būriu dalyvavo Trojicko-Sergijevsko vienuolyno apgulime, vėliau Lenkijos karalaičio Vladislovo karo žygyje prieš rusus. M y k o l a s S e r v a c i j u s (1680—1744), Konstantino sūnaus Konstantino provaikaitis, Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas, ki­ tados žinomas kaip rašytojas ir poetas. Mirė nepalikęs vyriško įpė­ dinio ir tuo užbaigė jaunesniųjų Višnioveckių šaką. Višnioveckio dvarai su. 9 miesteliais ir 150 kaimų iš pradžių pagal moteriškąją liniją perėjo Oginskiams, Zamoiskiams ir Mnišekams, vėliau Plateriams, Pžezdzieckiams ir Velgorskiams. A. Boniecki, Poczet rodow w YVielkiem Księstwie Litewskiem w XV i XVI w., 1887; A. Dlugopolski], Višnevec i ego kniazia (Vestnik Zapadnoj Rossiji, 1868, nr. 6—8). Buvo , Sičė".

277

PAREIGŪNAI Kaptūrai (lenk. k a p tu r — „galvos apdangalas") senovės Lietuvo­ je ir Lenkijoje XVII—XVIII a.— laikina pavieto1 valdžia tarpuvaldžių metu. Po didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus mirties prasidėdavo tarpuvaldis (i n t e n e g n u m ), kuris trukdavo ligi kito naujai išrinkto karaliaus vainikavimo. Kadangi per tarpuvaldį bendri visos valstybės reikalai lygj apmirdavo, tvarkai palaikyti ir savo pavieto reikalams spręsti bei tvarkyti kiekvieno pavieto bajo­ rai, suvažiavę į kaptūrinį seimelį, sudarydavo kaptūrus,! arba gedu­ linę valdžią, to tarpuvaldžio laikui ir išrinkdavo kaptūrinį teismą. Kaptūrų metu vieša rimtimi ir! tvarka turėjo rūpintis viso pavieto bajorija. Prireikus kaptūrai galėjo pasamdyti ir ginkluotus būrius tarsi sudaryti kaptūrinę pavieto kariuomenę (tuo laiku policijos dar nebuvo vidaus tvarkai palaikyti ir savivalei tramdyti). Taigi palyginti ir taip jau savarankiški pavietai, tarpuvaldžio metu valdo­ mi kaptūrų, įgydavo dar daugiau savarankiškumo. *■ Karalius senovės Lietuvoje. Pirmasis Lietuvos istorijoje ži­ nomas karalius buvo Mindaugas. Šiaip Lietuvą valdė didieji ku­ nigaikščiai. Tik Gediminas pats save vadino karaliumi. Jogailaičiams paėmus Lenkijos sostą, Lenkijos renkamas karalius kartu bū­ davo ir didysis Lietuvos kunigaikštis. K a r a l i a u s r i n k i m ų t v a r k a senovės Lietuvoje ir Len­ kijoje po Žygimanto Augusto mirties nusistojo per pirmuosius tarpuvaldžius. Lenkijos karaliui ir didžiajam Lietuvos kunigaikščiui mirus, valdovo pareigas eidavo primas (pirmasis senatorius) — Gniezno arkivyskupas. Lietuvoje tarpuvaldžio metu vyriausiuoju valdžios pareigūnu buvo laikomas pirmasis Lietuvos senatorius — Vilniaus vyskupas, dėl to kartais vadinamas Lietuvos primų. Pra­ nešdamas apie karaliaus mirtį, Lenkijos primas išsiuntinėdavo uni­ versalus, kartu paskirdamas prieškonvokacinių pavieto seimelių ir konvokacinio seimo laiką ir pateikdamas svarstytinų valstybės rei­ kalų sąrašą. Į konvokaciją susirinkdavo padidintas, bet tiksliai ne­ nustatytas prieškonvokacinių pavietų seimelių išrinktų atstovų skaičius. Konvokaciniame seime būdavo svarstomi svarbiausieji to meto visos valstybės reikalai, tariamasi dėl naujo Lietuvos-Len­ kijos valdovo rinkimo, nustatomas elekcijai laikas, svarstomos nau­ jam karaliui kelsimos sąlygos ir kt. Konvokaciniam seimui pasi­ baigus, po kurio laiko šaukiamas elekcinisi seimas naujam valdo­ vui išrinkti. Prieš jį vėl įvykdavo bajorų pavietų seimeliai. Į elek-

278

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

cinį seimą suvažiuodavo ne tik pavietų seimelių atstovai, bet ir šiaip visi bajorai, kurie norėjo dalyvauti elekcijoje. Čia būdavo baigiama svarstyti p a c ta c o n v e n ta , tariamasi su kandidatų į sostą atstovais, sprendžiami to meto svarbiausieji valstybės reikalai, pri­ imami užsienio pasiuntiniai, išrenkamas naujas valdovas, skelbia­ mas jo išrinkimas ir nustatomas laikas karūnaciniam seimui su­ šaukti. Pagal įsigalėjusį paprotį naujai išrinktą valdovą nominuo­ davo primas, o paskelbdavo abu — Lietuvos ir Lenkijos — maršalkos. Lietuvos maršalka išrinktąjį paskelbdavo Lietuvos didžiuoju kuni­ gaikščiu, o Lenkijos maršalka — Lenkijos karaliumi. Konvokaciniai ir karūnaciniai seimai vykdavo prie Varšuvos, Voilos kaimo lau­ kuose. Elekcijai pasibaigus, po kiek laiko> bajorai vėl susirinkdavo į sa­ vo pavietų seimelius ir išrinkdavo savo atstovus į karūnacinį sei­ mą. Šie seimai vykdavo Krokuvoje. Čia išrinktas asmuo būdavo vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir kartu paskelbiamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jam iškilmingai patvirtinus Lietuvos ir Len­ kijos teises ir prisiekus, tarpuvaldis pasibaigdavo, nes tik vainika­ vimas suteikdavo pilnas teises karaliui. K a r a l i a u s p r i e s a i k a XVII—XVIII a. Lietuvoje ir Len­ kijoje būdavo duodama karūnaciniame seime. Čia jis turėjo pa­ tvirtinti visus Lietuvos ir Lenkijos įstatymus ir teises (c o n fir m a tio g e n e r a lis iu r iu m ), prisiekti šventai laikysiąs ir saugosiąs bajorų tei­ ses ir laisves. Savo priesaiką karalius dar turėjo patvirtinti specia­ liu raštu — lit t e r a e iu r a m e n ti p r a e s titi. Konfederacijos maršalka — XVII—XVIII a. Lietuvoje ir Lenkijo­ je vadovas legalaus bajorų ginkluoto susibūrimo, arba maišto, vadi­ namo konfederacija, jos tarybos pirmininkas. Konfederacijos mar­ šalkai nepriklausė karinis vadovavimas. Konfederacijos maršal­ ka buvo išrenkamas pačių susikonfederavusių bajorų, kaip jų maišto prieš karalių arba ginkluoto susibūrimo bei laikinos sąjun­ gos kuriam nors politiniam ar kitokiam tikslui pasiekti vadas. Va­ dovaudamas visai konfederacijai, konfederacijos maršalka turėjo galios konfederacijos vardu palaikyti ryšius ir derėtis su karaliumi, seimu, senatoriais ir kt. Konfederacijos maršalka savo pareigose bu­ vo, kol konfederatai susitardavo su karaliumi ar seimu, pasiekdavo savo tikslo, būdavo numalšinti ar kol pačios konfederacijos išir­ davo. Jei konfederacija apėmė abi valstybes, tai buvo atskiri abie­ jų valstybių konfederacijos maršalkos, kurių vienas, paprastai len­ kas, būdavo vadinamas generaliniu abiejų valstybių konfedera­ cijos maršalka. Visoje konfederacijos istorijoje yra buvęs tik vie­

PA R E IG Ū N A I

279

nas atsitikimas, kada abiejų, valstybių konfederacijų generalinis maršalka buvo lietuvis. Tai Radomo konfederacijos maršalka Ka­ rolis Radvilas. Konvokacijos maršalka — XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos konvokacinio seimo pirmininkas, renkamas į konvokaciją susirin­ kusių bajorų iri senatorių. Taip pat ir atskirų Lietuvos seimų bei suvažiavimų, vadinamų konvokacijomis, pirmininkai buvo vadina­ mi konvokacijos maršalkomis. Jų pareiga būdavo pirmininkauti į konvokaciją susirinkusiems senatoriams ir bajorams bei jų posė­ džiams, o jų įgaliojimai pasibaigdavo su konvokacijos užbaigimu ar iširimu. Atskiruose lietuvių seimuose XVII a. senatoriams kar­ tais pirmininkaudavo didysis Lietuvos maršalka, o bajoram s— jų iš­ rinktas konvokacijos maršalka. Šiuo atveju' Lietuvos senatoriams ir bajorams posėdžiaujant kartu, pirmininkaudavo didysis Lietuvos mar­ šalka. Konvokacijos maršalkos teisės, pareigos ir kompetencija jo­ kiu įstatymu nebuvo smulkiau nustatytos. Čia labiau buvo vado­ vaujamasi susidariusiu papročiu ir bendrųjų lietuvių-lenkų seimų pavyzdžiu. Primas. Senovės Lietuvos ir Lenkijos valstybėje XVI—XVIII a. jis turėjo ir politinės reikšmės bei pareigų. Pirmasis ir savo rangu aukščiausias tarp Lenkijos arkivyskupų buvo Gniezno arkivysku­ pas, kuris ir buvo vadinamas primų. Lietuvoje tuo metu arkivys­ kupų nebuvo, bet pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo laikomas! Vil­ niaus vyskupas. Savo rangu primas, kaip Gniezno arkivyskupas, XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje buvo laikomas taip pat ir pirmuoju, t. y. vyriausiuoju valstybės senatoriumi, kuris įgy­ davo ypatingos politinės reikšmės per kiekvieną) tarpuvaldį. Lenki­ jos karaliui ir didžiajam Lietuvos kunigaikščiui mirus bei tarpuvaldžiui prasidėjus, iš dalies mirusio valdovo vietą laikinai užimdavo ir jo kai kurias pareigas eidavo valstybės primas; dėl to kartais jis būdavo vadinamas ir i n te r r e x , t. y. valstybės regentas tarpuvaldžio metu. Lietuvoje per tarpuvaldį vyriausiuoju valdžios atstovu buvo laikomas savo rangu pirmasis Lietuvos senatorius — Vilniaus vys­ kupas, dėl toi kai kada neoficialiai Lietuvos primų vadinamas. Gniezno arkivyskupas, visos Lietuvos ir Lenkijos Respublikos pri­ mas, savo universalais pranešdavo apie karaliaus mirtį, sušaukdavo kaptūrinius seimelius, taip pat nustatydavo- ir vaivadijoms bei pa­ vietams pranešdavo konvokacinio seimo laiką. Prieš sušaukdamas konvokaciją, primas išsiuntinėdavo į pavietus universalus su savo pasiūlymais į tuos klausimus, kurie bus keliami konvokaciniame seime. Konvokacijos metu senatoriams ir seimo atstovams bendrai

280

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

posėdžiaujant pirmininkaudavo primas. Jis taip pat išsiuntinėdavo kvietimus ir į elekcinį seimą, per kurį buvo išrenkamas naujas Len­ kijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis. Bendriems senato ir seimo atstovų posėdžiams vėl pirmininkaudavo primas. Pagal įsi­ galėjusį paprotį naujai išrinktą valdovą nominuodavo primas; po to Lenkijos maršalka jį paskelbdavo Lenkijos karaliumi, o Lietuvos maršalka — didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Karūnacinis seimas ir­ gi būdavo sušaukiamas primo. Karūnaciniame seime primui vaini­ kavus naują valdovą tarpuvaldis baigdavosi, d kartu su tuo ir ypa­ tingos primo pareigos tarpuvaldžio metu. Po to jis vėl likdavo tik savo rangu pirmuoju Lietuvosl ir Lenkijos Respublikos senatoriumi.

SEIMAI IR SEIMELIAI Instrukcija (lot.), pamokymas, vadovaujamasis nurodymas, kaip ką nors atlikti ar sutvarkyti; taisyklės, kuriomis nurodoma, kaip bet kurį įstatymą ar potvarkį vykdyti, taikyti praktikoje. S e n o j o j e L i e t u v o s - L e n k i j o s v a l s t y b ė j e instruk­ cija buvo* vadinami raštiški įgaliojimai, duodami pavietų seimeliuo­ se išrinktiems atstovams į bendruosius Lietuvos-Lenkijos seimus. Didysis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius, šaukdamas bend­ ruosius seimus ir priešseiminius seimelius, pasitaręs su senatoriais, į kiekvieno pavieto priešseiminį seimelį pasiųsdavo savo deliberatoriją, arba propoziciją, t. y. raštą, pavietų seimeliams pavedantį apsvarstyti visus tuos reikalus, kurie valdovo bus keliami bendra­ jame seime. Šitas deliberatorijas į seimelius atveždavo ir jas čia perskaitydavo specialūs karaliaus įgalioti pasiuntiniai. Seimeliai, apsvarstę deliberatori jose iškeltus klausimus ir susitarę dėl seime keltinų savo pavietoj reikalų, išrinkdavo nuo kiekvieno pavieto po du atstovus į seimą. Pastarieji iš juos išrinkusio seimelio ir gaudavo vadinamąją instrukciją, kurioje surašytų bajorų ir pavieto seimelio nurodymų turėjo griežtai laikytis seime. Tose instrukcijose pavietų atstovai buvo įgaliojami seime neigiamai arba teigiamai spręsti ka­ raliaus deliberatorijoje iškeltus klausimus ir ginti savo pavieto rei­ kalus. Instrukcijos buvo pasirašomos ir antspauduojamos seimelyje dalyvavusių bajorų ir įrašomos į pilies teismo knygas. Greta nuro­ dymų, kaip laikytis svarstant bendruosius valstybės reikalus, pavietų seimelių atstovai instrukcijose buvo įgaliojami seime iškelti bei ap­ tarti ir vietinius savo pavieto reikalus. Be to, į instrukcijas buvo įrašomi ir atskirų pavieto bajorų asmeniniai pageidavimai bei rei­

SE IM A I

IR S E IM E L IA I

281

kalavimai ( d e s id e r ia ir p r iv a ta ) , ¡kuriuos; bajorų atstovai seimuose privalėjo iškelti ir priimti. Visais ar atskirais instrukcijoje pažymė­ tais klausimais atstovai gaudavo pilną (p le n a r ia m ) arba suvaržytą galią ( lim ita ta m p o te s ta te m ) , t. y. buvo įgaliojami laisvai tuos klau­ simus svarstyti ir išspręsti seime, arba buvo suvaržomi, reikalau­ jant nieko nenutarti arba nutarti tik pagal instrukcijos griežtai for­ muluojamą reikalavimą bei įsakmų nurodymą. Niekas seime! nega­ lėjo būti svarstoma, kas nebuvo iškelta karaliaus deliberatori j oje, nebent tik pačių pavieto bajorų instrukcijose! keliami reikalavimai. Formaliai atstovai teisinosi negalį seime svarstyti deliberato rijoj e neiškeltų klausimų, nes tiems klausimams spręsti neturį savoj bro­ lių, t. y. pavieto bajorų įgaliojimų ir nežiną jų nusistatymo. Nors karalius seime ir negalėjo kelti klausimų, seimeliams iš anksto ne­ praneštų deliberatorijomis, bet pavietų bajorų, papildomi reikalavi­ mai, seimelių įrašyti į instrukcijas, visuomet galėjo būti keliami seime ir čia privalėjo būti svarstomi. Pavietų atstovai privalėjo griežtai laikytis jiems duotų instrukcijų ir apie tai pateikti ataskai­ tą reliaciniuose (poseiminiuose) seimeliuose. Kai kurie seimeliai rei­ kalaudavo net priesaikos iš savo atstovų, kad šie seime nenukryps nuo jiems duotų instrukcijų.; Tačiau šiaip paprastai seimeliai pasi­ tikėdavo savo atstovais ir apsieidavo be jų priesaikos — pasiten­ kindavo baigiamosiose instrukcijų pastraipose apeliuodami į atstovų sąžinę, garbę, meilę savo tėvynei bei „broliams". Kiti seimeliai įsak­ miai nurodydavo vieno ar kito klausimo seime galutinai neišspręs­ ti, bet nutarimų projektus parsivežti į reliacinius seimelius savo broliams patvirtinti ( d o b r a c i). Skaitant gausiai išlikusias Lietu­ vos seimelių instrukcijas, aiškiai iš jų dvelkia atskirų pavietų egois­ tinis separatizmas, ypač XVIII a. Bajorai dažnai laikė svarbiausiais tik savo pavieto reikalus ir net reikalavo, kad šie seime gautų pir­ menybę prieš visos valstybės reikalus. Atstovai į seimus privalėjo juose kelti ir ginti ne tik viso pavieto, bet ir grynai asmeninius ba­ jorų reikalus, įrašytus į seimelių instrukcijas. Kai kada instrukcijos tiesiog drausdavo atstovams seime svarstyti kuriuos nors kitus, nors ir valstybinio masto reikalus, kol seime nebus patenkinti pavieto reikalavimai ir grynai asmeniniai bajorų pageidavimai. Kartais jie buvo įgaliojami pavartoti net lib e r u m v e t o . Taip bajorai manė giną savo laisves; iš tikrųjų, suvaržydami instrukcijomis savo atstovų į seimą galią, prisidėjo prie anarchijos plitimo ir viešų reikalų aplei­ dimo. Dėl instrukcijomis suvaržytos atstovų galios seimų darbingu­ mas labai sumažėjo,į ypač XVIII a., bajorams laikantis pagrindinio savo aukso laisvės principo— nieko be manęs, kas susiję su mani­ mi (n ih il d e m e s in e m e ).

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

282

K . A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A . J a ­ n u la itis , Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; 7.7. L a p p o , Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; F.L L e o n to v ič , Veča, seimy

i seimiki v Velikom Kniažestve Litovskom (Žumal Ministerstva Narodnogo' Prosveščenija, nr. 2, 1910); W. K o n o p c z y n s k i , Geneza "liberum veto" (Przegląd Historyczny, t. 1, 1905); W. K o n o p c z y n s k i , Liberum veto, 1918; S t. K u t i z e b a , Historja ustroju Polski w zarysie, t. 1: Korona, 7 leid., 1931, t. 2: Litwa, 1914.

Kaptūriniai seimeliai, specialūs geduliniai bajorų seimeliai Lietu­ voje ir Lenkijoje XVII—XVIII a., susirenku kiekviename paviete tarpuvaldžio metu. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir Lenkijos ka­ raliui mirus, primas (Gniezno arkivyskupas) išsiuntinėdavo univer­ salus visiems pavietams, kuriuose buvo pranešama apie karaliaus mirtį ir paskiriamas laikas kaptūriniam seimeliui susirinkti. Savo vardą kaptūriniai seimeliai gavo nuo to, kad bajorai, gedėdami mi­ rusiojo karaliaus, užsidėdavo gedulo gaubtuvus — kaptūrus. Visi pavieto bajorai, ginkluoti lyg karui ištikus, privalėjo susirinkti į kaptūrinius seimelius ir svarstyti visus per tarpuvaldį iškilusius ei­ namuosius pavieto reikalus. Kaptūrinių seimelių nutarimai, lotyniš­ kai vadinami laudct, turėjo įstatymų galios ir buvo privalomi visam pavietui. Tuose seimeliuose buvo sudaromi kaptūriniai teismai ir išrenkami jiems teisėjai. Kaptūriniam seimeliui teko rūpintis savo pavieto saugumu, jo valdymu ir tvarkymu per tarpuvaldį. Kaptūrinio seimelio nutarimai buvo labai griežti, ypač saugumo klausimais. 1632 m. birželio 5 d. Vilniaus kaptūrinis seimelis, gresiant galimam pavojui iš Maskvos, nutarė paskelbti apsiausties stovįj Vilniuje ir visame paviete, sustiprinti miesto mūrus, stropiai juos saugoti, už­ mūryti dalį vartų į miestą, neleisti nė vienam svetimam nakvoti mieste. Sargybos buvo įpareigotos saugoti miesto vartus ir kontro­ liuoti visus atvykstančius, o visame paviete neleisti kilti bet kokiems sumišimams. Taip pat buvo nustatyta griežta tvarka, kaip miestie­ čiai ir sargybai turėjo elgtis. Daugelis 1648 m. kaptūrinių seimelių ėmėsi priemonių prieš galimą sukilusių kazokų pavojų, nutarė pa­ viete skelbti visuotinį šaukimą (mobilizaciją), pasamdyti reikiamos kariuomenės, surinkti pinigų, juos laikyti pavieto kasoje ir kt. Kap­ tūriniai seimeliai per tarpuvaldį įgydavo nepaprastos reikšmės. Tuo metu jie būdavo viso pavieto savarankiški aukščiausieji organai, o visa valstybė tarsi suskildavo į daugelį savarankiškų sričių, kurios per savo kaptūrinį seimelį tesirūpino vien savimi. Bendraisiais vi­ sos valstybės reikalais tarpuvaldžio metu rūpinosi tik senatas. 7.7.

Lappo,

Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; Veča, seimy i seimiki v Velikom Kniažestve Litovskom (Žurnal

F.I. L e o n to v ič ,

SE IM A I

IR S E I M E L I A I

283

Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1910); K. Avižonis, Bajorai valsty­ biniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Konfederaciniai seimai — nepaprasti Lietuvos bei Lenkijos sei­ mai, šaukiami XVUII a., kai bajorai, norintys išleisti kokį nors įsta­ tymą ar pasiekti kokių nors politinių tikslų, sudarydavo ginkluotą susibūrimą seime, vadinamą konfederacija, ir susitardavo tame ne­ paprastame seime klausimus spręsti paprasta balsų dauguma. Kon­ federaciniais seimais buvo vadinami ir specialūs! kurios nors konfe­ deracijos sušaukti seimai. Kartais ir paprasti seimai, kad būtų už­ kirstas kelias jų iširimui dėl lib e r u m v e t o sistemos, susikonfederavusių seimo narių buvo paverčiami konfederaciniais seimais. Tokie konfederaciniai seimai suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos-Lenki­ jos valstybės žlugimo laikais ir per valstybės padalijimus XVIII a. pabaigoje. Konkliuzija, XVII—XVIII a. bendrųjų Lietuvos-Lenkijos sei­ mų baigiamieji posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo visi trys „luomai": karalius, senatoriai ir pavietų atstovai. Cia| būdavo skaitomi ir pri­ imami seimų nutarimai — konstitucijos. Anarchijai plintant ir sei­ mams nuolat irstant, ypač XVIII a., konkliuzijos pasižymėjo dideliu triukšmingumų ir netvarka. Perskaičius visas konstitucijas bei jas priėmus ir instigatoriui paskelbus banitas (bajorus, seimo teismuo­ se nubaustus ištrėmimu iš krašto), konkliuzija būdavo užbaigiama karaliaus rankos bučiavimo ceremonija, kurią pradėdavo seimo mar­ šalka. Toliau karaliui rankos bučiuoti eidavo visi kiti atstovai pa­ gal savo rangą. Ta oficialia iškilme pasibaigdavo! bendrieji Lietu­ vos-Lenkijos seimai, jei jie nebūdavo kurio nors atstovo nutraukti, remiantis lib e r u m v e t o teise. Konstitucijos — senovės Lietuvos ir Lenkijos seimų nutarimai bei įstatymai. Kiekvienas seimo priimtas eilinis įstatymas bei nutari­ mas buvo vadinamas konstitucija, tačiau bendros Lietuvos ir Len­ kijos konstitucijos dabartine šio žodžio prasme nebuvo. Bendruose lietuvių ir lenkų seimuose XVI—XVIII a. priimtos konstitucijos au­ tomatiškai negaliojo abiejose valstybėse, jei tai įsakmiai nebuvo pa­ žymėta konstitucijose. Greta bendrų abiem kraštam konstitucijų buvo ir atskirų konstitucijų Lietuvai arba Lenkijai. Bendruose sei­ muose lietuviai mažai domėjosi vietiniais Lenkijos, o lenkai Lietuvos reikalais. Atskiros lietuvių sesijos bendruose seimuose parengdavo tik Lietuvos konstitucijas, kurios baigiamajame bendrojo seimo po­ sėdyje buvo skaitomos kartu su lenkiškomis konstitucijomis, kartais

284

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

pakaitomis, kad nė viena tauta nebūtų nuskriausta. Baigiamuosiuo­ se seimų posėdžiuose perskaitytos ir priimtos konstitucijos buvo spausdinamos ir išsiuntinėjamos į pavietus. Atskiros Lietuvos kons­ titucijos buvo spausdinamos arba mišriai išblaškytos tarp lenkiškųjų, arba visai atskira grupe, pažymint, kad jos yra Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konstitucijos. Jei bendrojo seimo konstitucijos turėjo galioti ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, tai prie tokių konstitucijų būdavo specialiai pažymima, kad ta konstitucija galioja abiejose valstybėse, arba įsakmiai nurodant, kad ta konstitucija apima ir Didžiąją Lietu­ vos Kunigaikštiją. Ta aplinkybė, kad seimuose nebuvo rašomi jokie oficialūs protokolai ar dienoraščiai bei stenoigramos, leido į seimų konstitucijas prasprūsti netikslumams, nekalbant apie konstitucijų iškraipymus kieno nors bloga valia.' Istorijos šaltiniuose aptinkami dažni anų laikų bajorų nusiskundimai, kad išspausdintos konstitu­ cijos esančios iškraipytos. Konstitucijų, kaip įstatymų moderniškąja žodžio prasme, vertę mažino ir ta aplinkybė, kad jos kartais galėjo būti paimtos bajorų atstovų į reliacinius pavietų seimelius patvirtinti, ir jei pavieto bajorai jų nepatvirtindavo, tai jos tame paviete nega­ liojo. Ne visos seimų konstitucijos dėl to turėjo įstatymų galios ir ne visas konstitucijas bajorai pripažindavo ir vykdydavo, aiškindamiesi, kad jos esančios iškraipytos, netikslios ar net ir visai netikros. Kons­ titucijos yra paskelbtos „Volumina Legum" rinkinyje. Dauguma jų rašytos lenkų kalba, bet yra ir lotynų kalba rašytų konstitucijų. Landa — XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos seimelių nutarimai, priimti pavieto1 bajorų įvairių rūšių seimeliuose. Didesnės svarbos pavieto gyvenime turėdavo kaptūrinių seimelių la n d a , kuriais buvo nustatoma kaptūrinė tvarka paviete, sudaromi kaptūriniai teismai, sprendžiami pavieto saugumo, valdymo irj tvarkymo klausimai per tarpuvaldį, taip pat ir visi kiti to meto aktualieji pavieto reikalai. Kaptūrinių seimelių la u d a paprastai būdavo patvirtinami bendra­ jame Lietuvos-Lenkijos konvokaciniame seime. Ilgainiui vis didesnės reikšmės įgydavo poseiminių reliacinių sei­ melių la u d a . Bajorų aukso laisvei! plintant, decentralizacija didėjo. Jau Vazų laikotarpiu politinio gyvenimo centras iš bendrųjų abiejų tautų Respublikos seimų pamažu persikėlė į pavietų seimelius, ypač reliacinius, nes ir visos valstybės seimų nutarimai ir įstatymai tapo visai priklausomi nuo pavietų bajorų geros valios, kurie savo relia­ ciniame seimelyje galėjo juos patvirtinti arba atmesti savo nuožiūra. Pagal bajorų aukso laisvės dvasią ir pasaulėžiūrą, bendrojo valsty­ bės seimo priimtų nutarimų bei įstatymų jie savo paviete galėjo nevykdyti, jei jie nebūtų patvirtinti bajorų reliaciniame seimelyje.

SE IM A I

IR

SE IM E L IA I

285

Unijinės Lietuvos-Lenkijos Respublikos dezorganizacijai vis labiau didėjant ir seimams dažniau irstant, vis labiau mažėjo bendrųjų sei­ mų, kaip įstatymų leidžiamosios įstaigos, reikšmė ir augo reliacinių seimelių svarba, kurie ne tik tiurėjo galią tvirtinti ar netvirtinti savo atstovų ,,pas brolius" ( d o b i a c i ) parsivežtų bendrojo seimo nu­ tarimų, bet pradėjo leisti ir visais pavieto reikalais savarankiškus nutarimus, vadinamus la u d a , privalomus visam pavietui, net ir tiems pavieto bajorams, kurie nedalyvavo reliaciniame seimelyje. Tuo pa­ vieto bajorų Savarankiškumas didėjo ir reliacinių seimelių la u d a pamažu tapo svarbesni tame paviete net už bendrojo seimo priimtus įstatymus. Kartais pavietai turėjo^ skubių reikalų, ypač karo metu tiesiogi­ nio pavojaus akivaizdoje, ir bajorai negalėjo laukti, kol susirinks bendrasis seimas.: Tuo atveju susirinkdavo nepaprasti pavietų sei­ meliai ir priimdavo savo la u d a tokiais skubiausiais pavieto reika­ lais, kaip pavieto gynimas, apsidėjimas mokesčiais, jų surinkimas, saugumo klausimai ir kt. XVIII a. bendriesiems seimams nuolat irs­ tant pavietai darėsi dar savarankiškesni ir nepaprasti seimeliai būdavo šaukiami vis dažniau, o jų la u d a turėjo įstatymų galios. Sa­ vaime suprantama, la u d a galiojo ir buvo privalomi tik tam pavietui, kur jie buvo priimti. L a u d a buvo privalomi viso pavieto gyvento­ jams, net ir nebajorams. Seimelių la u d a buvo įrašomi į pavieto pilies teismo knygas. Pa­ gal 1588 m. Lietuvos Statutą, seimelių la u d a turėjo būti daromi vienbalsiai, tačiau dėl bajorų tarpusavio nesantaikos, intrigų bei vaidų ir dėl plintančios anarchijos tai buvo sunkiai beįmanoma. Kad būtų užkirstas kelias seimeliams nutraukinėti, 1613 m. bend­ rajame seime buvo nutarta seimelių la u d d , toliau daryti balsų dau­ guma. Nominacija, Lietuvos-Lenkijos Respublikoje bajorų viešpata­ vimo laikotarpiu (1569—1795) karaliaus išrinkimo oficialus pareiš­ kimas ir viešas paskelbimas. Pagali įsigalėjusį paprotį per elekcinį seimą naujai išrinktą valdovą nominuodavo primas, Gniezno arki­ vyskupas, oficialiai pareikšdamas išrinkto karaliaus vardą. Po to naujai išrinktas valdovas buvo paskelbiamas abiejų Respublikos maršalkų. Lenkijos maršalka išrinktąjį paskelbdavo Lenkijos ka­ raliumi, o Lietuvos maršalka jį paskelbdavo didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu. Petitą, taip pat vadinami p r i v a t a ir d e s id e r ia , XVI—XVIII a. Lie­ tuvos ir Lenkijos Respublikos seime keliami vietiniai atskirų pa­

286

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

vietų ir net atskirų bajorų asmeniniai prašymai! bei reikalai, nely­ ginant privatinės peticijos. Dar XVI a. pabaigoje ir XVII a. pra­ džioje įsigalėjo paprotys bendrųjų Lietuvos ir Lenkijos seimų pra­ džioje kelti valstybės valdovui visokius kaltinimus ( g r a v a m in a ) ir eksorbitancijas, t. y. nukrypimus nuo teisės, ieškoti karaliaus ar jo urėdų nusižengimų įstatymams ir reikalauti, kad visi nukrypimai nuo teisės ir skriaudos vėl būtų atitaisyti. Kartu su tuo pavietų seime­ lių atstovai kėlė jiems į seimelių duotas instrukcijas įrašytus p e t i t ą , tam paprastai būdavo sugaištama po kelias darbo dienas seimų pra­ džioje. Tokie reikalavimai buvo surenkami iš visų pavietų ir įtei­ kiami karaliui, kad jis juos patenkintų. Pagal turinį p e t i t ą buvo įvairių įvairiausios pavietų ir bajorų pretenzijos ir grynai asmeni­ niai; prašymai, pvz., kad tam ar kitam didikui ar bajorui būtų at­ lyginta už nuopelnus valstybei, kad per karą ar dar kaip nors nu­ kentėjęs pavietas ar p e t i t ą išvardyti bajorai būtų atleisti nuo seimo nutartų mokesčių, kad kuris bajoras būtų prileistas prie „karaliaus malonės", kad kam teismo bausmė būtų sumažinta ar dovanota, kad kuriam bajorui būtų duoti valstybės dvarai, kad vieno ar kito ba­ joro sklypas ar namas kuriame mieste1 būtų išimttas iš miesto ju ­ risdikcijos, kad karalius lieptų išgaudyti apylinkėje siaučiančius plė­ šikus ir pan. Tokiais ir panašiais p e t i t ą seimai būdavo verste užverčiami. Labai reta kurio nors pavieto seimelio instrukcija, duota atstovams į seimą, kurioje nebūtų; privatinių prašymų ar nebūtų užtariami asmeniniai vieno ar kito bajoro reikalai. Paprastai kiek­ vienoje instrukcijoje randama po kelis ar keliolikai kitą kartą net keliasdešimt tokių p e titą . Kartais seimelių instrukcijos tiesiog įpa­ reigoja savo pavieto seimo atstovus neleisti seime nieko svarstyti, kol nebus patenkinta p e titą . Kaip matyti iš seimų dienoraščių, toks vietinių ar asmeninių reikalų kėlimasl seimuose dar prieš pradėjus svarstyti visos valstybės reikalus dažnai įnešdavo į seimus daug ne­ tvarkos bei ginčų, barnių ir grasinimų .ir ne kartą dėl to seimas būdavo nutraukiamas, neatsižvelgiant nė į išorės pavojų pačiai val­ stybei, neleidžiant viešų valstybės reikalų svarstyti,! kol nebus pa­ tenkinti p e titą . K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

Priešseiminiai seimeliai XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos Res­ publikoje įvykdavo karaliaus skirtu laiku kiekvienoje vaivadijoje ir paviete, kur būdavo išrenkama po 2 atstovus į bendrąjį lietuvių ir lenkų seimą. Priešseiminiaii seimeliai buvo sušaukiami Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio specialiais universalais,

SE IM A I

IR S E IM E L IA I

287

kuriuose buvo paskiriamas seimų ir priešseiminių seimelių laikas. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, priešseiminiai seimeliai turėjo įvykti kiekviename paviete bent 6 savaitės prieš seimą, o karaliaus uni­ versalai turėjo būti skelbiami bent 2 savaitės prieš seimelius. Uni­ versalai būdavo siunčiami į kiekvienos vaivadijos ar pavieto pilies teismą, o iš čia išvežiojami į namus visiems tame paviete gyvenan­ tiems senatoriams ir bajorams, taip pat viešai skelbiami susirinku­ siems į miestų turgavietes ir parapines bažnyčias. Į| priešseiminius seimelius privalėjo suvažiuoti visi tame paviete gyveną senatoriai, pareigūnai ir bajorai. Jei kuris nors bajoras neatvažiuotų, jis vis tiek turėjo pripažinti ir paklusti visiems tiems nutarimams, kurie būtų seimelyje priimti. Priešseiminiai seimeliai negalėjo užtrukti ilgiau kaip 4 dienas, bet visi turėjo atvykti jau pirmąją dieną. Į seimelį susirinkusiems bajorams užimti vietas ir savo nuomonėms reikšti 1588 m. Lietuvos Statutas nustatė šitokią eilę, arba rangą: vaivada, pilininkas (necentriniuose pavietuose — tokio pavieto mar­ šalka), pakamarininkis, vėliavininkas, pavieto teisėjas, pavieto viceteisėjas, kareiva (vaiskis), stalininkas, pastalininkis, žemės rašti­ ninkas, toliau pilies teismo pareigūnai,! didikai ir kita šlėkta. Priešseiminiams seimeliams pirmininkavo seimelio maršalka arba pirmi­ ninkas, kuriuo centriniuose vaivadijų pavietuose paprastai būdavo pats vaivada arba pilininkas, necentriniuose vaivadijos pavietuose — to pavieto maršalka, kaip savo rangu aukščiausias to pavieto pa­ reigūnas. Priešseiminiai seimeliai privalėjo svarstyti visa tai, kas buvo nurodoma karaliaus universaluose arba kas buvo keliama spe­ cialiai įgaliotų karaliaus pasiuntinių, atvykusių į priešseiminius sei­ melius. Karalius, šaukdamas seimus ir priešseiminius seimelius, pa­ sitaręs su senatoriais, į kiekvieno pavieto priešseiminius seimelius pasiųsdavo savo deliberatori ją, arba propoziciją, t. y. raštą, priešseiminiams seimeliams pavedantį apsvarstyti visus tuos reikalus, kurie vėliau bus keliami bendrajame Lietuvos ir Lenkijos seime. Šitas deliberatorijas, arba propozicijas, į priešseiminį seimelį atvež­ davo ir jas čia perskaitydavo dažniausiai specialiai karaliaus įgalio­ ti pasiuntiniai. Priešseiminiai seimeliai, apsvarstę deliberatori j ose iškeltus klausimus, kurie bus sprendžiami šaukiamajame seime, taip pat susitarę dėl seime keltinų savoj pavieto reikalų, išrinkdavo nuo kiekvieno pavieto po 2 atstovus į seimą. Pastarieji iš juos išrinku­ sio seimelio gaudavo vadinamąją! instrukciją, kurioje surašytų pa­ vieto bajorų ir seimelio nurodymų turėjo griežtai laikytis seime. Tose priešseiminio seimelio instrukcijose pavieto seimo atstovai bu­ vo! įgaliojami seime teigiamai arba neigiamai spręsti karaliaus de­ liberato ri j ose iškeltus klausimus ir ginti savo pavieto viešus bei pri­

288

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

vatinius reikalus. Instrukcijos buvo pasirašomos ir antspauduoja­ mos priešseiminiuose seimeliuose dalyvavusių bajorų. Priešseiminiuose seimeliuose išrinktų bajorų pareiga buvo atstovauti viso savo pavieto bajorams ir ginti jų reikalus. Be paprastųjų priešseiminiiĮ seimelių, XVI ir XVII a. būdavo ir specialiųjų vien tik Lietuvos priešseiminių seimelių, didžiojo Lietu­ vos kunigaikščio ir Lietuvos senatorių šaukiamų prieš atskiruosius Lietuvos seimus, kur lietuviai sprendė savo valstybės reikalus be lenkų. Didysis Lietuvos kunigaikštis į pavietus iš,siuntinėdavo deliberatorijas, kuriose buvo išdėstomi visi tie dalykai, kurie turės būti aptariami atskirajame Lietuvos seime. Gavę deliberatori ją, skirtu laiku susirinkdavo Lietuvos pavietų priešseiminiai seimeliai dėl jo­ se keliamų reikalų pasisakyti ir savo atstovams į atskirąjį Lietuvos seimą išrinkti. Specialaus priešseiminio seimelio galėjo ir nebūti, jei tuo pačiu metu įvykdavo koks kitas eilinis, pvz., reliacinis sei­ melis po nutrukusio bendrojo seimo su lenkais.! Priešseiminiai sei­ meliai, vykstą prieš atskiruosius lietuvių seimus, šiaip niekuo ne­ siskyrė nuo paprastųjų priešseiminių seimelių savo eiga bei die­ notvarke. Savo išrinktiems atstovams į atskiruosius Lietuvos seimus jie taip pat duodavo instrukcijas, kurių atstovai turėjoi laikytis. Prie nepaprastų Lietuvos priešseiminių seimelių galima priskirti ir Volkovysko bei Slonimo 1 generalinius suvažiavimus, į kuriuos XVI—XVII a. susirinkdavo Lietuvos priešseiminių seimelių į bend­ rąjį su lenkais seimą išrinkti atstovai prieš važiuodami į Varšuvą. 1573 m. į Henriko artikulus buvo įrašyta nuostata, kuria reikalau­ jama, kad prieš bendruosius su lenkais seimus po priešseiminio sei­ melio Lietuvoje dar įvyktų generalinis priešseiminis suvažiavimas, arba generalinis seimelis, Volkovyske; taip lietuviai užsitikrino sau teisę aptarti visuš savo reikalus, kad vėliau galėtų juos vieningai kelti ir ginti bendrajame su lenkais seime. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, tokie generaliniai suvažiavimai, arba Lietuvos generaliniai seimeliai, turėjo įvykti Slonime (nebe Volkovyske) 2 savaitės prieš kiekvieną seimą ir trukti pagal reikalą, bet taip, kad atstovai ne­ pavėluotų atvažiuoti į seimą. Slonimo suvažiavime privalėjo da­ lyvauti visi Lietuvos senatoriai ir pavietų atstovai. Slonimo suva­ žiavimo tikslas, kaip nustato 1588 m. Lietuvos Statutas, buvo vi­ siems Lietuvos atstovams susitarti dėl savo valstybės reikalų, pa­ lyginti savo seimelių instrukcijas ir laikytis vieningos linijos bend­ rajame su lenkais seime. 1 Šiame straipsnyje buvo „Valkavisko bei Slanymo".

SE IM A I

IR S E IM E L IA I

289

Priešseiminiai Lietuvos atstovų suvažiavimai prieš 1588 m. vyk­ davo Volkovyske, nuo 1588 m.— Slonime. Slonimas generaliniams suvažiavimams buvo parinktasi kaip vieta netoli nuo Lenkijos sie­ nos ir į seimą važiuojantiems Lietuvos pavietų atstovams nesusi­ darydavo didelio vingio. Tiek seimams bei seimeliams, tiek genera­ liniam Slonimo suvažiavimui laiką paskirdavo pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir į juos atsiųsdavo savo pasiuntinį, kuris jo vardu su­ važiavimui išdėstydavo seime svarstysimus dalykus. Slonimo gene­ ralinis suvažiavimas, apsvarstęs visus seime keltinus klausimus ir lietuvių reikalavimus, susijusius su Lietuvos valstybe, savo nuta­ rimus surašydavo raštu, kad kiekvienas atstovas juos geriau su­ voktų. Tokie nutarimai turėjo teisinę galią ir stiprino lietuvių po­ ziciją bendrajame su lenkais seime. Jie būdavo dalyvavusių sena­ torių ir atstovų pasirašomi ir antspauduojami. Slonimo generalinių suvažiavimų, kaip ir priešseiminių seimelių, nutarimai paprastai bū­ davo priimami balsų dauguma. Slonimo generalinis suvažiavimas buvo labai svarbus organas Lietuvos valstybiniame gyvenime, nes padėjo lietuviams vieningai laikytis bendruose seimuose su lenkais ir ginti savo valstybinį savarankiškumą. Tačiau patys lietuviai_ne visuomet išnaudodavo šitokią savo valstybės instituciją. Lenkybei kas kartą vis daugiau skverbiantis į Lietuvą ir įsigalint egoistiniam pavietų separatizmui, nyko lietuvių vienybė ir Lietuvos senatoriai bei atstovai, vykdami į bendruosius su lenkais seimus, ėmė aplen­ kinėti Slonimo generalinius suvažiavimus. Dar XVII a. pradžioje pavietų priešseiminiai seimeliai neužmiršdavo savo seimo atstovams į instrukcijas įrašyti, kad jie, atvažiavę į priešseiminį Slonimo su­ važiavimą, pirmiausia bendrai aptartų visus valstybės reikalus, o vėlesnėse instrukcijose tokių nurodymų vis rečiau terandama. Vis daugiau atsirasdavo atstovų, aplenkiančių Slonimo suvažiavimą. 1631 m. išleista net seimo konstitucija, draudžianti Lietuvos senato­ riams ir atstovams aplenkti tuos suvažiavimus. Tačiau savo asmeni­ niais arba pavieto reikalais susirūpinę, vis mažiau bendrų ryšių bejuntą, priešseiminių seimelių atstovai vengdavo generalinio Sloni­ mo suvažiavimo. Lietuvos atstovai nebematė reikalo prieš seimus vieningai pasitarti ir jau Vazų laikais Slonimo generaliniai suvažia­ vimai baigė nykti. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja­ nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 2: Litwa, 1914; 1.1. Lappo, Velikoie Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj 19.

K. Avižonis.

290

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

polovine XVI st., 1911; F.l. Leontovič, Veča, seimy i seimiM v Velikom Kniažestve Litovskora (Zurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1910).

Propozicija (lot. p r o p o s itio — „pasiūlymas"). XVI—XVIII a. Lie­ tuvos ir Lenkijos valstybėje karaliaus, per tarpuvaldžius primo, į vaivadijas ir pavietus išsiuntinėjamas aplinkraštis, pavedantis sei­ meliams apsvarstyti visus tuos reikalus, kurie bus keliami bendra­ jame lietuvių ir lenkų seime. Propoziciją, dažnai vadinamą deliberatorijos vardu, į pavietų seimelius atveždavo dažniausiai specia­ liai karaliaus įgalioti pasiuntiniai, ragindami bajorus apsvarstyti propozicijoje keliamus valstybės reikalus ir suteikti seimelio atsto­ vams įgaliojimų, seime juos spręsti palankia prasme. Propozicijos teisiškai nevaržė seimelio kompetencijos ir bajorai galėjo laisvai pareikšti savo nusistatymą dėl karaliaus propozicijoje keliamų pa­ siūlymų. Provincijų sesijos — XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos valstybės santvarkoje atskiri Lietuvos, Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Len­ kijos seimo atstovų posėdžiai savo srities reikalams svarstyti ir spręsti. 1569 m. Liublino unijos aktas įstatymams leisti ir visiems valstybės reikalams svarstyti numatė tik bendruosius lietuvių ir lenkų atstovų seimus. Tačiau greta bendrųjų valstybės reikalų tiek Lietuva, tiek Lenkija turėjo ir savo atskirų reikalų. Jiems svarstyti dar ilgą laiką po Liublino unijos-sudarymo Lietuvoje būdavo šau­ kiami atskiri seimai, kuriuose dalyvaudavo tik lietuviai. Be to, ir per bendruosius su lenkais seimus vykdavo atskiros Lietuvos sesi­ jos, t. y. atskiri lietuvių atstovų posėdžiai. Lietuviai dažnai turėda­ vo tik savo specifinių reikalų, kurie lenkams nerūpėjo, taip pat len­ kai turėjo savo atskirų reikalų. Todėl peri bendruosius seimus ats­ kiros dienos buvo paskiriamos vadinamosioms provincijų sesijoms. Lietuvos-Lenkijos Respublika buvo laikoma sudėta iš 3 dalių — Lietuvos, Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Lenkijos. Kiekviena šių Respublikos sudėtinių dalių ir turėdavo savo atskiras provincijų sesijas, nors šiaip kituose seimų posėdžiuose visi atstovai bendrai posėdžiaudavo. Provincijų sesijoms buvo skiriama pagal reikalą tik kelios dienos, kada bendrieji seimo posėdžiai nevykdavo, nes ats­ tovai susirinkdavo į savo provincijų sesijas. Provincijų sesijos atsirado dėl anksčiau buvusių generalinių sei­ melių, kurie dar prieš Liublino uniją vykdavo Didžiojoje ir Mažo­ joje Lenkijoje, kaip tų provincijų atstovų suvažiavimai provincijos reikalams apsvarstyti. Tokie generaliniai seimeliai kurį laiką išliko ir po Liublino unijos 1569 m. sudarymo, kai seimelių išrinkti ats­

SE IM A I

IR

SE IM E L IA I

291

tovai, prieš važiuodami į bendrąjį seimą, susirinkdavo; į savo pro­ vincijos suvažiavimą. Taip pat ir Lietuvoje pradėta daryti tokie pat į bendrąjį su lenkais seimą vykstančių atstovų ir senatorių su­ važiavimai iš pradžių Volkovyske, vėliau Slonime. Priešseiminiai Lietuvos suvažiavimai buvo skirti suderinti Lietuvos atstovų seimelių instrukcijoms, duotoms priešseiminiuose seimeliuose išrinktiems į bendrąjį su lenkais seimą 'atstovams. Tokie art-* skiri lietuvių suvažiavimai buvo labai parankūs bendrajai lie­ tuvių politikai busimajame seime nustatyti. Čia buvo paruošiami ir Lietuvai reikalingų įstatymų projektai. Tai buvo nelyginant atskiri Lietuvos seimai, Liublino unijoje nenumatyti. Tačiau ir tokių priešseiminių suvažiavimų dažnai nepakakdavo. Bendrųjų su lenkais sei­ mų metu taip pat kildavo reikalas Lietuvos atstovams pasitarti savo atskirais reikalais. Taip greta provincijų generalinių seimelių jau XVI a. antrojoje pusėje atsirado' ir provincijų sesijos bendruose seimuose, nes greta lietuvių, taip pat ir Didžiosios bei Mažosios Len­ kijos atstovai turėjo savo atskirų reikalų. Ilgainiui priešseiminiai generaliniai seimeliai pamažu ėmė nykti ir visai išnyko XVII a. Atskiros provincijų sesijos vis dėlto išliko' ligi pat valstybės žlugi­ mo XVIII a. pabaigoje. Provincijų sesijos kiekviename seime įvykdavo būtinai vienu laiku ir būtinai tomis pačiomis dienomis. Didžiosios ir Mažosios Len­ kijos atstovai kai kada turėdavo savo bendrus Karūnos, t. y. visos Lenkijos, posėdžius, bet lietuvių provincijų sesijos įvykdavo visada atskirai nuo lenkų. Lietuviams posėdžiaujant atskiroje savo sesijoje, bendrajame seime nieko nebuvo svarstoma, nes pagal principą „nieko be manęs, kas susiję su manimi" (n ih il d e m e s in e m e ) bend­ rieji valstybės reikalai turėjo būti bendrai lietuvių ir lenkų svarsto­ mi. Atskiros lietuvių sesijos įvykdavo ne vien paprastųjų, bet ir konvokacinių, elekcinių ir kitų seimų metu. Atskirųjų lietuvių bei kitų provincijų sesijų šaukimas nebuvo sunormintas jokiu juridiniu aktu. Taip pat nebuvo jokios taisyklės, kuri nustatytų, kiek tokių provincijų sesijų turėjo įvykti seimo me­ tu. Jos įvykdavo pagal reikalą, pagal svarstytinų dalykų kiekį. Pro­ vincijų sesijos įvykdavo paprastai seimui jau įpusėjus.) Jose daly­ vaudavo ne tik seimo nariai, t. y. tų provincijų vaivadijų ir pa­ vietų atstovai, bet ir tos srities senatoriai. Svarbiam reikalui esant, atskirose lietuvių sesijose kartais dalyvaudavo net pats karalius. Provincijų sesijų darbotvarkėje paprastai vyravo tokia pat netvar­ ka, kaip ir bendrųjų seimų posėdžiuose. Jokios nustatytos darbo­ tvarkės nebuvo, čia buvo svarstomi visi provincijų sesijų iškeliami klausimai. Atskirose lietuvių sesijose buvo aptariami įvairūs Lietu­

292

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

vos reikalai, kaip gynimasis nuo išorės priešų, santykiai su lenkais, pastangos lenkams neleisti brautis į Lietuvą ir ten užimti pareigūnų vietas, Lietuvos teisiLĮ gynimas, kariuomenės reikalai, mokesčių apsidėjimo ir suvienodinimo klausimai, disidentų teisės Lietuvoje, taip pat atskirų didikų ar pavietų keliami vietos pobūdžio ir net priva­ tiniai reikalai ir kt. Kaip visų kitų provincijų sesijų, taip ir lietuvių atskirųjų sesijų nutarimai turėjo įstatymų galią ir seimo pabaigoje bendruose su lenkais posėdžiuose buvo skaitomi pakaitomis su ben­ draisiais ir lenkų provincijų sesijose priimtais įstatymais. Atskirųjų lietuvių sesijų nutarimai buvo skelbiami ir įrašomi į „Volumina Legum", kaip konstitucijos tik Lietuvai, greta kitų konstitucijų, galio­ jančių Lietuvoje ir Lenkijoje.1 Taip pat ir Didžiosios bei Mažosios Lenkijos provincijų sesijų nutarimai buvo įrašomi į „Volumina Legum", kaip konstitucijos, galiojančios tik tose provincijose. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja­ nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 2: Litwa, 2 leid., 1921; A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos, 1938; 1.1. Lappo, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, 1932.

Reliacija (lot. r e la tio — „pranešimas"). Senovės Lietuvoje reliacijos buvo daromos delegatų ar pasiuntinių į užsienius, iždininkų ir įvairių valstybės pareigūnų, taip pat seimo atstovų, kurie oficialiai buvo pavieto bajorų pasiuntiniai į seimą ir po seimo pateikdavo reliacijas savo pavieto reliaciniame seimelyje. Daug svarbios medžia­ gos Lietuvos istorijai randama ir svetimų valstybių pasiuntinių bei popiežiaus delegatų ir' nuncijų reliacijose, nušviečiančiose to meto Lietuvos vidaus ir užsienio reikalų padėtį. Daug tokių reliacijų yra spausdinta, dar daugiau tebėra nespausdintų įvairiuose archyvuose, pvz., Vatikane. Reliaciniai seimeliai — seimeliai, XVI—XVIII a. Lietuvos valsty­ bėje vykdavę kiekviename paviete seimui pasibaigus, kur iš seimo grįžę pavieto atstovai pateikdavo savo ataskaitą, vadinamą reliaciją, arba pranešimą, apie: seimo eigą, svarstytus reikalus ir nutari­ mus. Dėl to reliaciniai seimeliai taip pat būdavo vadinami poseiminiais seimeliais. Reliaciniai seimeliai Lietuvoje buvo įvesti kartu su kitais seimeliais 1564—1566 m. Lietuvos valstybės teismų ir ad­ ministracijos reformomis. Pagal Lietuvos Statute nustatytą tvarką, reliaciniai seimeliai buvo šaukiami ir privalėjo įvykti kiekvienoje vaivadijoje bei paviete per keturias savaites po kiekvieno seimo. Iš seimo sugrįžę pavieto atstovai turėjo apie savo sugrįžimą pranešti vaivadai arba savo pavieto pilies teismo seniūnui ar jų pavaduo­

SE IM A I

IR S E IM E L I A I

293

tojams, kurie sušaukdavo viso pavieto bajorus į reliacinį seimelį. Čia pavieto atstovai, dalyvavę seime, referuodavo apie savo veiklą seime ir painformuodavo pavieto bajorus apie visus seimo nutari­ mus. Nedalyvavusiems reliaciniame seimelyje bajorams negrėsė jo­ kia bausmė, bet jie turėjo pripažinti ir vykdyti lygiai su dalyvavu­ siais seimo ir reliacinio seimelio nutarimus. Reliaciniai seimeliai pa­ tvirtindavo ir tuos seimo nutarimus, kurie seimo narių buvo priimti sąlyginai, jei pavieto bajorai sutikdavo su jais. Reliacinių seimelių, taip pat kaip ir kitų seimelių, nutarimai buvo vadinami la u d a , įrašomi į pavieto žemės teismo knygas ir buvo privalomi visiems ta­ me paviete gyvenantiems bajorams. Į reliacinius seimelius susirinkę bajorai kartais dar aptardavo ir savo pavieto to meto skubius rei­ kalus, pvz., išrinkdavo pinigų rinkikus apsidėtoms rinkliavoms, nu­ statydavo, kaip tie pinigai turės būti panaudoti ir kt. Reikalui esant, reliaciniai seimeliai kartais! išrinkdavo pasiuntinius pas karalių protestuoti, jei seime buvo svarstyta daugiau dalykų negu kad įra­ šyta karaliaus deliberatori j oje seimeliams, ar jei reliaciniams seime­ liams atsiųstose spausdintose praėjusio seimo konstitucijose bū­ davo daugiau dalykų, negu kad seime buvo nutarta. Reliaciniuose seimeliuose susirinkę bajorai kartais taip pat padėkodavo1 karaliui, kad seime buvo atsižvelgta į to pavieto p e tita , p r i v a t a ar kitus rei­ kalus bei pageidavimus. Reliaciniai seimeliai įvykdavo tiek po visų paprastųjų, tiek) po nepaprastųjų seimų, pvz., konvokacinių, elekcinių, karūnacinių ir kt. Vaivadijų ir pavietų reliaciniai seimeliai^ įvykdavo ir po atskirųjrį Lietuvos seimų. Sugrįžę atstovai čia pranešdavo apie savo veiklą atskiruose lietuvių seimuose. Tų atskirųjų Lietuvos seimų nutarimai, kuriems reikėdavo reliacinio1 seimelio patvirtinimo, nes atstovų buvo pasiimti ,,pas brolius" ( d o b r a c i), reliaciniuose seime­ liuose galėjo būti patvirtinti ar atmesti. Kai kada reliaciniai sei­ meliai atsisakydavo priimti ar patvirtinti atskirojo lietuvių seimo nutarimus, bet tai dar dažniau atsitikdavo su bendrųjų lietuvių ir lenkų seimų nutarimais XVII a. pabaigoje iri XVIII a. Politinė reliacinių seimelių reikšmė Lietuvos ir Lenkijos Respub­ likos santvarkoje ir bajoriškos auksoį laisvės ideologijoje kas kar­ tą didėjo. Laikui bėgant reliaciniai seimeliai pasidarė net svar­ besni už seimus, kadangi seimų nutarimai pagal bajorų laisvės dva­ sią galėjo būti paviete nevykdomi, jei to pavieto bajorai jų nepri­ pažindavo savo reliaciniuose, seimeliuose. Pavietų atstovus į seimą seimelių instrukcijos dažnai taip suvaržydavo, kad jie būdavo kon­ krečiai įpareigojami neleisti svarstyti seime vieno ar kito kara­ liaus deliberatorijoje iškelto dalyko arba būdavo įgaliojami kai

294

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

kuriuos seim o nutarimus, jei tok ie būtų padaryti, ypač dėl m ok es­ čių, nepriimti, bet parsivežti patvirtinti į b r o l i a m s " , t. y. savo p a­ vieto; bajorams. Jei reliaciniuose seim eliu ose tok ie seim o p askelb­ ti nutarimai ar įstatym ai nebūtų v ieto s bajorų patvirtinti, tai jie ta ­ m e p aviete galėjo būti ir nevykdom i. Reliacinių seim elių nutarimai galiojo; ir buvo privalom i tik tam pavietui, kuriam e buvo priimti.

Seimelių, kaip atskirų vaivadijų ir pavietų savarankiškų institu­ cijų, reikšmei beaugant, jau Vazų laikais valstybinio gyvenimo centras iš seimų pamažu persikėlė į seimelius, ypač reliacinius sei­ melius, kadangi visi valstybės seimų nutarimai bei įstatymai pasi­ darė visai priklausomi nuo pavieto bajorų geros valios, nes jų re­ liaciniai seimeliai galėjo juos priimti arba savo nuožiūra atmesti. Bajorai čia laikėsi savo aukso laisvės dėsnio „nieko be manęs, kas susiję su manimi" ( n ih il d e m e s in e m e ). Tuo pavieto bajorų sava­ rankiškumas didėjo ir reliacinių seimelių la u d a pamažu tapo svar­ besni tame paviete net už bendro seimo priimtus įstatymus. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja­ nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kuhzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931; t. 2, 1914; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; F.I. Leontovič, Veča, seimy i seimiki v Velikom Kniažestve Litovskom (Žumal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1910).

Varšuvos konfederacija — po Žygimanto Augusto mirties per pir­ mąjį konvokacinį seimą specialus bajorų susibūrimas; taip pat 1573 m. įstatymo vardas, kuriuo buvo; garantuota religijos laisvė. Varšuvos konfederacija buvo sudaryta išryškėjus katalikų ir pro­ testantų nuomonių skirtumams konvokaciniame seime. Protestan­ tizmas labai1 sustiprėjo Lietuvoje XVI a. viduryje. Daugelis didikų šeimų, kaip Radvilai, Chodkevičiai,) Valavičiai, Hlebavičiai, Kiškos ir kt., tapo Kalvino šakos protestantais. Net pats Žygimantas Au­ gustas buvo linkęs į protestantizmą. Panaši padėtis buvo ir Lenki­ joje, kuri buvo bevirstanti protestantišku kraštu. Protestantizmo ant­ plūdžiui sustabdyti Varmės vyskupas St. Hozijus 1564 m. įkurdino Lenkijoje jėzuitus, kuriuos Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius 1569 m. pakvietė į Vilnių. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis taip pat pasikvietė jėzuitus į Žemaičius. Katalikams pradėjus energingą akciją protestantizmui sustab­ dyti, Lietuvoje ir Lenkijoje buvo bijoma, kad nekiltų religinės riau­ šės, kurios Vakarų Europos valstybėse ne kartą virsdavo religiniais karais. 1572 m. Žygimantui Augustui mirus, per pirmąjį tarpuvaldį kilo klausimas, kas turėjo būti laikomas valstybės galva, kol bus iš­

SE IM A I

IR S E IM E L IA I

295

rinktas naujas valdovas. Lenkijoje vieni norėjo valstybės galva lai­ kyti aukščiausią katalikų dvasininką— Gniezno arkivyskupą, kiti — savo rangu aukščiausią ministrą pasaulietį — Lenkijos didįjį mar­ šalką. Tuo metu tai buvo protestantas kalvinistas J. Firlėjus. Taigi politinis ginčas įgijo religinį atspalvį. Gniezno arkivyskupui vado­ vaujant, Varšuvoje buvo sušauktas konvokacinis seimas, kuriame laimėjo katalikai. Tame seime buvo stiprūs ir protestantai. Jie su­ darė Varšuvos konfederaciją protestantų teisėms ginti, bijodami, kad Lenkijos karaliumi išrinkus kataliką, gali prasidėti protestantų persekiojimas. 1573 m. Varšuvos konfederacija paruošė specialų aktą, kuriuo buvo pripažįstama tikybos laisvė ir garantuojama, kad niekas dėl savo tikėjimo nebus persekiojamas. Tas susitarimas, va­ dinamas Varšuvos konfederacija, buvo pateiktas 1573 m. seimui, kuris jį ir patvirtino. Taigi Varšuvos konfederacija tapo pagrindi­ niu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo laisvės įstatymu. Vaka­ rų Europos valstybėse toks platus principinis religijos laisvės le­ galizavimas dar nebuvo žinomas. 1555 m. religinė Augsburgo taika Vokietijoje legalizavo tik katalikų ir liuteronų tikėjimus, o 1598 m. Nanto ediktas garantavo tikėjimo laisvę Prancūzijoje tik hugeno­ tams. Tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos religinės garantijos neapėmė kitų protestantizmo šakų. Tuo tarpu Varšuvos konfederacijos ak­ tas neišskiria kurios nors vienos tikybos, bet nustato apskritai, kad skirtingo tikėjimo žmonės vieni kitų nepersekios, taigi plačiai api­ ma visas tikybas. 1573 m. elekciniame seime surašant sąlygas, kuriomis Henrikas Valua buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos ku­ nigaikščiu, antruoju punktu Henriko artikuluose ėjo pažadas am­ žinai išlaikyti taiką tarp skirtingų religijų pagal 1573 m. Varšuvos konfederaciją. Juo buvo įsakmiai norima užkirsti kelią religiniams vaidams. Varšuvos konfederacijos nutarimų patvirtinimas pasidarė viena pagrindinių sąlygų, vėliau keliamų kiekvienam naujai ren­ kamam valdovui. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos bajorai religinių vai­ dų vengė, šitą tolerancijos principą, kaip būtiną sąlygą, keldami kiekvienam savo renkamam valdovui. Religijos laisvė visiškai de­ rinosi su bajorišku laisvių supratimu. Nors lietuviai tiesiogiai nedalyvavoĮ nei sudarant Varšuvos konfederacijos aktą, nei 1573 m. konvokaciniame seime, bet šitą tolerancijos įstatymą, garantuojan­ tį laisvę ir tarpusavio santaiką tarp skirtingų tikėjimų, suformuluo­ tą Varšuvos konfederacijos nutarimuose, kartu su lenkais įrašė į Henriko artikulus ir vėliau įtraukė į 1588 m. Lietuvos Statutą (sfc. III, str. 3), taip Varšuvos konfederaciją paversdami Lietuvos įsta­ tymu.

296

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

Volumina Legum, t. 2, 1859; I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 2, 1938; 1.1. Lappo, Velikoje kniažestvo Litovskoje..., 1901; K. Avižonis, Bajorai valstybinia­ me Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.

KARAI IR PALIAUBOS Kadetas (pranc. c a d e t „jaunuolis, jaunesnysis brolis") seno­ vės Prancūzijoje ir kt. kraštuose — jaunesnysis bajoro šeimos sū­ nus, negalįs dėl primogenitūros teisės paveldėti tėvo žemės, todėl einąs į karių ar dvasininkų luomą. Paprastai kadetas stodavo į ka­ riuomenę ir čia betarnaudamas rengėsi karininko profesijai. Vėliau kadetas tapo bendriniu vardu daugelio kraštų jaunuoliams, einan­ tiems karo mokslus ir besirengiantiems į karininkus. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV 1682 m. įsteigė kadetų kompanijas, kur jau­ nuoliai tarnavo ir mokėsi karo dalykų iki pakėlimo karininkais. Dar vėliau kadeto vardu imta vadinti aspirantus ar kandidatus į kari­ ninkus, auklėtinius karo mokyklose arba kadetų korpusuose. Šia prasme kadetas vartojamas ir dabar daugelyje valstybių. Kadetų korpusas senovės Lietuvoje ir Lenkijoje. XVII a. nei Lie­ tuvoje, nei Lenkijoje jokios karo mokyklos dar nebuvo, nors Lietu­ voje jau ir bandyta ją įkurti to amžiaus pradžioje. Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvilas per karus su švedais 1624 m. seime iš­ kėlė skubų reikalą steigti Lietuvos karo laivyną ir karo mokyklą. 1632 m. lapkričio 11 d. elekciniame seime, pabrėždamas karo mo­ kyklos reikšmę, jis vėl siūlė seimui aptarti, kaip įsteigti karo mo­ kyklą Lietuvoje ir Lenkijoje. Jis reikalavo karo mokyklos įsteigi­ mo įpareigojimą įrašyti į asmeninius reikalavimus (p a c ta c o n v e n ta ) , keliamus naujai renkamam didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir Len­ kijos karaliui; taip ir buvo padaryta. Priimdamas savo išrinkimo są­ lygas,, Vladislovas Vaza 1632 m. turėjo viešai patvirtinti savo pa­ žadą įkurti karo mokyklą. Jonas Kazimieras Vaza 1648 m. irgi pri­ siekė p a c ta c o n v e n ta , pažadėdamas įsteigti ir pastatyti karo mokyk­ lą Lvove. Tačiau nei Vladislovas, nei Jonas Kazimieras savo pažado netesėjo. Vis dėlto lietuvių bandymai įkurti karo mokyklą tuo ne­ sibaigė. 1666 m. rugsėjo 28 d. Ašmenos seimelio instrukcijoje, duo­ toje atstovams į bendrą Lietuvos-Lenkijos seimą, vėl reikalauja­ ma ją įkurti. Iš 1667 m. gruodžio 13 d. Kauno seimelio instrukcijos atstovams į bendrą Respublikos seimą sužinome, jog net ir priva­

KARAI

IR

PA L IA U B O S

297

čia iniciatyva buvo norima tokią mokyklą įkurti. Toje instrukcijo­ je atstovai į seimą įgaliojami Kauno pavieto vardu dėkoti Lietu­ vos etmonui (Mykolui Kazimierui Pacui) už pareikštą norą savo lėšomis įkurti „riterių" mokyklą. Tačiau jokie šaltiniai nemini, kad ji būtų buvusi įkurta. Ligi XVIII a. nei Lietuva, nei Lenkija jokios karo mokyklos ne­ susilaukė. Reikalavimas įkurti karo mokyklą buvo atnaujintas ren­ kant Stanislovą Augustą Poniatovskį 1764 m., kuris pažadėjo įkur­ ti Kadetų korpusą ir savo pažadą tesėjo, netrukus jį įkurdamas V ar­ šuvoje. Kadetų korpuse Varšuvoje mokėsi ir daug lietuvių bajorų jaunuolių, besiruošiančių į karininkus. Tai buvo valstybinė karo mokykla, turėjusi tarnauti kartu Lenkijai ir Lietuvai. Dėl to jos išlaikymui iš Lietuvos iždo buvo skiriama 7 3 lėšų, tuo ypač buvo nepatenkinti Lietuvos bajorai, nes dėl Varšuvos tolumo tiek daug lietuvių ten nesimokė. Lietuvos bajorai nuolat reikalavo už tuos pinigus įkurti Vilniuje atskirą kadetų korpusą Lietu­ vai. Lietuvių reikalavimai liko neįvykdyti, bet Lietuvoje įsistei­ gė bent privatinės kadetų mokyklos. Pvz., Radvilai Nesvyžiaus dvare turėjo savo kadetų mokyklą, ruošiančią karininkus daugiau­ sia jų privatinės kariuomenės reikalams. Maža kadetų mokyklėlė taip pat buvo įkurta ir Gardine. Tačiau tos vietinės kadetų mo­ kyklos nepatenkino Lietuvos poreikių, todėl lietuviai, ypač žymes­ niųjų bajorų sūnūs, ir1 toliau vyko į Varšuvos kadetų korpusą mo­ kytis karo mokslų. Po Lietuvos-Lenkijos padalijimų kadetų kor­ pusas Varšuvoje tebeveikė ir toliau. Tos mokyklos mokytojai ir auklėtiniai prisidėjo ir prie 1830—1831 m. sukilimo prieš rusus. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; T. Koizon, Wewnętrzne dzieje Polski za Stanislawa Augusta, t. 1—6, 2 leid., 1897—1898; T. Koizon, Dzieje wojen i wojskowošci w Polsce, t. 1—3, 2 leid., 1923; W. Kalinka, Ostatnie lata panowania Stanislawa Augusta Poniatowskiego, cz. 1—2, 1868.

Kališo mūšis įvyko 1706 m. Lenkijoje per Šiaurės karą, kuriame rusų kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo Menšikovo, su­ mušė švedų kariuomenės dalinius, vadovaujamus generolo Mardefeldo. Kartu buvo sumušti ir laikinojo Lenkijos karaliaus Stanis­ lovo Leščinskio kariuomenės daliniai. Pralaimėjusi šitą mūšį švedų kariuomenė pamažu buvo išstumta iš Lenkijos. Kariuomenės konfederacija— XVII—XVIII a. Lietuvoje ir Len­ kijoje samdomų kareivių (algininkų) susibūrimas, turėjęs maišto ar bent streiko pobūdį. Bajorų nenoras apsidėti mokesčiais karo rei­ kalams ir valstybės iždo nepajėgumas atlyginti algininkams buvo didžiausia samdomosios kariuomenės nedrausmingumo priežastis;

298

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

etmonams ir kitiems kariuomenės vadams ne kartą būdavo daugiau vargo su savąja kariuomene negu su priešais. Negaudami laiku at­ lyginimo, algininkai imdavo iš apylinkės dvarų ir kaimų prievarta viską grobti, taip stengdamiesi susirinkti sau algą. Šiai savivalei pa­ teisinti jie prisidengdavo legalumo skraiste, sudarydami konfedera­ cijas, t. y. ginkluotus susibūrimus savo tikslui pasiekti. Bajorų kon­ federacijos buvo legalios, įstatymais nedraudžiamos ir ypač dažnos vėlesniais valstybės irimo laikais. Kariuomenės konfederacija jau buvo žinoma XVII a. pradžioje ir vėliau pasidarė labai dažnas reiš­ kinys. Sudarydami kariuomenės konfederaciją, algininkai atsi­ sakydavo klausyti savo viršininkų, išsirinkdavo vadovybę, surašy­ davo reikalavimus, per savo pasiuntinius juos pranešdavo kara­ liui ir tol plėšikaudavo, kol jiems būdavo išmokama ištarnauta alga arba kol jie būdavo nuraminami pažadais ar jėga išsklaidomi. Algi­ ninkus nuo susikonfederavimo ne visuomet sulaikydavo ir tokių žymių karo vadų autoritetas, kaip Jono Karolio Chodkevičiaus, Le­ ono Sapiegos ir kt. Kartais net specialius seimus tekdavo šaukti de­ rėtis su kariuomenės konfederacijos atstovais ir ieškoti lėšų algi­ ninkams apmokėti. Kariuomenės konfederacijos kartais būdavo iš­ vengiama valstybės etmonui, iždininkui ar šiaip kuriam žymiam di­ dikui savo lėšomis sumokant algą kariuomenei, tikintis, kad seimas vėliau atsiteis iš valstybės iždo, paskyręs tam reikalui specialius mokesčius. 1662 m. susikonfederavę Lietuvos algininkai negyvai sukapojo savo tiesioginį viršininką, Lietuvos lauko etmoną Vin­ centą Korviną Gosievskį už tai, kad jis stengėsi juos perkalbėti ir sulaikyti nuo plėšikavimo. Klušino kautynės. 1610 m., per Maskvos didžiąją suirutę, Dirnitrui Apsimetėliui II, vadinamam Tušino Vagimi, kartu su kazokais ir lenkų bei lietuvių bajorų savanorių būriais bekovojant prieš ca­ rą Vosylių Šuiskį, Lietuvos-Lenkijos Respublikai susidarė puiki proga pasinaudoti Maskvos suirute ir atsiimti bent dalį anksčiau maskviečių užimtų Lietuvos sričių, ypač vertingą Smolenską. 1609 m. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Zigman­ tas Vaza paskelbė karą Maskvai, tuo metu bendradarbiavusiai su Švedija, kurios kariuomenė kariavo prieš Lietuvą ir Lenkiją. 1609 m. Zigmantas Vaza su lietuvių ir lenkų kariuomene apgulė Smolenską. Maskvos caras Vosylius Šuiskis pasiuntė1 rusų kariuomenę su pa­ galbiniais švedų būriais padėti apgulto Smolensko įgulai apsiginti nuo lietuvių ir lenkų. Nelaukdamas kol ši kariuomenė atvyks prie Smolensko, Zigmantas Vaza pasiuntė Lenkijos etmoną Stanislovą Žolkievskį su kariuomene link Maskvos pasitikti jungtinę Vosy­

KARAI

IR

PA LIA U BO S

299

liaus Šuiskio ir švedų kariuomenę, kurią (46 000 žmonių) Žolkievskiui pavyko sumušti kautynėse prie Klušino lauko 1610 m. liepos 4 d. Po šios pergalės Žolkievskiui kelias į Maskvą buvo atidarytas. Išsigandę maskviečiai pašalino Vosylių Šuiskį nuo sosto ir užmezgė ryšius su Lietuva-Lenkija. Žolkievskis paskelbė, kad jis žygiavo į Maskvą ne kaip jos priešas, bet kad padėtų įveikti suirutę bei so­ cialinę bajorų kovą ¡su valstiečiais ir kazokais. Jis pareikalavo, kad Maskvos bajorai savo caru išsirinktų Zigmanto Vazos sūnų Vladis­ lovą, tikėdamasis pasiekti Maskvos valstybės unijos su Lenkija ir Lietuva. Lenkų ir lietuvių savanorių būriams pasitraukus iš Tušino stovyklos nuo Dimitro Apsimetėlio II bei jo stovyklą sudeginus, Dimitro pajėgos pakriko, jis gavo bėgti ir netrukus buvo nužudytas. Po Klušino pergalės Žolkievskis Įžengė į Maskvą ir pasiekė Vladis­ lovo Vazos išrinkimo Maskvos caru. Maskvoje įsitvirtino lenkų ir lietuvių įgula. Kosciuškos sukilimas, 1794 m. Lenkijos ir Lietuvos bajorų bei dalies valstiečių ir miestiečių bandymas nusikratyti Rusijos kišimosi į Lietuvos-Lenkijos Respublikos vidaus reikalus bei atgauti per 1772 ir 1793 m. padalijimus prarastas Lietuvos-Lenkijos žemes. Ru­ sams vis labiau kišantis į Lietuvos-Lenkijos vidaus reikalus ir šei­ mininkaujant krašte, augo Lietuvos-Lenkijos patriotų nepasitenki­ nimas ir brendo mintis pasipriešinti, prireikus net ginklu, prieš krašto spaudė jus. Rusams trukdant įgyvendinti Ket vėrių metų sei­ mo reformas ir griežtai pasipriešinus 1791 m. Gegužės 3 d. konsti­ tucijai bei suorganizavus reformų priešų konfederaciją Targovicoje ir* ją remiant rusų kariuomene, 1792 m. Lietuvoje ir Lenkijoje pra­ sidėjo vidaus karas tarp valstybės reformų šalininkų iš vienos pusės ir rusų remiamų Targovicos konfederatų išį kitos pusės. Kai kara­ lius Stanislovas Augustas Poniatovskis nebeteko vilties atsikratyti rusų globos ir kišimosi į Lietuvos-Lenkijos reikalus ir dėl to pra­ dėjo tartis su Rusijos imperatorės Kotrynos II atstovu bei artintis su Targovicos konfederatais, krašte kilo visuotinio sukilimo mintis. Pasklidus žinioms, kad karalius prisijungė prie Targovicos konfede­ racijos, Lietuvos-Lenkijos didikų kunigaikščių Čartoriskių Pulavų ir kaimyninio Kurovo dvaruose įvyko reformų šalininkų pasitari­ mai visuotinio sukilimo planui sudaryti, kurio vykdymas vis dėlto buvo atidėtas. Antrasis Lietuvos-Lenkijos padalijimas 1793 m. ir tuoj po jo rusų prievarta pakeista Lietuvos-Lenkijos valstybės san­ tvarka paskatino sukilimo minties brendimą. Dar gerai nepasiruo­ šus, sukilimo pradžia buvo pagreitinta Rusijos atstovui Igelstremui reikalaujant kuo greičiau sumažinti Lietuvos-Lenkijos kariuo­

300

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B Ė

menę, Lenkijoje paliekant 10 000, o Lietuvoje 5000 kareivių. Dau­ gelis Lietuvos ir Lenkijos karininkų, aiškiai matydami, kad išfor­ mavus Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalinius vargu ar bus įma­ nomas sukilimas prieš svetimus krašto engėjus, delsė; paklusti rusų reikalavimui ir kai kurie net atsisakė paleisti savo dalinius, skubiai pradėdami ginkluotą, bet vis dar neorganizuotą pasipriešinimą ru­ sams. Lenkų patriotai iš Varšuvos spaudė Lenkijos ir Lietuvos emi­ grantus Drezdene ir Leipcige skubiai ieškoti paramos užsienyje ir prisidėti prie sukilimo. Tuo metu Leipcige gyvenęs generolas Ta­ das Kosciuška, bendradarbiaudamas su Hugo Kolontajum (Kollątaj) ir kitais lenkų veikėjais emigracijoje, jau nuo antros 1793 m. pusės energingai planavo ir ruošė Lietuvos-Lenkijos išlaisvinamąjį su­ kilimą, kuris istorijoje gavo Kosciuškos sukilimo vardą. Aplinky­ bės, kuriomis Kosciuška ruošėsi sukilimui, buvo nepalankios. Iš už­ sienio valstybių gauti paramos jam nelabai tesisekė, nes Prancūzi­ jos revoliucijos įbauginti kiti kraštai bijojo paremti bet kokį su­ kilimą, net ir prieš rusus. Pačioje Lietuvoje ir Lenkijoje dar nebuvo tinkamai pasiruošta, tačiau delsti nebebuvo galima, nes rusai griežtai spyrė paleisti Lie­ tuvos-Lenkijos kariuomenės dalinius. Susisiekęs su sukilimo orga­ nizatoriais Lenkijoje ir jų kviečiamas, Kosciuška priėmė vyriausio­ jo vado pareigas. Jo patarimu Varšuvoje buvo sudaryta Mažoji tau­ tos taryba, į kurią įėjo generolas Ignas Dzialynskis (Dzialynski), bankininkas Kapostas, Jelskis (Jelski) ir Valichnovskis (Walichnowski). 1793 m. rugsėjo mėn. sukilimo planams aptarti Kosciuška buvo laikinai atvykęs į Podgužę (Podgorze) prie Krokuvos. Jis ti­ kėjosi, kad prie sukilimo prisidės ir lietuviai. Taip pat tikėtasi Var­ šuvos bei kitų miestų gyventojų ir valstiečių pagalbos, kuriems Kosciuška patarė už tai žadėti laisvę. Neturėdamas pakankamai gin­ klų ir jausdamasis ganėtinai nepasiruošęs, Kosciuška vis dar delsė pradėti atvirą kovą prieš rusus ir grįžo į užsienį. Jo ¡karštesnių bendradarbių kantrybė išseko ir jie savo iniciatyva pradėjo veiks­ mus. Kosciuškai vis dar tebesant užsienyje, lenkų brigadierius A. Madalinskis (Madalinski), jo nebesulaukęs, 1794 m. kovo 12 d. prie Ostrolenkos viešai paskelbė sukilimą ir pasiskelbė sukilimo vy­ riausiojo vado pavaduotoju. Išgirdęs, kad sukilimas jau prasidėjo ir kad rusai pradėjo telk­ ti savo kariuomenę jam užgniaužti, Kosciuška atskubėjo iš Drez­ deno į Krokuvą ir) čia 1794 m. kovo 24 d. rytą prieš ¡susirinkusią turgavietėje minią iškilmingai ir dramatiškai paskelbė sukilimo prieš rusus aktą. Po to Kosciuška, kaip vyriausias tautinių pajėgų vadas, prisiekė savo diktatoriškos valdžios nepanaudosiąs piktam, bet tik

k a r a i

ir

p a l i a u b o s

301

kovai už laisvę. Sukilimo aktas jau iš anksto buvo surašytas Drez­ dene T. Kosciuškos, H. Kolontajaus ir Igno Potockio, remiantis „ne­ ginčijama teise pasipriešinti tironams ir ginkluotai priespaudai". Kos­ ciuška pats buvo labai paveiktas JAV nepriklausomybės paskel­ bimo akto ir Prancūzijos revoliucijos Žmogaus teisių deklaracijos iškeltų minčių. Sukilimo akte Kosciuška paskelbė kovosiąs už Len­ kijoj laisvę, jos teritorijos neliečiamybę ir politinę nepriklausomy­ bę. Sukilimo aktas suteikė Kosciuškai diktatorišką galią sudaryti Vyriausiąją tautos tarybą ir kitas sukilėlių valdžios įstaigas. Kos­ ciuškos sukilimui suteiktos taip pat ir religinės sankcijos. Kosciuš­ kos ginklai buvo pašventinti Krokuvos kapucinų bažnyčioje. Viešai paskelbęs sukilimo aktą Kosciuška liko Krokuvoje, orga­ nizavo sukilėlių pajėgas, pasiuntė atsišaukimus į Lietuvos ir Lenki­ jos kariuomenių karininkus, kvietė visus imtis ginklo prieš rusus, net ragino moteris ruoštis slaugyti ir globoti sužeistuosius. Greta daugelio Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalinių prie sukilimo ypač dėjosi patriotiškai nusiteikusi bajorijos dalis ir miestiečiai, bet daugelis didikų ir senųjų bajorų aukso laisvių šalininkų nepritarė sukilimui, nes rusai dėjosi giną jų laisves.) Daugelis didikų sukili­ mui taip pat nepritarė, bet kai kurie jų, kaip Nestoras Sapiega, Čar­ toriskiai, net kunigaikštis Poniatovskis, būdami savo laipsniu ir so­ cialine padėtimi daug aukščiau už Kosciušką, vis dėlto viešai ar slaptai prisidėjo ir pasidavė Kosciuškos vadovaujami. Kosciuška, nuoširdžiai tikėdamas visų laisve ir lygybe, prie sukilimo pritrau­ kė net dalį valstiečių. Kosciuškos vadovaujamos sukilėlių pajėgos Krokuvoje susidėjo1 beveik išimtinai iš smulkiųjų bajorų ir apylin­ kės valstiečių, kurie neturėdami ginklų atėjo į kariuomenę su dal­ giais ir ypač pasižymėjo nulemdami 1794 m. balandžio 4 d. kauty­ nes prie Raclovicų netoli Krokuvos. Daug geresnė reguliari rusų kariuomenė, žygiavusi paimti! Krokuvos ir nepratusi prie tokių ne­ paprastų kautynių, buvo drąsių valstiečių dalgininkų ir kitų suki­ lėlių sumušta. Šis pirmas didelis sukilėlių laimėjimas paskatino ir kitus, ligi šiol abejojusius, dėtis prie sukilimo. 1794 m. balan­ džio 17 d., Didįjį ketvirtadienį, prieš rusus sukilo ir Varšuvos mies­ tiečiai, vadovaujami jauno advokato Tomo Maruševskio (Maruszewski) ir energingo batsiuvio Jono Kilinskio (Kilinski). Per porą dienų Varšuva buvo išvaduota, rusai išvaryti. Kosciuškos sukilimas po to dar labiau išsiplėtė. Jis apėmė ir Lietuvą, kur jo organizatoriai buvo kunigas Ksaveras Bogušas \ 1 Buvo „Ksaveras Bagužis".

302

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B Ė

M. J. Bžostovskis (Brzostowski), S. Grabauskis, S. Soltanas, genero­ las K. Jelskis, A. ir K. Prozorai, generolas Niesiolovskis, generolas R. Giedraitis, P. Zaviša, M. K. Katilas (Kociell) ir kt. Vyriausią karinę sukilimo vadovybę Lietuvoje paėmė pulkininkas Jokūbas Ja ­ sinskis, kuriam 1794 m. naktį iš balandžio 23 į 24 pavyko iš rusų išlaisvinti Vilnių, nors rusų įgulos Vilniuje buvo triskart daugiau negu Jasinskio karių. Vilnių išvadavus, buvo paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, su­ daryta laikinoji Lietuvos vyriausybė (Vyriausioji taryba), kurios na­ riai buvo J. Niesiolovskis, M. J. Bžostovskis, M. Počobutas ir kiti, o J. Jasinskis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu. Lietuvos sukilėliai bendradarbiavo su Kosciuška, kuris Jasinskį pakėlė ge­ nerolu. Sukilę Žemaičiai taip pat pripažino Kosciušką vyriausiuoju vadu. Sukilėlių teismas Vilniuje nuteisė ir pakorė rusų paskirtą Lie­ tuvos etmoną Simoną Kasakauską, kuris priešinosi sukilimui ir kar­ tu su rusų komendantu Arsenjevu pateko į nelaisvę Jasinskiui va­ duojant Vilnių. Sukilėliai išvarė rusus iš daugelio Lietuvos miestų ir šeimininkavo visame krašte. Žemaičiams pavyko įsiveržti į Kuršą ir paimti net Liepoją. Kitos sukilėlių pajėgos priartėjo prie Daug­ pilio ir Minsko. į Jasinskiui pavyko prie sukilimo Lietuvoje pritraukti ir kiek valstiečių bei miestiečių, bet jo radikalios respublikoniškos politi­ nės pažiūros erzino daugelį bajorų, kaltinusių jį prancūzišku jakobinizmu; tai skaldė sukilėlių jėgas ir darnumą. Be to, Kosciuškos su­ kilimo metu išryškėjęs lietuvių savarankiškumas erzino lenkus, ku­ rie reikalavo glaudesnių lietuvių sukilėlių ryšių su lenkais. Dėl kai kurių Lietuvos bajorų ir lenkų skundų bei intrigų Kosciuška 1794 m. birželio 1 d. atšaukė Jasinskį iš Lietuvos kariuomenės vado pareigų, panaikino atskiras Lenkijos ir Lietuvos tarybas (vyriausybes) ir Įkūrė bendrą abiem tautoms Vyriausiąją tautos tarybą. Lietuvai buvo palikta tik Centrinė deputacija, o vyriausiuoju vadu Lietuvos kariuomenei buvo paskirtas lenkas M. Vielhorskis (Wielhorski). Vi­ sa tai neigiamai paveikė sukilimo eigą Lietuvoje ir palengvino Kot­ rynos II atsiųstai rusų reguliariajai kariuomenei kovoti su sukilė­ liais. Rusams sumušus sukilėlių kariuomenę ties Salomis ir kitose kautynėse, Kosciuškos sukilimas Lietuvoje įgijo labiau partizaninį pobūdį. Kosciuškos sukilimas turėjo sunkumų ir Lenkijoje, kur dauge­ liui didikų ir bajorų nepatiko Kosciuškos demokratinės pažiūros, propaguojama visų lygybė prieš įstatymus, taip pat jo pastangos panaikinti baudžiavas. Ta mintimi ir norėdamas patraukti daugiau valstiečių prisidėti prie sukilimo Kosciuška 1794 m. gegužės 7 d.

k a r a i

ir

p a l i a u b o s

303

Polaneco miestelyje paskelbė savo garsųjį manifestą, suteikiantį valstiečiams asmeninę laisvę, duodantį jiems nuosavybės teisę į jų dirbamą žemę, sumažinantį jų baudžiavų prievolę ir garantuojan­ tį valstybės įstatymų bei valdžios globą valstiečiams. Nuo baudžia­ vų buvoi atleisti tie, kurie stos į sukilėlių eiles, jų šeimas turėjo globoti valdžios įstaigos. Polaneco manifestas patraukė daugelį vals­ tiečių prisidėti prie sukilėlių kariuomenės, bet jis sukėlė taip pat didelės bajorų dalies stiprų nepasitenkinimą Kosciuškos sukilimo socialine programa. Sukilimo sėkmę silpnino taip pat ir nesklandu­ mai pačioje vadovybėje. Nenorėdamas atstumti daugumos bajorų nuo sukilimo, Kosciuška nepaisant savo demokratiškumo ir per­ imtų naujų amerikiečių bei prancūzų laisvės ir lygybės idėjų, buvo priverstas laikytis nuosaikesnės politikos bei atsargių reformų lini­ jos, tačiau jo bendradarbis H. Kolontajus bandė sukilimą pakreipti radikalia kryptimi, reikalaudamas imtis net teroristinių priemonių prieš sukilimui nepalankius ar priešiškus didikus, aukštąją bajoriją ir remtis smulkiąja bajorija, miestiečiais ir valstiečiais. Radikalų vadas Kolontajus kaltino Kosciušką dėl nesėkmių ir norėjo vyriau­ siąją valdžią paimti į savo rankas. Dėl jo įtakos Varšuvoje plito ja ­ kobinų klubai ir prasidėjo socialiniai neramumai. 1794 m. birželi Varšuvoje minia įsilaužė į kalėjimą ir išžudė politinius kalinius, daugiausia buvusius Targovicos konfederacijos rėmėjus, apkaltin­ tus krašto išdavimu. Tarp jų minios be teismo buvo, pakartas Vil­ niaus vyskupas I. Masalskis, vyskupas J. Kasakauskas ir 1793 m. Gardino nebyliojo seimo atstovas Ankvičas (Ankwicz), rusų papirk­ tas pasiūlęs patvirtinti 1793 m. Lietuvos-Lenkijos padalijimą ir pa­ kišęs mintį, kad senatorių ir seimo atstovų tylėjimas reiškiąs pri­ tarimą. Nors! Kosciuška ir nubaudė karo teismu Varšuvos žudynių va­ dus bei mobilizavo 10 000 varšuviečių į savo kariuomenę, bet tos riaušės gerokai pakenkė Kosciuškos sukilimo populiarumui, atšal­ dė daugelį didikų ir bajorų nuo sukilimo ir pagreitino rusų bei prū­ sų pastangas užgniaužti sukilimą, teisinantis sukilimo minties pavo­ jingumu ir kitiems kraštams. Kosciuška dar bandė gauti pagalbos iš užsienio, ypač iš Prancūzijos ir Turkijos, bet jam nepavyko. Su­ kilimo vyriausybės narių vidaus nesantaika, intrigos ir skilimas va­ dovybėje pareikalavo iš Kosciuškos daug takto ir energijos palai­ kyti tvarką beplintančioje anarchijoje. Tuo metu jam teko sukon­ centruoti visus savo gabumus ir pajėgas spirtis išorės priešams. Kosciuška stengėsi išvengti Austrijos ir Prūsijos įsikišimo ir skelbėsi kovojąs tik prieš rusus. Tačiau sukilimui beplintant ir prū­ sų per 1772 ir 1793 m. padalijimus pasiimtose žemėse Prūsijos re­

304

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

guliarioji kariuomenė susijungė su rusais. Kosciuškos kariuomenė 1794 m. birželio 6 d. buvo smarkiai sumušta prie Ščekocinų (Szczekociny) ir su dideliais nuostoliais nustumta Varšuvos link. Po sa­ vaitės kita sukilėlių kariuomenė buvo rusų sumušta prie Cholmo. 1794 m. birželio 15 d. prūsų kariuomenė užėmė Krokuvą. Sukilimo malšinti atsiųstoji didelė rusų kariuomenė turėjo žymių vadų, kaip generolas Denisovas, generolas Fersenas, generolas Suvorovas. Gau­ sesnės negu sukilėlių rusų ir prūsų jėgos apgulė Varšuvą. Kosciuš­ ka dar bandė atsigriebti ir greitomis vėl subūręs sukilėlius, nors ir prūsų grasomas; iš užnugario, 1794 m. spalio 10 d. puolė rusų pajėgas prie Maciejovicų, bet kelis kartus gausesni rusai, vadovau­ jami generolo Ferseno, visiškai sunaikino Kosciuškos kariuomenę, kurioje tose kautynėse dalyvavo ir lietuvių kariuomenės daliniai. Kosciuška pats, sunkiai sužeistas ir be sąmonės, pateko rusų nelais­ vėn. Esą sužeistas Kosciuška krisdamas nuo arklio sušuikęš „Finis Poloniae" (Lenkijos galas), istorikų laikoma išgalvota legenda ir at­ metama. Pralaimėjimas ties Maciejovicais galutinai] palaužė sukilėlių jė­ gas. Generolo Suvorovo vadovaujama rusų kariuomenė, žiauriai nusiaubusi Varšuvos priemiestį Pragą ir išžudžiusi tūkstančius priemiesčio gyventojų, taip įgąsdino varšuviečius, kad 1794 m. lap­ kričio 5 d. Varšuva pasidavė. Kruvinose Varšuvos gynimo; kauty­ nėse žuvo ir Lietuvos generolas J. Jasinskis. Prūsų ir rusų kariuo­ menėms bendradarbiaujant,1 taip pat dabar jau ir austrams priside­ dant, Kosciuškos sukilimas buvo visai likviduotas Lenkijoje. Jau kiek anksčiau Kosciuškos sukilimas buvo numalšintas ir Lietuvoje. Dar 1794 m. liepos 19 d. rusų generolas Knioringas (Knorring) ban­ dė staiga pulti Vilnių, bet buvo atmuštas. Sukilėliai vis dėlto nebe­ įstengė atsispirti didelei rusų kariuomenei. Sukilėlių generolas A. Chlevinskis, rusų 1794 m. rugpjūčio 11d. sumuštas, apleido Vil­ nių. Vilniaus patekimas į rusų rankas buvo didelis moralinis smū­ gis sukilėliams Lietuvoje. Sukilimas Lietuvoje buvo jau palaužtas. Sukilėliui kariuomenė dar bandė trauktis į Gardiną ir tęsti partiza­ ninę kovą, bet jų jėgos nuolat tirpo. Dalis Lietuvos sukilėlių ka­ riuomenės pateko į prūsų, daugybė į rusų nelaisvę ir buvo ištrem­ ti į Sibirą. Užgniaužę Kosciuškos sukilimą, rusai, prūsai ir austrai skubiai susitarė dėl trečiojo, galutinio Lietuvos-Lenkijos Respublikos padaliji­ mo 1795 m., skelbdami esą anarchija ir radikalus revoliucinis judė­ jimas Lietuvoje-Lenkijoje, veikiamas Prancūzijos revoliucijos, galįs persimesti ir į kitas Europos valstybes. Nors Kosciuškos sukilimas ir nepajėgė atgauti Lietuvos-Lenkijos laisvės ir išvaduoti jos iš ru­

k a r a i

ir

p a l i a u b o s

305

sų kontrolės, Kosciuška vis dėlto plačiai pagarsėjo kaip narsus ne­ nuilstantis kovotojas už Lietuvos-Lenkijos laisvę ir nepriklauso­ mybę. Kosciuška buvo įsitikinęs, kad Lietuvos-Lenkijos Respubli­ ka gali būti atgaivinta, remiantis tik visų jos gyventojų absoliutine laisve ir lygybe prieš įstatymus, bet savo toli numatančių valstybi­ nių ir socialinių reformų negalėjo pasiekti sukilimo metu, turėda­ mas eiti į kompromisą su to meto bajorų pažiūromis ir reikala­ vimais. T. K o T z o n , T. Kosciuszko, cz. 1—2, 1894; L .J .B . C h o d z k o , Biographie du général Kosciuszko, 1837; K . F a lk e n s te in , Thaddäus Kosciuszko..., 1834; A . C h o l o n i e w s k i , Tadeusz Koéciuszko, 3 leid., 1931; M .M . G a r d n e r , Kosciuszko: A Biography, 1942; V. D a u g ir d a itė - S r u o g ie n ė , Lietuvos istorija, 1956; W.F. R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 2, 1951; S. A s k e n a z y , W. D z w o n k o w s k i (red.), AJkty powstania Kosciuszki, 1918; L. N a b i e l a k , Tadeusz Kosciuszko, jego odezwy i raportą uzupelnione aktami odnoszącemi się do powstania narodowegO' 1794, 1918; H . M o š c i c k i , Kosciuszko (Listy, odezwy, wspomnienia), 1917; J. P a s z k o w s k i , Dzieje Tadeusza Kosciuszki, pierwszego naczelnika polakôw (yra Grabovskio atsiminimai apie sukilimą Lietuvoje), 1872; A . S liw in s k i, Powstanie kosciuSzkowskie, 1920; A d . P r ô c h n ik , Demokracja kosciuszkowska, 1920.

Kvarta (lot. q u a r ta (p a r s ) ketvirtis, lenk, k w a r ta ) , XVI— XVIII a. Lenkijoje mokestis, imamas iš valstybės dvarų, bajorams išdalintų seniūnijomis, pajamų. Kvarta buvo skiriama samdoma j ai Lenkijos kariuomenei apmokėti. Istorinėje literatūroje yra įsiga­ lėjusi klaidinga nuomonė, kad kvartos mokestis sudaro V4 seniū­ nijų pelno, imamo valstybės naudai[ iš valstybinių dvarų, ir buvo renkamas taip pat ir Lietuvoje. Bent XVII a., Vazų laikais, kvarta Lietuvoje nebuvo mokama. Ji buvo renkama tik Lenkijoje. Kad Lietuvoje kvartos mokesčio nebuvo, rodo, pvz., 1607 m. Oršos ir Pinsko pavietų seimelių instrukcijos, kuriose buvo keliamas suma­ nymas Lenkijos pavyzdžiu įvesti kvartą ir Lietuvoje, tačiau tas projektas seime nebuvo priimtas. Sumanymų įvesti kvartą Lietu­ voje buvo ir anksčiau. 1596 m. Lenkijos karalius ir didysis Lietu­ vos kunigaikštis Zigmantas Vaza siūlė ir Lietuvoje įvesti kvartą, bet 1596 m. Vilniaus seimelisl savo instrukcija seimo atstovus įpa­ reigojo griežtai to neleisti, nes tai būtų lietuvių laisvių ir teisių pa­ žeidimas. 1643 m. Naugarduko seimelio instrukcijoje bajorai pa­ reiškė, kad lietuviai neprivalą rūpintis kvartinės kariuomenės ap­ mokėjimu, nes tai esąs lenkų reikalas. Taigi klaidinga yra ir ta li­ teratūroje įsigalėjusi nuomonė, esą iš ¡kvartos pajamų Lietuvoje buvusi laikoma kvartinė kariuomenė. Taip pat iš 1645 m. Trakų sei­ melio ir iš 1646 m. Ukmergės ir Lietuvos, Brastos seimelių instruk­ cijų matome, jog kvartinės kariuomenės išlaikymas priklausė tik lenkams. Net iš bendrųjų lietuvių ir lenkų seimų konstitucijų su20. K. Avižonis.

306

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

žinome, jog kvarta Lietuvoje nebuvo mokama. 1632 m. Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu renkamas Vladislovas Vaza, patvirtindamas jam iškeltus p a c ta c o n v e n ta , pasižadėjo iš valstybės dvarų ir seniūnijų aprūpinti valstybę karo amunicija, tam reikalui Lenkijoje paskirdamas antrą kvartą, o Lietuvoje tokią sumą, kurią valstybės dvarų laikytojai pagal iždo kvitus įnešdavo papras­ tosios donativos vardu. 16381 m. seime paskyrus įvairius valstybės dvarus Lenkijoje ir Lietuvoje karalienei Cecilijai Renatai aprūpinti, į seimo konstituciją buvo įsakmiai įrašyta, kad išj tų dvarų Lenki­ joje turi būti mokama kvarta, o Lietuvoje — donativa. Renkant ka­ raliumi Joną Kazimierą 1648 m., į p a c ta c o n v e n ta taip pat buvo įra­ šyta, jog iš Lenkijoje esamų valstybės dvarų būsianti renkama kvar­ ta, o iš Lietuvoje esamų valstybės dvarų — paprastos donati­ vos mokestis. Skaitydami seimų konstitucijas randame, jog kiekvie­ name seime; buvo skiriami deputatai kvartai surinkti iš Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, bet su Lietuva susijusiose konstitucijose to­ kie deputatai niekur neminimi. Taip pat ir prie dažnų konstitucijų dėl kvartos surinkimo niekur nepažymėta, kad tos konstitucijos galioja ir Lietuvoje, o be tokio įsakmaus pažymėjimo bendrųjų Lie­ tuvos-Lenkijos seimų nutarimai Lietuvoje neturėjo galios. Įvairių XVII a. seimų konstitucijos aiškiai rodo, kad iš Lietuvoje buvusių valstybės dvarų, išdalintų seniūnijomis nusipelniusiems bajorams, buvo renkama ne kvarta, bet paprasta donativa (lot. s im p lu m d o ­ n a tiv u m ) ir tai ne kaip nuolatinis, bet tik atskirais seimų nutari­ mais įvedamas mokestis. Šitoks donativos mokestis Lietuvoje Vazų laikais buvo nutartas 1613, 1620, 1626, 1632, 1634, 1648, 1653, 1659 iri 1667 m. seimuose. Kaip išimtis, kvarta Lietuvoje buvo nu­ tarta 1590 m. seime tik vieneriems metams. Bet ir šitoks laikinos kvartos įvedimas Lietuvoje sukėlė tokį aštrų protestą, jog su Lietu­ va susijusiuose seimų nutarimuose kvarta daugiau nebebuvo mini­ ma. 1590 m. Vilniaus seimelio! instrukcijoje randame griežtą pro­ testą prieš kvartos, nors ir trumpalaikės, įvedimą ir seimo pasiun­ tiniams draudžiama ne tik apie jos įvedimą kalbėti, bet! net ir ją mi­ nėti. Taigi, bent Vazų laikais, kvarta buvo renkama tik Lenkijoje, bet ne Lietuvoje. Istorinėje literatūroje taip pat randamai klaidingas apibendrini­ mas, esą kvarta sudarė 1/4 kiekvienos seniūnijos pajamų. Iš tikrųjų pačioje Lenkijoje kvarta prilygo ne 1/4/ bet 1/5 dvaro pajamų, o Lietuvoje donativa svyravo tarp 1/5 ir 1/2 pajamų, gaunamų iš se­ niūnijų. Lietuvoje kiekvieną kartą atskiru įstatymu arba seniūnijos nusipelniusiam bajorui paskyrimo aktu buvo atskirai nustatoma, kiek iš tos seniūnijos pajamų turi eiti į valstybės iždą. Yra žinomi ir to­

KARAI

IR

PA L IA U B O S

307

kie Lietuvos seniūnijų paskyrimo aktai, kuriuose bajoras, gavęs seniūniją, neprivalėjo iš jos pajamų nieko atiduoti į valstybės iž­ dą, t. y. jokios donativos nemokėjo. Pats kvartos vardas greičiausiai buvo kilęs ne dėl to, kad tai bū­ tų buvę lygiai */4 seniūnijos pajamų, bet dėl to, kad samdomajai ka­ riuomenei alga buvo išmokama kas ketvirtį per metus iš lėšų, su­ rinktų iš dalies valstybės dvarų pajamų. Dėl to ir ta kariuomenė buvo vadinama kvartine, t. y. gaunanti algą kas ketvirtį metų. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; St. Kutrzebo., Historja ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931; Volumina Legum, t. 1—2, 1859.

Kvartinė kariuomenė — samdomos kariuomenės daliniai XVII— XVIII a. Lenkijoje, apmokami kas ketvirtis metų iš specialaus, va­ dinamo kvartos mokesčio, imamo iš dalies valstybės dvarų, išda­ lintų seniūnijomis, pajamų. Kvarta prilygo Vs (ne V4) seniūnijos dvaro pelno ir buvo renkama tik Lenkijoje. Iš seniūnijomis išdalin­ tų valstybės dvarų Lietuvoje buvo renkama ne kvarta, bet donativa ( d o m t i v u m s im p lu m ), kuri svyravo^ tarp V4 ir V2 dvaro pelno. Iš Lietuvos seimelių instrukcijų matyti, kad kvartinės kariuomenės dalinių išlaikymas priklausė tik lenkams. Lietuvoje renkama donativa nebuvo nuolatinis, o tik atskirais seimų nutarimais įvedamas mokestis, kai reikdavo apmokėti samdomąją kariuomenę. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931.

1940;

Laivynas senovės Lietuvoje ir Lenkijoje. Dar XVI a. pabaigoje buvo kilusi mintis įsteigti unijinės Lietuvos ir Lenkijos Respublikos karo laivyną. To bandyta pasiekti jau per pirmąjį tarpuvaldį, kai po Žygimanto Augusto mirties renkamam naujam karaliui Henrikui Valua Lietuvos ir Lenkijos bajorai 1573 m. įrašė į p a c ta c o n v e n ta (specialias išrinkimo sąlygas, keliamas kandidatui į karalius) reika­ lavimą įsteigti savo lėšomis laivyną. Zigmantas Vaza, patvirtinda­ mas jam 1587 m. iškeltas išrinkimo sąlygas, irgi buvo prisie­ kęs savo lėšomis pastatydinti Lenkijos ir Lietuvos laivyną. Toks lai­ vynas ypač būtų buvęs parankus prasidėjus švedų karams. Švedų, turinčių savo laivyną ir siekiančių užvaldyti visą Baltijos jūrą ir Pabaltijį, buvo daug geresnė karinė padėtis ir lietuviams bei len­ kams, neturintiems savo laivyno, buvo daug sunkiau su jais kovoti ir ginti savo kraštą. Zigmantas Vaza savo pažado vis dėlto nevyk­ dė, todėl 1624 m. seime Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvilas pasakė ilgą kalbą, įrodinėdamas būtinumą įsteigti Lietuvos lauko etmonui pavaldų Lietuvos karo laivyną, be kurio esąs visai neįma­

308

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

nomas karas su švedais. K. Radvilo kalba liko be atgarsio, seimas nieko nenutarė šiuo skubiu reikalu. Laivyno įsteigimo klausimas. vėl iškilo 1632 m. per tarpuvaldį, kai naujai išrinktas Vladislovas Vaza taip pat pasižadėjo pasirūpinti laivyno įkūrimu. Lietuvos ir Lenkijos bajorų reikalavimas įsteigti laivyną buvo įrašytas taip pat į Jonui Kazimierui 1648 m. keliamus p a c ta c o n v e n ta . Bet ir tai liko tik neįvykdytas karaliaus pažadas. Savojo laivyno neturėjimas ma­ žino Lietuvos-Lenkijos karinį pajėgumą, o bajoriškai anarchijai plintant ir bajorams vengiant apsidėti mokesčiais, neįmanoma buvo rasti lėšų šiam brangiam sumanymui įvykdyti. Liubomirskio maištas (lenk. rokosz Jerzego Lubomirskiego) įvyko 1666 m. prieš Lenkijos karalių Joną Kazimierą Vazą. XVII a. vidu­ ryje Jurgis Sebastijonas Liubomirskis, Lenkijos didysis maršalka ir lauko etmonas, vadovavo daugelio Lenkijos didikų ir bajorų opo­ zicijai prieš karaliaus rūmų partiją ir jos projektą sustiprinti ka­ raliaus valdžią Lenkijoje ir Lietuvoje. Kadangi karalius Jonas Ka­ zimieras neturėjo vaikų, karaliaus rūmuose kilo mintis išrinkti sosto įpėdinį dar prie karaliaus gyvos galvos ir taip išvengti1 įprastinės tarpuvaldžio netvarkos bei sąmyšių ir sustiprinti karaliaus valdžią. Šį projektą ypač energingai rėmė Jono Kazimiero žmona, karalienė Marija Liudvika, pati būdama prancūzė ir norėdama lenkams ir lietuviams sosto įpėdiniu įpiršti iš pradžių prancūzų kunigaikštį d'Angjeną (D'Enghien), vėliau kunigaikštį de Kondė (de Condė). Šiam projektui pritarė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV ir jį rė­ mė prancūzų politikos šalininkai Lenkijoje ir Lietuvoje. Iš Lietuvos didikų sumanymui išrinkti sosto įpėdinį prie karaliaus gyvos galvos ypač pritarė Lietuvos kancleris Kristupas Pacas, pats vedęs prancū­ zę ir turėdamas tiesioginių ryšių su Prancūzija. Karalienė Marija Liudvika kartu siekė ir platesnių konstitucinių Lietuvos-Lenkijos Respublikos reformų, siūlydama panaikinti lib e r u m v e t o ir sustiprinti karaliaus valdžią, įvedant paveldimą monar­ chiją. Ji svajojo net panaikinti reguliarius Lietuvos-Lenkijos ba­ jorų seimus. Absoliutizmo siekimams ir įpėdinio dar karaliui nemi­ rus išrinkimo sumanymui smarkiai pasipriešino dalis Lenkijos ir Lietuvos bajorų. Lenkijoje opozicijai vadovavo J. S. Liubomirskis, viešai skatindamas bajorus sukilti prieš karalių. 1661 m. seime ma­ ža, bet ryžtinga opozicija sutrukdė įstatymo projektą dėl sosto įpė­ dinio išrinkimo. Būdamas Lenkijos (Karūnos) lauko etmonų, kuriam pavaldi buvo samdomoji kariuomenė, Liubomirskis pasinaudojo tuo, jog Lietuvos-Lenkijos Respublika nebuvo algininkams išmokėjusi už ilgą ištarnautą laiką algų, ir kartu su kitais reformų priešais pa­

K A R A I IR

PA L IA U B O S

309

skatino algininkus sudaryti samdomosios kariuomenės konfederaci­ ją reikalauti neišmokėtos algos ir priešintis reformoms, ginant seną­ sias bajorų teises ir laisves bei senąją valstybės santvarką. Pasipriešinimas karaliaus rūmų partijai persimetė ir į Lietuvą, kur samdomoji kariuomenė taip pat susikonfederavo ir 1662 m. net nužudė savo vadą, Lietuvos lauko etmoną Vincentą Korviną Gosievskį, be to, dar grasino nužudyti patį kanclerį Kristupą Pacą, pran­ cūziškos politikos šalininką. Tokia algininkų savivalė gerokai su­ kompromitavo konfederatus ir karaliaus rūmų partijai savo įtaka 1664 m. seime pavyko- ne tik pasiekti griežto Lietuvos algininkų konfederacijos maršalkos Kotovskio ir kitų jos vadų nubaudimo, bet ir apskritai algininkų nuraminimo, susitarus iš valstybės iždo jiems sumokėti pusę neišmokėtos algos. Liubomirskiui pradėjus kurstyti bajorus prieš karalių, karalienė Marija Liudvika pasiryžo jį pražudyti, viešai apkaltindama kariuo­ menės kurstymu, seimų nutraukinėjimu ir slaptomis derybomis su užsieniu (Habsburgais). 1664 m. seime karaliaus opozicijos vadas Liubomirskis buvo pasmerktas, bet tuo reikalas nepasibaigė. Liu­ bomirskis dar labiau išgarsėjo kaip bajorų laisvių gynėjas prieš karaliaus absoliutizmo siekimus. Dėl garsiosios Liubomirskio bylos buvo nutrauktas 1664—1665 m., taip pat ir 1665 m. seimas, nors valstybei grėsė karo pavojus. Nors aiškių įrodymų dėl Liubomirs­ kiui primestų kalčių ir nebuvo, bet karaliaus rūmų partijai pa­ vyko paveikti Tribunolą, kuris nutarė Liubomirskį nubausti garbės atėmimu (infamija), atimti iš joį visus urėdus ir konfiskuoti jo dva­ rus. Nelaukdamas sprendimo, Liubomirskis pabėgo į Sileziją ir iš čia viešai tarėsi su Austrijos Habsburgais ir Brandenburgo Hohencolernais, kurie buvo nepatenkinti prancūzų įtakos plitimu Lietu­ vos-Lenkijos Respublikoje. Austrų ir prūsų lėšomis pasisamdęs kariuomenės ir dalies Lenkijos algininkų remiamas, Liubomirskis įsiveržė į Lenkiją, pradėjęs atvirą maištą ( r o k o s z ) . 1666 mJ Liubo­ mirskio kariuomenė ne tik kariavo prieš karaliaus pajėgas, bet ta proga taip pat naikino Liubomirskio priešų dvarus Lenkijoje. Jonas Sobieskis, ankstyvesnis Liubomirskio draugas, karaliaus paskirtas į Liubomirskio vietą lauko etmonu, laikėsi gana pasyviai. Liubo­ mirskis, patraukęs į savo pusę vakarinės Lenkijos bajorus, kauty­ nėse ties Matvais (Matwy) 1666 m. liepos 13 d. sumušė karaliaus pajėgas, bet po kiek laiko vis dėlto turėjo taikytis sui Jonu Kazi­ mieru, nes Austrijos ir Brandenburgo valdovai nustojo rėmę Liu­ bomirskį, nenorėdami jam leisti per daug įsigalėti ir būdami suin­ teresuoti palaikyti anarchiją Lenkijoje. Liubomirskis turėjo atsipra­ šyti karaliaus ir karalienės, bet Jonas Kazimieras buvo priverstas

310

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

atsisakyti visų savo reformų sumanymų, taip pat ir išrinkti sosto įpėdinį dar gyvas būdamas. Susitaikęs su karaliumi, Liubomirskis apleido Lenkiją ir išvykęs į užsienį 1667 m. mirė Breslave. Liubomirskio maištas sutrukdė re­ formų. ir karaliaus valdžios stiprinimo sumanymus ir dar labiau pri­ sidėjo prie netvarkos plitimo ir savojo krašto naikinimo, kuris ir taip jau buvo nuvargintas kazokų maištų ir Maskvos bei Švedų karų. 1667, m. mirė ir energinga reformų rėmėja karalienė Marija Liud­ vika, o po jos mirties Jonas Kazimieras 1668 m. atsisakė LietuvosLenkijos Respublikos sosto, palikdamas jį bajorų ir likimo valiai. K. Walisze\vski, Polsko-francuzkie stasunki w XVII wieku (1644—1667), 1889; Księga pamiętnicza wydarzen zasziych na Litwie, 1654— 1668 (Scriptores Rerum Polonicarum, t. 3, 1875); W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950.

Polianovkos taika sudaryta tarp Lietuvos bei Lenkijos ir Mask­ vos valstybių 1634 m. Semlevo kaime prie Polianovkos upės. Lenki­ jos karaliui ir didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Zigmantui Vazai 1632 m. mirus ir tarpuvaldžiui prasidėjus, Maskvos caras Mykolas Romanovas, nebelaukdamas 1618 m. Deulino (Divilino) paliaubų pabaigos, pasiuntė savo kariuomenę į Lietuvą, kuri 1632 m. apgulė Smolenską, bandydama jį atplėšti nuo Lietuvos. Maskvos karo aki­ vaizdoje lietuviai ir lenkai paskubėjo savo valdovu sutartinai iš­ rinkti Vladislovą Vazą, kuris kartu su lietuvių ir lenkų kariuomene atvyko, prie Smolensko, apsupo maskviečius ir privertė juos pasi­ duoti. Maskva turėjo sudaryti „amžinąją taiką" su Lietuvos ir Len­ kijos Respublika 1634 m. birželio 4 d. prie Polianovkos upės.. Šia taika Maskva pripažino Lietuvos teises į Smolenską su visa sritimi ir su Roslavlio, Bielajos, Trubčevsko, Nevelio, Sebežo, ir Starodubo miestais. Lenkijai Maskva pripažino Černigovą ir Seversko Naugardą su sritimis. Maskviečiai pažadėjo sumokėti Vladislovui Vazai 200 000 rublių kontribucijos ir nesiekti Estijos, Livonijos ir Kuršo užvaldymo. Ta pačia taika Vladislovas Vaza atsisakė savo pretenzi­ jų į Maskvos sostą bei į caro titulą ir Mykolui Romanovui pripa­ žino caro ir brolio titulą. Vladislovas Vaza taip pat pažadėjo My­ kolui Romanovui grąžinti dar 1610 m. Maskvos bajorų išduotą raš­ tą, kuriuo maskviečiai buvo patvirtinę Vladislovo Vazos išrinkimą Maskvos caru. Abi susitariančios pusės pasižadėjo nepadėti viena kitos priešams, leisti1 laisvą prekybą tarp abiejų valstybių, paleisti karo belaisvius ir išduoti pabėgusius nusikaltėlius. Abi valstybės per savo specialius pasiuntinius Polianovkos taikos sutartį patvir­ tino 1635 m., Tačiau dėl tikslios sienos tarp Lietuvos bei Lenkijos

K A R A I IR

PA LIA U BO S

3 H

Respublikos ir Maskvos valstybės išvedimo derybos užtruko dar 10 metų. Tiksli siena tebuvo išvesta tik 1644 m. Ją vedant Lietuva nustojo Trubčevsko srities, kuri buvo užleista Maskvai kaip kom­ pensacija už Hadziačo sritį, Maskvos atiduotą Lenkijai bevedant sieną. Už šią skriaudą lietuviams pavyko išreikalauti iš lenkų kom­ pensacijos. 1646 m. iš Lenkijos teritorijos buvo išskirtos Lojovo ir Liubečo žemės Padniepryje ir įjungtos į Lietuvos teritoriją. Sudarius Polianovkos sutartį, kilo ginčų dėl Lietuvos ir Lenkijos kanclerių kompetencijos, nes lenkai 1634 m. bandė pažeisti Lietuvos kanclerio teises sutarčių su Maskva dokumentus saugoti Lietuvos Metrikoje norėdami, kad Polianovkos sutarties aktas būtų atiduotas Lenkijos kancleriui į Lenkijos archyvus. Abu kancleriai dėl to buvo taip susibarę, jog Vladislovas Vaza tą dokumentą pasilaikė pas save. Tačiau nenorėdamas laužyti iš seno įsigalėjusių papročių po kiek laiko Vladislovas Vazai tą sutartį perdavė Lietuvos kancleriui Sta­ nislovui Albrechtui Radvilui, kuris šį dokumentą ir įjungė į Lietuvos Metriką. Polianovkos taikos Maskva laikėsi iki 1654 m., kada caras Aleksiejus ją sulaužė ir jo pasiųsta Maskvos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, pasinaudodama tuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje vykusiu Bagdono Chmelnickio kazokų sukilimu. Štumsdorfo paliaubos sudarytos 1635 m. tarp Lietuvos-Lenkijos ir Švedijos. Ankstyvesnės 1629 m. Altmarko paliaubos, nepalankios Lietuvai ir Lenkijai, baigėsi 1635 m. Tarptautinės sąlygos buvo pa­ lankios karui su Švedija atsinaujinti. Lietuvai-Lenkijai tuo metu negrėsė karas su Turkija, o Maskvos kariuomenė dar visai neseniai buvo sumušta prie Smolensko, dėl to Maskva buvo priversta pasi­ rašyti Polianovkos taiką. Taigi lietuviai ir lenkai turėjo laisvas ran­ kas, o Švedijos soste sėdėjo moteris, karalienė Kristina, be to, šve­ dų kariuomenė, įsivėlusi į Trisdešimties metų karą, 1634 m. buvo sumušta' pietų Vokietijoje prie Niordlingeno (Nordlingen). Karu su švedais ypač buvo suinteresuoti lietuviai, taip pat Lenkijos karalius Vladislovas IV. Lietuviams rūpėjo atgauti švedų užimtą Livoniją. Lietuvos etmonas Kristupas Radvilas 1635 m. įsiveržė į ją ir išstūmė švedus iš Cėsio srities. Karalius Vladislovas Vaza, reikšdamas pre­ tenzijas į Švedijos sostą, tikėjosi karu išvaryti švedus! bent iš Prū­ sijos ir Livonijos. Jis pasiuntė lenkų kariuomenę į Prūsiją ir Pucko uoste pastatydino 12 laivų, tačiau lenkai nebuvo linkę kariauti. Jie reikalavo taikos ir grasino neduoti karui lėšų. Karalių palaikė tik lietuviai. Atsinaujinantį karą pasišovė sustabdyti Prancūzija, Anglija ir Olandija, bijodamos^ kad švedų pajėgos nebūtų atitrauktos iš Vo­

312

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

kieti jos, kas leistų Habsburgams atsigauti, priešingai Prancūzijos, Anglijos ir Olandijos interesams. Tų valstybių atstovai, atvykę į Štumsdorfą (Sthummsdorf) netoli Marienburgo Prūsijoje, ėmė tarpi­ ninkauti Lietuvos-Lenkijos karui su Švedija sustabdyti. Derybos su Lenkijos magnatais prasidėjo 1635 m. sausio mėn. ir užtruko iki 1635 m. lapkričio pradžios. Iniciatyvos ėmėsi prancūzų diplomatas d'Avo (d'Avaux), anglų pulkininkas Ch. Douglas, Olandijos ir Bran­ denburgo pasiuntiniai. Derybos susikomplikavo dėl Vladislovo gimtų­ jų teisių į Švedijos sostą. Nė viena šalis nenorėjo nusileisti ir rengėsi karui. Vis dėlto užsienio tarpininkams pavyko' prikalbinti lenkus ir švedus pratęsti paliaubas. Jomis lenkai tikėjosi atgauti iš švedų Vyslos, Priegliaus ir Nemuno žiotis ir kartu išlaisvinti nuo šve­ dų muitų savo žemės ūkio produktų prekybą su Vakarų Europa. Tačiau lenkai nenorėjo kariauti dėl karaliaus ambicingų planų at­ gauti Švedijos sostą ar bent Livoniją su Estija (jo paveldėtą nuo­ savybę). Lenkų magnatai, pamatę galį atgauti Prūsijos uostus de­ rybomis) be karo, užsienio tarpininkų paveikti, sutiko pasirašyti Štumsdorfo paliaubų sutartį su Švedija, pratęsdami paliaubas 26riems metams. Nors Vladislovas savo pretenzijų į Švedijos sostą ofi­ cialiai neatsisakė, bet Štumsdorfo paliaubų sutartimi Lenkija vis dėlto atgavo iš švedų Prūsijos pajūrį su uostais:, švedų valdytais nuo 1629 m. Tačiau visa Livonija buvo pripažinta Švedijai. Sutartis buvo naudinga Austrijai ir Olandijai ne tik politiniu, bet ir ekono­ miniu atžvilgiu, nes jos buvo suinteresuotos javų prekyba su Len­ kija, už kurią nebereikėjo' mokėti jokių! muitų švedams. Prancūzija buvo patenkinta tarpininkavimu sustabdžiusi beprasidedantį Lie­ tuvos-Lenkijos karą su Švedija, kas leido švedų kariuomenei ir toliau kariauti Vokietijoje prieš Habsburgus. Daugiausia naudos iš sutarties turėjo Lenkija, nesĮ ji ne tik lengvai atgavo Prūsijos pa­ jūrį, bet ir sąlygos jos užsienio prekybai labai palengvėjo. Tačiau Lietuvai Štumsdorfo paliaubų sutartis buvo nepalanki.i Dar per de­ rybas dėl paliaubų lietuviai reikalavo grąžinti Lietuvai Klaipėdą; kai to nepasiekė, ruošėsi statyti Šventosiom uostą ir toliau kariauti su švedais. Lietuviai ne tik nenorėjo lenkų pasirašytos sutarties pri­ imti bei patvirtinti, betj ir toliau tebekariavo Livonijoje po Štums­ dorfo paliaubų sudarymo. Vladislovas IV buvo priverstas pasira­ šyti paliaubų sutartį, bet jis vis dar tikėjosi, kad dėl lietuvių griež­ to pasipriešinimo seimas jos nepatvirtins. Vis dėlto, nepaisant lietu­ vių protestų, seimas ratifikavo sutartį, kai lenkai pažadėjo lietu­ viams kur kitur atsilyginti. Lietuviai buvo priversti nusileisti ir net grąžinti švedams tas Livonijos dalis, kurias jau buvo atkariavę. Ši skriauda Lietuvai paaštrino lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius.

KARAI

IR

.P A L IA U B O S

313

Štumsdorfo paliaubos turėjo galioti ligi 1661 m., bet Švedijos ka­ ralius Karolis X Gustavas jas sulaužė ir vėl pradėjo karą prieš Lietuvą-Lenkiją 1655 m., pasinaudodamas tuo metu susikomplikavusia Lietuvos-Lenkijos padėtimi dėl Bagdono Chmelnickio kazokų su­ kilimo ir dėl prasidėjusio Lietuvos-Lenkijos karo su Maskva. Pamiętniki Albrychta Stanislawa ks. Radziwitta, kanclerza YVielkiego Litewskiego, 1632—1653, t. 1, 1839; W. Czeimak, Polska wobec wyniku wojny 30-letniej (jo knygoj Studya Historyczne, 1901); G. Foisten, BaltijSkij vopros v XVI—XVII st., t. 2, 1894.

Valkininkų konfederacija — žymus Lietuvos! bajorų susibūrimas 1700 m. didikų Sapiegų įsigalėjimui Lietuvoje ir jų galiai; pašalinti. XVII a. pabaigoje Lietuvoje vyko varžybos tarp įvairių didikų šeimų dėl įtakos valstybėje ir Sapiegoms labai įsigalėjus kitos didikų šei­ mos sukėlė nepatenkintus! bajorus prieš juos; tai privedė prie vi­ daus karo. Sapiegų šeima tapo ypač galinga didžiojo Lietuvos ku­ nigaikščio Jono Sobieskio (1674—1696) laikais. Norėdamas nustelb­ ti politinę didikų Pacų įtaką, Jonas Sobieskis ėmė kelti Sapiegas. Benediktas Sapiega buvo paskirtas Lietuvos iždininku, o jo brolis Jonas Kazimieras didžiuoju etmonu. Be to, į etmono Sapiegos globą pateko ir vyriškojoje linijoje išmirusių biržiečių Radvilų šakos dva­ rai; dėl to Sapiegos susipyko su Nesvyžiaus Radvilais, norėjusiais perimti tuos dvarus. Įsigalėję Sapiegos ėmė šeimininkauti Lietuvoje, nepaisydami kitų didikų, kurie' Sapiegų suvaldyti negalėjo, nes etmono Sapiegos ran­ kose buvo visa Lietuvos kariuomenė, o jo brolio, Lietuvos iždinin­ ko, žinioje — visos valstybės pajamos. Nepatenkinta Sapiegų šeimi­ ninkavimu. grupė kitų Lietuvos didikų stengėsi kaip įmanydami Sapiegoms pakenkti. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis pirmasis pasiryžo atvirai stoti į kovą prieš Sapiegas. Jam pabauginti etmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės dalinius; dėl to prasidėjo ilgai užtrukusi byla, išardžiusi daugelį seimų ir pa­ siekusi popiežių, nes bažnytiniai dvarai turėjo! būti laisvi nuo ka­ riuomenės laikymo prievolės. Vilniaus vyskupas ekskomunikavo etmoną Sapiegą, bet šis buvo toksi įtakingas, kad mažai kas tekrei­ pė dėmesį į tą ekskomuniką ir toliau palaikė ryšius su etmonu, ne­ drįsdami sueiti į konfliktą su Sapiegomis. Net Vilniaus vienuolynai, gyvenę iš Sapiegų aukų, nepakluso vyskupui ir laikė pamaldas etmonui Sapiegai dalyvaujant. Vyskupas K. Bžostovskis ir kiti Sapiegų priešai pradėjo agitaci­ ją visoje Lietuvoje prieš Sapiegas. Bajorų seimeliai darėsi triukšmingesni ir jau 1696 m. prieidavo prie muštynių tarp Sapiegų rė­

314

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

mėjų ir jų priešų. Ne kartą seimeliuose triukšmaujančius bajorus suvaldydavo Sapiegos kariuomenė; tai dar labiau pykino bajorus. 1696 m. Jonui Sobieskiuį mirus, L. K. Oginskis, L. Pociejus ir kiti didikai, suorganizavę bajorų būrius, ėmė naikinti Sapiegų dvarus Žemaičiuose, bet etmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė. Mins­ ko, Vitebsko ir Polocko vaivadijose taip pat prasidėjo atviras bruz­ dėjimas prieš Sapiegas ir būrimasis į konfederacijas. Norėdamas sustiprinti savo įtaką elekciniame seime, etmonas susitaikė su Vil­ niaus vyskupu. Šis atšaukė ekskomuniką, o etmonas išvedė kariuo­ menės dalinius iš bažnytinių dvarų. Tačiau Sapiegų priešai, vado­ vaujami L. K. Oginskio, toliau kurstė bajorus sunaikinti Sapiegų galybę. L. K. Oginskis, A. K. Krišpinas, L. Pociejus, M. K. Katilas, Zaranka bei kiti Sapiegų priešai, subūrę bajorus, vėl naikino Sa­ piegų dvarus Žemaičiuose bei Gudijoje ir reikalavo iš Sapięgų atim­ ti visas valdžios vietas. Etmonas Sapiega, panaudodamas savo ži­ nioje buvusią Lietuvos kariuomenę, kelis kartus išsklaidė bajorų būrius, bet kai su kariuomene išvyko į Lenkiją dalyvauti kare prieš turkus, Sapiegų priešai Lietuvoje suorganizavo dideles pajėgas ir ėmė čia šeimininkauti. Sapiegų priešų veikiamas 1697 m. seimas priėmė Lietuvos ir Len­ kijos ministrų teisių sulyginimo įstatymą, susiaurinusį Lietuvos kanc­ lerio, etmono ir iždininko teises. Seime įstatymą parėmė net ir pats Lietuvos kancleris D. M. Radvilas, susidėjęs su Sapiegų priešais, ku­ rių pagrindinis tikslas buvo apkarpyti etmono ir iždininko Sapiegų galią. Tuo įstatymu buvo suvaržyta etmono teisė savo nuožiūra kil­ noti Lietuvos kariuomenę iš vienos vietos į kitą. Įstatymas suvaržė ir iždininko teisę savo nuožiūra tvarkyti valstybės pajamų rinkimo reikalus. Sapiegos, nei etmonas, nei iždininkas, nė neketino laikytis šio įstatymo ir toliau tvarkė kariuomenę ir valstybės iždą savo nuo­ žiūra. Sapiegų priešai tuo pasinaudojo, kaltindami Sapiegas laužant valstybės įstatymus ir kurstydami bajorus į kovą prieš Sapiegas jų savivalei suvaldyti ir įstatymams apginti. Pasipriešinimas Sapie­ goms įgijo teisinį pagrindą. 1698 m. Sapiegų priešai sudarė Vilniaus konfederaciją, kurios kariniu vadu išsirinko M. K. Katilą. Kitų vai­ vadijų bajorai taip pat buvo raginami burtis į konfederacijas. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Augustas II dėl Sapiegų ir jų priešų ginčo laikėsi dviveidiškos politikos. Oficia­ liu raštu buvo įsakyta L. K. Oginskiui ir jo- draugams nurimti ir bajorų pajėgoms išsiskirstyti, bet šie pajuto didžiojo Lietuvos kuni­ gaikščio rašto nenuoširdumą ir nepakluso, susekę tikrąjį Augusto II norą. Sapiegų galybės sunaikinimas! ir jam buvo parankus. Augus­

k a r a i

ir

p a l i a u b o s

315

tas II ketino pats valdyti Lietuvą ir čia įvesti absoliutinę valdžią, kai Sapiegų galia bus palaužta ir Lietuva nuvarginta vidaus karo. Kai 1698 m. etmonas Sapiega su Lietuvos kariuomene grįžo iš Turkų karo, netoli Gardino Vilniaus konfederacijos sukviesti bei susitelkę bajorai pastojo jam kelią. Sapiegos pajėgos buvo didesnės, bet kautynės neįvyko, nes čia} atvyko ir Augusto II į Lietuvą pa­ siųsta Saksonijos kariuomenė, vadovaujama generolo J. Flemingo. Augusto II pavedimu, Flemingas ėmė tarpininkauti, aiškiai palai­ kydamas bajorus. Buvo sudarytos Gardino paliaubos, kuriomis Sa­ piega pasižadėjo dalį kariuomenės paleisti ir likusius dalinius laikyti seimo paskirtose vietovėse, o bajorai pažadėjo nustoti reikalavę atimti iš Sapiegų visas valstybines vietas. Nef Sapiegos, nei bajorai nebuvo patenkinti Gardino paliaubo­ mis, Bajorai ir toliau bruzdėjo, o Sapiegos etmono atleistus karei­ vius pasisamdė savo pinigais. Be to, Sapiegos vėl] suartėjo su Au­ gustu II, pažadėję paremti jo planus Livonijai iš švedų atkariauti. Tuo tikslu etmonui Sapiegai buvo pavesta sutelkti dar daugiau kariuomenės, ir Sapiegos vėl pradėjo šeimininkauti Lietuvoje nieko nepaisydami. Kiti Lietuvos didikai ir jų sukurstyti bajorai vėl pra­ dėjo siaubti Sapiegų dvarus ir burtis ginklu sunaikinti Sapiegų ga­ lią. Iš visų Lietuvos pavietų daug bajorų susibūrė Ašmenos ir Lydos apylinkėse. 1700 m. spalio mėn. Lipniškiuose susidarė konfedera­ cija, kuri persikėlė į Valkininkus, netoli nuo čia, Lieponyse \ buvo sutelkta visa Sapiegų kariuomenė, taip pat ir jų šalininkų pajėgos. Valkininkų konfederacijos bajorai pasižadėjo tol neišsiskirstyti, kol nesunaikins Sapiegų. Valkininkų konfederacijos maršalka buvo iš­ rinktas M. K. Katilas, o karinių pajėgų vadu Mykolas Višnioveckis. Vilniaus vyskupas K. Bžostovskis dar bandė tarpininkauti,! bet nė viena pusė neketino nusileisti. Lemiamos kautynės įvyko prie Lieponių 1700 m. lapkričio 18 d. Visą dieną užtrukusiose kautynėse Sapiągų kariuomenė, vadovaujama etmono sūnaus Lietuvos arkli­ ninko Mykolo Sapiegos, buvo sumušta ir priversta pasiduoti. Myko­ lą Sapiegą ir dar du belaisvius, Voiną ir Kuravičių, įsiutusi bajorų minia kardais užkapojo Valkininkuose. Kiti Sapiegos, Lieponių kautynėms prasidėjus, pabėgo į Vilnių ir iš ten pasitraukė į Lenkiją, tikėdamiesi Augusto Ii! ir seimo už­ tarimo. Tuo tarpu Valkininkų konfederacijos bajorai, pasiryžę visai sunaikinti Sapiegas, paskelbė juos valstybės išdavikais, jų dvarus konfiskavo, o juos pačius paskelbė praradusiais Lietuvos etmono,1 1 Buvo „Leipalingyje".

316

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

iždininko ir kitas valstybines vietas. Valkininkų konfederacijos ba­ jorai 2 metams Lietuvos kariuomenei vadovauti pavedė M. Višnioveckiui, o valstybės iždu bei mokesčių rinkimo reikalais rūpintis tam pačiam laikui paskyrė M. K. Katilą ir L. K. Oginskį. Valkinin­ kų konfederacijos vadovybė pasiuntė savo atstovus pas Augustą II ir į seimą, prašydami juos patvirtinti Valkininkų konfederacijos nutarimus. Norėdami savo pusėn palenkti Augustą II, Valkininkų konfederacijos didikai Višnioveckis, Oginskis, Katilas, Radvilas, Pociejus ir kiti bajorai sutiko net patenkinti Augusto II pasiūlymą įsteigti Lietuvoje absoliutinę paveldimą didžiojo Lietuvos kunigaikš­ čio valdžią apsiribojant Augusto II šeima. 1700 m. lapkričio 24 d. data buvo paruoštas raštas, kuriuo- minėti didikai ir kiti bajorai pareiškė visos Lietuvos vardu išsižadą savo teisės rinktis valdovus ir Augustą II paskelbė absoliutiškai valdančiu Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją su paveldėjimo teise. Parašai surinkti per kelias die­ nas ir raštas buvo pasiųstas į seimą. 1701 m. seimas tuo raštu pasi­ piktino ir viešai jį sudegino, o Augustas II ir Valkininkų konfede­ racijos didikai bei bajorai jo viešai išsigynė. 1701 m. seime Sapiegų byla nebuvo išspręsta. Nepavyko jos iš­ spręsti ir specialioje Vilniaus konvokacijoje 1701 m., į kurią Sapie­ gos neatvyko. Nors Sapiegos ir dalyvavo tų pačių metų Gardino konvokacijoje, bet nei čia, nei 1701—1702 m. seime jų byla nebuvo išspręsta. Augustas II Sapiegų nerėmė, bet jų ir neatstūmė, laiky­ damas juos prie savęs Lietuvos bajorams gąsdinti ir juos spausti. Tuo metu prasidėjo švedų karas ir Sapiegos, negaudami nei Augus­ to II, nei seimo paramos bei gelbėdami savo apnaikintus dvarus, pasidavė švedų karaliaus Karolio XII globai, kuris tuoj pasiuntė savo kariuomenę į Žemaičius tarsi bajorų plėšiamiems! Sapiegų dva­ rams apsaugoti. Vilnių Karolio XII kariuomenė užėmė 1702 m. ba­ landžio 3 d. Nuo to meto vidaus santykiai Lietuvoje dar labiau su­ sikomplikavo. Švedų karo metu Sapiegos laikėsi Karolio XII, o jų priešai Augusto II ir jo sąjungininko Rusijos caro Petro I. Vidaus karui Lietuvoje toliau besitęsiant, iškilo Augusto II nuo sosto paša­ linimo ginčas ir Stanislovo Leščinskio karaliumi bei didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu išrinkimo reikalas; tai Sapiegų ir bajorijos kon­ fliktą pamažu nustūmė į antrą! vietą, nors vidaus kovos tęsėsi dar ilgai. Tik 1717 m. seime buvo paskelbta visuotinė amnestija. Nuo tada Sapiegos, jų šalininkai ir priešai visai nurimo, senieji nesutiki­ mai su bajorais buvo pamažu užmiršti. Sapiegų dvarai buvo suny­ kę, apiplėšti ir praskolinti; tai pakirto jų ekonominę galią. Sapiegos jau niekad nebeįstengė atgauti savo reikšmės ir turėtos įtakos. Lietuvos istorijoje Valkininkų konfederacija svarbi ne tik tuo,

k a r a i

ir

p a l i a u b o s

317

kad buvo palaužta Sapiegų galybė ir kad bajorai ginklu pasiprieši­ no galingai didikų šeimai, bet ir tuo, kad su Sapiegų sunaikinimu Lietuvoje pasibaigė aiški didikų persvara prieš bajorus. Nuoi tada ligi valstybės padalijimo laikų jau nebebuvo nė vienos vadovaujan­ čios didikų šeimos, kuri' pajėgtų nustelbti kitas didikų šeimas. Pa­ galiau Valkininkų konfederacijos istorinė reikšmė buvo ir ta, kad susikonfederavę bajorai bandė pakeisti valstybės santvarką ir veikė visosl Lietuvos vardu. Valkininkų konfederacijoje buvo priimti nu­ tarimai, kuriais remiantis kelerius; metus Lietuvoje viskas buvo tvar­ koma. Taigi po Lieponių kautynių 1700 m. Valkininkų konfedera­ cija virto nelyginant laikinu Lietuvos įstatymų leidžiamuoju orga­ nu, veikusiu visos Lietuvos vardu, nes čia buvo susirinkę bajorai iš visų pavietų. Po 6 posėdžiavimo dienų, 1700 m. spalio 24 d., buvo paskelbtas platus nutarimų aktas, kuris, A. Šapokos vertinimu, tiek savo turiniu bei sprendžiamų klausimų įvairumu, tiek apimtimi pri­ lygo ne tik atskirųjų Lietuvos konvokacijų nutarimams, bet ir šei­ minėms konstitucijoms. Nutarimai buvo susiję ne tik su Sapiegų paskelbimu išdavikais, jų atleidimu iš užimamų valstybės pareigų bei vietų, jų dvarų konfiskavimu bei išdalijimu nukentėjusiems ir Sapiegų šalininkų pasmerkimu. Valkininkų konfederacijos nutari­ mai apėmė ir visus to meto einamuosius Lietuvos reikalus, kaip vadovavimą kariuomenei ir valstybės iždo tvarkymą, biržiškių Rad­ vilų dvarus, įvairias pretenzijas įj valstybės iždą, bažnytinių dvarų neliečiamybę, Lietuvos paštą, teisminį ir iždo tribunolą, Lietuvos artileriją. Seimams įprasta tvarka Valkininkų konfederacijos nuta­ rimai tenkino1 ir įvairių asmenų privatinius reikalavimus, taip pat buvo susiję su asmeninių reikalų užtarimu. Valkininkų konfedera­ cijos bajorai elgėsi kaip tikri Lietuvos valstybės šeimininkai ir jos reikalų sprendėjai,, visai neatsižvelgdami į lenkus, tik atskira dele­ gacija prašydami, kad didysis Lietuvos kunigaikštis tuos nutarimus patvirtintų. Kaip jau minėta, atskiras Valkininkų konfederacijos žymesnių dalyvių raštas net siūlė įsteigti absoliutinę paveldimą mo­ narchiją Lietuvoje, bet 1701 m. seime kilus dėl to dideliam pasi­ piktinimui to rašto visi išsigynė. Valkininkų konfederacijos nutarimai tuoj buvo išspausdinti Vil­ niaus jėzuitų akademijos spaustuvėje ir išplatinti. Vėliau nutarimų aktas buvo ištisai išspausdintas „Volumina Legum" VI tome po 1726 m. seimo konstitucijų. Jau dalį „Volumina Legum“ VI tomo laidos išplatinus, turbūt Sapiegoms įsikišus, tie nutarimai iš liku­ siųjų egzempliorių buvo išplėšti ir vietoj jų įterpti kiti aktai, nieko bendra neturėję su Valkininkų konfederacija. Dėl to pijorų laidos „Volumina Legum“ VI tomo yra aptinkami du variantai: su Vaiki-

318

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

ninku konfederacijos nutarimais ir be jų. Antrojoje laidoje tų nu­ tarimų taip pat nebėra, A . Š a p o k a , Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, jų valstybinių santykių bruožai, 1938; L. P o w id a j, Wojna domowa Sapiehow z szlachtą litewską w ostatnich latach wieku XVII i na początku XVIII w. (Przegląd Polski, r. VII, t. 2, 1872); J . B a r t o s z e w i c z (red.), Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy, wojewody Minskiego, 1666—1721 r., 1862; Sapiehowie, materialy historyczno-genealogiczne i majątkowe, t. 2, 1892; J. N a r b u t t , Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego z czasow Jana Sobieskiego i Augusta II, kiolow, panujących w Polsce, t. 2, 1842; A . C h , Z a lu s k i, Epistolarum historico familiarium, tomus. 2, 1711.

Zapolės paliaubos, sudarytos 1582 m. sausio 6(15) d. tarp Lietu­ vos-Lenkijos Respublikos ir Maskvos valstybės, istorijoje žinomos taip pat Jam Zapolskij taikos vardu, užbaigė Stepono Batoro ir Jo­ no IV karus. 1579—1582 m. Stepono Batoro karai su Maskva buvo labai sėkmingi Lietuvai. Jų metu iš maskviečių buvo atkariautas Po­ lockas, jų kariuomenė išstumta iš Lietuvos valstybės teritorijos, užimta strategiškai svarbi Velikije Lukų tvirtovė ir apgultas Psko­ vas. Maskvos padėtis dar labiau susikomplikavo, kai švedai užėmė Narvą ir prasidėjo neramumai Kazanėje bei Astrachanėje. Bandy­ damas išeiti iš sunkios padėties, Jonas IV kreipėsi į popiežių, pra­ šydamas jo tarpininkavimo ir parodydamas palankumo svarstyti stačiatikių ir katalikų bažnytinio susiartinimo klausimą. Popiežiaus atsiųstam legatui Antonijui Posevinui (Antonio Possevino) tarpinin­ kaujant,, Kiverovaja Gora kaime, netoli Zapolės Jamo (totorių kal­ ba ja m — pašto arklių keitimo stotis), į rytus nuo Ostrovo, po ilgų derybų buvo pasirašytos 10 metų paliaubos. Steponui Batorui bei Lietuvos-Lenkijos Respublikai iš Lietuvos atstova­ vo Albrechtas Radvilas, iš Lenkijos — Jonušas Zbaražskis. Pose­ vinui spaudžiant lietuvius ir lenkus, paliaubų sąlygos išėjo labai palankios Maskvai. Zapolės paliaubų sutartimi Maskvos valstybės vardu Jonas IV atsisakė nuo Livonijos, Polocko ir Veližo, kurie tu­ rėjo likti Lietuvos teritorijoje, o Steponas Batoras Maskvos valsty­ bei grąžino Velikije Lukus, Sebežą ir dalį kitų 1580—1582 m. užimtų Maskvos valstybės žemių. Zapolės paliaubos užbaigė 1558 m. pra­ sidėjusius ilgus Jono IV karus dėl Livonijos užvaldymo ir su Lietu­ va. Lietuva atgavo karų metu prarastas žemes ir jos bei Lenkijos valdžioje liko Livonija su pietine Estija. Šiaurinė Estija buvo švedų valdoma. Maskvos caro Jono IV bandymas prasiveržti prie Baltijos jūros nepavyko. 1. P o l k o w s k y (wyd.), Sprawy wojenne Krola Stefana Batorego, 1887; T. K o i z o n , Dzieje wojen i wojskowosci w Polsce, cz. 2, 2 leid., 1923; G. F o r s te n , Borba za

KARAI

IR

PA L IA U B O S

319

gospodstvo na Baltijskom more v XV—XVI st.r 1894; V. Novodvoiskij, Borba za Livoniju meždu Moskvoju i Rečju Pospolitoju, 1904.

Zborovo taika sudaryta 1649 m. rugpjūčio 8(18) d. tarp LietuvosLenkijos Respublikos ir kazokų sukilėlių, vadovaujamų etmono Bagdono Chmelnickio, pastarojo sąjungininkui Krymo chanui Islam Girėjui tarpininkaujant, Zborovo mieste, rytų Galicijoje. 1649 m. didelė lenkų kariuomenė buvo atvykusi vaduoti kazokų apgulto Zbaražo, bet buvo smarkiai sumušta prie Zborovo bendrų kazokų ir totorių pajėgų. Visiško sunaikinimo Lenkijos kariuomenė išven­ gė tik karaliui Jonui Kazimierui auksu palenkus Krymo totorių cha­ ną Islam Gir ėjų, kuris iš Chmelnickio pareikalavo nutraukti kauty­ nes ir sudaryti taiką. Nors Bagdonas Chmelnickis jau ir buvo su­ mušęs lenkus, jis vis dėlto pamatė, kad nebegali toliau tikėtis pa­ galbos iš savo sąjungininko Krymo totorių chano. Bijodamas, kad to­ toriai nepereitų į lenkų pusę, jis buvo priverstas taikytis. Zborovo taika atkūrė kazokų savivaldybę Kijevo, Braclavo ir Černigovo žemėse. Rejestrinių kazokų skaičius buvo padidintas ligi 40 000. Kazokų etmonui pragyventi buvo' paskirtas Čigirino miestas su apylinkėmis. Savo etmono vadovaujamiems jiems buvo pavestas Ukrainos gynimas, kurioje lenkai pažadėjo savo kariuomenės ne­ laikyti ir jos į ją neįvesti. Ukrainoje uždrausta gyventi jėzuitams ir žydams, o stačiatikių tikyba turėjo būti leista Lietuvoje bei Len­ kijoje ir vyrauti Ukrainoje. Taikosi sutartyje buvo pažadėta Kijevo stačiatikių metropolitą įsileisti į Lietuvos-Lenkijos senatą. 1596 m. Lietuvos Brastos bažnytinės unijos panaikinimo klausimas buvo pa­ vestas seimui. Ukrainos pareigūnais turėjo būti skiriami tik vietos gyventojai stačiatikiai. Visiems sukilime dalyvavusiems kazokams ir valstiečiams buvo paskelbta amnestija. Zborovo taika buvo patvirtinta 1649 m. Lietuvos-Lenkijos sei­ me, bet to seimo metu Kijevo stačiatikių metropolitas vis dėlto ne­ buvo priimtas į senatą ir bažnytinė unija nebuvo panaikinta. Nei lenkai, nei ukrainiečiai Zborovo taika nebuvo patenkinti. Ypač ne­ rimo į rejestrus nepatekę kazokai, nes pagal Zborovo taiką jie tu ­ rėjo virsti valstiečiais baudžiauninkais. Taikos sutartimi buvo ne­ patenkinti ir valstiečiai, nes nieko1 nebuvo susitarta jų padėčiai pagerinti. Dėl viso to kazokų bei valstiečių karai prieš LietuvosLenkijos Respubliką vėl atsinaujino 1650 m. Akty, otnosiaščijes'ia k istoriji Južnoj i Zapadnoj Rossiji, t. 3, 1861; Sobranije gosudarstvennych gramot i dogovorov, t. 3, 1822; N J. Kostomarov, Bogdan Chmelnickij (jo veikale Sobranije Sočinenij, t. 9— 11, 1904); K. Osipov, Bogdan Chmelnickij, 2 leid., 1948; G. Vernadsky, Bohdan Hetman of Ukraine, 1941.

320

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

DIDIKAI, POLITIKAI, ISTORIKAI Jablonovskiai (Jablonowski) — lenkų didikų šeima, gavusi var­ dą nuo Jablonovo pilies Lenkijoje, Toninės apylinkėse, ypač pa­ sižymėjusi XVII—XVIII a., savo įtaka ir galybe prilygusi Lietuvos Radvilams, Pacams bei Sapiegoms ir Lenkijos Liubomirskiams, Opalinskiams, Potockiams, Sieniavskiams. Jablonovskių galia ypač iš­ augo XVIII a. Jie buvo Lietuvos didikų Čartoriskių „šeimos" priešai ir Potockių rėmėjai Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo metu. Žy­ mesnieji Jablonovskiai: S t a n i s l o v a s J o n a s (Stanislaw Jan; 1634—1702), Len­ kijos etmonas, savo veikla ir įtaka daug prisidėjęs prie Jono So­ bieskio' išrinkimo karaliumi 1674 m.,j bet vėliau kartu su Lietuvos didikais Sapiegomis buvęs opozicijoje karaliui. Dar Jono Kazimiero laikais per švedų karus Jablonovskis pasižymėjo kovose ties Kroku­ va 1655 m., Kurše ir Ukrainoje 1660 m. 1664 m.— Lvovo vaivada, 1676 m.— Lenkijos lauko etmonas, nuo 1682 m.— Lenkijos didysis etmonas. 1683 m. dalyvavo garsiajame Vienos gynime nuo turkų ir už tai Vokietijos imperatorius Leopoldas jam suteikė imperijos kunigaikščio titulą. Jablonovsikis gynė Lenkijos pietrytines sienas nuo turkų, privertė turkus atiduoti Podolėsi Kamenecą. Jablonovs­ kis buvo toks galingas, jog pats tikėjosi būti Lietuvos-Lenkijos sosto įpėdiniu po Jono Sobieskio. Jablonovskio duktė ištekėjo už Rafaelio Leščinskio ir buvo motina Stanislovo Leščinskio, kuris per švedų karus buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietu­ vos kunigaikščiu (1706—1709), bet Augustui II grįžus į sostą emi­ gravo į Lotaringiją. J o n a s S t a n i s l o v a s II (Jan Stanislaw II; 1669—1731), Len­ kijos etmono Stanislovo Jono sūnus, Lenkijos kancleris, prieš tai buvęs Voluinės ir Lvovo vaivada. Už opoziciją karaliui Augustui II buvo pastarojo 4 metus kalintas Kionigšteine (Königstein), Sakso­ nijoje. Parašė istorijos požiūriu svarbius memuarus, išleistus A. Bielovskio 1862 m. J u o z a s A l e k s a n d r a s (Jözef Aleksander; 1712—1777), Naugarduko vaivada, 1743 m. gavęs Vokietijos imperijos kunigaikš­ čio titulą. Didelis mokslo globėjas, rašęs lenkiškai, lotyniškai ir pran­ cūziškai. Daug keliavo po užsienius, 1762 m. buvo Italijoje. Lietu­ vos-Lenkijos valstybei pradėjus irti, Jablonovskis 1768 m. emig­ ravo į! Saksoniją ir apsigyveno Leipcige, kur 1768 m. įsteigė savo vardo mokslo draugiją „Societas Jablonoviana", kuri vėliau buvo vadinama „Fürstliche Jablonowski'sche Gesellschaft der Wissen­

D ID IK A I, P O L IT IK A I,

IST O R IK A I

321

schäften". Ši mokslo draugija, Jablonovskio gerai aprūpinta lėšomis, įsigijo didelę mokslinę biblioteką, skyrė 3 metines premijas už mokslo darbus iš Lenkijos istorijos, ekonomikos1 ir matematikos ar fizikos mokslų. Ji leido: ,,Acta Societatis Jablonovianae" (1772— 1773), „Nova Actą" (1802—1845) ir nuo 1847 m. serijas premijuotų monografijų „Preisschriften der Fürstlichen-Jablonovski'schen Ge­ sellschaft zu Leipzig" (1847—1925 m., išleista 52 tomai). Žymesni paties Jablonovskio darbai susiję su Lenkijos istorija, ypač jos pra­ džia ir genealogija („Museum Polonum", „L'Empire des Sarmates", „Lechi et Czechi"). S t a n i s l o v a s P o v i l a s (Stanislaw Pawel; 1762—1822), ku­ nigaikštis, 1790 m. pasiuntinys Berlyne, 1807 m. Varšuvos kunigaikš­ tystės pilininkas ir sienų su Prūsija komisijos pirmininkas, 1812 m. pasiuntinys pas Fridrichą Augustą Drezdene, vėliau Lenkijos ka­ ralystės vaivada. Koniecpolskis S t a n i s l o v a s (Koniecpolski Stanislaw; 1593— 1646), Lenkijos didikas, didysis Lenkijos etmonas. Baigęs Krokuvos universitetą, tobulinosi karo dalykus pas Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių, dalyvaudamas įvairiuose jo žygiuose, ir pas Lenkijos didįjį etmoną Stanislovą Žolkievskį, kurio dukterį Kot­ ryną Koniecpolskis buvo vedęs. 1620—1623 m. buvo turkų belaisvis Konstantinopolyje, iš ten grįžęs paskirtas Lenkijos lauko etmonu ir Sandomiro1 vaivada, Pasižymėjo kovose su turkais ir totoriais, 1626 m.j gynė Prūsiją nuo Švedijos karaliaus Gustavo 'Adolfo ka­ riuomenės ir 1632 m. buvo paskirtas Lenkijos didžiuoju etmonu. Dalyvavo malšinant kazokų maištus ir ginant Lenkijos sienas nuo turkų ir totorių. Liubomirskiai (Lubomirski) — žymi XVII—XVIII a. Lenkijos di­ dikų šeima, turėjusi kunigaikščių titulą, valdžiusi didelius dvarus pietinėje Lenkijoje ir Ukrainoje. Žymesni Liubomirskių šeimos nariai: S t a n i s l o v a s (Stanislaw; 1583—1649), Krokuvos vaivada, pa­ sižymėjęs 1621 m. Lenkijos ir Lietuvos kare su Turkija. 1621 m. kautynėse ties Chocimu vyriausiuoju lietuvių ir lenkų kariuomenės vadu buvo Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, kuris kautynių metu pradėjo fiziškai silpti ir abiejų kariuomenių vadovavimą dar prieš savo mirtį perdavė Stanislovui Liubomirskiui. Po, J. K. Chodkevičiaus mirties lenkams talkinusi Lietuvos kariuo­ 1 Buvo „Sandomieriaus". 21. K. Avižonis.

322

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E

menė atsisakė klausyti lenko Stanislovo Liubomirskio komandos, bet prikalbėta karalaičio Vladislovo Vazos, kuris pats dalyvavo tame žygyje, sutiko pasiduoti Stanislovo Liubomirskio įsakymams, šiam pavyko laimėjimu baigti dar J. K. Chodkevičiaus pradėtas kauty­ nes, J u r g i s S e b a s t i j o n a s (Jerzy Sebastjan; 1616—1667), Sta­ nislovo Liubomirskio sūnus, didysis Lenkijos maršalka ir lauko et­ monas, vienas žymiausių to meto didikų, tikras karaliukas pietinėje Lenkijoje. XVII a. viduryje pasižymėjo gindamas Lenkiją n u o ru sų ir švedų, taip pat kovose su kazokais, vedamais Bagdono Chmelnickio. Nesutikdamas su karaliaus Jono Kazimiero ir ypač su karalie­ nės Marijos Liudvikos prancūziška ir absoliutizmo siekiančia poli­ tika Lenkijoje, jis suorganizavo stiprią opoziciją karaliui, kuri 1666 m. išsiplėtė į atvirą maištą, sutrukdžiusį karaliaus ir karalienės refor­ mų projektus Lenkijoje. Po maišto susitaikęs su karaliumi, išvyko į užsienį ir netrukus mirė Breslave. S t a n i s l o v a s III (Stanislaw III; 1704—1793) buvo kandidatas į Lenkijos ir Lietuvos Respublikos karalius per 1764 m. tarpuvaldį. Mnišekas J u r g i s (Mniszek Jerzy; mirė 1613 m.), lenkų didi­ kas, Sandomiro vaivada Lenkijoje, politinis avantiūristas. XVII a. pradžioje neaiškios kilmės Dimitrui I Apsimetėliui atsiradus Lenki­ joje ir iš čia ėmus reikšti pretenzijų į Maskvos valstybės sostą, Mni­ šekas pažadėjo jį paremti ir už jo išleisti savo dukterį Mariną Mnišek, jei Dimitras, tapęs Maskvos caru, atiduotų jam valdyti Seversko Naugardo ir Smolensko žemes, tuo metu buvusias Maskvos val­ džioje. Su lenkų ir lietuvių pagalba Dimitrui įžengus į Maskvą ir pa­ sidarius caru, Mnišekas kartu su savo dukterimi atvyko į Maskvą. Marinai tapus cariene, Mnišekas turėjo įtakos Dimitro i Apsime­ tėlio valdžiai. Kai sukilę Maskvos bajorai nužudė Dimitrą I Apsi­ metėlį, Mnišekas kartu su cariene Marina buvo ištremtas į Jaroslavlį, o Vosylius Suiskis paskelbtas caru. Lietuvos-Lenkijos kara­ liaus Zigmanto Vazos intervencijos dėka Mnišekas su dukterimi ir kitais lietuvių ir lenkų bajorais Šuiskio buvo paleisti iš kalėjimo. Iškilus kitam pretendentui į Maskvos sostą, Mnišekas palaikė ir jį, žinomą Dimitro II Apsimetėlio vardu, kurį Marina, prievarta 1608 m. atgabenta į Tušino stovyklą netoli Maskvos, tėvui spiriant pripa­ žino savo stebuklingai išsigelbėjusiu vyru. Tačiau Mnišeko palai­ komam Dimitrui II Apsimetėliui nepavyko paimti Maskvos ir kartu su tuo nepasisekimu pasibaigė Mnišeko įtaka.

d i d i k a i

,

p o l i t i k a i

,

is t o r ik a i

32 3

Osolinskiai (Ossolinski), lenkų didikų šeima, kurių žymesni bu­ vo: J e r o n i m a s (Hieronim; mirė 1576 m.), vienas svarbiausių XVI a. vidurio Mažosios Lenkijos didikų, daug prisidėjęs prie kalvinizmo plitimo ir protestantų politinio Įsigalėjimo Lenkijoje. J u o z a s M a k s i m i l i j o n a s (Josef Maksymiijan; 1748— 1826), Tenčyno grafas, lenkų patriotas ir kultūrininkas. Mokslus ėjo Varšuvos jėzuitų kolegijoje. Po 1772 m. Lenkijos padalijimo buvo Galicijos, atitekusios Austrijai, atstovas, bet iš politinės veik­ los pasitraukė 1794 m., Kosciuškos sukilimui ką tik prasidėjus, ir atsidėjo kultūriniam bei mokslo darbui. Imperatorius Juozapas II Austrijoje ir jai priklausiusiose žemėse buvo uždaręs daug vienuo­ lynų ir sekuliarizavęs bažnyčių bei vienuolynų turtą. Tuo pasinau­ dodamas Osolinskis Įsigijo ir surinko daug vertingų rankraščių, kny­ gų ir meno kūrinių kolekcijų. 1807 m. Lvove nupirkęs seną karme­ litų vienuolyną, čia Įsteigė garsiąją Osolinskių biblioteką, vadinamą Ossolineum. 1809 m. Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I buvo paskirtas Vienos imperatoriaus bibliotekos direktoriumi. J u r g i s (Jeržy; 1595—1650), 1643—1650 m. Lenkijos kancle­ ris, diplomatinę veiklą pradėjęs Zigmanto Vazos laikais ir vaidinęs svarbų vaidmenį Lenkijos vidaus ir užsienio politikoje prie Vladis­ lovo IV ir Jono Kazimiero. Studijavo Graco (Graz) universitete ir daug keliavo po Vakarų Europos kraštus. 1621 m. buvo Zigmanto Vazos pasiuntinys Anglijoje, vėliau kituose kraštuose ir Romoje. 1630 m. buvo paskirtas pastalininkiu, 1632 m. Lenkijos iž­ dininku, 1632 m. prisidėjo prie Vladislovo IV išrinkimo. 1634 m. popiežius Urbonas VIII1 suteikė jam Osolino ku­ nigaikščio, o imperatorius — Vokietijos imperijos kunigaikščio titulą. 1635 m. pasirašė Štumsdorfo paliaubų su Švedija su­ tartį ir tais pat metais buvo paskirtas Krokuvos vaivada. Bū­ damas išsimokslinęs ir talentingas, nuo 1638 m. turėjo lemiamos įta­ kos Lenkijos užsienio politikai, 1640 m. buvo paskirtas Lenkijos vicekancleriu, o nuo 1643 m. — kancleriu. Kaip karštas katalikas, palaikė Lenkijos draugiškus ryšius su Austrija ir Roma, o kaip tvir­ tos valdžios šalininkas, prisidėjo prie karaliaus autoriteto stiprinimo, nors ir vengė griežtumo, nenorėdamas sukelti bajorų pasipriešinimo. Būdamas vienas svarbiausių Vladislovo IV bendradarbių, rėmė jo planus sudaryti plačią tarptautinę sąjungą prieš Turkiją, įtraukiant į ją taip pat ir Maskvos valstybę. Kadangi Lenkijos primas M. Lubenskis (Lubienski) buvo senas ir ligotas, per 1648 m. tarpuvaldį Osolinskis faktiškai vadovavo valstybės reikalams, paskubino elekciją ir savo įtaka, daug prisidėjo prie Jono Kazimiero išrinkimo. Pra-

324

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

sidėjus Bagdono Chmelnickio kazokų, sukilimui, Osolinskis linko daryti nuolaidų kazokams ir vadovavo kompromisų bei taikingo ginčo sprendimo politikai. 1649 m. kazokams ir totoriams sumušus lenkų kariuomenę prie Zborovo, Osolinskis patraukė savo pusėn Krymo totorių chaną ir per jį palenkė kazokus taikytis, juo labiau, kad jie lietuvių kariuomenės buvo sumušti prie Lojovo. Taip 1649 m. buvo sudaryta Lenkijai palanki Zborovo taikos sutartis su' Bagdonu Chmelnickiu. Osolinskis parašė atsiminimus, svarbius to meto gy­ venimui ir istorijai pažinti. J. Ossolinski, Pamiętnik, 1591—1621, 1952.

Tarnovskiai (Tarnowski) — lenkų didikų giminė, žinoma jau XIV a. viduryje Mažojoje Lenkijoje, įtakinga valstybės gyvenime XV—XVI a. Vėliau jos reikšmė sumažėjo, bet dar XVII a. jos na­ riai būdavo skiriami Lenkijos vaivadomis bei pilininkais. Jų pali­ kuonys Lenkijoje tebegyveno XIX a. Žymesni Tarnovskiai buvo: J o n a s (Jan), XIV a. Lenkijos magnatas, laikomas giminės pirmtaku, Kazimiero Didžiojo laikais pasižymėjo paimant Lvovą, o Jogailos laikais dalyvavo karo žygiuose prieš Vokiečių ordiną. J o n a s (Jan; 1488—1561), Lenkijos didysis etmonas (nuo 1526 m.), valstybininkas ir rašytojas. Pasižymėjo 1509 m. kare su Valakija, 1512 m. kautynėse prie Visniovico ir per Maskvos karą Oršos kau­ tynėse 1514 m. Buvo išvykęs į Vakarų ir Pietų Europą pasitobulinti karo mokslų, dalyvavo Portugalijos karuose prieš maurus, pasižy­ mėjo Lenkijos, Venecijos ir kitų valstybių 1521 m. kare su turkais, kurio metu vadovavo lenkų daliniams, pasiųstiems padėti Vengrijos karaliui Liudvikui. Vokietijos imperatorius Karolis V jam suteikė grafo titulą. Jau būdamas Lenkijos didžiuoju etmonu, 1531 m. su­ mušė Moldavijos valdytojo kariuomenę, laikė samdomąją kariuome­ nę Lenkijos pietryčių sienoms ginti nuo totorių, čia statė pilis, 1538 m. apgulė Chocimą, 1535—1536 m. padėjo lietuviams gintis nuo Maskvos Seversko srityje. Savo politine veikla ištikimai tarna­ vo! Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui, palaikydamas ka­ ralių 1537 m. Lvovo neramumuose ( w o jn a k o k o s z a ) , kitų didikų su­ keltuose prieš jį. 1548 m. seime Žygimantui Augustui susitarus su Lenkijos magnatais dėl vedybų su Barbora Radvilaite, Tarnovskis palaikė karalių, bet vėliau su juo susipyko ir nuo 1553 m. keliuose seimuose buvo opozicijos vadu. Vėliau visai metė valstybinę veik­ lą. Vidaus reikaluose gynė magnatrį teises prieš šlėktą, praplėtė etmono valdžią bei gerai suorganizavo kariuomenę. Vienu laiku lin­ ko į reformaciją, kritikuodamas Katalikų bažnyčią. Rėmė Habsburgams palankią užsienio politiką. Greta savo karinės bei valstybinės

D ID IK A I,

PO LITIK A I,

IST O R IK A I

325

veiklos domėjosi mokslu, globojo meną ir pats buvo! žymus Žygi­ manto Augusto laikų lenkų rašytojas, parašęs ,,Consilium rationis bellicae" ir ,,Ustawy prawa ziemskiego polskiego". J o n a s A m o r a s (Jan Amor; mirė 1500 m.) Kazimiero Jogai­ lai čio laikais kariavo prieš Valakiją, ją sumušė ir privertė pripažinti Lenkijos viršenybę. M. i Z. Wojciechowscy, Polska Piastow — Polska Jagiellonow, 1946; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950.

Zaluskiai (Zaluski), lenkų bajorų šeima, kilusi nuo Ravos pakamarininkio Jono Tabašo (Jan Tabasz; 1436), vėliau savo pavardę gavusi nuo dvaro Zalusie. Pirmasis Zaluskių pavardę gavo Gostynės pilininkas Vavžynecas (Wawrzynec; mirė apie 1650 m.). Nuo XVII a. vidurio Zaluskiai vaidino svarbų vaidmenį Lenkijos istorijoje. Za­ luskiai turėjo savo dvarų Lenkijoje, Voluinėje ir Lietuvoje (Gardi­ no ir Mogiliovo' srityse). Žymesni buvo šie Zaluskiai (išvardyti chro­ nologijos tvarka): A l e k s a n d r a s (Aleksandr; mirė 1693 m.), sūnus Vavžyneco Zaluskio (mirusio apie 1650 m.), Ravos vaivada ir Lenkijos Tribuno­ lo maršalka. A n d r i u s C h r i z o s t o m a s (Andrzej Chryzostom; apie 1650—1711), Aleksandro Zaluskio sūnus, nuo 1698 m. Lenkijos kanc­ leris, 1673 m. buvo Lenkijos pasiuntinys Ispanijoje ir Portugalijoje rūpintis lėšomis karui su Turkija, 1677 m. Jono Sobieskio paskirtas karalienės Marijos Kazimieros kancleriu, nuo 1678 m, Lenkijos didy­ sis sekretorius, nuo 1679 m. buvo Kijevo ir nuo' 1691 m. Plocko vys­ kupas. Jonui Sobieskiui mirus, per tarpuvaldį iš pradžių palaikė prancūzų kandidatą Liudviką de Konti (de Conti), po to perėjo į Sak­ sonijos elektoriaus pusę. 1698 m. gavo Varmijos vyskupiją ir tais pačiais metais Augusto II buvo paskirtas Lenkijos kancleriu. Su ka­ raliumi nesutiko, piktinosi jo nemoralumu, dėl to buvo iš savo parei­ gų atleistas ir ištremtas į Drezdeną, bet po 1706 m. Altranštadto tai­ kos paleistas grįžo į Lenkiją. Po to politinės reikšmės nebeturėjo. Pa­ liko to laikotarpio, ypač Jono Sobieskio laikų, istorijos tyrimui svar­ bų korespondencijos rinkinį, kurio dalis buvo išspausdinta dar jam gyvam tebesant — 3 tomai „Epistolae historico familiares", 1709— 1711 m. Vėliau buvo išleistas ir 4-as tomas — „Epistolarum tomus quartus", 1761 m. A n d r i u s S t a n i s l o v a s K o s t k a (Andrzej Stanislaw Kostka; 1694—1758), Lenkijos kancleris 1735—1745 m. Nuo- 1723 m. Plocko, nuo 1735 m. Lucko, nuo 1739 m. Chelmno ir vėliau Kroku-

326

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

vos vyskupas, nuo 1735 m. taip pat Lenkijos kancleris. Šaukė baž­ nytinius sinodus ir j u nutarimais tobulino bažnytinę santvarką. Di­ delis geradaris ir švietimo bei mokslo globėjas, padėjo savo broliui Juozapui Andriui sudaryti garsiąją Zaluskio biblioteką. J u o z a p a s A n d r i u s (Jozef Andrzej; 1702—1774), Lenkijos bažnyčios ir valstybės veikėjas. Jaunas daug keliavo ir studijavo užsieniuose. 1728 m. buvo paskirtas Lenkijos referendoriumi, vė­ liau tapo Chelmo ir 1759 m.— Kijevo vyskupu. Domėjosi mokslu ir švietimu, kartu su St. Konarskiu prisidėjo prie „Volumina Legum" išleidimo, per tarpuvaldį po Augusto II mirties išspausdino „Specimen historiae criticae", kuriame bandė kritiškai įvertinti 1606 m. M. Zebžydovskio vadovaujamą bajorų sukilimą prieš Zigmantą Vazą. Buvo karštas Stanislovo Leščinskio šalininkas. Pastarajam pralaimėjus varžybas į Lietuvos-Lenkijos sostą, kurį laiką su juo gyveno Lo­ taringijoje. Iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XV gavo Fontanėli abatiją Burgundijoje. Palaikė ryšius su Lenkijos ir kitų kraštų švie­ suoliais ir savo lėšomis surinko didžiulę biblioteką, kuri jau 1748 m. turėjo 230 000 tomų knygų ir kelis tūkstančius rankraščių, taigi bu­ vo didžiausia privatinė biblioteka Lenkijoje. Zaluskis ją laikė atvirą ir viešai prieinamą norintiems ja naudotis. Būdamas Lenkijos senatoriumi, Zaluskis 1767 m. Radomo konfe­ deracijos seime pasipriešino disidentų teisių sulyginimui su katalikų teisėmis, už tai pateko Rusijos atstovo Repnino nemalonėn. 1767 m, spalio 13 d. Repnino įsakymu buvo suimtas ir ištremtas į Kalugą kartu su Krokuvos vyskupu Soltyku, Lenkijos lauko etmonu Ževuskiu (Rzewuski) ir pastarojo sūnumi. 1773 m. grįžo į Varšuvą, kur rūpinosi savo bibliotekos ateitimi, kurią dar 1769 m. savo tes­ tamentu buvo atidavęs Lenkijos valstybei. Dar jam gyvam tebe­ sant, jo bibliotekos administraciją perėmė Edukacinė komisija. Po trečiojo Lenkijos padalijimo Kotrynos II įsakymu 1795 m. Zaluskio biblioteka, kaip buvusios Lenkijos; valstybės turtas, buvo pervežta į Petrapilį ir čia sudarė Imperatoriaus viešosios bibliotekos pirmuo­ sius rinkinius. Pervežant nemažai knygų dingo, bet vis dėlto į Pet­ rapilį buvo atvežta 262 240 tomų knygų, rankraščių ir 25 000 gra­ viūrų. Pagal Sovietų Rusijos 1921 m. Rygos taikos sutartį su Lenkija, Zaluskio biblioteka turėjo būti grąžinta Lenkijai. Didelė jos dalis buvo pervežta į Varšuvą, tarp kitų rinkinių ir Žygimanto Augusto knygų kolekcija. Per Antrąjį pasaulinį karą Zaluskio biblioteka la­ bai nukentėjo. Būdamas mecenatu, mokslo žmonių bei literatų gk> bėju, Zaluskis pats rašė. Tremtyje Kalugoje eilėmis parašė lenkų knygų katalogą, kurio dalį 1832 m. išleido J. Mučkovskis— ,,BibIjoteka historikow, politikow i prawnik6w". Iš kitų Zaluskio raštų

D ID IK A I,

PO LITIK A I,

IST O R IK A I

327

svarbesni: „Analecta historia", 1731 m.; „Conspectus novae collec­ tionis legum ecclesiasticarum Poloniae",: 1744 m.; „Bibliotheca po­ etarum polonorum", 1752—1756 m. Eilėmis parašė ir savo autobio­ grafiją. J.D. Janocki, Nachricht von denen in den Hoch gräflichen Zahrskischen Bibliothek sich befindenden raren polnischen Büchern,, t. 1—4, 1747— 1753; J.D. Janocki, Specimen catalogi codicum manuscriptorum Bibliothecae Zaluscianae, 1752; J.D. Janocki, Bibliögraphia Zaiusciana, 1766.

T e o f i l i s J u o z a s (Teofil Jözef; 1787—1866), lenkų gene­ rolas, parašęs atsiminimus apie Napoleono ir 1831 m. sukilimo lai­ kus: „Wspomnienia o polkų lekkokonnym polskim gwardji Napole­ oną T’ (1862) ir „Wspomnienia w skrôceniu z r. 1831" (1860), be to, prancūziškai „La Pologne et les polonais défendus (...) contre les erreurs et les injustices des écrivains français M. M. Thiers, Ségur, Lamartine" (1855, 2 leid., 1856 m.). Zauxoiskiai (Zamojski), lenkų didikų šeima. Jos pradininku lai­ komas Tomas Lazninskis (Tomasz Laznihski), kuris 1447 m. įsigijo didelį Zamoscės (Žarnose) dvarą, apie 50 mylių į pietryčius nuo Liublino, senojoje Raudonosios Rusios žemėje. Jo sūnūs ėmė va­ dintis Zamoiskiais, o jo provaikaitis Stanislovas Zamoiskis (Stanis­ law Zamojski; 1519—1572), žymus kalvinizmo rėmėjas, buvo Chol­ ino pilininkas, taigi pirmasis senatorius Zamoiskių šeimoje. Zamos­ cės dvaras su miesteliu XVI a. išaugo į didžiulę Zamoiskių latifundiją, o: Zamoiskiai ligi pat Lenkijos žlugimo užėmė svarbias valsty­ bės vietas. Jų svarbesni, išvardyti chronologijos tvarka, buvo: J o n a s (Jan; 1542—1605), Cholmo pilininko Stanislovo sūnus, 1578—1605 m. Lenkijos kancleris ir nuo 1581 m. Lenkijos etmonas, po Žygimanto Augusto mirties per pirmąjį tarpuvaldį energingai pri­ sidėjęs prie politinės Lietuvos ir Lenkijos Respublikos santvarkos sukūrimo, savo įtaka nulėmęs Henriko Valua, Stepono Batoro ir Zigmanto Vazos išrinkimą. Per pirmąjį tarpuvaldį jo pasiūlymu buvo Įvestas laisvosios karaliaus elekcįjos principas visiems bajorams dalyvaujant ir įsigalėjo paprotys renkamiems karaliams kelti išrin­ kimo sąlygas — Henriko artikulus ir p a c ta c o n v e n ta , sustiprinusius bajorijos viešpatavimą valstybėje. 1565 m. pradėjęs valstybės tar­ nybą karaliaus Žygimanto Augusto kanceliarijos sekretoriumi, su­ tvarkė valstybės archyvą, kuriame susipažino su Lenkijos įstatymais, bajorų privilegijomis ir kt. Turėjo didelę įtaką 1572 m. tarpuvaldžio seimuose sukonsoliduojant bajorišką valstybės santvarką. Ener­ gingai palaikė Henriko Valua kandidatūrą į Lenkijos sostą, o pas­

328

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

tarajam grįžus į Prancūziją, savo įtaka daug prisidėjo prie Stepono Batoro išrinkimo. Zamoiskio įtaka bei galia aukščiausio laipsnio pasiekė Stepono Batoro laikais, kuris jį pakėlė Lenkijos vicekancleriu, o vėliau pa­ skyrė kancleriu ir etmonu. Zamoiskis dalyvavo visuose Stepono Ba­ toro reformų projektuose ir jo karo žygiuose kaip talentingas val­ stybės veikėjas bei karo vadas. Nors per Stepono Batoro; karo žygį prieš' Maskvą ir buvo trynimosi tarp lietuvių ir lenkų karinės va­ dovybės, vis dėlto Zamoiskiui buvo pripažinta pirmenybė prieš Lie­ tuvos etmoną. Zamoiskis buvo sudaręs reformų projektą įvesti dau­ giau tvarkos į seimelius, teismus ir valstybės administraciją; kitiems didikams pasipriešinus, projektą seimas atmetė. Kadangi Zamoiskis buvo vedęs Stepono Batoro giminaitę Grizeldą ir buvo artimas ka­ raliaus bendradarbis, tai susilaukė kitų didikų stiprios opozicijos, vadovaujamos Zborovskių. Kita Zamoiskio žmona buvo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilo Juodojo dukra Kristina. Po Stepono Batoro mirties Zamoiskis savo persvara nulėmė Zig­ manto Vazos išrinkimą. 1587 m. elekciniame seime daliai lenkų, Za­ moiskio paveiktų, išrinkus Zigmantą Vazą, o Zborovskių šalinin­ kams karaliumi paskelbus Vokietijos imperatoriaus Rudolfo II bro­ lį Maksimilijoną Habsburgą, Zarnoiskio paveiktas 1587 m. Vislicos suvažiavimas pasmerkė Maksimilijono išrinkimą ir patvirtino Zig­ manto Vazos išrinkimą. 1588 m. Silezijoje prie Byčynos Zamoiskis sumušė Maksimilijono ir Zborovskių kariuomenę, patį Maksimili­ joną paėmė nelaisvėn ir privertė atsisakyti pretenzijų į Lenkijos sostą. Su Zamoiskio pagalba užėmęs Lenkijos sostą Zigmantas Vaza vis dėlto su Zamoiskiu nesutiko ir pastarasis netrukus tapo opozi­ cijos karaliui vadu. Jis ypač buvo nepatenkintas Zigmanto Vazos Austrijai ir Habsburgams draugiška politika bei jo pastangomis stip­ rinti karaliaus valdžią. Būdamas nuosaikių bei tolerantiškų religinių pažiūrų, Zamoiskis nesutiko ir su Zigmanto Vazos šališka religine politika, stiprinusia katalikybę ir stelbusia protestantizmą. Zamoiskis vaidino svarbų vaidmenį 1592 m. vadinamame „inkviziciniame sei­ me", kuriame Zigmantui Vazai buvo prikišami pasikėsinimai į bajorų laisvę, noras stiprinti savo valdžią] ir slaptos derybos su Habsburgaiis. Zamoiskis nepasitikėjo Zigmantu Vaza, kaltino jį absoliutizmo siekimu, proaustriška politika ir seimuose vadovavo opozicijai, pa­ veikiančiai seimus atmesti karaliaus pasiūlymus. Kai Zigmantas Va­ za 1605 m. seime siūlė reformuoti Lietuvos ir Lenkijos Respublikos santvarką, sustiprinti karaliaus valdžią ir įvesti seimų nutarimus balsų dauguma, Zamoiskis griežtai pasipriešino, gindamas laisvos elekcijos principą ir sukėlė seimą prieš karaliaus projektus.

d i d i k a i

,

p o l i t i k a i

,

is t o r ik a i

329

Nustojęs politinės įtakos karaliui, Zamoiskis vis dėlto pasireiškė kaip sėkmingas karo žygių vadas. 1595 ir 1600 m. suruošė žygius į Moldaviją, čia sustiprindamas lenkų įtaką. 1601—1602 m. vadova­ vo lenkų kariuomenės daliniams Livonijoje prieš švedus, bet čia prasidėjo! lenkų ir lietuvių trynimasis, dėl kurio Lietuvos etmonas Kristupas Radvilas Perkūnas pasitraukė iš karo lauko, nenorėdamas karo su švedais vadovavimo pirmenybės užleisti Lenki j os etmonui Zamoiskiui. Greta savo politinės bei karinės! veiklos Zamoiskis taip pat pasi­ žymėjo kaip didelis Lenkijos humanistas ir literatūros bei meno globėjas. Jaunystėje nuo 1560 m. studijavo teisę ir lotynų kalbą Pa­ ryžiaus, Strasbųrgo, Paduvos universitetuose, buvo išauklėtas hu­ manizmo dvasia. Bestudijuodamas Paduvoje, buvo išrinktas net uni­ versiteto rektoriumi (Paduvos universitete rektoriai buvo renkami iš studentų tarpo). Paduvoje 1563 m. parašė knygą „De senatu ro­ mano". Savo tėvo išauklėtas kalvinu, būdamas Italijoje, Zamoiskis nutarė pereiti į katalikybę. Tačiau jei religinės pažiūros liko tole­ rantiškos, nors vėliau savo žmoną Kristiną Radvilaitę" su jėzuitų pagalba ir atvertė į katalikybę. 1580 m. Zamoiskis gražiais pasta­ tais išpuošė savo tėviškės Zamoscės miestą pagal italų architekto Morandi planus. Miestą vėliau sustiprino pilimi ir jame įsteigė ban­ ką. Be to, Zamoiskis 1594 m. Zamoscės mieste Italijos universitetų pavyzdžiu įsteigė akademiją. Bendradarbiavo su Steponu Batoru, iš Vakarų Europos į Lenkiją kviesdamas mokslo žmones. Pats pa­ laikė ryšius su mokytais žmonėmis iri rašytojais, juos globojo. Za­ moscės akademija virto intelektualiniu centru. Po Lenkijos padali­ jimo, 1774 m. ją austrai pavertė licėjumi. Archivum Jana Žarnojskiego, kanclerza i hetmana wielkiego koronnego (wyd. J. Siemenski), t. 1—3, 1904—1913; F. B o h o m o le c , Zycie Jana Zamojskiego, 1775; R. H e id e n s te in , De vita Joannis Zamoyscii, 1861; AT. D z ia i y n s k i , Collectanea Vitam resque gestas Joannis Zamoyscii [...] illusitrantia, 1861; A. B a t o w s k i , ■Rajnold Hajdensztajn i Franciszek Bohomolec, pisarze žywota Jana Zamojskiego, 1892; W. N o w o d w o r s k i , Lata szkolne Jana Zamoyskiego, 1900; W. S o b ie s k i, Trybun ludu szlacheckiego, 1905; S t. L e m p ic k i, Dzialalnošč Jana Zamoyskiego na polu szkolnictwa, 1922; A. T a r n c tw s k i, Dzialalnošč gospodarcza Jana Zamoyskiego..., 1935; J. T e š l a i , Le chancelier J. Zamojski et son oeuvre (Etudes Slaves et Est-Europėenes, II, 1957).

J o n a s (Jan; mirė 1611 m.), Lvovo arkivyskupas, Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinys Romoje, Konstantinopolyje ir Vienoje. T o m a s (Tomasz; 1594—1638), Jono Zamoiskio sūnus, 1635— 1638 m. Lenkijos kancleris. Jaunystėje studijavo Olandijoje, Angli­ joje, Prancūzijoje ir Italijoje; studijų metu rašė apie fortifikacijas. 1618 m. Rusios, 1619 m. Kijevo vaivada, 1625 m. vedė derybas su

330

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

kazokais, 1626 m. dalyvavo kare su švedais, nuo 1635 m. ligi savo mirties buvo Lenkijos kancleris. S. GoIębiowski, Pamiętnik o Tomaszu Žarnoj skim, kanclerzu W. Kor. (Biblioteka Warszawska, t. 4, 1853); St. Zurkowski, Zywot Tomasza Zamojskiego, kanclerza W. Kor., 1860.

J o n a s (Jan), nuo 1651 m. Sandomiro vaivada, dalyvavo kauty­ nėse su Ukrainos kazokais prie Berestečko; švedų karo metu gynė Zamoscės pilį; 1659 m. savo lėšomis apginklavo kariuomenės būrį ir su juo kariavo prieš kazokus; 1663 m. sutaikė konfederatus su karaliumi Jonu Kazimieru. Jis buvo paskutinis kanclerio bei etmono Jono Zamoiskio palikuonis, su juo pasibaigė tiesioginė Zamoiskių linija. A n d r i u s (Andrzej; 1716—1792), grafas, Lenkijos kancleris 1764—1767 m. Studijavo Paryžiuje, 1754 m. grįžo į Lenkiją, nuo 1757 m. įėjo į senatą. Iš pradžių buvo šalininkas senosios Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos, bet vėliau prisidėjo prie Čarto­ riskių giminės reformų projektų. Karaliumi išrinkus Stanislovą Au­ gustą Poniatovskį, Zamoiskis 1764 m. buvo paskirtas Lenkijos kanc­ leriu. 1766 m. seime kartu su Čartoriskiais bandė įvykdyti valstybės reformas, tarp jų — apriboti l i b e m m v e t o , bet tam pasipriešino Ru­ sijos atstovas N. Repninas. Pastarajam kurstant, 1767 m. sudarius Radomo konfederaciją senajai valstybės santvarkai ginti, Zamoiskis atsisakė Lenkijos kanclerio vietos ir pasitraukė iš viešo gyvenimo. Jis buvo stambus žemvaldys. Savo dvaruose baudžiauninkų lažą pakeitė piniginiu činšu, suteikė valstiečiams ribotas žemės nuosa­ vybės teises ir įsteigė valstiečių savivaldybę. Tokiomis savo refor­ momis sukėlė kaimyninių bajorų pasipiktinimą. Jų spaudžiamas 1773 m. pasitraukė nuo ūkio vedimo ir savo dvarus išnuomojo. Dėl to visos jo valstiečių padėties pagerinimo reformos buvo panaikin­ tos. 1776 m. seimas pavedė Zamoiskiui paruošti Lietuvos ir Lenkijos Respublikos įstatymų kodeksą. Kodifikuodamas Lietuvos ir Lenkijos Respublikos įstatymus, Zamoiskis dirbo kelerius metus, padedamas Lietuvos vicekanclerio Joachimo Chreptavičiaus, Plocko vyskupo Šembeko, juristų Grocholskio, Vengžeckio (Węgrzecki) ir Juozo Vybickio (Wybicki). Kodekso paruošimo darbas buvo užbaigtas 1778 m., bet jis tų metų seimui dar nebuvo pateiktas, nes Zamoiskis iš pra­ džių norėjo paruošti bajorus pažangioms teisyno mintims. Kodekse buvo nuostatų, lengvinusių baudžiauninkų būklę, duodančių asme­ ninę laisvę daliai valstiečių ir pavedančių juos valstybės įstatymų globon. Kodekso projektas kiek lygino ir socialinius skirtingumus, numatė įvesti bendrus teismus bajorams ir miestiečiams, palengvin­

D ID IK A I,

PO LITIK A I,

IST O R IK A I

331

ti mišrias vedybas tarp bajorų ir miestiečių. Kadangi Zamoiskio kodekso projektas buvo iš anksto išspausdintas Varšuvoje titulu „Zbiör praw sądowych na mocy konstytucyi 1766 r.", tai jis sukėlė kraštutinį bajorų pasipiktinimą ir griežtą pasipriešinimą, ypač dėl valstiečiams duodamų palengvinimų, kurie galėjo vesti prie baudžia­ vų naikinimo, Lietuvos bajorai Zamoiskio kodekso įvedimui prieši­ nosi dar ir dėl to, kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėms valsty­ bėms, dėl ko būtų tekę lietuviams išsižadėti savo atskiro statuto ir savo nuo lenkų skirtingos teisės. Bajorų pasipriešinimas buvo toks stiprus, jog 1780 m. seimas, kuriam Zamoiskio kodeksas buvo pateik­ tas patvirtinti, jį atmetė nė nesvarstęs ir uždraudė bet kada vėliau jį pateikti seimui svarstyti Nusivylęs Zamoiskis visai pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Per valstybės padalijimus jo dvarai buvo įjungti į Austrijos sudėtį, kurios valdžia jam suteikė grafo titulą. V. Miakotin, Krestjanskij vopros v Polše v epochų jeja razdelov, 1889.

S t a n i s l o v a s (Stanislaw, 1775—1856), Andriaus Zamoiskio sūnus, grafas, 1809 m. vadovavo Liublino administracijai, 1815 m. tapo Vienos kongreso įsteigtos Lenkijos karalijos senatoriumi, 1820 m. senato pirmininku. Prie 1830 m: sukilimo neprisidėjo. A n d r i u s (Andrzej, 1800—1874), Andriaus Zamoiskio vai­ kaitis, grafas, Lenkijos žemės ūkio organizatorius. Studijavo Pary­ žiuje, Ženevoje ir Edinburge. Grįžęs į Lenkiją, praktinių žemės ūkio žinių įsigijo dideliuose savo tėvo dvaruose. 1823 m. vadovavo Len­ kijos karalijos vidaus reikalų ministerijos žemės ūkio ir prekybos skyriui. Per 1830 m. sukilimą dalyvavo sudarant laikinąją vyriau­ sybę, buvo Adomo Čartoriskio pasiųstas su diplomatine misija į Vieną pas Meterrtichą. Rusams sukilimą numalšinus, grįžo į Lenki­ ją ir atsidėjo žemės ūkio organizavimui bei kėlimui savo dvaruose. Pagerino baudžiauninkų būklę, įsteigė valstiečiams mokyklą, įkūrė ir vadovavo ipotekos bankui. Nuo 1842 m. leido žemės ūkio met­ raštį „Rocznik Gospodarstwa Wiejskiego'1, kuriame skleidė pažan­ gaus žemės ūkio žinias. 1857 m. įsteigė Lenkijos dvarininkų žemės ūkio draugiją, kuri turėjo narių visoje Lenkijos karalijoje ir greta savo ekonominės veiklos turėjo politinės reikšmės. 1857—1861 m. buvo tos draugijos pirmininku. Zamoiskio pagrindinė mintis buvo stiprinti Lenkiją ekonomiškai, kad kartu sustiprėtų ir politiškai ir vėliau ateityje būtų pajėgi atgauti politinę nepriklausomybę. Za­ moiskis vadovavo tautinei lenkų dvarininkų partijai ir buvo opozi­ cijoje Lenkijos karalijos vyriausybei vadovavusiam Al. Vielopolskiui (Wielopolski), kurio politika vedė į kompromisą su Rusija. Za­ moiskis siekė Lietuvos, Gudijos ir Dniepro dešiniojo kranto Ukrai­

332

L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B Ė

nos įjungimo į Lenkijos karaliją. 1862 m. Zamoiskio žemės ūkio draugija buvo apkaltinta politine veikla ir likviduota. Zamoiskis buvo rusų priverstas emigruoti į užsienį. Pritarė 1863 m. sukilimui, bet smerkė sukilėlių socialinį susiskaldymą į dešiniuosius ir kairiuo­ sius. Ilgesnį laiką gyveno Paryžiuje,, mirė Austrijos valdomoje Kro­ kuvoje. H. Lisicki, Alexander Wielopolski (1807— 1877), t. 1—3, 1878— 1879.

M a u r i c i j u s (Mauricij; 1871—?), Lenkijos dvarininkas, 1906 m. atstovas I Rusijos dūmoje, buvo liaudininkų demokratų politinių pažiūrų. Nuo 1914 m. narys Lenkų tautinio komiteto (Varšuvoje), siekusio! suvienyti visą Lenkiją caro Mikalojaus II valdžioje. Prieš vokiečiams užimant Varšuvą, 1915 m. pasitraukė į Petrapilį ir 1916 m. išvažiavo' į Prancūziją ir Angliją. 1918 m. buvo Lenkų tau­ tinio komiteto Paryžiuje narys. 1919 m. sutaikė Lenkijos liaudinin­ kus demokratus su J. Pilsudskiu ir prisidėjo prie Paderevskio, vy­ riausybės sudarymo nepriklausomoje Lenkijoje. 1919 m. buvo pa­ skirtas Lenkijos pasiuntiniu Paryžiuje. 1924 m. buvo Lenkijos užsie­ nio reikalų ministras. Zborovskiai (Zborowski), Mažosios Lenkijos didikų protestantų šeima, labai įtakinga XVI a. antrojoje pusėje. Pagrindiniai šeimos dvarai su centru Zborove (iš čia kilo ir jų pavardė) ir Rytvianuose (jau XV a.) buvo rytų Galicijoje Sandomiro vaivadijoje. XVI a. pir­ mojoje pusėje Zborovskiai perėjo į kalvinizmą ir buvo protestantiz­ mo rėmėjai Lenkijoje. Žygimanto Senojo laikais Krokuvos pilininkas Martynas Zborovskis (mirė *1565 m.) ir Sandomiro pilininkas Petras Zborovskis (mirė 1557 m.) kartu su Lenkijos maršalka Kmitu 1537 m. dalyvavo opozicijoje prieš karalių, kuris už tai juos kaltino valsty­ bės išdavimu, tačiau jų teismas neįvyko. Po Žygimanto Augusto mirties pirmųjų dviejų tarpuvaldžių metu Zborovskiai palaikė Hen­ riko Valua ir Stepono Batoro kandidatūras į Lietuvos-Lenkijos sos­ tą, tačiau vėliau patys svarbiausieji Zborovskių šeimos nariai va­ dovavo Lenkijos didikų opozicijai prieš Steponą Batorą, palaikomą vidutinės bajorijos. Po Stepono Batoro mirties Zborovskiai rėmė Austrijos kunigaikščio Maksimilijono Habsburgo kandidatūrą į Lie­ tuvos-Lenkijos sostą, bet jų sutelktos karinės pajėgos buvo su­ muštos Lenkijos kanclerio ir etmono Jono Zamoiskio. Nugalėti pi­ lietiniame kare, Zborovskiai pasitraukė iš viešo gyvenimo. 1621 m. pasibaigė pagrindinė Zborovskių šeimos šaka. Kita Zborovskių šei­ mos šaka, išliko1;ligi 1728 m., o trečiosiosi šakos palikuonys dar XIX a. pabaigoje tebegyveno Podolėje ir anksčiau vedybų keliu atsikėlę

d i d i k a i

,

p o l i t i k a i

,

is t o r ik a i

333

į Lietuvą ir Gudiją — Kauno ir Minsko gubernijose. Žymesnieji Zborovskiai buvo: J o n a s (Jan; mirė 1514 m.) iš pradžių tarnavo Vengrijos kara­ liaus Vladislovo Jogailaičio kariuomenėje, vėliau dalyvavo karuose prieš totorius ir Maskvą. Žuvo Oršos kautynėse 1514 m. P e t r a s (Petr; mirė 1557 m.), Jono brolis, Malogojaus ir vėliau Sandomiro pilininkas, kartu su savo broliu Martynu pasižymėjo kaip lenkų šlėktos opozicijos vadas 1537 m. vadinamajame „gai­ džių kare" prieš karalių Žygimantą Senąjį. M a r t y n a s (Marcyn; mirė 1565 m.), Jono ir Petro brolis, iš pradžių Kališo vaivada, vėliau Poznanės ir-pagaliau Krokuvos pi­ lininkas. 1514 m. dalyvavo Oršos kautynėse. Garsėjo savo dideliais turtais. Norėdamas įsigyti dar daugiau dvarų, ypač Lietuvos valdo­ moje Voluinėj e, sumanė savo sūnų Petrą apvesdinti su kunigaikščio Ostrogiškio dukterimi Halška, dėl) kurios rankos ir turtų varžėsi ir kunigaikštis Sanguška. Halška ištekėjo už Dimitro Sanguškos; dėl to kilo privatinis Zborovskio karas su juo, kuriame Sanguška žuvo. Zborovskis ture j o 8 sūnus ir 8 dukteris. Keli jo sūnūs priėmė kalvinizmą ir buvo protestantizmo rėmėjai. Jie buvo žymūs. Lenkijos veikėjai Stepono Batoro laikais. P e t r a s (Petr; mirė 1581 m.), Martyno sūnus, Voinicos,; vėliau Sandomiro pilininkas. Buvo įtakingas per du pirmuosius tarpuvaldžius po Žygimanto Augusto mirties. J o n a s (Jan), Martyno sūnus, XVI a. antrojoje pusėje Gniezno pilininkas ir Lenkijos lauko etmonas. Prisidėjo prie Stepono, Batoro išrinkimo, svarbų vaidmenį vaidino malšinant Dancigo sukilimą ir dalyvavo Stepono Batoro karo žygiuose' prieš Maskvą. Zborovskio broliai taip pat buvo aktyviai prisidėję prie Stepono Batoro išrin­ kimo, bet karalius jų neįvertino, ir) vadovaujamą „vaidmenį valsty­ bės gyvenime pavedė Jonui Zamoiskiui. Dėl to įsižeidę Zborovskio broliai organizavo Lenkijos didikų opoziciją karaliui ir net užmez­ gė ryšius su Austrija ir Maskva. Jonas Zborovskis iš pradžių nesi­ kišo į savo brolių ginčus bei vaidus su Steponu Batoru, bet kai dėl tų vaidų jo brolis Samuelis Zborovskis 1584 m. buvo nubaustas mir­ timi, ir Jonas Zborovskis perėjo jį opoziciją. 1585 m. seime gynė savo brolį Kristupą, taip pat apkaltintą valstybės išdavimu. A n d r i u s (Andrzej), Martyno sūnus, XVI a. antrojoje pu­ sėje Lenkijos karaliaus rūmų maršalka. Savo įtaka prisidėjo prie Stepono Batoro išrinkimo, bet vėliau perėjo į opoziciją jam ir ka­ raliaus favorizuojamam kancleriui Jonui Zamoiskiui. Po Stepono Batoro mirties 1587 m. rėmė Vokietijos imperatoriaus Rudolfo II brolio, Austrijos kunigaikščio. Maksimilijono Habsburgo kandida-

334

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

turą į Lenkijos sostą, bet Byčynos mūšyje 1588 m. kartu su Maksi­ milijonu buvo sumuštas ir su juo pateko J. Zamoiskio nelaisvėn. Zigmantas Vaza, tapęs Lenkijos karaliumi, nubaudė Zborovskį, iš jo atimdamas Lenkijos rūmų maršalkos vietą. Zborovskis pasitrau­ kė iš viešo gyvenimo ir nuo 1589 m. nebėra žinių apie ji. S a m u e l i s (Samuel; mirė 1584 m.), Martyno sūnus, labiausiai pagarsėjęs iš visų savo« brolių. Per Henriko Valua karūnaciją pa­ sigėręs ir susivaidijęs užmušė didiką Andrių Vopovskį; už tai buvo nuteistas garbės atėmimu ir ištrėmimu. Iš pradžių nuvyko pas Za­ porožės kazokus, vėliau kurį laiką gyveno pas Transilvanijos vai­ vadą Steponą Batorą. Po Henriko, Valua pasitraukimo, per tarpuvaldį, savavališkai grįžo į Lenkiją ir prisidėjo prie Stepono Batoro išrinkimo karaliumi. Nors ankstesnis teismo sprendimas ir nebuvo panaikintas, 1580 m. dalyvavo Stepono Batoro žygyje ir Velikije Lukų paėmime. Po to vėl nuvyko pas Zaporožės kazokus ir 1582 m. buvo išrinktas jų etmonu. Ketindamas užkariauti Valakiją, ieškojo totorių pagalbos ir užmezgė ryšius su Krymo totorių chanu Mechmetu Girėjum. Nekreipdamas dėmesio į ankstesnį teismo sprendi­ mą dėl A. Vopovskio nužudymo, 1583 m. vėl savavališkai grįžo į Lenkiją ir aktyviai prisidėjo prie savo brolių opozicijos karaliui, viešai grasindamas Stepono Batoro ir Jono Zamoiskio gyvybei. Dėl to karaliaus įsakymu buvo suimtas ir 1584 m. nukirsdintas Kroku­ voje, įvykdant mirties bausmę, kaip įstatymuose buvo numatyta savavališkai į kraštą grįžusiems banitoms. Pasipiktinę savo brolio nukirsdinimu, kiti Zborovskiai bandė sukelti bajoriją prieš karalių, bet 1585 m. seimo teismas svarbiausią opozicijos vadą Kristupą Zbo­ rovskį nuteisė ištrėmimu. Po Stepono Batoro mirties 1586 m. bro­ liai Zborovskiai tęsė savo kovą prieš Joną Zamoiskį ir rėmė Maksi­ milijono Habsburgo kandidatūrą į sostą. K r i s t u p a s (Krzysztof), Martyno sūnus, prisidėjo prie Stepono Batoro išlinkimo, bet šio nebuvo įvertintas. Negavęs iš karaliaus pageidautos svarbios valstybės vietos, kurstė didikų intrigas prieš jį. Išvykęs užsienin, daugiausia gyveno Vienoje, palaikė ryšius su Vokietijos imperatoriumi ir su Maskvos caru, juos kurstydamas prieš Steponą Batorą. Brolį Samuelį Zborovskį 1584 m. karaliui nubaudus mirtimi, Lietuvos-Lenkijos seimas iškėlė jam bylą. Remiantis raš­ tiškais įrodymais, jis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir 1585 m. seimo teismo už akių nuteistas garbės atėmimu ir ištrėmimu. Ste­ ponas Batoras pareikalavo Austrijos vyriausybę išduoti Zborovskį, bet pasiekė tik to, jog Zborovskis buvo ištremtas iš Austrijos ir 1585 m. apsigyveno Silezijoje. Teismui savo sprendimo nepanaiki­ nus, Zborovskis po Stepono Batoro mirties nelegaliai grįžo į Lenki­

d i d i k a i

, PO LITIK A I,

is t o r ik a i

335

ją ir agitavo už Maksimilijono Habsburgo išrinkimą karaliumi. Vie­ niems lenkams karaliumi išrinkus Zigmantą Vazą, kitiems Maksi­ milijoną Habsburgą, Zborovskis prisijungė prie pastarojo karinių pajėgų, kurios Jono Zamoiskio buvo sumuštos Silezijoje 1588 m. prie Byčynos. Zborovskis išsigelbėjo pabėgęs pas Maksimilijono brolį, Vo­ kietijos imperatorių Rudolfą II į Vieną, kuris jį paskyrė imperato­ riaus taurininku. Nors 1591 m. Lietuvos-Lenkijos seimas panaikino ankstesnio seimo teismo sprendimą dėl Zborovskio ištrėmimo, Zbo­ rovskis ir toliau liko gyventi Vienoje. A l e k s a n d r a s (Aleksander; mirė 1621 m.), Samuelio sūnus, kartu su kitais Lenkijos didikais prisidėjo prje Dimitro Apsimetė­ lio I žygio į Maskvą, vėliau buvo lenkų dalinyje, tarnavusiame Dimitro Apsimetėlio) II, vadinamo Tušino Vagimi, kariuomenėje; pastarojo pajėgoms pakrikus, 1610 m. surinko jo kariuomenės li­ kučius, su jais prisijungė prie Lenkijos etmono Stanislovo Žolkievskio pajėgų ir dalyvavo Klušino kautynėse, kuriose buvo sumušta Maskvos caro Vosyliaus Šuiskio kariuomenė. Su Aleksandro Zbo­ rovskio mirtimi 1621 m. užsibaigė pagrindinė Zborovskių šeimos šaka. L.S. Siemienski, Pamiętniki o Samueliu Zborowskim, 1844; Zegota Pauli, Pamiętniki do žycia i sprawy Samuela i Krzysztofa Zborowskich, 1846; A. Tračevskiį, Polskoje bezkorolevje po prekraščeniji dinastiji Jagellonov, 1869.

Zebžydovskiai (Zebrzydowski), lenkų didikų šeima, kilusi, XIII a. Žymesnieji Zebžydovskiai buvo: A n d r i u s (Andrzej; 1496—1560), Lenkijos bažnyčios veikė­ jas, favorizuojamas karaliaus Žygimanto Senojo. Studijavo užsie­ nyje. 1542 m. paskirtas Podolės Kameneco vyskupu, 1544 m. Chelmno vyskupu, 1546 m. Ku j a vi jos vyskupu ir nuo 1551 m. Krokuvos vyškupu. Tuo metu Lenkijoje plintant protestantizmui, Zebžydovskis polemizavo su protestantais ir stengėsi sustabdyti reformacijos sąjūdį Lenkijoje. Parašė ,,Oratio de haeresi" ir ,,Krotka odpowiedž przez Andrzej a biskupa Krakowskiego na artikuly oblędliwe Marei na Krowickiego", išspausdintą 1556 m. Krokuvoje. M i k a l o j u s (Mikoiaj; 1553—1620), Sandomiro vaivada ir Kro­ kuvos pilininkas, vienas 1606—1607 m. bajorų rokošo vadų. Daly­ vavo Stepono Batoro karuose prieš Maskvą, 1596 m. paskirtas Len­ kijos maršalka, 1601 m. Krokuvos pilininku. Jo giminaičiui Lenki­ jos kancleriui Jonui Zamoiskiui mirus,? Zebžydovskis tikėjosi gauti jo vietą. Jos negavęs susipyko su karaliumi Zigmantu Vaza ir kar­ tu su Lietuvos taurininku Jonušu Radvilu, Jonu Herburtu ir Sta­ nislovu Stadnickiu stojo vadovauti bajorų opozicijai prieš karalių.

336

L IE T U V O S -L E N K IJ O S .V A L ST Y B E

Nepatenkinti Lietuvos ir Lenkijos bajorai kaltino Zigmantą Vazą su patarėjų jėzuitų bei svetimšalių pagalba siekiant absoliutizmo ir nesilaikant savo karaliumi išrinkimo sąlygų — p a c ta c o n v e n ta . Opozicijos įaudrintame 1606 m. seime karalius turėjo net kelis kar­ tus teisintis prieš, bajorus.' Tam seimui nutrūkus, Zebžydovskis su­ šaukė šlėktos suvažiavimą į Stenžicą, po to į Liubliną, vėliau į Sandomirą. Liublino suvažiavimo maršalka buvo išrinktas asmeninis Zigmanto Vazos priešas, karštas protestantas ir bajorų aukso laisvės gynėjas, Lietuvos taurininkas Jonušas Radvilas. Prie Zebžydovskio keliamo bajorų atviro maišto prieš karalių prisidėjo nemaža Lietu­ vos bajorų ir didikų. 1606 m, Sandomiro suvažiavime buvo suda­ ryta bajorų konfederacija ir raštu suformuluoti nusiskundimai ka­ raliumi ( g r a v a m in ū ), kurie buvo nusiųsti Zigmantui Vazai. Tuo raš­ tu bajorai reikalavo, kad Zigmantas Vaza, pašalintų iš karaliaus rū ­ mų patarėjus svetimšalius ir jėzuitus, kad prie karaliausi būtų su­ daryta nuolatinė taryba, susidedanti iš seimo išrinktų trijų senato­ rių, kad karalius pasižadėtų ateityje spręsti valstybės reikalus su­ tartinai su tais senatoriais ir kad jis vėl patvirtintų visas bajorų teises ir privilegijas. Bajorų maištui plečiantis Lenkijoje ir Lietuvoje, Zigmantas Vaza sušaukė bajorus į Vislicos suvažiavimą, kuriame patvirtino visas ba­ jorų teises ir privilegijas ir pažadėjo ateityje spręsti valstybės rei­ kalus kartu su senatoriais. Tuo pavyko karaliui atitraukti dalį ba­ jorų nuo Zebžydovskio ir Jonušo Radvilo vadovaujamo maišto. Nors karaliaus šalininkų skaičius didėjo, vis dėlto maištininkai atsi­ sakė taikytis su karaliumi, jį paskelbė praradusį Lietuvos-Lenkijos sostą ir rengėsi rinkti naują karalių. Prasidėjo ginkluoti susirėmi­ mai tarp maištininkų ir Zigmanto Vazos šalininkų, remiamų kara­ liui ištikimų kariuomenės dalinių. 1607 m. ties Guzovu maištininkų pajėgos buvo sumuštos Lenkijos etmono St. Žolkievskio vadovau­ jamos kariuomenės, bet maištininkai nerimo ir toliau. 1607 m. buvo sušauktas „pacifikacinis" seimas, kuriame karalius pasiekė kompro­ miso su maištininkais. Visiems buvusiems maištininkams buvo pa­ skelbta amnestija, maištininkai sutiko pripažinti Zigmantą Vazą ir toliau Lietuvos-Lenkijos valdovu, bet jis turėjo įsakmiai garan­ tuoti bajorams laisvos karaliaus elekcijos principą, pakartotinai pri­ siekti p a c ta c o n v e n ta ir pasižadėti niekada nebebandyti stiprinti ka­ raliaus valdžios. Tuo pasibaigė Zebžydovskio sukeltas šlėktos maiš­ tas irj po 1607 m. seimo Zebžydovskis pasitraukė iš viešojo gyve­ nimo. H. Schmitt, Rokosz Zebrzydowskiego, 1858; H. Schmitt, Kilka uwag w sprawie rokoszu Zebrzydowskiego (Rocznik Towarzystwa Przyjaciol Nauk w Poznaniu,

D ID IK A I,

PO LITIK A I,

IST O R IK A I

1865); W. Sobieski, Pamiętny sejm, 1913; J. Czubek (red.), Pišma tyczne z czasöw rokoszu Zebrzydowskiego, t. 1—3, 1916—1918.

337

poli-

Zolkievskiai (Zolkiewski), rutėnų kilmės lenkų bajorų šeima iš Žolkievkos, kuri buvo prie to paties vardo upės Liublino vaivadi­ joje. XV a. pabaigoje Mikalojus Žolkievskis buvo Belzo vaivada. Jo sūnus Stanislovas Žolkievskis (mirė 1588 m.) iš Haličo persikėlė į Lenkiją ir savo gabumais atkreipė Lenkijos kanclerio Jono Zamoiskio, kuris padėjo jam iškilti Belzo vaivada, dėmesį. Žolkievskių dva­ rų buvo Podolėje ir Voluinėje. Stanislovas Žolkievskis 1556 m. Galicijoje gavo Vinikių miestelį. Jo sūnus Stanislovas, Lvovo pili­ ninkas, 1603 m. čia pastatė rūmus ir bažnyčią, o miestelį pavadino Žolkievo vardu, kuris tapo Žolkievskių dvarų centru. Jis ir buvo Žolkievskių šeimos; pats žymiausias narys. S t a n i s l o v a s (Stanislaw; 1547—1620), Belzo vaivados Stanis­ lovo sūnus, Lenkijos etmonas ir kancleris. Gimė netoli Žolkievo Raudonojoje Rusioje, buvo išauklėtas J. Zamoiskioi pažiūrų dvasia bei jo paties globojamas, pasižymėjo jau Stepono Batoro karuose, 1588 m. dalyvavo Byčynos kautynėse Silezijoje, padėdamas etmonui Zamoisikiui sumušti Zigmanto Vazos varžovo Maksimilijono Habsburgo ir Zborovskių karines pajėgas. 1593 m. paskirtas Lvovo pili­ ninku ir Lenkijos lauko etmonu. 1596—1597 m. karaliaus Zigmanto Vazos pasiųstas užgniaužė Ukrainos kazokų bei valstiečių sukilimą, vadovaujamą Lobodos ir Nalivaikos. Kare su švedais dėl Livonijos 1601—1602 m. kovojo Estijoje prie Talino ir čia! sumušė; švedus. Kaip Lenkijos lauko etmonas, ištikimas karaliui, nors jo ir nemėgs­ tąs, 1607 m. rokošo metu kautynėse prie Guzqvo sumušė prieš Zig­ mantą Vazą sukilusių bajorų karines pajėgas. Už tai karalius jį paskyrė Kijevo vaivada. Nors Zigmantas Vaza ir nemėgo Žolkiievskio, bet karas su Mask­ va privertė karalių jam paskirti atsakingas pareigas kariuomenės vadovybėje. Žolkievskis manė karą su Maskva esant neatitinkan­ čiu Lenkijos interesų, bet vis dėlto 1609 m. dalyvavo Smolensko apgulime ir 1610 m.1 sumušė Maskvos caro Vosyliaus Šuiskio ir pa­ galbinę švedų kariuomenę prie Klušino, vadovaujamą Dimitro Šuiskio, ir nesutikdamas pasipriešinimo* artėjo prie Maskvos. Sukilusiems maskviečiams nuvertus carą Vosylių Šuiskį ir Maskvos bajorų su­ šauktam seimui caru išrinkus Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą, Žolkievskis nuo Maskvos vartų nuvarė Dimitrą Apsimetėlį II ir su Maskvos bajorais sudarė sutartį dėl Vladislovo išrinkimo caru, Lietuvos-Lenkijos Respublikos vardu priimdamas Maskvos bajorų Vladislovo išrinkimo sąlygas. 1610 m. su lenkų ir lietuvių kariuo22. K. Avižonis.

338

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

mene įžengė į Maskvą ir čia įsitvirtino. Tačiau sužinojęs, kad Zig­ mantas Vaza prie Smolensko nepalankiai priėmė Maskvos delega­ ciją, kad karalius atsisakė patvirtinti Žolkievskio su maskviečiais sudarytą sutartį ir nenorėdamas savo sūnaus Vladislovo išleisti į Maskvą pats ketino tapti Maskvos caru. Žolkievskis atsisakė nuo Maskvos komendanto pareigų ir grįžo į Lenkiją, lenkų ir lietuvių įgulos Maskvoje vadu palikęs Aleksandrą Gosievskį ir kartu su savimi į Lenkiją kaliniais išsiveždamas buvusį carą Vosylių Šuiskį ir jo brolius. Už savo nuopelnus per karą su Maskva Žolkievskis 1613 m. bu­ vo pakeltas Lenkijos didžiuoju etmonu. Po to jis kelerius metus gynė Ukrainą nuo totorių puldinėjimų. Dėl lenkų didikų kišimosi į Mol­ davijos ir Valakijos reikalus kilus karui su Turkija, Žolkievskis 1617 m. buvo pasiųstas atmušti turkų ir totorių kariuomenę. Nepa­ jėgdamas sumušti didžiulės turkų kariuomenės Žolkievskis 1617 m. Bušoje pasirašė sutartį su Turkija, Moldaviją ir Valakiją perleisda­ mas turkams ir pažadėdamas suvaldyti kazokus, kad jie nebepuldinėtų totorių. Nors Lietuvos-Lenkijos seimas ir kritikavo Žolkievskj už Respublikai nepalankios sutarties pasirašymą, bet vis dėlto tą sutartį patvirtino. 1617 m. buvo pakeltas Lenkijos kancleriu. Ne­ trukus vėl kilus karui su Turkija, Žolkievskis 1619 m. buvo pasiųs­ tas ginti Lenkijos. Jis įsiveržė į Moldaviją ir čia pasodino Lenkijai palankų vaivadą, bet 1620 m. žuvo Cecoros kautynėse, turkams ir totoriams netoli Dniepro apsupus lenkų kariuomenę ir ją sumušus. Senekos raštų veikiamas Žolkievskis 1612 m. parašė ir išspaus­ dino knygą, skirtą dorybės išgarbinimui. Žolkievskis parašė svarbius savo žygio į Maskvą atsiminimus („Początek i progress wojny Moskowskiej"), pirmą kartą išspausdintus tik 1833 m. Žolkievskio duk­ raitė buvo Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio motina. Zapiski getmana Zolkevskego o Moskovskoj vojne, 2 leid., 1871; J. Gieitych (red.), Expedition to Moscow. A Memoir by Hetman St. Zolkiewski (Polonica Series, I, 1959); St. G. Koztowski, Stanislaw Zolkiewski, kanclerz koronny i hetman (1547—1620), 1904; W. Sobieski, Zolkiewski na Kremlu, 1920; A. Siiw inski, Hetman ¿olkiewski, 1920; A. Piochaska, Hetman St. Zolkiewski, 1927; F. Suwaia, Przyczyny i skutki klęski Cecorskiej 1620 r., 1930; S.F. Pialonov, Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve, 4 leid., 1937; A.A. Savič, Borba russkogo naroda s polskoj intervene!jej v načale XVII v., 1939.

33»

MIESTAI Kališas (Kalisz), miestas vakarinėje Lenkijoje, Poznanės vaiva­ dijoje, 100 km į vakarus nuo Lodzės, prie Vartos upės; 54 000 gy­ ventojų (1950). Didelė tekstilės (pliušo) pramonė. Kališas yra sena vietovė, daugelio identifikuojama su Ptolemėjo (II a. po Kr.) mini­ ma Calisia. Kaip rodo 1951—1954 m. kasinėjimai mieste ir apylin­ kėse, Kališas vaidino nemažą vaidmenį gintaro prekyboje su Ro­ mos imperijos provincijomis. Pačiame mieste ir apylinkėse rasta im­ portuotų romėniškų dirbinių, monetų (Kališo lobis susideda iš 2000 romėniškų monetų). 1282 m. Kališas gavo miesto teises. Su Kališu yra susiję daug istorinių Įvykių (žr. Kališo taika, Kališo mūšis, Kališo sąjunga). Krokuva (Krakow). K u l t ū r i n ė s K r o k u v o s Į s t a i g o s . Nuo senovės Krokuva buvo žymiausias Lenkijos kultūros centras, turįs daug istorinių paminklų ir švietimo, mokslo bei meno įstaigų. Joks kitas Lenkijos miestas neturi tiek daug istorinių pastatų, tiek daug tautinių lenkų šventovių bei relikvijų kaip Krokuva. Intelek­ tualinis Lenkijos centras iš pat pradžių buvo Krokuvos universite­ tas, įsteigtas Kazimiero Didžiojo 1364 m., savo senumu antrasis Vi­ durio Europoje (pirmasis buvo Prahos universitetas) ir pirmasis uni­ versitetas Rytų Europoje. Suorganizuotas Italijos universitetų pa­ vyzdžiu Krokuvos universitetas tuoj pradėjo savo kultūrinę veik­ lą, bet netrukus patyrė sunkumų ir XIV a. pabaigoje apmirė. Jam atgaivinti 1397 m. Lenkijos karalienė Jadvyga paskyrė naujų lėšų bei išteklių. 1400 m. Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila jį gau­ siai apdovanojo ir iš Kazimiežo priemiesčio perkėlė į patį Kroku­ vos miestą. Ši aukštojo mokslo įstaiga ir dabar tebevadinama Jo­ gailos universiteto vardu. Studentai čia rinkosi studijuoti iš Lenki­ jos, Lietuvos, Vokietijos, Vengrijos, Čekijos ir kitų kraštų. Dėl dės­ tomosios lotynų kalbos universitetas įgavo tarptautinį pobūdį. Moks­ lo personalas irgi susidėjo iš įvairių tautybių profesorių. 1409 m. prie universiteto Jogaila įsteigė atskirą bendrabutį lietuvių ir gudų studentams. Jogailos universitetas turėjo didelį kultūrinį poveikį ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai, nes čia studijavo daug lietuvių, sie­ kiančių aukštojo mokslo. XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje Jogailos universi­ tetas ypač išgarsėjo, tapo tikru humanizmo židiniu. Čia stu­ dijavo humanistas Konradas Celtes ir 1491—1496 m. astronomas Mikalojus; Kopernikas, kurio knygos pirmoji laida ir dabar te­

340

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

bėra universiteto bibliotekoje. Krokuvos universitetas kartu buvo ir katalikybės centras,,. Reformacija nepalietė universiteto katalikiš­ kos dvasios, 7S~isiiko Lenkijos katalikybės židiniu. Nuo XVI a. vidurio jis vis dėlto ėmė smukti dėl prekybos kelių pasikeitiiiio, pa­ sunkėjus Krokuvos ekonominėms sąlygoms ir daugeliui žymių pro­ fesorių išsikėlus iš Krokuvos, taip pat ir dėl to, kad daugelis Lenki­ jos ir Lietuvos didikų bei žymesniųjų bajorų ėmė siųsti savo sūnus studijuoti į Paduvos, Bolonijos, Paryžiaus, Bazelio, Heidelbergo ir kitus universitetus. XVIII a. pabaigoje Krokuvos universitetas atgijo, tapęs švieti­ mo bei kitų reformų centru Lenkijoje. Su šiuo reformų sąjūdžiu ir universiteto atgijimu buvo glaudžiai susijusi Hugo Kolontajaus ir Jono Sniadeckio veikla Krokuvoje. Per 1795 m. Lenkijos padaliji­ mą, kai Krokuva atiteko Austrijai, universitetas toliau tęsė savo darbą ir išlaikė aukštą lygį. Toks jis liko ir 1809—1815 m., kai Kro­ kuva buvo priskirta prie Napoleono sudarytos Varšuvos kunigaikš­ tystės ir vėliau, 1815—1846 m., Vienos kongreso įsteigtos Krokuvos respublikos metu, kai Krokuvoje būrėsi Lenkijos patriotai. 1846 m. Krokuvą vėl įjungus į Austrijos imperiją, prasidėjo Jogailos uni­ versiteto vokietinimas, mokslas čia buvo dėstomas vokiečių kalba. Nepaisant šių universiteto vokietinimo pastangų, jis išliko lenkybės ir lenkų tautinės veiklos centru ir nuo 1870 m. vėl buvo atlenkintas, suteikus daugiau savivaldybės teisių lenkams Galicijoje. 1881— 1887 m. universitetui buvo pastatyti nauji gražūs gotikinio stiliaus pastatai. XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje Jogailos universitetas tapo lenkų akademinio, mokslinio ir literatūrinio gyvenimo centru. Ne­ priklausomos Lenkijos laikais 1918—1939 m. jis vėl suklestėjo, pa­ sidarė svarbiausia Lenkijos mokslo įstaiga, turinti daug žymių mo­ kslo institutų ir garsių profesorių. 1932 m. čia studijavo apie 8000 studentų. 1954 m. studentų skaičius pakilo ligi 9000. Universitete buvo suburta daug mokslo, literatūros ir meno turtų. Jogailos universitetas turi gausią bei turtingą biblioteką, įsteigtą dar XV a. pradžioje. Nuo XIX a. pradžios Jogailos universiteto biblioteka Lenkijos gyvenime vaidino nacionalinės bibliotekos vaid­ menį.; Biblioteka yra istoriniuose universiteto rūmuose, pastatytuo­ se dar XV a„ gražaus gotikos stiliaus su arkadomis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą bibliotekoje buvo 545 000 knygų, 2952 inkunabulai, 6614 rankraščių, 16 111 kitokių spaudinių, daug senų dokumentų, graviūrų, paveikslų ir kitokių meno kūrinių. Pokarinės komunisti­ nės Lenkijos duomenimis 1955 m. bibliotekoje buvo iš viso 1 405 742 tomai, įskaitant 81 776 tomus senų knygų, 139 111 periodinių leidi­

M IE ST A I

341

nių, 12 380 rankraščių, 8624 žemėlapius bei atlasus ir per 35 000 gra­ viūrų, brėžinių, iliustracijų ir gaidų. Bibliotekoje nepaprastai daug spausdintų ir nespausdintų pačių svarbiausių šaltinių Lenkijos ir Lietuvos istorijai. Ypač daug vertingos archyvinės bei istorinės me­ džiagos, svarbios Lenkijos ir Lietuvos istorijai, buvo sutelkta ir Čartoriskių archyve, bibliotekoje bei muziejuje Krokuvoje, įkurta­ me Adomo Kazimiero Čartoriskio ir jo žmonos Izabelės Fleming XVIII a. pabaigoje Pulavų (Pulawy) dvaire, iš kur muziejus 1831 m. buvo perkeltas į Paryžių, o iš ten 1876—1880 m. pervežtas į Kroku­ vą ir įkurtas senuose istoriniuose Čartoriskių rūmuose. Nepriklau­ somos Lenkijos laikotarpiu Čartoriskių bibliotekoje buvo per 200 000 knygų, archyve apie 12 000 tomų rankraščių, daug senų valstybinio bei privatinio pobūdžio dokumentų, seimų dienoraščių, seimelių ins­ trukcijų, aktų, laiškų, dvarų inventorių ir kitokios vertingos archy­ vinės medžiagos originalų bei amžininkų nuorašų rinkinių. Archyve ypač daug buvo dar niekur nespausdintos medžiagos XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos istorijai, taip pat medžiagos apie ХІХІ a. pra­ džios švietimą bei mokyklas Lietuvoje, nes to meto Vilniaus mokyk­ lų apygardos kuratoriaus Adomo Jurgio Čartoriskio įstaigos medžia­ ga bei rinkiniai pateko į Čartoriskių archyvą. Čartoriskių muzie­ jus buvo garsus savo meno rinkiniais, skulptūromis ir paveikslų galerija, turinčiai daugelio italų ir olandų dailininkų darbų. Istori­ niame muziejaus skyriuje surinkta nemaža senienų. Pokarinės ko­ munistinės Lenkijos Krokuvos muziejų bei bibliotekų aprašymuose Čartoriskių muziejaus ir bibliotekos vardas nebeminimas. Kita garsi kultūros įstaiga Krokuvoje yra Lenkų mokslo akade­ mija. Mokslo draugija Krokuvoje egzistavo jau nuo 1815 m. XIX a. pabaigoje Krokuvos kultūrinio pakilimo metu ji buvo perorgani­ zuota į Lenkijos mokslų akademiją (1872—1873). Nuo 1873 m. ligi dabar ši akademija pasižymi savo mokslo darbų gausumu, ypač gau­ siais istoriniais darbais. Tarp jų ypač minėtini akademijos iš­ leisti. „Monumentą medii aevi historica" (jų 6-uoju tomu eina „Co­ dex epistolaris V itoldi"— didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto laiškų ir jo laikų dokumentų rinkinys Lietuvos istorijai nušviesti, išleistas 1882 m.), „Scriptores rerum Polonicarum", „Monumentą Poloniae Vaticana", kiti Lenkijos ir Lietuvos istorijos šaltiniai ir daug monografijų bei rimtų1 mokslo darbų iš Lenkijos ir Lietuvos istori­ jos. Lenkų mokslų akademija turi turtingą biblioteką ir savo sky­ rius Paryžiuje bei Romoje. Akademijos bibliotekoje Krokuvoje, po­ karinės komunistinės Lenkijos duomenimis (1955 m.), buvo 233 000 tomų knygų ir 93 000 periodinių leidinių metinių tomų, apimančių istoriją, visuomenės ir gamtos mokslus.

342

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBĖ

Iš kitų mokslo draugijų Krokuvoje minėtinos vietinio pobūdžio mokslo draugijos, tai kelios literatūros, meno ir muzikos draugijos. Greta Jogailos universiteto Krokuvoje yra dar kelios universiteti­ nio lygio aukštosios mokyklos: Meno akademija (įsteigta 1808 m.), Kalnų ir kasyklų inžinerijos akademija (įsteigta 1919 m.), Aukštoji prekybos mokykla (įsteigta 1925 m.), Aukštoji medicinos mokykla, Muzikos konservatorija, Aukštoji ekonominių mokslų mokykla, Au­ kštoji visuomenės mokslų mokykla, Aukštoji tapybos ir plastikos mokykla, Inžinerijos mokykla, Žemės ūkio akademija, Pedagoginis institutas, Aukštoji vaidybos mokykla, Aukštoji kūno kultūros mo­ kykla, dvi dvasinės seminarijos ir kt. Tarp kitų kultūrinių įstaigų Krokuvoje paminėtini etnografinis, istorinis, nacionalinis ir meno muziejai. Iš jų ypač pažymėtinas na­ cionalinis muziejus, įsteigtas 1883 m. viduryje turgavietės esančiuo­ se istoriniuose Audeklų rūmuose (Sukiennice), kurie buvo pastatyti 1257 m., padidinti XIV a. pabaigoje, XVI a. perstatyti ir 1876— 1879 m. suremontuoti bei gerokai padidinti. Šis muziejus apima tur­ tingą meno galeriją, turinčią daug paveikslų, pieštų lenkų dailinin­ kų J. Mateikos (Matejka), Siemiradzkio (Siemiradzki) ir kt. Čia sau­ gomi garsieji Mateikos paveikslai Lietuvos ir Lenkijos istorijos te­ momis. J. Mateika, gyvendamas ir dirbdamas Krokuvoje, ligi 1893 m. kartu prižiūrėjo ir Krokuvos meno mokyklą. Turtingi meno bei istorijos rinkiniai Krokuvoje yra ir Karalių rūmuose (Zamek Krolewski) Vavelyje (Wawel). Šie rūmai, senovė­ je kartu ir Krokuvos pilis, buvo pradėti statyti XIII a., padidinti Kazimiero Didžiojo XIV a., kelis kartus degė, vėl atstatyti ir ypač išplėsti Žygimanto I Senojo po 1536 m. gaisro. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis rūmams persta­ tyti ir papuošti buvo parsikvietęs daug žymių italų architektų. Ka­ dangi Krokuva buvo Piastų ir Jogailaičių Lenkijos sostinė, karalių rūmai buvo Lenkijos karalių rezidencija ligi 1596 m., kai Zigman­ tas Vaza sostinę perkėlė iš Krokuvos į Varšuvą. Tačiau ir po sos­ tinės perkėlimo į Varšuvą rūmai Krokuvoj e buvo karalių naudo­ jami, ypač per karūnacijas. XVII—XVIII a. karalių rūmai ir jų rin­ kiniai nukentėjo nuo karų ir plėšimų. 1794 m. užėmę Krokuvą prū­ sai iš rūmų išvežė karališkąjį lobį (senas istorines karūnas, skept­ rus, karalių brangenybes, ginklus ir kt.) į Berlyną. Kai per trečiąjį padalijimą Krokuva atiteko Austrijai, karalių rūmų turtų likučius 1795 m. paėmė austrai. Po Krokuvos respublikos panaikinimo 1846 m. karalių rūmai vėl labai nukentėjo. Austrai juos pavertė kareivinė­ mis ir karo ligonine, kurios čia išbuvo ligi 1906 m. Po to pradėta rūmus valyti, remontuoti ir grąžinti jų senąją istorinę didybę. Ne­

M IEST A I

343

priklausomos Lenkijos laikais karalių rūmuose buvo Įsteigtas mu­ ziejus, čia suvežta iš įvairių Lenkijos vietų nemaža istorinių baldų, paveikslų, skulptūrų ir kitų meno dalykų, susijusių su Lenkijos karalių gyvenimu ir Lenkijos istorija. Šis muziejus, turįs daug meno rinkinių, ir dabar tebėra karalių rūmuose Krokuvoje. Krokuvoje Vavelyje yra ir garsi istorinė Šv. Stanislovo kated­ ra, iš pradžių pastatyta XI a., 1306 m. sudegusi; dabartiniai jos go­ tikos stiliaus pagrindai iš 1320—1359 m., Kazimiero Didžiojo laikų. Vėliau, Žygimanto I Senojo laikais, ji buvo gerokai išplėsta ir 1520 m. prie jos buvo pristatyta labai turtinga italų renesanso stiliaus Žygi­ manto koplyčia. Katedroje yra daug meno turtų, paveikslų, freskų, skulptūrų, tarp jų ir Thorwaldseno darbo marmurinių statulų. Čia taip pat daug religinių ir Lenkijos tautinių relikvijų, tarp jų ir lenkų patrono šv. Stanislovo palaikai. Šioje katedroje buvo vainikuojami Lenkijos karaliai, ji pasidarė nelyginant tautinis Lenkijos panteo­ nas, nes čia ilgainiui palaidoti daugelio Lenkijos karalių ir didžių­ jų Lietuvos kunigaikščių, taip pat kitų žymiųjų Lenkijos veikėjų palaikai ir karstai. Vavelio katedroje ilsisi Jogailos ir Jadvygos, taip pat Jogailos ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės ir iš jos bei Jogailos kilusių Jogailaičių palaikai didžiuliuose marmuriniuose karstuose, labai gražiai skulptūromis bei freskomis išpuoštuose. Ypač įspūdingi paties Jogailos, Jadvygos, Kazimiero Jogailaičio, Žygi­ manto Senojo ir Žygimanto Augusto karstai ir antkapiai. Vavelio katedroje ilsisi ir daugelio vėlesnių Lenkijos karalių ir didžiųjų Lie­ tuvos kunigaikščių, tarp jų Stepono Batoro, Vladislovo Vazos ir Jono Sobieskio palaikai. Čia palaidoti ir Tadas Kosciuška, kunigaikš­ tis Juozapas Poniatovskis, Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis ir Juozapas Pilsudskis. Krokuva garsi ir kitomis istorinėmis bažnyčiomis bei vienuoly­ nais. XX a. pradžioje čia buvo 39 bažnyčios ir 25 vienuolynai. Iš kitų istorinių bažnyčių su daugeliu kultūrinių turtų, ypač paminėtina goti­ kos stiliaus Šv. Marijos katedra, esanti miesto centre, prie turgavietės, pradėta statyti 1226 m., užbaigta XVI a. pabaigoje, su garsiu Kro­ kuvos skulptoriaus F. Štoso (Veit Stoss) darbo gotikiniu altoriumi (1447—1487), tikru meno kūriniu. Katedra išpuošta taip pat ir J. Ma­ teikos darbo paveikslais. Krokuvoje yra XII a. Šv. Floiijono baž­ nyčia, XIII a. pranciškonų ir domininkonų bažnyčios ir daug XIV— XVI a. bažnyčių, tarp jų 1597 m. Šv. Petro bažnyčia. Daugelis jų turi relikvijų ir senienų, taip pat žymių meno kūrinių. Kelios vė­ lesnės bažnyčios yra gražaus baroko stiliaus. Tarp kitų istorinių pastatų Krokuvoje yra dar XV a. vyskupų rūmai, daug XVI—XVII a. pirklių namų aplink miesto turgavietę

L IE T U V O S -L E N K IJO S

344

VALSTYBE

ir miesto centre, XVI—XVIII a. senų Lenkijos didikų rūmų įvairio­ se miesto vietose, taip pat Lietuvos didikų Radvilų, Čartoriskių, Sa­ piegų ir kiti rūmai. Krokuva garsėjo ir savo teatro bei muzikos gyvenimu. Nuo XV a. čia gyveno ir kūrė vietiniai, pvz., Nikalojus iš Radomo, ir užsienio kompozitoriai, pvz., Heinrichas Finkas. 1543 m. Žygimantas I Senasis čia įsteigė specialų katedros orkestrą. 1725 m. kunigaikščio1Liubomirskio iniciatyva sėkmingai buvo bandytos statyti italų operos. 1809 m. čia buvo įsteigtas pirmas pastovus lenkų teatras. Renesan­ so stiliaus teatro rūmai pastatyti 1843 m. K. Morawski, Historya Uniwersytetu Jagiellonskiego. Srednie wieki i Odrodzenįe, t. 1—2, 1900; J.S. Bandlkie, Historya Biblioteki Uniwersytetu Jagiellonskiego w Krakowie, 1821; E. Kuntze, Die K. K. Jagiellonische Universitatsbibliothek in Krakau, 1908; W. Konczynska, Zarys .historji Bibljoteki Jagielloiiskiej, 1923; ■Wi. Wisiocki, Katalog rękopisow Bibljoteki uniwersytetu Jagiellonskiego, cz. 1—2, 1877— 1881; Pamiętnik piętnastoletniej dzialalnošci Akademii Umiejętnošci w Krakowie (1873— 1888), 1889.

Lenčica (Lęczyca), apskrities miestas Lenkijoje, Lodzės vaivadi­ joje, tarp Varšuvos ir Kališo; 10 800 gyventojų (1939). Turi teksti­ lės pramonę ir cukraus fabrikus. Lenčica yra vienas seniausių Lenkijos miestų, minimas jau nuo XI a. pradžios, kada ten jau buvo vienuolynas. XIII ir XIV a. Len­ čica buvo jaunesnės Piastų linijos kunigaikščių valdomos kunigaikš­ tijos sostinė. Čia susirinkdavo provinciniai ir dieceziniai bažnyčios sinodai. Krokuvos kunigaikštis Kazimieras II Teisingasis 1180 m. Lenčicoje sušaukė Lenkijos žymiųjų didikų ir vyskupų bei kitų aukštųjų dvasininkų suvažiavimą, kuris patvirtino Kazimiero tie­ sioginių įpėdinių paveldėjimo teisę Krokuvos kunigaikštijos, taigi ir vyriausios Lenkijos valdžios; už tai Kazimieras suteikė pirmąją bažnytinę privilegiją Lenkijos dvasininkams (atsisakė teisės į mi­ rusių vyskupų turtą ir atleido bažnytinius valstiečius nuo kai kurių prievolių kunigaikščiui). Lenčicos suvažiavimo nutarimai buvo pa­ tvirtinti popiežiaus Aleksandro III. Kai kurie istorikai 1180 m. Len­ čicos suvažiavimą laiko pirmuoju Lenkijos parlamentu. Lenčicos vardas susijęs ir su Lietuvos istorija. Nuo 1291 m. Lie­ tuvos kunigaikštis Vytenis vadovavo lietuvių kovoms su lenkais ir su savo kariuomene įsiverždavo giliai į Lenkiją, pasiekdamas Chelmniko, Dobrynės1 ir Lenčicos žemes. 1294 m. lietuviai savo karo žygyje pasiekė Lenčicą ir kautynėse nužudė Lenčicos kuni­ 1 Buvo „Dobrinės".

M IEST A I

345

gaikštį Kazimierą, vieną iš Vladislovo Uolektėlio (Wladyslaw Lokietek) jaunesniųjų brolių. 1305—1306 m. lietuviai nuėjo dar toliau už Lenčicos, net ligi Kališo. 1326 m. Lenkijos karalius Vladislovas Uolektėlis Lenčicoje su­ darė paliaubas su Ordinu. XIII a. pradžioje Lenčicos miestas gavo Magdeburgo savivaldybės teisę. 1441 ir 1527 m. Lenčicoje buvo sušauktas visos Lenkijos Katalikų bažnyčios sinodas. Protestantiz­ mui beplintant Lenkijoje 1527 m. Lenčicos bažnytinis sinodas nu­ tarė imtis griežtų priemonių prieš protestantus ir prie kiekvieno vyskupo Lenkijoje įsteigti inkviziciją. Liublinas (Lublin) — centrinis Liublino vaivadijos miestas prie Bistšicos (Bistrzyca) upės Lenkijoje, svarbuisi pramonės, prekybos, kultūros centras ir geležinkelių mazgas. 1952 m. buvo 116 000 gy­ ventojų. Liubline yra žemės ūkio mašinų, sunkvežimių, odos, batų, tabokos ir maisto pramonės fabrikai, javų bei linų prekybos įmo­ nės. Iš žymesnių kultūrinių įstaigų Liubline pažymėtinas universi­ tetas, medicinos akademija (nuo 1950 m.), teatras, muziejus. Čia taip pat yra svarbių senovės architektūros paminklų, tai XIII a. kated­ ra, miesto mūro likučiai su 4 vartais, sena XIV a. pilis, paversta ka­ lėjimu, pastatyta 1342 m., XV—XVI a. bažnyčių, vienuolynų ir kitų pastatų. I s t o r i j a . Liublinas yra vienas seniausių Lenkijos miestų, isto­ rijos šaltiniuose minimas jau nuo X a. pabaigos, kur tuo metu jau buvo katalikų bažnyčia, pastatyta bene 986 m. XII a. Liublinas ir jo derlinga apylinkė buvo svarbi istorinė vietovė lenkų ir gudų bei vėlesnių ukrainiečių gyvenamų sričių pakraštyje. Lenkijos ku­ nigaikščiai (Kazimieras Teisingasis, Leškas Baltasis ir kt.) skatino Liublino kolonizavimą lenkaisi. 1240 m. Liublinas buvo apiplėštas totorių ir tais pačiais metais užimtas Haličo kunigaikščio Danieliaus. 1302 m. Lenkija vėl atgavo Liubliną ir tęsė kolonizavimą lenkais toje srityje. 1317 m. Liublinas gavo Magdeburgo savivaldybės tei­ ses. 1344 m. jis vėl buvo apgultas totorių. XIV a. pabaigoje lenkams peršant Jadvygą didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai ir kviečiant jį į Lenkijos sostą, Jogaila, ga­ lutinai susitaręs su Lenkijos atstovais, atvyko į Liubliną ir čia 1386 m. vasario 2 d. buvo formaliai išrinktas Lenkijos karaliumi. Lenkijos karalių Jogailaičių laikais Liublinas buvo nelyginant Lenkijos piet­ rytinė ekonominė sostinė, aplink save koncentravusi Haličo, Voluinės ir Podolės prekybą su Lenkija. Tuo metu Liublinas buvo laiko­ mas pačiu svarbiausiu miestu tarp Vyslos ir Dniestro. 1477 m. Liub­ linas buvo sudegintas totorių, bet po to vėl greit atsistatė. 1519 m.

346

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

totoriai vėl plėšė Liublino apylinkes. Liublinas buvo svarbus ir po­ litiniu atžvilgiu, nes XVI a. čia ne kartą susirinkdavo posėdžiauti Lenkijos seimai ir nuo 1578 m. čia reguliariai posėdžiaudavo vy­ riausiasis Lenkijos teism as— Karūnos Tribunolas. Čia Įvyko ir gar­ susis 1569 m. Liublino seimas, kur Lenkijos ir Lietuvos atstovai su­ darė Liublino uniją. Liublinas kartu buvo ir kultūrinis^bei politinis Lenkijos žydų cent­ ras. Čia buvo viena seniausių ir didžiausių žydų bendruomenių Len­ kijoje. XVI a. Liubline susirinkdavo bendrieji Lenkijos ir Lietuvos žydų seimai, kaip vyriausias žydų savivaldybės organas, savo re­ liginiams bei kahalų savivaldybės*reikalams spręsti. Nuo 1623 m. Lietuvos žydų atstovai tuose žydų seimuose Liubline nebedalyvavo, nes posėdžiaudavo atskiruose savo seimuose Lietuvoje. Nuo tada Liubline rinkdavosi tik Lenkijos žydų seimai. XVI a. Liubline buvo Įkurta ir žydų rabinų akademija. Liublinas pasidarė švietimo centras, kai čia XVI a. pabaigoje buvo įkurta jėzuitų mokykla. Vis dėlto Liublinas labiau išgarsėjo prekyba negu švietimu ir XVI—XVII a. turėjo ypač didelės pre­ kybinės reikšmės. 1656 ir 1703 m. Liublinas buvo užimtas švedų kariuomenės. Per trečiąjį Lenkijos padalijimą 1795 m. Liublinas buvo įjungtas į Austrijos imperiją, o 1815 m. priskirtas prie Vienos kongreso su­ darytos Lenkijos karalystės (kontroliuojamos Rusijos). Prasidėjus Pir­ majam pasauliniam karui, 1914 m. Liublino srityje vyko didelės kau­ tynės ir Liublinas buvo užimtas austrų. 1914—1915 m. čia buvo aust­ rų karinės valdžios Lenkijoje centras. Atsikūrus nepriklausomai Len­ kijai, Liublinas 1919 m. buvo įjungtas į Lenkiją. Dar 1918 m. čia buvo įsteigtas lenkų universitetas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Liubliną. Kadangi ne­ paprastai didelė Liublino gyventojų dalis buvo žydai, vokiečiai Liub­ lino priemiestyje Maidaneke įsteigė didžiulę žydų koncentracijos stovyklą, į kurią buvo suvežta ne tik daugelis Lenkijos, bet ir iš kitų Europos kraštų deportuotų žydų jų masiniam naikinimui. Liub­ lino apylinkėse buvo ir kitos žydų naikinimo koncentracijos sto­ vyklos — Piaski, Liepova ir Sobiboras. 1944 m. Liubliną užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Ligi Var­ šuvos išvadavimo iš vokiečių 1945 m. Liublinas buvo laikinoji ko­ munistinės Lenkijos sostinė. Čia veikė Sovietų Sąjungos sudaryta Krašto liaudies taryba (Krajowa rada narodowa), taip pat rusų su­ darytas tautinis Lenkijos išvadavimo komitetas, 1944 m. perorga­ nizuotas į laikiną komunistinės Lenkijos vyriausybę.

M IEST A I

347

Sieradzė (Sieradž), miestas centrinėje Lenkijoje, Lodzės vaivadi­ joje, 175 km į pietvakarius nuo Varšuvos, prie Vartos upės; 12 000 gyventojų (1953 m.). Turi žemės ūkio gaminių apdirbimo pramonės įmonių. Vienas seniausių Lenkijos miestų. Mieste dvi XII ir XIV a. bažnyčios. Viduramžiais buvo nepriklausomos kunigaikštijos cent­ ras. Senovės Lenkijos valstybės sudėtyje Sieradzė su savo sritimi jau XI a. sudarė atskirą provinciją greta Didžiosios Lenkijos, Mažo­ sios Lenkijos, Lenčicos, Kujavijos ir kitų sričių. Lenkijos karalių Piastų titule Sieradzės vardas irgi buvo minimas. 1233 m. Sieradzėje įvyko bažnytinis sinodas. Lenkijos valstybės susiskaldymo lai­ kotarpiu Sieradzė vėl turėjo savo atskirą kunigaikštį. XIII a. pa­ baigoje Sieradzė vėl buvo įjungta į Lenkijos valstybę kaip atskira provincija, kuri vėliau tapo Sieradzės vaivadija. XV—XVI a., ka­ ralių Jogailaičių laikais, Sieradzė buvo vaivados rezidencija ir Len­ kijos seimo rinkimosi vieta. Vavelis (Wawel), stačios uolos pilies kalnas su senovės Lenkijos karalių rūmais ir katedra pietinėje Krokuvos dalyje ant kairiojo Vyslos kranto, prie Ruda vos santakos su ja, tarp Krokuvos sena­ miesčio ir Nowy Swiat bei Stradomo priemiesčių. Vavelis apgaubtas seniausių lenkų padavimų. P^gal vieną padavimą, kalno papėdės oloje, kuri ir dabar ten tebėra, gyvenęs baisus drakonas, be pasi­ gailėjimo rijęs apylinkės gyventojus. Tą drakoną užmušęs legendi­ nis Krakas ar Krakusas, numetęs jam sieros prikimštą aviną. Trošku­ lio kankinamas drakonas tol gėręs Vyslos vandenį, kol sprogęs ir nu­ sibaigęs. Dėkingi žmonės Kraką ar Krakusą paskelbę karaliumi ir jis ant Vavelio kalno apie 700 m. pastatęs savo rūmus:' Prie Vavelio išaugo miestas, nuo jo gavęs Krokuvos vardą. Susikūrus Lenkijos valstybei, Krokuva tapo jos sostine, o ant Vavelio kalno buvo pastatyta pilis ir rūmai, kuriuose Lenkijos ka­ raliai rezidavo kelis šimtus metų. Dėl to Vavelis pasidarė lenkų tautos šventove. Seniausioje Vavelio dalyje išlikusi X—XI a. Felik­ so ir Adaukto rotunda. Dabartinės Šv. Stanislovo katedros vietoje pirmoji Vavelio medinė bažnyčia buvo pastatyta 966 m. Lenkijos kunigaikščio Mieško I ar Boleslovo Narsiojo, perstatyta XI a. pa­ baigoje Vladislovo Hermano. Jo sūnus Boleslovas III Kreivaburnis, XII a. pradžioje suvienijęs Lenkiją ir tapęs didžiuoju Krokuvos ku­ nigaikščiu, Vavelyje pastatė pilį, prie kurios 1265 m. Boleslovo V buvo pastatyti valdovo rūmai. Tuose rūmuose Lenkijos karaliai gy­ veno, kol valstybės sostinė 1596 m. iš Krokuvos buvo perkelta į Varšuvą. Tuose rūmuose iš pradžių buvo ir Krokuvos akademija.

348

L IE T U V O S -L E N K IJO S

VALSTYBE

Karalių rūmai (Zamek Krölewski) Vavelyje išaugo pamažu. Me­ dinė pilis, pastatyta XII a. pradžioje ir vėliau sustiprinta, išliko ligi Kazimiero III Didžiojo laikų. 1265 m. Boleslovas V Gėdingasis visą Vavelį apstatė pastatais ir sustiprino. Čekijos ir Lenkijos karalius Vaclovas (Venceslavas) I tarp 1300 ir 1305 m. pristatė pilies mūrus ir aukštus bokštus. 1306 m. karalių rūmai sudegė. Iš Vokietijos parsikvietęs meistrų, Kazimieras III Didysis XIV a. viduryje rytinę mūrinių rūmų dalį pastatė gotikos stiliaus. Jogailos laikais 1396 m. buvo paaukštinti Vavelį supą mūrai. Jogaila paskyrė 12 nuolatinių burgrafų rūpintis karalių rūmais. Kelis kartus nukentėję nuo gais­ rų, rūmai buvo gerokai apleisti Jono Albrechto ir Aleksandro lai­ kais, bet Žygimantas Senasis 1512 m. parsikvietė iš Italijos archi­ tektus Pranciškų bei Mikalojų Kastiljonesi (Castiglione) ir Bartolomiejų Berečį (Berecci) ir renesanso stiliumi praplėtė rūmus, pasta­ tydamas šiaurinę, vakarinę ir pietinę rūmų dalis. Tada buvo pasta­ tyta Žygimanto varpinė ir 1502—1516 m. itališko tipo arkadų kie­ mas. 1536 m. rūmai vėl sudegė, bet Žygimanto Senojo rūpesčiu žy­ mūs italų architektai juos vėl atstatė ir dar gražiau išpuošė. Prie rūmų išpuošimo prisidėjo Albrechto Diurerio (Dürer) brolis Hansas Diureris. Buvo įrengta ir puošni seimų salė. ji595 m. j krū­ mai nukentėjo nuo gaisro,i bet netrukus Zigmanto III Vazos buvo suremontuoti baroko architektūros stiliumi ir išpuošti paveikslais, lubų raižiniais, marmuriniais židinių karnizais ir pan. Kardinolo Ju r­ gio Radvilos rūpesčiu, kuris tuo metu buvo Krokuvos vyskupu, rū­ mai buvo uždengti variniu stogu. Jie vėl buvo suremontuoti Vladis­ lovo IV Vazos, kuris juos sustiprino keliais bastionais. 1610 m. sostinę perkėlus į Varšuvą, Vavelio karalių rūmai ir to­ liau buvo Lenkijos karalių bei didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kart­ kartėmis naudojami, ypač vainikavimo iškilmėms. Rūmai garsėjo savo meno bei istorijos rinkiniais ir didžiulėmis šviesiomis salėmis, tarp jų vainikavimo seimo sale. XVII—XVIII a. rūmai ir jų rinki­ niai nukentėjo nuo karų ir plėšimų. 1655 m. švedams užėmus Kro­ kuvą, Vavelis buvo smarkiai apnaikintas. Didžiojo šiaurės karo me­ tu 1702 m. švedai karalių rūmuose įrengė kareivines. Dėl kareivių neatsargumo kilo gaisras ir rūmai sudegė. Išliko tik keli apatinio aukšto kambariai. Tik po 1726 m. tepradėta rūmus remontuoti, bet Augusto III laikais jie vėl buvo apleisti. 1787 m. rūmai vėl buvo remontuojami ir 1789—1792 m. buvo pastatyti dabartiniai Vavelio rytiniai mūrai. Baro konfederacijos metu rusai ir austrai rūmus buvo pavertę kariuomenės sandėliais. 1794 m. Krokuvą užėmę prūsai iš rūmų išvežė į Berlyną karališkąjį lobį — senovės Lenkijos karalių istori­

M IEST A I

349

nius vainikus, skeptrus, karaliaus brangenybes, ginklus ir kt. Per Lenkijos III padalijimą, kai Krokuva atiteko Austrijai, karališkųjų rūmų rinkinių likučiai buvo paimti austrų, o patys rūmai 1795— 1809 m. naudoti austrų kareivinėms. Krokuvos respublikos metu (1815—1846 m.) rūmai kurį laiką buvo paversti pavargėlių prie­ glauda. Po Krokuvos respublikos panaikinimo 1846 m. Krokuvą vėl užėmė austrai. Nuo tada rūmai vėl buvo paversti austrų kareivinė­ mis ir karo ligonine, kurios čia išbuvo ligi 1906 m., nuo jų Vavelio rūmai gerokai nukentėjo. Dar 1880 m. Austrijos imperatoriaus Pram ciškaus Juozapo I rūpesčiu buvo pradėti paruošiamieji darbai isto­ riniams rūmams atstatyti. Imperatorius patenkino 1905 m. Galicijos seimo prašymą, leisdamas Vavelį išpirkti iš karo ministerijos. 1906 m. Vavelio rūmai perduoti vietinei Galicijos valdžiai, ir tuoj buvo pra­ dėti rūmų valymo, remonto ir gražinimo darbai. Karalių rūmai buvo iš dalies rekonstruoti pagal senus planus ir čia įsteigtas tautinis lenkų muziejus. Nepriklausomos Lenkijos laikais Vavelio rūmai atgavo savo se­ nąją istorinę didybę ir priglaudė turtingą meno bei istorijos rinki­ n į — muziejų. Buvo surinkta ir į rūmus suvežta iš įvairių Lenkijos vietų nemaža istorinių baldų, paveikslų, skulptūrų ir kitų meno dalykų, susijusių su senovės Lenkijos karalių gyvenimu ir Lenkijos istorija. Rūmuose buvo rinkinių, susijusių su Lietuvos istorija. Greta karalių rūmų Vavelyje yra ir meno kūriniais turtinga Šv. Stanislovo katedra. Pirmosios 966 m. pastatytos medinės baž­ nyčios vietoje XI—XII a. buvo pastatyta romaniškos architektūros katedra. 1126 m. ji buvo praplėsta Boleslovo III Kreivaburnio. 1230 m. katedra nukentėjo nuo gaisro ir vėl sudegė 1306 m. Vis dėlto dalis romaniškos architektūros išliko ir randama seniausioje dabartinės katedros dalyje. Katedros atstatymas buvo pradėtas 1320 m. ir už­ baigtas Kazimiero III Didžiojo laikais 1359 m. (ji buvo vėl pašven­ tinta 1364 m.). Katedra buvo atstatyta mūrinė, dabartinės jos gotikos architektūros stiliaus pagrindais. Katedroje saugomi Lenkijos patro­ no šv. Stanislovo palaikai. Katedra buvo gerokai išplėsta Žygiman­ to I Senojo laikais ir 1520 m. prie jos buvo pristatyta labai turtinga italų renesanso stiliaus Žygimanto koplyčia. Šv. Stanislovo palai­ kams laikyti 1624 m. buvo pastatyta puošni renesanso architektūros Šv. Stanislovo koplyčia. Ilgainiui buvo įrengtos 22 koplyčios. 1716 m. buvo paaukštintos1šalutinių navų sienos. Katedroje sukaupta daug meno turtų ir paminklų, kai kurie jų net iš XIV a. Joje yra garsių paveikslų, freskų, skulptūrų, tarp jų ir Thorwaldseno darbo marmurinių statulų. Katedroje sukaupta daug religinių ir Lenkijos tautinių relikvijų. Joje buvo vainikuojami Len­

L IE T U V O S -L E N K IJO S

350

VALSTYBĖ

kijos karaliai, taigi ji tapo nelyginant tautinis Lenkijos panteonas, nes čia specialiuose mauzoliejuose, koplyčiose ir rūsyje yra dauge­ lio Lenkijos karalių ir daugelio didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, taip pat kitų žymesnių veikėjų palaikai, jų meniški sarkofagai ir karstai. Čia ilsisi Lenkijos karaliai Piastai nuo Vladislovo Uolektėlio, dau­ guma Jogailaičių, Vazų, kitų elekcinių Lenkijos karalių ir didžiųjų' Lietuvos kunigaikščių, išskyrus Augustą III ir Stanislovą Augustą Poniatovskį. Čia yra paties Jogailos, Jadvygos, Jogailos ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės 1 ir iš jos bei Jogailos kilusių Jogailai­ čių palaikai didžiuliuose marmuriniuose sarkofaguose, labai gražiai skulptūromis bei freskomis išpuoštuose. Iš jų ypač įspūdingi Jogai­ los, Jadvygos, Kazimiero Jogailaičio, Žygimanto Senojo, Žygiman­ to Augusto, Stepono Batoro, Vladislovo IV Vazos ir Jono Sobieskio karstai bei antkapiai. Yra nemažai gražių gotikinių bei renesansinių Krokuvos vyskupų antkapių. Iš žymesnių veikėjų katedroje palaidoti Tadas Kosciuška, kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, Adomas Mic­ kevičius, Julijus Slovackis ir Juozapas Pilsudskis (jo širdis palaidota Pasų kapuose Vilniuje). W. F iU p o w ic z (red.), Krakow, 1951; S t. S w ie r z - Ž a le s k i, Wawel, katedra i zamek krölewski, 1939; A . E s s e n w e in , Die mittelalterliche Kunstdenkmale der Stadt Krakau, 1869; S t. T o m k o w i c z (wyd.), Wawel. Atlas planöw, widoköw i zdjęc architektonicznych z XVII, XVIII i XIX wieku, 1908; M ę c z y i i s k i , Opisy dawnego zamku Krakowskiego; Krakow, jego kultūra i sztuka (Rocznik Krakowski, t. 6, 1904); I. L e p s z y , Krakau, 1906; L. L e p s z y , Cracow, the Royal Capital of Ancient Poland, 1912; M .A . d e B o v e t, Cracovie, 1910; K . B a k o w s k i, Dzieje Krakowa, 1911; A . L a u te r b a c h , Die Renaissance in Krakau, 1911; Przewodnik po Krakowu i okolicy, 1928t E. E s tr e ic h e r , Krakow, 1938.

5 Buvo „Alšioniškės".

351

LENKIJA TEISĖ Košičų (Koszyce) privilegija — 1374 m. vienas Lenkijos santvar­ kos pagrindų, prisidėjusių prie bajorijos politinio įsigalėjimo. N etu­ rėdamas sūnų ir norėdamas Lenkijos sostą perleisti vienai kuriai sa­ vo trijų dukterų (Kotrynai, Marijai ar Jadvygai), Vengrijos ir Lenki­ jos karalius Liudvikas I d'Anžu. už lenkų ponų ir bajorų sutikimą pripažinti vieną jo dukterų Lenkijos sosto įpėdine suteikė Košicų privilegiją, kuri atleido Lenkijos ponus ir bajorus nuo mokesčių mokėjimo valstybės naudai, išskyrus tik simbolinį 2 grašių mokestį nuo žemės lano, pažadėjo į valstybines tarnybas atskirose Lenkijos provincijose skirti tik tų provincijų gyventojus bajorus, pažadėjo karaliaus pilių seniūnais (starosta) Lenkijoje neskirti svetimšalių nei karaliaus šeimos narių, bet tik lenkus ir apribojo karo tarnybos prievolę tik Lenkijos teritorija, pažadėdamas atlyginti bajorams, jei jie būtų išvesti į karo žygius už valstybės ribų. Tai buvo pirmoji visuotinė visos Lenkijos bajorų luomo privilegija, davusi pradžią ponų ir bajorų viešpatavimui Lenkijoje. Nešavos statutai (Statuty Nieszawskie) — 1454 m. privilegijos, duotos Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio, glaudžiai siejamos su Lenkijos konstitucinės tvarkos susiformavimu. Vokiečių ordino žemių bajorai ir miestiečiai, nepatenkinti Ordino didžiojo magistro ir riterių griežta tvarka bei priespauda, pasiryžę iškovoti sau dau­ giau laisvės gretimos Lenkijos pavyzdžiu, dar 1440 m. buvo sudarę Prūsijos sąjungą, kuri 1454 m. atvirai sukilo prieš Ordino valdžią ir tuoj kreipėsi pagalbos į Lenkijos karalių Kazimierą. Sukilimui va­ dovavo turtingas Torunės miestas, prie kurio prisidėjo Dancigas, Elbingas ir Karaliaučius. Norėdami gauti lenkų pagalbos, sukilusių miestiečių ir bajorų delegatai oficialiai pasidavė Lenkijos karaliui. Kazimieras 1454 m. formaliai paskelbė Prūsijos įjungimą į Lenkiją, pažadėdamas Prūsijos gyventojams lygias teises su lenkais, specia-

352

LE N K IJA

liūs Prūsijos seimus ir tik vietos gyventojus skirti į vietos valdžios vietas. Mažosios Lenkijos didikai priešinosi Kazimiero planui pradėti Lenkijos karą su Ordinu, bet Didžiosios Lenkijos bajorai tai min­ čiai džiaugsmingai pritarė, viliojami priėjimo prie Baltijos jūros patogumų ir tikėdamiesi gauti iš karaliaus daugiau privilegijų už dalyvavimą kare. Lenkų kariuomenei nepajėgus paimti Vokiečių ordinui ištikimo Chojnicų miesto, Kazimieras paskelbė visuotinį Di­ džiosios Lenkijos bajorų šaukimą savo pajėgoms sustiprinti. Didžio­ sios Lenkijos bajorai, 1454 m. rudenį susirinkę į karo stovyklą prie Cerekvicos, prieš pradėdami kariauti, pareikalavo iš karaliaus pa­ tvirtinti ir praplėsti jų teises. Taip Kazimieras ir padarė, 1454 m. duodamas Cerekvicos privilegiją, kurioje jis pažadėjo neįvesti pa­ keitimų esamoje santvarkoje bei neskelbti karo kitaip, kaip tik vi­ sos Didžiosios Lenkijos provincijos suvažiavime ( a b s q u e c o m m u n i t e r r e s tr i c o n v e n tio n e ) , prieš kurį turėjo įvykti pavietų seimeliai ap­ svarstyti karaliaus sumanymams. Karo žygiui prieš Chojnicus antrą kartą nepavykus, Kazimieras turėjo skelbti visos Lenkijos visuotinį bajorų šaukimą. Sumobilizuo­ ti visos Lenkijos bajorai, susitelkę į karo stovyklą Kujavijos pasie­ nyje ties Opokų kaimu prie Nesavos, prieš pradėdami kariauti, vėl privertė Kazimierą duoti privilegiją, patenkinančią bajorų reikala­ vimus, panašius į anksčiau pateiktuosius prie Cerekvicos. Tos kara­ liaus nuolaidos bajorams, apimančios Cerekvicos ir Opokų privile­ gijas, kurios 'buvo tiksliau suformuluotos ir 1454 m. lapkričio mėn. kiek praplėstos, istorijoje vadinamos bendru 1454 m. Nešavos sta­ tutų vardu. Tai nebuvo viena bendra privilegija visos Lenkijos ba­ jorams, bet specialios privilegijos atskiroms Lenkijos provincijoms su kai kuriomis skirtingomis detalėmis. Nešavos statutai iš esmės pakeitė Lenkijos santvarką bajorų nau­ dai, apribodami karaliaus galią ir iškeldami bajorų seimelių reikš­ mę, sprendžiant svarbius valstybės reikalus. Karalius nustojo galios skelbti visuotinį bajorų šaukimą ar įvesti naujus įstatymus be ge­ neralinių provincijų seimelių pritarimo (n u lla s n o v a s c o n s titu tio n e s la c ie m u s n e q u e te r r ig e n is a d b e llu m m o v e r i m a n d a b im u s a b s q u e c o n v e n tio n i c o m m u n i in s in g u lis te r r is in s titu e n d a ) . Seimeliuose tu­

rėjo būti aptariami bajorų reikalai, išrenkami 4 kandidatai į teisėjo, jo padėjėjo ir teismo raštininko vietas. Nešavos statutais visos pro­ vincijos bajorų suvažiavimų, generalinių seimelių galia buvo le­ galiai suformuluota ir įgijo konstitucinės galios. Tai buvo svarbus žingsnis į bajorų reprezentacinės valdžios Lenkijoje sustiprinimą. Kai bajorai praskynė sau kelią prie įstatymų leidžiamosios valdžios

T E ISĖ

353

ir tokių svarbių valstybės reikalų, kaip mobilizacija, sprendimo, pamažu ėmė formuotis visos Lenkijos įstatymų leidžiamasis orga­ nas — bajorų atstovų seimas. Tai sudavė politinį smūgį didikams, ypač Mažosios Lenkijos ponams. Iš provincijų bajorų seimelių ats­ tovų suvažiavimų, susirenkančių į karaliaus nurodytas vietas ilgai­ niui išsirutuliojo visos Lenkijos seimai, o karaliaus taryba, sudaryta iš žymiųjų didikų, pamažu gavo senato vardą. Nesavos statutai atšaukė didikų išimtinę teisę į aukštąsias val­ stybės vietas, iš dalies suvaržė miestiečių ir kitų socialinių klasių teises bajorų naudai ir apsaugojo bajorus nuo karaliaus savivalės teismuose. Visa tai prisidėjo prie bajorijos politinio įsigalėjimo Len­ kijoje ir prie karaliaus bei didikų valdžios apkarpymo. Nors Nešavos statutai oficialiai ir suvaržė karaliaus galią, bet Kazimieras to per daug nesigailėjo, nes įsigijo vertingą bajorų pa­ ramą prieš buvusią didikų oligarchiją. Be to, didelis bajorų skaičius seimeliuose, jų tarpusavio nevieningumas ir nesiorientavimas užsie­ nio reikaluose galėjo sudaryti Kazimierui palankias sąlygas pasiekti daugiau laisvės užsienio politikoje ir ypač tvarkant Lenkijos san­ tykius su Lietuva. W.F. Reddaway (red.), The Cambridge Sejmiki ziemskie, 1895; J. Dąbiowski, O. Halecki, Dzieje unji Jagiellohskiej, ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931; J. Polski do roku 1795, t. 1—2, 1957.

History oi Poland, t. 1, 1950; A. Pawinski, Dzieje Polski šredniowiecznej, t. 2, 1926; t. 1—2, 1919— 1920; St. Kutrzeba, Historja Bardach (red.), Historja panstwa i prawa

Visliccs statutas — Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo 1346—1347 m. teisynas, pirmasis Lenkijos įstatymų rinkinys, svar­ biausias Lenkijos viduramžių teisės paminklas. Iki Vislicos statu­ to sudarymo Lenkijos teisė ir teisminė praktika rėmėsi nerašyta papročių teise, gana skirtinga įvairiose Lenkijos kunigaikštijose. Ka­ zimieras ėmėsi iniciatyvos kodifikuoti Lenkijos papročių teisę ir ją papildyti savo paties išleistais potvarkiais bei rašytiniais įstatymais. Vienydamas Lenkijos valstybę, jis rado reikalą suvienodinti įstaty­ mus ir teisminę praktiką. Kazimierui pačiam dalyvaujant, žymiau­ sieji to meto Lenkijos teisininkai— Gniezno arkivyskupas Jarosla­ vas Skotovickis (Skotowicki), buvęs Bolonijos universiteto profeso­ rius, ir Krokuvos kancleris Jonušas Stšeleckis (Strzelecki), teisių daktaras — paruošė statuto projektą, kurio yra išlikusios kelios re­ dakcijos. Nors Kazimiero teisyno įžangoje ir pareiškiama intencija sudaryti visai Lenkijai vienodą įstatymų rinkinį, bet iš tikrųjų buvo priimtos dvi kiek skirtingos teisyno versijos, viena Mažajai, kita

354

L E N K IJA

Didžiajai Lenkijai. 1346 ar 1347 m. Vislicoje susirinkęs Mažosios Lenkijos ponų seimas priėmė Vislicos statutą, o 1347 m. Didžiosios Lenkijos seimas Piotrkove priėmė Piotrkovo 1 statutą. Abi Kazimiero teisyno versijos buvo sudarytos remiantis papro­ čių teise, kuri buvo kiek skirtinga Mažojoje ir Didžiojoje Lenkijo­ je. Į teisyną buvo įtraukti ir Kazimiero išleisti įstatymai. Piotrkovo ir Vislicos statutuose yra kiek Vakarų Europos, taip pat čekų teisės įtakos, nes abu statutai buvo sudaryti iš dalies sekant Čekijos ka­ raliaus Karolio IV įstatymdavyste. Piotrkovo ir Vislicos sta­ tutuose randama dar daugiau senovės Romos bei Katalikų bažny­ čios kanoninės teisės įtakos. Buvo įtraukti ir ankstesni Lenkijos bažnytinių sinodų nutarimai, tačiau svetimi teisės elementai buvo pritaikyti Lenkijos vietos reikalams. Prie statutų buvo prijungtos ir teismo teisenos taisyklės. Nors Vislicos statutas ir pabrėžė didi­ kų bei bajorų vadovaujamą padėtį nusakydamas krašto gynimo bei administracijos reikalus, bet ir žemesnių visuomenės klasių, ypač miestiečių ir valstiečių, reikalai nebuvo pamiršti Kazimierui juos globojant. Vislicos statutas buvo surašytas lotynų kalba. Yra išlikę gana daug jo lotyniškų rankraščių, o nuo XV a. ir lenkiškų vertimų bei sąvadų. Vislicos statutas tapo Lenkijos teisės pagrindu kelioms kar­ toms. Dar XIV a. Vislicos statutas buvo kiek papildytas. Kazimiero teisynas buvo peržiūrėtas 1423 m. Vartos seime ir sudarė pagrindą bendriems įstatymams visai Lenkijai, juo rėmėsi ir vėlesnių laidų Lenkijos įstatymdavystė. Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas III pase­ kė Vislicos statuto pavyzdžiu dar 1377 m. paskelbdamas Mozūrų statutą, kuris rėmėsi Kazimiero teisynu. 1435 m. Vislicos statutas buvo įvestas ir į lenkų valdomą Raudonąją Rusią — Haličo žemes. Lenkijos teisės istorikai savo tarpe nesutaria, ar Piotrkovo ir Vislicos statutai įvedė tuos pačius įstatymus visai Lenkijai, ar ir toliau liko skirtingi Mažosios ir Didžiosios Lenkijos įstatymai. Z. Helcelis ir O. Balzeris teigė, kad Vislicos statutas buvo peržiūrėtas 1356 m. kitame Vislicos seime ir kad 1368 m. Vislicos seime Piotr­ kovo ir Vislicos statutai buvo sujungti į vieną įstatymų rinkinį, bendrą visai Lenkijai ir papildytą baudžiamosios teisės nuostatais. R. Hubė, F. Piekosinskis ir St. Kučeba (Kutrzeba) paneigė tokio bendro visai Lenkijai įstatymų rinkinio buvimą XIV a. ir teigė, kad XIV a. Mažojoje ir Didžiojoje Lenkijoje veikė skirtingi statutai. Archivum Komisji Prawniczej Polskiej Akademji Umiejętnošci, t. 2—8, 1895— 1921; Statuty Kazimierza Wielkiego w opracowaniu O. Balzera, 1947; O. Balzei, Les 1 Šiame straipsnyje buvo „Petrakavo".

T E ISĖ

355

Statuts de Casimir le Grand, 1947; O. B c tlzer, Studja nad historją prawa polskiego, 1889; O. B a lc e r , K isitoriji obščestvenno-gosudarstvennago stroja Polši, 1890; K .E . L iv a n c e v , Istorija gosudarstva i prava feodalnoj Polši XIII—XIV w ., 1958; S t. K u t r z e b a , Historją ¿rodei dawnego prawa polskiego, t. 1, 1925; M . H a n d e ls m a n , Prawo karne w Statutacb Kazimierza Wielkiego, 1909; A . W in ia r z , Prejudikaty w Statutach Kazimierza Wielkiego (Kwartalnik Historyczny, rocz. IX, 1895); F. P ie k o s in s k i, Uwagi nad ustawodawstwem wišlicko-piot.rkowskiem Krola Kazi­ mierza Wielkiego (Rozpra-vvy Wydziaiu Hist.-fiioz. Akad. Um. w Krakowie, t. 28, 1891); F. P ie k o s i n s k i , Jeszcze s!cwo o ustawodawstwie wišlicko-piotrkowskiem krola Kazimierza Wielkiego (Rozprawy Wydzialu Hist.-fiioz. Akad. Um. w Krakowie, t. 33, 1896); R. H u b e , Ustawodawstwo Kazimierza Wieikiego (Prawo polskie w 14-tym wieku, 1881); A . S ta d n ic k i, Przegląd krytyczny rozporzadzen tak zwanego Statutu Wišlickiego, 1860; Z .A . H e lc e l, Starodawnie pra.wa polskiego pomnikir t. 1, 1856.

Volumina Legiim — senovės Lenkijos ir Lietuvos įstatymų bei seimų konstitucijų rinkinys. Senovės Lietuvoje nuo XVI a. pradžios veikė oficialus Lietuvos įstatymų rinkinys — Lietuvos Statutas, ga­ lutinai suformuluotas 1588 m. Tačiau Lenkijos įstatymai nebuvo sukodifikuoti, ji neturėjo jokio oficialaus įstatymų rinkinio, ne­ skaitant trumpo ir jau pasenusio XIV a. Vislicos statuto. Tai suda­ rė nemaža sunkumų teisminėje Lenkijos praktikoje. Lenkijos seimai, nuo 1569 m. Liublino unijos bendrieji Lenkijos ir Lietuvos seimai, vis išleisdavo naujų įstatymų ir konstitucijų, kurios būdavo oficia­ liai išspausdinamos po kiekvieno seimo, bet nebuvo surinktos ar sukodifikuotos į vieną rinkinį. Nors 1588 m. Lietuvos Statutas nie­ kada nebebuvo pakeistas ar perredaguotas, bet seimai priimdavo nemažai konstitucijų. Perspausdinant lenkiškąjį 1588 m. Lietuvos Statuto vertimą XVII—XVIII a., nuo 1619 m. prie jo paprastai bū­ davo pridedamas ir Lietuvos Tribunolo 1581 m. įsteigimo aktas bei įvairios seimų priimtos konstitucijos, galiojančios Lietuvoje; Tai la­ bai palengvino Lietuvos teisminę praktiką. Tačiau Lenkijos teismai tokio rinkinio neturėjo ir jo pasigesdavo. XVIII a. pradžioje kilo mintis surinkti visus Lenkijos įstatymus bei seimų nutarimus ir juos išspausdinti chronologine tvarka. V ar­ šuvos vienuolių pijorų pastangomis, vyskupo Juozapo Zaluskio ini­ ciatyva ir buvo sudarytas toks Lenkijos įstatymų ir Lietuvos-Len­ kijos bendrųjų seimų konstitucijų rinkinys, paprastai vadinamas „Volumina Legum". Nuo 1732 ligi 1782 m. Varšuvos pijorai su­ rinko ir savo spaustuvėje Varšuvoje išspausdino 8 tomus to rinki­ n io — „Leges, statutą, privilegia Regni Poloniae, Magni Ducatus Lithuaniae omniumąue provinciarum..." Čia chronologine tvarka bu­ vo surinkti įstatymai, išleisti Lenkijoje nuo 1347 ligi 1780 m. ir, Lietuvoje nuo 1569 m. Į rinkinį neįėjo tik senieji Lietuvos įstaty­

356

LE N K IJA

mai bei Lietuvos Statutai, taip pat nebuvo įtraukti ir senieji Mozū­ rų įstatymai. Išspausdindami „Volumina Legum" pijorai atliko labai svarbų darbą. Galimas dalykas, jog kai kurie pasimetę ar dingę senesnių seimų nutarimai ir nebuvo' įtraukti, vis dėlto pijorų laida, nors ir privatinė bei neoficiali, turėjo įstatymų galios teisminėje Lenkijos ir iš dalies Lietuvos praktikoje ligi 1795 m. padalijimo, o vėliau sudarytoje Varšuvos kunigaikštijoje ligi 1808 m. Napoleono kodekso įvedimo. Kadangi XVII—XVIII a. buvo prisirinkę nemažai seimų konsti­ tucijų, galiojančių Lietuvoje, Lietuvos teismų darbui palengvinti 1783 m. Varšuvoje buvo išspausdinti, abėcėline tvarka surinkti Lie­ tuvos įstatymai — Lietuvos Statuto nuostatų ir su Lietuva susijusių seimų konstitucijų rinkinys — ,,Prawa z Statutu W. X. Litewskiego y Konstitucyi... wedlug alfabetu zebrane". Į šį rinkinį įėjo ir XV a. antrosios pusės Kazimiero teisynas bei 1529 m. Lietuvos Statutas. Lietuvoje ir kitose buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos že­ mėse, tarp jų Gudijoje ir dalyje Ukrainos, Lietuvos Statutas veikė ir po Lietuvos-Lenkijos padalijimų. Dėl to Petrapilyje Rusijos im­ perijos senato 1811 m. buvo išleistas oficialus rusiškas Lietuvos Statuto vertimas su nuorodomis į Lietuvą liečiančias konstitucijas. Lietuvos Statutas, taip pat Varšuvos pijorų ,,Volumina Legum" rin­ kinys, tiek kiek jame buvo Lietuvos Statuto papildymų, galiojo ligi 1840 m. Rusijos imperijos vadinamuose Šiaurės—Vakarų ir Pietų— Vakarų kraštuose, t. y. Lietuvoje, Gudijoje ir didelėje Ukrainos da­ lyje. Varšuvos pijorų rinkinio ,,Volumina Legum" 8 tomai buvo per­ spausdinti Juozapo Ohryzkos rūpesčiu Petrapilyje 1859—1860 m. titulu „Volumina Legum, przedruk zbioru praw staraniem xx. pijarow w Warszawie, od roku 1732 do roku 1782, wydanego". Ta pačia proga buvo perspausdintas ir anksčiau pijorų sudarytas „Volumina Legum" aštuonių tomų dviejų dalių indeksas. ,,Volumina Legum" yra svarbus istorijos šaltinis Lenkijos ir Lie­ tuvos praeičiai tirti. Tačiau naudojant jį Lietuvos istorijai tyrinėti reikia turėti omenyje, kad ne visi bendrųjų su lenkais seimų nu­ tarimai, arba konstitucijos, galiojo Lietuvoje. Įstatymų galios Lie­ tuvoje turėjo tik tos į „Volumina Legum" įtrauktos konstitucijos, kuriose buvo įsakmiai nurodyta, kad jos taikomos ir Lietuvai, arba kurios buvo priimtos vien tik Lietuvos reikalams ir neturėjo galios Lenkijoje. Kadangi pijorų „Volumina Legum" laida ir vėliau perspausdinti Ohryzkos „Volumina Legum" 8 tomai apėmė seimų konstitucijas tik ligi 1780 m., Krokuvos mokslų akademija 1889 m. mokslo rei­

IK I

U N IJO S

SU

L IE T U V A

357

kalams išleido 9-ą „Volumina Legum" tomą, apimantį 1780—1792 m. bendrųjų Lietuvos-Lenkijos seimų konstitucijas. To tomo apžvalgą pateikė Lenkijos teisės istorikas O. Balzeris 1890 m. žurnale „Kwartalnik historyczny". Pagaliau 10-as „Volumina Legum" tomas, į kurį įėjo 1793—1795 m. konstitucijos, buvo išleistas 1952 m. Poz­ nanės mokslo bičiulių draugijos. Taigi dabar yra 10 „Volumina Le­ gum" tomų. Leges, statuta, constitutiones privilegia Regni Poloniae, Magni Ducatus Lithuaniae, omniumque..., Collegii Varsaviensis Scholarum Piarum, t. 1—8, 1732—1782; Volumi­ na Legum, przedruk zbicru praw staraniem xx. pijarow w Warszawie, od roku 1732 do roku 1782 wydancgo, nakl. Jozafata Ohryzki, t. 1—-8, 1859-—1860; Volumina Le­ gum, t. 9, nakl. Komissyi Prawniczej Akademii Umiejętnošci w Krakowie, 1889; Z. Kaczmaiczyk (red.), Volumina Legum, t. 10, nakl.; Towarzystwa Przyjaciol nauk w Poznaniu, 1952; Inwentarz Voluminow Legum, przedruk wydania xx. pijarow: częšč pierwsza do tomow 1—6, częšč druga do tomow 7—8, 1860.

IKI UNIJOS SU LIETUVA Krašto istorija. V a l s t y b ė s į k ū r i m a s i r p i r m i e j i P i a s t a i (ligi 1238 m.). Vakarų slavų kiltys, iš kurių ilgainiui su­ sidarė lenkų tauta, dar priešistoriniais laikais gyveno išilgai Vyslos ir Oderio upių, tarp Baltijos jūros ir Karpatų kalnų. Apie lenkų valstybės kūrimąsi IX a. antrojoje pusėje ir X a. pradžioje išliko tik legendinių žinių, pagal kurias, politinis lenkų vienijimas kon­ centravosi apie Krokuvą, kaip Mažosios Lenkijos, ir Gniezną, kaip Didžiosios Lenkijos, centrus. Vokiečiams jau nukariavus daugelį vakarinių slavų sričių į rytus nuo Elbės ir Salės upių, lenkai, ne­ norėdami susilaukti panašaus likimo, ėmė vienytis ir įkūrė bei iš­ plėtė savo nepriklausomą valstybę, valdomą energingų Piastų di­ nastijos kunigaikščių, kilusių iš Didžiosios Lenkijos. Valstybės kūrimas vyko dar prie pirmųjų IX a. legendinių Gniezno kunigaikščių Piastų; rašytinės žinios prasideda tik nuo 963 m., kai pirmasis istorinis Didžiosios Lenkijos kunigaikštis Mieškas I (Mieszko I, Mieczyslaw; 963—992), sujungęs savo valstybėje va­ karų slavų kiltis išilgai Oderio ir Vyslos, taip pat prijungęs Mažosios Lenkijos sritis, prieš tai buvusias Čekijos kunigaikščių valdžioje, pasipriešino vokiečių veržimuisi į slavų gyvenamas žemes. Vedęs čekų kunigaikštytę Dobravą !, Mieškas su lenkais 966 m. priėmė 1 1 Kitur „Dubravka".

358

L/

'

LE N K IJA

krikščionybę (katalikybę) į š čekų, o jo žmonos kapelionas Jordanas, čekų vienuolis, tapo pirmuoju Poznanės vyskupu. , Lenkų valstybės ir naujai įkurtos Poznanės vyskupijos santykiai su Vokietijos imperatoriais pasidarė pagrindinė pirmųjų Piastų pro­ blema. Mieškas I buvo priverstas mokėti vokiečiams duoklę nuo dalies savo vakarinių žemių, taigi pripažinti Vokietijos imperatoriaus viršenybę bent į tas sritis. Bet jis bandė išlaikyti Poznanės vysku­ piją nepriklausomą nuo vokiečių Magdeburgo arkivyskupo, kuris kišosi ir į Čekijos bažnyčią, iš kur krikščionybė atėjo į Lenkiją. Len­ kijos bažnyčios administracinės nepriklausomybės nuo Vokietijos pasiekė Mieško sūnus Boleslovas I Narsusis (Boleslaw Chrobry; 992—1025), narsiai kariavęs su vokiečiais ir išplėtęs savo valstybę į plačią karalystę, užėmusią Pamarį, Sileziją, Luzatiją, Moraviją ir dalį rytų slavų žemių. Popiežiui Silvestrui II pritariant, Lenkijoje buvo įkurta savarankiška Gniezno arkivyskupija. 1000 m. į Gniezną pas Boleslovą I atvykęs imperatorius Otonas III pripažino Lenkijos bažnyčios administracinį atskyrimą nuo Magdeburgo arkivys­ kupijos, o Boleslovas pažadėjo bendradarbiauti su imperatoriumi. Vėlesnis imperatorius Henrikas II bandė Boleslovą priversti pripa­ žinti imperatoriaus viršenybę, bet Boleslovas, popiežiui pritariant, 1025 m. buvo Gniezno arkivyskupo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip Boleslovas tapo pirmuoju Lenkijos karaliumi ir pasiekė visiš­ kos Lenkijos politinės ir bažnytinės nepriklausomybės nuo Vokieti­ jos imperijos. Po Boleslovo I mirties Lenkija vėl ėmė silpnėti, valdoma Mieš­ ko II (1026—1034), tada nuo Lenkijos atskilo Silezija, Pamarys (Pomeranija), Mozūrai (Mazovija) ir kitos sritys, o pati Lenkija buvo nuolat kaimynų puldinėjama. Po Mieško II mirties prasidėjus vidaus suirutei, Lenkija atrodė politiškai subyrėsianti, bet Kazimie­ ras I Atstatytoj as (Kazimierz Odnowiciel; 1040—1058) sugebėjo vėl įvesti tvarką, atgauti Mozūrus ir Sileziją, sustiprinti savo valdžią per savo įvestus centrinius ir provincijų urėdus. Kazimiero I sūnus Boleslovas II Drąsusis (Boleslaw Smialy; 1058—1080), palaikydamas popiežių Grigalių VII jo kovose su imperatoriumi Henriku IV, vėl pasiekė karaliaus karūnos 1076 m. ir buvo toks galingas, jog kišosi į kaimyninės Vengrijos, Čekijos ir Kijevo Rusios reikalus; po jo mirties prasidėjusį Lenkijos smukimą ir ¡skilimą sustabdė kunigaikš­ tis Boleslovas III Kreivaburnis (Boleslaw Krzywousty; 1102—1138), sėkmingai Lenkiją gynęs nuo vokiečių veržimosi į rytus. V a l s t y b ė s s u s k i l i m o l a i k o t a r p i s (1138—1305). Len­ kijos padėtis labai pasunkėjo, kai Boleslovas III 1138 m. Lenkiją padalijo savo sūnums ir testamentu nustatė sosto paveldėjimo tvar-

IKI U N I J O S

SU

359

LIE T U V A

C ką, norėdamas užkirsti kelią savitarpio kovoms tarp savo sūnų ir -jų įpėdinių. Savo testamentu jis sukūrė valstybės pakraščiuose Si­ lezijos, Mazovijos, vakarinės Didžiosios Lenkijos ir rytinės Mažosios Lenkijos (su Sandomiru) paveldimas kunigaikštijas, valdomas jo sūnų ir po jų būsimų įpėdinių, o centrinės Lenkijos žemės nuo Kro­ kuvos ligi Pamario turėjo būti valdomos amžiumi vyriausio Piastų šeimos nario, kuris nors ir neturėdamas karaliaus titulo turėjo būti laikomas vyriausiuoju visos Lenkijos kunigaikščiu ( d u x t o t i u s P olo n ia e ) .

Nuo 1138 m. padalijimo ir Boleslovo III mirties Piastų dinastija suskilo į kelias linijas, prasidėjo feodalinis valstybės suskilimo lai­ kotarpis, trukęs daugiau negu 150 metų. Lenkija iš pradžių suskilo į 4, vėliau į 8 pagrindinių Piastų šeimos linijų valdomas kunigaikš­ tijas, kurios savo keliu susiskaldę į dar smulkesnes kunigaikštijas, nuolat tarpusavyje kovojančias. Kartu vyko nuolatinės varžybos tarp Piastų šeimos narių dėl vyriausio titulinio Krokuvos; kunigaikš­ čio sosto. Į tas kovas ėmė kištis imperatorius ¡su kitais Vokietijos kunigaikščiais, taip pat kitos kaimyninės valstybės, bandydamos pasinaudoti beveik visišku centrinės valdžios išnykimu. Nors vie­ nam ar kitam Piastui ir pavykdavo kuriam laikui užimti Krokuvos sostą (vienas jų, Pšemislas II (Przemysl II) 1295 m. buvo net vaini­ kuotas Lenkijos karaliumi), bet Krokuvos kunigaikščio vyriausios valdžios paprastai nepripažindavo kiti kunigaikščiai. Nuo Lenkijos visai atskilo Pamarys su Štetinu, taip pat ir Silezija, kuri pateko vokiečių įtakon ir masinės vokiečių imigracijos dėka ilgainiui buvo suvokietinta. r k) Nuo XIII a. pradžios Lenkijos padėtį silpnino- dar ir kiti jai ne­ palankūs įvykiai. Mozūrų kunigaikštis Konradas, nebegalėdamas apsiginti nuo prūsų puolimų, 1226—1230 m. pakvietė į Pavyslį Vo­ kiečių ordiną, kuris įsigalėjęs Vyslos žemupyje ir nukariavęs prū­ sus pasidarė pavojingai agresyvus Lenkijos kaimynas. 1308 m. Or­ dinas užėmė rytinį .Pamarį su Vyslos žiotimis ir atkirto Lenkiją nuo Baltijos jūros. Jau XII a. ir ypač nuo XIII a. pradžios Lenkija ne­ maža kentėjo nuo jotvingių ir lietuvių puldinėjimų. XIII a. pabai­ goje lietuviai pasiekdavo net ir tolimąją Krokuvą. Apie XIII a. vidurį Lenkiją smarkiai nusiaubė totoriai. Batu vadovaujamos to­ torių gaujos, žygiuodamos per Lenkiją ir viską naikindamos, sude­ gino Sandomirą bei Krokuvą ir 1241 m. ties Liegnitzu sumušė Si­ lezijos. kunigaikščius. Kitas totorių užpuolimas 1259 m. vėl sunaiki­ no Lenkijos dalį. Totoriai pasidarė pavojingi Lenkijos kaimynai, pavergę rusų gyvenamąsias sritis. Sunaikintos Lenkijos kunigaikš­ čiai, norėdami atkurti kraštą, ėmė kviestis kolonistų. Tai sudarė

360

LE N K IJA

palankias sąlygas vokiečių kurdinimuisi Lenkijoje. Vokiečių amati­ ninkai ir pirkliai ypač dideliais būriais kūrėsi Lenkijos miestuose, gavę įvairių mokestinių lengvatų ir savivaldybės teises. Ilgainiui didelė vokiško elemento dalis sulenkėjo, bet iš pradžių kai kurioms Lenkijos sritims grėsė suvokietinimas, kaip kad atsitiko su Silezija. Didelį pavojų Lenkijos nepriklausomybei kėlė ir kaimyninė Čekija, kurios karalius Vaclovas II užvaldė Lenkiją ir 1300 m. buvo vaini­ kuotas Lenkijos karaliumi. Taip kuriam laikui Lenkija buvo pri­ jungta prie Čekijos. Lenkijos valstybei susiskaldžius ir subyrėjus į smulkias kunigaikš­ tijas, pamažu ėmė kilti žemvaldžių bajorų reikšmė ir įtaka, politi­ niame gyvenime. Taip pat sustiprėjo ir dvasininkų, suinteresuotų ne tik bažnytine, bet ir politine lenkų vienybe, įtaka. Katalikybė tuo metu buvo vienas lenkus jungiantis elementas. L e n k i j o s - v a l s t y b ė s a t k ū r i m a s ir p a s k u t i n i e j i P i a s t a i (1306—1370). Nepaisant feodalinio bei valstybinio susi­ skaldymo, Lenkijos valstybę vėl atkurti pavyko energingam Kujavijos kunigaikščiui Vladislovui Uolektėliui (Wladyslaw Lokietek; 1306—1333), kuris 1305 m. mirus Čekijos ir kartu Lenkijos karaliui Vaclovui II bei kitais metais jo sūnui Vaclovui III, turėdamas po­ piežiaus Bonifaco VIII moralinį pritarimą, vengrų padedamas ir pasinaudodamas lenkų bajorų patriotizmu, 1306 m. užėmė Kroku­ vą, visą Mažąją Lenkiją bei Sileziją ir pasidarė vyriausiuoju Len­ kijos kunigaikščiu, nepaisydamas vokiečių miestiečių opozicijos ir net sukilimo prieš jį. 1314 m. užėmęs Didžiąją Lenkiją, Vladislovas vėl suvienijo Lenkijos provincijas ir atkūrė Lenkijos nepriklauso­ mybę nuo užsienio valdovų. Pasinaudodamas Vokietijoje vykusiais dinastiniais ginčais ir vidaus kovomis dėl sosto Čekijoje, Vladislo­ vas 1320 m. vainikavosi Lenkijos karaliumi. Visas jo viešpatavimas buvo nepaliaujama kova prieš vidaus anarchiją ir užsienio priešus, ypač prieš Ordiną, dar 1308 m. užėmusį Pamarį, ir prieš Čekiją, kurios karaliai vis tebereiškė pretenzijas į Lenkijos sostą. Savo pa­ dėčiai sustiprinti jis suartėjo su Vengrija, 1320 m. išleisdamas savo dukterį Elzbietą už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto d'Anžu (d'Anjou), ir 1325 m. sudarė sąjungą su didžiuoju Lietuvos kunigaikš­ čiu Gediminu, kurio dukterį Aldoną vedė Vladislovo Uolektėlio sūnus Kazimieras, Lenkijos sosto įpėdinis. Sąjunga su Lietuva apsaugojo Lenkiją nuo lietuvių puldinėjimų. Kartu Vladislovas Uolektėlis įsi­ gijo sąjungininką bendrose Lenkijos ir Lietuvos kovose su Ordinu. 1331 m. Lenkijos bendradarbiavimas su Lietuva prieš Ordiną nu­ trūko, Ordinas vėl ėmė veržtis į Lenkiją, bendradarbiaudamas su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu, kuris dar 1329 m. buvo

IKI

U N IJO S

SU

LIE T U V A

361

užėmęs beveik visą Sileziją, o jos kunigaikščiai Piastai tapo Čeki­ jos karaliaus vasalais. Naujai atsikūrusi Lenkijos valstybė atsidūrė dideliame pavojuje, kai Vladislovas Uolektėlis mirė 1333 m. Po savo tėvo mirties 1333 m. paveldėjęs sostą Kazimieras III Di­ dysis (Kazimierz III Wielki; 1333—1370), paskutinis ir pats žymiau­ sias iš Piastų, savo diplomatiniais gabumais sugebėjo išvesti Lenki­ ją iš pavojų ir ją padaryti galinga valstybe. Grįsdamas savo užsie­ nio politiką labiau diplomatija negu karais, 1335 m. Kazimieras su­ sitaikė su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu, kuris atsisakė savo pretenzijų į Lenkijos karaliaus titulą, bet už tai pasilaikė Si­ leziją; 1343 m. kompromisine Kališo taika Kazimieras baigė Len­ kijos ginčus su Ordinu, pripažindamas Ordinui Pamarį, bet atgau­ damas kelias, smulkesnes Ordino užimtas Lenkijos sritis. Už Silezi­ ją ir Pamarį įsigijęs taiką pietuose bei vakaruose ir būdamas sąjun­ goje su Vengrija, Kazimieras ėmė siekti teritorinių kompensacijų rytuose. 1340 m. jis pradėjo karus su Lietuva ir totoriais dėl Haličo bei Voluinės žemių, 1350 ir 1366 m. sutartimis su Lietuva laimė­ damas visą Haličą ir dalį vakarinės Voluinės su Lvovu. Karui su Lietuva vėl atsinaujinus, buvo priverstas užleisti Lietuvai Voluinę, Haličas liko Lenkijai. Kazimieras nusipelnė Didžiojo vardą ypač dėl savo sėkmingos vidaus politikos, pabaigdamas valstybės vieni­ jimo darbą, įvesdamas centrinę administraciją visai Lenkijai, sta­ tydamas pilis pasieniams ginti, steigdamas‘miestus, kviesdamas ko­ lonistus vokiečius ir žydus, skatindamas prekybą ir amatus, kelda­ mas ekonominį krašto lygį, sudarydamas pirmąjį rašytą teisyną (1347 m. Vislicos ir Piotrkovo 1 Statutai), 1364 m. įsteigdamas Kro­ kuvos universitetą. Kadangi neturėjo sūnaus, susitaręs su bajorais, Kazimieras savo įpėdiniu paskyrė sesers Elzbietos sūnų, Vengrijos karalių Liudviką, kuris pažadėjo patvirtinti visas bajorų ir dvasi­ ninkų privilegijas. Nuo to Lenkijoje pradėjo kilti žymiųjų bajorų, vadinamų ponais, politinė reikšmė. N u o u n i j o s su V e n g r i j a li gi u n i j o s su L i e t u ­ v a (1370—1386). Tai buvo trumpas, bet labai reikšmingas laikotar­ pis Lenkijos istorijoje. Paskutiniam Piastui Lenkijos soste Kazimie­ rui Didžiajam 1370 m. mirus, Lenkijos karaliumi (1370—1382) tapo Vengrijos karalius Liudvikas d'Anžu ir Lenkija atsidūrė persona­ linėje unijoje su Vengrija. Liudvikas labiau rūpinosi Vengrijos rei­ kalais ir už siavo nuopelnus Vengrijai gavo Didžiojo vardą, bet Lenkija jis mažai tesidomėjo, nuo jos atskyrė Haličą ir prijungė 1 B uvo

„P etrik o v o " .

23. K- Avižonis.

LE N K IJA

362

prie Vengrijos, o pačios Lenkijos valdymą paliko savo motinos Elzbietos ir lenkų ponų rankose. Tai buvo labai palankios sąlygos Lenkijos ponų politinei galiai kilti. Kartu augo ir šiaip bajorų ( szla c h ta ) reikšmė. Kadangi Liudvikas neturėjo sūnų, Lenkijoje susidarė stipri opozicija prieš jo planą Lenkijos sosto įpėdine paskirti vieną savo dukterų. Tačiau padedant jo motinai Elzbietai ir Mažosios Len­ kijos ponams. Liudvikui pavyko dėl to susitarti su Lenkijos ponais ir bajorais, o už tai Liudvikas 1374 m. Košicų privilegija patvirtino visas ligi tol bajorų įsigytas teises ir jas išplėtė. Ši privilegija tapo Lenkijos santvarkos ir politinio bajorų įsigalėjimo kertiniu akme­ niu. Karaliaus padėtis Lenkijoje pasidarė priklausoma nuo susitari­ mo su jos ponais ir bajorais, Liudviko į Lenkijos sostą numatytai vyriausiajai dukteriai Kot­ rynai 1378 m. mirus, Lenki j o,si sostui paveldėti buvo paskirta kita jo duktė Marija, imperatoriaus Karolio IV sūnaus Zigmanto Liuk­ semburgiečio sužadėtinė, Lenkijoje nepopuliari dėl savo ryšių su Vokietija. 1382 m. Liudvikui mirus, Marija buvo karūnuota Vengri­ jos karaliene, o Lenkijoje prasidėjo tarpuvaldžio netvarka. Lenkai, nebenorėdami toliau likti personalinėje unijoje su Vengrija, nepri­ pažino Marijos savo valdove, bet savo tarpe ilgai negalėjo susitarti dėl sosto įpėdinio; prasidėjo net naminis karas. Jaunosios Liudviko dukters Jadvygos motinos Elzbietos Bosnietės pastangomis pavyko prikalbinti Mažosios Lenkijos ponus savo sosto įpėdine pripažinti mažametę Jadvygą 1383 m. Košicų (Kassa, Vengrijoje) susitarimu. Jadvyga 1384 m. atvyko į Krokuvą ir buvo karūnuota Lenkijos „karaliumi". Taip pasibaigė tarpuvaldis ir val­ džia atiteko į ponų rankas, kurie jaunajai Jadvygai ėmė dairytis vyro. Dar prieš jai atvykstant į Lenkiją, Jadvyga jau buvo suža­ dėta su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu, bet lenkai ne­ norėjo turėti vokiečio savo karaliumi. Atsiradus įvairiems kandida­ tams į Jadvygos vyrus, pasirinkimą nulėmė politiniai ir ekonomi­ niai Lenkijos ponų išskaičiavimai. Pagrindinės Mažosios Lenkijos ponų šeimos dar 1383 m. buvo užmezgusios ryšius su didžiuoju Lie­ tuvos kunigaikščiu Jogaila, nes tuo jie tikėjosi įsigyti dvarų ir kur­ tis Lietuvos valdomuose derlinguose Voluinės bei Podolės kraštuose ir Mažosios Lenkijos miestų prekybai gauti priėjimo prie Juodosios jūros per Lietuvos teritoriją. Prie Mažosios Lenkijos ponų pamažu prisijungė ir Didžiosios Lenkijos ponai, tikėdamiesi įsigyti lietuvių paramos prieš bendrą priešą — Ordiną. Lenkijos ponų ir Jogailos atstovų derybos galutinai buvo baigtos 1385 m. Krėvos 1 aktu, kuris B uvo

„ K ria v o " .

IKI U N I J O S

SU

LIE T U V A

363

padėjo ¡kertinį akmenį tolesniems Lenkijos ryšiams su Lietuva bei sudarė pagrindą Lenkijos ir Lietuvos politinei sąjungai, nuo Jogai­ los laikų besivystančiai personalinės unijos linkme. 1386 m. Kroku­ voje Jogaila buvo pakrikštytas Vladislovo vardu ir po vestuvių su Jadvyga karūnuotas Lenkijos karaliumi. Kališo taika — sutartis tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino, suda­ ryta 1343 m. popiežiaus kurijai tarpininkaujant. Šia sutartimi Ordi­ nas grąžino Lenkijai kelias smulkesnes, vėliausiai nukariautas sri­ tis, bet Lenkijos karalius Kazimieras Didysis pripažino Ordinui Pa­ marį, Kulmą ir kitas žemes, taip išsižadėdamas Lenkijos priėjimo prie Baltijos jūros. Po Kališo taikos sudarymo, nebepajėgdamas plėsti savo karalystės į vakarus, Kazimieras ėmė veržtis į rytus, bandydamas nukariauti žemes į rytus nuo Lenkijos. Po Kališo tai­ kos sutarties nustojo prasmės ankstyvesnė Kazimiero sąjunga su Lietuva prieš Ordiną ir prasidėjo ilgi Lietuvos ir Lenkijos karai, besivaržant dėl Haličo ir Voluinės žemių. KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI

Kazimieras I Atstatytoj as, arba Taikusis (Kazimierz I Odnowiciel; 1015—1058), Lenkijos karalius (1034—1058), Mieško II sūnus. Už mažametį Kazimierą Lenkiją valdė jo motina Riksa. 1034 m. pa­ skelbtas Lenkijos karaliumi, 1037 m. pabėgo į Vengriją, savo moti­ nos ir bajorų išvarytas iš Lenkijos, kurioje paskui įsigalėjo anar­ chija ir daugelis lenkų grįžo pagonybėn. Krokuva ir Gnieznas buvo paimti Čekijos (Bohemijos) kunigaikščių. Vokietijos imperatoriaus Henriko III padedamas, Kazimieras 1041 m. atkariavo didelę Len­ kijos dalį, atstatė tvarką ir vėl įvedė krikščionybę, kuriai stiprinti steigė vienuolynus, Kazimieras vedė didžiojo Kijevo kunigaikščio Vladimiro dukterį. 1054 m. užėmė dalį Silezijos ir Mozūrų. Kariavo su prūsais, bet čia jam nesisekė, nes buvo priverstas mokėti jiems duoklę. Kazimieras II Teisingasis (Kazimierz II Sprawiedliwy; 1138— 1194), Lenkijos karalius (1177—1194), Boleslovo III jauniausias sū­ nus. Jo tėvas 1139 m. mirdamas buvo padalijęs Lenkiją 4 savo sū­ nums. Kazimierui vėl pavyko sujungti Lenkiją ir užimti karaliaus sostą 1177 m., savo priešus privertus bėgti į Voluinę ir Lietuvą, at­ kariavus kelias Lenkijos anksčiau valdytas sritis. Buvo gabus valdo­ vas. 1180 m. sušaukė Lenčicoje didikų suvažiavimą, kuris pripaži-

LE N K IJA

364

no Kazimiero įpėdiniams paveldėjimo teises į Lenkijos sostą; už tai Kazimieras suteikė bajorams ir dvasininkams privilegijų. Lenčicos suvažiavimas laikomas vėlyvesnės Lenkijos Ponų tarybos (senato) pagrindu. Kazimieras įstatymais globojo valstiečius. Po kelių kovų su vengrais atnaujino sutartį, nustatančią Karpatų kalnus siena tarp Lenkijos ir Vengrijos. 1192 m. ir kitais metais kariavo su prūsais ir jotvingiais, kurie nuolat puldinėjo Lenkijos žemes. Kazimieras III Didysis (Kazimierz Wielki; 1310—1370), Lenkijos karalius (1333—1370), Vladislovo Uolektėlio (Loketkos) ir Kališo kunigaikštytės Jadvygos sūnus. K a z i m i e r o v i d a u s p o l i t i k a . Būdamas didelis valstybi­ ninkas, Kazimieras baigė Lenkijos vienijimo darbą, pasiekė jos kon­ solidacijos viduje ir didelės kultūrinės bei materialinės krašto pa­ žangos. Jam pavyko baigti nesantaiką bei varžybas dėl galios tarp Didžiosios ir Mažosios Lenkijos ir įjungti į! savo valstybę Mozūrus bei Kujaviją. Užbaigęs Lenkijos vienijimą, Kazimieras perorgani­ zavo jos administraciją, įsteigdamas Lenkijos kanclerio, maršalkos ir iždininko vietas ir skirdamas seniūnus provincijai valdyti. Per­ organizavo valstybės finansus, įvedė visuotinį bajorų žemvaldžių šaukimą kraštui ginti, pastatė nemaža pilių šiaurės ir rytų pasieniui saugoti, steigė miestus, į kuriuos kvietė vokiečių kolonistus, davė miestams savivaldybės teises (vadinamąją „vokiečių teisę"), išvystė prekybą, muitais bei kitomis priemonėmis globojo ją ir amatus, rėmė statybą (rado Lenkiją „medinę", paliko ją „mūrinę"), leido1 žydams apsigyventi Lenkijoje, suteikė jiems privilegijų ir juos globojo, vei­ kiamas savo meilužės žydės Esteros (Esterka). Norėdamas turėti' tą pačią teisę visame krašte, Gniezno arkivyskupo Jaroslavo Skotovickio (buvusio Bolonijos universiteto profesoriaus) padedamas, Ka­ zimieras kodifikavo Didžiosios ir Mažosios Lenkijos įstatymus 1347 m., sudarydamas pirmąjį Lenkijos rašytą teisyną, Piotrkovo 1 ir Vislicos statutus. Siekdamas tos pačios teisminės santvarkos visoje Lenkijoje, 1356 m. Kazimieras įsteigė vyriausiąjį apeliacijos teis­ mą. Krašto gerovei kelti greta miestiečių Kazimieras ypač globojo savo, taip pat kitų dvarų valstiečius, gynė juos nuo bajorų prie­ spaudos, griežtomis, net mirties bausmėmis bausdamas valstiečių skriaudėjus. Už tai jis buvo dažnai vadinamas valstiečių karaliumi. Bajorų ir dvasininkų įsigytas teises Kazimieras taip pat gerbė. Ne­ turėdamas sūnaus Kazimieras pripažino savo sesers Elzbietos, iš1 B uvo

„ F etrik o v o " .

IK I U N I J O S

SU

LIE T U V A

365

tekėjusios už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto d'Anžu, sūnų Liudviką savo sosto įpėdiniu, kuris prižadėjo patvirtinti Lenkijos bajorų ir dvasininkų privilegijas ir skirti tik lenkus į valdžios vie­ tas. Kazimieras taip pat globojo mokslą ir meną. Bolonijos univer­ siteto pavyzdžiu 1364 m. gegužės 12 d. įsteigė Krokuvos universi­ tetą, apdovanojo jį žemėmis irį turtais, pakvietė žymių profesorių. Kazimieras taip pat įsteigė kelias mokyklas ir ligonines. Dėl to jis Lenkijos istorijoje nusipelnė Didžiojo vardą. Žuvo 1370 m. per medžioklę dėl nelaimingo atsitikimo, palikdamas Lenkiją galingą valstybę. Su jo mirtimi pasibaigė tiesioginė Lenkijos valdovų Piastų linija, valdžiusi Lenkiją apie 530 metų. K a z i m i e r o u ž s i e n i o p o l i t i k a . Būdamas gabus diplo­ matas, Kazimieras apsaugojo Lenkiją nuo daugelio pavojų ir ją smar­ kiai išplėtė, įjungdamas daug kaimyninių žemių, nors kai kurių anksčiau Lenkijos valdytįų žemių ir turėjo atsižadėti. Jis pats užaugo Lenkijos kovų su Čekija ir Vokiečių ordinu metu. Jam paveldint sostą iš savo tėvo Vladislovo Uolektėlio, čekai buvo užėmę Sileziją, o jų karalius Jonas Liuksemburgietis pretendavo į! Lenkijos sostą. Vokiečių ordinas buvo nukariavęs bei įsitvirtinęs Pamaryje ir Len­ kijai grėsė pavojus iš Lietuvos ir totorių pusės. Kazimieras Lenkiją išvedė iš visų tų pavojų. 1335 m. Trentčino sutartimi susitarė su Čekijos karaliumi Jonu, kuris atsisakė savo pretenzijų į Lenkijos karaliaus titulą ir už tai pasilaikė Sileziją. Vėliau kovos su Čekija dėl Silezijos atsinaujino, bet Vengrijai ir popiežiui įsikišus, taika atstatyta 1346 m. Kazimiero padėtis gerokai palengvėjo mirus Če­ kijos karaliui Jonui ir jo sūnų Karolį IV išrinkus Vokietijos impe­ ratoriumi. Po kelių nesėkmingų žygių prieš kryžiuočius Kazimieras bandė diplomatiškai sustabdyti Vokiečių ordino veržimąsi į lenkų ir kitų vakarinių slavų gyvenamas žemes bei atgauti kai kurias Vo­ kiečių ordino užimtas sritis. Kazimieras veikė per popiežiaus kuriją prieš Ordiną. Popiežius atsiuntė savo legatus 1339 m. Varšuvon Or­ dino ir Lenkijos bylai nagrinėti. Legatų sprendimas buvo palankus Lenkijai, nes legatai įsakė Ordinui grąžinti dalį užimtų žemių ir su­ mokėti už padarytus nuostolius, bet Ordinas legatų neklausė. Ginčai tarp Ordino ir Lenkijos buvo baigti kompromisine 1343 m. Kališo taika, kuria Kazimieras pripažino1Ordinui Pamarį, Kulmą ir Michelovą, o Ordinas grąžino Lenkijai kai kurias mažesnes anksčiau užim­ tas1 žemes. Po to susitarimo Kazimieras laikėsi taikos su Ordinu ir visa savo energija ėmė veržtis į rytus nuo Lenkijos, kur 1349 m. jam pavyko galutinai užimti Haličą su Lvovu ir dalį Voluinės. Taip pat jam pavyko atmušti totorius. Kazimiero diplomatija buvo pa­ remta draugyste su Vengrija, kurios karalius Karolis Robertas buvo

366

LE N K IJA

vedęs Kazimiero seserį Elzbietą. Diplomatiniams ryšiams stiprinti Kazimieras plačiai naudojo ir kitas politines vedybas. Jo pirmoji žmona buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, antroji — Heseno landgrafo Henriko duktė Adelaidė, trečioji — Si­ lezijos kunigaikščio duktė Jadvyga. Jo vienintelė duktė buvo iš­ leista už Štetino kunigaikščio. Savo sosto įpėdiniu jis paskyrė savo sesers Elzbietos, Vengrijos karalienės, sūnų Liudviką. K a z i m i e r o s a n t y k i a i s u L i e t u v a . Nuolatiniams lie­ tuvių karo žygiams į lenkų, ypač mozūrų, žemes išvengti ir bendrų interesų sąjungininkui įsigyti kovose prieš aršiausią to meto Len­ kijos priešą Ordiną jau Kazimiero tėvas Vladislovas Uolektėlis ėmė artintis su Lietuva ir 1325 m. buvo sudaręs sutartį su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Gediminu bendrai kovoti prieš kryžiuočius. Tam bendradarbiavimui sustiprinti 15-os metų amžiaus Kazimieras vedė Gedimino dukterį Aldoną. Nors Lenkijos ir Lietuvos bendra- darbiavimas kovose prieš Ordiną nebuvo labai sklandus ir dar­ nus, bet Vladislovas Uolektėlis, o po jo mirties 1333 m. Kazimieras pasiekė bent taikos su Lietuva. 1339 m.i mirus Lenkijos karalienei Aldonai, netrukus prasidėjo ilgos lenkų ir lietuvių kovos dėl Haličo ir Voluinės žemių. Dar 1324 m. mirus Andriui ir Levui, pas­ kutiniams Romano dinastijos Haličo ir Voluinės kunigaikščiams, Haliče įsiviešpatavo Mozūrų kunigaikščio Traidenio, vedusio And­ riaus ir Levo seserį Mariją, sūnus Boleslovas, priėmęs Jurgio II vardą. 1331 m. Boleslovas Jurgis vedė Gedimino dukterį, vardu Ofka. Paskutiniojo Voluinės kunigaikščio Andriaus dukterį buvo vedęs Gedimino sūnus Liubartas, gavęs valdyti Lucką Voluinėje XVI a. trečiojo dešimtmečio pradžioje ir čia žinomas savo krikščio­ nišku Dimitro vardu. Nors lietuviai jau ir anksčiau reiškė pretenzijų į Haličo ir Voluinės žemes, Boleslovas Jurgis, valdęs Haličą, ir Liubartas, valdęs Voluinę, sugyveno taikingai. Liubartas dėl savo giminystės ryšių su senaisiais Haličo ir Voluinės kunigaikščiais ir su Boleslovu Jurgiu, kurio žmona Ofka buvo Liubarto sesuo, buvo lai­ komas natūraliu ir teisėtu Boleslovo Jurgio įpėdiniu Haliče. 1340 m. Boleslovui Jurgiui mirus be vyriško įpėdinio, Haličo ir Voluinės vieninteliu valdovu buvo pripažintas Liubartas. Bet Kazimieras, su­ sitaręs su savo sesers Elzbietos vyru, Vengrijos karaliumi Karoliu Robertu d'Anžu, sumanė bendromis lenkų ir vengrų jėgomis užimti Haličą ir 1340 m. įsiveržė į Haličo kunigaikštiją, pradėdamas ilgus karus su Lietuva. 1344 m. Kazimierui pavyko užimti dalį Haličo žemių, kurioms valdyti Lenkijos ir Vengrijos karalių vardu buvo paskirtas vietinis bajoras Dimitras Detko. Galutinai užimti Haličą Kazimierui pavyko tiktai 1349 m., kada 'jis paėmė ir vakarinę Vo-

IK I U N I J O S

SU

L IE TU V A

367

luinės dalį; o Liubartas pajėgė išsilaikyti Lucke ir rytų Voluinėje. Bet Kazimiero užimtos žemės Voluinėje greit vėl buvo prarastos. Nors. lenkai ir vengrai surengė du naujus žygius, Kazimieras nepa­ jėgė paimti Voluinės; tų kovų metu paimtas nelaisvėn Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, kuris buvo atvykęs padėti savo broliui Liu­ bartui. Matydamas, kad vienas su vengrų pagalba nenugalės lietu­ vių, Kazimieras kreipėsi į popiežių, prašydamas skelbti kryžiaus žygius prieš pagonis lietuvius, bet Kęstutis tą Kazimiero planą su­ ardė, pažadėdamas krikštytis, nors rimtai ir neketino priimti krikš­ čionybės. Kęstučiui pabėgus iš Lenkijos nelaisvės,! karas tarp Lie­ tuvos ir Lenkijos vėl atsinaujino. 1350 m. Liubartas, padedamas sa­ vo brolių Kęstučio ir Algirdo, vėl atsiėmė visas Voluinės pilis ir įsiveržė į pačią Lenkiją, nuniokojo Lukovo, Sandomiro ir Radomo sritis. Kazimieras, nebesitikėdamas atsispirti prieš lietuvius ir norė­ damas užsigarantuoti tolimesnę Vengrijos pagalbą, 1350 m. oficia­ liai pripažino, kad Haličas priklauso Vengrijai, o Vengrijos karalius Haličą perleido Kazimierui ligi jo gyvos galvos. Liubarto ir kitų Lietuvos kunigaikščių žygiai prieš Lenkiją ypač sekėsi 1352 m., kai Kazimieras buvo priverstas sudaryti paliaubas su visais Lietuvos ku­ nigaikščiais; Lenkijai liko tik Lvovas. Toliau Lietuvos ir Lenkijos karas truko daugelį metų be aiškios persvaros. Jame dalyvavo ir totoriai, palaikydami vieną ar kitą kariaujančią pusę. Taip pat ir Liubarto brolio Karijoto 1 sūnūs, Voluinės kunigaikščiai, ir Jurgis Narimantaitis 12 kartais dėjosi su lenkais, kartais su lietuviais, sten­ gdamiesi išlaikyti ar praplėsti savo valdomas sritis. 1353 m. pats Liubartas, lenkų ir vengrų sumuštas, buvo patekęs į Kazimiero ne­ laisvę, bet vėliau išsivadavo. Liubartui ypač padėdavo Kęstutis ir kiti Lietuvos kunigaikščiai. 1366 m. Kazimieras vėl suruošė gana sėk­ mingą žygį prieš Lietuvą, vėl užėmė vakarinę Voluinės dalį su Vladimiro pilimi ir prikalbino kelis tų sričių kunigaikščius pasiduoti jam vasalais. Karijotaičiai, valdę Podolę, tuo metu buvo gana palan­ kūs Kazimierui. Kadangi nebuvo aiškios persvaros, Lietuva ir Len­ kija priėjo kompromiso. 1366 m. buvo sudaryta sutartis, vadinamoji ,,amžinoji taika" tarp Kazimiero bei jo karo žygio metu įsigytų vasalų Jurgio Narimantaičio ir Jurgio bei Aleksandro Karijotaičių iš vienos pusės, ir Algirdo, Kęstučio, Jaunučio, Liubarto iš kitos pusės. Ta sutartimi Haličas ir vakarų Voluinės žemės atiteko Ka­ zimierui; didžioji Voluinės dalis su Vladimiru buvo pripažinta Liu1 Buvo „Karioto". 2 Buvo ..Norimantaitis''.

LE N K IJA

363

bariui, kuriam paliko ir Lucko sritis be mažos pietvakarinės dalies. 1366 m. sutartis apėmė taip pat ir Palenkės bei Paliesės žemes, bu­ vusias ginčo ir karų objektu tarp Lietuvos ir Lenkijos. Chelmo ir Belzo žemės atiteko Jurgiui Narimantaičiui, turėjusiam pripažinti Lenkijos viršenybę. Kobrinęs sritis pripažinta Algirdui. Be to, Ka­ zimieras atsisakė savo pretenzijų į Brastos ir Drohičino žemes, ku­ rias valdė Kęstutis. Pagal šią sutartį, tarp Kazimiero ir Algirdo tu­ rėjo būti sudaryta puolimo ir gynimgsi sąjunga. Tačiau šita „amžino­ ji" taika buvo labai trumpa. Dar 1366 m. Jurgis Narimantaitis su savo valdomomis žemėmis atkrito nuo Lenkijos. Karas tarp Kazi­ miero ir Liubarto vėl prasidėjo 1367 m. 1368 m. lietuviai nusiaubė Mozūrus. Karas tęsėsi ligi pat Kazimiero mirties 1370 m. Tada Lie­ tuvos kunigaikščiai atsiėmė visas žemes, kurių buvo nustoję 1366 m. sutartimi. Tačiau Haličas ir toliau pasiliko lenkų rankose. W .F . R e d d a w a y (red.), The Cambridge History o f Poland, t. 1, 1950; J .K . K o c h a n o w s k i r Kazimierz Wielki, 1900; K . S ta d n ic k i, Olgierd i Kiejstut..., 1870; K . S ta d n ic k i, Synowie Gedymina, 2 leid., 1849— 1853; M . H r u š e v s k iJ , Istorija Ukrainy—Rusi, t. 4, 1903; /./. Š a r a n e v ič , Istorija Halycko-Volodimirskoj Rusi, 1899; I.P . F ile v ič ,

Borba Polši i Litvy-Rusi za Galicko-Vladimirskoje nasledije, 1890.

Konradas (Konrad; 1191—1247), Kazimiero sūnus, Mozūrų ir Kujavijos kunigaikštis. Lenkijos karaliui Kazimierui II (1177—1194) mirus, Lenkijos sostą 1202 m. užėmė jo sūnus Leškas 1 Baltasis, kuris Mozūrus ir Kujaviją atidavė valdyti savo jaunesniajam broliui Kon­ radui. Tuo metu Mozūrai ir Kujavija buvo nuolat puldinėjami kaimy­ ninių prūsų ir jotvingių. Nuolatiniai prūsų žygiai į mozūrui ir kitų lenkri gyvenamas žemes pasidarė tokie dažni ir pavojingi, kad jie ne tik daugelį mozūrų žemių nuniokojo, bet ir paties jų kunigaikščio Konrado sostinė ir vyskupo buveinė Plockas buvo kelis kartus prūsų sudeginta. Mozūrų karinis patyrimas neprilygo karingų prūsų pa­ vojui, o jų kunigaikščio Konrado brolis Leškas Baltasis nedaug te­ galėjo padėti. Bėdos verčiamas Konradas sudarė planą gintis nuo prūsų ir net jiems nukariauti, ieškodlamas kitų krikščionių kraštų pagalbos prieš pagonis prūsus. Remdamas ir aktyviai palaikydamas Katalikų bažnyčią savo valdose, Konradas ėmėsi iniciatyvos pasi­ naudoti krikščionybės skleidimo skraiste ne tik apsiginti nuo karin­ gų prūsų, bet ir juos pavergti. Vakarines prūsų kiltis tuo metu ban­ dė krikštyti misionierius Kristijonas, pakeltas pirmuoju prūsų vysku­ pu. Kristijonui ir Konradui pavyko gauti popiežiaus Honorijaus III pritarimą kryžiaus karams prieš prūsus skelbti Pamaryje, šiaurės 1

B u v o „Lešek".

IK I U N I J O S

SU

LIE T U V A

за д

Vokietijoje, Čekijoje ir Lenkijoje. Tokie kryžiaus karai' prieš prū­ sus buvo surengti 1217, 1218, 1219, 1221, 1222 ir 1223 m., kuriuose greta mozūrų daugiausia dalyvavo kiti lenkų kunigaikščiai ir Pa­ mario (Pomeranijos) kunigaikštis Sventopelkas (Swietopelk). Kry­ žiaus karai Konradui iš dalies padėjo atgauti Kulmo (Chelmno) kraš­ tą. Tačiau kryžiaus karų žygiams pasibaigus ir kryžeiviams grįžus į savo kraštą, Konradas vėl jautėsi bejėgis prieš prūsus, kurie ker­ šydami vėl pradėdavo puldinėti ir naikinti Konrado valdomas že­ mes. Buvo aišku, kad: nuo prūsų apsiginti būtų galima tik turint gerai ginkluotas nuolatines karines pajėgas. Tuo tikslu Konradas ir kreipėsi į Vokiečių ordino riterius, tuo metu buvusius Vengrijos Transilvanijoje (Siebenbūrge), iš kur juos norėjo išvaryti Veng­ rijos karalius, iš pradžių juos ten priglaudęs, kai jie buvo išsikraustę iš Palestinos šį kraštą galutinai užėmus turkams. Konradas pa­ siūlė Vokiečių ordino riteriams įsikurti Mozūrų-Prūsų pasienyje, Kulmo žemėje, tikėdamasis, kad jie pripažins jo politinę viršenybę ir padės jam ne tik apsiginti nuo prūsų, bet dar ir jų žemes nuka­ riauti. Taip Konradas 1226 m. pakvietė Vokiečių ordiną į Pavyslį, atiduodamas riteriams Kulmo sritį ir visas nukariautas prūsų žemes kaip Mozūrų kunigaikščio „leną". Vokiečių ordim> magistru tuo metu buvo vienas gabiausių Vokietijos imperijos valstybininkų bei diplomatų Hermanas fon Zalca (Hermann von Salza), kuris Konra­ do pakvietimą priėmė ir jį patį lengvai apgavo, nes Konradas ne­ buvo diplomatas. 1226 m. buvo sudaryta formali sutartis tarp Kon­ rado ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Hermano fon Zalcos, kuri už pažadą vykdyti misionierių darbą Prūsuose, kaip privilegiją da­ vė Ordinui teisę naudotis Kulmo ir tomis žemėmis, kurias Ordino riteriai nukariaus iš prūsų. Tačiau Hermanas fon Zalca neketino pripažinti Mozūrų kunigaikščio suvereniteto ir būti jo vasalu. No­ rėdamas iš to keblumo gudriai išsisukti, Hermanas fon Zalca atski­ ru susitarimu pripažino Vokietijos imperatoriaus Fridricho II su­ verenitetą ir 1226 m. gavo iš jo privilegiją, patvirtinančią Konrado dovanojimą. Šia privilegija imperatorius, pats neturėdamas jokios galios ar teisės į Prūsus, riterių nukariausimas prūsų žemes atidavė Vokiečių ordinui nuosavybės teisėmis, į jas įjungiant ir mozūrų Kulmą. Privilegijoje nieko nebuvo minima, kad Vokiečių ordino riteriai priklausys Mozūrijos kunigaikščio Konrado valdžiai. Ta pri­ vilegija remiantis, nukariausimos prūsų žemės ir ten sudarysima Vokiečių ordino valstybė teisiškai turėjo būti Vokietijos imperijos (Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos) narė. Dar labiau savo padėčiai Prūsuose įtvirtinti Hermanas fon Zalca gavo privilegiją ir iš popiežiaus, tuo metu kariavusio su imperatoriumi. Taigi Konrado

LE N K IJA

370

politika sudarė galimybes Pavyslyje susikurti agresyviai Vokiečių ordino valstybei kaip vokiečių veržimosi į rytus ( D r a n g n a c h O s t e n ) atsparai. Konradui santykiai su Vokiečių ordinu nebuvo sklandus iš pat pradžių, nes Ordinas nesilaikė sutarties su juo. 1226 m. atvy­ ko tik mažas riterių būrelis, bet ne visas Ordinas, kaip buvo susi­ tarta. Nusivylęs Ordinu, Konradas su Plocko vyskupu bandė pats kurti religinį karinį ordiną, vadinamąjį Kristaus riterių ordiną, 1228 m. pavesdamas jam prie Vyslos Dobrynės 1 (Dobrzyn) pilį su žemių juosta ligi pat Prūsų pasienio. To ordino nariai buvo žinomi Dobrinės arba Dobrynės Brolių vardu. Jų, kaip konkurentų, įsikū­ rimas Pavyslyje sudarė daug nepatogumo Vokiečių ordinui, nes tai faktiškai atėmė iš jo monopolį prūsų žemėms užkariauti prisidengus krikščionybės skleidimo skraiste. Todėl Hermanas fon Zalca vėl pradėjo derybas su Konradu, kuris, nusivylęs Dobrynės Broliais dėl jų gausumo ir neveiklumo bei nepasisekimų kovose su prūsais, 1228 ir 1230 m. davė Vokiečių ordinui dvi naujas privilegijas, patvirtinančias Kulmo ir jo žemių Ordinui atidavimą. Tuo metu Vokiečių ordino riteriai jau buvo pasistatę savo pilį Toninėje (Torne). Vokiečių ordino magistras tomis privilegijomis dar gavo Kon­ rado pasiūlytą Nešavos (Nieszawa) pilį Kulmo žemėje ir perėmė nepasisekusį Dobrynės Brolių darbą.; 1230 m. Hermano fon Zalcos į Prūsus atsiųstas Hermanas Balkė su kitais riteriais tuoj pradėjo žygius prieš prūsus iš Ordino pilių, stumdamas prūsus iš Kulmo žemių. Netrukus atvyko ir daugiau Ordino riterių ir dabar jie pasi­ darė aktyvesni, nes 1230 m. privilegijoje Konradui pareiškė, kad iš prūsų užkariautos žemės taps Ordino nuosavybe, ir jau nebemi­ nėję Mozūrų kunigaikščio viršenybės Ordinui. Su Vokiečių ordino riteriais iš pradžių bendradarbiavo Mozūrų kunigaikštis Konradas ir Pamario kunigaikštis Sventopelkas, dalyvaudami su savo kariuo­ menėmis riterių žygiuose prieš prūsus, prisidėdami prie naujų kry­ žiaus karų su prūsais ir jų sumušimo 1233 m. Bet netrukus bendra­ darbiavimas nutrūko, paaiškėjus tikriesiems Ordino tikslams. Kai Ordinas pradėjo isfcriausti Konrado Kulmo žemės pakraštyje įkur­ dintą pirmąjį prūsų vyskupą Kristijoną bei jo pakrikštytus prūsus ir Kristijonui patekus prūsų nelaisvėn riteriai užėmė vyskupo že­ mes bei išgavo iš popiežiaus privilegiją valdyti tas žemes ir prūsus nuosavybės teisėmis, tapo aišku, kad Vokiečių ordinui labiau rū ­ pėjo žemės ir turtai negu krikščionybės skleidimas. Riteriai pradė­ jo statyti savo pilis užimtose žemėse, steigti miestus, kviesti bei 1 B uvo

„D ob rin ės" .

IK I U N I J O S

SU

L IE TU V A

371

kurdinti vokiečių kolonistus ir naikinti prūsus. Ordino galia greitai augo, jis pasidarė pavojingas ne tik prūsams, bet ir pačiam Kon­ radui bei kitiems, riterių kaimynams. Kitų vokiečių kunigaikščių ir didikų padedamas. Vokiečių ordinas užėmė Pamarį, atstūmė Lenki­ ją nuo Baltijos jūros ir pradėjo grėsti mozūrų ir lenkų žemėms. Ordinas užėmė Dobrynę. Riterių skriaudžiamas Konradas kreipėsi į popiežių ir jo tarpininkaujamas atgavo iš Ordino Dobrynę, bet už tai 1235 m. davė naują privilegiją Vokiečių ordinui, patvirtindamas ankstyvesnius savo dovanojimus ir suteikdamas teisę Kulmo žemėje išskirti visą mozūrų nuosavybę; tai palengvino to krašto suvokietinimą. Taip Vokiečių ordinas Prūsijoje ir Kulmo žemėje įsteigė ga­ lingą vokiečių valstybę. Prūsų puolamieji žygiai į Mozūrus ir Len­ kiją retėjo, kol visai liovėsi. Konradas prūsų pasienyje pasiekė sau­ gumo, tačiau kaina paaiškėjo tik vėliau. Rytinėje Mozūrų dalyje Konradas turėjo daug vargo gindama­ sis nuo jotvingių puolimų, kurie irgi buvo tokie dažni, kad dėl' jų nebuvo įmanomas ramus sėslus gyvenimas prie Bugo pakrančių. Gintis nuo jotvingių Konradas, užėmęs jotvingių žemėje buvusį Drohičiną, įkūrė kelis buvusius Dobrynės Brolių riterius ir gavo paramos iš rusų kunigaikščių, savo žmonos giminaičių, Konradui vis dėlto nepavyko pasiekti visiško saugumo jotvingių pasienyje. Konradas siekė užvaldyti net visą Lenkiją ir 1241—1243 m. lai­ kinai buvo užėmęs Krokuvą, bet išį čia Mažosios Lenkijos didikai jį išvarė. Po Konrado mirties 1247 m. jo valdytos žemės buvo pa­ sidalytos jo sūnų. Ziemovitas gavo Mozūrus ir pradėjo atskirą Mo­ zūrų kunigaikščių liniją; Kazimieras valdė Kujaviją, Lenčicą ir Sieradzę. Pasinaudodamas tuo skilimu, Vokiečių ordinas pradėjo sis­ temingai veržtis į mozūrų ir kitas lenkų žemes. W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; E. Caspar, Hermann von Salza und die Gründung des Deutschordensstaats in Preussen, 1924; W. Kętrzynski, O powolaniu krzyzaköw przez ks. Konradą (Rozprawy Akad. Umiej. Wydz. hist.-filozof., t. 45, 1903); M. Turnier, Der Deutsche Orden im Werden, Wachsen und Wirken bis 1400, 1955; K. Tymieniecki, Misja Polska w Prusiech i sprowadzenie krzyzaköw, 1935.

Leškai. Leškas (Leszek), VII—X a. legendinių ir vėlesnių isto­ rinių lenkų kunigaikščių vardas, vardo Lech mažybinė forma. L e s z e k arba Leškas IV, Ziemovito sūnus, legendinis kunigaikš­ tis, valdęs Lenkiją 892—921 m. Jo protėvis buvo Piastas, davęs pradžią Lenkijos Piastų dinastijai. Leško sūnus buvo kunigaikštis Ziemomyslas, o pastarojo sūnus Mieškas I (963—992) jau žinomas

372

LE N K IJA

istorijoje. Taigi Leškas buvo pirmojo istorinio Lenkijos kunigaikš­ čio senelis. L e š k a s B a l t a s i s (Leszek Bialy; apie 1185—1227 m.), Kro­ kuvos ir Sandomiro kunigaikščio Kazimiero Teisingojo ir rusų ku­ nigaikštytės Elenos sūnus, Krokuvos i