396 94 47MB
Lithuanian Pages 1013 [1006] Year 1994
LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS
KONSTANTINAS AVIŽONIS
RINKTINIAI RAŠTAI IV
Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994
UDK 941/949 Av54
Sudarė dr. Angelė Avižonienė Spaudai parengė: hab. dr. Antanas Tyla, Aušra Gustaitė
ISBN 5-420-01216-2
© Konstantinas Avižonis, 1994
5
TURINYS
FRATARMÉ ...........................................................................................................
19
Šaltiniai
...........................................................................................................
23
Ipatijaus kronika .................................................. Laurentijaus metraštis ........................................................................... Naugardo metraščiai ...................... Nestoras ................................................................................................... Nestoro kronika ....................................................................................... Nikono m etraštis................ Pskovo metraščiai ................................................................................... Slucko metraštis ....................................................................................... Supraslio metraštis ................................................................................... Suzdalės-Rostovo metraščiai ............................................ ..............,. Tverės metraštis ....................................................................................... Uvarovo metraštis ................................................................................... Voskresensko m etraštis...........................................................................
23 25 27 27 28 29 30 30 31 31 32 32 33
LIETUVA KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI .................................. Ilinskiai ...................................................... Jurgis Karijotaitis ................................................................................... Jurgis Narimantaitis ............................................................................... Kaributas ................................................................................................... Karijotas ................................................................................................... Kosciuška ................................................................................................... Potockiai ................................................................................................... Simanas Karijotaitis .................. Teodora ................................................................................................... Teodoras Algirdaitis ............................................................................... Teodoras, Gedimino brolis ................................................................... Teodoras Kaributaitis.......................... .................................................. • Teodoras Karijotaitis ........................................ Teodoras Liubartaitis............................................................................... Teodoras Petrikaitis ...............................................................................
35 35 35 35 36 37 38 42 46 47 47 48 49 50 51 52
Vygantas .......................................................................................... Zaslavskiai ............................................................................................... Zavišos .......................................................................................................
52 53 53
VALSTYBĖS SANTVARKA .............................................................................. .. .
55
Administraciniai vienetai ........................................................................... Dvaras ....................................................................................................... Kahalas .................................................................................. . Karaimai ................................................................................................... Pavietas .......... Stalo dvarai ...................................................................................... Tenutos ................................................ Tėvonija ................................................................................................... Tėvonys ................................................................................................... Tėvūnija .............................. Vaivadija ................................................................................................... Valstybės dvarai .......................................................................................... Administracinės institucijos ...................... ..................................................i Lotynų kalba ............................ Magnatai .................................... Nobilitaci j a ........................................................ Ponų Taryba ........................................................................................... Raštinė .............. Raštininkas ............................................................................................... Pareigūnai ir valdininkai................................ Kambarinis ............................................................................................... Maršalkos ...................................................................... Pilies prižiūrėtojas .................................................................. Pilies sen iū n a s........................................................................................... Pilininkas ..................................................................................................... Plikbajoriai ................................................................................................. Rangas ................ Rikis ........................................................................................................... Stalininkas ................................................................................................. Pastalininkis ................................................................................................. Stovyklininkas .............................................................. Tarnai ....................................................................................................... Tarnyba ......................................................................................................... Tarnybiniai b ajorai..................................................................................... Tarnybiniai kunigaikščiai......................................................................... Tarnybiniai žmonės ............................................................ Taurininkas .......................................................................... Tijūnas .......................................................................... Urėdai ............................................................. V a ita s ..............................................................................
55 55 65 68 71 77 77 78 78 79 79 81 81 81 84 89 89 90 94 96 96 97 99 100 101 101 102 105 107 108 108 189 110 111
112 1 115
7
Vaivada ........................................ Vėliavininkas ...................... Vergas ...................... ..................................... . ....................................... Vietininkas ;............................................................................................... TEISĖ IR TEISMAI
123 125 126 126
.......... '...... ...........................................................................
128
Kai kurios Lietuvos Statuto ir kitos teisinės normos .......................... Kadukas .......................................................... Kaina ........................................................................................................ . Kaltė .................................. Karaliaus majestoto įžeidimas .......................................... Krašto išdavimas .................................. Nihil novi ........................................ .. - ........................ ............................ Nuosavybė ........................................................................ Pacta conventa ....................................................................................... Paveldėjimas . ......................................................................................... Pilietybė ........................................ Prievolės ................................................................ Privilegijos ................................................................ .. • • ....................... Reliaksacija ............................................................................................... Sublevacija ............................................................................................... Teisių korektūra ........................................ Tiltų taisymo prievolė ........................................................................... Universalas ............................................................................................... Vainikas .................................... Teismai ir jų pareigūnai ............................................................................... Kalėjimas ...................................................................... Kamarininkas ........................................................................................... Komisarų teismai .......................................................................... Pakamarininkio teism as........................................................................... Pakamarininkis ......... Pavieto teismai ............................ Pilies teismas ........................................................................................... Šauklys .............................................................. Tarposta .................................................... Teisėjai ...................................................................... Teismas senovės Lenkijoje ................................................................... Teismas senovės Lietuvoje ........................................ '......................... Teismų pareigūnai .......................................... Tribunolas ................................................................................................... Vaivados teismas ................................................................................... Vižis ........................................................................................................... Žemės teisėjas ........................................................................................... Žemės teismas ..............................................................................
128 128 128 129 131 131 131 132 135 138 140 142 146 153 154 155 157 157 159 159 159 161 162 163 164 165 167 168 169 170 171 173 180 182 189 190 191 191
.......................................................................................................
195
Algininkai ................................................................................................... Algininkų konfederacijos ....................................................................... Kantonistai ............................................................................................... Karinė prievolė ....................................................................................... Kariniai patikrinimai ............................................................................... Regimentorius ........................................................................................... Rokošas ....................................................................................................... Vėlia viniai p o n a i.............................................................. Visuotinis šaukimas ...............................................................................
195 195 196 197 200 900 991 20o 204
kariuomene
FINANSAI .................................................................. Mokesčiai ................................................................................................... Muitai ....................................................................................................... Paiždininkis .................................................................... Panis bene merentium ........................................................................... Revizija ................................................................................................... Rinkliavos ................................................................................................... Subsidium charitativum...........................................................................
206 206 210. 212 213 214 215 216
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ ISTORIJA ...............................................................................................................
219
Jogailaičių ir bajorų valdymo laikai .................................................. Mozūrai (kraštas) .................................. i .............................................. Mozūrai (lenkų tautos šaka) ............................................................... Stanislovas, Mozūrų kunigaikštis .................. Šlėkta .......................................................................................................
219 228 234 238 238
KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI ...........................................................................
242
Vazų dinastija ....................................................................................... Vladislovas Jogailaitis ........................................................................... Vladislovas III Varnietis ....................................................................... Vladislovas IV Vaza .............................................................................. Zigmantas Vaza ....................................................................................... Višnioveckiai ...........................................................................................
242 243 244 249 258 272
PAREIGŪNAI
......................................................................................
277
Kaptūrai ................................................................................................... Karalius ....................................................................................................... Konfederacijos maršalka ....................................................................... Konvokacijos maršalka ....................................................................... Primas ......................
277 277 278 279 279
9
SEIMAI IR SEIMELIAI ........................................................................................... Instrukcija .................................................................................... Kaptūriniai seimeliai ............................................................................... Konfederaciniai seimai ........................................................................... Konkliuzija .................................... '.......................................................... Konstitucijos ........................................................................................... Lauda ....................................................................................................... Nominacija ................................................................................................. Petitą .. •..................................................................................................... Priešseiminiai seim e lia i............................................................................. Propozicija ................................................................................................. Provincijų sesijos ................................................................................... Reliacija ..................................................................................................... Reliaciniai seimeliai .............................. Varšuvos konfederacija........................................................................... KARAI IR PALIAUBOS .......................................................................................
280 280 282 283 283 283 284 285 285 286 290 290 292 292 294 296
Kadetas ..................................................................................................... 296 Kadetų korpusas ......................................................................................... 296 Kališo mūšis ................................................................................................. 297 Kariuomenės konfederacija ............................................................. 297 Klušino k autynės......................................................................................... 298 Kosciuškos sukilimas ................................................................................. 299 Kvarta ......................................................................................................... 305 Kvartinė kariuomenė ............................................................................. 307 Laivynas .................................................................. Liubomirskio maištas ................................................................................. 308 Polianovkos taika ..................................................................................... 310 Stumsdorfo paliaubos......................................................... Valkininkų konfederacija......................................................................... 313 Zapolės paliaubos ................................................................................... 318 Zborovo taika ............................................................................................. 319 DIDIKAI, POLITIKAI, ISTORIKAI .........................................................................
31
320
Jablonovskiai ............................................................ Koniecpolskis ............................................................................... Liubomirskiai ............................................................................................. 321 Mnišekas ..................................................................................................... 322 Osolinskiai ................................................................................................. 323 Tarnovskiai ............................................................................................... 324 Zaluskiai ......................................................................... Zamoiskiai ................................................................................................. 327 Zborovskiai ................................................................................................. 332 Zebžydovskiai ......................................................................... Zolkievskiai ................................................................................................. 337
321
335
10
MIESTAI
............................ ..................................................................................
339
Kališas .................................................................................................. . . 339 Krokuva .................................................................................................. 339 Lenčica .......... ............................................................................................ 344 Liublinas .................... ..............: .............................................................. 345 Sieradzė .............. ...................................................................................... 347 Vavelis ...................................................................................................... 347 »
LENKIJA TEISĖ
....................................................................................................
351
Košicų privilegija ..................................................................................... 351 Nesavos statutai ........................................................ Vislicos statutas ...................................................................................... 353 Volumina L egum ....................................................................................... 355 IKI UNIJOS SU LIETUVA ................................................................................... Krašto istorija ........................................................................................... Kaiišo taika ..................................................................... .......................... Karaliai ir kunigaikščiai ............................................................................... Kazimieras I Atstatytojas .................................... .................................. Kazimieras II Teisingasis ....................................................................... Kazimieras III Didysis .......................................... ................................ Konradas . . ............................................................................................... Leškai ......................................................................................................... Mieškai . ............................................................................. ................... Piastai ....................................................................................................... Pšemislai .............. ................................................................................... Vladislovas I Uolektėlis ....................................................................... Ziemomyslai .............................................................................................. Ziemovitai .................................................................................................... PO TREČIOJO VALSTYBĖS PADALIJIMO .......................................... Krašto istorija ........................................ ...................................................... Kaiišo sąjunga ............................................................................................... Kongresinė Lenkija ............................................................ .......................... Lenkijos socialistų partija ........................................................................... Varšuvos kunigaikštija ............................................................................... Istorikai ir politikai ....................................................................................... A. Jablonovskis ....................................................................................... K. Jarochovskis .............................. ....................................................... V. Kalinka ............................................................................................... V. Korfantas............................................................................................... St. Mikolaičikas .......................................................................................
357 357 363 363 363 363 364 368 371 373 375 378 380 383 383 386 386 399 399 400 403 405 405 405 405 406 406
11
SLAVAI IR RUSIJA BENDRA ISTORINĖ APŽVALGA ....................................
409
Kiltys ........................................................................ Kašubai .................................... ........................ Polianai ................ ................... .................. Radimičiai ............................................................ Rusia ........ ........................................................ Rutènij a .......................... .................................. Sarmatai ................................ ............................ Sarmatija .................................... ........................ Severiečiai ........................................................ Slavai ................................................................ Variagai ............................................................ Teisė ......................................................................... Kabala .......................... . . . ................................ Kabinetinės žemės ............................................ Opričnina .............................................. ........... .. Pogromas ............................................................ Russkaja Pravda ................................ .. Večė ............................................................... Zemskij sobor .................................................... Zemstvo ............................................................ Žemės teismas ....................................................
409 409 410 411 412 416 417 419 420 420 427 428 428 430 430 432 433 435 437 439 440
rusų Žemės, sritys, kunigaikštijos Lietuvos didžiojoje kuni gaikštijoje .......................................................................................................
Gudija ............................ Gudijos istorija ........ Gudijos miestai ........ Kobrine .................... Lietuvos Brasta . .. Mozyrius ................ Polockas ................ Slonimas ................ Sluckas .................... Supraslis ................ Svisločius ................ Turovas .................... Vitebskas ................ Zaslavlis................ Iziaslavo kunigaikštija Haličo kunigaikštija .. . Haličas .................... Haličo kunigaikščiai
441 441 441 447 447 447 450 451 452 454 455 456 457 457 459 460 460 460 464
12
Jaroslavas, Volodimirkosūnus ............................................................. 464 Jurgis, Levo sūnus ................................................................................... 464 Levas I ....................................................................................................... 464 Levas I I ....................................................................................................... 465 Romanas, Mstislavo sūnus ................................................................... 465 Kijevo kunigaikštija ....................................................................................... 466 Kijevo valstybė ........................................................................................... 466 Kalkos mūšis .................... .................................................................... .. 469 Kijevo kunigaikščiai................................................................................... 470 Iziaslavai ........ .......................................................................................... 470 Jaroslavai .......................................................... ........................................ 470 Mstislavai ................................................................................................... 473 Olegas ....................................................................................................... 474 Olegas, Sviatoslavo sū n u s....................................................................... 475 Olga ........................................................................................................... 475 Sviatopolkai ............................................................................................... 476 Sviatoslavai ............................................................................................... 476 Vladimiras I Šventasis .......................................................................... 477 Vladimiras Monomachas .................................................................... 479 Vsevolodas ............................................................................................... 480 Podolė ............................................................................................................... 48 j Polocko kunigaikštija ................................................................................... 483 Polocko kunigaikštijos istorija .............................................................. 483 Rogneda ................................................................................................... 488 Rogvaldai ................................................................................................... 488 Pskovo respublika ........................................................................................... 489 Pskovo respublikos istorija ................................................................... 489 Sviatoslavas, Jaroslavo sūnus ............................................................... 497 Riazanės kunigaikštija ................................................................................... 497 Riazanės kunigaikštijos istorija .......................................................... 497 Olegas ....................................................................................................... 498 Seversko kunigaikštija................................................................................... 499 Seversko kunigaikštijos istorija .......................................................... 499 Seversko Naugardas ............................................................................... 500 Trubčeskas ............................................................................................... 500 Slucko kunigaikštija ....................................................................................... 502 Smolensko kunigaikštija .................................. ........................................... 503 Smolensko kunigaikštijosistorija ......................................................... 503 Jurgis, Sviatoslavo sūnus .................................................................... 506 Sviatoslavas, Jono sūnus .................................................................... 506 Smolenskas ............................................................................................. 507 Viazma ....................................................................................................... 509 Starodubo kunigaikštija .............................................................................. 510 Starodubo kunigaikštijosistorija ......................................................... 510 Starodubas ............................................................................ .................. 511
13
Toropeco kunigaikštija ............................................................................... Turovo-Pinsko kunigaikštija ....................................................................... Ukraina .................................................................... Ukrainos isto rija ....................................................................................... P. P. Skoropadskis ................................................................................... Ukrainos miestai .................................................................................. Kamenecas ............................................................................................... Kijevas ........................................................ Lvovas ....................................................................................................... Ossolineum ............................................................................................... Voluinės Vladimiras ............................................................................ Zaslavlis ................................................................................................... Zitomiras ................................................................................................... Vitebsko kunigaikštija ................................................................................... Voluinė .......................................................................... Voluinės isto rija .................. Vasilka ....................................................................................................... Zaporožė ..........................................................................
511 512 514 514 528 528 528 529 535 538 539 541 542 543 545 545 555 558
RUSIJOS VALSTYBĖ...............................................................................................
559
Istorija ............................................................................................................... Rusija ....................................................................................................... Pruto taika .............. Rusų—japonų karas ........ ^ ................................................................. Slovo o polkų Igoreve ........................................................................... Kunigaikštijos ............................................................................................... Maskvos valstybė ................................................................................... Rostovo kunigaikštija ........................................................................... Suzdalės kunigaikštija ........................................................................... Tverės kunigaikštija ............................................................................... Vladimiro kunigaikštija ....................................................................... Vladimiro-Suzdalės-Maskvos kunigaikščiai ...................................... Vadai, carai, imperatoriai ............................................................................... Godunovas .................................................................... Jonas V ....................................................................................................... Jonas VI ................................................................................................... Kotryna I ................................................................................................... Kotryna II D id žio ji................................................................................... Marija Feodorovna................................................................................... Marina Mnišek ....................................................................................... Mikalojus I ............................................................................................... Mikalojus II ................................................................ Mikalojus III ........................................................................................... Ona Ivanovna ...........................................................................................
559 559 590 591 593 593 593 604 607 608 615 617 619 619 622 622 622 624 639 640 642 651 658 658
14
Ona Leopoldovna .................... Ona Petrovna ............................ Petras I Didysis ........................ Petras I I ........................................ Petras III .................................... Povilas I ...................... .............. Riurikas ...................... .................. Riurikaičiai ............................ Romanovai ................................ Mykolas Romanovas ................ Teodoras I .................................... Teodoras II .......................... Teodoras III ................................ Kunigaikščiai, vadai ............................ Glinskiai .................................... Golicynai .................................... Igoriai ........................................ Jonas I Kalita ............................ Jonas II ........................................ Jonas III D id y sis.......................... Jonas IV Ž iaurusis.................... Jonas, Novosilio kunigaikštis . , Jonas, Aleksandro sūnus .......... Jonas, Tverės kunigaikštis Konstantinas, Konstantino sūnus Konstantinas, Mikalojaus sūnus Konstantinas, Povilo sūnus Konstantinas, Vsevolodo sūnus Mykolas, Aleksandro sūnus Mykolas Drąsusis ...................... Mykolas, Jaroslavo sūnus Mykolas, Jurgio sūnus .............. Mykolas, Mikalojaus sūnus Mykolas, Vsevolodo sūnus Obolenskiai .................................. Požarskis Dimitras ...................... Simanas .......................................... Šeinas Mykolas .......................... Suiskiai .............. ............................ Trubeckojai .................................. Viazemskiai ................................... Vorotinskiai .................................. -* Vosylius I .......... ............................ Vosylius II T am susis.................. Vosylius III ..................................
661 662 662 672 673 674 679 679 681 684 687 688 688
689 689 693 694 695 696 696 702" 712 712 713 713 713 713 716 716 716 716 716 717 717 717 718 719 720 720 725 727 728 731 733 737
15
Didikai ir bajorai .......... ............................................................................... * Orlovai ..................................................................................................... Repninai .................... .............................................................................. Šeremetjevai ........................................................................................... Šuvaiovai .............................................................................................. Voroncovai .............................................................................................. Zubovai .............................................. ................................................... Valstybininkai, diplomatai, generolai . . . ........................................i .......... J. A. Igelstrem as................ ..................................................................... K. G. Igelstremas .......... ........................................................................ N. P. Ignatjevas .............................. ................................................... A. P. Izv o lsk is........ ............................................................................. .. . N. N. Judeničius .................... *........................................................... F. F. Jusupovas ...................................... G. E. Lvovas ........................................................................................... A. D. Menšikovas ................................................ .................................. A. S. Menšikovas ............ ..................................................................... A. I. Ostermanas ................................................................................... I. A. Ostermanas............................... I. F. Paškevičius ....................................................................................... V. K. Plėvė .................. . .......................................................................... K. P. Pobedonoscevas.............. ............................... ............................ G. A. Potiomkinas .....................................^ ......................................... Rasputinas .......................... .................................................................... J. J. Siversas ........................................................................................ .. P. A. Stolypinas ...................................................................................... V. A. Suchomlinovas .................................................................... A. A. Suvorovas ................................................................................... A. V. Suvorovas .............................................................................. :. P. D. Sviatopolkas-Mirskis . ................................................................. P. P. Šafirovas . .......... ......................................................................... O. M. Štakelbergas ............................................................................... B. V. Štiurmeris ...................................... ................................................ S. J. Vitė ........ ...................................................................................... I. I. Voroncovas-Daškovas ............................................... Patriarchai, metropolitai, sektos ............................ .................. Makarijus ...................... ......................„................ Nikonas .............. .................................................... Pociejus Ipatijus .......................................................................... Simeonas Polockietis ......................................................... Teofilis ............................................................................. . Teognostas ......................................... ............ .. Tichonas .......................... ................................... Raskolnikai ....................................................................................
740 740 742 748 751 752 753 756 756 756 756 757 757 758 759 759 760 761 762 763 764 765 766 768 769 771 773 774 774 776 776 777 779 779 781 781 731 7g3
788 7qq 79 j
16
Štundistai ................................................................................................... Istorikai, m enininkai....................................................................................... V. S. Ikonikovas .................................................................................. D. I. Ilovaiskis ........................................................................................... A. Ivanovas ...................................... ........................................................ G. Ivanovas ............................................................................................... K. A. Ivanovas ...................................................................................... P. I. Ivanovas ......................................................................................... V. O. Kliučevskis ................................................................................... M. K ostomarivas....................................................................................... G. K. Kotošichinas ............................ ...................................................... P. N. Miliukovas ................................................................................. A. N. Radiščevas .................................................................................. P. B. Struvė ............................................................................................... V. N. Tatiščevas ....................................................................................... I. A. Tichomirovas ................................................................................... M. N. Tichomirovas ............................................................................... B. A. Turajevas ....................................................................................... Ideologinės s r o v ė s ........................................................................................... Panslavizmas ........................................................................................... Slavofilai ................................................................................................... Zapadnikai ............................................................................................... Partijos ........................................................................................................... Kadetai ....................................................................................................... Menševikai ............................................................................................... Progresistai ............................................................................................... Trudovikai .................................................. ............................................ Miestai ir miesteliai ...................................................................................; • Kafa ........................................................................................................... Maskva ....................................................................................................... Naugardas Didysis ................................................................................... Pskovas ...................................................................................................... Riazanė .......................................... ........................................................ Rostovas ................................................................................................... Suzdalė ....................................................................................................... Tverė ....................................................................................................... Ugličius ................................................................................................... Velikije Lukai ........................................................................................... Vladimiras ............................................................................................... Zvenigorodas ........................................................................................... Sovietinė R u sija ............................................................................................... Rusijos ir SovietųSąjungos istorija ..................................................... Rapalo sutartis ........................................................................................... Vadai, veikėjai, generolai ....................................................................... M. I. Kalininas .......................................................................................
795 796 796 796 796 7g6 796 797 797 798 799 799 800 801 802 802 803 803 804 804 811 812 814 814 815 817 819 820 820 82 ^ 827 835 838 838 839 840 840 841 842 844 845 845 850 851 851
17
L. B. Kamenevas ................................................................................... I. S. Konevas ........................................................................................... M. M. Litvinovas ................................................................................... G. V. Plechanovas ................................................................................... L. D. Trockis .......................................................................................... G. E. Z inovjevas....................................................................................... A. A. Ždanovas ....................................................................................... G. K. Žukovas ...........................................................................................
852 852 853 854 855 858 859 860
KITOS VALSTYBĖS IR TAUTOS AUSTRIJA
...........................................................................................................
863
Vilhelmas Habsburgas ...........................................................................
863
ČEKIJA
............................................................................
Šv. Kirilas Pšemislidai Sviatoplukas Vladislovas JUGOSLAVIJA
864
............................................................................................... ............................................................................................... ............................................................................................... Pomirtinis ...........................................................................
864 865 866 867
...................................................................................................
868
Rapalo sutartis .................................................................^ ...................... 868 Tito ........................................................................................................... 868 Zadruga ............................................................................................. • • • 870 KAZOKAI ...............................................................................................................
871
Kazokų istorija ....................................................................................... Haidamakai ............................................................................................... I. Mazepa ................................................................................................... E. I. Pugačiovas ....................................................................................... St. Razinas ............................................................................................... Siečė .......................................................... I. I. Skoropadskis ................................................................................... Zaruckis ................................................................................................... Zolotarenko (Ivan Nikiforovič; Vasilij Nikiforovič) .................. M. Zalizniakas......................
871 ^75 877 878 880 882 883 884 886 887
TOTORIAI
...........................................................................................................
888
Totorių istorija ....................................................................................... Totoriai senovės Lietuvoje ................................................................... Edyga ....................................................................................................... Kazanės chanatas ................................................................................... Orda ...........................................................................................................
888 890 891 892 893
2. K- Avižonis.
18
Sarajlis ...................... Tochtamišas .................. VENGRIJA
..........
Liudvikas I .............................. Liudvikas II ............................ Zapolijos ..........................................................................
894 895 897 897 900 901
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ......................................................
905
RODYKLĖS
947
........................................................................
KONSTANTINO AVIŽONIO „RINKTINIŲ RAŠTŲ" I—III TOMŲ TURINYS . . 1010
19 i
PRATARMĖ Istorikas Konstantinas Avižonis (1909—1969) į mūsų istoriogra fiją įsiliejo šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, bet reikšmingiausieji jo tyrinėjimai pasirodė jau tragiškaisiais 1940—1941 metais. Gel bėdamasis nuo sovietinio teroro ir smurto, K. Avižonis pasitraukė į Vakarus ir buvo atskirtas nuo tiesioginio bendravimo ,su Lietuvos akademiniu jaunimu ir istorikais profesionalais, neteko galimybių naudotis istorijos šaltinių saugyklomis. Tačiau savo pro fesinio darbo nemetė. Emigracijoje K. Avižonis dėstė Freiburgo uni versitete (1945—1949), Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge, Šiaurės Karolinos Elono kolegijoje (1949—1969) bei Kanzaso universitete (1964—1965). Be Lietuvos istorijos, skaitė Rytų Euro pos, Europos, Rusijos istorijos paskaitas. Daug rašė Bostone lei džiamai ,,Lietuvių enciklopedijai". ^ K. Avižonis buvo vienas produktyviausių mūsų emigracijos isto rikų. Profesoriaus kūrybinis palikimas labai didelis, be jo mes ne turėtume aiškaus lietuvių istoriografijos raidos vaizdo ir negalėtume nustatyti jos reikšmės tiriant politinę, kultūrinę, ekonominę Lietuvo raidą. K. Avižonis daug prisidėjo prie senosios Lietuvos val stybės pareigybių ir pareigūnų lietuviškosios terminijos kūrimo. Didelė mokslininko tiriamųjų darbų dalis jo žmonos dr. Angelės Avižonienės rūpesčiu yra sudėta Lietuvių katalikų mokslo akade mijos Romoje 1975—1982 m. išleistuose trijuose K. Avižonio „Rink tinių raštų" tomuose. Pirmajame iš šių tomų yra perspausdinta 1940 m. Kaune išleista monografija „Bajorai valstybiniame Lietu vos gyvenime Vazų laikais". Kituose dviejuose tomuose publikuo jami tiek jau anksčiau spausdinti, tiek rankraščiais po jo mirties likę darbai. Tų trijų tomų turinys pridedamas šio leidinio pabaigo je. Šiame, ketvirtajame, prof. K. Avižonio „Rinktinių raštų" tome, kurį sudarė dr. A. Avižonienė ir perdavė Lietuvos istorijos institu tui galutinai paruošti spaudai ir išleisti, dedami Bostone išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje" spausdinti jo straipsniai.
20
Visa knyga suskirstyta į 6 skyrius: I. Šaltiniai'; II. Lietuva; III. Lietuvos-Lenkijos valstybė; IV. Lenkija; V. Slavai ir Rusija; VI. Kitos valstybės ir tautos. Skyriai nėra standartiniai, tačiau beveik kiekviename iš jų esa ma tapačių poskyrių. Pirmajame skyriuje sudėta medžiaga apie ru sų metraščius. Antrajame skyriuje skelbiami straipsniai apie Lietu vos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinę santvarką, administraci nius vienetus, administracines institucijas, pareigūnus, socialines grupes, teisines to meto normas, teisminę santvarką, teismo parei gūnus, finansus, kariuomenės organizacinius principus, kunigaikš čius, didikus, generolus, bajorus, karo vadus. Trečiajame ir ketvir tajame skyriuose yra Lenkijos istorija, valdymo ypatybės, luomų teisinės normos, karalių, kunigaikščių, valstybės pareigūnų, politikų ir didikų biografijos, seimų ir seimelių rūšys, jų dokumentai, kariuo menės organizacija, konfederacijos, paliaubos, Lietuvos-Lenkijos pa dalijimai, jos istorija po trečiojo padalijimo, miestai, istorikai. Penk tajame skyriuje pateikta medžiaga apie slavų kiltis, teisines normas, valstybės institucijas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybėje ar jos įtakoje buvusias kunigaikštystes, kunigaikščius, Rusijos val stybės istoriją, carus, kunigaikščius, didikus, politikos ir karo veikė jus, cerkvės pareigūnus, istorikuš, miestus ir miestelius, sovietinės Rusijos politinius ir karo veikėjus. Daugiausia straipsnių yra apie šias valstybes: Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Lietuvos ir Lenkijos valstybę, Rusią ir Rusiją. Be to, yra po keletą pozicijų apie kazokus, totorius, Čekiją, Austriją, Vengriją ir Jugoslaviją. Pozicijos sugrupuotos pagal temas ir pateikiamos abėcėlės tvar ka. Susirasti reikiamus objektus padės knygos gale pridedamos Auš ros Gustaitės sudarytos vairdų, vietovardžių ir etnonimų rodyklės. Ketvirtasis „Rinktinių raštų" tomas parengtas spaudai kiek ki taip nei trys pirmieji. Teko iššifruoti enciklopediniam tekstui bū dingas santrumpas. Suvienodinta gana marga asmenvardžių ir vie tovardžių rašyba. Tam pasirinkome artimesnį dabartinei vartosenai variantą, pvz., iš Petrakavo, Petrikovo ir Piotrkovo liko tik Piotrkovas. Visai pakeistos kai kurios nebevartojamos formos: Volinija į Voluinę, Suzdalis į Suzdalę. Pakeitimai nurodyti išnašose. Vardai, autoriaus pateikti vien tik originalo kalba, transkribuojami, greta skliaustuose pateikiama originalo forma. Tiesa, visų vardų transkri buoti nepavyko. Svetimų kalbų, ypač rusiški, asmenvardžiai auto riaus kartais keisti lietuviškais, kartais — ne. Tas margumas išliko. Literatūros sąrašų, kurie yra prie straipsnių, nesistengta per tvarkyti pagal dabartinius standartus. Palikta autoriaus padaryta ru
21
siškų ir ukrainietiškų leidinių transkripcija. Sąrašuose galbūt liko netikslumų, kurių, neturėdami leidinių originalų, negalėjome patik rinti. Pabaigoje pridedamas Aušros Gustaitės sudarytas prof. Kons tantino Avižonio panaudotos literatūros sąrašas. Profesorius rašė, kai buvo visai kitokia negu dabar Europos po litinė1 ir administracinė struktūra, tebebuvo sovietinė imperija, Lie tuva buvo okupuota. To meto realijos atsispindi daugelyje rašinių. Ir tai neturėtų stebinti skaitytojų. Historia vero tęstis temporum. Prof. K. Avižonio' sukaupta ir į šią knygą sudėta istorinė, teisinė, biografinė, administracinė ir terminų informacija padės istorikams ir istorijos mėgėjams be didelių pastangų daug ką pasitikrinti bei sutaupyti laiko, sugaištamo tų dalykų ieškant po įvairius leidinius. Manome, kad istorikams tai bus parankinė knyga. Šis leidinys — tai prof. Konstantino Avižonio sugrįžimas į Lietu vą iš priverstinės tremties. Lietuvos istorikų dabartinė karta, iš leisdama šią knygą, pagerbia savo darbštų pirmtaką. Antanas Tyla
23
ŠALTINIAI Ipatijaus kronika (rus. Ipatjevskij spisok ir Galicko-Volynskaja letopis, lenk. Hipacki latopis), lietuvių istorinėje literatūroje dažnai vadinama Ipatjevo kronika, kartais ir Voluinės kronika, vienas iš seniausių rusų istorijos metraščių nuorašų. Ipatijaus kronika suda ryta XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje, nurašant senuosius met raščius, vadinama Ipatijaus metraščiu, nes buvo laikoma Ipatijaus vienuolyne Kostromoje. Susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis nu pasakoja įvykius ligi 1199 m., antroji — ligi 1292 m. Chronologija antrojoje dalyje netiksli: atrodo, kad joje įvykiai iš pradžių buvo aprašyti be datų, jos įterptos vėliau. Ipatijaus kronika yra labai svarbus IX—XII a. Kijevo valstybės istorijos šaltinis ir pagrindinis Haličo-Voluinės kunigaikštystės istorijos šaltinis. Antroji kronikos dalis labai svarbi ir Lietuvos istorijai. Čia aprašomos Haličo-Voluinės kunigaikščių kovos su jotvingiais dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą. Aprašydama Voluinės naikinamuosius karo žygius į jotvingių žemę, Ipatijaus kronika kartais mini daug jotvingių ku nigaikščių, žuvusių kautynėse, arba tik trumpai pasako, kad žygio metu daug jotvingių kunigaikščių buvo išžudyta, o jų turtas paim tas kaip karo grobis. Minimi taip pat ir jotvingių žygiai į gudų ir rusų žemes. Anot Ipatijaus kronikos, 1205 m. lietuviai kartu su jot vingiais kariavo prie Tursko ir Raudonojoje Rusioje. 1219 m. mi nimos 21 Lietuvos kunigaikščio derybos per jų pasiuntinius su Vo luinės kunigaikščio Romano našle ir jos sūnumis Danielių ir Vasilka. Ta proga minimi Žemaičių kunigaikščiai Erdvilas ir Vykintas, Ruškavičiai (Kintibutas, Vanibutas, Butavydas, Vižeikis, jo sūnus Višlys, Kitenis ir Plikosovas), kunigaikščiai Bulevičiai (Visimantas, kurį kartu su jo broliais Eidivilu bei Sprudeika nužudė Mindaugas ir paėmė jo žmoną) ir 5 vyresnieji (stareišei) kunigaikščiai: Žyvibutas, Daujotas, Dausprangas, jo brolis Mindaugas ir Daujoto brolis Viligaila. Kai kurių Lietuvos kunigaikščių vardai iškraipyti, dėl to sunku beatspėti tikrąją jų formą. Visi tie kunigaikščiai priklausė tik penkioms giminėms, tai rodo, kad Lietuvos vienijimasis jau tada
24
ŠALTINIAI
buvo pažengęs pirmyn. Iš jų visų ypač iškilo Mindaugas, kuris pašalino ar privertė jam paklusti visus kitus kunigaikščius. Ipati jaus kronika mini Mindaugo kovas su kitais Lietuvos kunigaikščiais, vienijant Lietuvą, ir pažymi: ,,Mindaugo jėga didelė. Ir pradėjo žudyti savo brolius ir brolvaikius, o kitus išvarė iš jų žemių ir nieko nepakentė prieš save. Jėga ir priešiškumu užėmė Lietuvą". Kitoje vietoje Ipatijaus kronika rašo, kad Mindaugas, suvienijęs savo val džioje visas lietuvių žemes, pradėjo labai garsėti ir kilti į puikybę. Ruškavičiai vėliau minimi kaip Mindaugo padėjėjai ir karo vadai. Ipatijaus kronika mini ir kitus Mindaugo karo vadus: Sirvydą (Sirvid) ir Aišuną (Aišvno) Ruškaičius, Chvalą (Chval) ir Tiudijaminavičių Gaudižadą (Tiudijaminovič Kowdižad). Kronika aprašo ir Min daugo kovas su savo giminaičiais XIII a. viduryje, kai Mindaugas išvarė nepaklusnius savo brolio sūnus Tautvilą, Eidivydą ir jų dėdę Vykintą, Žemaičių kunigaikščius, pasiuntęs juos kariauti į gudų žemes ir į Smolenską, pažadėdamas jiems palikti tas žemes, kurias jie ten nukariaus. Vėliau Ipatijaus kronika mini koaliciją prieš Mindaugą: kai Mindaugas išvijo savo brolėnus Tautvilą ir Eidivydą, jų dėdę Vykintą iš jų užimtų gudų žemių, jie pabėgo pas Haličo kunigaikštį Danielių, kuris buvo vedęs Tautvilo ir Eidivydo seserį. Iš čia jie kartu su Haličo kunigaikščiu Danieliumi ir jo bro liu Vasilka užmezgę ryšius su Livonijos ordinu, sidabro dovano mis sukurstę žemaičius ir jotvingius prieš Mindaugą ir kvietę kai kuriuos lenkų kunigaikščius dėtis į sąjungą prieš jį. Toliau Ipati jaus kronika aprašo sąjungininkų kovas prieš Mindaugą, mini jo sostinę Vorutą, aprašo Mindaugo krikštą kartu su daugybe jo ba jorų. Minima 1254 m. Mindaugo sutartis su Haličo kunigaikščiu Danieliumi, sudaryta Mindaugo sūnui Vaišvilkui tarpininkaujant. Taikai sustiprinti kunigaikštis Danielius vedė Mindaugo dukterį, o Vaišvilkas gavo valdyti Naugarduką ir Juodąją Rusią. Vėliau Min daugas pavedė Naugarduką valdyti Haličo kunigaikščio' Danieliaus sūnui Romanui. 1256 m. Haličo kunigaikščiai Danielius ir Levas vėl naikino jotvingių kaimus ir plėšė jų turtą. Ipatijaus kronika mini, kad vieno karo žygio metu Žemaičių kunigaikštis Treniota nužudęs Mindaugą ir du jo sūnus, Ruklį ir Rupeikį. Vyriausiasis Mindaugo sūnus Vaišvilkas pabėgęs į Pinską. Mindaugo brolio sūnus Tautvi las, tuo metu Polocko kunigaikštis, ketinęs nužudyti Treniotą ir užimti savo dėdės Mindaugo vietą Lietuvoje, bet planai buvę jo bajorų išduoti, ir jis pats buvęs Treniotos nužudytas, o Treniota pradėjęs viešpatauti visoje lietuvių žemėje ir Žemaičiuose. Ipati jaus kronika dar pateikia žinią, kad Treniota vėliau buvęs nužudy tas Mindaugo arklininkų. Mindaugo sūnus Vaišvilkas, surinkęs tėvo
ŠALTINIAI
25
karius ir draugus, atvykęs Lietuvon ir džiaugsmingai buvęs lietu vių priimtas, o Treniotos draugai išbėgioję. Toliau kronikoje ran,dame žinių apie Vaišvilko ir jo svainio Švarno trumpą valdymą Lietuvoje, taip pat apie didįjį Lietuvos kunigaikštį Traidenį. Ipati jaus kronika ypač keikia Traidenį, bet šiaip smulkesnių žinių apie jo valdymą nepateikia, tik mini sėkmingus Traidenio karo žygius, siekusius Drohičiną ir net Krokuvą. Kronika taip pat mini Traide nio karol vadus ir jo brolius, vadovavusius Traidenio kariuomenei. Ipatijaus kronika pažymi, kad 1270 m. Lietuvoje pradėjęs viešpa tauti Traidenis ir jis gyvenęs 12 metų. Kronika užbaigiama 1292 m. Ji yra ne tik didelės1 istorinės, bet ir literatūrinės reikšmės. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 2, 1843; 2 leid., 1908; 3 leid., 1923; Letopis po Ipatskomu spisku (išleista Archeografinės komisijos Petrapilyje 1871); N. Fiisov, Soderžanije i charakteristika Galicko-Volynskoj letopisi po Ipatjevskomu spisku (jo knygoje Istoričeskije charakteristiki i eskizy, t. 2, 1922); T. Kostiuba, Galicko-Volinskij litopis, t. 1—2, 1936; D. Lichačev, Russkije letopisi i ich kulturno-istoričesko j e .značenij e, 1947.
Laurentijaus metraštis (Lavrentjevskaja letopis), viena pačių se niausių senovės rusų metraščių kompiliacijų, svarbiausias šaltinis ankstyvajai Rusijos istorijai (852—1305), pateikiąs daug žinių apie Kijevo Rusios ir šiaurės rytų rusų kunigaikštijų įsteigimą ir jų po litinį, socialinį bei ekonominį gyvenimą, ypač apie karo žygius. Greta kunigaikščių veiklos Laurentijaus metraštyje aprašoma rytų slavų kilmė, jų valstybės susikūrimas bei santykiai su kitomis tau tomis, kaimyniniais kraštais. Yra žinių apie jotvingius, kurių vardas Laurentijaus metraštyje pirmą kartą minimas 983 m. Met raštis taip pat pateikia žinių apie lietuvius bei jų kunigaikščius, tačiau tokių žinių čia randama daug mažiau negu Ipatijaus metraš tyje. Laurentijaus metraštį 1377 m. surašė Suzdalės vienuolis Laurentijus, nuo kurio metraštis ir gavo vardą. Metraštis buvo sukompi liuotas ir papildytas Žemutiniame Naugarde, Suzdalės ir Žemutinio Naugardo didžiojo kunigaikščio Dimitro, Konstantino sūnaus, pa geidavimu. Laurentijus panaudojo ¡gerokai laiko apgadintus senus rankraščius, iš jų XIV a. pradžios senų metraščių kompiliaciją, į kurią įėjo ir XII a. nuorašas paties seniausio rusų metraščio, vadi namo Nestoro kronika — „Dabarties metų nupasakojimas" („Povest vremennych let"). Senieji XII a. rusų metraščio nuorašai, naudoti Laurentijaus pirmtakų, dingo, bet pats Laurentijaus metraštis, į kurį įėjo Nestoro metraščio nuorašų nuorašas, išliko. Jis buvo su rastas 1792 m. ir jo rankraštis saugomas Petrapilio M. E. Saltykovo-
ŠALTINIAI
Ščedrino bibliotekoje. Taigi Laurentij aus metraštis yra pati seniau sia išlikusi rusų metraščių kompiliacija. Laurenti jaus metraščio pa teikiamos žinios apima ne tik Nestoro kronikos žinias ligi 'XII a. pradžios, bet ir XIII, dalies XIV a. įvykius, sukompiliuotus iš Tve rės, Suzdalės ir kitų kronikų. A. A. Šachmatovas ir kiti rusų metraščių tyrinėtojai nustatė ši tokią Laurentij aus metraščio panaudotų ankstyvesnių kompiliacijų istoriją. Pati seniausia žinoma rusų metraščio kompiliacija „Povest vremennych let" buvo surašyta vienuolio Nestoro Kijevo Pečeros vienuolyne XII a. pradžioje, panaudojant ankstyvesnius kronikų rankraščius. Šachmatovas, išanalizavęs šią ankstyviausią Nes toro kompiliaciją, kiek ji yra išlikusi Laurenti jaus metraštyje,' atkū rė dar ankstesnės kronikos tekstą, pagal jį parašytą 1039 m. Origi nalus Nestoro rankraštis neišliko, bet įvairiose rusų kunigaikštijose buvo daug jo XII a. nuorašų ir redakcijų su papildymais. Viena tokia kompiliacija buvo surašyta XII a. Rostovo-Suzdalės kunigaikš čio Andriaus Bogoliubskio rūmuose, panaudojant vietos kroniki nius užrašus ir pietinių rusų Perejaslavlio rankraštį, kurio pradžioje buvo 1116 m. Silvestro redakcijos „Povest vremennych let". Šita Bogoliubskio rūmuose sudaryta 'kompiliacija, užbaigta 1177 m. įvy kiais, buvo panaudota kaip pagrindas naujai kompiliacijai, sura šytai su papildymais Vladimire 1193 m. Joje „Povest vremennych let" buvo įjungta taip pat ir 1118 m. Mstislavo redakcijoje. Kadan gi panaudoti keli Nestoro rankraščio nuorašai ir kiekvienas iš jų buvo kiek skirtingas, tie patys įvykiai čia pakartoti kelis kartus skirtingomis datomis. Kai totoriai sunaikino Vladimirą, Rostovo kunigaikščio Jaroslavo Vsevolodo sūnaus paliepimu 1239 m. buvo sudaryta nauja kompiliacija, kurios pagrindu tapo 1193 m. Vladi miro kompiliacija ir Rostovo kronika. Jos turinys pateko ir į Lau renti j aus metraštį, kaip ir vėlesnių įvykių aprašymas. Į Laurentijaus metraštį buvo įtrauktas ir 1284—1305 m. Tverės metraštis, su darytas remiantis Tverės, Smolensko, Riazanės ir Naugardo kuni gaikščių šeimų kronikomis. Laurentijus nurašė šią Tverės metraš čio kompiliaciją. Kadangi Laurentijaus naudojamas Tverės metraštis buvo gerokai sutręšęs ir vietomis nebeįskaitomas, jo metraštyje atsirado spragų. Jame nėra 898—922, 1263—1283 ir 1288—1294 m. įvykių aprašymo, tačiau Laurentijaus metraščio XIII a. įvykių spra gas galima papildyti, panaudojant Simeono metraščio kompiliaciją. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 1, 1846; Letopis po Lavrentj evskomu spisku, 1872; 2 leid., 1897; A.A. Bachmatov, Razyskanija o drevnejšich russkich letopisinych svodach, 1908; A.A. Sachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—■
ŠALTINIAI
27
XVI w ., 1938; A.A. Sachmatov, Kijevskij letopisnyj svod XII v. (A.A. Sachmatov (1864—1920): Sbomik statej i materialov, red. S. Obnorskij, 1947); M.D. Piiselkov, Lavrentjevskaja letopis (Učenyje zapiski Leningradskogo universitetą. Serija istoričeskich nauk, nr. 32, 1939); D.S. Lichačev, Russkije letopisi i ich kulturno-istoričeskoje značenije, 1947.
Naugardo metraščiai (Novgorodski j e letopisi)— vietiniai met raščiai ir rusų metraščių kompiliacijos, sudarytos prie Didžiojo Nau gardo bažnyčių ir vienuolynų XI—XVI a. Nenukentėjęs nuo XIII a. totorių antplūdžio, Didžiojo Naugardo miestas ir jo kultūrinės įstai gos sugebėjo išsaugoti daug rusų metraščių bei jų nuorašų ir to liau tęsti metraščių rašymo tradiciją. Metraščiai Didžiajame Naugarde buvo rašomi jau nuo XI a. Pirmoji įvairių rusų metraščių kompiliacija, vadinamasis Sofijos metraštis, buvo sudarytas prie Šv. Sofijos katedros XII a. ketvirtajame dešimtmetyje. Toliau jis buvo tęsiamas ir papildomas ligi 1547 m. Naugardo metraščiai labai svarbus ne tik Didžiojo Naugardo, Pskovo, Tverės, Maskvos ir kitų rusų gyvenamų sričių istorijos šaltinis, bet pateikia nemažai me džiagos ir apie Lietuvos praeitį. Naugardo metraštyje randame daug žinių apie naugardiečių santykius su lietuviais nuo XIII a. pradžios ir šiaip vertingų žinių apie senovės Lietuvą, tarp jų ir patikimą Gedimino mirties datą. Ypač daug žinių Naugardo metraščiuo se yra apie Vytauto ir Kazimiero laikus, taip pat iš XVI a. pirmo sios pusės. Sofijskaja letopis (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 3—6, 1841— 1853); Novgorodskije letopisi (Ten pat, t. 3—4, 1841— 1848; 1888); D.S. Lichačev, Russki je letopisi i ich kulturno-istoričeskoje značenije, 1947.
Nestoras (Nestor; apie 1056 m.— apie 1114 m .)— Kijevo vienuo lis, Kijevo Rusios rašytojas ir metraštininkas. Apie 1074—1078 m. įstojo' į Kijevo Pečeros vienuolyną — vieną žymiausių senovės Ru sios kultūros centrų. Čia Nestoras parašė apie kankinius Borisą ir Glėbą („Čtenije o kniaziach Borise i Glebe") ir šv. Teodozijaus, vieno Pečeros vienuolyno steigėjų ir jo buvusio viršininko, gyve nimą („Žitije Feodosija"). Šie veikalai parašyti Kijevo Rusios val stybės patriotine dvasia. Nestoras smerkia kunigaikščių nesantai ką, ardančią krašto vienybę, ir priešinasi Bizantijos pastangoms pa imti Kijevo Rusią į savo įtaką. Nestoras daugumos istorikų laiko mas ir seniausio Rusios metraščio, vadinamosios Nestoro kronikos ar bent jos dalies, autoriumi. Miręs po asketiško gyvenimo, Nesto ras buvo palaidotas Kijevo Pečeros vienuolyne, kur jo relikvijos išliko ligi XX a.
23
ŠALTINIAI
Nestoro kronika — pats seniausias žinomas (pradinis) senovės Rusios metraštis „Povest vremennych let", surašytas XII a. pradžio je Kijevo Pečeros vienuolyne. Dauguma) istorikų Nestoro kronikos ar bent jos dalies autoriumi bei redaktoriumi laiko vienuolį Nesto rą. Metraščio originalas nežinomas, nes nei jis, nei pirmieji jo autentiški nuorašai neišliko. Tačiau yra išlikę keli XIV—XV a. Nes toro kronikos nuorašai, įtraukti į| to meto metraščių kompiliacijas. Taip pat yra išlikę nemaža vėlesnių laikų metraščių kompiliacijų, į kurias buvo įdėti ir ankstyvesni pradinio metraščio) nuorašai bei papildymai. Seniausia iš tokių išlikusių metraščių kompiliacijų yra Laurentijaus metraštis, 1377 m. sukompiliuotas Suzdalėje vienuolio Laurentijaus, Suzdalės kunigaikščio Dimitro, Konstantino sūnaus, prašymu. Antras pagal senumą yra Ipatijaus metraštis, sukompi liuotas XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje Ipatijaus vienuolyne prie Kostromos Voluinėje. Sudarant abi šias kompiliacijas buvo panaudoti ir pradinio metraščio ,,Povest vremennych let" tuo metu išlikusių seniausių versijų nuorašai. Remiantis kritikų tyrimų duomenimis, pati pirmoji Nestoro kro nikos redakcija, ligi mūsų laikų neišlikusi, buvo sudaryta Nestoro 1113 m. Kiek vėliau, kunigaikščio Vladimiro Monomacho laikais, buvusi sudaryta nauja Nestoro kronikos redakcija vienuolyno vir šininko Silvestro 1116 m. Ši redakcija su kai kuriais pakeitimais išliko Laurentijaus metraštyje.! Trečioji Nestoro kronikos redakcija buvusi sudaryta 1118 m. ir jos versija išliko Ipatijaus metraštyje. Nestoro kronika nėra vientisas kūrinys, bet susideda iš daugelio savoį turiniu bei stiliumi skirtingų fragmentų, sudėtų į krūvą. Tyri nėtojai nustatė, kad sudarant Nestoro kroniką buvo panaudotos biblinės ištraukos, Bizantijos istorikų Jono Malalo ir Georgijaus Hamortolos veikalai, šventųjų gyvenimai, įvairios ankstyvesnės Padnieprio slavų vietinės kronikos, vienuolynų užrašai, poetiški seno vės istoriniai padavimai (byliny), autoriaus apklausinėtų senų žmo nių pasakojimai ir paties autoriaus pergyventų laikų įspūdžiai, at siminimai bei pastebėjimai. Nestoro kronika pradedama nuo biblinio tvano laikų. Toliau ji aprašo žmonių giminės išsiplėtimą pa saulyje, slavų atsiradimą,į jų suskilimą į atskiras šakas, rytų slavų pradžią bei jų gimines, variagų kunigaikščių Riuriko ir jo brolių pakvietimą valdyti slavus IX a. viduryje, Kijevo kunigaikštijos įkūrimą, kunigaikščių Askoldo ir Diro nužudymą, Olgos kerštą drevlianams, nužudžiusiems jos vyrą, slavų misionierių Kirilo ir Meto dijaus veiklą, krikščionybės įvedimą Kijeve, Kijevo valstybės plė timąsi, karo bei prekybosj santykius su kaimyniniais kraštais ir kt. Nestoro kronika baigiama paties autoriaus gyventais kunigaikščių
ŠALTINIAI
29
Vsevolodo ir Sviatopolko (1078—1122) laikais. Autorius bus pa naudojęs visus jam prieinamus žinių šaltinius. Įvykiai nuo 850 ligi 1110 m. nupasakojami analų (pamečiui rašomos kronikos) forma patriotine Kijevo valstybės dvasia. Nestoro kronika rašyta ligi 1110 m. Paskutiniųjų 40 metų įvykiai vaizduojami amžininko aki mis. Kronikos pradžioje ir aprašant senuosius įvykius ligi X a., autentiški istoriniai faktai supinami, maišomi su padavimais ir epine liaudies poezija, bet nuo X a. vidurio Nestoro kronika pasidaro rimtas, istoriškai patikimas šaltinis. Ši kronika pirmą kartą mini Lietuvos vardą 1040 m., kada Kijevo kunigaikštis Jaroslavas už puolė lietuvių žemes. Kronikoje minimas ir Kijevo kunigaikščio Vladimiro žygis prieš jotvingius 983 m., taip pat Jaroslavo žygis prieš jotvingius 1038 m. Tiek ukrainiečiai, tiek rusai laiko Nestoro kroniką svarbiausiu savo seniausių laikų istorijos šaltiniu, nupasakojančiu ankstyvosios Kijevo Rusios gyvenimą, jos tarptautinius santykius, Kijevo kuni gaikščių vidaus kovas ir daug vietos skiriančiu krikščionybės įve dimui ir įsigalėjimui. Savo reikšme Nestoro kronika yra ir žymiau sias Kijevo Rusios pasaulietinės literatūros kūrinys, parašytas šen. slavų bažnytine kalba, su daugeliu Padnieprio slavų gyvosios kalbos priemaišų. Dėl savo istorinės ir kultūrinės reikšmės Nestoro kronika yra'išversta į lenkų, čekų, vokiečių, anglų ir prancūzų kal bas. V.P. Adrijanova-Peretc, D.S. Lichačev, B. Romanov (red.), Povest vremennych let, t. 1—2, 1950; Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 1—2, 1846—1871; 2 leid. 1923, 1926—1928; A. Bielowski (red.), Monumenta Poloniae Historica, t. 1, 1864; L. Léger (red.), Chronique dite de Nestor, 1884; S. Cross (red.), The Russian Primary Chronicle, 1930; R. Trautmann, Die altrussische Nestorchronik = Povest vremennych let, 1931; D.S. Lichačev, Russkije letopisi i ich kulturno-istoričeskoje značenije, 1947; D.S. Lichačev, Vozniknovenije russkoj literatury, 1952; A.A. Sachmatov, Povest vremennych let i ee istočniki, 1940; B.D. Grekov, Kijevskaja Rus, 1953; M.N. Tichomirov, Istočnikovedenije istoriji SSSR s drevnejšich vremen do konca XVIII v., 1940; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954.
Nikono metraštis (Nikonovskaja letopis)— XVI a. rusų metraš čių kompiliacija, kurios vieno nuorašo savininkas buvo Maskvos patriarchas Nikonas. Į Nikono metraštį įėjo Nestoro kronika ir daug kitų vėlesnių metraščių bei vietinių istorijos šaltinių. Seniausias Nikono metraščio nuorašas buvo sudarytas 1539—1542 m. ir ap ėmė įvykius ligi 1520 m. Vėliau Nikono metraštis buvo papildytas ir prie jo pridėta atskira caro Jono IV valdymo pradžios kronika (,,Letopisec načala carstva velikogo kniazia Ivana Vasiljeviča"), aprašanti 1534—1553 m. įvykius, sudaryta 1553—1555 m. Šis priedas laikomas savarankišku istorijos šaltiniu, iškeliančiu Jono IV auto
30
ŠALTINIAI
kratiškus veiksmus ir aprašančiu Kazanės chanato prijungimą prie Maskvos. XVI a. pabaigoje buvo sudarytas iliustruotas Nikono metraščio nuorašas. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 9—13, 1862—1906.
Pskovo metraščiai (Pskovskije letopisi), Rusijos istorijos šaltinis, turintis nemaža svarbių žinių ir iš Lietuvos istorijos. Pskovo metraš čiai buvo rašomi Pskovo vienuolynuose nuo XII! a., miesto parei gūnams prižiūrint. Į juos įėjo ir senesnių rusų metraščių ištraukos, bet nuo lietuvio, Nalšios kunigaikščio Daumanto laikų, kuris 1266— 1299 m. buvo Pskovo kunigaikštis, Pskovo metraščiai pasidaro sa varankiškas istorijos šaltinis, vaizduojantis pskoviečių gyvenimą ir jų santykius bei kovas su kaimynais, ypač su Didžiuoju Naugardu, Livonijos ordinu, Lietuva, Tverės, Maskvos ir kt. kunigaikš tystėmis, taip pat nušviečiantis! Pskovo respublikos vidaus gyveni mą, večės veiklą, bajorų ir pirklių reikalus bei jų santykius su ki tomis socialinėmis klasėmis. Lietuvos praeities tyrinėtojai čia randa nemaža žinių apie pskoviečių ir lietuvių ryšius, taip pat Lietuvos XIII—XV a. politiką rusų žemių atžvilgiu. Smulkiai aprašoma Mask vos valstybės agresija prieš Pskovo respubliką ir jos užgrobimas. Net ir Pskovo žemes 1510 m. įjungusi į Maskvos valstybę, Pskovo metraščiai vis dar buvo tęsiami ir papildomi naujų įvykių aprašy mais ligi XVII a. Pati' seniausia išlikusi Pskovo metraščių redakcija yra iš XV a. vidurio. Į ją įėjo ir senesnių Pskovo metraščių nuo rašai. Greta savarankiško įvykių aprašymo čia buvo žinių ir iš Didžiojo Naugardo bei kitų rusų metraščių. Yra išlikusios kelios Pskovo metraščių kompiliacijos ir XVII a. nuorašų. Pskovskije i Sofijskije letopisi (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 5, 1851); Pskovskije letopisi, vyp. 1, 1941.
Slucko metraštis (Sluckaja letopis) priklauso prie trumposios Lie tuvos metraščio redakcijos. Jis buvo* sudarytas XV a. prie Gedimino linijos Slucko kunigaikščių Olelkaičių rūmų. Metraštis yra svarbus istorijos šaltinis XIV a. bei XV a. pirmosios pusės įvykiams Lietu voje ir Gudijoje bei Ukrainos Rusioje nušviesti. Jame yra žinių ir apie Slucko kunigaikščius. Slucko metraštyje atsispindi to meto Lietuvos valstybinis sąmoningumas. Metraštis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis, vadinama „Letopisec velikich kniazej Litovskich", apima įvykius ligi XV a. vidurio, o antroji dalis, vadinama „Letopisec o velikom kniaze Moskovskom", aprašo įvykius ligi 1237 m. totorių įsiveržimo į Rusios žemes. Slucko metraštis istorijos šaltinių tyrinėtojams yra žinomas Uvarovo nuorašo vardu: ,,Uvarovskij spisok Zapadnorusskich (Litovskich) letopisej".
ŠALTINIAI
31
Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 17, 1907; T. Susieki), Zachidno-ruski litopisi jak pamiatki literatury, t. I, 1921; A.A. Sachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—XVI v.v., 1938.
Supraslio metraštis (Supraslskij spisok). 1. Vienas Lietuvos met raščio tramposios redakcijos sąvadų, sudarytas XV a. viduryje, ku rio XVI a. nuorašas buvo rastas Supraslio vienuolyne. Aprašo įvy kius nuo IX a. ligi XV a. vidurio ir yra svarbus šaltinis Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos istorijai. Supraslio nucraįšas, buvo perrašytas kažkokio Grigorijaus Ivanovičiaus 1519 m. spalio mėn., kunigaikš čiui Simanui Odincevičiui pareikalavus. Nuorašas susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis („Izbranije letopisanija izloženo vkratce") pa grįsta ankstyvesniais rusų metraščių sąvadais, papildytais gudų ir ukrainiečių kilmės įterpimais, pasibaigia 1446 m. įvykių aprašymu. Antroji dalis („Letopisec velikich kniazej litovskich")! yra fragmen tinė kronika be datų, prasidedanti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnų vardijimu ir pasibaigianti Vytauto susitaikymu su Jogaila] 1392 m. Supraslio metraštis išspausdintas rinkinio „Polnoje Sobranije Russkich Letopisej '* 17-aj ame tome 1907 m. A.A. Sachmatov, O Supraslskom spiske Zapadno-russkoj letopisi (Letopis zaniatij Archeografičeskoj Komissiji za 1900 g., vyp. 13, 1901); A.A. Sachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—XVI v.v., 1938; AI. Jučas, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis (Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. Serija A, 1957, t. 2); M.N. Tichomiiov, Značenije drevnej Rusi v razvitiji russkogO', ukrainskogo i belorusskogo narodov (Voprosy istoriji, 1954, nr. 6).
2. Supraslio metraštis (Supraslskaja letopis), arba trumpasis Ki jevo metraštis, sudarytas XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje Gu dijoje, buvo rastas Supraslio vienuolyne. Jame yra svarbių žinių senovės Rusios ir XIV—XVI a. Gudijos bei Ukrainos istorijai. Su praslio metraštis prasideda nuo IX a. įvykių aprašymo. Į jį buvo įtraukti kronikiniai užrašai, surašyti Ukrainoje XV a., ypač apie kovas su totoriais. Tyrinėtojai ypač vertina Supraslio metraščio žinias nuo XV a. pabaigos ligi 1515 m., spėdami, jog tos žinios buvo užrašytos amžininko. Supraslskaja rukopis, soderžaščaja Novgorodskuju i Kijevskuju sokraščennyje le topisi, 1836.
Suzclalės-Rostov© metraščiai surašyti Rostovo-Suzdalės kunigaikš tijoje XII—XIII a., svarbus šiaurės rytų Rusios, taipĮ pat Maskvos įsikūrimu bei jos ankstyvosios istorijos šaltinis. M. D. Priselkovo nuomone, tie metraščiai buvo pradėti) rašyti Rostove kunigaikščio Jurgio ilgarankio (mirė 1157 m.) laikais ir nuo 1158 m. buvo tęsia mi naujojoje kunigaikštijos sostinėje Vladimire) ligi 1238 m. toto
32
ŠALTINIAI
rių įsiveržimo. 1207 m. susidarius atskirai Rostovo kunįgaikštijai Vladimiro didžiosios kunigaikštijos ribose, Rostove vėl pradėta vie tinė kronika. Suzdalės-Rostovo metraščių rašymas 1238 m. vėl per keltas iš Vladimiro į Rostovą. Šie metraščiai vėliau buvo įjungti į Suzdalės vienuolio Laurenti j aus 1377 m. surašytą metraščio redak ciją, kurioje ir išliko ligi mūsų laikų. Be to, Suzdalėje surašytas ir rusų metraščių sąvadas, vadinamas Suzdalės metraščiu, Maskvos Akademijos nuorašu, Troicos metraščiu. Tas metraštis pateikia ži nias nuo seniausių laikų ligi 1419Ì m. Jo išliko vienas XV a. nuo rašas, kuris pirmajame „Polnoje Sobranije Russkich Letopisej" lei dime buvo išspausdintas Troicos metraščio vardu. M.D. Priselkov, Istorija russkogo letopiaanija XI—XV v., 1940.
Tverės metraštis (Tverskoj sbornik), vienas senovės Rusios met raščių, svarbus Lietuvos istorijos šaltinis, turįs daug žinių apie XIII— XV a. Lietuvos rytų politiką ir santykius su šiaurės rytų Rusios ku nigaikštystėmis. Tverės metraštis aprašo 1įvykius ligi 1499 m. A. A. Šachmatovo nuomone, Tverės metraštis buvo surašytas Tvė rėje antrojoje XVI a. pusėje.) Jis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis, apimanti įvykius ligi 1255 m., pateikia bendrųjų rusų met raščių žinias, antroji sudaro daugiausia Tverės įvykių kroniką ir iškelia Tverės vaidmenį šiaurės rytų Rusioje. Jungdama Rusios žemes ir naikindama savarankiškas kunigaikštystes, Maskva XV— XVI a. sąmoningai ir planingai naikino kitų Rusios kunigaikštysčių metraščius, aprašančius įvykius Maskvai nepalankia dvasia. Taip atsitiko ir su Tverės metraščiu, nes Tverės kunigaikštija buvo Lie tuvos sąjungininkė ir kėlė totorių! pagalbos vaidmenį Maskvos ku nigaikščiams įsigalint šiaurės rytų Rusioje. Kai kurios Tverės met raščio žinios, vėliau įtrauktos į Maskvos kunigaikščių paliepimu sudarytas oficialias metraščių kompiliacijas, buvo sąmoningai iš kraipytos panaikinant Maskvai nepalankias žinias arba jas perra šant pagal savo interesus. I.A. Tichomirov, O sbornike, imenujemom Tverskoj letopisju (Zumai Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 12, 1876); A.A. Bachmatov, Razbor sočinenija I.A. Tichomirova „Obozrenije letopisnych svodov Rusi severo-vostočnoj " (Zapiski Akademiji nauk po Iatoriko-Filologičeskomu otdeleniju, 1899, t. 4, nr. 2); A.N. Nasonov, Letopisnyje pamiatniki Tverskogo kniažestva (Izvestija Akademiji nauk SSSR, Otdelenije gumanitarnych nauk, nr. 9/10, 1930).
Uvarovo metraštis (Uvarovskij spisok), vienas trumposios Lietu vos metraščio redakcijos nuorašas, surašytas Slucko kunigaikščių rūmuose XV a. ir susidedąs iš dviejų dalių: pirmoji dalis, vadinama ,,Letopisec velikich kniazej litovskich", apima įvykius ligi XV a.
ŠALTINIAI
33
vidurio; antroji dalis, vadinama „Letopisec o velikom kniaze moskovskom", aprašo įvykius ligi totorių įsiveržimo' į Rusią 1237 m. Pirmojoje Uvarovo metraščio dalyje atsispindi to meto Lietuvos valstybinis sąmoningumas. Metraštis yra svarbus istorijos šaltinis Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos praeičiai nuo XIV a. pabaigos ligi pirmosios XV a. pusės tirti. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 17, 1907; T. Sušickij, Zachidno-ruski litopisi jak pamiatki literatury, t. 1, 1921; A.A. Šachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—XVI v.v., 1938.
Voskresensko metraštis (Voskresenskąja letopis), viena pagrindi nių XVI a. Maskvos valstybės oficialių kronikų, teisinusių Mask vos carų vidaus bei užsienio politiką. Voskresensko metraštis buv^ sukompiliuotas XVI a. antrajame ketvirtyje ir savo vardą gavo nuo nuorašo, buvusio Voskresensko Naujosios Jeruzalės vienuolyne. Metraščio originalas dingo, bet yra išlikę keli nuorašai, tarp jų ir Voskresensko nuorašas. Voskresensko metraštis išspausdintas Rusi jos Archeografinės komisijos rinkinio „Polnoje Sobranije Russkich Letopisej" 7-ajame ir 8-ajame tomuose. Voskresensko metraštis susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis remiasi 1479 m. Maskvos metraščių sąvadu, antroji dalis nupasakoja įvykius ligi 1541 m. ir atrodo kaip amžininkų užrašai, rašyti didžiųjų Maskvos kuni gaikščių rūmuose. Voskresensko metraščio vadinamasis Karamzino nuorašas papildo jį žiniomis apie 1542—1560 m.. įvykius. Voskresensko metraštis yra svarbus Rusijos istorijos šaltinis, ja me nemažai žinių iš Maskvos valstybės santykių su Lietuva. Tačiau juo reikia naudotis atsargiai ir kritiškai, nes sudarant Maskvos met raščius daugelis panaudotų įvairių Maskvos užkariautų žemių vie tinių kronikų buvo perredaguotos ir sukompiliuotos Maskvai pa lankia dvasia. Santykiai su Lietuva ir totoriais nušviesti tendencin gai. Be to, Voskresensko metraštis sąmoningai pateisina prievartinį rusų žemių vienijimą,i vadovaujant didiesiems Maskvos kunigaikš čiams, Maskvos valstybės centralizavimą ir autokratinės didžiojo Maskvos kunigaikščio valdžios stiprinimą. Iš metraščio Maskva at rodo teisi, o jos nukariaujamų žemių gynėjai kalti. Vėlesni Mask vos carai ne kartą naudojo oficialius Maskvos metraščius santy kiuose su užsieniu savo pretenzijoms į kaimynines žemes! pagrįsti. Letopis po Voskres'enskomu spisku (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 7—8; 1856—1859); V.S. Ikonnikov, Opyt russkoj istoriografiji, t. 1—2, 1893— 1908; A.A. Šachmatov, Obozrenije russkich letopisnych svodov XIV—XVI v.v., 1938; M.N. Tichomirov, Istočnikovedenije istoriji SSSR s drevnejšich vremen do konca XVIII v., 1940; D.S. Lichačev, Russkije letopisi i ich kulturno-istoričeskoje značenije, 1947. 3. K. Avižonis.
35
LIETUVA KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI Ilinskiai' rusų kilmės Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeima, kurios keli nariai XVIII a. Lietuvoje ėjo viešas pareigas. Juozas Ilinskis (1763—1844), kavalerijos inspektorius, po Lietuvos-Lenkijos padali jimų tapo Kotrynos II rūmininku, Povilo I laikais buvo slaptas caro patarėjas ir rusų senatorius. Turėjo savo rūmuose vertingą meno kūrinių rinkinį, Jurgis Karijotams, Karijoto sūnus, Gedimino vaikaitis, Podolės kunigaikštis. XIV a. antrojoje pusėje Algirdas, 1362 m. sumušęs totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis, nukariavo Podolę ir ją val dyti paskyrė savo brolio Karijoto sūnums Jurgiui, Aleksandrui ir Teodorui. Jurgis valdė Kameneco ir kitas pilis Podolėje, dalyvavo Liubarto kovose su lenkais dėl Voluinės. 1366 m. Jurgis ir Aleksand ras Karijotaičiai dalyvavo sudarant Lietuvos ir Lenkijos sutartį ir ją pasirašė, bet šį kartą kaip Lenkijos karaliaus Kazimiero vasalas. Pagal šią sutartį, rytinės Voluinės-Vladimiro žemės paliko Liubarto, o vakarinės— Kazimiero valdžioje. Kiek ilgai Jurgis išbuvo Kazi miero vasalu, sunku pasakyti, bet vėliau jis vėl dalyvavo Lietuvos kunigaikščių kovose su Lenkija. Jurgis kartu su kitais savo broliais Karijotaičiais, Podolės kunigaikščiais, sėkmingai gynė Podolę nuo totorių, stiprino pilis ir steigė miestus (Bakot, Smotrič). Vytautas, naikindamas sričių kunigaikštystes, 1393 m. atėmė Podolę iš Jurgio brolio Teodoro, kuris pabėgo į Vengriją, iš ten bandė kariauti su Vytautu, suėjęs į sąjungą su Liubarto sūnumi Teodoru, Švitrigaila ir Vokiečių ordinu, bet jam nesisekė, todėl teko nusileisti Vytautui. Jurgis Narimantaitis, Narimanto 1 sūnus (mirė po 1392 m.), Ge dimino vaikaitis, Belzo kunigaikštis, dalyvavo Lietuvos įr 1 Rankraštyje „Narimanto" ištaisyta į „Norimanto".
36
LIETUVA
Lenkijos kovose dėl Haličo ir Voluinės. Jurgis buvo di džiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo paskirtas valdyti Belzo pilį Voluinėje ir ginti ją nuo lenkų. Kai Voluinės kunigaikštis Liubar tas, Gedimino sūnus, 1351 m. pateko Lenkijos karaliaus Kazimiero nelaisvėn, Belzas ilgą laiką buvo1 vienas svarbiausių lietuvių gyni mosi nuo lenkų punktų. Jurgis narsiai gynė Belzo pilį nuo lenkų ir vengrų kariuomenių puolimų ir iš čia ne kartą pats įsiveržė į Len kiją. Pagal 1352 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartį, pasidalijant Voluinės žemes, Kremenecas liko Jurgio valdžioje kaip ben dra Lietuvos ir Lenkijos ; nuosavybė. Kovoms atsinaujinus, 1366 m. vėl buvo sudaryta sutartis Kazimiero, iš vienos pu sės,1 ir Algirdo, Kęstučio, Jaunučio ir Liubarto, iš kitos pusės. Šią sutartį pasirašė ir Jurgis,* bet kaip Kazimiero vasalas (didelė Kazi miero kariuomenė privertė jį 1366 m. pasidaryti vasalu). Pagal tą sutartį, Chelmo ir Belzo žemės teko Jurgiui. 1367 m. vėl prasidėjus karui tarp Liubarto ir Kazimiero, 1368 m. Jurgis nusikratė Lenki jos vasaliteto. Kai 1370į m. mirė Kazimieras, Jurgis kartu su savo dėdėmis Liubartu ir Kęstučiu 1376 m. lapkritį įsiveržė į pačią Len kiją ir nuniokojo jos žemes, pasiekdami net/ Krokuvos apylinkes. To karo žygio metu Lietuvos kunigaikščiai parsivedė iš Lenkijos 23 000 belaisvių. 1377 m. Lenkijos ir! Vengrijos karalius Liudvikas, sudaręs sąjungą su Vokiečių ordinu, puolė Lietuvą ir iš Liubarto atėmė Haličo žemes. 1377 m. Liudvikas privertė pasiduoti Jurgį kaip Belzo ir Chelmo kunigaikštį. 1377 m. Lietuvos ir Lenkijos su tartimi Haličo ir Voluinės žemės) buvo pasidalytos, Voluinę palie kant Lietuvai, Haličą atiduodant Lenkijai. Jurgio valdoma Belzo sritis buvo prijungta prie Haličo. Jurgis gavo valdyti Liubačevą, o Haličas su Belzu buvo paversti Vengrijos provincija, vasalinėmis teisėmis valdoma Opolės kunigaikščio Vladislovo. Jurgis Belzo ne beatgavo, tačiau ir toliau titulavosi Belzo kunigaikščiu. J.P. Filevič, Borba Polši i Litvy-Rusi za Galicko-Vladimirskoje nasledije, 1890; M. Hruševskiį, Istorija Ukrainy-Rusi, t. 4, 1903; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954.
Kaributas (miręs po 1404 m.), Algirdo ir jo antrosios žmonos Ju lijonos Tveriškės sūnus, Seversko Naugardo kunigaikštis. 1368 m. Černigovo kunigaikštystę Algirdas prijungė prie Lietuvos. Jos da lis, Brianskas ir Seversko Naugardas, buvo atiduota valdyti Kari butui, jis kurį laiką valdė ir patį Černigovą. Kaributas apie 1380 m. apsikrikštijo pagal Rytų bažnyčios apeigas ir gavo krikščionišką Dimitro vardą, todėl šaltiniuose kartais vadinamas Dimitru arba Kaributu Dimitru. Po Algirdo mirties prasidėjus Jogailos ir Kęstučio
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
37
vaidams, Kaributas suvaidino svarbų vaidmenį. 1380 m. Jogaila pa tvirtino Kaributą Seversko Naugardo kunigaikščiu. 1381 m. Kęstu čiui užėmus Vilnių, Kaributas, veikdamas kartu su savo broliais Jogaila ir Skirgaila, sukilo prieš Kęstutį, kuriam išvykus toli į Ry tus malšinti sukilusio Kaributo, Jogaila, vokiečių miestiečių pade damas, užėmė Vilnių. Kaributo ir Skirgailos pagalba Jogailai įsiga lėti buvo svarbi, jų vardai paprastai minimi Jogailos sudarytose su tartyse ir dokumentuose. Kaributas kartu su kitais kunigaikščiais ir Jogaila Lietuvos vardu pasirašė ir savo antspaudu patvirtino taip pat ir 1385 m. Krėvos 1 aktą. Vytautui tapus didžiuoju Lietuvos ku nigaikščiu ir pradėjus naikinti sritines kunigaikštystes, Kaributas nukentėjo, nes 139.3 m. iš jo buvo atimtos Černigovo ir Seversko Naugardo sritys. K arijotas12, Gedimino sūnus (mirė apie 1362 m.), Naugarduko kunigaikštis. XIV a. viduryje, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedi mino viešpatavimo metu, Karijotas po 1330 m., savo tėvo pavestas, valdė Naugarduko ir Volkovysko 3 sritis. Priėmęs krikščionybę, Ka rijotas gavo Mykolo vardą, šaltiniuose minimasj abiem, Karijoto ir Mykolo, vardais. Po Gedimino mirties Lietuvoje įsigalėjus Algirdui ir Kęstučiui, Karijotas liko Naugarduko kunigaikščiu ir turėjo įta kos didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose, palaikydamas artimus ryšius su Algirdu. Apie Karijoto įtaką tuo) metu galima spręsti ir iš to, kad jo sūnūs Algirdo buvo siunčiami kaip Lietuvos pasiun tiniai derėtis su totoriais. Tačiau po Karijoto mirties, apie 1362 m., jo sūnūs nebuvo palikti Naugarduke, kurio žemes pasidalijo Algir das ir Kęstutis. Algirdui sumušus totorius ties Mėlynaisiais Vande nimis,! Podolė buvo atiduota Karijoto sūnums Jurgiui, Aleksandrui ir Teodorui, jiems buvo pavesta užimti Kamenecą bei kitus Podolės miestus. Tapę Podolės kunigaikščiais, Karijoto sūnūs ne visuomet buvo ištikimi Lietuvai, bet1 aplinkybių verčiami kartais savarankiš kai palaikė ryšius su totoriais, Lenkijos karaliumi Kazimieru ir, po Algirdo mirties, su Vengrijos karaliumi Liudviku. Pastarajam 1382 m. mirus, vėl atsimetė nuo Vengrijos ir turėjo įtakos Jogailos politikai. J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze (Ateneum Wilenskie, rocz. VII, 1930).
1 Rankraštyje „Krėvos" ištaisyta į „Kriavo". 2 Rankraštyje „Karijotas" ištaisytas į „Kariotas". 3 Rankraštyje buvo „Volkovisko".
38
LIETUVA
Kosciuška, Tadas Andrius Bonaventūra (1746-—1817), generolas, žymus Lietuvos ir Lenkijos patriotas, narsiai kovojęs už Lietuvos, Lenkijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų laisvę. Buvo gudų kilmės Lietuvos bajoras, laikęs save lietuviu. Kosciuškos protėviai jau nuo XVI a. pradžios gyveno Naugarduko vaivadijoje, kur didysis Lie tuvos kunigaikštis Žygimantas II Senasis buvo davęs jiems Siechanavičių kaimą. Ilgainiui jų šeima nusmuko į smulkesnius bajorus ir ekonomiškai sunyko, ypač XVIII a. Kosciuška gimė Merečovščiznos dvare, Slonimo paviete, Naugarduko vaivadijoje, Lietuvoje. Jo tėvui Liudvikui, Lietuvos Brastos vaivadijos kardininkui 1758 m. mirus, Kosciušką auklėjo motina Ratomskaitė, kuri jį leido į vienuo lių pijorų mokyklą. Ją baigęs, Kosciuška, globojamas Polocko vai vados J. Sosnovskio, įstojo į kadetų korpusą Varšuvoje. Ruošda masis karinei profesijai, Kosciuška šioje karo mokykloje buvo vie nas iš pačių geriausių mokinių,/ vėliau tapęs tos mokyklos kadetų instruktoriumi. Dar besimokydamas kadetų korpuse Varšuvoje, Kos ciuška patraukė tos mokyklos direktoriaus kunigaikščio Adomo Čar toriskio dėmesį, kuris, pastebėjęs jo nepaprastus gabumus, pasirū pino valstybės lėšomis 1769 m. pasiųsti Kosciušką į užsienį tęsti karinio mokslo. Su pasižymėjimu baigęs kadetų korpusą Varšuvoje, Kosciuška karo mokslų dar mokėsi Vokietijoje, Italijoje ir Pran cūzijoje. Čia jis 1770—1774 m. tobulinosi garsiojoje Versalio karo akademijoje, o karo inžinerijos, fortifikacijos bei laivyno taktikos mokėsi Bresto karo akademijoje! Prancūzijoje. Kosciuška Paryžiuje mokėsi ir tapybos. Būdamas Prancūzijoje, mėgo skaityti senosios Prancūzijos tvarkos kritikus ir susižavėjo demokratiškomis idėjo mis. Bręstanti prancūzų revoliucija, Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseau), F. Kenė (Quesnay) ir kitų įtaka padėjo susiformuoti demokratinei Kosciuškos pasaulėžiūrai. Baigęs karo mokslus Prancūzijoje, jis 1774 m. grįžo! į Lietuvą, įgijęs artilerijos kapitono laipsnį. Būdamas savo buvusio rėmėjo, Lietuvos didiko J. Sosnovskio dukterų privatiniu mokytoju, Kos ciuška pamilo J. Sosnovskio dukterį Liudviką. Ši nelaiminga meilė privertė Kosciušką vėl apleisti savo tėvynę irj jis 1776 m. grįžo į Paryžių. Tuo metu jau vyko Šiaurės Amerikos kolonijų kova su Anglija ir Kosciuška, pats žavėdamasis laisvės ir demokratijos idealais, nutarė prisidėti prie amerikiečių kovos dėl savarankiškumo. 1776 m. paskelbus Šiaurės Amerikos nepriklausomybę, kaip Jungtinių Ame rikos Valstijų pasiuntinys, į Paryžių buvo atsiųstas Benjaminas Frank linas ieškoti pagalbos su anglais kovojantiems amerikiečiams. Ga vęs B. Franklino rekomendacinį laišką, Kosciuška 1776 m. atvyko
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
39
į Šiaurės Ameriką ir 1776—1783 m. kaip savanoris dalyvavo kovo se už JAV nepriklausomybę, praktikoje panaudojo savo talentą bei karinį išsimokslinimą ir tapo Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklau somybės karų didvyriu. Kosciuška pasižymėjo kautynėse prie Rod Ailendo, Jorktauno ir Niujorko (Rhode Island, Yorktown, New York). Iš pradžių Kosciuška buvo paskirtas pulkininku prie gene rolo Geitso (Gates) armijos, veikusios šiauriniame Niujorke. Jis la biausiai pasižymėjo 1777 m. kautynėse prie Saratogos, kur ameri kiečiams laimėti padėjo Kosciuškos strateginiai ir taktiniai sugebė jimai. Generolas Dž. Vašingtonas (J. Washington) pakėlė Kosciuš ką į artilerijos pulkininkus ir paskyrė jį savo adjutantu. Kosciuš kos humaniškumas ir mandagumas bei etiketas padarė jį vienu po puliariausių Amerikos karininkų. Jis yra laikomas JAV artilerijos tarnybos tėvu. Savo karo inžinerijos išsimokslinimą Kosciuška prak tiškai pritaikė statydamas Bilingsportą, Tikonderogą (Billingsport, Ticonderoga) ir Mount Behmus prie Saratogos tvirtovės. 1778 m. statant Vest Pointo (West Point) fortifikacijas, Kosciuška dirbo vy riausiuoju inžinieriumi, 1780—1781 m. buvo generolo N. Gryno (Nathanael Green) vadovaujamos pietiečių armijos vyriausiuoju inžinieriumi ir prisidėjo prie Čarlstauno (Charlestown) fortifikavimo. 1783 m. sudarius Paryžiaus taiką, kuria buvo pripažinta JAV nepriklausomybė, Kosciuška už savo nuopelnus Jungtinių Amerikos Valstijų kongreso 1783 m. buvo apdovanotas vieša JAV padėka, pilietybės privilegija, brigados generolo laipsniu ir žemėmis bei di dele metine pensija. Kosciuška prisidėjo prie Sinsinačio garbės or dino (Society of the Cincinnati) įsteigimo ir tapo ordino nariu. 1784 m. Kosciuška grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lie tuvą ir, tuo metu neradęs tarnybos kariuomenėje, apsigyveno savo dvare, kurį jo sesuo buvo išgelbėjusi nuo skolininkų. Iš pradžių jis laikėsi nuošalėje1 nuo politikos, nors nuo jaunystės buvo Čartoris kių valstybinių bei socialinių (reformų šalininkas. Ketverių metų seimui Lietuvoje ir Lenkijoje vykdant reformas ir nutarus padidin ti kariuomenę, 1789 m., Kosciuška buvo pakviestas karo tarnybon ir paskirtas į Lenkijos kariuomenę. Laikydamas save lietuviu ir būdamas Lietuvos piliečiu, jis jautėsi labai nelaimingas lenkų ka riuomenėje ir darė žygių, kad perkeltų į Lietuvos kariuomenę, prašydamas Lietuvos senatorių bei seimo atstovų užtarimo seime. Tačiau lenkai seime nenusileido, Kosciuška liko jų kariuomenėje generolu majoru, Lenkijos kariuomenės vado kunigaikščio Juozo Poniatovskio, karaliaus brolvaikio, pirmuoju pavaduotoju. Kai Ket verių metų seimas 1791 m. gegužės 3 d. paskelbė konstituciją, Kos ciuška stojo jos ginti ir kartu su kunigaikščiu J. Poniatovskiu
40
LIETUVA
1792 m. kovojo prieš Rusijos kariuomenę, pakviestą Targovicos konfederacijos buvusiai Lietuvos-Lenkijos santvarkai atstatyti. 1792 m. kovose su rusais Kosciuška pasižymėjo kaip gabus karo vadas kautynėse prie Zielencės ir Dubienkos (Zielence ir Dubienka), tačiau rusų generolui Suvorovui parsikvietus daugiau kariuo menės, gavo trauktis. Kai karalius Stanislovas Augustas Poniatovs kis prisidėjo prie Targovicos konfederatų ir susitarė su rusais, Kos ciuška kartu su J. Poniatovskiu ir daugeliu kitų karininkų atsisakė savo tarnybos ir emigravo į Saksoniją, apsigyvenq Leipcige, kuris kartu su Drezdenu tapo Lietuvos-Lenkijos emigrantų centru. Būda mas Saksonijoje Kosciuška gavo iš Prancūzijos kvietimą tarnauti prancūzų kariuomenėje, ir Prancūzijos Įstatymų leidžiamasis susi rinkimas 1792 m. jam suteikė Prancūzijos respublikos garbės pi liečio titulą. Pasklidus gandams apie Rusijos ir Prūsijos ruošia mą antrąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą, Lietuvos-Lenkijos patriotai pasiuntė Kosciušką į Paryžių tartis su revoliucine Prancūzijos vy riausybe dėl paramos ir pagalbos lenkams ir lietuviams prieš rusus. Savo diplomatine misija į Paryžių Kosciuška bandė gauti Prancū zijos vyriausybės garantijų dėl Lietuvos-Lenkijos laisvės ir nepri klausomybės, sukelti Turkiją bei Švediją prieš Rusiją, taip nu kreipiant rusų agresijos pavojų nuo Lietuvos ir Lenkijos. Nors Kos ciuškai ir pavyko gauti revoliucinės Prancūzijos žirondistų vyriau sybės pažadų paremti lietuvių ir lenkų sukilimą prieš rusus, bet prancūzai patys tuo metu buvo įvelti į gynimosi karą prieš anglus ir jų sąjungininkus, todėl! negalėjo vykdyti savo pažadų ir padėti Lietuvos-Lenkijos Respublikai. Be to, jakobinams nuvertus žiron distų valdžią Paryžiuje, Kosciuška čia neteko savo atsparos ir, ja kobinų atstumtas, 1793 m. vasarą grįžo į Leipcigą. Kosciuškai dar tebesant Paryžiuje, Rusija ir Prūsija jau buvo į vykdžiusios 1793 m. antrąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą, po kurio tuoj prasidėjo lietuvių bei lenkų patriotų sąjūdis ir ginkluotas pasi priešinimas rusams. Iš Paryžiaus į Leipcigą grįžęs Kosciuška buvo sukilėlių pakviestas pasiimti sukilimo vyriausią vadovybę su dik tatoriaus galia. Kosciuškai priėmus kvietimą ir atvykus į Krokuvą, 1794 m. prasidėjo vadinamasis Kosciuškos sukilimas — paskutinis lietuvių ir lenkų patriotų bandymas apginti Lietuvos-Lenkijos Res publikos laisvę ir nepriklausomybę, prie sukilimo pritraukiant ir daugelį valstiečių. Nors sukilėliams sekėsi kautynėse ties Raclavicais (Raclawice) prie Krokuvos, Varšuvoje ir Vilniuje,; Kosciuškos sukilimas vis dėlto buvo užgniaužtas bendromis rusų ir prūsų ka riuomenių pastangomis, ir 1795 m.| įvykdytas trečias Lietuvos-Len kijos padalijimas, visą ligi šiol likusį kraštą užimant rusams, prū
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
41
sams ir austrams. Lemiamose 1794 m. sukilimo kautynėse ties Maciejovicais (Maciejowice) prie Vyslos sukilėlių kariuomenės bran duolys buvo sumuštas. Pats Kosciuška sunkiai sužeistas ir be sąmo nės pateko rusų nelaisvėn. Išvežtas į Rusiją Kosciuška išbuvo rusų nelaisvėje 2 metus, laikomas Petrapilyje, Petropavlovo kalėjime. Kai po Kotrynos II mirties 1796 m. Rusijos caru pasidarė Povilas I, Kosciuška buvo paleistas iš kalėjimo, paėmus iš jo pažadą niekada nebekariauti prieš rusus. Paleisdamas Kosciušką, Povilas I davė jam dvarą su 1500 valstiečių ir grąžino kardą,; bet Kosciuška at sisakė jį priimti, pareikšdamas, kad jam daugiau nebereikią kardo, nes nebeturįs tėvynės. Kosciuška neliko; gyventi rusų pavergtame krašte, bet palikęs savo dvarą išvažiavo į Stokholmą, paskui į Londoną, iš ten grąžino pinigus, kuriuos buvo gavęs iš caro. 1797 m. Kosciuška vėl lankėsi JAV ir gyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje. Kongresui išleidus svetimšalių įstatymą (Alien Act), juo nepatenkintas Kosciuška 1798 m. grįžo į Europą ir apsigyveno Pa ryžiuje. Vykdydamas Jungtinių Amerikos Valstijų misiją, Kosciuš ka čia padėjo pasiekti susitarimą tarp JAV ir Prancūzijos. Įvertindamas Kosciuškos karinius gabumus, Prancūzijos pirma sis konsulas Napoleonas: kvietė jį dalyvauti savo karuose prieš są jungininkus, bet Kosciuška atsisakė jam siūlomos aukštos vietos Prancūzijos kariuomenės vadovybėje, nes Napoleonas tuo metu nesutiko rūpintis Lietuvos-Lenkijos nepriklausomybės atstatymu. Ne pavykus1gauti Napoleono pagalbos lietuvių ir lenkų emigrantų są jūdžiui Lietuvai-Lenkijai išlaisvinti, pasitraukęs iš viešojo gyveni mo, Kosciuška apsigyveno Bervilyje (Berville) prie Fontenblo (Fontainebleau), netoli nuo Paryžiaus. 1806 m. Napoleonui: sudarius pla ną Lenkijai atkurti, Kosciuška prie jo neprisidėjo ir laikėsi nuošaliai, nepasitikėdamas Napoleono planų nuoširdumu. Kosciuškai taip pat atmetė Napoleono kvietimą vadovauti emigrantų lenkų le g io n am s, naudojamiems Napoleono žygiuose prieš kitus kraštus. Napoleo nui žlugus ir sąjungininkams užėmus Paryžių, pas Kosciušką Ber vilyje lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. Kosciuška atmetė ir jo kvietimą 1814—1815 m. palaikyti caro politiką Lietuvoje iri Lenki joje, bet rašė Aleksandrui I, ragindamas jį paskelbti amnestiją lie tuvių ir lenkų emigrantams, gyvenusiems svetimuose kraštuose. Jis ragino carą suteikti Lietuvai-Lenkijai konstituciją, panašią į Angli jos, pasidaryti Lenkijos konstituciniu karaliumi ir duoti laisvę kraš tui. 1814—1815 m. Vienos kongreso metu Kosciuška, atvykęs į Vie ną, veltui bandė ta linkme paveikti Aleksandrą I, kuris labiau linko sekti kunigaikščio Čartoriskio patarimais. Vienos kongreso nutarimu įkūrus Lenkijos karalystę, daugelis tikėjosi, kad Kosciuška bus
42
LIETUVA
paskirtas Lenkijos kariuomenės vadu, bet caras juo paskyrė savo brolį Konstantiną. Iš Vienos Kosciuška nuvyko į Šveicariją ir apsigyveno Solothurne pas savo draugą Celtnerį (Zeltner). Būdamas Šveicarijoje, 1817 m. Kosciuška paleido į laisvę savo dvaro Lietuvoje baudžiauninkus, iš jų reikalaudamas tik prisidėti prie mokyklos išlaikymo. Nukritęs nuo arklio ir susižeidęs, Kosciuška1 mirė 1817 m. spalio 15 d. Solothurne. Rusijos caro Aleksandro I lėšomis 1818 m. Kosciuškos palaikai iš Šveicarijos buvo pervežti į Lenkiją ir palaidoti Krokuvos pilies Vavelio katedroje greta Jono Sobieskio ir kitų Lenkijos ka ralių palaikų. Kosciuškos garbei buvo supiltas aukštas jo vardo kalnas, kuris tapo viena labiausiai lankomų Lenkijos šventovių. Greta savo talentų karinėje srityje ir gilaus tikėjimo visų lygybe prieš įstatymus bei savo kovų už laisvę ir demokratiją Kosciuška pasižymėjo ir kaip mėgėjas tapytojas bei skulptorius. Jis paliko taip pat ir raštų. Kosciuška aprašė savo 1792 m. karo žygius (išlei do E. Račinškis 1843 m.) ir parašė „Manoeuvres of Horse Artillery" (išleista Niujorke 1808 m.). T. Korzon, Kosciuszko. Biografja z dokumentôw wysnuta, cz. 1—2, 1894; L. J.B. Chodzko, Biographie du général Kosciuszko, 1837; K. Falkenstein, Thaddäus Koscįuszko, nach seinem öffentlichen und häuslichen Leben, 2 leid., 1834; A. Choloniewski, Tadeusz Kosciuszko, 1931; M.M. Gardner, Kosciuszko. A biography, 1942; St. Dobrzycki, Kosciuszko, 1918; A.M. Skalkowski, Kosciuszko w swietle nowszych badan, 1924; F. Koneczny, Tadeusz Kosciuszko. Na setą rocznicę zgonu naczelnika. Žycie. Czyny. Duch, 1922; A. Lechner, Kosciuszko als Menschenfreund und Wohl täter in der Schweiz, 1917; St. Liberek, Pestalozzi und Kosciuszko, 1946; St. Papée, Tadeusz Kosciuszko w literaturze polskiej, 1946; H. Mosčioki, Pisma Tadeusza Košciuszki, 1947; J. Michelet, Pologne et Russie. Légende de Kosciusko-, 1851 ; M. Haiman, Kosciuszko in the American Révolution, 1943; Th. Stanis, Kosciuszko (angį.); J.S. Riabinin, Tadeuš Kosciuško (Golos minuvšego, nr. 4—6, 1915).
Potockiai, sena Lenkijos magnatų šeima, kilusi iš Krokuvos apy linkių Potoko pilies, ilgainiui plačiai išsišakojusi ir vaidinusi svar bų vaidmenį Lenkijos, iš dalies ir Lietuvos, istorijoje. Potockiai tu rėjo didžiulių dvarų Raudonojoje Rusioje (Galicijoje), Podolėje ir Ukrainoje. Tas žemes ir savo dvarus begindami, Potockiai net vedė privatinius karus su turkais Žygimanto Senojo laikais, palaikydami Moldavijos valdovą Mohilą, su kuriuo buvo susigiminiavę. XVII— XVIII a. Potockių šeima iškilo ir savo rankose turėjo tiek valsty bės vietų, jog faktiškai jie dažnai lėmė valstybės reikalus. Kai ku rie jų buvo tikri „karaliukai", įtakingesni ir galingesni už patį Len kijos karalių. Ypač plati Potockių šeima buvo XVIII a. pradžioje, tada apie 20 jų buvo Raudonojoje Rusioje ir Ukrainoje, daugelis jų užėmė svarbiausias vietas Lenkijoje. Jau XVII a. Potockiai buvo
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
43
susigiminiavę ir su Lietuvos magnatais Radvilais (Jonušo Radvi lo pirmoji žmona buvo Kotryna Potockaitė) bei Sluškomis (Boguslovo Sluškos žmona buvo Ona Potockaitė). Kai1 kuriems Potockiams pavykdavo užimti svarbių vietų net Lietuvoje, pavyzdžiui, Kristupas Potockis nuo 1645 m. buvo Lietuvos vicetaurininku, o 1662 m. net Lietuvos Tribunolo maršalka. Stanislovo Augusto Po niatovskio laikais Ignas Potockis 1783—1791 m . j buvo Lietuvos rū mų maršalka, o 1791—1793 m.— Lietuvos didžiuoju maršalka. Svarbų vaidmenį Lenkijos ir Lietuvos istorijoje Potockiai suvai dino Augusto III (1733—1763) ir Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764—1795) laikais. Tada Potockiai sudarė galingą valstybės re formų partiją, dėl įtakos ir valstybės valdymo besirungiančią su Lietuvos ir Lenkijos didikų Čartoriskių „Familija". Abi didikų gru pės ketino sustiprinti beirstančią Lietuvos-Lenkijos Respubliką, ypač valstybės vykdomąją valdžią, kurią norėjo patys paimti į savo ran kas. Savo reformoms vykdyti ir valstybės valdžioje įsigalėti Potoc kių ,,Patriotų" partija ieškojo Prancūzijos, Švedijos, Turkijos pa galbos, o Čartoriskių „Familija" rėmėsi Rusijos įtaka ir pagalba. Lie tuvoje Potockius rėmė Lietuvos lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvilas ir jo sūnus Karolis Radvilas. Abiem didikų grupėms besi varžant dėl politinės įtakos, sunku buvo įvykdyti bet kokias val stybės reformas, nes abiejų grupių pastangomis seimai buvo nutraukinėjami, kad nė viena grupė1nepaimtų viršaus. Po Augusto III mirties, su Rusijos imperatorės Kotrynos II parama persvarą įgijo Čartoriskiai, kurie tuoj ėmėsi stiprinti Lietuvos-Lenkijos valstybę savo reformomis, nepaisydami Potockių trukdymų. Bet rusai, pa matę tikruosius Čartoriskių tikslus, nustojo juos rėmę, apkarpė jų reformas ir ėmė viešai kištis į Lietuvos-Lenkijos reikalus. Rusų kišimuisi pasipriešinti 1768 m. buvo sudaryta Baro konfederacija, ku rios vienas vadų buvo Juozas Potockis. Reforminio Ketverių metų seimo (1788—1792) metu Potockių šeima suskilo. Vieni jų, kaip Ignas ir Stanislovas Kostka Potockiai, buvo pažangiųjų reformų šalininkai ir prisidėjo prie 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijos priė mimo, bet kiti, kaip Stanislovas Feliksas Potockis, stojo ginti seno sios valstybės santvarkos ir bajorų aukso laisvių. 1792—1793 m. Targovicos konfederacijos vadas buvo Stanislovas Feliksas Potoc kis. Lietuvos-Lenkijos valstybei žlugus, Potockiai ir toliau vaidino svarbų politinį bei kultūrinį vaidmenį Prūsijos, Rusijos ir Austrijos valdomose Lenkijos dalyse. XIX a. ypač įtakingi buvo Galicijos Potockiai, kai kurie iš jų užėmė aukštas vietas Austrijos Habsburgų imperijoje. Potockių šeimos šakų palikuonių išliko ligi dabarties laikų. Iš žymiausiųjų Potockių pažymėtini:
44
LIETUVA
A l f r e d a s (Alfred; 1817—1889), austrų politikas. Iš pradžių kurį laiką buvo austrų pasiuntinys Londone, 1861 m.— Austrijos senato ir Galicijos seimelio narys,; 1867—1870 m.— Austrijos žemės ūkio ministras, 1870—1871 m.— ministras pirmininkas, kurio pastan gas vykdyti federalistinę imperijos politiką sutrukdė vokiečių pasi priešinimas. 1875—1883 m.’ būdamas Galicijos vietininku (Statthal ter), Potockis stengėsi stiprinti lenkų įtaką bei kultūrą ir varžyti ukrainiečių siekius bei veiklą. Andrius (Andrzej; 1861—1908), Austrijos valstybininkas, 1895—1897 m. Austrijos imperijos tarybos narys, 1903—1908 m. Galicijos vietininkas, slopinęs tautinį sąjūdį bei lenkinęs Galiciją, už tai buvo ukrainiečio Sičynskio nužudytas. A n n a (1776—1867), lenkų rašytoja, kilusi iš (grafų Tiškevičių giminės. 1802 m. ištekėjo už grafo Aleksandro Potockio, vėliau už Dunino-Vonsovičiaus (Dunin-Wąsowicz). Išspausdino atsiminimus iš 1794—1820' m. „Memoires", išėjo 1897 m. (vokiškas vertimas 1899, 1913 m.). Atsiminimai — svarbus šaltinis Napoleono santykiams su Lenkija nušviesti. A n t a n a s (Antoni; 1867—1939), lenkų literatūros istorikas. Mo kėsi Minsko gimnazijoje ir 1894—1897 m. Politinių mokslų mokyk loje Paryžiuje. Paryžiuje išleido albumą „La Pologne contemporaine“, o nuo 1904 m. leido mėnesinį literatūros ir teatro žurnalą „Sztuka“. Išspausdino veikalus „Stanislaw Wyspianski" 1902 m., „Maria Konopnicka" 1902 m., „Szkice i wrazenia literackie" 1903 m., „Polska literatūra wspolczesna", 2 tomai, 1911—1912 m. ir kt. I g n a s (Ignacy; 1751—1809), Lietuvos didysis maršalka, sūnus Eustacho Potockio (mirusio 1768 m.), Didžiosios Lietuvos Kunigaikš tystės artilerijos generolo. Studijavo Romoje, vėliau keliavo po Prancūziją ir Vokietiją, čia jį paveikė pažangių reformų idėjos. Buvo vienas iš pagrindinių Edukacinės komisijos narių, prisidėjusių prie mokyklų tinklo plėtimo ir kultūrinio krašto atgijimo. 1783— 1791 m. Lietuvos rūmų maršalka ir 1791—1793 m. Lietuvos didysis maršalka. Kaip St. Konarskio mokinys, Potockis siekė pažangių rerformų beirstančiai Lietuvos ir Lenkijos valstybei gelbėti ir 1789 m. buvo patriotinės partijos vadas. Kaip Lietuvos-Lenkijos ir Prūsijos sąjungos rusų įtakai atsverti autorius, Potockis su diplomatine misija buvo nuvykęs į Berlyną. Pasižymėjo kaip vienas iš įtakingiausių Ketverių metų reformų seimo 1788—1792 m. vadų. Kartu su H. Kolontajum (H. Kollątaj) buvo 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijos au torius ir jos rėmėjas. Reformų ir tos konstitucijos priešams 1792 m. sudarius Targovicos konfederaciją ir pasikvietus Rusiją į pagalbą
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
45
kovoti su konstitucijos šalininkais, Potockis 1792 m. emigravo į Sak sonijos Drezdeną1 ir 1795 m. išspausdino dviejų tomų veikalą apie 1791 m. Gegužės 3 d. konstituciją, jos priėmimą ir žlugimą. Tame veikale jis kėlė mintį pagerinti valstiečių padėtį, kad būtų išlaikyta Lietuvos-Lenkijos nepriklausomybė. Po antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Potockis prisidėjo prie Kosciuškos sukilime^ organizavi mo, ir 1794 m. kartu su Kosciuška sugrįžo į Lietuvos-Lenkijos Res publiką. 1794 m. sukilėlių sudarytoje laikinojoje vyriausybėje Po tockis buvo užsienio reikalų ministras ir savo diplomatine veikla bandė gauti Austrijos paramą sukilėliams prieš rusus. Poi to, kai rusų generolo Suvorovo vadovaujama armija 1794 m. sukilėlius sumušė prie Varšuvos, Potockis kartu su Kosciuška pateko rusų ne laisvėn, abu buvo išvežti į Rusiją ir kalinami Petrapilyje Petropavlovo tvirtovės kalėjime ligi 1796 m., kai po Kotrynos II mirties caru pasidaręs Povilas I išleido juos į laisvę. 1801 m. Potockis buvo vienas pagrindinių Varšuvos Mokslų draugijos steigėjų ir aktyvus jos veikėjas bei modernių mokyklų organizatorius. Napoleono karų metu 1809 m. buvo nuvykęs į Vieną, kur per susitikimą su Napo leonu ragino pastarąjį atkurti Lenkijos nepriklausomybę, bet ne trukus mirė Vienoje. J u o z a s (Jozef; 1675—1751), Kijevo vaivada, Krokuvos pili ninkas, vėliau Lenkijos didysis etmonas, Švedų karų metu 1702 m. buvo karaliaus Stanislovo Leščinskio šalininkas ir Augusto II prie šas. Po 1709 m. Poltavos kautynių Švedijos karaliui Karoliui XII pabėgus į Turkiją, Potockis prisijungė prie jo, bet vėliau grįžo Len kijon. Čia pasižymėjo dideliais turtais: vien savo rezidencijai Stanislavovui (Stanislawow) ginti laikė 10 000! kareivių ir 120 patran kų. M y k o l a s (Michal; 1595—1651), Lenkijos didysis etmonas Vla dislovo Vazos laikais. 1648 m. kovojo su sukilusiais ir Bagdono Chmelnickio vadovaujamais kazokais, bet buvo jų sumuštas prie Korsunės ir kuriam laikui paimtas kazokų nelaisvėn. Vėliau Potoc kis nugalėjo kazokus prie Berestečko 1651 m. S t a n i s l o v a s F e l i k s a s (Stanislaw Feliks; 1752—1805), nuo 1774 m. Lenkijos vėliavininkas, 1782 m. Ukrainos vaivada, 1789 m. Lenkijos artilerijos generolas. Buvo nepaprastai turtingas, plačiai rū pinosi labdara, pastatė įvairių rūmų ir bažnyčių, stengėsi stiprinti kariuomenę, bet reforminio Ketverių metų seimo metu 1788—1792 m. atitolo nuo reformų šalininkų ir tapo vienu pagrindinių 1791 m. Ge gužės 3 d. konstitucijos ir reformų! priešų. Protestuodamas prieš tą konstituciją, nuvykęs į Vieną veltui bandė kalbinti imperatorių Leopoldą įsikišti. 1792 m. su savo draugais, kitais reformų priešais,
45
LIETUVA
Potockis buvo nuvykęs į Petrapilį ieškoti rusų paramos. Kotrynai II pritariant, Potockis kartu su Severinu Ževuskiu (Rzewuski) ir Ksaveru Branickiu (Branicki) 1792 m. sudarė Targovicos konfedera ciją senosioms bajorų laisvėms atstatyti ir 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijai panaikinti. Potockis tapo Targovicos konfederacijos maršalka. Rusų padedamų Targovicos konfederatų kovos su kons titucijos šalininkais sąlygojo antrąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1793 m. Dėl to, nusivylęs rusais ir neištesėtais Kotrynos II pažadais, Potockis apsigyveno savo Tulčyno (Tulczyn) dvare, pasitraukęs iš viešojo gyvenimo. S t a n i s l o v a s K o s t k a (Stanislaw Kostka; 1752—1821), poli tikas, Igno Potockio brolis. Jis buvo karštas pažangių reformų šali ninkas, vienas Ketverių metų seimo 1788—1792 m. reformų parti jos vadų, Napoleono sudarytos Varšuvos kunigaikštijos tarybos pirmininkas (1809—1813), ypač pasišventęs mokyklų reikalams. Nuo 1812 m. Potockis buvo Lenkijos masonų didysis magistras, turėjęs daug įtakos. Vienos kongresui sudarius Lenkijos karaliją,, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemunė, Potoūkis 1815—1820 m. buvo Lenkijos karalijos tikybų ir švietimo ministras, 1818 m.— Lenkijos senato pirmininkas. Jo pastangų ir įtakos popiežiui dėka buvo perorgani zuota Lenkijos bažnytinė provincija, sudarant Varšuvos arkivysku piją ir septynias kitas vyskupijas. Potockis organizavo pradžios ir vidurinio mokslo mokyklas ir 1817 m. Vilniaus universiteto pavyz džiu įkūrė Varšuvos universitetą. Dėl Rusijos caro atstovo N. N. Novosilcevo intrigų1 buvo priverstas pasitraukti iš savo vietos ir už leisti ją S. Grabovskiui. S t a n i s l o v a s R e v e r a (Stanislaw Rewera; 1579—1667), Len kijos didysis etmonas, pasižymėjęs pergalėmis daugelyje karų su totoriais, turkais, švedais ir rusais, ypač pągarsėjęs savo pergale 1660 m. prie Cudnovo Ukrainoje, kur Šeremetjevo vadovaujama rusų kariuomenė buvo visai sutriuškinta. S t e p o n a s (Stefan; 1566—1631), karys, pasižymėjęs karuose su turkais ir Podolėje prie Dniepro įsteigęs Mogiliovo miestą. T o m a s (Tomasz; 1810—1831), 1831 m. sukilimo dalyvis, eko nomistas. Jis buvo paruošęs Lenkijos karalijos agrarinės reformos projektą, kuriame buvo numatyta galimybė valstiečiams išsipirkti iš baudžiavos prievolių. Tas projektas 1857—1861 m. buvo remia mas Lenkų žemės ūkio draugijos. Simanas Karijotams, Gedimino vaikaitis, XIV a. Svisločiaus kuni gaikštis. Gedimino sūnus Karijotas, Naugarduko kunigaikštis, tu
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
47
rėjęs daug sūnų, tarp jų ir Simaną (Semen). Gausių Karijoto sūnų genealogija nėra aiški. Istoriko J. Puzynos teigimu, Simanas buvęs Karijoto sūnus, nors J. Volfas (J. W o l f f , Rod Gediminą, 1886) tuo vardu jokio Karijotaičio nemini. Tačiau rusų Voskresensko ir Tipografijos metraščiai mini, kad Algirdas 1349—1350 m. pasiuntęs savo brolvaikius Simaną ir Eikšą pas totorių Aukso O d o s chaną Gani Beką prašyti pagalbos prieš Maskvą. Rusų metraščių žiniomis, Si manas tuo metu buvo Svisločiaus kunigaikštis. J. Puzyna Eikšą ir Simaną laiko Karijotaičiais. Karijotui 1362 m. mirus, jo sūnūs ne buvo palikti Naugarduke. Algirdas kelis pasiuntė į Podolę, kur jie surusėjo. Istorijos šaltiniai Simano nemini tarp Karijotaičių, pa siųstų į Podolę. Rainoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 7, 1856; t. 24, 1921; J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze (Ateneum VVilenskie, rocz. VII, 1930); J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze oraz sprawa podolska (Ateneum Wilenskie, rocz. XI, 1936); Sf. Kuėzynski, Ziemie czernihowsko-siewierskie pod rządami Litwy, 1936.
Teodora, Algirdo duktė, XIV a. Okos aukštupio Karačevo ir Zvenigorodo kunigaikščio Sviatoslavo žmona. J. Volfo duomenimis, Teodora buvo viena iš vyresniųjų Algirdo ir jo pirmosios žmonos Vitebsko kunigaikštytės Marijos dukterų. Jos provaikaitis Mykolas 1408 m. kartu su Švitrigaila, Patriku ir kitais kunigaikščiais iš Lie tuvos išsikėlė į Maskvos kunigaikštiją. Iš Teodoros ir jos vyro Svia toslavo kilo kunigaikščių Masalskių šeima. J. Wolii, Rod Gediminą, 1886; K. Stadnicki, Olgierd i Kiejstut, 1870.
Teodoras Algirdaitis (mirė apie 1400 m.), Ratnos ir Kobrinęs kunigaikštis (1387—1394). Senosios Rusios Naųgardo, Tverės, So fijos ir Voskresensko metraščiai, taip pat Bychovco bei Stryjkovskio kronikos ir Kojalavičius laiko Teodorą jauninusiuoju Algirdo ir jo pirmosios žmonos Vitebsko kunigaikštytės Marijos sūnumi, Neatsižvelgdamas į tuos šaltinius, K. Stadnickis Teodorą laikė Al girdo ir jo antrosios žmonos Tverės kunigaikštytės Julijonos sūnu mi, Teodorą tiesiog sutapatindamas su kitu Algirdaičiu — Vygantu (Vigunt, Vigund), Kernavės kunigaikščiu. Anot Stadnickio, šis Al girdaitis buvęs žinomas lietuvišku Vyganto ir krikščioniškais Teo doro bei Aleksandro vardais. Gedimino giminės tyrinėtojas J. Vol fas griežtai paneigė Stadnickio spėjimą bei išvadas Tr teigė, jog Teodoras buvo Algirdo ir jo pirmosios žmonos jauniausiasis sūnus. H. Paškevičius (Paszkiewicz) Teodorą laiko Algirdo ir jo pirmosios žmonos Marijos Vitebskietės vyriausiuoju sūnumi, remdamasis Veng rijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko d'Anžu (d'Anjou) laišku Fran-
48
LIETUVA
cesco Kararai (Carrara), rašytu 1377 m. po Algirdo mirties. Tame laiške sakoma, kad jis buvęs Algirdo pirmagimis sūnus (,,Codor magni Olgordi summi principis Lituanorum primogenitus"; plg. O. H a ie c k i, Przyczynki genealqgiczne do dziejow ukladu Krewskiego — Miesięcznik Heraldyczny, 1935, p. 102). Dar iš savo tėvo Te odoras buvo gavęs Chelmo žemėje buvusius Ratuos, įgalbūt ir Liubomlio bei Žydačevo miestus. Prieš 1366 m. Algirdas Teodorui ati davė ir Kobrinę. 1366 m. Lietuvos ir Lenkijos sutartimi Ratna tu rėjo priklausyti Lenkijos karaliui Kazimierui Didžiajam, bet po pas tarojo mirties 1370 m. Teodoras vėl užvaldė Ratnos kunigaikštiją. Po Algirdo mirties 1377 m. Vengrijos bei Lenkijos karaliui Liudvi kui d'Anžu suruošus kelis karo žygius prieš Lietuvą, Kobrinęs bei Ratnos kunigaikštis Teodoras kartu su Voluinės kunigaikščiu Liu bartu ir Podolės kunigaikščiais Karijotaičiais kurį laiką pripažino Liudviko viršenybę, tikėdamiesi pastarojo pagalbos prieš Jogailą. Teodoro vardas kartu su kitais Lietuvos kunigaikščiais dar mini mas 1387 ir 1394 m. dokumentuose. K. Stadnickio teigimu, Teodoras miręs jau 1392 m., bet J. Volfas ir V. Dvožačekas (Dworzaczek) jo mirties datą nukelia apie 1400 m. Iš Teodoro įpėdinių kik> Kobrinęs ir Sanguškų kunigaikščių šeimos. Teodoro vardas kartais istorikų painiojamas su jo amžininko Teodoro, Liubarto sūnaus, vardu. J. Wolff, Rod Gediminą, 1886; K. Stadnicki, Bracia Wladyslawa Jagielly Olgierdowicza, krola Polski, wielkiego xięcia Litwy, 1867; O. Haiecki, Przyczynki genealogiczne do dziejow ukladu Krewskiego (Miesięcznik Heraldyczny, nr. 7/8, 1935); H. Paszkiewicz, The Origin of Rusisia, 1954; W. Dworzaczek, Genealogia, 1959.
Teodoras, Gedimino brolis, Kijevo kunigaikštis. Gediminui beplečiant Lietuvos valstybę į rytus, jau 1320 m. Kijevas pateko Lietu vos kontrolėm Rusios metraščių žiniomis, 1331 m. Kijevo kunigaikš tis buvo Teodoras, bendradarbiavęs su lietuviais. Kiti to paties meto istorijos šaltiniai mini kunigaikštį Teodorą kaip Gedimino brolį; tai liudija Lietuvos stačiatikių metropolito Teognosto piniginė apyskai ta, kurioje pažymima, kad Teodoras metropolitui paaukojęs tam tik rą pinigų sumą. Tuo remiantis, H. Paškevičius ir kiti istorikai pri eina prie išvados, kad metropolito Teognosto minimas Gedimino brolis Teodoras ir Kijevo kunigaikštis Teodoras buvęs tas pats as muo, nežinomomis aplinkybėmis užvaldęs Kijevą ar gavęs tą ku nigaikštiją dar prieš 1330 m. XIX a. Gedimino šeimos tyrinėtojas J. Volfas težinojo du Gedimino brolius — Vytenį ir Vainių, bet 1916 m. M. Priselkovo bei M. Fasmerio paskelbta metropolito Teog nosto piniginė apyskaita aiškiai mini Gedimino brolį Teodorą. Per Teodorą Kijeve reiškėsi Lietuvos politinė įtaka. Tačiau Kijevas bu
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
49
vo gana toli nuo tikrosios Lietuvos, todėl Teodorui teko palaikyti santykius ir su totorių chanu Uzbeku. Dėl to Kijevas, nors ir būda mas Lietuvos protektorate, tuo metu tebemokė j o duoklę totoriams. Smulkesnių žinių apie Teodorą istorijos šaltiniuose nerandama. Taip pat nieko nežinoma apie jo šeimą ar įpėdinius. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 4, 1925; A.N. Nasonov (red.), Novgorodskaja pervaja letopis staršego i mladšego izvodov, 1950; M. Priselkov, Ai. Fasmer (red.), Otryvki V.N. Beneševiča po istoriji russkoj cerkvi XVI v. (Izvestija Otdelenija Russkogo Jazyka i Slovestnosti Rossijskoj Akad. Nauk, t. 21, kn. 1, 1916); S. Zajączkov/ski, Przyczynki do hipotezy o pochodzeniu dynastji Giedymina ze Žmudzi (Ateneum Wilenskie, rocz. IV, 1927); H. Paszkiewicz, Jagiettonowie a Moskva, t. 1: Litwa a Moskva w XIII i XIV w„ 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959.
Teodoras Kaributaitis, Algirdo vaikaitis, trečias bei jauniausias Briansko ir Seversko Naugardo kunigaikščio Kaributo Dimitro Algirdaičio sūnus, istorijos šaltiniuose minimas 1422—1440 m. Pasi rašė kartu su kitais Lietuvos kunigaikščiais ¡kelis 1422—1432 m. dokumentus, tarp jų 1422 m. Melno taikos bei 1430 m. Švitrigailos sutarties su Vokiečių ordinu aktus. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Švitrigailos karo su Lenkija metu, 1431 m. Teodoras gavo vakarų Podolę, kurią valdė kaip Švitrigailos vietininkas. Žygimantui Kęstutaičiui paėmus valdžią Lietuvoje, Teodoras iš pradžių kartu su kitais kunigaikščiais garantavo, kad Žygimantas Kęstutaitis laiky sis savo 1432 m. sutarties su Jogaila bei Lenkija, bet vėliau perėjo į Švitrigailos pusę, dalyvavo 1435 m. Ukmergės kautynėse ir pateko į Žygimanto Kęstutaičio nelaisvę, iš kurios vėliau buvo paleistas. 1440 m. Teodoras sveikino karalaitį Kazimierą, važiuojantį į Lietuvą. Nereikia Teodoro Kaributaičio maišyti su kitais to meto bendra vardžiais. Jo amžininkai buvo Teodoras Ostrogiškis ir Teodoras Nesvyžiškis (Fedor Nieswicki), šaltiniuose paprastai vadinamas ,,kniaž Fedko", taip pat Švitrigailos šalininkas. Teodoras Nesvyžiš kis 1432—1433 m. buvo Podolės seniūnas ir taip pat dalyvavo Švit rigailos sukilime, bet 1434 m. metė Švitrigailą ir perėjo į Lenkijos karaliaus pusę. Lietuvos metraščio žiniomis, Teodoras Kaributaitis mirė bevaikis, tačiau vėlesnės kunigaikščių Zbaražskių, Višnioveckių ir Poryekiu šeimos save kildino iš Teodoro Kaributaičio. Gedi mino ir Algirdo šeimų tyrinėtojai K. Stadnickis ir J. Volfas panei gia Stryjkovskio ir Paprockio teiginius, esą tos kunigaikščių šeimos kilusios iš Teodoro Kaributaičio. K. Stadnicki, Brada Wladystawa Jagielly..., 1867; J. Wolff, Rod Gediminą, 1886. 4. K. Avižonis.
50
LIETUVA
Teodoras Karijotaitis (mirė 1408 m.), Gedimino vaikaitis, XIV a. antrosios pusės Podolės kunigaikštis. Lietuvos metraštis, Bychovco kronika ir Rusios metraščiai Teodorą Karijotaitį laiko jauniausiuoju Karijoto sūnumi. 1362 m. Algirdui sumušus totorius ties Mėlynai siais Vandenimis ir kiek vėliau, apie 1363 m„ nukariavus Podolę, ši buvo atiduota valdyti Teodorui Karijotaičiui ir jo vyresniems broliams Jurgiui, Aleksandrui ir Konstantinui, kurie aktyviai daly vavo Podolės užkariavime. Dar prieš tai Teodoras Karijotaitis bu vęs Vengrijoje, kur pastatė Munkacs tvirtovę ir apie 1360 m. netoli tos tvirtovės įsteigė stačiatikių bazilijonų vienuolyną. Iš savo tėvo Teodoras Karijotaitis buvo paveldėjęs ir Naugarduką. Teodoras Ka rijotaitis įkartu su kitais savo broliais dalyvavo Lietuvos kunigaikš čių kovose su Lenkija ir gynė Podolę nuo totorių bei steigė pilis ir miestus Podolėje. Po savo vyresnių brolių Konstantino, Jurgio ir Aleksandro mirties Teodoras Karijotaitis užvaldė visą Podolę. Ne norėdamas paklusti Vytautui, Teodoras Karijotaitis pareiškė ištiki mybę Lenkijos ¡karaliui Jogailai. 1392 m. Vytautui tapus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Teodoras Karijotaitis sukik> prieš jį. Prie sukilimo prisidėjo ir Algirdo sūnus Vladimiras, Kijevo kunigaikš tis. 1393 m. pavasarį Vytautas, iš pradžių numalšinęs Kijevą, užėmė ir Podolės pilis Braclavą, Sokolecą, Kamenecą, Smotričių, Skalą ir Červonogrodą. Teodoras Karijotaitis iš pradžių pabėgo į Vengriją, kur gavo žemių iš Vengrijos karaliaus Liudviko. Naikindamas sri tines kunigaikštijas, Vytautas 1393 m. atėmė Podolę iš Teodoro Karijotaičio ir Podolės pilims valdyti paskyrė savo seniūnus, o Te odorą Karijotaitį išvarė iš Lietuvos. Iš Vengrijos Teodoras Karijo taitis toliau bandė kariauti prieš Vytautą, suėjęs į sąjungą su Švit rigaila, Liubarto sūnumi Teodoru ir Vokiečių ordinu. Tačiau Teodo rui Karijotaičiui nesisekė, ir jis kovų metu pateko Vytauto nelais vėn. Kurį laiką buvo kalinamas Vilniuje. Iš Teodoro Karijotaičio Vytautas atėmė Naugarduką, kurio pusę 1401 m. atidavė Žygiman tui Kęstutaičiui. 1403 m. paleistas iš kalėjimo- Teodoras Karijotaitis turėjo paklusti Vytautui. Mirė nepalikęs įpėdinių. * K. Stadnicki, Koryjat Gedyminowicz i Koryjatowicze (Rozprawy Akademii Umiejętnošci, wydzial historyczno-filozoficzny, t. VII, 1877); K. Stadnicki, Synowie Gedymina, t. 1, 2 leid., 1881; J. Puzyna, Korjati Korjatowicze (Ateneum Wilenskie, rocz. VII, 1930) ; J. Puzyna, Korjat i Korjatowicze oraz’sprawa podolska (Ateneum Wilenskie, rocz. XI, 1936); J. Puzyna, Pienvsze wystapienie Korjatowiczow na Rusi poiudniowej ĮAteneum Wilenskie, rocz. XIII, zesz. 2, 1938); St. Kiakowski, Korjatowicze i sprawa podolska w XIV w. w ošwietleniu najnowsizej historjografji polskiej (Ateneum Wilenskie, rocz. XIII, zesz.. 1, 1938); H. Paszkiewicz, W sprawie
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
■
51
roli politycznej Korjatowiczow na Wolyniu i Podolu (Ateneum Wilenskie, rocz. XIII, zesz. 2, 1938); J. Wolff, Rod Gediminą, 1886; J. Wolff, Kniaziowie LitewskoRuscy od konca XIV w., 1895.
Teodoras Liubartaitis (mirė 1431 m.), Liubarto ir jo antrosios žmonos, Rostovo kunigaikštytės, sūnus, Gedimino vaikaitis, Voluinės Vladimiro ir Lucko, vėliau Seversko kunigaikštis. Tėvui Liu bartui apie 1385 m. mirus, iš jo paveldėjo Volumes Vladimiro sri tį ir įvairiuose dokumentuose pasirašydavo Vladimiro ir Lucko kunigaikščiu. Po pirmųjų kovų Vytautui su Jogaila 1384 m. susi taikius, Luckas buvo atiduotas Vytautui, kuris čia gyveno ligi ant rojo savo pabėgimo pas Vokiečių ordiną 1387 m. Vis dėlto Jogailos vainikavimo Lenkijos karaliumi metu,! 1386 m., Teodoras pareiškė savo ištikimybę Jogailai ir sutiko būti Lenkijoje Jogailos įkaitu, lai duodamas, kad Jogaila laikysis savo įsipareigojimų Lenkijai. Po sa vo vainikavimo Jogaila buvo pasiuntęs Teodorą į Lietuvą atlikti jam pavestų uždavinių, iš kur 1387 m. Teodoras sugrįžo į Lenkiją. Dar prieš tai jis jau buvo nustojęs dalies iš savo tėvo paveldėtų kunigaikštijų, tačiau Vladimiro sritis liko jo valdžioje. Kai Vytau tas antrą kartą pabėgo pas Vokiečių ordiną, Teodoras tikėjosi at gauti Lucką, bet Jogaila 1387 ar 1388 m. Luckui valdyti paskyrė seniūną lenką, o Teodoro iš tėvo paveldėtą Ostrogą su apylinkė mis atidavė Danieliaus sūnui Teodorui, kuris vėliau valdė ir Lucką. Vytautui antrą kartą susitaikius su Jogaila ir 1392 m. tapus didžiuo ju Lietuvos kunigaikščiu, Luckas vėl buvo grąžintas Vytautui. Pastarajam pradėjus naikinti sritines kunigaikštijas Lietuvoje, visa Voluine buvo Vytauto tiesiogiai užvaldyta. Tada Teodo ras turėjo Vytautui užleisti ir Vladimirą. 1393 m. Vytautas jį per kėlė į Seversko žemę, atėmęs ją iš sukilusio Dimitro Kaributo, Al girdo sūnaus. 1393 m. Vytautas užvaldė ir Podolę, ją atėmęs iš Teodoro Karijotaičio, kuris pabėgo į Vengriją ir ten kartu su Švit rigaila organizavo sąjungą prieš Vytautą. Nepatenkintas savo iš trėmimo vieta, Teodoras 1393 m. prisijungė prie Švitrigailos ir Te odoro Karijotaičio. Sąjungininkai kreipėsi pagalbos į Vokiečių ordino didįjį magistrą, kuris 1398 m. atsakė Švitrigailai ir Teodorui, kad pasiuntinių tartis dėl pagalbos pas juos negalįs siųsti ir kad jie galį susižinoti su Ordino atstovais, tuo metu buvusiais pas kara lių Zigmantą. Švitrigailai su Teodoru ir Teodoru Karijotaičiu kovoti prieš Vytautą nesisekė, jų sukilimas buvo numalšintas. Kovų metu Teodoras Karijotaitis pateko į Vytauto nelaisvę, o Švitrigaila ir Teodoras susitaikė su Vytautu ir 1400 m. grįžo į Lietuvą. Švitrigaila gavo Podolės žemę ir Žydačevą su apylinkėmis Raudonojoje Ru sioje. Tuo nepatenkintas Švitrigaila Žydačevo nepriėmė, ir šis su
LIETUVA
52
sritimi perėjo į Teodoro valdžią. Čia Teodoras ligi savo mirties išbuvo seniūnu, pasižymėjo savo administracine veikla. Iš 1400— 1430 m. yra išlikę diaug Teodoro Žydačeve išduotų dokumentų ir teisminių sprendimų. 1410 m. Teodoras dalyvavo Žalgirio kautynėse. Lenkijos kara liaus Jogailos žygio metu prieš Lucką po Vytauto mirties, 1431 m. liepos mėn., Teodoras iš Jogailos gavo valdyti Volumes Vladimirą, taip atgaudamąs savo tėviškę beveik po 40 metų. Netrukus po to Teodoras mirė ir su juo pasibaigė Liubarto Gediminaičio šeima. Kai kurie istorikai iš Teodoro kildino vėlesnes kunigaikščių Sanguškų, Čartoriskių bei Kobrinskių šeimas, remdamiesi Lietuvos metraštyje pateikta kunigaikščių genealogija, nors iš tikrųjų ttį kunigaikščių šeimos kilo ne iš Teodoro, Liubarto sūnaus, bet iš Teodoro Algirdaičio. Kunigaikščių Sanguškų pradininkas buvo Teodoras Algirdaitis. Gedimino giminės tyrinėtojas J. Volfas paneigė K. Stadnickio nuo monę, kaip neparemtą istorijos faktais, kad Teodoras galėjęs gy venti dar 1463 m. ir kad Teodoras turėjęs įpėdinių. J. Wolff, Rod Gediminą, 1886; J. Wolff, Kniaziowie Litewsko-Ruscy..., 1895; K. Stadnicki, Synowie Gedymina, t. 2, 1853.
Teodoras Patrikaitis (mirė 1399 m.), Patriko sūnus, Gedimino sū naus Narimanto vaikaitis, vienas iš XIV a. Voluinės kunigaikščių. Jis turėjo savo dalį Voluinėje. Žuvo 1399 m. Vorsklos kautynėse. Iš jo kilo vėlesnių rusų Chovanskių šeima. K. Stadnicki, Synowie Gedymina, t. 1, 2 leid., 1881; J. Wolff, Rod Gediminą, 1886.
Vygantas \ Algirdo sūnus, XIV a. pabaigos Kernavės kunigaikš tis. Prieš 1386 m. įvairius dokumentus pasirašydavo Vigando vardu. Aktuose sutinkamas ir jo vardas „Vigund". 1386 m. kartu su Jo gaila pakrikštytas Krokuvos katedroje gavo Aleksandro vardą. 1387 m. Jogailos Lietuvos bajorams duotą privilegiją ir 1388 m. Jogailos viršenybės pripažinimo aktą pasirašė „Alexander dei gra tia alias Vigunt dux Kiernovensis". Kernavę buvo gavęs iš Jogailos, 1386 m. išvykusio išrinkus karaliumi į Lenkiją. K. Stadnidkis Vy gantą sutapatino su Teodoru Algirdaičiu ir laikė jį Algirdo ir jo antrosios žmonos, Tverės kunigaikštytės Julijonos, sūnumi. Anot Stadnickio, šis Algirdaitis buvo žinomas lietuvišku Vyganto ir krikš čioniškais Teodoro (stačiatikių) bei Alėksandro (katalikų) vardais. Gedimino giminės tyrinėtojas J. Volfas griežtai paneigė Stadnickio1 1 Buvo „Vigantas".
KUNIGAIKŠČIAI, DIDIKAI, GENEROLAI, BAJORAI
53
spėjimą ir Teodorą bei Vygantą laiko dviem atskirais Algirdaičiais. Anot Volfo, Teodoras buvo Algirdo ir jo pirmosios žmonos, Vitebs ko kunigaikštytės Marijos, jauniausiasis sūnus, o Vygantas buvo Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus. K. Stadnicki, Bracia WJadysiawa Jagielly..., 1867; J. Wolfi, Rod Gediminą, 1886; O. Halecki, Przyczynki genealogiczne do dziejow ukiadu Krewskiego (Miesięcznik Heraldyczny, nr. 7/8, 1935).
Zaslavskiai, lietuvių ir rusų kunigaikščiai: G e d i m i n o kilmės kunigaikščių šeima. 1345 m. Gedimino sū nus Jaunutis, Algirdo ir Kęstučio išvarytas iš Vilniaus, dalies gavo Gudijos Zaslavlį. Jo provaikaitis Mykolas, Jono sūnus (miręs 1536 m.), pradėjo kunigaikščių Zaslavskių šeimą. Jis dalyvavo 1500— 1514 m. Lietuvos kare su Maskva, du kartus buvo perėjęs į Maskvos pusę ir du kartus vėl grįžo į Lietuvą. Jo sūnus Teodoras, iš motinos pusės paveldėjęs Mstislavlį, pradėjo kunigaikščių Mstislavskių šei mą. 1526 m. jis perėjo į Maskvos tarnybą. Nuo to laiko kunigaikš čiai Mstislavskiai buvo rusų kunigaikščiai. Teodoro sūnus Jonas, Zaslavlio ir Mstislavlio kunigaikštis, 1567 m. taip pat iš Lietuvos perėjo į Maskvą. Zaslavskių-Mstislavskių kunigaikščių šeima išmirė 1622 m. V o l u i n ė s kunigaikščių Ostrogiškių šeimos atšaka. Vosyliaus Ostrogiškio sūnus Jurgis 1448 m. gavo iš savo tėvo Voluinės Zas lavlį, vadinamą taip pat Zaslavu ir Žaslavu, ir ėmė vadintis kuni gaikščiu Zaslavskių. Šios kunigaikščių šeimos vyriškoji linija išnyko 1673 m. Zavišos, senovės Lietuvos ir Lenkijos bajorų šeimos, Lietuvoje turėjusios dvarų Voluinės, Kijevo žemėje, Vilniaus, Trakų (Kauno paviete), Vitebsko ir Minsko vaivadijose, o Lenkijoje — Mozūruose. Į Lietuvą Zavišos atsikėlė iš Lenkijos per vedybas. Žymesnieji Za višos buvo: J u o d a s i s Z a v i š a iš Garbovo (Czarny Zawisza z Garbowa, mirė 1428 m.), lenkų karys, tarnavęs Vengrijos karaliaus Zigmanto kariuomenėje ir dalyvavęs karuose prieš turkus. Grįžęs į Lenkiją, dalyvavo Jogailos ir Vytauto žygyje prieš Ordiną ir 1410 m. Žal girio kautynėse. Vėliau buvo Jogailos pasiųstas į Konstancos baž nytinį suvažiavimą ir vyko kaip pasiuntinys pas Anglijos ir Pran cūzijos karalius. Po to vėl tarnavo Zigmanto Liuksemburgiečio jka-
54
LIETUVA1
riuomenėje, 1421 m. dalyvavo jo karuose su Čekijos husitais ir vėl kovojo prieš turkus. Žuvo kare su turkais 1428 m. Buvo vadinamas „Juoduoju" dėl savo juodos spalvos riterio šarvų. Turėjo tris sūnus, kurių du žuvo kautynėse prie Varnos 1444 m., o trečiasis kautynėse prie Chojnicų 1454 m. J u o z a s (1752—1826), lenkų generolas, 1786 ir 1788—1792 m. Lietuvos-Lenkijos seimų dalyvis. Buvo Kosciuškos bendradarbis ir 1792 m. dalyvavo kovose prieš rusus. Šiems suorganizavus Lietu vos-Lenkijos reformų priešų konfederaciją Targovicoje, Zavįša pa sitraukė į užsienį, bet po antrojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo vėl , grįžo ir dalyvavo 1794 m. Kosciuškos sukilime. Vadovavo Varšuvos priemiesčio Pragos gynimui. Rusams sukilimą užgniaužus, pasitrau kė į Austriją, vėliau į Paryžių. Dalyvavo Napoleono armijos žygyje į Egiptą ir 1805 m. karuose su Austrija. 1807 m. Tilžės taika suda rius Varšuvos kunigaikštiją, buvo jos karinių pajėgų generolas. Liko lenkų kariuomenės generolu ir po 1815 m. Vienos kongreso sudarytoje Lenkų karalijoje, Rusijos caro Aleksandro I valdžioje. Lietuvoje daugelis Zavišų užėmė įvairias valstybės vietas ir kai kurie jų buvo Lietuvos senatoriai. 1600 m. Minsko vaivada A n d r i u s Zaviša tapo Lietuvos iždininku ir 1626 m. kartu buvo Kauno pakamorė. Jo brolis buvo Vitebsko vaivada. Minsko vaivada K r i s t u p a s Zaviša eilėmis aprašė 1605 m. lietuvių pergalę prieš šve dus prie Salaspilio (Kirchholmo). J u r g i s Zaviša žuvo kautynėse prie Chocimo 1621 m. XVII a. viduryje Lietuvos raštininkas buvo A n d r i u s K a z i m i e r a s Zaviša. Jono Kazimiero laikais K r i s t u p a s Zaviša (mirė 1670 m.) buvo Lietuvos didysis maršalka, nuo 1664 m.— Vilniaus pilininkas. Jis buvo aukštai vertinamas savo amžininkų už išsimokslinimą, iškalbą ir karinius gabumus. Kitas K r i s t u p a s Zaviša (1666—1721) buvo Minsko vaivada ir parašė savo atsiminimus, svarbius to meto Lietuvos istorijai: „Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy wojewody Minskiego (1666—1721)", išėjusius 1862 m. (red. J. Bartoszewiczius). Be to, jis išspausdino „Agnulfus" 1679 m. (eiliuotos apysakos), „Propositiones Christiano politicae" 1695 m. ir kt. Jo motina buvo Trakų pilininko^ Oginskio duktė. Kris tupas Zaviša buvo mokęsis Vilniaus akademijoje ir vėliau Kroku vos universitete.
55
VALSTYBĖS SANTVARKA
ADMINISTRACINIAI VIENETAI
Dvaras — pono ar bajoro visiškoje nuosavybėje turimas ar tik sąlyginai valdomas žemės plotas, ūkiniu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu atžvilgiais suvaidinęs svarbų vaidmenį istorijoje. Dvaro užuomazga randama jau vėlyvųjų Romos laikų stambiame ūkyje — latifundijoje, susidedančioje iš stambaus žemininko žemių, sugru puotų apie pono rūmus ir dirbamų vergų darbu ar išnuomojamų laisviesiems valstiečiams. Ilgainiui vergų padėtis pagerėjo, nes jiems buvo duoti žemės sklypai su atskirais namais, o laisvųjų nuomi ninkų padėtis pasunkėjo, nes jie pamažu nustojo savo laisvės ir buvo pririšti prie žemės. Dvaro sistema buvo tam tikros rūšies ūkinė, socialinė ir admi nistracinė santvarka, kur pats žemininkas nedirbo, bet jo žemė buvo dirbama valstiečių, daugiau ar mažiau priklausomų nuo jo. Dvarai žinomi kiekviename krašte, kur tik buvo įsigalėjęs feoda lizmas. Jau ankstyvaisiais viduramžiais dvarai tapo tipiška žemės valdymo ir ūkio institucija Vakarų Europoje. Karalius buvo laiko mas vyriausiuoju visos savo valstybės žemės savininku. Už karo ir kitokias tarnybas valstybei jis dalijo dvarus pasauliečiams didikams ir bažnyčiai leno teisėmis. Didikai savo ruožtu dalį gautų žemių dalijo bajorams už tarnybą. Tie dvarai iš pradžių buvo duodami ligi karaliaus ar didiko valios pasikeitimo ar ligi didiko^ ar bajoro gyvos galvos. Ilgainiui leno teise gauti dvarai tapo visiška didiko ar bajoro nuosavybe. Kadangi, žemė paprastai buvo duodama su joje gyvenančiais valstiečiais ir jų kaimais, tai laisvieji valstiečiai ilgainiui pasidarė priklausomi nuo tiesioginio savo pono, ir laisvie ji kaimai nusmuko į pusiau laisvų bendruomenių padėtį. Ūkinė ir socialinė dvarų santvarka viduramžiais buvo tokia. Ūkiš kai dvaras buvo beveik visai savarankiškas vienetas, viskuo aprū pinąs savo gyventojus. Dvaro žemė susidėjo iš pono žemės, skirtos tiesioginiam jo šeimos išlaikymui, ir iš žemės, dalijamos ar nuomo jamos valstiečiams už darbus, prievoles ir duokles ponui. Tiesiogi niams pono reikalams skirtoji žemė buvo dirbama nelaisvų ir pusiau laisvų valstiečių, gyvenančių kaimuose. Kiekviena šeima turėjo jai pavestos žemės, iš kurios jai reikėjo gyventi ir duoti duokles ponui. Dauguma tokių valstiečių vertėsi žemės ūkiu, bet dalis jų buvo kaimo amatininkai, kurie savo prievoles ir duokles ponui mokėjo savo amato ar darbo produktais. Kaimuose prie dvaro gyvenantys
56
LIETUVA
valstiečiai pamažu virto baudžiauninkais, pririštais prie žemės ir esančiais visiškoje savo pono malonėje. Jie ir jų vaikai nugalėjo palikti dvarų ar jiems skirtų sklypų, negalėjo parduoti savo juda mojo turto, išsikelti. Jie net negalėjo vesti ar paveldėti savo ju damojo turto, nesumokėję specialių mokesčių ponui. Baudžiaunin kai per savaitę turėjo eiti 2—3 dienas lažo dvąre, taip pat eiti į talkas per derliaus nuėmimą ir atlikti kitokias darbo prievoles bei mokėti duokles. Baudžiauninkas paprastai turėjo mažą sklypą prie namų, skirtų jo šeimai gyventi. Kita jam skirta žemė buvo kaimo laukuose, padalytuose į 3 didelius laukus, kurie savo ruožtu buvo išdalyti į rėžius, po 1 rėžį kiekvienai baudžiauninko šeimai kiek viename lauke. Dalis dvaro žemės buvo išnuomojama laisviesiems valstiečiams tam tikram laikui ar ligi gyvos galvos. Jų padėtis buvo geresųė, nes nuomai pasibaigus, jie galėjo išsikelti. Nuomą mokė davo žemės ūkio produktais ar atlikdami darbus, eidami tarnybas. Be dirbamos žemės, kiekviename dvare dar buvo miškų, pievų ir ganyklų, kartais ežerų, upių. Visa tai paprastai buvo naudojama bendrai pono ir valstiečių reikalams servituto teisėmis. Daugelis dvarų dar turėjo savo kalves, malūnus, kepyklas, bravorus. Vieni dvarai buvo labai dideli, jų ponai galingi stambūs žemininkai, o kiti dvarai — vidutiniai ir mažesni, turimi ar valdomi šiaip jau ba jorų. Juridiškai dvarai buvo trijų rūšių: karaliaus arba valstybiniai dvarai, bažnyčios dvarai ir pono dvarai. Valstiečių ir baudžiaunin kų padėtis paprastai buvo lengvesnė karaliaus ir bažnyčios dvaruo se. Dvarai viduramžiais turėjo dar ir politinės reikšmės. Žemės val dymas buvo susijęs su politinėmis teisėmis. Dvaro ponas paprastai buvo ir dvaro ribose esančių gyventojų teisėjas, administratorius, mokesčių rinkėjas, karo tarnybos vykdytojas, gynėjas nuo plėšikų ir užpuolikų. Laisvieji valstiečiai, gyveną dvaro ribose, galėjo ape liuoti į karaliaus teismą, bet baudžiauninkai buvo visiškoje savo pono jurisdikcijoje ir malonėje. Teismai ir administracija įgalėjo būti vykdomi paties pono ar jo skirtų pareigūnų. Politinės dvarinin kų teisės pradėjo nykti, nykstant feodalizmui ir stiprėjant karaliaus valdžiai naujaisiais laikais. Dvarai turėjo didelės kultūrinės reikšmės tiek viduramžiais, tiek naujaisiais laikais. Jie ilgą laiką buvo visos apylinkės kultūrinio gyvenimo centrai, kol augantys miestai tą vaidmenį perėmė. Dau gelis dvarų buvo garsūs savo gražių rūmų ir kitų pastatų architek tūra, įrengimais, parkais, sodais, meno rinkiniais, vėliau bibliote komis.
VALSTYBES SANTVARKA
57
Feodalinė dvarų sistema Vakarų Europoje stipriausiai buvo įsi galėjusi XII—XIII a. Jos ūkinė reikšmė pradėjo nykti, kylant mies tams ir atgyjant prekybai bei piniginiam ūkiui Renesanso laikais. Įsigalėjus gamybinei rinkai, valstiečių prievolės dvarui priverstiniu darbu ir duoklėmis pamažu nustojo savo- reikšmės. Duoklės pamažu buvo pakeistos nustatytais piniginiais mokesčiais. Taip pat ir darbo prievolės, pamažu tapusios nebepelningomis, buvo pakeistos pini giniais mokesčiais laisviems žemės ūkio darbininkams samdyti. Su miestų iškilimu Vokietijoje, Olandijoje, Anglijoje atsirado vilio jančių perspektyvų žemės ūkio gaminius, ypač javus ir vilną, par duoti. Žemvaldžiai pasidarė suinteresuoti plėsti ir tobulinti savo ūkius ir gaminti platesnei rinkai, nebe vien savo dvaro vietiniams reikalams. Dvarininkai stengėsi išplėsti paties dvaro dirbamos že mės plotą naujais plėšiniais, supirkdami žemę iš smulkesniųjų že mininkų, nutraukdami nuomos sutartis su laisvaisiais valstiečiais, panaikindami valstiečių servitutus, net atimdami dalį ar net visą žemę iš valstiečių ir baudžiauninkų, versdami juos už atlygi nimą dirbti. Atsirado daugiau mažažemių ir bežemių, kurie ėjo už darbiauti į dvarą kaip laisvai samdomi darbininkai. Tafp atsirado dvarų kumečiai, kurie su savo šeimomis gyveno prie dvarų jiems skirtuose trobesiuose — kumetynuose, savo šeimos išlaikymo reika lams nebegaudami sklypų ir rėžių, o gyvendami iš atlyginimo. Padidėjęs paties dvaro ūkis buvo palankus žemdirbystei ir gy vulininkystei tobulinti, ūkiui racionalizuoti, gamybai didinti, rinkai ir eksportui. Šitokie naujo tipo dvarai ypač išsiplėtė ten, kur buvo palankios sąlygos masinei gamybai ir eksportui. Iš vienos pusės, valstiečių padėtis gerėjo, nes baudžiava pamažu nyko, o valstie čiai taip pat pradėjo gaminti rinkai. Bet, iš kitos pusės, daug žemės buvo atimta iš valstiečių, o kur baudžiavos išliko, didėjo lažas. Dėl šitokio agrarinių santykių vystymosi ne kartą pasitaikydavo valstiečių sukilimų Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur, ta čiau pasibaigusių be svarbesnių palengvinimų valstiečiams. Paleng vinimus ir pasikeitimus greičiau sąlygojo ekonominės priežastys, didėjantis pelnas iš žemės ir gyvulių ūkio. Taip viduramžių dvarai persiformavo į naujųjų laikų dvarus, kaip į būdingą kapitalistinio stambaus žemės ūkio sistemą, kur dvarininkas, siekdamas pelno, buvo suinteresuotas investuoti kapitalą savo ūkiui pagerinti ir ga mybai plėsti. Tai pirmiausia įvyko Anglijoje, kur ir baudžiavos dėl to išnyko anksčiausiai. Viduramžių dvaras kiek ilgiau išliko Prancūzijoje ir Vakarų Vokietijoje. Rytų Vokietijoje, Prūsijoje, Lenkijoje, Lietuvoje dvarai gana lengvai ir greitai prisitaikė prie agrarinio kapitalizmo dėl palankių žemės ūkio gaminių eksporto
58
LIETUVA
sąlygų, nors baudžiavų sistema čia išsilaikė dar gana ilgai (ligi XIX a,). ■ Panaikinus baudžiavas, dvaras neišnyko. Jis išliko'beveik visuo se kraštuose, tik prisitaikė prie laisvai samdomo darbo ir kapitalis tinės gamybos reikalavimų — virto stambiais žemės ūkiais. Kadangi dvaro nuosavybėje buvo dideli žemės plotai, o tuo pačiu metu buvo daugybė bežemių ir mažažemių, tai įvairiuose kraštuose prasidėjo agrarinės reformos sąjūdis, reikalaująs visai ar bent iš dalies dvaro žemę išdalyti mažažemiams ir bežemiams, sukuriant daugiau vidu tinių ir smulkių ūkių, kurie galėjo būti intensyviai įdirbami ir pro duktyvesni negu stambūs dvarai. Kartu su tuo susijęs socialinių reformų sąjūdis, siekiąs didelių turto skirtumų panaikinimo. Daug kur agrarinė reforma buvo įvykdyta, bet tuose kraštuose, kur įsi galėjo komunizmas, vėl grįžta prie stambių ūkių, naujo tipo dvarų, dirbamų pusiau prievartos darbu, vadinamų kolektyviniais ir val stybiniais ūkiais. I t a l i j o j e dvarų sistema įsigalėjo ankstyvaisiais viduramžiais. Tačiau jau XIII a. pradėjo augti miestai, kaip stipri dinamiška jėga krašto gyvenime. Pralobę miestiečiai pirkliai, pramonininkai ir ban kininkai įsigijo stambių dvarų, tapdami stambiais žemininkais kaip ir bajorai. Atsiradus galimybei žemės ūkio produktus parduoti mies tuose, dvarų sistema Italijoje įgavo liberalesnių formų: baudžiau ninkai virto laikinais ir paveldimais nuomininkais ar laisvai sam domais ūkio darbininkais. Čia jau Renesanso laikais vyravo laisvo nuomojimo ir laisvo darbo sąlygos. P r a n c ū z i j o j e dvarų sistema ypač paplito Karolingų laikais. Karolis Didysis (768—814) savo potvarkiu „Capitulare de vilis" su organizavo ir sutvarkė karaliaus dvarų sistemą, įvedė trilaukę že mės ūkio sėjomainą, nustatė valstiečių prievoles ir duokles. Jo pa vyzdžiu daugelis žemininkų ir bažnyčių įvedė panašią tvarką savo dvaruose. Jau tada dauguma valstiečių buvo baudžiauninkai, lai kantis principo, kad neturi būti jokios žemės be pono. Prancūzi joje dvaras daugiausia buvo išsiplėtojęs XII amžiuje. Dvarų sistema čia buvo daug daugiau paplitusi negu kuriame nors kitame krašte, nes ir feodalizmas čia buvo labiausiai įsigalėjęs. Karaliaus valdžios silpnumas vedė į visišką feodalinių dvarų savarankiškumą. Žemi ninkai perėmė teismo ir administracijos, taip pat gynybos funkcijas. Dvarų sistema kartu su baudžiavomis ir kitomis feodalinėmis prie volėmis Prancūzijoje buvo panaikinta per 1789 m. revoliuciją. Tik dalis dvarų nauja forma išliko kaip stambūs ūkiai, tvarkomi kapi talistiniais pagrindais.
VALSTYBES SANTVARKA
59
A n g l i j o j e dvarai atsirado kartu su feodalinės tvarkos įvedi mu, Viljamui Nugalėtojui nukariavus Angliją XI amžiuje. Jis nuka riautąsias žemes išdalijo savo bendradarbiams ir kitiems normanų di dikams. Žemininkų teisės, o valstiečių prievolės ir duoklės buvo raštu nustatytos vadinamojoje „Paskutiniojo Teismo knygoje" (Domesday Book 1080). Be ūkinių, žemininkai čia turėjo ir gana plačias politines teises į valstiečius, gyvenančius jų dvaruose. Nuo Eduar do III laikų (XIV a.) nauji feodaliniai dvarai nebebuvo steigiami. Juodasis maras (1348—1349) buvo didelis smūgis dvarų sistemai. Daugelis valstiečių išmirė, o likusiųjų baudžiavos pasunkėjo. Todėl 1381 m. jie sukilo. Plintant piniginiam ūkiui, baudžiavos pamažu savaime išnyko, valstiečiai tapo laisvi. Bet daugeliu atvejų jie ne teko savo dirbtųjų žemių; nuo jų buvo išvaryti. Dalis valstiečių žemės buvo lordų ir bajorų išpirkta. Taigi nuo iXV a. pabaigos dvarai Anglijoje buvo dirbami nebe baudžiauninkų, bet laisvai samdomų darbininkų ir laisvųjų nuomininkų. Įstatymai buvo palan kūs stambiesiems žemininkams, kurie užgrobė servitutus, išstūmė valstiečius ir padidino savo dvarų plotus, ypač skiriamus avims au ginti. Su baudžiavų išnykimu dvarai neišnyko, bet dar padidėjo, pamažu persitvarkydami kapitalistinio ūkio pagrindais. Net dideli paveldėjimo mokesčiai neįstengė naujaisiais laikais sunaikinti Ang lijoje dvarų. S k a n d i n a v ų kraštų agrarinėje sistemoje vyravo valstiečių kultūros bruožai, nors dvarai su žemės nuomoj imo tvarka čia irgi buvo žinomi. Dvarų buvo mažiau Norvegijoje negu Švedijoje ir Danijoje. Dvarų organizacija skandinavų kraštuose panaši į Vaka rų Europos. V o k i e t i j o j e senovės germanų žemė buvo laikoma bendra visų laisvųjų nuosavybe. Sodybos ir ariamieji laukai ilgainiui tapo paveldimi ir pamažu perėjo privačion nuosavybėn, bet miškai, pie vos, ganyklos, ežerai buvo bendrai naudoj amJi. Iš pradžių dauguma valstiečių buvo laisvi ūkininkai, nedaug tebuvo bajorų ir nelais vųjų valstiečių. Tačiau viduramžiais, plintant feodalizmui, atsirado daug riterių ir bajorų, kurių priklausomybėn pateko laisvieji val stiečiai. Dvarų kaskart daugėjo, nes karaliai ir kunigaikščiai dalijo bajorams žemes už karo ir kitas tarnybas. Rytų Vokietijoje, t. y. slavų gyvenamuosiuose kraštuose, į ry tus nuo Salės ir Elbės upių, dvarų sistema buvo įvesta kartu su vokiečių veržimusi į Rytus, ypač XI—XIV a. Nukariautoji žemė paprastai buvo atiduodama vokiečių riteriams bajorams su visais joje gyvenančiais slavų kilmės žmonėmis, paverčiant juos dvarų baudžiauninkais. Gavę dvarus, bajorai pamažu traukė daugiau ko
60
LIETUVA
lonistų, nuomodami jiems dalį savo gautos žemės ir apsiimdami juos ginti. Kartu dvarininkai turėjo plačių politinių teisių administraci jos ir teismo srityje. Panašiai gausūs dvarai atsirado ir Rytų Prū sijoje, kur vokiečių kryžiuočių ordinas įvedė iš pradžių valstybinių dvarų sistemą, atimdamas žemes iš nukariautųjų prūsų, o juos pa čius paversdamas baudžiauninkais. 1525 m. sekuliarizavus ordiną, jo dvarai pasidarė privatinė buvusių riterių nuosavybė. Nuo Hohenštaufenų laikų (XII—XIII a.) dvarų sistema Vakarų Vokietijoje pamažu darėsi laisvesnė, nes išaugus miestams ir pa plitus piniginiam ūkiui baudžiavos pradėjo nykti. Reino krašte bau džiauninkų prievolės ir duoklės buvo pakeistos piniginiais mokes čiais. 1525 m. Vokietijoje vyko platus valstiečių sukilimas, betgi jis nedavė gerų vaisių. Baudžiavos dvaro ūkyje išsilaikė ligi XIX a. Vakarų Vokietijoje ji iš dalies buvo panaikinta Napoleono nuka riavimų, iš dalies per 1848 m. revoliuciją. Naujaisiais laikais Rytų Vokietijoje ir Prūsijoje, net ir atsiradus piniginiam ūkiui ir plačiam eksportui, baudžiavos dar pasunkėjo. Dvarai čia vis didėjo. Stam biųjų dvarų sistema čia išliko net ir po baudžiavų panaikinimo Šteino ir Hardenbergo reformomis (1807 m.). R u s i j o j e nuo seno ągrarinėje sistemoje vyravo bendruome ninė žemės nuosavybė, kur žemė buvo dirbama bendruomenės na rių — laisvųjų valstiečių. IX a. sukūrus Kijevo Rusios valstybę, atsirado valstybinių (didžiojo kunigaikščio ir jo šeimos narių), baž nytinių ir bajorų dvarų. Dvarų sistema ypač įsigalėjo susidarius sritinėms kunigaikštystėms, nors tuo metu vis dar tebebuvo ir daug laisvųjų valstiečių ūkių. Dvarai buvo žinomi ir naujai atsikūrusioje Maskvos valstybėje. Tarnybiniai bajorų dvarai pamažu virto pavel dima bajorų nuosavybe, o valstiečių padėtis kaskart sunkėjo. Caras Jonas Žiaurusis (1547—1584) išžudė ir kitaip išnaikino daug senųjų bajorų šeimų, konfiskavo jų dvarus ir juos vėl išdalijo smulkes niems bajorams kaip tarnybinius dvarus, bet ir jie ilgainiui vėl pasidarė paveldimi. Nuo XVI a. pabaigos buvo įvestos baudžiavos, kurios labai pasunkėjo XVIII a. pabaigoje. Tada pasunkėjo ir val stybinių dvarų baudžiauninkų padėtis, nes Kotryna II daug tų dvarų su visais baudžiauninkais išdalijo savo favoritams. Baudžiavos buvo panaikintos 1861 m. išlaisvinant valstiečius, bet duodant jiems tiek mažai žemės, kad daugelis jų vėl turėjo eiti į dvarą dirbti, nors dabar jau kaip laisvai samdomi darbininkai. Nuo tada vėl buvo atgaivinta bendruomeninė valstiečių žemės nuosavybė (m ir ) su skly pų dalijimu, atsižvelgiant į kiekvieno valstiečio šeimos narių skai čių, ir su bendra visos bendruomenės atsakomybe už mokesčius. Rusijoje dvarai išliko ligi komunizmo įsigalėjimo 1917 m. Bežemių
VALSTYBĖS SANTVARKA
61
ir mažažemių valstiečių noras turėti daugiau žemės prisidėjo prie komunizmo įsigalėjimo. Dvarai buvo konfiskuoti ir išdalyti. Bet valstiečiai neilgai tesidžiaugė ¡gauta žeme, nes po 1928 m. dvarai vėl buvo atgaivinti, sukuriant didelius valstybės ūkius ir kolchozus su prievartiniu valstiečių darbu ir jų faktišku pririšimu prie tų dvarų žemės. L e n k i j o j e didelė dalis kaimo gyventojų ponų ir dvarų priklausomybėn pateko labai anksti dėl teisių kunigaikščių, kurie visą kunigaikštysčių žemę laikė savo nuosavybe ir dalį jos dalijo bajo rams už karo ir kitas tarnybas. Dvarų sistema čia buvo paplitusi jau XII a. Galimas dalykas, kad ji Lenkijoje atsirado dar anksčiau, nuo feodalizmo plitimo pradžios, kartu su valstybės susikūrimu X a. Kai XII a. valstybė subiro į daugybę smulkių kunigaikštysčių, feo dalizmas ir dvarų sistema dar labiau įsigalėjo. Dvarų sistema buvo vyraujantis agrarinės santvarkos bruožas ir Lenkijos karalystėje, atkurtoje XIV a. pradžioje. Nuo XIV a. pabaigos pradėjo plėstis bajorų ūkinės ir politinės teisės. Pamažu ir tarnybiniai dvarai virto jų nuosavybe. Dauguma valstiečių atiteko dvarų priklausomybėn ir tapo baudžiauninkais. Greta bajorų dvarų taip pat buvo valstybinių (karaliaus) ir bažnyčios dvarų. Lenkijoje dvarų sistema išliko kaip vyraujantis agrarinės santvarkos bruožas ligi valstiečių išsilaisvini mo (prūsų Lenkijos dalyje 1807 m., austrų valdomoje Galicijoje 1848 m., rusų valdomoje Lenkijos dalyje 1861—1864 m.). Panaiki nus baudžiavą, dvarai prisitaikė prie kapitalistinio žemės ūkio prin cipų. Ligi vėliausių laikų dvaro ūkis vaidino svarbų vaidmenį. L i e t u v o j e dvarai radosi jau prieš valstybės susikūrimą. Prieš istoriniais laikais lietuviai buvo sėslūs žemdirbiai. Dar prieš valsty bės susikūrimą prasidėjo visuomenės diferenciacija. Jau tada buvo žinomi kariai — krašto gynėjai, kurie vėliau tapo bajorais, ir ūki ninkai— maitintojai, kurie tapo valstiečiais. Bajorystė buvo sie jama su karo tarnyba ir žemės valdymu. Dar prieš valstybės susi kūrimą žinomi bajorų dvarai, kurie buvo didinami nukariaujant kaimynines sritis ir naudojant karo belaisvių — vergų — darbą senie siems dvarams dirbti ir naujiems arimams plėšti. Į bajorų dvaro ūkinę ir politinę priklausomybę pamažu pateko ir valstiečiai su sa vo žemėmis. Iš turtingesniųjų žemininkų didikų iškilo kunigaikščiai, o iš jų — didieji kunigaikščiai. Kunigaikščių priklausomybėn pa mažu pateko ir bajorai su savo privatiniais dvarais. Didieji kuni gaikščiai visą valstybę laikė savo privačia nuosavybe. Iš dalies žemių jie įsteigė savo arba valstybinius dvarus. Kita žemės dalis buvo dalijama didikams ir bajorams kaip atpildas už karo ir kitokią tarnybą. Taip greta nuosavų bajorų dvarų atsirado tarnybiniai dva-
62
LIETUVA
rai, kurie buvo dalijami su visomis ariamomis ir neariamomis že mėmis, miškais, ežerais, net ir su tose žemėse gyvenančiais valstie čiais. Tarnybiniai dvarai buvo duodami ligi kunigaikščio valios ar bajoro gyvos galvos. Nuo tų dvarų, taip pat kaip ir nuo savųjų, bajorai turėjo eiti karo tarnybą, statyti naujas ir taisyti senas pilis, jas nuo priešo ginti, tiesti kelius, tiltus, vaišinti pravažiuojantį ku nigaikštį ir jo siųstus pareigūnus, parūpinti jam arklių ir vežimų, duoti įvairių duoklių. Tie visi darbai ir duoklės su visu sunkumu gulė ant bajorų dvarų valstiečių. Laikui bėgant tarnybiniai dvarai tapo paveldimi. Nuo pat pirmųjų privilegijų, suteiktų bajorams, buvo plečiamos jų teisės į dvarus. 1387 m. privilegija patvirtino bajorų teises į dvarus, leisdama juos laisvai valdyti ir paveldėti. Tuo metu didieji kunigaikščiai pradėjo dalyti žemes ir bažnyčiai. Bažnyčios dvarai iš karto buvo atleisti nuo visų prievolių valsty bei. 1413 m. privilegija vėl patvirtino bajorų turto laisvo valdymo teises. Taip bajorai pamažu pasidarė savarankiški savo dvarų val dovai, galintys elgtis su dvarais ir jų žemėmis kaip su tikra savo nuosavybe. Bajorų dvarų nuosavybės garantijos pateko ir į Lietu vos Statutus. Ūkis Lietuvos bajorų dvaruose buvo tvarkomas panašiai kaip ir Vakarų Europoje. Dalis ariamos žemės buvo paliekama pačiam dva rui. Ji buvo dirbama pusiau laisvųjų ir nelaisvųjų valstiečių. Dalis dvaro žemės buvo skiriama tiems valstiečiams pragyventi, kaip at pildas už jų darbą, prievoles ir duokles. Dax kita žemės dalis buvo išnuomojama laisviesiems valstiečiams už prievoles ir duokles. Ba jorų, kunigaikščių ir bažnyčios dvarai ūkiškai buvo visai nepriklau somi, turėjo savo malūnus, kalves, bravorus ir kt. pagalbinių įren gimų. Dvarams priklausė ne tik valstiečiai žemdirbiai, bet ir vals tiečiai bitininkai, kiaunininkai, bebrininkai, žuvininkai, arklininkai ir įvairūs amatininkai, už jų mitybai skirtą žemę atlieką prievoles dvarui savo darbu bei duodą duokles savo amato ar darbo vaisiais. Panašus ūkis buvo ir didžiojo kunigaikščio bei bažnyčios dvaruose. Didžiojo kunigaikščio atskirų dvarų ūkiui vesti buvo skiriami tijū nai arba tėvūnai. Lietuvoje bajorų ir jų dvarų teisės pamažu didėjo, o valstiečių prievolės sunkėjo. Tuo požiūriu ypač buvo svarbi 1447 m. Kazimie ro privilegija. Papildydama ir išplėsdama ankstyvesnes privilegijas, ji pripažino visišką bajorų nuosavybę į jų dvarus, atleido bajorus ir jų valstiečius nuo bet kokių prievolių, duoklių ir mokesčių val stybei, išskyrus tik bajorų karo tarnybą. Didysis kunigaikštis paža dėjo nebesiuntinėti jokių savo teisėjų į bajorų dvarus, taip atiduo damas bajorų dvarų valstiečius pačių bajorų teismui ir malonei.
VALSTYBĖS SANTVARKA
63
Nuo tos privilegijos bajorų dvarų valstiečiai pateko visiškon bajorų valdžion, nustojo būti valstybės piliečiais, pasidarė baudžiauninkais. Norėdamas juos pririšti prie bajorų dvaro žemės, didysis kunigaikš tis pažadėjo į savo dvarus nebepriimti pabėgusių bajorų valstiečių. Baudžiavos buvo įvestos taip pat į valstybinius bei bažnyčios dva rus. XVI a. išnyko ir laisvieji valstiečiai, kurie bajorams mokėjo pinigines ir natūrines duokles už savo nuomojamą žemę, o kartais dar eidavo ir dvarui nustatytą dienų skaičių. Jie irgi virto bau džiauninkais. Baudžiauninkų padėtis valstybiniuose ir bažnyčios dva ruose buvo kiek lengvesnė, nes čia aiškiai buvo; nustatytos jų prie volės. Jie galėjo skųstis dvaro administratoriais, kurie buvo kont roliuojami didžiojo kunigaikščio ar bažnyčios. Lietuvos dvarų istorijoje labai svarbi žemės reforma buvo įvyk dyta valstybiniuose dvaruose 1557 m., sukurta vadinamoji valakų sistema, stengiantis pakelti valstybinių dvarų ūkio našumą. Visa valstybinių dvarų žemė buvo naujai išmatuota, aiškiai atskirta nuo bajorų ir bažnyčios dvarų, kur reikia apsikeičiant įsiterpusiomis že mėmis, padalyta į pačių valstybinių dvarų ir jiems priklausomų valstiečių kaimų žemes. Geriausia ir ūkiui patogiausia žemė buvo paskirta naujai įsteigtiems dvarams ir palivarkams; ūkio pastatai planingai pastatyti. Didžiojo kunigaikščio valstiečiai buvo suburti į naujai pastatytus kaimus, kiekvienai valstiečio šeimai duodant po vieną valaką žemės, nuo kurios jis turėjo eiti lažą į dvarą ir mo kėti piniginius mokesčius. Valakas pasidarė žemės ūkio vienetas. Kartu buvo įvesta trilaukė žemės ūkio sėjomaina ir aiškiai nustaty tos valstiečių prievolės. Norėdami pakelti savo dvaro pelningumą, kunigaikščio pavyzdžiu pasekė daugelis bajorų, ypač didikų. Tuo metu įkurtieji kaimai daugelyje vietų išliko ligi mūsų laikų. XVI a. įsigalėjo paprotys dalyti valstybinius dvarus į ekonomi jas, arba stalo dvarus (skiriamus didžiojo 'kunigaikščio šeimai iš maitinti, esančius krašto iždininko žinioje, administruojamus specia lių pareigūnų, paprastai bajorų, aparato), ir į seniūnijas (išdalijamas ligi gyvos galvos ar ligi pakėlimo į pelningesnę seniūniją nusipel niusiems bajorams, kurie tik mažą dalį dvaro pajamų teatiduodavo į iždą ir turėjo teisę net teisti seniūnijos valstiečius). XVII—XVIII a. daugelis dvarų labai nukentėjo nuo užsienio bei vidaus karų. Daug valstiečių žuvo, o likusiųjų baudžiauninkų pa dėtis pasunkėjo. Prieš valstybės žlugimą kilusio reformų sąjūdžio metu šviesesni bajorai kėlė sumanymą panaikinti baudžiavas, bet kiti apie tai nė girdėti nenorėjo. Vienas kitas šviesesnis bajoras, žinodamas laisvą darbą esant našesnį, savo iniciatyva išlaisvino sa vo dvaro valstiečius. Bet apskritai baudžiavos vis sunkėjo, ir net
64
LIETUVA
buvo valstiečių sukilimų (1769 m. Šiaulių ekonomijoje). Antanas Tyzenhauzas, išnuomojęs visas ekonomijas, prie dvaro bandė steigti fabrikų pramonę, kur valstiečiai turėjo būti naudojami kaip darbi ninkai. Gavusi gana gražią pradžią, ta pramonė vėliau sunyko, kai Tyzenhauzas buvo pašalintas jo priešų intrigomis. Lietuvai patekus į rusų valdžią, valstiečių padėtis dar labiau pasunkėjo, nes daugelyje vietų buvo įvestos daug sunkesnės, to kios kaip Rusijoje, baudžiavų sąlygos. Ypač pasunkėjo baudžiaunin kų ir kitų valstiečių padėtis valstybiniuose dvaruose, kurių dauguma buvo išdalyta rusų generolams bei kitiems pareigūnams ir taip per ėjo privatinėn nuosavybėn. Dvaro žemė buvo dirbama nelaisvuoju darbu ligi pat baudžiavų panaikinimo. Jos buvo panaikintos 1807 m. Užnemunėje, ten įvedus Napoleono kodeksą. Nuo tada Užnemunėje prasidėjo ir kaimų dalijimas į vienkiemius. Kitoje Lietuvos dalyje baudžiava buvo panaikinta 1861 m., dalį dvaro žemės atiduodant valstiečiams. Lietuvoje dvarai nemažai nukentėjo per 1831 ir 1863 m. su kilimus. Nemaža bajorų ir bažnyčios dvarų buvo konfiskuota, dalis jų buvo išdalyta valstiečiams, dauguma atiduota rusų generolams, nusipelniusiems pareigūnams ir atvežtiems rusų ¡kolonistams. Pa naikinus baudžiavas, dvarai Lietuvoje neišnyko. Kaip ir kitur, jie čia persitvarkė kapitalistinio žemės ūkio pagrindais, naudodami lais vai samdomą darbą. Pasamdytieji darbininkai kumečiai buvo ap gyvendinti dvarų kumetynuose. Nevedę darbininkai (bernai ir mer gos) gyveno prie dvarų rūmų. Prireikus buvo samdomi papildomi sezoniniai žemės ūkio darbininkai iš aplinkinių valstiečių. Darbinin kams buvo atlyginama iš dalies pinigais, iš dalies javais, iš dalies duodant žemės daržams ir bulvėms bei linams. Pažangesni dvarai patobulino savo ūkį, įvedė daugialaukę sėjomainą, pagerino gyvu lininkystę, įsigijo žemės ūkio mašinų. Dvarai vis dar tebevaidino labai svarbų vaidmenį ūkiniame, socialiniame ir kultūriniame gyve nime. Jau XV—XVI a. dvarai buvo tikri kultūrinio gyvenimo židiniai. Tada ir vėliau buvo statomi gražūs stilingi dvarų rūmai, veisiami gražūs sodai ir taisomi parkai. Daugelis dvarų turėjo savo biblio tekas, buvo išpuošti paveikslais, skulptūromis, gražiais baldais. Dva rininkų vaikai anksti pradėjo eiti į mokslus, baigdavo vidurinius, daugelis aukštuosius mokslus Lietuvoje ar užsieniuose ir vėliau pri sidėdavo prie kultūrinio gyvenimo plėtimo. Ypač aktyviai jie da lyvavo Vilniaus universiteto kultūriniame sąjūdyje XIX a. pradžio je. Jie davė Lietuvai daug garsių kultūrininkų, istorikų, rašytojų, poetų, nors daugelis jų ir rašė jau nebe lietuviškai, bet lenkiškai.
VALSTYBĖS SANTVARKA
b5
Daug Lietuvos bajorų lenkų kultūrinėn įtakon pateko gana anksti: dar XV a., bet ypač po Liublino unijos (1569 m.). XVII—XVIII a. nemaža Lietuvos dvarininkų sulenkėjo. Tautiniu požiūriu tai buvo didelis nuostolis Lietuvai. Tačiau dauguma ir sulenkėjusių dvari ninkų save laikė lietuviais. Dalis dvarininkų prisidėjo ir prie tauti nio lietuvių atgimimo, ypač Žemaičiuose. Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, dvarų padėtis smarkiai pa sikeitė, nes 1922 m. buvo įvykdyta žemės reformai, pagal kurią dvarų žemė ir miškai bei ežerai buvo konfiskuoti, buvusiam dvari ninkui palikta tik 80 ha (vėlesniu įstatymo pakeitimu 150 ha), už nusavintą žemę atlyginant nustatyta norma. Nusavintoji dvarų že mė buvo išdalyta savanoriams, mažažemiams, bežemiams, buvu siems dvarų kumečiams, pavyzdiniams ūkiams, žemės ūkio mokyk loms, prieglaudoms, ligoninėms ir kt. Taip dvarai Lietuvoje išnyko. Liko tik jų vardas, tebevartojamas buvusių dvarų centrams vadinti. Prasidėjus komunistinei Sovietų Rusijos okupacijai, dvarai Lie tuvoje tam tikra prasme vėl buvo atgaivinti, įkuriant stambius valstybinius ir kolektyvinius ūkius, prievarta grąžinant ūkininkus ir žemės ūkio darbininkus į padėtį, iš dalies panašią į baudžiavą. P. Vinogiadoii, The Growth of the Manor, 1905; H.S. Bennett, Life on the English Manor, 1937; L.C. Latham, The Manor, 1931; The Cambridge Economic History of Europe, vol. 1—2, red. J.H, Clapham ir E. Power, 1941; H. Sée, Les Classes rurales et la régime domanial en France au moyen âge, 1901; G. Salvioli, Storia economica d'Italia, 1913; G.F. Knapp, Grundherrschaft und Rittergut, 1897; V. Ernst, Die Entstehung des deutschen Grundeigentums, 1926; A. Dopsch, Wirtschaftliche und soziale Grundlagen der europäischen Kulturentwicklung, t. 1— 2, 2 leid., 1923—1924; F. Lütze, Die mitteldeutsche Grundherrschaft, 1934; R. Stein, Die ländliche Verfassung Ostpreussens am Ende des 18 Jahrh., 1918; M.V. DovnarZapolskij, Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovskogo pri Jagellonach, 1901; Al.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije i mestnoje upravlenije Litovsko-Russkogo gosudarstva ko vremeni izdanija pervogo litovskogo statuta, 1892; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; F.I. Leontovič, Eojare i služilyje liūdi v litovsko-russkom gosludarstve (Žurnal Ministerstva Justiciji, nr. 5—6; 1907); H. Lowmianski, Studya nad początkami spoleczenstwa i pahstwa litewskiego, t. 1—2, 1931—1932; M. Vladimirski j-Budanov, Očerki izistoriji litovsko-russkogo prava, č. 1: Pomestja litovskogo gosudarstva, 1889; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski w zarysie, t. 1—2, 2 leid., 1921; K. Tymieniecki, Procesy twôrcze formowania się spoleczenstwa polskiego w wiekach šrednich, 1921.
Kahalas (hebr. k ä h ä l — „bendruomenė, susirinkimas"), Senojo Testamento religinė žydų bendruomenė, dabar žydų konsistorija. Senovės Lietuvoje ir Lenkijoje XVI—XIX a. kahalu vadinta ne tik tai žydų bendruomenės, bet dažniausiai jų savivaldybės organai. Lie tuvos Brastoje žydų jau buvo nuo antrosios XIV a. pusės. Norė damas pagyvinti Lietuvos miestus ir krašto ekonominį gyvenimą, 5. K. Avižonis.
66
LIETUVA
Vytautas 1388 m. suteikė Lietuvoje apsigyvenusiems žydams privi legiją, leisdamas jiems laisvai išpažinti savo tikėjimą, garantuoda mas jų gyvybei bei turtui įstatymų globą bei apsaugą ir suteikda mas jiems savivaldybės teises organizuotose žydų bendruomenėse. Lietuvoje jo laikais žydų bendruomenių jau btivo Lietuvos Brasto je, Gardine ir Trakuose. Netrukus žydai apsigyveno Vilniuje, vė liau kitose Lietuvos vietose. Jie gyveno daugiausia miestuose ir tvarkėsi atskiromis bendruomenėmis, turinčiomis savo atskirą sa vivaldybę, teisę ir teismus. Tie žydų bendruomenių savivaldybės organai ir5buvo vadinami kahalais. Kahalų susidarymo pagrindas buvo kolektyvinė žydų bendruo menės atsakomybė už mokesčių mokėjimą krašto valdžiai. Valdovui ir krašto iždui buvo patogiau turėti reikalo su visa organizuota žydų bendruomene, kaip vienetu, negu ieškoti mokesčių iš kiek vieno žydo atskirai. Todėl kahalams buvo duota savivalda patiems tvarkytis savo bendruomenės ribose, tarp savęs išsidalinti ir surink ti bendruomenei paskirtą mokesčių sumą, krašto ar miesto valdžios organams nesikišant į žydų bendruomenės vidaus santvarką. Kahalai Lenkijoje atsirado jau XV a. Jų pavyzdžiu tvarkėsi ir Lietuvos žydų kahalai XVI a. Iš pradžių kahaluose vyravo gana demokratiška tvarka, rūpintasi lygiai visų bendruomenės narių reikalais, kol neėmė reikštis ekonominiai ir visuomeniniai pačių žydų skirtumai, ir visi juto interesų bendrumą, gyvendami sveti moje aplinkoje su krikščionimis lietuviais, lenkais, gudais bei uk rainiečiais. Tuo metu grynai administracinės kahalų funkcijos buvo griežtai atskirtos nuo religinių, ir kahalų organai buvo traktuojami kaip pačių rinkta pasaulietinė valdžia, atstovaujanti visai bendruo menei prieš krašto valdžią ir visuomenę. XVI a. pabaigoje kahalų organizacija ir tvarka buvo vienoda visame krašte. Kahalų organai buvo sudaromi iš tam tikro pačios bendruomenės išrinktų asmenų skaičiaus pagal bendruomenės didumą. Pvz., Vilniaus kahalas susi dėjo iš 35 narių (vyresniųjų ir kitais vardais vadinamų). Maži ka balai turėdavo 8—10 narių. Kahalų nariai (vyresnieji ir kt.) buvo renkami kas metai. Ilgainiui kahalai įgijo oligarchinį pobūdį, nes pareigūnais paprastai buvo išrenkami turtingesnieji, iš žymesniųjų šeimų, ir paprastai tie patys pareigūnai buvo perrenkami metai iš metų. Taip kahalai kai kur pateko kelių turtingesnių žydų šeimų kontrolėn. Kahaky kompetencijoje buvo vietos žydų ,bendruomenės reikalų tvarkymas, administracija, mokesčių rinkimas, neturtingųjų ' šelpia mas, prekybos reguliavimas, svorių ir ¿matų priežiūra, rūpinimasis pravažiuojančiais žydais, .švaros priežiūra žydų gatvėse ar miesto
VALSTYBĖS SANTVARKA
67
dalyse, apeiginių skerdėjų' bei kitų amatininkų ' kontrolė ir kt. Re liginiai bendruomenės reikalai buvo tvarkomi rabinų, 'kurie >iš; pra džių vykdė ir teismo funkcijas, Vėliau kahalas rūpinosi taip« pat teismais ir mokyklų priežiūra. Ligi XVIT a. pradžios kabalai Lietu voje veikė gana sklandžiai, žydai buvo pasiekę gerovės, ir iš jų pačių tarpo nebuvo girdėti nusiskundimų dėl šitokios bendruome nės ir kahalo tvarkos. Tačiau XVII a. žydų bendruomenės ir kaba lai gerokai nukentėjo nuo kazokų maištų, švedų ir Maskvos karų, kitokių neramumų. Apiplėštos bendruomenės nuskurdo ir tu rėjo skolintis pinigų kasdieniams reikalams. Paskolos buvo duoda mos žydams tik su sąlyga, jei visas kahalas kolektyviai jas garan tuodavo. Pamažu kahalai taip brido j skolas, kad nebepajėgė jų mokėti. Kahalų ir bendruomenių sklandus tvarkymasis ir solidaru mas pašlijo. Prasidėjo kahalų pareigūnų kivirčai su eiliniais,: ypač su neturtingaisiais bendruomenės nariais, kurie skundėsi neteisin gu mokesčių ir skolų mokėjimo sumų paskirstymu. Atsirado skun dų ir dėl kahalų valdininkų gobšumo bei savivalės. Dėl vidaus vai dų moralinis kahalų autoritetas smuko jau XVII a. pabaigoje. XVIII a. dauguma žydų, išnaudojamų savo kahalo valdininkų ir turtingųjų, ėmė reikalauti panaikinti kahalus, kaip tarpininkus tarp žydų ir krašto valdžios. Nepatenkintos žydų grupės reikalavo vietoj kolektyvinės visos bendruomenės atsakomybės įvesti asmeninę at sakomybę už mokesčių mokėjimą ir likviduoti kahalų skolas. To dėl 1764 m. Lietuvos ir Lenkijos seime buvo priimta konstitucija, numatanti visų žydų surašymą Lietuvoje ir Lenkijoje, kiekvieno mokėjimą pagalvės mokesčio tiesiog į valstybės iždą ir paskyrimą komisijos kahalų skoloms likviduoti. Tokia komisija buvo paskirta 1766 m. Lietuvos-Lenkijos seime. Tos komisijos duomenimis, žydų buvo; Vilniaus kahale— 5316, Lietuvos Brastos — 3175, Gardino — 2418 ir Pinsko— 1277. Paaiškėjo, kad kahalų pajamos buvo labai mažos,i išlaidos didelės, skolos nebeišmokamos. Tačiau kahalai ne buvo panaikinti. Skoloms likviduoti kahalų mokesčių sistema pa likta dar 20 metų. Taigi kahalai ir toliau rinko valstybinius bei savivaldybinius mokesčius iš žydų, nors kolektyvinė mokesčių at sakomybė ir buvo panaikinta. " ■ Žydų savivalda nesibaigė vien tik kahalų, jie turėjo net ir savo suvažiavimus a r , seimus atskirų, kahalų veiklai koordinuoti, pa skirstyti uždėfųs valstybes mokesčius, atskiroms žydų bendruome nėms, suvienodinti religinių klausimų aiškinimą bei nuostatus, ginti žydų reikalus ir kt. Taip pat reikalingumas aukštesnio apeliacinio teismo žydų tarpusavio byloms spręsti vertė žydus turėti savo sa vivaldybės organus« apimančius visus'kahalus. Jau XVI a. atsira-
68
LIETUVA
do žydų suvažiavimai Lenkijoje, kurie paprastai rinkdavosi Liubli ne, kartais Jaroslave per metines muges. Į tuos suvažiavimus iš pradžių atvykdavo Lenkijos ir Lietuvos žydų rabinai religiniams klausimams aiškinti, jiems derinti ir apeliacinio teismo reikalais. Ilgainiui suvažiavimų funkcijos buvo praplėstos ir iš jų išsivystė reguliarūs kahalų atstovų seimai, kaip aukščiausias žydų savival dybės organas Lenkijoje ir Lietuvoje. Prieš važiuodami į bendruo sius seimus su Lenkijos žydų atstovais, Lietuvos žydų atstovai pa prastai susirinkdavo Lietuvos Brastoje į priešseiminį suvažiavimą Lietuvos žydų reikalams aptarti. Iš Lietuvos, žydų atstovų suvažia vimų ilgainiui išsivystė atskiri Lietuvos žydų seimai. Bendruose su Lenkijos žydais seimuose Lietuvos žydai dalyvavo ligi 1623 m. Tada Lietuvos žydai įsteigė savo atskirus seimus, nepriklausomus nuo Lenkijos žydų seimo. Lietuvos žydų seimai rinkdavosi Lietuvos Bras toje, Zabludove, Selcuose ir kitur. Tai buvo centrinis vyriausias Lie tuvos žydų savivaldos organas, visų kahalų centras; tačiau neaišku, kiek tokių seimų nutarimai buvo teisiškai privalomi atskiriems kahalams. Lietuvos žydų seimuose buvo svarstomi teisminiai, adminis traciniai, i įstatymdavystės ir kultūriniai bei religiniai žydų reikalai. Atskiri Lietuvos žydų seimai buvo panaikinti 1762 m. Lietuvos ir Lenkijos valdžia paprastai nesikišo į žydų savivaldybės reikalus, ' nei į jų seimus, nei į fcahalo vidaus santvarką. Po Lietuvos-Lenkijos padalijimų kahalai pateko griežtesnėn rusų valdžios kontrolėn ir priežiūron, nors jie gana ilgai tebeturėjo panašią galią tvarkyti žydų bendruomenės reikalus, kaip ir anks čiau. 1844 m. Rusijos valdžia oficialiai panaikino kahalus ir žydų reikalų tvarkymą pavedė miestų savivaldybėms, išskyrus Rygą ir Kuršo gubernijos miestus, kur mokesčių iš žydų rinkimo reikalams kahalai išliko ligi 1893 m. Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijoje vėl egzistavo žydų kahalai, tačiau ne kaip žydų savivaldybės orga nai, bet kaip organizuotos žydų bendruomenės; Kuriant nepriklau somybę ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, žydai ban dė atgaivinti savivaldybę Lietuvoje, net buvo) įsteigta speciali mi nisterija žydų reikalams, tačiau Lietuvos žydai imti laikyti pilna teisiais ir lygiais Lietuvos piliečiais, todėl tokia ministerija netrukus panaikinta. S.A. Beršadskiį, Litovskije evreji. Istorija ich juridičeskogo i obščestvennogo položenija v Litve ot Vitovta do Liublinskoj uniji (1388— 1569), 1883; A. Janu laitis, Žydai Lietuvoje, 1923; The Jew ish‘Encyclopedia, t. VII, 1904.
Karaimai (hebr. k a r a lm — ,,rašto išpažinėjas, pietistas"; pačių var das: k a r a i , moteriškos giminės su slaviška priesaga k a r a ik a , o Uk-
VALSTYBES SANTVARKA
69
rainos ir Lietuvos karaimai vadinami la h ka.ia.ji), senovės tiurkų kilmės tautelė, VIII—X a. priklausiusi chazarų chanatui. Karaimai yra žydų tikybinės sektos nariai. Sektos įkūrėju laikomas VIII a. Babilono žydas Ananas ben Dovydas, skelbęs, kad religijoje reikią laikytis tik rašyto įstatymo; tai prieštaravo talmudistų rabinų pa žiūrai, pripažįstančiai ir žodinius Dievo įstatymus bei jų žodinį aiš kinimą. Priešingai talmudistų rabiniškajai tradicijai, karaimai buvo griežti Senojo Testamento sekėjai. Ananas nepripažino tradicijos tikėjimo šaltiniu, taip pat religijos pagrindu nepripažino rabinų su sitarimo aiškinant ¡ginčytinus Senojo Testamento klausimus. Jis ėmė visą savo mokslą tiesiog paraidžiui iš Senojo Testamento, kaip vie nintelio religijos šaltinio. Iš pradžių karaimai buvo vadinami ananitais. Tuo pat metu Artimuosiuose Rytuose plito ir Mahometo ti kyba, todėl ananitų principai ir dogmos buvo kiek paveikti mahometizmo. Karaimai pamažu vis labiau tolo nuo tradicinio talmudistinio judaizmo ir visai nutraukė ryšius su žydų tikyba, pamažu pa sidarydami pusiau žydiška sekta, pripažįstančia Senąjį Testamentą vieninteliu tikėjimo šaltiniu. VIII—IX a. karaimų sekta išplito Per sijos, Sirijos, Palestinos ir Egipto žydų tarpe. Bet nuo IX a. pabaigos— X a. pradžios prasidėjo griežta talmudistų rabinų reakcija prieš ka raimus. Dalis karaimų buvo priversti grįžti į tradicinę žydų tikybą, kiti priėmė mahometonizmą, dar kiti bandė išlaikyti savo sektos pažiūras, XI a. pradžioje emigruodami į Ispaniją ir Bizantiją. Ispa nijoje žydų rabinai ir vietinė valdžia užgniaužė karaimų sektą, bet jie išliko Bizantijoje, ypač Konstantinopolyje ir Adrianopolyje. Iš čia karaimai paplito; Kryme. XIII, a. Krymą nukariavus totoriams, čia gyvenę karaimai pateko stiprion totorių įtakon ir pamažu susi liejo su jais, išsiskirdami tik savo religija. Krymo karaimai vertėsi žemės ūkiu, sodininkyste ir smulkiais amatais. Karaimai L i e t u v o j e apsigyveno XIV a. pabaigoje, kai didy sis Lietuvos kunigaikštis Vytautas čia juos atgabeno kartu su Kry mo totoriais kaip karo belaisvius ir kolonistus. Iš pradžių karaimai buvo apgyvendinti Trakuose, jiems pavedant dalį miesto, iš kur dalis jų vėliau išsikėlė į kitas Lietuvos vietoves — Vilnių,! Panevė žį, taip pat į Lucką Voluinėje ir Haličą. 1495 m. kairaimai, kaip ir žydai, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro buvo ištremti į Lenkiją,| bet 1503 m. grąžinti. Karaimai Lietuvoje gyveno atskiro mis uždaromis bendruomenėmis, nelyginant kolonijomis, palaikan čiomis ryšius su Bizantijos karaimais. XV a. antrojoje pusėje keli jauni Lietuvos karaimai studijavo to meto garsioje karaimų aka demijoje Konstantinopolyje. Literatūrinėje veikloje ypač pasižymė jo Trakų karaimai. Žymesni jų rašytojai: Izaak ben Abraham Tro-
: LIETUVA • • .
70
ki*JpsejihvM.a.linOvski! Traki (XVI a.), Zarah ben Nathan (XVI a J, Sojomon Troky (XVII a.). Iš Trakų kilo žymus XVIII a. Krymo ka raimų rašytojas Abrakam ben. Josiah Jerusalem. Karaimai Lietuvo je išliko ligi vėliausių laikų, gyvendami atskiromis bendruomenė mis, turėdami atskiras savo sinagogas. Vedybomis nesimaišydami nei su lietuviais, nei su žydais, jie sugebėjo išlaikyti savo skirtin gus papročius, tikybą ir kalbą. Jų skaičius dėl mažo gimimų pro cento tolydžio mažėjo. 1910 m. Rusijos valdomose žemėse buvo apie 13 0Q0 karaimų, kitose vietose (Kaire, Konstantinopolyje, Jeruzalė je) — apie 2000. Nepriklausomoje Lietuvoje 1931 m. Panevėžio ka raimų bendruomenę sudarė 155 asmenys. Jie buvo susiorganizavę į Lietuvos karaimų draugiją. 1939 m. Vilniuje ir Trakuose buvo apie 600 karaimų. Trakuose veikė ir karaimų muziejus. 1941— 1944 m. vokiečiai karaimų nelietė. L e n k i j o j e karaimai atsirado,! kai Haličas ir Voluinė pateko Lenkijai. Čia jie irgi gyveno atskiromis savo uždaromis bendruo menėmis, vedybomis nesimaišydami nei su žydais, nei su lenkais, nei su ukrainiečiais. R u s i j o j e karaimiį buvo nuo XVIII a. pabaigos po Krymo nu kariavimo ir Lietuvos bei Lenkijos padalijimų, prie Rusijos prijun gus Lietuvos ir Lenkijos žemių dalį. Iš pradžių rusų valdžia karai mus traktavo kaip žydus, taikydama jiems tuos pačius suvaržymus, bet pamažu jiems pavyko išgauti lengvatų įrodžius, kad jie ne žydai. Tuo remiantis, jau 1795 m. karaimai buvo atleisti nuo dvigubų mo kesčių, uždėtų žydams. 1828 m. karaimai buvo atleisti nuo karo tarnybos. Turtingesniems karaimų pirkliams nuolat prašant, 1863 m. jie gavo pilną civilinę laisvę ir savo1teisėmis buvo sulyginti su ru sais. Dėl to jie išvengė žydams taikomos priespaudos ir antisemi tinių persekiojimų. Net Rusijos vidaus reikalų ministras N. P. Ignatjevas, pasižymėjęs panslavistas ir antisemitas, 1881 m. patvirtino karaimų laisves Rusijoje. XX a. pradžioje carinės Rusijos ribose tebebuvo dar didelės karaimų religinės bendruomenės (viena iš žymiausių buvo Vilniaus gubernijoje,, kita — Kryme), turinčios ga na plačią savivaldybę su gubernatoriaus kontrole. Tuo metu karai mų buvo apie 14 000, bet jie greitai nyko. Po 1917 m. spalio re voliucijos turtingesnieji karaimai emigravo. 1926! m. Sovietų Rusi joje dar buvo apie 9000 karaimų. A m e r i k o j e karaimai atsirado po Pirmojo pasaulinio karo. Jie atvyko* daugiausia1iš Lietuvos. 1942 m. JAV buvo apie 100 ka raimų šeimų, išblaškytų Niujorke į, Čikagoje, Šen Luji (St. Louis) 1 Buvo „Naujorke".
VALSTYBĖS [SANTVARKA
71
ii Kalifornijoje. Išsiblaškę mažomis grupelėmis, karaimai, čia nebe sudaro atskirų savo bendruomenių, :neturi savo pačių kinesių ir vedybomis maišosi su kitais. , ' 'T. Czacki, Rozprawa o žydach, 1807; W. Radloli, Bericht über eine Reise zu den Karaimen der westlichen Gouvernements' (Bulletin de l'Academie Imperiale des Sciences de St. Petersbourg, t. 32, nr. 2, 1888); Z. Cahn, The Rise of the Karaite Sect, 1937.
Pavietas, XVI—XVIII a. Lietuvos valstybės administracinis vie netas, Lenkijos administracinio padalijimo pavyzdžiu įvestas 1564— 1566 m. teismų ir administracijos reformomis. Lietuvos ir Lenkijos valstybių supanašinimo procesas prasidėjo jau XV a. pradžioje, 1413 m. Horodlės aktais Lietuvoje įvedus Vilniaus ir Trakų vaiva dų ir pilininkų, arba kaštelionų, pareigybes. XV a. panaikinus sri čių) kunigaikštijas ir jų vietoje įvedus didžiojo Lietuvos kunigaikš čio vietininkų valdomas valstybės sritis, ilgainiui Lietuvoje buvo įsteigta ir daugiau vaivadijų, tų sričių administratorius, didžiojo Lietuvos kunigaikščio yietininkus nuo XVI a. pradžios pradėjus vadinti lenkišku vaivadų vardu. Taip jau XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos valstybė administraciniu atžvilgiu dalijosi į daugelį vai vadijų ir į Žemaičių seniūniją. 1566 m. seime Lietuvos valstybė buvo galutinai padalyta į vaivadijas, o šios į pavietus. Kiekviena,me paviete buvo įsteigti pačių bajorų pavietų teismai ir seimeliai, kur buvo renkami ir pavietų atstovai į seimą. Taigi Lietuvos bajo rai per savo pavietų atstovus galėjo dalyvauti valstybės valdyme ir įstatymų leidime bei vykdyme. 1564—1566 m. reformomis įvedus pavietų teismus, buvo sudaryti teisminiai pavietai. Kai kurie iš jų sutapo su mažesnėmis vaivadijomis, bet didelės vaivadijos, pvz., Vilniaus, Trakų ir kt., buvo suskaldytos į kelis pavietus. Toks administracinis Lietuvos padalijimas1 į vaivadijas išliko ligi pat se novės Lietuvos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje su kai kuriais pakeitimais, pvz., sudarant 1569 m. Liublino uniją nuo Lietuvos valstybės buvo atplėštos ir prie Lenkijos prijungtos Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo* vaivadijos, o 1667 m. Andrusovo taika Maskvos valstybei buvo užleista Smolensko vaivadija, Starodubo pavietas ir kai kurios Vitebsko vaivadijos dalys. Kiekvieno pavieto1 bajorai savo seimelyje rinko po du atstovus į seimą, o pavieto atstovai, kaip ir valstybės senatoriai, seime, užim davo vietą pagal atstovaujamo pavieto rangą/ kuris buvo nustaty tas 1588 m. Lietuvos Statute ir atitiko vaivadijų rangą, pagal kurį sėdėdavo senatoriai. Vaivadijos Lietuvoje buvo šios (čia išvardytos pagal vaivadų, kaip senato narių, rangą); Vilniaus, Trakų, Žemaičių (iš tradicijos Žemaičiai vadinami seniūnija, nors Žemaičių seniūnas
LIETUVA
72
turėjo vaivados teises), Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavlio ir Minsko. Vilniaus vaivadija dalijosi į Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Ukmergės ir Breslaujos pavietus; Tra kų vaivadija — į Trakų, Gardino, Kauno ir Upytės pavietus; Smo lensko vaivadija:— į Smolensko ir Starodubo pavietus; Naugarduko vaivadija — į Naugarduko, Slonimo ir Volkovysko 1 pavietus; Vi tebsko vaivadija — į Vitebsko ir Oršos pavietus; Lietuvos Brastos vaivadija — į Brastos ir Pinsko pavietus; Minsko vaivadija — į Mins ko, Rečicos pavietus; Polocko ir Mstislavlio vaivadijos į pavietus nebuvo dalomos, o Žemaičių seniūnija dalijosi į Ariogalos, Vilkijos, Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Kražių, Tendžiogalos, Josvainių, Šiau lių, Didžiųjų Dirvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Beržėnų, Užvenčio, Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viekšnių, Karšuvos, Šiauduvos, Gandingos, Patumšior Tverų, Biržuvėnų, Palangos, Pavandenės, Medingėnų, Karklėnų ir Žarėnų sritis arba tėvūnijas. Žemaičių tėvūnijos neatitiko kitų vai vadijų pavietų, nes neturėjo pavietų teisių ir pavietų institucijų. Centriniai vaivadijų pavietai (pvz., Vilniaus, Trakų ir kt.) dažnai irgi buvo vadinami vaivadijomis (pvz., seimelių instrukcijose). Lietuvos pavietai pirmiausia buvo teritoriniai vienetai, turį ad ministracinės, teisminės, karinės ir politinės reikšmės. Pavietai buvo gana savarankiški valstybėsi organizmo vienetai. Kiekvienas pavie tas turėjo savo teismus, seimelį, pareigybes (duodamas tik tame pa viete gyvenantiems bajorams), karo vadus, mokesčius bei jų rinkė jus. Antras pavieto požymis buvo tas, kad jie visą bajorų „tautą" (n a r o d s z la c h e c k i) dalijo į atskiras dalis, į savarankiškas pavietų korporacijas. Pavietuose reiškėsi visa politinė bajorų veikla ir vi sos pavietų institucijos buvo skiriamos tik pavieto bajorijos rei kalams. Vaivadijos priešakyje buvo vaivada, kurio administracinės funk cijos labiausiai reiškėsi tik centriniame vaivadijos paviete, siaures ne prasme dažnai vadinamame „vaivadija". Čia vaivada buvo tikras centrinio pavieto administratorius ir teisėjas, kaip kituose pavietuo se teisminiai seniūnai. Kiti pavietai buvo visai savarankiški, tiesiog nepriklausą nuo vaivados neil savo politine veikla, nei administra cija, nei teismais. Necentrinius pavietus su vaivada siejo tik karo prievolės santykiai, nes vaivada buvo vyriausiasis visos vaivadijos karo vadas. Tačiau būdamas visos vaivadijos svarbiausiasis parei gūnas ir visos vaivadijos bajorijos vadas 1vaivada šiek tiek įtakos turėjo ir ne'centriniuose pavietuose. Mirus kuriam nors pavieto že 1 Buvo „Slanymo ir Volkovisko".
VALSTYBES SANTVARKA
73
mės teismo pareigūnui, vaivada sušaukdavo to pavieto seimelį nau jiems kandidatams išrinkti ir juos pristatydavo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui patvirtinti. Teisminių pareigų vaivada turėjo ir cent riniuose, ir visuose kituose pavietuose. Centriniame paviete jam priklausė pilies teismas, čia jis ėjo teismo seniūno funkcijas. Be to, visoje vaivadijoje jis teisė žydus. Necentrinių pavietų bajorai jo jurisdikcijai nepriklausė. Kiekvienoje vaivadijoje, taip pati ir Že maičių seniūnijoje, buvęs pilininkas taip pat tik centriniame vai vadijos paviete turėjo šiokios tokios reikšmės: susirinkusią bajorų kariuomenę perimdavo iš pavieto vėliavininko ir perduodavo ją vaivadai. Vėliau jis liko tik centrinio pavieto bajorijos vadas ir visu kuo atitiko necentrinių pavietų maršalkas. Šalia vaivadijos pareigūnų buvo pavieto pareigūnai: administra ciniai, teisminiai ir grynai tituliniai urėdai. Kiekvieno necentrinio pavieto priešakyje buvo pavieto maršalka. Centriniuose pavietuose visai nebuvo maršalkų, nes čia juos atitiko pilininkai. Kiekviename paviete buvo tik po vieną maršalką. Jis buvo laikomas pavieto bajorų vadu, tačiau svarbesnių administracinių pareigų neturėjo, nebent visuotinio bajorų šaukimo metu, kada jis, kaip ir pilininkas centriniame paviete, perimdavo iš vėliavininko į karą susirinkusius bajorus ir juos vaivadai perduodavo pranešdamas, kuris bajoras ir kodėl neatvyko. Taip pat kartu su vėliavininku pavieto maršalka dalyvaudavo taikos metu daromuose bajorų ir jų ginklų kariniuose patikrinimuose. Be to, jis pirmininkaudavo įvairiuose pavieto ba jorų suvažiavimuose. Centriniuose pavietuose po pilininko, necentriniuose po pavieto maršalkos ėjo pavieto pakamarininkis, kiekvie name paviete po vieną, sprendęs žemės; ribų bylas savo paviete. Toliau kiekviename paviete buvo po vieną vėliavininką, kuris pra nešdavo savo pavieto bajorams apie mobilizacijos paskelbimą, pa tikrindavo atvykusius bajorus ir jų atsivestus kareivius bei jų gink lus, surašydavo, kas ir kodėl neatvyko, ir visus susirinkusius į karą perduodavo pavieto maršalkai necentriniuose, o pilininkui — centri niuose pavietuose. Karo žygyje vėliavininkas nešdavo pavieto vė liavą. Pavietų vėliavos skyrėsi spalvomis, tačiau kiekvienoje buvo žymimas vytis. Vėliavininkas tikrindavo bajorų karinį pasiruošimą ir taikos metu per bajorų karinius patikrinimus. Paviete tiesiog gre siant priešo pavojui, vėliavininkas savo iniciatyva sušaukdavo pa vieto bajorus gintis. Iš kitų svarbesnių pavieto administracijos pa reigūnų dar tenka paminėti kareivą ir pilių prižiūrėtoją. Kiekvie name1 paviete buvo po vieną kareivą, kuris pareigas eidavo karo metu, rūpindamasis pavieto saugumu, bajorams išvykus į karą, gy vendavo pavieto centrinėje pilyje ir ją prižiūrėdavo. Panašios pa-
74
f
.v. i LIIH'UVA . . i ■
reįgo$: buvo ir; pilių prižiūrėtojų,.■skiriamų svarbesnėms pavietų, pi lims prižiūrėti, Administracinių funkcijų pavietuose iš dalies turėjo ir pilies seniūnai, kiekviename paviete po vieną, išskyrus centrinį pavietą, kur tas pareigas ėjo pats vaivada. Pilies seniūno asmenyje pynėsi ir provincinių administracinių organų, ir pavieto teismo or ganų, ir valstybės dvarų valdytojų funkcijos. Jo reikšmė paviete faktiškai buvo didelė, taikos metu didesnė net už visus pavieto pareigūnus. Sau padėjėjų pilies seniūnas pasiskirdavo paseniūnį. Jo žinioje buvo ir pilies teismo raštininkas, taip pat šaukūnas, arba vaznys. Apie kitus pavieto teisiamosios valdžios pareigūnus žrl straipsnį „Pavieto teismai". Greta administracijos ir teismo pavieto pareigūnų atskirą pro vincinių pareigūnų kategoriją sudarė įvairūs valstybės dvarų ad ministratoriai. Jie tuo skyrėsi nuo kitų centrinių bei necentrinių pavieto pareigūnų, kad į jų kompetenciją įėjo prižiūrėti tik konk rečiai jiems paskirtus valstybės dvarus, o kitų provincijų urėdų jurisdikcija apėmė visą vaivadiją arba visą pavietą. Valstybės dva rai buvo dalijami į ekonomijas, skiriamas didžiojo Lietuvos kuni gaikščio šeimai išmaitinti, ir į seniūnijas, išdalijamas ligi gyvos galvos nusipelniusiems1 bajorams. Ir vienų, ir kitų valstybės dvarų administravimas siejosi su pajamomis, ir administratoriai buvo ski riami iš bajorų, dažnai, net didikų. Už nuopelnus bajorams išdalija mų! valstybės didesniųjų dvarų administratoriai vadinosi seniūnais, mažesniųjų — laikytojais. Skirtumas buvo daromas tarp teisminių ir neteisminių seniūnų. Neteisminiai seniūnai buvo tik jiems pavestų valstybės dvarų administratoriai, o teisminiai, kitaip pilies seniū nais vadinami, turėjo dar svarbių visame paviete administracinių ir bajorų teismo valdžios pareigų. Šiuo atžvilgiu jų funkcijos buvo dvejopos: vienokios visame paviete, kitokios jų administruojamuose valstybės dvaruose, kur jos nesiskyrė nuo paprastų seniūnų parei gų. Teisminis seniūnas kiekviename paviete įgalėjo būti tik vienas, o paprastų seniūnų daug, kadangi kiekviename paviete galėjo būti daug valstybės dvarų. Visoje Lietuvoje šitokių seniūnų buvo labai daug, nes didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarai! buvo išmėtyti po visą valstybę. Pavietų pareigūnų rangas buvo' nustatytas įstatymu. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, iš provincijos pareigūnų pirmoji vieta skiriama vaivadai, toliau centriniame paviete eina pilininkas, necentriniuose — maršalka, toliau pakamarininkis, vėliavininkas, pavieto teisė jas, pateisėjis, kareiva, stalininkas, pastalininkis, žemės teismo raš tininkas, toliau pilies teismo pareigūnai. Šia tvarka jie turėjo užimti vietas ir reikšti savo, nuomones pavieto seimeliuose, ir tik po jų
VAL ST'feėŠ''S AN TVARKA
%
ėjb pavieto ponai, bajofab ir kitai šlėkta; ’neužimą pavietė jokių’, net ir garbės- vietų/ A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje (264 psl.) apsirikta, esą bajorų valdymo laikotarpiu Lietuvos pavietų vyriausiasis pareigūnas5 buvo seniūnas. 1588 m. Lietuvos Statutas pirmąją vietą necentriniuose pavietuose įsakmiai skiria pavieto mar šalkai, bet ne seniūnui. Aukščiausią vietą maršalkoms paviete ski ria ir prieš 1569 m. nustatytas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos pavietų ir jų pareigūnų sąrašas, M. Liubavskio išspausdintas 79 prie de prie jo „Litovsko-russkij seim". Tokią vietą jiems skiria ir di džiojo Lietuvos kunigaikščio universalai, randami Lietuvos Metri koje. , _ * Dar kitą pavietų pareigūnų kategoriją sudarė įvairus garbės titulai. Panašiai, kaip daug buvo visos Lietuvos krašto ir rūmų dignitorių, neturinčių jokių pareigų, taip pat ir kiekviename pavie te, buvo daug titulinių vietų. Dauguma jų ne tik neturėjo jokių pareigų, bet taip pat ir jokios praktinės reikšmės. Jie buvo sugal voti tik bajorų titulomanijai patenkinti. Dažnai tai tiesiog krašto ir rūmų garbės titulų pamėgdžiojimas. Taip kiekviename paviete buvo pavieto stalininkas, pavieto pastalininkis, pavieto taurininkas, pa vieto pataurininkis, pavieto Taikytojas, pavieto kardininkas, pavieto arklininkas, pavieto raktininkas ir paraktininkis, pavieto kelių pri žiūrėtojas ir' kt. Centriniame vaivadijos paviete tokie garbės titulai buvo vadinami vaivadijos stalininku, vaivadijos taurininku ir pan., nors iš esmės jie buvo tokie pat! pavietų pareigūnai kaip ir necentrinių pavietų, niekuo nuo jų nesiskirdami kaip tik skambesniu vai vadijos titulu. Pilno pavieto garbės pareigūnų sąrašo pateikti ne galima, kadangi nežinomas joks oficialus jų sąrašus. Taip pat ofi cialiai nebuvo nustatytas jų rangas tarpusavyje ir tarp kitų pavie to pareigūnų. Tik pavieto stalininkui ir pastalininkiui buvo- skiria ma vieta tuoj po kareivos ir prieš žemės teismo teisėją. Beveik visus pavieto pareigūnus, su mažomis išimtimis, skirdavo pats didysis Lietuvos kunigaikštis, pasitaręs su senatoriais. Tačiau skiriant vietas jis buvo ¡gerokai suvaržytas. Pavieto pareigūnu jis galėjo skirti1tik tame paviete ar vaivadijoje gyvenantį bajorą, Lie tuvos pilietį. 1588 m. Lietuvos Statutas įsakmiai draudė pareigūnais skirti svetimšalius, taip pat nebajorus. Taigi pavieto administracinė ir teisminė valdžia buvo pačių pavieto bajorų rankose. Kandidatai į kai kuriuos vaivadijų ir pavieto pareigūnus buvo renkami pačių tų pavieto bajorų ir pateikiami didžiajam Lietuvos kunigaikščiui patvirtinti. Taip žemaičiai, vitebskiečiai ir polockiečiai patys sau rinkosi net vaivadas, o 1588 m. Lietuvos Statutas garantavo bajo,rams. teisę savo paviete išsirinkti kandidatus ,į žemės teismo teisėją,
76
LIETUVA
pateisėjį ir raštininką, taip pat pavieto pakamarininkį ir vėliavinin ką. Didysis Lietuvos kunigaikštis tik paskirdavo vieną kurį bajorų išrinktą kandidatą. Pavieto pareigūnai buvo skiriami ligi gyvos galvos arba kol didysis Lietuvos kunigaikštis teiksis juos paaukštinti. Be kaltės ir teismo jis negalėjo nė vieno pašalinti. Vakansijos, arba laisvos vietos, turėjo būti išdalytos per pusę metų nuo jų atsiradimo. XVI—XVIII a. Lietuvos administracija buvo paremta asmens principu, bet ne įstaigų sistema. Pavietų pareigūnai neturėjo nei pastovios savo įstaigos ar darbovietės, nei aiškiai apibrėžtų savo darbo prievolių bei kompetencijos, nei taisyklių ar regulų, nei nu statyto darbo laiko. Administracijos darbas dažnai nebuvo sieja mas netl su pastovia darbo vieta ta prasme, kad kuris nors parei gūnas galėjo savo pareigas atlikti nebūtinai kurioje nors pastovioje įstaigoje, bet ir važinėdamas iš vieno savo dvaro į kitą ar net kur nors besisvečiuodamas. Pagaliau ir pačios jų pareigos buvo labai nesudėtingos. Garbės pareigūnai jokių konkrečių pareigų ir netu rėjo. Pavieto pareigūnai negaudavo ir pastovių algų. Būti pavieto pareigūnu anais laikais buvo garbės ir prestižo dalykas. Toką pa reigūnas rūpinosi valstybės* reikalais negaudamas algos, nors iš savo užimamos vietos ir galėjo turėti vienokios ar kitokios materia linės naudos, pvz., pajamų iš teisminių pareigų. Didysis Lietuvos kunigaikštis valstybės pareigūnams atlygindavo įvairiais kitokiais būdais, dažniausiai duodamas jiems ligi gyvos galvos valdyti val stybės dvarus, kurių didesnė pajamų dalis jiems ir ėjo. Žymesni pareigūnai kartais valdydavo net po kelis ar keliolika valstybės dvarų, 01 iš jų gaunamos pajamos dažnai prašokdavo išlaidas, su sijusias su valstybinių pareigų ėjimu. Nors ir rečiau, bet kai kurie pareigūnai kartais galėjo gauti iš valstybės iždo ir kasmetinių pini ginių subsidijų arba vienkartinių pašalpų. Ilgainiui bajorams vis labiau besirūpinant savo pavieto reika lais, pavietų savarankiškumas nuolat didėjo, nes ir bendrajame sei me priimti įstatymai, pavieto atstovų sąlyginai pasiimti „iš brolių", tame paviete negaliojo', jei pavieto bajorų reliacinis seimelis jų nepatvirtindavo. Pavietai būdavo ypač savarankiški tarpuvaldžių metu, kada jie sudarydavo savo kaptūrus. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; Si. Kutrzeba, Historja ustroju Polski...* t. 2, 2 leid., 1921; 1.1 Lappo, Velikoje kniažestvo Litovskoje za vremia ot zakliučenija Liublinskoj uniji do smerti Stefana Batorija (1569— 1588), 1901; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., Litovsko-russkij povet i ego seimik, 1911; Al-K. Liubavski), Litovsko-russkij seim,
VALSTYBĖS SANTVARKA
77
1901; M.K. Lįubavskif, Očerki istoriji Litovsko-Russkogo gosudarstva do Liublinskoj uniji vkliučitelno, 2 leid., 1915.
Stalo dvarai (lot. m e n s a e r e g ia e ) , XVI—XVIII a. Lietuvoje tie valstybės dvarai, kurių pajamos buvo skiriamos didžiojo Lietuvos kunigaikščio „stalui" išlaikyti,— didžiajam Lietuvos kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui ir jo šeimai pragyventi bei jo rūmams išlai kyti. Dalis stalo dvarų pajamų buvo skiriama ir tiems valstybės reikalams, kuriuos valdovas, priimdamas išrinkimo sąlygas, buvo apsiėmęs savo lėšomis atlikti. Taigi stalo dvarai sudarė valstybės domenų dalį, kurie dar buvo vadinami ir ekonomijomis, o kiti val stybės dvarai, vadinami seniūnijomis, buvo pavedami administruoti bajorams kaip atpildas už jų tarnybą valstybei bei kitus nuopelnus. 1589 m. seimo konstitucija Lietuvoje stalo dvarais patvirtino didžiu les Šiaulių, Alytaus, Gardino, Mogiliovo 1 ir Lietuvos Brastos bei Kobrino 12 ekonomijas su kaimais ir apylinkėmis. Kad valdovo pa jamos iši stalo dvarų nebūtų panaudotos karaliaus valdžiai stiprinti, vėliau į naujai renkamų valdovų išrinkimo sąlygas ( p a c ta c o n v e n ta ) paprastai būdavo įrašoma, kad valdovas stalo dvaro nedidintų bei jų skaičiaus nedaugintų. Stalo dvarai buvo administruojami specialaus didžiojo Lietuvos kunigaikščio pareigūnų aparato. Lie tuvos-Lenkijos valstybei žlugus, stalo dvarai buvo perimti Rusijos valdžios ir dauguma jų išdalyti rusams. S. Košciaikowski, Ze studjow nad dziejami ekonomji krolewskich na Litwie, 1914.
Tenutos (lot. dgs. te n u ta ) — pavadinimas XV—XVIII a. mažes nių Lietuvos valstybinių dvarų ar smulkesnių neteisminių seniūnijų, kurie kaip „nusipelniusiųjų duona" (žr. „Panis bene merentium") di džiojo Lietuvos kunigaikščio buvo išdalijami bajorams ir valstybės pareigūnams paprastai ligi gyvos galvos „laikyti", t. y. valdyti, dalį pajamų iš jų atiduodant į valstybės iždą, ypač samdoma j ai kariuo menei išlaikyti, pilims remontuoti, patrankininkams apmokėti ir pan., o kitą dalį pajamų, paprastai daug didesnę, kartais net ir visas pajamas, pasiliekant sau. Tenutos Lietuvos Statute ir doku mentuose buvo vadinami „deržava" (lenk. d z ie r ž a w a ) , o tenutos laikytojas (lot. te n u ta r iu s ) — „deržavca" (lenk. d z ie r ž a w c a ir te n u ta iju s z ) . Toks tenutos laikytojas neturėjo teisminės jurisdikcijos apylinkės bajorams, tik jam duotos tenutos valstiečiams. Tenutos laikytojai ir neteisminiai seniūnai niekuo iš esmės nesiskyrė, tik 1 Buvo „Mogiliavo“. 2 Kitur „Kobrine“.
78
LIETUVA.
■
tiek, jog mažesnių valstybės dvarų valdytojai buvo: vadinami tenutos laikytojais, o didesnių dvarų valdytoj ai — seniūnais. Ligi XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios tenutos laikytojai buvo vadinami tijū nais; o tenutos — ti junijomis. XV a. laikytojo vardu ( d e r ž a v c a ) dar buvo vadinami ir didžiojo kunigaikščio vietininkai. XVII—XVIII a. tenutos paprastai buvo "visai mažos apimties, vos keli arba net vienas dvaras ar palivarkas s u priklausomais kaimais ir juose gy venančiais valstiečiais. Lietuvos Statutas draudė tenutas dalyti sve timšaliams, ne Lietuvos piliečiams. Tėvonija (lot. p a tr im o n iu m , b o n a v o tč in a r o t č i z n a / d e d iz n a f d z ie d z iz n a )
p a te r n a , slavų šaltiniuose — senovės Lietuvoje — didikų ar bajorų iš tėvo paveldėti dvarai, susidedu iš ariamų laukų, pievų, miško ir ežerų ar upių baudojimo teisių su tiems dvarams priklau sančiais valstiečių kaimais. Privatinė bajorų žemės nuosavybė buvo žinoma jau Lietuvos valstybės kūrimosi laikais XIII a. pradžioje. 1387 m. privilegija leido Lietuvos bajorams katalikams laisvai par veldėti, valdyti, parduoti,1 įkeisti, dovanoti ar naudoti savo tėvoni jos žemes, pilis, dvarus,! kaimus bei namus. 1434 m. privilegija su lygina Lietuvos stačiatikių bajorų teises su katalikų bajorų teisė mis. Iš tėvų paveldėtų dvarų savininkai buvo vadinami tėvonimis. Lietuvos Metrikos ir kituose dokumentuose, jie vadinami d e d i č i ir o č ič i. XV a. ir XVI a. pradžioje tėvonija galėjo būti paveldėta tik sūnų. Tėvonija buvo skiriama ir nuo bajorų dvarų, paveldėtų iš motinos pusės. Tokie dvarai buvo vadinami motinij a (m a te r izn a ), juos galėjo paveldėti ir sūnūs, ir dukterys. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M. K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; J. Jurginis, Valstiečių bendruomenė ir feodalinė tėvonija Lietuvoje XIII—XIV a. (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. A serija, t. 2, 1957).
Tėvonys. 1. XIII—XVI a. Lietuvos bajorai, iš tėvų paveldėtų dvarų, vadinamų tėvonijomis, savininkai, senovės Lietuvos doku mentuose vadinami d e d i č i ir očiči. .„ ' . 2. XV—XVI ,a. nelaisvieji Lietuvos valstiečiai, pririšti prie žemės ir bajorų paveldimi kartu su žeme. Tėvonys negalėjo laisvai palikti savo žemės, Pabėgusius be savo pono sutikimo buvo įgalima per teismą suieškoti, nebent baigtųsi terminas, 1529 m. Lietuvos Statuto nustatytas 10 metų ilgumo. Tėvonys turėjo jiems duotus ūkius, iš kurių reikėjo patiems su šeima pragyventi, duokles duoti ir eiti tar nybą savo ponui. 1447 m. privilegija didysis Lietuvos kunigaikštis
VALSTYBES SANTVARKA
79
pasižadėjo nebepriiminėti į savo dvarus valstiečių, pabėgusių iš bajorų žemių, bet ir bajorai taip pat nebegalėjo priiminėti pas save tėvonių, pabėgusių iš valstybės dvarų. Tėvonys .galėjo turėti nuo savo kilnojamo turto. Ilgainiui jie virto baudžiauninkais. Tėvūnija. 1. Senovės Lietuvoje XVI—XVIII a. administracinė Žemaičių kunigaikštijos sritis, prižiūrima tėvūno. Lietuvos valstybė administraciniu atžvilgiu , buvo padalyta į vaivadijas ir pavietus, tačiau nei vaivadijos, nei pavietų pavadinimas nebuvo taikomas Že maičiams. Iš tradicijos čia ir toliau buvo vartojamas Žemaičių ku nigaikštijos arba seniūnijos pavadinimas, nors Žemaičių seniūnas turėjo vaivados teises. Žemaičių seniūnija dalijosi į šias tėvūnijas: Ariogalos, Vilkijos, Veliuonos, Raseinių, Viduklės, Kražių, Tendžiogalos, Josvainių, Šiaulių, Didžiųjų Dirvėnų, Mažųjų Dirvėnų, Ber žėnų, Užvenčio, Telšių, Rietavo, Pajūrio, Viekšnių, Karšuvos, Šiauduvos, Gandingos, Patumšio, Tverų, Biržuvėnų,, Palangos, Pavande nės, Medingėnų, Karklėnų ir Žarėnų. Iš tų visų 28 Žemaičių tėvū nijų nė viena neatitiko kitų vaivadijų pavietų, nes nė viena tėvū nijų neturėjo pavieto teismų ar kitų būdingų pavieto institucijų, pvz., seimelių. Žemaičių seniūnija turėjo tik vieną visų Žemaičių seimelį bei po! vieną visų Žemaičių žemės, pilies bei pakamarininkio teismą. Tik pagal Ketverių metų seimo valstybės reformas, at-. sižvelgiant į naują Lietuvos administracinį padalijimą, 1792 m. buvo nutarta Žemaičių kunigaikštiją padalyti į Raseinių, Šiaulių ir Telšių pavietus su visomis pavietų teisėmis, bet tai liko neįvykdyta dėl greito valstybės žlugimo. 2. Senovės Lietuvoje tėvūno arba tijūno valdomas valstybės dva ras (tij unija). Vaivadija senovės Lietuvoje, XV—XVIII a., valstybės administ racinis vienetas, valdomas vaivados. Pačios pirmosios vaivadijos buvo Vilniaus ir Trakų, įsteigtos 1413 m. Horodlės aktais. Į Vilniaus ir Trakų vaivadijas įėjo etnografinė Lietuva (išskyrus Žemaičius), taip pat vakarinės bei centrinės Gudijos žemės; Kitos Lietuvos val stybės sritys dar ilgai tebebuvo valdomos didžiojo kunigaikščio vie tininkų. XV a. pabaigoje ir ypač XVI a. pirmojoje pusėje didesnių provincijų vietininkai tapo vaivadomis, o jų sritys — vaivadijomis. 1471 m. buvo sudaryta Kijevo vaivadija. ■1504 in. įkurta Polocko vaivadija, 1507 m. iš Trakų vaivadijos išskirta Naugarduko vaiva dija, 1508 m. sudaryta Smolensko vaivadija, 1511 m. įkurta Vitebs ko vaivadija, 1514 m. iš pietvakarinių Trakų vaivadijos žemių su daryta Palenkės vaivadija, į kurią įėjo ir Drohičino, Melniko, Biels-
80
LIETUVA
ko bei Lietuvos Brastos žemės. XVI a. vidurio reformomis supana šinant Lietuvos valstybės santvarką su Lenkijos,' visa valstybės te ritorija administraciniu atžvilgiu buvo suskirstyta į vaivadijas. Greta jau buvusių vaivadijų, 1566 m. buvo' sudarytos naujos vaivadijos: Voluinės, Braclavo, Lietuvos Brastos (sumažinus Palenkės vaivadi ją), o iš Trakų vaivadijos buvo išskirtos naujos Minsko ir Mstislavlio vaivadijos. Tik Žemaičiai ir «toliau liko seniūnija, turinčia vai vadijos teises. Iš tradicijos Žemaičiai ir toliau buvo vadinami se niūnija, nors Žemaičių seniūnas gavo vaivados teises. Iš Livonijos, prijungtos prie Lietuvos, buvo sudaryta Livonijos vaivadija, į kurią pretenzijų reiškė ir lenkai ir kuri vėliau buvo bendra Lietuvos ir Lenkijos nuosavybė. 1569 m. Liublino seime didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas iš Lietuvos teritorijos išskyrė ir prie Lenkijos prijungė Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo vaivadiją, iš kurios dar buvo išskirta Černigovo vaivadija. Taigi nuo 1569 m. Lietuvos valstybės sudėtyje buvo Vilniaus, Trakų, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Mstislavlio ir Minsko vaivadijos bei Že maičių seniūnija. Visos vaivadijos čia yra išvardintos pagal rangą, tik Žemaičių seniūnija, turinti vaivadijos teises, savo rangu ėjo tuoj po Trakų vaivadijos. Be to, bendroje Lietuvos ir Lenkijos pri klausomybėje dar buvo Livonijos vaivadija, kuri savo rangu ėjo po Minsko vaivadijos. Kiekviena vaivadija, išskyrus Polocko ir Mstislavlio vaivadijas bei Žemaičių seniūniją, administraciniu atžvilgiu dalijosi j pavie tus, Centriniai vaivadijų pavietai (pvz., Vilniaus, Trakų ir kt.) daž nai buvo vadinami siauresnė žodžio prasme vaivadijomis (pvz., seimelių instrukcijose), nors šiuo atveju perkeltinė vaivadijos są voka apėmė tik centrinį vaivadijos pavietą, bet ne visą vaivadiją. Kiekvienos vaivadijos aukščiausiais provincijos pareigūnais bu vo laikomi vaivada ir pilininkas. Tik Žemaičiuose vaivadą atitin kantis pareigūnas ir toliau tebebuvo vadinamas Žemaičių seniūnu. Dėl karų su Maskva Lietuvos valstybės teritorija XVII a. suma žėjo. Kai 1667 m. Andrusovo taika daugelis rytinių Lietuvos žemių su Smolensku atiteko Maskvai, Smolensko vaivadija oficialiai ne buvo panaikinta, ir rusų užimtų vaivadijų bei pavietų tremtiniai, pasitraukę į Lietuvą, ir toliau rinko savo atstovus i seimą. Po pir mojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1772 m. valstybės teritorijai dar labiau sumažėjus, Ketvertų metų seimas (1788—1792) padarė pakeitimų administraciniame valstybės ploto suskirstyme, bet to seimo reformos liko neįvykdytos, per 1793 ir 1795 m, Lietuvos
VALSTYBĖS SANTVARKA
8f
ir, Lenkijos padalijimus rusams užėmus visą Lietuvą, išskyrus Už nemunę, kuri atiteko Prūsijai. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Valstybės dvarai XIV—XVI a. Lietuvoje priklausė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir susidėjo iš gyvenamųjų sodybų, ūkio cent rą su ūkiniais pastatais, daržinėmis bei sandėliais ir su galvijais bei su gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi. Didysis Lietuvos kuni gaikštis valstybės dvarams administruoti skirdavo tijūnus ir lai kytojus. Juose gyveno nelaisvoji dvaro šeimyna ( č e lia d n e v o ln a ja ) , susidedanti iš bernų ir mergų, atliekanti įvairius dvaro bei namų ūkio darbus ir gaunanti atlyginimą natūra (m e s ia č in a ). Dalis dvaro šeimynos gyveno aplinkiniuose kaimuose su šeimynos žmonėms pavestais namais ir mažais žemės sklypais. Pagrindiniai ūkio dar bai buvo atliekami apylinkės nelaisvųjų ir laisvųjų valstiečių, greta darbo prievolės dar duodančių duokles! bei mezliavas ir mokančių mokesčius. Grupė valstybės dvarų ar didelis dvaras, į kurį įėjo ke letas kaimų ar tarnybų, buvo vadinamas raktu (k liu č ) , o jo admi nistratorius— raktininku ( k liu č n ik ) . XVI a. dalis valstybės dvarų buvo paversti didžiojo Lietuvos kunigaikščio stalo dvarais, arba ekonomijomis, o kiti išdalijami seniūnijomis ir vadinami p a n is b e n e m e r e n tiu m . Po 1795 m. Lietuvos padalijimo daug valstybės dvarų Rusijos carų buvo išdalyti rusų generolams, aukštiems pareigūnams bei carų favoritams. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; St. Kosciaikowski, Ze studjow nad dziejami ekonomji krolewskich na Litwie, 1914.
ADMINISTRACINĖS INSTITUCIJOS
Lotynų kalba Lietuvoje valstybės gyvenime buvo vartojama nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo XIII a. Kadangi tuo metu lotynų kalba buvo tarptautinė diplomatinė, taip pat Katalikų bažnyčios ir šviesuolių pasaulio kalba Vakarų Europoje, tai ir Lietuvoje nuo pat valstybės įsikūrimo prasidėjo valstybinis jos vartojimas san tykiuose su Vakarų valstybėmis. Jau su Mindaugo krikštu 1250 m. ir jo vainikavimu Lietuvos karaliumi 1253 m. prasidėjęs susiraši nėjimas su popiežiumi vyko lotyniškai. Kai kurie Mindaugo doku mentai, kaip įvairių Lietuvos žemių užrašymas pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui, buvo surašyti lotynų kalba. Taip pat ir di6.
K. Avižonis.
82
: LIETUVA ' :
džiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1322—1323 m. laiškai,' rašyti popiežiui Jonui XXII, dominikonų ir pranciškonų'ordinų viršinin* karna Saksonijoje, ir keliems Hanzos sąjungos miestams, buvo su rašyti lotyniškai. Gedimino' laikais Vilniuje, ir Naugarduke buvo katalikų bažnyčių bei vienuolių. Nuo Gedimino laikų valstybiniam susirašinėjimui su Vakarų Europos valdovais imta naudotis katali kų vienuolių paslaugomis, kurie mokėjo skaityti, ir rašyti lotyniš kai. Taip jau nuo XIV a. susidarė paprotys vartoti tarptautinę loty nų kalbą didžiojo Lietuvos kunigaikščio raštinėje diplomatiniams ryšiams su Vakarų valstybėmis palaikyti. Tiesa, ryšiams su Vokiečių ir Livonijos ordinais bei Rygos miestu kartais buvo vartojama ir vokiečių kalbą, tačiau ir: čia dažnai lotynų kalba buvo vartojama ne tik diplomatinei korespondencijai, bet ir sudarant tarptautines sutartis. Susirašinėjant su Lenkija, iš pradžių irgi buvo vartojama lotynų kalba. Tik ryšiams su Europos rytais buvo vartojama rytų slavų, ypač gudų, rašto kalba, o su totoriais buvo susirašinėjamą net totoriškai. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje Vytautas Didysis savo raš tinėje laikė įvairių specialių raštininkų ir vertėjų, tiek dvasininkų, tiek pasauliečių, mokančių įvairių kalbų, nes čia buvo rašomi ir gaunami dokumentai įvairiomis kalbomis, didelė jų dalis lotyniškai. Nuo Vytauto ir Jogailos laikų, ypač po Lietuvos krikšto 1387 m., išsiplėtė diplomatiniai Lietuvos ryšiai su Vakarais, padaugėjo pa sikeitimų laiškais bei delegacijomis ir tarptautinių sutarčių. Tai buvo atliekama lotynų kalba. Taip pat pagyvėjo kultūriniai ir baž nytiniai ryšiai su Vakarais, kurie irgi buvo palaikomi lotynų kalba. Lotynų kalba Lietuvoje buvo,vartojama ne tik valstybiniams bei bažnytiniams santykiams su popiežiumi bei Vakarų Europos valsty bėmis palaikyti, bet taip pat ir Lietuvos vidaus gyvenime. Pirmosios bajorų ir Katalikų bažnyčios privilegijos,, kaip ir sutartys su Len kija, buvo rašytos lotynų kalba. Net ir didžiųjų Lietuvos kunigaikš čių, vėliau valstybinio Lietuvos! antspaudo tekstas buvo lotyniškas. Vis dėlto lotynų kalbos vartojimas Lietuvos vidaus reikaluose vi siškai neįsigalėjo ir buvo gana ribotas, ypač nuo ¡XIV a. pabaigos pradėjus vartoti gudų rašto kalbą vidaus ryšiui su gudiškomis bei rusiškomis Lietuvos žemėmis.! Ne- lotynų, bet senovės slavų 1 rašto kalba: pamažu pasidarė oficiali Lietuvos kanceliarijos’ rašto kalba valstybės vidaus reikaluose, nors lotynų kalbos vartojimas vidaus reikaluose visai ir neišnyko, ypač kai raštai buvo susiję su pačių lietuvių aukštaičių ir žemaičių gyvenamomis žemėmis. 1 Šią-kalbą K. Avižonis vadina tiek gudų, tiek slavų’rašto kalba;-
• * u*
VALSTYBĖS SANTVARKA
83
, : Dar XV a. pastebimos pastangos praplėsti valstybinį lotynų raš to 7kalbos, vartojimą vidaus reikalams. Nuo Jogailos, ir Vytauto lai kų Lietuvos didikų, ir žymesniųjų bajorų sūnūs pradėjo važinėti į užsienius studijuoti, Vakarų Europos universitetuose, kur, mokslas buvo einamas lotyniškai. Čia lietuviai, pramokę lotyniškai bei su sipažinę su Romos istorija, pastebėjo^ lietuvių ir lotynų kalbų gimi ningumą bei senovės papročių panašumą. Renesanso bei humaniz mo aplinkoje ir tų panašumų įtakoje dar XV ą. pradžioje išsirutu liojo teoriją, esą lietuviai kilę iš, senovės romėnų, o lietuvių kalba esanti tik laiko ir aplinkybių iškraipyta jų protėvių lotynų kalba. Lietuvių iš romėnų ¡kilimo teoriją pirmasis raštu suformulavo XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas, pats savo Lenkijos istoriją rašęs loty niškai. Lietuvių romėniškosios kilmės teorija pateko į Lietuvos met raščius. Šios teorijos tikrumu tikėjo ne tik Italijos, Vokietijos bei Prancūzijos universitetuose studijavę Lietuvos šviesuoliai, bet ir lenkų bei kitų tautų to meto ir vėlesni istorikai, remdamiesi dideliu lotynų ir lietuvių kalbų panašumu. Šia teorija ypač rėmėsi ir savo tariam u, romėnišku kilimu didžiavosi XV—XVI a. Lietuvos huma nistai. Dėl to plito ir lotynų kalbos vartojimas Lietuvoje. Kadangi lotynų kalba buvo laikoma lyg savąja senovės lietuvių kalba, imta reikalauti platesnio jos vartojimo Lietuvos valstybės vidaus reika lams bei viešajame gyvenime. Ta linkme XVI a. viduryje veikė Mykolas Lietuvis (spėjama, Mykolas Tiškevičius). Tuo metu Lie tuvoje reiškėsi gana stipri reakcija prieš lietuviams svetimos seno sios slavų rašto kalbos vartojimą valstybės kanceliarijoje ir kitose Įstaigose. Į lotynų kalbą buvo išverstas Lietuvos Statutas. Kad patys lietuviai galėtų geriau pramokti savo senosios „protėvių" kalbos, imta reikalauti įkurti aukštesniųjų mokyklų su lotynų dėstoma kal ba. Taip 1568 m. Lietuvos seimas Gardine reikalavo iš didžiojo Lie tuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto įsteigti Vilniuje lotynišką gimnaziją. 1570 m. Vilniuje buvo įkurta jėzuitų kolegija, kurioje mokslas buvo einamas lotyniškai. Nepaisant šito humanistų sąjūdžio, lotynų kalbos vartojimas ne-, įsigalėjo nei valstybiniame, nei viešajame, Lietuvos gyvenime. Hu manizmo bangai atslųgstant, aprimo ir sąjūdis dėl lotynų kalbos „atgaivinimo". Didelė Lietuvos bajorų dalis jau buvo gerokai suįenkėjusi, ir dėl to jau lenkų kalba ėmė skverbtis į viešąjį bei vai-, stybinį gyvenimą. Supanašinus Lietuvos ir Lenkijos vidaus santvar ką XVI a. viduryje ir ypač po 1569 m. Liublino unijos, lenkų kalba pamažu ėiųė stumti ir senovės slavų rašto kalbos vartojimą iš val stybės įstaigų. Iš senosios slavų kalbos Lietuvos Statutas dabar buvo išverstas į lenkų kalbą, kurią vis dažniau imta vartoti teismuose
84
LIETUVA
bei kitose valstybės įstaigose. Dar Vazų laikais lotynų kalba vyravo Lietuvos mokyklose, bet greta jos daųgĮ teisių čia turėjo ir lenkų kalba. XVII a. retkarčiais dar randame seimelių nutarimų bei inst rukcijų lotyniškai, kartais ir kitokių dokumentų. Pats Lietuvos val stybės kancleris Stanislovas Albrechtas Radvilas XVII a. pirmojoje pusėje ir viduryje rašė savo atsiminimus (dienoraštį) lotyniškai. Ta čiau apskritai lotynų kalba pamažu buvo lenkų kalbos išstumta. Vis dėlto lotynų kalbos vartojimo pėdsakų išliko ligi pat bendrosios unijinės Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, ypač lenkiškai lotyniškų „makaronizmų''. XVII—XVIII a. bendrųjų su lenkais ir atskirųjų lietuvių seimų konstitucijos, seimų dieno raščiai, atstovų kalbos, seimelių instrukcijos ir viešo bei privataus pobūdžio dokumentai ir raštai mirgėte mirga lotyniškais žodžiais bei lotynizmais. Tai tikras lenkų ir lotynų kalbų mišinys. Daugelis lo tyniškų žodžių vartojami ir rašomi su lenkiškomis galūnėmis ir ki taip darkomi, pvz., įterpiant juos į lenkiškus sakinius. Taip lotynų kalba, kad ir netiesiogiai bei labai sudarkyta, vis dar tebebuvo var tojama valstybiniame gyvenime. Jos vartojimas išnyko su Lietuvos atitekimu rusų valdžion, kuri įvedė rusiškąją tvarką ir pamažu ėmė si sistemingo Lietuvos rusinimo politikos. 4
Magnatai (iš viduramžių lot. m a g n a tu s — „didžiūnas"), aukš tasis visuomenės sluoksnis senovės Lietuvoje, Lenkijoje ir Vengri joj6» tų kraštų didikai. Būdami patys stambiausi žemvaldžiai, mag natai vaidino vadovaujamą vaidmenį ne tik visuomenėje, bet ir politiniame savo krašto gyvenime. Dėl savo aukštos ekonominės ir socialinės padėties magnatai paprastai būdavo įtakingi politiškai ir skiriami į aukštąsias valstybės vietas. Vengrijoje magnatai su darė Valstybės tarybą (Forendihaz) — aukštuosius parlamento rū mus. Lenkijos magnatai paprastai būdavo skiriami į Senatą. Jie bū davo žymiausi senatoriai ir ministrai.' Žymesnės Lenkijos magnatų šeimos buvo Branidkiai, Dzialynskiai, Firlėjai, Leščinskiai, Liubomirskiai, Mnišekai, Olesnickiai, Opalinskiai, Fotockiai, Sieniavskiai, Sobieskiai, Tarnovskiai, Tenčinskiai, Višnioveckiai, Zamoiskiai, Zborovskiai, Žolkievskiai ir kt. Didžiojoje Lenkijoje magnatų buvo nedaug. Daug daugiau jų buvo Mažojoje Lenkijoje ir ypač tose lenkų valdomose žemėse, kurios per 1569 m. Liublino) uniją buvo atplėštos nuo Lietuvos ir įjungtos į Lenkiją. Dėl to daugelis Lenki jos didikų šeimų buvo lietuviškos, gudiškos ar ukrainietiškosį kil mės, giminystės ir turto ryšiais susijusios su Lietuvos didikais. To kios tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje paplitusios magnatų šeimos bu vo Bžostovskiai, Čartoriskiai, Ostrogiškiai, Pacai, Radvilai, Sapie
VALSTYBES SANTVARKA
85
gos, Tiškevičiai irj kt. Ypač daug magnatų buvo Lietuvoje, ir čia jie buvo daug galingesni ir įtakingesni visuomeniniame bei valsty biniame gyvenime negu Lenkijoje. Kituose kraštuose magnatų vardas rečiau tebuvo vartojamas, taikant jį žymiausiems didžiūnams, užimantiems aukštas vietas dėl savo aukšto luomo, teisių, turto ar kitų savybių. Naujaisiais laikais magnatų vardas kartais taikomas ir finansinei bei pramonės aristo kratijai, pvz., stambiausiems pramonės kapitalistams (plieno, aly vos magnatai ir pan.). Magnatai L i e t u v o j e pradėjo kilti jau XIV a. pabaigoje ir Vytauto laikais, kaip svarbūs jo bendradarbiai ir patarėjai, karo vadai, sričių vietininkai. Jie svarbesnės politinės reikšmės įgijo jau Vytauto kovų su Jogaila metu. Tasj kovas dėl Lietuvos sosto lai mėjęs Vytautas ir toliau labiau rėmėsi didikais negu Gediminaičių dinastijos nariais kunigaikščiais. Dalis Lietuvos magnatų kilo iš Vytauto karo vadų bei padėjėjų, kita dalis iš smulkesniųjų anksty vesniųjų Lietuvos kunigaikščių, ne Gedimino dinastijos šeimų, ku rių ekonominė ir politinė reikšmė nusmuko Gediminaičiams tvirtai valdant visą Lietuvą. Taip A lšėnų1, Giedraičių, Slucko, Svyrių ir kt. kunigaikščiai Vytauto laikais mažai besiskyrė nuo turtingesnių jų Lietuvos bajorų (kaip Manivydas, Valimantaičiai, Goštautas ir kt.) ir pamažu su jais susiliejo į Lietuvos didikų klasę — aukštąjį visuo menės sluoksnį. Nuo XV a. pradžios lenkų pavyzdžiu Lietuvos mag natus arba didikus imta vadinti ponais. Atsilygindamas už jų iš tikimą bendradarbiavimą ir politinį rėmimą,, Vytautas išdalijo mag natams nemaža žemių, dėl to jų ir taip jau aukšta ekonominė pa dėtis dar labiau pagerėjo, o kartu su tuo pakilo ir jiį visuomeninė bei politinė įtaka. Po Vytauto mirties susidarė ypač palankios sąlygos magnatų politinei galiai kilti. Vykstant Švitrigailos ir Žygimanto' Kęstutaičio tarpusavio kovoms, aktyvus didikų rėmimas vienos ar kitos pusės galėjo nusverti reikalą. Toms kovoms dėl sosto laimėti Lietuvos didikų parama pasinaudojo Žygimantas Kęstutaitis, bet ir jis pats vėliau tapo didikų sąmokslo auka. 1440 m. jis buvo nužudytas Dau girdo, Čartoriskių ir kitų didikų sąmokslo prieš jį: narių. Nuo tada didikai visai įsigalėjo. Po Žygimanto Kęstutaičio mirties net ir didžiojo Lietuvos kuni gaikščio sosto likimas faktiškai perėjo į didikų rankas. Vadovau 1 Rankraštyje „Alšėnų" taisyta į „Alšionių".
■86
•' i>: \
- LIETUVA
:AV
jami Jono Goštauto, Lietuvos didikai pasikvietė į Lietuvą Jogailos sūnų Kazimierą ir 1440 m. išrinko bei paskelbė jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kadangi Kazimieras buvo" dar mažametis, faktinė Lie tuvos valdžia pateko į Jono Goštauto ir kt. didikų rankas. Vėliau Kazimierui tapus Lenkijos karaliumi ir išvykus" į Krokuvą, Lietuvos valstybės reikalais rūpinosi ir kraštą tvarkė žymiausieji Lietuvos didikai. Tuo metu susidarė ir iškilo Ponų Taryba, kaip pastovus didžiojo Lietuvos kunigaikščio patariamasis organas, sudarytas iš didikų, lenkų pavyzdžiu vadinamų ponais. Į Ponų Tarybą įėjo au kštesnieji valstybės pareigūnai, kuriais paprastai būdavo skiriami didikai. Greta jų1 į Tarybą įėjo dar vyskupai ir ligi tol dar išlikę kunigaikščiai. Kazimierui beveik nuolat gyvenant Lenkijoje, didi kų kontroliuojama Ponų Taryba XV a. antrojoje pusėje 15 metų faktiškai valdė Lietuvą ir taip sustiprėjo, jog po jo mirties didžiuo ju Lietuvos kunigaikščiu išrinko Aleksandrą, kuris už tai turėjo su teikti 1492 m. privilegiją, teisiškai nustačiusią Ponų Tarybos kom petenciją. e Taip Lietuvos reikalų tvarkymas ne tik faktiškai, bet ir teisiš kai atiteko į magnatų rankas, kurių galia netrukus taip iškilo, jog jau XVI a. viduryje jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai. Di džiųjų kunigaikščių dovanojimais ir kitais keliais jų rankose tiuvo sukoncentruoti didžiuliai dvarai su daugybe valstiečių, jie vado vavo Lietuvos visuomenei ir pasiekė visiškos hegemonijos politi niame valstybės gyvenime. XVI a. vidurio apskričių (pavietų) bei seimelių reformomis vienodinant Lietuvos ir Lenkijos santvarką, ėmė kilti bajorų politinė reikšmė, tačiau tuo didikų galia nebuvo sugriauta, nors jiems ir nepavyko savo griežtu pasipriešinimu su ardyti Žygimanto Augusto Lietuvos unijos su Lenkija planų. Po 1569 m. Liublino unijos ypač išaugus bajorijos reikšmei, didikų galia neišnyko, nes jie pasidarė tikrieji bajorų vadai, nelyginant aukštasis bajorų luomo sluoksnis. Žymiausios ir vadovaujančios Lietuvos didikų šeimos XV a. bu vo Goštautai, Daugirdai, Čartoriskiai. XVI a. pradžioje Žygimanto Senojo laikais iškilo Radvilų ir Astikų šeimos. Žygimanto Augusto laikais svarbiausią vaidmenį vaidino Radvilai. Greta jų XVI a. viduryje ėmė kilti Chodkevičiai, Valavičiai, Hlebavičiai, Kiškos. Būdami Lietuvos kancleriais, maršalkomis, iždininkais, etmonais ir kitais aukštais pareigūnais, jie pagarsėjo kaip žymiausi Lietuvos valstybinio savarankiškumo saugotojai ir griežčiausiai priešinosi unijai su Lenkija, nes nesutiko su lenkų keliamomis sąlygomis, o
VALSTYBĖS SANTVARKA
87
vėliau,' po Liublino! unijos sudarymo, stengėsi pakreikti' Unijos nuo statų vykdymą Lietuvai palankia linkme ir išlaikyti: valstybinį Lie tuvos savarankiškumą. XVI a. pabaigoje ir pirmojoje XVII a. pu sėje politiniam Lietuvos gyvenimui »vadovavo Radvilai, ! Sapiegos, Chodkevičiai, Tiškevičiai, vėliau Pacai. Radvilai ^svarbiausias vals tybės vietas laikė, savo rankose ligi XVII a. vidurio. Sapiegų šeima politiškai Įsigalėjo nuo Zigmanto Vazos laikų. Radvilų ir Sapiegų šeimos buvo plačiai išsišakojusios;, jų nariai užėmė ne tik žymiau sias centro, bet, ir gausias pavietų vietas, taip vadovaudami ir vie tos bajorams. Didikų Pacų šeima aukščiausio savo galybės laipsnio pasiekė Jono Kazimiero ir Mykolo Kaributo Višnioveckio laikais. Tada beveik visas svarbiausias centro vietas užėmė Pacai. Prie Jono Sobieskio jie jau neteko'“didelės dalies sava. reikšmės ir ta da vėl ėmė kilti Sobieskio prieš Pacus palaikomi Sapiegos ių Ra dvilai, taip pat Oginskiai. Kitos didikų šeimos..irgi turėjo įtakos valstybės valdymui, bet jos paprastai giminiuodavosi su Radvi lais, Sapiegomis, Pacais ir kt., remdavo jų politiką bei siekius. XVIII a. įtakingiausios didikų šeimos Lietuvoje buvo Oginskiai, Bžostovskiai, Čartoriskiai, Chreptavičiai, Radvilai ir Potockiai bei jų šalininkai. Teisiškai XVII—XVIII a. Lietuva buvo vienaluomė bajorų res publika su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu priešakyje, bet faktiš kai kraštą valdė ir visus jo reikalus sprendė bei tvarkė ne visa bajorija ir ne šiaip sau bajorai, bet tik aukštoji to luomo dalis — didikai. Jų buvo tik keliolika svarbiausių šeimų, bet savo reikšme irj įtaka jie atsvėrė visą bajorų masę. Kai kurie magnatai buvo tokie ¡galingi, jog turėjo net savo privatines kariuomenes, vesdavo tarpusavio karus ir savo įtaka bei galia pralenkė didįjį Lietuvos kunigaikštį,! todėl ne kartą teisingai buvo vadinami Lietuvos „ka raliukais", pvz., XVII a. viduryje Jonušas Radvilas. Priešingai ba jorų lygybės ideologijai, kai kurios didikų šeimos sugebėjo išsilai kyti ar net naujai iš užsienio įsigyti kunigaikščių titulus. Didikų vaidmuo Lietuvos valstybėje rėmėsi jų įtaka visame krašte. Jie buvo įtakingi ne vien dėl savo aukštos kilmės, bet,' kas svarbiau sia, dėl didelių savo turtų — dvarų. Norėdami savo valdžioje turėti visą kraštą, jie stengėsi įsigalėti valstybėje, užimti visas svarbiau sias ir įtakingiausias krašto dignitorijas bei vietas apskrityse ir iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio gauti kuo daugiau seniūnijų bei valstybės dvarų. Čia didikai vedė atskirą savo šeimos politiką, no rėdami į savo rankas sukoncentruoti visas svarbiausias vietas ir iš jų išstumti kitus didikus, savo varžovus. Kai kurios svarbiausios Lietuvos valstybės vietos (pvz., Vilniaus vaivados, kanclerio, et
LIETUVA
mono ir kt.) beveik iš tradicijos atitekdavo Radvilams ar kitiems to meto galiūnams. Valstybės senatas buvo beveik išimtinai didi kų ir aukštųjų dvasininkų užimama institucija. Be jų, kaip senato rių, pritarimo Lietuvos vadovai nieko negalėjo daryti valstybės mastu. Atsižvelgdami į didikų įtaką, Lietuvos valdovai, norėdami ką nors laimėti seimuose, dažnai kreipdavosi į didikus, prašydami jų pagalbos. Magnatų įtaka buvo lemiama renkant valdovą, seimuose, seimeliuosej ir kitur. Jie sugebėdavo savo įtakoje laikyti ir apskričių šlėktą, kuri paprastai skubėdavo patenkinti didikų reikalavimus. Didikų baimė, jų malonės ir užtarimo siekimas, noras gauti vietų — visa tai laikė šiaip bajorus ir šlėktą priklausomus nuo didikų, ne kalbant jau apie jų prievartą nepaklusniems bajorams, prieš kuriuos spaudimui sustiprinti didikai kartais pavartodavo ir savo privatinius kareivius., Net ir apskričių vietos dažnai buvo gauna mos tik su didikų protekcija. Daugelis didikų buvo svarbūs valstybės vyrai ir pasižymėjo sa vo valstybingumu, bet kiti labiau rūpinosi savo šeimos politika. Kai kurie jų vedė ir savo užsienio politiką, nesutampančią su vals tybės reikalais. Žinodami didikų vaidmenį Lietuvoje, užsienio val dovai dažnai kreipdavosi ne į karalių, bet į juos. Suvereni krašto valdžia teisiškai buvo visos Lietuvos bajorijos rankose, bet faktiš kai čia šeimininkavo didikai. Greta ekonominio, socialinio ir politinio, didikai Lietuvoje su vaidino ir svarbų kultūrinį vaidmenį. Jie patys gyveno puikiuose stilinguose rūmuose (pvz., Radvilų rūmai Biržuose, Kėdainiuose, Nesvyžiuje; Tiškevičių Palangoje, Kretingoje, Raudondvaryje; Pa cų Jiezne, Oginskių Rietave ir kt.), pastatytuose garsių architektų ir išpuoštuose skulptorių bei dailininkų. Ne vieni didikų rūmai gar sėjo paveikslų galerijomis bei meno kūrinių rinkiniais, taip pat bibliotekomis. Kai kurie didikai įsteigė žymių mokyklų, spaustuvių, teatrų, orkestrų ir pan. Daugelis pačių gražiausių Lietuvos bažny čių taip pat buvo pastatyta didikų iniciątyvąl ir lėšomis (pvz., Šv. Petro ir Povilo Vilniuje, pastatyta Pacų). Daugelis didikų buvo bai gę universitetus ir domėjosi mokslu. Jų įnašas į kultūrinį Lietuvos gyvenimą dar nėra kaip reikiant įvertintas. XVIII a. pabaigoje žlugus Lietuvos valstybei, didikų įtaka ilgai dar neišnyko ir išliko, ypač krašto ūkio ir kultūros srityse. Kai kurie didikai sugebėjo išlaikyti ir savo politinę reikšmę, prisitaikyti prie rusų įvestos tvarkos ir pasiekti aukštų vietų Rusijos valdžioje, kaip Mykolas Kleofas Oginskis, Adomas Čartoriskis ir kt. Tačiau aps k rita i didikų reikšmė XIX a. ėmė nykti, ypač rusams užgniaužus
VALSTYBES SANTVARKA
89
1831 ir 1863 m. sukilimus ir ėmus persekioti bajorus, taip pat pa naikinus baudžiavas. Tik viena kitai didikų šeima, kaip Oginskiai, Tiškevičiai, Plateriai ir kiti, tepajėgė išlaikyti didžiulius savo dvarus ir šiek tiek įtakos. 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvą ir įvyk džius žemės reformą, senųjų didikų palikuonys jau nebevaidino jokio svarbesnio vaidmens. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; M. Krasauskaitė, Die litauischen Adelsprivilegien bis zu Ende dės 15. Jhdts., 1927; M.K. Liubavskij, Litovsko-russkij seim..., 1.901; F.I. Leontovič, Rada velikich kniazej litovskich, 1907; I. Malinovskij, Rada velikogo kniažestva Litovskogo v sviazi s Bojarskoj durnoj drevnej Rossiji, t. 1—2, 1903—1904; J, VJolif, Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego (1386—1795), 1885; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski Hv zarysie, t. 2, 2 leid., 1921.
Nobilitacija — įbajorinimas; senovės Lietuvoje bajorystės ir jos teisių suteikimas kuriam nors valstybei ar didžiajam kunigaikš čiui nusipelniusiam asmeniui, dažniausiai kuriam nors žymiam mies tiečiui. Patriarchalinės monarchijos laikais bajorystė buvo siejama su karo tarnyba ir įgalėjo būti suteikiama didžiojo kunigaikščio nuo žiūra kuriam nors asmeniui, pvz., laisvajam valstiečiui, pajėgian čiam savo lėšomis eiti karo tarnybą.} Taip Vytautas kartais subajorindavo savo pasižymėjusius karius, jei jie dar nebuvo bajorai. Įsigalėjus didikams ir vėliau bajorams! Lietuvoje, didžiojo kunigai kščio teisės buvo suvaržytos. XVI—XVIII a. nobilitacija buvo sei mo kompetencijoje. Seimo nutarimu bajorystė (galėjo1 būti suteikia ma kuriam nors asmeniui, jo gyvenamojo pavietp bajorų seimeliui ar valstybės etmonui prašant bei užtariant ir kitiems seimo atsto vams sutinkant. Už nobilitaciją kiekvienu atveju atskirai reikėjo į valstybės iždą įnešti nustatytą pinigų sumą. Ponų Taryba, didžiojo Lietuvos kunigaikščio patariamasis or ganas, Lietuvoje susikūręs Kazimiero (1440—1492) viešpatavimo pradžioje. Jau Vytauto laikais žymesnieji Lietuvos didikai būda vo didžiojo Lietuvos kunigaikščio bendradarbiai ir patarėjai, bet tuo metu jie dar nesudarė jokio patariamojo organo, ir Vytautas atsiklausdavo jų patarimų individualiai1 ir kada norėdamas. Ponų Tarybai formuotis susiklostė palankios sąlygos 1440 m., didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išrinkus Kazimierą, vos 13 metų berniuką, už kurį krašto reikalais rūpinosi ir kraštą valdė žymieji didikai, Kazimiero patarėjai ir aukštieji valstybės pareigūnai, vadovauja mi didiko Jono Goštauto. Vėliau lenkams Kazimierą išsirinkus sa — už krašto ir rūmų vė liavininko ir pan. Įvairios visos Lietuvos centrinės garbės vietos buvo pakopos Lietuvos didikams ir bajorams į svarbiausias valsty bės vietas, duodančias teisę įeiti į senatą. Jokio oficialaus pilno titulinių pareigūnų sąrašo nebuvo ligi 1768 m., kada dignitoriams rango eilė buvo nustatyta šitokia: valstybės sekretoriai, referendoriai, pakamarininkis, didysis raštininkas, rūmų iždininkas, vėliavi ninkas, kardininkas, arklidininkas, virtuvininkas, stalininkas, tauri ninkas, raikyt ojas, pastalininkis, pataurininkis, medžioklininkas, lauko raštininkas, sargybininkas ir stovyklininkas. 1768 m. įstatymu didžiojo kunigaikščio rūmų pareigūnų rangas nustatytas toks: instigatorius, rūmų vėliavininkas, paarklidininkis, rūmų medžioklinin kas, lauko sargybininkas ir lauko stovyklininkas. V i e t o s p a r e i g ū n ų rangas 1588 m. Lietuvos Statute vaiva dijų ir pavietų pareigūnams buvo' nustatytas toks: vaivada, pilinin
VALSTYBĖS SANTVARKA
105
kas (centriniame vaivadijos paviete), kur jo nėra — pavieto mar šalka (necentriniuose pavietuose), pakamarininkis, vėliavininkas, tei sėjas, pateisėjis, kareiva, stalininkas, pastalininkis, žemės teismo raš tininkas, toliau pilies teismo pareigūnai,'o po jų jau ėjo to pavieto ponai ir kita šlėkta, neturį jokių pareigų. Pavietų pareigūnų rangų eilė Vazų laikais buvo papildyta tuo, kad Vitebsko, Polocko, Minsko< ir Mstislavlio pilių prižiūrėtojai savo rangu turėjo eiti tuoj po žemės teismo raštininko, o Oršos pilies prižiūrėtojui už nuopelnus vieta buvo paskirta net prieš žemės raštininką. 1677 m. konstituci ja nustatė, kad po pilies teismo pareigūnų turėjo eiti pavieto tau rininkas, pataurininkis, pilies prižiūrėtojas, kasininkas, medžioklininkas, kardininkas, arklininkas, stovyfclininkas, sargybininkas, Tai kytojas, tiltininkas ir statybininkas. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos! gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1: Korona, 7 leid., 1931, t. 2: Litwa, 2 leid., 1921; T. W ieizbowski, Vademecum. Podręcznik dla studijow archiwalnych, 2 leid., 1926; J. Wolfi, Sena torowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego (1386— 1795), 1885.
Rikis senovės aisčių kiltinėje visuomenės santvarkoje dar prieš Lietuvos valstybės susikūrimą — karinis bei politinis atskiros gimi nės bei apylinkės vadas, vadovavęs savo apylinkei arba saugumo bei karo žygių sumetimais susijungusių šeimų grupei; šiuo atveju turtingesnių, įtakingesnių ar gausesnių šeimų galvos tapdavo visos giminės vadais ir1 apylinkės valdovais. Kalbininko A. Salio duome nimis, žodis „rikis" yra kilęs iš senovės prūsų „kuningo" prasme vartoto žodžio „riki j s", kuris savo keliu kilo iš dar senesnio prūsų „rikijas", reiškusio poną, greičiausiai pasiskolinto iš gotų „reikeis", reiškusio valdovą. Senovės lietuvių kariniai bei politiniai giminių ar apylinkių vadai taip pat buvo vadinami kuningais, vėliau kuni gais, vokiškos kilmės skoliniu, iš kurio ilgainiui išsirutuliojo žodis „kunigaikštis". IX—XIII a. svetimšalių rašyti istorijos šaltiniai ais čių rikius bei kuningus vadino įvairiausiais vardais, ieškodami panašaus termino savo kalboje; vadais, vyresniaisiais, karaliukais, karaliais, kunigaikščiais, kilmingaisiais ir t. t. (d u x , c a p i t a n e u s , p i i n c e p s , d o m i n u s , s e n i o r , e l d i s t , T eg u lu s, r e x , c y n i n g , k o n i n g , k o n ic , k o n i g , k u n i g , k n ia z , k n i a ž i c , n o b i l e s , p o t e n t e s , p o t i o r e s , b e s te n , s a tr a p i) . Šie įvairūs vardai iškelia vieną bendrą rikių savybę —
jų priklausymą to meto aukščiausiam bei vadovaujančiam visuo menės sluoksniui, susijusiam su karo žygių vadovavimu bei žemės valdymu. Rikiai senovės Lietuvoje atsirado dar prieš valstybės su sikūrimą dėl kiltinės visuomenės diferenciacijos, privatinės nuosavy
106
LIETUVA
bės ir ypač turtinių bei visuomeninių skirtumų atsiradimo. Turtin gieji bei kilmingieji žemvaldžiai ( p o t i o r e s , n o b i l e s ) dėl savo aukš tesnės ekonominės bei socialinės padėties savo apylinkėse įgijo ir karinės bei politinės galios. Rikių kilmė buvo dvejopa. Jie kilo ar ba iš turtingiausių apylinkės kilmingųjų žemvaldžių, arba iš savo karine veikla pasižymėjusių apylinkės ar giminės karo vadų, ku rių parsivežtas karo grobis ir belaisviai vergai dar labiau didino jų turtą, plėtė jų žemės nuosavybę ir kėlė jų įtaką taip pat ir taikos metu. Kelį istorikai (W. Kamieniecki ir W. Essen), nepateik dami aiškių įrodymų, bandė spėlioti rikius arba kunigus buvus skan dinaviškos kilmės, esą tai buvę į aisčių žemes atklydusių karingų skandinavų vikingų palikuonys. Tačiau tokie spėjimai nepagrįsti is toriniais šaltiniais, ir daugumai istorikų rikius laiko buvus vietinės aisčių kilmės. Seniausiais laikais jie galėjo būti kiltiniai ar šeiminių bendruomenių vadai. Vėliau rikiai pasidarė stambiais žemvaldžiais ir savo apylinkių žemdirbių bendruomenių gynimosi kariniais bei politiniais vadais, paprastai gyvenusiais savo pilyse ar pilaitėse. XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje Lietuva buvo suskilusi į daugelį savarankiškų sričių arba valsčių, iš pradžių neturėjusių tar pusavio politinių ryšių. Tos sritys arba valsčiai to meto istorijos šaltiniuose vadinami įvairiausiais vardais: t e r r i t o r i u m , te r r a , r e g i o , la n t, d i s t r i c t u s , v o l o s t ir kt. Tai buvo seniausi savarankiški terito rinės bei politinės santvarkos vienetai, valdomi rikių arba kuningų. Tų sričių gynimosi ir politinis centras būdavo piliakalnis ar pilis ( c a s tr u m ) . Kadangi tos sritys iš pradžių tebuvo smulkūs poli tiniai vienetai, tai ir rikių, šaltiniuose vadinamų įvairiausiais var dais, buvo labai daug. Kitą kartą net po keliolika ar net keliasde šimt rikių žūdavo tik vienose kautynėse ar susidūrime su priešu. Tai rodo, jog rikių vardas valstybės kūrimosi laikais buvo vartojamas ir platesne prasme, jį taikant apskritai aukštosios visuomenės na riams. Rikiai nebuvo neriboti valdovai, karaliai arba kitokie monar chai, bet kartu su savo apylinkių kariniais bei politiniais vadais jie buvo kilmingieji žemvaldžiai, sudarę aukščiausią to meto vi suomenės sluoksnį. Patys žymiausi ir įtakingiausi iš jų iškildavo savo apylinkės ar srities vadais. Rikių galia pirmiausia buvo karinio pobūdžio. Jie vadovavo sa vo apylinkės gynimui ar karo žygiams. Kartais kelios sritys susi jungdavo didesniam bendram karo žygiui, kurio vadas būdavo kuris nors žymiausias bei įtakingiausias susibūrusių sričių rikis, iškilęs dėl savo turtingumo kaip stambu^ žemvaldys ar pasižymėjęs savo drąsa bei kitais kariniais gabumais. Taikos metu rikių galia galėjo apimti ir administracines bei teisiamosios valdžios sritis. Istoriko
VALSTYBES SANTVARKA
107
Z. Ivinskio nuomone, senovės kuningai arba rikiai savo apylinkėje galėję turėti ir religinių funkcijų. Jau nuo XII a. pabaigos vyko atskirų Lietuvos sričių arba vals čių jungimas į didesnius politinius vienetus. Turtingesni bei galin gesni rikiai savo jėga bei nukariaudami priversdavo smulkesnių sri čių rikius paklusti. Smulkesnės sritys jungėsi į didesnius vienetus taip pat ir gynimosi bei karo žygių tikslais. Tokių žygių bendrieji susijungusių sričių vadai savo vadovaujamą galią išlaikydavo taip pat ir taikos metu, privertę kitus rikius paklusti. Taip iš žymesnių rikių atsirado didesnių politinių sričių valdovai, pamažu virtę pa veldimais kunigaikščiais. XIII a. pradžioje tokių kunigaikščių bu vo ,gana daug. 1219 m. net 21 lietuvių kunigaikštis sudarė taikos sutartį su Voluinės kunigaikščio Romano našle. Valstybės kūrimo si metu iš tokių kunigaikščių iškilo galingesnieji, ilgainiui paėmę smulkesniuosius į savo valdžią. Taip atsirado vyresnieji kunigai kščiai, istorijos šaltiniuose vadinami s t a r e i š e i k n i a z i , e l d e s t e , m a io i e s i n t e r d u č e s . Minėtoji 1219 m. sutartis įvardija 5 tokius vy resnius kunigaikščius, tarp jų ir Mindaugą, kuris užbaigė Lietuvos valstybės vienijimo darbą, pasidaręs didžiuoju Lietuvos kunigaikš čiu. Taip ilgainiui vieni rikiai iškilo į kunigaikščius, didesnių sričių valdovus, kiti, buvę senieji apylinkių vadai bei šiaip stambieji žem valdžiai, pamažu tapo aukštuoju visuomenės sluoksniu bei sudarė pagrindinę aukštosios bajorijos dalį. Ligi XIV a. pabaigos sąvoka „rikiai" arba „kuningai" tebereiškė aukštuosius kilminguosius žem valdžius didikus, vėliau gavusius ponų vardą. K. Avižonis, Die Entstehung und Etwicklung des litauischen Adels bis zur li tauisch-polnischen Union 1385, 1932; Z. Ivinskis, Geschichte des Bauernstandes in Litauen von der ältesten Zeiten bis zum Anfang des 16 Jhdts., 1933; St. Zajączkowski, Studya nad dziejami Zmudzi wieku XIII, 1925; St. Zajqczkowski, Dzieje Litwy poganskiej do 1386 r., 1930; H. Lowmianski, Studya nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 1—2, 1931— 1932; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV w., 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; M.K. Liubavskij, Obiastnoje delenije..., 1892; M.K. Liubavskij, Litovsko-russkij seim, 1901.
Stalininkas (lot. d a p i f e r , lenk, s t o l n i k ) , XV—XVIII a. Lietuvos dignitorius, arba garbės titulas. Stalininkai buvo ir prie kitų vals tybių valdovų rūmų, Lenkijos karaliaus, Maskvos didžiojo kunigai kščio ir kitų. Senovės Rusioje stalininkas, kaip didžiojo kunigaikš čio bei caro rūmų pareigūno vieta, išliko ligi XVII a. pabaigos ir buvo panaikintas Petro I. Lietuvoje didysis, arba krašto, staliniu-
103
LIETUVA
kas jau žinomas XV a. viduryje. Tada jo žinioje buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio stalo priežiūra, bet jau XVI a. jo pareigos virto minimaliomis ir pasibaigdavo asistavimu bei patarnavimu prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio stalo iškilmių metu. Savo ran gu stalininkas buvo aukštesnis dignitorius negu taurininkas ir rai kyto jas. Be to, Lietuvoje ir Lenkijoje dar buvo po vieną rūmų sta lininką, didžiosios kunigaikštienės arba karalienės stalininką ir kiek vienoje vaivadijoje bei paviete po vieną vaivadijos bei pavieto stalininką. Jų vietos taip pat buvo titulinės, jie jokių konkrečių pareigų neturėjo. Stalininkui pavaduoti dar buvo pastalininkio gar bės vieta. Pastalininkis, arba vicestalininkas ( s u b d a p i f e r , p o d s t o l i j , p o d XVI—XVIII a. Lietuvos valstybėje — garbės titulas. Greta Di džiosios Lietuvos Kunigaikštijos didžiojo pastalininkio dar kiekvie name paviete buvo po vieną pavieto pastalininkį, be jokių pareigų ir jokios praktinės reikšmės, tik bajorų savigarbai ir titulomanijai patenkinti. Pastalininkis savo raugu buvo žemesnis urėdas už stali ninką. sto li),
Stovyklininkas (lot. e x c u b i a r u m p r a e f e c t u s , c a s t r o r u m m e t a t o r , lenk. o b o ž n y ) XV—XVIII a. Lietuvos centrinės valdžios pareigū nas, buvęs etmono žinioje. Stovyklininkas buvo ir Lenkijoje. Jo pa reiga — rūpintis patalpomis kariuomenei bei karo stovyklomis. Jau 1410 m. žygyje prieš Vokiečių ordiną Jogaila paskyrė po vieną didįjį stovyklininką Lenkijai ir Lietuvai. Vėliau atsirado ir lauko stovyklininkas, didžiojo stovyklininko pavaduotojas ir padėjėjas. 1717 m. seimas Lietuvos stovyklininkui paskyrė 1500 auksinų me tinės algos. Paskutinysis Lietuvos stovyklininkas buvo Karolis Pro zoms, turėjęs tą vietą nuo 1787 m. Tarnai XIV—XVI a. Lietuvoje — tarpinis visuomenės sluoksnis tarp laisvųjų valstiečių ir bajorų. Tarnai paprastai buvo laisvi nuo lažų, duoklių ir įvairių baudžiavinių prievolių. Istorijos šaltiniuose jie vadinami įvairiais vardais: žygininkais, pasiuntiniais, šarvinin kais, raitininkais (Smolensko žemėje), ordiniais tarnais (Kijevo že mėje, nes iš čia jie vykdavo į Aukso Ordą), kartais ir tarnybiniais bajorais. Svarbiausia jų pareiga buvo vežioti laiškus, pinigus ir raitiems su savo šarvais ir skydais stoti į karą. Savo visuomenine padėtimi artimi tarnams Žemaičiuose buvo bajorai činšininkai, ba jorai duoklininkai ir bajorai posėdininkai. Jų padėtis pablogėjo jau 1529 m. Lietuvos Statuto išleidimo metu ir ypač po valakų refor
VALSTYBES SANTVARKA
1C9
mos XVI a. pirmojoje pusėje, kai jiems bajorystė bei bajorų teisės nebuvo oficialiai pripažintos. Ilgainiui tarnai susiliejo su laisvaisiais valstiečiais, ypač jų aukščiausiąja pakopa. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892.
Tarnyba senovės Lietuvoje — XIV—XVI a. valstiečių ūkio ir jo prievolių vienetas, aiškiau nusistovėjęs Vytauto laikais, bet ži nomas jau ir anksčiau. Valstiečių sodybos ir ūkiai, susidedu iš aria mos žemės, pievų, miškelių ir teisės naudotis mišku, buvo nevieno do didumo tiek didžiojo Lietuvos kunigaikščio, tiek privatiniuose didikų ir bajorų dvaruose. Kaip matyti iš XV a. dokumentų, tarnyba paprastai būdavo einama vienos valstiečių šeimos, nors pasitaiko ir didesnių tarnybų, susidedančių iš kelių „dūmų", t. y. valstiečių šeimų arba jų sodybų. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio bajorams že mės dovanojimo ar davimo valdyti dokumentuose tarnybai papras tai vadinama „služba", kartais „žeme", kurios dydis buvo apibūdi namas pagal arklų kiekį, reikalingų jai suarti, arba pagal sėklos statinių kiekį, reikalingą jai apsėti. Valstybės dvaruose įvairių tar nybų kategorijos buvo savarankiški valstiečių ūkiai, buvę greta dvaro ūkio, vedamo paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio tijūnų, vėliau seniūnų. Taip pat ir didikų dvaruose tarnybos buvo savaran kiški valstiečių ūkiai, turį atlikti tam tikras tarnybines prievoles, duoti duokles, mezliavas, dirbti tam tikrus darbus ir kt. Valstiečių šeimos paprastai dalijosi į įvairių kategorijų tarnybas, ne tik pa prastų ūkininkų, bet ir įvairių specialistų, kaip bitininkų, kiaunininkų, bebrininkų, žuvininkų, arklininkų ir kitų tarnybas. Privati niuose dvaruose iš valstiečių tarnybų surenkamos duoklės turėjo būti iš dalies perleidžiamos didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kol XV a. bajorų privilegijos atleido jų dvarų valstiečius nuo duoklių davimo valstybės naudai. Vienai tarnybai uždėtų prievolių ir duo klių dydis nebuvo vienodas. Vidutinė valstiečio šeimos prievolių norma buvo vadinama tarnyba, einama paprastai vienos valstie čio šeimos nuo jos dirbamos žemės, tačiau šeimai didėjant, pvz., atsiradus keliems vedusiems sūnums ar suaugusiems broliams, ga lėjo būti sudaromos naujos tarnybos, kai ponas duodavo naujos žemės nuo šeimos atsiskyrusiems valstiečiams už prievolių ėjimą ir duoklių davimą. Buvo įvairių rūšių tarnybos. Dauguma, valstie čių buvo įpareigoti įvairiems ūkio darbams, eidami dokumentuose vadinamą t i a g l a j a s l u ž b a ( š t o o r iu i, d a šieno, k o s i a t ; z s o c h o j u , i z s i e r p o m , i z k o s o j u , i z t o p o r o m ) , t. y. atlikdami įvairius že mės ūkio darbus (arimo, šieno pjovimo ir kt.) savo pono dvare. Ki
110
LIETUVA
ti valstiečiai ėjo pagalbines žemės ūkio tarnybas, pvz., arklininkų ar bitininkų. Dar kiti ėjo medžioklės tarnybą, pvz., sakalinin kai, šunininkai. Buvo ir amatininkų tarnyba, tai kalviai, račiai, dailidės, malūnininkai ir kt. Aukščiausios laisvųjų valstiečių kate gorijos ėjo net pagalbines karines tarnybas, tai pasiuntiniai, raiti ninkai, šarvininkai ( s l u g i p u t n y j e , k o j i n y j e , p a n c e m y j e ) ir kt. Vals tiečio valdoma žemė vadinosi jo einamos tarnybos rūšies vardu ( t i a g l a j a r k o n i u s k a j a , p $ a i s k a j a , p u t n a j a , l i s t o v a j a ir pan.), nes to ūkio tarnybos prievolės nepasikeisdavo, kai ūkis paveldėjimo ar kitu būdu pereidavo į kitos valstiečių šeimos rankas. Tik specialus didžiojo Lietuvos kunigaikščio įsakymas tegalėjo pakeisti „žemės" tarnybos prievolę. Amatininkų ir kitokių rūšių kvalifikuotų tarnų tarnyba, be įvairių prievolių, turėjo eiti ir pagalbinę karo tarnybą (n a v o j n u z d z i e r ž a v c e j u c h o d iti) . Daugelį turtingųjų laisvųjų va lstiečių tarnybų Vytautas pavertė karinėmis bajorų tarnybomis, taip juos pakeldamas bajorais. Valstiečių tarnyba kaip ūkio ir prie volių vienetas išliko ligi XVI a. vidurio valakų reformos, nuo ta da valstiečių prievolės buvo einamos nuo valako. Z. Ivinskis, Geschichte dės Bauernstandes in Litauen..., 1933; K. Jablonskis, Lietu viški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, 1936; ALK. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; D.L. Pochilevič, Krestijane Belorussiji i Litvy v XVI—XVIII v.v., 1957; V.I. Pičeta, Agrarnaja reforma Sigizmundą Avgusta v Litovsko-Russkom gosudarstve, 1958; H. Lowmianski, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 2, 1932; J. Jurginis, Valstiečių „tarnyba"— feodalinių prievolių vienetas iki valakų įvedimo^ Lietuvoje (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, 1957, t. 2, p. 91—110).
Tarnybiniai bajorai (rus. s l u ž i l y j e b o j a r e ) XV a. ir iš dalies XVI a., Lietuvos visuomenės tarpinė klasė, savo padėtimi buvusi tarp lais vųjų valstiečių ir tikrųjų bajorų. Kai kurie tarnybiniai bajorai dar neturėjo bajoriškų privilegijų ir buvo nelyginant aukščiausia vals tiečių pakopa. XV a. privilegijomis besiformuojant Lietuvos bajo rijai, kai kurie tarnybiniai bajorai pateko į ją bendru lenkišku šlėk tos vardu, kiti liko neprivilegijuotais tarnybiniais bajorais, ilgainiui paverstais valstiečiais baudžiauninkais. Lietuvoje buvo kelių kate gorijų tarnybiniai bajorai, kurių svarbesnės: K e l i o b a j o r a i ( p u t n y j e b o j a r e ) , didžiojo Lietuvos kuni gaikščio ar didikų pasiuntiniai, siunčiami į kelionę įvairiais vals tybės, pilių ar didikų reikalais. Jie buvo parenkami iš turtingesnių laisvųjų valstiečių. Tai buvo pati gausingiausia tarnybinių bajorų grupė. Karo metu jie ėjo 4r pagalbinę karo tarnybą. Nereikia pai nioti Lietuvos tarnybinių bajorų su Maskvos valstybės p u t n y j e b o -
VALSTYBĖS SANTVARKA
111
] a i e . Maskvos valstybės tarnybiniai bajorai sudarė laukščiausią bajorijos sluoksnį, artimiausius didžiojo Maskvos kunigaikščio pa tarėjus bei įvairių jo ūkio šakų prižiūrėtojus, bajorų tarybos (d u rna) narius ( V . O. K l i u č e v a k i j , Bojarskaja dūmą drevnej Rusi, 1919). Lietuvoje tarnybiniai bajorai buvo tik didžiojo Lietuvos ku nigaikščio ar didikų tarnai, pagal savo padėtį ėję tarp bajorų ir valstiečių, siunčiami mokesčiams rinkti, laiškams bei raštams nu vežti ( l i s t o v a j a s l u ž b a ) ir pan. pasiuntinių tarnybai ( p u t n a į a s lu ž ba), taip pat einą pagalbinę karo1tarnybą. B a j o r a i p o s ė d i n i n k a i (p o s e d n y j e b o j a i e ) , laisvi ūki ninkai, atlieką bajoriškas prievoles bei einą karinę tarnybą, tačiau formaliai nepriklausą bajorų luomui, savo teisėmis artimi kelio ba jorams. B a j o r a i r a i t i n i n k a i ( b o j a i e k o n n y j e ) , didžiojo Lietuvos kunigaikščio, jo vietininkų, tijūnų, vaivadų ir seniūnų pasiuntiniai įvairiems raštams ar paliepimams vežioti, taip pat arkliams mankš tinti. Karo metu jie turėjo dar eiti karo tarnybą, o taikos metu pjauti šieną didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaruose. Savo ekono mine ir socialine padėtimi buvo tarp bajorų ir valstiečių, turėjo savo ūkius ir buvo laikomi tarnybiniais bajorais tomis pačiomis teisėmis kaip ir kelio bei šarviniai bajorai. Š a r v i n i a i b a j o r a i ( p a n c y m y j e b o j a i e ) ėjo pagalbinę di džiojo Lietuvos kunigaikščio ar didikų karo tarnybą kaip ginkluoti tarnai, ginklanešiai ir pan. Kartais jie būdavo panaudojami ir pi lių įgulos tarnybai. Daugiausia jų buvo Smolensko ir Vitebsko že mėse. Jie kilo iš turtingųjų valstiečių, laisvų karo tarnų, gavusių žemės už savo pagalbinę karo tarnybą (p a n c y r n a j a s lu ž b a ) . Pagal socialinę ir ekonominę padėtį buvo ant ribos tarp bajorų ir vals tiečių, o ilgainiui susiliejo su smulkiaisiais bajorais. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; K. Ja blonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, 1936; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; H. towmianski, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 2, 1932.
Tarnybiniai kunigaikščiai (rus. s l u ž e b n y j e k n i a z j a ) XIII—XV a. Lietuvoje — įvairūs kunigaikščiai, tarnavę didžiajam Lietuvos kuni gaikščiui, jo pavesti valdę atskiras valstybės sritis ar turėję savo nuosavos žemės ir pavaldūs didžiajam kunigaikščiui, nelyginant jo vasalai. Nuo XIV a. pabaigos Vytautui pradėjus naikinti sritines kunigaikštijas, tarnybinių kunigaikščių žemės atiteko didžiajam ku nigaikščiui, kurioms valdyti jis ėmė skirti savo vietininkus. Tai susilpnino tarnybinių kunigaikščių padėtį. Daugelis jų, bekariau-
112
LIETUVA
darni prieš Vytautą, prarado savo kunigaikštijas. Kiti išlikę tar nybiniai kunigaikščiai ėmė silpnėti ne tik politiškai, bet ir ekono miškai, ypač dalydamiesi paveldėtą turtą. Kai kurie tarnybiniai ku nigaikščiai, nustoję savo politinės galios ir nuskurdę, jau XV a. pa sidavė didžiojo kunigaikščio bei didikų globon, apsigyvenę jų že mėje ir ėmę jiems tarnauti. Panaikinus sritines kunigaikštijas, tar nybiniai kunigaikščiai XV a. išnyko, pamažu susiliedami su didikų klase. Jau 1434 m. privilegija greta didikų ir bajorų apėmė ir kuni gaikščius, teisiškai juos sulygindama su aukštąja bajorija. Kai ku rie buvę tarnybiniai kunigaikščiai dar ilgai išlaikė savo kunigaikš tiškus titulus. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; H. Lowmianski, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 2, 1932.
Tarnybiniai žmonės (rus. s l u ž i l y j e l iū d i) XIV—XVI a. Lietuvo j e — įvairios valstiečių kategorijos, žinomos įvairiais vardais, ėjusios įvairaus pobūdžio tarnybas didžiajam kunigaikščiui arba privatiems žemvaldžiams. 1529 m. Lietuvos Statutas laiko tarnybiniais žmonė mis net ir didžiojo kunigaikščio dvariškius arba jo rūmų tarnus, jo pavedimu siunčiamus kurjeriais, pasiuntiniais arba panaudoja mus teisminėms ir administracinėms funkcijoms, įvesdinimui į že mės valdymą, pilių statymui prižiūrėti ir pan. Nereikia painioti Lietuvos tarnybinių žmonių su Maskvos valstybės s l u ž i l y j e liū d i, kur tuo vardu buvo vadinami apskritai visi didžiojo Maskvos ku nigaikščio tarnyboje XV—XVII a. buvę valstybės pareigūnai, pra dedant nuo bajorų tarybos (du rn a) narių bei centrinių valdovo rū mų pareigūnų ir baigiant provincijų administracijos pareigūnais (N , P, P a v l o v - S i l v a n s k i j , Gosudarevy služilyje liūdi. Proischoždenije russkogo dvorianstva, 1898; V. O. K l i u č e v s k i j , Istorija soslovij v Rossiji, 3 leid., 1918). Lietuvoje tikriesiems bajorams ir vals tybės pareigūnams tarnybinių žmonių vardas nebuvo taikomas. Čia tarnybiniais žmonėmis buvo vadinami įvairių pakopų tarnybiniai valstiečiai. XIV—XVI a. Lietuvos istorijos šaltiniuose dažniau ap tinkamos šios tarnybinių žmonių rūšys: B a u d ž i a u n i n k a i (rus. m u ž i k i t i a g l y j e , t i a g l y j e liū d i), vals tiečiai, ėję lažą, dirbę dvaruose įvairius ūkio darbus, taip pat pri valėję eiti sargybas, duoti pastotes, taisyti kelius, tiltus, duoti duok les, mezliavas, mokėti sidabrinę ir kt. Jie gyveno jiems paskirtuo se ūkiuose, iš kurių turėjo patys pragyventi. L a i s v i e~jT"\v a l s t i e č i a i ( p o c h o ž y j e li ū d i ) turėjo teisę per eiti iš vieno dvaro tarnauti į kitą, atlikę visas tarnybos pareigas ir
VALSTYBES SANTVARKA
113
atidavę visas duokles pirmajam, savo ponui. Jie irgi gyveno jiems pavestuose ūkiuose, eidami iš jų įvairias prievoles ar mokėdami činšą. Bajorų privilegijoms plečiantis ir bajorams besistengiant vi sus valstiečius pririšti prie žemės bei paversti juos baudžiauninkais, laisvųjų valstiečių skaičius nuolat mažėjo ir jau XVI a. jie baigė nykti. N e l a i s v i e j i v a l s t i e č i a i ( n e p o c h o ž y j e li ū d i ) buvo pra radę laisvę išsikelti iš vieno dvaro į kitą. Prie jų buvo priskiriami ir kartu su dvaru paveldėti prie žemės pririšti valstiečiai ( o t č i z n y j e l i ū d i , o tč ič i) , negalėję jiems pavesto ūkio palikti. Nelaisvieji va lstiečiai .galėjo būti žemvaldžio bajoro parduodami, atiduodami ar savo nuožiūra baudžiami. Ilgainiui jie susiliejo su baudžiauninkais. N e l a i s v o j i d v a r o š e i m y n a fč e l i a d n e v o l n a į a ) susidėjo iš beteisių dvaro bernų ( p a r o b k i , p a i o b k i n e v o l n y į e ) ir mergų ( ž o n ki), ¡kurie dirbo įvairius darbus tiek prie dvaro rūmų, tiek dvaro ūkyje, patys paprastai neturėdami jokio žemės sklypo, gyveną iš dvaro duodamo mėnesinio atlyginimo natūra, vadinamo mėnesine ( m e s ia č in a ) . Į šią pačią žemiausią tarnybinių žmonių kategoriją pa tekdavo karo belaisviai. Nelaisvosios dvaro šeimynos nariais buvo galima pasidaryti taip pat vedybomis su nelaisvuoju, pirkimo ke liu ir nusikaltėlį išduodant ieškovui už svarbų nusikaltimą, išskyrus vagystę, jei ieškovas sutikdavo nevykdyti teismo priteistos mirties bausmės, bet tokį nusikaltėlį apsiimdavo laikyti kaip savo! vergą, ilgainiui kai kurie nelaisvosios dvaro šeimynos nariai ( č e l i a d n i k i ) kartais jau gaudavo jiems skirtus namus ir galėjo išsiplėšti mažus sklypus dvaro nedirbamose žemėse. Jie galėjo paveldėti savo juda mąjį turtą, vadinamą „banda". Nelaisvosios dvaro šeimynos vals tiečių daugiausia buvo bajorų, daug mažiau valstybės dvaruose. P a v e l d i m i v a l s t i e č i a i ( o t č i č i , l i ū d i o t č i z n y j e ) buvo pri rišti prie žemės ir kartu su dvaru paveldimi, paprastai priskiriami prie tarnybinių žmonių grupės, vadinamos nelaisvaisiais valstie čiais. P o s ė d i n i n k a i ( p o s e d n y j e li ū d i ) buvo laisvi ūkininkai, la biausiai žinomi Žemaičiuose, einą net karinę prievolę ir su ja su sijusius patarnavimus, laisvi nuo bet kokių baudžiavinių prievo lių, savo padėtimi artimi tarnams pasiuntiniams. T a r n a i p a s i u n t i n i a i ( p u t n y j e l i ū d i , p u t n y j e s lu g i) buvo pati aukščiausia tarnybinių žmonių klasė, savo ekonomine ir socia line padėtimi buvusi tarp valstiečių ir bajorų, einą specialią kelių tarnybą ( p u t n a ja s l u ž b a ) kaip didžiojo kunigaikščio, jo vietininkų, tijūnų ir vaivadų pasiuntiniai, laiškų bei paliepimų išvežioto j ai (list o v a j a s l u ž b a ) ir pan. Jie paprastai buvo laisvi ūkininkai, turį savo 8. K. Avižonis.
114
LIETUVA
žemės. Tarnų pasiuntinių tarnybą kartais eidavo ir smulkieji ba jorai, vadinami kelioniniai bajorai ( p u t n y j e b o j a r e ) . Karo metu tar nai pasiuntiniai dar turėjo eiti pagalbinę karo tarnybą, tai sudarė jiems galimybę pakilti iš valstiečių į bajorus. Greta savo specialios kelių tarnybos jie dar ėjo darbo prievoles, pjovė šieną didžiojo kunigaikščio dvaruose ir mokėjo piniginius mokesčius. K. Jablonskis, XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje (Praeitis, 1930, t. 1, p. 166—213); K. Jablonskis, Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje XVI amžiaus pradžioje (Ten pat, p. 304—317); K. Jablonskis (red.), Lietuvos vals tiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. 1—2, 1959—1961; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; Z. Ivinskis, Geschichte dės Bauemstandes in Litauen..., 1933; Z. Ivinskis, Lietuvos valstiečių luomo susi formavimas! ir raida (Athenaeum, t. 4, 1933); A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; H. L o v mianskį, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 1—2, 1931—1932; W. Kamieniecki, Rozwoj wlasnosci na Litwie w dobie przed I Statutėm (Rozprawy Akad. Umiejęt. Wydzial historyczno-filozoficzny, t. 32, 1914); W. Ka mieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; J. Jurginis, Valstiečiai ,,veldamai" Lietuvoje XV—XVI a. (Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai. Serija A, t. 1, 1958); J. Jurginis, Pasėdžiai ir jų reikšmė Lietuvos valstiečių feodalinių prie volių istorijoje (Ten pat, t. 2, 1958); J. Žiugžda (red.), Lietuvos TSR istorija, t. 1, 1957; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; D.L. Pochilevič, Krestjane Belorussiji i Litvy v XVI—XVIII v.v., 1957; V.l. Pičeta, Agramaja re forma Sigizmundą Avgusta v Litovsko-Russkom gosudarstve, 1958; V.7. Pičeta, Belorussija i Litva XV—XVI v.v., 1961.
Taurininkas (lot. p o c i l l a t o r , s u b p i n c e r n a , lenk. p o d c z a s z y ) XVI— XVIII a. Lietuvoje ir Lenkijoje — titulinis garbės pareigūnas, kartais dalyvavęs didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus rū mų iškilmėse, rūpinęsis gėralų prie karaliaus stalo priežiūra ir pils tymu. Lenkijoje taurininkas pirmą kartą dokumentuose minimas 1288 m., o žemės taurininkas 1318 m. Susiformavus bajoriškai vals tybės santvarkai, pounijiniais laikais Lietuvos ir Lenkijos Respub likoje buvo du taurininkai: didysis Karūnos taurininkas ir didysis Lietuvos taurininkas, abu karaliaus skiriami. Lietuvoje ši garbės vieta paprastai atitekdavo didikams Radvilams, Chodkevičiams, Sa piegoms ir kt. Nors lenkiškajame taurininko tarnybos titule ir bu vo vartojamas priešdėlis ,,pod" (p o d c z a s z y , pažodžiui „pataurininkis"), bet tai visai nereiškė, kad asmuo, turįs tą titulą, savo rangu stovėtų žemiau už c z e š n i k . Iš tikrųjų c z e š n i k (pataurininkis) buvo tik taurininko ( p o d c z a s z y ) pavaduotojas bei padėjėjas. Taurininkas savo rangu ėjo tuoj po didžiojo stalininko, prieš didįjį raikyto ją. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje dar buvo vaivadijų bei pavietų tau rininkai, kiekviename paviete po vieną. Pavieto taurininkas Len kijoje savo rangu buvo tarp stalininko ir pateisėjo, Lietuvoje tarp
VALSTYBES SANTVARKA
115
žemės teismo raštininko ir pataurininkio ( c z e š n i k ) . Pavieto taurinin ko vieta taip pat buvo tik grynai titulinė ¡garbės vieta, be konkre čių pareigų. K. Avižonio, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Tijūnas (šaltiniuose — t i j u n „ t i v u n , c i w u n ) , arba tėvūnas, seno vės Lietuvoje dvaro valdytojas ar ūkvedys. Senovės Lietuvoje didžiojo Lietuvos ¡kunigaikščio dvarų komp lekso ar atskiro dvaro administratorius ir ūkvedys žinomas jau XIV a. istorijos šaltiniuose. XV a. didžiojo kunigaikščio dvarai bu vo suskirstyti į valsčius. Kiekvieno valsčiaus dvarų ūkiui tvarkyti buvo paskirtas tijūnas. Valsčiaus ir tijūno vardas ¡istorijos šalti niuose randami tik nuo XIV a. pabaigos, bet greičiausiai jie buvo jau daug anksčiau. 1389 m. Jogaila išsiuntinėjo visiems valsčių tijū nams įaštus, juose nurodydamas, kaip ir kuo iš valstybės dvarų ap rūpinti steigiamų bažnyčių kunigus. Vytauto laikais duokles vals tybei rinko jo tijūnas ir jo teismų vykdytojai ( d z i e c k i ) . Valsčiaus tijūnais buvo skiriami! įtakingesni, dažniausiai vietiniai bajorai. Jie galėjo gyventi arba valstybės, arba savo nuosavame dvare ir iš čia tvarkyti didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų reikalus. Tijūno pa reiga buvo surinkti iš valstiečių duokles grūdais, medumi, kiaunių ir kitokių žvėrių kailiukais, surinkti mezliavas ir pan. Kartu tijū nas buvo valstybės dvarų ūkvedys ir turėjo žiūrėti, kad visi ūkio darbai būtų atlikti ir lažas atidirbtas. Už savo darbą tijūnas galėjo pasilaikyti dalį duoklių ir mokesčių žemės ūkio produktais, vėliau pinigais, surinktų iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų valstie čių. Tijūno pareiga taip pat buvo administruoti bei teisti savo vals čiaus gyventojus, išskyrus bajorus, kuriuos teisė didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkas. Didesniuose valsčiuose tijūnai turėjo sa vo padėjėjų, tarnų, paliepimų vykdytojų ( d e d k o j . Jie paprastai bu vo parenkami iš turtingesnių valstiečių ar iš smulkesnių bajorų. Jau Vytauto laikais daug tijūnų buvo Žemaičiuose ir Aukštai čiuose. Prie Lietuvos prijungtose nelietuviškose srityse, o kartais ir tikrojoje Lietuvoje tijūnai kartais buvo vadinami ir didžiojo Lie tuvos kunigaikščio vietininkais (n a m i e s t n i k i ). Vietininkų jurisdik cijoje buvo ir viso valsčiaus gyventojai, valstiečiai, miestiečiai ir bajorai, kuriuos jie teisė. Jau XV a. tijūno vardas dažniausiai bu vo taikomas mažesnių didžiojo kunigaikščio dvarų valsčių admi nistratoriams bei ūkvedžiams. Tada tijūnai pasilaikė išimtinai ūk vedžio funkcijas, prižiūrėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarus su tais valsčiais, kurie nebebuvo teisminiai-administraciniai centrai.
116
LIETUVA
Jų žinioje liko dvarų ūkis, duoklių, mokesčių rinkimas ir rūpini masis, kad valsčiaus gyventojai atliktų visas kitas prievoles. Tijūno žinioje liko ir valstiečių bei miesto savivaldybės teisių neturinčių miestiečių teismas, bet vietos bajorai jau XV a. buvo išskirti iš jų teisminės jurisdikcijos. Nuo XVI a. pradžios tijūnus pradėta vadin ti valstybės dvarų laikytojais ( d e r ž a v c y ) . Buvę tijūnai vėliau buvo vadinami ir neteisminiais seniūnais, arba seniūnais, neturėjusiais savo jurisdikcijoje bajorų. Dvarų laikytojų ir seniūnų vardas iš liko ligi pat senovės Lietuvos valstybės žlugimo. Seniūnų ir dvarų laikytojų vardas tačiau nebuvo įvestas Žemaičiuose, kur dar ir XVIII a. tie patys neteisminiai seniūnai tebebuvo vadinami tijūnais ir tėvūnais, o jų valdomi valstybės dvarai ti j unijomis arba tėvūni jomis. Taip pat ir Vilniaus bei Trakų seniūnai iš tradicijos toliau iš laikė savo istorinį tijūno vardą, nors šiaip Vilniaus ir Trakų tijū nas niekuo nesiskyrė nuo kitų neteisminių seniūnų. Pagal 1598 m. konstituciją Trakų tijūnui buvo suteikta pirmenybė prieš visus ki tus žemės pareigūnus. Tijūnais buvo vadinami ir didikų bei bajorų privatinių dvarų ūkvedžiai, dar XVI a. pradžioje skiriami iš laisvųjų ar net ir nelais vųjų valstiečių. Didikų ir bajorų tijūnų priežiūroje buvo jų dvaro žemės bei gyvulių ūkis. Didikų tijūnas rinko ir mokesčius nuo dva ro valstiečių. Privatinių dvarų tijūnai buvo žinomi dar XIX a. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; K. Ja blonskis (red.), Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais, t. 1—2, 1959— 1961; W. Kamieniecki, Spoleczeristwo litewskie w XV w., 1947; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; M. Dovnar-Zapolskij, Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovskogo pri Jagellonach, 1901; M. DoūnarZapolski, Socyjalna-ekonomičnaja struktūra Litoūska-Belaruskaje Dziaržavy ū XVI—XVIII st., 1927; K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Žiugžda (red.), Lietuvos TSR istorija, t. 1, 1957.
Urėdai (1529 m. Lietuvos Statute v m d , u r a d ) senovės Lietuvoje buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba valstybės administracijos bei teismo pareigūnai. Urėdais buvo vadinamos ir valstybės val džios tarnybos arba valstybės pareigūnų pareigos. Vėliau taip pat ir privatinių dvarų pareigūnai buvo vadinami urėdais. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio urėdai žinomi jau nuo Gedimino laikų. Prie Gedimino rūmų buvo vaito urėdas, apie kurio pareigas neliko jokių žinių. Lietuvos valstybei besiplečiant, jau nuo XIV a. pabaigos pradėjo ¡rastis didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų ir viso krašto urėdų, per kuriuos didysis Lietuvos kunigaikštis vykdė savo valdžią visoje valstybėje. Seniausias didžiojo Lietuvos kunigaikščio urėdas būtų kancleris. Nuo XIV a. pabaigos prie didžiojo Lietuvos
VALSTYBES SANTVARKA
117
kunigaikščio rūmų jau buvo maršalka. Dauguma valstybės urėdų atsirado palengva XV—XVI a.f daugelis jų įvesti Lietuvoje Lenki jos valstybės pareigūnų pavyzdžiu. XV a. pradžioje atsirado iždi ninkas, nuo 1497 m. etmonas, nuo 1521 m. lauko etmonas, nuo 1566 m. vicekancleris. Jie buvo nelyginant valstybės centro val džios pareigūnai. Prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų jau XV a. buvo nemaža smulkesniųjų urėdų, kaip kambarinis, stalininkas, tau rininkas, Taikytojas, kardininkas, arklidininkas, vyr. virėjas ir kt. Lietuvos valstybės provincijoje urėdai atsirado dviem būdais. Arba juos paskirdavo pats didysis Lietuvos kunigaikštis specialioms pareigoms aiškiai nustatytame žemės plote, arba sritinių kunigai kščių tarnai virsdavo provincijos urėdais, nes ir sritiniai kunigaikš čiai turėjo savo rūmus. Sritiniams kunigaikščiams nuo( XV a. pra džios pamažu išnykus, buvusių kunigaikščių tarnai kartais virsdavo tos srities urėdais. Kartais senieji provincijos urėdai buvo naujai pavadinami iš lenkų paskolintais vardais, nors jų pareigos ir likda vo senos, dažnai skirtingos nuo bendravardžių Lenkijos urėdų. Se nųjų urėdų keitimas ir naujųjų atsiradimas vyko pamažu XV a, ir pagreitėjo XVI a. viduryje, supanašinant Lietuvos ir Lenkijos vals tybių santvarką. Patys seniausi provincijos urėdai buvo tėvūnai ir vietininkai, prižiūrėję didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dvarus, vedę jų ūkį, kar tu turėję administracinių bei teisminių pareigų. Didesnių sričių vie tininkai virto vaivadomis, mažesnių — seniūnais. Patys pirmieji vai vados ir jų padėjėjai pilininkai buvo Vilniaus ir Trakų, įvesti 1413 m. XV—XVI a. atsirado ir kitų Lietuvos sričių vaivadų bei pilininkų. Didikų valdymo laikotarpiu vietininkus, tėvūnus ir se niūnus, taip pat vaivadas ir pilininkus skirdavo pats didysis Lie tuvos kunigaikštis savo nuožiūra. 1492 m. privilegija nustatė, jog didysis Lietuvos kunigaikštis skirdamas urėdus turėjo atsiklausti Ponų Tarybos patarimo. Išimtis buvo taikoma Žemaičių seniūnui ir Polocko bei Vitebsko vaivadoms. Pagal tų sričių privilegijas, vie tos gyventojai turėjo teisę didžiajam Lietuvos kunigaikščiui siūly ti savo kandidatus į tuos urėdus. Didikų valdymo laikotarpiu iš pradžių visi urėdai buvo skiria mi ir atleidžiami didžiojo Lietuvos kunigaikščio valia. Nuo 1413 m. vaivados ir pilininkai buvo skiriami ligi gyvos galvos. 1492 m. pri vilegija suvaržė didžiojo Lietuvos kunigaikščio galią atimti urėdus be Ponų Tarybos pritarimo. 1529 m. Lietuvos Statutas irgi draudė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui pašalinti urėdus be Ponų Tarybos pritarimo. Tiek centro, tiek provincijų urėdai už savo tarnybą vals tybei algos negaudavo, jiems buvo atlyginama išdalijant ar pave
118
LIETUVA
dant naudotis valstybės dvarus. Vietininkai imdavo dalį pajamų iš jų žinioje buvusių valstybės dvarų, taip pat teismo pabaudas. Be to, apvažinėdami jiems pavestą sritį, iš vietos gyventojų jie gauda vo išlaikymą, taip pat dovanų daiktais ar pinigais (pasėdis, vai šės). Tas prievoles XV a. bajorų privilegijomis panaikinus privati niuose dvaruose, beliko tik pasėdis, XVI a. reformomis gerokai su siaurintas. Nuo 1564—1566 m. Lietuvos valstybės reformų galutinai susi klostė administracinė bei teisminė santvarka. XVI—XVIII a. visi Lietuvos urėdai, atsižvelgiant į teritoriją, kurioje reiškėsi jų juris dikcija, buvo dvejopi: arba centro, arba provincijų valdomieji urė dai. Centro urėdai savo ruožtu dar Skirstėsi į krašto ir rūmų urėdus, t. y. į vykdomosios valdžios pareigūnus, kurių veikimas apėmė visą kraštą arba tik didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmus. Tačiau aiškios kompetencijos ribos tarp krašto ir rūmų urėdų nebuvo. Daugeliu atvejų didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų ir visos valstybės rei kalai nebuvo griežtai skiriami ir tarpusavyje pynėsi. Provincijos urėdai rūpinosi vykdomąja ir teisiamąja valdžia atskirose Lietuvos dalyse, t. y. vaivadijose ir pavietuose. Svarbiausieji Lietuvos centro urėdai buvo ministrai: didysis mar šalka, kancleris, vicekancleris, didysis iždininkas, rūmų maršalka, didysis etmonas, lauko etmonas ir rūmų iždininkas. Be ministrų, buvo dar nemaža kitų centro urėdų. Vieni jų buvo svarbesni, tu rėjo aiškias pareigas valstybėje arba didžiojo Lietuvos kunigaikš čio rūmuose, kiti buvo tik tituliniai urėdai. Prie svarbesnių centro urėdų tenka priskirti du Lietuvos referendorius (vieną pasaulietį, kitą dvasininką), raštininkus, sekretorius, instigatorių (nelyginant valstybės prokurorą), stovyklininką, vėliavininką ir didžiojo Lie tuvos kunigaikščio Dakamarininkį. Toliau ėjo kiti mažiau svarbūs krašto ir rūmų urėdai, kurie turėjo labai nežymias pareigas arba buvo tik tituliniai garbės urėdai: taurininkas, vicetaurininkas, Tai kytojas, stalininkas, vicestalininkas, kardininkas, arklidininkas, vicearklidininkas, virtuvininkas, medžioklininkas, girininkas, patalininkas, vaiskis, rūsininkas, kelių prižiūrėtojas, kambarinis ir kt. Vieni jų buvo vadinami ,,didžiaisiais", t. y. didysis Didžiosios Lietu vos Kunigaikštijos taurininkas, didysis Didžiosios Lietuvos Kuni gaikštijos stalininkas ir 1.1., taip juos atskiriant nuo bendravardžių garbės urėdų, buvusių kiekviename paviete (pvz., Kauno pavieto taurininkas, Ašmenos pavieto stalininkas ir 1.1.). Kai kurie garbės urėdai buvc dvejopi: vienas viso krašto, kitas didžiojo Lietuvos kuni gaikščio rūmų. Jų skaičių didino dar ir tai, kad didžiojo Lietuvos kunigaikščio žmona irgi turėjo savo rūmų urėdus, pakaitomis užima
VALSTYBES SANTVARKA
119
mus lietuvių ir lenkų didikų bei bajorų. Ne visi krašto ir rūmų urė dai buvo laikomi lygiai „garbingi". Jie turėjo savo rangą, tačiau tikslaus visų garbės urėdų sąrašo bei jų rango pilno oficialaus sąrašo nebuvo. Iš centro urėdų atskirą kategoriją sudarė didžiojo Lietuvos ku nigaikščio dvariškiai, stovėję žemiau už garbės urėdus ir buvę įvairūs rūmų tarnai, skiriami iš vidutinių bajorų. Vieni jų buvo priskirti didžiojo Lietuvos kunigaikščio raštinei įvairiems administra ciniams reikalams atlikti, kiti ėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose ginkluotų palydovų bei garbės sargybų tarnybą. XVI—XVIII a. antrą urėdų kategoriją Lietuvos valstybėje suda rė provincijų urėdai. Jie turėjo trejopą pobūdį: arba buvo provin cijos administracijos bei teismo pareigūnai, arba valstybės dvarų administratoriai, arba jokios praktiškos reikšmės neturį tituliniai urėdai. Kartais tas pats urėdas atlikdavo įvairias funkcijas. Kadan gi administraciniu atžvilgiu visa Lietuva dalijosi į vaivadijas, o šios į pavietus, tai ir provincijos urėdai skirstėsi į visos vaivadijos ir pavietų urėdus. Kiekvienos vaivadijos priešakyje buvo vaivada ir pilininkas. Tik Žemaičiuose vaivadą atitinkąs pareigūnas buvo vadinamas Žemaičių seniūnu. Vaivados ir pilininkai buvo senato riai, savo rangu aukštesni net už ministrus, nors savo valdžia ir reikšme toli gražu neįgalėjo prilygti ministrams. Vaivadų ir pili ninkų kompetencija apėmė visą vaivadiją. Kiti vaivadijų urėdai buvo pavieto urėdų pobūdžio. Šiokių tokių pareigų tarp pavieto urėdų turėjo pavieto maršalka, pakamarininkis, vėliavininkas, že mės teismo teisėjas, viceteisėjas, vaiskis, pilių prižiūrėtojas, stali ninkas, vicestalininkas, žemės teismo raštininkas ir pilies seniūnas bei kiti pilies teismo urėdai. Greta administracijos ir teismo pareigūnų antrą provincijos urė dų kategoriją sudarė įvairūs didžiojo Lietuvos kunigaikščio eko nomijų ir valstybės dvarų administratoriai. Tai seniūnai, laikyto jai ir kt., kurių kompetencijoje buvo prižiūrėti tik konkrečiai jiems pavestus valstybės dvarus. Trečią provincijos urėdų kategoriją su darė įvairūs tituliniai garbės urėdai, paprastai sudaromi krašto ir rūmų titulinių urėdų pavyzdžiu. Jokio oficialaus ar pilno jų sąrašo nebuvo. Su mažomis išimtimis beveik visus urėdus skirdavo didysis Lie tuvos kunigaikštis pasitaręs su Lietuvos senatoriais. Tačiau valsty bės centro ir provincijos urėdu jis ¡galėjo skirti tik bajorą. Lietuvos Statutas draudė urėdus duoti nebajorams. Visa Lietuvos administra cija buvo paremta asmens principu, bet ne įstaigų sistema. Urėdai paprastai neturėjo savo žinioje jokių įstaigų. Taip pat nebuvo jokių
120
LIETUVA
taisyklių ar regulų, smulkiai nustatančių urėdų veiklą bei jų kom petenciją. Vaivadijos ar pavieto urėdą didysis Lietuvos kunigaikštis galėjo skirti tik toje vaivadijoje ar paviete gyvenantiems bajorams. Kandidatai į kai kuriuos pavieto urėdus buvo renkami pačių bajorų savo pavietų seimeliuose. Tai žemės teismo teisėjas, viceteisėjas ir raštininkas, taip pat pavieto pakamarininkis ir vėliavininkas. Tiek centro, tiek pavieto urėdu buvo skiriama ligi gyvos galvos arba ligi paaukštinimo. Be kaltės ir teismo nebuvo galima nė vieno urėdo pašalinti. Buvo žiūrima, kad didysis Lietuvos kunigaikštis per ilgai nelaikytų neišdalytų laisvų urėdų. Be to, Lietuvos urėdus buvo draudžiama dalyti svetimšaliams, kuriais buvo laikomi ir Lenkijos piliečiai. Urėdais būdavo atlyginama valstybei nusipelniusiems as menims duodant valdyti įvairius valstybės dvarus, kurių didesnė pajamų dalis jiems ir ėjo. Teisminiai urėdai turėjo pajamų iš įvai rių teismo rinkliavų ir pabaudų. Valstybės raštinės sekretoriams bei raštininkams, taip pat kai kuriems kitiems urėdams buvo duo damos ir piniginės subsidijos. Senovės Lietuvos urėdų nęgalima, vadinti valdininkais ar tar nautojais, nes buvo esminių skirtumų tarp dabarties valdininkų ir anų laikų valstybės pareigūnų. Dabarties valdininkai atlieka krašto administracijos darbus savo įstaigose reguliariai dirbdami tiksliai nustatytą laiką ir už tai gaudami iš valstybės nuolatinę pastovią algą. Jie sudaro samdomąjį aukštesnį ir techninį valstybės valdy mo personalą. Senovės Lietuvoje nebuvo nei tokių įstaigų kaip da bar, nei tiksliai nustatyto valdininkų aparato, nei apibrėžto darbo laiko, nei algos. Būti kuriuo nors urėdu buvo garbės dalykas, ir toks urėdas rūpinosi valstybės reikalais negaudamas algos, nors iš savo užimamų pareigų ir galėjo turėti vienokios ar kitokios ma terialinės naudos. Urėdai neturėjo nei pastovios savo įstaigos, nei aiškiai apibrėžtų pareigų bei kompetencijos, nei nustatyto darbo laiko. Urėdai net neturėjo pastovios darbo vietos, jie savo pareigas dažnai atlikdavo važinėdami iš vieno dvaro jį kitą arba net kur bū dami svečiuose. Aukščiausieji ir žymiausieji senovės Lietuvos val stybės pareigūnai, pvz., senatoriai ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų bei krašto urėdai, paprastai būdavo vadinami dignitoriais, o visi kiti, ne tokie svarbūs ir žymūs — tik urėdais. Tačiau ir čia nuoseklumo nebuvo. Lietuvos Statutas aiškiai neskiria urėdų ir dig nitorių sąvokų. Vienur dignitoriais vadinami tik patys aukščiau sieji urėdai, savo pareigomis turį teisę būti senato nariais, o pro vincijos ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų valdomieji parei gūnai vadinami tik urėdais, kitur Lietuvos Statutas urėdo sąvoką taiko taip pat ir senato nariams. Pagaliau įvairiuose dokumentuose
VALSTYBES SANTVARKA
121
dažnai sutinkame dignitoriais vadinant ir įvairius (garbės urėdus, gyvenime neturinčius jokių konkrečių pareigų. Taigi dignitoriaus vardas labiau buvo taikomas norint pabrėžti urėdo orumą. Šiaip ad ministracijos ir teismų pareigūnai paprastai buvo vadinami urėdais. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, jų valstybinių santykių bruožai, 1938; J. Woltf, Se nator owie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego (1386— 1795), 1885; S. Ptaszycki, Dostoinicy litewscy (Ateneum 1886 ir atskirai); S. Kutrzeba, Historja ustroju Polsiki..., t. 2: Litwa, 1914; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M.K. Liubavskij, Litovsko rusėkij seim, 1901; M.K. Liubavskij, Očerk istoriji Litovsko-Russkogo gosudarsttva, 2 leid., 1915; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; 1.1. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje..., 1901; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; T. \Vierzbowski, Vademecum, 2 leid., 1926.
Vaitas senovės Lietuvoje — miesto bendruomenės viršininkas, čia greičiausiai atsiradęs Lenkijos ar Vokietijos pavyzdžiu. Jo vardas kilo iš lenk. w o j t , kuris savo ruožtu (kilo iš vok. V o i g t , lot. a d v o c a tus. Jau XIII a. pirmojoje pusėje Lenkijoje vykstant vokiečių ko lonizacijai, susikūrę miestai gavo vokišką Magdeburgo savivaldy bės teisę, su kuria atsirado ir m i e s t o vaitas. Vokiečių kolonistų kaimo bendruomenėms vadovavo šaltyčius (iš vok. S c h u lth e is s ) . Ir vaitas, ir šaltyčius iš pradžių buvo renkami pačios bendruomenės ir patvirtinami bajoro ar kunigaikščio, priklausomai nuo to, kieno žemėje buvo susikūręs miestas ar kaimas. Šalty šiauš pareiga buvo palaikyti tvarką kaimo bendruomenėje, kartu su šuolininkais teisti kaimo bendruomenės narius, rinkti mokesčius ir karo metu pačiam atsivesti kaimo bendruomenės kareivius. Miesto vaito pareigos irgi buvo palaikyti tvarką, rinkti mokesčius ir kartu su šuolininkais teis ti nusikaltėlius. Tiek vaitas, tiek šaltyšius atsirado ir lenkiškuose miestuose bei kaimuose ir paplito po visą Lenkiją jau XIII a., o iš čia vėliau atėjo į Lietuvą, Gudiją ir Ukrainą. Vaitas ir šaltyšius kartais būdavo renkami, bet dažniau kuni gaikščių ar bajorų skiriami pareigūnai, miesto ar kaimo bendruo menės viršininkai, ypač jei miestas neturėjo savivaldybės teisių. Už savo darbą vaitas gaudavo kiek žemės ir galėjo pasilaikyti dalį teismo pajamų bei kitų rinkliavų. Šaltyšius, kaip kaimo bendruome nės viršininkas, Lietuvos Palenkėję buvo žinomas jau XVI a. pra džioje, Žygimanto Senojo laikais. Kunigaikščių arba didikų skiria mas miesto vaitas Lietuvoje randamas jau daug anksčiau. Miesto vaito vieta pasiekė ir gudų gyvenamas žemes Lietuvos valstybėje.
122
LIETUVA
Taip XVI a. Vitebsko miesto priešakyje buvo „raitųjų" (karo pa reigas einančių) miestiečių renkamas vaitas, prižiūrėjęs pirklius, svarstykles, miesto iždą, antspaudą, saugojęs miesto privilegijas. Vienur miesto vaitas buvo renkamas, kitur skiriamas, kartais net ir savivaldybės teisę turinčiuose miestuose, ypač miestams pradėjus nykti bajorų viešpatavimo laikotarpiu. Miestuose vaitas spręsdavo įvairias miestiečių bylas ir bausdavo įvairiomis baudomis. 2/3 pa skirtų baudų atitekdavo kunigaikščiui, 1/3 vaitui. Be miesto vaito, senovės Lietuvoje buvo žinomas ir k a i m o bei d v a r o vaitas, kunigaikščio, didiko ar bajoro paskirtas kaimui ar dvarui prižiū rėti. Istorijos šaltiniuose galima užeiti ir k l e b o n i j o s vaitą, kle bono paskirtą pareigūną bažnytiniam ar klebonijos dvarui prižiūrėti. Kaimo bendruomenės vaitas buvo žinomas ir Ukrainoje. Lietuvoje po valakų sistemos įvedimo, vaitai pakeitė kaimuose dešimtininkus, „pristavus". Vaitą skirdavo urėdas. Jis turėjo aptarnauti ligi 100 valakų, Žemaitijoje net ligi 300 valakų su valstiečiais činšininkais. Vaitas atlyginimo gaudavo valaką žemės, laisvą nuo mokesčių ir prievolių, o antrą su činšu. Ilgainiui vaitas gaudavo du valakus že mės be jokių mokesčių, o jo pareigos buvo surinkti iš valstiečių činšą, urėdui įsakius, suvaryti valstiečius į darbą, pristatyti juos urėdo teismui, ieškoti pabėgusių baudžiauninkų, prižiūrėti, kad nebūtų ariama niekam nepriklausoma žemė. Lenkijoje, o nuo XVIII a. pabaigos ir Lietuvos Užnemunėje, dar buvo žinomas „ g m i n o s " vaitas. Lietuvos Užnemunėje vaitas atsi rado įvedus vokišką administracinę tvarką, po 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos padalijimo Užnemunę įjungus ¡į Prūsijos valstybę. Kai 1807 m. iš dalies Prūsijos užimtų lenkų žemių buvo sudaryta Var šuvos kunigaikštija, Užnemunė buvo prijungta prie tos kunigaikš tijos. 1809 m. visa Varšuvos kunigaikštija buvo padalyta į miesto ir kaimo gminas. Miesto gminoje vyriausias administracinis organas buvo burmistras su šuolininkais, o kaimo gminoje — vaitas su šaltyšiais. Vienos kongresui 1815 m. sudarius Lenkijos karaliją, į kurią irgi įėjo Lietuvos Užnemunė, pagal karalijos konstituciją gminos vietos administracijai vadovavo vaitas, valdžios skiriamas paprastai iš vietos dvarininkų, jei ir dvaras įėjo į gminą. Lenkijos karalijoje gminos vaitas buvo ir vietos teismo pirmininkas, teisęs su dviem šuolininkais. 1818 m. gegužės 30 d. kongresinėje Lenkijoje buvo paskelbtas įstatymas dėl vaitų, kur sakoma, kad kiekvienas kaimas, turįs 10 kiemų, gali turėti savo vaitą (§ 1). Keli kaimai sudaro vieną gminą ir ji gali būti valdoma vieno vaito. Kaimų savininkai patys ar per savo įgaliotinius galėjo šią vaito teisę vykdyti. Vaito pareigos buvo prižiūrėti mokesčių mokėjimą, prievolių ir mokesčių
VALSTYBĖS SANTVARKA
123
teisingą paskirstymą, rūpintis tvarka gminoje, pristatyti pašauktuo sius į rekrūtus, laikyti gminos gyventojų sąrašą, įspėti, kad į gmi ną nebūtų priimti blogo elgesio žmonės (§ 15). Vaitas kiekviename kaime galėjo laikyti seniūną (šaltyšių). Nuo 1859 m. ne mažiau kaip 50 kiemų galėjo sudaryti gminą ir jos vaitas buvo renkamas. Nuo 1876 m. gminos susirinkimas išsirinkdavo sau teisėją, kurį pa tvirtindavo gubernatorius. Lenkijoje gminos vaitas išliko ir nepriklausomybės laikais. Pa gal 1919 m. Lenkijos konstituciją, gmina buvo žemiausias administ racinis kaimo savivaldybės vienetas, o gminos vaitas buvo kaimo savivaldybės galva — valsčiaus viršaitis. Po Antrojo pasaulinio ka ro Lenkijoje įvedus komunistinę santvarką, gminos vaitas panai kintas. St. Kieniewicz, Przemiany spoleczne i gospodarcze w Krolestwie Polskiirr 1815—■ 1830, 1951; J. Totoraitis, Sūduvos-Suvalkijos istorija, 1938.
Vaivada senovės Lietuvoje XV—XVIII a.— svarbiausias pagrin dinių valstybės administracinių padalinių, vadinamų vaivadijomis, pareigūnas. Iš pradžių Lietuvos valstybės provincijos buvo valdomos didžiojo kunigaikščio skirtų vietininkų, kurie administravo tos sri ties didžiojo kunigaikščio dvarus, palaikė tvarką, savo žinioje tu rėjo tos srities pilis ir didžiojo kunigaikščio pavesti teisė vietos valstiečius ir bajorus. Didžiojo kunigaikščio vietininkų, kartais va dinamų ir tijūnais, buvo visoje valstybėje ir jie buvo svarbiausi di džiojo kunigaikščio pareigūnai jiems pavestose valstybės srityse. Pradėjus Vytauto laikais naikinti sritines kunigaikštijas, vietinin kams buvo pavestos administruoti ir panaikintų sritinių kunigaikš tijų žemės. Nuo XV a. pradžios svarbiausieji didžiojo Lietuvos ku nigaikščio vietininkai pradėti vadinti vaivadomis, kurie Lietuvoje buvo įvesti Lenkijos pavyzdžiu. Patys pirmieji vaivados Lietuvoje buvo Vilniaus ir Trakų, įvesti 1413 m. Horodlės privilegija. Nuo tada Vilniaus ir Trakų sritys buvo tvarkomos nebe vietininkų, bet vaivadų, kaip visos srities bajorų karinių vadų ir administratorių. Kitos Lietuvos valstybės sritys tebebuvo prižiūrimos vietininkų. XV ir XVI a. didžiųjų sričių vietininkai pamažu gavo vaivados vardą, o mažesnių sričių vietininkus pradėta vadinti seniūnais. Vai vada buvo jo vadovaujamos vaivadijos karinis vadas, administra torius ir teisėjas, taip pat vaivadijų mažesnių administracinių pada linių, vadinamų pavietais, pareigūnų viršininkas. Iš vaivados teismo buvo išskirti tik tos srities didikai, o bajorai, nepatenkinti vaivados teismo sprendimu, galėjo apeliuoti į paties didžiojo kunigaikščio teis mą. Vaivada iš pradžių savo sritį valdė jos didikų patariamas. Jo
124
LIETUVA
patarėjai buvo stambiausieji žemvaldžiai ir aukščiausieji bažnyčios pareigūnai. Didysis kunigaikštis vaivada paprastai skirdavo kurį nors žymesnį tos srities didiką. Taigi vaivados atstovavo ne vien tik didžiojo kunigaikščio valdžiai, bet ir vietos diduomenės intere sams. Susiformavus Ponų Tarybai, vaivados buvo jos nariai. 1566 m. Lietuvos Statutas pavedė vaivadoms prižiūrėti dar ir saikus, svorius bei kitus matus ir gėralų kainas. Karo metu paskelbus visuotinį bajorų šaukimą, vaivados atsivesdavo savo vaivadijos kariuomenę į paskirtą vietą. Jo, kaip karinės apygardos viršininko, padėjėjas kariniams reikalams buvo pilininkas. Teisminiams ir kitiems admi nistracijos reikalams vaivados padėjėjas buvo jo paties paskirtas pavaivadis. 1564—1566 m. reformomis visa Lietuva buvo padalyta į vaiva dijas, o šios į pavietus. Nuo tada nusistovėjo ir vaivados pareigos, kurios išliko nepasikeitusios ligi valstybės žlugimo 1795 m. Kiek vienos vaivadijos priešakyje buvo vaivada, tik Žemaičiuose atitin kamas pareigūnas buvo vadinamas ne vaivada, bet Žemaičių seniū nas. Kiekvienas vaivada, taip pat ir Žemaičių seniūnas, kartu buvo valstybės senatorius, savo rangu aukštesnis net už visos valstybės ministrus, nors savo reikšme ir valdžia toli gražu negalėjo prilygti ministrams. Vaivados, kaip svarbiausio provincijos pareigūno, funkcijos bu vo ¡gana komplikuotos. Jo pareigos buvo trejopos: karo, administra cijos ir teismo. Vaivada, kaip karinės valdžios atstovas, savo vai vadijoje buvo laikomas karo vadu. Iš čia kilo ir jo vardas. Visuo tinio šaukimo metu jis vadovavo vaivadijos bajorijai, einančiai į karą. Bajorams vis labiau vengiant patiems dalyvauti kare ir labiau panaudojant samdytinę kariuomenę, karinės vaivados pareigos da rėsi minimalios. Administracinės jo pareigos buvo keleriopos. Jas galima dalyti net į keturias kategorijas: 1) valdymas tų valstybės dvarų, kuriuose jis buvo seniūnas; 2) ėjimas administracinių pa reigų centriniame vaivadijos paviete; 3) turėjimas siauresnių ad ministracinių pareigų necentriniuose vaivadijos pavietuose ir 4) priežiūra savivaldybę turinčių miestų. Pirmosios jo pareigų katego rijos atžvilgiu vaivada buvo toks pat valstybės dvarų seniūnas kaip ir kiekvienas kitas bajoras, valdąs kurią nors neteisminę seniūniją. Dėl antrosios pareigų kategorijos, vaivada vien tik centriniame pa viete tebuvo pilnas administratorius ir teisėjas taip, kaip kituose pavietuose teismo seniūnai. Administracinė vaivados reikšmė ne centriniuose pavietuose buvo gana maža. Necentrinius pavietus su vaivada, kaip su vyriausiuoju vaivadijos karo vadu, siejo tik karo pareigų santykiai. Tačiau būdamas visos vaivadijos svarbiausias
VALSTYBES SANTVARKA
125
pareigūnas ir visos bajorijos vadas jis turėjo įtakos ir necentriniams pavietams. Mirus kurio nors pavieto žemės teismo pareigū nui, vaivada sušaukdavo to pavieto seimelį naujiems kandidatams į žemės teismo pareigūnus išrinkti ir kandidatus pristatydavo di džiajam kunigaikščiui patvirtinti. Ypatingų pareigų vaivada turėjo savo vaivadijų miestuose, turinčiuose savivaldybės teisę. Čia jis rūpinosi miesto saugumu ir tvarka, prižiūrėdavo matus ir nustaty davo kainas. Teisminių pareigų vaivada turėjo ir centriniame, ir visuose kituose pavietuose. Centriniame paviete jam priklausė pi lies teismas, ir jis čia turėjo teisminio seniūno pareigas. Be to, visoje vaivadijoje jis teisė žydus. Savo pareigoms eiti vaivada lai kydavo nemažą ginkluotą tarnų būrį. Savo padėjėju jis pats pasiskirdavo pavaivadį. Iš visų vaivadų ypatingomis teisėmis išsiskyrė Žemaičių seniū nas ir Polocko bei Vitebsko vaivada. Visi vaivados buvo skiriami didžiojo kunigaikščio, tačiau žemaičiai turėjo teisę patys rinktis savo seniūną, kurį didysis kunigaikštis tik patvirtindavo. Žemaičių teisė laisvai rinktis savo seniūną buvo patvirtinta Vladislovo Va zos 1643 m. privilegija, taip pat minima ir kitose Žemaičių privi legijose. Vitebsko bei Polocko vaivados taip pat buvo renkami. Tai buvo sena polockiečių ir vitebskiečių teisė, kuri irgi kartkartėmis buvo patvirtinama. A. Janulaitis, Lietuvos, visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Vėliavininkas, arba karužas (lot. v e x i l l i f ė i , lenk. c h o r ą ž y , rus. XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos pareigūnas, turėjęs karinių pareigų. Lietuvoje ir Lenkijoje buvo krašto, arba didysis, vėliavininkas, rūmų vėliavininkas ir pavietų vėliavininkas. Lietuvos didieji ir rūmų vėliavininkai buvo Lietuvos etmonų žinioje. Pavieto vėliavininkas buvo svarbus pavieto pareigūnas ir savo rangu ėjo po pavieto pakamarininkio. Kiekviename paviete buvo po vieną vė liavininką. Jo pareigos siejosi su bajorijos visuotiniu šaukimu į karą. Jis pranešdavo savo pavieto bajorams apie visuotinio šauki mo (mobilizacijos) paskelbimą, sušaukdavo pavieto bajorus, patik rindavo susirinkusiuosius, jų palydovus bei ginklus, surašydavo, kas ir kodėl neatvyko ir visus susirinkusiuosius perduodavo pavieto maršalkai arba pilininkui. Bajorams einant į karą, vėliavininkas nešdavo pavieto vėliavą. Lietuvos pavietų vėliavos skyrėsi spal vomis, tačiau kiekvienoje buvo Vytis baltame ar raudoname fone. Taikos metu vėliavininkas tikrindavo bajorų pasiruošimą karui pro tarpiais šaukiamuose bajorų kariniuose pasirodymuose bei patikc h o r u n ž i j ),
126
LIETUVA
Tinimuose. Kai pavietui grėsdavo priešo pavojus, vėliavininkas irgi sušaukdavo pavieto bajorus gintis ir jiems vadovaudavo. XVI a. vėliavininkas, didžiojo kunigaikščio vietininko prižiūrimas, dar rin ko sidabrinę — nepaprastą valstybės mokestį karo reikalams, imamą iš valstiečių ir kitų nebajorų, kiekvieną kartą atskirai seimui nu tarus. Vergas — nelaisvas, visiškai kitam priklausąs žmogus; belaisvis; prispaudė j iškos santvarkos pavaldinys. Perkeltine prasme — bevalis, neįstengiąs kam nors atsispirti, pvz., „įpročio vergas". Senovės Lietuvoje vergai buvo' žinomi XIII—XIV a. Juridiškai jie nebuvo laikomi asmenimis, bet daiktu, nuosavybe. Vergai netu rėjo teisės niekur keltis. XIII—XIV a. jais virsdavo karo belaisviai. Vergija buvo paveldima, t. y. vaikai buvo laikomi taip pat ver gais. Buvo galima ir laisvam virsti vergu už didelį nusikaltimą, bau džiamą mirtimi, mirties bausmę pakeitus vergyste, jeigu nuskriaus tasis sutikdavo nusikaltėlį pasiimti pas save vergu. Buvo galima vergu tapti ir neištesėjus pasižadėjimo, neišmokėjus skolos arba pačiam savo valia pareidavus į vergiją. Vergu buvo galima tapti ir vedybų keliu laisvajam vedant ar ištekant už vergo. Vergai gyveno arba dvaruose pas tuos, kieno jie buvo nuosa vybė, arba jiems paskirtame žemės sklype, iš kurio turėjo išmaitin ti save ir savo šeimą, duoti duokles ir tarnauti savo ponui pagal jų nuožiūrą. Gyveną dvare bernai-vergai gaudavo visą išlaikymą — mėnesinę — arba turėdavo nedidelius daržų sklypus. Ilgainiui vergai virto baudžiauninkais. Dvaro bernų-vergų buvo daug ligi XVI a. vidurio. Jų gerokai sumažėjo dėl valakų reformos. Vergiją pripa žino ir abu pirmieji Lietuvos Statutai 1529 ir 1566 m. Tačiau Ant rasis Statutas kiek apribojo vergiją. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947; K. Jablonskis, Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje XVI amžiaus pradžioje (Praeitis, t. 1, 1930, p. 304—317); K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; Z. Ivinskis, Ar Žemaičiuose Vytauto' laikais buvo' pardavinėjami vergai? (Athe naeum, t. 2, 1931).
Vietininkas — senovės Lietuvos valstybės pareigūnas, skiriamas didžiojo kunigaikščio įvairioms valstybės sritims administruoti ir kitokioms pareigoms eiti. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietinin kai jau žinomi XIV a. Jie būdavo skiriami toms Lietuvos žemėms valdyti, kuriose nebuvo atskiro sritinio kunigaikščio, daugiausia prie Lietuvos prijungtose Rusios žemėse. Jų buvo ir tikrojoje Lie-
VALSTYBĖS SANTVARKA
127
tuvoje. Vietininkai buvo nelyginant didžiojo Lietuvos kunigaikš čio pavaduotojai jiems pavestų sričių administracijos bei teismo reikalams. Jų skaičius padidėjo Vytauto laikais, pradėjus naikinti sritines kunigaikštijas ir labiau vienijant bei centralizuojant Lie tuvos valstybę. Vietininkas buvo skiriamas panaikintos kurios nors sritinės kunigaikštijos žemėms valdyti kaip tiesioginis didžiojo Lie tuvos kunigaikščio patikėtinis. Kartais vietininkas buvo tik laikinas didžiojo Lietuvos kunigaikščio pareigūnas, kol kitas kunigaikštis bus paskirtas, bet pamažu jis virto pastoviu valstybės pareigūnu, galutinai panaikinus kurią nors sritinę kunigaikštiją. Taip Polocko sritį vietininkas pastoviai valdė! nuo 1437 m., Vitebsko — nuo 1440 m., Voluinės — nuo 1452 m., Kijevo — nuo 1470 m. Vietininko valdžioje buvo visa sritis, į jo pareigas įėjo rūpintis tos srities administravimu bei jos gyventojų teisimu. Be to, vieti ninko žinioje buvo ir tos srities didžiojo kunigaikščio dvarai, kurių ūkį vedė vietininkų prižiūrimi tijūnai, vėliau seniūnai. Daugėjant valstybės reikalų, tijūnų pareigos ėmė ribotis vien tik valstybės dvarų ūkio reikalais, o vietininkai pasilaikė sau srities administra cines bei teismines pareigas. XV a. antrojoje pusėje vietininkas buvo svarbiausias provincijos pareigūnas savo srityje ir paprastai būdavo kviečiamas į didžiojo kunigaikščio tarybą. Vietininkas sa vo srityje vykdė didžiojo kunigaikščio įsakymus, buvo vietos ka rinių pajėgų viršininkas, tikrino karinės tarnybos prievolės atliki mą savo srityje, rūpinosi, kad srities pilys, keliai ir tiltai būtų prižiūrimi. Vietininko žinioje buvo ir vietininko teismas. Vietinin kui rekomenduojant, didysis kunigaikštis sąlyginai dalydavo tos srities dvarus bei žemes karo tarnybą atliekantiems žmonėms bei nusipelniusiems asmenims. Vietininko' pareiga dar buvo maistu, bu tu bei transporto priemonėmis aprūpinti didžiojo kunigaikščio pa siuntinius bei tarnautojus. Didelės srities vietininkai paprastai tu rėjo gana daug padėjėjų ir tarnų. Didesnių ir svarbesnių sričių vie tininkais paprastai būdavo skiriami žymiausieji Lietuvos didikai.. Vietininko vieta jiems paprastai būdavo suteikiama kaip atpildas už įvairias paslaugas greta jiems dovanojamų didelių dvarų. Vie tininko pareigos buvo pelningos, nes jam buvo leidžiama pasilai kyti dalį savo srityje surinktų didžiojo kunigaikščio pajamų bei teismo mokesčių. Vietininko pasilaikomų pajamų dydis paprastai buvo nusakomas vietininko paskyrimo akte. Be to, į vietininko pa jamas įėjo ir specialios rinkliavos iš srities gyventojų bei pirklių. XVI a. pirmojoje pusėje didesnių sričių vietininkai pamažu virto vaivadomis, o jų valdomos sritys vaivadijomis.
m
LIETUVA
XV a. vietininkais buvo vadinami ir didžiojo kunigaikščio dva rų valdytojai. Nuo XV a. pabaigos tokius vietininkus pradėta va dinti vietininkais-laikytojais ( n a m i e s t n i k i - d e i ž a v c y ) , kartais ir tėvū nais, o vėliau tiesiog laikytojais ( d e r ž a v c y ) . Šitokio vietininko valdžia apėmė teritoriją, vadinamą valsčiumi, o jei jis buvo; kelių valsčių Vietininkas, tai jo žinioje buvusi teritorija vadinosi pavietu. Toks vietininkas tvarkė visus didžiojo- kunigaikščio dvarų ūkio rei kalus, prižiūrėjo pastatų taisymą ir statymą. Jo žinioje buvo val stiečių natūrinių duoklių ir piniginių mokesčių rinkimas. Jis prižiū rėjo ir valstiečių darbo prievolės atlikimą. ■ K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; A. Ja nulaitis, Lietuvos! visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; W. Kamieniecki, Spoieczenstwo litewskie w XV w., 1947.
TEISĖ IR TEISMAI
KAI KURIOS LIETUVOS STATUTO IR KITOS TEISINĖS NORMOS
Kadukas (lot. c a d u c u s iš c a d e r e — ,,kristi, baigtis"). Teisėje — niekinis, negaliojąs, nebeveikiąs. Romoje kaduku buvo vadinama palaiko dalis, kuri, nepaisant palikimo gavėjo atsiliepimo, negalėjo būti paveldėta. Imperatorius Augustas buvo įvedęs kaduką kaip baudą už nusižengimą jungtuvių pažadams. Senovės Lietuvos teisėje — privatinės turto nuosavybės perėji mas valstybei. Pagal kaduko teisę, bajorų privatiniai dvarai ir kitos žemės, išmirus visiems teisėtiems įpėdiniams, atitekdavo valstybei arba didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Toks dėsnis buvo net įra šytas į Liublino unijos aktą 1569 m. Iš žemių, kaduko teise atiteku sių valstybei, buvo sudaromos naujos seniūnijos, kurių didysis Lie tuvos kunigaikštis negalėjo pasilaikyti sau, bet turėjo išdalyti val dyti nusipelniusiems bajorams bendra vakansijų dalijimo tvarka. Kaina (gyvybės, kūno dalių sužeidimo) senovės Lietuvoje buvo nustatyta įstatymais teismams vadovautis, baudžiant galvažudžius bei nusikaltėlius, ką nors sužeidusius arba sužalojusius kieno nors kūną. Greta kitų įstatymais numatytų bausmių, uždedamų nusikal tėliui, jis turėjo taip pat atlyginti nukentėjusiam kūno sužalojimo nuostolius. Įstatymais numatyta gyvybės atėmimo bei kūno suža
TEISĖ IR TEISMAI
129
lojimo kaina teismo nutarimu buvo mokama nukentėjusiam arba jo šeimai. 1588 m. Lietuvos Statutas bajoro ar dvasininko gyvybę ver tino 100 kapų grašių, valstiečio pagal jo padėtį — nuo 20 ligi 60 kapų grašių, miestiečio pagal jo padėtį — nuo 24 ligi 50 kapų gra šių. Už bajoro kūno sužalojimą Lietuvos Statutas numatė šitokius nuostolių atlyginimus: už bajoro ranką, koją, nosį, ausį, lūpą ar akį — 50 kapų grašių; už bajoro- rankos ar kojos pirštą — po 20 kapų grašių; už galvos sužeidimą, nuo kurio bajoras taptų nebylys,— 100 kapų grašių; už galvos žaizdą su kajulo sužalojimu — 30 kapų grašių; už bajoro veido sužalojimą — 40 kapų grašių; už įvairias kitas žaizdas — po 20 kapų grašių; už antausį, bajoro barzdos ar plaukų rovim ą— 12 kapų grašių. Kaina panašiems valstiečių suža lojimams buvo nustatyta tik nuo 1 ligi 3 kapų grašių, o už miestie čio kūno sužalojimą — nuo 3 ligi 5 kapų grašių. 1588 m. Lietuvos Statutas: I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938.
Kaltė ir nekaltumas senovės Lietuvos teismuose buvo įrodoma kitokiu būdu ir tvarka negu naujaisiais laikais. Įrodant kaltę ir nekaltumą senovės Lietuvoje ypač svarbų vaidmenį vaidino liudi ninkų arba kaltinamojo priesaika. 1588 m. Lietuvos Statutas svar biausiu ir neabejotinu kaltės įrodymu teismuose laiko ieškovo ir jo liudininkų priesaiką, duodamą teisme kiėkvieno pagal savo ti kybos papročius. Paprastose civilinėse bylose kaltė buvo įrodoma trijų bajorų liudininkų priesaika arba paties ieškovo ir dviejų liu dininkų priesaika. Taip pat ir pakamarininkio teisme priesaika ga liojo kaip įrodymas. Bylose dėl žemės ieškovas galėjo prisiekti su dviem liudininkais, ir jis laimėdavo bylą. Tačiau, jei dvaras būtų užgrobtas, atimtas ar prievarta užvaldytas, nukentėjęs tai turėjo įrodyti savo ir dar 7 bajorų priesaika. Tokia pat sustiprinta prie saika buvo reikalaujama ir tada, kai byla ėjo dėl sužeidimo, užmu šimo ar kito nusikaltimo, kuris galėjo būti baudžiamas mirtimi. Jei ieškovas reikalavo iš užpuoliko ar plėšiko atlyginti nuostolius, padarytus užpuolimo metu, tai turėjo prisiekti tų nuostolių dydį. Jei ieškovas savo pretenzijų dėl nuostolių neparėmė priesaika, pra laimėjo bylą. Nuo priesaikų skaičiaus priklausė ir nusikaltėlio baudimas bei jo bausmės dydis. Jei bajoras kuo nusikalstų, už ką gresia mirties bausmė, bet nebūtų sugautas nusikaltimo vietoje (in i l a g i a n t i ) , o stotų į teismą šaukimo keliu, tai bausmės didumą nulemdavo liudi ninkų priesaikų skaičius. Pilna bausme, t. y. mirtimi, jis galėjo būti baudžiamas prisiekus 7 bajorams, t. y. nuskriaustajam ir dar 9. K. Avižonis.
130
LIETUVA
6 bajorams. Jei nuikentėjusi šalis tiek liudininkų negalėjo pristatyti, tai kaltei įrodyti užteko ir 3 bajorų priesaikos. Tačiau šiuo atveju kaltės įrodymas buvo laikomas nepilnu, ir nusikaltėlis nebegalėjo būti baudžiamas mirtimi, o vien tik kalėjimu, piniginėmis bausmė mis ir nuostolių atlyginimu. Jei ieškovas visai neturėtų liudininkų, prisiektų vienas pats, tada nusikaltėlis neturėjo būti baudžiamas net kalėjimu, vien tik pabaudomis už žaizdas ir nuostolių atlyginimu. Šitokia kaltės įrodymo tvarka labai prisidėjo prie bajorų savi valės plitimo XVII ir XVIII a. Lietuvoje. Lietuvos Statutas priesaika leido naudotis ir kaltinamiesiems savo nekaltumui įrodyti. Kaltina masis vienas pats arba pagal bylos svarbumą su 1—6 liudininkais galėjo prisiekti esąs nekaltas ir paskui turėjo būti išteisintas. Daž niausiai pakakdavo vieno paties kaltinamojo priesaikos, net ir ta da, kai jam grėsė mirties bausmė. Kaltinamojo išteisinimas prisie kus, kad jis esąs nekaltas, numatomas daugeliu atvejų 1588 m. Lie tuvos Statute ir čia vadinamas „atsiprisiekimu" (rus. o t p r i s e ž e n j e , lenk. o d p r z y s i ę ž e n i e ) . Šitoks išsiteisinimas priesaika buvo toks svar bus, jog pagal Lietuvos Statutą nebebuvo galima priesaika išsitei sinusiojo vėl pašaukti į teismą dėl to paties dalyko, apkaltinus jį, kad jis esąs neteisingai prisiekęs. Tačiau, kad priesaikos nekenktų apeliacijai į aukštesnius teismus, vienai kuriai šaliai norint apeliuoti, priesaikos davimas turėjo būti atidedamas ligi bylos išsprendimo Tribunole arba didžiojo Lietuvos kunigaikščio teisme, o pavieto teis mų sprendimai buvo daromi remiantis tik pažadais prisiekti, kurie jau buvo nebeatšaukiami, nes ir mirusiojo įpėdiniai buvo reikalau jami prisiekti tokią atidėtą priesaiką. Pagal Lietuvos Statutą, jeigu pasižadėjęs prisiekti nebenorėtų tęsėti savo pažado, tai jis turėjo pralaimėti savo bylą. Daugeliu atvejų vienoks ar kitoks bylos išsprendimas priklausė nuo to, kas prisieks: ieškovas ar atsakovas. Ir vienas, ir kitas galėjo laimėti bylą savo priesaika. Tačiau abiem prisiekti nebuvo leidžia ma, kad nebūtų teismo kompromitacijos. Tuo atveju priesaikos imtis buvo leidžiama tam, kurio įrodymai rodėsi tikresni. Lietuvos Statu te taip pat buvo nustatyta, jei du bajorai peštynėse susižeidė ir ne turi liudininkų, abu norėtų savo priešininko kaltę įrodyti priesaika, tai burtų keliu turėjo būti nuspręsta, kuriam iš jų prisiekti. Burtai nulemdavo kam prisiekti ir tada, kai bajorai susipešdavo ir susižeisdavo vaišėse, o abi šalys norėjo išsiteisinti ar įrodyti kaltę prie saika. 1588 m. Lietuvos Statutas: K, Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
TEISE IR TEISMAI
131
Karaliaus majestoto įžeidimas senovės Lietuvoje ir Lenkijoje bu vo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų, einančių kartu su kraš to išdavimu. Reikšdami didelę išorinę pagarbą karaliui, patys ba jorai buvo išleidę griežtų įstatymų, reikalaujančių didelės bausmės karaliaus majestoto įžeidėjams. Karaliaus majestoto įžeidimas bu vo suprantamas ne tik kaip jo garbės įžeidimas, bet ir tokie nusi kaltimai, kaip suokalbio ar sukilimo rengimas prieš jį, blogų pi nigų kalimas, ryšių su priešais palaikymas, agitavimas prieš ka ralių ir pilių atidavimas priešui. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, už karaliaus majestoto įžeidimą turėjo būti taikoma kombinuota mirties, infamijos (garbės atėmimo) ir turto konfiskavimo bausmė. Bausmė lietė ir nusikaltusiojo šeimos narius — nusikaltėlio sūnus, žinojusius apie savo tėvo nusikaltimą. Mažamečiai sūnūs, nedaly vavę tėvo nusikaltime, turėjo nustoti visų tėvo dvarų ir turtų pa veldėjimo teisės. Tik žmonos, nedalyvavusios nusikaltime įžeidžiant karaliaus majestotą, nebuvo baudžiamos, o dukterys, nedalyvavu sios tėvo nusikaltime, galėjo paveldėti savo motinų dvarus, bet ne nusikaltusiojo tėvo. Krašto išdavimas pagal 1588 m. Lietuvos Statutą senovės Lie tuvoje buvo laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų ir baudžia mas kombinuota mirties, infamijos (garbės atėmimo) ir turto kon fiskavimo triguba bausme, kuri buvo taikoma ir išdaviko šeimos nariams, ypač išdaviko sūnums, žinojusiems apie savo tėvo nu sikaltimą. Dukterys ir mažamečiai išdaviko sūnūs, nedalyvavę tė vo nusikaltime, turėjo nustoti visų tėvo dvarų ir turtų paveldėji mo teisės. Šitokios kolektyvinės visos šeimos atsakomybės ir baus mės principas Lietuvos Statute buvo išimtis, taikoma krašto išda vikams, paprastai laikantis individualios atsakomybės ir bausmės principo kituose, nors ir didžiausiuose nusikaltimuose. Iš krašto pa bėgę išdavikai buvo baudžiami garbės bei teisių atėmimu ir turto konfiskavimu, atsakomybę išplečiant ir šeimos nariams. Nihil novi (lot. ,,nieko nauja"), 1505 m. gegužės 31 d. privilegi ja, duota Lenkijos karaliaus Aleksandro visuotiniame Lenkijos sei me Radome, galutinai įvedusi bajorų reprezentacinę įstatymų lei džiamąją valdžią ir legalizavusi visos Lenkijos seimo politinę galią bei nustačiusi jo kompetenciją. Turkų ir Maskvos karo akivaizdoje Lenkijos bajorai privertė karalių duoti n ih il n o v i privilegiją, pa gal kurią karalius pažadėjo nieko nauja nenutarti be jungtinio senatorių ir bajorų atstovų pritarimo seime ( n ih il n o v i c o n s t i t u i debet p ei
n os sin e
c o m m u n i con silia rio ru m
et n u n tio ru m
ten es-
132
LIETUVA
t r i u m c o n s e n s u ) . Tuo buvo pripažinta bendrojo visos Lenkijos sei mo, susidedančio iš senatorių ir bajorų seimelių atstovų, įstatymų leidžiamoji galia. Be seimo pritarimo1 karalius nebeturėjo teisės išleisti jokio naujo įstatymo. Bendrieji seimai ne kartą būdavo su šaukiami ir anksčiau, bet n i h i l n o v i privilegija jie buvo oficialiai legalizuoti. N i h i l n o v i privilegija sudarė bajorams galimybę dar labiau sustiprėti prieš didikus ir įsigalėti politiniame Lenkijos gy venime. J. Bardach (red.), Historja panstwa i prawa Polski do roku 1795, cz. 2, 1957; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, 1950.
Nuosavybė. Priešingai senovės rytų ir pietų slavams, lietuviai ži loje senovėje nepažinojo bendruomeninio žemės valdymo. Žemė buvo individualiai valdoma ir dirbama šeimomis. Po tėvo mirties sūnūs pasidalydavo žemę ir savo dalyse tvarkėsi atskirai. Tik ga nyklos, miškai, ežerai, upės buvo visos giminės bendrai naudojami. Dar prieš valstybės įsikūrimą iš visų gyventojų išsiskyrė ba jorai, pamažu tapę žemvaldžiais ir krašto gynėjais, o kiti gyvento jai liko valstiečiais žemdirbiais. Iš pačių stambiausių žemvaldžių iš kilo kunigaikščiai. Valstybės kūrimosi metu didysis kunigaikštis nugalėjo kitus kunig'aikš&ius ir žymiuosius bajorus, atėmė iš jų žemes, kitus privertė vykti į kaimyninių slavų kraštus sau naujų žemių nusikariauti, o šiaip bajorus privertė jam pasiduoti su savo žemėmis. Teoriškai visos valstybės savininku buvo laikomas didy sis kunigaikštis, kuris valstybės žemes galėjo išdalyti kam norė damas, duodamas jas dažniausiai bajorams už jų karo ir kitokias tarnybas. Taip žemės valdymas glaudžiai siejosi su karo tarnyba. Didžiojo kunigaikščio šeimos nariai gaudavo valdyti po atskirą ku nigaikštiją ir tapo sritiniais kunigaikščiais, kurie išliko ligi Vy tauto laikų. Sritinės kunigaikštijos buvo laikomos ne tiek jas gavu sio kunigaikščio nuosava sritimi, kiek valstybės administracine apy garda. Sritiniais kunigaikščiais galėdavo būti ir kiti kunigaikščiai, nebūtinai didžiojo kunigaikščio šeimos nariai. Tiek didysis kunigai kštis, tiek sritiniai kunigaikščiai savo žemes galėjo dalyti kitiems kunigaikščiams ir bajorams už karo tarnybą. Jau XIII a. visa Lietuvos žemė dalijosi į dvi dalis: į paties di džiojo kunigaikščio bei jo šeimos narių žemes ir į stambiųjų bei kitų bajorų žemes, jų tėviškes (lot. p a t i i m o n i u m , h e r e d i t a s p a t e r n a ) r kurias jie sugebėjo paveldėdami išlaikyti nuo valstybės kūri mosi meto, su savo nuosavomis žemėmis pasidavę didžiajam kuni gaikščiui ir pripažinę jo viršenybę bei apsiėmę jam eiti karo tarny bą. Tokie buvo įvairūs smulkieji kunigaikščiai, kaip Alšėnų, Gied-
TEISE IR TEISMAI
133
raičių, Svyrių ir kt., taip pat žymesni bajorai. Nors jie ir toliau paveldėdami valdė savo senąsias tėviškes, bet vyriausiuoju jų že mių savininku vis dėlto buvo laikomas didysis kunigaikštis, kuris žiūrėjo, kad tos žemės išliktų tų asmenų rankose, kurie pajėgė eiti karo tarnybą ir kitas prievoles valstybei. Dėl to formaliai rei kėdavo didžiojo kunigaikščio sutikimo tokias bajorų tėviškes perleidžiant, parduodant, dovanojant ar kam, atiduodant vedybų ke liu. Šiuo atžvilgiu bajorų privatinės nuosavybės laisvė buvo suvar žyta. Kuriai nors tokių kunigaikščių ar bajorų šeimai išmirus be įpėdinių, jų žemės kaduko teise atitekdavo didžiajam kunigaikš čiui. Bajorų iš seno turėtų ir paveldimų tėviškių žemių XIV a. dau giausia buvo Žemaičiuose. Jų buvo ir kitur Lietuvoje, tačiau tokių žemių kategorija jau XIV ia. nuolat mažėjo. Tuo pat metu vis dau giau ir daugiau atsirado tarnybinių dvarų (lot. d o n a tio n e s , rus. ir gud. v y s l u g a , p o m e s tje , d e r ž a n ije ),\ didžiojo kunigaikščio duodamų bajorams už jų karo tarnybą, pilių statymą ir taisymą bei jų sau gojimą. Tarnybiniai dvarai bajorams buvo duodami paprastai su juose gyvenusiais valstiečiais ligi bajoro gyvos galvos arba didžio jo kunigaikščio, valios. Kartais jie būdavo duodami ir amžiniems laikams, nelyginant bajoro nuosavybėj leidžiant tuos dvarus valdy ti, naudoti, parduoti, dovanoti, įkeisti ar atiduoti ( h a h e ie , te n e r e , c o m m u ta r e , d a r ė e t o b lig a ie ) , tačiau su sąlyga, kad tie dvarai būtų perleidžiami tik tokiems bajorams, kurie galėtų perimti karo ir kitas pareigas didžiajam kunigaikščiui. Tokių žemių perleidimui dar reikė jo specialaus didžiojo knigaikščio patvirtinimo. Tarnybiniai dvarai, duoti bajorams ligi gyvos galvos ar didžiojo kunigaikščio valios, galėjo būti jo nuožiūra atimti. Tačiau faktiškai jie dažniausiai likda vo to paties bajoro šeimos rankose ir pamažu pasidarė paveldimi, jei tik bajoro šeimoje buvo suaugusių sūnų, galinčių eiti karo tarny bą, kuriems didysis kunigaikštis ir atiduodavo tuos dvarus po jų tėvo mirties tomis pačiomis sąlygomis. Toks tarnybinių dvarų fak tiškas paveldėjimas buvo žingsnis į nuosavybės teises. XIV a. pabaigoje, ypač Jogailos ir Vytauto laikais išaugus bajorų politinei reikšmei, kilo reikalas ir teisiškai nustatyti jų san tykius su žeme bei jų teises į ją. 1387 m. privilegija formaliai pa tvirtino katalikų bajorų nuosavybės teises į jų iš seno paveldimas tėviškes. Šia privilegija jiems buvo leista tokias savo tėviškes ir visą jų turtą valdyti pilna nuosavybės teise ir laisvai savo valia parduoti, įkeisti, dovanoti, užstatyti ir pan. (c a s tr a , d is tr ic tu s , v i l i a s a tą u e d o m o s , a c o m n ia q u a e e x s u c c e s s io n e p a te r n a p o s š id e t, h a b e n d i,
te n e n d i,
p o s s id e n d i,
v e n d e n d i,
a lie n a n d i,
p e r m u ta n d i,
da ri-
134
LIETUVA
d i, d o n a n d i e t in u s u s s u o s b e n e p la c ito s p r o p r io s e t v o lu n ta r io s , l i b e r e c o n v e r te n d i, h a b e a t e t h a b e a n t lib e r a m e t o m n im o d a m f a c u l ta te m ). Tokias iš seno bajorų buvusias nuosavas žemes leista pavel
dėti ir moterims, pripažįstant ir moterų, teises į žemę, ir turto nuo savybę. Todėl leista bajorams laisvai išleisti savo dukteris ir gimi naites už vyrų. Taip pat našlėms leista, laisvai tekėti, nebereikalaujant didžiojo kunigaikščio sutikimo. Šitoks bajorų nuosavybės teisių patvirtinimas į jų tėviškes vis dėlto lietė tik mažą bajorų dalį ir tai tik tuos, kurie buvo katalikai. Tas nuosavybės teisių į tėviškes patvirtinimas nebuvo taikomas di džiojo kunigaikščio duotiems tarnybiniams dvarams, kuriuose tuo metui dauguma Lietuvos bajorų įgyveno. Tarnybiniai dvarai bajorų faktiškai jau buvo paveldimi, ypač tie, kurie bajorams buvo duoti „amžiniems laikams". Tokia faktiškoji padėtis teisiškai didžiojo ku nigaikščio buvd pripažinta 1413 m. privilegija, suteikusia bajorams nuosavybės teises į jiems amžinai duotus tarnybinius dvarus. 1413 m. privilegija leido bajorams tokius tarnybinius dvarus laisvai valdyti, parduoti, užstatyti,1 dovanoti, bet tik su didžiojo kunigaikščio pri tarimu ( lib e r a m h a b e b u n t, ip s a v e n d e n i, c o m m u ta n d i, a lie n a n d i, d o n a n d i, e t in u su s s u o s c o n v e r t e n d i f a c u lta te m n o s tr o ta m e n c o n s e n s u a d h o c s p e c i a l i t e r a c c e d e n te ) . Ta pačia privilegija leidžiama bajo
rams tokius tarnybinius dvarus paveldėti ir pažadama jų neatimti nuo jų vaikų. Amžiniems laikams duotų tarnybinių dvarų paveldė jimo teisės buvo pripažintos ir moteriškiems bajorų įpėdiniams. Nuosavybės teisių pripažinimas į katalikų bajorų nuosavus ir amžiniems laikams gautus tarnybinius dvarus sustiprino ekonomi nį bajorų pajėgumą, taigi ir jų socialinę bei politinę padėtį. 1434 m. didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto privilegija sulygino ba jorų stačiatikių teises su katalikų bajorais ir atleido bajorų vals tiečius nuo duoklės valstybei. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ka zimiero 1447 m. privilegija atleido bajorų dvarų valstiečius nuo bet kokių mokesčių ar prievolių valstybei, sudarydama pagrindą baudžiavų įvedimui. Laisvieji valstiečiai pamažu išnyko. Taip ba jorų nuosavybės teisės buvo išplėstos ir į jų dvarų valstiečius, ati duodant juos visiškon jų pono valdžion. Tai prisidėjo prie bajo rų įsigalėjimo. Jų žemės ir kitas turtas nuolat1augo. Jau Kazimiero laikais susidarė ypač stambi Lietuvos didikų privatinė nuosavybė, o valstybės dvarų apimtis nuolat mažėjo. Privilegijomis patvirtinus bajorų turto laisvę, bajorų žemės ir turto nuosavybės garantijos, taip pat paveldėjimo teisės buvo įt rauktos į 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus, turinčius daug nuostatų, smulkiai nustatančių bajorų paveldėjimo ir nuosavybės
TEISĖ IR TEISMAI
135
į žemę teises. Žemė galėjo būti konfiskuojama tik iš valstybės iš davikų ir didžiojo kunigaikščio majestoto įžeidėjų. Už tokius nusi kaltimus kartu turėjo būti baudžiami ir sūnūs, žinoję apie tėvo nu sikaltimą. Tuo buvo prarandama ir nuosavybės paveldėjimo teisė. Lietuvos Statutai sunormino ir miestiečių nuosavybės teises į jų namus ir sklypus miestuose. Žemės įsigijimo, paveldėjimo ar perleidimo dokumentai XVI— XVIIf a. buvo įrašomi į žemės teismų knygas, tuo būdu įgydami formalios galios. Greta didikų, turinčių milžiniškus dvarus savo nuosavybėje su tūkstančiais baudžiauninkų, XVII—XVIII a. Lie tuvoje buvo daug pasiturinčių ir vidutinių bajorų, kurių dvarus dir bo valstiečiai baudžiauninkai, neturį jokių Leisiu į žemės nuosavy bę, galį paveldėti tik savo kilnojamąjį turtą. Nemažai buvo smul kių bajorų, kurie patys dirbo žemę, neturėdami jokių baudžiaunin kų, todėl buvo plikbajoriais pajuokiami. K . A v i ž o n i s , Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels..., 1932; K . A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A . R im k a , Lietuvos visuomenės ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų, 1925; AL K r a s a u s k a itė , Die litauischen Adelsprivilegien..., 1927; A . J a n u la itis , Lietuvos vi suomenės ir teisės istorija, 1916; S t. K u t r z e b a , Historja ustroju Polski..., t. 2: Litwa, 1914; W. K a m ie n ie c k i, Rozwöj wlasnosci na Litwie w dobie przed I Statutėm
(Rozprawy Akademji Umiejętnošci. Wydzial historyczno-filozoficzny, t. 32, 1914); M .K . L iu b a v s k i j , Očerk istoriji Litovsko-russkogo gosudarstva..., 1910; ALK. L iu b a v s k i j , Oblastnoje delenije..., 1892; M .K . L iu b a v s k ij, Litovsko-russkij seim, 1911; M. D o v n a i - Z a p o l s k ij , Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovs-, kogo pri Jagellonach, 1901; ALF. V la d i m i r s k i j- B u d a n o v , Pomestja litovskogo go
sudarstva (jo kn. Očerki iz istoriji litovsko-russkogo prava, č. 1, 1889).
Pacta1 conventa — XVI—XVIII a. Lenkijos karaliui ir didžiajam Lietuvos kunigaikščiui keliamos išrinkimo sąlygos, formali sutartis tarp Lietuvos-Lenkijos bajorų ir Lietuvos-Lenkijos valdovo, su daroma raštu tarpuvaldžio metu, kai vienam valdovui mirus bū davo renkamas kitas. Valdovo prisiekti p a c ta c o n v e n ta buvo laiko mi kardinalia valstybės teise, pagrindiniu valstybės santvarkos įs tatymu. Tokios sutarties su valdovu sudarymo proga buvo plečia mos bajorų teisės, o valdovui uždedami įvairūs įsipareigojimai kaip Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Valdovo pa dėtis valstybėje rėmėsi p a c ta c o n v e n ta — jo kontraktu su bajorais, o tas kontraktas, valdovui neįvykdžius kurio nors punkto, galėjo būti bajorų nutrauktas. Pirmieji p a c ta c o n v e n ta buvo bajorų sutartis su Henriku Valua (Valois) Į573L)m. greta vadinamų Henriko artikulų, kurie nustatė renkamo valdovo padėtį valstybėje. 1573 m. Henriko artikulais ka
136
LIETUVA
ralius patvirtino laisvos elekcijos principą (išsižadėdamas sosto paveldėjimo), pažadėjo amžinai išlaikyti taiką tarp skirtingų reli gijų pagal 157T m. Varšuvos konfederaciją (tuo garantuodamas re ligijos laisvę), užsienio politikoje nieko nedaryti be lietuvių ir len kų senatorių žinios; įsipareigojo neskelbti visuotinio šaukimo,; ne pradėti karo nei šiaip ką daryti karo reikalais be seimo sutikimo, neišvesti kariuomenės už valstybės sienų ir apsiėmė savo lėšomis pirkti visą karo amuniciją, valstybės viduje nieko nedaryti be se natorių rezidentų patarimo ir žinios, įsipareigojo šaukti bajorų sei mus ne rečiau kaip kas dveji metai, nevartoti savo privatinio ant spaudo-valstybės reikaluose, pilnai išlaikyti visas valstybines vie tas, jų nemažinti ir neatidavinėti svetimšaliams; pripažino visišką Trajorų nuosavybę į jų turtus, pažadėjo neatiminėti iš bajorų se niau jiems valdovo duotų žemių, išlaikyti teismų teisingumą, ne įvesti jokių naujų mokesčių, muitų bei rinkliavų be seimo nutari mo, net nevesti ir nieko nenutarti savo vedybų reikalu be lietuvių ir lenkų senatorių žinios ir įsipareigojo visas sąlygas pilnai įvykdy ti, o> jei kuo nors nusikalstų prieš teises, laisves, savo prisiektus artikulus ir išrinkimo sąlygas arba jei kurio nors pažado neįvyk dytų, tai tuo atveju prižadėjo atleisti Lietuvos-Lenkijos gyvento jus nuo sau privalomos ištikimybės ir paklusnumo. Tie 1573 m. Henriko artikulai tapo Lietuvos-Lenkijos valstybės santvarkos pa grindiniu įstatymu, nelyginant valstybės konstitucija, visai suvaržiu sia valdovo galią bajorų naudai. Henriko artikulai vėliau buvo nu kopijuojami ir beveik be didesnių pakeitimų pateikiami kiekvie nam naujai renkamam karaliui. Be šitų bendro- pobūdžio išrinkimo sąlygų, vadinamų Henriko artikulais, kiekvienas naujai renkamas karalius dar turėjo prisiekti nemaža asmeninių išrinkimo! sąlygų, keliamų specialiai tik jam. Ši tokios asmeninės sąlygos, dažnai skirtingo turinio, ir buvo vadi namos p a c ta c o n v e n ta vardu, nors ilgainiui p a c ta c o n v e n ta vardas imtas taikyti ir Henriko artikulams. Henrikas Valua 1573 m. turė jo* patvirtinti šiuos asmeninius p a c ta c o n v e n ta : išlaikyti amžiną taiką tarp Lietuvos-Lenkijos ir Prancūzijos, teikti tarpusavio pa galbą kare pinigais ar kariuomene; karui su Maskva savo lėšomis pristatyti iš Prancūzijos 4000 rinktinių pėstininkų; savo lėšomis įs teigti Lietuvos-Lenkijos laivyną; leisti Lietuvos-Lenkijos pirk liams laisvai prekiauti Prancūzijoje vietinių pirklių teisėmis; par sivežti iš Prancūzijos 450 000 florinų ir tuos pinigus suvartoti Lie tuvos-Lenkijos reikalams, atvykus apmokėti senatorių išlaidas, pa darytas valstybės reikalams tarpuvaldžio metu; pakelti Krokuvos akademijos mokslo lygį, iš savo lėšų skirti šimtui1bajorų vaikų sti
TEISĖ IR TEISMAI
137
pendijų mokytis Paryžiaus ir Krokuvos universitetuose; neparsivežti jokių kitų svetimšalių, kaip tik reikalingų savo paties patarnavi mui, ir tuos pačius vėliau atleisti, užmokėjus jiems algą iš savo lėšų; nedalyti jokių vietųf ar dvarų svetimšaliams ir patvirtinti vi sas Lietuvos-Lenkijos teises bei privilegijas. Steponas Batoras 1576 m. priėmė ir prisiekė šiuos asmeninius p a c ta c o r iv e n ta : pilnai saugoti visas teises, laisves ir tai, kas bus senate ir seime nutarta; savo lėšomis užmokėti valstybės skolas; at gauti žemes, kurias užėmė Maskva; palaikyti amžinį taiką su tur kais; sustiprinti visas valstybės sienas; atsivežti 200 000 florinų vals tybės reikalams ir savo) lėšomis išpirkti bajorus, patekusius į rusų nelaisvę; vesti Oną Jogailaitę; atsivežti 1000 raitininkų ir 500 pės tininkų ir be senato sutikimo neįvesti į valstybę užsienio kariuo menės pagalbinių būrių. Zigmantas Vaza 1587 m. tarp kitų p a c ta c o r iv e n ta punktų turėjo prisiekti sudaryti Lietuvos-Lenkijos sąjungą su Švedija, savo vai kus aprūpinti iš Švedijos išteklių, švedų valdomą Livonijos dalį prijungti prie Lietuvos-Lenkijos, savo lėšomis įsteigti Lietuvos ir Lenkijos laivynus, Švedijos lėšomis aprūpinti Lietuvos-Lenkijos pilis amunicija, apmokėti Lietuvos-Lenkijos skolas, neleisti švedų senatoriams kištis į Lietuvos-Lenkijos reikalus ir griežtai išlaikyti taiką tarp įvairių tikybų.' Vladislovas Vaza 1632 m. tarp kitų p a c ta c o n v e n la nuostatų apsiėmė įkurti karo mokyklą ir laivyną, su grąžinti nuo valstybės atplėštus kraštus, nuraminti ginčus tarp unitų ir stačiatikių, panaikinti lenkų ir rusų žemėse padūmės ir ark lo mokestį ir kt. Šitokio ir panašaus turinio asmeniniai p a c ta c o n v e n ta buvo ke liami kiekvienam naujai išrenkamam Lietuvos-Lenkijos val dovui, atsižvelgiant į to meto aktualiuosius valstybės ir bajorų rei kalus. Naujai išrinktas kandidatas į Lietuvos-Lenkijos sostą tu rėjo prisiekti Henriko artikulus ir p a c ta c o n v e n ta dar prieš savo vainikavimą ir po to dar raštu patvirtinti savo priesaiką. Tik po to jis buvo vainikuojamas ir pripažįstamas Lietuvos-Lenkijos valdo vu. Greta bendrųjų Lietuvos-Lenkijos p a c ta c o n v e n ta kartais dar būdavo ir lietuviškieji p a c ta c o n v e n ta , arbaį specialios lietuvių ba jorų keliamos Lietuvos didžiojo kunigaikščio išrinkimo sąlygos, ypač pirmųjų tarpuvaldžių metu ir Vazų viešpatavimo) laikotarpiu. Taip jau anksčiau lenkų išrinktas karaliumi Steponas Batoras 1576 m. birželio 29 d. savo atskira priesaika] dar turėjo patenkinti atskirus lietuvių reikalavimus ir lietuviškuosius p a c ta c o n v e n ta , kuriais pa žadėjo amnestiją visiems tiems, kurie priešinosi jo išrinkimui; pri
138
LIETUVA
siekė prie savęs laikyti ir lietuvius senatorius rezidentus; pripa žinti Lietuvos teismų nutarimus, padarytus tarpuvaldžio metu; ne dalyti Lietuvos valstybės dvarų ne Lietuvos piliečiams; uždrausti Lenkijos kancleriams siuntinėti savo raštus į Lietuvos vaivadijas iii kt. 1587 m. elekcijos metu lietuviai derėjosi su Zigmantu Vaza ir Maksimilijonu Habsburgu dėl jų išrinkimo ir abiem kandidatams kėlė lietuviškuosius p a č ia c o n v e n ta , tarp kita ko reikalaudami pa laikyti taiką| su Maskva, atiduoti Lietuvai Livoniją, atitaisyti visas eksorbitancijas, arba nukrypimus nuo teisės, ir kt. Lietuviai pripa žino Zigmantą Vazą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tik kai šis (1588 m. sausio 27 d. atskirai prisiekė Lietuvai, patvirtindamas visas jos teises, laisves ir privilegijas bei lietuviškuosius p a c ta c o n v e n ta , kuriais pažadėjo saugoti taiką tarp disidentų ir katalikų, nieko dėl tikybos neskriausti ir nespausti, visas žemes, neteisėtai nuo Lie tuvos atskirtas, sugrąžinti Lietuvai, ją ginti, nesusiaurinti Lietu vos valstybės sienų, būti teisingas visiems gyventojams pagal kraš to teises, oi jei kuo nors pažeistų savo priesaiką, tai visus atleisti nuo paklusnybės jam. Priimdamas lietuvių išrinkimo sąlygas, Zig mantas Vaza dar patvirtino Lietuvos paliaubas su Maskva, patvirtinoi Lietuvos Statuto III laidą ir patvirtino lietuvių ir lenkų susi tarimą Livoniją valdyti bendrai alternatyvos principu, visas Livo nijos žemes, pilis, miestus, valsčius ir pajamas dalijantis lietuviams ir lenkams pusiau. Vėlesniais laikais plečiantis lietuvių ir lenkų bendradarbiavimui, bendrųjų valdovų rinkimų metu lietuvių atskirai keliami reikala vimai paprastai būdavo įrašomi į bendruosius su lenkais p a c ta c o n v e n ta . Naujai išrinkto valdovo prisiekti p a c ta c o n v e n ta būda vo spausdinami įstatymų knygose kartu su kitomis seimų konsti tucijomis. Volumina Legum, t. 2—9, 1859— 1889; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski w zarysie, t. 2, 2 leid., 1921.
• Paveide j iinas. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje paveldėjimo teisė iš pradžių vystėsi papročio, vėliau įstatymo keliu. XIII—XIV a. žemės ir kitas turtas kunigaikščių ir bajorų vyriškų įpėdinių bu vo paveldimas papročio teise, nors vyriausiuoju visos žemės savi ninku teoriškai buvo laikomas didysis Lietuvos kunigaikštis, kuris žiūrėjo, kad žemės išliktų tų asmenų rankose, kurie pajėgė eiti karo tarnybą ir kitas prievoles valstybei. Dėl to reikėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sutikimo net bajorų tėviškes (p a tr im o n iu m , h e r e d ita s p a te r n a ) paveldint. Šiuo atžvilgiu bajorų privatinės nuo
TEISE IR TEISMAI
139
savybės laisvė buvo suvaržyta. Kuriai nors kunigaikščių ar bajorų šeimai išmirus be vyriškų įpėdinių, jų žemės atitekdavo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kuris jas galėdavo pasilaikyti sau ar vėl atiduoti kuriam bajorui. Jei tokioje be vyriškų įpėdinių šeimoje likdavo moteriškas įpėdinis, didysis Lietuvos kunigaikštis pasirūpin davo mirusiojo našlę ar dukterį išleisti už tokio asmens, kuris toliau galėtų eiti karo tarnybą nuo tos žemės, paverstos tarnybiniu dvaru. Nuolat didėjant tarnybinių dvarų skaičiui Lietuvoje, jau XIV a. tar nybiniai dvarai papročio teise taip pat pasidarė kunigaikščių ar ba jorų paveldimos žemės, jei tik bajoro šeimoje buvo suaugusių sū nų, galinčių eiti karo tarnybą, kuriems didysis kunigaikštis ir pa vesdavo toliau valdyti tuos dvarus po tėvo mirties. Paprotinė bajorų paveldėjimo teisė pirmą kartą raštu buvo pri pažinta 1387 m. privilegijoje, kuria didysis Lietuvos kunigaikštis formaliai patvirtino katalikų bajorų nuosavybės teises į jų iš se no paveldimas tėviškes, leidęs jas paveldėti ir moterims. Todėl ba jorams leista laisvai ištekinti savo dukteris ir giminaites už vyrų ir našlėms leista laisvai tekėti, nebereikalaujant didžiojo Lietuvos kunigaikščio sutikimo. 1413 m. privilegija leido bajorų vyriškiems ir net moteriškiems įpėdiniams paveldėti net ir tarnybinius dvarus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio duotus bajorams amžinai valdyti. Šia privilegija didysis Lietuvos kunigaikštis pažadėjo nebeatiminėti to kių tarnybinių dvarų iš bajorų vaikų. 1413 m. privilegija buvo su lygintos ir stačiatikių bajorų teisės su katalikų bajorų teisėmis. Vėliau bajorų žemės ir turto paveldėjimo teisės buvo įtrauk tos į 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus. Pagal Lietuvos Sta tuto nuostatus, žemė galėjo būti konfiskuota tik iš valstybės išda vikų ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio majestoto įžeidėjų. Už to kius nusikaltimus kartu turėjo būti baudžiami ir vaikai, žinoję apie tėvo nusikaltimą, tuo būdu prarasdami paveldėjimo teises į savo tėvo turtą. Lietuvos Statutas įstatymo keliu sunormavo ir miestiečių paveldėjimo teises į jų namus bei sklypus miestuose. Valstiečiai tuo metu jau buvo baudžiauninkai, neturį jokių teisių į žemę, bet jie galėjo paveldėti savo judamąjį turtą. Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels..., 1932; Die litauischen Adelsprivilegien..., 1927; A . J a n u la itis , Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; W. K a m i e n i e c k i , Rozwöj wiasnosci na Litwie v/ dobie przed I Statutėm (Rozprawy Akad. Umiej. Wydz. hist.-filozof., t. 32, 1914); I.I. L a p p o , 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; F.I. L e o n t o v i č , Pravosposobnost litovsko-russkoj šliachty (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, 1908—1909); F J . L e o n to v ič , K voprosu o vymoročnych imuščestvach K.
A v iž o n is ,
M , K r a s a u s k a itė ,
140
LIETUVA
po litovskomu pravu (Žurnal Ministerstva Justiciji, nr. 6—8, 1897); S.A. Beršadski}, O nasledovaniji v vymoročnych imuščestvach po litovskomu pravu (Žurnal Mi nisterstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 11, 1892).
Pilietybė. Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje pilietybė buvo įgijama gimstant iš tėvų piliečių, didžiojo Lietuvos kunigaikščio malo ne ir vėliau įstatymo keliu. Patriarchalinės monarchijos laikais (XIII—XIV a.) pilietybė galėjo būti suteikiama ir naujai prie Lie tuvos valstybės prijungtų žemių gyventojams. Pilietybė paprastai siejosi su bajoryste jau XIV a., o bajorystė su karo tarnyba ir že mės valdymu. Vytautas kartais subajorindavo savo pasižymėjusius karius, jei jie dar nebuvo bajorai, arba į bajorus pakeldavo lais vuosius valstiečius, pajėgiančius eiti karo tarnybą. XV a. laisvie siems valstiečiams beveik visai išnykus, pilnateisiais Lietuvos pilie čiais beliko tik bajorai ir dvasininkai. Nei valstiečiai, nei miestie čiai neturėjo politinių piliečio teisių. Bajorų įsigalėjimo laikotarpiu XVI—XVIII a. Lietuvos piliety bės! suteikimas kuriam nors nepiliečiui buvo grynai seimo kompe tencijoje. Lietuvos bajorai stropiai saugojo, kad svetimšaliai nesibrautų į Lietuvą, ir Lietuvos Statutas draudė jiems čia gauti vals tybės dvarų bei pareigų. Vis dėlto Lietuvoje apsigyvendavo atei vių svetimšalių, čia atvykusių ir pasižymėjusių karo tarnyboje ar ba net ir įsigijusių privatinių dvarų. Kadangi gimimas Lietuvoje iš tėvų svetimšalių pilietybės nesuteikdavo, vienintelis būdas užsie niečiui įsipilietinti buvo įstatymo keliu, seimui nutarus jam su teikti pilietybę. Bet tai buvo galima padaryti tik pirma ¡gavus pakė limą bajoru, jei užsienietis buvo nebajoras. Subajorinimas, arba no bilitaci j a, buvo seimo kompetencijoje. Jei užsienietis jau buvo bajoras, tai jis galėjo įsipilietinti gaudamas indigenatą: tam irgi reikėjo atskiro seimo įstatymo. Užsienietis, norįs Lietuvoje gauti no bilitaci ją ir indigenatą arba įsipilietinti, iš pradžių turėjo gauti di džiojo Lietuvos kunigaikščio, etmono ar savo gyvenamo pavieto seimelio pritarimą, kur kokiu nors būdu, pvz., vedybų ar pirkimo keliu jau būdavo įsigijęs žemių. Iniciatyvos galėjo imtis ir piliety bės suteikimo klausimą seime kelti arba pats didysis Lietuvos kuni gaikštis, arba etmonas, arba seimo atstovai, pavieto seimelio ins trukcijoje įsakmiai įgalioti tai daryti. Seimui pritarus ir išleidus tuo reikalu specialią konstituciją (įstatymą), joje išvardytas kan didatas įsigydavo Lietuvos pilietybę. Dėl to reikėjo įnešti ir tam tikrą pinigų sumą į valstybės iždą bei duoti ištikimybės priesai ką. Tokia pilietybės įsigijimo procedūra buvo taikoma visiems už sieniečiams ligi pat valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje. Reformų
TEISE IR TEISMAI
141
bandymų laikotarpiu valstybės žlugimo laikais buvo kilę sumany mų suteikti politinių pilietybės teisių ir miestiečiams, nebereikaiaujant jų subajorinimo. Apie valstiečių laikymą valstybės piliečiais nebuvo nė kalbos, nors jau ir atsirasdavo šviesesnių didikų ir ba jorų, bandžiusių savo dvarų valstiečius atleisti nuo baudžiavų. Bajorų viešpatavimo laikotarpiu (1572—1795) Lietuva buvo su dėtinė bendrosios Lietuvos-Lenkijos Respublikos dalis. Tačiau au tomatiškai nei lietuviai nebuvo laikomi Lenkijos, nei lenkai Lie tuvos piliečiais. Lietuvoje Lenkijos: piliečiai buvo laikomi svetim šaliais. Po 1569 m. Liublino unijos lietuviams stengiantis atgaivinti savo valstybinio savarankiškumo likučius ir uniją pakreipti federaci jos linkme, Lietuvos įstatymai draudė ir valstybės pareigūnai griež tai žiūrėjo, kad Lenkijos piliečiams Lietuvoje nebūtų skiriami vals tybės dvarai ir duodamos vietos. Tačiau asmeniniams, šeimyni niams ir kultūriniams ryšiams nuolat stiprėjant, vis dėlto daug lenkų bajorų pajėgė Įsigyti Lietuvoje žemių ir pasidaryti Lie tuvos valstybės piliečiais. Prie Lietuvos ir Lenkijos pilietybės są vokų neaiškumo prisidėjo jau ta aplinkybė, jog Liublino unijos su darymo metu Žygimanto Augusto nuo Lietuvos buvo atskirtos ir į Lenkiją įjungtos Palenkės, Voluinės, Podolės ir Kijevo žemės. Taip atsirado daugybė tokių Lietuvos) didikų ir bajorų šeimų, kurios sa vo dvarų turėjo ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Dalis tokių šeimų na rių gyveno Lietuvoje, dalis Lenkijoje, būdami tų valstybių pilie čiais. Kilo neaiškumų, ar tos pačios didikų ar bajorų šeimos na riai, turį žemių Lenkijoje ii] ten gyveną, tebelaikomi Lietuvos pi liečiais, ar nustojo Lietuvos pilietybės teisių. Tokie didikai, kaip Radvilai, Sapiegos ir k t, tebelaikė save Lietuvos piliečiais, nors nemaža jų dvarų dalis jau buvo Lenkijos valstybės teritorijoje. Jei kurios tų didikų šeimos nuolat gyveno savo dvaruose, tai jų Lietu vos pilietybės reikalas buvo gana aiškus, nes jie vis tebegyveno žemėse, anksčiau priklausiusiose Lietuvai, nors taip pamažu atsi rado lenkiškos ir lietuviškos tų pačių didikų šeimų šakos. Tačiau buvo ir tokių Lietuvos didikų ir bajorų, kurie dalį savo žemių turė jo Lietuvoje, o kitą dalį Didžiojoje ar Mažojoje Lenkijoje, kurios niekada nepriklausė Lietuvai, todėl tuo pagrindu negalėjo savęs laikyti Lietuvos piliečiais, ypač jei jie nuolatos gyveno Lenkijoje. Niesieckio ir Bonieckio herbų knygose) tokių bajorų šeimų, kurios buvo išsiplėtusios kartu ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, yra apie 150. Tose pačiose herbų knygose minima apie 70 pavardžių bajorų šei mų, kurios ilgainiui iš Lenkijos įvairiais būdais persikraustė į Lie tuvą ir čia pastoviai apsigyveno.' Tai įvyko arba gana dažnų lietu vių ir lenkų didikų bei bajorų vedybų, arba giminyste remiantis
142
LIETUVA
palikimo paveldėjimo, arba privatinių žemių pirkimo, arba kuriuo noirs kitu keliu, pvz., neteisėtai iš karaliaus gavus kokią nors se niūniją Lietuvoje arba betarnaujant kuriam nors Lietuvos didikui ir iš jo gavus dovanų žeme ir kt. būdais. Karalius, nežiūrėdamas Lietuvos Statuto draudimo ir lietuvių priešinimosi bei protestų, kar tais vis dėlto apdovanodavo žeme Lietuvoje ne Lietuvos piliečius, ypač lenkus. Įvairiais būdais Lietuvoje apsigyvenę ir čia įsigiję že mių lenkų bajorai ilgainiui vis dėlto tapo Lietuvos piliečiais, netai kant jiems normalios svetimšaliams procedūros Lietuvos pilietybei įsigyti. Dažnai tos pačios šeimos nariai, turėdami žemių abiejose valstybėse, būdavo abiejų valstybių pareigūnais. Tokie buvo Ra dvilai, Sapiegos, Gosievskiai, Bžostovskiai, Tiškevičiai, Pacai, Kar piai ir kt. Tai irgi sudarė pagrindą būti dviejų valstybių piliečiais. Žinoma, visa tai prisidėjo prie Lietuvos lenkėjimo pagreitinimo, ta čiau politiškai net ir ateiviai lenkai bajorai ėmė laikyti save „lie tuviais", tai yra Lietuvos valstybės pilnateisiais piliečiais. Prievolės senovės Lietuvoje buvo įvairios ir žinomos įvairiais vardais. Jų pobūdis ir apimtis priklausė nuo asmenį luominės pa dėties ir istorijos laikotarpio. B a j o r ų prievolės didžiojo Lietuvos kunigaikščio atžvilgiu XIII ir XIV a. nebuvo nustatytos jokio įstatymo, bet rėmėsi pa pročiais ir tradicijomis. Jų pagrindinė ir svarbiausia buvo kari nė tarnyba, glaudžiai susieta su savo ar iš didžiojo Lietuvos ku nigaikščio gautos žemės valdymu. Karinė tarnyba buvo einama visuomet, kai tik didysis Lietuvos kunigaikštis pareikalaudavo. Kiekvienas bajoras turėjo ją eiti savo lėšomis, arkliais/ ginklais ir maistu. Priklausomai nuo savo ar savo valdomos žemės dydžio ba jorai privalėjo kartu atsivesti tam tikrą ginkluotų karių skaičių. Su bajorų karine prievole glaudžiai siejosi pilių bei valstybės sie nų sargybos prievolė. Bajorai pakaitomis ėjo sargybas pilyse ir su darė jų įgulas, kurios keitėsi kas mėnesį ar pagal reikalą kitokiais laikotarpiais. Karinė ir pilių įgulos bei sargybos prievolė buvo atliekama pačių bajorų. Greta jų kitos bajorų prievolės buvo pilių statymas ir taisymas, taip pat kelių ir tiltų tiesimo bei taisymo prie volė. Tų prievolių bajorai greičiausiai nėjo patys, bet jų žemių valstiečiai, kurie buvo siunčiami tų darbų atlikti. Greta valstybinio bei viešo pobūdžio prievolių bajorai dar tu rėjo dalyvauti įvairiuose didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų ūkio darbuose bei talkose patys arba pasiųsdami savo valstiečius. Čia priklausė didžiojo kunigaikščio dvarų šieno pjovimo ir kitokių dar bų prievolė. Be to, bajorai privalėjo savo dvaruose nakvydinti bei
TEISE IR TEISMAI
143
vaišinti pravažiuojantį didįjį Lietuvos kunigaikštį ir jo palydovus arba jo siunčiamus pasiuntinius,! taip pat duoti pašaro jų arkliams. Reikalui esant, jie turėjo duoti jiems ir pastotes, t. y. parūpinti ark lių ir vežimų. Bajorų prievolė buvo ir įvairių kontribucijų bei duo klių davimas didžiajam Lietuvos kunigaikščiui natūra, o įsigalėjus piniginiam ūkiui, taip pat ir pinigais. Dėl šaltinių stokos nei bajo rų prievolės, nei duoklių apimties bei dydžio tiksliai nustatyti nebe galima. Smulkesnieji bajorai dar turėjo eiti įvairias tarnybas bei pareigas didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Jie pagal tai buvo vadi nami šarvininkais, pasiuntiniais, raitininkais ir kt. Kylant bajorų politinei galiai, nuo XIV a. pabaigos jų prievolės buvo mažinamos ir naikinamos. 1387 m. privilegija bajorai buvo atleisti nuo įvairių darbų prievolės, išskyrus pilių statymą bei pi lių taisymą. Nuo pilių, kelių ir tiltų statymo bei taisymo prievolės bajorai nebuvo' atleisti nei 1413 m., nei 1447 m. privilegijomis. 1413 m. privilegija jų dar neatleido nuo kontribucijų (tr ib u ta ) , bet 1434 m. privilegija atleido bajorus ir jų valstiečius nuo javų duok lių didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. 1447 m. privilegija bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo piniginio mokesčio, vadinamo sidab rine, mokėjimo ir nuo šieno pjovimo bei kitokių darbų didžiojo ku nigaikščio dvaruose, 1447 m. privilegija taip pat atleido bajorus nuo pastočių davimo prievolės, bet jie nebuvo atleisti nuo prava žiuojančio didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir, jo palydovų nakvydinimo bei vaišinimo prievolės. XV a. privilegijos atleido bajorus nuo įvairių valstybinių prie volių, išskyrus pilių statymą bei taisymą ir tiltų bei kelių tiesimą ir taisymą; tai buvo atliekama bajorų valstiečių rankomis. Bajorai ne buvo atleisti ir nuo karinės prievolės, kuri ir toliau buvo atliekama savo lėšomis pačių ir atsivedant! ginkluotų karių bei tarnų pagal savo žemės didumą. Karinė prievolė buvo siejama su žemės val dymu, tačiau visuotinės karinės prievolės mūsų laikų samprata ta da nežinota. XV—XVIII a. bajorų karinė prievolė ribojosi visuoti niu šaukimu, arba mobilizacija, kuri buvo skelbiama tik esant la bai svarbiam reikalui. Nuo XVI a. pradžios bajorai labiau mėgo kraštą ginti samdomąja kariuomene, bet visuotinis šaukimas vis dėlto išliko. Neišnyko ir bajorų prievolė atvykti į patikrinimus ar ba karinius pasirodymus, kurie buvo šaukiami kartkartėmis bajorų kariniam pasiruošimui ir jų ginklams patikrinti. Bajorų prievolės kas kartą mažėjo, bet jų teisės augo, ypač tarpuvaldžių metu renkant naują valstybės valdovą. 1573 m. Henriko artikulai saugojo bajorus, neleisdami jiems uždėti jokių prievolių ar jiems nepageidaujamų naštų. Bajorai pamažu atsipalaidavo ir
144
LIETUVA
nuo mokesčių bei muitų mokėjimo. Rinkdami naują valdovą ba jorai paprastai jam keldavo būtiną sąlygą be pačių bajorų suti kimo neįvedinėti jokių mokesčių ar rinkliavų. 1588 m. Lietuvos Statutas atleido bajorus ir jų valdinius| ne tik nuo bet kurių mo kesčių ir rinkliavų valstybės naudai, bet ir nuo bet kurių darbų ir prievolių valstybei, net nuo pilių ir tiltų taisymo bei statymo. Žinoma, reikalui esant, XVII—XVIII a. bajorai seimuose nutarda vo apsidėti įvairiais vienkartiniais mokesčiais bei rinkliavomis, bet paprastai jie to vengė visomis priemonėmis, verčiau mokesčių ir kitokių prievolių naštas suversdami ant valstybės dvarų, miestie čių, žydų, totorių ir kt. D v a s i n i n k ų prievolės. Nuo pat krikščionybės įvedimo Lie tuvoje 1387 m. dvasininkai, taip pat ir bažnyčios žemės buvo atleis ti nuo prievolėj valstybei. Bajorai ne kartą stengėsi, kad ir dvasi ninkų žemėms būtų uždėta karinė prievolė bei mokesčiai, bet baž nytinės žemės liko laisvos nuo prievolės valstybei. Tačiau XV— XVIII a. dvasininkai buvo priversti mokėti vadinamas laisvos va lios dovanas ar mokesčius ( s u b s id iu m c h a r ita tiv u m ) , kurie būdavo seimų nutariami tam tikram reikalui bei ribotam laikui, bet nuo kitų prievolių dvasininkai liko laisvi, tik seimai, reikalui esant, už dėdavo vienkartines rinkliavas dvasininkų žemėms bei jų vals tiečiams. Laisvos valios mokestis, arba dovana, buvo paskiriama visam dvasininkų luomui, nustatant tam tikrą bendrą sumą, kurią bažnyčios administracija turėjo įmokėti įį valstybės iždą, valstybei nesikišant į tai, kaip ta suma bus paskirstyta tarp dvasininkų. M i e s t i e č i ų prievolės didesniuose miestuose, turinčiuose sa vivaldybės teisę, ribojosi seimų uždedamų padūmių, rinkliavų, muitų bei kitokių mokesčių mokėjimu. XVII—XVIII a. seimai miestiečiams ir pirkliams kartais uždėdavo specialias kontribucijas, dažniausiai karo reikalams. Žinoma, miestiečiai turėjo įvairių prievolių bei pareigų savo pačių savivaldybei. Privatinių miestelių gyventojai dar turėjo mokėti mokesčius iri eiti įvairias prievoles savo ponams, miestelio savininkams. V a l s t i e č i ų prievolės buvo labai įvairios ir sunkios. Bajorų dvarų valstiečiai jau XV a. privilegijomis buvo atleisti beveik nuo visų prievolių valstybei, išskyrus pilių, tiltų ir kelių statymą bei taisymą, vad. gvoltus, tačiau jų prievolės savo ponams nė kiek nelengvėjo. Jie turėjo įvairių prievolių savo ponams, susijusių su duoklių javais, šienu, linais, medum, paukščiais, mezliavų galvi jais, pyliavų bei kitokių natūrinių prievolių davimu ir padūmės, si dabrinės bei kitokių mokesčių mokėjimu, valdovo pareigūnų, ren
TEISE IR TEISMAI
145
kančių duokles, priėmimu ii kt. Jų prievolės siejosi su žemės ūkio bei kitokiais darbais ir patarnavimais bajorų bei dvasininkų dva ruose. Nuo XV a. vidurio įsigalėjus baudžiavoms, jie turėjo eiti lažus ir atlikti įvairias kitokias baudžiavines prievoles. Šiuo at žvilgiu daug geresnė padėtis buvo valstybės dvarų valstiečių. Jų prievolės buvo aiškiau nustatytos, ir tų dvarų tijūnai, vėliau se niūnai, negalėjo reikalauti iš valstiečių jokių papildomų prievolių, duoklių ar mokesčių, kurie nebūtų įrašyti į dvarų inventorius ar nustatyti kitu kuriuo teisėtu būdu. Nors bajorų valstiečiai pama žu buvo atleisti nuo valstybinių prievolių, valstybės dvarų vals tiečiai ir toliau turėjo vykti taisyti pilių, kelių ir tiltų bei duoti pastočių. Tačiau valstybės dvarų valstiečių baudžiavų ir lažų prie volės buvo lengvesnės negu privatinių dvarų. Valstiečiai specia listai, kaip bitininkai, kiaunininkai, bebrininkai, žuvininkai, arkli ninkai, taip pat įvairūs amatininkai duokles davė savo verslo pro duktais arba prievolę atlikdavo savo srities darbu.! Valstybiniuose dvaruose jau XVI a. vietoj duoklių buvo įvedami mokesčiai pi nigais. Buvo taip pat ir valstiečių činšininkų, už savo dirbamą že mę mokėjusių činšą. Valstiečių prievolės paprastai būdavo atliekamos nuo dūmo, ar ba valstiečio šeimos, bet 1557 m. įvedus valakų sistemą piniginiai mokesčiai buvo imami, lažai einami ir kitos baudžiavinės prievo lės atliekamos nuo valako, kaip ūkio vieneto. Nuo 20 valakų pri valėjo būti duodama po vieną valstietį į kariuomenę, o jo prievo lę turėjo atlikti kiti 19 valstiečių valakų. To buvo reikalaujama ir iš privatinių dvarų valstiečių. XV—XVI a. nuo 5 ligi 8 bajoro val domų valstiečių sodybų, vėliau] valakų, turėjo būti duodamas vie nas karys. Prie nepaprastų valstybės dvarų valstiečių prievolių tenka priskirti XVI—XVIII a. seimų uždedamas specialias rinklia vas bei kontribucijas. Valstybės dvarai taip pat privalėjo duoti donatyvas, kartais kvarta vadinamas,— mokesčius, skiriamus sam doma jai valstybės kariuomenei apmokėti. Valstybės dvarai dar turėjo žiemos metu priimti žiemoti kariuomenės dalinius bei juos išlaikyti; nuo to buvo atleisti bajorų dvarai. 1649 m. įvestas hi bernos mokestis! vietoj maisto ir pašaro, skiriamų kariuomenei žie moti valstybės dvaruose. Hibernos mokėjimo prievolė buvo pa skirta valstybės ir dvasininkų dvarams, bet bajorų dvarai buvo laisvi nuo jos. Ž y d ų prievolė senojoje Lietuvoje, ribojosi pagalvės mokes čiu ir seimų specialiai nutariamomis rinkliavomis bei kontribuci jomis, paskiriamomis žydų bendruomenės kahalams. Šiaip jokių kitų valstybinių prievolių žydai neturėjo.
146
LIETUVA
T o t o r i a i senojoje Lietuvoje turėjo eiti karinę prievolę ir mokėti totorių pagalvę. Privilegijos. Senovės Lietuvoje yra žinoma luomų, sričių bei p ri vatinių asmeninių privilegijų. Tarp luominių privilegijų ypač pa žymėtinos bajorų ir dvasininkų privilegijos, suteikusios jiems ypa tingų teisių bei' lengvatų, kurių neturėjo kiti luomai. Jei didžiojo Lietuvos kunigaikščio duota privilegija apėmė visą Lietuvos vals tybę, ji buvo vadinama krašto privilegija, jei tik vieną sritį, tai bu vo vadinama srities arba provincijos privilegija. Bendrosios ba jorų ir dvasininkų privilegijos buvo krašto privilegijos. Žemaičių, Smolensko ir kitų sričių privilegijos buvo provincijos privilegijos. Miestiečių privilegijos lietė tik savivaldybės teisę turinčius mies tus. Tokios privilegijos buvo duodamos kiekvienam miestui ats kirai, nors savo turiniu buvo panašios. Buvo ir privatinių privilegi jų, suteiktų atskiroms šeimoms ar net atskiriems asmenims. Kai ku rios tautinės mažumos, kaip žydai ir totoriai, turėjo savo privilegi jas. Jokių privilegijų neturėjo valstiečiai. B a j o r ų privilegijos senovės Lietuvoje buvo krašto privile gijos ir išskyrė Lietuvos bajorus politiniu, socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu iš kitų visuomenės luomų bei klasių. Pati pirmoji bajo rų privilegija buvo suteikta Jogailos 1387 m., kuri katalikų apei gomis apsikrikštijusiems bajorams davė įvairių teisių bei atleido nuo natūrinių prievolių didžiajam kunigaikščiui. Ta privilegija Lie tuvos bajorams katalikams leista laisvai' paveldėti, valdyti, parduo ti, įkeisti, dovanoti ar naudoti savo tėviškių žemes, pilis,; dvarus, kaimus bei namus. Ta pati privilegija patvirtino bajorų asmens lais vę ir jų teisę leisti už vyrų savo dukteris, dukterėčias bei kitus mo teriškus šeimos narius ar giminaites, taip pat leista laisvai tekėti naš lėms, laikantis katalikiškų papročių. Bajorų žmonoms suteikta tei sių į vyro turtą, nes našlėms buvo leista paveldėti savo mirusiųjų vyrų dvarus ir juose pasilikti tol, kol bus našlės. 1387 m. privilegi ja bajorai buvo atleisti nuo visokių darbų bei prievolių valstybei, išskyrus karinę tarnybą ir pilių statymą, bei taisymą. Be to, k a talikams buvo uždrausta tuoktis su stačiatikiais. Vytauto ir Jogailos suteikta 1413; m. privilegija vėl patvirtino Lietuvos katalikų bajorų asmens laisves ir jų turto laisvo valdymo teises, kuriomis jie jau iš seno naudojosi. 1413 m. privilegija leido bajorams paveldėti ir laisvai valdyti taip pat ir tas žemes bei dva rus, kuriuos didysis! kunigaikštis jiems buvo davęs amžinai, tačiau tokių didžiojo Lietuvos kunigaikščio duotų dvarų pardavimui, įkei timui ar dovanojimui reikėjo didžiojo Lietuvos kunigaikščio spe
TEISE IR TEISMAI
147
cialaus sutikimo. Iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio gautus amžinai valdyti dvarus leista paveldėti ir bajorų žmonoms bei dukterims. Ta čiau 1413 m. privilągija neatleido bajorų nuo karinės prievolės bei darbų statant naujas pilis ir taisant senąsias, taip pat jų neatleido nuoj tiltų ir kelių tiesimo bei taisymo prievolių. Toje privilegijoje buvo palikta ir bajorų prievolė mokėti mokesčius ( tr ib u ta d a r e ). 1413 m. privilegija, Lenkijos pavyzdžiu įvedusi Lietuvoje vaivadų ir pilininkų vietas, garantavo, kad jie bus duodami tik Lietuvos bajorams katalikams. Ta privilegija buvo numatyta ir bendrųjų Lietuvos ir Lenkijos suvažiavimų šaukimas bei 47-ioms Lietuvos bajorų šeimoms suteikti lenkiškieji herbai. Lietuvos bajorai jau ir anksčiau dalyvavo valstybės gyvenime, o 1413 m. privilegija tepatvirtino jau seniau bajorų įsigytas politines teises ir jas kiek praplėtė, pradėdama Lietuvos ir Lenkijos administracijų suvieno dinimą. 1434 m. privilegija, duota Žygimanto Kęstutaičio, praplėtė Lie tuvos bajorų teises, drausdama suiminėti bajorus be teismo spren dimo ( n e m in e m c a p tiv a b im u s n is i ju r e v i d u m ) . Ankstyvesnės pri vilegijos buvo duotos tik bajorams katalikams, o 1434 m. privile gija sulygino Lietuvos stačiatikiui bajorų teises su katalikų bajorų teisėmis. Stačiatikiai bajorai tik negalėjo užimti aukštųjų valsty bės vietų. 1434 m. privilegija atleido Lietuvos bajorų valstiečius nuo duoklių davimo ir kitų natūrinių prievolių didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. 1447 m. Kazimiero privilegija, duota Lietuvos bajorams, dvasi ninkams ir miestiečiams, dar labiau praplėtė išimtines bajorų tei ses. Ji uždraudė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui dalyti Lietuvoje žemes ar vietas kuriems nors svetimšaliams. Valstybės vietos ir žemės turėjo būti duodamos tik Lietuvos gyventojams. Didysis Lie tuvos kunigaikštis pažadėjo nebausti bajorų be teismo sprendimo ir teismuose laikytis asmeninės atsakomybės principo, pagal kurį kiekvienas turėjo atsakyti už savo nusikaltimą pats, išskyrus vals tybės išdavimą, už kurį buvo atsakinga visa nusikaltusiojo šeima. 1447 m. privilegija didysis Lietuvos kunigaikštis įsipareigojo ne siuntinėti į bajorų dvarus jokių savo teismo vykdytojų ir atleido bajorų valstiečius nuo visų pareigų bei prievolių valstybei, palik damas juos bajorų valdžioje. 1447 m. privilegija bajorų valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių bei mezliavų davimo valstybei, nuo pa reigos pjauti šieną bei dirbti kitus darbus didžiojo Lietuvos kuni gaikščio dvaruose, nuo visokių duoklių ir nuo piniginio mokesčio, vadinamo sidabrine, mokėjimo valstybei, nuo pastočių davimo, ak menų, rąstų bei kitokios statybos medžiagos tiekimo ir vežimo pi
148
LIETUVA
lims statyti bei taisyti, taip pat nuo malkų vežimo plytoms arba kalkėms degti. Tačiau bajorų valstiečiai nebuvo atleisti nuo tiltų bei kelių statymo ir taisymo prievolės, nuo didžiojo Lietuvos ku nigaikščio ar jo palydovų bei pasiuntinių vaišinimo prievolės ir nuo pilių statymo bei taisymo darbų. 1447 m. privilegija, padė dama pagrindą baudžiavų įsigalėjimui bajorų dvaruose, uždraudė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui priimti pabėgusius bajorų vals tiečius, tuo būdu juos pririšdama prie jų ponų žemės. Taip pat ir bajorai buvo įpareigoti nepriiminėti iš valstybės dvarų pabėgusių valstiečių. Valstiečiai buvo atiduoti ir savo ponų teisminėn jurisdik cijom Didžiojo Lietuvos kunigaikščio pareigūnai galėjo kištis tik bajorui atsisakius savo valstiečius teisti, bet ir šiuo atveju pabau dos turėjo eiti valstiečio bajorui, bet ne didžiajam Lietuvos kuni gaikščiui. Taip 1447 m. privilegija valstiečiai buvo atiduoti dides nėn bajorų priklausomybėn, o jų prievolės bajorų naudai pasunkė jo, nors jie ir buvo atleisti nuo valstybinių prievolių. 1447 m. pri vilegija bajorams dar buvo leista laisvai važinėti į užsienius. 1457 m. privilegija Kazimieras antrą kartą patvirtino visas teises, duotas jau 1447 m. privilegija. 1492 m. privilegija, duota Aleksandro, padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų, ypač didikų, galybei. Šia privilegija didysis Lie tuvos kunigaikštis patvirtino' Ponų Tarybos teises ir kompetenci ją, pažadėjo tartis su Taryba siųsdamas į užsienį pasiuntinius. Be to, jis pažadėjo nedaryti jokių išlaidų bei nedalyti valstybinių tar nybų nepasitaręs su Taryba. Jis taip pat pažadėjo nebausti tų Ta rybos narių, kurių nuomonė ar patarimai jam būtų nepalankūs. Nuo 1492 m. privilegijos didysis Lietuvos kunigaikštis buvo įparei gotas neskelbti karo, nevesti derybų su svetimomis valstybėmis, neleisti naujų įstatymų, nedalyti aukštųjų valstybės vietų ir nenau doti valstybės lėšų be Ponų Tarybos pritarimo; tai formaliai susiau rino didžiojo Lietuvos kunigaikščio teises aukštosios bajorijos, arba didikų, naudai. 1506 m. privilegija, duota Žygimanto Senojo, dar! kartą patvir tino ir sunormino Ponų Tarybos teises dalyvauti Lietuvos valsty bės valdyme. Ta proga! dar kartą buvo patvirtintos visos Didžio sios Lietuvos Kunigaikštijos teisės ir laisvės. Taip bajorų privilegijos didino jų teises trejopa linkme: buvo nustatomos bajorų teisės į jų žemes, garantuojama bajorų asmens laisvė ir plečiamos jų politinės teisės. Visos privilegijomis įsigytos bajorųį teisės buvo įtrauktos į 1529 m. Lietuvos! Statutą. Taip pat ir vėliau bajorų privilegijos buvo plečiamos. 1551 m. privilegija Žy gimantas Augustas visiškai sulygino stačiatikių bajorus su katali
TEISĖ IR TEISMAI
149
kais. 1564—1566 m. įvykdžius Lietuvos administracijos bei teismų reformas, kuriomis buvo įsteigti bajorų luominiai teismai ir seime liai, 1566 m. buvo perredaguotas Lietuvos Statutas, neužmirštant įt raukti visų bajorų teisių. Dar labiau jų laisvės buvo išplėstos 1572— 1573 m. ir kitų tarpuvaldžių metu Henriko artikulų ir p a c t a c o n v e n ta . Plačiausiai bajorų privilegijomis įgytos asmens, turto, socia linės ir politinės teisės ir laisvės buvo suformuluotos III Lietuvos Statuto laidoje 1588 m. ir išliko ligi valstybės žlugimo XVIII a. pa baigoje, vis dar kiek papildomos įvairiomis XVII—XVIII a. Lie tuvos ir Lenkijos bendrųjų seimų konstitucijomis. D v a s i n i n k ų privilegijos Lietuvoje atsirado kartu su kata likybės plitimu. Įvedant krikščionybę, Vakarų Europos pavyzdžiu Lietuvoje buvo suteikta specialių privilegijų bažnyčiai ir dvasinin kams. Jau 1253 m. Mindaugas, rūpindamasis Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu, pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui gy venamąją vietą paskyrė Žemaičiuose, dovanodamas jam pusę Ra seinių, Ariogalos, Betygalos, Laukuvos ir kt. sričių. Tačiauį žemai čiams priešinantis vyskupui Kristijonui nesisekė, ir 1259 m. jis visai išsikraustė iš Lietuvos, o jo vyskupija išnyko. Mindaugas buvo pa skyręs žemių pietinėje Lietuvoje, jotvingių srityse, ir antrajai Lie tuvos vyskupijai, kurios vyskupu buvo įšventintas Vitas, bet ir šij vyskupija greit išnyko, pačiam Vitui greičiausiai į ją nė neat vykus. Savo laiškuose popiežiui ir Hanzos sąjungos miestams Gedimi nas kvietė į Lietuvą atvykti vienuolius ir kunigus, žadėdamas jiems duoti privilegijų ir pabrėždamas, jog jau tada Vilniuje buvo pran ciškonų ir dominikonų, turinčių savo bažnyčių ir laisvai skelbian čių krikščionybę. Lietuvai galutinai apsikrikštijus, 1387 m. Jogaila įkūrė Vilniaus vyskupiją, pastatė Vilniaus katedrą ir parapines baž nyčias Ukmergėje, Maišiagaloje, Nemenčinėje, Medininkuose, Krė voje, Obalčiuose ir Ainoje. Vyskupas ir bažnyčios buvo aprūpinti dvarais. Katalikų bažnyčiai Lietuvojej Jogaila davė 1387 m. privi legiją, kuri bažnyčiai ir dvasininkams suteikė tokias pat teises ir imunitetą, kokias Katalikų bažnyčia turėjo Lenkijoje ir kituose kraštuose. Bažnyčios žemės buvo atleistos nuo visų mokesčių bei prievolių valstybei. Visas jų pelnas turėjo eiti bažnyčioms ir dva sininkams. Pagal bažnyčioms ir dvasininkams suteiktą imunitetą, dvasininkai buvo atleisti nuo karinės prievolės ir valstybės teismų bei pavesti bažnytinių teismų jurisdikcijai. Katalikų bažnyčiai suteiktos teisės ir laisvės vėl buvo patvirtin tos 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegija. 1417 m. Vytauto buvo įkurta ir Žemaičių vyskupija Varniuose, tuo metu vadinamuose Me
150
LIETUVA
dininkais. Žemaičių vyskupija ir jos parapinės bažnyčios Vytauto buvo apdovanotos įvairiomis žemėmis ir dvarais. Kadangi dvasininkų bei bažnyčios privilegijomis jų žemės buvo atleistos nuo prievolių bei mokesčių valstybei, taip pat nuo kari nės prievolės, vėliau bajorai! ne kartą reikalavo, kad karinė prie volė būtų einama ir mokesčiai mokami ne tik už bajorų, bet ir už dvasininkų žemes. Nors dvasininkams ir pavyko išlaikyti savo imu nitetą ir apsiginti nuo karinės prievolės, bet jie vis dėlto turėjo duoti pinigines „laisvos valios aukas" ( s u b s id iu m c h a iita tiv u m ) , nors šie dvasininkų mokesčiai nebuvo nuolatiniai, bet kiekvieną kartą atskirai seimo nutariami. Steigiant naujas bažnyčias bei vie nuolynus, jiems taip pat buvo suteikiamos privilegijos. Kadangi švietimo įstaigos buvo bažnyčios globojamos, mokyklos irgi naudo josi dvasininkų privilegija. Jau nuo 1570 m. Vilniuje veikusi jė zuitų kolegija Stepono Batoro 1579 m. privilegija buvo išplėsta į akademiją. Reformacijai paplitus Lietuvoje, dvasininkų bei bažny čios privilegijos ir imunitetas buvo taikomi ir nėkatalikų bažny čioms bei kitų tikybų dvasininkams. M i e s t i e č i ų privilegijos glaudžiai siejosi su Lietuvos miestų savivaldybės teise, vadinama magdeburgija, arba Magdeburgo tei se. Ja remdamiesi, miestiečiai turėjo teisę rinkti savo burmistrą, savo miesto tarybą ir kitus miesto valdžios bei teismo organų pa reigūnus. Jie turėjo savo pačių teismą, savo įstatymus bei mokes čius ir buvo atleisti nuo visų kitų prievolių bei mokesčių, išskyrus didžiojo Lietuvos kunigaikščio miestiečių karinę prievolę ir mokes čius pačiam didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, kuris pats arba vė liau seimas uždėdavo tam tikrą sumą visam miestui pagal jo didumą ir turtingumą. Patys miestiečiai savo tarpe nustatydavo, kiek kam tų mokesčių mokėti. Naudodamiesi savo laisvėmis, miestiečiai, ypač pirkliai ir amatininkai, turėjo savo profesines organizacijas — ce chus, kurių nariai turėjo monopolinę teisę verstis savo verslu. Mies tiečių privilegijos varžė vaivadų bei pilininkų (seniūnų) galią mies tuose. Ryšiui tarp miesto ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio palaikyti, didysis kunigaikštis skyrė miesto vaitą, kaip savo vietininką. Žino ma, miestiečių privilegijos galiojo tik tuose miestuose, kuriems buvo suteikta Magdeburgo! savivaldybės teisė. Kitų didžiojo Lietu vos kunigaikščio arba privatinių miestų gyventojai buvo miesto savininko pavaldiniai. Magdeburgijų privilegijos buvo suteiktos Vilniui 1387 m., Lie tuvos Brastai 1390 m., Gardinui 1391 m., Kaunui 1408 m., vėliau Trakams ir kitiems žymesniems Lietuvos miestams. 1432 m. Žygi mantas Kęstutaitis praplėtė Vilniaus miesto privilegiją, Magdebur
TEISE IR TEISMAI
151
go teises suteikdamas iri stačiatikiams miestiečiams. 1498 m. Alek sandras davė privilegiją Polocko miestui Vilniaus privilegijos pa vyzdžiu. Miestiečių privilegijos bei teisės, skirtingos nuo kitų Lie tuvos gyventojų, buvo įtrauktos ir į Lietuvos 1529, 1566 bei 1588 m. Statutus. Ž e m a i č i ų privilegija buvo viena pačių svarbiausių sritinių, arba provincijos, privilegijų. Jau Vytautas 1413 m. buvo davęs Žemaičiams privilegiją, kuria jiems buvo leista turėti savo seniūną bei savivaldybę. Pagrindinė Žemaičių privilegija buvo duota Ka zimiero 1441 m. Ji suteikė jiems autonomiją Lietuvos valstybės ri bose. Žemaičių kraštas gavo oficialų Žemaičių kunigaikštijos var dą, o žemaičiams buvo leista rinktis savo seniūną ir j oi pavaduoto jus tijūnus, arba tėvūnus, kuriuos didysis Lietuvos kunigaikštis turėjo patvirtinti. Be to, Kazimieras pažadėjo nebekurti Žemaičiuo se didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų. 1441 m. Kazimiero privi legija patvirtino visas Žemaičių teises ir laisves, kurias jieį turėjo dar Vytauto laikais, taip pat patvirtino Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos dovanojimus žemaičių bajorams ir pažadėjo ne siuntinėti savo teismo pareigūnų į Žemaičius. Vėlesniais laikais sritinė Žemaičių privilegija buvo patvirtinta ir kiek praplėsta Aleksandro 1492 m., vėl patvirtinta Žygimanto Se nojo 1507 m., vėliau Žygimanto Augusto, Henriko Valua 1574 m., vėliau Zigmanto Vazos ir Vladislovo Vazos 1643 m. Vladislovas Vaza savo 1643 m. privilegija detaliau nustatė Žemaičių seniūno rinkimo tvarką bei tuo reikalu Žemaičių seimelio šaukimo pro cedūrą ir eigą. Žemaičių sritinė privilegija išliko galioti iki pat valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje. Net ir po to Žemaičių kuni gaikštijos vardas tebebuvo vartojamas oficialiai pilname Rusijos carų titule. K i t o s s r i t i n ė s privilegijos Kazimiero buvo duotos Smo lenskui, Polockui ir1Vitebskui 1441 m., patvirtinant tų sričių teises beį laisves ir garantuojant toms sritims tam tikrą savarankiškumo laipsnį, iš dalies Žemaičių privilegijos pavyzdžiu. Dar XVH a. polockiečiai ir vitebsfciečiai, remdamiesi savo senomis privilegijomis, tebeturėjo teisę rinktis savo vaivadą, kurį didysis Lietuvos kuni gaikštis turėjo patvirtinti taip pat, kaip ir Žemaičių išsirenkamą seniūną. Taigi ne tik Žemaičių seniūnas,i bet ir Polocko bei Vitebs ko vaivados savo teisėmis skyrėsi iš kitų vaivadų, nes kiti Lietuvos vaivados buvo didžiojo! Lietuvos kunigaikščio tiesiog skiriami, bet Žemaičiai išsirinkdavo patys savo seniūną, o polockiečiai ir vitebskiečiai — savo vaivadas, kurie po to buvo patvirtinami Lietuvos didžiojo kunigaikščio.
152
LIETUVA
Ž y d ų privilegija atsirado nuo pat žydų įsikūrimo Lietuvoje. Jie sudarė nelyginant atskirą visuomenės sluoksnį, turintį savo sa vivaldybes, teismus ir išskirtines teises, garantuotas žydų savival dybėms, vadinamoms kahalais. Pirmąsias privilegijas žydams Lie tuvoje suteikė Vytautas 1388 m., duodamas jas Lietuvos Brastos ir Gardino žydams. Šiomis privilegijomis žydams buvo leidžiama lais vai išpažinti savo tikėjimą, buvo ¡garantuojama jų ¡gyvybei bei tur tui įstatymų globa! ir suteikiama jiems bendruomenės savivaldybės teisės. Už žydo nužudymą buvo nustatytos tokios pat bausmės, kaip už bajoro nužudymą. Vytauto laikais žydų bendruomenių atsirado dar Trakuose, po to Vilniuje ir vėliau kituose Lietuvos miestuose. Žydų privilegijos buvo įvairių vėlesnių Lietuvos didžiųjų kunigaikš čių iš naujo patvirtinamos, jas suteikiant taip pat ir naujai įsikūrusiems žydų kahalams. Remiantis tomis žydų privilegijomis, val stybės valdžios ir miestų savivaldybės organai nesikišo į žydų ka balų vidinę santvarką, turinčią ne tik savo pačių administraciją, bet ir savo teismus, vėliau net ir seimus. Žydų privilegija atleido žydus nuo visų prievolių valstybei, išskyrus žydų pagalvės mokes čio mokėjimą. Žydų pagalvė paprastai būdavo skiriama visai žydų bendruomenei tam tikra suma, kuri žydų savivaldybės buvo išda lijama savo kahalo nariams ir iš jų surenkama bei už visą ben druomenę įnešama į valstybės iždą. Aleksandro laikais žydai nustojo visų savo privilegijų Lietuvo je. 1495 m. jie buvo Aleksandro išvaryti iš Lietuvos ir, jų turtas konfiskuotas, nebent jie pasikrikštytų, bet 1503 m. žydams vėl buvo leista grįžti į Lietuvą ir čia apsigyventi. Tada jiems buvo sugrąžin tos ir jų privilegijos. Žydų bendruomenių ypač padaugėjo Žygimanto Senojo laikais. Lietuvos Statutas 1529 m. išplėtė visiems Lietuvos žydams dar Vytauto duotas privilegijas. Skirtingos nuo kitų Lietu vos gyventojų žydų teisės buvo įtrauktos ir į vėlesnes Lietuvos Statuto laidas 1566 ir 1588 m. XVI—XVIII a. žydų bendruomenėms protarpiais’buvo skiriamos specialios kontribucijos, dažniausiai ka riuomenės samdymui bei kitiems krašto gynimo reikalams. Tos kont ribucijos buvo nutariamos bendruose Lietuvos ir Lenkijos valstybės seimuose. XVII a. atsirado ir atskiri žydų seimai bendriesiems visos Lietuvos žydų reikalams aptarti. T o t o r i a i Lietuvoje irgi sudarė savo teisėmis skirtingą vi suomenės sluoksnį. Jie neturėjo tokių plačių teisių bei privilegijų kaip žydai, bet jų padėtis buvo daug) geresnė negu valstiečių. To toriai buvo atleisti nuo įvairių prievolių valstybei, bet privalėjo eiti karinę prievolę ir mokėti totorių pagalvę, skiriamą didžiojo Lietuvos kunigaikščio, vėliau seimo nutariamą.
TEISĖ IR TEISMAI
153
P r i v a t i n ė s privilegijos nuo seniausių laikų buvo suteikia mos didžiojo Lietuvos kunigaikščio atskiroms Lietuvos bajorų ir didikų šeimoms bei pavieniams asmenims. Tos privilegijos dažniau siai buvo susiję su valstybės žemių ir, jose gyvenančių valstiečių atidavimu kuriam kunigaikščiui, didikui ar bajorui ligi didžiojo Lietuvos kunigaikščio valios, ligi didiko ar bajoro gyvos galvos arba net ir amžiniems laikams. Jose buvo aiškiai nusakomos bajorų prievolės valstybei iš gautų dvarų arba jie buvo atleidžiami nuo bet kurių prievolių didžiojo Lietuvos kunigaikščio valia. XVI—• XVIII a. asmeninės privilegijos atleisdavo jose paminėtus bajorus ir jų dvarus nuo seimų skiriamų mokesčių, dažniausiai atsižvelgiant į tų žemių nukentėjimą1karo metu arba į bajoro nuopelnus valsty bei. Privatinės privilegijos galėdavo suteikti ir įvairių kitokių išim tinių teisių arba lengvatų. Prie šios privilegijų grupės galima pri skirti ir nobilitacijos bei indigenato suteikimą. M. Krasauskaitė, Die litauischen Adelsprivilegien..., 1927; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 1914; K. Avižonis, Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels..., 1932; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Reliaksacija (lot. r e la x a tio — „susilpnėjimas, palengvėjimas") XVI—XVIII a. Lietuvos valstybės teismų praktikoje — galutinis by los numarinimas bei teismo sprendimo vykdymo panaikinimas. Reliaksacijos būdavo išduodamos paties didžiojo Lietuvos kunigaikš čio, kuriam Lietuvos Statutas suteikė galią panaikinti net infami jas beį banicijas, atidėti jų vykdymą arba bausmę visai dovanoti. To kių reliaksacijų XVII ¡a. ypačį daug aptinkama Lietuvos Metrikoje tarp kitų dokumentų. J. Volfas (J. Wolff), pagal Lietuvos Metrikos dokumentus parašęs Lietuvos didikų Pacų šeimos monografiją, pa stebi, jog XVI a. svarbiausias Lietuvos Metrikos bruožas buvo įvai rios privilegijos, o XVII a. labai didelę Lietuvos Metrikos dokumen tų dalį sudaro banicijos (bajoro baudimas ištrėmimu), kontumacijos (bylų sprendimai atsakovui ar ieškovui į teismą nestojus tais atve jais, kai negresia mirties bausmė), po jų paprastai ėjusios suble va eijos (bausmės vykdymo atidėjimas), po kurių labai dažnai ėjo ir reliaksacija, t. y. galutinis bylos nutraukimas ir bausmės dova nojimas. Taip pat ir infamija (garbės atėmimu) baustiems bajorams kartais būdavo grąžinama garbė ir teisės reliaksacijos keliu. Nuo Vladislovo Vazos laikų beveik kiekvieno seimo konstitucijose ran dame įstatymų, vadinamų r e s t i t u t i o h o n o r is , kuriais įvairiems as
LIETUVA
154
menims, kartais net keliems iš karto, panaikinama infami jos baus mė, seimui sutinkant, dažniausiai už jų nuopelnus karuose. J. Wolif, Pacowie, 1885.
Sublevacija (lot. s u b le v a tio ) — tai XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos teisės praktikoje banicijos — bausmės vykdymo atidėji mas, Lietuvoje gaunamas iš didžiojoj Lietuvos kunigaikščio, Lenki joje — iš Lenkijos karaliaus raštinės. Banicija nubaustas asmuo bu vo laikomas iš visuomenės išmestu, beteisiu žmogumi,; kuris turįs būti ištremtas iš valstybės, įstatymų neglobojamas ir pats negalįs atlikti jokio teisės akto.| Banicijos bausmė daugiausia buvo taiko ma, kai bajoras atsisakydavo paklusti teismo organams. Įstatymai įsakmiai draudė gyventojams slėpti pas save banitas, su jais bend rauti ir jiems padėti. Tačiau jei banicija nubaustas bajoras pareikš tų norįs stoti į teismą ir ten pasiteisinti, Lietuvos Statutas leido di džiojo kunigaikščio raštinei išduoti sublevaciją arba gleitą (lot. s a l v u s c o n d u c tu s , lenk. g l e y t iš vok. G e l e i t b i i e i ) , laikinai atidedantį banicijos! bausmės vykdymą, grąžinantį bajorui visas teises ir lei džiantį jam laisvai važinėti krašte. Gavęs sublevaciją, banita nebe galėjo būti kieno nors sužeistas ar užmuštas be bausmės, jis vėl galėjo teisme ginti savo bylą. Šitokią sublevaciją bajoras galėjo gauti} net tris kartus. Tačiau tos sublevacijos galiojo tik vienerius metus ir šešias savaites, po to jau nebegalėjo būti duodamos. Jei banita per tą laiką sublevacija nepasinaudotų, t. y J nestotų į teis mą, tai jis turėjo būti skelbiamas amžinuoju banita, nustoti savo dvarų ir būti ištremtas iš valstybės. Amžinuosius banitas įstatymas leido be bausmės nužudyti. Besislapstą amžinieji banitos turėjo būti valdžios organų gaudomi ir žudomi. Amžinąja banicija buvo bau džiamas) ir toks bajoras, kuris turėdamas sublevaciją ką nors su žeistų ar užmuštų. Sublevacija, taip pat vadinama subliacija, leng viau buvo duodama mažiau nusikaltusiems, bet ją dažnai gaudavo ir kriminaliniai' nusikaltėliai. Žymesnieji didikai ir bajorai ne kar tą ir visai išvengdavo bausmės. XVII a. Lietuvos Metrikos knygose dažnai randame,, kad po sublevacijos didikai ne kartą gaudavo ir reliaksaciją, t. y. visišką bylos nutraukimą. Sublevacijos paprastai buvo gaunamos didžiojo Lietuvos kunigaikščio kanceliarijoje, bet vėliau ir bendrieji lietuvių-lenkų seimai ėmė jas duoti. I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
TEISE IR TEISMAI
155
Teisių korektūra įstatymų leidimo praktikoje — pastangos pa keisti bei pataisyti įstatymus ir juos suderinti su naujais gyvenimo reikalavimais. S e n o v ė s L e n k i j o j e pats pirmasis įstatymų rinkinys buvo Kazimiero Didžiojo 1347 m. Piotrkovo 1 ir Vislicos statutai, po jų ėjo 1374 m. Košicų, 1422 m. Červinsko, 1430 m. Jedlino, 1433 m. Krokuvos Jogailos privilegijos. Kazimieras Jogailaitis paskelbė 1454 m. Nesavos statutus, Jonas Albrechtas 1493 ir 1496 m. Piotr kovo seimo nutarimus. Aleksandro Jogailaičio laikais buvo pa skelbti 1504 m. Piotrkovo seimo nutarimai ir 1505 m. Radomo pri vilegija. Visi tie Lenkijos teisės paminklai, dažnai vadinami statu tais, nebuvo tikri kodifikuoti įstatymų rinkiniai, bet dažniausiai tik įvairaus pobūdžio bei turinio atskirų seimų nutarimai ar karaliaus duotos privilegijos. Tada kiekvieno suvažiavimo ar seimo nutari mai, karaliaus'priimti, buvo vadinami statutais, vėliau konstitucijo mis. Bajorai, jų privilegijoms ir teisėms augant, pasigedo sisteminio įstatymų rinkinio, taip pat reikalavo atitaisyti nukrypimus nuo jiems duotų privilegijų ar suderinti įstatymus su naujais gyvenimo rei kalavimais. Aleksandras Jogailaitis buvo pavedęs Jonui Laskiui surinkti! visus Lenkijoje galiojančius įstatymus. J. Laskio Lenkijos karalijos teisių rinkinys buvo karaliaus ir 1505 m. Radomo seimo patvirtintas, 1507 m. atspausdintas, istorijoje žinomas Laskio sta tuto vardu. Bet gyvenimas vėl žengė pirmyn ir šlėkta vėl reikala vo naujos teisių korektūros. Seimuose buvo skiriamos specialios teisių korektūros komisijos, bet nedaug ką jos tepadarė. Teisių ko rektūros klausimas Lenkijoje ypač buvo keliamas Žygimanto Se nojo ir Žygimanto Augusto laikais. Greta seimų skirtų teisių korek tūros komisijų darbo dar buvo bandoma sudaryti įstatymų rinki nius privačia iniciatyva. Taip 1532 m. buvo paruošta Tašyckio (Taszyoki) teisių korektūra. Tašyckis buvo vienas iš 6 asmenų, tam rei kalui paskirtų, bet jo teisių korektūra nebuvo patvirtinta.! Buvo ir vėliau paruošta įvairių projektų, pvz., Žygimanto Augusto laikais Jokūbo Pšyluskio (Przyluski), 1585 m. Jono Herburto privačiai su darytas ir atspausdintas neoficialus teisynas, 1600 m. Janušovskio (Januszowski), 1780 m. kanclerio A. Zamoiskio, bet nė| vienas iš tų rinkinių nepasidarė oficialus Lenkijos įstatymų rinkinys. Senovės Lenkija savo sisteminio įstatymų kodekso nesulaukė ligi pat valsty bės žlugimo. 1 Buvo ,,Petrakavo".
156
LIETUVA
S e n o v ė s L i e t u v o j e pirmasis įstatymų rinkinys buvo ži nomas 1468 m. Kazimiero teisyno vardu, kuris buvo peržiūrėtas 1492 m. Toliau ėjo 1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutai. Net ir po 1569 m. Liublino1 unijos turėdami skirtingą nuo lenkų savo teisę, Lietuvos bajorai jautėsi tik patys esą kompetentingi ją papil dyti ar pakeisti. Gyvenimui žengianti pirmyn pamažu kilo reikalas Lietuvos Statutą papildyti ar pakeisti. Bajorai tai kėlė jau 1594 m. seimeliuose. Lietuvos Statuto papildymui bei pakeitimui seimuose buvo sudaromos tam tikros Lietuvos teisių korektūros komisijos. 1609 m. seime buvo paskirta Lietuvos teisių korektūros komisija, susidedanti iš 4, Lietuvos senatorių ir 4 seimo narių. Ši komisija sa vo darbo neatliko, nes 1611 m. seimas vėl atgaivino Lietuvos teisių korektūros komisiją, paruošusią Lietuvos Statuto pakeitimų ir pa pildymų projektą, kurį 1613 m. seimas išsiuntinėjo Lietuvos sei meliams apsvarstyti, bet šie projektui nepritarė, ir teisių korektūra nedavė vaisių., Tik 1633 m. seime vėl buvo paskirta nauja didelė Lietuvos teisių korektūros komisija, kuri posėdžiavo Vilniuje, bet ir jai teisių korektūros darbas nepavyko. 1635 m. seime dar, kartą buvo sudaryta Lietuvos teisių korektūros komisija, kurios projektą turėjo peržiūrėtil atskiras lietuvių seimas Vilniuje 1636 m., pačiam didžiajam Lietuvos kunigaikščiui dalyvaujant, bet ir iš tos teisių korektūros nieko neišėjo. Tai buvo paskutinis Lietuvos teisių ko rektūros bandymas XVII a. Vėliau seimeliai dar daug kartų kėlė teisių korektūros klausimą (1670, 1735, 1776 m.), bet nesėkmingai. Leidžiant naujas Lietuvos Statuto laidas bei jų lenkiškus vertimus, paprastai laidos gale prie Statuto buvo pridedamos tos seimų konstitucijos, atrinktos iš ,,Volumina Legum", kurios buvo susijusios su Lietuva, bet jokio siste minio kodekso nebuvo sudaryta. 1776 m. seimas buvo nutaręs ruo šti Lietuvai ir Lenkijai bendrą statutą ir pavedęs tai atlikti Lenki jos kancleriui A. Zamoiskiui, bet praktiškai iš to nieko neišėjo. 1791 m. seime vėl buvo sudarytos atskiros komisijos abiejų valsty bių atskiriems statutams paruošti, bet tos komisijos savo darbo ne baigė ligi pat Lietuvos-Lenkijos Respublikos žlugimo. Teisių korek tūra, kaip ir daugelis kitų projektų ir naudingų sumanymų, užkliū davo seimų diskusijose ir neįstengdavo jų nugalėti, bajorams kietai laikantis savo nusistatymo n ih il n o v i (nieko nauja). J. J. L a p p o , Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, 1932; A . Š a p o k a , Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, jų valstybinių santykių bruožai, 1938; K . A v iž o n is ., Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; S t. K u t i z e b a , Historja ustroju Polski..., t. 1: Korona, 7 leid., 1931; S.L. P ta š ic k ij, K istoriji litovskogo' prava posle tretjego statutą (2urnal Ministerstva Narodnogo
TEISE IR TEISMAI
157
Prosveščenija, nr. 10, 1893); Si. P ta s z y c k i , Nieco o Trzecim Statucie Litewskim, 1 normach prawnych po nim na Litwie (Księga Pamiątkowa ku czci Oswalda Balzerà, t. 2, 1925); Z. G lo g e r , Encyklopedia staropolska illustrowana, t. 1—2, 2 leid., 1958.
Tiltų taisymo prievolė buvo žinoma jau XIV a.f nusistovėjusi papročių bei tradicijų keliu. Ta prievolė dalyvauti statant ir taisant tiltus bei kelius iš pradžių buvo taikoma ir bajorams. Jų dvarai nebuvo atleisti nuo jos nei 1413, nei 1447 m. privilegijomis. Ši prie volė greičiausiai buvo atliekama ne pačių bajorų, bet jų dvarų valstiečių, siunčiamų tam darbui atlikti. Nors XV a. privilegijos, ypač 1447 m. Kazimiero, atleido' bajorų valstiečius nuo visokių darbų, prievolių bei mokesčių valstybės naudai, vis dėlto ji įsak miai pabrėžė, jog jie nebuvo atleisti nuo tiltų bei kelių statymo ir taisymo^ prievolės. Valstybės dvarų valstiečiai taip pat privalėjo vykti tiltų ir kelių taisyti. Tiltų taisymo prievolė buvo žinoma ir kitose valstybėse. Kai kada vietoj jos buvo galima mokėti ir pini gais. Universalas XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos Respublikos valstybinio gyvenimo praktikoje buvo specialus didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus raštas, nelyginant aplinkraštis. Universalo vardas kilo nuo tų aplinkraščių įžangos lotyniško pirmo jo žodžio: ,,Universis et singulis, praesentibus et futuris..." Univer salai buvo pasirašomi paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba Lenkijos karaliaus ir antspauduojami valstybės kanclerio arba vi cekanclerio. Lenkijai skiriami universalai buvo antspauduojami Len kijos, Lietuvai — Lietuvos kanclerio. Didžiojo Lietuvos kunigaikš čio universalai Lietuvoje negaliojo, jeigu jie nebuvo antspauduoti Lietuvos kanclerio arba vicekanclerio. Didysis Lietuvos kunigaikš tis bei Lenkijos karalius, pasitaręs su senatoriais, savo universalais paprastai šaukdavo bendruosius Lietuvos-Lenkijos seimus, išsiuntinėdamas juos senatoriams bei į pavietus ir juose paskirdamas laiką seimams bei priešseiminiams seimeliams. Didžiojo Lietuvos kuni gaikščio bei Lenkijos karaliaus dvariškiai tuos universalus išvežio davo įs kiekvienos vaivadijos ar pavieto pilies teismus, iš kur uni versalai buvo išnešiojami į namus visiems to pavieto senatoriams ir bajorams, taip pat viešai skelbiami susirinkusiems į miestų! tur gavietes ir parapines bažnyčias. Universalai turėjo būti skelbiami bent prieš dvi savaites iki seimelių susirinkimo. Jų skelbimu rūpintis savo pavieto ribose bu vo pilies teismo seniūno: arba jo vietininko pareiga. Priešseiminiai seimeliai turėjo svarstyti tai, kas buvo nurodoma didžiojo Lietuvos
158
LIETUVA
kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus specialiuose universaluose, va dinamuose deliberatori jomis bei propozicijomis, t. y. valstybės raš tuose, kuriuose seimeliams buvo pavedama apsvarstyti visus tuos valstybės reikalus, kurie bus keliami bendrajame Lietuvos-Lenki jos seime. Šitas deliberatorijas, arba propozicijas, į seimelius atvež davo ir jas čia perskaitydavo dažniausiai specialūs karaliaus įga lioti pasiuntiniai. Atskiri Lietuvos seimai taip pat būdavo šaukia mi didžiojo Lietuvos kunigaikščio universalais, kuriais didysis Lie tuvos kunigaikštis pranešdavo senatoriams ir pavietams apie Lie tuvos seimui paskirtą susirinkimo laiką ir vietą. Tais universalais būdavo paskiriami ir specialūs priešseiminiai Lietuvos seimeliai. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui mirus ir tarpuvaldžiui prasidėjus, universalai į visus pavietus, tiek Lenki jos, tiek Lietuvos, buvo išsiuntinėjami Respublikos primo, Gniezno arkivyskupo. Juose primas oficialiai pranešdavo apie didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus mirtį ir paskirdavo laiką kaptūriniams seimeliams susirinkti. Primo universalas taip pat paskirdavo laiką fconvokaciniam seimui ir prieškonvokaciniams pa vietų seimeliams susirinkti. Juose buvo iškeliami visi tie valstybės reikalai, kurie turėjo būti svarstomi konvokaciniame seime. Primo universalu buvo sušaukiami1 ir elekciniai bei karūnaciniai seimai. Bendrajam lietuvių bei lenkų seimui nutarus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus universalu buvo skelbiamas ir bajorų visuotinis šaukimas į karą. Tokie mobilizacijos universalai, kaip ir visi valstybės aktai, turėjo būti antspauduojami kanclerio arba vicekanclerio antspaudu ir tik tada išsiuntinėjami į pavietus. Kaip ir kiti didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus universalai, taip ir visuotinio šaukimo universalai negaliojo, jei ne buvo antspauduoti tos valstybės antspaudu, į kurią buvo išsiunti nėjami. Lietuvos-Lenkijos istorijoje yra žinomi ir mokestiniai univer salai, kuriais buvo pranešama apie seimo paskirtus mokesčius. Len kijoje pirmą kartą toks mokestinis universalas buvo paskelbtas Žy gimanto Augusto 1564 m. XVII—XVIII a. bendrųjų lietuvių bei len kų seimų konstitucijose, surinktose į „Volumina Legum", dažnai ap tinkama tokių seimo nutarimų, kuriais skelbiami mokesčių apsidėjimo universalai. 1633 m. Vladislovo Vazos buvo paskelbtas ir pi nigų kalyklos universalas. Greta didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus uni versalų yra žinomi ir didikų universalai. Taip Krokuvos pilininkas Mikalojus Zebžydovskis savo universalu šaukė bajorus į 1606— 1607 m. sukilimą (rokošą) prieš karalių Zigmantą Vazą. Universa-
TEISĖ IR TEISMAI
159
lais būdavo skelbiamos ir generalinės konfederacijos, pvz., Tarnogrodo, Baro ir kt. Net buvo ir privatiniai Lietuvos didikų (Radvi lų, Sapiegų ir kt.) universalai, kuriuos didikai didžiojo Lietuvos ku nigaikščio pavyzdžiu išsiuntinėdavo į pavietų seimelius, siūlydami seimeliams apsvarstyti vieną ar kitą peticiją ar klausimą, kelti jį seime, užtarti prieš didįjį Lietuvos kunigaikštį vieną ar kitą as menį, reikalauti kam atpildo už nuopelnus valstybei ir pan. 1794 m. gegužės 7 d. Kosciuška paskelbė valstiečių reikalu vadinamąjį Poloneco universalą. Lietuvos-Lenkijos Respublikai XVIII a. pabai goje žlugus, po Lietuvos-Lenkijos padalijimų universalai išnyko. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažesitvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st. Litovsko-russkij povet i ego seimik, 1911; St. Kutrzeba, Hisitorja ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931.
Vainikas (v e n o j senovės lietuvių teisėje buvo bajoro užrašas žmonai tam tikros pinigų sumos iš savo dvarų ar net ir viso atskiro dvaro ( im e n e v e n o v n o j e ) , kuris po jo mirties pereidavo į našlės val džią ligi mirusiojo įpėdiniai sumokės užrašytą vainiko sumą ar našlė ją susirinks iš jai užrašyto dvaro. Sukuriant šeimą, žmona atsinešdavo savo kraitį, o vyras jai užrašydavo vainiką. Jei vyras mirdavo' testamentu nepalikęs žmonai jokios turto dalies, tai miru siojo bajoro įpėdiniai turėjo išmokėti vainiką pinigais jo našlei, išsikėlusiai iš vyro dvaro. Jau 1413, 1434, 1447 ir 1492j m. bajorų privilegijos leido našlėms paveldėti vyro užrašytą turtą, bet nenu sakė vainiko apimties. Ligi 1509 m. vainiko dydis nebuvo įstatymu nustatytas. 1509 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Se nasis, pasitaręs su Lietuvos Ponų Taryba, nustatė, kad vainikas ne turi būti didesnis negu 1/3 vyro dvarų vertės. Ištekėdama antrą kartą, našlė galėjo pasilaikyti tą 1/3 vyro dvarų ar priimti iš pir mojo vyro įpėdinių piniginę vainiko sumą, vyro užrašytą tai dvarų daliai. 1529 m. Lietuvos Statutas įpareigojo tėvą, išleidžiantį duk terį už vyro, išreikalauti vainiko užrašo. Prieš tai žmonos vainikas ne kartą būdavo vyro užrašomas testamentu. Pagal 1566 ir 1588 m. Lietuvos Statutus vainiko dydis turėjo būti 30 kapų grašių. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960.
TEISMAI IR JŲ PAREIGŪNAI
Kalėjimas senovės Lietuvoje paprastai būdavo įrengiamas pilies bokšte ar pilies bokšto rūsyje. Nusikaltėliams bausti Lietuvos Sta tutas numatė visuose didžiojo kunigaikščio miestuose, pilyse ir
160
LIETUVA
pilies teismo seniūnijose pastatydinti tvirtus bokštus ir gilius (ligi 6 sieksnių gilumo) rūsius, kuriuose turėjo būti laikomi kaliniai. Tačiau ne visur tokie kalėjimai buvo pastatyti ir ne dėl to, kad nebūtų buvę nusikaltėlių, bet kad dėl bajoriškų aukso laisvių sunku buvo nusikaltėlius į kalėjimą pasodinti. Net ir Kaune tokio kalėjimo nebuvo ir tik 1613 m. seimo nutarimuose randame nuos tatus dėl kalėjimo pastatydinimo tame mieste. Tuose nuostatuose nusiskundžiama, kad dėl kalėjimų stokos savavaliai lieką nenu bausti. Tačiau ir ten, kur kalėjimai buvo, iš jų būta maža naudos. Jie paprastai būdavo įrengiami pilių bokštuose, bet pačios pilys, net ir pasienio, dėl lėšų stokos būdavo neremontuojamos, visiškai apirusios, todėl iš kalėjimo nesunku būdavo ir pabėgti. XVII a. vidurio Vilniaus miesto sąskaitose budeliui išlaikyti dažnai įrašoma įvairios pozicijos miesto kalėjimo bokšto durims pataisyti ir sky lėms užlopyti, pro kur, prasiardę mūro sieną, pasprukdavo kaliniai. Sunku tikėtis, jog provincijos kalėjimai būtų buvę geresni už sos tinės. Lietuvos Statute bajorų bausmės kalėjimu kur kas rečiau mini mos negu piniginės. Jos paprastai neprašbka vienerių metų ir 6 mėnesių laiko. Teismui priteisus bausmę kalėjimu, kaltininkas tu rėjo būti suimtas ir tuoj pat uždarytas. Pagal Lietuvos Statutą, į kalėjimą turėjo būti uždaromi grandinėmis apkalti nusikaltėliai, su gauti nusikaltimo vietoje.! Tuo turėjo rūpintis pilies teismo valdi ninkai. Kalėjimas kiekviename paviete buvo teisminio (pilies teis mo) seniūno žinioje, o centriniame vaivadijos paviete paties vai vados žinioje, nes vaivada čia ėjo teisminio seniūno pareigas. Pi lies teismai sprendė kriminalines bylas, o teisminiai seniūnai kartu buvo ir teismo pirmininkai, ir teismo sprendimo vykdytojai. Savo žinioje jie turėjo ginkluotų vyrų ir kitų valdininkų, pvz., savo pa vaduotojų (paseniūnių) bei antstolių (šaukūnų). Pilies teismo valdi ninkai turėjo pasirūpinti ir mirties bausmės įvykdymu, todėl teis minių seniūnų žinioje buvo ir budeliai. Tortūroms atlikti ir mirties bausmėms vykdyti Lietuvos Statutas įpareigojo teisminius seniūnus laikyti prie kiekvieno pilies teismo po budelį. Lietuvos Statutas leido tortūruoti visų luomų vagis ir burtininkus. Vagys paprastai turėjo būti baudžiami mirtimi. Jei kuris teisminis seniūnas nelaikytų budelio, prireikus privalėjo iš kitur jį parsivežti savo lėšomis. Tokių budelių XVII a. viduryje būta Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Lydoje, galbūt ir kituose didesniuo se centruose. Tačiau dėl įstatymų savitumo ir teismo proceso pai numo bajorai dažniausiai išvengdavo mirties bausmės. Bajorų nu sikaltimai, už kuriuos grėsė mirties bausmė, buvo nuolatinis reiš
TEISE IR TEISMAI
161
kinys, tačiau retai kada aptinkama žinių apie mirties bausmės įvykdymą bajorui. Budeliai mirties sprendimus dažniausiai vykdy davo nebajorams. Greta valstybinių kalėjimų senovės Lietuvoje buvo ir savi vai dybinių kalėjimų bausti nusikaltėliams miestuose, turėjusiuose sa vivaldybės teisę. Taip pat buvo žinomi ir bažnytiniai kalėjimai, skirti nusikaltusiems dvasininkams bausti: jie vyskupo ar arkivys kupo sprendimu paprastai buvo uždaromi į vienuolynus bausmei atlikti. Pvz., Kretingos ir Liškiavos vienuolynuose buvo įrengti baž nytiniai kalėjimai, kur svarbesni kaliniai kartais būdavo prirakina mi prie rūsio sienų kaip ir valstybiniuose kalėjimuose. Senovės Lietuvoje buvo ir privatinių kalėjimų, paprastai didikų ir bajorų dvaruose. Nors Lietuvos Statutas ir nustatė mirties baus mę bajorui už kito bajoro numarinimą savo privatiniame kalėjime, bet niekur įsakmiai tokių kalėjimų neuždraudė. Įvairiam atsiskai tymui su kaimynais savo rūmų ir namų pogrindžiuose ne tik didi kai, bet ir šiaip bajorai turėjo įsitaisę' privatinius kalėjimus, kurie kartais būdavo ir po klėtimi. Pilies ir žemės teismų knygose dažnai minimi tokie privatiniai kalėjimai. Teismų aktuose ne kartą ran dame skundų ir bylų bajorams už tai, kad jie savavališkai sugavę savo kaimynus ar jų valstiečius, geležiniais apkalę, kalinaį ir kan kina savo kalėjimuose, nebijodami teisingumo organų rankos. Bet teismai ne visada pasmerkdavo tokį savavaliautoją, jei ir būtų prieš jį iškelta byla. Kalėjimą bajorai laikydavo ir savo baudžiauninkams bausti. Tuo reikalu dvare kartais būdavo pastatomas net specialus pastatas, kartais irgi bokšto pavidalo, kur baudžiauninkai buvo pla kami ir kalinami savo pono ar dvaro ūkvedžio nuožiūra. K . A v iž o n is ,
Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Kamarininkas (iš gudų k o m o r n ik ) — teisminis pareigūnas seno vės Lietuvoje, buvęs kiekviename paviete, tiesio,giai pavaldus pakamarininkiui. Pakamarininkio teismui priklausė bajorų bylos dėl žemių ir jų sienų, Kamarininkas turėjo padėti pakamarininkiui spręsti tas bylas ar jį pavaduoti. 1588 m. Lietuvos! Statutas pavieto pakamarininkiams leidžia pasiskirti po 1 ar 2 kamarininkus. Jiems nekeliama jokių kitų reikalavimų, kaip tik tai, kad jie būtų to pa vieto bajorai, geri žmonės, išmaną teisę ir moką rašyti. Prieš užim dami savo vietą, kamarininkai turėjo prisiekti tą pačią priesaiką kaip ir pats pakamarininkis. Kamarininkui buvo leidžiama spręsti savarankiškai smulkesnes ir mažiau svarbias žemės bylas, o jų nutarimus buvo galima apskųsti pačiam pakamarininkiui. Žemių 11. K. Avižonis.
162
LIETUVA
sienoms išvesti kamarininkui ir pakamarininkiui padėdavo kiti pakamarininkio teismo valdininkai, matininkai ir ežiaženklių (kapčių) kasėjai. Dėl to vėliau Lietuvoje ir matininkai kartais buvo vadina mi kamarininkais. Komisarų teismai (lot. ju d ic ia c o m m is o iia le s , lenk. s ą d y k o m m is arba k o m m is s y jn e ) XVI—XVIII a. Lietuvoje buvo sudaro mi ypatingoms bajorų byloms spręsti.! Pagal 1588 m. Lietuvos Sta tutą, komisarų teismų kompetencijai priklausė pirmiausia valstybi nių dvarų ar žemių, miškų, ežerų bei valstybės dvaruose gyvenan čių žmonių užgrobimo bei pasisavinimo bylos. Tos bylos galėjo būti iš karto sprendžiamos didžiojo kunigaikščio teisme arba, bajo rui pageidaujant, komisarų teisme kaip pirmoje instancijoje. Tai buvo nelyginant trečiųjų teismas. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirtiems ir bajorų pasirinktiems komisarams (patikėtiniams, įgalio tiniams) susitarus dėl bylos sprendimo, nebebuvo galima apeliuoti į aukštesnį teismą. Apeliacija į paties didžiojo Lietuvos kunigaikš čio teismą buvo leidžiama tik jo ir teisiamo bajoro komisarams nesusitarus dėl bylos sprendimo. Komisarų teismui taip pat pri klausė visos bylos dėl ribų tarp valstybės ir privatinių bajorų bei bažnytinių žemių. Dvasininkai, valdą kuria nors teise nebažnytinius dvarus, turėjo būti teisiami už nusikaltimus tose žemėse, kaip ir kiti bajorai, pavieto teismuose. Tačiau jei kiltų ginčai dėl sienų ar dėl skriaudų tarp bažnytinių žemių, dovanotų bažnyčiai! paties di džiojo kunigaikščio, ir tarp bajorų ar valstybės dvarų, tai tokioms byloms spręsti didysis kunigaikštis turėjo skirti komisarus. Betgi bylos tarp bajorų dvarų ir bažnytinių žemių, kurios bažnyčiai buvo bajorų užrašytos, turėjo būti sprendžiamos pavieto žemės, arba pakamarininkio, teisme. Didžiojo kunigaikščio ad hoc skirtiems komisarų teismams dar priklausė užstatytų valstybės dvarų išpirki mo ir valstiečių skundų valstybės dvarų seniūnais bylos. Komisarų teismus skirdavo didysis kunigaikštis kiekvienam iškilusiam reikalui atskirai. Jie susidėjo iš trijų asmenų, paskirtų paties didžiojo kuni gaikščio, ir iš tiek pat asmenų, ieškovo ar atsakovo pasirink tų. Didysis kunigaikštis komisarais galėjo: skirti tik Lietuvos pilie čius, to paties pavieto bajorus: pilininką, kur jo nėra,— maršalką, pakamarininkį ir vieną bajorą. Jei kur nebūdavo pilininko arba maršalkos, būdavo skiriamas pakamarininkis ar kuris kitas to pa vieto urėdas ir du bajorai. Ieškovas ar atsakovas iš savo pusės pasirinkdavo iš bajorų tiek pat komisarų. Specialiais atvejais ko misarų teismai galėjo būti paskirti ir Lietuvos Tribunolo. Jie buvo skiriami nagrinėti apeliacijoms iš pakamarininkio teismo į Tribu s a r s k ie
TEISE IR TEISMAI
163
nolą. Tribunolas tokioms byloms spręsti paskirdavo tris komisarus iš tame pačiame paviete gyvenančių bajorų, ypač pavieto pilininką (kur jo nėra, pavieto maršalką! arba pilies seniūną) ir dar du ba jorus. Komisarų teismo sprendimai buvo įrašomi į pavieto pakamarininkio, žemės ar pilies teismo knygas. Komisarams tarpusavyje nesusitarus dėl sprendimo, buvo galima apeliuoti į Lietuvos Tribu nolą jo kompetencijos bylose, arba į didžiojo kunigaikščio teismą, jei tos bylos priklausė didžiojo kunigaikščio teismui. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Fakamarininkio teismas XVI—XVIII a. Lietuvoje buvo kiekvie name paviete ir priklausė to pavieto pakamarininkiui. Į pakamarininkio teismo kompetenciją įėjo bylos, sprendžiančios ginčus dėl že mių ir žemės nuosavybės sienų. Tos bylos į pakamarininkio teis mą buvo siunčiamos iš žemės arba pilies teismo. Taigi pakamari ninkio teismui iš dalies priklausė ir įvairių dvarų bei kaimų už puolimų ( n a ja z d y ) bei pagrobimų bylos, bet tik tiek, kiek čia buvo paliestos 'ar pažeistos žemių sienos. Tuo atžvilgiu pakamarininkio teismas buvo pagalbinė žemės ir pilies teismo institucija žemių už grobimo byloms spręsti. Tačiau kitu atveju pakamarininkio teismas buvo visai savarankiška teisminė institucija, nes bylas dėl žemės sienų buvo galima pradėti tiesiog čia, į pilies ar žemės teismą visai nesikreipiant. Pakamarininkio teismas Lietuvoje buvo įvestas 1564 m. teismų reformą pagal Lenkijos pavyzdį bajorų reikalams ir pačių bajorų renkamas. Pakamarininkio teismui priklausė viso pavieto bajorai, o jis pats buvo renkamas taip pat, kaip ir žemės teismo pareigūnai, t. y. pavieto bajorai savo seimelyje išrinkdavo keturis kandidatus, iš kurių didysis kunigaikštis vieną ir paskirdavo pakamarininkiu ligi gyvos galvos arba ligi paaukštinimo. Kaip ir kitų pareigūnų, didysis kunigaikštis jo negalėdavo atleisti be kaltės ir teismo. Prieš pradėdamas eiti savo pareigas pakamarininkis turėjo prisiekti žemės teisme bajorų akivaizdoje būti ištikimas didžiajam kunigaikščiui ir savo pavieto žemvaldžiams. Už savo darbą pakamarininkis gau davo specialiai nustatytas pakamarininkio teismo pajamas. Bylas spręsti galėjo nebūtinai pats pakamarininkis. Lietuvos Statutas jam leido į pagalbą pasiskirti vieną arba du kamarininkus, Kamarininkai savarankiškai sprendė tik smulkesnes pakamarininkio teismo bylas ir jų sprendimą galima buvo apskųsti pačiam pakamarinin kiui. Svarbesnes bylas, privalėjo spręsti pats pakamarininkis, o jei jis tris kartus be svarbios priežasties praleistų pakamarininkio teis mo byloms skirtą laiką, galėjo nustoti ir savo vietos. Specialių pa-
LIETUVA
164
kamarininkio teismo sesijų Lietuvos Statute nebuvo numatyta. Pa kamarininkio teismai turėjo vykti nusikaltimo vietoje, lauke, kur buvo pažeistos žemės nuosavybės sienos, po šešių savaičių nuo šaukimo įteikimo teisiamajam. Buvo teisiama remiantis besibyli nėjančių šalių priesaika ir liudytojų parodymais. Ginčą išsprendęs pakamarininkio teismas nubrėždavo sienas ir prižiūrėjo ežiaženklių (kapčių) kasimą, o kaltininkas buvo priteisiamas sumokėti pabau dą. Be kamarininkų, pakamarininkio padėjėjai buvo dar matininkai ir ežiaženklių kasėjai. Pakamarininkiui priklausė ir pajkamarininkio teismo knygų vedimas, kurios yra svarbus šaltinis Lietuvos pra eities gyvenimui pažinti. Po pakamarininkio mirties pakamarininkio teismo knygos turėjo būti perduodamos žemės teismui ir saugomos žemės teisme. Išrašai ir nuorašai iš jų suinteresuotiems asmenims būdavo išduodami žemės teismo raštininko su jo parašu ir žemės teisėjo ar viceteisėjo antspaudais. Iš pakamarininkio teismo buvo galima apeliuoti į Lietuvos Tribunolą, kur bylos buvo išsprendžia mos galutinai. I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938;. I.I. Lappo, Podkomorskij sud v Velikom kniažestve Litovskom v konce XVI i načale XVII veka (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 8, 1899); K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Janulaitis, Lietuvos vi suomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kuhzeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 2 leid., 1921.
Pakamarininkis (lot. s u c c a m e r a r iu s , lenk. p o d k o m o i z y , rus. p o d XVI—XVIII a. Lietuvos valstybės titulas, turėjęs šiokių tokių pareigų prie didžiojo kunigaikščio ir vaidinęs svarbų vaid menį pavietų teismų administracijoje. Čia reikia skirti pavietų pakamarininkius nuo didžiojo pakamarininkio. Kiekviename paviete buvo po vieną pavieto pakamarininkį, kuris buvo teisminis titulas, savo vadinamajame pakamarininkio teisme sprendęs žemės ribų bylas. Savo rangu pavieto pakamarininkis ėjo tuoj po pilininko centriniuose ir po maršalkos necentriniuose pavietuose. Didysis pa kamarininkis buvo didžiojo kunigaikščio rūmų titulas, iš pradžių prižiūrėjęs didžiojo kunigaikščio gyvenamuosius kambarius ir savo žinioje turėjęs kambarinius. Vėliau didysis pakamarininkis beveik nebeturėjo pareigų, tapo labiau garbės titulu. Pakamarininkio ti tule priešdėlis ,,pa" visai nereiškė, kad jis savo rangu būtų žemes nis už rūmų kambarinius ar pavietų kamarininkus (lot. c a m e r a r iu s , gud. k o m o in ik ) , kurie iš tikrųjų buvo pakamarininkio valdžioje. Pavieto pakamarininkis buvo renkamas tame paviete gyvenančių bajorų. Jie savo renkamajame seimelyje išrinkdavo keturis kan didatus, iš kurių didysis1 kunigaikštis vieną paskirdavo pavieto pak o m o iy j),
T E ISE
IR T E IS M A I
165
kamarininkio pareigoms eiti ligi gyvos galvos arba ligi paaukšti nimo. Pagal 1588 m. Lietuvos Statuto nustatytas kvalifikacijas, į pavieto pakamarininkius galėjo būti išrinktas tame paviete gyve nąs bajoras, geras žmogus, išmanąs teisę ir mokąs rašyti. Šiaip jo kių kitų kvalifikacijų iš jo nereikalauta. Pavieto teismai XVI—XVIII a. Lietuvos valstybėje buvo žemiau sioji valstybės teismų institucija, sudaryta bajorų tarpusavio by loms spręsti. Tik bajorai ir dvasininkai tebuvo laikomi pilnateisiais Lietuvos piliečiais, tai ir jos teismai su retomis išimtimis tesirūpino tik tuo luomu. Kiti luomai valstybiniu atžvilgiu nebuvo pripažinti. Privatinių dvarų valstiečiai pagal jurisdikciją priklausė savo ponų ar jT įgaliotinių privatiniams teismams. Valstybės dvarų valstiečius teisė tų dvarų valdytojai, seniūnai, laikytojai arba jų įgaliotiniai patys. Tokia pat padėtis teismų atžvilgiu buvo ir neprivilegijuotų miestelių gyventojų. Savivaldybės teises turinčiuose miestuose mies tiečius teisė miestų savivaldybių teismai, bet ir jie nebuvo laikomi valstybiniais teismais. Žydai turėjo savo teismus. Bažnyčios teismai teisė tik dvasininkus. Kaip kiti valstybiniai teismai, taip ir pavieto, buvo skiriami tik bajorams. Pavieto teismai buvo įsteigti 1564—1566 m. visą valstybę pada lijus į vaivadijas ir pavietus. Kiekviename paviete buvo įsteigti savi teismai. Jie buvo trejopi: žemės,; pilies ir pakamarininkio, kiekvie no po vieną kiekviename paviete. Lietuvos Statutas visur teikia pirmenybę žemės teismams, antroje vietoje teminėdamas pilies teis mus. Pakamarininkio teismai paprastai minimi trečioje vietoje, nors seimeliuose ir įvairiuose bajorų suvažiavimuose pačiam pavieto pakamarininkiui skiriama vieta tuoj po pilininko arba pavieto mar šalkos, aukštesnė savo rangu už žemės ir pilies teismo pareigūnus. Žemės teismas paviete buvo laikomas svarbiausiu. Jo kompe tencijoje buvo visos civilinės bylos, išskyrus žemės ribų bylas ir net kai kurios kriminalinės bylos, kurios nebuvo įsakmiai pavestos pilies ar kitokiems teismams. Žemės teismas, sudarytas iš žemės teisėjo, pateisėjo ir žemės raštininko, rinkdavosi kas metai į tris sesijas ir turėjo galios teisti visus be išimties paviete gyvenančius ar žemės turinčius bajorus. Kriminalinėms byloms spręsti kiekvie name paviete buvo po1 vieną pilies teismą, kurį sudarė pilies se niūnas, pilies teisėjas ir pilies raštininkas. Jo jurisdikcijai priklausė visi tame paviete gyveną ar žemių turį bajorai. Rinkdavosi kas mė nesį. Kiekviename paviete dar buvo po vieną pakamarininkio teis mą, kurio jurisdikcijai priklausė1 bylos, sprendžiančios pavieto ba
166
L IE T U V A
jorų ginčus dėl žemių ir jų ribų. Tai buvo vieno asmens, pakamarininkio, teismas. Visi trys pavieto teismai vedė ir saugojo savo teismų knygas. Į žemės teismo knygas buvo įrašomi teismų tardymai, bylos eiga, liu dytojų parodymai, teismo sprendimai ir kt. žemės teismo aktai. Tas knygas vedė žemės teismo raštininkas, kuris kartu ėjo ir mūsų lai kų notaro pareigas, o pačios žemės teismo knygos turėjo notarinės reikšmės. Į jas buvo įrašomi ir įvairiausi vieši bei privatiniai doku mentai bei aktai, kaip privilegijos, testamentai, pirkimo, pardavimo ir visokie kitokie dokumentai, kuriuos tik kuris nors bajoras turėjo įrašyti į knygas, kad jie būtų legalizuoti, arba norėjo apsaugoti nuo užmiršimo ar pražuvimo. Dėl to žemės teismo knygos pasidarė neišsemiamas svarbiausias istorijos šaltinis Lietuvos praeities ty rinėtojui. Teismo knygos buvo laikomos specialiai pastatytuose rū siuose ar namuose. Pilies teismo raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurios turėjo tokios pat notarinės reikšmės, kaip ir žemės teismo knygos. Pakamarininkio teismo knygas vedė pats pakamarininkis, o po jo mirties jos būdavo perduodamos saugoti kartu su žemės teismo knygomis. Visų trijų pavieto teismų pagalbinis pareigūnas buvo pačių pa vieto bajorų renkamas vaznys, arba šauklys, ėjęs teismo pasiunti nio, oficialaus liudytojo, nuostolių, žaizdų1 ar lavonų apžiūrėtojo ir teismo antstolio pareigas. Pavieto teismuose bylos buvo sprendžiamos pirma instancija- Iš jų abiem šalims buvo galimd apeliuoti į Vyriausiąjį Lietuvos Tri bunolą. Tik bylose, susijusiose su bajoro garbe, turėjo būti apeliuo jama į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. Pavieto bajorai savo ginčus galėjo spręsti ir trečiųjų teisme, kurio sprendimai, neprieštaraują įstatymams, turėjo tą pačią galią, kaip ir pavieto teismų nutarimai. Ypatingoms bajorų byloms spręs ti didžiojo Lietuvos kunigaikščio, reikalui esant, dar buvo sudaromi iš trijų tame paviete gyvenančių bajorų komisarų teismai, kuriems priklausė valstybės dvarų, žemių, miškų, ežerų bei valstybės dvarų, žmonių užgrobimo bei pasisavinimo bylos. Prie ypatingų pavieto teismų reikia priskirti ir tarpuvaldžio metu kiekviename paviete sudaromą kaptūrinį teismą, kai visi kiti teismai nustodavo veikę. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 2 leid., 1921; 1.1. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, L 1—2, 1934—1938; 1.1. Lappo, Zemskij sud v Velikom kniažestve litovskom v konce XVI v. (Zumal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 6, 1897); I.I. Lappo, Grodskij sud v Velikom Kniažestve Litovskom v XVI st. (Ten pat, nr. 2, 1908);
T E ISĖ
IR T E IS M A I
167
1.1. Lappo, Podkomorskij sud v velikom kniažestve Litovskom v konce XVI v. i načale XVII v. (Ten pat, nr. 8, 1899); 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st..., 1911.
Pilies teismas XVI—XVIII a. Lietuvos1 valstybėje buvo pavieto teismas, sprendęs kriminalines bylas pirma instancija. Pilies teismas įkurtas 1564—1566 m. Lenkijos pavietų teismų pavyzdžiu. Pagal Lie tuvos Statutą, pilies teismui priklausė bylos dėl bajoro sodybos už puolimo, krikščionių bažnyčių užpuolimo, moterų ir mergaičių iš niekinimo, užpuolimų miestuose, apiplėšimų pakelyje, piktadarys čių, vagysčių, falsifikavimo, padegimo, burtininkystės, nuodijimo, keršto bajorui padegimu ar jo sveikatai kenkiant ir dėl bajoro su žeidimo ar užmušimo. Bylos dėl pabėgusių valstiečių ir tarnų pagal bajoro valią galėjo būti nagrinėjamos tiek pilies teisme, tiek žemės teisme. Kiekviename paviete buvo po vieną pilies teismą, kurio juris dikcijai priklausė visi tame paviete gyveną ar žemės turį bajorai. Nebūdamas nuolat veikianti institucija, pilies teismas bylų spręsti rinkdavosi pavieto centre kas mėnuo. Jo sesijos vadinosi r o č k i ir turėjo prasidėti kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir trukti po dvi savaites. Centriniame vaivadijos paviete pilies teismas buvo pa vestas pačiam vaivadai, necentriniuose pavietuose — pilies seniū nui. Tik vaivados teises turėjęs Žemaičių seniūnas, taip pat Lietu vos Brastos, Mstislavlio ir Minsko vaivados nėjo pilies seniūno pa reigų, nes čia irgi buvo skiriami pilies seniūnai. Pilies teismo pir mininkas buvo vadinamas pilies seniūnu arba teismo seniūnu. Teis mo posėdžiams pirmininkaudavo ir teisdavo dažniausiai ne patys vaivados ar pilies teismo seniūnai, nes jie ne visada turėjo laiko kas mėnesį dviem savaitėms susirenkantiems teismams. Todėl vai vados ir pilies seniūnai buvo įpareigoti patys sudaryti; pilies teis m ą — savo nuožiūra paskirti vietininką, arba paseniūnį, pilies tei sėją ir pilies teismo! raštininką. Iš pilies teismo narių nebuvo rei kalaujama jokio specialaus mokslo ar pasirengimo, užteko tokių 1588 m. Lietuvos Statuto reikalaujamų kvalifikacijų, kad būtų tame paviete gyveną bajorai, Lietuvos piliečiai, garbingi žmonės, išmaną teisę ir moką gudišką Lietuvos valstybinės kanceliarijos raštą. . Pilies teismas buvo vienintelis pavieto teismas, kurio pareigūnai nebuvo renkami, bet skiriami. Tačiau ir jis buvo grynai bajorų institucija, sukurta bajorų reikalams. Vaivadomis ir teisminiais se niūnais didysis Lietuvos kunigaikštis galėjo skirti tik Lietuvos pilie čius bajorus. Be kaltės ir teismo jų nebuvo galima atleisti. Pilies teismo nariai bei pareigūnai galėjo būti taip pat tik bajorai, vaivadų
163
LIE T U V A
ir pilies seniūnų paskirti, nereikalingi jokio didžiojo Lietuvos ku nigaikščio patvirtinimo. Taigi pilies teismai, kaip ir kiti pavieto teis mai, faktiškai buvo sudaryti tik iš bajorų. Pilies teismas buvo kolektyvinis teismas ir bylas1nagrinėjo bei sprendė visi teismo nariai kartu: seniūnas arba jo vietininkas, pi lies teisėjas ir raštininkas. 1588 m. Lietuvos Statute (IV skyrius, 38 str.) aiškiai pasakyta, jog bylas turi spręsti visi trys pilies teismo pareigūnai. Vienam kuriam jų susirgus aiį dėl kitos svarbios prie žasties negalint atvykti, teismo sesija neįvykdavo. Tačiau kad dėl teismo narių kaltės bylos nebūtų vilkinamos, pilies teismo parei gūnas, triskart be svarbios priežasties neatvykęs į sesiją, turėjo nustoti savo pareigų, ir jo vietoje vaivada ar teisminis seniūnas privalėjo paskirti kitą asmenį. Pilies teismo pareigūnų poelgiai ga lėjo būti skundžiami žemės teismui. Pilies teismo raštininkas tvarkė pilies teismo knygas, kurios turėjo tokios pat notarinės reikšmės, kaip ir žemės teismo knygos. Nepatenkinti pilies teismo sprendimu galėjoi apeliuoti Į Lietuvos Tribunolą, kur bylos turėjo būti spren džiamos galutine instancija, jei jos nebuvo įsakmiai iš Tribunolo kompetencijos išskirtos ir pavestos didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba seimo teismui, pvz., bylos dėl bajoro garbės ir tokios krimina linės bylos, kurios buvo susijusios kartu su bajoro užmušimu ir jo garbės įžeidimu. I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; 1.1. Lappo, Grodskij sud v Velikom Kniažestve Litovskom v XVI si. (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1908); 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st. Litovsko-russkij povet i ego seimik, 1911; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Janulaitis, Lietuvos vi suomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 2 leid., 1921.
Šauklys, arba vaznys (lenk. w o z n y ) , Lietuvos XVI—XVIII a. teismų santvarkoje pavieto teismų pagalbinis pareigūnas įvairiems teismo reikalams, turįs gana įvairių pareigų. Pagal Lietuvos Statutą, šauklys turėjo savo pavieto bajorams išnešioti įvairius didžiojo ku nigaikščio, tribunolo, žemės, pilies ir pakamarininkio teismo raštus, taip pat didžiojo kunigaikščio ir seimo bei karinius laiškus ir šau kimus. Kaip teismo pasiuntinys, jis turėjo nusikaltusiems bajorams įteikti šaukimus į teismą. Toliau šauklys ėjo ir teismo antstolio pa reigas. Jis privalėjo vykdyti teismų sprendimus, perduoti bylą lai mėjusiai šaliai priteistus dvarus, žemes, įvesdinti į jas ir kt. Tačiau Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo; nutarimai turėjo būti vykdomi ne šauklio, bet pačių žemės ir pilies teismo teisėjų. Be kitų pareigų, šauklys prižiūrėjo teisme tvarką ir buvo oficialus liudytojas, teismo
T E ISE
IR T E IS M A I
169
siunčiamas arba bajoro kviečiamas nusikaltimo vieton. Tuo reikalu iškviestas jis turėjo tuoj vykti į nusikaltimo vietą, apžiūrėti užpuo limo ar muštynių vietą, užmuštus, sužeistus, jų žaizdas, padarytus nuostolius ir kt. Kaip oficialus liudytojas, jis su savimi tokiais at vejais turėjo pasiimti du patikimus bajorus. Be jų* vienas pats, apžiūrėti galėjo tik užmuštus ari sužeistus valstiečius ir šiaip ma žesnius nuostolius bei skriaudas. Po to, kaip oficialus liudytojas, jis viską turėjo įrašydinti pilies ar žemės teismo knygose, kurių užrašai galiojo kaip dokumentai. Teismo metu jis būdavo oficialus liudytojas ir savo paliudijimus prisiekdavo. Kiekviename paviete galėjo būtį po 2 ar daugiau šauklių. Jie buvo pačių pavieto bajorų išrenkami ir po to vaivadų paskiriami. Iš šauklių jokių specialių kvalifikacijų nebuvo reikalaujama. Už teko, kad jis būtų bajoras, gyventų tame paviete ir būtų geras, patikimas ir garbingas žmogus. Pagal 1588 m. Lietuvos Statuto IV skyriaus 17 straipsnį, šauklys galėjo būti net ir beraštis. Šauklys, kaip specialus teismo pareigūnas, Lietuvoje buvo žinomas nuo XVI a. Ankstyvesniais laikais panašios pareigos Lietuvos teismų santvarkoje buvo einamos vižių, didžiojo kunigaikščio dvarų tijūnų ir laikytojų padėjėjų, o XV a. pradžioje didžiojo kunigaikščio tar nų bei jo teismo vykdytojų, vadinamų d z i e c k i (žr. ,,Teismų parei gūnai"). Lenkijoje šauklys skelbė teismo sprendimus, įteikdavo šaukimus į teismą ir atlikdavo kitas teismo pagalbinio pareigūno pareigas jau nuo Piastų laikų. Jo lenkiškas vardas „ w o ž n y ‘‘ kilęs nuo to, kad jis „išvežiodavo" įvairius raštus, žinomas jau XIII a. Lenkijos doku mentuose. Lotyniškai jis buvo vadinamas m i n i s t e r i a l i s , o jei jo ga lia apėmė visą vaivadiją, tai — g e n e r a l i s m i n i s t e r i a l i s . Dėl to šauk lys dar dažnai buvo vadinamas „generolu". Kazimieras Didysis nu statė, kad šaukliai būtų skiriami vaivadų ir jų teisiami. 1347 m. Kazimiero Didžiojo Statutas aiškiai nusakė jo pareigas ir atsako mybę. XV a. šaukliai karaliaus vardu bei jo pavesti skelbė miestų turgavietėse ir aikštėse įvairius karaliaus patvarkymus bei šlėktos suvažiavimų nutarimus. Vėliau, ligi Lenkijos padalijimų, šauklio pareigos Lenkijoje buvo panašios kaip ir Lietuvoje. I.l: Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 8 leid., 1949.
Tarposia (ir tarpostai) senovės Lietuvoje XV a. ir XVI a. pir mojoje pusėje — specialus liudininkas, turėjęs svarbios reikšmės teismo procese, ypač kriminalinėse bylose, sprendžiamose didžio
170
L IE TU V A
jo kunigaikščio teisme, kuris nedarė jokių tardymų, bet rėmėsi tarpostų parodymu. Tarpostos vardas, randamas to meto Lietuvos kan celiarijos gudų kalba rašytuose teismų dokumentuose ir 1529 metų Lietuvos Statute, yra lietuviškos kilmės. To vardo originali lietuviš ka forma nebežinoma, bet galėjo būti gimininga vėlesniam „tarpi ninkui". Tarposta nebuvo laikomas nuolatiniu teismo pareigūnu, o tik neabejotinai patikimu liudininku, mačiusiu nusikaltimą. Juo galėjo būti kiekvienas garbingas žmogus, turėjęs viešą pasitikėjimą savo apylinkėje. Nukentėjusiai šaliai ką nors skundžiant teisme baudžiamuoju nusikaltimu, tos šalies kviečiamas tarposta teisme pareikšdavo, kad jis žinąs ir matęs kaltinamojo padarytą nusikal timą. Tarpostos paliudijimas dažnai būdavo pateikiamas teismui raštu. Tuo paliudijimu remiantis, 1529 metų Lietuvos Statutas leido kaltinamąjį net kankinti ir išgauti prisipažinimą nusikaltus, pvz., pavogus. Su 1564—1566 m. Lietuvos teismų reformomis tarposta išnyko, bet dar ir 1588 metų Lietuvos Statutas (XIV skyrius 18 str.) leido vartoti tortūras prieš visų luomų vagis ir burtininkus. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; K. Ja blonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, d. 1, 1936.
Teisėjai senovės! Lietuvoje žinomi jau nuo XV a. pradžios. Pa čiais seniausiais laikais vyriausias, o gal ir vienintelis teisėjas buvo pats didysis Lietuvos kunigaikštis. Valstybės aparatui formuojan tis, XV a. atsirado didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirtų teisėjų. Jau 1387 m. privilegijoje Jogaila pažadėjo Lietuvos bajorams paskirti teisėjus, o 1434 m. privilegijoje Žygimantas Kęstutaitis uždraudė suiminėti bajorus be teismo sprendimo. Kazimieras Jogailaitis savo 1447 m. privilegijoje pažadėjo nesiuntinėti į bajorų dvarus jokių savo teismo vykdytojų. Jau XV a. greta kitų' savo pareigų teisėjo funkcijas vykdė didžiojo Lietuvos kunigaikščio skiriami vaivados, vietininkai, tijūnai, laikytojai ir kiti pareigūnai. Tačiau iš jų teismo jurisdikcijos buvo išskirti jų administracinėje srityje buvę kuni gaikščiai ir žymieji didikai, vadinami ponai, kuriuos ir toliau teisė pats didysis kunigaikštis arba kartu su juo Ponų Taryba, arba spe cialūs didžiojo Lietuvos kunigaikščio įgaliotiniai komisarai. Dar 1529 m. Lietuvos Statutas patvirtino ponų teises nebūti didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkų jurisdikcijoje, apėmusioje jų ad ministruojamą vietininkiją ar tijūniją. Greta didžiojo kunigaikščio pareigūnų, kartu ėjusių teisėjo pa reigas, buvo žinomi ir valstiečių kuopos teisėjai, pasirinkti besiby linėjančių šalių, nagrinėję bylas dėl žemės ribų ginčo vietoje. Dėl to tokie kuopos teisėjai kartais būdavo vadinami išvažiuojančiaisiais (gud. j e z d o k i ) .
TE ISE
IR T E I S M A I
171
XVI a. vidurio reformomis galutinai nusistojo Lietuvos teismų santvarka. Nuo tada ligi valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje kiek viename paviete buvo po vieną pilies, pakamarininkio ir žemės tei smą. Pilies teismo pareigūnai nebuvo bajorų renkami, bet skiriami paties didžiojo' kunigaikščio bei teisminio seniūno, tačiau kitų pa vieto teismų teisėjai, pakamarininkio ir žemės teismo pareigūnai buvo bajorų renkami specialiuose elekciniuose seimeliuose. Čia bu vo išrenkama po^ 4 kandidatus į teismą, iš kurių didysis kunigaikš tis vieną paskirdavo pats pasirinkęs. Kandidatams į teisėjus ne buvo keliamos jokios kitos kvalifikacijos bei sąlygos ir; iš jų ne buvo reikalaujama jokio pasirengimo bei cenzo, kaip tik žiūrima, kad jie būtų Lietuvos piliečiai, tame paviete tikrai iš seno gyve ną bajorai, geri, pamaldūs ir dorovingi, moką rašyti ir išmaną tei sę žmonės. Tarpuvaldžių metu kiekvieno pavieto kaptūrinis sei melis išrinkdavo kaptūrinius teismus savo paviete visoms to me to byloms spręsti. Kiekvieno pavieto Graudulinių (Grabnyčių) sei meliai išrinkdavo po du teisėjus, vadinamus deputatais, į Lietuvos Tribunolą. Valstiečius teisė patys bajorai savo dvaruose, o vals tybės dvaruose tų dvarų tijūnai, seniūnai bei laikytojai. Miestai, turį savivaldybės teisę, turėjo miestiečių išrinktus teisėjus šuoli ninkus, pirmininkaujamus miesto vaito. Žydų reikalams teisėjais buvo vaivados arba jų pavaduotojai. Teismas senovės Lenkijoje atsirado jau Piastų laikais, kada spe cialūs teisėjai pavadavo karalius ir kunigaikščius spręsdami bylas. Pirmiausia teisė pats karalius, vėliau jam padėjo rūmų teisėjas ( j u d e x c u r ia e , j u d i c e s n o s tr i) , minimas Kazimiero Didžiojo 1347 m. Piotrkovo 1 ir Vislicos teisynuose kaip teismo pirmininkas. Vaivados ir pilininkai sprendė kriminalines bylas, laikydami savo pavaduo tojus teisėjus. Kaip matyti iš 1347 m. Vislicos statuto, atskirose Lenkijos žemėse pavaduodami karalių teisė ponai su tos žemės tei sėju ir pateisėju. Ilgainiui kiekviena sudėtinė Lenkijos valstybės že mė turėjo savo teisėją, pateisėjį ir žemės raštininką. Siekdamas tos pačios teisminės santvarkos visai Lenkijai, Kazimieras 1356 m. įs teigė vyriausiąjį apecialinį teismą. XIV a. Lenkijoje buvo kolek tyviniai žemės suvažiavimų teismai (lot. c o l l o q u i a , lenk. s ą d y w i e c o w e ) , pirmininkaujami atskiros žeiiiėš valdovo, juose dalyvaujant magnatams, aukštiesiems bažnyčios iii tos žemės administraciniams pareigūnams. Vėliau tokiems suvažiavimo teismams pirmininkavo 1 Buvo „Petrakavo".
172
L IE T U V A
vaivada arba pilininkas. Iš jų buvo galima apeliuoti į patį karalių. XV a. Kazimiero Jogailaičio laikais išnyko vaivadų ir pilininkų teis mai ir atsirado pilies teismai ( s ą d y g i o d z k i e ) kriminalinėms byloms spręsti. Vaivada tačiau tebepirmininkavo žemės suvažiavimo teis mui ir buvo vyriausias žydų teisėjas. XV a. greta visos vaivadijos suvažiavimo teismo, sprendusio svarbiausias bylas, atsirado pavie tų žemės teismai, susidedą iš teisėjo, pateisėjo, raštininko ir kamarininkų. Žemės teismui priklausė mažiau svarbios bylos. Iš jų buvo galima apeliuoti į vaivadijos pareigūnų suvažiavimo teismą, o iš čia, į paties karaliaus teismą. 1523 m. Žygimantas Senasis žemės teismui pavedė visas civilines bylas. XVI a. atsirado ir pakamarinirikio teismas. XVI a. viduryje Lietuvoje pravedant teismų re formą, Lenkijos pavyzdžiu čia taip pat buvo įvesti pilies, žemės ir pakamarininkio teismai. 1578 m. buvo įsteigtas Lenkijos (Karūnos) Tribunolas kaip aukščiausias teismas. Tada vaivadijų bei žemės suvažiavimų teismai pamažu išnyko. Didžiosios Lenkijos Tribunolas posėdžiavo Piotrkove, o Mažosios Lenkijos — Liubline. Prūsų že mės 1588 m. buvo priskirtos prie Didžiosios Lenkijos Tribunolo. Voluinės ir Braclavo 1 vaivadijos 1589 m. buvo priskirtos prie Ma žosios Lenkijos Tribunolo, taip pat ir Kijevo vaivadija 1590 m. Prieš tai Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemėse, 1569 m. Liublino unijos seime atplėštose nuo Lietuvos, veikė Lucko Tribunolas, na grinėjęs bylas pagal 1566 m. Lietuvos Statutą, kiek pakeistą bei pritaikytą toms žemėms ir dėl to kartais vadinamą Voluinės statu tu. Tribunolo nariai, vadinami deputatais, buvo renkami šlėktos sei melių vieneriems metams. Greta šlėktos teismo buvo atskiri teismai miestiečių, gyvenusių savivaldybės teisę turinčiuose miestuose. Čia veikė miesto tarybos narių ir šuolininkų teismas. Čia taip pat buvo ir nuolatinis teismas ( s ą d p o i o c z n y ) iš užsienio atvykusių pirklių byloms spręsti. 1365 m. Kazimieras Didysis įsteigė apeliacinį teismą miestams, kuris iš nyko XVII a. pirmojoje pusėje; nuo tada iš miestų teismų buvo galima apeliuoti į karaliaus rūmų asesorių teismą. Valstiečiai Piiastų laikais buvo teisiami kolektyviniame šuolinin kų teisme, kuriam pirmininkavo seniūnas. Šis teismas galėjo nagri nėti ir mišrias valstiečių bei žemvaldžių bylas. Už kriminalinius nusikaltimus bajoras galėjo patraukti valstiečius, ir į pilies ar ki tus teismus. Dėl augančios šlėktos politinės įtakos kaimų savival 1 Buvo „Breslavo".
T E ISE
IR T E IS M A I
173
dybės išnyko dar prieš XIV a. pabaigą. 1573 m. Lenkijos valstie čiai buvo visiškai atiduoti savo ponų jurisdikcijai. XV—XVI a. Len kijoje dar buvo įvairių specialių teismų, pritaikytų specialioms ūkio šakoms, kaip bartininkų, malūnininkų, sielininkų, medžioklės ir kitų teismų. Si. Kntizeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, '7 leid., 1931; Z. Gloger, Encyklopedja staropolska illustrowana, t. 1—2, 2 leid., 1958; M. i Z. Wojciechowscy, Polska, Piastow — Polska Jagiellonow, 1946.
Teismas senovės Lietuvoje formavosi pamažu dėl bajorams tei kiamų privilegijų. Pats seniausias buvo paties didžiojo Lietuvos ku nigaikščio teismas. Valstybei tik susikūrus, didysis Lietuvos kuni gaikštis buvo aukščiausias, galbūt ir vienintelis teisėjas. Tačiau prieš krikščionybės įvedimą dokumentuose jo teisminės veiklos pėd sakų nerandama. Su krikščionybės įvedimu Katalikų bažnyčia 1387 m. gavo imunitetą. Jai buvo leista turėti savo teismą. Jogai la 1387 m. pažadėjo bajorams paskirti teisėjus kiekvienoje valsty bės srityje. 1434 m. Žygimanto Kęstutaičio privilegijoje sakoma, kad teismas turi vykti pagal Lietuvos papročius ( o r d i n e t e r r a e L ith u a n ia e ) , tačiau vėl nėra likę jokių aiškesnių dokumentinių žinių apie tų laikų Lietuvos teismą. Dažnai teismas buvo atliekamas ne kurių nors specialių teisėjų, bet šiaip įvairių didžiojo Lietuvos kunigaikščio administracijos pa reigūnų, kaip vietininkų, tijūnų, dvarų laikytojų ir pan. Iš tokių di džiojo Lietuvos kunigaikščio pareįgūnų teismų buvo išskirti Lie tuvos kunigaikščiai ir didikai, vadinami ponais. Jie ir jų dvarai priklausė paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismui arba jo pavedimu specialių įgaliotinių (komisarų) teismui. Šitokios Lietuvos ponų imuniteto teisės buvo patvirtintos dar 1529 m. Lietuvos Sta tute, bet vėlyvesnėse Statuto laidose jau jos išnyko. Didysis Lie tuvos kunigaikštis teisė pats vienas ar savo pasikviestų posėdininkų, Ponų Tarybos narių, padedamas, kurie turėjo tik pataria mąjį balsą. Iš to susidarė Ponų Tarybos teismas, kuris vis dėlto iš nyko XVII a. XV—XVI a. Lietuvoje buvo žinomi šie teismai: V a i v a d o s teismas, kaip svarbiausio didžiojo kunigaikščio vietininko atskirose valstybės srityse, savo žinioje turėjusio visus tos srities gyventojus, išskyrus tik pačius stambiuosius didikus, ku riuos teisė tiesiog pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir Ponų Ta ryba. Visi bajorai galėjo apeliuoti iš vaivados teismo į didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismą.
174
L IE TU V A
V i e t i n i n k o teismo jurisdikcija apėmė visus jo administruo jamo valsčiaus arba pavieto bajorus, išskyrus ponus, teisiamus pa ties didžiojo Lietuvos kunigaikščio ar Ponų Tarybos. Vietininko teismui priklausė visos jo valsčiaus didžiojo Lietuvos kunigaikš čio dvarų valstiečių bylos, taip pat ir tų miestų miestiečių, kurie neturėjo savivaldybės teisių. Vietininko naudai ėjo jo teismo mo kesčiai ir pabaudos. Vietininko teismas iš pradžių buvo vieno as mens teismas, tik 1529 m. Lietuvos Statutas įvedė naują dėsnį, jog vietininkas gali teisti dalyvaujant dviem bajorams, išimtiniu at veju bent vienam. T i j ū n o teismas savo esme buvo tas pats vietininko teismas, nes vietininkai ligi XVI a. pradžios paprastai vadinosi dar ir tijū nais. 1529 m. Lietuvos Statuto išleidimo metu tijūno teismas teisė jam pavestų didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų valstiečius ir jo valsčiaus gyventojus, tačiau vietos bajorai nebuvo tijūno teismo ju risdikcijoje. D v a r ų l a i k y t o j o teismui priklausė jo prižiūrimų didžio jo Lietuvos kunigaikščio dvarų gyventojai. Dvarų laikytojams ( d e r ž a v c y ) teismo dalykuose padėdavo vižiai, siunčiami į nusikaltimo vietą tyrinėti įstatymų pažeidimo aplinkybių, kad vėliau galėtų oficialiai paliudyti byloje. Vižių pareiga buvo taip pat pristatyti į teismą atsakovus bei kaltinamuosius ir vykdvti te ism o soren d im u s K u o p o s teismas (gud. k o p n y j s u d ) veikė daugiausia gudų gy venamose Lietuvos dalyse ir iš esmės buvo valstiečių bendruome nės teismas, susidedąs iš besiginčijančių šalių atstovų. Kuopos teismu buvo vadinama ir ginčų dėl žemės nagrinėjimas bei sprendimas ginčo vietoje. Ginčų dėl žemės ribų teisėjai, išvažiuoją spręsti by las į ginčo vietą, buvo vadinami „išvažiuojantieji" ( j e z d o k i ) , o jų teismas „išvažiavimas (i o z j B z d ) , Kiekviena besibylinėjanti šalis į kuopos teismą paprastai paskirdavo po vieną teisėją iš savo pu sės, kuriems didysis Lietuvos kunigaikštis arba jo vietos pareigūnai pavesdavo nagrinėti bylą, o trečias teisėjas buvo arba abiejų šalių pasikviestų teisėjų pasirenkamas, arba vietos valdžios pareigūnų ski riamas. Kuopos teismų sprendimai ir byloms nagrinėti Daskirtas laikas buvo galutinis (gud. rok za v i l y j). 1529 nx. K a Z t a ris visą skyrių apie žemes ribas ir kuopos teismų reikalus, sumini tik 4 priežastis, dėl kurių kuopos teismas galėjo būti atidėtas: ma rą, seimą, karo tarnybą ar ligą. Kuopos teismo paskirtu laiku ku riai šaliai dėl kitų kokių nors priežasčių neatvykus, byla buvo sprendžiama remiantis atvykusios šalies parodymais. Didžiojo Lietu vos kunigaikščio dvarų laikytojų padėjėjai teismo reikalams, va dinami vižiais, taip pat dalyvavo kuopos teismuose. Lietuvoje kuo
T E ISE
IR T E IS M A I
175
pos teismai išliko ligi XVIII a.r ir 1588 m. Lietuvos Statuto nuosta tai, susiję su tuo teismu, dar buvo ištisai perspausdinti 1786 m. lai doje. Dėl Lietuvos administracinės ir teisminės santvarkos supanašinimo su Lenkijos santvarka 1564—1566 m. Lietuvoje buvo įvykdyta plati teismų reforma. Trokšdami daugiau laisvės, Lietuvos bajorai nepatenkinti, kad teismus vykdė didžiojo Lietuvos kunigaikščio skir ti pareigūnai, reikalavo, kad Lietuvoje būtų įvesti pačių bajorų renkami teismai, kokie tuo metu buvo Lenkijoje. Žygimantui Au gustui sutikus, kiekvienoje vaivadijoje bei paviete buvo įvesti ba jorų renkami teismai ir visa Lietuvos teisminė santvarka buvo per tvarkyta. Dauguma didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkų bei seniūnų nebeteko1teisės teisti bajorus, o didikai bei ponai nustojo savo teisminio imuniteto ir toliau turėjo būti teisiami bajorų teis mų teisėjų. Lietuvos teismų perorganizavimas buvo užbaigtas Lie tuvos Tribunolo įsteigimu 1581 m. Taigi XVI a. antrojoje pusėje galutinai nusistojo senosios Lie tuvos teismų santvarka, pagrįsta luominiais principais. Tik bajorai ir dvasininkai buvo laikomi pilnateisiais piliečiais, o kiti luomai valstybės atžvilgiu nebuvo pripažinti. Privatinių dvarų valstiečiai priklausė savo ponų ar jų įgaliotinių teismui. Valstybės dvarų val stiečius teisė tų dvarų valdytojai, seniūnai arba jų įgaliotiniai. To kia pat buvo ir neprivilegijuotų miestų gyventojų padėtis teismų atžvilgiu. Geresnė buvo miestiečių, turinčių savivaldybės teises, pa dėtis, bet valstybinės reikšmės ir jie neturėjo. Dvasininkų (bažny čios) teismai teisė tik dvasininkus, o valstybės teismų organizaci ja buvo skiriama tik bajorams, su kuriais teisių atžvilgiu buvo su lyginti ir didikai. XVI—XVIII a. žemiausia valstybės bajorų teismų instancija buvo pavietų teismai. Kiekvienas pavietas turėjo po ž emė s , p i l i e s ir p a k a m a r i n i n k i o teismą. Lietuvos Statutas visur teikia pirmenybę žemės teismui ir jo pareigūnams, vis antroje vietoje teminėdamas pilies teismą ir jo pareigūnus. Pa kamarininkio teismas paprastai minimas trečioje vietoje, nors seimeliuose pačiam pavieto pakamarininkiui skiriama vieta tuoj po pilininko arba pavieto maršalkos, aukštesnė savo rangu už žemės ir pilies teismų pareigūnus. Nuo XVI a. antrosios pusės re formų ligi valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje senovės Lietuvoje veikė šie teismai: Ž e m ė s teismas, kiekviename paviete laikomas svarbiausiu, su darytas iš pačių bajorų išrinktų ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio patvirtintų žemės teisėjo, pateisėjo ir žemės raštininko, sprendė be
176
L IE T U V A
veik visas civilines bylas dėl turto, išskyrus tas, kurios buvo pa vestos kitiems teismams. P i l i e s teismas, sudarytas iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirto teisminio seniūno ir pastarojo pasirinktų paseniūnio, pilies teisėjo ir pilies raštininko, turėjo paskirtį spręsti kriminalines by las. P a k a m a r i n i n k i o teismas, sudarytas iš pačių bajorų išrink to ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio patvirtinto pakamarininkio ar ba pastarojo pasirinktų kamarininkų, nagrinėjo ir sprendė ginčus dėl žemės ir žemės nuosavybės ribų bylas, tačiau bylas dėl bajorų ir valstybės dvarų ribų pažeidimo sprendė specialus komisarų teis mas. Pavietų teismų bylos buvo sprendžiamos pirma instancija ir abiem šalims buvo leidžiama iš čia apeliuoti į Lietuvos Tribunolą, o bajoro garbės dalykuose į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. T r i b u n o l a s , sudarytas iš pavietų bajorų išrinktų deputatų, sprendė apeliacines bylas iš pavieto teismo kaip galutinė instan cija, jei jos įsakmiai nebuvo išimtos iš Tribunolo kompetencijos. Be to, čia pirma instancija buvo nagrinėjamos bylos, įkeliamos prieš pavietų pareigūnus, savo teisme pasielgusius ne pągal įstatymus. D i d ž i o j o L i e t u v o s k u n i g a i k š č i o teismas, arba jo r ū m ų teismas, dažnai taip pat vadinamas s e i m o teismu, nes di dysis Lietuvos kunigaikštis paprastai bylas nagrinėdavo su sena toriais seimo posėdžių metu, pirma ir paskutine instancija sprendė karaliaus didybės įžeidimo, valstybės išdavimo, einančių pareigas senatorių bei teismo pareigūnų sužeidimo ar užmušimo bei netei singų muitų ėmimo bylas. Apeliacine instancija čia buvo sprendžia mos bajoro garbės, valstybės dvarų, iždo ir apeliacinės komisarų teismų bylos. XVI—XVIII a. Lietuvoje veikė dar šie teismai: K o m i s a r ų teismas — didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismo šaka, sudaryta didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirtų ir bajorų pa sirinktų 6 specialių įgaliotinių tam reikalui, nągrinėjo valstybės dva rų ar jų žemių užgrobimo bei pasisavinimo bylas, taip pat bylas dėl sienų tarp valstybės ir privatinių bajorų bei bažnyčios žemių. Ko misarų teismai Lietuvoje buvo žinomi jau XV a., kada didysis Lie tuvos kunigaikštis paskirdavo savo specialius įgaliotinius nagrinėti byloms, kai byla reikalavo tyrinėjimo nusikaltimo vietoje. 1566 m. Lietuvos Statutas nustatė, jog tokie komisarų teismai bus naudo jami tik byloms dėl sienų tarp valstybės ir bajorų žemių ir didžio jo Lietuvos kunigaikščio įkeistų dvarų išpirkimo. Iš šitų teismų
TE ISE
IR T E IS M A I
177
buvo ,galima apeliuoti į paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio teis mą, kur jau jis pats teisdavo. K a p t ū r i n i a i teismai, pačių bajorų išrinkti kiekviename pa viete tarpuvaldžio metu, sprendė visas to meto bylas savo paviete. Šie teismai buvo panaikinti 1768 m. T r e č i ų j ų teismas, sudarytas iš pačių bajorų pasikviestų pa tikėtinių, minimas Lietuvos Statute ir 1726 m. konstitucijoje, galėjo spręsti bajorų tarpusavio bylas, tačiau pagal Lietuvos Statutą tik tokie trečiųjų teismo sprendimai tegaliojo, kurie neprieštaravo Lie tuvos įstatymams. Iš trečiųjų teismo kompetencijos buvo išimtos kriminalinės ir valstybės pareigūnų prasižengimo bylos. M a r š a l k o s teismas sprendė bylas, susijusias su asmeniniu di džiojo Lietuvos kunigaikščio saugumu ir tvarka jo reziduojamoje a i pakelėje sustojamoje vietoje. Teisė Lietuvos maršalka, nusikal tėlius galėdamas bausti net mirtimi už įvairius kriminalinius nusi kaltimus didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose ar jo gyvena moje vietoje. Iš maršalkos teismo apeliuoti nebuvo galima. M ar šalkos teismas panaikintas 1766 m. Tada jis buvo pertvarkytas į koleginį, arba kelių asmenų, teismą. A s e s o r i ų teismas, sudarytas iš Lietuvos kanclerio ir didžio jo Lietuvos kunigaikščio kanceliarijos skirtų tarnautojų, vadina mų asesoriais, prieš Lietuvos Tribunolo įkūrimą buvo didžiojo Lie tuvos kunigaikščio teismo šaka, žinoma nuo XVI a. pradžios, sprendusi apeliacines bylas kaip aukščiausioji instancija. Šis teismas buvo kanclerio žinioje ir jam vadovavo referendaras. 1581 m. įstei gus Lietuvos Tribunolą, asesorių teismo kompetencijoje liko tik tos bylos, kurios nepriklausė Tribunolo kompetencijai. Į asesorių teismą buvo renkami ir seimo atstovų delegatai. Šiam teismui pri klausė miestiečių, žydų ir valstybės dvarų valstiečių apeliacinės bylos, nuo 1791 m.'— miestų teismų apeliacinės bylos. Nuo 1697 m. asesorių teismui priklausė magdeburgijų, didžiojo Lietuvos kunigai kščio valstiečių, iždo ir valstybės dvarų su administratoriais bylos. D v a s i n i n k ų , arba B a ž n y č i o s , teismas teisė ne tik dva sininkus bei bažnytinių dvarų gyventojus, bet ir įvairias bylas, su sijusias su dvasiniais reikalais, kaip vedybų, skyrybų, tikėjimo, dorovės ir kt. Vedybų reikalų bylose buvo galima apeliuoti į popie žiaus nuncijų Lenkijoje, kad nereikėtų kreiptis į patį popiežių. E d u k a c i n ė s k o m i s i j o s teismas buvo sudarytas dėl 1773 m. įsteigtos Edukacinės komisijos. To teismo paskirtis buvo spręsti bylas, susijusias su Edukacinės komisijos lėšomis. E t m o n o teismas sprendė karo lauko bei karo stovyklos by las, neatvykusiųjų į visuotinį šaukimą ir kariuomenėje kuo nors 12. K. Avižonis.
178
L IE TU V A
nusikaltusiųjų bylas, galėdamas bausti kalėjimu, net ir mirtimi. Ka ro stovyklose etmoną pavaduodavo jo paskirtas specialus karo sto vyklos teisėjas. 1764 m. etmono teismas panaikintas. I ž d o k o m i s i j o s teismas, sudarytas dėl iždo komisijos įstei gimo 1764 m., vadovaujamas Lietuvos iždininko ir susidedąs iš ke lių narių, perėmė iš Iždo Tribunolo bylas, susijusias su mokesčių mokėjimu ir iždo reikalais. I ž d o T r i b u n o l a s , sudarytas Lietuvoje 1609 m., sprendė iž do ir mokesčių bylas, kol jos 1764 m. buvo pavestos Iždo komisi jos teismui. Nuo XVII a. vidurio Iždo Tribunolas posėdžiavo Gar dine. Nuo 1717 m. viena kadencija buvo Minske, kita Gardine, o nuo 1726 ligi 1764 m. — Vilniuje. Iždo Tribunolo nariai buvo pa rinkti 2—7 senatoriai ir 16—26 seimo atstovai. Nuo 1703 m. depu tatus į iždo Tribunolą rinkdavo patys seimeliai, po 2 iš kiekvieno pavieto. K a r o k o m i s i j o s teismas nuo 1764 m. perėmė buvusias et mono teismo funkcijas, kurias 1776 m. perdavė Nuolatinės tary bos karo departamentui. Nuo 1789 m. vėl buvo atgaivinta Karo ko misija. M i e s t o s a v i v a l d y b ė s teismas buvo skirtas miestiečių byloms spręsti tuose miestuose, kurie naudojosi savivaldybės tei sėmis. Mažiau svarbias civilines bylas sprendė pačių miestiečių rinktos miesto tarybos nariai, kriminalines ir svarbesnes civilines bylas sprendė šuolininkai, miesto vaito pirmininkaujami. Iš miesto teismo buvo galima apeliuoti į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos asesorių teismą. P a s i e n i o teismas buvo sudaromas tik Lietuvos ir Lenkijos Respublikos bei Rusijos pasienio gyventojų ginčams spręsti ir su sidėjo iš abiejų valstybių paskirtų teisėjų. R e f e r e n d a r o teismas buvo kanclerio žinioje apeliacinėms miestiečių byloms nagrinėti. Referendaras vadovavo kanclerio ju risdikcijoje bei priežiūroje buvusiam aukščiausiam miestiečių teis mui (plg. Asesorių teismas). R e l i a c i n i s teismas susidėjo iš Lietuvos ir Lenkijos kara liaus, senatorių bei ministrų ir nagrinėjo bylas, kanclerio perduo tas didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba karaliaus teismui. Apie to kią bylą pranešimą (reliaciją) padarydavo referendaras, kaip kanc lerio didysis raštininkas. Čia dažniausiai buvo sprendžiamos Kuršo gyventojų apeliacinės bylos. V a i v a d ų teismas nuo XVI a. vidurio teismų reformos cen triniuose Lietuvos vaivadijų pavietuose niekuo nesiskyrė nuo pilies teismo kituose pavietuose, nes čia vaivada ėjo teisminio seniūno
T E ISĖ
IR T E I S M A I
179
pareigas. Be to, vaivada teisė visus vaivadijos ribose gyvenusius žydus. V a l s t i e č i a i buvo teisiami seniūnų, laikytojų, vaitų ir kitų didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų administratorių valstybės dva ruose, o privatiniuose bajorų ir didikų dvaruose juos teisė tų dva rų savininkai ir jų įgaliotiniai. V i l n i a u s a k a d e m i j o s teismas savo jurisdikcijoje turė jo akademijos profesorius ir studentus, bendra universitetų privi legijų tvarka išskirtus iš kitų teismų jurisdikcijos. Ž y d ų reikalams teisėju buvo pats vaivada ar jį pavaduojąs pavaivadis. Senosios Lietuvos teisme buvo vartojama valstybinė kancelia rijos slavų kalba. Nuo 1696 m. Lietuvos teisme buvo įvesta lenkų kalba, kuria nuo tada turėjo būti rašomi teismo dokumentai. Len kų kalba rašytų teisminių dokumentų randame jau ir XVII a. XVIII a. antrosios pusės Lietuvos ir Lenkijos Respublikos refor mų laikotarpiu pagrindinių reformų Lietuvos teismų santvarkoje ne buvo padaryta. 1768 m. buvo panaikinti kaptūriniai teismai. Ap skritai stengtasi vieno asmens teismus pakeisti Ikoleginiais kelių as menų teismais. Svarbiausių pakeitimų buvo numatyta 1791 m. Ge gužės 3 d. konstitucijoje. 1791 m. buvo panaikintas žemės ir pi lies teismų dvilypumas ir jų vieton įvestas pavieto dvarininkų (že mininkų) teismas, sudarytas iš 10 teisėjų, renkamų bajorų seimelių ketveriems metams. Į šio teismo sudėtį įėjo ir du raštininkai, iš ku rių vienas buvo renkamas paties teismo 7 metams, o kitas — bajo rų seimelio ligi gyvos galvos. Dvarininkų teismo kompetencijai bu vo pavestos visos pavieto bajorų bylos, jei jos nebuvo įsakmiai pavestos kuriam kitam teismui. Šie dvarininkų teismai turėjo veik ti ištisus metus. Iš jų leista apeliuoti į Lietuvos Tribunolą, turėjusį posėdžiauti Vilniuje. 1791 m. buvo įvesti nauji teismai miestuose, kurių teisėjai turėjo būti renkami miestiečių 2 metams. 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucijoje numatytos teismų reformos liko neįgy vendintos dėl prasidėjusių neramumų bei konfederacijų, atvedusių prie Lietuvos ir Lenkijos Respublikos žlugimo. I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934—1938; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; A. Janulaitis, Vyriausias Lietuvos Tri bunolas XVI—XVIII amž., 1927; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gy venime Vazų laikais, 1940; A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos..., 1938; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; I.I. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 2, 2 leid., 1921; W. Kamieniecki, Spoleczenstwo litewskie w XV w., 1947.
180
L IE TU V A
Teismų pareigūnai senovės Lietuvos teisminėje santvarkoje gre ta teisėjų ir teismų pirmininkų turėjo įvairių pareigų. XV—XVIII a. Lietuvos istorijos šaltiniai mini įvairius tiesioginius ar pagalbinius teismų pareigūnus, kurių patys seniausi buvo didžiojo kunigaikš čio teismų vykdytojai, 1447 m. Kazimiero privilegijoje vadinami m i n i s t e r i a l e s a l i a s D z i e c z k i e , kurių didysis Lietuvos kunigaikštis pa sižadėjo nebesiuntinėti į didikų ir bajorų dvarus teismui vykdyti, atiduodamas bajorų dvarų valstiečius tiesioginei savo ponų juris dikcijai. Tie didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismų pareigūnai netu rėjo būti siunčiami į bajorų dvarus, kol bajoras pats savo nusikal tusių valstiečių nenuteis. Tik bajorui per tam tikrą laiką nusikal tusio valstiečio nenuteisus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismų pareigūnai tegalėjo būti siunčiami į didikų ir bajorų dvarus, bet ir šiuo atveju jų surinktos teisminės pabaudos turėjo eiti ne didžiojo Lietuvos kunigaikščio, tačiau dvaro savininko naudai. Tuo didikų ir bajorų dvarų valstiečiai buvo išskirti iš valstybės teismų juris dikcijos. Kaip tie teismų pareigūnai vadinosi lietuviškai, nežino me. Šaltiniuose jie paprastai vadinami d z i e c k i, d e cik i j, kar tais d e d k o. Dar XVI a. pradžioje tai buvo didžiojo Lietuvos ku nigaikščio pareigūnai, siunčiami sulaikyti, areštuoti bei į teismą pristatyti kaltinamąjį, taip pat įvykdyti įvairius teismo įsakus ir sprendimus. Tuo pačiu d z i e c k i vardu buvo vadinami taip pat di džiojo Lietuvos kunigaikščio ir vaivadų bei vietininkų tarnai, a t lieką jų paliepimus ir prižiūrį jų vykdymą. Žodis hd z i e c k o w a č “ reiškė vykdyti egzekuciją bei iš atsakovo užstatu ar pabauda pa imti galvijus, turtą ir pan. Taigi d z i e c k i buvo savo rūšies antstolis, nuo XVI a. vidurio gavęs vaznio, arba šauklio, vardą. Kaip atly ginimą už savo pareigų ėjimą d z i e c k i gaudavo, teisingiau išsirink davo tam tikrą rinkliavą, imamą nuo nuvažiuoto kelio mylios ( p o m i l n o j ė , d e c k o v a n j e ) . 1529 m. Lietuvos Statute jo užmokesčiui bu vo skiriama po vieną grašį nuo nuvažiuotos mylios vykdant palie pimus. Iš kitų XV a. ir XVI a. pirmosios pusės teismų pareigūnų pami nėtini v i ž i a i — didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų valdytojų padėjėjai ir tarnai, naudoti teisminėms funkcijoms, ypač nusikal timo vietai bei nuostoliams apžiūrėti, atsakovui į dvaro laikytojo teismą pristatyti ir teismo sprendimui įvykdyti. Ryšium su vals tiečių sueigos, arba kuopos, teismu, žinomais ypač gudų gyvenamo se žemėse, buvo specialūs teismų pareigūnai, vadinami j e z d o k i, nelyginant žemės ribų teisėjai, išvažiuoją į ginčo vietą bylų spręs ti. XV a. ir XVI a. pirmojoje pusėje buvo dar žinomas pagalbinis teismų pareigūnas, tuo metu Lietuvos valstybės kanceliarinės sla
T E ISĖ
IR T E IS M A I
181
vų kalbos dokumentuose vadinamas lietuviškos kilmės vardu t o rp o s t ą — specialus teismo liudininkas kriminalinėse bylose, kurio parodymu remiantis buvo galima vartoti tortūras kaltinamojo pri sipažinimui išgauti. XV—XVI a. Lietuvos teismų pareigūnais iš dalies gali būti laikomi ir vaivados, didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkai, tijūnai bei kiti jo dvarų laikytojai. Nuo 1564—1566 m. Lietuvos teismų reformos. XVI—XVIII a. Lie tuvoje prie žemės teismo buvo pačių bajorų rinkti, didžiojo Lietu vos kunigaikščio patvirtinti, teismų pareigūnai; p a t e i s ė j i s ir ž e m ė s r a š t i n i n k a s . Prie pilies teismo buvo teisminio arba pilies seniūno paskirti teisminiai pareigūnai: s e n i ū n o v i e t i n i n k a s , p i l i e s t e i s ė j a s ir r a š t i n i n k a s . Mirties baus mėms įvykdyti ir tortūroms atlikti 1588 m. Lietuvos Statutas (XI skyriaus 5 str.) įpareigojo teisminius pilies seniūnus prie kiekvieno pilies teismo laikyti po b u d e l į ( m i s t i , lenk. k a t) . Tačiau jei ku ris teisminis seniūnas jo nelaikytų, prireikus privalėjo iš kitur jį parsivežti savo lėšomis. XVII a. tokius budelius turėjo Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Lydos miestai (J. O b s t , Kat miasta Wilna. — Litwa i Rus, t. 2, 1913), galbūt ir kiti svarbesni centrai. Pakamarininkio teismas pagalbiniais teismo pareigūnais turėjo pakamarininkio pasiskirtus k a m a r i n i n k u s ir ežiaženklių k a s ė j u s . Visų pa vieto teismų pagalbinis pareigūnas buvo š a u k l y s , ėjęs teismo pasiuntinio, oficialaus nuostolių apžiūrėtojo bei liudininko ir antsto lio pareigas. Prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba karaliaus tei smo pagalbinių teismo pareigūnu buvo i n s t i g a t o r i u s , nelygi nant valstybės prokuroras įvairioms byloms, ypač dėl valstybės iš davimo ar kitų nusižengimų prieš valdovą ir valstybę. Baigiamuo siuose seimų posėdžiuose jis taip pat paskelbdavo infamijas. Įvai riuose kituose valstybės teismuose instigatorius atstovavo valdovo ir valstybės reikalams. Prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismo dar buvo jo paskirti k o m i s a r a i , komisarų teismo nariai, taip pat s e k r e t o r i a i ir r a š t i n i n k a i . Didžiojo maršalkos teismui padėjo jo t a r n a i , naudoti karaliaus saugumui pavojingiems as menims suimti bei nusikaltėliams prie rūmų sugauti. Didžiojo kanc lerio teisme pagalbiniu teismo pareigūnu buvo r e f e r e n d a r a s, kuris priimdavo visokius skundus raštu ir pateikdavo juos kancle riui, taip pat vadovavo kanclerio' jurisdikcijoje buvusiam aukščiau siam miestiečių teismui. Kancleris teismo reikalams dar naudojo a s*e s o r i u s i r r a š t i n i n k u s . Didžiojo, etmono pagalbiniu tei smo pareigūnu buvo jo paskirtas k a r o s t o v y k l o s t e i s ė j a s , pavadavęs etmoną karo stovykloje teismo reikaluose. Vaiva dos teisme žydų reikalams teismo pareigūnu buvo jo paskirtas p a-
L IE TU V A
182
v a i v a d i s. Teismo reikalams vaivada naudojo ir savo t a r n u s . Miestų savivaldybės teismų pareigūnai buvo š u o l i n i n k a i . A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; K. Jablonskis, Lietuviš ki žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, d. 1, 1936; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Šapoka, Lietuva ir Len kija po 1569 metų Liublino unijos, 1938; M■ K. Liubavskij, Oblastnoje ctelenije..., 1892; I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934—1938; I.I. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911.
Tribunolas (lot. t r i b ū n a i ) — aukščiausias teismas. Lietuvoje XVI—XVIII a. vyriausias apeliacinis teismas, įsteigtas 1581 m., daž nai vadinamas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Vyriausiuoju Teis mu, taip pat ir Vyriausiuoju Tribunolu. Iš pradžių Lietuvoje vy riausiuoju teisėju buvo pats didysis Lietuvos kunigaikštis, bylas sprendęs pats arba Ponų Tarybos padedamas. Teismo vieta būdavo ten, kur tuo metu didysis Lietuvos kunigaikštis apsistodavo, nebū tinai nuolatinėje jo buveinėje Vilniuje ar Trakuose. XV—XVI a. didžiajam Lietuvos kunigaikščiui dažnai kartu būnant ir Lenkijos karaliumi, Lietuvos gyventojams susidarė nepatogumų, nes didy sis Lietuvos kunigaikštis daug laiko praleisdavo Lenkijoje; lietuvių bylos užtrukdavo arba jiems reikėdavo važiuoti pas didįjį Lietu vos kunigaikštį į Lenkiją, dažniausiai į Krokuvą, Piotrkovą1 ar kur kitur toli bylinėtis. Padėčiai palengvinti didysis Lietuvos kunigaikš tis, išvykęs karaliumi į Lenkiją, dažnai jam prideramas bylas ati duodavo Lietuvos Ponų Tarybai spręsti arba jas atidėdavo, kol grįš iš Lenkijos. XV—XVI a. didžiojo Lietuvos kunigaikščio teismo sprendimai buvo daromi jo paties, didžiojo kunigaikščio, pasitarus su ponais patarėjais. Lietuvos teismų sistemai plečiantis ir tobulėjant, didžio jo kunigaikščio ir Ponų Tarybos teismas pasidarė apeliacine instan cija. 1529 m. Lietuvos Statutas leido apeliuoti į Ponų Tarybą di džiajam Lietuvos kunigaikščiui nesant Lietuvoje. Ponų Tarybos na riai priešinosi svarbesnių Lietuvos bylų perkėlimui į užsienius. 1535 m. Lietuvos seimas protestavo prieš didžiojo Lietuvos kuni gaikščio teismą, daromą Lenkijoje, ten jam begyvenant. 1542 m. Lietuvos Brastos seimas nutarė, jog negalima šaukti besibylinėjančių lietuvių į Lenkiją; tai vėl priminė ir 1551 m. lietuvių seimas. Taip XVI a. Ponų Taryba ėmė pavaduoti į Lenkiją išvažiavusį didįjį Lietuvos kunigaikštį ne tik valstybės valdymo reikalais, bet ji ėmė 1 Buvo „Petrakavą“.
TE ISĖ
IR T E IS M A I
183
nagrinėti ir visas bylas, priklausančias didžiojo Lietuvos kunigaikš čio teismui. Bylos buvo sprendžiamos Ponų Tarybos narių Vilniuje didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose. Kartais jų sprendimai dar būdavo patvirtinami paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio. Eiliniai bajorai, matydami Ponų Tarybos didikų /įsigalėjimą, 1542 m. seime pasiekė, kad iš jos būtų galima apeliuoti į patį di dįjį Lietuvos kunigaikštį, jei bylos būtų sprendžiamos Ponų Tary boje didžiajam Lietuvos kunigaikščiui nedalyvaujant. Šitokios vy riausiosios instancijos apeliacinės bylos būdavo sprendžiamos Vil niuje, čia skirtu laiku didžiajam Lietuvos kunigaikščiui atvažiavus. Kadangi jis kartais retai teatvažiuodavo, bylų išsprendimas gerokai užtrukdavo. Be to, pati Ponų Taryba taip pat negalėjo nuolatos rinktis ar būdavo užimta kitais skubiais valstybės reikalais. Dėl to ne kartą tekdavo atskirų bylų nagrinėjimą pavesti kai kuriems Ponų Tarybos nariams — kancleriui, vaivadoms, seniūnams ir kt. Tokia padėtimi buvo daug nepatenkintų bajorų. Pamažu supanašinant Lietuvos ir Lenkijos valstybės santvarką, 1563—1564 m. Lietuvos teismų reformomis buvo įvesti pačių bajorų renkami pilies, žemės ir pakamarininkio teismai. Iš jų buvo leidžia ma apeliuoti į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. Dėl to Ponų Taryba nustojo savo teisminių funkcijų, o užsigulėjusių apeliacinių bylų labai padaugėjo. Dalį apeliacinių bylų sprendė didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmų teismas, vadinamas asesorių teismu, vadovauja mas Lietuvos kanclerio. Bajorų teisėms ir laisvėms plečiantis, ba jorai ėmė siekti ir savo pačių renkamo apeliacinio teismo. Tokio vyriausiojo teismo reikalas buvo keliamas Lietuvos seimuose. Dėl daugybės nebaigtų apeliacinių bylų ir jų atidėliojimo 1568 m. Gar dino seime bajorai prašė didįjį Lietuvos kunigaikštį apeliacines by las nagrinėti vėl pavesti Ponų Tarybai. Nebegalėdamas susidoroti su bylomis, Žygimantas Augustas 1569 m. bendrame su lenkais Liub lino seime pareiškė, jog reikės įkurti vyriausiąjį teismą, nes valsty bei išaugus jis nebegalįs visų bylų išspręsti. Žygimanto Augusto žinioje buvo ir apeliacinės lenkų bylos, ku rias jis nagrinėjo kaip Lenkijos karalius, sprendęs jas arba seimo metu, arba per asesorių teismą. Lenkijoje vyriausiojo teismo pro jektą pradėta svarstyti jau 1543 m. Žygimantui Augustui 1572 m. mi rus, pirmųjų tarpuvaldžių metu Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje galutinai įsigalėjo bajorai, visai suvaržę karaliaus valdžią. Paėmę į savo rankas valstybės valdymą, bajorai patys pradėjo kurti vy riausiąjį teismą. 1574 m. Lietuvos seime Vilniuje buvo svarstomas vyriausiojo teismo įsteigimo reikalas ir į Henriko Valua išrinkimo artikulus buvo įrašytas įgaliojimas Lietuvos senatoriams ir bajo
L IE TU V A
184
rams paruošti įstatymo projektą vyriausiajam teismui įsteigti. Taip pat ir Stepono Batoro išrinkimo sąlygose buvo minimas vyriausia sis Lietuvos teismas. Lenkijos bajorai irgi spaudė karalių ir taip 1578 m. Varšuvos seime buvo įsteigtas Lenkijos (Karūnos) Tribu nolas, o Lietuvos Tribunolo įsteigimo reikalas buvo pavestas 1578 m. Lietuvos seimeliams aptarti. Lenkijos Tribunolas pasidarė aukščiau siu apeliaciniu teismu Lenkijoje, tačiau kriminalinės bylos, susiju sios su bajoro garbe arba gyvybe, buvo paliktos karaliaus pir mininkaujamo seimo teismo jurisdikcijai, o finansinėms ir miestų byloms spręsti vyriausioji instancija turėjo būti asesorių teismas, Lenkijoje pirmininkaujamas Lenkijos, Lietuvoje — Lietuvos kanc lerio. Karūnos Tribunolas buvo vienas visai Lenkijai, bet kasmet įvykdavo jo dvi sesijos, Didžiajai Lenkijai Piotrkove \ o Mažajai Lenkijai — Liubline. Kadangi Kijevo, Voluinės ir Braclavo vaivadijose, per 1569 m. Liublino seimą atskirtose nuo Lietuvos ir prijungtose prie Lenki jos, tebegaliojo Lietuvos įstatymai, suformuluoti Lietuvos Statute, skirtingi nuo Lenkijos įstatymų, tos žemės buvo išjungtos iš Ka rūnos Tribunolo žinios. Lenkijos Tribunolo pavyzdžiu joms buvo sudarytas atskiras Lucko Tribunolas, į kurį Voluinės vaivadija siun tė po 5, Kijevo ir Braclavo vaivadijos po 4 bajorų seimelių išrink tus atstovus. Lucko Tribunolo bylos buvo sprendžiamos remiantis 1566 m. Lietuvos Statutu, o sprendimai rašomi gudiškai, bet atsto vų rinkimai, jų pareigos ir teisės bei posėdžių eiga vadovavosi Lenkijos Tribunolo dėsniais. 1589—1590 m. Lucko Tribunolas buvo panaikintas patiems bajorams prašant, o Voluinės, Kijevo ir Brac lavo vaivadijų apeliacines bylas nuo tada perėmė spręsti Lenkijos Tribunolas savo Liublino sesijų metu, posėdžiuose dalyvaujant ir Kijevo, Voluinės bei Braclavo atstovams. Dėl skirtingų įstatymų bei teisės iš Lenkijos Tribunolo buvo iš skirtos ir Prūsijos vaivadijos, kurioms turėjo būti įsteigtas atski ras Prūsijos Tribunolas, bet 1589 m. Prūsų žemė prisidėjo prie Di džiosios Lenkijos Tribunolo Piotrkovo sesijos. Lietuviai jokio bendro su lenkais vyriausiojo teismo neturėjo ir neketino turėti. Lietuvoje veikė skirtingi įstatymai, skirtingi teis mai ir skirtinga teisminė kalba. Be to, lietuviai ir po 1569 m. Liub lino unijos gynė savo atskirą valstybinį savarankiškumą. 1578 m. Varšuvos seimui įsteigus Lenkijos Tribunolą, vyriausiojo Lietuvos teismo įstatymo paruošiamieji darbai turėjo būti aptarti Lietuvos seimeliuose. 1578 m. Lietuvos seimeliai ir tų pačių metų Lietuvos1 1 Buvo- ,,Petrakave''.
T E ISĖ
IR T E IS M A I
185
atstovų suvažiavimas Naugarduke ir sudarė Lietuvos Tribunolo įs tatymo projektą. 1579—1580 m. bendrame su lenkais seime buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo įstatymo projektas, bet jis ne buvo įtrauktas į to seimo konstitucijas tik dėl to, kad nė viena to seimo konstitucija nebuvo paskelbta. Po to lietuviai susirinko į 1580 m. Vilniaus seimą, kur didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras pažadėjo paskelbti jau jo pasirašytą Lietuvos Tribunolo įs tatymą. Lietuvos Tribunolo statutas buvo patvirtintas 1581 m. ben drame su lenkais seime Varšuvoje ( T r i b ū n a i o b y v a t e l i a m V e l i k o g o K n i a z s t v a L i t o v s k a g o n a s o i m e V a r š a v s k o m d a n y r o k u 1581). Lie tuvos suvažiavimas Gardine 1584 m. dar kartą jį peržiūrėjo ir pa skelbė. Parašytas to meto Lietuvos valstybės kanceliarijos gudų kalba ir pasirašytas Lietuvos kanclerio Eustacho Valavičiaus, jo įsakymu Lietuvos Tribunolo statutas buvo atspausdintas 1586 m. Vilniuje brolių Mamoničių spaustuvėje. Vėliau Lietuvos Tribunolo įstatymas buvo įtrauktas ir į 1588 m. Lietuvos Statutą. Lenkų kalbai vis labiau besiskverbiant į Lietuvą, Lietuvos Tribunolo statutas bu vo išverstas į lenkų kalbą ir Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos paliepimu atspausdintas 1623 m. Vilniuje Leono Mamoničiaus spaus tuvėje. Vėliau jis buvo daug kartų lenkiškai perspausdintas, o pa skutinė lenkiška jo laida išėjo Vilniuje 1744 m. 1581 m. įsteigiant Lietuvos Tribunolą (gudiškame originalo teks te oficialiai jis vadinamas kartais r,tr ib u n a T 'f kartais „ s u d g o l o v n y j V e u k o g o K n i a z s t v a L i t o v s k a g o " ) , žemaičiams buvo numatytas ats kiras aukščiausias teismas Raseiniuose. Tačiau žemaičiai šia savo teise nepasinaudojo ir Žemaičių tribunolo neįsteigė. Žemaičiai dar 1584 m. toliau tebeapeliavo į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. 1588 m. vis dėlto žemaičiai nutarė prisijungti prie Lietuvos Tribunolo, į ku rį jiems buvo leista išrinkti 3 atstovus. Tam tikslui Žemaičiuose buvo įsteigtas Grabnyčių seimelis, jau nuo anksčiau veikęs kitur Lietuvoje. Taip nuo 1588 m. Lietuvoje tebuvo vienas Tribunolas visai Lietuvos valstybės teritorijai. Steigiant Lietuvos Tribunolą, Lenkijos Tribunolo įstatymas buvo paimtas pavyzdžiu, kai kuriuos straipsnius tiesiog išverčiant iš len kų kalbos, kitus perredaguojant ir pritaikant prie skirtingų Lie tuvos įstatymų bei teisminės santvarkos. Lyginant Lietuvos ir Len kijos Tribunolų statutus randama panašumų ir skirtumų. Lietuvos Tribunolo statute yra ir savitų nuostatų. Lietuvos Tribunolas susidėjo iš 45 bajorų, atstovų, renkamų kas metai vaivadijų ir pavietų bajorų seimeliuose, vadinamuose Grabnyčių seimeliais, kurie vykdavo kas metai vasario 2 d. Kiek vienas seimelis išrinkdavo po 2, o Žemaičių — 3 atstovus viene-
186
L IE TU V A
riems metams. Deputatams į Tribunolą nebuvo keliama jokių ypa tingų reikalavimų. Užteko, jog jie buvo žmonės vertingi, dievobai mingi, gyveną Lietuvoje ir išmaną Lietuvos teisę bei papročius. Ta čiau buvo draudžiama tą patį asmenį vėl kitais metais rinkti ats tovu į Tribunolą, nebent tik viso pavieto bajorai vienu balsu su tiktų. Iš pradžių buvo reikalaujama dviejų, nuo 1611 m. ketverių metų laiko, kol tas pats asmuo vėl galėjo būti renkamas atstovu. Taip pat buvo, draudžiama atstovu rinkti tokį bajorą, 'kuris pats tuo metu turėtų bylą Tribunole. Pirmieji rinkimai turėjo įvykti 1582 m. Remiantis 1613 m. seimo nutarimu, atstovai į Tribunolą buvo renkami balsų dauguma. Bajorams kuriame nors seimelyje nesusitarus ar jokio atstovo neišrinkus, ta vaivadija ar pavietas neturėjo savo atstovo Tribunole. Rinkti galėjo visi tame paviete gyveną bajorai. Vykdant teismų reformą, 1764 m. seime buvo nu tarta, kad atstovų rinkėjai negalėjo būti jaunesni kaip 18 metų, o atstovais galėjo būti renkami tik sulaukę 23 metų amžiaus ba jorai. 1685 m. seimas rinkimų dieną perkėlė iš vasario 2 d. į pir mąjį pirmadienį po Grabnyčių, o 1764 m. seimas Grabnyčių seime lio laiką apribojo 3 dienomis. Lietuvos Tribunolas buvo aukščiausias pačių bajorų renkamas jų luominis teismas. Jis buvo įkurtas ne tik dėl to, jog didysis Lietuvos kunigaikštis pats nebespėjo spręsti visų apeliacinių bylų, bet ir dėl to, jog bajorija siekė visiškos emancipacijos, trokšdama ir vyriausiąjį teismą pasiimti į savo rankas. Į Tribunolo kompeten ciją įėjo bajorų apeliacinės bylos iš žemės, pilies ir pakamarininkio teismų. Visokios apeliacinės bylos iš pavieto teismų buvo sprendžiamos Tribunole, kaip galutinėje instancijoje, tik dėl bajoro garbės turėjo būti apeliuojama į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. Iš Tribunolo kompetencijos taip pat buvo išskirtos bylos, susiju sios kartu su bajoro gyvybe ir garbe, bylos bei ginčai dėl valstybės turto ir karaliaus majestoto įžeidimo, taip pat ir valstybės išdavimo bylos. Kai kurios bylos Tribunole buvo sprendžiamos pirma ins tancija, būtent, bylos, keliamos prieš pavieto pareigūnus, jei jie savo teismuose pasielgdavo ne pagal įstatymus ir ypač jei jie neleis davo apeliuoti. Pirma instancija Tribunole galėjo būti svarstomi skundai dėl žemės, pilies, pakamarininkio ir kitų žemesnių teismų ir bylos prieš asmenis, kurie priešinosi Tribunolo sprendimo vyk dymui. Tribunolo sprendimai buvo nebeapeliuojami ir nebeatšau kiami. 1633 m. seimas uždraudė didžiajam Lietuvos kunigaikščiui panaikinti Tribunolo sprendimus, bet, antra vertus, Tribunolas ne turėjo spręsti bylų, buvusių didžiojo Lietuvos kunigaikščio juris dikcijoje. Be to, Tribunolas teisė tik bajorus. Miestiečiai, kunigai,
T E ISE
IR T E ISM A I
187
valstiečiai bei žydai jam nepriklausė. 1697 m. seimo nutarimu Tri bunolo kompetencija ir sprendimų galia buvo praplėsta, nebeleidžiant sprendimų dėl banicijos bei infamijos apskųsti didžiajam Lie tuvos kunigaikščiui. Prieš pradėdami posėdžiauti Tribunolo atstovai turėdavo prisiek ti. Tribunolui pirmininkavo pačių atstovų išsirinktas Tribunolo pir mininkas, vadinamas Tribunolo maršalka. Ilgainiui atstovai ėmė rinkti ir vicemaršalką. Be to, atstovai dar iš savo tarpo išsirinkdavo Tribunolo cenzorių balsams skaičiuoti bei dienynui vesti, Tribuno lo iždininką teisminėms pajamoms ir išlaidoms tvarkyti ir kt. pa reigūnus. Tribunolo raštinę vedė Tribunolo raštininkas, buvęs tos vaivadijos, kurioje tuo metu posėdžiavo pats Tribunolas, žemės teis mo raštininku. Iš raštininko buvo reikalaujama mokėti rašyti gu dų kalba, nes ja buvo rašomi Tribunolo sprendimai. Taip pat ir kiti Tribunolo dokumentai buvo rašomi gudiškai, tačiau įvairūs parodymai bylos eigos metu galėjo būti pateikiami ir (į knygas įra šomi ir kitomis kalbomis. Tribunolo aktuose paprastai dokumento įžanga ir pabaiga buvo rašomos oficialia teismine gudų kalba, bet akto turinys a r jo dalis dažnai buvo surašomi lenkiškai. Nors ir retai, bet vis dėlto aptinkama ir tokių Tribunolo aktų, kur akto da lis ar parodymas įrašyti ir lietuviškai. Pavyzdžiui, yra rasta kele tas priesaikų lietuvių kalba (K . J a b l o n s k i s , Kelios XVII a. lietu viškos priesaikos ir kitos lietuvių kalbos liekanos Didžiosios Lie tuvos Kunigaikštystės aktuose, 1937). Lenkų kalbai vis labiau įsi galint valstybinėse Lietuvos įstaigose ir daugumai bajorų sulenkė jus, 1697 m. seimo nutarimu Tribunole ir kituose Lietuvos teismuo se vietoj gudų kalbos buvo įvesta lenkų kalba. Dvasiniame Tri bunole lenkų kalba buvo vartojama nuo pat pradžios. Tribunolo raštinėje atskiros Tribunolo knygos nebuvo veda mos, bet Tribunolo nutarimus įrašyti į žemės teismo knygas buvo pavesta to žemės teismo raštininkui, kur vykdavo Tribunolo posė džiai. Tribunolo nutarimai buvo pasirašomi Tribunolo raštininko. V ė liau jis turėjo ir pagalbinio raštinės personalo. Ilgainiui susiforma vo atskira Tribunolo kanceliarija. Nuo 1764 m. teismų reformos Tri bunolo raštininku turėjo būti nebe žemės teismo raštininkas, bet atskiras Tribunolo raštininkas, atstovų išsirenkamas kas metai iš savo tarpo kiekvienai Tribunolo kadencijai. 1788—1792 m. Ketverių metų seimas dar labiau išplėtė Tribunolo raštinę. Tribunolo sprendimai turėjo būti vykdomi ne šauklio (vaznio), bet pačių žemės ar pilies teismo pareigūnų. Tribunolas buvo renkamas vieneriems metams, o jo posėdžiams vieta iš pradžių buvo paskirta Vilniuje, Trakuose, Naugarduke
188
L IE TU V A
ir Minske. 1588 m. Trakų sesija buvo panaikinta. Nuo tada tikro sios Lietuvos bylos buvo svarstomos tik Vilniuje, o gudiškųjų sri čių — vienais metais Naugarduke, kitais Minske. Posėdžiauti į Vilnių Tribunolas susirinkdavo praėjus dviems savaitėms po Velykų ir čia per 11 savaičių spręsdavo tikrosios Lietuvos ir Po locko vaivadijos bylas. Į Naugarduką arba Minską gudiškųjų že mių bylų spręsti Tribunolas susirinkdavo praėjus 22 savaitėms po Velykų ir čia posėdžiaudavo 15 savaičių'. Nuo 1764 m. reformų lie tuviškos kadencijos atstovai nebeprivalėjo važiuoti į gudiškąją ka denciją Naugarduke ar Minske, o gudiškosios kadencijos atstovai nebeprivalėjo vykti į Vilnių. 1775 m. gudiškosios Tribunolo kaden cijos vieta buvo perkelta iš Naugarduko ir Minsko į Gardiną. 1792 m. seimas Lietuvos Tribunolui paskyrė vieną nuolatinę būsti nę Vilniuje ir nuo tada visos Tribunolo bylos turėjo būti nagrinė jamos Vilniuje, Tribunolo atstovams iš Vilniaus nebeišvažiuojant į atskiras sesijas. Tribunolo atstovai posėdžių metu sėdėjo ir nuomones reiškė pagal savo vaivadijos rangą senate. Bylos būdavo sprendžiamos bal sų dauguma, tačiau joks teisėjų kvorumas nebuvo nustatytas ir daž nai bylas sprendė vos keli atstovai, dalyvavę posėdyje. 1792 m. seime buvo nutarta, jog Tribunolo posėdyje byloms spręsti turi da lyvauti ne mažiau kaip 11 atstovų. Tribunolo posėdžiuose kartais dalyvaudavo ir Lietuvos instigatorius, nelyginant valstybės pro kuroras specialioms byloms. Bylas nagrinėjant kartais dalyvauda vo ir „patronai" — to meto advokatai. Jei Tribunolui tekdavo nagrinėti bajorų bylas su dvasininkais, tai specialiai toms byloms buvo sudaromas mišrusis teismas, vadi namas D v a s i n i u T r i b u n o l u , į kurį įeidavo 6 Tribunolo pa rinkti atstovai ir 4 dvasininkai, parinkti vyskupų ir kapitulų. Miš riosios bylos buvo sprendžiamos vadovaujantis Lietuvos Statuto nuostatais balsų dauguma. Dvasiniame Tribunole balsams suskilus lygiomis, bylą galutinai nuspręsdavo- pats didysis Lietuvos kuni gaikštis. 1588 m. Lietuvos Statutas kiek pakeitė Dvasinio Tribuno lo sudėtį. Nuo tada Dvasinis Tribunolas susidėjo iš 3 Tribunolo ats tovų ir 3 dvasininkų. 1641 m. seimo nutarimu, Dvasinį Tribunolą su darė 4 Tribunolo atstovai ir 4 dvasininkai, o nuo 1764 m. teismų reformos į Dvasinį Tribunolą įėjo- 6 dvasininkai, parinkti vyskupų bei kapitulų, ir 6 Tribunolo atstovai, paskirti Tribunolo maršalkos. Dvasinio Tribunolo buveinė buvo Vilniuje. Nutarimai nuo pat pra džios buvo rašomi lenkų kalba. Specialiai iždo ir mokesčių byloms spręsti nuo 1609 m. Lietu voje buvo sudarytas I ž d o T r i b u n o l a s . Tokios bylos iš pra
TE ISE
IR T E ISM A I
189
džių buvo nagrinėjamos specialiai seimo paskirtų komisijų, vėliau jas sprendė Tribunolo atstovai, padedami seimo paskirtų senatorių. Sudarytas atskiras Iždo Tribunolas posėdžiaudavo po kiekvienos Lietuvos Tribunolo sesijos Vilniuje. Jis ¡glaudžiai buvo susijęs su Tribunolu. Iždo Tribunolas panaikintas 1764 m., kai jo vietoje bu vo įsteigta speciali Iždo komisija. Tribunolo atstovams už darbą buvo atlyginama iš teisminių pa jamų. Įvairios Lietuvos didikų šeimos, besivaržydamos dėl politinės įtakos valstybėje, paprastai stengėsi, kad jų šeimų nariai ar jų re miami kandidatai būtų seimelių išrinkti į Tribunolą. Tai ne kartą privedė prie smurto ir savitarpio kovų. Tribunolo statutas liko oficialiai nepakeistas ligi Lietuvos Trit bunolo panaikinimo XVIII a. pabaigoje, rusams užėmus Lietuvą, tik statutui papildyti buvo išleistai įvairių naujų seimų nutarimų, iš pamatų nepakeitusių pagrindinio įstatymo. 1795 m. žlugus Lie tuvos valstybei, Rusijos carės Kotrynos II įsakymu apeliacijos iš Lietuvos teismų turėjo eiti į rusų įsteigtą Vyriausiąją Lietuvos val dybą (Verchovnoje litovskoje p ra vieni j e) Gardine. Caras Povilas I, iš dalies atgaivinęs kiek senosios Lietuvos santvarkos, panaikino Kotrynos II išleistą Rusijos teisės įvedimo į Lietuvą manifestą, grą žino Lietuvos Statutą ir 1797 m. pertvarkė Lietuvos Tribunolą į Au kščiausiąjį Lietuvos Teismą (Glavnyj Litovskij Sud), kurio sesijos turėjo būti Vilniuje ir Gardine. Vis dėlto senosios Lietuvos Tribu nolo teisės nebuvo grąžintos, nes Aukščiausiojo Lietuvos Teismo sprendimai nebuvo laikomi galutiniais, ir iš čia buvo galima skųstis Rusijos senatui kaip aukščiausiajai apeliacinei instancijai. A. Janulaitis, Vyriausias Lietuvos Tribunolas XVI—XVIII amž. Jo atsiradimas, veikimas ir reikšmė Lietuvos gyvenime, 1927; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; 1.1. Lappo, Iš Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo isto rijos XVI a., 1932; D. Šabūnas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Iždo Tribunolas (1613—1764), 1936; R. Krikščiūnas, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Vyriausias mišriosios sudėties Tribunolas (Disertacija Laterano universitete Romoje, 1963); M.N. Jasinskij, Glavnyj Litovskij Tribūnai, ego proischoždenije, organizacija i kompetencija, 1901; M.N. Jasinskij, Luckij Tribūnai kak vysšaja sudebnaja instan cija dlia Volynsikogo, Braclavskogo i Kijevskogo vojevodstv v poslednej četverti XVI v. (Čtenija v Obščestve Letopis-ca Nestora, t. 14, 1900); F.I. Leontovič, Centralnyje sudebnyja učreždenija. v Velikom kniažestve Litovskom do i posle Liublinskoj uniji, razd. 4: Glavnyj litovskij tribūnai (Žurnal Ministerslva Justiciji, nr. 2, 1910); O. Raižei, Geneza Trybunalu Koronnego, 1886; K. Avižonis, Bajorai vals tybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Vaivados teismas senovės Lietuvoje atsirado su vaivadų įvedimu XV ir XVI a. Tuo metu vaivados, kaip svarbiausieji valstybės sri čių didžiojo kunigaikščio skirti vietininkai, teisė savo vaivadijos
190
L IE TU V A
valstybės dvarų valstiečius, taip pat savo vaivadijos bajorus. Tik patys stambiausieji žemvaldžiai, arba didikai,; buvo išskirti iš vai vados teisminės kompetencijos. Juos teisė pats didysis kunigai kštis kartu su Ponų Taryba. Bajorai betgi) galėjo apeliuoti iš vai vados teismo į patį didįjį kunigaikštį. Nuo 1447 m. Kazimiero pri vilegijos didikų ir bajorų dvarų valstiečiai irgi buvo išskirti iš vals tybės teismų jurisdikcijos. Nuo 1564—1566 m. administracinių ir teisminių Lietuvos reformų vaivados teismų kompetencija susiau rėjo, nes kiekviename paviete buvo sudaryti žemės teismai, o vai vados teismui buvo pavestos pilies teismo funkcijos centriniame vaivadijos paviete, kur vaivados teismas tapo tokiu pat pilies teis mu, kaip necentrinių pavietų pilies teismai. Tokia vaivados teismo kompetencija išliko ligi valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje, ir centrinio pavieto pilies teismas dažnai būdavo vadinamas vaivados teismu. Be to, vaivados teismui priklausė ir visos vaivadijos žydai, kuriuos teisė pats vaivada ar jo pavaduotojas. Vižis (1529 m. Lietuvos Statute ,,viž"; žodis kilęs bene iš senovės slavų to paties žodžio šaknies, kaip ir slavų veiksmažodis „maty ti"). XV—XVI a. Lietuvoje buvo nelyginant oficialus nusikaltimo vietos apžiūrėtojas. Jis buvo tam tikras didžiojo Lietuvos kunigai kščio dvarų tijūno ar laikytojo ( d e r ž a v c a ) padėjėjas ir teisminis jo tarnas. Valstybės dvarų laikytojas ar tijūnas, vykdydamas teismą jam pavestame valsčiuje, pasiųsdavo vižį į nusikaltimo vietą jos apžiūrėti ir nusikaltimo aplinkybėms vietoje tyrinėti.' Vėliau svars tant bylą vižis oficialiai paliudydavo, ką matęs ar patyręs nusikal timo vietoje. Jis buvo! laikomas tijūno ar laikytojo oficialiu liudi ninku. Vižio pareiga dar buvo pristatyti į teismą kaltinamąjį ar atsako vą ir, bylą išsprendus, vykdyti teismo sprendimą. Vižis dalyvavo ir vadinamajame kuopos teisme ( k o p n o j su d ) , kur toks teismas val stiečiams teisti veikė, ypač gudų žemėse. Vižio užmokestis už jo pareigų atlikimą vadinosi v i ž o v o j e ir priklausė nuo kelio ilgio nuvykti į nusikaltimo vietą ar įvykdyti teismo sprendimą. Šiuo atžvilgiu vižio pareigos buvo panašios į didžiojo Lietuvos kuni gaikščio teismo pareigūno, vadinamo d e c k i j , pareigas. Nuo XVI a. pirmosios pusės vižio pareigos buvo atliekamos teismo pareigūno vaznio ( v o z n y j ) , arba šauklio, kartais vadinamo ir generolo ( j e n e l a i ) vardu. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960.
T E ISĖ
IR T E IS M A I
19 1
Žemės teisėjas XVI—XVIII a. Lietuvoje — svarbus vaivadijų ir pavietų teisminis urėdas. Kiekviename paviete buvo po vieną že mės teisėją, ir jis savo rangu užėmė aukštą vietą, eidamas tuoj po vėliavininko.; Žemės teisėjai ir kiti žemės teismo pareigūnai buvo laikomi aukštesniais už pilies teismo pareigūnus. Žemės teisėjas pirmininkavo savo vaivadijos ar, pavieto žemės teismui. Jis, kaip ir kiti žemės teismo pareigūnai — pateisėjis ir žemės raštininkas — buvo laisvai renkamas savo paviete gyvenančių bajorų. Kuriam nors žemės teismo pareigūnui mirus, buvo šaukiamas to pavieto specialus bajorų seimelis naujam, žemės teismo pareigūnui išrinkti. Kiekvienam žemės teismo pareigūnui bajorai išrinkdavo po keturis kandidatus," iš kurių didysis Lietuvos kunigaikštis patvirtindavo po vieną ligi gyvos galvos ar ligi kito kurio1paaukštinimo. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, kandidatams į žemės teisėjus nebuvo keliamos jo kios kitos kvalifikacinės sąlygos ir iš jų nebuvo reikalaujama jokio kito pasirengimo arba cenzo, tik žiūrima, kad jie būtų Lietuvos piliečiai, tame paviete tikrai iš seno gyveną bajorai, žmonės geri, pamaldūs ir dorovingi, moką rašyti ir išmaną teisę. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio patvirtintas kandidatas į žemės teisėjus tik po priesaikos pradėdavo savo pareigas. Kad nenuken tėtų teisingumas, vienam asmeniui buvo draudžiama užimti dvejas žemės teismų pareigas. Kaip ir kitiems žemės teismo pareigūnams, žemės teisėjui buvo taip pat draudžiama kartu būti dvasininku, pi lininku, maršalka, pilies teismo seniūnu, pakamarininkiu, kareiva, vėliavininku ir apskritai kuriuo norsi kitu krašto, rūmų ar pavie to urėdu, tačiau nedraudžiama gauti ir valdyti valstybės dvarų, ne priklausančių teismo seniūnijoms. Žemės teisėjo nebuvo galima pa šalinti iš jo pareigų be kaltės ir teismo. Žemės teismas XVI—XVIII a. Lietuvos valstybėje! buvo pirmos instancijos pavieto) ar vaivadijos teismas, sprendęs civilines ir kai kurias kriminalines bylas. Žemės teismas Lietuvoje buvo įkurtas 1564—1566 m. administracinių bei teisminių reformų metu Lenki jos pavieto teismų pavyzdžiu. Lenkijoje žemės teismas (lot. j u d i c i u m t e r r e s t r e ) susiformavo jau XIV a. pabaigoje—XV a. pra džioje ir formaliai buvo patvirtintas 1447 m. Žemvaldžiai bajorai, nepatenkinti savo teismine priklausomybe nuo didikų, XV a. pa baigoje—XVI a. pradžioje atskiruose savo seimeliuose pradėjo rinkti iš vietos žemvaldžių kandidatus į žemės teisėją, pateisėjį ir žemės raštininką, iš kurių karalius ir patvirtindavo žemės teismo pareįgūnus.
192
L IE TU V A
1564—1566 m. reformomis supanašinant Lietuvos administracinę ir teisminę santvarką su Lenlkijos santvarka, žemės teismas buvo įvestas ir Lietuvoje. Žemiausioji valstybės teismų instancija buvo pavieto teismai. Įvairioms bajorų byloms spręsti kiekviename pa viete buvo trejopi teismai: žemės teismas, pilies teismas ir pakamarininkio teismas. Kiekviename paviete buvo po vieną žemės teismą. 1588 m. Lietuvos Statutas visur teikia pirmenybę žemės teismuii ir jo pareigūnams, antroje vietoje teminėdamas pilies teismą ir jo pareigūnus. Pakamarininkio teismai paprastai minimi trečioje vie toje. Žemės teismas buvo laikomas svarbiausiu ir iš tikrųjų vai dino pagrindinį vaidmenį Lietuvos bei Lenkijos teisminėje san tvarkoje. Palyginus su kitais teismais, žemės teismas buvo gana geras, čia mažiau reiškėsi savivalė negu kituose teismuose. Žemės teismas turėjo galią teisti visus be išimties paviete gy venančius ar žemės turinčius bajorus. Jo kompetencijoje buvo vi sos bylos, kurios įsakmiai nebuvo pavestos pilies, pakamarininkio ar kitokiems teismams. Iš esmės jis buvo sukurtas įvairiausioms ci vilinėms byloms spręsti, bet kartais jis nagrinėjo net kriminalines bylas, ypač susijusias su ieškiniais bei nuostoliais, padarytais ba jorų dvarų užpuolimo metu ar su bajorų turto užgrobimu. Žemės teismas veikė ne nuolat, bet rinkdavosi į pavieto centrą skirtu laiku bylų nagrinėti. 1588 m. Lietuvos Statute buvo numa tyta kas metai po tris žemės teismų sesijas, susirenkančias po vie ną kartą vasarą, vieną kartą rudenį ir vieną kartą žiemą. Pirmoji sesija prasidėdavo) praėjus pirmajam sekmadieniui po Sekminių ir dėl to vadinosi Švč. Trejybės sesija. Antroji sesija vadinosi Šv. Mykolo sesija, nes ji prasidėdavo tuoj po šios šventės (rugsėjo 29 d.). Trečioji sesija vadinosi Trijų Karalių sesija ir prasidėdavo sausio 7 d. Kiekviena sesija turėjo trukti tol, kol buvo bylų. Že mės teismo sesijos galėjo neįvykti skirtu laiku tik dėl visuoti nio bajorų šaukimo į karą, dėl epidemijos ir dėl žemės teismo pareigūno mirties. Žemės teismas susidėjo iš trijų asmenų: žemės teisėjo, pateisė jo ir žemės raštininko. Kandidatai į žemės teismo pareigūnus buvo pačių bajorų renkami savo pavieto seimelyje ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio patvirtinami iš pasiūlytų keturių asmenų kiekvienam žemės teismo pareigūnui. Taigi žemės teismas buvo grynai bajoriš ka institucija, bajorų reikalams sukurta ir pačių bajorų išrinkta. Teisėjai, būdami patys vietos bajorai ir bajorų išrinkti, galėjo vi sai nepaisyti įstatymais neparemtos didžiojo Lietuvos kunigaikščio valios, nes jie tapdavo teisėjais ligi gyvos galvos ir jų, kaip ir kitų
T E ISE
IR T E ISM A I
193
pareigūnų, nebuvo galima pašalinti be kaltės ir teismo. Tik bajorai ir dvasininkai buvo laikomi pilnateisiais piliečiais, kiti luomai vals tybės atžvilgiu nebuvo pripažinti. Privatinių dvarų valstiečiai pa gal jurisdikciją priklausė savo ponų ar jų ūkvedžių teismams. Val stybės dvarų valstiečius teisė jų valdytojai — seniūnai arba jų įgaliotiniai. Tokia pat buvo ir neprivilegijuotų miestų gyventojų padėtis teismų atžvilgiu. Geresnė padėtis buvo miestiečių, turinčių savo savivaldybę ir savo teismą. Dvasininkų teismai teisė tik dvasi ninkus, o valstybės teismų organizacija, įskaitant ir žemės teismą, buvo skiriama tik bajorams ir jų tarpusavio byloms spręsti. Žemės teismui priklausančias bylas turėjo spręsti visi trys že mės teismo pareigūnai kartu, t. y. žemės teisėjas, pateisėjis ir žemės raštininkas. Jei kuris nors dėl kokių nors priežasčių negalėjo at vykti į teismo sesiją, tada bajorai specialiai tai sesijai išrinkdavo jam pakeisti kitą asmenį tokių pat kvalifikacijų, kaip ir kiti že mės teismo pareigūnai. Už darbą žemės teismo urėdams buvo at lyginama, skiriant jiems dalį įvairių teismo mokesčių ir pajamų. Žemės teismo raštininkas privalėjo mokėti rašytinę senovės sla vų kalbą, nes jo prievolė buvo vesti žemės teismo knygas, daryti jose įvairius įrašus ir išrašus, rašyti šaukimus to meto Lietuvos kanceliarine rašto kalba. Nuo 1697 m. oficiali teismų kalba buvo lenkų kalbai. Savo darbui žemės teismo raštininkas galėjo turėti padėjėjų, raštininkėlių. Jis kartu ėjo ir mūsų laikų notaro parei gas, nes į žemės teismo knygas buvo įrašomi ne tik teismų tardy mai, bylos eiga, liudytojų parodymai ir teismo sprendimai, bet taip pat ir įvairių įvairiausi dokumentai bei aktai, kaip atskirų asmenų ar grupių privilegijos, testamentai, pirkimo—pardavimo, mainų, už statymo aktai, didžiojo Lietuvos kunigaikščio raštai, pranešimai, inventoriai, turto ir žemės sienų aprašymai, dalies (kraičio), vaini ko, dovanojimo užrašai, globos priėmimo ir perdavimo aktai, tre čiųjų teismo sprendimai, turto pasidalijimo aktai, skundai, protes tai, šauklių parodymai, liudijimai, teismo sprendimo įvykdymo ar ba jo įvykdymo kliudymo pažymėjimai, į turto valdymą įvesdini mo aktai ir įvairiausio pobūdžio vieši ar privatiniai dokumentai, ku riuos tik kuris nors bajoras turėjo įrašyti] į žemės teismo knygas, kad jie turėtų galios, arba norėjo apsaugoti nuo užmiršimo ar pra žuvimo. Tokie įvairūs įrašai į žemės teismo knygas buvo daromi žemės teismo sesijų metu, kada iš jų bajorai galėjo gauti ir sau reikalin gų išrašų, kurie turėjo tokios pat galios, kaip ir originalai. Jie bū davo duodami su žemės teismo teisėjo, pateisėjo ir raštininko para13. K. Avižonis.
194
LIE TU V A
šais. Į žemės teismo knygas būdavo įrašomi ir Lietuvos Tribunolo nutarimai toje vietoje, kur vyko Tribunolo posėdžiai. Žemės teismo knygos buvo saugomos specialiuose rūsiuose, o kad į jas neįsi brautų neleistinų pataisų ar suklastojimų, dėžės su tomis knygo mis turėjo būti užantspauduotos1 ir trimis užraktais užrakintos, ku rių raiktai buvo po vieną pas žemės teisėją, pateisėjį ir raštininką. Iš žemės teismo abiem šalims buvo galima apeliuoti į Lietu vos Tribunolą. Tik dėl garbės buvo galima apeliuoti į patį didįjį Lietuvos kunigaikštį. Prieš Lietuvos Tribunolo įsteigimą buvo lei džiama apeliuoti žemės teismo sprendimus tiesiog į didįjį Lietu vos kunigaikštį. Žemės teismai Lietuvoje ir Lenkijoje egzistavo ir po Lietuvos-Len kijos padalijimų ligi 1831 m. tose srityse, kurios buvo įjungtos į Rusijos imperiją. Nors Kotryna II ir bandė įvesti rusišką santvar ką prie Rusijos prijungtose Lietuvos ir Lenkijos žemėse, bet Povi las I žemės teismą vėl atkūrė tais pačiais pagrindais, kokiais jis veikė prieš padalijimus. Rusų laikais žemės teismas Lietuvoje bu vo dažniausiai vadinamas pavieto žemės arba tiesiog pavieto teis mu, iš kurio buvo galima apeliuoti į Aukščiausiąjį Lietuvos Teismą (Glavnyj Litovskij Sud). 1807 m. sudarius Varšuvos kunigaikštiją iš dalies Lenkijos ir Lietuvos žemių, joje, taigi ir Lietuvos Užnemunėje, žemės teismas buvo panaikintas. Tačiau 1815 m. įkūrus Lenkijos karaliją, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemunė, tai karalijai duotoje konstitucijoje bu vo numatyta kiekvienoje vaivadijoje įkurti po kelis žemės teismus svarbesnėms, civilinėms byloms spręsti, bet su teismine santvarka susijusi konstitucijos dalis nebuvo įvykdyta. Po 1831 m. sukilimo ėmus griežčiau rusinti Lietuvą ir Lenkiją, pavieto teismas buvo perorganizuotas į apskrities teismą i( u j e z d n y į s u d ), kuriam buvo perduotos ir kriminalinės bylos, ligi tol buvu sios pilies teismo jurisdikcijoje. Žemės teismai ir pilies teismai bu vo panaikinti. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1: Korona, 7 leid., 1931, t. 2: Litwa, 2 leid., 1921; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; I.l. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; I.l. Lappo, Zemskij sud v Velikom kniažestve litovskom v konce XVI v. (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, 1897, nr. 6); 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; I.L Lappo, Uravnenije prav Velikogo* Kniažestva Litovskogo i Korony Polskej v 1697 g. (Zapiski Russkogo naučnogo institutą v Belgrade, vyp. 1, 1930).
195
KARIUOMENĖ Algininkai, algauninkai (lot. m e r c e n a r i i , vok. S o e l d n e r ) — tam tikra kariuomenės rūšis, kur kariai samdomi už algą savoj krašte ar svetur. L i e t u v o j e algininkai žinomi jau nuo XV a. pradžios, kada lietuviams tekdavo susidurti su techniškai geriau įginkluota sve tima kariuomene. Jau 1410 m. Griunvaldo kautynėse Lietuvos ka riuomenėje buvo algininkų čekų. Svetur pirkips patrankos, kartu samdyta ir joms tarnauti žmonių. Samdant algininkus, buvo susita riama su rotmistru — kuopos vadu, kuris apsiimdavo samdyti tam tikrą kiekį karių su ginklais ir maistu. Jų pavyzdžiu vėliau sudary davo1 kuopas iš savųjų, paliekant joms svetimą vardą. Svetimųjų daugiausia samdyta pėstininkų, nes iš jų buvo reikalaujama dides nio apmokymo ir įgudimo. Algininkais Lietuvoje galėjo būti tik karališkieji, bažnytiniai ir miestų valstiečiai. Šaunamųjų ginklų vartojimui didėjant, bent karininkais samdyta vokiečius, kurie ir Lietuvos kariuomenėje įvedė vokiečių rikiuotę ir komandą. Žie mos metu algininkus turėjo maitinti karališkieji ir bažnytiniai vals tiečiai. Nuo tos pareigos galima buvo atsipirkti, sumokėjus tam tikrą mokestį — hiberną. Algininkai bedarbiai virsdavo plėšikais. Algininkų skaičių nustatydavo seimai, pvz., 1650 m. seimas nustatė 15 000. Vyriausias algininkų vadas buvo lauko etmonas. XVII a. bai giantis algininkai karui jau netiko ir jie buvo pakeisti nuolatine kariuomene. T. Korzon, Dzieje wojen i wojskowosci w Polsce, t. 1—3, 1912.
Algininkų konfederacijos — XVII—XVIII a. Lietuvoje ir Len kijoje legalūs samdomosios kariuomenės ginkluoti sukilimai bei maištai prieš Lietuvos-Lenkijos vyriausybę, reikalaują sumokėti algininkams nesumokėtas algas. Algininkų konfederacijos žinomos jau XVII a. pradžioje, kada algininkai (samdomi kareiviai), prisi dengdami legalumo skraiste, bandė priversti karalių ir seimą su mokėti sutartą, bet neišmokėtą jiems algą už karo tarnybą. Suda rydami konfederaciją algininkai atsisakydavo klausyti savo tiesio ginių viršininkų, išsirinkdavo savo maištininkų vadovybę, praneš davo savo reikalavimus karaliui ir seimui, ir tol žiauriai plėšikau davo Lietuvoje ir Lenkijoje, kol jiems būdavo išmokėta alga arba kol jie būdavo nuraminami pažadais ar jėga išsklaidomi. 1662 m. Lietuvos algininkų konfederacija negyvai sukapojo savo tiesioginį
196
LIE T U V A
vyriausiąjį samdomosios kariuomenės vadą, Lietuvos lauko etmoną Vincentą Korviną Gosievskį, bandžiusį juos sulaikyti nuo plėši kavimo. Kantonistai (vok. K a n t o n i s t — kariuomenės naujokas" iš K a n — „pulko apygarda")— naujokai ir kareiviai, imti į kariuomenę įvairiuose Europos kraštuose pagal kantonų santvarką, kuri buvo savotiška karo prievolės forma bei visuotinės karo prievolės pirm takas. Kantonistų vardas kilo Prūsijoje, kur, pradėjus laikyti nuo latinę kariuomenę, XVIII a. kraštas buvo padalytas į specialias ka ro apygardas, vadinamas kantonais. Iš kiekvieno kantono jaunų vyrų buvo sudaromas atskiras to kantono pulkas. Asmenys, priva lą atlikti karo tarnybą savo kantono pulke, ir buvo vadinami kantonistais. Nepatikimais kantonistais iš pradžių buvo vadinami tie, kurie bandė išvengti kantonų sistemos uždėtos karo prievolės, vė liau bendrai nepatikimi žmonės. Kantonų santvarka veikė įvairiuo se kraštuose. P r ū s i j o j e karalius Fridrichas Vilhelmas I 1733 m. išleido po tvarkį,; pagal kurį Prūsija buvo padalyta į kantonus, ir kiekvienas kariuomenės pulkas turėjo imti prievolininkus iš jam paskirto kan tono. 20 metų*vyrai buvo tikrinami ir galėjo būti paimti visam gy venimui;, vėliau 20 metų karo tarnybon. Kiekvienas kantonistas bu vo įpareigotas stoti į tą pulką, kurio kantonui jis priklausė. Taip buvo įvesta visuotinė karo prievolė, bet taupumo sumetimais ir dėl ilgos tarnybos iš tikrųjų tik dalis kariuomenei tinkamų vyrų tebuvo paimami. Nuo kantonistų prievolės buvo atleisti bajorų sūnūs, turtingų miestiečių sūnūs, galį įrodyti turį 6000—10 000 ta lerių vertės turtą, kunigų sūnūs, besirengią į kunigus, vienturčiai ūkininkaičiai ir imigravę kolonistai. Išimtis kartais buvo taikoma kaij kuriems miestams ir net ištisoms krašto sritims, kurių gyven tojai buvo, visai atleisti nuo kantonistų prievolės. A u s t r i j o j e XVIII—XIX a. kariuomenės pulkų sudarymo tvar ka buvo panaši į Prūsijos, taip' pat paremta kantonų ¡santvarka ir kantonistų ėmimu. Š v e i c a r i j o j e kariuomenės daliniai buvo sudaromi iš kiek vieno kantono atskirai šaukiant kantonistus į to kantono pulką, kur kiekvienas kantonas kartu buvo ir politinis bei administracinis vie netas, nes pati Šveicarijos valstybė buvo tų kantonų sąjunga. Nau jaisiais laikais, įvedus modernias ginklų rūšis,, kariniais sumetimais pradėta naujokus imti ir į ne savoj kantono kariuomenės dalinius, bet pagal ginklo ir specialybės rūšį. ton
k a r iu o m e n ė
197
R u s i j o j e kantonistais' buvo' vadinami kareivių vaikai, priva lą atlikti iįgametę karo tarnybą, nelyginant karo baudžiauninkai. Nors kantonistai čia pirmą kartą minimi tik XIX a. pradžioje, bet jų pirmtakais gali būti laikomi garnizonų mokyklų, įkurtų Petro I 1712 m., auklėtiniai. Nuo 1798 m. tos mokyklos buvo vadinamos karo] našlaičių namais bei daliniais. 1805 m. kareivių vaikai buvo priskirti prie jų. ir jas . imta vadinti kantonistų mokyklomis, Mika lojaus I laikais kantonistai buvo suorganizuoti kariškais pagrindais į atskirus dalinius ir kantonistų mokyklose buvo mokomi rikiuotės, drausmės, kiek rašto ir amatų. Nuo 1836 m. rinktiniai kantonistai bu vo ruošiami specialiose mokyklose kavalerijos, artilerijos ir pio nierių puskarininkiais. Visi kiti kantonistai buvo skiriami 20 metų eiliniais kareiviais. Atitarnavę kantonistai! buvo paleidžiami į lais vę ir galėjo grįžti į savo šeimas. Kantonistai Rusijoje buvo ligi 1874 m. Karinė prievolė senovės Lietuvoj e,l taip pat ir kituose kraštuo se tiesiogiai siejosi su bajoryste ir žemės valdymu. Karui ištikus, bajorai turėjo stoti į didžiojo Lietuvos kunigaikščio ar kitų Lietuvos kunigaikščių kariuomenę su savo ginklais, žirgais ir maistu. Jei bajoras nepajėgdavo atlikti savo karo) prievolės dėl neturto, iš jo galėjo būti atimta žemė ir jis galėjo nusmukti į žemesnes socialines klases. Kiekvienas žemvaldys turėjo pats atlikti karinę prievolę ar atsiųsti savo pavaduotoją. Didysis Lietuvos kunigaikštis žiūrėjo, kad bajorų žemė visada liktų rankose tų žmonių,] kurie galėtų at likti karo tarnybą. Todėl jis rūpinosi po bajoro mirties likusias dukteris išleisti už tokių vyrų, kurie pajėgtų atlikti karo prievolę, jei nelikdavo bajoro sūnų paveldėti mirusiojo žemei. Jei bajoras valdė didesnį žemės plotą, tai turėjo kartu su savimį atsivesti ir karo metu išlaikyti dar ir savo ginkluotų tarnų. XIV a. pabaigos ir XVi a,, pirmosios pusės privilegijos atleido bajorus nuo įvairių duok lių, mokesčių ir prievolių, pripažino bajorų turto paveldėjimo tei ses ir suteikė jiems visišką laisvę elgtis su savo turtu, bet bajo rų karinė prievolė išliko. Tiksliau apibrėžti bajorų karinei prievo lei XVI a. buvo sudaromi tikslūs sąrašai, aiškiai nustatą,1kiek ku ris bajoras, pašauktas į karą, turėjo kartu su savimi atsivesti gink luotų karių. Didikai ir turtingesni bajorai atsivesdavo didelius ka rių! būrius, neturtingi bajorai atvykdavo vieni patys, o visai smul kūs bajorėliai net keli susidėję atsiųsdavo vieną karį. Bajorai apskritai nemėgo karinės prievolės ir jau XVI a. pra džioje jie verčiau nutardavo apsidėti mokesčiais ir už surinktus pinigus samdyti kariuomenę negu patys vykti į karą. Taip pama
198
L IE TU V A
žu atsirado samdomoji kariuomenė (algininkai) vietoj pačių ba jorų kariuomenės. Bet bajorų karinė prievolė niekada nebuvo pa naikinta ir labai svarbiu reikalu bei neužtenkant samdytos kariuo menės buvo skelbiami visuotiniai bajorų šaukimai (lot. m o lio g e n e r a lis b e lli, lenk. p o s p o l i t e iu s z e n ie ) lyg mobilizacija. Po 1569 m. Liublino unijos Lietuva tebeturėjo savo kariuomenę, jos vadus ir organizaciją, nepriklausomą nuo Lenkijos. Lietuvos kariuomenei vadovavo Lietuvos didysis ir lauko etmonai. Kad ir buvo bendri valstybiniai ryšiai su Lenkija, Lietuvos karinis savitu mas buvo taip pabrėžtas, jog be seimo nutarimo buvo draudžiama Lenkijos kariuomenę įvesti į Lietuvą, o Lietuvos į Lenkiją. Karinės prievolės ir krašto gynimo branduolį sudarė bajorų mobilizacija, vadinama visuotiniu šaukimu. Bajorų karinė prievolė turėjo būti atlikta visuotiniu šaukimu, tačiau tai buvo daroma tik labai svar biam reikalui1 esant. Visuotinis šaukimas galėjo būti paskelbtas tik seimui nutarus arba, labai skubiam reikalui esant, didžiajam Lietu vos kunigaikščiui pasitarus su senatoriais. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, į visuotinį šaukimą turėjo atvykti visi pilnamečiai žemval džiai bajorai ir dvasininkai, taip pat miestiečiai ir totoriai. Karo tar nyba vis dar tebeturėjo būti einama savo arkliais,, savo ginklais ir savo maistu. Visuotinės karinės prievolės mūsų laikų sąvoka ne buvo, nes karinė prievolė buvo siejama ne su asmeniu, bet su že mės valdymu. Į karo tarnybą turėjo atvykti ne visi vyrai, bet tik žemvaldžiai arba jų pavaduotojai. Jei kurio žemvaldžio šeimoje buvo keli suaugę, karui tinką asmenys, karo tarnybą turėjo eiti tik vienas kuris iš jų,' pagal žemės didumą atsivesdamas reikalingą kiekį karių palydovų. Našlės ir nepilnamečiai našlaičiai žemvaldžiai turėjo siųsti savo pavaduotojus. Jei ūkį valdytų keli suaugę broliai, jo nepasidaliję, tai tik vienas iš jų privalėjo eiti karo tarnybą. Jei kuris žemvaldys neatvyktų į šaukimą ar atvykęs pabėgtų, galėjo būti konfiskuoti jo dvarai. Jei kuris nors bajoras būtų įkeitęs savo dvarą, tai karinę prievolę turėjo atlikti ne to dvaro savi ninkas, bet faktinis valdytojas. Sergą žemvaldžiai ir dėl to patys negalį atvykti į visuotinį šaukimą privalėjo atsiųsti savo pavaduo tojus bajorus, o už tėvą karinę prievolę galėjo atlikti kuris nors jo suaugęs sūnus. Dvasininkų dvarai irgi nebuvo! atleisti nuo ka rinės prievolės, jei iš seno kuris noįrs jų dvaras neturėjo tokios privilegijos.i Taigi nuo savo pasaulietinių, paveldėtų, pirktų, užstatan paimtų ar nuo savo bažnytinių, kieno nors dovanotų, bet nuo kari nės prievolės neatleistų dvarų dvasininkai privalėjo siųsti karei vius, o už savo asmenį atsiųsti į karą kurį nors bajorą pavaduoto
K A R IU O M EN Ė
199
ją. Nuo 20 valakų žemės turėjo būti siunčiamas 1 husaras, o nuo 10 valakų — gerai aprengtas ir ginkluotas raitininkas. Lietuvos miestai, turį savivaldybės teisę,! privalėjo atsiųsti pės tininkus. Iš valstybės dvarų taip pat turėjo būti siunčiami pėstinin kai, imami iš valstiečių. Toksi pėstininkas valstietis turėjo eiti nuo kiekvieno dvidešimto valstybės dvarų valako, o jo žemę įdirbti ir prievoles atlikti turėjo likusių devyniolikos valakų valstiečiai. Pėstininkai valstiečiai buvo naudojami įvairiems pagalbiniams dar bams karo stovykloje ar karo lauke. Totoriaii sudarė atskirą karo pajėgų rūšį ir į karą ėjo atskiromis vėliavomis (daliniais), savo rotmistrų vadovaujamomis. Visuotinis šaukimas turėjo tęstis nuo vieno seimo ligi kito. Sei mui nutarus, visuotinis šaukimas buvo pranešamas didžiojo Lie tuvos kunigaikščio universalais, kurie turėjo būti antspauduoti Lie tuvos kanclerio ar vicekanclerio antspaudu ir tik tada išsiuntinėti į pavietus. Kiekvieno pavieto vėliavininkas (karužas) apie šaukimą turėjo pranešti savo pavieto bajorams;. Šie privalėjo paskirtą die ną susirinkti į paskirtą vietą, kur vėliavininkas patikrindavo, ar visi karinei prievolei tinkami ir ar tvarkingai atvyko, ar tinkamai išsirengę. Viso pavieto bajorus; vėliavininkas privalėjo vesti ir perduoti pilininkui, o šis vesti ir perduoti vaivadai, pranešdamas, kas iš kurio pavieto neatvyko ir kodėl. Vaivada vadovavo visos vaivadijos kariuomenei ir ją pristatydavo Lietuvos didžiajam et monui kaip vyriausiajam Lietuvos kariuomenės vadui. Kiekvie no pavieto bajorija sudarė atskirą kariuomenės dalinį, vadinamą pavieto vėliava. Pavieto vėliavoje turėjo kariauti visi to pavieto bajorai. Jei kuris! bajoras žemvaldys visuotinio šaukimo metu tar nautų didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose ar kur kitur, arba į kariuomenę eitų algininku, tai toks privalėjo už: save į pavieto vėliavą statyti bajorą pavaduotoją. Kad bajorai neatprastų ir nuolat būtų pasirengę atlikti; savo ka rinę prievolę, karo jėgoms patikrinti kiekviename paviete turėjo būti šaukiami specialūs bajorų pasirodymai ir patikrinimai, kar tais kas metai, kartais kas antri ar dar rečiau. Pagal 1605 m. ge gužės 2 d. Vilniaus suvažiavimo nutarimus, patikrinimai turėjo vyk ti visuose pavietuose tą pačią dieną. Atvykusius bajorus ir jų gin klus turėjo apžiūrėti vaivada ir pilininkas centriniame vaivadijos paviete, o necentriniuose, kur pilininkų nebuvo, pavieto maršal ka ir vėliavininkas. Į patikrinimą bajorai turėjo atvykti su pilna karo apranga ir patikrinimai turėjo tęstis ne ilgiau kaip tris dienas. Karinė prievolė visuotinio šaukimo pavidalu išliko ligi pat Lie tuvos padalijimų, bet juo toliau, juo sunkiau būdavo paskelbti vi-
200
LIE T U V A
šuolinį šaukimą dėl irstančių seimų ir bendros anarchijos dvasios. Kadangi visuotinis bajorų šaukimas gyvenime pasirodė netobula ir netinkama priemonė kraštui ginti, tai] jis pamažu nustojo savo rei kšmės. Be to, krašto gyvenime vis didesnės reikšmės įgijo samdo moji kariuomenė, kuriai vadovavo Lietuvos lauko etmonas ir kuri susidėjo iš vietinių ir svetimšalių vėliavų. Užuot patys atlikę kari nę prievolę, bajorai verčiau seimuose nutardavo apsidėti specia liais mokesčiais algininkams samdyti, bet valstybei irstant ir tai sunku buvo bepadaryti. Kariniai patikrinimai (lenk. p o p i s y , o k a z o w a n ia ), XVI—XVIII a. Lietuvoje kiekviename paviete kartkartėmis šaukiami taikos metu bajorų suvažiavimai karinėms pajėgoms ir bajorų ginklams patik rinti. Patikrinimai vykdavo kas metai ar atskiru seimo nutarimu kas antri metai bei rečiau ir trukdavo ne ilgiau kaip keturias dienas, visuose pavietuose tuo pat metu, nelyginant mobilizaciniai pratimai. Į patikrinimus atvykusius bajorus ir jų karinę aprangą centrinia me vaivadijos paviete apžiūrėdavo! vaivada ir pilininkas, o necentriniuose pavietuose — kiekvieno pavieto maršalka ir vėliavininkas. Kiekvienas bajoras -į patikrinimus turėjo atvykti su tokia karine išranga ir atsivesti tiek savo palydovų kareivių, kiek pagal savo dvaro didumą bei turtą turėjo atsivesti paskelbus visuotinį šauki mą. Patikrinimo metu buvo apžiūrimi bajorų ginklai ir jie patys surašomi. Patikrinimo tikslas buvo laikyti bajorus nuolat pasiruo šusius karui. Regimentorius (lot. r e g im e n tu m — ,,vadovybė"), XVII—XVIII a. Lietuvos kariuomenės aukštas pareigūnas, skiriamas didžiojo Lie tuvos kunigaikščio, reikalui esant, kariuomenei valdyti. Regimento rius nebuvo nuolatinis valstybės pareigūnas, bet buvo skiriamas laikinu kariuomenės vadu karo metu, jei tuo metu dėl kurios nors priežasties dar nebuvo paskirto etmono po jo m irties1 ar etmonas būtų patekęs nelaisvėn, ar atsisakęs paklusti didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Taip Lietuvos didžiajam etmonui Jonušui Radvilui 1655 m. sudarius Kėdainių sutartį su švedais, kuria buvo nutrau kiami Lietuvos unijos ryšiai su Lenkija, karalius Jonas Kazimie ras jam ištikimų kariuomenės dalinių regimentoriumi 1656 m. pa skyrė Povilą Sapiegą, vieną iš Radvilų priešų. Po Jonušo Radvi lo mirties Lietuvos kariuomenės regimentorius Povilas Sapiega 1657 m. buvo paskirtas Lietuvos didžiuoju etmonu. Lietuvos ka? riuomenės regimentoriai taip pat buvo paskirti 1700 ir 1730 m. 1717' m. seimo konstitucija buvo nutarta, kad abiem (didžiajam ir
K A R IU O M E N Ė
201
lauko) etmonams mirus, turi būti skiriamas regimentorius kariuo menei vadovauti. Jo pareigos pasibaigdavo paskyrus etmoną. Rokošas (lenk. r o k o s z — „maištas")— XVI—XVIII a. LietuvosLenkijos Respublikoje ginkluotas bajorų susivienijimas karaliaus valdžiai priešintis, nelyginant legalus maištas prieš karalių, remian tis 1573 m. Henriko artikulais, kuriuose buvo numatyta, kad abiejų tautų gyventojai buvo atleidžiami nuo ištikimybės ir paklusnumo ka raliui, jei šis kuo nors nusikalstų prieš bajorų; ir abiejų kraštų tei ses, laisves bei savo išrinkimo karaliumi sąlygas ar jei kurio nors savo pažado, duoto rinkimų metu, nevykdytų (artikulas, vadina mas ,,de n o n p r a e s ta n d a o b b e d i e n t i a “). Žymesniems didikams bei bajorams, ypač opozicijos karaliui vadams, būdavo nesunku rasti kokią priekabę, esą karalius nevykdąs savo išrinkimo sąlygų ar ku riuo norš būdu pažeidęs bajorų, teises ir laisves. Tuo pagrindu bu vo galima legaliai sukelti bajorus prieš karaliaus valdžią ir su burti juos į ginkluotas konfęderacijas, t. y, bajonį ginkluotus sam būrius ar laikinas sąjungas kuriam nors politiniam ar kitokiam tiks lui pasiekti, nors ir tektų ginklą pavartoti prieš karaliaus valdžią. Tokios ginkluotos konfederacijos, sudarytos karaliaus valdžiai prie šintis ar nukreiptos prieš Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kuni gaikštį, ir buvo vadinamos rokošais, arba legaliais maištais prieš karalių. Žymesni rokošai Lietuvos-Lenkijos Respublikoje buvo šie: 1. 1606—1607 m. rokošas, kartais vadinamas M. Zebžydovskio rokošu, buvo Lenkijos ir Lietuvos bajorui maištas prieš karalių Zig mantą Vazą, Lenkijoje vadovaujamas lenkų didiko, Krokuvos pi lininko Mikalojaus Zebžydovskio, o Lietuvoje — konfederacijos mar šalkos, žymaus Lietuvos didiko, Lietuvos taurininko Jonušo Radvi lo. Bajorai sukilo prieš Zigmantą Vazą, įtardami jį su patarėjų jė zuitų ir svetimšalių pagalba siekiant absoliutizmo ir kaltindami jį ne vykdant prisiektų išrinkimo sąlygų ( p a c ta c o n v e n ta ) . Bajorai ir smulkesnioji šlėkta su ginklu stojo ginti savo aukso laisvės prieš karaliaus planus aprėžti neribotą bajorui parlamentarizmą bei l i b e r u m v e t o ir elekcinį sostą pakeisti paveldimuoju. 1606—1607 m. rokošas turėjo ir ryškų religinį atspalvį, nes protestantai, matyda mi Zigmanto Vazos netolerantiškumą ir pajutę jo norą išnaikinti re formaciją, stojo kovoti ne! tik už bajoriškas teises, bet ir už savo religinę laisvę. 1606 m. seime bajorai griežtai kaltino karalių p a c ta c o n v e n ta nesilaikymu ir ypač religinės tolerancijos pažeidimu. Zig mantas Vaza net kelis kartus turėjo teisintis prieš bajorus, raštu pažadėti visai išlaikyti^ p a c tą c o n v e n ta ir religinę toleranciją bei
202
L IE TU V A
griežtai bausti religinių riaušių kėlėjus. Vis dėlto aukštiems kata likų dvasininkams jokiu būdu neleidžiant seimui patvirtinti sąži nės laisvės principo, 1606 m. seimas nutrūko ir prasidėjo bajorų rokošas. Bajorai, bijodami prarasti savo aukso laisvę, sukilo prieš karalių. Rokošui pritarė ir jame gausiai dalyvavo tiek lietuviai, tiek lenkai be tautybės skirtumo, nes bajoriškos laisvės jiems visiems buvo brangios. Rokoše gausiai dalyvavo ir didikai, nes Zigmanto Vazos užmojai sustiprinti karaliaus valdžią galėjo aprėžti faktiš kąją didikų persvarą valstybėje. Nutrūkus 1606 m. seimui, tais pačiais metais Liubline vyko bajorų suvažiavimas tartis dėl priemonių prieš karalių. Liublino suvažiavimo maršalka buvo išrinktas Zigmanto Vazos asmeninis priešas, karštas protestantas ir bajorų laisvių gynėjas, Lietuvos tau rininkas Jonušas Radvilas. Kartu su juo i rokošą stojo nemaža Lie tuvos bajorų ir didikų. Lietuvos bajorai, pritardami rokošui, susi rinkę į nepaprastus pavietų seimelius Vilniuje, Kaune, Trakuose, Upytėje, Ašmenoje, Polocke, Vitebske, Pinske, Minske, Oršoje, Naugarduke ir Lietuvos Brastoje, pasiuntė savo atstovus į Liubli no suvažiavimą, juos įgaliodami ginti savo bajoriškas teises ir lais ves bei skelbti rokošą prieš absoliutizmo siekiantį karalių. Tačiau tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo ir karaliaus šalininkų. Prasidė jus ginkluotiems susirėmimams tarp sukilusių bajorų ir karaliaus šalininkų, remiamų karaliui ištikimos kariuomenės dalinių, kauty nėse abiejose pusėse dalyvavo lietuvių! ir lenkų bajorai. Lietuvoje karaliaus šalininkams vadovavo žymus didikas, Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Be to, 1606' m. rugsėjo 23 d. Naugar duke įvyko atskiras lietuvių seimas, kuriame karaliaus įgaliotas Lietuvos kancleris Leonas Sapiega ragino bajorus nutraukti rokošą ir visą ginčą tarp karaliaus ir bajorų pavesti spręsti bendram pacifikaciniam seimui. 1607 m. liepos 6 d. Grochovo1kautynėse Zigmanto Vazos šalinin kams pavyko sumušti rokošininkus, bet šie vis tiek nenusileido. Rokošo konfederacijos maršalka Jonušas Radvilas paskelbė naują manifestą, kviesdamas viso krašto bajorus susirinkti į Varšuvą naujo karaliaus rinkti. Zigmantas Vaza sušaukė 1607 m. pacifikacinį seimą, kuriame jis ketino susitaikyti su bajorais. Pavietų seime lių išrinkti atstovai vyko į šį seimą. Tačiau seimeliai taip pat pa siuntė savo atstovus ir į rokošininkų suvažiavimą Jendžejeve. Ne žiūrint Grochovo,, kautynių laimėjimo, Zigmantas Vaza turėjo nu sileisti sukilusiems bajorams iri su jais susitaikyti 1607 m. seime. Jis ir toliau liko Lietuvos ir Lenkijos valdovu, bet turėjo patenkin ti bajorų reikalavimus, pakartotinai prisiekti p a c ta c o n v e n ta ir pa
k a r iu o m e n ė
203
sižadėti niekad nebebandyti stiprinti karaliaus valdžios. Zigmantas Vaza dar kartą turėjo prisiekti artikulą d e n o n p r a e s ta n d a o b o e d i e n tia , ir specialia 1607 m. konstitucija buvo smulkiai nustatyta tvar ka, kuria bajorai galėjo atsisakyti nuo paklusnumo karaliui, jei šis sulaužytų įstatymus arba ką nors prieš teises ir! laisves imtų spaus ti. Karalius taip pat buvo priverstas dar kartą įsakmiai garantuoti laisvos elekcijos principą, kurį bajorai laikė vienu pagrindinių savo aukso laisvės šulų. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; W. So bieski, Pamiętny sejm, 1913; W. S o b ie s k i, Nienawisc wyznaniowa tlumow za rządow Zygmunta III-go, 1902; K . T y s z k o w s k i , Odglosy rokoszowe na Litwie (Ateneum Wilenskie, rocz. 1, 1923); E. K o tlu b a j, Galerja Nieswiezka portretow Radziwillowskich, 1857; A . S liw ih s k i, Jan Karol Chodkiewicz, hetman wielki litewski, 1922; K . S z a jn o c h a , Urazy krolewiąt polskich (jo knygoj Szkice historyczne, t. 3, 3 leid., 1901); J . C z u b e k , Pišma polityczne z czasow rokoszu Zebrzydowskiego (1606—1608), t. 1—3, 1916— 1918. K . A v iž o n is ,
2. 1665—1666 m. rokošas, vadinamas Jurgio Liubomirskio maiš tu, buvo bajorų sukilimas prieš karalių Joną Kazimierą. Karaliaus rū mų partijai sudarius projektą karaliaus valdžiai Lietuvoje ir Len kijoje sustiprinti bei išrinkti sosto įpėdinį karaliui gyvam esant, Len kijos didysis maršalka ir lauko etmonas Jurgis S. Liubomirskis va dovavo daugelio Lenkijos didikų ir bajorų opozicijai prieš karalių ir jo rūmų partiją. Prie 1665—1666 m. rokošo prisidėjo ir. dalis Lietuvos bajorų, bijojusių karaliaus valdžios sustiprinimo. Gavęs finansinės paramos iš Austrijos bei Prūsijos ir patraukęs į savo pusę maištau jančius algininkų kariuomenės dalinius bei vakarinės Lenkijos bajo rus, Liubomirskis kautynėse ties Matvais (Matwy) 1666 m. liepos 13 d. sumušė karaliaus ir jo šalininkų pajėgas, bet po kiek laiko vis dėlto turėjo, taikytis su Jonu Kazimieru, kuris iš savo pusės buvo pri verstas atsisakyti visų savo reformų sumanymo ir įpėdinio dar jam gyvam esant išrinkimo. Taip 1665—1666 m. rokošas sutrukdė ka raliaus valdžios sustiprinimo sumanymus. Ksdęga pamiętnicza wydarzen zaszlych na Litwie 1654— 1668 (Scriptores Rerum Polonicarum, t. 3, 1875); Dyaryusz Mįchala Obuchowicza... (M. B a lin s k i, Pamiętniki historyczne do wyjasnienia spraw publicznych w Polsce XVII wieku..., 1859); K . W a l i s z e w s k i , Polsko-francuzkie stosunki w XVII wieku (1644— 1668), 1889; K . S z a jn o c h a , Urazy krolewiąt polskich (jo kn.: Szkice historyczne, t. 3, 3 leid., 1901); The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950.
Vėliaviniai ponai (lenk. p a n y c h o r ą g a w y je , p a n y w e l m o ž n y j e ) — XV—XVI a. Lietuvos didikai, kurie turėjo teisę atsivesti į karą sa vo atskirus kariuomenės dalinius, vadinamus didikų vėliavomis ir
.204
L IE T U V A
nepriklausomus nuo pavieto vėliavininko. Vėliaviniai ponai buvo atleisti nuo karinės tarnybos prievolės pavieto vėliavose, taip pat atleisti nuo pavieto teisminės jurisdikcijos. Tai buvo patys stam biausieji Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos žemvaldžiai, daugiausia lietuvių kilmės, kaip Goštautai, Radvilai, Kęsgailos ir kt., kurių dvarai iš pradžių, buvo tikrosios Lietuvos teritorijoje ir pasienio Gudijoje. Jie turėjo didžiulius dvarus su daugybe kaimų, daugiausia gautus kaip dovaną iš didžiojo kunigaikščio už tarnybą' ir nuopel nus valstybei. Jau XV a. vėliaviniai ponai iš didžiojo kunigaikščio įgijo imuniteto teises ir pasiekė politinės galios. Būdami didžiojo kunigaikščio bendradarbiai ir patarėjai, taip pat turėdami savo atskirus kariuomenės dalinius, vėliaviniai ponai sudarė didžiojo ku nigaikščio atsparą prieš sritinius kunigaikščius, ypač naikinant sri tines kunigaikštijas ir vienijant bei centralizuojant valstybę. XV a. antrojoje pusėje vėliaviniai ponai buvo Ponų Tarybos nariai.; Nuo 1492 m. Ponų Tarybai pavyko suvaržyti net paties didžiojo kuni gaikščio galią. 1529 m. Lietuvos Statute vėliaviniai ponai buvo pagarbiai išskiriami iš kitų aukštosios visuomenės grupių. Atlikda mi karinę prievolę, kai kurie vėliaviniai ponai iš savo dvarų atsi vesdavo daugiau karių negu visi kiti tos srities žemvaldžiai bajorai kartu. Pvz., Kęsgailos XVI a. pradžioje atsivesdavo daugiau karių negu visi Polocko bajorai žemvaldžiai. K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M.K. Liubavskij, Litovskorusskij seim, 1900.
Visuotinis šaukimas (lot. m o lio g e n e r a lis , lenk. p o s p o l i t e iu s z e — senovės Lietuvos XV—XVIII a. bajorų mobilizacija karo reikalams. Pačiais senaisiais laikais bajorai stodavo į karą savo kunigaikščių vedami. Tiesiog didžiajam kunigaikščiui priklausą ba jorai susiburdavo į savo valsčiaus ar pavieto karinį dalinį, vadi namą pavieto vėliava. Didžiojo- Lietuvos kunigaikščio paskelbtą vi suotinį šaukimą jau! XV a. savo paviete pranešdavo to pavieto vė liavininkas arba fcarūža, kuris surašydavo atvykusius bajorus, pa tikrindavo ginklus, bajorų atsivestą palydovų skaičių, priimdavo dėl ligos neatvykusių bajorų pavaduotojus ir savo pavieto vėliavą atvesdavo pas seniūną, seniūnas pas vaivadą, vaivada pas didįjį kunigaikštį, vėliau pas etmoną. Didikų vėliavos XV a. nepriklausė vėliavininko kompetencijai ir atvykdavo tiesiog pas didįjį kuni gaikštį. Nuo 1564—1566 m. administracinių bei teisminių reformų vėliavininkas savo pavieto vėliavą perduodavo savo pavieto maršalkos, centriniame vaivadijos paviete pilininko komandai, o šie į visuotinį šaukimą susirinkusius bajorus atvesdavo pas vaivadą. n ie )
k a r iu o m e n e
205
XVI a. buvo sudaromi' visuotinio šaukimo sąrašai, tiksliai sura šant bajorus, turinčius atvykti (karo prievolės atlikti, ir nurodant, kiek ginkluotų palydovų kiekvienas jų turi atsivesti pagal turimos ar valdomos žemės dydį. Pirmas visuotinio šaukimo sąrašas buvo sudarytas 1507 m. seimo! nutarimu. Vėliau daug smulkesni visuoti nio šaukimo sąrašai buvo sudaryti 1528, 1565 ir 1567 m. Į visuotinį šaukimą turėdavo atvykti ir miestų statomi /ginkluoti karių būriai. Buvo šaukiami taip pat žemės turį ir žygininkų bei šarvininkų tar nybas einą tarnai, bet jų skaičius gerokai sumažėjo nuo 1529 m. Jau XVI a. ir vėliau visuotinis šaukimas paprastai būdavo skel biamas seimo. Bajorams pradėjus vengti! skelbti visuotinį šaukimą, nuo XVI a. Lietuvos kariuomenės organizacijoje vis didesnės reikšmės įgijo samdomoji kariuomenė — algininkai. Vis dėlto XVI— XVII a. krašto gynimo branduolį ir svarbiausią karinių pajėgų rūšį tebesudarė visuotinis šaukimas. Bajorai,' atleisti nuo bet kurių kitų prievolių valstybei, vis dėlto nebuvo atleisti nuo karo prievolės, kuri ir buvo atliekama paskelbiant visuotinį šaukimą nutarus sei mui arba, labai skubiam reikalui esant, didžiajam Lietuvos kuni gaikščiui pasitarus su Ponų Taryba, vėliau su Lietuvos senatoriais. Po 1569 m. Liublino unijos Lietuva išlaikė savo savitą kariuo menės organizaciją, nepriklausomą nuo Lenkijos. Pagal 1588 m. Lie tuvos Statutą, į visuotinį šaukimą turėjo atvykti visi pilnamečiai bajorai žemvaldžiai, taip pat dvasininkų žemvaldžių pavaduotojai nuo tų dvarų, kurie neturėjo imuniteto teisių. Be to, į visuotinį šau kimą turėjo atvykti didžiojo kunigaikščio miestų miestiečiai ir to toriai. Karo tarnyba turėjo būti einama savo arkliais, savo ginklais ir savo maistu paskelbus visuotinį šaukimą. Visuotinėj karo prie volės pagal mūsų laikų supratimą nežinota. Karo tarnyba buvo sie jama ne su bajoro asmeniu, bet su žemės valdymu. Pagal savo nuosavybe turimos ar tik valdomos žemės didumą bajoras turėjo atsivesti su savimi reikalaujamą karių palydovų skaičių. Nuo 20 valakų žemės buvo statomas vienas husaras, o nuo 10 valakų vie nas raitininkas, gerai aprengtas ir apginkluotas. Našlės, našlaičiai ir nepilnamečiai bajorai žemvaldžiai turėjo statyti savo pavaduo tojus. Jei kuris nors žemvaldys nestotų į karą arba stojęs pabėg tų, tai pagal 1588 m. Lietuvos Statutą jo dvarai galėjo būti konfis kuoti. Lietuvos miestai, turį savivaldybės teises, pagal 1588 m. Lietuvos Statutą turėjo statyti pėstininkus. Iš valstybės dvarų į visuotinį šau kimą1 taip pat turėjo būti siunčiami pėstininkai, po vieną valstietį nuo kiekvieno dvidešimto valako. Likusių devyniolikos valakų val stiečiai turėjo įdirbti į karą išėjusio valstiečio žemę. Pėstininkai
206
L IE TU V A
valstiečiai buvo naudojami pagalbiniams darbams visuotinio šau kimo karo stovykloje ar karo lauke. Visuotinis šaukimas turėjo tęstis nuo vieno ligi kito seimo. XVII—XVIII a. bajorai vis dažniau visuotinį šaukimą keisdavo sam dyta kariuomene, kiekvienas pavietas geriau apsiimdamas pasam dyti tam tikrą skaičių algininkų negu patiems bajorams eiti į karą. Taip visuotinis šaukimas pamažu nustojo savo anksčiau turėtos reikš mės, vis rečiau buvo skelbiamas ir tik labai svarbiam reikalui esant. (Žr. Karinė prievolė). K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; 1.1. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 2, 1938; A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 2 leid., 1940; J. Kawecki, Pospolite ruszenie, 1963.
FINANSAI Mokesčiai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje atsirado jau su Lietuvos valstybės įsikūrimu. XIII—XIV a. mokesčiai daugiausia buvo imami natūra. Sričių ir kiti! kunigaikščiai greta savo karinių ir kitų prievolių didžiajam kunigaikščiui turėjo perleisti ir dalį savo surinktų duoklių ir mezliavų. To paties buvo reikalaujama ir iš bajorų. Laisvieji valstiečiai mokėdavo mokesčius valstybei savo ūkio, amato ar verslo produktais, nelaisvieji — duodami duokles sa vo tiesioginiam ponui, kuris dalį pasilaikydavo sau, dalį perleis davo valstybei. Nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio laikų pradėjus kaldinti Lietuvos pinigus ir ypač XIV a. pabaigoje natū raliam ūkiui besikeičiant į piniginį ūkį, atsirado mokesčių ir pinigais, pvz., sidabrinės mokestis. Tačiau dar ir Vytauto laikais, XV a. pra džioje, Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje dauguma mokesčių tebe buvo mokama grūdais, galvijais, vištomis, kiaušiniais ir kitais žemės ūkio produktais, taip pat kailiais, medumi, vašku ir kt. Greta mokes čių natūra vis labiau plito ir piniginiai mokesčiai, tai sidabrinės, činšo, žydų pagalvės, muitų ir teismo mokesčiai. Mokesčiai visa savo našta gulė ant valstiečių. Bajorai jau anksti pradėjo kratytis mokesčių naštos. 1387 ir 1413 m. privilegijomis įgiję formalių žemės nuosavybės teisių, bajorai pamažu išplėtė savo teises ir į jų dvaruose gyvenusių valstiečių duokles ir mokesčius. 1434 m. privilegija bajorų ir kunigaikščių valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių davimo didžiajam kunigaikščiui, o 1447 m. privilegija
FIN A N SA I
207
ir nuo mezliavų bei piniginių mokesčių — sidabrinės — valstybės naudai. Bažnytiniai dvarai ir dvasininkai nuo pat krikščionybės įve dimo 1387 m. buvo irgi atleisti nuo mokesčių valstybei. XV a. mokesčius natūra ir iš dalies pinigais dar tebemokėjo di džiojo kunigaikščio dvarų valstiečiai, taip pat laisvieji valstiečiai ir miestiečiai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras piniginių pajamų gaudavo ir iš įvairių muitų, teismo mokesčių bei valstybės kanceliarijos mokesčių. XVI a. pirmojoje pusėje didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Senojo žmonai Bonai ir vėliau didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žygimantui Augustui įvykdžius valstybinė se žemėse valakų reformą, didžiojo' kunigaikščio dvarų valstiečių duoklės ir mezliavos buvo pakeistos piniginiu mokesčiu, imamu nuo kiekvieno valstiečio valako. Piniginis mokestis činšas buvo moka mas ir vadinamųjų valstiečių činšininkų, kurie nėjo lažų ir kitokių prievolių dvare, bet už savo dirbamą žemę mokėjo tik nuomą. XV a. pabaigoje—XVI a. per Lietuvos karus su Maskva ėmus trūkti lėšų, pradėta šaukti bajorų seimai, prašant juos apsidėti mo kesčiais valstybės naudai. Lėšų taip pat reikėjo samdytai kariuome nei, artilerijai, šaudmenims, pilių įguloms. Tam reikalui1 buvo nau dojama dalis valstybės dvarų pajamų. Patiems bajorams pageidau jant apsidėti specialiu mokesčiu negu vykti į karo lauką ir ka riauti, bajorų seimuose vis dažniau buvo nutariami vienkartiniai mokesčiai, paprastai surenkami iš bajorų ir dvasininkų valstiečių, taip pat miestiečių, žydų ir totorių. Bajorų viešpatavimo laikotarpiu (1569—1795) galutinai nusisto jo tvarka valstybės mokesčių, suplaukiančių į krašto iždą iš seniū nų, bajorams pavedamų valstybės dvarų laikytojų, girininkų, mui tininkų, muito nuomotojų, mokesčių rinkėjų, kurie turėjo atsiskai tyti su krašto iždininku. Mokesčių būta nuolatinių ir nepaprastų, nenuolatinių. Prie nuolatinių mokesčių buvo priskiriamos pajamos iš valstybės dvarų, iš muitų (senųjų), rinkliavos iš miestų, buvusių didžiojo kunigaikščio valdžioje! ar žemėje, taip pat turgaus, smuk lių, svaigalų, girnų mokesčiai. 1649 m. buvo įvestas hibernos (žie mojimo mokestis), mokamas nuo didžiojo kunigaikščio ir dvasinin kų dvarų vietoje anksčiau buvusios prievolės .juose maitinti sam domąją kariuomenę žiemos metu. Žydai mokėjo valstybei pagalvės mokestį, paprastai uždedamą ant visos žydų bendruomenės, kuri pati uždėtą sumą išskirstydavo savo nariams ir surinkusi perduo davo į valstybės iždą. Totoriai irgi buvo apdedami panašiu mokes čiu. Tiek bajorai, tiek dvasininkai nuolatinių mokesčių nemokėjo. Ne tik jie patys, bet ir jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių
208
L IE TU V A
mokėjimo. Šią teisę bajorai laikė vienu svarbiausių savo aukso laisvės požymių ir stropiai ją saugojo. Teisė nemokėti mokesčių, be kitų įvairių bajorų laisvių, buvo įtraukta ir į 1588 m. Lietuvos Statutą, kuris įsakmiai garantavo, kad didysis kunigaikštis be sei mo sutikimo negali skirti nei sidabrinės, nei kitu kuriuo mokes čiu apdėti bajorų, dvasininkų, miestiečių ir jų valdinių, Lietuvos Statutas draudė didžiajam kunigaikščiui įvedinėti1monopolijas arba skirti naujus muitus ar bet kuriuos mokesčius ir rinkliavas be sei mo sutikimo. Kokie nors mokesčiai bajorų valstiečiams tegalėjo būti uždėti tik jų ponams seime laisvai sutikus. Vis dėlto valstybės reikalai, ypač jos gynimas, bajorams patiems nenorint vykti į karą, ne kartą vertė bajorus seimuose apsidėti ne nuolatiniais mokesčiais. Prie tokių nepaprastų mokesčių, atskiru seimo nutarimu uždedamų kuriam nors konkrečiam tikslui ir api brėžtam laikui, pirmiausia priskiriamos rinkliavos (p o b o r ). Vienkar tinės arba keleriems metams rinkliavos seimuose dažniausiai būda vo įvedamos karo reikalams. Tokį kartkartėmis įvedamą mokestį turėjo mokėti valstybės dvarų gyventojai, miestiečiai, dvasininkai ir net bajorų dvarų valstiečiai. Didžiųjų kunigaikščių Vazų laikais XVII a. rinkliavų normos paprastai buvo po 1 auksiną nuo valako ar nuo vienos valstiečių tarnybos; bajoras, neturįs valstiečių ar pats dirbąs žemę, privalėjo mokėti 15 grašių; kaimo amatininkai — nuo 4 grašių ligi 2 auksinų iš savo įmonių; miesto amatininkai, pirk liai ir šiaip miestiečiai nuo keliolikos grašių ligi kelių auksinų; žydų pagalvė buvo vienas su puse auksino nuo asmens. Tokios normos vadinosi ,,viena rinkliava". Labai svarbiam reikalui bajorai seime apsidėdavo keliomis rinkliavomis iš karto. Rinkliavos paprastai bū davo įvedamos vieneriems metams ar kuriam kitam aiškiai apri botam laikui. Iškilus dideliam pavojui ir nebegalint laukti seimo, tokios rinkliavos galėdavo būti nutariamos ir pavietų seimelių, bet jos galiojo tik tame paviete. Prie nenuolatinių mokesčių,1įvedamų ribotam laikui atskiru sei mo nutarimu, reikia priskirti ir. padūmės mokestį, mokamą nuo ,,dūmo", t. y. šeimos, Padūmė irgi būdavo^ renkama! nuo visų, taip pat ir nuo bajorų dvarų. Vazų laikais bajorų viena padūmė papras tai! sudarė 1/2 auksino. Tiek pat mokėjo ir miestiečiai, tik su tuo skirtumu, kad nuo didesnių mūro namų jie privalėjo duoti po 3, o nuo mažesnių mūro namų ir smuklių po 2 auksinus. Bajorai, neturį valstiečių ir patys dirbą žemę, nuo vieno valako žemės turėjo mo kėti padūmės mokestį po 1 auksiną, o nuo mažiau žemės atitinkamai mažiau. Esant svarbiam reikalui, bajorai nutardavo iš karto sumo kėti po kelias padūmes,
FIN A N SA I
209
Nepaprasti nenuolatiniai buvo 1662 m. įvesti pagalvės mokes čiai, tuo metu ir vėliau mokami tik pagal specialius seimo nutari mus. Pagalvė buvo imama nuo asmens ir ją privalėjo mokėti dva sininkai, kai kada net ir bajorai. Vėliau ji įgijo laisvos dovanos ( s u b s id iu m c h a r ita tiv u m ) vardą, nes pats pagalvės terminas buvo užgaulus bajorams ir jų aukso laisvei. Laisvos dovanos terminas dažniausiai buvo taikomas dvasininkų tarsi gera valia užsidėtai mokesčių sumai. Tarp kitų nenuolatinių mokesčių paminėtini seimų nutariami naujieji muitai, specialios kontribucijos, uždedamos pirk liams iri savivaldybės teisę turintiems miestiečiams, naujai įvedami svaigalų, druskos, tabako mokesčiai ir ypač donativa (dovana), la bai dažnai minima seimų konstitucijose, susijusiose su Lietuva.. Įvai riuose istorijos veikaluose donativos mokestis klaidingai vadinamas kvartos mokesčiu. Kvarta buvo renkama tik Lenkijoje, o į ją pa našus mokestis Lietuvoje buvo vadinamas donativa ( s im p lu m d o n a tiv u m ) .t Ji turėjo būti renkama iš tų valstybės dvarų, kurie neįėjo į ekonomijas ir kurie buvo išdalijami bajorams ir didikams seniū nijomis. Tai nebuvo nuolatinis, o tik atskirais nutarimais įvedamas mokestis, paprastai skiriamas samdoma j ai kariuomenei išlaikyti. Lie tuvos donativa savo dydžiui svyravo tarp 1/4 ir 1/2 pajamų, gau namų iš seniūnijų. Nenuolatinius mokesčius kiekvienoje vaivadijo je ir paviete rinko tam tikri pačių bajorų išienkami mokesčių rin kėjai ar specialios komisijos. Dažnai būdavo sunkumų išrinkti sei mo nutartus mokesčius. Net ir pačių bajoirų apsidėtų mokesčių mo kėjimas priklausė nuo bajorų (geros valios. Be to, seime mokesčiai dažnai būdavo nutariami sąlyginai, paliekant juos patvirtinti ba jorų reliaciniams seimeliams, kurie tuos mokesčius galėjo priimti ar atmesti. Jau XVII a. reiškėsi didelis bajorų nenoras apsidėti mo kesčiais! valstybės naudai. Kitą kartą ir paviete surinkti mokesčiai nepasiekdavo valstybės iždo, nes bajorų seimelis nutardavo juos sunaudoti savo pavieto reikalams. Dažnai pasikartojančios XVII— XVIII a. seimų konstitucijos, nustatančios įvairius būdus nesumo kėtiems mokesčiams išrinkti, jau pačios aiškiai rodo, jog mokesčių išrinkimas buvo sunkus reikalas. Pasitaikydavo iri mokesčių rinki kų nesąžiningumo. Prieš juos ir mokesčių nesumokančius bajorus seimuose buvo paskirti specialiai iždo teismai bei Iždo Tribunolas mokesčių byloms spręsti. Iždo Tribunolas, sudarytas iš Vyriausio jo Tribunolo narių, Lietuvoje pirmą) kartą'buvo paskirtas 1613 m. Vėliau jis tapo nuolatine įstaiga. Tačiau dėl vykdomosios valdžios silpnumo sunku būdavo įvykdyti net irį Iždo Tribunolo nutarimus. Daug seimų iširdavo bajorams besvarstant mokesčių įvedimo rei kalus. Patys nenorėdami mokėti, jie dažnai stengdavosi suversti 14. K. Avižonis.
210
LIE T U V A
mokesčių naštą kitiems, ypač miestiečiams, žydams ir totoriams, taip pat ir kandidatams į Lietuvos sostą naujo valdovo rinkimų metu, įsakmiai iš kandidatų reikalaudami, kad jie įneštų į valstybės iždą valstybės reikalams tam tikrą susitartą ir į p a c ta c o n v e n ta įrašytą pinigų sumą, jei bus išrinkti didžiuoju kunigaikščiu. XVIII a. pasi darė visai nebeįmanoma ar nepaprastai sunku benutarti seimuose mokesčius dėl įsigalėjusio seimų nutraukinėjimo papročio. Šitokia nenuolatinių, sunkiai nutariamų ir dar sunkiau išrenkamų mokes čių tvarka ir bajorų laisvės mokesčių, mokėjimo srityje neigiamai atsiliepė valstybės iždo reikalams ir prisidėjo prie valstybės silpnė jimo, pagreitinusio jos žlugimą XVIII a. pabaigoje. A . J a n u la itis , Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; A . R im k a , Lietuvos vi suomenės ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų, 1925; A .l . V e r y h a - D a r e v s k i s , Lietuvos mokesčiai XV—XVI a., 1929; K . A v iž o n i s , Bajorai valstybiniame,Lietuvog gyvenime Vazų laikais, 1940; S t. K u t r z e b a , Historja ustroju Polski..., t. 2, 1914; M . D o v n a r - Z a p o ls k ij, Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovskogo pri Jagellonach, 1901; M .F . V l a d im ir s k ij- B u d a n o v , Pomestja litovskogo gosudarstva, 1889; M .K . L iu b a v s k i j , Oblastnoje delenije..., 1892; M .K . L iu b a v s k i j , Litovsko-russkij seim, 1901.
Muitai Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje buvo imami jau XIII a. Jau tada ėjo lietuvių prekyba ne tik su slavų gyvenamomis žemė mis, bet ir su Rygos miestu, kur buvo įsikūrę vokiečių kolonistai. Mindaugas kurį laiką palaikė ryšius su Rygos arkivyskupu ir Ry gos miestiečiais, o Vytenis 1298 m. sudarė. sąjungą su Rygos mies tu, kuriame lietuvių įgula buvo laikoma iki 1313 m. padėti rygiečiams gintis nuo Livonijos ordino. Tai sudarė palankias sąlygas pre kybai ir susižinojimui su Vakarais, o vykstant prekybai buvo imami ir muitai. Rygiečių prašomas Gediminas 1322 m. atnaujino Lietuvos draugiškus ryšius su Ryga ir per ją 1323 m. išsiuntė savo laiškus vokiečių Hanzos sąjungos miestams — Liubekui, Rostokui, Zundui, Greifsvaldui, Štetinui (Lübeck, Rostock, Sund, Greifswald, Stettin) ir Gotlando salai, kviesdamas užsienio pirklius vykti į Lietuvą ir žadėdamas jiems leisti įvažiuoti ir išvažiuoti, be jokių muitų ar rinkliavų. Gedimino laikais Lietuvoje kūrėsi miestai ir juose spie tėsi pirkliai bei amatininkai, tai sudarė palankesnes sąlygas preky bai., Vilnius palaikė prekybą su Vakarais per Rygą ir Mozūrus. Prekybai su Vakarais paskatinti Kęstutis 1343 m. sudarė sutartį su Anglija, garantuodamas laisvą prekybą pirkliams. Vytauto lai kais jau vyko stambi prekyba ir buvo surenkama daug muitų. Ne tik Vilniuje, bet ir Kaune buvo įsikūrę svetimšalių pirklių. Lietuvių prekyba su Prūsais buvo palaikoma daugiausia Nemuno* upe. Mui tai pasidarė svarbus didžiojo Lietuvos kunigaikščio pajamų šaltinis.
FIN A N SA I
211
Jie buvo imami prekes įvežaiit' ir išvežant. Iš pradžių muitai buvo mokami natūra, pačiomis prekėmis, vėliau pinigais. Vytauto muiti nės buvo įsteigtos Lietuvos pasieniuose. Jų būta ir toli pietuose, kaip Chorticoje ir Tamanėje. Muitai buvo renkami muitininkų arba iš nuomojami, daugiausia žydams, įsikūrusiems Lietuvoje Vytauto lai kais. Sumokėję didžiajam kunigaikščiui sutartą sumą, jie gaudavo teisę metams ar ilgesniam laikui rinkti iš pirklių nustatytus muitus. Tada ir vėliau žydai, išnuomavę muitų rinkimo teisę, gaudavo daug pelno iš' muitų rinkimo. Be pasienio muitų, Lietuvoje buvo renka mi ir vidaus muitai, pvz., už naudojimąsi tam tikrais keliais, tiltais ir keltais. Įsigiję politinių ir kitokių privilegijų, Lietuvos didikai ir bajo rai pradėjo kratytis muitų mokėjimo. 1559 m. Lietuvos seime Žygi mantas Augustas atleido Lietuvos bajorus nuo muitų mokėjimo pa sienio muitinėse už išvežamą savo pačių miškų medžiagą, javus ir galvijus. 1563 m. Lietuvos seime bajorai buvo atleisti ir nuo už tvankų mokesčio, kuris buvo imamas laivams praplaukiant malūnų ar kitokius tvenkinius. 1566 m. Lietuvos Statutas atleido bajorus ir nuo mokesčių vidaus muitinėse. Tas pats Statutas atleido bajorų pastotes su namų apyvokos daiktais ir maistu nuo tiltų mokesčio. Bajorų teisė nemokėti jokių muitų buvo plačiausiai apibūdinta 15881m. Lietuvos Statute. Bajorams buvo leista be jokių muitų ga benti visais sausumos ir vandens keliais savo javus ir daiktus, taip pat nemokėti jokių turgaus ar tiltų mokesčių. Bė muitų pro muiti nes turėjo būti praleidžiamos ir bajorų miškų prekės. Jiems buvo leista be muitų parsigabenti savo reikalams bet kurių daiktų iš už sienio, kad tik tie daiktai nebūtų skiriami prekybai. Kaip įrodymas, kad prekės buvo vežamos paties bajoro reikalams, turėjo galioti priesaika. Atleidus bajorus nuo muitų, valstybės iždas nustojo daug pajamų. Bajorų teisės taip pat kenkė ir miestiečių prekybai, nes miesto pirkliai, privalą mokėti muitus, negalėjo konkuruoti su ba jorais, be to, jų rinka labai susiaurėjo, nes bajorai patys galėjo parsivežti prekių be jokių muitų. Senovėje muitai buvo nustatomi paties didžiojo kunigaikščio. Bet jau XVI a. bajorai pasiekė, kad didysis kunigaikštis nebega lėjo įvesti jokių naujų muitų be bajorų sutikimo seimie. Toks drau dimas buvo formaliai įrašytas 1573 m. į Henriko artikulus. 1588 m. Lietuvos Statutas uždraudė didžiajam kunigaikščiui skirti naujus muitus be seimo sutikimo. Taip, muitų nustatymas, pakėlimas bei naujų muitų įvedimas oficialiai įėjo į seimų kompetenciją. Muitai buvo skirstomi į senuosius ir naujai įvedamus. Senieji muitai buvo nuolatiniai, naujai įvedami ar pakeliami — skiriami tik ribotam lai
212
L IE TU V A
kui. Kadangi valstybei reikėjo lėšų, o bajorai nenorėjo apsidėti spe cialiais mokesčiais, seimuose dažnai būdavo pakeliami muitai, nes bajorai buvo laisvi nuo jų ir todėl muitų naštą galėjo suversti ant kitų visuomenės sluoksnių. XVI—XVII a. muitų rinkimas dažniau siai būdavo išnuomojamas žydams, bet taip pat ir bajorams, net di dikams. Iš muitų surenkamos pajamos ėjo į krašto iždą, nes muitų priežiūra būdavo krašto, iždininko, kuris juos ir išnuomodavo, ži nioje. Jis priiminėjo iš muitininkų pajamas ir galėjo juos revizuo ti. Atskiru seimo nutarimu kartais dalis muitų) pajamų būdavo ati duodama didžiajam kunigaikščiui ir tuo atveju ėjo į rūmų iždą. Krašto iždininko žinioje) buvo ir pačios muitinės. XVII a. muitinių būta visuose Lietuvos pasieniuose, net ir ant sienos su Lenkija, kur pirkliai, vykdami iš Lenkijos į Lietuvą ir atgal, turėjo mokėti mui tus. Neteisingo muito ėmimo ar kitokios su muitu susijusios bylos priklausė didžiojo kunigaikščio arba sieimo teismui, kur didysis kunigaikštis seimų metu sprendė tokias bylas pirma ir paskutine instancija. Z. I v in s k is , Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida (Athenaeum, t. 4, 1933); Z. I v in s k is , Lietuvos prekyba su prūsais, d. 1, 1934; Z. I v in s k is , Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje (Židinys, nr. 8/9, 1933); Z. I v in s k is , Lietuvos prekybiniai santykiai su užsieniu XVI a. ir jų vaidmuo ano meto Europos prekyboje (Praeitis, t. 3, 1992 [čia autoriaus nurodyti 1941 m., tačiau 3-iojo „Praeities" tomo1 1941 m. dėl sovietų okupacijos nespėta išleisti, dienos šviesą jis išvydo tik 1992 m.— Sud.]); Z. I v in s k is , Die Handelsbeziehungen Litauens mit Riga im 14 Jhdt. (Primus Congressus Historicorum Balticorum, 1937); Z. I v in s k is , Senovės lietuvių ūkis (Vairas, Nr. 7, 1934); A . R im k a , Lietuvos preky bos santykiai ligi unijos su Lenkais, 1925; A . R im k a , Lietuvos visuomenės ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų, 1925; J. R e m e ik a , Der Handel auf der Memel von Anfang dės 14 Jhdts. bis 1430, 1927; M -K . L iu b a v s k i į , Očerk istoriji Litovskorusskogo gosudarstva, 1910; I.I. L a p p o , Velikoje Kniažestvo Litovskoje..., 1901.
Paiždininkis ( s k a r b n ik , s k a r b n y ) — XVI—XVIII a. Lietuvos val stybės titulas, krašto iždininko ( p o d s k a r b i) padėjėjas, valstybės iždo kasininkas. Nors krašto iždininkas savo lenkiškoje titulo formoje ir turėjo priešdėlį pod — „pa", tačiau tai visai nereiškia, kad s k a r b n ik savo rangu ir pareigomis būtų buvęs už jį didesnis poaukštis. Iš tikrųjų p o d s k a r b i buvo aukštesnis už s k a r b n ik , todėl lietuviškai ir dera s k a r b n ik vadinti valstybės iždo kasininku, paiždininkiu ar viceiždininku. Paiždininkio pareigos buvo prižiūrėti valstybės iždo archyvą, išduoti asignacijas muitinėms ir mokesčių rinkėjams, pa kvituoti juos, išduoti asignacijas samdomai kariuomenei algoms sumokėti, dalyvauti Iždo Tribunole ir pan. Paiždininkis vedė visą Lietuvos valstybės iždo raštinę, išduodavo ištraukas iš iždo aktų
FIN A N SA I
213
ir prireikus pavaduodavo patį krašto iždininką arba to meto Lietu vos finansų ministrą. Panis bene merentium (lot. — ,,gerai nusipelniusiųjų duona"), XVI—XVIII a. Lietuvoje vardas tiį valstybės dva|rų, kurie būdavo seniūnijomis išdalijami didikams ir bajorams už jų nuopelnus di džiajam Lietuvos kunigaikščiui arba valstybei. P a n is b e n e m e r e n tiu m vardu vadinami valstybiniai dvarai neįėjo į didžiojo Lietuvos kunigaikščio ekonomijas, arba stalo dvarus, bet sudarė atskirą val stybės dvarų fondą, kurių didysis Lietuvos kunigaikštis negalėjo pasilaikyti sau, bet turėjo seniūnijomis išdalyti nusipelniusiems val stybei bajorams ir įvairiems valstybės pareigūnams kaip atpildą, nes senovės Lietuvoje jie negaudavo algų iš valstybės iždo ir savo titulo pareigas eidavo savo lėšomis. P a n is b e n e m e r e n tiu m daliji mas turėjo didikus ir bajorus; paskatinti tolesnei valstybės tarny bai. P a n is b e n e m e r e n tiu m dvatrų administratoriai vadinosi seniū nais ir laikytojais. P a n is b e n e m e r e n tiu m seniūnijos, palyginus su ekonomijomis, dažniausiai buvo tik smulkūs dvarai, tačiau dėl jų gavimo bajorai labai varžėsi, nes seniūnijų valdymas! siejosi su nemažomis paja momis. Seniūnai, gavę valdyti valstybinius p a n is b e n e m e r e n tiu m dvarus, beveik visas pajamas iš tų seniūnijų ėmėsi sau, labai mažai didžiajam Lietuvos kunigaikščiui teatiduodami, kartais ketvirtadalį, kartais penktadalį pajamų, o kartais ir niekei į valstybės iždą ne turėdami mokėti. P a n is b e n e m e r e n tiu m dvarai buvo duodami ba jorams valdyti iki gyvos galvos, rečiau iki didžiojo Lietuvos ku nigaikščio valios. 1588 m. Lietuvos Statutas nustatė, kad seniūnijos negalėjo būti atimtos be jų laikytojų kaltėsj ir teismo. P a n is b e n e m e r e n tiu m dvarus bajorai gaudavo su įvairių kategorijų gyvento jais, tuose dvaruose gyvenusiais ir jiems priklausiusiais: miestie čiais, įvairių pakopų valstiečiais, baudžiauninkais, net bajorais. Vi si jie klausė p a n is b e n e m e r e n tiu m dvarus, gavusių seniūnų admi nistracijos ir jurisdikcijos. Didesnių dvarų valdytojai buvo vadina mi seniūnais, mažesnių — laikytojais. Tas pats asmuo iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio malonės galėdavo gauti neribotą skaičių p a n is b e n e m e r e n tiu m seniūnijų. Kartais p a n is b e n e [ m e r e n tiu m dva rai būdavo atiduodami valdyti net mažamečiams didikų ar bajorų vaikams už jų tėvų nuopelnus. * K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; /./. Lappo, Velikoje kniažesltvo Litovskoje..., 1901.
214
L IE TU V A
Revizija (lot. i e v i s i o ,,peržiūrėjimas") 1) patikrinimas kieno vei kimo pagal jo kokybę ir teisėtumą, pvz., kasos, banko; revizijas atlieka įstaigų revizoriai arba visuomeninėse organizacijose visuo tinio susirinkimo išrinkta revizijos komisija, paprastai susidedanti iš 3 narių; 2) kurio nors mokslo arba teorijos teiginių peržiūrėjimas, norint padaryti esminių pakeitimų; 3) senovės Lietuvoje protarpiais daromi patikrinimai didžiojo Lietuvos kunigaikščio arba valstybės dvarų ir girių. Revizijos aktai taip pat, kaip/ ir dvarų inventoriai bei valstiečių sąrašai, yra labai svarbus istorijos šaltinis .ekonomi niam gyvenimui ir materialinei senovės Lietuvos kultūrai nušviesti. Daug revizijos aktų galima rasti Lietuvos Metrikoje ir žemės teis mo knygose, kur jie būdavo įrašomi. Tuose aktuose būdavo smul kiai aprašomi ir valstybės dvarų, arba seniūnijų, pastatai greta viso dvaro žemės, valstiečių,; jų prievolių, įrankių, galvijų ir kito kio turto išvardijimo. Kadangi valstybės dvarai ir girios buvo Lie tuvos krašto iždininko žinioje, tai ir jų revizijos buvo daromos krašto iždininkui pavedus ir jo specialiai tam reikalui paskirtų re vizorių. Valstybės ekonomijos, t.i y. tie valstybės dvarai, iš kurių pajamos plaukė į paties didžiojo Lietuvos kunigaikščio, arba rūmų, iždą, buvo rūmų iždininko žinioje. Ekonomijose revizijos buvo da romos rūmų iždininko pavestų revizorių, kurie savo pranešimus pateikdavo jam. Krašto iždininkas galėjot revizuoti visus valstybės iždo pajamų šaltinius, savo iniciatyva pasiųsdamas revizorius. Jis priiminėjo pajamas iš vaivadų, seniūnų, dvarų laikytojų, girininkų ir kitų valstybės dvarų bei girių pareigūnų, kurie visi turėjo su juo atsiskaityti, ir, įnešę į iždą pinigus, gauti pakvitavimą. Krašto iždininko kompetencijoje taip pat buvo išnuomoti valstybės pali varkus, seniūnijų ir tenutų pajamas, priklausančias iždui, ir paja mas, gaunamas iš valstybės miško prekių gamybos bei jų parda vimo. Mirus kuriam nors seniūnui ar valstybės dvaro laikytojui, kol didysis Lietuvos kunigaikštis paskirs naują, visos tos seniūnijos ar dvaro pajamos buvo tiesioginėje krašto iždininko žinioje. Rei kalui esant, jis ir paskirdavo specialius asmenis valstybės dvarų ir miškų revizijoms vykdyti. Seniausi revizijų aktai siekia XVI a. Plačiausio masto dvarų re vizija buvo padaryta Žygimanto Augusto laikais dėl 1547—1557 m. valakų reformos, įvedusios Lietuvos! valstybės dvaruose valakų sis temą. Paskelbta Eustacho Valavičiaus ir ¡kanclerio Mikalojaus Rad vilo komisijos, valakų reforma detaliai nustatė ir valstiečių prie voles. Valakų sistemos įvedimo prižiūrėtojas Petras Chvalčevskis turėjo savo žinioje kiekvienai seniūnijai po vieną revizorių, o šis po keletą matininkų ir padėjėjų.- Visa valstybės dvarų žemė buvo
FIN A N SA I
215
išmatuota ir aiškiai nustatytos sienos tarp valstybinių ir privatinių bajorų dvarų. Bajorų, miestų ir dvasininkų žemės buvo atskirtos nuo valstybės dvarų žemių. Išmatavus žemę, buvo steigiami valsty bės dvarai ir palivarkai, o prie jų valstiečių kaimai, kurių prievolės ir piniginiai mokesčiai buvo suvienodinti ir aiškiai nustatyti. Ne aiškumus spręsdavo revizorius ar vyriausias valakų reformos pri žiūrėtojas, kartais net pats didysis Lietuvos kunigaikštis. 1559 m. lygia greta buvo pravesta ir valstybės girių revizija: išvestos jų sienos, paskirti miškininkai ir kiti pareigūnai (1567 m.) joms pri žiūrėti, patikrintos giriomis naudojimosi teisės. Vėlesniais laikais tokio plataus masto revizijų nebebuvo. Jos buvo daromos tik rei kalui esant ir paprastai ribojosi kuriuo nors mažesniu valstybės dvarų ir miškų kompleksu. V. P ič e ta , č e ta , Die
Agrarnaja reforma Sigizmundą Avgusta..., t. 1—2, 1916—1917; W. P iAgrarreformen in den östlichen Bezirken des litauisch-weissrussischen Staates, in der 2. Hälfte des 16. Jh. und zu Beginn des 17. Jh. (Osteuropäische Forschungen, t. 6, 1929); M. D o v n a r - Z a p o is k i) , Gosudarstvennoje choziajstvo Velikogo kniažestva Litovskogo..., 1901; M .K . L iu b a v s k i j , Oblastnoje delenije..., 1892; Z. I v i n s k i s , Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika savo dvaruose iki XVI a. pusės (Lietuvos praeitis, t. 1, 1940); P. K lim a s , Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių), 1919; S t. K o s c i a l k o w s k i , Ze studjöw nad dziejami e k o nomji krölewskich na. Litwie, 1914.
Rinkliavos ( p o b o r ) Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje sudarė svarbų valstybės iždo pajamų šaltinį. Nuo valstybės įsikūrimo ligi XV a. pradžios rinkliavos didžiojo kunigaikščio naudai buvo ren kamos natūra duoklių, mezliavų ir kitokių natūrinių mokesčių pa vidalu. Bet jau Vytauto laikais buvo ir piniginis mokestis, vadina mas sidabrine. XV—XVI a. atsirado įvairių nuolatinių ir vienkar tinių mokesčių bei rinkliavų. Dalį nuolatinių valstybės iždo pajamų sudarė rinkliavos, gaunamos iš miestų, buvusių didžiojo kunigaikš čio žinioje. Rinkliavos buvo ypač svarbus nenuolatinių valstybės pajamų šaltinis XVI—XVII a. Lietuvoje. Ypač svarbiam reikalui, dažniausiai karo metu arba kariuomenės išlaikymo reikalams, sei muose buvo nutariami vienkartiniai arba keleriems metams mo kesčiai, vadinami rinkliavomis. Šitas seimų sutartas rinkliavas tu rėjo mokėti valstybės dvarų gyventojai, miestiečiai, dvasininkai ir jų bei bajorų dvarų valstiečiai. Šitokius nepaprastus mokesčius ku riam nors apibrėžtam laikui ir kėnkreėtam tikslui įvesti buvo gali ma tik patiems bajoram s' sutinkant ir tokias rinkliavas nutariant valstybės seimuose. Rinkliavos didumas nebuvo pastovus. Vazų lai kais vienkartinės ar keleriems metams nutartos rinkliavos valstie čiai turėjo mokėti po 1 auksiną nuo valako. Kur žemė buvo nema
216
L IE T U V A
tuota valakais, po 1 auksiną buvo renkama nuo 1 valstiečių tarny bos, o jei tarnybą sudarytų keli dūmai,' t. y. kelios šeimos, tai 1 auksiną turėjo sumokėti du susidėję dūmai. Bajoras, neturįs valstie čių ir pats dirbęs savo dvarelio žemę, nuo valako privalėjo mokėti 15 grašių rinkliavos. Tokias pat rinkliavas mokėjo ir dvasininkai nuo savo žemių. Kaimo amatininkai turėjo mokėti rinkliavą nuo 4 grašių ligi 2 auksinų iš savo įmonės pagal jos dydį. Miesto amati ninkai, pirkliai ir šiaip miestiečiai turėjo mokėti nuo keliolikos gra šių ligi kelių auksinų rinkliavą. Žydai mokėjo specialią rinkliavą, vadinamą žydų pagalve, kuri siekė vieną su puse; auksino nuo as mens. Čia suminėtos seimo nutariamos rinkliavų normos paprastai vadinosi „viena rinkliava". Labai svarbiam reikalui bajorai apsėdė davo keliomis rinkliavomis. Nuo 1629 m. rinkliavos buvo pakeistos padūmėmis. Tai buvo protarpiais seimo nutariami mokesčiai, imami nuo dūmo, t. y. nuo šeimos. Padūmės irgi buvo renkamos nuo visų, taipį pat ir nuo bajorų dvarų. Jas sumokėdavo paprastai tų dvarų valstiečiai. Normaliai vieną padūmę sudarė pusė auksino, bet daž nai buvo nutariama surinkti po kelias padūmes. Padūmės mokestį turėjo mokėti ir miestiečiai. Padūmės Lietuvoje išliko ligi XIX a. vidurio,. Prie kitokių rinkliavų valstybės naudai tenka dar priskirti muitus, turgaus, smuklių, svaigalų, girnų bei kitokius mokesčius senovės Lietuvoje. A .l . V e r y h a - D a r e v s k i s , Lietuvos mokesčiai XV—XVI a., 1929; M. K . L iu b a v s k i j , Oblastnoje delenije..., 1892; M. D o v n a r - Z a p o l s k i ) , Gosudarstvennoje choziajstvo..., 1901; Z . I v in s k is , Geschichte des Bauernstandes in Litauen..., 1933; K. A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A , J a n u la itis , Lie tuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; A . R im k a , Lietuvos visuomenės ūkio bruožai iki Liublino unijos metų, 1925.
Subsidium charitativum (,,laisvoji dovana") — dvasininkų bei baž nyčios dvarų nenuolatinis mokestis, mokamas gera valia. Kur krikš čionybė būdavo įvedama, bendra tvarka dvasininkai ir jų dvarai būdavo atleidžiami nuo mokesčių valstybei, tačiau reikalui esant ir valdovo spaudžiami ir jie kartkartėmis duodavo pinigines lais vas dovanas. Lietuvoje nuo pat krikščionybės įvedimo 1387 m. dvasininkai ir bažnytiniai dvarai bei jų valstiečiai buvo atleisti nuo mokesčių mokėjimo didžiajam Lietuvos kunigaikščiui. Kadangi jo kių nuolatinių mokesčių dvasininkai nemokėdavo, reikalui esant laisva valia prisidėdavo prie valstybės iždo lėšų papildymo. XV a. pabaigoje prasidėjus sunkiems Maskvos karams, valstybės iždui nuo lat trūko lėšų ir bajorai ne kartą stengėsi, kad mokesčiai būtų uždėti ir bažnytiniams bei dvasininkų dvarams. Nors bažnyčios žemės bei
FIN A N SA I
217
dvasininkai ir toliau liko laisvi nuo bet kokių nuolatinių mokesčių valstybei, Lietuvos seimuose būdavo nutariami specialūs vienkarti niai mokesčiai, paprastai surenkami ne tik iš bajorų/ bet ir iš dva sininkų valstiečių. 1588 m. Lietuvos Statutas garantavo, kad dvasi ninkai negalį būti apdėti mokesčiais be seimo nutarimo. XVI a. pabaigoje ir XVII a. atskirais seimo nutarimais buvo įvedamos spe cialios nenuolatinės rinkliavos ( p o b o r ) karo reikalams, dažnai už dedamos dvasininkų dvarų valstiečiams. 1646 m. seime įvestas hibernos (žiemojimo) mokestis, kuris turėjo būti mokamas nuo valsty bės ir dvasininkų dvarų vietoj anksčiau buvusios prievolės juose maitinti samdomąją kariuomenę žiemos metu. Tuo nutarimu re miantis, iš dvasininkų dvarų surinktos sumos paprastai ir buvo vadinamos s u b s id iu m c h a r ita tiv u m vardu, tuo nors formaliai pabrė žiant, kad dvasininkai prie mokesčių prisidėdavo tik savo gera valia. 1662 m. seimo nutarimu įvestas nenuolatinis pagalvės mokestis, mo kamas pagal specialius seimų nutarimus. Pagalvė buvo imama nuo asmens, ją privalėjo mokėti ir dvasininkai, kai kada ir bajorai. Ji vėliau irgi vadinta s u b s id iu m c h a r ita tiv u m . A.I. Veryha-Darevskis, Lietuvos mokesčiai XV—XVI a., 1929; A. Janulaitis, Lie tuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 1914.
219
LIETUVOS-LENKIJOS
VALSTYBĖ
ISTORIJA Jogailaičių ir bajorų valdymo laikai. J o g a i l o s ir Jo g a i l a i č i ų v a l d y m a s (1386—1572). Jadvygai! ir Jogailai (Wladyslaw II Jagiello; 1386—1434) pasidarius Lenkijos valdovais jos didikų sutikimu, aukštosios bajorijos, ypač iš ponų susidedančios kara liaus tarybos, įtaka valstybės reikalams nuolat didėjo. Lenkijos di dikams (ponams) ir bajorams (šlėktai) buvo suteikta keletas privilegijų (1422 m. Cervinsko, 1433 m. Krokuvos, 1430 m. Jedlino), ku riomis jų teisės buvo plečiamos, o karaliaus valdžia varžoma. Didi kai ir bajorai bandė Lenkijos sostą paversti elekciniu ir sutiko Jo gailos sūnų Vladislovą pripažinti sosto įpėdiniu tik už įvairių savo privilegijų patvirtinimą bei išplėtimą. Dar labiau bajorų vaidmuo iškilo pradėjus šaukti jų seimelius1. Pagyvinti Lenkijos kultūrinei pažangai Jogailos ir Jadvygos pastangomis buvo atnaujintas Kro kuvos universitetas. Jogaila iš pradžių bandė pats valdyti Lietuvą, vėliau per savo vietininką Skirgailą, bet 1392 m. Astravo sutartimi Jogaila turėjo pripažinti Vytautą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Personalinė Len kijos ir Lietuvos unija vis dėlto nenutrūko ir Jogaila ligi pat mir ties save laikė vyriausiuoju Lietuvos valdovu. Atskira Lietuvos valstybė nebuvo panaikinta, o jos santykiai su Lenkija buvo kart kartėmis naujai sunormuojami (1401 m. Vilniaus—Radomo, 1413 m. Horodlės aktais) draugiško bendradarbiavimo linkme, ypač vaisin ga Lietuvos ir Lenkijos kovose prieš savo bendrą priešą Ordiną. 1410 m. Žalgirio kautynėse Ordinas buvo galutinai sumuštas jung tinių Lenkijos ir Lietuvos karinių pajėgų. Draugiški Lenkijos santy kiai su Lietuva pairo 1429 m. Lucko tarptautiniame suvažiavime, kilus Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi klausimui. 1430 m. Vytautui mirus ir Švitrigailai pasidarius didžiuoju Lietuvos kuni gaikščiu, prasidėjo net karas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl lenkų užimtos Podolės. Jogailai ir lenkams pavyko L ie tu j j e iškelti Žy
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
220
gimantą prieš Švitrigailą ir padėti Žygimantui 1432 m. pasidaryti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tų sąmyšių metu, 1434 m., Jogaila mirė davęs pradžią Jogailaičių dinastijai, susilaukęs sūnų tik iš savo ketvirtosios žmonos, Lie tuvos kunigaikštytės Sofijos Alšėniškės L Remdamiesi ankstyvesnių susitarimu, Lenkijos ponai ir bajorai Lenkijos karaliumi pripažino vyriausiąjį Jogailos sūnų Vladislovą III (Wladyslaw III; 1434— 1444), kuris kiek vėliau taip! pat tapo ir Vengrijos karaliumi. Taip buvo atnaujinta Lenkijos unija su Vengrija. Lietuviai po Jogailos mirties, dar Žygimanto laikais patekę į konfliktą su Lenkija, nebenorėdami tęsti asmeninės unijos su Lenkija, po Žygimanto mir ties, 1440 m. didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išsirinko Jogailos sūnų Kazimierą. Vladislovui III 1444 m. žuvus kovose su totoriais ties Varna, Lenkijos didikams po ilgų derybų pavyko vėl atnaujinti per sonalinę uniją su Lietuva, 1447 m. Kazimierą išsirinkus Lenkijos karaliumi. Kartu buvo nutraukta) antroji Lenkijos unija su Vengri ja. Kazimieras IV (Kazimiera IV; 1447—1492) laikomas vienu žy miausių Lenkijos valdovų. Jam valdant Lenkijos teritorija buvo gerokai praplėsta. Per Trylikametį karą su Ordinu (1454—1466) Len kijai pavyko atgauti Pamarį su Dancigu ir Vyslos žiotimis, taip pat prisijungti Marienburgą, Elbingą ir Varmę. Ordino didysis magist ras buvo priverstas pasiduoti Lenkijos karaliaus vasalitetan. Tas karas vis dėlto iš lenkų pareikalavo nemaža lėšų ir kariuomenės, o karan sumobilizuoti bajorai sutiko kariauti tik gavę naujų privile gijų, iš kurių pati svarbiausia buvo vadinamieji 1454 m. Nešavos statutai, patvirtinę bajorų teisę rinktis į pavietų seimelius ( s e įm ik i) svarstyti valstybės, net ir mokesčių bei mobilizacijos reikalų. Iš bajorų seimelių atstovų suvažiavimų susidarė bajorų seimas (s e jm ) , kuris kartu su senatu, sudarytu iš didikų, įgijo įstatymų leidžiamo sios galios. Didėjančiai bajorų galiai atsverti Kazimieras bandė stip rinti karaliaus valdžią, remdamasis tuo metu Lenkijoje bepradedančiomis plisti humanizmo idėjomis. Jam pavyko paimti savo1kontrolėn aukštuosius dvasininkus, įsigyjant teisę nominuoti vyskupus, bet jam nepavyko palaužti pasauliečių didikų politinės galios, keliant smulkiąją bajoriją prieš didikus. Kazimieras susilaukė didelio savo dinastinės politikos pasiseki mo, laimėdamas vyriausiajam sūnui Vladislovui Čekijos (1471 m.) ir Vengrijos (1490 m.) sostus. 1484 m. turkams užėmus Dunojaus 1 Buvo „Alšioniškės".
ISTO R IJA
221
ir Dniestro žiotis, turkų ir totorių pavojus Lenkijai padidėjo. Ka zimieras bandė sudaryti kaimyninių valstybių sąjungą prieš1Turki ją ir 1485 m. atėmė Moldaviją iš turkų. Nors Kazimieras kartu buvo didysis Lietuvos kunigaikštis, bet lenkų santykiai su Lietuva labai įsitempė dėl Podolės žemių, kurias lietuviai veltui reikalavo iš lenkų) grąžinti Lietuvai. Kadaųgi Kazi mieras pats daugiau gyveno Lenkijoje ir buvo užsiėmęs dinastine savo politika, Lietuvoje įsigalėjo didikai, faktiškai valdę kraštą. Po Kazimiero mirties Lietuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos, kai lenkai karaliumi išsirinko Kazimiero sūnų Joną Albrechtą (Jan Olbracht; 1492—1501), o lietuviai didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išsirinko jo brolį Aleksandrą. Jonui Albrechtui 1501 m. mirus ir lenkams karaliumi išsirinkus tą patį Aleksandrą (1501—1506), vėl buvo at naujinta Lenkijos personalinė unija su Lietuva, kuria buvo tikimasi Lenkijos pagalbos vis didėjančiam Maskvos pavojui sustabdyti. Lenkai tuo metu patys buvo užsiėmę karais su turkais ir tikėjosi lietuvių pagalbos. Aleksandro laikais bajorai Lenkijoje dar labiau įsigalėjo. 1505 m. n ih il n o v i privilegija įstatymų leidžiamąją galią visiškai atidavė bajorų seimui, karaliui pažadėjus nebeleisti jokių naujų įstatymų be senato ir seimo sutikimo. Aleksandrui mirus, jau niausias Kazimiero sūnus Žygimantas Senasis 1506 m. lietuvių buvo išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir netrukus po to lenkų išrinktas Lenkijos karaliumi (Zygmunt I Stary; 1506—1548), nes lenkai nenorėjo nutraukti personalinės unijos ryšių su Lietuva. Abiejų paskutiniųjų Jogailaičių — Žygimanto Senojo ir Žygi manto Augusto (Zygmunt II August; 1548—1572) — viešpatavimas laikomas Lenkijos aukso amžiumi, ypač dėl didelio kultūrinio pa kilimo ir ekonominės gerovės. Renesansas ir ypač humanizmo srovė, prasidėjusi dar XV a. pabaigoje, Žygimanto Senojo laikais buvo globojami paties karaliaus ir jo žmonos italės Bonos Storuos (Sforza). Humanizmo srovė ypač sustiprėjo Žygimanto Augusto laikais, nes jis pats buvo išauklėtas humanizmo dvasia. Prie kultūrinio pa kilimo daug prisidėjo ir reformacijos plitimas nuo Žygimanto Se nojo laikų ir reiškėsi ne tik pagrindinėmis liuteronybės bei kalvinizmo formomis, bet ir įvairių sektų, kaip Čekijos brolių, antitrejybininkų, arijonų, anabaptistų ir kt. radikalių grupių plitimu. Su protestantizmo iškilimu buvo atsiradusi ir lenkų tautinės bažnyčios įsteigimo mintis, ypač keliama Jono Laskio (Jan Laski), bet lenkų religinis susiskaldymas palengvino dirvą Katalikų bažnyčiai atsi gauti. Prie katalikybės atgijimo ypač prisidėjo kardinolas St. Hozijus (St. Hosius). Nepaisant daugelio priešingų religinių pakraipų, religinis fanatizmas Lenkijoje reiškėsi mažiau negu to meto Vaka
222
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
rų Europos valstybėse. Lenkijoje ir Lietuvoje ne tik neprieita prie religinių karų, bet 1573 m. Varšuvos konfederacijos įstatymu buvo garantuota religinė taika ir tolerancija. Religinė polemika tarp pro testantų ir katalikų prisidėjo prie intelektualinio ir literatūrinio są jūdžio bei skatino literatūrą lenkų kalba. Abu paskutinieji Jogailaičiai savo užsienio politiką bandė rem ti taikinga diplomatija. Paskutiniajam Ordino didžiajam magistrui Albrechtui Hohencolernui (Hohenzollern) 1525 m. perėjus į pro testantizmą ir sekuliarizavus Prūsiją, pasaulietinis jos kunigaikštis tapo Lenkijos karaliaus vasalu. 1526 m. į Lenkiją buvo galutinai įjungta Mozūrai, paskutiniajam Piastui čia mirus. Savo diplomatija Žygimantas Senasis bandė sutrukdyti Habsburgų pretenzijas į Len kiją ir Vengriją, kurių karaliumi buvo jo brolis Vladislovas, bet pas tarojo sūnui ir įpėdiniui Liudvikui 1526 m. žuvus kautynėse su tur kais ties Mohaču (Mohacs), lenkams nepavyko sutrukdyti Habsburgo išrinkimo Čekijos ir Vengrijos karaliumi. Turkijos pavojus Lenkijai buvo viena pagrindinių Žygimanto Senojo' ir'Žygimanto Augusto pro blemų. Begindami kraštą nuo turkų, jie sustiprino Lenkijos pasienį pilimis ir bandė diplomatiniu keliu išvengti karo. Abu paskutinieji Jogailaičiai, kartu būdami ir didieji Lietuvos kunigaikščiai, nemaža turėjo vargo, begindami Lietuvą nuo Maskvos puolimų, į kurios rankas atiteko nemaža Lietuvai priklausiusių žemių. 1561 m. Kuršas ir Livonijos dalis pasidavė Žygimantui Augustui, dėl to vėl atsinau jino Maskvos karas su Lietuva. Maskvos pavojus vertė lietuvius ieškoti glaudesnių ryšių su lenkais, tikintis jų pagalbos prieš mask viečius. Lietuvos bajorus taip pat viliojo lenkų šlėktos laisvės ir politinės teisės. Nepaisant didelio lietuvių didikų pasipriešinimo, po ilgų derybų ir Žygimantui Augustui spaudžiant bei nuo Lietuvos atskyrus ir į Lenkiją įjungus Palenkės, Voluinės, Braclavo ir Kijevo žemes, 1569 m. seime Lietuvos ir Lenkijos atstovai sudarė Liublino uniją, pagal kurią abi valstybės pasiliko savo atskiras administra cijas, teismus, įstatymus, iždus bei kariuomenes, bet susijungė į bendrą abiejų tautų Respubliką ( R z e c z p o s p o lita ) ir pažadėjo turėti bendrai ir kartu renkamus valdovus ir bendrus seimus bei bendrą senatą valstybės reikalams spręsti. Lenkijos vidaus politikoje Žygi mantų laikais svarbų vaidmenį vaidino egzekucijos partija, reika lavusi iš karaliaus griežtai vykdyti esamus įstatymus ir pan. Su Žygimanto Augusto mirtimi 1572 m. pasibaigė Jogailaičių dinastija, kurios viešpatavimas Lenkijos istorijoje laikomas geriausiu ir švie siausiu laikotarpiu. B a j o r ų v a l d o m o s R e s p u b l i k o s l a i k o t a r p i s (1572— 1795). Jau pirmųjų tarpuvaldžių metu nusistojo karalių rinkimo tvar
ISTO R IJA
223
ka, derėjimasis su kandidatais į sostą ir kėlimas jiems išrinkimo sąlygų, vadinamų p a c ta c o n v e n ta . Faktiškoji krašto valdžia bei įsta tymų leidimas atiteko į bajorų rankas ir Lenkija virto vienaluome bajoriška respublika su smarkiai apribotu karaliumi priešakyje. Po trumpo Henriko Valua (Valois; 1572—1574) valdymo Lenki jos karaliumi buvo išrinktas energingas Steponas Batoras (Stefan Batory; 1576—1586), kuris, numalšinęs dancigiečius ir laikinai susi taikęs su turkais bei totoriais, sėkmingai vadovavo Lietuvos ir Len kijos karams su Maskva, atgavo daugelį anksčiau prarastų Lietuvos žemių ir prie abiejų tautų Respublikos galutinai prijungė Livoniją. Jis bandė sustiprinti karaliaus valdžią, bendradarbiaudamas su Len kijos kancleriu Jonu Zamoiskiu (Jan Žarnojski) ir dėl to susidūrė su stipria bajorų opozicija, Zborovskių šeimos vadovaujama. Anks tyva mirtis sutrukdė daugelį jo planų ir leido bajorams dar labiau suvaržyti karaliaus valdžią, 1587 m. išsirenkant Švedijos Zigman tą III Vazą (Zygmunt III Vaza). Su juo prasidėjo (karalių Vazų laikotarpis: Zigmantas Vaza (1587—1632), Vladislovas IV Vaza (Wladyslaw IV Vaza; 1632—1648) ir Jonas Kazimieras Vaza (Jan Kazimierz Vaza; 1648—1668). Vazų valdoma Lenkija ir Lietuva pa^ tyrė nemaža vidaus ir1užsienio krizių. Zigmantas Vaza 1592 m. iš savoi tėvo paveldėjo Švedijos sos tą ir ėmė artintis su Habsburgais. Lenkijos bajorų įtariamas noru Lenkijos sostą perleisti Habsburgams1 1592 m. seime šiaip taip iš siteisino prieš bajorus, bet nebeatgavo visiško lenkų pasitikėjimo. Jo vidaus politika dar labiau pakenkė jo populiarumui. Bandymas sustiprinti karaliaus valdžią privedė prie atviro bajorų sukilimo 1606 m. (M .,Zebžydovškio rokošas). Jo pastangos viešai proteguo ti katalikybę atstūmė protestantus, o jo rūpesčiu 1596 m. sudaryta Lietuvos Brastos bažnytinė unija tarp pravoslavų ir katalikų, davu si pradžią Unitų bažnyčiai, sukėlė smarkų Lenkijos ir Lietuvos ru siškų bei gudiškų sričių stačiatikių pasipriešinimą, vadovaujamą ku nigaikščio Konstantino Ostrogiškio. Zigmanto Vazos religinė poli tika ne tik pagimdė disidentus ir disunitus bei įtampą( tarp katali kų ir nekatalikų, bet privedė ir prie religinio fanatizmo ir riaušių. Vladislovas Vaza šiuo atžvilgiu skyrėsi ir buvo labiau populiarus. Savo religine tolerancija jis bandė atstatyti religinę pusiausvyrą, greta Unitų bažnyčios pripažindamas Stačiatikių bažnyčią ir 1645 m. Torunės kolokviumu bandydamas sutaikyti visas religijas bei išly ginti religinius skirtumus, nors iki galo to pasiekti jam ir nepavy ko. Zigmantas Vaza aktyviai dalyvavo didžiojoje Maskvos suirutė je, remdamas Dimitrą Apsimetėlį ir po jo kitus pretendentus į Mas
224
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
kvos sostą. Etmonas Stanislovas Žulkievskis (Stanislaw Zölkiewski) po 1610 m. Klušino1 kautynių kuriam laikui net užėmė Maskvą ir pasiekė Zigmanto Vazos sūnaus Vladislovo išrinkimo Maskvos caru, bet Lenkijos Respublikos unijos su Maskva projektas nepasisekė ,dėl paties Zigmanto Vazos noro tapti Maskvos caru ir per didelio rusų pasipriešinimo lenkams bei lietuviams, kurių įgula buvo pri versta pasitraukti iš Maskvos. Lenkija ir Lietuva turėjo pasitenkin ti tik! Smolensko ir Černigovo atgavimu. Po Zigmanto Vazos mir ties Maskva vėl bandė karu atsiimti Smolenską, bet Vladislovui Vazai su jungtine Lenkijos ir Lietuvos kariuomene pavyko jį ap ginti ir sudaryti 1634 m. taiką su Maskva, nors Vladislovui ir teko atsisakyti nuo savo pretenzijų į Maskvos caro titulą. Kita užsienio politikos problema Vazų laikais buvo santykiai su Turkija. Zigmanto Vazos Austriją remianti politika įtraukė Len kiją į karus su Turkija. Nors Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chod kevičius 1621 m. sumušė turkus ties Chocimu ir privertė juos tai kytis su Respublika, bet tuo konfliktas su Turkija neišsisprendė! ir vargino Lenkiją beveik visą XVII a. Vladislovas Vaza kartu su kancleriu Jurgiu Osolinskiu (Jerzy Ossolihski) bandė organizuoti tarptautinę sąjungą prieš Turkiją, bet tas projektas negavo prita rimo bajorų seime. Trečia užsienio politikos problema Vazų valdymo metu — Len kijos ir Lietuvos santykiai su Švedija. Zigmantui Vazai, 1592 m. pa veldėjusiam! Švedijos sostą, nepavyko įgyvendinti Lenkijos ir Šve dijos personalinės unijos projekto, nes protestantai švedai griež tai pasipriešino ir karaliumi pasikvietė Karolį IX. Dėl to prasidėjo ilgi ir sunkūs Lenkijos ir Lietuvos karai su Švedija. Nors Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius 1605 m. ir sumušė švedus ties Kirchholmu, bet didesnė Livonijos dalis su Ryga likoi švedų ran kose 1629 m. Altmarko paliaubomis, kurios Prancūzijai tarpinin kaujant Vladislovo Vazos buvo1pratęstos 1635 m. Lenkijos bei Lie tuvos karai su Švedija atsinaujino prie Jono Kazimiero Vazos, ku rio valdymas buvo vienas nelaimingiausių laikotarpių Lenkijos ir Lietuvos istorijoje. Lenkų ekonominė bei religinė politika Ukrainoje ne kartą buvo sukėlusi kazokų maištus. Dar prieš Vladislovo Vazos mirtį prasi dėjęs didelis kazokų maištas, vadovaujamas Bagdono Chmelnickio, virto ukrainiečių socialiniu, religiniu ir tautiniu sąjūdžiu, siekiančiu įkurti nepriklausomą Ukrainą. Lenkija to maišto visiškai užgniaužti nepajėgė. Kai Bagdonas Chmelnickis 1654 m. Perejaslavlio sutar timi su savo kazokais pasidavė Maskvos caro Aleksiejaus globai,
IST O R IJA
225
Lenkija ir Lietuva įsivėlė į karą su Maskva. Rusų kariuomenė už ėmė didelę Lietuvos dalį, net ir Vilnių 1655 m. Tuo pat metu prasi dėjo švedų ,,tvanas", jų 'kariuomenei užplūdus Livoniją, Lietuvą, Prūsiją ir Lenkiją. Lietuvos etmonas Jonušas Radvilas kartu su ki tais Lietuvos didikais 1655 m.1Kėdainių sutartimi su Švedija bandė nutraukti Lietuvos uniją su Lenkija ir užmegzti tokius pat ryšius su Švedija. Tai Lietuvos neišgelbėjo nuo švedų kariuomenės užplū dimo. Švedijos karaliaus Karolio X Gūstavo kariuomenė 1655 m. buvo užėmusi jau didesnę Lenkijos dailį,Į bet po didvyriško Čenstakovo apgynimo pakilus lenkų patriotizmui, švedams ėmė nesi sekti ir Lenkija palengva buvo iš jų išvaduota:. Per tuos karus Len kija prarado Rytų Prūsus, kurie 1657 m. sutartimi su Brandenbur go elektoriumi išsivadavo išl Lenkijos karaliaus vasaliteto ir pate ko Brandenburgo valdžion. Prancūzijai tarpininkaujant, Švedų ka rai buvo užbaigti 1660 m. Olivos taika, kuria Jonas Kazimieras at sisakė pretenzijų į Švedijos sostą ir nustojo didesnės Livonijos da lies. Karas su Maskva buvo užbaigtas 1667 m. Andrusovo paliau bomis, kuriomis Ukraina buvo padalyta tarp Maskvos ir Lenkijos, Maskvai atiduodant rytinę Ukrainos dalį ligi Dniepro su Kijevu. Lenkijai atitekusioje Ukrainos dalyje vėl prasidėjo kazokų suki limas, vadovaujamas Petro Dorošenkos, kuris pasidavė Turkijos glo bai 1666 m. Dėl to vėl atsinaujino karai su Turkija.1Taip Jono Ka zimiero laikais Lenkija nustojo daug teritorijų, jos tarptautinė pa dėtis susilpnėjo, kraštas liko sunaikintas ir išvargintas. Tuo pat me tu vyko vidaus vaidai ir nesantaika, o bajorų pradėta vartoti l i b e r u m v e t o teisė ardė seimus. Didiko Jurgio Liubomirskio (Jerzy Lubomirski) vadovaujama opozicija karaliui išsiplėtė į 1664—1666 m. rokošą, kuris dar labiau pažemino karalių. Vidaus bei užsienio po litikos nepasisekimų apviltas, Jonas Kazimieras 1668 m. atsisakė Lenkijos sosto. Su Jonu Kazimieru pasibaigus Vazų dinastijai, Lenkiją valdė vie nas po kito du saviškiai (,,piastai") karaliai: Mykolas Višnioveckis (Michal Wisniowiecki; 1668—1673) ir Jonas Sobieskis (Jan III So bieski; 1674—1696). Jų laikais vienas pagrindinių Lenkijos rūpes čių buvo gynimasis nuo turkų, kurie buvo; užėmę Podolės Kamenecą su visa sritimi ir lenkiškąją Ukrainą. Karuose su turkais ypač pasižymėjo Jonas Sobieskis, kuriam ne tik pavyko sustabdyti to lesnį turkų veržimąsi į Lenkiją, bet taip pat sąjungoje su Vokieti jos imperatoriumi Leopoldu I 1683 m. apginti Vieną nuo turkų apgulimo. Kovos su turkais pasibaigė tik po Jono Sobieskio mirties, kai 1699 mj Karlovicų taika Podolė buvo atgauta iš turkų. Pabal15. K. Avižonis.
226
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
tijyje Jonas Sobieskis veltui bandė atgauti Rytų Prūsiją, bendradar biaudamas su Prancūzija ir Švedija. Vidaus gyvenime saviškių ka ralių laikais toliau vyko tarpusavio kovos ir plito bajoriška netvar ka. Dėl' padažnėjusio seimų nutraukinėjimo ypač pasunkėjo įstaty mų leidimas. Jono Sobieskio pastangos sumažinti vidaus netvarką bandant įsteigti savo dinastiją, nepavyko dėl didelės didikų opo zicijos. Vidinė netvarka dar labiau plito po Jono Sobieskio mirties, ru sų ir vokiečių spaudimu Lenkijos karaliais išrinkus Saksonijos elektorius Augustą II Stiprųjį (Friedrich August der Starke; 1697— 1733) ir Augustą III (Friedrich August; 1733—1763). Šių karalių lai kais Respublikos valstybinis bei viešasis gyvenimas beveik visai pakriko ir apmirė, bajorams labiau besirūpinant savo aukso laisve negu valstybiniais krašto reikalais, o didikams besivaržant dėl val džios. Savavališka Augusto II užsienio politika įvėlė Lenkiją ir Lietuvą į Didįjį šiaurės karą 1700—1721 m., kurio metu Augustas II, sudaręs sąjungą su Rusijos caru Petru I Didžiuoju, kariavo prieš Švedijos Karolį XII. Švedų kariuomenė užėmė Lietuvą ir Lenkiją, smarkiai sunaikinusi visą kraštą. Švedams spaudžiant, 1704 m. Sta nislovas Leščinskis buvo išrinktas Lenkijos karaliumi, bet Petro I lemiamas laimėjimas prieš švedus ties Poltava nulėmė ne tik Ka rolio! XII likimą, bet ir Augusto II grįžimą į Lenkijos sostą. Nuo Augusto II laikų Petras I ėmė viešai kištis į Respublikos vidaus reikalus, priversdamas 1717 m. seimą priimti jo reikalavi mą sumažinti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenę, apriboti etmonų val džią ir iš! bajorų atimti teisę daryti konfederacijas. Nuo šio seimo Lenkija ir Lietuva pateko į nuolatinę Rusijos įtaką. Nuo Petro I laikų rusų kariuomenė nebebuvo išvesta iš Lenkijos ir Lietuvos, o rusų nuolatinis kišimasis į krašto vidaus reikalus truko ligi pat Respublikos padalijimų. Septynerių metų kare (1756—1763) rusų kariuomenė žygiavo skersai ir išilgai krašto. Augustas III daugiau gyveno savo Saksonijos sostinėje Drezdene, Respublikos reikalais rūpintis pavedęs savo favoritams, ypač Henrikui Briūliui (Henrik Brühl). Netolerantiška bajorų politika disidentų ir disunitų atžvil giu leido ne tik rusams, bet ir prūsams kištis į Respublikos vidaus reikalus, dedantis kitatikių teisių Lenkijoje ir Lietuvoje globėjais. Daugumai didikų ir bajorų besirūpinant tik savo prabanga, vals tiečiai skurdo ir nešė sunkų baudžiavos jungą, o miestų gyvenimas niekad nebeatsigavo po švedų sunaikinimo. Buvo prieita prie kul tūrinės ir politinės stagnacijos.
ISTO R IJA
227
Nuolatinis krašto smukimas ir svetimųjų kišimasis atvėrė švie sesnių bajorų akis ir nuo XVIII a. vidurio prasidėjo iš pradžių švie timo, vėliau ir politinių reformų sąjūdis, kuriamė ypač pasižymėjo pijorų vienuolis St. Konarskis. Tuo pat metu dėl įtakos ir valdžios varžėsi dvi didikų šeimos, susidomėjusios bandymais išvesti kraštą iš nelaimių. Reformų šalininkai būrėsi arba apie Čartoriskių „Familiją", arba apie Potockių „Patriotų" partiją. Čartoriskiai ti kėjosi įgyvendinti savo reformas sąjungoje su Rusija, Potockiai ieš kojo paramos Prūsijoje. Didikų partijų varžybose viršų pavyko paimti Čartoriskiams po Augusto III mirties, kai Rusijos carės Kotrynos II spaudimu Lenki jos karaliumi buvo išrinktas Čartoriskių giminaitis Stanislovas Au gustas Poniatovskis (Stanislaw August Poniatowski; 1764—1795). Tačiau Čartoriskių pastangos sustiprinti Respubliką sukėlė rusų ne pasitikėjimą ir energingą pasipriešinimą] o karalius buvo per silp nas priešintis rusų ir prūsų politikai, siekusiai Respublikoje palai kyti anarchiją, kad pateisintų savo kišimąsi į jos vidaus reikalus, prisidengiant protestantų ir stačiatikių teisių gynimu. Padidėjęs ru sų kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir jų spaudimas sulygin ti disunitų teises su katalikų teisėmis paskatino daugelį Lenkijos ir Lietuvos bajorų dėtis prie 1768 m. Baro konfederacijos, vadovauja mos didikų Pulaskių. Tačiau Baro konfederacija buvo nugalėta rusų atsiųstos armijos. Prūsijos karalius Fridrichas II Didysis, išgąsdin tas rusų kontrolės išsiplėtimu Respublikoje, pasiūlė Kotrynai II pa sidalyti Respublikos teritorijas. Rusų pasisekimų karuose su Tur kija išgąsdinta Austrijos imperatorė Marija Terezija padelsus parė mė Fridricho II iškeltą projektą, o Kotryna II, nebesitikėdama už grobti visos Respublikos savo jėgomis, susitarė su Prūsija ir Aus trija ir 1772 m. buvo įvykdytas Lenkijos-Lietuvos padalijimas. Ru sija pasiėmė Livoniją ir Lietuvos šiaurės rytų pasienio sritis ligi Dauguvos ir Dniepro, Prūsija užėmė Lenkijos Pamarį, atskirdama Lenkiją nuo Baltijos jūros, o Austrija užėmė Lenkijos pietines sri tis, vadinamąją Galiciją. 1773 m. Respublikos seimas buvo privers tas pripažinti pirmąjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą. Pirmasis krašto padalijimas atvėrė daugeliui bajorų akis ir pra sidėjo didelis reformų sąjūdis gelbėti Respublikai nuo visiško žlu gimo. To sąjūdžio vaisius — per 20 metų po 1772 m. padalijimo pasiekta didelė valstybinio, kultūrinio, ekonominio bei socialinio gy venimo pažanga. Švietimo reforma buvo vykdoma Edukacinei ko misijai vadovaujant bei prižiūrint. Pakilo kaimo ir ypač miestų ūkis. Buvo padaryta valstybinių reformų, keliamas ir socialinių reformų reikalas, ypač Stanislovui Stašycui (Stanislaw Staszyc) ir Hugo Ko-
228
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
lontajui (Hugo Kollątaj) įtakojant. Reformomis ypač vaisingas buvo Ketverių metų seimas, prasidėjęs 1788 m., priėmęs garsiąją Gegu žės 3 d. konstituciją, kurios tikslas buvo įvesti! tvirtą valdžią Len kijoje ir Lietuvoje. Tačiau stipresnės valdžios įvedimui griežtai pa sipriešino rusai, kurių remiami reformų priešai sudarė reakcingą 1792 m. Targovicos konfederaciją bajorų aukso laisvei ir senajai valstybės santvarkai ginti. Prasidėjus Respublikoje vidaus karui, ru sai, atsiuntę kariuomenę padėti Targovicos konfederatams ir susi tarę su prūsais, įvykdė antrąjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą 1793 m. ir privertė Lenkijos ir Lietuvos bajorus tą padalijimą patvirtinti 1793 m. Gardino seime. Rusija pasiėmė Lietuvos gudiškas ir Lenkijos ukrainietiškas sritis. Prūsija užėmė Didžiąją Lenkiją su Poznane ir Gnieznu, taip pat Dancigą ir Torunę. Po antrojo pasidalijimq beliko tik 1/3 buvusios Respublikos ir ta pati buvo Kotrynos II ir rusų kariuomenės kontroliuojama. Len kijos ir Lietuvos patriotų planas ginklu pasipriešinti1 rusų kišimuisi išsiplėtė į 1794 m. Kosciuškos sukilimą, prie kurio prisidėjo net mies tiečiai ir dalis valstiečių, bet jis vis dėlto buvo užgniaužtas stipres nių rusų ir prūsų karinių pajėgų. Rusai, prūsai ir sustirai skubiai įvykdė trečiąjį Lenkijos-Lietuvos padalijimą 1795 m., rusams uži mant Lietuvą ligi Nemuno ir Lietuvos bei Lenkijos žemes į rytus nuo Gardino—Balstogės—Aukštutinioi Bugo linijos. Prūsai pasiėmė Lietuvos Užnemunę ir dalį Lenkijos su Varšuva, o austrai užėmė Krokuvą. Taip žlugo Lietuvos-Lenkijos abiejų tautų Respublika, tapusi kaimyninių valstybių agresijos auka. Mozūrai, taip pat Mazovija (lenk. Mazowsze, lot. Masovia), lenkų tautos šakos mozūrų gyvenamas kraštas dešiniojoje Vyslos vidurupio ir! Vakarinio Bugo žemupio bei Narevo srityje, šiandien tik geografinė ir istorinė sąvoka, senovėje — atskira Mozūrų ku nigaikštija. Ligi X a. Mozūrai buvo kiltinė kunigaikštija, nuo X a. pabaigos įėjo į besikuriančios Lenkijos kunigaikštijos sudėtį, bet po visos Lenkijos kunigaikščio Mieško (Mieszko) II mirties 1034 m. atsiskyrė nuo Lenkijos ir vėl pasidarė nepriklausoma kunigaikštija, valdoma savo vietinio kunigaikščio MaslavO' (Maslaw). Lenkijos kunigaikštis Kazimieras I Atstatytojas, Kijevo didžiajam kunigaikščiui Jaroslavui Išmintingajam padedant, 1047 m. vėl nuka riavo Mozūrus. Kunigaikštis Maslavas žuvo kautynėse, o Mozūrai vėl buvo sujungti su Lenkija, nors ir toliau liko valdomi savo ku nigaikščių, kurie buvo laikomi Lenkijos kunigaikščių vasalais. Po Lenkijos kunigaikščio Boleslovo III mirties 1138 m., vykdant jo valią ir padalijus visą Lenkiją keturiems jo sūnums, Mozūrai pasidarė
ISTO R IJA
229
atskira sritine Lenkijos kunigaikštija, valdoma Piastų dinastijos ku nigaikščių. Boleslovo III valia Mozūrų kunigaikščiu pasidairė antra sis jo sūnus Boleslovas, kartu gavęs valdyti ir Kujaviją. Taip buvo įkurta Mozūrų Piastų dinastijos šaka, kuri Mozūruose išliko ligi 1526 m. Mozūrų kunigaikštis Boleslovas Garbanius (1122—1173) 1146 m. pasidarė visos Lenkijos vyriausiuoju kunigaikščiu. Jam teko daug kartų kariauti su Mozūrų šiaurės kaimynais prūsais. Jo sūnui Leškui (Leszek; Mozūrų kunigaikštis 1173—1183 m.) mirus, Mozūrus pasiėmė valdyti jo dėdė Kazimieras II Teisingasis, visos Lenkijos valdovas (1177—1194). Jam pavyko pavergti dalį Mozūrų kaimy nų jotvingių Vakarų Bugo srityje ir pradėti čia kurdinti mozūrų ko lonistus. Dar prieš Kazimiero II mirtį Mozūrus ir Kujaviją gavo val dyti jo sūnus Konradas, vienas žymiausių, Mozūrų kunigaikščių (1191—1247). Nebegalėdamas apsiginti nuo kaimyninių prūsų pul dinėjimų, kurie jau buvo užėmę dalį Mozūrų pasienio, Chelmno (Kulmo) kraštą, Konradas 1226—1230 m. pasikvietė ir padėjo įsikurti Vokiečių ordinui, kuris tuoj; pradėjo prūsų nukariavimą. Rytinėje Mozūrų dalyje Konradas turėjo daug vargo, gindamasis nuo kai myninių jotvingių nuolatinių puldinėjimų. Kaupiant jėgas prieš jot vingius, Konradui pavyko užimti jotvingių žemėje buvusį Drohičiną. Po Lenkijos vyriausiojo kunigaikščio Leško Baltojo (Leszek Bialy) mirties prasidėjus Lenkijoje vidaus karui ir vaidams tarp įvai rių Piastų kunigaikščių dėl visos Lenkijos sosto, Konradui 1241 m. pavyko užimti Krokuvą, Lenkijos sostinę, bet jis čia teišsilaikė tik ligi 1243 m. Po Konrado mirties 1247 m. prasidėjo Mozūrų kunigaikštijos po litinis silpnėjimas ir smukimas. Nuo Mozūrų atsiskyrė Kujavija, ku rią Konradas atidavė savo sūnui Kazimierui, o pati Mozūrija pa sidalyta kitų Konrado sūnų, Boleslovo I ir Ziemovito (mirė 1262 m.), kuriems mirus ėjo tolimesnis Mozūrų susiskaldymas į smulkias ku nigaikštystes, valdomas jų sūnų ir anūkų. Pasinaudodamas tuo su skilimu, Vokiečių ordinas, taip pat ir jotvingiai pradėjo sistemingai veržtis į Mozūrų žemes. Besigindamas nuo jotvingių, Ziemovitas ben dradarbiavo su Haličo kunigaikščiu Danieliumi, kartu surengdami naikinamuosius žygius prieš jotvingius 1251, 1253 ir 1256 m. Tų žy gių metu daug jotvingių buvo išžudyta. Keršydami už jotvingių nai kinimą, lietuviai įsiveržė į Mozūriją 1261 m. ir sudegino jos sosti nę Plocką. Po Ziemovito mirties Mozūrai dar labiau suskilo ir Mozūrų kraš tas nebepajėgė apsiginti nuo pasikartojančių lietuvių puolimų di-
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
230
džiojo Lietuvos kunigaikščio Traidenio (1270—1282) laikais. Dėl to ramus gyvenimas Mozūrams pasidarė nebeįmanomas. Tai trukdė ramų kultūrinį krašto vystymąsi ir Mozūrų kultūra -gerokai atsili ko nuo kitų Lenkijos dalių kultūros, kai kurių lenkų istorikų tei gimu, net visu šimtmečiu. Mozūrų Plocko kunigaikštis Boleslovas II (1263—1313), nebepajėgdamas ginklu atremti lietuvių, savo san tykiams su Lietuva pagerinti 1279 m. vedė didžiojo Lietuvos kuni gaikščio Traidenio dukterį Gaudimantę (Gaudemundę, mirė 1313 m.), kuri pasikrikštijusi gavo Sofijos vardą ir Boleslovui II pągimdė 2 sūnus — Ziemovitą ir Traidenį. Tos vedybos apsaugojo Mozūrus nuo lietuvių puldinėjimų, ir nuo to laiko prasidėjo draugiški santykiai tarp Mozūrų ir Lietuvos, nors didžiojo Lietuvos kunigaikščio Trai denio kariuomenė dažniausiai ir toliau nusiaubdavo kitas lenkų gy venamas žemes, aplenkdama Mozūrus. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis (1295—1316), ruošdamas dažnus lietuvių žygius į įvairias Lenkijos žemes, vėl pradėjo pul dinėti Mozūrus ir atgavo didesnę Palenkės dalį — jotvingių žemes, kurias dar XIII a. pabaigoje buvo užgrobę ir pasidaliję Vokiečių ordinas, Voluinės ir Mozūrų kunigaikščiai, pačius jotvingius taip iš naikinę, jog jų vardas po 1283 m. istorijos šaltiniuose jau nebebuvo minimas. Nors Mozūrija ir buvo susiskaldžiusi į Plocko, Cersko ir kitas smulkias kunigaikštijas, Mozūrų kunigaikščiai tuo metu praktiškai buvo nepriklausomi nuo Lenkijos valstybės valdovų,, nes XIII a. ir pati Lenkija pergyveno dalinio susiskaldymo laikotarpį. Tačiau Vla dislovui Uolektėliui (Loketkai) 1306 m. atkūrus Lenkijos valstybę, Mozūrų kunigaikščiai, nepaisant jų pasipriešinimo ginklu, buvo vėl priversti pripažinti Lenkijos karaliaus viršenybę ir pasidaryti jo va salais. Tuo metu pagerėjo ir Mozūrų santykiai su kaimynine Lietu va. Mozūrų Plocko kunigaikštis Vaclovas (mirė 1336 m.) 1321 m. ve dė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino dukterį Danmilą, per krikštą gavusią Elzbietos vardą. 1323 m. Gediminas talkininkavo Mo zūrų kunigaikščiams jų kovose su Vokiečių ordinu dėl Dobrynės L Per Mozūrus Gediminas susisiekė su Vakarų Europa ir kvietė sve timšalius amatininkus vykti į Lietuvą per Mozūrų žemes. Bet Lietu vos draugiški ryšiai su Mozūrais ^ėl nutrūko 1324 m., kai lietuviai užpuola Vaclovo brolio Traidenio ^emes Mozūruose. 1325 m. Mozū rų kunigaikščiai Traidenis ir Ziemovitas kreipėsi net į popiežių pra šydami pagalbos prieš lietuvius. Konfliktas, spėjama, kilo dėl buvu-1 1 Buvo „Dobrinės".
ISTORIJA
231
šių jotvingių žemių, dėl įjungta į Lenkijos karaliją, tačiau ir toliau išliko vasaline Lenkijos dalimi, valdoma atskiros Piastų dinastijos šakos kunigai kščių. Lenkijos kovoms su Lietuva atsinaujinus dėl Haličo ir Vo luinės žemių, Mozūrų kunigaikštis Boleslovas III 1351 m. padėjo Len kijos karaliui Kazimierui prieš Lietuvos kunigaikštį Kęstutį ir Liu bartą. Boleslovui III mirus šio žygio metu, 1351 m. Mozūrų kuni gaikščiu pasidarė Ziemovitas III, kuris irgi turėjo pripažinti Lenkijos karaliaus Kazimiero siuzerenitetą. 1368 m. dalį Mozūrų vėl nusiau bė lietuviai. Po Kazimiero mirties 1370 m., kai Lenkijos .sostas ati teko Vengrijos karaliui Liudvikui, Ziemovitas III jo nepripažino ir Mozūrija vėl pasidarė faktiškai nepriklausoma. Tuo metu Mozūrų kunigaikščiai palaikė gerus santykius su Lietuva. Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, 1361 m. pabėgęs iš kryžiuočių! Marienburge, buvo apsistojęs Mozūrijoje pas savo seserį Danmilą (mirė 1364 m.), Plocko kunigaikščio Vaclovo našlę. Prieš 1376 m. Kęstutis išleido savo dukterį Danutę, per krikštą gavusią Onos vardą, už Mozūrų kunigaikščio Jonušo I. Po Kęstučio nužudymo, 1382 m., pas Jonušą I ir savo seserį Danutę buvo atbėgęs Vytautas, ieškodamas Mozūrų pagalbos prieš Jogailą, bet Jonušas buvo per silpnas jam padėti. Kai Lenkijos sostas atiteko Jadvygai, didžiojo Lietuvos kunigai kščio Jogailos varžovu į Jadvygos vyrus ir Lenkijos sostą buvo Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas IV. Lenkams karaliumi pasirinkus
.232
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
Jogailą, Ziemovitas IV iš pradžių kėlė maištą prieš jį, bet Jogaila sugebėjo Ziemovitą IV patraukti savo pusėn, 1388 m. Vilniuje už ‘d I šleisdamas savo seserį Aleksandrą, jauniausiąją Algirdo dukterį, ir duodamas jam įvairių žemių, tarp jų Belzą Voluinėje. Aleksandra buvo Mozūrų kunigaikščių Ziemovito V, Vladislovo ir Kazimiero motina. Belzas pasidarė Mozūrų provincija, vėliau valdoma Ziemo vito V ir jo sūnų, Mozūrų kunigaikščių, nors ir buvo toli nuo pa čių Mozūrų. Jogailos sesuo Aleksandra pagarsėjo Lenkijoje kaip įtakinga ir žymi moteris. Ji sugebėjo panaudoti Jogailos palanku mą savo šeimos reikalams ir Mozūrų politiniams tikslams, kai Mo zūrų kunigaikščiai vėl ėmė atvirai siekti atsiskyrimo nuo Lenkijos. Jogaila vis dėlto pajėgė išlaikyti juos savo vasalais. Antrą kartą Vytautui kovojant prieš Jogailą, Mozūrų1kunigaikštis Henrikas tar pininkavo tarp Jogailos ir Vytauto, padėdamas Jogailai susitaikyti su Vytautu 1392 m. XV a. pirmojoje pusėje vienas žymesnių Mozūrų kunigaikščių buvo Boleslovas IV (mirė 1454 m.), Jonušo I ir Danutės Kęstutaitės vaikaitis. Nuq 1429 m. jis ilgai valdė daug Mozūrų sritinių kuni gaikštijų kaip Lenkijos karaliaus lenininkas. Didžiajam Lietuvos ku nigaikščiui Vytautui mirus, atsinaujino Mozūrų ir Lietuvos ginčai dėl Palenkės. 1440 m. žuvus didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Žy gimantui, Boleslovas IV su kitu Mozūrų kunigaikščiu Kazimieru 1441 m. užgrobė Palenkės dalį, ligi to laiko Lietuvai priklausiusias Melniko, Bielsko ir Drohičino žemes. Kilusio karo su Lietuva metu Mozūrų kunigaikščiai rėmė pas juos iš Lietuvos atbėgusį Mykolą Žygimantaitį jo kovose su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Kazi mieru Jogailaičiu. Mykolas Žygimantaitis buvo vedęs Mozūrų ku nigaikščio Ziemovito dukterį. Nepaisant lenkų suteiktos pagalbos Mozūrų kunigaikščiams, 1443 m. lietuviai karu atsiėmė ginčijamas Palenkės žemes. 1444 m. žuvus Lenkijos karaliui Vladislovui ir lenkams pradė jus trejus metus trukusias derybas su lietuviais dėl didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero išrinkimo Lenkijos karaliumi, Kazimiero rim tu konkurentu į Lenkijos sostą buvo Mozūrų kunigaikštis Boleslo vas IV. Kadangi lietuviai nenorėjo išleisti Kazimiero į Lenkiją, Bo leslovas IV 1446 m. Piotrkovo seime lenkų buvo sąlyginai išrinktas karaliumi spausti Kazimierui ir Lietuvos didikams. Tai pagreitino Kazimiero bei lietuvių sutikimą ir tada Mozūrų kunigaikščio Boles lovo IV kandidatūra atkrito. Jis turėjo pasitenkinti savo buvusia Lenkijos karaliaus vasalo vieta. Kiek vėliau lietuviai iš Boleslo vo IV atėmė Tikociną ir Goniondzį.
ISTORIJA
233
Jogailos ir pirmųjų jo įpėdinių laikais Mozūrai sugebėjo išlai kyti savo padėtį kaip atskira Lenkijos vasalinė kunigaikštija. Ta čiau jau Kazimiero laikais (1447—1492) Mozūrai, valdomi daugelio vietinių Piastų smulkių kunigaikščių, nustojo politinės reikšmės ir nebepajėgė apsiginti prieš Lenkijos karaliaus pastangas apkarpyti jų teritorijas. Kazimieras sugebėjo dalį Mozūrų žemių 1462 m. tie siogiai įjungti į Lenkijos administraciją, išmirus jų kunigaikščiams Piastams, iš tų žemių sudarydamas Ravos (Rawa) vaivadiją. Taip pat ir Voiuinės žemėje buvęs Belzas, kuris Jogailos laikais buvo pa sidaręs Mozūrų provincija, mirus Mozūrų kunigaikščiams Ziemovito IV ir Aleksandros. Algirdaitės sūnums Kazimierui ir Vladislovui, 1462 m. buvo betarpiškai įjungtas į Lenkiją, kaip Belzo vaivadija. 1495 m. Lenkijos karalius Jonas Albrechtas, išgirdęs, kad Mozūrų Plocko kunigaikštis Jonušas mirė be vaikų, pasiuntė lenkų kariuo menę ir užėmė Mozūrų sostinę Plocką su daugeliu žemių, įjung damas jas betarpiškai į Lenkiją ir iš jų sudarydamas Plocko vaiva diją. Mozūrų žemių likučiuose apie Varšuvą tuo metu dar tebebu vo vienas sritinis Mozūrų kunigaikštis Konradas III, vedęs Lietuvos kanclerio dukterį Oną Radvilaitę. Jonas Albrechtas paliko^ jį V ar šuvoje ir pripažino jį Cersko (Częrsk) kunigaikščiu tik ligi įgyvos jo galvos, bet jam mirus, jo našlės Onos Radvilaitės prašomas, paliko tuos Mozūrų žemių likučius jų sūnums Stanislovui ir Jonušui. Sta nislovui 1524 m. ir Jonušui 1526 m. mirus, pasibaigė Mozūrų ku nigaikščių Piastų linija. Lenkijos karalius Žygimantas I Senasis 1526 m. tiesiogiai įjungė į Lenkijos Karūną buvusiosj Mozūrų ku nigaikštijos likučius, iš jų sudarydamas Mazovijos vaivadiją su centru Varšuvoje. Taip buvo galutinai panaikinta Mozūrų kunigaikštija, sugebėju si kelis šimtus metų išlaikyti savo dinastinę? politinę, administra cinę, teisinę ir socialinę padėtį, skirtingą nuo kitų Lenkijos valstybės žemių. Net ir galutinai įjungti į Lenkijos administracinę santvarką Ravos, Plocko ir Mazovijos vaivadijomis, Mozūrai ilgai išlaikė ne tik skirtingą savo kultūrinį ir socialinį veidą (niekur Lenkijoje nebuvo tiek daug smulkių bajorų kaip Mozūruose), bet ir kai kuriuos politi nius skirtingumus. Žygimantas I Senasis patvirtino Mozūrų bajorų privilegijas, iš jų atstovų 1526 m. Varšuvoje priimdamas ištikimybės priesaiką. 1529 m. Lenkijos seimas Piotrkove specialiu inkorpora cijos įstatymu paskelbė Mozūrus esant Didžiosios Lenkijos dalimi, bet iš buvusios Mozūrų kunigaikštijos sudarytos vaivadijos išlai kė savo skirtingą teisminę santvarką, kuri buvo patvirtinta 1576 m. vadinamuoju „Mozūrų išimčių" vardu.
234
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ
Varšuva buvo Lenkijos centre. Todėl jos karalius Zigmantas III Vaza 1596 m. perkėlė Lenkijos sostinę iš Krokuvos į Varšuvą. Taip šis Mozūrų miestas pasidarė visos Lenkijos sostine. Tai leido Mozū rų bajorams praktiškai turėti daugiau įtakos visos Lenkijos reika lams, ypač tarpuvaldžių metu, nes jiems buvo arčiau atvažiuoti į Varšuvos seimus ir čia dalyvauti dideliais būriais. Išlaikydami ir pa brėždami dalį savo buvusių politinių skirtingumų, XVI a. Mozūrų vaivadijų ir pavietų seimelių atstovai, prieš važiuodami į bendrąjį seimą su kitais Lenkijos atstovais, susirinkdavo kartu su Mozūrų senatoriais į atskirus generalinius Mozūrų seimelius savo reikalų aptarti ir suderinti. Tas separatinis paprotys pamažu išnyko XVII a., bet ir tada bendruose visos Lenkijos seimuose būdavo skiriamos specialios dienos provincinėms sesijoms, kur Mozūrų atstovai su sirinkę į atskirą savo provincinę sesiją galėdavo aptarti savo reika lus ir koordinuoti savo interesus. Tačiau ilgainiui politiniai ir kiti skirtingumai tarp Mozūrų ir kitų Lenkijos dalių ėmė nykti ir Mo zūrai beliko tik geografinė sąvoka. T.J. Lubomirski (red.), Kodeks dyplomaticzny Księstwa Mazowieckiego..., 1858; F.A. Koziowski, Dzieje Mazowsza za panowania ksiąžąt, 1858; W. Ketizynski, Der Deutsche Orden und Konrad von Masovien, 2 leid., 1904; O. Kolbeig, Mazowsze, obraz etnograficzny, t. 1—5, 1885—1890; M. Tdppen, Geschichte Masurens..., 1870.
Mozūrai (lenk. m a z o w s z a n ie ) , viena pagrindinių lenkų tautos ša kų, nuo priešistorinių laikų gyveno dešiniojo Vyslos vidurupio ir Bugo žemupio bei Narevo srityse, šiaurėje ribodamiesi su lietuvių kilmės prūsais ir jotvingiais, vakaruose su kujaviečiais ir Lenčicos srities lenkais, pietuose su Mažosios Lenkijos lenkais, rytuose su jotvingiais, vėliau lietuviais, ir gudais. Mozūrų vardo kilmė nežino ma. Greta įprastinio „mazoviečių" vardo vėliau juos imta vadinti taip pat ir „mozūrais" (lenk. m a z u r y ) . Ši sutrumpinta jų vardo for ma turėjo kiek pajuokiamos ar paniekinamos prasmės. Mozūrai kal bėjo ir tebekalba savo lenkų kalbos mozūriškomis tarmėmis. Jie prisidėjo prie lenkų tautos susiformavimo. Mozūrai jau nuo X a. vidurio įėjo į tik ką susiformavusios Len kijos valstybę ir kartu su kitais lenkais X a. antrojoje pusėje pri ėmė Romos katalikų tikėjimą. Nuo 1138 m. Mozūrai sudarė atski rą Mozūrų kunigaikštiją, kuri išliko ligi 1526 m., ir laikui bėgant sugebėjo išlaikyti savo politinius, socialinius, ekonominius bei kul tūrinius skirtingumus nuo kitų lenkų tautos šakų. Pagrindinis Mo zūrų užsiėmimas buvo žemdirbystė, gyvulininkystė, pienininkystė ir žvejyba. Gyveno gatviniais kaimais. Savo socialine santvarka jie
ISTORIJA
235
skyrėsi nuo kitų lenkų, ypač tuo, kad Mozurijoje daug buvo smul kių bajorų. Gyvendami daugiausia smėlingose ir miškingose srityse, mozū rai buvo darbštūs, ištvermingi ir sudarė aktyviausią lenkų kolonistų elementą. XIII a. pabaigoje jotvingiams išnykus po ilgų kovų su kaimynais — Mozūrų, Haličo-Voluinės kunigaikščiais bei Vokie čių ordinu — ir jotvingių žemėms ištuštėjus, iš Vyslos ir Bugo pau pių atvykę mozūrų kolonistai įsikūrė dalyje buvusių jotvingių že mės, kurią imta vadinti Palenkės vardu (lenk. Podlasie). Dėl šio siauro žemių ruožo, buvusio tarp Lietuvos ir Mozūrų, valdymo ilgai vyko kovos tarp mozūrų, lietuvių ir lenkų kunigaikščių, bet Palen kė su Tikocino, Suražo, Bielsko, Drohičino ir Melniko miestais iš liko Lietuvos valstybės teritorijos dalis ligi 1569 m. Liublino unijos. Tačiau dėl mozūrų kolonizacijos Palenkė tuo metu buvo jau tiek sulenkėjusi, jog Žygimantui Augustui 1569 m. ją įjungus į Lenkiją, Palenkės atstovai Liublino seime neberodė pasipriešinimo. Greta Palenkės mozūrų kolonistai taip pat kūrėsi Haličo ir Voluinės ku nigaikštijose, pasiekdami net Podolę ir Ukrainą, Lenkijos valstybei besiplečiant į tas sritis. Pačių Mozūrų žemių nederlingumas ir šei mų gausumas skatino mozūrų kolonizaciją svetur. Didžiausia kompaktinė mozūrų kolonija susidarė kaimyninėje pietinėje Rytprūsių dalyje. Nuo XIII ligi XVI a. čia tiek prisikūrė mozūrų, jog tas senovės prūsų gyventas kraštas imta vadinti mo zūrų vardu (vok. Masurenland, lenk. Mazury). Jau XIII a. Vokiečių ordinui pavergus ir išnaikinus galindus bei kitas prūsų gimines, čia ėmė kurtis mozūrai. 1277—1283 m. Vokiečių ordinui nukaria vus sūduvius, dalis išlikusių sūduvių buvo išvaryti iš savo žemių, dalis iškelti į Sami ją (Samland). Dėl žemių nederlingumo čia ne labai tenorėjo kurtis vokiečių kolonistai, todėl ištuštėjęs pietinių prū sų ir sūduvių kraštas XIV a. Vokiečių ordino buvo kolonizuotas mozūrų valstiečiais iš kaimyninės Mozūrijos žemės. Į ežeringą ir miškingą kraštą dėl žemės nederlingumo sunkiau buvo pritraukti kolonistų iš Vokietijos ir vėlesniais laikais, todėl čia mozūrai, pri pratę prie sunkaus darbo, tebesikūrė dar XV ir XVI a. greta se nųjų prūsų likučių. Trylikamečiame kare Lenkijai nugalėjus Vo kiečių ordiną, Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis nepasinau dojo gera proga prijungti prie Lenkijos mozūrų gyvenamas žemes Prūsuose. 1466 m. Torno taika mozūrų kolonizuotos sritys su senųjų prūsų likučiais buvo paliktos Vokiečių ordino valdžioje. Pas kutiniam Vokiečių ordino didžiajam magistrui Albrechtui Hohencolernui 1525 m. priėmus protestantizmą, sekuliarizavus ordiną bei jo žemes ir pasidarius pasaulietiniu kunigaikščiu, Lenkijos karaliaus
236
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
vasalu, mozūrų gyvenamos žemės Prūsuose su Lycko miestu, kaip Mozūrų sostine, nebuvo administracišfeai prijungtos prie Lenkijos mozūrų žemių, bet liko Prūsijos kunigaikščių žinioje. Dėl Vokiečių ordino sekuliarizacijos dauguma Prūsijos mozūrų, taip pat kaip ir Albrechtas Hohencolernas, pasidarė liuteronai, o Lenkijos mo zūrų žemėje protestantizmas visai| neplito1 ir Lenkijos mozūrai išli ko katalikai. Kartu su protestantizmo priėmimu jau XVI a. prasi dėjo Prūsijos mozūrų vokietinimas. 1618 m. išmirus Prūsijos kuni gaikščiams Hohencolernams ir jų sostą pavelde jus Vokietijos Bran denburgo Hohencolernų šeimai, Prūsijos mozūrai pateko politinėn Brandenburgo priklausomybėn bei įtakon, kuri dar labiau sustiprė jo Lenkijai 1660 m. Olivos taika atpalaidavus Prūsijos kunigaikščius nuo leninės priklausomybės ir perleidus Prūsiją Brandenburgs. Taip Prūsijos mozūrai pateko vokiečių kontrolėm Brandenburgui persiformavus į Prūsijos karaliją, vokiečiai ėmė kolonizuoti Prūsi jos mozūrų žemes. Kolonizavimas dar labiau sustiprėjo XIX a. pa baigoje įkūrus Vokietijos imperiją. 1870 m. nutiesus plentus ir geležinkelius, daug mozūrų ieškodami darbo išsikėlė į Berlyną ir į Vokietijos Pareinio pramonės sritis. Bismarko laikais prasidėjo intensyvi Prūsijos mozūrų germani zacijos banga, uždraudusi lenkų kalbą vartoti mokyklose ir 1874 m. net bažnyčioje. Taip dėl skirtingų istorinių aplinkybių atsirado ryš kus skirtumas tarp Prūsijos mozūrų ir paties mozūrų kamieno Len kijoje. Nepaisant vokiečių spaudimo, Prūsijos mozūrai vis dėlto su gebėjo išlaikyti bent dalį savo tautinių savitumų, savo kalbą, liau dies meną, tautinius šokius ir rūbus, liaudies dainas ir kjt, dair net ir XX a. pradžioje. XIX a. mozūrų kalbos teises karštai gynė pro testantų pastorius G. Gizevijus (Gustav Gizevius). Prie Prūsijos mo zūrų tautinių savybių išsaugojimo prisidėjo ir daugelis mozūrų kul tūros veikėjų, ypač rašytojai F. ir R. Skovronekai (Fritz, Richard Skowronnek), taip pat XVIII a. pabaigos pastorius Pogoželskis (Pogorzelski). Iš Prūsijos mozūrų kilo ir žymus istorikas Gregorovius. Pačių vokiečių atliktu gyventojų surašymu 1910 m. pietiniuose Ryt prūsiuose (Johannisberg, Sensburg, Lyck, Lötzen, Ortelsburg, Neidenburg, Rössel, Oletzko, Osterode ir Allenstein apskrityse) dar te bebuvo 286 000 mozūrų, tebekalbančių savo gimtąja kalba. Tačiau politiškai jie pasidavė vokiečių įtakai ir vadovybei, nepasinaudojo po Pirmojo pasaulinio karo susidariusiomis sąlygomis prisijungti prie Lenkijos ir grįžti prie pagrindinio mozūrų kamieno. 1919 m. Ver salio taikos sutartyje buvo numatyta leisti Mozūrų krašto gyven tojams patiems apsispręsti, ar likti Vokietijoje, ar prisijungti prie Lenkijos. Tarptautinei komisijai stebint, plebiscitas buvo pravestas
ISTORIJA
237
lenkams nepalankiomis sąlygomis 1920 m., kai pati Lenkija buvo naikinama giliai įsiveržusių Sovietų Rusijos armijų. Per plebiscitą tik 2,5% mozūrų gyventojų pasisakė už prisijungimą prie Lenki jos. Taip tik keletas mozūrų kaimų ir siauras žemės ruožas išilgai dešiniojo Vyslos kranto buvo prijungti prie Lenkijos, iš jų suda rant Dzialdovo (Dzialdow) apskritį, įjungtą į Pamario vaivadiją. Vi sas kitas Rytprūsių mozūrų kraštas liko Vokietijos sudėtyje. Čia mo zūrai, išauklėti vokiečių mokyklose ir sistemingai nutautinami, ne beteko savo tautinės sąmonės ir politiškai buvo vokiškos orienta cijos, nors dar 1930 m. dauguma pietinio Rytprūsių krašto gyven tojų namie tebekalbėjo mozūriškai ir tebesilaikė savo papročių. Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m. Berlyno konferencijos nuta rimu, Rytprūsių Mozūrų kraštas buvo sujungtas su Lenkija, iš da lies jį priskiriant prie Baltstogės vaivadijos, iš dalies sudarant ats kirą Olštino (buv. Allenstein) vaivadiją. Suvokietėję vietos mozū rai po 1945 m. buvo iškeldinti iš savo tėviškės ir jų vietoje apgy vendinti lenkai. Ežeringame Prūsijos Mozūrų krašte įvyko svarbių lemiamų kau tynių: 1410 m. prie Tanenbergo, 1807 m. prie Mohrungeno (Mohrungen) ir Osterodės, 1914 m. vėl prie Tanenbergo. Politiniu ir tautiniu atžvilgiu daug laimingesnis buvo pagrindi nis mozūrų kamienas, Lenkijos mozūrai prie Vyslos vidurupio. Pa grindiniai jų miestai buvo Plockas, Varšuva ir Čerskas. Lenkijos karaliui Žygimantui I Senajam 1526 m. panaikinus atskirą Mozūrų kunigaikštiją ir ją galutinai įjungus į visos Lenkijos administracinį aparatą, iš mozūrų gyvenamų sričių buvo sudarytos Ravos, Plocko ir Mazovijos (su centru Varšuvoje) vaivadijos. Mozūrų Varšuva nuo 1596 m. pasidarė visos Lenkijos sostine, Zigmantui III Vazai ją čia perkėlus iš Krokuvos. Per 1793 ir 1795 m. Lenkijos padalijimus mo zūrų gyvenamos žemės atiteko Prūsijai. Nuo tada čia sustiprėjo vo kiečių kolonizacija ir prasidėjo mozūrų vokietinimas, bet šį kartą tai neilgai tetruko, nes 1807 m. Lenkijos mozūrų žemės Napoleono buvo priskirtos prie jo sudarytos Varšuvos kunigaikštijos, o 1815 m. Vienos kongreso nutarimu įjungtos | Lenkijos karalystę, pavestą Rusijai. Bekarpydami Lenkijos karalystės autonomiją, iš Lenkijos mozūrų žemių rusai sudarė Mazovijos vaivadiją, kuri 1837 m. bu vo performuota į Mazovijos guberniją, o ši 1844 m. buvo įjungta į Varšuvos guberniją. Rusijos valdžioje Lenkijos mozūrai išbuvo ligi Pirmojo pasauli nio karo pradžios. Po 1915—1918 m. vokiečių okupacijos 1918— 1939 m. mozūrai įėjo į nepriklausomą Lenkiją. Po antros vokiečių okupacijos per Antrąjį pasaulinį karą 1945 m., atkūrus Lenkijos
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ
238
valstybę, Lenkijos ir buvusios Prūsijos mozūrų žemės dabar sudaro didžiąją Varšuvos vaivadijos dalį, šiaurinę Lodzės vaivadijos dalį, šiaurės vakarų Liublino vaivadijos dalį, Olštino vaivadiją ir Bal tstogės vaivadijos Lomžos ir Vysokie apskritis. E. Sukertowa, Mazurzy w Piusach wschodnich, 1927; A. Fischer, Lud Polski, 1926; O. Kolberg, Mazowsze, obraz etnograficzny, t. 1—5, 1885— 1890; M. Toppen, Geschichte Masurens..., 1870; H. von Wichdori, Masuren, 1915; Döring, Über die Herkunft der Masuren, 1910; T. Garczyhski, Mazowsze, 1954.
Stanislovas, Mozūrų kunigaikštis (1500—1524), Konrado III ir Onos Radvilaitės sūnus, vienas paskutinių Mozūrų Piastų šakos ku nigaikščių. Stanislovas kartu su savo broliu Jonušu valdė lenkų ge rokai apkarpytus Mozūrus, pripažindamas Lenkijos karaliaus Žy gimanto I Senojo viršenybę. Su Stanislovo mirtimi 1524 m. ir Jonu šo mirtimi 1526 m. pasibaigė Mozūrų kunigaikščių Piastų linija, o Mozūrai tada buvo Žygimanto I Senojo tiesiog įjungti į Lenkijos Karūną ir nuo 1529 m. priskirti prie Didžiosios Lenkijos teritorijos. Šlėkta (lenk. szla c h ta iš šen. vok. aukšt. sla h ta „giminė", vok. bajorijos vardas, vartotas Lenkijoje, Čekijoje ir Lietu voje. L e n k i j o j e šlėkta jau Piastų laikais susidarė iš karių (sta n r y c e r s k i) ir smulkesniųjų bei vidutinių žemvaldžių (sta n zie m ia h sk i) klasių. Lotyniškai šlėkta buvo vadinama m ilite s ar n o h ile s ir aiškiai skiriama nuo stambiųjų žemvaldžių, t. y. aukštosios bajorijos, arba aristokratijos, lotyniškai vadinamos b a io n e s, lenkiškai p a n o w ie . Ei linis bajoras, t. y. šlėktos klasės narys, lenkiškai vadinamas szla ch cic, buvo aiškiai priešpriešinamas didikui, lenkiškai vadinamam pa n w ie lm o z n y . Kiekviena šlėktos giminė turėjo savo herbą. Iš ka raliaus ir didikų šlėkta reikalavo asmeninių ir luominių lengvatų bei teisių. XIV ir XV a. privilegijomis šlėkta virto atskiru uždaru luomu, kurio nariai įgijo asmens (n e m in em c a p tiv a b im u s n isi ju r e v ic tu m ) ir turto neliečiamybės garantijų, įvairių ekonominių leng vatų (visas žemės nuosavybės bei paveldėjimo teises, atleidimą nuo mokesčių ir muitų mokėjimo ir kt.) ir pagaliau politinių teisių. Tuo šlėkta aiškiai atsiribojo nuo kitų visuomenės klasių. Šlėkta buvo atleista nuo visų prievolių, išskyrus karo tarnybą. Nors kiti luomai beveik neturėjo jokių teisių, šlėkta jau XVI a. ėmė vaidinti lemia mą vaidmenį Lenkijoje. Karaliaus ir didikų teisės buvo suvaržytos. Pats karalius buvo šlėktos renkamas iš valdančios Jogailaičių gimi nės, o Jogailaičiams išmirus, įsigalėjo laisvosios elekcijos principas, pagal kurį kiekvienas šlėktos luomo narys laisvai galėjo rinkti ka G e sc h le ch t),
ISTORIJA
239
ralių arba net ir pats būti renkamas karaliumi. XV—XVI a. didi kai pamažu irgi buvo įjungti į šlėktos luomą ir sudarė aukščiausią jo pakopą, vadinamą s ta n s e n a to r s k l, nes iš jų paprastai būdavo ski riami senatoriai. Į šlėktos rankas perėjo ir įstatymų leidimas, ir jų vykdymas, ir teisiamoji valdžia. Žemesnieji luomai liko beteisiai, o šlėkta naudojosi savo priežodine „aukso laisve" ir „liberum veto" teise. Teoriškai visi šlėktos luomo nariai savo teisėmis buvo lygūs „broliai", tai atsispindėjo pagarsėjusiame, priežodyje „szlachcic na zagrodzie rowny wojewodzie" (šlėktelė savo darže lygus vaivadai), bet faktiškai šlėktos luome buvo didelių ekonominių ir socialinių skirtumų. Mažojoje Lenkijoje buvo ypač daug galingų didžiūnų, tu rinčių didelių dvarų ir daug baudžiauninkų, o Mozūruose jokių mągnatų nebuvo. Čia daugiausia buvo plikbajorių, ir dauguma šlėktos luomo narių čia patys savo rankomis dirbo žemę, neturėdami bau džiauninkų. Mažažemių šlėktos luomo narių buvo ir Didžiojoje bei Mažojoje Lenkijoje. Pabrėžiant savo luomo visų narių teisinę lygybę šlėkta negalė jo vartoti jokių titulų ir net pats karalius neturėjo teisės niekam duoti kunigaikščio, grafo, barono ar kurio kito titulo. Dėl titulų var tojimo išimtis buvo taikoma senųjų lietuvių kunigaikščių šeimų na riams, kaip Čartoriskiams, Radvilams, Sanguškoms, Sapiegoms ir kt., taip pat senųjų rusų kunigaikščių kilmės šeimų nariams, Len kijos piliečiams. Jei kas iš pačių lenkų šeimų turėjo tokius titulus, kaip, pvz., kunigaikščiai Liubomirskiai, tai šie titulai buvo svetimos kilmės, dažniausiai gauti iš Vokietijos imperatoriaus. Tik kunigai kščių Pias tų palikuonims lenkams iki jų išnykimo XVI a. pradžio je buvo teisiškai pripažįstamas kunigaikščių titulas. Nepaisant šlėk tos luomo narių teisinės lygybės, vis dėlto susidarė aukštasis šlėk tos sluoksnis — magnatai, nors jų Lenkijoje buvo mažiau negu Lie tuvoje ir jie buvo ne tokie galingi kaip lietuvių didikai. Iš kitos pusės, ilgainiui didelė šlėktos dalis nuskurdo, nes jos luominės tei sės buvo susijusios su žemės nuosavybe, o šeimoms didėjant šlėk tos dvarai susmulkėjo juos paveldėjant bei pasidalijant. Bajorystė ir jos teisės ( s z la c h e c tw o ) Lenkijoje buvo įgyjamos gimstant iš šlėktos luomo, subajorinimu (nobilitacija), pilietybės su teikimu (indigenatu) ir priėmimu į bajorišką šeimą bei leidimu nau dotis savo herbu (adoptacija). Šlėktai vis labiau stengiantis išlikti uždaru privilegijuotu luomu, 1601 ir 1613 m. seimų nutarimais adop tacija buvo uždrausta. Indigenato suteikimas ir nobilitacija iš pra džių buvo išimtinė karaliaus teisė, bet nuo 1578 m. nobilitacija per ėjo į seimo kompetenciją. Bajorystė ir šlėktos luominės teisės buvo paveldimos ir galėjo būti prarastos tik teismui nubaudus amžinąja
240
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
banicija, susijusia su infamija, taip pat jei kas po 1633 m. kurį nebajorą priimtų į savo šeimos herbo bendruomenę ir jei kas apsigy ventų mieste bei imtų verstis prekyba arba amatais. 1633 ir 1677 m. seimų konstitucijomis šlėktos luomo nariams buvo įsakmiai drau džiama verstis prekyba. Tik 1775 m. seimo konstitucija teleido šlėk toms verstis prekyba nenustojant luominių šlėktos teisių. Po Lenkijos padalijimų ir žlugimo 1795 m. šlėkta, patekusi ru sų, austrų ir prūsų valdžion, nustojo daugumos savo politinių tei sių, bet kurį laiką įstengė išlaikyti Savo socialines ir didelę dalį eko nominių lengvatų. XIX a. pirmojoje pusėje šlėkta vadovavo Len kijos politinio išsilaisvinimo pastangoms ir kovoms už tautinę ne priklausomybę, bet nuo XIX a. vidurio stiprėjant demokratinėms srovėms šlėkta pamažu nustojo tos vadovybės ir virto grynai dva rininkų luomu. Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus nepriklausomos Lenkijos valstybę, šlėkta formaliai nustojo egzistavusi, nes visi luo mai ir skirtingos luominės teisės buvo panaikinti 1921 m. St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 8 leid., 1949; F. Piekosiūski, O dynastycznem szlachty polskiej pochodzeniu, 1888; F. Piekosinski, Rycerstwo polskie wiekow šrednich, t. 1—3, 1896—1902; Wl. Smolenski, Szkice z dziejow szlachty mazowieckiej (Przegląd Historyczny,. t. II—III, 1906); Wi. Smolenski, Drobna szlachta w Krol. Polskiem (jo kn. Pisma Historyczne, t. 1, 1901); Wl. Semkov/icz, Stanowisko> prawnospoleczne szlachty polski ej... (Miesięcznik Heraldyczny, t. IX, nr. 2, 1930).
L i e t u v o j e lenkų kilmės žodis šlėkta bajorijai vadinti pra dėtas vartoti XV a. dėl bajorų privilegijų ir lenkėjimo įtakos. 1413, 1434 ir 1447 m. privilegijos davė Lietuvos bajorams teises, kuriomis naudojosi Lenkijos šlėkta — asmeninę laisvę, asmens ir turto ne liečiamybę, atleidimą nuo mokesčių bei prievolių valstybei, išsky rus karo tarnybą. Vėlesnėmis privilegijomis bajorai įsigijo politi nių teisių ir XVI a. vidurio reformomis pasiekė Lietuvos ir Lenki jos valstybinės santvarkos supanašinimo. Taip Lietuvoje susifor mavo atskiras luomas, susidedąs iš žemvaldžių, karo prievolę tu rinčių eiti žmonių, Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje vadinamų bajorais, kuriuos dėl besiskverbiančios lenkybės imta vadinti „bajorais-šlėkta", o vėliau ir tiesiog „šlėktai". Terminas „šlėkta" iš pra džių nebuvo taikomas Lietuvos didikams, magnatams, stambiesiems žemvaldžiams, kurie ir toliau tebebuvo vadinami kunigaikščiais (k m a zja ) ir ponais (p a n y rada, c h o iu g o v y je реш у). Šlėktą sudarė tik smulkieji ir pasiturintieji žemvaldžiai. Dar 1529 m. Lietuvos Sta tutas tebevartojo sudėtinį terminą1 „bajorai-šlėkta“ (b o ja r e -š lia c h ta ). Lietuvos Brastos, Voluinės ir Kijevo žemėse karo tarnybą einą žemvaldžiai 'buvo vadinami žemininkais (z e m ia n in , z e m ia n e ).
ISTORIJA
241
Ilgainiui, nuo XVI a. antrosios pusės, teisiškai į šlėktos luomą buvo įjungti ir stambieji žemvaldžiai, kunigaikščiai ir ponai, bet jie vis dėlto įstengė išlaikyti ne tik savo skirtingą magnatų ekono minę ir socialinę padėtį, bet ir didelę politinę įtaką sprendžiant valstybės reikalus. Kaip privilegijuotasis valstybę valdąs luomas, šlėkta atsiribojo nuo valstiečių ir miestiečių. Lietuvos Statutas nu matė net didesnes bausmes už šlėktos turto ir gyvybės pažeidi mą. Nuo XVI a. vidurio šlėktą galėjo teisti tik didžiojo kunigaikš čio ir luominiai šlėktos teismai. Teismuose šlėktos parodymai bu vo laikomi svaresniais negu miestiečių ar valstiečių. Bajoras, apsi gyvenęs mieste ir pradėjęs verstis prekyba ir amatais, prarasdavo šlėktos teises. Nuo 1795 m. Lietuvai patekus Rusijos valdžion, šlėktos politi nės teisės buvo gerokai apkarpytos. XIX a. antrojoje pusėje šlėk ta, nustojusi daugumos savo turėtų teisių, virto tik dvarininkais. Šlėktos vardas tada daugiausia buvo taikomas smulkiesiems bajo rams. 1918 m. atstačius Lietuvos nepriklausomybę, visi luominiai skirtumai buvo panaikinti ir visi Lietuvos gyventojai tapo lygiais piliečiais. Dėl tautinio lietuvių atgijimo ir naujai iš buvusių vals tiečių išaugusios Lietuvos inteligentijos bei jos kultūrinio vadova vimo šlėktos vardo vartojimas ėmė nykti jau XIX a. pabaigoje. Jau tada ir XX a. pirmojoje pusėje žodis „šlėkta" tiek kaime, tiek mieste dažnai buvo vartojamas pajuokiama prasme, ypač mažybinė jo forma ,,šlėktelė",i paprastai siejama su nusigyvenusio ir lenkuo jančio bajorėlio gyvenimo būdu. A. Janulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; K. Jablonskis (red.), Statut Velikogo Kniažestva Litovskogo 1529 g., 1960; M.K. Liūbavskij, Litovsko-russkij sejm, 1901; M.K. Liūbavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; F.I. Leontovič, Pravosposobnost litovsko-russkoj šliachty (Žurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, 1908—1909); J. Jakubowski, Studya nad stosunkami narodowošciowemi na Litwie przed unią Lubelską, 1912; K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; Z. Gloger, Szlachta okoliczna na Zmudzi (Biblioteka Warszawska, t. 4, 1877); O. Halecki, O początkach szlachty i heraldyki na Litwie (Kwartalnik Historyczny, rocz. 29, 1915); O. Halecki, Kwestje spome w sprawie początkov/ szlachty litewskiej (Kwartalnik Historyczny, rocz. 30, 1916); Wf. Semkowicz, W spravie początkow szlachty na Litwie i jej ustroju rodowego (Kwartalnik Historyczny, rocz. 29, 1915); Wl, Semkowicz, Braterstwo szlachty polskiej z bojarsitwem litewskim w unji horodelskiej 1413 r. (Polska i Litwa w dziėjowym stosunku, 1914).
16. K. Avižonis.
242
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI Vazų dinastija (šved. Vasa), Švedijos karalių dinastija 1523— 1654 m., kurios šaka buvo ir Lenkijos karalių bei didžiųjų Lietuvos kunigaikščių soste 1587—1668 m. Dinastijos vardas kilęs nuo tos šeimos herbe pavaizduotos vazos. Karališkoji dinastija kilo iš senos švedų bajorų šeimos, kurios narys Nilsas Ketilsonas (Nils Kettilsson) šaltiniuose minimas jau 1355 m. Keli šeimos nariai XV a. bu vo Švedijos unijos su Danija šalininkai, tačiau Kristijono Nilsono (Kristiern Nilsson) sūnus Jonas 1472 m. susiartino su švedų veikė jais, unijos su Danija priešais. Jo ir jo žmonos Brigitos Sture vy riausiasis sūnus Erikas Johansonas (Erik Johansson) dalyvavo 1497—1501 m. švedų sąjūdyje prieš Danijos karalių Joną II ir 1517— 1518 m. Stokholmo riaušėse prieš Danijos karaliaus Kristijono II rėmėją arkivyskupą Gustavą T,rolę; už tai su kitais švedų veikė jais buvo danų nužudytas 1520 m. Stokholmo skerdynėse. Po to prasidėjo švedų valstiečių ūkininkų ir kalnų pramonininkų suki limas prieš danūs. Eriko Johansono sūnus Gustavas Eriksonas (Gustav Eriksson) vadovavo tam sukilimui. Švedų sukilėliams sumu šus danus ir gavus Švedijai nepriklausomybę, Gustavas Eriksonas 1523 m. buvo išrinktas ir 1528 m. karūnuotas Švedijos karaliumi Gustavu I Vaza (1523—1560). 1544 ir 1545 m. Švedijos parla mentas jo valdžią pripažino paveldima ir jis pradėjo Švedijos ka ralių Vazų dinastiją. Gustavas I Vaza buvo vedęs tris kartus ir tu rėjo 4 sūnus: iŠ pirmos žmonos Eriką (1533—1577), iš antros žmo nos Joną (1537—1592), Magnusą (1542—1595) ir Karolį (1550— 1611). . Po Gustavo I Vazos mirties 1560 m. Švedijos sostą paveldėjo jo sūnus Erikas XIV, kuris 1568 m. nuo sosto buvo nuverstas savo brolių Jono ir Magnuso. Tada Švedijos karaliumi tapo antrasis Gustavo I Vazos sūnus Jonas III (1568—1592). Jis buvo vedęs didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto seserį Kotryną Jogailaitę. Judviejų sūnus Zigmantas Vaza 1587 m. lenkų buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir 1588 m. lietuvių pripažintas didžiuo ju Lietuvos kunigaikščiu. Tėvui mirus, 1592 m., Zigmantas Vaza pa veldėjo Švedijos sostą, kartu būdamas Lenkijos karaliumi ir di džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. 1594 m. Zigmantas Vaza buvo ka rūnuotas Švedijos karaliumi, bet dėl jo katalikiškos politikos ir ab soliutizmo siekimų sukilo švedai, vadovaujami jo dėdės Karo lio IX, jauniausiojo »Gustavo I Vazos sūnaus. Karolis IX pareiškė pretenzijų į Švedijos sostą, sėkmingai vadovavo švedų kovose prieš Zigmantą Vazą, 1599 m. paveržė iš jo sostą, 1604 m. buvo paskelb
KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI
243
tas Švedijos karaliumi ir 1607 m. karūnuotas. Nepaisant ilgai tru kusių Švedijos ir Lietuvos-Lenkijos karų, Zigmantas Vaza nebe įstengė atgauti Švedijos sosto, kuris perėjo į jauniausią Gustavo I Vazos šeimos šaką. Karolis IX turėjo dukterį Kotryną (1584—1638) ir sūnų Gustavą Adolfą (1594—1632). Po Karolio IX mirties Švedi jos karaliumi tapo jo sūnus Gustavas IH Adolfas (1611—1632), lai komas žymiausiu Vazų dinastijos atstovu. Jis turėjo dukterį Kristi ną (1626—1689), kuri iš tėvoi paveldėjo Švedijos sostą 1632 m., bet 1654 m. nuo jo atsisakė. Su ja pasibaigė Švedijos Vazų dinastijos šaka. Jos teta Kotryna, Karolio IX duktė, buvo ištekėjusi už Vo kietijos Pfalco-Cveibriukeno (Pfalz-Zweibrūcken) kunigaikščio Jo no Kazimiero (mirė 1652 m.). Jų vyriausiasis sūnus Karolis X Gus tavas (1622—1660), Kristinos pusbrolis, tapo Švedijos karaliumi 1654 m. ir pradėjo Pfalco dinastiją Švedijos soste. Lietuvos ir Lenkijos valdovų Vazų šaka buvo pradėta Zigmanto Vazos (1566—1632), Jono III ir Kotrynos Jogailaitės sūnaus, 1587 m. išrinkto į Lenkijos karaliaus sostą. Jis turėjo dukterį ir 5 sūnus: Vladislovą (1595—1648), Joną Kazimierą (1609—1672), Joną Alber tą (1612—1634), Aleksandrą Karolį (1614—1634) ir Karolį Ferdinan dą (1613—1655). Po Zigmanto Vazos mirties 1632 m. lietuviai ir len kai savo valdovu išsirinko jo vyriausiąjį sūnų Vladislovą IV (1632— 1648). Būdami vyresnės Vazų dinastijos šakos, tiek Zigmantas Vaza, tiek Vladislovas IV reiškė savo teises į Švedijos sostą, bet nepaisant karų su Švedija, sosto nebeatgavo. Po Vladislovo IV mirties 1648 m. Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu buvo išrink tas jo brolis Jonas Kazimieras (1648—1668). Po 20 metų nesėkmin go valdymo Jonas Kazimieras 1668 m. atsisakė Lietuvos-Lenkijos sosto ir 1672 m. mirė, užbaigdamas Lietuvos-Lenkijos Vazų šaką, išlikusią ilgiau negu švedų dinastijos šaka. Jaunesnis Zigmanto Vazos sūnus ir Jono Kazimiero brolis Karolis buvo miręs jau 1655 m. Vladislovas Jogailaitis (Wladyslaw Jagiellonczyk; 1456—1516), Lenkijos karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio ir Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo dukters Elzbietos vyriausiasis sūnus, 1471—1516 m. Čekijos ir nuo 1490 m. Vengrijos karalius. Kazimiero Jogailaičio diplomatinėmis pastangomis 1469 m. buvo čekų pripažintas jų karaliaus Jurgio Podebrado įpėdiniu. Po Jurgio Podebrado mirties 1471 m. dauguma čekų, susirinkusių į Kutną Horą, Čekijos karaliumi išrinko Vla dislovą Jogailaitį, bet jis turėjo patvirtinti ir pažadėti išplėsti visas čekų bajorų privilegijas. Mažuma čekų, susirinkusių Jihlavoje,
244
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
Čekijos karaliumi pripažino Vengrijos karalių Motiejų Korviną. Tarp abiejų pretendentų prasidėjo atviras karas, kurio metu Len kijos karalius bei didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras Jogai laitis atsiuntė kariuomenės padėti savo sūnui ir tarptautinės diplo matijos keliu stiprino Vladislovo Jogailaičio padėtį. 1478 m. Olomouco taika buvo pasiektas kompromisas: Vladislovas Jogailaitis atidavė Motiejui Korvinui Čekų karalijos provincijas — Moravi ją, Sileziją ir Luzatiją, kurios dar prieš tai buvo vengrų kariuo menės užimtos, tačiau likusi Čekijos dalis liko Vladislovo Jogailaičio valdžioje. Motiejui Korvinui mirus, 1490 m. Vladislovas Jogailaitis buvo išrinktas ir Vengrijos karaliumi, nors jo konkurentu į Vengrijos sostą buvo ir jo paties brolis Jonas Albrechtas Jogailaitis. Tapęs Vengrijos ir kartu būdamas Čekijos karaliumi, Vladislovas Jogai laitis formaliai grąžino Čekijai Moravijos, Silezijos ir Luzatijos pro vincijas. Vengrijos sosto siekė ir Vokietijos imperatorius Maksi milijonas Habsburgas. Po kelerių metų diplomatinių intrigų ir ko vų 1493 m. Presburge buvo sudaryta taika, kuria susitarta, kad Vladislovo Jogailaičio vyriškiems įpėdiniams išmirus, Vengrijos ir Čekijos sostas turėjo pereiti Habsburgams. Kiek vėliau tas susi tarimas buvo vėl pakartotas ir Habsburgų teisėms sustiprinti Vla dislovo Jogailaičio duktė Ona 1515 m. buvo sužadėta su Maksi milijono Habsburgo vaikaičiu Ferdinandu (ištekėjo už jo 1521 m.), o Vladislovo Jogailaičio sūnus Liudvikas buvo sužadėtas ir vėliau vedė Maksimilijono dukraitę Mariją Habsburgaitę. Vladislovas Jogailaitis nepasižymėjo nei gabumais, nei energi ja. Jo laikais Čekijoje įsigalėjo čekų seimas, o krašto' administra cija iš tikrųjų perėjo į magnatų ir bajorų rankas. Karaliaus valdžia nusilpo. Vengrijoje taip pat įsigalėjo bajorija, pasi naudojusi karaliaus silpnumu, išplėtė savo teises ir galutinai įvedė baudžiavą. Čekijoje vis dėlto pavyko Vladislovui Jogailaičiui su taikyti besivaidijančias įvairias religines grupes ir 1485 m. seimo nutarimu paskelbti religijos laisvę tiek katalikams, tiek husitų pa sekėjams utrakvistams. Religijos laisvė buvo patvirtinta ir 1512 m. seime. Po Vladislovo Jogailaičio mirties karaliumi tapo jo sūnus Liudvikas, kuris buvo paskutinis Jogailaitis Čekijos ir Vengrijos soste. Vladislovas III Varnietis (Wladyslaw III Warnenczyk; 1424— 1444), Jogailos ir jo ^ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės vyriau siasis sūnus, 1434—1444 m. Lenkijos ir 1440—1444 m. Vengrijos karalius. Kai Vladislovas gimė, Lenkijos bajorai 1424 m. Kujavijos
k a r a l ia i
ir
k u n ig a ik š č ia i
245
Brastos suvažiavime pareikalavo iš Jogailos patvirtinti visas bagorų privilegijas už jo sūnaus pripažinimą Lenkijos sosto įpėdiniu. Po ilgų derybų Jogaila 1430 m. Jedlne patvirtino senąsias bajorų pri vilegijas, ir Vladislovui buvo suteiktos sosto įpėdinystės teisės. Pagal šią Jogailos ir Lenkijos bajorų sutartį, Vladislovas po savo tėvo mirties 1434 m. buvo išrinktas ir karūnuotas Lenkijos kara liumi. Kadangi Vladislovas tuo metu buvo1vos 10 metų amžiaus, jo motina Sofija Alšėniškė ir žymieji didikai už jį iškilmingai paža dėjo, kad suaugęs Vladislovas patvirtinsi visas bajorų privilegijas. Už mažametį Vladislovą Lenkijai valdyti buvo sudaryta regentų taryba, kuriai vadovavo Krokuvos vyskupas Zbignievas Olesnickis (Zbigniew Olešnicki), energingai vairavęs Lenkijos politiką ir savo stiprioje įtakoje laikęs Vladislovą ligi pat jo mirties. Lenkų pade damas didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis ties Pa baisku sumušė Švitrigailą ir Livonijos Vokiečių ordino šakos ka riuomenę. 1435 m. buvo sudaryta taika su Vokiečių ordinu, svarbi vėlesniuose Lenkijos ir Vokiečių ordino santykiuose, nes ji buvo garantuota Prūsijos gyventojų, Vokiečių ordino pavaldinių. Iš už sienio Lenkijai negrėsė joks pavojus,! bet dar pirmaisiais ręgentystės metais Lenkijoje vyko kova tarp dviejų didikų ir bajorų gru pių,, kuri atvedė prie vidaus karo. Vieni jų buvo čekų husitų ša lininkai ir norėjo jiems padėti prieš bendrą čekų ir lenkų priešą — vokiečius. Kiti buvo griežtai katalikiško nusistatymo, nenorėjo duo ti pagalbos čekų eretikams, stengėsi sutrukdyti Lenkijos sąjungą su husitų Čekija ir tikėjosi iš Čekijos atimti bei prie Lenkijos pri jungti Sileziją. Čekų husitų ir artimesnių ryšių su Čekija šalininkams vado vavo Spytekas iš Melštyno, jų priešams — Z. Olesnickis. Vokie tijos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui, kuris kartu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, 1437 m. mirus, čekai atsisakė savo valdovu pripažinti Zigmanto žentą Albrechtą Habsburgą ir Čekijos karūną pasiūlė jaunesniajam Vladislovo broliui Kazimierui Jogailaičiui. Nepaisant Olesnickio pastangų sutrukdyti lenkų sąjungą su čekų husitais, 1438 m. Naujojo Korčino seime unijos su Lenkija šali ninkai paėmė viršų. Mažametis Kazimieras su lenkų kariuomene buvo pasiųstas į Čekiją, bet iš visol to nieko neišėjo, nes Olesnic kio vadovaujami husitų erezijos priešai lenkai Kazimiero žygio į Čekiją rimtai neparėmė, ir Čekijos karaliumi įsigalėjo Albrech tas Habsburgas. 1438 m. Vladislovas subrendo ir buvo paskelbtas pilnamečiu. Ta proga Vladislovas patvirtino visas senąsias Lenkijos bajorų teises ir privilegijas. Tačiau krašto valdžia faktiškai ir toliau liko Zbig-
246
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
nievo Olesnickio rankose. Juoi nepatenkinti čekų husitų šalininkai sudarė lenkų bajorų konfederaciją prieš jį kovoti. Olesnickio ir griežtos katalikiškos politikos šalininkai taip pat susikonfederavo. Lenkijoje kilo vidaus karas, pasibaigęs 1439 m. kautynėmis prie Gratnikų, kuriose žuvo Spytekas iš Melštyno, ir husitų šalininkai buvo sumušti. Po šių kautynių husitų šalininkų grupė Lenkijoje pakriko. Laimėjęs vidaus karą, Olesnickis tvirta ranka ir toliau vado vavo Lenkijos vidaus ir užsienio politikai. Salies viduje jis įkėlė bajoriją ir silpnino karaliaus autoritetą. Realizuodamas užsienio politiką, sukliudė Lenkijos uniją su eretikų husitų Čekija ir ėmė rūpintis suvesti Lenkiją į uniją su katalikiška Vengrija, suorgani zuoti didžiulį kryžiaus žygį prieš Turkus ir sustiprinti Lenkijos ka rines ir politines pozicijas Juodosios jūros pakrantėse. Olesnickio planams vykdyti susidarė palankios sąlygos, kai 1439 m. pabaigoje mirė Vengrijos ir Čekijos karalius Albrechtas Habsburgas,] nepali kęs tiesioginio įpėdinio. Tikėdamiesi lenkų pagalbos prieš turkus, vengrų magnatai pasiūlė Vengrijos karūną Vladislovui, kuris Oles nickio raginamas, pasiūlymą priėmė, 1440 m. atvyko į Vengriją ir Budoje buvo vainikuotas Vengrijos karaliumi. Vengrijoje Vladislovas sutiko stiprią opoziciją iš Albrechto Habsburgo našlės Elzbietos ir jos šalininkų pusės. Praėjus ketu riems mėnesiams po Albrechto mirties, 1440 m. gimė jo ir Elzbietos sūnus Vladislovas Pomirtinis (Posthumus). Nors vengrų seimas jau buvo išrinkęs Lenkijos karalių Vladislovą Vengrijos karaliumi ir ir šis jau buvo karūnuotas, Elzbietos šalininkams pavyko pavogti Vengrijos karūną iš Višegrado. Elzbieta įtikino Vengrijos primą vainikuoti kūdikį Vladislovą Pomirtinį 1440 m. Sėkešfehėrvare (Szekesfehervar). Vengrijoje kilo vidaus karas tarp Vladislovo ir Elzbietos šalininkų. Abu Vladislovai buvo karūnuoti ir abu buvo remiami savo stiprių šalininkų. Vladislovas trejus metus kovojo prieš Elzbietos ir Habsburgų šalininkus. Vladislovo pusę palaikė popiežius Eugenijus IV, neseniai sudaręs bažnytinę Florencijos uniją su Bizantijos imperatoriumi Jonu Paleologu ir pažadėjęs jam Vakarų Europos valdovų pagalbą gintis nuo turkų. Popiežiaus skatinamo karo prieš Turkiją akivaizdoje, popiežiaus legatui tarpininkaujant, buvo sudarytos paliaubos tarp Elzbietos ir Vladislovo. Pradėta rengtis kryžiaus karui su Turkais, bet lenkai nelabai rėmė tą Olesnickio projektą ir pakartotinai kvietė Vladis lovą grįžti į Lenkiją. Vladislovas nesulaukė ir tikėtos bei popie žiaus žadėtos Vakarų Europos valdovų paramos. Vis dėlto 1443 m. Vladislovas išsirengė į žygį prieš turkus su vengrų kariuomene, va
KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI
247
dovaujama Transilvanijos valdovo J. Huniadžio (Janos Hunyadi). Prie jų prisijungė ir lenkų grupė, pasišventusi kryžiaus karo idėjai. 1443 m. žygis buvo liabai sėkmingas. Vladislovo kariuomenė perėjo Serbiją, įsiveržė į Bulgariją, laimėjo kelias kautynes ir pasiekė Moravos upę Balkanuose, bet žiemai užėjus vėl pasitraukė. Žiemos metu Vladislovas stengėsi įtikinti lenkus atsiųsti daugiau kariuomenės, bet šie primygtinai prašė karalių grįžti į Lenkiją. Vla dislovas su vengrų kariuomene 1444 m. vėl išsirengė į žygį prieš Turkus. Pakelyje Segedo (Szeged) mieste jį pasitiko Turkijos sulto no Murado II pasiuntiniai ir pasiūlė 10 metų paliaubas, žadėdami užleisti visą Serbiją ir dalį Albanijos, paleisti visus belaisvius, su mokėti aukštą kontribuciją ir duoti pagalbinių turkų kariuomenės būrių kitiems Vladislovo karo žygiams. Turkų siūlomos sąlygos bu vo tokios viliojančios, jog Vladislovas 1444 m. liepos 1 d. sudarė Segedo taikos sutartį su sultono Murado II pasiuntiniais, bet po po ros dienų ją atšaukė, paveiktas popiežiaus legato Juliaus Cesarinio priekaištų. Be to, atėjo žinios, kad jungtinis popiežiaus Eugenijaus IV, Venecijos pirklių ir Burgundijos kunigaikščio Filypo laivynas jau plaukė prieš Turkiją. Taip pat Bizantijos imperatorius Jonas Paleologas pranešė apie visišką turkų silpnumą bei sumišimą. Dėl vi so to Vladislovas pasiryžo žygiuoti toliau, nekreipdamas dėmesio į pakartotinus lenkų prašymus) nutraukti karą ir grįžti į Lenkiją. Lemiamos Vladislovo kautynės su turkais įvyko 1444 m. lapkri čio 10 d. prie Varnos, Juodosios jūros pakrantėse. Vladislovo kariuo menė buvo visai sumušta ir sunaikinta. Kautynėse žuvo dauguma lenkų ir pats Vladislovas, tik J. Huniadis su vengrų kariuomenės likučiais grįžo į Vengriją, vėl suorganizavo kariuomenę ir išgelbėjo Vengriją nuo sunaikinimo. Vengrijos karaliumi tapo Vladislovas (Laszlo) Pomirtinis, Oi lenkai dar ilgai netikėjo, kad jų jaunas ka ralius žuvo. Po kiek laiko lenkai ėmė kviesti didįjį Lietuvos kuni gaikštį Kazimierą, jaunesnįjį Vladislovo brolį, atvykti karaliumi į Lenkiją. Ilgos derybos su Lietuva tęsėsi net trejus metus, kol Ka zimieras Jogailaitis, nenoromis lietuvių išleistas, atvyko į Lenkiją ir 1447 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. S a n t y k i a i s u L i e t u v a . Jogailai mirus ir Vladislovui tapus Lenkijos karaliumi, Lietuvoje vyko vidaus kovos tarp Švitrigailos ir su lenkų pagalba Lietuvos sostą užėmusio Žygimanto Kęstutaičio. Pirmaisiais Lenkijos regentystės metais buvo sustiprinti Lenkijos ryšiai su Lietuva, regentų tarybos pirmininkui Olesnickiui tikintis pasiekti vėlesnio Lietuvos inkorporavimo į Lenkiją. Lietuvoje vy kęs vidaus karas leido Olesnickiui kištis į Lietuvos reikalus, ban dant juos pakreipti Lenkijai palankia kryptimi. Ieškodamas lenkų
248
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
pagalbos prieš Švitrigailą, Žygimantas dar 1434 m. Gardine buvo pakartojęs savo anksčiau duotus Jogailai ištikimybės pažadus po savo mirties Lietuvą palikti Jogailai bei jo įpėdiniams. Lenkų pa dedamas Žygimanto sūnus Mykolas lemiamai sumušė Švitrigailos ir livoniškės Vokiečių ordino šakos jungtines pajėgas 1435 m. ties Pabaisku prie Šventosios, netoli Ukmergės. Tose kautynėse Vokie čių ordino karinė galia buvo visiems laikams sunaikinta. 1435 m. taika Vokiečių ordinas nustojo rėmęs Švitrigailą ir Žygimantas pa mažu įsigalėjo visoje Lietuvoje. Švitrigailai liko tik pietinės Lietu vos Rusios sritys — Kijevas ir Voluinė su Lucku. Lenkų spaudžia mas Žygimantas 1437 m. Gardine raštu pareiškė ištikimybę Vladis lovui ir pažadėjo po savo mirties Lietuvą perleisti Lenkijos kara liui. Kai Švitrigaila buvo išstumtas iš Kijevo bei Voluinės ir pri verstas bėgti į užsienį, Žygimantas savo ankstesnius pažadus dar kartą patvirtino 1439 m. Trakuose. Olesnickio iniciatyva lenkai net privertė Žygimantą pažadėti, kad, pavesdamas savo vietininkams pilis, jis juos prisaikdinsiąs niekam tų pilių po jo mirties neatiduoti, kaip tik Lenkijos karaliui. Galutinai nugalėjęs Švitrigailą, Žygimantas nebebuvo reikalingas lenkų pagalbos ir jis netrukus pakeitė savo politiką Lenkijos atž vilgiu. Užmegzdamas ryšius su Lenkijos priešu, Vokietijos impera toriumi Albrechtu Habsburgu, Žygimantas pareiškė, kad Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją jis gavo ne iš lenkų karaliaus, bet paveldėjo ją po savo brolio Vytauto mirties. Siekdamas visiškos nepriklauso mybės nuo Lenkijos, Žygimantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš ją ir ruošėsi panaikinti savo anksčiau duotus ištikimybės pasižadė jimus, bet staigi mirtis 1440 m. sutrukdė jo planus. Po Žygimanto nužudymo Lietuvos didikai, vadovaujami Jono Goštauto, neketindami, vykdyti ankstesnių Žygimanto pažadų Len kijai, pasikvietė Vladislovo brolį Kazimierą į Lietuvą. Savarankiš kos Lietuvos politikos griežtas priešas Olesnickis ir kiti Lenkijos didikai sutiko išleisti į Lietuvą trylikos metų Kazimierą, kaip Len kijos karaliaus Vladislovo vietininką, reikalaudami, kad Žygimanto anksčiau išduoti raštai po savo mirties perleisti Lietuvą Lenkijos karaliui būtų įvykdyti. Olesnickis reikalavo, kad Lietuva nebeturėtų savo atskiro didžiojo kunigaikščio, bet tiesiog priklausytų Vladis lovui. Tačiau Lietuvos didikai nekreipė dėmesio į lenkų reikalavi mus ir nieko nepranešę lenkų didikams, atlydėjusiems Kazimierą į Vilnių, Vilniaus katedroje Kazimierą pakėlė ir paskelbė didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Ta proga anksčiau Lenkijos karaliams duoti pažadų raštai buvo sudraskyti. Kazimierą atlydėję lenkų didikai pro testuodami išvažiavo iš Vilniaus. '
KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI
249
Lenkijos vidaus ir užsienio politikos vadas Olesnickis, vedęs Lie tuvai priešišką politiką, spyrėsi griežtai ir paraidžiui vykdyti anks tesnes Lietuvos sutartis su Lenkija, siekdamas Lietuvos inkorporaci jos į Lenkiją ir neatsižvelgdamas į tai, kad ankstesnių sutarčių tu rinys nebeatitiko faktinės padėties. Olesnickio raginamas Vladis lovas nesutiko su lietuvių Kazimiero pakėlimu į didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą. Lietuviai vis dėlto nekreipė dėmesio į lenkų protestus ir Lietuvos ryšiai su Lenkija nutrūko keleriems metams. Ryšiams su Lietuva atnaujinti iniciatyvos ėmėsi lenkai, kai Vla dislovas žuvo Varnos kautynėse. 1444 m. su lenkų delegacija į Vil nių atvykęs Olesnickis kvietė Kazimierą į Lenkijos sostą ir 1445 m. vėl ragino jį priimti Lenkijos karūną. Kazimieras delsė, lietuviai priešinosi jo išleidimui į Lenkiją ir lenkų derybos su lietuviais už truko net trejus metus, Olesnickiui nenorint lenkų užimtą Podolę užleisti ir ginčijamą Voluinęi palikti Lietuvai. Tik kai Kazimieras 1447 m. davė savo privilegiją, kuria patvirtino politinį Lietuvos sa varankiškumą ir pažadėjo išlaikyti Lietuvos teritoriją tose pačiose ribose, kokias ji turėjo Vytauto laikais, lietuviai išleido jį į Lenkiją užimti Lenkijos karaliaus sostą. J. Dlugosz, Opera omnia, t. 13— 14, 1877— 1878; M. Dzieduszycki, Zbigniew Olešnidki, t. 1—2, 1853—1854; B. Baivinski], Žigimont Kejstutovič, velikij kniaz litovsko-russkij, 1905; J. Matusas, Švitrigaila — Lietuvos didysis kunigaikštis, 1938; A. Lewicki, Powstanie Swidrygielïy, 1892; O. Halecki, Dzieje unji Jagiellonskiej, t. 1—2, 1919—1920; O. Halecki, Ostatnie lata Swidrygielly i sprawa Wolynska za Kazimierza Jagiellonczyka, 1915; A. Prochaska, Konfederacya Spytka z Melsztyna (Przewodnik Naukowy i Literacky, rocz. XV, 1887); A. Prochaska, Polska a Czechy w czasach husydkich až do odwolania Korybuta z Czech (Rozprawy Akademji Umiejętnošci. Wydz. hist.-filozof., t. 7—8, 1877— 1878); A. Sokolowski, Elekcya czeska po šmierci Zygmunta Luxemburczyka (Rozprawy Akademji Umiejętnošci. Wycfz. hist.-filozof., t. 5, 1876); W. Zakrzewski, Wladislau III. Königs von Polen Erhebung auf den ungarischen Thron, 1876; D. Angyal, Le traité de paix de Szeged avec les Turcs (Revue de Hongrie, VII); J. Dqbrowski, Wladyslaw I Jagiellonczyk na Wçgrzech 1440—1444, 1922; J. Dqbrowski, La Pologne et l'expédition of Varna (Revue d'Études Slaves, 1930); St. Kwiatkowski, Ostatnie lata Wladyslawa Warnenczyka (Przewodnik Naukowy i Literacky, rok XI, 1883); O. Halecki, The Cru sade of Varna, 1943; L Grossé, Stosunki Polski z soborem bazylejskim, 1888; T. Zegarski, Polen und das Basler Konzil, 1910; J. Grzegorzewski, Grob Warnenczyka..., 1910; T.S. Grabowski, Sprawa grobu i szczątkow Wladysiawa Warnehczyka, 1911; M. i Z. Wojciechowscy, Polska Piastöw — Polska Jagiellonöw^ 1946; L. Kolankowskl, Dzieje Wielkiego KsięStwa Litewskiego za Jagiellonöw, t. 1, 1930; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t 1, 1950; O. Halecki, A History of Poland, 1956,
Vladislovas IV Vaza (Wladyslaw IV Vaza; 1595—1648), Lenki jos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto III Vazos ir Onos Habsburgaitės vyriausiasis sūnus, 1610 m. išrinktas Maskvos
250
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ
caru, vėliau, 1632—1648 m., Lenkijos feairaliumi ir didžiuoju Lietu vos kunigaikščiu. Politiškai iškilo jau didžiosios Maskvos suirutės metu lietuviams ir lenkams ėmus kištis į Rusijos reikalus. I š r i n k i m a s R u s i j o s c a r u . Maskvos carui Vosyliui Šuiskiui sudarius sutartį su švedais, kurie tuo metu kariavo su Lietu va, Zigmantas Vaza 1609 m. paskelbė Maskvai karą, su; lietuvių ir lenkų kariuomene apgulė Smolenską ir ėmė kariauti prieš Vosylių Šuiskį. Rusijos bajorai, nepatenkinti Vosyliumi Šiliškiu ir bijodami, kad netoli Maskvos Tušino stovykloje įsitvirtinęs Dimitras Apsime tėlis II neužimtų Maskvos, atsiuntė pasiuntinius pas Zigmantą Vazą ir 1610 m. vasario 4 d. su juo sudarė sutartį, pagal kurią jaunas Vladislovas, dar nesulaukęs nė penkiolikos metų, turėjo užimti Mask vos sostą, bet Stačiatikių bažnyčios ir bajorų teisės turėjo likti ne paliestos. Lenkijos etmonui Stanislovui Žolkievskiui 1610 m. birže lio 24 d. sumušus Maskvos caro kariuomenę ir žygiuojant link Maskvos, Maskvos bajorų taryba 1610 m. liepos 17 d. nuvertė Vo sylių Šuiskį ir Rusijos caru pripažino Vladislovą. Paskubomis su šauktas Rusijos seimas ( z e m s k i j s o b o r ) oficialiai išrinko Vladislovą Rusijos caru ir 1610 m. rugpjūčio 27 d. Maskvos gyventojai prisie kė ištikimybę Vladislovui. Rusijos seimo pasiūlytos Vladislovo iš rinkimo sąlygos Lietuvos-Lenkijos vardu buvo priimtos Žolkievskio.. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai, 1610 m. rugsėjo mėnesį rusų įleisti į Maskvą, taikingai ją užėmė ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Pas Zigmantą Vazą, apgulusį Smolenską, buvo pasiųsta didžiulė 1246 marių pasiuntinybė, vadovaujama kunigaikščio V. V. Golicyno ir Teodoro Romanovo {metropolito Filareto), galutinai susitarti ir Vladislovą iškilmingai parsivežti į Maskvą. Zigmantas Vaza nesu tiko, kad Vladislovas iš katalikybės pereitų į stačiatikių tikybą ir neišleido savo sūnaus į Maskvą, ketindamas pats būti Rusijos ca ru. Maskvos bajorai, išrinkdami caru Vladislovą, ketino sudaryti tik dinastinę uniją su Lietuva-Lenkija ir nenorėjo leisti užsieniečiams kištis į Rusijos reikalus. Dėl to Vladislovas maskviečiams buvo pa rankus, bet Zigmantas jiems buvo nepriimtinas, nes jis buvo pa garsėjęs religiniu netolerantiškumu ir katalikybės stiprinimu. Mask viečiai bijojo, kad jis neverstų rusų keisti savo tikėjimo, be to, baiminosi, kad Maskvos valstybė galinti nustoti savo nepriklauso mybės ir patekti į tiesioginę Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdžią. Zigmantui reikalaujant, kad, rusai jį išrinktų savo caru ir nesusitariant su maskviečių delegacija, St. Žolkievskis atsisakė savo vadovaujamos padėties ir išvyko iš Maskvos, savo vietą joje užleidęs Aleksandrui Gosievskiui, kuris ėmė diktatoriš
k a r a l ia i
ir
k u n ig a ik š č ia i
251
kai valdyti Maskvą neprileisdamas žymiųjų Maskvos bajorų prie krašto valdžios ir savo nuožiūra skirdamas žemesnės kilmės parei gūnus. Zigmantas Vaza, nepajėgęs perkalbėti maskviečių delegacijos, liepė jos pirmininkus V. V. Golicyną ir metropolitą Filaretą areš tuoti ir išvežti į Lenkiją. Tai dar labiau padidino maskviečių nepa sitikėjimą. Tuo metu Maskvai jau nebegrėsė pavojus iš Dimitro Apsimetėlio II pusės, kurio karinės pajėgos pakriko ir išsiskirstė. Pats Dimitras Apsimetėlis pasitraukė į Kalugą ir buvo čia nužudy tas 1610 m. gruodžio mėnesį. Savavališki lenkų ir lietuvių kariuo menės būriai plėšikavo kraštą, pasinaudodami bendra netvarka. Ru sų nepasitenkinimas lenkais ir lietuviais stiprėjo. Gosievskis turėjo imtis griežtų priemonių savo kariuomenės dalinių saugumui Mask voje sustiprinti. 1610 m. gruodžio mėnesį Zigmantas Vaza aiškiai ruošėsi pats užimti caro sostą. Tomis aplinkybėmis Maskvos pa triarchas Hermogenas viešai uždraudė stačiatikiams rusams duoti ištikimybės priesaiką katalikui carui ir ėmė kurstyti rusus prieš lenkus ir lietuvius. Jo žodis buvo labai įtakingas. Rusų kurstymui sustabdyti Hermogenas buvo areštuotas, visus metus kalintas ir neaiškiomis aplinkybėmis mirė 1612 m. sausį kalėjime. Patriarcho Hermogeno kalinimas dar labiau sukėlė rusus. Net ir kalėjime būdamas jis rado būdų rusams kurstyti. Rusų pasiprieši nimas lenkų ir lietuvių valdžiai išaugo į platų religinį ir patriotinį sąjūdį, iš kalėjimo slaptai skatinamą patriarcho Hermogeno. Prokopijaus Liapunovo, kunigaikščio Dimitro Trubeckojaus ir kazokų va do Jono Zaruckio sutelktos ir vadovaujamos rusų pajėgos kartu su kazokais jau 1611 m. pavasarį priartėjo prie Maskvos. Gosievskio vadovaujama lietuvių ir lenkų Maskvos įgula užsidarė Krem liuje ir Kitaigorode, o didelė Maskvos miesto dalis sudegė 1611 m. kovo 19 d. maskviečių sukilimo metu. Liapunovas, Trubeckojus ir Zaruckis bandę sudaryti laikiną vyriausybę, bet dėl bajorų, kazo kų ir valstiečių interesų skirtingumų nepajėgė bendradarbiauti. Lia punovas buvo kazokų nužudytas 1611 m. liepos 22 d., susitelkusių bajorų karinės pajėgos išsiskirstė, o kazokai ėmė savavaliauti. Rusų religiniam ir patriotiniam sąjūdžiui ėmė vadovauti Žemu tinio Naugardo mėsininkas Kuzma Mininas ir kunigaikštis Dimit ras Požarškis. 1612 m. pradžioje tautinis sąjūdis jau taip sustiprėjo, kad apėmė visą šiaurinę ir rytinę Rusiją. Minino ir Požarskio su telktos karinės pajėgos artėjo prie Maskvos. Rusų apsuptai Gosievskio įgulai Maskvoje į pagalbą skubėjo Lietuvos etmonas Jonas K. Chodkevičius su kariuomene. Iš pradžių jam pavyko kariais, maisto ištekliais ir karine medžiaga kiek sustiprinti lietuvių bei lenkų įgu
252
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
lą Maskvoje, bet pagrindinės Chodkevičiaus pajėgos buvo atkirs tos nuo Maskvos. 1612 m. spalio 22 d. kazokai jėga paėmė lietuvių ir lenkų ginamą Maskvos Kitaigorodą. Spalio 26 d. iš bado pasida vė ir Kremliuje užsidariusios lietuvių bei lenkų įgulos likučiai. Mask vai gelbėti skubėjo pats Zigmantas Vaza su didesnėmis karinėmis pajėgomis, bet jau buvo per vėlu. Ji jau buvo rusų paimta. Rusams nusikračius lietuvių bei lenkų valdžios, susirinkęs Ru sijos seimas 1613 m. vasario 7 d. caru išrinko metropolito Filareto sūnų Mykolą Romanovą. Rusijos valstybė pamažu atsigavo ir su stiprėjo, bet Vladislovas, turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą, tebereiškė pretenzijas į sostą ir toliau titulavosi Ru sijos caru, nepripažindamas Mykolo Romanovo. 1617 m. gegužės mėnesį išsirengė į! karo žygį prieš Maskvą, ketindamas ją užimti. Kariuomenei vadovavo Lietuvos etmonas Jonas K. Chodkevičius. Dorogobužas ir Viazma pasidavė Vladislovui ir jį pripažino caru. Maskvoje prasidėjo sumaištis^ 1618 m. Vladislovo kariuomenė pa siekė pačią Maskvą, bet jos vis dėlto paimti neįstengė. 1618 m. pa baigoje šešiolikai metų buvo sudarytos Deulino paliaubos, kuriomis Maskva oficialiai pripažino Lietuvai dar 1611 m. birželio 3 d. Zig manto paimtą Smolenską bei jo sritį, taip pat Lenkijai perleido Čer nigovą ir Seversko Naugardą su sritimis. Metropolitas Filaretas buvo paleistas iš Lenkijos. Per paliaubų derybas maskviečiai spy rėsi, kad Vladislovas nustotų vadinęsis caru, bet jis neatsisakė šio titulo. I š r i n k i m a s L e n k i j o s k a r a l i u m i ir d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u ; Dar gyvas būdamas Zigmantas Va za rūpinosi, kad lenkai ir lietuviai pripažintų Vladislovą savo sosto įpėdiniu ir kad Vladislovas būtų vainikuotas tėvui dar gyvam esant. Lietuvos-Lenkijos didikai dėl to priešinosi Zigmantui, nes pasta rasis siekė absoliutizmo ir spaudė nekatalikus. Tačiau pats Vladis lovas buvo tiek lenkų, tiek lietuvių mėgiamas. Ne kartą jis buvo dalyvavęs karo žygiuose ir atlikęs įvairių tėvo pavestų valstybinio pobūdžio darbų., Vladislovas paprastai kartu su tėvu dalyvaudavo visokiose iškilmėse, buvo tėvo įtrauktas į valstybės reikalus ir ba jorai buvo pratę jį laikyti sosto įpėdiniu. Be to, Vladislovas palaikė asmeniškus draugiškus santykius su savo tėvo nuskriaustaisiais, ku rie tikėjosi, kad jų! skriaudos bus atitaisytos po Zigmanto mirties. Dėl to Zigmantui Vazai 1632 m. mirus, Vladislovą palaikė ne tik buvę jo tėvo šalininkai, bet ir visa opozicija. Joks kitas kandidatas į sostą nebuvo keliamas ir Vladislovą greit išrinko. Tai buvo pir moji ir paskutinioji tokia trumpa ir rami elekcija. Ją pagreitino ir atsinaujinęs karas su Maskva.
KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI
253
M a s k v o s k a r a s . Kai Zigmantas Vaza mirė, Deulino pa liaubos dar nebuvo pasibaigusios, tačiau Maskvos vyriausybė nu tarė pasinaudoti 1632 m. Lietuvoje-Lenkijoje prasidėjusiu tarpuvaldžių ir skubiai pasiuntė Mykolo Seino vadovaujamą didžiulę ka riuomenę Smolenskui iš Lietuvos atimti. Maskvos karo pavojus suartino lietuvius su lenkais ir jie 1632 m. pirmą kartą istorijoje skubiai ir sutartinai su lenkais išrinko Vladislovą Lenkijos karaliu mi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, net nekeldami atskirų Lietu vos išrinkimo sąlygų. Maskvos kariuomenei kelio pastoti išskubėjo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvilas, bet jo maža kariuome nė neįstengė sulaikyti Šeino. Maskviečiai) apgulė Smolenską ir beveik visus metus išlaikė jį apgulę, kol pats Vladislovas su jungtine lietuvių ir lenkų kariuomene 1633 m. rudenį atėjo jo išvaduoti. 15 000 lietuvių bei lenkų kariuo menė atkirto 100 000 rusų kariuomenės nuo maisto bei karinių reik menų išteklių, ją apsupo ir 1634 m. vasario 25 d. privertė pasiduo ti. Išvadavęs Smolenską, Vladislovas žygiavo Maskvos link ir pa siekė Beląją, bet tuo metu atėjo žinios, kad turkai užpuolė Lenkiją. Dėl to Vladislovas toliau nebežygiavo, bet sutiko derybomis už baigti 1632—1634 m. Maskvos karą. 1634 m. gegužės 28 d. buvo sudaryta Polianovkos „amžinoji taika", kuria Maskva dar kartą at sisakė Smolensko, Černigovo ir Seversko Naugardo su sritimis Lie tuvos-Lenkijos Respublikos naudai ir vėl atsisakė savo ankstesnių pretenzijų į Estijos, Livonijos ir Kuršo žemes. Be to, Mykolas Ro manovas sumokėjo didelę kontribuciją karo išlaidoms atlyginti, o Vladislovas pripažino Mykolą Romanovą Rusijos caru, atsisakė savo teisių į Maskvos sostą ir pažadėjo grąžinti Maskvos bajorų 1610 m. išduotą raštą, kuriuo buvo patvirtinamas jo išrinkimas caru. Po tai kos sudarymo nustačius sienas tarp Lietuvos-Lenkijos ir Maskvos tarpusavio taikos buvo laikomasi ir karas su Maskva nebeatsinaujino per visą Vladislovo viešpatavimo laiką. V l a d i s l o v a s — L e n k i j o s k a r a l i u s . Užbaigęs karą su Maskva, Vladislovas skubiai grįžo į Lenkiją jos ginti nuo turkų. Atvykęs į Lvovą ir grasindamas įsiveržti į pačią Turkiją, Vladislovas pasiūlė taikos sutartį, kurią turkai 1634 m. spalio mėnesį priėmė. Šiuo susitarimu Vladislovas pažadėjo suvaldyti Lenkijai priklausan čius Ukrainos kazokus, kad jie nepuldinėtų turkų ir totorių, o Tur kijos sultonas pažadėjo sulaikyti Krymo totorius nuo Ukrainos ir Lenkijos puldinėjimų. Turkijos sultonas dar pažadėjo Moldavijos ir Valachijos valdovais skirti lenkų parinktus ii; Lenkijai draugiš kus asmenis.
254
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBĖ
Sudaręs taikos sutartis su Rusija ir Turkija Vladislovas, būdamas švediškos Vazų dinastijos narys, priešingai savo Lenkijos karaliumi išrinkimo sąlygose duotam pažadui nesirūpinti Švedijos sostu, pareiš kė savo įgimtų teisių. į jį, kuriame tuo metu sėdėjo jauna moteris, karalienė Kristina. Dar 1632 m. Vokietijoje žuvus Švedijos karaliui Gustavui Adolfui, Vladislovas buvo ketinęs vesti jo našlę ir atgauti savo tėvo prarastą Švedijos sostą, bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė Gustavo Adolfo dukterį Kristiną. Tada Vladis lovas,) siekdamas Švedijos sosto, sumanė pirštis Kristinai, bet tam projektui pasipriešino Švedijos didikai. 1635 m. pasibaigus Švedijos bei Lietuvos-Lenkijos 1629 m. Altmarko paliauboms, Vladislovas nutarė pradėti karą. Lietuvos etmo nas Kristupas Radvilas su lietuvių kariuomene 1635 m. įsiveržė į švedų Livoniją, stengdamasis ją atkariauti, ir išvarė švedus iš Cėsio srities. Tuo tarpu pats Vladislovas su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje. Lenkai nebuvo linkę kariauti, Vladislovą pa laikė tik lietuviai. Tuo metu Vakarų Europoje vykstant Trisdešim ties metų karui, Habsburgų priešams buvo svarbu sustabdyti Lie tuvos-Lenkijos ir Švedijos karą, kad švedų kariuomenė galėtų ka riauti Vokietijoje. Prancūzijos, Anglijos ir Olandijos atstovams pa vyko prikalbinti lenkus ir švedus sudaryti paliaubas prieš Vladis lovo ir lietuvių norą. 26-rių metų paliaubos buvo sudarytos 1635 m. Štumsdorfe (Stuhmsdorf), kuriomis Lenkija atgavo Prūsijos pajūrio miestus bei uostus, buvusius švedų valdžioje nuo 1629 m. Altmarko paliaubų. Štumsdorfo! paliaubomis, nepaisant lietuvių protestų, šve dams buvo palikta Livonija ligi Dauguvos upės. Prieš savo norą seimo priverstas sutikti su Štumsdorfo paliaubomis, Vladislovas vis dėlto jomis neatsisakė nuo savo dinastinių pretenzijų į Švedijos sostą, bet jau vėliau nebeturėjo kitos progos joms paremti. Vladislovas iš pradžių palaikė draugiškus ryšius su Austrija ir 1637 m. vedė Vokietijos imperatoriaus Ferdinando II dukterį Ce ciliją Renatą, tikėdamasis gauti iš Habsburgų pagalbos prieš Šve diją. Tokia Vladislovo politika sukėlė lenkų šlėktos, nelinkusios į jokį karą, nepasitikėjimą savo karaliumi. Vėliau Vladislovas suar tėjo su Prancūzija, 1645 m. vedęs antrąją žmoną Mariją Liudviką, Prancūzijos Gonzągue-Nevers kunigaikštytę. Draugiškus ryšius su Prancūzija ypač skatino' jo žmona ir Lenkijos kancleris Jurgis Osolinskis. Savo viešpatavimo pabaigoje Vladislovas, Osolinskio ir Koniecpolskio remiamas, Venecijos pasiuntinio Tiepolo veikiamas, paruo šė grandiozinį planą tarptautinei sąjungai prieš Turkiją suorgani zuoti, ketindamas pats kryžiaus karui vadovauti. Koalicijai prieš
k a r a l ia i
IR KUNIGAIKŠČIAI
255
turkus pritarė popiežius, ją parėmė Venecijos Respublika, palanki buvo net Maskva, Planuojamam karui su Turkija Vladislovas ėmė savo lėšomis ir savo nuožiūra samdyti kariuomenę ir užmezgė tie sioginius ryšius su kazokais, bet susilaukė stiprios senato, seimo ir šlėktos opozicijos, kuri įtarė jį siekiant absoliutizmo ir ketinant samdytą kariuomenę panaudoti bajorų aukso laisvei suvaržyti. 1646 m. seimas pareikalavo iš karaliaus paleisti jau susamdytą ka riuomenę ir ateityje jos neberinkti be seimo sutikimo. Seimas gra sė visuotiniu šlėktos sukilimų prieš karalių ir Vladislovas turėjo atsisakyti nuo savo karo prieš Turkiją planų, Po to Vladislovas jau nebeturėjo jokių didelių planų ir bajorų suvaržytas nugrimzdo į apatiją, leisdamas gyvenimui eiti savo vaga. Jo apatiją didino ir vienintelio sūnaus ankstyva mirtis bei jo paties nepagydoma lijga. Savo vidaus politika Vladislovas buvo daug populiaresnis negu jo tėvas. Priešingai savo tėvo religiniam prokatalikiškam fanatiz mui, Vladislovas tikėjimo klausimais buvo tolerantiškas ir stengėsi tarpusavyje sutaikyti visas Lietuvoj e-Lenki j oje buvusias religines grupes. Atsižvelgdamas į tai, kad didelė Gudijos ir Ukrainos gy ventojų dalis buvo griežtai nusistačiusi prieš bažnytinę uniją su Romos katalikų bažnyčia, Vladislovas 1633 m. sutaikė unitus su stačiatikiais, patvirtindamas stačiatikių bažnytinės hierarchijos a t kūrimą greta unitų bažnytinės vyriausybės. Nemažai cerkvių, ku rios unitų buvo jėga užimtos Zigmanto Vazos laikais, dabar buvo grąžinta stačiatikiams. Metropolito Petro Mohilos Kijeve įkurta sta čiatikių akademiją tapo svarbiu kultūros centru, atviru vakarietiš koms įtakoms ir turėjusiu didelės įtakos net Rusijos stačiatikų baž nyčiai. Priešingai negu jo tėvas, nemėgęs jėzuitų ir nepasidavęs jų įta kai, Vladislovas savo tolerantiška religine politika buvo griežtai nusistatęs prieš religines riaušes. 1640 m. Vilniaus kalvinistų bylos išsprendimu sudraudęs riaušių kėlėjus, Vladislovas bandė sutaikyti katalikus su protestantais. 1645 m. Toninėje buvo sušauktas bend ras katalikų ir protestantų suvažiavimas — Colloquium Charitativum. Tačiau Vladislovo viltys tomis draugiškomis katalikų ir protestantų diskusijomis atkurti religinę vienybę neišsipildė. Vis dėlto visiems nekatalikams buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė ir nekatalikai lygiomis su katalikais vėl buvo skiriami visais valstybės pareigū nais. Vladislovas nepritarė Lenkijos didikų ir šlėktos pastangoms plėsti baudžiavą į Ukrainą ir versti laisvuosius valstiečius bei nerejestrinius kazokus baudžiauninkais, tačiau nepajėgė sustabdyti ka zokų engimo. Didikų Višnioveckių, Koniecpolskių, Kalinovskių, Po-
256
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
tockių ir kitų galiūnų, taip pat šlėktos spaudžiami kazokai net kelis kartus Vladislovo laikais buvo sukilę. Žymesnieji tų sukilimų buvo: 1635 m., vadovaujamas Sulimos, ir 1637—1638 m., vadovaujamas Pavliuko, sukeltas 1635 m. seimo nutarimo sumažinti rejestrinių ka zokų skaičių ir nerejestrinius kazokus versti baudžiauninkais. Žiau riai užgniaužus 1637—1638 m. kazokų sukilimą, rejestrinių kazokų buvo palikta tik 6000 ir kazokų savivaldybė buvo apkarpyta. Po 10 metų pribrendo garsusis Bagdono Chmelnickio vadovaujamas kazokų ir valstiečių sukilimas, prasidėjęs 1648 m. Gavęs žinią, kad Chmelnickis sumušė ir sunaikino visą lenkų kariuomenę kautynėse ties Geltonaisiais Vandenimis ir Korsune, net abu etmonus paėmė į nelaisvę, Vladislovas tuo kritišku momentu, 1648 m. gegužės 20 d., Merkinėje mirė. Ukrainos sukilimo malšinimu jau teko rūpintis Vla dislovo broliui Jonui Kazimierui, 1648 m. išrinktam Lenkijos kara liumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Vladislovas mirė nepali kęs įpėdinių. Iš savo pirmosios žmonos Cecilijos Renatos jis turėjo sūnų Žygimantą, kuris mirė 1648 m., dar būdamas vaikas, o iš savo antrosios žmonos Marijos Liudvikos Vladislovas neturėjo vaikų. L i e t u v o s s a n t y k i a i s u L e n k i j a . Vladislovas buvo lie tuvių ir lenkų sutartinai išrinktas. Dar tėvui' gyvam tebesant Vla dislovas buvo gana populiarus Lietuvoje, nes pats aktyviai dalyva vo karuose prieš Maskvą. Jį mėgo Zigmanto Vazos proteguojami katalikai, palaikydami dėl savo artimų ryšių su jo tėvu. Be to, Vla dislovą palaikė ir Zigmanto Vazos neapkenčiami ir ujami Lietuvos protestantai, su kuriais Vladislovas buvo užmezgęs ryšius ir ku riems žadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriaudas. Lietuvos pro testantų vadui Kristupui Radvilui Vladislovas buvo pažadėjęs po kataliko Leono Sapiegos mirties perleisti! Vilniaus vaivados ir di džiojo Lietuvos etmono vietas. Vėliau išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vladislovas tą pažadą ištesėjo. Protestantai biržiečiai Radvilai vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didikų šeima. 1632 m. lietuviai dalyvavo konvokaciniame bei elekciniame ir 1633 m. karūnaciniame seime, darniai bendradarbiaudami su lenkais. Pirmą kartą jie nepateikė jokių savo reikalavimų lenkams naujo valdovo rinkimo proga. Jie skubėjo kartu su lenkais išrinkti savo taktu ir gabumais visų gerbiamą Vladislovą, juo labiau kad Maskva tarpuvaldžio metu jau buvo pradėjusi karą prieš Lietuvą. 1632 m. konvokaciniame seime lietuviai iri lenkai susitarė laikytis vienybės ir nerinkti sau valdovo vieni be kitų. Elekcinis seimas buvo trum pas ir ramus, pirmą kartą1 lietuviams ir lenkams sutartinai išsiren kant bendrą valdovą. Taip pat ir karūnaciniame seime lietuviai dar
K A R A LIA I
IR K U N I G A I K Š Č I A I
257
niai su lenkais dalyvavo karūnavimo! iškilmėse, o Vladislovas pri siekė išlaikyti kartu Lietuvos ir Lenkijos teises. Lietuviai ir lenkai bendradarbiavo ir gindami Smolenską, taip pat sumušant maskviečius. Tik sudarius 1634 m. Polianovos taiką kilo kiek nesklandumų tarp Lietuvos ir Lenkijos kanclerių dėl tai kos sutarties dokumento saugojimo. Sutarčių su Maskva dokumen tai paprastai būdavo saugomi Lietuvos Metrikoje. Šį kartą, kai Lenkijos kancleris norėjo sutarties aktą pasiimti savo žinion, Lie tuvos kancleris Stanislovas Albrechtas Radvilas pasipriešino ir Vla dislovas tą sutartį perdavė jam įtraukti į Lietuvos Metriką. 1635 m. seime vėl kilo ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos kanclerių, katras judviejų turi priimti Maskvos pasiuntinius. Ginčo metu Lietuvos kancleris Stanislovas Albrechtas Radvila pareiškė, kad šiaurės kraš tų pasiuntinybės visuomet būdavusios priimamos lietuvių, o vaka rų ir pietų Europos pasiuntinius visuomet priiminėję lenkai. Len kams vis dėlto pavyko į savo pusę patraukti Vilniaus vaivadą Kris tupą Radvilą; dėl to buvo prieita prie kompromiso, šį kartą išim ties keliu Maskvos pasiuntinius priimant abiejų valstybių kancle riams, taip pat abiem kancleriams jiems duodant atsakymą. Santykiai tarp lietuvių ir lenkų buvo kiek įsitempę per 1635 m. karą su švedais. Lietuviai buvo suinteresuoti iš švedų atimti Livoni ją, buvusią į šiaurę nuo! Dauguvos, ir jau buvo išstūmę švedus iš visos Cèsio vaivadijos, bet lenkai nelinko į karą ir paskubėjo su daryti 1635 m. Štumsdorfo paliaubas, palankias Lenkijai, bet ne palankias Lietuvai, nes ji ne tik nieko nelaimėjo tomis paliaubomis, bet dar privalėjo grąžinti švedams jau' lietuvių atkariautą Livoni jos dalį. Nepatenkinti tomis paliaubomis lietuviai iš pradžių vieni patys bandė toliau kariauti prieš| švedus. Bendrame seime su len kais Lietuvos atstovai protestavo prieš tų paliaubų sutarties ratifi kavimą, bet vis dėlto nusileido, kai lenkai pažadėjo lietuviams kuo kitu atsilyginti. Kad ir nenoromis, lietuviai grąžino švedams jau atkariautas Livonijos dalis, pasitraukdami ligi Dauguvos. Vėliau Vladislovo laikais lietuviai svarbesnių nesusipratimų su lenkais nebeturėjo. Apskritai Lietuva Vladislovo laikais kiek atsi gavo, nes 1634 m. susitaikius su Maskva ir 1635 m. su Švedija, karų nebebuvo net keliolika metų. Vladislovo valdymo laikotarpis buvo ramus ligi Bagdono Chmelnickio vadovaujamo Ukrainos kazokų su kilimo 1648 m. Pamiętniki Albrychta Stanislawa x. Radziwilla, kanclerza W. Litewskiego, wyd. przez E. Raczinskiego, t. 1—2, 1839; A. Hirschbeig (red.), Dziennik Jana Piotrą Sapiehy (1608—1611) (Polska a Moskwa w pierwszej polowie wieku XVII. Zbiór materialów do historyi stosunków polsko-rossyjskich za Zygmunta III, 1901); 17. K. Avižonis.
258
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
G. F o r s te n , Baltijskij vopros v XVI—XVII si, t. 2, 1894; S.F. P l a t o n o v , Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve v XVI—XVII v.v., 3 leid., 1910; A . S z e l q g o w s k i , Sprawa pôlnocna w wiekach XVI i XVII, cz. 1: Walka o Baltyk, 1904; cz. 3: O ujšcie Wisly wielka wojna Pruska, 1905; A . S z e l q g o w s k i , Rozklad Rzeczy i Polska za panowania Wladyslawa IV, 1907; A. P r o c h a s k a , Hetmana Zôlkiewskiego traktai pod Moskwą 1610 r. (Przegląd Historyczny, t. 13, zesz. 2—3, 1911); A . P r o c h a s k a , Wyprawa na Smolensk (Kwartalnik Litewski, t. 5, 1911); W. C z e r m a k , Polska wobec wyniku wojny 30-letniej (jo kn. Studya historyczne, 1901); W. C z e r m a k , Plany wojny tureckiej Wladyslawa IV (Rozprawy Akad. Umiej. Wydz. hist.-filozof., t. 6 (31), 1895); K . S z a jn o c h a , Dwa lata dziejôw naszych 1646, 1648, t. 1—2, 1865—1869; L. K u b a la , Jerzy Ossolinski, 2 leid., 1924; A. J a b l o n o w s k i , Akademia Kijovsko-Mohilanska, 1900; W. C z a p lih s k i, Polska a Prusy i Brandenburgia za Wladyslawa IV, 1947; K . K w i a t k o w s k i , Dzieje narodu polskiego za panowania Wladyslawa IV, krôla Polskiego i Szweckiego, 1823; A. Š a p o k a (red.), Lietuvos istorija, 3 leid., 1950; A. Š a p o k a , Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos, 1938; K . A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; V. S r u o g ie n ė , Lietuvos istorija, 1956; W .F , R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; O. H a le c k i, A History of Poland, 1956; M.T. F lo r in s k y , Russia: A History and an Interpretation, t. 1, 1953.
Zigmantas Vaza (1566—1632), Gustavo Vazos vaikaitis, Švedijos karaliaus Jono III ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės vienintelis sūnus, Lenkijos karalius (Zygmunt III) ir didysis Lietuvos kunigaikštis 1587—1632 m.f kartu Švedijos karalius 1592—1604 m. Gimė Gripsholmo kalėjime, ,kur jo tėvas ir motina buvo kalinami to meto Švedijos karaliaus Ericho XIV. Nors jo tėvas ir švedai bu vo protestantai, Zigmantas Vaza buvo savo motinos ir vokiečių jė zuitų išauklėtas katalikiška dvasia, nes buvo tikimasi, kad po jo motinos bevaikio brolio Žygimanto Augusto mirties Lietuvos ir Len kijos sostas atiteks jam, kaip artimiausios moteriškosios linijos Jogailaičiui. I š r i n k i m a s L e n k i j o s k a r a l i u m i ir p r i p a ž i n i m a s d i d ž i u o j u L i e t u v o s k u n i g a i k š č i u . Po netikėtos Stepono Batoro mirties kandidatais į Lietuvos-Lenkijos sostą buvo keliami Vokietijos imperatoriaus Rudolfo brolis Maksimilijonas Habsburgas, Maskvos caras Teodoras ir Švedijos karalaitis Zigmantas Vaza. Kai kurie Lenkijos didikai, vadovaujami Zborovskių, nepa tenkinti buvusia Batoro valdžia ir jo laikais įtakingo Lenkijos kanc lerio bei etmono Jono Zamoiskio galia, rėmė Maksimilijono kandi datūrą. Zamoiskis ir jo priešininkai atvyko į 1587 m. elekcinį seimą su dideliais kariuomenės būriais, pasiruošę net vidaus karui. Buvo nesutikimų ir tarp lietuvių bei lenkų. Atvykę į Varšuvą lietuviai su stojo visai atskirai nuo lenkų, įrengę savo stovyklą kitapus Vys los, ir į elekciją nėjo, su lenkais derėdamiesi tik per delegatus, aiš
k a r a l ia i
ir
K U N IG A IK ŠČ IA I
259
kiai už vieną ar kitą kandidatą nepasisakydami ir reikalaudami, kad lenkai pašalintų kariuomenę iš elekcijos lauko. Dalis lenkų, ilgiau nebelaukdami lietuvių prisidedant prie bend ros valdovo elekcijos, Zamoiskio ir Žygimanto Augusto sesers Onos Jogailaitės, Batoro našlės, paveikti, 1587 m. rugpjūčio 19 d. kara liumi išsirinko Zigmantą Vazą. Lietuviai tuoj pareiškė protestą prieš savavališką lenkų elgesį. Kita lenkų dalis, vadovaujama Zamoiskio priešininkų Zborovskių, taip pat pareiškė protestą prieš Zigmanto Vazos paskelbimą karaliumi ir taip pat vieni patys be lietuvių 1587 m. rugpjūčio 22 d. karaliumi: išrinko Maksimilijoną Habsburgą. Lietuviai nepripažino nė vieno be jų lenkų paskelbto karaliaus ir pasiryžo išnaudoti Lietuvos naudai susidariusią padėtį, nes jų parėmimas Maksimilijono ar Zigmanto Vazos galėjo išspręsti dvi gubos elekcijos painiavą. Tiek Maksimilijono, tiek Zigmanto Vazos atstovai pradėjo derybas su lietuviais, stengdamiesi patraukti į savo pusę. Zigmanto Vazos teta Ona Jogailaitė taip pat stengėsi palenk ti lietuvius savo seserėno naudai. Zigmanto Vazos šalininkai Lenkijoje sušaukė suvažiavimą Vislicoje 1587 m. spalio 7 d. Zamoiskio paveiktas Vislicos suvažiavimas pasmerkė Maksimilijono Habsburgo ir patvirtino Zigmanto Vazos išrinkimą karaliumi. Zigmantas Vaza jau buvo suskubęs atvykti į Dancigą. Tačiau Maksimilijono šalininkai neketino nusileisti ir 1587 m. lapkričio 1 d. Mogilos suvažiavime pasmerkė Vislicos su važiavimo nutarimus ir paneigė Zigmanto Vazos išrinkimo teisė tumą. Lietuviai nedalyvavo nei Vislicos, nei Mogilos suvažiavimuo se. Jie vis tebesilaikė nuošaliai, aiškiai nepasisakydami nei už Zig mantą Vazą, nei už Maksimilijoną. Kai kurie Lietuvos didikai, ypač Radvilai ir Chodkevičiai, linko remti Maksimilijoną Habsburgą. Dau guma vidutinės bei smulkiosios Lietuvos bajorijos, tikėdamiesi iš vengti galimo karo su Maskva naštos, palaikė Maskvos caro Teodo ro kandidatūrą. Tačiau daugeliui buvo priimtinas ir Zigmantas Va za, kaip moteriškos linijos Jogailaitis, prieš kurio asmenį jie nieko neturėjo, o protestavo1 tik prieš lenkų vienašališką jo išrinkimą. 1587 m. spalio pradžioje Vilniuje įvyko visuotinis lietuvių suva žiavimas, kuris nutarė pasiųsti pasiuntinius pas Zigmantą Vazą ir pas Maksimilijoną geresnėms didžiojo Lietuvos kunigaikščio pripa žinimo sąlygoms iš varžovų; išsiderėti. 1587 m. lapkričio 8 d. ant rasis lietuvių suvažiavimas Vilniuje susitarė dėl varžovams keltinų sąlygų. Už Zigmanto Vazos pripažinimą didžiuoju Lietuvos kuni gaikščiu ypač veikė Lietuvos vicekancleris Leonas Sapiega, Tuo tarpu Zigmanto Vazos; šalininkai lenkai, nebelaukdami, kol lietuviai galutinai apsispręs, vieni patys be lietuvių 1587 m. gruo
260
LIETUVOS-LENKIJOS VALSTYBE
džio 27 d. karūnaciniame Krokuvos seime vainikavo Zigmantą Vazą karaliumi. 1587 m. gruodžio mėnesį Lietuvos Brastoje vėl įvyko ats kiras lietuvių suvažiavimas, kuris apsvarstęs Maksimilijono Habsburgo ir Zigmantol Vazos pasiūlymus jau aiškiai pasisakė už Zig mantą Vazą ir Lietuvos vardu pasiuntė delegaciją į Krokuvą, kur karūnacinis seimas dar nebuvo pasibaigęs. Tarp kitų didžiojo Lie tuvos kunigaikščio pripažinimo sąlygų lietuviai iš Zigmanto Vazos reikalavo prisiekti visas Lietuvos teises ir laisves, patvirtinti pačių lietuvių paruoštą naują Lietuvos Statuto laidą, palaikyti taiką su Maskva ir pripažinti Livoniją Lietuvai arba grąžinti jai 1569 m. Liublino1 seime nuo Lietuvos atplėštas žemes. Dėl lietuvių keliamų sąlygų, ypač dėl Livonijos pavedimo! Lietuvai ir dėl naujos Lietu vos Statuto laidos patvirtinimo, kilo ilgos ir sunkios derybos su lenkais ir su Zigmantu Vaza. Zigmanto Vazos padėtis dar nebuvo tikra, nes jo varžovas Mak similijonas Habsburgas, Zborovskių ir kitų lenkų remiamas, su ka riuomene žygiavo į Lenkiją. Zigmanto Vazos teta Ona Jogailaitė, Batoro našlė, paskyrė 100 000 auksinų kareiviams susamdyti, kad šie sustiprintų Lenkijos kariuomenę seserėno teisėms į Lenkijos sos tą ginklu ginti. Gresiančio vidaus karo akivaizdoje lenkams buvo svarbu susitarti su lietuviais dėl Zigmanto Vazos pripažinimo. Lie tuvių delegatams grasinant tuoj išvažiuoti iš Krokuvos, jei jų reika lavimai nebus patenkinti, lenkai parodė nuolaidą, leisdami Zigman tui Vazai patvirtinti naują Lietuvos Statuto laidą. Tada lietuviai su tiko eiti į kompromisą su lenkais dėl Livonijos valdymo. Taip Zig mantas Vaza turėjo patenkinti daugumą lietuvių reikalavimų. 1588 m. sausio 27 d. jis prisiekė Lietuvai, patvirtindamas visas jos teises, laisves iri privilegijas. Lietuvių neseniai sudarytos 15 metų paliau bos su Maskva buvo patvirtintos, patvirtinta ir naujoji Lietuvos Statuto laida, o Livoniją buvo susitarta valdyti bendrai su lenkais alternatyvos principu,' visas žemes, pilis, miestus, valsčius ir paja mas dalijantis pusiau. Zigmantas Vaza prisiekė saugoti visas Lie tuvos teises, o lietuvių delegatai visos Lietuvos vardu pripažino jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Netrukus po to atėjo žinia, kad Lenkijos etmonui Zamoiskiui dar 1588 m. sausio 24 d. pavyko kau tynėse ties Byčyna Silezijoje sumušti Maksimilijono ir Zborovskių karines pajėgas ir kad pats Maksimilijonas Habsburgas pateko Zamoiskio nelaisvėn. Lenkai gailėjosi paskubėję nusileisti lietuviams, bet jau nieko nebegalėjo pakeisti, nors ir nesutiko 1588 m. Lietuvos Statuto įtraukti į seimo konstitucijas. Su Zigmanto Vazos išrinkimu Lenkijos karaliumi 1587 m. ir jo pripažinimu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 1588 m. Lietuvos-Len-
K A R A LIA I
IR K U N I G A I K Š Č I A I
261
kijo,s istorijoje prasidėjo Vazų laikotarpis, trukęs ligi 1668 m. ir sukėlęs nemažai vidaus ir užsienio krizių. Š v e d i j o s s o s t o r e i k a l a i . Švedų karalaitis Zigmantas Vaza, dar prieš išvykdamas Lenkijon, 1587 m. rugsėjo pradžioje bu vo pasirašęs Kalmaro artikulus, kuriais apsaugoti Švedijos reikalai nuo lietuvių bei lenkų kišimosi į juos ir sureguliuoti Švedijos atei ties santykiai su Lietuvos-Lenkijos Respublika, kai Zigmantas Va za po savo tėvo mirties paveldės Švedijos sostą. Lietuvos-Lenkijos Respubliką ir Švedijos karaliją turėjo sujungti tas pats valdovas, bet kiekviena iš jų turėjo išlaikyti savo valdžią, įstatymus ir pap ročius. Švedija turėjo ir toliau likti protestantiškas kraštas, o jos karaliui joje nesant turėjo būti valdoma septynių švedų tarybos, kurios šeši nariai turėjo būti pasirinkti karaliaus Zigmanto Vazos, o vienas jo dėdės protestanto kunigaikščio Karolio Vazos. Lenkams taip pat rūpėjo sunormuoti savo santykius su Švedija ir apsisaugoti nuo švedų kišimosi į Lenkijos reikalus. Lenkų nutar tose Zigmanto Vazos išrinkimo sąlygose, be kitų dalykų, buvo rei kalaujama, kad Zigmantas Vaza su savimi neatsivežtų didesnio sve timšalių skaičiaus, kad vėliau juos atleistų, kad nedalytų jokių Len kijos turtų ar tarnybų svetimšaliams, kad asmens sargybą laikytų tik iš Lenkijos bei Lietuvos piliečių ir kad tapęs Švedijos karaliumi neleistų į Lenkiją atvykstantiems švedų senatoriams kištis į Lietu vos-Lenkijos reikalus. Be to, iš Zigmanto Vazos pagal išrinkimo są lygas buvo reikalaujama sudaryti su Švedija sąjungąj prieš abiejų valstybių priešus, į Švediją vykti tik Lietuvos-Lenkijos bajorams sutikus, savo vaikus aprūpinti ne tikį iš Lenkijos ir Lietuvos, bet ir iš Švedijos išteklių, švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietu vos-Lenkijos, savo lėšomis įsteigti Lietuvos-Lenkijos laivyną ir Šve dijos lėšomis i,aprūpinti Lietuvos-Lenkijos Respublikos pilis, esančias Turkijos pasienyje, amunicija. Švedams ypač buvo nepriimtinas lenkų reikalavimas dėl Estijos. Zigmanto Vazos tėvas, prieš išleisdamas sūnų į Lenkiją, jam įsak miai nurodė grįžti į Švediją, jei lenkų delegacija, jo laukianti Dancige, griežtai reikalautų Estiją užleisti Lietuvai-Lenkijai, kaip bū tiną ištikimybės pareiškimo sąlygą. Tačiau tuo reikalu buvo pasiek tas kompromisas, Estijos valdymo reikalo išsprendimą atidedant vė lesniam laikui, po Švedijos karaliaus Jono III mirties. Jonui III 1592 m. mirus, Zigmantas Vaza paveldėjo Švedijos sos tą, 1593 m. rugsėjo 30 d. atvyko į Stokholmą ir 1594 m. vasario 19 d. Upsaloje buvo vainikuotas Švedijos karaliumi. Tačiau jo planai atgaivinti katalikybę Švedijoje ir ją asmenine unija sujungti su Lietuvos-Lenkijos Respublika sulaukė didelio švedų pasipriešini-
262
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
mo ir buvo sugriauti jo dėdės Karolio Vazos, Sudermanlandijos ku nigaikščio. Dar 1593 m. Upsalos seimas buvo nutaręs, kad protes tantizmas ir toliau pasiliktų oficiali Švedijos religija; tai Zigmantas Vaza buvo priverstas patvirtinti prieš vainikuojamas Švedijos ka raliumi. 1594 m. liepos 14 d. Zigmantas Vaza išvyiko į Lenkiją, pa likęs savo dėdę Karolį ir senatą valdyti. Švediją. Pačiam Zigmantui Vazai gyvenant Lenkijoje, jau 1595 m. faktiškoji valdžia Švedijoje perėjo į regento Karolio rankas,, kuris švedų remiamas aiškiai ke tino pats tapti Švedijos karaliumi. Zigmantas Vaza 1598 m. liepą su samdinių kariuomene atvyko į Švediją ir Kalmare buvo palankiai švedų sutiktas, bet sulaukė didelio pasipriešinimo iš Karolio pusės. 1598 m. rugsėjo 25 d. Zigmanto Vazos karinės pajėgos buvo Karolio sumuštos prie Stangebro miesto, o pats Zigmantas Vaza paimtas ne laisvėn. Po trijų dienų Linkopingo susitarimu Zigmanto Vazos ir jo dėdės Karolio ginčą buvo pavesta išspręsti Švedijos seimui ( r ik s t a g ), po jo Zigmantas Vaza tuoj išplaukė įi Dancigą, pareikšdamas, kad Linkopingo susitarimas buvo išgautas prievarta ir dėl to negalioja. Į Švediją Zigmantas Vaza jaui niekad nebegrįžo, o Švedija liko jo dėdės Karolio IX valdžioje. 1599 m. Švedijos seimas oficialiai panai kino Zigmanto Vazos teises į Švedijos sostą. Karolis IX 1604 m. seime buvo galutinai patvirtintas Švedijos karaliumi ir sosto įpė diniu pripažintas jo sūnus Gustavas II Adolfas. Nei Zigmantas Vaza, nei vėliau jo sūnus nenorėjo atsisakyti savo teisių į Švedijos sostą; dėl to Lietuva ir Lenkija buvo įtrauktos į ilgus ir sunkius karus su Švedija, trukusius ligi 1660 m. Olivos taikos. Š v e d ų k a r a i . Kad atgautų jau 1599 m. prarastą Švedijos sostą, Zigmantas Vaza stengėsi sudominti lietuvius ir lenkus kam su švedais. Dėl to Zigmantas Vaza savo 1600 m. raštu švedų val domą Estiją oficialiai prijungė prie lietuvių ir lenkų bendrai val domos Livonijos. Nors Lietuvos-Lenkijos seimas nelinko pradėti karo su Švedija, bet Zigmantas Vaza įsakė Livonijoje stovinčiai Lietuvos kariuomenei pulti švedus Estijoje. Švedams pavyko Es tiją apginti ir jų karalius Karolisį IX įsiveržė į Livoniją. Lietuvos etmonui Kristupui Radvilui nesisekė, švedai užėmė beveik visą Li voniją, išskyrus Rygą ir Dauguvos žiotyse buvusią Daugavgryvą. 1601 m. Lietuvos-Lenkijos seimas paskyrė karui lėšų, ir pats Zigmantas Vaza. atvyko su lenkų kariuomene lietuviams padėti. Zigmantas Vaza vyriausiuoju karo- veiksmų vadu paskyrė Lenki jos etmoną Joną Zamoiskį. Dėl to įsižeidęs Lietuvos etmonas Kris tupas Radvilas pasitraukė iš karo veiksmų. Lietuvių kariuomenės vadovybę perėmė Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevi čius. Beveik visa Livonija buvo išvaduota ir Karolis IX pasitraukė
K A R A LIA I
IR K U N I G A I K Š Č I A I
263
į Švediją, lenkų kariuomenė grįžo į Lenkiją, o Livoniją saugoti bu vo pavesta Chodkevičiui. Švedų karas tuo nepasibaigė. Surinkęs didžiulę kariuomenę, Karolis IX vėl įsiveržė į Livoniją 1605 m., bet J. K. Chodkevičius sumušė švedus 1605 m. rugsėjo 27 d. prie Salaspilio. Nors jo perga lė ir plačiai pagarsėjo po visą Europą, bet liko neišnaudota, nes tuo metu Lietuvoje-Lenkijoje prasidėjo bajorų maištas prieš Zig mantą Vazą; be to, lietuviai ir lenkai netrukus įsivėlė į Maskvos didžiąją suirutę. Dalis Livonijos liko švedų rankose. Karo veiksmai kuriam laikui aprimo, ypač nuo 1611 m. nė vienai pusei nebesiimant iniciatyvos ir kelis kartus pratęsiant paliaubas, nors Zig mantas Vaza savo teisių į Švedijos sostą ir neatsisakė. Karolis IX 1607 m. vainikavosi Švedijos karaliumi, o po jo mirties 1611 m. Švedijos karaliumi tapo jo sūnus Gustavas II Adolfas. Kai Zigman tas Vaza, reikšdamas teises į Švedijos sostą, pradėjo burti savo ša lininkus Švedijoje ir kurstyti juos prieš Gustavą II Adolfą, pasta rojo vadovaujami švedai 1617 m. vėl pradėjo kariauti prieš Lie tuvą ir Lenkiją. Karas su Švedija ypač įsiliepsnojo 1621 m., kai didžiulė švedų kariuomenė užėmė net' Rygą. Beveik visa Livonija pateko į švedų rankas. Visa karo našta gulė ant lietuvių, nes len kai buvo įsivėlę į karą su Turkija. Užėmęs beveik visą Livoniją,, Gustavas II Adolfas buvo linkęs taikytis. Lietuviai irgi bandė paveikti Zigmantą Vazą sudaryti tai kos sutartį, bet šis nesutiko, nenorėdamas atsisakyti Švedijos sosto. Tada 1622 m. lietuviai vieni patys be lenkų sudarė paliaubas su švedais Mintaujoje. Gustavas II Adolfas karo veiksmus perkėlė į lenkų valdomą Prūsiją ir 1626 m. užėmė svarbiausius Prūsų pajū rio miestus, tarp jų ir Klaipėdą. Zigmantas Vaza vis nesutiko tai kytis. 1627 m. lietuviai vėl vieni patys sudarė 4 mėnesių paliau bas su švedais; už tai lenkų buvo kaltinami išdavimu. Paliauboms pasibaigus karas vėl atsinaujino, bet didelių mūšių nebuvo. Pran cūzams stengiantis Gustavą II Adolfą įtraukti į tuo metu Vokieti joje vykusį Trisdešimtmetį karą ir lietuviams bei lenkams nebelinkstant toliau kariauti su švedais, 1629 m. Altmarke buvo sudary tos 6 metų paliaubos tarp Švedijos ir Lietuvos-Lenkijos, kuriomis visa Livonija ligi Dauguvos su Rygos miestu ir Prūsijos pajūris su uostais, tarp jų ir Klaipėda, buvo palikti švedams. Zigmantas Vaza vis dėlto formaliai neatsisakė savo pretenzijų į Švedijos sostą. Vė liau karas su švedais atsinaujino tik po Zigmanto Vazos mirties, valdant jo sūnui Vladislovui Vazai. į S a n t y k i a i s u M a s k v a . Po Batoro mirties lietuviai būgš tavo, Kad karas su Maskva gali atsinaujinti. Norėdami to išveng
264
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
ti, daugelis lietuvių1 bajprų 1587 m. rėmė Maskvos caro Teodoro kandidatūrą į Lietuvos-Lenkijos sostą. Tarpuvaldžio metu 1587 m. rugpjūčio 15 d. lietuviai vieni patys be lenkų sudarė 15 metų pa liaubas su Maskva, kurių patvirtinimas buvo įrašytas ir į lietuvių Zigmanto Vazos pripažinimo sąlygas, dėl kurių dar 1589 m. seime vyiko ginčai tarp lietuvių ir lenkų. Borisas Godunovas, tuo metu faktiškai valdęs Maskvos valstybę už silpnaprotį Teodorą ir 1598 m. pats išrinktas caru, stengėsi palaikyti taikingus santykius su Lie tuva ir Lenkija, pats nesijausdamas saugiai Maskvos soste. XVII a. pradžioje vykusi Maskvos didžioji suirutė suteikė ¡gerą progą lie tuviams ir lenkams atsiimti dalį savo< anksčiau prarastų žemių ir įsikišti į Maskvos valstybės reikalus. Dimitrui Apsimetėliui I iš kilus ir pareiškus savo pretenzijas į Maskvos sostą, nemaža lenkų ir lietuvių jį 1604 m. parėmė savo privačia iniciatyva ir padėjo jam užimti Maskvą 1605 m. Zigmantas Vaza iš pradžių oficialiai nesikišo į Maskvos suirutę. Sukilusiems maskviečiams nužudžius Dimitrą Apsimetėlį I, caru 1606 m. buvo paskelbtas Vosyliusį Šuiskis. Atsiradus antrajam Dimitrui Apsimetėliui, privatūs lietuvių ir lenkų kariuomenės būriai jam padėjo kariauti prieš Šuiskį. Dimitrą Apsimetėlį Iii rėmė ir ka zokai beį daugelis rusų bajorų. Būdamas kritiškoje padėtyje, Šuls kis 1608 m. liepos 20 d. sudarė 4 metų paliaubas su Zigmantu Vaza, kuriomis pastarasis pažadėjo atšaukti lenkų ir lietuvių būrius iš Dimitro Apsimetėlio II Tušino stovyklos. Tačiau privatūs lietuvių ir lenkų avantiūristų būriai nepaklausė ir toliau plėšikavo Maskvos valstybės žemėse. Ieškodamas pagalbos užsienyje,; Šuiskis 1609 m. vasario 28 d. sudarė gynimosi bei puolimo sutartį su asmeniniu ir pagrindiniu Zigmanto Vazos priešu, Švedijos karaliumi Karoliu IX, kuris atsiuntė švedų kariuomenės Šuiskiui padėti. Įpykęs Zigman tas Vaza šią Maskvos sutartį su Švedija palaikė Maskvos prisidė jimu prie Švedijos karo prieš Lietuvą-Lenkiją ir pats pareiškė pretenzijų į Maskvos sostą. Lietuvos ir Lenkijos senatoriams pri tariant, Zigmantas Vaza pradėjo oficialų karą prieš Maskvą ir 1609 m. rugsėjį apgulė Smolenską. Lenkijos etmonas Stanislovas Žolkievskis ragino karalių žygiuoti tiesiog į Maskvą, bet šis pa klausė Lietuvos kanclerio Leono Sapiegos patarimo paimti Smolens ką, kurio' apgulimas vis dėlto ilgai užsitęsė. Ruošdamasis žygiui į Maskvą, Zigmantas Vaza 1610 m. vasario 14 d. atšaukė lenkus ir lietuvius iš Tušino stovyklos ir Dimitro Ap simetėlio II karinės pajėgos pakriko. Filaretas Romanovas ir dalis kitų rusų bajorų, Šuiskio priešų, anksčiau rėmusių Dimitrą Apsime tėlį II, 1610 m. vasarį susitarė su Zigmantu Vaza jo[ sūnų Vladis
k a r a l ia i
ir
K U N IG A IK ŠČ IA I
265
lovą iškelti Maskvos caru su sąlygai kad stačiatikybė ir Maskvos valstybės institucijos liks nepaliestos. Lietuvių ir lenkų kariuomenė, vadovaujama Lenkijos etmono St. Žolkievskio, sumušė! Šuiskio bei pagalbinę švedų kariuomenę 1610 m. birželio 24 d. prie Klušino ir artinosi prie pačios Maskvos. Sukilę maskviečiai 1610 m. liepos 17 d. nuvertė Šuiskį. Paskubomis sušauktas rusų seimas ( z e m s k i j so b o r j caru išrinko Zigmanto Vazosi sūnų Vladislovą. 1610 m. rugpjū čio 17 d. Maskvos bajorai sudarė formalią sutartį su Žolkievskiu dėl Vladislovo išrinkimo caru. Žolkievskisj su lenkų ir lietuvių kariuo mene įžengė Maskvon. Didžiulė rusų delegacija atvyko prie Smo lensko pas Zigmantą Vazą galutinai susitarti ir Vladislovą parsi vežti caru į Maskvą, bet Zigmantas Vaza nesutiko, kad Vladislo vas pereitų į stačiatikių tikybą ir jo neišleido į Maskvą, ketindamas pats tapti caru. Tačiau rusams jis buvo nepriimtinas dėl savo reli ginio nepakantumo ir ketinimo stiprinti katalikybę Maskvoje.: Žolkievskis, matydamas, kad jo susitarimo su maskviečiais Zigmantas Vaza nevykdė, išvyko iš Maskvos, palikęs ją valdyti Aleksandrui Gosievskiui, kuris čia įvedė karinę diktatūrą, pašalinęs nuo val džios vietinius rusų bajorus. Maskviečiai pradėjo bruzdėti prieš Gosievskį ir lietuvių bei len kų įgulą. Visoje Maskvos valstybėje kilus, smarkiam rusų patrioti niam bei religiniam sąjūdžiui, 1612 m. spalio 26 d. lietuvių ir len kų įgula Maskvoje buvo priversta pasiduoti. Jos nebespėjo išgel bėti nei J. K. Chodkevičiaus, nei St. Žolkievskio ir paties Zigmanto Vazos karinės pajėgos, žygiuojančios link Maskvos. 1613 m. vasa rio 17 d. rusų seimas caru' išrinko Mykolą Romanovą. Rusijos vals tybė pamažu atsigavo ir sustiprėjo. Karalaitis Vladislovas 1617 m. išsirengė į karo žygį prieš Maskvą, ketindamas jėga užimti caro sostą. Lietuvių ir lenkų kariuomenė 1618 m. pasiekė pačią Maskvą, bet jos paimti neįstengė. 1618 m. pabaigoje 16 metų buvo sudarytos Deulino paliaubos, kuriomis Maskva pripažino Lietuvai dar 1611 m. birželio 3 d. Zigmanto Vazos paimtą Smolenską bei jo sritį ir perleido Lenkijai Černigovą bei Seversko Naugardą su sri timis. Zigmanto Vazos laikais karas su Maskva daugiau nebeatsinaujino. S a n t y k i a i s u A u s t r i j a i r T u r k i j a.) Pagrindinė Zig manto Vazos užsienio politikos kryptis buvo palaikyti gerus san tykius su Habsburgais ir burti tarptautines pajėgas prieš turkus, remiantis religiniais motyvais ir bendrais Austrijos ir Lenkijos inte resais prieš Turkiją. Svarbų vaidmenį Zigmanto Vazos užsienio po litikoje vaidino jo pasišventimas Katalikų bažnyčios reikalams; tai prisidėjo prie Švedijos sosto praradimo ir Maskvos netekimo. Zig
266
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
mantas Vaza siekė artimų ryšių su Austrijos Habsburgais, į kurių orbitą iš pat pradžių ketino įtraukti ir Švediją. Nors Maksimilijonas ITabsburgas ir buvo jo pagrindinis konkurentas į Lietuvos-Lenki jos sostą, Zigmantas Vaza greit suartėjo su Habsburgais. 1589 m. lankydamas savo tėvą Taline, Zigmantas Vaza slaptai tarėsi su Mak similijono broliu Ernestu Habsburgu ir net linko jam užleisti Len kiją, o Vazų dinastijai ir Švedijai pasilaikyti visą Pabaltijį. Ryšiai su Habsburgais ir slaptos derybos sukėlė didelį lietuvių bei lenkų nepasitenkinimą ir aštrius priekaištus karaliui 1592 m. seime, kur Zigmantas Vaza išsiteisino, bet vis dėlto neketino nutraukti drau gystės su Habsburgais. 1593 m. Zigmantas Vaza vedė Oną Habsburgaitę (mirė 1598 m.), smarkiai sustiprindamas Austrijos šalinin kų įtaką karaliaus rūmuose dideliam Lenkijos kanclerio Zamoiskio nepasitenkinimui. 1602 m. Zigmantas Vaza vedė antrąją žmoną, mi rusios pirmosios žmonos Onos seserį Konstanciją Habsburgaitę. Prasidėjus Trisdešimties metų karui Vokietijos imperijoje, Lie tuva-Lenkija vengė jame tiesiogiai dalyvauti. Zigmantas Vaza vis dėlto padėjo Habsburgams užgniaužti 1618—1620 m. čekų sukilimą ir pasiuntė Vokietijos imperatoriui karinės pagalbos prieš Vengri jos protestantus, vadovaujamus Gaboro Betleno (Gabriel Bethlen) ir iš Transilvanijos grėsusius Vienai. Betienas prašėsi Turkijos sul tono Osmano pagalbos ir užpuolė Lenkiją. Dar prieš tai Lenkijos santykiai su turkais buvo įtempti. Turkų valdžioje buvę totoriai puldinėjo Ukrainą, o kazokai puldinėjo totorių žemes. Be to, Len kijos didikai bandė kištis į Moldavijos ir Valakijos reikalus.^ Dar 1617 m. Lenkija buvo įvelta į karą su Turkija. St. Žolkievskis buvo pasiųstas gintis nuo' įsiveržusios turkų, kariuomenės, bet jam ne sisekė ir 1617 m. jis turėjo pasirašyti Bušoje taikos sutartį su Tur kija, pažadėdamas, kad lenkai nebesikiš į jos kontroliuojamą Mol daviją ir Valakiją ir kad kazokai bus sudrausti nebepuldinėti to torių. Tuos pažadus buvo sunku įvykdyti, nes kazokai neklausė. Taip pat ir totoriai neketino liautis puldinėję Ukrainą. Savavališki kazokų žygiai prieš totorius ir lenkų tolimesnis kišimasis į Molda vijos ir Valakijos reikalus, taip pat Transilvanijos protestantų krei pimasis į sultoną 1619 m. atvedė prie naujo karo su Turkija. St. Žol kievskis bandė sulaikyti turkų kariuomenę, bet netoli Dniestro buvo apsuptas turkų i r . totorių. St. Žolkievskis herojiškai žuvo 1620 m. kautynėse prie Cecoros, kuriose lenkų kariuomenė buvo sumušta. Lenkams į pagalbą atskubėjo Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chod kevičius ir 1621 m. Dniestro paupyje smarkiai sumušė turkus kau tynėse prie Chocimo. Vėl buvo sudaryta taikos sutartis su Turkija, ir karai su ja nebeaisinaujino Zigmanto Vazos laikais.
K A R A LIA I
IR K U N I G A I K Š Č I A I
267
Nors Zigmantas Vaza griežtai laikėsi katalikiškos ir austrofiliškos užsienio politikos, Lietuvos-Lenkijos Respublika vis dėlto Tris dešimtmečiame kare tiesiog nedalyvavo, nors karu su Lenkija tur kų pajėgos ir buvo nukreiptos nuo! centrinės Europos, tuo gerokai padedant Habsburgams šiame kare. Antra vertus, 1629 m. Altmarko paliaubos su Švedija, prie kurių sudarymo! daug prisidėjo Prancū zijos diplomatai, atpalaidavo švedų kariuomenę nuo karo veiksmų Lietuvoje-Lenkijoje ir leido Gustavui II Adolfui tiesiog įsikišti į karą Vokietijoje prieš Habsburgus. Z i g m a n t o V a z o s v i d a u s p o l i t i k a rėmėsi jo reli giniais ir politiniais įsitikinimais. Išauklėtas katalikiška dvasia, vei kiamas vokiečių jėzuitų, Zigmantas Vaza užsimojo nustelbti pro testantizmą ir atgaivinti bei sustiprinti katalikybę. Politinės Zig manto Vazos pažiūros krypo į karaliaus valdžios stiprinimą. Dėl savo vidaus politikos Zigmantas Vaza iš karto susilaukė stiprios opozicijos. Nors jo išrinkimą ir įsigalėjimą buvo nulėmusi Lenki jos kanclerio ir etmono J. Zamoiskio įtaka, Zigmantas Vaza su juo nesutiko ir jau iš pati pradžios jį atstūmė, pasidavęs karaliaus rū muose sutelktų svetimšalių ir jėzuitų įtakai. Zamoiskis prikaišiojo Zigmantui Vazai jo draugiškus santykius su Habsburgais, dinasti nę politiką, svetimšalių patarėjų įtaką ir kaltino karalių noru pa keisti valstybės santvarką bei įvesti absoliutizmą. Nesėkmingi Zig manto Vazos santykiai buvo ir su bajorais, kurie taip pat jo nemė go dėl išdidumo ir jų nepaisymo. Karaliaus opozicijos vadu tapo pats Lenkijos kancleris J. Zamoiskis, kurio veikiami bendri lietu vių ir lenkų seimai niekais paversdavo karaliaus sumanymus stip rinti savo valdžią; ir varžyti bajorų savivalę. Apkaltintas noru per leisti Lenkiją Habsburgams, Zigmantas Vaza 1592 m. inkvizicinia me seime šiaip taip išsiteisino prieš bajorus, bet jau niekada nebeat gavo jų pasitikėjimo. Tolesnė vidaus politika dar labiau pakenkė jo populiarumui. Zamoiskis opozicijai1vadovavo ligi pat savo mirties 1605 m. Po to opozicijos vadu tapo Krokuvos vaivada Mikalojus Zebžydovskis. Zigmanto Vazos bandymas sustiprinti karaliaus valdžią, ketinimas įvykdyti seimų reformą, suvaržyti lib e r u m v e t o bei elekcinį sostą pakeisti paveldimuoju privedė prie atviro bajorų sukilimo, 1606— 1607 m. rokošo, Lenkijoje vadovaujamo M. Zebžydovskio, Lietuvo j e — Lietuvos taurininko Jonušo Radvilo. Nors maištininkų pa jėgos ir buvo sumuštos 1607 m. Lenkijos lauko etmono St. Žolkievskio, bet Zigmantas Vaza 1607 m. pacifikaciniame seime tu rėjo patenkinti bajorų reikalavimus, pakartotinai prisiekti p a c ta c o n v e n ta , pasižadėti niekada nebebandyti stiprinti karaliaus valdžios
268
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
ir įsakmiai garantuoti laisvos eleikcijos principą. 1609 m. seime vi siems buvusiems maištininkams buvo. paskelbta generalinė amnes tija. Priverstas atsisakyti savo siekimų ir praradęs moralinį pres tižą, po 1606—1607 m. bajorų maišto Zigmantas Vaza pasidarė gana apatiškas ir ligi pat savo mirties jau nebebandė pakeisti valstybės santvarkos ar siekti absoliutizmo. Prie Zigmanto Vazos nepopuliarumo ir bajorų nepasitikėjimo juo prisidėjo ir griežtai šališka jo religinė politika, siekianti sunai kinti protestantus ir į katalikybę sugrąžinti stačiatikius. Jo: pastan gos viešai proteguoti ir stiprinti katalikybę atstūmė protestantus. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje daugelis senato ir kitų aukštų jų valstybės vietų buvo protestantų rankose, o jo valdymo pabai goje protestantai besudarė aiškią mažumą aukštosiose valstybės vietose. Kuriam nors aukštam valstybės pareigūnui protestantui mi rus, į jo vietą buvo skiriamas jau1katalikas didikas a,r bajoras. Ka raliaus proteguojamų jėzuitų ir katalikų dvasininkų veikiami dau gelis protestantų atvirto į katalikybę. Zigmantas Vaza nesistengė su tramdyti religinės nesantaikos ir jo. laikais įvairiose vietose vis daugiau kildavo sukurstytų katalikų riaušių prieš protestantus ir jų bažnyčias. Greta nepalankumo protestantams Zigmantas Vaza rėmė gudų ir ukrainiečių stačiatikių aukštųjų dvasininkų sąjūdį atgaivinti Sta čiatikių ir Katalikų bažnyčių religinę uniją. Zigmanto' Vazos glo boje buvo sudaryta 1596 m. Lietuvos Brastos religinė unija, davusi pradžią Unitų bažnyčiai. Stačiatikių vertimas unitais sukėlė didelį Lenkijos ir Lietuvos gudiškų bei ukrainietiškų stačiatikių pasi priešinimą, vadovaujamą kunigaikščio Konstantino. Ostrogiškio. Zig manto Vazos religinė politika ne tik iškėlė disidentų ir disunitų klausimus bei įtampą tarp katalikų ir nekatalikų, bet privedė prie religinio fanatizmo pasireiškimo bei kruvinų religinių riaušių. 1623 m. sukilę Vitebsko miestiečiai stačiatikiai nužudė Polocko uni tų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių. Religiniu nepakantumu pa sinaudojo ir kazokai. Zigmanto Vazos laikais prasidėjo pirmieji kazokų maištai Lietuvoje-Lenkijoje, kėlę socialinius, ekonominius ir religinius reikalavimus. Juos paskatino ir tuo metu vykęs inten syvus lenkų kolonizavimas Ukrainos žemių, vedęs prie valstiečių ir kazokų laisvės suvaržymo. Iš kitų Zigmanto Vazos laikų įvykių paminėtinas Lenkijos sosti nės 1596 m. perkėlimas iš Krokuvos į Varšuvą. Ilgas Zigmanto Vazos valdymas Lietuvos-Lenkijos istorijoje lai komas nelaimingu laikotarpiu, prisidėjusiu prie anarchijos plitimo
K A R A L IA I
IR K U N I G A I K Š Č I A I
269
bajorų „aukso laisvės" priedanga ir prie valstybės smukimo pra džios, jau nekalbant apie sunkius karus su švedais. L i e t u v a Z i g m a n t o V a z o s l a i k a i s . Lietuvos interesai ne kartą buvo skirtingi nuo Lenkijos reikalų ir Lietuvos politikos vadai dažnai pabrėždavo valstybinį Lietuvos savitumą. Šiuo atžvil giu labai svarbus buvo III Lietuvos Statuto priėmimas ir išspaus dinimas 1588 m., kuriame buvo nemaža nuostatų, nepaisančių 1569 m. Liublino unijos akto, netgi priešingų jo raidei bei dvasiai. Tuo buvo ne tik garantuotas Lietuvos valstybinis savitumas ir su tvirtinti! Lietuvos įstatymai bei teisė, skirtingi nuo Lenkijos, bet ir toliau draudžiama lenkams Lietuvoje gauti vietų ir net pirkti dvarų. Prie 1588 m. Lietuvos Statuto suredagavimo ir išleidimo ypač prisidėjo Lietuvos vicekancleris Leonas Sapiega, nuolatos energingai gynęs Lietuvos teises ir laisves. Iš1 kitų to meto Lietuvos politikos vadų ypač paminėtini Radvi lai, tuo metu galingiausia ir turtingiausia Lietuvos didikų šeima, su skilusi į katalikišką nesvyžiečių ir kalvinistišką biržiečių šakas. Zig manto Vazos valdymo pradžioje ypač galingi ir įtakingi buvo verž lūs Biržų šakos Radvilai, tarp jų Lietuvos etmonas Kristupas, vadi namas Perkūnu, jo sūnūs Kristupas II ir Jonušas, visi trys kalvi nistai ir dideli Zigmanto Vazos priešininkai. Jie veržėsi valdyti visą Lietuvą, bet jų, kaip protestantų, labai nemėgo Zigmantas Vaza, kuris jiems visaip trukdė ir neskyrė į aukštąsias valstybės vietas. Bajorų 1606—1607 m. rokošo Lietuvoje vadas Jonušas Radvi las negavo jokios aukštesnės vietos ir tik prieš pat mirtį 1618 m. tebuvo paskirtas Vilniaus pilininku. Protestantų biržiečių Radvilų įtakai Lietuvoje atsverti Zigman tas Vaza protegavo prieš juos Nesvyžiaus Radvilus katalikus, tarp jų Vilniaus vyskupą bei kardinolą Jurgį, kuris 1591 m. tapo Kro kuvos vyskupu, Lietuvos maršalką Mikalojų Kristupą Našlaitėlį, kuris 1590 m. buvo paskirtas Trakų vaivada, o 1604 m. Vilniaus vaivada, ir Stanislovą Albrechtą Radvilą, kuris 1619 m. buvo pa skirtas Lietuvos vicekancleriu, o 1623 m. tapo Lietuvos kancleriu. Prieš biržiečius Radvilus ir kitus Lietuvos protestantus didikus Zig mantas Vaza kėlė ir protegavo katalikus Chodkevičius ir Sapiegas, ypač Joną Karolį Chodkevičių, kuris iš pradžių buvo Lietuvos lau ko etmonu ir po protestanto Kristupo Perkūno Radvilos mirties 1605 m. paskirtas didžiuoju etmonu, o nuo 1616 m. ir Vilniaus vai vada. Chodkevičiai su Radvilais nesugyveno. 1600 m. buvo prieita beveik prie jų tarpusavio karo1 Vilniuje dėl Slucko kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės, jos dvarų globos ir vedybų. Chodkevičiai neno
270
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B Ė
rėjo jos, kaip savo globotinės, leisti už rokošininko protestanto Jo nušo Radvilo, nors ji anksčiau ir buvo su juo sužieduota. Namų karo buvo išvengta tik J. K. Chodkevičiui nusileidus ir sutikus ją išleisti už Jonušo Radvilo, bet rokošo metu Chodkevičius palaikė karalių įr jo šalininkus prieš rokošo Lietuvoje vadą Jonušą Radvilą. Chodkevičiui 1621 m. mirus, į Vilniaus vaivados ir Lietuvos etmono vietas veržėsi Kristupas II Radvilas, bet Zigmantas Vaza, nenorėda mas tų vietų atiduoti protestantui, Vilniaus vaivada ir Lietuvos et monu 1623 m. paskyrė kataliką Leoną Sapiegą, kuris buvo ne tiek karys, kiek valstybininkas, teisininkas ir diplomatas ir jau nuo 1589 m. buvo Lietuvos kancleris. Zigmantas Vaza apskritai nebuvo populiarus Lietuvoje, ypač nemėgo jo engiami Lietuvos protestantai. Taip pat daugelis kitų lietuvių buvo juo nepatenkinti, nes bendruose Lietuvos ir Lenkijos reikaluose jis visur aiškiai aplenkdavo lietuvius ir labiau rėmė len kus. Lietuviai nė kartą skundėsi Zigmanto Vazos šališkumu. Zig mantas Vaza buvo nepalankus Lietuvai jau vien dėl to,1kad lietu viai jį ne iš karto buvo pripažinę didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Santykiuose su lenkais Zigmanto Vazos valdymo metu lietuviai ne kartą gynė savo Skirtingus valstybės interesus ir kartais net vedė savarankišką užsienio politiką, pvz., 1587 m. be lenkų sudarę pa liaubas su Maskvos pasiuntiniais ir 1622 bei 1627 m. be lenkų pasirašė paliaubas su švedais. Tačiau, antra vertus, Lietuvos poli tikos vadams bei protestantams ir katalikams tarpusavyje nesutin kant ir besikivirčijant, lietuviai nebebuvo vieningi savo vidaus bei užsienio politikoje ir ne kartą bendradarbiavo su į save panašių nusistatymų lenkais;1 dėl to ėmė stiprėti lietuvių bei lenkų didikų ir bajorų sąveika, asmeniniai bei šeimyniniai ryšiai. Todėl lenkybė vis labiau skverbėsi į Lietuvą. III Lietuvos Statutas Zigmanto Va zos laikais jau buvo išverstas į lenkų kalbą, išspausdintas 1614 ir 1619 m., nors oficiali teismų kalba ir toliau liko rašytinė gudų kalba. Zigmanto Vazos ilgas valdymo laikotarpis apskritai nebuvo lai mingas Lietuvai. Dėl jo dinastinės politikos Lietuva neteko beveik visos bendrai su lenkais valdytos Livonijos ir buvo įtraukta į sun kius karus su švedais. Tačiau, antra vertus, dėl Maskvos nusilpimo Lietuva atgavo strategiškai svarbų Smolenską su jo nemaža sri timi. Zigmanto Vazos laikais Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, pamažu įsigalėjo bajorų aukso laisvė, privedusi prie valstybinės vidaus netvarkos. Religinė Zigmanto Vazos politika atgaivino ir smarkiai sustiprino katalikybę Lietuvoje, bet sukiršino katalikus su protes
K A R A LIA I
IR K U N I G A I K Š Č I A I
271
tantais ir stačiatikius su unitais; tai privedė prie dar didesnio Lie tuvos gyventojų susiskaldymo, nesantaikos ir riaušių. Z i g m a n t o V a z o s a s m u o i r š e i ma . Dar jaunas iš Švedijos atvykęs Lenkijos karaliumi ir vėliau lietuvių pripažintas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Zigmantas Vaza ir savo išvaizda, ir savo būdu nepatiko nei lenkams, nei lietuviams. Jie jo nemėgo li gi pat mirties. Zigmantas Vaza buvo didelis savimyla, labai užsida ręs, tylus, išdidus, geros nuomonės apie save, netaktiškas, įtarus, už sispyręs ir religiškai nepakantus. Nieko nepaisė, išskyrus savo pata rėjus jėzuitus. Reiškė daug simpatijų vokiečiams ir nemažai jų laikė prie savo rūmų. Svajojo Lietuva-Lenkiją valdyti absoliutiškai, tuo dar labiau atstumdamas nuo savęs Lietuvos ir Lenkijos bajorus. Ant ra vertus, Zigmanto Vazos asmuo turėjo ir teigiamų bruožų. Nors jo politika įtraukė Lietuvą ir Lenkiją į daugybę užsienio ir vidaus karų, bet jis pats kariškų dalykų nemėgo, labiau domėjosi litera tūra, menu ir muzika. Pats buvo gerai išauklėtas, domėjosi net mokslo dalykais. Zigmantas Vaza buvo vedęs du k artu s— 1593 m. Oną Habsburgaitę ir 1602 m. jos seserį Konstanciją. Netekęs Švedijos sosto, pra dėjo Lietuvos-Lenkijos Vazų dinastijos šaką. Mirdamas paliko duk terį ir penkis sūnus — Vladislovą, Joną Kazimierą, Joną Albertą, Karolį Ferdinandą ir Aleksandrą Karolį. Po Zigmanto Vazos mirties Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu lenkų ir lie tuvių vieningai buvo išrinktas jo vyriausiasis sūnus Vladislovas, o po pastarojo mirties —•Jonas Kazimieras, su kurio abdikacija 1668 m. pasibaigė Lietuvos-Lenkijos istorijoje Vazų laikotarpis. K . A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A . Š a p o k a , Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos..., 1938; A . Š a p o k a (red.), Lietuvos istorija, 3 leid., 1950; I.I. L a p p o , Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, 1932; I.I. L a p p o (red.), 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 1—2, 1934— 1938; Ve. B ir ž iš k a , Didysis Lietuvos etmonas J. K. Chodkevičius (Mūsų žinynas, t. 1, 1921); F. S i a r c z y n s k i, Obraz wieku panowania Zygmunta III, krola Polskiego i Szweds-
kiego zawieraiący opis osdb, žyiących pod jego panowaniem..., t. 1—2, 1828; F. S i a r c z y n s k i, Obraz wieku panowania Zygmunta III, krola Polskiego i Szwedskiego, czyli obraz stanu, narodu i kraju, wystawiający religią, obyczaje, nauki, prawa..., t. 1—2, 1843—1858; J.U. N i e m c e w i c z , Dzieje panowania Zygmunta III, krola polskiego, wielkiego księcia litewskiego, ruskiego..., t. 1—3, 2 leid., 1860; Pamiętniki Stanislawa Niemojewskiego, 1606— 1608, wyd. A . H ir s c h b e r g , 1899; A . R e m b o w s k i , Rokosz Zebrzydowskiego, 1893; W. S o b ie s k i, Pamiętny sejm, 1913; W. S o b ie s k i, Nienawisc wyznaniowa tlumow za rządow Zygmunta Ill-go, 1902; J. C z u b e k , Pišma polityezne z czasow rokoszu Zebrzydowskiego (1606— 1608), t. 1— 3, 1916—1918; A . S liw in s k i, J. K. Chodkiewicz, hetman wielki litewski, 1922; K . T y s z k o w s k i , Odglosy rokoszowe na Litwie (Ateneum Wileiiskie, rocz. 1, 1923); K . T y s z k o w s k i , Poselstwo Lwa Sapiehy w Moskwie 1600 r. (Archiwum Tow. Naukowego we Lwowie, wydz. 2, Historyczno-filozoficzny, t. 4, 1928); K . T y s z k o w s k i , Z dziejow
272
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
wyprawy Zygmunta II do Szwecji w r. 1598, 1927; A . S z e l ą g o w s k i , Walka o Baltyk, 2 leid., 1921; K . L e p s z y , Rzeczpospolita Polska w dobie sejmu inkwizycyjnego 1589—1592, 1939; A . S o k o i o w s k i , Austryacka polityka Zygmunta IlI-go (Przegląd Polski, r. 13, t. 2—3, 1878); S. P la to n o v , Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve, 3 leid., 1910; S i e n ia w s k i, Die Regierung Sigismundą III, 1874; O. H a le c k i, Histoire de Pologne, 2 leid., 1945; O. H a le c k i, A History of Poland, 1943; O . H a le c k i, From Florence to Brest 1439— 1596, 1958; W .F . R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; H . A l m ą u i s t , Sverige och Ryssland 1595—1611, tvisten om Estland, forbundet mot Polen..., 1905; D . T o i j e i , Sverige och Sigismund, 1930; J. A n d e r s s o n , Sverigesi historia, 2 leid., 1944.
Višnioveckiai (Wišniowiecki), išmirusi lietuvių kilmės senovės Ukrainos kunigaikščių šeima, kilusi iš didžiojo Lietuvos kunigaikš čio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tveriškė^ sūnaus Ka ributo Dimitro, dėl to ne kartą vartojusi ir Kaributų Višnioveckių pavardę. Algirdo sūnus Kaributas buvo Seversko Naugardo kuni gaikštis, Apie 1380 m. jis priėmė stačiatikių tikėjimą ir per krikš tą gavo Dimitro vardą. Kaributo provaikaitis Soltanas Voluinėje pastatė Višneveco pilį, nuo kurios ir kilo Višnioveckių pavardė. Soltanas pirmas pradėjo vadintis Kaributu-Višnioveckių. Jo brolis Vosylius turėjo sūnų Mykolą, gyvenusį XV a. pabaigoje—XVI a. pradžioje. Nuo jo sūnų Višnioveckiai suškilo į dvi šakas. Vyresnioji Višnioveckių šaka kilo iš Mykolo sūnaus Aleksandro ir nutrūko su Lenkijos karaliaus ir didžiojo1Lietuvos kunigaikščio Mykolo Ka ributo Višnioveckio mirtimi 1673 m., o jaunesnioji šaka, pradėta Mykolo sūnaus Jono, išliko ligi Lietuvos etmono Mykolo Servacijaus Višnioveckio mirties 1744 m. Kunigaikščiai Višnioveckiai turėjo daug dvarų Lietuvoje, Vo luinėje, Kijevo srityje ir nuo XVI a. antrosios pusės didžiulius že mių plotus kairiojo Dniepro kranto Ukrainoje, vadinamus Višnevečina. Kunigaikščiai Višnioveckiai ne kartą buvo skiriami Kijevo pilininkais, Kanevo ir Čerkasų seniūnais ir kitais Lietuvos, nuo 1569 m. Liublino unijos — ir Lenkijos pareigūnais. Višnioveckiai aktyviai gynė Lietuvos, nuo 1569 m. Lenkijos valdžioje buvusią Uk rainą nuo totorių ir turkų, taip pat dalyvavo karuose su Maskva. Vyresniosios šakos žymesnieji Višnioveckiai buvo: A d o m a s (mirė 1627 m.), Aleksandro sūnus, priėmęs Grišką Otrepjevą, jį pripažino stebukliųgai išsigelbėjusiu Maskvos caraičiu Dimitru ir supažindino su Konstantinu, Konstantino sūnumi Višnioveckiu, kuris1 suvedė jį su Lenkijos didiku Jurgiu Mnišeku, pa dėjusiu Dimitrui Apsimetėliui I organizuoti žygį j Maskvą. J e r e m i j u s M y k o l a s (1612—1651) Lenkijos valdomos Ru sios vaivada, Peremišlio ir Kanevo seniūnas, stambiausias Ukrainos
K A R A L IA I'IR
K U N IG A IK ŠČ IA I
273
magnatas, savininkas didžiulių kairiojo Dniepro kranto Ukrainos plotų, vadinamų Višnevečina, į kuriuos įėjo daugybė dvarų bei pa livarkų ir 55 miestai, miesteliai ir kaimai, tarp jų Poltava, Choronas, Lubnai, Zolotonošia, Piriatinas, Lochvica, Romnai, Glinskas ir kt. Turėjo* kelias savo privatines pilis, tarp jų Zolotonošos pilį. Lai kė net 12 000 savo privatinės kariuomenės. Rezidavo puikiuose Lubnų rūmuose ir elgėsi kaip tikras Ukrainos karaliukas, priiminėjo net užsienio pasiuntinius, atsiųstus pas jį iš Maskvos ir Turkijos. Iš auklėtas Lvovo jėzuitų kolegijoje, keliavo po Vakarų Europos kraš tus, 1631 m. iš stačiatikių perėjo į katalikybę ir ją uoliai plėtė savo dvaruose, sukeldamas valstiečių stačiatikių nepasitenkinimą. Pasi žymėjo malšindamas kazokų sukilimus, ypač, savo lėšomis kariau damas prieš kazokus per Bagdono Chmelnickid sukilimą. Buvo lai komas didžiausiu kazokų priešu. Dalyvavo 1651 m. Berestečko kau tynėse, kuriose Bagdono Chmelnickio kazokai buvo sumušti. M y k o l a s K a r i b u t a s (1638—1673), Jeremijaus Mykolo sūnus, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis 1669—1673 m. Kazokų karų metu prarado visus savo tėvo dvarus — Višnevečiną, kurie su kairiojo Dniepro kranto Ukraina 1667 m. Andrusovo taika perėjo Maskvai. Jonui Kazimierui 1668 m. atsisakius Lietuvos ir Lenkijos sosto, vieniems didikams palaikant Kondė (Condé) kuni gaikščio Karolio kandidatūrą į Lietuvos-Lenkijos sostą, kitiems re miant Habsburgų kandidatą — Neuburgo kunigaikštį, didikams nesu tariant ir tarpusavyje krvirei j antis, naujo Lenkijos karaliaus ir di džiojo Lietuvos kunigaikščio išrinkimas ilgai užtruko. Elekcija buvo labai triukšminga. Didikų partijų nesantaiką ir griežtą kovą didino stiprus Prancūzijos ir Austrijos diplomatinis spaudimas ir pastangos didikus papirkti užsienio pinigais. Elekciniame seime lietuviai ne buvo vieningi. Boguslovas Radvila rėmė Vokietijos imperatoriaus peršamą Neuburgo kunigaikštį, o labai galinga Pacų šeima iš pra džių rėmė Prancūzijos kandidatą. Elekciniam seimui gerokai užsitęsus, didikų intrigomis pasipik tinę į seimą susirinkę eiliniai Lenkijos ir Lietuvos bajorai ėmė rei kalauti karaliumi išrinkti ką nors iš saviškių, tų laikų terminu, „Plas tą". Sandomiriečiai pasiūlė karaliumi paskelbti Višnioveckį. Su manymą parėmė Lenkijos pakancleris Andriejus Olšovskis. Pran cūzo kandidatūrai atpuolus, kiek pasvyravę Višnioveckio kandi datūrą parėmė ir Lietuvos didikai Pacai. Kilus triukšmui ir bajo rams būtinai reikalaujant karaliumi išrinkti „Piastą", Lenkijos pri mas, Gniezno arkivyskupas Pražmovskis, 1669 m. birželio 19 d. ne noromis gavo paskelbti Višnioveckį karaliumi. Prie jo populiaru mo prisidėjo ta aplinkybė, jog jo tėvas Jeremijus Mykolas buvo 18. K. Avižonis.
L IE T U V O S -L E N K IJO S
274
VALSTYBE
išgarsėjęs kaip didelis kazokų priešas ir bajorų interesų gynėjas. Nors pats Višnioveckis, kazokų karų metu praradęs visus savo tėvo turtus, buvo tiek nusigyvenęs, jog, esą, turėjęs net pinigų pasisko linti į elekcinį seimą atvažiuoti, bet iš savo tėvo pusės jis vis dėlto buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo palikuonis, o iš savo motinos Grizeldos Zamoiskaitės pusės kildino save iš senovės Len kijos kunigaikščių Piastų. 1669 m. rugsėjo 29j d. vainikuotas karaliumi, Višnioveckis susi laukė stiprios opozicijos iš Lenkijos didikų, pusės, ypač buvusios prancūzų šalininkų partijos rėmėjų, ignoravusių ir niekinusių ka ralių dėl jo neturto. Gniezno arkivyskupas Pražmovskis ir kiti pran cūziškos pakraipos didikų vadai siekė pašalinti Višnioveckį nuo sosto, bet jis buvo remiamas Lenkijos eilinių bajorų ir didikų Pa cų vadovaujamų lietuvių. Savo padėčiai sustiprinti ir prancūziš kos politikos įtakai atsverti, vyskupo Olšovskio patartas, Višnio veckis siekė sustiprinti ryšius su Austrija ir 1670 m. vedė Vokie tijos imperatoriaus Leopoldo I Habsburgo seserį Eleonorą. Višnioveckio išrinkimu buvo nepatenkinti kazokai, nes jis bu vo žymaus kazokų malšintojo sūnus. 1667 m. Andrusovo taika kai riojo Dniepro krantu Ukraina buvo atitekusi Maskvai, o dešiniojo kranto liko Lenkijai. Nuo 1667 m. Podhajce susitarimo su kazokais jų etmonu buvo Petras Dorošenko, bet Lenkijos santykiai su kazo kais nebuvo sklandus, 1670 m. buvo sudaryta speciali komisija to liau su kazokais tartis. Ji veikė Ostrogo mieste. Nepatenkintas tos komisijos nutarimais, etmonas Dorošenko su kazokais pasidavė Tur kijos sultono globai, kuris pasinaudojo ta proga išplėsti Turkijos valdžią Ukrainoje. Dėl to prasidėjo Lenkijos karas su Turkija. Kai 1671 m. kazokai ir Krymo totoriai užpuolė Lenkiją, Lenkijos etmo nas Jonas Sobieskis iš pradžių sėkmingai gynėsi ir buvo paėmęs didelę Ukrainos dalį, bet karas greit pradėjo nebesisekti, nes Len kijos bajorai delsė rinktis į paskelbtą mobilizaciją, o Lietuvos ka riuomenė staiga paliko lenkus vienus pačius. Sobieskis buvo pri verstas pasitraukti iš sukilusios Ukrainos. Be to, 1672 m. turkų ka riuomenė, vadovaujama paties sultono Mahometo IV, įsiveržė Į Podolę, paėmė strategiškai svarbią Kameneco1 pilį, siaubė Pokucę ir veržėsi į Lvovo apylinkes. Didikų ir bajorų vaidai paraližavo Lenkijos karinį pajėgumą. Didikų partijų vaidams vykstant, 1672 m. seime Gniezno arkivyskupas Pražmovskis pareikalavo Viš nioveckio atsisakyti Lenkijos sosto, bet šis nesutiko. Seimai iro, o 1 Buvo „Kremeneco".
k a r a l ia i
ir
K U N IG A IK ŠČ IA I
275
į karą pašaukti Lenkijos bajorai buvo taip pasipiktinę didikų intri gomis ir planais nuversti Višnioveckį,1 jog kiekvienu metu galėjo prasidėti pilietinis karas prieš didikus. Turkams toliau besiveržiant, 1672 m. rugsėjd 18 d. buvo suda ryta Lenkijai nepalanki Bučiačo (Buczacz) taika, kuria kazokų val doma Ukraina buvo perleista Turkijos įtakon, o Podolė tiesiog ati duota turkams. Be to, Lenkija pasižadėjo kas metai mokėti po 22 000 auksinų duoklės sultonui. 1673 m. seimas tokios nepalankios sutarties nepatvirtino ir karas vėl atsinaujino. Į katrą pašaukti Len kijos bajorai susikonfederavo prie Golombio (Goląb) ir ruošėsi ka riauti ne su turkais, bet su prancūziškos pakraipos didikais, vis tėbereikalavusiais nuversti karalių.1Tačiau Pražmovskiui mirus, pran cūzų šalininkų partijos vadu tapo Lenkijos etmonas Jonas Sobies kis. Nelinkdamas į vidaus karą, jis sugebėjo išvengti konflikto: su bajorija ir toliau gynė kraštą nuo turkų. Vykdamas į karo lauką prisijungti' prie kariuomenės, Višnioveckis 1673 m. lapkričio 10 d. mirė pakeliui Lvove. Kitą dieną Jonas Sobieskis su Lietuvos etmo nu Mykolu Pacu smarkiai sumušė turkus ties Chocimu prie Dniestro. Ši pergalė labai pakėlė Jono Sobieskio populiarumą ir jis 1674 m. buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos ku nigaikščiu. Lietuva Višnioveckio laikais buvo valdoma galingos didikų Pa cų šeimos. Jų priešaky buvo Lietuvos kancleris Kristupas Pacas, ku ris kartu buvo ir visos Lietuvos politikos vadas. Didikai Pacai rė mė Višnioveckį ir nesųgyveno su Lenkijos prancūziškos partijos vadais — Pražmovskiu ir Jonu Sobieskiu. Karo su turkais metu Lie tuva iš pradžių stengėsi laikytis nuošaliai, Lietuvos etmonui My kolui Pacui teisinantis, kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Lenkijos sienos. Po ilgų ginčų, lenkams padarius Lietuvai nuolaidų dėl kas trečio seimo rinkimosi Lietuvoje, lietuviai sutiko padėti lenkams prieš turkus, bet su Lietuvos kariuomene į karo lauką atvykęs Mykolas Pacas veikė savarankiškai, nepasiduodamas Lenkijos etmono vadovybei. Lietuvos atstovai, išnaudodami keblią Lenkijos padėtį karo su turkais metu, 1673 m. seime už karinę pa galbą lenkams privertė juos priimti įstatymą, kuriuo kas trečias seimas turėjo būti šaukiamas Gardine, Lietuvoje, ir pirmininkauja mas lietuvio. Nuo tada ligi pat valstybės žlugimo kas trečias seimas paprastai vykdavo Lietuvoje, o jo maršalka būdavo lietuvis. J. Chr. Pasek, Pamiętniki (išl. J. Czubek), 1929; Dyaryusz wojewody Witepskiego Jana Antoniego dwoch imion. Chrapowickiego... (išl. J. Rusiecki), 1845; J. Wolti, Pacowie, 1885; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; W. Konopczynski, Dzieje Polski nowožytnej, t. 2, 1936.
L IE T U V O S -L E N K IJO S
276
VALSTYBE
Žymesnieji jaunesnės šakos Višnioveckiai buvo: D i m i t r a s (mirė 1564 m.), Jono sūnus, ukrainiečių dainose vadinamas Baida, Čerkasų ir Kanevoi seniūnas, populiarus kazokų vadas, Krymo totorių pabaisa. 1550 m. prie Dniepro rėvų Chorticos saloje pastatė medinius sutvirtinimus, iš kurių vėliau išaugo Zaporožės Siečė L Išį čia su kazokais ne ¡kartą puldinėjo ir siaubė totorius. Kai didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas, ne norėdamas dėl to įvelti Lietuvos į karą su totoriais, 1557 m. parei kalavo iš Višnioveckio liautis pačiam ir sulaikyti kazokus nuo Kry mo totorių ir Turkijos sričių puldinėjimo, Višnioveckis perėjo į Maskvos caro Jono IV tarnybą ir iš jo gavo Belevo miestą. Tarnauda mas Maskvos carui ir paskirtas vadovauti kariuomenės būriui, Viš nioveckis toliau puldinėjo totorius. 1561 m. Višnioveckis iš Mask vos tarnybos pabėgo į1 Lietuvą, 1563 m. dalyvavo lenkų savavališ kame žygyje į Moldaviją. Moldavijos bajorų pakviestas bandė pa sidaryti Moldavijos valdovu, bet pateko turkų nelaisvėn ir 1564 m. buvo nukankintas Konstantinopolyje. Yra išlikę senovės ukrainie čių dainų, sukurtų apie jį kaip! apie narsų kazokų vadą. K o n s t a n t i n a s , Jono sūnus, Dimitro brolis, Žitomiro seniū nas, Žygimantui Augustui 1569 m. Liublino seime nuo' Lietuvos at plėšus ir prie Lenkijos prijungus Voluinės, Braclavo ir Kijevo že mes, Višnioveckis prisiekdamas 1569 m. Liublino unijai, Voluinės didikų vardu prašė neversti jų į katalikų tikėjimą. K o n s t a n t i n a s (1564—1641), Konstantino sūnus, Rusios vai vada, Podolės Kameneco seniūnas, jėzuitų veikiamas 1595 m. iš sta čiatikių perėjo į katalikų tikybą. Jis supažindino Dimitrą I Apsi metėlį su savo giminaičiu Jurgiu Mnišeku, remdamas Apsimetėlį, su savanoriais žygiavo į Maskvą. Apsimetėliui I žuvus, įsu kariuo menės būriu dalyvavo Trojicko-Sergijevsko vienuolyno apgulime, vėliau Lenkijos karalaičio Vladislovo karo žygyje prieš rusus. M y k o l a s S e r v a c i j u s (1680—1744), Konstantino sūnaus Konstantino provaikaitis, Vilniaus vaivada ir Lietuvos etmonas, ki tados žinomas kaip rašytojas ir poetas. Mirė nepalikęs vyriško įpė dinio ir tuo užbaigė jaunesniųjų Višnioveckių šaką. Višnioveckio dvarai su. 9 miesteliais ir 150 kaimų iš pradžių pagal moteriškąją liniją perėjo Oginskiams, Zamoiskiams ir Mnišekams, vėliau Plateriams, Pžezdzieckiams ir Velgorskiams. A. Boniecki, Poczet rodow w YVielkiem Księstwie Litewskiem w XV i XVI w., 1887; A. Dlugopolski], Višnevec i ego kniazia (Vestnik Zapadnoj Rossiji, 1868, nr. 6—8). Buvo , Sičė".
277
PAREIGŪNAI Kaptūrai (lenk. k a p tu r — „galvos apdangalas") senovės Lietuvo je ir Lenkijoje XVII—XVIII a.— laikina pavieto1 valdžia tarpuvaldžių metu. Po didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus mirties prasidėdavo tarpuvaldis (i n t e n e g n u m ), kuris trukdavo ligi kito naujai išrinkto karaliaus vainikavimo. Kadangi per tarpuvaldį bendri visos valstybės reikalai lygj apmirdavo, tvarkai palaikyti ir savo pavieto reikalams spręsti bei tvarkyti kiekvieno pavieto bajo rai, suvažiavę į kaptūrinį seimelį, sudarydavo kaptūrus,! arba gedu linę valdžią, to tarpuvaldžio laikui ir išrinkdavo kaptūrinį teismą. Kaptūrų metu vieša rimtimi ir! tvarka turėjo rūpintis viso pavieto bajorija. Prireikus kaptūrai galėjo pasamdyti ir ginkluotus būrius tarsi sudaryti kaptūrinę pavieto kariuomenę (tuo laiku policijos dar nebuvo vidaus tvarkai palaikyti ir savivalei tramdyti). Taigi palyginti ir taip jau savarankiški pavietai, tarpuvaldžio metu valdo mi kaptūrų, įgydavo dar daugiau savarankiškumo. *■ Karalius senovės Lietuvoje. Pirmasis Lietuvos istorijoje ži nomas karalius buvo Mindaugas. Šiaip Lietuvą valdė didieji ku nigaikščiai. Tik Gediminas pats save vadino karaliumi. Jogailaičiams paėmus Lenkijos sostą, Lenkijos renkamas karalius kartu bū davo ir didysis Lietuvos kunigaikštis. K a r a l i a u s r i n k i m ų t v a r k a senovės Lietuvoje ir Len kijoje po Žygimanto Augusto mirties nusistojo per pirmuosius tarpuvaldžius. Lenkijos karaliui ir didžiajam Lietuvos kunigaikščiui mirus, valdovo pareigas eidavo primas (pirmasis senatorius) — Gniezno arkivyskupas. Lietuvoje tarpuvaldžio metu vyriausiuoju valdžios pareigūnu buvo laikomas pirmasis Lietuvos senatorius — Vilniaus vyskupas, dėl to kartais vadinamas Lietuvos primų. Pra nešdamas apie karaliaus mirtį, Lenkijos primas išsiuntinėdavo uni versalus, kartu paskirdamas prieškonvokacinių pavieto seimelių ir konvokacinio seimo laiką ir pateikdamas svarstytinų valstybės rei kalų sąrašą. Į konvokaciją susirinkdavo padidintas, bet tiksliai ne nustatytas prieškonvokacinių pavietų seimelių išrinktų atstovų skaičius. Konvokaciniame seime būdavo svarstomi svarbiausieji to meto visos valstybės reikalai, tariamasi dėl naujo Lietuvos-Len kijos valdovo rinkimo, nustatomas elekcijai laikas, svarstomos nau jam karaliui kelsimos sąlygos ir kt. Konvokaciniam seimui pasi baigus, po kurio laiko šaukiamas elekcinisi seimas naujam valdo vui išrinkti. Prieš jį vėl įvykdavo bajorų pavietų seimeliai. Į elek-
278
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
cinį seimą suvažiuodavo ne tik pavietų seimelių atstovai, bet ir šiaip visi bajorai, kurie norėjo dalyvauti elekcijoje. Čia būdavo baigiama svarstyti p a c ta c o n v e n ta , tariamasi su kandidatų į sostą atstovais, sprendžiami to meto svarbiausieji valstybės reikalai, pri imami užsienio pasiuntiniai, išrenkamas naujas valdovas, skelbia mas jo išrinkimas ir nustatomas laikas karūnaciniam seimui su šaukti. Pagal įsigalėjusį paprotį naujai išrinktą valdovą nominuo davo primas, o paskelbdavo abu — Lietuvos ir Lenkijos — maršalkos. Lietuvos maršalka išrinktąjį paskelbdavo Lietuvos didžiuoju kuni gaikščiu, o Lenkijos maršalka — Lenkijos karaliumi. Konvokaciniai ir karūnaciniai seimai vykdavo prie Varšuvos, Voilos kaimo lau kuose. Elekcijai pasibaigus, po kiek laiko> bajorai vėl susirinkdavo į sa vo pavietų seimelius ir išrinkdavo savo atstovus į karūnacinį sei mą. Šie seimai vykdavo Krokuvoje. Čia išrinktas asmuo būdavo vainikuojamas Lenkijos karaliumi ir kartu paskelbiamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jam iškilmingai patvirtinus Lietuvos ir Len kijos teises ir prisiekus, tarpuvaldis pasibaigdavo, nes tik vainika vimas suteikdavo pilnas teises karaliui. K a r a l i a u s p r i e s a i k a XVII—XVIII a. Lietuvoje ir Len kijoje būdavo duodama karūnaciniame seime. Čia jis turėjo pa tvirtinti visus Lietuvos ir Lenkijos įstatymus ir teises (c o n fir m a tio g e n e r a lis iu r iu m ), prisiekti šventai laikysiąs ir saugosiąs bajorų tei ses ir laisves. Savo priesaiką karalius dar turėjo patvirtinti specia liu raštu — lit t e r a e iu r a m e n ti p r a e s titi. Konfederacijos maršalka — XVII—XVIII a. Lietuvoje ir Lenkijo je vadovas legalaus bajorų ginkluoto susibūrimo, arba maišto, vadi namo konfederacija, jos tarybos pirmininkas. Konfederacijos mar šalkai nepriklausė karinis vadovavimas. Konfederacijos maršal ka buvo išrenkamas pačių susikonfederavusių bajorų, kaip jų maišto prieš karalių arba ginkluoto susibūrimo bei laikinos sąjun gos kuriam nors politiniam ar kitokiam tikslui pasiekti vadas. Va dovaudamas visai konfederacijai, konfederacijos maršalka turėjo galios konfederacijos vardu palaikyti ryšius ir derėtis su karaliumi, seimu, senatoriais ir kt. Konfederacijos maršalka savo pareigose bu vo, kol konfederatai susitardavo su karaliumi ar seimu, pasiekdavo savo tikslo, būdavo numalšinti ar kol pačios konfederacijos išir davo. Jei konfederacija apėmė abi valstybes, tai buvo atskiri abie jų valstybių konfederacijos maršalkos, kurių vienas, paprastai len kas, būdavo vadinamas generaliniu abiejų valstybių konfedera cijos maršalka. Visoje konfederacijos istorijoje yra buvęs tik vie
PA R E IG Ū N A I
279
nas atsitikimas, kada abiejų, valstybių konfederacijų generalinis maršalka buvo lietuvis. Tai Radomo konfederacijos maršalka Ka rolis Radvilas. Konvokacijos maršalka — XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos konvokacinio seimo pirmininkas, renkamas į konvokaciją susirin kusių bajorų iri senatorių. Taip pat ir atskirų Lietuvos seimų bei suvažiavimų, vadinamų konvokacijomis, pirmininkai buvo vadina mi konvokacijos maršalkomis. Jų pareiga būdavo pirmininkauti į konvokaciją susirinkusiems senatoriams ir bajorams bei jų posė džiams, o jų įgaliojimai pasibaigdavo su konvokacijos užbaigimu ar iširimu. Atskiruose lietuvių seimuose XVII a. senatoriams kar tais pirmininkaudavo didysis Lietuvos maršalka, o bajoram s— jų iš rinktas konvokacijos maršalka. Šiuo atveju' Lietuvos senatoriams ir bajorams posėdžiaujant kartu, pirmininkaudavo didysis Lietuvos mar šalka. Konvokacijos maršalkos teisės, pareigos ir kompetencija jo kiu įstatymu nebuvo smulkiau nustatytos. Čia labiau buvo vado vaujamasi susidariusiu papročiu ir bendrųjų lietuvių-lenkų seimų pavyzdžiu. Primas. Senovės Lietuvos ir Lenkijos valstybėje XVI—XVIII a. jis turėjo ir politinės reikšmės bei pareigų. Pirmasis ir savo rangu aukščiausias tarp Lenkijos arkivyskupų buvo Gniezno arkivysku pas, kuris ir buvo vadinamas primų. Lietuvoje tuo metu arkivys kupų nebuvo, bet pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo laikomas! Vil niaus vyskupas. Savo rangu primas, kaip Gniezno arkivyskupas, XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos Respublikoje buvo laikomas taip pat ir pirmuoju, t. y. vyriausiuoju valstybės senatoriumi, kuris įgy davo ypatingos politinės reikšmės per kiekvieną) tarpuvaldį. Lenki jos karaliui ir didžiajam Lietuvos kunigaikščiui mirus bei tarpuvaldžiui prasidėjus, iš dalies mirusio valdovo vietą laikinai užimdavo ir jo kai kurias pareigas eidavo valstybės primas; dėl to kartais jis būdavo vadinamas ir i n te r r e x , t. y. valstybės regentas tarpuvaldžio metu. Lietuvoje per tarpuvaldį vyriausiuoju valdžios atstovu buvo laikomas savo rangu pirmasis Lietuvos senatorius — Vilniaus vys kupas, dėl toi kai kada neoficialiai Lietuvos primų vadinamas. Gniezno arkivyskupas, visos Lietuvos ir Lenkijos Respublikos pri mas, savo universalais pranešdavo apie karaliaus mirtį, sušaukdavo kaptūrinius seimelius, taip pat nustatydavo- ir vaivadijoms bei pa vietams pranešdavo konvokacinio seimo laiką. Prieš sušaukdamas konvokaciją, primas išsiuntinėdavo į pavietus universalus su savo pasiūlymais į tuos klausimus, kurie bus keliami konvokaciniame seime. Konvokacijos metu senatoriams ir seimo atstovams bendrai
280
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
posėdžiaujant pirmininkaudavo primas. Jis taip pat išsiuntinėdavo kvietimus ir į elekcinį seimą, per kurį buvo išrenkamas naujas Len kijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis. Bendriems senato ir seimo atstovų posėdžiams vėl pirmininkaudavo primas. Pagal įsi galėjusį paprotį naujai išrinktą valdovą nominuodavo primas; po to Lenkijos maršalka jį paskelbdavo Lenkijos karaliumi, o Lietuvos maršalka — didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Karūnacinis seimas ir gi būdavo sušaukiamas primo. Karūnaciniame seime primui vaini kavus naują valdovą tarpuvaldis baigdavosi, d kartu su tuo ir ypa tingos primo pareigos tarpuvaldžio metu. Po to jis vėl likdavo tik savo rangu pirmuoju Lietuvosl ir Lenkijos Respublikos senatoriumi.
SEIMAI IR SEIMELIAI Instrukcija (lot.), pamokymas, vadovaujamasis nurodymas, kaip ką nors atlikti ar sutvarkyti; taisyklės, kuriomis nurodoma, kaip bet kurį įstatymą ar potvarkį vykdyti, taikyti praktikoje. S e n o j o j e L i e t u v o s - L e n k i j o s v a l s t y b ė j e instruk cija buvo* vadinami raštiški įgaliojimai, duodami pavietų seimeliuo se išrinktiems atstovams į bendruosius Lietuvos-Lenkijos seimus. Didysis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius, šaukdamas bend ruosius seimus ir priešseiminius seimelius, pasitaręs su senatoriais, į kiekvieno pavieto priešseiminį seimelį pasiųsdavo savo deliberatoriją, arba propoziciją, t. y. raštą, pavietų seimeliams pavedantį apsvarstyti visus tuos reikalus, kurie valdovo bus keliami bendra jame seime. Šitas deliberatorijas į seimelius atveždavo ir jas čia perskaitydavo specialūs karaliaus įgalioti pasiuntiniai. Seimeliai, apsvarstę deliberatori jose iškeltus klausimus ir susitarę dėl seime keltinų savo pavietoj reikalų, išrinkdavo nuo kiekvieno pavieto po du atstovus į seimą. Pastarieji iš juos išrinkusio seimelio ir gaudavo vadinamąją instrukciją, kurioje surašytų bajorų ir pavieto seimelio nurodymų turėjo griežtai laikytis seime. Tose instrukcijose pavietų atstovai buvo įgaliojami seime neigiamai arba teigiamai spręsti ka raliaus deliberatorijoje iškeltus klausimus ir ginti savo pavieto rei kalus. Instrukcijos buvo pasirašomos ir antspauduojamos seimelyje dalyvavusių bajorų ir įrašomos į pilies teismo knygas. Greta nuro dymų, kaip laikytis svarstant bendruosius valstybės reikalus, pavietų seimelių atstovai instrukcijose buvo įgaliojami seime iškelti bei ap tarti ir vietinius savo pavieto reikalus. Be to, į instrukcijas buvo įrašomi ir atskirų pavieto bajorų asmeniniai pageidavimai bei rei
SE IM A I
IR S E IM E L IA I
281
kalavimai ( d e s id e r ia ir p r iv a ta ) , ¡kuriuos; bajorų atstovai seimuose privalėjo iškelti ir priimti. Visais ar atskirais instrukcijoje pažymė tais klausimais atstovai gaudavo pilną (p le n a r ia m ) arba suvaržytą galią ( lim ita ta m p o te s ta te m ) , t. y. buvo įgaliojami laisvai tuos klau simus svarstyti ir išspręsti seime, arba buvo suvaržomi, reikalau jant nieko nenutarti arba nutarti tik pagal instrukcijos griežtai for muluojamą reikalavimą bei įsakmų nurodymą. Niekas seime! nega lėjo būti svarstoma, kas nebuvo iškelta karaliaus deliberatori j oje, nebent tik pačių pavieto bajorų instrukcijose! keliami reikalavimai. Formaliai atstovai teisinosi negalį seime svarstyti deliberato rijoj e neiškeltų klausimų, nes tiems klausimams spręsti neturį savoj bro lių, t. y. pavieto bajorų įgaliojimų ir nežiną jų nusistatymo. Nors karalius seime ir negalėjo kelti klausimų, seimeliams iš anksto ne praneštų deliberatorijomis, bet pavietų bajorų, papildomi reikalavi mai, seimelių įrašyti į instrukcijas, visuomet galėjo būti keliami seime ir čia privalėjo būti svarstomi. Pavietų atstovai privalėjo griežtai laikytis jiems duotų instrukcijų ir apie tai pateikti ataskai tą reliaciniuose (poseiminiuose) seimeliuose. Kai kurie seimeliai rei kalaudavo net priesaikos iš savo atstovų, kad šie seime nenukryps nuo jiems duotų instrukcijų.; Tačiau šiaip paprastai seimeliai pasi tikėdavo savo atstovais ir apsieidavo be jų priesaikos — pasiten kindavo baigiamosiose instrukcijų pastraipose apeliuodami į atstovų sąžinę, garbę, meilę savo tėvynei bei „broliams". Kiti seimeliai įsak miai nurodydavo vieno ar kito klausimo seime galutinai neišspręs ti, bet nutarimų projektus parsivežti į reliacinius seimelius savo broliams patvirtinti ( d o b r a c i). Skaitant gausiai išlikusias Lietu vos seimelių instrukcijas, aiškiai iš jų dvelkia atskirų pavietų egois tinis separatizmas, ypač XVIII a. Bajorai dažnai laikė svarbiausiais tik savo pavieto reikalus ir net reikalavo, kad šie seime gautų pir menybę prieš visos valstybės reikalus. Atstovai į seimus privalėjo juose kelti ir ginti ne tik viso pavieto, bet ir grynai asmeninius ba jorų reikalus, įrašytus į seimelių instrukcijas. Kai kada instrukcijos tiesiog drausdavo atstovams seime svarstyti kuriuos nors kitus, nors ir valstybinio masto reikalus, kol seime nebus patenkinti pavieto reikalavimai ir grynai asmeniniai bajorų pageidavimai. Kartais jie buvo įgaliojami pavartoti net lib e r u m v e t o . Taip bajorai manė giną savo laisves; iš tikrųjų, suvaržydami instrukcijomis savo atstovų į seimą galią, prisidėjo prie anarchijos plitimo ir viešų reikalų aplei dimo. Dėl instrukcijomis suvaržytos atstovų galios seimų darbingu mas labai sumažėjo,į ypač XVIII a., bajorams laikantis pagrindinio savo aukso laisvės principo— nieko be manęs, kas susiję su mani mi (n ih il d e m e s in e m e ).
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
282
K . A v i ž o n i s , Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A . J a n u la itis , Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; 7.7. L a p p o , Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; F.L L e o n to v ič , Veča, seimy
i seimiki v Velikom Kniažestve Litovskom (Žumal Ministerstva Narodnogo' Prosveščenija, nr. 2, 1910); W. K o n o p c z y n s k i , Geneza "liberum veto" (Przegląd Historyczny, t. 1, 1905); W. K o n o p c z y n s k i , Liberum veto, 1918; S t. K u t i z e b a , Historja ustroju Polski w zarysie, t. 1: Korona, 7 leid., 1931, t. 2: Litwa, 1914.
Kaptūriniai seimeliai, specialūs geduliniai bajorų seimeliai Lietu voje ir Lenkijoje XVII—XVIII a., susirenku kiekviename paviete tarpuvaldžio metu. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir Lenkijos ka raliui mirus, primas (Gniezno arkivyskupas) išsiuntinėdavo univer salus visiems pavietams, kuriuose buvo pranešama apie karaliaus mirtį ir paskiriamas laikas kaptūriniam seimeliui susirinkti. Savo vardą kaptūriniai seimeliai gavo nuo to, kad bajorai, gedėdami mi rusiojo karaliaus, užsidėdavo gedulo gaubtuvus — kaptūrus. Visi pavieto bajorai, ginkluoti lyg karui ištikus, privalėjo susirinkti į kaptūrinius seimelius ir svarstyti visus per tarpuvaldį iškilusius ei namuosius pavieto reikalus. Kaptūrinių seimelių nutarimai, lotyniš kai vadinami laudct, turėjo įstatymų galios ir buvo privalomi visam pavietui. Tuose seimeliuose buvo sudaromi kaptūriniai teismai ir išrenkami jiems teisėjai. Kaptūriniam seimeliui teko rūpintis savo pavieto saugumu, jo valdymu ir tvarkymu per tarpuvaldį. Kaptūrinio seimelio nutarimai buvo labai griežti, ypač saugumo klausimais. 1632 m. birželio 5 d. Vilniaus kaptūrinis seimelis, gresiant galimam pavojui iš Maskvos, nutarė paskelbti apsiausties stovįj Vilniuje ir visame paviete, sustiprinti miesto mūrus, stropiai juos saugoti, už mūryti dalį vartų į miestą, neleisti nė vienam svetimam nakvoti mieste. Sargybos buvo įpareigotos saugoti miesto vartus ir kontro liuoti visus atvykstančius, o visame paviete neleisti kilti bet kokiems sumišimams. Taip pat buvo nustatyta griežta tvarka, kaip miestie čiai ir sargybai turėjo elgtis. Daugelis 1648 m. kaptūrinių seimelių ėmėsi priemonių prieš galimą sukilusių kazokų pavojų, nutarė pa viete skelbti visuotinį šaukimą (mobilizaciją), pasamdyti reikiamos kariuomenės, surinkti pinigų, juos laikyti pavieto kasoje ir kt. Kap tūriniai seimeliai per tarpuvaldį įgydavo nepaprastos reikšmės. Tuo metu jie būdavo viso pavieto savarankiški aukščiausieji organai, o visa valstybė tarsi suskildavo į daugelį savarankiškų sričių, kurios per savo kaptūrinį seimelį tesirūpino vien savimi. Bendraisiais vi sos valstybės reikalais tarpuvaldžio metu rūpinosi tik senatas. 7.7.
Lappo,
Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; Veča, seimy i seimiki v Velikom Kniažestve Litovskom (Žurnal
F.I. L e o n to v ič ,
SE IM A I
IR S E I M E L I A I
283
Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1910); K. Avižonis, Bajorai valsty biniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Konfederaciniai seimai — nepaprasti Lietuvos bei Lenkijos sei mai, šaukiami XVUII a., kai bajorai, norintys išleisti kokį nors įsta tymą ar pasiekti kokių nors politinių tikslų, sudarydavo ginkluotą susibūrimą seime, vadinamą konfederacija, ir susitardavo tame ne paprastame seime klausimus spręsti paprasta balsų dauguma. Kon federaciniais seimais buvo vadinami ir specialūs! kurios nors konfe deracijos sušaukti seimai. Kartais ir paprasti seimai, kad būtų už kirstas kelias jų iširimui dėl lib e r u m v e t o sistemos, susikonfederavusių seimo narių buvo paverčiami konfederaciniais seimais. Tokie konfederaciniai seimai suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos-Lenki jos valstybės žlugimo laikais ir per valstybės padalijimus XVIII a. pabaigoje. Konkliuzija, XVII—XVIII a. bendrųjų Lietuvos-Lenkijos sei mų baigiamieji posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo visi trys „luomai": karalius, senatoriai ir pavietų atstovai. Cia| būdavo skaitomi ir pri imami seimų nutarimai — konstitucijos. Anarchijai plintant ir sei mams nuolat irstant, ypač XVIII a., konkliuzijos pasižymėjo dideliu triukšmingumų ir netvarka. Perskaičius visas konstitucijas bei jas priėmus ir instigatoriui paskelbus banitas (bajorus, seimo teismuo se nubaustus ištrėmimu iš krašto), konkliuzija būdavo užbaigiama karaliaus rankos bučiavimo ceremonija, kurią pradėdavo seimo mar šalka. Toliau karaliui rankos bučiuoti eidavo visi kiti atstovai pa gal savo rangą. Ta oficialia iškilme pasibaigdavo! bendrieji Lietu vos-Lenkijos seimai, jei jie nebūdavo kurio nors atstovo nutraukti, remiantis lib e r u m v e t o teise. Konstitucijos — senovės Lietuvos ir Lenkijos seimų nutarimai bei įstatymai. Kiekvienas seimo priimtas eilinis įstatymas bei nutari mas buvo vadinamas konstitucija, tačiau bendros Lietuvos ir Len kijos konstitucijos dabartine šio žodžio prasme nebuvo. Bendruose lietuvių ir lenkų seimuose XVI—XVIII a. priimtos konstitucijos au tomatiškai negaliojo abiejose valstybėse, jei tai įsakmiai nebuvo pa žymėta konstitucijose. Greta bendrų abiem kraštam konstitucijų buvo ir atskirų konstitucijų Lietuvai arba Lenkijai. Bendruose sei muose lietuviai mažai domėjosi vietiniais Lenkijos, o lenkai Lietuvos reikalais. Atskiros lietuvių sesijos bendruose seimuose parengdavo tik Lietuvos konstitucijas, kurios baigiamajame bendrojo seimo po sėdyje buvo skaitomos kartu su lenkiškomis konstitucijomis, kartais
284
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
pakaitomis, kad nė viena tauta nebūtų nuskriausta. Baigiamuosiuo se seimų posėdžiuose perskaitytos ir priimtos konstitucijos buvo spausdinamos ir išsiuntinėjamos į pavietus. Atskiros Lietuvos kons titucijos buvo spausdinamos arba mišriai išblaškytos tarp lenkiškųjų, arba visai atskira grupe, pažymint, kad jos yra Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos konstitucijos. Jei bendrojo seimo konstitucijos turėjo galioti ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, tai prie tokių konstitucijų būdavo specialiai pažymima, kad ta konstitucija galioja abiejose valstybėse, arba įsakmiai nurodant, kad ta konstitucija apima ir Didžiąją Lietu vos Kunigaikštiją. Ta aplinkybė, kad seimuose nebuvo rašomi jokie oficialūs protokolai ar dienoraščiai bei stenoigramos, leido į seimų konstitucijas prasprūsti netikslumams, nekalbant apie konstitucijų iškraipymus kieno nors bloga valia.' Istorijos šaltiniuose aptinkami dažni anų laikų bajorų nusiskundimai, kad išspausdintos konstitu cijos esančios iškraipytos. Konstitucijų, kaip įstatymų moderniškąja žodžio prasme, vertę mažino ir ta aplinkybė, kad jos kartais galėjo būti paimtos bajorų atstovų į reliacinius pavietų seimelius patvirtinti, ir jei pavieto bajorai jų nepatvirtindavo, tai jos tame paviete nega liojo. Ne visos seimų konstitucijos dėl to turėjo įstatymų galios ir ne visas konstitucijas bajorai pripažindavo ir vykdydavo, aiškindamiesi, kad jos esančios iškraipytos, netikslios ar net ir visai netikros. Kons titucijos yra paskelbtos „Volumina Legum" rinkinyje. Dauguma jų rašytos lenkų kalba, bet yra ir lotynų kalba rašytų konstitucijų. Landa — XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos seimelių nutarimai, priimti pavieto1 bajorų įvairių rūšių seimeliuose. Didesnės svarbos pavieto gyvenime turėdavo kaptūrinių seimelių la n d a , kuriais buvo nustatoma kaptūrinė tvarka paviete, sudaromi kaptūriniai teismai, sprendžiami pavieto saugumo, valdymo irj tvarkymo klausimai per tarpuvaldį, taip pat ir visi kiti to meto aktualieji pavieto reikalai. Kaptūrinių seimelių la u d a paprastai būdavo patvirtinami bendra jame Lietuvos-Lenkijos konvokaciniame seime. Ilgainiui vis didesnės reikšmės įgydavo poseiminių reliacinių sei melių la u d a . Bajorų aukso laisvei! plintant, decentralizacija didėjo. Jau Vazų laikotarpiu politinio gyvenimo centras iš bendrųjų abiejų tautų Respublikos seimų pamažu persikėlė į pavietų seimelius, ypač reliacinius, nes ir visos valstybės seimų nutarimai ir įstatymai tapo visai priklausomi nuo pavietų bajorų geros valios, kurie savo relia ciniame seimelyje galėjo juos patvirtinti arba atmesti savo nuožiūra. Pagal bajorų aukso laisvės dvasią ir pasaulėžiūrą, bendrojo valsty bės seimo priimtų nutarimų bei įstatymų jie savo paviete galėjo nevykdyti, jei jie nebūtų patvirtinti bajorų reliaciniame seimelyje.
SE IM A I
IR
SE IM E L IA I
285
Unijinės Lietuvos-Lenkijos Respublikos dezorganizacijai vis labiau didėjant ir seimams dažniau irstant, vis labiau mažėjo bendrųjų sei mų, kaip įstatymų leidžiamosios įstaigos, reikšmė ir augo reliacinių seimelių svarba, kurie ne tik tiurėjo galią tvirtinti ar netvirtinti savo atstovų ,,pas brolius" ( d o b i a c i ) parsivežtų bendrojo seimo nu tarimų, bet pradėjo leisti ir visais pavieto reikalais savarankiškus nutarimus, vadinamus la u d a , privalomus visam pavietui, net ir tiems pavieto bajorams, kurie nedalyvavo reliaciniame seimelyje. Tuo pa vieto bajorų Savarankiškumas didėjo ir reliacinių seimelių la u d a pamažu tapo svarbesni tame paviete net už bendrojo seimo priimtus įstatymus. Kartais pavietai turėjo^ skubių reikalų, ypač karo metu tiesiogi nio pavojaus akivaizdoje, ir bajorai negalėjo laukti, kol susirinks bendrasis seimas.: Tuo atveju susirinkdavo nepaprasti pavietų sei meliai ir priimdavo savo la u d a tokiais skubiausiais pavieto reika lais, kaip pavieto gynimas, apsidėjimas mokesčiais, jų surinkimas, saugumo klausimai ir kt. XVIII a. bendriesiems seimams nuolat irs tant pavietai darėsi dar savarankiškesni ir nepaprasti seimeliai būdavo šaukiami vis dažniau, o jų la u d a turėjo įstatymų galios. Sa vaime suprantama, la u d a galiojo ir buvo privalomi tik tam pavietui, kur jie buvo priimti. L a u d a buvo privalomi viso pavieto gyvento jams, net ir nebajorams. Seimelių la u d a buvo įrašomi į pavieto pilies teismo knygas. Pa gal 1588 m. Lietuvos Statutą, seimelių la u d a turėjo būti daromi vienbalsiai, tačiau dėl bajorų tarpusavio nesantaikos, intrigų bei vaidų ir dėl plintančios anarchijos tai buvo sunkiai beįmanoma. Kad būtų užkirstas kelias seimeliams nutraukinėti, 1613 m. bend rajame seime buvo nutarta seimelių la u d d , toliau daryti balsų dau guma. Nominacija, Lietuvos-Lenkijos Respublikoje bajorų viešpata vimo laikotarpiu (1569—1795) karaliaus išrinkimo oficialus pareiš kimas ir viešas paskelbimas. Pagali įsigalėjusį paprotį per elekcinį seimą naujai išrinktą valdovą nominuodavo primas, Gniezno arki vyskupas, oficialiai pareikšdamas išrinkto karaliaus vardą. Po to naujai išrinktas valdovas buvo paskelbiamas abiejų Respublikos maršalkų. Lenkijos maršalka išrinktąjį paskelbdavo Lenkijos ka raliumi, o Lietuvos maršalka jį paskelbdavo didžiuoju Lietuvos ku nigaikščiu. Petitą, taip pat vadinami p r i v a t a ir d e s id e r ia , XVI—XVIII a. Lie tuvos ir Lenkijos Respublikos seime keliami vietiniai atskirų pa
286
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
vietų ir net atskirų bajorų asmeniniai prašymai! bei reikalai, nely ginant privatinės peticijos. Dar XVI a. pabaigoje ir XVII a. pra džioje įsigalėjo paprotys bendrųjų Lietuvos ir Lenkijos seimų pra džioje kelti valstybės valdovui visokius kaltinimus ( g r a v a m in a ) ir eksorbitancijas, t. y. nukrypimus nuo teisės, ieškoti karaliaus ar jo urėdų nusižengimų įstatymams ir reikalauti, kad visi nukrypimai nuo teisės ir skriaudos vėl būtų atitaisyti. Kartu su tuo pavietų seime lių atstovai kėlė jiems į seimelių duotas instrukcijas įrašytus p e t i t ą , tam paprastai būdavo sugaištama po kelias darbo dienas seimų pra džioje. Tokie reikalavimai buvo surenkami iš visų pavietų ir įtei kiami karaliui, kad jis juos patenkintų. Pagal turinį p e t i t ą buvo įvairių įvairiausios pavietų ir bajorų pretenzijos ir grynai asmeni niai; prašymai, pvz., kad tam ar kitam didikui ar bajorui būtų at lyginta už nuopelnus valstybei, kad per karą ar dar kaip nors nu kentėjęs pavietas ar p e t i t ą išvardyti bajorai būtų atleisti nuo seimo nutartų mokesčių, kad kuris bajoras būtų prileistas prie „karaliaus malonės", kad kam teismo bausmė būtų sumažinta ar dovanota, kad kuriam bajorui būtų duoti valstybės dvarai, kad vieno ar kito ba joro sklypas ar namas kuriame mieste1 būtų išimttas iš miesto ju risdikcijos, kad karalius lieptų išgaudyti apylinkėje siaučiančius plė šikus ir pan. Tokiais ir panašiais p e t i t ą seimai būdavo verste užverčiami. Labai reta kurio nors pavieto seimelio instrukcija, duota atstovams į seimą, kurioje nebūtų; privatinių prašymų ar nebūtų užtariami asmeniniai vieno ar kito bajoro reikalai. Paprastai kiek vienoje instrukcijoje randama po kelis ar keliolikai kitą kartą net keliasdešimt tokių p e titą . Kartais seimelių instrukcijos tiesiog įpa reigoja savo pavieto seimo atstovus neleisti seime nieko svarstyti, kol nebus patenkinta p e titą . Kaip matyti iš seimų dienoraščių, toks vietinių ar asmeninių reikalų kėlimasl seimuose dar prieš pradėjus svarstyti visos valstybės reikalus dažnai įnešdavo į seimus daug ne tvarkos bei ginčų, barnių ir grasinimų .ir ne kartą dėl to seimas būdavo nutraukiamas, neatsižvelgiant nė į išorės pavojų pačiai val stybei, neleidžiant viešų valstybės reikalų svarstyti,! kol nebus pa tenkinti p e titą . K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
Priešseiminiai seimeliai XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos Res publikoje įvykdavo karaliaus skirtu laiku kiekvienoje vaivadijoje ir paviete, kur būdavo išrenkama po 2 atstovus į bendrąjį lietuvių ir lenkų seimą. Priešseiminiaii seimeliai buvo sušaukiami Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio specialiais universalais,
SE IM A I
IR S E IM E L IA I
287
kuriuose buvo paskiriamas seimų ir priešseiminių seimelių laikas. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, priešseiminiai seimeliai turėjo įvykti kiekviename paviete bent 6 savaitės prieš seimą, o karaliaus uni versalai turėjo būti skelbiami bent 2 savaitės prieš seimelius. Uni versalai būdavo siunčiami į kiekvienos vaivadijos ar pavieto pilies teismą, o iš čia išvežiojami į namus visiems tame paviete gyvenan tiems senatoriams ir bajorams, taip pat viešai skelbiami susirinku siems į miestų turgavietes ir parapines bažnyčias. Į| priešseiminius seimelius privalėjo suvažiuoti visi tame paviete gyveną senatoriai, pareigūnai ir bajorai. Jei kuris nors bajoras neatvažiuotų, jis vis tiek turėjo pripažinti ir paklusti visiems tiems nutarimams, kurie būtų seimelyje priimti. Priešseiminiai seimeliai negalėjo užtrukti ilgiau kaip 4 dienas, bet visi turėjo atvykti jau pirmąją dieną. Į seimelį susirinkusiems bajorams užimti vietas ir savo nuomonėms reikšti 1588 m. Lietuvos Statutas nustatė šitokią eilę, arba rangą: vaivada, pilininkas (necentriniuose pavietuose — tokio pavieto mar šalka), pakamarininkis, vėliavininkas, pavieto teisėjas, pavieto viceteisėjas, kareiva (vaiskis), stalininkas, pastalininkis, žemės rašti ninkas, toliau pilies teismo pareigūnai,! didikai ir kita šlėkta. Priešseiminiams seimeliams pirmininkavo seimelio maršalka arba pirmi ninkas, kuriuo centriniuose vaivadijų pavietuose paprastai būdavo pats vaivada arba pilininkas, necentriniuose vaivadijos pavietuose — to pavieto maršalka, kaip savo rangu aukščiausias to pavieto pa reigūnas. Priešseiminiai seimeliai privalėjo svarstyti visa tai, kas buvo nurodoma karaliaus universaluose arba kas buvo keliama spe cialiai įgaliotų karaliaus pasiuntinių, atvykusių į priešseiminius sei melius. Karalius, šaukdamas seimus ir priešseiminius seimelius, pa sitaręs su senatoriais, į kiekvieno pavieto priešseiminius seimelius pasiųsdavo savo deliberatori ją, arba propoziciją, t. y. raštą, priešseiminiams seimeliams pavedantį apsvarstyti visus tuos reikalus, kurie vėliau bus keliami bendrajame Lietuvos ir Lenkijos seime. Šitas deliberatorijas, arba propozicijas, į priešseiminį seimelį atvež davo ir jas čia perskaitydavo dažniausiai specialiai karaliaus įgalio ti pasiuntiniai. Priešseiminiai seimeliai, apsvarstę deliberatori j ose iškeltus klausimus, kurie bus sprendžiami šaukiamajame seime, taip pat susitarę dėl seime keltinų savoj pavieto reikalų, išrinkdavo nuo kiekvieno pavieto po 2 atstovus į seimą. Pastarieji iš juos išrinku sio seimelio gaudavo vadinamąją! instrukciją, kurioje surašytų pa vieto bajorų ir seimelio nurodymų turėjo griežtai laikytis seime. Tose priešseiminio seimelio instrukcijose pavieto seimo atstovai bu vo! įgaliojami seime teigiamai arba neigiamai spręsti karaliaus de liberato ri j ose iškeltus klausimus ir ginti savo pavieto viešus bei pri
288
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
vatinius reikalus. Instrukcijos buvo pasirašomos ir antspauduoja mos priešseiminiuose seimeliuose dalyvavusių bajorų. Priešseiminiuose seimeliuose išrinktų bajorų pareiga buvo atstovauti viso savo pavieto bajorams ir ginti jų reikalus. Be paprastųjų priešseiminiiĮ seimelių, XVI ir XVII a. būdavo ir specialiųjų vien tik Lietuvos priešseiminių seimelių, didžiojo Lietu vos kunigaikščio ir Lietuvos senatorių šaukiamų prieš atskiruosius Lietuvos seimus, kur lietuviai sprendė savo valstybės reikalus be lenkų. Didysis Lietuvos kunigaikštis į pavietus iš,siuntinėdavo deliberatorijas, kuriose buvo išdėstomi visi tie dalykai, kurie turės būti aptariami atskirajame Lietuvos seime. Gavę deliberatori ją, skirtu laiku susirinkdavo Lietuvos pavietų priešseiminiai seimeliai dėl jo se keliamų reikalų pasisakyti ir savo atstovams į atskirąjį Lietuvos seimą išrinkti. Specialaus priešseiminio seimelio galėjo ir nebūti, jei tuo pačiu metu įvykdavo koks kitas eilinis, pvz., reliacinis sei melis po nutrukusio bendrojo seimo su lenkais.! Priešseiminiai sei meliai, vykstą prieš atskiruosius lietuvių seimus, šiaip niekuo ne siskyrė nuo paprastųjų priešseiminių seimelių savo eiga bei die notvarke. Savo išrinktiems atstovams į atskiruosius Lietuvos seimus jie taip pat duodavo instrukcijas, kurių atstovai turėjoi laikytis. Prie nepaprastų Lietuvos priešseiminių seimelių galima priskirti ir Volkovysko bei Slonimo 1 generalinius suvažiavimus, į kuriuos XVI—XVII a. susirinkdavo Lietuvos priešseiminių seimelių į bend rąjį su lenkais seimą išrinkti atstovai prieš važiuodami į Varšuvą. 1573 m. į Henriko artikulus buvo įrašyta nuostata, kuria reikalau jama, kad prieš bendruosius su lenkais seimus po priešseiminio sei melio Lietuvoje dar įvyktų generalinis priešseiminis suvažiavimas, arba generalinis seimelis, Volkovyske; taip lietuviai užsitikrino sau teisę aptarti visuš savo reikalus, kad vėliau galėtų juos vieningai kelti ir ginti bendrajame su lenkais seime. Pagal 1588 m. Lietuvos Statutą, tokie generaliniai suvažiavimai, arba Lietuvos generaliniai seimeliai, turėjo įvykti Slonime (nebe Volkovyske) 2 savaitės prieš kiekvieną seimą ir trukti pagal reikalą, bet taip, kad atstovai ne pavėluotų atvažiuoti į seimą. Slonimo suvažiavime privalėjo da lyvauti visi Lietuvos senatoriai ir pavietų atstovai. Slonimo suva žiavimo tikslas, kaip nustato 1588 m. Lietuvos Statutas, buvo vi siems Lietuvos atstovams susitarti dėl savo valstybės reikalų, pa lyginti savo seimelių instrukcijas ir laikytis vieningos linijos bend rajame su lenkais seime. 1 Šiame straipsnyje buvo „Valkavisko bei Slanymo".
SE IM A I
IR S E IM E L IA I
289
Priešseiminiai Lietuvos atstovų suvažiavimai prieš 1588 m. vyk davo Volkovyske, nuo 1588 m.— Slonime. Slonimas generaliniams suvažiavimams buvo parinktasi kaip vieta netoli nuo Lenkijos sie nos ir į seimą važiuojantiems Lietuvos pavietų atstovams nesusi darydavo didelio vingio. Tiek seimams bei seimeliams, tiek genera liniam Slonimo suvažiavimui laiką paskirdavo pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir į juos atsiųsdavo savo pasiuntinį, kuris jo vardu su važiavimui išdėstydavo seime svarstysimus dalykus. Slonimo gene ralinis suvažiavimas, apsvarstęs visus seime keltinus klausimus ir lietuvių reikalavimus, susijusius su Lietuvos valstybe, savo nuta rimus surašydavo raštu, kad kiekvienas atstovas juos geriau su voktų. Tokie nutarimai turėjo teisinę galią ir stiprino lietuvių po ziciją bendrajame su lenkais seime. Jie būdavo dalyvavusių sena torių ir atstovų pasirašomi ir antspauduojami. Slonimo generalinių suvažiavimų, kaip ir priešseiminių seimelių, nutarimai paprastai bū davo priimami balsų dauguma. Slonimo generalinis suvažiavimas buvo labai svarbus organas Lietuvos valstybiniame gyvenime, nes padėjo lietuviams vieningai laikytis bendruose seimuose su lenkais ir ginti savo valstybinį savarankiškumą. Tačiau patys lietuviai_ne visuomet išnaudodavo šitokią savo valstybės instituciją. Lenkybei kas kartą vis daugiau skverbiantis į Lietuvą ir įsigalint egoistiniam pavietų separatizmui, nyko lietuvių vienybė ir Lietuvos senatoriai bei atstovai, vykdami į bendruosius su lenkais seimus, ėmė aplen kinėti Slonimo generalinius suvažiavimus. Dar XVII a. pradžioje pavietų priešseiminiai seimeliai neužmiršdavo savo seimo atstovams į instrukcijas įrašyti, kad jie, atvažiavę į priešseiminį Slonimo su važiavimą, pirmiausia bendrai aptartų visus valstybės reikalus, o vėlesnėse instrukcijose tokių nurodymų vis rečiau terandama. Vis daugiau atsirasdavo atstovų, aplenkiančių Slonimo suvažiavimą. 1631 m. išleista net seimo konstitucija, draudžianti Lietuvos senato riams ir atstovams aplenkti tuos suvažiavimus. Tačiau savo asmeni niais arba pavieto reikalais susirūpinę, vis mažiau bendrų ryšių bejuntą, priešseiminių seimelių atstovai vengdavo generalinio Sloni mo suvažiavimo. Lietuvos atstovai nebematė reikalo prieš seimus vieningai pasitarti ir jau Vazų laikais Slonimo generaliniai suvažia vimai baigė nykti. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kutizeba, Historja ustroju Polski..., t. 2: Litwa, 1914; 1.1. Lappo, Velikoie Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj 19.
K. Avižonis.
290
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
polovine XVI st., 1911; F.l. Leontovič, Veča, seimy i seimiM v Velikom Kniažestve Litovskora (Zurnal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1910).
Propozicija (lot. p r o p o s itio — „pasiūlymas"). XVI—XVIII a. Lie tuvos ir Lenkijos valstybėje karaliaus, per tarpuvaldžius primo, į vaivadijas ir pavietus išsiuntinėjamas aplinkraštis, pavedantis sei meliams apsvarstyti visus tuos reikalus, kurie bus keliami bendra jame lietuvių ir lenkų seime. Propoziciją, dažnai vadinamą deliberatorijos vardu, į pavietų seimelius atveždavo dažniausiai specia liai karaliaus įgalioti pasiuntiniai, ragindami bajorus apsvarstyti propozicijoje keliamus valstybės reikalus ir suteikti seimelio atsto vams įgaliojimų, seime juos spręsti palankia prasme. Propozicijos teisiškai nevaržė seimelio kompetencijos ir bajorai galėjo laisvai pareikšti savo nusistatymą dėl karaliaus propozicijoje keliamų pa siūlymų. Provincijų sesijos — XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos valstybės santvarkoje atskiri Lietuvos, Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Len kijos seimo atstovų posėdžiai savo srities reikalams svarstyti ir spręsti. 1569 m. Liublino unijos aktas įstatymams leisti ir visiems valstybės reikalams svarstyti numatė tik bendruosius lietuvių ir lenkų atstovų seimus. Tačiau greta bendrųjų valstybės reikalų tiek Lietuva, tiek Lenkija turėjo ir savo atskirų reikalų. Jiems svarstyti dar ilgą laiką po Liublino unijos-sudarymo Lietuvoje būdavo šau kiami atskiri seimai, kuriuose dalyvaudavo tik lietuviai. Be to, ir per bendruosius su lenkais seimus vykdavo atskiros Lietuvos sesi jos, t. y. atskiri lietuvių atstovų posėdžiai. Lietuviai dažnai turėda vo tik savo specifinių reikalų, kurie lenkams nerūpėjo, taip pat len kai turėjo savo atskirų reikalų. Todėl peri bendruosius seimus ats kiros dienos buvo paskiriamos vadinamosioms provincijų sesijoms. Lietuvos-Lenkijos Respublika buvo laikoma sudėta iš 3 dalių — Lietuvos, Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Lenkijos. Kiekviena šių Respublikos sudėtinių dalių ir turėdavo savo atskiras provincijų sesijas, nors šiaip kituose seimų posėdžiuose visi atstovai bendrai posėdžiaudavo. Provincijų sesijoms buvo skiriama pagal reikalą tik kelios dienos, kada bendrieji seimo posėdžiai nevykdavo, nes ats tovai susirinkdavo į savo provincijų sesijas. Provincijų sesijos atsirado dėl anksčiau buvusių generalinių sei melių, kurie dar prieš Liublino uniją vykdavo Didžiojoje ir Mažo joje Lenkijoje, kaip tų provincijų atstovų suvažiavimai provincijos reikalams apsvarstyti. Tokie generaliniai seimeliai kurį laiką išliko ir po Liublino unijos 1569 m. sudarymo, kai seimelių išrinkti ats
SE IM A I
IR
SE IM E L IA I
291
tovai, prieš važiuodami į bendrąjį seimą, susirinkdavo; į savo pro vincijos suvažiavimą. Taip pat ir Lietuvoje pradėta daryti tokie pat į bendrąjį su lenkais seimą vykstančių atstovų ir senatorių su važiavimai iš pradžių Volkovyske, vėliau Slonime. Priešseiminiai Lietuvos suvažiavimai buvo skirti suderinti Lietuvos atstovų seimelių instrukcijoms, duotoms priešseiminiuose seimeliuose išrinktiems į bendrąjį su lenkais seimą 'atstovams. Tokie art-* skiri lietuvių suvažiavimai buvo labai parankūs bendrajai lie tuvių politikai busimajame seime nustatyti. Čia buvo paruošiami ir Lietuvai reikalingų įstatymų projektai. Tai buvo nelyginant atskiri Lietuvos seimai, Liublino unijoje nenumatyti. Tačiau ir tokių priešseiminių suvažiavimų dažnai nepakakdavo. Bendrųjų su lenkais sei mų metu taip pat kildavo reikalas Lietuvos atstovams pasitarti savo atskirais reikalais. Taip greta provincijų generalinių seimelių jau XVI a. antrojoje pusėje atsirado' ir provincijų sesijos bendruose seimuose, nes greta lietuvių, taip pat ir Didžiosios bei Mažosios Len kijos atstovai turėjo savo atskirų reikalų. Ilgainiui priešseiminiai generaliniai seimeliai pamažu ėmė nykti ir visai išnyko XVII a. Atskiros provincijų sesijos vis dėlto išliko' ligi pat valstybės žlugi mo XVIII a. pabaigoje. Provincijų sesijos kiekviename seime įvykdavo būtinai vienu laiku ir būtinai tomis pačiomis dienomis. Didžiosios ir Mažosios Len kijos atstovai kai kada turėdavo savo bendrus Karūnos, t. y. visos Lenkijos, posėdžius, bet lietuvių provincijų sesijos įvykdavo visada atskirai nuo lenkų. Lietuviams posėdžiaujant atskiroje savo sesijoje, bendrajame seime nieko nebuvo svarstoma, nes pagal principą „nieko be manęs, kas susiję su manimi" (n ih il d e m e s in e m e ) bend rieji valstybės reikalai turėjo būti bendrai lietuvių ir lenkų svarsto mi. Atskiros lietuvių sesijos įvykdavo ne vien paprastųjų, bet ir konvokacinių, elekcinių ir kitų seimų metu. Atskirųjų lietuvių bei kitų provincijų sesijų šaukimas nebuvo sunormintas jokiu juridiniu aktu. Taip pat nebuvo jokios taisyklės, kuri nustatytų, kiek tokių provincijų sesijų turėjo įvykti seimo me tu. Jos įvykdavo pagal reikalą, pagal svarstytinų dalykų kiekį. Pro vincijų sesijos įvykdavo paprastai seimui jau įpusėjus.) Jose daly vaudavo ne tik seimo nariai, t. y. tų provincijų vaivadijų ir pa vietų atstovai, bet ir tos srities senatoriai. Svarbiam reikalui esant, atskirose lietuvių sesijose kartais dalyvaudavo net pats karalius. Provincijų sesijų darbotvarkėje paprastai vyravo tokia pat netvar ka, kaip ir bendrųjų seimų posėdžiuose. Jokios nustatytos darbo tvarkės nebuvo, čia buvo svarstomi visi provincijų sesijų iškeliami klausimai. Atskirose lietuvių sesijose buvo aptariami įvairūs Lietu
292
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
vos reikalai, kaip gynimasis nuo išorės priešų, santykiai su lenkais, pastangos lenkams neleisti brautis į Lietuvą ir ten užimti pareigūnų vietas, Lietuvos teisiLĮ gynimas, kariuomenės reikalai, mokesčių apsidėjimo ir suvienodinimo klausimai, disidentų teisės Lietuvoje, taip pat atskirų didikų ar pavietų keliami vietos pobūdžio ir net priva tiniai reikalai ir kt. Kaip visų kitų provincijų sesijų, taip ir lietuvių atskirųjų sesijų nutarimai turėjo įstatymų galią ir seimo pabaigoje bendruose su lenkais posėdžiuose buvo skaitomi pakaitomis su ben draisiais ir lenkų provincijų sesijose priimtais įstatymais. Atskirųjų lietuvių sesijų nutarimai buvo skelbiami ir įrašomi į „Volumina Legum", kaip konstitucijos tik Lietuvai, greta kitų konstitucijų, galio jančių Lietuvoje ir Lenkijoje.1 Taip pat ir Didžiosios bei Mažosios Lenkijos provincijų sesijų nutarimai buvo įrašomi į „Volumina Legum", kaip konstitucijos, galiojančios tik tose provincijose. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 2: Litwa, 2 leid., 1921; A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 metų Liublino unijos, 1938; 1.1. Lappo, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, 1932.
Reliacija (lot. r e la tio — „pranešimas"). Senovės Lietuvoje reliacijos buvo daromos delegatų ar pasiuntinių į užsienius, iždininkų ir įvairių valstybės pareigūnų, taip pat seimo atstovų, kurie oficialiai buvo pavieto bajorų pasiuntiniai į seimą ir po seimo pateikdavo reliacijas savo pavieto reliaciniame seimelyje. Daug svarbios medžia gos Lietuvos istorijai randama ir svetimų valstybių pasiuntinių bei popiežiaus delegatų ir' nuncijų reliacijose, nušviečiančiose to meto Lietuvos vidaus ir užsienio reikalų padėtį. Daug tokių reliacijų yra spausdinta, dar daugiau tebėra nespausdintų įvairiuose archyvuose, pvz., Vatikane. Reliaciniai seimeliai — seimeliai, XVI—XVIII a. Lietuvos valsty bėje vykdavę kiekviename paviete seimui pasibaigus, kur iš seimo grįžę pavieto atstovai pateikdavo savo ataskaitą, vadinamą reliaciją, arba pranešimą, apie: seimo eigą, svarstytus reikalus ir nutari mus. Dėl to reliaciniai seimeliai taip pat būdavo vadinami poseiminiais seimeliais. Reliaciniai seimeliai Lietuvoje buvo įvesti kartu su kitais seimeliais 1564—1566 m. Lietuvos valstybės teismų ir ad ministracijos reformomis. Pagal Lietuvos Statute nustatytą tvarką, reliaciniai seimeliai buvo šaukiami ir privalėjo įvykti kiekvienoje vaivadijoje bei paviete per keturias savaites po kiekvieno seimo. Iš seimo sugrįžę pavieto atstovai turėjo apie savo sugrįžimą pranešti vaivadai arba savo pavieto pilies teismo seniūnui ar jų pavaduo
SE IM A I
IR S E IM E L I A I
293
tojams, kurie sušaukdavo viso pavieto bajorus į reliacinį seimelį. Čia pavieto atstovai, dalyvavę seime, referuodavo apie savo veiklą seime ir painformuodavo pavieto bajorus apie visus seimo nutari mus. Nedalyvavusiems reliaciniame seimelyje bajorams negrėsė jo kia bausmė, bet jie turėjo pripažinti ir vykdyti lygiai su dalyvavu siais seimo ir reliacinio seimelio nutarimus. Reliaciniai seimeliai pa tvirtindavo ir tuos seimo nutarimus, kurie seimo narių buvo priimti sąlyginai, jei pavieto bajorai sutikdavo su jais. Reliacinių seimelių, taip pat kaip ir kitų seimelių, nutarimai buvo vadinami la u d a , įrašomi į pavieto žemės teismo knygas ir buvo privalomi visiems ta me paviete gyvenantiems bajorams. Į reliacinius seimelius susirinkę bajorai kartais dar aptardavo ir savo pavieto to meto skubius rei kalus, pvz., išrinkdavo pinigų rinkikus apsidėtoms rinkliavoms, nu statydavo, kaip tie pinigai turės būti panaudoti ir kt. Reikalui esant, reliaciniai seimeliai kartais! išrinkdavo pasiuntinius pas karalių protestuoti, jei seime buvo svarstyta daugiau dalykų negu kad įra šyta karaliaus deliberatori j oje seimeliams, ar jei reliaciniams seime liams atsiųstose spausdintose praėjusio seimo konstitucijose bū davo daugiau dalykų, negu kad seime buvo nutarta. Reliaciniuose seimeliuose susirinkę bajorai kartais taip pat padėkodavo1 karaliui, kad seime buvo atsižvelgta į to pavieto p e tita , p r i v a t a ar kitus rei kalus bei pageidavimus. Reliaciniai seimeliai įvykdavo tiek po visų paprastųjų, tiek) po nepaprastųjų seimų, pvz., konvokacinių, elekcinių, karūnacinių ir kt. Vaivadijų ir pavietų reliaciniai seimeliai^ įvykdavo ir po atskirųjrį Lietuvos seimų. Sugrįžę atstovai čia pranešdavo apie savo veiklą atskiruose lietuvių seimuose. Tų atskirųjų Lietuvos seimų nutarimai, kuriems reikėdavo reliacinio1 seimelio patvirtinimo, nes atstovų buvo pasiimti ,,pas brolius" ( d o b r a c i), reliaciniuose seime liuose galėjo būti patvirtinti ar atmesti. Kai kada reliaciniai sei meliai atsisakydavo priimti ar patvirtinti atskirojo lietuvių seimo nutarimus, bet tai dar dažniau atsitikdavo su bendrųjų lietuvių ir lenkų seimų nutarimais XVII a. pabaigoje iri XVIII a. Politinė reliacinių seimelių reikšmė Lietuvos ir Lenkijos Respub likos santvarkoje ir bajoriškos auksoį laisvės ideologijoje kas kar tą didėjo. Laikui bėgant reliaciniai seimeliai pasidarė net svar besni už seimus, kadangi seimų nutarimai pagal bajorų laisvės dva sią galėjo būti paviete nevykdomi, jei to pavieto bajorai jų nepri pažindavo savo reliaciniuose, seimeliuose. Pavietų atstovus į seimą seimelių instrukcijos dažnai taip suvaržydavo, kad jie būdavo kon krečiai įpareigojami neleisti svarstyti seime vieno ar kito kara liaus deliberatorijoje iškelto dalyko arba būdavo įgaliojami kai
294
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
kuriuos seim o nutarimus, jei tok ie būtų padaryti, ypač dėl m ok es čių, nepriimti, bet parsivežti patvirtinti į b r o l i a m s " , t. y. savo p a vieto; bajorams. Jei reliaciniuose seim eliu ose tok ie seim o p askelb ti nutarimai ar įstatym ai nebūtų v ieto s bajorų patvirtinti, tai jie ta m e p aviete galėjo būti ir nevykdom i. Reliacinių seim elių nutarimai galiojo; ir buvo privalom i tik tam pavietui, kuriam e buvo priimti.
Seimelių, kaip atskirų vaivadijų ir pavietų savarankiškų institu cijų, reikšmei beaugant, jau Vazų laikais valstybinio gyvenimo centras iš seimų pamažu persikėlė į seimelius, ypač reliacinius sei melius, kadangi visi valstybės seimų nutarimai bei įstatymai pasi darė visai priklausomi nuo pavieto bajorų geros valios, nes jų re liaciniai seimeliai galėjo juos priimti arba savo nuožiūra atmesti. Bajorai čia laikėsi savo aukso laisvės dėsnio „nieko be manęs, kas susiję su manimi" ( n ih il d e m e s in e m e ). Tuo pavieto bajorų sava rankiškumas didėjo ir reliacinių seimelių la u d a pamažu tapo svar besni tame paviete net už bendro seimo priimtus įstatymus. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Ja nulaitis, Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 1916; St. Kuhzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931; t. 2, 1914; 1.1. Lappo, Velikoje Kniažestvo Litovskoje vo vtoroj polovine XVI st., 1911; F.I. Leontovič, Veča, seimy i seimiki v Velikom Kniažestve Litovskom (Žumal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1910).
Varšuvos konfederacija — po Žygimanto Augusto mirties per pir mąjį konvokacinį seimą specialus bajorų susibūrimas; taip pat 1573 m. įstatymo vardas, kuriuo buvo; garantuota religijos laisvė. Varšuvos konfederacija buvo sudaryta išryškėjus katalikų ir pro testantų nuomonių skirtumams konvokaciniame seime. Protestan tizmas labai1 sustiprėjo Lietuvoje XVI a. viduryje. Daugelis didikų šeimų, kaip Radvilai, Chodkevičiai,) Valavičiai, Hlebavičiai, Kiškos ir kt., tapo Kalvino šakos protestantais. Net pats Žygimantas Au gustas buvo linkęs į protestantizmą. Panaši padėtis buvo ir Lenki joje, kuri buvo bevirstanti protestantišku kraštu. Protestantizmo ant plūdžiui sustabdyti Varmės vyskupas St. Hozijus 1564 m. įkurdino Lenkijoje jėzuitus, kuriuos Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius 1569 m. pakvietė į Vilnių. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis taip pat pasikvietė jėzuitus į Žemaičius. Katalikams pradėjus energingą akciją protestantizmui sustab dyti, Lietuvoje ir Lenkijoje buvo bijoma, kad nekiltų religinės riau šės, kurios Vakarų Europos valstybėse ne kartą virsdavo religiniais karais. 1572 m. Žygimantui Augustui mirus, per pirmąjį tarpuvaldį kilo klausimas, kas turėjo būti laikomas valstybės galva, kol bus iš
SE IM A I
IR S E IM E L IA I
295
rinktas naujas valdovas. Lenkijoje vieni norėjo valstybės galva lai kyti aukščiausią katalikų dvasininką— Gniezno arkivyskupą, kiti — savo rangu aukščiausią ministrą pasaulietį — Lenkijos didįjį mar šalką. Tuo metu tai buvo protestantas kalvinistas J. Firlėjus. Taigi politinis ginčas įgijo religinį atspalvį. Gniezno arkivyskupui vado vaujant, Varšuvoje buvo sušauktas konvokacinis seimas, kuriame laimėjo katalikai. Tame seime buvo stiprūs ir protestantai. Jie su darė Varšuvos konfederaciją protestantų teisėms ginti, bijodami, kad Lenkijos karaliumi išrinkus kataliką, gali prasidėti protestantų persekiojimas. 1573 m. Varšuvos konfederacija paruošė specialų aktą, kuriuo buvo pripažįstama tikybos laisvė ir garantuojama, kad niekas dėl savo tikėjimo nebus persekiojamas. Tas susitarimas, va dinamas Varšuvos konfederacija, buvo pateiktas 1573 m. seimui, kuris jį ir patvirtino. Taigi Varšuvos konfederacija tapo pagrindi niu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo laisvės įstatymu. Vaka rų Europos valstybėse toks platus principinis religijos laisvės le galizavimas dar nebuvo žinomas. 1555 m. religinė Augsburgo taika Vokietijoje legalizavo tik katalikų ir liuteronų tikėjimus, o 1598 m. Nanto ediktas garantavo tikėjimo laisvę Prancūzijoje tik hugeno tams. Tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos religinės garantijos neapėmė kitų protestantizmo šakų. Tuo tarpu Varšuvos konfederacijos ak tas neišskiria kurios nors vienos tikybos, bet nustato apskritai, kad skirtingo tikėjimo žmonės vieni kitų nepersekios, taigi plačiai api ma visas tikybas. 1573 m. elekciniame seime surašant sąlygas, kuriomis Henrikas Valua buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos ku nigaikščiu, antruoju punktu Henriko artikuluose ėjo pažadas am žinai išlaikyti taiką tarp skirtingų religijų pagal 1573 m. Varšuvos konfederaciją. Juo buvo įsakmiai norima užkirsti kelią religiniams vaidams. Varšuvos konfederacijos nutarimų patvirtinimas pasidarė viena pagrindinių sąlygų, vėliau keliamų kiekvienam naujai ren kamam valdovui. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos bajorai religinių vai dų vengė, šitą tolerancijos principą, kaip būtiną sąlygą, keldami kiekvienam savo renkamam valdovui. Religijos laisvė visiškai de rinosi su bajorišku laisvių supratimu. Nors lietuviai tiesiogiai nedalyvavoĮ nei sudarant Varšuvos konfederacijos aktą, nei 1573 m. konvokaciniame seime, bet šitą tolerancijos įstatymą, garantuojan tį laisvę ir tarpusavio santaiką tarp skirtingų tikėjimų, suformuluo tą Varšuvos konfederacijos nutarimuose, kartu su lenkais įrašė į Henriko artikulus ir vėliau įtraukė į 1588 m. Lietuvos Statutą (sfc. III, str. 3), taip Varšuvos konfederaciją paversdami Lietuvos įsta tymu.
296
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
Volumina Legum, t. 2, 1859; I.I. Lappo, 1588 metų Lietuvos Statutas, t. 2, 1938; 1.1. Lappo, Velikoje kniažestvo Litovskoje..., 1901; K. Avižonis, Bajorai valstybinia me Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940.
KARAI IR PALIAUBOS Kadetas (pranc. c a d e t „jaunuolis, jaunesnysis brolis") seno vės Prancūzijoje ir kt. kraštuose — jaunesnysis bajoro šeimos sū nus, negalįs dėl primogenitūros teisės paveldėti tėvo žemės, todėl einąs į karių ar dvasininkų luomą. Paprastai kadetas stodavo į ka riuomenę ir čia betarnaudamas rengėsi karininko profesijai. Vėliau kadetas tapo bendriniu vardu daugelio kraštų jaunuoliams, einan tiems karo mokslus ir besirengiantiems į karininkus. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV 1682 m. įsteigė kadetų kompanijas, kur jau nuoliai tarnavo ir mokėsi karo dalykų iki pakėlimo karininkais. Dar vėliau kadeto vardu imta vadinti aspirantus ar kandidatus į kari ninkus, auklėtinius karo mokyklose arba kadetų korpusuose. Šia prasme kadetas vartojamas ir dabar daugelyje valstybių. Kadetų korpusas senovės Lietuvoje ir Lenkijoje. XVII a. nei Lie tuvoje, nei Lenkijoje jokios karo mokyklos dar nebuvo, nors Lietu voje jau ir bandyta ją įkurti to amžiaus pradžioje. Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvilas per karus su švedais 1624 m. seime iš kėlė skubų reikalą steigti Lietuvos karo laivyną ir karo mokyklą. 1632 m. lapkričio 11 d. elekciniame seime, pabrėždamas karo mo kyklos reikšmę, jis vėl siūlė seimui aptarti, kaip įsteigti karo mo kyklą Lietuvoje ir Lenkijoje. Jis reikalavo karo mokyklos įsteigi mo įpareigojimą įrašyti į asmeninius reikalavimus (p a c ta c o n v e n ta ) , keliamus naujai renkamam didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir Len kijos karaliui; taip ir buvo padaryta. Priimdamas savo išrinkimo są lygas,, Vladislovas Vaza 1632 m. turėjo viešai patvirtinti savo pa žadą įkurti karo mokyklą. Jonas Kazimieras Vaza 1648 m. irgi pri siekė p a c ta c o n v e n ta , pažadėdamas įsteigti ir pastatyti karo mokyk lą Lvove. Tačiau nei Vladislovas, nei Jonas Kazimieras savo pažado netesėjo. Vis dėlto lietuvių bandymai įkurti karo mokyklą tuo ne sibaigė. 1666 m. rugsėjo 28 d. Ašmenos seimelio instrukcijoje, duo toje atstovams į bendrą Lietuvos-Lenkijos seimą, vėl reikalauja ma ją įkurti. Iš 1667 m. gruodžio 13 d. Kauno seimelio instrukcijos atstovams į bendrą Respublikos seimą sužinome, jog net ir priva
KARAI
IR
PA L IA U B O S
297
čia iniciatyva buvo norima tokią mokyklą įkurti. Toje instrukcijo je atstovai į seimą įgaliojami Kauno pavieto vardu dėkoti Lietu vos etmonui (Mykolui Kazimierui Pacui) už pareikštą norą savo lėšomis įkurti „riterių" mokyklą. Tačiau jokie šaltiniai nemini, kad ji būtų buvusi įkurta. Ligi XVIII a. nei Lietuva, nei Lenkija jokios karo mokyklos ne susilaukė. Reikalavimas įkurti karo mokyklą buvo atnaujintas ren kant Stanislovą Augustą Poniatovskį 1764 m., kuris pažadėjo įkur ti Kadetų korpusą ir savo pažadą tesėjo, netrukus jį įkurdamas V ar šuvoje. Kadetų korpuse Varšuvoje mokėsi ir daug lietuvių bajorų jaunuolių, besiruošiančių į karininkus. Tai buvo valstybinė karo mokykla, turėjusi tarnauti kartu Lenkijai ir Lietuvai. Dėl to jos išlaikymui iš Lietuvos iždo buvo skiriama 7 3 lėšų, tuo ypač buvo nepatenkinti Lietuvos bajorai, nes dėl Varšuvos tolumo tiek daug lietuvių ten nesimokė. Lietuvos bajorai nuolat reikalavo už tuos pinigus įkurti Vilniuje atskirą kadetų korpusą Lietu vai. Lietuvių reikalavimai liko neįvykdyti, bet Lietuvoje įsistei gė bent privatinės kadetų mokyklos. Pvz., Radvilai Nesvyžiaus dvare turėjo savo kadetų mokyklą, ruošiančią karininkus daugiau sia jų privatinės kariuomenės reikalams. Maža kadetų mokyklėlė taip pat buvo įkurta ir Gardine. Tačiau tos vietinės kadetų mo kyklos nepatenkino Lietuvos poreikių, todėl lietuviai, ypač žymes niųjų bajorų sūnūs, ir1 toliau vyko į Varšuvos kadetų korpusą mo kytis karo mokslų. Po Lietuvos-Lenkijos padalijimų kadetų kor pusas Varšuvoje tebeveikė ir toliau. Tos mokyklos mokytojai ir auklėtiniai prisidėjo ir prie 1830—1831 m. sukilimo prieš rusus. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; T. Koizon, Wewnętrzne dzieje Polski za Stanislawa Augusta, t. 1—6, 2 leid., 1897—1898; T. Koizon, Dzieje wojen i wojskowošci w Polsce, t. 1—3, 2 leid., 1923; W. Kalinka, Ostatnie lata panowania Stanislawa Augusta Poniatowskiego, cz. 1—2, 1868.
Kališo mūšis įvyko 1706 m. Lenkijoje per Šiaurės karą, kuriame rusų kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo Menšikovo, su mušė švedų kariuomenės dalinius, vadovaujamus generolo Mardefeldo. Kartu buvo sumušti ir laikinojo Lenkijos karaliaus Stanis lovo Leščinskio kariuomenės daliniai. Pralaimėjusi šitą mūšį švedų kariuomenė pamažu buvo išstumta iš Lenkijos. Kariuomenės konfederacija— XVII—XVIII a. Lietuvoje ir Len kijoje samdomų kareivių (algininkų) susibūrimas, turėjęs maišto ar bent streiko pobūdį. Bajorų nenoras apsidėti mokesčiais karo rei kalams ir valstybės iždo nepajėgumas atlyginti algininkams buvo didžiausia samdomosios kariuomenės nedrausmingumo priežastis;
298
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
etmonams ir kitiems kariuomenės vadams ne kartą būdavo daugiau vargo su savąja kariuomene negu su priešais. Negaudami laiku at lyginimo, algininkai imdavo iš apylinkės dvarų ir kaimų prievarta viską grobti, taip stengdamiesi susirinkti sau algą. Šiai savivalei pa teisinti jie prisidengdavo legalumo skraiste, sudarydami konfedera cijas, t. y. ginkluotus susibūrimus savo tikslui pasiekti. Bajorų kon federacijos buvo legalios, įstatymais nedraudžiamos ir ypač dažnos vėlesniais valstybės irimo laikais. Kariuomenės konfederacija jau buvo žinoma XVII a. pradžioje ir vėliau pasidarė labai dažnas reiš kinys. Sudarydami kariuomenės konfederaciją, algininkai atsi sakydavo klausyti savo viršininkų, išsirinkdavo vadovybę, surašy davo reikalavimus, per savo pasiuntinius juos pranešdavo kara liui ir tol plėšikaudavo, kol jiems būdavo išmokama ištarnauta alga arba kol jie būdavo nuraminami pažadais ar jėga išsklaidomi. Algi ninkus nuo susikonfederavimo ne visuomet sulaikydavo ir tokių žymių karo vadų autoritetas, kaip Jono Karolio Chodkevičiaus, Le ono Sapiegos ir kt. Kartais net specialius seimus tekdavo šaukti de rėtis su kariuomenės konfederacijos atstovais ir ieškoti lėšų algi ninkams apmokėti. Kariuomenės konfederacijos kartais būdavo iš vengiama valstybės etmonui, iždininkui ar šiaip kuriam žymiam di dikui savo lėšomis sumokant algą kariuomenei, tikintis, kad seimas vėliau atsiteis iš valstybės iždo, paskyręs tam reikalui specialius mokesčius. 1662 m. susikonfederavę Lietuvos algininkai negyvai sukapojo savo tiesioginį viršininką, Lietuvos lauko etmoną Vin centą Korviną Gosievskį už tai, kad jis stengėsi juos perkalbėti ir sulaikyti nuo plėšikavimo. Klušino kautynės. 1610 m., per Maskvos didžiąją suirutę, Dirnitrui Apsimetėliui II, vadinamam Tušino Vagimi, kartu su kazokais ir lenkų bei lietuvių bajorų savanorių būriais bekovojant prieš ca rą Vosylių Šuiskį, Lietuvos-Lenkijos Respublikai susidarė puiki proga pasinaudoti Maskvos suirute ir atsiimti bent dalį anksčiau maskviečių užimtų Lietuvos sričių, ypač vertingą Smolenską. 1609 m. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Zigman tas Vaza paskelbė karą Maskvai, tuo metu bendradarbiavusiai su Švedija, kurios kariuomenė kariavo prieš Lietuvą ir Lenkiją. 1609 m. Zigmantas Vaza su lietuvių ir lenkų kariuomene apgulė Smolenską. Maskvos caras Vosylius Šuiskis pasiuntė1 rusų kariuomenę su pa galbiniais švedų būriais padėti apgulto Smolensko įgulai apsiginti nuo lietuvių ir lenkų. Nelaukdamas kol ši kariuomenė atvyks prie Smolensko, Zigmantas Vaza pasiuntė Lenkijos etmoną Stanislovą Žolkievskį su kariuomene link Maskvos pasitikti jungtinę Vosy
KARAI
IR
PA LIA U BO S
299
liaus Šuiskio ir švedų kariuomenę, kurią (46 000 žmonių) Žolkievskiui pavyko sumušti kautynėse prie Klušino lauko 1610 m. liepos 4 d. Po šios pergalės Žolkievskiui kelias į Maskvą buvo atidarytas. Išsigandę maskviečiai pašalino Vosylių Šuiskį nuo sosto ir užmezgė ryšius su Lietuva-Lenkija. Žolkievskis paskelbė, kad jis žygiavo į Maskvą ne kaip jos priešas, bet kad padėtų įveikti suirutę bei so cialinę bajorų kovą ¡su valstiečiais ir kazokais. Jis pareikalavo, kad Maskvos bajorai savo caru išsirinktų Zigmanto Vazos sūnų Vladis lovą, tikėdamasis pasiekti Maskvos valstybės unijos su Lenkija ir Lietuva. Lenkų ir lietuvių savanorių būriams pasitraukus iš Tušino stovyklos nuo Dimitro Apsimetėlio II bei jo stovyklą sudeginus, Dimitro pajėgos pakriko, jis gavo bėgti ir netrukus buvo nužudytas. Po Klušino pergalės Žolkievskis Įžengė į Maskvą ir pasiekė Vladis lovo Vazos išrinkimo Maskvos caru. Maskvoje įsitvirtino lenkų ir lietuvių įgula. Kosciuškos sukilimas, 1794 m. Lenkijos ir Lietuvos bajorų bei dalies valstiečių ir miestiečių bandymas nusikratyti Rusijos kišimosi į Lietuvos-Lenkijos Respublikos vidaus reikalus bei atgauti per 1772 ir 1793 m. padalijimus prarastas Lietuvos-Lenkijos žemes. Ru sams vis labiau kišantis į Lietuvos-Lenkijos vidaus reikalus ir šei mininkaujant krašte, augo Lietuvos-Lenkijos patriotų nepasitenki nimas ir brendo mintis pasipriešinti, prireikus net ginklu, prieš krašto spaudė jus. Rusams trukdant įgyvendinti Ket vėrių metų sei mo reformas ir griežtai pasipriešinus 1791 m. Gegužės 3 d. konsti tucijai bei suorganizavus reformų priešų konfederaciją Targovicoje ir* ją remiant rusų kariuomene, 1792 m. Lietuvoje ir Lenkijoje pra sidėjo vidaus karas tarp valstybės reformų šalininkų iš vienos pusės ir rusų remiamų Targovicos konfederatų išį kitos pusės. Kai kara lius Stanislovas Augustas Poniatovskis nebeteko vilties atsikratyti rusų globos ir kišimosi į Lietuvos-Lenkijos reikalus ir dėl to pra dėjo tartis su Rusijos imperatorės Kotrynos II atstovu bei artintis su Targovicos konfederatais, krašte kilo visuotinio sukilimo mintis. Pasklidus žinioms, kad karalius prisijungė prie Targovicos konfede racijos, Lietuvos-Lenkijos didikų kunigaikščių Čartoriskių Pulavų ir kaimyninio Kurovo dvaruose įvyko reformų šalininkų pasitari mai visuotinio sukilimo planui sudaryti, kurio vykdymas vis dėlto buvo atidėtas. Antrasis Lietuvos-Lenkijos padalijimas 1793 m. ir tuoj po jo rusų prievarta pakeista Lietuvos-Lenkijos valstybės san tvarka paskatino sukilimo minties brendimą. Dar gerai nepasiruo šus, sukilimo pradžia buvo pagreitinta Rusijos atstovui Igelstremui reikalaujant kuo greičiau sumažinti Lietuvos-Lenkijos kariuo
300
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B Ė
menę, Lenkijoje paliekant 10 000, o Lietuvoje 5000 kareivių. Dau gelis Lietuvos ir Lenkijos karininkų, aiškiai matydami, kad išfor mavus Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalinius vargu ar bus įma nomas sukilimas prieš svetimus krašto engėjus, delsė; paklusti rusų reikalavimui ir kai kurie net atsisakė paleisti savo dalinius, skubiai pradėdami ginkluotą, bet vis dar neorganizuotą pasipriešinimą ru sams. Lenkų patriotai iš Varšuvos spaudė Lenkijos ir Lietuvos emi grantus Drezdene ir Leipcige skubiai ieškoti paramos užsienyje ir prisidėti prie sukilimo. Tuo metu Leipcige gyvenęs generolas Ta das Kosciuška, bendradarbiaudamas su Hugo Kolontajum (Kollątaj) ir kitais lenkų veikėjais emigracijoje, jau nuo antros 1793 m. pusės energingai planavo ir ruošė Lietuvos-Lenkijos išlaisvinamąjį su kilimą, kuris istorijoje gavo Kosciuškos sukilimo vardą. Aplinky bės, kuriomis Kosciuška ruošėsi sukilimui, buvo nepalankios. Iš už sienio valstybių gauti paramos jam nelabai tesisekė, nes Prancūzi jos revoliucijos įbauginti kiti kraštai bijojo paremti bet kokį su kilimą, net ir prieš rusus. Pačioje Lietuvoje ir Lenkijoje dar nebuvo tinkamai pasiruošta, tačiau delsti nebebuvo galima, nes rusai griežtai spyrė paleisti Lie tuvos-Lenkijos kariuomenės dalinius. Susisiekęs su sukilimo orga nizatoriais Lenkijoje ir jų kviečiamas, Kosciuška priėmė vyriausio jo vado pareigas. Jo patarimu Varšuvoje buvo sudaryta Mažoji tau tos taryba, į kurią įėjo generolas Ignas Dzialynskis (Dzialynski), bankininkas Kapostas, Jelskis (Jelski) ir Valichnovskis (Walichnowski). 1793 m. rugsėjo mėn. sukilimo planams aptarti Kosciuška buvo laikinai atvykęs į Podgužę (Podgorze) prie Krokuvos. Jis ti kėjosi, kad prie sukilimo prisidės ir lietuviai. Taip pat tikėtasi Var šuvos bei kitų miestų gyventojų ir valstiečių pagalbos, kuriems Kosciuška patarė už tai žadėti laisvę. Neturėdamas pakankamai gin klų ir jausdamasis ganėtinai nepasiruošęs, Kosciuška vis dar delsė pradėti atvirą kovą prieš rusus ir grįžo į užsienį. Jo ¡karštesnių bendradarbių kantrybė išseko ir jie savo iniciatyva pradėjo veiks mus. Kosciuškai vis dar tebesant užsienyje, lenkų brigadierius A. Madalinskis (Madalinski), jo nebesulaukęs, 1794 m. kovo 12 d. prie Ostrolenkos viešai paskelbė sukilimą ir pasiskelbė sukilimo vy riausiojo vado pavaduotoju. Išgirdęs, kad sukilimas jau prasidėjo ir kad rusai pradėjo telk ti savo kariuomenę jam užgniaužti, Kosciuška atskubėjo iš Drez deno į Krokuvą ir) čia 1794 m. kovo 24 d. rytą prieš ¡susirinkusią turgavietėje minią iškilmingai ir dramatiškai paskelbė sukilimo prieš rusus aktą. Po to Kosciuška, kaip vyriausias tautinių pajėgų vadas, prisiekė savo diktatoriškos valdžios nepanaudosiąs piktam, bet tik
k a r a i
ir
p a l i a u b o s
301
kovai už laisvę. Sukilimo aktas jau iš anksto buvo surašytas Drez dene T. Kosciuškos, H. Kolontajaus ir Igno Potockio, remiantis „ne ginčijama teise pasipriešinti tironams ir ginkluotai priespaudai". Kos ciuška pats buvo labai paveiktas JAV nepriklausomybės paskel bimo akto ir Prancūzijos revoliucijos Žmogaus teisių deklaracijos iškeltų minčių. Sukilimo akte Kosciuška paskelbė kovosiąs už Len kijoj laisvę, jos teritorijos neliečiamybę ir politinę nepriklausomy bę. Sukilimo aktas suteikė Kosciuškai diktatorišką galią sudaryti Vyriausiąją tautos tarybą ir kitas sukilėlių valdžios įstaigas. Kos ciuškos sukilimui suteiktos taip pat ir religinės sankcijos. Kosciuš kos ginklai buvo pašventinti Krokuvos kapucinų bažnyčioje. Viešai paskelbęs sukilimo aktą Kosciuška liko Krokuvoje, orga nizavo sukilėlių pajėgas, pasiuntė atsišaukimus į Lietuvos ir Lenki jos kariuomenių karininkus, kvietė visus imtis ginklo prieš rusus, net ragino moteris ruoštis slaugyti ir globoti sužeistuosius. Greta daugelio Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalinių prie sukilimo ypač dėjosi patriotiškai nusiteikusi bajorijos dalis ir miestiečiai, bet daugelis didikų ir senųjų bajorų aukso laisvių šalininkų nepritarė sukilimui, nes rusai dėjosi giną jų laisves.) Daugelis didikų sukili mui taip pat nepritarė, bet kai kurie jų, kaip Nestoras Sapiega, Čar toriskiai, net kunigaikštis Poniatovskis, būdami savo laipsniu ir so cialine padėtimi daug aukščiau už Kosciušką, vis dėlto viešai ar slaptai prisidėjo ir pasidavė Kosciuškos vadovaujami. Kosciuška, nuoširdžiai tikėdamas visų laisve ir lygybe, prie sukilimo pritrau kė net dalį valstiečių. Kosciuškos vadovaujamos sukilėlių pajėgos Krokuvoje susidėjo1 beveik išimtinai iš smulkiųjų bajorų ir apylin kės valstiečių, kurie neturėdami ginklų atėjo į kariuomenę su dal giais ir ypač pasižymėjo nulemdami 1794 m. balandžio 4 d. kauty nes prie Raclovicų netoli Krokuvos. Daug geresnė reguliari rusų kariuomenė, žygiavusi paimti! Krokuvos ir nepratusi prie tokių ne paprastų kautynių, buvo drąsių valstiečių dalgininkų ir kitų suki lėlių sumušta. Šis pirmas didelis sukilėlių laimėjimas paskatino ir kitus, ligi šiol abejojusius, dėtis prie sukilimo. 1794 m. balan džio 17 d., Didįjį ketvirtadienį, prieš rusus sukilo ir Varšuvos mies tiečiai, vadovaujami jauno advokato Tomo Maruševskio (Maruszewski) ir energingo batsiuvio Jono Kilinskio (Kilinski). Per porą dienų Varšuva buvo išvaduota, rusai išvaryti. Kosciuškos sukilimas po to dar labiau išsiplėtė. Jis apėmė ir Lietuvą, kur jo organizatoriai buvo kunigas Ksaveras Bogušas \ 1 Buvo „Ksaveras Bagužis".
302
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B Ė
M. J. Bžostovskis (Brzostowski), S. Grabauskis, S. Soltanas, genero las K. Jelskis, A. ir K. Prozorai, generolas Niesiolovskis, generolas R. Giedraitis, P. Zaviša, M. K. Katilas (Kociell) ir kt. Vyriausią karinę sukilimo vadovybę Lietuvoje paėmė pulkininkas Jokūbas Ja sinskis, kuriam 1794 m. naktį iš balandžio 23 į 24 pavyko iš rusų išlaisvinti Vilnių, nors rusų įgulos Vilniuje buvo triskart daugiau negu Jasinskio karių. Vilnių išvadavus, buvo paskelbtas Lietuvos sukilimo aktas, su daryta laikinoji Lietuvos vyriausybė (Vyriausioji taryba), kurios na riai buvo J. Niesiolovskis, M. J. Bžostovskis, M. Počobutas ir kiti, o J. Jasinskis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu. Lietuvos sukilėliai bendradarbiavo su Kosciuška, kuris Jasinskį pakėlė ge nerolu. Sukilę Žemaičiai taip pat pripažino Kosciušką vyriausiuoju vadu. Sukilėlių teismas Vilniuje nuteisė ir pakorė rusų paskirtą Lie tuvos etmoną Simoną Kasakauską, kuris priešinosi sukilimui ir kar tu su rusų komendantu Arsenjevu pateko į nelaisvę Jasinskiui va duojant Vilnių. Sukilėliai išvarė rusus iš daugelio Lietuvos miestų ir šeimininkavo visame krašte. Žemaičiams pavyko įsiveržti į Kuršą ir paimti net Liepoją. Kitos sukilėlių pajėgos priartėjo prie Daug pilio ir Minsko. į Jasinskiui pavyko prie sukilimo Lietuvoje pritraukti ir kiek valstiečių bei miestiečių, bet jo radikalios respublikoniškos politi nės pažiūros erzino daugelį bajorų, kaltinusių jį prancūzišku jakobinizmu; tai skaldė sukilėlių jėgas ir darnumą. Be to, Kosciuškos su kilimo metu išryškėjęs lietuvių savarankiškumas erzino lenkus, ku rie reikalavo glaudesnių lietuvių sukilėlių ryšių su lenkais. Dėl kai kurių Lietuvos bajorų ir lenkų skundų bei intrigų Kosciuška 1794 m. birželio 1 d. atšaukė Jasinskį iš Lietuvos kariuomenės vado pareigų, panaikino atskiras Lenkijos ir Lietuvos tarybas (vyriausybes) ir Įkūrė bendrą abiem tautoms Vyriausiąją tautos tarybą. Lietuvai buvo palikta tik Centrinė deputacija, o vyriausiuoju vadu Lietuvos kariuomenei buvo paskirtas lenkas M. Vielhorskis (Wielhorski). Vi sa tai neigiamai paveikė sukilimo eigą Lietuvoje ir palengvino Kot rynos II atsiųstai rusų reguliariajai kariuomenei kovoti su sukilė liais. Rusams sumušus sukilėlių kariuomenę ties Salomis ir kitose kautynėse, Kosciuškos sukilimas Lietuvoje įgijo labiau partizaninį pobūdį. Kosciuškos sukilimas turėjo sunkumų ir Lenkijoje, kur dauge liui didikų ir bajorų nepatiko Kosciuškos demokratinės pažiūros, propaguojama visų lygybė prieš įstatymus, taip pat jo pastangos panaikinti baudžiavas. Ta mintimi ir norėdamas patraukti daugiau valstiečių prisidėti prie sukilimo Kosciuška 1794 m. gegužės 7 d.
k a r a i
ir
p a l i a u b o s
303
Polaneco miestelyje paskelbė savo garsųjį manifestą, suteikiantį valstiečiams asmeninę laisvę, duodantį jiems nuosavybės teisę į jų dirbamą žemę, sumažinantį jų baudžiavų prievolę ir garantuojan tį valstybės įstatymų bei valdžios globą valstiečiams. Nuo baudžia vų buvoi atleisti tie, kurie stos į sukilėlių eiles, jų šeimas turėjo globoti valdžios įstaigos. Polaneco manifestas patraukė daugelį vals tiečių prisidėti prie sukilėlių kariuomenės, bet jis sukėlė taip pat didelės bajorų dalies stiprų nepasitenkinimą Kosciuškos sukilimo socialine programa. Sukilimo sėkmę silpnino taip pat ir nesklandu mai pačioje vadovybėje. Nenorėdamas atstumti daugumos bajorų nuo sukilimo, Kosciuška nepaisant savo demokratiškumo ir per imtų naujų amerikiečių bei prancūzų laisvės ir lygybės idėjų, buvo priverstas laikytis nuosaikesnės politikos bei atsargių reformų lini jos, tačiau jo bendradarbis H. Kolontajus bandė sukilimą pakreipti radikalia kryptimi, reikalaudamas imtis net teroristinių priemonių prieš sukilimui nepalankius ar priešiškus didikus, aukštąją bajoriją ir remtis smulkiąja bajorija, miestiečiais ir valstiečiais. Radikalų vadas Kolontajus kaltino Kosciušką dėl nesėkmių ir norėjo vyriau siąją valdžią paimti į savo rankas. Dėl jo įtakos Varšuvoje plito ja kobinų klubai ir prasidėjo socialiniai neramumai. 1794 m. birželi Varšuvoje minia įsilaužė į kalėjimą ir išžudė politinius kalinius, daugiausia buvusius Targovicos konfederacijos rėmėjus, apkaltin tus krašto išdavimu. Tarp jų minios be teismo buvo, pakartas Vil niaus vyskupas I. Masalskis, vyskupas J. Kasakauskas ir 1793 m. Gardino nebyliojo seimo atstovas Ankvičas (Ankwicz), rusų papirk tas pasiūlęs patvirtinti 1793 m. Lietuvos-Lenkijos padalijimą ir pa kišęs mintį, kad senatorių ir seimo atstovų tylėjimas reiškiąs pri tarimą. Nors! Kosciuška ir nubaudė karo teismu Varšuvos žudynių va dus bei mobilizavo 10 000 varšuviečių į savo kariuomenę, bet tos riaušės gerokai pakenkė Kosciuškos sukilimo populiarumui, atšal dė daugelį didikų ir bajorų nuo sukilimo ir pagreitino rusų bei prū sų pastangas užgniaužti sukilimą, teisinantis sukilimo minties pavo jingumu ir kitiems kraštams. Kosciuška dar bandė gauti pagalbos iš užsienio, ypač iš Prancūzijos ir Turkijos, bet jam nepavyko. Su kilimo vyriausybės narių vidaus nesantaika, intrigos ir skilimas va dovybėje pareikalavo iš Kosciuškos daug takto ir energijos palai kyti tvarką beplintančioje anarchijoje. Tuo metu jam teko sukon centruoti visus savo gabumus ir pajėgas spirtis išorės priešams. Kosciuška stengėsi išvengti Austrijos ir Prūsijos įsikišimo ir skelbėsi kovojąs tik prieš rusus. Tačiau sukilimui beplintant ir prū sų per 1772 ir 1793 m. padalijimus pasiimtose žemėse Prūsijos re
304
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
guliarioji kariuomenė susijungė su rusais. Kosciuškos kariuomenė 1794 m. birželio 6 d. buvo smarkiai sumušta prie Ščekocinų (Szczekociny) ir su dideliais nuostoliais nustumta Varšuvos link. Po sa vaitės kita sukilėlių kariuomenė buvo rusų sumušta prie Cholmo. 1794 m. birželio 15 d. prūsų kariuomenė užėmė Krokuvą. Sukilimo malšinti atsiųstoji didelė rusų kariuomenė turėjo žymių vadų, kaip generolas Denisovas, generolas Fersenas, generolas Suvorovas. Gau sesnės negu sukilėlių rusų ir prūsų jėgos apgulė Varšuvą. Kosciuš ka dar bandė atsigriebti ir greitomis vėl subūręs sukilėlius, nors ir prūsų grasomas; iš užnugario, 1794 m. spalio 10 d. puolė rusų pajėgas prie Maciejovicų, bet kelis kartus gausesni rusai, vadovau jami generolo Ferseno, visiškai sunaikino Kosciuškos kariuomenę, kurioje tose kautynėse dalyvavo ir lietuvių kariuomenės daliniai. Kosciuška pats, sunkiai sužeistas ir be sąmonės, pateko rusų nelais vėn. Esą sužeistas Kosciuška krisdamas nuo arklio sušuikęš „Finis Poloniae" (Lenkijos galas), istorikų laikoma išgalvota legenda ir at metama. Pralaimėjimas ties Maciejovicais galutinai] palaužė sukilėlių jė gas. Generolo Suvorovo vadovaujama rusų kariuomenė, žiauriai nusiaubusi Varšuvos priemiestį Pragą ir išžudžiusi tūkstančius priemiesčio gyventojų, taip įgąsdino varšuviečius, kad 1794 m. lap kričio 5 d. Varšuva pasidavė. Kruvinose Varšuvos gynimo; kauty nėse žuvo ir Lietuvos generolas J. Jasinskis. Prūsų ir rusų kariuo menėms bendradarbiaujant,1 taip pat dabar jau ir austrams priside dant, Kosciuškos sukilimas buvo visai likviduotas Lenkijoje. Jau kiek anksčiau Kosciuškos sukilimas buvo numalšintas ir Lietuvoje. Dar 1794 m. liepos 19 d. rusų generolas Knioringas (Knorring) ban dė staiga pulti Vilnių, bet buvo atmuštas. Sukilėliai vis dėlto nebe įstengė atsispirti didelei rusų kariuomenei. Sukilėlių generolas A. Chlevinskis, rusų 1794 m. rugpjūčio 11d. sumuštas, apleido Vil nių. Vilniaus patekimas į rusų rankas buvo didelis moralinis smū gis sukilėliams Lietuvoje. Sukilimas Lietuvoje buvo jau palaužtas. Sukilėliui kariuomenė dar bandė trauktis į Gardiną ir tęsti partiza ninę kovą, bet jų jėgos nuolat tirpo. Dalis Lietuvos sukilėlių ka riuomenės pateko į prūsų, daugybė į rusų nelaisvę ir buvo ištrem ti į Sibirą. Užgniaužę Kosciuškos sukilimą, rusai, prūsai ir austrai skubiai susitarė dėl trečiojo, galutinio Lietuvos-Lenkijos Respublikos padaliji mo 1795 m., skelbdami esą anarchija ir radikalus revoliucinis judė jimas Lietuvoje-Lenkijoje, veikiamas Prancūzijos revoliucijos, galįs persimesti ir į kitas Europos valstybes. Nors Kosciuškos sukilimas ir nepajėgė atgauti Lietuvos-Lenkijos laisvės ir išvaduoti jos iš ru
k a r a i
ir
p a l i a u b o s
305
sų kontrolės, Kosciuška vis dėlto plačiai pagarsėjo kaip narsus ne nuilstantis kovotojas už Lietuvos-Lenkijos laisvę ir nepriklauso mybę. Kosciuška buvo įsitikinęs, kad Lietuvos-Lenkijos Respubli ka gali būti atgaivinta, remiantis tik visų jos gyventojų absoliutine laisve ir lygybe prieš įstatymus, bet savo toli numatančių valstybi nių ir socialinių reformų negalėjo pasiekti sukilimo metu, turėda mas eiti į kompromisą su to meto bajorų pažiūromis ir reikala vimais. T. K o T z o n , T. Kosciuszko, cz. 1—2, 1894; L .J .B . C h o d z k o , Biographie du général Kosciuszko, 1837; K . F a lk e n s te in , Thaddäus Kosciuszko..., 1834; A . C h o l o n i e w s k i , Tadeusz Koéciuszko, 3 leid., 1931; M .M . G a r d n e r , Kosciuszko: A Biography, 1942; V. D a u g ir d a itė - S r u o g ie n ė , Lietuvos istorija, 1956; W.F. R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 2, 1951; S. A s k e n a z y , W. D z w o n k o w s k i (red.), AJkty powstania Kosciuszki, 1918; L. N a b i e l a k , Tadeusz Kosciuszko, jego odezwy i raportą uzupelnione aktami odnoszącemi się do powstania narodowegO' 1794, 1918; H . M o š c i c k i , Kosciuszko (Listy, odezwy, wspomnienia), 1917; J. P a s z k o w s k i , Dzieje Tadeusza Kosciuszki, pierwszego naczelnika polakôw (yra Grabovskio atsiminimai apie sukilimą Lietuvoje), 1872; A . S liw in s k i, Powstanie kosciuSzkowskie, 1920; A d . P r ô c h n ik , Demokracja kosciuszkowska, 1920.
Kvarta (lot. q u a r ta (p a r s ) ketvirtis, lenk, k w a r ta ) , XVI— XVIII a. Lenkijoje mokestis, imamas iš valstybės dvarų, bajorams išdalintų seniūnijomis, pajamų. Kvarta buvo skiriama samdoma j ai Lenkijos kariuomenei apmokėti. Istorinėje literatūroje yra įsiga lėjusi klaidinga nuomonė, kad kvartos mokestis sudaro V4 seniū nijų pelno, imamo valstybės naudai[ iš valstybinių dvarų, ir buvo renkamas taip pat ir Lietuvoje. Bent XVII a., Vazų laikais, kvarta Lietuvoje nebuvo mokama. Ji buvo renkama tik Lenkijoje. Kad Lietuvoje kvartos mokesčio nebuvo, rodo, pvz., 1607 m. Oršos ir Pinsko pavietų seimelių instrukcijos, kuriose buvo keliamas suma nymas Lenkijos pavyzdžiu įvesti kvartą ir Lietuvoje, tačiau tas projektas seime nebuvo priimtas. Sumanymų įvesti kvartą Lietu voje buvo ir anksčiau. 1596 m. Lenkijos karalius ir didysis Lietu vos kunigaikštis Zigmantas Vaza siūlė ir Lietuvoje įvesti kvartą, bet 1596 m. Vilniaus seimelisl savo instrukcija seimo atstovus įpa reigojo griežtai to neleisti, nes tai būtų lietuvių laisvių ir teisių pa žeidimas. 1643 m. Naugarduko seimelio instrukcijoje bajorai pa reiškė, kad lietuviai neprivalą rūpintis kvartinės kariuomenės ap mokėjimu, nes tai esąs lenkų reikalas. Taigi klaidinga yra ir ta li teratūroje įsigalėjusi nuomonė, esą iš ¡kvartos pajamų Lietuvoje buvusi laikoma kvartinė kariuomenė. Taip pat iš 1645 m. Trakų sei melio ir iš 1646 m. Ukmergės ir Lietuvos, Brastos seimelių instruk cijų matome, jog kvartinės kariuomenės išlaikymas priklausė tik lenkams. Net iš bendrųjų lietuvių ir lenkų seimų konstitucijų su20. K. Avižonis.
306
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
žinome, jog kvarta Lietuvoje nebuvo mokama. 1632 m. Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu renkamas Vladislovas Vaza, patvirtindamas jam iškeltus p a c ta c o n v e n ta , pasižadėjo iš valstybės dvarų ir seniūnijų aprūpinti valstybę karo amunicija, tam reikalui Lenkijoje paskirdamas antrą kvartą, o Lietuvoje tokią sumą, kurią valstybės dvarų laikytojai pagal iždo kvitus įnešdavo papras tosios donativos vardu. 16381 m. seime paskyrus įvairius valstybės dvarus Lenkijoje ir Lietuvoje karalienei Cecilijai Renatai aprūpinti, į seimo konstituciją buvo įsakmiai įrašyta, kad išj tų dvarų Lenki joje turi būti mokama kvarta, o Lietuvoje — donativa. Renkant ka raliumi Joną Kazimierą 1648 m., į p a c ta c o n v e n ta taip pat buvo įra šyta, jog iš Lenkijoje esamų valstybės dvarų būsianti renkama kvar ta, o iš Lietuvoje esamų valstybės dvarų — paprastos donati vos mokestis. Skaitydami seimų konstitucijas randame, jog kiekvie name seime; buvo skiriami deputatai kvartai surinkti iš Didžiosios ir Mažosios Lenkijos, bet su Lietuva susijusiose konstitucijose to kie deputatai niekur neminimi. Taip pat ir prie dažnų konstitucijų dėl kvartos surinkimo niekur nepažymėta, kad tos konstitucijos galioja ir Lietuvoje, o be tokio įsakmaus pažymėjimo bendrųjų Lie tuvos-Lenkijos seimų nutarimai Lietuvoje neturėjo galios. Įvairių XVII a. seimų konstitucijos aiškiai rodo, kad iš Lietuvoje buvusių valstybės dvarų, išdalintų seniūnijomis nusipelniusiems bajorams, buvo renkama ne kvarta, bet paprasta donativa (lot. s im p lu m d o n a tiv u m ) ir tai ne kaip nuolatinis, bet tik atskirais seimų nutari mais įvedamas mokestis. Šitoks donativos mokestis Lietuvoje Vazų laikais buvo nutartas 1613, 1620, 1626, 1632, 1634, 1648, 1653, 1659 iri 1667 m. seimuose. Kaip išimtis, kvarta Lietuvoje buvo nu tarta 1590 m. seime tik vieneriems metams. Bet ir šitoks laikinos kvartos įvedimas Lietuvoje sukėlė tokį aštrų protestą, jog su Lietu va susijusiuose seimų nutarimuose kvarta daugiau nebebuvo mini ma. 1590 m. Vilniaus seimelio! instrukcijoje randame griežtą pro testą prieš kvartos, nors ir trumpalaikės, įvedimą ir seimo pasiun tiniams draudžiama ne tik apie jos įvedimą kalbėti, bet! net ir ją mi nėti. Taigi, bent Vazų laikais, kvarta buvo renkama tik Lenkijoje, bet ne Lietuvoje. Istorinėje literatūroje taip pat randamai klaidingas apibendrini mas, esą kvarta sudarė 1/4 kiekvienos seniūnijos pajamų. Iš tikrųjų pačioje Lenkijoje kvarta prilygo ne 1/4/ bet 1/5 dvaro pajamų, o Lietuvoje donativa svyravo tarp 1/5 ir 1/2 pajamų, gaunamų iš se niūnijų. Lietuvoje kiekvieną kartą atskiru įstatymu arba seniūnijos nusipelniusiam bajorui paskyrimo aktu buvo atskirai nustatoma, kiek iš tos seniūnijos pajamų turi eiti į valstybės iždą. Yra žinomi ir to
KARAI
IR
PA L IA U B O S
307
kie Lietuvos seniūnijų paskyrimo aktai, kuriuose bajoras, gavęs seniūniją, neprivalėjo iš jos pajamų nieko atiduoti į valstybės iž dą, t. y. jokios donativos nemokėjo. Pats kvartos vardas greičiausiai buvo kilęs ne dėl to, kad tai bū tų buvę lygiai */4 seniūnijos pajamų, bet dėl to, kad samdomajai ka riuomenei alga buvo išmokama kas ketvirtį per metus iš lėšų, su rinktų iš dalies valstybės dvarų pajamų. Dėl to ir ta kariuomenė buvo vadinama kvartine, t. y. gaunanti algą kas ketvirtį metų. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; St. Kutrzebo., Historja ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931; Volumina Legum, t. 1—2, 1859.
Kvartinė kariuomenė — samdomos kariuomenės daliniai XVII— XVIII a. Lenkijoje, apmokami kas ketvirtis metų iš specialaus, va dinamo kvartos mokesčio, imamo iš dalies valstybės dvarų, išda lintų seniūnijomis, pajamų. Kvarta prilygo Vs (ne V4) seniūnijos dvaro pelno ir buvo renkama tik Lenkijoje. Iš seniūnijomis išdalin tų valstybės dvarų Lietuvoje buvo renkama ne kvarta, bet donativa ( d o m t i v u m s im p lu m ), kuri svyravo^ tarp V4 ir V2 dvaro pelno. Iš Lietuvos seimelių instrukcijų matyti, kad kvartinės kariuomenės dalinių išlaikymas priklausė tik lenkams. Lietuvoje renkama donativa nebuvo nuolatinis, o tik atskirais seimų nutarimais įvedamas mokestis, kai reikdavo apmokėti samdomąją kariuomenę. K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, St. Kutrzeba, Historja ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931.
1940;
Laivynas senovės Lietuvoje ir Lenkijoje. Dar XVI a. pabaigoje buvo kilusi mintis įsteigti unijinės Lietuvos ir Lenkijos Respublikos karo laivyną. To bandyta pasiekti jau per pirmąjį tarpuvaldį, kai po Žygimanto Augusto mirties renkamam naujam karaliui Henrikui Valua Lietuvos ir Lenkijos bajorai 1573 m. įrašė į p a c ta c o n v e n ta (specialias išrinkimo sąlygas, keliamas kandidatui į karalius) reika lavimą įsteigti savo lėšomis laivyną. Zigmantas Vaza, patvirtinda mas jam 1587 m. iškeltas išrinkimo sąlygas, irgi buvo prisie kęs savo lėšomis pastatydinti Lenkijos ir Lietuvos laivyną. Toks lai vynas ypač būtų buvęs parankus prasidėjus švedų karams. Švedų, turinčių savo laivyną ir siekiančių užvaldyti visą Baltijos jūrą ir Pabaltijį, buvo daug geresnė karinė padėtis ir lietuviams bei len kams, neturintiems savo laivyno, buvo daug sunkiau su jais kovoti ir ginti savo kraštą. Zigmantas Vaza savo pažado vis dėlto nevyk dė, todėl 1624 m. seime Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvilas pasakė ilgą kalbą, įrodinėdamas būtinumą įsteigti Lietuvos lauko etmonui pavaldų Lietuvos karo laivyną, be kurio esąs visai neįma
308
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
nomas karas su švedais. K. Radvilo kalba liko be atgarsio, seimas nieko nenutarė šiuo skubiu reikalu. Laivyno įsteigimo klausimas. vėl iškilo 1632 m. per tarpuvaldį, kai naujai išrinktas Vladislovas Vaza taip pat pasižadėjo pasirūpinti laivyno įkūrimu. Lietuvos ir Lenkijos bajorų reikalavimas įsteigti laivyną buvo įrašytas taip pat į Jonui Kazimierui 1648 m. keliamus p a c ta c o n v e n ta . Bet ir tai liko tik neįvykdytas karaliaus pažadas. Savojo laivyno neturėjimas ma žino Lietuvos-Lenkijos karinį pajėgumą, o bajoriškai anarchijai plintant ir bajorams vengiant apsidėti mokesčiais, neįmanoma buvo rasti lėšų šiam brangiam sumanymui įvykdyti. Liubomirskio maištas (lenk. rokosz Jerzego Lubomirskiego) įvyko 1666 m. prieš Lenkijos karalių Joną Kazimierą Vazą. XVII a. vidu ryje Jurgis Sebastijonas Liubomirskis, Lenkijos didysis maršalka ir lauko etmonas, vadovavo daugelio Lenkijos didikų ir bajorų opo zicijai prieš karaliaus rūmų partiją ir jos projektą sustiprinti ka raliaus valdžią Lenkijoje ir Lietuvoje. Kadangi karalius Jonas Ka zimieras neturėjo vaikų, karaliaus rūmuose kilo mintis išrinkti sosto įpėdinį dar prie karaliaus gyvos galvos ir taip išvengti1 įprastinės tarpuvaldžio netvarkos bei sąmyšių ir sustiprinti karaliaus valdžią. Šį projektą ypač energingai rėmė Jono Kazimiero žmona, karalienė Marija Liudvika, pati būdama prancūzė ir norėdama lenkams ir lietuviams sosto įpėdiniu įpiršti iš pradžių prancūzų kunigaikštį d'Angjeną (D'Enghien), vėliau kunigaikštį de Kondė (de Condė). Šiam projektui pritarė Prancūzijos karalius Liudvikas XIV ir jį rė mė prancūzų politikos šalininkai Lenkijoje ir Lietuvoje. Iš Lietuvos didikų sumanymui išrinkti sosto įpėdinį prie karaliaus gyvos galvos ypač pritarė Lietuvos kancleris Kristupas Pacas, pats vedęs prancū zę ir turėdamas tiesioginių ryšių su Prancūzija. Karalienė Marija Liudvika kartu siekė ir platesnių konstitucinių Lietuvos-Lenkijos Respublikos reformų, siūlydama panaikinti lib e r u m v e t o ir sustiprinti karaliaus valdžią, įvedant paveldimą monar chiją. Ji svajojo net panaikinti reguliarius Lietuvos-Lenkijos ba jorų seimus. Absoliutizmo siekimams ir įpėdinio dar karaliui nemi rus išrinkimo sumanymui smarkiai pasipriešino dalis Lenkijos ir Lietuvos bajorų. Lenkijoje opozicijai vadovavo J. S. Liubomirskis, viešai skatindamas bajorus sukilti prieš karalių. 1661 m. seime ma ža, bet ryžtinga opozicija sutrukdė įstatymo projektą dėl sosto įpė dinio išrinkimo. Būdamas Lenkijos (Karūnos) lauko etmonų, kuriam pavaldi buvo samdomoji kariuomenė, Liubomirskis pasinaudojo tuo, jog Lietuvos-Lenkijos Respublika nebuvo algininkams išmokėjusi už ilgą ištarnautą laiką algų, ir kartu su kitais reformų priešais pa
K A R A I IR
PA L IA U B O S
309
skatino algininkus sudaryti samdomosios kariuomenės konfederaci ją reikalauti neišmokėtos algos ir priešintis reformoms, ginant seną sias bajorų teises ir laisves bei senąją valstybės santvarką. Pasipriešinimas karaliaus rūmų partijai persimetė ir į Lietuvą, kur samdomoji kariuomenė taip pat susikonfederavo ir 1662 m. net nužudė savo vadą, Lietuvos lauko etmoną Vincentą Korviną Gosievskį, be to, dar grasino nužudyti patį kanclerį Kristupą Pacą, pran cūziškos politikos šalininką. Tokia algininkų savivalė gerokai su kompromitavo konfederatus ir karaliaus rūmų partijai savo įtaka 1664 m. seime pavyko- ne tik pasiekti griežto Lietuvos algininkų konfederacijos maršalkos Kotovskio ir kitų jos vadų nubaudimo, bet ir apskritai algininkų nuraminimo, susitarus iš valstybės iždo jiems sumokėti pusę neišmokėtos algos. Liubomirskiui pradėjus kurstyti bajorus prieš karalių, karalienė Marija Liudvika pasiryžo jį pražudyti, viešai apkaltindama kariuo menės kurstymu, seimų nutraukinėjimu ir slaptomis derybomis su užsieniu (Habsburgais). 1664 m. seime karaliaus opozicijos vadas Liubomirskis buvo pasmerktas, bet tuo reikalas nepasibaigė. Liu bomirskis dar labiau išgarsėjo kaip bajorų laisvių gynėjas prieš karaliaus absoliutizmo siekimus. Dėl garsiosios Liubomirskio bylos buvo nutrauktas 1664—1665 m., taip pat ir 1665 m. seimas, nors valstybei grėsė karo pavojus. Nors aiškių įrodymų dėl Liubomirs kiui primestų kalčių ir nebuvo, bet karaliaus rūmų partijai pa vyko paveikti Tribunolą, kuris nutarė Liubomirskį nubausti garbės atėmimu (infamija), atimti iš joį visus urėdus ir konfiskuoti jo dva rus. Nelaukdamas sprendimo, Liubomirskis pabėgo į Sileziją ir iš čia viešai tarėsi su Austrijos Habsburgais ir Brandenburgo Hohencolernais, kurie buvo nepatenkinti prancūzų įtakos plitimu Lietu vos-Lenkijos Respublikoje. Austrų ir prūsų lėšomis pasisamdęs kariuomenės ir dalies Lenkijos algininkų remiamas, Liubomirskis įsiveržė į Lenkiją, pradėjęs atvirą maištą ( r o k o s z ) . 1666 mJ Liubo mirskio kariuomenė ne tik kariavo prieš karaliaus pajėgas, bet ta proga taip pat naikino Liubomirskio priešų dvarus Lenkijoje. Jonas Sobieskis, ankstyvesnis Liubomirskio draugas, karaliaus paskirtas į Liubomirskio vietą lauko etmonu, laikėsi gana pasyviai. Liubo mirskis, patraukęs į savo pusę vakarinės Lenkijos bajorus, kauty nėse ties Matvais (Matwy) 1666 m. liepos 13 d. sumušė karaliaus pajėgas, bet po kiek laiko vis dėlto turėjo taikytis sui Jonu Kazi mieru, nes Austrijos ir Brandenburgo valdovai nustojo rėmę Liu bomirskį, nenorėdami jam leisti per daug įsigalėti ir būdami suin teresuoti palaikyti anarchiją Lenkijoje. Liubomirskis turėjo atsipra šyti karaliaus ir karalienės, bet Jonas Kazimieras buvo priverstas
310
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
atsisakyti visų savo reformų sumanymų, taip pat ir išrinkti sosto įpėdinį dar gyvas būdamas. Susitaikęs su karaliumi, Liubomirskis apleido Lenkiją ir išvykęs į užsienį 1667 m. mirė Breslave. Liubomirskio maištas sutrukdė re formų. ir karaliaus valdžios stiprinimo sumanymus ir dar labiau pri sidėjo prie netvarkos plitimo ir savojo krašto naikinimo, kuris ir taip jau buvo nuvargintas kazokų maištų ir Maskvos bei Švedų karų. 1667, m. mirė ir energinga reformų rėmėja karalienė Marija Liud vika, o po jos mirties Jonas Kazimieras 1668 m. atsisakė LietuvosLenkijos Respublikos sosto, palikdamas jį bajorų ir likimo valiai. K. Walisze\vski, Polsko-francuzkie stasunki w XVII wieku (1644—1667), 1889; Księga pamiętnicza wydarzen zasziych na Litwie, 1654— 1668 (Scriptores Rerum Polonicarum, t. 3, 1875); W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950.
Polianovkos taika sudaryta tarp Lietuvos bei Lenkijos ir Mask vos valstybių 1634 m. Semlevo kaime prie Polianovkos upės. Lenki jos karaliui ir didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Zigmantui Vazai 1632 m. mirus ir tarpuvaldžiui prasidėjus, Maskvos caras Mykolas Romanovas, nebelaukdamas 1618 m. Deulino (Divilino) paliaubų pabaigos, pasiuntė savo kariuomenę į Lietuvą, kuri 1632 m. apgulė Smolenską, bandydama jį atplėšti nuo Lietuvos. Maskvos karo aki vaizdoje lietuviai ir lenkai paskubėjo savo valdovu sutartinai iš rinkti Vladislovą Vazą, kuris kartu su lietuvių ir lenkų kariuomene atvyko, prie Smolensko, apsupo maskviečius ir privertė juos pasi duoti. Maskva turėjo sudaryti „amžinąją taiką" su Lietuvos ir Len kijos Respublika 1634 m. birželio 4 d. prie Polianovkos upės.. Šia taika Maskva pripažino Lietuvos teises į Smolenską su visa sritimi ir su Roslavlio, Bielajos, Trubčevsko, Nevelio, Sebežo, ir Starodubo miestais. Lenkijai Maskva pripažino Černigovą ir Seversko Naugardą su sritimis. Maskviečiai pažadėjo sumokėti Vladislovui Vazai 200 000 rublių kontribucijos ir nesiekti Estijos, Livonijos ir Kuršo užvaldymo. Ta pačia taika Vladislovas Vaza atsisakė savo pretenzi jų į Maskvos sostą bei į caro titulą ir Mykolui Romanovui pripa žino caro ir brolio titulą. Vladislovas Vaza taip pat pažadėjo My kolui Romanovui grąžinti dar 1610 m. Maskvos bajorų išduotą raš tą, kuriuo maskviečiai buvo patvirtinę Vladislovo Vazos išrinkimą Maskvos caru. Abi susitariančios pusės pasižadėjo nepadėti viena kitos priešams, leisti1 laisvą prekybą tarp abiejų valstybių, paleisti karo belaisvius ir išduoti pabėgusius nusikaltėlius. Abi valstybės per savo specialius pasiuntinius Polianovkos taikos sutartį patvir tino 1635 m., Tačiau dėl tikslios sienos tarp Lietuvos bei Lenkijos
K A R A I IR
PA LIA U BO S
3 H
Respublikos ir Maskvos valstybės išvedimo derybos užtruko dar 10 metų. Tiksli siena tebuvo išvesta tik 1644 m. Ją vedant Lietuva nustojo Trubčevsko srities, kuri buvo užleista Maskvai kaip kom pensacija už Hadziačo sritį, Maskvos atiduotą Lenkijai bevedant sieną. Už šią skriaudą lietuviams pavyko išreikalauti iš lenkų kom pensacijos. 1646 m. iš Lenkijos teritorijos buvo išskirtos Lojovo ir Liubečo žemės Padniepryje ir įjungtos į Lietuvos teritoriją. Sudarius Polianovkos sutartį, kilo ginčų dėl Lietuvos ir Lenkijos kanclerių kompetencijos, nes lenkai 1634 m. bandė pažeisti Lietuvos kanclerio teises sutarčių su Maskva dokumentus saugoti Lietuvos Metrikoje norėdami, kad Polianovkos sutarties aktas būtų atiduotas Lenkijos kancleriui į Lenkijos archyvus. Abu kancleriai dėl to buvo taip susibarę, jog Vladislovas Vaza tą dokumentą pasilaikė pas save. Tačiau nenorėdamas laužyti iš seno įsigalėjusių papročių po kiek laiko Vladislovas Vazai tą sutartį perdavė Lietuvos kancleriui Sta nislovui Albrechtui Radvilui, kuris šį dokumentą ir įjungė į Lietuvos Metriką. Polianovkos taikos Maskva laikėsi iki 1654 m., kada caras Aleksiejus ją sulaužė ir jo pasiųsta Maskvos kariuomenė įsiveržė į Lietuvą, pasinaudodama tuo metu Lietuvoje ir Lenkijoje vykusiu Bagdono Chmelnickio kazokų sukilimu. Štumsdorfo paliaubos sudarytos 1635 m. tarp Lietuvos-Lenkijos ir Švedijos. Ankstyvesnės 1629 m. Altmarko paliaubos, nepalankios Lietuvai ir Lenkijai, baigėsi 1635 m. Tarptautinės sąlygos buvo pa lankios karui su Švedija atsinaujinti. Lietuvai-Lenkijai tuo metu negrėsė karas su Turkija, o Maskvos kariuomenė dar visai neseniai buvo sumušta prie Smolensko, dėl to Maskva buvo priversta pasi rašyti Polianovkos taiką. Taigi lietuviai ir lenkai turėjo laisvas ran kas, o Švedijos soste sėdėjo moteris, karalienė Kristina, be to, šve dų kariuomenė, įsivėlusi į Trisdešimties metų karą, 1634 m. buvo sumušta' pietų Vokietijoje prie Niordlingeno (Nordlingen). Karu su švedais ypač buvo suinteresuoti lietuviai, taip pat Lenkijos karalius Vladislovas IV. Lietuviams rūpėjo atgauti švedų užimtą Livoniją. Lietuvos etmonas Kristupas Radvilas 1635 m. įsiveržė į ją ir išstūmė švedus iš Cėsio srities. Karalius Vladislovas Vaza, reikšdamas pre tenzijas į Švedijos sostą, tikėjosi karu išvaryti švedus! bent iš Prū sijos ir Livonijos. Jis pasiuntė lenkų kariuomenę į Prūsiją ir Pucko uoste pastatydino 12 laivų, tačiau lenkai nebuvo linkę kariauti. Jie reikalavo taikos ir grasino neduoti karui lėšų. Karalių palaikė tik lietuviai. Atsinaujinantį karą pasišovė sustabdyti Prancūzija, Anglija ir Olandija, bijodamos^ kad švedų pajėgos nebūtų atitrauktos iš Vo
312
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
kieti jos, kas leistų Habsburgams atsigauti, priešingai Prancūzijos, Anglijos ir Olandijos interesams. Tų valstybių atstovai, atvykę į Štumsdorfą (Sthummsdorf) netoli Marienburgo Prūsijoje, ėmė tarpi ninkauti Lietuvos-Lenkijos karui su Švedija sustabdyti. Derybos su Lenkijos magnatais prasidėjo 1635 m. sausio mėn. ir užtruko iki 1635 m. lapkričio pradžios. Iniciatyvos ėmėsi prancūzų diplomatas d'Avo (d'Avaux), anglų pulkininkas Ch. Douglas, Olandijos ir Bran denburgo pasiuntiniai. Derybos susikomplikavo dėl Vladislovo gimtų jų teisių į Švedijos sostą. Nė viena šalis nenorėjo nusileisti ir rengėsi karui. Vis dėlto užsienio tarpininkams pavyko' prikalbinti lenkus ir švedus pratęsti paliaubas. Jomis lenkai tikėjosi atgauti iš švedų Vyslos, Priegliaus ir Nemuno žiotis ir kartu išlaisvinti nuo šve dų muitų savo žemės ūkio produktų prekybą su Vakarų Europa. Tačiau lenkai nenorėjo kariauti dėl karaliaus ambicingų planų at gauti Švedijos sostą ar bent Livoniją su Estija (jo paveldėtą nuo savybę). Lenkų magnatai, pamatę galį atgauti Prūsijos uostus de rybomis) be karo, užsienio tarpininkų paveikti, sutiko pasirašyti Štumsdorfo paliaubų sutartį su Švedija, pratęsdami paliaubas 26riems metams. Nors Vladislovas savo pretenzijų į Švedijos sostą ofi cialiai neatsisakė, bet Štumsdorfo paliaubų sutartimi Lenkija vis dėlto atgavo iš švedų Prūsijos pajūrį su uostais:, švedų valdytais nuo 1629 m. Tačiau visa Livonija buvo pripažinta Švedijai. Sutartis buvo naudinga Austrijai ir Olandijai ne tik politiniu, bet ir ekono miniu atžvilgiu, nes jos buvo suinteresuotos javų prekyba su Len kija, už kurią nebereikėjo' mokėti jokių! muitų švedams. Prancūzija buvo patenkinta tarpininkavimu sustabdžiusi beprasidedantį Lie tuvos-Lenkijos karą su Švedija, kas leido švedų kariuomenei ir toliau kariauti Vokietijoje prieš Habsburgus. Daugiausia naudos iš sutarties turėjo Lenkija, nesĮ ji ne tik lengvai atgavo Prūsijos pa jūrį, bet ir sąlygos jos užsienio prekybai labai palengvėjo. Tačiau Lietuvai Štumsdorfo paliaubų sutartis buvo nepalanki.i Dar per de rybas dėl paliaubų lietuviai reikalavo grąžinti Lietuvai Klaipėdą; kai to nepasiekė, ruošėsi statyti Šventosiom uostą ir toliau kariauti su švedais. Lietuviai ne tik nenorėjo lenkų pasirašytos sutarties pri imti bei patvirtinti, betj ir toliau tebekariavo Livonijoje po Štums dorfo paliaubų sudarymo. Vladislovas IV buvo priverstas pasira šyti paliaubų sutartį, bet jis vis dar tikėjosi, kad dėl lietuvių griež to pasipriešinimo seimas jos nepatvirtins. Vis dėlto, nepaisant lietu vių protestų, seimas ratifikavo sutartį, kai lenkai pažadėjo lietu viams kur kitur atsilyginti. Lietuviai buvo priversti nusileisti ir net grąžinti švedams tas Livonijos dalis, kurias jau buvo atkariavę. Ši skriauda Lietuvai paaštrino lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius.
KARAI
IR
.P A L IA U B O S
313
Štumsdorfo paliaubos turėjo galioti ligi 1661 m., bet Švedijos ka ralius Karolis X Gustavas jas sulaužė ir vėl pradėjo karą prieš Lietuvą-Lenkiją 1655 m., pasinaudodamas tuo metu susikomplikavusia Lietuvos-Lenkijos padėtimi dėl Bagdono Chmelnickio kazokų su kilimo ir dėl prasidėjusio Lietuvos-Lenkijos karo su Maskva. Pamiętniki Albrychta Stanislawa ks. Radziwitta, kanclerza YVielkiego Litewskiego, 1632—1653, t. 1, 1839; W. Czeimak, Polska wobec wyniku wojny 30-letniej (jo knygoj Studya Historyczne, 1901); G. Foisten, BaltijSkij vopros v XVI—XVII st., t. 2, 1894.
Valkininkų konfederacija — žymus Lietuvos! bajorų susibūrimas 1700 m. didikų Sapiegų įsigalėjimui Lietuvoje ir jų galiai; pašalinti. XVII a. pabaigoje Lietuvoje vyko varžybos tarp įvairių didikų šeimų dėl įtakos valstybėje ir Sapiegoms labai įsigalėjus kitos didikų šei mos sukėlė nepatenkintus! bajorus prieš juos; tai privedė prie vi daus karo. Sapiegų šeima tapo ypač galinga didžiojo Lietuvos ku nigaikščio Jono Sobieskio (1674—1696) laikais. Norėdamas nustelb ti politinę didikų Pacų įtaką, Jonas Sobieskis ėmė kelti Sapiegas. Benediktas Sapiega buvo paskirtas Lietuvos iždininku, o jo brolis Jonas Kazimieras didžiuoju etmonu. Be to, į etmono Sapiegos globą pateko ir vyriškojoje linijoje išmirusių biržiečių Radvilų šakos dva rai; dėl to Sapiegos susipyko su Nesvyžiaus Radvilais, norėjusiais perimti tuos dvarus. Įsigalėję Sapiegos ėmė šeimininkauti Lietuvoje, nepaisydami kitų didikų, kurie' Sapiegų suvaldyti negalėjo, nes etmono Sapiegos ran kose buvo visa Lietuvos kariuomenė, o jo brolio, Lietuvos iždinin ko, žinioje — visos valstybės pajamos. Nepatenkinta Sapiegų šeimi ninkavimu. grupė kitų Lietuvos didikų stengėsi kaip įmanydami Sapiegoms pakenkti. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis pirmasis pasiryžo atvirai stoti į kovą prieš Sapiegas. Jam pabauginti etmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės dalinius; dėl to prasidėjo ilgai užtrukusi byla, išardžiusi daugelį seimų ir pa siekusi popiežių, nes bažnytiniai dvarai turėjo! būti laisvi nuo ka riuomenės laikymo prievolės. Vilniaus vyskupas ekskomunikavo etmoną Sapiegą, bet šis buvo toksi įtakingas, kad mažai kas tekrei pė dėmesį į tą ekskomuniką ir toliau palaikė ryšius su etmonu, ne drįsdami sueiti į konfliktą su Sapiegomis. Net Vilniaus vienuolynai, gyvenę iš Sapiegų aukų, nepakluso vyskupui ir laikė pamaldas etmonui Sapiegai dalyvaujant. Vyskupas K. Bžostovskis ir kiti Sapiegų priešai pradėjo agitaci ją visoje Lietuvoje prieš Sapiegas. Bajorų seimeliai darėsi triukšmingesni ir jau 1696 m. prieidavo prie muštynių tarp Sapiegų rė
314
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
mėjų ir jų priešų. Ne kartą seimeliuose triukšmaujančius bajorus suvaldydavo Sapiegos kariuomenė; tai dar labiau pykino bajorus. 1696 m. Jonui Sobieskiuį mirus, L. K. Oginskis, L. Pociejus ir kiti didikai, suorganizavę bajorų būrius, ėmė naikinti Sapiegų dvarus Žemaičiuose, bet etmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė. Mins ko, Vitebsko ir Polocko vaivadijose taip pat prasidėjo atviras bruz dėjimas prieš Sapiegas ir būrimasis į konfederacijas. Norėdamas sustiprinti savo įtaką elekciniame seime, etmonas susitaikė su Vil niaus vyskupu. Šis atšaukė ekskomuniką, o etmonas išvedė kariuo menės dalinius iš bažnytinių dvarų. Tačiau Sapiegų priešai, vado vaujami L. K. Oginskio, toliau kurstė bajorus sunaikinti Sapiegų galybę. L. K. Oginskis, A. K. Krišpinas, L. Pociejus, M. K. Katilas, Zaranka bei kiti Sapiegų priešai, subūrę bajorus, vėl naikino Sa piegų dvarus Žemaičiuose bei Gudijoje ir reikalavo iš Sapięgų atim ti visas valdžios vietas. Etmonas Sapiega, panaudodamas savo ži nioje buvusią Lietuvos kariuomenę, kelis kartus išsklaidė bajorų būrius, bet kai su kariuomene išvyko į Lenkiją dalyvauti kare prieš turkus, Sapiegų priešai Lietuvoje suorganizavo dideles pajėgas ir ėmė čia šeimininkauti. Sapiegų priešų veikiamas 1697 m. seimas priėmė Lietuvos ir Len kijos ministrų teisių sulyginimo įstatymą, susiaurinusį Lietuvos kanc lerio, etmono ir iždininko teises. Seime įstatymą parėmė net ir pats Lietuvos kancleris D. M. Radvilas, susidėjęs su Sapiegų priešais, ku rių pagrindinis tikslas buvo apkarpyti etmono ir iždininko Sapiegų galią. Tuo įstatymu buvo suvaržyta etmono teisė savo nuožiūra kil noti Lietuvos kariuomenę iš vienos vietos į kitą. Įstatymas suvaržė ir iždininko teisę savo nuožiūra tvarkyti valstybės pajamų rinkimo reikalus. Sapiegos, nei etmonas, nei iždininkas, nė neketino laikytis šio įstatymo ir toliau tvarkė kariuomenę ir valstybės iždą savo nuo žiūra. Sapiegų priešai tuo pasinaudojo, kaltindami Sapiegas laužant valstybės įstatymus ir kurstydami bajorus į kovą prieš Sapiegas jų savivalei suvaldyti ir įstatymams apginti. Pasipriešinimas Sapie goms įgijo teisinį pagrindą. 1698 m. Sapiegų priešai sudarė Vilniaus konfederaciją, kurios kariniu vadu išsirinko M. K. Katilą. Kitų vai vadijų bajorai taip pat buvo raginami burtis į konfederacijas. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Augustas II dėl Sapiegų ir jų priešų ginčo laikėsi dviveidiškos politikos. Oficia liu raštu buvo įsakyta L. K. Oginskiui ir jo- draugams nurimti ir bajorų pajėgoms išsiskirstyti, bet šie pajuto didžiojo Lietuvos kuni gaikščio rašto nenuoširdumą ir nepakluso, susekę tikrąjį Augusto II norą. Sapiegų galybės sunaikinimas! ir jam buvo parankus. Augus
k a r a i
ir
p a l i a u b o s
315
tas II ketino pats valdyti Lietuvą ir čia įvesti absoliutinę valdžią, kai Sapiegų galia bus palaužta ir Lietuva nuvarginta vidaus karo. Kai 1698 m. etmonas Sapiega su Lietuvos kariuomene grįžo iš Turkų karo, netoli Gardino Vilniaus konfederacijos sukviesti bei susitelkę bajorai pastojo jam kelią. Sapiegos pajėgos buvo didesnės, bet kautynės neįvyko, nes čia} atvyko ir Augusto II į Lietuvą pa siųsta Saksonijos kariuomenė, vadovaujama generolo J. Flemingo. Augusto II pavedimu, Flemingas ėmė tarpininkauti, aiškiai palai kydamas bajorus. Buvo sudarytos Gardino paliaubos, kuriomis Sa piega pasižadėjo dalį kariuomenės paleisti ir likusius dalinius laikyti seimo paskirtose vietovėse, o bajorai pažadėjo nustoti reikalavę atimti iš Sapiegų visas valstybines vietas. Nef Sapiegos, nei bajorai nebuvo patenkinti Gardino paliaubo mis, Bajorai ir toliau bruzdėjo, o Sapiegos etmono atleistus karei vius pasisamdė savo pinigais. Be to, Sapiegos vėl] suartėjo su Au gustu II, pažadėję paremti jo planus Livonijai iš švedų atkariauti. Tuo tikslu etmonui Sapiegai buvo pavesta sutelkti dar daugiau kariuomenės, ir Sapiegos vėl pradėjo šeimininkauti Lietuvoje nieko nepaisydami. Kiti Lietuvos didikai ir jų sukurstyti bajorai vėl pra dėjo siaubti Sapiegų dvarus ir burtis ginklu sunaikinti Sapiegų ga lią. Iš visų Lietuvos pavietų daug bajorų susibūrė Ašmenos ir Lydos apylinkėse. 1700 m. spalio mėn. Lipniškiuose susidarė konfedera cija, kuri persikėlė į Valkininkus, netoli nuo čia, Lieponyse \ buvo sutelkta visa Sapiegų kariuomenė, taip pat ir jų šalininkų pajėgos. Valkininkų konfederacijos bajorai pasižadėjo tol neišsiskirstyti, kol nesunaikins Sapiegų. Valkininkų konfederacijos maršalka buvo iš rinktas M. K. Katilas, o karinių pajėgų vadu Mykolas Višnioveckis. Vilniaus vyskupas K. Bžostovskis dar bandė tarpininkauti,! bet nė viena pusė neketino nusileisti. Lemiamos kautynės įvyko prie Lieponių 1700 m. lapkričio 18 d. Visą dieną užtrukusiose kautynėse Sapiągų kariuomenė, vadovaujama etmono sūnaus Lietuvos arkli ninko Mykolo Sapiegos, buvo sumušta ir priversta pasiduoti. Myko lą Sapiegą ir dar du belaisvius, Voiną ir Kuravičių, įsiutusi bajorų minia kardais užkapojo Valkininkuose. Kiti Sapiegos, Lieponių kautynėms prasidėjus, pabėgo į Vilnių ir iš ten pasitraukė į Lenkiją, tikėdamiesi Augusto Ii! ir seimo už tarimo. Tuo tarpu Valkininkų konfederacijos bajorai, pasiryžę visai sunaikinti Sapiegas, paskelbė juos valstybės išdavikais, jų dvarus konfiskavo, o juos pačius paskelbė praradusiais Lietuvos etmono,1 1 Buvo „Leipalingyje".
316
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
iždininko ir kitas valstybines vietas. Valkininkų konfederacijos ba jorai 2 metams Lietuvos kariuomenei vadovauti pavedė M. Višnioveckiui, o valstybės iždu bei mokesčių rinkimo reikalais rūpintis tam pačiam laikui paskyrė M. K. Katilą ir L. K. Oginskį. Valkinin kų konfederacijos vadovybė pasiuntė savo atstovus pas Augustą II ir į seimą, prašydami juos patvirtinti Valkininkų konfederacijos nutarimus. Norėdami savo pusėn palenkti Augustą II, Valkininkų konfederacijos didikai Višnioveckis, Oginskis, Katilas, Radvilas, Pociejus ir kiti bajorai sutiko net patenkinti Augusto II pasiūlymą įsteigti Lietuvoje absoliutinę paveldimą didžiojo Lietuvos kunigaikš čio valdžią apsiribojant Augusto II šeima. 1700 m. lapkričio 24 d. data buvo paruoštas raštas, kuriuo- minėti didikai ir kiti bajorai pareiškė visos Lietuvos vardu išsižadą savo teisės rinktis valdovus ir Augustą II paskelbė absoliutiškai valdančiu Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją su paveldėjimo teise. Parašai surinkti per kelias die nas ir raštas buvo pasiųstas į seimą. 1701 m. seimas tuo raštu pasi piktino ir viešai jį sudegino, o Augustas II ir Valkininkų konfede racijos didikai bei bajorai jo viešai išsigynė. 1701 m. seime Sapiegų byla nebuvo išspręsta. Nepavyko jos iš spręsti ir specialioje Vilniaus konvokacijoje 1701 m., į kurią Sapie gos neatvyko. Nors Sapiegos ir dalyvavo tų pačių metų Gardino konvokacijoje, bet nei čia, nei 1701—1702 m. seime jų byla nebuvo išspręsta. Augustas II Sapiegų nerėmė, bet jų ir neatstūmė, laiky damas juos prie savęs Lietuvos bajorams gąsdinti ir juos spausti. Tuo metu prasidėjo švedų karas ir Sapiegos, negaudami nei Augus to II, nei seimo paramos bei gelbėdami savo apnaikintus dvarus, pasidavė švedų karaliaus Karolio XII globai, kuris tuoj pasiuntė savo kariuomenę į Žemaičius tarsi bajorų plėšiamiems! Sapiegų dva rams apsaugoti. Vilnių Karolio XII kariuomenė užėmė 1702 m. ba landžio 3 d. Nuo to meto vidaus santykiai Lietuvoje dar labiau su sikomplikavo. Švedų karo metu Sapiegos laikėsi Karolio XII, o jų priešai Augusto II ir jo sąjungininko Rusijos caro Petro I. Vidaus karui Lietuvoje toliau besitęsiant, iškilo Augusto II nuo sosto paša linimo ginčas ir Stanislovo Leščinskio karaliumi bei didžiuoju Lie tuvos kunigaikščiu išrinkimo reikalas; tai Sapiegų ir bajorijos kon fliktą pamažu nustūmė į antrą! vietą, nors vidaus kovos tęsėsi dar ilgai. Tik 1717 m. seime buvo paskelbta visuotinė amnestija. Nuo tada Sapiegos, jų šalininkai ir priešai visai nurimo, senieji nesutiki mai su bajorais buvo pamažu užmiršti. Sapiegų dvarai buvo suny kę, apiplėšti ir praskolinti; tai pakirto jų ekonominę galią. Sapiegos jau niekad nebeįstengė atgauti savo reikšmės ir turėtos įtakos. Lietuvos istorijoje Valkininkų konfederacija svarbi ne tik tuo,
k a r a i
ir
p a l i a u b o s
317
kad buvo palaužta Sapiegų galybė ir kad bajorai ginklu pasiprieši no galingai didikų šeimai, bet ir tuo, kad su Sapiegų sunaikinimu Lietuvoje pasibaigė aiški didikų persvara prieš bajorus. Nuoi tada ligi valstybės padalijimo laikų jau nebebuvo nė vienos vadovaujan čios didikų šeimos, kuri' pajėgtų nustelbti kitas didikų šeimas. Pa galiau Valkininkų konfederacijos istorinė reikšmė buvo ir ta, kad susikonfederavę bajorai bandė pakeisti valstybės santvarką ir veikė visosl Lietuvos vardu. Valkininkų konfederacijoje buvo priimti nu tarimai, kuriais remiantis kelerius; metus Lietuvoje viskas buvo tvar koma. Taigi po Lieponių kautynių 1700 m. Valkininkų konfedera cija virto nelyginant laikinu Lietuvos įstatymų leidžiamuoju orga nu, veikusiu visos Lietuvos vardu, nes čia buvo susirinkę bajorai iš visų pavietų. Po 6 posėdžiavimo dienų, 1700 m. spalio 24 d., buvo paskelbtas platus nutarimų aktas, kuris, A. Šapokos vertinimu, tiek savo turiniu bei sprendžiamų klausimų įvairumu, tiek apimtimi pri lygo ne tik atskirųjų Lietuvos konvokacijų nutarimams, bet ir šei minėms konstitucijoms. Nutarimai buvo susiję ne tik su Sapiegų paskelbimu išdavikais, jų atleidimu iš užimamų valstybės pareigų bei vietų, jų dvarų konfiskavimu bei išdalijimu nukentėjusiems ir Sapiegų šalininkų pasmerkimu. Valkininkų konfederacijos nutari mai apėmė ir visus to meto einamuosius Lietuvos reikalus, kaip vadovavimą kariuomenei ir valstybės iždo tvarkymą, biržiškių Rad vilų dvarus, įvairias pretenzijas įj valstybės iždą, bažnytinių dvarų neliečiamybę, Lietuvos paštą, teisminį ir iždo tribunolą, Lietuvos artileriją. Seimams įprasta tvarka Valkininkų konfederacijos nuta rimai tenkino1 ir įvairių asmenų privatinius reikalavimus, taip pat buvo susiję su asmeninių reikalų užtarimu. Valkininkų konfedera cijos bajorai elgėsi kaip tikri Lietuvos valstybės šeimininkai ir jos reikalų sprendėjai,, visai neatsižvelgdami į lenkus, tik atskira dele gacija prašydami, kad didysis Lietuvos kunigaikštis tuos nutarimus patvirtintų. Kaip jau minėta, atskiras Valkininkų konfederacijos žymesnių dalyvių raštas net siūlė įsteigti absoliutinę paveldimą mo narchiją Lietuvoje, bet 1701 m. seime kilus dėl to dideliam pasi piktinimui to rašto visi išsigynė. Valkininkų konfederacijos nutarimai tuoj buvo išspausdinti Vil niaus jėzuitų akademijos spaustuvėje ir išplatinti. Vėliau nutarimų aktas buvo ištisai išspausdintas „Volumina Legum" VI tome po 1726 m. seimo konstitucijų. Jau dalį „Volumina Legum“ VI tomo laidos išplatinus, turbūt Sapiegoms įsikišus, tie nutarimai iš liku siųjų egzempliorių buvo išplėšti ir vietoj jų įterpti kiti aktai, nieko bendra neturėję su Valkininkų konfederacija. Dėl to pijorų laidos „Volumina Legum“ VI tomo yra aptinkami du variantai: su Vaiki-
318
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
ninku konfederacijos nutarimais ir be jų. Antrojoje laidoje tų nu tarimų taip pat nebėra, A . Š a p o k a , Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, jų valstybinių santykių bruožai, 1938; L. P o w id a j, Wojna domowa Sapiehow z szlachtą litewską w ostatnich latach wieku XVII i na początku XVIII w. (Przegląd Polski, r. VII, t. 2, 1872); J . B a r t o s z e w i c z (red.), Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy, wojewody Minskiego, 1666—1721 r., 1862; Sapiehowie, materialy historyczno-genealogiczne i majątkowe, t. 2, 1892; J. N a r b u t t , Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego z czasow Jana Sobieskiego i Augusta II, kiolow, panujących w Polsce, t. 2, 1842; A . C h , Z a lu s k i, Epistolarum historico familiarium, tomus. 2, 1711.
Zapolės paliaubos, sudarytos 1582 m. sausio 6(15) d. tarp Lietu vos-Lenkijos Respublikos ir Maskvos valstybės, istorijoje žinomos taip pat Jam Zapolskij taikos vardu, užbaigė Stepono Batoro ir Jo no IV karus. 1579—1582 m. Stepono Batoro karai su Maskva buvo labai sėkmingi Lietuvai. Jų metu iš maskviečių buvo atkariautas Po lockas, jų kariuomenė išstumta iš Lietuvos valstybės teritorijos, užimta strategiškai svarbi Velikije Lukų tvirtovė ir apgultas Psko vas. Maskvos padėtis dar labiau susikomplikavo, kai švedai užėmė Narvą ir prasidėjo neramumai Kazanėje bei Astrachanėje. Bandy damas išeiti iš sunkios padėties, Jonas IV kreipėsi į popiežių, pra šydamas jo tarpininkavimo ir parodydamas palankumo svarstyti stačiatikių ir katalikų bažnytinio susiartinimo klausimą. Popiežiaus atsiųstam legatui Antonijui Posevinui (Antonio Possevino) tarpinin kaujant,, Kiverovaja Gora kaime, netoli Zapolės Jamo (totorių kal ba ja m — pašto arklių keitimo stotis), į rytus nuo Ostrovo, po ilgų derybų buvo pasirašytos 10 metų paliaubos. Steponui Batorui bei Lietuvos-Lenkijos Respublikai iš Lietuvos atstova vo Albrechtas Radvilas, iš Lenkijos — Jonušas Zbaražskis. Pose vinui spaudžiant lietuvius ir lenkus, paliaubų sąlygos išėjo labai palankios Maskvai. Zapolės paliaubų sutartimi Maskvos valstybės vardu Jonas IV atsisakė nuo Livonijos, Polocko ir Veližo, kurie tu rėjo likti Lietuvos teritorijoje, o Steponas Batoras Maskvos valsty bei grąžino Velikije Lukus, Sebežą ir dalį kitų 1580—1582 m. užimtų Maskvos valstybės žemių. Zapolės paliaubos užbaigė 1558 m. pra sidėjusius ilgus Jono IV karus dėl Livonijos užvaldymo ir su Lietu va. Lietuva atgavo karų metu prarastas žemes ir jos bei Lenkijos valdžioje liko Livonija su pietine Estija. Šiaurinė Estija buvo švedų valdoma. Maskvos caro Jono IV bandymas prasiveržti prie Baltijos jūros nepavyko. 1. P o l k o w s k y (wyd.), Sprawy wojenne Krola Stefana Batorego, 1887; T. K o i z o n , Dzieje wojen i wojskowosci w Polsce, cz. 2, 2 leid., 1923; G. F o r s te n , Borba za
KARAI
IR
PA L IA U B O S
319
gospodstvo na Baltijskom more v XV—XVI st.r 1894; V. Novodvoiskij, Borba za Livoniju meždu Moskvoju i Rečju Pospolitoju, 1904.
Zborovo taika sudaryta 1649 m. rugpjūčio 8(18) d. tarp LietuvosLenkijos Respublikos ir kazokų sukilėlių, vadovaujamų etmono Bagdono Chmelnickio, pastarojo sąjungininkui Krymo chanui Islam Girėjui tarpininkaujant, Zborovo mieste, rytų Galicijoje. 1649 m. didelė lenkų kariuomenė buvo atvykusi vaduoti kazokų apgulto Zbaražo, bet buvo smarkiai sumušta prie Zborovo bendrų kazokų ir totorių pajėgų. Visiško sunaikinimo Lenkijos kariuomenė išven gė tik karaliui Jonui Kazimierui auksu palenkus Krymo totorių cha ną Islam Gir ėjų, kuris iš Chmelnickio pareikalavo nutraukti kauty nes ir sudaryti taiką. Nors Bagdonas Chmelnickis jau ir buvo su mušęs lenkus, jis vis dėlto pamatė, kad nebegali toliau tikėtis pa galbos iš savo sąjungininko Krymo totorių chano. Bijodamas, kad to toriai nepereitų į lenkų pusę, jis buvo priverstas taikytis. Zborovo taika atkūrė kazokų savivaldybę Kijevo, Braclavo ir Černigovo žemėse. Rejestrinių kazokų skaičius buvo padidintas ligi 40 000. Kazokų etmonui pragyventi buvo' paskirtas Čigirino miestas su apylinkėmis. Savo etmono vadovaujamiems jiems buvo pavestas Ukrainos gynimas, kurioje lenkai pažadėjo savo kariuomenės ne laikyti ir jos į ją neįvesti. Ukrainoje uždrausta gyventi jėzuitams ir žydams, o stačiatikių tikyba turėjo būti leista Lietuvoje bei Len kijoje ir vyrauti Ukrainoje. Taikosi sutartyje buvo pažadėta Kijevo stačiatikių metropolitą įsileisti į Lietuvos-Lenkijos senatą. 1596 m. Lietuvos Brastos bažnytinės unijos panaikinimo klausimas buvo pa vestas seimui. Ukrainos pareigūnais turėjo būti skiriami tik vietos gyventojai stačiatikiai. Visiems sukilime dalyvavusiems kazokams ir valstiečiams buvo paskelbta amnestija. Zborovo taika buvo patvirtinta 1649 m. Lietuvos-Lenkijos sei me, bet to seimo metu Kijevo stačiatikių metropolitas vis dėlto ne buvo priimtas į senatą ir bažnytinė unija nebuvo panaikinta. Nei lenkai, nei ukrainiečiai Zborovo taika nebuvo patenkinti. Ypač ne rimo į rejestrus nepatekę kazokai, nes pagal Zborovo taiką jie tu rėjo virsti valstiečiais baudžiauninkais. Taikos sutartimi buvo ne patenkinti ir valstiečiai, nes nieko1 nebuvo susitarta jų padėčiai pagerinti. Dėl viso to kazokų bei valstiečių karai prieš LietuvosLenkijos Respubliką vėl atsinaujino 1650 m. Akty, otnosiaščijes'ia k istoriji Južnoj i Zapadnoj Rossiji, t. 3, 1861; Sobranije gosudarstvennych gramot i dogovorov, t. 3, 1822; N J. Kostomarov, Bogdan Chmelnickij (jo veikale Sobranije Sočinenij, t. 9— 11, 1904); K. Osipov, Bogdan Chmelnickij, 2 leid., 1948; G. Vernadsky, Bohdan Hetman of Ukraine, 1941.
320
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
DIDIKAI, POLITIKAI, ISTORIKAI Jablonovskiai (Jablonowski) — lenkų didikų šeima, gavusi var dą nuo Jablonovo pilies Lenkijoje, Toninės apylinkėse, ypač pa sižymėjusi XVII—XVIII a., savo įtaka ir galybe prilygusi Lietuvos Radvilams, Pacams bei Sapiegoms ir Lenkijos Liubomirskiams, Opalinskiams, Potockiams, Sieniavskiams. Jablonovskių galia ypač iš augo XVIII a. Jie buvo Lietuvos didikų Čartoriskių „šeimos" priešai ir Potockių rėmėjai Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimo metu. Žy mesnieji Jablonovskiai: S t a n i s l o v a s J o n a s (Stanislaw Jan; 1634—1702), Len kijos etmonas, savo veikla ir įtaka daug prisidėjęs prie Jono So bieskio' išrinkimo karaliumi 1674 m.,j bet vėliau kartu su Lietuvos didikais Sapiegomis buvęs opozicijoje karaliui. Dar Jono Kazimiero laikais per švedų karus Jablonovskis pasižymėjo kovose ties Kroku va 1655 m., Kurše ir Ukrainoje 1660 m. 1664 m.— Lvovo vaivada, 1676 m.— Lenkijos lauko etmonas, nuo 1682 m.— Lenkijos didysis etmonas. 1683 m. dalyvavo garsiajame Vienos gynime nuo turkų ir už tai Vokietijos imperatorius Leopoldas jam suteikė imperijos kunigaikščio titulą. Jablonovsikis gynė Lenkijos pietrytines sienas nuo turkų, privertė turkus atiduoti Podolėsi Kamenecą. Jablonovs kis buvo toks galingas, jog pats tikėjosi būti Lietuvos-Lenkijos sosto įpėdiniu po Jono Sobieskio. Jablonovskio duktė ištekėjo už Rafaelio Leščinskio ir buvo motina Stanislovo Leščinskio, kuris per švedų karus buvo išrinktas Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietu vos kunigaikščiu (1706—1709), bet Augustui II grįžus į sostą emi gravo į Lotaringiją. J o n a s S t a n i s l o v a s II (Jan Stanislaw II; 1669—1731), Len kijos etmono Stanislovo Jono sūnus, Lenkijos kancleris, prieš tai buvęs Voluinės ir Lvovo vaivada. Už opoziciją karaliui Augustui II buvo pastarojo 4 metus kalintas Kionigšteine (Königstein), Sakso nijoje. Parašė istorijos požiūriu svarbius memuarus, išleistus A. Bielovskio 1862 m. J u o z a s A l e k s a n d r a s (Jözef Aleksander; 1712—1777), Naugarduko vaivada, 1743 m. gavęs Vokietijos imperijos kunigaikš čio titulą. Didelis mokslo globėjas, rašęs lenkiškai, lotyniškai ir pran cūziškai. Daug keliavo po užsienius, 1762 m. buvo Italijoje. Lietu vos-Lenkijos valstybei pradėjus irti, Jablonovskis 1768 m. emig ravo į! Saksoniją ir apsigyveno Leipcige, kur 1768 m. įsteigė savo vardo mokslo draugiją „Societas Jablonoviana", kuri vėliau buvo vadinama „Fürstliche Jablonowski'sche Gesellschaft der Wissen
D ID IK A I, P O L IT IK A I,
IST O R IK A I
321
schäften". Ši mokslo draugija, Jablonovskio gerai aprūpinta lėšomis, įsigijo didelę mokslinę biblioteką, skyrė 3 metines premijas už mokslo darbus iš Lenkijos istorijos, ekonomikos1 ir matematikos ar fizikos mokslų. Ji leido: ,,Acta Societatis Jablonovianae" (1772— 1773), „Nova Actą" (1802—1845) ir nuo 1847 m. serijas premijuotų monografijų „Preisschriften der Fürstlichen-Jablonovski'schen Ge sellschaft zu Leipzig" (1847—1925 m., išleista 52 tomai). Žymesni paties Jablonovskio darbai susiję su Lenkijos istorija, ypač jos pra džia ir genealogija („Museum Polonum", „L'Empire des Sarmates", „Lechi et Czechi"). S t a n i s l o v a s P o v i l a s (Stanislaw Pawel; 1762—1822), ku nigaikštis, 1790 m. pasiuntinys Berlyne, 1807 m. Varšuvos kunigaikš tystės pilininkas ir sienų su Prūsija komisijos pirmininkas, 1812 m. pasiuntinys pas Fridrichą Augustą Drezdene, vėliau Lenkijos ka ralystės vaivada. Koniecpolskis S t a n i s l o v a s (Koniecpolski Stanislaw; 1593— 1646), Lenkijos didikas, didysis Lenkijos etmonas. Baigęs Krokuvos universitetą, tobulinosi karo dalykus pas Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių, dalyvaudamas įvairiuose jo žygiuose, ir pas Lenkijos didįjį etmoną Stanislovą Žolkievskį, kurio dukterį Kot ryną Koniecpolskis buvo vedęs. 1620—1623 m. buvo turkų belaisvis Konstantinopolyje, iš ten grįžęs paskirtas Lenkijos lauko etmonu ir Sandomiro1 vaivada, Pasižymėjo kovose su turkais ir totoriais, 1626 m.j gynė Prūsiją nuo Švedijos karaliaus Gustavo 'Adolfo ka riuomenės ir 1632 m. buvo paskirtas Lenkijos didžiuoju etmonu. Dalyvavo malšinant kazokų maištus ir ginant Lenkijos sienas nuo turkų ir totorių. Liubomirskiai (Lubomirski) — žymi XVII—XVIII a. Lenkijos di dikų šeima, turėjusi kunigaikščių titulą, valdžiusi didelius dvarus pietinėje Lenkijoje ir Ukrainoje. Žymesni Liubomirskių šeimos nariai: S t a n i s l o v a s (Stanislaw; 1583—1649), Krokuvos vaivada, pa sižymėjęs 1621 m. Lenkijos ir Lietuvos kare su Turkija. 1621 m. kautynėse ties Chocimu vyriausiuoju lietuvių ir lenkų kariuomenės vadu buvo Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, kuris kautynių metu pradėjo fiziškai silpti ir abiejų kariuomenių vadovavimą dar prieš savo mirtį perdavė Stanislovui Liubomirskiui. Po, J. K. Chodkevičiaus mirties lenkams talkinusi Lietuvos kariuo 1 Buvo „Sandomieriaus". 21. K. Avižonis.
322
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B E
menė atsisakė klausyti lenko Stanislovo Liubomirskio komandos, bet prikalbėta karalaičio Vladislovo Vazos, kuris pats dalyvavo tame žygyje, sutiko pasiduoti Stanislovo Liubomirskio įsakymams, šiam pavyko laimėjimu baigti dar J. K. Chodkevičiaus pradėtas kauty nes, J u r g i s S e b a s t i j o n a s (Jerzy Sebastjan; 1616—1667), Sta nislovo Liubomirskio sūnus, didysis Lenkijos maršalka ir lauko et monas, vienas žymiausių to meto didikų, tikras karaliukas pietinėje Lenkijoje. XVII a. viduryje pasižymėjo gindamas Lenkiją n u o ru sų ir švedų, taip pat kovose su kazokais, vedamais Bagdono Chmelnickio. Nesutikdamas su karaliaus Jono Kazimiero ir ypač su karalie nės Marijos Liudvikos prancūziška ir absoliutizmo siekiančia poli tika Lenkijoje, jis suorganizavo stiprią opoziciją karaliui, kuri 1666 m. išsiplėtė į atvirą maištą, sutrukdžiusį karaliaus ir karalienės refor mų projektus Lenkijoje. Po maišto susitaikęs su karaliumi, išvyko į užsienį ir netrukus mirė Breslave. S t a n i s l o v a s III (Stanislaw III; 1704—1793) buvo kandidatas į Lenkijos ir Lietuvos Respublikos karalius per 1764 m. tarpuvaldį. Mnišekas J u r g i s (Mniszek Jerzy; mirė 1613 m.), lenkų didi kas, Sandomiro vaivada Lenkijoje, politinis avantiūristas. XVII a. pradžioje neaiškios kilmės Dimitrui I Apsimetėliui atsiradus Lenki joje ir iš čia ėmus reikšti pretenzijų į Maskvos valstybės sostą, Mni šekas pažadėjo jį paremti ir už jo išleisti savo dukterį Mariną Mnišek, jei Dimitras, tapęs Maskvos caru, atiduotų jam valdyti Seversko Naugardo ir Smolensko žemes, tuo metu buvusias Maskvos val džioje. Su lenkų ir lietuvių pagalba Dimitrui įžengus į Maskvą ir pa sidarius caru, Mnišekas kartu su savo dukterimi atvyko į Maskvą. Marinai tapus cariene, Mnišekas turėjo įtakos Dimitro i Apsime tėlio valdžiai. Kai sukilę Maskvos bajorai nužudė Dimitrą I Apsi metėlį, Mnišekas kartu su cariene Marina buvo ištremtas į Jaroslavlį, o Vosylius Suiskis paskelbtas caru. Lietuvos-Lenkijos kara liaus Zigmanto Vazos intervencijos dėka Mnišekas su dukterimi ir kitais lietuvių ir lenkų bajorais Šuiskio buvo paleisti iš kalėjimo. Iškilus kitam pretendentui į Maskvos sostą, Mnišekas palaikė ir jį, žinomą Dimitro II Apsimetėlio vardu, kurį Marina, prievarta 1608 m. atgabenta į Tušino stovyklą netoli Maskvos, tėvui spiriant pripa žino savo stebuklingai išsigelbėjusiu vyru. Tačiau Mnišeko palai komam Dimitrui II Apsimetėliui nepavyko paimti Maskvos ir kartu su tuo nepasisekimu pasibaigė Mnišeko įtaka.
d i d i k a i
,
p o l i t i k a i
,
is t o r ik a i
32 3
Osolinskiai (Ossolinski), lenkų didikų šeima, kurių žymesni bu vo: J e r o n i m a s (Hieronim; mirė 1576 m.), vienas svarbiausių XVI a. vidurio Mažosios Lenkijos didikų, daug prisidėjęs prie kalvinizmo plitimo ir protestantų politinio Įsigalėjimo Lenkijoje. J u o z a s M a k s i m i l i j o n a s (Josef Maksymiijan; 1748— 1826), Tenčyno grafas, lenkų patriotas ir kultūrininkas. Mokslus ėjo Varšuvos jėzuitų kolegijoje. Po 1772 m. Lenkijos padalijimo buvo Galicijos, atitekusios Austrijai, atstovas, bet iš politinės veik los pasitraukė 1794 m., Kosciuškos sukilimui ką tik prasidėjus, ir atsidėjo kultūriniam bei mokslo darbui. Imperatorius Juozapas II Austrijoje ir jai priklausiusiose žemėse buvo uždaręs daug vienuo lynų ir sekuliarizavęs bažnyčių bei vienuolynų turtą. Tuo pasinau dodamas Osolinskis Įsigijo ir surinko daug vertingų rankraščių, kny gų ir meno kūrinių kolekcijų. 1807 m. Lvove nupirkęs seną karme litų vienuolyną, čia Įsteigė garsiąją Osolinskių biblioteką, vadinamą Ossolineum. 1809 m. Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I buvo paskirtas Vienos imperatoriaus bibliotekos direktoriumi. J u r g i s (Jeržy; 1595—1650), 1643—1650 m. Lenkijos kancle ris, diplomatinę veiklą pradėjęs Zigmanto Vazos laikais ir vaidinęs svarbų vaidmenį Lenkijos vidaus ir užsienio politikoje prie Vladis lovo IV ir Jono Kazimiero. Studijavo Graco (Graz) universitete ir daug keliavo po Vakarų Europos kraštus. 1621 m. buvo Zigmanto Vazos pasiuntinys Anglijoje, vėliau kituose kraštuose ir Romoje. 1630 m. buvo paskirtas pastalininkiu, 1632 m. Lenkijos iž dininku, 1632 m. prisidėjo prie Vladislovo IV išrinkimo. 1634 m. popiežius Urbonas VIII1 suteikė jam Osolino ku nigaikščio, o imperatorius — Vokietijos imperijos kunigaikščio titulą. 1635 m. pasirašė Štumsdorfo paliaubų su Švedija su tartį ir tais pat metais buvo paskirtas Krokuvos vaivada. Bū damas išsimokslinęs ir talentingas, nuo 1638 m. turėjo lemiamos įta kos Lenkijos užsienio politikai, 1640 m. buvo paskirtas Lenkijos vicekancleriu, o nuo 1643 m. — kancleriu. Kaip karštas katalikas, palaikė Lenkijos draugiškus ryšius su Austrija ir Roma, o kaip tvir tos valdžios šalininkas, prisidėjo prie karaliaus autoriteto stiprinimo, nors ir vengė griežtumo, nenorėdamas sukelti bajorų pasipriešinimo. Būdamas vienas svarbiausių Vladislovo IV bendradarbių, rėmė jo planus sudaryti plačią tarptautinę sąjungą prieš Turkiją, įtraukiant į ją taip pat ir Maskvos valstybę. Kadangi Lenkijos primas M. Lubenskis (Lubienski) buvo senas ir ligotas, per 1648 m. tarpuvaldį Osolinskis faktiškai vadovavo valstybės reikalams, paskubino elekciją ir savo įtaka, daug prisidėjo prie Jono Kazimiero išrinkimo. Pra-
324
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
sidėjus Bagdono Chmelnickio kazokų, sukilimui, Osolinskis linko daryti nuolaidų kazokams ir vadovavo kompromisų bei taikingo ginčo sprendimo politikai. 1649 m. kazokams ir totoriams sumušus lenkų kariuomenę prie Zborovo, Osolinskis patraukė savo pusėn Krymo totorių chaną ir per jį palenkė kazokus taikytis, juo labiau, kad jie lietuvių kariuomenės buvo sumušti prie Lojovo. Taip 1649 m. buvo sudaryta Lenkijai palanki Zborovo taikos sutartis su' Bagdonu Chmelnickiu. Osolinskis parašė atsiminimus, svarbius to meto gy venimui ir istorijai pažinti. J. Ossolinski, Pamiętnik, 1591—1621, 1952.
Tarnovskiai (Tarnowski) — lenkų didikų giminė, žinoma jau XIV a. viduryje Mažojoje Lenkijoje, įtakinga valstybės gyvenime XV—XVI a. Vėliau jos reikšmė sumažėjo, bet dar XVII a. jos na riai būdavo skiriami Lenkijos vaivadomis bei pilininkais. Jų pali kuonys Lenkijoje tebegyveno XIX a. Žymesni Tarnovskiai buvo: J o n a s (Jan), XIV a. Lenkijos magnatas, laikomas giminės pirmtaku, Kazimiero Didžiojo laikais pasižymėjo paimant Lvovą, o Jogailos laikais dalyvavo karo žygiuose prieš Vokiečių ordiną. J o n a s (Jan; 1488—1561), Lenkijos didysis etmonas (nuo 1526 m.), valstybininkas ir rašytojas. Pasižymėjo 1509 m. kare su Valakija, 1512 m. kautynėse prie Visniovico ir per Maskvos karą Oršos kau tynėse 1514 m. Buvo išvykęs į Vakarų ir Pietų Europą pasitobulinti karo mokslų, dalyvavo Portugalijos karuose prieš maurus, pasižy mėjo Lenkijos, Venecijos ir kitų valstybių 1521 m. kare su turkais, kurio metu vadovavo lenkų daliniams, pasiųstiems padėti Vengrijos karaliui Liudvikui. Vokietijos imperatorius Karolis V jam suteikė grafo titulą. Jau būdamas Lenkijos didžiuoju etmonu, 1531 m. su mušė Moldavijos valdytojo kariuomenę, laikė samdomąją kariuome nę Lenkijos pietryčių sienoms ginti nuo totorių, čia statė pilis, 1538 m. apgulė Chocimą, 1535—1536 m. padėjo lietuviams gintis nuo Maskvos Seversko srityje. Savo politine veikla ištikimai tarna vo! Žygimantui Senajam ir Žygimantui Augustui, palaikydamas ka ralių 1537 m. Lvovo neramumuose ( w o jn a k o k o s z a ) , kitų didikų su keltuose prieš jį. 1548 m. seime Žygimantui Augustui susitarus su Lenkijos magnatais dėl vedybų su Barbora Radvilaite, Tarnovskis palaikė karalių, bet vėliau su juo susipyko ir nuo 1553 m. keliuose seimuose buvo opozicijos vadu. Vėliau visai metė valstybinę veik lą. Vidaus reikaluose gynė magnatrį teises prieš šlėktą, praplėtė etmono valdžią bei gerai suorganizavo kariuomenę. Vienu laiku lin ko į reformaciją, kritikuodamas Katalikų bažnyčią. Rėmė Habsburgams palankią užsienio politiką. Greta savo karinės bei valstybinės
D ID IK A I,
PO LITIK A I,
IST O R IK A I
325
veiklos domėjosi mokslu, globojo meną ir pats buvo! žymus Žygi manto Augusto laikų lenkų rašytojas, parašęs ,,Consilium rationis bellicae" ir ,,Ustawy prawa ziemskiego polskiego". J o n a s A m o r a s (Jan Amor; mirė 1500 m.) Kazimiero Jogai lai čio laikais kariavo prieš Valakiją, ją sumušė ir privertė pripažinti Lenkijos viršenybę. M. i Z. Wojciechowscy, Polska Piastow — Polska Jagiellonow, 1946; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950.
Zaluskiai (Zaluski), lenkų bajorų šeima, kilusi nuo Ravos pakamarininkio Jono Tabašo (Jan Tabasz; 1436), vėliau savo pavardę gavusi nuo dvaro Zalusie. Pirmasis Zaluskių pavardę gavo Gostynės pilininkas Vavžynecas (Wawrzynec; mirė apie 1650 m.). Nuo XVII a. vidurio Zaluskiai vaidino svarbų vaidmenį Lenkijos istorijoje. Za luskiai turėjo savo dvarų Lenkijoje, Voluinėje ir Lietuvoje (Gardi no ir Mogiliovo' srityse). Žymesni buvo šie Zaluskiai (išvardyti chro nologijos tvarka): A l e k s a n d r a s (Aleksandr; mirė 1693 m.), sūnus Vavžyneco Zaluskio (mirusio apie 1650 m.), Ravos vaivada ir Lenkijos Tribuno lo maršalka. A n d r i u s C h r i z o s t o m a s (Andrzej Chryzostom; apie 1650—1711), Aleksandro Zaluskio sūnus, nuo 1698 m. Lenkijos kanc leris, 1673 m. buvo Lenkijos pasiuntinys Ispanijoje ir Portugalijoje rūpintis lėšomis karui su Turkija, 1677 m. Jono Sobieskio paskirtas karalienės Marijos Kazimieros kancleriu, nuo 1678 m, Lenkijos didy sis sekretorius, nuo 1679 m. buvo Kijevo ir nuo' 1691 m. Plocko vys kupas. Jonui Sobieskiui mirus, per tarpuvaldį iš pradžių palaikė prancūzų kandidatą Liudviką de Konti (de Conti), po to perėjo į Sak sonijos elektoriaus pusę. 1698 m. gavo Varmijos vyskupiją ir tais pačiais metais Augusto II buvo paskirtas Lenkijos kancleriu. Su ka raliumi nesutiko, piktinosi jo nemoralumu, dėl to buvo iš savo parei gų atleistas ir ištremtas į Drezdeną, bet po 1706 m. Altranštadto tai kos paleistas grįžo į Lenkiją. Po to politinės reikšmės nebeturėjo. Pa liko to laikotarpio, ypač Jono Sobieskio laikų, istorijos tyrimui svar bų korespondencijos rinkinį, kurio dalis buvo išspausdinta dar jam gyvam tebesant — 3 tomai „Epistolae historico familiares", 1709— 1711 m. Vėliau buvo išleistas ir 4-as tomas — „Epistolarum tomus quartus", 1761 m. A n d r i u s S t a n i s l o v a s K o s t k a (Andrzej Stanislaw Kostka; 1694—1758), Lenkijos kancleris 1735—1745 m. Nuo- 1723 m. Plocko, nuo 1735 m. Lucko, nuo 1739 m. Chelmno ir vėliau Kroku-
326
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
vos vyskupas, nuo 1735 m. taip pat Lenkijos kancleris. Šaukė baž nytinius sinodus ir j u nutarimais tobulino bažnytinę santvarką. Di delis geradaris ir švietimo bei mokslo globėjas, padėjo savo broliui Juozapui Andriui sudaryti garsiąją Zaluskio biblioteką. J u o z a p a s A n d r i u s (Jozef Andrzej; 1702—1774), Lenkijos bažnyčios ir valstybės veikėjas. Jaunas daug keliavo ir studijavo užsieniuose. 1728 m. buvo paskirtas Lenkijos referendoriumi, vė liau tapo Chelmo ir 1759 m.— Kijevo vyskupu. Domėjosi mokslu ir švietimu, kartu su St. Konarskiu prisidėjo prie „Volumina Legum" išleidimo, per tarpuvaldį po Augusto II mirties išspausdino „Specimen historiae criticae", kuriame bandė kritiškai įvertinti 1606 m. M. Zebžydovskio vadovaujamą bajorų sukilimą prieš Zigmantą Vazą. Buvo karštas Stanislovo Leščinskio šalininkas. Pastarajam pralaimėjus varžybas į Lietuvos-Lenkijos sostą, kurį laiką su juo gyveno Lo taringijoje. Iš Prancūzijos karaliaus Liudviko XV gavo Fontanėli abatiją Burgundijoje. Palaikė ryšius su Lenkijos ir kitų kraštų švie suoliais ir savo lėšomis surinko didžiulę biblioteką, kuri jau 1748 m. turėjo 230 000 tomų knygų ir kelis tūkstančius rankraščių, taigi bu vo didžiausia privatinė biblioteka Lenkijoje. Zaluskis ją laikė atvirą ir viešai prieinamą norintiems ja naudotis. Būdamas Lenkijos senatoriumi, Zaluskis 1767 m. Radomo konfe deracijos seime pasipriešino disidentų teisių sulyginimui su katalikų teisėmis, už tai pateko Rusijos atstovo Repnino nemalonėn. 1767 m, spalio 13 d. Repnino įsakymu buvo suimtas ir ištremtas į Kalugą kartu su Krokuvos vyskupu Soltyku, Lenkijos lauko etmonu Ževuskiu (Rzewuski) ir pastarojo sūnumi. 1773 m. grįžo į Varšuvą, kur rūpinosi savo bibliotekos ateitimi, kurią dar 1769 m. savo tes tamentu buvo atidavęs Lenkijos valstybei. Dar jam gyvam tebe sant, jo bibliotekos administraciją perėmė Edukacinė komisija. Po trečiojo Lenkijos padalijimo Kotrynos II įsakymu 1795 m. Zaluskio biblioteka, kaip buvusios Lenkijos; valstybės turtas, buvo pervežta į Petrapilį ir čia sudarė Imperatoriaus viešosios bibliotekos pirmuo sius rinkinius. Pervežant nemažai knygų dingo, bet vis dėlto į Pet rapilį buvo atvežta 262 240 tomų knygų, rankraščių ir 25 000 gra viūrų. Pagal Sovietų Rusijos 1921 m. Rygos taikos sutartį su Lenkija, Zaluskio biblioteka turėjo būti grąžinta Lenkijai. Didelė jos dalis buvo pervežta į Varšuvą, tarp kitų rinkinių ir Žygimanto Augusto knygų kolekcija. Per Antrąjį pasaulinį karą Zaluskio biblioteka la bai nukentėjo. Būdamas mecenatu, mokslo žmonių bei literatų gk> bėju, Zaluskis pats rašė. Tremtyje Kalugoje eilėmis parašė lenkų knygų katalogą, kurio dalį 1832 m. išleido J. Mučkovskis— ,,BibIjoteka historikow, politikow i prawnik6w". Iš kitų Zaluskio raštų
D ID IK A I,
PO LITIK A I,
IST O R IK A I
327
svarbesni: „Analecta historia", 1731 m.; „Conspectus novae collec tionis legum ecclesiasticarum Poloniae",: 1744 m.; „Bibliotheca po etarum polonorum", 1752—1756 m. Eilėmis parašė ir savo autobio grafiją. J.D. Janocki, Nachricht von denen in den Hoch gräflichen Zahrskischen Bibliothek sich befindenden raren polnischen Büchern,, t. 1—4, 1747— 1753; J.D. Janocki, Specimen catalogi codicum manuscriptorum Bibliothecae Zaluscianae, 1752; J.D. Janocki, Bibliögraphia Zaiusciana, 1766.
T e o f i l i s J u o z a s (Teofil Jözef; 1787—1866), lenkų gene rolas, parašęs atsiminimus apie Napoleono ir 1831 m. sukilimo lai kus: „Wspomnienia o polkų lekkokonnym polskim gwardji Napole oną T’ (1862) ir „Wspomnienia w skrôceniu z r. 1831" (1860), be to, prancūziškai „La Pologne et les polonais défendus (...) contre les erreurs et les injustices des écrivains français M. M. Thiers, Ségur, Lamartine" (1855, 2 leid., 1856 m.). Zauxoiskiai (Zamojski), lenkų didikų šeima. Jos pradininku lai komas Tomas Lazninskis (Tomasz Laznihski), kuris 1447 m. įsigijo didelį Zamoscės (Žarnose) dvarą, apie 50 mylių į pietryčius nuo Liublino, senojoje Raudonosios Rusios žemėje. Jo sūnūs ėmė va dintis Zamoiskiais, o jo provaikaitis Stanislovas Zamoiskis (Stanis law Zamojski; 1519—1572), žymus kalvinizmo rėmėjas, buvo Chol ino pilininkas, taigi pirmasis senatorius Zamoiskių šeimoje. Zamos cės dvaras su miesteliu XVI a. išaugo į didžiulę Zamoiskių latifundiją, o: Zamoiskiai ligi pat Lenkijos žlugimo užėmė svarbias valsty bės vietas. Jų svarbesni, išvardyti chronologijos tvarka, buvo: J o n a s (Jan; 1542—1605), Cholmo pilininko Stanislovo sūnus, 1578—1605 m. Lenkijos kancleris ir nuo 1581 m. Lenkijos etmonas, po Žygimanto Augusto mirties per pirmąjį tarpuvaldį energingai pri sidėjęs prie politinės Lietuvos ir Lenkijos Respublikos santvarkos sukūrimo, savo įtaka nulėmęs Henriko Valua, Stepono Batoro ir Zigmanto Vazos išrinkimą. Per pirmąjį tarpuvaldį jo pasiūlymu buvo Įvestas laisvosios karaliaus elekcįjos principas visiems bajorams dalyvaujant ir įsigalėjo paprotys renkamiems karaliams kelti išrin kimo sąlygas — Henriko artikulus ir p a c ta c o n v e n ta , sustiprinusius bajorijos viešpatavimą valstybėje. 1565 m. pradėjęs valstybės tar nybą karaliaus Žygimanto Augusto kanceliarijos sekretoriumi, su tvarkė valstybės archyvą, kuriame susipažino su Lenkijos įstatymais, bajorų privilegijomis ir kt. Turėjo didelę įtaką 1572 m. tarpuvaldžio seimuose sukonsoliduojant bajorišką valstybės santvarką. Ener gingai palaikė Henriko Valua kandidatūrą į Lenkijos sostą, o pas
328
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
tarajam grįžus į Prancūziją, savo įtaka daug prisidėjo prie Stepono Batoro išrinkimo. Zamoiskio įtaka bei galia aukščiausio laipsnio pasiekė Stepono Batoro laikais, kuris jį pakėlė Lenkijos vicekancleriu, o vėliau pa skyrė kancleriu ir etmonu. Zamoiskis dalyvavo visuose Stepono Ba toro reformų projektuose ir jo karo žygiuose kaip talentingas val stybės veikėjas bei karo vadas. Nors per Stepono Batoro; karo žygį prieš' Maskvą ir buvo trynimosi tarp lietuvių ir lenkų karinės va dovybės, vis dėlto Zamoiskiui buvo pripažinta pirmenybė prieš Lie tuvos etmoną. Zamoiskis buvo sudaręs reformų projektą įvesti dau giau tvarkos į seimelius, teismus ir valstybės administraciją; kitiems didikams pasipriešinus, projektą seimas atmetė. Kadangi Zamoiskis buvo vedęs Stepono Batoro giminaitę Grizeldą ir buvo artimas ka raliaus bendradarbis, tai susilaukė kitų didikų stiprios opozicijos, vadovaujamos Zborovskių. Kita Zamoiskio žmona buvo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilo Juodojo dukra Kristina. Po Stepono Batoro mirties Zamoiskis savo persvara nulėmė Zig manto Vazos išrinkimą. 1587 m. elekciniame seime daliai lenkų, Za moiskio paveiktų, išrinkus Zigmantą Vazą, o Zborovskių šalinin kams karaliumi paskelbus Vokietijos imperatoriaus Rudolfo II bro lį Maksimilijoną Habsburgą, Zarnoiskio paveiktas 1587 m. Vislicos suvažiavimas pasmerkė Maksimilijono išrinkimą ir patvirtino Zig manto Vazos išrinkimą. 1588 m. Silezijoje prie Byčynos Zamoiskis sumušė Maksimilijono ir Zborovskių kariuomenę, patį Maksimili joną paėmė nelaisvėn ir privertė atsisakyti pretenzijų į Lenkijos sostą. Su Zamoiskio pagalba užėmęs Lenkijos sostą Zigmantas Vaza vis dėlto su Zamoiskiu nesutiko ir pastarasis netrukus tapo opozi cijos karaliui vadu. Jis ypač buvo nepatenkintas Zigmanto Vazos Austrijai ir Habsburgams draugiška politika bei jo pastangomis stip rinti karaliaus valdžią. Būdamas nuosaikių bei tolerantiškų religinių pažiūrų, Zamoiskis nesutiko ir su Zigmanto Vazos šališka religine politika, stiprinusia katalikybę ir stelbusia protestantizmą. Zamoiskis vaidino svarbų vaidmenį 1592 m. vadinamame „inkviziciniame sei me", kuriame Zigmantui Vazai buvo prikišami pasikėsinimai į bajorų laisvę, noras stiprinti savo valdžią] ir slaptos derybos su Habsburgaiis. Zamoiskis nepasitikėjo Zigmantu Vaza, kaltino jį absoliutizmo siekimu, proaustriška politika ir seimuose vadovavo opozicijai, pa veikiančiai seimus atmesti karaliaus pasiūlymus. Kai Zigmantas Va za 1605 m. seime siūlė reformuoti Lietuvos ir Lenkijos Respublikos santvarką, sustiprinti karaliaus valdžią ir įvesti seimų nutarimus balsų dauguma, Zamoiskis griežtai pasipriešino, gindamas laisvos elekcijos principą ir sukėlė seimą prieš karaliaus projektus.
d i d i k a i
,
p o l i t i k a i
,
is t o r ik a i
329
Nustojęs politinės įtakos karaliui, Zamoiskis vis dėlto pasireiškė kaip sėkmingas karo žygių vadas. 1595 ir 1600 m. suruošė žygius į Moldaviją, čia sustiprindamas lenkų įtaką. 1601—1602 m. vadova vo lenkų kariuomenės daliniams Livonijoje prieš švedus, bet čia prasidėjo! lenkų ir lietuvių trynimasis, dėl kurio Lietuvos etmonas Kristupas Radvilas Perkūnas pasitraukė iš karo lauko, nenorėdamas karo su švedais vadovavimo pirmenybės užleisti Lenki j os etmonui Zamoiskiui. Greta savo politinės bei karinės! veiklos Zamoiskis taip pat pasi žymėjo kaip didelis Lenkijos humanistas ir literatūros bei meno globėjas. Jaunystėje nuo 1560 m. studijavo teisę ir lotynų kalbą Pa ryžiaus, Strasbųrgo, Paduvos universitetuose, buvo išauklėtas hu manizmo dvasia. Bestudijuodamas Paduvoje, buvo išrinktas net uni versiteto rektoriumi (Paduvos universitete rektoriai buvo renkami iš studentų tarpo). Paduvoje 1563 m. parašė knygą „De senatu ro mano". Savo tėvo išauklėtas kalvinu, būdamas Italijoje, Zamoiskis nutarė pereiti į katalikybę. Tačiau jei religinės pažiūros liko tole rantiškos, nors vėliau savo žmoną Kristiną Radvilaitę" su jėzuitų pagalba ir atvertė į katalikybę. 1580 m. Zamoiskis gražiais pasta tais išpuošė savo tėviškės Zamoscės miestą pagal italų architekto Morandi planus. Miestą vėliau sustiprino pilimi ir jame įsteigė ban ką. Be to, Zamoiskis 1594 m. Zamoscės mieste Italijos universitetų pavyzdžiu įsteigė akademiją. Bendradarbiavo su Steponu Batoru, iš Vakarų Europos į Lenkiją kviesdamas mokslo žmones. Pats pa laikė ryšius su mokytais žmonėmis iri rašytojais, juos globojo. Za moscės akademija virto intelektualiniu centru. Po Lenkijos padali jimo, 1774 m. ją austrai pavertė licėjumi. Archivum Jana Žarnojskiego, kanclerza i hetmana wielkiego koronnego (wyd. J. Siemenski), t. 1—3, 1904—1913; F. B o h o m o le c , Zycie Jana Zamojskiego, 1775; R. H e id e n s te in , De vita Joannis Zamoyscii, 1861; AT. D z ia i y n s k i , Collectanea Vitam resque gestas Joannis Zamoyscii [...] illusitrantia, 1861; A. B a t o w s k i , ■Rajnold Hajdensztajn i Franciszek Bohomolec, pisarze žywota Jana Zamojskiego, 1892; W. N o w o d w o r s k i , Lata szkolne Jana Zamoyskiego, 1900; W. S o b ie s k i, Trybun ludu szlacheckiego, 1905; S t. L e m p ic k i, Dzialalnošč Jana Zamoyskiego na polu szkolnictwa, 1922; A. T a r n c tw s k i, Dzialalnošč gospodarcza Jana Zamoyskiego..., 1935; J. T e š l a i , Le chancelier J. Zamojski et son oeuvre (Etudes Slaves et Est-Europėenes, II, 1957).
J o n a s (Jan; mirė 1611 m.), Lvovo arkivyskupas, Lietuvos ir Lenkijos pasiuntinys Romoje, Konstantinopolyje ir Vienoje. T o m a s (Tomasz; 1594—1638), Jono Zamoiskio sūnus, 1635— 1638 m. Lenkijos kancleris. Jaunystėje studijavo Olandijoje, Angli joje, Prancūzijoje ir Italijoje; studijų metu rašė apie fortifikacijas. 1618 m. Rusios, 1619 m. Kijevo vaivada, 1625 m. vedė derybas su
330
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
kazokais, 1626 m. dalyvavo kare su švedais, nuo 1635 m. ligi savo mirties buvo Lenkijos kancleris. S. GoIębiowski, Pamiętnik o Tomaszu Žarnoj skim, kanclerzu W. Kor. (Biblioteka Warszawska, t. 4, 1853); St. Zurkowski, Zywot Tomasza Zamojskiego, kanclerza W. Kor., 1860.
J o n a s (Jan), nuo 1651 m. Sandomiro vaivada, dalyvavo kauty nėse su Ukrainos kazokais prie Berestečko; švedų karo metu gynė Zamoscės pilį; 1659 m. savo lėšomis apginklavo kariuomenės būrį ir su juo kariavo prieš kazokus; 1663 m. sutaikė konfederatus su karaliumi Jonu Kazimieru. Jis buvo paskutinis kanclerio bei etmono Jono Zamoiskio palikuonis, su juo pasibaigė tiesioginė Zamoiskių linija. A n d r i u s (Andrzej; 1716—1792), grafas, Lenkijos kancleris 1764—1767 m. Studijavo Paryžiuje, 1754 m. grįžo į Lenkiją, nuo 1757 m. įėjo į senatą. Iš pradžių buvo šalininkas senosios Lietuvos ir Lenkijos valstybinės santvarkos, bet vėliau prisidėjo prie Čarto riskių giminės reformų projektų. Karaliumi išrinkus Stanislovą Au gustą Poniatovskį, Zamoiskis 1764 m. buvo paskirtas Lenkijos kanc leriu. 1766 m. seime kartu su Čartoriskiais bandė įvykdyti valstybės reformas, tarp jų — apriboti l i b e m m v e t o , bet tam pasipriešino Ru sijos atstovas N. Repninas. Pastarajam kurstant, 1767 m. sudarius Radomo konfederaciją senajai valstybės santvarkai ginti, Zamoiskis atsisakė Lenkijos kanclerio vietos ir pasitraukė iš viešo gyvenimo. Jis buvo stambus žemvaldys. Savo dvaruose baudžiauninkų lažą pakeitė piniginiu činšu, suteikė valstiečiams ribotas žemės nuosa vybės teises ir įsteigė valstiečių savivaldybę. Tokiomis savo refor momis sukėlė kaimyninių bajorų pasipiktinimą. Jų spaudžiamas 1773 m. pasitraukė nuo ūkio vedimo ir savo dvarus išnuomojo. Dėl to visos jo valstiečių padėties pagerinimo reformos buvo panaikin tos. 1776 m. seimas pavedė Zamoiskiui paruošti Lietuvos ir Lenkijos Respublikos įstatymų kodeksą. Kodifikuodamas Lietuvos ir Lenkijos Respublikos įstatymus, Zamoiskis dirbo kelerius metus, padedamas Lietuvos vicekanclerio Joachimo Chreptavičiaus, Plocko vyskupo Šembeko, juristų Grocholskio, Vengžeckio (Węgrzecki) ir Juozo Vybickio (Wybicki). Kodekso paruošimo darbas buvo užbaigtas 1778 m., bet jis tų metų seimui dar nebuvo pateiktas, nes Zamoiskis iš pra džių norėjo paruošti bajorus pažangioms teisyno mintims. Kodekse buvo nuostatų, lengvinusių baudžiauninkų būklę, duodančių asme ninę laisvę daliai valstiečių ir pavedančių juos valstybės įstatymų globon. Kodekso projektas kiek lygino ir socialinius skirtingumus, numatė įvesti bendrus teismus bajorams ir miestiečiams, palengvin
D ID IK A I,
PO LITIK A I,
IST O R IK A I
331
ti mišrias vedybas tarp bajorų ir miestiečių. Kadangi Zamoiskio kodekso projektas buvo iš anksto išspausdintas Varšuvoje titulu „Zbiör praw sądowych na mocy konstytucyi 1766 r.", tai jis sukėlė kraštutinį bajorų pasipiktinimą ir griežtą pasipriešinimą, ypač dėl valstiečiams duodamų palengvinimų, kurie galėjo vesti prie baudžia vų naikinimo, Lietuvos bajorai Zamoiskio kodekso įvedimui prieši nosi dar ir dėl to, kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėms valsty bėms, dėl ko būtų tekę lietuviams išsižadėti savo atskiro statuto ir savo nuo lenkų skirtingos teisės. Bajorų pasipriešinimas buvo toks stiprus, jog 1780 m. seimas, kuriam Zamoiskio kodeksas buvo pateik tas patvirtinti, jį atmetė nė nesvarstęs ir uždraudė bet kada vėliau jį pateikti seimui svarstyti Nusivylęs Zamoiskis visai pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Per valstybės padalijimus jo dvarai buvo įjungti į Austrijos sudėtį, kurios valdžia jam suteikė grafo titulą. V. Miakotin, Krestjanskij vopros v Polše v epochų jeja razdelov, 1889.
S t a n i s l o v a s (Stanislaw, 1775—1856), Andriaus Zamoiskio sūnus, grafas, 1809 m. vadovavo Liublino administracijai, 1815 m. tapo Vienos kongreso įsteigtos Lenkijos karalijos senatoriumi, 1820 m. senato pirmininku. Prie 1830 m: sukilimo neprisidėjo. A n d r i u s (Andrzej, 1800—1874), Andriaus Zamoiskio vai kaitis, grafas, Lenkijos žemės ūkio organizatorius. Studijavo Pary žiuje, Ženevoje ir Edinburge. Grįžęs į Lenkiją, praktinių žemės ūkio žinių įsigijo dideliuose savo tėvo dvaruose. 1823 m. vadovavo Len kijos karalijos vidaus reikalų ministerijos žemės ūkio ir prekybos skyriui. Per 1830 m. sukilimą dalyvavo sudarant laikinąją vyriau sybę, buvo Adomo Čartoriskio pasiųstas su diplomatine misija į Vieną pas Meterrtichą. Rusams sukilimą numalšinus, grįžo į Lenki ją ir atsidėjo žemės ūkio organizavimui bei kėlimui savo dvaruose. Pagerino baudžiauninkų būklę, įsteigė valstiečiams mokyklą, įkūrė ir vadovavo ipotekos bankui. Nuo 1842 m. leido žemės ūkio met raštį „Rocznik Gospodarstwa Wiejskiego'1, kuriame skleidė pažan gaus žemės ūkio žinias. 1857 m. įsteigė Lenkijos dvarininkų žemės ūkio draugiją, kuri turėjo narių visoje Lenkijos karalijoje ir greta savo ekonominės veiklos turėjo politinės reikšmės. 1857—1861 m. buvo tos draugijos pirmininku. Zamoiskio pagrindinė mintis buvo stiprinti Lenkiją ekonomiškai, kad kartu sustiprėtų ir politiškai ir vėliau ateityje būtų pajėgi atgauti politinę nepriklausomybę. Za moiskis vadovavo tautinei lenkų dvarininkų partijai ir buvo opozi cijoje Lenkijos karalijos vyriausybei vadovavusiam Al. Vielopolskiui (Wielopolski), kurio politika vedė į kompromisą su Rusija. Za moiskis siekė Lietuvos, Gudijos ir Dniepro dešiniojo kranto Ukrai
332
L IE T U V O S -L E N K IJO S V A L ST Y B Ė
nos įjungimo į Lenkijos karaliją. 1862 m. Zamoiskio žemės ūkio draugija buvo apkaltinta politine veikla ir likviduota. Zamoiskis buvo rusų priverstas emigruoti į užsienį. Pritarė 1863 m. sukilimui, bet smerkė sukilėlių socialinį susiskaldymą į dešiniuosius ir kairiuo sius. Ilgesnį laiką gyveno Paryžiuje,, mirė Austrijos valdomoje Kro kuvoje. H. Lisicki, Alexander Wielopolski (1807— 1877), t. 1—3, 1878— 1879.
M a u r i c i j u s (Mauricij; 1871—?), Lenkijos dvarininkas, 1906 m. atstovas I Rusijos dūmoje, buvo liaudininkų demokratų politinių pažiūrų. Nuo 1914 m. narys Lenkų tautinio komiteto (Varšuvoje), siekusio! suvienyti visą Lenkiją caro Mikalojaus II valdžioje. Prieš vokiečiams užimant Varšuvą, 1915 m. pasitraukė į Petrapilį ir 1916 m. išvažiavo' į Prancūziją ir Angliją. 1918 m. buvo Lenkų tau tinio komiteto Paryžiuje narys. 1919 m. sutaikė Lenkijos liaudinin kus demokratus su J. Pilsudskiu ir prisidėjo prie Paderevskio, vy riausybės sudarymo nepriklausomoje Lenkijoje. 1919 m. buvo pa skirtas Lenkijos pasiuntiniu Paryžiuje. 1924 m. buvo Lenkijos užsie nio reikalų ministras. Zborovskiai (Zborowski), Mažosios Lenkijos didikų protestantų šeima, labai įtakinga XVI a. antrojoje pusėje. Pagrindiniai šeimos dvarai su centru Zborove (iš čia kilo ir jų pavardė) ir Rytvianuose (jau XV a.) buvo rytų Galicijoje Sandomiro vaivadijoje. XVI a. pir mojoje pusėje Zborovskiai perėjo į kalvinizmą ir buvo protestantiz mo rėmėjai Lenkijoje. Žygimanto Senojo laikais Krokuvos pilininkas Martynas Zborovskis (mirė *1565 m.) ir Sandomiro pilininkas Petras Zborovskis (mirė 1557 m.) kartu su Lenkijos maršalka Kmitu 1537 m. dalyvavo opozicijoje prieš karalių, kuris už tai juos kaltino valsty bės išdavimu, tačiau jų teismas neįvyko. Po Žygimanto Augusto mirties pirmųjų dviejų tarpuvaldžių metu Zborovskiai palaikė Hen riko Valua ir Stepono Batoro kandidatūras į Lietuvos-Lenkijos sos tą, tačiau vėliau patys svarbiausieji Zborovskių šeimos nariai va dovavo Lenkijos didikų opozicijai prieš Steponą Batorą, palaikomą vidutinės bajorijos. Po Stepono Batoro mirties Zborovskiai rėmė Austrijos kunigaikščio Maksimilijono Habsburgo kandidatūrą į Lie tuvos-Lenkijos sostą, bet jų sutelktos karinės pajėgos buvo su muštos Lenkijos kanclerio ir etmono Jono Zamoiskio. Nugalėti pi lietiniame kare, Zborovskiai pasitraukė iš viešo gyvenimo. 1621 m. pasibaigė pagrindinė Zborovskių šeimos šaka. Kita Zborovskių šei mos šaka, išliko1;ligi 1728 m., o trečiosiosi šakos palikuonys dar XIX a. pabaigoje tebegyveno Podolėje ir anksčiau vedybų keliu atsikėlę
d i d i k a i
,
p o l i t i k a i
,
is t o r ik a i
333
į Lietuvą ir Gudiją — Kauno ir Minsko gubernijose. Žymesnieji Zborovskiai buvo: J o n a s (Jan; mirė 1514 m.) iš pradžių tarnavo Vengrijos kara liaus Vladislovo Jogailaičio kariuomenėje, vėliau dalyvavo karuose prieš totorius ir Maskvą. Žuvo Oršos kautynėse 1514 m. P e t r a s (Petr; mirė 1557 m.), Jono brolis, Malogojaus ir vėliau Sandomiro pilininkas, kartu su savo broliu Martynu pasižymėjo kaip lenkų šlėktos opozicijos vadas 1537 m. vadinamajame „gai džių kare" prieš karalių Žygimantą Senąjį. M a r t y n a s (Marcyn; mirė 1565 m.), Jono ir Petro brolis, iš pradžių Kališo vaivada, vėliau Poznanės ir-pagaliau Krokuvos pi lininkas. 1514 m. dalyvavo Oršos kautynėse. Garsėjo savo dideliais turtais. Norėdamas įsigyti dar daugiau dvarų, ypač Lietuvos valdo moje Voluinėj e, sumanė savo sūnų Petrą apvesdinti su kunigaikščio Ostrogiškio dukterimi Halška, dėl) kurios rankos ir turtų varžėsi ir kunigaikštis Sanguška. Halška ištekėjo už Dimitro Sanguškos; dėl to kilo privatinis Zborovskio karas su juo, kuriame Sanguška žuvo. Zborovskis ture j o 8 sūnus ir 8 dukteris. Keli jo sūnūs priėmė kalvinizmą ir buvo protestantizmo rėmėjai. Jie buvo žymūs. Lenkijos veikėjai Stepono Batoro laikais. P e t r a s (Petr; mirė 1581 m.), Martyno sūnus, Voinicos,; vėliau Sandomiro pilininkas. Buvo įtakingas per du pirmuosius tarpuvaldžius po Žygimanto Augusto mirties. J o n a s (Jan), Martyno sūnus, XVI a. antrojoje pusėje Gniezno pilininkas ir Lenkijos lauko etmonas. Prisidėjo prie Stepono, Batoro išrinkimo, svarbų vaidmenį vaidino malšinant Dancigo sukilimą ir dalyvavo Stepono Batoro karo žygiuose' prieš Maskvą. Zborovskio broliai taip pat buvo aktyviai prisidėję prie Stepono Batoro išrin kimo, bet karalius jų neįvertino, ir) vadovaujamą „vaidmenį valsty bės gyvenime pavedė Jonui Zamoiskiui. Dėl to įsižeidę Zborovskio broliai organizavo Lenkijos didikų opoziciją karaliui ir net užmez gė ryšius su Austrija ir Maskva. Jonas Zborovskis iš pradžių nesi kišo į savo brolių ginčus bei vaidus su Steponu Batoru, bet kai dėl tų vaidų jo brolis Samuelis Zborovskis 1584 m. buvo nubaustas mir timi, ir Jonas Zborovskis perėjo jį opoziciją. 1585 m. seime gynė savo brolį Kristupą, taip pat apkaltintą valstybės išdavimu. A n d r i u s (Andrzej), Martyno sūnus, XVI a. antrojoje pu sėje Lenkijos karaliaus rūmų maršalka. Savo įtaka prisidėjo prie Stepono Batoro išrinkimo, bet vėliau perėjo į opoziciją jam ir ka raliaus favorizuojamam kancleriui Jonui Zamoiskiui. Po Stepono Batoro mirties 1587 m. rėmė Vokietijos imperatoriaus Rudolfo II brolio, Austrijos kunigaikščio. Maksimilijono Habsburgo kandida-
334
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
turą į Lenkijos sostą, bet Byčynos mūšyje 1588 m. kartu su Maksi milijonu buvo sumuštas ir su juo pateko J. Zamoiskio nelaisvėn. Zigmantas Vaza, tapęs Lenkijos karaliumi, nubaudė Zborovskį, iš jo atimdamas Lenkijos rūmų maršalkos vietą. Zborovskis pasitrau kė iš viešo gyvenimo ir nuo 1589 m. nebėra žinių apie ji. S a m u e l i s (Samuel; mirė 1584 m.), Martyno sūnus, labiausiai pagarsėjęs iš visų savo« brolių. Per Henriko Valua karūnaciją pa sigėręs ir susivaidijęs užmušė didiką Andrių Vopovskį; už tai buvo nuteistas garbės atėmimu ir ištrėmimu. Iš pradžių nuvyko pas Za porožės kazokus, vėliau kurį laiką gyveno pas Transilvanijos vai vadą Steponą Batorą. Po Henriko, Valua pasitraukimo, per tarpuvaldį, savavališkai grįžo į Lenkiją ir prisidėjo prie Stepono Batoro išrinkimo karaliumi. Nors ankstesnis teismo sprendimas ir nebuvo panaikintas, 1580 m. dalyvavo Stepono Batoro žygyje ir Velikije Lukų paėmime. Po to vėl nuvyko pas Zaporožės kazokus ir 1582 m. buvo išrinktas jų etmonu. Ketindamas užkariauti Valakiją, ieškojo totorių pagalbos ir užmezgė ryšius su Krymo totorių chanu Mechmetu Girėjum. Nekreipdamas dėmesio į ankstesnį teismo sprendi mą dėl A. Vopovskio nužudymo, 1583 m. vėl savavališkai grįžo į Lenkiją ir aktyviai prisidėjo prie savo brolių opozicijos karaliui, viešai grasindamas Stepono Batoro ir Jono Zamoiskio gyvybei. Dėl to karaliaus įsakymu buvo suimtas ir 1584 m. nukirsdintas Kroku voje, įvykdant mirties bausmę, kaip įstatymuose buvo numatyta savavališkai į kraštą grįžusiems banitoms. Pasipiktinę savo brolio nukirsdinimu, kiti Zborovskiai bandė sukelti bajoriją prieš karalių, bet 1585 m. seimo teismas svarbiausią opozicijos vadą Kristupą Zbo rovskį nuteisė ištrėmimu. Po Stepono Batoro mirties 1586 m. bro liai Zborovskiai tęsė savo kovą prieš Joną Zamoiskį ir rėmė Maksi milijono Habsburgo kandidatūrą į sostą. K r i s t u p a s (Krzysztof), Martyno sūnus, prisidėjo prie Stepono Batoro išlinkimo, bet šio nebuvo įvertintas. Negavęs iš karaliaus pageidautos svarbios valstybės vietos, kurstė didikų intrigas prieš jį. Išvykęs užsienin, daugiausia gyveno Vienoje, palaikė ryšius su Vokietijos imperatoriumi ir su Maskvos caru, juos kurstydamas prieš Steponą Batorą. Brolį Samuelį Zborovskį 1584 m. karaliui nubaudus mirtimi, Lietuvos-Lenkijos seimas iškėlė jam bylą. Remiantis raš tiškais įrodymais, jis buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir 1585 m. seimo teismo už akių nuteistas garbės atėmimu ir ištrėmimu. Ste ponas Batoras pareikalavo Austrijos vyriausybę išduoti Zborovskį, bet pasiekė tik to, jog Zborovskis buvo ištremtas iš Austrijos ir 1585 m. apsigyveno Silezijoje. Teismui savo sprendimo nepanaiki nus, Zborovskis po Stepono Batoro mirties nelegaliai grįžo į Lenki
d i d i k a i
, PO LITIK A I,
is t o r ik a i
335
ją ir agitavo už Maksimilijono Habsburgo išrinkimą karaliumi. Vie niems lenkams karaliumi išrinkus Zigmantą Vazą, kitiems Maksi milijoną Habsburgą, Zborovskis prisijungė prie pastarojo karinių pajėgų, kurios Jono Zamoiskio buvo sumuštos Silezijoje 1588 m. prie Byčynos. Zborovskis išsigelbėjo pabėgęs pas Maksimilijono brolį, Vo kietijos imperatorių Rudolfą II į Vieną, kuris jį paskyrė imperato riaus taurininku. Nors 1591 m. Lietuvos-Lenkijos seimas panaikino ankstesnio seimo teismo sprendimą dėl Zborovskio ištrėmimo, Zbo rovskis ir toliau liko gyventi Vienoje. A l e k s a n d r a s (Aleksander; mirė 1621 m.), Samuelio sūnus, kartu su kitais Lenkijos didikais prisidėjo prje Dimitro Apsimetė lio I žygio į Maskvą, vėliau buvo lenkų dalinyje, tarnavusiame Dimitro Apsimetėlio) II, vadinamo Tušino Vagimi, kariuomenėje; pastarojo pajėgoms pakrikus, 1610 m. surinko jo kariuomenės li kučius, su jais prisijungė prie Lenkijos etmono Stanislovo Žolkievskio pajėgų ir dalyvavo Klušino kautynėse, kuriose buvo sumušta Maskvos caro Vosyliaus Šuiskio kariuomenė. Su Aleksandro Zbo rovskio mirtimi 1621 m. užsibaigė pagrindinė Zborovskių šeimos šaka. L.S. Siemienski, Pamiętniki o Samueliu Zborowskim, 1844; Zegota Pauli, Pamiętniki do žycia i sprawy Samuela i Krzysztofa Zborowskich, 1846; A. Tračevskiį, Polskoje bezkorolevje po prekraščeniji dinastiji Jagellonov, 1869.
Zebžydovskiai (Zebrzydowski), lenkų didikų šeima, kilusi, XIII a. Žymesnieji Zebžydovskiai buvo: A n d r i u s (Andrzej; 1496—1560), Lenkijos bažnyčios veikė jas, favorizuojamas karaliaus Žygimanto Senojo. Studijavo užsie nyje. 1542 m. paskirtas Podolės Kameneco vyskupu, 1544 m. Chelmno vyskupu, 1546 m. Ku j a vi jos vyskupu ir nuo 1551 m. Krokuvos vyškupu. Tuo metu Lenkijoje plintant protestantizmui, Zebžydovskis polemizavo su protestantais ir stengėsi sustabdyti reformacijos sąjūdį Lenkijoje. Parašė ,,Oratio de haeresi" ir ,,Krotka odpowiedž przez Andrzej a biskupa Krakowskiego na artikuly oblędliwe Marei na Krowickiego", išspausdintą 1556 m. Krokuvoje. M i k a l o j u s (Mikoiaj; 1553—1620), Sandomiro vaivada ir Kro kuvos pilininkas, vienas 1606—1607 m. bajorų rokošo vadų. Daly vavo Stepono Batoro karuose prieš Maskvą, 1596 m. paskirtas Len kijos maršalka, 1601 m. Krokuvos pilininku. Jo giminaičiui Lenki jos kancleriui Jonui Zamoiskiui mirus,? Zebžydovskis tikėjosi gauti jo vietą. Jos negavęs susipyko su karaliumi Zigmantu Vaza ir kar tu su Lietuvos taurininku Jonušu Radvilu, Jonu Herburtu ir Sta nislovu Stadnickiu stojo vadovauti bajorų opozicijai prieš karalių.
336
L IE T U V O S -L E N K IJ O S .V A L ST Y B E
Nepatenkinti Lietuvos ir Lenkijos bajorai kaltino Zigmantą Vazą su patarėjų jėzuitų bei svetimšalių pagalba siekiant absoliutizmo ir nesilaikant savo karaliumi išrinkimo sąlygų — p a c ta c o n v e n ta . Opozicijos įaudrintame 1606 m. seime karalius turėjo net kelis kar tus teisintis prieš, bajorus.' Tam seimui nutrūkus, Zebžydovskis su šaukė šlėktos suvažiavimą į Stenžicą, po to į Liubliną, vėliau į Sandomirą. Liublino suvažiavimo maršalka buvo išrinktas asmeninis Zigmanto Vazos priešas, karštas protestantas ir bajorų aukso laisvės gynėjas, Lietuvos taurininkas Jonušas Radvilas. Prie Zebžydovskio keliamo bajorų atviro maišto prieš karalių prisidėjo nemaža Lietu vos bajorų ir didikų. 1606 m, Sandomiro suvažiavime buvo suda ryta bajorų konfederacija ir raštu suformuluoti nusiskundimai ka raliumi ( g r a v a m in ū ), kurie buvo nusiųsti Zigmantui Vazai. Tuo raš tu bajorai reikalavo, kad Zigmantas Vaza, pašalintų iš karaliaus rū mų patarėjus svetimšalius ir jėzuitus, kad prie karaliausi būtų su daryta nuolatinė taryba, susidedanti iš seimo išrinktų trijų senato rių, kad karalius pasižadėtų ateityje spręsti valstybės reikalus su tartinai su tais senatoriais ir kad jis vėl patvirtintų visas bajorų teises ir privilegijas. Bajorų maištui plečiantis Lenkijoje ir Lietuvoje, Zigmantas Vaza sušaukė bajorus į Vislicos suvažiavimą, kuriame patvirtino visas ba jorų teises ir privilegijas ir pažadėjo ateityje spręsti valstybės rei kalus kartu su senatoriais. Tuo pavyko karaliui atitraukti dalį ba jorų nuo Zebžydovskio ir Jonušo Radvilo vadovaujamo maišto. Nors karaliaus šalininkų skaičius didėjo, vis dėlto maištininkai atsi sakė taikytis su karaliumi, jį paskelbė praradusį Lietuvos-Lenkijos sostą ir rengėsi rinkti naują karalių. Prasidėjo ginkluoti susirėmi mai tarp maištininkų ir Zigmanto Vazos šalininkų, remiamų kara liui ištikimų kariuomenės dalinių. 1607 m. ties Guzovu maištininkų pajėgos buvo sumuštos Lenkijos etmono St. Žolkievskio vadovau jamos kariuomenės, bet maištininkai nerimo ir toliau. 1607 m. buvo sušauktas „pacifikacinis" seimas, kuriame karalius pasiekė kompro miso su maištininkais. Visiems buvusiems maištininkams buvo pa skelbta amnestija, maištininkai sutiko pripažinti Zigmantą Vazą ir toliau Lietuvos-Lenkijos valdovu, bet jis turėjo įsakmiai garan tuoti bajorams laisvos karaliaus elekcijos principą, pakartotinai pri siekti p a c ta c o n v e n ta ir pasižadėti niekada nebebandyti stiprinti ka raliaus valdžios. Tuo pasibaigė Zebžydovskio sukeltas šlėktos maiš tas irj po 1607 m. seimo Zebžydovskis pasitraukė iš viešojo gyve nimo. H. Schmitt, Rokosz Zebrzydowskiego, 1858; H. Schmitt, Kilka uwag w sprawie rokoszu Zebrzydowskiego (Rocznik Towarzystwa Przyjaciol Nauk w Poznaniu,
D ID IK A I,
PO LITIK A I,
IST O R IK A I
1865); W. Sobieski, Pamiętny sejm, 1913; J. Czubek (red.), Pišma tyczne z czasöw rokoszu Zebrzydowskiego, t. 1—3, 1916—1918.
337
poli-
Zolkievskiai (Zolkiewski), rutėnų kilmės lenkų bajorų šeima iš Žolkievkos, kuri buvo prie to paties vardo upės Liublino vaivadi joje. XV a. pabaigoje Mikalojus Žolkievskis buvo Belzo vaivada. Jo sūnus Stanislovas Žolkievskis (mirė 1588 m.) iš Haličo persikėlė į Lenkiją ir savo gabumais atkreipė Lenkijos kanclerio Jono Zamoiskio, kuris padėjo jam iškilti Belzo vaivada, dėmesį. Žolkievskių dva rų buvo Podolėje ir Voluinėje. Stanislovas Žolkievskis 1556 m. Galicijoje gavo Vinikių miestelį. Jo sūnus Stanislovas, Lvovo pili ninkas, 1603 m. čia pastatė rūmus ir bažnyčią, o miestelį pavadino Žolkievo vardu, kuris tapo Žolkievskių dvarų centru. Jis ir buvo Žolkievskių šeimos; pats žymiausias narys. S t a n i s l o v a s (Stanislaw; 1547—1620), Belzo vaivados Stanis lovo sūnus, Lenkijos etmonas ir kancleris. Gimė netoli Žolkievo Raudonojoje Rusioje, buvo išauklėtas J. Zamoiskioi pažiūrų dvasia bei jo paties globojamas, pasižymėjo jau Stepono Batoro karuose, 1588 m. dalyvavo Byčynos kautynėse Silezijoje, padėdamas etmonui Zamoisikiui sumušti Zigmanto Vazos varžovo Maksimilijono Habsburgo ir Zborovskių karines pajėgas. 1593 m. paskirtas Lvovo pili ninku ir Lenkijos lauko etmonu. 1596—1597 m. karaliaus Zigmanto Vazos pasiųstas užgniaužė Ukrainos kazokų bei valstiečių sukilimą, vadovaujamą Lobodos ir Nalivaikos. Kare su švedais dėl Livonijos 1601—1602 m. kovojo Estijoje prie Talino ir čia! sumušė; švedus. Kaip Lenkijos lauko etmonas, ištikimas karaliui, nors jo ir nemėgs tąs, 1607 m. rokošo metu kautynėse prie Guzqvo sumušė prieš Zig mantą Vazą sukilusių bajorų karines pajėgas. Už tai karalius jį paskyrė Kijevo vaivada. Nors Zigmantas Vaza ir nemėgo Žolkiievskio, bet karas su Mask va privertė karalių jam paskirti atsakingas pareigas kariuomenės vadovybėje. Žolkievskis manė karą su Maskva esant neatitinkan čiu Lenkijos interesų, bet vis dėlto 1609 m. dalyvavo Smolensko apgulime ir 1610 m.1 sumušė Maskvos caro Vosyliaus Šuiskio ir pa galbinę švedų kariuomenę prie Klušino, vadovaujamą Dimitro Šuiskio, ir nesutikdamas pasipriešinimo* artėjo prie Maskvos. Sukilusiems maskviečiams nuvertus carą Vosylių Šuiskį ir Maskvos bajorų su šauktam seimui caru išrinkus Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą, Žolkievskis nuo Maskvos vartų nuvarė Dimitrą Apsimetėlį II ir su Maskvos bajorais sudarė sutartį dėl Vladislovo išrinkimo caru, Lietuvos-Lenkijos Respublikos vardu priimdamas Maskvos bajorų Vladislovo išrinkimo sąlygas. 1610 m. su lenkų ir lietuvių kariuo22. K. Avižonis.
338
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
mene įžengė į Maskvą ir čia įsitvirtino. Tačiau sužinojęs, kad Zig mantas Vaza prie Smolensko nepalankiai priėmė Maskvos delega ciją, kad karalius atsisakė patvirtinti Žolkievskio su maskviečiais sudarytą sutartį ir nenorėdamas savo sūnaus Vladislovo išleisti į Maskvą pats ketino tapti Maskvos caru. Žolkievskis atsisakė nuo Maskvos komendanto pareigų ir grįžo į Lenkiją, lenkų ir lietuvių įgulos Maskvoje vadu palikęs Aleksandrą Gosievskį ir kartu su savimi į Lenkiją kaliniais išsiveždamas buvusį carą Vosylių Šuiskį ir jo brolius. Už savo nuopelnus per karą su Maskva Žolkievskis 1613 m. bu vo pakeltas Lenkijos didžiuoju etmonu. Po to jis kelerius metus gynė Ukrainą nuo totorių puldinėjimų. Dėl lenkų didikų kišimosi į Mol davijos ir Valakijos reikalus kilus karui su Turkija, Žolkievskis 1617 m. buvo pasiųstas atmušti turkų ir totorių kariuomenę. Nepa jėgdamas sumušti didžiulės turkų kariuomenės Žolkievskis 1617 m. Bušoje pasirašė sutartį su Turkija, Moldaviją ir Valakiją perleisda mas turkams ir pažadėdamas suvaldyti kazokus, kad jie nebepuldinėtų totorių. Nors Lietuvos-Lenkijos seimas ir kritikavo Žolkievskj už Respublikai nepalankios sutarties pasirašymą, bet vis dėlto tą sutartį patvirtino. 1617 m. buvo pakeltas Lenkijos kancleriu. Ne trukus vėl kilus karui su Turkija, Žolkievskis 1619 m. buvo pasiųs tas ginti Lenkijos. Jis įsiveržė į Moldaviją ir čia pasodino Lenkijai palankų vaivadą, bet 1620 m. žuvo Cecoros kautynėse, turkams ir totoriams netoli Dniepro apsupus lenkų kariuomenę ir ją sumušus. Senekos raštų veikiamas Žolkievskis 1612 m. parašė ir išspaus dino knygą, skirtą dorybės išgarbinimui. Žolkievskis parašė svarbius savo žygio į Maskvą atsiminimus („Początek i progress wojny Moskowskiej"), pirmą kartą išspausdintus tik 1833 m. Žolkievskio duk raitė buvo Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio motina. Zapiski getmana Zolkevskego o Moskovskoj vojne, 2 leid., 1871; J. Gieitych (red.), Expedition to Moscow. A Memoir by Hetman St. Zolkiewski (Polonica Series, I, 1959); St. G. Koztowski, Stanislaw Zolkiewski, kanclerz koronny i hetman (1547—1620), 1904; W. Sobieski, Zolkiewski na Kremlu, 1920; A. Siiw inski, Hetman ¿olkiewski, 1920; A. Piochaska, Hetman St. Zolkiewski, 1927; F. Suwaia, Przyczyny i skutki klęski Cecorskiej 1620 r., 1930; S.F. Pialonov, Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve, 4 leid., 1937; A.A. Savič, Borba russkogo naroda s polskoj intervene!jej v načale XVII v., 1939.
33»
MIESTAI Kališas (Kalisz), miestas vakarinėje Lenkijoje, Poznanės vaiva dijoje, 100 km į vakarus nuo Lodzės, prie Vartos upės; 54 000 gy ventojų (1950). Didelė tekstilės (pliušo) pramonė. Kališas yra sena vietovė, daugelio identifikuojama su Ptolemėjo (II a. po Kr.) mini ma Calisia. Kaip rodo 1951—1954 m. kasinėjimai mieste ir apylin kėse, Kališas vaidino nemažą vaidmenį gintaro prekyboje su Ro mos imperijos provincijomis. Pačiame mieste ir apylinkėse rasta im portuotų romėniškų dirbinių, monetų (Kališo lobis susideda iš 2000 romėniškų monetų). 1282 m. Kališas gavo miesto teises. Su Kališu yra susiję daug istorinių Įvykių (žr. Kališo taika, Kališo mūšis, Kališo sąjunga). Krokuva (Krakow). K u l t ū r i n ė s K r o k u v o s Į s t a i g o s . Nuo senovės Krokuva buvo žymiausias Lenkijos kultūros centras, turįs daug istorinių paminklų ir švietimo, mokslo bei meno įstaigų. Joks kitas Lenkijos miestas neturi tiek daug istorinių pastatų, tiek daug tautinių lenkų šventovių bei relikvijų kaip Krokuva. Intelek tualinis Lenkijos centras iš pat pradžių buvo Krokuvos universite tas, įsteigtas Kazimiero Didžiojo 1364 m., savo senumu antrasis Vi durio Europoje (pirmasis buvo Prahos universitetas) ir pirmasis uni versitetas Rytų Europoje. Suorganizuotas Italijos universitetų pa vyzdžiu Krokuvos universitetas tuoj pradėjo savo kultūrinę veik lą, bet netrukus patyrė sunkumų ir XIV a. pabaigoje apmirė. Jam atgaivinti 1397 m. Lenkijos karalienė Jadvyga paskyrė naujų lėšų bei išteklių. 1400 m. Lenkijos karalius Vladislovas II Jogaila jį gau siai apdovanojo ir iš Kazimiežo priemiesčio perkėlė į patį Kroku vos miestą. Ši aukštojo mokslo įstaiga ir dabar tebevadinama Jo gailos universiteto vardu. Studentai čia rinkosi studijuoti iš Lenki jos, Lietuvos, Vokietijos, Vengrijos, Čekijos ir kitų kraštų. Dėl dės tomosios lotynų kalbos universitetas įgavo tarptautinį pobūdį. Moks lo personalas irgi susidėjo iš įvairių tautybių profesorių. 1409 m. prie universiteto Jogaila įsteigė atskirą bendrabutį lietuvių ir gudų studentams. Jogailos universitetas turėjo didelį kultūrinį poveikį ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai, nes čia studijavo daug lietuvių, sie kiančių aukštojo mokslo. XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje Jogailos universi tetas ypač išgarsėjo, tapo tikru humanizmo židiniu. Čia stu dijavo humanistas Konradas Celtes ir 1491—1496 m. astronomas Mikalojus; Kopernikas, kurio knygos pirmoji laida ir dabar te
340
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
bėra universiteto bibliotekoje. Krokuvos universitetas kartu buvo ir katalikybės centras,,. Reformacija nepalietė universiteto katalikiš kos dvasios, 7S~isiiko Lenkijos katalikybės židiniu. Nuo XVI a. vidurio jis vis dėlto ėmė smukti dėl prekybos kelių pasikeitiiiio, pa sunkėjus Krokuvos ekonominėms sąlygoms ir daugeliui žymių pro fesorių išsikėlus iš Krokuvos, taip pat ir dėl to, kad daugelis Lenki jos ir Lietuvos didikų bei žymesniųjų bajorų ėmė siųsti savo sūnus studijuoti į Paduvos, Bolonijos, Paryžiaus, Bazelio, Heidelbergo ir kitus universitetus. XVIII a. pabaigoje Krokuvos universitetas atgijo, tapęs švieti mo bei kitų reformų centru Lenkijoje. Su šiuo reformų sąjūdžiu ir universiteto atgijimu buvo glaudžiai susijusi Hugo Kolontajaus ir Jono Sniadeckio veikla Krokuvoje. Per 1795 m. Lenkijos padaliji mą, kai Krokuva atiteko Austrijai, universitetas toliau tęsė savo darbą ir išlaikė aukštą lygį. Toks jis liko ir 1809—1815 m., kai Kro kuva buvo priskirta prie Napoleono sudarytos Varšuvos kunigaikš tystės ir vėliau, 1815—1846 m., Vienos kongreso įsteigtos Krokuvos respublikos metu, kai Krokuvoje būrėsi Lenkijos patriotai. 1846 m. Krokuvą vėl įjungus į Austrijos imperiją, prasidėjo Jogailos uni versiteto vokietinimas, mokslas čia buvo dėstomas vokiečių kalba. Nepaisant šių universiteto vokietinimo pastangų, jis išliko lenkybės ir lenkų tautinės veiklos centru ir nuo 1870 m. vėl buvo atlenkintas, suteikus daugiau savivaldybės teisių lenkams Galicijoje. 1881— 1887 m. universitetui buvo pastatyti nauji gražūs gotikinio stiliaus pastatai. XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje Jogailos universitetas tapo lenkų akademinio, mokslinio ir literatūrinio gyvenimo centru. Ne priklausomos Lenkijos laikais 1918—1939 m. jis vėl suklestėjo, pa sidarė svarbiausia Lenkijos mokslo įstaiga, turinti daug žymių mo kslo institutų ir garsių profesorių. 1932 m. čia studijavo apie 8000 studentų. 1954 m. studentų skaičius pakilo ligi 9000. Universitete buvo suburta daug mokslo, literatūros ir meno turtų. Jogailos universitetas turi gausią bei turtingą biblioteką, įsteigtą dar XV a. pradžioje. Nuo XIX a. pradžios Jogailos universiteto biblioteka Lenkijos gyvenime vaidino nacionalinės bibliotekos vaid menį.; Biblioteka yra istoriniuose universiteto rūmuose, pastatytuo se dar XV a„ gražaus gotikos stiliaus su arkadomis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą bibliotekoje buvo 545 000 knygų, 2952 inkunabulai, 6614 rankraščių, 16 111 kitokių spaudinių, daug senų dokumentų, graviūrų, paveikslų ir kitokių meno kūrinių. Pokarinės komunisti nės Lenkijos duomenimis 1955 m. bibliotekoje buvo iš viso 1 405 742 tomai, įskaitant 81 776 tomus senų knygų, 139 111 periodinių leidi
M IE ST A I
341
nių, 12 380 rankraščių, 8624 žemėlapius bei atlasus ir per 35 000 gra viūrų, brėžinių, iliustracijų ir gaidų. Bibliotekoje nepaprastai daug spausdintų ir nespausdintų pačių svarbiausių šaltinių Lenkijos ir Lietuvos istorijai. Ypač daug vertingos archyvinės bei istorinės me džiagos, svarbios Lenkijos ir Lietuvos istorijai, buvo sutelkta ir Čartoriskių archyve, bibliotekoje bei muziejuje Krokuvoje, įkurta me Adomo Kazimiero Čartoriskio ir jo žmonos Izabelės Fleming XVIII a. pabaigoje Pulavų (Pulawy) dvaire, iš kur muziejus 1831 m. buvo perkeltas į Paryžių, o iš ten 1876—1880 m. pervežtas į Kroku vą ir įkurtas senuose istoriniuose Čartoriskių rūmuose. Nepriklau somos Lenkijos laikotarpiu Čartoriskių bibliotekoje buvo per 200 000 knygų, archyve apie 12 000 tomų rankraščių, daug senų valstybinio bei privatinio pobūdžio dokumentų, seimų dienoraščių, seimelių ins trukcijų, aktų, laiškų, dvarų inventorių ir kitokios vertingos archy vinės medžiagos originalų bei amžininkų nuorašų rinkinių. Archyve ypač daug buvo dar niekur nespausdintos medžiagos XVI—XVIII a. Lietuvos ir Lenkijos istorijai, taip pat medžiagos apie ХІХІ a. pra džios švietimą bei mokyklas Lietuvoje, nes to meto Vilniaus mokyk lų apygardos kuratoriaus Adomo Jurgio Čartoriskio įstaigos medžia ga bei rinkiniai pateko į Čartoriskių archyvą. Čartoriskių muzie jus buvo garsus savo meno rinkiniais, skulptūromis ir paveikslų galerija, turinčiai daugelio italų ir olandų dailininkų darbų. Istori niame muziejaus skyriuje surinkta nemaža senienų. Pokarinės ko munistinės Lenkijos Krokuvos muziejų bei bibliotekų aprašymuose Čartoriskių muziejaus ir bibliotekos vardas nebeminimas. Kita garsi kultūros įstaiga Krokuvoje yra Lenkų mokslo akade mija. Mokslo draugija Krokuvoje egzistavo jau nuo 1815 m. XIX a. pabaigoje Krokuvos kultūrinio pakilimo metu ji buvo perorgani zuota į Lenkijos mokslų akademiją (1872—1873). Nuo 1873 m. ligi dabar ši akademija pasižymi savo mokslo darbų gausumu, ypač gau siais istoriniais darbais. Tarp jų ypač minėtini akademijos iš leisti. „Monumentą medii aevi historica" (jų 6-uoju tomu eina „Co dex epistolaris V itoldi"— didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto laiškų ir jo laikų dokumentų rinkinys Lietuvos istorijai nušviesti, išleistas 1882 m.), „Scriptores rerum Polonicarum", „Monumentą Poloniae Vaticana", kiti Lenkijos ir Lietuvos istorijos šaltiniai ir daug monografijų bei rimtų1 mokslo darbų iš Lenkijos ir Lietuvos istori jos. Lenkų mokslų akademija turi turtingą biblioteką ir savo sky rius Paryžiuje bei Romoje. Akademijos bibliotekoje Krokuvoje, po karinės komunistinės Lenkijos duomenimis (1955 m.), buvo 233 000 tomų knygų ir 93 000 periodinių leidinių metinių tomų, apimančių istoriją, visuomenės ir gamtos mokslus.
342
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBĖ
Iš kitų mokslo draugijų Krokuvoje minėtinos vietinio pobūdžio mokslo draugijos, tai kelios literatūros, meno ir muzikos draugijos. Greta Jogailos universiteto Krokuvoje yra dar kelios universiteti nio lygio aukštosios mokyklos: Meno akademija (įsteigta 1808 m.), Kalnų ir kasyklų inžinerijos akademija (įsteigta 1919 m.), Aukštoji prekybos mokykla (įsteigta 1925 m.), Aukštoji medicinos mokykla, Muzikos konservatorija, Aukštoji ekonominių mokslų mokykla, Au kštoji visuomenės mokslų mokykla, Aukštoji tapybos ir plastikos mokykla, Inžinerijos mokykla, Žemės ūkio akademija, Pedagoginis institutas, Aukštoji vaidybos mokykla, Aukštoji kūno kultūros mo kykla, dvi dvasinės seminarijos ir kt. Tarp kitų kultūrinių įstaigų Krokuvoje paminėtini etnografinis, istorinis, nacionalinis ir meno muziejai. Iš jų ypač pažymėtinas na cionalinis muziejus, įsteigtas 1883 m. viduryje turgavietės esančiuo se istoriniuose Audeklų rūmuose (Sukiennice), kurie buvo pastatyti 1257 m., padidinti XIV a. pabaigoje, XVI a. perstatyti ir 1876— 1879 m. suremontuoti bei gerokai padidinti. Šis muziejus apima tur tingą meno galeriją, turinčią daug paveikslų, pieštų lenkų dailinin kų J. Mateikos (Matejka), Siemiradzkio (Siemiradzki) ir kt. Čia sau gomi garsieji Mateikos paveikslai Lietuvos ir Lenkijos istorijos te momis. J. Mateika, gyvendamas ir dirbdamas Krokuvoje, ligi 1893 m. kartu prižiūrėjo ir Krokuvos meno mokyklą. Turtingi meno bei istorijos rinkiniai Krokuvoje yra ir Karalių rūmuose (Zamek Krolewski) Vavelyje (Wawel). Šie rūmai, senovė je kartu ir Krokuvos pilis, buvo pradėti statyti XIII a., padidinti Kazimiero Didžiojo XIV a., kelis kartus degė, vėl atstatyti ir ypač išplėsti Žygimanto I Senojo po 1536 m. gaisro. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis rūmams persta tyti ir papuošti buvo parsikvietęs daug žymių italų architektų. Ka dangi Krokuva buvo Piastų ir Jogailaičių Lenkijos sostinė, karalių rūmai buvo Lenkijos karalių rezidencija ligi 1596 m., kai Zigman tas Vaza sostinę perkėlė iš Krokuvos į Varšuvą. Tačiau ir po sos tinės perkėlimo į Varšuvą rūmai Krokuvoj e buvo karalių naudo jami, ypač per karūnacijas. XVII—XVIII a. karalių rūmai ir jų rin kiniai nukentėjo nuo karų ir plėšimų. 1794 m. užėmę Krokuvą prū sai iš rūmų išvežė karališkąjį lobį (senas istorines karūnas, skept rus, karalių brangenybes, ginklus ir kt.) į Berlyną. Kai per trečiąjį padalijimą Krokuva atiteko Austrijai, karalių rūmų turtų likučius 1795 m. paėmė austrai. Po Krokuvos respublikos panaikinimo 1846 m. karalių rūmai vėl labai nukentėjo. Austrai juos pavertė kareivinė mis ir karo ligonine, kurios čia išbuvo ligi 1906 m. Po to pradėta rūmus valyti, remontuoti ir grąžinti jų senąją istorinę didybę. Ne
M IEST A I
343
priklausomos Lenkijos laikais karalių rūmuose buvo Įsteigtas mu ziejus, čia suvežta iš įvairių Lenkijos vietų nemaža istorinių baldų, paveikslų, skulptūrų ir kitų meno dalykų, susijusių su Lenkijos karalių gyvenimu ir Lenkijos istorija. Šis muziejus, turįs daug meno rinkinių, ir dabar tebėra karalių rūmuose Krokuvoje. Krokuvoje Vavelyje yra ir garsi istorinė Šv. Stanislovo kated ra, iš pradžių pastatyta XI a., 1306 m. sudegusi; dabartiniai jos go tikos stiliaus pagrindai iš 1320—1359 m., Kazimiero Didžiojo laikų. Vėliau, Žygimanto I Senojo laikais, ji buvo gerokai išplėsta ir 1520 m. prie jos buvo pristatyta labai turtinga italų renesanso stiliaus Žygi manto koplyčia. Katedroje yra daug meno turtų, paveikslų, freskų, skulptūrų, tarp jų ir Thorwaldseno darbo marmurinių statulų. Čia taip pat daug religinių ir Lenkijos tautinių relikvijų, tarp jų ir lenkų patrono šv. Stanislovo palaikai. Šioje katedroje buvo vainikuojami Lenkijos karaliai, ji pasidarė nelyginant tautinis Lenkijos panteo nas, nes čia ilgainiui palaidoti daugelio Lenkijos karalių ir didžių jų Lietuvos kunigaikščių, taip pat kitų žymiųjų Lenkijos veikėjų palaikai ir karstai. Vavelio katedroje ilsisi Jogailos ir Jadvygos, taip pat Jogailos ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės ir iš jos bei Jogailos kilusių Jogailaičių palaikai didžiuliuose marmuriniuose karstuose, labai gražiai skulptūromis bei freskomis išpuoštuose. Ypač įspūdingi paties Jogailos, Jadvygos, Kazimiero Jogailaičio, Žygi manto Senojo ir Žygimanto Augusto karstai ir antkapiai. Vavelio katedroje ilsisi ir daugelio vėlesnių Lenkijos karalių ir didžiųjų Lie tuvos kunigaikščių, tarp jų Stepono Batoro, Vladislovo Vazos ir Jono Sobieskio palaikai. Čia palaidoti ir Tadas Kosciuška, kunigaikš tis Juozapas Poniatovskis, Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis ir Juozapas Pilsudskis. Krokuva garsi ir kitomis istorinėmis bažnyčiomis bei vienuoly nais. XX a. pradžioje čia buvo 39 bažnyčios ir 25 vienuolynai. Iš kitų istorinių bažnyčių su daugeliu kultūrinių turtų, ypač paminėtina goti kos stiliaus Šv. Marijos katedra, esanti miesto centre, prie turgavietės, pradėta statyti 1226 m., užbaigta XVI a. pabaigoje, su garsiu Kro kuvos skulptoriaus F. Štoso (Veit Stoss) darbo gotikiniu altoriumi (1447—1487), tikru meno kūriniu. Katedra išpuošta taip pat ir J. Ma teikos darbo paveikslais. Krokuvoje yra XII a. Šv. Floiijono baž nyčia, XIII a. pranciškonų ir domininkonų bažnyčios ir daug XIV— XVI a. bažnyčių, tarp jų 1597 m. Šv. Petro bažnyčia. Daugelis jų turi relikvijų ir senienų, taip pat žymių meno kūrinių. Kelios vė lesnės bažnyčios yra gražaus baroko stiliaus. Tarp kitų istorinių pastatų Krokuvoje yra dar XV a. vyskupų rūmai, daug XVI—XVII a. pirklių namų aplink miesto turgavietę
L IE T U V O S -L E N K IJO S
344
VALSTYBE
ir miesto centre, XVI—XVIII a. senų Lenkijos didikų rūmų įvairio se miesto vietose, taip pat Lietuvos didikų Radvilų, Čartoriskių, Sa piegų ir kiti rūmai. Krokuva garsėjo ir savo teatro bei muzikos gyvenimu. Nuo XV a. čia gyveno ir kūrė vietiniai, pvz., Nikalojus iš Radomo, ir užsienio kompozitoriai, pvz., Heinrichas Finkas. 1543 m. Žygimantas I Senasis čia įsteigė specialų katedros orkestrą. 1725 m. kunigaikščio1Liubomirskio iniciatyva sėkmingai buvo bandytos statyti italų operos. 1809 m. čia buvo įsteigtas pirmas pastovus lenkų teatras. Renesan so stiliaus teatro rūmai pastatyti 1843 m. K. Morawski, Historya Uniwersytetu Jagiellonskiego. Srednie wieki i Odrodzenįe, t. 1—2, 1900; J.S. Bandlkie, Historya Biblioteki Uniwersytetu Jagiellonskiego w Krakowie, 1821; E. Kuntze, Die K. K. Jagiellonische Universitatsbibliothek in Krakau, 1908; W. Konczynska, Zarys .historji Bibljoteki Jagielloiiskiej, 1923; ■Wi. Wisiocki, Katalog rękopisow Bibljoteki uniwersytetu Jagiellonskiego, cz. 1—2, 1877— 1881; Pamiętnik piętnastoletniej dzialalnošci Akademii Umiejętnošci w Krakowie (1873— 1888), 1889.
Lenčica (Lęczyca), apskrities miestas Lenkijoje, Lodzės vaivadi joje, tarp Varšuvos ir Kališo; 10 800 gyventojų (1939). Turi teksti lės pramonę ir cukraus fabrikus. Lenčica yra vienas seniausių Lenkijos miestų, minimas jau nuo XI a. pradžios, kada ten jau buvo vienuolynas. XIII ir XIV a. Len čica buvo jaunesnės Piastų linijos kunigaikščių valdomos kunigaikš tijos sostinė. Čia susirinkdavo provinciniai ir dieceziniai bažnyčios sinodai. Krokuvos kunigaikštis Kazimieras II Teisingasis 1180 m. Lenčicoje sušaukė Lenkijos žymiųjų didikų ir vyskupų bei kitų aukštųjų dvasininkų suvažiavimą, kuris patvirtino Kazimiero tie sioginių įpėdinių paveldėjimo teisę Krokuvos kunigaikštijos, taigi ir vyriausios Lenkijos valdžios; už tai Kazimieras suteikė pirmąją bažnytinę privilegiją Lenkijos dvasininkams (atsisakė teisės į mi rusių vyskupų turtą ir atleido bažnytinius valstiečius nuo kai kurių prievolių kunigaikščiui). Lenčicos suvažiavimo nutarimai buvo pa tvirtinti popiežiaus Aleksandro III. Kai kurie istorikai 1180 m. Len čicos suvažiavimą laiko pirmuoju Lenkijos parlamentu. Lenčicos vardas susijęs ir su Lietuvos istorija. Nuo 1291 m. Lie tuvos kunigaikštis Vytenis vadovavo lietuvių kovoms su lenkais ir su savo kariuomene įsiverždavo giliai į Lenkiją, pasiekdamas Chelmniko, Dobrynės1 ir Lenčicos žemes. 1294 m. lietuviai savo karo žygyje pasiekė Lenčicą ir kautynėse nužudė Lenčicos kuni 1 Buvo „Dobrinės".
M IEST A I
345
gaikštį Kazimierą, vieną iš Vladislovo Uolektėlio (Wladyslaw Lokietek) jaunesniųjų brolių. 1305—1306 m. lietuviai nuėjo dar toliau už Lenčicos, net ligi Kališo. 1326 m. Lenkijos karalius Vladislovas Uolektėlis Lenčicoje su darė paliaubas su Ordinu. XIII a. pradžioje Lenčicos miestas gavo Magdeburgo savivaldybės teisę. 1441 ir 1527 m. Lenčicoje buvo sušauktas visos Lenkijos Katalikų bažnyčios sinodas. Protestantiz mui beplintant Lenkijoje 1527 m. Lenčicos bažnytinis sinodas nu tarė imtis griežtų priemonių prieš protestantus ir prie kiekvieno vyskupo Lenkijoje įsteigti inkviziciją. Liublinas (Lublin) — centrinis Liublino vaivadijos miestas prie Bistšicos (Bistrzyca) upės Lenkijoje, svarbuisi pramonės, prekybos, kultūros centras ir geležinkelių mazgas. 1952 m. buvo 116 000 gy ventojų. Liubline yra žemės ūkio mašinų, sunkvežimių, odos, batų, tabokos ir maisto pramonės fabrikai, javų bei linų prekybos įmo nės. Iš žymesnių kultūrinių įstaigų Liubline pažymėtinas universi tetas, medicinos akademija (nuo 1950 m.), teatras, muziejus. Čia taip pat yra svarbių senovės architektūros paminklų, tai XIII a. kated ra, miesto mūro likučiai su 4 vartais, sena XIV a. pilis, paversta ka lėjimu, pastatyta 1342 m., XV—XVI a. bažnyčių, vienuolynų ir kitų pastatų. I s t o r i j a . Liublinas yra vienas seniausių Lenkijos miestų, isto rijos šaltiniuose minimas jau nuo X a. pabaigos, kur tuo metu jau buvo katalikų bažnyčia, pastatyta bene 986 m. XII a. Liublinas ir jo derlinga apylinkė buvo svarbi istorinė vietovė lenkų ir gudų bei vėlesnių ukrainiečių gyvenamų sričių pakraštyje. Lenkijos ku nigaikščiai (Kazimieras Teisingasis, Leškas Baltasis ir kt.) skatino Liublino kolonizavimą lenkaisi. 1240 m. Liublinas buvo apiplėštas totorių ir tais pačiais metais užimtas Haličo kunigaikščio Danieliaus. 1302 m. Lenkija vėl atgavo Liubliną ir tęsė kolonizavimą lenkais toje srityje. 1317 m. Liublinas gavo Magdeburgo savivaldybės tei ses. 1344 m. jis vėl buvo apgultas totorių. XIV a. pabaigoje lenkams peršant Jadvygą didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Jogailai ir kviečiant jį į Lenkijos sostą, Jogaila, ga lutinai susitaręs su Lenkijos atstovais, atvyko į Liubliną ir čia 1386 m. vasario 2 d. buvo formaliai išrinktas Lenkijos karaliumi. Lenkijos karalių Jogailaičių laikais Liublinas buvo nelyginant Lenkijos piet rytinė ekonominė sostinė, aplink save koncentravusi Haličo, Voluinės ir Podolės prekybą su Lenkija. Tuo metu Liublinas buvo laiko mas pačiu svarbiausiu miestu tarp Vyslos ir Dniestro. 1477 m. Liub linas buvo sudegintas totorių, bet po to vėl greit atsistatė. 1519 m.
346
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
totoriai vėl plėšė Liublino apylinkes. Liublinas buvo svarbus ir po litiniu atžvilgiu, nes XVI a. čia ne kartą susirinkdavo posėdžiauti Lenkijos seimai ir nuo 1578 m. čia reguliariai posėdžiaudavo vy riausiasis Lenkijos teism as— Karūnos Tribunolas. Čia Įvyko ir gar susis 1569 m. Liublino seimas, kur Lenkijos ir Lietuvos atstovai su darė Liublino uniją. Liublinas kartu buvo ir kultūrinis^bei politinis Lenkijos žydų cent ras. Čia buvo viena seniausių ir didžiausių žydų bendruomenių Len kijoje. XVI a. Liubline susirinkdavo bendrieji Lenkijos ir Lietuvos žydų seimai, kaip vyriausias žydų savivaldybės organas, savo re liginiams bei kahalų savivaldybės*reikalams spręsti. Nuo 1623 m. Lietuvos žydų atstovai tuose žydų seimuose Liubline nebedalyvavo, nes posėdžiaudavo atskiruose savo seimuose Lietuvoje. Nuo tada Liubline rinkdavosi tik Lenkijos žydų seimai. XVI a. Liubline buvo Įkurta ir žydų rabinų akademija. Liublinas pasidarė švietimo centras, kai čia XVI a. pabaigoje buvo įkurta jėzuitų mokykla. Vis dėlto Liublinas labiau išgarsėjo prekyba negu švietimu ir XVI—XVII a. turėjo ypač didelės pre kybinės reikšmės. 1656 ir 1703 m. Liublinas buvo užimtas švedų kariuomenės. Per trečiąjį Lenkijos padalijimą 1795 m. Liublinas buvo įjungtas į Austrijos imperiją, o 1815 m. priskirtas prie Vienos kongreso su darytos Lenkijos karalystės (kontroliuojamos Rusijos). Prasidėjus Pir majam pasauliniam karui, 1914 m. Liublino srityje vyko didelės kau tynės ir Liublinas buvo užimtas austrų. 1914—1915 m. čia buvo aust rų karinės valdžios Lenkijoje centras. Atsikūrus nepriklausomai Len kijai, Liublinas 1919 m. buvo įjungtas į Lenkiją. Dar 1918 m. čia buvo įsteigtas lenkų universitetas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. vokiečių kariuomenė užėmė Liubliną. Kadangi ne paprastai didelė Liublino gyventojų dalis buvo žydai, vokiečiai Liub lino priemiestyje Maidaneke įsteigė didžiulę žydų koncentracijos stovyklą, į kurią buvo suvežta ne tik daugelis Lenkijos, bet ir iš kitų Europos kraštų deportuotų žydų jų masiniam naikinimui. Liub lino apylinkėse buvo ir kitos žydų naikinimo koncentracijos sto vyklos — Piaski, Liepova ir Sobiboras. 1944 m. Liubliną užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Ligi Var šuvos išvadavimo iš vokiečių 1945 m. Liublinas buvo laikinoji ko munistinės Lenkijos sostinė. Čia veikė Sovietų Sąjungos sudaryta Krašto liaudies taryba (Krajowa rada narodowa), taip pat rusų su darytas tautinis Lenkijos išvadavimo komitetas, 1944 m. perorga nizuotas į laikiną komunistinės Lenkijos vyriausybę.
M IEST A I
347
Sieradzė (Sieradž), miestas centrinėje Lenkijoje, Lodzės vaivadi joje, 175 km į pietvakarius nuo Varšuvos, prie Vartos upės; 12 000 gyventojų (1953 m.). Turi žemės ūkio gaminių apdirbimo pramonės įmonių. Vienas seniausių Lenkijos miestų. Mieste dvi XII ir XIV a. bažnyčios. Viduramžiais buvo nepriklausomos kunigaikštijos cent ras. Senovės Lenkijos valstybės sudėtyje Sieradzė su savo sritimi jau XI a. sudarė atskirą provinciją greta Didžiosios Lenkijos, Mažo sios Lenkijos, Lenčicos, Kujavijos ir kitų sričių. Lenkijos karalių Piastų titule Sieradzės vardas irgi buvo minimas. 1233 m. Sieradzėje įvyko bažnytinis sinodas. Lenkijos valstybės susiskaldymo lai kotarpiu Sieradzė vėl turėjo savo atskirą kunigaikštį. XIII a. pa baigoje Sieradzė vėl buvo įjungta į Lenkijos valstybę kaip atskira provincija, kuri vėliau tapo Sieradzės vaivadija. XV—XVI a., ka ralių Jogailaičių laikais, Sieradzė buvo vaivados rezidencija ir Len kijos seimo rinkimosi vieta. Vavelis (Wawel), stačios uolos pilies kalnas su senovės Lenkijos karalių rūmais ir katedra pietinėje Krokuvos dalyje ant kairiojo Vyslos kranto, prie Ruda vos santakos su ja, tarp Krokuvos sena miesčio ir Nowy Swiat bei Stradomo priemiesčių. Vavelis apgaubtas seniausių lenkų padavimų. P^gal vieną padavimą, kalno papėdės oloje, kuri ir dabar ten tebėra, gyvenęs baisus drakonas, be pasi gailėjimo rijęs apylinkės gyventojus. Tą drakoną užmušęs legendi nis Krakas ar Krakusas, numetęs jam sieros prikimštą aviną. Trošku lio kankinamas drakonas tol gėręs Vyslos vandenį, kol sprogęs ir nu sibaigęs. Dėkingi žmonės Kraką ar Krakusą paskelbę karaliumi ir jis ant Vavelio kalno apie 700 m. pastatęs savo rūmus:' Prie Vavelio išaugo miestas, nuo jo gavęs Krokuvos vardą. Susikūrus Lenkijos valstybei, Krokuva tapo jos sostine, o ant Vavelio kalno buvo pastatyta pilis ir rūmai, kuriuose Lenkijos ka raliai rezidavo kelis šimtus metų. Dėl to Vavelis pasidarė lenkų tautos šventove. Seniausioje Vavelio dalyje išlikusi X—XI a. Felik so ir Adaukto rotunda. Dabartinės Šv. Stanislovo katedros vietoje pirmoji Vavelio medinė bažnyčia buvo pastatyta 966 m. Lenkijos kunigaikščio Mieško I ar Boleslovo Narsiojo, perstatyta XI a. pa baigoje Vladislovo Hermano. Jo sūnus Boleslovas III Kreivaburnis, XII a. pradžioje suvienijęs Lenkiją ir tapęs didžiuoju Krokuvos ku nigaikščiu, Vavelyje pastatė pilį, prie kurios 1265 m. Boleslovo V buvo pastatyti valdovo rūmai. Tuose rūmuose Lenkijos karaliai gy veno, kol valstybės sostinė 1596 m. iš Krokuvos buvo perkelta į Varšuvą. Tuose rūmuose iš pradžių buvo ir Krokuvos akademija.
348
L IE T U V O S -L E N K IJO S
VALSTYBE
Karalių rūmai (Zamek Krölewski) Vavelyje išaugo pamažu. Me dinė pilis, pastatyta XII a. pradžioje ir vėliau sustiprinta, išliko ligi Kazimiero III Didžiojo laikų. 1265 m. Boleslovas V Gėdingasis visą Vavelį apstatė pastatais ir sustiprino. Čekijos ir Lenkijos karalius Vaclovas (Venceslavas) I tarp 1300 ir 1305 m. pristatė pilies mūrus ir aukštus bokštus. 1306 m. karalių rūmai sudegė. Iš Vokietijos parsikvietęs meistrų, Kazimieras III Didysis XIV a. viduryje rytinę mūrinių rūmų dalį pastatė gotikos stiliaus. Jogailos laikais 1396 m. buvo paaukštinti Vavelį supą mūrai. Jogaila paskyrė 12 nuolatinių burgrafų rūpintis karalių rūmais. Kelis kartus nukentėję nuo gais rų, rūmai buvo gerokai apleisti Jono Albrechto ir Aleksandro lai kais, bet Žygimantas Senasis 1512 m. parsikvietė iš Italijos archi tektus Pranciškų bei Mikalojų Kastiljonesi (Castiglione) ir Bartolomiejų Berečį (Berecci) ir renesanso stiliumi praplėtė rūmus, pasta tydamas šiaurinę, vakarinę ir pietinę rūmų dalis. Tada buvo pasta tyta Žygimanto varpinė ir 1502—1516 m. itališko tipo arkadų kie mas. 1536 m. rūmai vėl sudegė, bet Žygimanto Senojo rūpesčiu žy mūs italų architektai juos vėl atstatė ir dar gražiau išpuošė. Prie rūmų išpuošimo prisidėjo Albrechto Diurerio (Dürer) brolis Hansas Diureris. Buvo įrengta ir puošni seimų salė. ji595 m. j krū mai nukentėjo nuo gaisro,i bet netrukus Zigmanto III Vazos buvo suremontuoti baroko architektūros stiliumi ir išpuošti paveikslais, lubų raižiniais, marmuriniais židinių karnizais ir pan. Kardinolo Ju r gio Radvilos rūpesčiu, kuris tuo metu buvo Krokuvos vyskupu, rū mai buvo uždengti variniu stogu. Jie vėl buvo suremontuoti Vladis lovo IV Vazos, kuris juos sustiprino keliais bastionais. 1610 m. sostinę perkėlus į Varšuvą, Vavelio karalių rūmai ir to liau buvo Lenkijos karalių bei didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kart kartėmis naudojami, ypač vainikavimo iškilmėms. Rūmai garsėjo savo meno bei istorijos rinkiniais ir didžiulėmis šviesiomis salėmis, tarp jų vainikavimo seimo sale. XVII—XVIII a. rūmai ir jų rinki niai nukentėjo nuo karų ir plėšimų. 1655 m. švedams užėmus Kro kuvą, Vavelis buvo smarkiai apnaikintas. Didžiojo šiaurės karo me tu 1702 m. švedai karalių rūmuose įrengė kareivines. Dėl kareivių neatsargumo kilo gaisras ir rūmai sudegė. Išliko tik keli apatinio aukšto kambariai. Tik po 1726 m. tepradėta rūmus remontuoti, bet Augusto III laikais jie vėl buvo apleisti. 1787 m. rūmai vėl buvo remontuojami ir 1789—1792 m. buvo pastatyti dabartiniai Vavelio rytiniai mūrai. Baro konfederacijos metu rusai ir austrai rūmus buvo pavertę kariuomenės sandėliais. 1794 m. Krokuvą užėmę prūsai iš rūmų išvežė į Berlyną karališkąjį lobį — senovės Lenkijos karalių istori
M IEST A I
349
nius vainikus, skeptrus, karaliaus brangenybes, ginklus ir kt. Per Lenkijos III padalijimą, kai Krokuva atiteko Austrijai, karališkųjų rūmų rinkinių likučiai buvo paimti austrų, o patys rūmai 1795— 1809 m. naudoti austrų kareivinėms. Krokuvos respublikos metu (1815—1846 m.) rūmai kurį laiką buvo paversti pavargėlių prie glauda. Po Krokuvos respublikos panaikinimo 1846 m. Krokuvą vėl užėmė austrai. Nuo tada rūmai vėl buvo paversti austrų kareivinė mis ir karo ligonine, kurios čia išbuvo ligi 1906 m., nuo jų Vavelio rūmai gerokai nukentėjo. Dar 1880 m. Austrijos imperatoriaus Pram ciškaus Juozapo I rūpesčiu buvo pradėti paruošiamieji darbai isto riniams rūmams atstatyti. Imperatorius patenkino 1905 m. Galicijos seimo prašymą, leisdamas Vavelį išpirkti iš karo ministerijos. 1906 m. Vavelio rūmai perduoti vietinei Galicijos valdžiai, ir tuoj buvo pra dėti rūmų valymo, remonto ir gražinimo darbai. Karalių rūmai buvo iš dalies rekonstruoti pagal senus planus ir čia įsteigtas tautinis lenkų muziejus. Nepriklausomos Lenkijos laikais Vavelio rūmai atgavo savo se nąją istorinę didybę ir priglaudė turtingą meno bei istorijos rinki n į — muziejų. Buvo surinkta ir į rūmus suvežta iš įvairių Lenkijos vietų nemaža istorinių baldų, paveikslų, skulptūrų ir kitų meno dalykų, susijusių su senovės Lenkijos karalių gyvenimu ir Lenkijos istorija. Rūmuose buvo rinkinių, susijusių su Lietuvos istorija. Greta karalių rūmų Vavelyje yra ir meno kūriniais turtinga Šv. Stanislovo katedra. Pirmosios 966 m. pastatytos medinės baž nyčios vietoje XI—XII a. buvo pastatyta romaniškos architektūros katedra. 1126 m. ji buvo praplėsta Boleslovo III Kreivaburnio. 1230 m. katedra nukentėjo nuo gaisro ir vėl sudegė 1306 m. Vis dėlto dalis romaniškos architektūros išliko ir randama seniausioje dabartinės katedros dalyje. Katedros atstatymas buvo pradėtas 1320 m. ir už baigtas Kazimiero III Didžiojo laikais 1359 m. (ji buvo vėl pašven tinta 1364 m.). Katedra buvo atstatyta mūrinė, dabartinės jos gotikos architektūros stiliaus pagrindais. Katedroje saugomi Lenkijos patro no šv. Stanislovo palaikai. Katedra buvo gerokai išplėsta Žygiman to I Senojo laikais ir 1520 m. prie jos buvo pristatyta labai turtinga italų renesanso stiliaus Žygimanto koplyčia. Šv. Stanislovo palai kams laikyti 1624 m. buvo pastatyta puošni renesanso architektūros Šv. Stanislovo koplyčia. Ilgainiui buvo įrengtos 22 koplyčios. 1716 m. buvo paaukštintos1šalutinių navų sienos. Katedroje sukaupta daug meno turtų ir paminklų, kai kurie jų net iš XIV a. Joje yra garsių paveikslų, freskų, skulptūrų, tarp jų ir Thorwaldseno darbo marmurinių statulų. Katedroje sukaupta daug religinių ir Lenkijos tautinių relikvijų. Joje buvo vainikuojami Len
L IE T U V O S -L E N K IJO S
350
VALSTYBĖ
kijos karaliai, taigi ji tapo nelyginant tautinis Lenkijos panteonas, nes čia specialiuose mauzoliejuose, koplyčiose ir rūsyje yra dauge lio Lenkijos karalių ir daugelio didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, taip pat kitų žymesnių veikėjų palaikai, jų meniški sarkofagai ir karstai. Čia ilsisi Lenkijos karaliai Piastai nuo Vladislovo Uolektėlio, dau guma Jogailaičių, Vazų, kitų elekcinių Lenkijos karalių ir didžiųjų' Lietuvos kunigaikščių, išskyrus Augustą III ir Stanislovą Augustą Poniatovskį. Čia yra paties Jogailos, Jadvygos, Jogailos ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės 1 ir iš jos bei Jogailos kilusių Jogailai čių palaikai didžiuliuose marmuriniuose sarkofaguose, labai gražiai skulptūromis bei freskomis išpuoštuose. Iš jų ypač įspūdingi Jogai los, Jadvygos, Kazimiero Jogailaičio, Žygimanto Senojo, Žygiman to Augusto, Stepono Batoro, Vladislovo IV Vazos ir Jono Sobieskio karstai bei antkapiai. Yra nemažai gražių gotikinių bei renesansinių Krokuvos vyskupų antkapių. Iš žymesnių veikėjų katedroje palaidoti Tadas Kosciuška, kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, Adomas Mic kevičius, Julijus Slovackis ir Juozapas Pilsudskis (jo širdis palaidota Pasų kapuose Vilniuje). W. F iU p o w ic z (red.), Krakow, 1951; S t. S w ie r z - Ž a le s k i, Wawel, katedra i zamek krölewski, 1939; A . E s s e n w e in , Die mittelalterliche Kunstdenkmale der Stadt Krakau, 1869; S t. T o m k o w i c z (wyd.), Wawel. Atlas planöw, widoköw i zdjęc architektonicznych z XVII, XVIII i XIX wieku, 1908; M ę c z y i i s k i , Opisy dawnego zamku Krakowskiego; Krakow, jego kultūra i sztuka (Rocznik Krakowski, t. 6, 1904); I. L e p s z y , Krakau, 1906; L. L e p s z y , Cracow, the Royal Capital of Ancient Poland, 1912; M .A . d e B o v e t, Cracovie, 1910; K . B a k o w s k i, Dzieje Krakowa, 1911; A . L a u te r b a c h , Die Renaissance in Krakau, 1911; Przewodnik po Krakowu i okolicy, 1928t E. E s tr e ic h e r , Krakow, 1938.
5 Buvo „Alšioniškės".
351
LENKIJA TEISĖ Košičų (Koszyce) privilegija — 1374 m. vienas Lenkijos santvar kos pagrindų, prisidėjusių prie bajorijos politinio įsigalėjimo. N etu rėdamas sūnų ir norėdamas Lenkijos sostą perleisti vienai kuriai sa vo trijų dukterų (Kotrynai, Marijai ar Jadvygai), Vengrijos ir Lenki jos karalius Liudvikas I d'Anžu. už lenkų ponų ir bajorų sutikimą pripažinti vieną jo dukterų Lenkijos sosto įpėdine suteikė Košicų privilegiją, kuri atleido Lenkijos ponus ir bajorus nuo mokesčių mokėjimo valstybės naudai, išskyrus tik simbolinį 2 grašių mokestį nuo žemės lano, pažadėjo į valstybines tarnybas atskirose Lenkijos provincijose skirti tik tų provincijų gyventojus bajorus, pažadėjo karaliaus pilių seniūnais (starosta) Lenkijoje neskirti svetimšalių nei karaliaus šeimos narių, bet tik lenkus ir apribojo karo tarnybos prievolę tik Lenkijos teritorija, pažadėdamas atlyginti bajorams, jei jie būtų išvesti į karo žygius už valstybės ribų. Tai buvo pirmoji visuotinė visos Lenkijos bajorų luomo privilegija, davusi pradžią ponų ir bajorų viešpatavimui Lenkijoje. Nešavos statutai (Statuty Nieszawskie) — 1454 m. privilegijos, duotos Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio, glaudžiai siejamos su Lenkijos konstitucinės tvarkos susiformavimu. Vokiečių ordino žemių bajorai ir miestiečiai, nepatenkinti Ordino didžiojo magistro ir riterių griežta tvarka bei priespauda, pasiryžę iškovoti sau dau giau laisvės gretimos Lenkijos pavyzdžiu, dar 1440 m. buvo sudarę Prūsijos sąjungą, kuri 1454 m. atvirai sukilo prieš Ordino valdžią ir tuoj kreipėsi pagalbos į Lenkijos karalių Kazimierą. Sukilimui va dovavo turtingas Torunės miestas, prie kurio prisidėjo Dancigas, Elbingas ir Karaliaučius. Norėdami gauti lenkų pagalbos, sukilusių miestiečių ir bajorų delegatai oficialiai pasidavė Lenkijos karaliui. Kazimieras 1454 m. formaliai paskelbė Prūsijos įjungimą į Lenkiją, pažadėdamas Prūsijos gyventojams lygias teises su lenkais, specia-
352
LE N K IJA
liūs Prūsijos seimus ir tik vietos gyventojus skirti į vietos valdžios vietas. Mažosios Lenkijos didikai priešinosi Kazimiero planui pradėti Lenkijos karą su Ordinu, bet Didžiosios Lenkijos bajorai tai min čiai džiaugsmingai pritarė, viliojami priėjimo prie Baltijos jūros patogumų ir tikėdamiesi gauti iš karaliaus daugiau privilegijų už dalyvavimą kare. Lenkų kariuomenei nepajėgus paimti Vokiečių ordinui ištikimo Chojnicų miesto, Kazimieras paskelbė visuotinį Di džiosios Lenkijos bajorų šaukimą savo pajėgoms sustiprinti. Didžio sios Lenkijos bajorai, 1454 m. rudenį susirinkę į karo stovyklą prie Cerekvicos, prieš pradėdami kariauti, pareikalavo iš karaliaus pa tvirtinti ir praplėsti jų teises. Taip Kazimieras ir padarė, 1454 m. duodamas Cerekvicos privilegiją, kurioje jis pažadėjo neįvesti pa keitimų esamoje santvarkoje bei neskelbti karo kitaip, kaip tik vi sos Didžiosios Lenkijos provincijos suvažiavime ( a b s q u e c o m m u n i t e r r e s tr i c o n v e n tio n e ) , prieš kurį turėjo įvykti pavietų seimeliai ap svarstyti karaliaus sumanymams. Karo žygiui prieš Chojnicus antrą kartą nepavykus, Kazimieras turėjo skelbti visos Lenkijos visuotinį bajorų šaukimą. Sumobilizuo ti visos Lenkijos bajorai, susitelkę į karo stovyklą Kujavijos pasie nyje ties Opokų kaimu prie Nesavos, prieš pradėdami kariauti, vėl privertė Kazimierą duoti privilegiją, patenkinančią bajorų reikala vimus, panašius į anksčiau pateiktuosius prie Cerekvicos. Tos kara liaus nuolaidos bajorams, apimančios Cerekvicos ir Opokų privile gijas, kurios 'buvo tiksliau suformuluotos ir 1454 m. lapkričio mėn. kiek praplėstos, istorijoje vadinamos bendru 1454 m. Nešavos sta tutų vardu. Tai nebuvo viena bendra privilegija visos Lenkijos ba jorams, bet specialios privilegijos atskiroms Lenkijos provincijoms su kai kuriomis skirtingomis detalėmis. Nešavos statutai iš esmės pakeitė Lenkijos santvarką bajorų nau dai, apribodami karaliaus galią ir iškeldami bajorų seimelių reikš mę, sprendžiant svarbius valstybės reikalus. Karalius nustojo galios skelbti visuotinį bajorų šaukimą ar įvesti naujus įstatymus be ge neralinių provincijų seimelių pritarimo (n u lla s n o v a s c o n s titu tio n e s la c ie m u s n e q u e te r r ig e n is a d b e llu m m o v e r i m a n d a b im u s a b s q u e c o n v e n tio n i c o m m u n i in s in g u lis te r r is in s titu e n d a ) . Seimeliuose tu
rėjo būti aptariami bajorų reikalai, išrenkami 4 kandidatai į teisėjo, jo padėjėjo ir teismo raštininko vietas. Nešavos statutais visos pro vincijos bajorų suvažiavimų, generalinių seimelių galia buvo le galiai suformuluota ir įgijo konstitucinės galios. Tai buvo svarbus žingsnis į bajorų reprezentacinės valdžios Lenkijoje sustiprinimą. Kai bajorai praskynė sau kelią prie įstatymų leidžiamosios valdžios
T E ISĖ
353
ir tokių svarbių valstybės reikalų, kaip mobilizacija, sprendimo, pamažu ėmė formuotis visos Lenkijos įstatymų leidžiamasis orga nas — bajorų atstovų seimas. Tai sudavė politinį smūgį didikams, ypač Mažosios Lenkijos ponams. Iš provincijų bajorų seimelių ats tovų suvažiavimų, susirenkančių į karaliaus nurodytas vietas ilgai niui išsirutuliojo visos Lenkijos seimai, o karaliaus taryba, sudaryta iš žymiųjų didikų, pamažu gavo senato vardą. Nesavos statutai atšaukė didikų išimtinę teisę į aukštąsias val stybės vietas, iš dalies suvaržė miestiečių ir kitų socialinių klasių teises bajorų naudai ir apsaugojo bajorus nuo karaliaus savivalės teismuose. Visa tai prisidėjo prie bajorijos politinio įsigalėjimo Len kijoje ir prie karaliaus bei didikų valdžios apkarpymo. Nors Nešavos statutai oficialiai ir suvaržė karaliaus galią, bet Kazimieras to per daug nesigailėjo, nes įsigijo vertingą bajorų pa ramą prieš buvusią didikų oligarchiją. Be to, didelis bajorų skaičius seimeliuose, jų tarpusavio nevieningumas ir nesiorientavimas užsie nio reikaluose galėjo sudaryti Kazimierui palankias sąlygas pasiekti daugiau laisvės užsienio politikoje ir ypač tvarkant Lenkijos san tykius su Lietuva. W.F. Reddaway (red.), The Cambridge Sejmiki ziemskie, 1895; J. Dąbiowski, O. Halecki, Dzieje unji Jagiellohskiej, ustroju Polski..., t. 1, 7 leid., 1931; J. Polski do roku 1795, t. 1—2, 1957.
History oi Poland, t. 1, 1950; A. Pawinski, Dzieje Polski šredniowiecznej, t. 2, 1926; t. 1—2, 1919— 1920; St. Kutrzeba, Historja Bardach (red.), Historja panstwa i prawa
Visliccs statutas — Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo 1346—1347 m. teisynas, pirmasis Lenkijos įstatymų rinkinys, svar biausias Lenkijos viduramžių teisės paminklas. Iki Vislicos statu to sudarymo Lenkijos teisė ir teisminė praktika rėmėsi nerašyta papročių teise, gana skirtinga įvairiose Lenkijos kunigaikštijose. Ka zimieras ėmėsi iniciatyvos kodifikuoti Lenkijos papročių teisę ir ją papildyti savo paties išleistais potvarkiais bei rašytiniais įstatymais. Vienydamas Lenkijos valstybę, jis rado reikalą suvienodinti įstaty mus ir teisminę praktiką. Kazimierui pačiam dalyvaujant, žymiau sieji to meto Lenkijos teisininkai— Gniezno arkivyskupas Jarosla vas Skotovickis (Skotowicki), buvęs Bolonijos universiteto profeso rius, ir Krokuvos kancleris Jonušas Stšeleckis (Strzelecki), teisių daktaras — paruošė statuto projektą, kurio yra išlikusios kelios re dakcijos. Nors Kazimiero teisyno įžangoje ir pareiškiama intencija sudaryti visai Lenkijai vienodą įstatymų rinkinį, bet iš tikrųjų buvo priimtos dvi kiek skirtingos teisyno versijos, viena Mažajai, kita
354
L E N K IJA
Didžiajai Lenkijai. 1346 ar 1347 m. Vislicoje susirinkęs Mažosios Lenkijos ponų seimas priėmė Vislicos statutą, o 1347 m. Didžiosios Lenkijos seimas Piotrkove priėmė Piotrkovo 1 statutą. Abi Kazimiero teisyno versijos buvo sudarytos remiantis papro čių teise, kuri buvo kiek skirtinga Mažojoje ir Didžiojoje Lenkijo je. Į teisyną buvo įtraukti ir Kazimiero išleisti įstatymai. Piotrkovo ir Vislicos statutuose yra kiek Vakarų Europos, taip pat čekų teisės įtakos, nes abu statutai buvo sudaryti iš dalies sekant Čekijos ka raliaus Karolio IV įstatymdavyste. Piotrkovo ir Vislicos sta tutuose randama dar daugiau senovės Romos bei Katalikų bažny čios kanoninės teisės įtakos. Buvo įtraukti ir ankstesni Lenkijos bažnytinių sinodų nutarimai, tačiau svetimi teisės elementai buvo pritaikyti Lenkijos vietos reikalams. Prie statutų buvo prijungtos ir teismo teisenos taisyklės. Nors Vislicos statutas ir pabrėžė didi kų bei bajorų vadovaujamą padėtį nusakydamas krašto gynimo bei administracijos reikalus, bet ir žemesnių visuomenės klasių, ypač miestiečių ir valstiečių, reikalai nebuvo pamiršti Kazimierui juos globojant. Vislicos statutas buvo surašytas lotynų kalba. Yra išlikę gana daug jo lotyniškų rankraščių, o nuo XV a. ir lenkiškų vertimų bei sąvadų. Vislicos statutas tapo Lenkijos teisės pagrindu kelioms kar toms. Dar XIV a. Vislicos statutas buvo kiek papildytas. Kazimiero teisynas buvo peržiūrėtas 1423 m. Vartos seime ir sudarė pagrindą bendriems įstatymams visai Lenkijai, juo rėmėsi ir vėlesnių laidų Lenkijos įstatymdavystė. Mozūrų kunigaikštis Ziemovitas III pase kė Vislicos statuto pavyzdžiu dar 1377 m. paskelbdamas Mozūrų statutą, kuris rėmėsi Kazimiero teisynu. 1435 m. Vislicos statutas buvo įvestas ir į lenkų valdomą Raudonąją Rusią — Haličo žemes. Lenkijos teisės istorikai savo tarpe nesutaria, ar Piotrkovo ir Vislicos statutai įvedė tuos pačius įstatymus visai Lenkijai, ar ir toliau liko skirtingi Mažosios ir Didžiosios Lenkijos įstatymai. Z. Helcelis ir O. Balzeris teigė, kad Vislicos statutas buvo peržiūrėtas 1356 m. kitame Vislicos seime ir kad 1368 m. Vislicos seime Piotr kovo ir Vislicos statutai buvo sujungti į vieną įstatymų rinkinį, bendrą visai Lenkijai ir papildytą baudžiamosios teisės nuostatais. R. Hubė, F. Piekosinskis ir St. Kučeba (Kutrzeba) paneigė tokio bendro visai Lenkijai įstatymų rinkinio buvimą XIV a. ir teigė, kad XIV a. Mažojoje ir Didžiojoje Lenkijoje veikė skirtingi statutai. Archivum Komisji Prawniczej Polskiej Akademji Umiejętnošci, t. 2—8, 1895— 1921; Statuty Kazimierza Wielkiego w opracowaniu O. Balzera, 1947; O. Balzei, Les 1 Šiame straipsnyje buvo „Petrakavo".
T E ISĖ
355
Statuts de Casimir le Grand, 1947; O. B c tlzer, Studja nad historją prawa polskiego, 1889; O. B a lc e r , K isitoriji obščestvenno-gosudarstvennago stroja Polši, 1890; K .E . L iv a n c e v , Istorija gosudarstva i prava feodalnoj Polši XIII—XIV w ., 1958; S t. K u t r z e b a , Historją ¿rodei dawnego prawa polskiego, t. 1, 1925; M . H a n d e ls m a n , Prawo karne w Statutacb Kazimierza Wielkiego, 1909; A . W in ia r z , Prejudikaty w Statutach Kazimierza Wielkiego (Kwartalnik Historyczny, rocz. IX, 1895); F. P ie k o s in s k i, Uwagi nad ustawodawstwem wišlicko-piot.rkowskiem Krola Kazi mierza Wielkiego (Rozpra-vvy Wydziaiu Hist.-fiioz. Akad. Um. w Krakowie, t. 28, 1891); F. P ie k o s i n s k i , Jeszcze s!cwo o ustawodawstwie wišlicko-piotrkowskiem krola Kazimierza Wielkiego (Rozprawy Wydzialu Hist.-fiioz. Akad. Um. w Krakowie, t. 33, 1896); R. H u b e , Ustawodawstwo Kazimierza Wieikiego (Prawo polskie w 14-tym wieku, 1881); A . S ta d n ic k i, Przegląd krytyczny rozporzadzen tak zwanego Statutu Wišlickiego, 1860; Z .A . H e lc e l, Starodawnie pra.wa polskiego pomnikir t. 1, 1856.
Volumina Legiim — senovės Lenkijos ir Lietuvos įstatymų bei seimų konstitucijų rinkinys. Senovės Lietuvoje nuo XVI a. pradžios veikė oficialus Lietuvos įstatymų rinkinys — Lietuvos Statutas, ga lutinai suformuluotas 1588 m. Tačiau Lenkijos įstatymai nebuvo sukodifikuoti, ji neturėjo jokio oficialaus įstatymų rinkinio, ne skaitant trumpo ir jau pasenusio XIV a. Vislicos statuto. Tai suda rė nemaža sunkumų teisminėje Lenkijos praktikoje. Lenkijos seimai, nuo 1569 m. Liublino unijos bendrieji Lenkijos ir Lietuvos seimai, vis išleisdavo naujų įstatymų ir konstitucijų, kurios būdavo oficia liai išspausdinamos po kiekvieno seimo, bet nebuvo surinktos ar sukodifikuotos į vieną rinkinį. Nors 1588 m. Lietuvos Statutas nie kada nebebuvo pakeistas ar perredaguotas, bet seimai priimdavo nemažai konstitucijų. Perspausdinant lenkiškąjį 1588 m. Lietuvos Statuto vertimą XVII—XVIII a., nuo 1619 m. prie jo paprastai bū davo pridedamas ir Lietuvos Tribunolo 1581 m. įsteigimo aktas bei įvairios seimų priimtos konstitucijos, galiojančios Lietuvoje; Tai la bai palengvino Lietuvos teisminę praktiką. Tačiau Lenkijos teismai tokio rinkinio neturėjo ir jo pasigesdavo. XVIII a. pradžioje kilo mintis surinkti visus Lenkijos įstatymus bei seimų nutarimus ir juos išspausdinti chronologine tvarka. V ar šuvos vienuolių pijorų pastangomis, vyskupo Juozapo Zaluskio ini ciatyva ir buvo sudarytas toks Lenkijos įstatymų ir Lietuvos-Len kijos bendrųjų seimų konstitucijų rinkinys, paprastai vadinamas „Volumina Legum". Nuo 1732 ligi 1782 m. Varšuvos pijorai su rinko ir savo spaustuvėje Varšuvoje išspausdino 8 tomus to rinki n io — „Leges, statutą, privilegia Regni Poloniae, Magni Ducatus Lithuaniae omniumąue provinciarum..." Čia chronologine tvarka bu vo surinkti įstatymai, išleisti Lenkijoje nuo 1347 ligi 1780 m. ir, Lietuvoje nuo 1569 m. Į rinkinį neįėjo tik senieji Lietuvos įstaty
356
LE N K IJA
mai bei Lietuvos Statutai, taip pat nebuvo įtraukti ir senieji Mozū rų įstatymai. Išspausdindami „Volumina Legum" pijorai atliko labai svarbų darbą. Galimas dalykas, jog kai kurie pasimetę ar dingę senesnių seimų nutarimai ir nebuvo' įtraukti, vis dėlto pijorų laida, nors ir privatinė bei neoficiali, turėjo įstatymų galios teisminėje Lenkijos ir iš dalies Lietuvos praktikoje ligi 1795 m. padalijimo, o vėliau sudarytoje Varšuvos kunigaikštijoje ligi 1808 m. Napoleono kodekso įvedimo. Kadangi XVII—XVIII a. buvo prisirinkę nemažai seimų konsti tucijų, galiojančių Lietuvoje, Lietuvos teismų darbui palengvinti 1783 m. Varšuvoje buvo išspausdinti, abėcėline tvarka surinkti Lie tuvos įstatymai — Lietuvos Statuto nuostatų ir su Lietuva susijusių seimų konstitucijų rinkinys — ,,Prawa z Statutu W. X. Litewskiego y Konstitucyi... wedlug alfabetu zebrane". Į šį rinkinį įėjo ir XV a. antrosios pusės Kazimiero teisynas bei 1529 m. Lietuvos Statutas. Lietuvoje ir kitose buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos že mėse, tarp jų Gudijoje ir dalyje Ukrainos, Lietuvos Statutas veikė ir po Lietuvos-Lenkijos padalijimų. Dėl to Petrapilyje Rusijos im perijos senato 1811 m. buvo išleistas oficialus rusiškas Lietuvos Statuto vertimas su nuorodomis į Lietuvą liečiančias konstitucijas. Lietuvos Statutas, taip pat Varšuvos pijorų ,,Volumina Legum" rin kinys, tiek kiek jame buvo Lietuvos Statuto papildymų, galiojo ligi 1840 m. Rusijos imperijos vadinamuose Šiaurės—Vakarų ir Pietų— Vakarų kraštuose, t. y. Lietuvoje, Gudijoje ir didelėje Ukrainos da lyje. Varšuvos pijorų rinkinio ,,Volumina Legum" 8 tomai buvo per spausdinti Juozapo Ohryzkos rūpesčiu Petrapilyje 1859—1860 m. titulu „Volumina Legum, przedruk zbioru praw staraniem xx. pijarow w Warszawie, od roku 1732 do roku 1782, wydanego". Ta pačia proga buvo perspausdintas ir anksčiau pijorų sudarytas „Volumina Legum" aštuonių tomų dviejų dalių indeksas. ,,Volumina Legum" yra svarbus istorijos šaltinis Lenkijos ir Lie tuvos praeičiai tirti. Tačiau naudojant jį Lietuvos istorijai tyrinėti reikia turėti omenyje, kad ne visi bendrųjų su lenkais seimų nu tarimai, arba konstitucijos, galiojo Lietuvoje. Įstatymų galios Lie tuvoje turėjo tik tos į „Volumina Legum" įtrauktos konstitucijos, kuriose buvo įsakmiai nurodyta, kad jos taikomos ir Lietuvai, arba kurios buvo priimtos vien tik Lietuvos reikalams ir neturėjo galios Lenkijoje. Kadangi pijorų „Volumina Legum" laida ir vėliau perspausdinti Ohryzkos „Volumina Legum" 8 tomai apėmė seimų konstitucijas tik ligi 1780 m., Krokuvos mokslų akademija 1889 m. mokslo rei
IK I
U N IJO S
SU
L IE T U V A
357
kalams išleido 9-ą „Volumina Legum" tomą, apimantį 1780—1792 m. bendrųjų Lietuvos-Lenkijos seimų konstitucijas. To tomo apžvalgą pateikė Lenkijos teisės istorikas O. Balzeris 1890 m. žurnale „Kwartalnik historyczny". Pagaliau 10-as „Volumina Legum" tomas, į kurį įėjo 1793—1795 m. konstitucijos, buvo išleistas 1952 m. Poz nanės mokslo bičiulių draugijos. Taigi dabar yra 10 „Volumina Le gum" tomų. Leges, statuta, constitutiones privilegia Regni Poloniae, Magni Ducatus Lithuaniae, omniumque..., Collegii Varsaviensis Scholarum Piarum, t. 1—8, 1732—1782; Volumi na Legum, przedruk zbicru praw staraniem xx. pijarow w Warszawie, od roku 1732 do roku 1782 wydancgo, nakl. Jozafata Ohryzki, t. 1—-8, 1859-—1860; Volumina Le gum, t. 9, nakl. Komissyi Prawniczej Akademii Umiejętnošci w Krakowie, 1889; Z. Kaczmaiczyk (red.), Volumina Legum, t. 10, nakl.; Towarzystwa Przyjaciol nauk w Poznaniu, 1952; Inwentarz Voluminow Legum, przedruk wydania xx. pijarow: częšč pierwsza do tomow 1—6, częšč druga do tomow 7—8, 1860.
IKI UNIJOS SU LIETUVA Krašto istorija. V a l s t y b ė s į k ū r i m a s i r p i r m i e j i P i a s t a i (ligi 1238 m.). Vakarų slavų kiltys, iš kurių ilgainiui su sidarė lenkų tauta, dar priešistoriniais laikais gyveno išilgai Vyslos ir Oderio upių, tarp Baltijos jūros ir Karpatų kalnų. Apie lenkų valstybės kūrimąsi IX a. antrojoje pusėje ir X a. pradžioje išliko tik legendinių žinių, pagal kurias, politinis lenkų vienijimas kon centravosi apie Krokuvą, kaip Mažosios Lenkijos, ir Gniezną, kaip Didžiosios Lenkijos, centrus. Vokiečiams jau nukariavus daugelį vakarinių slavų sričių į rytus nuo Elbės ir Salės upių, lenkai, ne norėdami susilaukti panašaus likimo, ėmė vienytis ir įkūrė bei iš plėtė savo nepriklausomą valstybę, valdomą energingų Piastų di nastijos kunigaikščių, kilusių iš Didžiosios Lenkijos. Valstybės kūrimas vyko dar prie pirmųjų IX a. legendinių Gniezno kunigaikščių Piastų; rašytinės žinios prasideda tik nuo 963 m., kai pirmasis istorinis Didžiosios Lenkijos kunigaikštis Mieškas I (Mieszko I, Mieczyslaw; 963—992), sujungęs savo valstybėje va karų slavų kiltis išilgai Oderio ir Vyslos, taip pat prijungęs Mažosios Lenkijos sritis, prieš tai buvusias Čekijos kunigaikščių valdžioje, pasipriešino vokiečių veržimuisi į slavų gyvenamas žemes. Vedęs čekų kunigaikštytę Dobravą !, Mieškas su lenkais 966 m. priėmė 1 1 Kitur „Dubravka".
358
L/
'
LE N K IJA
krikščionybę (katalikybę) į š čekų, o jo žmonos kapelionas Jordanas, čekų vienuolis, tapo pirmuoju Poznanės vyskupu. , Lenkų valstybės ir naujai įkurtos Poznanės vyskupijos santykiai su Vokietijos imperatoriais pasidarė pagrindinė pirmųjų Piastų pro blema. Mieškas I buvo priverstas mokėti vokiečiams duoklę nuo dalies savo vakarinių žemių, taigi pripažinti Vokietijos imperatoriaus viršenybę bent į tas sritis. Bet jis bandė išlaikyti Poznanės vysku piją nepriklausomą nuo vokiečių Magdeburgo arkivyskupo, kuris kišosi ir į Čekijos bažnyčią, iš kur krikščionybė atėjo į Lenkiją. Len kijos bažnyčios administracinės nepriklausomybės nuo Vokietijos pasiekė Mieško sūnus Boleslovas I Narsusis (Boleslaw Chrobry; 992—1025), narsiai kariavęs su vokiečiais ir išplėtęs savo valstybę į plačią karalystę, užėmusią Pamarį, Sileziją, Luzatiją, Moraviją ir dalį rytų slavų žemių. Popiežiui Silvestrui II pritariant, Lenkijoje buvo įkurta savarankiška Gniezno arkivyskupija. 1000 m. į Gniezną pas Boleslovą I atvykęs imperatorius Otonas III pripažino Lenkijos bažnyčios administracinį atskyrimą nuo Magdeburgo arkivys kupijos, o Boleslovas pažadėjo bendradarbiauti su imperatoriumi. Vėlesnis imperatorius Henrikas II bandė Boleslovą priversti pripa žinti imperatoriaus viršenybę, bet Boleslovas, popiežiui pritariant, 1025 m. buvo Gniezno arkivyskupo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip Boleslovas tapo pirmuoju Lenkijos karaliumi ir pasiekė visiš kos Lenkijos politinės ir bažnytinės nepriklausomybės nuo Vokieti jos imperijos. Po Boleslovo I mirties Lenkija vėl ėmė silpnėti, valdoma Mieš ko II (1026—1034), tada nuo Lenkijos atskilo Silezija, Pamarys (Pomeranija), Mozūrai (Mazovija) ir kitos sritys, o pati Lenkija buvo nuolat kaimynų puldinėjama. Po Mieško II mirties prasidėjus vidaus suirutei, Lenkija atrodė politiškai subyrėsianti, bet Kazimie ras I Atstatytoj as (Kazimierz Odnowiciel; 1040—1058) sugebėjo vėl įvesti tvarką, atgauti Mozūrus ir Sileziją, sustiprinti savo valdžią per savo įvestus centrinius ir provincijų urėdus. Kazimiero I sūnus Boleslovas II Drąsusis (Boleslaw Smialy; 1058—1080), palaikydamas popiežių Grigalių VII jo kovose su imperatoriumi Henriku IV, vėl pasiekė karaliaus karūnos 1076 m. ir buvo toks galingas, jog kišosi į kaimyninės Vengrijos, Čekijos ir Kijevo Rusios reikalus; po jo mirties prasidėjusį Lenkijos smukimą ir ¡skilimą sustabdė kunigaikš tis Boleslovas III Kreivaburnis (Boleslaw Krzywousty; 1102—1138), sėkmingai Lenkiją gynęs nuo vokiečių veržimosi į rytus. V a l s t y b ė s s u s k i l i m o l a i k o t a r p i s (1138—1305). Len kijos padėtis labai pasunkėjo, kai Boleslovas III 1138 m. Lenkiją padalijo savo sūnums ir testamentu nustatė sosto paveldėjimo tvar-
IKI U N I J O S
SU
359
LIE T U V A
C ką, norėdamas užkirsti kelią savitarpio kovoms tarp savo sūnų ir -jų įpėdinių. Savo testamentu jis sukūrė valstybės pakraščiuose Si lezijos, Mazovijos, vakarinės Didžiosios Lenkijos ir rytinės Mažosios Lenkijos (su Sandomiru) paveldimas kunigaikštijas, valdomas jo sūnų ir po jų būsimų įpėdinių, o centrinės Lenkijos žemės nuo Kro kuvos ligi Pamario turėjo būti valdomos amžiumi vyriausio Piastų šeimos nario, kuris nors ir neturėdamas karaliaus titulo turėjo būti laikomas vyriausiuoju visos Lenkijos kunigaikščiu ( d u x t o t i u s P olo n ia e ) .
Nuo 1138 m. padalijimo ir Boleslovo III mirties Piastų dinastija suskilo į kelias linijas, prasidėjo feodalinis valstybės suskilimo lai kotarpis, trukęs daugiau negu 150 metų. Lenkija iš pradžių suskilo į 4, vėliau į 8 pagrindinių Piastų šeimos linijų valdomas kunigaikš tijas, kurios savo keliu susiskaldę į dar smulkesnes kunigaikštijas, nuolat tarpusavyje kovojančias. Kartu vyko nuolatinės varžybos tarp Piastų šeimos narių dėl vyriausio titulinio Krokuvos; kunigaikš čio sosto. Į tas kovas ėmė kištis imperatorius ¡su kitais Vokietijos kunigaikščiais, taip pat kitos kaimyninės valstybės, bandydamos pasinaudoti beveik visišku centrinės valdžios išnykimu. Nors vie nam ar kitam Piastui ir pavykdavo kuriam laikui užimti Krokuvos sostą (vienas jų, Pšemislas II (Przemysl II) 1295 m. buvo net vaini kuotas Lenkijos karaliumi), bet Krokuvos kunigaikščio vyriausios valdžios paprastai nepripažindavo kiti kunigaikščiai. Nuo Lenkijos visai atskilo Pamarys su Štetinu, taip pat ir Silezija, kuri pateko vokiečių įtakon ir masinės vokiečių imigracijos dėka ilgainiui buvo suvokietinta. r k) Nuo XIII a. pradžios Lenkijos padėtį silpnino- dar ir kiti jai ne palankūs įvykiai. Mozūrų kunigaikštis Konradas, nebegalėdamas apsiginti nuo prūsų puolimų, 1226—1230 m. pakvietė į Pavyslį Vo kiečių ordiną, kuris įsigalėjęs Vyslos žemupyje ir nukariavęs prū sus pasidarė pavojingai agresyvus Lenkijos kaimynas. 1308 m. Or dinas užėmė rytinį .Pamarį su Vyslos žiotimis ir atkirto Lenkiją nuo Baltijos jūros. Jau XII a. ir ypač nuo XIII a. pradžios Lenkija ne maža kentėjo nuo jotvingių ir lietuvių puldinėjimų. XIII a. pabai goje lietuviai pasiekdavo net ir tolimąją Krokuvą. Apie XIII a. vidurį Lenkiją smarkiai nusiaubė totoriai. Batu vadovaujamos to torių gaujos, žygiuodamos per Lenkiją ir viską naikindamos, sude gino Sandomirą bei Krokuvą ir 1241 m. ties Liegnitzu sumušė Si lezijos. kunigaikščius. Kitas totorių užpuolimas 1259 m. vėl sunaiki no Lenkijos dalį. Totoriai pasidarė pavojingi Lenkijos kaimynai, pavergę rusų gyvenamąsias sritis. Sunaikintos Lenkijos kunigaikš čiai, norėdami atkurti kraštą, ėmė kviestis kolonistų. Tai sudarė
360
LE N K IJA
palankias sąlygas vokiečių kurdinimuisi Lenkijoje. Vokiečių amati ninkai ir pirkliai ypač dideliais būriais kūrėsi Lenkijos miestuose, gavę įvairių mokestinių lengvatų ir savivaldybės teises. Ilgainiui didelė vokiško elemento dalis sulenkėjo, bet iš pradžių kai kurioms Lenkijos sritims grėsė suvokietinimas, kaip kad atsitiko su Silezija. Didelį pavojų Lenkijos nepriklausomybei kėlė ir kaimyninė Čekija, kurios karalius Vaclovas II užvaldė Lenkiją ir 1300 m. buvo vaini kuotas Lenkijos karaliumi. Taip kuriam laikui Lenkija buvo pri jungta prie Čekijos. Lenkijos valstybei susiskaldžius ir subyrėjus į smulkias kunigaikš tijas, pamažu ėmė kilti žemvaldžių bajorų reikšmė ir įtaka, politi niame gyvenime. Taip pat sustiprėjo ir dvasininkų, suinteresuotų ne tik bažnytine, bet ir politine lenkų vienybe, įtaka. Katalikybė tuo metu buvo vienas lenkus jungiantis elementas. L e n k i j o s - v a l s t y b ė s a t k ū r i m a s ir p a s k u t i n i e j i P i a s t a i (1306—1370). Nepaisant feodalinio bei valstybinio susi skaldymo, Lenkijos valstybę vėl atkurti pavyko energingam Kujavijos kunigaikščiui Vladislovui Uolektėliui (Wladyslaw Lokietek; 1306—1333), kuris 1305 m. mirus Čekijos ir kartu Lenkijos karaliui Vaclovui II bei kitais metais jo sūnui Vaclovui III, turėdamas po piežiaus Bonifaco VIII moralinį pritarimą, vengrų padedamas ir pasinaudodamas lenkų bajorų patriotizmu, 1306 m. užėmė Kroku vą, visą Mažąją Lenkiją bei Sileziją ir pasidarė vyriausiuoju Len kijos kunigaikščiu, nepaisydamas vokiečių miestiečių opozicijos ir net sukilimo prieš jį. 1314 m. užėmęs Didžiąją Lenkiją, Vladislovas vėl suvienijo Lenkijos provincijas ir atkūrė Lenkijos nepriklauso mybę nuo užsienio valdovų. Pasinaudodamas Vokietijoje vykusiais dinastiniais ginčais ir vidaus kovomis dėl sosto Čekijoje, Vladislo vas 1320 m. vainikavosi Lenkijos karaliumi. Visas jo viešpatavimas buvo nepaliaujama kova prieš vidaus anarchiją ir užsienio priešus, ypač prieš Ordiną, dar 1308 m. užėmusį Pamarį, ir prieš Čekiją, kurios karaliai vis tebereiškė pretenzijas į Lenkijos sostą. Savo pa dėčiai sustiprinti jis suartėjo su Vengrija, 1320 m. išleisdamas savo dukterį Elzbietą už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto d'Anžu (d'Anjou), ir 1325 m. sudarė sąjungą su didžiuoju Lietuvos kunigaikš čiu Gediminu, kurio dukterį Aldoną vedė Vladislovo Uolektėlio sūnus Kazimieras, Lenkijos sosto įpėdinis. Sąjunga su Lietuva apsaugojo Lenkiją nuo lietuvių puldinėjimų. Kartu Vladislovas Uolektėlis įsi gijo sąjungininką bendrose Lenkijos ir Lietuvos kovose su Ordinu. 1331 m. Lenkijos bendradarbiavimas su Lietuva prieš Ordiną nu trūko, Ordinas vėl ėmė veržtis į Lenkiją, bendradarbiaudamas su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu, kuris dar 1329 m. buvo
IKI
U N IJO S
SU
LIE T U V A
361
užėmęs beveik visą Sileziją, o jos kunigaikščiai Piastai tapo Čeki jos karaliaus vasalais. Naujai atsikūrusi Lenkijos valstybė atsidūrė dideliame pavojuje, kai Vladislovas Uolektėlis mirė 1333 m. Po savo tėvo mirties 1333 m. paveldėjęs sostą Kazimieras III Di dysis (Kazimierz III Wielki; 1333—1370), paskutinis ir pats žymiau sias iš Piastų, savo diplomatiniais gabumais sugebėjo išvesti Lenki ją iš pavojų ir ją padaryti galinga valstybe. Grįsdamas savo užsie nio politiką labiau diplomatija negu karais, 1335 m. Kazimieras su sitaikė su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu, kuris atsisakė savo pretenzijų į Lenkijos karaliaus titulą, bet už tai pasilaikė Si leziją; 1343 m. kompromisine Kališo taika Kazimieras baigė Len kijos ginčus su Ordinu, pripažindamas Ordinui Pamarį, bet atgau damas kelias, smulkesnes Ordino užimtas Lenkijos sritis. Už Silezi ją ir Pamarį įsigijęs taiką pietuose bei vakaruose ir būdamas sąjun goje su Vengrija, Kazimieras ėmė siekti teritorinių kompensacijų rytuose. 1340 m. jis pradėjo karus su Lietuva ir totoriais dėl Haličo bei Voluinės žemių, 1350 ir 1366 m. sutartimis su Lietuva laimė damas visą Haličą ir dalį vakarinės Voluinės su Lvovu. Karui su Lietuva vėl atsinaujinus, buvo priverstas užleisti Lietuvai Voluinę, Haličas liko Lenkijai. Kazimieras nusipelnė Didžiojo vardą ypač dėl savo sėkmingos vidaus politikos, pabaigdamas valstybės vieni jimo darbą, įvesdamas centrinę administraciją visai Lenkijai, sta tydamas pilis pasieniams ginti, steigdamas‘miestus, kviesdamas ko lonistus vokiečius ir žydus, skatindamas prekybą ir amatus, kelda mas ekonominį krašto lygį, sudarydamas pirmąjį rašytą teisyną (1347 m. Vislicos ir Piotrkovo 1 Statutai), 1364 m. įsteigdamas Kro kuvos universitetą. Kadangi neturėjo sūnaus, susitaręs su bajorais, Kazimieras savo įpėdiniu paskyrė sesers Elzbietos sūnų, Vengrijos karalių Liudviką, kuris pažadėjo patvirtinti visas bajorų ir dvasi ninkų privilegijas. Nuo to Lenkijoje pradėjo kilti žymiųjų bajorų, vadinamų ponais, politinė reikšmė. N u o u n i j o s su V e n g r i j a li gi u n i j o s su L i e t u v a (1370—1386). Tai buvo trumpas, bet labai reikšmingas laikotar pis Lenkijos istorijoje. Paskutiniam Piastui Lenkijos soste Kazimie rui Didžiajam 1370 m. mirus, Lenkijos karaliumi (1370—1382) tapo Vengrijos karalius Liudvikas d'Anžu ir Lenkija atsidūrė persona linėje unijoje su Vengrija. Liudvikas labiau rūpinosi Vengrijos rei kalais ir už siavo nuopelnus Vengrijai gavo Didžiojo vardą, bet Lenkija jis mažai tesidomėjo, nuo jos atskyrė Haličą ir prijungė 1 B uvo
„P etrik o v o " .
23. K- Avižonis.
LE N K IJA
362
prie Vengrijos, o pačios Lenkijos valdymą paliko savo motinos Elzbietos ir lenkų ponų rankose. Tai buvo labai palankios sąlygos Lenkijos ponų politinei galiai kilti. Kartu augo ir šiaip bajorų ( szla c h ta ) reikšmė. Kadangi Liudvikas neturėjo sūnų, Lenkijoje susidarė stipri opozicija prieš jo planą Lenkijos sosto įpėdine paskirti vieną savo dukterų. Tačiau padedant jo motinai Elzbietai ir Mažosios Len kijos ponams. Liudvikui pavyko dėl to susitarti su Lenkijos ponais ir bajorais, o už tai Liudvikas 1374 m. Košicų privilegija patvirtino visas ligi tol bajorų įsigytas teises ir jas išplėtė. Ši privilegija tapo Lenkijos santvarkos ir politinio bajorų įsigalėjimo kertiniu akme niu. Karaliaus padėtis Lenkijoje pasidarė priklausoma nuo susitari mo su jos ponais ir bajorais, Liudviko į Lenkijos sostą numatytai vyriausiajai dukteriai Kot rynai 1378 m. mirus, Lenki j o,si sostui paveldėti buvo paskirta kita jo duktė Marija, imperatoriaus Karolio IV sūnaus Zigmanto Liuk semburgiečio sužadėtinė, Lenkijoje nepopuliari dėl savo ryšių su Vokietija. 1382 m. Liudvikui mirus, Marija buvo karūnuota Vengri jos karaliene, o Lenkijoje prasidėjo tarpuvaldžio netvarka. Lenkai, nebenorėdami toliau likti personalinėje unijoje su Vengrija, nepri pažino Marijos savo valdove, bet savo tarpe ilgai negalėjo susitarti dėl sosto įpėdinio; prasidėjo net naminis karas. Jaunosios Liudviko dukters Jadvygos motinos Elzbietos Bosnietės pastangomis pavyko prikalbinti Mažosios Lenkijos ponus savo sosto įpėdine pripažinti mažametę Jadvygą 1383 m. Košicų (Kassa, Vengrijoje) susitarimu. Jadvyga 1384 m. atvyko į Krokuvą ir buvo karūnuota Lenkijos „karaliumi". Taip pasibaigė tarpuvaldis ir val džia atiteko į ponų rankas, kurie jaunajai Jadvygai ėmė dairytis vyro. Dar prieš jai atvykstant į Lenkiją, Jadvyga jau buvo suža dėta su Austrijos kunigaikščiu Vilhelmu Habsburgu, bet lenkai ne norėjo turėti vokiečio savo karaliumi. Atsiradus įvairiems kandida tams į Jadvygos vyrus, pasirinkimą nulėmė politiniai ir ekonomi niai Lenkijos ponų išskaičiavimai. Pagrindinės Mažosios Lenkijos ponų šeimos dar 1383 m. buvo užmezgusios ryšius su didžiuoju Lie tuvos kunigaikščiu Jogaila, nes tuo jie tikėjosi įsigyti dvarų ir kur tis Lietuvos valdomuose derlinguose Voluinės bei Podolės kraštuose ir Mažosios Lenkijos miestų prekybai gauti priėjimo prie Juodosios jūros per Lietuvos teritoriją. Prie Mažosios Lenkijos ponų pamažu prisijungė ir Didžiosios Lenkijos ponai, tikėdamiesi įsigyti lietuvių paramos prieš bendrą priešą — Ordiną. Lenkijos ponų ir Jogailos atstovų derybos galutinai buvo baigtos 1385 m. Krėvos 1 aktu, kuris B uvo
„ K ria v o " .
IKI U N I J O S
SU
LIE T U V A
363
padėjo ¡kertinį akmenį tolesniems Lenkijos ryšiams su Lietuva bei sudarė pagrindą Lenkijos ir Lietuvos politinei sąjungai, nuo Jogai los laikų besivystančiai personalinės unijos linkme. 1386 m. Kroku voje Jogaila buvo pakrikštytas Vladislovo vardu ir po vestuvių su Jadvyga karūnuotas Lenkijos karaliumi. Kališo taika — sutartis tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino, suda ryta 1343 m. popiežiaus kurijai tarpininkaujant. Šia sutartimi Ordi nas grąžino Lenkijai kelias smulkesnes, vėliausiai nukariautas sri tis, bet Lenkijos karalius Kazimieras Didysis pripažino Ordinui Pa marį, Kulmą ir kitas žemes, taip išsižadėdamas Lenkijos priėjimo prie Baltijos jūros. Po Kališo taikos sudarymo, nebepajėgdamas plėsti savo karalystės į vakarus, Kazimieras ėmė veržtis į rytus, bandydamas nukariauti žemes į rytus nuo Lenkijos. Po Kališo tai kos sutarties nustojo prasmės ankstyvesnė Kazimiero sąjunga su Lietuva prieš Ordiną ir prasidėjo ilgi Lietuvos ir Lenkijos karai, besivaržant dėl Haličo ir Voluinės žemių. KARALIAI IR KUNIGAIKŠČIAI
Kazimieras I Atstatytoj as, arba Taikusis (Kazimierz I Odnowiciel; 1015—1058), Lenkijos karalius (1034—1058), Mieško II sūnus. Už mažametį Kazimierą Lenkiją valdė jo motina Riksa. 1034 m. pa skelbtas Lenkijos karaliumi, 1037 m. pabėgo į Vengriją, savo moti nos ir bajorų išvarytas iš Lenkijos, kurioje paskui įsigalėjo anar chija ir daugelis lenkų grįžo pagonybėn. Krokuva ir Gnieznas buvo paimti Čekijos (Bohemijos) kunigaikščių. Vokietijos imperatoriaus Henriko III padedamas, Kazimieras 1041 m. atkariavo didelę Len kijos dalį, atstatė tvarką ir vėl įvedė krikščionybę, kuriai stiprinti steigė vienuolynus, Kazimieras vedė didžiojo Kijevo kunigaikščio Vladimiro dukterį. 1054 m. užėmė dalį Silezijos ir Mozūrų. Kariavo su prūsais, bet čia jam nesisekė, nes buvo priverstas mokėti jiems duoklę. Kazimieras II Teisingasis (Kazimierz II Sprawiedliwy; 1138— 1194), Lenkijos karalius (1177—1194), Boleslovo III jauniausias sū nus. Jo tėvas 1139 m. mirdamas buvo padalijęs Lenkiją 4 savo sū nums. Kazimierui vėl pavyko sujungti Lenkiją ir užimti karaliaus sostą 1177 m., savo priešus privertus bėgti į Voluinę ir Lietuvą, at kariavus kelias Lenkijos anksčiau valdytas sritis. Buvo gabus valdo vas. 1180 m. sušaukė Lenčicoje didikų suvažiavimą, kuris pripaži-
LE N K IJA
364
no Kazimiero įpėdiniams paveldėjimo teises į Lenkijos sostą; už tai Kazimieras suteikė bajorams ir dvasininkams privilegijų. Lenčicos suvažiavimas laikomas vėlyvesnės Lenkijos Ponų tarybos (senato) pagrindu. Kazimieras įstatymais globojo valstiečius. Po kelių kovų su vengrais atnaujino sutartį, nustatančią Karpatų kalnus siena tarp Lenkijos ir Vengrijos. 1192 m. ir kitais metais kariavo su prūsais ir jotvingiais, kurie nuolat puldinėjo Lenkijos žemes. Kazimieras III Didysis (Kazimierz Wielki; 1310—1370), Lenkijos karalius (1333—1370), Vladislovo Uolektėlio (Loketkos) ir Kališo kunigaikštytės Jadvygos sūnus. K a z i m i e r o v i d a u s p o l i t i k a . Būdamas didelis valstybi ninkas, Kazimieras baigė Lenkijos vienijimo darbą, pasiekė jos kon solidacijos viduje ir didelės kultūrinės bei materialinės krašto pa žangos. Jam pavyko baigti nesantaiką bei varžybas dėl galios tarp Didžiosios ir Mažosios Lenkijos ir įjungti į! savo valstybę Mozūrus bei Kujaviją. Užbaigęs Lenkijos vienijimą, Kazimieras perorgani zavo jos administraciją, įsteigdamas Lenkijos kanclerio, maršalkos ir iždininko vietas ir skirdamas seniūnus provincijai valdyti. Per organizavo valstybės finansus, įvedė visuotinį bajorų žemvaldžių šaukimą kraštui ginti, pastatė nemaža pilių šiaurės ir rytų pasieniui saugoti, steigė miestus, į kuriuos kvietė vokiečių kolonistus, davė miestams savivaldybės teises (vadinamąją „vokiečių teisę"), išvystė prekybą, muitais bei kitomis priemonėmis globojo ją ir amatus, rėmė statybą (rado Lenkiją „medinę", paliko ją „mūrinę"), leido1 žydams apsigyventi Lenkijoje, suteikė jiems privilegijų ir juos globojo, vei kiamas savo meilužės žydės Esteros (Esterka). Norėdamas turėti' tą pačią teisę visame krašte, Gniezno arkivyskupo Jaroslavo Skotovickio (buvusio Bolonijos universiteto profesoriaus) padedamas, Ka zimieras kodifikavo Didžiosios ir Mažosios Lenkijos įstatymus 1347 m., sudarydamas pirmąjį Lenkijos rašytą teisyną, Piotrkovo 1 ir Vislicos statutus. Siekdamas tos pačios teisminės santvarkos visoje Lenkijoje, 1356 m. Kazimieras įsteigė vyriausiąjį apeliacijos teis mą. Krašto gerovei kelti greta miestiečių Kazimieras ypač globojo savo, taip pat kitų dvarų valstiečius, gynė juos nuo bajorų prie spaudos, griežtomis, net mirties bausmėmis bausdamas valstiečių skriaudėjus. Už tai jis buvo dažnai vadinamas valstiečių karaliumi. Bajorų ir dvasininkų įsigytas teises Kazimieras taip pat gerbė. Ne turėdamas sūnaus Kazimieras pripažino savo sesers Elzbietos, iš1 B uvo
„ F etrik o v o " .
IK I U N I J O S
SU
LIE T U V A
365
tekėjusios už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto d'Anžu, sūnų Liudviką savo sosto įpėdiniu, kuris prižadėjo patvirtinti Lenkijos bajorų ir dvasininkų privilegijas ir skirti tik lenkus į valdžios vie tas. Kazimieras taip pat globojo mokslą ir meną. Bolonijos univer siteto pavyzdžiu 1364 m. gegužės 12 d. įsteigė Krokuvos universi tetą, apdovanojo jį žemėmis irį turtais, pakvietė žymių profesorių. Kazimieras taip pat įsteigė kelias mokyklas ir ligonines. Dėl to jis Lenkijos istorijoje nusipelnė Didžiojo vardą. Žuvo 1370 m. per medžioklę dėl nelaimingo atsitikimo, palikdamas Lenkiją galingą valstybę. Su jo mirtimi pasibaigė tiesioginė Lenkijos valdovų Piastų linija, valdžiusi Lenkiją apie 530 metų. K a z i m i e r o u ž s i e n i o p o l i t i k a . Būdamas gabus diplo matas, Kazimieras apsaugojo Lenkiją nuo daugelio pavojų ir ją smar kiai išplėtė, įjungdamas daug kaimyninių žemių, nors kai kurių anksčiau Lenkijos valdytįų žemių ir turėjo atsižadėti. Jis pats užaugo Lenkijos kovų su Čekija ir Vokiečių ordinu metu. Jam paveldint sostą iš savo tėvo Vladislovo Uolektėlio, čekai buvo užėmę Sileziją, o jų karalius Jonas Liuksemburgietis pretendavo į! Lenkijos sostą. Vokiečių ordinas buvo nukariavęs bei įsitvirtinęs Pamaryje ir Len kijai grėsė pavojus iš Lietuvos ir totorių pusės. Kazimieras Lenkiją išvedė iš visų tų pavojų. 1335 m. Trentčino sutartimi susitarė su Čekijos karaliumi Jonu, kuris atsisakė savo pretenzijų į Lenkijos karaliaus titulą ir už tai pasilaikė Sileziją. Vėliau kovos su Čekija dėl Silezijos atsinaujino, bet Vengrijai ir popiežiui įsikišus, taika atstatyta 1346 m. Kazimiero padėtis gerokai palengvėjo mirus Če kijos karaliui Jonui ir jo sūnų Karolį IV išrinkus Vokietijos impe ratoriumi. Po kelių nesėkmingų žygių prieš kryžiuočius Kazimieras bandė diplomatiškai sustabdyti Vokiečių ordino veržimąsi į lenkų ir kitų vakarinių slavų gyvenamas žemes bei atgauti kai kurias Vo kiečių ordino užimtas sritis. Kazimieras veikė per popiežiaus kuriją prieš Ordiną. Popiežius atsiuntė savo legatus 1339 m. Varšuvon Or dino ir Lenkijos bylai nagrinėti. Legatų sprendimas buvo palankus Lenkijai, nes legatai įsakė Ordinui grąžinti dalį užimtų žemių ir su mokėti už padarytus nuostolius, bet Ordinas legatų neklausė. Ginčai tarp Ordino ir Lenkijos buvo baigti kompromisine 1343 m. Kališo taika, kuria Kazimieras pripažino1Ordinui Pamarį, Kulmą ir Michelovą, o Ordinas grąžino Lenkijai kai kurias mažesnes anksčiau užim tas1 žemes. Po to susitarimo Kazimieras laikėsi taikos su Ordinu ir visa savo energija ėmė veržtis į rytus nuo Lenkijos, kur 1349 m. jam pavyko galutinai užimti Haličą su Lvovu ir dalį Voluinės. Taip pat jam pavyko atmušti totorius. Kazimiero diplomatija buvo pa remta draugyste su Vengrija, kurios karalius Karolis Robertas buvo
366
LE N K IJA
vedęs Kazimiero seserį Elzbietą. Diplomatiniams ryšiams stiprinti Kazimieras plačiai naudojo ir kitas politines vedybas. Jo pirmoji žmona buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino duktė Aldona, antroji — Heseno landgrafo Henriko duktė Adelaidė, trečioji — Si lezijos kunigaikščio duktė Jadvyga. Jo vienintelė duktė buvo iš leista už Štetino kunigaikščio. Savo sosto įpėdiniu jis paskyrė savo sesers Elzbietos, Vengrijos karalienės, sūnų Liudviką. K a z i m i e r o s a n t y k i a i s u L i e t u v a . Nuolatiniams lie tuvių karo žygiams į lenkų, ypač mozūrų, žemes išvengti ir bendrų interesų sąjungininkui įsigyti kovose prieš aršiausią to meto Len kijos priešą Ordiną jau Kazimiero tėvas Vladislovas Uolektėlis ėmė artintis su Lietuva ir 1325 m. buvo sudaręs sutartį su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Gediminu bendrai kovoti prieš kryžiuočius. Tam bendradarbiavimui sustiprinti 15-os metų amžiaus Kazimieras vedė Gedimino dukterį Aldoną. Nors Lenkijos ir Lietuvos bendra- darbiavimas kovose prieš Ordiną nebuvo labai sklandus ir dar nus, bet Vladislovas Uolektėlis, o po jo mirties 1333 m. Kazimieras pasiekė bent taikos su Lietuva. 1339 m.i mirus Lenkijos karalienei Aldonai, netrukus prasidėjo ilgos lenkų ir lietuvių kovos dėl Haličo ir Voluinės žemių. Dar 1324 m. mirus Andriui ir Levui, pas kutiniams Romano dinastijos Haličo ir Voluinės kunigaikščiams, Haliče įsiviešpatavo Mozūrų kunigaikščio Traidenio, vedusio And riaus ir Levo seserį Mariją, sūnus Boleslovas, priėmęs Jurgio II vardą. 1331 m. Boleslovas Jurgis vedė Gedimino dukterį, vardu Ofka. Paskutiniojo Voluinės kunigaikščio Andriaus dukterį buvo vedęs Gedimino sūnus Liubartas, gavęs valdyti Lucką Voluinėje XVI a. trečiojo dešimtmečio pradžioje ir čia žinomas savo krikščio nišku Dimitro vardu. Nors lietuviai jau ir anksčiau reiškė pretenzijų į Haličo ir Voluinės žemes, Boleslovas Jurgis, valdęs Haličą, ir Liubartas, valdęs Voluinę, sugyveno taikingai. Liubartas dėl savo giminystės ryšių su senaisiais Haličo ir Voluinės kunigaikščiais ir su Boleslovu Jurgiu, kurio žmona Ofka buvo Liubarto sesuo, buvo lai komas natūraliu ir teisėtu Boleslovo Jurgio įpėdiniu Haliče. 1340 m. Boleslovui Jurgiui mirus be vyriško įpėdinio, Haličo ir Voluinės vieninteliu valdovu buvo pripažintas Liubartas. Bet Kazimieras, su sitaręs su savo sesers Elzbietos vyru, Vengrijos karaliumi Karoliu Robertu d'Anžu, sumanė bendromis lenkų ir vengrų jėgomis užimti Haličą ir 1340 m. įsiveržė į Haličo kunigaikštiją, pradėdamas ilgus karus su Lietuva. 1344 m. Kazimierui pavyko užimti dalį Haličo žemių, kurioms valdyti Lenkijos ir Vengrijos karalių vardu buvo paskirtas vietinis bajoras Dimitras Detko. Galutinai užimti Haličą Kazimierui pavyko tiktai 1349 m., kada 'jis paėmė ir vakarinę Vo-
IK I U N I J O S
SU
L IE TU V A
367
luinės dalį; o Liubartas pajėgė išsilaikyti Lucke ir rytų Voluinėje. Bet Kazimiero užimtos žemės Voluinėje greit vėl buvo prarastos. Nors. lenkai ir vengrai surengė du naujus žygius, Kazimieras nepa jėgė paimti Voluinės; tų kovų metu paimtas nelaisvėn Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, kuris buvo atvykęs padėti savo broliui Liu bartui. Matydamas, kad vienas su vengrų pagalba nenugalės lietu vių, Kazimieras kreipėsi į popiežių, prašydamas skelbti kryžiaus žygius prieš pagonis lietuvius, bet Kęstutis tą Kazimiero planą su ardė, pažadėdamas krikštytis, nors rimtai ir neketino priimti krikš čionybės. Kęstučiui pabėgus iš Lenkijos nelaisvės,! karas tarp Lie tuvos ir Lenkijos vėl atsinaujino. 1350 m. Liubartas, padedamas sa vo brolių Kęstučio ir Algirdo, vėl atsiėmė visas Voluinės pilis ir įsiveržė į pačią Lenkiją, nuniokojo Lukovo, Sandomiro ir Radomo sritis. Kazimieras, nebesitikėdamas atsispirti prieš lietuvius ir norė damas užsigarantuoti tolimesnę Vengrijos pagalbą, 1350 m. oficia liai pripažino, kad Haličas priklauso Vengrijai, o Vengrijos karalius Haličą perleido Kazimierui ligi jo gyvos galvos. Liubarto ir kitų Lietuvos kunigaikščių žygiai prieš Lenkiją ypač sekėsi 1352 m., kai Kazimieras buvo priverstas sudaryti paliaubas su visais Lietuvos ku nigaikščiais; Lenkijai liko tik Lvovas. Toliau Lietuvos ir Lenkijos karas truko daugelį metų be aiškios persvaros. Jame dalyvavo ir totoriai, palaikydami vieną ar kitą kariaujančią pusę. Taip pat ir Liubarto brolio Karijoto 1 sūnūs, Voluinės kunigaikščiai, ir Jurgis Narimantaitis 12 kartais dėjosi su lenkais, kartais su lietuviais, sten gdamiesi išlaikyti ar praplėsti savo valdomas sritis. 1353 m. pats Liubartas, lenkų ir vengrų sumuštas, buvo patekęs į Kazimiero ne laisvę, bet vėliau išsivadavo. Liubartui ypač padėdavo Kęstutis ir kiti Lietuvos kunigaikščiai. 1366 m. Kazimieras vėl suruošė gana sėk mingą žygį prieš Lietuvą, vėl užėmė vakarinę Voluinės dalį su Vladimiro pilimi ir prikalbino kelis tų sričių kunigaikščius pasiduoti jam vasalais. Karijotaičiai, valdę Podolę, tuo metu buvo gana palan kūs Kazimierui. Kadangi nebuvo aiškios persvaros, Lietuva ir Len kija priėjo kompromiso. 1366 m. buvo sudaryta sutartis, vadinamoji ,,amžinoji taika" tarp Kazimiero bei jo karo žygio metu įsigytų vasalų Jurgio Narimantaičio ir Jurgio bei Aleksandro Karijotaičių iš vienos pusės, ir Algirdo, Kęstučio, Jaunučio, Liubarto iš kitos pusės. Ta sutartimi Haličas ir vakarų Voluinės žemės atiteko Ka zimierui; didžioji Voluinės dalis su Vladimiru buvo pripažinta Liu1 Buvo „Karioto". 2 Buvo ..Norimantaitis''.
LE N K IJA
363
bariui, kuriam paliko ir Lucko sritis be mažos pietvakarinės dalies. 1366 m. sutartis apėmė taip pat ir Palenkės bei Paliesės žemes, bu vusias ginčo ir karų objektu tarp Lietuvos ir Lenkijos. Chelmo ir Belzo žemės atiteko Jurgiui Narimantaičiui, turėjusiam pripažinti Lenkijos viršenybę. Kobrinęs sritis pripažinta Algirdui. Be to, Ka zimieras atsisakė savo pretenzijų į Brastos ir Drohičino žemes, ku rias valdė Kęstutis. Pagal šią sutartį, tarp Kazimiero ir Algirdo tu rėjo būti sudaryta puolimo ir gynimgsi sąjunga. Tačiau šita „amžino ji" taika buvo labai trumpa. Dar 1366 m. Jurgis Narimantaitis su savo valdomomis žemėmis atkrito nuo Lenkijos. Karas tarp Kazi miero ir Liubarto vėl prasidėjo 1367 m. 1368 m. lietuviai nusiaubė Mozūrus. Karas tęsėsi ligi pat Kazimiero mirties 1370 m. Tada Lie tuvos kunigaikščiai atsiėmė visas žemes, kurių buvo nustoję 1366 m. sutartimi. Tačiau Haličas ir toliau pasiliko lenkų rankose. W .F . R e d d a w a y (red.), The Cambridge History o f Poland, t. 1, 1950; J .K . K o c h a n o w s k i r Kazimierz Wielki, 1900; K . S ta d n ic k i, Olgierd i Kiejstut..., 1870; K . S ta d n ic k i, Synowie Gedymina, 2 leid., 1849— 1853; M . H r u š e v s k iJ , Istorija Ukrainy—Rusi, t. 4, 1903; /./. Š a r a n e v ič , Istorija Halycko-Volodimirskoj Rusi, 1899; I.P . F ile v ič ,
Borba Polši i Litvy-Rusi za Galicko-Vladimirskoje nasledije, 1890.
Konradas (Konrad; 1191—1247), Kazimiero sūnus, Mozūrų ir Kujavijos kunigaikštis. Lenkijos karaliui Kazimierui II (1177—1194) mirus, Lenkijos sostą 1202 m. užėmė jo sūnus Leškas 1 Baltasis, kuris Mozūrus ir Kujaviją atidavė valdyti savo jaunesniajam broliui Kon radui. Tuo metu Mozūrai ir Kujavija buvo nuolat puldinėjami kaimy ninių prūsų ir jotvingių. Nuolatiniai prūsų žygiai į mozūrui ir kitų lenkri gyvenamas žemes pasidarė tokie dažni ir pavojingi, kad jie ne tik daugelį mozūrų žemių nuniokojo, bet ir paties jų kunigaikščio Konrado sostinė ir vyskupo buveinė Plockas buvo kelis kartus prūsų sudeginta. Mozūrų karinis patyrimas neprilygo karingų prūsų pa vojui, o jų kunigaikščio Konrado brolis Leškas Baltasis nedaug te galėjo padėti. Bėdos verčiamas Konradas sudarė planą gintis nuo prūsų ir net jiems nukariauti, ieškodlamas kitų krikščionių kraštų pagalbos prieš pagonis prūsus. Remdamas ir aktyviai palaikydamas Katalikų bažnyčią savo valdose, Konradas ėmėsi iniciatyvos pasi naudoti krikščionybės skleidimo skraiste ne tik apsiginti nuo karin gų prūsų, bet ir juos pavergti. Vakarines prūsų kiltis tuo metu ban dė krikštyti misionierius Kristijonas, pakeltas pirmuoju prūsų vysku pu. Kristijonui ir Konradui pavyko gauti popiežiaus Honorijaus III pritarimą kryžiaus karams prieš prūsus skelbti Pamaryje, šiaurės 1
B u v o „Lešek".
IK I U N I J O S
SU
LIE T U V A
за д
Vokietijoje, Čekijoje ir Lenkijoje. Tokie kryžiaus karai' prieš prū sus buvo surengti 1217, 1218, 1219, 1221, 1222 ir 1223 m., kuriuose greta mozūrų daugiausia dalyvavo kiti lenkų kunigaikščiai ir Pa mario (Pomeranijos) kunigaikštis Sventopelkas (Swietopelk). Kry žiaus karai Konradui iš dalies padėjo atgauti Kulmo (Chelmno) kraš tą. Tačiau kryžiaus karų žygiams pasibaigus ir kryžeiviams grįžus į savo kraštą, Konradas vėl jautėsi bejėgis prieš prūsus, kurie ker šydami vėl pradėdavo puldinėti ir naikinti Konrado valdomas že mes. Buvo aišku, kad: nuo prūsų apsiginti būtų galima tik turint gerai ginkluotas nuolatines karines pajėgas. Tuo tikslu Konradas ir kreipėsi į Vokiečių ordino riterius, tuo metu buvusius Vengrijos Transilvanijoje (Siebenbūrge), iš kur juos norėjo išvaryti Veng rijos karalius, iš pradžių juos ten priglaudęs, kai jie buvo išsikraustę iš Palestinos šį kraštą galutinai užėmus turkams. Konradas pa siūlė Vokiečių ordino riteriams įsikurti Mozūrų-Prūsų pasienyje, Kulmo žemėje, tikėdamasis, kad jie pripažins jo politinę viršenybę ir padės jam ne tik apsiginti nuo prūsų, bet dar ir jų žemes nuka riauti. Taip Konradas 1226 m. pakvietė Vokiečių ordiną į Pavyslį, atiduodamas riteriams Kulmo sritį ir visas nukariautas prūsų žemes kaip Mozūrų kunigaikščio „leną". Vokiečių ordim> magistru tuo metu buvo vienas gabiausių Vokietijos imperijos valstybininkų bei diplomatų Hermanas fon Zalca (Hermann von Salza), kuris Konra do pakvietimą priėmė ir jį patį lengvai apgavo, nes Konradas ne buvo diplomatas. 1226 m. buvo sudaryta formali sutartis tarp Kon rado ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Hermano fon Zalcos, kuri už pažadą vykdyti misionierių darbą Prūsuose, kaip privilegiją da vė Ordinui teisę naudotis Kulmo ir tomis žemėmis, kurias Ordino riteriai nukariaus iš prūsų. Tačiau Hermanas fon Zalca neketino pripažinti Mozūrų kunigaikščio suvereniteto ir būti jo vasalu. No rėdamas iš to keblumo gudriai išsisukti, Hermanas fon Zalca atski ru susitarimu pripažino Vokietijos imperatoriaus Fridricho II su verenitetą ir 1226 m. gavo iš jo privilegiją, patvirtinančią Konrado dovanojimą. Šia privilegija imperatorius, pats neturėdamas jokios galios ar teisės į Prūsus, riterių nukariausimas prūsų žemes atidavė Vokiečių ordinui nuosavybės teisėmis, į jas įjungiant ir mozūrų Kulmą. Privilegijoje nieko nebuvo minima, kad Vokiečių ordino riteriai priklausys Mozūrijos kunigaikščio Konrado valdžiai. Ta pri vilegija remiantis, nukariausimos prūsų žemės ir ten sudarysima Vokiečių ordino valstybė teisiškai turėjo būti Vokietijos imperijos (Šventosios vokiečių tautos Romos imperijos) narė. Dar labiau savo padėčiai Prūsuose įtvirtinti Hermanas fon Zalca gavo privilegiją ir iš popiežiaus, tuo metu kariavusio su imperatoriumi. Taigi Konrado
LE N K IJA
370
politika sudarė galimybes Pavyslyje susikurti agresyviai Vokiečių ordino valstybei kaip vokiečių veržimosi į rytus ( D r a n g n a c h O s t e n ) atsparai. Konradui santykiai su Vokiečių ordinu nebuvo sklandus iš pat pradžių, nes Ordinas nesilaikė sutarties su juo. 1226 m. atvy ko tik mažas riterių būrelis, bet ne visas Ordinas, kaip buvo susi tarta. Nusivylęs Ordinu, Konradas su Plocko vyskupu bandė pats kurti religinį karinį ordiną, vadinamąjį Kristaus riterių ordiną, 1228 m. pavesdamas jam prie Vyslos Dobrynės 1 (Dobrzyn) pilį su žemių juosta ligi pat Prūsų pasienio. To ordino nariai buvo žinomi Dobrinės arba Dobrynės Brolių vardu. Jų, kaip konkurentų, įsikū rimas Pavyslyje sudarė daug nepatogumo Vokiečių ordinui, nes tai faktiškai atėmė iš jo monopolį prūsų žemėms užkariauti prisidengus krikščionybės skleidimo skraiste. Todėl Hermanas fon Zalca vėl pradėjo derybas su Konradu, kuris, nusivylęs Dobrynės Broliais dėl jų gausumo ir neveiklumo bei nepasisekimų kovose su prūsais, 1228 ir 1230 m. davė Vokiečių ordinui dvi naujas privilegijas, patvirtinančias Kulmo ir jo žemių Ordinui atidavimą. Tuo metu Vokiečių ordino riteriai jau buvo pasistatę savo pilį Toninėje (Torne). Vokiečių ordino magistras tomis privilegijomis dar gavo Kon rado pasiūlytą Nešavos (Nieszawa) pilį Kulmo žemėje ir perėmė nepasisekusį Dobrynės Brolių darbą.; 1230 m. Hermano fon Zalcos į Prūsus atsiųstas Hermanas Balkė su kitais riteriais tuoj pradėjo žygius prieš prūsus iš Ordino pilių, stumdamas prūsus iš Kulmo žemių. Netrukus atvyko ir daugiau Ordino riterių ir dabar jie pasi darė aktyvesni, nes 1230 m. privilegijoje Konradui pareiškė, kad iš prūsų užkariautos žemės taps Ordino nuosavybe, ir jau nebemi nėję Mozūrų kunigaikščio viršenybės Ordinui. Su Vokiečių ordino riteriais iš pradžių bendradarbiavo Mozūrų kunigaikštis Konradas ir Pamario kunigaikštis Sventopelkas, dalyvaudami su savo kariuo menėmis riterių žygiuose prieš prūsus, prisidėdami prie naujų kry žiaus karų su prūsais ir jų sumušimo 1233 m. Bet netrukus bendra darbiavimas nutrūko, paaiškėjus tikriesiems Ordino tikslams. Kai Ordinas pradėjo isfcriausti Konrado Kulmo žemės pakraštyje įkur dintą pirmąjį prūsų vyskupą Kristijoną bei jo pakrikštytus prūsus ir Kristijonui patekus prūsų nelaisvėn riteriai užėmė vyskupo že mes bei išgavo iš popiežiaus privilegiją valdyti tas žemes ir prūsus nuosavybės teisėmis, tapo aišku, kad Vokiečių ordinui labiau rū pėjo žemės ir turtai negu krikščionybės skleidimas. Riteriai pradė jo statyti savo pilis užimtose žemėse, steigti miestus, kviesti bei 1 B uvo
„D ob rin ės" .
IK I U N I J O S
SU
L IE TU V A
371
kurdinti vokiečių kolonistus ir naikinti prūsus. Ordino galia greitai augo, jis pasidarė pavojingas ne tik prūsams, bet ir pačiam Kon radui bei kitiems, riterių kaimynams. Kitų vokiečių kunigaikščių ir didikų padedamas. Vokiečių ordinas užėmė Pamarį, atstūmė Lenki ją nuo Baltijos jūros ir pradėjo grėsti mozūrų ir lenkų žemėms. Ordinas užėmė Dobrynę. Riterių skriaudžiamas Konradas kreipėsi į popiežių ir jo tarpininkaujamas atgavo iš Ordino Dobrynę, bet už tai 1235 m. davė naują privilegiją Vokiečių ordinui, patvirtindamas ankstyvesnius savo dovanojimus ir suteikdamas teisę Kulmo žemėje išskirti visą mozūrų nuosavybę; tai palengvino to krašto suvokietinimą. Taip Vokiečių ordinas Prūsijoje ir Kulmo žemėje įsteigė ga lingą vokiečių valstybę. Prūsų puolamieji žygiai į Mozūrus ir Len kiją retėjo, kol visai liovėsi. Konradas prūsų pasienyje pasiekė sau gumo, tačiau kaina paaiškėjo tik vėliau. Rytinėje Mozūrų dalyje Konradas turėjo daug vargo gindama sis nuo jotvingių puolimų, kurie irgi buvo tokie dažni, kad dėl' jų nebuvo įmanomas ramus sėslus gyvenimas prie Bugo pakrančių. Gintis nuo jotvingių Konradas, užėmęs jotvingių žemėje buvusį Drohičiną, įkūrė kelis buvusius Dobrynės Brolių riterius ir gavo paramos iš rusų kunigaikščių, savo žmonos giminaičių, Konradui vis dėlto nepavyko pasiekti visiško saugumo jotvingių pasienyje. Konradas siekė užvaldyti net visą Lenkiją ir 1241—1243 m. lai kinai buvo užėmęs Krokuvą, bet išį čia Mažosios Lenkijos didikai jį išvarė. Po Konrado mirties 1247 m. jo valdytos žemės buvo pa sidalytos jo sūnų. Ziemovitas gavo Mozūrus ir pradėjo atskirą Mo zūrų kunigaikščių liniją; Kazimieras valdė Kujaviją, Lenčicą ir Sieradzę. Pasinaudodamas tuo skilimu, Vokiečių ordinas pradėjo sis temingai veržtis į mozūrų ir kitas lenkų žemes. W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; E. Caspar, Hermann von Salza und die Gründung des Deutschordensstaats in Preussen, 1924; W. Kętrzynski, O powolaniu krzyzaköw przez ks. Konradą (Rozprawy Akad. Umiej. Wydz. hist.-filozof., t. 45, 1903); M. Turnier, Der Deutsche Orden im Werden, Wachsen und Wirken bis 1400, 1955; K. Tymieniecki, Misja Polska w Prusiech i sprowadzenie krzyzaköw, 1935.
Leškai. Leškas (Leszek), VII—X a. legendinių ir vėlesnių isto rinių lenkų kunigaikščių vardas, vardo Lech mažybinė forma. L e s z e k arba Leškas IV, Ziemovito sūnus, legendinis kunigaikš tis, valdęs Lenkiją 892—921 m. Jo protėvis buvo Piastas, davęs pradžią Lenkijos Piastų dinastijai. Leško sūnus buvo kunigaikštis Ziemomyslas, o pastarojo sūnus Mieškas I (963—992) jau žinomas
372
LE N K IJA
istorijoje. Taigi Leškas buvo pirmojo istorinio Lenkijos kunigaikš čio senelis. L e š k a s B a l t a s i s (Leszek Bialy; apie 1185—1227 m.), Kro kuvos ir Sandomiro kunigaikščio Kazimiero Teisingojo ir rusų ku nigaikštytės Elenos sūnus, Krokuvos ir vyriausias Lenkijos kuni gaikštis 1194—1198 ir 1206—1227 m. Sostą po tėvo mirties pa veldėjo būdamas dar vaikas, remiamas Mažosios Lenkijos didikų, vadovaujamų Krokuvos vaivados. Tarp Lenkijos kunigaikščių Piastų vykstant vidaus kovoms, 1198 m. Krokuvą iš Leško Baltojo paver žė Didžiosios Lenkijos kunigaikštis Mieškas Senasis, kuris Kroku vos kunigaikščiu buvo: ligi 1202 m. Leškas Baltasis Krokuvos ku nigaikštiją atgavo dvasininkų remiamas tik 1202 m.1 ir už tai atsi lygino 1210—1215 m. duodamas bažnyčiai privilegijų bei suteik damas dvasininkams imunitetą; tai susilpnino pasaulietinę valdžią Lenkijoje. Bendradarbiaudamas su dvasininkais, Leškas Baltasis 1207 m. pavedė Lenkiją popiežiaus Inocento III globai. Krokuvos kunigaikščio valdžia dar labiau susilpnėjo, kai Leškas Baltasis at skyrė Mozūrus bei Kujaviją ir jas atidavė savo jaunesniajam broliui Konradui, Mozūrų kunigaikščiui. Pačioje Lenkijoje palaikydamas taiką, Leškas Baltasis bandė išplėsti savo valdžią į rytus Haličo ku nigaikštijos sąskaita ir rėmė lenkų kolonizavimą Liublino srityje. Iš pradžių palaikydamas gerus santykius su savo pusbroliu, rusų kunigaikščiu Romanu (Romano motina Agnietė buvo Leško Balto jo tėvo Kazimiero sesuo), Leškas Baltasis rėmė Romano pretenzijas į Haličą, bet vėliau su juo susipyko. Romanas, norėdamas prie Ha ličo prisijungti Liublino kraštą, pradėjo kovą prieš Lešką Baltąjį, bet buvo lenkų sumuštas ir žuvo 1205 m. Zavichosto kautynėse. Są jungoje su Vengrijos karaliumi Andriumi II Leškas Baltasis 1214 m. bandė užimti Haličą. Andriaus sūnui Kolomanui, vedusiam Leško Baltojo dukterį, pavyko 1214 m. kuriam laikui pasidaryti Haličo ku nigaikščiu, o Leškas Baltasis sau užgrobė Peremišlį ir jotvingių žemės pakraštyje buvusią Brastą (Lietuvos Brasta). Netrukus Leškas Baltasis susipyko su Andrium ir ragino Haličą sukilti, kad išvarytų veng rus. Daugelyje karo žygių dėl Haličo kunigaikštijos varžėsi lenkai, vengrai ir rusų kunigaikščiai. Tose varžybose svarbų vaidmenį vai dino paties Haličo bajorai. Haličas ėjo iš rankų į rankas, kol 1227 m. jame įsigalėjo kunigaikštis Danielius, Romano sūnus, kuriam val dant Haličo kunigaikštija pasiekė aukščiausią galybės laipsnį. Su Danieliaus įsigalėjimu Haliče Leško Baltojo viltys išplėsti lenkų sie nas į rytus užgeso. Voluinės kunigaikštis Vasilka, Danieliaus bro lis, buvo vedęs Leško Baltojo dukterį Eleną. Leškasį Baltasis save laikė visos Lenkijos vyriausiuoju kunigaikščiu, bet rytinio Pamario
IK I U N I J O S
SU
L IE T U V A
373
kunigaikštis Sventopelkas nenorėjo pripažinti jo viršenybės. Kai Leškas Baltasis 1227 m. išvyko? į Pamarį priversti Sventopelką pa siduoti vasalitetan, pastarajam pavyko nužudyti Lešką Baltąjį. Kro kuvos ir Sandomiro kunigaikščiu tapo Leško Baltojo vienintelis sū nus Boleslovas Gėdingasis. L e š k a s J u o d a s i s (Leszek Czarny; apie 1242—1288 m.), Kujavijos kunigaikščio Kazimiero sūnus, Mozūrų kunigaikščio Kon rado vyriausias vaikaitis, Krokuvos ir Lenkijos vyriausias kunigaikš tis 1279—1288 m. Iš pradžių Leškas Juodasis buvo Lenčicos ir Sieradzės kunigaikštis. 1279 m.; jis gavo Mažąją Lenkiją su Krokuva ir Sandomiru iš savo dėdės Boleslovo Gėdingojo, kuris mirė bevai kis. Būdamas Krokuvos kunigaikščiu, Leškas Juodasis buvo ir vi sos Lenkijos vyriausiuoju kunigaikščiu. Lenkijoje jo valdžia silp nėjo, oi didikų, net du kartus sukilusių prieš Lešką Juodąjį, įtaka augo. Remdamasis Krokuvos miestiečiais vokiečiais ir šiaip bajorais, Leškas Juodasis bandė užgniaužti didikų opoziciją, vadovaujamą Krokuvos vyskupo. Leško Juodojo laikais vyko Lenkijos miestų kilimas ir vokiečių kolonistų kurdinimas juose. Leškas Juodasis tu rėjo pasisekimo kovose su rusų kunigaikščiais, jis gynė Lenkiją nuo totorių ir nuo lietuvių, ypač jotvingių, puolimų. Kovose prieš jotvingius Leškas Juodasis bendradarbiavo su Haličo ir Mozūrų ku nigaikščiais. Prie jotvingių žemių naikinimo prisidėjo ir Vokiečių ordinas. 1282 m. jotvingiai, įsiveržę į Lenkiją, labai sunaikino Leš ko Juodojo valdas. Jiems keršydamas Leškas Juodasis suruošė nai kinamąjį žygį į jotvingių kraštą ir jį taip sunaikino, kad po 1283 m. jotvingiai jau ne tik nebekėlė jokio pavojaus kaimyninei Lenkijai ar Mozūrams,^ bet ir jų vardas jau daugiau nebebuvo minimas is torijos šaltiniuose. Jotvingių gyventos sritys buvo užimtos ir ko lonizuotos iš dalies lenkų mozūrų, iš dalies Vokiečių ordino, iš dalies Haličo ir Voluinės kunigaikščių. Leškas Juodasis mirė be įpėdinių. Po jo mirties prasidėjusiose vidaus kovose dėl Lenkijos sostinės svarbų vaidmenį vėl vaidino Mažosios Lenkijos didikai. 1306 m. Krokuvos kunigaikščiu tapo Leško Juodojo brolis Vladislovas Uolektėlis, kuriam pavyko vėl sujungti Lenkiją. S. Smolka, Miesizko Stary i jego wiek, 1881; R. Grodecki, St. Zachorowsl valdžion sujungda mas beveik visas lenkų žemes. Mieškas energingai kovojo su vo kiečių markgrafais, bandydamas sustabdyti jų veržimąsi į rytus ir vakarinių slavų kilčių gyvenamas žemes. 963 m. buvo užpultas vo kiečių Rytų Markos (Ostmark) markgrafo Gero, kuris norėjo išplės ti savo srities ribas toliau į rytus vakarinių slavų žemių sąskaita. 963 m. Saksonijos grafas Vichmanas (Wichmann) du kartus įsiver žė į Mieško žemes ir abu kartu nugalėjo lenkus. Norėdamas apsi ginti nuo kaimynų vokiečių grafų pasienio sričių puldinėjimo ir sustabdyti jų veržimąsi į rytus, Mieškas) 963 m. sudarė sutartį su Vokietijos imperatoriumi Otonu I, pasižadėdamas jam mokėti duok les nuo Lenkijos sričių, buvusių į vakarus nuo Vartos upės. Po to Mieškas pradėjo Pamario užkariavimą. Mieškas 965 m. vedė čekų kunigaikščio Boleslovo I dukterį Dubravką ir 966 m. pasikrikštijo lotynų apeigomis. Tie metai laikomi krikščionybės Lenkijoje įvedimo data. Taip Mieškas pakreipė lenkų tautos likimą Vakarų kultūros link. Poznanėje Mieškas įsteigė pir mą Lenkijos vyskupiją. Į Lenkiją krikščionybė atėjo iš Čekijos, kurios dvasininkus kontroliavo vokiečiai. Norėdamas Katalikų baž nyčią Lenkijoje padaryti nepriklausomą nuo dvasinės Vokietijos hierarchijos, Mieškas užmezgė tiesioginius ryšius su popiežiumi, pavesdamas Lenkiją jo globai. Savo valstybės rytuose Mieškas pra rado kelias pilis prie Bugo, kurias iš jo atėmė Kijevo didysis kuni gaikštis Vladimiras I. W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; O. Halecki, A History of Poland, 1956.
M i e š k a s II (990—1034), Lenkijos karalius (1025—1034), Bo leslovo I sūnus ir įpėdinis, Mieško I vaikaitis. Buvo vedęs Reino Pfalcgrafo dukterį Riksą, kurios dėdė buvo Vokietijos imperatorius Otonas II. Riksa turėjusi didelės įtakos Mieškui, kuris pasiekė Len kijos karaliaus titulo, bet jam valdant Lenkija gerokai susilpnėjo dėl didžiūnų savitarpio ginčų bei vidaus kovų ir plintančios anar chijos. Viduje Mieškas kovojo su beaugančiu partikuliarizmu ir prisidėjo *prie krikščionybės stiprinimo, pastatė naujų bažnyčių. Mieškui teko nemaža kariauti ir su savo kaimynais. Jo laikais veng rai iš Lenkijos atėmė dalį slovakų gyvenamų žemių, čekai Moravi ją, vokiečiai užėmė Lužičius, danai Pamarį, o dalį rytinių lenkų valdomų žemių užėmė Kijevo Rusios valdovai. 1028 ir 1030 m. Mieš-
IKI
U N IJO S
SU
L IE TU V A
375
kas kariavo su Vokietijos imperatoriumi Konradu II, bet ir čia jam nesisekė. Vokiečių nugalėtas, 1033 m. nuvyko į Merseburgą, atsisakė karaliaus titulo ir pripažino imperatoriaus viršenybę. Ki tais metais Mieškas, spėjama, buvo nužudytas Poznanėje. Lenkija liko chaotiškoje padėtyje, po Mieško mirties perėjusi jo sūnaus Kazimiero I valdžion. • W.F. R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; O. A History of Poland, 1956.
H a le c k i,
M i e š k a s III S e n a s i s (Mieszko Stary; apie 1126 m. — 1202), Lenkijos vyriausiasis kunigaikštis (1173—1177 ir 1198—1202), užė męs sostą 1173 m. po Boleslovo IV mirties. Dar 1172 m. Lenkijos di džiūnai buvo sukilę prieš Boleslovą IV ir vyriausiuoju Lenkijos ku nigaikščiu paskelbė jo brolį Kazimierą, bet pastarasis atsisakė šios vietos ir 1173 m. Lenkijos sostas Krokuvoje buvo užimtas Mieško, ku ris buvo kunigaikščiu Didžiojoje Lenkijoje. Mažosios Lenkijos po nai (didžiūnai) jo nemėgo dėl stataus būdo ir kietos autokratinės valdžios. Krokuvos vyskupo vadovaujami, Mažosios Lenkijos po nai sukilo prieš Miešką ir 1177 m. išvarė jį iš Lenkijos sostinės Krokuvos, vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu pasikviesdami Mo zūrų kunigaikštį Kazimierą II Teisingąjį. Praradęs Lenkijos sostą ir išvarytas iš Krokuvos Mieškas, pabėgęs į Pamarį, ligi pat savo mirties kovojo iš pradžių su Kazimieru II, vėliau su jo sūnumi Lešku Baltuoju. Kazimierui II 1194 m. mirus ir vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu tapus Leškui, Baltajam, Mieškas tuo metu jau buvo atgavęs Didžiąją Lenkiją ir ėmė vėl varžytis dėl sosto. 1198 m. jam pavyko užimti Krokuvą ir iš jos išvaryti Lešką Baltąjį J Vėl tapęs vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu, Mieškas valdė Lenkiją ligi sa vo mirties 1202 m. Jis buvo neblogas administratorius, palaikė ar timus ryšius su Čekija. Po Mieško mirties Krokuva ir Lenkijos sos tas vėl grįžo į Kazimiero II sūnaus Leško Baltojo rankas. S. S m a lk a , Mieszko J . D ą b r o w s k i, Dzieje
Stary i jego wiek, 1881; R. G r o d e c k i, S t. Z a c h o r o w s k i , Polski sredniowiecznej, t. 1, 1926; Al. i Z. W o j c i e c h o w s c y , Polska Piastow — Polska Jagiellonow, 1946; W .F . R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; O. H a le c k i, A History of Poland, 1956.
Plastai (Piasty)— pirmoji Lenkijos kunigaikščių ir karalių dinas tija, pradėta legendinio polianų giminės Piasto apie IX a. vidurį. Pagal padavimus, ūkininkas Piastas užvaldęs lenkų tautos šakos po lianų kraštą, pašalinęs Popielų šeimos valdovą. Istorikų spėjimu, Piasto vardas galėjęs kilti iš pavadinimo tarnybos, panašios į Fran kų Merovingų karaliaus m a j o r d o m u s . Pirmasis istorinis Piastų di-
376
LE N K IJA
nastijos kunigaikštis buvo Mieškas I (apie 960—992 m.), Lenkijos valstybės įsteigėjas, aplinkui Didžiąją Lenkiją savo valdžioje su jungęs beveik visas lenkų žemes. Pagal dinastinę tradiciją, Mieško tėvas buvęs Ziemomyslas (Ziemomysl), senelis Leškas (Leszko), pro senelis Ziemovitas (Ziemowit), o pastarojo pirmtakas — legendinis Piastas. Mieško I sūnus Boleslovas I buvo pirmas Piastas, vainikuo tas Lenkijos karaliumi 1025 m. Žymesnį iš pirmųjų Piastų Lenkijos valdovai buvo Mieškas I (mirė 992 m.), Boleslovas I (mirė 1025 m.), Mieškas II (mirė 1034 m.), Kazimieras I (mirė 1058 m.), Boleslovas II (mirė 1081 m.) ir Boleslovas III (mirė 1138 m.). XII a. Piastų dinastija suskilo į 4 šakas,: Boleslovui III Kreivaburniui 1138 m. testamentu Lenkijos valstybę padalijus į paveldi mas kunigaikštijas, atiduotas 4 jo sūnums, kurių vyriausias turėjo valdyti valstybės) sostinę Krokuvą ir, kaip Krokuvos kunigaikštis, būti visos Lenkijos vyriausiuoju kunigaikščiu. Šių 4 Piastų šeimos šakų nariai dažnai vaidijosi tarpusavyje dėl Lenkijos sosto užėmi mo. Boleslovo III testamentu vyriausiasis sūnus Vladislovas gavo Sileziją, antrasis sūnus Boleslovas — Mozūrus, Mieškas — Didžiąją Lenkiją, Henrikas — Sandomirą ir Liubliną. S i l e z i j o s Piastai buvo vyriausia ir ilgiausiai išlikusi Piastų šaka. Ji prasidėjo nuo vyriausiojo Boleslovo III sūnaus Vladislovo II, Silezijos ir kartu Krokuvos, t. y. vyriausiojo visos Lenkijos kuni gaikščio 1138—1146 m. Jis paliko 3 sūnus (Boleslovą, Konradą ir Miešką), kurie pasidalijo Sileziją. Jų sūnūs ir vaikaičiai toliau savo tarpe dalijosi Sileziją į vis smulkesnes kunigaikštijas. Taip Silezi jos Piastų šakai labai išsiplėtojus, jau 1335 m. buvo 11 smulkių kunigaikštijų, о XIV a. pabaigoje vien tik Žemutinė Silezija buvo valdoma 17 Piastų kunigaikščių. Vokiečiams politiškai ir ekono miškai vis toliau skverbiantis į rytus, Silezijos Piastai pamažu su vokietėjo. Taip pat į čekų karalių rankas perėjo daugelis išmirusių Silezijos Piastų kunigaikščių žemių. Iš visų Piastų dinastijos šakų Silezijos Piastai išliko ilgiausiai, nors ir suvokietėję. Paskutinis bu vo Jurgis Vilhelmas, Liegnitzo, Breslavo ir Briego kunigaikštis, po kurio mirties 1657 m. visa Silezija buvd įjungta į Austrijos Habsburgų valdas. Habsburgai buvo kartu Čekijos karaliai ir Vokietijos imperatoriai. M o z ū r ų Piastų šaka buvo pradėta Boleslovo III antrojo sū naus Bolešlovo IV Garbaniaus, kuris iš pradžių buvo Mozūrų ir Kujavijos kunigaikštis, vėliau visos Lenkijos vyriausiasis kuni gaikštis (mirė 1173 m.). Jo sūnus Leškas 1186 m. mirė be vaikų, užbaigdamas tiesioginę Mozūrų Piastų šaką. Mozūrus ir Kujaviją užvaldė Kazimieras II Teisingasis, jauniausias Boleslovo III Krei-
IK I U N I J O S
SU
LIE T U V A
377
vaburnio sūnus, kuriam tėvas savo 1138 m. testamente nebuvo iš skyręs jokios dalies, nes Kazimieras tuo metu dar buvo kūdikis ar gimė jau po tėvo mirties. Kazimieras II Teisingasis pradėjo nau ją Mozūrų Piastų šaką. Jis 1177 m. užėmė karaliaus sostą Krokuvo je ir1 valdė visą Lenkiją ligi savo mirties 1194 m. Po to Lenkijos sostą užėmė jo sūnus Leškas Baltasis (mirė 1227 m.), o Mozūrai ir Kujavija atiteko jo jaunesniajam sūnui Konradui (mirė 1247 m.). Po Konrado mirties jo žemes pasidalijo du jo sūnūs: Ziemovitas gavo Mozūrus, o Kazimieras Kujaviją, kur jis pradėjo naują Kujavijos Piastų šaką. Ziemovito (mirė 1262 m.) įpėdiniai, sudarydami Mozūrų Piastų šaką, išliko ligi XVI a. pradžios. Iš jų visos Lenkijos vyriausiuoju kunigaikščiu buvo Boleslovas V (mirė 1279 m.). Lai kui bėgant Mozūrų Piastai suskilo į daugelį smulkių kunigaikščių šeimų, buvusių vasalinėje priklausomybėje nuo Lenkijos karaliaus. Keli Mozūrų Piastų kunigaikščiai buvo susigiminiavę ir su Lietuvos kunigaikščiais. XV a. daug Mozūrų Piastų kunigaikščių išmirė ir jų kunigaikštijos viena po kitos buvo tiesiogiai įjungtos į Lenki jos karaliją: Bielsko kunigaikštija po* Kazimiero mirties 1442 m., Ravos kunigaikštija po Vladislovo II mirties 1462 m., Plocko kuni gaikštija po Jonušo II mirties 1495 m. Paskutinieji Mozūrų Piastų kunigaikščiai buvo Stanislovas (mirė 1524 m.) ir Jonušas (mirė 1526 m.). Jiems mirus, jų Varšuvos ir Čersko žemės, kaip buvusios Mozūrų kunigaikštijos likučiai, buvo tiesiogiai įjungtos. į Lenkiją, ir iš jų sudaryta Mozūrų vaivadija su centru Varšuvoje. Taip 1526 m. išmirė Mozūrų Piastai, nebeturėdami jokio vyriško įpėdi nio, nors dar ir liko moteriškų jų šeimos atstovų. D i d ž i o s i o s L e n k i j o s Piastų šaka prasidėjo nuo Boleslo vo III Kreivaburnio sūnaus Mieško Senojo (mirė 1202 m.). Ši Piastų šaka nebuvo gausi ir pasibaigė su bevaikiu Pšemislu II (Przemysl), kuriam 1295 m. pavyko vainikuotis Lenkijos karaliumi, bet 1296 m. jis buvo sąmokslininkų nužudytas. Po jo mirties Didžiąją Lenkiją bandė užvaldyti Silezijos Piastų kunigaikštis Henrikas iš Glogau, bet jam nepavyko, nes Didžiąją Lenkiją jos bajorų remiamas už valdė Kujavijos Piastų kunigaikštis Vladislovas Uolektėlis. S a n d o m i r o Piastų šaka, pradėta Boleslovo III sūnaus Henri ko, visai neišsiplėtojo, nes kunigaikštis Henrikas žuvo 1166 m. vie nose kautynėse su prūsais, nepalikęs vaikų. Jo Sandomiro ir Liub lino kunigaikštijas paėmė penktasis ir pats jauniausias Boleslovo III sūnus Kazimieras II Teisingasis, kuris 1186 m. užvaldė ir Mozūrus su Kujavija, pradėdamas naują Mozūrų Piastų šaką. K u j a v i j o s Piastų šaka prasidėjo XII| a. viduryje, kaip Mo zūrų Piastų šakos atžala. Mozūrų ir Kujavijos kunigaikščiui Konra24. K. Avižonis.
378
LE N K IJA
dui mirus 1247 m., jo žemės buvo padalytos dviems jo sūnums, Ziemovitui, kuris gavo Mozūrus, ir Kazimierui (mirė 1267 m.), ku ris gavo Kujaviją ir čia pradėjot atskirą Piastų šaką, davusią Len kijai žymių valdovų. Kazimiero sūnus Leškas Juodasis (mirė 1288 m.) nuo 1279 m. buvo Lenkijos vyriausiasis kunigaikštis. Kitam Kazimie ro sūnui Vladislovui I Uolektėliui ; (mirė 1333 m.) vėl pa vyko suvienyti visą Lenkiją ir vainikuotis Lenkijos karaliumi. Vla dislovo Uolektėlio ir jo žmonos Jadvygos sūnus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino dukters Aldonos vyras, Kazimieras III Di dysis buvo vienas žymiausių Lenkijos karalių. Jis kartu buvo ir paskutinis Piastas Lenkijos soste, nes 1370 m. mirė nepalikęs vaikų. Lenkijos' didikai dėl politinių priežasčių nebesikreipė į kitų Piastų dinastijos šakų atstovus, bet į Lenkijos sostą pasikvietė Kazimiero sesers Elzbietos, ištekėjusios už Vengrijos karaliaus Karolio Ro berto d'Anžu, sūnų Liudviką. Po Liudviko mirties 1382 m. Lenkijos sostas atiteko jo dukteriai Jadvygai, kuriai į vyrus Lenkijos didi kai pasikvietė didįjį Lietuvos kunigaikštį Jogailą, 1386 m. vedusį Jadvygą ir vainikuotą Lenkijos karaliumi. Jadvyga (mirė 1398 m.) buvo paskutinis moteriškos Piastų linijos! narys Lenkijos soste, ne bepalikęs jokių įpėdinių. Taip iš Piastų rankų Lenkijos sostas išsly do ir perėjo į lietuviškos Jogailaičių dinastijos rankas, nors vasa liniai Mozūrų Piastų kunigaikščiai išmirė tik 1526 m., o Silezijos Piastai išliko ligi 1657 m. Po paskutiniojo1 Jogailaičio Žygimanto Augusto mirties 1572 m. Lenkijos sostas pasidarė renkamas. Į ka ralius dažnai buvo išrenkami svetimšaliai, bet atsirasdavo ir savų kandidatų lenkų, kurie paprastai vis dar tebebuvo vadinami istori niu Piastų vardu, nors tie XVII—XVIII a. „piastai" neturėjo jokių giminystės ryšių ir nieko bendra su senosios Lenkijos Piastų dinasti ja. Kai kuriems tokiems „piastams“, t. y. vietinės saviškės lenkų kilmės didikams, kaip Višnioveckiui, Sobieskiui,' Leščinskiui ir Poniatovskiui, vis dėlto pavyko būti išrinktiems į Lietuvos-Lenkijos sostą. O. Balzer, Genealogja Piastow, 1895; A. Brūckner, O Piascie (Rozprawy Wydzialu hist.-filozof. Akad. Umiej. w Krakowie, t. 35, 1897).
Pšemislai. Pšemislas (Przemysl, taip pat Przemyslaw),! arba Pšemislavas, Lenkijos Piastų dinastijos kunigaikščių vardas. P š e m i ' s l a s I (mirė apie 1257 m.), Piastų dinastijos XIII a. vidurio Didžiosios Lenkijos kunigaikščio Vladislovo Odonico sūnus, Mieško Senojo (mirė 1202 m.) provaikaitis;. Po savo tėvo mirties 1239 m. Pšemislas kartu su savo jaunesniuoju broliu Boleslovu Pamaldžiuoju paveldėjo Didžiąją Lenkiją, kaip atskirą Piastų kuni-
IK I U N I J O S
SU
LIE T U V A
379
gaikštiją, gerokai sumažėjusią dėl vaidų ir karų su Silezijos Piastų šakos kunigaikščiais. Abu broliai iš pradžių valdė Didžiąją Lenki ją savo motinos vadovaujami, bet vėliau pasidalijOĮ savo tėvo pa likimą. Pšemislas I sugebėjo atgauti dalį Silezijos Piastų užimtų Di džiosios Lenkijos žemių. Savo valdžioje jis laikė dar Pamarį. Po jo mirties Didžiosios Lenkijos kunigaikščiu pasidarė jo brolis Bo leslovas Pamaldusis (mirė 1279 m.). P š e m i s l a s II (1257—1296), pomirtinis Pšemislo I sūnus, Pias tų šakos Didžiosios Lenkijos kunigaikštis (1279—1295 m.) ir jos ka ralius (1295—1296). Pšemislas II paėmė valdyti Didžiąją Lenkiją po savo dėdės ir globėjo Boleslovo Pamaldžioj© mirties (1279 m.) ir bandė į daugelį kunigaikštysčių suskilusią Lenkiją vėl sujungti, bet neparodė stiprios valdžios,! nors dėl palankių aplinkybių ir pa siekė gražių rezultatų. Pšemislas II 1282 m. įkūrė Kališą. Tais pa čiais metais Pšemislas II sudarė sutartį su Rytų Pamario kunigaikš čiu Mščuju (arba Mestwin II), kuris jam pažadėjo po savo mirties perleisti Dancigą su Vakarų Pamariu už pagalbą ir bendradarbia vimą ginantis nuo Brandenburgo markgrafo ir Riugeno kunigaikš čio agresyvių kėslų į lenkų gyvenamas žemes, ypač į Vakarų Pa marį. Besirūpindamas sustabdyti vokiečių veržimosi į Pamarį pa vojų, Pšemislas II neišnaudojo palankios progos paimti savo val džion Mažąją Lenkiją ir pasidaryti Krokuvos, o kartu ir vyriausiuo ju visos Lenkijos kunigaikščiu. Krokuvos kunigaikštis Henrikas IV Probus, 1290 m. mirdamas ir nepalikdamas sūnaus, savo testamentu užrašė Krokuvą Didžiosios Lenkijos kunigaikščiui Pšemislui II. Šis po Henriko IV mirties greit atvyko į Krokuvą. Bet į ją ir į Lenki jos sostą pretenzijas pareiškė ir čekų karalius Vaclovas II, vedęs Pšemislo dukterį Riksą, arba Elzbietą. Pšemislas II, nenorėdamas ka riauti su Vaclovu II ir čekais, 1290 m. Krokuvą užleido čekų ka raliui, kuris ligi 1292 m. sugebėjo įsigalėti didesnėje Pšemislo Len kijos dalyje. Tačiau Pšemislas II savo valdas praplėtė į vakarus, 1294 m. paveldėjęs Dancigą su Pamariu. Pšemislo II valdžia Len kijoje buvo remiama dvasininkų, didelės dalies bajorų ir miestiečių. Pšemislas II 1295 m. Gniezne buvo vainikuotas Didžiosios Lenkijos ir Pamario karaliumi. Tačiau neatrodo, kad jis savo pretenzijas būtų pareiškęs į visos Lenkijos karaliaus teises, nes nesiėmė žygių iš čekų karaliaus Vaclovo II atimti pietų Lenkijos žemių su Kro kuva, kurios ir toliau liko Vaclovo II valdžioje. Pšemislas II labiau rūpinosi vokiečių pavojumi Pamariui iš Brandenburgo pusės. Spė jama, kad Brandenburgo markgrafui pakursčius, Pšemislas II buvo nužudytas 1296 m. Rogožne (Rogožno), šiaurinėje Didžiosios Len kijos dalyje. Mirė nepalikęs sūnaus. Su Pšemislu II pasibaigė Didžio-
380
LE N K IJA
sios Lenkijos Piastų dinastijos šaka, pradėta 1138 m. Boleslovo Kreivaburnio sūnaus Mieško Senojo. Savo testamentu Pšemislas II Di džiąją Lenkiją buvo užrašęs kunigaikščiui Henrikui iš Glogovo (Glogowo, Glogau), Silezijos šakos Piastui. Į Didžiąją Lenkiją pre tenzijų pareiškė ir Kujavijos Piastų šakos kunigaikštis Vladislovas Uolektėlis, kuris, vietos bajorų remiamas ir paėmė Pšemislo II pa likimą, Henrikui iš Glogovo užleidęs tik vakarinę Didžiosios Lenki jos dalį. Vladislovas Uolektėlis toliau sėkmingai tęsė Pšemislo II pradėtą visos Lenkijos, dar nuo XII a. pradžios suskilusią į daugelį smulkių kunigaikštijų, vienijimą. R. Grodecki, S>t. Zachorowski, Dzieje Polski šredniowiecznej, t. 1, 1926; M. i Z. Wojciechowscy, Polska Piastow — Polska Jagellonow, 1946; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950.
Vladislovas I Uolektėlis (Wladyslawi Lokietek; 1260—1333), Ku javijos kunigaikščio Kazimiero trečiasis sūnus, nuo 1296 m. Didžio sios Lenkijos kunigaikštis, 1306—1320 m. vyriausiasis Lenkijos ku nigaikštis ir 1320—1333 m. Lenkijos karalius. Tėvui mirus, 1268 m. tapo Kujavijos Brastos (Brzešč Kujawski) kunigaikščiu. Užaugęs pradėjo jungti Lenkijos žemes, norėdamas savo valdžioje suvienyti Lenkiją, susiskaldžiusią į smulkias kunigaikštijas. Savo broliui vy riausiajam Lenkijos kunigaikščiui Leškui Juodajam mirus, 1288 m. paveldėjo Sieradzės kunigaikštiją, o kitam broliui Kazimierui mi rus, gavo Lenčicos kunigaikštiją. Kovojo! dėl Lenkijos sosto su suvokietėjusių Piastų šeimos Silezijos kunigaikščiu Henriku IV Probu ir su Didžiosios Lenkijos kunigaikščiu Pšemislu. Krokuvą iš Vla dislovo atėmė Henrikas IV. Pastarajam] 1290 m. mirus, buvę Hen riko IV šalininkai, Lenkijoje gyveną vokiečiai, vyriausiuoju Len kijos kunigaikščiu pasikvietė Čekijos karalių Vaclovą II. Vladis lovas kovojo su Vaclovu II dėl Lenkijos! sosto, bet jam nesisekė. Vaclovas II į savo valdžią 1291 m. paėmė Mažąją Lenkiją su jos sostine Krokuva. 1292 m. Vladislovas buvo priverstas užleisti Sandomirą Vaclovui II. Vladislovo svainis Pšemislas užvaldė Pamarį ir 1295 m. vainikavosi Lenkijos karaliumi. Patekęs tarp Pšemislo ir Vaclovo II, Vladislovas pripažino Vaclovo II viršenybę. Po Pšemislo II mirties 1296 m. Vladislovui pavyko užvaldyti Didžiąją Lenkiją ir Pamarį. Vladislovas vėl pradėjo kovas su Vac lovu II, norėjusiu savo valdžion paimti Didžiąją Lenkiją. Dėl jos varžėsi ir Glogau kunigaikštis Henrikas. Tose kovose Vladislovas buvo priverstas dalį Didžiosios Lenkijos užleisti Henrikui ir nepa jėgė čekų karaliaus Vaclovo II išvaryti iš Mažosios Lenkijos. 1300 m. Didžioji Lenkija pasidavė Vaclovui II, kuris atvyko į Gniezną ir
IKI
U N IJO S
SU
L IE TU V A
381
vainikavosi Lenkijos karaliumi. Vaclovas II užėmė net gimtąsias Vladislovo Kujavijos žemes ir užvaldė beveik visą Lenkiją, išskyrus tik Mozūrus. Netekęs visų savo žemių, Vladislovas buvo privers tas bėgti į užsienį ir prieglaudą rado Vengrijoje. Čia Vladislovas bandė prieš Vaclovą II sudaryti sąjungą su Vengrija, popiežiumi Bonifacu VIII ir Vokietijos imperatoriumi Albrechtu I, veltui ban dydamas atgauti savo žemes. Vladislovo padėtis pagerėjo, kai Vaclovas II mirė 1305 m. Į Lenkijos sostą savo teises pareiškė Vaclovo II sūnus, Čekijos ka ralius Vaclovas III, bet jis buvo nužudytas 1306 m. Olomouce per savo žygį į Lenkiją užgniaužti Vladislovo vadovaujamo lenkų su kilimo. Vaclovas III neturėjo! sūnų, tai palengvino Vladislovui įsi tvirtinti Lenkijoje. Lenkų žemės viena po kitos pamažu pripažino Vladislovo valdžią. 1306 m. jam pasidavė Sandomiras, po to Kro kuva ir Pamarys. Vladislovas tapo vyriausiuoju Lenkijos kunigaikš čiu. Po Glogau kunigaikščio Henriko mirties .1310 m. jam pasidavė Didžioji Lenkija. Vladislovą rėmė lenkų bajorai ir iš da lies lenkų miestiečiai, bet jam priešinosi vokiečių miestiečiai. Vladis lovas 1310 m. numalšino Poznanės vokiečių miestiečių sukilimą ir 1311 m. griežtai užgniaužė Krokuvos vokiečių, vadovaujamų Kro kuvos vaito Alberto ir Krokuvos vyskupo Muskatos, sukilimą. Nu malšinęs vokiečių miestiečių sukilimus, Vladislovas palaužė vokie čių savi vaidybinių bendruomenių politinę galią ir įtaką. 1320 m. Gniezne Vladislovas vainikavosi Lenkijos karaliumi. Taip po ilgų kovų savo valdžioje Vladislovas suvienijo beveik visą Lenkiją, iš skyrus Sileziją, Mozūrus ir Dobrynės 1 žemę. Bevienydamas Lenkiją Vladislovas įsivėlė į karus su Branden burgu ir Vokiečių ordinu. Dar 1308 m. pamariečių bajorų Svency šeimos sukurstytas Pamarys sukilo prieš Vladislovą ir pagalbon pa sikvietė Brandenburgo markgrafą Valdemarą, kuris pasinaudojo ta proga ir įsitvirtino Pamaryje, užėmęs Dancigą ir kitus miestus. Vla dislovas nepajėgė pats numalšinti pamariečių bajorų sukilimo ir talkon pasikvietė Vokiečių ordiną. Tuo pasinaudojęs Vokiečių or dinas 1308 m. paėmė Dancigą, 1309 m. užėmė Pamarį, neketinda mas jo perleisti Lenkijai. Ne tik kariškai, bet ir politiškai įsitvirti nęs užimtose žemėse, Vokiečių ordinas 1313 m. išgavo iš Vokietijos imperatoriaus Henriko VII Liuksemburgiečio savo teisių į Pamarį patvirtinimą. Nebepajėgdamas jėga atsiimti Pamario, Vladislovas 1317 m. iškėlė bylą Vokiečių ordinui pas popiežių Joną XXII Avin 1 Buvo „Dobžino".
382
LE N K IJA
jone ir ją laimėjo 1321 m. Popiežius įsakė Vokiečių ordinui Pama rio žemes grąžinti Lenkijai, bet Ordinas nepaklausė, apeliavo į po piežių Avinjone ir gavo sprendimo pakeitimą. Dėl to 1326 m. pra sidėjo Vladislovo karas su Vokiečių ordinu dėl Pamario. Tame ka re Lenkijai padėjo Vengrijos karalius Karolis Robertas d'Anžu, ku ris 1320 m. buvo vedęs Vladislovo dukterį Elzbietą. Savo; padėčiai sustiprinti Vladislovas dar buvo susiartinęs su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Gediminu. 1325 m. Vladislovas ir Gediminas buvo su sitarę bendradarbiauti prieš bendrą priešą — Vokiečių ordiną. Ge dimino ir Vladislovo ryšiams sustiprinti Gedimino duktė Aldona ištekėjo už Vladislovo sūnaus Kazimiero, Lenkijos sosto įpėdinio. 1326 m. Gediminas pasiuntė Lietuvos kariuomenės būrį, vadovauja mą kunigaikščio Dovydo,, padėti Vladislovui kariauti su Branden burgu, nes Brandenburgo markgrafas padėjo Vokiečių ordinui. To žygio metu dalis Brandenburgo markgrafijos, ligi Dravos upės, buvo užimta ir prijungta prie Lenkijos. Kare dėl Pamario Vokiečių ordiną taip pat palaikė Čekijos ka ralius Jonas Liuksemburgietis, norėjęs paveržti iš Vladislovo Len kijos karūną. Prieš Vladislovą stojo ir Silezijos kunigaikščiai Plas tai bei Mozūrų kunigaikštis Vaclovas (jis 1322 m. taip pat buvo vedęs Gedimino dukterį). Jis ir Silezijos kunigaikščiai Plastai pri pažino Čekų karaliaus Jono Liuksemburgiečio viršenybę. Vladis lovas vėl kreipėsi į popiežių, kuris Vokiečių ordiną ekskomunikavo 1328 m. Tačiau Vokiečių ordinas, nekreipdamas dėmesio į eks komuniką, 1329 m. užėmė Dobrynės žemę ir dalį Kujavijos, o Vla dislovas nebepajėgė jų atsiimti. 1329 m. Jonas Liuksemburgietis užėmė Sileziją, kurios kunigaikščiai Piastai pateko vasalinėn Čekų karaliaus priklausomybėn. Kai Jonas Liuksemburgietis, talkininkau damas Vokiečių ordinui, 1329 m. suruošė žygį prieš Lietuvą, Vla dislovas su lenkų kariuomene puolė Vokiečių ordiną. Vladislovo pakviestas Gediminas su lietuvių kariuomene 1330 m. atvyko | Kulmo sritį bendromis jėgomis pulti Vokiečių ordino,, bet lenkų kariuomenė sutartu laiku nepasirodė ir Gedimino bendradarbiavimas su Vladislovu ėmė irti, o visai nutrūko 1331 m~ Vladislovo talki ninkams vengrams prikaišiojant, kad jis bendrauja su pagonimis lietuviais. Vengrų padedamas Vladislovas sumušė Vokiečių ordino kariuo menę prie Plovcų (Plowce), bet vis dėlto nebepajėgė atgauti nei Pamario,_nei Dobrynės, nei Vokiečių ordino užimtos Kujavijos da lies. Tose žemėse Vokiečių ordinas jau buvo įsitvirtinęs. Sudaryta paliaubų sutartimi tos žemės liko Ordino valdžioje.
IK I U N I J O S
SU
L IE TU V A
383
Visą savo gyvenimą praleidęs nepaliaujamose kovose prieš ki tus kunigaikščius, vidaus anarchiją ir užsienio priešus, Vladislovas mirė 1333 m., vis dėlto atkūręs irj suvienijęs Lenkijos valstybę ir padėjęs stiprius pamatus Lenkijos karalijai, kurią paveldėjo ir toliau stiprino jo sūnus, Gedimino žentas Kazimieras. Wìadysìaw Lokietek na tie swoich czasów, 1951; J. D q b r o w s k i , Z czasów Lokietka, 1916; S t. Z a j q c z k o w s k i , Polska a zakon. krzyžacki w ostatnich latach Wladyslawa Lokietka, 1929; B. W ì o d a r s k i , Polska i Czechy... (1250—1306), 1931; R . G r o d e c k i, S t. Z a c h o r o w s k i, Dzieje Polski sredniowiecznej, t. 1, 1926; M . i Z. W o j c i e c h o w s c y , Polska Piastów — Polska Jagiellonów, 1946; W.F. R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; M. P e i lb a c h , Preussisch-polnische Studien zur Geschichte dės Mittelalters, 1886; J .A .G . v o n P f lu g k - H a r ttu n g , Der Johanniter und der Deutsche Orden im Kampfe Ludwigs dės Bayem mit der Kurie, 1900. E. D ìu g o p o l s k i ,
Ziemomyslai (Ziemomysl) — senovės lenkų Piastų giminės kuni gaikščiai: Z i e m o m y s l a s (mirė prieš 964 m.), X a. lenkų kunigaikštis, Mieško I tėvas, Piastų dinastijos istorinis pradininkas. Valdė kai kurias lenkų bei kitas vakarų slavų kiltis ir jas gynė nuo vokiečių nukariavimo. Vis dėlto Vokietijos karalius Henrikas I ir vėliau im peratorius Otonas I savo sėkmingais karo žygiais prieš slavus pri vertė Ziemomyslą pripažinti politinę Vokietijos valdovo viršeny bę. Ziemomyslo duktė Adleta buvo ištekėjusi už Vengrijos valdo vo Geizos. Z i e m o m y s l a s (apie 1241—1287 m.), sūnus Lenčicos ir Kuj avi jos kunigaikščio Kazimiero, Inovroclavo kunigaikštis. Dar tė vui gyvam tebesant 1261 m. savo dalies gavo Lenčicą, o po jo mir ties paveldėjo ir Kujaviją. Savo motinos! Konstancijos, Henriko Pa maldžioje dukters, išauklėtas vokiškų papročių ir vokiečių dva sia linko į Vokietiją, palaikė vakarų slavų germanizaciją ir bendra darbiavo su Ordinu, dėl to susilaukė stiprios savo pavaldinių lenkų opozicijos. Pietinė Kujavija sukilo prieš Ziemomyslą ir jį išvarė. Tik 1278 m., po kelerių metų kovų, Ziemomyslas vėl atgavo Kuja viją. Iš .savo žmonos Salomėjos, Pamario kunigaikščio Sambaro II dukters, turėjo tris sūnus — Lešką, Pšemyslą ir Kazimierą. O.
B a lz e r ,
Genealogia Piastów, 1895.
Ziemovitai (Ziemowit) — senovės lenkų ir mozūrų Piastų dinas tijos kunigaikščiai. Žymesni,buvo: Z i e m o v i t a s (mirė apiė 892 m.), legendinis IX a. lenkų polianų kunigaikštis, legendinio ūkininko Piasto sūnus. Gynė lenkų ir kitų vakarų slavų žemes nuo vokiečių veržimosi į rytus.
LE N K IJA
384
Z i e m o v i t a s (apie 1224—1262 m.), Mozūrų kunigaikščio Kon rado sūnus, Piastų šakos Mozūrų kunigaikštis. Tėvui 1247 m. mirus, savo dalies gavo Lenčicą ir Sieradzę. 1254 m. savo brolio Kazimie ro buvo išvarytas iš Lenčicos, bet kitų Piastų kunigaikščių pade damas ją vėl atsiėmė 1259 m. Bendradarbiavo su Ordinu prieš di dįjį Lietuvos kunigaikštį Mindaugą. Į Mozūrų žemę įsiveržusių lie tuvių kautynėse prie Jazdovo 1262 m. buvo paimtas nelaisvėn ir nužudytas. Iš savo žmonos Perejaslavos, Haličo kunigaikščio Da nieliaus dukters, turėjo du sūnus — Konradą ir Boleslovą. Z i e m o v i t a s (1262—1306), Kuj avi jos kunigaikščio Kazimiero sūnus, Dobrynės 1 kunigaikštis. 1268 m. tėvui mirus, dar buvo ne pilnametis. Vėliau užėmė Dobrynę 12, iš čia išvaręs savo brolį Ziemomyslą. Buvo vedęs Haličo kunigaikščio Levo dukterį Anastaziją, su kuria turėjo keturis sūnus — Lešką, Vladislovą, Kazimierą ir Bo leslovą. Z i e m o v i t a s II (1283—1343), Boleslovo II sūnus, Ziemovito I vaikaitis, Mozūrų kunigaikštis. Dalies gavo Ravos ir Sochačevo žemes. Kartu su savo broliais buvo sudaręs sąjungą su Ordinu ko voti prieš Vladislovą Uolektėlį, bandžiusį sujungti Lenkiją savo valdžioje. 1323—1324 m. buvo įsivėlęs ir į kovas su lietuviais. Ne gavęs iš Ordino tikėtosios pagalbos ir nebepajėgdamas gintis nuo lietuvių, kartu su savo broliu Traideniu pasidavė Vladislovui Uolektėliui ir pripažino jo viršenybę. Turėjo sūnų Ziemovitą, kuris mirė 1345 m. bevaikis. Z i e m o v i t a s III (1326—1381), Traidenio sūnus, Mozūrų ku nigaikštis. Iš pradžių kartu su broliu Kazimieru dalijosi Mozūrų Čerską, bet 1354 m. broliui mirus, liko vienintelis Mozūrų Piastų šeimos narys. 1351 m. pripažino Lenkijos karaliaus Kazimiero vir šenybę ir tapo jo vasalu. 1355 m. dar kartą turėjo pripažinti Ka zimiero viršenybę1 ir sudaryti sutartį, kuria Kazimierui užleido dalį savo mirusio brolio žemių, sau gaudamas Varšuvos kunigaikščio titulą. Lenkijos karaliui Kazimierui 1370 m. mirus, nutraukę vasaliteto ryšius ir tapo visos Mozūrų žemės nepriklausomu kunigaikš čiu. Sekdamas Kazimiero Vislicos Statuto pavyzdžiu, Ziemovitas 1377 m. Sochačeve paskelbė Mozūrų Statutą. Mozūrų žemes pa dalijo tarp savo sūnų Jonušo ir Ziemovito IV. Z i e m o v i t a s IV (1356—1426), Ziemovito III sūnus, Mozūrų Ravos, Plocko ir Belzo kunigaikštis. 1382 m. Lenkijos ir Vengrijos karaliui Liudvikui d'Anžu mirus, kėlė savo Mozūrų Piastų šakos 1 Buvo „Dobžynės". 2 Buvo „Dobžyną".
IKI U N I J O S
SU
LIE T U V A
385
kandidatūrą į Lenkijos karaliaus sostą. Pasinaudodamas Lenkijoje kilusia sumaištimi ir neaiškumu, katra Liudviko duktė — Marija ar Jadvyga — paveldės Lenkiją, Ziemovitas jėga bandė užimti sostą, Lenkijoje faktiškai nustojus veikti bet kokiai centro valdžiai. Ziemovitą palaikė Didžiosios Lenkijos šlėkta, kuri buvo nepatenkinta Liudviku ir Mažosios Lenkijos; didikų valdžia. Vienas svarbesnių Ziemovito rėmėjų buvo Didžiojoje Lenkijoje įtakingas Bartošas iš Odolanovo. Ziemovito bandymas užimti sostą nepavyko, nes jis 1383 m. buvo sumuštas Zigmanto Liuksemburgiečio. Nepavyko ir kitas Ziemovito planas — pagrobti Liudviko dukterį Jadvygą pa keliui į Krokuvą, ją vesti ir tapti Lenkijos karaliumi. Jadvygą vai nikavus Lenkijos karalaite ir iškilus Jogailos kandidatūrai į Jadvy gos vyrus bei Lenkijos1 sostą, Ziemovito visos viltys tapti Lenkijos karaliumi dingo, ir jis 1385 m. susitaikė su Jadvyga, už tam tikrą pinigų sumą grąžindamas jai visas tarpuvaldžio metu užimtas žemes. Jogailai atvykus į Lenkiją, Ziemovitas pripažino jo viršenybę. 1421 m. Ziemovitas paskelbė naują Mozūrų Statuto redakciją. Buvo vedęs Jogailos seserį Aleksandrą ir turėjo 12 vaikų, tarp jų; sūnus Ziemovitą V, Aleksandrą, Kazimierą, Traidenį ir Vladislovą. Z i e m o v i t a s V (1388—1446), Ziemovito IV sūnus, nuo 1426 m. Mozūrų Rąvos ir Sochačevo kunigaikštis. Dalyvavo 1410 m, Žal girio kautynėse prieš Vokiečių ordiną. Z i e m o v i t a s VI (1446—1462), Vladislovo sūnus, Ziemovito IV vaikaitis, paskutinis Mozūrų Piastų šakos Plocko ir Belzo kuni gaikštis. Tėvui mirus liko mažametis. Suaugęs 1461 m. perėmė savo Mozūrų dalies valdžią, bet netrukus mirė. Greit po to mirė ir jo brolis Vladislovas, spėjama, nunuodytas. Mozūrų Piastų šakai pa sibaigus, Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis galutinai įjungė Mozūrus į Lenkijos sudėtį. O. Baliei, Genealogja Piastow, 1895; R. Giodecki, St. Zachorowski, J. Dąbiowski, Dzieje Polski šredniowiecznejr t. 1—2, 1926; M. i Z. Wojciechowscy, Polska Piastow — Polska Jagiellon6w, 1946; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950.
25. K. Avižonis.
386
LE N K IJA
PO TRECIOJO VALSTYBĖS PADALIJIMO Krašto istorija. L e n k i j a s v e t i m ų j ų v a l d o m a (1795— 1918). Nepriklausomybės praradimas pažadino lenkų tautinę dva sią ir XIX a. pastangas atgauti laisvę. Lenkų viltys buvo siejamos su Prancūzijos revoliucijos laimėjimais bei Napoleono žygiais. Į užsienius emigravę lenkai energingai parėmė prancūzų kovas prieš Austriją, Prūsiją ir Rusiją; 1797 m. buvo sudaryti lenkų legionai (vadovaujami generolo J. H. Dombrovskio (Dąbrowski), prisidėję prie daugelio prancūzų žygių laimėjimo. Lenkų legionai sudomino Napoleoną, su kurio pagalba lenkai tikėjosi atkurti nepriklausomą Lenkiją. Pačioje Lenkijoje likę patriotai, kaip Ignas Potockis, St. Stašycas (Ignacy Potocki, St. Staszyc) ir kt., taip pat nesnaudė. Kai kurie jų dėjo viltis į caro Aleksandro I draugišką palankumą ku nigaikščiui Adomui Cartoriskiuį, įkurisį pasidarė įtakingu caro pa tarėju ir buvo paskirtas rusų žinioje buvusios Lenkijos ir Lietuvos dalies švietimo kuratoriumi. Jo pastangomis Vilniaus universitetas pasidarė grynai lenkiška įstaiga, lenkų kultūros skleidėja Lietuvoje ir lenkų tautinės dvasios žadintoja visoje Lenkijoje. Lenkų viltys sustiprėjo Napoleono žygių prieš Austriją, Prūsi ją ir Rusiją akivaizdoje. 1807 m. sudarydamas su Aleksandru I Til žės taiką, Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštiją, į kurią įėjo žemės, atitekusios Prūsijai per antrąjį ir trečiąjį padalijimą, taigi ir Lietuvos Užnemunė. Jos kunigaikščiu buvo paskirtas Napoleono ištikimas sąjungininkas Saksonijos karalius Fridrichas Augustas. Teoriškai nepriklausoma Varšuvos kunigaikštija faktiškai buvo Na poleono bei Prancūzijos protektoratas. Čia buvo įvykdytos pran cūzų reformos, įvestas Napoleono kodeksas, valstiečiai atleisti nuo baudžiavų, įvesta prancūzų pavyzdžiu centralizuota administracija. Tikėdamiesi Varšuvos kunigaikštiją praplėsti, lenkų legionai ir toliau aktyviai dalyvavo Napoleono žygiuose. 1809 m. lenkai padėjo1N a poleonui kariauti su Austrija ir už tai prie Varšuvos kunigaikšti jos buvo prijungta Krokuva su žemėmis, austrų užimtomis per tre čiąjį padalijimą. Lenkai aktyviai dalyvavo ir Napoleono 1812 m. žygyje į Rusiją, tikėdamiesi atkurti visą Lenkiją. Tačiau lenkų vil tys žlugo su katastrofišku Napoleono pralaimėjimu Rusijoje bei jo sumušimu 1813 m. Leipcigo kautynėse, kuriose kartu su prancūzais buvo sumušti ir lenkų daliniai. Varšuvos kunigaikštija buvo užimta rusų, kurie pradėjo lenkams keršyti. Padėtį bandė sušvelninti to meto lenkų politinis vadas Adomas Cartoriskis, remdamasis savo
PO
i
T R E C IO JO
VALSTYBES
P A D A L IJIM O
387
asmenine draugyste su Aleksandru I ir būdamas jo neoficialus pa tarėjas 1815 m. Vienos kongrese. 1815 m. Vienos kongresas išsprendė Lenkijos klausimą, iškilusį tarptautinėn plotmėn, neatsižvelgdamas į lenkų interesus ir įvyk dydamas ketvirtąjį Lenkijos padalijimą. ¿.''Didžiosios valstybės, ne norėdamos leisti Aleksandrui I paimti visą Lenkiją į savo kontro lę, vėl padalijo Lenkiją tarp Rusijos,, Prūsijos ir Austrijos. Dalis buvusios Varšuvos kunigaikštijos su Poznane ir Tonine vėl atiteko Prūsijai, Krokuva buvo padaryta laisvu miestu (neutralia nepriklau soma respublika), dalis pietų Lenkijos (Galicija) palikta Austrijai, o likusi etnografinė Lenkija paskelbta Lenkijos karalyste, sujungta artimais personalinės unijos ryšiais su Rusijos imperija, Rusij c.* ca rui kartu esant ir tos Lenkijos karalystės karaliumi. Į Lenkijos ka ralystę nebuvo įjungtos žemės į rytus nuo Bugo upės su mišrių tautybių gyventojais, gudų ir Rusijos ukrainiečių sritis pavedus tiesioginei' Rusijos administracijai. Iš lietuvių gyvenamų žemių tik Užnemunė buvo įjungta į Lenkijos karalystę, visą likusią Lietuvą pavertus tiesiogine Rusijos provincija. Vienos kongreso nutarimais lenkams buvo pažadėtos kultūrinės, ekonominės ir politinės savivaldos teisės, bet tų pažadų mažai paisė faktiškieji Lenkijos šeimininkai. Austrijos valdomoje Galicijoje ad ministracija buvo centralizuota, laikantis ¡konservatyvios ir net re akcinės austrų socialinės bei ekonominės politikos. Prūsų valdomoje Lenkijoje ekonominės ir socialinės sąlygos buvo kiek geresnės, miestai gavo savivaldybės teises, bet kartu buvo imtasi vokiečių kolonizavimo. Daugiausia politinės laisvės lenkai iš pradžių turėjo Lenkijos karalystėje, ypač Aleksandro I laikais. Ši karalystė, daž nai vadinama Kongresine Lenkija (1815—1830), buvo gavusi gana liberalią autonominę konstituciją. Tačiau lenkai vis tebesvajojo at gaivinti buvusią unijinę Respubliką, jų trintis su rusais didėjo, ypač nuo 1825 m. Rusijos caru tapus Mikalojui I, įvedusiam geležinės reakcijos politiką visoje Rusijoje ir ėmus griežčiau kontroliuoti nerusiškąsias žemes. Jo brolis Konstantinas buvo Lenkijos kariuo menės vadas ir savo netaktiškumu bei brutalumu kėlė didelį lenkų nepasitenkinimą. Rusijos atstovas Varšuvoje (nenumatytas Kongre sinės Lenkijos konstitucijoje) N. N. Novosilcevas viešai laužė ka ralystės konstituciją ir kišosi į administraciją. Lenkų pasipriešini mas rusų priespaudai didėjo ir išsiveržė 1830—1831 m. sukilimu, prasidėjusiu Varšuvoje ir privertusiu rusus pasitraukti iš didelės Lenkijos dalies. Sukilėliai sudarė laikiną vyriausybę su Adomu Čar toriskių priešakyje, kuris savo plačių diplomatinių ryšių dėka ban dė gauti užsienio pagalbos prieš rusus. Sukilimo vadai — Chlopic-
388
LE N K IJA
kis (Ghlopicki), Mykolas Radvila/ Skšyneckis (Skrzynecki), Krukoveckis (Krukowiecki)— nepajėgė koordinuoti sukilėlių veiklos ir sutartinai veikti su tuo pat metu Lietuvoje vykusiu bajorų bei val stiečių sukilimu prieš rusus. Kadangi sukilėliai negavo karinės pa galbos iš užsienio, rusai griežtomis priemonėmis užgniaužė sukilimą. Po to prasidėjo represijų laikotarpis ir Lenkijos karalystės tvarkos vienodinimas su visos Rusijos tvarka. Kongresinės Lenkijos kons titucija 1832 m. pakeista Organiniu statutu, kuris maža bepaliko anksčiau buvusios politinės autonomijos. 1837 m. įvesta Rusijos tipo administracija, 1841 m. panaikinta valstybės taryba, o aukš čiausio' teismo pareigos pavestos Rusijos senatui, 1846 m. įvestas rusų baudžiamasis kodeksas, tais pat metais rusų centrinė valdžia perėmė kelių ir susisiekimo administraciją, 1850 m. muitus, 1851 m. paštą. Nukentėjo ir lenkų kultūrinis gyvenimas, Varšuvos universi tetą surusinus ir rusų kalbą įvedus aukštosiose įstaigose Lenkijoje, daugiau savivaldybės paliekant tik vietos įstaigoms. Rusai ėmėsi ypač griežtų priemonių lenkų kultūrinei įtakai panaikinti mišrių tautybių gyvenamose srityse, buvusiose už Lenkijos karalystės ribų, kur lenkų mokyklos buvo uždarytos, didelė lenkų bajorų nuosavy bės dalis konfiskuota, Unitui bažnyčia panaikinta ir nemaža sulen kėjusių bajorų ištremta į Sibirą. Po 1830—1831 m. sukilimo pasunkėjo padėtis ir Austrijos bei Prūsijos valdomose Lenkijos dalyse. Galicijoje lenkų tautinė veikla Meternicho buvo laikoma pavojinga Habsburgų imperijos idėjai. Austrų centrinė valdžia čia ėmėsi represijų prieš lenkus. Ligi 1830 m. lenkų padėtis Prūsų Lenkijoje buvo pakenčiama, ypač dėl Poznanės kunigaikštijos gubernatoriaus kunigaikščio Antano Radvilos vedy binių ryšių su Hohencolernų dinastija, bet po 1830 m. prasidėjo smarkesnis vokietinimo procesas. 1833 m. Rusijos, Austrijos ir Prū sijos vyriausybės susitarė koordinuoti savo lenkų priespaudos po litiką ir bendromis jėgomis gniaužti lenkų tautinį sąjūdį. Lenkų vadams tęsiant savo darbą iš Krokuvos, buvo nutarta 1836 m. oku puoti Krokuvos respubliką. Priespaudai padidėjus, lenkų vadai ir šiaip daugelis lenkų emig ravo į užsienį, daugiausia į Prancūziją. Emigracijoje lenkai vystė ne tik politinę, bet ir literatūrinę veiklą (ypač daug poveikio turėjo Ad. Mickevičiaus kūryba). Politiškai lenkai emigracijoje suskilo į dvi grupes. Dešinesnės bei labiau aristokratiškos pakraipos grupei vadovavo Ad. Čartoriskis Paryžiuje. Ši grupė bandė palaikyti di plomatinius ryšius su Vakarų Europos valdovais. Kairesnės bei ra dikalesnės pakraipos grupė, vadovaujama Lelevelio, sudarė Demo kratinę draugiją ir labiau palaikė ryšius su revoliuciniais judėjimais
PO
T R E C IO JO
VALSTYBĖS
P A D A L IJIM O
389
Vakaruose. Emigrantai palaikė slaptus ryšius su Lenkijoje liku siais veikėjais ir bendromis pajėgomis jau 1846 m. ėmė organizuoti antrąjį sukilimą. Prūsijos vyriausybei pavyko Poznanėje areštuoti ruošiamo sukilimo vadus, todėl 1846 m. sukilimas įvyko tik Kroku voje ir gretimose Galicijos dalyse. Šis vadinamasis Krokuvos suki limas buvo greit austrų užgniaužtas, o Krokuvos respublika galutinai panaikinta ir 1846 m. įjungta į Austrijos valdomą Galicijos pro vinciją. Patraukti į austrų pusę valstiečiai buvo atleisti nuo bau džiavos. Kai lenkai . 1848 m. vėl bandė sukilti Galicijoje, jų sukili mas buvo austrų užgniaužtas. Taip pat ir Liudviko Mieroslavskio (Ludwik Mieroslawski) vadovaujamas 1848 m. lenkų sukilimas prieš prūsus nepavyko. Taip emigrantų kairiojo sparno dėtos viltys į su kilimą neišsipildė. Tačiau ir dešiniojo sparno diplomatinės pastan gos sudominti Napoleoną III Lenkijos likimu ir iškelti Lenkijos at kūrimo klausimą tarptautiniame lygyje nepavyko. Nusivylę sukilimu, lenkų vadai, buvę rusų valdomoje Lenkijoje, bandė keisti savo metodus, tikėdamiesi pasinaudoti po Krymo ka ro pralaimėjimo Rusijoje prie caro Aleksandro II prasidėjusiu li beralizmo laikotarpiu. 1861—1863 m. dalis lenkų, vadovaujamų Alek sandro Vielopolskio (Aleksander Wielopolski), bandė eiti į kompro misą su rusais; ir laimėjo kai kurių koncesijų. Tačiau ši su rusais taikinimosi politika susilaukė stipraus pasipriešinimo iš konserva tyvesnių tautinio sąjūdžio vadų ir ypač iš jaunimo bei nekantrių radikalių grupių, kurių pasipriešinimas rusams 1863 m. išsiplėtė į sukilimą, pradėtą „raudonųjų", prie kurių greit prisijungė „bal tieji" ir sudarė laikiną Tautos Vyriausybę. 1863—1864 m. sukilimas greit išsiplėtė Lenkijoje. Taip pat jis apėmė ir kaimyninę Lietuvą. Prancūzijos, Anglijos ir Austrijos vy riausybės, suinteresuotos Rusijos galios silpninimu, buvo palankios sukilėliams, tačiau pasitenkino tik diplomatinėmis notomis. Sukili mo vadams Marianui Langevičiui (Marian Langiewicz), Romualdui Traugutui (Romuald Traugutt) nepavyko visiškai sukoordinuoti su kilėlių pajėgų. Sukilimą užgniaužus ypač kentėjo Lietuva nuo Mu ravjovo „koriko" priespaudos. Griežtų represijų rusai ėmėsi ir Len kijoje, persekiodami bajorus ir kunigus, bet stengdamiesi patrauk ti savo pusėn valstiečius, dar 1861 m. paskelbtą baudžiavų panai kinimą 1864 m. įvykdę Lenkijos valstiečiams palankesnėmis sąly gomis negu pačioje Rusijoje. Baudžiant lenkus už; sukilimą, buvusi Lenkijos karalystės autonominė konstitucija dabar buvo visai pa naikinta ir kraštas oficialiai imta vadinti Vyslos kraštu, valdomu rusų skiriamo generalgubernatoriaus Varšuvoje. Lenkija buvo pa-
390
L E N K IJA
versta Rusijos provincija tik su šiek tiek skirtingais vietos savi valdos organais. Šiek tiek politinės laisvės rusai vėl davė tik 1869 m. Per kitus 40 metų po 1863—1864 m. sukilimo numalšinimo len kai jau nebebandė atgauti nepriklausomybės sukildami. Jie labiau koncentravo visą savo veiklą į konstruktyvų darbą („organinis dar bas"), stengdamiesi išlaikyti lenkų tautinę dvasią bei kultūrą ir su stiprėti ekonomiškai, paimant į savo rankas ne tik žemės ūkį, bet ir prekybą bei pramonę. Nemaža lenkų, ypač buvusių sukilėlių šei mų narių, jų dvarus rusams konfiskavus, persikėlė gyventi į mies tus ir čia susiformavo lenkų miestiečių inteligentija. Miestuose len kams pavyko išpirkti iš žydų ir vokiečių ar sukurti savas prekybos bei pramonės įmones. Žemės ūkis taip pat buvo modernizuojamas. Baudžiavas panaikinus, vyko senųjų luomo skirtumų lėtas nykimas, savotiškas visuomenės demokratizavimas. Prie tautinės dvasios pa laikymo nemaža prisidėjo ir bažnyčia bei sava literatūra. Pradėję tvirtintis kultūrinėje ir ūkinėje srityje, lenkai neatsisa kė ir savo politinių siekimų, pogrindžio sąjūdžiui tebetęsiant len kiškas tradicijas. XIX a. pabaigoje susikūrė ir pagrindinės lenkų politinės partijos: tautiniai demokratai (ND) ir socialistai (PPS). Abi partijos siekė nepriklausomybės, bet tautiniai demokratai, Ro mano Dmovskio (Roman Dmowski) vadovaujami, palaikė rusų tarp tautinę politiką, o socialistai, iš pradžių Boleslavo Limanovskio (Bo leslave Limanowski), vėliau sulenkėjusio Lietuvos dvarininko J. Pil sudskio vadovaujami, buvo griežtai nusistatę prieš rusus. Pamažu susiformavo ir trečia, valstiečių partija. Valstiečių politiniam sąjū džiui vadovavo V. Vitosas (Wincenty Witos) ir I. Dašinskis (Ignacy Daszynski). Valstiečių atkaklus prisirišimas prie lenkų kalbos ir katalikų tikybos suvaidino svarbų vaidmenį ir užkirto kelią nulenkėjimui. XIX a, antrojoje pusėje mažiausia priespaudos buvo Galicijoje. Nuo 1867 m. konstitucinių Austrijos reformų ir dvigubos Austrijos-Vengri jos monarchijos įsteigimo Galicija gavo gana plačią autono miją su savo provinciniu seimu, su lenkų kontroliuojama adminis tracija ir lenkų rankose buvusia švietimo sistema. Tuo metu reiškėsi didelė Krokuvos lenkiško universiteto įtaka. Tačiau rytinėje Gali cijoje, kur dauguma valstiečių buvo ukrainiečiai, prasidėjus jų tau tiniam atgimimui, vadovaujamasis vaidmuo ėmė slysti iš lenkų ran kų. Tautiniu atžvilgiu lenkybė daugiausia nukentėjo Prūsų Lenki joje. Bismarko pastangomis 1871 m. susikūrusi Vokietijos imperija buvo griežtai priešinga lenkų aspiracijoms. Bismarkas vykdė siste mingą Prūsų Lenkijos vokietinimą (net pradžios mokyklose nelei džiant tikybos dėstyti lenkiškai). Lenkų vokietinimas dar pagriež-
PO
T R E C IO J O
V A L S T Y B Ė S P A D A L IJ IM O
391
tėjo XX a. pradžioje, kanclerio B. Biulovo (Bernhard Būlow) laikais. Tačiau, kita vertus, vokiečių priespauda prisidėjo prie įvairių so cialinių klasių lenkų vienijimo, o lenkų kalbos ir bažnyčios persekioj imasi skatino lenkus katalikybę identifikuoti su lenkybe. Lenkų išsilaisvinimo perspektyvos pagerėjo su 1905 m. revoliu cija Rusijoje. Galimybė siųsti savo atstovus į Rusijos dūmą ir ten kelti Lenkijos klausimą buvo ypač panaudota tautinių demokratų, vadovaujamų R. Dmovskio. Tarptautinei įtampai didėjant tarp Vo kietijos bei Austrijos iš vienos pusės, ir Rusijos, Prancūzijos bei Ang lį josj iš kitos pusės, lenkų politinė veikla visose trijose svetimųjų valdomose Lenkijos dalyse stiprėjo. Austrijos Lenkijoje Pilsuds kiui ir jo bendradarbiams dėl austrų ir rusų santykių pablogėjimo pavyko sudaryti lenkų jaunimo karines organizacijas, iš kurių vė liau buvo suorganizuoti vadinamieji Pilsudskio legionai, kurie karui 1914 m. prasidėjus, iš Krokuvos įsiveržė į Rusijos Lenkiją. Nors Pilsudskio legionams ir nepavyko sukelti visuotinio lenkų sukili mo prieš rusus ir Pilsudskis turėjo pripažinti Austrijos karinės va dovybės viršenybę, bet organizuotas lenkų dalinių dalyvavimas Pir mojo pasaulinio karo veiksmuose iškėlė Lenkijos klausimą tarptautinėn plotmėn. Norėdami savo pusėn patraukti lenkus bei įsigyti jų paramos karui su Rusija, Vokietijos ir Austrijos imperatoriai 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė nepriklausomos Lenkijos karalystės įkūrimą, nenustatydami jos sienų, bet reikalaudami jos glaudžių ¡karinių ryšių su Vokietija ir Austrija. Lenkai neskubėjo stoti į ka riuomenę, kuri būtų vokiečių kontroliuojama. J. Pilsudskis, atsi sakęs pasiduoti: vokiečių militarinėn kontrolėn, 1917 m. buvo vo kiečių internuotas kartu su savo legionais. Tačiau politiniai lenkų vadai tuoj ėmėsi, nors. ir vokiečių bei austrų okupacijos rėmuose, orgūnižubti Lenkijos valstybę. 1917 m. įkūrėį laikiną Valstybės ta rybą su įstatymų leidžiamąja galia, įsteigė Regentūros tarybą ir bu vusios Kongresinės Lenkijos ribose ėmė organizuoti lenkų admi nistracijos organus. 1917 m. revoliucijos Rusijoje lemiamai pakreipė Lenkijos atkūrimo klausimą, sudarydamos besikuriančiai Lenki jai palankias tarptautines sąlygas. Jau 1917 m. Vasario revoliuci jos sudarytoji laikinoji Rusijos vyriausybė kovo 30 d. pripažino Lenkijai nepriklausomybę, nereikalaudama jokios karinės unijos su Rusija. Po 1917 m. spalio bolševikų revoliucijos sudarytoji Sovietų Rusijos vyriausybė 1918 m. kovo 3 d. Lietuvos Brastos taika su Vokietija atsisakė nuo savo pretenzijų į Lenkiją, kuri faktiškai liko vokiečių okupacijoje. Vokiečiams nė nemanant trauktis iš Lenkijos, lenkai įsitikino, kad vokiečių jiems žadėtoji nepriklausomybė buvo tik fikcija. Nuo tada lenkai savo viltis ėmė sieti su Anglijos ir
392
L E N K IJ A
Prancūzijos sąjungos, remiamos Jungtinių Amerikos Valstijų, pa sisekimais vakarų fronte prieš Vokietiją. Prancūzijoje ir Anglijoje buvusi lenkų emigrantų grupė 1917 m. Paryžiuje sudarė Lenkų tau tinį komitetą, kurio pirmininku buvo R. Dmovskis, įsteigęs to ko miteto diplomatines atstovybes sąjungininkų sostinėse. Prie Len kijos atkūrimo daug prisidėjo ir Jungtinių Amerikos Valstijų len kai, ypač garsusis lenkų muzikas I. J. Paderevskis (Ignacy Jan Pa derewski), kuriam pavyko paveikti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą V. Vilsoną (Woodrow Wilson), 1917 m. jsausio 22 d. (Amerikai dar neįstojus į karą) pasisakiusį už Lenkijos nepriklau somybę ir tam reikalui 1918 m. paskyrusį net vieną iš. savo garsių jų „14 punktų". Greit po to visos sąjunginės valstybės pripažino Lenkiją kaip nepriklausomą valstybę ir savo sąjungininkę. Prancū zijos valdžia leido Lenkų tautiniam komitetui suorganizuoti lenkų kariuomenės dalinius Prancūzijoje, vadovaujamus gen. Hallerio. Tie lenkų daliniai dalyvavo sąjungininkų kautynėse prieš Vokietiją. Vokietijai ir Austrijai 1918 m. lapkričio 11 d. paprašius paliaubų, remiantis Vilsono „14 punktų", bet: vis dar neatitraukiant okupa cinių pajėgų iš Lenkijos, Lenkijos lenkai ėmė ginklu laisvinti savo kraštą ir nuginklavo vokiečių įgulą Varšuvoje. Pasinaudodama Habsburgų monarchijos subyrėjimu, Galicija jau 1918 m. spalį buvo ginklu išsivadavusi. Iš Magdeburgo kalėjimo paleistas J. Pilsudskis Regentų tarybos buvo paskirtas laikinąja Lenkijos valstybės galva. Tuo pat metu Poznanėje lenkai sukilo prieš vokiečius. Nepriklausomos Lenkijos l a i k o t a r p i s (1918— 1939). Pirmoji nepriklausomos Lenkijos vyriausybė, sudaryta J. Pil sudskio, iš pradžių nebuvo pripažinta Lenkų tautinio komiteto Pa ryžiuje, bet I. J. Paderevskiui 1918 m. pabaigoje atvykus į Varšu vą, nesutarimai buvo panaikinti. 1919 m. vasario mėn. steigiamasis seimas priėmė laikiną konstituciją, patvirtino Pilsudskį valstybės galva ir vyriausiuoju kariuomenės vadu, o I. J. Paderevskis tapo mi nistru pirmininku ir užsienio reikalų ministru. Svarbiausias vyriausy bės rūpestis buvo nustatyti atkurtos Lenkijos sienas. Tuo reikalu į Paryžiaus taikos konferenciją buvo pasiųsta delegacija, kurios pirmi ninku buvo R. Dmovskis, nariai — I. J. Paderevskis bei V. Grabskis (Wladysiaw Grabski). Ši delegacija susilaukė daug palankumo iš Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento V. Vilsono ir buvo visiškai Prancūzijos remiama, bet Anglija laikėsi kiek rezervuočiau; .dėl to ir Lenkijos sienų su1Vokietija klausimas nebuvo visiškai išspręstas pagal lenkų norą. Pagal 1919 m. Versalio sutartį, Vokietija turėjo atiduoti pagrindinę buvusios Prūsų Lenkijos dalį, iš kurios buvo sudarytas vadinamasis lenkų „koridorius" ligi Baltijos jūros. Vys
PO
T R E C IO J O
V A LSTYBES
P A D A L IJ IM O
393
los žiotyse esąs Dancigas buvo pripažintas laisvu miestu Tautų Są jungos žinioje. 1920 m. buvo pravestas plebiscitas pietinėje Rytų Prūsų dalyje, kuri nubalsavo; pasilikti su Vokietija. 1921 m. plebis citu Silezijoje mažesnė Aukštosios Silezijos dalis atiteko Lenkijai, bet kartu su šia dalimi Lenkija gavo labai svarbią kasyklų bei sun kiosios pramonės sritį. Pietinės, rytinės ir šiaurinės Lenkijos sienos buvo nustatytos ne taip taikiai. Lenkai susikovė su čekoslovakais dėl Tešino (Cieszyn) srities (Silezijos dalis, ligi 1918 m. buvusi Austrijos valdžioje), taip pat ir dėl Čekoslovakijos bei Lenikijos sienų išilgai Karpatų kalnų. Ginčą išsprendė Vyriausioji santarvininkų taryba ne visai palankiai lenkams; dėl to Lenkijos santykiai su Čekoslovakija liko nesklandūs. Kad sureguliuotų savo rytines; sienas, lenkai, keldami savo istorines pretenzijas į buvusias senosios Lenkijos sritis, 1919 m. su kariuomene įsiveržė į Ukrainą, užėmė Lvovą ir 1920 m. pasiekė net Kijevą,, kariaudami su besikuriančia tautine Ukrainos Respub lika ir kartu su bolševikais, taip pat bandžiusiais užimti Ukrainą. Tai įvėlė Lenkiją į ilgą ir sunkų karą su Sovietų Rusija ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Gudijos bei dalies Lietuvos. J. Pilsudskis, pats būdamas sulenkėjęs lietuvis, kartu su daugeliu kitų sulenkėjusių Lietuvos dvarininkų svajojo atgaivinti Lietuvos unijos ryšius su Lenkija ir reiškė pretenzijas į Lietuvos žemes. Pačioje Lietuvoje buvo pradėta organizuoti slapta lenkų karinė organizacija (POW). Pilsuds kio vadovaujama lenkų kariuomenė, pasinaudodama lietuvių kovo mis su rusų bolševikaisi, užėmė pietinę ir rytinę Lietuvos dalį nuo Gardino ligi Vilniaus ir veržėsi giliau į Lietuvą. Tuo tarpu sustiprė jusi bolševikų raudonoji armija 1920 m. vasarą užėmė Vilnių ir įsiveržė į pačią Lenkiją. Pagal 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje suda rytą Lietuvos sutartį su Sovietų Rusija Vilniaus sritis! su Vilniumi buvo perleista Lietuvai. Raudonoji armija žygiuodama į Lenkiją pasiekė net Varšuvą, bet čia 1920 m. rugpjūčio 15 d. buvo lenkų kariuomenės sulaikyta ir sumušta pradėjo trauktis atgal. Sekdama paskui; besitraukiančius rusus, lenkų kariuomenė vėl įsiveržė į Lie tuvą ir susirėmė su lietuviais Suvalkų bei Seinų krašte. Tautų Są jungos atstovams tarpininkaujant, 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose buvo pasirašyta Lenkijos sutartis su Lietuva, nustatanti1 demarka cijos liniją, pagal kurią Suvalkai, Seinai, Augustavas ir dalis Gardi no krašto atiteko Lenkijai, bet Vilnius buvo paliktas Lietuvai. Ta čiau tuo karas su Lietuva nepasibaigė, nes 1920 m. spalio 9 d. ge nerolo M. Želigovskio vadovaujami lenkų daliniai užėmė Vilnių; tai sutrukdė daugeliui metų visą tolesnį taikingą Lietuvos ir Len kijos santykių tvarkymą. Iš Vilniaus lenkų kariuomenė toliau ver
394
L E N K IJA
žėsi į Lietuvą, bet lietuvių buvo sustabdyta ir sumušta 1920 m. lap kričio 19 d. prie Širvintų ir 1920 m. lapkričio 21 d. prie Giedraičių, Po šių laimėjimų lietuvių kariuomenė jau buvo bežygiuojanti į Vilnių, bet Tautų Sąjungos komisija sustabdė kovas. Tai leido len kams įsitvirtinti Vilniuje ir Vilniaus krašte. Nors byla pateko į Tautų Sąjungą, ši nepajėgė išspręsti lenkų ir lietuvių ginčo, tik 1922 m. išvedė naują demarkacijos liniją, palikdama Vilnių ir Vil niaus kraštą Lenkijai. Lietuvos ir Lenkijos diplomatiniai santykiai buvo nutraukti, bet 1922 m. demarkacijos linija liko nepakeista. Po pereinamojo vadinamos Vidurinės Lietuvos (Lįtwa Šr6dkowa) lai kotarpio Vilniaus bei Suvalkų kraštai buvo įjungti į Lenkijos tiesiogiųę- administracinę sistemą. Dar 1920 m. vasarą sumuštai raudonajai armijai pasitraukus iš Lenkijos, Sovietų Rusijos^ ir Lenkijos siena buvo nustatyta 1921 m. kovo 18 d. Rygos taika? paliekant vakarinę Ukrainą su Lvovu ir dalį Gudijos Lenkijai. Siena tarp Lenkijos ir Sovietų Rusijos buvo nustatyta kiek toliau į rytus, palyginus su ta, kuri buvo po 1793 m. Lenkijos-Lietuvos padalijimo. Lenkijos sienų nubrėžimas, nepaisant etnografinių principų ir įjungiant į Lenkiją daug etniškai mišrių bei nelenkiškų) sričių, su kėlė rimtą tautinių mažumų problemą Lenkijos vidaus politikoje. Pagal 1931 m. gyventojų surašymą, Lenkijoje buvo 31,1% nelenkų. Dar Paryžiaus taikos konferencijoje lenkai buvo pasižadėję garan tuoti mažumų teises, bet šio pažado nevykdė, teisindamiesi, kad ki tos mišrių tautybių valstybės nebuvo verčiamos duoti tokių pačių mažumų teisių garantijų. Lenkų pastangos sulenkinti nelenkiškąjį elementą privedė prie rimtų konfliktų su tautinėmis mažumomis, kurių net kultūrinė veikla buvo gniaužiama. Lenkijos vyriausybė turėjo sunkumų net ir dėl pačių lenkų suvienijimo bei tvarkos krašte suvienodinimo, nes Lenkijai, ilgai buvus padalytai į 3 dalis ir ilgai gyvenus skirtingų svetimųjų valdžioje, susidarė didelių eko nominių, kultūrinių, politinių bei teisinių skirtumų. Vyriausybė ban dė atskirų sričių aplinką vienodinti administracinėmis priemonėmis, teisės kodeksų vienodinimu, ta pačia švietimo bei mokyklų sistema, ekonominio lygio kėlimu atsilikusiose srityse ir kt. Lenkijos nepriklausomybės metais buvo atstatytas kraštas, pasiek ta ekonominės pažangos. Po ūkinės depresijos ir infliacijos 1923 m. buvo įvesta sava valiuta, finansai ir ūkis stabilizavosi, pramonė ir prekyba išplėsta. VidujeVl919—1926 m. Lenkija laikėsi parlamen tarinės demokratijos. 1921 m. seimo priimta nuolatinė konstitucija Lenkijai suteikė demokratinės respublikos pobūdį pagal Prancūzi jos pavyzdį su ribota prezidento galia ir politiškai stipriu seimu bei
PO
T R E C IO J O
V A LSTYBĖS
P A D A L IJ IM O
395
senatu. J. Pilsudskiui pasitraukus iš valstybės galvos pareigų, pir muoju prezidentu 1922 m. išrinktas iš Lietuvos kilęs G. Narutavičius. Parlamentarinės demokratijos laikotarpiu vyriausybė buvo gana ne pastovi, nes didelis smulkių partijų skaičius kėlė sunkumų sudaryti daugumą seime. 1926 m. maršalas J. Pilsudskis perversmo keliu po kelių dienų kautynių Varšuvoje vėl paėmė Lenkijos valdžią į savo rankas ir ją išlaikė ligi pat savo mirties 1935 m. Šiuo laiko tarpiu Lenkijoje susiklostė militaristinė autoritarinė santvarka. Mar šalas Pilsudskis faktiškai buvo diktatorius, nors oficialiai jis užėmė tik karo reikalų ministro ir trumpą laiką ministro pirmininko pos tą. Pilsudskio perversmą 1926 m. seimas legalizavo. Jo pageidavimu valstybės prezidentu išrinktas I. Moscickis (Ignacy Mošcicki). Pil sudskio vyriausybė rėmėsi gana stipriu nepartiniu bloku (BB) bei kariuomenės, generolais. Dar prieš savo mirtį Pilsudskis pasiekė, kad būtų pakeista konstitucija. Nauja 1935 m. konstitucija įvedė stip rią vykdomąją valdžią, susilpnino seimo ir politinių partijų įtaką ir visą galią sukoncentravo valstybės prezidento rankose. 1935— 1939 m. Lenkiją valdė nacionalistinė vyriausybė, kuri rėmėsi vie nos partijos sistema bei kariuomenės įtaka. Seimas atstovavo pro fesinėms grupėms, o vyriausybė bandė koordinuoti visas konstruk tyvias krašto jėgas ir pasiekti tautinės vienybės (OZN). Valdžia buvo prezidento I. Moscickio ir kariuomenės vado maršalo E. Ridzio-Smiglo (Edward Rydz-Šmigly) rankose. Lenkija nuo pat pradžios dalyvavo Tautų Sąjungoje, remdama antirevizionistinę tarptautinių santykių pakraipą, kuri' stengėsi ne prileisti prie 1919 m. Versalio taikos nuostatų revizavimo bei pa keitimų. 1921 m. buvo sudaryta artima sąjunga su Prancūzija ir Rumunija, kaip pagrindas gintis nuo vokiečių pavojaus. Šalti san tykiai su Sovietų Sąjunga pagerėjo 1927 m., o 1932 m. buvo suda rytas Lenkijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo paktas, kuris 1934 m. buvo pratęstas dar 10 metų. Hitleriui įsigalėjus Vokietijoje ir ban dant karo pavojų sumažinti diplomatiniu keliu, 1934 m. sudarytas Lenkijos ir Vokietijos nepuolimo paktas 10 metų. Nors to meto Lenkijos užsienio reikalų ministras J. Bekas (Józef Beck) bandė palaikyti gerus santykius su nacionalsocialistine Vokietija, bet san tykiai ėmė blogėti, Lenkijai atsisakius sudaryti slaptą sutartį su Vokietija prieš Sovietų Sąjungą. Hitleriui prijungus Austriją prie Vokietijos ir Lenkijos tarptau tinei padėčiai silpnėjant, J. Bekas tikėjosi šiek tiek pagerinti Len kijos poziciją, 1938 m. kovo 18 d. ultimatumu privertęs Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, nutrauktus dar nuo 1920 m. Hitleriui užėmus Sudetų kraštą ir jį atskyrus nuo Čekoslo-
396
L E N K IJ A
vakijos. J. Bekas taip pat pąreikalavo iš Čekoslovakijos ginčijamų žemių. Lenkai užėmė Tešino sritį; tai paaštrino Lenkijos santykius ir su Vokietija, reiškusią pretenzijų į visą Sileziją. Hitleriui 1939 m. pavasarį užėmus Prahą ir po to Klaipėdą, Lenkija pasijuto Vokieti jos supama. Hitleris pradėjo viešai reikalauti Dancigą prijungti prie Vokietijos ir leisti vokiečiams eksteritorialumo teise pastatyti spe cialų geležinkelį ir plentą skersai Lenkijos ,,koridoriaus", kad ga lėtų Rytų Prūsus sujungti su Vokietija. Anglijos vyriausybė, pa mačiusi, kad nuolaidomis Hitlerio agresija nebus sustabdyta, ga rantavo Lenkijai nepriklausomybę ir jos teritorijos neliečiamumą^ Skubiai buvo sudaryta Lenkijos ir Anglijos gynimosi sutartis. Hit leris nutraukė nepuolimo sutartį su Lenkija ir 1939 m. rugpjūčio 23 d. sudarė nepuolimo sutartį su Sovietų Sąjunga. 1939 m. rugsėjo 1 d. Vokietija pradėjo karą su Lenkija, Anglija ir Prancūzija pa skelbė karą Vokietijai, bet nepajėgė padėti Lenkijai apsiginti nuo vokiečių. 1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė taip pat įsiveržė į Lenkiją. Kitą dieną Lenkijos vyriausybė su preziden tu pasitraukė į Rumuniją, o visa Lenkija greit buvo užimta vokie čių ir rusų; sumuštos lenkų kariuomenės likučiai bandė gelbėtis bėgdami į Vengriją, Rumuniją ir neutralumo besilaikančią Lietuvą. L e n k i j a p e r A n t r ą j į p a s a u l i n į k a r ą i r p o jo . 1939 m. rugsėjo 28 d. sutartimi visa Lenkija buvo pasidalyta tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Rusai užėmė daugiau negu pusę teritorijos ligi Bugo ir Sano upių, taip pat Vilniaus kraštą (Vilnių Sovietai atidavė Lietuvai už leidimą joje įsteigti Sovietų karines bazes, bet netrukus jie okupavo visą Lietuvą). Gudų gyvenamos buvę Lenkijos sritys buvo įjungtos į Gudijos TSR, o ukrainiečių gyvenamos sritys į Ukrainos TSR. Iš tų sričių lenkus masiškai de portavo į Sibirą. Vokiečiai beveik pusę savo užimtų Lenkijos žemių tiesiog įjungė į Vokietiją ir tuoj pradėjo jų vokietinimą. Iš likusios Lenkijos dalies vokiečiai sudarė Generalinę Guberniją su sostine Krokuva ir čia įvedė griežtą okupacinį režimą. 1941 m. birželį pra sidėjus Vokietijos karui su Sovietų Sąjunga, visa Lenkija buvo vo kiečių okupuota. Per 1941—1945 m. vokiečių okupaciją lenkus už gulė didelė priespauda ir net sistemingas lenkų tautos bei jų kul tūros naikinimas, sukėlęs stiprų lenkų pasipriešinimą. Lenkų pogrindžio sąjūdis palaikė ryšius su egziline Lenkijos vyriausybe, dar 1939 m. sudaryta Paryžiuje su generolu V. Sikorskiu (Wladyslaw Sikorski), kaip ministru pirmininku bei kariuome nės vadu. Prancūzijai žlugus, 1940 m. lenkų egzilinė vyriausybė persikėlė į Londoną. Hitleriui pradėjus karą prieš Sovietų Sąjungą, egzilinė lenkų vyriausybė 1941 m. sudarė sutartį su Sovietų Sąjun-
PO
T R E C IO J O
V A LSTYBĖS
P A D A L IJ IM O
397
ga, pažadėdama bendradarbiauti prieš Vokietiją, bet Sovietų Sąjun gos vyriausybė laikėsi rezervuotai ir nesiskaitė su lenkų egzilinės vyriausybės pageidavimais bei jai duotais pažadais. Kai tik raudo noji kariuomenė perėjo Būgą, Sovietų Sąjunga iš lenkų komunistų sudarė Lenkų tautos išlaisvinimo komitetą ir Liubline suorganizavo Krašto liaudies tarybą (Krajowa Rada Narodowa), vadovaujamą lenkų komunistų lyderio B. Bieruto (Boleslaw Bierut), Po to Sovie tų Sąjunga nutraukė ryšius su lenkų egziline vyriausybe. Kai 1943 m. V, Sikorskis žuvo lėktuvo katastrofoje ir valstiečių partijos lyderis St. Mikolaičikas (Stanisìaw Mikola j czyk) tapo egzilinės vyriausy bės ministru pirmininku, Sovietai nesileido į kalbas su juo, nepai sydami Jungtinių Amerikos Valstijų ir Anglijos tarpininkavimo. Užėmę Lenkiją, rusai areštavo ir deportavo nemaža Lenkijos par tizanų vadų, kovojusių su vokiečiais, ir užėmė pasyvią poziciją 1944 m. Varšuvos sukilimo prieš vokiečius atžvilgiu; tai dar labiau įtempė lenkų ir rusų santykius. 1945 m. pradžioje rusai Liubline buvusią Krašto liaudies tarybą perorganizavo į laikinąją Lenkijos komunistinę vyriausybę. Jaltos konferencijoje, kuri susirinko jau Sovietų armijai faktiškai užėmus visą Lenkiją, JAV prezidentas F. D. Ruzveltas (F. D. Roosevelt) ir Anglijos ministras pirmininkas V. Čerčilis (W. Churchill) 1945 m. vasario 11d. pripažino Sovietų Sąjungai jau tada į Gudijos ir Ukrainos TSR įjungtas buvusias Len kijos žemes, Lenkijos rytų sieną nustatydami Curzono linija ir su Stalinu sutardami, kad laikinoji komunistine Lenkijos vyriausybė bus praplėsta, į ją įjungiant demokratinius pačios Lenkijos ir lenkų atstovus iš tremties. Lenkų, egzilinė vyriausybė Jaltos nutarimus atmetė, 16 žymesnių pogrindžio vadų, iš pačios Lenkijos pakviestų į Maskvą tartis dėl komunistinės vyriausybės perorganizavimo, Mas kvoje buvo areštuoti ir nuteisti. Sovietų Sąjunga vis dėlto sudarė „lenkų tautinės vienybės" (liaudies fronto) vyriausybę, prie ko munistinės Liublino grupės: branduolio prijungę 2 Maskvai priimti nus nekomunistus lenkus iš Lenkijos ir 2 iš Londono, tarp kurių buvo ir tuo metu jau iš egzilinės vyriausybės ministro pirmininko pareigų atsistatydinęs St. Mikolaičikas, pasidavęs Čerčilio spaudi mui bendradarbiauti su Maskva. . Nepaisant didelių lenkų kariuomenės (generolo VI. Anderso) da linių nuopelnų. Antrajame pasauliniame kare, padėjusių vakarų fron te kovoti Anglijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms prieš Vokie tiją, Sovietų spaudžiamos, Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriaiisybės užmezgė diplomatinius santykius su rusų suformuota komunistine Lenkijos vyriausybe ir 1945 m. liepos 5 d. atsisakė toliau pripažinti lenkų egzilinę vyriausybę Londone. 1945 m. rug
398
L E N K IJA
pjūtį Potsdamo konferencijoje vakarinė Lenkijos siena buvo išves ta Oderio ir Neisės upėmis, iš dalies lenkams kompensuojant už prarastas buvusias Lenkijos sritis rytuose, įjungtas į Sovietų Sąjungą. Rytų Prūsiją pasidalino Lenkija ir Sovietai. Lenkijai faktiškai tapus Sovietų Sąjungos satelitine valstybe, Var šuvos vyriausybė ėmėsi žemės reformos, atėmė žemę iš visų, kurie turėjo daugiau negu 50 ha, nacionalizavo pramonę, panaikino se natą ir Sovietų Sąjungos kariuomenei tebesant Lenkijoje 1947 m. sovietiniais metodais įvykdė rinkimus į seimą, kuriame iš nekomunistų buvo leista tik maža, Mikolaičiko vadovaujama valstiečių partijos grupė. Komunistų kontroliuojamas seimas išrinko B. Bierutą Lenkijos prezidentu ir suteikė jam ir kitiems 5 valstybės Vykdomosios Ta rybos nariams galią valdyti Lenkiją potvarkiais. Netrukus neko munistinės valstiečių partijos atstovai buvo išmesti iš vyriausybės (taip pat ir pats Mikolaičikas) ir Lenkija pateko grynai komunistinėn valdžion. Savo užsienio politika komunistinė Lenkija Maskvos buvo pri versta sekti Sovietų Sąjungos linija, o vidaus politikoje vykdyti komunizmo programą. Stalinizmui pasipriešinęs V. Gomulka (Wladyslaw Gomulka), vienas lenkų komunistų vadų, 1948 m. išmestas iš partijos ir areštuotas. Kad galėtų tvirčiau laikyti Lenkiją savo rankose, Sovietų Sąjunga paliko Lenkijoje gausius rusų kariuome nės dalinius esą saugoti susisiekimo linijų tarp Sovietų Sąjungos ir rusų kontroliuojamos Rytų Vokietijos. Galimam pasipriešinimui komunizmui užgniaužti greta Sovietų Sąjungos kariuomenės buvo suorganizuota stipri ir gausi, slaptoji policija. Nepaisant visų tų priemonių, komunistinės tvarkos įvedimas į Lenkiją susilaukė stip rios lenkų opozicijos, net ir tarp pramonės darbininkų. Pačiam Ni kitai Chruščiovui pasmerkus stalinizmą Sovietų Sąjungoje, komunis tinis Lenkijos perorganizavimas buvo kiek pristabdytas. 1957 m. pradžios Poznanės darbininkų sukilimas vertė ir Lenkijos komunis tus revizuoti komunistų partijos liniją bei politiką. V. Gomulka, paleistas iš kalėjimo, paėmęs į savo rankas komunistų partijos po litiką, pasinaudojo palankiomis sąlygomis, bandydamas kiek atpalai duoti Lenkiją nuo Maskvos kontrolės. 1957 m. Vengrijos sukilimo akivaizdoje Gomulkai pavyko išgauti politinių nuolaidų iš Sovietų ir pasukti Lenkiją vadinamo tautinio komunizmo linkme. W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1—2, 1941— 1950; St. Zakrzewski, St. Zachorowski, O. Halecki, J. DąbTOWski, St. Smolka, F. Papeė, Historia polityczna Polski, 1920—1923; W. Konopczynski, Dzieje Polski nowožytnej, t. 1—2, 1936; R. Grodecki, St. Zachorowski, J. Dąbiowski, Dzieje Polski šredniowiecznej, t. 1—2, 1926; M. i Z. Wojciechowscy, Polska Piastow — Polska
PO
T R E C IO J O
V A LSTYBĖS
P A D A L IJ IM O
399
Jagielionow, 1946; J. Modzelewski, Pologne 1919— 1939, t. 1—3, 1945— 1947; O. Halecki, A History of Poland, 1956.
Kališo sąjunga — Rusijos ir Prūsijos sąjunga prieš Napoleoną, sudaryta 1813 m. vasario 16 d. Rusijos caro Aleksandro I pasiseki mai, Napoleono armijos sumušimas Rusijoje ir rusų armijos įsiver žimas į Prūsiją atgaivino ir sustiprino prūsų išsivadavimo kovą ir Prūsija atsisakė sąjungos su Napoleonu. Kališo sąjungos sutartis numatė atstatyti Prūsiją jos 1806 m. ribose (taigi Lietuvos Užnemu nę vėl atiduodant Prūsijai) ir grąžinti nepriklausomybę kitoms vo kiečių kunigaikštystėms bei valstybėms. Rusija ir Prūsija įsiparei gojo kartu kariauti prieš Napoleoną ir nesudaryti jokių separatinių sutarčių su juo. Kališo sąjungos sudarymas paskatino ir kitus Euro pos valdovus prisidėti prie bendrų kovų prieš Prancūziją ir sudaryti šeštą koaliciją prieš Napoleoną. Kongresinė Lenkija, arba Kongresinė karalija, ta Lenkijos da lis, iš kurios 1814—1815 m. Vienos kongresas sudarė atskirą, nomi naliai savarankišką Lenkų karaliją, buvusią personalinėje unijoje su Rusija, bet faktiškai atiduotą Rusijos caro valdžion. Vienos kon greso nutarimu Kongresinė Lenkija apėmė dalį pagrindinių lenkų gyvenamų sričių su Varšuva ir Lietuvos Užnemunę bei Suvalkų kraštą. Vakarinės lenkų gyvenamos sritys su Poznane buvo palik tos Prūsijai, Galicija atiduota Austrijai, iš Krokuvos sudaryta ats kira respublika, išsilaikiusi apie 30 metų ir po 1848 m. sukilimo ati duota Austrijai. Pačios rytinės buvusios Lenkijos sritys į rytus nuo Bugo su mišrių tautybių gyventojais buvo paliktos tiesioginėje Ru sijos valdžioje, kaip ir Lietuva, išskyrus Užnemunę ir Suvalkų kraš tą. Taigi į Kongresinę Lenkiją teįėjo apie 3/4 teritorijos, kurią turėjo Napoleono sudarytoji Varšuvos kunigaikštystė. Kongresinės Lenki jos įsteigimas ir kiti Vienos kongreso nutarimai, susiję su Lenkija ir Lietuva, kai kurių istorikų laikomi ketvirtuoju Lietuvos ir Len kijos padalijimu tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos. Lietuvių gyve namos sritys, po trečiojo padalijimo 1795 m. buvusios Prūsijos val džioje,— Lietuvos Užnemunė ir Suvalkų kraštas — buvo priskirtos prie Kongresinės Lenkijos. Visa likusioji Lietuva buvo palikta tie sioginėje Rusijos valdžioje. Taip net Kauno priemiestis Aleksotas atsidūrė Lenkijos karalijos ribose, o pats Kaunas tiesioginėje Ru sijos valdžioje. Rusijos caras Aleksandras I davė Kongresinei Len kijai konstituciją, kuri numatė šiokią tokią savivaldybę. Pagal kons tituciją Rusijos caras kartu buvo Kongresinės Lenkijos karalius. Fak tiškai Lenkijai valdyti ir jos savivaldybės įstaigoms prižiūrėti caras
400
L E N K IJ A
skirdavo savo vietininką, vicekaralių, ir savo atstovą, konstituci joje nenumatytą. Kongresinė Lenkija sudarė atskirą autonominį po litinį vienetą Rusijos imperijos ribose. Lietuva ir Gudija, tiesiogiai įjungtos į, Rusiją, buvo atskirtos net muitų siena nuo Kongresinės Lenkijos. Lenkijos karalijos savivaldą Rusijos carai ilgainiui maži no ir karpė. Numalšinus 1830—1831 m. sukilimą, Kongresinės Len kijos konstitucija buvo panaikinta ir vietoj jos įvestas vadinama sis Organinis statutas, palikęs tik šešėlį buvusios Kongresinės Len kijos savivaldos. Po 1863 m. sukilimo numalšinimo Lenkijos karalijos savivalda buvo visai užgniaužta ir pamažu įvesta Rusijos administ racinė tvarka. Lenkijos socialistų partija (Polska Partia Socyalistyczna, santr. PPSj. Lenkijos socialistų partija įsikūrė XIX a. pabaigoje. Lenkijos socializmo kūrėju laikomas L. Varynskis (Ludwik Warynski). Jau aštuntajame XIX a. dešimtmetyje Lenkijoje iš Rusijos universitetų grįžę studentai tarp darbininkų ėmė skleisti marksistinio evoliucinio socializmo mintis. Buvo sudaryta nelegali organizacija „Proletarjat", artimai bendradarbiavusi su socializmo minčių skleidėjais Rusijoje. Tačiau rusų policija susekė šią organizaciją ir areštavo daug jos narių. 1883—1885 m. rusų teismai pasmerkė mirčiai 7 narius, kurie buvo sušaudyti Varšuvoje. Apie 200 „Proletarjato" organizacijos narių buvo kalinami įvairiuose kalėjimuose. Pats L. Varynskis mi rė Šliuselburgo kalėjime Rusijoje. Tas persekiojimas nesustabdė socializmo plitimo Lenkijoje, tik nustūmė sąjūdį į pogrindį. Tuo metu Lenkijos socialistai tenkinosi slapta spauda ir agitacija prieš rusus. Iš socialistų veikėjų pagarsėjo B. Limanovskis, veikęs trem tyje ir prisidėjęs prie kitų lenkų emigrantų Paryžiuje, iš kur slap toji spauda buvo gabenama į Lenkiją. B. Limanovskis socializmą laikė priemone kelti Lenkijos darbininkų bei masių tautinį susipra timą bei nuteikti juos prieš rusus, ruošiant dirvą išsilaisvinimui. Lenkijos socialistų partijai davė pradžią lenkų socialistų bei tau tininkų suvažiavimas Paryžiuje 1892 m. Socializmo ir Lenkijos ne priklausomybės šūkių junginys patraukė Lenkijos darbininkus ir aukštesnių socialinių klasių lenkus dėtis prie Lenkijos socialistų partijos, bet tai kartu sutrukdė lenkų darbininkų klasės bendradar biavimą su Rusijos darbininkais, nes Lenkijos socialistų partijos nariai aiškiai buvo nusistatę ne tik prieš carizmą, bet ir prieš ru sus apskritai. 1892 m. po 5 metų ištrėmimo iš Sibiro į Varšuvą grį žęs J. Pilsudskis prisidėjo prie Lenkijos socialistų partijos ir persi ėmė evoliucinio socializmo ir tautinio lenkų sąjūdžio mintimis, ti kėdamasis, kad socialistinių idėjų plitimas tarp darbininkų paruoš
PO
T R E C IO J O
VA LSTY BĖS
P A D A L IJ IM O
401
juos minčiai sukilti prieš rusus. Jau anksčiau buvęs slaptos ,,Proletarjato" draugijos nariu, šiai organizacijai iširus, Pilsudskis stojo į Lenkijos socialistų partiją ir nuo 1894 m. tapo tos partijos vadu. Lenkijos socialistų partijos oficialus organas buvo „Robotnik" (Dar bininkas), Pilsudskio slaptai leidžiamas kartu su Vojciechovskiu (Wojciechowski). Tarp kitų PPS veikėjų buvo lenkų rašytojas S. Bžo zovskis (Brzozowski). „Robotnik" nustojo ėjęs 1900 m., kai Vojciechovskis ir Pilsudskis buvo rusų areštuoti. Pilsudskis, kitų socialistų padedamas, iš Petrapilio kalėjimo ligoninės pabėgo j Austriją ir čia prisidėjo prie PPS, kuri veikė nuo anksčiau Austrijos valdomoje Lenkijos dalyje, kaip socialistinė darbininkų partija, pabrėžianti len kų tautiškumo idėją ir atmetanti socializmo tarptautinį pobūdį. ,,Ro botnik" buvo atgaivintas, jo leidimas perkeltas į Austrijos valdo mą Krokuvą. Jau nuo XIX a. pabaigos Lenkijos socialistų partijoje reiškėsi dvi srovės: viena socialistinė revoliucinė, kita tautinė evoliucinė. Pir majai srovei vadovavo Roza Liuksemburg (Rosa Luxemburg), pro pagavusi klasių kovą tarptautiniu mastu ir skatinusi lenkų darbi ninkų bendradarbiavimą su rusų darbininkais prieš carizmą ir ka pitalizmą, net siūliusi lenkų darbininkams socialistams susijungti su Rusijos socialdemokratų partija. Tautinei marksistinei evoliucinei PPS srovei vadovavo J. Pilsudskis ir jo bendradarbiai, norėję pa naudoti socializmą, kaip priemonę lenkų darbininkų masėms sukel ti prieš rusus, siekiant Lenkijos išsilaisvinimo. Aiškus PPS skilimas įvyko 1900 m. Tautinė PPS grupė buvo gausesnė ir stipresnė. Prie jos dėjosi ne tik darbininkai, bet ir aukštesnių visuomenės klasių lenkai, atmetą tarptautinį socializmą, skleidžią nepasitikėjimą Ru sijos socialdemokratų partija ir neketiną užmegzti ryšių su Rusijos darbininkų sąjūdžiu; už tai tautinę Lenkijos socialistų partijos gru pę smerkė Leninas. Iš Austrijos valdomos Lenkijos Pilsudskis, per PPS ir slaptą spau dą vedė propagandą Rusijos valdomoje Lenkijoje ir ragino darbinin kus ir kitus lenkus sukilti prieš rusus. Prasidėjus rusų—japonų karui, Pilsudskis buvo nuvykęs į Tokiją Lenkijos socialistų partijos vardu ieškoti Japonijos pagalbos lenkams prieš rusus. 1904 m. lapkričio mėn, Varšuvoje įvyko demonstracijos, pasibaigusios susišaudymu su rusų policija, o 1905 m. sausio mėn.— generalinis streikas. 1905 m. sukilimui prasidėjus, Pilsudskis grįžo į Rusijos valdomą Lenkijos dalį sustiprinti sukilimo ir veiklai PPS. Sukilimas vis dėlto neatne šė svajotos nepriklausomybės ir rusų valdžiai atsigavus Lenkijoje 1906 m. Lenkijos socialistų partija galutinai suskilo į marksistinę socialistinę tautinę grupę, vadovaujamą Pilsudskio, ir į kairiąją gru26. K. Avižonis.
402
L E N K IJ A
pę, savo politine programa panašią į Rusijos menševikus. Kairioji Lenkijos socialistų partijos grupė palaikė draugiškus ryšius su rusų menševikais, taip pat siekė bendradarbiauti su kitų tautų socialde mokratų partijomis Rusijos ribose, nesiekdama Lenkijos nepriklau somybės, bet pasitenkindama šiokia tokia jos autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Pilsudskio vadovaujama tautinė Lenkijos socialistų partijos gru pė toliau skelbė revoliucijos prieš Rusiją mintis. Pilsudskis ginkla vo PPS partizanų ir darbininkų būrius, kurie užpuldinėjo rusų val džios atstovus ir net traukinius. Rusų policijai suaktyvėjus, Pil sudskis 1908 m. vėl pasitraukė į Austriją. Čia su Austrijos vyriau sybės sutikimu jis ėmė organizuoti lenkų karinius dalinius Galici joje, tikėdamasis galimo Vokietijos bei Austrijos karo su Rusija, kuriuo galėtų pasinaudoti lenkai savo nepriklausomybei atkurti. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tautinė Lenkijos socialistų partijos šaka 1914—1918 m. viešai bendradarbiavo su austrais ir vokiečiais prieš rusus. Atkūrus Lenkijos nepriklausomybę, buvusių Rusijos, Austrijos ir Prūsijos valdytų Lenkijos dalių tautinės PPS šakos susijungė į vieną visos Lenkijos socialistų partiją ir 1918— 1919 m. Lenkijos valdžia atsidūrė jos rankose. PPS aktyviai rėmė ir istorinės Lietuvos-Lenkijos unijos atgaivinimo projektą bei pa stangas Lietuvą įjungti į Lenkiją buvusios unijos pagrindais. Pilsuds kio ir kitų lenkų tautininkų vadovaujama Lenkijos socialistų partiją laikėsi aiškiai antikomunistinės linijos ir vedė antisovietinę poli tiką bei bendradarbiavo su nesocialistinėmis dešiniosiomis Lenkijos partijomis. Tuo tarpu iš dar 1906 m. atskilusios kairiosios Lenkijos socialistų partijos grupės išsirutuliojo Lenkijos komunistų darbo partija, nuo 1925 m. persitvarkiusi į Lenkijos komunistų partiją. 1926 m. perversmu Pilsudskiui tapus Lenkijos diktatoriumi, so cialistai Lenkijoje perėjo į opoziciją. Tačiau kai kurie dešinieji Len kijos socialistų partijos vadai ligi 1928 m. sutiko įeiti į Pilsudskio sudaromas Lenkijos vyriausybes ir savo tarpininkavimu bandė pa laikyti ryšius tarp Pilsudskio ir opozicijos. Tai privedė prie kito PPS skilimo. Nuo tautinės PPS 1926 m. atskilę kairesnieji elementai su darė atskirą PPS grupę, ėmusią artėti ir palaikyti ryšius su Lenki jos komunistais. Dėl to ši kairioji Lenkijos socialistų partijos grupė buvo Lenkijos valdžios uždaryta 1931 m., o dešinioji PPS grupė toliau bendradarbiavo su Lenkijos valdžia ligi pat nepriklausomybės žlugimo 1939 m. Hitlerio armijoms okupavus Lenkiją, PPS subiro. Jos dešinieji vadai sudarė naują organizaciją WRN ("VVolnošč, Rownošč, Niepodleglošč — Laisvė, lygybė, nepriklausomybė), dalyvavusią rezistenci-
PO
T R E C IO J O
V A LSTYBES
P A D A L IJ IM O
403
nėję veikloje prieš okupantus!, kovojusią už Lenkijos nepriklauso mybės atstatymą ir palaikiusią ryšius su emigrantine Lenkijos vy riausybe Londone. Buvusios Lenkijos socialistų partijos kairieji va dai suorganizavo Lenkijos socialistų grupę, kuri 1943 m. pasivadino Lenkijos socialistų darbininkų partija ir rezistencinėje pogrindžio veikloje bendradarbiavo su komunistais. Maskvos iniciatyva 1944 m. Liubline sudarius komunistinę Lenkijos valdžią, ši grupė vėl pasi vadino senuoju Lenkijos socialistų partijos (PPS) vardu, kad su klaidintų darbininkus. WRN veikėjai ir jų šalininkai bandė naująją Lenkijos socialistų partiją atitraukti nuo bendradarbiavimo su ko munizmu ir Sovietų Sąjunga, bet komunistinė rusų įtaka ir spau dimas įvairiomis priemonėmis 1947 m. persvėrė. Komunistams rei kalaujant ir vadovaujant, PPS 1948 m. buvo išvalyta nuo dešiniojo evoliucinio socializmo elemento ir sujungta su Lenkijos darbininkų partija į vieną komunistų kontroliuojamą Jungtinę Lenkijos darbi ninkų partiją, kaip komunizmo skleidimo ir stiprinimo įrankį Len kijoje. Varšuvos kunigaikštija 1807—1815 m. apėmė dalį vakarų ir piet vakarių Lenkijos žemių, į ją taip pat įėjo ir Lietuvos Užnemunė. Buvo sudaryta Napoleonui spaudžiant Rusiją ir Prūsiją. Prancūzi jos imperatorius Napoleonas savo karūnacijos proga 1804 m. pa reiškė nepasitenkinimą Lenkijos padalijimais XVIII a. pabaigoje ir tuo davė lenkams vilčių atgauti laisvę. Napoleono kariuomenei 1806 m. sumušus prūsus ir pasiekus lenkų gyvenamąsias žemes Prū sijoje, tuoj buvo pradėta organizuoti lenkų kariuomenė. Jai aprū pinti maistu 1807 m. sausio 14 d. buvo sudarytas 7 asmenų vykdo masis komitetas iš žymesnių lenkų bajorų ir karininkų. Napoleo nui sumušus Rusijos kariuomenę, 1807 m. liepos 7 d. buvo sudaryta Tilžės taika, kuria greta kitų Napoleono I ir caro Aleksandro I susitarimų ir buvo įkurta Varšuvos kunigaikštija. Iš Lenkijos ir Lie tuvos žemių, per Lietuvos ir Lenkijos padalijimus atitekusių Prū sijai, buvo išskirta vakarų Prūsija, Varmė, Marienburgas ir Grudziondzas (Grudziądz) su sritimis. Tos žemės buvo paliktos Prūsijos karaliaus valdžioje. Dancigas buvo paskelbtas laisvuoju miestu. Bals togės sritis buvo atiduota Rusijai. O iš visų kitų anksčiau Prūsijos valdžioje buvusių lenkų žemių su Varšuva buvo sudaryta Varšuvos kunigaikštija, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemunė. Varšuvos kunigaikštija buvo pavesta Saksonijos karaliui Fridri chui Augustui I, Napoleono rėmėjui ir šalininkui, kaip atskira ku nigaikštija, faktiškai buvusi Napoleono I protektorate ir jam palanki bei paranki Prūsijai, Austrijai ir Rusijai paspausti.
404
1807 m. liepos 22 d. Napoleonas I davė Varšuvos kunigaikštijai konstituciją, kuria buvo leista lenkams turėti savo seimą, buvo įvestas Napoleono I kodeksas ir panaikinta baudžiava. Baudžiau ninkai gavo asmens laisvę, bet jų žemę pasilaikė dvarininkai. N a poleono I kodekso paskelbta visų lygybė prieš įstatymus liko la biau teorinė, nes bajorai turėjo daugumą bei persvarą seime. Nors Varšuvos kunigaikštija negavo priėjimo prie jūros bei ki tų lenkų gyvenamų žemių, ir toliau liko Prūsijos, Austrijos ir Rusi jos valdžioje, Varšuvos kunigaikštijos įkūrimas davė vilčių lenkams, jų svajonės atkurti visą Lenkiją sustiprėjo. Dėkingi Napoleonui I Varšuvos kunigaikštijos lenkai dalyvavo jo karo žygiuose, pasie kė net Italiją ir Ispaniją. Varšuvos kunigaikštijos kariuomenė daly vavo ir Napoleono I 1809 m. kare prieš Austriją, kuri buvo sumuš ta ir priversta sudaryti Vienos taiką. Lenkų gyvenamos žemės, 1795 m. ir iš dalies 1772 m. per Lenkijos padalijimą atitekusios Austrijai, buvo iš jos išskirtos ir Napoleono iš dalies atiduotos Var šuvos kunigaikštijai, iš dalies perleistos Rusijai palaikyti geriems santykiams su caru Aleksandru I ir apraminti rusams, kurie baimi nosi, kad Rusijos valdomos Lenkijos sritys nebūtų įjungtos į Varšu vos kunigaikštiją, taigi nebūtų atgaivinta senoji Lenkija, ko len kai tikėjosi iš Napoleono I. Nors Napoleonas I 1809 m. ir atidavė Rusijai Tarnopolįo sritį, bet vakarų Galicija atiteko Varšuvos kuni gaikštijai, gerokai padidindama Varšuvos kunigaikštijos plotą. Napoleono I santykiams su Rusija pablogėjus, Napoleono I rei kalavimu, Saksonijos karalius 1812 m. gegužės 26 d. atsisakė savo teisių į Varšuvos kunigaikštiją. Lenkų seimas paskelbė Lenkijos karalijos atstatymą. Tikėdamiesi, kad visa senoji Lenkija bus at kurta, lenkai uoliai bendradarbiavo 1812 m. Napoleono I žygyje į Rusiją. Prie jų dėjosi taip pat kai kurie Lietuvos ir Gudijos bajorai. Tačiau Napoleono, I armijai žlugus, kartu su ja žlugo ir pagrindinė Varšuvos kunigaikštijos kariuomenė. Jau 1812 m. rusų kariuomenė įsiveržė į Varšuvos kunigaikštiją ir 1813 m. užėmė Varšuvą. For maliai Varšuvos kunigaikštija buvo panaikinta 1815 m. Vienos kon greso, kuris buvusios Varšuvos kunigaikštijos Poznanės sritį atidavė Prūsijai, Krokuvą su apylinkėmis pavertė atskira respublika ben droje Austrijos, Prūsijos ir Rusijos priežiūroje, o iš likusios Len kijos teritorijos buvo sudaryta autonominė Lenkijos karalija, kuri buvo pavesta Rusijai, o Lietuvos Užnemunė priskirta prie Len kijos karalijos. W.F. Reddavsay (red.), The Cambridge History of Poland (1697—1935), 1941; S. Askenazyi Napolėon et la Pologne, 1925; M. Handelsman, Napolėon et la Po-
PO
T R E C IO J O
VA LSTY BĖS
P A D A L IJ IM O
405
logne 1806'—1807, 1909; A. Martsuy, Jéròme Napoléon et la Pologne en 1812, 193,1; F.L. Petie, Napoleon's campaign in Poland 1806— 1807. A military history of Napoleon's first..., 1907; C.K, Webster, England and the Polish-Saxon Problem et the Congress of Vienna (Transactions of the Royal Historical Society, 1913); A, Po godin, Istorija polskogo naroda v XIX v., 1915; A. Vandal, Napoléon et Alexandre I-er. L'alliance Russe sous le premier empire, 7 leid., t. 1—2, 1911.
ISTORIKAI IR POLITIKAI
A. Jablonovskis (Jablonowski Aleksander; 1829—1913), lenkų is torikas. Dalyvavo rengiant 1862 m. sukilimą prieš rusus Ukrainoje ir už tai buvo ištremtas dvejim metams į Penzos guberniją. Bendradar biavo su A. Pavinskiu (Pawihski), leidžiančiu istorijos šaltinių rinki nį „Zrodia dziejowe". Ukrainos istorijos specialistas. Parašė nemaža darbų iš Lenkijos istorijos. Ypač domėjosi Lietuvos ir Lenkijos gu diškomis ir ukrainietiškomis sritimis. Svarbesni darbai susiję su Voluinės ir Podolės istorija. Rašė apie Ukrainos kolonizaciją lietu vių valdymo laikais („Ateneum" 1888 ir 1891 m., t. 1 ir, 4), Volui nės pilių reviziją XVI a. Savo šios srities tyrinėjimus apibendrino 2-jų tomų veikale „Ukraina" 1894 m. Jo raštai ,,Pisma A. Jablonowskiego“ išleisti 7 tomais 1910—1914 m. K. Jarochovskis (Jarochowski Kazimierz; 1829—1888), lenkų is torikas. Mokėsi Poznanėje, studijavo teisę Berlyne. Dalyvavo 1846 m. neramumuose Lenkijoje ir 1848 m. lenkų sukilime. 1862—1882 m. buvo Prūsų valdomos Poznanės apskrities teisėjas. 1887 m. išrinktas Prūsijos landtago (seimo) nariu. Tyrinėjo Lenkijos istoriją ir para šė darbų, ypač iš karalių saksų (Augusto II ir III) laikų. Svarbesni jo darbai: „Wielkopolska w czasie pierwszej wojny szwedzkiej" 1864 ir 1884 m., „Dzieje panowania Augusta II" 3 tomai 1856— 1874; paliko 6 tomus smulkesnių istorijos raštų (1860—1886).V . V. Kalinka (Kalinka W alerjan; 1826—1886), lenkų istorikas ir politinis veikėjas, kunigas. 1846 m. dalyvavo Krokuvos sukilime. Begyvendamas Paryžiuje, Kalinka buvo nuolatinis ,,Wiadomošci Polskie" bendradarbis ir A. Čartoriskio sekretorius. Kalinka buvo tvir tos monarchinės) valdžios šalininkas, savo raštuose įrodinėjo, kad karaliaus valdžios silpnumas buvo pagrindinė Lenkijos žlugimo prie žastis. Jis kartu su J. Šuiskiu ir M. Bobžinskiu sukūrė vadinamą Krokuvos istorikų mokyklą (grupę), kaltinusią senosios Lenkijos santvarką dėl valdžios žlugimo. Be daugelio publicistinių straipsnių, Kalinka yra paskelbęs keletą istorinių darbų: „Ostatnie lata pano-
406
L E N K IJ A
wania Stanislawa Augusta", 1868 m.; „Sejm czteroletni", 1880 m.; „Jeneral Dez. Chlapowski", ,,Žywot Tad. Tyszkiewicza", 1853 m. ir kt. V. Korfantas (Korfanty Wojciech (Adalbert); 1873—1939), Len kijos politikas. Aukštosios Silezijos darbininko sūnus Korfantas nuo 1900 m. pats buvo kasyklų darbininkas. 1901 m. įsteigė lenkų kalba laikraštį „Gornoslonzak" lenkų reikalams ginti vokiečių val domoje Silezijoje. 1903 m. buvo išrinktas atstovu į Prūsijos landta gą, 1918 m. lenkų atstovu į Vokietijos reichstagą. Atkūrus Len kijos nepriklausomybę, Korfantas nuo 1919 m. buvo Lenkijos krikš čionių demokratų vadovas Lenkijos seime. 1923 m. Vitoso kabine to vicepirmininkas. Greta savo valstybinių bei politinių pareigų Korfantas dar redagavo laikraščius „Rzeczpospolita" Varšuvoje ir „Polonja" Katovicuose. Antipilsudskininkas. Buvo kalinamas. M. Tobiasz, Wojciech Korfanty, 1947.
S. Mikolaičikas (Mikolajczyk Stanislaw; g. 1901 m.), lenkų po litikas. 1930—1935 m. Lenkijos seimo narys, nuo 1937 m. Lenkijos valstiečių partijos pirmininkas. Per Antrąjį pasaulinį karą vokie čiams užėmus Lenkiją, Mikolaičikas 1939 m. pabėgo į Vengriją, iš ten į Prancūziją, vėliau į Angliją. Londone sudarius Lenkijos egži linę vyriausybę, Mikolaičikas nuo 1941 m. buvo ministro pirminin ko pavaduotojas, nuo 1943 m. ministras pirmininkas. Spaudžiamas Vakarų sąjungininkų, norinčių patenkinti J. Stalino norus dėl Len kijos, Mikolaičikas palinko į kompromisą su komunistine Lenkijos vyriausybe Liubline, vadovaujama B. Bieruto, bet daugumai Len kijos egzilinės vyriausybės narių priešinantis, Mikolaičikas 1944 m. lapkričio 24 d. atsistatydino iš ministro pirmininko pareigų. Vaka riečių spaudžiamas J. Stalinas 1945 m. sutiko perorganizuoti Len kijos komunistinę vyriausybę ir į ją įsileisti lenkų emigrantų de mokratinius vadus, iš kurių Mikolaičikas buvo priimtinas Stalinui ir komunistams, nes jis, priešingai kitiems lenkų emigrantų politi niams vadams, buvo viešai pasisakęs už 1944 m. Jaltos konferenci jos nutarimus, susijusius su Lenkija. Todėl Mikolaičikas buvo įsi leistas į 1945 m. birželio 23 d. Maskvoje sudarytą Lenkijos „tau tinės vienybės" vyriausybę, iš esmės komunistinę, kurioje jis užėmė antrojo ministro pirmininko pavaduotojo ir žemės ūkio ministro pareigas. Tačiau Mikolaičikas tapo opozicijos lyderiu Lenkijos komunistų ir kairiojo sparno' socialistų vadams. Jis vadovavo Lenkijos valstie čių partijai, vienintelei oficialiai leistai opozicijos grupei. 1947 m.,
PO
T R E C IO J O V A L S T Y B Ė S
P A D A L IJ IM O
407
vykstant rinkimų į seimą kampanijai, Mikolaičikas dažnai protes tuodavo prieš vyriausybės nedemokratiškumą ir jos komunistinių narių vartojamas neleistinas priemones rinkėjams įgąsdinti, kad ne balsuotų už valstiečių partijos kandidatus. Sovietiniais metodais pravestuose rinkimuose nedaug teišrinkta valstiečių partijos atsto vų į seimą. Netrukus valstiečių partijos atstovai buvo išmesti iš vyriausybės, taip pat ir pats Mikolaičikas, savo notomis, pasiųsto mis Jungtinių Amerikos Valstijų ir Anglijos vyriausybėms, protes tavęs dėl rinkimų neteisėtumo. Atsidūręs pavojuje, Mikolaičikas 1947 m. pabaigoje pabėgo iš Lenkijos ir per Angliją atvyko į JAV, kur suorganizavo savo paties vadovaujamą lenkų politinį sąjūdį, priešingą bet kokiam bendradarbiavimui su Lenkijos komunistine vyriausybe. Mikolaičiko nebendradarbiavimas ir su Lenkijos egziline vyriausybe prisidėjo prie lenkų emigrantų politinio suskilimo.
409
SLAVAI
IR
RUSIJA
BENDRA ISTORINĖ APŽVALGA
KILTYS
Kašubai (patys save vadina slovincais) — vakarinių slavų pamarėnų tautos šaka., gyvenanti Baltijos jūros pakraštyje, į vakarus nuo Vyslos žemupio, tarp Dancigą ir Pamario, dabar Lenkijos respub likoje. Atskirų kašubų .išmėtytų sodybų taip pat randama šiaurės rytiniame Pamario kampe ir toliau nuo jūros Chojnicų ir kitose apskrityse. Verčiasi žemdirbyste, žvejyba ir kiek amatais. Dauguma katalikai, bet yra ir protestantų. Savo kalba ir kultūra giminiški lenkams ir* mozūrams. Vokiečių iš pradžių pravardžiuoti kašubais dabar bendrai vadinami tuo vardu. Nežiūrint nepalankių istorinių aplinkybių ir ilgamečio vokietinimo, kašubai įstengė išlaikyti savo kalbą ir tautinį savitumą bei sąmonę. Nuo lenkų skiriasi savo so dybų tipais, drabužiais, papročiais, folkloru ir liaudies menu. Ypač saviti kašubų liaudies audiniai, siuviniai ir keramika. Pagal vokie čių statistiką, XX a. pradžioje kašubų buvo apie 100 000, o lenkų ir rusų duomenimis, 1946 m. kašubų buvo 200 000. Prieš atsikraustant Vokiečių ordinui į Prūsus, pamarėnai buvo laisvi ir turėjo savo kunigaikščius, kartais pasidavusius Lenkijos valdovų valdžiai. X a. pabaigoje priėmė krikščionybę. Pamario mi sionieriai, tarp jų ir Olivos vienuolis Kristijonas, bandė vykti krikštyti kaimyninių prūsų, gyvenusių už Vyslos, su kuriais pama rėnai dažnai kovojo. XIV a. pirmojoje pusėje buvo nukariauti Vo kiečių ordino. 1343 m. Kališo taika Lenkijos karalius Kazimieras Didysis kašubų gyvenamą Pamarį oficialiai atidavė Vokiečių ordi nui. Po 13 metų lenkų karo su Ordinu, 1466 m. Torunės taika, be kitų žemių, Lenkija vėl atgavo ir Pamarį. Nuo tada kašubai buvo Lenkijos valdomi (su mažomis pertraukomis XVII ą. per švedų ka rus) ligi pirmojo Lenkijos padalijimo 1772 m. Tada jie atiteko Prū-
410
S L A V A I IR
R U S IJA
sijos karalijai, kuri dalį kašubų, gyvenusių šiaurės rytiniame Pa mario kampe, jau valdė nuo Pamario įjungimo į Prūsiją 1648 m. Vestfalijos taika. Nuo kašubų įjungimo į Prūsiją prasidėjo jų vo kietinimas, ypač Bismarko ir vėlesniais laikais. Vokietinimui leng viau pasidavė dalis protestantų kašubų, bet apskritai visi bandymai, net ir krašto kolonizavimas, nepajėgė užgniaužti kašubų tautinio savitumo ir nuo XIX a. antrosios pusės jie net sukūrė kiek savo pasaulietinės literatūros. 1919 m. Versalio taika dauguma 'kašubų gyvenamų žemių vėl atiteko Lenkijai, bet Antrajam pasauliniam ka rui prasidėjus 1939 m. vokiečiai vėl užėmė Pamarį. Po karo kašu bai vėl buvo įjungti į Lenkijos respubliką. Lenkams įvykdžius že mės reformą, kašubams buvo išdalintos dvarų ir stambių ūkių že mės. Polianai (slaviškai „laukų ar lygumų gyventojai")— senovės va karų ir rytų slavų kiltys. L e n k ų p o l i a n a i — senovės vakarinių slavų kiltis, įsikūrusi tarp Noteco (vok. Netze), žemutinės Vartosi ir vidurinio Oderio upių ir nusitęsusi į rytus ligi Lenčicos ir Sieradzės apylinkių. Polianų var das (Polani, Pulani) ligi XIII a. buvo vartojamas siauresne žodžio prasme, taikant tik jų krašto gyventojams, bet vėliau imta jį tai kyti ir platesne prasme visiems Lenkijos valstybės gyventojams (Poloni), nes polianų gyvenamoji sritis buvo Lenkijos (Polska, Polonia) valstybės lopšys. Polianai vaidino lemiamą vaidmenį suvieni jant lenkų tautą ir sukuriant Lenkijos valstybę; tai jie pajėgė pa daryti užkariavę kaimynines vakarų slavų ir kitų lenkų kilčių že mes. Polianus mini ir senosios lenkų legendos apie lenkų kunigaikš tį Popielą. Iš polianų srities kilo pirmoji Lenkijos valdovų dinastija Piastai. Vėliau polianų vardas išnyko ir senųjų polianų palikuonys buvo vadinami didlėnkiais, t. y. Didžiosios Lenkijos gyventojais. R u s i o s p o l i a n a i — rytų slavų kiltis, įsikūrusi lygumose prie vidurinio Dniepro, į pietus nuo Teterevo, su centru Kijeve. Gy vendami prie didžiojo vandens prekybos kelio, kuriuo ryšiai buvo palaikomi tarp Baltijos jūros šiaurinės dalies ir Juodosios jūros, dėl savo geros geografinės padėties polianai pralenkė savo kaimy nus kultūriškai ir jų žemės, užkariautos Skandinavijos variagų, tapo Kijevo Rusios valstybės, čia susikūrusios jau IX a. pabaigoje, lop šiu. Kijevo kunigaikščių vadovaujami polianai nukariavo kaimy nines rytinių slavų kiltis— radimičius, severiečius, drevlianus — ir sujungė juos savo valdžioje, tačiau pačių polianų vardas gana an ksti išnyko, o jų žemes imta vadinti bendruoju Rusios vardu. Dalis vėlesniųjų laikų ukrainiečių buvo polianų palikuonys.
K IL T Y S
411
Radimičiai — slavų kiltis, senovėje gyvenusi kairiojo Dniepro vi durupio krante išilgai Sožos1 ir Iputės upių ligi Desnos ir Okos baseinų pakraščių. Radimičiai vertėsi lydiminiu žemės ūkiu, gyvu lininkyste, medžiokle ir bitininkyste. Gyvendami miškingose srity se, radimičiai savo gentinę santvarką išlaikė ligi XII a. Jų vardas kildinamas nuo legendinio Radimo, kuris su savo gentimi apsigyve nęs prie Sožos upės. Radimičių kaimynai šiaurėje buvo krivičiai,, vakaruose dregovičiai, pietuose ir pietryčiuose severiečiai ir rytuo se viatičiai. Nestoro metraštis radimičius mini jau 885 m. Metraščio žiniomis, IX a. viduryje radimičiai mokėjo duoklę chazarams. IX a. pabaigoje juos paėmė valdžion Kijevo didysis kunigaikštis Olegas. Nuo 885 m. radimičių gyvenamos žemės įėjo į Kijevo Rusios val stybės sudėtį. Kai radimičiai bandė išsilaisvinti iš Kijevo priklau somybės, 984 m. Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras suruošė žygi į m žemę ir juos sumušė prie Pesčianos upės. Paskutinį kartą radimičių vardas seniausiame rusų metraštyje minimas 1169 m. Vė liau jų gyventos vietos jau vadinamos kunigaikštysčių vardais. Di desnis radimičių centras buvo Mstislavlis; daugiausia jų gyveno tarp Mstislavlio ir Černigovo. Radimičių žemės buvo įjungtos į XI a. susikūrusių kaimyninių Smolensko ir Černigovo kunigaikštys čių sudėtį. XII a. radimičių žemėje išaugo Gomelio ir Čečersko mies tai. Ilgainiui didžioji radimičių dalis susiliejo su krivičiais, taip įsi jungdami į besiformuojančią gudų (baltgudžių) tautą. Kita radimi čių dalis susiliejo su viatičiais ir suzdaliečiais ir įėjo į rusų tautą. Suzdaliečiai kolonizavo šiaurės rytų iradimičių žemes. Nuo antrosios XIV a. pusės, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo laikais, radi mičių žemės buvo įjungtos į Lietuvos valstybės sudėtį. Istorikai nėra vieningos nuomonės dėl radimičių etnografinės kil mės. Vieni juos laiko buvus rytų slavais (H. Karski, M. Hruševski, G. Vernadsky, D. Lichačev, B. Rybakov ir kt.), kiti juos laiko lenkų gimine, į savo gyvenamas vietas atsikėlusią iš Lenkijos pakraščių apie IX a. ar anksčiau (A. Šachmatov, D. Zelenin, R. Jakimovič, J. Kostrzewskii, K. Potkanski, F. Bujak, A. Brückner, H. Lowmianski, H. Paszkiewicz ir kt.). Radimičių lenkiškos kilmės šalininkai savo išvadas remia archeologiniais ir lingvistiniais duomenimis, taip pat seniausio rusų metraščio (Nestoro kronikos) žiniomis. Povest vremennych let, t. 1—2, 1950; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; B.A. Rybakoū, Radzimičy, 1932; P.N. Tietjakov, Vostočnoslavianskije plemena, 2 leid., 1953. 1 Buvo „Sožės".
412
S L A V A I IR
R U S IJA
Rusia (Rus, Ros) — senovės rytų slavų bei jų valdžion patekusių neslavų tautelių ir jų gyvenamos žemės vardas, pradėtas vartoti nuo IX a. antrosios pusės ir ilgainiui įgijęs įvairių prasmių. Pati R u s io s vardo kilmė yra neaiški. Istorikai „normanistai" R u s io s var dą ir Rusios valstybės pradžią laiko esant senovės skandinavų kil mės (V. Kliučevskij, F. Uspenskij, M. Liubavskij, V. Thomsen, V. Zavitnevič, F. Koneczny, D. Dorošenko, A. Petrov ir kt.). Normanistų teigimu, Skandinavijos normanai (variagai) IX a. pradėjo ruošti karo ir prekybos ekspedicijas į slavų ir kitų tautų gyvenamas že mes Rytų Europoje ir IX a. viduryje pradėjo valstybinį Ilmenio ežero srities slavų organizavimą; nuo 862 m. jie valdė Didįjį Naugardą ir vėliau, nukariavę Padnieprį, sukūrė senąją Kijevo Rusios valstybę, kurioje rytų slavus ir įvairias suomių-ugrų tauteles val dančioji variagų klasė ir buvusi vadinama Rusia. Vardas R o s , R h o s iš pradžių buvęs taikomas normanų (variagų) ginkluotų pirklių ir plėšikų kariaunoms, prekiavusioms ir plėšikavusioms išilgai Rytų Europos lygumos opių nuo IX a. pradžios. Kai kurie istorikai mano, kad vardą R h o s variagams bus davę graikai, kurių miestus jie pa siekdavo Juodąja jūra, pabrėždami normanų rudą bei rusvą plaukų ir veido atspalvį. Kiti bando ieškoti slaviškos vardo R u sia kilmės, spėdami, kad rytų slavai pirmieji ėmę normanus vadinti R u s io s vardu. Kai kurių kalbininkų spėjimu, pats žodis R u sia galėjęs būti suomių kilmės, nes suomiai skandinavus variagus, ypač švedus, va dinę R u o ts i. Jų užkariautieji slavai variagus vadino R us'. Kijevo valstybę valdančiam aukštajam variagų kilmės sluoksniui pamažu susimaišius ir asimiliavusis su aukštąja nukariautų ir valdomų rytų slavų klase, Rusios vardas pamažu imta vartoti šiam mišriam aukš tajam visuomenės sluoksniui, o vėliau ir kitų sluoksnių rytų sla vams bei jų kraštui. „Normanistų" teorija yra remiama seniausio rusų metraščio („Povest vremennych let") žiniomis apie Riuriko va dovaujamų variagų pakvietimą į Ilmenio ežero slavų gyvenamas žemes ir variagų politinį įsikūrimą Didžiajame Naugarde bei Kije ve IX a. „Normanistai" savo teorijai paremti randa duomenų ir kitų tautų istoriniuose šaltiniuose. „Normanistų" variagišką senovės Rusios valstybės pradžią ir to vardo skandinavišką kilmę užginčija „antinormanistai", ypač nau jieji Sovietų Sąjungos istorikai (B. Grekov, V. Mavrodin, G. Kochin, V. Mošin, M. Tichomirov, D. Lichačev, V. Parchomenko, N. Jakovlev, S. Šeluchin, B. Rybakov, P. Tretjakov ir kt.), kurie senovės Rusios valstybės pradžią aiškina ne svetimšalių variagų užkariavi mu, bet kaip rytų slavų vidinės ekonominės ir socialinės raidos padarinį. „Antinormanistai" metraščio žinias apie Riuriko atkvieti-
K IL T Y S
413
mą laiko legendinės kilmės. Dauguma „antinormanistų" istorikų teigia, kad R u s io s vardu buvo vadinamos pietinės rytų slavų gimi nės, o pats R u s io s vardas esąs slaviškos kilmės. Jų teigimu, r o s, ru s'1 buvusi etninė sąvoka susijusi su senaisiais rytų slavais ir ži noma dar prieš variagų atvykimą bei rytų slavų nukariavimą IX a. Kai kurie „antinormanistai" terminą R u sia bando taikyti net visai ,,rusų tautai", apėmusiai visas rytų slavų gimines. Esą iš šaknies r o s arba ru s' būsią kilę Ukrainos upių vardai R o s, R o s s a v a , R o s k a ; dabartinė Oskolo upė senovėje buvusi vadinama R o s, taip pat Rytų Europoje esanti upė R u sa . „Antinormanistai" nurodo Bizanti jos istorijos šaltinius minint šiaurinių Juodosios jūros pakrančių karingą tautelę Rhos IX a. viduryje, dar prieš normanų Kijevo nu kariavimą kovojusią su graikais. Betgi „normanistai", remdamiesi „Annales Bertiniani" duomenimis, nurodo, kad 839 m. į Konstanti nopolį iš šiaurinių Juodosios jūros pakrančių atvykę tautelės Rhos pasiuntiniai patys save vadino švedais. „Antinormanistai" vis dėlto nenori pripažinti tos Rhos tautelės skandinaviškos kilmės ir toliau teigia, kad šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse ir Padniepryje gy venusios rytų slavų tautelės buvusios vadinamos ru s, ro s, r o s o m a n y , kad jos pačios pradėjusios politinį rytų slavų organizavimą ir kad iš jų vardo kilęs vėlesnių laikų rusų vardas. Tos rytų slavų taute lės dar prieš variagų atvykimą ir nukariavimą turėjusios savo poli tinę organizaciją bei kunigaikščius, kurie buvę normanų nukariauti. Beaiškinant R u s io s vardo prasmę ir kilmę atsirado ir tokių isto rikų (V. Brim, A. Presniakov, A. Vasiljev, R. Small-Stocky ir kt.), kurie nesėkmingai bandė R u s io s vardo kilmę išspręsti kompromiso tarp „normanistų" ir „antinormanistų“ keliu. Jų teigimu, buvusios dvi Rusios. Viena jų, ankstyvesnioji — slaviškoji Ros, buvusi pietuo se Padniepryje, ir kita, vėlyvesnė šiaurinė normaniškoji Rusia, bu vusi šiaurėje prie Ilmenio ežero. Esą sukūrus Kijevo Rusios valsty bę, abi Rusios susijungusios į vieną, kurioje vardas r o s buvęs tai komas Kijevo valstybės rytų slavų elementui, o vardas r u s buvęs taikomas čia įsikūrusiems variagams. Toks kompromisinis R u s io s vardo sprendimas nepatenkina nei „normanistų", nei „antinormanistų“. Yra didelio nuomonių skirtumo ir dėl skirtingų bei įvairių R u s io s vardo prasmių. Vieni istorikai, ypač „normanistai", patį an kstyvąjį R u s io s terminą, vartotą nuo IX a. pradžios ligi X a. pa baigos, laiko etnine sąvoka, kuri Europoje buvusi taikoma tik iš Skan dinavijos kilusiems variagams, rytų slavų ir suomaų-ugrų tautelių užkariautojams, bet jokiu būdu ne slavams (H. PaszJkiewicz). Šitokia etninė sąvoka, ilgainiui virtusi geografine bei politine sąvoka, tai koma ankstyvajai Kijevo Rusios valstybei bei apimanti tik polianų
S L A V A I IR
414
R U S IJA
ir severiečių 1 gyvenamas žemes Dniepro vidurupio baseine, tačiau netaikoma kitoms rytų ir nerytų slavų kiltims (H. Paszkiewicz). Kiti istorikai (V. Mošin, L. Padalka, A. Pogodin, S. Juškov, M. Artomonov, H. Lowmianski, V. Lebedev, V. Panov,i M. Tichomirov) IX—X a. terminą R u s ia laiko socialine sąvoka, apėmusią aukštąjį Kijevo vals tybės visuomenės sluoksnį, susidėjusį iš variagų bei slavų karių ir pirklių. Kokia bebūtų buvusi pirminė termino R u s ia reikšmė, Kijevo Ru sios valstybėje 998 m. įvedus Rytų apeigų krikščionybę, senovės ru sų metraščiuose ir kituose istorijos šaltiniuose žodis R u s buvo var tojamas religine prasme greta savo geografinės bei politinės pras mės. Kai kurių istorikų įrodinėjimais (H. Paszkiewicz, V. Thomsen), nuo krikščionybės įvedimo X a. pabaigoje ligi totorių užplūdimo XIII a. pirmojoje pusėje R u s ia nebebuvo etninis terminas, taikomas skandinavams variagams, bet pasidarė geografine politine sąvoka, taikoma Kijevo Rusios valstybei su jos svarbiausiais Kijevo, Černi govo ir Perejaslavlio centrais. Tačiau šis geografinis politinis ter minas tada nebuvęs taikomas visiems rytų slavams. Į geografinę R u s io s sąvoką XII a. neįėję Haličas, Voluinė, Smolenskas, Polockas, Muromas, Riazanė, Rostovas, Suzdalė, Vladimiras prie Kliazmos ir net Didysis Naugardas, kur pirmiausia buvo įsikūrę variagai. Tačiau nuo krikščionybės įvedimo ligi totorių užplūdimo terminas R u s ia buvęs vartojamas dviguba prasme — kaip politinė geografinė ir ypač religinė sąvoka. Tačiau XI—XII a. R u s ia pirmiausia tapo reli gine sąvoka (H. Paszkiewicz, A. Petrov). Religine prasme R u s io s terminas buvo taikomas daug platesnėms sritims, ne vien tik geogra finei politinei. R u sia religine prasmę apėmė visas tas slavų ir net kai kurias Rytų Europos neslavų gimines, kurios buvo priėmusios Ry tų apeigų krikščionybę, arba „Rusios tikėjimą", tuo tarpu tas vardas šia prasme nebuvo taikomas net ir tom® rytų) slavų giminėms, kurios dar nebuvo pasikrikštijusios. Religine prasme R u s io s sąvoka taip pat nebuvo taikoma tiems slavams, kurie buvo katalikai, arba „Lo tynų tikėjimo". Religine prasme R u s io s sąvoka apėmė) įvairių tau tybių Rytų apeigų krikščionybės išpažintojus, kaip rytų ir kitus sla vus, suomių-ugrų tauteles, Volgos bulgarus, polovcus bei kitus et niškai skirtingus elementus, priklausomus Kijevo Rusios metropolito jurisdikcijai. Sis religinis R u s io s terminas buvo daug plates nis nei geografinis politinis, taikomas tik pačiai Kijevo valstybei. 1 Čia buvo „sėverėnų“.
K IL T Y S
415
Kijevo Rusios valstybei XIII a. viduryje žlugus, R u s io s terminas ir toliau tebebuvo vartojamas savo plačiąja religine prasme, nors geografiniu ir politiniu požiūriu susidarė kelios Rusios: Haličo-Voluinės, Rostovo-Suzdalės-Vladimiro, Didžiojo Naugardo iri kitos Ru sios. Be to, atsirado dar naujos R u s io s sąvokos. Jau X a. slavų ko lonistams pradėjus skverbtis ir vėliau tebesikuriant į pietus nuo Karpatų, vengrų valdomose žemėse, čia susidarė vadinamoji Užkarpačio Rusia, arba Rutėnija. Šioje srityje R u s io s vardas buvo vartojamas tik religine prasme (H. Pasžkiewicz, A. Petrov), nes Užkarpačio Rusiia politiškai neįėjo nei į Kijevo,, nei į Haličo-Voluinės valstybes. Sritys, buvusios į šiaurę nuo Karpatų ir įėjusios į Haličo valstybę, ilgainiui gavo R a u d o n o s io s R u s io s vardą. XIII a. dalis igudų ir visos pietinės jotvingių žemės Naugarduko, Gardino ir Balstogės srityse buvo vadinamos J u o d ą ja R u sia , spėjama, nuo čia buvusių didžiulių tamsių girių ir pelkių. Juodoji Rusia jau Min daugo laikais, XIII a. pirmojoje pusėje, buvo įjungta į Lietuvos valstybę. Pagaliau R u s io s vardą pasisavino ir XIV a. susikūrusi Maskvos valstybė, kuri XV—XVI a. bandė savo valdžioje jungti rusų gy venamas sritis ir kurios kunigaikščiai bei vėlesni: carai nuo Jono III (mirė 1505 m.) ėmė tituluotas visos Rusijos valdovais. Taip Maskvos valstybei imta taikyti iš R u s io s kilęs R u s ijo s ( R o s s ija ) vardas, ofi cialiai pradėtas vartoti nuO Petro I laikų XVIII a. pradžioje. Į Ru siją buvo įjungtos žemės, gyvenamos įvairių etninių grupių. Valsty bės branduolį ir valdomąjį politinį elementą čia sudarė vadinamieji ,,didžiarusiai", kurie buvo rytų slavų ir jų kolonizuotų suomių-ugrų tautelių mišinys. Nuo XVIII a. galutinai įsigalėjus R u s ijo s vardui, glaudžiai siejamam su buvusia Maskvos valstybe, R u s io s vardas ir toliau dar tebebuvo taikomas ukrainiečių („mažarusių“) ir gudų („baltarusių") gyvenamoms žemėms, ligi jos irgi buvo įjungtos į Rusijos imperiją. Gudija ir po to išlaikė B a lto s io s R u s io s ( B e la r u s) vardą, bet Ukraina kurį laiką buvo vadinama M a ž ą ja R u s ija ( M a lo r o s s ija ) . H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; B.D. Grekov, Kijevskaja Rus, 1953; V.V. Mavrodin, Drevniaja Rus, 1946; B.A. Rybakov, Drevnije russy (Sovetskaja Archeologija, t. 17, 1953); M.N. Tichomiiov, Proischoždenije nazvanija Rus' i Russikaja zemlia (Sovetskaja etnografija, nr. 6—7, 1947); P.N. Tretjakov, Vostočnoslavianskije plemena, 2 leid., 1953; N.S. Deržavin, Proischoždenije russkogo naroda, velikorusskogo, ukrainskogo, belorusskogo, 1944; R. Smal-Stotsky, The Origin of Word "Rus" (Slavistica, nr. 6, 1949).
416
SLAVA I
IR
R U S IJA
Rutėnija (lot. Rutenia, Ruthenia) — sulotynintas įvairių senovės Rusios žemių vardas, taikomas įvairioms rytų slavų gyvenamoms ir jų valdomoms sritims, taip pat ir toms gudų, ukrainiečių ir rusų žemėms, kurios XIII a., ir vėliau buvo įjungtos į Lietuvos valsty bės sudėtį. (Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas dokumentuose titulavosi ir kitų buvo vadinamas lietuvių ir daugelio rutėnų ka ralium i— „Letwinorum et multorum Ruthenorum rex", „Letwino rum Ruthenorumque rex".) Rutėnijos vardu dažniausiai buvo vadi namos šios sritys: K i j e v o R u s i a ir visos jai priklausiusios žemės, net ir po to,, kai Kijevo valstybė XII—XIII a, suiro ir suskilo į keletą sava rankiškų kunigaikštijų. R a u d o n o j i R u s i a , arba Raudonoji Rutėnija, žemės išilgai aukštutinio bei vidurinio Bugo (Vyslos intako) ir sritys į šiaurę nuo rytinių Karpatų, nuo XII a. įėjusios į Haličo kunigaikštiją, ku rios kai kurie kunigaikščiai buvo vadinami Rutėnijos karaliais. Šis sulotynintas Rusios vardas senovės Lenkijoje ligi jos padalijimo buvo taikomas1 Belzo vaivadijai ir vadinamajai Rusios, arba Rutė nijos vaivadijai, apėmusiai Lvovo, Pšemyslio, Sanoko, Haličo ir Chelmo žemes. Po Lenkijos padalijimų tos sritys, atitekusios Aust rijai, gavo Galicijos vardą, kuri irgi būdavo vadinama Rutėnija. Po Pirmojo pasaulinio karo Galicija atiteko Lenkijai, o po Antrojo pasaulinio karo buvo įjungta į Ukrainos SSR. J u o d o j i R u s i a , kurią XIII—XIV a. sudarė dalis gudų ir visos pietinės jotvingių žemės Naugarduko, Gardino ir Balstogės srityje, jau didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo laikais buvo įjungta į Lietuvos valstybę. G u d i j a , kuri anglų ir kt. svetimomis kalbomis ir dabar dar dažnai tebevadinama Baltąja Rutėnija. U k r a i n a , kuri svetimomis kalbomis ir dabar dar dažnai tebe vadinama Rutėnija, ukrainiečiams dažnai taikomas rutėnų vardas. U ž k a r p a č i o R u s i a (taip pat Užkarpačio. Rutėnija, airba Transkarpatinė Rusia) — šiaurės rytinių Karpatų ir jų šlaitų sritys, taip pat žemės į pietvakarius nuo centrinių Karpatų Tisoš aukštu pyje, kur rytų slavų kolonistai pradėjo kurtis jau X a, ir vėliau tebesikūrė, nors politiškai tos žemės priklausė Vengrijai. Tų žemių gyventojų daugumą sudarė rutėnai, kurie lingvistiniu ir etniniu atžvilgiu laikomi vakariniais ukrainiečiais ir taip pat vadinami rusinais ir rusniakais. Rutėnų, taip pat kaip ir jų gyvenamų žemių vardas Rutėnija dar ir dabar tebėra plačiai vartojamas. Užkarpa čio Rutėnija vakaruose ribojasi su Slovakija, pietvakariuose su Vengrija, pietuose su Rumunija ir šiaurės rytuose bei šiaurėje su
K IL T Y S
417
vakarine Ukraina, anksčiau vadinta Galicija. Užkarpačio Rutèni jos gyventojai kalniečiai rutėnai dar vadinami huculais, pakalnių žem dirbiai — voluiniečiais. Pati šiaurinė Rutèni jos dalis tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo valdoma Lenkijos, nuo Antrojo pa saulinio karo yra įjungta į Ukrainos SSR. Rytinė Užkarpačio Rutè ni jos dalis įėjo į Bukoviną ir kurį laiką buvo Moldavijos dalis, ligi 1775 m. valdoma turkų, tada perėjo Austrijai, nuo 1919 m. didesnė dalis atiteko Rumunijai ir 1940 m. buvo prijungta prie Ukrainos SSR. Pagrindinė Užkarpačio Rutėnijos dalis jau rutėnų apsigyvenimo me tu buvo valdoma vengrų ir liko Vengrijos teritorijoje ligi Pirmojo pasaulinio karo. Vengrai šią Rutėniją vadino Rutenfòld. 1920 m. Trianono taikos sutartimi ši Rutėniją buvo atiduota Čekoslovakijai. 1930 m. Užkarpačio Rutėnijoje buvo 685 000 gyventojų, kurių be veik 2/3 buvo rutėnai, kiti vengrai, slovakai, čekai, vokiečiai ir žydai. Šios srities sostinė buvo Užgorodas. Hitleriui 1938 m. per organizavus Čekoslovakiją, Užkarpačio Rutėniją trumpam laikui turėjo savo autonominę valdžią, bet 1939 m. su vokiečių pritarimu ją aneksavo vengrai. Po Antrojo pasaulinio karo atsikūrus Čeko slovakijai, Užkarpačio Rutėniją 1945 m. buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos ir įjungta į Ukrainos SSR. Dabar ji yra vadinama Karpato-Ukraina ir sudaro Ukrainos Transkarpatijos sritį su Užgorodo, Mukačevo, Chusto, Beregovo, Vinogradovo (anksčiau Sevluiš) ir kt. miestais. Sarmatai, arba sauromatai, bendrinis vardas, vartotas senovės romėnų ir graikų iranėnų kalbos grupės nomadų tautelėms, klajojusioms vadinamojoje Sarmatijoje. Sarmatų tėviškė buvusi į šiaurę nuo Aralo ežero Azijoje. VI a. pr. Kr. jie nukariavo Pauralio ir Pavolgio stepes ir įsikūrė į šiaurę nuo Kaspijos jūros, iš kur ilgainiui paplito po pietryčių Europos lygumas, buvusias į šiaurę nuo Juodo sios jūros. IV—II a. pr. Kr. sarmatai, peržengę Volgą, nukariavo stepes ir įsikūrė prie Kubanės, šliaurės Kaukazo centrinėse srityse, ir toliau veržėsi į Juodosios jūros šiaurinių pakrančių stepes, iš stumdami arba pavergdami sau kalbiškai ir rasiškai giminingus ski tus, čia gyvenusius nuo VII a. pr. Kr. Sajrmatų vardas pirmą kartą minimas V a. pr. Kr. graikų istoriko Herodoto, kai sarmatai dar tebegyveno į rytus nuo Dono. IV a. pr. Kr. pradžioje Hipokratas sarmatus laikė skitais, matyt, dėl sarmatų ir skitų kalbų giminingu mo. Senesnieji graikų rašytojai juos vadino sauromatais, vėlesni grai kų ir romėnų rašytojai — sarmatais. Keldami pavojų graikų kolo nijoms šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse, jau apie Kristaus gimimo laikus sarmatai nusistūmė ligi Dunojaus žiočių ir vakaruose 27. K. Avižonis.
418
SLAVAI
IR
R U SIJA
pasiekė Karpatų kalnus bei Vyslą. Nukariavę įvairias vietines tau teles, klajokliai sarmatai vertėsi nomadine gyvulininkyste ir palai kė prekybos ryšius su Graikijos kolonijomis, ir Vidurinės Azijos tautomis. Ligi I a. pr. Kr. sarmatų santvarka buvo ¡patriarchalinė su ryškiais matriarchato likučiais, bet vėliau čia atsirado turtinių ir socialinių skirtybių ir įsigalėjo patriarchatas. Sarmatai ypač garsėjo kaip kariai raiteliai, vartoję ietis, lankus, šarvus ir šalmus. Jų mene pynėsi Vidurinės Azijos stilizuoti gyvuliniai motyvai ir geometriniai ornamentai su helenistinio meno elementais, nes sarmatams nemaža įtakos turėjo Juodosios jūros pakrančių graikų kolonistai. Pietryčių Europos lygumose ir stepėse sarmatai šeimininkavo tarp Volgos žemupio ir Dniestro nuo IV a. pr. Kr. ligi IV a. po Kr., ne kartą sudarydami pavojų Romos imperijai. 274 m. sarmatai buvo įsiveržę į romėnų provinciją Dėki ją, į kurią veržėsi ir gotai. Politiškai sar matai nebuvo susiorganizavę į vieną valstybę, bet gyveno suskilę į daugelį sarmatų tautelių. II a. geografas Ptolemėjas jų mini net keliasdešimt, sarmatams klaidingai priskirdamas ir jiems svetimas tauteles, kaip slavų vendus, germanų ar keltų bastarnus, aisčių ga lindus bei sūduvius ir kt. Pačios svarbiausios sarmatų tautelės buvo rofcsolanai, jazigai ir alanai. Roksolanai jau II a. pr. Kr. gyveno tarp Dono ir Dniepro ir besiverždami į vakarus jau I a. pasiekė Dunojų, kur III a. pabaigoje bekovodami su romėnais bandė įsiveržti į Dakiją. Jazigai gyveno stepėse į šiaurę nuo Juodosios jūros, iš kur puldinėjo romėnų Panonijos, Moži jos ir Dakijos provincijas. Čia atklydus ir įsikūrus gotams, jazigai buvo priversti pripažinti jų viršenybę. Alanai jau II a. viduryje buvo įsikūrę Dono žemu pyje bei srityse į šiaurę nuo Kaukazo ir ilgainiui pasiekė sritis tarp Dunojaus ir Tisos. III ir IV a. alanai buvo aukštai! iškilę politiškai ir kariškai. Be šių pagrindinių, dar buvo ir kitų smulkesnių sarma tų tautelių. Platesne prasme sarmatų vardas buvo taikomas ir kitoms tautoms, gyvenusioms į šiaurę nuo tikrųjų sarmatų, kurių nei romėnai, nei graikai arčiau nepažino ir dėl to painiojo su sarmatais. Dėl to bendrinis sarmatų vardas jų buvo duodamas ir nesarmatų tau telėms bei jų gyvenamos žemės buvo vadinamos tuo pačiu Sarma tijos vardu. Šį vardą jie taikė ne tik stepėms, buvusioms į šiaurę nuo Juodosios jūros, bet ir apskritai visoms sritims nuo Vyslos ir Karpatų ligi Volgos ir Kaukazo su toli nusitęsusiomis neaiškiomis šiaurinėmis sienomis. Jau IV a. sarmatai pradėjo nykti,[ ypač spaudžiami į jų gyve namas vietas besiveržiančių gotų, vėliau hunų. Gotai jau III a. ėmė veržtis nuo Vyslos žemupio į Sarmati ją ir stūmė sarmatus, juos naikindami arba pajungdami. Su kitais sarmatais į gotų valdžią IV a.
419
K IL T Y S
pakliuvo ir jazigai, taip pat dalis alanų. Iš sarmatų .gotai išmoko kovoti raiti, perėmė kiek jų meno ir tautų kraustymosi metu vėliau jo atnešė ir į Vakarų Europą. Gindamiesi nuo besiveržiančių ger manų, sarmatai kurį laiką kovojo prieš juos sąjungoje su Romos im perija, bet III—IV a. buvo arba visiškai išblaškyti, arba nukariau ti ir įjungti į įvairias germanų tauteles. Tie sarmatai, kurie nepri sijungė prie klajojančių gotų ir kitų germanų, IV a. antrojoje pu sėje buvo nukariauti ir išnaikinti iš Azijos įsiveržusių hunų. Dalis alanų buvo išstumti hunų į šiaurines Kaukazo sritis, kur palikuonys išliko ligi dabartinių laikų osetų vardu. Skifija i Bosfor, 1925; K.F . S m i r n o v , Sarmatskije plemena Sevemogo Prikaspija (Kratkiįe soobščenija o dokladach i polevych issledovanijach. Institutą Istoriji Materialnoį Kultury Akad. Nauk SSSR, t. 34, 1950); M . E b e r t , Südrussland im Altertum, 1921; F. A k h e j m , Niedergang der Alten Welt, t. 1—2, 1952; G. V e i n a d s k y , Ancient Russia, 1943; R. G i o u s s e t , L'Empire des steppes. Attila, Gengiskhan, Tamerlan, 1939. M .I . R o s t o v c e v ,
Sarmatija, arba Sauromatija, senovės graikų ir romėnų vartotas krašto vardas, bendra prasme taikytas visoms žemėms, bu vusioms tarp Vyslos ir Volgos, ypač pietryčių Europos ly gumoms ir stepėms į šiaurę nuo Juodosios jūros.1 Senieji graikų geografai tuos didžiulius žemės plotus, gyvenamas įvairių sėslių ir klajoklių tautelių, iš pradžių vadino Sauroma tija, bet vėlesni graikų ir ypač romėnų rašytojai vartojo Sarmatijos vardą. Kristaus gimimo laikais šio krašto dalies gyventojų sarmomatų gyvenamosios vietos ties Vysla ir Karpatais ribojosi su ger manų gyventomis vietomis, ties Prutu ir Dunojumi su romėnų pro vincija Dakija, Juodosios jūros pakraščiais susiėjo su graikų kolo nijomis, šiaurėje neaiškia linija susiėjo su aisčių, rytų slavų ir suomių-ugrų. teritorijomis, o rytuose su įvairiomis Azijos tautelėmis. Graikų geografas Ptolemėjas savo žemėlapyje, sudarytame II a. vi duryje, bandė skirti europinę ir Azijos Sarmatiją, tarp jų išvesdamas sieną Dono upe. Sarmatų gyvenamas žemes į vakarus nuo Dono ligi Vyslos ir Karpatų jis vadino europine Sarmatija, o į rytus nuo Dono ligi Volgos ir Kaspijos jūros — Azijos Sarmatija. Pietuose Sarmatija ribojosi Juodąja jūra, o šiaurinės Sarmatijos ribos nyko kažkur Rytų Europoje ir nebuvo nei Ptolemėjo, nei vėlesnių geografų aiškiai api brėžtos. Ptolemėjo nuomone, Sarmatija siekusi net Baltijos jūrą. Ankstyvesni rašytojai kartais painiodavo Sarmatijos ir Skitijos var dus. Istorijos šaltiniuose Sarmatijos vardas išnyksta IV a. pabaigoje dėl prasidėjusio didžiojo tautų kraustymosi. E b e i t , Südrussland im Altertum, 1921; 1939; G. V e r n a d s k y , Ancient Rūssia, 1943.
M.
R.
G io u sset,
L'Empire des steppes...,
420
•S L A V A I IR
R U S IJA
Severiečiai (severiane) — senovės rytų slavų kiltis, gyvenusi kai riojo Dniepro kranto Desnos, Seimo ir Sulos upių baseinuose. IX a. severiečiai mokėjo duokles chazarams. Kijevo didysis kunigaikštis Olegas nukariavo severiečius ir jų žemes įjungė į savo IX a. pa baigoje įkurtą Kijevo Rusios valstybę. 907 m. severiečiai dalyvavo Olego žygyje prieš Bizantijos imperiją. Jau 907 m. severiečių že mėje minimas Černigovo miestas, kuris severiečiams priėmus krikš čionybę Rytų bažnyčios apeigomis nuo XI a. buvo vyskupijos cent ras. XI a. pabaigoje severiečių žemėje atsirado Kursko, Seversko Naugardo, Romnų ir kiti miestai. Senovės severiečių vardas rusų metraščiuose paskutinį kartą minimas 1024 m. Vėliau severiečių gyventos žemės įėjo į Černigovo kunigaikštiją, ¡kurią XIII a. pirmo joje pusėje, nukariavo totoriai. Jau XII a. pradžioje severiečių že mės buvo puldinėjamos lietuvių. 1258 m. Černigovą nusiaubė Min daugas, o nuo 1368 m. dalis severiečių gyventų žemių Algirdo buvo įjungta į Lietuvos valstybę. Išaugusi Maskvos valstybė dalį buvu sių severiečių žemių užėmė jau 1499 m. Černigovo kunigaikštija galutinai atiteko Maskvai 1667 m. Andrusovo taikos sutartimi. Dar XI a. pabaigoje iš Černigovo kunigaikštijos išsiskyrė atski ra Seversko1kunigaikštija su centru Seversko Naugarde, kuris jau XIV a. viduryje buvo įjungtas į Lietuvos valstybę. Černigovo ku nigaikštijai subyrėjus į daugelį smulkių kunigaikštijų, XIII a. Se versko žemėje kurį laiką kiek stipresni buvo Briansko kunigaikščiai. Briansko kunigaikštija buvo nukariauta Algirdo 1356 m. ir išliko Lietuvos valstybėje ligi 1499 m., kai ją užėmė Maskva. Senovės severiečių vardas, ligi XVII a. pabaigos išlikęs Severs ko žemės pavadinime, kaip geografinė sąvoka išliko ir Ligi XVII a. tebebuvo vartojamas ir Seversko miestų bendriniame varde, kuriuo XVI a. ir XVII a. pirmojoje pusėje buvo vadinami Desnos upės ba seino; Briansko, Černigovo, Trubčevsko, Seversko Naugardo, Starodubo, Počepo ir kt. miestai, buvę Maskvos bei Lietuvos-Lenkijos valstybių pasienyje. Seversko miestais XVI—XVII a. da,r buvo va dinami ir prie Seimo upės buvę Putivlio, Rylsko, Sevsko ir kt. mies tai. Vėliau ši geografinė sąvoka išnyko. P.N. Tretjakov, Vostočnoslavianskije plemena, 2 leid., 1953; N.S. Deržavin, Slaviane v drevnosti, 1945; V.V. Mavrodin, Očerki istoriji Levoberežnoj Ukrainy s drevnejšich vremen do vtoroj poloviny XIV v., 1940; V.V. Mavrodin, Drevniaja Rus, 1946; D.I. Bagalej, Istorija Severskoj Zemli do poloviny XIV st., 1882.
Slavai — kalbinės indoeuropiečių šeimos etninė ir lingvistinė šaka. Visame pasaulyje slavai apima apie 230 milijonų žmonių. Sla vų tautos paprastai dalijamos į pietų (apie 24 mil.), vakarų (apie
K IL T Y S
421
37 mil.) ir rytų (apie 169 mil.) slavus. Prie pietų slavų skiriami ser bai (apie 7 mil.), kroatai (apie 4,5 mil.)r! slovėnai (apie 2,5 mil.), makedoniečiai (apie 3,5 mil.), bulgarai (apie 6,5 mil.) ir juodkalniečiai (apie 0,5 mil.). Prie vakarų slavų skiriami lenkai (apie 24 mil.), čekai (apie 9 mil.), slovakai (apie 3,5 mil.), sorbai, arba vendai (apie 100 000), kašubai (apie 150 000) ir jau išnykę polabai ir slovincai bei bebaigiančios nykti įvairios pamarėnų kiltys. Rytų slavai sudaro pačią didžiausią grupę ir susidieda iš rusų (apie 100 mil.), ukrainie čių (apie 40 mil.) ir gudų (apie 9 mil.). , Kultūriniu požiūriu slavai paprastai skirstomi į dvi pagrindines grupes: Vakarų ir Rytų Europos kultūros slavai. Vakarietiškos kul tūros tradicijomis gyvena ir lotynišką alfabetą vartoja lenkai, čekai, kašubai, sorbai, slovakai ir kroatai su slovėnais. Slovakai daugeliu atžvilgių artimesni rytų negu vakarų slavams. Rytų Europos kultū ros tradicijomis gyvena ir graikų kilmės kirilicos raidyną vartoja rusai, ukrainiečiai, gudai, serbai, bulgarai ir makedoniečiai. Dalis vakarinių gudų ir vakarinių ukrainiečių prisiėmė labiau vakariečių negu rytiečių kultūrą. Religiniu atžvilgiu dauguma slavų yra Ro mos katalikai arba stačiatikiai. Katalikų tikybą išpažįsta lenkai, ma žesnė dalis sorbų, čekai, dalis slovakų, dalis gudų, dalis ukrainiečių ir kroatai su slovėnais. Rytų bažnyčiai priklauso ir stačiatikių tiky bą išpažįsta rusai, dauguma ukrainiečių, didelė dalis gudų, bulga rai, serbai, makedoniečiai ir juodkalniečiai. Unitų tikybos buvo dalis gudų, ukrainiečių ir slovakų. Dalis vakarų slavų, kaip daugu ma sorbų, kiek čekų ir slovakų, yra protestantai, o dalis pietų slavų, kaip dalis serbų, kroatų, bulgarų ir makedoniečių yra net ir mahometonų tikybos. Etniniu atžvilgiu nedaug vieningumo tebėra likę tarp dabarties slavų, nors panslavizmas ir stengėsi kelti visų slavų etninį giminin gumą. Įvairios dabarties slavų tautos etniškai labai skiriasi viena nuo kitos, nes istorijosi būvyje slavai per šimtmečius maišėsi su ki tomis etninėmis grupėmis bei tautomis, kaip totoriais, turkais, mon golais, suomių-uigrų tautomis, graikais, vokiečiais, lietuviais, veng rais ir įvairiomis iliirų tautomis. Bulgarai savo etnine kilme buvo net ir ne slavai, bet ugrų kilmės tauta,, kuri gyvendama tarp slavų ir maišydamasi su jais ilgainiui suslavėjo. Taip pat ir makedonie čiai nebuvo slavų kilmės, tik per ilgą laiką buvo suslavinti. I s t o r i n ė a p ž v a l g a . Slavų kilmė nėra visai aiški, moks lininkai nesutaria nei dėl slavų protautės buvimo ar jos pobūdžio, nei dėl slavų protėvynės. Remdamiesi archeologiniais ir lingvisti niais duomenimis, daugelis mokslininkų slavų protėvyne laiko vidu rinės ir rytinės Europos sritis į šiaurę ir rytus nuo Karpatų kalnų,
422
SLAVAI
IR
R U SIJA
sritis į rytus nuo Vyslos vidurupio ligi Dniepro vidurupio ir sritis Bųgo ir Dniestro aukštupių baseinuose, šiaurėje siekiant Pripetės upę. Tarp Vyslos ir Dniepro slavų gyventa jau kelis šimtus metų prieš Kristų. Skilimas į rytų ir vakarų slavus prasidėjęs jau apie Kristaus gimimą ir dar tebevykęs V—VI a. Iš savo priešistorinės protėvynės slavai pamažu paplitę ir į kitas Europos vietas jau pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus. Jau V—VI a. pietų slavai iš Karpatų veržėsi į Balkanus ir čia kūrėsi VI—VII a., ypač Adrijos pajūryje ir viduriniuose Balkanuose. VI—VII a. vakarinės slavų kiltys jau buvo pasiekusios Alpių kalnus ir Salės bei Elbės upes vakaruose. VII a. slavai paplito po Dniestro ir Dniepro žemupių baseinus. Rytinės slavų kiltys besiplėsdamos jau priešistoriniais laikais pasiekė Nemuno bei Dauguvos pačius aukštupius, iš čia stumdamos lietuvius bei latvius, ir toliau į šiaurę prasiveržė į Ilmenio ir Ladogos ežerų sritis. Nuo IX a. rytų slavai ypač veržėsi ir plėtėsi į Volgos, Okos ir Dono aukštupių baseinus/ užkariaudami, koloni zuodami bei maišydamiesi su čia gyvenusiomis įvairiomis suomių-ugrų tautelėmis. Prieš Kijevo valstybės susikūrimą rytų slavai skirs tėsi į polianų, drevlianų, severieaių, dregovičių, radimičių, viatičių, Ilmenio ežero slavų ir krivičių kiltis. Ilgainiui slavų tautoms besi plečiant, slavų kiltys jau VII—VIII a. buvo išsisklaidžiusios po Vidurio ir Rytų Europą nuo Elbės ir Salės vakaruose ligi Dono rytuose ir nuo Ladogos ežero šiaurėje ligi Adrijos ir Egėjo jūrų pietuose. Vakaruose slavų plėtimasis buvo sustabdytas, bet rytuo se jie plito toliau ir toliau ir jau XVI a. pabaigoje slavai ėmė verž tis ir užOjralo kalnų, pamažu plisdami į centrinę Azijąj ir Sibirą. XVII a. slavų kolonistai pasiekė Kinijos pasienį, o XVIII a., Ra miojo vandenyno pakrantes, iš kur jau XVIII a. viduryje ėmė kel tis į Aliaską Amerikoje. XIX—XX a. daug įvairių tautybių slavų emigravo iš savo gyvenamųjų vietų Europoje ir įsikūrė Siaurės Amerikoje, ypač Kanadoje ir JAV. Priešistorinių laikų slavai buvo žemdirbiai, taip pat vertėsi pre kyba bei amatais. Jie gyveno kaimų bendruomenėmis bei kiltimis nesudarydami didesnių politinių vienetų. Jie dar nebuvo pasiekę valstybinės organizacijos. Dar priešistoriniais laikais ir istorinių lai kų pradžioje įvairios slavų kiltys, ypač rytų slavai, buvo užka riauti ir iš eilės valdomi įvairių klajoklių tautų, daugiausia įsiver žiančių iš Azijos*, kaip skitų, sarmatų, hunų, bulgarų, avarų, chazarų ir kt. Dar prieš hunus didelę; vakarų ir rytų slavų dalį buvo nukariavę iš pietų Skandinavijos atklydę germanų gotai, o nuo VIII a. puldinėjo slavus ir jų gyvenamose žemėse kūrėsi iš šiaurės Skandinavijos atvykę vikingai variagai, IX—X a. užvaldę visus
K IL TY S
423
rytų slavus. Besimaišydami su tomis visomis tautomis, savo nu kariautojais,! slavai dar priešistoriniais laikais nustojo savo etninio grynumo, bet vis dėlto pajėgė išlaikyti savo kalbines ypatybes ir savitumus. Pirmosios rašytinės bei istorinės žinios apie slavus siekia I a. po Kr. To meto romėnų rašytojai, Plinijus ir Tacitas, taip pat II a. graikų geografas Ptolemėjas kitados slavus vadino bendriniu ,,venedų" vardu. Šis vardas, spėjama, kilęs iš keltų „veneti", su kuriais slavai maišėsi! besiplėsdami į vakarus, vėliau ypač buvo taikomas į rytus nuo Elbės gyvenusioms slavų kiltims, kurių likučiai vendai, arba sorbai, teberandami keliose salose Vokietijos Meklenburgo srityje ir Šprė (Spree) upės pelkėse. Greta bendrinio ,,venedų" var do atskirų pietų slavų tautų, besiveržiančių į Balkanus ir Adrijos pajūrį, vardai minimi Bizantijos istoriko Prokopijo, gotų istoriko Jordano ir kt. VI a. rašytojų. Bendroji slavų vardo forma, jau pa našesnė į dabartinę, atsirado tik VI a. pradžioje, kada Bizantijos rašytojas Pseudo-Caesarijus iš Nazianzo slavus apskritai vadino „sklavenoi" vardu. Vėliau ir kiti VI a. Bizantijos, gotų ir arabų ra šytojai ėmė vartoti „sklavenoi" vardą. Bizantijos istorikų žiniomis, sklavinai gyvenę į vakarus nuo Dniestro, o to meto (V—VI a.) vi durio Padnieprio ir Padniestrio srityse tarp Azovo jūros ir Dniestro gyvenę antai, kai kurių istorikų laikomi ukrainiečių protėviais. Pa čių slavų istoriniuose šaltiniuose vardas ,,slovėnė" randamas- tik nuo X a. Slovėnų vardo kilmė nežinoma, bet jis išliko ligi! dabar ties laikų įvairiuose asmenvardžiuose (Boleslovas, Vladislovas, Svia toslavas, Iziaslavas ir kt.) ir slavų tautų varduose (slovėnai, slovincai ir slovakai). Slovėnais pats seniausias rusų metraštis, sudarytas XII a. pradžioje, vadino Ilmenio ežero srities slavus. Iš to vardo kilo ir dabartinis rusų žodis „slovėnių" ir „sloviane", reiškiąs „sla vai". Didžioji dauguma slavų krikščionybę priėmė IX—X a. Tačiau pietų slavai su krikščionybe susidūrė jau VI—VII a. įsikūrę Bal kanuose. Serbai ir kroatai krikščionybę priėmė VII a. antrojoje pusėj e,j bulgarai IX a. viduryje. Padunojo pietų ir Moravijos va karų slavų kraštuose krikščionybę skelbė IX a. antrojoje pusėje Kirilas ir Metodijus, ypač pagarsėję kaip čekų ir slovakų apaštalai. Tuo pat metu ir vokiečių misionieriai krikštijo čekus, dar prieš tai bandę į krikščionybę atversti kitas vakarų slavų kiltis. Lenkai krikš čionybę priėmė vakariečių apeigomis 966 m., nors krikščionių kai kuriosę Lenkijos vietose jau buvo ir IX a. antrojoje pusėje. Rytų slavai buvo pakrikštyti 988 m. Rytų bažnyčios apeigomis.
424
■ SLAVAI
IR
R U SIJA
Senovės slavų bendruomenė ir kiltinė santvarka kai kur ėmė irti jau apie V a. Politinė jų organizacija stiprėjo, ir nuo tada ėmė kurtis ankstyvosios pietų slavų valstybėlės. Tarp Dniepro ir Duno jaus žiočių V—VI a. buvo susikūrusi galinga antų valstybė. Bizan tijos šaltinių liudijimu, antai kalbėjo slavų kalba, nors jie patys galėjo būti ir neslavų kilmės. VI a. į pietus nuo Dunojaus ir Adri jos pajūryje įsikūrė kroatai, Bizantijos imperijos ribose buvo su darę savo kunigaikštystes, kurios nuo VIII a. pabaigos buvo įjung tos į Karolio Didžiojo frankų imperiją. X a. kroatai buvo sujungti į galingą karaliją, bet ją XII a. pradžioje užkariavo Vengrijos ka raliai. 1493 m. didesnė Kroatijos dalis buvo užimta turkų, o mažesnė liko Habsburgų valdžioje. Turkų valdžioje kroatai išliko ligi 1669 m.; nuo tada vėl įėjo į Habsburgų imperijos sudėtį su Slovėnija, vėliau Bosnija ir Hercegovina. Austrijos-Vengrijos imperijai žlugus, nuo 1918 m. Kroatija pasidarė sudėtinė Jugoslavijos dalis. Centriniuose Balkanuose į pietus nuo Kroatijos jau VII a. savo kunigaikštystę buvo sukūrę serbai, kuri buvo vasalinėje Bizantijos imperatorių priklausomybėje. Ilgainiui nusikratę Bizantijos, serbai, Stepono Dušano (1331—1355) valdomi, sukūrė galingą Balka nų pusiasalio valstybę, bet vėliau atiteko Vengrijos valdžiai ir XV a. viduryje buvo turkų pajungti. Turkų valdžioje serbai iš buvo ligi XIX a. Tik 1829 m. tebuvo! atkurta dalies Serbijos auto nomija. 1878 m. Berlyno kongresas pripažino Serbijos ir Juodkal nijos nepriklausomybę. Nuo 1918 m. Serbija sudaro pagrindinę Ju goslavijos dalį. V—VI a. tarp Dunojaus ir Balkanų kalnų įsikūrė Uralo suomių kilmės bulgarai, kurie pavergė daug slavų gyvenamų žemių. VII a. pabaigoje bulgarai įkūrė savo valstybę, bet pamažu suslavėjo. Bul garų karalija buvo ypač galinga) X a. pradžioje, valdoma bulgarų caro Simano Didžiojo. Vėliau didesnė bulgarų dalis vėl kurį laiką pripažino Bizantijos imperatorių viršenybę, nors kiti bulgarai pa jėgė išlaikyti savo valstybę. Bulgarų nepriklausomybė žlugo 1393 m., užkariavus juos turkams, kurių valdžioje išliko ligi XIX a. antro sios pusės, kada vėl atsikūrė Bulgarijos kunigaikštija, 1908 m. vir tusi nepriklausoma karalija. Taip pietų slavai, jau gana anksti pradėję reikštis politiniame gyvenime, vėliau XIV—XV a. vengrų ir turkų pavergti, nepaisant ilgo turkų bei austrų-vengrų valdymo, neišnyko ir XIX—XX a. at kūrė savo valstybes. Daugelio vakarų slavų likimas buvo liūdnes nis. Paelbio iri Pamario slavai, taip pat vakarų slavų kiltys, gyve nusios į rytus nuo Salės upės, VIII—XII a. buvo užkariautos į rytus besiveržiančių vokiečių. Jau VIII a. pradžioje Karolis Didysis
K IL T Y S
425
buvo laikinai nukariavęs ¡slavų kiltis, gyvenusias į rytus nuo Elbės, bet tikrasis vokiečių veržimasis į rytus (Drang nach Osten) prasidėjo tik XII a. su Saksonijos kunigaikščio Henriko Liūto karo žygiais. Kryžiaus žygiai prieš sorbus, Rytų pakraščio (Ostmark)1 įkūrimas ir Brandenburgo kunigaikščių veikla išnaikino daug vakarų slavų, o jų žemės buvo kolonizuotos vokiečių. Išlikę vokiečių užimtose sri tyse slavai buvo germanizuoti prievarta. Reikalas gintis nuo besi veržiančių į rytus vokiečių vertė kitus vakarų slavus jungtis ir kurti savo valstybėles. Vakarų slavų kunigaikštijos atsirado Lenkijoje, Čekijoje, Moravijoje ir Slovakijoje. Vidurio Europoje jau nuo VIII a. buvo žinomos įvairios kunigaikštijos. Jau VI a. Bohemijoje įsikūrusius čekus frankų pirklys Šamo išvadavo iš a varų jungo ir sukūrė slavų valstybę, kuri po jo mirties apie 659 m. subyrėjo. Po to čekai pateko frankų įtakon. Dalis čekų ir kitų vakarų slavų IX a. sudarė Moravijos valstybę, bet1ją 896 m. sunaikino vengrai. Vengrai užkariavo slovakų žemes X a. Vėliau buvusios Moravijos slavai prisijungė prie Čekijos, čekų X a. pradžioje sukurtos val stybės. Nuo XII a. čekų valstybė virto karalija, kuri įėjo į Vokie tijos imperijos sudėtį. Nuo 1526 m. Čekija buvo Austrijos Habsburgų valdoma. Austrijos-Vengrijos Habsburgų imperijai subirus, če kai atgavo nepriklausomybę 1918 m., iš čekų ir slovakų gyvenamų žemių sukūrus Čekoslovakiją. Iš įvairių vakarų slavų kilčių IX a. antrojoje pusėje susikūrė Lenkijos! valstybė Vyslos ir Oderio srityse, nuo Karpatų kalnų ligi Baltijos pajūrio. Ji išaugo į galingą karaliją, kuri suėjusi į unijos santykius su Lietuva išliko ligi 1795 m. Tada lenkai pateko į rusų, prūsų iri austrų valdžią ir savo nepriklausomą valstybę atkūrė tik 1918 m. Vikingų (variagų) nukariautų rytų slavų Didžiojo Naugardo ir Kijevo valstybės ėmė kurtis IX a. Nuo XI a. vidurio Kijevo Rusios valstybė ėmė silpnėti. Dauguma rytų slavų XIII a. pirmojoje pu sėje pateko į totorių jungą. XIII—XIV a. didžiulės rytųį slavų gy venamos sritys buvo įjungtos į Lietuvos valstybę, bet jau XV a. iškilusi Maskvos valstybė 1480 m. išsivadavo iš totorių jungo ir pradėjo ilgus karus su Lietuva, XVI—XVII a. atplėšdama nuo Lie tuvos ir savo valdžion pajungdama vis daugiau rusų, gudų ir ukrai niečių žemių. XVIII a. pradžioje Petro Didžiojo valdoma Rusija iškilo į pirmaujančias Europos valstybes ir XVIII a. pabaigoje kar tu su Prūsija ir Austrija pasidalijo Lietuvos-Lenkijos Respubliką. Ligi tol dar lietuvių bei lenkų valdžioje likusios gudų ir ukrainie čių žemės buvo įjungtos į Rusiją. XIX a. rusai, valdą gudus, ukrai niečius ir dalį lenkų, skatino panslavizmo sąjūdį, turėjusį tikslą iš-
426
SLAVAI
IR
R U SIJA
vaduoti vakarų ir pietų slavus iš vokiečių, austrų, vengrų ir turkų valdžios ir juos paimti savo vadovybėm Rusijos karai su Turkija sudarė palankias sąlygas juodkalniečiams, serbams ir bulgarams at gauti kiek laisvės. Tačiau nei vakarų, nei pietų slavai nenorėjo pa tekti Rusijos priklausomybėn. Tik po Antrojo pasaulinio karo ru sams tepavyko satelitinėn komunistinės Sovietų Sąjungos priklau somybėn paimti lenkus, čekus, slovakus, bulgarus ir jugoslavus, bet ipastarieji 1948 m. nuo rasų atsimetė ir nebepripažino Maskvos vadovybės. Po Antrojo pasaulinio karo lenkams pavyko atgauti se nąsias vakarų slavų gyventas vietas ligi Neisės ir. Oderio upių bei visą Pamarį, iš kur vokiečiai buvo iškeldinti. Rytų slavai, ypač rusai, būdami gausingiausi tarp slavų tautų, istorijos būvyje pasidarė ir politiškai vyraujanti slavų šaka, po Antrojo pasaulinio karo savo valdžioje ar įtakoje sujungusi visus kitus rytų, vakarų ir dalį pietų slavų. Jėga savo tiesioginėn val džion ar karinėn bei politinėn kontrolėn paimtus kitus slavus rusai ėmė sovietinti ir atgaivino panslavizmą, pakreipę jį rusiška komu nistine linkme. Tačiau komunistinio panslavizmo skiepijimas, ko munistinės santvarkos įvedimas ir rusinimo pastangos vis dėlto ne įstengė išdildyti atskirų slavų tautų savitumo bei ryškių etninių, kalbinių, religinių ir kultūrinių skirtingumų. Daugelis slavų XVIII— XX a. emigravę į neslavų gyvenamus kraštus, taip pat sugebėjo iš dalies išlaikyti savo savitumus, ypač Kanadoje ir JAV susibūrę į savo gausias bendruomenes. A .C . H a d d o n , The Races of Man..., 1929; C .S . C o o n , Races of Europe, 1939; J .S . H u x l e y and A .C . H a d d o n , We Europeans, 1935; G .M , M o i a n t , The Races of Central Europe..., 1939; H .M . C h a d w i c k , The Nationalities of Europe and the Growth of National Ideologies, 1945; P .J . S a ia f ik , Slovanské starožitnosti, 1837; L. N i e d e i l e , Slovanské starožitnosti, od. 1, d. 1, 2 leid., 1925; L. N i e d e r l e , La race slave: Statistique, démographie, anthropologie, 1911; L. N i e d e i l e , Manuel de l'antiquité slave, t. 1—2, 1923— 1926; P .N . T r e t j a k o v , Vostočnoslavianskije plemena, 2 leid., 1953; A . G i lie r d in g , Istorija baltijsikich slavian, t. 1, 1855; K . B ū g a ,
Litauisch-weissrusische Beziehungen und ihr Alter (Zeitschrift für Slavische Phi lologie, 1924); K . B ū g a , Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje, 1924; K . B ū g a , Lie tuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje (Tauta ir Žodis, II, 1924); S. R u n c im a n , A History of the First Bulgarian Empire, 1930; Z. N e e d l y , Istorija češskogo paroda, t. 1, 1952; P. D ie ls , Die Slawen, 1920; R . T r a u tm a n n , Die slavischen Völker und Sprachen, 1948; A . M e i ll c t , Le Slave commun, 1924; T. M a i e t i č , Slaveni u davnini, 1889; G. V e r n a d s k y , Ancient Russia, 1943; G. V e r n a d s k y , Kievan Russia, 1948; H . P a s z k ie v s ic z , The Origin of Russia, 1954; O. H a le c k i, Borderlands of Western Civilisation..., 1952; F. D v o r n ik , The Making of Central and Eastern Europe, 1949; F.S. K r a u s s , Slavische Volksforschungen, 1908; X. W e i n g a r t n e r ir kt., Slovane, I—III, 1929; A . M o u s s e t, Le Monde Slave, 2 leid., 1946; J . A n c e l, Slaves et Germains, 1945; G. T z e n o i i , Die Abstammung der Bulgaren und die
K IL T Y S
427
Urheimat der Slaven, 1930; Fr. Tetzner, Die Slaven in DeutschlancL., 1902; R. Ristelhueber, L'HiiStoire dės peuples balkaniąues, 1950.
Variagai, vardas, kuriuo rytų slavai ir Bizantijos graikai, vė liau rusai vadino Skandinavijos vikingus, arba normanus, nuo VIII a. iš Baltijos jūros rytų Europos upėmis savo plėšimo arba prekybos žygiais pasiekiančius net Juodąją jūrą ir Konstantinopolį. Būriai variagų skverbėsi į rytų slavų tautelių gyvenamas žemes, pasiek dami jas Dauguvos upe jos aukštupyje, iš kur persikeldavo arba į Volgos, arba į Dniepro aukštupį. Plaukdami Volgą, iš Volgos že mupio persimesdavoi į Doną ir juo pasiekdavo Azovo, iš čia Juo dąją jūrą, į kurią jie atplaukdavo taip pat ir Dniepru. Nuo IX a. pradžios variagai taip pat naudojosii ir didžiuoju vandens keliu „iš variagų į graikus" — Suomijos įlanka, Nevos upe, Ladogos ežeru, Lovatės upe, Ilmenio ežeru, Volchovo upe, iš kurios aukštupio sa vo laivus pervilkdavo į Dniepro aukštupį ir Dniepru bei Juodąja jūra atplaukdavo į Konstantinopolį. Variagai rytų slavų buvo va dinami ir R u s vardu, kai kurių istorikų spėjimu, kilusiu iš suomių r u o t s i , reiškiančiu irkluotojus. Variagų vardo kilmė neaiški. Skandinavų istorijos šaltiniuose jie vadinami v a e r i n g j a r . Kai kas spėja tą žodį kilus iš senovės nor vegų v a r a i — prisiekę vyrai, t. y. priesaika susirišę tarp savęs ir savo vado. Senuosiuose Rusios metraščiuose variagais vadinami ne tik skandinavų — švedų, danų ir norvegų — kunigaikščiai, IX a. sukūrę Didžiojo Naugardo ir Kijevo Rusios kunigaikštijas palei didįjį vandens kelią, bet taip pat ir jų „družinos" — kariaunos na riai — tų kunigaikščių palydovai kariai bei pirkliai. Skandinavų kilmės Rusios kunigaikščiams; vedybų keliu pamažu susimaišius su rytų slavų aukštuoju luomu, Rusios kunigaikščiai dar ilgai samdėsi variagus į savo palydovų būrius (d r u ž i n a } ir juos naudojo taip pat kaip savo įsakymų vykdytojus. Rusios metraščiuose žodis variagai vartojamas etnografine ir geografine prasme. Etnografine prasme juo vadinami švedai, danai, norvegai, net ir Gotlando salos pirk liai vokiečiai. Geografine prasme juo vadinama Skandinavija ir net Baltijos jūra — Variagų jūra. Rusios metraščiuose variagai minimi ligi XI a., po to išnyksta. Gyvojoje rusų kalboje žodis variagai išliko dar ir XIX a. savo ekonomine prasme. Tada variagų vardu buvo vadinami smulkūs su savo prekėmis per kaimus keliaujantie ji pirkliai. Senovės rusų literatūroje žodį variagai kartais galima užeiti taikant ir Romos katalikams. Istorikai ginčijasi dėl senųjų variagų vaidmens senosios Rusios valstybėje. Vieni, normanistai, laiko variagus įkūrus Kijevo Rusią,
428
SLAVAI
IR R U S I J A
kiti — antinormanistai— įrodinėja rytų slavus jau turėjus savo po litinę organizaciją dar prieš variagų atkvietimą IX a. viduryje į Didįjį Naugardą, o variagus buvus tik Rusios kunigaikščių samdi niais iš Skandinavijos. Variagų vardas buvo gerai žinomas ir Bizantijos graikams. Iš Rusios ir Graikijos jo vartosena pateko ir į arabų kalbą — v a i a n g , ir per graikus į lotynų kalbą — v a r i n ę . Skandinavij os istorijos šal tiniai mini variagus tarnavus kariais samdiniais Bizantijos imperato riui, o Bizantijos istorijos šaltiniai variagais vadino iš Rusios atke liavusius skandinavus, stojusius į Bizantijos imperatoriaus tarnus. X a. Bizantijos imperatoriaus asmeninėje gvardijoje buvo nemažai variagų. Dar ir daug vėlesniais laikais Bizantijos imperatoriaus sar gyboje buvo galima aptikti variagų. Naujųjų laikų rusų kalbos vartosenoje žodžiu v a r i a g a i taip pat vadinami ir Skandinavijos vikingų, arba normanų būriai, IX—X a. plaukioję Vakarų Europos pakrantėmis bei upėmis ir čia plėšikavę. TEISĖ
Kabala senovės Rusijoje — laisvės praradimas įsiskolinimu. Pir mą kartą kabala rašytiniuose šaltiniuose minima 1481 m., bet egzis tavo jau ir anksčiau. Per totorių įsiveržimus į Rusiją ir jų jungą daugelis valstiečių nustojo savo turto ir liko benamiai. Teisiškai dar būdami laisvi, jie ieškojo pastogės pas kitus žemvaldžius, dirbo jų žemę pagal sutartį, kaip nuomininkai (činšininkai), pusininkai, dalininkai, atiduodami dalį derliaus žemės savininkui. Tačiau įsikū rimas buvo sunkus, nes jie neturėjo gyvulių, žemės ūkio įrankių ir lėšų trobesiams pasistatyti. Gaudami iš žemės savininko paskolą gyvuliais, ūkio įrankiais ar pinigais, įsipareigodavo neišsikelti ki tur negrąžinę! skolos su procentais bei neatlikę visų jiems uždėtų pareigų bei prievolių. Tokie valstiečiai, kad ir grąžinę skolą bei atlikę visas prievoles, tegalėjo išsikelti kitur tik derlių nuėmus, sa vaitę prieš ar po lapkričio 26 d. Negalėjimas išsikelti kitu laiku jau savaime varžė jų laisvę. Paskolos sutartys paprastai būdavo sudaromos vieneriems metams, bet per tokį trumpą laiką retas te pajėgdavo grąžinti skolą ir sumokėti procentus. Todėl daugelis val stiečių, nepajėgdami grąžinti paskolos, turėdavo ir toliau pasilikti pas tą patį žemvaldį, tapdami amžinais skolininkais, pasidarydami priklausomi nuo savo pono visą gyvenimą ir praradę savo laisvę. Kitas kelias kabalai atsirasti buvo asmens pasidavimas kieno nors globai ar apsaugai. Bet kurios klasės žmogus, norėdamas iš vengti per sunkių savo luomo prievolių (pvz., duoklės, karo prie-
T E IS E
429
volės) arba įsigyti gynėją nuo skriaudikų, galėjo parsiduoti turtingesniam ir galingesniam, patekdamas jo asmeninėn priklausomybėm Šiuo atveju paradavusiojo pareiga buvo mokėti savo globėjui tik paskolos procentus. Paprastai toks asmuo patekdavo amžinon savo pono [priklausomybėm Būdavo ir fiktyvių parsidavimų, kada asmuo, ieškodamas apgynimo ir protekcijos, pasiduodavo su visu savo tur tu, negaudamas jokios paskolos pinigais ar turtu. Kabala buvo žinoma kelių rūšių: p a l ū k a n i n ė , kai skolinin kas įsipareigodavo mokėti skolintojui procentus pinigais ar pro duktais, u ž s t a t i n ė , kai paskolos sutartis būdavo sudaroma už statant nejudamąjį turtą, s u t a r t i n ė , kada laisvas žmogus už kabalos sutartyje numatytą paskolą pasižadėdavo savo skolintojui, paprastai žemvaldžiui, eiti įvairias prievoles, ir t a r n y b i n ė ka balai (labiausiai paplitusi), įpareigojanti skolininką atidirbti augan čius paskolos procentus skolintojo ūkyje. Sudarant kabalos sutartį raštu, teisinei galiai sustiprinti ji buvo užregistruojama valdžios įstaigose. Jau XVI a. viduryje atsirado vadinamos k a b a l i n ė s k n y g o s , kurios buvo vedamos Mask voje, vergų valdyboje. Kabalos sutartis buvo galimą užregistruoti ir vietos valdžios įstaigose, iš kur išrašai buvo persiunčiami į Mask voje vedamas kabalos knygas. Teisiškai kabala buvo tik laikina asmens priklausomybė; tuo ji skyrėsi nuo visiškos vergystės. Tačiau praktiškai dauguma Skolinin kų nebepajėgdavo grąžinti skolos sutartu laiku, todėl patekdavo asmjeninėn priklausomybėn ligi savo gyvos galvos (jų vaikai iš pra džių dar buvo laikomi laisvaisiais). Taip senovės Rusijoje susidarė atskira valstiečių grupė, vadinama k a b a l i n i a i s v a l s t i e č i a i s . Tai buvo pereinamoji pakopa į baudžiauninkus. Kabalos sutarčių sudarymas ir paplitimas padėjo įsigalėti baudžiavai. Žem valdys negalėjo kabalinių valstiečių parduoti ar užstatyti, bet jei jie bandydavo pabėgti, sugauti tapdavo visiškais vergais. 1586 ir 1597 m. įsakymuose kabaliniai valstiečiai jau oficialiai vadinami kabaliniais vergais; jie turėjo likti pas savo poną ligi gyvos galvos net ir tuo atveju, jei ir būtų grąžinę skolą bei išsimokėję visus procentus. Baudžiavai galutinai įsigalėjus, kabaliniai valstiečiai liko amžinai paveldimi baudžiauninkai. Caro Aleksiejaus I laikais' sudarytas 1649 m. teisynas jau leido žemvaldžiams pasilaikyti ir kabalinių valstiečių vaikus. Po 6 mėn. tarnybos net ir laisvi samdi niai galėjo būti verčiami pasirašyti sutartį. XVIII a. pradžioje ka baliniai valstiečiai galutinai sulyginti su baudžiauninkais. V.O. Kliučevskij, Opyty i issledovanija, 1918; A. Jakovlev, Cholopstvo i cholopy v Moskovskom gosudarstve XVII v., t. 1, 1943; B.D. Grekov, Krestjane na Rusi s drevnejšych vremen do XVII v., 1946.
430
SLAVAI
IR
R U SIJA
Kabinetinės žemės — valdos, priklausiusios Rusijos caro šeimos nariams. Kabinetinės žemės kartu su dalinėmis žemėmis ( u d e l n y j e z e m l i ) buvo laikomos privatine; caro nuosavybe ir todėl buvo tie sioginėje asmeninės caro kanceliarijos, 1704 m. įsteigtos Petro I, žinioje ir priežiūroje. Kabinetinės žemės buvo išblaškytos įvairiose Rusijos dalyse, taip pat ir prie Rusijos prijungtose srityse. Buvusio je Lenkų karalystėje į kabinetinių žemių sudėtį įėjo Lovičo kuni gaikštystė. Žlugus carinei Rusijai, Sovietų valdžia, nacionalizavo kabinetines žemes. Opričnina (iš rus. o p r i č , turinčio tą pačią prasmę kaip rus. k r o — ,,išskiriant", ir o p r i č n y j — „atskiras, specialus"), Maskvos val stybės išskirtinė žemių dalis ir speciali žemės valdymo bei admi nistracijos sistema, 1565—1584 m. įvesta Jono IV Žiauriojo, tu rėjusi tikslą sunaikinti kunigaikščių ir kilmingųjų aukštųjų bajorų ekonominę galią bei politinę opoziciją carui ir sustiprinti absoliuti nę caro valdžią bei išplėsti labiau centralizuotą valstybės valdymo būdą. Opričnina buvo žinoma ir anksčiau, valstybės susiskaldymo Į dalines kunigaikštijas laikotarpiu. Tuo laiku opričnina vadinosi atskira dalinio kunigaikščio žemių sritis ( u d e l) , išskirta jo ar jo našlės atskiram valdymui bei naudojimui su apribotomis paveldėji mo teisėmis. Opričnina, kaip valstybinio masto priemonė pašalinti kunigaikš čius bei aukštuosius bajorus nuo valstybės valdžios ir sustiprinti autokratinę caro galią, buvo įvesta Jono IV įsakymu 1565 m. Visas kraštas buvo padalytas į caro išskirtinę dalį, vadinamą opričnina, skirtą paties caro neribotam naudojimui ir valdomą paties caro tiesio ginių patikėtinių, ir į paprastas žemes, vadinamas „zemščina", admi nistruojamas reguliarių valstybės įstaigų bei pareigūnų bajorų tary bos ( b o j a r s k a j a durna). Opričnina, arba Jono IV išskirtinės žemės, iš dalies gali būti palygintos su Vakarų Europoje buvusiais karališkais domenais arba Lietuvoje buvusiomis didžiojo kunigaikščio ekonomi jomis. Prie opričninos buvo priskirta didelė dalis ekonomiškai ir strategiškai svarbesnių teritorijų, buvusių apie Maskvą ir krašto centre, kaip Možaisko, Viazmos, Rostovo ir kt. sritys, taip pat kai kurios žemės į pietus nuo Maskvos, kaip Kozelskas, Peremišlis, Belevas, Medyne ir kt., be to, žemės į šiaurę nuo Maskvos, kaip Velikij Ustiugas, Kargopolis ir sritys prie šiaurinės Dvinos. Į opričniną buvo įjungtos ir pirklių gyvenamos Maskvos, Didžiojo Naugardo ir kitų miestų dalys. Prie „zemščinos" buvo priskirtos dau giausia tolimesnės ir ne tiek svarbios valstybės pakraščių žemės. Opričninos žemės smarkiai augo, nes caras, naikindamas senąsias me
T E ISE
431
kunigaikščių ir aukštųjų bajorų šeimas, atiminėjo iš jų tėvonijas ( v o t č i n a ) , tarsi bausdamas už valstybės išdavimą ir už įvairius ki tokius tariamus nusikaltimus. Mažiau įtakingi kunigaikščiai ir aukš tieji bajorai buvo ištremiami iš opričninos į ,,zemščinos" žemes, kiti buvo žudomi bei sistemingai naikinami įvairiomis represijomis. Po kiek laiko opričninos žemės apėmė beveik pusę visos valstybės teritorijos. Opričninai administruoti ir didikų pasipriešinimui už gniaužti buvo sudarytas atskiras administracinis opričnikų aparatas ir opričnikų policija, arba kariuomenė, nelyginant specialūs poli cijos kariuomenės daliniai, iš! dalies naudojami ir paties caro as mens apsaugai. Opričnikais paprastai buvo skiriami žemesni bajorai ir šiaip neaiškus socialinis elementas. Nuo didikų atimtos žemės buvo! išdalytos Jono IV iškeltiems ir už tai carui dėkingiems, jam aklai atsidavusiems ir nuo caro malonės priklausantiems opričnikams, išskirtinės caro administracijos pareigūnams, tiesiogiai atsa kingiems pačiam Jonui IV. Į opričniną pakliuvo ir daugelis šiaip vidutinių bajorų ( d v o r i a n s t v o ) žemių, nors jie ir buvo svarbiausi rėmėjai socialinės Jono IV politikos, naikinančios kunigaikščių ir kilmingųjų aukštųjų bajorų galią bei ekonominį pajėgumą. V yk dydami tiesioginius caro įsakymus, opričnikai įgalėjo nepaisyti val stybės įstatymų ir prasilenkti su jais. Tai buvo nelyginant carui aklai ištikima ir gerai! ginkluota policija, iš dalies panaši į XX a. Sovietų Sąjungos Čeika, NKVD ar MVD. Žmonėms įbauginti oprič nikai paprastai buvo juodai apsirengę, raiti ant juodų arklių, su šunies galva ir šluota, pririštomis prie balno. Besąlygiškai vykdą Jono IV valią, opričnikai pasidarė svarbiausias įrankis caro auto kratijai ir centrinei valdžiai stiprinti. Jų brutalumo ir žiaurumo įgąsdinti šiaip bajorai, valstiečiai ir reguliarios valdžios pareigūnai buvo priversti aklai pasiduoti Jono IV valiai ir malonei, kuris pats asmeniškai dalyvavo kilmingųjų bajorų kankinimuose ir žudynėse. Opričnikų kariuomenė Jono IV buvo panaudota ir Maskvos kare su Lietuva dėl Livonijos. Pirmasis opričninos organizavimo laikotarpis pasibaigė 1572 m., ligi tada palaužus kunigaikščių ir kilmingųjų bajorų opoziciją bei pasipriešinimą. Ne vienas jų bandė išsigelbėti, palikęs visą savo turtą pabėgdamas į Lietuvą. Opričniną, susijusi su masiniu tėvo nijų konfiskavimu, pakirto ūkinę kunigaikščių ir kilmingųjų bajo rų žemvaldžių galią, o brutalus opričnikų teroras ligi 1572 m. sunaikinoi jų politinę įtaką. Po 1572 m. vyko antrasis opričninos lai kotarpis, kada tokia tvarka buvo plečiama visame krašte ir buvo bandoma opričninos administraciją bei jos ginkluotų pajėgų tvar ką taikyti visur. Dėl to Maskva virto centralizuota valstybe, o
432
SLAVAI
IR
R U SIJA
„zemščinos" vietinės nepriklausomybės tradicijos išnyko, užleisdamos vietą autokratinei caro valdžiai. Šiuo laikotarpiu ir opričninos vardas buvo keičiamas vardu dvaras ( d v o r ) . Vietoj buvusio aukš tųjų bajorų luomo opričninos žemėse ėmė formuotis iš buvusių opričnikų ir kitų carui patikimų elementų naujas tarnybinių bajorų luomas — d v o i i a n e . Tie tarnybiniai bajorai priklausė nuo caro ma lonės, už savo karo bei administracinę! tarnybą gavę valdyti dva rus ( p o m e s t į e ) . Opričnikų-dvarininkų žemėse labai pablogėjo val stiečių padėtis. 1581 m. įstatymu valstiečiai buvo pririšti prie žemės, visai uždraudus jiems kilnotis iš vieno dvaro į kitą. Tai prisidėjo prie baudžiavų, sustiprinimo valstybės mastu. Taip opričninos įve dimas daug prisidėjo prie autokratinės caro valdžios sustiprinimo, valstybės administracinio aparato sukoncentravimo ir naujų poli tinių, socialinių bei ekonominių santykių įvedimo. P .A . S a d ik o v , Očerki po istoriji opričniny, 1950; V. L e o n to w its c h , Die Rechtsumwälzung unter Iwan dem Schrecklichen und die Ideologie der russischen Selbsther rschaft, 1947; R .J . Vipper, Ivan Groznyj, 3 leid., 1947; V. K l i u č e v s k i j , Kurs russkoj istoriji, t. 3, 1908; S. P la to n o v , Lekciji po russkoj istoriji, 9 leid., 1915; I.I. S m ir n o v , Ivan Groznyj, 1944; S.V. B a c h iu š in , Ivan Groznyj, 1945; M .T . F lo r in s k y , Russia, t. 1, 1953.
Pogromas (rus. p o g r o m ,,nusiaubimas, sunaikinimas") — įvairūs smurto veiksmai bei persekiojimai, susiję su turto plėšimu bei naikinimu, kartais žmonių mušimu ir net žudynėmis. Is torijoje pogromų yra buvę įvairių rūšių: religinių, .politinių, rasinių, ekonominių, nukreiptų prieš tautines ar politines ma žumas, išreiškiančių organizuotą ar spontanišką neapykantą ku riai nors politinei, religinei ar rasinei grupei. XIX a, pabaigoje ypač pagarsėjo žydų pogromai Rusijoje ar rusų valdomuose kraštuose, skatinami šovinistinių slavofilų bei rusofilų. Prieš 1881 m. nedaug tebuvo žydų pogromų, bet po Aleksandro II nužudymo jie ypač paplito visoje pietų Rusijoje, ypač Ukrainoje, kur ypač daug gyve no žydų. Pirmieji didesni žydų pogromai prasidėjo 1881 m., orga nizuojami! slaptų šovinistinių būrelių, kurių vadai kartais buvo pa drąsinami caro valdžios pareigūnų, manančių, kad bendras ne pasitenkinimas esama padėtimi galės, būti nukreiptas į rasinę ne apykantą. Galimas dalykas, j ogi tie pogromai vyko su slaptu ca rinės valdžios pritarimu, bent policija bei kiti valdžios organai ne rodė daug iniciatyvos jiems sustabdyti bei nusikaltusiems bausti. Daugelyje vietų policija ir kareiviai stebėjo vykstančius pogromus į juos nesikišdami. Kijevo, Odesos ir1įvairių Podolės miestų pogro mų metu buvo plėšiamas ir naikinamas žydų turtas, jie patys mu šami, kankinami ar net nužudomi. 1881—1882 m. dėl žydų pogromų
T E ISĖ
433
bangos prasidėjo masinė Ukrainos ir Rusijos žydų emigracija į JAV. Po 1882 m. žydų pogromų ilgesnį laiką nebuvo, bet vėl nauja jų banga užėjo 1903—1906 m. Pietų Rusijoje ir rusų valdomoje Len kijoje. Tarptautinį atgarsįi įgijo 1903 m. žydų skerdynės Kišiniove, Besarabijos provincijoje, per ¡kurias apie 50 žydų buvo užmušta ir keli šimtai sužeista. Po 1905 m. revoliucijos vėli įvyko nemaža organizuotų žydų pogromų, kai carinė valdžia bandė nukreipti į žydus minių revoliucines nuotaikas. 1905 m. žydų pogromai įvyko daugiau negu 600 miestų, miestelių ir kaimų, o po jų vėl prasidėjo masinės žydų emigracijos banga į JAV, Kanadą, Pietų Ameriką, Afriką, Palestiną ir kitur. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje pogro mai įvyko ir prieš Rusijoje gyvenusius vokiečius. 1917 m. vėl buvo žydų pogromas Ukrainoje ir 1920—1921 m. Gudijoje. Pogromo terminas taikomas ir Hitlerio vykdytaml sistemingam žydų naikini mui bei kitoms antisemitinėms riaušėms įvairiuose kraštuose. Dau gelyje kraštų yra buvę ir politinių pogromų, nukreiptų prieš įvai rias politines grupes bei jų įstaigas, nors tokios riaušės kartais va dinamos ir vandalizmo vardu. Russkaja Pravda (Rusios teisė), senovės Kijevo Rusios įstatymų rinkinys, kilęs iš XI—XII a. Kijevo valstybės teisynas, turėjęs di delės įtakos vėlesnės Maskvos valstybės ir dar vėlesnės Rusijos teisei, taip pat veikęs ir tose gudų, ukrainiečių bei rusų žemėse, kurios XIII—XIV a. buvo įjungtos į Lietuvos valstybę.' Šis teisinių normų rinkinys buvo sudarytas remiantis VIII—IX a. Bizantijos tei sės pavyzdžiu, to meto Rusioje galiojusiais vietos papročiais ir Ki jevo didžiųjų kunigaikščių potvarkiais. Greta vietos papročių tei sės, plintant krikščionybei, rytų slavų gyvenamose žemėse pamažu susidarė teisinės normos, buvusios stiprioje Bizantijos bažnytinės ir iš dalies civilinės teisės, ypač Bizantijos nomokanonų, įtakoje. Pir masis nomokanonas slavų kalba, IX a. antrojoje pusėje išverstas į bažnytinę slovėnų kalbą ir vartotas bulgarų bažnyčiose, buvo pa siekęs Rusią dar prieš oficialų krikščionybės įvedimą 988 m. Kitas nomokanono vertimas pasirodė Rusioje didžiojo kunigaikščio J a roslavo Išmintingojo (1019—1054) laikais ir per bažnyčią turėjo įta kos vietos papročių teisei. Jaroslavui valdant 1051 m. buvo pradė tos kodifikuoti Kijevo Rusios teisinės noriuos; tai ir sudarė pagrin dą pirmojo Rusijos teisyno, vadinamo ,,Russkaja Pravda". Senieji rusų istorikai teigė, kad „Russkaja Pravda" buvo oficialus Jarosla vo Išmintingojo išleistų įstatymų kodeksas, bet vėlesni istorikai nu statė, kad teisynas susiformavo pamažu ir apėmė taip pat vėlesnių laikų Kijevo ir kitų Rusios kunigaikščių išleistus įstatymus. Anot 28. K. Avižonis.
434
SLAVAI
IR
R U SIJA
V. O. Kliučevskio, „Russkaja Pravda" buvo kelių XI—XII a. kartų darbo rezultatas. Tačiau bent pirmieji to teisyno nuostatai buvo sudaryti Jaroslavo laikais, suikodifikuojant tuo metui veikusius pa pročius ir teisės praktiką, kiek besikeičiančią dėl krikščionybės ir ryšių su Bizantija įtakos. Istorijos būvyje neišliko ne tik Jaroslavo laikų „Russkaja Pravda" originalo, bet ir ankstyvųjų teisynų nuo rašų. Yra išlikę tik vėlyvesnį nuorašai XIII—XVII a. bažnytinėse „Kormčije" (vadovavimosi) knygose ir XV a. Didžiojo Naugardo metraščiuose. Nuo XIII a. pabaigos graikiškų nomokanonų verti mai rytų slavų buvo perdirbami ir ėmė vadintis „Kormčije knigi". Tos stačiatikių bažnytinės knygos ėmė skirtis nuo ankstyvesniųjų graikiškų nomokanonų, nes įgreta bažnytinės teisės nuostatų čia bu vo įtraukiamos ir Rusios pasaulietinės teisės normos. Tos, knygos buvo skirtos vadovautis bažnytiniams teismams, kurių jurisdikcija buvo plati ir kurie nagrinėjo bylas taip ¡pat ir vietinės pasaulieti nės teisės nuostatais, skirtingais nuo senųjų graikų nomokanonų dėl socialinių ir ekonominių abiejų kraštų skirtingumų.'; Tose baž nytinėse „Kormčije" knygose, taip pat ir kai kuriuose rusų metraš čiuose ir išliko „Russkaja Pravda" nuorašai. Teisės istorijos tyrinėtojai mano, kad yra trys pagrindinės „Rus skaja Pravda" redakcijos: trumpoji, plačioji ir santraukinė. Seniau sia jų yra trumpoji, nuo rinkinio pirmųjų žodžių vadinama „Pravda Roskaja" (Rusios teisė). Jį išliko dviejose XV a. Didžiojo Naugar do metraščių kompiliacijose, kur pateikiama kiek klaidinga data aprašant Jaroslavo Išmintingojoi laikų įvykius. Pirmoji trumposios redakcijos dalis apima bausmes už užmušimus, sužeidimus, va gystes ir svetimo turto naikinimą. Daugumos tyrinėtojų nuomone, ši „Russkaja Pravda" dalis yra ne vėlesnė kaip iš XI a. pirmosios pusės. Antroji trumposios redakcijos dalis, paprastai vadinama „Prav da Jaroslavičej" (Jaroslavaičių teisė), buvo sudaryta 1072 m. J a roslavo Išmintingojo sūnų. Tyrinėtojų nuomone, į „Pravda Jarosla vičej" vėliau buvo įdėtos ir Didžiojo Naugardo kilmės teisinės nor mos, kai tas teisynas pateko į Didžiojo Naugardo metraščius. XII a. pradžioje abi trumposios redakcijos dalys buvo sujungtos į vieną trumpąją „Russkaja Pravda" redakciją. Plačiosios „Russkaja Prav da" redakcijos yra išlikę apie 100 nuorašų, kurių seniausias buvo surašytas Didžiajame Naugarde apie 1282 m. ir buvo įjungtas į bažnytines „Kormčije" knygas, apimančias stačiatikių bažnytines normas ir Bizantijos bei Rusios pasaulietinės teisės nuostatas. Iš XIV a. yra išlikęs kitas plačiosios redakcijos nuorašas, įtrauktas į bažnytinių knygų teisinių normų rinkinį, sudarytą rusų žemėse. „Kormčije" knygose yra likę daug XV—XVII a. nuorašų su įvai
TE ISE
435
riomis pataisomis ir vietiniais nukrypimais. Plačioji redakcija, va dinama „Rus'skaja (dar ne Russkaja) Pravda", t. y. Rusios (dar ne Rusijos) teisė, daugelyje išlikusių nuorašų sujungta su teisinių nor mų kompiliacija, tyrinėtojų nuomone, sudaryta X a. Bulgarijoje. Pla čioji ,,Russkaja Pravda" redakcija suskirstyta į straipsnius ir daug turtingesnio turinio už trumpąją., Greta kriminalinės teisės dalykų, čia randama daug nuostatų apie nuošimčių ėmimą, parsidavimą vergystėn, turto paveldėjimą ir kt. Čia įėjo ir didžiojo kunigaikščio Vladimiro Monomacho 1113 m. nuostatai. Tyrinėtojai nustatė, kad plačioji redakcija, kuri yra įvairių išaltinių kompiliacija ir apima taip pat ir trumpąją redakciją, galėjusi atsirasti XII a. pabaigoje ar XIII a. pradžioje. Santraukinė ,,Russkaja Pravda" redakcija yra išlikusi dviem XVII a. nuorašais, taip pat esančiais „Kormčije" kny gose. Ji buvo ne kas kitą, kaip santrauka kurio nors plačiosios „Russkaja Pravda" redakcijos nuorašo. „Russkaja Pravda" yra svar bus istorijos šaltinis XI—XIII a. Rusios teisiniams, ekonominiams bei socialiniams santykiams tyrinėti, kurie tebegalioja ir tada, kai daugelis Rusios žemių buvo įjungtos į Lietuvos valstybę ar buvo totorių pavergtos. „Russkaja Pravda" galima rasti medžiagos apie to meto kunigaikščių ir bajorų dvarų organizaciją ir įvairių katego rijų valstiečių pareigas, taip pat pirklių veiklą ir prekybą, jau ne kalbant apie nusikaltėlių baudimo- praktiką. Pilna mokslinė „Russ kaja Pravda" laida, redaguota B. D. Grekovo, sudaryta remiantis vi sais žinomais „Russkaja Pravda" nuorašais, kurių išlikę daugiau kaip 100. B.D. Grekov (red.), Pravda Russkaja, t. 1—2, 1940— 1947; B.D. Grekov, Kijevskaja Rus, 1953; V./. Sergejevič (red.), Russkaja Pravda v četyrech redakcijach..., 1904; M.N. Tichomirov, Posobije dlia izučenija „Russkoj Pravdy", 1953; M.N. Tichomirov, Issledovanije o Russkoj Pravde, proischoždenije tekstov, 1941; G.V. Juškov, Russkaja Pravda; Proischoždenije, istočniki, ėjo značenije, 1950; A. Pavlov, Pervonačalnyj slavianorusskij Nomokanon, 1869.
Večė — senovės rytų slavų bendruomenės susirinkimas vietos reikalams spręsti. Įvairiose rytų slavų kiltyse večė buvo žinoma dar prieš. Kijevo Rusios valstybės sukūrimą. Pačiais seniausiais laikais večė buvo kilties visuotinis susirinkimas, svarstęs visos kilties rei kalus. Vėliau večė virto pągrindinio srities miesto gyventojų su sirinkimu, sprendusiu to miesto ir jo apylinkių reikalus. Kijevo val stybėje večė vaidino svarbų vaidmenį, kaip žymesnių Rusios mies tų savivaldybės organas. Rusios kronikose Didžiojo Naugardo večė pirmą kartą minima 1016 m., K ijevo— 1068 m. Kijevo večė kartais nulemdavo net didžiojo kunigaikščio sosto paveldėjimo klausimą.
436
SLAVAI
IR
R U SIJA
Didžiojo kunigaikščio valdžiai nusilpus ir XI a. viduryje Kijevo valstybei suskilus j atskiras kunigaikštijas, večės reikšmė ir įtaka labai sustiprėjo. Rusios miestuose večė aukščiausios galios pasiekė XII a. Didžiajam Naugardui 1136 m. pasiekus visiškos nepriklausomy bės, večė tapo aukščiausiu Didžiojo Naugardo pirklių respublikos valdžios organu. Visi suaugę laisvieji miesto ir jo apylinkių gyven tojai vyrai galėjo dalyvauti večėje, kuri paprastai susirinkdavo mieštoj aikštėje. Večė buvo sušaukiama prireikus, skambinant spe cialų večės varpą. Ją galėjo sušaukti Didžiojo Naugardo kunigaikš tis, vyskupas, miesto galva ( p o s a d n i k ) , bajorai, pirkliai ar net ir bet kuris pilietis. Pirmininkavo kunigaikštis, miesto galva ar kas kitas, sušaukęs večę. Ji turėjo galios spręsti bet kuriuos Didžiojo Naugar do reikalus: išrinkti kunigaikštį arba jį atstatydinti, apriboti jo ga lią, skelbti karą, sudaryti taikos ar kitas sutartis, rinkti ir atleisti svarbiausius miesto pareigūnus, kaip miesto galvą ( p o s a d n i k ) , tūks tantininkus ( t y s i a c k i j e ) , šimtininkus ( s o t s k i j e ) ir fct., net rinkti Di džiojo Naugardo vyskupą. Jokio balsavimo nebūdavo. Pirmininkau jantysis išdėsitydavo reikalą, o susirinkę šaukimu pasiūlymui pri tardavo arba šaukimu jį atmesdavo. Kadangi večės nutarimai tu rėjo būti; vienbalsiai, ne kartą buvo naudojama jėga priversti prieš taraujančiuosius nusileisti. Dėl to večės susirinkimai būdavo triukš mingi ir ne kartą kildavo muštynės. Apskritai Didžiojo Naugardo večėje turėjo persvarą stambieji pirkliai ir bajorai. Večės nutari mus surašydavo specialus večės raštininkas. Didžiojo Naugardo večės nutarimai buvo privalomi visai valstybei. Be viso miesto večės, Didžiajame Naugarde vykdavo ir atskirų miesto dalių gy ventojų susirinkimai. Be to, būdavo ir Didžiajam Naugardui pri klausomų miestų ( p r i g o r o d y ) večės, bet jos turėjo galią tik savo vietos reikalams spręsti. Kaip vietos bendruomenės organas, večės plačiausiai pasireiš kė Didžiajame Naugarde ir Pskove. Jos buvo šaukiamos ir įvairiuo se kituose Rusios miestuose, bet ne visur prigijo. Taip Haličo-Voluinės kunigaikštijoje večė buvo nereikšminga, nes čia jau anksti su siformavo stipri bajorų klasė. Taip pat ir Vladimiro-Suzdalės kuni gaikštijos miestuose večė nevaidino lemiamo vaidmens dėl kuni gaikščio galios persvaros, kuri čia pasireiškė jau XII a. pabaigoje. Totoriams XIII a. viduryje nukariavus Rusios kunigaikštijas, su deginus miestus ir privertus vietos kunigaikščius neginčijamai vyk dyti Aukso Ordos chano valią, nusmukusių miestų gyventojai visai nustojo savo įtakos ir vidurio Rusios miestuose večė išnyko XIII a. antrojoje pusėje,' Večės nebeatsigavo ir vėliau, ¡susilpnėjus totorių
T E ISE
437
kontrolei, nes bekylančios Maskvos kunigaikščiai įvedė stiprią au tokratinę valdžią. Neišliko večės ir vakarinės Rusios kunigaikštijose, prijungtose prie Lietuvos XIII—XIV a. Lietuvių valdžioje buvusiuose Rusios miestuose večė taip pat greit išnyko. Didiesiems Maskvos kunigaikščiams naikinant dalines kunigaikš tijas ir stiprinant savo autokratinę valdžią^ večė buvo naikinama visose į Maskvos valstybę įjungtose žemėse. Ilgiausiai ji išliko Di džiojo Naugardo ir Pskovo respublikose, ligi jos buvo įjungtos į Maskvos valstybę. Taigi Didžiajame Naugarde večė buvo panaikin ta 1478 m., Viatkoje — 1489 m. ir Pskove— 1510 m. Panaikinus Di džiojo Naugardo ir Pskovo respublikų nepriklausomybę ir likvi duojant vietos savivaldybę, net ir tų miestų laisvės simbolis — večės varpas — buvo dramatiškai išvežtas į Maskvą. V. S e i g e j e v i č , Veče i kniaz, 3 leid., 1908; S.M. S o l o v j o v , Ob otnošeniji Novgorodą k velikim kniazjam, 1845; N .I . K o s t o m a r o v , Severno-russkije narodopravstva vo vremena udelno-večevogo uklada, t. 1—2, 1863; A .E . P ie s n i a k o v , Kniažnoje pravo v drevnej Rusi..., 1909; M . N . T ic h o m ir o v , Drevnerusskije goroda, 2 leid., 1956; F.I. L e o n to v ič , Veča, seimy i seimiki v Velikom Kniažestve Litovskom (2umal Ministerstva Narodnogo Prosveščenija, nr. 2, 1910); F. P ie k o s in s k i, Wiece, sejmiki, sejrny i przywileje ziemskie w Polsce wiek6w šrednich, 1900.
Zemskij sobor — XVI—XVII a. Rusijos seimas, šaukiamas caro nuožiūra ir turėjęs patariamosios galios. Jį sudarė aukštieji Sta čiatikių bažnyčios dvasininkai, prie caro veikusios aukštųjų bajorų tarybos nariai, valstybės centrinės valdžios įstaigų ir karinės bei civilinės vietos administracijos svarbiausieji pareigūnai ir valdžios skirti bajorų dvarininkų ir nuo 1566j m. pirklių bei, pasiturinčiųjų miestiečių . atstovai. Taigi tai buvo labiau svarbiausiųjų valdžios pareigūnų negu tikrąja prasme aukštųjų luomų atstovybė. Pagrin dinį vaidmenį čia vaidino bajorai dvarininkai, o valstiečiams čia niekas neatstovavo. Z e m s k i j s o b o r buvo šaukiamas ypač naujų mo kesčių įvedimui pateisinti ir karo bei taikos reikalams aptarti. Nu tarimai nebuvo privalomi carui' ir turėjoį tik patariamosios galios. Carui mirus, z e m s k i j s o b o r kai kada būdavo sušaukiamas Maskvos patriarcho ar bajorų tarybos. Keli z e m s k i j s o b o r yra išrinkę naują carą. Pirmasis z e m s k i j s o b o r įvyko 1549 m., sušauktas Jono IV ir pri taręs jo pastangoms stiprinti' caro valdžią bei centralizuoti valsty bę. 1566 m. z e m s k i j s o b o r buvo vėl Jono IV sušauktas patarti dėl Livonijos karo su Lietuva tęsimo ir parėmė caro karines pastangas prieš Lietuvą. Po Jono IV mirties 1584 m. z e m s k i j s o b o r caru išrin
438
SLAVAI
IR
R U SIJA
ko Teodorą, o 1598 m. caru paskelbė Borisą Godunovą. Per didžią ją Maskvos suirutę 1610 m. z e m s k i j s o b o r Rusijos caru išrinko Len kijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą. Šį seimą Maskvoje sušaukė bajorų taryba. Nors miestai ir buvo prašomi išrinkti ir atsiųsti savo atstovus, bet dėl ne ramių laikų rinkimai neįvyko ir to z e m s k i j s o b o r sudėtis buvo pa naši į ankstyvesnius seimus. Vis dėlto nuo tada pradėjo įsigalėti mintis paversti z e m s k i j s o b o r renkama luomų atstovybe. Į 1613 m. z e m s k i j s o b o r susirinko aukštieji stačiatikių dvasinin kai bei bajorų tarybos nariai ir bajorų dvarininkų bei miestiečių rinkti atstovai. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, tame seime dalyvavo ir keli valstybinių dvarų valstiečių atstovai. Šis z e m s k i j s o b o r išrin ko caru Mykolą Romanovą, jo posėdžiai tęsėsi ligi 1615 m., seimui remiant naują carą ir jam padedant įsigalėti. Jauno Mykolo Roma novo laikais valstybės gyvenime labai sustiprėjo z e m s k i j s o b o r po litinis vaidmuo, jie buvo sušaukti bei posėdžiavo 1616—1618, 1619, 1620—1621, 1632—1634, 1636—1637 ir 1642 m. Kartu su valdžios paskirtais pareigūnais į z e m s k i j s o b o r įėjo ir bajorų dvarininkų bei pasiturinčių miestiečių rinkti atstovai. Rinkimai vyko apskrity se, valdžios rašte aiškiai nurodant, kiek atstovų išrinkti. Valstiečiai nedalyvavo rinkimuose ir jiems nebuvo atstovaujama. XVII a. z e m s k i j s o b o r nariai bei atstovai posėdžiavo luomais atskirai. Nutarimai buvo priimami kiekvieno luomo atskirai. 1618, 1619 ir 1632—1634 m. miestiečių atstovai z e m s k i j s o b o r nedalyvavo. Tie seimai svarstė karų su Švedija ir su Lietuva-Lenkija reikalus. Nors z e m s k i j s o b o r ir dažnai būdavo šaukiami Mykolo Romanovo laikais, tačiau jo nutarimai, kaip ir anksčiau, carui nebuvo privalomi. Vis dėlto Mykolas Romanovas pasinaudojo ze m sik ij s o b o r pagalba įsisiūbavu siai valstybės suirutei užbaigti ir savo valdžiai bei iždui sustiprin ti. Z e m s k i j s o b o r rėmė jo vidaus ir užsienio politiką. Pamažu įsitvir tinęs caras vis rečiau bešaukdavo z e m s k i j s o b o r , nes seimo pagal bos jam nebereikėjo, nebent karo metu. Caro Aleksiejaus laikais z e m s k i j s o b o r buvo sušauktas 1645, 1648, 1648—1649, 1650, 1651 ir 1653 m. Iš jų svarbesnis buvo 1648—1649 m. z e m s k i j s o b o r , sušauktas po 1648 m. maskviečių su kilimo. Tas pats z e m s k i j s o b o i priėmė 1649 m. Aleksiejaus Teisyną ( U l o ž e n i j e j . 1650 m. z e m s k i j s o b o r buvo sušauktas dėl Pskovo su kilimo. Paskutinis z e m s k i j s o b o r įvyko 1653 m. Jis buvo sušauktas Ukrainos prijungimo prie Maskvos ir karo su Lietuva-Lenkija rei kalams spręsti. Caro autokratijai sustiprėjus, antrojoje XVII a. pu sėje z e m s k i j s o b o r visa savo sudėtimi nebebuvo šaukiamas. Reika lui esant, dar buvo šaukiami kurio nors vieno luomo atstovai, pvz.,
T E ISĖ
439
1660, 1672 ir 1676 m. pirklių atstovai. Kai kurie tyrinėtojai paskuti niuoju z e m s k i j s o b o r laiko 1684 m. sušauktą dėl amžinos taikos su Lietuva-Lenkija sudarymo. Po to z e m s k i j s o b o r visai išnyko ir nie kad nebebuvo sušauktas. Taigi Rusijos z e m s k i j s o b o r neišsirutulio jo į tikrą seimą, turintį įstatymų leidžiamosios galios. J.V. G o t j e (red.), Akty, otnosiaščijesia k istoriji Zemskich soborov, 1909; V. L a tk in , Materialy dlia istoriji zemskich soborov XVII st., 1844; V. L a tk in , Zemskije sobory drevnej Rusi..., 1885; l.D . B e li a j e v , Zemskije sobory na Rusi, 1902; S.F . P la to n o v , K istoriji moskovskich zemskich soborov, 1905; V./. S e r g e j e v i č , Zemskije sobory (jo kn. Lekciji i issledovanija po drevnej istoriji russkogo prava, 4 leid., 1910); V.O. K l i u č e v s k i j , Sostav predstavitelstva na zemskich soborach v drevnej Rusi (jo kn. Opyty i issledovanija. Pervyj sbornik statej, 1912); G .A . Z a m ia tin , K istoriji zemskogo soborą 1613 g. (Trudy Voronežskogo gosudarstvennogo Univer sitetą, t. 3. Pedagogičeskij Fakultet, 1926); J .L .H . K e e p , The Decline of the Zemsky Sobor (The Slavonic and East European Review, vol. 39, 1960); M .T . F lo r in s k y , Russia..., t. 1, 1953.
Zemstvo — priešrevoliucinės Rusijos vietos savivaldybė, įsteigta Aleksandro II administracinėmis reformomis 1864 m. centrinėse Ru sijos gubernijose ir išlikusi ligi 1917 m. Vykdant administracines reformas zemstvos buvo sudaromos iš lėto! ir 1865—1876 m. buvo įvestos europinės Rusijos 34 gubernijose ir jų 360 apskričių. Ta čiau vietos savivaldybės teisės nebuvo duotos nerusų tautybės gy venamose srityse, pvz., Lietuvoje, Gudijoje ir Lenkijoje zemstvos nebuvo įvestos. Zemstvos nebuvo sudarytos ir Azijos Rusijoje. Zemst vų savivaldybės organai susidėjo' iš vietos gyventojų renkamų at stovų susirinkimo ( z e m s k o j e s o b r a n i j e ) tose gubernijose ir tose apskrityse, kur zemstvos buvo įvestos, ir iš gubernijos ar apskri ties valdybos ( z e m s k a j a u p r a v a ) . Susirinkimas sprendė įvairius vie tos reikalus ir leido nutarimus bei taisykles, o valdyba buvo zemst vos vykdomasis organas. Rinkimai į apskrities zemstvos susirinki mą vyko luominiais pagrindais. Savo atstovus atskirai rinko trys vietos gyventojų grupės: apskrities žemės savininkai, pasiturintieji miestiečiai ir valstiečių kaimo bendruomenių išrinkti specialūs rin kikai. Gubernijos zemstvų susirinkimą sudarė apskričių zemstvų susirinkimų išrinkti atstovai. Zemstvų susirinkimuose lemiamą vaid menį faktiškai turėjo dvarininkų atstovai, ypač nuo zemstvų rin kimų įstatymo pakeitimo 1890 m. Zemstvų susirinkimui pirminin kavo apskrities bajorų pirmininkas. Zemstvų susirinkimai buvo šau kiami kas metai dešimčiai dienų. Į jų kompetenciją įėjo vietos pra džios mokyklų, ligoninių ir sveikatos punktų steigimas bei priežiū ra, vandentiekio, kanalizacijos ir kiti sanitariniai reikalai miestuo se, kelių tiesimas ir taisymas, žemės ūkio, prekybos ir pramonės
440
SLAVAI
IR
R U SIJA
kėlimas, kova su nusikaltimais ir kiti vietos reikalai. Kad parūpin tų lėšų zemstvos veiklai, zemstvos susirinkimas galėjoj apdėti vie tos gyventojus nejudamo turto mokesčiais ir rinkliavomis savival dybės reikalams. Gubernijų ir apskričių valdybos vykdė zemstvos susirinkimų nutarimus, prižiūrėjo švietimo, sveikatos ir kelių taisy mo reikalus, rinko mokesčius savivaldybės reikalams ir kt. Savi valdybės veiklą prižiūrėjo centrinės valdžios organai. Zemstvos ga lia ne kartą buvo varžoma ar karpoma gubernatorių, atsakingų vidaus reikalų ministrui. Nepaisant įvairių sunkumų ir varžymų, zemstvos vaidmuo ypač sustiprėjo paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais ir XX a. pradžio je. Savivaldybės veikloje ypač reiškėsi liberalių dvarininkų ir in teligentų įtaka. Jie ne kartą reikalavo plėsti savivaldybės teises. Savivaldybininkai ėmė organizuotis, 1903 m. buvo sudaryta zemst vos savivaldybių sąjunga. Veikėjai rinkosi į sričių ar visos Rusijos zemstvos suvažiavimus, rašė peticijas carui ir siekė liberalių re formų bei žmonių atstovaujamosios valdžios visoje Rusijoje. Zemst vos sąjūdis suvaidino svarbų vaidmenį 1905 m. revoliucijoje, pa teikdamas politinių valstybės reformų programą, reikalaujančią ci vilinių laisvių ir konstitucinės valdžios. Po 1905 m. revoliucijos vietos savivaldybių veiklos apimtis plito. Zemstvos išliko ligi 1917 m. bolševikų revoliucijos įvestos naujos politinės santvarkos. Sbornik pravitelstvennych razporiaženij po delam do zemskich učreždenij..., kn. 1—13, 1868—1890; M.I. Myš, Položenije o zemskich učreždenijach 12 ijunia 1890 g., 1894; B.B. Veselovskij, Istorija zemstva za 40 let, t. 1—4, 1909—1911; I. Belokonskij, Zemstvo i konstitucija, 2 leid., 1914; P. Vinogmdoit, Self-Government in Russia, 1915; V.V. Gaimiza, Podgotovka zemskoj reformy 1864 goda, 1957; Al.T. Floiinsky, Russia.,., t. 2, 1955.
Žemės teismas Rusijoje buvo įkurtas 1775 m. gubernijų įsteigi mo aktu1 ir buvo dvejopas: aukštesnis žemės teismas, skirtas spe cialiai dvarininkams, ir žemesnis žemės teismas, iš kurio buvo galima apeliuoti į aukštesnįjį. Koleginio pobūdžio žemesnis žemės teismas buvo renkamas ir susidėjo iš vietos dvarininkų trejiems metams renkamo teisėjo> ir iš dviejų ar trijų žemės posėdininkų, taip pat dvarininkų renkamų. Sprendžiant valstybės dvarų valstiečių bylas buvo skiriami! dar du posėdininkai dalyvauti žemės teisme. Į žemės teismų kompetenciją įėjo apskrities viešosios taikos bei ra mybės reikalai, valdžios įsakymų vykdymas, prekybos priežiūra, kelių, tiltų taisymo bei kitų prievolių atlikimo priežiūra, poli cinės pareigos ir smulkesnės bylos. Taigi) žemės teismas turėjo ne tik teisminės, bet ir administracinės galios. Miestai buvo! išskirti iš
G U D IJA
441
žemesniųjų žemės teismų galios. Aukštesnis žemės teismas buvo panaikintas 1796 m. Nuo: 1837 m. reformos žemės teismas susidėjo iš gubernatoriaus skiriamo pirmininko, vadinamo z e m s k i j i s p i a v n i k , dvarininkų renkamo vyriausio nuolatinio posėdininko ir dviejų kai mo posėdininkų, atstovavusių valstybės dvarų valstiečiams ir da lyvavusių sprendžiant jų bylas. 1862 m. žemės teismai buvo panai kinti ir jų vieton įvestos apskrities policijos valdybos, kurioms buvo pavestos miesto ir apskrities bylos. Tada teismas nustojo savo ren kamojo bei koleginio pobūdžio. 1889 m. gubernijų apskrityse buvo įsteigta apskrities viršininko ( z e m s k i j n a č a l n i k ) teismas. Su bolše vikų įsigalėjimu Rusijoje 1917 m. buvo panaikinta carinė teismų santvarka.
RUSŲ ŽEMĖS, SRITYS, KUNIGAIKŠTIJOS LIETUVOS DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTIJOJE
GUDIJA
Gudijos istorija. Žmogaus gyvenimo žymės Gudijoje randamos jau nuo senojo akmens amžiaus. Archeologijos ir toponimijos duo menys rodo, kadi prieš slavų atsikraustymą čia gyveno lietuvių ir suomių giminės. Kai gotų ir vėlesnio tautų kraustymosi išjudinti slavai išsikėlė iš savo senųjų sodybų Pakarpote j e, į Gudiją atsikėlė rytų slavų kiltys, metraščių vadinamos krivičiais, dregovičiais: ir radimičiais. Krivičiai įsikūrė Dauguvos,; Dniepro ir Lovatės aukštu piuose, dregovičiai tarp Pripetės ir Dauguvos, radimičiai abipus Sožos \ Iš radimičių, dalies krivičių ir dalies dregovičių ilgainiui susidarė gudų tauta. Pats gudų (gudiškai b e l ę r u s ) ir Gudijos (gudiš kai B e l a m s ) vardas nėra labai senas. Istorijos šaltiniuose Gudijos vardas pirmą kartą minimas 1472 m. Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono III laiške popiežiui Sikstui IV. Nuo XVI a. pabaigos Gudijos vardas jau dažniau užeinamas. istoriniuose raštuose ir geografiniuo se aprašymuose. Oficialiai Gudijos vardas pradėta vartoti tik po Lietuvos padalijimų, rusų valdymo laikais. Senovėje gudų gyvena mosios vietos buvo vadinamos atskirų rytų slavų kilčių iii geogra finiais žemių bei kunigaikščių vardais. Jau IX a. jie buvoi perėję 1 1 Buvo „Lovaties [...], Pripeties [...], Sožies".
442
SLAVAI
IR
R U SIJA
iš gimininės santvarkos į sritinių bendruomenių santvarką. Gimi ninei santvarkai nykstant, prie kurios visi gyventojai buvo laisvi, susidarė visuomeninės klasės: kunigaikščiai, ,,gerieji žmonės", arba bajorai žemininkai ir bajorai družininkai (kunigaikščio draugės ba jorai), miestiečiai, laisvieji valstiečiai, činšininkai (s m i r d a i ) ir ne laisvieji valstiečiai, susidedu iš vergų ir skolų nebeišsimokančių skolininkų ( z a k u p a i ) . Kadangi Gudijoje kryžiavosi daug (prekybos kelių iš vakarų į rytus ir per ją ėjo didysis vandens kelias iš Skan dinavijos į Graikiją, tai prie šitų kelių išaugo miestai ir atsirado miestiečių, besiverčiančių amatais ir prekyba. Miestai pasidarė juos supančių sričių politiniais centrais, valdomi miesto ir apylinkės gy ventojų krivūlių (vadinamų večėmis)į ir jų rinktų kunigaikščių. Il gainiui kai kurie tokių kunigaikščių įsigalėjo pastoviai ir ėmė val dyti savo sritis paveldėdami. Taip dari prieš Kijevo rusų valstybės susikūrimą Gudijoje buvo tokių paveldimų sričių kunigaikščių. Žy miausios kunigaikštystės čia buvo Polocko, Smolensko ir Turovo, kurioms priklausė ir kiti smulkesni miestai, vadinami „priemies čiais". X a. visa Gudija buvoi įjungta į naujai susikūrusią Kijevo valstybę. Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras Polocką atidavė savo sūnui Iziaslavui, kuris davė pradžią Polocko kunigaikščio šei mai, vadinamai Vseslavičiais nuo Iziaslavo vaikaičio Vseslavo (gu diškai Usiaslaū). Ilgainiui Polocko kunigaikštystė pasidarė nepri klausoma. XII a. nuo pakrikusios ir susilpnė jusios Kijevo valstybės taip pat atsiskyrė Smolensko ir Turovo-Pinsko žemės. Tuo metu ypač iškilo Polocko kunigaikštystė, kovose su Kijevu dėl savo savaran kiškumo užėmusi nemažai Gudijos žemių ir savo politinę galią iš plėtusi į latvių gyvenamąsias sritis Padauguvyje., Tačiau Polocko kunigaikščių nuolatinės kovos su kitais Gudijos kunigaikščiais ir vidaus vaidai ilgainiui nusilpnino Polocko kunigaikštystę ir ji jau XII a. suskilo į smulkesnes kunigaikštystes, kaip Minsko, Vitebs ko, Iziaslaulio, Logoisko, Oršos, Drucko ir kitas. Taip ¡pat suskilo ir Turovo-Pinsko kunigaikštystė į Turovą, Pinską, Slucką ir Klecką. Tose smulkiose kunigaikštystėse vėl atgijo ir įsigalėjo gyventojų krivūlės (večės), nulemiančios likimą kunigaikščių, besivaidijančių dėl valdžios. Smulkiems Gudijos kunigaikščiams ir miestams besi vaidijant, į kovas buvo įtraukti ir lietuviai, kurių kunigaikščiai jau XIII a. pradžioje pradėjo1 šeimininkauti Polocke. Latvių gyve namosios sritys buvo užimtos Livonijos ordino. XIII a. viduryje Polocką, Drucką ir Vitebską valdė kunigaikščiai lietuviai Tautvilas, Eidivydas ir Vykintas, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo iš varyti iš etnografinės Lietuvos. Mindaugas privertė juos apleisti ir Gudijos kunigaikštystes, bet Tautvilas vėliau vėl grįžo į Polocką. Po
jo Polocką dar valdė kitas lietuvis kunigaikštis Gerdenis, valdęs ir Vitebską (ligi 1267 m.). Mindaugo laikais prie Lietuvos buvo prijung ta ir vadinamoji „Juodoji Rusia" (Naugarduko, Slonimo ir Volkovysko 1 sritys), kadaise priklausiusi Polockui, vėliau Vladimiro-Haličo kunigaikštystei, j Lietuvos valstybę Polockas galutinai buvo įjungtas tik 1307 m., kai didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis iš ten išvijo Livonijos vokiečius ir Polocką atidavė valdyti savo bro liui Vainiui. Gedimino laikais į Lietuvos valstybę buvo įjungtos ir kitos Gudijos kunigaikštystės: Minskas, Iziaslaulis, Lukomlis, Druckas ir kt. Buvusios Turovo-Pinsiko kunigaikštystės žemės į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę buvo įjungtos Gedimino ir Algirdo laikais. Jau XIV a. viduryje visa Gudija priklausė Lietuvos Didžiajai Ku nigaikštystei ir politinė Gudijos istorija tapo tik Lietuvos istorijos dalimi, nes pati Gudija buvo tik Lietuvos valstybės dalis ligi seno sios Lietuvos valstybės žlugimo. Didiesiems Lietuvos kunigaikščiams užėmus Gudiją, dalis gudų gyvenamų žemių buvo priskirta prie Vilniaus kunigaikštystės arba įjungta į tikrąją Lietuvą, iš kitų da lių buvo sudarytos sričių kunigaikštystės,: paprastai valdomos Ge dimino dinastijos kunigaikščių, pavaldžių didžiajam Lietuvos ku nigaikščiui. Nuo Vytauto Didžiojo laikų svarbesnės kunigaikštystės buvo verčiamos vietininkijomis, valdomomis didžiojo Lietuvos ku nigaikščio paskirtų vietininkų. Ypatingas savo teises ilgiausiai iš saugojo Polocko ir Vitebsko sritys, gavusios specialių privilegijų, kurios buvo duotos ir Smolenskui. Ilgainiui iš Gudijos buvo su darytos šios Lietuvos vaivadijos: Polocko, Vitebsko, Minsko. Dalis gudų žemių įėjo dar į Naugarduko, Lietuvos Brastos, Mstislaulio, Smolensko vaivadijas. 1564—1566 m. reformomis visų Gudijos že mių teisminė ir administracinė tvarka buvo suvienodinta su visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tvarka. Gudijoje pamažu įsi galėjo tokia pat socialinė; ir ūkinė santvarka, kaip ir visoje Lie tuvoje. Lietuvos didikai ir bajorai čia Įsigijo nemažai dvarų, taip pat čia įsikūrė ir lietuvių valstiečių. Nemaža] čia buvo įsteigta ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų — domenų. Tiek gudų, tiek lie tuvių ar lenkų kilmės žemininkai XV—XVI a. susiformavo į vieną bajorų luomą, turėjusį tas pačias politines, socialines ir ekonomines privilegijas, kaip ir visoje Lietuvoje. Bajorams iškilus, Gudijos mies tų ir miestiečių teisės buvo susiaurintos, o įvairių kategorijų val stiečiai virto baudžiauninkais. Bajorai pamažu sulenkėjo, daugiau sia jų buvo katalikų arba unitų tikybos. Valstiečiai išlaikė savo gudiškumą, o tikybos daugiausia buvo pravoslavai. 1 Buvo „Slanimo -ir Vaikavisko".
444
SLAVAI
IR
R U SIJA
Nuo XV a. pabaigos Lietuvos kaimynystėje pradėjus kilti Mask vos kunigaikštystei, turėjusiai tikslą savo valdžioje visas rytinių slavų gyvenamas žemes surinkti, prasidėjo ilgi ir sunkūs Maskvos karai su Lietuva. XV a. pabaigoje ir XVI a. Maskvai pavyko atimti iš Lietuvos nemaža rusų žemių, ir jau buvo kariaujama dėl rytinių ir šiaurinių Gudijos žemių. Švedų ir Maskvos karų metu 1654— 1655 m. Maskva buvo laikinai užėmusi visą Gudiją ir net dalį et nografinės Lietuvos. Nors 1656 m. paliaubomis Maskvai ir buvo palikta Gudija, bet netrukus karas atsinaujino, ir Lietuva vėl at siėmė Gudiją. 1667 m. Andrusovo taika Lietuvos ribose buvo pa likta beveik visa Gudija, išskyrus Smolensko vaivadiją ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. Į sutartį buvo įrašyta, kad Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai nebūtų spaudžiami. Ši taika buvo atnaujinta 1686 m. Nustatyta Lietuvos siena su Maskva nuo tada išliko ne pasikeitusi iki pat pirmojo Lietuvos padalijimo, bet ginčai nuolat kildavo su Maskvos carais, kurie, dėdamiesi Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų globėjais bei gynėjais jau XVIII a. bandė kištis į Lie tuvos ir Lenkijos vidaus reikalus, kaltindami Lietuvos ir Lenkijos valdžią nesilaikant pažadų neskriausti pravoslavų ir suteikti jiems visišką laisvę. Didelė dalis Gudijos žemių (ligi Dniepro ir Daugu vos) Rusijos buvo užimta per pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos padaliji mą 1772 m., kai Rusijai atiteko šiaurinė Polocko vaivadijos dalis su pačiu Polocko miestu, visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadijos. Dauguma Lietuvoje likusių Gudijos žemių su pačiu Minsku rusų buvo užimta per antrąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1793 m., kai Rusijai atiteko visa likusioji Minsko vaiva dija ir dalis Naugarduko, Lietuvos Brastos ir net Vilniaus vaivadijų. Per trečiąjį 1795 m. padalijimą rusai užėmė net ir etnografinę Lietu vą, išskyrus tik Užnemunę. Užimtą Gudiją rusai padalijo į gubernijas ir įvedė savo admi nistracinę tvarką, nors ligi 1840 m. čia tebeveikė Lietuvos Statu tas. 1792 m. buvo paskirtas Gudijai generalgubernatorius. Care Kot ryna II sujungė Polocko ir Mogiliovo sritis ir jas pavadino Gudi jos (Belorussija) gubernijos vardu su centru Vitebsku. 1802 m. ši gubernija buvo padalyta į Vitebsko ir Mogiliovo gubernijas, kurios ligi 1840 m. oficialiai buvo vadinamos Gudijos gubernijomis. Neofi cialiai Gudijos vardu kartais buvo vadinama ir Minsko gubernija. Carui Nikalojui I pradėjus rusinti nerusiškąsias sritis, taigi ir Gudi ją, oficialus „Belo rusi jos" vardas buvo panaikintas, ir kraštas imta
G U D IJA
445
oficialiai vadinti Šiaurės Vakarų Rusija. Tas vardas išliko ligi pat carinės Rusijos žlugimo. Rusinimo sumetimais Gudijos vardo buvo visiškai vengiama. Rusiškos tvarkos įvedimas gudų krašto dar nesu rusino ir buvusių Lietuvos valstybės tradicijų neišnaikino. Kaip ir Lietuvoje, XIX a. Gudijos viešajame gyvenime vyravo sulenkėję dvarininkai, kurie dar ilgai laikėsi bendrų Lietuvos ir Lenkijos ba jorų siekių. Tai buvo aiškiai matyti per 1812 m. Napoleono žygį į Rusiją, kai Gudija gerokai nukentėjo (čia įvyko ir garsiosios Berezinos kautynės). Gudijos dvarininkai prisidėjo ir prie 1831 bei 1863 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimų. Dėl to Rusijos valdžia ėmė persekioti sulenkėjusius bajorus ir pradėjo griežtą krašto rusini mą. Gudiją laikydama rusišku kraštu, Rusijos valdžia stengėsi iš šaknų išrauti lenkišką įtaką. Rusinimo politika ypač sustiprėjo po 1863 m. sukilimo numalšinimo. Prie sulenkėjusio elemento įtakos sumažinimo prisidėjo ir 1861 m. baudžiavos panaikinimas, šiek tiek pakreiptas valstiečių naudai. Betgi ekonomiškai valstiečiai tebeskurdo ir po baudžiavos panaikinimo, daugelis jų buvo- linkę į revoliucinį sąjūdį, susijusį su gudų tautiniu atgimimu ir žemės re formos reikalavimais. Tautinis Gudijos atgimimas ypač sustiprėjo XIX a. pabaigoje. Net griežtos rusinimo priemonės neįstengė jo užgniaužti. Gudija nemažai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, ypač dėl čia vykusių fronto veiksmų. Po 1917 m. Rusijos revoliucijos Gudi joje buvo sudaryta vakarų fronto darbininkų, kareivių ir valstiečių komitetai, kurie čia bandė įvesti bolševikinę santvarką. Tačiau fron tui pairus, vokiečių kariuomenė 1918 m. vasarį užėmė Minską ir visą sritį ligi Dniepro. Vokiečių valdžioje užimtos Gudijos dalys išbuvo ligi 1918 m. lapkričio, kol po revoliucijos Vokietijoje vo kiečių kariuomenė buvo atitraukta iš Gudijos. Gudijos nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 m. kovo 25 d. Minske. Naujosios respublikos kūrėjai buvo Lastousikis, Krečeuskis, Zacharka, Jezavitau, Amerikoje gyvenęs Varonka. Lietuva be ne pirmoji pripažino naująją respubliką. Tačiau rytų kaimynas greit ,,prijungė" Gudiją prie RSFSR; po Rygos taikos sutarties ji buvo padalyta tarp Sovietų Rusijos ir Lenkijos. Egzilinė vyriausybė su Krečeuskiu ir Lastouskiu priešakyje ilgesnį laiką gyveno Kaune. Iš čia dalis ministrų vėliau išvyko į čekų Prahą. Juozas Varonka buvo pasilikęs ministru gudų reikalams Lietuvos Respublikos vy riausybėje. Pagal gudų ir lietuvių respublikų vyriausybių susitari mą, Gardino sritis buvo prijungta prie Lietuvos. Lietuvos kariuo menėje formavosi gudų dalys, kurios dalyvavo kare už Lietuvos nepriklausomybę.
446
SLAVAI
IR
R U SIJA
Tada komunistai vėl subruzdo organizuotis ir darbininkų bei vals tiečių Taryba 1919 m. sausio 1 d. paskelbė Gudiją nepriklausoma Sovietų Socialistine Respublika (GTSR, gud. ir rus. BSSR), iš pradžių apėmusią tik buvusios Minsko gubernijos dalis su sostine Minsku. 1919 m. vasario 4 d. buvo priimta Gudijos 'konstitucija, pagal kurią Gudija tapo Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos (rus. SSSR) narė. Iš Gudijos komunistai bandė jėga veržtis į Lietuvą, norėdami sudaryti jungtinę Lietuvos ir Gudijos komunistinę respubliką, užė mė dalį. Lietuvos ir įsiveržė į Lenkiją. Lietuviai komunistų kariuo menės veržimąsi sustabdė, o lenkai juos sumušė 1919 m. ir net užėmė dalį Gudijos. Pagal 1921 m. Rygos taikos sutartį, sudarytą tarp Lenkijos ir SSSR, vakarinė Gudijos dalis buvo atiduota Lenki jai. Gudijos rytinė dalis su sostine Minsku liko socialistinė tarybų respublika, kurios teritorija buvo padidinta 1924 ir 1926 m., prie jos prijungiant buvusių Vitebsko, Gomelio ir Smolensko gubernijų dalis. BSSR teritorija dar padidėjo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai. žlugus Lenkijai. 1939 m. prie Gudijos buvo prijungtos vakarinės gudų žemės, nuo 1919 m. buvusios lenkų valdžioje, kurie kad ir kaip stengėsi gudų nepajėgė sulenkinti. 1941 m. birželį Gu dija vėl buvo užimta vokiečių ir jų valdžioje išbuvo ligi 1944 m. vasaros, kol Sovietų Sąjunga ją atsiėmė. 1945 m. vasario mėn. Jal tos konferencijoje Jungtinių Amerikos Valstybių ir Anglijos ats tovai sutiko su rusų reikalavimu nustatyti rytinę Lenkijos sieną pagal Curzono liniją, nužymėtą maždaug etnografiniais pagrindais. Tuo remiantis, 1945 m. rugpjūčio 28 d. SSSR ir Lenkijos sutartimi siena tarp Lenkijos ir Gudijos buvo išvesta laikantis Curzono lini jos, iš dalies pasikeičiant gyventojais. Dabar Gudija savo didumu yra trečia slavų respublika bendroje Sovietų Sąjungoje. Ū .L P ič e ta , Gistoryja Belarusi, č. 1, 1924; V .K . B č a ib a k o ū , Narys historii Belarus!, I, 1934; P .N . B a tiu š k o v , Beiarussija i Litva. Istoričeskije sudby Severo-Zapadnogo kraja, 1890; l g n a t o v s k i j , Istorija Belarusi, 1923; V .E . D a n ile v ič , Očerk istoriji Polockoj zemli do konca XIV st, 1896; P .V , G o l u b o v s k i j , Istorija Smolenskoj zemli do načala XV st., 1895; M .V , D o v n a i - Z a p o l s k ij , Očerk istoriji Krivičskoj i Dregovičskoj žemei do> konca XII st., 1891; Al V. D o v n a r - Z a p o l s k i j , Narodnoje choziajstvo Belarussi 1861— 1914, 1926; W. H r y s z k i e w i c z , Rola ziem bialoruskich w unjach polsko-litewskich, 1935.
G U D IJA
44?
G u d ijo s m iesta i
Kobrine 1 (lenk. Kobryn), apskrities miestelis Lietuvos Brastos srityje, dabartinės Gudijos ribose, prie dešiniojo Bųgo intako Muchovieco ir Kobrinkos upelio, 8300 gyventojų. Svarbus susisiekimo mazgas ir žemės ūkio gaminių apdirbimo bei geležinkelių pramo nės centras. Kobrinęs srities istorija siekia XI—XII a., kai šiose vadinamose Pagirio (Polesės) 12 žemėse gyveną jotvingiai buvo Haličo-Voluinės ir lenkų kunigaikščių puldinėjami ir naikinami. XIII a. pradžioje susikūrus Lietuvos valstybei, dėl tų sričių varžėsi Lietuvos ir Voluinės kunigaikščiai. Jau didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis XIII a. pabaigoje buvo išvadavęs Palenkio ir Polesės žemes, kurios nuo Gedimino laikų buvo pastoviai įjungtos į Lietuvos valstybę. XIV a. čia buvo atskira kunigaikštija, didžiojo Lietuvos kunigaikš čio priklausomas vasalas. Vėliau, naikinant sričių kunigaikščius, Kobrinęs kunigaikštija irgi buvo panaikinta. XVI a. pradžioje Kob rine ir jos srities žemės buvo atiduotos ligi gyvos galvos Lietuvos maršalui Vaclovui Kostevičiui, o 1549 m. įjungtos į didžiojo Lietu vos kunigaikščio Žygimanto Senojo našlės karalienės Bonos že mes. Per XVI a. vidurio Lietuvos žemės reformą, dar prieš valakų sistemos paskelbimą, Kobrine su apylinkėmis 1556 m. buvo pri skirta prie didžiojo Lietuvos kunigaikščio valstybinių dvarų. Taip ji tapo didelės tokių dvarų grupės, vadinamos Kobrinęs ekonomija, centru. Lietuvos valstybės ribose Kobrine išliko ligi 1793 m. pada lijimo,, per kurį atiteko Rusijai. XIX a. ji buvo rusų valdomos Len kijos karalijos ribose. XX a. atkūrus Lenkijos nepriklausomybę, Kobrinę pasiėmė lenkai ir čia įsteigė apskrities miestą. Po Antrojo pasaulinio karo Kobrine atiteko Sovietų Gudijai. J. Totoraitis, Sūduvos-Suvalkijos istorija, 1938.
Lietuvos Brasta — centrinis Brastos srities miestas Gudijoje, Muchovieco ir vakarų Bugo upių santakoje, pramonės, prekybos ir švietimo centras, svarbus geležinkelių ir plentų mazgas Gudijos ir Lenkijos pačiame pasienyje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietu vos Brasta buvo vakarinio Pagirio (lenk. Polesie) miestas ir tvir tovė Pinsko vaivadijoje (lenk. Brzešč Litewski ir vėliau Brzešč 1 Kitur „Kobrinas". 2 Buvo „Paliesės".
448
SLAVAI
IR
R U SIJA
nad Bugieni). 1938—1939 m. gyveno 55 374 gyventojai, pusė jų žydų. Lietuvos Brasta yra vienas seniausių tos srities miestų, įkurtas jotvingių, lenkų ir gudų gyvenamų sričių pakraštyje, buvęs pieti nių jotvingių žemėje, dėl kurios XIII a. varžėsi Vokiečių ordinas, Mozūrų bei kiti lenkų kunigaikščiai ir Haličo-Voluinės kunigaikš čiai. Rusų metraščiai Lietuvos Brastą pirmą kartą mini jau 1017 m. Berestjės vardu. Pro čia ėjo prekybos kelias į Lenkiją. XI a. Lie tuvos Brasta buvo Turovo ir lenkų kunigaikščių, bandžiusių užimti jotvingių žemes, kovų objektas. 1044 m. Lietuvos Brasta buvo pa imta net tolimojo Kijevo kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo, o XII a. antrojoje pusėje pateko į Voluinės kunigaikščių rankas. XIII a. pradžioje Lietuvos Brasta buvo kurį laiką užgrobta Kroku vos kunigaikščio Leško Baltojo, kuris šioje srityje pradėjo koloni zuoti lenkus. Vėliau Lietuvos Brastą kurį laiką vėl valdė Haličo ir Voluinės kunigaikščiai, kartu su lenkais ir Ordino riteriais naikinę karingus jotvingius ir XIII a. pabaigoje pasidaliję jotvingių že mes. 1241 m. Lietuvos Brasta buvo sunaikinta totorių. Susikūrus Lietuvos valstybei ir jai besiplečiant, Lietuvos ku nigaikščiai taip pat bandė užvaldyti Lietuvos Brastos sritį, bekariau dami su Haličo ir. Voluinės kunigaikščiais dėl buvusių pietinių jot vingių žemių. Apie 1319 m. Lietuvos Brastą paėmė valdžion didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęs tučio laikais nuo 1348 m. Lietuvos Brasta buvo nebeginčijama Lie tuvos valstybės dalis, nors ir ne kartą naikinama, įsiveržusių Ordino riterių. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto laikais Lietuvos Brasta su apylinkėmis administraciškai buvo įjungta į Trakų vaiva diją. Nuo antrosios XIV a. pusės Lietuvos Brastoje apsigyveno žy dai ir čia susikūrė seniausia Lietuvoje žydų bendruomenė, kartu su kitomis žydų bendruomenėmis Vytauto laikais gavusi, sau svar bių privilegijų. 1446 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras Lietuvos Brastoje derėjosi su lenkų delegatais, kvietusiais jį į Len kijos karaliaus sostą. 1505 m. Lietuvos Brastoje įvyko Lietuvos sei mas, svarstęs to meto svarbiausius Lietuvos valstybės reikalus, tarp jų ir santykių su lenkais sureguliavimą. Didysis Lietuvos kuni gaikštis Aleksandras XVI a. pradžioje Lietuvos Brastą buvo ati davęs Vosyliui Glinskiui, paskirdamas jį Lietuvos Brastos seniūnu. Vosylius Glinskis aktyviai dalyvavo savo brolio Mykolo Glinskio sukilime prieš Žygimantą Senąjį ir sukilimą numalšinus 1508 m. emigravo į Maskvą, taip prarasdamas Lietuvos Brastos seniūniją. Po kurio laiko Lietuvos Brasta perėjo į Radvilų rankas. 1553 m.
G U D IJA
449
Radvilas Juodasis Lietuvos Brastoje įsteigė spaustuvę protestantų raštams lenkų kalba spausdinti; ji veikė ligi 1567 m. Ši, vadinamoji Brastos spaustuvė, 1560 m. išspausdino garsiąją Brastos Bibliją lenkų kalba. Žygimantui Augustui 1569 m. Liublino seime nuo Lietuvos at skyrus Palenkės ir Voluinės žemes ir jas prijungus prie Lenkijos, Lietuvos Brasta su apylinkėmis buvo palikta Lietuvos valstybės ri bose. 1569 m. Lietuvos Brastą išskyrus iš Trakų vaivadijos ir iš ją supančių sričių įkūrus atskirą Lietuvos Brastos vaivadiją, Lietuvos Brasta pasidarė centrinis tos vaivadijos miestas. 1588 m. Lietuvos Statutas jos apylinkėse buvusius valstybinius dvarus priskyrė prie Lietuvos Brastos-Kobrinės ekonomijos. 1590 ir 1594 m. Lietuvos Brastoje įvyko bažnytiniai pravoslavų ir katalikų vyskupų suva žiavimai bažnytinės unijos sudarymui svarstyti. 1596 m. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Zigmantas Vaza Lietuvos Brastoje sušaukė stačiatikių ir katalikų vyskupų suvažiavimą ir jame paskelbė Romos katalikų ir Stačiatikių bažnyčių uniją Lie tuvos-Lenkijos Respublikos ribose. Versdamas stačiatikius jungtis prie unitų, Zigmantas Vaza Lietuvos Brastoje uždarė nuo XVI a. vidurio čia veikusią stačiatikių broliją su jų mokykla. XVI a. pabaigoje ir XVII a. Lietuvos Brastoje vykdavo ir Lie tuvos žydų religiniai bei savivaldybės suvažiavimai, kai čia susi rinkdavo Lietuvos žydų rabinai tartis žydų reikalais prieš važiuo dami į bendruosius su Lenkijos žydais seimus Liubline. Iš tų Lietu vos žydų atstovų suvažiavimų ilgainiui išsivystė atskiri Lietuvos žydų seimai, kaip aukščiausias žydų savivaldybės ir religinės bend ruomenės organas Lietuvoje. Tokie Lietuvos žydų seimai XVII ir XVIII a. dažnai posėdžiaudavo Lietuvos Brastoje, kur buvo vienas didžiausių ir kartu seniausias Lietuvos žydų kahalas. Per Maskvos ir švedų karus 1657 m. Lietuvos Brastoje įvyko ir atskiras lietuvių seimas Lietuvos valstybiniams to meto reikalams svarstyti, nors tokie atskiri Lietuvos seimai ir nebuvo numatyti 1569 m. Liublino unijos akte. 1657 m. Lietuvos Brastą užėmė švedų kariuomenė, bet netrukus turėjo iš čia pasitraukti. 1706 m. Lietuvos Brasta vėl kurį laiką buvo švedų užimta. Rusijos carės Kotrynos II generolui Suvorovui sumušusi lietuvių ir lenkų kariuomenės dalinius prie Lietuvos Brastos, per 1795 m. Lietuvos-Lenkijos padalijimą miestas atiteko Rusijai. Rusų valdžioje Lietuvos Brasta (rus. Brest-Litovsk) buvo apskrities miestas iš pra džių Slonimo, vėliau vadinamosios Lietuvos, o nuo 1801 m. Gardino gubernijos sudėtyje. XIX a. pirmojoje pusėje rusai čia pastatė di delę tvirtovę. Nuo tada Lietuvos Brasta pasidarė viena stipriausių 29. K. Avižonis.
SLAVAI
450
IR
R U SIJA
Rusijos ir Vokietijos pasienio tvirtovių. Pirmojo pasaulinio karo metu 1914—1915 m. čia vyko smarkios kautynės, bet 1915 m. Lie tuvos Brastos tvirtovę pavyko paimti vokiečiams. Lietuvos Brastai tebesant vokiečių okupacijoje, čia 1917 m. gruodį—1918 m. kovą vyko derybos tarp Rusijos ir Vokietijos atstovų, pasibaigusios gar siąja Lietuvos Brastos taika, kuria rusai atsižadėjo savo pretenzijų į Pabaltijo kraštus ir Lenkiją. Tačiau po karo Lietuvos Brasta ne begrįžo Lietuvai, nes 1919 m. ji buvo lenkų kariuomenės užimta ir įjungta į Lenkiją, vėliau ją pavadinus Brzesč nad Bugiem. Lenkų valdoma Lietuvos Brasta garsėjo žemės ūkio produktų prekyba, daugiausia buvusia žydų pirklių rankose. 1930—1931 m. J. Pilsuds kis Lietuvos Brastoje kalino opozicinių lenkų partijų vadus, reiš kusius opoziciją prieš jo diktatūrą Lenkijoje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos Brasta 1939 m. buvo užimta Sovietų Sąjungos kariuomenės ir prijungta prie So vietų Gudijos. 1941 m. Vokietijai pradėjus karą prieš Sovietų Są jungą, prie Lietuvos Brastos vyko aršios kautynės ir Lietuvos Bras ta buvo užimta vokiečių, kurių okupacijoje išliko ligi 1944 m., kai ją vėl užėmė sovietų kariuomenė. Nuo 1945 m. Lietuvos Brasta yra Gudijos ribose Lenkijos pasienyje. Mozyrius (Mazyr), Gudijos Gomelio1 (Gomel) srities aps krities miestas dešiniajame Pripetės krante, prekybos ir ypač Pagi rio žemumos miško pramonės centras. 1926 m. buvo 9820 gyvento jų gudų, rusų ir beveik pusė žydų. Tai vienas seniausių Gudijos miestų, pirmą kartą istorijos šaltiniuose minimas 1153 m., kada Mo zyrius priklausė Kijevo Rusios valstybei. 1174 m. buvo užpultas lietuvių, 1227 ir 1244 m. nusiaubtas totorių. XIV a. pradžioje di džiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino laikais Mozyrius jau buvo politiniame Lietuvos protektorate, o didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas galutinai įjungė Mozyrių į Lietuvos valstybės sudėtį. My kolui Glinskiui 1507 m. pradėjus organizuoti Lietuvos gudiškųjų sričių sukilimą prieš didįjį Lietuvos kunigaikštį Žygimantą Senąjį, Mozyrius buvo Glinskio užimtas 1508 m. ir kartu su juo pasidavė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vosyliui III, bet 1508 m. spalio 8 d. Maskvos taika su Lietuva Mozyrius vėl grįžo Lietuvai. 1521 m. buvo įsiveržusių totorių sudegintas ir 1535 m. Maskvos kariuome nės sugriautas. XVI a. viduryje įvedus Lietuvoje vaivadijų ir pa vietų santvarką, nuo 1569 m. Liublino unijos Mozyrius pasidarė Mozyriaus pavieto centriniu miestu Minsko vaivadijos ribose. Čia 1 Buvo ,,Homelio".
G U D IJA
451
rinkdavosi ir posėdžiaudavo Mozyriaus pavieto seimeliai. 1648 m. prasidėjus Bagdono Chmelnickio vadovaujamam Ukrainos kazokų sukilimui, Mozyriaus apylinkės buvo kazokų nusiaubtos. 1648 m. ypač nukentėjo Mozyriuje gyvenusieji žydai, kurių dauguma buvo kazokų išžudyti. Per XVII a. vidurio Maskvos karą su Lietuva Mozyrius buvo Maskvos kariuomenės užimtas 1654 m., bet vėl grįžo Lietuvai 1667 m. Andrusovo taikos nuostatais. Per antrąjį Lietuvos padalijimą 1793 m. Mozyrius atiteko Rusijai. 1919 m. įkūrus Gudi jos SSR Sovietų Sąjungos sudėtyje, Mozyrius įėjo į Gudijos terito riją. 1941—1944 m. vokiečių okupacijos metu Mozyrius gerokai nu kentėjo. Polockas (Polack), miestas šiaurės rytų Gudijoje, Polotos ir Dau guvos santakoje; 1950 m. buvo apie 45 000 gyventojų. Geležinkelių bei upės susisiekimo ir prekybos centras su medžio apdirbimo pra mone. Polockas yra vienas iš seniausių šios srities miestų, įsikūrusių rytų slavų krivičių gyvenamojoje žemėje. Rusų metraščiuose mini mas jau 862 m., kaip skandinavų Riuriko valdomas miestas. IX a. pabaigoje ir X a. priklausė Kijevo Rusios valstybei, bet vėliau nuo jos išsilaisvino ir XI—XIII a. buvo atskiros Polocko kunigaikštijos sostinė. Jau XII a. Polocko kunigaikštijai subirus į smulkesnes ku nigaikštijas, Polocko kunigaikščio įtaka nusilpo ir pačiame mieste, kur sustiprėjo večės (gyventojų susirinkimo) galia. Jau tada Po lockas garsėjo savo prekyba. Apie tai liudija ir didžiuliai sidabri nių pinigų lobiai. Aukštutinėje pilyje rastas pinigų lobis, susidedąs iš 1000 Lietuvos sidabrinių ilgųjų (lazdelės ir trikampio formos ly diniai), X a. arabų dirhemų, XII a. vidurio Krokuvos Piastų ir Vla dislovo II denarėlių, o 1910 m. kasant žemę žemutinėje pilyje, vėl rastas Lietuvos ilgųjų lobis maždaug 16 kg svorio. Nuo XII a. pa baigos Polockas nemaža kentėjo nuo lietuvių puolimų, o XIII a. viduryje pateko Lietuvos valstybės valdžion. XIII a. pabaigoje jį trumpam laikui buvo paėmę Livonijos ordino vokiečiai, bet didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis juos greit išvarė ir užėmė Polocką, kuris vėl buvo įjungtas į Lietuvos valstybės sudėtį, kaip to paties vardo sritinės kunigaikštijos centras. Vytautui panaikinus Polocko kunigaikštiją, Polockas buvo valdomas didžiojo Lietuvos kunigaikš čio vietininko, kuris XVI a. gavo vaivados titulą, o Polockas tapo to paties vardo vaivadijos centru. XIV—XVI a. Polockas klestėjo, kaip žymus Lietuvos prekybos centras, bet nemaža kentėjo nuo karų, plėšimų ir gaisrų. Maskvos karo su Lietuva metu Polockas per 1500—1518 m. net 5 kartus buvo
SLAVAI
452
IR
R U SIJA
maskviečių apgultas. Per Livonijos karą 1562 m. jį vėl apsupo mask viečiai. Šį kartą Lietuvos etmonas Mikalojus Radvilas ir Polocko įgulos vaivada Davainis nebeįstengė miesto apginti ir jį 1563 m. paėmė Maskvos caras Jonas IV Žiaurusis; bet 1579 m. didysis Lie tuvos kunigaikštis Steponas Batoras po trumpo apgulimo vėl jį iš vadavo. Nuo tada liko Lietuvos valdžioje, kaip vaivadijos centras, ligi valstybės žlugimo. 1566 ir 1600 m. Polockas nukentėjo nuo marų. 1633 m. Maskvos kariuomenė miestą apiplėšė ir sudegino, bet ir čia išsilaikyti neįstengė. Per švedų karus Polocką trumpam buvo užėmusi Rusijos caro Petro I kariuomenė. Rusai miestą galu tinai užėmė per pirmąjį Lietuvos padalijimą 1772 m. 1777 m. Po lockas buvo paverstas to paties vardo gubernijos miestu, bet 1802 m. nustojo tų teisių ir buvo įjungtas į Vitebsko guberniją, kaip apskri ties miestas. Per Napoleono žygį į Rusiją 1812 m. prie Polocko vyko rusų ir prancūzų kautynės ir jis trumpam buvo patekęs prancū zams, bet rusai tais pačiais metais vėl atsiėmė. 1918 ir 1941—1944 m. miestas buvo vokiečių okupuotas. 1944—1954 m. Polockas buvo Gu dijos srities centras, bet 1964 m. Polocko sritis buvo panaikinta, rytines jos žemes prijungiant prie Vitebsko, o vakarines prie Mo lodečno 1 srities. P o l o c k o l i e t u v i a i . Antrojoje XIX a. pusėje nemaža lietu vių apsigyveno Polocke. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. jame susispietė apie 1000 lietuvių pabėgėlių. 1917 m. ba landžio 22 d. čia buvo sušauktas lietuvių susirinkimas, kuriame reikalauta Lietuvai nepriklausomybės. Susirinkimui pirmininkavo K. Žilinskas, sekretoriavo P. Purenąs. M.N. Tichomirov, Drevnerusskije goroda, 1946.
Slonimas2 (Slonim), Gudijos Gardino srities miestas ant abiejų Ščiaros upės, Nemuno kairiojo intako, krantų; 17 400 gyven tojų (1956). Slonime yra medicinos mokykla, 5 vidurinės mokyklos, kelios amatų mokyklos, 3 bibliotekos, Baltstogės—Baranovičių gele žinkelio stotis, kartono, plytų, degtinės, odos, degtukų, linų apdir bimo ir kt. fabrikai, pramonės bei prekybos įmonės. Slonimas yra vienas seniausių Gudijos ir istorinės Lietuvos mies tų, išaugęs rytų slavų dregovičių, besiveržiančių prie Nemuno au kštupio, užimtose žemėse, buvusiose lietuvių gyvenamų sričių kai mynystėje. Slonimo sritis minima jau 1040 ar 1044 m., kai Kijevo12 1 Buvo „Maladečinos". 2 Buvo ,,Slanymas".
G U D IJA
453
didysis kunigaikštis Jaroslavas čia sumušė lietuvius ir iš čia pasie kė net Nemuno aukštupį. XII a. lietuviai ir jotvingiai puldinėjo Slonimo sritis. Lietuvos metraščio žiniomis, XIII a. pradžioje Slo nimą valdęs lietuvių kunigaikštis Ringaudas, gyvenęs! Naugardu ke. XIII a. pirmojoje pusėje Slonimas kartu su kitais Juodosios Ru sios miestais buvo Mindaugo įjungtas į Lietuvos valstybę. Slonimą ir Volkovyską Mindaugas pavedė valdyti savo sūnui Vaišvilkui. Čia buvo pastatyta medinė pilis, kuri 1241 m. totorių užpuolimo metu sugriauta, vėliau vėl lietuvių atstatyta. Koalicijos prieš Mindaugą laikais Slonimą 1252 m. užėmė Haličo kunigaikštis Danielius, bet 1254 m. Haličo taikos sutartimi su Lietuva jis buvo pripažintas Lie tuvai. Vaišvilkui stojus į vienuolius, Slonimas buvo pavestas val dyti Haličo-Voluinės kunigaikščio Danieliaus sūnui Romanui, kaip didžiojo Lietuvos kunigaikščio vasalui. 1258 m. Romanas lietuvių buvo išvarytas iš Slonimo. Didysis Lietuvos kunigaikštis Traidenis Slonimo apylinkėse apgyvendino jotvingius (sūduvius), pabėgusius nuo Ordino persekiojimo. Kai kuriose Slonimo žemėse Traidenio įkurdintų lietuvių sodybos išliko ligi dabartinių laikų salomis tarp gudų Zietelos apylinkėse Dainavos, Pagirių, Narcevičių bei Zasiecės kaimais. Po Traidenio mirties Slonimą kurį laiką vėl užvaldė Haličo-Voluinės kunigaikščiai, bet vėliau jis vėl grįžo Lietuvai. Ge diminas Slonimą valdyti pavedė savo sūnui Manivydui. XIV—XV a. Slonimas augo kaip svarbus Lietuvos prekybos ir amatų miestas. Greta gudų bei lietuvių. Slonime gyveno nemaža žydų ir kiek to torių. Slonimas paverstas 1507 m. įkurtos Naugarduko vaivadijos pavieto miestu. 1532 m. Žygimantas Senasis suteikė Slonimui mies to savivaldybės teises, kurios buvo patvirtintos Zigmanto Vazos 1591 m. Tuo metu jo seniūnu buvo Lietuvos kancleris Leonas Sa piega. XVI a. pabaigoje ir XVII a. ligi 1685 m. mieste vykdavo Slonimo generaliniai suvažiavimai, į kuriuos suvažiuodavo Lietu vos senatoriai ir Lietuvos vaivadijų bei pavietų atstovai prieš vyk dami į bendrąjį seimą su lenkais. Nuo 1564—1565 m. Lietuvos ad ministracinių bei teisminių reformų čia rinkdavosi ir visų rūšių Slonimo pavieto seimeliai. Slonimo apylinkėse buvo didelių didžio jo Lietuvos kunigaikščio dvarų, todėl Slonimo seniūnais paprastai būdavo skiriami didikai bei žymesni bajorai. Greta jau iš seno buvusių stačiatikių cerkvių ir katalikų bažny čių bei žydų sinagogų XVII a. Slonime buvo įsteigti bernardinų (1630), benediktinų, pranciškonų ir dominikonų vienuolynai. Pins ko vėliavininko Godebskio žmonai Elzbietai užrašius 15 000 lenkiš kų auksinų, 1709 m. įsteigta jėzuitų misijų stotis; 1713 m. atidary ta mokykla, kuri per trumpą laiką išaugo į pilną ano meto gimna
454
SLAVAI
IR
R U SIJA
ziją, o 1736—1740 ir 1748—1773 m. dar veikė ir filosofijos kur sas. 1726 m. Slonimo misija pakelta į rezidenciją. Pirmoji jėzuitų medinė Šv. Juozapo bažnyčia pastatyta 1715 m.; mūrinė bažnyčia užbaigta statyti 1768 m. Po 1773 m. jėzuitų mokykla pavesta vie nuoliams augustinams; 1833 m. caras Mikalojus I ją perėmė val džios žinion. Slonimo paviete buvo ir žymių Lietuvos didikų Sapiegų, Chreptavičių, Oginskių ir Tyzenhauzų dvarų. XVIII a. antrojoje pusėje Slonimas pagarsėjo dėl jame buvusių labai puošnių Lietuvos didžio jo etmono kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio rūmų su pui kiais parkais, spaustuve ir teatru, net opera su baletu. M. K. Ogins kis taip pat Slonime įsteigė įvairių dirbtuvių ir iškasdino Oginskio kanalą; tai prisidėjo prie Slonimo prekybos ir pramonės pagyvėji mo. Trečiuoju Lietuvos padalijimu 1795 m. Slonimas įjungtas į Ru sijos valstybę, kaip centrinis gubernijos miestas. 1796 m. Slonimo gubernija sujungta su Vilniaus gubernija ir gavo Lietuvos guber nijos vardą. Slonimas tada pasidarė tos gubernijos apskrities mies tu, o nuo 1801 m.— Gardino gubernijos. Po Pirmojo pasaulinio karo Slonimas buvo įjungtas į atsikūrusios Lenkijos valstybę. 1939 m. Hitleriui ir Stalinui pasidalijus Lenkiją, Slonimas įjungtas į sovie tinę Gudiją, kurioje liko ir po Antrojo pasaulinio karo. H. towmianski, Studya nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewsikiego, t. 2, 1932; H. Lowmianski' Rys historyczny wojewodztwa Nowogrodzkiego w j ego dzisiejszych granicach (do r. 1795), 1935; R. Mienicki, Ziemia Nowogrodzka w dobie porozbiorowej (1793—1915), 1935; A. Ciechanovsiecki, M. K. Oginski und sein Musenhof zu Slonim, 1961.
Sluckas (Sluck), Gudijos Minsko srities miestas prie Slučės (Pri petės intako) aukštupio, 100 km į pietus nuo Minsko; 21 000 gyven tojų (1956). Geležinkelio stotis, miško ir žemės ūkio gaminių apdir bimo pramonė. Nuo senų laikų Sluckas garsėja linų prekyba. Sluckas yra vienas seniausių Gudijos miestų, žinomų jau nuo XII a. pradžios dregovičių gyventose žemėse. Laurentiijaus metraš tis Slucką mini jau 1127 m. data, d Ipatijaus metraštis 1116 ir 1149 m. datomis. Anksčiau priklausęs Kijevo Rusios valstybei, XIII a. Sluc kas pateko lietuvių įtakon. Jau Traidenio laikais jis buvo lietuvių valdomas, o nuo Gedimino laikų pastoviai įėjo į Lietuvos sudėtį. Dėl prekybai patogios savo padėties Sluckas greitai kilo, besivar žydamas dėl pirmumo su Kopylium, ir XIV a. pradžioje pasidarė Slucko kunigaikštijos centras. Nuo tada ligi 1600 m. Slucką valdė Gedimino dinastijos kunigaikščiai Olelkaičiai. 1506 m. netoli Slucko sulaikytas totorių veržimasis į Lietuvą. 1564 m. Sluckas išskirtas iš
G U D IJA
455
Vilniaus vaivadijos ir įjungtas į naujai sudarytą Naugarduko vai vadiją. 1600 m. paskutinei Slucko kunigaikščių įpėdinei Sofijai Glelkaitei ištekėjus už Biržų šakos Jonušo Radvilo, Sluckas kartu su Kopylium po jos mirties 1612 m. perėjo Radvilams. Radvilų pa veldėtas, Sluckas pasidarė vienu žymiausių to meto Lietuvos kul tūrinio gyvenimo centrų. Kristupas Radvilas apie 1626 m. Slucke įkūrė aukštesniąją kalvinų mokyklą-gimnaziją, prie kurios veikė ir bendrabutis. Kiek vėliau Boguslovas Radvilas prie kalvinų gimnazi jos įkūrė žymią biblioteką. Ši aukštoji kalvinų mokykla garsėjo sa vo aukštu lygiu, nenusileisdama Kėdainių Radvilų gimnazijai, ir išli ko ligi 1914 m. XVII a. Slucke buvo ir Radvilų spaustuvė, kurią Boguslovo Radvilo duktė Liudvika Karolina Radvilaitė 1695 m. do vanojo Lietuvos kalvinams. 1704 m. Sluckįe buvo įkurta ir jėzuitų kolegija. Jeronimas Florijonas Radvilas (miręs 1760 m.) įsteigė Sluc ke ir karo mokyklą. 1758 m. Mykolas Kazimieras Radvilas Slucke įsteigė garsiąją juostų audyklą. Per antrąjį Lietuvos padalijimą 1793 m. Sluckas atiteko Rusijai. M. Dovnar-Zapolskij, Očerk istoriji Krivičskoj i Dregovičskoj žemei do konca XII st., 1891; A-S. Gruševskij, Očerk istoriji Turovo-Pinskago kniažestva X— XIII w . (Kijevskije Universitetskije Izvestija, t. 41, 1901); L.V. Aleksejev, Polockaja zemlia v IX—XIII vv., 1955; E. Kotiubaj, Galerja Niešwiežska portretow Radziwillowskich, 1857; J. Lukasziewicz, Dzieje košciolow 'vvyznania hehveckiego na Litwie, t. 1—2, 1842— 1843.
Supraslis (Suprasi), miestelis Gudijoje 1 prie Supraslio upės (Narvės dešiniojo intako), netoli Balstogės, žinomas jau XIV a. Arti miestelio buvo garsus stačiatikių vyrų Blagoveščenskio vienuoly nas, po Lietuvos Brastos 1596 m. bažnytinės unijos jis buvo pavers tas unitų vienuolynu. XVII—XVIII a. čia buvo pagrindinė Lietuvos bazilijonų vienuolijos rezidencija. Supraslio vienuolynas turėjo se ną turtingą biblioteką, kurioje rastas ir vienas seniausių X a. baž nytinės slavų kalbos rankraštis, vadinamas Supraslio rankraščiu, parašytas senąja kirilica, išspausdintas Miklošico 1851 m. Vienoje. Supraslio vienuolyne buvo rasti ir vadinamieji Supraslio metraščiai. XVII—XVIII a. Lietuvos bazilijonai Supraslyje turėjo savo spaus tuvę, kur spausdino tikybos knygas lotynų, gudų, ukrainiečių, len kų ir lietuvių kalbomis. 1785 m. išspausdintas ,,Žiwatas Pono 'Jezuso". ; 1 Dabar Lenkijos Respublikoje (sad. past.).
456
SLAVAI
IR
R U SIJA
Svisločius (Svislač). 1. Miestelis Sovietų Gudijoje, Gardino sri tyje, rajono centras, prie Nemuno intako Svisločės tarp didelių miškų; apie 3000 gyventojų. Administracinės įstaigos, vidurinė mo kykla, pieninė, spirito gamykla ir lentpjūvės. Kaip vienas seniau sių Gudijos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos miestelių, Svislo čius jau XIII a. priklausė plačiai Naugarduko sričiai. Kartu su ki tomis Juodosios Rusios žemėmis Svisločius apie 1240 m. Mindaugo prijungtas prie Lietuvos ir Lietuvos valstybėje išliko ligi 1795 m. Įvedus vaivadijas Lietuvoje Svisločius buvo priskirtas prie Trakų vaivadijos Gardino pavieto. XIX a. Svisločiuje buvo stačiatikių cerk vė, katalikų bažnyčia, kelios sinagogos, pradžios mokykla ir mo kytojų seminarija. Katalikų bažnyčia pastatyta 1668 m. Lietuvos paiždininkio Jeronimo Krišpino, 1748 m. atnaujinta Trakų pilinin ko žmonos Teresės Krišpinienės ir 1782 m. Lietuvos referendoriaus Vincento Tiškevičiaus. Prie Svisločiaus miestelio buvo didelis Svisločiaus dvaras, dar XVI a. buvęs valstybės nuosavybe, XVII a. ta pęs Krišpinų, o nuo XVIII a. vidurio Tiškevičių giminės nuosa vybe. Vincentas Tiškevičius 1806 m. įsteigė gimnaziją, kurioje porą metų mokėsi ir J. I. Kraševskis (Kraszew,ski). Po 1831 m. sukilimo užgniaužimo Svisločiaus dvarą konfiskavo Rusijos valdžia. Gimna zija 1851 m. paversta progimnazija, o po 1864 m. sukilimo uždary ta. Jos rūmuose nuo 1875 m. veikė mokytojų seminarija. Po Pirmo jo pasaulinio karo įjungtas į Lenkiją (Balstogės vaivadijos), 1939 m. užimtas Sovietų Sąjungos, 1941—1944 m. okupuotas vokiečių. J. Jodkowski, Grodno i okolice w zaraniu dziejow Litwy i Rusi nad Niemnem, 1928; P. Bobrovskij, Grodnenskaja gubernija, č. 1—2, 1863; Slownik Geograficzny Krolestwa Polskiego i innych krajow siowianskich, t. 11, 1890.
2. Miestelis Gudijoje, Bobruisko srityje, prie Svisločės upės santakos su Berezina, ant Berezinos dešiniojo kranto. Vienas seniau sių Gudijos ir istorinės Lietuvos miestų, žinomas jau XIII a. Kartu su Minsko kunigaikštija prijungtas prie Lietuvos Gedimino laikais. 1342—1345 m. jau buvo neabejojamai Lietuvos valdžioje. Iš pradžių priklausė Minsko kunigaikštijai, kuriai besiskaldant virto atskira kunigaikštija. Svisločiaus kunigaikštis Simanas, Karijoto sūnus, da lyvavo 1349 m. Algirdo pasiuntinybėje pas Aukso Ordos chaną Gani, Beką derėtis su totoriais. Į Lenkiją išvykęs Jogaila Svisločiaus valsčių atidavė Skirgailai 1387 m. balandžio 28 d. kartu su Bobruisku, Minsku ir kt. XV a. ir vėliau prie Svisločiaus buvo ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvarų. 1506 m. Svisločius nukentėjo nuo to torių. Tarp 1507 ir 1526 m. Maskvos kariuomenė kelis kartus nusiaubė Svisločių. 1511 m. Žygimantas Senasis leido Svisločiaus
G U D IJA
457
miestiečiams mokėti mokesčius nebe ¡per seniūnus, bet tiesiog į valstybės iždą. Ta privilegija patvirtinta Žygimanto Augusto 1540 m. Įvedus Lietuvoje vaivadijas, Svisločius priskirtas prie Minsko vai vadijom centrinio pavieto. Apie 1600 m. Svisločiaus dvarus gavo Minsko pilininkas Haraburda, XVIII a. jie turbūt buvo Zavišų, XIX a. Nezabitauskiu nuosavybė. Lietuvos valdžioje Svisločius iš buvo ligi 1793 m., kada atiteko Rusijai. XIX a. Svisločiuje buvo stačiatikių cerkvė ir katalikų bažnyčia (abi pastatytos XVIII a. Barboros Zavišaitės-Nezabitauskienės), sinagoga, pora mokyklų ir valsčiaus ligoninė. V.E. Danilevič, Očerk istoriji Polockoj zemli do konca XIV s., 1896; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933; Slownik Geograficzny..., t. 11, 1890.
Turovas (Turaū), miestas Gudijoje, Gomelio srityje, dešiniajame Pripetės krante. Metraščiuose pirmą kartą minimas 980 m. Senovėje buvo pagrindinis dregovičių žemės miestas, Nestoro kronikos ži niomis, gavęs vardą nuo variagų kunigaikščio Turo. X a. pabaigoje ir XI a. pradžioje Turovas buvo svarbus politinis centras, tapęs Turovo-Pinsko kunigaikštijos sostine. XI a. pabaigoje Turove buvo įsteigta stačiatikių vyskupija, kuriai antrojoje XII a. pusėje vado vavo Kirilas Turovskis (miręs 1182 m.). Jau XII a. lietuviai puldi nėjo Turovą, o 1240 m. jį nusiaubė totoriai. XIII a. Turovas vaidi no svarbų vaidmenį senovės Rusios ryšiuose su Lenkija ir Lietuva. Antrojoje XIII a. pusėje, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Traidenio laikais, Turovas dalyvavo Rusios kunigaikščių kovose su lietuviais, bet jau XIII a. pabaigoje kartu su Pinsku buvo lietuvių užimtas. Į Lietuvos valstybės sudėtį Turovas buvo įjungtas Gedimino, o gal jau ir Vytenio laikais. Gediminas Turovą su Pinsku pavedė savo sū nui Narimantui K Lietuvos valstybės sudėtyje Turovas išliko ligi antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1793 m. Tada įjungtas į Rusiją ir buvo Minsko gubernijos Mozyriaus apskrities miestas, o nuo 1919 m. įėjo į sovietinę Gudiją. E.E. Golubinskij, Istorija russkoj cerkvi, t. 1, 1901; M.N. Tichomirov, Drevnerusskije goroda, 2 leid., 1956 (angį. vertimas, 1959).
Vitebskas (Vicebsk), Gudijos sritinis miestas ant abiejų Daugu vos krantų prie Vitbos intako, nuo kurio gavo savo vardą; 148 000 gyventojų (1959). Geležinkelio ir plentų mazgas. Vienas stambiau sių Gudijos pramonės ir prekybos centrų. Mieste yra mašinų fab rikai, tekstilės, odos ir medžio apdirbimo pramonė. Yra išlikusių 1 1 Buvo „Norimantui",
458
SLAVAI
IR R U S I J A
istorinių pastatų. Per Pirmąjį pasaulinį karą čia buvo didelė lie tuvių pabėgėlių kolonija. Vitebskas pamažu susikūrė IX—X a. rytų slavų krivičių kolo nizuotose, anksčiau lietuvių gyventose žemėse. Pagal Vitebsko met raščio padavimus, Vitebskas buvo įsteigtas kunigaikštienės Olgos, valdžiusios Kijevą 945—962 m., bet Rusios metraščiuose pirmą kar tą minimas tik 1021 m., kaip krivičių miestas, didžiojo Kijevo ku nigaikščio Jaroslavo I pavestas Polocko kunigaikščiui Briačislavui. XI a. buvo svarbus Polocko žemės prekybos ir politinis centras su strategiškai svarbia pilimi. Būdamas prie variagų kelio, Dauguva ir Dniepru ėjusio iš Skandinavijos į Graikiją, Vitebskas palaikė gy vą prekybą su Smolensku, Kijevu ir Dauguva su Pabaltiju. Turėjo prekybos ryšių ir su Didžiuoju Naugardu. 1101 m. tapo atskiros Vitebsko kunigaikštijos sostine. XII a. čia buvo pastatyta mūrinė Apreiškimo cerkvė, išlikusi ligi XX a. Nuo XIII a. pradžios Vitebs kas buvo puldinėjamas lietuvių, 1229 m. sudarė prekybos sutartį su Ryga, 1235 m. buvo užimtas Žemaičių kunigaikščio Erdvilo. Nuo Mindaugo laikų politiškai priklausė nuo Lietuvos, valdomas čia lie tuvių, čia savų kunigaikščių, pripažįstančių didžiojo Lietuvos kuni gaikščio viršenybę. 1263 m. lietuvis kunigaikštis Gerdenis Vitebsko ir Polocko vardu sudarė prekybos sutartį su Ryga ir Livonijos or dinu, kurią apie 1265 m. atnaujino Vitebsko kunigaikštis Iziaslavas, sutartyje pareiškęs, kad jis buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vaišvilko viršenybėje. Vytenio ir Gedimino laikais Vitebskas pa laikė gyvą prekybą su Ryga. Nuo 1320 m. buvo valdomas Algirdo. 1348 m. vitebskiečiai dalyvavo lietuvių kautynėse prieš Vokiečių ordiną ties Strėva. XIV a. Vitebskas turėjo savo savivaldybės teises, ne kartą pa tvirtintas lietuvių kunigaikščių, kurie patikindavo, kad senovė ne bus keičiama, naujovės neįvedamos ir gyventojai nebus baudžiami be teismo. Senosios privilegijos, taip pat tos, kurios buvo duotos Vitebskui Vytauto, Žygimanto Kęstutaičio, Švitrigailos ir Kazimie ro laikais, ilgainiui žuvo, tačiau yra išlikusi 1503 m. Aleksandro duota privilegija, pažodžiui pakartojanti 1441 m. Kazimiero pri vilegiją ir garantuojanti miesto savivaldybę ir visų luomų teises. Nuo XV a. panaikinus Vitebsko srities kunigaikštiją, Vitebską val dė didžiojo Lietuvos kunigaikščio skirti vietininkai. Nuo 1511 m. Vitebskas tapo to paties pavadinimo vaivadijos centriniu miestu. Ankstyvesnės Vitebsko privilegijos be atmainų buvo patvirtintos 1547 m., o 1597 m. Zigmantas Vaza suteikė miestui Magdeburgo teisę. XVI a. Vitebskas kentėjo nuo Maskvos karų, 1502—1536 ir
G U D IJA
459
1562—1568 m. Vitebsko apylinkės buvo maskviečių nusiaubtos, o priemiesčiai sudeginti. XVII a. Vitebske vyko unitų ir stačiatikių religinės riaušės. Tokių riaušių metu 1623 m. stačiatikiai sukapojo Vitebsko unitų vyskupą Juozapatą Kuncevičių. Už bausmę Magde burgo savivaldybė bei kitos teisės ir privilegijos buvo atimtos, bet 1644 m. Vladislovas Vaza vėl grąžino savivaldybę. XVII a. ir vė liau stačiatikiai skundėsi spaudžiami unitų ir katalikų. 1654 m. po ilgo apgulimo Vitebskas buvo rusų kariuomenės užimtas, bet 1667 m, Andrusovo taika vėl grąžintas Lietuvai. Per Didįjį šiaurės karą 1700—1708 m. per Vitebską žygiavo rusų, išvedu ir lietuvių bei len kų kariuomenės. Vitebskiečiams pareiškus palankumą Stanislovui Leščinskiui, Karolio XII spaudimu išrinktam Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Petro I įsakymu Vitebskas 1708 m. buvo sudegintas. Po to nusmuko ir ilgai nebegalėjo atsigauti. Per pirmąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą 1772 m. buvo įjungtas į Ru siją. Rusijos sudėtyje Vitebskas iš pradžių buvo Pskovo gubernijos apskrities miestas, nuo 1796 m. — Gudijos gubernijos, o nuo 1802 m. Vitebsko gubernijos centrinis miestas. 1812 m. užimtas Napoleono nemažai nukentėjo nuo karo. 1866 m. nutiesus geležinkelį į Daug pilį, miesto prekyba pamažu atsigavo. 1918 m. buvo vokiečių oku puotas. 1924 m. prijungtas prie Gudijos ir iš pradžių padarytas apskrities, vėliau srities (o b l a s t / miestu. 1941—1944 m. vėl vokie čių1 okupuotas ir smarkiai nukentėjo, ypač nuo 1944 m. kautynių. Po Antrojo pasaulinio karo buvo atstatytas ir vėl ėmė augti. A.P. Sapunov, Vitebskaja starina, t. 1—5, 1883—1889; A,P. Sapunov, Reka Zapadnaja Dvina..., 1893; A.P. Sapunov, Polock, Vitebsk i Minsk v 20-ch godach prošlogo veka, 1901; M.N. Tichomirov, Drevnerusskije goroda, 2 leid., 1956.
Zaslavlis (Zaslaūe), Gudijos miestelis prie Minsko—Molodečno geležinkelio. Zaslavlis, rajono centras, senovėje vadintas ir Iziaslavlio vardu. 1926 m. buvo 1645 gyventojai. Įkurtas X a. didžiojo Ki jevo kunigaikščio Vladimiro to meto Polocko kunigaikštijos srityje ir pavestas gyventi ir valdyti jo žmonai Rognedai bei sūnui Iziaslavui, kurio vardu ir pavadintas. Prieš tai Vladimiras, jėga užėmęs Polocką, buvo vedęs Polocko kunigaikščio Rogvolodo dukterį Rognedą, bet 985 m. ją su sūnumi Iziaslavu išvarė iš Kijevo į Iziaslavlį. Iziaslavas valdė Zaslavlį ligi 1001 m., o po jo perėmė sūnūs. XI a. Zaslavlis buvo gerai sutvirtintas Polocko kunigaikštijos pietvakarių pasienio miestas Svisločės upės aukštupio srityje. XII a. pradžioje Zaslavlis atskilo nuo Polocko kunigaikštijos ir tapo atskiros Iziaslavo kunigaikštijos centru. XII—XIII a. Zaslavlio kunigaikščiai ko vojo su Polocku ir kitomis Rusios kunigaikštijomis.
460
SLAVAI
IR R U S IJ A
Iziaslavo kunigaikštija kartu su Zaslavliu kurį laiką buvo nu kariauta Minsko kunigaikščių, d nuo XIII a. vidurio prijungta prie Lietuvos ir nuo tadą liko Lietuvos sudėtyje. 1345 m. Kęstučiui ir Algirdui išvarius iš Vilniaus savo brolį Jaunutį, Zaslavlis buvo duo tas jam kaip dalis, kur Jaunutis ir apsigyveno. Nuo to laiko Rusios metraščiuose Zaslavlį pradėta vadinti Iziaslavlio ir Zaslavlio vardu. Jaunutis gyveno Zaslavlyje ligi savo mirties (apie 1366 m.) ir pra dėjo Zaslavlio kunigaikščių liniją. Po Jaunučio mirties Zaslavlį val dė jo sūnus Mykolas. Po šio mirties Zaslavlio kunigaikščiais buvo jo sūnūs Jurgis ir Andrius. Jų valdomą Zaslavlį 1433 m. nusiaubė Švitrigaila, bekovodamas prieš Žygimantą Kęstutaitį. Vėliau Zaslav lį valdė Jaunučio palikuonis Mykolas, Jono sūnus (mirė 1536 m.), pradėjęs kunigaikščių Zaslavskių šeimą. 1567 m. vienas tos šeimos narys, Teodoro sūnus Jonas, Zaslavlio ir Mstislavlio kunigaikštis, iš Lietuvos pabėgo į Maskvą. XVI a. viduryje Zaslavlio kunigaikš tytė Ona, Teodoro Jaunučio duktė, ištekėjo už Vilniaus vaivados Jono Hlebavičiaus, kurio nuosavybėn ir perėjo Zaslavlis su visais dvarais. Po Hlebavičių Zaslavlis su dvarais XVII a. vedybų keliu perėjo į Sapiegų rankas. 1753 m. iš Sapiegų juos nupirko Pšezdzieckiai. Per antrąjį Lietuvos padalijimą 1793 m. Zaslavlis buvo įjung tas į Rusiją ir dabar yra Gudijos sudėtyje. Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 1, 3 leid., 1928; t. 7, 1856.
IZIASLAVO KUNIGAIKŠTIJA
Tai senovės rusų kunigaikštija, XII a. pradžioje atsiskyrusi nuo Polocko kunigaikštijos. Jos sostinė buvo Iziaslavas, Svisločės upės aukštupyje. Iziaslavo kunigaikštija XII—XIII a. kovojo su Poloc ku, kuriam laikui buvo užkariauta Minsko kunigaikščių, o nuo XIII a. vidurio buvo prijungta prie Lietuvos. Sostinė pradėta va dinti Zaslavliu. Dabar Gudijos teritorijoje. HALICO KUNIGAIKŠTIJA
Haličas (Halič), Ukrainos Stanislavo (buv. Stanislavov) srities istorinis miestas Dniestro dešiniajame krante, apie 70 mylių į piet ryčius nuo Lvovo, gyvenamas daugiausia ukrainiečių (1931 m. buvo 4386 gyventojai). Haličas turi muilo pramonę ir druskos kasyklas. Stačiašlaitėje uoloje tebestovi XII a. pilies griuvėsiai, buvusių Haličo kunigaikščių buveinė.
H A LIC O
K U N IG A IK ŠTIJA
461
Haličo kunigaikštija pirmą kartą šaltiniuose minima 1113 m. Ji susikūrė XII a. Dniestro upyne, prie Karpatų. Ji buvo gyvenama slavų baltųjų kroatų. Dėl šio krašto varžėsi Kijevo ir Lenkijos val stybės. Kurį laiką Haličas priklausė Kijevo Rusios valstybei, bet jai pradėjus irti, daug rusų emigravo į Haličą, kuris pradėjo kilti valdomas Riuriko dinastijos kunigaikščių. Haličo kunigaikštijos įkū rėju XII a. pradžioje laikomas Vladimirka (Volodimirko), Volodario sūnus, išplėtęs Haličo kunigaikštiją. Po jo mirties Haličo kunigaikš tija buvo valdoma jo sūnaus Jaroslavo Osmomyslo (1153—1187), kuriam valdant Haličas tapo viena galingiausių rusų kunigaikštijų. Buvo steigiami miestai, prekybos keliams einant iš rytų į vakarus, plėtėsi prekyba. Jam mirus, prasidėjo įpėdinių tarpusavio vaidai dėl sosto bei kovos su galingais Haličo bajorais. Tuo pasinaudojo Haličo kunigaikštijos kaimynai, Haličas buvo užimtas ir valdomas tai Voluinės kunigaikščių, tai Vengrijos karalių. Į kovas kišosi ir lenkų Krokuvos kunigaikščiai. 1200 m. Haličą užėmė Voluinės ku nigaikštis Romanas, kuris beplėšdamas savo valstybę į šiaurę su sidūrė su lietuviais aukštaičiais bei jotvingiais ir sėkmingai su jais kovojo. 1205 m. Romanui žuvus, prasidėjo ilgos kovos dėl Haličo, ku riose dalyvavo lenkai, vengrai, stepių klajokliai ir įvairūs rusų ku nigaikščiai, bet svarbų vaidmenį vaidino ir Haličo bajorai. Haličo kunigaikštija ėjo iš rankų į rankas, kurį laiką buvo Vengrijos ka ralių valdžioje. 1227 m. Haliče įsitvirtino kunigaikštis Danielius, Romano sūnus. Jam valdant Haličas pasiekė aukščiausios savo ga lybės. 1240—1241 m. Haličas buvo užpultas totorių. Jiems; pasitrau kus, Danielius stengėsi praplėsti Haličo kunigaikštijos žemes į šiau rę, bet čia susidūrė su jau susikūrusia Lietuvos valstybe. Didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas išvadavo dalį jotvingių ir gudų žemių, jas atimdamas iš Danieliaus. Norėdamas susilpninti Mindau gą, Danielius apie 1248 m. susidėjo su jo priešais Tautvilu, Eidivydu, Vykintu ir organizavo koaliciją, kurion įtraukė dar jotvin gius, vakarų žemaičius ir Livonijos ordiną. Bet jam nepavyko už grobti žemių, buvusių į pietus nuo Nemuno vidurupio. Mindaugas sudarė koaliciją, priimdamas krikštą ir nuo Danieliaus atitraukda mas jotvingius. 1254 m. tarp Lietuvos karaliaus Mindaugo ir Da nieliaus buvo sudaryta taika, pagal kurią Danieliaus sūnui Roma nui vasaliteto teisėmis buvo pavestas Naugardukas ir vadinamoji Juodoji Rusia. Taikai sustiprinti Mindaugas išleido savo dukterį už Danieliaus sūnaus Švarno. Mindaugas dar pažadėjo Haličo kuni gaikščiams padėti kovoti su totoriais, bet greit vėl susipyko su jais ir išvarė Romaną iš jam duotųjų sričių. Žadėdamas sujungti Pra
462
SLAVAI
IR R U S I J A
voslavų bažnyčią su Katalikų, popiežiaus sutikimu Danielius 1254 m. buvo vainikuotas Haličo-Voluinės karaliumi, bet nesulaukęs tikros paramos ryšius su Roma nutraukė. Danielius 1259 m. turėjo bėgti nuo totorių į Vengriją, o jo brolis Vasilka buvo priverstas dalyvauti bendrame su totoriais žygyje prieš Lietuvą. Danielius, naudodama sis lietuvių vidaus sunkumais, pradėjo sistemingą jotvingių krašto nukariavimą. Po Danieliaus mirties 1264 m. Haličo valstybė buvo padalyta jo sūnums Švarnui ir Leonui (Levui). Po Mindaugo nužu dymo kilus Lietuvoje naminiam karui, Mindaugo žentas Švarnas iš Mindaugo sūnaus Vaišvilko, pasitraukusio į vienuolyną, 1268 m. gavo valdyti Lietuvą, taip sujungdamas Haličą su Lietuva. Bet Lietuvoje jis teišsilaikė apie metus, nes buvo išvarytas Traidenio. Mirus Švarnui, Haličo kunigaikštija 1270—1301 m. buvo Levo rankose. Jis savo sostinę perkėlė į Lvovą. Jo įpėdiniams valdant prasidėjo Haličo smukimas. Haličo kunigaikštijai teko susikirsti su lietuviais dėl kitados jotvingių gyventų žemių, vadinamų Palen kė, ir dėl sričių tarp Nemuno ir Pripetės, kurios nuo 1315 m. perė jo Lietuvos valdžion. 1324 m. išmirus Haliče Danieliaus dinastijai, Haličo bajorai kunigaikščiai pakvietė Danieliaus palikuonės Marijos, ištekėjusios už Mozūrų kunigaikščio Traidenio, sūnų Boleslovą, pri ėmusį Jurgio vardą. 1325 m. jis vedė didžiojo Lietuvos kunigaikš čio Gedimino dukterį. Jurgis pritarė vakarietiškai valdymo sant varkai, iš užsienio kvietėsi amatininkų bei karių ir stengėsi išsiva duoti iš savo bajorų globos, bet bajorų sąmokslo 1340 m. buvo nu žudytas. Po jo mirties Haličo ir Voluinės kunigaikščiu buvo pripa žintas didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnus Liubartas, kuris buvo vedęs Voluinės kunigaikštytę. Už Liubartą kraštą fak tiškai valdė Haličo bajorų vadas Dimitras Detko. 1340 m. Lenkijos karalius Kazimieras drauge su vengrais įsiveržė į Haličo kunigaikš tiją ir pradėjo karą su Lietuva. Po kelerių metų kovos 1349 m. Ka zimieras užėmė Haličą ir Voluinę, Liubartas išsilaikė tik Lucke. 1350 m. Liubartas, savo brolių Kęstučio ir Algirdo padedamas, at siėmė visas Voluinės pilis ir nusiaubė Lukovo, Sandomiro ir Radomo žemes. Pagal 1366 m. Lietuvos ir Lenkijos taiką Haličas buvo pa liktas Lenkijai, o didžioji Voluinės dalis su Vladimiru — Lietuvai. Nebesitikėdamas atsispirti prieš lietuvius, Kazimieras dar 1350 m. pripažino, kad Haličas priklauso Vengrijai, o Vengrijos karalius Liudvikas Haličą perleido Kazimierui ligi jo gyvos galvos. Karas tarp Liubarto, Lietuvos palaikomo, ir Lenkijos vėl atsinaujino ir truko ligi Kazimiero mirties 1370 m., bet Haličas pasiliko lenkų rankose. Po Kazimiero mirties Vengrijos karalius Liudvikas pasidarė kartu ir Lenkijos karaliumi. Liudvikas Haličo kunigaikštystę pavedė vai
H A LIC O
K U N IG A IK ŠTIJA
463
dyti Opolės kunigaikščiui Vladislovui, bet 1379 m. jį atšaukė, o Haličo kunigaikštiją prijungė betarpiškai prie Vengrijos. Kraštą valdė vengrų seniūnai. Kai 1387 m. Jogaila išvyko iš Krokuvos į Lietuvą, Lenkijos didikai, pasiėmę jaunutę karalienę Jadvygą, iš vyko į Haličo kunigaikštiją su tikslu jlą1prijungti prie Lenkijos. Visi vengrų seniūnai pasidavė, bet Haličo pilies paimti lenkai neįsten gė ir tik pagalbon atvykę Lietuvos kunigaikščiai su Vytautu prie šakyje pilį privertė pasiduoti. Haličas buvo prijungtas prie Lenki jos. Lenkijos kova su Lietuva dėl Podolės ir Voluinės žemių atsi naujino po didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto mirties 1430 m. ir vyko didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero laikais ir vėliau, faktiškai Haličą lenkams valdant. Liublino unijos seimo metu 1569 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas tas visas žemes atidavė Lenkijai ir nuo tada ligi 1772 m. Haličas buvo Lenkijos teritorijos dalis, vadinta Ruse (lenk. Rus). Jogailaičių valdomas Ha ličas patyrė ekonominę gerovę, kuri ėmė smukti XVI a., prekybos keliams ir centrams pasikeitus dėl vandens kelio į Indiją ir Ameri kos atradimo. Lenkų valdomame Haliče pasikeitė etnografinė gy ventojų sudėtis. Čia įsikūrė nemažai lenkų bajorų dvarininkų, vie tos bajorai sulenkėjo, bet valstiečiai išliko rusais, vadinti rutėnais, vėliau ukrainiečiais. XVII—XVIII a. Haličas nemažai kentėjo nuo kazokų ir totorių puolimų. Per pirmąjį Lenkijos padalijimą 1772 m. Haličas su apylinkėmis atiteko Austrijai ir sudarė branduolį Gali cijos, gavusios vardą nuo Haličo. Austrijos valdžioje Haličas išbu vo ligi 1919 m. Jau XIX a. čia pradėjo reikštis antagonizmas tarp valstiečių ukrainiečių ir dvarininkų lenkų, turėjusių politinę per svarą. Neatsižvelgiant į ukrainiečių nepasitenkinimą, 1919 m. Ha ličas buvo prijungtas prie Lenkijos ir jos valdžioje išbuvo ligi 1939 m. Haličo apylinkėse vyko smarkios kautynės per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. Antrajame pasauliniame kare vokiečiams nugalėjus Lenkiją, Haličas 1939 m. rugsėjį buvo užimtas Sovietų Sąjungos kariuomenės ir 1940 m. prijungtas prie Ukrainos SSR. 1941 m. vasarą Haličą užėmė vokiečiai ir jį išlaikė iki 1944 m. ru dens. Nuo tada Haličas vėl grįžo Ukrainai, kurioje ir dabar tebėra. Ig . J o n y n a s , Haličas (Lietuviškoji Enciklopedija, t. 9, 1941); I I. S a r a n e v ič , Istorija Halycko-Volodimirskoj Rusi, t. 2, 1899-; I.P. F i le v ič , Borba Polši i Litvy-Rusi za Galicko-Vladimirsikoje nasledije, 1890; N .P . D a š k e v i č , Kniaženije Daniila Galickago, po russkim i inostrannym izvestijam, 1873; A . A . S a v ič , Borba feodalov v Galicko-Volynskoj Rusi v XII—XV v.v. (Učen. Zap. Mosk. Ped. Inst. im. Liebknechta, Ser. istor. II, 1937); D . D o r o š e n k o , I. K i i p i a k e v i č , J , P a s t e m a k , Velika istorija Ukraini, 1948.
464
SLAVAI
H aličo
IR R U S IJ A
k u n ig a ik ščia i
Jaroslavas, Volodimirkos sūnus (Jaroslav Vladimirovič Osmomysl; mirė 1187 m.), Haličo kunigaikštis (1153—1187). Vienas galingiausių XII a. rusų kunigaikščių, kurio valdžioje Haličo kuni gaikštystė kilo ir klestėjo tuo pat metu, kai Kijevo valstybės galia ir reikšmė smuko. Jaroslavas daug kartų kišosi į pietinių rusų že mių kunigaikščių tarpusavio kovas ir kurį laiką net patį Kijevą laikė savo priklausomybėje. Palaikė prekybą su Bulgarija ir Bi zantija, taip pat kontroliavo Dunojaus prekybos kelią. Kartu su Bizantijos imperatorium ir lenkų kunigaikščių remiamas Jaroslavas ruošė žygius prieš Vengriją. Pačioje Haličo kunigaikštystėje Ja roslavas buvo priverstas pasiduoti bajorų įtakai, kurie kišosi net į jo šeimos reikalus. Jurgis, Levo sūnus (Jurij Lvovič; mirė 1308 m.), Haličo-Volumes kunigaikštis 1300—1308 m., Danieliaus vaikaitis, tvirtai valdė Haličą-Voluinę. Jurgis Haliče įsteigė atskirą Stačiatikių bažnyčios die ceziją, nepriklausomą nuo Kijevo metropolito, kuris 1299 m. per sikėlė į bekylančią Suzdalės-Maskvos kunigaikštystę. Levas I, Danieliaus sūnus (Lev Danilovič), Haličo kunigaikštis 1264—1301 m., Romano vaikaitis. Apie 1250 m. Danielius Haličo valstybėje įkūrė naują miestą, šis buvo pavadintas Danieliaus sū naus Levo vardu Lvovu (ukr. Lviv, lenk. Lwow, lot. Leopolis) ir jam paskirtas. Apie 1250 m. Levas vedė Vengrijos karaliaus Belos IV dukterį. Po Danieliaus mirties 1264 m. Haličo valstybė buvo pada lyta dviems jo sūnums, Levui ir Švarnui. Levo jaunesnysis brolis Svarnas buvo vedęs didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo duk terį ir palaikė draugiškus ryšius su Mindaugo sūnumi Vaišvilku, kuris 1265—1268 m. valdė Lietuvą. 1268 m. Vaišvilkas atsisakė nuo Lietuvos sosto ir vėl sugrįžo į stačiatikių vienuolyną, Lietuvą pa vesdamas valdyti savo sesers vyrui kunigaikščiui Švarnui. Lietuvą užvaldyti svajojo ir pastarojo brolis Levas. Supykęs ant Vaišvilko už Lietuvos sosto atidavimą Švarnui, Levas pasikvietė Vaišvilką tarsi į vaišes ir jį nužudė. Netrukus, 1269 m., mirė ir Svarnas. Levui vis dėlto nepavyko užvaldyti Lietuvos, nes čia įsigalėjo galingas didy sis Lietuvos kunigaikštis Traidenis. Po Švarno mirties visa Haličo ir Voluinės valstybė atiteko į Levo rankas, kuris 1270 m. savo sos tinę perkėlė į Lvovą, kai totoriai sunaikino Haličo miestą, senąją valstybės sostinę. Levas svajojo užkariauti gretimas Lenkijos sri tis, 1280 m. kariavo prieš lenkus ir net planavo tapti Krokuvos ku
H A LIC O
K U N IG A IK ŠT IJA
465
nigaikščiu, kišdamasis į 1288 m. lenkų vaidus dėl Krokuvos sosto paveldėjimo, bet iš to nieko neišėjo. Jam taip pat nepavyko pasinau doti tuo metu Vengrijoje buvusia netvarka ir apgauti Karpatų-sri tį. Levas kelis kartus buvo susijungęs su totoriais plėšti kaimyninių žemių. Levas mirė 1301 m., palikdamas Haličo-Voluinės kunigai kštystę savo sūnui, Jurgiui I. Levas II (Lev Jurjevič), Haličo kunigaikštis (1308—1324), Jurgio I sūnus, Levo I vaikaitis. Levo II laikais Haličo kunigaikštystė ėmė silpnėti ir smukti. Haličo valstybė suskilo į Haličo ir Voluinės ku nigaikštystes. Joms teko susidurti su lietuviais dėl kitados jotvin gių gyventų žemių, taip pat dėl sričių tarp Nemuno ir Pripetės, ku rios nuo 1315 m. perėjo Lietuvos valdžion, nors Levas ir buvo su daręs sąjungą su Vokiečių ordinu ir kartu kariavo prieš Lietuvą. Levas bandė nusikratyti totorių jungo, bet 1324 m. žuvo kartu su savo broliu Andriumi, Voluinės kunigaikščiu. Su Levo ir Andriaus žuvimu pasibaigė Romano įsteigta Haličo-Voluinės kunigaikščių di nastija. Dėl Haličo ir Voluinės prasidėjo varžybos tarp Lietuvos ir Lenkijos kunigaikščių. Iš pradžių Haličo bajorai pasikvietė sau val dovu Levo ir Andriaus sesers Marijos sūnų, Mozūrų kunigaikštį Bo leslovą Jurgį, kuris 1325 m. vedė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ge dimino dukterį Ofką Eufemiją, bet po jo nužudymo 1340 m. Haličo ir Voluinės kunigaikščiu buvo pripažintas didžiojo Lietuvos kuni gaikščio Gedimino sūnus Liubartas, kuris dar prieš 1324 m. buvo vedęs Levo brolio, Voluinės kunigaikščio Andriaus dukterį ir reiškė pretenzijų į Haličo valstybės sostą po Levo mirties 1324 m. Romanas, Mstislavo sūnus (Roman Mstislavič; mirė 1205 m.), Haličo ir Voluinės kunigaikštis, pradėjęs Haličo Riurikaičių dinas tiją. 1168—1169 m. buvo Didžiojo Naugardo kunigaikštis, nuo 1172 m. tapo Voluinės Vladimiro (Vladimir-Volynskij) kunigaikš čiu, kuriuo prieš tai buvo buvęs jo tėvas Mstislavas, Iziaslavo sū nus. 1188 m. panoro išplėsti savo valdžią ir į gretimą Haličo kuni gaikštiją. Romano sukurstyti Haličo bajorai sukilo prieš savo kuni gaikštį Vladimirą, Jaroslavo sūnų, ir pasikvietė kunigaikščiu Ro maną, kuris ir užėmė Haličą. Į Haličą veržėsi ir vengrai, kurių ka ralius iš čia išvarė Romaną. Prasidėjo ilga kova dėl Haličo. Vladi mirui mirus, Romanas, padedamas savo pusbrolio Lenkijos kuni gaikščio Leško Baltojo, galutinai užvaldė Haličą ir 1199 m. sujungė jį su Voluinės kunigaikštija. Taip susidarė stambi Haličo bei Vo luinės valstybė, o Romanas tapo galingiausiu Rusios kunigaikščiu. Jis kišosi į kitų Rusios kunigaikščių tarpusavio vaidus ir 1202 m. 30. K. Avižonis*
466
SLAVAI
IR R U S I J A
iš Kijevo išvarė Kijevo kunigaikštį Riuriką, Rostislavo sūnų. Užval dęs Kijevą, Romanas iš pradžių jį atidavė savo giminaičiui Ingvariui, Jaroslavo sūnui, bet vėliau prijungė prie Haličo-Voluinės kunigaikš tijos. Voluinės kronika jį vadino visos Rusios autokratu. Stiprinda mas savo valdžią, Romanas kovojo su .galingaisiais bajorais, remia mas smulkesniųjų bajorų ir miestiečių, pasižymėjo didele energija bei žiaurumu ir griežtomis represijomis prieš savo priešus'. 1202 m. Romanas padėjo Bizantijos imperatoriui Aleksiejui III kovoti prieš bulgarus ir polovcus. Popiežius Inocentas III jam siūlė karaliaus karūną, bet Romanas atsisakė ją priimti iš popiežiaus. Ha ličo-Voluinės Rusia, valdoma Romano, pasiekė savo aukščiausio galybės laipsnio. Besistengdamas išplėsti savo valstybę į šiaurę, Romanas ne kartą kariavo su lietuviais, ypač puldinėdamas ir nai kindamas jotvingius; dėl to atsirado net priežodis „blogai darai, Romane, lietuviais ardamas“ ( R o m a n e c h u d y m ž i v i o š i , L i t v o j u o r ė si), nes nemaža jotvingių jis išsivedė karo belaisviais, arba vergais. Atsikeršydami jotvingiai irgi puldinėjo Romano žemes. Didesnį nai kinamąjį žygį prieš jotvingius Romanas suruošė 1196 m. Beplėšda mas savo valstybę, Romanas susikirto su lenkais bei jų kunigaikš čiu Lešku Baltuoju, bandydamas iš lenkų atimti jų kolonizuojamą Liublino sritį. Viename karo žygyje prieš lenkus Romanas buvo Leško Baltojo sumuštas ir žuvo 1205 m. kautynėse prie Vyslos, pa likdamas du mažamečius sūnus — Danielių ir Vasilką, kurie vėliau pasidalijo jo palikimą. Danielius tapo Haličo, Vasilka — Voluinės kunigaikščiu. Ipatjevskaja Letopis (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 2, 3 leid., 1923); T. Kostruba, Galicko- Volinskij litopis, t. 1—2, 1936; A. Andrijašev, Očerk istoriji Volynskoj zemli do konca XIV stoletija, 1887; V.T, Pašuto, Očerki po istoriji Galicko-Volynskoj Rusi, 1950; H. Paszkie\vicz, The Origin of Russia, 1954.
KIJEVO KUNIGAIKŠTIJA
Kijevo valstybė (dažnai vadinama Kijevo Rusia), IX—XII a. v y slavų valstybė su sostine Kijevu, apėmusi visas rytų slavų gy venamas žemes ir įjungusi kai kurias neslavų teritorijas. Rytų sla vų giminės daugiausia buvo žemdirbiai, užsiimą taip pat ir gyvulių auginimu, amatais bei prekyba. Pagal Nestoro metraštį („Povest vremennych let"), surašytą XII a. pradžioje, Kijevo valstybė buvo įsteigta Didžiojo Naugardo kunigaikščio Olego, kuris 882 m. nu kariavo rytų slavų polianų gyvenamą Kijevą, pastatė čia savo pilį, sustiprino miestą ir jį padarė savo kunigaikštijos sostine. Iš čia tų
K IJE V O
K U N IG A IK ŠTIJA
467
savo karo žygiais Olegas į Kijevo valstybę įjungė rytų slavus drevlianus, severiečius ir radimičius. Kitos rytų slavų giminės, gyvenu sios tarp Dniestro ir Dunojaus, ilgai priešinosi ir buvo nukariautos tik Olego įpėdinio Igorio, kuris į Kijevo valstybę įjungė tivercus ir uličius, pasiekdamas Juodosios jūros pakraščius. Igoris 913 ir 943 m. suruošė karo žygius net į Kaspijos jūros pakrantes. Kijevo valstybė pasidarė ypač galinga didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo (mirusio 973 m.)( Igorio sūnaus, valdoma. Savo sėkmingais žygiais į Volgos, Okos ir šiaurinio Kaukazo sritis Sviatoslavas išplėtė Ki jevo valstybę į šiaurės rytus ir į pietryčius ligi Azovo ir Juodosios jūros ir bandė įsitvirtinti prie Dunojaus, bet kovose su pečenegais žuvo. Kijevo valstybė, būdama kariškai stipri, jau nuo pat pradžios pradėjo puldinėti galingą Bizantijos imperiją. Karo žygiai prieš Konstantinopolį buvo suruošti Olego 907 bei 911 m. ir Igorio 941 bei 944 m. Po Igorio mirties Kijevo valstybę valdžiusi jo žmona Olga sudarė savo valstybei palankią prekybas sutartį su Bizantija. Kijevo pirkliai savo laivais Dniepru ir Juodąja jūra pasiekdavo Konstantinopolį, kur pardavę savo atsivežtus kailius, medų, vašką, grūdus ir vergus, pirkosi šilko, brokato, kitų brangių medžiagų, vyno, vaisių, aukso papuošalų, prabangos daiktų ir juos vežė par duoti Kijevo valstybės gyventojams. Kijevo valstybės karo ir pre kybos ryšiai su Bizantija buvo tokie glaudūs, jog ir krikščionybė čia atėjo iš Bizantijos didžiojo kunigaikščio Vladimiro I Šventojo (978—1015), Sviatoslavo sūnaus, laikais. Savo santykius su Bizan tija Vladimiras pradėjo sėkmingu karo žygiu, paimdamas Chersoną Kryme. Tačiau netrukus jis pakeitė savo politiką, sudarė sąjungą su Bizantija, vedė Bizantijos imperatoriaus Vosyliaus (Bazil) seserį Oną, pasikrikštijo ir 988 m. į Kijevo valstybę įvedė krikščionybę, liepdamas savo pavaldiniams sunaikinti stabus ir krikštytis. Nuo krikščionybės įvedimo Kijevas pasidarė visos Kijevo valstybės re liginis centras, nes čia gyveno metropolitas, visos Rusios krikščio nių galva. Kijeve buvo pastatyta daug gražių Bizantijos stiliaus cerk vių, vienuolynų ir viešų pastatų. Krikščionybės įvedimas, graikų metropolito ir kitų dvasininkų buvimas Kijeve sustiprino politinius ir kultūrinius Kijevo valstybės ryšius su Bizantija, kurios įtaka Ki jeve reiškėsi ne tik politikoje, kultūroje, religijoje, architektūroje, bet taip pat ir Kijevo valstybės teisėje. Vladimiro sūnus Jaroslavas Išmintingasis (1019—1054) pradėjo kodifikuoti savo valstybės įsta tymus ir padėjo pagrindą pirmajam Kijevo valstybės teisynui, ku rio sudarymą veikė stipri Bizantijos teisės įtaka. Jaroslavas taip pat rėmė švietimą, įsteigė mokyklų kunigams ruošti ir diduomenės
468
SLAVAI
IR R U S IJ A
vaikams mokyti, palaikė ekonominius ryšius su kitais Europos ir Azijos kraštais. Jo valdoma Kijevo valstybė klestėjo ir pasiekė savo aukščiausio laipsnio. X a. pabaigoje ir XI a. pradžioje Kijeve lankėsi Bizantijos, Lenkijos, Čekijos, .Vengrijos pasiuntiniai, taip pat popiežiaus ir Vokietijos imperatoriaus atstovai. Didieji Ki jevo kunigaikščiai Riurikaičiai užmezgė vedybinius ryšius su Bizan tijos, Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ir Skan dinavijos valdovų šeimomis. Kijevo valstybė vadovavo rytų slavams kovose su jų žemes puldinėjančiais nomadais pečenegais, polovcais ir kt. Nuo Jaroslavo mirties Kijevo valstybė pradėjo smukti, jam įve dus dalinių kunigaikštijų sistemą ir sričių kunigaikščiams besivar žant dėl didžiojo kunigaikščio sosto Kijeve. 3 Jaroslavo sūnūs — Iziaslavas, Sviatoslavas ir Vsevolodas (prie kurių buvo sudaryta nauja Kijevo valstybės teisyno redakcija)— pasidalijo Kijevo val stybę. Po jų ėjo tolimesnis Kijevo valstybės skaidymasis į atskiras kunigaikštijas ir vis sunkiau bebuvo išlaikyti visą valstybę vienin gą. Didžiojo kunigaikščio valdžia nuolat silpnėjo, einant brolžudiš kai1 kovai tarp giminaičių, besivaržančių dėl sosto. Vladimirui Monomachui (1113—1125) ir iš dalies jo sūnui Mstislavui (1125—1132) dar trumpam laikui pavyko suvienyti visą kraštą savo valdžioje ir atstatyti didžiojo Kijevo kunigaikščio prestižą, bet po Mstislavo mir ties Kijevo valstybė vėl beviltiškai suskilo į daug savarankiškų ku nigaikštijų, ne tik nebepripažįstančių didžiojo kunigaikščio val džios, bet ir savo galia konkuruojančių su Kijevu. Į vakarus nuo Kijevo susidarė ypač galinga Haličo-Voluinės, į šiaurės rytus — Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijos. 1169 m. Kijevas buvo paimtas ir apiplėštas Vladimiro-Suzdalės kunigaikščio Andriaus Bogoliubskio ir po to niekada nebeatgavo savo buvusios didybės. Kijevo valstybė greitai smuko ir ekonomiškai, polovcams įsigalėjus Juodosios jūros pakraštyje, atkirtus prekybos kelius į pietus ir nuolat puldinėjant bei plėšiant Kijevo valstybę. Polovcų ir kitų nomadų nuolatinių puldinėjimų išvarginti Kijevo valstybės gyventojai pradėjo bėgti iš savo sodybų. Ieškodami ramesnio gyvenimo, daugelis Kijevo val stybės gyventojų emigravo ir įsikūrė augančioje Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijoje, kur iš Kijevo valstybės atvykę kolonistai įkūrė ir Maskvą. Kiti išsikėlė į Haličo-Voluinės kunigaikštystę. Kijevo val stybė ir pats Kijevas gerokai ištuštėjo. Tačiau buvusios Kijevo val stybės didybės bei turtų garsas viliojo ne tik kaimyninius nomadus siaubti ir plėšti rytų slavų kraštus, bet taip pat atkreipė dėmesį mongolų totorių,} kurie jau pirmojoje XIII a. pusėje ėmė plūsti iš Azijos į Rytų Europą. Kijevo valstybės kunigaikščių kova su toto
K IJE V O
K U N IG A IK ŠTIJA
469
riais buvo ilga bei sunki ir dėl to Kijevo valstybės gerovė, kultū ra ir galia buvo totorių sunaikinti. 1240 m. Batu vadovaujami to toriai paėmė patį Kijevą, apiplėšė jį ir beveik visai sugriovė. Kije vo valstybė žlugo ir jos buvusios sritys pateko į totorių valdžią. Šis totorių antplūdis sustabdė rytų slavų kultūrinį ir politinį vys tymąsi bent porai šimtų metų. XIV a. viduryje dauguma buvusių Kijevo valstybės žemių pateko besiplečiančios Lietuvos valstybės sudėtin ir valdžion. Pats Kijevas jau nuo 1320 m. buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino protektorate ir išbuvo lietuvių val domas ligi 1569 m. Kijevo valstybė suvaidino svarbų vaidmenį rusų, ukrainiečių ir gudų istorijoje. Ją savinasi ir laiko savo vėlesnių valstybių ir kultūros lopšiu šios visos trys pagrindinės rytų slavų šakos. Tiek ukrainiečiai, tiek rusai pradeda savo istoriją nuo Kijevo valstybės. Kijevskaja Rusi, 5 leid., 1949; M . H r u š e v s k i j , Istorija Ukraini-Rusi, 1903—1931; M . H m s h e v s k y , A History of the Ukraine, 1941; M. H r u š e v s k i j , Kijevskaja Rus, 1911; I. K r i p i a k e v i č , D . D o r o š e n k o , J . P a s te r n a k , Velika Istorija Ukraini, 1948; V.V. M a v r o d in , Drevniaja Rus, 1946; H . P a s z k i e w i c z , Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933; H . P a s z k i e w i c z , The Origin of Russia, 1954. B .D . G i e k o v ,
Kalkos mūšis. Kalčik (senovėje Kal'ka)— upelis pietų Ukrainoje, dešinysis intakas Kalmiaus, su kuriuo jis susijungia netoli Azovo jūros, ties Mariupoliu (Ždanovu). Čia 1223 m. įvyko vadinamasis Kalkos mūšis, susijęs su pirmuoju totorių įsiveržimu į Rytų Europą. XIII a. pradžioje beirstant Kijevo valstybei, polovcai, įsikūrę že mutinio Dono ir gretimose srityse, dažnai puldinėjo rytų slavų gy venamąsias žemes. Patys polovcai staiga pateko j didelį pavojų, kai totoriai pradėjo veržtis iš Azijos. Totorių karo vadas Subudajus (Subotajas) XIII a. pradžioje pasiekė Kaspijos jūrą ir per Kaukazą įsi veržė į pietų Rusijos stepes Juodosios jūros pakraštyje. Susidūrę su pirmaisiais totorių būriais, nusigandę! polovcai liovėsi puldinėję rytų slavų žemes ir patys prašė Kijevo ir kitų kunigaikščių pagal bos. Jiems į pagalbą atėjo Haličo kunigaikštis Mstislavas Narsusis ir dar 6 beirsiančios Kijevo valstybės kunigaikščiai su savo kariuo menėmis. Jie kartu su polovcais tiesi Kalčiko upe 1223 m. birželio 16 d. bandė sulaikyti besiveržiančius totorių būrius, bet polovcus apėmė panika, jie pakriko ir tvarka pairo. Totoriai sumušė juos ir atvykusius jiems padėti Haličo bei Kijevo kunigaikščius, nors kai kurie iš jų bandė priešintis net 3 dienas, kol buvo priversti pasi duoti. Kautynėse žuvo daug polovcų ir Haličo bei Kijevo karių kar tu su savo kunigaikščiais,. o paimtieji nelaisvėn buvo totorių žiau riai nukankinti: jie viršum belaisvių sukalė medines grindis ir švęs dami savo pergalę puotavo, po savimi juos mirtinai suspausdami.
470
SLAVAI
IR R U S IJ A
Totoriai vis dėlto savo laimėjimo neišnaudojo ir Kijevo valstybei bei kitiems rytų slavams šis pralaimėjimas, didesnių pasekmių ne turėjo, nes totorių būriai nebesi veržė giliau į kraštą. Po Kalkos mūšio jie per Krymą pasuko atgal į rytus, persikėlė per Volgą, pasitraukė už Uralo kalnų ir vėl dingo Turkestano dykumose taip pat greitai, kaip netikėtai buvo įsiveržę į Rytų Europą. Totoriai čia daugiau nebepasirodė ligi 1229 ir 1236 m. K ijevo
k u n ig a ik ščia i
Iziaslavai. I z i a s 1a v a s (Iziaslav Vladimirovič), Kijevo didžiojo kunigaikščio V l a d i m i r o s ū n u s (mirė 1001 m.), Polocko kuni gaikštis, valdęs Polocką X a. pabaigoje savo tėvo pavestas, kai šis Polocką nukariavo ir padarė nuo Kijevo priklausoma kunigaikštys te. Iziaslavas 995 m. apsikrikštijo. I z i a s l a v a s , J a r o s l a v o I š m i n t i n g o j o s ū n u s (Izias lav Jaroslavič; 1024—1078), didysis Kijevo kunigaikštis, 1054 m. pa veldėjęs sostą iš savo tėvo kaip vyriausiasis sūnus. Nebūdamas nei pakankamai narsus, nei gabus tvirtai valdyti visą Kijevo valsty bę, daug kovojo su savo broliais,! norinčiais atimti iš jo sostą. Du kartus (1069 ir 1073 m.) priverstas bėgti iš Kijevo Įstengė jį vėl atsiimti, bet vėliau žuvo kautynėse su savo brolvaikiu Olegu. Izias lavas dalyvavo antrosios Rusų Teisyno (,,Russkaja Pravda") dalies su daryme. Jo laikais Kijevo valstybė pradėjo irti į dalines kunigaikš tystes. I z i a s l a v a s , M s t i s l a v o s ū n u s (Iziaslav Mstislavič; mi rė 1154 m.), Vladimiro Monomacho anūkas, Kijevo didysis kuni gaikštis 1146—1154 m., nuolatos vaidijęsis ir kovojęs su savo dė dėmis ir kitais giminaičiais dèli Kijevo sosto. Kijevas ėjo iš rankų į rankas ir Kijevo valstybė visai pairo. Jo anūkas Romanas buvo Haličo ir Voluinės kunigaikštis 1189—1205 m., daug kartų kovojęs su jotvingiais ir lietuviais. Jaroslavai, Kijevo didieji kunigaikščiai: J a r o s l a v a s I š m i n t i n g a s i s (Jaroslav Mudryj; 978—1054), didysis Kijevo kunigaikš tis (1019—1054), V l a d i m i r o s ū n u s , vadinamas Išmintinguoju. Dar tėvui gyvam tebesant, valdė Didįjį Naugardą, kurį 1014 m. bandė atskirti nuo Kijevo valstybės. Būdamas vienas iš 12 Vladimi ro sūnų Jaroslavas po tėvo mirties 1015 m. dalyvavo brolžudiškose kovose dėl Kijevo sosto, kuris ėjo iš rankų į rankas, kol Jarosla vas, naugardiečių ir Skandinavijos variagų ¡padedamas, jį 1019į m. užėmė. Tačiau jis buvo priverstas pasidalyti Kijevo valstybę su
K IJE V O
K U N IG A IK ŠTIJA
471
savo broliu Mstislavu, valdžiusiu žemes į rytus nuo Dniepro su sos tine Černigovu. Mstislavui 1036 m. mirus, Jaroslavas užvaldė visą Kijevo valstybę. Jis laikomas vienu žymiausių ir galingiausių Ki jevo valdovų. Jo valdžioje buvo ne tik visas didysis Dniepro pre kybos kelias, bet ir tolimosios rusų gyvenamos žemės. J a r o s l a v o u ž s i e n i o p o l i t i k a . Jaroslavas 1036 m. su mušė pečenegus, kurie nuo to laiko liovėsi puldinėję Kijevą; 1038 m. puolė jotvingius ir 1040 m. lietuvius. H. Paškevičiaus (H. Paszkiewicz) manymu, šie Jaroslavo žygiai buvo suruošti keršijant už lie tuvių ir jotvingių puldinėjimus ir buvo nesėkmingi, nes rusų met raščiai nesigiria jokia pergale. 1043—1046 m. Jaroslavas kovojo su Bizantija, gindamas Kijevo prekybos interesus ir suruošdamas pas kutinį kijeviečių karo žygį prieš Konstantinopolį, po kurio vėl buvo atkurti draugiški Bizantijos ir Kijevo valstybės santykiai. Jarosla vas ne kartą kovojo su lietuvių ir suomių giminėmis, kurių žemes rusai puldinėjo norėdami pasiplėšti ir užimti patogius prekybos ke lius. Tuo tikslu estų žemėje Jaroslavas pastatė Jurjevo (Dorpato, Tartu) pilį. 1030 m. pastatė Jaroslavlį prie Volgos kovoms su suomių-ugrų giminėmis. Jaroslavas kariavo su lenkais, kurių karaliai bandė plėsti savo valdas į rusų žemes. Lenkijos karaliui Boleslovui Narsiajam 1025 m. mirus, Jaroslavas iš lenkų atsiėmė Haličo ku nigaikštystę ir naikino Lenkiją. Vėliau Jaroslavas išleido savo se serį! už Boleslovo vaikaičio Kazimiero, kuriam 1039 m. padėjo įsi galėti karaliumi Lenkijoje. Jaroslavas palaikė draugiškus santykius su Skandinavijos kraštais, vedė švedų karaliaus Olafo dukterį Ingigerdą, išleido savo dukterį Elzbietą už vėlesnio Norvegijos ka raliaus Haroldo. Politinėmis vedybomis palaikė ryšius su Vakarų Europa, išleisdamas savo dukterį Oną už Prancūzijos karaliaus Hen riko I, kitą savo dukterį Anastaziją už Vengrijos karaliaus And riaus I. Jo sūnus Vsevolodasi vedė Bizantijos imperatoriaus Kons tantino Monomacho dukterį. Kiti 3 Jaroslavo sūnūs vedė Vokieti jos kunigaikštytes. J a r o s l a v o v i d a u s p o l i t i k a . Jaroslavas padėjo skleisti krikščionybę rytų slavų giminėms, stiprino bažnyčios organizaciją, globojo Bizantijos kultūros ir švietimo plėtimą. Pats būdamas ap sišvietęs, rūpinosi kopijuoti ir versti graikų rankraščius, pats juos skaitė ir iš jų sudarė biblioteką vienoje savo pastatytų cerkvių; tam reikalui laikė daug raštininkų. Atvykęs į Didįjį Naugardą^ su rinko 300 bajorų vaikų ir liepė juos mokyti skaityti ir rašyti. Mėgo vienuolius ir bažnytines ceremonijas, pastatė Šv. Sofijos katedrą Kijeve ir kitas cerkves, kurioms išpuošti pakvietė graikų amati ninkus; išpuošė Kijevą kitais pastatais, pastatė Sv. Jurgio vienuo
472
SLAVAI
IR R U S IJ A
lyną. Globojo savo pavaldinius, gindamas juos nuo nesąžiningų pareigūnų, palaikė teisingumą ir rėmė prekybą. Jaroslavo laikais 1051 m. buvo pradėtas sudaryti pirmasis rusų teisynas „Russkaja Pravda", remiantis VIII ir IX a. Bizantijos teisės pavyzdžiais ir Ki jevo valstybėje galiojusiais papročiais. Be kitų teisės dalykų, tei synas smulkiai reguliavo prekybos, paskolų ir kitus turto santykius. Anksčiau rusų istorikai teigė, kad šis teisynas buvo oficialus J a roslavo išleistų įstatymų kodeksas, bet vėlesni istorikai nustatė, kad teisynas apėmė ir vėlesnių Kijevo valdovų išleistus įstatymus. Anot Kliučevskio, „Russkaja Pravda" buvo kelių XI—XII a. kartų darbo rezultatas. Tačiau bent! pirmieji to teisyno nuostatai buvo surašyti Jaroslavo laikais, sukodifikuojant veikusius papročius ir teisės prak tiką. Pats patyręs kruvinas brolžudiškas kovas dėl sosto, toms ko voms išvengti po jo mirties Jaroslavas įvedė sosto paveldėjimo tvarką — dalinių kunigaikštysčių sistemą, pagal kurią Kijevo sostą turėjo paveldėti vyriausiasis iš dinastijos vyrų, pradedant nuo vy riausiojo Jaroslavo sūnaus Iziaslavo, o visi kiti vyriški šeimos na riai turėjo gauti sau pragyventi ir valdyti dalines kunigaikštystes pagal savo amžių, geresnes kunigaikštystes skiriant vyresniems. Val stybė buvo laikoma visos valdančios šeimos nuosavybe, kurioje kiek vienas šeimos narys turėjo gauti savo dalį. Didžiajam kunigaikš čiui mirus, vyriausias šeimos narys, paprastai pagal amžių po, mi rusiojo einantis brolis,į turėjo užimti Kijevo sostą, visi kiti šeimos nariai persikelti kiekvienas į kitą geresnę atsilaisvinusią kunigaikš tystę, o mirusio didžiojo kunigaikščio sūnūs gauti mažiausiai ver tingas kunigaikštystes. Mirusiojo valdovo' sūnūs negalėjo tikėtis užimti Kijevo sosto, kol visi jų dėdės neišmirs. Šitokia dalinių ku nigaikštysčių sistema iš pradžių įvedė tvarkingą sosto paveldėjimą, bet ilgainiui šeimos narių skaičiui smarkiai padidėjus vyriausiojo šeimos nario persikėlimas į Kijevą pasirodė nepraktiškas ir prisi dėjo prie vėlesnio Kijevo valstybės subūrimo į atskiras nepriklau somas kunigaikštystes. Jaroslavas buvo paskutinis Kijevo didysis kunigaikštis, savo tiesioginėje valdžioje turėjęs visą Kijevo val stybę. M. Hiuševskij, Istorija Ukrainy-Rusi, t. 1—5, 1903— 1907; M. Hruševskij, Kijevskaja Rus, 1911; V.V. Mavrodin, Drevniaja Rus, 1946; V. Kliučevskij, Kurs russkoj istoriji, t. 1, 1904; M.K. Liubavskij, Lekciji po drevnej russkoj istoriji do konca XVI vekai, 3 leid., 1918.
J a r o s l a v a s , I z i a s l a v o s ū n u s (Jaroslav Iziaslavič; mi rė apie 1180 m.), Kijevoi dlidysis kunigaikštis, 1174 m. į sostą paso dintas Voluinės kunigaikščio Romano, užėmusio Kijevą.
K IJE V O
K U N IG A IK ŠT IJA
473
J a r o s l a v a s , V s e v o l o d o s ū n u s (Jaroslav Vsevolodovič; mirė 1246 m.), Kijevo didysis kunigaikštis 1236—1238, Vladimiro-Suzdalės kunigaikštis 1238—1246 m., bandė atstatyti tvarką po totorių antplūdžio ir pirmasis iš rusų kunigaikščių kreipėsi į totorių chaną Batu, prašydamas patvirtinti jo teises į Kijevo sostą. Batu jį patvirtino Kijevo didžiuoju) kunigaikščiu ir davė jam teisę val dyti jo paties Vladimiro-Suzdalės žemes. Tuo metu lietuviai vis dažniau pradėjo puldinėti rusų žemes. Jaroslavas 1239 m. sulaikė lietuvių žygį į Smolenską, bet 1245 m. lietuviai pasiekė ir apiplėšė Toržoką, buvusį į vakarus nuo Tverės. 1248 m. lietuviai kovojo prie Zubcovo, Volgos aukštupyje, ir prie Protvos, Okos prieupio, bet tai buvo jau po Jaroslavo mirties. Jaroslavas, totorių įsakytas atvykti į totorių chano rūmus, ten buvo nužudytas 1246 m. Mstislavai (Mstislav), įvairių Kijevo Rusios žemių kunigaikščiai. Žymesnieji iš jų buvo: M s t i s l a v a s (mirė 1036 m.), Kijevo didžiojo kunigaikščio Vla dimiro sūnus, Tmutaraikanės ir Černigovo 1 kunigaikštis. XI a. pra džioje iš tėvo gavo Dono, Krymo ir Kaukazo sritis su centru Tmutarakanėje. Vėliau Vladimiras davė jam ir Černigovo kunigaikšti ją. Po tėvo mirties jo broliui Jaroslavui pasidarius Kijevo didžiuoju kunigaikščiu, Mstislavas pradėjo ilgus vaidus su juo dėl Kijevo Rusios sosto. Chazarų ir kitų stepių tautelių padedamas kautynėse prie Černigovo Mstislavas nugalėjo Jaroslavą, remiamą variagų. 1025 m. abu broliai pasidalijo Kijevo valstybę. Mstislavas pasiėmė valdyti Černigovą ir visas žemes į rytus nuo Dniepro; Jaroslavas pasilaikė Kijevą su žemėmis į vakarus nuo Dniepro. Toliau abu broliai bendradarbiavo, sėkmingai kariaudami su chazarais ir čer kesais. Mstislavas padėjo Jaroslavui 1031 m. atimti iš lenkų Raudo nosios Rusios miestus (Červenę) Bugo upės srityje ir nusiaubė Sandomirą (Sandomierz). Černigove Mstislavas pradėjo statyti Išga nytojo cerkvę, kuri, Hruševskio teigimu, buvo seniausia cerkvė ligi XX a. išlikusi Ukrainoje. Savo pavaldinių ir kitų kunigaikščių di džiai gerbiamas Mstislavas mirė 1036 m. be įpėdinių ir buvo pa laidotas Černigove. Po jo mirties Jaroslavas vėl sujungė visą Kijevo valstybę savo rankose ir 1040 m.' suruošė karo žygį į Lietuvą. M s t i s l a v a s I, V l a d i m i r o M o ų o m a c h o s ū n u s (Mstislav Vladimirovič; mirė 1132 m.), Kijevo didysis kunigaikštis (1125—1132). Iš tėvo paveldėjęs sostą, Mstislavas I tvirta ranka 1 Šiame str. buvo „Černihovo".
474
SLAVAI
IR R U S IJ A
valdė visą valstybę, sėkmingai palaikydamas vidaus tvarką ir tai ką. Mstislavas I užėmė ir į Kijevo valstybę vėl įjungė Polocką ir Suzdalę. Nestoroj kronikos žiniomis, Mstislavas I kariavo su lietu viais ir su stepių polovcais (kumanais). Buvo vedęs švedų karalaitę Ingę. Po jo mirties prasidėjo Kijevo valstybės smukimas. M s t i s l a v a s II, I z i a s l a v o s ū n u s (Mstislav Iziaslavič; mirė 1170 m.), Kijevo didysis kunigaikštis (1167—1169), prieš tai buvęs Haličo ir Voluinės kunigaikščiu. Neturėjo vyresnumo teisių i didžiojo kunigaikščio sostą, bet buvo pačių kijeviečių pakviestas Į Kijevą. 1167 m. Didžiojo Naugardo miestiečiai pasikvietė Mstis lavo sūnų sau kunigaikščiu. Dėl įsigalėjimo Didžiajame Naugarde Mstislavas II kovojo su Vladimiro-Suzdalės kunigaikščiu Andrium Bogoliubskiu. M s t i s l a v a s , R o s t i s l a v o s ū n u s (mirė 1180 m.), Mstislavas Narsusis, Smolensko kunigaikštis. Daug kariavo* su kitais Kijevo Ru sios kunigaikščiais, ypač su Vladimiro kunigaikščiu Andrium Bogoliubskiu, su kuriuo varžėsi dėl Didžiojo Naugardo valdymo. Jam pa vyko užimti Didįjį Naugardą ir sėkmingai ginti nuo užpuolikų. Savo karo žygiuose Mstislavas kartą buvo paėmęs net Kijevą. Palaidotas bronzos sarkofage Didžiojo Naugardo Šv. Sofijos katedroje. M s t i s l a v a s D r ą s u s i s (mirė 1228 m.),, Mstislavo Narsiojo sūnus, iš pradžių Smolensko, vėliau Haličo kunigaikštis. Buvo iš rinktas! Didžiojo Naugardo. kunigaikščiu, jį apgynė nuo Vladimiro kunigaikščių Jaroslavo ir Jurgio puolimų. Išvijęs lenkus ir veng rus iš Haličo,, 1219 m. jis tapo Haličo kunigaikščiu. Savo dukterį išleido už kunigaikščio Danieliaus, (kuris po jo mirties paveldėjo Haličą. Pats Mstislavas buvo vedęs polovcų (kumanų) chano dukterį ir prikalbino kitus Kijevo1 Rusios kunigaikščius padėti polovcams kovoti su totoriais, įsiveržusiais iš Azijos. Dėl to 1223 m. įvyko Kijevo valstybės kunigaikščiams tragiškos Kalkos kautynės. Olegas (Oleg), skandinavų variagas (mirė 912 m.), Kijevo val stybės įkūrėjas ir pirmasis jos didysis kunigaikštis. Riurikui 879 m. mirus, O legas, perėmė valdžią Didžiajame Naugarde už Riuriko mažametį sūnų Igorį. Beplėšdamas savo valstybę į pietus, Olegas nukariavo Smolenską, Liubečių ir 882 m. užėmė Kijevą, čia nužu dydamas variagų karius Askoldą ir Dirą, kurie jau anksčiau buvo įsitvirtinę Kijeve. Olegas pastatė sutvirtinimus apie miestą ir Ki jevą padarė naujai įkurtos valstybės sostine. Į jo valdžią pateko aplinkinės rytų slavų ir neslavų tautelės. Olegas kariavo su chazarais, 907 m. ¡suruošė sėkmingą žygį į Bizantijos imperiją, pasiek damas Konstantinopolį. Su Bizantijos imperatoriumi buvo sudaryta
K IJE V O
K U N IG A IK ŠTIJA
475
Kijevo valstybei palanki prekybos sutartis, kuri atnaujinta 911 m. Tai buvo pirmas oficialus Kijevo Rusios! pripažinimas iš Bizantijos pusės. Olego asmuo ir žygiai atsispindi senovės rytų slavų legen dose, bylinose ir dainose. Olegui 912 m. mirus, Kijevo didžiuoju kunigaikščiu tapo anksčiau buvęs jo globotinis Igoris Riurikaitis. M. Hruševskij, Istorija Ukraini-Rusi, t. 1, 1903; B.D. Giekov, Kijevskaja Rus, 1953.
Olegas, Sviatoslavo sūnus (Oleg Sviatoslavič; mirė 1115 m.), Ki jevo didžiojo kunigaikščio Sviatoslavo II sūnus, Jaroslavo Išmintin gojo vaikaitis, Voluinės Vladimiro kunigaikštis 1073—1076 m., Tmutarakanės kunigaikštis 1076—1078 ir vėl 1083—1094 m., Čer nigovo kunigaikštis nuo 1094 m. Dalyvavo Kijevo Rusios kunigaikš čių tarpusavio vaiduose ir kovojo su polovcais. Nuo Olego prasi dėjo Rusios kunigaikščių Olgovičių linija.) XII—XIII a. Olgovičiai valdė Černigovo, Seversko Naugardo ir kitas kunigaikštijas, nuo lat besivaidydami su kitais Rusios kunigaikščiais ir kartais net užim dami Kijevo didžiojo kunigaikščio sostą. Olga (mirė 969 m.), Kijevo valstybės regentė 945—955 m. Jos vyrui Kijevo didžiajam kunigaikščiui Igoriui 945 m. žuvus bemalšinant drevlianų sukilimą, Olga' valdė Kijevo valstybę už jųdviejų mažametį sūnų Sviatoslavą. Ji žiauriai atkeršijo drevlianams už savo vyro nužudymą, nusiaubė jų gyvenamas žemes, sudegino jų svarbiausią miestą Iskorosteną, daugi drevlianų išžudydama,, išlikusiems uždėjo sunkias duokles. Kijevo valstybė, Olgos tvarkingai valdoma, sustiprino savo įtaką Didžiojo Naugardo bei Pskovo že mėse ir srityse prie Desnos upės. 955 m. Olga atsisakė valdžios ir 957 m. nuvyko į Konstantinopolį, kur ją priėmė Bizantijos impe ratorius Konstantinas Porfirogencijus. Rusų metraščių žiniomis, be viešėdama Konstantinopolyje Olga pasikrikštijo (to visai nemini Bizantijos šaltiniai). Istorikų spėjimu, ji bus priėmusi krikščionybę Rytų bažnyčios apeigomis apie 955 m. Elenos vardu, dar prieš vyk dama į Konstantinopolį. Jau tuo metu Kijeve būta krikščionių. Grį žusi vėl į Kijevą, Olga prisidėjo prie krikščionybės plėtimo. Jos sūnus Sviatoslavas atsisakė krikštytis, bet jos vaikaitis Vladimiras I jau buvo pirmasis krikščionis Kijevo valdovas. Olga mirė Kijeve. Stačiatikių bažnyčia ją vėliau kanonizavo šventąja jos tikruoju Olgos vardu. M. Hruševskij, Istorija Ukraini-Rusi, t. 1, 1903; B.D. Giekov, Kijevskaja Rus, 1953; M.T. Fiorinsky, Russia..., t. 1, 1953.
476
SLAVAI
IR R U S IJ A
Sviatopolkai (Sviatopolk), vardas senovės Rusios kunigaikščių, kurių žymesni buvo: S v i a t o p o l k a s I P r a k e i k t a s i s , Vladimiro' sūnus (Svia topolk Okajannyj; apie 980—1019 m.), Kijevo didysis kunigaikštis 1015—1019 m. Vyriausias sūnus Sviatopolkas dar iš tėvo gavo Turovo kunigaikštiją. Sviatopolkas vedė Lenkijos karaliaus Boleslovo I Narsiojo dukterį. Nepatenkintas katalikų dvasininkų įtaka Turove, kur Boleslovas atsiuntė vyskupą Reinberną, tėvas suėmė Sviatopolką, jo žmoną ir vyskupą Reinberną, bet dar prieš savo mirtį Sviatopolką iš kalėjimo paleido ir įkurdino Vyšgorode prie Kijevo. Po tėvo mirties Sviatopolkas 1015 m. užėmė Kijevo didžiojo ku nigaikščio sostą. Kijeviečių nemėgstamas Sviatopolkas stengėsi pa šalinti savo brolius, konkurentus į sostą. Dėl to kilusiose brolžudiš kose kovose Sviatopolkas nužudė savo brolius: Rostovo kunigaikštį Borisą, Mųromo kunigaikštį1Glėbą ir drevlianų kunigaikštį Sviatos lavą. Sviatopolkas pats buvo sumuštas kito savo brolio, Didžiojo Naugardo kunigaikščio Jaroslavo 1017 m., antrą kartą 1019 m. ir bebėgdamas mirė nuo žaizdų. Kijevo Rusios dvasininkų labai nemėgs tamas Sviatopolkas pramintas Prakeiktuoju (Okajannyj), o jo nu žudyti broliai Borisas ir Glėbas Rytų bažnyčios 1071 m. pakelti šventaisiais. S v i a t o p o l k a s II, I z i a s l a v o s ū n u s (Sviatopolk Iziaslavič; apie 1050—1113 m.), Kijevo didysis kunigaikštis 1093—1113 m. Sviatopolkas buvo 1078—1088 m. Didžiojo Naugardo, po to Turovo kunigaikštis, o nuo 1093 m. Kijevo didysis kunigaikštis. Jo valdžia buvo silpna ir jam) nesisekė gintis nuo polovcų, kurie siaubė net Kijevo apylinkes. Keldami tarpusavio vaidus, su Sviatopolku ka riavo ir kiti Rusios kunigaikščiai. Į jų kovas maišėsi lenkai, polovcai ir ugrų tautelės. Sviatoslavai (Sviatoslav), Kijevo, Smolensko ir kitų sričių kuni gaikščiai. Žymesnieji buvo: S v i a t o s l a v a s , I g o r i o s ū n u s (Sviatoslav Igorevič; apie 942—972 m.), Kijevo didysis kunigaikštis 945—972 m., vienas žy miausių senosios Rusios karo vadų. Sostą paveldėjo iš tėvo, bet už jį mažametį valdė motina Olga ligi 955 m. Paėmęs valdžią, sustip rino ir išplėtė Kijevo valstybę. 964—966 m. iš chazarų atkariavo viatičių žemes ir šiaurines Kaukazo sritis. Žygyje prieš Karnos ir Volgos bulgarus sugriovė jų sostinę Bulgarą ir nukariavo dalį mordvių žemių. Paėmęs chazarų sostinę Ityl prie Volgos žemu
K IJE V O
K U N IG A IK ŠTIJA
477
pio, užvaldė visą jų buvusį chanatą. 967 ar 968 m. įsiveržė į Bal kanų Bulgariją ir didelę jos dalį nukariavo. Sviatoslavui užkariavus žemes nuo Volgos ligi Dunojaus, Kijevo valstybė pasiekė nepapras tos galybės. Tai kėlė pavojų Bizantijos imperijai, kurios imperato riaus Jono Tsimisko 971 m. sumuštas prie Dorosi olo Sviatoslavas buvo priverstas užleisti Bizantijai rytų Bulgariją. Kelionėje atgal į Kijevą Sviatoslavas buvo pečenegų užpultas prie srauniųjų Dniep ro slenksčių 972 m. ir kautynėse su jais žuvo. M. Hruševskij, Kijevskaja Rus, 1911; M Hrushevsky, A History of the Ukraine, 1941; B.D. Grekov, Kijevskaja Rus, 5 leid., 1949; G. Vernadsky, Kievan Russia, 1948.
S v i a t o s l a v a s , J a r o s l a v o s ū n u s (Sviatoslav Jaroslavič; 1027—1076), po savo tėvo Kijevo didžiojo kunigaikščio mirties 1054 m., Kijevo valstybę pasidalijus jo sūnums, valdė Černi govą, Muromą ir Tmutarakanę, kartu su broliais 1067 m. nu galėjo Polocko kunigaikštį Vseslavą, 1068 m. į Didįjį Naugardą pasodino savo sūnų Glėbą, kovose nugalėjęs kitus Rusios kunigaikš čius dėl Kijevo sosto, Sviatoslavas 1073 m. tapo Kijevo didžiuoju kunigaikščiu. S v i a t o s l a v a s , V s e v o l o d o s ū n u s (Sviatoslav Vsevolodovič; mirė 1194 m.), Turovo-Pinsko, vėliau! Voluinės Vladimiro ir 1164—1167 m. Černigovo kunigaikštis, 1177—1194 m. Kijevo didy sis kunigaikštis. Gynė Kijevo Rusią nuo polovcų. Sviatoslavo 1180 m. žygyje prieš Smolensko kunigaikštį Dovydą dalyvavęs ir lietuvių talkininkų būrys. Sviatoslavo valdymo metų Rostislavo sūnus Riurikas 1190 m. ruošė žygį prieš lietuvius, bet dėl prasidėjusios žie mos lietuvių žemės nepasiekę grįžo. 1193 m. Riurikas vėl ketino žygiuoti prieš lietuvius, bet Sviatoslavas jį sulaikė dėl polovcų pa vojaus Kijevo Rusiai. Vladimiras I Šventasis (Vladimir Sviatoslavič; mirė 1015 m.), Sviatoslavo jauniausiasis sūnus, didysis Kijevo kunigaikštis 980— 1015 m. Dar tėvui gyvam tebesant, nuo 970 m. buvo Didžiojo Naugardo kunigaikštis. Didžiajam Kijevo kunigaikščiui Sviatoslavui 972 m. mirus, Kijevo valstybėje prasidėjo brolžudiškas karas, vi siems trims Sviatoslavo sūnums — Jaropolkui, Olegui ir Vladimirui — bekovojant dėl sosto paveldėjimo. Tose kovose Olegui žuvus, vy riausiasis brolis Jaropolkas iš pradžių paėmė viršų, o jauniausiasis brolis Vladimiras pabėgo į užsienį, į Skandinaviją. Po kelerių me tų Vladimiras sugrįžo į Didįjį Naugardą su dideliu Skandinavijos variagų būriu. Variagų, Ilmenio ežero slavų (slovėnų) ir krivičių padedamas, paėmė Polocką bei Smolenską ir žygiavo paimti Kije
478
SLAVAI
IR R U S IJ A
vo. Jaropolkas buvo nugalėtas ir nužudytas, o Vladimiras 978 ar 980 m. tapo didžiuoju Kijevo kunigaikščiu. Užvaldęs Kijevą, Vladimi ras sekė1 savo tėvo pėdomis, beveik nuolatiniais karais stengdama sis praplėsti ir ginti savo valstybę. 981 m. iš Lenkijos atkariavo Raudonosios Rusios miestus, 981—982 m. nukariavo rytų slavų viatičių kiltį, įsikūrusią! tarp Okos ir Dono aukštupio, 983 m. suruošė žygį prieš jotvingius ir nukariavo Nemuno aukštupio žemes, 984 m. nukariavo rytų slavų radimičių kiltį, gyvenusią kairiajame Dniepro krante į pietryčius nuo Smolensko, 985 m. bandė kariauti su Volgos bulgarais, norėdamas atkurti Kijevo valdžią Volgos vidurupio ir Dono srityse, bet jam nepavyko, 987 m. talkininkavo Bizantijos im peratoriui Vosyliui II užgniaužiant Mažosios Azijos gyventojų su kilimą, 989 m. suruošė karo žygį į Krymą ir paėmė Bizantijos val džioje buvusią Korsunę (Chersones) netoli dabartinio Sevastopo lio, 992 m. kariavo prieš kroatus, gyvenusius rytų Karpatų pašlai tėse. Nuo pečenegų ir kitų nomadų gintis Stužos, Irpenės ir Trubežo paupiais statė pilis valstybės pietų ir pietryčių sienoms sustip rinti. Pastatė taip pat Kijevo sustiprinimus. Politiškai vienydamas Kijevo valstybę ir naikindamas atskirų rytų slavų kilčių kunigaikš tijas, užkariautoms žemėms valdyti skyrė savo sūnus ar savo žy mesnius karius palydovus, kurie jam rinko duokles ir mokesčius. Vladimiras pagarsėjo ne tik kaip energingas karo vadas, bet gal dar labiau kaip krikščionybės įvedė jas Kijevo Rusioje. Pats pa sikrikštijęs apie 988 m. Vosyliaus vardu, 989 m. vedė Bizantijos imperatoriaus seserį Oną ir krikščionybę paskelbė savo valstybės religija. Parsikvietė graikų kunigų ir jėga vertė kijeviečius ir kitų miestų gyventojus masiniais būriais krikštytis. Kijeve, Didžiajame Naugarde, Polocke, Černigove,! Rostove, Voluinės Vladimire ir ki tur įsteigė vyskupijas, su graikų architektų pagalba statė katedras ir cerkves, organizavo bažnytinę administraciją, steigė vienuoly nus ir mokyklas, iš Graikijos parsiveždino bažnytinių knygų ir reik menų, liepė jas versti į bažnytinę slavų kalbą, išpuošė mūro pasta tais Kijevą, kuris tapo ne tik politine,| bet ir religine Rusios sos tine. Su Bizantijos Konstantinopoliu buvo palaikomi gyvi kultūri niai bei prekybos ryšiai. Kijevo valstybė pasiekė žymaus kultūrinio ir valstybinio pakilimo. Besiruošdamas malšinti savo sukilusį ir atsisakiusį mokėti duok lę sūnų, Didžiojo Naugardo kunigaikštį Jaroslavą, Vladimiras 1015 m. mirė. Po jo mirties Kijevo valstybėje vėl prasidėjo brolžudiškas karas tarp jo septynių sūnų, besivaržančių dėl didžiojo kunigaikš čio sosto. Dėl krikščionybės įvedimo Rusioje Vladimiras po savo mirties vėliau buvo kanonizuotas ir paskelbtas šventuoju.
K IJE V O
K U N IG A IK ŠT IJA
479
Povest vremennych let, č. 1., 1950; Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 1—3, 8, 1841—1928; A . A . a c h m a t o v , Razyskanija o drevnejšich russkich letopisnych svodach, 1908; E.E. G o lu b in s k iį, Istorija russkoj cerkvi, t. 1, 2 leid., 1901; M . H r u š e v s k i j , Istorija Ukraini-Rusi, t. 1, 2 leid., 1904; M . H r u š e v s k i į , Kijevskaja Rus, t. 1, 1911; M. H r u s h e v s k y , A History of the Ukraine, 1941; B .D . G r e k o v , Kijevs kaja Rus, 1953; Očerki istoriji SSSR: Period feodalizmą IX—XV w ., 1953; G. V e r n a d s k y , Kievan Russia, 1948; M .T . F lo r in s k y , Russia..., t. 1, 1953.
Vladimiras Monomachas (Vladimir Monomach; 1053—1125), Vsevolodo sūnus, didysis Kijevo kunigaikštis 1113—1125 m. Iš pradžių buvo Smolensko, vėliau Perejaslavlio ir Černigovo kunigaikštis. XI a. antrojoje pusėje Kijevo valstybė buvo susiskaldžiusi į atski ras kunigaikštijas ir didieji! kunigaikščiai nepajėgė sutramdyti ats kirų kunigaikštijų separatizmo. Jaroslavo 1054 m. testamentu nu statyta tvarka didžiojo kunigaikščio sostas turėjo būti paveldimas painiu vyresnumo principu; tai praktiškai! vedė prie valstybės vi daus netvarkos ir kunigaikščių tarpusavio vaidų bei vidaus karų. Kai 1093 m. mirė didysis kunigaikštis Vsevolodas, Vladimiro Monomacho tėvas, kijeviečiai kvietė Vladimirą Monomachą užimti di džiojo kunigaikščio sostą, bet jis Kijevą ir didžiojo kunigaikščio sostą vyresnumo principu užleido savo pusbroliui Sviatopolkui, o pats pasitraukė į Perejaslavlį. Didysis kunigaikštis nebepajėgė gin ti Kijevo valstybės nuo nomadų kumanų (polovcų) puldinėjimų ir kiekvienas kunigaikštis turėjo rūpintis patįs savo srities apsauga. Vladimiro Monomacho valdoma Perejaslavlio kunigaikštija buvo nuolat siaubiama kumanų. Vladimiras Monomachas narsiai kovojo prieš juos ir kėlė Rusios kunigaikščių vieningumo bei bendradar biavimo reikalą. 1097 m. Kijevo Rusios kunigaikščių suvažiavime Liubeče Vladimiras Monomachas ragino Jaroslavo palikuonis Riurikaičius liautis tarpusavyje kovojus ir skatino juos taikingai su gyventi bei bendradarbiauti, ginantis nuo siaubiamųjų kumanų karo žygių. Vieningumo reikalą Vladimiras Monomachas kėlė ir 1100 bei 1103 m. Rusios kunigaikščių suvažiavimuose. Sėkmingai kariavo prieš kumanus ir sumušė juos prie Salnicos. Vladimiro pastangos pasiekti Rusios kunigaikščių vienybės ko voti prieš kumanus prisidėjo prie jo populiarumo. Didžiajam ku nigaikščiui Sviatopolkui 1113 m. mirus, Kijevo miesto večė pasi kvietė Vladimirą Monomachą užimti didžiojo kunigaikščio sostą. Jis šį kartą tai ir padarė, pažeisdamas vyresnumo principą. Atvy kęs į Kijevą, buvo džiaugsmingai sutiktas Kijevo metropolito, vys kupų, bajorų ir miestiečių. Smerkdamas Rusios susiskaldymą į sa varankiškas kunigaikštijas, Vladimiras Monomachas stengėsi at kurti Kijevo valstybės politinę vienybę. Jam pavyko kuriam lai
480
SLAVAI
IR R U S I J A
kui suvienyti Rusios kunigaikštijas didžiojo Kijevo kunigaikščio valdžioje. Jo valdoma Kijevo valstybė atsigavo ir vėl tapo galinga. Plėsdamas Kijevo Rusios galią, Vladimiras Monomachasi kariavo su Padauguvio baltais, su Įvairiomis suomių-ugrų tautelėmis, su Vol gos bulgarais, atmušė lenkus ir vengrus ir savo karo žygiais buvo pasiekęs; Dunojaus sritį. Kelis kartus smarkiai sumušti kumanai buvo taip įbauginti, jog kurį laiką! liovėsi puldinėję Kijevo Rusią. Viduje Vladimiras Monomachas stiprino ekonominę galią, steigė naujus miestus, tarp jų įkūrė vėliau politiškai iškilusį Vladimirą prie Kliazmos, lengvino miestiečių ir valstiečių padėtį, rūpinosi ad ministracijos ir teismo pagerinimu, išleido griežtus įstatymus, drau džiančius imti aukštas palūkanas už paskolas, apribojo palūkanų dydį ir uždraudė prasiskolinusius ir nebepajėgiančius] skolų grąžin ti valstiečius versti vergais. Taip pat suvaržė nusigyvenusių žmo nių teisę savo noru parsiduoti vergystėn. Jo įstatymai tvarkė so cialinius reikalus. Jie buvo įtraukti į Rusios įstatymų rinkinį „Russkaja Pravda". Vladimiras Monomachas pats buvo mokytas. Apie 1117 m. jis parašė didelės literatūrinės vertės „Poučenije" — pamokymą savo sūnums krikščioniškai kraštą valdyti, globoti vargšus ir našlaičius, gyventi broliškai bei vieningai, vengti tarpusavio vaidų, būti darbš tiems ir dirbti savo kraštui. Šis Vladimiro Monomacho pamokymas buvo jo autobiografija ir' vėliau įtrauktas į Rusios pradinio metraš čio „Povest vremennych let" Laurenti j aus redaguotą nuorašą. Mo nomacho vardą Vladimiras, spėjama, paveldėjo iš savo motinos pusės senelio, Bizantijos imperatoriaus Konstantino Monomacho. Po Vladimiro Monomacho mirties, laužydami Kijevo Rusios ku nigaikščių vyresnumo principą, didžiojo kunigaikščio sostą pavel dėjo jo sūnūs, iš pradžių Mstislavas (1125—1132), vėliau Jaropolkas (1132—1139). Jie dar stengėsi išlaikyti Vladimiro Monomacho lai kinai atgaivintos Kijevo valstybės aukštą lygį, bet po jų mirties Kijevo valstybė vėl ėmė smukti ir visai pairo. Pavest vremennych let, 1950; N .V . Š U ctk o v, O Poučeniji Vladimira Monomacha, 1900; I.M . I v a k in , Kniaz Vladimir Monomach i ego „Poučenije", 1901; A .S . O r lo v , Vladimir Monomach, 1946; M . H r u š e v s k i j , Istorija Ukraini-Rusi, t. 1, 2 leid., 1904; M . H r u š e v s k i j , Kijevskaja Rus, t. 1, 1911; M . H r u s h e v s k y , A History of the Ukraine, 1941; B .D . G r e k o v , Kijevskaja Rus, 1953; G. V e r n a d s k y , Kievan Russia, 1948; M -T . F lo r in s k y ,. Russia..., t. 1, 1959.
Vsevolodas (Vsevolod Jaroslavič; 1030—1093), didžiojo Kijevo kunigaikščio J a r o s l a v o s ū n u s , 1078—1093 m. didysis Kijevo kunigaikštis. Jaroslavui mirus, 1054 m. gavo pietų Perejaslavlį ir
PODOLE
481
Suzdalės žemę, 1078 m. tapo didžiuoju Kijevo kunigaikščiu. Buvo vedęs Bizantijos imperatoriaus Konstantino Monomacho dukterį. Dalyvavo sudarant Rusios įstatymų rinkinį, vadinamąjį Jaroslavaičių Teisyną („Pravda Jaroslavičej"). PODOLĖ
Tai vakarinė vidurio Ukrainos sritis tarp pietų Bųgo ir Dniestro upių, daugiausia žemės ūkio kraštas su Podolės Kameneco, Podolės Mogiliovo, Vinicos, Proskurovo (Kamenec-Podolski, Mogilev-Podolski, Vinnica, Proskurov) ir kitais miestais. Jau X a. čia gyveno rytų slavų kiltys uličiai ir tivercai, įjungti į Kijevo Rusios valstybę ir puldinėjami nomadų pečenegų, XI a. polovcų. Kijevo Rusios valsty bei pradėjus irti, XII a. Podolė buvo valdoma savo atskirų Riuriko kilmės kunigaikščių, kurių garsesnis buvo Rostislavas. Podolės ku nigaikščiai ne kartą kariavo su kaimyniniais Haličo kunigaikščiais, kurių kunigaikštis Danielius XIII a. pradžioje buvo užkariavęs Po dolę. 1240—1260 m. Podolė pateko į totorių jungą ir buvo totorių valdoma ligi XIV a., kai Podolę užvaldė lietuvių kunigaikščiai. 1362 m. Algirdas sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis, pa ėmė Kijevą, jo kunigaikščiu pasodino savo sūnų Vladimirą ir po to iš totorių atėmė Podolę, kuri nuo tada pateko Lietuvos valdžion. Algirdas atidavė ją valdyti savo brolio Karijoto sūnums Aleksand rui, Jurgiui ir Konstantinui, kurie ten statė pilis, steigė ir tvirtino miestus (Smotričių, Bakotą, Podolės Kamenecą, Skalą, Braclavą, Sokolecą, Vinicą ir kt.) ir kvietė vienuolius bei kolonistus. Vietos aplinkybių verčiami, Karijotaičiai kartais savarankiškai palaikė ry šius su totoriais, vengrais ir Lenkijos karaliais, ne visada likdami ištikimi Lietuvai. Per Lietuvos kunigaikščio Liubarto kovas su len kais dėl Voluinės ir Haličo žemių vakarinė Podolė kartu su Kamenecu buvo atitekusi Lenkijai, bet rytinė Podolė liko Lietuvai. Nors ir valdoma lietuvių kunigaikščių, Podolė ligi Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą kunigaikštiją, ne visada paklusnią didžiajam Lietu vos kunigaikščiui. Dėl Kameneco ir vakarinės Podolės nuolat vyko ginčai tarp Lie tuvos ir Lenkijos. Paskutinis Karijoto sūnus Podolės kunigaikštis Teodoras sukilo prieš Vytautą, bet šis 1393 m. jį numalšino, atėmė iš jo Podolę ir 1395 m. išvarė iš Lietuvos. Į Podolę reiškė didelių pretenzijų ir lenkai,, todėl Vytautui teko dalį jos užleisti Jogailai. Taip Podolė buvo padalinta į 3 dalis: rytinė liko tiesioginėje Vy tauto valdžioje, vakarinė su Kamenecu, Bakota, Mežibožu, Čer-
482
SLAVAI
IR R U S I J A
vonyj Gorodoku teko Lenkijos karaliui Jogailai, o vidurį-t nė Podolė buvo atiduota valdyti artimam Vytauto šalininkui, Len kijos didikui Spytekui iš Melštyno, kaip Vytauto vasalui. Nuo 1400 m. Jogaila savo Podolės dalį atidavė broliui Švitrigailai, kuris po poros metų iš ten išvyko. 1410 m. Vytautui pavyko su sigrąžinti vakarinę Podolę. Tačiau Vytautui 1430 m. mirus, Kamenecą ir kitas Podolės pilis užėmė lenkai, klastingai su ėmę Lietuvos vietininką Daugirdą, norėdama, visą Podolę pri jungti prie Lenkijos. Tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Švit rigaila reikalavo grąžinti Podolės pilis Lietuvai ir Vilniuje sulaikė patį Jogailą, kuris pažadėjo Podolę grąžinti, bet pažado vėliau ne tesėjo. Tada dėl jos kilo karas tarp Lietuvos ir Lenkijos. Švitri gailai pavyko užimti vakarinę Podolę, ir 1431 m. ją valdyti pavedė Teodorui Kaributaičiui. Tačiau Žygimantui Kęstutaičiui 1432 m. nuvertus Švitrigailą ir pačiam paėmus didžiojo Lietuvos kunigaikš čio sostą, vakarinė Podolė vėl perėjo Lenkijos karaliaus Jogailos valdžion. Po įvairių klastų lenkai iš vakarinės Podolės sudarė atski rą vaivadiją. Likusią Podolės dalį tebevaldė Teodoras Kaributaitis, kaip Švitrigailos vietininkas. Žygimanto sumuštas Švitrigaila 1438 m. buvo išstumtas iš Podolės. Žygimantui 1440 m. žuvus, į rytinę Po dolę vėl grįžo Švitrigaila ir ją valdė ligi pat savo mirties 1452 m. Po to Podolė jau nebeturėjo savo atskiro kunigaikščio. Švitrigaila mirdamas įsakė visas savo valdytas žemes, Podolę ir Voluinę ati duoti Lietuvai, bet lenkai troško derlingas Podolės žemes pasilai kyti sau ir ėmė jas kolonizuoti. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero laikais tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Podolės vyko ilga byla. 1444 m. lenkų savo kara liumi išsirinktą didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazimierą lietuviai su tiko išleisti į Lenkiją tik lenkams pažadėjus visą Podolę grąžinti Lietuvai; tai prisiekė ir pats Kazimieras, bet neįstengė to tesėti, ka dangi lenkai griežtai atsisakė užleisti Podolę. Ginčo neįsten gė išspręsti nė Kazimiero sušaukti bendrieji lietuvių ir lenkų seimai ir didesnė Podolės dalis liko lenkui valdžioje, tik rytinė Podolė su Braclavu tebebuvo lietuvių valdoma. Lietuvos valdžioje liko ir Voluinė. . XV ir XVI a. lenkų kolonistai Podolėje susikūrė didelius dva rus, vietos gyventojus ukrainiečius versdami baudžiauninkais. Len kų svajonės užvaldyti visą Podolę išsipildė per 1569 m. Liublino seimą, kai Žygimantas Augustas atplėšė nuo Lietuvos Podolę su Braclavu ir įjungė ją į! Lenkijos Karūną kartu su Palenkės, Voluinės ir Kijevo žemėmis. Nuo tada ligi Lietuvos ir Lenkijos valstybės žlugimo visa Podolė sudarė vieną to paties pavadinimo Lenkijos
POLOCKO
K U N IG A IK ŠTIJA
483
vaivadiją su centru Kamenece. Čia buvo įvesta lenkų bajoriška santvarka ir sustiprinta katalikų bei nuo 1595 m. bažnytinės Bras tos unijos unitų Įtaka; tai sukėlė daugelio vietinių gyventojų ne pasitenkinimą. XVI ir XVII a. Podolė labai kentėjo nuo turkų ir totorių puldinėjimų. 1633 m. bendromis lenkų ir lietuvių jėgomis turkai prie Kameneco buvo sumušti. XVII a. viduryje Podolėje vy ko valstiečių ir kazokų sukilimai, nuo kurių nemaža teko nukentėti čia įsikūrusiems lenkams ir žydams. 1672 m. kazokų etmonas Dorošenko, turkų sultono Mahometo IV padedamas, užėmė Podolę ir ją valdė, kaip turkų sultono vasalas. Turkijos valdžioje Podolė išbuvo ligi 1699 m. Karlovicų taikos, kuria ji vėl buvo ¡grąžinta Lenkijai. Lenkijos žinioje ji liko ligi valstybės žlugimo. Per pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1772 m. dalis vakarinės Podolės atiteko Aust rijai, o per antrąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1793 m. visa li kusioji Podolė buvo įjungta į Rusiją, kurios valdžioje išliko ligi 1918 m. Tada Podolė buvo užimta austrų-vengrų kariuomenės. 1919 m. Podolėje kūrėsi nepriklausomos Ukrainos respublika su sostine Kamenece, bet šį 1919—1920 m. užėmė lenkai. Nuo 1920 m. Podolė atiteko Sovietų Rusijos valdžiai, raudonajai armijai iš čia išstūmus lenkus. 1921 m. Rygos susitarimu tarp Sovietų Sąjungos ir Lenkijos, beveik visa Podolė buvo priskirta prie Ukrainos SSR, iš skyrus mažą vakarinę jos dalį, kuri buvo prijungta prie Lenkijos Tarnopoiio vaivadijos. Per A ntrąjį pasaulinį karą 1941—1943 m. Podolė buvo užimta vokiečių, bet po to vėl grįžo sovietinei Ukrai nai. M. Hruševskij, Istorija Ukraini-Rusi, t. 1—10, 1903— 1931; N. Molčanovskij, Očerk izvestij o Podolskoj zemle do 1434 g., 1885; A. Przezdziecki, Podole, Wolyri, Ukraina. Obrazy miejšč i czasow, 1841; B,D. Grekov, Kijevskaja Rus, 1949; K. Guslistij, Ukraina pid litovskim panuvanniam i zachoplennia ii Polščeju, 1939; Istorija Ukrainskoj SSR, t. 1, 1953; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954. POLOCKO KUNIGAIKŠTIJA
Polocko kunigaikšti jos istorija. Tai viena iš seniausių rusų ku nigaikštijų, susikūrusi X a. vadinamojoje Polocko žemėje, buvusio je Polotos upės, Dauguvos vidurupio ir Svisločės bei Berezinos aukš tupių srityse, gyvenamų rytų slavų kilties krivičių, arba polockiečių (pojočan e)'. Polockas rusų metraščiuose minimas jau 862 ir 907 m. Polocko žemė rytuose1 ribojosi su Smolensko, pietryčiuose su Kije vo žemėmis, pietuose su Turovo-Pinsko kunigaikštijomis, vakaruose su lietuvių ir latvių gyvenamomis sritimis, šiaurės vakaruose su suomių kilčių žemėmis, šiaurėje su Pskovo^ ir Didžiojo Naugardo
\
484
SLAVAI
IR R U S I J A
sritimis. Pietuose krivičių kaimynai buvo rytų slavų dregovičių, šiaurės rytuose radimičių ir šiaurėje Ilmenio slavų kiltys. IX a. pa baigoje ar X a. pradžioje Polocko žemė buvo įjungta į Kijevo Ru sios valstybę,, krivičiams pasidavus Kijevo didžiajam kunigaikščiui Olegui, tačiau vėliau Polocko žemėje susikūrė atskira Polocko ku nigaikštija, kuri 980 m. buvo valdoma skandinavų variagų kuni gaikščio Rogvaldo (Rogvolodo). Į Polocko kunigaikštiją įėjo Poloc ko, Vitebsko, Minsko, Usviato, Drucko, Logoisko, Lukomlio, Iziaslavlio, Borisovo ir kiti miestai. Ilgainiui Polocko kunigaikštija išsi plėtė Padauguviu į vakarus, į dalį latgalių bei sėlių žemių su Kuoknesės ir Jersikos miestais, pripažinusiais Polocko kunigaikščio val džią ir kurį laiką mokėjusiais polockiečiams duoklę. X a. pabaigo je Kijevo didysis kunigaikštis Vladimiras sumušė Polocko kunigai kštį Rogvaldą, užvaldė Polocko kunigaikštiją ir atidavė savo sūnui Iziaslavui (mirė 1001 m.), kuris čia pradėjo atskirą Riuriko kilmės Polocko kunigaikščių; dinastiją. Po Iziaslavo mirties Polocko kuni gaikštija, valdoma jo sūnaus Briačislavo, vėl pasidarė nepriklauso ma. Briačislavas ne tik apsigynė nuo Kijevo didžiojo kunigaikščio puolimų, bet kuriam laikui buvo užėmęs net Didįjį Naugardą. XI— XII a. Kijevo didieji kunigaikščiai nesėkmingai bandė užkariauti Polocko kunigaikštiją ir ją įjungti į Kijevo Rusios valstybę. Taip pat ir vėlesniems Vladimiro-Suzdalės kunigaikščiams nepavyko iš plėsti savo įtakos Polocko kunigaikštijoje, nors ir bandė to pa siekti vedybomis XIII a. Didžiausios galios Polocko kunigaikštija pasiekė prie Briačisla vo sūnaus Vseslavo (1044—1101). X, XI ir ligi pusės XII a. galinga Polocko kunigaikštija puldinėjo ne tik Padauguvio latgalius ir sė lius, bet ruošė karo žygius taip pat ir į aukštaičių žemes. XII a. pra džioje Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas laikinai buvo užėmęs Polocką ir 1129 m.1 čia pasodinęs savo sūnų Iziaslavą, bet 1132 m. Mstislavui mirus, į Polocko kunigaikštiją vėl grįžo savi kunigaikš čiai, kurie besigindami nuo Kijevo kunigaikščių puolimų ne kar tą ieškojo ir savo kaimynų lietuvių pagalbos (1162, 1180, 1198 m.). Tačiau polockiečiai taip pat bandė pulti ir lietuvius. 1191 m. jie ieškojo naugardiečių pagalbos prieš lietuvius, nuo kurių puolimų kentėjo net ir Didysis Naugardas. Polocko kunigaikščių santykiuose su lietuviais nuo XII a. vidurio persvara perėjo į lietuvių pusę. Nuo tada istorijos šaltiniai mini vis daugiau lietuvių žygių į Polocko, Černigovo, Smolensko, Didžiojo Naugardo ir kitas rusų žemes. Tuo se lietuvių žygiuose polockiečiai nuo XII a. pabaigos kartais mi nimi kaip lietuvių sąjungininkai, tačiau ir jiems patiems ne kartą tenka nukentėti nuo lietuvių. Jau XII a. pabaigos rusų ,,Sakmė apie
POLOCKO
K U N IG A IK ŠTIJA
485
Igorio žygį" karčiai skundžiasi, jog lietuviams mušant polockiečius Dauguva dumblu tekanti. Nuo XIII a. pradžios karinė persvara jau aiškiai buvo lietuvių pusėje. Tada lietuviai jau buvo įsitvirtinę Padauguvyje ir čia kariavo tiek su Livonijos ordinu, tiek su Poloc ko kunigaikštija, kurios sostinėje tuo metu varžėsi dvi grupės dėl valdžios: viena linkusi dėtis su vokiečiais priešj lietuvius, kita su artėti su lietuviais prieš Dauguvos žiotyse įsikūrusius vokiečius. Dėl to santykiuose su lietuviais Polockas nuolat svyravo. XIII a. pradžio je Polocko kunigaikštis Vladimiras ieškojo lietuvių pagalbos prieš Livonijos ordiną, tačiau Polocko pirkliai tikėjosi turėsią daugiau naudos savo prekybai, palaikydami ryšius su Rygos miesto vokie čiais. 1207 m. polockiečiai bendradarbiavo su Livonijos ordinu prieš lietuvius, taip pat 1212 m. Polocko kunigaikštis buvo sudaręs su tartį su Rygos miestu, bijodamas lietuvių pavojaus. Už tai lietuviai 1216 m. nusiaubė Polocko apylinkes. Juo toliau, tuo dažniau lietuviai puldinėjo Polocko kunigaikš tiją ir kitas rusų žemes (1224, 1225, 1226, 1229, 1234 m. ir k,t.). Ypač didelis lietuvių žygis į Polocko žemes buvo suruoštas 1226 m. Po lockiečiai 1229 m. vėl sudarė sutartį su Livonijos ordinu. Nuo to lai ko lietuviai ėmėsi aktyvesnės ir planingesnės politikos prieš Poloc ko kunigaikštiją. Jie jau nebesitenkino puldinėdami ir plėsdami Polocko kunigaikštijos žemes, bet pradėjo jas užiminėti. Tam lie tuviams ir besikuriančiai Lietuvos valstybei susidarė palankios są lygos. Dar XII a. Polocko kunigaikštija buvo subyrėjusi į smulkes nes kunigaikštijas, tai silpnino Polocko kunigaikščių galią, kurie nebepajėgė tų smulkesnių kunigaikštijų išlaikyti savo vasalinėje priklausomybėje. Padauguvio latvių Jersikos kunigaikštija, susiju si vasaliniais ryšiais su Polocko kunigaikštija, jaui XII—XIII a. pa teko didelėn lietuvių įtakon. Jersikos kunigaikštis Visvaldis (rus. Vsevolod) buvo vedęs lietuvių kunigaikščio Dangiručio dukterį ir padėdavo lietuviams persikelti per Dauguvą žygiuojant prieš Livo nijos ordiną, taip pat prieš Polocką, Pskovą ir Didįjį Naugardą. Ta čiau Jersikos kunigaikštiją užėmė Livonijos ordinas po Visvaldžio mirties 1215 m. Vokiečių valdžion taip pat pateko ir latvių gyve nama Kuoknesė, anksčiau mokėjusi duoklę Polocko kunigaikštijai. Dar XII a. pradžioje nuo Polocko kunigaikštijos atskilusi Iziaslavo kunigaikštija XIII a. viduryje buvo prijungta prie Lietuvos. Tas pats atsitiko ir su Minsko kunigaikštija, XII a. atskilusia nuo Polocko kunigaikštijos ir pirmojoje XIII a. pusėje užimta didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo. 1247 m. Mindaugas buvo išsiuntęs iš Lietu vos savo sūnėną Tautvilą ir sūnų Erdvilą su jų dėde Žemaičių ku nigaikščiu Vykintu užkariauti gudų ir rusų žemių. Nužygiavęs toli
486
SLAVAI
IR R U S I J A
į rytus, net anapus Polocko kunigaikštijos žemių, Erdvilas užvaldė Smolenską, o Vitebskas, jau anksčiau atskilęs nuo Polocko kuni gaikštijos, taip pat ir Druckas pateko į Vykinto valdžią. Artimes nės prie Lietuvos Polocko kunigaikštijos žemės jau buvo įjungtos į Lietuvos valstybę, o paties Polocko kunigaikščiu 1248 m. tapo Tautvilas. Taip lietuviai užvaldė visas kadaise galingos Polocko kunigaikštijos žemes. Polocko kunigaikštis Tautvilas: dalyvavo 1249—1250 m. koalici joje prieš Mindaugą, bet šis jį sumušė ir apie 1255 m. vėl atgavo valdžią Polocke. Mindaugas ir toliau paliko Tautvilą Polocko; ku nigaikščiu, kaip savo vasalą. 1258 m. polockiečiai padėjo lietuviams kariauti prieš Smolenską, bandžiusį išslysti iš lietuvių valdžios. Kai 1263 m. Treniota ir Daumantas nužudė Mindaugą,1 į Lietuvos sos tą pretenzijų pareiškė ir Polocko kunigaikštis Tautvilas, tačiau ir jis buvo Treniotos nužudytas. Didysis Lietuvos kunigaikštis Tre niota pareikalavo polockiečių išduoti Tautvilo sūnų Konstantiną, bet šis gelbėdamasis iš Polocko pabėgo į Didįjį Naugardą. Tada Treniota, susitaręs su Polocko bajorais, Polocko kunigaikščiu pa skyrė kitą lietuvį, greičiausiai Gerdenį, kuris 1263 m. Polocko ir Vi tebsko vardu sudarė) prekybos sutartį su Livonijos ordinu ir Ryga. Tas pats Polocko kunigaikštis Gerdenis buvo ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vaišvilko (1265—1268) vasalas. Po Gerdenio mirties Po locko kunigaikščiu tapo Iziaslavas, taip pat Vaišvilko vasalas, kaip matyti iš Polocko kunigaikščio 1265 m. prekybos sutarties su Li vonijos ordinu ir Rygos miestu. Nors Lietuva ir nusilpo poi Vaišvilko mirties, bet iš šaltinių nie ko nematyti, kad Polocko kunigaikštija būtų atkritusi nuo Lietu vos. XIII a, pabaigoje Polocko kunigaikštija ir toliau priklausė Lie tuvai., Jos kunigaikščiu tuo metu buvo Konstantinas, galbūt Taut vilo sūnus, po Iziaslavo užėmęs Polocką. Tik pačioje XIII a. pabai goje Polockas trumpam buvo pakliuvęs Livonijos ordino valdžion, bet didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis vokiečius iš Polocko ku nigaikštijos išvarė ir vėl užėmė Polocką, kurį valdė nuo jo priklau somas vyskupas Jokūbas. Stryjkovskio žiniomis, lietuvių kariuo menė 1307 m. Polocką užėmė ir šis nuo tada vėl buvo Lietuvos valstybės sudėtyje. Kai kurios Polocko kunigaikščių gudų gyvena mos žemės, esančios prie Aukštaičių, ilgainiui buvo įjungtos į Lie tuvos valstybės branduolį, tiesiogiai didžiojo Lietuvos kunigaikš čio valdomą. Iš kitų Polocko kunigaikštijos žemių buvo sudarytos Polocko ir Vitebsko sričių kunigaikštijos, pavedamos valdyti di džiojo Lietuvos kunigaikščio! šeimos nariams. 1326 m. Polocko ku nigaikščiu buvo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino brolis Vai-
POLOCKO
K U N IG A IK ŠTIJA
487
nius, o po jo mirties 1342 m. Polocko kunigaikštija buvo valdoma Gedimino sūnaus Narimanto,, kuris sudarė prekybos sutartį su Ry gos miestu. Narimantas žuvo 1348 m. lietuvių kautynėse su kry žiuočiais ties Strėva. Tada į Polocko kunigaikščius buvo pasodintas Algirdo sūnus Andrius. Prieš jaunesnįjį brolį Jogailą, 1377 m. pa ėmusį didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdžią, Andrius sukilo ir ieš kojo Livonijos ordino ir Maskvos pagalbos, bet polockiečiai pa sipriešino Andriui. Jogaila Polocke 1381 m. kunigaikščiu pasodino savo brolį Skirgailą, bet Kęstučiui tais pačiais metais pašalinus Jo gailą nuo Lietuvos sosto, į Polocko kunigaikštiją vėl grįžo Andrius. Jogailai 1386 m. tapus Lenkijos karaliumi, Polocko kunigaikštis Andrius vėl sukilo prieš jį, prieš tai sudaręs sąjungą su Livonijos ordinu ir Smolensko kunigaikščiu Sviatoslavu. Jo malšinti atvyko Vytautas ir Skirgaila, kurie 1387 m. paėmė Polocką, o nugalėtas Andrius kaip belaisvis buvo nusiųstas Jogailai į Lenkiją. Jogaila Polocko kunigaikščiu paskyrė Skirgailą, bet jis iš čia turėjo pasi traukti, kai Vytautas užėmė Lietuvos sostą. Taigi XIV a. pabaigoje Polockas nemaža nukentėjo nuo Lietu vos kunigaikščių tarpusavio kovų, eidamas iš rankų į rankas, kol 1392 m. atiteko Vytautui. Vytautas į Polocko kunigaikščius jau ne beskyrė jokio srities kunigaikščio, bet jį valdė per savo vietinin ką. Nuo tada Polocko kunigaikštija nustojo egzistavusi. XVI a. pradžioje Polocko vietininkas gavo vaivados titulą, o iš Polocko srities buvo sudaryta Polocko vaivadija. Kadangi buvo nedidelė, nedalyta į pavietus. Visi Lietuvos vaivados buvo skiriami didžiojo Lietuvos kunigaikščio, bet Polocko vaivada savo teisėmis skyrėsi iš kitų, nes polockiečiams buvo palikta teisė patiems išsirinkti savo vaivadą, kuris po to turėjo būti patvirtintas didžiojo! Lietuvos ku nigaikščio. XVII a. pradžioje to dėsnio kartais nebuvo laikomasi, bet nuo 1654 m. polockiečių teisė rinktis vaivadą vėl buvo atgai vinta. Polocko vaivadija, kaip Lietuvos valstybės dalis, išliko ligi valstybės žlugimo. Per pirmąjį Lietuvos padalijimą 1772 m. šiauri nė vaivadijos dalis su Polocko miestu atiteko Rusijai, o likusioji Polocko vaivadijos dalis rusų buvo užimta per antrąjį Lietuvos padalijimą 1793 m. M.V. Dovnai-Zapolski}, Očerk istoriji Krivičskoj i Dregovičskoj žemei do konca XII st., 1891; I.D. Beliajev, Istorija Polotska iii Severo-Zapadnoj Rusi ot drevnejšich vremen do Liublinskoj uniji, 1872; P.N. Batiuškov (red.), Belorussija i Litva..., 1890; V. E. Danilevič, Očerk istoriji Polockoj zemli do konca XIV st., 1896; L.V. Aleksejev, Polockaja zemlia v IX—XIII v., 1955; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; M.N. Tichomirov, Drevnerusskije goroda, 1946; Očerki istoriji SSSR: Period feodalizmą IX—XV w ., t. 1—2, 1953;
488
SLAVAI
IR R U S I J A
H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; N. Baumgaiten, Polotzk et la Lithuanie (Orientalia Christiana Periodica, II, 1936).
Rogneda, X a. pabaigos Polocko kunigaikščio Rogvaldo duktė, Kijevo didžiojo kunigaikščio Vladimiro žmona (mirė 1000 m.). Jai piršosi Kijevo didysis kunigaikštis Jaropolkas (miręs apie 979 m.) ir jo jaunesnis brolis, Didžiojo Naugardo kunigaikštis Vladimiras (miręs 1015 m.). Rognedos tėvas Rogvaldas sudarė sąjungą su Jaropolku. Atstumtasis Vladimiras užpuolė Polocką, išžudė visą Rog valdo šeimą, o Rognedą prievarta pasiėmė į žmonas. Paėmęs Ki jevą ir nužudęs savo vyresnįjį brolį Jaropolką, Vladimiras apie 980 m. tapo Kijevo didžiuoju kunigaikščiu. Rogneda, nekęsdama sa vo vyro, gyveno viename kaime netoli Kijevo. Su Vladimiru Rog neda turėjo 4 sūnus ir 2 dukteris. Norėdama atkeršyti už savo tėvo mirtį, Rogneda esą bandžiusi nužudyti Vladimirą, kuris po to ją su savo vyriausiuoju sūnumi Iziaslavu apgyvendino Polocke. Čia pasi krikštijusi Anastazijos vardu Rogneda įstojo į vienuolyną. Rogvaldai (Rogvolod), senovės rusų kunigaikščiai, kurių žymes ni buvo: R o g v a l d a s (miręs apie 978 m.), normanų (variagų) kilmės X a. pabaigos Polocko kunigaikštis. IX a. pabaigoje Polockas buvo valdomas Didžiojo Naugardo kunigaikščio Riuriko (mirė 879 m.), o po jo mirties Kijevo didysis kunigaikštis Olegas (mirė 912 m.) Polocko žemę įjungė į Kijevo Rusios valstybės sudėtį. Tačiau vė liau, X a., Polocko žemėje' susikūrė atskira kunigaikštija, kuri dar prieš 978 m. buvo valdoma Rogvaldo. Nestoro kronika Rogvaldą mini, turbūt klaidinga 980 m. data, kada jis esą atvykęs} iš užjūrio ir užvaldęs Polocką. Polocko kunigaikštijai esant pakeliui iš Di džiojo Naugardo į Kijevą, Naugardo1kunigaikštis Vladimiras (mirė 1015 m.) ir jo vyresnysis brolis, Kijevo didysis kunigaikštis Jaropol kas (miręs 978 ar 979 m.), ieškojo sąjungos su Rogvaldu. Abu bro liai piršosi Rogvaldo dukteriai Rognedai. Rogvaldas sudarė sąjun gą su Kijevo didžiuoju kunigaikščiu Jaropolku, kurisi kovose prieš savo jaunesnįjį brolį Vladimirą užėmė Didįjį Naugardą. Tada Nau gardo kunigaikštis Vladimiras, pasikvietęs iš Skandinavijos varia gų, netikėtai užpuolė Polocką, nužudė Rogvaldą kartu su jo žmona ir dviem sūnumis, o Rognedą paėmė sau į žmonas. Vladimiras, nuga lėjęs ir nužudęs Jaropolką, užėmė ir Kijevą. R o g v a l d a s , V s e s l a v o s ū n u s , XII a. pradžios; Polocko kunigaikštis. Kijevo didysis kunigaikštis Mstislavas (miręs 1132 m.) buvo užkariavęs Polocką ir privertęs polockiečius 1127 m. savo ku
PSKOVO
R E SPU B L IK A
489
nigaikščiu prisiimti Rogvaldą, bet jo 1129 m. jau nebebuvo gyvųjų tarpe, nes 1129—1132 m. Polocką valdė Iziaslavas, Mstislavo sū nus, bet po jo mirties Polocko kunigaikštiją vėl valdė jos savi ku nigaikščiai. R o g v a l d ą s , B o r i s o s ū n u s , Polocko kunigaikštis nuo 1144 metų. Rogvaldas 1151 m. susikivirčijo su polockiečiais ir buvo jų išvarytas iš Polocko. Tada ligi 1158 m. Rogvaldas gyveno Minske ir kartu įsitvirtino Dručke, regzdamas intrigas prieš Polocko kuni gaikštį Rostislavą. 1159 m. polockiečių vėl pasikviestas Rogvaldas Polocke išsilaikė ligi 1161 m., kada jį sumušė Volodaris, Glebo sū nus. Rogvaldas buvo priverstas bėgti į Drucką. 1171 m. jis dar tebebuvo gyvas. PSKOVO RESPUBLIKA
Pskovo respublikos istorija. Ši respublika pamažu susikūrė isto rinėje Pskovo žemėje, kurios centre buvo vienas seniausių Rusijos miestų Pskovas. Pskovo žemė apėmė rytų slavų, giminiškų Ilmenio ežero slavams, gyvenamas sritis, esančias Velikajos upės baseine, rytinėse Pskovo bei Peipaus ežerų pakrantėse ir Pliusos upės baseine. Pietuose Pskovo žemė prie Vyšgorodko susiėjo su lietuvių gyvena momis sritimis, vakaruose su latgalių ir estų žemėmis. Be paties Pskovo, į Pskovo žemę įėjo dar Kotelno, Krasnyj, Rževo, Izborsko, Koškino, Gdovo, Opočkos, Ostrovo ir Voronačio miestai bei kiti mies teliai. Visi, jie buvo tvirtai' priklausomi nuo Pskovo bei jo kontro liuojami, nors ir turėjo kiek savivaldybės. X a.Į Pskovo žemė kurį laiką priklausė Kijevo Rusios valstybei, bet šiai ėmus silpti: ir irti nuo XI a. įėjo į Didžiojo Naugardo respublikos sudėtį. Pskovas tu rėjo savo savivaldybę, kurios pagrindinis organas buvo Pskovo večė, arba visų laisvųjų vyrų susirinkimas, kuriame dalyvavo ba jorai, pirkliai ir paprasti žmonės ( č e r n y j e liū d i). Večė sprendė visus miesto ir Pskovo žemės reikalus, bet Pskovo večė iš pradžių turėjo pripažinti Didžiojo Naugardo večės viršenybę, nes Pskovas buvo laikomas Didžiajam Naugardui priklausančiu miestu, vad. p r i g o r o d — „priemiesčiu". Didysis Naugardas pasilaikė sau teisę skirti Pskove savo patikėtinį (p o s a d n i k y, taip pat vyriausią jurisdikciją civilinėse, kriminalinėse ir bažnytinėse bylose. Reikalui esant, pskoviečiai turėjo suteikti karinę pagalbą Didžiajam Naugardui. Pskovo večė rinkosi savo pareigūnus— šimtininkus, teisėjus, seniūnus ir kt.— Pskovo miesto ir Pskovoį žemės reikalams tvarkyti. Be to, čia dar buvo kunigaikštis, bet jo teisės nebuvo aiškiai nustatytos. Iš pra
490
SLAVAI
IR R U S I J A
džių Didžiojo Naugardo kunigaikščiai patys tiesiog vadovavo Psko vo žemės karinėms; pajėgoms, vėliau tam reikalui ėmė skirti savo vietininkus. Pirmasis paties Pskovo kunigaikščių buvo Vsevolodas, Mstislavo sūnus, 1137 m. iš Didžiojo Naugardo atbėgęs į Pskovą. Čia jis pradėjo Pskovo kunigaikščių! šeimą, kuri pasibaigė su Ju r giu, Mstislavo sūnumi, išvažiavusiu iš Pskovo 1240 m. Kunigaikštį pasikviesdavo arba išrinkdavo Pskovo večė ir jo pareiga buvo rūpintis Pskovo miesto ir žemės gynimu; kitais reikalais rūpinosi večės išrinkti savivaldybės organai. Jau anksti nuolatinių kovų su estais, latgaliais ir lietuviais, vė liau ir su Pabaltijyje Įsikūrusiais vokiečiais fone ėmė ryškėti psko viečių pastangos išsivaduoti iš Didžiojo Naugardo viršenybės. Be kovodami dėl vakarinių Pskovo žemės sienų praplėtimo, pskoviečiai kurį laiką buvo užvaldę dalį estų ir latgalių žemių, bet nuo XIII a. pradžios Dauguvos žiotyse įsikūręs Kalavijuočių ordinas jas pamažu atėmė iš pskoviečių. Pskovas pasidarė svarbus strateginis bei pre kybinis punktas, dėl kurio varžėsi Didysis Naugardas, vokiečiai ir lietuviai. XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje lietuviai vis dažniau puldinėjo Pskovo ir Didžiojo Naugardo žemes. 1183 m. lietuviai bu vo užpuolę Pskovo žemę ir sumušė pskoviečius. 1213 m. jie vėl nu siaubė Pskovą ir bandė čia įsitvirtinti. Tačiau kitą kartą lietuviai bendradarbiavo su pskoviečiais ir naugardiečiais prieš kalavijuo čius. 1221 m. lietuvių dalinys, padėjęs naugardiečiams kariauti su kalavijuočiais, visą mėnesį išbuvo Pskove. Dėl kalavijuočių puo limų Pskovo bajorai mėgino keisti savo politiką. 1228 m. jie bandė nutraukti ryšius su Didžiuoju Naugardu ir sudarė taikos sutartį su Ryga, tikėdamiesi ją būsiant palankią pskoviečių prekybai. Šia su tartimi vokiečiai pažadėjo ginti Pskovą nuo Didžiojo Naugardo ir lietuvių, o pskoviečiai pripažino kalavijuočiams teisę į savo anks čiau valdytas kai kurias estų, latgalių ir lybių žemes. Pskoviečiai tikėjosi Ordino pagalbos prieš Lietuvą ir 1236 m. jų būrys dalyva vo Ordino kautynėse su lietuviais ties Šiauliais, bet buvo lietuvių skaudžiai sumušti. Lietuviai pskoviečius, sumušė dar 1239 m. Didysis Naugardas neketino atsisakyti savo pretenzijų į Pskovo žemę, kurios bajorai ir toliau palaikė draugiškus ryšius su kalavi juočiais. Ordino galia taip sustiprėjo, jog 1240 m. vokiečių atsirado net pačiame Pskove. Didžiojo Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis 1242 m. sumušė kalavijuočius prie Peipaus ežero ir vėl užėmė Pskovą, nubausdamas dalį vokiškos orientacijos Pskovo ba jorų. Tačiau tada prasidėjo naugardieeių varžybos su lietuviais dėl pirklių miesto Pskovo užvaldymo. Naugardo pajėgos susilpnėjo 1240—1242 m. totoriams įsiveržus į rusų žemes ir privertus naugar-
PSKOVO
R E SPU B L IK A
491
diečius pripažinti totorių viršenybę. Tuo pasinaudoję lietuviai 1247 m. sumušė pskoviečius. Didžiajam Naugardui nusilpus, pačiame Pskove sustiprėjo lietuviškos orientacijos bajorų ir pirklių įtaka. Kartu su tuo ėmė augti Pskovo nepriklausomybė, nes pskoviečiai nebenorėjo pripažinti nei Didžiojo Naugardo, nei naujai stiprėjančių Vladimiro-Suzdalės kunigaikščių pretenzijų, kurių jie nepajėgė paremti, nu silpę dėl totorių užplūdimo. Lietuvių įtaka Pskove stiprėjo, nors tuo metu Lietuvoje po Min daugo nužudymo 1263 m. vyko vidaus vaidai. Per tuos vaidus į Lietuvos sostą pretenzijų pareiškė ir Mindaugo svainis, Nalšios ku nigaikštis Daumantas, dalyvavęs Mindaugo nužudyme. Tačiau sostą užėmė Treniota, o po šio nužudymo didžiuoju Lietuvos kunigaikš čiu tapus Mindaugo sūnui Vaišvilkui, pastarojo priešas Daumantas turėjo bėgti iš Lietuvos. Nalšios kunigaikštis Daumantas su 300 lietuvių šeimų 1265 m. atvyko į Pskovą, kur buvo pakrikštytas Timotiejaus vardu. Pskovą tuo metu valdė Didžiojo Naugardo ku nigaikščio Jaroslavo sūnus Sviatoslavas, kaip Naugardo vietininkas, bet pskoviečiai lietuvių kunigaikščio Daumanto, pagarsėjusio karo vado gabumais, atvykimą laikė gera proga išsivaduoti iš Didžiojo Naugardo viršenybės. Todėl pskoviečiai 1266 m. savo kunigaikščiu išsirinko Daumantą. Naugardo kunigaikštis Jaroslavas bandė Dau mantą išvaryti iš Pskovo, bet patys naugardiečiai jo žygio neparė mė, irgi tikėdamiesi pasinaudoti Daumanto kariniais gabumais prieš Livonijos ordiną. Daumantas vedė Aleksandro Neviškio sūnaus Dimitro dukterį ir taip rūpinosi Pskovo reikalais, jog vėliau Stačiati kių bažnyčia Daumantą ėmė laikyti savo šventuoju. Daumantas su stiprino Pskovo pilį (kremlių) naujais akmens mūrais ir pskoviečių bei naugardiečių bajorų bei pirklių palaikomas sėkmingai gynė Psko vo žemę nuo Livonijos ordino. Pykdamasis su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Vaišvilku, Daumantas taip pat kariavo ir su Lietuvos valdžioje buvusiu Polocku, taip pat ir su savo priešo Vaišvilko val domais lietuviais 1266 ir 1267 m. Prieš Livonijos ordiną Daumantas suruošė žygius 1268, 1271, 1272 ir 1298 m. Taip Daumantas sulaikė vokiečių ir lietuvių puldinėjimus ir jo valdoma Pskovo žemė pasi darė savarankiškesnė, nors ir tebepalaikė sąjungos ryšius su Didžiuo ju Naugardu. Į Pskovo žemę bandė reikšti pretenzijų ir Tverės ku nigaikštis Jaroslavas, kuris 1270 m. norėjo į Pskovą atsiųsti savo vietininką kažkokį kunigaikštį Aigustą, greičiausiai taip pat lietuvį, kurį nors Daumanto priešą. Tačiau Daumantas išliko Pskovo kuni gaikščiu ligi savo mirties 1299 m. Jis padėjo ir naugardiečiams gin tis nuo Tverės.
492
SLAVAI
IR R U S IJ A
Lietuvių įtaka Pskove reiškėsi ir po Daumanto mirties. Nors laikinai Pskovas vėl buvo patekęs Didžiojo Naugardo viršenybėn, bet Pskovo večė nuo 1308 m. pradėjo pati rinktis savo miesto gal vą ( p o s a d n i k ) , kuris iš pradžių tvarkė miesto reikalus kartu su Di džiojo Naugardo atsiųstu įgaliotiniu. Didysis Naugardas pamažu ėmė laikyti Pskovą nebe sau priklausomu „priemiesčiu" ( p i i g o i o d ) , bet savo „jaunesniuoju broliu". 1323 m. pskoviečiai, bijodami didėjan čio Livonijos ordino pavojaus, savo kunigaikščiu išsirinko lietuvių kunigaikštį Dovydą, Daumanto sūnų, Gardino kunigaikštį, pagarsė jusį didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino karo vadą. Dar 1322 m. pskoviečiai buvo prašę1 Gedimino pagalbos, siūlydami jam sąjungą prieš Livonijos ordiną ir Didįjį Naugardą. Dovydas atvyko į Psko vą ir jo vadovaujami pskoviečiai sėkmingai sumušė vokiečius, be to, 1323 m. nusiaubė Danijai priklausiusią Talino sritį Estijoje. 1323 m. Livonijos ordino sudarytoji taika su Lietuva apėmė ir Pskovą bei visas kitas rusų žemes, buvusias Gedimino valdžioje. Dovydas nepasiliko pastoviai Pskove ir vėl grįžo į Gardiną, tačiau pskoviečiai ir toliau liko Gedimino globoje ligi jo mirties. Lietuvių įtakos persvara Pskove buvo labai neparanki Didžiajam Naugardui, kuris bandė patraukti1 sąjungon prieš Lietuvą bei Psko vą Livonijos ordiną ir pasiuntė savo kariuomenę Pskovui iš lietuvių atimti, bet Gediminas 1326 m. užpuolė Lovatę ir Lukus, privers damas naugardiečius taikytis. Tada ir pats Didysis Naugardas pa sidavė lietuvių įtakon. Nuo 1333: m. Naugardo kunigaikščiu buvo Gedimino sūnus Narimantas. XIV a. pradėjęs kilti Maskvos kunigaikštis Jonas I Kalita irgi bandė išplėsti savo įtaką į Pskovą] bet šias jo pastangas sutrukdė Tverės kunigaikščio sąjunga su Gediminu, sudaryta dar 1320 m. Maskvai susikivirčijus su Tverės kunigaikščiais ir su jais besivar žant dėl didžiojo kunigaikščio titulo, Jonas I Kalita 1327 m. laikinai paėmė Tverę, o jos kunigaikštis Aleksandras, Mykolo sūnus, per Pskovą pabėgo į Lietuvą. Gediminas parėmė Tverės kunigaikštį Aleksandrą ir 1327 m. jį paskyrė Pskovo kunigaikščiu. Čia Alek sandras išbuvo ligi 1339 m. Jonui I Kalitai pavyko išplėsti, savo įtaką į Didįjį Naugardą, kurį Narimantas 1338 m. paliko, ir naugardiečių prašomas ne tik pats negrįžo, bet ir savo sūnaus ten ne atsiuntė. Tačiau Pskovas ir toliau liko Lietuvos įtakoje. Gedimino ir Algirdo laikais Pskovas palaikė ne tik politinius, bet ir glaudžius prekybos ryšius su Lietuva. Dar 1323 m. savo laiškuose Hanzos sąjun gos miestams Gediminas buvo leidęs tų miestų pirkliams laisvai vykti per Lietuvą į Pskovą ir Naugardą.
PSKOVO
R E SPU B L IK A
493
1341 m. Pskovas vėl pasidavė Lietuvai, kai pskoviečiai, išvarę Aleksandrą, Vsevolodo sūnų, pasikvietė Algirdą padėti jiems gintis nuo Livonijos ordino. Pskoviečiams į pagalbą atvyko Algirdas, Kęs tutis ir Algirdo sūnus Vingaudas. Vokiečiams pasitraukus, pskovie čiai kvietė Algirdą krikštytis ir likti pas juos, bet Algirdas pasiūlė jiems savo sūnų Vingaudą, kuris pasikrikštijo Andriaus vardu ir pasiliko Pskovo kunigaikščiu. 1342 m. Algirdas Andrių perkėlė į Polocką, iš kur Andrius ir toliau valdė Pskovą per savo vietinin kus. Tuo pasinaudodami Pskovo bajorai siekė savo respublikos ne priklausomybės. Andriaus vietininkui kunigaikščiui Jurgiui 1348 m. žuvus kautynėse su Livonijos ordinu, pskoviečiai atsisakė priimti naują Andriaus skirtą vietininką. Jiems nubausti Algirdas liepė su imti tuo metu Lietuvoje buvusius Pskovo pirklius su jų prekėmis. Pskovo pirkliai išsipirko ir buvo paleisti, bet Pskovas išslydo iš Lietuvos įtakos ir tapo visiškai nepriklausoma respublika. 1348 m. Pskovo respublika sudarė sutartį su Didžiuoju Naugardu, kuria Naugardas pripažino savo „jaunesniojo brolio" Pskovo ir jo žemių nepriklausomybę. Ta sutartimi abi respublikos buvo laikomos ly giomis. Tačiau bažnytiniu atžvilgiu Pskovas negavo nepriklauso mybės. Jis ir toliau liko Didžiojo Naugardo vyskupo jurisdikcijoje. Dar 1331—1347 m. pskoviečiai buvo bandę įsteigti savo vyskupi ją, bet negavo metropolito Teognosto patvirtinimo ir nuo 1347 m. vėl pripažino Naugardo vyskupą. Taip pat ir vėlesnis jų bandymas XV a. viduryje įkurti savo atskirą vyskupiją nepavyko. Pskovo respublika 1348 m. pasiekusi politinės nepriklausomybės pasilaikė panašią politinę ir socialinę santvarką, kaip ir jos „vy resnysis brolis" Didysis Naugardas. Pskovo respublikos valdžia, su sidėjo iš večės, jos renkamo kunigaikščio, kilmingųjų tarybos ( g o s p o d a ) r dviejų rinktų miesto galvų ( p o s a d n i k i ) įr kitų rinktų pa reigūnų. Tarp įvairių socialinių klasių Pskovo respubliikoje reiškėsi antagonizmas, tačiau jis nebuvo toks griežtas, kaip Didžiojo Nau gardo respublikoje, nors ir Naugarde, ir Pskove persvarą turėjo bajorai ir stambieji pirkliai. Pskovo respublikai buvo gana sunku išlaikyti savo nepriklauso mybę, esant Lietuvos ir Maskvos valstybių pašonėje, kurios abi sten gėsi išplėsti savo įtaką Pskovo respublikoje. XIV a. pabaigoje Mask vos valstybei nusilpus, Pskovo respublika linko į Lietuvos pusę, bet po Algirdo mirties Polocko kunigaikščiui Andriui 1377 m. suki lus prieš savo brolį Jogailą, Pskovo respublika buvo įtraukta į Andriaus koaliciją prieš Jogailą. Andriaus sukilimas buvo numal šintas.; Lietuvos įtaką Pskovo respublikai didino ta aplinkybė, jog Jogailos laikais Didžiojo Naugardo kunigaikščiu buvo Jogailos bro
494-
SLAVAI
IR R U S IJ A
lis Lengvenis Simanas, kuris 1389 m. vadovavo Naugardo respubli kos žygiui prieš Pskovą, bet po kelerių metų .grįžo į Lietuvą. 1394 m. Jogailos paleistas į laisvę Andrius atvyko į Pskovo respubliką, ku rios kunigaikščiu tuo laiku buvo jo sūnusi Jonas. Pskoviečių pasi rinkimas lietuvio kunigaikščio rodė Pskovo respublikos gerus san tykius su Lietuva. Tai kartu saugojo Pskovo respubliką nuo galimo pavojaus iš Lietuvos pusės. Bet į Pskovą ėmė reikšti pretenzijų ir Maskvos didieji kunigaikščiai. XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje pskoviečiai prašė Maskvos pagalbos savo kovose su Didžiuoju Naugardu; tai davė pragos Maskvos kunigaikščiams teisinti savo pastangas kištis į Pskovo respublikos vidaus reikalus. Taip Maskvos kunigaikštis Vosylius I palaikė pskoviečius prieš Didįjį Naugardą, bet kartu pareiškė turįs teisių tvirtinti pskoviečių išsirinktą kuni gaikštį. Vytautui įsigalėjus Lietuvoje, Pskovo respublika buvo Lietuvos politinėje Įtakoje, nors ir išliko nepakliuvusi į jo tiesioginę valdžią. 1406 m. Vytauto kariuomenė buvo užpuolusi Pskovo respublikos žemes. 1411 m. Pskovas derėjosi su Vytautu, nedrįsdamas priešin tis Lietuvai. Su Pskovu nesantaikoje gyvenęs Didysis Naugardas dar 1407 m. prašė Vytauto sutikimo atsiųsti vietininku į Naugardą kunigaikštį Lengvenį, kuris čia ir atvyko, bet pajutęs didėjančią Maskvos įtaką 1411 m. vėl grįžo į Lietuvą, nors dar ir buvo kvie čiamas naugardiečių pasilikti. Pskovo respublikai vis; tebesistengiant išlikti savarankiškai, Lietuvos įtakai sustiprinti Vytautas 1422 m. vėl ėmė planuoti savo žygį į Pskovą, į kurį teišsiruošė tik 1426 m. Bijodami nustoti savo savivaldybės laisvių, Vytauto apgulti psko viečiai paskubėjo sumokėti jam 1250 rublių kontribuciją ir Vytau tas pasitraukė paties Pskovo nepaėmęs. 1428 m. Vytautas suruošė žygį į Didįjį Naugardą, kuris irgi paskubėjo atsipirkti didele kont ribucija. Pskovo respublika, diplomatiškai laviruodama tarp Lietu vos ir Maskvos, vis dar sugebėjo išlaikyti savo nepriklausomybę. XV a. pirmojoje pusėje Lietuvai esant stipresnei už Maskvą, psko viečiai išsirinkdavo lietuvius kunigaikščius ir priimdavo lietuvių įgulas į Pskovą. Toks minimalus Pskovo respublikos suvereniteto apribojimas garantavo pskoviečiams saugumą iš Lietuvos pusės. Bet po Vytauto mirties lietuvių įtaka Pskovo respublikoje ėmė silpnėti, o Maskvos — stiprėti. Dar 1436 m. Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius II neįsten gė, nors ir bandė, iš Pskovo išvaryti pskoviečių savarankiškai išsi rinktą kunigaikštį Vladimirą, Danilo sūnų. Tačiau nuo didžiojo Lie tuvos kunigaikščio Kazimiero laikų politinė persvara aiškiai pa krypo į Maskvos pusę. 1441 m. Maskva privertė pskoviečius talki
PSKOVO
R E SPU B L IK A
495
ninkauti kare prieš Didįjį Naugardą ir 1443 m. priimti Maskvos di džiojo kunigaikščio atsiųstą vietininką Aleksandrą Cartoriskį, Vosy liaus sūnų. Pasijutusi nesaugi iš Maskvos pusės, Pskovo respublika kiek vėliau dar buvo sudariusi sąjungą su Didžiuoju Naugardu gin tis nuo Maskvos, bet abiejų respublikų neturtingųjų klasės ieškojo Maskvos globos prieš turtinguosius; tai davė Maskvos didiesiems kunigaikščiams naują pretekstą kištis į Pskovo respublikos reika lus. Pskoviečiai įgreit buvo priversti priimti Maskvos paskirtus ku nigaikščius. Taip Kazimiero laikais Pskovo respublika išslydo iš Lietuvos įtakos, nes Kazimieras labiau rūpinosi savo dinastine po litika Vidurio Europoje. Lietuvai esant pasyviai, Maskvos agresyvu mas didėjo. Jau 1449 m. didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero taika su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Vosylium II Lietuva for maliai atidavė Maskvos įtakon Pskovo respubliką, taip pat ir Didįjį Naugardą pripažino Maskvos įtakos sferai. 1456 m. Pskovo sutartimi su Maskva Pskovo respublikos savivaldybė buvo palikta, bet Mask vos didysis kunigaikštis Vosylius II 1460 m. į Pskovą pasodino savo sūnų Jurgį, po to Andriaus sūnų Vladimirą, kurį pskoviečiai vis dėlto išvijo po Vosyliaus II mirties. Maskvos agresija prieš Psko vo respubliką ypač sustiprėjo Maskvos didžiojo kunigaikščio Jo no III laikais (1462—1505). Jonas III 1470 m. vėl atsiuntė savo vie tininką. Pskoviečiai dar ieškojo lietuvių pagalbos. Jiems padėdama 1474 m. Pskove buvo lietuvių įgula. Tačiau Jonas III 1477 m. pri vertė pskoviečius dalyvauti savo nukariavimo žygyje prieš Didįjį Naugardą, kuriam 1478 m, žlugus dar labiau padidėjo Jono III ki šimasis į Pskovo respublikos reikalus. Nuo 1489 m. Jonas III ėmė tiesiog skirti savo vietininkus į Pskovą, nebesiklausdamas Pskovo večės. Maskvos vietininkai ėmė kontroliuoti Pskovo savivaldybės pareigūnus. Maskva pasinaudojo Pskovo respublikoje vykusia so cialine vidaus nesantaika. Priešingos politinės ir socialinės grupės kaltino viena kitą ir siekė Maskvos didžiojo kunigaikščio užtarimo. 1499 m. pskoviečiams nenorint priimti Maskvos vietininku Jono III sūnaus Vosyliaus, Jonas III pasiuntė baudžiamąją ekspediciją, kuri nustūmė Pskovą į nukariauto miesto padėtį. Pskovo respublikos savivaldybės beliko tik šešėlis. Jonui III bekariaujant su Lietuva, didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras buvo sudaręs sąjungą su Livonijos ordino magistru Valteriu fon Pletenbergu (Walter von Plettenberg) prieš Maskvą. Livonijos ordinas 1502 m. netoli Psko vo smarkiai sumušė Maskvos kariuomenę, bet Aleksandras neiš naudojo tos progos Lietuvos įtakai Pskovo respublikoje atstatyti. Maskvos! didysis kunigaikštis Vosylius III, besiruošdamas galutinai įjungti Pskovo respubliką į savo valstybę, nuolat keitė vietininkus,
496
SLAVAI
IR R U S I J A
kurie vis labiau ir labiau spaudė pskoviečius. Galutinis smūgis Psko vo respublikai buvo suduotas 1510 m., kai Vosyliaus III vietinin ko priespauda besiskundžią Pskovo respublikos vadai buvo pasiųs ti į Naugardą ir ten areštuoti bei ištremti į Maskvos sritį. To nusi gandusi Pskovo večė paklusniai priėmė Maskvos reikalavimus. Psko vo večė ir jos renkama miesto galva buvo panaikinti. Večės varpas, buvusios laisvės ir savivaldybės simbolis, buvo iškeltas iš bokšto, 300 bajorų ir turtingųjų pirklių šeimų prievarta iškeldinti į Maskvos sritį, o jų vieton atvežta kolonistų iš Maskvos ir jiems išdalinti ištremtųjų šeimų konfiskuoti namai bei žemės. Likusieji pskoviečiai turėjo prisiekti ištikimybę didžiajam Maskvos kunigaikščiui, ir bu vusi Pskovo respublika buvo tiesiog įjungta į Maskvos valstybės sudėtį. Vietoj visiškai panaikintos savivaldybės čia buvo įvesta Maskvos administracinė tvarka. Didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Senasis per Lietuvos karą su Maskva buvo suruošęs žygį į Pskovą, bet jis pasibaigė lie tuvių kariuomenės pralaimėjimu 1517 m. prie Opočkos. Pskoviečiai 1547 m. vėl skundęsi Maskvos caro Jono IV vietininku buvo griež tai nubausti. Maskvos valdžiai dar labiau sustiprinti iri separatisti nėms mintims užgniaužti buvusioje Pskovo respublikoje caro Jo no IV įsakymu 1569 m. vėl buvo ištremta į Maskvos gilumą daug pskoviečių šeimų. Tokių griežtų priemonių prigąsdinti pskoviečiai nepasidavė nei lietuvių bei lenkų kariuomenei, kai Steponas Bato ras 1581—1582 m. žiemą buvo apgulęs Pskovą. Pskoviečiai ilgai negalėjo užmiršti savo buvusios nepriklausomy bės ir 1650 m. dar bandė sukilti prieš Maskvą, išvarydami caro Aleksiejaus vaivadą ir imdamiesi žygiui savo savivaldybei atkurti. Pskovo sukilimas buvo palaikomas ir apylinkės valstiečių. Per 3 mėnesius caro kariuomenei nepavykus numalšinti sukilimo, buvo sušauktas specialus Maskvos valstybės seimas ( z e m s k i j s o b o r ) , kurio pasiuntiniai užmezgė derybas su pskoviečiais ir pažadais juos pri kalbino pasiduoti, bet kai jie pasidavė, ne tik pažadai liko neįvyk dyti, bet baudžiamoji ekspedicija dar juos griežtai nubaudė bei dau gelį šeimų vėl prievarta išvežė į Maskvos valstybės gilumą. Tada buvo panaikinti ir paskutiniai Pskovo savivaldybės likučiai. Dau giau nebebuvo jokių pastangų atkurti žlugusiai Pskovo respublikai. Pskovskije, Sofijskije i Novgorodskije letopisi (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 4—6, 1851—1908); N.I. Kostomaiov, Istorija Novgorodą, Pskovą i Viatki..., 1868; A. Nikitskij, Očerk vnutrennej istoriji Pskovą, 1873; A S. Nekiasov, Drevnij Pskov i ego chudožestvennaja žizn, 1923; H. Paszkiewicz, Regesta Lithuaniae, t. 1, 1930; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskva, t. 1, 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; M.T. Florinsky, Russia..., t. 1, 1953.
R IA Z A N Ė S
K U N IG A IK ŠTIJA
497
Sviatoslavas, Jaroslavo sūnus (Sviatoslav Jaroslavič), XIII a. vi durio Pskovo, vėliau Tverės kunigaikštis. Iš pradžių buvo savo tė vo, Didžiojo Naugardo bei Tverės kunigaikščio Jaroslavo, Jarosla vo sūnaus, vietininkas Pskove. Mindaugo sūnui Vaišvilkui įsigalė jus Lietuvoje, Sviatoslavas 1265 m. priėmė į Pskovą iš Lietuvos pabėgusį Mindaugo nužudyme dalyvavusį lietuvių kunigaikštį Dau mantą su 300 lietuvių, kurie čia pasikrikštijo. 1266 m. Daumantas iš stūmė Sviatoslavą iš Pskovo ir pats tapo Pskovo kunigaikščiu. Sviatoslavo tėvas rengėsi Daumantą išvaryti, bet nepavyko, nes naugardiečiai jam nepritarė ir nepadėjo. Sviatoslavas po tėvo mirties 1271 m. tapo Tverės kunigaikščiu. Jam teko nemažai kovoti su kitais Rusios kunigaikščiais. Nuo 1281 m. metraščiuose žinių apie jį nebėra. 1285 m. Tverės kunigaikščiu jau buvo jo jaunesnis bro lis Mykolas. Pskovskije, Sof ij skij e i Novgorodskije letopisi (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 3—8, 1841—1925); H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933; A-V. Ekzemplimskii, Velikiie i udelnyje kniazia Severnoj Rusi v tatarskij period s 1238—1505 g., t. 2. 1891. RIAZANĖS KUNIGAIKŠTIJA
Riazanės kunigaikštijos istorija. Kunigaikštija susidarė XII a. pra džioje apie vietovę, dabar vadinamą Senąja Riazane, kuri buvo apie 50 km į pietryčius nuo dabartinės Riazanės, dešiniajame Okos kran te. Senosios Riazanės vietoje, netoli Spasko, tebėra išlikęs mažas kaimelis su tvirtovės (kremliaus) likučiais. Ligi X a. Okos paupiais gyveno ugrų-finų kilmės mordvos, muromos ir čeremisų tautelės, X a. į tas sritis ėmė veržtis slavų kolonistai.' Senoji Riazanė slavų kolonistų buvo įkurta XI a. antrojoje pusėje, mordvos tautelės gy venamoje teritorijoje. Rusų metraščiuose Senoji Riazanė pirmą kar tą minima 1096 m. XI—XII a. Okos vidurupio srityje susikūrė ir kiti rusų kolonistų miestai: Perejaslavlis, Kolomna, Rostislavlis, Pronskas, Zaraiskas, Muromas ir kiti. XI a. tos sritys priklausė Černigo vo kunigaikštijai, bet iš jos išsiskyrė XI a. pabaigoje ir sudarė ats kirą kunigaikštiją, vadinamą Muromo-Riazanės vardu, valdomą Svia toslavo sūnaus Jaroslavo, kuris po ilgų kovų tapo visai savarankišku Riazanės kunigaikščiu (1127—1129). Į taip susikūrusią Riazanės ku nigaikštiją įėjo Okos vidurupio ir jos intakų Pronos ir Osetros te ritorijos, taip pat pats Dono aukštupis. XII—XIII a. Senoji Riazanė buvo Riazanės kunigaikštijos sostinė, garsėjusi prekyba ir amatais. XII a. Riazanės kunigaikštija buvo puldinėjama nomadų polovcų. XII a. viduryje prasidėjo vidaus vaidai dėl sosto ir Muromo-Ria32. K. Avižonis.
498
SLAVAI
IR R U S I J A
zanės kunigaikštija suskilo j Riazanėg ir Pronsko kunigaikštijas. Į kunigaikščių brolžudiškus vaidus bei; kovas kišosi ir Suzdalės kuni gaikščiai, pradedant Jurgiu Ilgarankiu. 1237 m. totoriai beveik visai sugriovė Riazanę. Jie ir po to XIII a. ne kartą siaubė Riazanės kuni gaikštijos žemes; tai ir sužlugdė Riazanės kunigaikštiją. Nuo XIV a. ir Maskvos kunigaikščiai pradėjo puldinėti Riazanės kunigaikštiją,, atėmę iš jos Kolomną. 1301 m. pati Riazanė kuriam laikui buvo pa imta Maskvos kunigaikščio. Maskvos valstybei besiplečiant į Ria zanės kunigaikštijos žemes, jau XIV a. pradžioje sostinė buvo per kelta iš Riazanės į Perejaslavlį-Riazanskį (dabartinę Riazanę), įkurtą vieno Kijevo kunigaikščio dar XI a. XIV a. pirmojoje pusėje Riazanės kunigaikštija buvo patekusi į didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino įtaką. Lietuvos įtakoje Riazanės kunigaikštija liko ir po Gedimino mirties. Po Vosyliaus I mirties Vytautas 1427 m. suruošė žygį į tolimąsias rusų žemes, pa siekdamas Tūlos, Kalugos ir Riazanės žemes. To žygio metu rusų kunigaikščiai Vytautą sutiko su dovanomis, pripažindami jo virše nybę. Riazanės kunigaikštis Jonas, Teodoro sūnus (Ivan Fiodorovič), buvo sudaręs sąjungą su Vytautu. Gintis nuo Maskvos kunigaikš čio Vosyliaus II jam taip pat padėjo Haličo kunigaikštis Jurgis, Dimitro sūnus (Jurij Dmitrijevič), Vosyliaus II priešas. Ir po Vytauto mirties Riazanės kunigaikštija liko Lietuvos valstybės įtakos sfero je. Ilgainiui vis dėlto Maskvos persvara didėjo ir jau XV a. ant rojoje pusėje Riazanės kunigaikščiai pripažino Maskvos kunigaikš čio viršenybę, išlaikydami išorinį savarankiškumą ligi 1521 m., kai Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius III, pasišaukęs į Maskvą, uždarė į kalėjimą paskutinį Riazanės kunigaikštį Joną, Jono sūnų, apkaltinęs jį tarsi palaikant ryšius su totoriais. Riazanės kunigaikš tis Jonas iš kalėjimo pabėgo į Lietuvą, kur ir mirė 1534 m. Riaza nės kunigaikštija buvo įjungta į Maskvos valstybės sudėtį. D. Ilovaiskiį, Istorija Riazanskogo kniažestva, 1858; A. Mongaii, Staraja Riazar. (Voprosy istoriji, nr. 4, 1947); M. IIjin, Riazan, č. 1, 1954; H, Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, l. 1, 1933.
Olegas (Oleg), XIV a. pabaigos Riazanės kunigaikštis. Po Algir do mirties Jogailai tapus rytinės Lietuvos valdovu, prieš jį sukilo jo broliai Polocko kunigaikštis Andrius, Briansko kunigaikštis Dimitras ir Kijevo kunigaikštis Vladimiras. Jie sudarė sąjungą su Mas kvos didžiuoju kunigaikščiu Dimitru prieš Jogailą, šis, susitaręs su totorių chanu Mama j ūmi, išsiuntė kariuomenę prieš Maskvą. To toriams 1380 m. vasarą peržengus Volgą ir žygiuojant Maskvos valstybės link, Riazanės kunigaikštis Olegas, kurio kunigaikštija
SEVERSKO
K U N IG A IK ŠTIJA
499
jau 1378 m. buvo buvusi Maskvos ir totorių kariuomenių kautynių vieta, bandė išsaugoti savo žemes nepaliestas, slaptai tardamasis su abiem pusėm, kai Dimitras, remiamas daugelio kitų rusų kunigaikš čių, žygiavo pasitikti totorių prie Dono. Olegui nepavyko išsaugoti savo kunigaikštijos, nes ją iš pradžių apiplėšė įsiveržę totoriai, o vėliau ir maskviečiai, kurie sumušė totorius prie Dono, lietuvių ka riuomenei pavėlavus atvykti į mūšį. Riazanė 1385 m. buvo privers ta pripažinti Maskvos didžiojo kunigaikščio valdžią. Vėliau Riazanės kunigaikščiai vėl pradėjo derybas su lietuviais ir totoriais. SEVERSKO KUNIGAIKŠTIJA
S-eversko kunigaikštijos istorija. Kunigaikštija gyvavo apie 1096—1393 m. su sostine Seversko Naugardu. Ji susidarė XI a. pabaigoje Desnos, Seimo ir Okos paties aukštupio baseinuose se novės severiečių gyventose žemėse, kurios jau nuo kunigaikščio Olego (mirė 912 m.) laikų Įėjo į Kijevo valstybės sudėtį. Jaroslavo (1019—1054) laikais severiečių žemė įėjo į jo brolio Mstislavo dalį, o vėliau atiteko antrajam Jaroslavo sūnui Sviatoslavui (mirusiam 1076 m.), kuris čia pradėjo atskirą Riurikaičių dalinių kunigaikščių šaką. Iš gausių Sviatoslavo įpėdinių valdytų žemių šiaurės rytų pakraštyje išsiskyrė Muromo-Riazanės kunigaikštija, o likusios že mės įėjo į Černigovo kunigaikštiją, dėl kurios susiskaldymo XI a. pabaigoje susidarė atskira Seversko kunigaikštija. 1096 m. rusų metraštyje Seversko Naugardas minimas jau kaip dalinės Seversko kunigaikštijos sostinė. Politinė Seversko kunigaikštijos reikšmė buvo nedidelė dėl kunigaikščių tarpusavio kovų ir kaimynų puldinėjimų. Žymesnis jos kunigaikštis buvo Igoris, Sviatoslavo sūnus, kuris 1185 m. su ruošė garsųjį žygį prieš polovcus, aprašytą to paties meto litera tūros kūrinyje ,,Slovo o polkų Igoreve". XIII a. pirmojoje pusėje Seversko kunigaikštija buvo totorių nukariauta. XIII a. ji įėjo į Briansko kunigaikštiją, o 1368 m. buvo įjungta į Lietuvos valstybės sudėtį.i Algirdas Seversko kunigaikščiu paskyrė savo sūnų Karibu tą, kuris 1380 m. pasikrikštijo Rytų bažnyčios apeigomis ir priėmė Dimitro vardą. Kaributas Dimitras Severske išbuvo ligi 1393 m., kada Vytautas, naikindamas sritines kunigaikštijas, iš jo atėmė Černigovo ir Seversko Naugardo sritis. Tuo buvo panaikinta ir Seversko kunigaikštija, kurios žemėms valdyti toliau buvo skiriami didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkai.
500
SLAVAI
IR R U S IJ A
Per Maskvos karus su Lietuva XVI a. pradžioje buvusios Se versko kunigaikštijos žemės 1503 m. buvo Maskvos užimtos, bet XVII a. pradžioje bendromis lietuvių ir lenkų pastangomis vėl atim tos i:š Maskvos ir 1618 m. Deulino paliaubomis pripažintos Lietuvos ir Lenkijos Respublikai. Tačiau XVII a. viduryje maskviečių vėl užimta buvusi Seversko kunigaikštija 1667 m. Andrusovo taikos su tartimi galutinai užleista Rusijai. P.V. Golubovski), Istorija Severskoj zemli do poloviny XIV v., 1881; D.I. BagaleJ, Istorija Severskoj zemli do poloviny XIV st.f 1882; S. Kuczynski, Ziemie czernihowsko-siewierskie pod rządami Litwy, 1936; K.V. Bazilevič, Vnešniaja politika russkogo centralizovannogo gosudarstva. Vtoraja polovina XV veka, 1952; S.F. Platonov, Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve XVI— XVII v., 1937.
Seversko Naugardas — Ukrainos Černigovo srities miestas ant dešiniojo Dniepro kranto; 1959 m. buvo 11 000 gyventojų. Turi prekybos ir žemės ūkio gaminių apdirbimo pramonės įmonių. Yra išlikę senovės istorinių pastatų, kaip 1670 m. katedra, triumfo arka, XVIII a. pirklių namai ir kt. Seversko Naugardas senuosiuose rusų metraščiuose minimas jau 1096 m., kaip garsus Seversko žemės miestas bei dalinės Seversko kunigaikštijos sostinė. Tiek politinė, tiek prekybinė Seversko Naugardo reikšmė nusmuko, kai XIII a. pirmojoje pusėje miestą nu siaubė totoriai. XIII a. ir XIV a. pirmojoje pusėje Seversko Naugar das įėjo į Briansko1 kunigaikštiją. 1368 m. Algirdui į Lietuvą įjun gus Černigovo ir Briansko kunigaikštijas, Seversko Naugardas bu vo atiduotas valdyti Algirdo sūnui Kaributui Dimitrui, kaip Severs ko Naugardo kunigaikščiui. Nuo 1393 m. Severskui Naugardui val dyti buvo skiriamas didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininkas. 1503 m. Seversko Naugardas buvo užimtas maskviečių, bet XVII a. pradžioje vėl lietuvių ir lenkų atkariautas. 1618 m. Deulino pa liaubų sutartimi Maskva pripažino Seversko Naugardą LietuvosLenkijos Respublikai, bet vėliau rusai vėl jį užėmė, 1654 m. pra sidėjus Maskvos karui su Lietuva. 1667 m. Andrusovo taika Se versko Naugardas galutinai įjungtas į Rusijos valstybę. Nuo 1782 m. Seversko Naugardas pasidarė to paties vardo gubernijos miestu, tačiau nuo 1796 m. priklausė Mažosios Rusijos, o nuo 4802 m. Černigovo gubernijai, kurioje ir liko apskrities miestu ligi carinės Rusijos žlugimo. Trubčeskas (dabar Trubčevsk), miestas Rusijoje, Briansko srityje, prie Desnos, kairiojo Dniepro intako; 9400 gyventojų (1959 m.). Yra
SEVERSK O
K U N IG A IK ŠTIJA
501
žemės ūkio gaminių apdirbimo pramonės įmonių. Mieste yra išli kęs dar XV a. statytas soboras. Istorijos šaltiniuose pirmą kartą minimas XII a. Trubecko ir Trubčesko vardais, kaip atskira Černi govo žemės Seversko Naugardo kunigaikštijos dalinė sritis. Seversko Naugardo kunigaikštijos sudėtyje Trubčeskas tebebuvo dar XIII a. pradžioje. Po to žinios apie Trubčeską nutrūksta ligi 1379 m., kada jis jau buvo Lietuvos valstybės sudėtyje, didžiojo Lietuvos kuni gaikščio Algirdo laikais lietuvių užimtas. Trubčesko kunigaikščiu tuo metu buvo Algirdo sūnus Dimitras, gavęs jį kaip savo^ dalį ir čia pasilikęs po Algirdo mirties. Nuo jo prasidėjo kunigaikščių Trubčevskių, vėliau vadinamų Trubeckojais, giminė. Dimitrui pri sidėjus prie savo brolio, Polocko kunigaikščio Andriaus sukilimo prieš Jogailą, Dimitras Algirdaitis iš Trubčesko buvo išvarytas 1379—1380 m. žiemą. Trubčeskas laikinai buvo paimtas Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitro Doniškio, bet netrukus vėl grįžo Lie tuvos valstybės sudėtin. XV a. Trubčesko kunigaikščiai buvo nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio priklausomi Dimitro Algirdaičio sū nus Mykolas ir pastarojo sūnus Jurgis. Dalis Trubčesko srities buvo valdoma ir Henriko Valavičiaus, vėliau Jono' Čartoriskio. 1500 m. Trubčesko kunigaikštis Jonas, Jurgio sūnus, kartu su keliais kitais kunigaikščiais pabėgo į Maskvą. Už tai didysis Lietuvos kunigaikš tis Aleksandras atėmė iš jo Trubčeską. Per Lietuvos ir Maskvos ka rą 1503 m. Trubčeskas buvo užimtas maskviečių kariuomenės ir prijungtas prie Maskvos; tai buvo patvirtinta ir 1538 m. Maskvos sutartimi su Lietuva. Į Trubčeską grįžę kunigaikščiai Trubeckojai išlaikė kiek savarankiškumo ligi 1562 m., kada Trubčesko savaran kiškumas Maskvos caro buvo panaikintas. Per didžiąją Maskvos suirutę XVII a. pradžioje Trubčeską vėl užėmė lietuviai ir 1618 m. Deulino paliaubomis Maskvos buvo pripažintas Lietuvos ir Lenkijos Respublikai. Lietuvos teritorijoje Trubčeskas išliko ligi 1644 m. Po 1634 m. Polianovkos taikos tiksli siena tarp Lietuvos ir Maskvos nebuvo išvesta, bet 1644 m. ją išvedus Trubčeskas buvo priskirtas prie Maskvos; už tai Maskva užleido Lenkijai Hadziačo sritį. Dėl to kilo vaidai tarp lietuvių ir lenkų, lietuviams reikalaujant terito rinio atlyginimo už prarastą Trubčeską. Dėl Trubčesko bylos 1645 m. bendrasis lietuvių ir lenkų seimas nutrūko, bet 1646 m. seime lietu vių reikalavimas vis dėlto buvo patenkintas, iš Lenkijos Padnieprio išskiriant Lojovo ir Liubečo žemes ir jas įjungiant į Lietuvos teri toriją, kaip kompensaciją už rusams atiduotą Trubčeską. Per Bag dono Chmelnickio kazokų sukilimą ir Maskvos, karą su Lietuva bei Lenkija dėl Ukrainos valdymo Trubčeskas buvo strategiškai svar bus Maskvos pasienio miestas ir jos kariuomenės bazė. 1663 ir
502
SLAVAI
IR R U S I J A
1667 m. Trubčeską buvo apgulę lenkai ir Krymo totoriai, bet paimti neįstengė ir jis liko Rusijos valdžioje. 1708 m. Trubčeskas buvo prijungtas prie Kijevo gubernijos, 1732 m.— prie Belgorodo guber nijos, o nuo 1778 ligi 1920 m, buvo Oriolo gubernijos apskrities miestas; 1920—1924 m.— Briansko gubernijos apskrities miestas. M.N. Tichomiiov, Drevnerusski j e goroda, 2 leid., 1956; (angį. 1959); K. Avižonis, Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais, 1940; A. Šapoka, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, 1938.
SLUCKO KUNIGAIKŠTIJA
Ji susidarė XIV a. pabaigoje Lietuvos valstybės teritorijoje, au kštutiniame Slučės baseine, Turovo-Pinsko kunigaikštijai susiskaldžius dėl administracinio Lietuvos pertvarkymo. Aukštutinės Pripe tės baseine, dregovičių gyvenamame Pagirio krašte, jau X a. buvo susidariusi Turovo-Pinsko kunigaikštija, į kurią įėjo ir Sluckas, jau XIII a. svyravęs tarp Lietuvos ir Haličo-Voluinės. Gedimino vieš patavimo metu Turovo-Pinsko kunigaikštija buvo: galutinai įjungta į Lietuvą ir atiduota jo sūnui Narimantui, o Narimantui 1348 m. mirus, pasidalijo jo sūnūs, XIV a. pabaigoje Vytautas pertvarkė ano meto Lietuvos valdomas sritis. Kijevą 1392 m. Vytautas atidavė Skirgailai. Iš Kijevo iškeltas Algirdo sūnus Vladimiras 1395 m. gavo Kopylių ir Sluoką. Taip susidarė Kopyliaus-Slucko kunigaikštija, bet jos kunigaikščiai XV a. titulavosi tik Slucko kunigaikščiais. Mat Sluckas varžėsi su Kopylium dėl pirmenybės jau nuo XII a. Kopylius XV a. buvo nustumtas į antrą vietą ir beliko tik Slucko kuni gaikštijos sutvirtintas miestas, o kunigaikštijos centru tapo Sluc kas. Pirmasis Slucko kunigaikštis buvo Algirdo sūnus Vladimiras, bet Slucko kunigaikščių šeimos pirmtaku paprastai laikomas Algirdo vaikaitis, Vladimiro sūnus Aleksandras (miręs 1454 m.):, vadinamas Olelka. Nuo jo ir Slucko kunigaikščiai gavo Olelkaičių vardą. Jie valdė Slucko kunigaikštiją kaip savo tėvoniją. Simanas Olelkaitis (mirė 1503 m.) savo rezidenciją iš Kopyliaus perkėlė į Slucką. Kaip Gediminaitis, po Kazimiero Jogailaičio mirties jis net kandidatavo į didžiojo Lietuvos kunigaikščio sostą. XV a. pabaigoje ir XVI a. pradžioje Slucko kunigaikštija ne kartą buvo puolama Krymo totorių. Slucko kunigaikštijos gynime nuo totorių pasižymėjo kunigaikštis Simanas, jo žmona Anastazija ir sūnus Jurgis I. Įvedus Lietuvoje vaivadijas, Slucko kunigaikštijos žemės iš pradžių buvo priskirtos prie Vilniaus, bet nuo 1564 m.
SM OLENSKO
K U N IG A IK ŠTIJA
503
prie Naugarduko vaivadijos. Lietuvos administracijoje Slucko ku nigaikštija didesnės reikšmės neturėjo, bet Gedimino linijos pali kuonys Olelkaičiai ją valdė tėvonijos teisėmis, pasilaikydami Sluc ko kunigaikščių titulą. Paskutinis šios Gedimino linijos vyriškasis palikuonis buvo' Jurgis II Olelkaitis, miręs 1586 m. Jo duktė Sofija Olelkaitė, paskutinė Slucko kunigaikščių įpėdinė, 1600 m. ištekėjo už Jonušo Radvilo, Kristupo Radvilo Perkūno sūnaus. Jai 1612 m. mirus, visos buvusios Slucko kunigaikštijos žemės ir turtai perėjo Biržų šakos Radvilų nuosavybėn. Olelkaičiams išmirus, išnyko ir Slucko kunigaikštijos vardas. Buvusi kunigaikštija pasidarė priva tiniu Radvilų dvarų kompleksu. J. Wolif, Rod Gedymina, 1886; M.K. Liubavski}, Oblastnoje delenije i mestnoje upravlenije LitovskoRusskogo gosudarstva, 1892; A.S. Gruševskij, Očerk istoriji Turovo-Pinskago kniažestva X—XIII vv. (Kijevskije Univ, Izvestija, t. 41, 1901).
SMOLENSKO KUNIGAIKŠTIJA
Smolensko kunigaikštijos istorija. Kunigaikštija susidarė XI— XII a. Smolensko žemėje, tada gyvenamoje rytų slavų krivičių, iš kurių vėliau susiformavo! iš dalies gudų, iš dalies rusų tautos. IX— XV a. Dniepro ir Dauguvos aukštupių baseinų teritorijos su jų centru Smolensku buvo vadinamos bendru Smolensko žemės vardu, kuris ilgai buvo taikomas ir XII a. susikūrusiai Smolensko kuni gaikštijai. Per Smolensko žemę ėjo svarbūs Rytų Europos vandens ir sausumos prekybos keliai. Vikingų kunigaikščiui Olegui 822 m. įjungus Smolenską į Kijevo valstybę, IX—XII a,. Smolensko žemė sudarė Kijevo Rusios valstybės dalį, paprastai valdomą Kijevo di džiojo kunigaikščio vietininko. Smolensko žemės politinis vaidmuo ėmė kilti XI a. antrojoje pusėje. 1054 m. Smolensko kunigaikščiu buvo vienas jaunesniųjų Jaroslavo sūnų — Viačeslavas (mirė 1057 m.), paskui Igoris (mirė 1060 m.). 1067 m. Smolensko kunigaikš tija padalyta vyresniesiems Viačeslavo sūnums. Jie buvo vasalai Kijevo didžiojo kunigaikščio, kuris ir toliau skirdavo kurį nors savo šeimos narį į Smolensko žemę ligi 1116 m., vėliau ligi 1127 m. Smolenską vėl valdė Kijevo didžiojo kunigaikščio vietininkai. XII a. Kijevo valstybei skaldantis, apie 1127 m. susikūrė atskira Smolens ko kunigaikštija. Pirmasis visai savarankiškas Smolensko kunigaikš tis buvo Rostislavas (1127—1160), Mstislavo sūnus, labai sustipri nęs Smolensko kunigaikštijos galybę. Jis 1137 m. įkūrė ir Smolens ko vyskupiją.
504
SLAVAI
IR R U S I J A
Smolensko kunigaikštijos sienos buvo nepastovios. Didžiausio išsiplėtimo Smolensko kunigaikštija pasiekė XII—XIII a. Tada į jos teritoriją įėjo Dniepro, Dauguvos ir Volgos aukštupiai. Rostislavo laikais Smolensko kunigaikštija taip išsiplėtė, jog net Suzdalė mokėjo duoklę Smolensko kunigaikščiui. XII a. pabaigoje Smolens ko kunigaikštija pradėjo skilti į smulkesnes dalis. Nuo XII a. pa baigos ir XIII a. pradžios ji buvo puldinėjama lietuvių ir Livoni jos ordino. Žymesni lietuvių naikinamieji karo žygiai, nusiaubę Smolensko kunigaikštiją, įvyko 1225 ir 1226 m. Apie 1229 m. ypač padažnėjo lietuvių žygiai į Dniepro aukštupio sritis. M. Stryjkovskio kronikos žiniomis, Mindaugo išvarytas Žemaičių kunigaikštis Erdvilas įsiviešpatavo Smolenske. Tačiau 1239 m. Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas atėmė Smolenską iš lietuvių, bet po kelerių metų šie vėl ruošė žygius į Smolensko apylinkes. 1248 m. lietuviai per Smolensko žemes pasiekė net Zubcovą Volgos aukštupyje. 1258 m. kunigaikštis Tautvilas, kaip Mindaugo vasalas valdęs Po locką, užpuolė Smolensko kunigaikštiją ir nusiaubė Voiščiną ir Toržoką. Smolensko kunigaikštija ėmė smukti dėl vidaus vaidų ir daž nų lietuvių puldinėjimų. Taip pat čia veržėsi totoriai, ir nuo 1274 m. Smolensko kunigaikštija pateko į totorių chano valdžią. Totorių pavojus vertė artėti su galinga Lietuva. Kylanti Maskvos kunigaikš tija irgi kėlė pavojų. Kunigaikščio Danieliaus (mirė 1303 m.) valdo ma Maskva iš Smolensko kunigaikštijos atėmė Možaiską. Maskvos kunigaikštis Jonas I Kalita (1325—1340) ėmė reikšti pretenzijas į pačią Smolensko kunigaikštiją. Nepajėgdami priešintis Maskvai ir norėdami išsivaduoti iš totorių jungo, Smolensko kunigaikščiai pa sidavė Gedimino globon vasalais. Smolensko kunigaikštis Jonas, Aleksandro sūnus, 1340 m. sudarydamas prekybos sutartį su Ordi nu, Rygos vyskupu ir miestu, mini Gedimino vardą, kaip savo „vy resniojo brolio"; tai to meto rusų terminologija reiškė krašto siuzereną. Maskvai toliau besikėsinant, Smolensko^ kunigaikštis Jo nas 1351 m. prašė Algirdo pagalbos karui su Maskva. Maskviečių kariuomenė, sutikusi Algirdo pasiuntinius, pasitraukė. 1352 m. Smo lensko kunigaikštiją valdė vienas Algirdo brolėnų. Dar 1348 m. smolenskiečių daliniai dalyvavo lietuvių kautynėse prie Strėvos prieš kryžiuočius. Vis dėlto Maskvos įtaka didėjo ir pačiame Smo lenske susidarė Maskvos šalininkų partija. Todėl Algirdas 1355 m. užėmė Rževą, iš Smolensko pašalino Smolensko kunigaikštį Vo sylių ir nuo Smolensko kunigaikštijos atskyrė visą sritį su Belyj miestu. 1356 m. buvusiam Smolensko kunigaikštijos kunigaikščiui Vosyliui mirus Brianske, brianskiečiai pripažino Algirdo viršenybę. Būdami sunkioje padėtyje, tiek lietuviams, tiek maskviečiams be
SM OLENSKO
K U N IG A IK ŠT IJA
505
siveržiant į Smolensko žemes, jų kunigaikščiai vis dar tebesvyravo tarp Maskvos ir Lietuvos. Maskvos skatinamas Smolensko kuni gaikštis Sviatoslavas (1358—1386) bandė iš Lietuvos atsiimti Belyj miestą (į šiaurės rytus nuo Smolensko). Tada Algirdas užėmė į pie tus nuo Smolensko buvusį Mstislavlį, o Algirdo sūnus Andrius, Po locko kunigaikštis, 1367 m. užėmė Rodnią ir Chovračių (į pietry čius nuo Smolensko). Iš trijų pusių apsuptas Smolensko kunigaikštisl Sviatoslavas nebeturėjo išeities ir pripažino Algirdo viršenybę. Tapęs Algirdo vasalu, Sviatoslavas buvo priverstas dalyvauti jo 1368 m. ir kituose žygiuose prieš Maskvą. 1375 m. Smolensko ku nigaikštija bandė nusikratyti Algirdoį viršenybės ir sudarė sąjungą su Maskva, bet po kiek laiko vėl Lietuvos viršenybė buvo atstaty ta. 1386 m. Jogailai išvykus karaliumi į Lenki ją,: Smolensko kuni gaikštija sukilo prieš jį kartu su Jogailos vyresniuoju broliu And riumi, Polocko kunigaikščiu. Tam sukilimui malšinti Jogaila pa siuntė Vytautą ir Skirgailą. Lietuvos kariuomenė 1386 m. prie Verchos upės netoli Mstislavlio smarkiai sumušė smolenskiečius, o Andrius 1387 m. buvo išvarytas iš Polocko. Verchos kautynėse žu vo Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas. Smolenskiečiai turėjo su mokėti lietuviams kontribuciją ir atsipirkti. Smolensko kunigaikštiją valdyti Vytautas iš pradžių atidavė Sviatoslavo sūnui Jurgiui, ku ris pripažino Lietuvos viršenybę. Dėl įtakos Smolensko kunigaikš tijai ir toliau tebesi varžė Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius I, bandęs savo pusėn patraukti kunigaikštį Jurgį. Vytautas dėl to Jurgį pašalino ir 1392 m. Smolensko kunigaikščiu paskyrė jo brolį Glėbą, kuris Smolensko kunigaikštiją valdė ligi 1395 m. Tada Vy tautas, naikindamas sritines kunigaikštijas ir centralizuodamas val stybės valdžią, Glėbą išvarė ir daugiau nieko nebeskyrė Smolensko kunigaikščiu, o Smolenską ir jo žemes pavedė administruoti savo vietininkui. Nepatenkinti smolenskiečiai 1401 m. sukilo, Vytauto vietininką užmušė ir vėl pasikvietė kunigaikštį Jurgį, kuriam Smo lensko kunigaikštiją užimti padėjo Riazanės kunigaikštis Olegas, Jono sūnus. Vytautas 1404 m. vėl atvyko prie Smolensko ir jį pa ėmė. Kunigaikštis Jurgis vėl buvo išvarytas, o Smolensko kuni gaikštiją Vytautas galutinai panaikino 1404 m. Buvusios Smolensko kunigaikštijos žemės toliau buvo tiesiogiai valdomos didžiųjų Lie tuvos kunigaikščių vietininkų. Po Vytauto mirties 1430 m. per Švitrigailos ir Žygimanto vai dus smolenskiečiai palaikė Švitrigailą, bet vėliau pasidavė Žygi mantui. Po Žygimanto nužudymo 1440 m. smolenskiečiai dar kartą sukilo ir išvarė Lietuvos vietininką Andrių Sakavičių, bet lietuvių kariuomenė vėl užėmė Smolenską 1441 m. Buvusios Smolensko ku
506
SLAVAI
IR R U S IJ A
nigaikštijos žemės toliau vėl buvo valdomos Lietuvos vietininkų, o vėliau virto Smolensko vaivadija, susidedančia iš Smolensko ir Starodubo pavietų. 1514 m. Smolenską iš Lietuvos atėmė Maskva, bet .1611 m. lietuvių ir lenkų kariuomenė išvadavo, ir jis liko Lietuvos valstybės sudėtyje ligi 1654 m., nuo tada galutinai įjungtas į Rusiją. S. Pisaiev, Smolensk i ego istorija, 1894; P.V. Golubovskij, Istorija Smolenskoj zemli do načala XV st., 1895; D.P. Makovskij i V.S. Orlov, Smolensk s drevnich vremen do XX v., 1948; M.N. Tichomirov, Drevnerusskije goroda, 1946; M. Liubaüski, Litva i slaviane ü ich uzaemaadnosinach u XI—XII st. (Zapiski Addz. Human. Nauk., In-ta Kultury AN BSSR, 1929); M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; M.K. Liubavskij, Očerk istoriji Litovsko-iusskogo gosudarstva, 2 leid., 1915; A.N. Nasonov, „Russkaja zemlia“ i obrazovanije teritoriji drevnerusskogo gosudarstva, 1951; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954.
Jurgis, Sviatoslavo sūnus (Jurij Sviatoslavič), Smolensko kuni gaikštis XIV a. pabaigoje. Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, 1387 m. atvyko į Lietuvą ir savo vietininku Lietuvoje paskyrė savo brolį Skirgailą. Šis kartu su Vytautu numalšino neklusnų Jogailos brolį Andrių, Polocko kunigaikštį, kurio sąjungininkas buvo Smolensko kunigaikštis Sviatoslavas, anksčiau buvęs didžiojo Lietuvos kuni gaikščio Algirdo vasalas. Sviatoslavas žuvo mūšyje, o jo sūnus Jur gis tapo Smolensko kunigaikščiu, bet buvo priverstas sudaryti są jungą su Lietuva. Taip Smolenskas, 1375 m. išsivadavęs iš Lietuvos priklausomybės ir sudaręs sąjungą su Maskva prieš Lietuvą, vėl pateko Lietuvos įtakon. Dėl įtakos Smolenske varžėsi ir Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius I, tačiau Smolenskas liko Lietuvos valdžioje, iš kur Jurgis buvo pašalintas ir vietoj jo paskirtas Vy tauto vietininkas. Tačiau kai Vytautą 1399 m. totoriai sumušė prie Vorsklos, Smolenskas sukilo prieš Vytautą, jo vietininką užmušė, ir Jurgis vėl grįžo į Smolenską kaip kunigaikštis. 1405 m. Vytautas vėl suruošė žygį prieš Smolenską, jį paėmė, o Jurgis vėl neteko savo kunigaikštystės. Nuo tada ligi 1514 m. Smolenskas išbuvo Lie tuvos valdžioje. Sviatoslavas, Jono sūnus (Sviatoslav Ivanovič; mirė 1386 m.), Smolensko kunigaikštis. 1358—1386 m. Maskvos skatinamas Svia toslavas bandė iš Lietuvos atimtį Belyj miestą, anksčiau priklau siusį Smolensko kunigaikštijai ir Algirdo užkariautą. Dėl to kilęs kelerių metų karas baigėsi tuo, kad Algirdas užėmė dar daugiau Smolenskui priklausiusių žemių ir Sviatoslavas apie 1367 m. buvo priverstas pripažinti Algirdo viršenybę ir dalyvauti Algirdo 1368 m.
SM OLENSKO
K U N IG A IK ŠTIJA
507
ir kituose žygiuose prieš Maskvą. 1375 m. Sviatoslavas nusikratė Algirdo viršenybės ir sudarė sąjungą su Maskva prieš Lietuvą. Po Algirdo mirties Lietuvoje kilus kunigaikščių vaidams, Smolenskas išslydo iš Lietuvos protektorato. 1386 m. Jogailai išvykus į Kro kuvą, Sviatoslavas prisidėjo prie vyriausiojo Jogailos brolio Poloc ko kunigaikščio Andriaus sukilimo prieš Jogailą ir bandė užvaldyti Vitebską ir Oršą. Tačiau Vytauto ir Skirgailos vadovaujama Lietu vos kariuomenė 1386 m. smarkiai sumušė smolenskiečius prie Verchos upės, netoli Mstislavlio. Tose kautynėse Sviatoslavas žuvo, o Smolenską toliau valdyti Vytautas atidavė Sviatoslavo sūnui Ju r giui, kaip savo vasalui. P.V. Golubovskij, Istorija Smolenskoj zemli do načaia XV st., 1895; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959.
Smolenskas, Rusijos miestas prie Dniepro aukštupio, Smolensko srities administracinis centras; 1959 m. buvo 146 000 gyventojų. Stra tegiškai svarbių geležinkelių ir plentų mazgas su Dniepro uosto prieplauka. Smolenskas turi universitetą, medicinos mokyklą, ne maža vidurinių mokyklų, teatrų bei muziejų. Metalo, lėktuvų, ma šinų, tekstilės, medžio, odų ir gyvulių bei žemės ūkio gaminių ap dirbimo pramonė. Išlikę nemaža pastatų, kaip Bogoslavskaja, Petro pavlovską ja ir Michailo-Archangelską ja cerkvės dar iš XII a.; 1596— 1602 m. miesto mūrų likučiai; 1677 m. pradėta, 1740 m. užbaigta statyti Dievo Motinos katedra, įvairūs XVII a. pastatai ir naujųjų laikų tvirtovė. Smolenskas yra buvęs ir katalikų vyskupijos centras. Vienas seniausių Rusijos miestų, Smolenskas minimas jau 865 m. Tada jis buvo lietuvių kaimynų krivičių gyvenamų žemių centras, susikūręs ant Rytų Europos didžiojo vandens prekybos kelio iš Skandinavijos į Graikiją ir kitų svarbių prekybos kelių kryžkelėje. Greta vietos gyventojų krivičių IX a. Smolenske ėmė kurtis iš Skan dinavijos atvykę plėšikaujantieji vikingų pirkliai. 882 m. vikingų kunigaikštis Olegas užkariavo Smolenską ir įjungė į Kijevo valsty bę, kaip svarbiausią tarpinę grandį tarp Kijevo ir Didžiojo Naugardo centrų. Kijevo Rusios valstybei besiskaldant, nuo XII a. Smo lenskas tapo savarankiškos Smolensko kunigaikštijos sostine. 1137 m. čia įkurta Rytų bažnyčios vyskupija. Kunigaikštis Rostislavas XII a. Smolenską apsupo pilies siena. Nuo XIII a. pradžios Smolenskas ir jo žemės dažnai buvo puldinėjamos lietuvių. Jau Gedimino viešpa tavimo pradžioje Smolenskas buvo vasalinėje Lietuvos priklauso mybėje. Tačiau į Smolenską ėmė reikšti pretenzijų ir Maskvos ku nigaikštis Jonas I Kalita, kurio kariuomenė 1339 m. užpuolė Smo lenską. XIV a. svyravęs tarp Lietuvos ir Maskvos, Smolenskas 1367—
508
SLAVAI
IR R U S IJ A
1375 m. buvo Algirdo vasalinėje priklausomybėje, po to pateko Maskvos įtakon, bet nuo 1386 m. vėl buvo kontroliuojamas Lietu vos. Vytautas iš pradžių skyrė vasalinius kunigaikščius Smolenskui valdyti, bet 1395 m. čia pasodino savo vietininką, kurį 1401 m. su kilę smolenskiečiai išvijo. 1404 m. Vytautas vėl sumušė smolenskiečius ir Smolenską tiesiog įjungė į Lietuvą, valdydamas per savo vietininką. Pats Smolenskas vis dėlto išlaikė savo miesto savivaldy bės teises, gautas dar XIII a., ir tebepalaikė prekybos ryšius su Han zos miestų atstovybėmis Pabaltijyje ir ,su Maskva bei Pavolgio mies tais. Smolenskiečių kariuomenės daliniai pasižymėjo Vytauto ir Jo gailos 1410 m. Tanenbergo kautynėse su Ordinu. 1440 m. Smolens ko liaudis, Maskvos sukurstyta, sukilo ir išvarė lietuvių vietininką, bet 1441 m. lietuviai vėl atstatė savo valdžią. Maskvos valstybei besiveržiant į vakarus, Smolenskas pasidarė strategiškai svarbus kovų objektas tarp Maskvos ir Lietuvos. Smolenskas buvo „raktas į Maskvos valstybę" dėl savo labai svarbios strateginės padėties. Nepaisant Maskvos pastangų, Smolenskas Lietuvos valstybėje iš liko ligi 1514 m., po to atiteko Maskvai. Kaip žymus amatų ir pre kybos centras, Smolenskas XVI a. pasiekė didelės gerovės. Esą jau tada jame buvę 80 000 gyventojų. Smolenskui ginti nuo lietuvių caras Borisas Godunovas 1596—1602 m. miestą ir pilį apsupo stip riais mūrais. Tačiau lietuvių ir lenkų kariuomenė, pasinaudodama didžiąja Maskvos suirute, 1609 m. apgulė Smolenską ir 1611 m., po 20 mėnesių apgulimo, paėmė. Smolenskas vėl buvo įjungtas į Lietu vos valstybę kaip Smolensko vaivadijos centras. 1618 m. Deulino taikos sutartimi Maskva pripažino Smolenską Lietuvos-Lenkijos Res publikai. Lietuvos valdžioje Smolenskas išbuvo ligi 1654 m., tada jį vėl užėmė Rusija. 1667 m. Andrusovo paliaubomis ir 1686 m. „amžinąja" taika Lietuva-Lenkija pripažino Smolenską Rusijai. 1708 m. Smolenskas padarytas gubernijos miestu. XVIII a. pradžioje per rusų ir švedų karą Smolenskas buvo viena pagrindinių rusų karo tvirtovių. 1812 m. ties Smolensku įvyko garsios Napoleono kautynės, kuriose prancūzai sumušė rusus. XIX a. Smolenskas augo kaip miestas prie Maskvos—Varšuvos geležinkelio. 1941 m. vasarą Smolenską užėmė vokiečių kariuomenė ir išlaikė ligi 1943 m. Nuo ilgų rusų—vokiečių kautynių smarkiai nukentėjo senovės kremlius, katedra ir kiti istoriniai pastatai. P. Nikitin, Istorija goroda Smolenską, 1848; S. Pisaiev, Smolensk i ego istorija, 1894; V. Malcev, Borba za Smolensk (XVI—XVII vv.), 1940; D-P. Makovskij i V.S. Oilov, Smolensk s drevnich vremen do XX v., 1948; I.L. Belogoicev, Architekturnyj očerk Smolenską, 1949.
SM OLENSKO
K U N IG A IK ŠTIJA
509
Viazma, Rusijos Smolensko srities rajoninis miestas prie kairio jo Dniepro intako Viazmos, į šiaurės rytus nuo Smolensko; 34 100 gyventojų (1959 m.). Geležinkelių mazgas. Mieste yra mašinų fab rikų ir linų bei maisto apdirbimo pramonė. Viazma yra vienas se nųjų miestų, turėjusių strateginės ir prekybinės reikšmės. Rusų metraščiuose pirmą kartą aptinkamas tik 1239 m. kaip kunigaikščio Andriaus, Vladimiro sūnaus, dalis Smolensko kunigaikštijos ribo se. Lietuvos valstybei besiplečiant, jau XIV a. pirmojoje pusėje pateko į Lietuvos įtaką. 1326 m. Dorogobužo ir Viazmos kunigaikš tis Teodoras, Sviatoslavo sūnus, kartu su Polocko kunigaikščiu Ge dimino broliu Vainiumi ir Minsko kunigaikščiu Vosyliumi minimi kaip Gedimino pasiuntiniai į Didįjį Naugardą. Iš to atrodo, jog jau tada Viazma buvo Lietuvos valstybės ribose. Viazma buvo svarbus prekybos miestas, palaikęs prekybinius ryšius su kitais Lietuvos miestais. Kaip matyti iš Algirdo 1370 ar 1371 m. laiško Konstantino polio patriarchui (Russkaja istoričeskaja biblioteka, t. 6, nr. 24, psl. 135—140), Viazma buvo Lietuvos rytinio pasienio miestas. Tame laiške Algirdas skundėsi, kad Maskvos kunigaikštis Dimitras buvo užėmęs Viazmą kartu su kitomis Lietuvos pasienio sritimis. Algir das teisinosi Viazmą ir kitas sritis atsiėmęs iš Maskvos, nes tos sritys anksčiau buvusios Lietuvos valdžioje. Tačiau Viazma, kaip ir kitos pasienio sritys, ne kartą svyravo tarp Lietuvos ir Maskvos ir kada nors po Algirdo mirties bus vėl išslydusi iš Lietuvos kontro lės. Vytautui 1399 m. pralaimėjus Vorsklos kautynes, Smolenskas sukilo ir atsimetė nuo Lietuvos. Keleri metai praėjo, kol 1404 m. Vytautas Smolenską vėl numalšino. Per tas kovas 1403 m. Viazma buvo užimta Vytauto pasiųsto kunigaikščio Lengvenio, Algirdo sū naus. Taip Viazma vėl buvo įjungta į Lietuvos valstybę ir nuo tada išliko Lietuvos valstybės sudėtyje ligi 1493 m., administraciniu at žvilgiu priklausydama Smolensko sričiai. XV a. Viazmoje veikė Hanzos sandėliai prekėms iš Tverės ir kitų žemių sukrauti. Maskvos kunigaikštis Vosylius I 1406 m. bandė Viazmą atsiimti iš Lietuvos, bet nepavyko. Taip pat nepavyko ir Vosyliui II 1444 m. atplėšti Viazmos nuo Lietuvos. Tačiau kai Jono III laikais Maskva gerokai sustiprėjo, Lietuvos rytinės pasienio sritys pradėjo svyruoti tarp Maskvos ir Lietuvos. 1493 m. kunigaikščiai Andrius ir Vosylius Viazemskiai iš Lietuvos perėjo į Maskvą. Tuo pasinaudodamas Jonas III iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro pareikalavo perleisti Maskvai Viazemskių žemes ir 1493 m. jėga paėmė Viazmą. 1494 m. Lietuvos ir Maskvos taikos sutartimi Viazma liko Maskvai. Nuo tada ji įjungta į Maskvos valstybę. 1507 m. Viazmą nusiaubė ir sunaiki
510
SLAVAI
IR R U S IJ A
no lietuvių kariuomenė, bet ji vis dėlto liko Maskvai. Per didžiąją Maskvos suirutę lietuviams ir lenkams remiant Dimitrą Apsimetėlj, Viazma ėjo iš rankų į rankas ir 1611 m. buvo užimta lietuvių, bet suirutei pasibaigus 1614 m. Maskva ją vėl atsiėmė. Karui tarp Lie tuvos ir Maskvos atsinaujinus, Viazma. 1617 m. buvo užimta didžio jo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos sū naus Vladislovo, bet 1618 m. paliaubomis vėl grąžinta Maskvai. 1634 m. Vladislovas vėl buvo užėmęs Viazmą, bet pagal tų pačių metų netoli Viazmos sudarytą Polianovkos taiką ji vėl atiteko Mask vai. Nuo tada Viazma jau galutinai atiteko Rusijai. XVII a. pirmo joje pusėje Viazmoje buvo pastatyta mūrinė tvirtovė. Kaip apskri ties miestas, 1708 m, Viazma buvo priskirta Smolensko provincijai, kuri 1777 m. virto Smolensko gubernija. 1812 m. miestas buvo užim tas Napoleono ir smarkiai nukentėjo nuo karo veiksmų, 1941— 1943 m. buvo vokiečių okupuotas. I.P. Vinogradov, Istoričeskij očerk goroda Viazmy s drevnejšich vremen do XVII v. (vkliučitelno), 1890; P. Golubovskij, Istorija Smolensko j zemli do1načala XV st, 1895; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Mosfcwa, t. 1, 1933.
STARODUBO KUNIGAIKŠTIJA
Starodubo kunigaikštijos istorija. 1. P r i e K l i a z m o s u p ė s susikūrė XIII a. apie rusų miestą Starodubą, pirmą kartą minimą 1218 m. Starodubo kunigaikštijos įkūrėju laikomas kunigaikštis Jo nas (1197—1239), jauniausias Vladimiro didžiojo kunigaikščio Vsevolodo sūnus. Starodubo kunigaikštija susikūrė po 1238 m., Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijai besiskaldant. XIV a. antrojoje pusėje Starodubo kunigaikštija nustojo savo savarankiškumo ir buvo įjung ta į beaugančios Maskvos didžiosios kunigaikštijos sudėtį. Pats Starodubas 1609 m. buvo visai sugriautas lietuvių bei lenkų ir vėliau virto Kliazmenskij Gorodoku. A.I. Ivanov, Kliazemskij Gorodok, byvšyj udelnyj gorod Starodub (Materialy po izučeniju Vladimirskoj guberniji, 1926).
2. Č e r n i g o v o ž e m ė j e susikūrė XII a. su sostine Starodubu, kurį su apylinkėmis didysis Lietuvos kunigaikštis Mindaugas nu siaubė 1258 m. Starodubo kunigaikštija buvo įjungta į Lietuvos val stybės sudėtį 1368 m. Algirdo kartu su Černigovo kunigaikštija ir jau XIV a. antrojoje pusėje nustojo egzistavusi, valdoma Lietuvos valdovų skirtų vietininkų.
TOROPECO
K U N IG A IK ŠTIJA
511
Starodubas (Starodub), miestas Rusijoje, Briansko srityje, prie Babineco (Babinec) upės, dešiniojo Desnos intako; 11 600 gyventojų (1959 m.). Vienas seniausių rusų miestų, šaltiniuose minimas jau 1096 m. XII a. buvo Starodubo kunigaikštijos sostinė. XIII—XIV a.— svarbus politinis bei prekybinis centras. 1258 m. Starodubas buvo laikinai paimtas lietuvių, kai Mindaugas nusiaubė Černigovo žemę. 1368 m. Algirdas prijungė Starodubą kartu su Černigovu prie Lie tuvos. Nuo tada Lietuvos valstybės dalimi Starodubas išbuvo ligi 1499—1503 m. karo su Maskva. Per didžiąją Maskvos suirutę mies tas vėl buvo užimtas lietuvių ir 1618 m. Deulino paliaubomis grą žintas Lietuvai. Starodubas su apylinkėmis sudarė atskirą Smolens ko vaivadijos pavietą. Per Bagdono Chmelnickio kazokų sukilimą 1649 ir 1651 m. miestą nusiaubė kazdkai. Maskvos karo su Lietuva 1654—1667 m. metu paimtas rusų kariuomenės ir 1667 m. Andrusovo taikos sutartimi pripažintas Maskvai. Iš rusų užimto Starodu bo ir jo pavieto pabėgę bajorai ir tremtiniai nuo 1657 m. rinkda vosi į egzulantų seimelius Virbalyje, nuo 1667 m.— Vilniuje. 1686 m. „amžinąja taika" Starodubas galutinai buvo pripažintas Maskvai. Nuo 1781 m. buvo apskrities miestas, XVIII—XIX a. išaugo į di delį žemės ūkio produktų prekybos centrą. TOROPECO KUNIGAIKŠTIJA
Ji išsiskyrė iš Smolensko kunigaikštijos pačioje XIII a. pradžio je. T o r o p e c o m i e s t a s (dabar Rusijos Kalinino srities to pa ties vardo rajono centras, 1959 m. čia gyveno 14 500 gyventojų), pirmą kartą minimas jau 1074 m., išaugo prie Toropos upės, kaip svarbus prekybos centras pervalkoje iš Dauguvos į Lovutę, prie va riagų kelio iš Skandinavijos į Graikiją ir XII a. jau buvo didelis ekonominis Smolensko kunigaikštijos centras, XIII a. pradžioje ta pęs atskiros Toropeco kunigaikštijos sostine. Toropeco kunigaikštija, būdama tarp Didžiojo Naugardo, Smolensko bei Tverės kunigaikš tijų, turėjo svarbios prekybinės ir (politinės reikšmės. Iš To ropeco kunigaikščių ypač paminėtini Mstislavas, Mstislavo sūnus (mirė 1228 m.), iš savo dėdės Smolensko kunigaikščio 1206 m. gavęs Toropecą, kaip savo dalį, ir Mstislavo brolis Dovydas, žuvęs 1226 m. kautynėse netoli Usviato, besigindamas nuo užpuolusių lie tuvių. XIII a. Toropecas tapo vienu svarbiausių Rusios atsparos punktų prieš lietuvius, kurie kunigaikštiją pradėjo puldinėti jau nuo 1206 m. Lietuvių užpuolimai nuolat dažnėjo, Toropeco kuni gaikštija lietuvių buvo nusiaubta 1223, 1225, 1226, 1234, 1245, 1253
512
SLAVAI
IR R U S I J A
ir .kitais metais. Nuo XIII a. pabaigos Toropeco kunigaikštija su Velikije Lukais, Usviatu ir kitais miestais pateko į Lietuvos įtakos sferą. Algirdas Toropeco kunigaikštiją 1362 m. įjungė į Lietuvos valstybės sudėtį. Toropecas Lietuvos valdžioje išliko ligi 1500 m., tada jis buvo maskviečių užkariautas. 1503 m. Lietuvos paliaubos su Maskva pripažino Toropecą Maskvos valstybei. XVII ir XVIII a. čia išsivystė odų pramonė. Nors Toropecas tada ir buvo Pskovo gubernijos apskrities miestas, bet XIX a. nusmuko. 1942 m. prie Toropeco įvyko didelės rusų kautynės su vokiečiais. P.V. Golubovskij, Istorija Smolenskoj zemli do načala XV st., 1895; M.V. DovnaiZapolskij, Očerk istoriji Rrivičskoj i Dregovičskoj žemei do konca XII st., 1891; M.N. Tichomiiov, Drevnerusskije goroda, 2 leid., 1956 (angliškas vertimas 1959); V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933.
TUROVO-PINSKO KUNIGAIKŠTIJA
Kunigaikštija susikūrė X—XIII a. Pripetės vidurupio ir žemupio baseine, kur gyveno senovės rytų slavai dregovičiai, iš tų žemių iš dalies išstūmę anksčiau ten gyvenusius baltus lietuvius. TurovoPinsko kunigaikštija apėmė ir dalį lietuvių, jotvingių bei rytų slavų drevlianų žemių. Svarbiausias kunigaikštijos miestas buvo Turovas, pirmą kartą minimas 980 m. Kiti svarbesni miestai buvo Pinskas, Mozyrius, Kleckas (Klečesk) ir Sluckas. X a. ir XI a. pirmojoje pu sėje Turovo-Pinsko kunigaikštija buvo svarbus senovės Rusios po litinis ir prekybos centras, palaikęs ryšius su lenkais, jotvingiais ir lietuviais. Per Turovą ėjo svarbus prekybos kelias iš Kijevo į Bal tijos pajūrį. X a. pabaigoje Vladimiro, Sviatoslavo sūnaus, laikais Turovo-Pinsko žemė buvo įjungta į Kijevo valstybės sudėtį, bet jau anksti išsiskyrė kaip svarbus politinis centras, didžiajam Kijevo ku nigaikščiui Turovą valdyti paskiriant kurį žymų savo šeimos narį, paprastai vyriausiąjį sūnų, po tėvo mirties tapdavusį didžiuoju Ki jevo kunigaikščiu. X a. pabaigoje Turovą valdė Vladimiro Švento jo paskirtas jo vyriausiasis sūnus Sviatopolkas. Jaroslavo Išmintin gojo laikais čia jau buvo stačiatikių vyskupija ir Turovą valdė vyriausiasis Jaroslavo sūnus Iziaslavas. Po Jaroslavo mirties 1054 m. Iziaslavas tapo didžiuoju Kijevo kunigaikščiu, kartu pasilaikydamas Turovo kunigaikštiją. Kai 1078 m. Iziaslavas buvo užmuštas, Turovo kunigaikštija atiduota jaunesniajam Iziaslavo sūnui Jaropolkui, kaip priedas prie Voluinės.
T U R O V O -P IN S K O
K U N IG A IK ŠTIJA
513
Kijevo valstybei besiskaldant, politinė Turovo reikšmė ėmė smuk ti. Kai Jaropolkas mirė, 1088 m. į Turovą persikėlė jo brolis Sviatopolkas II, ligi tol buvęs Didžiojo Naugardo kunigaikščiu. Jis lai komas žymiausiu Turovo kunigaikščiu. 1093 m. jis tapo ir didžiuo ju Kijevo kunigaikščiu, Turovą pasilaikydamas sau. Po Sviatopolko II mirties Turovo reikšmė ėmė smukti. Prie Vladimiro sūnaus Via česlavo nuo 1128 m. Turovo kunigaikštija sugebėjo pasidaryti be veik nepriklausoma nuo Kijevo. Turovo kunigaikščiai padėjo Vla dimirui Monomacbui ir jo sūnums kovoti su Minsko kunigaikščiais, kuriems 1132 m. buvo pavykę keleriems metams užvaldyti Turovo žemę ir ją įjungti į Minsko kunigaikštiją. Prie Viačeslavo Turovo žemė suskilo į Turovo ir Klecko kunigaikštijas. Apie XII a. vidurį Turovą kurį laiką valdė Jurgio Ilgarankio sūnus Borisas. Po Rusios kunigaikščių savitarpio vaidų ir ilgų kovų dėl Turovo žemės XII a. viduryje ši visai išsivadavo iš Kijevo priklausomybės. Turovo ku nigaikščiu įsitvirtino Jurgis, Jaroslavo sūnus, Sviatopolko II vaikai tis. XII a. pabaigoje ir XIII a. pradžioje Turovo žemė, nustojusi savo ankstesnės politinės reikšmės, suskilo į kelias smulkesnes kunigaikš tijas su centrais Turove, Pinske ir Klecke. Jau XII a. pabaigoje Pins kas tapo atskiros kunigaikštijos sostine. Pirmasis iš savarankiškų Pinsko kunigaikščių eilės buvo Jaroslavas, Jurgio sūnus, buvęs Pinsko kunigaikščiu apie 1185 m. Jau nuo Mindaugo laikų lietuviai pradėjo varžytis su Haličo-Voluinės kunigaikščiais dėl įtakos. XIII a. pirmojoje pusėje Turovo, Pinsko ir Klecko kunigaikštijos svyravo tarp Haličo kunigaikščio Danieliaus ir Mindaugo politinės įtakos. Tuo metu lietuviai jau buvo įsitvirtinę kaimyninėje Juodojoje Ru sioje. Haličo-Voluinės ir Lietuvos kunigaikščiams besivaržant, Pins ko kunigaikščiai labiau artėjo prie Lietuvos, palaikydami draugiš kus ryšius su Lietuvos valdovu. 1240 m. totoriams nusiaubus Turo vą, Pinskas labiau iškilo ir įgijo didesnės politinės reikšmės negu Turovas, kuris kiek priklausė nuo Haličo kunigaikščių, ypač Turovo-Pinsko Pagirys. Nuo Vytenio laikų lietuvių įtaka Turovo ir Pinsko kunigaikštijoms didėjo. Pinskas buvo užimtas Gedimino 1318 m. Gediminas galutinai įjungė į Lietuvos teritoriją ir Turovą, jau Vytenio laikais buvusį Lietuvos įtakoje. XIV a. Lietuvos valstybė plėtėsi Pagirio krašte Pripetės pakrantė mis, kur buvusios Riuriko ainių valdomos gudų kunigaikštijos pa čios šliejosi prie Lietuvos, lietuvių įtakai pralenkiant kitas. Įjungta į Lietuvos valstybę buvusi Turovo-Pinsko kunigaikštija ilgainiui bu vo išdalyta į atskiras valdas. Gediminas Turovo-Pinsko kunigaikšti ją atidavė savo sūnui Narimantui, kai kurias pilis palikdamas ran kose vietinių gudų kunigaikščių, turėjusių pripažinti Lietuvos vir33. K- Avižonis.
514
SLAVAI
IR R U S I J A
šenybę. Tarp tų Sviatopolko palikuonių žymesnis buvo Gorodko įkūrėjas kunigaikštis Dovydas, vedęs Algirdoi dukterį Mariją. Po Na rimanto mirties 1348 m. pastarojo sūnūs išsidalijo Turovo-Pinsko te ritoriją ir Narimantaičių palikuonys ilgai ten valdė. Po Vytauto mirties per Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos kovas Turovas ku rį laiką buvo Švitrigailos valdžioje. Kai kurios smulkesnės kuni gaikštijos buvusioje Turovo-Pinsko kunigaikštijos žemėje išliko ligi XVI a., bet jos palengva nyko ir išmirusių kunigaikščių žemės per ėjo į tiesioginę didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdžią. Didysis Lie tuvos kunigaikštis Aleksandras Turovą ir įvairias kitas pilis buvo atidavęs Mykolui Glinskiui. Per 1564 m. administracines Lietuvos reformas Turovo žemė buvo priskirta prie Lietuvos Brastos vaiva dijos Pinsko pavieto, kuriame lietuvių valdžioje išliko ligi antrojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1793 m. M.V. Dovnai-Zapolskij, Očerk istoriji Krivičskoj i Dregovičskoj žemei do konca XII st., 1891; A.S. Grusevskij, Očerk istoriji Turovo-Pinskago kniažestva X— XIII vv. (Kijevskije Univ. Izvestija, t. 41, 1901); M.K. Liubavskij, Oblastnoje delenije i mestnoje upravlenije Litovsko-Russkogo gosudarstva, 1892; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; V.I. Pičeta, Belorussija i Litva XV—XVI w ., 1961.
UKRAINA
Ukrainos istorija. Ukrainiečių istorikai savo_šalies~istoriją pradeda nuo Kijevo valstybės įkūrimo IX a. Kijevo Rusios istoriją savinasi ir rusų istorikai. Iš tikrųjų tuo metu dar nebuvo nei Ukrainos, nei Rusijos, taip pat nei ukrainiečių, nei rusų tautų, kurios susiforma vo iš įvairių rytų slavų tautų ir kitų tautybių priemaišų tik daug vėliau. Kijevo valstybės egzistavimo metu U k r a i n o s vardas dar ne buvo vartojamas net geografine prasme. Tiesa, to meto Rusios kro nikose terminas U k r a i n a , nors ir labai retai, bet vis dėlto aptin kamas 1187, 1189, 1213 ir kitais metais. Tačiau tada tas terminas dar neturėjo savo dabartinės valstybinės, ^geografinės ar net etno grafinės prasmės, bet buvo vartojamas tik kurios nors Rusios ku nigaikštijos ar politinio vieneto pakraščiui arba pasienio sričiai pažymėti (U k ra in a — pakraštys, pasienio sritis, kilo nuo senovės slavų k ra i). Kijevo, Haličo, Voluinės, net niekada į Ukrainos su dėtį neįėjusios Pskovo, Polocko ir Maskvos kunigaikštijos turėjo savo „ukrainas" (pakraščius), kronikose minimas XII—XIII a. Ši sąvoka tų laikų metraščiuose buvo vartojama paprastu daiktavar džiu, bet ne tikriniu vardu. Po XIII a. žodis U k r a i n a Rusios met raščiuose ilgam laikui visai išnyksta ir nebėra taikomas pietinėms
U K R A IN A
515
Rytų Europos sritims. Taigi IX—XIV a. dar nebuvo nei Ukrainos krašto, nei ukrainiečių tautos dabartine žodžio prasme._JUkrainiečių tauta pradėjo formuotis XV—XVI a. ir visiškai susiformavo XVII a. iš senovės polianų, drevlianų, severiečių ir kitų rytų slavų tautelių palikuonių, jau nuo VI a. gyvenusių Padniepryje bei prie Karpatų "IF T aikur bėgant susimaišiusių su įvairių kitų tautų, čia atklydusių ir apsigyvenusių ar tas sritis valdžiusių, priemaišomis. Atskira ukrai niečių kalba susidarė iš įvairių rytų slavų tarmių mongolų-totorių ir kiek vėliau lietuvių bei lenkų viešpatavimo metu XIII—XVII a., o naujoji literatūrinė ukrainiečių kalba susiformavo XVIII a. Tik XVI a. U k r a i n a pasidarė tikrinis geografinis vardas, tuo metu tai'k y tas Kijevo, Braclavo bei Černigovo žemėms vadinti, kurios iš pra džių buvo Lietuvos valstybės, o nuo 1596 m. Lietuvos-Lenkijos Res publikos pakraštys, arba pasienio sritis ,,Ukraina", gyvenama įvai'Tių'TaūfųT mišinio su rytų slavų palikuonių aiškia dauguma. Vėliau 'T U k r a i n o s sąvoką įėjo dar ir Podolės, Voluinės bei rytų Galicijos žemės. IX—XIII a. Kijevo valstybė buvo svarbiausias ir didžiausias se nųjų rytų slavų tautų politinio gyvenimo centras, susidaręs apie senovės Rusios branduolį — polianų gyvenamas žemes su sostine Kijevu. Tos Kijevo Rusios aukščiausias politinės galybės laipsnis buvo pasiektas Jaroslavo Išmintingojo (1019—1054) valdymo metu, bet po jo mirties Kijevo valstybė pradėjo skaldytis ir irti, pamažu subirusi į atskiras kunigaikštijas, siekusias visiškos nepriklausomy bės nuo Kijevo. Vakarinėse žemėse, gyvenamose slavų baltųjų kro atų, XII a. pradžioje susidarė atskira Haličo kunigaikštija, dėl ku rios varžėsi Kijevo kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai, taip pat Vo luinės kunigaikščiai ir Vengrijos karaliai. Haličo kunigaikštija ėjo iš rankų į rankas, o nuo XIII a. pirmosios pusės taip pat gynėsi nuo lietuvių ir totorių. Nuo 1315 m. Haličas perėjo lietuvių kunigaikš čių valdžion, o 1341 m. buvo lenkų okupuotas. XIV a. viduryje dėl Haličo valdymo prasidėjo il,gi karai tarp lietuvių ir lenkų. Į tas kovas kišosi ir Vengrijos karalius. Po kovų Haličas su Lvovu buvo lenkų aneksuotas ir 1387 m. įjungtas į Lenkiją. XV a. lenkai bandė iš Lietuvos paveržti taip pat ir Voluinės bei Podolės žemes. Dar 1377 m. lenkai buvo užgrobę dalį vakarinės Voluinės, o po didžio jo Lietuvos kunigaikščio Vytauto mirties užvaldė ir vakarinę Po dolę su Kamenecu. Nusilpusios ir susiskaldžiusios Kijevo Rusios centrinės ir rytinės žemės nuo XIII a. pradžios buvo puldinėjamos bei siaubiamos polovcų, o 1240—1242 m. jas užkariavo ir ilgam laikui įjungė į Auk so Ordą mongolų kilmės totoriai. Nuo tada Kijevo Rusia buvo jų
516
SLAVAI
IR R U S IJ A
valdoma ir naikinama. Totoriai bandė nukariauti ir Haličo-Voluinės kunigaikštiją. Totorių antplūdis sustabdė rytų slavų kultūrinį bei politinį vystymąsi bent porai šimtų metų. Užkarpačio Rusia, arba Rutėnija, buvo valdoma Vengrijos karalių, o rytų slavų gyvenama Bukovina XIV a. buvo įjungta į Moldavijos kunigaikštiją. Lietuvai besiplečiant į rytus, XIV a. viduryje dauguma buvusių Kijevo Rusios žemių pateko lietuvių kunigaikščių valdžion bei Lie tuvos valstybės sudėtim Pats Kijevas jau nuo 1320 m. buvo didžio jo Lietuvos kunigaikščio Gedimino protektorate, 1331 m. valdomas Gedimino brolio Teodoro. Algirdas, 1362 m. sumušęs totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis, panaikino totorių valdžią Podolėje ir ją prijungė prie Lietuvos. XIV a. lietuvių buvo nukariauta ir Voluinė. Algirdas 1362 m. prijungė prie Lietuvos Kijevą su jo žemėmis ir Kijevo kunigaikščiu paskyrė savo sūnų Vladimirą. Algirdo pa stangomis atgaivinus atskirą stačiatikių metropoliją Kijeve, jam pavyko Kijevą vėl padaryti Lietuvai priklausiusių Rusios žemių sta čiatikių religiniu centru, nepriklausomu nuo Maskvos valstybės sta čiatikių metropolito. 1368 m. Algirdas prijungė prie Lietuvos ir Černigovo bei Seversko kunigaikštijas. Vytautas dar daugiau įgijo rytų slavų gyvenamų žemių ir Lietuvos valstybę praplėtė ligi Juo dosios jūros pakrančių, kurias vėliau iš Lietuvos atkariavo totoriai ir turkai. Juodosios jūros pakraščiai, valdomi Krymo chanų, buvo įjungti į Turkijos imperiją, kai Krymo chanas 1478 m. tapo Tur kijos sultono vasalu. Tačiau dauguma vėlesnės Ukrainos žemių buvo patekę į Lietu vos valstybės sudėtį. Lietuviai čia buvo traktuojami kaip tų žemių išvaduotojai iš totorrų jūngo, jų valdžia buvo švelni, nes didieji Lietuvos kunigaikščiai čia laikėsi principo Rusios žemių „senovės neliesti ir naujovių neįvesti". Buvusioms Kijevo Rusios žemėms val dyti paprastai būdavo paskiriami didžiojo Lietuvos kunigaikščio šeimos nariai Gediminaičiai, kurie prisitaikydavo prie vietos sąly gų, priimdavo stačiatikių tikybą, vietos žmonių kalbą bei papro čius ir paprastai vesdavo vietos kunigaikštytes. Ryšiams su Lietuva stiprinti ir valdžiai centralizuoti didysis Lietuvos kunigaikštis Vy tautas ėmė naikinti Rusios žemių sritines kunigaikštijas. Černigovo ir Seversko kunigaikštijos buvo panaikintos 1393 m. ir jų žemėms valdyti toliau buvo skiriami didžiojo Lietuvos kunigaikščio vieti ninkai. Išvaręs Podolės kunigaikštį Teodorą Karijotaitį, Vytautas 1395 m. čia paskyrė savo vietininką. Panaikinęs Kijevo kunigai kštiją, nuo 1397 m. Vytautas Kijevą valdė taip pat per savo vieti ninką. Tačiau 1440—1470 m. Kijevas vėl buvo atskiro Lietuvos sri tinio kunigaikščio Gediminaičio valdžioje, bet nuo 1470 m. jis
U K R A IN A
517
jau daugiau nebeturėjo savo kunigaikščių. Kijevo sritis buvo pa versta tiesiogine Lietuvos provincija, vadinama vaivadija, valdoma didžiojo Lietuvos kunigaikščio .skiriamo vaivados, 1499 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras suteikė Kijevo miestui Magde burgo savivaldybės teises. Tokios teisės buvo suteiktos ir keliems kitiems Rusios miestams. XV—XVI a. Kijevo reikšmė pakilo, kaip amatų, prekybos ir kultūros centro. Be to, Kijevas ir toliau buvo Lietuvos stačiatikių religinis centras, turėdamas Lietuvai savo ats kirą metropoliją, nepriklausomą nuo Maskvos. Mykolui Glinskiui, turėjusiam didžiulių dvarų Kijevo žemėse, 1507—1508 m. sukilus prieš didįjį Lietuvos kunigaikštį Žygimantą Senąjį, kilo projektas iš Lietuvos valdžioje buvusių Rusios žemių sudaryti atskirą sava rankišką valstybę, valdomą Glinskio, su sostine Kijevu. Tačiau Glins kio sukilimas buvo numalšintas ir Kijevo žemės liko tiesioginėje Lietuvos valdžioje. . Rytinės, centrinės ir iš dalies vakarinės vėlesnės Ukrainos že mės ilgai išbuvo Lietuvos valstybės sudėtyje, o Haličo ir vakarinės Podolės žemės — Lenkijos valstybės ribose.__Dėl to čia gyvenę se novės rytų slavų tautelių palikuonys buvo atskirti nuo kitų rytų slavų, kurie buvo totorių Aukso Ordos ir bekylančios Maskvos ku nigaikštijos valdžioje. Skirtingos gyvenimo sąlygos ir Vakarų Euro pos kultūros įtaka, per lenkus ir lietuvius pasiekianti Lietuvos bei Lenkijos valstybių ribose gyvenusius rytų slavus, prisidėjo prie atskirų ukrainiečių ir gudų tautų bei kalbų formavimosi aplinkybių, o iš už Lietuvos bei Lenkijos ribų gyvenusių kitų rytų slavų tautų, susimaišiusių su suomių-ugrų tautelėmis ir buvusių bekylančios Maskvos kunigaikštijos valdžioje ar įtakoje, ėmė formuotis rusų tauta bei kalba. Nuo XVI a. pradžios didieji Maskvos kunigaikščiai ėmėsi energingos agresijos gudų ir ukrainiečių žemėms nuo Lietuvos at plėšti. Po Lietuvos kariuomenės pralaimėjimo ties Vedroša 1499 m. didėlę Černigovo srities dalį užėmė Maskva. Per jos karus su Lietuva 1503 m. maskviečių buvo užimtos ir buvusios Seversko kuni gaikštijos žemės. Lietuvai nebepajėgiant gintis, kai kurios Lietu vos—Maskvos pasienio žemės pačios ėmė krypti Maskvos pusėn. Dauguma Ukrainos žemių išliko Lietuvos valdžioje ligi 1569 m. Liublino unijos, kurią sudarant nuo Lietuvos buvo atplėštos KijevoT Voluinės ir Podolės Braclavo žemės ir įjungtos į Lenkijos Karūną, taip pat ir dalis kairiojo Padnieprio sričių. Palyginti švelni lietuvių valdžia buvo- pakeista griežta lenkų kontrole. Be to, lenkai ėmė kolonizuoti Ukrainos žemėsTjau nuo XIV a. pabaigos lenkų kolo nistai kūrėsi Haličo, vakarinės Voluinės ir vakarinės Podolės že mėse. Nuo 1569 m. įjungus į Lenkiją Kijevo, Voluinės ir Braclavo
SLAVAI
518
IR R U S I J A
žemes, Lenkijos didikai čia iš karaliaus gavo ar kitokiu būdu įsi gijo didžiulių dvarų. XV—XVI a. čia jau buvo įsikūrę nemažai ir Lietuvos didikų šeimų. Intensyvi lenkų kolonizacija sukėlė vietos žmonių nepasitenkinimą. Didžiuliams didikų dvarams įdirbti trūko darbo jėgos, nes ypač pietinės Ukrainos dalys buvo ištuštėjusios. Nuo XV a. pabaigos Ukraina nemažai kentėjo nuo totorių ir turkų puldinėjimų^Tiei naikinamųjų žygių, per kuriuos daug gyventojų būdavo išžudoma, kiti išsivedami vergijon. 1482 m. Krymo chanas Mengli-Girėjus nusiaubė patį Kijevą. Nuo XV a. pabaigos turkų žygiai pasiekdavo Haličą ir naikino Podolę. Į pietus ir rytus nuo Kanevo, Braclavo ir Čerkasų tęsėsi plati stepė, mažai begyvenama, bet labai derlinga, Didikams pradėjus Ukrainos valstiečius versti baudžiauninkais, daugelis jų stengėsi išvengti baudžiavų, bėgdami į fas~sritis7kur prieglaudos ieškojo taip pat iš Lenkijos ar Lietuvos pabėgę baudžiauninkai bei teisingumo rankos vengią asmenys. Iš '"~tbkių heterogeniškų grupių, dominuojamų ukrainiečių elemento, pa mažu susidarė kazokų būriai, gyveną pusiau klajoklių, pusiau plė š i k ų gyvenimą, nes tose srityse verstis ramia žemdirbyste dėl nuo latinių turkų ir totorių puldinėjimų buvo neįmanoma. Lenkijos val džia bandė dalį kazokų registruoti į specialius dalinius ir panaudoti pasienio sritims ginti, bet ne visi kazokai galėjo patekti į tokius dalinius, o nepatekę buvo verčiami baudžiauninkais, jei tik Lenki jos administracijos pareigūnai galėjo juos sugauti. _Kai nemažai derlingų Ukrainos žemių Lenkijos karaliai išdalijo lenkųTir gudų didikams, šie, norėdami įsigyti darbo jėgos, vertė Uk rainos valstiečius baudžiauninkais. Ukrainiečiams glaudžiau susieti su Lenkija buvo panaudojama ir 1596 m. Lietuvos Brastos stačiati kių ir katalikų religinė unija. Ukrainiečiai buvo verčiami unitais; tai sukėlė pasipriešinimą visoje Ukrainoje ir įvairių riaušių net ir Kijeve. Žemėse į rytus nuo Dniepro religinė unija neturėjo pasise kimo. Socialiniam ir religiniam ukrainiečių valstiečių ir kazokų ne pasitenkinimui augant, jau nuo XVI a. pabaigos prasidėjo valstie čių ir kazokų sukilimai prieš lenkų ponus. 1591—1593 m. įvyko pir masis didesnis sukilimas. XVII a. pirmojoje pusėje padažnėjo tokių sukilimų. Žymesni kazokų sukilimai buvo 1635 ir 1638 m. Lenkų valdžios stiprinimui ypač priešinosi Zaporožės Siečės1 kazokai, turėję savo sustiprintą karinę stovyklą Dniepro žemupio salose ir čia įvedę demokratiškos karinės savivaldybės organizaciją, vado vaujamą pačių kazokų išsirinkto etmono. 1648 m. prasidėjo plataus 1 Buvo ,,Sičės".
U K R A IN A
519
masto kazokų ir-jvalstiečių sukilimas,..vadovaujamas Bagdono Chmelnickio, kuris sugebėjo sėkmingai pasinaudoti religiniu, tautiniu ir socialiniu ukrainiečių antagonizmu prieš katalikus lenkus dvarinin kus ir Lenkijos valdžios pareigūnus. Jau tada ukrainiečių tautinis separatizmas buvo toks stiprus, jog Ukrainos ir Sovietų Sąjungos istorikai tą sukilimą laiko Ukrainos išvadavimo karu. Krymo totorių padedami kazokai iš lenkų kontrolės išlaisvino Ukrainos sritis, bu vusias į rytus nuo Dniepro. Kazokų karai ukrainiečių yra laikomi nepriklausomybės kovomis, nes sukilę kazokai bandė įkurti savo pačių valstybę. Tačiau kai Krymo totoriai nustojo juos pakankamai rėmę, ukrainiečiai vieni nebepajėgė apsiginti nuo Lietuvos-Lenkijos Respublikos kariuomenės. Bagdono Chmelnickio karinės pajėgos 1651 m. buvo sumuštos prie Berestečko. Jo padėtis pagerėjo, kai Maskva 1653 m. pradėjo karą su Lietuva ir Lenkija. Bagdono Chmelnickio vadovaujami sukilėliai kreipėsi į Maskvą pagalbos ir 1654 m. Perejaslavlio sutartimi pasidavė Maskvos caro Aleksiejaus globai. Caras pažadėjo palikti kazokams visas jų turėtas teises ir laisves, garantavo jų savivaldybę, leido kazokams toliau rinktis savo etmo ną, tvarkyti kraštą ir rinkti mokesčius, tačiau kazokai turėjo pri pažinti karinę Maskvos viršenybę ir pažadėti santykius! su užsie niais palaikyti tik su caro pritarimu. Tačiau Maskvos caras neketino laikytis savo pažadų ir rengėsi Ukrainą tiesiog įjungti į Maskvos valstybę. Autokratiškam carui buvo ypač_nepriimtini ukrainiečių kazokų demokratiniai papročiai, o ukrainiečiai nenorėjo pasidaryti Maskvos caro valdiniais, Bag donas Chmelnickis bandė nusikratyti Maskvos globos ir 1656 m. sudarė sąjungą su Transilvanijos valdovu, 1657 m. tarėsi su švedais ir vėl atnaujino derybas su Lenkija, bet neišsprendęs ukrainiečių kazokų valstybės ar bent autonomijos likimo klausimo mirė 1657 m. Po jo mirties maskviečiai ėmė kelti kazokų vadų tarpusavio ne santaiką bei ieškojo progų Ukrainos autonomijai apkarpyti. Naujas etmonas Vyhovskis nutarė nusikratyti nepageidaujama Maskvos ca ro globa. Jis 1658 m. sudarė taikos sutartį su Lietuva-Lenkija, pa gal kurią Ukraina turėjo tapti lygiateise nare su Lenkija ir Lietuva visų trijų tautų jungtinėje respublikoje. Dėl to vėl atsinaujino Mask vos karas su Lietuva-Lenkija, kuris truko ilgai ir pasibaigė 1667 m. "Andrusovo sutartimi, pagal kurią Ukraina buvo padalyta tarp Lie"Tuvos-Lenkijos ir Maskvos. Kairiojo Dniepro kranto Ukraina su Ki jevu atiteko Maskvai, dešiniojo Dniepro kranto Ukraina turėjo lik ti Lietuvos-Lenkijos Respublikos valdžioje, o Zaporožės Siečė turėjo būti bendroje Maskvos ir Lenkijos žinioje.
520
SLAVAI
IR R U S I J A
PoĄndmsovoUaikt3s~dLaze>kų etmonas Petras Dorošenko vėl sie kė visos Ukrainos suvien imo. Už tai lenkų ir rusų išvarytas, jis bandė Ukrainą padaryti lurkijos vasaline respublika. 1668 m. su tartimi su Dorošenko sultonas Mahometas IV paėmė Ukrainą savo -globon, sumušė lenkų kariuomenę ir privertė juos pasirašyti Bučiačo sutartį, pagal kurią didelė Lenkijos Ukrainos dalis perėjo į Turkijos viršenybę. Turkų valdžioje ji išbuvo ligi 1684 m., kada Lenkijos karaliui Jonui Sobieskiui pavyko ją atkariauti iš turkų, Turkijos valdžioje vis dėlto dar liko Podolės Kamenecas, kurį tur kai grąžino Lenkijai tik 1699 m. sutartimi. 1686 m. Lietuvos-Lenkijos ir Maskvos taika Zaporožės Siečė ga lutinai atiteko rusų valdžiai, kuri ėmė karpyti kazokų savivaldybės ''laisves. Dėl to nepatenkinti Zaporožės kazokai dalyvavo 1667— 1671 m. Stenkos; Razino ir 1707—1708 m. K. A. Bulavino sukilimuose prieš rusus. Kairiojo Dniepro kranto Ukraina dar kartą bandė iš sivaduoti iš' rusų valdžios etmonui Jonui Mazepai vadovaujant. Jis planavo vėl išlaisvinti ir sujungti abi Ukrainos dalis. Pagal Mazepos 1708 m. su Švedija sudarytą sąjungos sutartį, Ukraina turėjo pasidaryti Mazepos valdoma nepriklausoma valstybė. Tačiau tos uk rainiečių svajonės nuėjo niekais, kai Rusijos caras Petras I 1709 m., sumušė švedų ir ukrainiečių kariuomenes ties Poltava, nugalėda mas Švedijos karalių Karolį XII. Caras žiauriai užgniaužė ukrainieČTų'sukilimą ir likvidavo kazokų kariuomenę. Ukrainiečių laisvės sąjūdžio užgniaužimas privedė prie politinio ir iš dalies kultūrinio Ukrainos nuosmukio. Rusai vengė net patį Ukrainos vardą vartoti, kairiojo Dniepro kranto Ukrainą ėmė vadinti Naująja Rusija, vė liau Mažąja Rusija, ukrainiečiams taikydami mažarusių terminą. Tuo buvo užgniaužtos paskutinės ukrainiečių nepriklausomybės viltys. XVIII a. rusai sistemingai naikino Ukrainos autonomijos likučius, pamažu įvesdami rusišką santvarką. Paskutinis kairiojo Dniepro kran to Ukrainos etmonas Kirilas Razumovskis Kotrynos II 1764 m. buvo atstatytas, ukrainiečių savivaldybė visai panaikinta, kazokai nugink luoti, o valstiečiai paversti baudžiauninkais. Rusiškoji Ukraina buvo padalyta į 3 gubernijas, kurios buvo ¡rusų kolonizuojamosUr admi nistruojamos. 1774 m. rusai nuo t otorių atkariavo. Juodosios jūros pakrantes tarp Dono ir Bugo upiip^l783 m. rusai užbaigė pietinės Ukrainos nukariavimą, į Rusiją įjungę Krymo chanato likučius su pačiu Krymu. 1783 m. buvo suvaržytas ukrainiečių kalbos varto simas rusų valdomoje Ukrainoje ir prasidėjo ukrainiečių rusinimas. 1792 m. rusai nuo turkų atkariavo žemes tarp Bugo ir Dniestro žio čių.
U K R A IN A
521
Rusai siekė i savo valdžią paimti ir lenkiškąją Ukrainą. DėdamSsI^stačiatikių globėja ir jų teisių gynėja Lietuvoje ir Lenkijoje, K o try n ai! ėmė kištis į Lietuvos-Lenkijos vidaus reikalus; tai pri vedė prie 1772 m. Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Norėdama dar daugiau žemių atplėšti nuo Lietuvos ir Lenkijos, Kotryna II tęsė savo kišimosi į Lietuvos-Lenkijos reikalus politiką ir pasiekė visiško Lietuvos ir Lenkijos Respublikos panaikinimo. .Kartu su Lenkija buvo padalytos ir lenkiškosios Ukrainos žemės. 1793 m. padalijimu Rusija pasiėmė daugumą ukrainiečių gyvenamų žemių į vakarus nuo Dniepro ir 1795 m. padalijimu gavo Voluinę ir Podolę. Ukrai niečių gyvenama rytinė Galicija dar 1772 m. Lenkijos padalijimu buvo įjungta į Austrijos Habsburgų imperiją. 1775 m. Austrija dar gavo iš Turkijos Bukoviną, kur gyvenę ukrainiečiai buvo vadina mi rutėnais. Išdalytai ukrainiečių tautai nebebuvo jokių vilčių atgauti savo laisvę ir sujungti savo kraštą. Ypač sunkus likimas buvo rusų val domų ukrainiečių, nes jie buvo sistemingai rusinami įvairiomis prie spaudos priemonėmis. Net ir Ukraina bei ukrainiečių vardas buvo naikinamas, rusai primygtinai juos vadino mažarusiais, o jų kraštą Mažąja Rusija. Tačiau, nepaisant rusinimo, tautinė ukrainiečių są monė neužgeso. Nuo XIX a. vidurio ji buvo ypač gaivinama ukrai niečių inteligentų, kaip Kostomarovo, Ševčenkos, Kulišo, Antonovičiaus ir kitų. Jų įtakai užgniaužti prasidėjo ukrainiečių veikėjų areš tai, kalinimai ir trėmimai. 1876 m. rusai net uždraudė vartoti ukrai niečių kalbą mokyklose ir ja spausdinti knygas bei žurnalus. Geresnė ukrainiečių dalia buvo rytų Galicijoje, kuri, įjungta j Austriją dar per 1772 m. Lenkijos padalijimą. Ukrainiečiams ^ didesnis pavojus grėsė iš lenkų dvarininkų negu iš austrų. G a lia is buvo duota gana plati savivaldybė, kurioje tačiau dominavo len! kai, bandę lenkinti valstiečius ukrainiečius. Jie taip pat vengė uk rainiečių vardo ir juos vadino rusinais. Padėtis kiek pasikeitė, kai nuo XIX a. vidurio ir Galicijoje atsirado ukrainiečių inteligentų, kurie bandė atgaivinti ukrainiečių tautinę sąmonę. Nors Austrijos vyriausybė ir pripažino lenkų politinę viršenybę Galicijoje, bet aust rai neslopino ir ukrainiečių tautinio atgimimo. Ukrainiečių tautinio sąjūdžio persekiojimas Rusijoje ir 1876 m. jų kal bos uždraudimas privertė daug ukrainiečių veikėjų persikelti į Galiciją. Jau 1873 m. Lvove buvo įkurta Ševčenkos var do ukrainiečių mokslo draugija. Nuo 1876 m. Lvovas tapo ukrai niečių tautinio atgimimo ir kultūrinės veiklos centru. Lvovo uni versitete 1890 m. buvo įsteigta Ukrainos istorijos katedra, kur Uk rainos istoriją dėstė ukrainietis istorikas M. Hruševskis. Ukrainie
522
SLAVAI
IR R U S I J A
čių veikėjai Galicijoje ėmėsi ir politinės veiklos, kuri privedė prie 1902 m. generalinio ukrainiečių streiko prieš lenkų dvarininkus. Streiko metu buvo reikalaujama Galiciją paversti atskira Ukrainos provincija Austrijos-Vengrijos monarchijos sudėtyje. Kai kurie au strai pritarė minčiai sujungti visus ukrainiečius į stiprią buferinę valstybę tarp Austrijos-Vengrijos ir Rusijos. Galicijos ukrainiečiai skatino Rusijos valdžioje buvusių ukrainiečių tautinį atgimimą bei revoliucinę veiklą prieš rusus. Iš Galicijos propagandinė ukrainiečių literatūra buvo skleidžiama rusiškojoje Ukrainoje. Prasidėjus 1905 m. revoliucijai Rusijoje, ukrainiečiai irgi subruzdo ir reikalavo kultū rinės ir politinės autonomijos. Tos revoliucijos dėka ukrainiečiai 1905 m. atgavo savo spaudos laisvę. Tiek rusų valdomoje Ukraino je, tiek Austrijai-Vengri j ai priklausančioje Galicijoje, Bukovinoje ir Užkarpačio Rutėnįjoje tautinis sąjūdis įkėlė Ukrainos nepriklau somybės ir visų ukrainiečių gyvenamų žemių sujungimo į vieną valstybę reikalą.. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ukrainiečių viltys siekti laisvės sustiprėjo, nors iš pradžių ukrainiečių padėtis ir pasunkėjo. 1914 m. rusų kariuomenė užėmė Galiciją. Čia rusai tuoj ėmė gniauž ti ukrainiečių tautinę sąmonę, pradėję rusinimą, įvedę privalomą rusų ir uždraudę ukrainiečių kalbą. Bendromis vokiečių ir austrų pajėgomis 1915 m. rusai buvo išvaryti iš Galicijos. Tačiau ukrainie čių padėtis nedaug tepagerėjo, nes vokiečiai ir austrai ėmė palan kiau traktuoti lenkus, tikėdamiesi juos sukelti prieš rusus. Tai kiek gąsdino ukrainiečius, bet jie pasiryžo siekti nepriklausomybės. 1917 m. Vasario revoliucijai nuvertus Rusijos carinę valdžią, 1917 m. balandžio mėn. tautinis ukrainiečių kongresas Kijeve išrin ko Ukrainos Centrinę Tarybą (Centralna Rada), pirmininkaujamą Mykolo Hruševskio. 1917 m. birželio 23 d. Taryba paskelbė auto nominę Ukrainos respubliką ir jos prezidentu išrinko Hruševskį. 1917 m. liepos 16 d. buvo sudaryta Ukrainos vyriausybė su minist ru pirmininku Volodimiru Viničenko ir karo ministru Simonu Petliūra. Ši Ukrainos vyriausybė linko palaikyti ryšius su laikinąja Rusijos vyriausybe. Tačiau bolševikams 1917 m. spalį pagrobus val džią Ukrainos Centrinė Taryba 1917 m. lapkričio 20 d. paskelbė steigiamojo Ukrainos seimo rinkimus. Tuo tarpu komunistai įsiga lėjo pramoninėje Ukrainos sostinėje Charkove, kur 1917 m. gruo džio 27 d. buvo sudaryta komunistų kontroliuojama Ukrainos vy riausybė. Ukrainos Centrinė Taryba į tai atsakė 1918 m. sausio 22 d. paskelbdama nepriklausomą suverenią Ukrainos respubliką su sos tine Kijevu. Ukrainoje prasidėjo pilietinis karas, kurį dar labiau sukomplikavo užsieniečių intervencijos į Ukrainos reikalus. 1918 m,;
U K R A IN A
523
vasario 9 d. Lietuvos Brastoje buvo pasirašyta vokiečių bei austru, taikos sutartis su nepriklausomos Ukrainos vyriausybe. Kitą dieną komunistams pavyko paimti Kijevą. Ukrainos Centrinė Taryba pa sitraukė į Žitomirą. Vokiečiai reikalavo, kad bolševikinė Rusijos vyriausybė pasirašytų taiką su Ukraina ir iš jos atitrauktų rusų kariuomenę. Bolševikinė Rusijos valdžia 1918 m. kovo 3 d. pasira šė Lietuvos Brastos taiką su Vokietija, pasižadėdama evakuoti Uk rainą, tuo būdu pripažindama Ukrainos nepriklausomybę. Tuo tarpu vokiečių ir austrų kariuomenė okupavo Ukrainą bijodamos, kad čia neįsigalėtų komunistai. Kijevas buvo užimtas vokiečių, bet čia greit pasireiškė Ukrainos Centrinės Tarybos nesutikimas su vo kiečiais. Tada vokiečiai 1918 m. balandžio 24 d. suruošė perversmą, kuriuo nepriklausomos Ukrainos vyriausybė buvo nuversta. Jos vie ton vokiečiai Ukrainos etmonu paskyrė sau ištikimą ukrainietį Po vilą Skoropadskį, kurio vyriausybė toliau tęsė kovą su Ukrainos komunistais. Sąjungininkams sumušus vokiečius vakarų fronte ir 1918 m. lap kričio 11d. vokiečiams pasirašius karo paliaubas, pačioje Vokieti j o j e prasidėjo revoliucija. Tada vokiečių kariuomenė iš Ukrainos pasitraukė. Jų pastatyto Skoropadskio valdžia buvo nuversta ir Ukrainai valdyti buvo sudaryta 5 asmenų direktorija, pirmininkau jama Viničenko. Jos kariuomenės vadas Petliūra 1918 m. gruodžio 14 d. paėmė valdžią Kijeve ir toliau tęsė kovas su komunistais. Greta nepriklausomos Ukrainos ir komunistinės Ukrainos vy riausybių bei pajėgų, besivaržančių dėl visos Ukrainos užvaldymo, dar buvo ir trečia Ukrainos vyriausybė. Galicijos ukrainiečiai dar 1918 m. lapkričio 1 d. Lvove buvo paskelbę nepriklausomą Vaka rų Ukrainos Respubliką, kurios vyriausybei vadovavo Eugeni jus Petroševičius. Vokiečių kariuomenei pasitraukus iš Galicijos, čia įsiveržė lenkų kariuomenė ir 1918 m. lapkričio 22 d. užėmė Lvovą. Vakarų Ukrainos vyriausybė pasitraukė į Stanislavą, iš kur 1919 m. sausio 22 d. paskelbė Vakarų Ukrainos susijungimą su nepriklau soma. Kijevo Ukraina. Nors abi nepriklausomos Ukrainos ir sudarė uniją, bet jųdviejų siekimai ir tikslai buvo gana skirtingi. Galicijos ukrainiečių pagrindinis tikslas buvo gintis nuo lenkų agresijos, o Kijevo Ukrainai — atsispirti komunistinių pajėgų spaudimui. Kartu gintis nuo lenkų ir komunistų buvo gana suriku. Be to, ukrainiečių nepriklausomybės kovos dar labiau susikomplikavo. Raudonajai ar mijai 1919 m. sausio 22 d. pavyko paimti Kijevą ir čia sudaryti ko munistinę Ukrainos vyriausybę, vadovaujamą Kristijono Rakovskio. 1919 m. gegužę visa rytinė Galicija buvo nukariauta lenkų. Be to, Ukrainos teritorijoje pradėjo burtis rusų antikomunistų baltagvar
524
SLAVAI
IR R U S I J A
diečių karinės pajėgos, vadovaujamos rusų generolų A. I. Denikino ir P. N. Vrangelio. Prancūzų kariuomenės pajėgos buvo išlaipintos Odesoje padėti rusams baltagvardiečiams, kariavusiems Ukrainoje prieš rusus bolševikus. 1919 m. rugsėjo 1 d. Petliūros ukrainiečiai ir Denikino rusai baltagvardiečiai paėmė Kijevą. Nepriklausomos Uk rainos direktorija siūlė bendradarbiauti su baltagvardiečiais kovose prieš bolševikus, tačiau Denikinas atsisakė su ukrainiečiais net ir tartis, apkaltinęs juos separatistais ir nenorėjęs leisti ukrainiečiams išsivaduoti iš rusų. Denikino baltagvardiečiams rusams užėmus didelę Ukrainos da lį, Petliūrą su savo ukrainiečių armija pasitraukė į Podolės Kamenecą ir iš čia prašė lenkų pagalbos. Tuo tarpu bolševikai sumušė Denikino pajėgas ir vėl 1919 m. gruodžio 20 d. paėmė Kijevą. Tada beveik visa Ukraina pateko į raudonarmiečių rankas. 1920 m. ba landžio 22 d. Petliūrą sudarė sąjungą su Lenkijos Pilsudskiu. Lenkų kariuomenė įsiveržė į Ukrainą ir 1920 m. gegužės 6 d. užėmė Ki jevą, lenkams ketinant atkurti senosios Lenkijos sienas. Karui to liau plėtojantis, Rusijos raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir pa siekė pačią Varšuvą, bet prie jos 1920 m. rugpjūčio 15 d. lenkų buvo sumušta ir priversta trauktis iš Lenkijos. Kadangi lenkai ke tino Ukrainą pasilaikyti sau, tai sukėlė ukrainiečių rezistenciją. Pet liūros autoritetas nusmuko. Ukrainiečių rezistencija prieš lenkus sudarė palankias sąlygas bolševikams 1920 m. pabaigoje vėl įsiga lėti Ukrainoje. Leninas 1920 m. gruodžio 28 d. pasirašė su Ukrai nos komunistinės vyriausybės vadu Rakovskiu sutartį, kuria komu nistinė Ukraina sudarė sąjungą su Sovietų Rusija (RSFSR). Oficia liai komunistinė Ukraina laikyta nepriklausoma, bet iš tikrųjų ko munistinė vyriausybė čia tegalėjo išsilaikyti tik Sovietų Rusijos pa dedama bei pasidavusi jos įtakai. Per visas tas kovas Ukraina buvo labai sunaikinta. 1921—1922 m. daug ukrainiečių išmirė badu. Lenkijos ir Sovietų Rusijos karas pasibaigė 1921 m. kovo 18 d. Rygos taikos sutartimi, kurią pasirašė Lenkijos, Sovietų Rusijos ir komunistinės Ukrainos vyriausybių atstovai. Ta sutartimi Ukraina buvo padalyta tarp Sovietų Rusijos ir Lenkijos, rytinę komunistinę Ukrainą su Kijevu paliekant Sovietų, Rusijos įtakoje, o vakarinę Ukrainą su Lvovu (Galiciją ir vakarų Podolę) atiduodant Lenkijai. Taip didesnė Ukrainos dalis liko komunistų valdžioje. Užkarpačio Rutėniją dar 1919 m. buvo pasiėmusi Čekoslovakija, kuri ją ir to liau pasilaikė. Ukrainiečių nepriklausomybės kovotojai ir veikėjai, nepajėgdami atsispirti jėgai, nieko nebegalėjo padaryti. Ukrainos padalijimas Rygos taikos sutartimi buvo pripažintas taip pat ir Va karų Europos valstybių. Daug ukrainiečių pasitraukė į tremtį, ban
U K R A IN A
525
dydami iš ten organizuoti rezistencijos sąjūdį. Jie turėjo savo trem ties vyriausybę Paryžiuje, vadovaujamą respublikos prezidento And riaus Lyvyckio. Petliūrą 1926 m. gegužės 25 d. nušovė komunistų agentas Paryžiuje. Bolševikams 1922 m. oficialiai sukūrus ir suorganizavus Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą, Ukrainos SSR 1922 m. gruodžio 30 d. tapo sąjungine respublika, tuo oficialiai nustojusi savo, kad ir komunistinės, nepriklausomybės šešėlio. Kadangi komunistai vis dar nepasitikėjo Kijevu, komunistinės Ukrainos sostine liko Char kovas. Nustojusi savo nepriklausomybės, Ukraina ligi 1928 m. vis dar turėjo šiek tiek savo autonomijos, nors ir tapo sąjungine So vietų Sąjungos respublika. Ši autonomija reiškėsi administracijos ir tautinės kultūros srityje; to paskatinta, dalis ukrainiečių inteligen tų grįžo į Ukrainą. Stalinui tapus Sovietų Sąjungos diktatoriumi, nuo 1928 m. vėl prasidėjo intensyvus Ukrainos rusinimas, komunistinės santvarkos stiprinimas ir net kultūrinės autonomijos naikinimas. Prasidėjo ukrainiečių tautinių veikėjų bei inteligentų areštai, žu dymai, trėmimai. 1930—1933 m. ir vėliau vyko net ukrainiečių ko munistų partijos pagrindinis valymas ir jos ryšių su Maskva stip rinimas. Gerokai suvaržius Ukrainos savarankiškumą, 1934 m. Uk rainos sostinė buvo perkelta iš Charkovo į Kijevą. Nepaisant griežtos priespaudos, ukrainiečių viltys atgauti laisvę neužgeso. Tiek Sovietinėje, tiek Lenkijos Ukrainoje kūrėsi ir po grindyje veikė slaptos ukrainiečių patriotų organizacijos. Be to, tremtiniai ukrainiečiai ypač aktyviai veikė Vokietijoje, tikėdamiesi su vokiečių pagalba atkurti Ukrainos nepriklausomybę. Gausi uk rainiečių mažuma dar buvo Bukovinoje, esančioje Rumunijos val džioje, po Pirmojo pasaulinio karo likvidavus Habsburgų imperiją. Daug ukrainiečių gyveno Užkarpačio Rutėnijoje, nuo 1919 m. bu vusioje Čekoslovakijos sudėtyje, o Lenkijoje ukrainiečių buvo dau giau negu 5 milijonai Voluinės, Tarnopolio, Stanislavovo vaivadi jose ir įvairiose Lvovo, Liublino, Polesės ir net Krokuvos vaivadijų apskrityse. Hitleriui išardžius Čekoslovakijos valstybę, 1939 m. ko vo mėn. Užkarpačio Rutėnijos ukrainiečiai buvo prijungti prie Veng rijos. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją ir 1939 m. rugsėjį ją pasidalijus, Voluinės, Tarnopolio, Stanislavovo ir Polie sės vaivadijos 1939 m. lapkričio 1 d. buvo prijungtos prie Sovieti nės Ukrainos. 1940 m. birželio mėn. Sovietų Sąjungos spaudimu Ru munija jai užleido^ šiaurės Bukoviną ir Besarabiją. 1940 m. rugpjū čio 2 d. Bukovina su Černovicų ir didelės pietų bei šiaurės Besara bijos dalys buvo prijungtos prie USSR, tačiau Moldavija, ligi tol
526
SLAVAI
IR R U S I J A
buvusi autonomine respublika Ukrainos sudėtyje, buvo atskirta nuo Ukrainos ir kartu su centrine Besarabija su Kišiniovu perorgani zuota į atskirą Moldavijos SSR. Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjunga, ukrainiečių viltys atgauti nepriklausomybę sustiprėjo. Kai 1941 m. vasarą vokiečiai užėmė Lvovą, ukrainiečiai, stengdamiesi atkurti Ukrainos valstybę, Lvove sudarė savo tautinę vyriausybę, vadovaujamą Jaroslavo Stetsko ir Stepono Banderos. Daugelis ukrainiečių sutiko sveikindami vokiečių kariuomenę, bežygiuojančią į Sovietų Ukrainą. 1941— 1943 m. visa Ukraina buvo užimta vokiečių, iš dalies ir rumunų. Uk rainai administruoti vokiečiai sudarė savo atskirą ministeriją — ,,Reiehskommissariat Ukraine". Tačiau ukrainiečiai greit nusivylė vokie čiais, kurie nė nemanė paremti nepriklausomos Ukrainos atkūrimo. Vokiečiai areštavo Lvove sudarytą ukrainiečių vyriausybę, neleido išdalyti kolchozų i privatinius ūikius ir žiūrėjo į Ukrainos žemes kaip į būsimą ^vokiečių kolonizacijos kraštą. Vokiečiams užgniau žus ukrainiečių pastangas atgaivinti nepriklausomą Ukrainos val stybę, daugelis ukrainiečių dėjosi prie partizaninės veiklos prieš vo kiečius. 1943—1944 m. Sovietų Sąjungos armija vėl užėmė visą Ukrainą. Karo veiksmų Ukraina buvo smarkiai sunaikinta, 80% jos pramonės buvo sugriauta. Išvarius vokiečius, Ukrainoje vėl buvo atkurta komunistinė valdžia. Po Antrojo pasaulinio karo sovietinės Ukrainos teritorija labai padidėjo. 1945 m. Jaltos konferencijoje JAV prezidentas F. D. Ruz veltas (Roosevelt) ir Anglijos ministras pirmininkas V. Čerčilis (Chur chill) Voluinę, Galiciją ir kitas vakarines Ukrainos dalis atidavė So vietų Sąjungai. Rusų pastangomis sudaryta komunistinė Lenkijos vyriausybė rytų Galiciją su Lvovu, taip pat ir Voluinę formaliai už leido Sovietų Sąjungai 1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvos sutartimi. Sovietų Sąjunga vakarinę Ukrainą įjungė į USSR. Čekoslovakijos vyriausybė 1945 m. birželio 29 d. užleido jai Užkarpačio Rutėniją. Nuo Rumunijos atplėštą šiaurinės Bukovinos ir Besarabijos (Izmai lo bei Hotino) įjungimą į Sovietų Sąjungą formaliai pripažino ru munų pasirašyta 1947 m. vasario 10~dL Paryžiaus taikos sutartis. Tas sritis Sovietų Sąjunga perleido sovietinei Ukrainai, bet centrinė Besarabija buvo atiduota Moldavijos SSR. 1954 m. sovietinė Ukrai na iš Sovietų Sąjungos dar gavo Krymą. Taip visa ukrainiečių tau ta buvo sujungta sovietinės Ukrainos valdžioje. Sudarant Jungtinių
U K R A IN A
527
Tautų organizaciją 1945 m., Sovietų Sąjungos pastangomis sovieti nė Ukraina buvo priimta Jungtinių Tautų organizacijos nare. Komunistams užvaldžius visą Ukrainą, vėl prasidėjo ukrainiečių persekiojimas, jų tautinės veiklos likvidavimas bei ukrainiečių vei kėjų trėmimas. Be to, 1946 m. buvo uždaryta ir likviduota Unitų bažnyčia, unitai prievarta prijungti prie stačiatikių. Tačiau neleng va buvo užgniaužti ukrainiečių rezistenciją. Dar raudonajai armijai stumiant vokiečius iš Ukrainos, 1943 m. ukrainiečiai tautininkai pra dėjo partizanų kovas prieš komunistus. Romanas Šukievičius 1943 m. suorganizavo didelę (apie 200 000) ukrainiečių sukilėlių pogrindžio armiją (UPA — Ukrainska Povstanča Armija) ir jai sėkmingai va dovavo vakarinėje Ukrainoje, kol 1950 m. komunistų buvo nužu dytas. Dar 1952 m. ukrainiečių tautiniai partizanai tebekovojo su komunistais vakarinėje Ukrainoje, ypač Karpatų pakraščiuose. Raudonajai armijai grįžtant į Ukrainą, daugelis ukrainiečių pa sitraukė į tremtį. Užsieniuose veikė ukrainiečių tremties vyriausy bė, vadovaujama prezidento Andriaus Lyvyckio. Po Antrojo pasau linio karo ukrainiečių tremties vyriausybė iš Paryžiaus persikėlė į Miuncheną. Lyvyckiui 1955 m. vasarį mirus, ukrainiečių tautinė taryba jo įpėdiniu, respublikos prezidentu išrinko Steponą Vytvyckį. Visame pasaulyje yra apie 42 milijonai ukrainiečių, iš kurių apie 40 milijonų gyvena Sovietų Sąjuųgos ribose. Iš jų 31 milijonas gyvena pačioje Ukrainoje. JAV gyvena apie 0,8 ir Kanadoje apie 0,4 milijono ukrainiečių. M.S. Hruševskij, Istorija Ukraini-Rusi, t. 1—10, 1898— 1931; M.S. Hrushevsky, A History of Ukraine, 1941; H.P. Vowles, Ukraine and its People, 1939; W'.E.D. Allen, The Ukraine: A history, 1940; P. Bregy and S. Obolensky, The Ukraine..., 1940; D. Doroshenko, History of the Ukraine, 2 leid., 1941; W.H. Cham berlin, The Ukraine: A Submerged Nation, 1944; G.W. Simpson, Ukrainian Atlas of the its- History and Geography, 1941; C.A. Manning, The Story of the Ukraine, 1947; C.A. Manning, 20th Century Ukraine, 1951; C.A. Manning, Ukraine under the Soviets, 1953; G. Vernadsky, Kievan Russia, 1948; G. Vernadsky, The Mongoles and Russia, 1953; Ukrainian Resistance, 1949; J. Mirtschnk (red.),'Ukraine and Its People, 1949; O. Martovych, Ukrainian Liberation Movement in Modem Times, 1951; J.S. Resheiar, The Ukrainian Revolution 1917—1920: A study in nationalism, 1952; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; R. Weres, The Ukraine, Selected Reference in the English Language, 1961; R.S. Sullivant, Soviet politics and the Ukraine 1917—1957, 1962; C.B. O'Brien, Muscowy and the Ukrai ne: From the Pereiaslavl agreement to the truce of Andrusovo 1654—1667, 1963; J.A. Armstrong, Ukrainian Nationalism, 2 leid., 1963; I. Borshchak, La paix ukrainienne de Brest-Litovsk, 1929; 1. Borshchak, Le movement national ukrainien au XIXе si., 1930; M. Korduba, Die Entstehung der ukrainischen Nation (Contributions a l'histoire de l'Ukraine au VIIе Congrės international des sciences historiques, 1933); E. Winter, Byzanz und Rom im Kampf um die Ukraine (955— 1939), 1942; B. Krupnitzky, Geschichte der Ukraine, 2 leid., 1943; V. Teren, Ukrajina pid
528
SLAVAI
IR .R U S IJ A
Lytvoju i Polščeju,. t. 1—2, 1933; K . G u s lis tij, Ukrajina pid litovskim panuvanniam i zachoplennja Iji Polščeju, 1939; K . G u s lis tij, Vizvolna borotba ukrainskogo narodu proti šliachetskoj Polšči v drugij polovini XVI i v peršij polovini XVII st., 1941; V. Š č e r b a k i v s k y , Formacija Urainskoj naciji, 1941; I. K r i p i a k e v i č , D . D o i o š e n k o , I. P a s te r n a k , Velika istorija Ukraini, 1948; V .T , P a š u lo , Očerki po istoriįi Galicko-Volynskoj Rusi, 1950; A .l. K i r i č e n k o , O 300-letiji vossojedinenija Ukrainy s Rossijej, 1954; Istorija Ukrainskoj SSR, t. 1—2, 1953— 1955.
P. P. Skoropadskis (Skoropadskij Pavel Petrovič, 1873—1945), uk rainiečių veikėjas, buvęs rusų generolas, 1914 m. komandavęs ka valerijos divizijai Rytų Prūsuose. Nuo 1917 m. revoliucijos vadova vo ukrainiečių armijai. Vokiečiams 1918 m. balandžio 29 d. užėmus Kijevą, Skoropadskis pasiskelbė Ukrainos etmonu ir juo išbuvo ligi vokiečių pasitraukimo 1918 m. gruodžio 14 d. Buvo remiamas ukrai niečių tautininkų ir bandė užgniaužti komunistinio sąjūdžio plėtimąsi Ukrainoje. Vokiečiams iš Kijevo pasitraukus, Skoropadskis buvo nu verstas Petliūros vadovaujamos direktorijos. Skoropadskis pasitraukė į Vokietiją ir gyvendamas Berlyne vadovavo ukrainiečių emigran tams bei toliau vądė antisovietinę politiką. U k r a in o s m ie s ta i
Kamenecas (Kamianec-Podilskij), vienas seniausių miestų pietva karių Ukrainos pasienyje, minimas jau XII a. kronikose. 1240 m. buvo totorių vado Batu nusiaubtas, kai jo vadovaujamos totorių gaujos paėmė Kijevą ir užėmė Ukrainą. XIV a. Kamenecas pateko Lietuvos valdžion; tada ir buvo pastatyta Kameneco pilis. Po Gedi mino sūnaus Karijoto mirties Algirdas pavedė jo sūnums Aleksand rui, Jurgiui ir Konstantinui užimti Kamenecą ir kitus miestus bei valdyti Podolę. Jurgis Karijotaitis valdė Kamenecą ir kitas Podolės pilis ir kartu su savo broliu Konstantinu Karijotaičiu rašė laišką popiežiui, prašydami čia įkurti katalikų vyskupystę. 1361 m. Kamenece buvo pastatyta Šv. Petro ir Povilo katedra. 1398 m. pastatyta katalikų armėnų bažnyčia. Kai Algirdas 1362 m. sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis, Podolė, valdoma Karijoto sūnų, nu stojo mokėti duoklę totoriams. Kari jotai čiai čia statė ir tvirtino pi lis, steigė miestus ir kvietė vienuolius. Kameneco kunigaikštis Ju r gis Karijotaitis dalyvavo Lietuvos kunigaikščio Liubarto kovose su lenkais dėl Voluinės ir Haličo žemių. Per tas kovas jis kartais pa laikė Lenkijos karalių Kazimierą, kartais Liubartą. Kamenecas ati teko Lenkijai kartu su Vakarų Podolę, o Rytų Podolė liko Lietuvai. Tačiau Kamenecas ir toliau tebebuvo Lietuvos ir Lenkijos ginčų objektas. Vytautui Didžiajam mirus, lenkai užėmė Kamenecą ir ki
U K R A IN A
529
tas Podolės pilis, norėdami prijungti visą Podolę prie Lenkijos. Švit rigaila sulaikė Jogailą Lietuvoje ir reikalavo grąžinti Podolės pi lis; Jogaila pažadėjo. Jam pažado netesėjus, kilo karas tarp Lietuvos ir Lenkijos, pasibaigęs sutartimi, pagal kurią Lenkijai atiteko Po dolė, o Lietuvai — Voluinė. 1434 m. Kamenecas tapo pagrindiniu Po dolės miestu. XV—XVI a. miestą dažnai puldinėjo totoriai, vala kai ir turkai. Dėl nuolatinio totorių puldinėjimo Žygimanto Senojo laikais Kameneco pilis buvo praplėsta ir sustiprinta. XVI a. čia buvo įsteigta stačiatikių vyskupija ir pastatyta stačiatikių Jono Krikštytojo katedra, kuri vėliau perėjo į unitų rankas ir ligi 1798 m. išbuvo prie unitų bazilijonų vienuolyno. XVII a. pradžioje Kame necas buvo vienas svarbiausių Lenkijos atsparos punktų prieš toto rius ir turkus. 1633 m. čia buvo sumušti turkai bendromis lietuvių ir lenkų jėgomis. Nuo XVII a. vidurio Kamenecas vaidino svarbų vaidmenį kazokų sukilimų metu, būdamas tų kovų vieta ir objek tas. 1672 m. kazokų etmonas Dorošenko turkų sultono Mahometo IV padedamas, užėmė Kamenecą ir valdė jį su didele Ukrainos da limi, kaip turkų sultono vasalas. Turkų valdžioje Kamenecas išbuvo nuo 1672 ligi 1699 m. Tuo metu dar 1361 m. pastatyta katalikų katedra turkų buvo naudojama kaip mahometonų mečetė. Pagal Karlovicų taikos sutartį, 1699 m. Kamenecas buvo grąžintas Lenki jai. 1699 m. Lietuvos ir Lenkijos seime buvo nutarta, kad tik katali kai gali būti skiriami urėdais Kamenece ir kad čia negali gyventi nei žydai, nei stačiatikiai. Unitų plitimas ir stačiatikių teisių varžy mas prisidėjo prie Rusijos kišimosi į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus pateisinimo ir per antrąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą 1793 m. Kamenecas su Podole perėjo Rusijos valdžion, kurioje iš buvo ligi 1918 m., kai per Pirmąjį pasaulinį karą buvo užimtas austrų-vengrų kariuomenės. 1918 m. Kamenece buvo įsteigtas uk rainiečių universitetas. 1919 m. Kamenecas buvo laikinoji nepri klausomos Ukrainos respublikos sostinė, 1919—1920 m. lenkų ran kose, nuo 1920 m. liepos 12 d. Sovietų Rusijos valdžioje. Antrojo pasaulinio karo metu Kamenecas buvo vokiečių užimtas ir valdo mas 1941—1943 m., paskui grįžo Sovietų Ukrainai, Kijevas. K i j e v o i s t o r i j a . Tiksli Kijevo įkūrimo data neži noma. V a. čia jau buvo miestelis, IX a. tapo sostine to paties var do kunigaikštijos. 860 m. Kijevas buvo užimtas atvykusių variagų vadų Askoldo ir Diro, variagų kunigaikščio Riuriko palydovų. Po jų nužudymo 882 m. Kijevas buvo valdomas Didžiojo Naugardo ku nigaikščio Olego (Riuriko įpėdinio), kuris savo sostinę perkėlė į Kijevą. Būdamas patogioje geografinėje padėtyje, Kijevas savo pre34. K. Avižonis,
530
SLAVAI
IR R U S I J A
kybą pralenkė Didįjį Naugardą, Smolenską ir kitus miestus. Riuiiiko dinastijos didžiųjų kunigaikščių valdomas Kijevas garsėjo pre kyba ir karais su Bizantijos imperija, su kuria jau X a. susiklostė glaudūs diplomatiniai, prekybiniai ir kultūriniai ryšiai. Kijeve prasi dėjo ir tos srities gyventojų krikštas (988 m.). IX—XII a. miestas buvo galingos Kijevo valstybės sostinė. Tuo metu Kijevą išpuošė gražūs pastatai: 989 m. Trijų Šventųjų cerkvė, 1037 m. Šv. Sofijos katedra, Šv. Marijos cerkvė, Pečeros Lavros vienuolynas su kata kombomis, Auksiniai vartai, XII a. Šv. Vladimiro vienuolynas su cerkve ir kt. Kijevas turėjo pilį ir buvo apsuptas tvirtais sustiprini mais. XI a. čia sudarytas pirmasis rytų slavų teisynas („Russkaja Pravda"), atsirado pirmosios mokyklos, bibliotekos, išsivystė amatai. Antrojoje XI a. pusėje ir XII a. pradžioje Pečeros Lavros vienuo lyne buvo kopijuojami rankraščiai ir apie 1113 m. čia buvo su rašytas Nestoro metraštis. Aukščiausio klestėjimo laipsnio Kijevas pasiekė valdomas Jaroslavo Išmintingojo 1019—1054 m. Nuo XII a. Kijevo reikšmė pradėjo smukti, Kijevo valstybei susiskaldžius į smulkesnius vienetus, išaugus kitiems miestams ir prekybai Dniep ru pasunkėjus. 1240 m. Kijevas buvo paimtas totorių ir sugriautas. Totorių 1240—1320 m. valdomas Kijevas nustojo savo reikšmės ir kaip religinis centras, nes 1300 m. Stačiatikių bažnyčios galva, Ki jevo metropolitas, perkėlė savo sostinę į Vladimirą prie Kliazmos upės. J XIV a. pradžioje Lietuvai besiplečiant į rytus, rytų slavų gyve namos žemės viena po kitos buvo prijungtos prie Lietuvos. 1320 m. ir Kijevas pateko Lietuvos kontrolėm 1331 m. Kijevo valdovu mi nimas kunigaikštis Teodoras, kai kurių istorijos šaltinių vadinamas Gedimino broliu. Nors Kijevas jau Gedimino laikais buvo politinia me Lietuvos protektorate, tačiau totoriai ligi Algirdo laikų vis dar rinko Kijeve sau duokles. Algirdas, 1362 m. sumušęs totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis, likvidavo jų valdžią Podolėje ir 1362 m. Kijevą su jo žemėmis prijungė prie Lietuvos. Kunigaikštis Teodoras pašalintas ir Kijevo kunigaikščiu paskirtas Algirdo sūnus Vladimi ras. Algirdas, paėmęs Kijevą savo valdžion, rūpinosi atgaivinti Ki jevo metropoliją ir jam pavyko Kijevą vėl padaryti rusiškų žemių, priklausiusių Lietuvai, religiniu centru, nepriklausančiu nuo Mask vos valstybėje (Vladimire) gyvenančio stačiatikių metropolito. Kons tantinopolio patriarchas, kaip vyriausia Stačiatikių bažnyčios gal va, Kijevo metropolitu įšventino Romaną, kuris titulavosi Kijevo ir visos Rusios metropolitu. Po jo mirties Kijevo ir Lietuvos ribose buvusių rusiškų žemių metropolitu 1371 m. paskirtas Kiprijonas, kuris Kijevo metropolitu tebebuvo ir Vytauto laikais. Jam mirus, Ki
U K R A IN A
531
jevo metropolitu Įšventintas Fotijus, bet jis po kiek laiko apsigy veno Maskvoje. Tačiau vėliau Kijevas vėl turėjo savo metropoli tus, išlikdamas religiniu rusiškųjų Lietuvos žemių centru. XIV a. atstatytas totorių invazijos metu sugriautas Pečeros Lavros vienuo lynas, kuris suvaidino svarbų vaidmenį religiniame bei kultūrinia me Kijevo ir rusiškųjų žemių gyvenime. Pečeros Lavra išaugo kaip atskira miesto dalis Dniepro paupyje, apsupta stipriomis sienomis, turinčia savo gatves, vienuolių gyvenamuosius namus, cerkves, mo kyklas bei šventųjų kapus katakombose, kur iš pat pradžių gyveno vienuoliai. 1377 m. Jogailai tapus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Kijevo kunigaikštis Vladimiras, Algirdo sūnus, pritarė kitų Jogailos vy resniųjų brolių sukilimui prieš Jogailą. Didysis Lietuvos ¡kunigaikš tis Vytautas, vienydamas bei centralizuodamas Lietuvos valstybę ir naikindamas sritinius kunigaikščius, 1393 m. išvarė Vladimirą ir Ki jevą administruoti atidavė Jogailos broliui Skirgailai; po jo mirties 1397 m. Vytautas Kijevo vietininku paskyrė Alšėnų kunigaikštį Joną, Algimanto sūnų. Taip Kijevo žemės nustojo būti atskira ¡ku nigaikštija ir Kijevas pateko tiesioginėn Vytauto valdžion, kuri bu vo vykdoma jo vietininko. 1416 m. totoriai, keršydami Vytautui už jo kišimąsi į Aukso Ordos vidaus reikalus, užpuolė ir sudegino Ki jevą, bet pilies neįstengė paimti. Po Vytauto mirties, per Švitrigai los ir Žygimanto kovas dėl Lietuvos sosto, Kijevas iš pradžių buvo ištikimas Švitrigailai, bet 1434 m. pasidavė Žygimantui, kuris Ki jevo valdžiai perimti pasiuntė Aleksandrą (Olelką), Vytauto išva ryto Kijevo kunigaikščio Vladimiro sūnų, bet šis pavėlavo į Kijevą atvykti ir miestas pateko į Švitrigailos šalininko didiko Jono Mantvydo rankas. 1440 m. žuvus Žygimantui, Kazimiero valdžiai Lietu voje esant silpnai ir už jį Lietuvą valdant didikams, kunigaikštis Aleksandras (Olelka) įsigalėjo Kijeve. Kazimieras buvo priverstas jį pripažinti Kijevo srities kunigaikščiu ir po jo mirties palikti Ki jevą jo sūnui Simanui, kuris vedė Kazimiero patarėjo Lietuvos di diko Goštauto 1 dukterį ir valdė Kijevą 1454—1470 m. Jis buvo pas kutinis Gediminaitis Kijevo kunigaikštijos soste ir po jo mirties Kijevas daugiau nebeturėjo savo kunigaikščių. Jam mirus, jo brolis ir įpėdinis Mykolas nebebuvo paskirtas Kijevo kunigaikščiu, Kije vo sritis vėl paversta tiesiogine Lietuvos provincija, vadinama vai vadija, o Kijevas tapo tos vaivadijos centru. Kijevo vaivada pa skirtas Martynas Goštautas, bet kijeviečiai nenorėjo jo priimti ir 5 Buvo ,,Goštauto",
532
SLAVAI
IR R U S I J A
sukilo, nes jis nebuvo kunigaikštiškos kilmės. Tačiau Kazimiero pa siųsta kariuomenė pasipriešinimą numalšino ir privertė priimti Goš tautą vaivada. Mykolas, Aleksandro (Olelkos) sūnus, bandė su ki tais kunigaikščiais ruošti sąmokslą, bet sąmokslas buvo susektas ir užgniaužtas. Kijeviečių nepasitenkinimui sumažinti 1499 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras suteikė Kijevo miestui Magde burgo teises. XV—XVI a. Lietuvos valdomo Kijevo reikšmė pakilo, kaip amatų, prekybos ir kultūros centro. Čia įsteigti amatininkų cechai. Kijevas ir toliau buvo religinis rusiškųjų žemių centras, tu rėjo savo metropolitą. Tačiau jo apylinkės XV—XVI a. vis dar tebebuvo puldinėjamos: totorių, kuriems 1483 m. pavyko sudeginti ir patį miestą. Nuo 1505 m. Kijevo vaivada buvo Jonas Mama jus Glinskis, kuris buvo įtrauktas į savo brolio Mykolo Glinskio, turė jusio didelių dvarų Kijevo apylinkėse, sąmokslą prieš didįjį Lietu vos kunigaikštį Žygimantą Senąjį. Jis savo brolio 1507—1508 m. sukilime nedalyvavo, tačiau tą sukilimą numalšinus vis dėlto emig ravo į Maskvą. Mykolas Glinskis buvo ketinęs iš Lietuvos rusiškų jų žemių sudaryti atskirą savarankišką valstybę su sostine Kijevu, bet jam tai nepavyko. Kijevas liko tiesioginėje Lietuvos valdžioje ligi 1569 m. Liublino seimo, per kurį Žygimantas Augustas, norė damas paspausti Lietuvos atstovus greičiau susitarti su lenkais dėl unijos, Kijevą su kitomis Ukrainos žemėmis atskyrė nuo Lietuvos ir prijungė prie Lenkijos. Nepaisant lietuvių griežtų protestų ir pakartotinių reikalavimų grąžinti Kijevą Lietuvai, Kijevas nuo 1569 m. atiteko Lenkijai ir jos buvo valdomas ligi XVII a. vidurio, būdamas Kijevo vaivadi jos centru. Liublino seime Ukrainą prijungus prie Lenkijos, lenkų didikai, bajorai ir dvasininkai ėmė kurtis Ukrainoje bei Kijeve ir stengėsi sukatalikinti kraštą. Šita lenkų kolonizacija privedė prie tautinio, socialinio ir religinio nedarnumo tarp vietinių gyventojų, ukrainiečių stačiatikių ir kolonistų, lenkų katalikų, kuriems pavyko prikalbinti net patį Kijevo metropolitą Ragozą susiartinti su Romos katalikų bažnyčia. Susipykęs su Konstantinopolio patriarchu, Ragoza prisidėjo prie bažnytinės unijos, sudarytos Lietuvos Brastoje 1596 m. Tai unijai pasipriešino nemažas Kijevo gyventojų skaičius. Kijeve įsteigta nemaža stačiatikių bažnytinių brolijų lenkų katali kiškai bei unitų įtakai atsverti. Visoje Ukrainoje prasidėjo ilga ir žiauri stačiatikių ir unitų kova dėl bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų. Kijevas pasidarė vienu tos religinės kovos centrų. Tų kovų metu pirmojoje XVII a. pusėje Pečeros Lavros vienuolyne įsteigta pirmoji spaustuvė ir 1631 m. Petro Mohilos kolegija, kuri 1701 m. išplėsta į akademiją. 1804 m. įsteigus Charkovo universitetą, Kijevo akade
U K R A IN A
533
mija paversta stačiatikių teologijos seminarija bei dvasine akade mija. 1648 m. Kijevas aktyviai dalyvavo Bagdono Chmelnickio kazo kų maište prieš Lietuvos-Lenkijos Respubliką, ir kijeviečiai padėjo jo kariuomenei užimti miestą bei pašalinti lenkų valdžią. 1654 m. Perejaslavlio sutartimi B. Chmelnickis pasidavė Maskvos carui Aleksiejui ir rusų kariuomenė įžengė į Kijevą. Kilęs Lietuvos-Len kijos ir Maskvos karas pasibaigė 1667 m. Andrusovo taika, kuria Kijevas laikinai atiduotas Maskvai ligi 1669 m., o paskui turėjo būti grąžintas Lietuvos-Lenkijos Respublikai. Maskva Kijevo nebegrąžino, jis liko Maskvos valdžioje. Formaliai ir galutinai Kije vas prijungtas prie Rusijos 1686 m. amžinąja taika,, sudaryta tarp Rusijos ir Lietuvos-Lenkijos, patvirtinant 1667 m. Andrusovo pa liaubų nuostatus. Tada Kijevas su kairiojo Dniepro kranto Ukraina tapo autonomine teritorija, buvusia Maskvos protektorate. Rusų valdomo Kijevo politinė reikšmė nusmuko, bet XVIII a. jis ėmė kilti ekonomiškai ir kultūriškai. Rusijos caras Petras Didy sis, pastatęs Pečeros tvirtovę, Kijevą padarė vienu stipriausių Ru sijos karinių punktų, 1701 m. patvirtino Kijevo akademijos privilegiją, bet kartu pradėjo naikinti Ukrainos kazokų savivaldybės tei ses. Nuo Petro Didžiojo prasidėjo Kijevo ir Ukrainos sistemingas rusinimas ir rusų kolonistų kurdinimas. 1772 m. prie Rusijos pri jungta ir dešiniojo Dniepro kranto Ukraina. Kotryna II panaikino Ukrainos kazokų autonominę savivaldybę ir 1797 m. sudarė Kijevo guberniją. Tapęs gubernijos miestu, Kijevas XIX a, pradžioje išaugo į didelį administracinį bei karinį Rusijos ir Ukrainos centrą. Čia taip pat pradėta kurti pramonė. Imantis represijų prieš Lietuvą po 1831 m. sukilimo numalšinimo, Vilniaus universitetas buvo uždary tas ir 1833 m. perkeltas į Kijevą. Taip iš Vilniaus universiteto li kučių įsteigtas Kijevo universitetas, vėliau, peraugęs į svarbiausią Ukrainos mokslo įstaigą. XIX a. pabaigoje Kijeve reiškėsi ukrai niečių tautinis bei kultūrinis sąjūdis, bergždžiai Rusijos carų per sekiojamas ir gniaužiamas. Ukrainiečių tautinis sąjūdis ypač susti prėjo po 1905 m. revoliucijos ir pasidarė toks stiprus, jog po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje Kijeve buvo sudaryta Ukrainos Cent rinė Taryba (Centralna Rada), siekianti Ukrainos nepriklausomybės ir atsiskyrimo nuo Rusijos. Šitos ukrainiečių tautinės tarybos pir mininkas ligi 1918 m. buvo garsus ukrainiečių istorikas ir veikėjas M. Hruševskis. Po 1917 m. Spalio revoliucijos Ukrainos Centrinė Taryba paskelbė nepriklausomą demokratinę Ukrainos respubliką su sostine Kijevu. 1918 m. įsteigta Ukrainos mokslų akademija. Ta čiau 1918 m. sausį Kijevą užėmė rusai ir paskelbė sovietinę Ukrai
534
SLAVAI
IR R U S I J A
ną. Netrukus raudonoji armija buvo priversta pasitraukti iš Kije vo, kai Ukrainos Centrinės Tarybos pagalbon pašaukta vokiečių kariuomenė 1918 m. kovą užėmė Kijevą ir jį valdė kelis mėnesius. Po 1918 m. revoliucijos Vokietijoje vokiečių kariuomenė 1918 m. gruodžio mėn. pasitraukė iš Kijevo. Tada miestą perėmė ukrainie čių kariuomenės vadas S. Petliūra ir Kijevas buvo ukrainiečių val domas. Kovų su bolševikais metu Kijevas ėjo iš rankų į rankas. Pagaliau 1920 m. liepos mėn. miestą užėmė bolševikai. Kadangi bol ševikai iš pradžių nesijautė čia labai stiprūs, jie Ukrainos sostinę iš Kijevo buvo perkėlę į Charkovą. Nuo 1934 m. Kijevas vėl tapo Ukrainos sostine. Bolševikų okupacijos metu čia išplėsta stambioji pramonė. Per Antrąjį pasaulinį karą Kijevas buvo smarkiai sunai kintas, 1941—1943 m. vokiečių okupuotas. 1943 m. miestas vėl ati teko bolševikams. B. G r e k o v , Kijevskaja Rus, 5 leid., 1949; M H r u š e v s k i j , Istorija Ukraini-Rusi, t. 1—10, 2 leid., 1903—1931; M. H m s h e v s k y , A History of the Ukraine, 1941; M . K a r g e r , Archeologičeskije issledovanija Kijevą, 1950; P. K l e p a t s k i j , Očerki po istoriji Kijevskoj zemli, 1912; A . J a b i o n o w s k i , Historya Rusi poludniowej do upadku Rzeczypospolitej Polskiej, 1912; L. K o l a n k o w s k i , Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiellonow, 1930; H . L o w m ia n s k i, Studja nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego, t. 1—2, 1931—1932; V.V. Mavrodi'n, Drevniaja Rus, 1946; H . P a s z k i e w i c z , Jagiellonowie a Moskva, t. 1, 1933; H. P a s z k i e w i c z , The Origin of Russia, 1954; J . P f itz n e r , Grossfurst Witold von Litauen als Staatsmann, 1930.
K i j e v o l i e t u v i a i . Rusų okupacijos metu nemaža lietuvių studijavo: Kijevo universitete. Apie 1887 m. čia jau veikė lietuvių studentų kuopelė, turėjusi savo slaptą knygynėlį. Jos veikloje ypač reiškėsi dr. K. Sliekas. Daugiausia lietuvių Kijeve susitelkė per Pirmąjį pasaulinį karą. Be šiaip pabėgėlių, čia buvo nemaža ir karių. 1915 m. pradėjo veikti ir komitetas lietuvių tremtiniams globoti. Iš svarbesnių Įvykių pa minėtini du didesni suvažiavimai. 1917 m. balandžio 8—21 d. čia įvyko pirmasis lietuvių karių suvažiavimas, kuriame dalyvavo, per 200 žmonių. Pirmininkaujant Jurgiui Elisonui, nutarta tuojau išskirti lietuvius iš lenkų pulkų ir sudaryti lietuviškus dalinius. Kijeve buvo sudaryta ir Lietuvių tautos taryba, kuri 1917 m. per savo atstovą Mykolą Marcinkevičių atsiuntė Atskiram lietuvių batalionui tau tinę vėliavą, vėliau perduotą Karo muziejui Kaune. 1917 m. rug sėjo 8—16 d. Kijeve įvyko Rusijos tautų kongresas, kuriame da lyvavo ir lietuvių atstovai, jų tarpe kunigas J. Tumas. Tame kong rese nutarta; „Atkreipti Laikinosios valdžios dėmesį į būtiną rei kalą išleisti tam tikrą aktą, kuriame būtų pripažįstama lietuviams
U K R A IN A
535
teisė susidaryti suvereninę Lietuvos valstybę iš Rusijos ir Prūsų Lietuvos žemių bei Suvalkų gubernijos lietuviškosios dalies, prisi laikant apsisprendimo principo" (A . M e r k e l i s , J. Tumas-Vaižgantas, 1955, p. 238). Lvovas (ukr. Lviv, lenk. Lwow, lot. Leopolis, vok. Lemberg), Ukrainos srities miestas, prekybos, pramonės ir švietimo bei kultūros centras gražioje kalvotoje vietoje ant vakarinio Bugo ir Dniestro baseinų takoskyros. Geležinkelių ir plentų mazgas; turi aerodromą. 1939 m. buvo 318 000 gyventojų (ukrainiečių, lenkų ir žydų). Didžiausias Vakarų Ukrainos miestas. Lvove yra išlikę daug senovės paminklų, XIII a. sutvirtinimų likučių, XIII a. Šv. Mikalo jaus bažnyčia, daug renesanso ir baroko pastatų, XVI a. prekybos ir gyvenamų namų aplink istorinę turgavietę, senų cerkvių ir baž nyčių. Iš kultūrinių Lvovo Įstaigų paminėtinos įvairios mokyklos, institutai, 1661 m. įsteigtas universitetas, konservatorija, daug bib liotekų ir muziejų, tarp jų garsi rankraščiais bei senomis knygomis turtinga Gsolinskių biblioteka, kurioje yra daug medžiagos ir Lie tuvos praeities tyrinėtojams. Lvove veikia ir Ukrainos mokslų aka demijos skyrius, teatras ir opera. Lvovas yra vienas seniausių Ukrainos miestų, kurį savinasi taip pat ir lenkai. Lvovą įkūrė Haličo kunigaikštis Danielius apie 1250 m. ir pavadino savo sūnaus Levo (Lev) vardu. 1261 m. Lvovas buvo totorių sudegintas, 1270 m. vėl atstatytas. Totoriams sunaikinus se nąją Haličo kunigaikštijos sostinę Haličą 1270 m. kunigaikštis Le vas Danilovičius čia perkėlė savo sostinę; Lvovas jau XIII—XIV a. išsivystė į stambų prekybos bei amatų centrą ir kartu į atsparos punktą prieš totorių puolimus. 1340 m. išmirus Haličo kunigaikščiams, Lvovas su Haličo kuni gaikštija kurį laiką buvo Lietuvos kunigaikščio Liubarto Gediminai čio valdžioje, bet tuoj prasidėjus lenkų kovoms su lietuviais dėl Haličo ir Voluinės žemių Lvovas ėjo iš rankų į rankas ir 1349 m. buvo užimtas Lenkijos karaliaus Kazimieroi Didžiojo, kuriam prieš lietuvius kariauti padėjo vengrai, taip pat reiškę pretenzijų į Lvo vą ir Haličo kunigaikštiją. 1350 m. Lvovą apgulė lietuviai, bet¡ jo atsiimti neįstengė. 1352 m. Lvovas gavo Magdeburgo savivaldybės teises. Kazimiero globoje čia įsikūrė nemaža vokiečių kolonistų, taip pat ir lenkų. Po Kazimiero mirties 1370 m. Vengrijos karaliui Liudvikui I d'Anžu kartu tapus ir Lenkijos karaliumi, Lvovas pateko Vengrijos valdžion ir joje išbuvo Ugi 1387 m., kada kartu su Ha ličo žemėmis perėjo Lenkijos karalienei Jadvygai, Vengrijos ka raliaus Liudviko dukteriai, kaip „kraitis" vedyboms su didžiuoju
536
SLAVAI
IR R U S I J A
Lietuvos kunigaikščiu Jogaila. 1387 m. Jadvyga su lenkų kariuome ne, padedama lietuvių kunigaikščių, užėmė Haličo žemes ir patį Lvovą, prijungdama užimtas sritis prie Lenkijos, nors; Vengrijos seniūnai Haliče ir ragino miestus nepasiduoti. Patys vengrai nedarė jokių kliūčių, užsiėmę šalies viduje vykusiomis kovomis. Taip nuo XIV a. pabaigos Lvovas įėjo į Lenkijos valstybės su dėtį. Jadvyga Lvovui suteikė didelių privilegijų, bet kartu energin gai ėmėsi Lvove ir Haličo žemėse kolonizuoti lenkus, kas sukėlė vietinių gyventojų rusinu nepasitenkinimą. Kadangi didelė vietinių gyventojų dalis buvo stačiatikiai, jų santykiai su lenkais dar la biau paaštrėjo, kai 1412 m. iš Haličo į Lvovą buvo perkeltas ka talikų arkivyskupijos centras. Stiprėjant lenkų kolonizacijai, Lvovas tapo rusiškųjų Lenkijos žemių sostine. Lenkijos unijos su Lietuva ir draugiškų santykių su Moldavija ir Valakija dėka atsidarius pre kybos keliams į Juodąją jūrą, Lvovas iškilo ir kaip svarbus preky bos su Rytais centras, kuri kartkartėmis buvo pertraukiama totorių ir turkų puldinėjimų. 1498 m. Lvovas buvo apgultas valakų, o 1524 m.— turkų, bet jiems miesto paimti nepavyko. XVI a. vidu ryje Lvovo gyventojų tarpusavio santykiai paaštrėjo, prasidėjus ru sinu stačiatikių kovai su lenkais katalikais už stačiatikių vyskupijos atgaivinimą ir už lygias rusinu- teises su lenkais. Šioje kovoje pa sižymėjo Lvovo stačiatikių brolijos, kurios turėjo ir savo mokyk las, o nuo XVI a. pabaigos net aukštąją stačiatikių mokyklą Lvo ve. Tos brolijos priešinosi stačiatikių vertimui unitais. Prasidėjus kazokų sąjūdžiui, maištams ir besiformuojant ukrainiečių tautai, Lvovo rusinai-ukrainiečiai ėmė dar labiau priešintis lenkams, jaus damiesi jų spaudžiami religinėje, socialinėje, ekonominėje ir tauti nėje plotmėje. 1648 ir 1655 m. Lvovą bandė paimti Bagdono Chmelnickio' vadovaujami kazokai ukrainiečiai. Lenkiškai ir katalikiškai akcijai sustiprinti 1661 m. Lvove buvo įsteigta jėzuitų kolegija, tu-“ rėjusi didelę biblioteką. 1672 m. Lvovas buvo turkų apgultas, 1704 m. jį paėmė švedai, Karolio XII vadovaujami. Lvovas buvo švedų smar kiai apiplėštas ir ilgai nepajėgė atsigauti. Per 1772 m. Lenkijos padalijimą Lvovas atiteko Austrijai ir ta po jos provincijos, vadinamos Galicija, sostine. Austrijos impera torė Marija Terezija 1773 m. Lvove įsteigė medicinos kolegiją. Im peratorius Juozapas II 1784 m. buvusią jėzuitų kolegiją perorganizavoi į universitetą, kuris 1817 m. buvo vėl pertvarkytas ir iškilo kaip svarbi švietimo įstaiga, ypač nuo 1850 m. Ligi 1824 m. moks las Lvovo universitete buvo einamas lotyniškai, po to vokiškai ligi 1871 m., o nuo tada — lenkų kalba su kai kuriais kursais, skaitomais ukrainietiškai. 1784 m. Lvove buvo įsteigta dvasinė seminarija uk
U K R A IN A
537
rainiečių kunigams ruošti, 1844 m. čia pradėjo veikti aukštoji tech nikos mokykla, 1881 m. buvo įsteigta veterinarijos akademija. Austrijai valdant Lvovas kartu buvo ukrainiečių ir lenkų tauti nės veiklos centras. Lenkų ir ukrainiečių antagonizmas Lvove pa aštrėjo prasidėjus tautinio ukrainiečių atgimimo sąjūdžiui, kurio centras buvo Lvovas. Ukrainiečiams reikalaujant, prie Lvovo uni versiteto jau anksčiau buvo įsteigtos kelios katedros su ukrainiečių dėstomąja kalba ir parengiamasis universiteto, ukrainiečių licėjus, bet lenkų veikiama Austrijos valdžia tas katedras ir licėjus 1804— 1808 m. vėl uždarė. Galicijoje prasidėjus 1848 m. lenkų sukilimui, austrai bandė savo pusėn patraukti ukrainiečius ir ėmė juos pro teguoti, bet sukilimą numalšinę vėl rėmėsi lenkais ir juos prote gavo Lvove. Lenkams savo rankose turint politinę galią, ukrainie čiai ėmė telktis kultūrinėje ir ekonominėje srityje. Stiprėjant ukrai niečių tautiniam sąjūdžiui, A. Barvinskio ir A. Koninskio pastan gomis, ukrainiečiai 1873 m. Lvove įsteigė Ševčenkos vardo draugi ją, kuri! 1892 m. persiorganizavo į Mokslo draugiją ir 1898 m. iš sirutuliojo į ukrainiečių Mokslų akademiją, vadovaujamą M. Hruševskio. 1914—1915 m. ties Lvovu vyko didelės kautynės tarp austrų ir rusų kariuomenių. Lvovą kurį laiką buvo užėmę rusai, bet 1915 m. jis vėl atiteko austrams ir vokiečiams, kurių okupuotas išliko ligi 1918 m. Austrijos Habsburgų imperijai subirus, ukrainiečiai 1918 m. lapkričio 1 d. paėmė valdžią Lvove ir čia paskelbė nepriklausomą Vakarų Ukrainos respubliką, kuri neilgai tegyvavo, nes Lenkijos valstybei atsikūrus lenkų kariuomenė 1918 m. lapkritį Lvovą užė mė. Nuo tada Lvovas liko lenkų valdžioje ir tapo Lvovo vaivadijos administraciniu centru. Lenkų valdomas Lvovas išbuvo ligi 1939 m., nepaisant tautinių ukrainiečių kovų ir pasipriešinimo lenkams. Pra sidėjusi Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams užėmus Vakarų Lenkiją, Sovietų Sąjungos kariuomenė 1939 m. rugsėjį užėmė Rytų Lenkiją, taigi ir Lvovą, kurį prijungė prie Sovietų Ukrainos. Hitle riui pradėjus karą su Sovietais, Lvovą 1941 m. užėmė vokiečiai. Vo kiečių okupacijoje Lvovas išbuvo 1941—1944 m., kol jį vėl užėmė Sovietų Sąjungos kariuomenė. 1945 m. Jaltos konferencija Lvovą pažadėjo Sovietų Sąjungai, kuri vėl jį įjungė į Ukrainos SSR, ne paisydama didelio lenkų nepasitenkinimo. Po Antrojo pasaulinio karo Lvovas vėl pasidarė stambus pramonės ir kultūros centras. Lvovo universitetas buvo perorganizuotas ir čia įvestos ukrainiečių ir rusų dėstomos kalbos. V.A. Veieščiagin, Staryj Lvov, 1915.
538
SLAVAI
IR R U S IJ A
Ossolineum (lenk. „Zaklad imienia Ossolinskich"), Osolinskių bi blioteka ir archyvas, 1817—1946 m. buvęs Lvove, nuo 1946 m.— Breslave (Wroclaw). Ossolineum įsteigtas 1807 m. J. M. Osolinskio, kuris iš imperatoriaus Juozapo II uždarytų vienuolynų bei kitų šal tinių surinko daug senų rankraščių, knygų, meno kūrinių, įvai rios archyvinės medžiagos ir savo' kolekcijas subūrė iš pradžių Vie noje, vėliau Lvove buvusio karmelitų vienuolyno pastatuose, juos nupirkęs įsteigti tautiniam lenkų institutui. Ši Osolinskių biblioteka ir archyvas, be kita ko, turi daug svarbių šaltinių, dokumentų bei medžiagos ir Lietuvos istorijai. Ossolineum 1817 m. oficialiai patvir tintas Austrijos imperatoriaus Pranciškaus I, kurio valdžioje tuo metu buvo Galicija su jos sostine Lvovu. Atidarytas 1827 m., vie šam naudojimui Ossolineum buvo prieinamas nuo 1833 m J XIX a. ir XX a. pradžioje, taip pat Lenkijos nepriklausomybės laikais Osso lineum buvo pagrindinis lenkų kultūrinio gyvenimo centras vakari nėje Ukrainoje, kur vyko lenkų ir ukrainiečių kultūrinė bei poli tinė kova. Kaip svarbi kultūros bei mokslo įstaiga,'! turinti net sa vo spaustuvę, Ossolineum yra išleidęs daug svarbių veikalų, tarp jų ir susijusių su Lenkijos bgi Lietuvos praeitimi.] 1927 m. Ossoli neum kolekcijose buvo apie 600 000 tomų biblioteka, 6000 rankraš čių, daug retų knygų, dokumentų bei kitokios archyvinės! medžia gos, didelė paveikslų galerija, muziejus, sava spaustuvė ir knygy nas. Ossolineum direktoriumi ilgą laiką buvo lenkų istorikas Vujcechas Kentšinskis (Wbjciech (Adalbert) Kętrzynski), išleidęs Ossoli neum rankraščių 2 tomų katalogą. Nuolat papildomas naujai įsigytais leidiniais bei rinkiniais, Osso lineum labai išaugo Lenkijos nepriklausomybės metais, bet nemažai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Lvovą įjungus į Sovietų Uk rainą, lenkams 1946—1947 m. pavyko didelę Ossolineum rinkinių dalį, tarp jų 6764 rankraščius ir 42 606 senus spaudinius, pervežti į Breslavą (Wroclaw). Nuo tada Ossolineum toliau tęsia savo kultū rinę bei mokslinę veiklą, įsikūręs buvusiuose Šv. Motiejaus! gimna zijos rūmuose. 1947 m. atidaryta moderni skaitykla. 1955 m. Osso lineum buvo 337 185 tomai knygų, 10 489 tomai rankraščių, 1920 tomų rankraštinių dokumentų, 48 381 grafikos darbas, 16 411 nu mizmatikos dalykų. Savo Ossolineum knygų leidykla 1946—1956 m. išleido per 900 leidinių. 1956 m. Ossolineum turėjo vien tik XV a. 387 spausdintas knygas. Ossolineum rinkiniuose yra ir A. Mickevi čiaus „Pono Tado" rankraštis, T. Kosciuškos, I. Kraševskio, H. Sienkievičiaus ir kt. rankraščių. Nuo 1953 m. Ossolineum perėmė Len kų mokslų akademija ir dabar yra atskiras jos padalinys. Ossoli neum toliau tęsia lenkų dar Lvove pradėtas tradicijas, tapęs viena
U K R A IN A
539
žymiausių lenkų kultūros įstaigų dabartinės Vakarų Lenkijos žemė se, po Antrojo pasaulinio karo atskirtose nuo Vokietijos ir prijung tose prie Lenkijos. 1959 m. Ossolineum išleido Biblijos lietuvišką Chilinskio vertimą. Zaklad Narodowy imienia Ossolinskich 1827— 1956 w dziesięciolecie dzialalnosci we Wroclawiu, 1956; W. K ę tr z y n s k i , Zaklad narodowy imienia Ossolinskich, 1894; W. K ę t r z y n s k i , Katalog rękopisow Biblioteki Zakladu nar. im. Ossolinskich, t. 1—2, 1881—1886; T y s z k o w s k i , Das Ossolihskische Nationalinstitut in Lemberg 1827— 1928 (Jahrbücher für Kultur und Geschichte der Slawen, t. 4, 1928); A. K a w e c k a G r z y c z o w a , Katalog inkunabulów Biblioteki Zakladu im. Ossolinskich we Wroc lawiu, 1956; K . D r in j a k o v i č , Sto trideseta godišnica biblioteke Ossolineum v Vroclavu (Bibliotekar, 1957); M G o r k ie w i c z , Bibliografia dotycząca Zakladu Narodowego im. Ossolinskich do r. 1939 (Rocznik Zakladu Narodowego im. Ossolinskich, t. 4, 1953).
Voluinės Vladimiras (ukr. Volodimir Volinskij, lenk. Wlodzimierz Wolynski), Ukrainos Voluinės srities rajoninis miestas prie vakari nio Bugo intako Lugos upės ir prie Lvovo—Kovelio geležinkelio. 1959 m. buvo 30 000 gyventojų. Mieste yra cukraus ir konservų fab rikai, malūnai, medžio apdirbimo pramonė, plytinės, batų dirbtuvės. Mieste yra technikumas, teatras, muziejus ir senovės architektūros paminklų, tarp jų senovės katedros likučiai, XII a. vidurio Dangun ėmimo katedra (suremontuota XIX a. pabaigoje); ir XIII a. Vosy liaus cerkvė. Vengrų kronikose Voluinės Vladimiras žinomas Lodomir var du jau 884 m. Rusios metraščiuose Voluinės Vladimiras minimas nuo 988 m. Jo įkūrėju ar bent miesto praplėtėju laikomas didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras, kuris čia 992 m. įsteigė vyskupiją bei pastatė senąją katedrą. Vladimiras Voluinės Vladimirą atidavė savo sūnui Vsevolodui. Nuo tada Voluinės Vladimiras tapo dalinės Voluinės kunigaikštijos sostine. XI a. jis išaugo į turtingą prekybos miestą su stipria pilimi. Didžiojo Kijevo kunigaikščio Jaroslavo 1054 m.1, testamentu buvo paskirtas kaip dalis (u clęl) jo sūnui Igoriui, 1078 m. kartu su Turovu atiteko Iziaslavo sūnui Jaropolkui. 1146—1147 m. Voluinės kunigaikštis Mstislavas pastatė Dangun ėmimo katedrą, kuri kartu buvo ir Voluinės kunigaikščių laidojimo vieta. 1240 m. miestas buvo totorių sunaikintas, o 1261 m. totorių įsakymu Voluinės Vladimiro pilis buvo visai sudeginta. XIV a. pradžioje Voluinės Vladimiras kurį laiką buvo Haličo-Voluinės sos tinė, bet vėliau Haličas vėl atsiskyrė nuo Voluinės. XIV a., antro joje pusėje Voluinės Vladimiras pirmumą užleido Luckui, kuris savo politine reikšme Voluinėje pralenkė Voluinės Vladimirą.
540
SLAVAI
IR R U S I J A
1320 m. Voluinės Vladimirą užvaldė didysis Lietuvos kunigaikš tis Gediminas, o po jo mirties miestas atiteko jo sūnui Liubartui, kuris buvo vedęs Voluinės kunigaikščio Jurgio seserį. XIV a. vi duryje dėl Voluinės Vladimiro vyko kovos tarp lietuvių ir lenkų. 1349 m. Voluinės Vladimirą buvo užėmęs Lenkijos karalius Kazi mieras, bet 1350 m. Liubartas jį vėl atsiėmė. 1351 m. Liubartui pa tekus į lenkų nelaisvę, Algirdas Voluinės Vladimirą atidavė Alek sandrui Karijotaičiui. Iš nelaisvės grįžęs Liubartas kovojo su juo ir kitais Karijotaičiais dėl savo valdytų žemių. Taip pat, ginant Voluinę, jam teko kovoti ir su lenkais. 1366 m. taika lietuviams ir lenkams pasidalijus Haličo-Voluinės žemes, didesnė Voluinės dalis atiteko Lietuvai ir buvo valdoma Liubarto. Haličas ir mažesnė vakarinė Voluinės dalis su Voluinės Vladimiru atiteko Lenkijai, bet ši res pektavo lietuvių kunigaikščio Aleksandro Karijotaičio teises į Vo luinės Vladimirą. Lenkijos karalius Kazimieras leno teise jį pavedė Aleksandrui Karijotaičiui. Kazimieras čia pastatė mūrinę pilį. Po Kazimiero mirties 1370 m. Voluinės Vladimiras vėl perėjo Lietu vos valdžion, 1431 m. gavo Magdeburgo pavyzdžio savivaldybės tei ses, kurias vėliau patvirtino Kazimieras Jogailaitis ir 1509 m. Žy gimantas Senasis. Po Vytauto mirties atsinaujinus Lenkijos ir Lietuvos ginčui bei karui dėl Voluinės ir Podolės žemių ir lenkams užgrobus kelias jos pilis, Jogaila savo 1431 m. Lucko žygyje prieš Švitrigailą paėmė ir sudegino Voluinės Vladimirą. Ginčai tarp lietuvių ir lenkų dėl lenkų užgrobtos Podolės ir pretenduojamos Voluinės vyko ir Ka zimiero viešpatavimo pradžioje, lietuviams reikalaujant, kad Podo lė būtų grąžinta Lietuvai, o lenkams reiškiant pretenzijų į Voluinę. Šio ginčo metu Voluinė buvo valdoma Švitrigailos, kuris mirdamas 1452 m. savo testamentu ją paliko Lietuvai. 1491 ir 1500 m. Volui nės Vladimirą sudegino totoriai. Po to miestas ėmė smukti. Vis dėl to XVI a. jis vėl atsigavo. 1569 m. Liublino seime Žygimanto Au gusto nutarimu, Voluinės, Kijevo ir Braclavo žemes išskyrus iš Lie tuves ir atidavus Lenkijai, Voluinės Vladimiras atiteko Lenkijai, buvo įjungtas į ją, tapo Voluinės vaivadijos centru ir 1593—1652 m. sei melių rinkimosi vieta. Per trečiąjį Lenkijos padalijimą 1795 m. Voluinės Vladimiras buvo įjungtas į Rusiją ir tapo Voluinės gubernijos apskrities mies tu. Rusijos valdžioje jis išliko ligi Pirmojo pasaulinio karo, o at sikūrus nepriklausomai Lenkijai buvo vėl lenkų užimtas ir pagal Lenkijos bei Sovietų Sąjungos 1921 m. Rygos sutartį perėjo Len kijai. Ligi nepriklausomos Lenkijos žlugimo Voluinės Vladimiras buvo Voluinės vaivadijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą jis buvo
U K R A IN A
541
įjungtas į Ukrainą kaip Voluinės srities rajoninis miestas. Išvedus Sovietų Sąjungos bei pokarinės Lenkijos sienas, Voluinės Vladi miras liko Ukrainos sudėtyje. M. Hruševskij, Istorija Ukraini-Rusi, t. 2—4, 1905— 1907; A.S. Giuševskij, Goroda Velikogo Kniažestva Litovskogo v XIV—XVI vv., 1918.
Zaslavlis, Ukrainos Iziaslavo rajono centrinis miestas prie Pri petės intako Horynės upės. 1959 m. buvo 11 500 gyventojų. Yra geležinkelio stotis. Senovėje vadinosi Iziaslavliu. Kai kurių istori kų teigimu, Zaslavlis buvęs įkurtas 987 m. Kijevo didžiojo kuni gaikščio Vladimiro, tačiau metraščiuose pirmą kartą minimas tik 1127 m. Kiti istorikai tas žinias sieja su Gudijos Zaslavlio miestu. Nuo XIV a. pradžios Voluinės Zaslavlis kartu su Voluine įėjo į Lietuvos sudėtį ir buvo valdomas Gediminaičių, Zaslavlio kunigaikš čių, gyvenusių Zaslavlyje. 1386 ir 1390 m. dokumentuose Zaslav lis vadinamas Zoslavu ir Žaslavu. 1386 m. Jogaila ir Vytautas iš davė raštą kunigaikščiui Teodorui Ostrogiškiui, patvirtindamas jam jo tėvo Danieliaus turėtas teises į Ostrogą ir papildomai jam duo dami kelias kitas vietoves, tarp jų ir Zaslavlį. Nuo tada Zaslavlis buvo kunigaikščių Ostrogiškių rankose. Teodoro sūnus Vasilius Os trogiškis 1448 m. savo dvarus padalijo tarp dviejų savo sūnų — Jono ir Jurgio. Vyresnysis Jonas gavo Ostrogą, o jaunesnysis Ju r gis Zaslavlį ir ėmė vadintis kunigaikščiu Žaslavskiu, taip pat Zaslavskiu. Jo pradėta kunigaikščių Zaslavskių šeima pasibaigė su Aleksandro Zaslavskio mirtimi 1673 m. Per jo dukterį vedybų keliu Zaslavlį paveldėjo Liubomirskiai. Toliau vedybomis su Liubomirskiais Zaslavlis perėjo į kunigaikščių Sanguškų rankas. Tada Zaslav lis garsėjo ištaigingais kunigaikščių Sanguškų rūmais. Nors! Zaslavlis ir buvo sutvirtintas miestas, bet nemaža kentėjo nuo totorių puolimų, ypač 1491 ir 1534 m. 1569 m. Zaslavlis Žygi manto Augusto buvo išskirtas iš Lietuvos ir su Voluine įjungtas į Lenkiją. Per kazokų karus Zaslavlis 1648 m. buvo Bagdono Chmelnickio nusiaubtas, 1684 m. nukentėjo nuo turkų. 1793 m. per ant rąjį Lenkijos padalijimą jis buvo prijungtas prie Rusijos. Iš tuo metu nuo Lenkijos atimtų Voluinės žemių buvo sudaryta Iziaslavo gubernija, bet administracinės įstaigos buvo Žitomire. Trečiuoju Len kijos padalijimu 1795 m. prie Rusijos prijungus daugiau Voluinės žemių, Iziaslavo gubernija buvo perorganizuota į Voluinės guber niją, o nuo 17S6 m. Zaslavlis liko apskrities miestu. 1910 m. Zaslav lis buvo pervadintas Iziaslavlio vardu, bet dabar vėl vadinamas Zaslavliu ir įeina į Ukrainos sudėtį.
542
SLAVAI
IR R U S I J A
N J. Teodorovič, Istoričesko-statističeskoje opisanije cerkve] i prichodov Volynskoj eparchiji, t. 3, 1893.
Žitomiras (Žitomir), Ukrainos centrinis miestas prie Dniepro deši niojo intako Teterevo. 1959 m: buvo 105 000 gyventojų. Medžio ir maisto apdirbimo pramonė; žemės ūkio> ir pedagoginis institutai; ukrainiečių dramos teatras ir filharmonija. Pagal padavimus, Žitomiras buvo įkurtas 884 m. Askoldo ir Diro bendradarbio Žitomiro, nenorėjusio tarnauti kunigaikščiui Ole gui. Metraščiuose pirmą kartą minimas 1240 m. Kijevo valstybės sudėtyje, kada jį sugriovė totoriai. Jau prieš tai Žitomire buvo do minikonų vienuolynas, kurio 4 vienuoliai buvo nukankinti, kai miestą paėmė totoriai. XIV a. pradžioje čia buvo pilis, kurią, pągal Gustynės metraštį, 1304—1305 m. paėmė Gediminas, žygiuodamas į Kijevą. Stryjkovskis šį įvykį nukelia į 1320 m., o Mežyhorsko met raščio rankraštis į 1333 m. Anot K. Stadnickio ir N. Daškevičiaus, Gedimino žygis į Kijevą įvyko 1333 m. Kitų istorikų teigimu, Ki jevas jau nuo 1320 m. buvo Lietuvos protektorate. Lietuvos valdžio je Žitomiras buvo glaudžiai susijęs su Kijevu. 1394 m. Vytautas Žitomirą atėmė iš Vladimiro Algirdaičio ir atidavė Švitrigailai. 1444 m. Kazimieras suteikė Žitomirui privilegiją, garantuojančią laisvą pre kybą ir įvairias laisves. Tuo metu Žitomiras palaikė prekybą net su Dancigu. 1467 ir 1481 m. jo apylinkes ir miestą nusiaubė toto riai. Nuo 1486 m. Žitomiras buvo administruojamas didžiojo Lietu vos kunigaikščio vietininko. Pirmuoju Žitomiro vietininku buvo Senko Romanovičius. 1499 m. totoriai taip nusiaubė apylinkes, jog iš Žitomiro liko vieniša pilis su miesteliu negyvenamose vietose; nuo XVI a. pabaigos vėl pradėjo atsigauti, nors ligi XVII a. dar kelis kartus kentėjo nuo totorių. Per Mykolo Glinskio maištą jo brolis 1507 m. bandė paimti Žitomirą, bet jam nepavyko. Per 1569 m. Liublino seimą Žygimantas Augustas Žitomirą su visa Kijevo žeme atplėšė nuo Lietuvos ir įjungė į Lenkijos sudėtį. Kai pagal 1667 m. Andrusovo taiką Kijevas atiteko rusams, Kijevo vaivadijos cent rinės įstaigos iš Kijevo buvo perkeltos į Žitomirą. 1686 m. taika Kijevą galutinai pripažinus rusams, Žitomiras tapo lenkų valdomos Kijevo vaivadijos sostine. 1726 m. jėzuitai čia įkūrė vienuolyną ir mokyklą, o 1761 m. buvo įsteigtas ir bernardinų vienuolynas. Per Lietuvos-Lenkijos antrąjį padalijimą 1793 m. Žitomiras buvo įjung tas į Rusiją, 1795 m. tapo apskrities ir 1804 m. centriniu Voluinės vietininkijos, vėliau gubernijos miestu. 1943—1944 m. prie Žitomi ro vyko smarkios vokiečių ir sovietų kautynės.
V IT EBSK O
K U N IG A IK ŠTIJA
543
Očerk istoriji Volynskoj zemli do konca XIV st, 1887; V.T. P a istoriji Galicko-Volynskoj Rusi, 1950; P .N . B a t iu š k o v , Volyn: Istoričeskije sudby Jugo-Zapadnogo kraja, 1888; I.I. Š a r a n e v ič , Istorija GalyckoVolodimirskoj Rusi, 1899; P .A . I v a n o v , Istoričeskije sudby Volynskoj zemli. S drevnejšich vremen do konca XIV veka, 1895; S. Z a į ą c z k o w s k i , Wolyn pod rządami Litwy (Rocznik "VVolynski, 1931); K . G u s lis tiį, Ukraina pid litovskim panuvanniam i zachoplennia ii Polščeju, 1939; M .N . T ic h o m ir o v , Drevnerusskije goroda, 2 leid., 1956. A .M . A n d r i j a š e v , š u to , Očerki po
VITEBSKO KUNIGAIKŠTIJA
Ji susikūrė pačioje XII a. pradžioje Vitebsko žemėje, gyvena moje rytų slavų krivičių, ją kolonizavusių IX—X a. ir susimaišiu sių su tų sričių ankstesniais gyventojais lietuviais. Vitebsko žemė, apėmusi Dauguvos vidurupio baseiną su centru Vitebsku, XI a. įėjo į Polocko kunigaikštijos sudėtį ir buvo valdoma Polocko ku nigaikščių Riurikaičių nuo 1021 m. XII a. pradžioje Polocko kuni gaikštijai suskilus, 1101 m. susikūrė atskira Vitebsko kunigaikštija. Pirmasis jos kunigaikštis buvo Polocko kunigaikščio Vseslavo sū nus Romanas (mirė 1114 m.). XII a. pabaigoje dėl Vseslavo pali kuonių vaidų Vitebsko kunigaikštija nusilpo ir pateko Smolensko kunigaikščių viršenybėn. XIII a. pradžioje Vitebsko kunigaikštiją puldinėjo lietuviai. 1235 m. Vitebską užėmė ir Vitebsko ku nigaikštiją valdė lietuvis kunigaikštis Erdvilas, Mindaugo išva rytas iš Lietuvos, kuriam buvo liepta sau užsikariauti žemių Rusioje. Kiek vėliau Mindaugo laikais Vitebsko kunigaikštiją valdė Žemaičių kunigaikštis Vykintas. 1263 m. ją užvaldė Lietuvos kunigaikštis Gerdenis. Nors Vitebsko kunigaikštija nuo Mindaugo laikų ir pateko Lie tuvos priklausomybėn bei valdžion, bet vis dėlto sugebėjo išsilai kyti kaip sritinė kunigaikštija, turėjusi čia lietuvius, čia Riurikaičius savo kunigaikščiais, kurie vis dėlto pripažino didžiojo Lietuvos kunigaikščio viršenybę. Apie 1264 m. Vitebsko kunigaikštija buvo valdoma kunigaikščio Konstantino, kurį V.' Pašuto spėja buvus Po locko kunigaikščio Tautvilo sūnų. Konstantinas buvo didžiojo Lie tuvos kunigaikščio Treniotos išvarytas iš Vitebsko kunigaikštijos. Apie 1265 m. Vitebsko kunigaikščiu buvo Iziaslavas, pripažinęs di džiojo Lietuvos kunigaikščio Vaišvilko viršenybę. Apie Vitebsko kunigaikštijos atkritimą nuo Lietuvos XIII a. antrojoje pusėje šal tiniuose žinių nėra. Iš 1278 m. Rygos arkivyskupo laiško Hanzos pirkliams matyti, kad Dauguvos vidurupis buvo lietuvių kontrolėje, ir kad šių žemių gyventojai, suėmę vokiečių pirklius;, perduodavo lietuviams.
544
SLAVAI
IR R U S I J A
1281—1297 m. Vitebsko kunigaikštija laikinai buvo patekusi į Smolensko kunigaikščių viršenybę, bet, matyt, palaikė draugiškus ryšius su Lietuva, nes lietuvių kariuomenė laisvai žygiuodavo per Vitebsko kunigaikštijos žemes. Vytenio ir Gedimino laikais Vitebsko kunigaikštija vėl buvo Lietuvos priklausomybėje. Apie 1318 m. Ge dimino sūnus Algirdas vedė paskutiniojo Vitebsko kunigaikščio Ja roslavo, Vosyliaus sūnaus, dukterį Mariją ir po jo mirties 1320 m. paveldėjo Vitebsko kunigaikštiją, kuri nuo tada buvo galutinai ir tiesiogiai įjungta į Lietuvą. Algirdas ją valdė apie 25 metus, paskui atidavė savo sūnui Andriui, kuris valdė ir Polocką. Po Algirdo mir ties Jogailai tapus didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Andrius suki lo. Kęstutis, 1381 m. pašalinęs Jogailą nuo Lietuvos sosto, Vitebską atidavė Jogailai. Pastarajam vėl užėmus Lietuvos sostą, Vitebske liko jo motina Julijona Tveriškė. Po jos mirties 1392 m. Jogailos brolis Švitrigaila savavališkai užvaldė Vitebską. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, pradėjęs naikinti sritines kunigaikštijas, 1393 m. iš Vitebsko išvarė Švitrigailą, panaikino Vitebsko kunigaikš tiją ir jos žemėms valdyti paskyrė savo vietininką. Švitrigaila ilgai kovojo su Vytautu, o po Vytauto mirties 1430 m. jis tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Lietuvos sostą 1432 m. perversmu paėmus Žygimantui Kęstutaičiui, Švitrigaila, Vitebsko ir kitų Rusios žemių remiamas, kovojo prieš Žygimantą ir 1435 m. sumuštas prie Pabais ko pabėgo į Vitebską, bet ir iš čia buvo išvarytas. Vitebsko sritis ir toliau liko valdoma didžiojo Lietuvos kunigaikščio vietininko. 1441 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras davė Vitebskui privilegiją, kuri 1503 m. buvo patvirtinta didžiojo Lietuvos kuni gaikščio Aleksandro. 1511 m. Vitebsko žemė buvo paversta Vitebs ko vaivadija, susidedančia iš Vitebsko ir Oršos pavietų. Iš kitų Lie tuvos vaivadų Vitebsko vaivada išsiskyrė ypatingomis savo teisė mis. Remiantis senosiomis vitebskiečių privilegijomis, Vitebsko vai vada buvo renkamas pačių vitebskiečių, bet ne didžiojo Lietuvos kunigaikščio skiriamas. l.D . B e l i a j e v , Očerk istoriji Severo-zapadnogo' kraja Rossiji, 1867; I.D . B e l i a j e v , Istorija Polotska..., 1872; M.V. D o v r ta i- Z a p o ls k ij, Očerk istoriji Krivičskoj i Dregovičskoj žemei do konca XII st., 1891; L.V. A l e k s e j e v , Polockaja zemlia v IX—XIII w ., 1955; M .N . T ic h o m i i o v , Drevnerusskije goroda, 2 leid., 1956; P .N . B a t i u š k o v (red.), Belorussija i Litva, 1890; V.T. P a š u to , Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; Ū .I. P ič e ta , Gistoryja Belarusi, č. 1, 1924; H . P a s z k ie v z ic z , Jagiellonowie a vfoskwa, t. 1, 1933; H . P a s z k i e w i c z , The Origin of Russia, 1954.
545
VOLUINĖ
Voluinės istorija. Tai kraštas ¡pietinių Pripetės intakų Styrės, Horynės ir Slučės baseine ir vakarų Bugo aukštupyje, gavęs vardą nuo senovėje buvusio ir vėliau išnykusio miesto Volyn, arba Velyn, spėjamai apie 20 km į pietvakarius nuo dabartinio Voluinės Vladi miro ant dešiniojo vakarinio Bugo kranto priešais Hučvos santa ką su Bugu. Miestas Volyn senovės Rusios metraščiuose pirmą kar tą minimas 990 m., o kraštas metraščiuose pirmą kartą Voluinės var du vadinamas 1077 m. Į šiaurę nuo Voluinės krašto prie vakarinio Bugo žemupio ir Narevo buvo jotvingių gyvenamos žemės, į šiau rės ry tu s— dregovičių gyvenamas Pagirys (Polesė), į rytus — drevlianų žemė, buvusi Pripetės žemupio dešiniajame krante, į pietus Dniestro aukštupio Podolės stepės, į pietvakarius — Haličo žemė, į vakarus — lenkų ir į šiaurės vakarus — mozūrų žemės. Slavų bužėnų žemės, buvusios ant kairiojo aukštutinio^ vakarų Būgų kranto, su Červenės, Chelmo, Belzo ir kitais miestais, gavu sios Raudonosios Rusios vardą, jau IX a. buvo kultūrinėje ir poli tinėje lenkų įtakoje ir viršenybėje. Galimas dalykas, kad ir deši niojo vakarų Bugo aukštupio pakrančių žemės su Volynės miestu buvo lenkų įtakoje. Į rytines Voluinės žemes savo įtaką X a. ant rojoje pusėje buvo išplėtęs drevlianus valdęs kunigaikštis Olegas, Sviatoslavo sūnus. 981 m. didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras savo karo žygiu iš lenkų atėmė Raudonosios Rusios ir Voluinės miestus, Kijevo Rusios valdžiai Voluinėje sustiprinti Vladimiras apie 988 m. į rytus nuo Voluinės miesto įkūrė Voluinės Vladimiro miestą. Taigi jau X a. pabaigoje Voluinė pateko į Kijevo valsty bės politinę įtaką, o Voluinės Vladimiras tapo nauju politiniu Vo luinės centru. X a. pabaigoje ir XI a. pradžioje Voluinės žemėje susidarė Vo luinės kunigaikštija, į kurią įėjo Voluinės Vladimiras, Volynė, Bužskas, Luckas ir Červenė, vėliau Kamenecas ir kiti miestai. Didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras 988 m. pavedė Volynę, Bužską ir Červenę savo sūnui Vsevolodui, kaip nuo Kijevo priklausomą da linę kunigaikštiją. Dėl žemės derlingumo jau X a. Voluinė buvo gana tankiai gyvenama ir čia anksti ¡susikūrė stambūs dvarai bei įtakinga ir politiškai gana svarbi bajorų klasė. Po Jaroslavo mir ties (1054 m.) dėl Voluinės kunigaikštijos varžėsi ir kariavo Jaros lavo, Iziaslavo ir Rostislavo šakų Riurikaičiai. 1097 m. Kijevo Ru-1 1 Buvo „Vladimir Volynskij". 35. K. Avižonis.
546
SLAVAI
IR R U S I J A
sios ¡kunigaikščių suvažiavime Liubeče Voluinės kunigaikštija buvo pripažinta Dorogobužo kunigaikščio Dovydo, Igorio sūnaus, nuosa vybe, bet 1100 m. kunigaikščių suvažiavime ji vėl buvo atimta iš Dovydo, apkaltinto politine neištikimybe. 1117 m. Voluinės kuni gaikštija atiteko didžiajam Kijevo kunigaikščiui Vladimirui Monomachui ir nuo tada liko jo įpėdinių valdžioje. Kijevo valstybei su birus iri žlugus, 1154 m. Voluinės kunigaikštija pasidarė nepriklau soma. Nuo 1172 m. ji buvo valdoma Vladimiro Monomacho pro vaikaičio Romano, Mstislavo sūnaus. Beplėšdamas savo kunigaikš tiją, Romanas ilgai kovojo su! vengrais dėl Dniestro aukštupio sri čių, 1199 m. užvaldė Haličą ir jį sujungė su Voluine. Romano valdoma Voluinės-Haličo valstybė pasiekė aukščiausio savo galybės laipsnio. Joje reiškėsi didelis kultūrinis pakilimas ir ekonominė gerovė. Per ją ėjo svarbus prekybos kelias iš Kijevo į Krokuvą ir Prahą. Voluinės miestuose greta kitų gyventojų kūrė si ir vokiečių pirkliai bei amatininkai. Romaną palaikė smulkesni bajorai ir miestiečiai. 1202—1203 m. jis užvaldė net Kijevą ir tapo galingiausias to meto Rusios kunigaikštis, kuriam popiežius siūlė karaliaus vainiką. Beplėšdamas Voluinės kunigaikštiją, Romanas dažnai kariavo su lietuviais, ypač puldinėdamas ir naikindamas jot vingius, kurie ne kartą siaubė jo žemes. Vis dėlto jotvingių žemėje buvę Brasta ir Drohičinas pateko Voluinės kunigaikštijos valdžion. Didesnis siaubiamasis žygis prieš jotvingius buvo suruoštas 1196 m. Romanas pats 1205 m. žuvo kare su lenkais dėl Liublino srities. Po Romano mirties prasidėjo ilgos kovos dėl Voluinės ir Haličo žemių, kurias stengėsi' užkariauti lenkai, vengrai, įvairių šakų Ru sios Riurikaičių kunigaikščiai ir siaubė kumanai. Svarbų vaidmenį tose kovose vaidino ir vietos bajorai. Voluinės miestai ėjo iš rankų į rankas. Romano našlė su mažamečiais sūnumis Danielium ir Vasilka iš Haličo.pabėgo į Voluinę, o iš čia į Lenkiją. Lenkų padedami Danielius ir Vasilka 1211 m. užvaldė Voluinės Vladimirą' ir rytinę Voluinės dalį. Kovų dėl Haličo ir Voluinės metu Romano našlė ir jos sūnūs 1219 m. buvo sudarę taikos sutartį su 21 Lietuvos ku nigaikščiu, tarp jų ir Mindaugu, kuris netrukus tapo didžiuoju Lie tuvos kunigaikščiu. 1227 m. Danielius paėmė Lucką, kurį su1 Peresopina atidavė savo broliui Vasilkai. 1229 m. vengrai ir lenkai buvo išvaryti iš Voluinės ir Haličo. Danielius galutinai įsitvirtino Haliče 1237 m. Atgavę savo tėvo palikimą, broliai pasidalijo VoluinėsHaličo žemes. Vyresnysis brolis Danielius pasilaikė sau Haličą, o Voluinės kunigaikštija buvo atiduota Vasilkai. Vasilkos ir Danieliaus valdomos Voluinės ir Haličo žemės vėl pasiekė aukšto kultūrinio ir ekonominio lygio, tapdamos galingo-
V O L U IN Ė
547
mis kunigaikštijomis. Gyventojų skaičius gerokai padidėjo, kai iš kumanų ir vėliau totorių siaubiamų Kijevo žemių žmonės ėmė kel tis toliau į vakarus, taip pat lenkams ir net vokiečiams kolonistams kuriantis Voluinėje. Dalis buvusių jotvingių žemių su Brasta ir Drohičinu buvo įjungta Į Voluinės kunigaikštiją. 1245 m. Voluinės kunigaikštis Vasilka padėjo mozūrams kovoti prieš jotvingius, prieš kuriuos ir vienas pats arba savo brolio Danieliaus padedamas ruo šė naikinamuosius žygius. Su Lietuva Voluinė palaikė kartais drau giškus santykius, o kartais kariavo, besivaržydama dėl jotvingių ir dregovičių gyvenamų vadinamųjų Juodosios Rusios žemių, bu vusių į pietus nuo Nemuno aukštupio. 1245 m. didysis Lietuvos ku nigaikštis Mindaugas padėjo Vasilkai ir Danieliui kariauti prieš kitus Rusios kunigaikščius, bet 1246 ir 1247, m. Voluinė buvo už pulta lietuvių. 1249 m. Voluinės kunigaikštis Vasilka kartu su bro liu Danielium, kuris buvo vedęs Tautvilo seserį, prisidėjo prie Vy kinto, Tautvilo, Eidivydo sudarytos koalicijos prieš Mindaugą ir 1249 m. užėmė Lietuvos valdžioje buvusias Juodosios Rusios žemes su Zietela, Slonimu ir Volkovysku. Tais pačiais metais į Voluinę ir Haličą įsiveržę lietuviai buvo sumušti prie Sano upės. 1252 m. voluiniečiai puolė Naugarduką, bet buvo atmušti. 1252 m. Mindau go sūnus Vaišvilkas nusiaubė Tursko sritį Voluinėje. 1253 m. Danie lius atėmė iš jotvingių Drohičiną ir čia buvo vainikuotas Haličo karaliumi. 1253 ir 1254 m. Danielius siaubė jotvingių kraštą ir su sitarė su Vokiečių ordinu jį pasidalyti. Savo užimtas Lietuvos že mes Vasilka ir Danielius 1254 m. taikos sutartimi su Mindaugu vis dėlto turėjo grąžinti Lietuvai. Taikai sustiprinti Mindaugas išleido savo dukterį už Danieliaus sūnaus Švarno, o kitam Danieliaus sūnui Romanui pavedė valdyti Lietuvai priklausomą Juodąją Rusią su Naugarduko, Slonimo, Volkovysko ir kitais miestais. Totoriams pareikalavus, Voluinės kunigaikštis Vasilka su bro liu Danielium dalyvavo 1258—1259 m. totorių žygyje prieš Lietuvą. Už, tai Mindaugas iš Romano atėmė anksčiau jam pavestas admi nistruoti Juodosios Rusios žemes, o pats Romanas buvo nužudytas. Voluinės kunigaikštija pateko totorių viršenybėn, kuriems įsakius svarbiausios Voluinės pilys — Vladimiras, Luckas, Kremenecas ir Lvovas— 1261 m. buvo sugriautos; ir voluiniečiai dar kartą buvo priversti bendradarbiauti su totoriais prieš Lietuvą. Mindaugas vis dėlto išlaikė ir nuo Voluinės užgrobimo apsaugojo pietines Lietu vos valstybės žemes — Juodąją Rusią. 1262 m. lietuviai nusiaubė Voluinę ir buvo sulaikyti tik prie Nevelio. Haličo karaliui Danieliui 1264 m. mirus, ėmė nykti Voluinės ir Haličo bendradarbiavimas. Haličo žemes; pasidalijo Danieliaus sū
548
SLAVAI
IR R U S IJ A
nūs Levas ir Švarnas, o Voluine ir toliau buvo valdoma jų dėdės Vasilkos. Po didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo mirties Voluinės ir Haličo kunigaikščiams atsirado proga kištis į Lietuvos rei kalus. 1265 m. Vasilka su voluiniečių kariuomene padėjo Mindaugo sūnui Vaišvilkui įsiviešpatauti Lietuvoje. Vasilka palaikė draugiš kus ryšius ir su Vaišvilko svainiu, savo brolėnu Švarnu, kuris Vaiš vilko pavestas valdė Juodąją Rusią, gyvendamas Naugarduke; 1268 m. Vaišvilkas atsisakė Lietuvos sosto ir grįždamas į stačiati kių vienuolyną. Lietuvą paliko savo svainiui Švarnui, kuris nespė jęs užvaldyti visos Lietuvos 1269 m. mirė. Pasinaudodamas Voluinės ir Haličo kunigaikščių tarpusavio vaidais, dar prieš Švarno mirtį Lietuvos kunigaikštis Traidenis palaikė taikingus ryšius su Haličo kunigaikščiu Levu ir kovojo su Švarnu ir jo dėde Vasilka. Švarnas buvo iš Lietuvos išstumtas dar prieš savo mirtį, o Naugarduką iš jo atėmė Traidenio brolis Sirputis. Po Švarno mirties vėl atsinaujino Lietuvos kovos su Voluine. Jose aktyviai dalyvavo Lietuvos kunigaikštis Traidenis, kuris dar prie Švarno buvo pasipriešinęs Lietuvos jungimui su Voluine ir Haliču. Tose kovose Traidenis buvo remiamas jotvingių. Bekovo dami su voluiniečiais žuvo trys Traidenio broliai. Per tas kovas mirė Voluinės kunigaikštis Vasilka, Voluinę paveldėjo jo sūnus Vladimiras, kuris dar prie tėvo dalyvavo žygiuose prieš lietuvius ir lenkus. Vladimirui teko toliau ginti Voluinę nuo lietuvių. 1270 m. tapęs didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Traidenis kariavo su Vladi miru dėl buvusių jotvingių Palenkės ir Juodosios Rusios žemių. Traideniui pavyko prie Lietuvos: prijungti] Kopylių, Klecką, Slucką ir kitus Juodosios Rusios miestus ir 1272 m. užimti Palenkės Drohičiną. Savo brolio Sirpučio padedamas, Traidenis ne kartą buvo įsiveržęs į pačios Voluinės žemes, o Voluinės kunigaikštis Vladimi ras 1271—1272 m. nusiaubė jotvingių Slonimo apylinkes. 1274— 1275 m. Vladimiras, padedamas totorių, Haličo kunigaikščio Levo ir Padnieprio kunigaikščių Riurikaičių, suruošė didelį karo žygį prieš Lietuvą, nusiaubė Nemuno aukštupio sritį, sudegino Naugar duką, bet jo pilies paimti neįstengė. Levui 1275 m. pavyko atimti iš Lietuvos Drohičiną. Šiaip Lietuvos sienos su Voluine nepasikei tė. Traideniui susitaikius su Voluinės ir Haličo kunigaikščiais, jot vingiams buvo leista Voluinėje pirktis javų, nes jų kraštas buvo karų nuvargintas, be to, užėjo nederliaus metai. 1282 m. Voluinės kariuomenė talkino lietuviams prieš lenkus. Vladimiras mirė bevaikis 1288 m., palikęs Voluinės kunigaikš tiją savo pusbroliui Lucko kunigaikščiui Mstislavui, Haličo kuni gaikščio Levo broliui. Voluinės kunigaikštiją tikėjosi paveldėti Le
V O L U IN Ė
549
vas ir šio sūnus Jurgis, kuris ta proga savavališkai užėmė Brastą, bet Mstislavui pareikalavus, vėl pasitraukė iš jos. Haličo kunigaikš čiui Levui 1301 m. mirus, jos kunigaikščiu tapo jo sūnus Jurgis I, valdęs Haličą ligi 1316 m. XIII a. pabaigoje ir XIV a. pradžioje Voluinė politiškai nusilpo ir nebepajėgė kovoti su Lietuva dėl Juo dosios Rusios ir Palenkės žemių. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vy tenis, 1315 m. prijungęs prie Lietuvos Pagirį — Turovo ir Pinsko kunigaikštijas,— jau nebeginčijamai valdė Juodąją Rusią ir užėmė didžiąją jotvingių Palenkės dalį, prijungęs prie Lietuvos Drohičiną ir Brastą. Po Haličo kunigaikščio Jurgio I mirties 1316 m. jo sūnus Levas II dokumentuose pasirašydavo visos Haličo ir Voluinės Rusios ku nigaikščiu, bet Voluinė iš tikrųjų buvo valdoma jo brolio Andriaus, kurio dukterį Bučą buvo vedęs didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ge dimino sūnus Liubartas dar prieš 1322 m. Po vedybų Liubartas iš vyko į Voluinę, kur . j o uošvis, Voluinės kunigaikštis Andrius, jam pavedė valdyti Lucką. Andrius buvo paskutinis Rliurikaičių kilmės Voluinės kunigaikštis. Jis ir jo brolis Levas II, paskutinis Riurikaičių kilmės Haličo kunigaikštis, žuvo> kovose su totoriais 1323 m. ar 1324 m. Lenkijos karaliaus Vladislovo Uolektėlio padedamas, apie 1325 m. Haliče ir Vakarų Voluinė j e įsiviešpatavo Andriaus ir Levo sesers Marijos, ištekėjusios už Mozūrų kunigaikščio Traide nio;, sūnus Boleslovas Jurgis II, o Liubartas užvaldė Rytų Voluinę su Vladimiro ir Lucko sritimis, kurios buvo įjungtos į Lietuvos valstybę. Nei Liubartas, nei jo tėvas Gediminas nesipriešino Boles lovo* Jurgio II įsitvirtinimui Haliče ir Vakarų Voluinė j e, nes šis buvo vedęs Liubarto seserį, Gedimino dukterį Ofką (Eufemiją), Ge dimino ir Liubarto pastangomis 1337—1338 m. buvo sudaryta Hali čo metropolija Haličo ir Voluinės žemių stačiatikiams, bet Mask vos metropolito intrigomis Konstantinopolio patriarchas Haličo met ropoliją 1347 m. panaikino. Kadangi Boleslovas Jurgis II neturėjo vaikų, Liubartas Volui nės ir Haličo bajorų buvo laikomas teisėtu jo įpėdiniu. Tačiau Bo leslovui Jurgiui II 1340 m. mirus, į Haličą ir Voluinę pretenzijų pareiškė Lenkijos karalius Kazimieras, kurio žmona buvo Liubarto sesuo, Gedimino duktė Aldona. Kazimierui užėmus Haličą ir Voluinę ligi vakarų Bugo upės, kilo trisdešimties metų karas tarp Liubarto ir Kazimiero dėl Voluinės ir Haličo žemių. Lietuvos valdžioje buvo likę Vladimiras, Luckas, Ostrogas, Peresopina, Dorogobužas, Stepanas, Čartoriskas, Kremenecas ir kiti miestai. 1340 m. Liubartas įsi tvirtino Belze iri Chelme, bet Kazimieras 1349 m. išstūmė Liubartą iš didelės Voluinės dalies. Liubartui liko tik Luckas. Bandydamas
SLAVAI
'5 5 0
IR R U S I J A
atgauti prarastas žemes, Liubartas užpuolė Haličą. Jam kariauti padėjo kiti Lietuvos kunigaikščiai, ypač Kęstutis ir Algirdas, o Kazimierui talkininkavo vengrai. Liubartui 1350 m. pavyko atsiimti visas Voluinės pilis. Be to, jis nusiaubė lenkų Lukovo, Sandomiro ir Radomo žemes. Tačiau 1351 m. jis pateko lenkų, nelaisvėn, iš ku rios buvo paleistas tik 1352 m., kai sudarė sutartį su Kazimieru, kuria Haličo žemės buvo paliktos lenkų ir vengrų valdžioje, o Lie tuvai liko Voluinės Vladimiro, Lucko, Chelmo ir Brastos žemės. 1353 m. Liubartas tris kartus veltui bandė užkariauti Haličo žemes. Pagal 1366 m. Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartį, Haličo žemės liko Lenkijai, o Voluinė buvo pasidalyta. Vakarinės Voluinės že mės teko Lenkijai, Vladimirą turėjo valdyti lietuvis kunigaikštis Aleksandras Karijotaitis, kaip Lenkijos karaliaus Kazimiero lenininkas, o visa didesnioji rytinės Voluinės dalis liko Lietuvos žinio je, kunigaikščio Liubarto valdžioje. Po< Kazimiero mirties 1370 m. Voluinės kunigaikštis Liubartas, Kęstučio padedamas, užpuolė Vla dimirą ir atgavo visas 1366 m. taika prarastas Voluinės žemes, bet Haličas vis dėlto pasiliko iš pradžių lenkų, vėliau vengrų valdžio je. Kovoms dėl Voluinės toliau tebesitęsiant, Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas 1377 m. buvo privertęs Voluinės kunigaikštį Liu bartą pripažinti savo viršenybę, bet Liubartas jos nusikratė po Liud viko mirties 1382 m. ir vengrus išvarė iš Kremeneco, Oleskos, Peremišlio, Lopatino, Horodlės, Ratno 1 ir kitų miestų. Po atkaklių kovų su lenkais Voluinė buvo vėl pasidalyta: 1382 m. Lenkijai teko Chelmas ir Belzas, o Lietuvai liko visa kita Voluinė su Vladimiru, Lucku ir Kremenecu. Po Liubarto mirties (prieš 1385 m.) Voluinę su Vladimiro ir Ostrogo miestais perėmė jo sūnus Teodoras Liubartaitis. Dokumen tuose jis pasirašydavo Vladimiro ir Lucko kunigaikščiu. Po pirmų jų Vytauto kovų dėl savo tėviškės 1384 m. susitaikius su Jogaila, Luckas buvo atiduotas Vytautui, kuris čia ir gyveno: ligi savo ant rojo pabėgimo į Vokiečių ordiną 1387 m. Jogailai 1392 m. Astravo sutartimi pripažinus Vytauto teises į Lietuvą, Luckas vėl buvo grą žintas Vytautui. Tais pačiais metais Voluinė gavo savo sritinę pri vilegiją. Pradėjęs naikinti sritines kunigaikštijas ir centralizuoti Lietuvos administraciją, Vytautas 1393 m. Teodorą Liubartaitį iš kėlė iš Voluinės į Seversko žemes, o visą Voluinę pradėjo valdyti per savo vietininkus. 1429 m. viename pagrindinių Voluinės mies tų, Lucke, įvyko garsusis tarptautinis valdovų suvažiavimas, kuria1 Kitur „Raina".
V O L U IN Ę
551
me Vokietijos imperatorius Zigmantas iškėlė Vytauto vainikavimo karaliumi reikalą. Vytautui mirus, Teodoras 1431 m. vėl grįžo į Voluinę, iš Jogailos gavęs valdyti Vladimirą, bet tais pačiais me tais mirė be įpėdinių. Dar Vytauto laikais lenkai buvo pradėję kurtis derlingose Voluinės ir Podolės žemėse. Kartu su lenkų naujakuriais, daugiausia bajorais, Voluinėje ėmė reikštis kultūrinė bei religinė lenkų ka talikų įtaka. Lenkų elementui Voluinėje stiprėjant, po Vytauto mir ties 1430 m. atsinaujino Lenkijos ir Lietuvos konfliktas dėl Volui nės, Lenkams jėga užėmus Podolę, kilo Lietuvos ir Lenkijos karas. Didysis Lietuvos kunigaikštis Švitrigaila gynė Voluinę nuo lenkų. Lenkijos kariuomenė apsupo Lucko pilį, bet Švitrigailos kariuome nei pavyko paimti lenkų užimtą vakarinę Podolę. Nors Švitrigailos šalininkai atsilaikė Lucke, bet lietuvių padėtis Voluinėje pasunkė jo, kai Žygimantas Kęstutaitis, lenkų padedamas, 1432 m. nuo Lie tuvos sosto nuvertė Švitrigailą. Lietuvių įgulos, užsidariusios Voluinės ir Podolės pilyse, gynėsi nuo lenkų, šiems stengiantis užimti pilį po pilies. 1432 m. Gardino sutartimi, kuri dar įkartą buvo pa kartota 1433 m. Trakuose ir Krokuvoje, Žygimantas pažadėjo pri saikdinti Voluinės pilių komendantus, kad šie po jo mirties pilis perduotų Lenkijos karaliui. Norėdamas gauti lenkų pagalbos Lie tuvos vidaus kare prieš Švitrigailą, Žygimantas savo pažadus Jo gailai dėl Voluinės pilių dar kartą pakartojo 1434 m. Gardine. 1434 m. Jogailai mirus, Kremeneco ir kai kurios kitos Voluinės pilys pasidavė lenkams, bet kitose tebesilaikė lietuvių įgulos. 1435 m. kautynėse prie Šventosios Žygimanto lemiamai sumuštas, Švitrigai la pasitraukė į Lucką. Ketindamas iš Voluinės žemių susidaryti sa varankišką kunigaikštiją, Švitrigaila 1437 m. Lvovo susitarimu pa sidavė Lenkijos karaliui Vladislovui III Jogailaičiui Voluinės že mių unijos su Lenkija pagrindais, pažadėdamas po savo mirties visą Voluinę perleisti Lenkijai. Stiprindami savo pretenzijas į Voluinę, lenkai išreikalavo iš Žygimanto, kad jis 1437 m. Gardine ir vėl 1439 m. Trakuose! patvirtintų tuos pačius pažadus Vladislovui III Jogailaičiui, kuriuos Žygimantas anksčiau buvo davęs Jogailai. 1438 m. Žygimanto pajėgoms pavyko Švitrigailą išstumti iš Volui nės. ir jis pasitraukė į Moldaviją. Žygimantui 1440 m. žuvus, lenkai reikalavo, kad lietuvių įgulos perduotų Voluinės pilis lenkams, bet lietuviai priešinosi. 1442 m. Švitrigaila sugrįžo iš Moldavijos į Lucką ir su Voluinę bei rytine Podole pripažino didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero virše nybę. Lietuviai, išleisdami Kazimierą karaliumi į Lenkiją, iš jo iš reikalavo 1447 m. privilegiją, kuria Kazimieras pažadėjo išlaikyti
SLAVAI
552
IR R U S IJA
Lietuvą Vytauto laikų ribose; tai reiškė, jog Voluinė turėjo likti Lie tuvai, taip pat ir lenkų užimta Podolė turėjo būti grąžinta Lietuvai. Lenkai reikalavo, kad Voluinė būtų perduota Lenkijai. To meto Lie tuvos politikos vadas Vilniaus vaivada Jonas Goštautas 1 rengėsi pasiųsti Lietuvos kariuomenę į Voluinę jai nuo lenkų ginti ir Po dolei atkariauti. Švitrigaila bijodamas, kad po( jo mirties Voluinė neatitektų Lenkijai, sukvietė savo patarėjus ir su jais dar prieš sa vo mirtį Voluinę perdavė Lietuvai. Lucko pilies perimti atvyko gink luoti lietuvių būriai, vadovaujami Jurgio Alšėniškio 12, Radvilo Astikaičio ir Kijevo vaivados Juršos. Kai Švitrigaila 1452 m. mirė Lucke, Voluinė ir rytinės Podolės pilys su Braclavo žeme buvo iš saugotos, lietuvių, nors lenkai ir reikalavo iš savo karaliaus' Kazi miero, kad anksčiau lenkams duoti Švitrigailos pažadai būtų įvyk dyti ir Voluinė būtų perleista Lenkijai. Santykiai įsitempė, bet at viro karo tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo išvengta tik dėl Kazimiero takto. Kazimieras ilgai nesutiko pripažinti lenkų teisių į Voluinę ir Podolę, tik lenkų grasomas, esą jie atsisakysią jo klausyti,| jei jis nepatvirtins Lenkijos privilegijų, Kazimieras 1453 m. lenkams pa žadėjo nebeatskirti jau prie Lenkijos prijungtų žemių. Taip komp romiso pagrindu Kazimieras išsprendė lietuvių ir lenkų ginčą. Di desnė Podolės dalis liko Lenkijos, o Voluinė — Lietuvos valdžioje. Po Švitrigailos mirties Voluinės kunigaikštija liko paprasta Lie tuvos sritimi ir buvo valdoma Lietuvos seniūnų. Dar Švitrigailos laikais įkurta Voluinės žemės maršalkos vieta išliko ir toliau po 1452 m. ligi to maršalkos gyvos galvos, bet vėliau tokio pareigūno Voluinė j e nebebuvo. Voluinės žemės maršalkos pareiga buvo va dovauti visuotinio šaukimo atveju susirinkusioms Voluinės kari nėms pajėgoms. Dar lenkams ir lietuviams tebesiginčijant dėl Vo luinės, 1432 m. buvo patvirtinta Voluinės sritinė privilegija. Po Švitrigailos mirties Voluinei esant betarpiškoje Lietuvos seniūnų administracijoje, Kazimieras 1452 m. vėl išdavė sritinę Voluinės pri vilegiją, kurios originalas neišliko, bet kuri 1501 m. buvo patvirtin ta didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro ir 1509 m. kiek pa keista didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Senojo. Tomis Vo luinės privilegijomis buvo žadama nekeisti senovės ir nebausti ba jorų be teismo. Jos virto luominėmis bajorų privilegijomis. 1501 m. Voluinės gyventojai buvo atleisti nuo prievolės mokėti pajautęs mokestį, renkamą nuo kiekvieno jaučio. Garsiosios Lietuvos didikų šeimos, kaip Ostrogiškiai, Čartoriskiai, Višnioveckiai ir kiti, Volui1 Buvo „Jonas Goštautas". 2 Buvo „Jurgio Alšioniškio".
V O L U IN E
553
nėję turėjo savo didelių dvarų. Su jais giminiavosi ir į Voluinę besisikverbią lenkų didikai ir bajorai. Ekonomiškai ir kultūriškai Voluinė vis labiau linko į Lenkiją. 1564—1566 m. įvykdžius Lietuvos administracines ir teismines reformas, Voluinė tapo vaivadija. Buvo įvesti vaivados, pilininko ir kiti vaivadijos bei pavietų pareigūnai, taip pat įsteigti pavietų seimeliai bei teismai. Nekreipdamas dėmesio į lietuvių protestus, 1569 m. Liublino seimo metu Žygimantas Augustas išskyrė Voluinę iš Lietuvos ir ją kartu su Palenkė, Braciavo ir Kijevo žemėmis įjun gė į Lenkiją. Nors nuo 1569 m. Voluinėsi vaivadija su Lucko, Vla dimiro ir Kremeneco pavietais ir įėjo į Lenkijos sudėtį, bet čia ir toliau tebeveikė 1566 m. Lietuvos Statutas,1 o Lietuvos kanceliarijos rašytinė gudų kalba tebebuvo laikoma oficialia teismuose. 1566 m. Lietuvos Statutas čia buvo vadinamas Voluinės Statuto vardu, jis galiojo taip pat ir Podolėje bei Kijevo srityje. Lietuvos įstatymams ir toliau čia tebeveikiant, Stepono Batoro laikais įkūrusi Lenkijos, ir Lietuvos tribunolus, Lenkijos Tribunolo pavyzdžiu 1578 m. buvo sudarytas atskiras Lucko Tribunolas Voluinės, Kijevo ir Braciavo žemėms. Į Lucko Tribunolą Voluinės vaivadija siuntė 5 deputatus. 1589 m. bajorams prašant, Lucko Tribunolas buvo panaikintas, o Voluinėsi bylos pavestos Lenkijos; Tribunolo Liublino sesijoms, bet jos turėjo būti sprendžiamos vadovaujantis 1566 m. Lietuvos Sta tutu ir nutarimai rašomi gudų kalba. Voluinei esant lenkų valdžioje, nuo XVI a. pabaigos ir XVII a. pradžios čia vyko socialinės ir religinės kovos. Stiprėjant politinei, kultūrinei ir ūkinei lenkų įtakai, vietosi bajorai, taip pat čia iš seno įsikūrę Lietuvos didikai ir bajorai sulenkėjo, susimaišė su besi kuriančiais lenkų didikais ir bajorais, o Voluinės valstiečiai1 dau giausia buvo vietos žmonės, pamažu pradėję formuotis į ukrainie čių tautą. Greta socialinių ir tautinių skirtingumų1 prisidėjo religi niai,, kurie ypač paaštrėjo nuo 1596 m. Lietuvos Brastos religinės unijos. Voluinė j e įsikūrę lenkai stiprino katalikybę ir skatino vietos žmones pereiti į katalikų ar bent unitų tikėjimą, o valstiečiai ir net kai kurie bajorai tebesilaikė stačiatikių tikybos. Lenkų įtakai ir katalikų bei unitų dvasininkams priešinosi stačiatikių brolijos, net ir kai kurie didikai, pvz., labai įtakingas Konstantinas Ostrogiškis.i Socialinius skirtingumus aštrino ir dvasininkų pastangos versti valstiečius ir nerejestrinius kazokus baudžiauninkais. Dėl sociali nių, religinių, tautinių ir ekonominių skirtingumų XVII a. Voluinėje vyko kazokų ir jų sukurstytų valstiečių maištai. Per Bagdono Chmelnickio 1648 m. sukilimą Voluinė virto kovų arena. 1667 m.
554
SLAVAI
IR R U S IJ A
Andrusovo taika Rusijai ir Lenkijai pasidalijus Ukrainą, Voluinė ir toliau liko Lenkijos valdžioje. Per 1793 m. Lenkijos padalijimą rytinė Voluinės dalis, o per 1795 m. padalijimą taip pat ir vakarinė jos dalis buvo įjungtos į Rusiją ir administraciškai sudarė Voluinės guberniją. Kadangi per Kosciuškos sukilimą Voluinė j e buvo smarkiai pasipriešinta rusams, Voluinę galutinai prijungus prie Rusijos, nemažai lenkų dvarinin kų išvežta į Rusiją, bet po Kotrynos II mirties caras Povilas I leido ištremtiems lenkų dvarininkams sugrįžti ir grąžino jų dvarus bei bajorų teises. Aleksandro I laikais lenkų dvarininkai vyravo Vo luinės politiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Tarp to meto lenkų veikėjų ypač žymus buvo Voluinės dvarininkas Tadas Cackis. Mikalojui I numalšinus 1830—1831 m. Lenkijos bei Lietuvos sukilimą, kuris apėmė ir Voluinę, prasidėjo krašto rusinimas ir len kų dvarininkų persekiojimas. Rusijos valdžia Voluinėje kurdino rusus, taip pat skatino vokiečių ir čekų ateivių kolonizavimą. Kartu buvo stiprinama ir stačiatikių dvasininkų įtaka. 1840 m. buvo pa naikintas Lietuvos Statutas ir įvesti Rusijos imperijos įstatymai. Ru sinimo politika lietė ne tik lenkų dvarininkus, bet ir Voluinės ūkrainiečių valstiečius. Tautinis Voluinės ukrainiečių sąjūdis buvo vėlyvas ir silpnas. Per Pirmąjį pasaulinį karą rusų armijai pasitraukus iš rusų užim tos Galicijos, Voluinė 1915 m. buvo užimta austrų ir vokiečių. Ka ro pabaigoje ukrainiečiams bandant sukurti nepriklausomą Ukrai ną, Voluinė 1917 m. lapkričio mėn. įėjo į Ukrainos Respublikos su dėtį, bet 1917 m. gruodžio mėn. čia buvo paskelbta sovietinė Uk raina. 1918 m. visa Voluinė buvo užimta vokiečių ir austrų ka riuomenės. 1919 m. čia vyko vidaus kovos tarp tautinės; ir komu nistinės pakraipos ukrainiečių, o 1920 m. Voluinę okupavo lenkai. Lenkijos ir Sovietų Rusijos 1921 m. Rygos taikos sutartimi dides nė Voluinės dalis su garsiausiais istoriniais miestais atiteko' Lenki jai, o mažesnė rytinė Voluinės dalis buvo įjungta į Ukrainos SSR. Lenkijos sudėtyje Voluinės žemės sudarė Voluinės vaivadiją. Per Antrąjį pasaulinį karą Voluinė buvo užimta Sovietų Sąjungos ir po karo įjungta į Ukrainos SSR, kurios sudėtyje ir dabar tebėra. Ipatjevskaj a letopis (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 2, 2 leid., 1908); Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 1, 2 leid., 1926; T. Kostmba, Galicko-Volinskij litopis, t. 1—2, 1936; I.P. Eremirt, Volynskaja letopis 1289— 1290 gg. (Trudy Otdela Drevne-russkoj literatury. Institut Russkoj literatury AN SSSR, t. 13, 1957); M. Hiuševskij, Chronologija podij Galicko-Volinskoj litopisi (Zapiski Nauk. Tov. im. Ševčenka, t. 41, 1901); Sbomik statej i materialov po istoriji Jugo-Zapadnoj Rossiiji, vyp. 1, 1911; P.N. Batiuškov (red.), Pamiatniki russkoj stariny v zapadnych gubernijach imperiji, vyp. 1—8, 1868— 1885; Perogovskij, Materialy
V O LU IN E
555
dlia istoriji Volym, 1879; A .M . A n d r i j a š e v , Očerk istoriji Volynskoj zemli do konca XIV st., 1887; V .T . P a š u to , Očerki po istoriji Galicko-Volynskoj Rusi, 1950; P .N . B a tiu š k o v , Volyn..., 1888; B. W l o d a r s k i , Wotyn pod rządami Rurykowiczöw i Boleslawa Jerzego Trojdenowicza (Rocznik Wolynski, t. 3, 1934); AL H r u š e v s k i į , Volynskij vopros v 1097— 1102 gg., 1891; 1.1. Š a r a n e v ič , Istorija Halycko-Volodimirskoj Rusi, 1899; I.P. F i l e v i č , Borba Polši i Litvy-Rusi za Galicko-Vladimirskoje nasledije, 1890; A .A . S a v ič , Borba feodalov v Galicko-Volynskoj Rusi v XII—XV w . (Učenyje zapiski Moskovskogo Ped. In-ta im. Liebknechta. Ser. istoriji, t. 2, 1937); A . C z u c z y n s k i (red^.), Traktat ksiąžąt litewskich z Kazimierzem Wielkim r. 1366 (Kwartalnik Historyczny, rocz. 4, 1890); S. Z a ją c z k o w s k i , Wolyn pod rządami Litwy (Rocznik Wolynski, 1931); K . G u s lis tij, Ukraina pid Iitovskim panuvanniam i zachoplennia- ii Polščeju, 1939; N .I. P e t r o v , Volyn, istoričeskije sudby jugo-zapadnogo kraja, 1888; O. H a le c k i, Przylączenie Podlasia, Wolynia i Kijowszczyzny do Korony w roku 1569, 1915; O, H a le c k i, Ostatnie lata Swidrigieily i sprawa Wolyhsika za Kazimierza Jagielloiiczyka, 1915; J. M a tu s a s , Š v i t rigaila,.., 1938; J . M a tu s a s , Lenkų pastangos užimti Podoliją ir Volyniją (Vairas, nr. 4, 1937); N . Č u b a t y j , Die staatsrechtliche Stellung der ukrainischen Länder des litauischen Staates gegen die Ende des 14, Jhdts. (Mittheilungen der Sevčenko-Gesellschaft der Wissenschaften in Lemberg, 1924—1926); J. P ii t z n e r , Grossfürst Vitold von Litauen als Staatsmann, 1930; Al. K o r d u b a , Stosunki Polsko ukrainskie w w. X—XIII (Sprawy Narodowosciowe, 1933); A1.1V. T ic h o m ir o v , Drevnerusskije goroda, 2 leid., 1956; E. D v e r n i c k i j , Pamiatniki drevnego pravoslavija v g. Vladimir-Volynske, 1889; K a r a š e v i č , Očerk istoriji pravoslavnoj cerkvi na Volyni (Christianskoje Čtenije, t. 1, 1855); Al. H r u š e v s k i j , Istorija Ukraini-Rusi, t. 1—8, 1904—1915; Al. H r u š e v s k i j , Kijevskaja Rus, 1911; Al. H r u s h e v s k y , A History of the Ukraine, 1941; D . D o r o š e n k o , Narys istoriji Ukraini, t. 1, 1932; B .D . G r e k o v , Kijevskaja Rus, 5 leid., 1949; G. V e r n a d s k y , Kievan Russia, 1948; G. V e r n a d s k y , The Mongols and Russia, 1953; H . P a s z k ie wicz, The Origin of Russia, 1954; H . P a s z k i e w i c z , The Making of the Russian Nation, 1963.
Vasilka (1203—1269), Romano sūnus, Voluinės kunigaikštis. Jo tėvui Romanui, Haličo ir Voluinės kunigaikščiui', 1205 m. mirus, jo našlei ir dviem mažamečiams sūnums sunku buvo išsilaikyti sa vo tėvo kunigaikštijoje. Tada prasidėjo ilgos kovos dėl sosto ir Haličas su Voluine ėjo iš rankų į rankas. Broliams padėjo Lenkijos karalius Leškas Baltasis, 1212 m. iš Voluinės Vladimiro išvaręs ku nigaikštį Vsevolodą, Aleksandro sūnų. Su lenkų pagalba Vasilka ir Danielius buvo pasodinti į Voluinės Vladimirą. 1211 m. iš Hali čo ir kitų miestų buvo išvaryti ir kunigaikščio Igorio sūnūs Vladi miras ir Romanas. Tačiau Vasilka ir Danielius pateko į lenkų ir veng rų įtaką. 1214 m. Spišoje įvyko lenkų bei vengrų suvažiavimas ir Vengrijos karalius Andrius II susitarė su savo uošviu Lenkijos ka raliumi Lešku Baltuoju pasidalyti dalį Haličo ir Voluinės žemių. Vengrai paėmė Haličą ir Andriaus II sūnus Kolomanas buvo vaini kuotas Haličo karaliumi. Lenkai užėmė Peremišlį ir Lietuvos Brastą. Likusioji Voluinės dalis buvo palikta Danieliui ir Vasilkai. Nore-
556
SLAVAI
IR R U S I J A
darni atgauti visą savo tėviškę, Vasilka ir Danielius 1217 m. su mušė vengrus ir lenkus, bet įsivėlė į kovas su kitais Rusios kuni gaikščiais. Netrukus kilo nesutarimai, tarp vengrų ir lenkų; tuo pa sinaudojo Didžiojo Naugardo kunigaikštis Mstislavas. Jis nukariavo Haličą ir pasiskelbė jo kunigaikščiu. Savo padėčiai sustiprinti Mstis lavas išleido savo dukterį Oną už Danieliaus ir buvo linkęs taiky tis su Lenkija. Tačiau Danielius bandė toliau kariauti ir iš. lenkų atgauti tuos Voluinės ir Haličo miestus, kurie tebebuvo lenkų val džioje. Leškui Baltajam sudarius sąjungą su Andrium II, lenkai ir vengrai dar kartą užėmė Haličą. Į pagalbą pasikvietęs polovcus, Mstislavas sumušė lenkų ir vengrų kariuomenę prie Dniestro, bet greit susitaikė su Andrium II ir išleido už jo sūnaus Andriaus sa vo dukterį, 1222 m. pažadėdamas jam Haličą kaip kraitį; tam pri tarė ir Haličo bajorai. 1223 m. mongolų sumuštas prie Kalkos, Mstis lavas Haličą užleido savo žentui Andriui, pasilaikydamas tik Ponižę prie Pruto žemupio. Danielius, kovodamas už savo tėviškę, 1227 m. paėmė Lucką, kurį su Peresopnica atidavė Vasilkai. Dar prieš tai Vasilka buvo gavęs iŠ lenkų atimtą Lietuvos Brastą. 1227 m. Vasilka kariavo prieš jotvingius. 1230 m. paėmė Belzą. Nemaža Voluinės dalis jau buvo Vasilkos ir Danieliaus rankose. 1228 m. mirus Mstislavui,' Danie lius vėl pareiškė savo teises į Haličo kunigaikštiją, laikydamas sa ve jo įpėdiniu. 1229 m. vengrai buvo išvaryti iš Haličo. Po ilgų ko vų su vengrais ir lenkais Vasilkai ir Danieliui pavyko atgauti sa vo tėviškę įr ją pasidalyti. Danielius galutinai įsitvirtino Haliče 1237 m. Danieliaus valdžioje buvo Haličo, o Vasilkos — Voluinės kunigaikštija. Abu broliai bendradarbiavo ir vienas antram padė davo. Danieliui užkariavus net Kijevą, abiejų brolių valdžioje apie 1240 m. buvo didesnė dabartinės Ukrainos dalis, taip pat dalis da bartinės Gudijos žemių. Vasilkos valdžioje buvo ir dalis jotvingių žemių. Per 1240—1241 m. totorių įsiveržimą Vasilka su Danielium pa bėgo į Lenkiją pas Mozūrų kunigaikštį Konradą. Totoriams pasitrau kus, Vasilka grįžo į Lietuvos Brastą ir apie tą laiką gynė Voluinės Vladimirą nuo lietuvių. Nors totoriai ir pasitraukė, bet tiek Vasilkai, tiek Danieliui teko pripažinti totorių chano viršenybę. 1245 m. pas Mozūrų kunigaikštį Konradą Vasilka susitiko su popiežiaus legatu Plano Carpini, vykusiu pas totorius. Carpini kalbino Vasilką pe reiti į katalikybę. Linkęs tuo klausimu tartis, Vasilka buvo sušau kęs savo vyskupus,) bet atsisakė priimti katalikybę be savo brolio Danieliaus pritarimo, kuris tuo metu buvo išvykęs į Aukso Ordą.
V O L U IN Ė
557
Carpini savo pranešime popiežiui pažymėjo, kad vykdamas per Voluinę į Kijevą nuolat bijojo lietuvių užpuolimo. 1245 m. Vasilka talkininkavo Mozūrų kunigaikščiui Ziemovitui žygyje prieš jotvingius. Vasilka pats ne kartą ruošė sėkmingus ka ro žygius į jotvingių žemes. Su Lietuva Vasilka palaikė kartais tai kingus, kartais karingus santykius. Dar 1219 m. Lietuvos kunigaikš čiai buvo sudarę taikos sutartį su Romano našle ir sūnumis Danie lium ir Vasilka. 1245 m. Vasilka ir Danielius prašė ir gavo didžio jo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo pagalbos kovoti prieš kitus Ru sios kunigaikščius. Tačiau lietuviams pradėjus varžytis dėl jotvin gių žemės ir puldinėti Voluinę Vasilka ne kartą kariavo su lietu viais. 1246 m. Vasilka sumušė lietuvius prie Peresopnicos ir 1247 m. vėl su jais kariavo. 1249 m. lietuviai jo buvo sumušti prie Sano upės. Kartu su broliu Danielium Vasilka prisidėjo prie 1249—1250 m. Vykinto, Tautvilo ir Erdvilo sudarytos koalicijos prieš Mindaugą ir 1249 m. užėmė Zietelą, Slonimą ir Volkovyską. 1252 m. Mindau go sūnus Vaišvilkas nusiaubė Tursko sritį Voluinėje. Tačiau per koaliciją prieš Mindaugą užimtas Lietuvos žemes Vasilka turėjo grąžinti Lietuvai 1254 m., sutartimi su Mindaugu. 1258 m. Vasilka vėl kariavo su lietuviais ir sumušė juos prie Kostruzo. Lietuvos ir Voluinės tarpusavio nesantaika bandė pasinaudoti totoriai. Totoriams pareikalavus, Vasilka 1258 m. nuvyko į Aukso Ordą ir vėliau, totorių gen. Suranda j aus paliepimu, kartu su broliu Danielium aktyviai dalyvavo 1258—1259 m. totorių žygyje į Lietu vą. Totoriai nusiaubė rytinę Lietuvos dalį, Nalšios sritį, bet ir vėl greit pasitraukė. 1261 m. totorių paliepimu Vasilka turėjo sugriauti savo paties Lucko, Kremeneco, Lvovo ir Voluinės Vladimiro pilis. 1262 m. lietuviai nusiaubė Voluinę, bet Vasilkai pavyko juos su laikyti prie Nevelio. Vasilka darniai bendradarbiavo su savo broliu Danielium, Haličo kunigaikščiu. Pastarajam 1264 m. mirus, Vasilkos įtaka sustip rėjo. 1265 m. Vasilka su Voluinės kariuomene padėjo Mindaugo sūnui Vaišvilkui įsiviešpatauti Lietuvoje. Vasilka palaikė -gerus san tykius ir su Lenkija. Jis buvo vedęs Lenkijos karaliaus Leško Bal tojo dukterį Eleną ir iš jos turėjo sūnų Prokopą, kuris vėliau tapo Krokuvos vyskupu. Vasilka mirė 1269 m.; po to Voluinė ir Haličas vėl tapo Vengrijos ir Lenkijos ginčų objektu, o dalį Voluinei pri klausiusių žemių su jotvingių Drohičinu užėmė didysis Lietuvos ku nigaikštis Traidenis. Ipatjevskaja Letopis (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 2, 3 leid., 1923); T. Kostruba, Galicko-Volinskij litopis, t. 1—2, 1936; N.P. Daškevič, Kniaženije Daniila Galickogo..., 1873; A.M. Andrijašev, Očerk istoriji Volynskoj zemli do konca
SLAVAI
558
IR R U S IJ A
XIV si., 1887; P .A . I v a n o v , Istoričeskije sudby Volynskoj zemli, 1895; A . A , Savie, Borba feodalov v Galicko-Volynskoj Rusi v XII—XV vv. (Učen. Zap. Mosk. Ped. Inst. im. Liebknechta, Ser. istoriji, II, 1937); V .T . P a š u to , Očerki po istoriji Galicko-Volynskoj Rusi, 1950; M . H r u š e v s k i j , Istorija Ukraini-Rusi, t. 3, 1905; M . H r u š e v s k i j , Chronologija podij Galicko-Volinskoj litopisi (Zapiski Naukov. Tov. im. Ševčenka, t. 41, 1901); G. V e r n a d s k y , Kievan Russia, 1948; G. V e r n a d s k y , The Mongols and Russia, 1953; H . P a s z k i e w i c z , The Origin of Russia, 1954. ZAPOROŽE
1. Ukrainos sritis prie Dniepro žemupio, nusitęsusi apie 40 mylių Padniepriu nuo srauniųjų Dniepro rėvų, vadinamų „slenksčių" (rus. p o r o g — slenkstis) ligi Bazavluko upės žiočių su Chorticos ir ki tomis Dniepro salomis. XVI a. pirmojoje pusėje čia būrėsi laisvės iešką valstiečiai, pabėgę baudžiauninkai, miestų varguomenė, įvai rūs avantiūristai ir teisingumo rankos vengią nusikaltėliai, iš kurių susidarė kazokų būriai, gyveną Dniepro žemupio salose ar paupiais. Zaporožės salose buvo pastatyti sutvirtinimai ginti kazokų stovyk loms, kurių pati svarbiausioji buvo Chorticos saloje. Čia XVI a. pabaigoje susiformavo Zaporožės kazokų karinė bendruomenė, ku rios vyriausia stovykla-tvirtovė buvo Siečė ’. Ligi 1569 m. Zaporo žė priklausė Lietuvai, o 1569 m. Liublino seime kartu siu Kijevo že me buvo Žygimanto Augusto įjungta1 į Lenkiją. Zaporožės kazokai dažnai ruošė karo bei plėšikavimo žygius prieš totorius ir turkus, taip pat aktyviai dalyvavo Ukrainos kazokų bei valstiečių sukilimuo se prieš lenkus ir lietuvius. Kai 1667 m. Andrusovo taikos sutartimi Dniepro kairiojo kranto Ukraina atiteko Maskvai, Zaporožė buvo palikta bendroje Lenkijos ir Maskvos valdžioje su savo autonomi ja. Tačiau 1686 m. Lietuvos-Lenkijos bei Maskvos sutartimi galuti nai atiteko Rusijai, kurios valdžia ėmė karpyti Zaporožės kazokų bendruomenės savivaldybės teises ir laisves. 1708 m. caro Petro* I kariuomenė sugriovė Siečę ir likvidavo Zaporožės kazokų bendruo menę bei jos autonomiją. D .l. E v a r n ic k ij, Istorija zaporožskich kozakov, b u c k i j , Zaporožskoje kazačestvo, 1957.
t. 1—3, 1892—1897;
V ,A .
G o lo -
2. Seniau mažas Aleksandrovsko miestelis, kurio vardas 1921 m. buvo pakeistas į Zaporožę, dabar yra Zaporožės srities administraci nis centras ir vienas stambiausių Ukrainos pramonės miestų prie Dniepro upės, prie pietinio Chorticos salos galo,1 tuoj už didžiulės Dniepro hidroelektrinės stoties, kurią 1932 m. pastačius miestas greit 1 Buvo ,,Sičė".
R U SIJO S VALSTYBE.
IST O R IJA
559
išaugo. 1962 m. gyveno 468 300 gyventojų. Mieste yra uostas, gele žinkelių mazgas, metalurgijos institutas, daug stambiosios geležies, plieno ir kitų metalų pramonės fabrikų, aliuminio, mašinų, garvežių, chemijos ir maisto pramonės apdirbimo įmonių. Per Antrąjį pasauli nį karą 1941—1943 m. Zaporožė buvo vokiečių užimta. Čia vyko didelės kautynės.
RUSIJOS VALSTYBĖ ISTORIJA
Rusija (Rossija), istorinė rusų valstybė, išaugusi iš buvusios Mas kvos kunigaikštijos. Tiesiogine prasme Rusija yra rusų gyvenamas Rytų Europos plotas. Dažnai plačiąja prasme Rusija vadina Sovietų Sąjungą, o dar kitų Rusijos terminas taikomas Rusijos Socialistinei Federalinei Sovietinei Respublikai. R u s i j o s i s t o r i j a . Rusų (didžiarusių) tauta pradėjo for muotis XIV—XV a. iš rytų slavų giminių viatičių bei suzdaliečių ir jų nukariautų bei kolonizuotų Volgos aukštupio marių ir kitų suomių-ugrų: tautelių, o pats Rusijos vardas (Rossija), kilęs iš žodžio R u sia , atsirado XV a. pabaigoje ir oficialiai bei pastoviai tebuvo pradėtas vartoti Maskvos valstybės carų nuo Petro I laikų XVIII a. pradžioje. Tačiau rusų ir daugelis kitų istorikų Rusijos istoriją pa prastai pradeda jau nuo IX a. vidurio, ieškodami vėlesnės Rusijos valstybinio gyvenimo užuomazgos Didžiojo Naugardo ir ypač Ki jevo Rusios bei kitų rytų slavų ankstyvose kunigaikštijose. S e n i e j i r y t ų s l a v a i , iš kurių ilgainiui susiformavo rusų, ukrainiečių ir ¡gudų tautos, jau priešistoriniais laikais gyveno Dniep ro ir jo intakų Pripetės, Berezinos bei Desnos baseinuose, iš kur jie pamažu paplito ir į Okos, Volgos bei Dauguvos aukštupius, taip pat į Lovatės, Ilmenio ežero ir Volchovo baseinus. Rytų slavų plė timąsi lengvino ta aplinkybė, kad jų rytiniai bei šiaurės rytų kai mynai, įvairios suomių-ugrų kilmės tautelės, nepajėgė atsispirti sla vų veržimuisi į Okos, aukštutinės bei vidurinės Volgos ir Karnos sritis. Besiplėsdami į šiaurę, slavai taip pat nesutiko didesnio suo mių tautelių pasipriešinimo Ladogos ežero ir Suomių įlankos sri tyse, Vakariniai senųjų slavų kaimynai buvo baltai lietuviai, žem galiai ir latgaliai. Stumdami juos toliau į vakarus, rytų slavai dar
SLAVAI
560
IR R U S IJ A
priešistoriniais laikais išsiplėtė ir į Dauguvos bei Nemuno aukštu pius. Pietų vakaruose rytų slavai ribojosi su lenkų ir kitomis va karų ¡slavų tautelėmis vakarinio Bugo ir Sano aukštupiuose, o į pie tus rytų slavų plėtimąsi Dniepro iri Dniestro paupiais ilgai trukdė tarp Dono ir Dunojaus žiočių kla jojusios įvairios karingos nomadų tautos. Dar prieš Didžiojo Naugardo ir Kijevo valstybių susikūrimą IX a. rytų slavai skirstėsi į severiečių \ polianų, drevlianų, dregovičių, krivičių, polockiečių, Ilmenio ežero slavų, viatičių ir radimičių gi mines, tebegyvenusias kiltine santvarka. Radimičius ir viatičius kai kurie istorikai labiau linkę laikyti vakarų slavų kilmės. Dėl vado vybės tarp rytų slavų, gyvenusių išilgai didžiojo vandens prekybos kelio (Volchovo—Ilmenio ežero—Lovatės—Polotos—Dauguvos— Dniepro), varžėsi Ilmenio ežero slavai su Padnieprio polianais. Po litiniu Ilmenio ežero slavų centru IX a. viduryj© iškilo Didysis Naųgardas, polianų centru — Kijevas. Didysis Naųgardas rusų istorikų ir laikomas vėlesnės Rusijos valstybės lopšiu. Seniausiojo rusų metraščio, vadinamosios Nestoro kronikos, žiniomis, Ilmenio ežero srities slavai, jau tada vadinami naugardiečiais, 862 m. pasikvietė Skandinavijos variagų kunigaikštį Riuriką. Po Riuriko mirties 879 m. Didžiojo Naugardo kunigaikščiu tapęs Olegas nukariavo Padnieprio slavų tauteles, užėmė Kijevą ir čia perkėlė valstybės sostinę, 882 m. įkurdamas Kijevo Rusios val stybę, kurios istoriją savinasi tiek ukrainiečiai, tiek rusai. K i j e v o R u s i o s v a l s t y b ė (IX—XII a.), valdoma kuni gaikščių Riurikaičių, apėmė visas rytų slavų gyvenamas žemes ir kai kurias neslavų teritorijas. Ypač galinga Kijevo Rusia tapo di džiųjų kunigaikščių Sviatoslavo (mirė 973 m.) ir Vladimiro I (mirė 1015 m.) laikais. Nuo krikščionybės įvedimo 988 m. Kijevas tapo ir religiniu Rusios centru. Aukščiausio savo galybės laipsnio ir kles tėjimo Kijevo Rusia pasiekė Jaroslavo Išmintingojo (mirė 1054 m.) laikais. Glaudūs kultūriniai ir politiniai ryšiai buvo palaikomi su Bizantija, kurios įtaka reiškėsi Kijevo Rusios religiniame, ekonomi niame,, kultūriniame ir politiniame gyvenime, taip pat ir architek tūros srityje bei teisėje. Bizantijos teisės pavyzdžiu buvo sudarytas pirmasis Kijevo valstybės teisynas, vadinamas „Russkaja Pravda". Kunigaikščių Riurikaičių šeima buvo gausi. Nuo Jaroslavo mir ties Kijevo valstybė pradėjo smukti, jam įvedus dalinių kunigaikš tijų sistemą ir sričių kunigaikščiams brolžudiškomis kovomis besi-1 1 Buvo „sėverėnų".
R U SIJO S
VALSTYBĖ.
IST O R IJA
561
varžant dėl didžiojo ¡kunigaikščio sosto. XI a. pabaigoje] ir XII a. pirmojoje pusėje vyko tolesnis Kijevo Rusios skaidymasis į atski ras kunigaikštijas, Kijevo didžiojo kunigaikščio valdžia nuolat silp nėjo ir vis sunkiau bebuvo išlaikyti visą valstybę vieningą. Po Mstislavo «mirties 1132 m. Kijevo Rusia beviltiškaiĮ suskilo į daug savarankiškų kunigaikštijų, ne tik nebepripažįstančių Kijevo di džiojo kunigaikščio valdžios, bet ir savo galia konkuruojančių su Kijevu. P o l i t i n i o s u s k i l i m o l a i k o t a r p i s (XII—XIII a.). Ki jevo valstybei beirsiant, ėmė kurtis nauji rytų slavų politinio gy venimo centrai. Vakarinėse buvusios Kijevo valstybės žemėse XII a. pradžioje susidarė ypač galinga Haličo-Voluinės kunigaikštija, au kščiausio savo galybės laipsnio pasiekusi kunigaikščio Danieliaus (mirusio 1264 m.) laikais. Šiaurės vakarinėse buvusios Kijevo val stybės žemėse susikūrė plati ir galinga Didžiojo Naugardo respub lika, kurios ryšiai su Kijevu visai nutrūko jau 1136 m. Šiaurės ry tinėse buvusios Kijevo valstybės žemėse, gyvenamose įvairių suomių-ugrų tautelių, rytų slavų pavergtų ir kolonizuotų, išaugo Rostovo-Suzdalės-Vladimiro kunigaikštija, kurios kunigaikštis And rius Bogoliubskis 1169 m. paėmė ir skaudžiai apiplėšė patį Kijevą. Politinio gyvenimo centras ilgainiui persikėlė į Rostovo-Vladimiro-Suzdalės kunigaikštiją. Kijevas nusmuko į antraeilių kunigaikš tijų padėtį, o suomių-ugrų žemėse rytų slavų kolonistų įkurtas Vla dimiras perėmė iš Kijevo rytų slavų sostinės pretenzijas bei teises. Rostovo-Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijos ribose Suzdalės kuni gaikštis Jurgis Ilgarankis 1147 m. įkūrė Maskvą suomių-ugrų kil mės marių kilties gyvenamose žemėse, į kurias kaimyniniai rytų slavai naugardiečiai, viatičiai, krivičiai ir kiti buvo pradėję veržtis jau X a. Maskva dar XI a. antrojoje pusėje tebebuvo nedidelis, pi limi sutvirtintas rytų slavų kolonistų kaimelis marių žemėse, Rostovo-Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijos ribose. Tačiau ilgainiui Maskva pasidarė tikrasis vėlyvesnės Rusijos branduolys. XIII a. viduryje ji tapo naujai susidariusios Maskvos kunigaikštijos cent ru, nors Maskvos kunigaikštis vis dar tebepripažino Vladimiro ku nigaikščio viršenybę. T o t o r i ų u ž p l ū d i m a s . Buvusios Kijevo valstybės didybės bei turtų garsas ne kartą viliojo ne tik kaimyninius nomadus siaub ti ir plėšti rytų slavų kraštus, bet taip pat atkreipė dėmesį karingų mongolų tautelių, kurios jau pirmojoje XIII a. pusėje ėmė plūsti iš Azijos į Rytų Europą. Juodosios jūros šiaurinėse pakrantėse gy venę polovcai kartu su Haličo ir keliais beirstančios Kijevo valsty bės kunigaikščiais bandė sulaikyti besiveržiančius totorių būrius, 36. K. Avižonis.
562
SLAVAI
IR R U S IJ A
bet buvo sumušti prie Kalkos upės 1223 m. Savo laimėjimo neiš naudoję totoriai vėl pasitraukė už Uralo kalnų. Rytų Europos ly gumose jie vėl pasirodė 1229 ir 1236 m. Greit prasidėjo žūtbū tinė Kijevo ir kitų rytų slavų kunigaikščių kova su besiveržiančiais totoriais, bet pastarųjų antplūdis apėmė beveik visas rytų slavų žemes. Džingischano palikuonio Batu vadovaujami totoriai 1237 m. nukariavo Riazanę ir Vladimirą, 1238 m. — Maskvą, 1240 m. ■ — Ki jevą, Haličą ir kitas žemes. Visa Rostovo-Vladimiro-Suzdalės ku nigaikštija kartu su jos ribose buvusia Maskva, taip pat ir Kijevas su dauguma rytų! slavų žemių pateko į vasalinę totorių priklauso mybę, prie Volgos įsikūrus vyriausiai totorių būstinei ir čia sukū rus Aukso Ordą. Totoriai daug nesikišo į pavergtų rytų slavų žemių vidaus gy venimą, netrukdė krikščionybės ir neįvedė radikalių permainų kraš to administracijoje, paprastai palikdami Riuriko kilmės kunigaikš čius jų sostuose, kaip savo vasalus, tik reikalaudami iš jų pripažin ti totorių viršenybę, dažnai važinėti į Aukso Ordos sostinę su do vanomis atnaujinti savo ištikimybės chanui pareiškimą. Totorių chanas taip pat nulemdavo, kuriam Riurikaičiui būti didžiuoju Vla dimiro kunigaikščiu. Patvirtindamas sau ištikimą kunigaikštį di džiuoju, totorių chanas duodavo jam specialų jarlyką (privilegiją) į didžiojo kunigaikščio sostą, bet kiekvienu metu galėdavo jį atšauk ti ir ką nors kitą paskirti didžiuoju kunigaikščiu. Nukariautų sla vų žemių gyventojai buvo įpareigoti mokėti totorių chanams dide les duokles, kurias iš pradžių totoriai patys griežtai rinkdavosi per savo pareigūnus baskakus, reikalui esant, naudojančius baudžia muosius totorių karinius būrius žmonėms įbauginti ar nubausti. XIV a. viduryje dauguma vakarinių ir centrinių buvusios Ki jevo valstybės žemių su pačiu Kijevu, Voluine, Podole, Vitebsku, Černigovu, Smolensku ir kitomis totorių anksčiau nukariautomis sritimis buvo lietuvių išvaduotos iš totorių jungo. Tos rytų slavų gyvenamos žemės pateko lietuvių valdžion ir įėjo į Lietuvos val stybės sudėtį. Tačiau rytinės ir šiaurrytinės rytų slavų žemės, įėju sios į Vladimiro didžiosios kunigaikštijos sudėtį, totorių junge išli ko ligi 1480 m. Tose žemėse totorių antplūdis sustabdė rytų slavų kultūrinį ir politinį vystymąsi bent porai šimtų metų ir turėjo di delės įtakos jų būdui bei papročiams. Totorių jungo įtakoje besi formuojanti rusų (didžiarusių) tauta ne tik priėmė daugelį rytietiš kų papročių, bet įgijo ir aziatiško žiaurumo bei autokratinių bruožų. Maskvos kunigaikštijos i š k i l i m a s . Vladimiro di dieji kunigaikščiai jau XIII a. pabaigoje vedė visiško paklusnumo ir pataikavimo totoriams politiką, tuo įsigydami chanų pasitikėji
R U SIJO S V A LSTYBE.
IST O R IJA
563
mą. Dėl Riuriko giminės kunigaikščių gausumo Vladimiro kunigaikš tija suskilo. Ėmė kilti nauji politiniai centrai, kaip Tverė ir Mask va, kurios kunigaikščiai taip pat bandė Įtikti totoriams ir iš Vla dimiro paveržti didžiojo kunigaikščio titulą. Ypač Maskvos kuni gaikštija greit plėtėsi ir stiprėjo savo energingų ir apsukrių kuni gaikščių rankose. Vladimiro didžiojo kunigaikščio galiai nusmukus, XIV a. vyko ilga kova tarp Maskvos ir Tverės kunigaikščių dėl vir šenybės ir didžiojo kunigaikščio titulo. Ilgainiui šią kovą laimėjo Maskva. Aukso Ordoje nuolat buvo rezgamos intrigos tarp preten dentų į didžiojo kunigaikščio sostą, paprastai atitenkantį tam Riurikaičiui, kuris pataikavimu bei didesnėmis dovanomis geriau suge bėdavo įtikti totoriams. 1318 m. pirmasis iš Maskvos kunigaikščių, Jurgis, per totorių chano malonę pasiekė Vladimiro didžiojo kuni gaikščio titulą. Jurgis pasidarė totorių chano agentu, su jo sutiki mu pradėjęs rinkti totorių uždėtas duokles ir jas siųsti chanui visos Vladimiro didžiosios kunigaikštijos vardu. Taip jau XIV a. pradžio je ėmė kurtis Maskvos valstybė. M a s k v o s v a l s t y b ė s l a i k o t a r p i s (XIV—XVI a.). Tarp kitų totorių vasalitete buvusių šiaurės rytų Rusios kunigaikštijų ypač iškilo Maskvos kunigaikštija nuo jos kunigaikščio Jono I Kalitos laikų (1325—1340). Sugebėjęs įgyti visišką totorių pasitikė jimą, Jonas I Kalita iš totorių chano malonės 1328 m. įgijo Vladi miro didžiojo kunigaikščio titulą. Jis pirmasis Maskvą padarė di džiosios kunigaikštijos sostine. Nuo jo didžiojo kunigaikščio titu las pastovai liko Maskvos Riurikaičių rankose ir buvo, be trumpos išimties, Maskvos kunigaikščių paveldimas su totorių pritarimu bei patvirtinimu. Jonas I Kalita pasidarė tikrasis Maskvos valstybės kūrėjas ir pirmasis rusų gyvenamų žemių vienytojas, praplėsdamas Maskvos valstybės teritoriją užkariavimais, vedybomis ir pirkimu. Totorių pritariamas, griežtomis priemonėmis jis paėmė kitus kuni gaikščius savo stiprion kontrolėm Daug kunigaikščių buvo nužu dyta, iš kitų žemės atimtos ir prijungtOiS prie Maskvos. Jonas I Ka.litą bandė į Maskvos įtaką paimti ir Tverę, Didįjį Naugardą bei Pskovą, svyravusius tarp Lietuvos ir Maskvos. Stačiatikių metropolito rezidencija buvo perkelta iš Vladimiro i Maskvą, kuri rytų slavų stačiatikiams pasidarė ne tik politinė, bet ir religinė sostinė. Maskvos metropolitai paprastai bendradarbiavo su Maskvos didžiaisiais kunigaikščiais, palaikė jų pastangas vienyti rusų žemes ir stiprinti autokratinę didžiojo kunigaikščio valdžią. Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitro Doniškio (mirė 1389 m.) au toritetas taip sustiprėjo, jog jis drįso pasipriešinti savo siuzerenui, Aukso Ordos chanui Mamajui, 1380 m. sumušęs totorius Kulikovo
SLAVAI
564
IR R U S IJ A
laukuose. Tai labiau pakėlė Maskvos prestižą rusų įgyvenamose sri tyse, nors Maskvos valstybė ir toliau dar visam šimtmečiui liko totorių chano vasale. Maskvos valstybės plėtimąsi į vakarus trukdė Lietuva, kuri bu vo užvaldžiusi didžiules ukrainiečių, gudų ir rusų gyvenamas sritis. Santykiuose su Maskva didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Algirdo ir Vytauto laikais reiškėsi aiški Lietuvos persvara. Lietuvos valstybės rytinės sienos buvo netoli nuo pačios Maskvos, o mažamečio Mask vos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus II globėju oficialiai buvo- Vy tautas, Vosyliaus II senelis. Vėliau suaugęs Vosylius' II (miręs 1462 m.) nepajėgė varžytis su Lietuva dėl rusiškųjų žemių rinkimo ir jų kontrolės. Pripažindamas Lietuvos persvarą, jis nedrįso sueiti į konfliktą su Lietuva, todėl testamentu savo žmonos ir sūnaus glo bėju paskyrė didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazi mierą Jogailaitį. Tačiau po laikino nusilpimo XV a. pirmojoje pu sėje Maskvos valstybė vėl atsigavo ir jos santykiai su Lietuva radikaliai pasikeitė Jono III (1462—1505) laikais. Jis galutinai bai gė vidinį Maskvos valstybės vienijimą, įtvirtino politinę Maskvos didžiojoi kunigaikščio galią, pasiekdamas aukšto autokratinio laips nio, ir savo agresyvia užsienio politika į savo valdžią suėmė visas aplinkines rusų kunigaikštijas, ligi tol vis dar svyravusias tarp Lie tuvos ir Maskvos. Jonas III nusmaigstė gaires vėlesnių Maskvos valdovų vidaus bei užsienio politikai. Istorikų jis vadinamas di džiuoju ir laikomas rusų žemių vienyto j u ir Maskvos galybės kėlėju. Jam pavyko galutinai sustabdyti Lietuvos plėtimąsi į rytus ir jis pradėjo Maskvos valdovų politiką, siekusią nuo Lietuvos at plėšti slaviškas žemes bei jas prijungti prie Maskvos. Santykiuose su Lietuva nuo Jono III laikų prasidėjo Maskvos persvara bei Lie tuvos traukimasis atgal iš slavų žemių. Prie Maskvos buvo prijung ta Tverė ip Didysis Naugardas, anksčiau buvę Lietuvos politinėje įtakoje. Jono III agresyvi teritorinė ekspansija įgijo tautinio ir re liginio atspalvio ir Lietuvos rytų pasienio žemės, gyvenamos slavų stačiatikių, pradėjo gravituoti į Maskvą.' Savo karais prieš Lietuvą Jonas III įgijo Maskvai Okos paupius, Černigovą, Seversko Naugardą \ Starodubą ir jau pasiekė Dnieprą. Jonas III išplėtė Maskvos valstybę ir į rytus bei šiaurę, nukariaudamas Jaroslavlį, Permę prie Uralo, Viatką, Rostovą, didelę Riazanės kunigaikštijos dalį, taip pat išplėtė Maskvos įtaką į Pskovą ir kitas žemes. Pasinaudodamas vidiniu Aukso Ordos suskilimu bei vaidais, Jo nas III 1480 m. nusikratė totorių viršenybės, nustojęs mokėti totoBuvo „Naugardo-Severską".
R U SIJO S VALSTYBE.
ISTO R IJA
565
riams duokles. Maskvos valstybė, išaugusi ir sustiprėjusi totorių vasalitete, nuo 1480 m. pasidarė visai nepriklausoma ir suvereni valstybė. Turkams užėmus Konstantinopolį ir galutinai likvidavus Bizantijos imperiją, Jonas III, vedęs paskutinio Bizantijos imperato riaus dukterėčią, laikė save teisėtu Bizantijos imperijos sosto įpė diniu, savo valstybės herbu priėmė Bizantijos imperatorių simbo l į — dvigalvį erelį ir užsienio korespondencijoje jau kartais buvo tituluojamas caru. Sekdamas buvusių Bizantijos imperatorių pa vyzdžiu, Jonas III laikė save visų stačiatikių ir graikų ortodoksų g a lv a / Jono1 III užsimojimą sutelkti į Maskvos valstybę visas slavų že mes toliau vykdė Vosylius III (1505—1533), prijungęs Pskovą, ga lutinai į Maskvos valstybę įjungęs Riazanę ir iš Lietuvos atėmęs Smolenską bei kitas žemes. Naikindamas užimtų žemių vietinį sa varankiškumą ir tvirtindamas savo autokratinę valdžią, Vosylius III ėmė tituluotis Maskvos ir visos Rusios didžiuoju kunigaikščiu. Jo sūnus Jonas IVį (1533—1584) šį titulą 1547 m. oficialiai pakeitė į dar iškilmingesnį caro vardą, pirmasis oficialiai pradėjęs vartoti vi sos Rusios caro ir didžiojo kunigaikščio titulą. Taip Maskvos val stybė, užvaldžiusi ir į savo! sudėtį įjungusi visas kitas buvusias di džiarusių kunigaikštijas bei užkariautus nerusiškus kraštus, iš tik rųjų tapo Rusijos valstybe, nors užsieniečiai iš papratimo dar ilgai ją tebevadino Maskvija, arba! Maskvos valstybe, dėl vadovaujamo Maskvos vaidmens ir patys Maskvos carai vis dar tebe varto j o is torinį Rusios vardą ( c a r i v e l i k i j k n i a z v s e j a R usi). Jonas IV Žiaurusis laikomasi vienu iš žymiausių Maskvos carų ir Rusijos kūrėjų. Jo vidaus politikoje aukštųjų bajorų galios pa naikinimas, valstybės centralizavimas ir neribotos caro autokratijos įvedimas laikomi pagrindiniais laimėjimais. Naikindamas kilminguo sius bajorus, Jonas IV įvykdė nemaža administracinių, kariuomenės, žemvaldystės ir kt. reformų, sustiprinusių caro autokratinę valdžią. Savo agresyvia užsienio politika, ilgu Livonijos karu Jonas IV ban dė prasiveržti prie Baltijos jūros ir karais sū Lietuva atimti iš jos gudų gyvenamas žemes, tačiau po gana sėkmingos pradžios jam nepavyko nei visos Livonijos užvaldyti, nei užimtas gudiškąsias žemes pasilaikyti (1582 m. Jam Zapolskij paliaubos). Taip pat pa liaubomis su Švedija jis turėjo švedams užleisti savo užimtas žemes Estijoje ir suomių bei rusų žemes nuo Narvos ligi Ladogos ežero. Savo santykiuose su kitais kraštais Jonas IV užmezgė prekybinius ir diplomatinius santykius su Anglija ir gerokai praplėtė Mask vos valstybę į rytus, energingai remdamas Maskvos ekspansiją į Užvolgį, užimdamas Kazanę bei Astrachanę, pasiekdamas Kaspijos
566
SLAVAI
IR R U S IJ A
pajūrio ir pradėdamas Sibiro nukariavimą bei kolonizavimą. Mask vos valdžion pateko žemės nuo Uralo ligi Irtyšiaus. D i d ž i o j i M a s k v o s s u i r u t ė 1598—1613 m. Po Jono IV mirties 1584 m. prasidėjo Maskvos valstybės smukimas. 1584— 1598 m. caru buvo Jono IV silpnaprotis sūnus Teodoras, už kurį faktiškai valdė caro žmonos brolis Borisas Godunovas, vedęs gana sėkmingą užsienio politiką ir toliau varžęs aukštųjų didikų ir kil mingųjų bajorų pretenzijas į valdžią, dėl to susilaukęs jų stiprios opozicijos. Godunovą rėmė aukštoji dvasininkija, kurios galia su stiprėjo, kai Godunovas 1589 m. įkūrę Maskvos patriarchatą, taigi padarė Rusijos stačiatikių bažnyčią nepriklausomą nuo Konstanti nopolio. Tikėdamasis vidutinių bajorų paramos ir norėdamas juos ekonomiškai sustiprinti, Godunovas 1597 m. uždraudė valstiečiams keltis iš savo ponų žemių; tai galutinai pririšo valstiečius prie že mės ir teisiškai užbaigė baudžiavų įvedimą Rusijoje. Jono IV ir; Boriso Godunovo laikais vykę socialiniai ir ekono miniai pakitimai sudarė pagrindą įvairių visuomenės grupių nepa sitenkinimui didėti. Godunovo valdžiai iš pat pradžių priešinosi į šalį nustumti aukštieji bajorai, ruošę įvairius sąmokslus. Neramu mams gerą progą davė ir caro Teodoro jaunesniojo brolio dar berniuko Dimitro mirtis 1591 m. Jis žuvo neaiškiomis aplinkybė mis. Priešai Godunovą įtarė sąmoningai pašalinus Rusijos sosto įpė dinį. Politiniams ir socialiniams neramumams susidarė palankios sąlygos, kai su Teodoro mirtimi 1598 m. pasibaigė Maskvos Riurikaičių dinastija ir nebeliko kam sosto paveldėti. Taip 1598 m. prasi dėjo didžioji suirutė ( s m ilia ) . Maskvos patriarchas sušaukė visuotinį seimą ( z e m s k i j s o b o r j , susidedantį iš kilmingųjų bajorų, aukštųjų dvasininkų, valdžios pareigūnų ir tarnybinių bajorų bei įvairių mies tiečių grupių atstovų. Patriarcho pasiūlymu, seimas caru išrinko Bo risą Godunovą (1598—1605), kuris buvo pirmasis rinktas caras. Neramumus kėlė ir sąmokslus ruošė senųjų kilmingųjų bajorų li kučiai, nepatenkinti, kad caru pasidarė nekunigaikštiškos kilmės asmuo. Tarnybiniai bajorai skundėsi sunkėjančia ekonomine padėti mi ir didinamomis prievolėmis valstybei. Ypač neramūs buvo vals tiečiai, nepatenkinti galutiniu baudžiavų įvedimu. Ieškodami laisvės, baudžiauninkai ėmė bėgti į tolimas pietų ir rytų sritis, gyvenamas kazokų, kur dar baudžiavų nebuvo. Dėl žemės ūkio darbininkų sto kos dar labiau pablogėjo ir taip jau sunki ekonominė ir socialinė krizė. 1601—1603 m. Rusiją ištiko baisus nederlius, badas ir maras; tai galutinai pakirto politines ir ekonomines valdžios pajėgas ir Godu novo populiarumą. Nors ir spontaniškai, bet plataus masto, socia-
R U SIJO S VALSTYBE.
IST O R IJA
567
linei revoliucijai susidarė palanki aplinka, kai 1603 m. Lenkijos Ukrainoje atsirado jaunikaitis, kuris skelbėsi esąs stebuklingai nuo Godunovo pasiųstų žudikų išsigelbėjęs caraitis Dimitras, Jono IV Žiauriojo sūnus. Įvairios Godunovu nepatenkintos grupės, tarp jų ir kazokai, užmezgė ryšius su Dimitru Apsimetėliu, kurį rėmė taip pat kai kurie lenkų ir lietuvių didikai ir kuriam neoficialiai pri tarė didysis Lietuvos kunigaikštis bei Lenkijos karalius Zigmantas Vaza. Suorganizavęs nemažą kariuomenę, Dimitras Apsimetėlis 1604 m. įsiveržė į Rusiją ir žygiavo Maskvos link, remiamas ne patenkintų kazokų, valstiečių ir Godunovo priešų. 1605 m. Mask voje staiga mirė Godunovas ir Dimitras Apsimetėlis su lietuvių ir lenkų kariuomene įėjo į Maskvą. Tačiau caru jis buvo trumpai, nes Maskvos bajorai greit juo nusivylė. Maskvos bajorų sukurstyta liaudis maišaties metu nužudė Dimitrą Apsimetėlį ir caru apšaukė kilmingos šeimos bajorą Vosylių Suiskį (1606—1610). Dėl to didžio ji Maskvos suirutė dar labiau paaštrėjo. Daugelis ginčijo Šuiskio valdžios teisėtumą. Visoje Rusijoje kilo nemaža žemesnių socialinių sluoksnių neramumų. I. Bolotnikovo vadovaujama didelė sukilusių valstiečių kariuomenė bandė paimti Maskvą, bet neįstengė. Prieš Šuiskį taip pat sukilo Dono kazokai ir įvairios nerusų tautelės Pavolgyje. Sukilimas persimetė ir į šiaurinę Rusiją. Per maišatį atsirado kitas pretendentas į Maskvos sostą — Di mitras Apsimetėlis II, remiamas valstiečių, kazokų, lenkų ir lietuvių avantiūristų ir kitokio neramaus elemento, susibūrusio Maskvos pašonėje Tušino stovykloje. Nebepajėgdamas pats numalšinti suki lėlių, Šuiskis kreipėsi pagalbos į Švedijos karalių, bet jo ryšiai su švedais įvėlė jį į karą su Lietuva-Lenkija, kurios kariuomenė 1609 m. apgulė Smolenską. Kariniai nepasisekimai pągreitino Šuiskio valdžios žlugimą. Maskvos bajorai jį nuvertė, sudarė laikiną septynių bajorų tarybos vyriausybę ( s e m i b o j a r š č i n a ) , kuri pradėjo derybas su artėjančiais lietuviais ir lenkais, įsileido lietuvių ir len kų kariuomenės dalinius į Maskvą 1610 m. ir sutiko caru prisiimti Vladislovą, Zigmanto Vazos sūnų. Užėmusi Maskvą, lietuvių ir len kų kariuomenė sumušė Dimitrą Apsimetėlį. Maskviečiams kviečian tis caru Vladislovą, švedai nutraukė ryšius su rusais ir užėmė Di dįjį Naugardą. Maskvos bajorų pasiųsta pasiuntinybė pas Zigmantą Vazą tartis dėl Vladislovo išrinkimo caru vis dėlto patyrė, jog Zig mantas Vaza pats ketino užimti Maskvos sostą; tai atbaidė maskviečius,, nes jis garsėjo savo religine netolerancija ir tvirtos val džios siekimais. Gresiant svetimųjų įsigalėjimo pavojui, prasidėjo platus pasipriešinimo sąjūdis, remiamas smulkesnių bajorų ir mies tiečių. Sujudusių masių didžiulė kariuomenė, vadovaujama kuni
568
SLAVAI
IR R U S IJ A
gaikščio Dimitro Požarskio ir mėsininko Kuzmos Minino, pasiekė ir paėmė Maskvą ir 1612 m. iš Kremliaus išvarė lietuvių bei lenkų įgu lą. 1613 m. Maskvoje buvo sušauktas visuotinis seimas ( z e m s k i j s o b o r ) f kuris caru išrinko šešiolikos metų berniuką Mykolą Romano vą, Maskvos patriarcho Filareto (Teodoro Romanovo) sūnų. P i r m i e j i R o m a n o v a i Rusijos soste (carai Mykolas 1613— 1645,” Aleksiejus 1645—1676, Teodoras 1676—1682, regentė Sofija 1682—1689 m.), nebuvo įžymios asmenybės, bet jų valdoma Rusija pamažu atsigavo nuo didžiosios suirutės, vidinė tvarka buvo atkur ta ir carų prestižas bei autokratija vėl atstatyti. Iš pradžių ligi XVII a. vidurio Rusijos valdyme svarbų vaidmenį vaidino visuotiniai sei mai, kartkartėmis carų šaukiami spręsti taikos ir karo reikalų, per tvarkyti įstatymų rinkinius, nutarti mokesčių ir kt. Romanovams pamažu įsigalėjus, nuo XVII a. vidurio caro valdžia vėl pasidarė autokratinė, visuotinių seimų vaidmuo išnyko. Caras veikė per jam gana paklusnią bajorų tarybą ir centrinės valdžios įstaigas ( p r i k a z y ) , iš dalies, primenančias vėlesnių laikų ministerijas,, o provincijoms administruoti caro buvo skiriami jam atsakingi vaivados. Pasaulie tinė valdžia artimai bendradarbiavo su bažnytine vyriausybe. Caro Aleksiejaus laikais iš pradžių buvo įtakingas patriarchas Nikonas, labiau sucentralizavęs bažnyčios administraciją ir įvykdęs svarbią stačiatikių bažnytinių knygų ir apeigų reformą, dėl kurios atsirado sentikių ir kitų atskalūnų ( į a s k o l n i k i ) , atsiskyrusių nuo oficialios Stačiatikių bažnyčios. Nikono pastangos iškelti bažnytinės vyriau sybės galią viršum pasaulietinės valdžios betgi nepavyko. Dėl konf likto su caru jis buvo atstatytas ir bažnyčios vyriausybė liko tvir čiau subordinuota caro valdžiai. Savo vidaus politikoje pirmieji Romanovai labiausiai rėmėsi tar nybiniais bajorais, kurie buvo skiriami civiliniais ir kariniais pa reigūnais. Su tarnybinių bajorų aukštutiniais sluoksniais pamažu susilygino ir likučiai buvusios kilmingosios aukštosios bajorijos. Ba jorų tarnybiniai dvarai pamažu virto paveldimais. Bajorų įtakai kylant, didėjo socialiniai ir teisiniai skirtumai tarp jų ir įvairių pa kopų miestiečių bei gyventojų maisės — valstiečių. Tenkindami tar nybinių bajorų pageidavimus ir gerindami, jų ekonominę būklę, ca rai sunkino valstiečių baudžiavas ir lengvino pabėgusių baudžiau ninkų suieškojimą ir atgavimą.. Baudžiavų sustiprinimas aiškiai at sispindėjo 1649 m. naujame įstatymų rinkinyje ( U l o ž e n i j e ) . Bau džiauninkų skaičius didėjo dar ir dėl to, kad carai bajorams išdaly davo valstybinius dvarus, kuriuose gyvenę laisvi valstiečiai virsda vo privatinių bajorų baudžiauninkais. Veltui bandė baudžiauninkai pagerinti savo padėtį įvairiais maištais bei sukilimais. Taip pirmų
R U SIJO S VALSTYBE.
IST O R IJA
569
jų Romanovų laikais stabilizavosi socialinė Rusijos santvarka, kraš to finansinė padėtis buvo sutvarkyta, ūkinė padėtis sutvirtinta. Ūkiui kilti padėjo ir vidaus bei užsienio prėkybos plėtimas bei amatų kė limas. Dėl to ėmė stiprėti ir vakarietiškos kultūros įtaka. Vis dau giau svetimšalių, ypač įvairių specialistų, atvykdavo į Rusiją. Dau gelis jų ¡apsigyveno prie Maskvos naujai išaugusiame svetimšalių priemiestyje. Vakarietiškos kultūros įtaikai reiškėsi caro Teodoro ir po 'j^uniT ttes^dfi j os regentavimo laikais. Pirmu i U Romanovų už sienio politika iš pradžių buVo taikinga, nes jiems pirmiausia rū pėjo sudaryti palankias sąlygas vidiniam Rusijos atkūrimui bei stiprinimui. 1617 m. buvo sudaryta Stolbovo taika su Švedija, kuria švedai grąžino Maskvai Didįjį Naugardą, bet pasilaikė Koporės,, Ja nio, Ivangorodo ir Orešeko miestus Karelijos ir Ingrijos žemėse. Lietuva-Lenkija, remdama Vladislovo teises į Maskvos sostą, 1618 m. vėl su savo kariuomene buvo priartėjusi prie Maskvos, bet tais pačiais metais buvo sudarytos Deulino paliaubos, kuriomis Lietuvai buvo užleistas Smolenskas, o Lenkijai atiduotas Čer nigovas ir Severskas su sritimis. Maskvai pamažu sustiprė ju s ir po Zigmanto Vazos mirties Lietuvoje-Lenkijoje prasi dėjus tarpuvaldžiui, dar Deulino paliauboms nepasibaigus, mask viečių kariuomenė 1632 m. apgulė Smolenską, bet jo iš lietuvių atsiimti neįstengė. Lietuvių ir lenkų skubiai išrinktas! Vladislovas Vaza su lietuvių ir lenkų kariuomene sumušė maskvie čius ir 1634 m. buvo sudaryta Polianovkos ,,amžinoji taika", kuria Maskva pripažino Lietuvai Smolenską, Lenkijai Černigovą ir Severską su sritimis ir pažadėjo’ nesiekti Kuršo, Livonijos) ir Estijos, o Vladislovas atsisakė savo pretenzijų, į Maskvos sostą, caro titulą pripažindamas Mykolui Romanovui. Tolimesnė Maskvos politika Lietuvos ir Lenkijos atžvilgiu nerodė didesnio aktyvumo, kol XVII a. viduryje susidarė palanki proga karui su Lietuva-Lenkija atsinau jinti. 1648 m. Lietuvoje-Lenkijoje buvo prasidėjęs bajorų spau džiamų kazokų ir Ukrainos valstiečių sukilimas, vadovaujamas Bag dono Chmelnickio. Iš pradžių turėję pasisekimų, vėliau nebepajėg dami apsiginti, kazokai prašė caro Aleksiejaus užtarimo ir pagalbos ir dėl to 1654 m. sutartimi pasidavė Maskvai. Tatai sudarė gerą progą pasiųsti Maskvos kariuomenę į kazokų sukilimo ir vidaus ne tvarkos suvargintą Lietuvos-Lenkijos Respubliką. Rusų kariuome nė 1654—1655 m. užėmė Smolenską, Mogiliovą ll, Vilnių, Kauną, Gardiną, Kijevą ir kt. Tuo pačiu laiku! ir Švedija pradėjo karą su Lietuva ir Lenkija. Švedų kariuomenė užplūdo vakarinę Lietuvos1 1 Buvo „Mogiliavą".
570
SLAVAI
IR R U S IJ A
dalį, o Lenkijoje paėmė Varšuvos, Krokuvos ir Ikt. miestus. Lietuva ir Lenkija buvo priverstos 1655 m. sudaryti paliaubas su Maskva, kuri bijodama didelio švedų įsigalėjimo prisidėjo prie Vokietijos imperatoriaus ir Brandenburgo bei Danijos koalicijos prieš Švediją. Rusų kariuomenė užėmė Daugpilį ir Kuoknesę, kariavo Livonijoje, bet Rygos paimti neįstengė. 1657 m. karas su Lietuva ir Lenkija vėl atsinaujino. Nebegalėdamas toliau kariauti dviem frontais, ca ras Aleksiejusi 1658 m. sudarė paliaubas su Švedija, kurios vėliau išsirutuliojo į 1661 m. Kardiso taiką, kuria rusai grąžino švedams savo užkariautas sritis Pabaltijyje. Maskvos karas su Lietuva ir Lenkija tęsėsi ligi 1667 m. Tais me tais abi ilgame kare išvargusios šalys sudarė Andrusovo paliaubas, pagal kurias Maskvai atiteko Smolenisko ir Seversko sritys, taip pat ir visa rytinė Ukraina ligi Dniepro, be to, laikinai ir Kijevas dešiniajame Dniepro krante. Toks Ukrainos padalijimas tarp Len kijos ir Maskvos nepatenkino kazokų, kurie siekė visiškos nepri klausomybės, bandydami gauti net turkų paramą. Tai turėjo įtakos Maskvos santykiams su Krymo totoriais ir Turkija.! Jau caro My kolo laikais 1632—1634 m. Maskvos valstybėSĮ pietinės sritys ken tėjo nuo totorių užpuolimų, bet Maskva tada pasitenkino tik gy nimosi politika, stiprindama pasienio pilis ir jų įgulas. Aleksiejus taip pat laikėsi gynimosi politikos, bet Teodoro laikais prasidėjęs turkų ir totorių kišimasis į Ukrainos reikalus pastūmėjo prie pir mojo rusų—turkų karo 1677—1681 m. Bendras turkų pavojus vertė Lietuvą-Lenkiją ieškoti bendra darbiavimo su Rusija. Sofijos regentavimo metu didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Sobieskis, ruošdamasis ko alicijai prieš Turkiją ir bandydamas į ją įtraukti Rusiją, 1686 m. sudarė „amžinąją taiką" su Maskva, vadinamąjį Gžimultovskio trak tatą, kuriuo patvirtino 1667 m. Andrusovo paliaubų sutartį su di delėmis nuolaidomis Maskvai. Šia sutartimi Maskvai buvo galutinai pripažintas Kijevas, Smolenskas, Starodubas, Severskas, Poltava ir kitos žemės, jau anksčiau Andrusovo paliaubomis užleistos Mask vai, pripažinta caro viršenybė kairiojo Padnieprio kazokams ir nu statytos Lietuvos-Lenkijos ir Maskvos sienos, kurios formaliai iš liko nebepakeistos ligi 1772 m. Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Į sąjungą prieš Turkiją buvo įtrauktas dar Vokietijos imperatorius ir Venecija. 1686—1687 ir 1689 m. buvo suruoštos dvi rusų eks pedicijos prieš Krymo totorius, bet jos Maskvai laimėjimų nedavė. Nors pirmųjų Romanovų pastangos praplėsti Rusijos teritoriją į Pabaltijį ir karais iš Lietuvos-Lenkijos atimti gudų bei ukrainiečių gyvenamas žemes iki galo nepavyko ir rusų ekspansija į vaikams
R U SIJO S VA LSTY BĖ.
IST O R IJA
571
buvo sustabdyta ties Dniepru, daug sėkmingesnis buvo rusų ver žimasis į rytus. Jau 1639 m. rusų kazokai pasiekė Ramiojo vande nyno pakrantes ir per XVII a. užbaigė Sibiro bei šiaurės Azijos nukariavimą. Jau pirmieji Romanovai bandė megzti diplomatinius bei prekybinius ryšius su Kinija. Su ja 1689 m. buvo sudaryta Nerčinsko sutartis,„kuria rusai atsisakė dalies savo nukariavimų Amū ro srityje Kinijos naudai, o Kinija pažadėjo palaikyti prekybinius ryšius su Rusija. Si sutartis liko rusų ir kinų santykių pagrindu ligi XIX a. R u s i j o s i m p e r i j o s į k ū r i m a s . 1682 m. dar vaiku bū damas tapęs caru:, 1689 m. nuvertęs savo seserį regentę Sofiją, valdžiusią už jį ir jo brolį Joną V, Petras I iš pradžių krašto valdžią pavedė savo motinai Natalijai Naryškinai, bet po jos mirties 1694 m. pats ėmė valdyti Rusiją, tuo metu būdamas 21 metų amžiaus. Nuo tada 30 metų Petras I Rusiją valdė' autokratiškai. Petras I dauge lio istorikų laikomas nepaprasta asmenybe, per trumpą laiką sukū rusią naujųjų laikų Rusiją. Jis pasiryžo sueuropinti savo kraštą, įvesti vakarietiškus papročius ir pritaikęs Rusijai vakarietišką ga mybą bei techniką iškelti savo kraštą į pirmaeiles karines bei po litines galybes. Tam reikalui jam reikėjo pagyvinti prekybinius bei kultūrinius ryšius su Vakarų Europos valstybėmis. Tuos santykius gerokai trukdė Rusiją nuo Baltijos jūros ir Vakarų skyrusios Šve dijos ir Lietuvos-Lenkijos valstybės, suinteresuotos gynimosi su metimais laikyti Rusiją kariškai ir techniškai atsilikusią nuo Va karų ir dėl to nekeliančią didelio pavojaus kaimyninėms valstybėms. Susisiekti su Vakarų Europos valstybėmis per Juodąją jūrą trukdė Tuifcija. Kadangi Rusiija negalėjo prieiti nei prie Baltijos, nei prie Juodosios jūros ir neturėjo žiemą neužšąlančio jūros uosto, Petras I išsikėlė pagrindinį užsienio ir vidaus politikos tikslą prasiveržti prie jūros ir užmegzti tiesioginius santykius su Vakarų Europos valstybėmis. Tam reikalui jam pirmiausia reikėjo sustiprinti Rusi jos karines pajėgas ir įkurti laivyną. Iš pradžių Petras I susidomėjo Rusijos ekspansija į pietus ir pasiryžo nukariauti išėjimą į Juodąją jūrą. Tuo tikslu jis 1695 m. pradėjo* karą su Turkija ir sudaręs laivyno užuomazgą 1696 m. paėmė Azovo tvirtovę Dono žiotyse, kurią jis pavertė steigiamo laivyno baze. Po to išvyko į užsienį, tikėdamasis sudaryti Vakarų ir Vidurio! Europos valstybių sąjungą prieš Turkiją. Savo kelionėje po Vokietiją, Olandiją, Angliją ir kt. Petras I ypač domėjosi laivų statybos, navigacijos, artilerijos, gink lų gamybos ir kitais karo dalykais ir pasikvietė į Rusiją nemaža tų sričių specialistų ir žinovų. 1698 m. grįžęs į Rusiją ir žiauriai nu baudęs konservatyvių šaulių ( s t r e l c y ) sukilimo dalyvius, Petras I
572
SLAVAI
IR R U S IJ A
ėmėsi prievarta keisti pusiau; rytietiškus rusų papročius į vakarie tiškus ir reformuoti Rusiją, ypač perorganizuoti ir moderninti ka riuomenę bei statyti laivyną. Vakarų ir Vidurio Europos valstybėse neradęs entuziazmo ko alicijai prieš Turkiją, Petras I 1699 m. sudarė Karlovicų taiką su Turkija, kuria turkai užleido rusams Azovą su apylinkėmis. Tada Petras I visą savo dėmesį atkreipė į vakarus, pasiryžęs nukariauti Pabaltijį, prasiveržti prie žiemą neužšąlančios Baltijos jūros ir tuo būdu Rusijai „prakirsti langą" į Vakarus. Tuo metu nuolat silpnė jančios Švedija ir Lietuva-Lenkija gerokai paskatino rusų ekspan siją į Vakarus. Pirmiausia savo agresiją Petras I nukreipė prieš švedus, kurių valdžioje tuo metu buvo Suomija, Estija ir didelė Lat vijos dalis. Sudaręs sąjungą prieš švedus su Danija ir su Saksoni jos! elektoriumi, kuris kartu buvo didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II, Petras I su naujai sudaryta kariuo mene 1700 m. įsiveržė į švedų Estiją. Jaunas Švedijos karalius Ka rolis XII, sutramdęs danus, smarkiai sumušė rusus prie Narvos 1700 m., čia visai sunaikinęs Petro I armiją. Tačiau Petro I keblią padėtį išgelbėjo! ta aplinkybė, kad Karolis XII tuoj nežygiavo į Ru siją, bet per Livoniją įsiveržė į Lietuvą ir Lenkiją, kur švedai be veik 7 metams įklimpo, besivaikydami Augustą II, norėdami jį pri versti atsisakyti Lietuvos-Lenkijos sosto. Plūsdami į Lietuvą ir Lenkiją, švedai buvo pasiekę net Saksoniją. Visa tai davė Petrui I pakankamai laiko įvykdyti nemaža svarbių reformų, suorganizuoti naują didžiulę armiją ir vėl įsiveržti į Pabaltijį. 1701—1704 m. Pet ras I nukariavo iš švedų sritis tarp Ladogos ežero ir Suomijos įlan kos, paėmė švedų Narvos ir Tartu tvirtoves ir ėmė stiprintis Nevos žiotyse bei prie Suomijos įlankos. 1702 m. iš švedų paimtą Noteburgo tvirtovę jis pavadino Šliuselburgu, 1703 m. prie Nevos pradėjo statyti Petrapilį, ketindamas jį paversti naująja Rusijos sostine ir įsteigti čia jūros laivų statyklas. 1703 m. ėmė steigti Kronštadto pilį bei laivyno bazę ir statė kitus karinius sustiprinimus Rusijos priėjimui prie Suomijos įlankos apginti. Dalis rusų kariuomenės įsiveržė į Lietuvą ir 1705 m. paėm'j Vilnių, Kauną bei Gardiną, o 1706 m. užėmė didelę Lenkijos dalį. Nugalėjęs Augustą II Saksonijoje ir privertęs jį 1706 m. Altranštadto (Altranstädt) taika atsisakyti Lietuvos-Lenkijos sosto bei są jungos su Rusija, Karolis XII su švedų kariuomene išvarė rusus iš Lenkijoj bei dalies Lietuvos ir įsiveržė į pačią Rusiją. Petras I su rusų kariuomene, vakarietiškai įginkluota bei išmankštinta ir gerai disciplinuota, 1709 m. prie Poltavos lemiamai sumušė švedus. Po to rusų kariuomenė vėl užplūdo Lietuvą ir Lenkiją, rusai Pabal
R U SIJO S
VALSTYBĖ.
IST O R IJA
573
tijyje paėmė Rygą, Taliną, Viborgą (Viipuri) ir kt. vietoves. Karo liui XII 1710 m. sukursčius turkus į karą prieš rusus, Petras I išsi ruošė į žygį prieš Turkiją, bet čia jam nepavyko ir 1711 m. Pruto taika jis buvo priverstas grąžinti) turkams Azovą su apylinkėmis. Brangia kaina pasiekęs taikos pietuose ir su savo kariuomene kiš damasis į Lietuvos-Lenkijos kraštų vidaus reikalus, grąžinęs į sos tą savo sąjungininką Augustą II, Petras I tvirtinosi Pabaltijyje ir pastatęs laivyną veržėsi prie Baltijos jūros. Pirmą savo svarbesnę pergalę Rusijos laivynas pasiekė 1714 m., sumušdamas švedų lai vyną. Rusai užėmė Alandų salas, iš švedų atėmė didelę Suomijos dalį ir įsiveržė į pačią Švediją, kuri buvo priversta 1721 m. Nyštadto taika užleisti rusams šiaurės bei vidurio Latvijos) dalį su Ryga,, Estiją su Talinu, Narva, Saremos (Saaremaa) ir Hjūmos (Hiumaa) salomis, visą Ingriją, dalį Karelijos su Viborgu (Viipuri) ir ruožą pietryčių Suomijos. Taip pasibaigė Didysis šiaurės karas. Savo lai mėjimams pažymėti 1721 m. Petras I priėmė Rusijos imperatoriaus titulą ir Maskvos Rusijos valstybę pakeitė į Rusijos imperiją, prieš tai dar 1713 m. perkėlęs sostinę iš Maskvos į vakarietiškai pastatytą Petrapilį, pabrėždamas savo dėmesio centro krypimą į Vakarų kul tūrą ir tiesioginius ryšius su Vakarų Europos valstybėmis. Laikydamas užsienio politikos ir karo reikalus svarbiausiu savo rūpesčiu, Petras I savo vidaus politiką derino prie jų, plačiomis reformomis perorganizuodamas ir pritaikydamas savo kraštą nau jiems uždaviniams bei dėl vakarietiškos įtakos įvesdamas naujovišką tvarką. Jo reformos apėmė Rusijos karinę, administracinę, ekono minę ir kultūrinę santvarką, neišskiriant nė švietimo bei Stačiatikių bažnyčios reikalų. Petras I suorganizavo naujovišką nuolatinę ka riuomenę, sudaromą iš kariuomenėn imamų rekrutų, įkūrė Rusijos laivyną, įsteigė įvairių mokyklų paruošti specialistų kariuomenės, laivyno ir valstybės reikalams, įsteigė kariuomenei svarbių tekstilės, ginklų ir kitokių reikmenų dirbtuvių, vietoj senosios bajorų tary bos įsteigė senatą, vietoj senųjų administracinių centro įstaigų ( p r ik a z y ) įsteigė naujo tipo kolektyviai vadovaujamas ministerijas, va dinamas kolegijomis, įvedė privalomą bajorų karinę ir civilinę tar nybą, nustatė rangų lentelę toje tarnyboje kilti, remdamasis užsitarnavimo principu, įvedė miestų savivaldybes, perorganizavo* val stybės finansus ir mokesčius, pajungė Stačiatikių bažnyčią valsty bės viršenybei, panaikindamas patriarchatą ir įkurdamas šventąjį sinodą bažnyčiai administruoti, globojo prekybą ir pramonę, kėlė švietimą ir kt. Visa tai buvo daroma dažnai neplaningai, paskubo mis, taikantis prie to meto karo reikalų, nes Rusija iš tikrųjų Pet ro I buvo paversta didele karo stovykla, kur jo valdiniai turėjo
574
SLAVAI
IR R U S I J A
gyventi ir dirbti karo reikalams. Reformos dažnai buvo įvedamos brutalia prievarta bei caro Įsakymais, o radikalus Įprasto gyveni mo būdo keitimas sukėlė daug pasipriešinimo Įvairiuose visuome nės sluoksniuose, net sąmokslų ir maištų, bet Petras I Įstengė visus juos žiauriai užgniaužti, statydamas pamatus naujai Rusijos impe rijai ir keisdamas pusiau rytietišką visuomenę bei jos papročius į vakarietiškus. Nepasigailėjo Petras I nė savo sūnaus Aleksiejaus, įtarto bendradarbiaujant su senosios tvarkos šalininkais, ruošusiais sąmokslą. *Pasmerktas mirti, Aleksiejus po tortūrų mirė kalėjime 1718 m. Prasiveržęs prie Baltijos jūros ir laimėjęs Didįjį šiaurės karą, Petras I vėl rengėsi plėsti Rusiją į pietus. 1722—1723 m. Kas pijos jūros ekspedicijoje jam pavyko paimti Derbentą ir Baku, pri versti Persiją užleisti Rusijai pietines ir pietvakarines Kaspijos jū ros pakrantes. Petras I mirė 1725 m., neįgyvendinęs savo svajonės gauti Rusijai priėjimą prie Juodosios jūros. P e t r o I į p ė d i n i a i i r j o p o l i t i k o s t ę s ė j a i 1725— 1801 m. Petras I panaikino tradicinį sosto paveldėjimo būdą ir 1722 m. išleido nutarimą, duodantį Rusijos valdovui teisę pačiam pasiskirti savo įpėdinį, neatsižvelgiant į giminystės laipsnį. Petras I mirė formaliai nepaskyręs sosto įpėdinio. Nors ir buvo likęs gyvas jo vaikaitis Petras, 1718 m. mirusio Aleksiejaus sūnus, bet Petro I bendradarbio, galingo A. D. Menšikovo veikiama, įpėdinystės klau simą nulėmė imperatoriaus rūmų gvardija. Nuo 1725 ligi 1762, m. septynis kartus pasikeitė Rusijos valdovas. Sostas ėjo iš rankų į rankas, rūmų gvardijos karininkams nuverčiant ir iškeliant į sostą kitą, artimesnį ar tolimesnį valdžiusio asmens giminaitį, jokio aiš kaus sosto paveldėjimo dėsnio nesilaikant. Tas laikotarpis išsiskiria staigiais rūmų perversmais, intrigomis tarp įvairių kandidatų į sos tą ir jų rėmėjų, prievarta ir įvairių grupių kova dėl valdžios ir Įtakos imperatoriaus rūmuose. Rusijos diduomenėje tuo metu reiš kėsi gilus konfliktas tarp griežtai konservatyvios, senuosius rusiš kus papročius ginančios, grynai rusiškosios visuomenės dalies ir pažangios grupės, remiančios Vakarų Europos įtaką, pritariančios vakarietiškoms idėjoms, siekiančioms tolesnio Rusijos europinimo. Užsienio įtaką remiančioj i grupė vėl buvo suskilusi į dvi šakas: vieni pritarė labiau vokiškajai, kiti prancūziška j ai įtakai. Visa tai atsispindėjo valstybės vidaus bei užsienio politikoje, kur svarbų vaidmenį vaidino ir įvairūs prie imperatorių prisiplakę pataikūnai. Kotrynos I (1725—1727) valdymo metu visa galia buvo ją iškėlusio A. D. Menšikovo rankose, kuris su rūmų gvardijos pagalba į sostą iškėlė ir mažametį Petrą II (1727—1730), o pats faktiškai pasidarė rusų diktatoriumi, kurį netrukus nuvertė jo; konkurentai, vadovau
R U SIJO S
VALSTYBĖ.
IST O R IJA
575
jami V. L. DolgorukkySu Petro II mirtimi 1730 m. pasibaigė vyriš koji Romanovų linija ir Rusijos sostan kopė moteriškosios Roma novų dinastijos atstovės. Menšikovo iniciatyva po Petro II mirties įkurtai Vyriausioji slaptoji taryba bandė įvesti olįgarchinę valdžios formą ir apriboti imperatoriaus galią, pasikvietusi į sostą Jono V dukterį Oną (1730—1740) ir kaip sąlygą privertusi ją pasirašyti raštą, kuriuo Ona pažadėjo nespręsti jokių svarbių valstybės rei kalų be tos tarybos pritarimo. Tačiau Ona sugebėjo išsivaduoti iš galingos Dolgorukių ir Golicynų šeimų įtakos ir atstatyti impe ratoriaus autokratiją, bet pati taip pasidavė E. J. Birono ir jo iš keltų vokiečių įtakai, jog Rusija Birono ir jo padėjėjų vokiečių buvo valdoma nelyginant jų privatinis dvaras. Birono savavališkas šeimininkavimas ( b i i o n o v š č i n a j tęsėsi ir po Onos mirties,1 kai sos tas atiteko kūdikiui Jonui VI (1740—1741), tačiau Birono regentūra greitai pasibaigė rūmų perversmu, į sostą iškėlusiu Petro I dukterį Elzbietą (1741—1761). Su ja pasibaigė neribota vokiečių įtaka caro rūmams ir vidaus bei užsienio politikai. Tačiau Elzbietos laikais ėmė kilti prancūziškoji įtaka. Prancūzų kalba ir papročiai nuo tada taip giliai įsišaknijo, jog rusų diduomenėje bei Rusijos kultūrinia me gyvenime jie vyravo ligi XIX a. pradžios su trumpa pertrauka Petro III (1761—1762) laikais, kuris vėl buvo įvedęs vokiškuosius papročius ir savo vidaus bei užsienio politikoje pasidavęs vokiškajai įtakai. Su Petru III Rusijos soste prasidėjo ir ¡sostą ligi 1917 m. laikė iš Vokietijos Oldenburgo kunigaikščių kilusi Hoišteinų-Gotorpų šeima, kuri ir toliau tebesivadino Romanovais, nes buvo susigi miniavusi su išmirusių Romanovų šeimos linija. Petro III garbini mas viso, kas vokiška, ir vokiečių skyrimas į aukštąsias valstybės vietas bei viešas rusų niekinimas sukėlė didelį rusų nepasitenkini mą ir pasibaigė rūmų gvardijos karininkų sąmokslu bei perversmu 1762 m., vadovaujamu brolių Orlovų, kurio metu Petras III buvo nužudytas, jo žmona Kotryna II, sugebėjusį įtikti gvardijos kari ninkams ir rusams, buvo paskelbta imperatore, aplenkiant Petro III ir Kotrynos II mažametį sūnų Povilą. Nors tuo laikotarpiu lemiamą vaidmenį pasikeitimuose soste vaidino caro rūmų gvardijos karininkai, kurie patys buvo bajorai dvarininkai, taip pat kaip ir pati rūmų gvardija, sudaryta iš bajo rų, vis dėlto bajorams nepavyko suvaržyti autokratinės carų val džios, įsigyti imperatoriaus galią ribojančių politinių nuolaidų ir pasiekti svarbesnių pastovių teisių valdant valstybę. Betgi iš kitos pusės, Rusijos valdovai, žinodami, kad jų buvimas soste gerokai priklauso nuo rūmų gvardijos paramos, ¡stengėsi atsilyginti jai, aps kritai gerindami bajorų dvarininkų socialinę ir ekonominę padėtį
576
SLAVAI
IR R U S IJ A
jų valstiečių baudžiauninkų sąskaita. XVIII a. baudžiavos vis la biau sunkėjo, nuolat plečiant dvarininkų teises į baudžiauninkus ir jų darbą, o bajorai 1762 m. buvo visai atleisti nuo privalomos tar nybos valstybei. Valdant Petro, I įpėdiniams kiek pažengė švietimas. 1726 m. bu vo įsteigta Mokslų akademija. Ypač vaisingas buvo Elzbietos val dymo laikotarpis. 1755 m. buvo atidarytas Maskvos universitetas, steigiamos mokyklos bajorų vaikams, globojamas menas. Kultūrinė pažanga sąlygojo ir humaniškesnių bausmių įvedimą nusikaltėliams. Ligi Kotrynos II iškėlimo į sostą užsienio politikoje pažymėtini įvykiai buvo šie: tęsiama Petro I politika Azijoje, palaikant preky bos ryšius su Kinija ir stiprinantis šiaurės Azijoje; Onos laikais ekspansija iš vakarų Sibiro į dabartinio Kazachstano sritį; dalyva vimas 1733—1734 m. kare dėl Lietuvos-Lenkijos sosto įpėdinystės, kurio metu lietuviai ir lenkai rusų spaudimu buvo priversti savo valdovu išsirinkti Augustą III; 1735—1739 m. Rusijos ir Austrijos karas su Turkija, pasibaigęs 1739 m. Belgrado taika, kuri Rusijai pripažino Azovą, bet nedavė išėjimo į Juodąją jūrą; 1741—1743 m. karas su Švedija, kuriuo Rusija įsigijo dalį Suomijos; ir dėl Elzbie tos prancūziškos politikos Rusijos dalyvavimas Septynerių metų ka re, per kurį rusų kariuomenė 1760 m. buvo užėmusi net Berlyną. Dalyvavimas Septynerių metų kare leido Rusijai plačiai kištis į Vakarų ir Vidurio Europos tarptautinę politiką. Tačiau Elzbietai 1761 m. mirus, Petras III, susižavėjęs Prūsijos Fridrichu II ir vokiš ku militarizmu, sustabdė rusų kariuomenės veiksmus Prūsijoje ir sudarė sąjungą su Prūsija prieš Austriją. Per tuos karus rusų ka riuomenė savavališkai žygiavo per Lietuvą ir Lenkiją ir čia žiemo jo. 1762 m. sutartyje, sudarytoje su Fridrichu II, Petras III taip pat nustatė bendras Rusijos ir Prūsijos politikos gaires Lietuvos-Len kijos atžvilgiu: ginti Lietuvos-Lenkijos dizunitų ir disidentų teises ir po Augusto III mirties bendradarbiauti, stengiantis į LietuvosLenkijos sostą įkeldinti ką nors iš vietinių didikų, priimtinų Rusijai ir Prūsijai. Petro III ruošimasis į rusų interesams svetimą karą su Danija atimti Šlezvigui ir prijungti jį prie Petro III tėviškės Holšteino paskubino rūmų gvardijos karininkų sąmokslą prieš Petrą III 1762 m., po kurio į sostą buvo iškelta jo žmona vokietė Kotryna II. Kotryna II (1762—1796) laikoma viena žymiausių Rusijos impe ratorių ir už savo nuopelnus Rusijai gavo didžiosios vardą. Ji bu vo ir pati žymiausia Petro I politikos tęsėja tiek savo pastangomis aktyvia agresija plėsti Rusijos imperijos teritoriją, į ją įjungiant vis daugiau ir daugiau nerusų tautų gyvenamų žemių, tiek savo pastangomis skleisti vakarietišką kultūrą Rusijoje ir vykdyti refor
R U SIJO S
VALSTYBE.
IST O R IJA
577
mas, išlaikant tvirtą autokratinę caro valdžią. Nors ji pati ir buvo vokietė, bet sugebėjo visiškai prisitaikyti prie rusiško gyvenimo, aukštąsias vietas mieliau skyrė rusams negu užsieniečiams. Jos machiaveliniais metodais vadovaujama Rusija atstatė savo tarptautinį prestižą. Pati būdama giliai išsilavinusi ir paveikta šviečiamosios literatūros idėjų, ji mėgino vykdyti nemaža reformų; už tai dau gelis istorikų ją priskiria prie žymiųjų to meto Europos apšviesto jo absoliutizmo valdovų. Ji pati pretendavo į tokius valdovus, norėdama įvairiomis reformomis pagerinti savo valdinių buitį, susirašinėdama su Volteru, Didro, D'Alamberu (Voltaire, Diderot, D'Alembert) ir kt., tačiau pagerinimus ji įvedė tik bajorams dva rininkams, kuriais ji rėmėsi ir dėl! kurių interesų ji net pasunkino milijonų baudžiauninkų padėtį, valstiečiams netaikydama savo švie čiamųjų idėjų. Savo meilužių, įabių ir energingų patarėjų bei pareigūnų pa dedama, Kotryna II perorganizavo senatą, susilpnindama jo poli tinį vaidmenį. Ji stiprino savo autokratinę galią ir toliau plėtė centrinės valdžios biurokratizmą. Suskirstydama gubernijomis ji suvienodino visos Rusijos administraciją, sustiprinusi centrinės val džios ir vietos dvarininkų įtaką provincijų valdymui. Kotryna II rengėsi sudaryti naują liberalesnį įstatymų rinkinį, steigė ligoni nes, našlaičių prieglaudas bei mokyklas bajorams, globojo meni ninkus ir rašytojus, kūrė miestus, globojo prekybą ir kiek pageri no miestiečių, pirklių ir amatininkų padėtį. 1785 m. ji patvirtino visas bajorų teises ir jas praplėtė. Tačiau baudžiavoms pasunkėjus daugelyje vietų prasidėjo baudžiauninkų ir kazokų sukilimai, ku rių garsiausias buvo 1773—1775 m. E. I. Pugačiovo vadovaujamas maištas. Ne tik baudžiavos pasunkėjo, bet ir baudžiauninkų skai čius padidėjo, įvedant baudžiavas kazokų Ukrainoje ir išdalijant daugybę valstybės dvarų su juose gyvenusiais valstiečiais. Kotry nos griežta kitataučių priespaudos ir rusinimo politika sukėlė prieš ją ir nerusų tautelių sukilimų. Prasidėjus revoliucijai1 Prancūzijoje ir socialiniams neramumams Rusijoje, Kotryna II atšalo nuo savo apšviestojo absoliutizmo idėjų ir administraciniu valdžios teroru, areštais, kalėjimais ir trėmimais ėmė persekioti pažangesnius vei kėjus, besistengdama užgniaužti liberalių minčių plitimą. Didžiausio pasisekimo Kotryna II įsusilaukė savo užsienio poli tikoje ir agresyvioje Rusijos ekspansijoje. Ji užbaigė Petrd I pra dėtą veržimąsi prie Juodosios jūros ir išplėtė Rusijos imperiją toli Į vakarus. 1768—1774 m. karu su Turkija Kotrynai II įsigijo Juo dosios jūros šiaurinę pakrantę, teisę rusų laivams laisvai plaukio37. K. Avižonis.
578
SLAVAI
IR R U S IJ A
ti Juodojoje jūroje ir teisę globoti .krikščionis pačioje Turkijoje. 1783 m. Krymas buvo įjungtas į Rusiją. 1787—1792 m. karu su Turkija Rusija įsigijo stepes tarp Bugo ir Dniestro. Ypač sėkminga buvo Kotrynos II ekspansija į Lietuvą-Lenkiją. Savo kišimusi į Lietuvos-Lenkij os vidaus reikalus remdama rusų paramos siekian čius Čartoriskius prieš prancūzų įtaka besiremiančius Potockius, Kotryna II čia atsiuntė rusų kariuomenę ir susitarusi su Prūsijos karaliumi Fridrichu II 1763 m. privertė lietuvius ir lenkus kara liumi išrinkti savo buvusį meilužį Stanislovą Poniatovskį, Čartoris kių giminaitį. Rusijos kišimasis į Lietuvos-Lenkij os vidaus reikalus, tarsi globojant Lietuvos-Lenkij os stačiatikius ir užkertant kelią Čartoriskių bandymams sustiprinti Lietuvos-Lenkijos vykdomąją valdžią, nuolat didėjo ir atviras rusų atstovo N. Repnino šeiminin kavimas Lietuvoje ir Lenkijoje sukėlė griežtą daugelio bajorų pa sipriešinimą; tai pastūmėjo prie 1768 m. Baro konfederacijos su darymo priešintis rusų kišimuisi bei priespaudai ir senajai Lietu vos-Lenkijos politinei bei tikybinei santvarkai ginti. Baro konfe deratų pagrindinės pajėgos buvo rusų kariuomenės išblaškytos. Ne trukus prūsų, rusų ir austrų vyriausybės pradėjo pasitarimus, ku rie baigėsi pirmuoju Lietuvos-Lenkijos padalijimu 1772 m. Rusi jai tada atiteko Livonijos vaivadija (Latgala) ir gudų gyvenama rytinė Lietuvos valstybės dalis ligi Dauguvos ir D n ie p ro ./ Lietuvoj e-Lenki j oje prasidėjus reformų sąjūdžiui valstybei per organizuoti ir sustiprinti, Kotryna II savo energingu kišimusi tas pastangas sutrukdė. Dėdamasi senųjų bajorų laisvių garante ir gy nėja, ji paskatino reformų priešus susiorganizuoti į 1792 m. Targovicos konfederaciją, atsiuntė daugiau rusų kariuomenės ir užėmė Varšuvą. Dėdamasi užgniaužianti tarptautinį pavojingą revoliucinį sąjūdį, susitarusi su Prūsija, Kotryna. II 1793 m. įvykdė antrąjį Lie tuvos-Lenkijos padalijimą, per kurį Rusija iš Lietuvos atėmė va karinę Gudijos dalį, o iš Lenkijos pasiėmė didesnę dešiniojo Dniep ro kranto Ukrainos dalį ir Podolę. Lietuvių ir lenkų patriotinės pastangos gelbėti žlungančią savo valstybę išsiplėtė į 1794 m. Kos ciuškos vadovaujamą sukilimą, kuris vis dėlto, ypač rusų kariuo menės pastangomis, buvo užgniaužtas. Po to, 1795 m., Rusija, Prū sija ir Austrija įvykdė trečiąjį Lietuvos-Lenkij o si padalijimą. Rusai pasiėmė Kuršą, etnografinę Lietuvą liigi Nemuno vidurupio, šiau rės vakarų Ukrainą ir dalį rytų Lenkijos. Tuo Kotryna II ne tik įgyvendino istorinę Maskvos carų .svajonę atimti iš Lietuvos ir Len kijos visas gudų ir ukrainiečių gyvenamas žemes, bet į Rusiją įjun gė beveik visą Lietuvą ir dalį Lenkijos. Tuoj buvo pradėtas užim
R U SIJO S VALSTYBĖ.
ISTO R IJA
579
tųjų Lietuvos-Lenkijos žemių rusinimas ir rusiškos tvarkos bei ad ministracijos jose įvedimas. Per 1775—1783 m. Amerikos kolonijų sukilimą ir Amerikos ne priklausomybės karą, nepaisant anglų pastangų įvelti Rusiją į tą karą, Kotryna II laikėsi ginkluoto neutralumo politikos. 1787— 1790 m. kare su Švedija rusai sėkmingai atrėmė švedų puolimą. To limuosiuose Rytuose, Šiaurės Amerikoje, rusai nuo 1790 m. užval dė net Aliaską. Beplėsdama Rusijos ¡imperijos teritoriją, Kotryna II 1796 m. pradėjo karą su Persija veržtis į Viduriniųjų Rytų kraš tus, bet po jos mirties šias pastangas nutraukė jos sūnus Povilas I (1796—1801). Povilas I pašalino iš atsakingų valdžios vietų Kotrynos II iškel tus favoritus ir paleido iš kalėjimų dėl kultūrinių ar politinių prie žasčių jos areštuotus) asmenis. 1797 m. jis išleido Rusijos sosto įpė dinystės įstatymą, kuriuo sostas turėjo būti paveldimas tiesiogine primogenitūros linija, o jei sūnaus nebūtų, tai vyriausiojo bro lio. Povilas I pertvankė Rusijos administraciją didesnės centrali zacijos ir griežtesnės autokratijos linkme, tačiau Suomijoje, Pabal tijo provincijose, Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje truputėlį su švelnino rusų valdžios politiką. Siekdamas pilnos autokratijos ir nepasitikėdamas bajorais dvarininkais, Povilas I suvaržė bajorų luominę savivaldybę, atgaivino privalomą bajorų karinę bei civi linę tarnybą valstybei ir pradėjo lengvinti baudžiauninkų padėtį; tai sukėlė didelį bajorų nepasitenkinimą. Bijodamas Prancūzijos re voliucijos liberalių idėjų plitimo Rusijoje, Povilas I sustiprino po licijos valdžią bei cenzūrą, suvaržė rusų keliones į svetimus kraš tus ir studijavimą užsienyje, uždraudė prancūziškų madų ir užsie ninių knygų įvežimą į Rusiją ir 1800 m. prisidėjo prie koalicijos prieš Prancūziją, pasiųsdamas rusų kariuomenę kariauti į Italiją ir Šveicariją, o laivyną į Olandiją, tačiau prasidėjus trinčiai tarp rusų ir austrų: kariuomenės vadų Povilais I tais pačiais metais atšaukė rusų kariuomenę, suartėjo su Napoleonu, nutraukė ryšius ¡su Ang lija ir pasiuntė Dono kazokus: veržtis į Indiją bei ją nukariauti. Įgeidinga Povilo I vidaus ir užsienio politika, jo priešiškas nusistatymas aristokratijai ir ypač liguisti pykčio priepuoliai, nesveikas ¡tarin gumas ir griežtos karinės disciplinos reikalavimas sukėlė žymiuo sius bajorus ir rūmų gvardijos karininkus prieš jį ir Povilas I 1801 m. buvo sąmokslininkų nužudytas. L i b e r a l i z m o b a n d y m ų ir reakcijos laikotar p i s 1801—1905 m. Rūmų perversmo iškeltas į sostą, Aleksandras I (1801—1825) bandė toliau tęsti Kotrynos II pavyzdžiu apšviestojo absoliutizmo politiką. Pats būdamas susižavėjęs teorinio liberalizmo
580
SLAVAI
IR R U S IJ A
idėjomis, ligi tam tikro laipsnio bandė jas taikyti savo vidaus ir užsienio politikoje, nepažeisdamas imperatoriaus autokratinės val džios principo. Jau pirmaisiais savo valdymo metais Aleksandras I paskelbė amnestiją politiniams kaliniams bei tremtiniams, Povilo I persekiotiems Kotrynos II bendradarbiams, atšaukė draudimą įvež ti užsienietiškas knygas, panaikino tortūras ir leido miestiečiams bei laisviesiems valstiečiam^ įsigyti žemės nuosavybėn (tai ligi tol buvo laikoma išimtine bajorų teise). Ankstyvai Aleksandro I vi daus politikai bei reformoms svarbios įtakos turėjo kunigaikštis Adomas Čartoriskis ir ypač grafas M. M. Speranskis. Speranskis ruošė plačios konstitucinės reformos planą, ketindamas atskirti įs tatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismo valdžios funkcijas, įs teigti imperijos tarybą toms valdžias šakoms koordinuoti, buvo nu matęs net renkamąjį įstatymų leidžiamąjį organą, tačiau Rusija to kioms liberalioms mintims dar nebuvo pribrendusi. Nors Aleksand ras I iš principo ir pritarė Speranskio projektui, bet praktiškai tik maža ką teįvykdė. Jo reformos teapėmė tik valstybės tarybos įs teigimą, laikiną senato teisių praplėtimą, administracinės sistemos pertvarkymą, iš pradžių įsteigiant 8, vėliau 11 ministerijų, kurių kiekvienas ministras buvo pats atsakingas imperatoriui, kriminalinės teisės pakeitimą, miestų savivaldybės ir Povilo I panaikintų bajo rų privilegijų atgaivinimą. Aleksandras I 1803 m. leido dvarinin kams savo noru paleisti baudžiauninkus, bet labai mažai kas tuo tepasinaudojo. Švietimo srityje buvo plečiamas pradžios, vidurinių bei specialiųjų mokyklų ir gimnazijų tinklas, 1802 m. įkurtas Tartu universitetas, 1803 m. pertvarkytas Vilniaus universitetas, 1804 m. įsteigti Kazanės ir Charkovo universitetai ir 1819 m. įkurtas Pe trapilio universitetas. Aleksandro I liberalios politikos entuziazmas kiek ataušo, sutikęs nemažą konservatyvios visuomenės pasiprie šinimą ir valdininkų nesąžiningumą iš vienos pusės ir liberalų, pri sigėrusių vakarietiškų konstitucinių idėjų, nepasitenkinimą iš ki tos pusės, nes jie tikėjosi daug platesnių reformų. Keisdamas savo politikos, kryptį, Aleksandras I net ištrėmė iš sostinės Speranskį, savo ankstesnį padėjėją ir platesnių reformų šalininką. Po karų su Napoleonu, kurie sunaikino didelį Rusijos ruožą, Aleksandras I rūpinosi atkurti Rusijos ūkį ir net galvojo apie baudžiavų panaikini mą, 1816—1817 m. patvirtinęs Estijos ir Latvijos bajorų projektą valstiečiams atleisti iš baudžiavų Pabaltijo provincijose. Per Vie nos kongresą Aleksandras I savo spaudimu pasiekė naujai sudary tos Lenkijos karalijos pavedimo Rusijai., Nors jis ir davė tai Len kijos karalijai konstituciją, garantuojančią autonomiją lenkams, bet lenkai kovojo su rusais; taip pat rusų kariuomenės perorganizavimu
R U SIJO S VA LSTY BĖ.
IST O R IJA
581
nepatenkinti pulkai sukėlė maištą ir rusų liberalai reikalavo Rusijai konstitucijos, apribojančios carų autokratiją. Visa tai ¡galutinai at šaldė Aleksandrą I nuo jo teorinio liberalizmo ir jis visai atsiža dėjo plačių reformų planų. Suartėjęs su reakcijos šalininkais, Alek sandras I vėl ėmė stiprinti policinės kontrolės bei prievartos prin cipus. Aleksandras I 1801 m. sustabdė Dono kazokų ekspediciją į In diją ir sudarė taikos sutartį su Anglija, Prancūzija ir Ispanija. 1804 m. pairus ryšiams su prancūzais, 1805 m. Rusija prisidėjo prie Ang lijos, Austrijos ir Švedijos koalicijos prieš Prancūziją, 1805—1806 m. kartu su Austrija ir Prūsija kovojo prieš Napoleoną, kuris, sumu šęs rusų kariuomenę Prūsijoje, privertė Aleksandrą I 1807 m. su daryti Tilžės taiką, kuria Napoleonas ir Aleksandras I pasidalijo visą Europą į savo įtakų sritis. Šia taika Aleksandras I gavo Napo leono pažadą nesikišti į Rusijos plėtimąsi Suomi j on ir Turki j on. 1808—1809 m. kartu su Švedija rusai aneksavo Alandų salas ir Suo miją, kuriai buvo duota autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Po kelerių metų karo su Turkija 1812 m. rusų buvo užimta Besarabijos žemės tarp Dono ir Pruto. Plėsdamas rusų valdžią į Kaukazą, Alek sandras I jau 1801 m. aneksavo Gruziją (Georgiją), o 1813 m. iš Persijos paėmė Dagestaną, Baku ir Širvaną. Draugiški santykiai su Prancūzija Rusijoje buvo nepopuliarūs, nes Tilžės taika reikalavo nutraukti prekybos ryšius su Anglija ir įvykdyti Napoleono kontinentinę blokadą prieš Angliją. Rusams to nesilaikant, 1812 m. Napoleonas suruošė didžiulį žygį į Rusiją ir prie Borodino sumušęs rusus net užėmė Maskvą, bet Aleksandrui nesitaikant, šaltos žiemos ir maisto bei pašaro stokos priverstas, su didžiuliais nuostoliais turėjo pasitraukti iš Rusijos. Šis vadinama sis tėvynės karas pasibaigė prancūzų išstūmimu iš Rusijos. Toliau dalyvaudamas tarptautiniuose karo žygiuose prieš prancūzus kar tu su kitais sąjungininkais, Aleksandras I pasiekė Napoleono žlu gimo1 ir po to 1814—1815 m. Vienos kongrese vaidino svarbų vaid menį, čia pasiekdamas naujai sudarytos Lenkijos karalijos sujun gimo su Rusija dinastinės unijos ryšiais Rusijos sosto žinioje. Alek sandro I iniciatyva 1815 m. buvo sudaryta Šventoji Sąjunga. Po Aleksandro I mirties iškilo neaiškumų dėl sosto pavelde j i- \ mo, kuriais pasinaudojo Vakarų Europos liberalių minčių prisigė rusi nedidelė rusų karininkų ir inteligentų grupė, 1825 m. sukilimu norėjusi autokratinę Rusiją paversti konstitucine monarchija. Šį vadinamąjį Dekabristų sukilimą numalšinęs ir griežtai nubaudęs sukilėlius ^Mikalojus I (1825—1855) ne tik išgelbėjo Rusijos seną ją santvarką, bet taip pat, būdamas įsitikinęs reakcionierius, ryžo
582
SLAVAI
IR R U S IJA
si griežtomis policinėmis priemonėmis užgniaužti bet kokių libe ralių minčių plitimą Rusijoje. Politinė reakcija bei autokratinis Rusijos carų absoliutizmas Mikalojaus I laikais pasiekė aukščiausią laipsnį. Rusijos administracija buvo tvarkoma kariškos drausmės principais ir greta aklai paklusnių generolų biurokratijoje svarbų vaidmenį vaidino carui atsidavę Pabaltijo vokiečiai. Savo valdi niams apsaugoti nuo galimo apsikrėtimo liberaliomis bei revoliuci nėmis idėjomis tiesioginėje savo kanceliarijos žinioje Mikalojus I suorganizavo slaptąją karinę saugumo policiją, kuri kartu su žan darmerija vykdė caro valią. Net miestai faktiškai buvo valdomi po licijos, kuri kartu su kieta spaudos cenzūra varžė intelektualinę bei kultūrinę veiklą ir mokyklas, o auklėjimas buvo kreipiamas rusiškojo nacionalizmo linkme. Autokratijai sustiprinti administra cijos organai buvo dar labiau sucentralizuoti, o Stačiatikių bažny čia pasidarė ištikimas reakcijos ir autokratijos įrankis. Nors ir bu vo kodifikuotas pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys bei su darytas naujas baudžiamasis statutas, bet įstatymai baudžiauninkų padėties nė kiek nelengvino ir nereiškė nei politinės, nei socia linės pažangos. Politinė stagnacija vis dėlto nepajėgė sustabdyti kultūrinės pažangos bent literatūros srityje. Lietuvoje Mikalojus I vykdė tolesnį rusiškos tvarkos stiprinimą, siekė Lietuvos savitumo likučių visiško panaikinimo ir visiško kraš to įjungimo į visos Rusijos imperijos administracinius rėmus; tai su kėlė prieš rusus Lietuvos šviesuolius ir bajorus. Nekęsdamas bet ko kios konstitucinės valdžios, Mikalojus I viešai laužė Lenkijos au tonomiją ir gniaužė lenkų patriotinį sąjūdį. Rusų priespaudos poli tika privedė prie 1830—1831 m. sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje, kurio griežtas numalšinimas įgalino pradėti smarkesnį abiejų kraš tų rusinimą bei vykdyti priespaudą. Mikalojus I 1826—1828 m. karu su Persija pasiekė teritorinių laimėjimų Kaspijos pajūryje ir įgijo teisę laikyti rusų karo laivyną Kaspijos jūroje. 1828—1829 m. karu su Turkija rusai užėmė Du nojaus žiotis ir įgijo didelę dalį Juodosios jūros rytinių pakrančių, Mikalojus I laikė Rusijos misija išplėsti stačiatikybę į irstančią Tur kijos imperiją ir paimti Balkanų tautas į Rusijos globą, prisideng damas Balkanų krikščionių užtarėju jų kovose dėl politinės lais vės. Agresyvi rusų politika Turkijos atžvilgiu ir skverbimasis į Balkanus bei Kaukazą, taip pat vis didėjąs diplomatinis kišimasis į beirsiančios Turkijos reikalus, net priverčiant turkus uždaryti kitų valstybių karo laivams praplaukimą per Dardanelus ir Bosfo rą į Juodąją jūrą, sukėlė Anglijos ir Prancūzijos protestus bei pa-
R U SIJO S VA LSTY BĖ.
ISTO R IJA
583'
sipriešinimą, kurios 1841 m. tarptautine Londono konvencija ap karpė Rusijos persvarą bei įtaką Turkijoje. Santykiuose su Vakarų Europos valstybėmis Mikalojus I lai kė Rusijos misija užgniaužti liberalizmo sąjūdį ir paremti konser vatyvią bei reakcinę politiką prieš revoliucinius bei tautinius bruzdėjimus, reikalui esant, pavartojant net rusų kariuomenę. Li beralizmo ir revoliucinio sąjūdžio užgniaužimui pateisinti Mikalo jus I kišosi į įvairių Vakarų Europos valstybių vidaus reikalus, dėl to dažnai būdavo vadinamas „Europos žandaru". 1830 m. jis ketino įsikišti į Prancūzijos revoliuciją, bet buvo sutrukdytas lenkų ir lie tuvių sukilimo. 1833 m. Rusija sudarė sutartį su Austrija ir Prūsija, kad visų tų valstybių valdomose Lenkijos dalyse viena kitai padė tų užgniaužti patriotinį lenkų sąjūdį. Austrijos imperatoriaus pra šomas, Mikalojus I 1849 m. pasiuntė rusų armiją į Vengriją, kur ji užgniaužė vengrų sukilimą ir padėjo austrams čia atkurti savo valdžią. Nekęsdamas žmonių renkamosios ir liberalios valdžios stip rėjimo Prancūzijoje ir Anglijoje, Mikalojus I vedė nepalankią po litiką tiems kraštams; tai privedė prie 1850 m. konflikto su pran cūzais dėl krikščionių šventųjų vietų globos turkų valdomoje, Je ruzalėje. Anglijos ir Prancūzijos atstovai paskatino turkus pasi priešinti rusų kišimuisi į Turkijos vidaus reikalus; dėl to kilo 1853— 1856 m. Krymo karas tarp Rusijos iš vienos pusės ir Turkijos, Pran cūzijos bei Anglijos iš kitos pusės. Krymo karas palaužė Rusijos karinę galią. 1856 m. Paryžiaus taika Rusija nustojo Valakijos bei Moldavijos protektorato, Juodoji jūra buvo paskelbta neutrali ir Rusijai buvo uždrausta laikyti laivyną bei statyti tvirtoves Juo dosios jūros pakrantėse. Nepasisekimų palaužtas, dar vykstant Krymo karui, mirė Mikalojus I, pagarsėjęs savo geležiniu despo tizmu. Krymo karo eiga ir pralaimėjimas aiškiai parodė Mikalojaus I civilinės bei karinės valdžios trūkumus, aukštųjų valdininkų ne sugebėjimą bei korupciją; tail sukėlė stiprią visuomenės nepasiten kinimo bangą, paskatinusią naują carą Aleksandrą II (1855—1881) imtis vidaus reformų. Tuo prasidėjo liberalus Aleksandro II val dymo laikotarpis. Po kelerių metų paruošiamųjų darbų 1861 m. bu vo panaikintos baudžiavos. Kitomis reformomis buvo įsteigti vietos savivaldybių organai (zemstvos), vakarietišku pavyzdžiu perorga nizuoti teismai, kiek pertvarkyta administracija, praplėstos miestų savivaldybės, pagerinti valstybės finansai, įvesta visuotinė karo tarnyba, daugiau laisvės bei autonomijos suteikta universitetams, mokyklos reformuotos, spaudos cenzūra sušvelninta, palengvintos kelionės į užsienį ir kt. Visos tos reformos pakeitė Rusijos gyve
584
SLAVAI
IR R U S IJ A
nimą, bet kartu sukėlė nemažą įvairių grupių nepasitenkinimą. Li beraliomis vakarietiškomis mintimis užsikrėtusi inteligentija liko ne patenkinta, nes caro autokratinė galia nė kiek nebuvo apribota. Kiti liberalai laikė Aleksandro II reformas nepakankamas, o kon servatyviems reakcionieriams jos buvo per daug radikalios. Net ir valstiečiai, atleisti iš baudžiavų, buvo nusivylę, nes jų žemės troš kimas liko nepatenkintas. Reformomis nepatenkinti buvo ir dva rininkai. Patyręs bendrą įvairių visuomenės įgrupių opoziciją, kriti kuojančią jo reformas, Aleksandro II liberalinis entuziazmas pama žu ataušo, ir jo vidaus politika vėl pasuko reakcine kryptimi. 1863— 1864 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimas buvo žiauriai numalšintas, ir lietuviai bei lenkai pirmiausia patyrė sunkias represijas bei ru sinimo priespaudą. 1866 m. pirmasis pasikėsinimas nužudyti Alek sandrą II galutinai išblaškė jo simpatijas liberalizmui ir daugelis reakcinių Mikalojaus I despotizmo valdžios priemonių vėl buvo atgaivinta. Savivaldybių, teismų, spaudos, mokyklų ir kt. laisvės bei teisės buvo susiaurintoą slaptosios saugumo policijos ir žan darų veikla sustiprinta. Areštais, administraciniais teismais, kalė jimu bei trėmimu ypač buvo persekiojami liberalai inteligentai, svajoję apie konstitucinę valdžios formą ir vakarietiškos įtakos Rusijoje sustiprinimą. Reakcinė valdžios politika sudarė palankias sąlygas sustiprėti konservatyviai reakcingam elementui, propaguo jančiam slavofilizmą ir ypač rusofilizmą. Slavofilai ir rusofilai buvo karšti autokratijos, stačiatikybės ir rusiškojo nacionalizmo rėmė jai bei griežti bet kokių vakarietiškų liberalių minčių priešai, tei giu, kad rusiška stačiatikiška kultūra buvusi aukštesnė už deka dentišką katalikišką bei protestantišką Vaikarų, civilizaciją. Rusofilų skatinama prasidėjo griežta nerusiškųjų caro valdinių rusifi kaciją, o slavofilinis panslavizmas buvo panaudotas agresyviam rusų imperializmui pateisinti, tarsi siekiant visus slavus sujungti rusų politinėje ir kultūrinėje vadovybėje. Nors Krymo karo pra laimėjimas laikinai ir sustabdė rusų veržimąsi į Balkanus, bet rusų imperialistinės ekspansinės pastangos rytuose buvo gana sėkmin gos. Besiveržiant į rytus, 1858 m. buvo aneksuota Amūro, 1860 m. Usuri sritis; 1864 m. buvo užbaigtas Kaukazo tautelių nukariavi mas, o 1864—1876 m. nukariautas Turkestanas. Tačiau Aleksandras II 1867 m. Aliaską pardavė JAV. Rusų karinei galiai sustiprinti To limuosiuose Rytuose, Japonijos pajūryje, buvo įkurtas Vladivostoko uostas, tačiau Kurilų salas rusai 1875 m. užleido Japonijai, jas iškeisdami į pietinę Sachalino dalį. Užsienio politikoje Europos atžvilgiu Aleksandras II iš pradžių laikėsi nesikišimo dėsnio, bet dėl rusiškojo panslavizmo netrukus
R U SIJO S
VALSTYBE.
IST O R IJA
585
buvo atgaivintos pastangos veržtis į Balkanus, remiant Balkanų tautų išsivadavimo pastangas iš turkų valdžios. Tai pastūmėjo į 1877—1878 m. rusų—turkų karą, kai rusai iškovojo svarbių laimėji mų, kurie vis dėlto buvo; kitų didžiųjų valstybių, ypač sunerimu sių Austrijos ir Anglijos, gerokai apkarpyti 1878 m. Berlyno tarp tautinio kongreso nutarimais. Tai prisidėjo prie rusų visuomenės vidinio nepasitenkinimo didėjimo. Po trumpo liberalizmo' laikotar pio Aleksandrui II savo vidaus politika vėl pasukus reakcijos bei priespaudos kryptimi, Rusijoje pradėjo formuotis rezistencijos są jūdis caro autokratijai anarchizmo, nihilizmo ir terorizmo formo mis, taip pat ėmė kurtis revoliucinės pogrindžio draugijos. 1878 m. buvo suorganizuota revoliucinė liaudininkų (narodniki) grupė, ku rios dalis veikėjų 1876 m. buvo sudariusi slaptą Žemės ir laisvės (Zemlia i volia) draugiją. 1879 m. Žemės ir laisvės slaptame susirin kime susidarė teroristinė grupė Liaudies valia (Narodnaja volia) nužudyti imperatorių. Anarchistų, socialistų ir teroristų veikla pli to, pasikėsinimai prieš aukštuosius valdininkus dažnėjo ir po ke lių nepavykusių atentatų pagaliau pats Aleksandras II 1881 m. žu vo nuo teroristo bombos. Visa tai paskatino naująjį carą Aleksandrą III (1881—1894) dar labiau sustiprinti politinę priespaudą ir sustabdyti revoliucinio są jūdžio plitimą Rusijoje. Dėl to jis vedė griežtai konservatyvią bei nocionalistinę vidaus politiką. Kadangi revoliuciniame sąjūdyje da lyvavo nemaža inteligentų, tarp jų daug studentų, universitetų tei sės buvo smarkiai susiaurintos, sustiprinta universitetų priežiūra, pągriežtinta cenzūra,, apkarpytos savivaldybių teisės ir įvesta kito kių suvaržymų. Griežtomis policinėmis priemonėmis revoliucinis sąjūdis buvo gerokai sulaikytas. Neutralizuoti to sąjūdžio įtaką valstiečiams Aleksandras III sumažino valstiečių žemių išperka muosius mokesčius, tikėdamasis savo pusėn patraukti valstiečius. Svarbiausio autokratijos rėmėjo, dvarininkų, galia buvo sustiprin ta savivaldybių administraciniuose bei teisminiuose organuose, o jų ekonominė padėtis pagerinta, įsteigus bajorų žemės banką. Ka dangi tuo metu steigėsi fabrikai, kūrėsi stambioji pramonė, užkirs ti kelią revoliucinio1 sąjūdžio įtakai fabrikų darbininkams ir jų pa dėčiai kiek pagerinti 1882 m. buvo įvesta valdžios priežiūra fabri kams, o 1885 m. apribotos moterų ir mažamečių darbo valandos. Nerusų gyvenamose imperijos dalyse, ypač Lietuvoje, Suomijoje, Lenkijoje ir Pabaltijo provincijose, buvo smarkiai sustiprinta rusi fikacija. Mokyklose viskas turėjo būti dėstoma tik rusų kalba. Dėl rusinimo intensyvinimo, antisemitinės propagandos prasidėjo ir žydų pogromai. : L.
586
SLAVAI
IR R U SIJA
Aleksandras III tęsė draugišką politiką Vokietijos atžvilgiu, da lyvavo Bismarko iniciatyva 1881 m. sudarytoje trijų imperatorių sąjungoje ir 1887 m. atnaujino draugingumo patikrinimo sutartį su Vokietija, bet pastarosios politikai pasikeitus po Bismarko pasi traukimo Rusija pradėjo artėti su Prancūzija. Prancūzų diplomatai bandė savo pusėn patraukti Rusijos vyriausybę, suteikdami Rusi jai kapitalo ir paskolų, reikalingų geležinkelių statymui ir pramonės plėtimui. Visa tai pagreitino 1892—1894 m. Prancūzijos ir Rusijos santarvės sudarymą, trigubai Vokietijos, Austrijos ir Italijos sąjun gai atsverti. Tolimesnė Rusijos ekspansija į Viduriniuosius Rytus bei centrinę Aziją sukėlė Anglijos nerimą, ypač rusams artėjant prie Afganistano, kaip buferinės valstybės, skyrusios Rusiją nuo anglų valdomos Indijos. Karo su Anglija buvo išvengta,, 1885 m. mišriai rusų ir anglų komisijai išvedus aiškias Afganistano sienas su Rusija. Vidinė priespauda ir nacionalinė rusifikacija nė (kiek neatslūgo nė paskutinio caro Mikalojaus II (1894—1917) laikais. Kraštutinė reakcinė bei tautinių mažumų persekiojimo politika ypač buvo ska tinama Plėvės, Pobedonoscevo ir kitų aukštųjų pareigūnų, sustip rinusių policinę universitetų priežiūrą ir Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Gudijos, Ukrainos bei kitų nerusiškų žemių ru sinimą. Valdžios pareigūnai pro pirštus žiūrėjo į dažnėjančius žydų pogromus. Pogrindžio revoliucinis sąjūdis stiprėjo, studentai ėmė kelti riaušes, teroristinė veikla plitolr aukšti vidaus ir švietimo mi nisterijų valdininkai buvo žudomi. Patogi dirva revoliucinei propa gandai buvo auganti darbininkų klasė, gyvenusi tikrame skurde. Paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje smarkiai augo fabrikai ir pli to stambioji pramonė; dėl to jau apie 1900 m. buvo apie 2 milijo nus pramonės darbininkų. Beaugantis miestų proletariatas dar prieš tai ėmė organizuoti darbininkų streikus, kurie privedė prie 1897 m. darbo įstatymo, įvedusio fabrikuose 11 su puse valandų darbo die ną. Stipresnei policinei darbininkų priežiūrai 1901—1904 m. buvo sudarytos valdžios kontroliuojamos darbininkų unijos. Tai vis dėl to nesustabdė revoliucinės agitacijos tarp darbininkų, ypač Petra pilio ir Maskvos fabrikuose. Revoliucinis sąjūdis, ligi šiol plitęs tarp inteligentų ir valstiečių, dabar ėmė koncentruoti savo veiklą tarp pramonės darbininkų, vadovaujamų inteligentų. 1898 m. buvo įkurta slapta Rusijos socialdemokratų partija, kuri nuo 1903 m. su skilo į bolševikų ir menševikų grupes. 1901 m. buvo įsteigta slapta socialistų revoliucionierių partija. 1903 m. liberalai sudarė Išlais vinimo sąjungą, kuri po 1905 m. persiorganizavo į konstitucinių de mokratų (kadetų) partiją. Visos tos partijos veikė* nelegaliai. Ne
R U SIJO S VA LSTY BĖ.
IST O R IJA
587
paisant policijos persekiojimo, revoliucinė darbininkų veikla plė tėsi. Revoliucinė veikla bei agitacija plito taip pat ir tarp rusų spaudžiamų tautinių mažumų. Tautinio atgimimo ir pasipriešinimo rusams kurstymas ypač stiprėjo Lietuvoje, Suomijoje, Lenkijoje ir Pabaltijo provincijose. Prie bendro nepasitenkinimo reakcine caro autokratija augi mo ypač prisidėjo jo užsienio politikos nesėkmės. Agresyvi Mika lojaus II politika Mandžiūrijoje ir ypač skverbimasis į Korėją; su kėlė 1904—1905 m. rusų—japonų karą, kurį Rusija katastrofiškai pralaimėjo. Revoliucinė veikla pasiekė net kariuomenės bei laivy no dalinius, sukeldama neramumų bei pakirsdama karinę drausmę. Petrapilio darbininkų atstovų tarybos iniciatyva suorganizuotas ge neralinis streikas prasidėjo 1905 m. rudenį ir išaugo į 1905 m. re voliuciją. Plačiai paplito ir valstiečių bei ne rusų tautų sukilimai. Policinei caro valdžiai nebepajėgiant sustabdyti sukilimo, 1905 m. revoliucijos įvykių spaudžiamas Mikalojus II 1905 m. spalio 30 d. paskelbė manifestą, žadantį savo valdiniams civilines teises ir lais ves, žmonių renkamo įstatymų leidžiamojo organo įsteigimą ir kons titucinę valdžią. Tai patenkino nuosaikesnes opozicines grupes ir revoliucijos banga pamažu atslūgo, o Mikalojaus II valdžios au toritetas pamažu vėl buvo atstatytas visame krašte. K o n s t i t u c i n ė s v a l d ž i o s p a s t a n g ų ir i mp e r i j o s ž l u g i m o l a i k o t a r p i s 1605—1917 m. Liberalizmas po ilgos kovos su autokratija laimėjo 1905 m. revoliucija. Nuo 1906 m. Rusija .tapo konstitucine monarchija. Religiniai suvaržymai buvo atšaukti, įsteigta Valstybės dūmą (seimas), pažadėta didesnė savi valdybė lenkams. Nors žmonių išrinkto parlamento, vadinamosios Valstybės dūmos, sudėtis ir buvo palanki liberalizmo plitimui, ta čiau pamažu atsigavusi Mikalojaus II valdžia, remiama reakcionie rių, greit apkarpė duotus konstitucinius pažadus ir nepaisė Dūmos, kuri iš tikrųjų buvo tik žemieji rūmai ir neturėjo galios kontro liuoti galingų caro ministrų. Aukštuosius rūmus sudarė konserva tyvus valstybės senatas, kurio pusė natrių buvo; paties caro skiria mi. Ministrai taip pat buvo paties caro skiriami ir tik jam atsakin gi. Įstatymų leidimas, išskiriant biudžeto ir karo reikalus, oficialiai buvo pavestas Dūmai, senatui ir carui, bet iš tikrųjų Mikalojus II Dūmą pripažino tik patariamuoju organu. Kai Dūmos atstovai pa reikalavo įsteigti įstatymų leidžiamajam organui atsakingų vykdomąją valdžią, I dūmą buvo caro paleista 1906 m. Taip pat ir II buvo greitai, 1907 m., paleista dėl savo opozicinės ir radikalios laikysenos. Po to pakeistas Dūmos rinkimų įstatymas, suvaržęs Ii-
588
SLAVAI
IR R U S IJ A
beralių elementų, darbininkų, valstiečių bei tautinių mažumų a t stovavimą. Taip į III (1907—1912) ir IV (1912—1917) dūmą pateko labiau konservatyvus elementas, daugiausia dvarininkai ir aukš tieji valdininkai, bendradarbiavę su valdžia. Dūma tapo tik pata riamuoju organu. Reakcinė valdžios politika, vadovaujama minist ro pirmininko P. A. Stolypino, vėl pradėjo varžyti liberalų sąjūdį ir spausti tautines mažumas. Valstiečiams valdžios pusėn patraukti Stolypinas įvykdė žemės reformą,- tam tikromis sąlygomis leidusią valstiečiams išsivaduoti iš bendruomeninės santvarkos ir įsigyti pri vatinės žemės nuosavybės. Stolypino pravesta administracinė refor ma sustiprino centrinę valdžią ir išvalė ją nuo liberalizmui palan kių valdininkų. Po Stolypino nužudymo 1911 m. caro vyriausybė dar labiau pasuko reakcijos ir konservatyvizmo kryptimi. Tuo me tu labai iškilo užkulisinė tamsuolio Rasputino galia, kuris per carienę nuolat kišosi į valstybės reikalus. Geresni ministrai ir aukšti pareigūnai, nenorį pataikauti tamsiam Rasputinui, buvo atleidžia mi, o jų vieton skiriami įvairūs avantiūristai. Valdžios prestižas la bai smuko. 1916 m. nužudžius Rasputiną, labai išaugo Valstybės dūmos au toritetas, bandžiusios išvesti Rusiją iš nelaimių, susijusių su rusų nepasisekimais per Pirmąjį pasaulinį karą, prasidėjusį dar 1914 m. Dauguma Rusijos politinių partijų ir Dūmos atstovų, karui prasi dėjus, sulaikė savo opozicinę veiklą ir ėmė darniau bendradarbiau ti su Mikalojumi II ir jo vyriausybe. Tačiau dėl rusų kariuomenės pralaimėjimų ir didelės imperijos dalies teritorijų netekimo karo prieš vokiečius ir austrus populiarumas rusų visuomenėje atslūgo ir vėl atgijo opozicija caro valdžiai, nesugebėjusiai tvarkyti val stybės reikalų. 1915 m. Dūmoje buvo ¡sudarytas progresyvistų blo kas, apėmęs 2/3 visų Dūmos narių. Progresyvistai reikalavo parla mentinės valdžios įvedimo ir nuosaikių liberalių reformų. Opozi cija Mikalojui II ir jo vyriausybei visur augo. Revoliucinis sąjūdis vėl atsigavo ir stiprėjo. Kadangi rusams nesisekė kariauti su vo kiečiais ir fronte bei krašte vis labiau plito netvarka, Dūmos prog resyvaus bloko vadai ėmėsi iniciatyvos padėčiai gelbėti ir bandė paveikti Mikalojų II užleisti Rusijos sostą savo broliui Mykolui, bet šias pastangas išgelbėti bežlungančią monarchiją sutrukdė strei kai Petrapilyje, išsiplėtę į 1917 m. Vasario revoliuciją. Nebepajėg damas jos užgniaužti, paskutinis caras Mikalojus II Dūmos vadų buvo prikalbėtas atsisakyti Rusijos imperatoriaus sosto. Taip žlugo Rusijos imperija ir carizmas. Dūmos pastangomis buvo sudaryta laikinoji Rusijos vyriausy bė, iš pradžių pirmininkaujama liberalo G. E. Lvovo, vėliau vado
R U SIJO S VALSTYBE.
IST O R IJA
589
vaujama A. Kerenskio. Laikinoji vyriausybė bandė įvesti demo kratinę santvarką Rusijoje, kuriai smarkiai ¡priešinosi V. I. Lenino vadovaujami bolševikai, pradėję aktyviai veikti per darbininkų, kareivių ir valstiečių tarybas ( s o v i e t y ) ir siekę įvesti tarybinę sant varką Rusijoje. Bolševikai reikalavo tuoj nutraukti! karo veiksmus, sudaryti taikos ¡sutartį su Vokietija, konf iškiloti dvarininkų žemę, išdalyti ją valstiečiams ir pavesti visą pramonę bei gamybos prie mones darbininkų kontrolei. Dar 1917 m. vasarą įvykusiame pir majame tarybų kongrese bolševikai pasirodė esą mažuma, bet jų įtaka nuolat aulgo fabrikų darbininkų, pulkų kareivių bei kaimų valstiečių tarybose. 1917 m. spalio mėnesį Kerenskio vadovauja ma laikinoji vyriausybė buvo nuversta 1917 m. spalio 25 d. (lap kričio 7 d.) revoliucijos, kai valdžią paėmė bolševikai. Kurį laiką bolševikų kalintas, Mikalojus II su visa šeima buvo sušaudyti 1918 m. Taip su 1917 m. revoliucija ir bolševikų įsigalėjimu žlugo monarchija ir pasibaigė Romanovų dinastija Rusijoje. S.M. S o l o v j e v , Istorija Rosiji s drevnejšich vremen, 1910; N .I . K o s t o m a r o v , Sobranije sočinenij, istoričeskije monografiji i issledovanija, kn. 1—8, 1903—1906; V.O. K l i u č e v s k i j , Kurs rusiškoj istoriji, 1918—1921, 3 leid., 1959 (vok. 1945, angį. 1960); V.O. K l i u č e v s k i j , Istorija soslovij v Rossiji, 3 leid., 1918; S.F . P la to n o v , Lekciji po' russkoj istoriji, 10 leid., 1917 (vok., angį., pranc.); A . A . K o r n i l o v , Kurs istoriji Rosiji XIX veka, č. 1—3, 1912— 1914 (angį., 1952); M .N . P o k r o v s k i j, Russkaja istorija s drevnejšich vremen, č. 1—4, 2 leid., 1933 (vok., angį.); D .I. B a g a le j, Russkaja istorija, t. 1, 1914; M .F . V l a d im ir s k ij- B u d a n o v , Obzor istoriji russkogo prava, 7 leid., 1915; M .K . L iu b a v s k i j , Očerk istoriji Litovsko-rusiskogo gosudarstva..., 1910; M -A . D j a k o n o v i Očerki obščestvennogo i gosudarstvennogo stroja drevnei Rusi, 4 leid., 1926; M.S. H r u š e v s k i j , Istorija Ukraini-Rusi, t. 1—8, 1904—1928 (angį. 1941); A .E . P r e s n ia k o v , Obrazovanije velikorusskogo gosudarstva, očerki po istoriji XII—XV st., 1918; A .E . P r e s n ia k o v , Lekciji po' russkoj istoriji, t. 1: Kijevskaja Rus, 1938; B-D. G r e k o v , Kijevskaja Rus, 1953; B .D . G r e k o v , Borba Rusi za sozdanije svoego gosudarstva, 1942 (angį., 1948); P .N . M U iu k o v , Očerki po istoriji Russkoj Kultury, t. 1—3, 2 leid., 1930—1937 (vok., angį.); P .N . M i l i u k o v , Istorija vtoroj russkoj revoliuciji, 1921— 1924; N .A . R o ž k o v , Russkaja istorija, v sravnitelno-istoričeskom osveščeniji, t. 1— 12, 1919— 1926; L. T r o c k į) , Istorija russkoj revoliuciji, t. 1— 2, 1931— 1933; E. Š m u r lo , Kurs russkoj istoriji, 1931—1935; B .D . G r e k o v , N .M . D r u ž in in ir kt. (red.), Očerki istoriji SSSR, 1953—1958; L .V . Č e r e p n in , M.V. N e č k i n a ir kt. (red.), Istorija SSSR, 1954—1956; N . D e r ž a v i n , Slaviane v drevnosti, 1945 (vok.); B .D . G r e k o v i M.V. N e č k i n a , Istorija SSSR, 3 leid., 1954; I. M . K u liš e r , Istorija russkogo narodnogo choziajstva, t. 1—2, 1925 (vok.); P .I. L ia š č e n k o , Istorija narodnogo choziajstva SSSR, č. 1—3, 4 leid., 1956 (angį.); V .P . P o te m k in (red.), Istorija diplomatiji, t. 1—3, 1941— 1945; Ū .I. P ič e t a t Gistoryja Belarusi, 1924; A .G . M a z o u r , An Outline of Modem Russian Historiography, 1939; L.I. S t r a k h o v s k y (red.), A Handbook of Slavic Studies, 1949; M . T. F lo r i n s k y r Russia, A History and an Interpretation, t. 1—2, 1953; M .T . F lo r i n s k y , The End of the Russian Empire, 1931; B. P a r e s , History of Russia, 6 leid., 1953; B. P a r e s , The Fall of the Russian Monarchy, 1939; W .H . C h a m b e r lin , The Russian Revolution 1917—1921, t. 1—2, 1935; J. K u c h a r z e w s k i , The Origins of
59G
SLAVAI
IR R U S IJ A
Modern Russia, 1948; G. V e r n a d s k y and M . K a r p o v i c h , A History of Russiar t. 1—2, 1943— 1948; G. V e r n a d s k y , Political and Diplomatic History of Russia, 1936; G. V e r n a d s k y , A history of Russia, 4 leid., 1954; H . K o h n , Pan-Slavism. Its history and ideology, 1953; H . K o h n , The Mind of Modern Russia..., 1955; H . K o h n , Basic History of Modern Russia: political, cultural and social trends, 1957; D .S . M i r s k y , C .G . S e lig m a n (red.), Russia, a Social History, 1931; 2 leid., 1943; J. M a v o r , An Economic History of Russia, t. 1—2, 2 leid., 1925; B .H . S u m n e r , A short history of Russia, 1943; B.H. S u m n e r , Survey of Russian history, 2 leid., 1947; C .A . M a n n in g , The Story of the Ukraine, 1947; W .F . R e d d a w a y (red.), The Cambridge History of Poland, 1941, t. 1—2; 2 leid., 1950; F. H. S k r in e . The Expansion of Russia 1815—1900, 1894; W.B. W a ls h , Russia and the Soviet Union, 1958; W.P. and Z .K . C o a te s , A History of Anglo-Soviet Relations, t. 1—2, 1943; W.A. W i l l i a m s , American-Russian Relations 1781— 1947, 1952; T .A . B a ile y , Ame rica Faces Russia..., 1950; K. S tä h lin , Geschichte Russlands von den Anfängen bis zur Gegenwart, t. 1—4, 1923—1939; P. M i l j u k o v , Russlands Zusammenbruch, t. 1—2, 1925—1926; T.G. M a s a r y k , Russland und Europa..., 1913; T.G. M a s a r y k , The Spirit of Russia, 2 leid., 1955; A . A m m a n n , Abriss der ostslavischen Kirchen geschichte, 1950; H . J a b l o n o w s k i , West-Russland zwischen Wilna und Moskau im 15 Jh., 1955; H. S c h a e d e r , Moskau, das dritte Rom, 1929; B. K r u p n i c k y j , Geschichte der Ukraine..., 1939; R. W i t t r a m , Peter der Grosse..., 1954; T h. S c h i e m a n n , Geschichte Russlands unter Kaiser Nikolaus I, t. 1—4, 1904— 1919; O. H o e ts c h , Grundzüge der Geschichte Russlands, 1949; O. H o e ts c h , Russland und Asien unter Alexander II, 1956; L. K u l c z y c k i , Geschichte der russischen Revo lution, t. 1—3, 1910— 1914; P. M i l i o u k o v , C h . S e ig n o b o s , L. E is e n m a n n , Histoire de la Russie, 1932—1935; A. M o u s s e t, Histoire de la Russie, 1945; A. L e r o y B e a u lie u , L'Empire des tsars et les Russes, t. 3, 1890; V.V. F u n k et B. N a z a r e v s k i , Histoire des Romanovs (1613—1918), 1930; B. G ille , Histoire économique et sociale de la Russie du moyen âge au vingtième siècle, 1949.
Pruto taika sudaryta 1711 m. tarp Rusijos ir Turkijos prie Pruto upės. Per Didįjį šiaurės karą Petro I 1709 m. ties Poltava sumuštas Švedijos karalius Karolis XII pasitraukė į Turkiją ir Prancūzijos padedamas čia vedė agitaciją prieš Rusiją. Petras I pareikalavo iš turkų išduoti jo priešą Karolį XII. Šiems atsisakius;, Petras I 1710 m. iškėlė Turkijai ultimatumą, reikalaujantį ištremti Karolį XII iš Tur kijos ir grasantį karu. Turkai tai laikė gera proga atsiimti anksčiau rusų užimtą Azovą ir atstumti Rusiją nuo išėjimo į Juodąją jūrą. Turkai areštavo rusų pasiuntinį P. Tolstojų ir paskelbė karo padėtį tarp abiejų valstybių. Be to, turkai pareikalavo iš rusų grąžinti Azovą bei likviduoti Azovo jūros laivyną. Tikėdamasis paramos iš slavų tautų, buvusių turkų priespaudoje, Petras I sudarė slaptą są jungą su Valakijos ir Moldavijos valdovais ir 1711 m. vasarą įsi veržė į Turkiją su 40 000 kariuomenės, skelbdamasis einąs vaduoti Balkanų slavų iš turkų jungo, bet nusivylė tikėdamasis slavų pa galbos. Slavai prieš turkus nesukilo, o Petras I su visa savo ka riuomene buvo turkų ir totorių apsuptas prie Pruto upės. Petras I paprašė paliaubų, kurios ir buvo padarytos rusams, papirkus tur-
R U SIJO S
VALSTYBE.
IST O R IJA
591
kų pareigūnus ir turkų sultonui nelinkstant kariauti. 1711 m. Pruto taika Rusija sutiko grąžinti Turkijai Azovą ir sugriauti Azovo pakrantėse pastatytas Taganrogo, Kamenyj Zatoko ir kt. tvirtoves. Be tor Petras I pažadėjo nebesikišti į Lietuvos ir Lenkijos Respub liką bei į kazokų sritis ir leisti Karoliui XII laisvai vykti per jų teritoriją. Šia sutartimi rusų kariuomenei buvo leista laisvai pa sitraukti iš Moldavijos su artilerija ir kariniais ištekliais. Tačiau Rusijos vicekancleris P. Šafirovas ir rusų kariuomenės vado feld maršalo B. P. Seremetjevo sūnus buvo turkų pasilaikyti įkaitais, ligi Pruto taikos sutarties sąlygos rusų bus išpildytos. Pruto taika turkų nelaisvės išvengęs Petras I delsė atitraukti rusų kariuomenę iš Turkijai užleistų teritorijų ligi Karolis XII pa liks Turkiją. Tačiau turkų spaudžiami rusai vis dėlto 1712 m. Azo vą grąžino Turkijai. Tačiau tuo karo padėtis nepasibaigė. Prancū zų ambasadoriaus Turkijai remiami, švedai toliau diplomatija ir papirkimais skatino turkus tęsti karą su Rusija. Sultonas pareika lavo iš rusų užleisti papildomų teritorijų ir kasmet mokėti „prisi minimo dovanas" Krymo chanui. Pasinaudodamas pretekstu, kad rusai, priešingai 1711 m. Pruto taikos sutarčiai, ir toliau tebelaikė savo kariuomenę Lietuvoje ir Lenkijoje ir laužydami susitarimą kišosi į kazokų reikalus, Turkijos sultonas 1712 m. vėl paskelbė ka rą Rusijai. 1713 m. turkų kautynėse su rusais dalyvavo ir Karolis XII. Tačiau abiem pusėms per daug nelinkstant tęsti karo, 1713 m. Adrianopolyje buvo pasirašyta laikina taikos sutartis, iš esmės pa tvirtinusi 1711 m. Pruto taikos susitarimus. Rusija užleido Turkijai Azovą ir gretimas teritorijas prie Orelės upės. Rusijos atstovų pa pirkti turkai suėmė ir kalino Karolį XII, bet pastarasis turkų buvo išleistas ir 1714 m. grįžo į Štralzundą. 1713 m. Adrianopolio taikos sutartis, sudaryta Pruto taikos pagrindu, vėl buvo patvirtinta 1720 m. Rusų—japonų karas 1904—1905 m. vyko dėl šiaurės rytų Azijos pakrančių užvaldymo. Rusijos ir Japonijos santykiai įsitempė dėl rusų ir japonų interesų susidūrimo ir jų imperialistinės agresyvios politikos Tolimuosiuose Rytuose. Nors japonai, besiverždami į Azi jos žemyną, 1894—1895 m. kare su Kinija ir buvo sumušę kinus, bet Rusija, Vokietija ir Prancūzija savo spaudimu sutrukdė japo nų planus pasilaikyti Port Artūrą Liaotuno pusiasalio pietuose. Taip griežta rusų laikysena privertė japonus atsisakyti savo pretenzijų į Liaotuno pusiasalį. Negana to, Rusija pati 1896 m. išsinuomojo iš Kinijos Liaotuno pusiasalį 25 metams ir iš kinų gavo teisę statyti geležinkelį skersai šiaurės Mandžiūrijos, kad būtų patogiau pasiek ti Port Artūrą, kurį rusai pavertė savo jūros laivyno baze. Be to,
592
SLAVAI
IR R U S I J A
netoli jo jie dar pastatė Dalnyj uostą. Geležinkelio skersai Mandžiūrijos tiesimas bei priežiūra, taip pat 1900 m. kinų bokserių sukilimas prieš visus svetimšalius sudarė gerą progą rusams militariškai okupuoti Mandžiūriją. Įsitvirtinę Liaotuno pusiasalyje ir Mandžiūrijoje, miško kirtimo prie Yalu upės koncesijos priedanga rusai ėmė penetruoti taip pat ir į Korėją, kurią japonai laikė išim tinai savo įtakos sfera, svarbia pačios Japonijos saugumui. Taigi rusų imperialistinis veržimasis į Mandžiūriją, Liaotuną ir Korėją sukėlė japonų pasipriešinimą, nes tai grėsė Japonijos dominavimui Korėjoje ir trukdė japonų imperialistiniams kėslams šiaurės rytų Azijoje. Dėl to Japonija jau 1903. m. užprotestavo ir reikalavo ru sus pasitraukti, bet šie, nepaisydami ¡savo pakartotinių pažadų eva kuoti Mandžiūriją, toliau joje tvirtinosi. Rusų įsigalėjimas Tolimuosiuose Rytuose sukėlė ir Anglijos ne rimą, kuri taip pat jaudinosi dėl rusų veržimosi į Vidurinius Rytus bei skverbimosi link Indijos. Todėl dar 1902 m. Anglija sudarė są jungą su Japonija; tai padrąsino japonus laikytis (griežtesnės po litikos Rusijos atžvilgiu, nes japonai buvo užsitikrinę anglų para mą. Visa tai privedė prie atviro karo. Japonija 1904 m. vasario 5 d. nutraukė diplomatinius santykius ir vasario 9 d. paskelbė Rusijai karą, užpuldama ir sunaikindama rusų laivyno dalinius, buvusius prie Port Artūro. Kam veiksmai vyko Japonijos jūroje ir ypač Mandžiūrijoje. Po nemažų laimėjimų japonai paėmė Port Artūrą ir 1905 m. kovo 10 d. sausumoje, prie Mukdeno, lemiamai sumušė rusų kariuomenę, o lemiamos jūrų kautynės įvyko Japonijos jū roje prie Cusima 1905 m. gegužės 27 d., per kurias japonai visai sunaikino rusų Baltijos laivyną, apiplaukusį visą Afriką ir Aziją. 1905 m. liepos mėn. japonai dar okupavo Sachalino salą. Japonų kariniai pasisekimai nustebino visą pasaulį. JAV pre zidentas T. Ruzveltas (Theodore Roosevelt) ėmėsi tarpininkauti, ir rusų—japonų karas po visą mėnesį trukusių derybų buvo baigtas taika, sudaryta Portsmute (Portsmouth), Njū Hampšyro valstijoje, 1905 m. rugsėjo 5 d. Pagal ją, rusai turėjo perleisti Japonijai savo ilgametės nuomos teises į Liaotuno pusiasalį su Port Artūru, eva kuoti Mandžiūriją ir ją grąžinti Kinijai, užleisti Japonijai pietinę Sachalino pusę ir pripažinti Korėją Japonijos protektoratu. Be to, japonams buvo leista naudotis Mandžiūrijos kasyklomis ir perimti Mandžiūrijos geležinkelį bei jį prižiūrėti. Tai sudarė pagrindą ja ponų penetracijai į Mandžiūriją. Dėl ru sų -jap o n ų karo Rusijoje kilo 1905 m. revoliucija, o Ja ponija buvo pripažinta didžiąja valstybe tarptautiniu mastu. Be to, teritoriniai laimėjimai leido japonams stiprinti savo imperialis-
R U SIJO S V A LST Y B E, K U N IG A IK ŠT IJO S
593
tinę ekspansiją į šiaurės rytų Azijos sritis. 1910 m. Korėja buvo įjungta tiesiog į Japoniją. Russko-japonskaja voina, t. 1—9, 1910; 2 leid., t. 1—7, 1912— 1918; E .M . Z u k o v red.), Meždunarodnyje otnošenija na Dainėm Vostoke (1870— 1945 gg.), 1951; V .P . P o te m k i n (red.), Istorija diplomatiji, t. 2, 1945; A .N . K u i o p a t k i n , Dnevnik, 1923; A .N . K u i o p a t k i n , The Russian Army and the Japanese War..., t. 1—2, 1909; N .A . L e v i c k i j , Russko-japonskaja voina, 3 leid., 1938; A .L . S i d o r o v , Russko-ja ponskaja vodna (1904— 1905), 1946; C h . R o s s, An Outline of the Russo-Ja panese War, 1912; 7. H a m ilto n , A stafi 'Jficer's scrap-book..., t. 1, 2 leid., 1908; L ö ii l e i , Der russisch-japanische Krieg in seinen taktischen und strategischen Lehren, 1907; E. B u ja c , La Guerre russo-japanaise, 1909; T. D e n n e tt, Roosevelt and the Russo-Japanese War..., 1925; A . N o v i k o l i - P i i b o y , Tsushima, 1936 (liet. Cusima, 2 leid., 1940).
Slovo o polkų Igoreve („Sakinė apie Igorio žygį") — garsiausias senovės rytų slavų epinis kūrinys, Kijevo Rusios valstybėje pa rašytas tarp 1185 ir 1187 m., aukšto poetinio lygio, apdainuoja Seversko Naugardo kunigaikščio Igorio, Sviatoslavo sūnaus, 1185 m. žygį prieš polovcus. Svarbus to meto susiskaldžiusios Kijevo Rusios istorijos šaltinis. „Slovo o polkų Igoreve" susilaukė per 700 moks linių tyrimų rusų ir kitomis kalbomis, tačiau ligi šiol liko neišaiš kinta, kas buvo to kūrinio autorius. Taip pat nežinomas ir kūrinio originalus rankraštis. A. I. Musinas-Puškinas XVIII a. pabaigoje Jaroslavlyje buvo suradęs ir įsigijęs spėjamai XVI a. rankraštinį nuorašą, kurį 1800 m. išspausdino Maskvoje su vertimu į naujųjų laikų rusų kalbą. 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją metu MusinoPuškino surastas nuorašas žuvo. Jokių kitų nuorašų nėra išlikę. Lietuviškai išvertė B. Sruoga 1952 m. D .S . L ic h a č e v , Slovo V. A d r i a n o v a - P e r e t c
o polkų Igoreve: Istoriko-literaturnyj očerk, 2 leid., 1955; (red.), Slovo o polkų Igoreve, 1950; V. A d r i a n o v a - P e r e t c , Slovo o polkų Igoreve, bibliografija izdanij, perevodov i issledovanij, 1940.
KUNIGAIKŠTIJOS
Maskvos valstybė išaugusi iš smulkios ir nežymios Maskvos ku nigaikštijos, įsikūrusios XIII a. prie Maskvos upės, kairiojo Okos intako, suomių-ugrų kilmės meriečių tautelės įgyvenamose žemėse. M a s k v o s k u n i g a i k š t i j o s u ž u o m a z g ą . Volgos ir Okos aukštupių bei Kliazmos upės srityse gyvenusios suomių-ugrų tautelės meriai, mordviai, muromiai ir kt. dar IX—X a. pateko į kont rolę Skandinavijos variagų, kurie bandė įsitvirtinti paupiais, pre kybos bei plėšimo tikslais Volgos upe pasiekdami net Kaspijos 38. K. Avižonis.
594
SLAVAI
IR R U S I J A
jūrą. Sukūrę Kijevo Rusios valstybę, Riuriko kilmės kunigaikščiai taip pat kartkartėmis bandė versti tas suomių-ugrų tauteles mokėti jiems duoklę. Tuo tikslu Kijevo didieji kunigaikščiai XI a. merių tautelės žemėse įkūrė Vladimirą prie Kliazmos, kiek toliau į šiaurę Suzdalę, Jaroslavlį prie Volgos ir užėmė Rostovą. Tuose miestuose ir apie juos pamažu kūrėsi ateiviai rytų slavai, kaip ku nigaikščių palydovai, bajorai, kariai, pirkliai. 1024 ir 1071 m. meriečiai ir kiti buvo sukilę prieš savo nukariautojus, bet jų sukili mai buvo žiauriai užgniaužti. Ir XI a. giliai suomių-ugrų tautelių žemėse susikūrė Rostovo-Suzdalės kunigaikštija, į kurios ribas įėjo ir busimosios Maskvos kunigaikštijos sritys, gyvenamos marie čių. XII a. Kijevo politinei galiai smunkant ir anarchijai plintant, Rostovo-Suzdalės reikšmė ėmė smarkiai kilti. Rostovo-Suzdalės kunigaikštis Jurgis Ilgarankis (Jurij Dolgorukij; 1120—1157), be sivaržydamas kovose su savo giminaičiais ir brolvaikiais dėl Kije vo sosto, sugebėjo tapti Kijevo didžiuoju kunigaikščiu. Bet jis la biau rūpinosi savo Rostovo-Suzdalės kunigaikštija negu Kijevu, toliau nukariaudamas suomių-ugrų tauteles, jų žemes kolonizuoda mas rytų slavais ir steigdamas miestus. Jurgis Ilgarankis laikomas ir Maskvos įkūrėju. XII a. viduryje ir antrojoje pusėje Maskva buvo tik nežymus pilimi sustiprintas kaimelis merių žemėse Ros tovo-Suzdalės kunigaikštijos ribose. Tačiau ilgainiui ji pasidarė vėlyvesnės Rusijos branduolys. Jurgio Ilgarankio ¡sūnūs Andrius Bogoliubskis (miręs 1174 m.) ir Vsevolodas III (miręs 1212 m.) Rostovo-Suzdalės kunigaikštiją iškėlė į aukštą galybės lygį. Jie čia pastoviai gyveno ir rūpinosi pakelti šio krašto politinę ir ekonominę galią. Pasidaręs Kijevo di džiuoju kunigaikščiu, jis nė nemanė reziduoti Kijeve, bet 1157 m. savo valstybės sostinę iš Suzdalės perkėlė į Vladimirą prie Kliaz mos. 1169 m. jis pasiuntė savo kariuomenę prieš Kijevą ir jį taip apiplėšė bei sudegino, o gyventojus išžudė ar išvedė vergi jon, jog po to Kijevas jau nebepajėgė atsigauti. A. Bogoliubskis Kijevą val dyti pavedė savo jaunesniajam broliui Glebui ir Kijevas nusmuko į antraeilių kunigaikštijų, priklausiusių nuo Vladimiro-Suzdalės, padėtį. Taip Vladimiras perėmė iš Kijevo rytų slavų sostinės tei ses, ir nuo to laiko čia rezidavo didieji kunigaikščiai, vadinami Vla dimiro didžiaisiais kunigaikščiais, nors kartais dar ir vartoją Kije vo didžiojo kunigaikščio titulą. Po didžiojo kunigaikščio Vsevolodo III mirties jo sūnus Jaroslavas gavo Perejaslavlį kaip savo tėvo palikimo dalį ir jo valdomoje dalyje pamažu išaugo dvi atskiros kunigaikštijos — Tverės ir Maskvos.
R U SIJO S
V A LSTYBĖ. K U N IG A IK ŠTIJO S
595
Totorių chano Batu žygio metu Vladimiras 1237 m. buvo totorių paimtas ir sudegintas, 1238 m. taip pat ir Maskva. Į totorių va salinę priklausomybę pateko visa Rostovo-Suzdalės-Vladimiro kunigaikštija kartu su jos ribose buvusia Maskva. Dar prieš toto rių pavergimą Vladimiro kunigaikštija buvo pradėjusi skilti ir irti, panašiai kaip anksčiau Kijevo valstybė. 1238 m. Vladimiro-Suzdalės didžiuoju kunigaikščiu tapo Vsevolodo III sūnus Jaroslavas (miręs 1246 m.). Jis pirmasis iš Rusios kunigaikščių kreipėsi į to torių chaną, prašydamas paskirti jį didžiuoju kunigaikščiu. Nuo tada totorių Aukso Ordos 1 chanai nulemdavo, kam būti didžiuoju kunigaikščiu. Jaroslavui teko susidurti ir su lietuviais, kurie tuo metu vis dažniau pradėjo puldinėti rytų slavų gyvenamas žemes. 1239 m. Jaroslavas sulaikė lietuvių žygį į Smolenską. 1245 m. lie tuviai pasiekė Toržoką į vakarus nuo Tverės, o 1248 m. jie kovojo prie Zubcovo Volgos aukštupyje ir prie Okos prieupio Protvos. Jaroslavo sūnaus Aleksandro Neviškio laikais, kuris 1252— 1263 m. buvo Vladimiro-Suzdalės didysis kunigaikštis, Maskva ėmė kilti. Nuo XIII a. vidurio ji tapo naujai susidariusios Maskvos kunigaikštijos centru. Riuriko kilmės kunigaikščių šeimų narių skai čiui augant, didesnės sritys buvo skeliamos į mažesnes kunigaikš tijas. Taip buvo sudaryta smulki Maskvos kunigaikštija. Istorijos šaltiniuose nėra tikslių žinių, kada buvo sudaryta Maskvos kuni gaikštija. Maskva ir jos apylinkės galėjo įgyti kunigaikštijos teises apie XIII a. vidurį, kai ji dar tebebuvo nežymi vietovė Vladimiro didžiosios kunigaikštijos ribose. Dėl to ji ir buvo skiriama ¡kuriam smulkesniam kunigaikščiui. Tačiau ilgainiui Maskvos kunigaikš čiams pavyko paveržti iš Vladimiro-Suzdalės pirmenybę ir laikui bėgant įkurti galingą Maskvos valstybę. Aleksandrui Neviškiui mirus, Maskvos kunigaikštija apie 1283 m. atiteko jo sūnui Danieliui ir jis buvo pirmasis pastoviai įsikūręs ir gyvenęs Maskvoje bei davęs pradžią Maskvos kunigaikščių dinas tijai. Nuo to meto Maskvos sritis, kaip atskira kunigaikštija, pas toviai išsiskyrė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijos ribose. Mask vos kunigaikščiai pripažino Vladimiro didžiojo kunigaikščio virše nybę. Danieliui (1283—1303) ir ypač jo sūnui Jurgiui (1303—1325) pavyko gerokai praplėsti Maskvos kunigaikštijos teritoriją. XIV a. pradžioje Maskvos kunigaikštijai jau priklausė Kolomna, Perejaslavlis, Možaiskas ir visas Maskvos upės baseinas. Maskva ėmė greitai kilti, kaip naujas šiaurės rytų Rusios politinis centras. ! Buvo „Auksinės Ordos".
596
SLAVAI
IR R U S I J A
Maskvos kunigaikštijos kilimo priežastys. Dėl smulkios ir nežymios Maskvos kunigaikštijos staigaus ir dra matiško iškilimo priežasčių istorikai, kritikuodami ir griaudami vie nas kito sudaromas teorijas, neprieina prie vieningos nuomonės. Kliučevskis ir jo pasekėjai iš tradicijos pabrėžia patogią geografinę_Maskvos padėtį, palankias sąlygas žemės ūkiui, gyvulininkys tei, žvejybai, amatams ir ypač prekybai, nes Maskva buvo a n f sau sumos ir vandens prekybos kelių kryžkelės. Būdama apsupta kitų kunigaikštijų, miškų ir pelkių ginama nuo totorių užpuolimų iš rytų ir lietuvių iš vakarų, Maskvos kunigaikštijos esą pasirodė daug palankesnės sąlygos negu (kitų šiaurės rytų Rusios žemių. Dėl to gyventojų skaičius čia ėmęs augti, ypač atsikeliant slavams kolo nistams iš totorių sunaikintų Kijevo Rusios ir kitų kunigaikštijų. Kolonistai steigę naujus kaimus ir miestus. Taip Maskvos kunigaikš tija iškilusi centre teritorijos, kurioje istorijos būvyje pamažu iš suomių-ugrų ir rytų slavų mišinio susiformavo didžiarusių tauta, vėliau tiesiog vadinama rusais, kaip atskira rytų slavų šaka greta ukrainiečių ir gudų. Maskvos kunigaikštijoje buvusi kuriama bend ra visų rusų kultūra, todėl jie ir pripažinę Maskvos kunigaikščius savo vadais ir spietęsi apie juos. Kliučevskio teigimai daugelio istorikų laikomi be istorinio pa grindo. Maskvos geografinė ir ekonominė padėtis buvusi nė kiek ne geresnė už kitų Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijų padėtį. Pla tonovas Maskvos kilimo priežastimi XIII a. laiko tai, kad ji buvusį svarbus karinis punktas Suzdal ės—Vladimiro kunigaikštijos pietų pasienyje. Iš pat pradžių Maskva buvo pilimi sustiprintas kaimelis merių žemių pakraštyje, pietuose ir vakaruose susieinančiame su rytų slavų viatičių ir krivičių žemėmis. Maskvos pilis buvusi pa statyta ginti Kliazmos upės sritį nuo įsiveržimo iš vakarų. Platonovo samprotavimai kitų istorikų taip pat (kritikuojami. Liubavskis dėl Maskvos kunigaikštijos iškilimo daug svarbos ¡suteikia dides niam gyventojų susibūrimui šioje srityje XIII a. pradžioje. Esą čia būriais spietęsi ir kūręsi gyventojai, pabėgę iš rytinės VladimiroSuzdalės kunigaikštijos dalies, nes čia naujakuriai jautėsi saugesni nuo totorių, siaubusių kitas šiaurės rytų Rusios dalis. Tačiau isto rijos faktai liudija, jog ir Maskva buvo ne kartą totorių plėšiama. Presniakovas ypač pabrėžia Maskvos strateginę reikšmę, dėl ku rios Maskvos kunigaikštija greit kilusi XIV a. Esą dėl totorių už puolimų, ypač smunkant Vladimirui ir nebepajėgiant ginti visos kunigaikštijos, Maskva pasidariusi pajėgų centras, stengęsis už kirsti kelią krašto subyrėjimui; tam tikslui Maskva dėl savo stra teginės padėties labiau tikusi negu jos varžovė Tverės kunigaikš
R U SIJO S VALSTYBĖ.
K U N IG A IR 5T IJO S
597
tija, kurios dėmesys labiau krypęs į santykius su Lietuva ir Livo nijos ordinu. Paškevičiaus nuomone, svarbiausią vaidmenį Mask vos kunigaikštijos iškilimui suvaidino palanki tarptautinė politinė padėtis, totorių persvara bei lemiamas žodis ir Stačiatikių bažny čios įtaka. Lietuva, užsiėmusi kovomis su Vokiečių ordinu, neuž baigusi rusų žemių telkimo ir pakankamai neparėmusi Tverės prieš Maskvą, kurios kunigaikščiai pataikavimu įgiję totorių chanų pa ramos kovoje dėl viršenybės su kitais kunigaikščiais. Stačiatikių metropolitams apsigyvenus Maskvoje ir bendradarbiaujant su jos kunigaikščiais, norint paimti į savo kontrolę visų stačiatikių gy venamas žemes, o lietuviams priėmus katalikybę, rytų slavams Maskva darėsi artimesnė negu Lietuva. Pagaliau Lietuvai kovojant su totoriais, kišantis į Aukso Ordos reikalus ir pačiai Ordai sky lant, Maskvos kunigaikščiai tuo pasinaudoję išslysti ir iš totorių kontrolės. Kiekvienu atveju energingi Maskvos kunigaikščiai, nesivaržą jokiomis priemonėmis siekdami savo tikslo, sugebėjo pasinaudoti susidariusiomis palankiomis politinėmis sąlygomis ir pasiekti savo viršenybės santykiuose su kitais rusų kunigaikščiais. M a s k v o s k u n i g a i k š t i j o s s u s t i p r ė j i m a s XIV a. Maskvai kartu su visa Vladimiro kunigaikštija nuo 1237—1238 m. patekus totorių Aukso Ordos vasalinėn priklausomybėn, totoriai daug nesikišo į tų žemių vidaus gyvenimą. Jie netrukdė krikščio nybės, nesikišo į Stačiatikių bažnyčios pareigūnų skyrimą, laikė dvasininkus net privilegijuotais, specialiu jarlyku (chano potvar kiu) atleidę dvasininkus nuo duoklės totoriams. Totorių chanai ne įvedė radikalių permainų ir krašto administracijoje, paprastai pa likdami Riuriko kilmės kunigaikščius jų sostuose, kaip savo vasa lus, tik reikalaudami iš jų pripažinti totorių viršenybę, dažnai va žinėti į Aukso Ordos sostinę su dovanomis ir pareikšti savo ištiki mybę chanui. Totoriai paliko taip pat ir didįjį kunigaikštį jo pa reigose, tik jie patys nuspręsdavo, kuriam kunigaikščiui būti di džiuoju. Patvirtindami sau ištikimą kunigaikštį didžiuoju, totorių chanai duodavo jam specialų jarlyką į didžiojo kunigaikščio sostą, bet kiekvienu metu galėdavo^ jį atšaukti ir ką nors kitą paskirti didžiuoju kunigaikščiu. Visa totorių viršenybės našta krito ant pa prastų žmonių, kurių dauguma Vladimiro kunigaikštijoje vis dar buvo suomių-ugrų tautelės, priėmusios krikščionybę ir išmokusios bažnytinės bei valdovų slavų kalbos. Greta jų buvo kiek ir pačių rytų slavų ateivių. Į totorių viršenybę patekusių kraštų gyventojai buvo įpareigoti mokėti chanams dideles kontribucijas, kurias iš pradžių totoriai patys griežtai ir žiauriai rinkdavosi per savo pa
598
SLAVAI
IR R U S IJ A
reigūnus baskakus, reikalui esant, pavartojančius karinius totorių dalinius žmonėms įbauginti a r nubausti. Duoklės buvo' renkamos ir iš miestų gyventojų bei bajorų, kurių dauguma buvo slavai. Kuni gaikščiai privalėjo duoti gausias dovanas. Vladimiro didieji kunigaikščiai jau XIII a. pabaigoje laikėsi visiško paklusnumo ir pataikavimo totoriams politikos. Tuo jie įsi gijo chanų pasitikėjimo, jiems chanai kartais pavesdavo eiti baskakų pareigas bei rinkti ir į Ordą siųsti kontribucijas. Tokia pri vilegijuota padėtis skatino kitų kunigaikščių intrigas ir pavydą. Dėl Riuriko kilmės kunigaikščių giminės gausumo jų valdomos ku nigaikštijos nuolat smulkėjo. Be to, kunigaikščiai tarpusavyje var žėsi dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Jiems tarpusavyje bekovojant, antrojoje XIII a. pusėje Vladimiro didžiojo kunigaikščio galia nu smuko ir pati kunigaikštija ėmė skilti. XIV a. pradžioje čia susi darė 4 svarbūs politiniai centrai: Suzdalė, besiplečianti į rytus; Ros tovas, besiplečiąs į šiaurę; Tverė, besiplečianti į šiaurės vakarus, ir Maskva, besiplečianti į pietvakarius. Energingų ir apsukrių ku nigaikščių rankose Maskvos kunigaikštija greit ėmė plėstis viso mis kryptimis. Jau XIV a. pradžioje Maskvos kunigaikštija vaka ruose užėmė Možaiską, atplėštą nuo Smolensko kunigaikštijos. Pie tuose ji užėmė Kolomną ir kitus miestus, atimtus nuo Riazanės ku nigaikščių. Šiaurėje Maskvos kunigaikštija įsigijo Perejaslavlį ir rytuose ėmė veržtis Vladimiro link. Pasinaudodami didžiosios ku nigaikštijos suskilimu, Maskvos kunigaikščiai ėmė reikšti preten zijų į didžiojo kunigaikščio sostą. XIV a. vyko ilga kova tarp Maskvos ir Tverės kunigaikščių dėl viršenybės ir didžiojo kunigaikščio titulo. Kartais Tverei, kartais Maskvai pavykdavo įsigalėti, bet ilgainiui šią kovą laimėjo Mask va dėl palankios tarptautinės padėties ir totorių paramos. Chanai didžiojo kunigaikščio titulą paprastai atiduodavo tam kunigaikš čiui, kuris geriau sugebėdavo jiems įsiteikti ar atveždavo daugiau dovanų. Įskųstus ar šiaip dėl kurios nors priežasties savo nemalonėn patekusius didžiuosius kunigaikščius chanai savo nuožiūra paša lindavo, dažnai įsakydavo nužudyti ir sostą atiduodavo kitam savo patikėtiniui. Dėl to nuolat ėjo intrigos Aukso Ordoje tarp pre tendentų į didžiojo kunigaikščio sostą. Maskvos kunigaikštis Jur gis, Danieliaus sūnus, buvo vedęs net chano seserį. Dėl Jurgio in trigų ir skundų. Tverės kunigaikštis Mykolas, chano paskirtas di džiuoju kunigaikščiu 1304 m., totorių buvo nužudytas tarsi dėl ne paklusnumo jiems 1318 m. ir tais pačiais metais Maskvos kunigaikš tis Jurgis paskirtas Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu. Jis buvo pirmasis iš Maskvos kunigaikščių, kurie gavo didžiojo kunigaikš
R U SIJO S VA LSTY BĖ. K U N IG A IK ŠTIJO S
599
čio titulą iš totorių chano malonės ir pasidarė totorių agentu, nes su totorių sutikimu Jurgis ėmė rinkti iš kitų kunigaikščių ir miestų jiems totorių uždėtas kontribucijas ir jas siųsti chanui visos Vla dimiro didžiosios kunigaikštijos vardu. Kai Jurgis vėliau bandė pa silaikyti sau dalį surinktų duoklių, kitų varžovų į didžiojo kuni gaikščio sostą apskųstas, pateko į chano nemalonę ir 1325 m. buvo nužudytas Aukso Ordoje. Maskvos kunigaikštijos galia ypač iškilo Jurgio brolio Maskvos kunigaikščio Jono I Kalitos (1325—1340) laikais, kuris taip pat mo kėjo įsiteikti totorių chanui ir iš totorių malonės 1328 m. pasidarė Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu, tuo laimėjęs didžiojo kunigaikš čio sostą, dėl kurio tuo metu varžėsi su Vladimiro, Suzdalės ir Tverės kunigaikščiais. Jonas I Kalita taip pat gavo teisę rinkti mo kesčius ir kuo stropiausiai stengėsi tarnauti totoriams, tuo būdu įsigydamas jų visišką pasitikėjimą. Nuo Jono I Kalitos didžiojo kunigaikščio titulas pastoviai liko Maskvos kunigaikščių šeimos rankose ir buvo nelyginant jų paveldimas su totorių pritarimu, tik su išimtimi 1359—1363 m., kai didžiuoju kunigaikščiu totoriai pa tvirtino Suzdalės ir Žemutinio Naųgardo kunigaikštį Dimitrą. Taigi nuo Jono I Kalitos laikų Maskvos kunigaikštija ėmė vy rauti kitų šiaurės rytų Rusios kunigaikštijų tarpe. Tas dar labiau buvo pabrėžta, kai Jonas I Kalita 1328 m. didžiojo kunigaikščio rezidenciją iš Vladimiro perkėlė į Maskvą, taip ją padarydamas didžiosios kunigaikštijos sostine. Ištikimai pataikaudamas totorių chanui ir būdamas jų duoklių rinkėju bei tarpininku tarp chano ir kitų kunigaikščių, Jonas I Kalita griežtomis priemonėmis paėmė kitus kunigaikščius savo stiprion (kontrolėm Daug kunigaikščių bu vo nužudyta, iš kitų žemės atimtos ir prijungtos prie Maskvos ku nigaikštijos; tai didino jos galią. Taip Jonas I Kalita pasidarė tik rasis Maskvos valstybės kūrėjas ir pirmasis rusų gyvenamų žemių rinkėjas, praplėsdamas Maskvos valstybės teritoriją užkariavimais, prievarta, vedybomis ir tiesiog pirkimu. Laikydamas save visų ru sų didžiuoju kunigaikščiu, Jonas I Kalita bandė į savo įtaką paim ti ir Tverę, Didįjį Naugardą bei Pskovą, svyravusius tarp Lietuvos ir Maskvos. Prie Maskvos valstybės iškilimo prisidėjo ir jos kunigaikščių artimas bendradarbiavimas su Stačiatikių bažnyčios vadovybe, kuri parėmė jų politiką ir siekimus. Kijevo Rusiai nusmukus ir Vladi mirui iškilus, pravoslavų metropolitas Maksimas 1300 m. iš Kijevo persikėlė į Vladimirą, kuris vis dėlto neilgai išbuvo metropolito sostine. Jo įpėdinis Vladimiro metropolitas Petras, bendradarbiau damas su Maskvos kunigaikščiu ir jo remiamas, kurį laiką gyveno
600
SLAVAI
IR R U S I J A
Maskvoje ir čia 1325 m. mirė. Jo įpėdinis Teo;gnostas oficialiai me tropolito rezidenciją perkėlė iš Vladimiro į Maskvą. Tai dar labiau sustiprino Maskvos kunigaikščių prestižą ir įtaką, ir Maskva rusų stačiatikių akyse pasidarė jų religine sostine. Maskvos metropoli tai paprastai palaikė Maskvos didžiųjų kunigaikščių pastangas vie nyti rusų žemes ir stiprinti autokratinę valdžią. Jono I Kalitos įpėdinių, jo sūnų Simano (1341—1353) ir Jono II (1353—1359) valdžioje Maskvos didžiojo kunigaikščio galia kiek susilpnėjo dėl prasidėjusio separatistinio rusų kunigaikščių judė jimo. 1359—1363 m. net didžiojo kunigaikščio sostas išslydo iš Maskvos kunigaikščio rankų, totorių chanui didžiuoju kunigaikš čiu pripažinus Suzdalės kunigaikštį Dimitrą. Tačiau Jono I Kalitos vaikaičiui Maskvos kunigaikščiui Dimitrui Doniškiui (1359—1389) po ilgų kovų su kitais kunigaikščiais vėl pavyko pasidaryti didžiuo ju kunigaikščiu 1365 m., sugebėjus įtikti totoriams. Jo pastan gomis Maskvos didžiojo kunigaikščio autoritetas vėl sustiprėjo ir Dimitras Doniškis toliau tęsė rusiškų žemių rinkimą ir būrimą Mask vos rankose. Dėl to jis suėjo į ginkluotą konfliktą su Tvėrė ir Lie tuva, kuri tuo metu jau valdė daug gudų ir rusų žemių. Maskva, iškilusi politiškai ir ūkiškai bei finansiškai sustiprėjusi, susidūrė su Lietuva, besivaržydama dėl valdžios ir įtakos rusų kunigaikšti joms. Lietuvos veržimasis į rusiškąsias žemes kėlė didelį pavojų Maskvai. Paremdamas Tverės kunigaikščio kovas prieš Maskvos didįjį kunigaikštį, Algirdas 1368, 1370 ir 1372 m. su lietuvių ka riuomene pasiekė pačią Maskvą ir apgulęs Kremlių privertė Di mitrą Doniškį sudaryti paliaubas. Šie dažni lietuvių žygiai rodė aiškią Lietuvos persvarą santykiuose su Maskva, tačiau Maskvai susidarė palankios tarptautinės sąlygos išlikti nepriklausomai. Tuo metu lietuviai patys vedė lemtingą kovą su Vokiečių ordinu ir dar buvo įsivėlę į karus su Lenkija, todėl negalėjo labiau susikoncent ruoti spaudimui į Maskvą. Tai leido Maskvos didžiajam kunigaikš čiui Dimitrui Doniškiui atsikvėpti ir pamažu net tiek sustiprėti, jog jis drįso pasipriešinti savo siuzerenui, Aukso Ordos chanui Mamajui, 1380 m. sumušęs totorius Kūlikovo laukuose. Tas dar labiau prisidėjo prie Maskvos didžiojo kunigaikščio prestižo pakėlimo ru sų gyvenamose srityse, nors totoriai 1382 m. atkeršydami ir su degino Maskvą bei privertė Maskvos valstybę ir toliau mokėti kon tribucijas chanui, išlaikydami Maskvos didįjį kunigaikštį savo va salinėje priklausomybėje dar visą šimtą metų po Kulikovo kauty nių. Lietuvių pakankamai neparemtas, Tverės kunigaikštis buvo pri verstas taikytis su Dimitru Doniškiu. Pastarasis tačiau nepajėgė
R U SIJO S V A LSTY BE. K U N IG A IK ŠT IJO S
601
pereiti į jokią didesnę ofenzyvą prieš lietuvius ir Lietuva santy kiuose su Maskvos valstybe dar ilgai išlaikė savo persvarą, kuri buvo ypač ryški Vytauto laikais. Tada sustiprėjo lietuvių įtaka Di džiajam Naugardui, kuris, kaip ir Tverė, išslydo iš Maskvos įtakos. Pačios Maskvos valstybės pasienyje Okos aukštupio kunigaikštijos taip pat buvo Vytauto valdžioje ar įtakoje. Nedrįsdamas sueiti į konfliktą su Lietuva, Dimitro Doniškio įpėdinis, jo sūnus Vosylius I, (1389—1425) bandė apsisaugoti nuo lietuvių pavojaus, susiartinęs su Lietuva ir 1391 m. vedęs Vytauto dukterį Sofiją. Dėl Lietuvos kaimynystės nebegalėdamas plėstis į vakarus ar pietus, Vosylius I vis dėlto pasinaudojo vidaus suirute Aukso Ordoje ir išplėtė Mask vos valstybės galią į rytus ir pietryčius, iš chano nupirkęs teisę kontroliuoti Žemutinį Naugardą, Gorodecą ir kelias mažesnes ku nigaikštijas. Su Lietuva Vosylius I palaikė taiką ir mirdamas V y tautą paskyrė savo žmonos Sofijos ir sūnaus Vosyliaus globėju. Tuo metu Maskvos valstybė atsidūrė kritiškoje padėtyje. M a s k v o s v a l s t y b ė XV—XVI a. Po Vosyliaus I mirties Maskvos valstybėje prasidėjo įsuirutė ir vidaus vaidai bei kovos. Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius II (1425—1446 ir 1447—1462) dar buvo mažametis, kai jo tėvas Vosylius I mirė. Oficialiai jo globėju buvo Vytautas, tačiau jis, savo dukters Sofijos priprašytas, nesikišo į Maskvos kunigaikštijos vidaus reikalus. Čia prasidėjo varžybos dėl įtakos ir sosto, į kurį vyresnumo pagrindu reiškė pretenzijas Vosyliaus II dėdė Jurgis, jo sūnūs Vosylius ir Dimitras Šemiaka. Kovos truko beveik visą ketvirtį šimtmečio ir dėl jų politinė Maskvos valstybės galia labai nusmuko. Tuo metu vėl pra dėjo reikštis sritinių ir nuo Maskvos priklausomų kitų kunigaikščių partikuliarizmas bei separatizmas. 1446—1447 m. Dimitrui Šemiakai pavyko užimti Maskvą, pasidaryti didžiuoju kunigaikščiu, su imti Vosylių II ir jį apakinti, dėl ko jis buvo pramintas Tamsiuoju. Tačiau kitiems kunigaikščiams sukilus prieš Dimitrą Šemiaką jis turėjo Vosylių II išleisti iš kalėjimo, kuris totorių vėl buvo patvir tintas didžiuoju kunigaikščiu. Atgavęs Maskvos didžiojo kunigaikščio sostą, Vosylius II pra dėjo žiauriai naikinti partikuliarizmo likučius, naikinti sritines ku nigaikštijas ir vienyti Maskvos valstybę savo absoliutine valdžia, nevengdamas žiaurių priemonių, kitų kunigaikščių žudymo bei jų žemių konfiskavimo. Tačiau užsiėmęs vidaus problemomis Vosy lius II nepajėgė imtis aktyvesnės užsienio politikos. Maskvos val stybei ypač pavojinga buvo Lietuva, su kuria Maskva nepajėgė tuo metu varžytis dėl rusiškųjų žemių rinkimo ir jų kontrolės. Vytautas 1426 m. suruošė žygį į Pskovą, 1427 m. pasiekė net Tūlą, Kalugą ir
602
SLAVAI
IR R U S I J A
Riazanę, buvusią toli į pietryčius nuo Maskvos. Rusų kunigaikš čiai, nedrįsę jam priešintis, sutikdavo jį su dovanomis ir skelbdavo savo globėju. Maskvos valstybės prestižas visai nukrito, bet Vy tautas į Maskvą nežygiavo, pasitenkinęs tuo metu prie Lietuvos prijungęs tik keletą kunigaikštijų, anksčiau svyravusių tarp Lietu vos ir Maskvos. 1428 m. Vytautas suruošė žygį į Didįjį Naugardą, kuris kartu su Pskovu ir Tvėrė vėl atsidūrė stiprioje Lietuvos įta koje. Vosylius II nedrįso veltis į konfliktą su Lietuva ir testamentu savo žmonos ir sūnaus globėju paskyrė didįjį Lietuvos kunigaikštį ir Lenkijos karalių Kazimierą Jogailaitį; tai buvo aiškus Lietuvos persvaros pripažinimas. Vosyliaus II sūnaus Jono III (1462—1505) laikais Maskvos valsty bė vėl atsigavo ir jos santykiai su Lietuva radikaliai pasikeitė. Jis galutinai užbaigė vidinį Maskvos valstybės vienijimą, konsolidavo politinę Maskvos didžiojo kunigaikščio galią ir pasiekė aukšto au tokratijos laipsnio. Jonas III pasidarė tikru suvienytos ir sucentralizuotos Maskvos valstybės viešpačiu (g o su .d a i)\ jos teritorija buvo gerokai praplėsta. Savo agresyvia užsienio politika Jonas III ne tik kad suėmė į savo valdžią visas aplinkines rusų kunigaikštijas, vis dar svyravusias tarp Maskvos ir Lietuvos, bet ir energingai pra dėjo pulti Lietuvą, stengdamasis nuo jos atplėšti rusiškąsias žemes. Jonas III laikomas vienu žymiausių rusų žemių vienyto ju. Jam pa vyko galutinai sustabdyti Lietuvos plėtimąsi į rytus ir nuo jo laikų prasidėjo Maskvos valstybės persvara bei Lietuvos nepasisekimai ir traukimasis atgal iš rusiškų žemių. Prie Maskvos valstybės buvo prijungtas Didysis Naugardas, Tverė, anksčiau buvę Lietuvos po litinėje įtakoje. Jono III agresyvi teritorinė ekspansija įgijo tautinio ir religinio atspalvio ir daugelis mažesnių Lietuvos pasienio rusų kunigaikš tijų ar pasienio sričių pačios pasidavė Jonui III ir prisijungė prie Maskvos valstybės, bijodamos skaudaus Jonui III pasipriešinusio Didžiojo Naugardo likimo, Lietuvos rytų pasienio žemės, gyvena mos rusų pravoslavų, pradėjo gravituoti į Maskvą, negaudamois pa kankamai paramos nei iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero, tuo metu gyvenusio Lenkijoje ir besirūpinusio gauti kitų kraštų sos tų savo sūnums, nei iš Lietuvą faktiškai valdžiusių didikų. 1492 m. kare su Lietuva Jonas III užėmė kelias Lietuvos pasienio sritis, pasinaudodamas Lietuvos ir Lenkijos santykių įtempimu po Kazi miero mirties. Jo agresijos bei karo veiksmų nesustabdė nei jo duk ters Elenos ištekėjimas už didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksand ro. 1503 m. paliaubų sutartimi su Lietuva Maskva pasilaikė iš Lie tuvos atplėštus Černigovą, Seversko Naugardą, Starodubą, Okos
R U SIJO S V A LST Y B Ė. K U N IG A IK ŠT IJO S
603
paupius ir jau pasiekė Dnieprą. Kai 1501 m. Vengrijos pasiuntinys lankėsi pas Joną III Maskvoje, diplomatiškai užstodamas didįjį Lie tuvos kunigaikštį Aleksandrą, kurio brolis Vladislovas buvo Veng rijos karalius, Jonas III šiam pasiuntiniui pareiškė, kad Lietuvos XIV—XV a. užimtos rusų žemės anksčiau buvusios jo protėvių valdytos ir jis turįs teisių į tas žemes. Jonas III plėtė Maskvos valstybės teritoriją ir į rytus bei šiau rę, nukariavo Jaroslavlį, Permę prie Uralo, Viatką, Rostovą, didelę Riazanės kunigaikštijos dalį ir kitas žemes. Pasinaudodamas vidiniu Aukso Ordos suskilimu ir totorių tarpusavio vaidais, Jonas III 1480 m. nusikratė ir totorių viršenybės, daugiau nebemokėdamas jiems jokių kontribucijų, nors chanas Achmatas Maskvą apgulė tais pačiais metais. Taigi totorių vasalitete išaugusi ir sustiprėjusi Mask vos valstybė pasidarė visai nepriklausoma ir suvereni valstybė. 1453 m. turkams užėmus Konstantinopolį ir galutinai likvidavus Bizantijos imperiją, Jonas III, vedęs paskutinio imperatoriaus: gi minaitę, didžiavosi, kad tapo Bizantijos imperijos tradicijų tęsėju. Jo laikais Maskva laikyta „trečiąja Roma". Bizantijai žlugus, Mask vos metropolitas bandė pasidaryti visų stačiatikių bažnyčios gal va, vėliau (nuo 1589 m.) priėmęs patriarcho titulą. Sekdamas Bizan tijos imperatorių pavyzdžiu, Jonas III tvirtai valdė ir Stačiatikių bažnyčią, panaudodamas ją savo politiniams siekimams. Jis įstatė Maskvos valstybės vidaus ir užsienio politiką į vėžes, kuriomis ėjo vėlesni Rusijos carai. Dėl viso to Rusijos istorijoje jis gavo Didžiojo vardą. Jono III užsimojimą suimti į Maskvos valstybės valdžią visas rusiškąsias žemes toliau vykdė ir užbaigė jo sūnus, Maskvos di dysis kunigaikštis Vosylius III (1505—1533), prijungęs Pskovą, ga lutinai į Maskvos valstybę įjungęs Riazanę ir iš Lietuvos atėmęs Smolenską bei kitas žemes. Jis ėmė tituluotis Maskvos ir visos Ru sios didžiuoju kunigaikščiu. Vosylius III toliau stiprino didžiojo kunigaikščio autokratinę valdžią, naikindamas bet kokį užimtų žemių vietinį savarankiškumą. Ideologiškai pateisinti ir pagrįsti autokrati nio absoliutizmo Maskvos valstybėje įvedimui buvo panaudota Maskvos kaip „trečiosios Romos" teorija, kurią prie Maskvos pri jungto Pskovo vienuolis Filofėjus XVI a. raštu suformulavo ir pasiuntė Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vosyliui III. Tos teorijos veikiamas ir savo autokratinei galybei pabrėžti, Vosyliaus III sūnus Jonas IV (1533—1584) Maskvos didžiojo kunigaikščio titulą 1547 m. oficialiai pakeitė į iškilmingesnį c a r o vardą, tituluodamasis visos Rusijos caru ir didžiuoju kunigaikščiu.
604
SLAVAI
IR R U S I J A
XIV—XVI a. išaugusi Maskvos valstybė pasidarė branduoliu ir pamažu virto R u s i j o s v a l s t y b e . Iš pradžių Maskvos valsty bės vardas buvo taikomas siaura geografine ir politine prasme Mask vos kunigaikštijai su aplinkinėmis žemėmis, jas priešpriešinant k i toms rusų kunigaikštijoms. Bet Maskvos kunigaikštijai užvaldžius ir į savo sudėtį įjungus ir visas kitas didžiarusių kunigaikštijas bei užkariautus kraštus. Maskvos valstybės vardas imta taikyti visai Rusijai dėl vadovaujamojo Maskvos vaidmens. Taip XVI a. būvyje Maskvos valstybė praktiškai virto Rusija, ir tolesnė jos istorija iš tikrųjų pasidarė Rusijos istorija, nors užsieniečiai iš papratimo vis dar ją tebevadindavo Maskvos valstybe. Kai kurie istorikai bando 'Maskvos valstybės istoriją tęsti ligi Petro I laikų, kuris Rusijos sostinę 1712 m. iš Maskvos perkėlė į Petrapilį ir savo caro titulą oficialiai pakeitė į Rusijos imperatoriaus titulą. Nuo to laiko Mask vos valstybė liovėsi oficialiai egzistavusi, užleisdama vietą visos Rusijos im p erijai.^ Istorija Moskvy v šešti tomach, t. 1—3, 1952— 1954; M .N . T ic h o m i i o v , Drevniaja Moskva XII—XV v.v., 1947; Očerki istoriji SSSR, period feodalizroa IX—XV v.v., 1953; V.O. K l i u č e v s k i j , Kursi Russkoj istoriji, t. 1, 1918; M .K . L iu b a v s k i j , Lekciji po drevnej russkoj istoriji do konca XVI v., 3 leid., 1918; M .K . L iu b a v s k i j , Obrazovanije osnovnoj gosudarstvennoj territoriji velikorusskoj narodnosti..., 1929; S.F. P la to n o v , Lekciji po Russkoj istoriji, 9 leid., 1915; S. P la to n o v , La Russie moscovite, 1932; A .E . P r e s n ia k o v , Obrazovanije velikorusskogo gosudarstva, 1918; A .E . P r e s n ia k o v , Moskovskoje carstvo, 1918; F. K o n e c z n y , Litwa a Moskwa w latach 1449—1492, 1929; H , P a s z k i e w i c z , The Origin of Russia, 1954; H . P a s z k ie w i c z , Jagiellonowie a Moskwa, t. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV w., 1933; M .T . F l o i i n s k y , Russia..., t. 1, 1953.
Rostovo kunigaikštija, prieš tai įėjusi į Rostovo-Suzdalės ir vė liau į Rostovo-Suzdalės-VIadimiro kunigaikštijos sudėtį, kaip at skira sritinė kunigaikštija susikūrė XIII a. pradžioje su sostine Ros tovu. Rusų archeologų teigimu, jau VIII—IX a. čia buvo krivičių ir Ilmenio ežero slavų sodybų. Kolonistai slavai marių žemėje IX a. įkūrė Rostovo, X a. Suzdalės ir XI a. Jaroslavlio miestus, kurių visi trys tapo svarbiais politiniais centrais senovės rusų valstybinėje veikloje. Susikūrus Kijevo Rusios valstybei, didieji Kijevo kunigaikščiai jau X a. bandė išplėsti savo valdžią į Rostovą ir apylinkes. X a, pradžioje Rostovas, kaip nepriklausomos teritorijos centras, buvo turėjęs savo kunigaikštį, bet Kijevo didysis kunigaikštis Olegas (mirė 912 m.) užvaldė Rostovą. Didysis Kijevo kunigaikštis Vladi miras (mirė 1015 m.), padalindamas Kijevo valstybę savo sūnums, Rostovą atidavė Jaroslavui, d kai šis vėliau išvyko į Didįjį Nau-
R U SIJO S
V A LSTYBE. K U N IG A IK ŠTIJO S
605
gardą, Rostovas atiteko kitam Vladimiro sūnui Borisui. Kurį laiką Rostovo kunigaikščiu yra buvęs ir Boriso brolis Glėbas, Muromo kunigaikštis. Jų brolis Jaroslavas (mirė 1054 m.) pasidarė Kijevo kunigaikščiu, kuris Rostovą laikydamas savo valstybės dalimi ne kartą pats čia buvo atvykęs. Apie 1030 m. Jaroslavas įsteigė Jaroslavlio miestą. Po Jaroslavo mirties pastarojo sūnums pasidalijus Kijevo valstybę, šiaurės rytų Rusia atiteko Jaroslavo sūnui Vsevolodui, kuris nuo 1076 m. valdė Rostovo, Suzdalės ir Beloozero sri tis. Po Vsevolodo mirties Rostovo-Suzdalės žemes 1093 m. pavel dėjo jo sūnus Vladimiras Monomachas (mirė 1125 m.), kuris 1108— 1109 m. įkūrė svarbią Vladimiro prie Kliazmos tvirtovę, apie kurią išaugo Vladimiro miestas, vėliau tapęs šiaurės rytų Rusios sostine. Nuo 1113 m. tapęs didžiuoju Kijevo (kunigaikščiu, Vladimiras kelis kartus lankėsi Rostove ir stengėsi Rostovo-Suzdalės-Vladimiro sritį ekonomiškai ir kultūriškai pakelti. Jau apie 1095 m. Vladimiras Monomachas į Suzdalę buvo paso dinęs savo mažametį sūnų Jurgį Ilgarankį (mirė 1157 m.), kuris buvo pirmasis kunigaikštis, pastoviai gyvenąs Rostovo-Suzdalės žemėje. Jis ir pradėjo Suzdalės-Vladimiro kunigaikščių Riurikaičių dinastiją. Rostovo žemės ryšiai su Kijevu nuolat silpnėjo. Kelda mas savo kunigaikštiją, Jurgis Ilgarankis kvietė naujakurius ir juos kolonizavo Rostovo-Suzdalės-Vladimiro srityje bei įsteigė Jurjevo ir Dmitrovo miestus. Pats Jurgis Ilgarankis gyveno ne Rostove, bet Suzdalėje. Tačiau Rostovas ir toliau liko stačiatikių vyskupijos centru. Nuo XI a. antrosios pusės čia pastoviai gyveno Rostovo vyskupas, kurio bažnytinei jurisdikcijai priklausė ir Suzdalė su Vladimiru. Jurgio Ilgarankio laikais krikščionybė galutinai įsigalėjo aukštutinio Pavolgio srityje. Jurgis Ilgarankis pasidarė toks galingas, jog 1149, 1150 ir 1154 m. jis buvo užėmęs net Kijevą. Jis bandė įsigalėti ir Didžiajame Naugarde. Jurgiui Ilgarankiui mirus, Rostovo-Suzdalės žemė 1157 m. ati teko jo vyriausiajam sūnui Andriui Bogoliubskiui (mirė 1174 m.), kuris susivaidijo su Suzdalės miesto bajorais, norėjusiais kištis į jo valdžią, ir dėl to sostinę perkėlė iš Suzdalės į Vladimirą prie Kliazmos, taip politiškai šį miestą iškeldamas aukščiau už Rostovą ir Suzdalę. Andrius Bogoliubskis ne tik nepripažino Kijevo didžiojo kunigaikščio viršenybės, bet net ir nesistengė juo pasidaryti, nors 1169 m. savo karo žygyje ir buvo paėmęs patį Kijevą. To žygio metu jis smarkiai nusiaubė Kijevo miestą ir apylinkes. Paėmęs Ki jevą, jis nė nepasiskelbė Kijevo didžiuoju kunigaikščiu, bet titu lavosi Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu, pažeisdamas politinį Ki jevo prestižą. Be to, Andrius Bogoliubskis ėmėsi žygių visos Rusios
606
SLAVAI
IR R U S I J A
metropolitą perkelti iš Kijevo į Vladimirą prie Kliazmos, norėdamas pabrėžti Rostovo-Suzdalės-Vladimiro didžiosios kunigaikštijos ne tik politinę, bet ir kultūrinę reikšmę bei pažeminti besmunkantį Ki jevą. Bajorai sąmokslininkai nužudė Andrių Bogoliubskį. Vladimiro-Suzdalės didžiuoju kunigaikščiu paliko jo brolis Vsevolodas III (mi rė 1212 m.). Po Andriaus Bogoliubskio mirties Rostovo bajorai au kštutiniame Pavolgyje bandė atkurti senąją istorinę Rostovo poli tinę pirmenybę prieš Vladimirą ir Suzdalę. Dar XI a,, buvęs los srities svarbiausias centras, Rostovas jautėsi pažemintas jau Ju r gio Ilgarankio laikais, kada Suzdalė buvo pasidariusi lygi Rostovui. Bet Andrius Bogoliubskis pasirinko Vladimirą savo sostine kaip tik dėl to, jog jis čia jautėsi mažiau priklausomas nuo senųjų miesto bajorų įtakos. Prie Rostovo kovų prieš Vladimirą, prasidėjusių Vsevolodo III laikais, prisidėjo ir Suzdalės bei PerejaslavJ.io miestai, tačiau tose kovose Vsevolodas III 1177 m. paėmė viršų ir Rostovas liko tik sritine kunigaikštija didžiosios Vladimiro kunigaikštijos ribose. Sekdamas Andriaus Bogoliubskio pavyzdžiu, Vsevolodas III titulavosi didžiuoju Vladimiro kunigaikščiu, ir jo viršenybę pripa žino net tolimasis Didysis Naugardas, kurio kunigaikščiais Vsevolo das skyrė savo sūnus. Po Vsevolodo III mirties jo sūnūs pradėjo savitarpio kovas dėl tėvo palikimo; tai privedė prie didžiosios Vladimiro kunigaikštijos suskilimo ir Vladimiro smukimo. Vyriausiajam Vsevolodo III sū nui Konstantinui atiteko Rostovas, kurio kunigaikščiu jis buvo tėvo paskirtas jau nuo 1207 m. Vladimirą savo testamentu Vsevolodas buvo atidavęs kitam sūnui Jurgiui. Perejaslavlį paveldėjo kitas Vsevolodo sūnus Jaroslavas, kurio žemėse susidarė Tverės ir Mask vos kunigaikštijos. Vsevolodo sūnus Sviatoslavas gavo Jurjevą prie Kliazmos intako Kolokšos, o Jonas paveldėjo Starodubą. Rostovo bajorai, vėl siekdami atstatyti politinę savo miesto reikšmę, sukėlė vaidus tarp Konstantino ir Jurgio, kurių metu iš Vladimiro-Suzdalės didžiosios kunigaikštijos visiškai išsiskyrė atskira Rostovo kunigaikštija. Jurgis du kartus žygiavo prieš Rostovą, bet Kons tantinas 1217 m. jį sumušė ir užėmė Vladimirą, broliui palikęs tik Suzdalę. Tačiau po Konstantino mirties 1219 m, Jurgis (miręs 1238 m.) vėl atgavo didžiojo kunigaikščio sostą. Rostovas liko atskira; sritine kunigaikštija, įeinančia į didžiosios Vladimiro kunigaikštijos sudėtį. Rostovas nemažai nukentėjo nuo tų kovų dėl politinės pirmenybės. XIII a. Rostovo kunigaikštija ne kartą nukentėjo ir nuo totorių nusiaubimo bei jungo.
R U SIJO S
V A LSTYBĖ. K U N IG A IK ŠTIJO S
607
Ilgainiui Rostovo kunigaikštija suskilo , į smulkesnes Rostovo, Jaroslaviio, Ugličiaus ir Beloozero kunigaikštijas, valdomas Konstan tino įpėdinių. Dėl šitokio susiskaldymo kunigaikščių paveldėjimo bei žemių pasidalijimo keliu Rostovo kunigaikštija susilpnėjo. Tuo tarpu beauganti Maskvos valstybė ėmė plėstis Rostovo kunigaikš tijos sąskaita ir jau XIV a. pirmojoje pusėje bei viduryje privertė Rostovo kunigaikščius pripažinti politinę Maskvos viršenybę. Di dysis Maskvos kunigaikštis Dimitras Doniškis (mirė 1389 m.) bandė panaikinti atskirą sritinę Rostovo kunigaikštiją, tačiau ji į Maskvos valstybę, galutinai tebuvo įjungta tik Jono III 1474 m., kai Rostovo kunigaikščiai savo tėviškės likučius pardavė didžiajam Maskvos kunigaikščiui ir stojo į jo tarnybą. A-V. Ekzempliarskij, Velikije i udelnyje kniazja severnoj Rusi..., t. 1—2, 1889— 1891; D.A. Koisakov, Meria i Rostovskoje kniažestvo: Očerki iz istoriji Rostovsko-Suzdalskoj zemli, 1872; A.E. Presniakov, Obrazovanije velikorusskogo gosudarstva, 1918; N. Voronin, Vladimiro-Suzdalskaja zemlia v XI—XIII v.v. (Problemy istoriji dokapiitalističeskij obščestv, nr. 5/6, 1935); H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; M.T. Florinsky, Russia..., t. 1, 1953.
Suzdalės kunigaikštija užsimezgė XI a., viršutiniame Volgos ba seine suomių-ugrų kilmės tautelių žemėse, jau nuo IX—X a. pra dėtose kolonizuoti rytų slavų ateivių, kurie ilgainiui susimaišė su nukariautais vietos gyventojais ir pamažu tapo didžiarusių tautos pagrindu. XI a. Suzdalės miestas priklausė didelei Rostovo-Suzdalės kunigaikštijai, kuri pripažino Kijevo didžiojo kunigaikščio viršenybę. Kijevo didžiojo kunigaikščio Jaroslavo sūnums pasidali jus Kijevo valstybę, šiaurės rytų Rusia 1076 m. atiteko Vsevolodui. Po šio mirties Rostovo-Suzdalės žemes paveldėjo jo sūnus Vla dimiras Monomachas, 1108 m. įkūręs Vladimirą prie Kliazmos. Apie 1095 m. Vladimiras Monomachas (mirė 1125 m.) į Suzdalę pasodi no savo mažametį sūnų Jurgį Ilgarankį (mirė 1157 m.), pradėjusį Suzdalės-Vladimiro kunigaikščių dinastiją, iš kurios vėliau kilo ir Maskvos didieji kunigaikščiai bei carai. Nors Jurgis Ilgarankis ofi cialiai titulavosi Rostovo kunigaikščiu, bet labiau mėgo Suzdalę ir ten gyveno; taip Suzdalė tapo didelės kunigaikštijos sostine. Savo kunigaikštijos ribose Jurgis Ilgarankis 1147 m. įsteigė Maskvą. Tai gi Suzdalės kunigaikštija buvo vėlesnės Maskvos valstybės lopšys. XII a. Kijevo Rusios politinei (galiai smunkant, labai iškilo Rosto vo-Suzdalės-Vladimiro kunigaikštijos reikšmė. Bekovodamas su kitais Riurikaičiais, Jurgis Ilgarankis buvo pasidaręs net Kijevo di džiuoju kunigaikščiu. Jo sūnus Andrius Bogoliubskis (1157—1174) susivaidijo su Suzdalės bajorais ir 1157 m. savo sostinę iš Suzdalės
608
SLAVAI
IR R U S I J A
perkėlė į Vladimirą prie Kliazmos, taip politiškai Vladimirą iškel damas aukščiau už Suzdalę ir Rostovą. Bogoliubskiui 1169 m. su griovus Kijevą ir politiniam rytų slavų centrui iš Kijevo persimetus į Vladimirą, šio kunigaikščiai nuo Bogoliubskio ėmė vadintis Vladimiro didžiaisiais kunigaikščiais. Vladimiro-Suzdalės kunigaikš tijai ėmus smukti, vėliau atsiskyrė Rostovo kunigaikštija, o XIII a. pirmojoje pusėje — atskiros Perejaslavlio ir Suzdalės kunigaikšti jos. Pirmasis atskiras Suzdalės kunigaikštis buvo A. Bogoliubskio brolio Vsevolodo sūnus Sviatoslavas, valdęs Suzdalės kunigaikštiją 1238—1246 m. Į atskiros Suzdalės kunigaikštijos sudėtį tada įėjo dar Žemutinis Naugardas ir Gorodecas. Suzdalės kunigaikštija kaip atskira kunigaikštija išliko ligi 1350 m., kada Suzdalės kunigaikštis Konstantinas (1332—1353) savo sostinę iš Suzdalės perkėlė į Že mutinį Naugardą, sudarydamas Suzdalės-Žemutinio Naugardo ku nigaikštiją, apėmusią Okos kairiųjų intakų baseiną ir žemes prie Volgos. Konstantinas 1355 m. pretendavo net į didžiojo kunigaikš čio titulą. Jo sūnus Dimitras 1359 m. buvo gavęs totorių chano „jarlyką" į Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulą, bet 1362 m. jį sumušė Maskvos kariuomenė ir jis buvo priveistas didžiojo kuni gaikščio titulą perleisti Maskvos kunigaikščiui Dimitrui, Jono sū nui. Ligi 1365 m. Suzdalės-Žemutinio Naugardo kunigaikščiu buvo Konstantino sūnus Andrius, ligi 1383 m.— pastarojo brolis Dimitras, ligi 1392 m.— jo brolis Borisas, vedęs Algirdo dukterį Agripiną ir palaikęs draugiškus santykius su Lietuva Maskvos įtakai atsverti. XIV a. augant Maskvos didžiajai kunigaikštijai, Suzdalės-Žemuti nio Naugardo kunigaikštija silpnėjo. Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius I 1392 m. užėmė Žemutinį Naugardą ir čia paskyrė savo vietininką, o Suzdalės-Žemutinio Naugardo kunigaikštijos žemes įjun gė į Maskvos valstybę. Buvusių Suzdalės-Žemutinio Naugardo ku nigaikščių palikuonys daug kartų bandė sukilti prieš Maskvą (1395, 1408, 1412, 1446 m.), bet jiems nepavykdavo atgauti savarankišku mo. A.V. Ekzempliaiskij, Velikije i.udelnyje kniazia severnoj Rusi..., t. 1—2, 1889—• 1891; M-K. Liubavskij, Obrazovanije osnovnoj gosudarstvenoj teritoriji velikorusskoj narodnosti, 1929; N. Voionin, Vlaaimirsko-Suzdalskaja zemlia XI—XIII vv„ 1935; M.T. Florinsky, Russia..., t. 1, 1953.
Tverės kunigaikštija susidarė XIII a. pradžioje, šiaurės vakarų Rusioje ir būdama svarbiausia Maskvos kunigaikštijos konkuren te išliko savarankiška ligi XV a. pabaigos su sostine Tvėrė. Ji bu vo viena stambiausių senovės Rusios kunigaikštijų, išsiplėtusi Vol gos aukštupio ir jos intakų Tvercos bei Šošos baseinuose. Jai pri
R U SIJO S VA LSTYBĖ. K U N IG A IK ŠTIJO S
609
klausė Dorogobužo, Kušino, Cholino, Staricos, Mikulino, Teliatjevo ir Černiatino miestai. Tverė šaltiniuose minima nuo 1134—1135 m. kaip pilimi sustiprinta sodyba, nuo 1181 m. kaip miestas, iš pradžių turbūt priklausė Didžiajam Naugardui, o nuo 1209 m. įėjo į Vladimiro-Suzdalės didžiosios kunigaikštijos sudėtį. Dėl patogios geo grafinės padėties prie Volgos, tarp Didžiojo Naugardo ir Suzdalės, Tverė virto svarbiu prekybos, o vėliau ir politiniu centru. Maždaug tuo pat metu kaip ir Maskva, XIII a. pirmojoje pusėje, Tverės že mė virto daline vakarinės Vladimiro-Suzdalės teritorijos kunigaikš tija, paprastai atiduodama dalimi kuriam nors Vladimiro didžiojo kunigaikščio šeimos nariui. 1237—1238 m. žiemą Tverės kunigaikš tija buvo totorių nukariauta ir turėjo pripažinti Aukso Ordos cha no viršenybę. 1241—1245 m., Vladimiro didžiojo kunigaikščio Ja roslavo, Vsevolodo sūnaus laikais, Tverės kunigaikštija išsiskyrė iš Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijos. Pastarajam 1246 m. mirus, Tverę užvaldė jo sūnus Jaroslavas (mirė 1271 m.), kurio palikuo nys buvo vėlesni Tverės kunigaikščiai. Jau tada išaugo Tverės pre kyba su kitomis Rusijos kunigaikštijomis ir su Lietuva bei į Lietu vos valstybę įėjusiomis gudų ir rusų sritimis.^. Nuo XIII a. vidurio Tverės kunigaikštijos žemes pasiekdavo puo lamieji lietuvių karo žygiai. 1245 ir 1248 m. Tverės kunigaikštis Jaroslavas gynėsi nuo lietuvių. Jo valdžioje pradėjo kilti politinė Tverės! kunigaikštijos reikšmė. Po savo tėvo mirties Jaroslavas da lyvavo savo brolių Aleksandro Neviškio ir Andriaus Suzdališkio vaiduose kaip Andriaus sąjungininkas. Kurį laiką Tverės kunigaikš tis Jaroslavas kartu buvo ir Didžiojo Naugardo kunigaikštis. Po Aleksandro Neviškio mirties Jaroslavas pasidarė svarbiausias savo brolio Andriaus konkurentas, nuvyko į Aukso Ordą ir iš totorių chano gavo jarlyką (paskyrimo dokumentą) į Vladimiro-Suzdalės didžiojo kunigaikščio titulą. Šia teise Jaroslavas pasinaudojo tik po savo brolio Andriaus mirties 1264 m. Suruošęs karo žygį prieš naugardiečius, Jaroslavas 1270 m. tapo ir Didžiojo Naugardo kuni gaikščiu. Jis ir kiti XIII a. pabaigos Tverės valdovai siekė praplės ti savo kunigaikštiją Didžiojo Naugardo, Dmitrovo ir Perejaslavlio sąskaita. Tverė pasidarė ir religiniu bei kultūriniu centru, XIII a. antrojoje pusėje čia įsteigus atskirą Tverės stačiatikių vyskupiją, kuri apėmė visas vakarines Vladimiro-Suzdalės didžiosios kuni gaikštijos sfitis. Pirmasis vyskupas buvo Simonas, prieš tai buvęs Polocko vyskupu. Jaroslavui 1271 m. mirus, Tverės kuni gaikščiu tapo jo sūnus Sviatoslavas, valdęs Tverės kunigaikštiją ligi savo mirties 1281 ar 1286 m., kada Tverės kunigaikštija buvo totorių nusiaubta. 1285 m. lietuviai buvo įsiveržę į Tverės kunigaikš39. K. Avižonis.
«10
SLAVAI
IR R U S I J A
tijos žemes Olešnės srityje, bet čia buvo sumušti Tverės ir kitų į pagalbą atvykusių Rusios kunigaikščių.^ Kautynėse ties Tvėrė žuvo lietuvių kunigaikštis Daumantas. Po Sviatoslavo Tverės kunigaikš čiu tapo jo brolis, kitas Jaroslavo sūnus Mykolas, valdęs ją ligi 1318 m. Tverės kunigaikštienės Aksinijos, Jaroslavo našlės, ir jos sūnaus Mykolo pastangomis Tverės vyskupu 1289 m. tapo lietuvis vienuolis Andrius, Lietuvos kunigaikščio Gerdenio sūnus. Tverės kunigaikštis Mykolas palaikė politinius ir prekybinius ryšius su Lietuva, iš pradžių kelis kartus atmušęs lietuvių puolimus. XIV a. pradžioje sustiprėjus politinei Tverės kunigaikštijos reikš mei, jos kunigaikščiai varžėsi su Maskva savo valdžioje jungdami Rusios žemes ir konkuruodami dėl Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulo bei soisto. Tverės kunigaikštis Mykolas, išlaikydamas Tverės kunigaikštijos savarankiškumą, gynėsi nuo Vladimiro didžiojo ku nigaikščio Dimitro, Aleksandro Nevišikio sūnaus, remiamo totorių. 1295 m. Mykolas sudarė gynimosi sutartį su Didžiuoju Naugardu. Po Vladimiro didžiojo kunigaikščio Andriaus III, Aleksandro Neviškio sūnaus, mirties Mykolas 1304 m. nuvažiavo į Aukso Ordą ir dovanomis iš totorių chano išgavo Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulą. Tai privedė prie žiaurių Tverės kunigaikščio kovų su Mask vos kunigaikščiu Jurgiu, Danieliaus sūnumi, Aleksandro Neviškio vaikaičiu, reiškusiu pretenzijas į didžiojo kunigaikščio titulą. Taip prasidėjo ilga ir atkakli kova, trukusi visą XIV a. tarp Maskvos ir Tverės, kurių abiejų kunigaikščiai varžėsi dėl dominavimo Vol gos baseine, dėl viršenybės Vladimiro didžiojoje kunigaikštijoje ir dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Iš pradžių geriau sekėsi Tverei, ku rios kunigaikštis Mykolas išbuvo didžiuoju kunigaikščiu 1304— 1318 m. Tiek Maskva, tiek Tverė ieškojo sąjungininkų ir paramos. Tverės kunigaikštija suartėjo su Lietuva ir XIV a. ne kartą gavo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Gedimino ir Algirdo politinę bei karinę paramą. Tverės kunigaikštijos sąjungai su Lietuva sustip rinti Mykolo sūnus Dimitras 1320 m. vedė Gedimino dukterį M a riją. Maskvos kunigaikštis Jurgis ilgai kovojo su Mykolu ir ieško jo totorių pagalbos, bandydamas iš Tverės kunigaikščio Mykolo paveržti Vladimiro didžiojo kunigaikščio sostą. Nors Mykolas ir buvo totorių chano pripažintas teisėtu didžiuoju kunigaikščiu, vis dėlto Maskvos kunigaikščiui Jurgiui pavyko chaną palenkti savo pusėn. Kai Mykolas 1317 m. sumušė Maskvos kariuomenę, Jurgis Aukso Ordoje iškėlė nemažai kaltinimų prieš jį. Totorių chanui Uzbekui įsakius, Mykolas atvyko į Ordą pasiteisinti, bet čia 1318 m. buvo nužudytas. Po to Uzbekas Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu patvirtino Maskvos kunigaikštį Jurgį, kuris juo buvo 1318—1322 m.
R U SIJO S
V A LSTYBĖ. K U N IG A IK ŠTIJO S
611.
Varžybose dėl didžiojo kunigaikščio titulo totorių chanai palai kė čia Tverės, čia Maskvos kunigaikščius. Totorių nužudyto Tve rės kunigaikščio Mykolo sūnus Dimitras, paveldėjęs Tverės kuni gaikštiją (1318—1325), bandė atgauti didžiojo kunigaikščio titulą. Jis totoriams apskundė Maskvos kunigaikštį Jurgį, esą šis pasisa vinęs dalį totorių duoklės, surinktos Tverės kunigaikštijoje. Chanas iššaukė juos abu į Aukso Ordą ir Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu paskyrė Dimitrą (1322—1325), nors Jurgis ir buvo vedęs chano se serį. Maskvos kunigaikštis Jurgis irgi rezgė intrigas prieš Dimitrą. 1325 m. abu buvo vėl iškviesti į Aukso Ordą, kur Dimitras nužudė Jurgį, už tai ir pats buvo chano nužudytas. Tverės kunigaikštiją ir didžiojo kunigaikščio titulą chanas atidavė Dimitro broliui Alek sandrui (1325—1327). Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas I Kalita (1325—1341), Danieliaus sūnus, Jurgio brolis. Jis pasiryžo tęsti Maskvos kunigaikščių kovą dėl didžiojo kunigaikščio sostoi ir pa veržti jį iš Tverės kunigaikščio Aleksandro, pasinaudodamas tveriečių 1327 m. sukilimu prieš totorių priespaudą. Nuvykęs pas Or dos chaną ir iš totorių gavęs didelę kariuomenę, Jonas I Kalita nusiaubė Tverę, smarkiai ją sunaikindamas, kaip pagrindinę Mask vos konkurentę, pasinaudodamas totorių chano Uzbeko pavedimu nubausti tveriečius. Kunigaikštis Aleksandras pabėgo į Pskovą, o nauju Tverės kunigaikščiu totorių chanas paskyrė jo brolį Kons tantiną (1327—1337). Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulą 1328 m. chanas suteikė Jonui I Kalitai, taip Maskva su totorių pagalba lai mėjo varžybas dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Jono I Kalitos paveiktas Maskvos metropolitas Teognostas iš keikė pskoviečius, priėmusius pabėgusį Aleksandrą; dėl to šis iš Pskovo pasitraukė į Lietuvą ir čfa gavo lietuvių paramą. Jo sąjun ga su Gediminu sutrukdė Maskvos kunigaikščiui Jonui I Kalitai paimti Pskovą savo įtakon. Pskovas tuo metu buvo politinėje Ge dimino įtakoje ir jo spaudimu pskoviečiai savo kunigaikščiu pri siėmė Aleksandrą, kuris ten išbuvo kelerius metus. Su Lietuva taip pat suartėjo Didysis Naugardas, į kurį savo įtaką XIV a. bandė iš plėsti tiek Tverės, tiek Maskvos kunigaikščiai. Lietuvos teritorija jau tada tiesiogiai susiėjo su Maskvos ir Tverės valdomis. Lietuva vaidino svarbų vaidmenį Tverės ir Maskvos konflikte dėl Vladi miro didžiojo kunigaikščio sosto, bet visiškai tos progos neišnau dojo. Gediminas buvo užsiėmęs nuolatinėmis kovomis su Vokiečių ordinu, besiveržiančiu į Lietuvą, todėl tuo metu negalėjo aktyviai padėti tremtyje buvusiam Tverės kunigaikščiui Aleksandrui, nors jau 1335 m. įvyko Lietuvos bei Maskvos pasienio incidentų.
612
SLAVAI
IR R U S I J A
Aleksandras bandė savo iniciatyva atgauti totorių chano malo nę, pas jį nusiųsdamas savo sūnų. Chanas Uzbekas 1337 m. jam vėl grąžino Tverės kunigaikštiją. Aleksandras ieškojo suartėjimo iri su Maskvos metropolitu Teognostu, bet kartu ir toliau palaikė artimus ryšius su Lietuva. Visa tai Jonui I Kalitai kėlė didelį pa vojų ir jis pasiryžo intrigomis sunaikinti savo konkurentą Alek sandrą. Dėl to chanas Uzbekas 1338 m. išsikvietė Aleksandrą su sūnumi į Aukso Ordą, kur jiedu 1339 m. buvo nužudyti. Aleksand ro brolis Konstantinas vėl tapo Tverės ikunigaikščių. Jono I Kalitoš kurstomi totoriai dar 1338 m. buvo įsiveržę į Lietuvai priklau sančias žemes. 1340 m. totoriai, Maskvos remiami;, užpuolė Lietu vos žinioje buvusį Smolenską. Tuo Jonas I Kalita bandė atbaidyti Lietuvą nuo Tverės rėmimo. Tverė ir toliau buvo laikoma didžiąja kunigaikštija, nors jos kunigaikščiai ir buvo nustoję Vladimiro kont rolės nuo Jono I Kalitos laikų. Jonui I Kalitai 1341' m. mirus, Tve rės kunigaikščiai vėl ieškojo Lietuvos pagalbos bei paramos. Po Konstantino mirties 1345 m. chanas Tverės kunigaikštiją atidavė Aleksandro sūnui Vsevolodui (1345—1349), kuris tęsė savo tėvo politiką, ieškodamas Lietuvoje pagalbos prieš Maskvą. Lietuvos ir Tverės bendradarbiavimą sustiprino 1350 m. Algirdo vedybos su Tverės kunigaikštyte Julijona, Aleksandro dukterimi. Tačiau kita Aleksandro duktė buvo ištekėjusi už Jono I Kalitos sūnaus Simano. Abu Julijonos broliai — Vsevolodas ir po jo mirties 1364 m. energingas Mykolas — dėjo savo viltis į Algirdą. Maskvos didysis kunigaikštis Simanas (1341—1353), po to jo brolis Jonas II (1353—1359) ir nuo 1359 m. Jono II sūnus Dimitras Doniškis bandė stiprinti Maskvos įtaką Tverės kunigaikštijai ir konfliktas tarp Lietuvos ir Maskvos dėl Tverės vėl atsinaujino. Nuo 1349 m. Tvė rėje vyko jos kunigaikščių vidaus; vaidai, Tverės kunigaikščiu 1349— 1367 m. esant Mykolo sūnui Vosyliui. Tai leido Lietuvai ir Mask vai kištis į Tverės kunigaikštijos reikalus, kaip tarpininkėms. Vai dai pasibaigė Mykolo, Algirdo svainio, pergale 1367 m. Taip aiš kus Maskvos priešas Mykolas (1367—1399) tapo Tverės kunigaikš čiu. Tuo metu Lietuva buvo Algirdo smarkiai praplėsta į rytus ir kėlė pavojų pačiai Maskvai. Dimitras Doniškis vedė ilgą karą su Lietuvos palaikoma Tvėrė nuo 1366 ligi 1375 m. Stengdamasis Tve rės kunigaikščius padaryti sau priklausomus, Maskvos didysis ku nigaikštis buvo Mykolą suėmęs, bet šiam pavyko iš Maskvos iš sivaduoti. Tverės kunigaikštis Mykolas du kartus vyko į Lietuvą, buvo Vilniuje ir grįžo su savo svainio Algirdo pagalba. Jis buvo vienas1 Algirdo žygių prieš Maskvą iniciatorių. Pirmajame žygyje 1368 m. Maskvos kariuomenė buvo sumušta prie Trostnos upės,
R U SIJO S
V A LSTYBĖ. K U N IG A IK ŠTIJO S
613
Maskva apgulta ir jos apylinkės lietuvių nusiaubtos. Dimitras Donišlkis buvo priverstas atsisakyti nuo kišimosi1 į Tverės kunigaikš tijos reikalus, bet jau 1369 m. Maskva bandė keršyti tveriškiams. 1370 m. Algirdas savo antrajame karo žygyje vėl sumušė Maskvos kariuomenę. Mykolas bandė savo pusėn patraukti ir Aukso Ordą ir iš chano Mamajaus 1370 m. išsirūpino Vladimiro didžiojo kuni gaikščio titulą, bet didžiojo kunigaikščio sosto iš Dimitro Doniškio atsiimti neįstengė dėl nepakankamos lietuvių paramos. Prasidėjo trečias karas tarp Tverės kunigaikštijos ir Maskvos, kuriame vėl dalyvavo Algirdas, bet lietuvių kariuomenė 1372 m. buvo sumušta ir Tverė apgulta. Algirdas susitaikė su Dimitru Doniškiu, atsisaky damas kištis į Maskvos ir Tverės kunigaikščių tarpusavio santy kius. Tai suardė Mykolo planus užimti didžiojo kunigaikščio sostą. Mykolas dar bandė kovoti su Maskva, bet nebegaudamas lietuvių paramos turėjo nusileisti Dimitrui Doniškiui ir atsisakyti nuo savo sąjungos su Lietuva. Tverės kunigaikštijos ir Maskvos^ ilgas konf liktas dėl didžiojo kunigaikščio sosto buvo užbaigtas 1375 m. su tartimi, kuria Tverės kunigaikštis Mykolas pripažino Maskvos ku nigaikščio Dimitro „vyresniškumą" ir pasižadėjo nebevesti tiesio ginių derybų nei su totoriais, nei su lietuviais. Tverės kunigaikštija, nepaisant tos sutarties, ir toliau liko gana savarankiška tiek savo vidaus, tiek užsienio politika. Tverės kunigaikštijos ryšiams su Lietuva atgaivinti 1375 m. Tverės kunigaikščio sūnus Jonas vedė Kęstučio dukterį. Algirdo 1368—1372 m. žygių prieš Maskvą metu jos kunigaikš tis Dimitras tik gynėsi, nedrįsdamas imtis didesnio masto puolimo nei prieš Tverės kunigaikštiją, nei prieš Lietuvą. Tik po Algirdo mirties 1377 m. lietuvių spaudimas į rusų žemes sumažėjo. Bandy damas laviruoti tarp Lietuvos ir Maskvos, Tverės kunigaikštis My kolas nedalyvavo Dimitro Doniškio 1380 m. Kulikovo kautynėse su totoriais, kurias laimėjo Maskva. Kai vėliau keršydami totoriai vėl nusiaubė Maskvą, Tverės kunigaikštija derybomis vėl atnaujino ryšius su Lietuva ir su Aukso Orda. Tverės kunigaikštis Mykolas vėl siekė Vladimiro didžiojo: kunigaikščio titulo ir jį vėl gavo iš totorių chano Tochtamišo 1382 m. ^ Po Dimitro Doniškio mirties 1389 m. Maskvos sostą užėmė jo sūnus Vosylius I (1389—1425). Tuo metu ir Maskva kiek suartėjo su Lietuva. Vosylius 1391 m. vedė Vytauto dukterį Sofiją. Po My kolo mirties 1399 m. Tverės kunigaikščiu ligi 1425 m. buvo jo sū nus Jonas. Vytauto laikais vėl išryškėjo aiški Lietuvos persvara Maskvos bei Tverės atžvilgiu. Silpnas Maskvos kunigaikštis nesi kišo; į Tverės kunigaikštijos reikalus, ir ji emancipavosi iš Mask
€14
SLAVAI
IR R U S IJ A
vos įtakos. Vėliau Tverės kunigaikštija, pasinaudodama Vosyliaus II (1425—1462) laikais Maskvoje vykusiais jos kunigaikščių vidaus vaidais dėl sosto, ne tik buvo visai savarankiška nuo Maskvos, bet Tverės kunigaikščio Boriso, Aleksandro sūnaus, 1425—1461 m. val doma, pasiekė ir vidinės vienybės. Borisas, palaikydamas draugiškus| ryšius su Lietuva ir gana taikingus santykius su Maskva, vėl iškėlė politinę Tverės kunigaikštijos reikšmę. 1427 m. Borisas su darė Tverės kunigaikštijos prekybos sutartį su Vytautu, leisdamas Lietuvos pirkliams ,,po senovei" prekiauti Tvėrėje, Kasine, Gorodke, Zubcove ir visoje Tverės kunigaikštijoje. XV a. viduryje Tverės kunigaikštija kurį laiką jautėsi savo ga lia lygi Maskvai. Ligi Vytauto mirties buvusi stiprioje politinėje Lietuvos įtakoje, Tverės kunigaikštija vėliau pamažu ėmė slysti iš Lietuvos įtakos. Dar 1449 m. Maskvos sutartimi su Lietuva Tvėrėsi kunigaikštija buvo palikta Lietuvos įtakos zonoje. Bet čia greit ėmė stiprėti Maskvos politinė įtaka. Vosyliaus II ir Tverės kuni gaikščio Boriso sutartimi su Maskva Borisas didžiojo kunigaikščio sostą pripažino Vosyliui1 ir pažadėjo paramą prieš totorius, ir kitus Maskvos priešus. Bet Tverės kunigaikštijai vis sunkiau bebuvo iš laikyti savo savarankiškumą, nes su totorių pagalba iškilusių Mask vos didžiųjų kunigaikščių valdos jau XV a. antrojoje pusėje ėmė supti Tverės kunigaikštiją. Didysis Maskvos kunigaikštis Jonas III (1462—1505), Vosyliaus II sūnus, tiesiog pasikėsino į Tverės kuni gaikštiją. Nieko nepadėjo nė diplomatinis Tverės kunigaikštytės Marijos išleidimas už Jono III. Marija, pirmoji Jono III žmona., mi rė 1467 m. Tverės kunigaikštis Mykolas, Boriso sūnus, valdęs Tve rės kunigaikštiją nuo 1461 m., iš pradžių bendradarbiavo su Jonu III šio žygiuose prieš Didįjį Naugardą ir prieš totorius. 1480 m. Mask va nusikratė totorių jungo. Nors Jonas III sutartimi su Mykolu, ku rio dukterį Mariją buvo vedęs, ir buvo garantavęs Tvėrėsi kuni gaikštijai nepriklausomybę, bet užėmęs Didįjį Naugardą ir įjungęs į Maskvos valstybę jis nebeketino laikytis savo pažadų ir pasiryžo pagrobti Tverės kunigaikštiją, vis dar išlaikiusią savo savarankiš kumą. Santykiams tarp Maskvos ir Tverės kunigaikštijos įsitempus, Tve rės kunigaikštis Mykolas ieškojo paramos prieš Maskvą Lietuvoje, nes istorijos būvyje Tverės kunigaikštija dažnai buvo Lietuvos są jungininkė. Tuo pasinaudoję, Jono III agentai sukėlė Tverės ba jorus ir smulkiuosius dalinius kunigaikščius prieš Mykolą. 1485 m. Maskvos kariuomenė užėmė Tverę. Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras bandė diplomatiniu keliu užtarti Tverės kunigaikštį Mykolą, bet būdamas labiau užsiėmęs Lenkijos
R U SIJO S VA LSTY BĖ. K U N IG A IK ŠTIJO S
615
ir savo dinastiniais reikalais realios (pagalbos jam nedavė. Taip Tverės kunigaikštija 1485 m. nustojo savo laisvės. Įjungęs į Mask vos valstybę, Jonas III Tverės kunigaikštiją iš pradžių atidavė kaip dalį savo sūnui Jonui (1485—1490), o po šio mirties nebeskyrė jo kio kunigaikščio ir nuo tada buvusią Tverės kunigaikštiją ėmė val dyti per Maskvos vietininkus, tuo galutinai panaikinęs Tverės ku nigaikštiją. 1490 m. Jonas III tuo pat metu išvystė agresyvią poli tiką ir prieš Lietuvą, privedusią prie atviro karo tarp Maskvos ir Lietuvos 1492 m. Po šio karo 1494 m. taikos sutartimi didysis Lie tuvos kunigaikštis Aleksandras formaliai atsisakė Lietuvos teisių į Didįjį Naugardą ir Tverę, oficialiai pripažindamas tų žemių pri jungimą prie Maskvos./ V.S. Borzakovskiį, Istorija Tverskogo kniažestva, 1876; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. '1: Litwa i Moskwa w XIII i XIV w., 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; V.T. Pašuto, Obrazovanije Litovskogo gosudarstva, 1959; M. Rahinovič, Osadnaja technika na Rusi v X—XV vv. (Izvestija Akademii Nauk SSSR. Serija Istoriji i Filologiji, t. 8, 1951); M.T. Floiinsky, Russia..., t. 1, 1953.
Vladimiro kunigaikštija susikūrė suomių-ugrų kilmės marių, vė sės, muromos ir kt. tautelių žemėse, kurias VIII—IX a. kolonizavo Ilmenio ežero srities slavai, vidurinio Padnieprio rytų slavai krivičiai ir Okos aukštupio viatičiai. IX—X a. ateiviai rytų slavai už valdė vietos suomių-ugrų kilmės tauteles ir susiliejo su jomis, «.duo dantį pradžią rusų (didžiarusių) tautai. Kolonistai IX a. įkūrė Ros tovo, X a. Suzdalės ir XII a, pradžioje 'Vladimiro prie Kliazmos miestus. Iš pradžių X a. čia buvo susikūrusi nuo Kijevo priklauso ma Rostovo kunigaikštija, vėliau XI a. Suzdalės kunigaikštija. Po Kijevo didžiojo kunigaikščio Jaroslavo mirties 1054 m. šiaurės rytų Rusia, apimanti Rostovo ir Suzdalės žemes, atiteko jo sūnui Vsevolodui (mirė 1093 m.), o po jo — Vsevolodo sūnui Vladimirui Mono litą chui (mirė 1125 m.). Po Vladimiro Monomacho mirties šiaurės rytų Rusią paveldėjo jo sūnus Jurgis Ilgarankis (1125—1157), ku ris buvo pirmasis Rostovo-Suzdalės žemėje pastoviai gyvenęs ku nigaikštis. Jis pradėjo Rostovo-Suzdalės-Vladimiro kunigaikščių Riurikaičių dinastiją, iš kurios vėliau kilo taip pat Maskvos didieji kunigaikščiai ir carai. Kunigaikštijos sostinė iš pradžių buvo Ros tovas, nuo Jurgio Ilgarankio laikų — Suzdalė, o nuo 1157 m.— Vla dimiras prie Kliazmos. Jurgio Ilgarankio sūnus Andrius Bogoliubskis (1157—1174), susivaidijęs su Suzdalės miesto bajorais, sostinę perkėlė į Vladimirą prie Kliazmos. Nuo Andriaus Bogoliubskio valdymo pradžios Vladimiras prie Kliazmos tapo didelės Vladimiro-Suzdalės kunigaikštijos sostine.
616
SLAVAI
IR R U S I J A
Jurgio Ilgarankio ir Andriaus Bogoliubskio laikais ši kunigaikštija iškilo ekonomiškai ir politiškai, o Kijevo kunigaikštija tuo metu iro ir ¡smuko. Stengdamasis išplėsti savo valdžią į kitas Rusios sri tis, Andrius Bogoliubskis 1169 m. paėmė ir smarkiai sunaikino Ki jevo miestą. Pasidaręs didžiuoju kunigaikščiu, jis perkėlė valsty bės sostinę iš Kijevo į Vladimirą prie Kliazmos ir ėmė vartoti Vla dimiro didžiojo kunigaikščio titulą. Taip pat ir jo įpėdiniai, vėlesni Vladimiro kunigaikščiai, titulavosi Vladimiro didžiaisiais kunigaikš čiais. Kijevo valstybei subirus, jie reiškė pretenzijas į viršenybę kitiems Rusios kunigaikščiams. Vladimiro didžiajam kunigaikščiui Vsevolodui III 1212 m. mi rus, prasidėjo vidaus kovos tairp jo sūnų dėl tėvo palikimo. Per tas kovas Vladimiro kunigaikštija suskilo. Nuo Vladimiro kuni gaikštijos atsiskyrė Rostovo, Jaroslavlio, Perejaslavlio, Suzdalės ir kitos kunigaikštijos. Vladimiro kunigaikštija ėmė smukti. Kiek vė liau ėmė kilti Maskva, susikūrusi Suzdalės kunigaikštijos ribose. 1238 m. totoriai nusiaubė Vladimiro kunigaikštiją ir sudegino Vla dimirą prie Kliazmos. Kautynėse žuvo pats Vladimiro didysis, ku nigaikštis Jurgis. Nuo tada politinė Vladimiro kunigaikštijos galia buvo tiek pakirsta, kad ji jau nebegalėjo atgauti savo ankstesnės reikšmės. Totoriams užvaldžius; visą šiaurės rytų Rusią, Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu buvo skiriamas tas Rusios kunigaikštis, ku ris geriausiai sugebėdavo įtikti Aukso Ordos chanui ir 5® jo gauda vo jarlyką (oficialų paskyrimo dokumentą) į didžiojo! kunigaikščio sostą. Dėl Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulo varžėsi; Vladimiro, Suzdalės, Tverės, Maskvos ir kiti kunigaikščiai. XIV a. pradžioje sustiprėjus Maskvos politinei reikšmei, jos kunigaikštis Jurgis 1318 m. buvo totorių chano paskirtas Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu. Po jo mirties kurį laiką Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu buvo Tve rės kunigaikštis Aleksandras, bet 1328 m., totorių chanas Vladimiro didžiojo kunigaikščio sostą atidavė Maskvos kunigaikščiui Jonui I Kalitai. Nuo tada Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulas beveik pastoviai perėjo' į Maskvos kunigaikščių šeimą. Jiei nuolat gyveno Maskvoje, o XIV a. antrojoje pusėje Vladimiro kunigaikštija bu vo galutinai įjungta į Maskvos valstybės sudėtį. Iš tradicijos Mask vos kunigaikščiai vis dar tebevartojo Vladimiro didžiojo kunigaikš čio titulą, ir tik vėliau ėmė vadintis tiesiog Maskvos didžiaisiais kunigaikščiais, J. Gotje i M.V. Dovnar-Zapolski), Kolonizacija slavianami Vostočno-Evropejskoj ravniny do poloviny XIII v. (kn. Russkaja istorija v očerkach i statjach pod red. M.V. Dovnar-Zapolskogo, t. 1, 1909); H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954; H. Paszkiewicz, The Making of the Russian Nation, 1963; M.T. Florinsky, Russia...,
R U SIJO S VALSTYBĖ.
K U N IG A IK ŠTIJO S
617
t. 1, 1953; G. Veinadsky, Kievan Russia, 1948; G. Veinadsky, The Mongols and Russia, 1953.
Vladįmiro-Suzdalės-Maskvos kunigaikščiai; J u r g i s Ilga r a n k i s (Jurij Dolgorukij), Vladimiro Monomacho! sūnus (1090— 1157), Rostovo bei Suzdalės kunigaikštis 1120—1157 m.r aktyviai dalyvavo kovose ir varžybose su savo giminaičiais ir brolvaikiais dėl Kijevo, kurį užėmė ir buvo jo didžiuoju kunigaikščiu 1149, 1150 ir trečią kartą 1154—1157 m. Tada Kijevas ėjo iš rankų į ran kas, anarchija plito ir Kijevo reikšmė smuko. Tačiau tuo pat metu kilo Suzdalės kunigaikštija. Jurgis turėjo didesnės reikšmės ne kaip Kijevo didysis kunigaikštis, bet kaip vėlesnių Maskvos kunigaikš čių dinastijos įkūrėjas. Būdamas Volgos aukštupyje rusų koloni zuoto Rostovo 'kunigaikščiu, Jurgis labiau mėgo Suzdalę, kuri jam valdant ėmė kilti ir tapo kunigaikštijos sostine. Jurgis 1120 m. su ruošė žygį prieš Karnos bulgarus, kišosi į Didžiojo Niaugardo ir Smolensko reikalus, privertė naugardiečius priimti kunigaikščiais savo sūnus ir užėmė Kijevą net tris kartus. Jurgio agresyvumas buvo pažymėtas, jį praminus Ilgarankiu, nes savo karo žygiais pa siekdavo ir bandė paimti valdžion tolimas sritis. Jurgio istorinė ir politinė reikšmė šiaurės rytuose kuriant busimosios rusų valstybės branduolį prilygo Vladimiro Didžiojo ir Jaroslavo Išmintingojo reikš mei Kijevo valstybei. Jurgis 1147 m.'. įsteigė Maskvą, 1152 m. Perejaslavlio ir Jurjevo miestus, 1154 m. Dmitrovą. Jis stengėsi nu kariauti tose srityse gyvenusias suomių-ugrų gimines ir kolonizuoti rusus, dėdamas pagrindus vėlesnei Maskvos galybei. J u r g i s II, V s e v o l o d o s ū n u s (Jurij Vsevolodovič; mi rė 1238 m. kovo 4 d.), Jurgio Ilgarankių vaikaitis, Vladimiro di dysis kunigaikštis 1212—1216 ir 1219—1238 m., kovojęs dėl val džios Vladimire su savo broliu Konstantinu, kuris jį sumušęs 1217 m. užėmė Vladimiro sostą, Jurgiui palikęs valdyti tik Suzdalę. Po Kons tantino mirties 1219 m. Jurgis vėl atgavo Vladimiro; didžiojo ku nigaikščio sostą, suruošė žygius prieš mordvių ir bulgarų gimines. Savo sostine Jurgis laikė Vladimirą, bet Rostovas ir Suzdalė taip pat buvo svarbūs jo kunigaikštijos centrai. Maskva jo laikais te bebuvo nežymi, smulki kunigaikštija Vladimiro didžiosios kunigaikš tijos ribose. Jurgio laikais Vladimiro kunigaikštija pradėjo skilti ir irti, panašiai kaip anksčiau Kijevo valstybė. 1237 m. Vladimiras buvo paimtas totorių, sudegintas, o kunigaikštija apiplėšta. Jurgis su šeima ir kariuomene traukėsi, bet 1238 m. kovo 4 d. totoriai pasiviję sunaikino jo kariuomenę prie Sitės (Šit) upės Volgos aukš
618
SLAVAI
IR R U S IJ A
tupyje. Pats Jurgis žuvo kautynėse su savo šeima ir daugeliu gimi naičių. J u r g i s , D a n i e l i a u s s ū n u s (Jurij Danilovič; mirė 1325 m.), Vladimiro didysis kunigaikštis 1318—1325 m. Būdamas Maskvos kunigaikščiu 1303—1325 m., Jurgis reiškė savo pretenzijas ir į Vladimiro-Suzdalės didžiąją kunigaikštiją po Andriaus III mirties 1304 m. Dėl to žiauriai ir ilgai kovojo su Tverės kunigaikščiu Mykolu, kuris totorių chano buvo pripažintas Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu 1304—1318 m. Nesiliaudamas kovojęs su Mykolu, Ju r gis irgi rėmėsi totorių pagalba ir net buvo vedęs chano seserį. Kai dėl intrigų Mykolas pagaliau 1318 m. buvo totorių nužudytas už neklusnumą jiems, Jurgis tapo totorių patvirtintu Vladimiro didžiuo ju kunigaikščiu. Jurgis bandė išplėsti savo įtaką Didžiajam Naugardui, rinko iš kitų kunigaikščių ir miestų totorių uždėtas duok les, kurias siuntė totoriams visos Vladimiro didžiosios kunigaikšti jos vardu. Kai Jurgis vėliau pradėjo vengti siųsti visas surinktas duokles totorių chanui, buvo žiauriai nubaustas. Besivaržant kitiems konkurentams dėl Vladimiro sosto, Jurgis buvo nužudytas Aukso Ordoje 1325 m. Jo brolis Jonas I Kalita, vėlesnis didysis ¡kunigaikš tis, pasimokęs iš jo nelaimės, ypač stengėsi pataikauti bei įtikti to toriams, nors jis taip pat, kaip ir Jurgis,, sugebėjo dalį surinktų duoklių pasilaikyti sau. J u r g i s , D i m i t r o s ū n u s (Jurij Dmitrijevič; mirė 1434 m.), Maskvos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus I brolis. Didžiojo Lietu vos kunigaikščio Vytauto žentui Vosyliui I 1425 m. mirus, Mask vos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo ir Vytauto dukters Sofijos ma žametis sūnus1 Vosylius II, kurio globėju buvo pats Vytautas. Ju r gis kartu su kitais kunigaikščiais priešinosi Vosyliaus II valdžiai ir pats pareiškė pretenzijas į Maskvos sostą. Varžovų klausimą iš sprendė totorių Aukso Ordos chanas, Maskvos didžiuoju kunigaikš čiu paskirdamas Vosylių II, o Jurgis turėjo jį pripažinti. Tačiau vėliau, jau po Jurgio mirties, kilus kitų kunigaikščių nepasitenkini mui Vosylių II, Maskvos sostą 1446 m. jėga užėmė Jurgio sūnus Dimitras Šemiaka, suėmęs, apakinęs ir ištrėmęs Vosylių II. J u r g i s (Jurij), Maskvos didžiojo kunigaikščio V o s y l i a u s II s ū n u s (mirė 1472 m.), Jono III brolis, Riuriko kilmės Maskvos kunigaikščių dinastijos narys. J u r g i s (Jurij Ivanovič), Maskvos didžiojo kunigaikščio J o n o III s ū n u s (XIV a. pabaiga ir XV a. pradžia). Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius III (1505—1533), Jurgio brolis, apkaltino. Ju r gį! išdavikiškai santykiavus su Lietuva, bet vėliau susitaikė su juo. ir Jurgis pripažino Vosyliaus valdžią. Po Vbsyliaus III mirties 1533 m.
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I, IM P E R A T O R IA I
619
Jurgis pripažino Vosyliaus III mažamečio sūnaus Jono IV valdžią, už 'kurį faktiškai Maskvos valstybę valdė Jono} IV motina, Jurgio brolienė Elena Glinskytė. S v i a t o s l a v a s , O l e g o s ū n u s (Sviatoslav Olgovič; mi rė 1164 m.), Didžiojo Naugardo kunigaikštis 1137—1140 m., po bro lio Kijevo didžiojo kunigaikščio Vsevolodo mirties 1146 m. dalyvavo Rusios kunigaikščių tarpusavio kovose, padėdamas Vladimiro-Suzdalės kunigaikščiui Jurgiui Ilgarankiui, kovojusiam prieš Kijevo kunigaikštį Iziaslavą II. Kaip Jurgio Ilgarankio sąjungininkas, Svia toslavas nukariavo Smolensko sritį ir lietuviams giminingų galindų žemes, buvusias prie Protvos upės. 1149 m. Sviatoslavas užėmė Slucką, Klecką ir dregovičių žemes, bet 1151 m. Jurgio Ilgarankio buvo sumuštas ir turėjo tenkintis Severško Naugardu. Nuo 1156 m. įsitvirtino Černigove ir buvo jo kunigaikščiu ligi mirties. Sviatoslavas, Rostislavo sūnus (Sviatoslav Rostislavovič; mirė 1170 m.), tėvo pasodintas į Didįjį Naugardą 1158 m., Rostovo-Suzdalės kunigaikščio Andriaus Rogoliubskio 1160 m. iš varytas, 1161—1186 m. vėl buvo Didžiojo Naugardo kunigaikščiu, kol naugardiečiai išvarė. VADAI, CARAI, IMPERATORIAI
Godunovas (Godunov Boris Fedorovič; apie 1551 m.—1605 ba landžio 23 d.), pirmasis rinktas Maskvos didysis kunigaikštis ir ca ras (1598—1605), kilęs iš totorių šeimos, apsigyvenusios Maskvos kunigaikštijoje XIV a. ir buvusios ligi XVI a.; vidurio antraeiliais Maskvos bajorais. Godunovas pradėjo kilti caro Jono IV Žiauriojo tarnyboje. 1571 m. vedė caro favorito Maliutos Skuratovo Bielskio dukterį ir pasidarė svarbus asmuo caro rūmuose, dalyvavęs vyk dyme reformų, turėjusių tikslą ¡sustiprinti naujai bekylantį vidu tinių bajorų luomą senovės kilmingųjų bajorų ir didikų sąskaita. Godunovo įtaka dar labiau iškilo, kai 1580 m. Jonas’ IV išleido Godunovo seserį Ireną už caraičio Teodoro, Maskvos sosto įpėdinio. Per paskutiniuosius Jono IV valdymo metus Godunovas faktiškai tvarkė Maskvos valstybės reikalus. 1584 m. mirdamas Jonas IV paskyrė Godunovą savo silpnapročio sūnaus Teodoro globėju. Te odoras buvo paskelbtas caru, o už jį faktiškai valdė caro žmonos brolis Godunovas, būdamas Rusijos regentu 1585—1598 m. ir visai nesiskaitydamas su silpnapročiu caru. Godunovas palaikė ryšius su užsienių valdovais kaip su sau lygiaisi, pratęsė taikos sutartį, 1582 m. sudarytą sui Lietuva ir Lenkija, 1590—1595 m. karu iš švedų atsi
620
SLAVAI
IR R U S I J A
ėmė ¡kelis miestus, prarastus dar Jono IV laikais, 1590 m. sumušė totorius ir rėmė imperatorių ir jo sąjungą prieš turkus. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Steponui Batorui mirus, Godunovas Lietuvos-Lenkijos elekciniame seime bandė pravesti caro Teodoro kandidatūrą į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir Lenkijos karalius, remdamas kai kurių politinių Lietuvos veikėjų, ypač Leono Sapiegos projektą jungtinei lietuvių-lenkų-rusų valsty bei sudaryti ir jos vardu siūlė Maskvos carą į sostą. Kai lietuviai iš pradžių nenorėjo pripažinti lenkų išrinkto Zigmanto Vazos, Go dunovas stengėsi lietuviams didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu įpiršti Teodorą, bet neturėjo pasisekimo, nors Lietuvoje vis dėlto buvo to projekto šalininkų, turėjusių vilties caro išrinkimu išvengti nuo latinių Maskvos karų su Lietuva. Savo1 vidaus politika Godunovas toliau varžė aukštųjų Rusijos didikų ir kilmingųjų bajorų pretenzijas į valdžią ir rėmė vidutinių bajoru klasę; skatino Anglijos pirklių prekybą su Rusija, atleisda mas jūbs'nuo muitų; kolonizavo ir stiprino valstybėm sienas šiau rės rytuose ir pietryčiuose, kurdamas naujus miestus ir statydamas tvirtoves su tikslu paklusnius laikyti totorius ir suomių-ugrų gimi nes; rėmė rusų kolonizavimą Sibire ir čia stiprino Maskvos val džią, įgydamas naujų sričių sistemingu Sibiro nukariavimu. Godu novas padarė Rusijos pravoslavų bažnyčią nepriklausomą nuo Kons tantinopolio, 1589 m. ĮkUrdamas Maskvos patriarchatą ir taip išva duodamas Rusijos pravoslavų dvasininkus nuo Graikijos dvasininkų priklausomybės ir jų kišimosi į Rusijos religinius reikalus. Norėda mas ekonomiškai sustiprinti vidutinę bajorų klasę, Godunovas už draudė valstiečiams keltis iš savo ponų žemių ir tai galutinai pri rišo valstiečius prie žemės bei teisiškai baigė baudžiavų įvedimą Ru sijoje. Godunovo valdžiai nuo pat pradžių priešinosi aukštieji Mask vos bajorai. Dar Teodoro viešpatavimo pradžioje buvo suruoštas sąmokslas sostan pasodinti jauniausią Jono IV ir Marijos Naga j a sūnų, nepilnametį caraitį Dimitrą, bet Godunovas ištrėmė tą sau pavojingą sosto pretendentą, jo motiną ir giminaičius į Ugličių, kur 1591 m. Dimitras ne visai aiškiomis aplinkybėmis bežaisdamas mir tinai peiliu susižeidė ar buvo nužudytas. Godunovo priešai įtari mą metė jam. Jo svarbiausieji priešai buvo kunigaikščiai Mstislavskiai, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino palikuonys, ir kuni gaikščiai Šuiskiai, Riuriko vyresnės linijos palikuonys. Norėdami palaužti Godunovo valdžią, kartu su aukštaisiais Maskvos dvasinin kais jie bandė priversti silpnaprotį carą Teodorą skirtis nuo bevai kės žmonos, Godunovo sesers Irenos, bet Godunovas juos sutram
R U SIJO S
V A L ST Y B E . V A D A I. CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
621
dė, vienus ištremdamas, kitus kalėjime uždarydamas, dar kitus pri versdamas stoti į vienuolynus. Kai 159$ m. paskutinis tiesioginės Riuriko dinastijos narys ca ras Teodoras mirė bevaikis, Maskvoje sušauktas seimas ( z e m s k i j s o b o r ) caru išrinko Borisą Godunovą (1598 m. vasario mėn.). Ta čiau Gbdunovas nesijautė tvirtas caro soste. Romanovų šeima,| ki lusi iš moteriškosios buvusių carų linijos, irgi pretendavo į sostą, bet Godunovas Romanovus pažemino ir ištrėmė, o jų vadą! Teodo rą Romanovą privertė stoti į vienuolyną, kur jis gavo Filareto var dą. Tapęs caru, Godunovas visą savo dėmesį nukreipė į vidaus rei kalus. Jis ruošė įstatymą valstiečių prievolėms ir pareigoms savo ponams nustatyti, bet jo paskelbti nesuspėjo. Godunovas buvo pir masis Rusijos caras, kuris plačiu mastu rūpinosi pakviesti į Rusiją įvairių specialistų ir mokytojų iš užsienių, draugavo su užsienie čiais, atvykusiais į Maskvą, ir net šiek tiek rusų jaunuolių išsiuntė į užsienį mokytis. Godunovas sėkmingai atstatė ir rėmė rusų pre kybą su užsieniu. Pats nemokėdamas nei skaityti, nei rašyti, rūpi nosi Vakarų kultūros skiepijimu rusams. Pats nesijausdamas sau giai Maskvoje, Godunovas stengėsi palaikyti taikingus santykius su Lietuva-Lenkija ir Švedija. Jo priešai ruošė įvairius sąmokslus jį nuo sosto pašalinti. Pasidaręs labai įtaringas, Godunovas ėmė šalintis viešojo gyvenimo. Godunovo priešai ėmė skleisti gandus, esą jo sąžinė buvusi nerami dėl 1591 m. nužudyto caraičio Dimitro. 1601—1603 m. Rusiją ištiko baisus nederlius, badas ir maras, kuris ipakirtol politines ir ekonomines valdžios pajėgas ir Goduno vo populiarumą. Godunovo priešai aiškino, kad pats Dievas baudęs Rusiją už jo tariamąsias nuodėmes, ir ėmė skelbti, kad Godunovo agentai per apsirikimą nužudė ne caraitį Dimitrą, bet} kitą berniu ką, ir kad tikrasis caraitis esąs gyvas ir pareikalausiąs sosto iš jo užigrobiko. 1603 m. Lenkijos valdomose rusų žemėse iš, tikro a t sirado jaunikaitis, iš vienuolyno pabėgęs Griška Otrepjevas, kuris skelbėsi esąs stebuklingai nuo mirties išsigelbėjęs caraitis Dimitras, Jono IV sūnus. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos ir jo patarėjų remiamas, taip pat kai kurių lenkų ir lietuvių didikų palaikomas, Pseudodimitras suorganizavo kariuo menę, su kuria 1604 m. įsiveržė į Rusiją ir sėkmingai žygiavo Mask vos link, remiamas nepatenkintų kazokų ir Godunovo priešų. Tuo tarpu Borisas Godunovas 1605 m. balandžio 23 d. staiga mirė Mask voje, palikdamas sostą savo vieninteliam sūnui Teodorui II, kuris caru išbuvo vos kelis mėnesius, nes buvo nužudytas Godunovo priešų, ir Maskvoje įsigalėjo Pseudodimitras.
622
SLAVAI
IR R U S IJ A
lg. Jonynas, Borisas Godunovas (Lietuviškoji Enciklopedija, t. 4, 1936); S.F. Pla tonov, Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve, 3 laida, 1910; S.F. Platonov, Lekciji po russkoj istoriji, 9 laida, 1915; V.O. Kliučevskij, Kurs russkoj istoriji, t. 3, 1908.
Jonas V (Ivan V Aleksejevič; 1666—1696), Rusijos caras 1682— 1696 m., silpnaprotis sūnus caro Aleksiejaus ir jo pirmosios žmo nos M. I. Miloslavskajos. Per šaulių ( s t r e l c y ) maištą 1682 m. 'gegu žės 23 d. pasodintas Rusijos sostan kaip „pirmasis caras" kartu su savo jaunesniuoju broliu Petru I kaip „antruoju caru". Jonas jo kios valdžios neturėjo, nes už jį ir mažametį Petrą I valdė jų se suo Sofija kaip regentė, kurios valią Jonas klusniai vykdė. 1689 m. Sofija buvo nuversta ir tikrąją caro valdžią perėmė Petras I su savo motinos giminaičiais Naryškinais. Silpnaprotis Jonas buvo pašalintas nuo valstybės reikalų, bet oficialiai skaitėsi caru kartu su Petru I ligi savo mirties 1696 m. Jono duktė Kotryna buvoj Jono VI mo čiutė. Jo jaunesnioji duktė Ona 1730 m. pasidarė Rusijos impera torė. Jonas VI (Ivan VI Antonovič; 1740—1764), Rusijos imperatorius ir caras 1740—1741 m., Jono V vaikaitis, sūnus vokiečių kunigaikš čio Antano UIricho iš Braunšveigo-Volfenbiutelio (Anton Ulrich von Braunschweig-Wolf enbūttėl) ir didžiosios kunigaikštytės Onos Leopoldovnos, imperatorės Onos Ivanovnos giminaitės. Jonas Rusijos sostą paveldėjo iš imperatorės Onos malonės, bet kadangi buvo dar kūdikis, už jį faktiškai valdė jo nepopuliari motina Ona Leo poldovna. Elzbieta Pet/ovna, Petro Didžiojo duktė, 1741 m. lapkri čio 25 d. nuvertė Joną nuo sosto ir pati pasidarė imperatore. Ma žametis Jonas buvo Ištrem tas su savo tėvais, užaugo kalėjime. Kai 1764 m. sąmokslininkai bandė Joną išvaduoti iš Šliuselburgo ka lėjimo, norėdami grąžinti jį į Rusijos sostą, Kotrynos II įsakymu Jonas buvo kalėjimo sargų nužudytas. Kotryna I (Ekaterina Aleksejevna; 1684—1727), Rusijos impera torė 1725—1727 m. Ji buvo Lietuvos valstiečio Skavronskio duktė, vardu Morta, gimusi Jakobstadte (dabar Jekabpils Latvijoje), jos tėvui persikėlus iš Lietuvos į Kuršą. Liko našlaite, kurios auginimu rūpinosi Marienburgo (Livonijoje) liuteronų pastorius Gliukas (Glūck). Kiek paaugusi Morta buvo jo šeimoje tarnaite ir vaikų auk le. Švedų kariuomenei užėmus Marienburgą, Morta ištekėjo už šve dų dragūno Johano. Kai rusų kariuomenės priversti švedai evakuavo Marienburgą ir rusai 1702 m. užėmė miestą, Morta kartu su kitais švedais pateko rusų nelaisvėn. Prasilenkdamas su caro Petro
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . V A D A I, C A R A I, IM P E R A T O R IA I
623
I nurodymais, maršalas B. Šeremetjevas nepasiuntė jos kartu su ki tais karo belaisviais į Maskvą, bet dėl jos nepaprasto grožio pasilai kė ją sau. Vėliau jis turėjo ją perleisti rangu aukštesniam kunigaikš čiui A. Menšikovui. Būdama Menšikovo rūmuose Maskvoje, Morta atkreipė caro Petro I dėmesį, kuris atėmęs ją iš Menšikovo 1703 m. padarė savo nuolatine meiluže. Nuo tada Morta turėjo daug įtakos Petrui I. Jau gimus jos ir Petro I keliems vaikams (ji turėjo 8 vai kus [kitur pateikiama 11 — su d.] su Petru I, iš kurių visi mirė, iš skyrus 2 dukteris), 1710 m. Morta priėmė stačiatikių tikybą ir buvo perkrikštyta Kotrynos (Ekaterinos) Aleksėj evnos vardu,i kartu gau dama valdovės ( g o s u d a r y n i a ) titulą. Atsiskyręs nuo savo žmonos Eudoksijos, Petras I 1712 m. vedė Kotryną, o savo ir jos nelegaliai gimusias dukteris Oną ir Elzbietą paskelbė teisėtomis caraitėmis. Kotryna pasidarė neatskiriama Petro I kompanionė,' turėdama ge ros įtakos jo būdui ir švelnindama jo pykčio priepuolius ant savo patarėjų. Kotryna lydėjo Petrą I ir| jo užsienio kelionėse bei karo žygiuose. 1711 m. turkams apsupus Petrą I su rusų kariuomene prie Pruto upės, Kotryna išgelbėjo jį, kyšiais ir savo papuošalais papirkdama turkų didįjį vizirį. Tačiau į valstybės reikalus Kotryna nesikišo. 1722 m. ji kartu su Petru I dalyvavo žygyje į Persiją. 1722 m. Kotryna Petro I buvo paskelbta sosto įpėdine, aplenkiant jo paties nužudyto sūnaus caraičio Aleksiejaus sūnų, caro vaikaitį Petrą. 1724 m. Kotryna buvo iškilmingai vainikuota ir jos garbei įkurtas Šv. Kotrynos ordinas, o caro gvardijoje sudarytas atskiras pulkas. Kiek vėliau, tais pačiais 1724 m., Kotryna pateko Petro I nemalonėn dėl artimų santykių su savo rūmų kamba riniu Monksu, kuris Petro I įsakymu už tai buvo nukirsdintas, o jq galva laikoma Kotrynos kambaryje. Kiek vėliau Petrui I susir gus, Kotryna vėl su juo susitaikė ir slaugė ligi mirties. Petrui I 1725 m. mirus, aplenkiant jo vaikaitį Petrą, nužudyto už bausmę caraičio Aleksiejaus sūnų, kunigaikštis A. D.1 Menšikovas, grafas P. A. Tolstojus, F. M. Apraksinas, remdamiesi Preobraženško ir Semenovo gvardijos pulkais, paskelbė Kotryną Rusijos imperatore. Valdžią paėmė Petro I iškeltų asmenų grupė, vadovau jama Menšikovo, kuris pasidarė svarbiausias Kotrynos patarėjas. Senosios aristokratijos atstovai ir senatas buvo priversti pripažinti Kotryną imperatore. Jų įtakai valstybės reikalams ir senatui su mažinti 1726 m. buvo įsteigta Vyriausioji slaptoji taryba, sukon centravusi administracinę galią kelių asmenų, remiamų reformų šalinirikų, rankose. Šioje taryboje ypatingos galios turėjo grafas P. A. Tolstojus, o užsienio politika buvo vedama vieno gabiausių mirusio Petro I diplomatų — grafo A. I. Ostermano, kurio veikia
624
SLAVAI
IR R U S IJ A
ma Rusija 1726 m. prisidėjo prie Austrijos ir Ispanijos sąjungos prieš Angliją. Kotrynai pritariant ir remiant buvo įsteigta Rusijos mokslų akademija. Kotrynos remiama buvo pasiųsta Vitus Beringo vadovaujama ekspedicija Šiaurės vandenynui ištirti. Dėl Menšikovo rūmų intrigų Kotryna savo sosto įpėdiniu paskyrė ne savo duk terį Elzbietą, bet Petro I vaikaitį Petrą II. Kotrynos ir Petro I duktė Ona ištekėjo už kunigaikščio Karlo Fridricho fon Holšteino-Gotorpo (Kari Friedrich von Holstein-Gottorp) ir buvo vėlesnio Rusijos caro Petro III motina. Kita Kotrynos ir Petro duktė Elzbieta 1741 m. pasidarė Rusijos imperatore. S.M. Solcvjov, Istorija Rossiji, 1895; S.M. Solovjov, Publičnyje čtenija o Petre Velikom, 1903; K. Waliszewski, Pierre le Grand, 1897; V.O. Kliučevskij, Kurs russkoj istoriji, 1937; M-I. Semevskij, Carica Ekaterina Aleksejevna, Anna i Villim Mons, 2 leid., 1884; B.D. Grekov (red.), Istorija SSSR, t. 1, 2 leid., 1948; G.A. Novickij, Istorija SSSR XVIII v., 1950; R. Wittram, Peter der Grosse: Der Eintritt Russlands in die Neuzeit, 1954.
Kotryna II Didžioji (Ekaterina Aleksejevna; 1729—1796), Rusi jos imperatorė 1762—1796. Pirmasis jos vardas buvo Sofija Augus ta (Sophie Auguste); ji buvo duktė smulkaus Vokietijos kunigaikš čio Kristijono Augusto fon Anhalto-Cerbsto (Christian August von Anhalt-Zerbst). Rusijos imperatorės Elzbietos kviečiama, Kotryna atvyko į Rusiją, kaip Rusijos sosto įpėdinio, Elzbietos sesers sūnaus Petro sužadėtinė. Prūsijos karalius Fridrichas II pritarė šių vedybų projektui, tikėdamasis iš to artimesnių Rusijos ryšių su Prūsija ir norėdamas tuo atsverti Austrijos įtaką imperatorės Elzbietos rū mams. Tačiau jo viltys neišsipildė, bent ligi Elzbietos mirties. 1744 m. atvykusi į Rusiją, Sofija Augusta iš liuteronų tikybos perėjo į sta čiatikių ir buvo perkrikštyta Kotrynos Alekseįėvnos vardu. Būda ma stipraus charakterio ir didelių intelėktimhnių gabumų, Kotryna 1745 m. ištekėjo už fiziškai ir protiškai sijono Petro. Iš pat pradžios jos šeimyninis gyvenimas buvo nelaimingas. Niekindama savo vy rą, bet kartu būdama neskrupulingai ambicinga, Kotryna vėlesnės savo karjeros sumetimais gyveno su juo, nenorėdama nutraukti draugiškų ryšių su Elzbieta, kurios valdymo laikais ji jau aktyviai dalyvavo politikoje bei įvairių grupių kovose dėl įtakos caro rū muose. Per Septynerių metų karą (1756—1763) apie Kotryną spie tėsi aukštų rusų bajorų grupė ir tuo metu Kotryna rėmė Rusijos užsienio politiką, palankią Anglijos interesams. Elzbietai mirus, Kotrynos vyras Petras III 1762 m. pasidarė Ru sijos caru. Jau anksčiau buvęs rusų nemėgstamas dėl savo vokiš kos kilmės ir orientacijos, Petras III sukėlė didelį nepasitenkinimą
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PER A TO R IA I
625
savo nepopuliaria užsienio politiška,) nesuderinama su to meto Ru sijos interesais. Nepaisant didelių rusų kariuomenės pasisekimų Prū sijoje, Septynerių metų kare kovojant ¡prieš Fridrichą II, Petras III staiga atšaukė rusų kariuomenę ir sudarė sąjungą su Prūsija, ža vėdamasis Fridrichu II ir jo militarizmu. Petras III taip pat kvietė į Rusiją daugelį svetimšalių, ypač vokiečių, tuo nuteikė prieš save daugumą įtakingų rusų bajorų, viešai) žavėdamasis viskuo, kas vo kiška, ir niekindamas tai, kas rusiška. Rusų nepasitenkinimas Pet ru III dar labiau didėjo, kai jis viešai juokėsi iš Stačiatikių bažny čios papročių, gyveno apsisupęs vokiečiais holšteiniečiais, linksmai leisdamas laiką ir grasė išsiskirti su savo žmona Kotryna bei į vesti savo meilužę, rūmų ponią Voroncovą, su kuria viešai gyvenoj Prie šingai savo vyrui, Kotryna buvo) populiari ir rusų mėgstama. Nors ji irgi buvo vokiečių kilmės, bet sugebėjo prisitaikyti prie rusų gy venimo būdo, rūpintis jų reikalais, gerbti stačiatikių papročius bei tikybą, kalbėti rusiškai.) Ji pati stengėsi sutapti su rusų ¡tauta. Ru sai taip ją męgo, jog nekreipė dėmesio net į palaidą, nemoralų jos šeimyninį įgyvenimą. Nekęsdama ir niekindama savo vyrą, Kotryna iš pat pradžių prisitaikė prie skandalingo caro rūmų gyvenimo ir turėjo daug meilužių, stengdamasi panaudoti juos savo politiniams siekimams. Tuo metu jos meilužiu buvo įtakingas grafas G. G. Or lovas (Grigorij Grigorjevič Orlov). Savo, taktu ir prisitaikymu prie rusų papročių patraukusi rusų simpatijas ir įsigijusi didelę jų paramą, Kotryna mokėjo išnaudoti didėjantį rusų nepasitenkinimą caru Petru III ir pati pasidaryti Ru sijos valdove. Jos įtakingas meilužis grafas G. G. Orlovas su kitais trimis savo broliais pasidarė sąmokslo vadais. Remiami caro rūmų gvardijos, 1762 m. jie suėmė Petrą III, privertė jį formaliai atsi sakyti sosto ir uždarė į kalėjimą, kur Petras III netrukus buvo ras tas pasmaugtas. Nuvertus Petrą III, Kotryna 1762 m. (sąmokslininkų buvo paskelbta Rusijos imperatore. Savo padėčiai sustiprinti ji nu sikratė kito galimo pretendento į Rusijos sostą. Anksčiau buvęs Rusijos caras Jonas VI, uždarytas' į kalėjimą po 1741 m. pervers mo ir vis dar tebekalintas Šliuselburgo kalėjime, dabar buvo ka lėjimo sargų nužudytas. Kotryna taip pat sutrukdė kai kurių au kštų bajorų pastangas1 paskelbti ją ne imperatore, bet tik jos sū naus Povilo, gimusio dar 1754 m., regente. Taip savo rėmėjų pa dedama Kotryna įsitvirtino Rusijos carų soste kaip neribota val dovė ir aukštai iškėlė Rusijos carų autokratiją, savo valdžios troš kimo ir nepažabotos meilės aistrų vedama. K o t r y n a i r a p š v i e s t a s i s a b s o l i u t i z m a s . Būdama didelių gabumų, plačių intelektualinių interesų bei užmojų ir tiems 40. K. Avižonis.
626
SLAVAI
IR R U S IJ A
laikams plataus išsilavinimo, Kotryna istorikų yra laikoma tipiška apšviestojo absoliutizmo valdove. Ji mėgo ■skaityti prancūzų švie čiamosios literatūros raštus ir daryti skaitytų knygų santraukas. Kot ryna pasidarė prancūzų enciklopedistų ir ypač Voltero (Voltaire) stropi mokinė. Jų raštų skaitymas žadinė ir skatino jos intelektu alinius bei politinius interesus. Kotryna pati susirašinėjo su Volte ru, D'Alamberu, M. fon Grimu (D'Alėmbert, M. von Grimui) ir ki tais švietėjais, pasisakydama dėl jų raštų ir su jais pasikeisdama mintimis. Anot barono Melchioro fon Grimo, kuris beveik metus, 1777—1778, praleido Kotrynos rūmuose, pasikalbėjimai su ja buvę dar įdomesni negu jos puikūs laiškai, rodą jos nuoširdų susirūpini mą rusų švietimu ir gerove. Norėdama turėti artimesnių ryšių su švietėjais, Kotryna siūlė D'Alamberui atvykti į Petrapilį, čia pa baigti savo enciklopediją ir imtis jos sūnaus Povilo auklėjimo. Jos pakviestas Didro (Diderot) lankė ją Petrapilyje. Ji kvietė atvykti į Rusiją ir Volterą. Kotrynos ryšiai su Prancūzija padėjo Rusijos carų rūmuose ir diduomenėje plisti prancūzų kultūros įtakai, kartu su savo gerąja ir blogąja pusėmis. Rūmų aplinka perėmė prancūzų kalbą, etike tą, papročius, bet kartu su jais rūmuose plito ir skandalingas nemo ralumas. Greta savo ryšių su prancūzų filosofais, Kotryna kores pondavo ir su kitais apšviestojo absoliutizmo atstovais — Prūsijos karaliumi Fridrichu II ir Austrijos imperatoriumi Juozapu II. Jos laiškai rodo ne tiki aukštą literatūrinį ir filosofinį išsilavinimą, bet ir guvų politinį bei diplomatinį supratimą. Skiepydama aukštiesiems visuomenės sluoksniams prancūzų kultūrą, ji įvedė savo rūmuose vakarietiškas manieras ir ceremonijas, ragino bajorus keliauti į Prancūziją ir kitus kraštus, skatino juos mokytis prancūziškai ir kt. Kotryna pati domėjosi ir rinko meno,, senienų kolekcijas, išvystė plačią meninę bei literatūrinę vęiklą. Kotryna parašė dramą apie legendinį rusų didvyrį Olegą, daug vakarietiško tipo komedijų bei dramų, pajuokiančių kai kurias moralines žmonių ydas, rinko prie žodžius ir pasakas, leido ^šatyros žurnalą „Vsiakaja vsiačina" ir. giliai susidomėjusi savo valdomos tautos praeitimi parašė net Ru sijos istoriją nuo pat jos pradžios. Ji paliko įdomius užrašus. Taip pat mėgo užsiiminėti skulptūra ir tapyba. Visam tam ji rado laiko, nepaisydama savo energingos politinės, administracinės bei visuo meninės veiklos, trumpindama mięgą ir labai anksti keldamasi. Nepaisant viso to, Kotrynos apšviestasis absoliutizmas buvo la biau asmeninis bei teorinis, nes praktiškai ji tik nedaugelį savo projektų tegalėjo įgyvendinti Rusijoje, nenorėdama nustoti savo autokratinės valdžios ir bijodama nuo savęs atstumti gana konser
R U SIJO S
V A L S T Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
627
vatyvią aukštąją bajoriją, kuria ji rėmėsi. Nors ji iri bandė daryti įvairias reformas apšviestojo absoliutizmo linkme ir metodais, bet pati prigimtimi būdama svetimtautė ir sosto užgrobėja perversmo keliu ji turėjo Skaitytis su savo rėmėjų, aukštųjų bajorų norais, kurie sąlygojo jos gerus norus ir reformas. K o t r y n o s v i d a u s p o 1i t i k a. Kotryna buvo viena ener gingiausių ir veikliausių Rusijos valdovių, nors dabartiniai Rusijos istorikai stengiasi sumažinti ir nuvertinti jos asmeninę autokratiją. Tvirtai suėmusi visą valdžią į savo rankas bei skirdama savo meilu žius į atsakingiausias vietas, Kotryna sumaniai panaudodavo juos savo politiniams siekimams. Dar prieš pasidarant imperatore, jos svarbesni meilužiai kurį laiką buvo iš pradžių Sergejus Soltykovas (Sergej Soltykov), po jo Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuriam ji vėliau padėjo tapti Lietuvos-Lenkijos karaliumi. 1762—1774 m. jos meilužiu ir pagrindiniu įrankiu buvo grafas Grigorijus Orlovas, 1775—1791 m. galingas kunigaikštis Grigorijus Potiomkinas (Grigorij Potemkin), 1791—1796 m. grafas Platonas Zubovas (Platon Zubov). Greta jų Kotryna apie save subūrė daug gabių ir energin gų patarėjų bei pareigūnų, tarp kurių ypač gabus buvo Pabaltijo vokiečių kilmės J. Siversas (Sievers). Bestiprindama savo autokra tinę galią, Kotryna susilpnino senato politinį vaidmenį, padalydama jį į 6 departamentus. Krašto administracijos srityje Kotryna toliau praplėtė centrinės valdžios biurokratizmą. 1775 m. jos įvesta gu bernijų santvarka Rusijoje stiprino centrinės valdžios ir dvarinin kų įtaką provincijų valdymui. Šia reforma administracija visoje Rusijoje buvo suvienodinta. Gubernijų sistema suvienodino ir teis mo bei savivaldybės organų veiklą, įvedė reguliariųjų teismų sis temą, atskiras finansų ir administracijos įstaigas gubernijose ir vie tos dvarininkų bei bajorų susirinkimus kas treji metai savo mar šalkai išrinkti ir savo reikalams svarstyti. Rusijos įstatymams sutvarkyti bei reformoms paruošti1 Kotryna 1767 m. paskyrė specialią komisiją, kuriai pavedė sudaryti naują Rusijos teisyną. Tuo reikalu Kotryna davė tai komisijai savo pa garsėjusią instrukciją,, kurioje atsispindėjo jos apšviestojo absoliu tizmo ideologija ir liberalios prancūzų švietėjų mintys. Dėl toje instrukcijoje išdėstytų principų Kotryna kartais buvo vadinama savo „tėvynės motina". Kotrynos instrukcija, parašyta ypač remian tis Monteskjė (Montesquieu) ir Bekarijos (Beccaria) veikalų min timis, buvo tok?a radikali, jog net jos platinimas Prancūzijoje buvo uždraustas. Ši komisija dirbo pusantrų metų, tačiau jos darbo re zultatai buvo nedideli, išskyrus vietinės valdžios suorganizavimą. Li beralizmui ir reformoms ypač priešinosi dvarininkai ir aristokrati
628
SLAVAI
IR R U S IJ A
ja, nenorį atsisakyti savo privilegijų. Be to, prasidėjus revoliucijai Prancūzijoje ir socialiniams neramumams Rusijoje,! Kotryna atšalo nuo savo liberalių bei apšviestojo absoliutizmo idėjų, nutraukė re formų komisijos veiklą ir [grįžo prie griežtesnės autokratijos, var todama priespaudos metodus. Administraciniu valdžios teroru, areš tais, kalėjimu ir trėmimu buvo persekiojami pažangesni veikėjai. Kotryna visokiais būdais dabar stengėsi užgniaužti liberalių bei revoliucinių minčių plitimą. A. N. Radiščevas, savo „Kelionėje iš Petrapilio į Maskvą" („Putešestvije iz Peterburgą v Moskvu") 1790 m. aprašęs tikrą valstiečių padėtį, Kotrynos buvo areštuotas ir ištrem tas! į Sibirą kaip pavojingas revoliucionierius, nors jo veikalas pa kartojo daugelį minčių, pačios Kotrynos pareikštų jos 1766 m. instrukcijoje. Liberalas N. I. Novikovas, pasižymėjęs auklėjimo ir spaudos srityje, 1792 m. buvo uždarytas į Šliuselburgo kalėjimą. Savo socialine politika Kotryna labai nutolo nuo savo liberalių idėjų ir apšviestojo absoliutizmo minčių. Jos tendencijos socialinės lygybės linik buvo atsvertos aristokratijos ir dvasininkų interesų bei įtakos, su kuriais Kotryna negalėjo nesiskaityti, pati į sostą at sisėdusi jų remiama perversmo keliu. Baudžiauninkai ne tik nega vo jokių teisių, bet Kotrynos laikais baudžiavos dar pasunkėjo. Pasiduodama dvarininkų spaudimui, Kotryna sustiprino dvarinin kų padėtį ne tik išlaikydama jų privilegijas, sekuliarizuodama dau gelį cerkvių žemių ir atleisdama bajorus nuo karo prievolės, bet taip pat 1765 ir 1767 m. potvarkiais ( u k a z ) praplėsdama dvarininkų teises į baudžiauninkus, leisdama jiems savo nuožiūra siųsti savo baudžiauninkus į katorgą ir įsakydama sunkiųjų darbų kalėjimu bausti tuos baudžiauninkus,, kurie duotų skundus dėl savo ponų. Tai prisidėjo prie politinės, socialinės ir ekonominės dvarininkų įtakos sustiprėjimo. / Baudžiavoms sunkėjant, daugelyje vietų /baudžiauninkai ėmė bruzdėti, bandydami sukilimu išsilaisvintais priespaudos. Tais su kilimais bandė pasinaudoti įvairūs avąnfiuristai, pretendentai į Ru sijos sostą, apsimesdami neva jie ėsą stebuklingai nuo mirties išsigelbėjęs Kotrynos vyras Petras III. Užgniaužus vieną pd kito to kius valstiečių sukilimus ir pašalinus vieną po kito apsimetėlius kandidatus į sostą, po kiek laiko vėl atsirasdavo naujas apsimetėlis Petras III ir valstiečių sukilimas vėl suliepsnodavo kitoje Rusijos dalyje. Pats žymiausias iš tokių valstiečių ir kazokų maištų buvo 1773—1775 m. Uralo kazoko Emilijaus Ivanovičiaus* Pugačiovo va dovaujamas, plačiai išsiplėtęs Pavolgyje ir smarkiai sukrėtęs visą valstybę. Pugačiovas gretų, baudžiauninkų ir kazokų prieš Kotryną sukėlė taip pat baškirus, Uralo srities dirbtuvėms priskirtus bau
R U SIJO S
VA LSTY BĖ. V A D A I,
C A RA I, IM P E R A T O R IA I
629
džiauninkus, ir radikalesnius pravoslavų bažnyčios dvasininkus. Jam pavyko paimti ir apiplėšti net didelį centrą Kazanę prie Volgos. Sukilimas taip išsiplėtė, jog Kotryna pati dalyvavo planuojant mal šinimą ir baudžiamuosius Ikaro žygius prieš Bugačiovo maištinin kus. Sukilimo! išgąsdinti bajorai ir dvarininkai dar labiau glaudėsi prie sosto ir rėmė Kotrynos politiką. Už tai Kotryna atsilygino di deliu mastu dalindama savo bajorams žemes su (ten gyvenusiais valstiečiais ir 1785 m. privilegija ( ž a l o v a n a j a g i a m o t a ) dvarinin kams, užfiksavusia ir sustiprinusia jų luomines teises. 1785 m, Kot ryna suteikė privilegiją ir miestiečiams, įvesdama miestuose savi valdybę, kuri pateko į aukštųjų miestiečių sluoksnių rankas. Apšviestojo absoliutizmo dvasia Kotryna įvykdė kai kurias re formas: bandė pagerinti įstatymus, kūrė miestus, globojo prekybą, kasdino kanalus, 1775 m. paskelbė manifestą apie prekybos ir pra monės laisvę, globojo žemdirbystę, ¡kvietėsi kolonistus, ypač vo kiečius, kuriuos apgyvendino Pavolgyje (1763) ir kitur, steigė li gonines, įvedė skiepijimą nuo raupų, kūrė pradžios mokyklas mies tuose, karo, jūrininkystės bei aukštesnes mokyklas dvarininkų vai kams, siuntė rusus mokytis į užsienius, ¿katino labdarą, remdama mokslininkus ir literatus. 1783 m. įsteigė Mokslų akademiją, steigė teatrus, muziejus, statė rūmus, skleidė prancūzų kultūros įtaką tarp bajorų ir kt. Tačiau visų tų reformų vaisiai buvo prieinami tik la bai ribotam Rusijos gyventojų skaičiui — aukštosioms visuomenės klasėms, o Rusijos gyventojų masės, baudžiauninkai nieko iš jų neturėjo. Rusijos pasienių nerusų gyvenamose srityse Kotryna ve dė griežtą rusinimo politiką ir sustiprino kitataučių priespaudą bei persekiojimą. K o t r y n o s u ž s i e n i o p o l i t i k a buvo ypač sėkminga. Ji vėl sugrąžino Rusijai didžiosios valstybės vietą, (galią ir įtaką tarptautiniuose santykiuose. Iš esmės Kotryna, energingai tęsė ir sėkmingai vykdė dar jos pirtmakų XVII a. užsibrėžtus užsienio po litikos tikslus:1 įjungė į Rusiją gudų ir ukrainiečių gyvenamas že mes, įsitvirtino Pabaltijyje bei Juodosios jūros šiaurės pakrantėse ir išplėtė rusų valdomas sritis Sibire bei šiaurės rytų Azijoje. Per savo viešpatavimą Kotryna pasiekė daugumą savo užsienio po litikos užsimojimų. Prie jos užsienio politikos sėkmės ypač prisidė jo jos sugebėjimas apie save suburti žymius diplomatus bei gabius karo vadus. Iš jos diplomatų bei užsienio politikos patarėjų ypač paminėtini N. I. Paninas, A. A. Bezborodko, N. V. Repninas, D. Golicynas, Voroncovas ir karo vadai — A. Golicynas, P. A. Rumiancevas, P. I. Paninas, A. V. Suvorovas, G. A. Spiridovas, F. F. Ušakovas ir jos meilužis G. A. Potiomkinas.
630
SLAVAI
IR R U S IJ A
Kotryna ir jos patarėjai sumaniai išnaudojo Septynerių metų karo rezultatus, sustiprindami Rusijos tarptautinę padėtį ir išnaudo dami Anglijos, Prancūzijos, Prūsijos ir Austrijos politinių siekimų skirtumus bei interesų priešingumus. Rusams besiveržiant prie Juo dosios jūros, 1768 m. prasidėjo pirmasis Rusijos karas su Turkija, po generolo P. A. Rumiancevo pergalių pasibaigęs Kučuk Kainardži taika 1774 m., kuria Rusija įsigijo Juodosios jūros šiaurinę pakran tę ligi Bugo upės žiočių, teisę laisvai plaukioti Juodojoje jūroje ir teisę globoti krikščionis pačioje Turkijoje. Pastačiusi Juodosios jū ros laivyną ir įsitvirtinusi jos pakrantėse, Kotryna pradėjo kištis į Turkijos vidaus reikalus, remdamasi įsigyta teise globoti joje krikš čionis ir skatindama Balkanų ir Užkaukazės tautas išsilaisvinti iš Turkijos jungo. Kotryna svajojo visai išvaryti turkus iš Moldavijos, Valakijos ir viso Balkanų pusiasalio ir čia įsteigti naujų valstybių, globojamų Rusijos. Ji svajojo išvaduoti Konstantinopolį, įsteigti nau ją Graikijos imperiją su sostine Konstantinopoliu ir jos imperato riumi paskirti savo vaikaitį, kuris tuo tikslu sąmoningai buvo pa krikštytas Konstantino vardu. Nors šios jos svajonės ir neišsipildė, bet Kotryna toliau stiprinosi Juodosios jūros srityje. 1783 m. ge nerolas G. A. Potiomkinas nukariavo Krymą, galutinai likviduoda mas agresyvų Krymo totorių chanatą. Potiomkinui vadovaujant ban dyta įsigytas Juodosios jūros pakrantes kolonizuoti ir plėsti pre kybą bei laivininkystę. Per Antrąjį turkų karą 1787—1791 m. ge nerolų A. V. Suvorovo ir N. V. Repnino pergalių dėka bei 1792 m. Jasų (Jassy) taika Rusija įsigijo Očakovą ir stepes tarp Bugo ir Dniestro. Taip Kotryna įvykdė Petro I svajones įsigalėti Juodojoje juroje. Kotrynai taip pat pavyko ¡gerokai praplėsti Rusijos valdo mas sritis Sibire ir šiaurės rytų Azijoje. Kare su Švedija 1790 m. rusų kariuomenė sėkmingai atmušė^švedų karaliaus Gustavo III p u o lim ą^ Kotrynos laikais Rusijos galia iškilo, Kotryna šeimininkavo be veik nevaržoma kaimyninėje Lietuvos-Lenkijos valstybėje, palaikė glaudžius ryšius su Prūsijos karaliumi Fridrichu II, kuris net du kartus lankėsi Rusijoje. Tarptautinis Rusijos prestižas taip iškilo, jog net Anglija 1780 m. ieškojo Kotrynos sąjungos savo kovose prieš sukilusius kolonistus Šiaurės Amerikoje. Atmetusi Anglijos kvieti mą ir pasiūlymus, Kotryna 1780 m. paskelbė ginkluoto neutralumo principą, prie kurio prisidėjo ir Prancūzija su Ispanija! ir kuris tu rėjo tikslą apsaugoti bei ginti neutralių valstybių prekybą jūrose nuo Anglijos laivyno, kariavusio su JAV, prievartos, pareiškiant neutralių laivų jūrose teisę gintis nuo kariaujančių valstybių įsiki šimo. Šis Kotrynos paskelbtas ginkluoto neutralumo jūrose princi
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
631
pas tapo tarptautinės teisės dėsniu — „laisvi laivai, laisvos prekės". Savo 1783 m. susitarimu su Turkija, Kotryna įvedė pastovią konsu linę tarnybą, kuri vėliau buvo praktikuojama tarptautiniu mastu ir perėjo į tarptautinės teisės dėsnius. Per Prancūzijos revoliuciją Kotryna ryžtingai skatino kitas valstybes ¡siųsti savo kariuomenes prancūzų revoliucijai užgniaužti ir suteikė prieglaudą prancūzų pa bėgėliams rojalistams. Savo agresyvią politiką Kotryna nukreipė ir prieš Lietuvos-Lenkijos Respubliką. Jos pasisekimai karuose su Turkija kėlė kitų valstybių pavydą ir paskatino Prūsiją ir Austriją taip pat praplėsti savo teritorijas bei reikalauti iš Rusijos kompen sacijų Lietuvos-Lenkijos teritorijos sąskaita. Tai atvedė prie Ru sijos, Prūsijos ir Austrijos susitarimų dėl Lietuvos-Lenkijos pada lijimų (1772, 1793 ir 1795 m.), per kuriuos Rusija gavo maždaug 2/3 Lietuvos-Lenkijos Respublikos teritorijos, o 1795 m. prisijun gė taip pat ir Kuršą. K o t r y n o s s a n t y k i a i s u L i e t ufv a i i r L e n k i j a . Tęsdama dar Petro I pradėtą politiką, Kotryna beveik nuo pat sa vo įsiviešpatavimo Rusijoje pradžios ėmė kištis „į Lietuvos-Lenki jos Respublikos vidaus reikalus, veikdama per Lietuvoje-Lenkijo je besivaidijančias didikų partijas, papirkinėdama seimo atstovus, remdama vienų didikų šeimas prieš kitus,> dėdamasi ginanti Lietu vos-Lenkijos stačiatikių teises prieš katalikų priespaudą, taip pat bajorų aukso laisves ir pagrindinius Lietuvos-Lenkijos santvar kos principus, panaudodama savo pastovius atstovus Lietuvai-Lenkijai ir laikydama rusų kariuomenę įvairiose Lietuvos-Lenkijos te ritorijos vietose. Dėl bajorų anarchijos ir aukso laisvės beirsian čioje Lietuvos-Lenkijos valstybėje susidarė palankios sąlygos ru sams kištis. Įvairioms didikų šeimoms besivaržant dėl valdžios, ku nigaikščių Radvilų, Potockių ir Branickių priešai kunigaikščiai Čar toriskiai bandė įsigalėti, ieškodami rusui užtarimo bei paramos ir užmegzdami artimus ryšius su Petrapilio carų rūmais. Dar valdant Rusijos imperatorei Elzbietai, kai Septynerių metų kare prieš Prū siją rusų kariuomenė netrukdoma žygiavo skersai Lietuvos-Len kijos ir plėšė vietos gyventojus, kunigaikščiai Čartoriskiai, kurių vienas (Fridrichas Mykolas) buvo Lietuvos kancleris, pradėjo ar-* tintis su rusais. Čartoriskiai pasiuntė į Petrapilį savo; sesers sūnų Stanislovą Augustą Poniatovskį, kaip Saksonijos atstovą (Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Augustas III kartu buvo ir Saksonijos kunigaikštis). Poniatovskis Petrapilyje suartėjo su Ru sijos sosto įpėdinio Petro III rūmais ir kurį laiką buvo Petro III žmonos Kotrynos meilužis. Per jį Čartoriskiai užmezgė ryšius su Kotryna, kurį i 1762 m. užėmusi Rusijos sostą pažadėjo savo para
632
SLAVAI
IR R U S IJ A
mą Čartoriskiams, o savo buvusiam meilužiui Stanislovui Augus tui Poniatovskiui net Lietuvos-Lenkijos sostą. 1763 m. Kotryna atsiuntė į Lietuvą savo kariuomenės dalinius su generolu Saltykovu. Norėdami paimti visą Lietuvos-Lenkijos valdžią į savo rankas, rusų remiami Čartoriskiai ruošėsi pašalinti Augustą III nuo Lietuvos-Lenkijos sosto ir įvykdyti savo reformas, garantuojančias jų valdžią ir suvaržančias Lietuvos-Lenkijos ba jorų anarchiją. Jų planai palengvėjo, kai Augustas III 1763 m. mi rė ir prasidėjo tarpuvalclis, per kurį jie tikėjosi su Kotrynos pagal ba pasodinti į Lietuvos-Lenkijos sostą kurį nors savo šeimos narį ar savo giminaitį Stanislovą Augustą Poniatovskį. Kotryna susi tarė su Prūsijos karaliumi Fridrichu II paremti Poniatovskio kan didatūrą, kuris neturėdamas stiprios paramos, iš Lietuvos-Lenki jos bajorų pusės už savo iškėlimą į karalius turėtų būti dėkingas Kotrynai ir ¡remtis ja kaip savo protektore. Tiek Rusija, tiek Prūsi ja buvo suinteresuotos Lietuvos-Lenkijos politiniu bei militariniu silpnumu. Dėl to Kotryna ir Fridrichas II susitarė prižiūrėti, kad Lietuvoj e-Lenkij oje nebūtų įvykdyta valstybę stiprinančių refor mų. Norėdami turėti tvirtesnį pretekstą kištis į Lietuvos-Lenkijos vidaus reikalus, Kotryna su Fridrichu II taip pat susitarė spausti Lietuvos-Lenkijos seimą ir priversti jį sulyginti kitatikių, t. y. sta čiatikių ir protestantų, teises su katalikų teisėmis. Per elekcinį seimą sukoncentravusi, rusų kariuomenę ir apsu pusi Varšuvą su apylinkėmis ¡savo diplomatiniam spaudimui Lie tuvos-Lenkijos bajorams padidinti, Kotryna pasiekė, kad Stanis lovas Augustas Poniatovskis 1//64 m. buvo išrinktas Lenkijos ka raliumi ir didžiuoju Lietuvos/kuniigaikščiu. Į seimo darbus tuo metu kišosi Kotrynos atstovas/Kaizerlingas (Kaiserling) ir ¡kiek vėliau Repninas. Kartu su Pphiatovskio išrinkimu karaliumi didikai Čar toriskiai iškilo į vadovaujančiąsias Lietuvos-Lenkijos vietas, o jų ,,Familijos" priešai/ tarp jų Karolis Stanislovas Radvila, buvo išva ryti iš krašto. Pasinaudodami savo iškilimu ir galia, Čartoriskiai pasiryžo įgy vendinti reformas. Nors jie ir įsigalėjo Kotrynos paremti, bet iš tikrųjų neketino pasidaryti aklais! rusų politikos įrankiais Lietuvoje-Lenkijoje. Jie tuoj pradėjo jau anksčiau savo planuotas re formas, kurios siekė panaikinti netvarką ir iš vidaus sustiprinti valstybę, įsteigiant paveldimą monarchiją ir tvirtą vykdomąją val džią. Čartoriskių reformos apėmė iždo], kariuomenės bei seimų per tvarkymą ir net l i b e r u m v e t o panaikinimą. Tokioms reformoms vis dėlto pasipriešino Kotrynos ir Fridricho II atstovai Lietuvoje-Lenkijoje, labiau suinteresuoti netvarkos palaikymu krašte bei Lietu
R U SIJO S
V A LST Y B Ė. V A D A I,
C A R A I, IM P E R A T O R IA I
633
vos-Lenkijos silpnumu. L i b e r u m v e t o panaikinimui ypač pasiprieši no Kotrynos atstovas N. Repninas, savo protestui paremti pašonėje turėjęs gana stiprią rusų kariuomenę. L i b e r u m v e t o panaikinimo klausimu Čartoriskiai nusileido Repnino spaudimui, bet jų veikiamas seimas vis dėlto priėmė seimo darbų statutą, netiesiogiai apribo jusį l i b e r u m v e t o . Seimas taip pat atmetė Kotrynos pasiūlymą su daryti su Rusija puolimo ir gynimosi sąjungą. Kai rusai susitarę su prūsais iš 1766 m. seimo pareikalavo sulyginti kitatikių teises su katalikiį teisėmis, Čartoriskiai su kitais seimo atstovais vėl pa sipriešino rusams ir kitatikių teisės nebuvo sulygintos su katalikų teisėmis. Tuo prasidėjo Čartoriskių konfliktas su Rusija, kuri bandė kitatikių teisių gynimo priedanga Lietuvoje-Lenkijoje kelti nera mumus ir kištis į krašto reikalus. Kotrynos atstovas Repninas prieš Poniatovskį ir Čartoriskius sukėlė stiprų nepatenkintų reformomis Lietuvos-Lenkijos bajorų pasipriešinimą. Deli Repnino įtakos 1767 m. buvo sudaryta Radomo konfederacija, kurios vadovybė, rusų kariuomenės apsupta, buvo priversta pripažinti lygias teises kitatikiams ir prašyti Kotryną sau goti senąją Lietuvos-Lenkijos santvarką bei pagrindines bajorų aukso laisvės teises. Kotryna gavo formalų pagrindą atsiųsti dar daugiau rusų kariuomenės į Lietuvą-Lenkiją. Kotrynos atstovas Repninas Radomo konfederaciją padarė rusų politikos įrankiu Lietuvoje-Lenkijoje. 1768 m. buvo sušauktas konfederacinis Varšu vos seimas, kuriame Repninas įžūliai šeimininkavo per didikus, papirktus Kotrynos pinigais, Repnino dalijamus savo nuožiūra jam ištikimiems seimo atstovams. Griežčiausius rusų priešus tame seime Repninas suėmė ir ištrėmė į Rusiją, grasindamas taip pasielgti ir su kitais, kurie priešintųsi Kotrynai. 1768 m. konfederacinis Varšu vos seimas įžūliu ir griežtu Repnino elgesiu buvo priverstas pripa žinti Rusijai garanto teise žiūrėti ir saugoti senąją Lietuvos-Len kijos santvarką, ypač pagrindines (kardinalines) bajorų laisves ir teises, tarp jų ir l i b e r u m v e t o . Taip susidariusi teisinį pagrindą kiš tis į Lietuvos-Lenkijos vidaus santvarką ir ją prižiūrėti, Kotryna kišosi į Lietuvos-Lenkijos reikalus ligi pat Respublikos galo. Rep ninas ir po jo kiti Kotrynos atstovai pasidarė tikraisiais LietuvosLenkijos šeimininkais. Stanislovas Augustas Poniatovskis nedrįso jiems ir Kotrynai priešintis, bijodamas visiškai prarasti Kotrynos malonę ir Lietuvos-Lenkijos sostą. Atviras rusų šeimininkavimas Lietuvoje ir Lenkijoje sukėlė griež tą daugelio bajorų pasipriešinimą. 1768 m. buvo sudaryta Baro konfederacija kovoti prieš rusų kišimąsi bei priespaudą ir ginti senąją Lietuvos-Lenkijos politinę bei tikybinę santvarką. Baro
634
SLAVAI
IR R U S IJ A
(konfederacijos1sukeltas sąjūdis išlaisvinti kraštą iš rusų. įtakos apė mė visą Lenkiją ir Lietuvą. Tačiau Rusijos karinės pajėgos buvo stipresnės. Konfederatų pagrindinės jėgos buvo rusų kariuomenės išblaškytos, kuriai talkininkauti Repnino verčiamas buvo pasiuntęs ’savo kariuomenę ir Stanislovas Augustas Poniatovskis. Vis dėlto toliau vykstantį konfederatų partizaninį priešinimąsi Repninas mal šino, panaudodamas Lietuvoje ir Lenkijoje Kotrynos nuolat laiko mas rusų įgulas ir specialiai iš Rusijos atsiųstą kariuomenę, vado vaujamą generolo Izmailovo. Baro konfederacijos vadams persikė lus į užsienius, pasisekė gauti kiek prancūzų pagalbos pinigais ir karininkais. Konfederatus bent padrąsinimais palaikė beveik visi Rusijos priešai ir varžovai. Juos parėmė Austrija ir kartu su Sak sonija davė kiek pinigų ir ginklų. Krymo totorių chanas Krim Gurė jus sudarė sąjungą su Baro konfederatais, o Turkija paskelbė Ru sijai karą. Kotryna buvo priverstai dalį savo kariuomenės perkelti iš Lietuvos-Lenkijos į turkų frontą. Tada ji kiek sušvelnino ir sa vo politiką bei spaudimą Lietuvos-Lenkijos atžvilgiu, atšaukė iš Varšuvos įžūliai griežtą Repniną ir savo atstovu paskyrė kiek nuo saikesnį Volkonskį. Taip 1769 m. Baro konfederacija vėl atgijo ir jai sekėsi gana gerai, tačiau konfederatų bandymas 1771 m. suimti Stanislovą Augustą Poniatovskį ir priversti jį atsisakyti LietuvosLenkijos sosto atšaldė kitus Europos valdovus nuo rėmimo kon federatų, drįsusių pasikėsinti prieš teisėtą karalių. Rusams karas su Turkija sekėsi, Kotrynos kariuomenė užėmė Moldaviją ir Valakiją. Austrija, pabūgusi savo konkurentės Rusi jos plėtimosi į Balkanus ir nenorėdama leisti rusams pasilikti Mol davijoje ir Valakijoje, ruošėsi įsikištKį karą. Austrijos imperato rius Juozapas II suartėjo su Prūsjyds karaliumi Fridrichu II ir kėlė mintį reikalauti teritorinių kompensacijų. 1770 m. Prūsijos ir Aust rijos kariuomenės įžengė į Lenkijos pasienio sritis diplomatiniam Rusijos spaudimui padidinti; Tais pat metais Fridrichas II iškėlė mintį, kad Kotryna grąžintų Turkijai iš jos atimtas žemes ir kaip kompensaciją už tai prisijungtų prie Rusijos dalį Lietuvos-Lenki jos žemių. Kotryna iš pradžių atmetė šį Fridricho II pasiūlymą įvykdyti Lietuvos-Lenkijos padalijimą, tikėdamasi laikui bėgant pati užimti visą Lietuva-Lenkiją ir nesidalyti su kitais savo var žovais. 1771 m. Kotryna atšaukė iš Varšuvos savo nuosaikųjį ats tovą Volkonskį ir į jo vietą paskyrė griežtesnį Salderną (Saldern), tuo būdu vėl sugriežtindama savo politiką Lietuvos-Lenkijos atž vilgiu. Kotryna įsakė Saldernui imtis visų priemonių Baro konfe deracijai užgniaužti ir neleisti Austrijai bei Prūsijai pasidalinti Len kijos. Kotryna atsiuntė dar daugiau rusų kariuomenės su (generolu
R U SIJO S
V A LST Y B E. V A D A I,
C A RA I, IM P E R A T O R IA I
635
Suvorovu, kuris 1771 m. sumušė konfederatus. Prūsams ir austrams griežtai laikantis savo nusistatymo dėl Lietuvos-Lenkijos padaliji mo, Kotryna, nenorėdama įsivelti į karą su Austrija ir Prūsija ir matydama pati viena nebegalėsianti pasilaikyti visos Lietuvos-Len kijos teritorijos, 1772 m. pasirašė Petrapilyje sutartį su Fridricho II atstovais dėl pirmojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Iš pradžių kiek svyravusi ir delsusi, po kiek laiko prie jų prisidėjo ir naujoji Aust rijos imperatorė Marija Terezija. 1772 m. galutinai buvo pasira šyta Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sutartis dėl Lietuvos-Lenkijos padalijimo, gerokai apkarpant jos teritoriją. Galimam lietuvių ir lenkų pasipriešinimui išvengti prūsų ir austrų kariuomenės: užėmė jiems numatytas Lenkijos dalis, o Kotryna, jau ir taip laikydama savo kariuomenę visoje Lietuvoje ir Lenkijoje, atsiuntė dalį papil domus savo kariuomenės būrius į Lietuvą, vadovaujamus Totlebeno. Per šį 1772 m. padalijimą Kotryna nuo Lietuvos atplėšė ir prie Rusijos prijungė rytinę Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos dalį ligi Dauguvos ir Dniepro, užimdama Livonijos vaivadiją (Latgalą), šiau rin į Polocko vaivadijos dalį, beveik visas Vitebsko ir Mstislavlio vaivadijas ir dalį Minsko vaivadijos. Rusijai atiteko Daugpilio, Po locko, Vitebsko, M ogiliovo1, Mstislavlio, Oršos, Gomelio ir kiti Lietuvos miestai. 1772 m. padalijimui suteikti šiek tiek legalumo skraistės Kotry na ir jos sąjungininkai privertė Stanislovą Augustą Poniatovskį su šaukti 1773 m. seimą. Naujas Kotrynos atstovas Štakelbergas (Stackelberg) per savo paskirtą to seimo maršalką Adomą Poninskį ir rusų pinigais papirktus kai kuriuos seimo atstovus seimą paskelbė konfederaciniu ir faktiškai vadovavo visiems to seimo darbams. Jam spaudžiant, 1773 m. seimas, nepaisant dramatiškų Naugarduko atstovo Reitano protestų, patvirtino 1772 m. Lietuvos-Lenkijos pa dalijimą, perorganizavo valstybės aparatą rusams parankesne kryp timi ir pripažino naujos santvarkos neliečiamybės garantiją Rusi jai, Prūsijai ir Austrijai. Dar atskiru aktu buvo pripažinta likusios teoriškai laisvos Lietuvos-Lenkijos dalies santvarkos garantija Ru sijai, tai Kotrynai leido teisiškai kištis į valstybės vidaus reikalus ir ją kontroliuoti. Prūsams ir austrams laikantis pasyviau, Kotryna ir toliau viena pati faktiškai čia šeimininkavo per savo atstovą Varšuvoje ir savo laikomą kariuomenę likusioje, dar nepa dalintoje, Lietuvos-Lenkijos dalyje. Rusams palankus F. K. Branickis (Franciszek Ksawery Branicki) buvo paskirtas Lietuvos ka 1 Buvo „Mohiliovo".
636
SLAVAI
IR R U S IJ A
riuomenės lauko etmonu, jis kartu buvo ir rusų kariuomenės ge nerolas. Po 1772 m. padalijimo Kotryna kiek atleido Lietuvos-Lenkijos spaudimą. Ji net leido Stanislovui Augustui Poniatovskiui ir 1773— 1775 m. seimui padaryti kai kurių administracinių pagerinimų, nors kardinalinės teisės, kurių .garantu buvo pripažinta Rusija, kartu su l i b e i u m v e t o turėjo likti nepaliestos. Leisdama seimui šiek tiek pa gerinti administraciją, įvesti Nuolatinę tarybą, kiek sustiprinančią centro valdžią, Kotryna tikėjosi per stipresnę vykdomąją valdžią lengviau galėsianti pasilaikyti Lietuvą-Lenkiją savo įtakoje ir kont rolėje. Su Kotrynos pritarimu įsteigta Nuolatinė taryba visą laiką buvo prižiūrima Kotrynos atstovo, nuo kurio įtakos priklausė ir tarybos narių parinkimas. Stanislovas Augustas Poniatovskis ir to liau stengėsi taikytis prie Kotrynos ir jois atstovo pageidavimų. Be Kotrynos atstovo Štakelbergo sutikimo, kuris Lietuvoje-Lenkijoje tebelaikė rusų nuolatinę kariuomenę, nei karalius, nei Nuolatinė taryba negalėjo nieko padaryti. Lietuvos-Lenkijos didikai, net no rėdami gauti svarbesnę valstybės vietą, ėmė važinėti į Petrapilį ir ieškoti pačios Kotrynos pritarimo. Nepasitenkinimas rusų kišimusi į krašto reikalus didėjo ir bren do mintis įvykdyti reformas siekiant nusikratyti rusų kišimosi į krašto vidaus reikalus. Reformų mintį parėmė taip pat ir tie didikai ar bajorai, kuriems nepavyko prisigerinti prie Štakelbergo ar pa tekti Kotrynos malonėm Proga įvykdyti mfdnnas ir nusikratyti! rusų kontrole pasitaikė, kai 1787 m. Turkija, kiek vėliau ir Švedija, paskelbė karą Rusi jai, kurios santykiai tuo metu buvo įtempti ir su Anglija bei Olan dija. Lietuvos/Lenkijos reformų mintį parėmė ir naujas Prūsijos ka ralius Fridriėhas Vilhelmas II, nepatenkintas per! dideliu Kotrynos kišimusi į Lietuvos-Lenkijos gyvenimą. Kotryna 1787 m„ Kaneve prie Dniepro susitiko su karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu, pažadėdama kiek praplėsti jo valdžią ir leisti) padidinti Lietuvos-Lenkijos kariuomenę, jei karalius paveiks Lietuvos-Lenkijos seimą sutikti padėti Rusijai kariauti su Turkija. Lietuvos-Lenkijos reformų šalininkai bandė pasinaudoti susidariu sia palankia tarptautine padėtimi ir pakilia nuotaika pradėjo Ket vertų metų seimą' 1788—1792 m., kuris atmetė Kotrynos pasiūlytą karinę sąjungą su Rusija ir ėmėsi didelių Lietuvos-Lenkijos re formų, nekreipdamas dėmesio į Kotrynos protestus, nes užimta ka ru su Turkija ir Švedija1 rusų kariuomenė negalėjo būti panaudota prieš Lietuvą-Lenkiją. Seimo veiklai sąlygos susidarė tokios pa lankios, jog karu su turkais užsiėmusi Kotryna išvežė iš Lenkijos
R U SIJO S
V A L S T Y B Ė . V A D A I, CA R A I, IM P E R A T O R IA I
637
savo kariuomenės sandėlius ir iš Varšuvos atšauikė savo atstovą Štakelbergą. Ketverių metų seimas panaikino rusų įvestą Nuola tinę tarybą, užkirto kelią netvarkai, panaikino l i b e r u m v e t o , padi dino Lietuvos-Lenkijos kariuomenę, įvykdė nemaža administraci nių bei socialinių reformų ir 1791 m. paskelbė Gegužės 3 d. konsti tuciją, kurioje buvo surašyti pagrindiniai reformų principai. Tačiau visai nusikratyti rusų ¡globos nepavyko, nes Kotryna, rusams sėkmingai sumušus turkus, vėl pradėjo energingiau kištis į krašto reikalus ir čia atsiuntė įsavo atstovą Bulgakovą. Dėdamasi senųjų bajorų aukso laisvių garante ir gynėja, Kotryna sukvietė žymiausius reformų priešus į Petrapilį, per juos suorganizavo Targovicos konfederaciją, atsiuntė į Lietuvą-Lenkiją 64 000 savo kariuomenės ir bandė sugriauti visas reformas. Vilniuje taip pat buvo suorganizuota reformų priešų konfederacija, tuoj prisidėjusi prie Targovicos konfederacijos, kurios centras buvo Gardine. Vie nas Targovicos konfederacijos vadų buvo Lietuvos lauko: etmonas K. Branickis. Targovicos konfederacija, rusų nurodoma, panaikino Ketverių metų seimo reformas ir sugrąžino prieš tai buvusią val stybės santvarką,! kartu ir Lietuvos bei Lenkijos valstybių atskiru mą, panaikintą 1791 m. Gegužės 3 d. konstitucija. Prasidėjus civi liniam karui, Targovicos konfederatai su Kotrynos kariuomenės pagalba sumušė Lietuvos-Lenkijos kariuomenę. Lengvai užėmę vi są1 Lietuvą, rusai perkėlė karo veiksmus į Lenkiją, kur jiems dar priešinosi Lenkijos kariuomenė, vadovaujama Tado Kosciuškos. Sta nislovas Augustas Poniatovskis dar bandė palenkti Kotryną Lietu vos-Lenkijos pusėn, siūlydamas užleisti Lietuvos-Lenkijos sostą Kotrynos vaikaičiui Konstantinui, jei jį pripažintų Ketverių metų seimo įvykdytas reformas. Bet Kotryna privertė ir jį prisidėti prie Targovicos konfederatų ir sustabdyti Lietuvos-Lenkijos kariuome nės kovas su rusais. Visa Lietuvos-Lenkijos valdžia pateko į ru sų kontroliuojamų konfederatų rankas, o žymieji reformų autoriai ir šalininkai gavo bėgti į užsienius, su jais ir T. Kosciuška. Pasinaudodama savo pergale ir dėdamasi užgniaužianti pavo jingą revoliucinį judėjimą, 1793 m. sausio 23 d. Kotryna susitarė su Prūsija dėl antrojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo. Prūsija pasi ėmė didelę dalį vakarinės Lenkijos, skyrusios Rytprūsius nuo Bran denburgo. Rusija atplėšė nuo Lietuvos Minską su visa Minsko vai vadija, dalį Vilniaus, Naugarduko ir Lietuvos Brastos vaivadijų. Kotryna taip pat prie Rusijos prijungė beveik visą Lenkijos Ukrai ną. Antrajam padalijimui suteikti legalumo skraistę ir jam patvir tinti, Kotrynai spaudžiant, 1793 m. buvo sušauktas specialus seimas Gardine, kur Kotrynos atstovas Siversas areštavo keletą rusams
638
SLAVAI
IR R U S IJ A
priešiškų seimo atstovų, sunaikino kelių kitų sau nepalankių ats tovų dvarus, apsupo seimą rusų kariuomene ir suvedęs rusų ka rininkus (tarp jų generolą Rautenfeldą) į seimo posėdžių salę. pri vertė Lietuvos-Lenkijos seimą sudaryti naują taikos sutartį ir pa tvirtinti antrąjį padalijimą. Kotrynos atstovui Siversui prižiūrint, tame pačiame 1793 m. Gardino seime buvo nutarta grąžinti tokią pat likusios Lietuvos-Lenkijos valstybės dalies santvarką, kokia rusų buvo įvesta po 1772 m.' padalijimo. Be to, Kotrynai reikalau jant, buvo nutarta gerokai sumažinti Lietuvos ir Lenkijos kariuome nes, taip pat buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis su Rusija. Lietuvoje ir Lenkijoje šeimininkavo naujas Kotrynos atstovas Igelstromas (Igelstrom). Visa tai taip paveikė Lietuvos ir Lenkijos patriotus, kad jie tuoj ėmė organizuoti visuotinį sukilimą rusų prie spauda nusikratyti. Kai Igelstromas 1794 m. pareikalavo tuoj pat įvykdyti nutarimą sumažinti Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes, pra sidėjo dramatiškas Kosciuškos sukilimas,, plačiai apėmęs visą Len kiją ir Lietuvę,1kur sukilėliams vadovavo pulkininkas J. Jasinskis. Kosciuškos (sukilimas buvo užgniaužtas Kotrynos atsiųstos didžiu lės rusų kariuomenės, vadovaujamos generolų Suvorovo, Denisovo, Ferseno ir kt. Sutartinai su rusais veikė ir| prūsų kariuomenė. Su kilėliai buvo sunaikinti ir vėl visa Lietuva ir Lenkija buvo užimta rusų, prūsų ir austrų kariuomenės. Kotryna, greitai susitarusi su Prūsijos ir Austrijos atstovais 1795 m. sausio 3 d. ir 1795 m. spalio 24 d., skubiai įvykdė trečiąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą. Ji prie Rusijos prijungė Žemaičius, dalį Trakų vaivadijos, likusias Vilniaus, Naugarduko b’ė’i Lietuvos Brastos vaivadijų dalis:, taip pat dalį ry tinės Lenkijos ir Kuršą. Prūsijai atiteko Lietuvos Užnemunė ir li kusi vakarinė Didžiosios Lenkijos dalis ¡su Varšuva. Austrija užėmė likusią Mažosios Lenkijos dalį su Krokuva. Taip Kotrynai pavyko galutinai likviduoti Lietuvos bei Lenkijos Respubliką ir įsigyti didelių teritorijų į vakarus nuo Rusijos. Ji pri vertė Stanislovą Augustą Poniatovskį atsisakyti nuo Lietuvos-Len kijos sosto ir perkėlė jį gyventi į Gardiną, kur jis ir liko ligi Kotry nos mirties. Daugelis buvusių Lietuvos ir Lenkijos patriotų bei vei kėjų emigravo į užsienius, kiti Kotrynos buvo išsiųsti į Rusijos ka lėjimus. Atsilygindama savo generolams ir kitiems pareigūnams, Kotryna užimtame krašte išdalijo daug buvusios Lietuvos ir Len kijos valstybinių bei konfiskuotų dvarų, tuo būdu čia pradėdama kolonizuoti rusus. Didžiulė Šiaulių ekonomija Kotrynos buvo ati duota Platonui Zubovui. Dar likusiems neišdalintų valstybinių dva rų valstiečiams buvo įvesti rusų teismai. Baudžiavos privatiniuose bajorų dvaruose labai pasunkėjo, prilygdamos Rusijos baudžia
R U SIJO S
V A L S T Y B Ė . V A D A I, C A R A I, IM P E R A T O R IA I
639
voms. Unitai Kotrynos buvo prievarta verčiami grįžti į stačiatikių tikybą. Ji taip pat uždarė kelis katalikų vienuolynus Lietuvoje. Užimtose Lietuvos srityse Kotryna įvedė rusišką gubernijų sant varką ir Lietuvos generaliniu gubernatoriumi paskyrė Repniną. 1796 m. pradžioje Kotryna paskelbė panaikinanti Lietuvos įstaty mus ir Lietuvoje įvedanti rusų įstatymus, bet netrukus pati mirė, nespėjusi iki galo įvesti Rusijos teisės Lietuvoje. Jos įpėdinis caras Povilas I, nesutikdamas su savo motinos Kotrynos politika Lietu vos atžvilgiu, grąžino Lietuvai senąjį Lietuvos Stiatutą, iš Rusijois ka lėjimų paleido Kosciušką ir daugelį kitų buvusių Lietuvos ir Len kijos veikėjų. Lietuva ir Lenkija vis dėlto liko įjungtos į Rusijos imperiją. Sočinenija Ekateriny ii, t. 1—12, 1901—1907; Pisma i bumagi Imp. Ekateriny II, 1873; Zapiski Imperatricy Ekateriny Vtoroj, 1907; V J. Semevskij, Krestjane v carstvovanije imperatricy Ekateriny II, t. 1—2, 2 leid., 1901— 1903; V.A. Bilbasov, Istorija Ekateriny Vtoroj, 1890; V.A. Bilbassoff, Katharina II, Kaiserin von Russland..., t. 1—2, 1897; O. Hoetsch, Catherine II (The Cambridge Modern History, t. 6, 1934); A. Kraushar, Ksiąže Repniri i Polska w pierwszem czteroleciu panowania Stanislawa Augusta (1764—1768), t. 1—2, 3 leid., 1900; G. Aretz, Kai serin Katharine II, 1946.
Marija Feodorovna (1847—1928), Rusijos imperatoriaus Aleksand ro III žmona, paskutinio Rusijos caro Mikalojaus II motina, Danijos karaliaus Kristijono IX ir Hesse-Casselio kunigaikštytės Luizos duk tė, gavusi vardą Marija Sofija Frederiką Dagmar (Marie Sophie Frederiką Dagmar). Gimė Kopenhagoje. 1866 m. ištekėjo už Rusijos caro Aleksandro II sūnaus Aleksandro, kuris 1881 m. tapo caru. Ištekėdama perėjo į stačiatikių tikybą ir įgavo Marijos Feodorovnois vardą. Ji nesikišo į politiką, bet pasižymėjo labdaros ir filan tropijos veikla. Jos pastangomis Rusijoj ė įkurta speciali organiza cija (Imperatorienės Marijos įstaigų departamentas), kuri rūpinosi ligoninių steigimu, auklėjimu ir labdaros reikalais. Per 1876 m. ru sų ir turkui karą Marija Feodorovna pati dirbo gailestingąja sese rimi, vadovavo ir išplėtė Raudonojo Kryžiaus veiklą Rusijoje. 1894 m. vyrui mirus, pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir atsidėjo filantropijos darbams. Į savo sūnaus caro Mikalojaus II politiką nesikišo. 1914 m. prasidėjęs karas užklupo ją Londone, viešinčia pas savo seserį Alek sandrą, Anglijos karaliaus Edvardo VII žmoną. Susigyvenusi su Rusija, pasišventusi jos labdarai! ir rusų mėgstama, Marija Feodo rovna grįžo į Rusiją ir aktyviai dirbo Raudonajame Kryžiuje ligi 1917 m. bolševikų revoliucijos, kuri ją užklupo Jaltoje. Bolševikai leido jai gyventi Kryme. Su jų leidimu 1919 m. ji išvyko į Ang liją, kur apsigyveno karaliaus rūmuose pas savo seserį Aleksandrą.
640
SLAVAI
IR R U S IJ A
Nuo 1921 m. gyveno Danijoje prie Kopenhagos, kur ir mirė Oeresundo pilyje. Jog laiškai sūnui Mikalojui II išversti į anglų kalbą ir 1938 m. išleisti pavadinimu ,,The Secret Letters of the Lašt Tsar". Marina Mnišek (Marina Mniszek; mirė 1614 m.), politinė avan tiūristė, Lenkijos bajoraitė, per didžiąją Maskvos suirutę pasidariu si Rusijos cariene. Dar 1600 m. Maskvoje ¡sklido gandai, kad carai tis Dimitras, jauniausiasis Jono IV sūnuis, išvengęs; budelio peilio ir slapstąsis, laukdamas progosi pareikšti savo teises į Rusijos sostą. Po kiek laiko Lenkijoje iškilo ¡kitas pretendentas į Maskvos sostą. Jis slapta atvyko iš Maskvos valstybės į Lenkiją ir pareiškė esąs stebuklingai išsigelbėjęs caraitis Dimitras. Kijevo vaivados Kons tantino Ostrogiškio ir lenkų didiko Ad. Višnioveckio (Wišnewiecki) remiamas, tas Dimitras Apsimetėlis ėmė Lenkijoje burti privačią kariuomenę ir susilaukė karaliaus Zigmanto Vazos bei įtakingų jė zuitų palankumo. Kuriam laikui sustojęs Sandomiro vaivados Jur gio Mnišeko rūmuose, Dimitras Apsimetėlis susipažino su jo duk terimi Marina Mnišek. J. Mnišekas pažadėjo išleisti už jo savo dukterį Mariną už pažadą atiduoti jam valdyti Seversko Naugardo ir Smolensko kunigaikštijas, jei Dimitrui pavyktų pasidaryti. Mask vos caru. Taip Marina Mnišek buvo sužadėta su Dimitru Apsime tėliu, kuris 1604 m. priėmė katalikybę. Daugelio lietuvių ir lenkų bajorų remiamam, taip pat kazokų ir Maskvos valstybės valstiečių bei caro Boriso Godunovo priešų padedamam, Dimitrui Apsimetėliui 1605 m. birželio; 20 d. pavyko užimti Maskvą po ¡staigios Boriso Godunovo mirties. Maskvos liau dis Dimitrą Apsimetėlį paskelbė caru. Į Maskvą paskubėjo atvykti ir Marina Mnišek su savo tėvu ir dideliu lenkų bei lietuvių bajorų palydovų būriu, kuriame taip pat buvo pranciškonų bei dominin konų vienuolių. 1606 m. kovo 8 d. Dimitras Apsimetėlis vedė MarinąM nišek, kuri 1606 m. gegužės 8 d. buvo vainikuota cariene; Nepatenkinti-lęnkų ir lietuvių, taip pat katalikų įtaka carui, didieji Maskvos bajorai sukurstė minią prieš svetimšalius ir per riaušes 1606 m, ¡gegužės 17 d. susimokę nužudė Dimitrą Apsimetėlį. Sąmy šio metu Maskvoje išžudyta daug lietuvių ir lenkų, bet Marina Mnišek ir jos tėvas išliko gyvi. Jie buvo ištremti į Jaroslavlį, o Vosylius Šuiskis paskelbtas caru. Netrukus atsiradus kitam preten dentui į Maskvos sostą, pasivadinusiam antrą kartą stebuklingai nuo mirties išsigelbėjusiu Dimitru, Marina Mnišek vėl iškilo. Šį Dimitrą Apsimetė*’ II, vadinamą Tušino Vagimi, rėmė daugelis lenkų ir lietuvių bajorų avantiūristų. Zigmantui Vazai diplomatiškai pa spaudus carą Vosylių Šuiskį, Marina Mnišek buvo paleista iš kalė
R U S IJ O S V A L ST Y B E . V A D A I, CA R A I,
IM PER A TO R IA I
641
jimo iii išvyko iš Šuiskio valdomos Maskvos valstybės dalies. Dimitro Apsimetėlio II šalininkai ir rėmėjai 1608 m. prievarta atvežė Mariną Mnišek pas jį, ir ji pripažino šį pretendentą į Maskvos sos tą savo stebuklingai išsigelbėjusiu vyru. Tačiau jos viltys sugrįžti į Maskvą cariene susilpnėjo, kai Zigmantas Vaza, pats tikėdamasis pasidaryti Maskvos caru, atšaukė lietuvius ir lenkus bajorus iš Tušino Vagies stovyklos. Dimitras Apsimetėlis II, lietuvių ir lenkų pa liktas, nebeįstengė išsilaikyti savo Tušino stovykloje ir su Marina Mnišek pasitraukė į Kalugą, kur 1610 m. buvo( nužudytas. Marina Mnišek ir po antrojo apsimetėlio mirties tebereiškė sa vo” pretenzijas į Maskvos sostą ir reikalavo, kad Zigmantas Vaza padėtų jai ir jos bei Dimitro Apsimetėlio II sūnui Jonui atgauti savo teises. Norėdami išsigelbėti nuo Lenkijos bei Lietuvos kariuomenėą artėjančios prie Maskvoj, Maskvos bajorai pasiūlė caro sostą Zigmanto Vazos sūnui karalaičiui Vladislovui. Lenkų ir lie tuvių jungtinė kariuomenė, vadovaujama Lenkijos etmono Stanis lovo Žolkievskio, atvyko į Maskvą ir čia apsistojo.! Maskvoje šei mininkavo Žolkievskis. Tačiau nei Lenkijos, nei Lietuvos vyriau sybė nė nemanė padėti Marinai Mnišek. Jos ir jos sūnaus Jono globėju pasidarė kazokų etmonas Jonas Zaruckis, kuris su kazokais ir kitais sukilėliais prieš lenkus ir lietuvius žygiavo link Maskvos, palaikydamas Marinos Mnišek sūnaus kandidatūrą į caro sostą. Maskviečių sukilėlių spaudžiama, lenkų ir lietuvių įgula užsidarė Kremliuje 1611 m. Jai vadovavo Aleksandras Gosievskis, Žolkievskiui grįžus į Lenkiją atsivesti pagalbos. Prasidėjus rusų liaudies patriotiniam sąjūdžiui, vadovaujamam Kuzmos Mi nino ir Dimitro Požarskio, vidaus karas išsiplėtė visoje Mask vos valstybėje. Lenkų ir lietuvių įgula iš Kremliaus buvo išvaryta 1612 m. Tačiau nei Marinai Mnišek, nei jos sūnui, Jonui nepavyko užimti sosto, nes maskviečiai ir kiti sukilėliai prieš lenkus ir lietu vius atmetė jų kandidatūras. Visuotinis seimas Maskvos caru 1613 m. išrinko Mykolą Romanovą. Marina Mnišek ¡su sūnumi ir Zaruckiu pabėgo į Astrachanę, bet kazokai netrukus neberėmė jų. 1614 m. jie buvo sugauti ir atvežti į Maskvą, kur Mariną Mnišek rėmęs ka zokų etmonas Zaruckis buvo nužudytas, o Marinos Mnišek maža metis sūnus Jonas pakartas. Pati Marina Mnišek neaiškiomis aplin kybėmis mirė ar buvo nužudyta kalėjime. D. Hovaiskij, Smutnoje vremia..., 1894; Th.H. Pantenius, Der falsche Demetrius, 1904; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; M.T. Floiinsky, Russia..., t. 1, 1953. 41.
K. Avižonis.
642
SLAVAI
IR R U S IJ A
Mikalojus I (Nikolaj Pavlovič; 1796—1855), Rusijos imperatorius ir caras (1825—1855), Povilo ir Marijos Feodorovnos sūnus. 1817 m. vedė Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo III dukterį Šarlotę (Charlotte), priėmusią Aleksandros Feodorovnos vardą. Mikalojus I tu rėjo 4 sūnus ir 2 dukteris. Vienas sūnų, Aleksandras II, po Mikalo jaus mirties pasidarė Rusijos imperatoriumi. S o s t o u ž ė m i m a s . Kaip jauniausiai Povilo I sūnus ir jau niausias Aleksandro I brolis, Mikalojus nebuvo numatytas pavel dėti Rusijos sosto, todėl buvo ruošiamas karinei tarnybai. Užimda mas kariuomenėje įvairias vadovaujančias vietas, Mikalojus pasi žymėjo griežtumu, todėl nebuvo mėgstamas kariniuose sluoksniuo se. Staigus Mikalojaus iškilimas į Rusijos sostą buvo susijęs su di nastine krize ir dekabristų sukilimu. 1797 m. įstatymu oficialiu sos to įpėdiniu buvo laikomas Aleksandro I brolis Konstantinas, jei Aleksandras mirtų bevaikis. Tačiau Konstantino teisėms į sostą pakenkė jo vedybos su lenkų grafaite J. Grudzinska. Todėl Kons tantinas, slapta susitaręs su Aleksandru I, 1823 m. formaliai atsisa kė įpėdinystės teisių Mikalojausi naudai. Aleksandrui I 1825 m. lapkričio 19 d. mirus, Mikalojus pasiskelbė Rusijos imperatoriumi ir caru, taip pat pareikalavo kariuomenę gruodžio 14 d. prisiekti jam ištikimybę. Vakarietiškomis idėjomis užsikrėtusių liberalinių karininkų vadovaujama caro rūmų gvardija ir dalis Petrapilio įgu los atsisakė prisiekti ir sukilo, norėdami imperatoriumi turėti Kons tantiną ir reikalaudami Rusijai konstitucijos! ir liberalinių reformų. Tačiau didžioji Petrapilio įgulos dalis gruodžio 14 d. vis dėlto pri siekė Mikalojui, kuris tą pačią dieną užgniaužė sukilimą ir paėmė į savo rankas Rusijos valdžią. Gruodžio 21 d. Konstantinas davė ištikimybės priesaiką Mikalojui I ir j d vardu prisaikdino savo ži nioje buvusią Varšuvos įgulą. M i k a l o j a u s v i d a u s p o l i t i k a . Pirmuoju Mikalojaus I rūpesčiu buvo likviduoti dekabristų sukilimo atgarsius; provinci joje ir nubausti sukilimo vadus bei dalyvius. 1826 m. teismo nu tarimu 5 sukilimo vadai buvo pakarti ir daugiau kaip 100 dalyvių ištremta į Sibirą. Mikalojus I ryžosi griežtomis priemonėmis už gniaužti bet kokį liberalinių minčių plitimą Rusijoje ir autokratinis Rusijos carų absoliutizmas jo laikais pasiekė aukščiausią laips nį. Rusijos administracija buvo tvarkoma kariškos drausmės prin cipais. Iš 13 jo ministrų 1840 m. buvo net 10 generolų. Pati kariuo menė buvo naudojama net civilinės administracijos tikslams: kri minalinių nusikaltėlių gaudymui, jų gabenimui į tremties vietą, ka lėjimą, viešų pastatų saugojimui, nepaklusnių savo ponams valstie čių drausminimui ir kt. Norėdamas apsaugoti savo valdinius nuo
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PER A TO R IA I
643
galimo užsikrėtimo liberalinėmis bei revoliucinėmis idėjomis, Mi kalojus I 1826 m. Įsteigė savo kanceliarijos III skyrių — kariškai su organizuotą saugumo policiją; veikiančią tiesioginėje caro priežiū roje. Slaptoji policija ir žandarmerija vykdė caro valią. Mikalojus I nepripažino ir savivaldybės principo. Net miestai faktiškai buvo valdomi policijos. Administracijos organai buvo labiau centralizuo ti ir įstatymai kodifikuoti. 1833 m. sudarytas ,,Pilnas Rusijos impe rijos įstatymų rinkinys" ir „Rusijos imperijos įstatymų kodeksas", 1845 m. sudarytas naujas Baudžiamasis statutas. Mikalojaus I refor mos lietė ir valstiečius, bet iš esmės nepalengvino baudžiauninkų padėties. Nei politinės, nei socialinės pažangos Mikalojaus I lai kais nepasiekta. Nedaug pažangos tesireiškė ir ekonominiame gy venime, nors 1842—1851 m. ir buvo pastatytas geležinkelis iš Mask vos į Petrapilį, o vėliau imta tiesti ir kitus geležinkelius.1 Intelek tualinė ir kultūrinė veikla taip pat buvo suvaržyta; 1826 ir 1828 m. įstatymais įvesta kieta spaudos cenzūra. Griežtoje priežiūroje bu vo mokyklos ir universitetai, juos panaudojant kaip priemonę ru siškojo nacionalizmo tikslams siekti. Mikalojaus I švietimo minist ras S. S. Uvarovas perorganizavo švietimą visoje Rusijoje nacio nalistiniais pagrindais. Caro valdžios prižiūrima stačiatikybė ir cerk vė pasidarė ištikimi Mikalojaus I autokratinės valdžios politiniai įrankiai. M i k a l o j a u s I v a l d ž i a L i e t u v o j e . Jam valdant ir Lietuvoje įvestas griežtas režimas. Vienas iš Mikalojaus I valdžios tikslų Lietuvoje buvo tolesnis rusiškos tvarkos įvedimas, įjungimas į visos Rusijos administracinius rėmus ir Lietuvos savitumo likučių panaikinimas. Tai ypač nepatiko sulenkėjusiems Lietuvos bajorams ir šviesuoliams, kurie vis dar tikėjosi atgaivinti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštiją ir sujungti jos žemes su Lenkijos karalija pagal bu vusios unijinės Respublikos tradicijas. Tačiau Mikalojaus I valdžia primygtinai pabrėždavo, kad buvusi Lietuvos valstybė savo esme buvusi, rusiška, tik ilgainiui aplenkinta, todėl ji turinti likti papras ta Rusijos provincija. Prie Lietuvos „rusiškumo" teorijos įsigalė jimo Mikalojaus I laikais ypač prisidėjo Petrapilio universiteto pro fesorius N. G. Ustrialovas, kuris apie XIX a. vidurį suformulavo oficialią Rusijos istoriografijos pažiūrą, jog esą rusų elementas buvęs pagrindinis faktorius Lietuvos istorijoje ir kad Lietuvos provincijos istoriškai buvusios rusiškos, bet ne lenkiškos. Lietuvos lietuvišku mas tos pažiūros atstovų buvo visai nutylimas. Mikalojus I ne tik griežtai pasipriešino pakartotiniams lenkų nacionalistiniams kėslams prijungti Lietuvą prie Lenkijos (karalijos, bet griežtai pasisakė ir prieš Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos atgaivinimą. Mikalojaus I
SLAVAI
644
IR R U S IJ A
valdžia vengė net oficialiai vartoti Lietuvos vardą. Vilniaus, Gar dino, Kauno ir Minsko gubernijos oficialiai1 buvo vadinamos Rusi jos šiaurės vakarų kraštu, o Vitebsko ir Mogiliovo 1 gubernijos — Gudijos provincijomis. Vis dėlto čia dar tebeveikė Lietuvos Statu tas} ir tebebuvo išlikusių nuo Rusijos skirtingų administracijos bei teismo ir vietos valdžios įstaigų. Oficialiai tebeegzistavo ir vadina moji Lietuvos armija, sudaryta dar 1817 m. Aleksandro I, turinti apie 38C00 karių. Vyriausiuoju Lietuvos armijos vadu paskirtas Mi kalojaus brolis Konstantinas, Lenkijos vicekaralius, kartu buvęs ir Lenkijos kariuomenės vadu. Dalis karininkų buvo rusai, daug ka rininkų tebebuvo lietuvių ir lenkų bajorai. Kareiviai buvo daugiau sia rekrutais paimti lietuvių ir ¡gudų valstiečiai. Armijos vėliavoje tebebuvo vartojamas Vyčio ženklas viršum šv. Jurgio. Tačiau šios armijos lietuviškas tebuvo tikį vardas: ją visiškai kontroliavo Mi kalojaus I valdžia ir paprastai nebuvo laikoma etnografinėje Lie tuvoje. Mikalojaus I valdymo pradžioje dar tebeveikė ir sava švietimo sistema, kurią pamažu imta rusinti. Pastangos surusinti Vilniaus universitetą buvo prasidėjusio® dar Alėksandro I valdymo pabai goje. Slavofilai reikalavo pakeisti visą Vilniaus apygardos švietimo sistemą. Dar 1824 m. Vilniaus universiteto kuratoriumi paskirtas carui ištikimas Mikalojus Novosilcevas, rektoriaus pavaduotoju — rusams patikimas Vaclovas Pelikanas, kuris nuo 1826 m. paskirtas rektoriumi, iš tų pareigų pašalinus Joną Sniadeckį. Rusams nepa lankūs profesoriai pašalinti, vietoj lenkų kalbos universiteto kan celiarijoje įvesta rusų. Profesorių paskaitos buvo kontroliuojamos, studentų veikla sekama. Patriotiniam sąjūdžiui skaudus smūgis su duotas 1823—1824 m. išardant filaretų, filomatų ir kitas studentų draugijas bei žymesnius studentų vadus ištremiant į Rusiją. Smarkesnio Lietuvos rusinimo Mikalojus I ėmėsi dėl 1831 m. sukilimo. Mikalojaus I valdžia stengėsi užkirsti kelią sukilimui iš Lenkijos išsiplėsti ir į Lietuvą, paskelbdama Vilniuje karo stovį, žy mesnius veikėjus išsiųsdama į Rusijos gilumą, karštesnį jaunimą kišdama į kalėjimus. Tačiau vis dėlto Vilniuje susidarė slaptas ko mitetas sukilimui organizuoti, kuris tikėjosi karinės pagalbos iš Lenkijos ir Anglijos. Kadangi Mikalojaus I laikais baudžiavos bu vo labai pasunkėjusios, kai kuriose vietose Žemaičiuose 1831 m. prasidėjo valstiečių sukilimas ir ypač išsiplėtė Telšių apskrityje, rusams pradėjus čia rinkti rekrutus į kariuomenę. Tačiau valstieBuvo „Mogiliavo".
R U SIJO S
V A LSTY BĖ. V A D A I,
C A R A I, IM P E R A T O R IA I
645
čių sukilimas rusų kariuomenės buvo lengvai užgniaužtas. Po to 1831 m. kovo 25 d. prasidėjo bajorų sukilimas Raseiniuose. Prie su kilusių bajorų valstiečiai vengė dėtis, matydami, ¡kad bajorai ne ketino panaikinti baudžiavų. Bajorų sukilimui išsiplėtus ir kitose Lietuvos dalyse, į sukilėlių rankas greit pateko visa Lietuva, iš skyrus Vilnių ir Kauną. Laiku nesusilaukus tikėtos karinės pagalbos iš Lenkijos, rusai išblaškė pagrindines Lietuvos sukilėlių pajėgas. Rusų sumušti nepavyko ir generolui Antanui Gelgaudui,, su lenkų kariuomene atvykusiam į Lietuvą. Nesisekė ir kitiems iš Lenkijos į Lietuvą atvykusiems lenkų sukilėlių kariuomenės būriams, vado vaujamiems lenkų generolų D. Chlapovskio ir H. Dembinskio. Mi kalojus I pasiuntė į Lietuvą daugiau rusų kariuomenės, kuri ru denį čia žiauriai numalšino sukilimą. Po sukilimo imtasi griežtų represijų. Sukilėliams ir prie sukilimo prisidėjusiems bausti Mika lojaus I valdžia vartojo tokias priemones, kaip gyvenamųjų namų ir bažnyčių plėšimus, žudynes, sugautų sukilėlių kankinimus, kraš to nusiaubimą, žmonių į Rusijos gilumą bei rusų kolonistų vežimą Lietuvon, daugelio vienuolynų uždarymą (Kaune, Pažaislyje, Pa nevėžyje, Raseiniuose, Telšiuose, Ukmergėje ir kitur), kai kurių baž nyčių pavertimą cerkvėmis (jėzuitų bažnyčios Kaune, pijorų baž nyčios Panevėžyje ir Raseiniuose), naujų cerkvių statymą dides niuose miestuose. Daugelio sukilimo dalyvių bajorų ir dvasininkų dvarai konfiskuoti, būriai rusų atvežta į Lietuvą ir jiems išdalintos konfiskuotų dvarų žemės. Nuo Lietuvos atplėšta Palanga su pajū riu ir prijungta prie Kuršo, kaip atpildas Livonijos vokiečių ba ronams už rusams suteiktą pagalbą malšinant sukilimą Lietuvoje. Žemaičių Kalvarijos, Padubysio ir Kolainių mokyklos buvo uždary tos, o Kražių mokykla perkelta į Kauną. Uždarytų mokyklų vieton bandyta kurti rusiškas mokyklas, bet mokiniai į jas nėjo. Ypač nu kentėjo Vilniaus universitetas, kuris 1832 m. gegužės 1 d. buvo už darytas. Iš pradžių dar buvo paliktas veikti Medicinos fakultetas, pavadintas akademija, ir Romos katalikų dvasinė akademija. 1842 m. Medicinos akademija panaikinta, o Katalikų dvasinė akademija perkelta į Petrapilį griežtesnėn centroj valdžios priežiūrom Beveik visas Vilniaus universiteto turtas atiduotas rusų naujai įkurtam Kijevo universitetui. Pradėta rusinti ir gimnazijas Lietuvoje, ski riant joms rusus mokytojus, įvedantį rusų dėstomąją kalbą, stipri nant rusišką dvasią ir griežtai jas kontroliuojant. Tuoj po sukilimo panaikinta ir Vilniaus mokslo apygarda, o M. Novosilcevas atšauk tas iš kuratoriaus pareigų. Buvusios Vilniaus apygardos mokyklos priskirtos prie Gudijos apygardos, tačiau 1852 m. Vilniaus mokslo apygarda vėl buvo atgaivinta ir jai pavestos Vilniaus, Kauno, Gar
646
SLAVAI
IR R U S IJ A
dino ir Minsko gubernijų mokyklos, bet Vitebsko ir Mogiliovo gu bernijų mokyklos ¡priskirtos prie Petrapilio apygardos. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo Mikalojaus I cenzūra dar labiau sustiprinta. Siekiant pagreitinti administracinį ir teisinį Lietuvos surusinimą bei panaikinti savarankiškumo likučius, Mikalojus I 1840 m. pa naikino Lietuvos Statutą ir įvedė čia Rusijos įstatymus, teismus bei teismų tvarką. Lietuvos Statutas panaikintas ne tik pačioje Lietu voje, bet ir kitose senosios Lietuvos valstybės žemėse, kaip Kije vo, Podolės, Voluinės, Minsko ir Balstogės provincijose. Kiek ilgiau Lietuvos Statutas išliko Černigovo ir Polocko srityse, bet ir čia 1843 m. panaikintas. Po 1831 m. sukilimo pradėtas katalikų religinio gyvenimo persekiojimas Mikalojaus I valdžios buvo tęsiamas toliau. 1841—1843 m. konfiskuoti katalikų bažnytiniai dvarai. Kunigų veik la buvo valdžios sekama ir vyskupo M. Valančiaus pradėtas lie tuviškas visuomeninis darbas varžomas. Buvo persekiojami net se nosios Lietuvos valstybės gyventojai gudai bei ukrainiečiai dėl uni tų tikėjimo, kuris buvo laikomas užsikrėtęs Vakarų idėjomis ir už maskuota katalikybe. Unitai buvo verčiami grįžti į stačiatikybę. Griežtas unitų spaudimas buvo vykdomas per patį Lietuvos unitų vyskupą J. Siemašką, kuriam vadovaujant daugelį unitų vienuolynų perėmė stačiatikiai, kiti buvo uždaryti. 1839 m. Unitų bažnyčia oficialiai panaikinta, o jos nariai suvaryti į Stačiatikių bažnyčią, kuri Mikalojaus I valdžios buvo globojama ir remiama Lietuvoje. Mikalojaus I valdžia apkarpė ir Lietuvos bajorų teisių likučius. 1852 m. Mikalojaus 1' įsakymu Lietuvos bajorai įpareigoti tarnauti rusų įstaigose ir kariuomenėje. Areštai ir trėmimai į Sibirą nesi liovė. Iš kitos pusės, Mikalojaus I valdžia stengėsi patraukti savo pusėn Lietuvos valstiečius. Dar per 1831 m. sukilimą Lietuvoje Mi kalojaus I valdžia žadėjo laisvę nuo baudžiavų tiems valstiečiams, kurie neprisidės prie sukilėlių. Nors tos laisvės Mikalojaus I val džia ir nedavė, bet vis dėlto kai kurių konfiskuotų bajorų dvarų žemės buvo išdalytos tų dvarų valstiečiams, reikalaujant mokėti nedidelį žemės mokestį. Buvo vienodinamos valstiečių prievolės ir privatiniuose dvaruose, įpareigojant dvarininkus surašyti invento rius ir juos sulyginti įvairiose komisijose. Inventoriuose turėjo būti užrašytos baudžiauninkų tame dvare iš seno buvusios prievolės ir pareigos, taip pat dvarininkų atlyginimas bei įsipareigojimas vals tiečiams. 1844, 1845, 1846 ir 1847 m. įstatymais sudarytos komisijos inventoriams paruošti. 1854 m. tie įstatymai buvoi revizuoti, bet in ventorių surašymas nedaug tepagerino valstiečių padėtį; jie ir toliau vilko sunkų baudžiavos jungą.
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
647
M i k a l o j a u s I v a l d ž i a L e n k i j o j e , Užėmęs Lenkų karalijos sostą, Mikalojus I savo manifestu pažadėjo išlaikyti Len kijos konstituciją, nors ir viešai buvo žinoma, kad jis nemėgo lenkų ir tiesiog nekentė bet kokios konstitucinės ir žmonių renkamos val džios. Kai dekabristų tardymo metu paaiškėjo jų ryšiai su Lenkų patriotų draugija, tos draugijos pirmininkas Severinas Kšyžanovskis (Krzyžanowski) ir daug žymių lenkų buvo areštuota, nors len kų pogrindžio veikla tiesiogiai ir nebuvo susijusi su dekabristų su kilimu Petrapilyje. Tik Lenkijos vicekaraliaus Konstantino užtarimu Mikalojus I po ilgo priešinimosi sutiko, kad areštuoti lenkai! būtų teisiami specialaus lenkų senato teismo, sudaryto pagal Lenkų ka ralijos konstituciją. 1828 m. teismo sprendimui išėjus gana švelniam, Mikalojus papeikė Lenkijos senatą; tai dar labiau 'paaštrino ir taip jau karčius lenkų ir rusų santykius. Nepaisant suimtųjų1 lenkų už tarimo, Konstantinas nepajėgė savo pusėn patraukti lenkų dėl savo netaktiškumo bei brutalumo ir lenkų konstitucinės autonomijos ne gerbimo. Jo despotiška politika sukėlė lenkų nepasitenkinimą, kurį dar labiau paaštrino paties Mikalojaus I kišimasis į Lenkijos vidaus reikalus. 1828 m. lankydamasis Varšuvoje ir čia gegužės 12 d. vai nikuotas Lenkijos karaliumi, Mikalojus I oficialiai prisiekė išsau goti Lenkijos konstituciją, bet 1830 m. vėl atvykęs Varšuvon Mi kalojus I tiesiogiai kišosi į seimo veiklą ir įstatymų leidimą; tai konstitucijoje nebuvo numatyta. Lenkų patriotinis pogrindžio są jūdis prieš rusus ir slaptosios draugijos taip sustiprėjo, jog 1830 m. Liepos revoliucijos Prancūzijoje paskatinti lenkų patriotai lapkričio 29 d. Varšuvoje pradėjo viešą sukilimą. Mikalojaus brolis Kons tantinas pasitraukė iš Varšuvos ir, priešingai Mikalojaus I nurody mams, delsė imtis karinių veiksmų prieš sukilėlius. Sukilimas greit išsiplėtė visoje Lenkijoje. Generolas J. Chlopickis pasidarė kariniu diktatoriumi. Lenkų sukilėlių sudaryta laikinoji vyriausybė, vado vaujama kunigaikščio Adomo Čartoriskio, nebuvo stipri dėl vidaus nesantaikos tarp liberaliai radikalaus elemento, vadovaujamo Vil niaus universiteto profesoriaus J. Lelevelio, ir konservatyviųjų gru pės, vadovaujamos kunigaikščio Ks. Lubeckio. Konstantinas, ža dėdamas amnestiją sukilėliams, jei pasiduotų, laikėsi gana nuolai džiai derybose su sukilėlių lenkų laikinąja vyriausybe, leido net savo valdžioje buvusiems lenkų kariuomenės daliniams grįžti į Varšuvą, nešaukė pagalbon jo valdžioje buvusios Lietuvos kariuo menės dalinių ir, tikėdamasis susitarti su lenkais, pats pasitraukė ir net rusų dalinius išvedė už Lenkijos ribų. Tuo tarpu sukilimas iš Lenkijos išsiplėtė ir į Lietuvą. Nepatenkintas Konstantino delsi mu, Mikalojus I pats nutarė imtis griežtų priemonių prieš
648
SLAVAI
IR R U S I J A
sukilėlius, atsisakęs derėtis su oficialiais sukilėlių vyriausybės delegatais. 1831 m. sausį lenkų seimas paskelbė Mikalojų I atstatytą iš Lenkijos karaliaus vietos ir visą Romanovų šeimą praradusią tei ses į Lenkijos sostą; tai dar labiau įpykino Mikalojų I. Sukilėliai bandė gauti pagalbos iš užsienių, bet nesėkmingai, nes Prancūzija ir Anglija, užimtos savo vidaus įvykiais, pareiškė tik simpatiją su kilėliams, o Austrija ir Prūsija laikėsi rezervuotai, bijodamos sukili mo išsiplėtimo ir į jų užimtąsias Lenkijos dalis. Sukilėliams neke tinant geruoju nusileisti, Mikalojus I pasiuntė rusų kariuomenę su kilimo numalšinti jėga. 1831 m. vasarį didelė rusų armija, vadovau jama generolo I. Dibičiaus, peržengė Lenkijos sieną ir ėmė malšinti sukilėlius. Gruodžio mėn. sukilimas užgniaužtas ir imtasi griežtų represijų prieš lenkus. Nors Mikalojus I 1831 m. spalio 20 d. ir buvo paskelbęs amnestiją (ji nelietė Lietuvois ir Ukrainos, nes jos neįėjo į Lenkų karalijos ribas), bet rusų valdžia, to nepaisydama, vykdė griežtas bausmes, mirties nuosprendžius, masinius trėmimus bei masinį lenkų sukilėlių dvarų konfiskavimą. Tie dvarai perėjo į rusų rankas, daugiausia juos išdalijant rusų generolams ir aukš tiems valdininkams. Lenkijos 1815 m. konstitucija nustojo savo galios. Vietoj jos Mikalojus 1832 m. vasario 14 d. Lenkijai davė Organinį statutą, kuris Lenkų karaliją paskelbė nedalijama Rusijos dalimi. Rusijos imperatorius nebeturėjo būti atskirai vainikuojamas Lenkijos karaliumi. Teoriškai Lenkijai dari buvo palikta religijos ir spaudos laisvė, asmens ir nuosavybės nepažeidžiamumas, savo ci viliniai ir kriminaliniai Įstatymai, vietos savivaldybės įstaigos ir leista vartoti lenkų kalbą teismuose, valdžios įstaigose ir mokyklo se. Vyriausieji valdžios įstaigų pareigūnai ir net senato nariai buvo skiriami Rusijos valdžios. Čia buvo paskirta nemaža rusų. Šitokio skirtinio senato nutarimai dar turėjo būti, patvirtinti visos Rusijos senato. Organinis statutas numatė, kad net ir žemesni valdžios įstai gų pareigūnai būtų skiriami. Teoriškai buvo leista dar kiek renka mosios vietos savivaldybės įstaigų, bet praktiškai tai neįvykdyta. Sukilimą užgniaužęs generolas I. F. Paškevičius oficialiai paskirtas Lenkijos vicekaraliumi, faktiškai valdė kraštą 1832—1856 m. kaip Lenkijos diktatorius, turįs pilną Mikalojaus I pasitikėjimą. Būda mas griežtas priešas bet kokios Lenkijos autonomijos, net ir kuk lių laisvių, numatytų 1832 m. Organiniame statute, Paškevičius/ sie kė visiško Lenkų karalijos susiliejimo su Rusijos imperija ir cent rinės Rusijos valdžios įvedimo Lenkijoje. Ta kryptimi! provincijos valdžia Lenkijoje 1837 m. perorganizuota pagal Rusijos pavyzdį, 1841 m. Lenkijos senatas panaikintas ir aukščiausio teismo funkci jos perimtos. Rusi jos senato, 1846 m. įvestas Rusijos baudžiamasis
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I, IM P E R A T O R IA I
649
statutas, kuris buvo pažodžiui išverstas į lenkų kalbą. 1846 m. ke lių administracija perimta centrinės Rusijos valdžios, 1850 m. pa naikinta muitų siena tarp' Lenkijos bei Rusijos ir Rusijos muitų ad ministracija įvesta Lenkijoje, o 1851 m. rusų valdžios ¡perimtas Len kijos paštas. Aukštosiose Lenkijos įstaigose imta vartoti rusų ir prancūzų, bet ne lenkų kalbą. Rusinimas apėmė ir lenkų mokyklas, švietimą bei Katalikų bažnyčią. Surusintas Varšuvos universitetas. 1839 m. įsteigta Varšuvos mokyklų apygarda, tiesiogiai kontroliuo jama Rusijos švietimo ministerijos. Vidurinėse mokyklose mokslas buvo einamas rusų kalba, o kultūrinį gyvenimą varžė griežta rusų cenzūra. 1838 m. Varšuvoje įsteigta rusiška stačiatikių vyskupija, 1841—1843 m. Katalikų bažnyčios dvarai sekuliarizuoti ir kunigams imta mokėti algos. Unitų bažnyčia 1839 m. panaikinta, unitus prie varta grąžinant į Stačiatikių bažnyčią. Kietoje Mikalojaus I prie spaudoje patriotinė lenkų veikla pasidarė sunkiai beįmanoma. Žy mesni politiniai vadai ir šiaip daugelis lenkų emigravo į užsienį, iš kur palaikė slaptus ryšius su Lenkijoje likusiais veikėjais, ruošda miesi antram sukilimui. Daugelis lenkų veikėjų susibūrė į laisvą Krokuvos respubliką, kuri pasidarė patriotinės, politinės ir kultūri nės lenkų veiklos centru. Tai veiklai sustabdyti 1836 m. rusų ir austrų kariuomenės užėmė Krokuvos respubliką ir ėmė ją kontro liuoti. 1846 m. krokuviečiams sukilus, rusai ir austrai sukilimą nu slopino ir galutinai panaikino Krokuvos respubliką, kuri su Mikalo jaus I pritarimu buvo įjungta į Austriją. M i k a l o j a u s I u ž s i e n i o ¡ p o l i t i k a . Mikalojus I tie siog nekentė Vakarų kultūros ir visko, kas buvo susiję su Vakarais. Mikalojus I visą savo gyvenimąj kovojo įsu liberalizmu ne tik pa čioje Rusijoje ir jos kraštuose, bet net ir už Rusijos ribų. Jo įsiti kinimu, Rusijos misija Vakaruose buvo sustabdyti liberalinį sąjūdį ir paremti legitimizmą ir konservatyvią autokratiją prieš revoliuci nius bei tautinius bruzdėjimus, reikalui esant, pavartojant net rusų kariuomenę, kaip įrankį šiam užsienio politikos tikslui pasiekti. Šiuo pagrindu Mikalojus I kišosi į įvairių Vakarų Europos valstybių vi daus reikalus ir dėl to dažnai buvo vadinamas „Europos žandaru". Tvirtai prisirišęs prie legitimizmo ir 1815 m. sudarytos Šventosios Sąjungos idėjų, Mikalojus I ketino siųsti rusų ir net lenkų kariuo menės dalinius 1830 m. prancūzų ir belgų ¡sukilimams malšinti. Pran cūzams ir belgams laimėjus savo kovas, Mikalojus I veltui ragino Prūsijos ir Austrijos vyriausybes pasiųsti kariuomenes Burbonams padėti atkariauti Prancūziją ir belgus prievarta grąžinti olandų val džiai. Mikalojaus I planuojamą rusų kariuomenės intervenciją į Prancūzijos ir Belgijos reikalus! sutrukdė Lenkijos ir Lietuvos su
650
SLAVAI
IR R U S IJ A
kilimas. Mikalojus I tiesiog nekentė žmonių išrinktos Prancūzijos valdžios ir liberalinio demokratijos plėtimo Anglijoje. Tai grindė jo nepalankią politiką Anglijos ir Prancūzijos atžvilgiu. Nors Mi kalojaus I savavališkas Lenkų karalijos konstitucijos ir autonomi jos užgniaužimas ir sukėlė nepasitenkinimą įvairiose Europos sosti nėse, bet jam vis dėlto pavyko 1833 m. Berlyne formaliai atnaujinti Šventąją Sąjungą tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos išlaikyti senai Europos tvarkai, remiantis. 1815 m. Vienos kongrese priimtais prin cipais ir pažadais vienas kitam padėti užgniaužti sukilimus (pvz., 1849 m. rusų armija užgniaužė vengrų, sukilimą). Mikalojaus I rytų politika buvo ypač agresyvi ir arogantiška. 1826—1828 m. karu su Persija Mikalojus I kiek praplėtė Rusijos ribas Azijoje, Kaspijos pajūryje. Mikalojus I laikė Rusijos misija Artimuosiuose Rytuose išplėsti stačiatikybę irstančios Turkijos im perijos sąskaita ir paimti Balkanų tautas į Rusijos valdžią arba bent globą. Nuo 1829 m. Adrianopolio taikos Mikalojaus I įtaka Turkijai sustiprėjo, turkams garantavus rusų prėkybos laisvę Juodojoje jū roje bei Turkijoje ir teisę rusų prekybos laivams plaukioti per Dar danelų sąsiaurį. Ta taika Rusija taip pat įsigijo rytines Juodosios jūros pakrantes į šiaurę nuo Kaukazo, kiek žemių vakarinėse Juo dosios jūros pakrantėse, taip pat gavo savo protektoratan Moldavi ją ir Valakiją. Rusijai užtariant, Graikijos nepriklausomybė buvo pripažinta, o Serbijai duota autonomija. Tuo Rusija pasidarė Bal kanų krikščionių tautų globėja ir užtarėja jų kovose už laisvę prieš turkus. 1831—1833 m. Egipto pašos Mahometo Alio sukilimas prieš turkų sultoną Mahmudą IT vėl leido Mikalojui I kištis į Turkijos reikalus. Mikalojus I pasiuntė rusų kariuomenę sultonui: padėti nu malšinti sukilusį pašą. Sultonui atsidėkojant už rusų pagalbą, 1833 m. Unkiar Skelessi pasirašyta rusų—turkų draugiškumo sutartis ir su daryta jų sąjunga gynimosi tikslams. Ta sutartis davė rusų karo laivams išimtinę teisę plaukioti per Bosforą ir Dardanelus į Vidur žemio jūrą. Tuo remiantis, Mikalojaus įtaka Turkijoje ir rusų ki šimosi į jos reikalus galimybės dar labiau padidėjo. Tačiau Angli ja ir Prancūzija griežtai pasipriešino Rusijos persvarai Turkijoje ir po ilgų grasinimų bei derybų prieita prie 1841 m. tarptautinės konvencijos, kurią pasirašė tarp kitų valstybių taip pat' ir Austrija su Prūsija ir kurii gerokai apkarpė Mikalojaus I 1833 m. laimėjimus Turkijoje. Šia tarptautine konvencija Dardanelai buvo uždaryti visų kraštų karo laivams, taip Rusija nustojo teisių naudoti Bosforą ir Dardanelus karo tikslams. 1841 m. tarptautinė konvencija neišsprendė Artimųjų Rytų (Tur kijos likimo bei padalijimo) klausimo, taip pat nenustatė, kas tu-
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
651
rėš teisę globoti krikščionis Balkanuose ir turkų valdomose rytinė se Viduržemio jūros pakrantėse. Tai davė naujos prqgos Mikalo jaus I kivirčams su jo nemėgstama Prancūzija, ypač kai Liudvikas Napoleonas po 1848 m. revoliucijos buvo išrinktas Prancūzijos res publikos prezidentu. Prancūzai iš seno dėjosi Romos katalikų gynė jais Artimuosiuose Rytuose, o rusai skelbėsi stačiatikių globėjais turkų valdomose teritorijose. Konfliktas kilo 1850 m., kai turkų val domoje Jeruzalėje katalikai susiginčijo su stačiatikiais, kieno glo boje turi būti krikščionių šventosios vietos irį bažnyčios. Katalikai šiame ginče buvo remiami prancūzų, stačiatikiai — rusų. Pagaliau iš to 1853 m. kilo tarp Rusijos, iš vienos pusės, ir Turkijos, Prancū zijos bei Anglijos, iš antros pusės vadinamasis Krymo karas,, pa laužęs Rusijos karinę galią. Nepasisekimai palaužė Mikalojaus I sveikatą ir jis mirė 1855 m. vasario 18 d., nesulaukęs Krymo karo pabaigos. M..A. Polievktov, Imperator Nikolaj I, 1914; M.O. Geršenzon (red.), Epocha Nikolaja I, 1911; S.S. Tatisčev, Vnešniaja politika imperatora Nikolaja Piervogo, 1887; T. Schiemann, Geschichte Russlands unter Kaiser Nikolaus I, t. 1—4, 1904—1919; The Cambridge Modern History, t. 12, 1910; M.T. Floiinsky, Russia..., t. 2, 1953.
Mikalojus II (Nikolaj Aleksandrovič; 1868—1918), paskutinis Ru sijos imperatorius ir caras (1894—-1917), vyriausiasis Aleksandro III sūnus. Gavęs karinį auklėjimą, pakilo iki caro gvardijos pulkinin ko laipsnio. 1894 m, po tėvo mirties paveldėjo sostą, neturėdamas pasiruošimo imperatoriaus pareigoms. Vedė Heseno-Darmštadto (Hessen-Darmstadt) kunigaikštytę Aliciją (Alice), kartu su stačiatikybe priėmusią Aleksandros Feodorovnos vardą ir turėjusią didelės įta kos savo vyrui. Mikalojus II su ja turėjo 4 dukteris ir sūnų Alek siejų. M i k a l o j a u s II v i d a u s p o l i t i k a . Pagrindinis Mika lojaus II politikos bruožas buvo neribotos carų autokratijos iš laikymas. Jis atmetė bet kokią, nors ir labai ribotą, žmonių atsto vaujamos valdžios formą, laikydamas ją iš esmės klaidinga ir ne suderinama su Rusijos interesais. Atsakydamas į krašto savivaldy bių ( z e m s t v y ) atstovų pageidavimą kuklių reformų, pamažu vedan čių į žmonių atstovaujamą valdžią, Mikalojus II, tik ką užėmęs sos tą, (griežtai pareiškė eisiąs savo tėvo pėdomis, tvirtai tikėdamas autokratinės valdžios neklaidingumu. Mikalojui II pačiam nedaug tesidomint valstybės reikalais, vidaus politiką iš pradžių tvarkė ministrai K. P. Pobedonoscevas, S. J. Vite (Witte), V. K. Plėvė (Plehve) ir kt. pareigūnai, pasižymėję savo reakcine priespauda, Ii-
652
SLAVAI
IR R U S IJ A
beralių minčių ir pogrindžio sąjūdžių persekiojimu, nerusiškųjų kraš tų, ypač Suomijos ir Lietuvos, intensyviu rusinimu ir nestačiatikių„ ypač žydų, engimu. Tačiau opozicija prieš Mikalojaus II val džią augo. Čia veikė liberalinės grupės, susidedančios iš savival dybių atstovų bei konstitucinių demokratų (kadetų), taip pat revo liuciniai sąjūdžiai — marksistiniai socialdemokratai ir agrariniai so cialistai liaudininkai ( n a i o d n i k i ) bei socialistai revoliucionieriai. Te roristai žudė aukštus valdininkus, socialdemokratai organizavo dar bininkus, vis dažniau ruošiančius politinio bei ekonominio pobū džio streikus, socialistai revoliucionieriai agitavo skurde gyvenan čius valstiečius. Pažangieji rusai ėmė reikalauti konstitucijos, as mens, spaudos ir susirinkimų laisvės, visų piliečių lygybės ir par lamento, o socialistai reikalavo net demokratinės respublikos. Re voliucinės nuotaikos taip sustiprėjo,, jog Mikalojus II prieš savo ir ministrų norą 1904 m. turėjo paskelbti manifestą, žadantį ribotas valdžios reformas. Pažadai opozicijos nebenuramino ir 1905 m. re voliucinis sąjūdis apėmė didelę Rusijos dalį, taip pat ir nerviškuo sius kraštus, siekiančius laisvės. Suomiai reikalavo grąžinti jų kons titucinę autonomiją, Mikalojaus II valdžios gerokai1 apkarpytą. De monstracijos Lenkijoje reikalavo nepriklausomybės ar bent visiškos autonomijos. Lietuviai taip pat bruzdėjo, revoliucinis sąjūdis apė mė net ir Kaukazo tautas. 1905 m. spalio mėn. Rusijoje prasidėjo generalinis streikas, suparaližavęs susisiekimą, geležinkelius, tram vajus, paštą, telegrafą. Užsidarė krautuvės ir kontoros, sustreikavo net gydytojai ir vaistinės. Prasidėjo valstiečių neramumai ir net ka riuomenės bei laivyno dalinių maištai. Valdžia nebepajėgė užgniauž ti 1905 m. revoliucijos ir Mikalojus II, ministro pirmininko S. J. Vitės patariamas, prieš savo valią ir įsitikinimus 1905 m. spalio 17 (30) d. paskelbė manifestą, žadantį savo pavaldiniams civilines tei ses ir laisves, žmonių renkamo įstatymų leidžiamojo organo įsteigi mą ir konstitucinę valdžią. Tai patenkino daugumą opozicinių gru pių ir revoliucijos banga pamažu atslūgo1. Mikalojaus II valdžios autoritetas pamažu buvo atstatytas visame krašte. Nuo 1606 m. Rusija pasidarė konstitucine monarchija, tačiau atgijusi Mikalojaus II valdžia kieki apkarpė duotus konstitucinius pažadus; ir nepaisė žmonių išrinkto parlamento, vadinamo Valstybės durna, kuri iš tikrųjų buvo tik žemieji rūmai. Aukštuosius rūmus sudarė valstybės senatas, kurio pusė narių buvo paties cam skiria mi. Ministrai taip pat buvo caro skiriami ir tik jam at sakingi. Įstatymų leidimas, išskiriant biudžeto ir karo reika lus, oficialiai buvo, pavestas Dūmai, senatui ir carui, bėt iš tikrųjų Mikalojus II pripažino Dūmą tik patariamuoju organu.
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I, IM P E R A T O R IA I
653
I (1S06 m.) ir II (1907 m.) Dūma dėl savo radikalios ir opozicinės lai kysenos Mikalojaus II buvo netrukus paleistos, naujam (nuo 1906 m.) caro ministrui pirmininkui P. A. Stolypinui patariant. Stolypino iniciatyva Dūmos rinkimų įstatymas pakeistas, įvedant atstovų cen zą,t netiesioginius rinkimus ir suvaržant tautinių mažumų ir darbi ninkų bei valstiečių atstovavimą. Taip į III (1907—1912) ir IV (1912— 1917) dūmą pateko labiau konservatyvus elementas, daugiausia dva rininkai ir aukštieji valdininkai, kurie bendradarbiavo su M ika lojaus II valdžia. 1910 m. Stolypinas iš suomių vėl atėmė didelę jų autonomijos dalį, taip pat pradėjo varžyti irj spausti lenkus, lietu vius, žydus ir kt. tautines mažumas. Stolypino pravestoji administ racinė reforma sustiprino centrinę valdžią ir išvalė ją nuo nepati kimų valdininkų. Rusijos valstiečiams valdžios pusėn patraukti ir jų žemės troškimui kiek patenkinti Stolypinas 1907 m. pradėjo vyk dyti žemės reformą, leidžiančią valstiečiams savo noru išsivaduoti iš bendruomeninės santvarkos ir įsigyti privatinės žemės nuosavy bės, Dėl savo galios ir politikos Stolypinas! susilaukė nemaža priešų ir 1911 m. buvo nužudytas. Po jo nužudymo Rusijos vyriausybė dar labiau pasuko reakcijos ir konservatyvizmo kryptimi. Tuo; metu la bai iškilo užkulisinė Rasputino „juodoji galia". Prisiplakęs prie caro rūmų, įgijęs pilną ir aklą carienės pasitikėjimą, Rasputinas čia leido laiką, keldamas girtavimo ir ištvirkavimo orgijas pakai tomis su religinės ekstazės priepuoliais. Čiaj jis greit pasijuto toks galingas, jog carienė ir per ją caras aklai tenkino jo pageidavimus. Dėl Rasputino ir carienės nuolatinio kišimosi į( valstybės reikalus geresni ministrai ir aukšti pareigūnai,, nenorį pataikauti Rasputinui, buvo atleidžiami ir jų vieton skiriami Rasputino malonę įgiję] as menys, įvairūs avantiūristai, kartais: net ir nešvarios, kriminalinės praeities asmenys. Rasputino malonėn bei kontrolėn pakliuvo ne tik vyriausybė, bet ir Stačiatikių bažnyčios vadovybė. Pągaliau Ras putinas 1916 m. gruodžio 31 d. buvo nužudytas; kartu pasibaigė ir carienės galią. Tuo metu gerokai išaugo Valstybės dūmos autori tetas ir jos atstovai, įsigiję nemaža įtakos, bandė išvesti Rusiją iš nelaimių, susijusių su Pirmojo pasaulinio^ karo nepasisekimais. M i k a l o j a u s II v a l d ž i a L i e t u v o j e . Mikalojus II, kad ir tebesitituluodamasi didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Lietuvą laikė šiaurės vakarų Rusijos provincija ir tęsė ankstesnių carų pra dėtą krašto rusinimo ir priespaudos politiką. Tačiau Mikalojaus II valdžia nepajėgė užgniaužti beaugančio tautinio lietuvių susiprati mo. Užsieniuose leidžiami ir krašte slaptai skleidžiami lietuviški laikraščiai ir knygos žadino tautinę lietuvių sąmonę ir ragino juos
654
SLAVAI
IR R U S IJ A
nepasiduoti rusinimui. Tautinis lietuviu susipratimas ėmė plisti net rusų tvarkomose Marijampolės bei Šiaulių gimnazijose, rusų kont roliuojamose Seinų ir Kauno kunigų seminarijose, Veiverių moky tojų seminarijoje, net Mintaujos gimnazijoj e,i Kurše. Mikalojaus II valdžia nė griežčiausiomis priemonėmis nebeįstengė nuslopinti slap tosios lietuvių spaudos. Pagaliau ir patys Mikalojaus II valdžios pa reigūnai Lietuvoje įsitikino, kad spaudos draudimo vykdymas buvo bergždžias darbas. Vilniaus generalgubernatoriaus Sviatopolko-Mirskio ir Kauno gubernatoriaus Veriovkino įtikintas, Mikalojus II 1904 m. gegužės 7 d. savo dekretu panaikino lietuvių spaudos draudimą, leisdamas spausdinti lietuviškas knygas ir laikraščius. Spaudos atgavimas paskatino lietuvius dar labiau kovoti už savo teises ir priešintis rusinimui. Tuo metu iri politinis lietuvių brendi mas jau buvo gerokai pažengęs. Dar Mikalojaus II valdymo pra džioje buvo įsikūrusios lietuvių demokratų, socialdemokratų, kiek vėliaul tautininkų partijų užuomazgos. Atgavus spaudą, partijų for mavimasis vyko toliau, susiorganizavo valstiečių sąjunga ir krikš čionys demokratai. Kai kurie lietuvių politiniai vadai jau ir vie šai pasisakydavo už visiškos Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Kovai už politinę Lietuvos laisvę susidarė kiek palankesnės sąly gos 1905 m. visoje Rusijoje prasidėjus revoliucijos sąjūdžiui. Dar 1905 m. pradžioje lietuviai ėmė siuntinėti peticijas Mikalo jui: II, prašydami daugiau laisvės. 1905 m. Rusiją suparaližavus generaliniam streikui, lietuviai, pajutę caro valdžios silpnumą, subruzdo organizuotis politiškai. Iš įvairių Lietu vos vietų ¡susirinko atstovai ir įgaliotiniai į 1905 m. gruodžio 4—5 d. Didįjį Vilniaus seimą, kuri reikalauta autonomijos visai et nografinei Lietuvai su visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu bal savimu renkamu seimu Vilniuje ir lietuvių kalba mokyklose bei valdžioj įstaigose. Vilniaus generalinis gubernatorius Frezė ir Kau no gubernatorius paskelbė atsišaukimus, žadančius įvesti lietuvių kalbą į pradžios mokyklas ir valsčių savivaldybes, skirti mokyto jus lietuvius ir patiems gyventojams leisti rinktis valsčių sekreto rius. Sukilimas tolydžio plito krašte, bet Mikalojaus II valdžia, tuo tarpu jau atsigavusi Rusijoje, lietuviams malšinti pasiuntė bau džiamuosius kariuomenės būrius, kurie jėga užgniaužė sukilimą. Visame krašte prasidėjo areštai ir trėmimai į Rusiją. Nukentėjo daug lietuvių inteligentų ir ūkininkų. Rusiškajam elementui sustip rinti Mikalojaus II valdžia ėmė plėsti ir finansiškai stiprinti rusų kolonistų grupes Lietuvoje. Iš sukilimo metu duotų pažadų nedaug kas teįvykdyta, tik leista pradžios mokyklose tikybą dėstyti lietu viškai ir steigti privatines mokyklas su lietuvių dėstomąja kalba.
R U SIJO S
V A LST Y B E. V A D A I,
CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
655
Platesnės reikšmės turėjo ribotos konstitucinės santvarkos ir Valstybės dūmos įvedimas Rusijoje, kiek palengvinęs ir lietuvių politinę veiklą. Į I ir II dūmą lietuviai pajėgė išrinkti net po 7 savo atstovus, bet 1907 m. Stolypinui pakeitus rinkimų įsta tymą, lietuviai teįstengė išrinkti po 4 atstovus į III ir IV dū mą. Lietuvių atstovai, daugiausia kairiųjų partijų, dėjosi su opozicija ir svarbiausiu savo uždaviniu laikė ginti Lietuvos reikalus nuo caro valdžios priespaudos. Jie taip plat kėlė Lietuvos žemės reformos klausimą, reikalavo įvesti lietuvių kalbą į Lietuvo je veikusias valdžios įstaigas ir reikalavo Lietuvai autonomijos, kurios projektas jau buvo ruošiamas svarstymui IV dūmoje. Šioje dūmoje svarstyta, ar leisti Lenkijos miestų savivaldybėse vartoti lenkųį kalbą, buvo pritarta lietuvių atstovų pasiūlymui leisti 8 Už nemunės miestų savivaldybėse vartoti lietuvių, o ne lenkų kalbą. Po 1905 m. revoliucijos kiek palengvėjus lietuvių kultūriniam gyvenimui, greta lietuviškų laikraščių steigimo ir leidimo išleisti įstatymai palengvino kultūrinių bei ekonominių draugijų ir mokyk lų kūrimą bei jų veiklą. 1907 m. buvo įkurta, Lietuvių mokslo drau gija, menininkai susibūrė į Lietuvių dailės draugiją. Įvairių švieti mo draugijų įsteigta ir kituose Lietuvos miestuose. Pagerėjo ir lie tuvių ekonominė būklė. Dar 1905 m. panaikinti valstiečių žemės išperkamieji mokesčiai, kitais metais palengvintas skirstymasis į vienkiemius. Reiškėsi žemės ūkio pažanga, steigėsi vartotojų bend rovės ir kooperatyvai. Tačiau Stolypino reakcijos metu atsipeikė jusi Mikalojaus II valdžia Lietuvoje vėl suvaržė duotąsias laisves. 1911 m. išleistu įstatymu dauguma valdininkų turėjo būti rusų tau tybės. Tautinės mažumos vėl buvo verčiamos vartoti rusų kalbą, nes įstaigose buvo galima susikalbėti tik rusiškai. Lietuvių laikraš čiai ir spauda pateko į akylą rusų cenzūros priežiūrą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, lietuvių viltys atkurti nepriklausomą Lietuvą atgijo ir sustiprėjo. Daugelis gyventojų, vie ni verčiami, kiti laisvu noru pasitraukė į tremtį Rusijon ir čia taip pat ėmėsi ekonomiškai, kultūriškai ir politiškai organizuotis bei veikti, steigdami lietuviams tremtiniams šelpti komitetus ir kitaip burdamiesi, turėdami vilčių dėl Lietuvos laisvės. 1915 m. rudenį vokiečiams okupavus visą Lietuvą, čia; pasibaigė rusų valdžia. M i k a l o j a u s u ž s i e n i o p o l i t i k a . Mikalojus nepajėgė veisti vieningos ir nuosaikios užsienio politikos, kuria pats daug ir nesidomėjo, palikdamas reikalus tvarkyti savo vidutinių gabumų užsienio reikalų ministrams, kartais veikiantiems priešingomis kryp timis. Dar Aleksandro III 1894 m. sudaryta Rusijos—Prancūzijos
656
SLAVAI
IR R U S I J A
draugiškumo sutartis 1899 m. išsirutuliojo į tų kraštų gynimosi są jungą, rusams norint gauti daugiau prancūzų kapitalo pramonei plėsti ir stengiantis išbalansuoti tarptautines pajėgas Europoje bei atsverti Anglijos—Japonijos bendradarbiavimą Azijoje, kur Rusi jos ir Anglijos politika bei siekiai kryžiavosi, ypač dėl skverbi mosi į Afganistaną, Persiją, Tibetą ir Kiniją. Tolimuosiuose Rytuo se rusų diplomatinis ir ekonominis veržimasis į Kiniją, 1896 m. su darymas su ja gynimosi sutarties prieš Japoniją, gavimas teisės statyti strateginį geležinkelį per Mandžiūriją, įkūrimas Port Artūre rusų laivyno bazės, 1901 m. užėmimas Mandžiūrijos ir Mukdeno, bandymas užkirsti kelią japonų pastangoms plėstis į Korėją — vi sa tai kėlė nerimą Japonijai ir Anglijai, kurios irgi turėjo interesų Kinijoje. 1902 m. buvo sudaryta Anglijos ir Japonijos sąjunga, o 1904 m. prasidėjo rusų karas su japonais, katastrofiškai pasibaigęs Rusijai. Anglų finansiškai ir ginklais remiami japonai užėmė Ko rėją, sunaikino rusų karo laivyną, išstūmė rusus iš jų Tolimųjų Rytų bazių ir privertė ieškoti taikos, kuri 1905 m. buvo sudaryta Portsmute (Portsmouth), JAV prezidentui T. Ruzveltui tarpinin kaujant. Japonijai atiteko pietinis Sachalinas, Port Artūras ir dalis Mandžiūrijos geležinkelio. Vėlesniais 1907 ir 1910 m. susitarimais Korėja buvo pripažinta Japonijai, o Siaurės Mandžiūrija — Rusijai. Po 1905 m. Mikalojaus II valdžia suaktyvino savo kišimosi į Turkiją ir Balkanus politiką; tas sukėlė priešiškumą austrų, kurie irgi bandė veržtis į Balkanus. Tai privedė prie 1908 m. tarptautinės krizės, austrams užėmus Bosniją ir Hercegoviną, gyvenamą serbų. Rusai užstojo serbus, bet šį kartą, vokiečiams tarpininkaujant, ka ro buvo išvengta. Nepaisant 1910 m. nenuoširdaus rusų ir austrų susitarimo išlaikyti Balkanuose s ta tu s q u o r rusų remiami serbai ir bulgarai 1911 m. sudarė sąjungą, kuri gręit išaugo į Balkanų są jungą, 1912—1913 m. sėkmingai kariavusią su Turkija; dėl to Ru sijos santykiai su Austrijos-Vengrijos imperija dar labiau paašt rėjo ir Rusija glaudžiau suartėjo su Prancūzija. 1913 m. trumpas antrasis Balkanų karas, kuriame Serbija, Rumunija ir Graikija bendradarbiaudamos, šį kartą su Turkija, sumušė Bulgariją, rusus užklupo nepasiruošusius. Tačiau po to Rusijoje 1913—1914 m. vy ko energingas pasiruošimas karui, karinių pajėgų perorganizavi mas ir ginklavimasis, stengiantis neatsilikti nuo kitų didžiųjų val stybių. Po 1914 m. Sarajevo įvykių, kai Austrija-Vengrija įteikė Serbijai ultimatumą, pažeidžiantį jos suverenumą, rusai griežtai už stojo serbus ir ėmė mobilizuotis, o vokiečiai, palaiką austrus, 1914 m. rugpjūčio 1 d. paskelbė karą rusams. Sis karas ir sužlugdė carinę Rusiją.
RUSIJOS VALSTYBE. VADAI, CARAI, IMPERATORIAI
657
R u s i j o s i m p e r i j o s i r c a r i z m o ž l u g i m a s . Pirma jam pasauliniam karui prasidėjus, dauguma Rusijos politinių par tijų ir Dūmos atstovų sulaikė savo opozicinę caro valdžiai veiklą ir ėmė darniau bendradarbiauti su Mikalojum II ir jo vyriausybe. Ka ras subūrė rusus ir atgaivino jų nacionalistines ir panslavistines svajones užimti Konstantinopolį ir išvaduoti giminiškus slavus iš Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos valdžios. Tačiau vokiečiams dar 1914 m. sumušus rusų kariuomenę ties Tanenbergu Prūsijoje ir 1915 m. pavasarį pradėjus ofenzyvą, rusų kariuomenei pralaimint, karo populiarumas rusų visuomenėje atslūgo ir opozicija Mikalo jaus II valdžiai vėl atgijo. Kariniai nepasisekimai, karo ir civilinės priemonės bei transporto sutrikimai, maisto stoka dideliuose mies tuose, korupcija karinėje ir civilinėje vadovybėje aiškiai rodė Mi kalojaus II valdžios nesugebėjimą tvarkyti valstybės reikalus ir politinės bei socialinės Rusijos santvarkos trūkumus. Paties Mika lojaus II misticizmas ir pasidavimas fatalizmo dvasiai, jo ribota inte ligencija, pasidavimas Rasputino ir žmonos įtakai darė jį netinka mą valdyti kraštą kritišku momentu ir vedė į tragišką pabaigą. Opozicija Mikalojui II ir jo vyriausybei visur augo ir 1917 m. vasarib mėn. prasidėjo revoliucija, nukreipta prieš Mikalojų ir jo valdžią, kuri nebepajėgė revoliucijos užgniaužti. Valstybės dūmą ėmėsi iniciatyvos padėčiai gelbėti, nepakluso caro paleidžiama ir pa reikalavo Mikalojaus atleisti savo reakcinius ministrus ir imtis vi daus reformų. Iš fronto skubąsi grįžti į sostinę Mikalojus buvo su laikytas Pskove. Čia kai kurie Dūmos vadai prikalbėjo jį atsisa kyti Rusijos imperatoriaus sosto. 1917 m. kovo 2 (15) d. Mikalojus Pskove abdikavo iš pradžių savo sūnaus Aleksiejaus, vėliau savo brolio Mykolo naudai. Pastarasis, matydamas monarchijos nepopu liarumą, Rusijos sosto nepriėmė ir tuo pasibaigė Rusijos imperija ir carizmas. Dūmos pastangomis buvo sudaryta laikinoji Rusijos vyriausybė, iš pradžių vadovaujama liberalo kunigaikščio G. E. Lvo vo, vėliau A. Kerenskio. Laikinosios vyriausybės įsakymu Mikalo jus su visa šeima areštuotas ir ligi 1917 m. rugpjūčio mėn. laikytas netoli Petrapilio buvusios Carskoje Selo carų vasaros rezidencijos rūmuose. Kairiesiems įgijus daugiau persvaros laikinojoje vyriau sybėje, Mikalojus su šeima ištremtas į Tobolską Sibire. Per 1917 m. Spalio revoliuciją bolševikams paėmus valdžią, Mikalojus su šeima perkeltas į Jekaterinburgą ir čia bolševikų kalintas. 1918 m. liepos 16 d. Mikalojus, jo žmona Aleksandra, jų 4 dukterys ir sūnus Aleksiejus buvo komunistų sušaudyti to namo rū syje, o jų kūnai sudeginti. Taip pasibaigė ir Romanovų dinastija 42. K. Avi žon is .
658
SLAVAI
IR R U S IJ A
Rusijoje. Mikalojaus brolis Mykolas taip pat įmestas į kalėjimą ir bolševikų nužudytas 1918 m. Dnevnik Nikolaja II, 1890—1906, 1923; S.S. O l d e n b u i g , Carstvovanije imperatora Nikolaja II, t. 1—2, 1939— 1949; V .P . S e m e n n i k o v (red.), Monarchija pered krušenijem (1914—1917). Bumagi Nikolaja II, 1926; M.V. R o d z ia n k o , The Reign of Rasputin. An Empires Collapse, 1927; C h . R i v e t, Le dernier Romanof, 1917; B. P a r e s , The Fall of the Russian Monarchy, 1939; P. G H Iiard, La tragique drestin de Nicolas II et de sa famille, 1921; A4. T. F lo r in s k y , The End of the Russian Empire, 1931; J. P a le c k is , Paskutinis caras, t. 1—3, 1937— 1938; G u r k o V .I . Features and Figures of the Past: Government and Opinion in the Reign of Nicholas II, 1939; J .S . C u r tis s , Church and State in Russia. The lašt years of the Empire, 1900—1917, 1940.
Mikalojus III, Mikalojaus sūnus (Nikolaj Nikolajevič; 1856— 1929), Rusijos didysis kunigaikštis;, caro Mikalojaus I vaikaitis. 1877—1878 m. dalyvavo Rusijos kare su Turkija. Po nepasisekusio 1904—1905 m. Rusijos karo su Japonija perorganizavo Rusijos ka riuomenę, tuo metu būdamas krašto gynimo tarybos pirmininkas. 1914 m. paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu, po Tanenbergo kautynių pralaimėjimo bandė organizuoti rusų ofenzvvą prieš vo kiečius, sėkmingai kariavo prieš austrus Galicijoje ir norėdamas patraukti lenkus pažadėjo Lenkijai savivaldybę. Rasputino ir carienės spaudžiamas 1915 m, Mikalojus II atleido jį iš kariuomenės vado pareigų, pats jas perėmęs ir Mikalojų paskyręs vadovauti ru sų kariuomenės daliniams Kaukaze. Čia Mikalojui pavyko užimti Turkijos valdomą Armėniją. Po 1917 m. revoliucijos Mikalojus iš pradžių gyveno Kryme, 1919 m. pabėgo į Italiją ir iš ten į Pran cūziją, kur 1922 m. Rusijos monarchistų vyriausiosios tarybos su sirinkime Paryžiuje buvo išrinktas įpėdiniu į Rusijos sostą, kaip tuo metu buvęs legalus Romanovų šeimos galva. Ona (Anna) Ivanovna (1693—1740), Rusijos imperatorė 1730— 1740 m. Nors ir buvo caro Jono V duktė, bet jos auklėjimu niekas nesirūpino, ji augo net savo pačios tėvų apleista. Onos dėdė caras Petras I politiniais sumetimais 1710 m. ją išleido už Lietuvos-Len kijos vasalo, Kuršo kunigaikščio Fridricho Vilhelmo, kuris mirė 1711 m. Ona ir toliau liko gyventi Mintaujoje, Kuršo kunigaikščio rūmuose, prie kurių svarbų vaidmenį vaidino rusų agentas ir jos favoritas Piotras Bestuževas-Riuminas (Petr Bestužev-Riumin), taip pat kitas jos favoritas, vokiečių kilmės, Ernstas Johanas Bironas (Ernst Johann Biron), Po caro Petro II mirties, kuris buvo paskuti nis vyriškos linijos Romanovas, Rusijos vyriausioji slaptoji taryba, vadovaujama kunigaikščių Golicyno ir Dolgorukio, 1730 m. sostą
R U SIJO S
V A LST Y B Ė. V A D A I,
CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
659
pasiūlė Onai su sąlyga, kad ji pripažins savo valdžios apribojimą Vyriausiosios slaptosios tarybos naudai, susidedančios iš kelių au kštųjų Rusijos bajorų, svajojančių apkarpyti autokratinę carų val džią ir įvesti oligarchiją. Ona savo išrinkimo sąlygas priėmė ir jas pasirašė Mintaujoje. Tai buvo pirmas formalus raštiškas Rusijos absoliutinio valdovo valdžios apribojimas. Tomis sąlygomis Ona pasižadėjo be Tarybos sutikimo neskelbti nei karo, nei taikos, neuž dėti jokių mokesčių, neskirti jokių aukštųjų (karinių bei civilių pa reigūnų, neleisti valstybės lėšų, nedalyti valstybės dvarų, neatimi nėti dvarininkų žemių be teismo, neteikti nei rusams, nei svetim šaliams jokių titulų, net netekėti ir nepaskirti įpėdinio. Taip faktiš koji valdžia turėjo atitekti į Vyriausiosios slaptosios tarybos ran kas, kuri šiuo dokumentu įgijo lemiamos ¡galios visuose valstybės reikaluose. Caro valdžios apribojimas vis dėlto nebuvo populiams tarp pa čių rusų. Atvykusi į Maskvą ir patyrusi, kad šiaip jau bajorai ne pritarė aukštųjų bajorų oligarchiniams planams, Ona nė nemanė laikytis savo pažadų ir dvarininkų bei gvardijos karininkų remia ma pasiskelbė autokratine valdove. Tačiau būdama mažai raštinga, beveik be jokio išsiauklėjimo ir išsilavinimo, buko proto ir silpnos valios, Ona pati nesugebėjo autokratiškai valdyti ir rėmėsi įvairiais pataikūnais bei favoritais. Jos valdymas pasidarė vienas tamsiausių Rusijos istorijos periodų. leisdama laiką pasilinksminimuose, baž nytinėse iškilmėse bei pramogose, Ona Rusijos vidausi politikoje beveik nevaidino jokio vaidmens, faktiškai valdžią pavedusi savo favoritui E. J. Bironui ir kitiems prie rūmų prisiplakusiems Pabal tijo vokiečiams, kurie, iškilę į aukštas valdžios vietas, ėmė niekin ti ir persekioti rusus ir visa, kas rusiška, o su valstybe elgėsi kaip su savo privatiniu turtu. Tas Birono ir kitų vokiečių savivalės lai kotarpis pagarsėjo Bironovščinos vardu. Daug rusų buvo ištremta į Sibirą. Vyriausioji slaptoji taryba 1730 m. panaikinta, senato ga lia oficialiai atgaivinta ir 1731 m. sudarytas trijų ministrų kabi netas. Įsteigti nauji gvardijos pulkai, vadovaujami vokiečių kari ninkų. Greta visagalio Birono, kuris nė nesistengė išmokti rusiškai, svarbų vaidmenį vidaus bei užsienio politikoje vaidino svetimša liai vokiečiai A. I. Ostermapas (Andrėj Ivanovič Osterman) ir B. Ch. Miunįchas (Burkhard Christoph Mūnnich), pradėję valstybinę tarnybą dar prie Petro I. Prieš Bireną ir kitus vokiečius ėmė bruz dėti rusų bajorai, tačiau bet koks jų (pasipriešinimas buvo užgniau•žiamas areštais, trėmimais ir net mirtimi. Padidėjo ir valstiečių priespauda, praplėtus bajorų dvarininkų luomines privilegijas ir sustiprinus dvarininkų žemės valdymo teises.
660
SLAVAI
IR R U S I J A
Pati neturėdama vaikų, Ona 1740 m. prieš savo mirtį sosto įpėdiniu pasikyrė savo dukterėčios Onos Leopoldovnos tik ką gi musį sūnų Joną VI, o jo globėju ir Rusijos regentu Bironą, kurio galia aukščiausio laipsnio pasiekė tuoj po Onos mirties. Kiek švie sesnis; Onos laikų vidaus politikos bruožas buvo bandymas vienin gai sukodifikuoti įstatymus, iždo perorganizavimas, kadetų korpu so įsteigimas ir bajorų vaikų švietimo pagerinimas. Užsienio politikai vadovavo A. I. Ostermanas, kuris tęsdamas Petro I politiką, stengėsi sustiprinti Rusijos valdžią Pabaltijyje ir rusų įtaką Lietuvoje-Lenkijoje. Svarbiausieji to meto užsienio po litikos įvykiai — 1733—1735 m. vadinamasis Lenkijos įpėdinystės karas ir 1736—1739 m. Rusijos karas su Turkija, kurio metu rusų bandymas paimti valdžion Krymą pasibaigė nesėkmingai, nors 1739 m. Belgrado taika Azovas ir buvo paliktas Rusijai. Onai val dant vyko energingas rusų veržimasis į centrinės Azijos sritis. S a n t y k i a i s u L i e t u v a i r L e n k i j a . Jau Augusto II laikais prasidėjęs rusų kišimasis į Lietuvos-Lenkijos vidaus reika lus tebevyko toliau. Rusų atstovo žodis Respublikai dažnai būda vo lemiamas, nes galėjo būti paremtas Lietuvoje-Lenkijoje tebe stovinčių rusų kariuomenės dalinių. Valstybinis Lietuvos-Lenkijos gyvenimas vis labiau kriko, tai dar labiau lengvino savo tarpe su sitarusių rusų ir prūsų kišimąsi, neva prižiūrint Respublikos vi daus tvarką. Matydamas svetimųjų persvarą, Augustas II iš anksto ėmė rūpintis gauti užsienio valstybių paramą savo sūnui, kaip įpė diniui į Lietuvos-Lenkijos sostą. Prancūzijos karalius Liudvikas XV, vedęs Stanislovo Leščinskio dukterį Mariją, rėmė savo uošvio kandidatūrą į Lietuvos-Lenkijos sostą, bet Rusija ir Austrija kiek padelsusios susitarė remti Augusto II sūnų Augustą, Saksonijos elektorių, kuris prižadėjo austrams pripažinti Karolio VI pragma tinę sankciją, o rusams — atiduoti Onos favoritui Bironui Kuršo ku nigaikštiją. Augustui II 1733 m. mirus, bendra daugumos lenkų ir: lietuvių nuotaika buvo nerinkti jokio svetimšalio ir elekcinis; seimas ka raliumi skubiai išrinko Stanislovą Leščinskį kaip savąjį ,,Piastą", remiamą Prancūzijos ir Švedijos ambasadorių. Jo išrinkimui pasi priešino rusai. Stanislovas Leščinskis skubiai atvyko iš Lotaringi jos, bet iš Lietuvos atžygiavusi rusų kariuomenė, vedama feldmar šalo P. Lascy, užėmė Varšuvą. Leščinskis pasitraukė į Dancigą, o rusų kariuomenė privertė skubiai sušauktą negausų antrąjį elekcinį seimą karaliumi išrinkti Augustą III Saksą, už kurį daugiausia balsavo Lietuvos didikai Radvilai, Sapiegos, taip pat Mykolas Viš nioveckis ir Povilas Sanguška, bijodami rusų represijų dėl savo
R U SIJO S V A LST Y B Ė. V A D A I,
CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
C61
dvarų, buvusių Rusijos pasienyje. Imperatorės Onos kariuomenė 1734 m. paėmė ir Dancigą, kur Leščinisfcis nesulaukė jokios efekty vios prancūzų pagalbos. Dancigui pasidavus ir Leščinskiui pabė gus į Prancūziją, Lietuvos-Lenkijos senatoriai buvo rusų priversti karaliumi pripažinti Augustą III, o už Leščinskį dar tebekovoją partizanų būriai Lenkijoje ir Lietuvoje buvo likviduoti rusų ka riuomenės. Šis vadinamasis Lenkijos įpėdinystės karas tuo dar ne pasibaigė ir toliau tęsėsi Pareinyje ir Italijoje, kur prancūzai, re miami ispanų ir sardiniečių, tebekariavo prieš austrus, remiamus rusų, kurių kariuomenė pasiekė net Heidelbergo apylinkes. Onos užsienio reikalų ministras Ostermanas diplomatine veikla pasiekė taikos, pasirašytos Vienoje 1735 m., kuria Leščinskis atsisakė Lietuvos-Lenkijos ir už tai jam buvo kompensuota, suteikiant Lotaringijos ir Baro kunigaikštijas, kurios po jo mirties tu rėjo pereiti Prancūzijai. Lietuvoje-Lenkijoje 1736 m. buvo su šauktas pacifikacinis seimas, kuris patenkino rusų norą ir pripažino karaliumi Augustą III. Taigi rusų įsikišimas į rin kimus nulėmė visą reikalą ir lietuviai su lenkais faktiškai pra rado laisvę patys sau išsirinkti valdovą. Daugelis Lietuvos ir Len kijos bajorų, matydami faktiškąją rusų galią ir kišimąsi į LietuvosLenkijos vidaus reikalus, ėmė ieškoti Rusijos atstovo malonės ir už tarimo. Taip Onos laikais dar labiau padidėjo rusų įtaka LietuvosLenkijos reikalams. Vocarenije imperatricy Anny Ioannovny, 1880; D .A . K o r s a k o v , Anna Ioannovna (Rus&kij biografičeskij slovar, t. 2, 1900); N .I . K o s t o m a i o v , Russkaja istorija v žizneopisanijach eje glavnejšych dejatelei, t. 3, 5 leid., 1913; B ,D . G r e k o v (red.), Istorija SSSR, t. 1, 2 leid., 1948; K . W a l i s z e w s k i , L'hėritage de Pierre le Grand, 1725—1741, 1900; R .N . B a ili, The Pupils oi Peter the Great, 1897; M.T. F lo iin s k y , Russia..., t. 2, 1953. D .A . K o r s a k o v ,
Ona (Anna) Leopoldovna, arba Karlovna (1718—1746), Braunšveigo kunigaikštytė, Rusijos regentė 1740—1741 m. Jos motina Kotryna buvo caro Jono V duktė ir imperatorės Onos Ivanovuos sesuo. Jos tėvas Karlas Leopoldas buvo Meklenburgo kunigaikštis. Ona gimė Rostoke, Vokietijoje, jos vardas buvo Elisbeth Katharina Christine. Vos 4 metų amžiaus paimta į Rusiją, Ona užaugo beveik visai apleista savo tetos imperatorės Onos Ivanovuos rūmuose, 1733 m. priėmė stačiatikių tikybą, 1739 m. ištekėjo už Braunšveigo-Volfenbiutelio (Braunschweig-Wolfenbūttel) kunigaikščio Antono Ulricho (Anton Ulrich) ir kitais metais pagimdė sūnų Joną, kurį imperatorė Ona Ivanovna 1740 m. paskyrė savo įpėdiniu Rusijos
662
SLAVAI
IR R U S I J A
soste, o jo globėju ir regentu E. J. Bironą. Onos sūnui Jonui VI paveldėjus Rusijos sostą, Birono galia ir jo bei kitų vokiečių siau tėjimas Rusijoje pasiekė aukščiausią laipsnį. Įpykę Birono priešai! sukurstė rūmų gvardiją, 1740 m. Bironą nuvertė ir ištrėmė į Sibirą. Regente už mažametį Joną VI pasiskelbė jo motina Ona, bet ji pati mažai tesikišo į valstybės reikalus, būdama menkai teišauklėta, negabi ir atsidėjusi pramogoms. Valstybės reikalus faktiškai tvar kė vokiečiai B. Ch. Miunichas ir A. I. Ostermanas. Dėl rusų nepa sitenkinimo vokiečių režimu 1741 m. kito antras rūmų sąmokslas, kurio metu gvardija nuvertė Joną VI ir jo motiną Oną, imperatore paskelbė caro Petro I Didžiojo dukterį Elzbietą. Jonas VI buvo už darytas į Šliuselburgo kalėjimą, 1764 m. nužudytas, o Ona ir jos vyras ištremti į Cholmogory netoli Archangelsko, kur Ona mirė 1746 m., o Antonas Ulrichas 1774 m. A. Biūckner, Die Familie Braunschweig in Russiand, 1876; Russkij biografičeskij slovar, t. 2, 1900; B.D. Grekov (red.), Istorija SSSR, t. 1, 2 leid., 1948; M.T. Florinsky, Russia..., t. 1, 1953.
Ona (Anna) Petrovna (1708—1728), Rusijos caraitė, antroji Pet ro I Didžiojo duktė. 1725 m. ištekėjo už Holšteino-Gotorpo kuni gaikščio Karlo Fridricho. Jų sūnus vėliau buvo Rusijos caras Pet ras III. Po savo motinos imperatorės Kotrynos I mirties 1727 m. Ona dalyvavo regentų taryboje, bet Aleksandro Menšikovo intri gos privertė ją pasitraukti į Vokietiją, kur ji mirė Kylio (Kiel) mieste. ^Petras I Didysis (Petr I; 1672—1725), sūnus caro Aleksiejaus ir jo antrosios žmonos Natalijos Naryškinos, Rusijos caras nuo 1682 m., pirmasis Rusijos imperatorius 1721—1725jn. Carui Aleksiejui 1676 m. mirus, sostas atiteko jo pirmosios žmonos Marijos Miloslavskajos vyriausiajam sūnui Teodorui., kuris tuo metu buvo 14 metų amžiaus. Teodorui 1682 m. mirus bevaikiui, tikrasis jo brolis Jonas buvo 15 metų amžiaus, bet liguistas, beveik aklas ir silpnaprotis, o ne tikrasis brolis Petras I — sveikas 10 metų berniukas. Petro I motinos giminaičiai Naryškinai 1682 m. sosto paveldėtoju paskelbė Petrą I, kurį ir maskviečių minia apšaukė caru. O Miloslavskiai, Jono mo tinos giminaičiai, susimokė į sostą pasodinti silpnaprotį Joną. Mi rusiojo caro tikrajai seseriai Sofijai pavyko sukurstyti Maskvos šaulius, kurių sušauktas seimas 1682 m. .„pirmuoju caru" paskelbė Joną V, o ,,antruoju caru" Petrą I. Abu carai buvo mažamečiai, tai regente tapo jų vyresnė sesuo Sofija. 10 metų Petras I išsiųs tas iš Maskvos į Preobražensko kaimą ir toliau negavo jokio for
R U SIJO S VA LST Y B Ė. V A D A I,
CA RA I, IM P E R A T O R IA I
663
malaus mokslo. Petrui I bręstant, Sofijos santykiai įsu juo nuolat blogėjo ir priėjo prie atviro susikirtimo: Sofijos regentūra 1689 m. buvo nuversta, ji pati uždaryta į vienuolyną, o Petras I pats paė mė valdžią. Silpnaprotis Sofijos brolis Jonas V ir toliau oficialiai kartu su Petru I tebesi vadino caru, bet jokio vaidmens neturėjo. Jonui V 1696 m. mirus, Petras I pasidarė vienvaldis Rusijos caras. Iš pradžių Petras I valstybės reikalus paliko dėdės Levo Naryškino ir kitų motinos giminaičių rankose, o pats aistringai atsida vė karo pratimams, laivų statybai ir navigacijai. Artimiausi jo pa tarėjai pasidarė įvairūs svetimšaliai, su kuriais jis buvo .susidrau gavęs dar vaikystėje ir kurie jam įkvėpė susidomėjimą Vakarų Europos kultūra. Iš jų šveicarui Fr. J. Lefortui ir škotui P. Gordonui pavedė perorganizuoti Rusijos kariuomenę vakarietišku pavyzdžiu. Planuodamas įsteigti laivyną, kvietėsi iš Vakarų Europos specialis tų ir siuntė į Olandiją, Angliją ir Veneciją rusų jaunuolius mokytis laivų statybos. Petro I gyvenimo būdas ir jo reformos sukėlė ba jorų opoziciją, kuria pasinaudojo Sofijos šalininkai ir Petro I į išalį nustumti šauliai. 1697 m. užgniaužęs sąmokslą, Petras I, degdamas noru pats pažinti Vakarų Europos gyvenimą, išsirengė kelionėn į užsienį (ypač Olandiją ir Angliją). Nors jis vyko incognito, bet vi sur buvo iškilmingai priimamas. Tačiau Petras I mažai tekreipė dėmesio į valdovų rūmų gyvenimą, o labiau domėjosi dirbtuvėmis, artilerija, tiltais, laboratorijomis ir kt. Jam rūpėjo technika, ne dvasinė vakarietiškoji kultūra. Ypač jo dėmesio centre buvo laivų statyba ir karo mokslai. Jis pats dirbo net paprastu darbininku lais vų statyklose Olandijoje ir Anglijoje. P e t r o I v i d a u s p o l i t i k a . Dar prieš ¡Petrui I grįžtant į Maskvą, 1698 m. šaulių sukilimas buvo Gordono ir Romodanovskio užgniaužtas. Tačiau grįžęs Petras I ėmėsi nepaprastai žiaurių represijų prieš sukilėlius ir asmeniškai dalyvavo tortūrose bei žu dyme. Egzekucijos tęsėsi kelis mėnesius ir priminė Jono IV Žiau riojo žudynes. Ta proga šaulių pulkai buvo visai likviduoti; buvusi regentė Sofija priversta įstoti į vienuolyną. Petras I karštai ėmėsi reformų, versdamas savo dvariškius rengtis ir gyventi vakarietiškai. Pasiėmęs žirkles, pats ėmė kirpti dvariškių barzdas. Įvykdė nemaža rimtų reformų. Jo administracinės reformos turėjo tikslą dar la biau sustiprinti autokratinę cąro valdžią ir sucentralizuoti vai-, džios aparatą. 1707—1711 m. Rusija buvo padalyta į gubernijas, valdomas caro paskirtų gubernatorių. 1699 ir vėliau 1720 m. miestams suteikta ribota savivaldybė su burmistru ir miesto taryba ( r a t u š a ) .priešakyje. Vietoj anksčiau buvusios Bajorų tarybos ( d ū m ą ) 1711 m. įsteigtas Valdomasis senatas, kaip aukščiausioji administra
664
SLAVAI
IR R U S I J A
cine centro valdžios įstaiga, kurios narius skyrė pats caras. Vietoj seniau buvusių daugelio painių caro administracinių raštinių ( p r ik a z y ) 1717 m. įsteigtos 9 administracinės kolegijos, nelyginant mi nisterijos, kurių pirmininkus skyrė caras. Valstybės administracinis pertvarkymas vainikuotas 1721 m. Rusijos paskelbimu imperija. Dar 1713 m. sostinė iš Maskvos buvo perkelta į naujai įkurtą Petrapilį. Petro I administracinių reformų tiesioginis tikslas buvo surinkti daugiau mokesčių ir padidinti valstybės iždo pajamas, kurios pir miausia jam buvo reikalingos laivynui įkurti ir kariuomenei per organizuoti, taip pat savo nuolatiniams karams finansuoti. Petras I sukūrė Rusijos nuolatinę ręguliarią armiją, gerai suorganizuotą ir apginkluotą Vakarų Europos pavyzdžiu. Įkūrus laivyną ir prasimu šus į Baltijos jūrą, 1703 m. pradėtas statyti naujas miestas — Petra pilis prie Nevos upės, kur buvo įkurtos ir laivų statyklos. Petro I viešpatavimo pabaigoje jo Baltijos laivynas jau turėjo apie 800 laivų. Savo reformomis Petras I pertvarkė mokesčių rinkinio sis temą, įvedė naujų mokesčių, įsteigė įvairių prekių valstybės mo nopolį. Buvo imamas net specialus mokestis už leidimą dėvėti barz das ir ūsus. Petras I reformavo ir Stačiatikių bažnyčią. Patriarchui Adrianui 1700 m. mirus, vietoj naujo patriarcho paskyrė patriarchato ad ministratorių Steponą Javorskį (buvusį Vilniaus akademijos stu dentą). Cerkvių ir vienuolynų žemės paimtos valstybės globon, valstybinių teismų jurisdikcija susiaurinta, o kandidatai į vysku pus turėjo būti pirma senato patvirtinti. 1721 m. Petras I visai pa naikino Rusijos stačiatikių patriarchatą ir jo vietoj bažnyčiai va dovauti įsteigė Šventąjį sinodą, nelyginant bažnytinių .reikalų mi nisteriją, suorganizuotą kitų kolegijų pavyzdžiu. Sinodo priežiūra pavesta vyriausiajam prokuratoriui pasauliečiui. Taigi bažnyčia ta po visai valstybės pajungta ir nustojo savo autonomijos. Petro I įkurtasis Šventasis sinodas išliko ligi 1917 m. revoliucijos. Senti kiai ir visi tie, kurie atsisakė pripažinti bažnyčios perorganizavimą, buvo labai žiauriai persekiojami specialių kariškų baudžiamųjų ekspedicijų. Petro I reformos palietė ir ¡socialinę Rusijos santvarką. Žemval džių dvarininkų padėtis buvo pagerinta, valstiečių baudžiavos la bai pasunkintos. Baudžiauninkai palikti visiškoje dvarininkų val džioje. Valstiečiai pradėti imti rekrūtais į reguliarią armiją. Mies tiečių, ypač pirklių, padėtis Petro I laikais gerėjo dėl jo merkantilinės politikos ir ūkio reformų. Buvo įsteigtos pirklių (gildijos, taip pat specialūs pirklių ir miestų savivaldybės organai. Petras I yra laikomas Rusijos pramonės tėvu. Dirbtuvės iš pradžių buvo valsty
R U S IJ O S V A L S T Y B E . V A D A I, CA R A I,
IM PER A TO R IA I
665
binės, vėliau Petras I dalį jų perleido privatiniams savininkams. Greta laisvai samdomų darbininkų pramonėje dirbo- ir bau džiauninkai. Uralo kalnų metalurginės pramonės įsteigimasf palengvino aprūpinti kariuomenę ir laivyną reikalingais ¡ginklais bei kitais reikmenimis. Petro I buvo įkurta apie 200 metalo, tekstilėsif laivų statybos ir kitų dirbtuvių. Taip pat jis skatino prekybą, tiesė kelius, kasė kanalus. 1703—1709 m. iškastas Vyšnevolocko kanalas, sujungęs Volgos baseiną su Baltijos jūra. 1718 m. pradė tas kasti kanalas Ladogos ežerui aplenkti. Buvo baįndyta kasti ka nalą ir tarp Volgos bei Dono upių. Petras I rūpinosi ir kultūriniu Rusijos gyvenimu. Jis įkūrė Rusi joje pirmąsias pasaulietines mokyklas, į kurias prievarta buvo siun čiami dvarininkų bei miestiečių sūnūs. 1701 m. Maskvoje atidaryta matematikos ir navigacijos mokykla, kiek vėliau artilerijos, inži nerijos! ir chirurgijos mokyklos. 1715 m. Petrapilyje įsteigta jū ri ninkystės akademija ir vėliau inžinerijos mokykla. 1724 m. Petra pilyje įkurta Rusijos mokslų akademija (po Petro I mirties 1725 m. oficialiai atidaryta Petro I antrosios žmonos Kotrynos I, buvusios lietuvaitės valstietės, kuri niekad neišmoko' nei rašyti, nei skaity ti), o prie jos įsteigta akademinė gimnazija ir universitetas. Petras I rėmė ir net pats prižiūrėjo vadovėlių ir knygų iš svetimų kalbų vertimą bei jų leidimą, mokslinių kolekcijų bei istorinių doku mentų rinkimą ir įkūrė pirmąjį meno muziejų prie Mokslų akade mijos. 1702 m. įsteigė pirmą viešą rusų teatrą Maskvoje. Pačiam Petrui I dalyvaujant, 1702 m. pradėta leisti pirmasis spausdintas rusų laikraštis „Vedomosti". Vietoj komplikuoto bažnytinio' slavų rašto Petras I įvedė supaprastintą pasaulietinę rusų abėcėlę ( g r a ž d a n s k i j šr ift), 1700 m. įvedė naują kalendorių, vakarietišku pavyz džiu liepęs naujus metus pradėti sausio 1, bet ne rugsėjo 1 d., kaip buvo ligi tol. Naujos sostinės Petrapilio statyba sudarė palankias sąlygas architektūrai, skulptūrai, tapybai ir kitokiam menui plėstis, nes Petro I įsakymu čia buvo statoma ne tik valdžios, bet ir daug privačių dvarininkų rūmų. Tačiau kultūrinio gyvenimo pagyvėji mu naudojosi tik aukštuomenė. Net ir pats Petras I labiau nesukultūrėjo, neatsisakydamas storžieviško elgesio, atsidavęs (girtavimo ir kitokioms aistroms. Petro I reformos dažnai būdavo staigios ir dėl to kartais ne planingos ir nenuoseklios. Visuomenei priešinantis/, Petrui I teko naudoti drastiškus reformų įvedimo metodus. Dėl didelio pasiprie šinimo Petras I savo reformas galėjo įvykdyti tik stiprios valios, užsispyrimo ir energijos dėka. Daugelis Petro I reformų ir fkultūri-
666
SLAVAI
IR R U S IJ A
nių planų neturėjo didelio pasisekimo ir po jo mirties gerokai iš bluko. U ž s i e n i o p o l i t i k a . Pagrindiniai Petro I užsienio politi kos tikslai buvo prasiveržti į Juodąją ir Baltijos jūras, kuriomis jis norėjo turėti tiesioginį susisiekimą su Vakarų Europos kraštais. Nuo Juodosios jūros Rusiją skyrė totorių gyvenami ir turkų val domi žemės plotai, nuo Baltijos jūros — Lietuva ir švedų valdomos suomių, estų ir latvių gyvenamos žemės. Karas su Turkija atsinau jino 1695 m., ir 1696 m. Rusija paėmė turkų tvirtovę Azovą Dono upės žiotyse. Savo 1697—1698 m. kelionės po Vakarų Europos val stybes proga Petras I diplomatinėmis derybomis bandė organizuo ti plačią koaliciją prieš turkus, bet nerado didelio pritarimo. Tada su visa energija atsigręžė pralaužti Rusijai „langą į Vakarus", gau ti išėjimą į Baltijos jūrą. 1700 m. prasidėjo Didysis šiaurės, karas, kuris truko net 21 metus ir, nors Petras I patyrė nesėkmių karo pradžioje, baigėsi visiška Rusijos pergale. 1700 m. Petras! I užėmė Ingriją, bet prie Narvos Švedijos karalius Karolis XII sunaikino visą jo kariuomenę. Laikydamas rusus galutinai sumuštus, Karolis XII įsiveržė į Lietuvą ir Lenkiją ir čia ilgam laikui įstrigo. Tai leido Petrui I suorganizuoti naują armiją, su' kurios pagalba jis vėl pa siekė Nevos upės pakrantes, sumušė švedus ir paėmė Noteburgo pilį, kurią pavadino Šliuselburgu. Užėmęs Ingriją, netoli Nevos žiočių, pelkėse, Petras I ėmė statyti Petrapilį ir įsitvirtino Kronštadto saloje Suomijos įlankoje. Tai davė Rusijai išėjimą į Baltijos jūrą. Petras I įsiveržė ir į Lietuvą bei Lenkiją, bet iš čia buvo priverstas pasitraukti 1708 m., kai Karolis XII nukreipė savo jė gas prieš rusus. Pasiekęs Smolenską ir čia sumušęs ruįsusĮ, bet šal tos žiemos sulaikytas ir kazokų etmono Mazepos prikalbėtas, Ka rolis XII pasuko į Ukrainą, tikėdamasis kazokų talkos prieš rusus. Tačiau Petrui I pavyko sumušti Karolį XII 1709 m. Poltavos kau tynėse. Švedų kariuomenės likučiai pasitraukė į Turkiją, kurią Ka rolis XII prikalbino atnaujinti karą su Rusija 1710 m. Rusų ka riuomenė ir net pats Petras I buvo turkų apsupti prie Pruto upės 1711 m., bet Petrą I išgelbėjo jo žmona Kotryna, papirkusi turkų vizirį Baltadajų. 1711 m. sudaryta Pruto taika, kuria Petras I buvo priverstas grąžinti turkams Azovą bei Dono upės žiotis ir pažadėti nebesikišti į Lietuvos-Lenkijos Respublikos bei Ukrainos kazokų reikalus. Nuostoliui prie Azovo jūros išlyginti Petras I ieškojo kompensacijų Pabaltijyje. Dar po 1709 m. Poltavos kautynių Pet ras I užėmė Livoniją ir Kareliją, 1710 m.— Vyborgą, Taliną, Piar-
R U SIJO S
V A LST Y B Ė. V A D A I,
CA R A I,
IM PER A TO R IA I
667
n u 1, Rygą, 1713 m.— Suomiją. 1717 m. jis suruošė antrą [kelionę į Vakarų Europą, per kurią suardė Anglijos planus sudaryti didžių jų valstybių sąjungą prieš Rusiją. Siaurės karas galutinai buvo už baigtas 1721 m. Nyštadto taika, kuria Švedija užleido Rusijai da bartinę Estiją ir didelę dalį dabartinės Latvijos su Rygos miestu, bet atgavo Suomiją. Taip Petras I įsitvirtino Pabaltijyje, iškėlė Ru siją į pirmaeiles Europos valstybes, o Švediją nustūmė į trečiaeilių valstybių pakopą, sunaikinęs jos dominavimą Baltijos jūroje. Aist ringai pamėgęs kariauti, Petras I nenurimo ir toliau. 1722 m. įsi veržė į Persiją ir paėmė Derbentą, 1723 m. užėmė Baku ir privertė Persiją sudaryti 1723 m. Petrapilio taiiką, kuria Rusija gavo Kas pijos jūros pietų ir pietvakarių pakrantes. P e t r o I s a n t y k i a i s u L i e t u v a i r L e n k i j a . Pet ras I puikiai sugebėjo pasinaudoti Lietuvos-Lenkijos vidiniu pa krikimu savo tikslams siekti. Po Jono Sobieskio mirties 1697 m. buvo išrinktas Saksonijos elektorius Augustas II, kurio kandidatūrą parėmė ir Petro I atstovas. Augustas II užsimojo Lietuvoje-Lenkijoje įvesti stiprią karaliaus valdžią ir tuo tikslu į Respubliką atsivedė savo saksų kariuomenę. Petras I per savo' 1697 metų ke lionę į Vakarų Europą Augustui II pažadėjo pagalbą. 1698 m. grįždamas iš Vienos f Rusiją, Petras I susitiko su Augustu II Ravoje ir tarėsi dėl sąjungos prieš Švediją. Suartėdamas su Petru I, Augustas II tikėjosi iš švedų atkariauti ir pats sau užimti Livoni ją, o Petras I tikėjosi iš švedų atimti Estiją ir tuo būdu prasimušti prie Baltijos jūros. Be Respublikos leidimo 1699 m. Preobraženske buvo formaliai sudaryta slapta Augusto II ir Petro I sutartis, kuria Petras I įsipareigojo pulti švedus Ingrijoje bei Karelijoje ir a t siųsti rusų kariuomenę Augustui II padėti. 1699 m. Augusto II saksų kariuomenė įsiveržė į Livoniją, atėmė iš švedų Daugavgryvą ir apgulė Rygą, bet jos nepaėmusi 1700 m. vėl pasitraukė į Lietu vą. Šiuo užpuolimu Augustas II įvėlė Lietuvą ir Lenkiją į ilgą ir sunkų Didįjį šiaurės karą prieš senato ir bajorų valią, kurie tą karą laikė privatiniu Augusto II reikalu ir iš pradžių į jį visai ne norėjo kištis. Švedų prie Narvos sumuštas Petras I (susitiko su Augustu II 1701 m. Biržuose ir čia veltui bandė prikalbėti Lietu vos-Lenkijos senatorius įtraukti Respubliką į sąjungą prieš Šve diją. Petras I pats derėjosi su Lietuvos vicekancleriu Ščuka. De rybos pairo, bet Augustas II, kaip Saksonijos elektorius, ir toliau liko Petro I sąjungininku. 1701 m. Biržų susitarimu Augustas II 1 Buvo „Pernuvą".
668
SLAVAI
IR R U S IJ A
pažadėjo pripažinti Petro I teises į Ingriją ir Kareliją, o Petras pa žadėjo palikti Augustui II visą Livoniją. Vykdydamas sutartį, Au gustas II vėl pasiuntė saksų kariuomenę į Livoniją. Bet Karolis XII 1701 m. sumušė Augusto II saksų ir rusų kariuomenę prie Rygos ir įsiveržė į Kuršą, o iš čia į Lietuvą, pasinaudodamas tuo metu Lietuvoje vykusiu vidaus karu tarp Sapiegų ir jų priešų. 1702 m. švedai! paėmė Vilnių, Gardiną ir per Lietuvą nužygiavo į Lenkiją. Sapiegų ir švedų priešai Lietuvoje pasiuntė savo atstovus pas Pet rą I, kuris 1702 m. Preobraženske pažadėjo savo paramą ir ją at siuntė į Lietuvą tų pačių metų pabaigoje. 1703 m. rusų kariuomenė paėmė Biržus, bet švedų sumušta prie Saločių vėl buvo išvaryta iš Lietuvos. 1703 m. Šliuselburge Petras I pakartotinai sudarė sutartį su lietuviais, Augusto II šalininkais, pažadėdamas karinę paramą prieš švedus. Rusų kariuomenė vėl atvyko į Lietuvą 1704 m. ir užė mė Polocką ir Drują. Tais pačiais metais, Karolio XII verčiamas, specialus Lietuvos-Lenkijos elekcinis seimas Lenkijos karaliumi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu išrinko St. Leščinskį. Augustas II ir jo šalininkai vėl kreipėsi į Petrą I pagalbos. 1704 m. buvo su daryta vadinama Dzialynskio sutartis Narvoje su Petru I tarsi Lie tuvos-Lenkijos Respublikos vardu, leidžianti Petrui I kariauti su švedais Lietuvos-Lenkijos teritorijoje. Rusai 1705 m. užėmė Kau ną, Vilnių, Gardiną. Į Vilnių atvyko pats Petras I. Lietuvoje prasi dėjo rusų „pagalbinė" okupacija, vietos gyventojus verčiant savo lėšomis išlaikyti rusų kariuomenę. 1706 m. švedai, remdami Sapie gas, trumpam laikui išvarė rusus iš Gardino ir Vilniaus, o Karolis XII, įsiveržęs į Augusto II tėviškę Saksoniją, 1706 m. Altranštadto taika privertė Augustą II atsisakyti Respublikos sosto, pripažinti Leščinskį ir atsižadėti savo sąjungos su Rusija. Petro I kariuomenė 1706 m. užėmė beveik visą Lenkiją, bet iš Saksonijos sugrįžęs Karolis XII privertė rusus pasitraukti iš Len kijos į Lietuvą ir Ukrainą. 1707—1708 m. švedai išstūmė rusų ka riuomenę ir iš Lietuvos, bet po 1709 m. Poltavos mūšio Ukrainoje Petro I kariuomenė vėl užplūdo Lietuvą ir Lenkiją. 1709 m. Pet ras I su Augustu II vėl susitiko Torunėje ir atnaujino sąjungą, už tikrindamas Augustui II Lietuvos-Lenkijos sostą ir Livoniją. Leščinskis pabėgo į užsienį, o Petro I kariuomenė šeimininkavo Lietu voj e-Lenki j oje kaip namie. 1710 m. Varšuvos seimas, bijodamas netoli suburtos rusų kariuomenės, nusileido rusų atstovo ir Augusr to II reikalavimams ir patvirtino Augusto II grįžimą į Lie tuvos-Lenkijos sostą. Caro atstovas Grigorijus Dolgorukis (Grigorij Dolgorukij) pažadėjo, kad Augustą II pripažinus kara liumi rusų kariuomenė būsianti išvesta iš Lietuvos ir Len
R U SIJO S
VA LST Y B Ė. V A D A I,
CA RA I,
IM PE R A T O R IA I
669
kijos, bet Petras I nė nemanė vykdyti savo atstovo pažado. Taip pat Petras I neįvykdė ir savo daug kartų duoto pažado atiduoti Lietuvai-Lenkijai Livoniją, kurią jis 1710 m. pavedė Rusijos valdžiai. Lietuvos-Lenkijos padėtis laikinai pagerėjo, turkams 1711 m. pra dėjus karą su Rusija. Tada Petras I atitraukė savo ¡kariuomenę iš Lietuvos-Lenkijos, o 1711 m. Pruto taikos sutartyje pažadėjo ne sikišti į Lietuvos-Lenkijos reikalus ir čia nelaikyti rusų kariuo menės. Tačiau Petras I šio įsipareigojimo visai nepaisė. Ne kar tą jo kariuomenė žygiavo per Žemaičius, eidama iš Rygos į Prūsus ir Pomeraniją toliau kovoti prieš švedus, Lietuvai-Lenkijai tiesio giai ne bedaly vauj ant Didžiajame šiaurės kare. Augustas II, atgavęs Lietuvos-Lenkijos sostą iš Petro I rankų, neatsisakė savo svajo nių padaryti Lietuvos-Lenkijos sostą paveldimą ir įvesti absoliu tizmą su saksų kariuomenės pagalba. Saksų kariuomenės savava liavimas sukėlė Lietuvos-Lenkijos bajorus prieš Augustą II ginti savo aukso laisvių, ir jie 1715 m. sudarė Tarnogrodo konfederaciją, vadovaujamą St. Ledochovskio. Abi pusės, ir Augustas II, ir prieš jį sukilę bajorai, 1716 m. kreipėsi į Petrą I pagalbos. Tai vėl leido rusams kištis į Lietuvos-Lenkijos vidaus reikalus. Rusų atstovas G. Dolgorukis, atvykęs su 18 000 rusų kariuomenės, diktavo rusų sąlygas, dedamasis bajorų laisvių gynėju. Jam tarpininkaujant, Var šuvoje 1716 m. pasirašyta taika tarp Lietuvos-Lenkijos bajorų ir Augusto II. Kaip sutartyje buvo numatyta, Augustas II išvedė sak sų kariuomenę iš Lietuvos-Lenkijos, bet dabar vietoj jos čia buvo laikoma rusų kariuomenė. Dar kartą išgelbėjęs Augustui II Lietu vos-Lenkijos sostą, Petras I pasipriešino jo absoliutizmo siekimams, reikalaudamas toliau sostą palikti renkamu ir išlaikyti bajorų auk so laisves, dėl kurių irgi plito krašte anarchija. 1716 m. Var šuvos sutartį greta Augusto II ir Lietuvos-Lenkijos bajorų pasirašė ir rusų atstovas G. Dolgorukis. Vėliau Petras I ir kiti Rusijos carai tai laikė formaliu teisiniu pagrindu kištis į Lietuvos-Lenkijos vi daus reikalus, tarsi garantui, prižiūrint, kad sutartis būtų vykdoma. 1716 m. Varšuvos sutartį dar patvirtino 1717 m. į Varšuvą sušauk tas vadinamasis Nebylusis seimas. Po visų šių susitarimų su rusais Lietuvos-Lenkijos Respublikos sienos oficialiai nepasikeitė, bet iš tikrųjų Respublika pasidarė Rusijos globotinė; tokia ji ir išliko ligi pat Lietuvos-Lenkijos padalijimų XVIII a. pabaigoje, nes rusai ne nustojo kištis į vidaus reikalus. Nepaisant kelis kartus pakartotų Augusto H, taip pat ir Brandenburgo elektoriaus Fridricho III (ka rūnuoto Prūsijos karaliumi) siūlymų pasidalyti LietuVą-Lenkiją tarp Rusijos, Saksonijos ir Prūsijos, Petras I šią mintį vėl atmetė, nes faktiškai jis vienas pajėgė dominuoti visoje Respublikoje.
670
SLAVAI
IR R U S IJ A
Visa tai pravėrė Lietuvos-Lenkijos bajorams akis ir po Neby liojo seimo ėmė plisti stipri reakcija prieš Rusiją. 1719 m. Vienoje Augustas II savarankiškai sudarė sąjungą su Vokietijos imperato riumi Karoliu VI ir su Anglija bei Austrija prieš Petrą I. Tarptau tinės diplomatijos dėlei rusai atitraukė didelę savo karinių pajėgų dalį, bet Augusto II saksų kariuomenės feldmaršalui Flemingui vėl pradėjus) sava va liauti, Lenkijos ir Lietuvos etmonai vėl kreipėsi Petro I pagalbos. Prieš Augustą II sukiršinti, bajorai 1719—1720 m. seime nepatvirtino 1719 m. Vienos tarptautinės sutarties ir pasiprie šino Augusto II politikai, nukreiptai prieš Petrą I, bijodami, kad tai vėl gali įvelti Lietuvą-Lenkiją į karą su Rusija tuo metu, kai bajorai troško išlaikyti taiką bet kuria kaina. Rusijos persvara buvo aiški, ir Augustas II, metęs savo sumanymus, vėl skubėjo suartėti su Petru I bei Prūsų karaliumi ir dar kartą slaptai iškėlė LietuvosLenkijos padalijimo planą. Petras I atmetė tą projektą ir apie jį pranešė lietuviams ir lenkams, dėdamasis Lietuvos-Lenkijos bajo rų laisvių gynėju. Nauja proga Petrui I įsikišti į Lietuvos-Lenkijos vidaus reikalus susidarė dėl 1724 m. Torunės religinių riaušių (pro testantai užpuolė jėzuitų kolegiją ir už tai 9 protestantai ir Toru nės burmistras buvo nubausti mirtimi). Dar 1719 m. Petras I buvo sudaręs sutartį su Prūsijos karaliumi globoti Lietuvos-Lenkijos ba jorų aukso laisves ir disidentų teises. Po Torunės religinių riaušių Petras I atnaujino tą savo sutartį su Fridrichu Vilhelmu I, vienas kitam garantuodami teisę ginti religines mažumas Lietuvoj e-Lenkijoje. 1724 m. Petras I sudarė gynimosi sutartį net su savo anks tesniu priešu — Švedija, kurios viena slapta klauzule Rusija ir Šve dija įsipareigojo išlaikyti Lietuvos-Lenkijos konstituciją nepakeis ta. Taip Petras I savo faktiškąjį kišimąsi į Lietuvos-Lenkijos vi daus reikalus bandė legalizuoti net tarptautinėmis sutartimis. P e t r o I š e i m a . 1689 m. Petras I vedė Eudoksiją Lopuchiną, kurį jam 1690 m. pagimdė sūnų Aleksiejų. Bet Petras I žmonos iš pat pradžių nemėgo ir ją 1698 m. metė (uždarė į vienuolyną). Tada Petras I pamilo savo bendradarbio Leforto buvusią meilužę Oną Moniks (Anna Monks), vokiečių pirklio dukterį, bet ryšiai su ja nutrūko 1703 m. Apie tą laiką jis susipažino su kito bendradarbio Menšikovo meiluže Morta Skavronskaite (lietuvaite valstiete, už augusia Livonijoje) ir daugelį metų ¡gyveno įsu ja. 1710 m. ji pri ėmė stačiatikių tikybą ir gavo Kotrynos vardą; 1712 m. jis oficia liai ją vedė. Kotryna pagimdė Petrui I 11 vaikų, kuriuos Petras I pripažino savais, bet jie išmirė dar vaikystėje, išskyrus dvi duk teris, Oną ir Elzbietą. Pirmosios žmonos sūnus Aleksiejus, įtartas turėjęs ryšių su opozicija, 1718 m. pasmerktas mirti ir per kelias
R U SIJO S V A LST Y B Ė. V A D A I,
C A R A I, IM P E R A T O R IA I
671
dienas po tortūrų mirė kalėjime. 1719 m. mirė ir antrasis Petro I bei Kotrynos sūnus Petras. Nenorėdamas Rusijos sosto palikti vai kaičiui Petrui, nemėgto Aleksiejaus sūnui, Petras I 1722 m. panai kino tradicinį sosto paveldėjimo būdą ir išleido nutarimą, duodantį valdovui teisę pačiam pasiskirti savo įpėdinį. Petras I sosto įpėdi niu ketino paskirti savo žmoną Kotryną, 1724 m. vainikuotą Ru sijos imperatore, bet netrukus po to Petras I patyrė ąpie jos ryšius su Vilhelmu Monksu (Wilhelm Monks), buvusios caro meilužės bro liu. Kotrynos likimas pakibo ant siūlo,, bet netrukus, 1725 m., Pet ras I mirė nuo peršalimo bei nepągydomos venerinės chroniškos ligos komplikacijų, formaliai nepaskyręs sosto įpėdinio. Rūmų gvar dijos įtaka sostą gavo Petro I žmona Kotryna I. Pisma i bumagi imperatora Petra Velikogo, t. 1—9, 1887— 1952; M -M . B o g o s l o v s k i j , Petr I, t. 1—5, 1941—1948; N .A . V o s k r e s e n s k i j , Zakonodatelnyj e akty Petra I, t. 1, 1945; E .V . S p ir id o n o v a , Ekonomičeskaja politika i ekonomičeskije vzgliady Petra I, 1952; N .A . D o b r o liu b o v , Pervyje gody carstvovanija Petra Velikogo (jo kn. Polnoje sobranije sočinenij, t. 3, 1936); S .M . S o l o v j e v , Publičnyje čtenija 0 Petre Velikom, 1903; S .A . Č i s t i a k o v , Istorija Petra Velikogo, 1903; V.O. K liu č e v s k i j , Kurs russkoj istoriji, t. 4, 1937; E.I. Z a o z e r s k a ja , Manufaktūra pri Petre I, 1947; E.V. T a ile , Russkij flot i vnešniaja politika Petra I, 1949; L .A . N i k i i o r o v , Russko-angli jski j e otnošenija pri Petre I, 1950; B. B. K a f e n g a u z , Severnaja voina 1 Ništadtskij mir, 1944; B.S. T e l p u c h o v s k i į , Severnaja voina 1700—1721: Polkovodčeskaja dejatelnost Petra I, 1946; N .L . J u n a k o v (red.), Dokumenty Severnoj voiny, 1909; K . W a l i s z e w s k i , Pierre le Grand, 1897; A . Втйскпвт, Die Europaisierung Russlands, 1888; R . W i t t r a m , Peter der Grosse, 1954; R .N . B a in , The Pupils of Peter thè Great..., 1897; B .H . S u m n e r , Peter thè Great and thè Ottoman Empire, 1949; B .H . S u m n e r , Peter thè Great and thè Emergence of Russia, 1950; S. G r a h a m , Peter thè Great..., 1929; E. S h u y le r , Peter thè Great, t. 1—2, 1944; W. K o n o p c z y h s k i , Polska a Szwecja..., 1924; J. Feldman, Polska w dobie wielkiej wojny póìnocnej (1704—1709), 1925; T. K o r z o n , Dzieje wojen..., t. 3, 2 leid., 1923; S.F. P J a to n o v , Petr Velikij.
Preobražensko g v a r d i j a — pirmasis Rusijos caro rū mų gvardijos pulkas, sudarytas 1687 m. ir pavadintas Preobraženskoje kaimo prie Maskvos vardu, kur Petras I gyveno ligi 1689 m., jo seseriai Sofijai faktiškai valdant Rusiją. Preobraženško gvardija išaugo iš Petro I pramoginių karinių dalinių (p o t e š n y į e v o i s k a ) , ku rių pradžia siekia caro Aleksiejaus laikus. Jis caraičio Petro pra mogoms sudarė pramoginius karinius dalinius iš dvariškių, kam barinių, arklininkų ir kitų caro rūmų pareigūnų sūnų. Vėliau prie jų buvo prijungti ir įvairių socialinių klasių maskviečių ir Maskvos priemiesčių savanoriai jaunuoliai. Iš pradžių jie buvo Petro žaidimų draugai Kremliuje, bet nuo 1683 m. kariniai žaidimai ir pratimai vyko užmiesčio laukuose. Tam reikalui 1685 m. jaunam Petrui buvo pavestas Preobraženskoje kaimas. Prie Jauzos upės jam buvo pa
672
SLAVAI
IR R U S I J A
statyta speciali tvirtovė su miesteliu, ginklų sandėliu, arklidėmis, kareivinėmis ir kitais pastatais. Čia Petras, P. Gordono mokomas, su savo uniformuotais ir ginkluotais pramoginiais daliniais mokėsi karo dalykų, pilies ėmimo ir gynimo, artilerijos panaudojimo ir pan. Iš tų Petro pramoginių karinių dalinių ir jo žaidimų draugų išaugo pirmieji Rusijos reguliariosios armijos daliniai, pavadinti Preobražensko ir Semionovsko pulkais, kurie Petro buvo panaudoti ir jo sesers Sofijos nuo Rusijos sosto nuvertimui 1689 m. Preobražensko gvardija buvo vadovaujama artimiausių Petro karinių pratimų drau gų, kurie pasidarė jo ištikimi bendradarbiai ir reformų rėmėjai. Iš jo karinių draugų iškilo A. D. Menšikovas, B. A. Golicynas, I. I. Buturlinas ir kiti jo bendradarbiai. Jų ir kitų padedamas, Pet ras I nuo 1694 m. ėmė ruošti plataus masto karinius pratimus bei manevrus ir reformavo Rusijos karines pajėgas, sudarydamas nuo latinę vakarietiškai ginkluotą ir išlavintą armiją. Petras II (Petr II; 1715—1730), Rusijos imperatorius 1727—1730 m., caraičio Aleksiejaus ir Braunšveigo-Volfenbiutelio (BraunschweigWolfenbiittel) kunigaikštytės Sofijos Šarlotės sūnus, Petro I Didžio jo vaikaitis. Tėvui 1718 m. mirus kalėjime, našlaitis Petras II buvo laikomas vienatvėje ir savo įpėdinystės teises prarado, Petrui I 1722 m. paskelbus nutarimą, duodantį Rusijos valdovui teisę pasi skirti sosto įpėdinį. 1725 m. Petras I Didysis mirė oficialiai sosto įpė dinio nepaskyręs. Senoji Maskvos kilmingoji bajorija bandė remti Petro II teises į sostą, bet senatas, Petro I Didžiojo laikais iškilusių naujų dvarininkų, vadovaujamų A. D. Menšikovo, paveiktas, im peratore paskelbė Petro I našlę Kotryną I. Vėliau Menšikovas su artėjo ¡su mažamečiu Petru II, kuris jo palaikomas po Kotrynos I mirties 1727 m. buvo iškeltas į Rusijos sostą. Petras II tuo metu buvo tik 12 metų, faktiškoji valdžia buvo regento Menšikovo ir Vyriausiosios slaptosios tarybos rankose. Menšikovas ketino Pet rą II apvesdinti su savo dukterimi Marija, bet senosios Maskvos diduomenės atstovai, vadovaujami kunigaikščių Dolgorukių, nu vertė Menšikovą. 1728 m. Rusijos sostinė iš Petrapilio vėl buvo perkelta į Maskvą. Petras II buvo sužieduotas su kunigaikščio A. Dolgorukio dukterimi Kotryna, bet mirė 1730 m. nuo raupų tą dieną, kurią turėjo įvykti jo vestuvės. Petras II buvo paskutinis vyriškosios linijos Romanovas Rusijos soste. Sostą užėmė Petro I Didžiojo brolio Jono V duktė Ona. Trumpo Petro II viešpatavimo metu vykusiomis rusų didikų varžybomis dėl faktiškosios valdžios paėmimo bandė pasinaudoti Lietuva ir 1727 m. užėmė Kuršą. M-T. Floiinsky, Russia..., t. 1, 1953; V.O. Kliučevskij, Kurs russkoj istoriji, t. 4, 1937.
R U SIJO S V A LST Y B Ė. V A D A I,
CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
673
Petras OI (Petr III; 1728—1762), Rusijos imperatorius 1761 -— 1762 m., Petro I Didžiojo dukters Onos ir Holšteino-Gotorpo kuni gaikščio Karolio Fridricho sūnus. Iš tėvo pusės Švedijos karaliaus Karolio XII vaikaitis jis buvo auklėjamas švedų mokytojų ir lai komas galimu Švedijos sosto įpėdiniu, tačiau Petro III teta/ Rusijos imperatorė Elzbieta, 1742 m. jį pasikvietė iš Holšteino į Rusiją ir pati neturėdama vaikų paskyrė savo sosto- įpėdiniu. Petras III iš liuteronų persikrikštijo į stačiatikius. 1745 m. vedė Anhalto-Cerbsto kunigaikštytę Sofiją Augustą, kuri persikrikštydama stačiatikių apei gomis priėmė Kotrynos vardą. Petrui III ir Kotrynai 1754 m. gimė sūnus Povilas. Petras III 1761 m. tapo Rusijos imperatoriumi po tetos Elzbie tos mirties, bet Rusijos reikalai jam mažai terūpėjo. Buko proto bei silpno būdo, alkoholikas, tik linksminosi ir beveik nesikišo į vidaus politiką. Pats jausdamasis voikietis, Petras III Prūsijos pa vyzdžiu perorganizavo rusų kariuomenę. Karininkais buvo skiria mi holšteiniečiai bei kiti į Rusiją atvykę vokiečiai. Kartu būdamas Holšteino kunigaikštis, Petras III labiau atsidėjo Holšteino negu Rusijos reikalams. Rusijos santykiai su užsieniu Petro III laikais radikaliai pasikeitė. Prie Elzbietos nuo 1757 m. Rusija aktyviai da lyvavo Septynerių metų kare, remdama Austriją prieš Prūsiją. Ta čiau Petras III pats žavėjosi prūsų karaliumi Fridrichu II bei prū sų militarizmu, todėl, pasidaręs imperatoriumi, 1762 m. sustabdė rusų karo veiksmus prieš prūsus, grąžino Fridrichui II rusų užim tus Rytprūsius ir įsakė daliai rusų kariuomenės padėti Fridrichui II kariauti su Austrija. Sudaręs sutartį su Prūsijos karaliumi, Petras III ruošėsi karui su Danija atimti iš jos Šlezvigą ir prijungti jį prie Holšteino. Visa tai sukėlė rusų, ypač karių, nepasitenkinimą, ku riuo pasinaudojo nuo Petro III atitolusi jo žmona Kotryna, pati siekusi valdžios ir buvusi populiari tarp rusų. Su jos žinia 1762 m. Petras III buvo nužudytas medžioklės dvare Ropšoje, į pietus nuo Petrapilio, o Kotryna II pasidarė Rusijos imperatore. Daugelis rusų valstiečių dėl tokio (Staigaus rūmų perversmo ilgai netikėjo Petro III nužudymu. Tais gandais, esą caras stebuklingai išvengęs mirties, pasinaudojo kazokų vadas E. I. Pugačiovas, per 1773—1775 m. valstiečių sukilimą pasiskelbęs stebuklingai išsigel bėjusiu caru Petru III, bet Kotryna II tą sukilimą užgniaužė ir Pu gačiovą nubaudė mirtimi. Buvo ir daugiau avantiūristų, bandžiusių pasisavinti Petro III vardą. P e t r o I I I s a n t y k i a i s u L i e t u v a . Per Septynerių metų karą Lietuva nemaža nukentėjo nuo rusų kariuomenės, nors oficialiai Lietuvos-Lenkijos Respublika tame kare nedalyvavo. Ta43. K. Avižonis.
674
SLAVAI
IR R U S I J A
čiau Augustas III buvo tiesiogiai suinteresuotas tuo karu, nes prū sų kariuomenė buvo užėmusi jo tėviškę Saksoniją. 1756 m. jis pa siuntė jauną St. A. Poniatovskį į Petrapilį kaip Saksonijos pasiun tinį paskatinti rusus pradėti (karo veiksmus prieš Prūsiją. 1757 m. rusų armija, vadovaujama feldmaršalo S. Apraksino, iš Kuršo įžen gė į Lietuvą ir žygiuodama į Rytprūsius užėmė Klaipėdą, bet ne pajėgusi nukariauti Rytprūsių, vėl grįžo į Lietuvą ir čia žiemojo į rytus nuo Nemuno, imdama rekvizicijas ir duokles iš vietos žmo nių. 1758 m. rusų kariuomenė iš Lietuvos vėl įsiveržė į Rytprūsius, 1759 m. į Brandenburgą ir 1760 m. paėmė net Berlyną. Petrui III užėmus Rusijos sostą ir 1762 m. susitaikius su Fridrichu II, rusų kariuomenė ir toliau nuolat žygiavo į Prūsus ir atgal per Lietuvą-Lenkiją ir čia šeimininkavo kaip namie, prievarta ėmė iš gyventojų maistą bei pašarą ir net rinko rekrūtus. Fridrichas II buvo suinteresuotas vakarų Lenkijos, skyrusios Rytprūsius nuo Brandenburgo, užėmimu. Sklido gandai, kad Pet ras III nesipriešintų tartis su Fridrichu II dėl Lietuvos-Lenkijos pasidalijimo. Sustabdęs rusų karo veiksmus prieš Prūsus, Petras III savo- 1762 m. sutartyje su Fridrichu II nustatė bendras Rusijos ir Prūsijos politikos gaires Lietuvos-Lenkijos atžvilgiu: ginti Lietu vos-Lenkijos di sunitų ir disidentų teises ir po Augusto III mirties bendradarbiauti, kad į Lietuvos-Lenkijos sostą galėtų pasodinti ką nors iš vietinių didikų. Ta į Lietuvos-Lenkijos vidaus reikalus kišimosi politika buvo tęsiama ir po Petro III nuvertimo, Rusijos sostą užėmus Kotrynai II, kuri kartu su Fridrichu II ir pasiekė Lietuvos-Lenkijos padalijimų. V.O. Kliučevskij, Kurs russkoj istoriji, t. 4, 1937; V.A. Bilbasov, Istorija Ekateriny Vtoroj, 1900; R.N. Bainr Peter III, 1902; M.T. Florinsky, Russia..., t. 1, 1953.
Povilas I (Pavel I; 1754—1801), Rusijos caras ir imperatorius 1796—1801 m., Petro III ir Kotrynos II sūnus. Kai kurie istorikai abejoja, ar Povilas tikrai buvo Petro III sūnus. Povilas nuo mažens buvo auklėjamas N. I. Panino, kuris ligi savo mirties 1784 m. tu rėjo stiprios įtakos jam ir jo politinėms idėjoms. Nors Povilas ir buvo gerai išlavintas, bet nuo pat vaikystės jam klostėsi nepalan kios politinės sąlygos. Gilų įspūdį Povilui padarė jo tėvo Petro III nužudymas 1762 m.; tai visam gyvenimui paveikė jo sielą ir padarė jį įtarų ir niekuo nepasitikintį. Po 1762 m. perversmo Kotrynai II tapus Rusijos imperatore, daugelis laikė Povilą turint daugiau teisių į sostą negu jo motiną. Oficialiai Povilas buvo Kotrynos II paskelb tas sosto įpėdiniu, bet daugelis rusų tuo nesitenkindami laikė Kot
R U SIJO S V A LST Y B Ė. V A D A I,
C A R A I, IM P E R A T O R IA I
675
ryną tik regente už mažametį Povilą. Tačiau ji nė nemanė jam už leisti sosto net ir tada, kai Povilas suaugo. Kotryna nuo pat mažens Povilo nemylėjo, todėl jųdviejų santykiai nuolat blogėjo. Kotrynos II favoritai ir meilužiai blogai elgėsi su Povilu, o pati motina są moningai laikė jį nuošalyje nuo valstybės reikalų, neleisdama jam dalyvauti viešajame bei valstybės gyvenime. Povilas buvo išsiųs tas iš Petrapilio, jam Kotryna pavedė gyventi Gatčinos dvarą. 1776 m. Kotryna II apvesdino Povilą su Vilhelmina fon Darmštadt (Wilhelmine von Darmstadt), Heseno (Hessen) landgrafo dukterimi, kuri persikrikštijusi stačiatike gavo Natalijos Aleksojevnos vardą. Jai greit mirus, Kotryna II tais pačiais metais Povilą antrą kartą apvesdino su Sofija Dorotėja Augusta fon Viurtemberg (Sophie Do rothea Auguste von Württemberg), kuri persikrikštijusi gavo Ma rijos Feodorovnos vardą. Su antrąja žmona Povilas turėjo 4 sūnus, iš jų būsimuosius imperatorius Aleksandrą I ir Mikalojų I, bei 6 dukteris. Kotryna II ne tik sąmoningai šalino Povilą nuo valstybės reikalų, bet net atskyrė nuo jo vaikus Aleksandrą ir Konstantiną, kuriuos tėvai galėjo aplankyti tik su atskiru jos leidimu. Blogi Po vilo ir jo motinos santykiai išaugo į neapykantą ir Kotryna II at virai ketino iš Povilo atimti įpėdinystės teises, o sostą palikti jo sūnui Aleksandrui, auginamam pačios imperatorės priežiūroje. Dau gelis rusų, kurie nemėgo Kotrynos II ir jos favoritų, žiūrėjo į Po vilą kaip savo vadą, agituodami jo naudai. Nors Povilas tiesiogiai niekada nebuvo įveltas į jokį sąmokslą prieš savo motiną, bet jo šalininkai, tarp jų net ir kai kurie rūmų gvardijos karininkai, ne sėkmingai bandė organizuoti tokius sąmokslus. Kai 1770 m. Povilas buvo sunkiai susirgęs, ėjo gandai, jog Kotryna II buvo jį apnuo dijusi, norėdama nusikratyti nemėgstamu sūnumi bei konkurentu į sostą. Išskyrus 1781—1782 m. kelionę į užsienius (Austriją, Italiją, Prancūziją, Olandiją, Šveicariją ir pietų Vokietiją), Povilas leido laiką nuobodžiaudamas Gatčinos dvare, Petrapilio apylinkėse, re tai tepasirodydamas carų rūmuose ir pasidavęs savo aistrai mankš tinti sau paskirtą kariuomenės dalinį prūsų karinės disciplinos pa vyzdžiu. Jau Gatčinoje Povilas pasirodė kaip ekscentriškas, įtarus ir lengvai susierzinąs, pasiduodąs nesuvaldomiems pykčio' priepuo liams, ypač jei karinė disciplina būdavo kieno nors sulaužyta. Kar tu Povilas buvo pasidavęs ir romantiško misticizmo įtakai. Nors jam, kad ir suaugusiam, motina neleido dalyvauti valstybės reika luose, vis dėlto Povilas susiformavo savo politines pažiūras, pa remtas tvirtu tikėjimu neribota autokratija, tvirta karinės ir civili nės tarnybos drausme ir žavėjimusi militaristine Prūsijos tvarka
676
SLAVAI
IR R U S I J A
bei pavyzdžiu. Kotryna II rimtai ketino aplenkti Povilą ir sosto įpė diniu paskirti jo sūnų Aleksandrą, bet ji mirė, nespėjusi to įvykdy ti. Taip Povilas 1796 m. užėmė Rusijos sostą, būdamas jau 42 metų amžiaus ir ligi tol neturėjęs jokio patyrimo valstybės reikaluose. P o v i l o v i d a u s p o l i t i k a . Nekęsdamas savo motinos ir jos favoritų, Povilas, tapęs caru, tuoj ėmė vesti griežtai priešin gą savo motinos linkmei politiką. Beveik visi buvę Kotrynos II favoritai buvo nustumti į šalį, o jos dėl politinių ar kultūrinių priežasčių areštuoti asmenys (A. Radiščevas, N. I. Novikovas ir kt.) paleisti iš kalėjimų. 1797 m. Povilas išleido Rusijos sosto įpėdi nystės įstatymą, kurio sostas turėjo būti paveldimas tiesiogine vy riška primogenitūros linija, o jei sūnaus nebūtų, tai vyriausiojo brolio. Keisdamas savo motinos laikų centro valdžią, Povilas pra plėtė Senatą ir atgaivino Petro I kolegijas (ministerijas), pertvar kydamas administraciją didesnės centralizacijos ir griežtesnės au tokratijos linkme. Sumažintas gubernijų skaičius, įvesta didesnė jų centralizacija bei ekonomija valdyme, supaprastinta teismų organi zacija, sustiprinta skiriamoji biurokratija vietoje buvusių vietos žmonių renkamų valdininkų. Priešingai Kotrynos II politikai, val stybės vieningumo ir centralizacijos principas Povilo nebuvo pil nai taikomas Suomijai, Pabaltijo provincijoms, Lietuvai, Lenkijai ir Ukrainai. Tik užėmęs sostą, jis įsakė tuose kraštuose atstatyti Kotrynos II panaikintas visas vietos teises ir privilegijas, tačiau iš tikrųjų tik tų kraštų teisminė savivaldybė tebuvo atkurta, bet gu bernijų sistema su skiriamais gubernatoriais, taip pat visoje Rusi jos imperijoje vieninga mokesčių sistema buvo paliktos nepakeis tos. 1797 m. Povilas atšaukė visas specialias rusų pirklių privilegi jas. Priešingai savo motinai, plėtusiai bajorų teises, Povilas atšau kė daug privilegijų, Kotrynos II suteiktų bajorams, suvaržė jų luo minę savivaldybę, atgaivino privalomą bajorų karinę ar civilinę tarnybą valstybei, net įvedė kūno bausmes bajorams, uždėjo mo kesčius jų dvarams bei ketino lengvinti valstiečių baudžiauninkų padėtį, visu tuo sukeldamas bajorų nepasitenkinimą. 1798 m. Po vilas uždraudė Ukrainoje pardavinėti baudžiauninkus be žemės, 1797 m. uždraudė dvarininkams versti juos dirbti šventadieniais, o jų lažas buvo sumažintas ligi 3 dienų per savaitę. Tačiau val stiečių padėtis nepagerėjo, nes nebuvo įstaigų bei priemonių tam įstatymui įgyvendinti ir bajorams jų santykių su baudžiaunin kais kontroliuoti, be to, pats Povilas daug valstybės dvarų išdalijo savo favoritams su daug tūkstančių valstiečių, kurie tokiu būdu pateko į baudžiavas, pasidarydami privatinių dvarų baudžiaunin
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PE R A T O R IA I
677
kais, atsidūrusiais daug sunkesnėje padėtyje negu valstybinių dva rų valstiečiai. Perorganizuodamas finansus, Povilas atskyrė valsty bės iždą ir pajamas nuo caro iždo bei jo šeimos dvarų ir pajamų. Žavėdamasis Prūsijos militarizmu, Povilas įvedė prūsišką tvarką, discipliną ir mankštą, net prūsiškas uniformas caro gvardijoje, su keldamas didelį gvardijos karininkų ir kareivių nepasitenkinimą. Povilas nuolat darėsi despotiškesnis, sustiprino policijos valdžią bei cenzūrą, suvaržė rusų keliones į užsienius bei intelektualinę veiklą, net uždraudė įvežti užsienines knygas, kad jo nekenčiamos liberalinės idėjos, ypač skelbiamos Prancūzijos revoliucijos, nepūs tų Rusijoje. Net ir iš artimiausių caro draugų bei rėmėjų niekas nebesijautė saugus dėl dažnėjančių Povilo kaprizų, įtarumo, daž nai besikartojančių beprotiško pykčio priepuolių ir griežto baudi mo kiekvieno, kuris nusikalstų disciplinai a,r šiaip sukeltų kokį nors įtarimą liguistoj Povilo vaizduotėj,, linkusioj visus įtarinėti ruošiant pasikėsinimą prieš jį. Tomis aplinkybėmis žymieji bajorai ir rūmų gvardija aiškiai nusiteikė prieš Povilą. Bajorai buvo ypač nepatenkinti jų buvusių privilegijų apkarpymu, o gvardija — prū siška disciplina. Povilo despotizmas baugino kiekvieną jo bendra darbį. Gvardijos karininkai sumanė sąmokslą Povilui nuversti; tam pritarė net jo paties sūnus Aleksandras. 1801 m. sąmokslininkai, tarp jų grafas L. Beningsenas ir 3 broliai Zubovai (Platonas, Va lerijonas ir Mikalojus), įsiveržė į caro rūmų miegamąjį, reikalau dami Povilą atsisakyti sosto Aleksandro naudai. Pasipriešinusį Po vilą sąmokslininkai pasmaugė. Sąmokslo vadas P. L. Palenas (Pahlen) atvyko jau po caro nužudymo. Oficialiai buvo paskelbta, kad Povilas miręs nuo širdies smūgio, o sostą užėmė jo sūnus Aleksand ras. P o v i l o u ž s i e n i o p o l i t i k a . Tik užėmęs sostą, Povi las tuoj pakeitė ir savo motinos vestą užsienio politiką, sustabdydamas Kotrynos II pradėtą karą su Turkija ir atšaukdamas rusų kariuomenę iš Kaukazo ir Persijos. Giliai piktindamasis Prancūzijos revoliucija, Povilas priglaudė iš Prancūzijos pabėgusius emigran tus, senosios tvarkos šalininkus, tarp jų ir Prancūzijos karaliaus brolį Liudviką XVIII, 1798 m. jam pavesdamas Mintaujos kuni gaikščių rūmus. Gandai apie Prancūzijos direktorijos ¡sumanymą atgaivinti Lenkijos nepriklausomybę ir prancūzų 1797 m. užėmi mas Maltos salos Viduržemio jūroje paskatino Povilą suartėti su Austrija, Anglija ir kitais Prancūzijos priešais. Kai kurių iš Prancūzijos pabėgusių Joanitų (Maltos) ordino narių pri kalbėtas, Povilas 1798 m. prisiėmė Maltos ordino magistro titulą pateisinti savo žygiams iš prancūzų atimti Maltą, kur
678
SLAVAI
IR R U S IJ A
buvo Joanitų ordino centras. Taip Povilas 1798 m. pri sidėjo prie antrosios koalicijos prieš Prancūziją, pasiųsdamas Ru sijos laivyną į Olandijos pakrantes bendradarbiauti su Anglijos laivynu, taip pat pasiųsdamas rusų kariuomenes į Italiją ir Šveica riją padėti austrams kovoti su prancūzais. Rusų /generolas A. V. Su vorovas 1799 m. pagarsėjo karo laimėjimais Italijoje ir Šveicari joje, bet jo kariniai pasisekimai nebuvo gerai išnaudoti, nes tuoj prasidėjo trintis su Austrijos kariuomenės vadovybe. Povilo san tykiai pablogėjo ir su Anglija, kuri nė nemanė rusams atiduoti Maltos, anglų atimtos iš prancūzų. Napoleono diplomatija galuti nai paveikė Povilą, ir jis nuo 1799 m. pabaigos pasitraukė iš ko alicijos ir net suartėjo su Napoleonu prieš Angliją. Napoleono pra šomas, Povilas liepė Liudvikui XVIII ir kitiems prancūzų emigran tams palikti Mintaują. 1800 m. Povilas sudarė antrąją ginkluoto neutraliteto ¡sąjungą su Švedija, Danija ir Prūsija, nukreiptą prieš Anglijos suvaržymus, susijusius su neutralių valstybių jūros pre kyba. Povilas suvaržė rusų prekybą su Anglija ir Napoleono pa skatintas 1801 m. užėmė Gruziją Kaukaze bei pasiuntė kazokų da linius veržtis į Anglijos koloniją Indiją. Rusų istorikų teigimu, ši Povilo politika, nukreipta prieš Angliją, turėjusi įtakos sąmoksli ninkams jį pašalinti nuo sosto ir sąmokslas prieš Povilą buvęs pa skatintas paties Anglijos pasiuntinio Rusijai. Povilo san ty k iai su Li et uva. Užėmusi Lietuvą, Kotryna II čia įvedė rusišką santvarką, siekdama administracinio Lietuvos suvienodinimo bei suliejimo su Rusija. Ji ryžtingai pradėjo rusinti Lietuvą. 1796 m. sausio 31 d. Kotryna II buvo net paskel busi manifestą, kuriuo Lietuvoje turėjo būti įvesti Rusijos įstatymai bei teisė, bet mirė nesuspėjusi to projekto įgyvendinti. 1796 m. sostą užėmęs Povilas, elgdamasis priešingai savo motinai, sušvel nino Rusijos politiką Lietuvos ir Lenkijos atžvilgiu. Jis paskelbė buvusiems Lietuvos ir Lenkijos 'sukilėliams amnestiją, išleido iš kalėjimo sukilimo vadą Tadą Kosciušką, buvusį Lietuvos didįjį maršalką Igną Potockį ir kitus 1794—1795 m. sukilimo dalyvius. At šaukdamas kai kuriuos savo motinos įsakymus, Povilas iš dalies paliko Lietuvai kiek senosios jos santvarkos, panaikino Rusijos tei sės įvedimo manifestą ir grąžino Lietuvos Statutą, kuris čia veikė ligi 1840 m. Dėl to Povilas buvo Lietuvos didikų iškilmingai priim tas Vilniuje. E.S. Sumigorskij, Imperator Pavel I. Žizn i carstvovanije, 1907; K. Waliszewski, Le Fils de la grande Catherine, Paul Ier, 1912; K. Vališevskij, Syn velikoj Ekateriny, imperator Pavel I, 1914; MV. Kločkov, Očerki pravitelstvenoj dejatelnosti vremeni imperatora Pavla I, 1916; Th. Schiemann, Die Ermordung Pauls und die
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PER A TO R IA I
679
Thronbesteigung Nikolaus I, 1902; L. B e n n in g s e n , Mémoires, t. 1—3, 1929; The Curse of the Romanovs, 1907; F. G o l o v k i n e , La Cour et le Règne de Paul Ier, 1905; M .T . F lo r in s k y , Russia..., t. 2, 1953. A .S . R a p p o p o r t,
Riurikas (šen. skandinavų kalbose Hrôrekr, Hraerikr ir Roerik; miré 879 m.), pusiau legendinis variagų būrio, vadinamo Rus, va das, seniausio rusų metraščio (Nestoro kronikos) žiniomis, Rusijos valstybės įkūrėjas. Riurikas kartu su savo broliais Sineusu ir Truvoru vadovavęs variagams, esą besivaidijančių Ilmenio ežero sla vų pakviestiems atvykti į turtingas rusų žemes ir čia įvesti tvarką. Riurikas iš pradžių, 859 m., įsikūręs prie Ladogos ežero ir vėliau, 862 m., savo karo draugų padedamas užvaldęs Didįjį Naugardą. Į Riuriko valdžią pateko Ilmenio ežero slavų, taip pat čiudų, merių bei vešių tautelių ir krivičių gyvenamosios žemės. Sineusas įsikūręs prie Beloozero ežero suomių-ugrų čiudų ir vešių tautelių žemėje, Truvoras — slavų krivičių Izborske. Jiems abiems mirus, Riurikas 864 m. užvaldęs jų žemes ir įjungęs į savo valsty bės sudėtį. Riuriko valstybės sostinė buvusi Didžiajame Naugarde. Iš čia jis savo karo draugus pasiuntęs valdyti į Rostovą, Polocką ir Beloozerą. Nepatenkinti Riuriku du jo karo draugai, Askoldas ir Diras, palikę Didįjį Naugardą ir išvykę Didžiuoju vandens pre kybos keliu, užvaldė Kijevą, jame įsikūrė ir 865 m. užpuolė net Bi zantiją. Riurikui 879 m. mirus, už jo mažametį sūnų Igorį valdė Riuriko giminaitis Olegas, Igorio globėjas. Olegas nukariavo Smo lenską, Liubečių ir 882 m. užėmė Kijevą, nužudęs Askoldą bei Dirą ir Riuriko įkurtos valstybės sostinę diš Didžiojo Naugardo perkėlė į Kijevą. Po Olego mirties 912 m. Kijevo didžiuoju kunigaikščiu pasidarė jo buvęs globotinis Igoris, Riuriko sūnus. Toliau Kijevo Rusios valstybė ir kitos rytų islavų gyvenamos žemės buvo valdo mos Riurikaičių dinastijos, prasidėjusios nuo Riuriko. 1862 m. Di džiajame Naugarde buvo pastatytas įspūdinjgas Riuriko paminklas Rusijos valstybės įkūrėjui pagerbti ir jos įkūrimo tūkstantmečiui paminėti. Ipatje^skaja Letopis (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 2, 2 leid., 1908; 3 leid., 1923); Povest vremennych. let (Polnoje Sobranije Russkich Letopisej, t. 1, d. 1, 2 leid., 1926); D .S . L ic h a č e v , B .A . R o m a n o v (red.), Povest vremennych let, t. 1— 2, 1950; M . H i u š e v s k i j , Istorija Ukraini-Rusi, t. 1, 1903; M . H i u s h e v s k y , A History of Ukraine, 1941; B .D . G i e k o v , Kijevskaja Rus, 1953.
Riurikaičiai (Riurikoviči), rusų ir kitų rytų slavų kunigaikščiai, valdę Kijevo Rusios, Haličo, Vladimiro, Suzdalės, Rostovo, Tverės, Maskvos bei kitas kunigaikštijas. Riurikaičių dinastijos valdymas prasidėjo IX a. antrojoje pusėje variagų būrio vado, pusiau legen
680
SLAVAI
IR R U S IJ A
dinio Riuriko, kurio sūnaus Igorio, Kijevo didžiojo kunigaikščio, palikuoniai valdė Kijevo Rusios, vėliau ir Maskvos valstybes. Ki jevo Rusios valstybei XI—XII a. suskilus į daug smulkių kunigaikš tijų, pastarosios buvo valdomos plačiai išsišakojusios Riurikaičių šeimos. Jau gana anksti Riuriko dinastija suskilo į daugelį šakų, kurių dvi pagrindinės buvo Olgovičiai ir Monomašičiai. Olgovičių šaka buvo pradėta Jaroslavo Išmintingojo (mirusio 1054 m.) vai kaičio Olego (mirė 1115 m.), Sviatoslavo II sūnaus. XII—XIII a. Olgovičiai valdė Černigovo, Seversko N augardo1 ir kitas kuni gaikštijas, besivaidydami su kitais Rusios kunigaikščiais ir kartais net užimdami Kijevo didžiojo kunigaikščio sostą. Monomašičių ša ką pradėjo kitas Jaroslavo Išmintingojo vaikaitis, Vladimiras 11 Monomachas (mirė 1125 m.), Vsevolodo I sūnus. Monomašičiai valdė Rostovo, Vladimiro, Suzdalės, Tverės ir kitas šiaurės bei šiau rės rytų rusų bei Volgos aukštupio kunigaikštijas. Monomašičiai taip pat varžėsi dėl Kijevo valstybės sosto. Vladimiro II Monomacho sū nus Jurgis I Ilgarankis, Vladimiro-Suzdalės kunigaikštis, 1147 m. įsteigė Maskvą. Jis buvo tiesioginis vėlesnių Maskvos kunigaikščių Riurikaičių dinastijos įkūrėjas. Besiplečianti Maskvos valstybė pasi darė Rusijos valstybės branduoliu, Maskvos didiesiems kunigaikš čiams Riurikaičiams savo valdžioje sujungus plačias rusų ir nerusų tautų gyvenamas žemes. Pradedant Jonu IV Žiauriuoju (mirė 1584 m.) Maskvos didieji kunigaikščiai ėmė vadintis Rusijos carais. Rusija Riurikaičių buvo valdoma ligi 1598 m., kada mirė Jono IV sūnus Teodoras I, paskutinis Riurikaitis Maskvos soste. Teodoro I žmo na Irena buvo Boriso Godunovo sesuo. Borisas Godunovas, faktiš kai valdęs Rusiją už silpnaprotį Teodorą I, Maskvos Riurikaičių di nastijai išmirus, pats pasidarė Rusijos caru ir valdė 1598—1605 m. Jau jo viešpatavimo pabaigoje prasidėjo didžioji Maskvos suirutė, dėl kurios Maskvos sostas 1613 m. atiteko Romanovų dinastijai. Dar XV—XVI a. susikūrus stipriai Maskvos valstybei, daugelis smulkesnių ir stambesnių Riurikaičių prarado savo dalines kuni gaikštijas ir buvo priversti pripažinti Maskvos didžiojo kunigaikš čio;, vėliau caro viršenybę. Tačiau ir tokie Riurikaičiai sugebėjo išlaikyti savo kunigaikščių titulus ir sudarė aukščiausią visuome nės sluoksnį, vadinamą kunigaikščiais. Tie Riurikaičiai, besiprie šiną Jono IV pastangoms sucentralizuoti Rusijos valstybės val džią, carų buvo persekiojami. Kai kurie Riurikaičių palikuonys prarado savo kunigaikštiškus titulus ir ilgainiui susiliejo su aukš 1 Buvo ¿Naugardo-Seversko'V t
R U SIJO S
V A LST Y B E. V A D A I,
C A RA I,
IM PE R A T O R IA I
681
tąja bajorų klase. Tačiau ir Maskvos Rkirikaičiams išmirus, kai kurios šeimos, kildinančios save iš Riurikaičių, sugebėjo išlaikyti savo kunigaikštiškus titulus. Ir vėlesnių laikų daugelis rusų žymių šeimų pretendavo į kilmę iš Riurikaičių. Greta Olgovičių ir Monomašičių Riurikaičių XIII a. garsi buvo ir Haličo-Voluinės Riurikaičių šaka, pradėta Romano (mirė 1205 m.), Mstislavo sūnaus, ir pasibaigusi XIV a. pradžioje su Andriaus ir Levo, Jurgio sūnų, mirtimi apie 1323 m. Lietuvos valstybei išsi plėtus ir įjungus daugelį gudų, ukrainiečių ir rusų gyvenamų ku nigaikštijų, XIII—XIV a. dalis Riurikaičių, buvusių tose žemėse, pripažino didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių bei Jogailaičių viršenybę. Kai kurios į Lietuvą įjungtos rytų slavų gyvenamos sritys buvo pavestos valdyti Gediminaičiamsi, kitur vis dėlto sriti niais kunigaikščiais išliko ir vietiniai Riurikaičiai, pripažinę didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdžią ir ne kartą susigiminiavę su Lietu vos kunigaikščiais. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui pra dėjus naikinti sritines kunigaikštijas, Lietuvos valdžion patekę Riu rikaičiai nustojo savo kunigaikštijų ir susiliejo su aukštuoju vi suomenės sluoksniu, nors kai kurie jų ir išlaikė savo kunigaikštiš kus! titulus. Net ir Maskvos Riurikaičiai vedybomis giminiavosi su Lietuvos valdovais. Vytauto duktė Sofija ištekėjo už Maskvos di džiojo kunigaikščio Vosyliaus I, po kurio mirties Vytautas pasidarė savo vaikaičio,, Maskvos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus II globė ju. Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras buvo vedęs Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono III dukterį Eleną. G.A. Vfasjev, Potomstvo Riurika, materialy dlia sostavlenija rodoslovij, t. 1, č. 1—3, 1906—1907; J. Wolii, Kniaziowie Litevsko-Ruscy od konca XIV w., 1895; J. Wolff, Rod Gediminą, 1895.
Romanovai (Romanovy), carų ir imperatorių dinastija,, valdžiusi Rusiją 1613—1917 m. Kilo iš senos bajorų šeimos, istorijos šalti niuose žinomos nuo XIV a. Pagal ankstyvųjų Romanovų šeimos tradicinę genealogiją, Romanovų pirmtakas buvęs prūsų lietuvių kunigaikštis ar didžiūnas Jonas Divinavičius (Ivan Divinovič), ku ris XIII a. palikęs savo tėviškę Prūsus; ir atsikraustęs į rusų gyve namas žemes, kur pasikrikštijęs ėmęs tarnauti Maskvos kunigaikš čiams. Jo sūnus Andrius Kobyla jau minimas rusų metraščiuose 1347 m., kaip žymus bajoras ( b o j a r i n ) , tarnavęs Maskvos didžiajam „kunigaikščiui Jonui I Kalitai ir pastarojo sūnui Simanui Išdidžiajam. To Andriaus Kobylos palikuonys vaidino svarbų vaidmenį Maskvos didžiųjų kunigaikščių ir pirmųjų carų rūmuose. Andrius Kobyla turėjo 5 sūnus, kurių- jauniausias Teodoras buvo pravąr-
682
SLAVAI
IR R U S IJ A
džiuojamas Koška. Teodoras Koška buvo Maskvos didžiųjų kuni gaikščių Dimitro Doniečio ir Vosyliaus I patikėtinis. Teodoro Kdškos sūnus Andrius, vaikaitis Jonas ir provaikaitis Zacharijus bu vo vadinami Koškinais. Vienas jų, Zacharijaus sūnus Jurgis, ėmė vartoti Zacharino pavardę, o nuo) Jurgio Zacharino sūnaus Roma no (mirė 1543 m.) pastarojo vaikai ir palikuonys ėmė vadintis Romanovais. Taip atsirado Romanovo pavardė. Romanas buvo žy mus didžiojo kunigaikščio Vosyliaus III bajoras. Caro Jono IV lai kais greta Romanovo dar buvo kitos tos pačios šeimos šakos, va dinamos Koškinais, Zacharjevais, Jurjevais, Šėrėm qtjevais,— visi stambieji Maskvos valstybės bajorai žemvaldžiai, paveldėję savo dvarus iš tėvų. Romano duktė Anastazija (mirė 1560 m.) buvo pirmoji caro Jono IV žmona, ir per ją Romanovai susigiminiavo su Riurikaičių dinastija. Anastazijos brolis, Romano sūnus Nikita caro Jono IV būvio paskirtas ¡silpnaipročio caraičio Teodoro, Jono IV ir Anas tazijos sūnaus, globėju. Jonui IV 1584 m. mirus, Nikita Romano vas (mirė 1585 m.) kartu su Jono IV sesers vyru Borisu Godunovu valdė Maskvos valstybę už Teodorą, paskutinį Riurikaitį Rusijos soste. Tuo metu Romanovai pasidarė įtakingi ir galingi. Tačiau po Teodoro mirties 1598 m. caru pasidarė Borisas Godunovas, kuris, bijodamas Romanovų įtakos ir populiarumo 1601 m. pašalino Ro manovus iš caro rūmų, ėmė juos persekioti, vėliau visus juoiš su ėmė, kalino ir ištrėmė. Iš 5 carienės Anastazijos giminaičių 3 žu vo kalėjime. Tačiau du carienės Anastazijos giminaičiai išliko gyvi ir po Boriso Godunovo mirties, 1605 m., Dimitro Apsimetėlio lai kais;, vėl grįžo į Maskvą. Vienas jų, Teodoras, vyriausias Nikitos Romanovo sūnus, dar Boriso Godunovo buvo priverstas skirtis su savo1žmona ir stoti į vienuolyną. Teodoras Romanovas priėmė vie nuolio Filareto vardą. Per didžiąją Maskvos suirutę ir maskvie čiams ginantis nuo lietuvių, lenkų bei švedų, Romanovai vaidino svarbų vaidmenį Maskvoje, įvairioms bajorų šeimoms besivaržant dėl valdžios. Bajorų sąmokslui nepavykus prieš carą Vosylių Šuiskį, Romanovai su dalimi kitų bajorų perėjo į Dimitro Apsimetėlio II, vadinamo Tušino Vagimi, stovyklą. Vienuolis Filaretas (Teodoras Romanovas) buvo tušiniečių paskelbtas Rostovo archimandritu ir metropolitu. 1610 m. nuvertus Vosylių Šuiskį, Filaretas kartu su kunigaikščiu Golicynu vadovavo Maskvos bajorų delegacijai pas Lietuvos-Lenkijos karalių Zigmantą Vazą tartis dėl pastarojo sū naus Vladislovo Vazos pripažinimo Maskvos caru; bet kai atsi sakė atiduoti Smolenską Lietuvos-Lenkijos Respublikai buvo areš tuotas, išvežtas į Lenkiją ir ten kelerius metus kalintas. Tuo metu
R U SIJO S
V A L ST Y B Ė . V A D A I, CA R A I,
IM PER A TO R IA I
683
Maskva jau buvo valdoma lenkų ir lietuvių įgulos, o lietuvių ir lenkų ginkluoti būriai plėšikavo Maskvos apylinkėse ir tolimesnė je Rusijoje. Prasidėjus rusų tautiniam bei liaudies sąjūdžiui prieš lietuvių ir lenkų okupantus, Maskva 1612 m. buvo išvaduota K. Minino ir D. Požarskio. 1613 m. Maskvoje įvyko visos Rusijos bajo rų, dvasininkų, pirklių ir tarnybinių kazokų atstovų susirinkimas ( z ę m s k i j s o b o r ) , kuris 1613 m. vasario 21 d. Maskvos caru išrinko Filaręta (Teodoro Romanovo) šešiolikos metų sūnų Mykolą Roma novą. Taip 1613 m. pirmasis Romanovas atsisėdo1 į Rusijos (sos tą, kuris pasidarė paveldimas Romanovų šeimos. Rusijos soste sė dėjo šie Romanovai: Mykolas (1613—1645), jo sūnus Aleksiejus (1645—1676), šio sūnus Teodoras III (1676—1682), Aleksiejaus sū nūs Jonas V ir Petras I, jųdviejų seseriai Sofijai esant regente (1682—1689), Aleksiejaus sūnus Petras I (1682—1725; nuo 1721 m. Romanovai priėmė Rusijos imperatorių titulą), Petro I žmona Kot ryna I (1725—1727), Petro I vaikaitis, caraičio Aleksiejaus sūnus Petras II (1727—1730). Su Petro II mirtimi 1730 m. pasibaigė vy riškoji Romanovų dinastijos linija ir Rusijos soste toliau sėdėjo moteriškosios Romanovų linijos atstovai: Jono V duktė Ona (1730— 1740), Jono V dukters Kotrynos vaikaitis Jonas VI (1740—1741), ч Petro I duktė Elzbieta (1741—1762). Po Elzbietos mirties Rusijos imperatoriumi buvo Petro I dukters Onos sūnus Petras III (1762 m.), sūnus Vokietijos Holšteino-Gotorpo kunigaikščio Karlo Fridricho. Taip nuo 1762 m. toliau Rusijos soste sėdėjo Holšteinų-Gotorpų šeima, kuri vis dėlto ir toliau tebesivadino tradiciniu Romanovų vardu, nes Petras III buvo kilęs iš moteriškosios Romanovų dinasti jos linijos. Holšteinų-Gotorpų kunigaikščiai buvo iš jaunesnės vokiečių Oldenburgo kunigaikščių linijos. Tolesni tos Oldenburgo — Holšteino-Gotorpo dinastijos Rusijos imperatoriai, Rusijoje toliau tebesivadiną Romanovais, buvo: Petro III žmona Kotryna II (1762— 1796), Petro III sūnus Povilas I (1796—1801), šio sūnus Aleksand ras I (1801—1825), Povilo I sūnus Mikalojus I (1825—1855), šio sū nus Aleksandras II (1855—1881), pastarojo sūnus Aleksandras III (1891—1894) ir šio sūnus Mikalojus II (1894—1917). Rusijos sostas tiesioginėj d ir šalutinėse Romanovų dinastijos li nijose išbuvo 300 su viršum metų. XVIII—XX a. Romanovai savo gausių šeimų, ypač daugelio dukterų vedybų dėka buvo plačiai susigiminiavę su daugeliu Vokietijos kunigaikščių, kaip Oldenbur go, Holšteino, Šlezvįgo, Badeno, Meklenburgo, Šverino, Saksonijos, Viurtembergo, Nasau, Darmštadto, Heseno ir kt. Dėl nuolatinių vedybų su Vokietijos kunigaikščių šeimomis Romanovai pasidarė
684
SLAVAI
IR
R U SIJA
labiau vokiška negu rusiška dinastija. Romanovai taip pat buvo susigiminiavę su Austrijos Habsburgais ir su Olandijos, Anglijos, Danijos bei Graikijos karaliais. Holšteinų-Gotorpų arba Oldenburgų-Romanovų, dinastija Rusijos soste pasibaigė 1917 m., kai prasidėjus revoliucijai j.917 m. kovo 2 d. Mikalojus II buvo pri verstas atsisakyti sosto. Kiek vėliau, 1918 m., Mikalojus II su savo žmona, sūnumi Aleksiejum ir 4 dukterimis — Olga, Tatjana, Marija ir Anastazija — bolševikų buvo sušaudyti Jekaterinburge. Daug paskutinio caro giminaičių bolševikų taip pat buvo- įmesti į kalė jimą ir 1918—1919 m. nužudyti. Tačiau kai kuriems paskutiniojo Rusijos caro giminaičiams pavyko pabėgti į užsienius. Mikalojaus II pusbrolis Kirilas, Vladimiro sūnus (1876—1936), gyvendamas Pran cūzijoje, 1924 m. pareiškė pretenzijas į prarastą Rusijos sostą, ku rio faktiškai jau nebebuvo, tačiau rusų emigrantai monarchistai nuo 1926 m. Romanovų šeimos vadu oficialiai pripažino paskutinio Rusijos caro dėdę Mikalojų, Mikalojaus sūnų. Po Kirilo mirties Pa ryžiuje nuo 1938 m. jo sūnus Vladimiras (gimęs 1917 m.) reiškė pretenzijas į buvusį Rusijos sostą. Taip pat ir daugiau Romanovų iš šalutinių šeimos šakų, išlikusių užsieniuose, reiškė pretenzijas į Rusijos carų sostą. R. N. 3ain, The First Romanovs (1613— 1725)..., 1905; H.S. Edwards, The Roma noffs: Tsars of Moscow and Emperors of Russia, 1890; F.A. Welsh, The Fall of the Russian Empire, 1928; N. Sokolov, Ubijstvo carskoj semji, 1925; Ch. Rivet, The Last of the Romanoffs, 1918; N. Frankland, Imperial Tragedy..., 1960; J. Paleckis, Paskutinis caras, t. 1—3, 1937—1938.
Mykolas Romanovas, Teodoro sūnus (Michail Fiodorovič Roma nov; 1596—1645), Rusijos caras (1613—1645), pirmasis Romanovas Maskvos soste. R o m a n o v ų į s i t v i r t i n i m a s . Maskvos valstybės bajorų Romanovų šeima, kilusi iš XIII a, Lietuvos kunigaikščių, jau nuo XIV a. vidurio buvo Maskvos didžiųjų kunigaikščių tarnyboje. Ro manovai ypač iškilo XVI a. viduryje, kai caras Jonas IV vedė Anastaziją Romanovą, Nikitos Romanovo seserį. Po Jono IV mir ties jo silpnapročiui sūnui Teodorui I tapus caru, jo dėdė Nikita Romanovas buvo vienas krašto regentų, pagrindinis Teodoro žmo nos brolio Boriso Godunovo konkurentas. Borisas Godunovas, po Teodoro I mirties tapęs caru, įtardamas Romanovus siekiant Mask vos sosto, ištrėmė Nikitą Romanovą su visa jo šeima. Vyriausiasis Nikitos sūnus Teodoras 1601 m. buvo priverstas stoti į vienuolyną Filareto vardu. Teodoro mažamečiu sūnumi Mykolu rūpinosi kiti giminaičiai, nes ir Mykolo motina Ksenia Čestovaja buvo priversta
R U SIJO S
V A LST Y B Ė. V A D A I,
CA RA I,
IM PER A TO R IA I
685
stoti! į vienuolyną Mortos vardu. Po Boriso Godunovo mirties Ro manovai vėl sugrįžo į . Maskvą. Dimitrui I Apsimetėliui 1605 m. su lenkų ir lietuvių pagalba pasidarius Maskvos caru, Mykolo tė vas Filaretas 1606 m. paskirtas Rostovo metropolitu. Caro Vosy liaus Šuiskio (1606—1610) laikais Filaretas bendradarbiavo su lie tuvių ir lenkų remiamu Dimitru II Apsimetėliu. 1608 m. jo paskir tas Maskvos patriarchu, Filaretas greta bažnytinės įtakos įgijo daugiau politinės galios. 1610 m. Maskvą užėmus lietuvių ir lenkų kariuomenei, jos vado S. Žolkievskio įsakymu Filaretas su kitais Maskvos bajorų delegatais buvo pasiųstas pas Lietuvos-Lenkijos karalių Zigmantą Vazą pranešti apie jo sūnaus Vladislovo Vazos išrinkimą Maskvos caru. Kaip rusams įtakingą asmenį, Zigmantas Filaretą suėmė ir laikė nelaisvėje, o Mykolas su motina vienuole Morta lietuvių ir lenkų įgulos buvo laikomas Kremliaus įkaitu. 1612 m. lietuvių ir lenkų. įgulai Maskvoje pasidavus rusams, My kolas su savo motina buvo išvaduoti ir 1613 m. vasario 7 d. jis Rusijos seime išrinktas ir vasario 21 d. paskelbtas caru. 1613 m. kovo 14 d. oficialiai priėmęs išrinkimą caru, Mykolas liepos 13 d. buvo) karūnuotas Maskvoje. 1624 m. Mykolas vedė Mariją Dolgorukovą, o jai mirus,— Eudokiją Strešnevą, kuri 1629 m. pagimdė sosto įpėdinį Aleksiejų. M y k o l o v i d a u s p o l i t i k a . Būdamas silpnos sveikatos ir neturėdamas pasiruošimo bei patyrimo, Mykolas pasidavė savo favoritų įtakai. 1613—1619 m. krašto valdžia faktiškai buvo Myko lo motinos ir jos giminaičių, ypač bajorų Saltykovų, rankose. Jų pirmas rūpestis buvo išvalyti kraštą nuo dar besiaubiančių jį lenkų ir lietuvių bajorų, kazokų ir kt. Jonas Zaruckis, didžiosios suirutės metu įtakingas kazokų etmonas, buvusios carienės Marinos Mnišek ir jos sūnaus Jono globėjas, buvo sugautas ir 1614 m. Maskvoje nužudytas, pretendentas į Maskvos sostą Ma rinos sūnus Jonas pakartas, o pati Marina mirė ar buvo nužudyta neaiškiomis aplinkybėmis. Krašte pamažu įvesta tvarka, kazokų ir valstiečių neramumai užspausti. Padėtis pasikeitė 1619 m., grįžus iš Lenkijos nelaisvės Mykolo tėvui Filaretui, kuris, išrinktas Mask vos patriarchu, vėl iškilo politikoje ir ligi savo mirties (1633 m.) faktiškai valdė visą valstybę. Filaretas pasivadino „didžiuoju vieš pačiu", o Mykolas oficialiai jį pripažino sau lygiu. Mykolo laikais, ypač jo valdymo pradžioje, dažnai buvo šaukiami dvasininkų, ba jorų, dvarininkų ir pirklių atstovų seimai, 1613—1622 m. regulia riai,, vėliau reikalui esant, kaip caro patariamasis organas, neturįs teisės leisti įstatymų ir savo nutarimais nevaržąs autokratinės ca
686
SLAVAI
IR R U S IJ A
ro valdžios. Padidinus tiesioginius ir netiesioginius mokesčius, val stybės finansinė padėtis pagerėjo. Centrinės valdžios galia sustip rėjo, pradėjus siuntinėti vaivadas provincijoms ir miestams val dyti. Valstiečių padėtis ir baudžiavos sunkėjo, kai 1619 m. ir vė liau buvo išleisti potvarkiai, reikalaujantys ieškoti ir jėga grąžinti nuo dvarininkų pabėgusius valstiečius. Mykolo; laikais rusai toliau skverbėsi į Aziją, Maskvos valdžią išplečiant į tolimąsias Sibiro žemes. Prekyba buvo plečiama Volgos upe į Kaspijos jūrą ir Per siją. Valstybės pietinės sienos buvo stumiamos toliau į stepes, ku riant naujus miestelius bei sodybas, sujungtas gynimosi sustiprini mais. Buvo stengiamasi į Maskvą pritraukti svetimšalių, ypač ško tų ir olandų, rusų kariuomenei ir pramonei patobulinti. Prekybai pagyvinti su Anglija, Olandija ir Švedija sudarytos prekybos su tartys. M y k o l o s a n t y k i a i s u L i e t u v a . Mykolui pasidarius caru, Didysis Naugardas ir apylinkės dar tebebuvo švedų kariuo menės rankose, o įvairiose vakarinėse Maskvos valstybės žemėse tebešeimininkavo lietuviai ir lenkai. Lietuvos-Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos sūnus Vladislovas, dar per didžiąją suirutę Mask vos bajorų išrinktas ir pakviestas būti caru, tebesilaikė savo teisių į Maskvos sostą. Karas su Švedija po užtrukusių derybų buvo už baigtas 1617 m. Stolbovo taika, kuria Maskva turėjo sumokėti kont ribuciją švedams, perleisti Švedijai dar Boriso Godunovo užka riautas Karelijos ir Ingrijos žemes, bet už tai švedai atidavė Mask vai Didįjį Naugardą ir kitas užimtas rusų žemes. Nors maskviečiams ir pavyko išvaryti savavaliaujančius lietuvių ir lenkų bajorų bū rius iš daugelio Maskvos žemių, bet Smolenskas, Černigovas, Severskas ir kitos vakarinės žemės tebebuvo Lietuvos ir Lenkijos valdžioje. Vladislovui ketinant jėga paremti savo teises į caro sostą ir 1616 m. Lietuvos-Lenkijos seimui nutarus jam padėti, karas tarp Maskvos ir Lietuvos-Lenkijos 1617 m. vėl atsinaujino. Zigmanto Vazos pasiųstam Vladislovui su lietuvių ir lenkų kariuo mene, vadovaujama J. K. Chodkevičiaus, pavyko 1618 m. prisi artinti prie pačios Maskvos, betĮ sostinės paimti jie neįstengė, ne gavę pakankamai paramos dėl kilusios opozicijos šiam karui ki tame Lietuvos-Lenkijos seime. 1 Lietuva-Lenkija nutarė taikytis ir 1618 m. pabaigoje netoli Maskvos, Deulino (Divilino) kaime su darytos 16 metų paliaubos, kuriomis Maskva pripažino Lietuvai Smolenską, o Lenkijai Černigovą ir Severską su sritimis, nors Vla dislovas formaliai ir neatsisakė savo teisių į caro sostą. Po šių paliaubų Mykolo tėvas Filaretas buvo paleistas iš Lenkijos nelais
R U SIJO S
V A LST Y B Ė. V A D A I,
CA R A I,
IM PER A TO R IA I
687'
vės. Dėl vidaus tvarkymosi toliau negalėdama kariauti, Maskva laikėsi Deulino paliaubų ligi 1632 m.r kada jai susidarė palankus momentas vėl pradėti karą, nes tuo metu Lietuvoje-Lenkijoje buiro prasidėjęs tarpuvaldis po Zigmanto Vazos mirties. Dėl karo su Lietuva 1632 m. buvo sušauktas specialus Maskvos valstybės sei mas, kuris karui pritarė. Maskviečių kariuomenė, tikėdamasi atsi imti strategiškai svarbias žemes, apgulė Smolenską, bet jo atimti iš lietuvių neįstengė, nes karo akivaizdoje lietuviai ir lenkai pas kubėjo užbaigti tarpuvaldį ir sutartinai karaliumi išrinko Vladislo vą IV, kuris su lietuvių ir lenkų kariuomene atvyko prie Smolens ko, atkirto jį apgulusią Mykolo Šeino vadovaujamą rusų kariuo menę ir privertė ją pasiduoti. 1634 m. Polianovkoje sudalyta Mask vos „amžinoji taika" su Lietuva ir Lenkija, kuria Maskva turėjo pripažinti Lietuvai Smolenską, Lenkijai Černigovą ir Severską su sritimis, pažadėti nesiekti Kuršo, Livonijos, taip pat Estijos ir su mokėti Vladislovui IV kontribuciją, už tai Vladislovas IV atsisa kė5savo pretenzijų į Maskvos sostą, caro titulą pripažindamas My kolui. Ligi Mykolo mirties karas su Lietuva-Lenkija nebeatsinaujino. M y k o l o s a n t y k i a i s u k i t a i s k r a š t a i s . Maskvos pastangos suvaldyti kazokus ir toliau plėstis į pietus įtempė jos santykius su Krymo totoriais ir Turkija. Į Mykolo valdymo pabai gą Dono kazokai užėmė Azovo pilį ir pasiūlė ją Maskvai, bet ca ras šį pasiūlymą pavedė specialiai sušauktam 1642 m. seimui, ku ris patarė Azovo nepriimti, nes tai įveltų į karą su Turkija, ku rios viršenybėje buvo Krymo totoriai, o lėšų karui nebuvo. My kolo laikais buvo palaikomi diplomatiniai santykiai ir su Vidurio Europos bei kitais užsienių valdovais, net Prancūzija. Buvo kilęs sumanymas išleisti Mykolo dukterį už Danijos kunigaikščio Valde maro, bet iš to nieko neišėjo, nes Valdemaras atsisakė pereiti į stačiatikių tikėjimą. R.N. Bain, The First Romanovs, 1905; B.D. Grekov (red.), Istorija SSSR, 1948.
Teodoras I (Fedor Ivanovič; 1557—1598), Jono IV Žiauriojo sū nus, Rusijos caras 1584—1598 m., paskutinis Riurikaitis Rusijos sos te. Buvo ligotas ir silpnaprotis, dėl to nesikišo į valdžios reikalus, juosi palikęs savo žmonos Irenos broliui Borisui Godunovui ir pats pasidavęs savo vienintelei aistrai — skambinti cerkvių varpais. Dar Jonas IV 1574 m. nesėkmingai bandė kelti Teodoro kandidatūrą į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius. 1586—1587 m. Teodoras vėl buvo peršamas į Lietuvos ir Lenkijos sostą, bet neturėjo pasiseki-
688
SLAVAI
IR R U S I J A
mo. Apie Rusijos vidaus ir užsienio politiką Teodoro laikais žr. straipsnį ,,Godunovas". * S. Platonov, Lekciji po russkoj istoriji, 9 leid., 1915; V.O. Kliučevskij, Kurs russkoj istoriji, t. 3, 1937.
Teodoras II (Fedor Borisovič Godunov; 1589—1605), Boriso Godunovo sūnus, Rusijos caras 1605 m. Sostą paveldėjo po Boriso Godunovo staigios mirties 1605 m. balandžio 5 d., bet cairu tebuvo vos porą mėnesių, nes buvo nužudytas Godunovo priešų 1605 m. birželio 10 d.; po jo caru tapo Dimitras Apsimetėlis I. S. Platonov, Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve, 3 leid., 1910.
Teodoras III (Fedor Alekse jęvič; 1661—1682), vyriausias caro Aleksiejaus ir jo pirmosios žmonos Ml I. Miloslavskajos sūnus, Ru sijos caras 1676—1682 m. Sostą paveldėjo būdamas vosi 14 metų, bet dėl savo jaunystės ir silpnos sveikatos krašto savarankiškai val dyti negalėjo ir nesugebėjo. Tuo metu dėl valdžios varžėsi caro tėvo Aleksiejaus abiejų žmonų giminaičiai Miloslavskiai ir Naryškinai. Valdžią iš pradžių paėmė Miloslavskiai, vadovaujami I. M. Miloslavskio. Didelės Įtakos caro rūmuose taip pat turėjo F. A. Si meonas Polockietis, Teodoro auklėtojas, davęs jam neblogą išmoks linimą. Įtakingas buvo ir patriarchas Jokimas. Antrosios Aleksie jaus žmonos N. K. Naryškinos ir jos sūnaus Petro giminaičiai Naryškinai bei jų šalininkas A. S. Matvejevas buvo ištremti iš Mask vos. Tačiau Miloslavskiai pamažu nustojo savo įtakos ir valdžia pateko į Teodoro nežymios kilmės favoritų — patalininko I. M. Jazykovo ir rūmų stalininko A. T. Lichačiovo ■ — rankas. Caro pasiti kėjimą turėjo ir kunigaikštis Vosylius Golicynas (Vasilij Golicyn). Teodoro valdymo laikotarpiu reiškėsi vakarietiškos įtakos stiprėji mas ir valstybės centralizavimo bei karinės organizacijos stiprini mas, vaivadoms suteikiant daugiau valdžios miestuose. Norint su mažinti bajorų tarpusavio vaidus dėl pirmenybės į valstybės vie tas, 1681 m. buvo panaikinta sistema, kuria buvo nustatomas ba jorų šeimų kilmingumo rangas. Karas su turkais buvo užbaigtas 1681 m. Bachčisarajaus paliaubomis, kurios pripažino Rusijos tei ses Ukrainos teritorijoje į rytus nuo Dniepro; tai leido Maskvos carui dar labiau įsitvirtinti rytų Ukrainoje. V.O. Kliučevskij, Kurs russkoj istoriji, t. 4, 1937.
689
KUNIGAIKŠČIAI, VADAI
Glinskiai — totorių kilmės rusų kunigaikščių giminė, išgarsėjusi Lietuvos ir Maskvos istorijoje XV ir XVI a. Pagal genealogiją, ji esanti kilusi iš Aukso Ordos totorių chano Mama j aus sūnaus Mansuri Kijato, kuris po kautynių Kūlikovo laukuose 1380 m. apsigy veno Padmeprio stepėse ir čia įkūrė Glinevską, Poltavą ir Glinicą. Vienas jo sūnų persikėlęs i Krymą, kitas, Leksa, pasilikęs stepėse drauge su savo sūnumi Jonu, persikrikštijęs Aleksandro vardu, ėmęs vadintis Glinsko kunigaikščiu ir pasidavęs didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui. J o n a s M-a m a j u s (mirė prieš 1522 m.), kaip didžiojo Lie tuvos kunigaikščio Aleksandro bajoras, 1495 m. buvo pasiųstas kartu su savo broliu Vosyliumi į Markovą pasitikti atvykstančios iš Maskvos didžiojo kunigaikščio sužieduotinės Elenos. 1495 m. paskirtas Periamo vietininku ir gavo Lietuvos didžiojo kunigaikš čio maršalkos titulą. 1501 m. gavo Veisiejus, 1505 m. paskirtas Ki jevo vaivada. Vėliau didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto II Kazimieraičio buvo perkeltas vaivada į Naugarduką. Buvo įtrauk tas į brolio Mykolo sąmokslą, bet sukilime prieš Žygimantą nedaly vavo. Mykolo sukilimą numalšinus, emigravo į Maskvą, kur drau ge su broliais valdė Medynę. M y k o l a s (apie 1460—1470 m.—1534 rugsėjo 15 d.), Jono Mamajaus ir Vosyliaus brolis, savo jaunystėje studijavo Italijoje, kur iš pravoslavų perėjo į katalikus. Apie 12 metų praleido Vo kietijoje imperatoriaus Maksimilijono ir Saksų kunigaikščio Alb rechto tarnyboje. Apie 1499 m. sugrįžo į Lietuvą ir per trumpą laiką aukštai iškilo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro tar nyboje. Iš pradžių buvo paskirtas Utenos vietininku, 1500 m. iš Aleksandro gavo Ošeikovą, žemės sklypą Trakuose ir buvo pa skirtas maršalka, taip gaudamas teisę dalyvauti Lietuvos Ponų Ta ryboje. Būdamas užsienio politinių santykių žinovas, Glinskis fak tiškai vadovavo Lietuvos užsienio politikai. 1500 m. atsinaujinus Lietuvos karui su Maskva, Glinskis rūpinosi gauti Lenkijos pagal bą ir buvo pasiųstas į Vengriją pas karalių Vladislovą, Aleksandro brolį, pagalbos prieš Maskvą prašyti. Jis pasamdė kelis šimtus veng rų husarų kariniais instruktoriais Lietuvos raitininkams ir 1501 m. išgavo Vengrijos karaliaus pažadą, kad tas savo atstovą į Maskvą siųstų kartu su popiežiaus atstovu tarpininkauti taikai tarp Mask vos ir Lietuvos sudaryti. Aktyviai dalyvavo formuojant Lietuvos ir Lenkijos santykius per didžiojo Lietuvos 'kunigaikščio Aleksand44.
K. Avižonis.
690
SLAVAI
IR
R U SIJA
ro rinkimą Lenkijos karaliumi 1501 m j ir po to. 1501 m. buvo pa skirtas Merkinės vietininku, jam buvo pavesta Lietuvos pinigų ka lyklos priežiūra ir valstybės vaško pardavimas. Glinskis pasidarė vienas artimiausių didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro pa tarėjų. Aleksandras juo taip pasitikėjo, kad' tas praktiškai Lietu voje darė ką norėjo. Kildamas Glinskis kartu su savimi kėlė ir sa vo brolius bei giminaičius. Jo staijguis iškilimas ir įtaka sukėlė kitų Lietuvos didikų pavydą ir neapykantą, ypač Trakų vaivados ir krašto maršalkos Jono Zaberezinskio, kuris buvo toli nustumtas nuo didžiojo Lietuvos kunigaikščio sosto ir iš kurio (giminaičių bu vo atimtos kai kurios žemės ir atiduotos Mykolo Glinskio giminai čiams, prieštaraujant 1492 m. Aleksandro duota j ai privilegijai. Kai Ponų Taryba, Zaberezinskio veikiama, protestavo ir pasipriešino, Zaberezinskis buvo pašalintas iš krašto maršalkos ir Trakų vaiva dos pareigų, kai kurie žymesni Ponų Tarybos nariai nebebuvo įsi leidžiami į Tarybos posėdžius, o pats Glinskis vėl buvo apdova notas: vietoj Merkinės gavo Bielsko vietininkiją ir nuosavybės teisėmis Turovą ir Goniondzį. Iš Mykolo brolių Jonas Mama jus buvo paskirtas Kijevo vaivada, o Vosylius gavo Slonimo ir Lietu vos Brastos, vietininkijas. Totoriams 1506 m. įsiveržus į Lietuvą ir vyriausiajam kariuomenės vadui S. Kiškai susirgus, Glinskis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenei vadovauti ir sėkmingai sumušė to torius prie Klecko 1506 m. rugpjūčio 6 d. Glinskio įtaka dar labiau sustiprėjo, bet 1506 m. rugpjūčio 19 d. mirė jo užtarėjas, didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras ir Glinskio žvaigždė pradėjo leistis. Dar Aleksandrui gyvam esant, Glinskis, susižinojęs su di džiojo Lietuvos kunigaikščio broliu Žygimantu, ėmė ruošti Lietu voje dirvą jam didžiuoju1 Lietuvos kunigaikščiu išrinkti. Aleksand rui mirus, Glinskis daug prisidėjo prie Žygimanto išrinkimo di džiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Už tai Glinskis Žygimanto reika lavo didelio atlyginimo ir iš karto jį prieš save nustatė. Jau pačioje Žygimanto valdymo pradžioje Glinskis pamatė, kad jis nebeturės tokios įtakos, kokią turėjo Aleksandro laikais. Kiti Lietuvos didikai, Glinskio priešai, dabar stengėsi atstumti jį nuo sosto. Norėdami pražudyti, jie grasino iškelti jam bylą tarsi už Aleksandro nužudymą ir apkaltino jį tarsi norėjus po Aleksandro mirties smurtu užimti Lietuvos sostą ir tuo tikslu sutraukus kariuo menę į Vilnių. Žygimantas Glinskiui mestus kaltinimus turėjo spręs ti Gardino seime, tačiau su byla delsė ir nepaskelbęs Glinskio kal tu, dėl jo priešų spaudimo atėmė iš jo rūmų maršalkos titulą, liepė tuojau atsiskaityti už pajamas iš pinigų kalyklos ir valstybės vaško pardavimo ir atėmė Bielsko vietininkiją. Įsižeidęs Glinskis reika
R U SIJO S VA LSTYBĖ.
K U N IG A IK ŠČ IA I, VADAI
691
lavo viešojo teismo dėl jam pateikiamų kaltinimų, kreipėsi į Veng rijos karalių Vladislovą ir į Krymo totorių ordos chaną Mengli Gir ėjų, prašydamas jų užtarimo. Totorių chanas laišku prašė Žy gimantą grąžinti Glinskiui maršalkos titulą. Vengrų karalius taip pat jį užstojo, bet Žygimantas vis delsė ir aiškiai vengė jo bylą nagrinėti, nenorėdamas nuo savęs atstumti kitų Lietuvos didikų, Glinskio priešų. Glinskis jautėsi apviltas ir nebesitikėdamas atgauti savo buvusios įtakos Lietuvoje 1507 m. ėmė organizuoti sukilimą prieš Žygimantą. Jis patraukė savo pusėn giminaičius ir draugus, ypač rusų kilmės kunigaikščius, dėdamasis rusiško pravoslaviško elemento Lietuvoje gynėju ir tikėdamasis Lietuvos rusus pravo slavus sukelti prieš lietuvius katalikus. Sąmokslininkai 1508 m. pa ėmė Gardino pilį, nužudė jos viršininką,, Glinskio priešų vadą Jo ną Zaberezinskį ir apsupo Kaimą. Glinskis prašė Krymo totorių chano Mengli Girėjaus pagalbos, bet šis pareikalavo, kad Glinskis su sukilusiomis sritimis pasiduotų totorių chanui, už tai žadėda mas jį paskirti Kijevo kunigaikščiu. Tokių sąlygų nenorėdamas priimti, Glinskis prašė Maskvos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus III ir Valakijos valdovo Stepono pagalbos. Norėdamas sukelti visuo tinį Lietuvos rusų sukilimą prieš lietuvius, Glinskis apsiriko ir nusivylė, nes net Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisi dėjo. Jam pavyko paimti tik Mozyrių ir Turovą, o užpultieji Sluckas ir Minskas nepasidavė. Lietuvos vyriausybė, bijodama, kad Glinskis su sukilusiomis žemėmis Maskvai nepasiduotų, bandė jį patraukti derybomis ir žadėjo palankiai išnagrinėti jo bylą su prie šais. Bet Glinskis jau derėjosi su Maskva. Iš pradžių jis neketino pasidaryti Maskvos valdiniu, bet norėjo su savo šalininkų ir Mask vos pagalba nuversti Žygimantą ir įgauti Lietuvos sostą arba iš Lietuvos rusiškųjų žemių sudaryti atskirą savarankišką valstybę su sostine Kijevu. Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius III už pagal bą prieš Žygimantą Glinskiui pasiūlė pasidaryti Maskvos valdiniu ir pažadėjo palikti visas žemes, kurias jam; pavyktų užgrobti Lie tuvoje. Bet už tai Glinskis su savo broliais ir šalininkais turėjo prisiekti ištikimybę Maskvai. Belaukdamas Maskvos pagalbos, Glins kis nesėkmingai bandė užimti Sludką. Jo brolis Vosylius bandė užimti Kijevo sritį, apgulė Žitomirą ir Ovručį, taip pat stengėsi prikalbinti rusų bajorus atsiskirti nuo Lietuvos, pasiduoti Glins kiui ir atgaivinti Kijevo kunigaikštystę. Tačiau Glinskiui nesise kė. Taip pat nesisekė ir Maskvos kariuomenei Lietuvoje. Ji kartu su Glinskio šalininkais nepajėgė paimti apsuptosios Minsko pilies. Lietuvos kariuomenė skaudžiai sumušė Maskvos kariuomenę ir Glinskio šalininkus prie Oršos, Maskvos kariuomenę privertė trauk
692
SLAVAI
IR R U S I J A
tis ir net įsiveržė į Maskvos žemes. Maskvos didysis kunigaikštis Vosylius III paskubėjo susitaikyti su Žygimantu 1508 m. spalio 8 d., atiduodamas net kai kurias Maskvos žemes Lietuvai, taip pat visas Glinskio ir jo šalininkų užimtas žemes Lietuvoje. Taip pat Glinskis ir jo šalininkai neteko savo žemių Lietuvoje. Pats Glinskis apsigyveno Maskvoje. Jam ir jo broliams pragyventi Vosylius, III davė Medynę, Jaroslavcą ir kelis kaimus netoli Maskvos. Pasidaręs artimu Vosyliaus III patarėju, Glinskis vėl stengėsi Maskvą įtraukti į' karus su Lietuva. Jo rūpesčiu Maskvai pavyko sudaryti sąjungą su imperatoriumi Maksimilijonu. Maskvos kariuomenei, kurios prie kiniam pulkui vadovavo Glinskis, 1514 m. rugpjūčio 1 d. pavyko paimti apsuptą Smolenską, kai Glinskis smolenskiečiams pažadėjo palikti visas jų privilegijas, kuriomis jie naudojosi Lietuvos valdžio je, taip sukeldamas sąmokslą apsuptoje Smolensko pilyje. Glinskis tikėjosi būsiąs paskirtas Smolensko vietininku, bet Vosylius III į tą vietą paskyrė kunigaikštį Vosylių Šuiskį. Matydamas, kad ir Maskva nepadės jam pasidaryti savarankišku valdovu ir kad Maskvos glo boje jam teks tenkintis tik mažų ir nereikšmingų sričių valdymu, užsigavęs Glinskis nutarė vėl persimesti Lietuvos pusėn ir slaptai užmezgė ryšius su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu Žygimantu. Pa siųstas su savo pulku užimti Lietuvai priklausiusios Oršos, jis del sė, laukdamas, kol suspės susirinkti Lietuvos kariuomenė. Lietuvos kariuomenės vadui kunigaikščiui Konstantinui Ostrogiškiui jis tei kė žinias apie Maskvos kariuomenę ir laukė jos prisiartinant prie Oršos, kad galėtų pasiduoti lietuviams. Betgi bebėgdamas pas lie tuvius Glinskis buvo suimtas vieno rusų kariuomenės vado, kuni gaikščio Bulgakovo. Parvežtas į Maskvą, Glinskis buvo nuteistas mirti už išdavimą, bet nuo mirties išsigelbėjo, grįžęs atgal į pravoslaviją. Mirties bausmė buvo pakeista kalėjimu. Kai 1526 m. jo brolio Vosyliaus duktė Elena ištekėjo už Maskvos didžiojo kuni gaikščio Vosyliaus III, 1527 m,, išsėdėjęs 13 metų, Glinskis buvo išleistas iš kalėjimo. Tada jis vėl pradėjo1 kilti, gavo valdyti Jurjevcą, Starodubą ir Riapolovą. Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vosyliui III 1531 m. mirus, jo žmona Elena tapo Maskvos regente kaip mažamečio sosto įpėdinio Jono IV motina. Jos dėdė Mykolas Glinskis pasidarė vienas svarbiausių Elenos patarėjų, bet greit su sipyko su jos meilužiu kunigaikščiu Jonu Ovčina Telepnevu Obolenskiu, buvo apkaltintas tarsi nunuodijęs Vosylių III ir vėl įmestas kalėjiman, kur baigė savo gyvenim ą— mirė iš bado 1534 m. rug sėjo 15 d. V o s y l i u s , Jono Mamajaus brolis (mirė 1522 m.), didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro rūmininkas, 1501 m. VoSyliškio
R U SIJO S V A LSTYBĖ.
K U N IG A IK ŠČ IA I, VA DA I
693
vietininkas, 1505 m. perkeltas į Slonimą, 1506 m. Lietuvos Brastos seniūnas, aktyviai dalyvavo brolio Mykolo sukilime prieš didįjį Lietuvos kunigaikštį Žygimantą, veikė Kijevo srityje, buvo apsu pęs Žitomirą ir Ovručį, Lietuvos rusų tarpe varė propagandą už Kijevo valstybės atstatymą jo brolio Mykolo valdžioje. Sukilimą numalšinus, 1508 m. emigravo į Maskvą. E l e n a (mirė 1538 m. balandžio 3 d.), Vosyliaus duktė, 1526 m. ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus III. 1533 m, vyrui mirus, tapo krašto valdytoja už savo mažametį sūnų, sosto įpėdinį Joną IV. Jos artimiausiais padėjėjais buvo iš Lietuvos emi gravęs dėdė Mykolas Glinskis bei Jonas Ovčina Telepnevas Obo lenskis, jos meilužis. Savo bajorams pritariant, ji įsakė ,k alėjiman įmesti vyro brolius Jurgį ir Andrių, kur jie ir mirė. Jos valdymo metu atsinaujino Lietuvos karas su Maskva. Elena Lietuvos pasie nyje pastatė Zavoločės ir Sebežo tvirtoves. 1537 m. buvo pasira šyta penkerių metų paliaubų sutartis. Elenos vyriausybei teko ka riauti ir su Krymo bei Kazanės totoriais. 1538 m. Elena savo ba jorų buvusi nunuodyta. Ig Jonynas, Glinskiai (Lietuviškoji Enciklopedija, t. 9, 1941); S. Wainka, De ducis Michaelis Glinscii contra Sigismundum, Regem Poloniae et M. Dučėm Lithuaniae rebellione (1507—1508), 1868; E. Kašprovskij, Borba Vasilija III Ivanoviča s Sigismundom I Kazimirovičem (Sbornik Istoriko-filologičeskogo Obščestva, 1899); J. WoUi, Kniazowie Litewsko-Ruscy, 1895; L. Finkel, Elekcya Zygmunta I. Sprawy dynastyi Jagiellonskiej i unii polsko-litewskiej, 1910.
Golicynai (Golicyny), senovės rusų kunigaikščių šeima, davusi žymių karo vadų ir valstybės vyrų. Golicynai save kildino iš di džiojo; Lietuvos kunigaikščio Gedimino. Golicynų šeimos įsteigėjas buvęs Gedimino palikuonis bajoras Mykolas Bulgakovas, Jono sū nus. D i m i t r a s , M y k o l o s ū n u s (Dimitrij Michailovič; 1665— 1737), kunigaikštis, rusų valstybės vyras. 1704 m. vadovavo pa galbiniam rusų pulkui, kariavusiam Lietuvoje ir Lenkijoje prieš švedų karalių Karolį XII. 1713—1719 m. buvo Livonijos generalgu bernatorius. 1718 m. paskirtas naujai įsteigtos rūmų kolegijos pir mininku ir senatoriumi. 1723 m. pateko caro Petro I nemalonėn, nustojo visų savo tarnybų, kurias vėliau atgavo per Kotrynos I ma lonę. Vadovavo didikų grupei, siekusiai suvaržyti caro galią. Po Petro II mirties 1730 m. kartu su Dolgorukiu bandė apriboti caro valdžią ir sosto įpėdinę Oną Ivanovną privertė Mintaujoje pasira šyti savo suredaguotą konstituciją. Užėmusi sostą, Ona nemanė vykdyti konstitucijos, o jos autorius ir tarybos pirmininkas Goli-
694
SLAVAI
IR R U S IJ A
cynas pateko carės ypatingon nemalonėn: 1736 m. buvo areštuo tas, teismo nuteistas mirti, bet mirties bausmė buvo pakeista ka lėjimu ligi gyvos galvos. Iškalėjęs vos 3 mėn., jis mirė Šliuselburgo kalėjime. V o s y l i u s , V o s y l i a u s s ū n u s (Vasilij Vasiljevič; mirė 1619 m.), kunigaikštis, svarbų vaidmenį vaidino Maskvoje Boriso Godunovo ir Pseudodimitro valdymo metu. Po Pseudodimitro mir ties 1613 m. jis pats pretendavo į Maskvos sostą, bet kitų didikų buvo pasiųstas į Lietuvą ir Lenkiją ¡Maskvos sosto siūlyti didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Zigmanto Vazos sū nui Vladislovui,. Zigmanto įsakymu jis buvo suimtas ir įmestas kalėjiman, kur mirė 1619 m. V o s y l i u s , V o s y l i a u s s ū n u s (Vasilij Vasiljevič; 1643— 1714), kunigaikštis. 1682 m. Sofijai paėmus valdžią Maskvoje, Golicynas pasidarė užsienio reikalų ministru. Jis buvo mažamečio caraičio Petro sesers Sofijos žymiausias patarėjas ir favoritas. Jos regentūros metais (1682—1689) Golicynas faktiškai tvarkė Mask vos vidaus ir užsienio politiką. 1683 m. numalšino strielcų (šaulių) sukilimą ir tais pat metais sudarė taiką su Lietuva ir Lenkija, įgy damas Maskvai Kijevą ir gaudamas Lietuvos ir Lenkijos vy riausybės pažadą nepersekioti Lietuvos ir Lenkijos gyventojų provoslavų; tai vėliau leido Rusijos carams teisinti savo kišimąsi į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Petrui I valdant Golicynas neteko tarnybos, titulų ir dvarų, o jis pats buvo ištremtas į Sibirą, kur mirė 1714 m. Igoriai (ukr. Ihor): I g o r i s , R i u r i k o s ū n u s (Igor Riurikovič; 877—945), didysis Kijevo kunigaikštis (914—945). 941 m. suruošė karo žygį laivais prieš Konstantinopolį, nuo kurio buvo bizantiečių atmuštas. 944 m. sudarė prekybos sutartį su Konstanti nopoliu ir suruošė karo žygį Kaspijos jūros link. Kariavo su kito mis slavų giminėmis, plėsdamas Kijevo valstybę, kuriai priklau siusios slavų giminės jau X a. pradžioje ir viduryje puldinėjo Padauguvio aisčius ir aukštaičius. I g o r i s , O l e g o s ū n u s (Igor Olgovič; mirė 1147 m. rug sėjo 19 d.), didysis Kijevo kunigaikštis. 1147 m. suruošė karo žy gį į Haličo kunigaikštiją ir Lenkiją. Nužudytas per sukilimą Kijeve, vėliau paskelbtas rusų šventuoju. I g o r i s , S v i a t o s l a v o s ū n u s (Igor Sviatoslavui; 1151— 1202), Seversko Naugardo (Novgorod-Severskij) ir Černigovo ku nigaikštis nuo 1178 m. 1185 m. kartu su savo broliu, sūnumi ir brolvaikiu suruošė karo žygį į stepes polovcams (nomadų turkų kiltis) pavergti, bet žygis nepavyko: pats Igoris buvo paimtas po-
R U SIJO S V A LSTYBĖ. K U N IG A IK ŠČ IA I, VA DA I
695
lovcų nelaisvėn, iš kurios vėliau pabėgo. Šis skaudus rusų pralai mėjimas apdainuotas rusų epe „Slovo o Polkų Igoreve" („Sakmė apie Igorio žygį"), parašytame XII a. nežinomo autoriaus. Tas pats rusų epas kelis kartus skundžiasi nepaliaujamais lietuvių puolimais į rusų žemes: esą paigonys (lietuviai) iš visų pusių sėkmingai pul dinėja rusų žemes ir Dauguva dumblu tekanti, pagonims niokojant polockiečius. Du Igorio sūnūs, Vladimiras ir Romanas, XIII a. pra džioje kartu valdė Haličo kunigaikštiją, bet 1211 m. bajorai prieš juos sukilo, su vengrų pagalba juos nugalėjo ir pakorė. Jau XIII a. pradžioje Haličo-Voluinės kunigaikščiai savo kovose su jotvin giais buvo paėmę Gardiną ir kitas jotvingių žemes, kur įkūrė Nau garduko ir Slonimo pilis. Jotvingiai taip pat puldinėjo Haličo že mes. Naujesnės „Slovo o Polkų Igoreve" laidos: J.M. Orlovo 1923; E. Severso 1926; V. Peretc 1926; R. Jakobsono 1943; Ukrainos SSR Mokslų Akademi jos 1950.
Jonas I Kalita (Ivan Kalita), Danieliaus sūnus (mirė 1340 m.), Aleksandro Neviškio vaikaitis, Maskvos kunigaikštis nuo 1325 m., iš Aukso Ordos totorių chano 1328 m. gavęs didžiojo kunigaikščio titulą, dėl kurio varžėsi Vladimiro, Suzdalės, Tverės ir Maskvos kunigaikščiai. Totorių chanas davė teisę rinkti duoklę totoriams iš kitų rusų žemių; tai labai padidino jo įtaką tarp kitų rusų kuni gaikščių. Būdamas tarpininku tarp jų ir totorių chano, Jonas su rinko nemaža turto ir gavo Kalitos pravardę, reiškiančią pinigų mai šelį. Dėl jo atsargios politikos su Aukso Orda totorių puolimai liovėsi. Jonas I Kalita buvo pirmasis rusų žemių vienytojas ir Mask vos kunigaikštijos teritorijos plėtė jas. Jis laikė save visos Rusios didžiuoju kunigaikščiu ir bandė užvaldyti visas rusų kunigaikšti jas, tuo metu dar nepatekusias į Lietuvos, valstybės sudėtį. Bandė plėsti savo valdas prievarta, vedybomis ir tiesiog pirkimu. 1335 m. įvyko incidentų tarp Maskvos ir Gedimino valdomos Lietuvos. Maskvos kariuomenė plėšikavo Lietuvos pasienio miestuose Osiečėje, Riazanėje ir kt., buvusiuose Volgos aukštupyje. Jonas I Kalita susilpnino kaimyninės Tverės kunigaikštijos rei kšmę ir galią, kuri ne kartą buvo gavusi Gedimino' ir Algirdo po litinę ir karinę paramą prieš Maskvą. 1320 m. Tverės kunigaikštis Dimitras, Mykolo sūnus, vedė Gedimino dukterį Marijoną. Kitas Tverės kunigaikštis, Dimitro brolis Aleksandras, pralaimėjęs var žybas dėl Vladimiro didžiosios kunigaikštijos sosto ir bijodamas savo priešo Jono I Kalitos keršto, pabėgo į Lietuvą 1327 m. Jonas I Kalita užėmė Tverę, o: Aleksandras pasidavė Gedimino globai ir
.696
SLAVAI
I;R R U S I J A
su jo pagalba pasidarė Pskovo kunigaikštis. Tverė grįžo Lietuvos įtakon tik po Jono I Kalitos mirties. Jonas I Kalita bandė praplėsti savo. įtaką ir Didžiajam Naugardui bei Pskovui, svyravusiems tarp Lietuvos ir Maskvos Įtakos. Naugardiečiai, pajutę pavojų iš Jono I Kalitos, prašė Gediminą atsiųsti jiems kunigaikščiu savo sūnų Narimantą, kuris ten nuvy kęs išbuvo Didžiojo Naugardo kunigaikščiu trejus metus. Įsivyra vus maskviečių partijai, Narimantas išvažiavo, Didžiajame Naugarde palikęs vietininku savo sūnų Aleksandrą, kurį atšaukė Lie tuvon 1338 m. Didžiajame Naugardę toliau vyko kovos tarp Lie tuvos ir Maskvos įtakos rėmėjų. Jonas bandė išplėsti savo galią, nors ir be aiškios persvaros. Vis dėlto naugardiečiai trumpam lai kui buvo pasikvietę^Maskvos kunigaikštį Simaną, bet Algirdas vėl atstatė Lietuvos politinę įtaką Didžiajam Naugardui. Nepavyko Jo nui I Kalitai paimti savo valdžion ir Pskovo, kuris pasiliko Lietu vos globoje ir buvo valdomas lietuvių kunigaikščių. Tačiau Jo nui I Kalitai pavyko praplėsti savo įtaką šiaurės rytų rusų že mėms. Jis perkėlė ir pravoslavų metropolitą iš Vladimiro į Mask vą. Tai dar labiau sustiprino jo galią, nes Maskva pasidarė rusų religinė sostinė ir Maskvos metropolitas palaikė Maskvos didžio jo kunigaikščio pastangas vienyti rusų žemes savo valdžioje. Pačioje Maskvoje Jonas I Kalita padidino Kremliaus tvirtovę, pastatė kelias mūrines cerkves. Jo valdoma Maskva ėmė kilti po litiškai bei ūkiškai ir susidūrė su Lietuva, besivaržydama dėl val džios ir įtakos rusų kunigaikštijose. V.O. Kliučevskiį, Kurs russkoj istoriji, t. 1, 1904; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskva, t. 1, 1933; H. Paszkiewicz, The Origin of Russia, 1954.
Jonas II (Ivan II; 1326—1359), Jono I Kalitos sūnus, nuo 1353 m. Maskvos didysis kunigaikštis, Dimitro Doniečio tėvas. Jonas III Didysis (Ivan III; 1440 m;, sausio 22 d.—1505 m. spa lio 27 d.), Vosyliaus II Tamsiojo sūnus, didžiojo Lietuvos kunigaikš čio Vytauto Didžiojo provaikaitis (Vytauto dukters Sofijos ir Mask vos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus I vaikaitis), Maskvos didysis kunigaikštis 1462—1505 m. Jis tęsė Jono I Kalitos pradėtą rusų žemių rinkimą ir buvo tikrasis Maskvos galybės kūrėjas, suėmęs į savo ¡rankas visas aplinkines rusų kunigaikštijas ir žemes, dar Lietuvos nevaldomas, ir pradėjęs pulti pačią Lietuvą, iš jos steng damasis atimti rusų gyvenamas žemes. Santykiai s u L i e t u v a i . Nuo Jono III laikų Lietuva .jau-daugiau nepajėgė plėstis į rusų ».žemes,. Didėlių, diplomatinių
R U SIJO S
V A LSTYBE. K U N IG A IK ŠČ IA I, VADAI
697
gabumų valdovas, Jonas III ne tik sulaikė Lietuvos plėtimąsi į ry tus, bet ir atėmė iš jos daug žemių. Lietuvos ir Maskvos tarpusavio santykiai labai pablogėjo, kai po didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio nužudymo 1440 m. didžiuoju Lietuvos ku nigaikščiu buvo paskelbtas Kazimieras, o jo konkurentas į Lietuvos sostą, Žygimanto sūnus Mykolas, bandė suruošti prieš Kazimierą sąmokslą, o jam nepavykus, pabėgo į Maskvą. Už mažametį ¡Ka zimierą Lietuvą valdą didikai, Jono Goštauto vadovaujami, pra dėjo karą prieš Maskvą, kuris pradžioje Lietuvai sekėsi. Bet Kazi miero išrinkimas Lenkijos karaliumi 1447 m. nukreipė Lietuvos didikų dėmesį į santykius su Lenkija] ir konfliktą su ja dėl Volui nės ir Podolės žemių. Lietuva praleido progą nugalėti Maskvą, kai sukilę jos kunigaikščio Vosyliaus II priešai šaukėsi Lietuvos pa ramos. Kazimiero ir lietuvių neparemti Vosyliaus priešai buvo nu galėti, o Kazimieras 1449 m. sudarė su Maskva taiką, kuri buvo didelis Maskvos laimėjimas Lietuvos nenaudai, nes Maskvos įtakai teko Pskovas ir Didysis Naugardas. 1449 m. taika nebuvo ilga, nes Jonas III pradėjo prieš Lietuvą agresyvią politiką, kai Lietuvos di dikai varžėsi dėl valdžios Lietuvoje, Kazimierui esant Lenkijoje ir mažai tesirūpinant Lietuvos reikalais. Kazimieras praleido gerą pro gą įsikišti į Maskvos vidaus vaidus, kai Jono III broliai Andrius ir Borisas, negavę iš jo sau prideramos tėvonijos dalies, ieškojo už tarimo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero, kurio globai jų tėvas Vosylius II (miręs 1462 m.) testamentu buvo pavedęs savo našlę ir šeimą. Neįgavę Kazimiero paramos, Jono III broliai buvo priversti taikytis su! Jonu III ir pasitenkinti antraeiliu vaidmeniu. Jonas III grobimus pradėjo nuo turtingos Didžiojo Naugardo respublikos. Jis užmezgė ryšius su žemesnių socialinių klasių naugardiečiais, stengdamasis juos nuteikti prieš aukštesnių sluoksnių naugardiečius, linkusius palaikyti glaudžius ryšius su Lietuva. Naugardiečius su Maskva jungė ta pati tautybė ir tikyba, o su Lietuva tik valdančiųjų bajorų interesai išlaikyti Didįjį Naugardą nepri klausomą nuo Maskvos. Įtakinga ir turtinga Boreckių šeima, va dovaujama vietininko ( p o s a d n i k ) našlės Mortos, sudarė su Lietuva gynimosi nuo Maskvos sąjungą, bet Kazimieras, užsiėmęs Lenki jos reikalais ir susirūpinęs gauti! Čekų ir Vengrų karalių sostus savo sūnums, nesuteikė naugardiečiams efektyvios pagalbos. 1470 m. Didysis Naugardas prašė pagalbos Kazimiero, kuris pasiuntė ten Kijevo kunigaikštį Mykolą su mažu (ginkluotų palydovų būriu. 1471 m. sutartimi Didysis Naugardas pripažino vyriausią didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero valdžią, bet naugardiečiams ga-Į-ąntayo. visas ankstyvesnes ,jų privilegijas, bei laisves ir stačiatikių
698
SLAVAI
IR R U S IJ A
tikybą. Buvo pažadėta nestatyti katalikų bažnyčių Didžiajame Naugarde ir neišplėsti Kazimiero vietininko rūmų ir galios. Kazimie ras įsipareigojo ginti nuo Maskvos) Lietuvos globai pasidavusį Di dįjį Naugardą. Naugardiečiai pareiškė savo senas pretenzijas į Pskovą. Jonas III, remiamas žemesniųjų naugardiečių klasių ir dva sininkų, šitokią Didžiojo Naugardo sutartį su Lietuva paskelbė sta čiatikybės bei rusiškumo išdavimu ir 1471 m. suruošė savo pirmą karo žygį prieš Didžiojo Naugardo respubliką. Kazimiero vietinin kas kunigaikštis Mykolas ir jo maža įgula, nesitikėdama atremti Maskvos kariuomenės, paliko Didįjį Naugardą. Nei Kazimieras, nei Lietuvos didikai neatsiuntė jokios pagalbos. Jonas III užėmė Didįjį Naugardą, kuris buvo priverstas pripažinti Jono III aukš čiausią valdžią, duoti jam karo kontribuciją ir mokėti mokesčius. Paskyręs savo vietininką, Jonas III šiuo metu dar nesikišo į nau gardiečių vidaus reikalus. Pamažu atsigavę ir sustiprėję, Didžiojo Naugardo bajorai ir turtingieji pirkliai vėl kreipėsi į Lietuvą ir Jonas III 1475 m. pasiuntė savo baudžiamąją kariuomenę. Boreckiai ir kiti bajorai buvo ištremti, o Didžiojo Naugardo savivaldybė panaikinta. Kazimieras, ypač po to, kai Jonas III užėmė Didįjį Naugardą, pradėjo organizuoti koaliciją prieš Maskvą, bandyda mas į ją įtraukti Aukso Ordą, Livonijos ordiną ir švedus, bet jo projektas nepavyko. Kai 1476 m. totoriai kartu su Lietuvos kariuo mene įsiveržė į Maskvos valstybę, naugardiečiai bandė atgauti savo laisvę ir vėl kreipėsi į Kazimierą pagalbos, kurios ir šį kartą nesulaukė. Į Didįjį Naugardą atsiųsta Jono III baudžiamoji eks pedicija ištrėmė 100 naugardiečių šeimų į vidurinės Volgos sritį. Didysis Naugardas su visomis jo žemėmis buvo galutinai įjungtas į Maskvos valstybę 1478 m. Naugardiečių pasipriešinimui ir jų demokratiškoms tradicijoms palaužti 50 vadovaujančiųjų pirklių šeimų 1487 m. buvo ištremta į centrinę Rusiją, kitais metais 7000 naugardiečių prievarta buvo perkelti į Maskvos apylinkes, o mas kviečiai masiškai atgabenti ir apgyvendinti Didžiajame Naugarde. Taip žlugo garsioji Didžiojo Naugardo respublika su laisvės ir gyvos prekybos tradicijomis. Jonas III rungėsi su Lietuva ir dėl įtakos Tvėrėje. Tverės ku nigaikštija dažnai buvo Lietuvos sąjungininkė ir 1449 m. Maskvos sutartimi su Lietuva buvo palikta Lietuvos įtakai. Nepaisydamas to, Jonas III 1485 m. jėga užėmė Tverės kunigaikštiją. Kazimieras bandė užtarti Tverės kunigaikštį, pabėgusį į Lietuvą, bet realios pagalbos jam nedavė. Kiek vėliau ir Možaiskas buvo priverstas pa siduoti Maskvos valdžiai. Jono III agresyvi teritorinė ekspansija įgijo tautinio ir religinio atspalvio. Daugelis mažesnių kunigaikš
R U SIJO S V A LSTY BĖ. K U N IG A IK ŠČ IA I, V A D A I
699
tijų pačios prisijungė prie Maskvos, bijodamos naugardiečių liki mo. Lietuvos rytų pasienio žemės pradėjo gravituoti į Maskvą, negaudamos nei Kazimiero, nei Lietuvos didikų svarbesnės para mos. Kazimieras pasitenkino tik protestais ir skundais dėl Jono III aneksijų, bet nieko nedarė Lietuvos pasieniui apginti, Visa tai aiš kiai vedė prie Maskvos karo su Lietuva. Jonas III vis dar vengė atviro karo; su Lietuva, bet po Kazimiero mirties 1492 m., kai Lie tuva nutraukė personalinę uniją su Lenkija ir išsirinko didįjį Lie tuvos kunigaikštį Aleksandrą, Jonas III užėmė nemaža smulkesnių Lietuvos pasienio kunigaikštijų, pasinaudodamas Lietuvos-Lenki jos santykių įtempimu. Jono III raginami Krymo totoriai taip pat įsiveržė į Lietuvą. Maskvos pasienio kunigaikščiai ir miestai sku bėjo pasiduoti Jonui III. Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras prašė savo brolio Lenkijos karaliaus Jono Albrechto pagalbos, bet Lenkija atsisakė padėti Lietuvai. Nebegalėdami vieni patys apsi ginti, lietuviai prašė taikos, o jai sustiprinti Aleksandras pasipiršo Jono dukteriai Elenai. 1494 m. taika Maskvai buvo pripažintos vi sos jos užimtos ar jai geruoju pasidavusiios žemės. Lietuva atsisakė savo teisių į Didįjį Naugardą ir Tverę. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko Vilniuje 1495 m. vasario 15 d., bet jos nė kiek neapsaugojo Lietuvos nuo Jono III agresijos. Kartu su Elena Jonas atsiuntė būrį savo bajorų ir stačiatikių dvasininkų tarsi Elenai draugystei sve timame krašte, bet iš tikrųjų šnipinėti Maskvai didžiojo Lietuvos kunigaikščio rūmuose. Kai Elenos palydovai pamažu buvo išsiųsti iš Lietuvos, Jonas III ieškojo naujų priekabių: kaltino Aleksandrą, kad jis nestatęs Elenai pažadėtos cerkvės Vilniuje, kad spaudžius Lietuvos stačiatikius ir panašiai. Jonas III slaptai kurstė Krymo totorių chaną Mengli Girėjų, turkų sultoną ir valakus pulti Lietu vą. Nesiliovė nė Maskvos—Lietuvos pasienio incidentai. Atviram karui su Lietuva pradėti susidarė palankios sąlygos 1499 m., kai Aleksandro broliai, Lenkijos karalius Jonas Albrechtas ir Čekijos bei Vengrijos karalius Vladislovas, buvo susirūpinę karu su Turkija. Jonas III pasinaudojo priekabe, esą Aleksandro1motina Elzbieta ir jo brolis kardinolas Fridrichas norėję prikalbinti Eleną mesti sta čiatikybę ir esą stačiatikiai Lietuvoje buvę katalikų persekiojami. Vienas Lietuvos pasienio rusų kunigaikščių, Simonas Bielskis, su sitaręs su Jonu III, atsiuntė Aleksandrui laišką, kuriame skundėsi turėjęs pasiduoti Maskvai, nes nebegalėjęs daugiau pakęsti sta čiatikių persekiojimo Lietuvoje. Jonas III, prisidengdamas ginąs Lie tuvos stačiatikius nuo katalikų priespaudos, 1500 m. paskelbė karą Lietuvai, nors faktiškai jau pradėjo kariauti 1499 m. Lietuva buvo
700
SLAVAI
IR R U S IJ A .
karui nepasiruošusi, ir jai nesisekė kariauti. Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Konstantino Ostrogiškio, buvo maskviečių sumušta ties Vedroša ir Mstislavliu. Pats Konstantinas Ostrogiškis pakliuvo į Maskvos nelaisvę. Tuo pat metu Krymo totorių chanas Mengli Girėjus įsiveržė į Voluinę ir Lietuvai priklausančią Rytų Podolę. Lietuvos sąjungininkais per šį karą buvo Livonijos ordino magis tras Valteris Pletenbergas ir Užvolgio Aukso Ordos totorių chanas Šig Achmatas. Pletenbergui pavyko kelis kartus sumušti daug di desnę Maskvos kariuomenę, bet jis vienas pats negalėjo nulemti karo. Aukso Ordos kariuomenė buvo pasiekusi Dnieprą, bet Alek sandro irgi nepadedama persimetė į Krymo totorių pusę, o pats Šig Achmatas pradėjo derybas su Maskva. Maskvos padėtis dar labiau pągerėjo, kai 1501 m. mirė Lenki jos karalius Jonas Albrechtas ir didysis Lietuvos kunigaikštis Alek sandras ėmė rūpintis tapti Lenkijos karaliumi, tikėdamasis kartu su Lietuvos didikais gauti lenkų pagalbos prieš Maskvą. Tačiau lenkams patiems reikėjo lietuvių pagalbos kovoti su turkais ir valakais, todėl ne tik kad nepadėjo lietuviams, bet išsirinkę ka raliumi didįjį Lietuvos kunigaikštį Aleksandrą. spyrė Lietuvą tai kytis su Maskva, kurios kariuomenė tuo metu jau buvo užėmusi Oršą, apdeginusi Vitebską ir net 3 kartus apgulusi Smolenską. Aleksąndras prašė Jono III taikos. Vengrijos karaliui ir popiežiui tarpininkaujant, 1503 m. buvo pasirašytos paliaubos 6 metams. To mis paliaubomis Maskva pasilaikė visas Lietuvoje užimtas žemes: Černigovą, Seversko Naugardą, Starodubą ir Okos paupius, tokiu būdu jau siekdama Dnieprą. Tačiau Jonas III nė nemanė rimtai laikytis paliaubų, vėl kišosi į Lietuvos vidaus reikalus, bet atviro karo prieš Lietuvą nebepradėjo ligi savo mirties 1505 m. K i t ų r u s ų ž e m i ų v i e n i j i m a s . Per savo valdymą Jo nas III ne tik 1471—1478 m. prijungė prie Maskvos Didįjį Nau gardą, 1485 m. Tverę bei kitas sritis, buvusias Lietuvos įtakoje ar valdžioje, praplėsdamas Maskvos sieną ligi Dniepro, bet jis rinko ir jungė prie Maskvos ir kitas žemes. Jonas III 1463 m. nukariavo Jaroslavlį, 1472 m. Permę prie Uralo, 1489 m. Viatką, 1503 m. Ros tovą, didelę dalį Riazanės kunigaikštijos ir išplėtė Maskvos įtaką Pskovui. T o t o r i ų j u n g o n u s i k r a t y m a s . Totorių Aukso Ordai suskilus, Kryme susidarė stiprus Perekopo totorių chanatas, nuo lat besivaidijąs su Aukso Ordos likučiais Užvolgio srityje. Didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras palaikė ry šius su Aukso Orda, o Jonas III — su Krymo totoriais. Kai 1480 m. Aukso Ordos chanas žygiavo link Maskvos, Jonas III, bijodamas,
R U SIJO S
VA LSTYBE. K U N IG A IK ŠČ IA I, VADAI
701
kad Kazimiero kariuomenė nesusijungtų su Aukso Ordos kariuo mene, sudarė sąjungą su Krymo totorių chanu Mengli Girėjum, kuris užpuolė Lietuvos žemes. Tuo tarpu Maskvos kariuomenė pra siveržė į Aukso Ordos kariuomenės užnugarį Okos upės srityje ir privertė totorius nutraukti savo žygį į Maskvą. Tuo būdu Maskva 1480 m. galutinai išsilaisvino nuo totorių viršenybės ir daugiau nebemokėjo jokių kontribucijų. J o n o I I I v i d a u s p o l i t i k a . Stiprindamas savo galių Jonas III įkūrė autokratinę valdžią Maskvos valstybėje. 1472 m. vedęs antrą žmoną, paskutinio Bizantijos imperatoriaus dukterėčią Sofiją Paleologaitę, Jonas III priėmė Bizantijos imperatorių herbą — dvigalvį erelį (kuris išliko Rusijos herbu ligi 1917 m. revoliucijos) ir laikė save teisėtu Bizantijos imperijos sosto įpėdiniu. Jono III valdymo metu Maskvoje susidarė teorija, kad Maskva esanti Bi zantijos tradicijų tęsėja, „trečioji Roma" (paveldėtoja anksčiau žlugusiu Vakarų ir Rytų imperijų). Autokratinei Jono III valdžiai pabrėžti Sofija įvedė iškilmingus Bizantijos papročius Jono III rū muose. Stiprindamas savo valdžią visoje Maskvos valstybėje, Jo nas III suvaržė buvusių kunigaikščių teises, nustumdamas juos į au kštųjų bajorų žemininkų klasę, valdžiusią žemę iš Jono III malonės už ištikimą tarnybą jam. Jurisdikcinės ir administracinės buvusių kunigaikščių pareigos perėjo į Jonui III ištikimų bajorų rankas. Jono III stiprią valdžią Maskvos valstybėje pajuto ir Stačiatikių bažnyčia, kurios religinė galva, Maskvos metropolitas, buvo> visiš koje Jono III įtakoje. Sekdamas Bizantijos imperatorių pavyzdžiu, Jonas III laikė save visų stačiatikių ir. graikų ortodoksų galva.'Su vienodinti teisei, ir teismų tvarkai visoje valstybėje, Jonui III pa vedus, 1479 m. buvo sudarytas teisynas. Savo sostinei Maskvai su stiprinti ir išpuošti Jonas III praplėtė Kremliaus pilį, pastatė jos mūro sienas ir bokštus, išlikusius ligi; šių dienų, pastatė ir išpuošė Dangum ėmimo (Uspenskij sobor) katedrą Maskvoje. Didelė statyba ėjo ir kituose miestuose. Jonas III kvietė architektus, menininkus ir amatininkus iš Italijos. Taip pat kvietė iš Italijos ir turkų užimtos Bizantijos mokslininkus ir gydytojus į Maskvą. J o n o I I I į v e r t i n i m a s . Už tikrosios Maskvos galybės sukūrimą Jonas III Rusijos istorijoje gavo „Didžiojo" vardą. San tykiuose su kitais kraštais jis titulavosi visos Rusijos didžiuoju ku nigaikščiu, o užsienio dokumentuose ir ano meto šaltiniuose jis jau buvo vadinamas caru. Jonas III tikrai pasižymėjo dideliais diplo matiniais ir kariniais gabumais, įstatęs Maskvos politiką į vėžes, kuriomis ir vėlesnieji Rusijos carai ėjo. Ankstyvieji Sovietų Rusi jos istorikai, Pokrovskio veikiami, smerkė Jono III ekspansinę po
SLAVAI
702
IR R U S IJ A
litiką kaip ,,imperialistinį šovinizmą", bet vėlesnieji sovietų istori kai, vėl pradėjus Rusijoje reikštis nacionalizmo tendencijai, laiko Joną III vienu žymiausių Rusijos valdovų. Dabartiniai rusų istori kai garbina Joną III taip pat, kaip ir carinės Rusijos istorikai, sek dami Karamzinu, jį garbino. Istorija borby Moskovskogo gosudarstva s Polsko-Litovskim 1462— 1508, c. 1—2, 1867; S.F. P la to n o v , Lekciji po russkoj istoriji, 9 leid., 1915; V.O. K l i u č e v s k i į , Kurs russkoj istoriji, 1908; jM . L iu b a v s k i į , Lekciji po drevnej russkoj istoriji do konca XVI v., 3 leid., 1918; S. P la to n o v , La Russie moscovite, 1932; L. K o la n k o w s k i , Polska Jagiellonow, 1936; M.T. F lo r in s k y , Russia..., t. 1, 1953. G. K a r p o v ,
Jonas IV Žiaurusis (Ivan IV Vasiljevič, Ivan Groznyj; 1530 m. rugpjūčio 25 d.— 1584 m. kovo 18 d.), Vosyliaus sūnus, didysis Maskvos kunigaikštis 1533—1584 m., pirmas oficialiai priėmęs caro titulą nuo 1547 m. 1533 m. mirus jo tėvui Vosyliui III, už nepilnametį Joną faktiškai valdė jo motina Elena Glinskytė, duktė Vosyliaus Glinskio, didžiojo Lietuvos kunigaikš čio rūmininko, 1508 m. emigravusio iš Lietuvos į Maskvą. Elenos artimiausieji padėjėjai buvo iš Lietuvos emigravęs jos dėdė My kolas Glinskis ir jos meilužis Jonas Ovčina Telepnevas Obolens kis. Jos valdžiai opoziciją sudarė vyro broliai Jurgis ir Andrius, vadovavę kitiems Maskvos bajorams, nepatenkintiems Elena. Sa vo patikimų bajorų pritarta, Elena užgniaužė opoziciją, o Jurgis ir Andrius mirė įmesti kalėjiman. Kai 1538 m. Elena mirė bajorų nunuodyta, Maskvos kunigaikštystės valdžią pagrobė kunigaikš čiai Šuiskiai ir Bielskiai su kitais bajorais. 1538—1547 m. Maskva buvo valdoma jų sudarytos bajorų tarybos, vadovaujamos šuiskių, besivaržančių dėl valdžios ir įtakos su Bielskiais. Sulaukęs 13 me tų amžiaus, turbūt savo dėdžių Glinskių veikiamas ir padedamas sa vo dvariškių, Jonas 1543 m. suruošė perversmą prieš Šuiskius. 1547; m. sausio 16 d. Jonas IV iškilmingai vainikavosi ir priėmė visos Rusijos caro bei didžiojo kunigaikščio titulą ( c a r i v e l i k i j k n i a z v s e j a R u si). Pasiskelbęs caru ir vedęs, Jonas IV pats paėmė valdžią į savo rankas. J o n o I V v i d a u s p o l i t i k a . Užaugęs žymiųjų bajorų intrigų ir vaidų aplinkoje, nuo pat valdžios paėmimo Jonas IV ėmė ją stiprinti. Jis pradėjo šalinti ir naikinti žymiąsias senovės kunigaikščių ir kilmingųjų bajorų šeimas’ ir vėl įvedė autokratiją. Nuo valdžios buvo pašalinti Jono IV dėdės kunigaikščiai Glins kiai. Savo svarbiausiais patarėjais Jonas IV paskyrė palyginti že mos kilmės Danielių Silvestrą, savo rūmų dvasininką ir nuodėm-
R U SIJO S V A LSTYBĖ. K U N IG A IK ŠČ IA I. VADAI
703
kiaušį, ir Aleksį Adaševą. Jonas IV valdė iš pradžių metropolito Makarijaus padedamas. Buvo įvykdyta nemaža administracijos, kariuo menės, finansų, žemvaldystės ir Stačiatikių bažnyčios! reformų. Jo nas IV suorganizavo reguliarią kariuomenę, kurios karininkai bu vo ¡skiriami remiantis nuopelnais ir ¡patirtimi, bet ne aukšta bajo riška kilme. Dar labiau sumažinti senosios aukštosios bajorijos įtakai ir reikšmei Jonas IV sudarė naują tarnybinę bajoriją — nuo savo malonės priklausomus dvarininkus. Nuo senųjų aukštųjų ba jorų ir kunigaikščių Jonas IV atėmė daugelį žemių, kurias kartu su kitomis išskirtinėmis žemėmis pavedė savo tiesioginiams pati kėtiniams, iš jų 1565 m. sudarydamas vadinamąją „opričniną", kuri vaidino labai svarbų vaidmenį naikinant senąją aukštąją ba joriją ir įvedant autokratinę caro valdžią. Visas kraštas buvo pa dalintas į caro išskirtinę sritį, administruojamą „opričninos“ — pa ties caro tiesioginių patikėtinių, ir į paprastas žemes, vadinamas „zemščina“, valdomas reguliarių valstybės įstaigų ir pareigūnų, prižiūrint bajorų tarybai ( b o j a r s k a j a durna). Opričninos administ ruojama sritis iš pradžių buvo maža, bet susidėjo iš pačių svar biausių strateginių punktų, ypač svarbių prekybos, ekonominiu ir kariniu požiūriu. Opričninos žemės smarkiai augo, nes čia buvo prijungiamos žemės, atimtos iš aukštųjų bajorų, ligi šiol sudariu sios tų bajorų ir kunigaikščių tėvoniją ( v o t č i n a ) . Su išskirtinių že mių augimu didėjo ir išskirtinės administracijos reikšmė. Opričnina Jono IV buvo naudojama senosioms kunigaikščių ir aukštos kilmės šeimoms naikinti, atimant iš jų tėvoniją ( v o t č i n a ) , joms per sekioti, neva bausti juos už išdavimą bei neištikimybę, ta prieka be net reguliariosios valdžios įstaigoms ir pareigūnams kontroliuoti bei terorizuoti. Opričnikai, išskirtinės caro administracijos parei gūnai arba tiesioginiai Jono IV patikėtiniai, buvo atsakingi tiesiog pačiam carui, gaudavo iš jo įsakymus, jie galėjo nepaisyti įstatymų ir prasilenktil su jais vykdydami caro paliepimus ir buvo nelygi nant speciali, carui aklai ištikima ir gerai ginkluota Jono IV poli cija, iš dalies panaši į XX amžiaus komunistų Rusijos Čeką ar NKVD. Opričnikai, aklai pasidavę Jono IV valiai ir nurodymams, pasidarė svarbiausias įrankis caro autokratijai stiprinti. Jų bruta lumo ir žiaurumo įgąsdinti, bajorai, valstiečiai ir reguliariosios val džios pareigūnai buvo priversti aklai pasiduoti Jono valiai ir ma lonei. Pats Jonas IV dalyvavo žiauriuose kilmingųjų bajorų kan kinimuose ir žudynėse, užsitarnaudamas jau iš sajvo amžininkų Žiauriojo vardą. Jono IV žiaurumas ėmė reikštis dar vaikystėje. Būdamas 13 metų, Jonas nužudė kelis savo globėjus mokytojus, mėgo kankinti
704
'
' "
SLAVAI
IR R U S IJ A
gyvulius ir užpuldinėti praeivius, jodinėdamas Maskvos ¡gatvėmis kartu su savo draugais. Būdamas caru, Jonas IV pasižymėjo dide liu pamaldumu, mėgo pats skambinti vienuolynų varpais, skaityti šventųjų gyvenimus, melstis ir viešai atgailauti. Bet dažnai po pa maldų jis persimesdavo į kitą kraštutinumą ir kartu su savo opričnikais dalyvaudavo suimtųjų kankinimuose ir žudyme. Opričnina buvo vadovaujama carui fanatiškai atsidavusių ir ištikimų Maliutos Skuratovo, Basmanovo ir Viazemskio. Kai metropolitas Pilypas bandė užtarti persekiojamuosius, pats buvo nužudytas. Mirties ne išvengė net ir paties Jono IV favoritai. Nustoję caro malonės, Bas manovas ir Viazemskis buvo nukirsdinti. 1581 m., pagautas pykčio priepuolio, Jonas IV pats nužudė savo vyriausiąjį sūnų Joną. Des potizmas lydėjo ir Jono IV šeimyninį gyvenimą. Jis buvo vedęs net 7 kartus, o nebepageidaujamų žmonų nusikratydavo, privers damas jas stoti į vienuolyną. Daugelis kilmingųjų bajorų bandė išsigelbėti nuo caro perse kiojimo, bėgdami į Lietuvą. Tarp 1564 m. pabėgusių į Lietuvą ypač žymus buvo kunigaikštis A. Kurbskis, kuris iš Lietuvos susirašinėjo su Jonu IV, prikaišiodamas jam jo žiaurumą ir neteisingumą. Kurbs kis parašė Jonui 4 karčius laiškus, į kuriuos Jonas IV atsakė 2 laiškais, tokiais pat priekaištingais ir įžeidžiančiais. Kurbskis ban dė įtikinti, kad Jonas IV neteisėtai suvaržė senųjų kilmingųjų bajorų teises ir jų politinę galią bei įtaką Maskvoje, o Jonas,, gin damas savo despotinį absoliutizmą, teigė turįs teisę į autokratinę valdžią iš paties Dievo^ ir neigė bet kokias bajorų teises varžyti caro valdžią. Persekiojami bajorai bandė suruošti sąmokslą prieš Joną IV, bet 1567 metais sąmokslas buvo susektas. Jono IV įvestoji oprič nina ir masinis tėvonijų konfiskavimasi pakirto ekonominę kilmin gųjų bajorų atramą, o politinis teroras sunaikino jų politinę galią. Vietoj jų ėmė formuotis naujas tarnybinių bajorų luomas, kuris už savo karo tarnybą gavo valdyti dvarus ( p o m e s t j e ) ir priklausė nuo caro malonės. Jonui valdant pablogėjo ir valstiečių padėtis. Nors kai kurie valstiečiai ir gavo dalį žemių, atimtų iš kilmingųjų bajorų, bet 1550 m. Jonas suvaržė valstiečių kilnojimąsi iš vienos vietos į kitą. 1581 m. įstatymu valstiečiai buvo pririšti prie žemės, visai uždraudus jų kilnojimąsi; tai prisidėjo prie baudžiavų sustipri nimo valstybiniu mastu. Savo autokratinei valdžiai sustiprinti ir tariamam pavaldinių pritarimui pademonstruoti Jonas IV 1550 m. sušaukė pirmąjį krašto seimą ( z e m s k i j s o b o r ) , kaip patariamąjį organą,' susidedantį iš val džios paskirtų karininkų, dvarininkų, urėdų bei pirklių, ir iš dele-
R U SIJO S
VA LSTYBE. K U N IG A IK ŠČ IA I, VADAI
705
gatų, be jokios sistemos išrinktų iš Maskvos, jos apylinkių ir pro vincijų. Tas seimas neturėjo nei įstatymų leidžiamosios, nei poli tinės įgalios, bet vis dėlto pritarė naujam teisynui, Jono IV įsaky mu sudarytam Aleksio Adaševo priežiūroje. 1551 m. Jono IV su šauktas bažnytinis seimas ( s o b o r ) priėmė 100 straipsnių reguliaminą (s t o g i a v ), įvedantį kai kurių pakeitimų Pravoslavų bažnyčios sant varkoje ir sustiprinantį caro įtaką bažnyčiai. Savo centralizuotai valdžiai sustiprinti Jonas IV įsteigė keletą ministerijų ir departa mentų, o vietos administracijai suteikė daugiau savivaldybės teisių mokesčių ir teismų srityje, bet savivaldybes padarė atsakingas cent rinei valdžiai. Tuo remdamasis, Jonas IV 1570 m. prieš Didįjį Naugardą ir Pskovą suruošė baudžiamąją ekspediciją, per kurią dau guma Didžiojo Naugardo miestiečių, įtartų sąmokslu, buvo išžu dyta. Jonas IV kvietė į Maskvos valstybę svetimšalius pirklius, ama tininkus, menininkus, bet jiems sunku buvo atvykti, nes kaimyni nės. Lietuva, Livonija ir Švedija nenorėjo jų praleisti į Rusiją. Kai kurie istorikai prie Jono IV nuopelnų priskiria ir knygų spausdini mo pradžią Maskvos valstybėje. Jo laikais buvo išspausdintos pir mosios rusų bažnytinės knygos. Čia Jono IV nuopelnai kiek per dėti, nes ne tik aukštieji bajorai, bet net ir specialistai bėgo į Lie tuvą, bijodami Jono IV persekiojimų. Didysis Lietuvos etmonas Grigas Chodkevičius savo mieste Zabludove 1566 m. priglaudė iš Maskvos pabėgusius spaustuvininkus Ivaną Fiodorovą ir Petrą Mstislavecą ir 1568 m. įtaisė jiems spaustuvę, kurioje 1568—1570 m. bu vo išspausdintos kelios knygos gudų. kalba. J o n o IV u ž s i e n i o p o l i t i k a . Li voni j os ka r a s i r s a n t y k i a i s u L i e t u v a . Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis ir Lietuvos didikai norėjo pasinaudoti po Mask vos didžiojo kunigaikščio Vosyliaus III mirties 1533 m. Maskvoje kilusiomis vidaus varžybomis dėl valdžios ir įtakos. Kai mažame čio Jono IV vardu ėmė valdyti jo motina Elena ir Maskvos aukš tieji bajorai varžėsi dėl įtakos ir valdžios, Lietuva, susitarusi su Krymo totoriais, pradėjo karą prieš Maskvą, tikėdamasi atgauti Smolensko, Seversko ir kitas anksčiau prarastas žemes. Tačiau Lie tuvai karas su Maskva nesisekė, nes Lietuvos bajorai nebuvo lin kę kariauti ir Žygimantas 1537 m. pasirašė 5 metų paliaubų su tartį, kuri vėliau buvo pratęsta. Lietuva atgavo tik Gomelį, bet ki tas sritis turėjo užleisti Maskvai, neįstengusi atsiimti nei Smolens ko, nei Seversko žemių. Maskvos karas su Lietuva atsinaujino dėl Jono IV pastangų užimti Livoniją, kurios politinė ir karinė įgalia buvo gerokai nusilpusi XVI amžiuje dėl vidaus vaidų tarp ordino 45. K. Avižonis.
7G6
SLAVAI
IR R U S I J A
ir vyskupų bei dėl protestantizmo plitimo. Jonas IV norėjo pasinau doti ta proga ir prasimušti prie Baltijos jūros, kurios jis geidė po litiniais ir ekonominiais sumetimais, norėdamas turėti tiesioginius ryšius su Vakarų Europa. Dar 1554 m. Livonijos ordinas buvo pri verstas pasirašyti 15 metų paliaubų sutartį su Maskva, pasižadė damas nesidėti su Lietuva, kuri irgi norėjo pasinaudoti beirstančia tvarka Livonijoje. Žygimantas Augustas, bijodamas, kad Livonija neatitektų Maskvai, ėmėsi iniciatyvos paimti bent ordino žemes į savo valdžią. Pasinaudodamas priekabe, kad Lietuvos pasiuntinys buvo užmuštas Rygoje, jis su didele kariuomene išsiruošė į žygį, bet pakeliui sustojo Pasvalyje. Palankus Lietuvai Daugpilio kom tūras Gotardas Ketleris įtikino Ordino magistrą Fiurstenbergą (Fūrstenberg), kad Ordinui patogiau dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą ir 1557 m. Pasvalyje buvo pasirašyta puolimo ir gynimosi sutartis tarp Ordino ir Lietuvos. Maskvos caras Jonas IV šią su tartį palaikė 1554 m. sutarties sulaužymu ir 1558 m. paskelbė karą Livonijai. 1558 m. sausį Jonas IV su didele kariuomene įsiveržė į rytinę Livoniją, 1558 m. gegužės mėn. skubiai užėmė Narvą, 1558 m. birželio mėn.— Tartu ir kitas pilis bei vietas Livonijoje. Tuo metu Livonijos ordino magistru pasidaręs Ketleris tepajėgė surinkti ma žą kariuomenę, kuri negalėjo apginti Livonijos nuo Maskvos. Li vonijos kritiška padėtimi norėjo pasinaudoti taip pat ir Švedija su Danija. Livoniečiai nebeturėjo vilties apsiginti nuo Maskvos be užsienio pagalbos. Kad išvengtų Maskvos užėmimo, 1560—1561 m. Livonija suskilo ir' atskiromis dalimis prisijungė prie Švedijos, Da' nijos, Lietuvos ir Lenkijos. Eželio (Saremos) vyskupas su savo vys kupija pasidavė Danijos karaliui Fridrichui III, kuris Eželį val dyti pavedė savo broliui Magnui. Danai užėmė ir dalį Kuršo vyskupystės — Pilteną. Norėdamas nors ateityje išplėsti savo įtaką Estijoje, Jonas IV išleido vieną savo giminaitę už Magnaus. Šiau rinė Estijos dalis su Talinu 1561 m. pasidavė Švedijai, ¡kuri atsiuntė savo kariuomenę jos ginti. Vidurinė ir pietinė Livonija ieškojo Žy gimanto Augusto pagalbos. Ordino magistras ir Rygos arkivysku pas pasiuntė savo pasiuntinius į Lietuvą. J 559 m. Lietuvos seime Vilniuje, buvo pasirašyta nauja sutartis, kuria Žygimantas Augustasj apsiėmė ginti Livoniją (Ordinas už tai jam atidavė 5, o arki vyskupas 2 pilis, kurios vėliau po karo galėjo būti vėl išpirktos). Lietuvos kariuomenė, vadovaujama Jeronimo Chodkevičiaus, at vyko ginti Livonijos ir taip 1560 m. atsinaujino Maskvos karas su Lietuva. Rusai paėmė Aluksnės (Marienburgo) ir kitas pilis, taip pat sumušė Ordino kariuomenę. Livoniečiai lietuvių buvo kalbi nami visiškai susijungti su Lietuva, bet jų delegatai Vilniuje Žygi-
R U SIJO S VA LSTY BĖ. K U N IG A IK ŠČ IA I, VA DA I
707
mantui Augustui pareiškė, kad jie norį kartu susijungti ir su Len kija, tikėdamiesi, kad abi valstybės, Lietuva ir Lenkija, lengviau galės juos apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų 1561 m. buvo su daryta sutartis, kuria Livonija su pietine Estijos dalimi pasidavė Žygimantui Augustui, kaip Lietuvos didžiajam kunigaikščiui (san tykiai su Lenkija buvo palikti vėliau nustatyti). Livonijos pasidavimas Lietuvai dar labiau sukomplikavo ir taip jau įtemptus Maskvos santykius su Lietuva, nes lietuviai atsisakė pripažinti Jonui IV visos Rusijos caro titulą ir vis tebetitulavo jį Maskvos didžiuoju kunigaikščiu. Livonijos gynimas nuo Jono IV kariuomenės sunkia našta gulė ant lietuvių pečių. Karo veiksmai ėjo pačioje Livonijoje, kur Lietuvos rūmų etmonas Grigas Chod kevičius ir jo brolvaikis Jonas Chodkevičius 1561—1562 m. kovėsi su rusais. 1562 m. lietuvių delegacija, vadovaujama Jurgio Chod kevičiaus, bandė derėtis Maskvoje, bet iš to nieko neišėjo. Ligi 1563 m. Jonas vis dar nepuolė pačios Lietuvos, bet 1563 m. didžiu lė Jono kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją ir užigrobė Poloc ką, prisiartindama prie etnografinės Lietuvos žemių. 1564 m. Mask vos kariuomenė buvo sustabdyta ir smarkiai sumušta prie Ūlos upės ir Oršos energingo Lietuvos etmono Mikalojaus Radvilo Ru dojo ir Lietuvos lauko etmono Grigo Chodkevičiaus, bet Polockas ir rytinė Livonijos dalis vis tiek liko Maskvos valdžioje. Po kau tynių ties Ūla Maskvos karas su Lietuva aprimo, nes Lietuvos ba jorai nenorėjo mokėti mokesčių karo reikalams, o Jonas IV irgi nebepuolė Lietuvos, turėdamas vidaus sunkumų pačioje Maskvoje ir santykiuose su totoriais. Žygimanto Augusto prašymu buvo su darytos paliaubos, Jonui IV paliekant jo kariuomenės užimtas te ritorijas. 1566 m. derybose su Maskva Lietuvai atstovavo Jurgis Chodkevičius. Kunigaikštis A. Kurbskis, vienas Maskvos karo vadų Livonijo je, 1564 m. pabėgo į Lietuvą kartu su kitais aukštais Maskvos ba jorais ir iš čia bandė organizuoti koaliciją prieš Joną IV. Jis pra dėjo kurstyti lenkus ir Krymo totorius bei turkus pulti Maskvos žemes. Daugelis Jono IV persekiojamų aukštųjų bajorų taip pat planavo pabėgti į Lietuvą ir kėsinosi net patį Joną IV išduoti di džiajam Lietuvos kunigaikščiui, Kurbskiui organizuojant sąmokslą iš Lietuvos prieš Joną. 1566 m. Jono IV sušauktas antrasis krašto seimas ( z e m s k i j s o b o i ) norėjo toliau kariauti, laikydamas Maskvos tautine pareiga išvaduoti rusus iš Lietuvos valdžios. Tačiau nuo čia Jonui IV pradėjo nesisekti. Totorių puolimai vargino Maskvą. 1559 m. Lietuvos-Lenkijos Liublino unija stiprino Lietuvos pozi ciją jos santykiuose su Maskva. Norėdamas išvengti turkų puoli
708
SLAVAI
IR R U S I J A
mo, Jonas IV 1569 m. užėmė Astrachanę, bet 1571 ir 1572 m. Kry mo totorių chanas Devlet Girėjus puolė Maskvos valstybę. 1571 m. Jonas IV vėl sudarė 3 metų paliaubas ¡su Lietuvą, Polocką ir ryti nę Lietuvos dalį pasilaikydamas sau. Kai 1572 m. mirė Žygimantas Augustas, Jonas IV ėmėsi diplomatinės veiklos, tikėdamasis gauti sau arba savo sūnui Lietuvos-Lenkijos sostą. Jonas IV pats bandė kelti savo kandidatūrą. Lietuvoje Jono IV kandidatūrą rėmė smul kesnieji bajorai, kurie tuo būdu tikėjosi išvengti jiems įgrisusių karų su Maskva, bet jam priešingi buvo didikai ir stambesnieji bajorai, kurie bijojo Jono IV autokratinės valdžios ir pačių bajorų naikinimo. Kai bajorų išrinktas karalius Henrikas Valúa (Valois) pabėgo iš Lenkijos, Jonas IV 1575 m. per Lietuvos-Lenkijos tarpuvaldį vėl kėlė savo ar vieno savo sūnų kandidatūrą į LietuvosLenkijos sostą, tikėdamasis tokiu būdu ne tik sujungti visas rusų gyvenamąsias žemes savo valdžioje, bet ir užvaldyti visą Lietuvą su Lenkija. Šį kartą Jonui IV irgi nepavyko. Lenkai 1575 m. išsi rinko sau karaliumi Transilvanijos (Vengrija) vaivadą Steponą Ba torą,! kurį ir lietuviai po ilgų derybų 1576 m. pripažino didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Oficialios Maskvos paliaubos su Lietuva buvo pasibaigusios 1576 m., bet Jonas IV vis dar nepradėjo karo, tikėdamasis, kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus, nes smulkesnieji Lietuvos bajorai vėl tą rėmė, no rėdami išvengti karų su Maskva naštos. Bet Lietuvos didikai buvo griežtai nusistatę prieš Joną IV, bijodami žiaurumu savo bajorams pagarsėjusio caro. Tačiau oficialiai jie vis dar derėjosi su Jonu IV dėl jo išrinkimo, tuo būdu norėdami jį nors tarpuvaldžio metu sulaikyti nuo karo su Livonija ir Lietuva. 1575 m. Jono IV kandi datūrai galutinai atkritus Lietuvos-Lenkijos elekciniame seime, tapo aišku, kad Maskvos karas prieš Lietuvą atsinaujins, nes Jo nas IV būtinai norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą, steng damasis užimti Livoniją. Todėl į Stepono Batoro išrinkimo ir pri pažinimo sąlygas buvo įrašytas reikalavimas, kad jis pasižadėtų atkariauti Maskvos užimtas žemes ir karui su Maskva panaudotų ne tik savo privatines lėšas, bet ir Transilvanijos kariuomenę. Ste ponas Batoras ne tik pažadėjo tai padaryti, bet pasirodė esąs ener gingas valdovas ir gabus karo vadas, rimtai pasiryžęs kariauti su Maskva. Savo agresyviai įtakai Livonijoje išplėsti ir švedų pavojui at sverti Jonas IV dar 1569 m. tarėsi su dalį Livonijos valdžiusiu Da nijos karaliaus broliu Magnum, kuris buvo vedęs Jono giminaitę. Jonas IV žadėjo padėti Magnui užimti visą Livoniją, kuris už tą pagalbą turėjo pasidaryti Maskvos vasalu. Susitaręs su Magnum,
R U SIJO S VALSTYBE.
K U N IG A IK ŠČ IA I, VADAI
709
1572—1577 m. Jonas bandė užimti Estiją. 1575 m. jis užėmė Piamu uostą ir kariavo su Švedija, valdžiusia dalį Estijos. Livonijos padė tis vėl pasidarė kritiška. Daugelis Livonijos vokiečių, nesulaukda mi efektyvios lietuvių ir lenkų karo pagalbos prieš Joną IV, ėmė bruzdėti prieš lietuvių ir lenkų valdžią Livonijoje ir persimetė į Magnaus pusę, kuris 1577 m. liepos 14 d. buvo paskelbtas Livo nijos karaliumi. Tai suardė Jono IV ir Magnaus gerus santykius, nes Jonas IV kaltino Magnų peržengus sutarties su Maskva ribas ir tuoj puolė Livoniją, pats su didele kariuomene įsiverždamas į jos pietinę dalį ir paimdamas Daugpilį, taip pat kitus miestus. Jono IV kariuomenė be didelio pasipriešinimo ėmė vieną Livonijos miestą po kito ir net Magnus pateko nelaisvėn. Nedidelė Lietuvos kariuo menė, vadovaujama Livonijos administratoriaus Jono Chodkevičiaus, Mikalojaus Radvilo Rudojo ir jo sūnaus Kristupo Radvilo, neįsten gė atsispirti ir turėjo trauktis. Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Steponas Batoras tuo metu dar negalėjo atvykti su savo kariuomene, nes buvo užsiėmęs prieš Lenkiją sukilusio Dan cigo malšinimu. Nepajėgdamas tuo metu Livonijos apginti, jis pra šė Maskvos paliaubų. Jonas IV jo delegaciją priėmė labai nedrau giškai, pykdamas, kad nei jis pats, nei jo sūnus Teodoras nebuvo išrinktas į Lietuvos-Lenkijos sostą; vis dėlto 1578 m. Jonas IV paliaubas pratęsė dar 3 metams. Steponas Batoras tuo tik norėjo laimėti laiko ir tuoj pradėjo stiprinti Lietuvos pasienį su Maskva ir planingai ruoštis karui. Jo pastangomis lietuvių—lenkų seimas Varšuvoje 1578 m. paskyrė lėšų samdyti profesionalams kariams Vengrijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Jonas IV sudarytų su Lietu va paliaubų neišlaikė ir 1578 m. vėl įsiveržė į Livoniją, bet rusų kariuomenė buvo sumušta prie Vendeno (lat. Cėsio). 1579 m. Jo nas IV vėl pasiuntė kariuomenę veržtis į Kuršą, o iš ten į Žemai čius. Tuo tarpu galutinai pasiruošęs, Steponas Batoras su samdyta bei Lietuvos kariuomene įsiveržė į rusų užimtas sritis ir žygiavo prieš maskviečių dar nuo 1563 m. valdomą Polocką, kurį po 3 sa vaičių apgulimo 1579 m. rugpjūčio 30 d. išvadavo. Kiti lietuvių ir lenkų kariuomenės daliniai to žygio metu paėmė Turovlės, Sokolo ir Sušos miestus, gana sėkmingai kariavo Smolensko srityje ir apnai kino Černigovo sritį, o patį Černigovą sudegino. Tais pačiais 1579 m. švedai paėmė rusams svarbią Narvos pilį. Jonas IV bandė gelbėti savo padėtį siūlydamas taiką Lietuvai ir Lenkijai, bet reikalavo palikti Maskvai visą Livoniją ir net grąžinti Polocką ir kitus mies tus, atimtus iš Maskvos 1579 m. Batoro žygio metu. Batoras atme tė Jono IV reikalavimus ir 1580 m. vėl išžygiavo į karą, vesdamasis didžiulę jungtinę lietuvių ir lenkų kariuomenę, kuri šio žygio metu
710
SLAVAI
IR R U S I J A
iš maskviečių atėmė Veližą, Usviatą, strategiškai labai svarbią tvir tovę Velikije Lukus (1580 m. rugsėjo 5 d.), Nevelį, Zavblotą, Ozeriščią. Taigi Maskva prarado, o Batoras atsiėmė beveik visas Di džiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemes, anksčiau priklausiusias Polocko ir Vitebsko sričiai. 158L m. Batoras išvyko prieš Jono IV kariuomenę į trečią žygį, kurio metu Maskva prarado Ostrovą, o lietuvių ir lenkų kariuomenė apgulė Pskovą, ginamą Jono Šuiskio. Maskvos pralaimėjimais bandė pasinaudoti ir švedai, užimdami kelis Maskvos valdžioje buvusius miestus prie Suomijos įlankos — Ivangorodą, Jamą, Koporę ir Korelą. 1580—1581 m. Batoro žygių metrų Jonas IV visą laiką siuntinėjo pasiuntinius į Lietuvą ir Len kiją, prašydamas paliaubų, bet Batoras rimtai ketino sustabdyti Maskvos veržimąsi į vakarus. Jonas IV prašė net Vokietijos impe ratorių tarpininkauti ir bandė nukreipti karo veiksmus į Padnieprį, pasiuntęs ten savo kariuomenę, bet ši buvo atremta lietuvių ka riuomenės, vadovaujamos Kristupo Radvilo, kuris iš ten puolė kitas rusų sritis, atkirsdamas Pskovą nuo Maskvos. Atsidūręs kri tiškoje padėtyje, Jonas IV bandė paveikti net popiežių. Grigalių XIII, kad šis įsikištų ir sustabdytų tolimesnį lietuvių ir lenkų žygiavimą į Maskvos žemę, už tai žadėdamas tartis dėl Maskvos suartėjimo su katalikybe. Popiežius, turėdamas vilties patraukti Joną IV su visa jo pravoslaviška valstybe katalikybėn ar bent bažnytinėn unijon, pasiuntė savo tarpininką gabų diplomatą jėzuitą Antonijų Poseviną, kuriam pavyko suvesti abi kariaujančias puses į derybas Jam Zapolskij miestelyje, į rytus nuo Ostrovo. Deryboms prasidėjus, Pskovo apgulimas buvo sustabdytas. Šį kartą Batoras, pasidavęs Posevino įtakai, linko tartis, juo labiau kad jau buvo užėjusi žiema ir kariuomenėje prasidėjusios ligos. Taip pat ir lietuvių bajorai, matydami, kad didesnė karo naštos dalis tenka jiems, linko* taiky tis. Po ilgų derybų 1582 m. sausio 15 d. buvo pasirašytos 10 metų paliaubos, Posevino spaudimu išėjusios labai palankios Maskvai, ypač atsižvelgiant į visus Jono IV kariuomenės pralaimėjimus. Šių paliaubų sutartimi Jonas IV atsisakė Livonijos, Polocko ir Veližo, o Batoras grąžino Maskvai Velikije Lukus, Sebežą ir dalį kitų 1580 m. užimtų žemių. Jonas tikėjosi, kad Posevino tarpininkavimas padės jam atgauti ir tas vietoves, kurios švedų buvo užimtos, bet Posevinas neturėjo įtakos protestantiškajai Švedijai ir tas reikalas Jam Zapolskij paliaubomis liko galutinai neišspręstas. Su švedais Jo nas IV sudarė 3 metų paliaubas 1583 m., pripažindamas ir atiduo damas Švedijai ne tik Taliną, Narvą ir visas vietoves, švedų užim tas Livonijoje, bet ir suomių bei rusų žemes nuo Narvos ligi Ladpgos ežero.
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č IA I , V A D A I
711
1582 m. Jam Zapolskij paliaubomis pasibaigė ilgi ir sunkūs Jo no IV karaTdėl Livonijos ir su Lietuva. Jono IV bandymas prasi veržti prie Baltijos jūros nepavyko ir buvo atidėtas ilgam laikui, nes po Jono mirties 1584 m. prasidėjo smarkus Maskvos valstybės smukimas ir pakrikimas. Laimėjęs palyginti labai palankią sutartį su Lietuva-Lenkija, Jonas IV nė nemanė tesėti savo užuominų popiežiui Grigaliui XIII. Jis ne tik nebenorėjo kalbėti apie Posevino peršamą Stačiatikių ir Katalikų bažnyčios uniją, bet suruošęs viešą tikybos disputą su Posevinu Maskvoje išjuokė net patį popiežių. Posevinas grįžo nie ko nelaimėjęs Maskvai su katalikybe suartinti. J o n o I V s a n t y k i a i s u k i t a i s k r a š t a i s . Be jau minėtų valstybių,! Jonas IV užmezgė ryšius ir su Anglija. 1553 m. anglų jūrininkai, vadovaujami Ričardo Čanseloro (Richardo Chancellor), apiplaukę Skandinaviją, atrado vandens kelią į Maskvos valdžioje buvusios Baltosios jūros pakraščius, iš kur Čanseloras at vyko į Maskvą. Buvo užmegzti Anglijos prekybos ryšiai su Mask va ir jiems plėtoti 1584 m. pastatytas Archangelsko uostas Šiaurės Dvinos žiotyse. Jonas IV anglų pirkliams Maskvos valstybėje su teikė įvairių lengvatų. Anglijoje buvo įkurta speciali bendrovė prekybai su Maskva plėsti „The Muscovy Company", .gavusi mo nopolines teises Anglijos prekybai su Maskva ir Maskvos valsty bėje įsteigusi kelias kontoras. Jonas IV užmezgė ir diplomatinius ryšius su Anglija, piršdamasis Anglijos karalienei Elzbietai. Iš tų piršlybų nieko neišėjo. Jonas taip pat teiravosi Elžbietos, ar ji su teiktų jam prieglaudą Anglijos kolonijose Amerikoje, jei jis būtų priverstas apleisti Rusiją. (Jonas IV turbūt bijojo persekiojamų kil mingųjų bajorų perversmo.) Maskvos plėtimasis į1 r y t u s . Jonas IV energingai rėmė tolimesnę Maskvos ekspansiją į rytus, į Užvolgį. Iš Aukso 1 Ordos likučių sudaryto Kazanės chanato totoriai, kartais palaiko mi Krymo chanų ir Turkų sultonų, dažnai puldinėjo rusų žemes. 1547—1552 m. karas pasibaigė Kazanės užėmimu. 1556 m. Jonas IV prijungė prie Maskvos ir Astrachanės chanatą, pasiekdamas Kas pijos pajūrį. 1555 m. Maskvai duokles mokėjo ir Sibiro chanas Edigeras. Stroganovų ir Dono kazokų etmono Jermako (Ermak) kolo nizacinis nukariaujamasis žygis į Sibirą 1581 m. pavyko, sumušus chaną Kučumą. Nuo tada prasidėjo rusų Sibiro nukariavimas ir 1 Buvo „Auksinės".
712
S L A V A I IR R U S IJ A
kolonizavimas. Jono IV valdžion pateko žemės nuo Uralo ligi Irtyšiaus. Sibiro vietininku Jonas IV paskyrė kunigaikštį Bolchovskojų. J o n o a s m e n s į v e r t i n i m a s . Jonas IV laikomas vienu žymiausių Maskvos carų ir Rusijos kūrėjų. Nepaisant žiaurumo, jis buvo gabus valdovas ir diplomatas. Kai kurie istorikai pažymi, kad Jonas IV buvęs net išmintingas ir mokytas. Esą jo laiškai ku nigaikščiui Kurbskiui rodo ne tik Jono IV politinį nusistatymą, aukštai vertinant autokratinę sistemą, bet ir jo literatūrinį talentą. Carų autokratijos įvedimas ir aukštųjų bajorų galios panaikinimas buvo Jono IV pagrindinis laimėjimas. Sovietų Rusijos istorikai ypač vertina Joną IV dėl to ir dėl centralizuotos valdžios įvedimo bei „feodalinės bajorų aristokratijos" sunaikinimo. Jie bando teigti, esą Jonas IV tai darė gindamas žemuosius visuomenės luomus nuo bajorų priespaudos. Tuo pagrindu sovietų istorikai bando net tei sinti Jono IV žiaurumus ir didina jo nuopelnus. V. L e o n t o w i t s c h , Die Rechtsumwältzung unter Iwan dem Schrecklichen und die Ideologie der russischen Selbstherrschaft, 2 leid., 1949; R .J. V i p p e r , Ivan Groznyj, 3 leid., 1947; V.G. K l i u č e v s k i j , Kurs russkoj istoriji, t. 3, 1908; S.F. P l a t o n o v , Lekciji po russkoj istoriji, 9 leid., 1915; S. P l a t o n o v , La Russie moscovite, 1932; M . K . L i u b a v s k i j , Očerk istoriji Litovsko-Russkago gosudarstva, 2 leid., 1915; M . K . L i u b a v s k i j , Lekciji po drevnej russkoj istoriji do konca XVI v., 3 leid., 1918; G. K a i p o v , Istorija borby Moskovskogo gosudarstva s Polsko-Litovskim, 1462—1508, t. 1—2, 1867; G. F o r s t e n , Borba iz-za gospodstva na Baltijskom more v XV—XVI st., 1884; V. N o v o d v o r s k i j , Borba za Livoniju meždu Maskvoju i Rečju Pospolitoju, 1904; T. K o r z o n , Dzieje wojen i wojskowosci w Polsce, t. 2, 1923; A . S l i w i n s k i , Stefan Batory, 1922; I.I. L a p p o , Velikoje Kniažestvo Litovskoje do smerti Stefana Batorija, 1901; Etienne Batory, roi de Pologne, prince de Transylvanie, 1935; G . A . N o v i c k i j , Russkoj e gosudarstvo v borbe za Baltiku v XVI v., 1945.
Jonas, Novosilio (Okos aukštupyje) kunigaikštis (Ivan Novoselskij; XIV a.), vedęs vieną didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo dukterį, kurios vardas nežinomas. Jonas, Aleksandro sūnus (Ivarf Aleksandro vič; gyveno XIV a. viduryje), Smolensko kunigaikštis. 1339—1340 m. sudarė prekybos sutartį su Livonijos ordinu ir Rygos miestu, kurioje pasisako esąs Lietuvos valdžioje ir mini didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimi no vardą kaip savo „vyresniojo brolio"; tai ano meto terminologija reiškė krašto siuzereną. Tas faktas liudija, kad Smolenskas jau Ge dimino laikais buvo Lietuvos globoje arba politiniame protektora te. 1341 m. Algirdas atvyko talkon Jonui, norėdamas atsiimti Mask vos užgrobtą Možaiską, priklausiusį Smolensko kunigaikštijai. .1351 m. Jonas vėl prašė Algirdo pagalbos karui su Maskva, kuri besiplės-
R U S IJ O S V A L S T Y B E . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
713
dama į vakarus bandė atsiimti Smolensko žemes. Algirdas pa siuntė savo pasiuntinius, kuriuos sutikusi Maskvos kariuomenė pasitraukė nuo Smolensko žemių. Jonas (Ivan), Tverės kunigaikštis, gyvenęs XIV a. antrojoje pu sėje, 1375 m. vedęs Kęstučio dukterį. Konstantinas, Konstantino sūnus (Konstantin Konstantinovič; 1858—1915), Rusijos caro Mikalojaus I vaikaitis, rašė eilėraščius (du tomai 1886 ir 1889 m.) Konstantino Romanovo slapyvardžiu. 1889 m. pakviestas Mokslų akademijos Petrapilyje prezidentu. Konstantinas, Mikalojaus sūnus (Konstantin Nikolajevič; 1827— 1892), Rusijos didysis kunigaikštis, antrasis caro Mikalojaus I sū nus. 1851 m. pasidarė admirolas ir 1855 m. Rusijos laivyno minist ras. Jam esant ministru, Rusijos laivynas pradėjo vartoti garlaivius vietoj burinių kovos laivų. Būdamas reformų šalininkas, Konstan tinas, broliui Aleksandrui II užėmus sostą, rėmė jo reformas ir da lyvavo 1861 m. ruošiant baudžiavų panaikinimo įstatymą, nes nuo 1857 m. buvo caro paskirtos slaptos komisijos pirmininku valstie čių padėčiai pagerinti. Aleksandro II santykiuose su Lenkija Kons tantinas rėmė susitaikymo su lenkaisj ¡politiką ir ribotos autonomi jos idėją Lenkų karalijai. 1862 m. gegužės mėn. Aleksandras II paskyrė Konstantiną Lenkijos vicekaraliumi. Konstantinas bandė suartėti su lenkais, siūlė atstatyti Lenkijos autonomiją, bet nepa jėgė palenkti lenkų rusų pusėn. 1863 m. sausio 15 d. prasidėjo len kų sukilimas. 1863 m. Konstantinas buvo atleistas iš| Lenkijos vicekaraliaus pareigų, kaip nesugebėjęs užgniaužti sukilimo. 1865 m. jis buvo paskirtas patariamosios caro tarybos pirmininku Rusijoje. Po Aleksandro II mirties Konstantino brolvaikiui Aleksandrui III užėmus sostą, Konstantinas pateko caro nemalonėn dėl savo libe ralių pažiūrų. Iš jo, kaip įtarto dalyvavus sąmoksle prieš carą, re akcinė Aleksandro III valdžia atėmė daugelį pareigų ir privertė pasitraukti iš viešojo gyvenimo. M-T. Florinsky, Russia..., t. 2, 1955; W.F. Reddaway (red.), The Cambridge Histoiy of Poland, t. 2, 1941.
Konstantinas, Povilo sūnus (Konstantin Pavlovič; 1779—1831), Lenkijos vicekaralius, Rusijos didysis kunigaikštis, antrasis caro Povilo sūnus. Konstantinas kartu su savo vyresniuoju broliu Alek sandru buvo išauklėtas tiesioginėje Kotrynos II priežiūroje. Beplanuodama karus prieš turkus, Kotryna ketino išvaduoti iš jų Bal
714
S L A V A I IR R U S IJ A
kanus ir ten Įsteigti karaliją su sostine Konstantinopoliu, į kurios sostą jį buvo numačiusi Konstantiną. 1799 m. Konstantinas daly vavo rusų generolo Suvorovo žygyje į Italiją. 1805 m. kautynėse prie Austerlico (Austerlitz) ir 1812—1813 m. komandavo caro gvar dijai kovose prieš Napoleoną, kurio kariuomenei pasitraukus iš Lenkijos ir rusams vėl ją užėmus, Konstantinas dar Vienos kong reso metu Aleksandro I buvo paskirtas kariuomenės vadu Len kijoje. Nuo 1814 m. pabaigos Konstantinas apsigyveno Varšuvoje ir buvo faktiškuoju Lenkijos valdytoju. 1814—1815 m. Vienos kong resui sudarius Kongresinę Lenkiją, kaip lenkų karaliją, ir ją pave dus Rusijos carui Aleksandrui I, Konstantinas 1815 m. buvo paskir tas vyriausiuoju Lenkijos kariuomenės vadu. 1816 m. Aleksandro pavestas Konstantinas pasidarė Lenkijos vicekaraliumi, Rusijos ca ro ir Lenkijos karaliaus Aleksandro I pavaduotoju Lenkijoje. Kons tantinas, pastoviai įsikūręs Varšuvoje, bandė suartėti su lenkais, bet susidūrė su sunkumais, nes neketino laikytis Aleksandro I Len kijos karalijai duotos konstitucijos, garantuojančios savivaldybę. Konstantinas nebuvo populiarus nei savo vadovaujamoje Lenkijos kariuomenėje, sudarytoje iš lenkų, nes buvo labai despotiškas, kap rizingai piktas ir vargino karininkus bei kareivius griežta drausme ir sunkiais kariniais pratimais. Civiliai Lenkijos gyventojai taip pat jo nemėgo, nes Konstantinas kartu su Rusijos caro atstovu Novosilcevu (tokio caro atstovo Lenkijai vieta nebuvo numatyta kons titucijoje) rodė panieką konstitucinei valdžios formai ir aiškiai vei kė prieš konstituciją. Tai sunkino tolesnius lenkų ir rusų santy kius. Vienos kongreso nutarimu į kongresinę Lenkiją įėjo ir Lietu vos Užnemunė bei Suvalkų kraštas. Lenkai stengėsi pasiekti visos Lietuvos įjungimo į savo karalijos ribas, bet Konstantinas ir caras Aleksandras I tam griežtai priešinosi. 1817 m. Konstantinas greta savo pareigų Lenkijoje Aleksandro I buvo paskirtas ir vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės vadu, kuri susidėjo iš 2 pėstininkų divizijų, grenadierių brigados, artilerijos brigados ir ulonų divizijos. Lietu vos kariuomenė buvo sudaryta iš lietuvių ir gudų bei kitų anksčiau Lietuvai priklausiusių žemių gyventojų. Nors Konstantinas kartu buvo ir vyriausiasis Lenkijos kariuomenės vadas, bet ši Lietuvos kariuomenė nei administracijos, nei kitu būdu nebuvo sujungta su Lenkijos kariuomene. Lenkų viltys, kad tokios Lietuvos kariuome nės sudarymas galėjo būti pirmas žingsnis Lietuvos įjungimui į Lenkų karaliją, nuėjo niekais, nes Konstantinas atmetė! lenkų pla nus dėl Lietuvos ir Lenkijos susijungimo. Tai pabrėžiant, Konstan tinas 1822 m. buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu Vil niaus, Gardino, Minsko, Voluinės, Podolės ir Baltstogės sritims.
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
715
Kadangi Aleksandras I neturėjo vaikų, Konstantinui buvo su teiktas ir Rusijos sosto įpėdinio titulas — c a r e v i č . Kotrynos II rei kalavimu Konstantinas vos 16 metų vedė vokietę Julijoną; Sakso nijos Koburgo kunigaikštytę, bet vėliau atsiskyrė nuo savo žmo nos ir 1820 m, vedė lenkų grafaitę Johaną Grudzinską; tai paken kė jo teisėms į Rusijos caro ¡sostą, nes jo antroji žmona nebuvo ka rališkos ar kunigaikštiškos kilmės. Ketindamas pasilikti Lenkijoje, Konstantinas 1823 m., susitaręs su Aleksandru I, formaliai atsisakė nuo ¡savo įpėdinystės teisių į Rusijos sostą savo ir caro jaunesniojo brolio Mikalojaus naudai. Aleksandras I jo atsisakymo nepaskelbė viešai ir net Mikalojus nieko nežinojo apie tai. Dėl to Aleksand rui I 1825 m. mirus susidarė painiava. Prie caro rūmų buvęs Mika lojus prisaikdino kariuomenę savo vyresniojo brolio Konstantino vardu ir kvietė jį atvykti į Petrapilį sosto perimti. Konstantinas atsakė neketinąs būti caru ir neatvyko. Tada Mikalojus, pasidaręs caru, pareikalavo kariuomenę prisiekti ištikimybę jam. Antroji ka riuomenės ištikimybės priesaika turėjo būti priimta 1825 m. gruo džio 14 d., tačiau neaiški politinė padėtis sudarė progą dekabristų sukilimui prasidėti. Konstantinas nepajėgė patraukti savo pusėn lenkų dėl savo ne taktiškumo bei brutalumo ir lenkų konstitucinės savivaldybės ne gerbimo. Jo despotiška politika sukėlė lenkų nepasitenkinimą; tai prisidėjo prie 1830 m. sukilimo paruošimo. Sukilimui; pra sidėjus, Konstantinas 1830 m. pasitraukė iš Varšuvos su sa vo ištikimais Lenkijos kariuomenės daliniais. Sukilėlių lenkų sudaryta laikinoji vyriausybė pradėjo derybas su Konstantinu. Prie šingai caro Mikalojaus I nurodymams, Konstantinas nenorėjo pulti Varšuvos be įspėjimo, nešaukė pagalbon jo valdžioje buvusios Lietuvos kariuomenės dalinių ir žadėjo amnestiją sukilėliams, jei jie pasiduotų. Konstantinas apskritai laikėsi nuolaidžiai, tačiau ir dabar priešinosi sukilėlių lenkų reikalavimui įjungti Lietuvą į Len kijos karaliją. Norėdamas susitaikyti su sukilėliais lenkais, Kons tantinas net leido savo valdžioje buvusiems lenkų kariuomenės da liniams grįžti į Varšuvą, o pats 1830 m. gruodžio mėn. su rusų daliniais pasitraukė už Lenkijos karalijos ribų. Sukilėliams neketi nant nusileisti, caras Mikalojus I pasiuntė Rusijos kariuomenę jėga sukilimą numalšinti. 1831 m. rusų armija, vadovaujama generolo Dibičiaus, įžengė į Lenkiją. Tais pačiais metais Konstantinas mirė Vi tebske nuo choleros. W.F. Reddaway (red.), The Cambridge Hisitory of Ppland, 1941; M.T. Flcr rinsky, Russia..., t. 2, 1955.
716
S L A V A I IR R U S IJ A
Konstantinas, Vsevolodo sūnus (Konstantin Vsevolodovič), ru sų kuniigaikštis 1186—1218 m. Iš pradžių buvo Didžiojo Naugardo ir Pskovo kunigaikštis. Jo tėvui Vsevolodui, Vladimiro didžiajam kunigaikščiui mirus, Konstantinas sukilo prieš savo brolį Jurgį II, 1212—1216 m. naugardiečių palaikomas kovojo su savo broliais dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir su naugardiečių pagalba 1216 m. pasidarė Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu. Mykolas, Aleksandro sūnus (Michail Aleksandrovič; 1878—1918), Rusijos didžiojo kunigaikščio Mikalojaus II brolis. Prasidėjus re voliucijos sąjūdžiui Rusijoje, Mikalojus II 1917 m. kovo 15 d. at sisakė Rusijos imperatoriaus sosto, abdikuodamas iš pradžių savo sūnaus Aleksiejaus, vėliau brolio Mykolo naudai. Pastarasis, maty damas stiprią opoziciją monarchistinei valdžios formai Rusijoje, sosto nepriėmė. Bolševikams nuvertus laikinąją Rusijos vyriausybę, Mykolas buvo bolševikų areštuotas, įmestas į kalėjimą ir nužudy tas. Mykolas, Jaroslavo sūnus, arba Mykolas Drąsusis (Michail Jaroslavič Chorobit; mirė 1248 m.), Maskvos kunigaikštis (1247— 1248), Vladimiro didysis kunigaikštis (1248), jaunesnysis Aleksand ro Neviškio brolis, pagarsėjęs savo drąsa. Mykolas 1248 m. užvaldė Vladimirą prie Kliazmos ir taip pirmasis iš Maskvos kunigaikščių pasidarė Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu. Netrukus po to My kolas žuvo kautynėse su lietuviais. Istorija Moskvy v šešti tomach, t. 1, 1952.
Mykolas, Jaroslavo sūnus (Michail Jaroslavič; 1271—1318), Tve rės kunigaikštis (1305—1318), Vladimiro didysis kunigaikštis (1304— 1318). Mykolas ilgai kovojo su Maskvos kunigaikščiu Jurgiu, Da nieliaus sūnumi, nuolat bandžiusiu iš Mykolo paveržti Vladimiro di džiojo kunigaikščio sostą. Nors Mykolas ir buvo totorių pripažintas teisėtu didžiuoju Vladimiro kunigaikščiu, bet Jurgiui pamažu pa vyko totorių chaną palenkti savo pusėn. Kai Mykolas 1317 m. nu galėjo Maskvos kariuomenę, Jurgis totorių ordoje iškėlė nemaža kaltinimų prieš jį. Chanui Uzbekui įsakius, Mykolas atvyko į Ordą pasiteisinti, bet čia buvo nužudytas. Po to Uzbekas patvirtino' Jur gį Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu. Mykolas, Jurgio sūnus (Michail Jurjevič; mirė 1177 m.), Suzdalės didysis kunigaikštis (1175—1177), dešimtasis Jurgio Ilgarankio
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
717
sūnus, užėmęs didžiojo kunigaikščio sostą, kai Mykolo brolis And rius 1175 m. buvo išvarytas iš Suzdalės. Mykolas, Mikalojaus sūnus (Michail Nikolajevič; 1832—1909), Rusijos didysis kunigaikštis. Karo tarnyboje Mykolas iškilo liigi artilerijos generolo laipsnio, savo brolio Aleksandro II 1863 m. bu vo paskirtas Kaukazo gubernatoriumi, 1881 m. vadovavo rusų ka riuomenei, įsiveržusiai į Turkijos Armėniją. 1881 m. paskirtas val stybės tarybos pirmininku, Mykolas turėjo įtakos savo brolvaikio Aleksandro III valdžiai. Mykolas buvo įtakingas ir Mikalojaus II valdymo pradžioje, bet jo politinis vaidmuo sumažėjo po 1905 m. revoliucijos, Rusijoje įvedus konstitucinę monarchiją, kuriai My kolas visomis jėgomis priešinosi. Mykolas, Vsevolodo sūnus (Michail Vsevolodovič; mirė 1246 m.), Černigovo kunigaikštis (1225—1246). Susitaręs su Vladimiro-Suzdalės kunigaikščiais ir atsisakęs savo pretenzijų į Seversko Naugardą, Mykolas bandė užvaldyti pietvakarių Rusiją ir dėl jos be kovodamas, nugalėjo Haličo kunigaikštį Danielių, Romano sūnų. 1236 m. įsitvirtino Kijeve. Totoriams užplūdus kraštą, Mykolas 1239 m. ieškojo pagalbos prieš juos Vengrijoje ir pas popiežių Inocentą IV, tačiau jos negavęs grįžo į Černigovą ir toliau kovojo prieš totorius, bet neįstengė nuo jų apsiginti. Chanui Batajui įsakius, nuvyko į Ordą, kur ir buvo nužudytas, nes atsisakė atlikti žemi nančias paklusnybės chanui ceremonijas. Obolenskiai (Obolensky), rusų kunigaikščių šeima, kurios žymes nieji nariai buvo: E u g e n i j u s P e t r o v i č i u s (Evgenij Petrovič; 1796—1865), vienas dekabristų vadų. Būdamas vyresniuoju caro gvardijos kor puso adjutantu, dalyvavo 1822 m. Petrapilyje atgaivintoje slaptoje draugijoje, glaudžiai bendradarbiavo su K. F. Rylejevu pasirengi muose sukilimui. 1825 m. dekabristų sukilimui prasidėjus ir vyriau siajam sukilėlių vadui S. P. Trubeckojui (Trubeckoj) iš Senato aikš tės pasišalinus, E. P. Obolenskis perėmė komandavimą sukilėlių pa jėgoms. Kai Mikalojaus I ištikimi kariuomenės daliniai sumušė sukilėlius, E. P. Obolenskis buvo nuteistas mirti, tačiau caras mir ties bausmę pakeitė sunkiųjų darbų kalėjimu ir ištrėmimu į Sibirą. 1856 m. paleistas į laisvę, įsikūrė Kalugoje, kur ir mirė. E. P. Obo lenskis parašė Sibiro tremtinio atsiminimus, kuriuos kunigaikštis A. Golicynas 1862 m. išleido Leipcige. Jo atsiminimai, kaip šaltinis dekabristų sąjūdžiui, yra atspausdinti rinkinyje ,,Obščestvennyje
718
S L A V A I IR R U S IJ A
dviženija v Rossiji v pervuju polovinu XIX v., t. 1: Dekabristy, 1905". M i c h a i l a s A n d r ė j e vi č i u s (1805—1873), istorikas archyvistas, surinkęs ir išleidęs nemaža istorijos šaltinių, tarp jų kai kuriuos metraščius ir XVI—XVII a. rusų valstybės aktus. Jo išleisti istorijos šaltiniai susiję ir su Lietuvos istorija, pvz., ,,Jarlyk chana Zolotoj Ordy Tochtamyša k polskomu koroliu Jagailu, 1850". M i c h a i l a s A l e k s a n d r o v i č i u s (1821—1886), dipldmatas, vėliau Tverės vicegubernatorius, Rovno ir Voronežo guber natorius. Požarskis Dimitras (Požarskij Dimitrij Michailovič; 1578—1641), rusų kunigaikštis, patriotas, daug prisidėjęs prie Maskvos išvada vimo iš lenkų ir lietuvių valdžios bei didžiosios 1611—1613 m. su irutės likvidavimo. Kilęs iš senovės Starodubo sritinių kunigaikš čių, XVII a. pradžioje Požarskis kovojo su į Maskvos valstybę įsi veržusiais lietuvių ir lenkų daliniais, kurie 1605 m. buvo padėję pasodinti į Maskvos sostą Dimitrą Apsimetėlį. Kaip Zaraisko vai vada, Požarskis 1608 m. sumušė lenkų dalinius prie Vysocko kaimo Kolomnos srityje ir 1609 m. ¡gynė Zaraisko miestą. Lietuvių ir lenkų kariuomenės daliniai nuo 1610 m. buvo užėmę Maskvą, kur Lietuvos lauko etmonas Aleksandras Gosievskis buvo įvedęs karinę diktatūrą ir pašalinęs nuo valdžios vietinius rusų ba jorus. Tuo pat metu į Maskvos valstybę, panirusią į vidaus suirutę, buvo įsiveržę ir švedai. Įvairiose Maskvos valstybės dalyse lietu vių, lenkų ir švedų sava valiau j ančių kareivių bei bajorų būriams beplėšikaujant, prasidėjo patriotinis rusų sąjūdis Maskvai išvaduoti ir išvaryti įsiveržėlius iš Maskvos valstybės. Kunigaikščio D. Trubeckojaus vadovaujami sumobilizuoti rusai, padedami I. Zaruckio vadovaujamų kazokų, 1611 m. priartėjo prie Maskvos. Padrąsinti maskviečiai sukilo prieš lietuvių ir lenkų įgulą bei valdžią, bet šie užsidarė Kremliuje. 1611 m. kautynėse dėl Maskvos dalyvavo ir Požarskis, bet buvo sužeistas ir turėjo pasitraukti. Tuo pat metu prasidėjo ir rusų liaudies patriotinis sąjūdis, vadovaujamas Žemutiniojo Naugardo mėsininko Kuzmos Minino. Požarskis ėmė va dovauti to sąjūdžio ginkluotoms pajėgoms, buvo išrinktas karo vadu. Paskelbę naują mobilizaciją, Požarskis ir Mininas užmezgė ryšius su kitomis Maskvos valstybės dalimis, visoje valstybėje su keldami karą su lietuviais ir lenkais. Pasinaudodamas lietuvių bei lenkų ir švedų nesutarimais, Požarskis pradėjo derybas su švedais ir sustabdė jų plėtimąsi į 'šiaurines Maskvos valstybės žemes.
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
719
1612 m. Požarskis ir Mininas, Zaruckio kazokų padedami, atvy ko su savo kariuomene Maskvos imti, Maskvoje apgultiems lie tuviams ir lenkams padėti skubėjo didysis Lietuvos etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, bet nebepajėgė prasiveržti į Kremlių, kur užsidariusi lietuvių ir lenkų įgula 1612 m. spalio 26 d. buvo pri versta pasiduoti. Išvadavęs Maskvą, Požarskis toliau valė kraštą nuo lietuvių ir lenkų būrių. 1613 m. buvo sušauktas visuotinis ru sų seimas, kuris caru išrinko Mykolą Romanovą. Požarskis, kuris irgi buvo bandęs kelti savo kandidatūrą į carus, gavo aukšto bajoro titulą, bet buvo kitų nustumtas į antraeiles pareigas. Maskvos karui toliau tebevykstant su Lietuva ir Lenkija, Požarskiui 1615—1618 m. buvo pavesta vadovauti įvairiems karo žygiams, pasibaigusiems 1618 m. Deulino taika. Požarskis su diplomatine misija buvo pasiųs tas ir deryboms į Švediją. 1619—1628 m. jis vadovavo vienam Mask vos prikazui (nelyginant ministerijai) ir vėliau buvo Možaisko vaiva da. Požarskio ir Minino garbei 1818 m. Maskvoje pastatytas pa minklas. Simanas (Semen Ivanovič; 1317—1353), Jono I Kalitos sūnus, didysis Maskvos kunigaikštis 1341—1353 m. Jonui I Kalitai mirus, nors Tverės ir kitų rusų kunigaikščių konkurentai stengėsi gauti iš totorių chano' Uzbeko didžiojo kunigaikščio titulą, Simanui pa vyko dovanomis įsigyti chano malonę. Uzbekas ne tik Simaną pa skyrė didžiuoju kunigaikščiu, bet jo žiniai pavedė ir kitus rusų ku nigaikščius, su kuriais Simanas elgėsi išdidžiai, dėl to ir buvo pra mintas Išdidžiuoju (Gordyj). Palaikė gerus ryšius su Aukso Orda, stropiai rinkdamas iš rusų žemių duokles ir jas mokėdamas toto riams. Net 5 kartus važiavo į Ordos sostinę Sara jų pareikšti totorių chanui ištikimybės. Savo viršenybei pabrėžti Simanas ėmė vadin tis visų rusų didžiuoju kunigaikščiu. Jo autoritetą kėlė ir palaikė Stačiatikių bažnyčia bei dvasininkai, ypač Maskvos metropolitas Aleksis. Simanas stengėsi išplėsti Maskvos įtaką ir į Didįjį Naugardą bei Tverę, bet tas jam nepavyko, nes tuo metu čia buvo stip resnė Lietuvos įtaka. Algirdas ypač rėmė Tverės kunigaikštį prieš Maskvą. 1333 m. Simanas vedė pirmąją žmoną lietuvių kunigaikš tytę Aigustę, spėjamą Gedimino dukterį. Antroji Simano žmona buvo Volokolamsko kunigaikščio Teodoro duktė Eupraksija, o tre čio ji— Tverės kunigaikščio Aleksandro duktė Marija. Visi Sima no vaikai išmirė maži. Pats Simanas mirė nuo juodojo maro. Po jo mirties Maskvos kunigaikščiu pasidarė jo brolis Jonas II. V.O. Kliučevski}, Kurs russkoj istoriji, t. 2, 3 leid., 1923; H. Paszkiewicz, Jagiellonowie a Moskwa, t. 1, 1933; M.T. Floiinsky, Russia..., t. 1, 1947.
720
S L A V A I IR R U S IJ A
Seinas Mykolas (Šein Michail Borisovič; mirė 1634 m.), žymus Maskvos valstybės bajoras ir karo vadas. Boriso Godunovo laikais buvo caro taurininkas. Kaip rusų valdomo Smolensko vaivada, per didžiąją Maskvos suirutę atsiuntė pagalbinės kariuomenės padėti carui Vosyliui Šuiskiui 1606—1607 m. ginti Maskvą nuo Dimitro Apsimetėlio II puolimo. 1609—1611 m. vadovavo lietuvių ir lenkų kariuomenės apgulto Smolensko gynimui, bet po 20 mėnesių apgu limo turėjo pasiduoti Zigmantui Vazai ir 9 metus iškalėjo iš pradžių Lietuvoje, vėliau Lenkijoje. 1632 m. Lietuvoje ir Lenkijoje prasi dėjus tarpuvaldžiui, Maskvos caras Mykolas Romanovas, nebelauk damas 1618 m. Deulino paliaubų pabaigos, pasiuntė Šeiną su di dele kariuomene Smolenskui iš Lietuvos atimti. Lietuvos lauko et monas Kristupas Radvila bandė Šeinui pastoti kelią, bet nepajėgė rusų sulaikyti ir šie 1632 m. apgulė Smolenską. Apgultas Smolens kas išsilaikė 10 mėnesių, ligi lietuvių ir lenkų sutartinai išrinktas karaliumi Vladislovas IV 1633 m. rudenį atvyko su lietuvių ir len kų kariuomene padėti smolenskiečiams gintis. Dalis lietuvių ir len kų kariuomenės prasiveržė pro rusus į Smolenską įgulai sustiprin ti, kita lietuvių ir lenkų kariuomenė apsupo Šeino vadovaujamus rusus, užėmė Dorogobužą ir atkirto rusus nuo maisto išteklių. 1634 m. vasario 25 d. Šeinas su 100 000 caro kariuomenės buvo priverstas pasiduoti Vladislovui IV, nors lietuvių ir le n k ų . kariuomenė buvo 4 kartus mažesnė. Seinas ir jo kariuomenė buvo paleisti, bet turėjo atiduoti visus ginklus ir palikti visus karo. stovyklos išteklius su 123 patrankom. Įpykęs caras į Maskvą sugrįžusį Seiną apkaltino išdavimu ir nubaudė mirtimi. Seinui pasidavus, ¡caras! vis dėlto buvo priverstas 1634 m. sudaryti Polianovkos „amžinąją taiką" su Lietuvos ir Lenkijos Respublika, pripažindamas Smolenską su sritimi Lietuvai, Černigovo bei Seversko Naugardo žemes Len kijai, o už tai Vladislovas atsisakė savo teisių į Maskvos sostą ir titulą. Pamiętniki Albrychta Stanislawa x. Radziwilla, k a nei erza W. Litewskiego 1632:— 1653, t. 1, 1839; Kr. Radzmiil, Spra,wy wojenne i polityczne 1621—1632, 1859.
Šulskiai (Šujskije), senovės rusų kunigaikščių giminė, kilusi iš Suzdalės kunigaikščių Riurikaičių, XV a. pradžioje pradėta kuni gaikščio Jurgio Vasiljevičiaus Šuiskio (Jurij Vasiljevič Šujskij). Nuo XV a. vidurio ligi XVII a. pradžios Šuiskiai vaidino svarbų vaidmenį Maskvos valstybės politiniame gyvenime, besivaržyda mi su kitomis kilmingųjų bajorų šeimomis dėl įtakos carui. XVI a. nuo Šuiskių atskilo atskira Skopinų-Šuiskių giminė. Kadangi caras
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
721
Jonas IV buvo mažametis, po jo motinos Elenos Glinskytės mirties 1538 m. Maskvos valstybė buvo valdoma bajorų tarybos, kurioje Šuiskiai varžėsi dėl valdžios ir įtakos su Bielskiais, 1542—1543 m. bajorų tarybai vadovavo Šuiskiai, nustūmę kitus bajorus į šalį, bet 1543 m. įvyko perversmas prieš Šulskius, pašalinęs juos nuo val džios. XVI a. pabaigoje vėl iškilo Šuiskiai, aktyviai dalyvavę kil mingųjų bajorų kovose prieš Borisą Godunovą ir svarbų vaidmenį vaidinę didžiojoje Maskvos suirutėje. XVII a. pradžioje vienas Šuiskis — Vosylius Ivanovičius — tapo net Maskvos caru. 1638 m. Šuiskių giminė baigėsi paskutinio jos nario mirtimi. Svarbesni Šuis kiai buvo: D i m i t r a s (Dimitrij Ivanovič; mirė 1613 m.), Maskvos caro Vosyliaus Šuiskio brolis ir jo kariuomenės vadas, kelis kartus lie tuvių ir lenkų sumuštas. Pralaimėjo lemiamas kautynes prie Klušino 1610 m. birželio 24 d., kur buvo Lenkijos etmono Žolkievskio nugalėtas. Paimtas nelaisvėn, mirė Lenkijoje. J o n a s , M y k o l o s ū n u s (Ivaįn Michailovič; mirė 1559 m.), Maskvos caro kariuomenės vadas. 1540 m. kariavo Livonijoje, 1553 m. vedė derybas su lietuviais bei lenkais dėl paliaubų. J o n a s , P e t r o s ū n u s (Ivan Petrovič; mirė 1587 m.), žy mus Jono IV kariuomenės vadas ir rusų politinis veikėjas, * e i Li vonijos karą dalyvavo 1563 m. žygyje prieš Lietuvos Polocką, 1573 m. žygiavo prieš Vaisenšteiną ir 1579 m. prieš Ostrovą. Labiausiai pa garsėjo vadovaudamas sėkmingam Pskovo gynimui, kurį lietuvių ir lenkų kariuomenė, vadovaujama Stepono Batoro, apgulė 1581 m. rugpjūčio 26 d. ir išlaikė apgultą ligi 1582 m. vasario 4 d., nors 1582 m. sausio 15 d. jau buvo pasirašytos Jam Zapolskij paliaubos. Jono IV laikais Šuiskis dar kelis kartus kariavo su totoriais, už puolusiais Maskvos valstybę. Po Jono IV mirties (1584 m.) buvo caro Teodoro patarėju ir aktyviai dalyvavo kilmingųjų bajorų ko vose bei sąmoksle prieš Borisą Godunovą; už tai 1587 m. buvo ištremtas į Beloozerą ir ten slaptai nužudytas. D.S. Lichačev (red.), Povest o prichoždeniji Stefana Batorija na grad Pskov, 1952.
P e t r a s G u r i j u s , J o n o s ū n u s (Petr-Gurij Ivanovič; mi rė 1564 m.), rusų karvedys, dalyvavo Maskvos karuose prieš toto rius, Livoniją ir Lietuvą-Lenkiją. Ties Ūla, netoli Oršos, 1564 m. buvo sumuštas Lietuvos lauko etmono Grigo Chodkevičiaus ir žuvo tose kautynėse. _V o s y l i u s , J o n o s ū n u s (Vasilij Ivanovič; 1552—1612), Maskvos caras 1606—1610 m. Kaip apsukrus ir klastingas politinis veikėjas sugebėjo išlikti ir po to, kai Borisaš Godunovas 1587 m. 46.
K. Avižonis.
722
S L A V A I I R R U S IJ A
sunaikino savo svarbiausių priešų Šuiskių giminės galią. Lietuvių ir lenkų remiamam Dimitrui Apsimetėliui I 1605 m. pasirodžius ir pareiškus pretenzijų į Maskvos sostą, Šuiskis perėjo į jo pusę. Po staigios Godunovo mirties Dimitrui Apsimetėliui I tapus caru, Šuls kis iš pradžių jį rėmė ir iš maskviečių priėmė priesaiką naujo caro vardu, bet greit pradėjo kitus kurstyti prieš Apsimetėlį; už tai 1605 m. buvo suimtas ir pasmerktas mirti, bet pagailėtas buvo iš tremtas kartu su savo broliais. Po kurio laiko Šuiskis vėl vadovavo caro atstumtų kilmingųjų bajorų sąmokslui prieš Dimitrą Apsime tėlį I. 1605 m. pabaigoje Šuiskis ir kitų bajorų pasiuntiniai slaptai tarėsi su Lietuvos ir Lenkijos karaliumi Zigmantu Vaza, siūlydamas Maskvos sostą jo sūnui Vladislovui. Tačiau nepatenkinti didėjan čia lietuvių ir lenkų, taip pat ir katalikų dvasininkų įtaka Mask voje sąmokslininkai sukurstė Maskvos minią sukilti. Per riaušes Dimitras Apsimetėlis I 1606 m. gegužės 17 d. buvo nužudytas Krem liuje. Ta proga šimtai lietuvių ir lenkų, buvusių Maskvoje, taip pat buvo išžudyti. Senosios rusų aristokratijos remiamas Šuiskis buvo apšauktas caru 1606 m. gegužės 19 d. Kilmingieji bajorai ta proga iš Šuiskio paėmė priesaiką, kad jis valdys pagal senas Maskvos tradicijas, vykdydamas bajorų tarybos ( d ū m ą ) valią ir nieko neda rys be tarybos pritarimo. Tapęs caru, Šuiskis suruošė plataus mas to lietuvių ir lenkų žudynes Maskvoje. Su Šuiskio iškilimu į caro sostą prasidėjo! kunigaikščių bei kil mingųjų senųjų bajorų šeimų reakcijos laikotarpis. Per suirutę įsi siūbavusios žemesnės socialinės klasės, nepatenkintos „bajorų ca ro" Šuiskio reakcine valdžia, ėmė bruzdėti. Beveik pusė Maskvos valstybės gyventojų, net ir daugelis eilinių bajorų, atsisakė pripa žinti Šuiskį ir jam paklusti. Stipriausias pasipriešinimas „bajorų carui" buvo valstybės rytuose ir pietuose. Prasidėjo plataus masto valstiečių bei baudžiauninkų sąjūdis, prie kurio prisidėjo ir Grigo rijaus Šachovskojaus vadovaujami kazokai. Sukilėlių vadas Ivanas Bolotnikovas 1606 m. spalio mėn. apsupo Maskvą. Šuiskis sumušė Bolotnikovą 1606 m. gruodžio mėn., o sukilėlių pajėgos pasitraukė į Kalugą ir Tūlą. Valstiečių ir kazokų sukilimas buvo užgniaužtas tik 1607 m. spalio mėn., sumušus sukilėlių pajėgas prie Tūlos ir sukilėlių vadams Bolotnikovui ir Šachovskojui patekus į Šuiskio rankas. Šuiskis tuoj pradėjo represijas prieš sukilimą rėmusias pro vincijas. Jis bandė savo pusėn patraukti eilinę bajoriją, 1607 m. sustiprindamas baudžiavas bei palengvindamas pabėgusių baudžiau ninkų ieškojimą. Socialinių neramumų dirvoje įvairiose Maskvos valstybės vie tose atsirado naujų pretendentų į Maskvos sostą, apsimetusių ste
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
723
buklingai išsigelbėjusiu caraičiu Dimitru. Apsimetėlius rėmė že mesnės socialinės klasės, nekentusios Šuiskio ir aukštųjų bajorų valdžios. Iš jų geriausiai sekėsi Dimitrui Apsimetėliui II, kurį rėmė taip pat ir daug lietuvių bei lenkų avantiūristų, vadovaujamų Lie tuvos ir Lenkijos didikų Jono Petro Sapiegos bei kunigaikščio Ro mano Narimantaičio Rožinskio, 1608 m. vadovavusio Dimitro Apsi metėlio II pajėgoms, prie kurių prisidėjo ir Lietuvos pulkininko Aleksandro Lisovskio suorganizuoti Bolotnikovo armijos likučiai ir kiti nepatenkinti elementai. Dimitrą Apsimetėlį II rėmė ir Jonas Zaruckis bei: kiti kazokų vadai. Dimitro Apsimetėlio II pajėgos 1608 m. gegužės 1 d. sumušė caro kariuomenę, vadovaujamą caro brolio Dimitro Šuiskio, ir įsikūrė Tušino kaime, vos kelios mylios nuo Maskvos. Į Tušino stovyklą perbėgo ir dalis Maskvos bajorų, palikę Šuiskį. 1608 m. birželio 25 d. Rožinskis bandė paimti Mask vą, bet buvo atmuštas. Būdamas beviltiškoje padėtyje, Šuiskis ėmė ieškoti užsienio pa galbos. 1608 m. liepos 20 d. jis sudarė 4 metų paliaubas su Lietu vos ir Lenkijos karaliumi Zigmantu Vaza. Tų paliaubų sutartimi Zigmantas turėjo atšaukti lietuvių ir lenkų būrius iš Tušino stovyk los. Tačiau lietuvių ir lenkų avantiūristai nepaklausė karaliaus ir toliau savavaliavo bei plėšikavo, dėdamiesi remią Dimitrą Apsi metėlį II. Savo žiaurumu ir plėšikavimu Maskvos žemėse ypač pa garsėjo Lisovskio kariai ir Jono Petro Sapiegos būriai. 1609 m. šiaurinėse Maskvos valstybės žemėse prasidėjo platus liaudies sąjūdis prieš plėšikaujančius lietuvių bei lenkų būrius ir Dimitro Apsimetėlio II avantiūristus. Tačiau Šuiskis tuo sąjūdžiu nepasi naudojo. Jis bandė savo kritišką padėtį sustiprinti per savo gimi naitį Mykolą V. Skopiną-Šuiskį, 1609 m. vasario 28 d. sudarydamas gynimosi bei puolimo sutartį su Švedijos karaliumi Karoliu IX. Ta sutartimi Šuiskis užleido švedams Suomių įlankos pakrantes, o šve dai atsiuntė Šuiskiui padėti savo kariuomenės dalinius, vadovau jamus P. de la Gardžio (Pontus de la Gardie). Skopino-Šuiskio va dovaujamos Šuiskio kariuomenės pergalės prieš Dimitrą Apsime tėlį II kiek sustiprino Šuiskio padėtį, bet ji vėl susikomplikavo, nes Šiliškio sąjunga su Švedija įvėlė jį į karą su Lietuva ir Lenkija, įpykęs Zigmantas Vaza pats pareiškė pretenzijų į Maskvos sostą ir. senatorių pritartas 1609 m. rugsėjo mėn. Smolensko apgulimu pradėjo karą. Lenkijos etmonas Žolkievskis ragino karalių žygiuoti tiesiog į Maskvą, bet šis paklausė Lietuvos kanclerio Leono Sa piegos patarimo pirmiau paimti Smolenską, kurio apgulimas betgi ilgai užsitęsė. 1610 m. vasario 14 d. Zigmantas atšaukė lietuvius ir lenkus iš Tušino. Rožinskis, susipykęs su Dimitru Apsimetėliu II,
724
S L A V A I IR R U S IJ A
pasitraukė į Volokolamą. Po Rožinskio mirties jo kariuomenės da lis 1610 m. balandžio mėn. perėjo pas Zigmantą, o kita toliau plė šikavo. Šuiskio valdžios nepopuliarumas prisidėjo prie to-* kad Filare tas Romanovas ir dalis kitų bajorų, anksčiau rėmusių Dimitrą Ap simetėlį II, 1610 m. vasario mėn. susitarė su Zigmantu jo sūnų Vladislovą iškelti Maskvos caru su sąlyga, kad rusų valstybės ins titucijos ir stačiatikybė liks nepaliestos. Lietuvių bei lenkų apleistas Dimitras Apsimetėlis' II pabėgo į Tūlą, o jo stovykla Tušine susilikvidavo. Nuo to Šuiskio padėtis nedaug tepagerėjo, nes 1610 m. birželio 25 d. staiga mirė talentingas ir populiarus caro kariuome nės vadas Skopinas-Šuiskis, o kariuomenės vadovybę perėmė ne gabus caro brolis Dimitras Šuiskis, įtartas Skopino-Šuiskio nužu dymu. Lietuvių ir lenkų kariuomenė, vadovaujama Lenkijos etmo no Stanislovo Žolkievskio, sumušė Dimitro Šuiskio vadovaujamą caro bei pagalbinę švedų kariuomenę 1610 m. birželio 24 d. prie Klušino ir artinosi prie pačios Maskvos, kur tuo metu dvi bajorų grupės siekė nuversti nepajėgią caro Šuiskio valdžią. Iš vienos pusės kunigaikštis Vosylius Golicynas, remiamas Riazanės kilmin gojo bajoro Zacharijo Liapunovo, ruošėsi paveržti caro sostą. Iš kitos pusės Filaretas Romanovas ir jo giminaitis Saltykovas agitavo už Zigmanto Vazos sūnų Vladislovą. Žolkievskio kariuomenei ar tėjant prie Maskvos, Liapunovo ir Saltykovo suagituota maskvie čių minia sukilo ir 1610 m. liepos 17 d. paskelbė Šuiskį nuverstą. Buvęs caras po dviejų dienų buvo priverstas stoti į vienuolius ir uždarytas Čiudovo vienuolyne Maskvoje. Šuiskio broliai buvo areš tuoti, o jo žmona taip pat priversta stoti į vienuoles. Šuiskį nuvertus, Maskvos valdžią laikinai perėmė bajorų tary ba, vadovaujama kunigaikščio Fedoro Mstislavskio. Skubiai su šauktas seimas ( z e m s k i j s o b o r ) caru išrinko Lietuvos ir Lenkijos karaliaus sūnų Vladislovą. Nuo Maskvos nuvijęs Dimitrą Apsime tėlį II, Žolkievskis su lietuvių ir lenkų kariuomene įžengė į Mask vą. 1610 m. rugpjūčio 17 d. Maskvos bajorai sudarė formalią su tartį su Žolkievskiu dėl Vladislovo kvietimo į carus ir Maskva pa teko į lietuvių bei lenkų valdžią. Šuiskis ir jo broliai 1611 m. rug pjūčio mėn. buvo išvežti kaip lenkų kaliniai į Varšuvą. Uždarytas Gostynino pilyje Lenkijoje Šuiskis kitais metais mirė. N.I. Kostomarov, Vasilij Šuiskij (jo kn.: Ruaskaja istorija v žizneopisanijach ėjo glavnejšych dejatelej, kn. 1, 6 leid., 1912); D.V, Cvetajev, Car Vasilij Šuiskij, t. 1—2, 1901—1910; S.F. Platonov, Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve XVI—XVII w ., 2 leid., 1937; I.I. Smirnov, Vosstanije Bolotnikova 1606—1607 g., 1949; A-A, Savič, Borba russkogo naroda s polskoj intervencijej v
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
725
načale XVII v., 1939; V.O. Kliučevskij, Kurs russkoj istoriji, 1925; K.V. Bazilevič, Istorija SSSR ot drevnejšich vremen do konca XVII v., 1949; M.T. Florinsky, Russia..., t. 1, 1953.
V o s y l i u s , V o s y l i a u s s ū n u s (Vasdlij Vasiljevič; mirė 1538 m.), dalyvavo Maskvos karuose prieš Lietuvą, žygiuose į Li voniją, vadovavo Smolensko gynimui nud lietuvių ir 1517 m. su mušė Lietuvos didįjį etmoną Konstantiną Ostrogiškį. Trubeckojai (Trubeckije), rusų kunigaikščių šeima, kilusi iš Lie tuvos Gediminaičių, pradėta Algirdo sūnaus Dimitro, XIV a. pa baigoje Dimitras Algirdaitis buvo Briansko, Černigovo ir Trubčesko prie Desnos kunigaikštis. Jo palikuonys buvo vadinama, to mies to vardu, kunigaikščiais Trubčevskiais, vėliau Trubeckojais. 1500 m. Jonas Trubeckojus su keliais kitais kunigaikščiais iš Lietuvos pa bėgo į Maskvą; už tai didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras atėmė iš jo Trubčevską. Jo palikuonis Aleksiejus Nikitičius Trubec kojus mirė bevaikis 1663 m. Prieš savo mirtį jis iš Lietuvos išsivežė savo brolio Jurijaus Nikitičiaus Trubeckojaus (mirusio 1634 m.) vaikaitį Jurijų Petrovičių Trubeckojų, likusį Lietuvos-Lenkijos tar nyboje po didžiosios Maskvos suirutės XVII a. pradžioje. Jurijaus Petrovičiaus Trubeckojaus (mirusio 1679 m.) tiesioginės linijos pa likuonys išliko kaip kunigaikščių giminė Rusijoje ligi pat XX a. pirmosios pusės. Trubeckojų šeimos nariai užimdavo aukštas val stybines vietas ligi pat carinės valdžios žlugimo 1917 m. ir pasižy mėjo Rusijos valstybiniame bei kultūriniame gyvenime. E. Troubetzkoi, Les. Princes Troubetzkoi, 1887; E. Trubeckaja, Skazanije o rodė kniazej Trabeckich, 1891.
Žymesnieji Trubeckojų šeimos nariai buvo: D i m i t r i j u s T i m o f e j e v i č i u s (miręs 1625 m.), kazokų vadas, Tobolsko vaivada. Per didžiąją Maskvos suirutę kaip Dimit ro Apsimetėlio II šalininkas 1608—1610 m. buvo Tušino stovyklo je. Lietuviams ir lenkams paėmus Maskvą, kartu su J. Zaruckiu ir P. Liapunovu vadovavo maskviečių 1611 m. visuotiniam šaukimui. Rusų kariuomenei pakrikus, Trubeckojus kartu su savo kazokais liko prie Maskvos, iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs K. Minino ir D. Požarskio vadovaujamam liaudies sukilimui, bet vėliau prisi jungė su savo kazokais prie Požarskio ir Minino kariuomenės, tai gi su jais išvarė lietuvius ir lenkus iš Maskvos. Maskvą išvadavus, Trubeckojus kartu su Požarskiu ir Mininu vadovavo laikinajai vy riausybei. 1613 m. rusų visuotiniame seime Trubeckojus buvo ke liamas kandidatu į Maskvos carus, bet atsisakė savo kandidatūros
726
S L A V A I IR R U S IJ A
Mykolo Romanovo naudai. 1617 m. dalyvavo Didžiojo Naugardo išvadavime iš švedų ir vėliau buvo Tobolsko vaivada. G r i g o r i j u s N i k o 1 a j e v i č i u s (1873—1930), diplomatas ir rašytojas, Jevgenijaus ir Sergejaus Trubeckojų brolis. 1913 m. Rusijos užsienio reikalų ministerijos direktorius, 1914 m. pasiun tinys Serbijoje. 1919—1920 m. aktyviai dalyvavo Denikino* ir Vrangelio antikomunistiniame sąjūdyje Ukrainoje. Komunistams sumu šus baltųjų pajėgas ir įsigalėjus Rusijoje, emigravo į Austriją ir nuo 1923 m. gyveno Prancūzijoje. Parašė veikalus: „Russland als Grossmacht" (1913 m. išversta iš rusų kalbos); ,,La politique russe en Orient“ (1917); „Die Glaubensverfolgung in Sowjetrussland" (1930); „Krassnaja Rossija i sviataja Rus" (1931). Atminimui pa gerbti 1930 m. buvo rusų kalba išleistas straipsnių rinkinys apie jį. J e v g e n i j u s N i k oi a j e v i č i u s (1863—1920), teisininkas, filosofas ir visuomenininkas, Grigorijaus Nikolajevičiaus ir Sergejausf Nikolajevičiaus Trubeckojų brolis. Nuo 1894 m. Kijevo, nuo 1906 m. Maskvos universitetų filosofijos profesorius, dūmos ir val stybės tarybos narys. Kanto pasekėjas, artimas VI. Solovjovui, daug kur juo sekęs. Teigė, kad tikras pažinimas galimas tik per religiją. Jo pagrindiniai darbai: „Mirosozercanije VI. S. Solovjovą“ 2 tomai (1913); ,,Metafizičeskije predpoloženija poznanija“ (1917); ,,Religijozno-obščestvennyj ideal zapadnogo christijanstva" 2 tomai (1892—1897); „Lekcijį po enciklopediji prava" (1899); „Lekciji po istoriji filosofiji prava" (1907); ,,Smysl žizni" (žurnale „Voprosy filosofiji i psichologiji" 1918). Nikita Jurjevičius (1700—1767), valstybės veikėjas, pradėjęs kilti Petro I laikais. 1738 m. karo reikalų kolegijos (mi nisterijos) pirmininkas, nuo 1740 m. senato generalinis prokuroras, 1756 m. gavo generalfeldmaršalo laipsnį. Parašė 1719—1763 m. dienoraštį, paskelbtą „Russkaja starina" 1870 m. Sergejus N i k o l a j e v i č i u s (1862—1905), filosofas ir visuomenininkas, nuo 1900 m. Maskvos universiteto filosofijos pro fesorius, 1905 m. Maskvos universiteto rektorius. Būdamas liberalių pažiūrų, redagavo žurnalą „Voprosy filosofiji i psichologiji" ir buvo vienas rinkinio „Problemy idealizma" (1902) autorių. Savo filosofija iš pradžių buvo Hėgelio, vėliau Kanto pasekėjas, bandė jungti Hėgelio objektyvųjį idealizmą su VI. Solovjovo religiniu misticizmu, savo filosofiją apibūdindamas kaip „konkretų idealiz mą". Jo pagrindiniai darbai: „O prirode čelovečeskogo soznanija" (1889—1891); „Osnovanija idealizma" (1896); „Metafizika v drevnej Greciji" (1890); „Učenije o logose i jego istoriji" (1900); „Sobranije sočinenij" 4 tomai, išleisti 1906—1912 m.
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
727
S e r g e j u s P e t r o v i č i u s (1790—1860), pulkininkas, 1812— 1814 m. dalyvavęs kovose prieš Napoleoną, vienas pagrindinių dekabristų sąjūdžio steigėjų ir 1825 m, dekabristų sukilimo vadų, susižavėjęs liberaliomis idėjomis, net raginęs panaikinti baudžia vas. Sukilimo išvakarėse išrinktas sukilėlių kariuomenės vadu (dik tatoriumi), bet sukilimui prasidėjus neparodęs veiklumo. Carui su kilimą užgniaužus, teisiant dekabristus, buvo pasmerktas mirti, bet bausmė buvo pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu Sibire ligi gyvos gaivos. Caro Aleksandro II amnestuotas 1856 m. Paliko savo užra šus — „Zapiski", išleistus 1906 m. Viazemskiai (Viazemskije), rusų kunigaikščių Riurikaičių šeima, kilusi iš Vladimiro Monomacho vaikaičio, Smolensko kunigaikščio Rostislavo (mirusio 1166 m.), kurio provaikaitis Andrius, vėliau žu vęs 1224 m. Kalkos kautynėse, dalies buvo gavęs Viazmą. Andrius pradėjo Viazemskių šeimą, kurios vardas kilo nuo Viazmos, buvu sios šiaurės rytų Smolensko kunigaikštijos pakraštyje. A f a n a s i j u s I v a n o v i č i u s (mirė 1570 m.), caro Jono IV Žiauriojo įtakingas favoritas, vienas opričninos organizatorių ir caro patikėtinių, vėliau patekęs caro nemalonėn. Maskvos kariuomenei 1570 m. nusiaubus maištaujantį Didįjį Naųgardą, Viazemskis buvo apkaltintas turėjęs slaptų ryšių su naugardiečiais ir dalyvavęs są moksle, kuriuo buvo siekiama Naųgardą ir Pskovą perduoti Lietu vai. Už tai caro įsakymu nukankintas. A l e k s a n d r a s A l e k s e j e v i č i u s (1727—1793), rusų val stybės veikėjas, Kotrynos II patikėtinis. 1763 m. sutramdė Uralo kalnų pramonės valstiečių bruzdėjimą, 1764—1792 m. buvo Rusijos generalinis prokuroras, vadovavo senato veiklai ir teisingumo, fi nansų bei vidaus reikalų ministerijoms. P a v e l a s P e t r o v i č i u s (1820—1888), rusų paleografas ir archeografinių darbų autorius, išspausdinęs du darbus apie „Sak mę apie Igorio žygį". 1877 m. įkūrė senovės raštų mylėtojų drau giją Petrapilyje. 1881 m. išspausdino dalį savo archyve surinktų istorinių dokumentų. P e t r a s A n d r e j e v i č i u s (1792—1878), rusų poetas ir kri tikas. Jaunystėje buvęs aktyvus literatūrinio būrelio „Arzamas“ narys, artimas Puškino draugas ir romantizmo propaguotojas, vė liau neapkentė didelių naujovių ir naujų rašytojų. Po 1831 m. su kilimo numalšinimo Lietuvoje ir Lenkijoje Viazemskis, skirtingai nuo Puškino ar Žukovskio, nerašė odžių Mikalojui I. Tačiau vėliau persimetė reakcijos pusėn, buvo cenzorius ir patvaldybės šalinin kas. Viazemskio kūryba gausi (Polnoje sobranije sočinenij, 12 to
728
S L A V A I IR R U S IJ A
mų, išleista 1878—1896 m.) ir įvairi. Poezija daugiausia klasikinė („Izbrannyje sočinenija", išėję 1935 m.), tik proginiai eilėraščiai bei epigramos lengvabūdiškos, bet laiškai, ypač rašytieji Puškinui, pasižymi sąmojumi, originalumu ir gilia įžvalga. 1963 m. išspaus dintos Viazemskio „Zapisnyje knižki'' (1831—1848). Vorotinskiai (Vorotinskije), smulkūs XV—-XVII a. Okos aukš tupio rusų kunigaikščiai Riurikaičiai, kilę iš Černigovo kunigaikš čio Mykolo Vsevolodovičiaus (mirusio 1246 m.), valdžiusio Černi govo kunigaikštiją nuo 1225 m. Vorotinskiai savo pavardę gavo nuo Vorotinsko miesto, buvusio Okos aukštupyje, Kalugos srityje, prie kairiojo Okos intako Vysos. Vorotinsko miestas, metraščiuose žinomas jau XII a., nuo 1408 m. įėjo į Lietuvos valstybės ¡sudėtį kartu su kitomis Okos aukštupio smulkiomis kunigaikštijomis, bu vusiomis didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto priklausomybėje. Černigovo kunigaikščio Mykolo Vsevolodovičiaus trečiojo sūnaus Simono provaikaitis Teodoras Lvovičius, vedęs Algirdo dukraitę, iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero 1442 m. jgavo dalį — Vorotinską su apylinkėmis, kaip smulkią, Lietuvos protektorate bu vusią vasalinę kunigaikštiją. Tarnaudamas Lietuvai, Teodoras Lvo vičius Vorotinskis 1447 m. buvo paskirtas didžiojo Lietuvos ku nigaikščio Kazimiero vietininku Kozelske ir 1455 m. gavo dvarų ir kaimų Smolensko srityje. Ligi XV a. pabaigos Vorotinsko kunigaikštija įėjo į Lietuvos sudėtį.i Kadangi Vorotinskas buvo pačiame Lietuvos pasienyje, ne toli Maskvos, jau XV a. pabaigoje Vorotinskiai kartu su kitais Okos aukštupio kunigaikščiais pradėjo svyruoti tarp Lietuvos ir Maskvos, pastarosios galiai kylant ir Lietuvos įtakai silpnėjant. Teodoro Lvovičiaus; sūnus Dimitras Vorotinskis su savo tėviškės žemėmis persimetė iš Lietuvos į Maskvos tarnybą 1489 ar 1490 m. Jo brolis Simonas su Vorotinsko miestu ir kiti Vorotinskiai su savo žemėmis pasidavė Maskvai 1492 m., tarp jų ir Jonas Michailovičius Vorotinskis su savo šeima. Pasidavę didžiajam Maskvos kunigaikščiui Jonui III, Vorotins kiai prarado savo vasalinių dalinių kunigaikščių gana savarankiš ką padėtį, bet buvo iškelti į pirmaeilius aukštuosius Maskvos ba jorus ir karo vadus. Nuo XV a. pabaigos vykstant Maskvos ka rams su Lietuva, 1494 m. taikos sutartimi Lietuva atgavo daugumą Dimitro ir Simono Vorotinskių Maskvai atiduotų žemių, nors di dysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras ir turėjo atsisakyti nuo daugumos Okos aukštupio kunigaikštijų, tarp jų ir paties Vorotins ko. Nuo XVI a. pradžios Lietuvai pradėjo nebesisektu ir ji 1503 m.
R U S IJ O S V A L S T Y B E . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
729
taikos sutartimi galutinai prarado ne tik visas Okos aukštupio, bet ir Dniepro bei Desnos aukštupių žemes. Vorotinskiai Maskvos tar nyboje liko ligi jų šeima pasibaigė su Jono Aleksiejevičiaus Vorotinskio mirtimi 1697 m. M. Liubavskij, Oblastnoje delenije..., 1892; O.P. Backus, Motives of West Russian Nobles in Deserting Lithuania for Moscow 1377— 1514, 1957.
Žymesnieji Maskvos tarnyboje buvę Vorotinskiai; A l e k s a n d r a s (Aleksandr Ivanovič), trečias Jono Michailovičiaus sūnus, nuo 1558 m.— Kazanės vaivada. A leksiejus Ivanovičius (Aleksėj Ivanovič, miręs 1642 m.), Ivano Michailovičiaus Vorotinskio, Muromo vaivados sū nus, Tūlos vaivada. D i m i t r a s F i o d o r o v i č i u s (Dimitrij Fedorovič), Simono Fedorovičiaus Vorotinskio brolis, 1489 ar 1490 m. atkrito nuo Lie tuvos ir pasidavė Maskvai. 1492 m. vadovavo Maskvos kariuome nei, puolančiai Mosalską. 1496 m. buvo Jono III pasiųstas į Didįjį Naugardą su savo kariuomene kariauti prieš švedus. J o n a s A l e k s i e j e v i č i u s (Ivan Aleksėjevič, miręs 1679 m.), Aleksiejaus Ivanovičiaus sūnus, paskutinis Vorotinskių šeimos na rys, iš savo motinos pusės caro Aleksiejaus Romanovo pusbrolis. Dalyvavo visuose caro karo žygiuose. J o n a s M i c h a i l o v i č i u s (Ivan Michailovič) 1492 m. at krito nuo Lietuvos ir perėjo į Maskvos tarnybą ir jau 1492 m. da lyvavo Jono III karo žygiuose. 1496 m. su savo kariuomene buvo pasiųstas į Didįjį Naugardą kariauti prieš švedus, 1500 m. dalyva vo kare prieš Lietuvą kaip vienas Maskvos kariuomenės vadų, 1508 m. sumušė Krymo totorius, 1512—1513 m. su Maskvos kariuo mene apgulė Lietuvos valdžioje buvusį Smolenską, 1517 m. sustabdė totorius prie Tūlos, 1521 m. pateko caro Vosyliaus III nemalonėn ir buvo kalinamas ligi 1525 m., tada buvo paleistas, priesaika pasi žadėjęs neturėti jokių ryšių su Lietuva. S. F J Bielskiui ir Liackiui iš Maskvos pabėgus į Lietuvą, 1534 m. buvo apkaltintas bend radarbiavęs su jais. Suimtas ir be teismo ištremtas į Beloozerą, ten ir mirė. J o n a s M i c h a i l o v i č i u s (Ivan Michailovič; mirė 1627 m.), Mykolo Ivanovičiaus sūnus, po tėvo mirties paleistas iš Bęloozero ištrėmimo, buvo paskirtas Muromo vaivada. 1582 m. buvo pasiųs tas sukilusių čeremisų numalšinti. Kaip Šuiskių šalininkas, 1585 m. buvo Boriso Godunovo ištremtas. 1592 m. grįžo iš ištrėmimo ir 1592—1598 m. buvo Kazanės vaivada. Aktyviai dalyvavo didžio sios Maskvos suirutės įvykiuose. Iš pradžių rėmė Dimitrą Apsi metėlį I, bet vėliau prisidėjo prie jo nuvertimo. Tada palaikė Vo
730
S L A V A I IR R U S I J A
sylių Šuiskį įr kovojo prieš kitus apsimetėlius, bet vėliau prisidėjo prie Šuiskio nuvertimo ir dalyvavo laikinoje Maskvos vyriausybėje. Maskvai pasidavus lietuvių ir lenkų valdžion, tapo Zigmanto III Vazos priešu; už tai buvo areštuotas Lietuvos lauko etmono Gosievskio, Maskvos komendanto. Išvarius lietuvius ir lenkus iš Mask vos, 1613 m. Rusijos seime buvo keliamas kandidatu į carus. Myko lo Romanovo laikais vėl buvo Kazanės vaivada. Dalyvavo Maskvos pasiuntinybėje į Smolenską tartis su Lietuva-Lenkija. M y k o l a s (Michail Ivanovič, apie 1510 m.— 1577), Jono Michailovičiaus sūnus, vienas žymiųjų Maskvos karo vadų. 1536 m. va dovavo caro Jono IV pulkams, kovojusiems prieš švedus. Po to dalyvavo visuose Jono IV karo žygiuose. Pasižymėjo 1552 m. pai mant Kazanę. 1555 m. sulaikė Krymo totorius, pasiekusius Tūlos apylinkes. Nežinia dėl kokios priežasties 1561 m. pateko Jono IV nemalonėn, kuris atėmė iš jo visus dvarus ir ištrėmė į Beloozerą. Kitiems bajorams laidavus už jį, 1565 m. buvo leista grįžti prie ca ro rūmų. Tapo bajorų tarybos nariu ir buvo paskirtas caro vieti ninku į Kazanę. Su caro žiniai 1567 m. įžeidžiamai atmetė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto ir Grigo Chodkevičiaus kvietimą pereiti į Lietuvos pusę. 1571 m. buvo caro paskirtas pir mininkauti specialiai komisijai, kuriai buvo pavesta paruošti pla ną pietinėms, Rusijos sienoms ginti. Todėl buvo pastatyta visas tink las tvirtovių ir įsteigta karinių sodybų. Kaip pasienio sargybos viršininkas, Vorotinskis kartu su komisija parengė pasienio sau gojimo ir gynimo tarnybos taisykles. Vis dėlto, nepaisydami tos pa sienio apsaugos sistemos, totoriai 1571 m. prasiveržė ir apgulė Maskvą, sudegino jos priemiesčius ir išsivedė daug belaisvių. 1572 m. didelė totorių armija vėl įsiveržė, bet šį kartą Vorotinskiui pavyko ją sulaikyti ir sumušti prie Lopasnės upės, netoli Molodės kaimo, apie 50 km nuo Maskvos. Caras vis dėlto juo nepasitikėjo. Opričninos metu, naikindamas ir persekiodamas senųjų dalinių kunigaikš čių palikuonis, Jonas IV 1577 m. areštavo Vorotinskį, apkaltino jį tarsi dalyvavus sąmoksle prieš carą ir pats dalyvavo jį tardant bei kankinant. Po tortūrų Vorotinskis buvo' ištremtas į Beloozerą, bet nuo kankinimo žaizdų pakeliui mirė, nepasiekęs ištrėmimo vietos, J, Beliajev, O storoževoj, staničnoj i polevoj službe..., 1846; N.K. Lebedev, XVI stoletije o rainom dele, 1911.
Simonas (Semen Fedorovič), Dimitro Fedorovičiaus brolis, 1492 ar 1493 m. iš Lietuvos perėjo į Maskvos tarnybą ir i i 496 m. su savo kariuomene buvo pasiųstas į Didįjį Naugardą kariauti su švedais.
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
731
V l a d i m i r a s (Vladimir Ivanovič; mirė 1553 m.), Jono Mi chailo vičiaus sūnus, Aleksandro ir Mykolo Vorotinskių brolis. Da lyvavo Jono IV 1552 m. žygyje prieš Kazanę ir jos paėmime. 1553 m., Jonui IV beveik mirtinai susirgus, skirtingai nuo kitų žy mių bajorų, buvo caro mažamečio sūnaus Dimitro šalininkas ir ra gino kitus bajorus jam prisiekti. Vosylius I (Vasilij I; 1371—1425), vyriausiasis Dimitro Doniškio sūnus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto žentas, didysis Mask vos kunigaikštis 1389—1425 m. Dar tėvui gyvam tebesant, po 1382 m. totorių chano Tochtamišo žygio prieš Maskvą, Vosylius buvo pa siųstas įkaitu į Aukso Ordos sostinę Sarajų, iš kur 1386 m. pabėgo į Moldaviją ir per Vokietijos imperatoriaus žemes pasiekė Lietu vą. Atvykęs į Lucką, prašėsi Vytauto užtarimo. Vytautas, nepa tenkintas Jogailos politika ir ketindamas užmegzti draugiškus santy kius su Maskva, pažadėjo, tinkamam laikui atėjus, išleisti už Vo syliaus savo šešiolikametę dukterį Sofiją ir padėjo jam per Polocką sugrįžti į Maskvą, kur Vosylius atvyko kelių lietuvių kunigaikščių ir bajorų lydimas. Jam 1389 m. grįžus į Maskvą, netrukus mi rė jo tėvas ir Vosylius chano Tochtamišo pasiuntinio Šichmato buvo Maskvoje pasodintas į Didžiosios Vladimiro kunigaikštijos sostą. Jauno Vosyliaus I padėtis sustiprėjo ir jo prestižas pakilo dėl metropolito Kiprijono sugrįžimo iš Kijevo į Maskvą 1390 m. ir dėl Vosyliaus I vedybų giminystės su Vytautu, kurio duktė Sofija per Prūsiją, Rygą ir Didįjį Naugardą atvyko į Maskvą ir ištekėjo' už Vosyliaus. Padėdamas Vytautui, Vosylius I pasiuntė Riazanės ku nigaikštį Olegą pulti Jogailos vietininko Skirgailos valdomas Lie tuvos rytines sritis. Kai Vytautas 1392 m. susitaikė su Jogaila ir tapo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Vosylius I toliau palaikė draugiškus santykius su Vytautu. Būdamas saugus iš Lietuvos pu sės, Vosylius I stiprino didžiojo Vladimiro ir Maskvos kunigaikš čio viršenybę kitiems rytų Rusios kunigaikščiams ir prąpjėtė savo valstybę į rytus, už dovanas iš totorių chano gavęs jarlyką (legalų pripažinimą) į Žemutinio Naugardo ir Suzdalės kunigaikštijas. 1392— 1395 m. prie Maskvos buvo prijungta Žemutinio Naugardo kuni gaikštija, taip pat suomių-ugrų tautelės komių gyvenamos žemės. Vosylius I dar užvaldė Gorodecą, Muromą, Kozelską, Peremišlį, Meščerą, Tarasą, o po kelerių metų ir Suzdalę, taip pat M. Permę. Vosyliaus I padėtis dar labiau sustiprėjo, kai Tamerlanas 1395 m. sumušė Aukso Ordos chaną Tochtamišą ir jį išvarė iš Ordos, tai privedė prie totorių didžiūnų vidaus kovų Aukso Ordoje; suirutė
732
S L A V A I IR R U S IJ A
truko apie 12 metų. Vosylius I išnaudojo totorių nusilpimą ir per visą tą laiką nebevažinėjoi į Ordą totorių chanui paklusnumo pa reikšti, 12 m. nebemokėjo totoriams duoklės, nors ją iš savo valdinių ir surinkdavo bei pasilaikydavo savo ižde,, stiprindamas didžiojo Maskvos kunigaikščio pajėgas. Tik kai 1408 m. Aukso Ordoje Įsigalėjęs Edyga (Edigėjus) nusiaubė Maskvos apylinkes, Vosylius I 1412 m. vėl rado reikalo nuvykti pas chaną Dželą Lediną pripažinti jo viršenybę ir vėl pradėti mokėti totoriams duok lę. Maskvos s a n t y k i u o s e s u L i e t u v a reiškėsi aiški Lie tuvos persvara, kuri savo valdžioje turėjo didžiulius vakarinius ir pietinius Rusijos plotus. Be to, Okos aukštupio kunigaikštijos ir žemės, buvusios net į pietryčius nuo Maskvos, kaip Riazanė, siekė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto ¡globos. Riazanės kunigaikš tis 1393 m. sutartimi su Vytautu pripažino jo viršenybę. Sudaręs Salyno sutartį su Vokiečių ordinu 1398 m., Vytautas rengėsi savo valdžią išplėsti į Pskovą ir Didįjį Naugardą, dėl to Vosyliaus I santykiai su Vytautu pablogėjo. Tačiau Vytauto planai buvo ati dėti dėl jo žygio prieš totorius, kurio metu Vosylius I laikėsi ne utraliai, nesidėdamas nei su totoriais, nei su Lietuva.' Kai Vytautas 1399 m. Vorsklos kautynėse buvo totorių sumuštas,, Vosyliaus I viltys praplėsti Maskvos valstybę Lietuvos valdytų Rusios žemių •sąskaita sustiprėjo. Gerokai praplėtęs Maskvos teritoriją, Vosylius I bandė išplėsti savo įtaką ir į Pskovą bei Didįjį Naugardą, nuo jo jam buvo pa vykę kuriam laikui atplėšti dalį rytinių Dvinos srities žemių. Tiek Pskove, tiek Didžiajame Naugarde reiškėsi stipri Lietuvos įtaka. Vosyliaus I santykiai su savo uošviu Vytautu ėmė blogėti ir priėjo prie atviro konflikto, kai Vytautas padidino spaudimą Pskovui ir Didžiajam Naugardui. Vytautui 1406 m. suruošus žygį prieš Psko vą, pskoviečiai kreipėsi į Vosylių I Maskvos pagalbos. Tuo tarpu Vytautas pareikalavo, kad Didysis Naųgardas savo kunigaikščiu priimtų Vytauto pusbrolį Lengvenį, Algirdo sūnų. Vytauto ir Vo syliaus I kariuomenės susitiko netoli Krapivnos 1406 m. Vosyliui I į pagalbą buvo atėję ir totoriai. Tačiau karas neišsiplėtė, nes Vosy lius I susitarė su Vytautu. Didysis Naųgardas 1407 m. priėmė savo kunigaikščiu Lengvenį, tačiau jam neleido apsigyventi pačiame mieste. Lietuvos ir Maskvos interesams kryžiuojantis Didžiajame Nau garde ir Pskove, Vosyliaus I santykiai ¡su Vytautu vėl įsitempė. Jų kariuomenės vėl susitiko 1407 m. prie Viazmos, bet paliaubos buvo sudarytos be kautynių. Didysis Naųgardas ir toliau liko Lietuvos
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
733
įtakoję, Lengveniui esant vyriausiuoju naugardiečių kariuomenės vadu. 1406—1408 m. keli Lietuvos rytų pasienio kunigaikščiai bu vo» perėję į Maskvos pusę, o 1408 m. ir Švitrigaila, susipykęs su Vytautu, pabėgo į Maskvą, kur Vosylius I jam pragyvenimui pa vedė Vladimirą, Perejaslavlį, Volokolamską, Rževą ir pusę Kolomnos. Dėl to Vytautas išsirengė į savo trečią žygį prieš Maskvą. Jo bei Vosyliaus I kariuomenės 1408 m. susitiko prie Ugros, bet ir šį kartą karas neišsiplėtė, nes žentas ir uošvis greitai susitaikė. 1408 m. taikos sutartimi siena tarp Lietuvos ir Maskvos valstybių buvo iš vesta Ugros upe, apie 140 km į vakarus nuo Maskvos. Vosylius I bandė savo kontrolėn paimti Tverę, bet nepavyko, totoriams didžiuoju Tverės kunigaikščiu patvirtinus kunigaikštį Jo ną, sugebėjusį atsispirti Vosyliui I, nes Tverės kunigaikštį palaikė ir Vytautas. Vosyliaus I santykiai su Lietuva išliko draugiški ligi pat jo mir ties 1425 m. Prieš mirdamas savo testamentu Vosylius I paskyrė Vytautą savo žmonos Sofijos ir mažamečio sūnaus Vosyliaus II globėju. Vosyliaus I broliai Andrius ir Petras, taip pat giminaičiai Simanas ir Jaroslavas, Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro sūnūs, taip pat buvo paskirti globėjais. G. V e r n a d s k y , The Mongols and Russia, 1953; ALT. F l o r i n s k y , Russia..., t. 1, 1947; O .P . B a c k u s , Motives of West Russian Nobles in deserting Lithuania for Moscow 1377—1514, 1957; C .R . J u r g e l a , History of the Lithuanian Nation, 1948; S .M . So lovyev, Istorija Rossiji s drevnejšich vrernen, 1911; A . V. E k z e m p l i a r s k i j , Velikije i udelnyje kniazja Sevemoj Rusi..., t. 1, 1889; M . N . T i c h o m i r o v , Drevniaja Moskva (XII—XV vv.), 1947; M . N . T i c h o m i r o v , Srednevekovaja Moskva
v XIV—XV vv., 1957; Očerki istoriji SSSR: Period feodalizmą IX—XV w ., č. 2, 1953; A . B a r b a š e v , Vitovt i ego politika do Griunvaldenskoj bitvy (1410 g.), 1885—1891; A . P r o c h a s k a , Dzieje Witolda, wielkiego księcia Litwy, 1914; A . L e w i c k i , Powstanie Swidrygielly, 1892; J. P i i l z n e r , Grossfurst Witold von Litauen als Staatsmann, 1930; Vytautas Didysis 1350—1430, 1930; S. S u ž i e d ė l i s , Vytautas Didysis ir jo žygiai, 1935; J. M a t u s a s , Švitrigaila..., 1938; J.B. K o n č i u s , Vytautas the Great, Grand Duke of Lithuania, 1964.
Vosylius II Tamsusis (Vasilij II Temnyj; 1415—1462), Vosyliaus I ir Sofijos Vytautaitės sūnus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vaikaitis, didysis Maskvos kunigaikštis 1425— 1462 m. Dar prieš savo mirtį jo tėvas savo testamentu buvo pavedęs mažametį Vosy lių ir jo motiną Sofiją didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto glo bai ir protekcijai. Kai Vosylius II, būdamas tik 10 metų, 1425 m. po savo tėvo mirties paveldėjo Maskvos sostą, Lietuva buvo tokia galinga, jog Maskvai grėsė didelis pavojus. Lietuvos protektorate buvusios rusų žemės jau supo pačią Maskvą, tačiau Vytautas, savo dukters Sofijos, Vosyliaus II motinos, prašomas, Maskvos nelietė ir jos neprijungė prie Lietuvos, pasitenkindamas savo vaikaičio Vo syliaus II globėjo vaidmeniu.
734
S L A V A I IR R U S IJ A
Iš pradžių už mažametį Vosylių II valstybės reikalus tvarkė Maskvos metropolitas Fotijus ir žymesni bajorai, taip pat didelės įtakos turėjo ir Vosyliaus II motina Sofija, Tačiau Vosyliaus II tei ses į sostą dar 1425 m. buvo užginčijęs jo dėdė Jurgis, Kostromos kunigaikštis, remdamasis vyresnumo principu. Nors Jurgis prieši nosi, Sofijai pavyko į sostą pasodinti mažametį Vosylių II. Jurgio pretenzijoms labai pasipriešino metropolitas Fotijus, dvasininkai ir bajorai, o totorių chanas jarlyką (oficialų pripažinimą) į didžiojo Vladimiro ir Maskvos kunigaikščio sostą davė Vosyliui II. Jo dėdė Jurgis 1428 m. turėjo susitaikyti su Vosylium ir jį pripažinti, bet po Vosydiaus II globėjo Vytauto mirties vėl susipyko ir 1431 m. Aukso Ordoje pradėjo intrigas prieš Vosylių. Jurgio ir Vosyliaus II ginčą dėl sosto totorių chanas 1432 m. išsprendė Vosyliaus II nau dai. Metropolitas Fotijus bandė paveikti Jurgį priimti chama spren dimą, bet šis ir toliau kėlė neramumus ir organizavo kovas prieš V osylių. Kovų prieš Vosylių II metu Jurgiui pavyko užimti Maskvą, pa siskelbti didžiuoju kunigaikščiu, o nelaisvėn paimtą Vosylių II iš siųsti į Kolomną. Tačiau Jurgiu nepatenkinti bajorai ir dvasinin kai 1433 m. padėjo Vosyliui II grįžti į Maskvą. Iš Lietuvos Vosy lius II negalėjo gauti pagalbos, nes čia tuo metu vyko Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos vidaus kovos. Jurgis privertė Vosylių II bėgti iš Maskvos į Didįjį Naugardą, iš kur Vosylius II bandė atgau ti savo sostą.'Jurgiui 1434 m. mirus, vidaus kovas prieš Vosylių II toliau tęsė Jurgio sūnūs. Vienas jų, Vosylius Kreivasis, pasiskelbė didžiuoju Maskvos kunigaikščiu, bet 1434 m. buvo paimtas nelais vėn ir Vosylius II įsakymu apakintas (jis mirė 1448 m.). Į Mask vos kunigaikščių kruvinas tarpusavio kovas įsikišo ir Kazanės to toriai. Jie 1445 m. sumušė Vosyliaus II kariuomenę netoli Suzdalės. Sužeistas Vosylius II pateko į totorių nelaisvę, bet jam pavy ko išsipirkti. Kai grįžo į Maskvą, giminaičių nesantaika ir vidaus kovos atsinaujino, 1446 m. Dimitras Šemiaka paėmė Vosylių II į nelaisvę ir įsitvirtino Maskvoje. Atsikeršydamas už savo brolį, Dimitras šemiaka apakino Vosylių II, kuris dėl to ir gavo Tamsiojo pravardę. Apakintas Vosylius II buvo ištremtas į Ugličių, o jo mo tina Sofija į Čuchlomą, kur ji išbuvo ligi kitų metų. Dimitrui Šemiakai įsigalėjus Maskvoje, dalis Vosyliaus II ša lininkų pabėgo į Lietuvą, tarp jų kunigaikštis Vosylius, Jaroslavo sūnus, kunigaikštis Obolenskis ir daug kitų žymių bajorų. Lietu viai Jaroslavo sūnui Vosyliui pragyvenimui davė Brianską, Gome lį, Starodubą, Mstislavlį ir kt. miestus. Tačiau Dimitrui Šemiakai ir Vosyliaus II priešams nepavyko ilgiau išsilaikyti Maskvoje. Met-
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I , V A D A I
735
ropolitas, daugelis dvasininkų ir bajorų stojo į Vosyliaus II pusę. Didžiojo Tverės kunigaikščio Boriso ir daugelio bajorų remiamas, taip pat totorių palaikomas, Vosylius II privertė Dimitrą Šemiaką bėgti iš Maskvos ir atgavo sostą 1450 m. Tikėdamasis toliau tęsti kovą, Dimitras Šemiaka rado prieglaudą Didžiajame Naugarde, bet čia 1453 m. Vosyliaus II agentų buvo nunuodytas. Dalis Dimitro Šemiakos rėmėjų išsigelbėjo, pabėgo į Lietuvą, tarp jų jo sūnus Jonas ir Možaisko kunigaikštis Jonas. Po 25 metų trukusio kruvino vidaus karo Maskvoje galutinai įsi galėjęs Vosylius II ėmė žiauriai ir negailestingai naikinti dalinius kunigaikščius ir žymiuosius bajorus, ypač savo dėdės ir pusbrolių šalininkus. Dėl to Možaisko, Suzdalės, Galičo, Serpuchovo ir dau gelis kitų dalinių kunigaikštijų buvo panaikintos, o jų žemės tie siog prijungtos prie Maskvos. Dabar jau nebe Vladimiras, bet Mask va pasidarė neginčijama šiaurės rytų Rusios sostinė. Vladimiro ir Maskvos teritorijos buvo sujungtos į vieną vienetą tiesioginėje didžiojo kunigaikščio valdžioje. Žiauriai naikindamas dalinius ku nigaikščius ir tam reikalui plačiai panaudodamas savo samdytus totorius, 1450—1462 m. Vosylius II likvidavo senąją šiaurės rytų Rusios politinę dalinių kunigaikštijų sistemą ir suvienijo Maskvos valstybės teritoriją. Taip pat visa valdžia buvo sukoncentruota paties didžiojo kunigaikščio rankose; tai padėjo pamatus vėlesnių Maskvos carų autokratijai. Per Vosyliaus II ir jo dėdės bei pusbrolio vidaus karus M ask vos tarptautinė galia nusilpo, Maskvos valstybė buvo ne kartą siau biama totorių, taip pat ir lietuvių puolama. Tačiau apskritai Lietu va nepasinaudojo Maskvos nusilpimu, ir lietuvių įtaka rusų pasie nio žemėms ėmė silpnėti. Tverė ir Riazanė, ligi Vytauto mirties buvusios Lietuvos politinėje įtakoje, ėmė linkti į Maskvą. Dar 1427 m. Tverės kunigaikštis Borisas buvo sudaręs prekybos sutartį su V y tautu, leisdamas Lietuvos pirkliams laisvai prekiauti Tverės ku nigaikštijoje. Ir toliau palaikydamas draugiškus ryšius su Lietuva, Tverės kunigaikštis Borisas turėjo taikingus santykius su Maskva ir padėjo Vosyliui II nugalėti Dimitrą Šemiaką. Iš tikrųjų tarp Lie tuvos ir Maskvos buvo pasiekta jėgų pusiausvyra didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero valdymo pradžioje, bet jam išvykus; kara liumi Lenkijon lietuvių įtaka rusų pasienio srityse ėmė nykti. 1440 m. nužudyto didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto sūnus Mykolas, Kazimiero konkurentas į Lietuvos sostą, totorių remia mas 1448—1449 m. užėmė kelis miestus Seversko Naugardo srityje, bet Kazimiero kariuomenės spaudžiamas čia nepajėgė išsilaikyti ir vėl turėjo bėgti į užsienį, vėliau rasdamas prieglaudą Maskvoje.
736
S L A V A I IR R U S IJ A
Vosylius II tuo metu dar tebekovojo su Dimitro Šemiakos rėmė jais, be to, dar turėjo gintis nuo totorių, todėl negalėjo tuo pačiu metu įsivelti į karą su Lietuva. 1449 m. rugpjūčio 31 d. buvo pasi rašyta Maskvos ir Lietuvos draugiškumo bei nepuolimo sutartis. Šia ,,amžinos" taikos sutartimi Lietuva pirmą kartą pripažino Mask vos valstybės politinę lygybę su Lietuva. Kaip ir Vytauto laikais, oficiali Maskvos ir Lietuvos valstybių siena buvo nustatyta Ugros upe. Šia 1449 m. sutartimi Tverė buvo palikta Lietuvos įtakos zo noje, Riazanei buvo duota laisvė pasirinkti sau Lietuvos ar Mask vos globą. Bet Maskva sustiprino spaudimą Tverei, kuri ėmė slys ti iš Lietuvos politinės įtakos. Tverės kunigaikštis Borisas 1456 m. pasirašė draugiškumo sutartį su Vosylium II, kaip su lygiu, pripa žindamas Vosylių didžiuoju Maskvos kunigaikščiu ir pažadėdamas jam paramą prieš Maskvos priešus. Nepaisant viso to, Maskvos ir Lietuvos santykiai ir toliau liko taikingi ligi pat Vosyliaus II mir ties, kuris testamentu savo žmoną ir savo sūnus pavedė Ka zimiero globai. Tiek Tverė, tiek Riazanė ir toliau oficialiai buvo laikomos di džiąja kunigaikštija. Tačiau praktiškai Riazanė pateko į Maskvos globą. Iš pradžių Riazanės kunigaikštis Jonas ieškojo didžiojo Lie tuvos kunigaikščio paramos, bet vėliau mirdamas savo mažametį sūnų pavedė Vosyliaus II globai; tuo pasinaudodamas Vosylius II pasiuntė savo vietininką į Riazanę. 1456 m. Vosyliui II pavyko ap karpyti ir Didžiojo Naugardo savarankiškumą, o į Pskovą buvo pasiųstas Maskvos vietininkas. Iš kitų įvykių Vosyliaus II valdymo metu paminėtinas 1451 m. sėkmingas Maskvos apgynimas nuo totorių, kuriems besiartinant Vosylius II iš Maskvos pasitraukė, bet čia likusi jo motina Sofija Vytautaitė, ne kartą anksčiau padėjusi savo sūnui sunkiuose val dymo reikaluose, vadovavo Maskvos gynimui, pati jau būdama 80 metų senutė (Sofija mirė 1453 m.). Rusijos istorijoje Vosyliaus II valdymo laikotarpis svarbus ne tik dėl dalinių kunigaikštijų naikinimo, Maskvos valstybės politi nio vienijimo ir plėtimo, centrinės valdžios ir didžioįo kunigaikš čio autokratijos, stiprinimo, bet ir dėl stačiatikių bažnytinės nepri klausomybės pasiekimo. Graikas Maskvos metropolitas Izidorius, 1439 m. pasirašęs bažnytinę Florencijos uniją, sutiko stiprų Mask vos valstybės stačiatikių vyskupų ir Vosyliaus pasipriešinimą uni jai ir net turėjo bėgti iš Maskvos. Rusios vyskupai, be Konstanti nopolio patriarcho sutikimo 1448 m. susirinkę į savo suvažiavimą, Maskvos metropolitu išrinko Riazanės arkivyskupą Joną; tam pri tarė ir didysis Lietuvos kunigaikštis Kazimieras. Ryšiai su Kons
R U S IJ O S V A L S T Y B E . K U N IG A IK Š Č IA I, V A D A I
737
tantinopolio patriarchu nutrūko. Tas savarankiškas Maskvos met ropolito išrinkimas yra laikomas Rusios stačiatikių bažnyčios fak tiškos nepriklausomybės nuo Konstantinopolio patriarcho pradžia. G. V e r n a d s k y , The Mongols and Russia, 1953; Л1.Г. F l o i i n s k y , Russia..., t. 1, 1947; O.P. Backus, Motives of West Russian Nobles in deserting Lithuania for Moscow 1377—1514, 1957; C.R. Juigela, History of the Lithuanian Nation..., 1948; S. M. Solovjev, Istorija Rcesiji s drevnejšich vremen, 1911; A. V . E k zempliarskij, Velikije i udelnyje kniazja Severnoj Rusi..., t. 1, 1889; M. N. Tichomiiov, Srednevekovaja Moskva v XIV—XV w . r 1957; Očerki istoriji SSSR: Period feodalizmą IX—XV w ., č. 2, 1853; F. K o n e c z n y , Litwa а Moskwa w latach 1449'—1492, 1929.
Vosylius III (Vasilij III, Ivanovič; 1479—1533),> Jono III ir So fijos Paleologaitės sūnus, didysis Maskvos kunigaikštis 1505—1533 m. Dar prie savo tėvo gyvos galvos 1502 m. paskirtas didžiojo kuni gaikščio bendra valdžių, sostą paveldėjo 1505 m. Stiprindamas di džiojo Maskvos kunigaikščio autokratinę įgalią ir politiškai vieny damas bei centralizuodamas Maskvos valstybę, tęsė savo tėvo Jo no III politiką. Nepasitikėdamas žymiaisiais bajorais, su jais elgėsi labai autokratiškai, juos žiauriai persekiodamas ir nepakęsdamas jokio jų prieštaravimo net ir bajorų taryboje. Suvaržė bajorų ir kunigaikščių senovinę teisę laisvai pereiti tarnauti savo valia pa sirinktam valdovui. Iš bajorų ir kunigaikščių reikalavo priesaikos raštu, kad jie nepereis ar nepersimes į Lietuvą. Engė net ir savo giminaičius, bet šiaip kitų Riuriko ir Gedimino kilmės kunigaikš čių, kaip Šuiskių, Bielskių, Vorotinskių, Mstislavskių ir kt., nelietė, pasitenkindamas jų raštišku pažadu nepersimesti į Lietuvos pusę. Buvo kiek linkęs kelti Gediminaičius, norėdamas patraukti Lietu vos pakraščių kunigaikščius savo pusėn. Su tarnybiniais kunigaikš čiais elgėsi griežtai ir jų įtakai pakirsti kilnojo juos į kitas žemes. Totorių kunigaikščius priimdavo į Maskvos tarnybą ir jiems duoda vo žemių. Valstybės reikalus tvarkė raštininkų ir savo kilme ne pasižymėjusių žmonių padedamas. Stačiatikių dvasininkų remiamas, palaužė nuo valdžios atstumtų žymiųjų bajorų 1525 m. pasiprieši nimą. Užgniaužęs bajorų pasipriešinimą, Vosylius III toliau vienijo Maskvos valstybę, naikindamas dalines kunigaikštijas ir užbaig damas dar savarankiškų žemių vienijimą aplink Maskvą. Pasinau dojęs Pskovo bajorų ginču su savo vietininku, Vosylius 1510 m. aneksavo Pskovą, išveždamas pskoviečių laisvės simbolį — jų večės varpą ir ištremdamas 300 bajorų šeimų. Buvusioje Pskovo res publikoje buvo įvesta Maskvos tvarka ir administracija. Kai pas kutinis Riazanės kunigaikštis Jonas panoro išsivaduoti iš Maskvos 47. K. Avižonis.
738
S L A V A I- IR R U S IJ A '
globos ir užmezgi ^ryšius su Lietuva,^ Vosylius III apie 1521 m. at sikvietė Joną į Maskvą, ji. suėmė, 'jo motiną uždarė į vienuolyną, o Riazanės kunigaikšti ją, įjungė į Maskvos valstybę. Pasipriešinimui palaužti nemažą vietos gyventojų buvo iškelta į kitas Maskvos val das, o jų vieton atkelti maskviečiai savo įtakai naujai įgytose že mėse.; sustiprinti. «Vosylius III pasinaudojo ir Seversko Naugardo kunigaikščio Vasiliaus vaidais su Starodubo kunigaikščiu* Jonu Seversko žemėms prijungti prie Maskvos. Kai Vosylius III kursto mas Seversko Naugardo kunigaikščio Vasiliaus išvarė Starodubo kunigaikštį Joną, Starodubo kunigaikštija buvo prijungta prie Mask vos. Kiek vėliau Vosylius III suėmė Seversko Naugardo kunigaikš tį Vasilių ir 1523 m. - Seversko NaUgardo kunigaikštiją prijungė prie Maskvos. Dar prieš tai mirus bevaikiui Volocko kunigaikščiui Teodorui, Volocko kunigaikštija buvo Maskvos aneksuota. Steųgdamasis plėsti Maskvos valstybę į rytus ir stiprinti Mask vos įtaką Pavolgyje, Vosylius III pradėjo ilgai trukusias kovas su Kazanės' totoriais ir pagaliau jų chanate pasodino Maskvai palan kų. Džan Ali. L i e t u v o s a t ž v i l g i u Vosylius III tęsė savo tėvo politiką, stengdamasis nuo jos atplėšti bent dalį Rusios žemių. 1506 m. mi rus didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Aleksandrui, kuris buvo ve dęs Jono III’ dukterį Eleiią, Vosylius IIP kėlė savo kandidatūrą į Lietuvos sostą. Norėdamas, būti išrinktas didžiuoju Lietuvos kuni gaikščiu, Vosylius III rašė Aleksandro našlei, Savo seseriai Elenai, prašydamas palenkti Lietuvos didikus savo pušėn. Per savo seserį Vosylius III žadėjo nesiaurinti katalikų teisių, jei būtų išrinktas didžiuoju Lietuvos’kunigaikščiu. T ą patį Vosylius III žadėjo ir savo laiškuose *Vilniaus Vyskupui-Vaitiekui, įtakingam didikui Mikalo jui Radvilai ir visai- Lietuvos Ponų Tarybai. Tačiau lietuviams di džiuoju Lietuvos kunigaikščiu išsirinkus Žygimantą Senąjį, Vosy lius III suėjo į ryšius su rusų kilmės bajorais Lietuvoje ir ypač su Vytauto laikais Lietuvoje įkurdintų totorių kilmės surusėjusiu ku nigaikščiu Mykolu Glinskiu, buvusiu įtakingu Aleksandro laikais. Naujai išrinkto! didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir kitų Lietuvos di dikui atstumtas, Mykolas Glinskis 1506 m. pradėjo maištą prieš Žygimantą. Maskvai kurstant Mykolą Glinskį, Žygimantas iš Vo syliaus III pareikalavo grąžinti Lietuvai dar Jono III užimtas Lie tuvos Rusios sritis.'Vosylius III ne tik atsisakė, bet dar pasinaudo jo Mykolo Glinski-o'maištu, dėdamasis Lietuvai priklausiusios Ru sios stačiatikių gynėju. Glinskio žinioje' buvo didžiuliai Rusios plo tai ir jis turėjo didelės įtakos jos gyventojams. Vosylius III pa kvietė Glinskį' su visa Rusia'pereiti tarnauti Maskvai. Glinskis vėl-
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . K U N IG A IK Š Č I A I . V A D A I
73Q
tui bandė maištu užimti Lietuvos Rusios žemes. Tik':sm.savo užimtu Mozyrium ir Turovu. Mykolas Glinskis pasidavė Vosyliui iii, kuris paskubėjo atsiųsti Maskvos kariuomenę. 1507—1508 m. karas su Lietuva iš pradžių sekėsi Maskvai, kurios kariuomenė,.kartu su Glinskio maištininkais apgulė daugelį Lietuvos pasienio miestų ir jau artinosi prie .strategiškai svarbaus-Smolensko. Norėdamas turėti laisvas rankas prieš Lietuvą, Vosylius III 1508 m. dar sudarė dau geliui metų paliaubas su Švedija. Maskvos kariuomenė betgi buvo sumušta Lietuvos etmono kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio prie Oršos ir priversta trauktis. 1509 m. Maskva sudarė paliaubas su Lietuva, kuriomis visos Mykolo Glinskio, ir Vosyliaus IIL užkariau tos žemės buvo grąžintos Lietuvai, bet Maskvai ir toliau liko dar Jono III užimtos Seversko Naugardo, Černigovo, Starodubo ir Okos aukštupio sritys. • v 1512 m. Maskvos kariuomenė vėl įsiveržė į Lietuvą, pasiekė Smolenską ir jį apsupo, bet iš pradžių paimti neįstengė. Per šį karą Smolenskas buvo maskviečių apgultas net tris kartus,1kol 1514 m. rugpjūčio 1 d. Maskvos kariuomenė pagaliau .jį paėmė, nes Glins kiui 'pavyko sukurstyti vidaus sąmokslą pilyje. Tais pačiais metais, rugsėjo 8 d., Lietuvos etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiš kis smarkiai sumušė Maskvos kariuomenę prie Oršos, beveik visai ją sunaikindamas,' bet lietuviai Smolensko tvirtovės atsiimti' ne įstengė. Dalis Smolensko b ajo rų ,jau buvo užmezgę ' ryšius su Lie tuva, bet- Maskvos vietininkas kunigaikštis Šuiskis sąmokslą suse kė ir sąmokslininkus pakorė. Lietuviams nebeįstengiant atsiimti Smo lensko ir maskviečiams toliau nebepajėgiant veržtis į Lietuvą, ka ras dar truko 8 metus be žymesnių įvykių. 1517 m. imperatorius Maksimilijonas bandė tarpininkauti, pasiuntęs baroną Sigismundą Herberšteiną. Lietuvių Sukurstytas Krymo totorių chanas Mengli Girėjus, kuris dar 1512 m. buvo sudaręs sąjungą su Lietuva, puldi nėjo ir siaubė Seversko ir kitas Maskvos valstybės pasienio žemes. Krymo chano Mohammed Girėjaus kariuomenė 1521 m. pasiekė pačią Maskvą, priversdama maskviečius atsipirkti aukšta kontri bucija. Kadangi Maskvos sąjunga su Vokietijos imperatoriumi Mak similijonu nedaug teturėjo praktiškos reikšmės, Vosylius III 1517 m. atnaujino santykius su Hanzos miestų sąjunga ir 1518 m. pirmą kair ią Maskvos istorijoje bandė užmegzti diplomatinius ryšius net su Prancūzija, bandydamas įtraukti Prancūziją į sąjungą prieš Lenki jos karalių ir didįjį Lietuvos kunigaikštį Žygimantą Senąjį, bet nieko iš Vosyliaus III pasiūlymo neišėjo. Nebuvo naudos ir iš pasiunti nių pasikeitimo su popiežiumi Leonu X... Popiežiaus -skatinimas su daryti bažnytinę uniją ir raginimas į karą .prieš Turkiją Maskvai
740
S L A V A I IR R U S IJ A
buvo nepriimtinas. Nepavyko Vosyliui III gauti ir turkų sultono pagalbos prieš Lietuvą bei Lenkiją ir net prieš Krymo totorius, bu vusius sąjungoje su Lietuva. Dėl viso to karas su Lietuva nebedavė Vosyliui III didelių vilčių. Lietuvos bajorai irgi nebebuvo linkę toliau tęsti karo. Taip 1522 m. 5 metams buvo sudarytos laikinos Lietuvos ir Maskvos paliaubos, kuriomis Smolenskas buvo paliktas Maskvai ligi taikos sudarymo. Imperatoriui tarpininkaujant, derybos dėl taikos tęsėsi kelerius metus, bet jos prie nieko neprivedė, nes nė viena šalis nenorėjo atsisakyti Smolensko. Be to, Vosylius III dar reiškė pre tenzijų į kitas Lietuvos Rusios žemes, reikalaudamas Maskvai per leisti net Kijevą, Vitebską, Polocką ir kitus miestus. Tuo tarpu, deryboms tebevykstant, smolenskiečiai buvo prievarta vežami gi lyn į Maskvos žemes, o maskviečiai kurdinami Smolenske. Kartu su Smolensku Maskvai liko Gomelis, Černigovas ir Starodubas. Imperatoriaus Karolio V pasiuntiniui Sigismundui Herberšteinui tar pininkaujant, paliaubos 1526 m. dar kartą buvo pratęstos anksty vesnių 1522 m. paliaubų pagrindais. Lietuvos karas su Maskva atsinaujino tik 1533 m., jau po Vosyliaus III mirties, bet lietuviai nebeįstengė Smolensko atsiimti ligi 1611 m. S. H e r b e r s t e i n , Rerum Moscoviticarum Commentarii, 1549; O .P . B a c k u s (ed. and trans.), Commentaries on Muscovite Affairs by Sigismund Freiherr von Herberstein, 1956; O.P. B a c k u s , Motives of West Russian Nobles in deserting Lithuania for Moscow 1377—1514, 1957; G. V e r n a d s k y , M . K a r p o w i c h , Russia at the dawn of the modem age, 1959; M . T . F l o r i n s k y , Russia..., t. 1, 1947; C .R . J u r g e l a , History of the Lithuanian Nation, 1948; S . M . S o l o v j e v , Istorija Rossiji s drevnejšich vremen, 1911; G.F. K a r p o v , Istorija borby Moskovskago gosudarstva s Polsko-Litovskim 1462—1508, č. 1—2, 1867; I.I. S m i r n o v , Vostočnaja politika Vasilija III (Istoričeskije Zapiski, nr. 27, 1948); Očerki istoriji SSSR: Period feodalizmą, konec XV v.—načalo XVII v., 1955; W. K o n o p c z y n s k i , Dzieje Polski nowozytnej, t. 1, 1936; Z. W o j c i e c h o w s k i , Zygmunt Stary (1506— 1548), 1946.
DIDIKAI IR BAJORAI
Orlovai (Orlovy), žymi rusų šeima, vedanti save nuo Vladimiro Lukjanovičiaus (1613), gavusi pavardę nuo Ivano Orlovo, kuris tarnavo Petro I Didžiojo šaulių pulke ir buvo jo asmeniniu kari niu tarnu ( d i e n š č i k ) . Orlovai ypač iškilo Kotrynos II laikais, gau dami Rusijos grafų ir Vokietijos imperijos kunigaikščių titulus. XVIII a. antrojoje pusėje ir XIX a. Orlovų šeimos nariai buvo ski riami į svarbias diplomatinės, civilinės ir karinės tarnybos vietas Rusijoje. Žymesnieji Orlovai buvo:
R U S IJ O S V A L S T Y B E . D I D IK A I IR B A J O R A I
741
Aleksiejus F e d o r o v i č i u s (1786—1861), generolas, valstybininkas ir diplomatas, caro Mikalojaus I favoritas, pa keltas grafu, turėjęs daug įtakos jo politikai. 1825 m. dalyvavo malšinant dekabristų sukilimą, 1828—1829 m. turkų kare, 1829 m. sudarant Adrianopolio taiką, 1831 m. malšinant Lenkijos sukilimą, 1833 m. sudarant Unkiar Skelessi taiką, 1844 m. buvo žandarme rijos ir slaptosios policijos viršininkas. Po Krymo karo! pralaimėji mo A. F. Orlovas atstovavo Rusijai 1856 m. Paryžiaus taikos kon ferencijoje, gavo kunigaikščio titulą ir buvo paskirtas Rusijos val stybės tarybos pirmininku, vėliau ministrų tarybos pirmininku. 1857 m. pirmininkavo komisijai, svarsčiusiai baudžiavų panaikini mą. A l e k s i e j u s G r i g o r j e v i č i u s (1737—1807), generolas. Kaip caro Petro III gvardijos karininkas, kartu su kitais savo bro liais aktyviai dalyvavo 1762 m. rūmų sąmoksle, nuvertusiame Pet rą III ir iškėlusiame Kotryną II į sostą. Už tai gavo grafo titulą, įvairių dvarų su baudžiauninkais ir buvo pakeltas generolu leite nantu. Petras III perversmo metu buvo uždarytas grafo Rozumovskio rūmuose Ropšoje ir čia nužudytas sargybos, vadovaujamos A. G. Orlovo, kai kurių istorikų teigimu, paties Orlovo pasmaug tas. 1765 m. A. G. Orlovas vadovavo Dono kazokų neramumų nu slopinimui, per turkų karą 1768—1774 m. kaip admirolas koman davo rusų laivynui Viduržemio jūroje ir 1770 m. prie Cesmės Egėjaus jūroje nugalėjo turkus; už tai! pramintas Česmenskij. 1775 m. išėjo į pensiją ir vėliau caro Povilo I įsakymu išvyko į užsienius, kur gyveno didelėje prabangoje. F e d o r a s G r i g o r j e v i č i u s I (1741—1796) dalyvavo su vyresniais savo broliais Grigorijum ir Aleksiejum 1762 m. rūmų perversme, vėliau Kotrynos II buvo paskirtas senato vyriausiuoju prokuratoriumi ir 1770 m. per karą su turkais pakeltas generolu. Grigorijus Grigorjevičius (1734—1783), valstybi ninkas ir generolas. Tarnybą pradėjo caro rūmų gvardijoje, daly vavo Septynerių metų kare. Petrui III viešpataujant buvo vienas iš opozicijos carui vadų. Tarnaudamas sostinėje artilerijos karinin ku, atkreipė Petro III žmonos Kotrynos dėmesį. 1760 ar 1761 m. pasidaręs pirmuoju oficialiu jos meilužiu, G. G. Orlovas su savo broliais Aleksiejum, Fedoru ir dar kitais dviem broliais, populia riais tarp rūmų gvardijos karininkų, palenkė gvardiją į Kotrynos pusę ir buvo 1762 m. sąmokslo ir rūmų perversmo vadas, kurio metu Petras III buvo nuverstas ir nužudytas, o Kotryna II iškelta į Rusijos sostą. Kotryna apipylė jį įvairiomis garbėmis ir dovano mis, suteikė grafo titulą, generolo laipsnį ir dovanojo daug dvarų
742
S L A V A I IR R U S IJ A
su baudžiauninkais, padarydama jį vienu turtingiausių Rusijos dva rininkų,; Būdamas Kotrynos II favoritas ir tikėdamasis, kad Kotry na ištekės už jo (apie galimas jų vedybas buvo kalbama tiek Ru sijoje, tiek užsieniuose), G. G. Orlovas vaidino svarbų vaidmenį imperatorės rūmuose, pasidarė visagalis ir turėjo didelės įtakos Kotrynos II vidaus ir užsienio politikai per pirmuosius 10 jos valdymo metų. Jis skatino ir rėmė agresyvią Kotrynos II politiką prieš Lietuvos-Lenkijos Respubliką ir kitus kaimynus, buvo vienas ankstyvųjų slavofilų idėjų skleidėjų, skatindamas išvaduoti Bal kanų slavų ir krikščionių tautas iš turkų priespaudos, ir prikalbėjo Kotryną II rusų Baltijos laivyną pasiųsti į Viduržemio jūrą prie Graikijos prieš Turkiją, kurios laivynas rusų buvo sumuštas prie Česmės 1770 m. Tačiau po nepasisekusių derybų su turkais ir ypač imperatorės rūmuose iškilus naujam Kotrynos II meilužiui Aleksan drui S. Vasilčikovui, taip pat pradėjus kilti G. A. Potiomkinui, G. G. Orlovo politinė karjera pasibaigė 1772 pi. Kartu Orlo vas buvo nustumtas iš imperatorės meilužių į šalį, nors Kotryna II ir toliau laikė jį savo draugu ir patarėju. Taip pat ir iš Orlo vo vedybų plano su Kotryna II nieko neišėjo, nors ji ir pagimdė jam nelegalų sūnų, gavusį grafo titulą ir Aleksandro Bobrinskio vardą. 1772 m. G. G. Orlovas ¡gavo iš Austrijos imperatoriaus Juo zapo II Vokietijos imperijos kunigaikščio titulą. Dar 1766—1768 m. Orlovas dalyvavo įstatymų leidimo komisijoje. Jis buvo pa ruošęs sumanymą baudžiauninkų buičiai palengvinti, bet šis planas liko neįvykdytas. M i c h a i l a s F e d o r o v i č i u s (1788—1842), generolas ma joras, vienas 1825 m. dekabristų sukilimo vadų, po sukilimo kalin tas ir vėliau ištremtas. N i k o l a j u s A . l e k s e j e v i č i u s (1827—1885), diplomatas, vidaus reformų Rusijoje šalininkas, Rusijos atstovas Briuselyje 1860—1870, Paryžiuje— 1870—1882 ir Berlyne— 1882—1885 m. Repninai (Repniny), iš senovės kunigaikščių kilusi Rusijos didi kų šeima, kurios žymesnieji atstovai buvo: Anikita , Ivanovičius (1668—1726), kunigaikštis, Rusi jos generolas, artimas Petro I bendradarbis. Dalyvavo Petro I 1695 ir 1696 m. Azovo žygiuose ir visose svarbesnėse Didžiojo šiaurės karo (1700—1721) kautynėse, taip pat ir Lietuvoje vykusiuose karo veiksmuose. 1705—1706 m. žiemą vadovavo rusų kariuomenei, šve dų apsuptai Gardine. Iš čia 1706 m. pasitraukė į Lietuvos Brastą ir 1708 m. Karolio XII buvo sumuštas prie Holovčino; už tai Pet ro I buvo pažemintas iš generolo į eilinius kareivius, bet pasižy-
R U SIJO S
V A L S T Y B Ė . D I D IK A I. IR B A J O R A I
743
mėj ęs. drąsa 1708 m. kautynėse.- prie Lesnos, vėl atgavo savo. buvusius laipsnius ir teises. 1709 m. Poltavos kautynėse-vadovavo centriniams rusų kariuomenės daliniams. Po to iš Ukrainos perkel-* tas kariauti į Pabaltijį prieš švedus. 1710 m, , dalyvavo Rygos ap gulime ir ją paėmus buvo paskirtas Rygos’generalgubernatoriumi. Po to dar dalyvavo Štetino apgulime ir žygiuose į Lenkiją ir Kur šą. 1724 m. Petro I paskirtas karo kolegijos (ministerijos) pirminin ku. Po Petro I mirties Kotryna I jį pakėlė feldmaršalu. Nikolajus Vasi l j e v i č i u s (1734—1801), kunigaikštis, Rusijos generolas, 1763—1769 m. Rusijos ambasadorius Lietuvos ir Lenkijos Respublikai ir 1794—1799 m. pirmasis Rusijos general gubernatorius Lietuvoje; Studijavo Vokietijoje, Jau 21 metų im peratorės Elzbietos pakeltas generolų. Petras III 1763 m. paskyrė N. Repniną į Berlyną ambasadoriumi Prūsijai. Tais pačiais metais Kotryna II, atšaukusi iš Lietuvos ir Lenkijos savo atstovą grafą Kaiserlingą, perkėlė N. Repniną iš Berlyno Varšuvon. Per 1763— 1764 m. tarpuvaldį, bendradarbiaudamas su Kotrynos II remiamais Čartoriskiais ir plačiai naudodamas didikų bei bajorų papirkimo bei įgąsdinimo metodus, taip pat Kotrynos II atsiųstus rusų ka riuomenės dalinius į Lietuvą ir Lenkiją, Repninas diplomatiniu spaudimu paveikė 1764 m. elekcinį seimą Lietuvos ir Lenkijos Res publikos karaliumi išrinkti Kotrynos II siūlomą Stanislovą Augus tą Poniatovskį, juo labiau kad šio seimo metu rusų kariuomenė buvo sukoncentruota Varšuvos apylinkėse. Kartu su Repnino parem to Poniatovskio išrinkimu Čartoriskiai iškilo į vadovaujamąsias Lietuvos ir Lenkijos vietas,, o jų šeimos priešai, tarp jų Vilniaus vaivada Karolis Stanislovas Radvilas, buvo ištremti iš krašto. Ne ketindami pasidaryti aklais rusų politikos įrankiais, Čartoriskiai ėmėsi jau anksčiau savo planuotų reformų, siekdami panaikinti netvarką ir sustiprinti valstybės vykdomąją valdžią. Toms refor moms, ypač lih e iu m v e t o panaikinimui, pasipriešino Repninas, sa vo protestui paremti pašonėje turėdamas rusų kariuomenę. Čarto riskiai nusileido Repnino spaudžiami, bet jų pastangomis vis dėl to buvo priimtas seimo darbų statutas, netiesiogiai apribojęs lib e r u m v e t o sprendžiant iždo reikalus, Kišdamiesi į silpnėjančią Lie tuvos ir Lenkijos valstybę, rusai, susitarę su prūsais, iš 1766 m. seimo pareikalavo sulyginti disidentų ir disunitų teises su katalikų teisėmis. Tą reikalavimą pateikė Repninas kartu su Kotrynos II specialiu pasiuntiniu K. fon Saldernu (Caspar von Saldern). Seimo atstovams pasipriešinus, į 1766 m. seimą atvyko pats Repninas. Repninas elgėsi įžūliai, sėdėdamas, nenusiėmęs nė kepurės, rusiškai perskaitė Kotrynos II reikalavimus. Pasipiktinę Čartoriskiai
744
S L A V A I IR R U S IJ A
su kitais seimo atstovais nutraukė seimą, paversdami niekais Repnino planus. Repninas ėmė kelti didikų ir partijų savitarpio vaidus, 'neleisdamas jokių reformų, kurios galėtų pagerinti valstybės sant varką. Tiek rusai, tiek prūsai buvo suinteresuoti Lietuvos ir Len kijos silpnumu bei netvarkos palaikymu krašte. Rusų įtakai sustip rinti Repninas panaudojo kitatikių klausimą. Disidentų ir disunitų religinės ir politinės teisės Lietuvoje ir Lenkijoje būva suvaržytos 1717, 1736 m. ir kitomis konstitucijomis, pagal jas kitatikiai nega lėjo būti išrinkti atstovais į seimą ar užimti įtakingų valstybės vie tų. Kitatikių teisių gynimo priedanga Prūsijos karalius Fridrichas II ir Rusijos imperatorė Kotryna II ėmė stiprinti savo kišimąsi į Lie tuvą ir Lenkiją. Kotryna II pavedė Repninui suorganizuoti Lietu voje ir Lenkijoje rusams palankią kitatikių partiją. Tuo reikalu Repninas gavo iš savo dėdės N. I. Panino, vadovavusio Kotrynos II užsienio politikai, 1767 m. rugpjūčio 14 d.' instrukciją pasiimti Lie tuvos ir Lenkijos kitatikių gynėjo pareigas, juos suorganizuoti į rusams patikimą politinę partiją, kuri per seimą aktyviai dalyvautų valstybės reikaluose ir būtų kontroliuojama rusų atstovo. Dar prieš šią instrukciją Repninas buvo reikalavęs suteikti disidentams ir disunitams visas politines teises. Pasiryžęs neleisti Čartoriskių refor mų valstybės vykdomajai valdžiai sustiprinti, Repninas papirkimais ir per savo agentus sukėlė prieš karalių ir Čartoriskius refor momis nepatenkintus bajorus. Leidęs Čartoriskių priešui Karoliui Stanislovui Radvilai grįžti iš tremties, Repninas 1767 m. ėmė kurs tyti bajorus organizuoti konfederacijas prieš karalių ir Čartoriskius, žadėdamas rusų pagalbos senajai valstybės santvarkai ir bajorų laisvėms ginti. Repninui kurstant;, 1767 m. gegužės mėn. susibūrė Vilniaus ir Radomo konfederacijos. Repnino spaudimu Radomo kon federacijos maršalka išrinktas K. St. Radvila. 1767 m. birželio mėn. rusų kariuomenės apsupta Radomo konfederacijos vadovybė buvo priversta pareikšti ištikimybę Stanislovui Augustui, priešingai an kstesniems Repnino pažadams paremti bajorus prieš karalių. Rep ninas taip pat privertė konfederacijos vadovybę pripažinti lygias politines teises kitatikiams ir prašyti Kotryną II imtis žygių saugoti senąją Lietuvos ir Lenkijos santvarką bei pagrindines bajorų lais vės teises. Tuo Rusija gavo pagrindą savo kariuomenei Lietuvoje ir Lenkijoje padidinti. Nusivylę Repnino pažadais ir pamatę jo tik ruosius kėslus, daugelis bajorų ėmė šalintis Radomo konfederaci jos. Tačiau Repninas konfederacijos vadovybę perkėlė į Varšuvą, kur ir pats gyveno ir padarė ją rusų politikos įrankiu savo ran kose. Repnino spaudimu 1767 m. sušauktas konfederacinis Varšu vos seimas, kuriame jis įžūliai šeimininkavo, veikdamas per didi
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . D I D IK A I IR B A J O R A I
745
kus, papirktus Rusijos pinigais, kuriuos Repninas dalijo savo nuo žiūra sau ištikimiems seimo atstovams. Tuo tarpu rusų kariuomenė užplūdo Lietuvą ir Lenkiją ir 1767 m. rugsėjo mėn. užėmė Varšu vą. Kotryna II įtarusi, kad Repninas delsia organizuoti kitatikių partiją ir elgiasi per švelniai su Lietuvos ir Lenkijos bajorais, savo kišimosi politikai sustiprinti vėl siuntė specialų atstovą fon Salderną, rusų tarnyboje buvusį klastingą ir žiaurų Holšteino diplomatą. Pats Repninas iš tikrųjų nesitikėjo daug naudos iš kitatikių politi nio organizavimo, nes jų daugumą sudarė neįtakingi asmenys ir varguomenė, neturėjusi jokio balso bajoriškoje valstybės santvar koje. Repninas vis dėlto panaudojo kitatikių teisių klausimą Lie tuvai ir Lenkijai paversti Rusijos protektoratu. Repnino reikala vimas sulyginti kitatikių ir kt. teises 1767 m. konfederaciniame Varšuvos seime sukėlė didelį bajorų pasipriešinimą. Kiekvieną, kuris drįso kalbėti prieš Repnino reikalaujamą disidentų ir disunitų sulyginimą su katalikų teisėmis, įpykęs Repninas bjauriai plū do ir grasino bausmėmis, neleidimu gauti jokios valstybės tarny bos ar besipriešinančių asmenų dvarų sunaikinimu, pasiuntus ten rusų kariuomenės dalinius apsistoti. Griežčiausius savo reikalavi mų priešus ir katalikų opozicijos vadus, Krokuvos vyskupą K. SoL tyką, Kijevo vyskupą J. A. Zaluskį ir Lenkijos etmoną V., Ževuskį su sūnumi Severinu, Repninas areštavo ir ištrėmė į Rusijos gi lumą, grasindamas taip pasielgti ir su kitais, kurie priešintųsi Kot rynos II reikalavimams. Įbauginti seimo atstovai 1767 m. paskyrė specialią seimo delegaciją tartis su Repninu. 1768 m. pradžioje ta delegacija buvo priversta priimti Repnino reikalavimus, nes rusų kariuomenė tebebuvo Varšuvoje. 1768 m. vasario mėn. seimas patvirtino delegacijos nutarimus ir 1768 m. vasario 24 d. buvo su daryta Lietuvos ir Lenkijos Respublikos sutartis su Rusija, kuria Rusijai pripažinta Lietuvos ir Lenkijos konstitucijos garanto teisės visiems laikams bei teisė prižiūrėti, kad nebūtų pakeistos Respubli kos „kardinalinės" teisės. Atskiru aktu paskelbta religijos laisvė, taip pat disidentams ir disunitams suteiktos visos civilinės bei poli tinės teisės, kaip ir katalikams. Kitatikiams leista laisvai turėti sa vo pamaldas bei mokyklas, statyti naujas bažnyčias, būti senato ir seimo nariais bei užimti visas valstybės vietas. Kitatikių byloms su katalikais spręsti turėjo būti įsteigti specialūs mišrūs teismai. Tarp „kardinalinių" teisių buvo patvirtinta bajorų teisė laisvai rinktis karalių, taip pat lib e r u m v e t o ir visos bajorų privilegijos bei laisvės. Taip savo griežtu, šiurkščiu ir stačiokišku elgesiu bei grasymais Repninas privertė Varšuvos konfederacinį seimą 1768 m. vasario mėn. patvirtinti visus jo reikalavimus, iš anksto paruoš
j 46
■
'■
SLAVAI
IR R U S I J A
tus Petrapilyje. Kotryna II, N. I. Paninas ir Repninas džiaugėsi sa vo lengva pergale, pavertę Lietuvos ir Lenkijos Respubliką Rusijos protektoratu. Repninas pasidarė tikruoju Lietuvos ir Lenkijos val dovu, čia šeimininkaudamas kaip nukariautame krašte. Jis iš ka raliaus Stanislovo Augusto reikalavo visiško klusnumo Kotrynai II ir net mokėjo jam nuolatinę algą, kaip negrąžinamą paskolą. Rep ninas taip pat papirkinėjo didikus ir senatorius, į kuriuos ėmė žiū rėti kaip į Kotrynos II samdinius, save laikydamas jos įgaliotiniu, kurio žodis buvo lemiamas. Įžūlus Repnino ir rusų šeimininkavimas Lietuvoje ir Lenkijoje sukėlė didelį bajorų nepasitenkinimą ir griežtą pasipriešinimą. 1768 m. sudaryta Baro konfederacija kovoti su rusų priespauda ir ginti senajai politinei bei tikybinei santvarkai. Baro konfedera cijos sukeltas sąjūdis išlaisvinti kraštą iš rusų įtakos apėmė visą Lietuvą ir Lenkiją. Repninui pradėjo nebesisekti, nors jis privertė Lietuvos ir Lenkijos senatą prašyti rusus sustabdyti namo begrįž tančią rusų kariuomenę ir nukreipti ją prieš Baro konfederatus. Repnino verčiamas Stanislovas Augustas rusams talkininkauti pa siuntė savo kariuomenę, vadovaujamą Lenkijos etmono Branickio. Prieš konfederatų partizanines pajėgas dar kovojo specialiai iš Ru sijos atsiųsti kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo Izmailovo. Tačiau Baro konfederatus diplomatija, ginklais ir pinigais pa rėmė Austrija, Prancūzija ir Saksonija. Krymo totorių chanas su darė sąjungą su Baro konfederatais prieš Rusiją, o Turkija irgi užstojo juos. Dar 1764 m. Turkija buvo atsisakiusi pripažinti Sta nislovą Augustą, remiantis tuo, jog jo išrinkimą nulėmė Repninas ir rusų kariuomenė. Repnino savivalė per 1767—1768 m. konfede racinį Varšuvos seimą ir po to dar labiau kėlė Turkijos pasipikti nimą. Prancūzijos kurstoma, Turkija 1768 m. pareikalavo iš Kot rynos II išvesti Rusijos kariuomenę iš Lietuvos ir Lenkijos, a ru sams nesutinkant bei delsiant, sultonas Konstantinopolyje areštavo Rusijos pasiimtinį Aleksiejų Obrezkovą. Turkų karas užklupo ru sus kariniu ir ūkiniu atžvilgiu nepasiruošusius; tai labai padrąsino Baro konfederatus. Kotrynai II teko laikinai sušvelninti savo poli tiką Lietuvoje ir Lenkijoje. Repninui ir rusų kariuomenei nesisekė užgniaužti konfederatų priešinimosi. 1768 m. įsivėlusi į karą su Turkija, Kotryna II atitraukė dalį rusų kariuomenės iš Lietuvos ir Lenkijos. Repninas 1769 m. buvo atleistas iš ambasadoriaus pa reigų, o vietoj jo paskirtas švelnesnis diplomatas kunigaikštis Volkonskis, bandęs išnaudoti Lietuvos ir Lenkijos didikų ¡savitarpio nesantaiką rusų įtakai išlaikyti. Kotrynos II pasiųstas kariauti su Turkija, Repninas 1770 m.
R U SIJO S
V A LSTY BĖ. D ID IK A I
IR B A J O R A I
747
sutrukdė turkų kariuomenės persikėlimą per Prutą ir turėjo „ka rinių pasisekimų Moldavijoje ir Valakijoje, 1771 m. buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės vadu Valakijoje ir sumušė turkus prie Bukarešto. 1774 m. dalyvavo Silistrijos paėmime ir Kučuk Kainardžio taikos sudarymo derybose, po to 1775:—1776 m. buvo Rusijos ambasadoriumi Turkijai. 1778 m. prasidėjus Bavarijos įpėdinystės karui tarp Prūsijos ir Austrijos, Repninas su 30 000 rusų kariuo mene vyko į Breslavą ir kaip Rusijos įgaliotinis tarpininkavo Prū sijai. ir Austrijai, 1779 m. sudarant Tešeno taikos sutartį, Per ant rąjį rusų-turkų karą 1787—1792 m. Repninas pasižymėjo pergalėmis prieš turkus ir juos privertė sudaryti 1791 m. Galatzo paliaubas. 1792 m. Repninas dalyvavo derybose dėl antrojo Lietuvos ii Len kijos padalijimo ir 1794 m. buvo paskirtas Rusijos naujai įsigytų Lietuvos provincijų generalgubernatoriumi. Per Kosciuškos suki limą Repnino armija veikė Lietuvoje prieš sukilėlius. Trečiuoju padalijimu. 1795 m. užėmusi Lietuvą Kotryna II paskyrė Repniną Lietuvos generalgubernatoriumi. Čia jis pasidarė visagalis. Gerai žinodamas vietos sąlygas, tuoj ėmėsi pastangų rusiškai tvarkai įvesti Lietuvoje ir ją administraciškai įjungti į Rusiją. Sukilėlių dvarai buvo naikinami, jie patys areštuojami ir tremiami f Rusijos kalė jimus. Daug Lietuvos valstybinių ir konfiskuotų dvarų Kotryna II išdalijo rusų generolams ir kitiems pareigūnams, tokiu būdu p ra dėdama Lietuvoje kolonizuoti rusus. Repnino valdomas kraštas bu vo rusų ūkiškai išnaudojamas. Repninas Lietuvoje įvedė rusišką gubernijų; santvarką. Dar likusių neišdalytų valstybinių dvarų val stiečiams buvo įvesti rusų teismai. Baudžiavos privatiniuose bajorų dvaruose labai pasunkėjo, susilygindamas su Rusijos baudžiavomis. Unitai buvo prievarta verčiami grįžti į stačiatikių tikybą, o keli katalikų vienuolynai uždaryti. Su Lietuvos bajorais Repninas vis dėlto elgėsi atsargiai, iš pradžių laikinai palikdamas jų senas insti tucijas, tik gerokai jas pakeitęs, tačiau griežtai baudė nelinkusius rusams paklusti. Taip brolių Ciecierskių, Vilniuje ruošiančių dir vą sukilimui prieš rusus, Repninas sąmokslą užgniaužė ir 22 daly vius ištrėmė į Sibirą. 1796 m. pradžioje Kotryna II paskelbė panai kinanti Lietuvos įstatymus ir čia įvedanti rusų įstatymus, bet ne trukus pati mirė, Repninui nespėjus visiškai įvesti Rusijos teisės Lietuvoje. Naujas Rusijos caras Povilas I, elgdamasis priešingai savo motinos Kotrynos II politikai, grąžino Lietuvai senąjį jos Sta tutą ir iš Rusijos kalėjimų paleido Kosciušką bei daugelį kitų bu vusių Lietuvos ir Lenkijos veikėjų. Repninas turėjo kiek sušvelnin ti savo politiką Lietuvos atžvilgiu. Jis išliko Rusijos generalguber natoriumi Lietuvai lįgi 1799 m., Povilo I pakeltas feldmaršalu dar
743
S L A V A I IR R U S I J A
1796 m. Ruošdamasis įsikišti į Prancūzijos revoliuciją, Povilas I 1798 m. buvo pasiuntęs Repniną su diplomatine misija į Berlyną ir Vieną, kad pabandytų sutaikyti Prūsiją su Austrija ir-įtrauktų jas į vieningą veiklą prieš Prancūziją. Repnino diplomatinė misija ne pavyko ir kai grįžo jis buvo caro atleistas iš tarnybos. Taip bai gėsi Repnino diplomatinė bei karinė veikla. Jo laiškus spausdino ,,Russkij Archiv" 1865, 1869 ir 1874 m. A . K ia u sh a r, Ksiąže Repnin i Polska w pierwszem czteroleciu panowania Stanislawa Augusta (1764— 1768), t. 1— 2, 1397; 3 leid., 1900; L. Z y tk o w ic z , Rządy Repnina na Litwie w latach 1794— 1797, 1938; H. M o š c ic k i, Dzieje porozbiorowe Litwy i Rusi, t. 1, 1913; V.A. B ilb a s o v , Istorija Jekateriny II, 1890; G. T h o m so n , Catherine the Great and the Expansion of Russia, 2 leid., 1950; J. M y c ie ls k i, Ksiąže "Panie Kochanku" w sw ietle wlasnej korespondencyi, 1891; M. H a n d e lsm an, Adam Czartoryski, t. 1—2, 1948— 1949.
Nikolajus G r i g o r j e v i č i u s Repninas-Volkonsk i s (1778—1845), Rusijos generolas, dalyvavęs įvairiose kautynė se prieš Napoleoną. 1813 m. rusų kariuomenei užėmus Napoleono sukurtą Varšuvos kunigaikštiją, Repnino vadovaujami daliniai pa siekė Saksoniją ir čia stovėjo Vienos kongreso metu 1814—1815 m., kuriame dalyvavo ir Repninas. Vėliau jis buvo Mažosios Rusijos (Ukrainos) generalgubernatorium. Seremetjevai (Seremetjevy), senovės rusų aukštųjų bajorų gi minė, žinoma nuo XIV a., kildinusi save iš prūsų lietuvių didžiūno Jono Divinavičiaus (Ivan Divinovič), palikusio tėviškę ir apsigy venusio Maskvos kunigaikštijoje XIII a. Jono Divinavičiaus sūnus Andrius Kobyla, minimas rusų metraščiuose 1347 m. kaip žymus Maskvos didžiojo kunigaikščio Jono I Kalitos bajoras, buvo Seremetjevų, Koškinų, Zacharjevų ir Jurjevų šeimų pirmtakas. Kobylos sūnus Teodoras Koška (Fiodor Koška) buvo didžiojo kuni gaikščio Dimitro Doniškio bajoras, o Koškos įpėdiniai Bezubcevai buvo pavadinti Seremetjevais, kurių giminė išliko ligi XX a. Mask vos valstybėje Seremetjevai buvo vieni stambiausių žemvaldžių, gavę grafų titulą iš Petra I, 1706 m. duotą feldmaršalui Borisui Petravičiui Seremetjevui. Prieš 1861 m. baudžiavų panaikinimą Ru sijoje Šeremetjevas turėjo 300 000 baudžiauninkų ir įvairių pra monės centrų, tarp jų tekstilės dirbtuvių (Ivanovo Voznesensko, Pavlovo ir kt.). XVIII a. savo dvaruose Seremetjevai laikė garsų baudžiauninkų chorą ir turėjo savo teatrą Ostankine. Būdami to limi carų Romanovų giminaičiai, ligi 1917 m. revoliucijos Seremet jevai buvo artimi carų rūmams ir buvo skiriami į įvairias aukštą sias civilinės, ir karinės valdžios vietas. Žymesnieji Seremetjevai, susiję su Lietuvos istorija, buvo:
R U S IJ O S V A L S T Y B Ė . D I D IK A I IR B A J O R A I
749
Borisas P e t r o v i čius (1652—1719), rusų feldmaršalas, vienas Petro I bendradarbių ir jo karo žygių dalyvių. 1686 m. da lyvavo sudarant ,,amžinąją taiką" su Lietuva ir Lenkija, 1695 m. kartu su Mazepa sėkmingai kariavo prieš turkus prie Dniestro žio čių, 1696 m. dalyvavo Azovo žygyje, 1697—1698 m. pusiau oficia liai; keliavo į Lenkiją, Austriją ir Italiją, 1700 m. Narvos mūšyje vadovavo bajorų kavalerijai, po to buvo paskirtas vadovauti rusų kariuomenei, pasiųstai kariauti prieš švedus į Pabaltijį, kur 1701— 1702 m. Estijoje prie Erestferio ir Humelshofo sumušė švedų ge nerolą Šlipenbachą (Schlippenbach). Už pergalę prie Erestferio 1701 m. buvo pakeltas į feldmaršalus. 1702 m. nusiaubęs Estiją ir visą Livoniją ligi pat Rygos, užkariavo Ingriją, paėmęs Noteburgą, Nienšancą, Koporę ir Jamburgą. 1703 m. Estijoje užėmė Vesenbergą ir 1704 m. Tartu. 1705 m. caras išsiuntė B. P. Šeremetjevą iš Lietuvos valstybėje buvusio Polocko į Kuršą, kur buvo sukoncent ruota rusų kariuomenė, bet kadangi Šeremetjevui nesisekė, Petras I pats čia atvyko. 1706 m. už Astrachanėje įkurdintų Petrui I neiš tikimų šaulių pulkų numalšinimą B. P. Šeremetjevas įgavo grafo titulą. Iš Astrachanės buvo pasiųstas į Kuršą, kur prie Gemauerthofo sumušė švedų generolą Liovenhauptą (L6wenhaupt), bet vė liau prie Golovčinos pralaimėjo kautynes. Švedams įsiveržus į pa čią Rusiją, B. P. Šeremetjevas 1708 m. kartu su A. D. Menšikovu vadovavo rusų kariuomenei ir 1709 m. Poltavos mūšyje komandavo centrinio fronto pajėgoms. 1710 m. paėmė Rygą, 1711 m. vadovavo rusų kariuomenei Pruto žygyje, 1711—1715 m. buvo Ukrainos ge neralgubernatorius, 1715—1717 m. komandavo rusų daliniams Pa maryje ir Meklenburge. Nors ištikimai Petrui I tarnaudamas daly vavo visose svarbesnėse Didžiojo šiaurės karo kautynėse su šve dais, bet kaip karo vadas B. P. Šeremetjevas pasižymėjo perdėtu atsargumu, neveiklumu, taip pat nesutiko su Menšikovu, kurį ca ras labiau favorizavo. B. P. Šeremetjevas, dalyvavęs Petro I ke lionėje į užsienius, paliko savo dienoraštį. Kaip istorijos šaltinis svarbūs ir Šeremetjevo laiškai, pasikeisti su Petru I, išspausdinti 5 tomais 1774—1778. F e d o r a s I v a n o v i č i u s (mirė 1650 m.) per didžiąją Mask vos suirutę po Boriso Godunovo mirties rėmė Dimitrą Apsimetėlį I, o šį nužudžius, ištikimai tarnavo carui Vosyliui Šuiskiui. Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei besiartinant prie Maskvos ir Maskvos ba jorams 1610 m. nuvertus Vosylių Šuiskį, F. I. Šeremetjevas bajorų taryboje pasisakė už Lietuvos ir Lenkijos karalaičio Vladislovo iš rinkimą Maskvos caru ir dalyvavo 7 bajorų pasiuntinybėje pas Lenkijos etmoną Žolkievskį siūlyti Maskvos sostą Vladislovui.
750’
SLAVAI
IR R U S I J A
F. L Šeremetjevąs palaikė'’ ryšius ir su Lietuvos kancleriu Leonu” Sapiega, remdamas Sapiegos projektą jungtinei lietus vių-rusų valstybei sudaryti, tikėdamasis atpildo lietuviams ir lenkams užvaldžius Maskvą. 1612 m. iš Maskvos išvarius lietuvių ir lenkų įgulą, F. L Šeremetjevąs dalyvavo 1613 m. rusų šuvažiavime ir čia pasisakė už savo giminaičio Mykolo Romanovo išrin kimą caru. 1618 m. dalyvavo sudarant Deulino paliaubas su Lietu va ir Lenkija. 1649 m. stojo į vienuolyną. I v a n a s ' V a s i 1j e v i č i u s (miręs 1577 m.), pramintas Di džiuoju, vienas Jono IV kariuomenės vadų, 1540:—1563 m.’ dalyva vo beveik visuose karo žygiuose prieš Krymą, Kazanę, Lietuvą ir Livoniją. 1558 m. prasidėjusiame Maskvos-kare dėl Livonijos vado vavo rusų kariuomenei ir 1562 m. kovoja Lietuvoje prie Polocko. Nors I. V. Šeremetjevąs ir buvo prisidėjęs prie kai kurių Jono IV reformų vykdymo, bet 1563—1564 m. pateko į laikiną caro; nema lonę ir jau nebeatgavo savo pirmykštės reikšmės. 1570 m. stojo Į Kirilo vienuolyną Beloozere. Vasilijus B o r i s o v i č i u s (1622—1682) -— vienas caro Aleksiejaus kariuomenės vadų. Per Bagdono Chmelnickio sukilimą Ukrainos kazokams paprašius Maskvos pagalbos prieš Lenkiją ir Lietuvą, V. B. Šeremetjevąs 1653 m. vadovavo pietinės caro ka riuomenės daliniams, pasiųstiems į Ukrainą paremti kazokų, bet Lenkijos etmono Potockio buvo sumuštas prie Ochmatovo. Už, tai pateko caro nemalonėn, tačiau Maskvos kariuomenei įsiveržus į Lietuvą ir paėmus Smolenską V. B. Šeremetjevąs 1656 m. buvo caro paskirtas Smolensko vaivada. Šeremetjevąs buvo pasiųstas Vilniun į Lietuvos bajorų suvažiavimą rūpintis caro Aleksiejaus iš rinkimu į Lietuvos ir Lenkijos sostą, bet dėl tuo metu siautusio maro turėjo sustoti pasienio mieste Borisove, kur jam buvo pavesta rūpintis Lietuvos reikalais. 1658 m. paskirtas Kijevo vaivada, 1660 m. totorių padedamas kariavo Ukrainoje su lenkais, bet Lenkijos di dysis etmonas S. R. Potockis 1660 m. kautynėse prie Cudnovo (Cudnow) visai sutriuškino didžiulę rusų kariuomenę, vadovaujamą V.. B.f Šeremetjevo, kuris buvo priverstas pasirašyti sutartį,, joje caro,vardu atsisakoma, visų rusų užimtų žemių Lietuvoje ir Lenki joje ir nuo Ukrainos kazokų protektorato. Po Cudnovo kautynių V. B. Šeremetjevąs buvo atiduotas Krymo totorių nelaisvėn, kurioje išbuvęs 20 metų mirė. . - - . c. .4.P, Barsukov, Rod Šeremetjevychr kn. 1— 8, 1881— 1904; D.F. Kobeko, K rodos• loviju šerem etįevych, kn. 1— 3, 1901— 1905; D. Bantyš-Kamenskij (red.):, Biogra.fijurossijskicli generaiissimūsov i generalfeldmaršalav, t.. 1, ,1840; .N,A... Elizamvct,
R U S I J O S V A L ST Y B E '. D I D I K A I
IR B A J O R A I
751
•> . Teatry Seremetj evych, 1944; B.B. Kaiengauz, Sevemaja vpiną i -Ništadtskij mir, 1944; R. Wittram, Peter der Grosse..., 19.54,
Suvalovai (Šuvalovyj, sena rusų didikų giminė, kilusi XVI a. Kostromos srityje, pradėta Dimitro Suvalovo. XVIII—XIX a. buvo žymūs Rusijos veikėjai, gavę grafų titulą. ( I v a n a s I v a n o v i č i u s (1727—1797), rusų valstybininkas, Petro Ivanovičiaus brolis, imperatorės Elzbietos favoritas, turėjęs didelės įtakos jos vidaus ir užsienio politikai. Žymus rusų kultūros mecenatas, kartu su M. V. Lomonosovu 1755 m. įkūrė Maskvos uni versitetą bei buvo jo pirmuoju kuratoriumi. 1757 m. prisidėjo prie Meno akademijos Petrapilyje įkūrimo, ir jai vadovavo ligi 1763 m, Globojo menininkus ir Italijoje surinko nemažą skulptūros, paveiks lų, ir -kitų meno kūrinių rinkinį. P.I. Bartenev, I.I. Suvalov (Russkaja beseda, 1, 1857).
P a v e l a s A n d r e j e v i č i u s (1777—1823), caro Aleksand ro I ¡generolas, pasižymėjęs žygiuose į Lenkiją, Italiją ir kare su Švedija. Dalyvavo ir diplomatinėse misijose. :; P a v e l a s A n d r e j e v i č i u s . , (1830—1908), rusų generolas, valstybininkas ir diplomatas, Petro Andrejevičiaus brolis. Dalyvavo 1853—1856 m. Krymo ir 1877—1878 m. Turkų karuose. 1885—1894 m. Rusijos pasiuntinys Berlyne, kur pasižymėjo kaip Rusijos ir Vo kietijos suartėjimo šalininkas. 1894 m. pasirašė prekybos sutartį su Vokietiją, sustabdžiusią abiejų kraštų muitinių karą. Palaikė labai gerus ryšius su Bismarku. 1894—1896 m. Varšuvos general gubernatorius ir Varšuvos karinės apygardos vadas. Nuo .1896 m. Rusijos valstybės tarybos narys. , Frank u. Schule, Graf Pavel Andrejevič Schuwalow (Zeitschrift für Osteuropäische Geschichte, 7, 1933).
‘
;
Pavelas Petrovičius (1847—1902), caro husarų asme ninės gvardijos pulkininkas, nuo 1881 m. vadovavęs slaptai aristo kratų draugijai (Sviaščennaja družina), siekiančiai reakcinėmis prie monėmis užgniaužti revoliucinį sąjūdį. P e t r a s A n d r e j e v i č i u s (1827—1899)., rusų valstybinin kas ir diplomatas, stambus dvarininkas, Pavelo Andrej evičiaus (.1830—1908) brolis. Buvo artimas caro sAleksandro II patarėjas, lioeralių reformų priešas, turėjęs didelės įtakos caro vidaus politikai, pasukusiai reakcine kryptimi. 1857—1860 m. Petrapilio policijos vadas, ‘1861—1864 m. Rusijos žandarų štabo viršininkas, kartu po litinės saugumo policijos (imperatoriaus kanceliarijos III .skyriaus)
752
S L A V A I IR R U S IJ A
administratorius. 1864—1866 m. Pabaltijo (Estijos, Livonijos ir Kur šo) generalgubernatorius ir Rygos karinės apygardos vadas. 1866— 1873 m. žandarmerijos šefas ir vyriausias saugumo policijos virši ninkas. 1874—1879 m. Rusijos atstovas Londone, savo diplomatija bandęs išvengti atviro Rusijos konflikto su Anglija. 1878 m. Ru sijos įgaliotinis Berlyno kongrese, glaudžiai bendradarbiavęs su Bismarku. Tarptautiniam Berlyno kongresui pakeitus rusų—turkų San Stefano taiką ir gerokai apkarpius rusų laimėjimus Balkanuose, P. A. Šuvalovas susilaukė aštrios rusų visuomenės kritikos ir 1879 m. atšauktas iš Londono. P e t r a s I v a n o v i č i u s (1711—1762), rusų feldmaršalas ir val stybininkas, Ivano Ivanovičiaus brolis. Dalyvavo 1741 m. caro rū mų perversme, iškėlusiame Elzbietą į sostą. Nuo 1744 m. buvo se natorius, turėjo didelės įtakos Elzbietos vidaus politikai, buvo jos ekonominių ir karinių reformų iniciatorius, kartu stambus versli ninkas. Voroncovai (Voroncovy), rusų šeima, XVIII—XIX a. davusi ne maža garsių valstybės veikėjų bei diplomatų. Už savo: nuopelnus Rusijai kai kurie jų gavo kunigaikščio ar grafo titulus. Žymesnieji Voroncovai buvo: A l e k s a n d r a s R o m a n o v i č i u s (1741—1805), grafas, Ru sijos valstybininkas ir diplomatas. 1761—1768 m. Rusijos atstovas Vienoje, Anglijoje ir Olandijoje, vėliau senate, 1802—1804 m. val stybės kancleris. Savo diplomatinėje veikloje buvo Rusijos suartė jimo su Anglija ir Austrija šalininkas, vedęs Prancūzijos revoliu cijai ir Napoleonui priešišką politiką. M i c h a i l a s I l a r i o n o v i č i u s (1714—1767), grafas, Rusi jos valstybininkas ir diplomatas, 1758—1763 m. imperijos kancleris. Dalyvavo 1741 m. rūmų perversme, kuris Elzbietą iškėlė į sostą. Michailas Semenovičius (1782—1856), kunigaikštis, valstybės veikėjas ir generolas feldmaršalas, karų su Prancūzija ir Turkija dalyvis, Semeno Romanovičiaus sūnus. Užaugęs Londone antiprancūziškoje aplinkoje, 1805—1807 m. dalyvavo rusų žygyje prieš Napoleoną, 1809—1811 m. turkų kare ir 1812—1814 m. vėl kariavo su Napoleonu. 1815—1818 m. vadovavo rusų okupacinės kariuomenės pajėgoms Prancūzijoje. 1823—1844 m. buvo Naujo sios Rusijos (Novorossija) gubernatorius ir Besarabijos srities vie tininkas. Stengėsi kelti žemės ūkį ir plėsti pramonę, 1828 m. Juo dojoje jūroje susisiekimui įvedė garlaivius. Buvo liberalinių pažiū rų monarchistas ir linko į nuosaikias reformas bei pritarė baudžiavų panaikinimo minčiai. 1828 m. kariavo su turkais, apgulė ir paėmė
R U S IJ O S V A L S T Y B E . D I D IK A I IR B A J O R A I
753
Varną. 1844 m. paskirtas Kaukazo vietininku, nukariavo didelę Kau kazo dalį; už tai gavo kunigaikščio titulą. 1848 m. užėmė didesnę Dągestano dalį. 1856 m. pakeltas feldmaršalu. S e m e n a s R o m a n o v i č i u s (1744—1832), Aleksandro Romanovičiaus brolis, valstybininkas ir diplomatas. 1764 m. buvo Ru sijos atstovybės Vienoje patarėjas, 1782-—1784 m. buvo Rusijos atstovas Vienoje ir 1784—1806 m. Rusijos atstovas Londone. Pa sinaudojant Anglijos viešąja opinija ir opozicijos įtaka parlamen te, jam pavyko savo diplomatija sutrukdyti Anglijos ministro pir mininko pastangas suvaržyti Rusijos įtaką Balkanų srityje ir pa remti Turkiją. Tačiau šiaip buvo proangliškos orientacijos, stipri no Rusijos ekonominius ryšius su Anglija, 1793 m. atnaujino Rusi jos bei Anglijos prekybos sutartį ir stengėsi suartinti Rusiją ir Ang liją bendrai kovai prieš Prancūzijos revoliuciją ir Napoleoną. Ta čiau Napoleonui pavyko palenkti Povilą I savo pusėn ir prikalbėti pasitraukti iš Anglijos—Austrijos—Rusijos koalicijos prieš Prancū ziją bei atšaukti rusų kariuomenę, kariavusią prieš Prancūziją. To dėl S. R. Voroncovas nustojo caro malonės, 1801 m. buvo atleistas iš pareigų, jo dvarai konfiskuoti. 1801 m. Aleksandras I, tapęs ca rų, S. R. Voroncovą vėl paskyrė ambasadoriumi Anglijai ir grąžino dvarus. V a s i l i j u s P a v l o v i č i u s (1847—1918), rusų ekonomistas ir publicistas, XIX a. pabaigos liberalų liaudininkų ideologas. Rašė į liberalinius žurnalus „Novoje slovo", „Vestnik Europy", „Russkoje bogactvo", taip pat parašė darbų ekonominiais klausimais, teig damas, kad Rusijos kapitalizmas neturi sąlygų išsiplėsti. Būdamas priešingas stambiosios pramonės kūrimui, reikalavo smulkiųjų ga mybos įmonių globos bei apsaugos, idealizavo valstiečių bendruome nes, gynė pasiturinčiųjų progresyvių ūkininkų interesus ir smerkė marksizmą. Išspausdino darbus: „Sudba kapitalizma v Rossiji" 1882 m., „Progresyvnyje tečenija v krestjanskom choziajstve" 1892 m., „Krestjanskaja obščina" 1892 m., „Artelnyje načinanija russkogo obščestva" 1895 m. Zubovai (Zubovy), Rusijos valstybės veikėjai, kilę iš vidutinių dvarininkų ir aukštai iškilę prie Kotrynos II. Jau XVII a. daugelis Zubovų buvo skiriami stalininkais ir vaivadomis. XVIII a. antro joje pusėje Mikalojaus Zubovo sūnus Aleksandras Zubovas (1727— 1795) buvo paskirtas senato nariu. Jis kartu su keturiais savo sūnumis iš Kotrynos II 1793 m. gavo grafų titulus ir tapo senato generaliniu 48. K. Avižonis.
754
SLAVAI
IR R U S IJA ■
prokuroru., Buvo įtakingi valstybės pareigūnai prie Kotrynos II, bet po jos mirties jų reikšmė sumažėjo. Trys jo sūnūs —- Platonas) Vale rijonas ir Mikalojus — dalyvavo sąmoksle prieš Carą Povilą I, kurio metu 180.1 m. kovo 23 d. kartu su grafu L; Beningsenu (Benningsen) įsiveržė į caro miegamąjį kambarį ir jį nužudė. Ketvirtas Aleksand ro Zubovo sūnus Dimitras pradėjo Lietuvos Zubovų šaką/ kurios palikuonys ir dabar dar tebėra Lietuvoje. Žymesnieji Zubovai buvo: . M i k a l o j u s (Nikolaj Aleksandrovič; 1763—1805) iškilo prie Kotrynos; II kartu su savo broliais. 1793 m. gavo grafo titulą. 1801 m. dalyvavo caro Povilo I nužudyme. Buvo vedęs generolo Suvorovo dukterį Nataliją. Dimitras (Dimitrij Aleksandrovič; 1764—1836) įskilo, prie Kotrynos II kartu su savo broliais. 1789 m. buvo pakeltas rūmų gvardijos rotmistru, vėliau pasiekė rūmų raitelių gvardijos gene rolo majoro laipsnį. 1793 m. (gavo grafo titulą. Pergyveno visus savo brolius ir paveldėjo didžiulius brolio Platono dvarus Lietuvo je, tarp jų ir buvusią Šiaulių ekonomiją/ Pradėjo Lietuvos Zubovų šaką. P l a t o n a s (Platon Aleksandrovič; 1767—1822) iškilo prie Kot rynos II rūmų N. I. Saltykovo globos ir protekcijos dėka. Nuo 1789, m. buvo paskutinis Kotrynos II meilužis ir favoritas. Suartė jus ■•■su Kotryna II, greit ėmė kilti valstybės tarnyboje. 1790 m. pa keltas generolu, 1793 m. gavo grafo, titulą. Užėmė daug aukštų valstybės vietų, buvo Jekąterinoslavo, Voznesensko ir Taurijos ge neralgubernatorius, karo kolegijos narys, Juodosios jūros laivyno viršininkas ir kt. Turėjo didelės įtakos Kotrynai II. bluo. Potiomkino mirties (1791) vadovavo Rusijos vidaus ir užsienio politikai. Norė damas praplėsti Rusijos imperiją, 1795 m. pradėjo karą su Persi ja. 1795 m. dalyvavo derybose su Prūsija ir Austrija dėl trečiojo Lietuvos-Lenkijos, padalijimo ir 1796 m. gavo Vokietijos imperi jos kunigaikščio titulą. Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo kartu su savo broliu Valerijonu iš Kotrynos. II gavo didžiulius dva rus Lietuvoje. Be kitų dvarų, Kotryna II jam dovanojo didžiulę Šiau lių ekonomiją su 13 669 valstiečiais. Už Kuršo prijungimą įsakymu. Trockis yra, parašęs daug veikalų rusų, vokiečių, anglų ir pran cūzų kalbomis. Svarbesni jų yra: „Terrorismus und Kommunismus" 1920, „The Defense of Terrorism" 1921, „Literatur und Revolu tion" 1924 (angį. 1925), „Über Lenin" 1924 (angį. 1925), „Uroki Oktiabria" 1924 (angl. 1925), „Vojna i revoliucija" t. 1—2, 1925, „Graždanskaja vojna" 1926, „Whither Russia?" 1926, „La Paix de Brest-Litovsk" 1926r „Towards Socialism or Capitalism" 1926, „Die Fälschung der Geschichte der Russischen Revolution" 1928, „Die wirkliche Lage in Russland" 1928 (angl. 1928), „Mein Leben" 1930 (angį. ir ital. 1930), „Die permanente Revolution" 1930 (pranc. 1930, angl. 1931), „Geschichte der Russischen Revolution" t. 1—2, 1931— 1933 (angl. t. 1—3, 1932—1933, ital. 1931), lietuviškas vertimas V. Tauro „Rusų revoliucijos istorija nuo Spalio iki Brest Litovsko" 1921, „The Selected Works of Leon Trotsky" 1936, „The Revolu tion Betrayed" 1937, „The Stalin School of Falsification" 1937. Jau po Trockio mirties buvo išleisti šie jo palikti veikalai: „Stalin" 1946 (angl. ir pranc. 1952, vok. 1954), „Works" 1956 (pranc. 1956). T r o c k i s t a i — Trockio rėmėjai ir jo minčių šalininkai, pla čiai paplitę po visą pasaulį. Plačiąja prasme trockistų terminas Stalino buvo taikomas visiems savo politiniams priešams, nesutiku siems su jo politika bei mintimis. Stalino veikiamas 1924 m. Rusi jos komunistų partijos suvažiavimas smerkė trockizmą kaip nukry pimą nuo leninizmo ir kaip bolševizmo reviziją, krypstančią į ,,men-' ševizmą". 1925 m. komunistų partijos suvažiavimas vėl pasisakė
858
S L A V A I IR R U S IJ A
prieš trockistus. Įsigalėjęs Stalinas ėmėsi griežtų priemonių trockizmui užgniaužti. 1927 m. Trockis, Zinovjevas ir jų šalininkai buvo pašalinti iš komunistų partijos, 1929 m. Trockis, apkaltintas pogrin džio kontrrevoliucine veikla, ištremtas iš Sovietų Sąjungos į už sienį. Vėliau Trockis buvo kaltinamas iš užsienių organizavęs So vietų Sąjungoje savo šalininkų trockistų veiklą prieš Staliną ir bandęs užsienio komunistų partijų narius paveikti prieš stalinizmą. 1936, 1937 ir 1938 m. viešose trockistų „valstybės išdavimo" by lose, kuriose buvo teisiami Stalino konkurentai ir jam pavojingi aukšti komunistų partijos pareigūnai, kurių Stalinas norėjo nusi kratyti, Trockis, tuo metu gyvenęs Norvegijoje, buvo apkaltintas iš užsienių vadovavęs trockistų sąmokslui prieš Stalino gyvybę ir jo valdžią. Nors Trockis ir paneigė tuos kaltinimus, bet žymesni jo šalininkai, kaip Kamenevas, Zinovjevas, Rybakovas, Bucharinas, Jagoda, Tuchačevskis ir kiti aukšti Sovietų Sąjungos pareigūnai, buvo apkaltinti trockizmu ir likviduoti. Ligi pat savo mirties Stalinas persekiojo savo politinius priešus, komunistų partijos valymuose apkaltindamas juos trockizmu. Nors Sovietų Sąjungoje trockizmas ir buvo teroro priemonėmis užgniaužtas, tačiau visame pasaulyje atsirado nemaža Trockio šalininkų bei jo pakraipos komunizmo pa sekėjų. O. B lu m , Russische Köpfe, 1923; E. H u r w i c z , Staatsmänner und Abenteuerer, russische Porträts von Witte bis Trotzki 1891— 1925, 1925; G . D im i t r i e w , Die Tragödie Trotzki, 1925; M . E a s tm a n , L. Trotsky: The Portrait of a youth, 1926; P. F e r v a c q u e , La vie orgueilleuse de Trotski, 1929; E. J a r o s l a v s k i } , O noveišej evoliuciji trockizma, 1930; J . H a m p d e n J a c k s o n , Leon Trotsky (Twelve Jews, 1934); H .J . L a s k i, Trotsky (Great Contemporaries, 1935); B .D . W o l f e , Three who made ai Revolution, 1949; V. S e r g e , Vie et mort de Trotsky, 1951; I. D e u ts c h e r , The Prophet Armed: Trotsky 1879—1921, 1955.
G. E. Zinovjevas (Zinovjev Grigorij Evsejevič; 1883—1936), Ru sijos žydas revoliucionierius ir vienas komunistų partijos vadų. 1901 m. įstojo į Rusijos socialdemokratų partiją, studijuodamas Švei carijoje, Berne, susižavėjo revoliucinėmis idėjomis, V. I. Lenino veikiamas 1903 m. prisijungė prie bolševikų. 1905—1907 m. buvo bolševikų kontroliuojamo socialdemokratų partijos Petrapilio ko miteto, nuo 1907 m. partijos centrinio komiteto narys. Dėl savo re voliucinės veiklos 1908 m. buvo areštuotas, bet ir vėl paleistas. 1908—1917 m. gyveno užsienyje, kur artimai bendradarbiavo su Leninu, rašė į slaptąją komunistų spaudą, dalyvavo Kominterno veikloje. Prasidėjus revoliucijai, 1917 m. kartu su Leninu grįžo į Rusiją, redagavo radikalius laikraščius, nukreiptus prieš laikiną ją vyriausybę, dalyvavo 1917 m. Spalio bolševikų revoliucijoje,
R U S IJ O S
V A L S T Y B Ė . S O V I E T I N Ė R U S IJ A
859
po jos buvo Petrapilio tarybos pirmininku ir įėjo į komunistų par tijos politbiuro centrinį komitetą. 1919 m. pasidarė kominterno pir mininku. Pasižymėjo kaip komunizmo bei partijos propagandistas, priklausė komunistų partijos vadų branduoliui. 1919—1926 m., bū damas kominterno pirmininku, organizavo komunistų veiklą užsie niuose ir skatino pasaulinės revoliucijos mintį. 1924 m. pagarsėjo Anglijoje kaip tariamo „Zinovjevo laiško" autorius, kuriuo komin terno' vadovybė davė instrukcijų Anglijos komunistams pasiruošti sukilimui. To laiško paskelbimas Anglijos spaudoje nulėmė 1924 m. rinkimus leiboristų partijai nepalankia kryptimi. Po Lenino mirties 1924 m. kartu su Stalinu ir Kamenevu valdė Sovietų Sąjungą. Prasidėjus varžyboms dėl vyriausiosios valdžios, Zinovjevas su Kamenevu 1925—1926 m. bendradarbiavo su L. Trockiu prieš Staliną. Stalino įtakai persvėrus, 1926 m. buvo pašalintas iš politbiuro ir 1927 m. kartu su Trockiu išmestas iš komunistų par tijos. Atsisakęs savo politinių nukrypimų, 1928 m. vėl buvo priim tas į komunistų partiją, bet savo turėtos įtakos jau nebeatgavo. Stalinui stiprinant savo diktatūrą, Zinovjevas buvo1apkaltintas kontr revoliucine veikla ir 1932 m. vėl pašalintas iš partijos. Jis vėl viešai prisipažino klydęs ir 1933 m. vėl buvo priimtas į partiją, tačiau dėl komunistų partijos Leningrado sekretoriaus M. Kirovo 1934 m, nužudymo buvo įtartas dalyvavęs sąmoksle ir areštuotas, bet ir vėl paleistas. Pagaliau 1936 m. apkaltintas bendradarbiavęs su Trockiu ir Kamenevu bei ruošęs sąmokslą prieš Stalino gyvy bę. Zinovjevas kartu su kitais 14 žymių komunistų buvo nuteistas ir nubaustas mirties bausme. A. A. Ždanovas (Ždanov Andrej Aleksandrovič; 1896—1948), Rusijos komunistų partijos ir Sovietų Sąjungos veikėjas. Gimė Mariupolyje (dabar Ždanov), Ukrainoje, nuo 1912 m. dalyvavo revoliu ciniame sąjūdyje, 1915 m. įstojo į Rusijos socialdemokratų partijos bolševikų grupę, 1917—1918 m. prisidėjo prie revoliucijos ruoši mo Uralo srityje, 1919—1922 mj dalyvavo komunistų partijos va dovybėje Tvėrėje, nuo 1922 m. buvo Tverės gubernijos vykdomo jo komiteto pirmininkas, 1924—1934 m. Žemutinio Naugardo sri ties komunistų partijos centrinio komiteto narys. Po Petrapilio ko munistų partijos sekretoriaus S. Kirovo nužudymo 1934 m. užėmė jo vietą ir kartu buvo komunistų partijos centrinio komiteto sek retorius. Nuo 1935 m. kandidatas ir nuo 1939 m. tikrasis politbiuro narys. 1939—1940 m. dalyvavo karo su Suomija strateginėje vado vybėje, 1941—1943 m. kartu su maršalu Vorošilovu vadovavo Le ningrado gynimui nuo miestą apsupusių vokiečių kariuomenės, bū
860
S L A V A I IR R U S IJ A
damas Leningrado fronto karo tarybos narys. 1944 m. pakeltas gene rolu pulkininku, 1944—1947 m.— Sąjungininkų kontrolinės komisijos pirmininkas Suomijoje. Nuo 1944 m. dirbo Sovietų Sąjungos komunis tų partijos centriniame komitete kaip marksizmo teoretikas ir propa gandistas , griežtas partijos drausmės palaikytojas ir nesvyruojantis marksistinės politikos vykdytojas. Jo priežiūroje buvo Sovietų Są jungos literatūra, menas, muzika ir filosofija. Kritikavo Sovietų Sąjungos rašytojus, kompozitorius ir kitus menininkus, ragindamas juos kurti komunistinės ideologijos pagrindais, siekti komunizmo pergalės. Savo kalbomis literatūroje, mene ir muzikoje skatino kelti marksizmo-leninizmo idėjas. 1946 m. tapo Sovietų Sąjungos komu nistų partijos generaliniu sekretoriumi ir Aukščiausiosios tarybos (Vyriausiojo sovieto) pirmininku. Daug prisidėjo prie tarptautinio komunizmo organizavimo ir Kominformo įsteigimo 1947 m. su tiks lu derinti įvairių kraštų komunistų partijų veiklą. Laikė būtinu rei kalu visų kraštų komunistinę veiklą kontroliuoti iš Maskvos. Nors ir griežtai vykdė Maskvos vadovavimą tarptautiniam komunizmui, prisidėjo prie Jugoslavijos atsiskyrimo nuo Sovietų bloko. Kaip vie nas galingiausių Sovietų Sąjungos vadų, prieš savo mirtį buvo lai komas galimu Stalino įpėdiniu. G. K. Žukovas (Žukov Georgij Konstantinovič, gimė 1896 m.), Sovietų Sąjungos maršalas. Gimė Kalugoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo caro armijos kavalerijoje, 1917 m. dalyvavo revoliu cijoje, 1919 m. įstojo į komunistų partiją ir baltųjų bei raudonųjų kovų metu kariavo prieš Denikino ir Vrangelio karines pajėgas. 1932 m. stojo į raudonosios armijos štabo karininkų Frunzės karo akademiją, kur specializavosi tankų bei šarvuočių strategijos ir tak tikos srityje. 1936—1939 m., per Ispanijos pilietinį karą, kurį laiką buvo lojalistų karinių pajėgų patarėju šarvuočių dalinių veiksmams. 1937 m. paskirtas divizijos vadu. 1939 m. rusų bei japonų susidūri mo metu prie Mandžiūrijos bei Mongolijos pasienio vadovavo tan kų daliniams, sumušusiems japonus Cbalchyn Golo srityje. 1939— 1940 m. per karą su Suomija vadovavo Sovietų Sąjungos tankų dalinių veiksmams. Buvo pakeltas generolu ir 1941 m. paskirtas ge neralinio štabo viršininku ir krašto gynimo komisaro pavaduotoju. 1941 m. vadovavo Maskvos ir, 1942—1943 m. Stalingrado gynimo pajėgoms. 1943 m. bendradarbiavo su Vorošilovu ir Ždanovu, pra laukiant vokiečių Leningrado apsupimą, tais pat metais pakeltas maršalu ir pasidarė vyriausiuoju kariuomenės vado pavaduotoju. Naudodamasis, visišku Stalino pasitikėjimu 1943—1944 m. koordi navo raudonosios armijos didžiąją ofenzyvą prieš vokiečius Gūdi-
R U S IJ O S
V A L S T Y B Ė . S O V IE T IN Ė R U S IJ A
861
joje ir Ukrainoje, nukariavo Lenkiją. 1945 m. gegužės 2 d. paėmė Berlyną ir aktyviai vadovavo karo užbaigimo veiksmams. 1945 m. gegužės 8 d. kartu su kitais trimis sąjungininkų kariuomenės va dais priėmė Vokietijos pasidavimą ir po to ligi! 1946 m. vasario 11d. buvo Sovietų Sąjungos gubernatoriumi ir karinių pajėgų vadu Rytų Vokietijoje. Po Antrojo pasaulinio karo užėmė nemaža vadovaujamų vietų Sovietų Sąjungos armijoje. 1952—1957 m. buvo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto narys, 1955—1957 m. Sovietų Sąjungos gynimo ministras, 1957 m. kelis mėnesius komunis tų partijos centrinio komiteto prezidiumo narys. Chruščiovui įsi galėjus, 1957 m. atleistas iš krašto gynimo ministro pareigų ir pa šalintas iš centrinio komiteto prezidiumo bei paties centrinio ko miteto narių, apkaltintas „asmenybės kulto" skatinimu raudonojoje armijoje ir leninizmo principų pažeidimu ginkluotųjų pajėgų vado vybėje.
863
KITOS VALSTYBĖS IR TAUTOS AUSTRIJA Vilhelmas Habsburgas (Wilhelm; apie 1370 m. — 1406), Leopol do III vyriausiasis sūnus, Austrijos kunigaikštis. 1378 m., būdamas maždaug 8 metų, sužieduotas su vos 4 metų Jadvyga, Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko dukterimi. Buvo auklėjamas Liudviko rūmuose Vengrijoje. Po Liudviko mirties Jadvygai tapus Lenkijos karalaite, Vilhelmas Habsburgas, tikėdamasis tapti Lenkijos kara liumi, 1385 m. atvyko į Krokuvą ir slapta vedė Jadvygą, bet Mažo sios Lenkijos ponai jėga jį išvarė iš Vavelio pilies Krokuvoje ir privertė Jadvygą 1386 m. ištekėti už didžiojo Lietuvos kunigaikščio Jogailos. Dar 1385 m. Krėvos 1 akte Jogailos vardu buvo pažadėta sumokėti Vilhelmui Habsburgui 200 000 auksinų pabaudą, kuri bu vo numatyta Jadvygos ir Vilhelmo vardu sudarytoje sužadėtuvių sutartyje, jei sužadėtuvės iširtų ar būtų sulaužytos. Išvarytas iš Krokuvos, Vilhelmas Habsburgas grįžo į Vieną. Po savo tėvo Leopoldo III mirties (1386), kuris pradėjo leopoldinę Habsburgų šeimos liniją, Vilhelmas Habsburgas kartu su kitais trimis savo mažamečiais broliais paveldėjo leopoldinės Habsburgų linijos žemes. Vilhelmas Habsburgas administravo Stiriją, Karinti ją, Karnijolą su jų sritimis ir vaidijosi su savo dėde Albrechtu III (mirė 1395 m.) ir vėliau su jo sūnumi Albrechtu IV (mirė 1404 m.) dėl vi sos Austrijos valdymo. Nuo 1404 m. ligi savo mirties administravo visą Austriją ir globojo savo mažamečius brolius, Buvo vedęs Ne apolio karaliaus dukterį Joaną, tačiau mirė nepalikęs įpėdinių. A. Schulte, Geschichte der Habsburger in den ersten drei Jahrhunderten, 1887; A. Steinwentei, Beitrage zur Geschichte der Leopoldiner, 1879; H. Paszkiewicz, O genezie i wartosci Krewa, 1938.
Buvo „Kriavo".
864
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
ČEKIJA Šv. Kirilas (lot. Cyrillus; 827—869), šventasis, slavų apaštalas, kartu su savo vyresniuoju broliu Metodijum skelbęs krikščionybę pietų ir vakarų slavų kraštuose. Kirilas yra vienuoliškas Konstanti no vardas. Jis kilęs iš aukštojo luomo, gimė ir mokėsi Bizantijos imperijos pusiau graikiškame, pusiau slaviškame Tesalonikų mies te pas Leoną Filosofą ir Fotijų Konstantinopolyje. Įšvęstas į kuni gus, Kirilas buvo Konstantinopolio patriarcho sekretorium. Pasižy mėjo mokytumu, asketišku gyvenimu ir prieš žydus nukreipta po lemika religijos klausimais. Kai chazarai apie 860 m. kreipėsi į Bizantijos imperatorių Mykolą III, prašydami atsiųsti krikščionių misionierių, pastarasis pasiuntė Kirilą, kuris chazarų valstybėje stengėsi atsverti religinę žydų bei mahometonų įtaką ir turėjo pa sisekimo, nes .kartu su kitais naujakrikštais krikščionybę priėmė ir pats chazarų chanas. Grįžęs į Konstantinopolį, Kirilas kartu su savo broliu Metodijum Mykolo III buvo pasiųstas misionierium į pietų slavų tautas, buvusias kultūrinėje ir iš dalies politinėje Bi zantijos įtakoje. Ypač Metodijaus misijos turėjo pasisekimo Bul garijoje, kurios karalius Borisas (Bogoris) pasikrikštijo 861 m. Ki rilas su Metodijumi skelbė krikščionybę ir tarp vakarų slavų. Mo ravijos kunigaikščio Rostislavo pakviesti ir Bizantijos imperato riaus bei patriarcho siunčiami, Kirilas ir Metodijus 864 m. atvyko į Moraviją. Rostislavas, įkūręs savo valstybę, išvijo vokiečių kil mės kunigus iš savo krašto ir rėmė Kirilo bei Metodijaus darbą, tuo būdu norėdamas su Bizantijos pagalba atsverti vokiečių įtaką, čia plintančią iš Zalcburgo per vokiečių misionierius ir kunigus. Kirilui ir Metodijui Moravijoje sekėsi, nes jie mokėjo slavų kalbas ir pamaldas laikė žmonėms suprantama bažnytine slavų kalba. Sa vo darbui palengvinti ir krikščionybei tarp slavų sustiprinti Kirilas ir Metodijus išvertė Šventąjį Raštą ir liturgines knygas į bažnyti nę slavų kalbą, artimą bulgarų kalbai. Tam reikalui Kirilas sudarė specialų senosios bažnytinės slavų kalbos alfabetą, vadinamą ki rilicos vardu, dalį raidžių paimdamas iš to meto graikų kalbos al fabeto, dalį iš glagolicos, ypač slaviškų priebalsių garsams išreikš ti. Taigi Kirilas ir Metodijus padėjo pamatus ir davė pradžią slavų raštui bei literatūrai. Glagolica išliko pietų slavų Dalmatijos ir Juodkalnijos (Montenegro, Albanijos) liturgijoje, kur Romos ka talikų bažnyčia leido ją vartoti. Kirilica, vėliau kiek pakeista, pa plito tuose pietų ir rytų slavų kraštuose, kurie vėliau virto pra voslaviškais, o vakarų slavai priėmė lotynišką raštą. Naujos kiri
Č E K IJ A
865
licos versija buvo sudaryta Rusijoje Petro Didžiojo laikais. Iš se nosios slavų bažnytinės kalbos alfabeto, sudaryto Kirilo, laikui bėgant išsivystė ir rusų kalbos alfabetas. Kirilo išverstoji Biblija dar ir dabar tebevartojama rusų, bulgarų, serbų ir kitų stačiatikių slavų. Moravijoje vykstant politinėms vokiečių ir vietinių slavų bei religinėms Romos ir Konstantinopolio varžyboms dėl įtakos ir vieš patavimo, Kirilas ir Metodijus, skelbdami krikščionybę slovakams jiems suprantama kalba, turėjo pirmumą prieš vokiečių misionie rius ir kunigus, laikiusius pamaldas lotynų kalba. Šių skundžiami, Kirilas ir Metodijus buvo popiežiaus Mikalojaus I 868 m. pašaukti į Romą pasiteisinti dėl pamaldų laikymo bažnytine slavų kalbą. Romoje jiems pavyko išsiteisinti ir Mikalojaus I įpėdinis Adrijo nas II patvirtino slavišką liturgiją, leido Kirilui ir Metodijui pa maldose vartoti bažnytinę slavų kalbą ir steigti naujas bažnyčias slavų provincijose. Tačiau Kirilas nebegrįžo į Moraviją, bet Romo je stojo į vienuolyną ir 869 m. mirė kaip paprastas vienuolis. Meto dijus tęsė savo misijų darbą vakarų slavų slovakų ir čekų kraštuo se ligi savo mirties 885 m. Kirilas ir Metodijus vėliau buvo Romos katalikų bažnyčios pripažinti šventaisiais. Abu broliai didžiai ger biami vakarinėje ir rytinėje krikščionybės šakoje, katalikų čekų ir slovakų, stačiatikių serbų, bulgarų ir rusų kaip slavų apaštalai. 1863 m. liepos 5 d. čekai ir slovakai iškilmingai šventė savo abiejų apaštalų 1000 metų minėjimo šventę. Pšemislidai (Premyslidi, Premyslovci), Čekijos (Bohemijos) ku nigaikščių ir karalių dinastija, valdžiusi Čekiją ligi XIV a. pradžios. Pagal padavimus, Pšemislidų dinastijos įkūrėjas buvo Pšemislas (Premysl) iš Stadicų, legendinis VIII a. ūkininkas ar valstietis, kurį čekų kunigaikštytė Libuša, Kroko duktė, legendinė Prahos įkūrėja, pasirinko vyru. Jų įpėdiniai sujungę Bohemiją į vieną kunigaikšti ją ir įvedę krikščionybę. Pirmasis istorinis Pšemislidas buvo Borživojus (Borivoj; mirė 890 m.), o nuo X a. jau išliko daug istorinių žinių apie Pšemislidus, kurie greta Bohemijos dar valdė Moraviją, dalį Slovakijos, kurį laiką Sileziją ir Mažosios Lenkijos Krokuvos žemes. Žymesnieji Pšemislidų dinastijos Čekijos kunigaikščiai buvo: šv. V a c l o v a s (mirė apie 936 m.), prisidėjęs prie krikščiony bės platinimo ir laikomas čekų tautos šventuoju; B o l e s l o v a s I (mirė 967 m.), prie Čekijos prijungęs Krokuvą, Sileziją iri Moravi ją; B o l e s l o v a s II (mirė 999 m.), įkūręs Prahos vyskupiją ir praplėtęs savo valstybę ligi rytų Bugo ir Styrio upių; B o 1 e s 1 o55. K. A vižo n is,
866
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
v a s III {mirė 1037 m.), kuriam valdant Čekų valstybė smarkiai susilpnėjo ir nustojo daugelio žemių; B r e t i s l a v a s I (miręs 1055 m.)r vėl įsigijęs Moraviją ir kuriam laikui užėmęs Sileziją bei pietų Lenkijos dalis; V r a t i s l a v a s II (mirė 1092 m.), kuriam 1085 m. pavyko gauti Bohemijos karaliaus titulą ir karūną iš Vo kietijos imperatoriaus Henriko IV; tačiau po jo mirties Čekijos valdovai Pšemislidai vėl grįžo prie kunigaikščio titulo. Ligi savo gyvos galvos karaliaus karūną iš imperatoriaus Fridricho Barbarosos 1158 m. buvo gavęs ir V l a d i s l o v a s II (mirė 1173 m.). Čekijos (Bohemijos) karaliaus titulas pasidarė pastoviai paveldi mas tik nuo O t o k a r o I (mirė 1230 m.), kuris karaliaus karūną gavo jau 1198 m. Po jo Čekijos karaliai Pšemislidai buvo: Otokaro I sūnus V a c l o v a s I (1230—1253 m.); pastarojo sūnus O t o k ar a s II (1253—1278 m.), vienas žymiausių viduramžių slavų val stybės vyrų, nepaprastai iškėlęs čekų galią ir savo valstybę išplė tęs nuo Baltijos ligi Adrijos jūros. Otokaras II suruošė du karo žygius prieš prūsus ir vieno žygio metu Prūsų žemėje įsteigė bei Vokiečių ordino kryžiuočiams atidavė Karaliaučiaus miestą. Kitas Čekijos karalius Pšemislidas buvo Otokaro II sūnus V a c l o v a s II (1278—1305 m.)( kurį laiką kartu buvęs ir Lenkijos bei Veng rijos karaliumi. Paskutinis Pšemislidas Čekų karaliaus soste buvo Vaclovo II sūnus V a c l o v a s III \(1305—1306), kuris kaip Vla dislovas V kartu buvo ir Vengrijos karalius. Jis pareiškė pretenzi jų ir į savo tėvo turėtą Lenkijos sostą, bet karo žygio į Lenkiją me tu 1306 m. buvo nužudytas Olmuco (Olmūtz) mieste. Su Vaclo vu III pasibaigė vyriškoji Pšemislidų dinastijos linija. Po kelerių metų tarpuvaldžio Čekijos didikai 1310 m. savo karaliumi išrinko Vokietijos imperatoriaus Henriko VII sūnų Joną Liuksemburgietį, kuris buvo vedęs paskutinio Pšemislido Vaclovo III seserį Elzbietą. Taip Pšemislidų teisės į Čekijos sostą moteriškąja įpėdinių linija perėjo į Liuksemburgu dinastiją, kuri Čekiją valdė ligi 1437 m. E. Denis, Histoire de la Bohême, 1930; R.W. Seton-Watson, A History of the Czechs and Slovaks, 1943; W. Wegener, Die Pfemysliden: Stammtafel, 1952.
Sviatoplukas (Svatopluk; mirė 894 m.), Didžiosios Moravijos ku nigaikštis. 870—894 m. Moravijos didikų ir vokiečių padedamas 870 m. paveržė Didžiosios Moravijos sostą iš savo dėdės Rostislavo, bet nusikratė vokiečių viršenybės, pasidarė nepriklausomas Mo ravijos valdovas ir sėkmingai kariavo prieš vokiečius, besiveržian čius į rytus. Tačiau kultūriškai vokiečių įtaka liko gana stipri ir ypač plito per katalikų dvasininkus vokiečius, kuriuos Sviatoplukas
Č E K IJ A
867
palaikė kovoje prieš Kirilo ir Metodijaus šalininkų remiamą sla višką liturgiją bažnyčiose. Sviatopluko valdoma Didžioji Moravija tapo viena didžiausių to meto Europos valstybių, apimdama moravų, čekų, slovakų, to meto kroatų ir kai kurių Paelbio ir Paoderio vakarų slavų tautelių, kaip lužicų, žemes. Šiaurėje Sviatopluko valstybė siekė Krokuvą, šiaurės rytuose — Bugo ir Styrio upes. Sviatoplukas prie Moravijos prijungė ir Panoniją prie Dunojaus. Po Sviatopluko mirties jo valstybę paveldėjo sūnūs, kurių valdžioje Didžioji Moravija pradėjo smukti ir 906—908 m. visai subiro. J. Widajewicz, Swiętopelk Morawski a Bolesiaw Chrobry, 1946.
Vladislovas Pomirtinis (Posthumus; 1440—1457), Čekijos ir Veng rijos karaliaus Albrechto Habsburgo ir Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio dukters Elzbietos sūnus, gimęs 4 mė nesiai po tėvo mirties, 1440—1457 m. Čekijos ir nuo 1444 m. Veng rijos karalius. Po Albrechto Habsburgo mirties 1440 m. vengrų seimas karaliumi išrinko Jogailos sūnų Vladislovą, kuris tais pačiais me tais atvyko :į Vengriją ir buvo karūnuotas jos karaliumi. Tačiau Albrechto našlė Elzbieta prikalbino kai kuriuos vengrų didikus pa vogti karūną iš Višegrado ir privertė Vengrijos primą 1440 m. vainikuoti kūdikį Vladislovą Pomirtinį Vengrijos karaliumi. Prasi dėjus vidaus karui tarp Vladislovo Jogailaičio ir Elzbietos šalinin kų, Elzbieta išsiuntė Vladislovą Pomirtinį pas jo dėdę imperatorių Fridrichą III, kurio globojamas Vladislovas Pomirtinis ir užaugo. Vladislovui Jogailaičiui 1444 m. žuvus kautynėse su turkais prie Varnos, Vengrijos seimas oficialiai išrinko Vladislovą Pomirtinį Vengrijos karaliumi, bet Vengrija, faktiškai buvo valdoma vengrų tautinio didvyrio J. Huniadžio (Janos Hunyadi), kuris 1446 m. sei mo buvo išrinktas Vengrijos regentu. Į Vengriją Vladislovas Po mirtinis atvyko tik 1452 m., vos 12 metų amžiaus. Daugiausia jis gyvendavo Prahoje ir Vienoje. 1453 m. Vladislovas Pomirtinis buvo karūnuotas Čekijos karaliumi. Išauklėtas priešiška dvasia vengrams ir jų regento šeimai, Vengrijos reikalų nesuprato ir net trukdė J. Huniadžio pastangoms ginti1kraštą nuo turkų. Kai po J. Hunia džio mirties buvo nužudytas pastarojo sūnus Laszlo, pasipiktinę vengrai sukilo ir Vladislovas Pomirtinis pabėgo į Prahą. Tačiau 1457 m. čia staiga mirė, tariamai nunuodytas savo politikos priešų Čekijoje. F. Falacky, Zeugenverhör über den Tod König Ladislaus von Ungarn und Böhmen im Jahre 1457, 1856.
868
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
JUGOSLAVIJA Rapalo sutartis, 1920 m. lapkričio 12 d. pasirašyta tarp Italijos ir Jugoslavijos. Ja buvo sureguliuotos sienos tarp abiejų valstybių, Dalmatijos ir Adrijos jūros rytinių pakrančių salas priskiriant prie Jugoslavijos, bet ginčijamą Fiume (kroatiškai Rijeka) teritoriją pa liekant laisvuoju miestu. 1922 m. Italijos fašistams užėmus Fiumę, Romoje 1924 m. buvo sudaryta nauja Italijos ir Jugoslavijos sutar tis, pagal kurią Fiume liko Italijai, bet Sušako priemiestis pripa žintas Jugoslavijai. Sušakas pasidarė svarbiu Jugoslavijos uostu. 1945 m. Jugoslavija užėmė Fiumę, kuri 1947 m. sąjungininkų tai kos sutartimi su Italija buvo pripažinta Jugoslavijai. Tito Josipt (tikroji pavardė Broz, arba Brozovič; gimė 1892 m. Kroatijoje), Jugoslavijos komunistų vadas, maršalas ir valstybės galva. Pagal profesiją buvo mechanikas darbininkas. 1914 m. austrų mobilizuotas ir 1915 m. Galicijos fronte pateko į rusų nelaisvę. 1917 m. iš nelaisvės paleistas prisijungė prie rusų raudonosios armijos, dalyvavo Rusijos civiliniame kare tarp bolševikų ir jų priešų, buvo išlavintas komunistų agento veiklai. 1920 m. grįžo Į Jugoslaviją, stojo į Jugoslavijos komunistų partiją,! 1921—1927 m. dirbo Jugoslavijos įmonėse darbininku ir dalyvavo darbininkų bei profesinių sąjungų veikloje. 1927 m. buvo Kroatijos metalo apdir bimo pramonės darbininkų unijos sekretorius ir 1928 m, komunistų partijos Zagrebo komiteto pirmininkas. Kaip komunistų agentas Jugoslavijos valdžios buvo areštuotas 1928 m. ir nuteistas 5 metams sunkiųjų darbų. 1934 m. paleistas iš kalėjimo pasivadino Tito sla pyvardžiu ir 1936—1939 m. dalyvavo Ispanijos civiliniame kare, dirbdamas tarptautinės brigados vadovybėje. Kartu tęsė Jugosla vijos komunistų partijos pogrindžio veiklą ir pasidarė Jugoslavi jos komunistų partijos centrinio komiteto politinio biuro nariu. Jau 1937 m. vadovavo Jugoslavijos komunistų partijos centriniam komitetui ir 1940 m. išrinktas partijos centrinio komiteto generali niu sekretoriumi (partijos vadu). 1941 m. vokiečiams ir italams užė mus Jugoslaviją, Tito organizavo partizanus kariauti prieš vokie čius ir italus, sudarė išlaisvinimo komitetą Uzice ir vėliau ¡pasitrau kė į Montenegrą. Jo partizanams, remiamiems Anglijos, Sovietų Sąjungos ir nuo 1944 m. JAV, gerai sekėsi. Kovoje dėl Jugoslavi jos išlaisvinimo Tito ir jo partizanų grupės kovojo taip pat ir prieš generolo Draja Michailovičiaus antikomunistinius šaulius ( č e tn ic i) , remiamus Jugoslavijos tremties vyriausybės. Per partizanų kovas su
J U G O S L A V IJ A
869
vokiečiais Josip Broz pagarsėjo Tito slapyvardžiu ir dėl didelio pa sisekimo pasidarė labai populiarus. Jo vadovaujama armija labai išaugo. 1943 m. Tito pasidarė Jugoslavijos išlaisvinimo komiteto pirmininku ir maršalu. Vokietijai ir Italijai 1944 m. beirstant, Tito suliejo savo išlaisvinimo komitetą su tremties rojalistų vyriausybe ir pasidarė faktinis Jugoslavijos valdovas. Kai jo partija 1945 m. rinkimuose laimėjo didelę daugumą, Tito, veikiamas Sovietų Są jungos, pradėjo kurti komunistinę tvarką, pasiekė Petro II atsisa kymo nuo sosto ir Jugoslavijos federalinės liaudies respublikos įkūrimo. 1945 m. paskirtas ministru pirmininku, krašto apsaugos ministru ir karinių pajėgų vyriausiuoju vadu, be to, kartu būdamas Jugoslavijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi, Tito pa sidarė diktatoriumi. Įvesdamas komunistinę santvarką, Tito likvi davo opoziciją, Michailovičius buvo nuteistas ir nužudytas. Tito nacionalizavo pramonę, bet nesiskubino su kolektyvinių žiemės ūkių steigimu. Tito Jugoslavijos komunizmą pakreipė labiau tautine kryptimi, pasipriešindamas nurodymams iš Maskvos ir atsisakyda mas paklusti komunistų Internacionalui. Dėl to Jugoslavija 1948 m. Stalino buvo apkaltinta nacionalizmu, bendradarbiavimu su Vaka rais ir nukrypimu nuo marksizmo ir išmesta iš komunistų Interna cionalo. Kai 1948 m. birželio mėn. nutrūko Jugoslavijos santykiai su Sovietų Sąjunga, Tito kreipėsi į Vakarų valstybes pagalbos ir gavo finansinės bei karinės paramos iš jų, net ir iš JAV, nors ne atsisakė komunizmo Jugoslavijoje ir toliau kaip diktatorius valdė serbus,[ kroatus ir slovėnus. Vakarų valstybės rėmė Tito kaip po tencialų sąjungininką prieš galimą agresiją iš Sovietų Sąjungos pusės. Tuo buvo skaldoma komunistinių valstybių tarptautinė vie nybė. Po Jugoslavijos konstitucijos pakeitimo 1953 m. Tito' pasidarė valstybės prezidentu ir vyriausiuoju kariuomenės vadu. 1954 m. jis vėl buvo perrinktas Jugoslavijos federalinės liaudies respublikos prezidentu. Po Chruščiovo apsilankymo Belgrade 1955 m. birželio mėn. Tito santykiai su Sovietų Sąjunga pagerėjo. 1956 m. ir vė liau Tito lankėsi Sovietų Sąjungoje siekdamas pagerinti santykius, bet vis dėlto nepakeitė savo nuosaikaus tautinio komunizmo kryp ties ir nepasidavė tarptautinei Maskvos vadovybei komunistiniams kraštams, tuo ir toliau laviruodamas tarp Sovietų Sąjungos ir Va karų valstybių, taigi nenustodamas gauti Vakarų valstybių pagal bos bei paramos,
K IT O S V A L S T Y B E S IR T A U T O S
870
V. D e d ije r , J, Tito speaks: His self portrait a struggle with Stalin, 1953 (autori zuota biografija); S. C lis s o ld , Whirlwind. An account of Marshal Tito's rise to power, 1949; H .F . A r m s t r o n g , Tito and Goliath, 1951; J. K o r b e l, Tito's Commu nism, 1951; L. W h i t e , Balkan Caesar..., 1951; D .G . K j o s s e w , Tito ohne Maske, 1953.
Zadruga (serbiškai „plačioji šeim a")— senovės pietų slavų šei minė ir bendro turto bei ūkio bendruomenė, susidedanti iš kelių kartų šeimos narių, tarp jų ir vedusių sūnų šeimų, gyvenančių kar tu su tėvais bendros nuosavybės ūkyje, bendrai dirbančių žemės ūkio darbus, bendrai besinaudojančių turtu ir valgančių prie bend ro stalo, nors ir gyvenančių keliuose atskiruose pastatuose tame pačiame ūkyje. Toje šeiminėje bendruomenėje gyvas ir negyvas ūkio inventorius buvo valdomas bendrai ir turtas nebuvo dalija mas tarp atskirų zadrugos narių ar į ją įeinančių šeimų. Nors savo esme zadruga buvo patriarchalinio pobūdžio institucija, bet ūkiui vesti ir zadrugai vadovauti iš jos narių buvo išrenkamas šeiminin kas ūkvedys ( g o s p o d a r , d o m a č i n ) r kuris tvarkė zadrugos reikalus ir jai atstovavo. Vyriausiuoju zadrugos organu buvo laikoma plačio sios šeimos taryba, susidedanti iš visų suaugusių zadrugos narių. Zadrugos dydis paprastai būdavo' 10—15, kartais net 50—60 asme nų. Pietų slavai zadrugą išlaikė ligi XIX a. pabaigos, be to, buvo aptinkama, nors ir retai, dar XX a. pradžioje. Nuo XIX a. vidurio ji pradėjo irti ir pamažu subiro į smulkias individualias šeimas, o turtas buvo išskirstytas į individualius ūkius. Vieni tyrinėtojai zadrugą laiko ilgiausiai išlikusia pirminio kolektyvinio ūkio bend ruomenės forma, tipiška senovės slavų kiltims, kiti teigia, jog za druga susidarė tik ilgainiui dėl Bizantijos mokesčių sistemos įtakos, kada mokesčiais buvo apdedama vienu židiniu besinaudojanti šei ma, o ne individualūs šeimos nariai. Marksistai zadrugą laiko seniau sia šeimos bei ūkio komunizmo forma. Die serbische Hausikommunion und ihre Bedeutung in der Vergangenheit und Gegenwart, 1903; S. B o b č e v , Blgarskata čeliadina zadruga..., 1907; A . S ta n is c h its c h , Ober den Ursprung der Zadruga, 1907; A. D o p s c h , Die altéré Sozial- und Wirtschaltsversfassung der Alpenslaven, 1909; K. J i r e č e k , Staat und Gesellschaft im mittelalterlichen Serbien, t. 1, 1912; P. V i n o g i a d o i i , Outlines of Historical Jurisprudence, I—II, 1920—1922; Z. V in s k i, Die südslavische Grossfamilie..., 1938; E. S ic a r d , La Zadruga sud-slave dans l’évolution du groupe domestique, 1943. M . M a r k o w ic ,
871
KAZOKAI Kazokų istorija. Rusiškas pavadinimas k o ž a k i kilęs iš turkų kal bos žodžio, reiškiančio ,,plėšikas, valkata". Iš pradžių tai buvo būriai laisvų žmonių pietų Rusijos ir Ukrainos pasieniuose, gyveną sava rankiškomis bendruomenėmis, organizuotomis kariniais pagrindais, besiverčią šiek tiek žemės darbu, bet daugiau medžiokle, plėšika vimu ir karu. Vėliau, nuo XVIII a., speciali žmonių kategorija Ru sijos valstybėje, gyvenančių savotiška militarine organizacija pie tų Rusijoje ir rusų valdomuose Azijos kraštuose. Kazokų kilmė. Su kazokais susiduriama jau antrojoje XV a. pusėje Maskvos ir Lietuvos valstybių pietiniuose ir rytiniuo se pasieniuose, totorių sunaikintose, mažai gyvenamose srityse. Čia telkėsi įvairios socialinės ir rasinės kilmės žmonės, nemėgstą jokių varžymų, iešką laisvės ir nuotykių, pabėgę nuo bausmių už nusikal timus, arba, baudžiavoms stiprėjant, ir nuo baudžiavos. Tautiniu požiūriu kazokai buvo labai mišri grupė, savotiškas rusų, lenkų, gudų, ukrainiečių, totorių ir kt. elementų mišinys su vyraujančiu vietomis rusų, vietomis ukrainiečių elementu ir vartojąs daugiau sia rusų bei ukrainiečių kalbą. Nemaža kazokų buvo ir bajorų bei miestiečių kilmės. Ilgainiui jie pagarsėjo kaip puikūs raiteliai. XV a. pabaigoje kazokų jau buvo Riazanės apylinkėse, XVI a. Dono, pietinėse Dniepro, žemutinės Volgos, Uralo, Tereko, Sibiro, Samaros ir kt. srityse. Tačiau pagrindinės kazokų šakos yra buvusios Dono ir Padnieprio (Ukrainos) kazokai. D o n o k a z o k a i pasidarė galingi jau XVI a. pabaigoje. Jie nuo XVI a. vidurio gyveno savarankiškomis karinio pobūdžio benduomenėmis, išsirenkančiomis savo seniūnus ir etmonus (atamanus). Jų sostinė buvo Čerkaskas, 1570 m. pastatytas netoli Dono žiočių. Dono kazokai nuolat puldinėjo artimesnes Maskvos valstybės te ritorijas arba totorių bei turkų sritis. XVII a. Rusijos carai bandė panaudoti juos savo karuose prieš turkus ir totorius ir kaip Rusijos pasienio gynėjus. Iš Dono srities dalis kazokų XVI a. pabaigoje ir XVII a. paplito Uralo, Azovo, Sibiro ir kt. srityse. Taip iš Dono kazokų kilęs Jermakas stojo į Uralo srityje gyvenančios turtingos pirklių Stroganovų šeimos tarnybą, jų siunčiamas 1581 m. su savo kazokais perėjo Uralo kalnus ir nukariavo visą Vakarų Sibirą. Nuo to laiko kazokų istorija yra glaudžiai susijusi su Rusijos ekspansija į rytus per Sibirą bei didelių Azijos plotų nukariavimu. Dauguma Dono kazokų vaidino svarbų vaidmenį keliuose valstiečių sukili muose, kurių vadai buvo I. Bolotnikovas ir St. Razinas XVII a., K. Bulavinas bei E. Pugačiovas XVIII a. Dono kazokai aktyviai da-
872
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
lyvavo XVII a. pradžios neramumuose, paremdami tariamąjį Dimitrą. XVIII a. Dono kazokai pateko visiškon Rusijos valdžion. P a d n i e p r i o k a z o k a i jau XVI a. susiformavo tada Lie tuvai, priklausiusioje pietų Padnieprio Ukrainoje, kuri dėl nuolati nių totorių puldinėjimų buvo retai gyvenama. Šitų sričių, ligi 1569 m. Liublino unijos buvusių Lietuvos valdžioje, po to oficialiai pri klausiusių Lenkijai, kolonizavimas vyko labai palengva. Didieji Lie tuvos kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai tuščius pietų Ukrainos že mės plotus dalijo didikams ir bajorams, kurie čia kvietė kurtis valstiečius, duodami jiems laisvę net ligi 40 metų. Po to pradėjus juos versti baudžiauninkais, valstiečiai bėgo į negyvenamus že mutinio Dniepro plotus ir dėjosi į kazokų būrius. Čia susidarę Pa dnieprio kazokų būriai vertėsi medžiokle ir plėšimu. Kazokų centras iš pradžių buvo Kaneve, į pietus nuo Kijevo. Tos srities kazokai buvo palyginti ramūs. Daug karingesni būrėsi toliau į pie tus, anapus Dniepro rėvų, vadinamoje Zaporožėje. Vyriausioji jų stovykla buvo Siečėje, kur kazokai susiorganizavo į karinę bendruo menę; jos nariai turėjo likti nevedę ir visą savo gyvenimą kariauti bei plėšikauti. Zaporožės kazokai, išsirinkę vadus, vadinamus et monus, ne tik nuolat puldinėjo ir plėšė totorių gyvenamas sritis Juodosios jūros pakraščiuose, bet savo valtimis pasiekdavo ir apiplėšdavo Konstantinopolio priemiesčius. Keršydami už tuos plėši mus, totoriai dažnai įsiverždavo į Ukrainą ir plėšė Kijevo bei Po dolės sritis, kurias naikino taip pat ir turkai. Kazokų žygiai bei plėšimai ne kartą įveldavo Lietuvą ir Lenkiją į karus su totoriais ir turkais, kurie reikalavo Žygimanto Augusto, kad jis suvaldytų kazokus, nes oficialiai kazokų teritorijos priklausė Lietuvai, vėliau Lenkijai. Tačiau nedrausmingi kazokai nelabai klausė Lietuvos ir Lenkijos valdžios ir ne kartą savavaliavo net pačioje Ukrainoje, ypač piešdami bajorų dvarus ir miestus bei juose gyvenančius žy dus. Jau XVI a. pabaigoje įvyko pirmieji kazokų sukilimai, vėliau turėję ir religinio pobūdžio, nes stačiatikiai kazokai kovojo prieš katalikybės stiprinimą ir bažnytinės unijos įvedimą Ukrainoje. N e ramiems kazokams sudrausminti Lietuvos-Lenkijos valdžia ir ba jorai sugalvojo sudaryti iš jų specialius pasienio kariuomenės da linius kraštui nuo turkų ir totorių ginti. Jau Steponas Batoras buvo sudaręs iš kazokų specialų samdomos kariuomenės raitelių dalinį. Nuo Zigmanto Vazos laikų kazokai buvo surašomi į specialius są rašus— rejestrus. Rejestriniams kazokams buvo skiriami vadai ir mokama alga kaip samdomosios kariuomenės daliniams, o kiti, nepatekę į kazokų sąrašus, buvo verčiami baudžiauninkais. Tai bu vo daugelio maištų ir kazokų sukilimų priežastis XVII a. Sukilimai
KAZOKAI
873
kartais apimdavo ir sėslius valstiečius, norinčius nusikratyti bau džiavų. Tokiems sukilimams užgniaužti Ukrainos didikai, paprastai lenkai, savo dvaruose laikydavo privatinės kariuomenės pulkus. Kartais sukilusiems kazokams malšinti Lietuvos-Lenkijos bajorų seimai nutardavo siųsti ir valstybės kariuomenę. Sunku buvo išlai kyti drausmingus net ir rejestrinius kazokus, nes trūkstant lėšų Lenkijos ižde jiems žadėtos algos nebuvo sumokamos. Vienas di džiausių kazokų maištų XVII a, buvo jų etmono Bagdono Chmelnickio sukilimas, prasidėjęs 1648 m. ir apėmęs visą Ukrainą. Ka zokų karai ukrainiečių yra laikomi kovomis už savo nepriklauso mybę, nes sukilę kazokai bandė įkurti savo pačių valstybę. 1648 m., išvadavęs didelę Ukrainos dalį nuo lenkų valdžios, Chmelnickis pasidarė tos valstybės galva, suorganizavo savo kariuomenę, ad ministraciją, teismus bei finansus.) Bet Zaporožės kazokai toje val stybėje ir toliau išlaikė savotišką Siečės organizaciją. Lenkams su lietuvių pagalba vėl pradėjus atkariauti Ukrainą, Chmelnickis ban dė ieškoti Krymo totorių, Turkijos ir 1653 m. Maskvos paramos. Jis su savo kazokais 1654 m. Perejaslavlio taika pasidavė Maskvos caro Aleksiejaus globai, kuris kairiojo Dniepro kranto Ukrainai pa žadėjo išlaikyti kazokų autonomines teises. Tačiau Maskva to pa žado nesilaikė. Tada Chmelnickis bandė nusikratyti Maskvos glo bos ir 1656 m. sudarė sąjungą su Transilvanijos valdovu, 1657 m. derėjosi su švedais ir vėl atnaujino derybas su Lenkija, bet neiš sprendęs kazokų valstybės ar bent autonomijos likimo klausimo, mirė 1657 m. Kazokų pasidavimas Maskvai 1654 m. įvėlė Lietuvą ir Lenkiją į ilgą ir sunkų karą su Maskva, pasibaigusį 1667 m. Andrusovo taika, pagal kurią Lenkija užleido dalį Ukrainos, visą kairįjį Dniepro krantą, o likę dešiniojo Padnieprio kazokai įjungti į Rusiją per pirmąjį Lenkijos padalijimą 1772 m. R u s i j o s k a z o k a i . Padnieprio ir Dono kazokams patekus Rusijos valdžion, Maskva stengėsi sistemingai likviduoti kazokų au tonomiją, nors ir buvo žadėjusi ją gerbti. Tik Padnieprio kazokai įstengė išlaikyti bent dalį savo autonomijos ligi XVIII a., nors carai nuolat kišosi į jų etmonų rinkimus bei kazokų teises ir laikė rusų kariuomenės įgulas Ukrainos miestuose. XVIII a. pradžioje Padniep rio kazokai, vadovaujami etmono Mazepos, bandė išsivaduoti iš Maskvos valdžios ir susidėję su Švedijos Karoliu XII kariavo prieš carą Petrą I. Mazepos sukilimas ukrainiečių laikomas pakartotiniu bandymu įsteigti nepriklausomą Ukrainą. Tačiau jiems nepavyko pasiekti nepriklausomybės, nes rusams laimėjus 1709 m. Poltavos mūšį kazokų ir ukrainiečių laisvės buvo gerokai apkarpytos. Ne maža Padnieprio! kazokų dalis bėgo į Dono kazokų sritį, kuri tuo
874
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
metu dar nebuvo Rusijos visiškai užgrobta. Padnieprio kazokų au tonomija galutinai panaikinta antrojoje XVIII a. pusėje ir Ukrai noje įvesta Rusijos gubernijų administracinė tvarka. Zaporožės ka zokams vis nerimaujant, 1775 m. Kotryna II sunaikino Zaporožės Siečę ir net formaliai panaikino Zaporožės kazokų vardą. Kiek vė liau ji leido kai kuriems jų įsikurti Kubanės srityje, taip atsirado Juodosios jūros kazokai. Taigi Kubanės kazokai buvo tiesioginė tąsa bent dalies Padnieprio Zaporožės kazokų. Tačiau dauguma jų išvyko į Turkiją ir ligi 1828 m. buvo Dobrudžoje. Dono kazokai, XVIII a. patekę Rusijos valdžion, taip pat pama žu prarado savo privilegijas, liko tik laisvi nuo mokesčių mokėji mo, bet už tai turėjo eiti praktiškai nuolatinę karo tarnybą su savo arkliais ir apranga. 1773 m. Dono kazokai dalyvavo E. Pugačiovo ir valstiečių sukilime prieš Kotryną II, bet sukilimą užgniaužus jų savivalda panaikinta. Galutinai kazokus įjungus į Rusijos sudėtį, iš jų buvo sudaromos specialios pastovios nuolatinės karo pajė gos, daugiausia naudojamos valstybės pasieniams saugoti. Rusijai plečiantis giliau į Aziją, buvo formuojamos naujos kazokų kariuo menės su savotiška karine savivaldybe. XIX a. sudaryta net 11 ka zokų kariuomenių: Dono, Kubanės, Tereko, Astrachanės, Orenburgo, Uralo, Sibiro, Semirečensko, Užbaikalio, Amūro ir Usurio. Kiek vienai kazokų kariuomenei buvo priskirta speciali didelė žemių sri tis jiems, gyventi ir išsimaitinti. Čia vyravo bendruomeninis žemės valdymas, nors ilgainiui kazokų vadai ir vyresnieji įsigijo' ir pri vatinės žemės nuosavybės. XIX a. pradžioje kazokams pavestos žemės apėmė apie 230 000 kv. mylių ir jose gyveno apie 8 mln. žmonių, iš kurių 3 mln. turėjo specialų kazokų statusą ir sudarė kazokų kariuomenes. Išėję karinį auklėjimą jau vaikystėje, kazo kai pradėdavo privalomą karo tarnybą kazokų kariuomenėse nuo 18 m. amžiaus. Karinė prievolė truko 22 metus. Nemobilizuoti ka zokai vertėsi daugiausia žemdirbyste, bet kiekvienas kazokas, ne paisant jo amžiaus, prireikus galėjo būti pašauktas kariuomenėn. Būdami puikūs raiteliai, pasižymintys drąsa ir ištikimybe carams bei stačiatikybei? kazokai carų valdžios dažnai buvo naudojami įvairiems neramumams bei sukilimams malšinti. Lietuvoje kazokų būriai dalyvavo Kražių skerdynėse ir šiaip naudoti lietuvių tauti niam atgimimui užgniaužti. Carai naudojo kazokus taip pat ir ka ruose su Vakarų valstybėmis, pvz., XVIII a. Septynerių metų kare, XIX a. Napoleono, vėliau Krymo bei Turkų karuose ir pagaliau Pirmajame pasauliniame kare. 1917 m. prasidėjus Rusijos revoliuci jai ir paskui pilietinio karo metu dalis kazokų prisijungė prie bol ševikų, kita dalis kovojo prieš raudonąją armiją, sudarydami di
KAZOKAI
875
dėlę dalį generolo Denikino armijos. Bolševikams sumušus baltąją armiją, apie 30 000 kazokų pabėgo į užsienius, o likę Rusijoje tęsė partizanų kovą prieš komunizmą. Kazokai priešinosi 1928 m. kol ūkių steigimui. Už tai daugelis Kubanės kazokų ištremti į Sibirą ir kitus kraštus. Sutramdžius kazokus ir galutinai įjungus juos į sovietinę santvarką, 1936 m. dalis kazokų pulkų vėl buvo atnaujin ta. Per Antrąjį pasaulinį karą atsitraukiant Rytų frontui, per 30 000 Dono, Kubanės ir Tereko kazokų ,su šeimomis buvo pasitraukę kartu su vokiečiais į Vakarus ir prisiglaudę Austrijoje, britų zonoje, ta čiau 1945 m. gegužės 22 d. jie buvo išduoti Sovietų Sąjungai. M. Hruševskij, Istorija Ukrainy-Rusi, 1904—1907; M. Choroščin, Kozačja Vojska, 1881; D. Evarnickij, Istorija Zaporožskich kozakov, t. 1—3, 1895— 1900; M. Hruševskij, Istorija Ukraini-Rusi, t. 8—10, 1922—1937; M. Slabčenko, Socialno-pravova organizacija Siči Zaporožskoj, 1927.
Haidamakai. Haidamakų vardas šaltiniuose pirmą kartą minimas 1717 m. ir tai buvo XVIII a. Lenkijos Ukrainoje klajojančių plė šikų gaujos, taip pat prieš dvarininkus maištaujančių ir juos nai kinančių valstiečių būriai, vadovaujami Naujosios Siečės kazokų. Haidamakai tęsė XVI—XVII a. kazokų tradicijas. Haidamakų są jūdis turėjo ekonominį, socialinį, religinį ir tautinį pobūdį. Lenki jos Ukrainoje kazokai buvo visiškai likviduoti 1699 m. seimo nu tarimu. Rusijos Ukrainoje kazokai taip pat buvo verčiami baudžiau ninkais. Laisvųjų kazokų likučiai! susimetė į Turkijos protektorate buvusias Dniepro žiotis ir čia įkūrė Naująją Siečę, bandydami gy venti kazokams įprastu būdu ir dažnai plėšikaudami Ukrainoje. Lenkijos Ukraina buvo labai sunaikinta ir ištuštėjo per kazokų maištus ir Šiaurės karą. XVIII a. pradžioje čia prasidėjo nauja ko lonizacija. Dėl sunkių ūkinių ir socialinių sąlygų pačioje Lenkijoje ir Lietuvoje daugelis baudžiauninkų bandė bėgti nuo savo ponų, ieškodami laisvės ištuštėjusio j e Ukrainoje. Bajorai taip pat bandė čia atkurti savo sunaikintus dvarus. Valstiečiams pritraukti jie tam tikrą laiką žadėjo laisvę naujakuriams. Tam laisvių laikui praėjus, kartais net ir anksčiau, bajorai vertė valstiečius savo baudžiaunin kais. Daugelis valstiečių, nenorėdami tapti baudžiauninkais, bėgo į stepes arba dėjosi į haidamakų būrius, gyvenančius iš dvarų ir miestelių plėšimo. Haidamakų organizavimosi vieta buvo Zaporo žės stepės. Haidamakus rėmė ir dažnai jiems vadovavo Naujosios Siečės kazokai, taip pat ir į savo senąsias sritis grįžę kazokai. Hai damakų būriai kaskart didėjo, o pakrikusi Lenkijos valdžia neįsten gė sustabdyti jų plėšikavimo. Didikai ir bajorai bandė organizuoti savo privatinės kariuomenės būrius saviems dvarams ir mieste
K IT O S V A L S T Y B E S IR T A U T O S
876
liams ginti. Bet šitokia dvarų milicija dažnai buvo sudaryta iš vie tos valstiečių bei pasamdytų kazokų, todėl buvo neištikima ir hai damakų užpuolimo metu labai dažnai pereidavo į haidamakų ir maištaujančių baudžiauninkų pusę. Tos haidamakų ir bajorų kovos pasižymėjo dideliais žiaurumais ir socialine, religine bei tautine neapykanta. Haidamakų vadai paprastai skelbdavosi kovoją dėl per sekiojamų ukrainiečių pravoslavų valstiečių laisvės ir einą išvaryti jų persekiotojų lenkų bajorų katalikų bei jų agentų žydų.' Haida makų sąjūdis buvo remiamas vietos pravoslavų dvasininkų, o prie jo kartais prisidėdavo ir iš Rusijois Ukrainos atvykę haidamakų būriai. Haidamakų sąjūdis kartais išsiplėsdavo į tikrus plačias sri tis apimančius sukilimus prieš lenkus dvarininkus ir Lenkijos val džią. Tokie žymesni sukilimai buvo 1734, 1750 ir ypač 1768 m. Hai damakų kovos 1768 m. virto tikru Ukrainos valstiečių sukilimu, kuris įgavo ryškų religinį ir tautinį atspalvį greta savo ekonominių bei socialinių veiksnių. Sukilimo vadai buvo Maksimas Žalizniakas ir Gontą. Nei Lenkijos valdžia, nei privatinė dvarų milicija nepa jėgė sustabdyti šio sukilimo. Nors šis haidamakų sąjūdis ir ėjo su katalikų lenkų iš pravoslaviškos Ukrainos išvijimo ir net prie Ru sijos prisijungimo bei senųjų kazokiškų laisvių grąžinimo šūkiais, vis dėlto Rusijos valdžia bijojo, kad ta proga baudžiauninkų su kilimas nepersimestų ir į rusų Ukrainą, todėl atsiuntė rusų kariuo menę, kuri sukilimą užgniaužė Lenkijos Ukrainoje. Rusai perdavė Lenkijos valdžios organams apie 2000 haidamakų, kurių daugybė buvo išžudyta, kiti išsiųsti į tvirtovių statybas. Gontą buvo nužudy tas, bet Žalizniakas ištremtas kaip Rusijos valdinys. Po 1768 m. hai damakų sąjūdis ėmė silpti. Daugelis dvarininkų palengvino vals tiečių prievoles. Haidamakų sąjūdis apmirė ir dėl to, kad 1775 m. Rusija likvidavo kazokų Siečę. Kai per Lenkijos padalijimą visa Ukraina atiteko Rusijai, kuri čia įvedė savo stiprią valdžią, haidamakai pamažu išnyko. Haidamako vardas vėl buvo atgaivintas 1917 m. Ukrainos Centrinės tarybos, vėliau Skoropadskio ir direk torijos kariuomenėje. Tada haidamakai suvaidino didelį vaidmenį prieš komunistinę revoliuciją. Komunistams įsigalėjus Ukrainoje, haidamakai buvo likviduoti. Haidamakai (Lietuviškoji Enciklopedija, t. 9, 1941); Fr. R a w ita - G a w Historja ruchow haidamackich, 1900; V .B . A n t o n o v i č , Issledovanije o gaidamačestve po aktam 1700—1768 g.g. (Izvlečenije iz 3 t. 3-ei č. Archivą Jugo-Zapadnoj Rossiji), 1876; D .L . M o r d o v c e v , Gaidamačina, 2 leid., 1884; M . J a v o r s k i į , Nansi z istoriji revoliucijnoj borotbi na Ukraina, t. 1, 1927; A . G ile w ic z , Przygotowania do rewolucyi chlopskiej w Polsce w latach 1767—1769 (Roczniki Dziejow Spolecznych, t. 1, 1931). Ig. J o n y n a s ,
r o n s k i,
KAZOKAI
877
1. Mazepa (Mazepa Ivan; apie 1644 m.— 1709), Ukrainos kazokų etmonas (1687—1709). Gimė Ukrainos bajorų šeimoje Mazepinci vietovėje, netoli Bilai Cerkva Podolėje, tuo metu buvusioje Lenki jos valdžioje. Auklėtas Lenkijos karaliaus rūmuose Varšuvoje kaip Jono Kazimiero pažas. Čia įsivėlęs į meilės intrigą su vieno lenkų bajoro žmona, jos vyro sugautas, pririštas nuogas prie baikštaus žirgo nugaros ir paleistas. Arklys jį parnešęs namo, iš kur jis pa bėgęs į kazokų Ukrainą, tuo metu jau buvusią sąjungoje su Ru sijos caru Aleksiejum ir jo valdomą. Mazepa savo drąsa ir gabu mais greit iškilo, pasidarė kazokų etmono Samuilovičiaus sekreto riumi ir 1687 m. išrinktas etmonu vietoj nuversto Samuilovičiaus, neįtikusio Rusijos valdovams. Dar prieš išrinkimą etmonu Mazepa lankėsi Maskvoje ir čia įsiteikė įtakingajam Vosyliui Golicynui, kuris paspaudė kazokus, kad išrinktų Mazepą etmonu. Iš pradžių bendradarbiaudamas su rusais, Mazepa su savo kazokais dalyvavo Petro I žygyje į Azovą ir savo energija sugebėjo įgyti paties caro ypatingą pasitikėjimą. Per Didįjį šiaurės karą Mazepa iš pradžių (1702 m.) buvo ištikimas Petro I sąjungininkas prieš Švedijos karalių Karolį XII ir aktyviai dalyvavo 1705—1706 m. rusų kariuomenės žy gyje į Voluinę, kur padėjo pastatyti Pečersko tvirtovę. Caras nau dojo jį ir diplomatinėms misijoms, kurias Mazepa slaptai bandė panaudoti savo ir Ukrainos interesams. Mazepa sumanė išvaduoti ir suvienyti Ukrainą, ketindamas pasinaudoti palankiomis tarptau tinėmis aplinkybėmis, susidariusiomis per Didįjį šiaurės karą. Siek damas ¡pasidaryti suvienytos ir nepriklausomos Ukrainos vadu, Ma zepa iš pradžių slaptai suartėjo su švedų iškeltu Lenkijos karaliumi Stanislovu Leščinskiu, tarsi žadėdamas Rusijos valdžioje buvusią Ukrainos dalį vėl prijungti prie Lenkijos už plačias autonomijos teises. Po tol 1706 m. jis užmezgė slaptas derybas su Švedijos mi nistru pirmininku, žadėdamas Karoliui XII kazokų pagalbos prieš rusus, kad išvaduotų Ukrainą iš rusų ir lenkų priklausomybės. Mazepos neištikimumas Maskvai paaiškėjo tik 1708 m., kai Karoliui XII su švedų kariuomene įsiveržus į Ukrainą, Mazepa su keliasdešimt tūkstančių kazokų prisijungė prie švedų ir 1709 m. Poltavos kauty nėse kartu su švedais kovojo prieš rusus. Petrui I sumušus švedus, Mazepos bandymas pasidaryti nepriklausomu nuo Rusijos nepavy ko. Įpykęs caras įsakė griežtai nubausti kazokus ir ukrainiečius, apkarpyti Ukrainos kazokų laisves. Rusų generolas Menšikovas privertė įbaugintus kazokus išsirinkti naują etmoną, paklusnų Mask vai. Mazepos pagrindinė pilis Ukrainoje (Baturin) buvo visai su naikinta. Rusų spaudimui pasidavęs Kijevo metropolitas iškilmin gai ekskomunikavo Mazepą, o simbolinė jo iškamša buvo viešai
878
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
budelio sudeginta. Pajutę caro rūstybę, dauguma kazokų atkrito nuo Mazepos. Jis pats tik su mažu ištikimų kazokų būreliu, prisi jungęs prie bėgančio švedų karaliaus Karolio XII, pasitraukė į Turkiją, kurios sultonas atsisakė Mazepą išduoti Petrui I. Mazepa netrukus mirė turkų valdomoje Moldavijoje. Romantiškas ir nuotykingas Mazepos gyvenimas davė temų rašytojams, poetams, dailininkams ir net muzikams. Anglų poetas Baironas (Byron) savo poemoje ,,Mazeppa" apdainavo j o žygius. F. Listas (Liszt) padarė Mazepą vienos to paties vardo simfonijos didvyriu, P. Čaikovskis sukūrė 3 aktų operą. Įvairūs dai lininkai sukūrė paveikslų ir kitų meno kūrinių, vaizduojančių sce nas iš Mazepos gyvenimo. Jo tema taip pat buvo panaudota dra moje ir romane. N.J. Kostomcirov, Mazepa i E. Borschak, R. Mentei, Vie Leben und wirken (Zeitschrift ievskij, Istorija Ukrainy-Rusi, Ukraine Ivan Mazeppa, 1952;
Mazepincy (Sobranije Sočinenij, t. 6, 1905); de Mazepa, 1931; D. Doiošenko, Mazepa, Sein lür Ost-Europäische Geschichte, 1933); M. Hmt. 8— 10, 1922— 1937; C.A. Manning, Hetman of V. Zuciv, Hetman I. Mazepa, 1957.
E. L Pugačiovas (Pugačev Emiljan Ivanovič; apie 1742 m.—1775), Dono kazokas avantiūristas, žymiausio 1773—1775 m. kazokų ir valstiečių sukilimo vadas. Neturtingo Dono; kazoko sūnus, 1758 m. kaip eilinis dalyvavo Septynerių metų kare (1756—1763) prieš Prū siją, 1768—1774 m. Rusijos kare su Turkija buvo vėliavininku, 1770 m. dalyvavo Benderio pilies paėmime. Po to dėl ligos par vyko namo ir savavališkai nebegrįžo į kariuomenę, bastėsi Ukrai nos ir pietų Rusijos stepėse, kelis kartus areštuotas ir kalintas už dezertyravimą arba šiaip nusikaltimą įstatymams, bet iš kalėjimų jam vis pavykdavo pabėgti. Slapstytis padėjo rusų sentikių sek tantai, turėję jam nemažos įtakos. 1771 m. Pugačiovas atklydo pas Tereko kazokus, buvo išrinktas jų atamanu ir organizavo pirklių plėšimo ekspedicijas, 1772 m. kaip raskolnikas apsigyveno Simbirsko provincijoje. Carei Kotrynai II sunkinant baudžiavas, pietryčių Rusijoje prasidėjo kazokų ir valstiečių neramumai. Daug baudžiau ninkų bėgo į kazokų gyvenamas pietryčių sritis, ieškodami laisvės, bet dėl to likusių valstiečių prievolės ir priespauda didėjo. Tuo pat metu plito nepagrįsti gandai, kad Kotrynos II vyras, caras Pet ras III nebuvęs nužudytas per 1762 m. rūmų perversmą, bet ste buklingai išsigelbėjęs ir žadąs atgauti savo sostą bei palengvinti valstiečių padėtį. Įvairiose vietose tarp 1762 ir 1772 m. atsirado bent 12 avantiūristų apsimetėlių, priėmusių Petro III vardą. Ne vie nas jų susilaukė valstiečių ir kitų elementų vietinės paramos, bet buvo lengvai sugauti ir nubausti valdžios pareigūnų. Ir 1773 m.
KAZOKAI
879
pabėgęs iš Kazanės kalėjimo Pugačiovas pasirodęs Jaiko (vėliau vad. Uralu) kazokų teritorijoje, į rytu& nuo Volgos upės, kad ir būdamas beraštis, pasiskelbė stebuklingai išsigelbėjusiu Petru III. Juo Pugačiovas jau ir anksčiau nuo 1772 m. rudens net' keliskart buvo dėjęsis. Pugačiovas pareiškė vykstąs ginti savo teisių, atsiimti Kotrynos II užgrobto sosto, tarsi ketindamas jį atiduoti Kotrynos II sūnui Povilui, o ją pačią uždaryti į vienuolyną. Pugačiovas žadėjo baudžiauninkams, kazokams ir sentikiams suteikti laisvę bei už drausti skustis barzdas ir dėvėti užsieninio kirpimo drabužius. Jis greit pasidarė didžiulio 1773—1775 m. valstiečių ir kazokų sukilimo vadu. Prie Petru III pasivadinusio Pugačiovo dėjosi įvairūs nuskriausti ir nepatenkinti elementai: Jaiko, Uralo bei Dono kazokai, valstiečiai, pabėgę baudžiauninkai ir kaliniai, Uralo srities kasyklų ir dirbtuvių prievartos darbininkai, vargingesnį miestiečiai, val džios persekiojamos raskolnikų sentikių sektos, rusų spaudžiamos tautinės mažumos, pvz., baškirai, totoriai, kirgizai, nogajai ir suomių-ugrų tautelės. Pugačiovas visiems žadėjo laisvės ir žemės. Pra sidėjo bajorų žudymas: ir jų dvarų grobimas, pirklių ir miestiečių turto plėšimas, cerkvių ir vienuolynų deginimas ir žudynių bei teroro priemonių vartojimas sukilimui nepalankiems elementams įbauginti. Pugačiovo vadovaujamas liaudies sąjūdis, prasidėjęs Orenburgo ir Riazanės srityse, greit paplito ir siekė net vidurinę Rusiją. Pugačiovas su sukilėliais paėmė daug miestų ir tvirtovių prie Volgos ir Uralo upių (pvz., Saratovą, Kazanę ir Žemutinįjį Naugardą), visas Volgos baseinas į pietus nuo Žemutiniojo Naugardo, taip pat Karnos ir Uralo upių baseinai bei pietų Uralo kalnų dalis 1774 m. atsidūrė sukilėlių rankose. Kotryna II iš pradžių nelaikė Pugačiovo maišto rimtu dalyku ir stengėsi užgniaužti žinias apie sukilimą, bet vėliau vis dėlto turėjo pasiųsti savo, geriausius generolus ir didžiu lę armiją sukilimui malšinti. Pugačiovo kariniai pasisekimai 1774 m. atidarė sukilėliams kelią link pačios Maskvos, bet jis per daug laiko sugaišo Orenburgo tvirtovės apgulime ir savo ,,caro" rūmus organizuodamas bei puotaudamas. Kotrynos II atsiųsti reguliario sios kariuomenės daliniai gaudė ir naikino partizaninius sukilėlių būrius, kaimai ir miestai ėjo iš rankų į rankas, bet sunku buvo už gniaužti sukilimą ir sustabdyti jo plėtimąsi į kitas krašto dalis. Net Maskvos srityje buvo jaučiamas didelis valstiečių nepasitenkinimas. Kotrynos II kariuomenės, pasiųstos prieš Pugačiovą, vadui A. Bibikovui nesisekė. Po jo mirties vadu paskirtas generolas P.1 I. Paninas, pasižymėjęs (kare su Turkija. Neorganizuotų sukilėlių būriai nepajėgė atsispirti prieš reguliarią kariuomenę. 1774 m. rudenį ge nerolas Michelsonas prie Caricyno, Volgos žemupyje, sumu
880
K IT O S V A L S T Y B E S IR T A U T O S
šė pagrindines Pugačiovo pajėgas. Pugačiovas bandė bėgti į Uralą, bet savo pačių kazokų vadų buvo išduotas. Kot ryna II buvo pažadėjusi labai didelį piniginį atlyginimą už Puga čiovo galvą. Uždarytas į geležinį narvą, Pugačiovas1 buvo atvežtas į Maskvą. Po žiauraus kankinimo jis buvo pasmerktas mirti ir 1775 m. sausio 11d. nužudytas Maskvoje, iš pradžių nukertant gal vą, po to kūną sukapojant į 4 dalis. Stačiatikių bažnyčios vyriau siasis sinodas Pugačiovą ir jo pasekėjus ekskomunikavo, o jo gim tasis kaimas buvo visai sugriautas. Sukilimo malšinimą užbaigė generolas Suvorovas, žiauriai nubaudęs sukilėlius. Dėl Pugačiovo sukilimo Jaiko kazokai 1775 m. perorganizuoti į Uralo kazokus ir Kotrynos II administracine reforma žemvaldžių dvarininkų privile gijos buvo padidintos, o valstiečių baudžiavos dar labiau pasunkė jo. Sovietų Sąjungos istorikai didžiai vertina Pugačiovą kaip XVIII a. didžiausio valstiečių sukilimo vadą. Kotrynos II laikais buvo dau giau kaip 50 valstiečių maištų, bet Pugačiovo sukilimas buvo pats didžiausias ir plačiausias socialinių kovų sąjūdis tarp didžiosios su irutės Rusijoje XVII a. pradžioje ir revoliucijų XX a. pradžioje. Pugačiovui pagerbti jo vardu pavadintas miestas. Pugačiovo suki limą, gavusį Pugačiovščinos vardą, aprašė poetas A. S. Puškinas. Pugačevščina, t. 1—3, 1926—1931; N. Dubiovin, Pugačev i ego soobščniki, t. 1— 3, 1884; S.I. Gnedič, Emiljan Pugačev, 1902; M.V. Zička, Emeljan Pugačev, 2 leid., 1950.
St. Razinas (Razin Stepan (Stenka) Timofejevič; mirė 1671 m.), Dono kazokas avantiūristas, Pavolgio plėšikų organizatorius, 1669— 1671 m. kazokų ir valstiečių sukilimo vadas. Nors pats ir buvo pasiturinčio Dono kazoko sūnus, bet išpopuliarėjo kaip beturčių kazokų reikalų gynėjas. 1660—1662 m. dalyvavo Dono kazokų di plomatinėje pasiuntinybėje pas kalmukus tartis dėl žygių prieš Krymo totorius. Kelis kartus vadovavo kazokų karo ir plėšimo žy giams prieš turkus ir totorius. Pabrėždamas Maskvos: caro valdi ninkų nesąžiningumą kazokų atžvilgiu, taip pat matydamas kazo kų seniūnų savivalę, kurstė kazokus sukilti ir kovoti už laisvę, nors ir nerado didesnio pasiturinčių kazokų pritarimo. 1666 m. netoli Dono ir Volgos santakos suorganizavo nemažą vargingųjų kazokų bei plėšikų gaują, čia užpuldinėjo ir plėšė Volga plaukiančius pir klių laivus. Pagarsėjęs kaip plėšikų vadas, maištaujančių kazokų 1667 m. išrinktas atamanu. Rusų valdžia iš Astrachanės buvo pa siuntusi prieš Raziną ir jo plėšikus kariuomenės' būrį, bet Razinas 1668 m. jį sumušė.
KAZOKAI
881
Su savo gauja laivais Volga nusileidęs prie Kaspijos jūros, Ra zinas įsikūrė prie Jaiko (Uralo) upės žiočių, paėmė Jaiko tvirtovę, dar kartą sumušė prieš jį pasiųstą Rusijos kariuomenės būrį ir 1668— 1669 m. sėkmingai plėšikavo Kaspijos jūros pakrantėse, pasiekda mas Persiją, nusiaubdamas jos valdomas sritis tarp Derbento ir Ba ku, išžudydamas nemaža žmonių ir sumušdamas Persijos laivyno dalį. 1669 m. Razinas vėl atsirado Astrachanėje. Atsižvelgdamas į Razino populiarumą, caras Aleksiejus; I dovanojo jo nusikaltimus, bet Razinas vis tiek nenurimo, kurstė kazokus ir liaudį prieš val džią bei bajorus. Razinas greit pasidarė plataus Dono ir Volgos sričių kazokų ir valstiečių sukilimo vadas. 1670—1671 m. Razino vadovaujami sukilėliai paėmė daug miestų, visur žudydami caro valdininkus, bajorus, dvarininkus bei pirklius, piešdami miestus, degindami dvarus. Greta baudžiauninkų, valstiečių, kazokų ir mies tų biednuomenės prie sukilimo prisidėjo ir Pavolgio nerusų kilmės tautelės, kaip totoriai, mordviai, čeremisai, čiuvašai ir kt. Sukili mas apėmė didžiulius plotus ir Razino valdžioje atsidūrė visas Pavolgis ligi Žemutinio j o Naugardo. Jo agentai pasirodė net Mask voje, Didžiajame Naugarde ir prie Baltosios jūros, kurstydami val stiečius sukilti prieš caro valdininkus ir bajorus. Razinas skelbėsi einąs išnaikinti visų bajorų ir valdininkų bei ketinąs įsteigti ka zokų valdžią ir įvesti visų žmonių lygybę. Razino vadovaujamo sukilimo veiksmai nebuvo suderinti, pats sukilimas reiškėsi labiau spontaniškai, apimdamas plačias sritis tarp Okos ir Volgos. Daugelyje vietų valstiečiai pasitenkino sude ginę dvarus ir išžudę bajorus, toliau nebedalyvaudami sukilėlių kariniuose veiksmuose. Dėl to caro Aleksiejaus kariuomenė, vado vaujama J. Baratinskio, pajėgė sumušti pagrindines Razino pajė gas 1671 m. prie Simbirsko. Sunkiai sužeistas Razinas pabėgo Volga ir nusikėlęs prie Dono bandė čia veikti, bet priešiškai nusiteikę turtingesnieji kazokai jį suėmė prie Kagalniko ir išdavė caro val džiai. Atvežtas į Maskvą, Razinas poi tortūrų 1671 m. buvo gyvas sukapotas į 4 dalis. Po to sukilimas dar tęsėsi pusę metų, bet 1671 m. pabaigoje buvo užgniaužtas. Dėl savo pastangų išvaduoti liaudį iš bajorų bei caro valdinin kų ir įsteigti visišką lygybę Razinas pasidarė epinis herojus. Jo žygiai buvo apdainuoti liaudies epinėse dainose ( b y l i n y ) , apie jį sukurta daug padavimų. Razino asmuo pasidarė populiari tema So vietų Sąjungos ir kitiems rašytojams. 1951 m. sovietų rašytojas S. Zlobinas parašė romaną „Stepan Razin". Sovietų Sąjungos istori kai aukštai vertina Raziną kaip liaudies kovų prieš carinę ir bajo rų priespaudą vadą, bet jam prikiša, esą) jis neturėjęs aiškios po56. K. Avižonis.
882
K IT O S V A L S T Y B E S IR T A U T O S
litinės programos ir kartu su valstiečiais naiviai tikėjęs „geruoju caru", viskuo kaltindamas tik nesąžiningus caro pareigūnus. Krestjanskaja voina pod predvoditelstvom Stepana Razina. Sbornik dokumentov, t. 1, 1954; N .I , Kostomaiov, Bunt Stenki Razina, 2 leid., 1859; R.N. Bain, The First Romanovs, 1905.
Siečė (ukr. Zaporozka Sic), XVI—XVIII a. vyriausioji Zaporožės kazokų bendruomenės sustiprinta stovykla Dniepro žemupio salo se, buvusiose anapus srauniųjų Dniepro rėvų, kur būrėsi neramūs karingi kazokai, bėgliai baudžiauninkai bei nuo teismo rankos pa bėgę nusikaltėliai. Siečė susikūrė XVI a. pradžioje, tada dar Lie tuvai -priklausiusioje Padnieprio Ukrainos dalyje, kuri nuo 1569 m. Liublino unijos buvo priskirta prie Lenkijos. Būdama Zaporožės rėvų salose, kurių pasiekti valstybės pareigūnams dėl pavojaus buvo beveik neįmanoma, Siečė pasidarė kazokų laisvės simboliu ir pačių karingiausių kazokų prieglauda bei sostine. Nuo Lietuvos, vėliau Lenkijos valstybės pareigūnų bei teisingumo rankos gintis čia susimetę kazokai sukirto medinius sutvirtinimus ( z a s e k i , s e č , s ic ) Chorticos saloje; iš to ir kilo Siečės vardas. Toje Siečėje XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje susiformavo kazokų karinė bend ruomenė, nelyginant karinė brolija, pačių kazokų išrinktų etmonų (atamanų) ir kitų viršininkų vadovaujama. Buvo leidžiama Siečėje gyventi tik nevedusiems kazokams. Į šią centrinę Zaporožės ka zokų karinę stovyklą moterims nebuvo leidžiama net įeiti. XVI a. pabaigoje Siečė iš Chorticos buvo perkelta iš pradžių į Tomakovkos, vėliau į Bazavluko salas. Nuo XVII a. pradžios Zaporožės Sie čės centru buvo Gertomlyckajos kaimas ant dešiniojo Dniepro kran to, netoli dabartinio Nikopolio. Siečės kazokai vertėsi karu ir plėšikavimu Ukrainos pakraščiuo se; tai ne kartą įveldavo Lietuvos-Lenkijos Respubliką į karus su totoriais ir turkais. Lietuvos-Lenkijos vyriausybei pradėjus orga nizuoti rejestrinius kazokus į specialius karinius dalinius, sudarant specialius jų sąrašus, Zaporožės Siečė toliau išlaikė savo savotišką karinę organizaciją. Į sąrašus nepatekę kazokai, verčiami, baudžiau ninkais, ne kartą kėlė maištus. Prie tų maištų dažnai dėjosi ir Siečės kazokai. 1648 m. Siečę paėmė Bagdonas Chmelnickis, čia išrinktas etmonu. 1648—1654 m. Bagdono Chmelnickio kazokų ir valstiečių sukilimo metu Siečė pasidarė Ukrainos išsilaisvinimo iš Lenkijos valdžios sąjūdžio centru. 1654 m. sukilėliams pasidavus Maskvos caro globai, dalis buvusios kazokų savivaldybės buvo pa likta Siečėje. 1667 m. Andrusovo taika Dniepro kairiojo kranto Uk raina, atiteko Maskvai, tačiau Siečė turėjo likti bendroje Lenkijos
KAZOKAI
883
ir Maskvos valdžioje. 1686 m. Lietuvos-Lenkijos ir Rusijos taika Siečė galutinai atiteko Rusijos valdžion, kuri ėmė karpyti kazokų savivaldybės laisves. Tuo nepatenkinti Zaporožės kazokai dalyva vo 1667—1671 m. S. Razino ir 1707—1708 m. K. Bulavino sukili muose prieš rusus. Kazokų etmonas Mazepa 1708 m. buvo susitaręs su Švedijos karaliumi Karoliu XII kovoti su rusais. Caro Petro I pasiųsta kariuomenė 1708 m. užėmė Siečę, ją sugriovė ir jos kazokų bendruomenę likvidavo. Rusams sugriovus Siečę, dalis kazokų nusikėlė į patį Dniepro žemupį, buvusį Krymo totorių chano valdžioje, bet vėliau caro valdžiai leidus 1734 m. vėl grįžo ir prie dešiniojo Dniepro intako Podpilnaja įkūrė Naująją Siečę. Kadangi šios bendruomenės kazokai dalyvavo 1768 m. sukilime prieš rusų valdžią bei kituose neramu muose, po Pugačiovo maišto užgniaužimo Kotryna II 1775 m. likvi davo Naująją Siečę ir visai panaikino kazokų savivaldybę. Dalis Naujosios Siečės kazokų išsikėlė į turkų valdomą Dobrudžę ir Du nojaus žemupyje suorganizavo Uždunojaus Siečę su centru Dunajevece. Per 1828 m. rusų—turkų karą dauguma Uždunojaus Siečės kazokų su savo etmonu perėjo į rusų pusę; už tai turkai likvidavo Uždunojaus Siečę, kurios kazokų likučiai rusų vyriausybės buvo apgyvendinti šiauriniuose Azovo jūros pakraščiuose. D. Evarnickij, Istorija Zaporožskich kozakov, t. 1—3, 1895— 1900; M. Slabčenko, Socialno-pravova organizacija Siči Zaporožskoj, 1927; V.A. Golobuckij, Zaporožskoje kozačestvo, 1957; M. Hiuševskij, Istorija Ukraini-Rusi, 1904— 1907; M. Hiuševskij, Istorija Ukraini, 1922—1937; Istorija Ukrainskoj SSR, t. 1, 1953; F. Kondratovič, Zadunaiskaja Seč. Po mestnym vospominanijam i rasskazam, 1883.
L I. Skoropadskis (Skoropadskij Ivan Iljič; 1646—1722), Ukrainos kazokų etmonas 1708—1722 m., prieš tai, 1706—1708 m., Starodubo pulkininkas. Karoliui XII su švedų kariuomene įsiveržus į Ukrainą 1708 m., paaiškėjo kazokų etmono Mazepos neištikimybė Maskvai. Už tai Rusijos; caras Petras I pasiryžo griežtai nubausti kazokus bei ukrainiečius ir apkarpyti Ukrainos kazokų laisves. Mazepa buvo paskelbtas išdaviku. Rusų generolas Menšikovas privertė įbaugintus kazokus Petro I akivaizdoje nauju etmonu išsirinkti Skoropadskį. Caro malone iškilęs į etmonus, Skoropadskis ragino Ukrainos ka zokus kariauti kartu su rusų kariuomene prieš švedus. Tai vis dėlto neišgelbėjo kazokų nuo Petro I rūstybės. Skoropadskio laikais daug Ukrainos dvarų išdalyta atkeltiems rusų kolonistams ir baudžia vos pasunkėjo. Kazokų etmono valdžia suvaržyta, buvusi! Mazepos sostinė ir pagrindinė kazokų tvirtovė Baturinas sunaikinta, sostinė buvo perkelta į Hlouchivą (Gluchovą), kur buvo laikomi du Maskvos
884
K IT O S V A L S T Y B E S IR T A U T O S
kariuomenės pulkai. Nepaisant Skoropadskio pastangų sustiprinti kazokų vyresniųjų savarankiškumą, caro įsakymu kazokų pulkinin kų galia buvo suvaržyta. Rusams 1722 m. visai suvaržius etmono valdžią, Skoropadskis, matydamas žlungančias ukrainiečių laisves, taip susijaudino, jog mirė nuo pykčio priepuolio, o Rusijos caras po to jau nebeleido kazokams rinktis etmono, nei pats jo nebeskyrė. M. Hiuševskij, Istorija Ukraini-Rusi, 1923; M. Hiushevsky, A History of Ukraine, 1941; Istorija Ukrainskoj SSR, t. 1, 1953.
Zaruckis (Zaruckij Ivan Martynovič; mirė 1614 m.), Dono kazokų etmonas (atamanas), svarbus XVII a. pradžios didžiojoje Maskvos suirutėje. Ne kartą keitė savo politinę orientaciją. Gimęs Lenkijai priklausomos Galicijos Tarnapolio mieste, per vieną toto rių užpuolimą dar kūdikis pagrobtas, užaugo pas totorius. Iš jų pabėgo į Dono sritį ir čia greiti iškilo kaip kazokų vadas. Dimitrui Apsimetėliui, I pareiškus pretenzijas į Maskvos sostą, Zaruckis su savo kazokų būriu prisijungė prie jo ir kartu atvyko į Maskvą. 1606 m. maskviečiams sukilus ir nužudžius Dimitrą Apsimetėlį I, Zaruckis trumpam laikui grįžo prie Dono, bet netrukus prisijungė prie Bolotnikovo vadovaujamos sukilėlių prieš carą Vosylių Šuiskį kariuomenės ir dalyvavo Maskvos apgulime 1607 m. Caro pajėgoms Bolotnikovo sukilimą užgniaužus, Zaruckis su savo kazokų būriu 1607—1609 m. rėmė Dimitrą Apsimetėlį II, istorijoje žinomą Tu šino Vagies vardu, kovojusį prieš Vosylių Šuiskį ir bandžiusį užimti Maskvos sostą. Tušino Vagies stovykloje Zaruckis tapo vienu svar biausių Dimitro Apsimetėlio II patarėjų ir buvo pakeltas bajoru. Kai Dimitro Apsimetėlio II pajėgos buvo sumuštos ir jis iš Tušino pabėgo į Kalugą, Zaruckis nuo jo atsimetė ir 1610 m. pradžioje perėjo į didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto Vazos pusę, at vykęs pas jį prie Smolensko, nors dauguma Dono kazokų buvo pasekę Tušino Vagimi. Lietuvių ir lenkų kariuomenėje, vadovau jamoje Lenkijos etmono Žolkievskio, Zaruckis žygiavo link Mask vos, tačiau greit susikivirčijo su Žolkievskiu, ir palikęs lietuvius bei lenkus vėl rėmė Dimitrą Apsimetėlį II ligi pat šio žuvimo 1610 m. Po to Zaruckis 1611 m. vedė derybas su Jonu Petru Sapiega, va dovavusiu vienam lietuvių būriui, bet greit prisidėjo prie kilusio rusų tautinio sąjūdžio prieš lietuvius bei lenkus ir su Tušino stovyk los kazokų kariuomenės likučiais prisijungė prie rusų sumobilizuo tos kariuomenės, su kuria 1611 m. prisiartino prie Maskvos. Lietu vių bei lenkų įgula užsidarė Kremliuje ir Kitaigorode, o likusi di delė Maskvos dalis buvo sudeginta. Prie Maskvos sutelktos rusų
KAZOKAI
885
kariuomenės vadai sudarė laikinąją vyriausybę, į kurią įėjo Zacha rijus Liapunovas, Dimitrijus Trubeckojus ir Zaruckis. Dėl vyriau siosios valdžios varžėsi Zaruckis ir Liapunovas. Kazokai nepasiti kėjo dvarininkų interesus palaikančiu Liapunovu ir jį nužudė 1611 m. Valdžios kontrolė atiteko į kazokų rankas, bet laikinoji vyriausy bė subiro ir rusų kariuomenė pakriko. Dar būdamas Kalugoje Zaruckis buvo suartėjęs su Dimitro Ap simetėlio I ir II našle lenke Marina Mnišek. Dabar Zaruckis sumanė kelti jos ir Dimitro Apsimetėlio II sūnaus, kūdikio, žinomo Vagiuko (Vorenok) vardu, pretenzijas į Maskvos sostą, tikėdamasis pats tapti regentu už mažametį carą. Tačiau Zaruckio planas negavo platesnio pritarimo ir Rusijoje stiprėjo tautinis sąjūdis prieš lietu vių ir lenkų valdžią bei plėšikaujančius svetimšalių kariuomenės būrius. Antrą kartą sumobilizuotoms rusų karinėms pajėgoms ėmė vadovauti K. Mininas ir D. Požarskis. 1612 m. pradžioje Zaruckis veikė prieš juos, bet matydamas persvarą ne savo naudai vėliau su savo kazokais prisidėjo prie jų. Nesutardamas su Požarskiu, Zaruckis bandė organizuoti net sąmokslą jam nužudyti ir prie Mask vos susisiekė su Lietuvos etmonu J. K. Chodkevičiumi, skubėjusiu padėti Kremliuje užsidariusiai lietuvių ir lenkų įgulai. Požarskio įtakai ir pajėgoms stiprėjant, Zaruckis susipyko su juo ir su dalimi kazokų pasitraukė į Kolomną. Čia pasigrobęs Mariną Mnišek ir jos sūnų toliau pasitraukė į Michailovą. Kai kurių istorikų duome nimis, Zaruckis 1611 m. slaptai vedė Mariną Mnišek. 1612 m. Za ruckis dar kartą paskelbė Marinos Mnišek ir Dimitro Apsimetėlio II mažametį sūnų Rusijos caru ir su savo kazokais bandė prasiveržti prie Maskvos, bet buvo sumuštas prie Perejaslavlio. Tuo tarpu Mininui ir Požarskiui pavyko priversti lietuvių ir len kų įgulą pasiduoti Maskvoje. 1613 m. naujuoju Maskvos caru buvo išrinktas jaunas Mykolas Romanovas. Nepaisant to, Zaruckis to liau palaikė Mariną Mnišek ir jos sūnų, paremdamas pastarojo tariamas teises į sostą. Tačiau Mykolo Romanovo kariuomenės 1613 m. sumuštas prie Voronežo, Zaruckis su savo kazokais ir su Marina Mnišek bei jos sūnumi pasitraukė į Riazanę, vėliau į Ast rachanę. Iš čia bandė sudaryti sąjungą su Persija prieš Maskvą ir organizavo kazokų sukilimus, būdamas vienas kazokų varguomenės vadų. Tačiau Zaruckio įtaka mažėjo net ir tarp kazokų, ypač pa siturinčiųjų. Iš Astrachanės Zaruckis buvo priverstas bėgti prie paties Volgos žemupio ir iš ten prie Jaiko, kur buvo kunigaikščio Odojevskio vadovaujamos caro kariuomenės apsuptas. 1614 m. savo paties kazokų išduotas, Zaruckis su Marina Mnišek ir jos sū numi buvo atvežti į Maskvą. Čia Zaruckis buvo mirtinai nukankin
886
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
tas — užmautas ant kuolo, Marinos Mnišek dvejų metų sūnus pa smaugtas, o pati Marina mirė ar buvo nužudyta neaiškiomis aplin kybėmis, kai kurių istorikų teigimu, paskandinta. Russkaja Istoričeskaja Biblioteka, t. 13, 1891; S.F. Platonov, Očerki po istoriji smuty v Moskovskom gosudarstve XVI—XVII vv. 2 leid., 1937; S.F. Platonov, Smutnoje vremia, 1923; D. Ilovaiskij, Smutnoje vremia Moskovskogo gosudarstva 1603—1613 gg., 1894; S. Solovjov, Istorija Rossiji s drevnejšich vremen, t. 8—9, 1858—1859; S. Tomašmskiį, Krestjanskije dviženija v feodalnoj krepostnoj Rossi ji, 1932.
Zolotarenko I v a n a s N i k i f o r o v i č i u s (mirė 1655 m.), kazokų pulkininkas, etmono Bagdono Chmelnickio bendradarbis. 1654 m. su savo' kazokais sėkmingai kariavo Lietuvos Gudijoje, bendradarbiaudamas su Maskvos kariuomene, įsiveržusią į Lietuvą. 1654 m. paėmė Gomelį, Čečerską, Naująjį Bychovą ir Provoiską, dalyvavo paimant Smolenską. 1655 m. kartu su rusų kariuomenės vadu kunigaikščiu Čerkaskiu sumušė Lietuvos etmono Jonušo Rad vilos ir lauko etmono V. Gosievskio vadovaujamą Lietuvos kariuo menę Mogiliovo srityje ir kartu su pagrindine Maskvos kariuomene dalyvavo žygyje prieš Vilnių. Per 1655 m. susirėmimą prie Senojo Bychovo žuvo. Akty, otnosiaščijesia k istoriji Južnoj i Zapadnoj Rossiji, t. 14, 1889.
V a s i l i j u s N i k i f o r o v i č i u s (mirė 1663 m.), kazokų pul kininkas, Bagdono Chmelnickio žmonos brolis, Ukrainos kazokų et mono Jurgio Chmelnickio favoritas, 1663 m. kazokų etmonas. 1658 m. lenkams sumušus kazokus, kartu su Maskvos globa nusivylusiu Bagdono' Chmelnickio įpėdiniu Jonu Vyhovskiu pasirašė Hadziačo taikos sutartį, kuria Ukraina vėl pasidavė Lenkijai ir pripažino karaliaus Jono Kazimiero valdžią. Kazokų etmonas pasižadėjo nebepalaikyti tiesioginių ryšių su užsieniu. Ukrainos dvarai, kuriuos bajorai valdė 1648 m., vėl turėjo būti jiems grąžinti. Rejestrinių kazokų skaičius buvo sumažintas ligi 30 000. Kazokų vadovybei buvo suteiktos bajorų teisės ir privilegijos, o etmonas Vyhovskis pakeltas senatoriumi. Hadziačo taikos sutartimi nepatenkinti eili niai kazokai sukilo ir 1659 m. nuvertė Vyhovskį. Nauju kazokų etmonu buvo išrinktas Bagdono Chmelnickio sūnus Jurgis, su ku riuo Zolotarenko bendradarbiavo. Jurgis Chmelnickis palaikė geruš santykius su Lenkija ir kratėsi Maskvos globa Ukrainai. Len kijai draugiška politika nepatenkintį kazokai 1663 m. privertė Chmelnickį atsisakyti etmono pareigų. Jam pabėgus ieškoti turkų pagalbos, Zolotarenko buvo .dalies! kazokų išrinktas etmonu, tačiau
KAZOKAI
887
kairiojo Padnieprio kranto kazokų etmonas Briuchoveckis jį 1665 m. suėmė ir nužudė. M. Zalizniakas (Žalizniak, taip pati Zalizniak ir Železniak Mak sim), kazokų pulkininkas, vienas Lenkijos Ukrainos 1768 m. kazokų ir valstiečių sukilimo vadų. Šis sukilimas yra žinomas Kolijivščinos vardu, nes daugelis sukilėlių buvo ginkluoti tik kuolais. Tuo metu Ukrainoje siautė haidamakai — klajojančių plėšikų gaujos, ne kartą kovojusios su lenkų priespauda. Baudžiavoms sunkėjant, prie haidamakų ne kartą dėjosi ir Ukrainos valstiečiai bei kazokai. 1768 m. haidamakų kovos virto tikru Ukrainos valstiečių ir kazokų sukili mu, kuris įgijo ryškų religinį bei tautinį atspalvį. Šiam sukilimui prieš lenkų ponus ir dvarininkus vadovavo Žalizniakas ir Jonas Gontą. Žalizniakas prieš tai gana ilgai gyveno Zaporožės Siečėje, kur jis buvo atsikėlęs iš rusų valdomos Dniepro kairiojo kranto Ukrainos. Anksčiau jis buvo Motrynės vienuolyno pavaldinys. Sie čėje Žalizniakas tapo kazokų vadovybės nariu. 1768 m. valstiečių sukilimą skatino ir tuo metu lenkų valdomoje Dniepro dešiniojo kranto Ukrainoje buvusi rusų kariuomenė, carės Kotrynos II atsiųsta kovoti su Baro konfederatais. Žalizniako va dovaujami kazokai ir valstiečiai, ėmė naikinti lenkų dvarus ir žu dyti lenkus bei žydus. Sukilimas prasidėjo Čerkasuose ir greit iš siplėtė po visą Lenkijos Ukrainą. 176& m. balandžio pabaigoje Ža lizniakas pasiryžo paimti stiprią Umanės tvirtovę, buvusią didikų Potockių dvarų centre. Sukilusiems valstiečiams siaučiant, į Umanę buvo subėgę daug lenkų dvarininkų. Potockio privatinė kariuome nė neįstengė sustabdyti Žalizniako. Tvirtovės komendantas Mladanovičius pasiuntė prieš Žalizniaką būrį rejestrinių kazokų, vado vaujamų šimtininko Jono Gontos, bet šis perėjo į sukilėlių pusę. Paėmęs Umanę, Žalizniakas su haidamakais čia išžudė kelis tūks tančius lenkų ir žydų. Po Umanės paėmimo Žalizniakas sukilėlių buvo apšauktas etmonu, o Gontą pulkininku. Sukilėliai užvaldė Čerkasus, Korsūnę, Kanevą ir kitus miestus, pakelyje degindami dvarus ir žudydami bajorus. Žalizniakas tikėjosi ir tuo metu Lenkijos Ukrainoje buvusios rusų kariuomenės pagalbos. Tačiau Umanės skerdynės pakenkė jo vardui. Nors sukilimas ir vyko su katalikų lenkų iš stačiatikiškos Ukrainos išvarymo ir net prie Rusijos prisijungimo bei senųjų ka zokų laisvių grąžinimo šūkiais, tačiau Rusijos valdžia vis dėlto bijojo, kad baudžiauninkų maištas nepersimestų ir į rusų valdomą kairiojo Dniepro kranto Ukrainą. Dėl to Kotrynos II valdžia paliepė rusų kariuomenei Žalizniako ir Gontos vadovaujamą valstiečių su
888
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
kilimą numalšinti. Kotryna II tuo taip pat tikėjosi patraukti savo pusėn lenkų dvarininkus ir susilpninti Baro konfederacijos pajė gas. Rusų kariuomenės daliniai, vadovaujami Krečetnikovo, sumušė Žalizniako būrius. Žalizniakas vėl subūrė ginkluotas pajėgas ir pa ėmė Goltą ir Baltą, bet išsilaikyti neįstengė; buvo savo paties haidamakų kartu su Gontą klastingai suimtas ir išduotas rusams. 1768 m. liepos pabaigoje sukilimą rusų kariuomenė galutinai užgniaužė. Apie 2000 haidamakų kartu su Jonu Gontą buvo perduoti Lenkijos val džios organams. Daugelis jų buvo nubausti mirtimi, o Gontą žiau riai nužudytas. Umanės apylinkės ukrainiečių atmintyje Gontą ilgai buvo prisimenamas kaip jų tautinis kankinys. Žalizniakas nebuvo perduotas lenkų teismui, nes jis buvo pripažintas Rusijos piliečiu. Kotrynos II teismo sprendimu Žalizniakas buvo botagu išplaktas, įkaitinta geležimi pažymėtas ir po* tortūrų išsiųstas į sunkiuosius darbus Sibiran. Pakelyje jis pabėgo, bet buvo vėl sugautas ir iš tremtas. Apie tolesnį Žalizniako likimą žinių neliko. Ukrainiečių liaudies padavimuose Žalizniakas ilgai buvo prisimenamas kaip didvyris, kovojęs su lenkų bajorais už valstiečių laisvę. A. Skalkovskij, Najedzy gaidamak na zapadnuju Ukrainu v XVIII st., 1845; D. Mordovcev, Gaidamačina, 2 leid., 1884; Fr. Rawita-Gawionski, Historja ruchow haidamackich, t. 1—2, 1900; O. Germaize, Koliivščina v svitli novoznaidennich materijaliv (Ukraina, kn. I—II, 1924); K. Guslistij, Koliivščina, 1947.
TOTORIAI Totorių istorija. Vardas kilęs iš persų t a t a i — ,,šaulys, vartojus lanką ir strėles, klajoklis", senovėje — bendras pavadinimas įvairių vidurio Azijos tunguzų grupės mongolų tautų, V a. gyvenusių da bartinės Mongolijos šiaurės rytų dalyje ir iš dalies Mandžiūrijoje, kur jų ir dabar teberandama. Totoriai vėliau išsiplėtė nuo Mongo lijos ligi Kaspijos jūros ir mongolų vadovaujami jau XIII a. pra džioje pradėjo veržtis į Rytų Europą. Nuo tada totorių vardas buvo taikomas įvairioms mongolų, tiurkų ir mandžiūrų kalbų tautelėms, gyvenusioms vakarinėje Azijoje ir rytinėje Europoje. Nuo XIII a. siauresne žodžio prasme totoriais buvo vadinamos tautos, kalban čios totorių kalba, artima šiaurės vakarų turkų kalbos tarmėms, gy venančios vidurinės ir žemutinės Volgos baseine, Kryme, tarp Dono ir Dniepro žemupių ir Vakarų Sibire, susimaišiusios su turkais bei vietinėmis Volgos bulgarų, pečenegų, kumanų ir chazarų tautelė
T O T O R IA I
889
mis ;su Volgos suomių-ugrų ir slavų priemaišomis. Jie buvo maho metonų tikėjimo. XIII—XIV a. totoriai Rytų Europoje buvo sukūrę galingą Auk so Ordos valstybę. Jai subirus XV a, pirmojoje pusėje, vidurinės Volgos totoriai sudarė Kazanės, o žemutinės Volgos totoriai — Astra chanės chanatus. Kazanė virto mahometonų kultūros centru, juo išliko ir po rusų užkariavimo 1552 m. Astrachanė rusų buvo už kariauta 1556 m. Tuo metu dar buvo Vakarų Sibiro (Irtyšiaus) to torių ir Krymo totorių chanatai. Krymo totoriai, išsiplėtę šiaurinėse Juodosios jūros pakrantėse tarp Dono ir Dniestro žemupių, pateko vasalinėn Turkijos priklausomybėn ir dar labiau susimaišė su tu r kais. Rusams 1783 m. užkariavus Krymą, rusų kolonistų stumiami, daugelis Krymo ir Pavolgio totorių išsikėlė į Turkiją, kiti liko Ru sijoje. Apie 10% jų priėmė stačiatikybę ir susiliejo su rusų bajorų šeimomis. Dabartinėje Rytų Europoje totorių yra apie 5 milijonai, totorių vardą bendrai taikant įvairioms mišrios turkų-mongolų kilmės tau telėms, išsibarsčiusioms europinėje pietų ir rytų Rusijoje. Daugiau sia yra Volgos totorių (2,3 mln.), čiuvašų (1,4 mln.), baškirų (750 tūkst.), Krymo totorių (250 tūkst.), mišarų (180 tūkst.) ir kumikų (160 tūkst.). Kitų totorių tautelių — karačajų, balkarų ir nogajų — yra po keliasdešimt tūkstančių. Nemažos totorių grupės gyvena Permės, Saratovo, Žemutinio j o Naugardo ir Astrachanės srityse. Apie 3000 totorių yra Gudijoje. Prisitaikę prie vietos sąlygų, europinės Rusi jos totoriai verčiasi žemdirbyste, amatais ir prekyba. Prie totorių skiriami ir karaimai, gyveną Kryme ir laikomi chazarų palikuoni mis. Mišrios kilmės totorių yra ir Sovietų Sąjungos Sibire, ypač Barabos, Irtyšiaus ir Tobolės srityse. Etnografiniu atžvilgiu europi nės Rusijos totoriai taip susimaišė su vietiniais gyventojais, jog juose mažai beliko mongoliško kraujo, o Sibiro totoriai yra smarkiai susimaišę su suomių-ugrų ir mongolų tautomis. Prie vidurinės Vol gos ir žemutinė^ Karnos gyveną totoriai nuo 1920 m. sudaro au tonominę Totorių Socialistinę Respubliką Rusijos Federalinės Sovietų Socialistinės Respublikos ribose su sostine Kazane. 50% tos respublikos gyventojų yra totoriai. Kazanės totorių kalba artima baškirams. Jie yra sunitų tikėjimo, bet turi daug senųjų įvaizdžių. E.H. Parker, A Thousand Years of the Tartars, 1895; R. Bleichsteiner, Die osteuro päische Turkvölker (Die Grosse Völkerkunde, t. 2, 1939); W. Barthold, Tataren (Enzyclopädie des Islams, t. 4, 1934); G. Soranzo, II Papato, l'Europa cristiana eiT artari, 1930; B. Spuler, Idel-Ural. Völker und Staaten zwischen Wolga und Ural, 1942; B. Spuler, Die Goldene Horde. Die Mongolen in Russland 1223— 1502, 1943;
890
K IT O S V A L S T Y B E S IR T A U T O S
O. W o l l i , Geschichte der Mongolen. oder Tartaren..., 1872; H .H . H a w o r th , History of the Mongols, t. 1—4, 1876—1927; E. v o n E ic s te d t, Rassenkunde und Rassengeschichte der Menschheit, 1934; H .V . V a lio is, Les races humaines, 1951; L .H .D . B u x to n , The Peoples of Asia, 1925; M .A . C z a p lic k a , The Turks of Central Asia in history and at the present day..., 1918; V.V. P e r v u š in , Kazan, 1924; G. M e n d e , Der nationale Kampf der Russlandturken, 1936; B. G r e k o v , A . J a k u b o v s k iJ , Zolotaja Orda i eje padenije, 1950; V.D. S m ir n o v , Krymskoje chanstvo pod verchovenstvom Otomanskoj porty do načala XVIII v., 1887.
Totoriai senovės Lietuvoje apsigyveno XIV a. pabaigoje. Į tik rąją Lietuvą Krymo totorius atgabeno didysis Lietuvos kunigaikš tis Vytautas kaip karo belaisvius ir kolonistus. XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje Aukso Ordoje vykstant kovoms tarp pretendentų j Ordos chano sostą, chanas Tochtamišas rado prieglaudą pas Vy tautą Lietuvoje, kuris jam ir jo sūnums padėjo kovoti su kitais pre tendentais į Aukso Ordos sostą. Vytauto kišimasis į Aukso Ordos vidaus reikalus sudarė patogias sąlygas totoriams kolonistams apsi gyventi ir tikrojoje Lietuvoje. Vytautas apgyvendino kartu su Tochtamišu atbėgusius totorius apie Trakus, Alytų, Semeliškes, But rimonis ir kt. vietoves. Trakuose jau nuo 1397 m. Vytauto buvo įkurdinti ir karaimai, čia atvežti kaip karo belaisviai. Vytautas to torius paėmė savo globon, už tai jie ištikimai tarnavo jam ir vėliau kitiems didiesiems kunigaikščiams. Totoriai sudarė nelyginant atskirą visuomenės sluoksnį. Nors jie ir neturėjo savo atskirų savivaldybių, bet nebuvo priklausomi nuo bajorų, o tik tiesioginėje didžiojo Lietuvos kunigaikščio žinioje ir turėjo didesnių teisių negu valstiečiai. Jiems buvo duota žemės, o už tai jie turėjo eiti į karą. Totoriai Lietuvoje neturėjo tokių pla čių teisių bei privilegijų kaip žydai, bet jų padėtis buvo daug ge resnė negu valstiečių. Tarp Lietuvoje įsikūrusių totorių greta žem dirbių buvo taip pat ir totorių kunigaikščių, murzų palikuonių, lai komų lygiais su bajorais. Jie turėjo teisę į žemės nuosavybę ir su ja galėjo laisvai elgtis. Totoriai buvo atleisti nuo įvairių prievolių valstybei, tačiau jie turėjo eiti karo prievolę, kaip ir bajorai. To dėl ir jie buvo įrašyti bajorų sąrašuose stoti į karą. Karan jie sto davo nesimaišydami su bajorais, bet savo atskirais daliniais, va dovaujamais savo atskirų vėliavininkų bei raitininkų kapitonų. Už totoriaus užmušimą ar sužeidimą buvo paskirta tokia pat bausmė kaip ir už bajorą. Totorius teisė seniūnų teismai. Greta karo tarnybos totoriai dar turėjo mokėti totorių pagalvę, uždeda mą didžiojo Lietuvos kunigaikščio, vėliau seimo nutariamą. 1566 m. Lietuvos Statutas totorių teises kiek susiaurino, uždrausdamas jiems laikyti vergus krikščionis, būti valstybės pareigūnais ir teismo liu
T O T O R IA I
891
dininkais. Dėl to totoriai nedalyvavo bajorų pavietų seimeliuose, nors 1568 m. didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas ir buvo davęs Lietuvos totoriams privilegiją, kuri ne kartą buvo patvirtinta vėlesnių Lietuvos valdovų. 1568 m. totorių privilegija patvirtino jų teises ir laisves bei pripažino juos lygiais su bajorais. Vis dėlto politiniame Lietuvos gyvenime totoriai aktyviai nedaly vavo, išskyrus karinės tarnybos ėjimą ir totorių pagalvės mokėji mą. Dar XIX a. pradžioje Lietuvos totoriai buvo sudarę totorių savanorių pulką Napoleono gvardijoje. Totorių prievolės buvo su sijusios su jų valdoma žeme. Bajoras, nupirkęs žemės iš totorių, net ir XVII a. tebeprivalėjo eiti ,,totorišką tarnybą", nebent nuo jos būtų atleistas didžiojo> Lietuvos kunigaikščio ar seimo nutari mu. Gyvendami atskiromis, paprastai uždaromis bendruomenėmis, to toriai išliko Lietuvoje iki vėliausių laikų, vedybomis paprastai vengdami maišytis su vietos ¡gyventojais. Nepriklausomoje Lietu voje totoriai yra turėję 3 totorių mahometonų parapijas: Kaune, Raižiuose (Butrimonių vis., Alytaus aps.) ir Vinkšniukuose (Suval kų Kalvarijos vis.). Didžiausia buvo Raižių parapija. Šios vie tos totoriai buvo įsisteigę ir Vilniui vaduoti sąjungos skyrių. Kau no parapiją aptarnavo mula Chaleckis, kuris gyvendavo ir Raižiuo se. Kaune buvo apie 100 totorių, kurie 1923 m. rugpjūčio 27 d. buvo įkūrę ir Kauno totorių draugiją (ilgametis jos pirmininkas bu vo Janušavičius). Kaune 1930 m. pastatyta nauja mečetė (inžinie riaus Michnevičiaus projektas). Vilniaus krašte yra buvę apie 8000 totorių; jie net leido savo metraštį ,,Rocznik Tatarski". A. J a n u la itis , Lietuvos visuomenės ir teisės istorija, 2 leid., 1920; J. T o to r a i t i s , Sūduvos-Suvalkijos istorija, t. 1, 1938; S t. K r y c z y h s k i , Tatarzy litewscy (Rocznik Tatarski, t. 3, 1938); L. K r a w i e c , Zarys dziejöw ludnošci tatarskiej w Rzeczypospolitej Polskiej (kn.: T.atarzy w Polscie, 1936); J J . T o c h te r m a n n , Wies Sorok Tatary pod Wilnem (Ten pat, 1936, p. 33—46); J .J . T o c h te r m a n n , Ilošč, rozmieszczenie i struktūra zawodowa Tatarė w w Polsce, 1935; S. D z ia d u l e w i c z , Herbarz rodzin tatarskich w Polsce, 1929; A. B e n d o r a v ič iu s , Lietuvos totoriai (Naujoji Romuva, nr. 38, 1932); T. R o s s , Die Tataren in Poland (La Tribūne des Jeunes, nr. 8, 1933); A. Z a jq c z k o w s k i , Karaims in Poland. History, Language, Folklore, Science, 1961.
Edyga (Edigėj (rusų metraščiuose), Idiki, Iduku (arabų šaltiniuo se), miręs apie 1420 m .)— įtakingas Aukso Ordos murza (kuni gaikštis) XIV a. pabaigoje ir XV a. pradžioje. Vidurinės Azijos cha no Timur Lenko (Tamerlano) globojamas, Edyga dalyvavo sąmoks le ir intrigose prieš Aukso Ordos chaną Tochtamišą. Timur Lenkui išvarius Tochtamišą iš Aukso Ordos, Edyga pasidarė visagalis Auk so Ordoje. Arabų rašytojo Ibn Arabšaho žodžiais tariant, Edyga ,, dar ė
892
K IT O S V A L S T Y B E S IR T A U T O S
su chanais, ką norėjo ir nuversdavo juos nuo sosto, kada norėjo". Persekiodamas vieną Tochtamišo sūnų, Edyga įsiveržė į Krymą ir pradėjo karą su genujiečių kolonija Kafoje. Galimas dalykas, kad su tuo karu yra susijęs didžiojo Lietuvos ktmigaikščio Vytauto pir mas karo žygis į Krymą. Išvarytasis Aukso Ordos chanas tuo metu viešėjo pas Vytautą. Turbūt Tochtamišo prašomas Vytautas ėjo jo sūnui į pagalbą. Kryme atsirado nemaža Vytauto šalininkų, kurie ir vėlesniais laikais su juo palaikė draugiškus santykius. Be to, Vy tautas padėjo stiprius pagrindus tolesnei savo įtakai totoriams, ste pėse pastatęs savo tvirtovę kaip stebėjimo punktą, kurios apsaugoje laikėsi totoriai, pabėgę nuo Aukso Ordos chanų persekiojimo. Ant rą kartą Vytautui žygiuojant prieš totorius, kad padėtų Tochtamišui įsitvirtinti Aukso Ordoje, Edyga pastojo jam kelią ir jį nuga lėjo prie Vorsklos upės 1399 m. rugsėjo 12 d. XV a. pradžioje Edy ga daug kartų dalyvavo intrigose ir kovose dėl Aukso Ordos sosto. Edyga suruošė didelį totorių žygį į Maskvą (1408 m.) ir gretimas kunigaikštijas. Lietuvių padedami, Edygos priešai 1412 m. išvarė jį iš Ordos, bet po helerių metų jis vėl grįžo ir 1416 m. puolė ir sudegino Kijevą, keršydamas Vytautui už Tochtamišo sūnų, kaip pretendentų į Ordos sostą, rėmimą. Po ilgų kovų į savo gyvenimo pabaigą vėl pasiekęs valdžios Aukso ‘Ordoje, Edyga panoro susi taikyti su Vytautu. Dlugošo liudijimu, 1419 m. Edyga pasiuntė Vy tautui dovanų 3 kupranugarius, apdengtus raudona medžiaga, 20 arklių ir prašė taikos. Vytautas taikos pasiūlymą priėmė ir apdo vanojo savo buvusio priešo pasiuntinius. Pasiekęs taikos, Edyga netrukus mirė. Kazanės chanatas, totorių valstybė 1438—1562 m. Volgos vi durupio srityje su sostine Kazane. XV a. pradėjus irti Aukso O r dai, ji pamažu suskilo į atskirus Krymo, Astrachanės ir Kazanės; totorių chanatus. Iš Aukso Ordos išvarytas chanas Ulu Machmetas 1437 m. įkūrė Kazanę ir 1438 m. įsteigė nepriklausomą Kazanės chanatą, kuris užėmė senovės Volgos—Karnos bulgarų valstybės teritoriją, totorių nukariautą jau 1236 m. Kazanės chanato gyven tojai susidėjo iš suomių-ugrų, bulgarų ir totorių mišinio. Maskvos valstybei plečiantis ir rusų kolonistams skverbiantis į rytus, į Kazanės chanatą atbėgo ir čia apsigyveno nemaža mordvių, čiuvašų, baškirų ir kt. pabėgėlių. Dalis tų tautelių gyvenamų žemių irgi buvo įjungta į Kazanės chanatą. Greta plačių prekybos ryšių su Sibiru, Persijai, Užkaukaze ir su rusų gyvenamomis žemėmis Kaza nės chanai tęsė tradicinę Aukso Ordos politiką — kaimyninių sričių plėšimą, nukariavimą ir priespaudą, apdedant nukariautų sričių
T O T O R IA I
893
gyventojus sunkiomis duoklėmis. Kazanės chanatas kėlė ypač didelį pavojų kaimyninei Maskvos valstybei. Jau Jonas III pradėjo ilgas ir sunkias kovas su Kazanės totoriais;. 1467—1469 m. maskviečių karo žygiai laikinai sustabdė Kazanės totorių puolimus. 1487 m. Jono III kariuomenei pavyko paimti pačią Kazanę. Į chanato sostą Jonas III pasodino nuversto Ali Chano brolį Muchamed Eminą, ku ris pripažino save Jono III vasalu ir buvo šalininkas totorių ben dradarbiavimo su Maskva. Bet Kazanės totoriai, palaikomi Astra chanės ir Krymo totorių bei remiami turkų, netrukus nusikratė Mask vos viršenybės ir vėl pradėjo puldinėti Maskvos valstybės žemes. 1521 m. jungtinė totorių kariuomenė apsupo pačią Maskvą ir nu siaubė jos apylinkes. 1521—1551 m. Kazanės chanatas buvo Turkų imperijos protektorate. 1535 m. Kazanės chanato totoriai apiplėšė Žemutinio Naugardo, Muromosi ir Kostromos apylinkes. Didysis Maskvos kunigaikštis Vosylius III tik gynėsi, bet Jonas IV vėl pra dėjo pulti Kazanės chanatą. Jis patraukė savo pusėn čiuvašus ir kitas totorių spaudžiamas vidurinio Pavolgio tauteles, kurios palaikė Joną IV keliuose žygiuose prieš Kazanės chanatą. 1552 m. Jonui IV pavyko galutinai paimti Kazanę ir panaikinti Kazanės chanatą, kurio žemės buvo įjungtos į Maskvos valstybę. 1554 m. tas pats atsitiko su Astrachane ir jos totorių chanatu. B.D. Grekov, A.J. Jakubovskij, Žalotąją Orda i eje padenije, 1950; G.Z. Kuncevič, Istorija o Kazanskom carstve iii Kazanskij letopisec, 1905.
Orda (iš mongolų-turkų o r d ų — ,,karo stovykla, gauja''): 1. Iš medžioklės ir plėšimo nepastoviai gyvenanti Azijos mon golų ir turkų tautelių nomadų bendruomenė, turinti savo karinę administracinę organizaciją. Tokia bendruomenė susidėjo iš įvai raus skaičiaus kraujo giminyste susijusių šeimų, turinčių savo spe cifinių papročių bei tradicijų su socialinės ir dvasinės organizaci jos pradais. Bendresne prasme — Azijos nomadų gentis (ar giminė) ar apskritai laukinių neorganizuotų nomadų kilčių susibūrimas, są junga ar gauja. 2. Primityvių tautelių laikina žmonių grupė, susiburusi bendram reikalui, pvz., medžioklei, apsiginti nuo užpuolikų, migruoti iš vie nos vietovės į kitą ir pan. Toks atskirų šeimų susibūrimas, vado vaujamas laikino vado, paprastai iširdavo, kai pasiekdavo savo susibūrimo tikslą. Tokios primityvios socialiai nepastovios grupės išliko ligi vėliausių laikų Australijos Tasmanijoje. 3. Turkų ir totorių kilčių sąjungos kariuomenės stovykla, kurio je gyveno tokios ordos vadas, paprastai vadinamas chanu. Vėliau, viduramžiais, Džingischano ir jo įpėdinių valstybė, apimanti plačias
894
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
mongolų užkariautas žemes Azijoje ir Rytų Europos lygumoje. Taip pat mongolų ir totorių valstybės valdovo gyvenamoji vieta bei tokios valstybės sostinės vardas. 4. Totorių vadovaujama nomadų kilčių sąjunga, vadinama Kipčako arba Aukso Orda,, įkurta Džingischano palikuonio Batu,, XIII a. nukariavusio Rytų Europą ir čia įkūrusio galingą totorių valdomą valstybę su sostine Sarajum prie Volgos, gavusi vardą nuo auk sinės Batu palapinės. XV a. ji subiro į atskirus totorių Krymo, Astrachanės ir Kazanės chanatus. 5. Būriai klajojančių nedisciplinuotų plėšikaujančių individų, ypač neorganizuotos plėšikaujančių kareivių gaujos. Sarajus (Saraj), XIII—XV a. totorių valstybės, vadinamos Auk so Orda, sostinė, iš pradžių buvusi netoli žemutinės Volgos prie Achtubos upės, vėliau, nuo XIV a. pradžios, prie pačios Volgos. Dėl to archeologai skiria Senąjį Sarajų, arba Saraj Batu, ir Nau jąjį Sarajų, arba Saraj Berke, vadinamus pagal jų įkūrėjų chanų Batu ir Berke vardus. Senąjį Sarajų įsteigė pats Aukso Ordos įkū rėjas Batu (miręs 1255 m.) XIII a. viduryje ir padarė jį savo pla čios valstybės centru. Senasis Sarajus buvo apsuptas mūrais ir greta paties chano rūmų čia buvo ir kitų plytinių pastatų. Senasis Sarajus ypač iškilo prie tiesioginių Batu įpėdinių ne tik kaip Auk so Ordos sostinė, bet ir kaip prekybos ir amatų miestas. Tačiau XIV a. pirmojoje pusėje valstybės sostinė buvo perkelta į Naująjį Sarajų, o Senasis Sarajus visai nusmuko ir išnyko. Archeologų ty rinėjimų duomenimis, Senojo Sara jaus vietoje dabar yra Astracha nės srities Selitrenoje kaimas. Naująjį Sarajų įkūrė chanas Berke (1257—1266) prie pačios Volgos, Carycino srityje. Vėlesnis Aukso Ordos chanas Uzbekas (1312—1342) savo sostinę perkėlė iš Senojo į Naująjį Sarajų. Jo lai kais Naujasis Sarajus jau buvo išaugęs į didelį mūrinį miestą su mečetėmis ir turgavietėmis, kurį 1333 m. yra aprašęs arabų ke liauninkas Ibn Batutas, pažymėdamas, jog greta totorių ir mongolų čia gyveno ir daug svetimšalių. Mieste buvo chano rūmai, sustip rinti pylimu ir grioviu, aukštųjų pareigūnų ir didikų gyvenamieji namai, amatininkų ir pirklių miesto dalis ir svetimšalių kolonijos. Archeologų čia yra surasta Vidurinės Azijos stiliaus plytinių išgra žintų namų, net ir vandentiekio likučiai. Ordos galybės laikais jau pirmojoje XIV a. pusėje Naujajame Sarajuje buvę apie 100 000 gy ventojų. Miesto gerovė rėmėsi ne tik nukariautų ir pavergtų tau tų, tarp jų ir rusų, duoklėmis ir grobiu, bet ir prekyba, nes miestas
T O T O R IA I
895
buvo geografiškai patogioje vietoje prie vandens kelių, taip pat prie sausumos prekybos kelio iš Vidurinės Azijos į Europą, XIV a, antrojoje pusėje Naująjį Sarajų apiplėšė Pavolgio kla jokliai, o 1395 m. jis buvo sugriautas mongolų karo vado Timur Lenko (Tamerlano), kuris Aukso Ordą dar prieš tai, 1391 m., buvo nusiaubęs. Išvarytas Ordos chanas Tochtamišas ieškojo didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pagalbos prieš Timur Lenko chanu pastatytą Edygą, bet šis išsilaikė Aukso Ordos soste. Timur Lenko sugriautas Naujasis Sarajus jau nebepajėgė atsigauti. Prie tolesnio jo smukimo prisidėjo ir Aukso Ordos suskilimas 1437—1438 m., nuo jos atkritus Krymui, Kazanei, Astrachanei, Sibirui ir įsisteigus at skiriems nepriklausomiems chaniatams, dažnai kovojusiems prieš Aukso Ordos likučius. Maskvos valstybei 1480 m. išsivadavus iš totorių jungo, Naujasis Sarajus buvo Maskvos sąjungininkų Krymo totorių sudegintas. Naujojo Sarajaus likučiai dar išsilaikė kurį laiką, bet miestas jau niekad nebeatsigavo ir išnyko, kai 1502 m. Aukso Ordos paskutinius likučius visai sunaikino Krymo totoriai. V. T ie s e n h a u s e n , Recueil des matériaux relatifs à l'histoire de la Horde d'Or, 1884; B.D. Grekov, A.J. Jakubovski), Zolotaja Orda i eje padenije, 1950; F. Balodis, Alt-Sarai und Neu-Sarai, die beiden Hauptstädte der Goldenen Horde, 1926; B. S p u le r , Die Goldene Horde, 1943; G. V e i n a d s k y , The Mongols and Russia, 1953.
Tochtamišas (mirė apie 1406 m.), Aukso Ordos chanas 1380— 1395 m., Džingischano palikuonis, Aukso Ordos chano Mamajaus svainio Bidi Beko sūnus. 1377—1380 m. buvo įsitvirtinęs žemėse, atskilusiose nuo Aukso Ordos už Jaiko upės ir prie Syr Darjos. Kai Mama jus Maskvos kunigaikščio Dimitro Doniškio 1380 m. sumuš tas Kulikovo laukuose grįžo į Aukso Ordą, Tochtamišas jį sumušė 1380| m. prie Kalkos upės, padedamas Vidurinės Azijos chano Ta merlano, valdžiusio Bucharą, rytų Turkestaną ir Chivą. \ Krymą pabėgęs Mama jus buvo nužudytas, o Tochtamišas tapo Aukso Or dos chanu. Keršydamas už totorių sumušimą Kulikovo kautynėse ir norėdamas atstatyti Aukso Ordos chano viršenybę rusų žemėse, Tochtamišas su didele totorių kariuomene 1382 m. nusiaubė šiaurės rytų Rusią ir žygiavo Maskvos link. Žemutinio Naugardo, Riazanės ir kiti rusų kunigaikščiai vienas po kito skubėjo pareikšti savo iš tikimybę Tochtamišui. Dimitras Doniškis, užkluptas nepasiruošęs, pabėgo iš Maskvos į Perejaslavlį, vėliau į Kostromą, o Maskvos metropolitas Kiprijonas pasislėpė Tvėrėje. Sumišusiems maskvie čiams padėti 1382 m. rugpjūčio 24 d. atvyko lietuvių kunigaikš tis Ostiejus (Ostej; rusų šaltiniai žino du lietuvių kuigaikščius tuo vardu: vienas jų 1382 m. gynė Maskvą, kitas—
896
K IT O S V A L S T Y B Ė S I R T A U T O S
Aleksandras, Andriaus sūnus, Kolomnos vietininkas buvo Riazanės kunigaikščio Olego 1385 m. užmuštas). Nors lietuvių padedami mask viečiai dvi dienas gynėsi, Tochtamišas klasta ir Riazanės kunigaikš čio apgaule paėmė ir apiplėšė Maskvą, išžudydamas daug miestiečių. Po to Tochtamišo totoriai paėmė Perejaislavlį, Vladimirą, Jurjevą, Zvenigorodą, Možaiską ir kitus miestus. Tverės kunigaikštis Myko las ir kiti rusų kunigaikščiai skubėjo pareikšti Tochtamišui ištikimybę. Nusiaubęs Maskvos žemes ir šiaurės rytų Rusią, Tochtamišas grįžo į Aukso Ordą. Dimitras Doniškis (miręs 1389 m.) ir jo sūnus Vosylius I pripažino Aukso Ordos chano viršenybę. 1384 m. Toch tamišas pareikalavo iš Dimitro Doniškio valdomų žemių didelės kontribucijos, kurią šis turėjo totoriams sumokėti. Tochtamišas su ruošė dar kelis smulkesnius puolimus prieš rusus, bet didesnio žy gio suorganizuoti nebepajėgė, nes susivaidijęs su Tamerlanu įsivėlė į kovas su juo. 1385—1386 m. Tochtamišas įsiveržė į Tamerlano valdas ir pasirodė netoli jo sostinės Samarkando, bet Tamerlanas jį sumušė. 1388 m. Tochtamišas įsiveržė į Maveranachrą. 1391 m. Tamerlanas sumušė Tochtamišą Kondurčės slėnyje ir: smarkiai api plėšė Aukso Ordą. Tada 1392—1393 m. Tochtamišas raštu kreipėsi į Jogailą, siūlydamas sudaryti puolimo—gynimosi sąjungą ir preky bos sutartį su Lietuva. 1393 m. gegužės 20 d. rašte Jogailai Tochta mišas garantavo laisvą ir saugų prekybos kelią tarp Lietuvos ir Aukso Ordos. Užsimezgė Tochtamišo draugiški santykiai su Vytau tu. 1394 m. Tochtamišas vėl pradėjo kariauti prieš Tamerlaną pas tarojo teritorijoje, bet Tamerlanas smarkiai sumušė Tochtamišą 1395 m. prie Tereko upės. Tochtamišas iš pradžių pabėgo į Bolgarą, po to į Lietuvą, prašydamas Vytauto pagalbos. Aukso Ordoje įsigalėjo Tamerlano globojamas Edyga, dalyvavęs Tamerlano są moksle ir intrigose prieš Tochtamišą. Vytauto priglaustas ir pade damas, Tochtamišas bandė atgauti Aukso Ordos sostą,| kovodamas su Temir Kutlugu ir Edyga. 1396—1397 m. Vytauto priglaustas ir padedamas Tochtamišas du kartus žygiavo prieš Krymą, iš čia ke tindamas atsiimti Aukso Ordos sostinę Sara jų, bet tai jam nepavy ko. Tochtamišas daug vilčių dėjo į Vytauto 1399 m. didžiulį žygį prieš Aukso Ordą, bet Vytautas buvo Edygos sumuštas prie Vorsklos. Po to Tochtamišas su savo šalininkais pasislėpė kažkur stepėse ir iš ten vedė partizaninį karą prieš Edygą, kuriam 1406 ar 1407 m. pavyko Tochtamišą nužudyti. Po Tochtamišo mirties Vytautas ir toliau rėmė Tochtamišo sūnus jų kovose dėl Aukso Ordos sosto. V.G. Tizengauzen, Sbornik materjalov, otnosiaščichsia k istoriji Zolotoj Ordy, t. 1—2, 1884—1941; M. Obolenskij (red.), Jarlyk chana Zolotoj Ordy Tochtamyša
V E N G R IJ A
897
k polskoirtu koroliu Jagailu, 1392—1398, 1850; B.D. Grekov, A.J. Jakubovskij, Zolotaja Orda i eje padenije, 1950; A.N. Nasonov, Mongoly i Rus, 1940; B. Spuler, Die' Goldene Horde, 1943; M. Zdun,. Stosunki litewsko-tatarskie za czasöw Witolda (Ateneum Wilenskie, rocz. 7, zesz. 1/4, 1930); L. Ko Jankowski, Problem Krymu w dziejach Jagiellonskich (Kwartalnik Historyczny, rocz. 49, 1935).
VENGRIJA Liudvikas I (Liudvikas d'Anjou; vengr. Lajos I; 1326—1382), Ka rolio Roberto d'Anžu (d'Anjou) sūnus, Vengrijos (1342—1382} ir Lenkijos (1370—1382) karalius. Liudviko laikais Vengrija pasiekė aukščiausio savo politinės galybės laipsnio; už tai vengrai jam su teikė Didžiojo vardą. Vengrijos karalija Liudviko karo žygiais buvo gerokai praplėsta. 1347 ir 1350 m. Liudvikas įsiveržė į Italiją ir pasiekė net Neapolį, kurį užėmė keršydamas neapoliečiams už savo jaunesniojo brolio Andriaus, siekusio Neapolio ir Sicilijos sostų, nužudymą. Nepaisant šių žygių ir vėlesnių pastangų, jam nepavy ko pasidaryti Neapolio karaliumi. Tačiau šie žygiai' turėjo kultū rinių pasekmių, nes jų metu vengrai pirmą įkartą susidūrė su Ita lijos renesansu ir humanizmu. 1347, 1356 ir 1378 m. Liudvikas sėk mingai kariavo su Venecijos valstybe dėl Adrijos pajūrio ir 1378 m. nukariavo Dalmatiją ir Raguzą. Iš čia Liudvikas išplėtė Vengrijos karaliaus suvereninę valdžią į Balkanų kraštus, kur Serbija, Bosnija ir Valakija pasidarė vasalinėmis Vengrijos valstybėmis. Savo ka rais su slavais ir kitomis Balkanų tautomis Liudvikas bandė stiprinti katalikybę jų žemėse, bet nesiėmė žygių prieš didėjantį turkų pa vojų Balkanų tautoms. Pačioje Vengrijoje Liudvikas sureguliavo. feodalinius santykius ir pasiekė Vengrijos didikų ir bajorų bendradarbiavimo. Jam vieš pataujant karai pačios Vengrijos teritorijos nepalietė; tai sudarė sąlygas jos gerovei. Keldamas ūkinį krašto lygį, Liudvikas ypač globojo karališkus miestus, suteikdamas jiems laisvių. Krašto ūkio kėlimo sumetimais Liudvikas globojo ir vokiečių-saksų kolonistus Transilvanijoje bei toleravo žydus. Religinė ir kultūrinė Katalikų bažnyčios veikla jo buvo irgi remiama. Bažnytinis menas ir kultūra Liudviko laikais Vengrijoje pasiekė aukštą lygį. Liudvikas 1367 m. Pešte įkūrė universitetą. Liudviko motina buvo Lenkijos karaliaus Vladislovo Uolektėlio duktė Elzbieta. Tos vedybos sudarė pagrindą draugiškiems Vengri57. K. Avižonis.
898
K IT O S V A L S T Y B E S IR T A U T O S
jos santykiams su Lenkija. Dar Liudviko tėvas padėjo Vladislovui Uolektėliui kariauti su Čekijos karaliumi Jonu Liuksemburgiečiu, reiškusiu pretenzijų į Lenkiją. 1344 m. Liudvikas padėjo savo dė dei,; Lenkijos karaliui Kazimierui III Didžiajam, kariauti su Čekija. Liudvikas taip pat padėjo Kazimierui kariauti su lietuviais dėl Ha ličo žemių, dėl kurių vengrų ir lenkų kovos su lietuviais buvo prasidėjusios dar prie Liudviko tėvo. 1340 m. mirus Haličo kuni gaikščiui Boleslovui Jurgiui II be vyriško įpėdinio, Haličo ir Voluinės valdovu buvo pripažintas Voluinės kunigaikštis Liubartas, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino sūnus. Tais pat metais Liudviko tėvas, susitaręs su Lenkijos karaliumi Kazimieru, bendro mis lenkų ir vengrų jėgomis pradėjo ilgus karus su Lietuvos ku nigaikščiais dėl Haličo. Tų žygių metu Liudvikas talkino Kazimie rui ir jiems 1344 m. pavyko užimti dalį Haličo žemių. Jungtinės vengrų ir lenkų jėgos du kartus bandė atimti iš lietuvių ir Voluinę, bet tie žygiai nepavyko. Kovų su lietuviais didesnė naštos dalis gulė ant Lenkijos kara liaus Kazimiero, kuris nepajėgdamas apsiginti nuo lietuvių puoli mų ir norėdamas užsitikrinti tolimesnę Vengrijos pagalbą 1350 m. sutartimi su Liudviku Haličo kunigaikštiją oficialiai pripažino Veng rijai, o Liudvikas Haličą faktiškai valdyti perleido savo dėdei Ka zimierui ligi gyvos galvos. Remiantis tuo susitarimu, 1351 m. Liud viko vengrų kariuomenė talkino Kazimierui žygyje prieš: lietuvius ir puolė kunigaikščio Kęstučio valdomą Lietuvos Brastą, o 1352 m. jungtinės vengrų ir lenkų pajėgos apgulė lietuvių ginamą Belzo pilį, bet jos paimti neįstengė. Belzo apgulime dalyvavo pats Liud vikas ir čia buvo sužeistas, po to jis su vengrų kariuomene pasi traukė. Po kiek laiko ir lenkai gavo pasitraukti. Kadangi Lenkijos karalius Kazimieras, Liudviko motinos Elzbie tos brolis, nesusilaukė vyriško įpėdinio iš savo vedybų su didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino dukterimi Aldona, tai Elzbieta ėmė rūpintis, kad Lenkijos sostą po Kazimiero paveldėtų jos sūnus Liud vikas. 1339 m. Aldonai mirus, buvo sudaryta sutartis Liudviko naudai, pastarajam pasižadėjus atkariauti Lenkijos Pamarį iš Vo kiečių ordino. Kiek vėliau, 1355 m., tarp Vengrijos ir Lenkijos buvo sudaryta formali sutartis, pagal kurią Lenkijos sosto įpėdiniu buvo pripažintas Liudvikas arba jo jaunesnysis brolis Steponas bei jų vyriškieji įpėdiniai. Oficiali lenkų didikų ir bajorų delegacija 1355 m. atvyko į Budą Vengrijoje ir už Liudviko pripažinimą Lenkijos sosto įpėdiniu gavo iš jo privilegiją, kuria Liudvikas pasižadėjo neįvesti Lenkijoje naujų mokesčių ir mokėti lenkų bajorams bei didikams atlyginimą už karo tarnybą užsienyje, jei lenkų kariuo
V E N G R IJ A
899
menė būtų išvesta už Lenkijos ribų. Ši privilegija turėjo įsigalioti tik Liudvikui tapus Lenkijos karaliumi. Kazimierui mirus, Liudvikas 1370 m. atvyko į Lenkiją ir perėmė jos sostą, vainikąvęsis Lenkijos karaliumi. Taip Lenkija atsidūrė asmeninėje unijoje su Vengrija. Liudviko valdžioje buvo didžiuliai žemių plotai, beveik nuo Baltijos jūros ligi Adrijos ir Juodosios; jūros pakrančių. Liudvikas vis dėlto daugiau domėjosi Vengrijos reikalais ir savo dinastine politika Italijoje. Vainikavęsis Lenkijos karaliumi, Liudvikas sugrįžo į Vengriją, Lenkiją valdyti palikęs savo motinai Elzbietai, kaip Lenkijos regentei, kuriai čia nelabai sekėsi. Lietuvių kunigaikštis Liubartas, pasinaudodamas Kazimiero mir timi, 1370 m. atėmė iš lenkų Voluinės Vladimirą, savd kunigaikš tijos sostinę, ir nusiaubė dalį Lenkijos. Liudvikas paskelbė karą Liu bartui, per kurį lenkams pavyko užimti lietuvių valdomas Belzo ir Chelmo sritis. Tuo pasitenkindamas, Liudvikas nesiėmė žygių Vladi mirui atimti iš Liubarto. Belzas ir Chelmas buvo įjungti į Haličo kuni gaikštiją, kurią Liudvikas ketino laikyti vengrų rankose. Iš pradžių jis pavedė Haličą valdyti Opolės kunigaikščiui Vladislovui (1372— 1378), o 1378 m. atšaukė Vladislovą ir Haličo kunigaikštiją be tarpiškai prijungė prie Vengrijos, čia paskirdamas vengrų seniūnus ir pavesdamas jiems ginti Haličą nuo lietuvių. Lietuviai, vadovau jami Liubarto, Kęstučio ir Jurgio Narimantaičio, tikėdamiesi atka riauti gudų gyvenamas sritis bei Haličo žemes ir pasinaudodami Lenkijos centrinės valdžios silpnumu Liudviko laikais, 1376 m. nu siaubė rytinę Lenkiją, pasiekdami Vyslą ir Tarnopolio bei Kroku vos apylinkes. 1377 m. pats Liudvikas vadovavo jungtinei vengrų ir lenkų kariuomenei žygyje prieš lietuvius. Liudviko karas su Lie tuva nusitęsė ligi 1377 m. rugsėjo ir buvo gana sėkmingas^ nes jam pavyko vėl atgauti Chelmo, Belzo ir kitas prieš tai lietuvių iš lenkų atsiimtas pilis. Belzo ir Chelmo kunigaikštis Jurgis Narimantaitis su keliais kitais lietuvių kunigaikščiais buvo priverstas pasiduoti Liudvikui ir pripažinti jo viršenybę. Belzas ir Chelmas vėl buvo prijungti prie Haličo kunigaikštijos, o Jurgis Narimantaitis gavo val dyti Liubačevą vasalinėmis teisėmis. Gyvendamas Vengrijoje ir tik trumpam bei retai teatvykdamas į Lenkiją, Liubartas nesirūpino Lenkijos valdymu, kuri pasidarė nelyginant Vengrijos; provincija, dėl to kilo lenkų nepasitenkini mas. Regentė Elzbietai Lenkijoje buvo nepopuliari. Kadangi ji ban dė remtis Mažosios Lenkijos didikais, Didžiosios Lenkijos bajorai jai buvo ypač nepalankūs. Lenkijoje prasidėjo vaidai tarp didikų dėl įtakos valstybėje ir pati Elzbieta pasidarė tų vaidų bei intrigų
900
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
auka. Elzbieta net porą kartų išvyko iš Lenkijos, savo vietininku palikusi Lenkijoje nepopuliarų Opolės kunigaikštį Vladislovą. Fo Elzbietos mirties 1380 m. Lenkijai valdyti buvo sudaryta regentų taryba, susidedanti iš Lenkijos didikų. Regentų taryba irgi buvo opozicijoje Liudvikui. Kadangi Liudvikas neturėjo vyriško įpėdinio, o visi jo broliai jau buvo išmirę, Lenkijoje vėl kilo sosto įpėdinystės klausimas. Po ilgų derybų Liudvikui pavyko pakeisti savo ankstesnį 1355 m. su sitarimą su Lenkijos didikais ir bajorais. Už lenkų sutikimą Len kijos sosto įpėdine pripažinti vieną Liudviko dukterų, Liudvikas 1374 m. į Vengriją atvykusiems delegatams suteikė vadinamą Košicų (Kassa) privilegiją, kuria Lenkijos didikai ir bajorai buvo at leisti nuo mokesčių valstybės naudai, išskyrus tik simbolinį 2 gra šių mokestį nuo žemės lano. Lenkams taip pat buvo garantuotai, kad svetimšaliai nebus skiriami į valstybės tarnybas Lenkijoje ir kad lenkų bajorams bus atlyginta, jei jie būtų išvesti į karo žygius už Lenkijos ribų. Košicų privilegija pasidarė kertinis Lenkijos sant varkos akmuo, sudaręs pagrindą didikų ir bajorų politinei galiai. Tai kartu buvo ir pirmoji visuotinė bajorų privilegija Lenkijoje. Nesilaikydamas savo anksčiau duotų pasižadėjimų, santykiuose su Vokiečių ordinu Liudvikas laikėsi pasyviai ir nesiėmė žygių Pamariui išvaduoti, nes stengėsi išlaikyti taiką su Vokiečių ordinu. Vengrijos ir Lenkijos asmeninė unija nebuvo ilga. 1382 m. Liud vikui mirus, vengrai savo karaliene išsirinko Liudviko vyresniąją dukterį Mariją, ištekėjusią už Brandenburgo elektoriaus Zigmanto, imperatoriaus Karolio IV sūnaus. O lenkai po dvejų metų neramaus tarpuvaldžio 1384 m. savo karaliene išsirinko Liudviko jaunesniąją dukterį Jadvygą, taip nutraukdami asmeninės unijos ryšius su Veng rija. Iš Lenkijos unijos ryšių su Vengrija labiausiai pasinaudojo Lenkijos miestai, pelnydamiesi iš susidariusių prekybai palankių sąlygų. J. Dąbiowski, Ostatnie Iata Luchvika Wielkiego, 1918; J. Dąbrowski, Czasy andegawehskie (Encyklopedia Polska Akademji Umiejętnošci, t. 5, 1920); W.F. Reddaway (red.), The Cambridge History of Poland, t. 1, 1950; O. Halecki, Dzieje unji Jagiellohskiej, t. 1, 1919.
Liudvikas II (1506—1526), Vladislovo II sūnus, didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio vaikaitis, Vengrijos ir Čekijos karalius 1516—1526 m. Būdamas vos dvejų metų, Liudvikas dar prie savo tėvo gyvos galvos 1508 m. buvo vai nikuotas Vengrijos, o 1509 m. ir Čekijos karaliumi. Vladislovui II 1516 m., mirus, Liudvikas paveldėjo abi karalijas, bet buvo forma
V E N G R IJ A
901
lioj e didžiojo Lietuvos kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Žygi manto Senojo ir Vokietijos imperatoriaus Maksimilijono globoje, o abu kraštus faktiškai valdė didikai. Sulaukęs 15 metų, Liudvikas buvo paskelbtas, pilnamečiu ir 1521 m. pats ėmė valdyti Vengriją ir Čekiją, nors iš tikrųjų buvo tik tų kraštų didikų politikos įran kis. 1522 m. Liudvikas vedė Mariją Habsburgaitę. Liudviko sesuo Ona dar 1521 m. buvo išleista už Austrijos kunigaikščio Ferdinando Habsburgo. Taip susidarė dvigubi Liudviko giminystės ryšiai su Habsburgais. Liudviko laikais Vengrijai ypač grėsė turkai, kurie 1521 m. paėmė Belgradą ir Dunojaus slėniu! veržėsi toliau. Liudvi kui ir vengrų kariuomenei nesisekė kariauti su turkais. Bebandydamas sulaikyti turkų veržimąsi, 1526 m. rugpjūčio 29 d. kautynėse ties Mohaču (Mohačs) sumuštas, Liudvikas paskendo mažame upe lyje Czele, kai iš kovos lauko traukėsi su mažu išlikusiu karių bū reliu. Liudvikas buvo paskutinis Jogailaitis, teisingiau Gediminaitis, Vengrijos ir Čekijos soste. Po Liudviko mirties Vengrijos! ir Čeki jos sostai atiteko Liudviko sesers Onos vyrui, Austrijos kunigaikš čiui Ferdinandui I Habsburgui, kuris nuo 1556 m. pasidarė ir Vo kietijos imperatoriumi. Habsburgų dinastijos valdžioje Vengrija ir Čekija nuo Liudviko mirties išbuvo ligi Pirmojo pasaulinio karo. Zapolijos (Zàpolya ir Szapolyai), senovės Transii vani jos vengrų didikų ir Vengrijos karalių šeima. Žymesnieji Zapolijos buvo: S t e p o n a s (Istvàn Zàpolya; mirė 1499 m.), Transii vani jos vai vada, Vengrijos karaliaus Motiejaus Korvino kariuomenės vadas. Be kovodamas su Vokietijos imperatoriumi Fridrichu III Habsburgu, 1483 m. įsigalėjo Vienoje ir buvo vengrų kariuomenės užimtos Aust rijos dalies administratorius. 1479—1485 m. sėkmingai kariavo su turkais. Iš pradžių gynė Vengriją nuo Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kazimiero sūnaus pretenzijų, bet po Motiejaus Korvino mirties 1490 m. aktyviai prisidėjo prie Kazimiero sūnaus Vla dislovo Jogailaičio išrinkimo Vengrijos karaliumi, kilusiame vidaus kare jį gynė nuo Vladislovo Pomirtinio Habsburgo bei Vladislovo Jo gailaičio brolio Jono Albrechto pretenzijų į sostą ir nuo savavališkų Vengrijos didikų. Vladislovo Jogailaičio laikais Zapolija buvo labai įtakingas ir savo politika prisidėjo prie bajorijos galios kėlimo bei karaliaus valdžios silpninimo. Jo duktė Barbora buvo pirmoji Žy gimanto Senojo žmona,i o sūnus Jonas Zapolija vėliau tapo Veng rijos karaliumi. J o n a s (Jànos; 1487—1540), Stepono Zapolijos sūnus, nuo 1511 m. Transii vani jos vaivada, 1526—1540 m. Vengrijos karalius. 1514 m.
902
K IT O S V A L S T Y B Ė S IR T A U T O S
užgniaužė valstiečių sukilimą. 1526 m. Mohačo kautynėse vengrų ir austrų kariuomenė buvo turkų smarkiai sumušta. Tose kautynėse žuvo Vengrijos karalius Liudvikas II, paskutinis Jogailaitis Vengri jos soste. Subūręs vengrų kariuomenės likučius, Zapolija toliau gy nė Vengriją, bet turkai vis dėlto užėmė jos vidurinę dalį. Vidutinių vengrų bajorų remiamas, Zapolija 1526 m. seime buvo išrinktas Vengrijos karaliumi. Tačiau vengrų didikai, susirinkę į Presburgą, karaliumi paskelbė Ferdinandą I Habsburgą, kuriam pasidavė va karinė ir šiaurinė Vengrija. Prasidėjus vidaus karui, Zapolijai iš pradžių nesisekė ir jis turėjo pabėgti į Lenkiją. Nors Zapolijos sesuo buvo pirmoji Žygimanto Senojo žmona, bet Žygimantas lai kėsi neutraliai Zapolijos kovose su Habsburgais dėl Vengrijos. Len kijoje negavęs paramos, Zapolija kreipėsi į Turkijos sultoną Solimaną II. Turkai mielai įsikišo ir padėjo Zapolijai kovoti su Habs burgais. Su turkų kariuomene Zapolija 1529 m. užėmė dalį Veng rijos su Budapeštu ir net priartėjo prie Vienos, o Turkijos sultonas Zapoliją paskelbė vasaliniu Vengrijos karaliumi. Tačiau Zapolijos valdžia ribojosi Transilvanija ir aukštutine Vengrija. Kita Vengri jos dalis buvo užimta Austrijos Habsburgų. Padedamas turkų ka riuomenės, Zapolija bandė toliau kariauti su Austrija. 1533 m. bu vo sudarytos paliaubos, kuriomis dalis Vengrijos liko Ferdinando žinioje. Vengrijos seimas protestavo dėl Vengrijos padalijimo ir karas vėl atsinaujino. Vokietijos imperatoriui Karoliui V ir Žygi mantui Senajam tarpininkaujant, 1538 m. buvo sudaryta Grosvardeino (Grosswardein) taika, kuria Austrija pripažino Zapoliją Veng rijos karaliumi, tačiau Vengrija vėl buvo padalyta Zapolijai ir Fer dinandui I. Zapolijos valdžioje liko Transilvanija, aukštutinė ir cent rinė Vengrija su Budapeštu, o po jo mirties visa Vengrija, turėjo pereiti Ferdinandui I Habsburgui ar jo įpėdiniams. Zapolijos įpė diniai turėjo paveldėti tik Transilvaniją su jos kunigaikščio titulu, o Vengrijos sostas ir karūna turėjo būti užleisti Habsburgams. 1538 m. Zapolija vedė Žygimanto Senojo ir jo antrosios žmones Bonos Sforcos dukterį Izabelę (1519—1569), kuri buvo* vainikuota Vengrijos karaliene. Jų sūnus Jonas Zigmantas po tėvo mirties pa reiškė pretenzijas į Vengrijos sostą. Vengrija liko ilgam padalyta į tris dalis: vakarinė ir šiaurinė Vengrija buvo Habsburgų sujungta su Austrija, vidurinė Vengrija liko tiesioginėje turkų valdžioje, o iš rytinės Vengrijos susidarė turkų vasalinė Transilvanijos kuni gaikštija. Jonas Z i g m a n t a s (Jànos Zsigmond; 1540—1571), Jono Zapolijos sūnus, Žygimanto Senojo vaikaitis, Transilvanijos kuni gaikštis ir Vengrijos karalius 1540—1554 bei 1554—1571 m. Tėvui
V E N G R IJ A
903
mirus 1540 m., buvo vos kelių mėnesių kūdikis. Patriotai vengrų didikai 1540 m. paskelbė Zapoliją Vengrijos karaliumi. Žygimantas Senasis ir Turkijos sultonas Solimanas II jį irgi pripažino Vengrijos karaliumi. Žygimantas Senasis prašė sultoną padėti savo vaikaičiui, bet tuo pat metu garantavo Ferdinandui I Habsburgui, kad nesikiš į Vengrijos reikalus, jei Habsburgai už tai pripažins jo žmonos Bonos Sforcos teises į Italijos Milano kunigaikštiją. Prasidėjo karas tarp Zapolijos šalininkų ir Habsburgų., Ferdinandas I suruošė žygį į Budapeštą, bet turkai 1541 m. sumušė Ferdinandą ir užėmė Buda peštą. Turkijos sultonas pavedė Transilvaniją su Vengrijos žemė mis į rytus nuo Tisos upės Zapolijai kaip Turkijos vasalui. Tęsda mas karą dėl Vengrijos užvaldymo, Ferdinandas I privertė Zapo liją 1544 m. atsisakyti Vengrijos karaliaus titulo ir su motina Iza bele, Žygimanto Senojo dukterimi, pasitraukti į Lenkiją; už tai Fer dinandas sutiko Izabelei užleisti dalį Silezijos. Vengrai nebuvo pa tenkinti Ferdinando I valdžia ir vengrų seimas 1554 m. vėl pa kvietė Zapoliją grįžti karaliumi į Vengriją. Karas su Habsburgais vėl atsinaujino. Po savo brolio Karolio V abdikacijos Ferdinandas I 1556 m. tapo Vokietijos imperatoriumi ir susitaikė su Zapolija, at sisakydamas savo pretenzijų į Transilvaniją. Vidurinė Vengrija ir toliau liko turkų valdžioje, o nuo savo administruojamos vakarinės Vengrijos Ferdinandas I sutiko mokėti turkams kontribuciją. Nuo 1559 m. Zapolija valdė Transilvaniją su Vengrijos dalimi savaran kiškai. Zapolijos laikais Vengrijos 1555 m. seimas, veikiamas re formacijos, paskelbė tikybos laisvę; pats Zapolija buvo palankus protestantizmo plitimui Vengrijoje. Mirė bevaikis. A. Domanovszky, Geschichte Ungarns, 1923; O. Zarėk, Geschichte Ungarns, 1938; D.G. Kosaiy, A History of Hungary, 1941; G.D. Teutsch, Geschichte der siebenbürgischen Sachsen, 1852—1858; Ft. Teutsch, Geschichte der siebenbürgischen Sachsen für das sächsische Volk, t. 1—4, 1899— 1926.
905
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS SANTRUMPOS AW — Ateneum Wilenskie КН — Kwartalnik historyczny MADA — Lietuvos TSR Mokslij akademijos darbai. Serija А PH — Przegl^d historyczny RAU (W hf)— Rozprawy Akademji Umiej^tnosci w Krakowie. Wydzial historyczno-filozoficzny Ж М Н П — Ж ур н ал М инистерства народного просвещения ЖМЮ ■ — Ж ур н ал М инистерства юстиции
Akty powstania Kosciuszki / Wydali S. Askenazy, W. Dzwonkowski,— Krakow, 1918.— T. 1—2. Allen W. E. D. The Ukraine: А history — Cambridge, 1940.— XVI, 404 p. Almquist H. Sverige och Ryssland 1595—1611: Twisten om Estland, förbundet mot Polen, de ryska gränslandeng eröfring och den stora dynastika planen.— Uppsala, 1907,— XXXV, 274 s. Altheim F. Niedergang der alten Welt: Eine Untersuchung der Ursachen.— Frankfurt am Main, 1952.— Bd. 1—2. Die altrussische Nestorchronik = Povest vremennych let / Im Auswahl hrsg. von R. Trautmann.— Leipzig, 1931.— 304 S. Ammann A.M. Abriss der ostslawischen Kirchengeschichte.— Wien, 1950.— XVI, 748 S.1
1 Tikrindami ir papildydami bibliografinius duomenis naudojomės: Vilniaus uni versiteto ir Mokslų akademijos bibliotekų fondais, Rusijos valstybinės bibliotekos kortelių katalogu bei publikuotais bibliotekų katalogais: The British Library General Catalogue of Printed Books to 1975. London, etc., .1979— 1987. 360 vol.; Gesamt verzeichnis des deutschsprachigen Schrifttums. München, etc., 1976— 1981. 150 Bd.; keliomis JAV Kongreso bibliotekos katalogo serijomis: A Catalog of books repre sented by Library of Congress: Printed cards Supplement: Cards issued to July 31 1942. New York, 1967. 167 vol.; Cards issued August 1942 — December 31 1947. New York, 1967. 42 vol., ir kitomis, apimančiomis leidinius iki 1968 m. Papildyti aprašus padėjo ir bibliografiniai leidiniai: Finkel L. Bibliografja historji Polskiej. Lwow, 1891— 1906. 5 cz.; Bibliografia historii Polski / Pod red. H. Madurowicz-Urbanskiej, W. Bienkowskiego i i. Warszawa, 1965—1974. 3 cz.; Slavica—Auswahl—Katalo der Universitätsbibliothek Jena. Weimar, 1956—1958. 2 Bd. ir kt. Knygos ir straipsniai, kurių aprašo patikslinti nepavyko, pažymėti žvaigždute.
906
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T I N I Ų S Ą R A S A S
Ancel J. Slaves et Germains.— Paris, 1945.— 224 p. Andeisson I. Sveriges historia.— 2 uppl.— Stockholm, 1944.— 566 s. Angyal D. Le traité de paix de Szeged avec les Turcs 1444 // Revue de Hongrie.— 1911,— T. 7,— P. 255—268; 374—392. Archiwum Jana Zamojskiego, kanclerza i hetmana wielkiego koronnego / Wydali J. Siemiehski, W. Sobieski.— Warszawa, 1904— 1913.— T. 1—3. Archivum Komisji Prawniczej = Collectanea ex archivo collegii iuridici.— Kra kow, 1895— 1921,— T. 2—8. A ietz G. Kaiserin Katharine II.— Bern, 1946,— 237 S. Armstrong H.F. Tito and Goliath.— London, 1951.— 318 p. Armstrong J.A. Ukrainian Nationalism.— 2 ed.— New York; London, 1963.-— 361 p. Askenazy S. Napoléon et la Pologne: Trad, du pol.— Bruxelles; Paris, 1925.— 404 p. Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais.— K., 1940.— 592 p. Avižonis K. Bendroji rusinimo politika // Kovos metai dėl savosios spaudos / K. Bagdanavičius (red.), K. Avižonis, Ve. Biržiška ir kt.— Chicago, 1957.— P. 26—65. Avižonis K. Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zur li tauisch-polnischen Union 1385.— Berlin, 1932.— 174 S.— (Historische Studien. H. 223). Backus O.P. (ed. and transi.), žr.: Commentaries... Backus O.P. Motives of West Russian Nobles in deserting Lithuania for Moscow, 1377—1514.— Lawrence, 1957.— 174 p. Bailey T.A. America faces Russia: Russian-American relations from early times to our day.— Ithaca, 1950.— XI, 375 p. Bain R.N. The First Romanovs (1613— 1725): A history of Moscovite Civilization and the rise of modern Russia under Peter the Great and his forerunners.— London, 1905.— XII, 413 p. Bain R.N. Peter III, Emperor of Russia: The story of a crisis and a crime.— Lon don, 1902,— XVI, 208 p. Bain R.N. The Pupils of Peter the Great: A history of the Russian Court and Empire from 1697 to 1740.— Westminster, 1897.— XXIV, 318 p. Bqkowski K. Dzieje Krakowa.— Krakow, 1911.— XV, 491 s. Balodis F. Alt-Sarai und Neu-Sarai, die beiden Hauptstädte der Goldenen Horde.— Riga, 1926 — 82 S. Balzer O. Genealogja Piastow.— Krakow, 1895.— XV, 574 s. Balzer O. Geneza Trybunalu Koronnego: Studyum z dziejöw sudownietwa polskiego XVI wieku.— Warszawa, 1886.— 347 s. Balzer O. Les Statuts., ir.: Statuty Kazimierza Wielkiego. Balzer O. Studya nad historją prawa polskiego.— Poznan, 1889.— VIII, 348 s. Bandtkie J.S. Historya biblioteki Uniwersytetu Jagiellohskiego w Krakowie.— Krakow, 1821.— 206 s. Bardach J. (red.), žr.: Historja pahstwa i prawa Polski... Barthold W. Tartaren // Enzyklopädie des Islams.— Leiden; Leipzig, 1934.— Bd. 4.* Bartosziewicz J. (red'.), žr: Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy. Basily N. de. Russia under Soviet Rule: Twenty years of Bolshevik experiment.— . London, 1938.— 508 p. Batowski A. Rajnold Hajdensztajn i Franciszek Bohomolec: Pisarzę zywota Jana Zamojskiego.— 1892.* Baumgarten N. de. Polotzk et la Lithuanie // Orientalia Christiana Periodica.— Romae, 1936 — Vol. 2 — Nr. 3/4.— P. 223—253.
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T IN IŲ S A R A S A S
907
Beloii M. The Foreign Policy of Soviet Russia 1929—1941.— London, 1947—1949.— Vol. 1—2. Bendoravičius A. Lietuvos totoriai // Naujoji Romuva.— 1932.— Nr. 38 (90).— P. 803—805. Bennett H.S, Life on the English Manor: A study of peasant conditions, 1150— 1400.— Cambridge, 1937.— XVIII, 364 p. Benningsen L žr.: Mémoires du général Benningsen. Bielowski A. (red.), žr.: Monumentą Poloniae Historica, Bilbassoff V.A. Katharina II, Kaiserin von Russland im Urteile der Weltliteratur.— Berlin, 1897,— Br. 1—2. Biržiška Ve. Didysis Lietuvos etmonas Jonas Karolis Katkevičius (Chodkevi čius) // Mūsų žinynas.— 1921.— T. 1.— Nr. 3.— P. 80—86. Bilbassoff V.A. Katharina II, Kaiserin von Russland im Urteile der Weltliteratur,— Leipzig, 1939.— T. 2. / R. Bleichsteiner et al.* Blurr. K.L. Graf Jakob Johann Sievers und Russland zu dessen Zeit.— Leipzig, 1864.— XVI, 543 S. Blum K.L. Ein russischer Staatsmann: Des Grafen Jakob Johann Sievers Denkwür digkeiten zur Geschichte Russlands.— Leipzig; Heidelberg, 1857— 1858.— Bd. 1—4. Blum O. Russische Köpfe: Mit 9 Porträtswiedergaben.— Berlin, 1923.— 118 S. Bohomolec F. Zycie Jana Zamojskiego, kanclerza i hetmana wielkiego koronnego.— Warszawa, 1775.* Bohomolec F. Zycie Stanislawa Zollkiewskiego.— 1775.* Boniecki A. Poczet rodöw w Wielkiem Ksiçstwie Litewskiem w XV i XVI wieku /Uložyl i wydal A. Boniecki.— Warszawa, 1887.— XV, 425, XLIX s. Borschak E. žr.: Borshchak 1. Borshchak I. Le Mouvement national ukrainien au XIXe siècle.— Paris, 1930.— 102 p. Borshchak I. La Paix ukrainienne de Brest-Litovsk.— Paris, 1929.— 79 p. Borshchak I., Marte] R. Vie de Mazepa.— Paris, 1931.— 191 p. Bovet M.A. de. Cracovie.— Paris, 1910.— 140 p. Eregy P., Obolensky S. The Ukraine— a Russian land.— London, 1940.— 260 p. Brückner A. Die Europäisierung Russlands: Land und Volk.— Gotha, 1888.— 598 S. Brückner A. Die Familie Braunschweig im Russland im achtzehnten Jahrhundert.— Petersburg, 1876.— 148 S. Brückner A. O Piašcie // RAU (Whf).— 1897.— T. 35.— S. 307—352. Buck W. Der deutsche Handel in Nowgorod bis zur Mitte des XIV Jahrhun derts.1— Petersburg, 1895.— 90 S. Būga K. Aisčių praeitis vietų vardų šviesoje.— K., 1924.— 20 p. Būga' K. Lietuvių įsikūrimas šių dienų Lietuvoje // Tauta ir žodis.— K., 1924.— Kn. 2.— P. 1—27. Būga K. Litauisch-weissrussische Beziehungen und ihr Alter // Zeitschrift für slavische Philologie.— 1924.— Bd. 1.— H. 1/2.— S. 26—56. Bujac E. La Guerre russo-japanaise.— Paris, 1909. Buxton L.H.D. The Peoples of Asia.— London; New York, 1925.— XIII, 271 p. Cahn Z. The Rise of the Karaite Sect: A new light on the Flalakah and origin ol the Karaites.— New York, 1937.— 128 p. The Cambridge Economic History of Europe from the Decline of the Roman Empi re. /Ed. J.H. Clapham, E. Power.—Cambridge, 1941.— Vol. 1—2. The Cambridge History of Poland: from Augustus II to Pilsudskį (1697— 1935) / Ed. W.F. Reddaway, J.H. Penson, O. Halecki, R. Dyboski.— Cambridge, 1941.— XVI, 630 p.
908
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T I N I Ų S A R A S A S
The Cambridge History of Poland / Ed. W.F. Reddaway [et. al.].— Cambridge, 1950.— Vol. 1: From the origins to Sobieski; Vol. 2: From Augustus to Pilsudski. The Cambridge Modern history / Planned by Lord Acton, ed. W. Protero et al.— New York; London, 1910.— Vol. 12: The latest age. Caspar E. Hermann, von Salza und die Gründung des Deutschordensstaats in Preussen.— Tübingen, 1924.— VIII, 107. Chadwick H.M. The Nationalities of Europe and the Growth of National Ideolo gies.— Cambridge, 1945.— VIII, 209 p. Chamberlin W.H. The Russian Revolution 1917— 1921.— New York, 1935.— Vol. L—2. Chamberlin W.H. The Ukraine: A Submerged Nation.— New York, 1944.— 91 p. Chodynicki K. Kosciôl prawosiawny a Rzeczpospolita Polska: Zarys historyczny (1370—1632).— Warszawa, 1934 — XXI, 632 s. Chodzko L.J.B. Biographie du général Kosciuszko.— Fontainebleau, 1837.— 47 p. Choloniewski A. Tadeusz Kosciuszko^ / Przejrzal i zyciorysem autora opatrzyl H. Moscicki.— Wyd. 3-ie.— Warszawa, 1931.— 182 s. Chrapowicki J.A. zr.: Dyaryusz wojewody witepskiego... Chronique, dite de Nestor = Несторова или первоначальная летопись / Traduit sur le texte slavon-russe avec introduction et commentaire critique par L. Léger.— Paris, 1884,— XXVIII, 399 p. Ciechanowiecki A. Michat Kazimierz Oginski und sein Musenhof zu Slonim: Untersuchungen zur Geschichte der polnischen Kultur und ihrer europäischen Bezie hungen im 18 Jh.— Köln, 1961.— VIII, 212 S. Clarkson J.D. A History of Russia.— New York, 1961.— 857 p. Clissold S. Whirlwind. An account of Marshal Tito's rise to power.— London, 1949,— 245 p. Coates W.P., Coates Z.K. A History of Anglo-Soviet Relations.— London, 1943,— Vol. 1—2. Collectanea vitam resque gestas Joannis Zamoyscii [...] illustrantia edidit Adamus Titus comes de Koscielec Dzialynsk.— Posnaniae, 1861. Commentaries on Muscovite Affairs by Sigismund Freiherr von Herberstein / Ed. and transi. O.P. Backus.— Lawrence: Kansas University Press, 1956.— 153 p. Coon C.S. The Races of Europe.— New York, 1939.— XVI, 739 p. Cross S, zr.: The Russian Primary Chronicle... Curtiss J.S. Church and State in Russia. The last years of the Empire, 1900— 1917 — New York, 1940,— IX, 442 p. Curtiss J.S. The Russian Church and the Soviet State, 1917— 1950.— Boston, 1953.— X, 387 p. Czacki T. Rozprawa o, zydach.— Wilno, 1807.— 272 s. Czaplicka M.A. The Turks of »Central Asia in history and at the present day.— Oxford, 1918,— 242 p. Czaplinski W. Polska a Prusy i Brandenburgia za Wîadyslawa IV.— Wroclaw, 1947,— 283 s. Czeimak W. Plany wojny tureckiej Wîadyslawa IV.— Krakow, 1895.— 403 s.— (RAU(Whf). T. 6 (31)). Czermak W. Polska wobec wyniku wojny 30-letnej // Czeimak W. Studÿa historyczne.— Krakow, 1901.— S. 233—249. Czubek J. Pisma polityczne z czasôw rokoszu Zebrzydowskiego, 1606—1608 / Wydal Jan Czubek.— Krakow, 1916—1918.— T. 1—3. Czuczynski A. zr.: Traktat ksiqzqt litewskich... Cubatyj N. zr.: Чубатый H.
L IT E R A T O R O S IR Š A L T IN IŲ S Ą R A S A S
909
Dqbrowski J. Czasy andegawehskie (1370— 1386) // Historya polityczna Polski.— Warszawa, 1920.— Cz. 1.—S. 410—455.— (Encyklopodia Polska. T. 5). Dqbrowski J. Dzieje... žr. Dzieje Polski... Dqbrowski J. Ostatnie lata Ludwika. Wielkiego, 1370—1382.— Krakow, 1918.— VII, 422 s. Dqbrowski J. La Pologne et l'expédition de Varna // Revue des études Slaves.— 1930,— T. 10.* Dqbrowski J. Wladyslaw I Jagiellonczyk na Węgrzech (1440—1444).— Warszawa, 1922.— 202 s. Dqbrowski J. Z czasöw Lokietka: Studya nad stosunkami Polsko-Węgierskimi w XIV wieku.— Krakow: Nakl. Akad. Umiej., 1916.— Cz. 1.— 51 s. Dallin D.J. Soviet Russia's Foreign Policy, 1939— 1942.— New Hawen, 1942.— XX, 452 p. Dalton H. Der Stundismus in Russland: Studie und Erinnerungen.— Gütersloh, 1896.— 59 S. Daugirdaitė-Sruogienė V. Lietuvos istorija: Lietuva amžių sūkury.— Chicago, 1956,— 947 p. Dedijer V. Tito speaks: his self portrait and struggle with Stalin.— London, 1953,— XV, 456 p. Dembinski B. žr.: Zrödla do dziejöw... Denis E. Histoire de la Bohême.— 1930.* Dennett T. Roosewelt and the Russo-Japanese War: A critical study of Ame rican policy in Eastern Asia in 1902— 1905.— New York, 1925.— XI, 357 p. Deutscher I. The Prophet Armed: Trotsky 1879—1921.— New York; London: Oxford University Press, 1954.— VIII, 540 p. Dyaryusz Michala Obuchowicza, stražnika Wielkiego Ksiçstwa Litewskiego pisany przez czas więzienia w Moskwie od r. 1660. // Pamiętniki historyczne / Wydal z rękopismu M. Balinski.— Wilno, 1859.— S. 65— 104. Dyaryusz Wojewody Witepskiego Jana Antoniego dwöch imion Chrapowickiego jako przyczynek do dziejöw z czasöw Jana Kazimierza, Michala Wiszniowieckiego i Jana Sobieskiego, Krölöw Polskich / Wyd. przez J. Rusieckiego z Trojanki.— Warszawa, 1845.— Oddz. 1 — XLVIII, 332 s. Diels P. Die Slawen.— Leipzig; Berlin, 1920.— 141 S. Dietze C. von. Stolypinsche Agrarreform und Feldgemeinschaft.— Leipzig; Berlin, 1920.— 89 S.— (Quellen und Studien des Osteuropa-Instituts in Breslau, Abt. 1. H. 3). Dimitriew G. Die Tragödie Trotzki: Mit Äusserungen und Beiträgen von P. A xel rod, A. Balabanoff u. a. / Hrsg, von G. Dimitrioff.— Berlin, 1925.— 79 S. Dlugopolski E. Wladyslaw Lokietek na tie swoich czasöw.— Wroclaw, 1951.— XI, 366 s. [Dlugosz J./ Joannis Dlugossii Senioris Canonici Cracoviensis Opera omnia cura A. Przezdziecki édita.— Cracoviae, 1863—1878. T. 13.— 1877.— 733 p.; T. 14.—■ 1878,— 702 p. Dobrzycki S. Kosciuszko.— 1918.* Döring. Über die Herkunft der Masuren, 1910.* Domanovszky A. Die Geschichte Ungarns.— München, 1923.— 379 S. Dopsch A. Die ältere Sozial- und Wirtschaftsverfassung der Alpenslaven.— Weimar, 1909.— VII, 173 S. Dopsch A. Wirtschaftliche und soziale Grundlagen der europäischen Kultur entwicklung. Aus der Zeit von Cäsar bis auf Karl den Grossen.— 2 veränd. Aufl,— Wien, 1923— 1924,— Bd. 1—2. Doroshenko D. History of the Ukraine.— 2 ed.— 1941.*
910
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T I N I Ų S A R A S A S
Dorosenko D. Mazepa, sein Leben und Wirken // Zeitschrift für Osteuropäische Geschichte.— 1933.* Dvornik F. The Making of Central and Eastern Europe.— London, 1949.— 350 p. Dworzaczek W. Genealogia / Oprapcowal W. Dworzaczek.— Warszawa, 1959.— T. 1: Teksit.—182 s.; T. 2: Tablice.— 63 lent. Dziadulewicz S. Herbarz rodzin tatarskich w Polsce / Opracowal St. Dziadulewicz.— Wilno, 1929,— XXX, 495 s. Dzieduszycki M. Zbigniew Oiesnicki / Przez autora dziela "Piotr Sikarga i jegO' wiek".— Krakow, 1853—1854.— T. 1—2. Dzieje Polski sredniowiecznej. — Krakow, 1926. — T. 1: (Do roku 1333) / R. Grodecki, St. Zachorowski.— VII, 418 s.; T. 2: (Od roku 1333—1506) / J. D^browski.— 475 s. Dziennik Jana Piotra Sapiehy (1608—1611) // Polska a Moskwa w pierwszej polowie w. XVII: Zbiör materialöw do historyi stosunköw polsko-rossyjskich za Zygmunta III / Wydal A. Hirschberg.— Lwow, 1901.— S. 167—332. Eastman M. Leon Trotsky: The portrait of a youth.— London, 1926.— 197 p. Ebert M. Südrussland im Altertum.— Bonn; Leipzig, 1921.— XIII, 436 S. Edwards H.S. The Romanoffs: Tsars of Moscow and Emperors of Russia.— London, 1890.— IV, 376 p. Eicstedt E. von. Rassenkunde und Rassengeschichte der Menschheit.— Stuttgart, 1934,— VII, 936 S, Ernst V, Die Entstehung des deutschen Grundeigentums.— Stuttgart, 1926.— 146 S. Essenwein A.O. Die mittelalterliche Kunstdenkmale der Stadt Krakau.— Leipzig, 1869,— 186, XLIII S. Estreicher K. Krakow: Przewodnik dla zwiedzaj^cych miasto i jego okolice.— Wyd. 3,— Krakow, 1938.— XIII, 373 s. Etienne Batory, roi de Pologne, prince de Transylvanie.— Cracovie, 1935.— VII, 591 p. Expedition to Moscow: A Memoir by Hetman 3t. Zoikiewski / Transl. [W. Step hen]; Introd. and notes J. Giertych.— London, 1959.— 167 p.— (Polonica Series. Nr. 1). Falkenstein K. Thaddäus Kosciuszko nach seinem öffentlichen und häuslichen Leben.— 2 umgearb. Aufl.— Leipzig, 1834.— XVIII, 375 S. FedotoÜ G.P. The Russian Church since the Revolution.— London; New York, 1928,— 95 p. Feldman J. Polska w dobie wielkiej wojny pölnocnej, 1704—1709.— Krakow, 1925,— 318 s. Fervacque P. La vie orgueilleuse de Trotski.— Paris, 1929.— 189 p. Fijalek J. Biskupstwa greckie w ziemiach russkich do polowy w XIV: Na podstawie zrodef greckich // KIT.— 1897.— Rocz. 11.— S. 1—63. Fijalek J. Sredniowieczne biskupstwa Kosciola wschodniego na Rusi i Litwie na podstawie zrödel greckich // KIT.— 1896.— Rocz. 10.— Zesz. 3.— S. 487—522. Filipowicz W. (red.), zr.: Krakow. Finke1 L. Elekcya Zygmunta I. Sprawy dynastyi Jagiellonskiej i unii polsko-litewskiej.— Krakow, 1910.— 296 s. Fischel A. Der Panslawismus bis zum Weltkrieg: Ein geschichtlicher Überblick.— Stuttgart; Berlin, 1919.— 590 S. Fischer A. Lud Pclski: Podr^cznik etnografji Polski.— Lwow etc., 1926.— 240 s. Florinsky M.T. The End of the Russian Empire.— New Hawen, 1931.— XVI, 274 p. Florinsky M.T. Russia: A History and an Interpretation.— 1947*; New York, 1953,— Vol. 1—2; New York, 1955.— XXVI, VIII, 1511 p.
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T IN IŲ S Ą R A S A S
911
Frank und Schüle. Graf Pavel Andrejevic Schuwalow // Zeitschrift für Osteuro päische Geschichte.— 1933.— Ed. 7.* Frankland N. Imperial Tragedy: Nicholas II, last of the tsars.— New York, 1960.— 193 p. Fülöp-Miller R. Rasputin, the Holy Devil / Transi. F.S. Flint.— London; New York, 1928. — XI, 313 p. Funk V.V., Nazarevsky B. Histoire des Romanovs, 1613— 1918: Trad, du rus.— Paris, 1930.— 399 p. Galerja Nieswiezka portretöw Radziwillowskich / Opisana historyczne przez E. Kotlubaja, z drzeworytami M. Starkmana.— Wilno, 1857.— 558 s. Garczynski T. Mazowsze.— Warszawa, 1954.— 117 s. Gardner M.M. Kosciuszko: A biography.— London; New York, 1920.— 211 p.; Rev. 2 ed.— London, 1942.— 148 p. Geizer H. Beiträge zur russischen Kirchengeschichte aus griechischen Quellen // Zeitschrift für Kirchengeschichte.— 1892.— Bd. 13.* Genealogiska samfundets i Finland ârsskrift.— Helsinki, 1923.— T. 7. Ger ring J. Die Sekten der russischen Kirche.— 1894.* Giertych J. (red.), zr.: Expedition to Moscow. Gilewicz A. Przygotowania do rewolucyi chlopskiej w Polsce w latach 1767— 1769 // Roczniki dziejow spolecznych i gospodarczych.— 1931.— T. 1.— S. 1—36. Gille B. Histoire économique et sociale de la. Russie du moyen âge au vingtième siècle.— Paris, 1949.— 236 p. Gilliard P. La tragique destin de Nicolas II et de sa famille. Treize années à la Cour de Russie (Péterhof, septembre 1905 — Ekaterinbourg, mai 1918).— Paris, 1921.— 264 p. Gloger Z. Encyklopedia staropolska illustrowana.— Wyd. 2.— Warszawa, 1958.— T. 1—2 [1—4]. Gloger Z. Szlachta okoliczna na Zmudzi // Biblioteka Warszawska.— 1877.— T. 4,— S. 286—290. Golqbiowski S. Pamiqtnik o Tomaszu Zamojskim, kanclerzu W. kor. // Biblioteka Warszawska — 1853.— T. 4 (52).— SI, 197—229, 397—432. Golovkine F. La Cour et le Règne de Paul Ier: Portraits, souvenirs et anecdotes...— Paris, 1905,— V, 448 p. Gorkiewicz M. Bibliografia dotyczqca Zakladu Narodowego imienia Ossolinskich do r. 1939 // Rocznik Zakladu narodowego im. Ossolinskich.— 1953.— T. 4.* Grabowski T.S. Sprawa grobu i szczqtkôw Wladyslawa Warnenczyka: Przeglqd zrôdel, materyalôw i pamiqtek.— Warszawa, 1911.— XIII, 120 s. Graham S. Peter the Great: A life of Peter of Russia, called the Great.— London, 1929. — 376 p. Grass K. Die russischen Sekten.— Leipzig, 1907.— Bd. 1: Die Gottesleuten oder Chlysten. G r o s s e L. Stosunki Polski z soborem bazylejskim.— Warszawa, 1885.— 192 s.— (tekste nurodomi 1888 leidimo metai). Grousset R. L'empire des steppes: Attila, Gengiskhan, Tamerlan.— Paris, 1939.— 639 p, Grzegorzewski J. Grob Warnenczyka: Badania autentycznosci grobu przylitym kilometrze pobojowiska warnenskiego z d. 10-go listopada 1444 r.— Krakow, 1911.— 90 s. (Odb. z RAU(Whf). T. 35.) Gurian W. zr.: Soviet Imperialism. Gurko V.I. Features and Figures of the Past Government and Opinion in the Reign of Nicholas II / Ed. J. Sterling.— London, 1939.— XIX, 760 p.
912
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T I N I Ų S Ą R A S A S
Gurland M. Der St. Peterhof zu Nowgorod (1361— 1494). Innere Hofverhältnisse.— Göttingen, 1913.— VIII, 55 S. Haddon A.C. The Races of Man and their Distribution.— Rev. ed.— Cambridge, 1929,— 184 p. Haddon A.C., Huxley J.S. We Europeans. A survey of ‘'racial1' problems.— London, 1935.— 299 p. Haiman M. Košciuszko in the American Revolution.— New York, 1943.— VII, 198 p, Halecki O. Borderlands of Western Civilization. A history of East Central Euro p e — New York, 1952.— XVI, 503 p. Halecki O. The Crusade of Varna.: A discussion of controversial problems.— New York, 1943,— 96 p. Halecki O. Dzieje unji Jagiellonskiej.— Krakow, 1919— 1920.— T. 1—2. Halecki O. From Florence to Brest, 1439— 1596.— Rome, 1958.— 444 p. Halecki O. Histoire de Pologne.— New York; Montréal, 1945.— XV, 416 p. Halecki O. A History of Poland / Transi, by M.M. Gardner [et al.].— New York, 1943.— XIII, 336 p.; [2 ed.] — New York, 1956,— 359 p. Halecki O. Kwestje sporne w sprawie początkow szlachty litewskiej // KH.— 1916,— Rocz. 30 — Zesz. 1/2.— S. 62—73. Halecki O. O początkach szlachty i heraldyki na Litwie // KH.— 1915.— Rocz. 29.— S. 177—208. Halecki O. Ostatnie lata Swidrigielly i sprawa wolynska za Kazimierza Jagiellonczyka.— Krakow, 1915.— IV, 315 s. Halecki O. Przyczynki genealogiczne do dziejöw ukladu Krewskiego // Miesięcznik Heraldyczny.— 1935.— Nr. 7/8.— S. 97— 111. Halecki O. Przylaczenie Podlasia, Wolynia i Kijowszczyzny do Korony w r. 1569.— Krakow, 1915.— 245 s. Hamilton I . S . M ■ A Staff Officer's Scrap-Book during the Russo-Japanese War.— London, 1905—1907.— Vol. 1—2. Hampden-Jackson J. Leon Trotsky // Twelve Jews.— 1934.* Handelsman M. Adam Czartoryski.— Warszawa, 1948— 1949.— T. 1—2. Handelsman M. Napoléon et la Pologne, 1806— 1807. D'après les documents des Archives nationales et les Archives du Ministère des Affairs étrangères.—:Paris, 1909,— 280 p. Handelsman M. Prawo karne w Statutach Kazimierza Wielkiego.— Warszawa, 1909,— VIII, 214 s. Harcave S.S. Russia: A history.— Chicago; etc., 1952.— XIII, 665, XXXIV p. Heard A.F. The Russian Church and the Russian Dissent, comprising orthodoxy, dissent and erratic sects.— New York, 1887.— IX, 310 p. Heidenslein R. De vita Joannis Zamoyscii // Collectanea vitam resque gestas Joannis Zamoyscii [. . .] illustrantia.— Posnaniae, 1861.* Helcel Z.A. Starodawne prawa polslkiego pomniki, poprzedzone wywodem historyczno-krytycznym tak zwanego prawodawstwa wislickiego Kazimierza Wielkiego w texcie ze starych rękopism krytyczne dobranym / Wydal A.Z. Helcel.— Warszawa, 1856,— T. 1,— Cz. 1—2.— CCLXVII, 428 S. Herberstein S. Rerum Moscoviticarum Commentarii.— Vienna, 1549 (Anglišką vertimą žr.: Commentaries...). Hirschberg A. (red), žr.: Dziennik Jana Piotrą Sapiehy. Historja pahstwa i prawa Polski do roku 1795 / Pod red. J. Bardacha.'—1 Warszawa, 1957.— Cz. 1: Do polowy XV wieku / J. Bardach.— 593 s.; Cz. 2: Od polowy XV wieku do r. 1795 / Z. Kaczmarczyk, B. Lesnodorski.— 550 s.
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T IN IŲ S Ą R A S A S
913
Hist oria polityczna Polski.— Warszawa, 1920— 1923.— Cz. 1: Wieki šrednie / Opracowali O. Halecki, St. Zachorowski, St. Zakrzewski i i.— 1920.— 656 s; Cz. 2: Od r. 1506 do r. 1775 / Opracowali O. Halecki, W. Sobieski, J.G. Krajewski i i.— 1923.— 583 s.— (Encyklopedia, Polski. T. 5). Hoetsch O. Catherine II // The Cambridge Modem History.— Cambridge, 1934.— Vol. 6,— P. 657—702. Hoetsch O. Grundzüge der Geschichte Russlands.— Stuttgart, 1949.— 223 S. Hoetsch O. Russland: Eine Einführung auf Grund seiner Geschichte vom Japa nischen bis zum Weltkrieg.— 2 umgearb. Aufl.— Berlin, 1917.— XX, 439 S. Hoetsch O. Russland und Asien unter Alexander I.— 1956.* Howorth H.H. History of the Mongols fröm the 9th to the 19th Century.— London, 1876—1927.— Vol. 1—4. HrySzkiewicz W. Rola ziem bialorusskich w unjach polsko-litewskich.— Lwow, 1935.— 8 s. Hrushevsky M.S. A history of the Ukraine.— New Hawen, 1941.— XVII, 629 p. Hube R. Ustawodawstwo Kazimierza Wielkiego.— Warszawa, 1881.— LXVI, 226 s.— (Prawo Polskie w 14-tym wieku). Huiwicz E. Staatsmänner und Abenteueren russische Porträts von Witte bis Trotzki, 3891—1925 — Leipzig, 1925.— V, 347 S. Yčas M. Atsiminimai: Nepriklausomybės keliais.— K., 1935— 1936.— T. 1—3. Yusupoii F.F. Rasputin: his malignant influence and his assassination.— London, 1927.— 255 p. Ivinskis Z. Ar Žemaičiuose Vytauto laikais buvo pardavinėjami vergai? // Athenaeum.— 1931.— T. 2.— P. 139— 141. Ivinskis Z. Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ekonominė politika savo dvaruose iki XVI a. pusės // Lietuvos praeitis.— 1940.— T. 1.—P. 5—28. Ivinskis Z. Geschichte des Bauernstandes in Litauen von den ältesten Zeiten bis zum Anfang des 16 Jhts.— Berlin, 1933.— 264 S. Ivinskis Z. Die Handelsbeziehungen Litauens mit Riga im 14 Jh. // Primus congreissus historicorum BaTticorum. Rigae, 1937 VIII 16—20.— [Riga, 1938].—■ P. 276—285. Ivinskis Z. Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje // Ži dinys,— 1933.— Nr. 8/9.— P. 134—149. Ivinskis Z. Lietuvos prekyba su prūsais.— K., 1934.— D. 1: Iki XVI amžiaus pra džios, 208 p., 2 žemei. Ivinskis Z. Lietuvos prekybiniai santykiai su užsieniu ir jų vaidmuo ano meto Europos prekyboje // Praeitis.— 1992,— T. 3.— P. 100— 126. Ivinskis Z. Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida // Athenaeum.— 1933,— T. 4,— P. 28—45. Ivinskis Z. Senovės lietuvių ūkis // Vairas.— 1934.— Nr. 7.— P. 287—301. J ablonowski A. Akademia Kijowsko-Mohilahska: Zarys historyczny na tie rozwoju ogölnego cywilizacji zachodniej na Rusi.—Krakow, 1899— 1900.— 319 s. Jablonowski A. Historya Rusi poludniowej do upadku Rzėczypospolitej Polskiej.— Krakow, 1912.— XV, 366 s. Jabionowski H. West-Russland zwischen Wilna und Moskau: Die politische Stellung und die politischen Tendenzen der russischen Bevölkerung des Grossfürsten tums Litauen im 15 Jh.— Leiden, 1955.— 167 S. Jablonskis K. Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje XVI amžiaus pra džioje // Praeitis.— 1930.— T. 1.— P. 304—317. Jablonskis K. Kelios XVII amžiaus lietuviškos priesaikos ir kitos lietuvių .kalbos liekanos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės aktuose.—K., 1937.— 7 p. 58. K. Avižonis..
914
L IT E R A T O R O S IR Š A L T I N I Ų S Ą R A S A S
Jablonskis K. Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje.— K., 1941.— D. l: Tekstai i Sud. K. Jablonskis.— XVI, 376 p. (Tekste nurodomi 1936 leidimo metai). Jablonskis K. (red.), žr.: Lietuvos valstiečių... Jablonskis K. (red.), žr.: Статут Великого Княжества Литовского. Jablonskis К. XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje // Praeitis.— 1930.— T. 1,— P. 166—213. Jakubowski J. Studya nad stosunkami narodowošciowemi na Litwie przed unią Lubelską.— Warszawa, 1912.— 104 s. Janocki J.D. Bibliographia Zalusciana.— Berdiczoviae; Varsaviae, 1763— 1766.* Janocki J.D. Nachricht von denen in den Hochgräflichen Zaluskischen Bibliothek sich befindenden raren polnischen Büchern.— Dresden; Breslau, 1747—1753.— Th. 1—4. Janocki J.D. Specimen catalogi codicum manuscriptorum Bibliothecae Zaluscianae.— Dresdae, 1752.* Janulaitis A. Lietuvos visuomenės ir teisės istorija.— V., 1916.— 220 p.; 2 leid.— Tilžė, 1920,— 218 p. Janulaitis A. Vyriausias Lietuvos Tribunolas XVI—XVIII amž. Jo atsiradimas, veikimas ir reikšmė Lietuvos gyvenime.— K., 1927.— 171 p. Janulaitis A. Žydai Lietuvoje: Bruožai iš Lietuvos visuomenės istorijos XVI— XIX amž.— K., 1923.— 174 p. The Jewish Encyclopedia: A descnptive record of the history, religion etc.— New York; London, 1904.— Vol. 7.*’ Jireček K. Staat und Gesellschaft im mittelalterlichen Serbien: Studium zur Kul turgeschichte des 13—15 Jh.— Wien, 1912— 1919.— Bd. 1—4. Jodkowski J. Grodno i okolice: W zaraniu dziejow Litwy i Rusi nad Niemnem.— Grodno, 1928.— 9 s. Johansen P. Nowgorod und die Hansa // Städtewesen und Bürgertum.— 1953*. Jonynas I. Borisas Godunovas // Lietuviškoji Enciklopedija.— К., 1936.— T. 4.— Sk. 238—244. Jonynas I. Glinskiai // Ten pat.— 1941.— T. 9.—■Sk. 161— 169. Jonynas I. Haidamakai // Ten pat.— 1941.— T. 9.— Sk. 973—976. Jonynas I. Haličas // Ten pat.— 1941.— T. 9.— Sk. 1000— 1004. Jučas M. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis // MADA.— 1957.— T. 2(3).— P. 111— 121. Juigela C.R. History of the Lithuanian Nation.— New York, 1948.— 544 p. Jurginis J. Pasėdžiai ir jų reikšmė Lietuvos valstiečių feodalinių prie volių istorijoje // MADA.— 1958.— T. 2(5).— P. 51—68. Jurginis J. Valstiečiai „veldamai" Lietuvoje XV—XVI a. // MADA.— 1958.— T. 1 (4).— P. 113—128. Jurginis J. Valstiečių bendruomenė ir feodalinė tėvonija Lietuvoje XIII—XIV a. // MADA.— 1957.— T. 1 (2).— P. 51—67. Jurginis J. Valstiečių „tarnyba"— feodalinių prievolių vienetas iki valakų įve dimo Lietuvoje // MADA.— 1957.— T. 2 (3).— P. 91— Г10. Jussupolf F.F. Rasputins Ende: Erinnerungen.— Berlin, 1928.— 262 S. Kalinka W. Ostatnie lata panowania Stanislawa Augusta. Dokumentą do historyi drugiego i trzeciego podziaiu. / Wydal W. Kalinka.— Poznan, 1868.— Cz. 1—2; Wyd. 2.— Krakow, 1891.— (Kalinka W. Dziela... T. 1—2). Kalinka W. Sejm czteroletni.— Krakow; Lwow, 1880— 1881.— T. 1—2; Wyd. 3-e, przejrz.— Lwow, 1884— 1886.— T. 1—2. Kamieniecki W. Rozwöj wlasnosci na Litwie w dobie przed I Statutėm: Studya historyczno-gospodarcze // RAU(Whf).— 1914.— T. 32 (57).— S. 94— 195.
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T IN IŲ S Ą R A S A S
915
Kamieniecki W. Spoleczehstwo litewskie w XV wieku.— Warszawa, 1947 — 125 s. Katalog inkunabulöw Biblioteki Zakladu imienia Ossolinskich we Wroclawiu / Na podstawie materialôw K. Piekarskiego opracowala A. Kawecka-Grzyczowa.— Wroclaw, 1956 — XXIV, 138 s. Katalog rękopisow Bibljoteki uniwersytetu Jagiellonskiego. / Wydal Wl. Wislocki.— Krakow, 1877—1881,— Cz. 1—2. Katalog rçkopisôw Biblioteki Zakladu narodowego imienia Ossolinskich. / Wydal dr. W. Kętrzynski.— Lwöw, 1881— 1886.— T. 1—2. Kawecki J. Pospolite ruszenie.— 1963.* Keep J.L.H. The Decline of the Zemsky. Sobor // The Slavonic and East European Review.— 1960/1961,— Vol. 39. Kętrzynski W. Der Deutsche Orden und Konrad von Masovien, 1225— 1235: Eine Studie.— 2 verm. Ausg.— Lemberg, 1904.— 189 S. Kętrzynski W. О powolaniu krzyžąkow przez ks. Konrada // RAU(Whf).— 1903.— T. 45,— S. 125—230. Kętrzynski W. Zaklad narodowy imienia Ossolinskich. Lwöw, 1894.— 87 s. Kieniewicz S. Przemiany spofeczne i gospodarcze w Krôlestwie Polskim (1815— 1830): Wybor tekstöw zrödlowych.— Warszawa, 1951.— 503 s. Kjossew D.G. Tito ohne Maske / Übers. Ch. Kjossewa.— Berlin, 1953.— 267 S. Klimas P. Lietuvos žemės valdymo istorija (iki lenkmečių).—-V., 1919.— 66 p. Knapp G.F. Grundherrschaft und Rittergut: Vorträge nebst biographischen Bei lagen.— Leipzig, 1897.— 165 S. Kochanowski J.K. Kazimierz Wielki: Zarys zywota i panowania.— Warszawa, 1900,— 143 a Kodeks dyplomatyczny Księstwa Mazowieckiego, obejmujący bulle papiezöw, przywileje krölöw polskich i ksiąžąt mazowieckich, tudziež nadania tak korporacyj jako i osöb prywatnych / Wydai T. Х-žę J. Lubomirski.—Warszawa, 1863.— IV, 346, X s. (Tekste— 1858 m. leidimas). Kohn H. Basic history of Modern Russia: political, cultural and social trends.— Princeton, 1957.— 192 p. Kohn H. The Mind of Modern Russia: Historical and political thought of Russia's great age.— New Brunswick, 1955.— XII, 298 p. Kohn H. Pan-Slavism: Its history and ideology.— Notre Dame, 1953.— IX, 356 p. Koyré A. La Philosophy et le problème national en Russie au début du XIXe siècle.— Paris, 1929.— 212 p. Kolankowski L. Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiellonôw.— War szawa, 1930.— T. 1: 1377—1499 r.— IX, 474 s. Kolankowski L. Polska Jagiellonôw: Dzieje polityczne (1386— 1572).— Lwöw, 1936,— 374 s. Kolankowski L. Problem Krymu w dziejach jagiellonskich // KH,.— 1935.— Rocz. 49,— S. 279—300. Kolarz W. Russia and her Colonies.— London, 1952.— XIV, 334 p. Kolberg O. Mazowsze. Obraz etnograficzny. Krakow, 1885—1890.— T. 1—5. Konczynska W. Zarys historji Bibljoteki Jagiellonskiej.— Krakow, 1923.— IV, 203 s. Končius J. Vytautas the Great, Grand Duke of Lithuania.— Miami (Fla), 1964.— 211 p. Koneczny F. Litwa a Moskwa w latach 1449— 1492.— Wilno, 1929.— XII, 305 s.— (Koneczny F. Dzieje Rosji. T. 2).
91 6
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T I N I Ų S Ą R A S A S
Koneczny F. Tadeusz Košciuszko. Na setną rocznicę zgonu naczelnika: Zycie, czyny, duch.— Wyd. 2.— Poznan, 1922.— 408 s. Konopczynski W. Dzieje Polski nowozytnej.— Warszawa, 1936.— T. 1—2. Konopczynski W. Geneza i ustanowienie Rady Nieustającej,— Krakow, 1917.— X, 432 s. .Konopczynski W, Geneza „liberum veto" // PH.— 1905.— T. 1.— S. 145— 171. Konopczynski W. Liberum veto: Studium poröwnaczno-historyczne.— Krakow, 1918.— XVI, 468 s. Konopczynski W. Polska a Szwecja: Od pokoju Oliwskiego do upadku Rzeczypospolitej (1660—1795).— Warszawa, 1924.— 391 s. Koibel J. Tito's communism.— Denver, 1951.'— VII, 368 p. Korduba M. Die Entstehung der ukrainischen Nation // Contributions a l'histoire de l'Ukraine au VIIe Congrės international des sciences historiques. Varsovie, aout 1933.— Leopol, 1933.— P. 19—69. Korduba M. Stosunki polsko-ukrainskie w w. X—XIII // Sprawy narodowosciowe.— 1933.* Korostowetz W.K. Graf Witte, der Steuermann in dem Not: Ins Deutsche übertr. etc.— Berlin, 1929.— X, 307 S. Korzon T. Dzieje wojen i wojskowosci w Polsce.— Krakow, 1912.— T. 1—3; Wyd. 2, przejrz. i uzupel.— Lwow, 1923.— T. 1—3. Korzon T. Košciuszko: Biografja z dokumentöw wysnuta.— Krakow, 1894.— Cz. 1—2. Korzon T. Wewnqtrzne dzieje Polslki za Stanislawa Augusta (1764—1794).— Kra kow, 1882—1886.— T. 1—4; Wyd. 2.— Warszawa; Krakow, 1897— 1898.— T. 1—6. Kosäry D.G. A history of Hungary.— Cleveland; New York, 1941.— XXXI, 482 p. Koscialkowski S. Ze studjow nad dziejami ekonomji krölewskich na Litwie.— Wilno, 1914,— 90 s, Košciuszko: Listy, odezwy, wspomnienia / Zebrai prof. Henryk Moscicki.— Warsza wa, 1917.— 144 s. Tadeusz Košciuszko, jego odezwy i raporta, uzupelnione celniejszimi aktami, odnoszącymi się do powstania narodowego 1794 r. / Wstęp i objašnienia dolączyl L. Nabielak— Krakow, 1918,— 327 s. Kotiubaj E. žr.: Galerja Nieswiezka... Kozlowski F.A. Dzieje Mazowsza za panowania ksiąžąt.— Warszawa, 1858.— 579 s. Koziowski G.S. Stanislaw Zolkiewski, kanclerz koronny i hetman (1547—1620).— Krakow, 1904,— 126 s. Krakow, jego kultūra i sztuka.— Krakow, 1904.— 308 s.— (Rocznik Krakowski. T. 6). Krakow: Praca zbiorowa / Pod ogolną redakcją W. FilipowicZ.— Warszawa, 1951.— 37 s. Krakowski St. Korjatowicze i sprawa podolska w XIV wieku w oswietleniu najnowszej historiograiji polskiej // AW.— 1938.— Rocz. 13.— Zesz. 1.— S. 250— 274. Krasauskaitė M. Die litauischen Adelspriwilegien bis zum Ende des 15 Jahrhun derts.— Bonn; Leipzig, 1927.— 72 S. Kraszewski 3.1. Polska w czasie trzech rozbioröw, 1772— 1799: Studya do history! ducha i obyczaju.— [Wyd. 2].— Warszawa; Krakow, 1902— 1903.— T. 1—3. Kraushar A. Ksiąže Repnin i Polska w pierwszem czteroleciu panowania Stanislawa Augusta (1764—1768).— Krakow, 1897.— T. 1—2; Wyd. 2, przejrzane, poprawione.— Krakow, 1898.— T. 1—2; Wyd. nowe.— Warszawa; Krakow, 1900.— T. 1—2.
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T IN IŲ S A R A S A S
917
Krauss F.S. Slawische Volksforschungen: Abhandlungen über Glauben, Ge wohnheitrechte, Bräuche und Guslarenlieder der Südslaven. Vorwiegend auf Grund eigener Erhebungen.— Leipzig, 1908.— VII, 431 S. Kicwiec L. Zarys dziejöw ludnošci tatarskiej w Rzeczypospolitej Polskiej // Tatarzy w Polšce.— Wilno, 1936.— S. 5—32. Kryczynski S. Tatarzy litewscy: Proba monografji historyczno-etnograficznej.— Warszawa, 1938.— XVI, 318 s.— (Rocznik Tatarski. T. 3). Krikščiūnas R. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos Vyriausias mišriosios sudėties Tribuno-las = De supremo tribunal! compositi judicii Magni Ducatus Lituaniae, 1584— 1795: Diss.— Romae, 1963.— 195 p. Krupnitzky B. Geschichte der Ukraine / Im Auftr. der Ukrainischen wissensch. Instituts in Berlin.— Leipzig, 1939.— 324 S. Krupnitzky B. Hetman Mazepa und seine Zeit (1687— 1709).—Leipzig, 1942.— 260 S. Ksiięcia Krzysztofa Radziwiila, hetmana polnego W.K.L. sprawy wojenne i polityczne, 1621—1632,— Paryž, 1859 — XVI, 713 s. Księga pamiętnicza... žr. Scriptores Rerum Polonicaruin. Kubaip L. Jerzy Ossoliiiski.— Wyd. 2.— Lwow, 1924.— VIII, 511 s.— (Dziela Ludwika Kubali. Wydanie zbiorowe. T. 1). Kucharzewski J. Epoka paskiewiczowska. Losy oswiaty.— Warszawa; Krakow, 1914,— 635 s. Kucharzewski J. The Origins of Modem Russia.— New York, 1948.— XXI, 503 p. Kuczynski S. Ziemie czernihowsko-siewierskie pod rządami Litwy.— Warszawa, 1926,— 412 s. Kulczycki L. Geschichte der russischen Revolution: Ubers, aus d. Polnisch.— Gotha, 1910—1914.— Bd. 1—3. Kuntze E. Die K.K. Jagiellonische Universitätsbibliothek in Krakau.— 1908.* Kuropatkin A.N. The Russian Army and the Japanese War: being historical and critical comments on the military policy and power of Russia and on the campaign in the Far East.— London, 1909.— Vol. 1—2. Kutrzeba S. Hisitcrja ustroju Polski w zarysie.— T. 1: Korona.— Wyd. 7.— Krakow, 1931.— 358 s.; Wyd. 8.— Krakow, 1949.— 478 s.; T. 2: Litwa.— Lwow; Warszawa, 1914.— 214 s.; Wyd. 2.— Lwow; Warszawa, 1921.— 170 s. Kutrzeba S. Historja žrod'el dawnego prawa polskiego.— Warszawa, 1925.— T. 1.— Cz. 1: Zrodla prawa ziemskiego> koronnego.— 286 s. Kwiatko^ski K. Dzieje narodu polskiego za panowania Wladyslawa IV, krola polskiego i szweckiego.— Warszawa, 1823.— XXIV, 487 s. Kwiatkowski S. Ostatnie lata Wladyslawa Warnenczyka // Przewodnik naukowy i literacky.— 1883.— Rok 11 — S. 38—77. Lappo 1.1. Iš Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo istorijos.— К., 1932.— 27 p.— (Teisės mokslų b-ka. VDU. Teisių fak. Nr. 14). Lappo 1.1. Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos.— K., 1932.— 172 p. Lappo 1.1. 1588 metų Lietuvos Statutas, žr.: Лаппо И.И. Литовский Статут 1588 года. Lasky J.H. Trotsky // Great Contemporaries.— 1935.* Latham L.C. The Manor.— London, 1931.— 24 p. Laue Th. Count Witte and the Russian Revolution 1905 // American Slavic and East European Rewiew.— Vol. 17.— 1958*. Laue Th. Sergej Witte and the industrialization of Russia.— New York; London, 1963,— X, 360 p. Lauterbach A. Die Renaissance in Krakau.— München, 1911.— 913 S. Lazar ell H., Lazar efi P. The Soviet Union after Stalin.— New York, 1956.— 254 p.
918
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T I N I Ų S Ą R A S A S
Lechner A. Košciuszko als Menschenfreund und Wohltäter in der Schweiz.— 1917.* Léger L. žr.: Chronique... Leges, statuta, constitutiones, privilegia Regni Poloniae, Magni Ducatus Lithuaniae, omniumque provinciarum annexarum, a comitiis Visli cia e anno 1341 celebratis usque ad ultima regni comitia.— [Varsaviae]: In Typographia. Collegii Varsaviensis Scholarum Piarum etc., 1732—1782.— Vol. 1—8. Lempicki S. Dzialalnošč Jana Zamoyskiego na polu szkolnictwa, 1573— 1605.— Krakow, 1922.— 293 s. Leontowitsch V. Die Rechtsumwälzung unter Iwan dem Schrecklichen und die Ideologie der russischen Selbstherrschaft.— Stuttgart, 1947.— 134 S.; 2 Aufl.— Stuttgart, 1949.— 134 S. Lepszy K. Rzeczpospolita Polska w dobie sejmu inkwizycyjniego, 1589— 1592.— Krakow, 1939.— X, 428 s. Lepszy L. Cracow, the Royal Capital of Ancient Poland: its history and anti quities.— London, 1912.— XV, 210 p. Lepszy L. Krakau: (Mit 120 Abbildungen).— Leipzig, 1906.— 146 S. Leroy-Beaulieu A. L'empire des tsars et les russes.— Paris, 1881— 1890.— T. 1—3. Levine L. Panslavism and European politics.— New York, 1914.* Lewicki A. Powstanie Swidrygielly: Ustęp z dziejôw unii Litwy z Koroną.— Krakow, 1892.— 389 s. Liberek S, Pestalozzi und Košciuszko.— Solothurn, 1946.* Lietuvos istorija / Red. A. Šapoka.— 3 leid.— Fellbach, 1950.— XXVIII, 697 p. Lietuvos TSR istorija / Lietuvos TSR MA Istorijos in-tas, K. Jablonskis, J. Jurgi nis, J. Žiugžda (vyr. red.) ir kt.— V., 1957.— T. 1: Nim seniausių laikų iki 1861 metų.— 447 p. Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais: Dokumentų rinki nys.— V., 1959—1961.— D. 1: XVI—XVII amžiai / Sudarė K. Jablonskis.— 366 p.; D. 2: XVIII amžius / Sud. R. Jasas, red. K. Jablonskis.— 592 p. Lisicki H. Alexander Wielopolski, 1807— 1877.— Krakow, 1878— 1879.— T. 1—3. Löffler F.O. Der russisch-japanische Krieg in seinen taktischen und strategischen Lehren.— Berlin, 1907.— H. 1—2. Lowmianski H. Rys historyczny wojewödzstwa Nowogrodzkiego w jego dzisiejszych granicach (do r. 1795).—Wilno, 1935,— 127 s. Lowmianski H. Studya nad początkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego.— Wilno, 1931—1 9 3 2 ,- T. 1—2. Lowrie D.A. The Light of Russia: An introduction to the Russian church.— Prague, 1923.— X, 241 p. Lätze F. Die mitteldeutsche Grundherrschaft.— 1934.* Lukasziewicz J. Dzieje koscioiöw wyznania helweckiego na Litwie.— Poznan, 1942—1943,— T. 1—2. Manning C.A. Hetman of Ukraine Ivan Mazeppa.— New York, 1957.— 234 p. Manning C.A, The Story of the Ukraine.— New York, 1947.— 326 p. Manning C.A. Twentieth Century Ukraine.— New York, 1951.— 243 p. Manning C.A. Ukraine under the Soviets.— New York, 1953.— 223 p. Mansuy A. Jérôme Napoléon et la Pologne en 1812.— 2 êd.— Paris, 1931.— 704 p. Maretič T. Slaveni u davnini.— Zagreb, 1889.— V, 256. Markow A. Rasputin und die um ihn: Beitrag zur Geschichte der letzten Regie rungsjahre der Romanovs.— Königsberg, 1928.— 143 S. Markowic M. Die serbische Hauskommunion und ihre Bedeutung in Vergangenheit und Gegenwart.— Leipzig, 1903.— 87 S.
LIT ER A TŪ R O S
IR Š A L T I N I Ų
SARASAS
919
Martovych O. Ukrainian Liberation Movement in Modern Times / In,trod. F. Stewart.— Edinburgh, 1951.— 176 p. Masaryk 7.G. The Spirit of Russia: Studies in history, literature and philosophy: / Transi, from the German original C. Paul, E. Paul.— London, 1919.— Vol. 1—2; 2 ed.— London; New York, 1955.— Vol. 1—3. Masaryk T.G. Zur russischen Geschichts- und Religionsphilosophie: Soziologische Skizzen. Bd. 1.— Jena, 1913.— 388 S.— (Russland und Europa: Studien über die geistigen Strömungen in Russland. Fl. 1}. Matusas J. Lenkų pastangos užimti Podoliją ir Volyniją // Vairas.— 1937.— Nr. 4.— P. 420—428. Matusas J. Švitrigaila — Lietuvos didysis kunigaikštis.— K., 1938.— XIV, 238 p. Mavor J. An Economic History of Russia.— 2 ed., rev. a. enl.— London, 1925,— Vol. 1—2. Mazour A.G. An Outline of Modern Russian Historiography.— Berkeley: Uni versity of California Press, 1939.— IX, 130 p. Mazour A.G, Russia, Tsarist and Communist.— Princeton, 1962.— 995 p. Męczynski. Opisy dawnego zamku krakowskiego. * Medinger W. Moskau's Weg nach Europa. Die Aufstieg Russlands zum euro päischen Machtstaat im Zeitalter Friedrichs den Grossen.— Braunschweig, 1952.— 744 S. Medlin W.K. Moscow and East Rome: A political study of the relations of Church and State in Muscovite Russia.— Geneve, 1952.— 252 p. Meillet A. Le Slave commun.— Paris, 1924.— 448 p. Mémoires du générai Benningsen.— Paris, 1929.— T. 1—3. Mende G. Der nationale Kampf der Russlandtürken. Ein Beitrag zur nationalen Frage in der Sovetunion.— Berlin, 1936.— 196 S. Merkelis A. Juozas Tumas Vaižgantas.— [2 leid.].— Čikaga, 1955.— T. 1.— 398 p., 34 port. Michelet J. Pologne et Russie. Légende de Kosciusko.— Paris, 1851.— 144 p. Mycielski J. Ksiąže "Panie Kochanku" w swietle wlasnej korespondencyi: Studjum.— Petersburg, 1891.— 146 s. Mienicki R. Ziemia Nowogrédzka w dobie porozbiorowej (1793— 1915).— Wilno, 1935,— 80 s. Milioukov P., Seignobos Ch., Eisenmann L. Histoire de Russie.— Paris, 1932— 1933,— Vol. 1—3. Miliukov P.N. Outlines of Russian Culture. / Ed. M. Karpovich.— Philadelphia, 1942,— Vol. 1—3. Miijukow P. Russlands! Zusammenbruch.— Stuttgart, 1925— 1926.— Bd. 1—2. Mirsky D.S. Russia: A social history / Ed. C.G. Seligman.— London, 1931.— XIX', 312, XXI p.; 2 ed.— 1943.* Mirtchuk J. Ukraine and its People: A handbook with maps, statistical tables and diagrams / Ed. J. Mirtschuk.— Munich, 1949.— VII, 280 p. Modzelewski J. Pologne 1919— 1939 — 1945—1947 — T. 1—3,* Monumentą Poloniae Historica = Pomniki dziejowe Polski.— Lwow, 1864.— T. 1 / Wydal A. Bielowski.— XXXII, 946 s. Morant G.H. The Races of Central Europe: A footnote to history.— London, 1939.— 163 p. Morawski K. Historya Uniwersytetu Jagiellonskiego: Srednie wieki i Odrodzenie: W 2 t.— Krakow, 1900,— T. 1—2. Mošcicki H. Dzieje porozbiorowe Litwy i Rusi.— Wilno, 1913.— T. 1: 1772— 1800 r.— 476 s. Mošcicki H. Košciuszko... žr.: Košciuszko: Listy, odezwy...
920
LIT ER A TŪ R O S
IR Š A L T I N I Ų
SĄRASAS
Moscicki H. Pisma... zr.: Pisma Tadeusza Kosciuszki. .Mousset A. Histoire de la Russie.— Paris, 1945.— 331 p. Mousset A. Le Monde Slave.— 2 ed.— Paris, 1946.— 305 p. Nabielak L. T. Kosciuszko... zr.: Tadeusz Kosciuszko. Narbutt J. Dzieje wewnçtrzne narodu litewskiego z czasöw Jana Sobieskiego i Augusta II, krölöw, panujqcych w Polsce: Wyciqg z röznych notacyôw i manuscriptow.— Wilno, 1842,— T. 1—2. Niederle L. Manuel de l'antiquité slave.— Paris, 1923— 1926. T. 1: L'histoire.— 1923.— 246 p.; T. 2: La civilisation.— 1926.— 360 p. Niederle L. La race slave: Statistique, démographie, anthropologie.— Paris, 1911.— XIV, 231 p. Niederle L. Slovanske starozitnosti.— 2 vyd.— Praha, 1925.— Od. 1. D. 1: Pûvod a pocatky naroda slovanského.— XV, 207 s. Niemciewicz J.U. Dzieje panowania Zygmunta III, Kréla Polslkiego, wielkiego ksiçcia litewskiego.— Krakow, 1860.— T. 1—3. Niemojewski St. zr.: Pamiçtniki Stanislawa Niemojewskiego... Novikoii-Priboy A. Thushima: Transi, from the Russian.— London, 1936.— 407 p. Nowodworski W. Lata szkolne Jana Zamoyskiego.— Krakow, 1900.— 31 s. O'Brieri C.B. Muscovy and the Ukraine: From the Pereiaslavl agreement to' the truce of Andrusovo, 1654—1667.— Berkeley; Los Angeles, 1963.— 138 p. Obst J. Kat miasta Wilna // Litwa i Rus.— 1913.— Rok 2.— Zesz. 1.— S. 12—40; Zesz. 3,— S. 163— 174. OSsolinski J. Pamiçtnik, 1591—1621 / Opracowali J. Kolasa, J. Maciszewski, pod red. W. Czaplinskiego.— Wroclaw.— 1952.— XXX, 180 s. Palacky F. Zeugenverhör über den Tod König Ladislaws von Ungarn und Bömen im Jahre 1457-— Prag, 1856.— 71 S. Paleckis J. Paskutinis caras.— K., 1937—1938.— T. 1—3. Palmer W. The Patriarch and the Tsar.— London, 1871—1876.— Vol. 1—6. Pamiqtnik piçtnastoletniej dziaïalnosci Akademii Umiejqtnosci w Krakowie, 1873— 1888,— Krakow, 1889.— VIII, XVI, 209, 200 s. Pamiqtniki Albrychta Stanislawa x. Radziwilla, kanclerza Wielkiego Litewskiego, 1632—1653 / Wydane z rçkopisu przez E. Raczyhskiego.— Poznan, 1839.— T. 1.— 433 s. Pamiqtniki do zycia i sprawy Samuela i Krzysztofa Zborowskich / Zebral Zegota Pauli.— Lwow, 1846.— 215 s. Pamiqtniki Krzysztofa Zawiszy, wojewody Minskiego, 1667—1721 ( Wydane przez J. Bartosziewicza.— Warszawa, 1862.— LXXIV, 439 s. Pamiqtniki o Samuelu Zborowskim / Zebrane przez L. Sjiemienskiego].— Poznan, 1844.— (XXII, 79 s. Pamiçtniki Stanislawa Niemojiewskiego (1606— 1608) / Wydal A. Hirschberg.—■ Lwöw, 1899.— XXXII, 337 s. Pankratova A M ., Bazilevich K.V., Bakhrushin S.V. A History of the USSR / Ed. A.M. Pankratova.— Moscow, 1947. Pantenius T.H. Der Falsche Demetrius.— Bielefeld; Leipzig, 1904.— 124 S. Papée St. Tadeusz Kosciuszko w literaturze polskiej: Antologia 1746—1946.— Krakow, 1946.— 142 s. Pares B. The Fall of the Russian Monarchy: A study of evidence.— New York, 1939.— 510 p. Pares B. A History of Russia.— Definitive ed. with a new introd.— New York, 1953 — XXXVII, 611, XXXI p. Pares B. My Russian Memoirs.— London, 1931.— 623 p. Parker E.H. A Thousand Years of the Tartars.— London, 1895.— 372 p.
L IT E R A T Ū R O S
IR Š A L T I N I Ų
SARASAS
921
Pasek J.Ch. Pamietniki / Z rekop. wydal J. Czubek.— Wyd. zupelnie.— Krakow, 1929,— XXXIV, 635 s. Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa. T. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV wieku.— Warszawa, 1933.— 454 s. Paszkiewicz H. The Making of the Russian Nation.— London, 1963.— 509 p. Paszkiewicz H. O genezie i wartosci Krewa.— Warszawa, 1938.— 356 s. Paszkiewicz H. The Origin of Russia.—London, 1954.— XII, 556 p. Paszkiewicz H. (red.), Regesta... zr.: Regesta Lithuaniae. Paszkiewicz H. W sprawie roli politycznej Korjatowiczow na Wolyniu i Podolu // AW.— 1938.— Rocz. 13.— Zesz. 2.— S. 334—347. Paszkowski F. Dzieje Tadeusza Kosciuszki, pierwszego naczelnika polakow.— Krakow, 1872.— 357 s. Pauli Z. zr.: Pamietniki Krzystofa Zawiszy... Pawinski A. Sejmiki ziemskie. Poczatek ich i rozwoj az do ustalenia siq udzialu poslöw ziemskich w ustawodawstwie sejmu walnego, 1374— 1505.— Warszawa, 1895.— VIII, 240, LXXII s. Peilbach -M. Preussisch-polnische Studien zur Geschichte der Mittelalters.— Halle, 1886.— H. 1—2. Petre F.L, Napoleon's campaign in Poland 1806—1807: A military history of Napoleon's first war with Russia, verified from unpublished official documents.— 3 ed.— London; New York, 1907.— XXIV, 354 p. Petrovich M.B. The Emergence of Russian Panslavism, 1856— 1870.— New York, 1956,— XIV, 312 p. Piitzner J. Grossfürst Witold von Litauen als Staatsmann.— Brünn; Prag; Leipzig; Wien, 1930.— XIII, 239 S. Pilugk-Harttung J.A.G. von. Der Johanniter und der Deutsche Orden im Kampfe Ludwigs des Bayern mit der Kurie.— Leipzig, 1900.— 261 S. Piceta W.I. Die Agrarreformen in den östlichen Bezirken des Litauisch-weissrussischen Staates in der 2 Hälfte des 16 Jh. und zu Beginn des 17 Jh. // Osteuro päische Forschungen.— 1929.— Neue Folge. T. 6.—S. 153— 188. Piekosihski F. Jeszcze siowo o ustawodawstwe wislicko-piotrkowskiem kröla Kazimierza Wielkiego / / RAU(Whf).— 1896.— T. 33.— S. 123—205. Piekosihski F. O dynastycznem szlachty polskiej pochodzeniu.— Krakow, 1888.— 292 s. Piekosihski F. Rycerstwo polskie wieköw srednich.— Krakow, 1896— 1902.— T. 1—3. Piekosihski F. Uwagi nad ustawodawstwem wislicko-piotrkowskiem Kröla Kazimierza Wielkiego j\f RAU(Whf).— 1891.— T. 28.— S. 209—299. Piekosihski F. Wiece, sejmiki, sejmy i przywileje ziemskie w Polsce wieköw srednich.— Krakow, 1900.— 81 ia Pypin A.N. Die geistigen Bewegungen in Russland in der 1 Hälfte des 19 Jh. Bd. 1: Die russische Gesellschaft unter Alexander I: Autoris. Übers, aus d. russ.— 2 verm. Aufl — Berlin, 1894.— XXVI, 690 S. Pisma Tadeusza Kosciuszki / Wybral, objasnil i wst^pem poprzedzil H. Moscicki.—■ Warszawa, 1947.— 344 s. Platonov S. La Russie moscovite: Traduit du russe.— Paris, 1932.— XII, 249 p. Poikowski J. zr.: Sprawy wojenne kröla Stefana Batorego. Powidaj L. Wojna domowa Sapiehöw z szlachty litewskq w ostatnich latach wieku XVII i na pocz^tku XVIII wieku: Szkic historyczny // Przegl^d Polski.— 1872.—■ Rok 7 — S; 68—88; 211—231. Piochaska A. Dzieje Witolda, W. ksi^cia Litwy.— Wilno, 1914.— 420 s.
922
LIT ER A TŪ R O S
IR Š A L T I N IŲ
SĄRASAS
Piochaska A. Hetman St. Zolkiewski.— Warszawa, 1927.— XIII, 419 s. Piochaska A. Hetmana Zolkiewskiego traktat pod Moskwq 1610 r. // PH.— 1911,— T. 13,— Zesz. 2.— S. 153-^-166; Zesz. 3.— S. 285—300. Piochaska A. Konfederacya Spytka z Melsztyna // Przewodnik naukowy i literacky.— 1887.— Rocz. 15.— S. 1—9, 87— 108, 193—201, 299—309. Piochaska A. Polska a Czechy w czasach husyckich az do odwolania Korybuta z Czech // RAU(Whf).— 1877.— T. 7,— S. 147—238; 1878,— T. 8.— S. 1—193. Piochaska A. Wyprawa na Smolensk (Z listöw litewskiego kanclerza r. 1609— 1611) // Kwartalnik litewski.— 1911.— T. 5.— S. 41—80. Piochnik A. Demokracja kosciuszkowska / Z wst^pem B. Limanowskiego.— Lwow, 1920.— 157 s. Pizezdziecki A. Podole, Wolyn, Ukraina: Obrazy miejsc i czasow.— Wilnp, 1841,— T. 1—2. Ptaszycki S. Dostoinicy litewscy: Rozbiör krytyczny i uzupelnienie dziela J. Wolffa "Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Ksi^stwa Litewskiego".— Warszawa, 1886.— 15 s. Ptaszycki S. Nieco о Trzecim Statucie litewskim i normach prawnych po nim na Litwie // Ksi^ga pamiqtkowa ku czci Oswalda Balzera.— Lwow, 1925.— T. 2.— S. 297—313. Puzyna J. Korjat i Korjatowicze // AW.— 1930.— Rocz. 7.— Zesz. 3/4.— S. 425— 454. Puzyna J. Korjat i Korjatowicze oraz sprawa podolska // AW.— 1936.— Rocz. 11.— S. 61—97. Puzyna J. Pierwsze wystqpienia Korjatowiczow na Rusi poludniowej // AW.— 1938.— Rocz. 13.— Zesz. 2.— S. 1—68. Radloii W. Bericht über eine Reise zu den Karaimen der westlichen Gouverne ments // Bulletin de I'Academie Imperiale des Sciences dee St. Petersbourg.— 1888.— T. 32.— Nr. 2,— P. 173— 182. Radzmiii A.St. £r.: Pami^tniki Albrychta Stanisiawa x. Radziwilta... Radziwiii Ki. zr.: Ksi^cia Krzysztofa Radziwilla hetmana... Radziwill C. Rasputin and the Russian Revolution.— New York; London, 1918.— 319 p. Rappopoit A.S. The Curse of the Romanovs: A study of the lives and reigns of two Tsars Paul I and Alexander I of Russia, 1754—1825.— London, 1907.— XXIV, 424 p. Rauch G. von. A History of Soviet Russia / Transl. P. and A. Jacobsohn.— Lon don, 1957,— XIII, 493 p. Rawita-Gawionski F. Historja ruchow haidamackich.— Lwow, 1900.— T. 1—2. Reddaway W.F. (red.), zr.: The Cambridge History of Poland. Regesta Lithuaniae = Regesta zrodlowe do dziejöw Litwy: Ab origine usque ad Magni Ducatus cum Regno Poloniae unionem.— Varsoviae, 1930.— T. 1: Tempora usque ad annum 1315 complectens / Recensiiit Henricus Paszkiewicz.^ XXIII, 183 p. Rembowski A. Rokosz Zebrzydowskiego: Materialy historyczne poprzedzone przedmowa i rozprawq pod tytulem: Konfederacja i rokosz w dawnem prawie panstwowem polskiem / Wydal A. Rembcwski.— Warszawa, 1893.— XXX, 311, 535 s. Remeika J. Der Handel auf der Memel von Anfang des 14 Jh. bis 1430.— K., 1927.— 57 S. Reshetai J.S. The Ukrainian Revolution, 1917— 1920: А study in nationalism.— Princeton, 1952.—^X, 363 p. Riasanovsky N.V. Russia and the West in the Teaching of the Slavophiles. A study of romantic ideology.— Cambridge (Mass): Harvard University Press, 1952.— 244 p.
LITERA TŪ RO S
IR Š A L T I N I Ų
SARASAS
92 3
Riasanowsky N.V. Russland und die Westen. Die Lehre der Slawophilen: Studie über die romantische Ideologie / Übers. J. Hahn.— München, 1954.— 244 S. Rimka A. Lietuvos prekybos santykiai ligi unijos su Lenkais // VDU Teisių fa kultetas.— K.r 1925.— T. 2.— Kn. 3. — P. 23—86. Rimka A. Lietuvos visuomenės ūkio bruožai ligi Liublino unijos metų.— K., 1925.— 132 p. Ristelhuebei R. L'Histoire des peuples balkaniques.— Paris, 1950,— 503 p. Rivet Ch. Le dernier Romanof.— Paris, 1917.— VIII, 336 p. Rivet Ch. The Last of the Romanoffs.— London, 1918.— 246 p. Robinson G.T. Rural Russia under the old Regime: A history of the landlord peasant world and a prologue to the Peasant Revolution of 1917.— New York, 1949.— X, 342 p. Rodzianko M. V, The Reign of Rasputin: An Empire's collapse. Memoirs of M.V. Rodzianko.— London, 1927.— XIV, 278 p. Ross C. An Outline of the Russo-Japanese War, 1904—-1905.— London, 1912. Ross T. Die Tartaren in Poland // La Tribune des Jeunes.— 1933.— Nr. 8.* Runciman S. A History of the First Bulgarian Empire.— London, 1930.— XII, 337 p. The Russian Primary Chronicle / Transl. with an introd. S.H. Cross.— Cambridge, 1930. Salvioli G. Storia economica d'ltalia.— 1913.* Sapiehowi^Materiaiy historycznorgenealogiczne i majątkowe.— Petersburg, 1891.—■ T. 2,— X, 456 s, Schaeder H. Moskau, das dritte Rom: Studien zur Geschichte der politischen Theorien in der slawischen Welt.— Hamburg, 1929.— 140 S. Scheiting A. von. Russland und Europa im russischen Geschichtsdenken.— Bern, 1948.— 404 S. Schick E. KirchengescJtiichte Russlands in der Grundzügen.— Basel, 1945.— Bd. 1.— 288 S. Schiemann T., Die Ermordung Pauls und die Thronbesteigung Nicolaus I: Neue Materialen / Veröff. u. geleit, v. Th. Schiemann.— Berlin, 1902.— 420 S. Schiemann T. Geschichte Russlands unter Kaiser Nicolaus I.— Berlin; Leipzig, 1904—1919.— Bd. 1—4. Schmitt H. Kilka uwag w sprawie rokoszu Zebrzydowskiego // Roczhik Tow. Przyjaciöl nauk w Poznaniu.— 1865.* Schmitt H. Rokosz Zebrzydowskiego.— Lwow, 1858.— XXVII, 594, 104 s. Schulte A. Geschichte der Habsburger in den ersten drei Jahrhunderten: Stu dium.— Innsbruck, 1888. Scriptores Rerum Polonicarum. T. 3: Księga pamiętnicza wydarzen zaszlych na Litwie 1654— 1668 / Medeksza St. Fr.; Z rękopismu wydal W. Seredynski.— Krakow, 1875.— XXV, 526 S. Sėe H. Les Classes rurales et le regime domanial en France au moyen äge.— Paris, 1901.— XXXVII, 638 p. Seligman C.G. žr.: Miisky D.S. Russia. Semkowicz W. Braterstwo szlachty polskiej z bojarstwem litewskim w unji horodelskiej 1413 r. // Polska i Litwa w dziejowym stosunku.— Warszawa, 1914.— S. 393—446. Semkowicz W. Stanowisko prawno-spoleczne szlachty polskiej w swietle opinji wlasnej i o-bcej // Miesięcznik Heraldyczny.— 1930.— Nr. 2.— S, 17—26. Semkowicz W. W sprawie poczqtköw szlachty na Litwie i jej ustroju rodowego // KH.— 1915.— Rocz. 29.— S. 224—257. Serge V. Vie et mort de Trotsky.— Paris, 1951.— 343 p.*
924
L IT E R A T O R O S
IR Š A L T I N IŲ
SĄRASAS
Seton-Watson H. From Lenin to Malenkov: The History of World Communism.— New York, 1953.— XV, 377 p. Seton-Watson R.W. A History of the Czechs and Slovaks.— London, 1943.— 413 p. Shuylei E. Peter the Great.— 1944. T. 1—2.* Siaiczynski F. Obraz wieku panowania Zygmunta III, kröla polskiego i szwedzkiego czyli obraz stanu, narodu i kraju.— Poznan, 1843— 1858.— T. 1—2. Siaiczynski F. Obraz wieku panowania Zygmunta III, krôla polskiego i szwedzkiego, zawierajqcy opis osöb, zyjqcych pod jego panowaniem.— Lwow, 1828.— Cz. 1—2. Sicaid E. La Zadruga sud-slave dans l'évolution du groupe domestique.— Paris, 1943,— X, 705 p. Siegmund-Schultze G. Christenverfolgung in Sowjetrussland.— 1930.* Sieniawski. Die Regierung Sigismunds III.— 1874.* Sieweis E. Das Igorlied: (Metrisch und sprachlich bearb).— Leipzig, 1926.— 55 S. Simpson W. Ukrainian Atlas of the its history and geography.— 1941.* Skalkowski A.M. Kosciuszko w swietle nowszych badan.— Poznan, 1924.— 50 s. Skrine F.H. The Expansion of Russia, 1815—1900.— 2 ed.— Cambridge, 1903.—• 386 p. Sliwinski A. Hetman Zölkiewski.— Warszawa, 1920.—264 s. Sliwinski A. Jan Karol Chodkiewicz, hetman wielki litewski.— Warszawa, 1922.— 171 s. Sliwinski A. Powstanie kosciuszkowskie.— Wyd. 2.— Warszawa, 1920.— 218 s. Sliwinski A. Stefan Batory.— Warszawa, 1922.— 271 s. Slownik geograficzny Krolesftwa Polskiego i innych krajöw slowanskich.— Warsza wa, 1890,— T. 11. Smal-Stotsky R. The Origin of Word "Rus".— Winnipeg, 1949.— 24 p.— (Slavistica. Nr. 6). Smitt F. Suworow und Polens Untergang, nach archiwalischen Quellen dargestelt.— Leipzig; Heidelberg, 1858.— Th. 1—2. Smitt F. Suworows Leben und Heerzüge: Im Zusammenhänge mit der Geschichte seiner Zeit.— Wilno, 1833—1834,— Th. 1—2. Smolensk! W. Drobna szlachta w Krölestwie Polskim // Smolenski W. Pisma hitsoryczne.— Krakow, 1901.— T. 1.— S. 173—231. Smolensk] W. Szkice z dziejöw szlachty mazowieckiej // PH.— 1906,— T. 2.— S. 20—24, 342—351; T. 3.— S. 52—61, 200—207. Smolka S. Mieszko Stary i jegO' wiek.— Warszawa; Krakow, 1881.— XXVII, 544 s. Sobieski W. Nienawisc wyznaniowa tlumöw za rzqdöw Zigmunta III-go.— Warsza wa, 1902.— 199 s. Sobieski W. Pamiqtny sejm.— Warszawa; Lublin, 1913.—252 s. Sobieski W. Trybun ludu szlacheckiego: Studyum historyczne.— Warszawa, 1905,— VII, 208 s. Sobieski W. Zölkiewski na Kremlu.— Warszawa, 1920.— VIII, 217 s. Sokolowski A. Austryacka polityka Zygmunta III-go // Przeglqd Polski.— 1878.— R. 13— T. 2.— S. 50—76, 369—390; 1879 — R. 13.— T. 3,— S. 33—70. Sokolowski A. Elekcya czeska po smierci Zygmunta Luxemburczyka // RAU(Whf).— 1876,— T. 5.— S. 1—86. Soloveytchik G. Potemkin: A picture of Catherine's Russia.— London, 1938.— XV, 17—349 p. Soianzo C. II Papato, l'Europa, cristiana e i Tartari. Un secolo di penetrazione occidentale in Asia.— Milano, 1930.— 623 p. Soviet Imperialism: its origins and tactics. A symposium... / Ed. W. Gurian.— Notre Dame, 1953.— VII, 166 p.
LITERA TŪ RO S
IR Š A L T I N IŲ
SĄRASAS
925
Sprawy wojenne kröla Stefana Batorego: Dyjaryjusze, relacyje, listy i akta z lat 1576—1586 / Zebrai i wydal J. Polkowsky.—Krakow, 1887.— 430 s. Spuler B. Die Goldene Horde. Die Mongolen in Russland 1223— 1502.— Leipzig, 1943,— XVI, 556 S. Spuler B. Idel-Ural: Völker und Staaten zwischen Wolga und Ural.— Berlin, 1942.— 131 S. Sruogienė V. žr.: Daugirdaitė-Sruogienė V. Stadnicki A. Przegląd. krytyczny rozporządzeh tak zwanego Statutu Wislickiego. Podlug przedmiotöw uložony.— Warszawa, 1860.— 280 s. Stadnicki K. Bracia Wiadyslawa Jagielly Olgierdowicza, kröla Poiski, wielkiego xięcia Litwy: Jako dalszy ciąg "Synöw Giedymina".— Lwow, 1867.— VIII, 416, 38 s., geneal. lent. Stadnicki K, Koryjat Gedyminowicz i Koryjatowicze // RAU(Whf).— 1877.— T. 7,— S. 1—146. Stadnicki K. Olgierd i Kiejstut, synowie Gedymina, w. xięcia Litwy.— Lwow, 1870.— 213 s. Stadnicki K. Synowie Gedymina.— Wyd. 2.— Lwow, 1849—1853.— T. 1: Monwid — Narimunt — Jawnuta — Koryat.— 1849.— 112 p.; T. 2: Lubart, xiąže Wolynski.— 1853.— 269 s.; Synowie Gedymina, wielko-wladcy Litwy: Monwid — Narymunt — Jewnuta — Koryat.— Wyd. nowe, przerob. i powieksz.— Lwow, 1881.— 273 s. Stählin K. Geschichte Russlands von den Anfängen bis zur Gegenwart.— Stuttgart; Berlin etc., 1923— 1939.— Bd. 1—4. Stanis T. Kosciuszko.* Stanischitsch A. Ueber den Ursprung der Zadruga: Eine soziologische Unter suchung.-— Bern, 1907.— 72 S. Statuty Kazimierza Wielkiego = Les Statuts de Casimir le Grand / W opracowaniu O. Balzera; Z rękop. pošmiertniego wydali Z. Kaczmarczyk i i.— Poznan, 1947.— XXXVIII, 527 s. Stein R. Die ländliche Verfassung Ostpreussens am Ende des 18 Jahrhunderts.— Jena, 1918.— XXIV, 543 S.— (Stein R. Die Umwandlung der Agrarverfassung Ost preussens durch die Reform des 19 Jahrhunderts. T. 1). Steinwenter A. Beiträge zur Geschichte-der Leopoldiner.— Wien, 1879.— (Archiw für österreichische Geschichte. Bd. 58). Stolypine A. L'homme du dernier tsar: Stolypine souvenirs.— Paris, 1931.* Strakhovsky L.I. A Handbook of Slavic Studies / Ed. L.I. Strakhovsky.— Cambridge, Mass: Harvard University Press.—• 1949.— XXI, 753 p. Struve P. Witte und Stolypin // Menschen, die Geschichte machten.— 1931.— T. 3.* Sukertowa E. Mazurzy w Prusach wschodnich.— Krakow, 1927.— 200 s. Sullivant R.S. Soviet politics and the Ukraine, 1917— 1957.— New York, 1962.— 438 p. Sumner B.H. Peter the Great and the Emergence of Russia.— London, 1950.— VII, 216 p. Sumner B.H. Peter the Great and the Ottoman Empire.— Oxford, 1949.— 80 p. Sumner B.H. A short history of Russia.— New York, 1943.— 5, 469 p. Sumner B.H. Survey of Russian History.— 2 rev. ed.— London, 1947.— 506 p. Suwara F. Przyczyny i skutki klęski Cecorskiej 1620 r.— Krakow, 1930.— 141 s. Sužiedėlis S. Vytautas Didysis ir jo žygiai.—-K., 1935.— 176 p. Swierz-Zaleski S. žr.: Wawel, katedra i zamek krölewski. Szajnocha K. Dwa lata dziejöw naszych: 1646, 1648. Opowiadanie i žrodla.— Lwow, 1865—1869.— T. 1—2.
926
LIT E R A T Ū R O S
IR Š A L T I N I Ų
SARASAS
Szajnocha K. Urazy krolewiąt polskich // Szajnocha К. Szkice historyczne.— Warszawa, 1881.— T. 3.— S. 19—56.— (Tekste 1901 m. leidimas). Szelqgowski A. Rozklad Rzeczy i Polska za panowania Wladyslawa IV.— Krakow, 1907.— IX, 265 s. Szelqgowski A. Sprawa polnocna w wiekach XVI i XVII. — Lwow; Warszawa; Krakow, 1904—1905. Cz. 1: Walka о Baltyk.— Lwow, 1904.— XI, 399 p.; Cz. 3: О ujscie Wisly wielka wojna Pruska.— Krakow, 1905.— XVI, 462 s. Szelqgowski A. Walka o Baltys.— Wyd. 2-e, przejrzane i uzupelnione.— Lwow; Poznan, 1921.— 324 s. Szujski J. Dzieje Polski.— Krakow, 1894—1895.— T. 1—4.— (Dziela Jozefą Szujskiego. Wydanie zbiorowe. Ser. 2. T. 1—4). Sabūnas D. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Iždo Tribunolas (1613— 1764).— K., 1936.— 100 p.— (Teisės ir ekonomijos studijos. T. 1. Kn. 2). Saiafik P. Slovanskė starožitnosti.— Praha, 1837.— IX, 1005 s. Šapoka A. Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos. Jų valstybinių santykių bruožai.— K., 1938.— 394 p. Šapoka A. (red.), žr.: Lietuvos istorija.. Tainawski A. Dzialalnošč gospodarcza Jana Zamoyskiego, kanclerza i hetmana W. Kor. (1572— 1 6 0 5 ) Lwow, 1935.-461 s. Taube O. von. Rasputin.— München, 1925.— 326 S. Tešlai F. Le chancelier Jan Žarnoj ski et son oeuvre // Btudes des Slaves et Ėst Europėenes.— 1957.— T. 2* Tetznei F. Die Slaven in Deutschland.— Braunnschweig, 1902.— XX, 520 S., 7 žem. L, 14 ii. 1. Teutsch F. Geschichte der siebenbürgischen Sachsen für das sächsische Volk.— Hermannstadt; 1899—1926.— Bd. 1—4. Teutsch G.D. Geschichte der siebenbürgischen Sachsen für das sächsische Volk.— Kronstadt, 1852— 1858.— 80 S. Thomson G.S. Catherine the Great and the Expansion of Russia.— London, 1947.— X, 294 p.; 2 ed.— New York, 1950.— X, 294 p. Tiesenhausen V. žr.: Тизенгаузен В. Сборник материалов... Tymieniecki К. Mis ja polska w Prüsiech i sprowadzenie Krzyzakow.— Torun, 1935,— 52 s. Tymieniecki K. Procesy tworcze formowania się spoleczenstwa polskiego w wie kach šrednich.— Warszawa- etc., 1921.— 359 s. Tyszkowski K. Odglosy rokoszowe na Litwie // AW.— 1923.— Rocz. 1.— S. 39—57. Tyszkowski. Das Ossolinskisehe Nationailinsttitut im Lemberg, ;1827— 1928 // Jahrbücher für Kultur und Geschichte der Slaven.— 1928.— Bd. 4.* Tyszkowski K. Poselstwo Lwa Sapiehy w Moskwie 1600 r. // Archiwum Towarzystwa Naukow. we Lwowie»— Wydz. 2.— 1928.— T. 4.— S. 1—88. Tyszkowski K. Z dziejow wyprawy Zygmunta III do Szwecji w roku 1598: Relacje i diarjusze.— Lwow, 1927.— 59 s. Tobiasz M. Wojciech Korfanty: Odrodzenie narodowe i polityczne Šląska.— Katowice, 1947.— 238 s. Tochtermann J. Ilosc, rozmieszczenie i struktūra zawodowa Tatarow w Polsce.— Krakow, 1935.— 8 s. Tochteimann J. Wies Sorok Tatary pod Wilnem: Proba monografji // Tatarzy w Polsce.— Wilno, 1936.— S. 33—46. Toppen M. Geschichte Masurens: Ein Beitrag zur preussischen Lebens- und Kulturgeschichte.— Danzig, 1870.— [18], XXXV, 520 S.
LITERA TŪ RO S
IR Š A L T I N I Ų
SĄRA5AS
927
Toiįer D. Sverige och Sigismund, 1598—1600. Fördraget i linköping — riksdagen i linköping Akademisk avhandling.— Stockholm, 1930.— XVI, 183 s. Tomkowicz S. ir. Wawel: Atlas... Totoraitis J. Sūduvos-Suvalkijos istorija.— K.: VDU Teoi.—filosof. fak., 1938.—• D. 1.— IV, 708 p. Traktat ksiąžąt litewskich z Kazimierzem Wielkim r. 1366 / Podai A. Czuczynski // KH.— 1890.— Rocz. 4 — SI 513—515. Trautmann R. Die slavischen Völker und Sprachen: Eine Einführung in die Slavistik.— Leipzig, 1948.— 168 S. Troubetzkoi E. Les princes Troubetzkoi.— Paris, 1887.— VIII, 327 p. Turnier M. Der Deutsche Orden im Werden, Wachsen und Wirken bis 1400: Mit einem Abriss der Geschichte des Ordens von 1400 bis zur neuesten Zeit.— Wien, 1955.— 746, LVIII S. Tzenoii G. Die Abstammung der Bulgaren und die Urheimat der Slaven: Eine historisch-philologische Untersuchung über die Geschichte der alten Thrakoillyrier, Skythen, Goten, Hunnen, Kelten u. a.— Berlin; Leipzig, 1930.— 358 S. Ukraine and its Peoples / Ed. J. Mirtschuk.— Munich, 1949.— VII, 280 p. Ukrainian Resistance: The story of the Ukrainian national liberation movement in modern times.— New York, 1949.— VII, 142 p. Vallois H.V. Les races humaines.— Paris, 1951.— 128 p. Vandal A. Napoleon et Alexandre Ier: L'alliance Russe sous le premier empire.— 7 ed.— Paris, 1911— T. 1—2. Vasmer M. Balten und Finnen im Gebiet von Pskov // Studi Baltici.— 1933.— Voi. 3,— P. 27—34. Veryha-Darevskis A.I. Lietuvos mokesčiai XV—XVI a.— K., 1929.— 51 p. Vernadsky G. Ancient Russia.— New Hawen, 1943.* Vernadsky G. Bohdan, Hetman of Ukraine.— New Hawen, 1941.— 150 p. Vernadsky G. A History of Russia.—4 ed., compì., rev.— New Hawen, 1954.— 499 p. Vernadsky G., Karpovich M. A History of Russia.— New Hawen; London, 1944—1969. Voi. 1: Ancient Russia.— 2 print.—1944.— XIV, 425 p.; Voi. 2: Kievan Russia.— 1948.— XII, 412 p.; Voi. 3: The Mongols and Russia.— 1953.— 462 p.; Voi. 4: Russia at the dawn of the modern age.— 1959.— IX, 347 p. Vernadsky G. Political and Diplomatic history of Russia.— Boston, 1936.— 499 p. Vinogradoif P. The Growth of the Manor.— London; New York, 1905.— VII, 384 p. Vinogradoif P. Outlines of Historical Jurisprudence.— London, 1920— 1922.—■ Voi. 1—2. Vinogradoif P. Self-Government in Russia.— London, 1915.— 118 p. Vinski Z. Die Südslavische Grossfamilie in ihrer Beziehung zum asiatischen Grossraum. Ein ethnologischer Beitrag.— Zagreb, 1938.— 100 S. Vytautas Didysis, 1350—1430 / Parašė A. Šapoka, Z. Ivinskis, V. Dėdinas ir kt.; Red. P. Šležas.— K., 1930.— XXIV, 300 p. Vlahovič V.S. Two Hundred 50 Million and One Slavs. An outline of Slav his tory.— New York, 1945.— 110 p. Volumina Legum. Przedruk zbioru praw staraniem xx. pijarów w Warszawie, od roku 1732 do roku 1782 wydanego / Nakl. i druk J. Ohryz.ki.— Petersburg, 1859-— 1860.— T. 1—8.— Dodatek: Inwentarz Voluminów Legum.— 1860.— Cz. 1—2; Volu mina Legum. T. 9 / Wydawnictwo Komisyi prawniczej Akad. Urniej. w Krakowie. — Krakow, 1889.— 6, 503 s.; Volumina Legum. T. 10 / Red. Z. Kaczmarczyk.— Poznan, 1952.*
928
LIT ER A TŪ R O S
IR Š A L T I N I Ų
SĄRASAS
Vowies H.P. Ukraine and its People.— London; Edinburgh, 1939.— 224 p. Vrba R. Russland und der Panslavismus: Statistische und sozialpolitische Studien.— Prag, 1913.— Bd. 1—2. Waliszewski K. Le Fils de la grande Catherine, Paul Ier, empereur de Russie: Sa vie, son règne et sa mort, 1754—1801.— 3 éd.— Paris, 1912.— VIII, 698 p. Waliszewski K. L'héritage de Pierre le Grand, 1725—1741: Règne des femmes. Gouvernement des favoirs.— Paris, 1900.-— 388 p. Waliszewski K. Pierre le Grand: L'éducation, l'homme, l'oeuvre.— 2 éd.— Paris, 1897.— 633 p. Waliszewski K. Polsko-francuzkie stosunki w XVII wieku (1644—1667): Opowiadania i zrôdla historyczne ze zbiorôw archiwalnych francuzkich publicznych i priwatnych.— Krakow, 1889.— VII, 333 s. Walsh W.B. Russia and the Soviet Union: A modem history.— Ann Arbor: University of Michigan Press, 1958.— XV, 640, XXIII p. Warnka S. De ducis Michaelis Glinscii contra Sigismundum, Regem Poloniae et M. Ducem Lithuaniae rebellione (1507—1508).— Berolini, 1868.— 72 p. Warns J. Russland und das Evangelium: Bilder aus der evangelischen Bewegung des sogenannten Stundismus.— 2 Aufl.— Cassel, 1920.— 222 S. Wawel: Atlas planöw, widokôw i zdjçc architektonicznych z XVII, XVIII i XIX wieku / Wydal S. Tomkowicz.— Krakow, 1908.— 40 sklt., 92 brèz.— (Teka Grona konserwatoröw Galicyi Zachodmej. T. 4). Wawel, katedra i zamek krôlewski / Wstçpem poprzedzil dr. St. Swierz-Zaleski.— Krakow, 1939.— 23 s. Webster K. England and the Polish-Saxon problem at the Congress of Vienna // Transactions of the Royal historical society.— 1913.* Wegener W. Die Pfemysliden: Stammtafel des nationalen böhmischen Herzogshau ses ca 850—1306, mit einer Einführung.— Göttingen, 1952.— IX S. Weingartner X. Siovane.— 1929.—T. 1—3.* Welsh ¡F.À. The Fall of the Russian Empire.— 1928.* Weres R. The Ukraine: Selected references in the English language with brief introduction about the Ukraine and the Ukrainians.— [Kalamazoo]: Western Michigan University Press, 1961.— 233 p. White L. Balkan Caesar: Tito versus Stalin.— New York, 1951.* Wichdori H. von. Masuren: Skizzen und Bilder von Land und Leuten.— Berlin, 1915.— 108 S. Widajewicz J. Swiçtopelk Morawski a Boleslaw Chrobry.— Katowice, 1946.— 22 s. Wierzbowski T. Vademecum: Podrçcznik dla studjöw archiwalnych.— Wyd. 2-e, zmienione i rozszerzone po smierci autora przez K. Tyszkowskiego i B. Wlodarskiego.— Lwow, 1926.— 253 s. Williams W.A. American-Russian Relations, 1781—1947.— New York; Toronto, 1952,— VIII, 367 p. Winckler A. Die deutsche Hansa in Russland.— Berlin, 1886.—153 S. Winiarz A. Prejudikaty w Statutach Kazimierza Wielkiego // KH.— 1895.— Rocz. 9.— S. 195—208. Winter E. Byzanz und Rom im Kampf um die Ukraine, 955—1939.— Leipzig, 1942,— 227. Wirth G. Ewangelische Christen in der Sowjetunion: Aus der Geschichte der russischen evangelisch baptistischen Bewegung / Hrsg, von Günter Wirth // Братский вестник.— Berlin, 1955.— 68 S. Wislocki W. ir.: Katalog rçkopisôw... Wittram R. Peter der Grosse: Der Eintritt Russlands in die Neuzeit.— Berlin, 1954.— 151 S.
L IT E R A T O R O S
IR Š A L T I N IŲ
SĄRASAS
929
Wlodarski B. Polska i Czechy: W drugiej polowie XIII i początkach XIV wieku (1250—1306).— Lwow, 1931.— 214 s. Wlodarski B. Wolyn pod rządami Rurykowiczöw i Boleslawa Jerzego Trojdenowicza // Rocznik Wolynski.— 1934.— T. 3.— S. 105— 148. Wojciechowska M.r Wojciechowski Z. Polska Piastöw— Polska Jagiellonöw.— Poznan, 1946.— 479 s. Wojciechowski Z. Zygmunt Stary (1506—1548).— Warszawa, 1946.— 394 s. W olfe B.D. Three who made a Revolution. A biographical history.— New York, 1948 — 621 p. Wolff J. Kniaziowie Litewsko-Ruscy od konca XIV wieku.— Warszawa, 1895.— XXV, 698 s. Wolff J. Pacowie. Materialy historyczno-genealogiczne / Uložone i wydane przez J. Wolffa.— Petersburg, 1885.— X, 377 s. Wolff J. Rod Gediminą: Dodatki i poprawki do dziel Hr. K. Stadnickiego — Kra kow, 1886.— 171 s. Wolff J. Senatorowie i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego (1386— 1795).— Krakow, 1885.— VII, 354 s. f . Wolff O. Geschichte der Mongolen oder Tartaren, besonders ihres Vordringens nach Europa, so wie ihrer Eroberungen und Einfällen in diesen Welttheile.— Breslau, 1872.— 425 S. Zajqczkowski A. Karaims in Poland. History, Language, Folklore, Science.— Warszawa, 1961.— 115 s. Zajqczkowski S. Dzieje Litwy pogahskiej do 1386 r.— Lwow, 1930.— 77 s. , ; Zajqczkowski S. Pplska a zakon krzyzacki w ostatnich latach Wladyslawa to kietka.— Lwow, 1929.— 292 s.— (Archiwum T-wa naukowego we Lwowie. Dzial. 2. T.2. Zesz. 2). Zajqczkowski S. Przyczynki do hipotezy o pochodzeniu dynastji Giedymina ze Zmudzi // AW.— 1927.— Rocz. 4.— S. 392—416. Zajqczkowski S. Studya nad dziejami Zmudzi wieku XIII.— Lwow, 1925.— 110 s.— (Archiwum T-wa naukowego we Lwowie. Dz. 2. T. 3. Zesz. 2). Zajqczkowski S. Wolyn po rządami Litwy // Rocznik Wolynski.— 1931.* Zaklad Narodowy imienia Ossolihskich, 1827—1956, w dziesdęcioleciu dzialalnošci we Wroclawiu.— Wroclaw, 1956.— 228 s. Zakrzewski W. Wladislaw III. Königs von Polen Erhebung auf die ungarischen Thron.— Leipzig, 1867.— 33 S. [Zaiuski A.Ch.] Andreae Chryzostomi in Zaluskie Zaluski: Epistolarum historico-familiarium.— Brunsbergae; Vratislaviae, 1711. T, 2.— 15, 946, 8 p. Zarek O. Die Geschichte Ungarns.— Zürich,, 1938.— 559 S. Zawisza Kr. žr.: Pamiętniki Krzysztofa Zawiszy... Zegarski T. Polen und das Basler Konzil.— Posen, 1910.— 775 s. Zuciv V. Hetman Mazepa.— 1957.* Zdan M . Stosunki litewsko-tatarskie za czasöw Witolda, w. ks. Litwy: Przegląd literatury przedmiotu // AW.— Rocz. 7.— Zesz. 1/4.— S. 529—601. Zytkowicz L. Rządy Repnina na Litwie w latach 1794— 1797.— Wilno, 1938.— XV, 464 s. Zrödla do dziejöw drugiego i trzeciego rozbioru Polski / Wydal B. Dembinski.— Lwow, 1902.— T. l.— LXXI, 565 s. Zurkowski St. Zywpt Tomasza Zamojskiego, kanclerza W. kor. / Wydal A. Batowski — Lwow, I860:— XXI, [7], 403 p. 59. K. Avižonis.
930
LITERA TO RO S
IR Š A L T I N IŲ
SĄRASAS
Акты, относящиеся к истории Земских соборов / Под ред. Ю. В. Готье.— М., 1909,— 10, 76 с. Акты, относящиеся к истории Южной и Западной России, собранные и изданные Археографическою комиссиею.— СПб., 1861.— Т. 3: 1638—1657 гг.— 604, 134, 22 с.; Т. 14: Дополнение к 3 тому.— 1889.— IV, 18 с.; 902 стлб., 39 с. А л е к с е е в Л . В . Полоцкая земля в IX—XII вв. Автореферат диссертации.— М., 1955. А н д р и я ш е в А . М . Очерк истории Волынской земли до конца XIV столе тия.— Киев, 1887.—232 с. Анна Леопольдовна / С. Тр. // Русский биографический словарь.— СПб., 1900,— Т. 2,— С. 178—188. А н н е н к о в П . В . Воспоминания и критические очерки: Собрание статей и заметок П. В. Анненкова 1849—1868 годов.— СПб., 1881.— Отд 3.— 386 с. А н н е н к о в П . В . Литературные воспоминания.— Л., 1928.— XXIII, 661 с. А н т о н о в и ч В . Б . Исследование о гайдамачестве по актам 1700—1768 гг. [ Сост. В. Антонович.— Киев, 1876.— 128 с.— (Извлечено из 3 тома 3-ей части «Архива Юго-западной России» изд. Временною комиссиею для разбора'древ них актов). А н т о н о в и ч В . Б . О Костомарове как историке // Киевская старина.— 1885.— Т. 12 — № 5,— C. XXVI—XXXIV. Б а г а л е й Д . И . История Северской земли до половины XIV столетия.— Киев, 1882. Б а г а л е й Д . И . Русская история: Пособие к лекциям для высш. школы и руководство для учителей и самообразования.— М., 1914.— T. I, VIII.— 513 с. Б а з и л е в и ч К . В . Внешняя политика русского централизованного государ ства: Вторая половина XV века.— М., 1952.— 544 с. Б а з и л е в и ч К . В . История СССР: От древнейших времен до конца XVII в.: Курс лекции.— М., 1949.— 499 с. Б а л ь ц е р О . К истории общественно-государственного строя Польши: Перев. с польского.— СПб., 1890.— 252 с. Б а н т ы ш - К а м е н с к и й Д . Н . Биографии российских генералиссимусов и генералфельдмаршалов / Сост. Д. Бантыш-Каменский.— СПб., 1840—1841.— Ч. 1—4. Б а р б а ш е в А . Витовт и его политика до Грюнвальденской битвы (1410 г.). — СПб., 1885,— XVI, 165 с. Б а р в і н ь с к и й Б . Жигимонт Кейстутович, великий князь литовско-русский (1432—1440): Істарична монографія.— [Львів], '1905.— XIV, 169 c. Б а р с у к о в А . П . Род Шереметевых.— СПб., 1881—1904.— Кн. 1—8. Б а р т е н е в П . И . И. И. Шувалов ¡[\ Русская беседа.— 1857.— T. 1.* Б а т ю ш к о в П . Н . Белоруссия и Литва: Исторические судьбы Северо-Запад ного края / Сост. П. Батюшков.— СПб., 1890.— XXIV, 376, 183 с. Б а т ю ш к о в П . Н . Волынь: Исторические судьбы Юго-Западного края.— СПб., 1888.— XIV, 228, 128 с. Б а т ю ш к о в П . Н . Памятники русской старины в западных губерниях импе рии, издаваемые с высочайшего соизволения П. Н. Батюшковым: (Альбом).— СПб., 1868—1885,— Вып. 1—8. Б а х р у ш и н С . В . Иван Грозный.— М., 1945.— 100 с. 1 Б е л о г о р ц е в И . Д . Архитектурный очерк Смоленска.— Смоленск, 1949.— 99 с. Б е л о к о н с к и й И . П . Земство и конституция.— М., 1902.— 184 с.— (Tekste nurodytas 2-asis, 1914 m. leidimas). Б е л я е в И . Д . Земские соборы на Руси.— 2-е изд.— М., 1902.—80 с.
L IT E R A T Ū R O S
IR Š A L T I N I Ų
SARASAS
931
Б е л я е в И . Д . История Новгорода Великого от древнейших времен до па дения.— 2-е изд.— М., 1866.—577, VII с.— ( Б е л я е в И . Д . Рассказы из русской истории. Кн. 2). Б е л я е в И . Д . История Полотска или Северо-Западной Руси от древней ших времен до Люблинской унии.— М., 1872.— 456 с. Б е л я е в И . Д . О сторожевой, станичной и полевой службе на Польской Украине московского государства до царя Алексея Михайловича.— М„ 1846.— 56, 86 с. Беляев И . Д . Очерк истории Северо-западного края России.— Вильна, 1867,— 122 с. Б е р е ж к о в M . Н . О торговле Руси с Ганзой до конца XV века.— СПб., 1879.— 267 с. Б е р к о в П . Н . Симеон Полоцкий:/Избранные сочинения. Рецензия // Из вестия АН СССР. Отделение литературы и языка.— 1954.— Т. 13.— Вып. 3.— С. 297—303. Б е р ш а д с к и й С. А . Литовские евреи. История их юридического и обществен ного положения в Литве от Витовта до Люблинской унии, 1386—1569 гг.— СПб., 1883 — VII, 431 с. Б е р ш а д с к и й С. А . О наследовании в выморочных имуществах по литовс кому праву // ЖМНП.— 1892.— № Ц.— С. 1—44. Б и л ь б а с о в В . А . История Екатерины Второй.— СПб., 1890—1891.— T. 1—2, 12; 2-е изд.— Берлин, 1900.* Б о б р о в с к и й П . Гродненская губерния.— СПб., 1863.— Ч. 1—2. Б о б ч е в С. С. Българската челядина задруга въ сегашно и минало връме: Историко-юридическ. студии // Сборник за народни умотворения.— София, 1906— 1907,— Кн. 22/23,— 207 с. Б о г о с л о в с к и й М . М . Петр I: Материалы для биографии.— Л., 1941,—1948.— Т. 1—5. Б о г у ч а р с к и й В . Я. Из истории политической борьбы в 70-х и 80-х гг. XIX века: Партия «Народной воли», ея происхождение, судьбы и гибель.— М., 1912. — IV, 483 с. Б о н д а р е н к о И . Е. Архитектурные памятники Москвы.— М., 1904—1905.* Б о р з а к о в с к и й В С . История Тверского княжества.— СПб., 1876.— III, 269, 152 с. Б о т к и н В . Письма об Испании.— СПб., 1857.— XIII, 496 с. В а л и ш е в с к и й К . Сын великой Екатерины: 'Император Павел I, его жизнь, царствование и смерть (1754—1801): По новым, большею частью неизданным документам.— СПб., 1914.— XXIV, 662 с. В а р г а н о в А . Д . Суздаль.— М., 1944.— 33 с. В а с и л е в с к и й И . Граф Витте и его мемуары.— Берлин, 1922.— ПО с. В а с и л ь е в . Псковская губерния: Историческо-географические очерки.— 1896.* 1896.* В в е д е н с к и й А . И . Церковь и государство: (Очерк взаимоотношений Церк ви и государства в России 1918—1922 г.).— М., 1923.— 252 с. Велика Історія Украі'ни / До 1923 опрацювали И. Крипякевич, ред. М. Го лубец, до 1948 доповнив Д. Дорошенко. Праисторию УкраТни доповнив Я. Па стернак.— Львів; Вінніпег, 1948.— XXIII, 967 c. В е р е щ а г и н В . А . Старый Львов.— Пг., 1915.— 141 с. В е с е л о в с к и й А . Западное влияние в новой русской литературе.— 5-е изд., знач. доп. — М., 1916.— 259 с.
LIT ER A TŪ R O S
932 Веселовский
Б.
Б.
IR Š A L T I N I Ų
SĄRASAS
История земства за сорок лет.— СПб, 1909—1911.— Т.
1—4. Б е т р и н с к и й Ч. Т. Н. Грановский и его время: Исторический очерк.— 2-е изд. — СПб, 1905.— 384 с. В и н о г р а д о в И . П . Исторический очерк города Вязьмы с древнейших вре мен до XVII в. (включительно): С прил. плана города.— М, 1890.— VII, 140 с. В и п п е р Р . Ю . Иван Грозный.— М, 1947.-^-268 с. Витте С . Ю . Воспоминания.— Берлин; М.; Л.: 1923—1924 [2-е изд.].— М, I960,— Т. 1—3. Витте С. Ю . Записка по крестьянскому делу.— СПб, 1904.— 106 о. Витте С. Ю . Конспект лекции о народном и государственном хозяйстве, чи танных в 1900—1902 гг.— СПб, 1912.— XV, 568 с. Витте С. Ю . По поводу национализма: национальная экономика и Фридрих Лист.— 2-е изд,— СПб, 1912.-75 с. Витте С. Ю . По поводу непреложности законов государственной жизни.— СПб, 1914,— II, IV, 378 с. Витте С. Ю . Принципы железнодорожных тарифов по перевозке грузов.— 2-е изд, доп,— Киев, 1884.— [3], V, 329 с. Витте С . Ю . Самодержавие и земство. Конфиденциальная записка министра финансов — 2-е изд.— Stuttgart, 1903.— XXII, 224 с. В л а д и м и р с к и й - Б у д а н о в М . Ф. Обзор истории Русского Права.— 7-е изд.— Пг.; Киев, 1915.— VI, 694 с. В л а д и м и р с к и й - Б у д а н о в М . Ф. Очерки из истории литовско-русского права. — Киев. 1889.— Ч. I: Поместья литовскюго государства.— 52 с. В л а с ь е в Г . А . Потомство Рюрика: Материалы для составления родословий. / Сост. Г. А. Власьев.— СПб, 1906—1907.— Т. 1.— Ч. 1—3. Прилож.: родословные таблицы. В о р о н и н Н . Н . Владимир, Боголюбово, Суздаль, Юрьев-Польский: Спутник по древним городам Владимирской земли.— М, 1958.— 341 с. В о р о н и н Н . Н . Владимиро — Суздальская земля в XI—XIII вв. // Пробле мы истории докапиталистических обществ.— 1935.— № 5/6.— С. 204—232. В о с к р е с е н с к и й Н . А . Законодательные акты Петра I: Редакции и проекты законов, заметки, доклады, доношения, челобитья и инностранные источники. — М.; Л , 1945,— Т. 1,— XLIV, 602 с. Г а р м и з а В . В . Подготовка земской реформы 1864 года,— М, 1957.— 264 с. Г е л ь б и г . Русские избранники и случайные люди в XVIII в. // Русская ста рина.— 1887,— Т. 18 (53—56).— Кн. 2,— С. 299—328; Кн. 3.— С. 533—550; Кн. 4,— С. 35—46; Кн. 10 — С. 1—30; Кн. 11.— С. 425—444. Г е р м а и з е О . Коліівщина в світлі новознайденних матеріалив // Украіна.— 1924,— Кн. 1/2.— С. 19—81. Г е р ц е н А . И . Былое и думы.— Л , 1949.—904 с. Г е р щ е н з о н М . О . zr.: Эпоха Николая I. Г и л ь ф е р д и н г А . История балтийских славян. Т. .1.— М„ 1855.— X, 322 с. Г н е д и н С. И . Емильян Пугачев.— 1902.* Г о л о б у ц к и й В . А . Запорожское козачество.— Киев, 1957.— 462 с. Г о л у б и н с к и й E. Е. История русской церкви.— 2-е изд, испр. и доп.— М, 1901—1911,— Т. 1—2. Г о л у б о в с к и й П . В . История Северской земли до половины XIV столетия.— Киев, 1881,— 202 с. Г о л у б о в с к и й П . В . История Смоленской земли до' начала XV столетия.— Киев, 1895.— 334 с.
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T IN IŲ S A R A S A S
933
Государственная деятельность председателя совета министров, статс сек ретаря П. А. Столыпина / Е. В.— 191L Т. 1—3.* Г о т ь е Ю -, Д о в н а р - З а п о л ь с к и й JVL Колонизация славянами Восточно-Евро пейской равнины до половины XIII в. // Русская история в очерках и статьях/ Под. ред. М. В. Довнар-Запольского.— 2-е изд.— М., 1909.— Т. 1.— С . 75—95. Г р а н о в с к и й Т. Н . zr.: Сочинения Т. Н. Грановского. Г р е к о в Б . Д . Борьба Руси за создание своего государства.— М.; Л., 1945.— 79 с. Г р е к о в Б . Д . , Я к у б о в с к и й А . Ю . Золотая Орда и её падение.— М.; Л., 1950,— 479 с. Г р е к о в Б . Д . История СССР. zr. История СССР. Г р е к о в Б . Д . Киевская Русь.— [5-е изд.].— М., 1949.— 511 с.; [6-е изд.].— М„ 1953,— 568 с. Г р е к о в Б . Д . Крестьяне на Руси с древнейших времен -до XVII в.— М.; Л., 1946,—960 с. Г р е к о в Б . Д . Правда... zr. Правда Русская. Г р у ш е в с к и й А . С. Города Великого Княжества Литовского в XIV—XVI вв.: Старина и борьба за старину.— Киев, 1918.— 340 С. Г р у ш е в с к и й А . С. Очерк истории Туково-Пинскаго княжества XI—XIII вв. 7/ Киевские университетские известия.— 1901.— Т. 41.— № 1—2.* Г р у ш е в с к и й А . С. Очерк истории Турово-Пинскаго княжесдва XI—XIII вв. — Киев, 1901.— 78, СХН с, Г р у ш е в ь с к и й М . С. Волынский вопрос в 1097—1102 гг.— Киев, 1891.— 37 с. Г р у ш е в ь с к и й М . С . Істория Украіни.— 1922—1937.* Г р у ш е в ь с к и й М . С, Істория Украіни-Руси.— 2-е вид. розширене.— Львів, 1904—1931,— Т 1—10. Г р у ш е в ь с к и й М . С . Киевская Русь. — СПб., 1911.— Т. 1.—VI, 490 с. Г р у ш е в ь с к и й М . С. Хронологія подій Галицько-волинскоі літописи // За писки наукового товариства имени Шевщенка.— Львів, 1901.— Кн. 3.— Т. 41.— — С. 1—72. Г у с л и с т и й К . Г . Визвольна боротьба украшського народу проти шляхетьской Полыці в другій половині XVI i і в прешій половині XVII ст.— Ки’ів. 1941.— 188 с.— (Нариси з Історіі Украіни. Вып. 3). Г у с л и с т и й К . Г . Коліівщина: Історинний нарис.— Кі’ів, 1947.— 48 с. Г у с л и с т и й К . Г . Украша під литовським пануванням і захоплення іі Поль шею (з XIV ст. по 1539 р.).— КйГв, 1939.— 195 с.— (Нариси з історіі Украіни. Вып. 2). ’ Д а в а т ц В . К . Правда о Струве: Опыт одной биографии.— Белград, 1934.— 16 с. Д а н и л е в и ч В . Е . Очерк истории Полоцкой земли до конца XIV ст.— Киев, 1896,— XXIV, 260 с. Д а н и л е в с к и й Н . Я . Россия и Европа. Взгляд, на культурные отношения Славянского мира к Германо-Романскому.— Изд. испр. и доп.— СПб., 1871.— X, 542 с. Д а ш к е в и ч Н . П . Княжение Даниила Галицкого по русским и иностранным известиям.— Киев, 1873.— 159 с. Д в е р н и ц к и й Е . Памятники древнего православия в городе Владимир-Волыиске.— 1889.* Д е р ж а в и н Н С . Происхождение русского народа, великорусского, украинс кого, белорусского,—М., 1944.— 224 с. • . Д е р ж а в и н Н : С. Славяне в древности.— М., 1945.— 216 с. л
934
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T I N I Ų S Ą R A S A S
Д и м и т р и е в C. C . Русская общественность и семистолетие Москвы (1847 г.) // Исторические записки.— 1951.— Т. 36.'—С. 219—252. Д и м и т р и е в С. С. Славянофилы и славянофильство // Историк марксист.— 1941,— № і . _ с . 85—97. Д л у г о п о л ь с к и й А . Вишневец и его князья // Вестник Западной России.— 1868. Дневник А. Н. Куропаткина / Предисл. M. Н. Покровского — М., 1923.— 139 с. Дневник Императора Николая II, 1890—1906.— Берлин, 1923.—273 с. Д о б р о л ю б о в Н . А . Первые годы царствования Петра Великого Ц Д о б р о л ю б о в Н . А . Полное собрание сочинений.— М., 1936.— Т. 3.— С. 114—213. Д о в н а р - З а п о л ь с к и й М . В . Государственное хозяйство Великого княжества Литовского при Ягеллонах.— Киев, 1901.—807, СХШ с. Д о в н а р - З а п о л ь с к и й М . В . Народное хозяйство Беларуси, 1861—1914 гг.— 1926.* Д о в н а р - З а п о л ь с к и й М . В . Очерк истории Кривичской и Дреговичской зе мель до конца XII столетия.— Киев, 1891.— 170 с. Документы Северной войны: Полтавский период / Под. общ. рук. А. К. Бой кова, ред. Л. Н. Юнаков.— СПб., 1909. Д о р о ш е н к о Д . Нарыс Історіі Украіни.— Варшава, 1932.— T. 1: До половини XVII століття.— 232 с. Д о у н а р - З а п о л ь с к и й М . В . Соцыялна-экономичная структура Літоуска-Беларускае Дзяржавы ÿ XVI—XVIII ст // Гістарынна-Архэолёгічны зборник.— Менск, 1927,—№ 1,— С. 1—66. Д р и н я к о в и ц К . Сто тридесета годисница библиотеке Оссолинеум в Вроц лаву/ / Библиотекар.— София, 1957.* Д у б р о в и н Н . Пугачев и его сообщники: Эпизод из истории царствования императрицы Екатерины II, 1773—1774 гг. — СПб., 1884.— T. 1—3. Д ь я к о н о в М . А . Очерки общественного и государственного строя древней Руси.— 4-е изд., испр. и доп.— М.; Л., 1926.— 402 с. Е в а р н и ц ь к и й Д . Г . История запорожских Козаков.— СПб., 1892—1897.— T. 1—3.— (Tekste nurodomi 1895— 1900 leidimo metai.) Е л и з а р о в а H . А . Театры Шереметьевых.— М., 1944,— 519 с. Е п и с о в Г . В . Библиография А. Д. Меншикова.— 1875.* Е р е м и н И . П . Волынская летопись 1289—1290 гг. // Труды отдела древне русской литературы Ин-та русской литературы АН СССР.— 1957.— Т. 13.— С. 102—117. Ж и ч к а М . В . Емельян Пугачев.— 2-е изд.— М., 1950.— 215 с. Ж у к о в E . M . žr. Международные отношения... З а б е л и н И . Е . История города Москвы.— М., 1905.— XX, 635 с. З а м я т и н Г. А . К истории земского собора 1613 г. // Труды Воронежского гос. ун-та.— 1926.— Т. 3: Педагогический факультет.— С. 1—75. З а о з е р с к а я Е . И . Мануфактура при Петре I.— М., Л., 1947.— 191 с. Записки гетмана Жолкевскего о Московской войне / Изд. П. А. Мухановым,— 2-е изд.— СПб., 1871.— XII, 130 с., прилож. 306 стб. Записки императрицы Екатерины Второй: Перевод з подлинника.— СПб., 1907,—743 с. И в а к и н Я, М . Князь Владимир Мономах и его «Поучение».— М., 1901. Ч. 1. И в а н о в А . И . Кляземский Городок, бывший удельный город Стародуб.— Владимир, 1926.*
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T IN IŲ S Ą R A Š A S
935
И в а н о в П . А . Исторические судьбы Волынской земли: С древнейших вре мен до конца XIV века.— Одесса, 1895.— 319 с. И г н а т о в с к и й В . История Беларуси.— 1923.* И к о н н и к о в В . С. Новые материалы и труды о патриархе Никоне.— Киев, 1888. И к о н н и к о в В . С. Опыт, русской историографии.— Киев, 1891—1908.— T. 1—2 (Кн. 1—4). И л о в а й с к и й Д . История Рязанского княжества. — М., 1858.— VI, 329 с. И л о в а й с к и й Д . Севере. Биографический очерк.— 1858.* И л о в а й с к и й Д . Смутное время Московского государства. 1603—1613 годы. Окончание истории России при первой династии.— М., 1894.— 343 с. — (И л о в а й с к и й Д . История России. Т. 4, вып. 1). И л ь и н М . А . Рязань: Историко-архитектурный очерк.— М., 1954.— Ч. 1.— 180 с. И о ф а Л . Е . Современники Ломоносова И. К. Кирилов и В. Н. Татищев. Географы первой половины XVIII в.— М., 1949.— 96 с. История дипломатии / Под ред. В. П. Потемкина.— М., 1941—1945.— Т. 1—3. История Москвы / Ред. H. М. Дружинин, М. К. Рожкова.— М., 1952— 1954,— Т. 1—3. История СССР / Под ред. Б. Д. Грекова, М. В. Нечкиной и др.— М., 1947— 1954. T. 1: С древнейших времен до конца XVIII века / Пед ред. Б. Д. Грекова и др.— 2-е изд.— М., 1947.— 744 с.; Т. 12: Роцсия в XIX веке / Под ред. М. В. Нечкиной.— 3-е изд.— М., 1954.— 848 с. История СССР / Под ред. акад. Л. В. Черепнина и др.—М., 1956.* История СССР: Указатель советской литературы 1917—1952 гг. — М., 1956— — 1958,— Т. 1—2. ' История Украинской ССР= Істория Украінськоі PCP / 'АН УССР; Касименко А. (гл. ред.).— Киев, 1953—1955.* К а з а р и н - О к у л и ч И . Ф. žr.: О к у л и ч - К а з а р и н И . Ф. К а р а ш е в и ч . Очерк истории Православной церкви на Волыни // Христианс кое чтение.— 1855.— T. 1.— С. 11—230. К а р г е р М . К . Археологические исследования Киева: Отчеты и материалы Киевской археолог, экспедиции,— Киев; Львов, 1950.— 252 с. К а р п о в Г . История борьбы Московского государства с Польско-Литовским, 1462—1508 гг,— М„ 1867,—Ч. 1—2. К а р т а ш е в А . В . Очерки по истории русской. церкви.— Париж, 1959.— T. 1—2. К а ф е н г а у з Б . Б . Северная война и Ништадтский мир (1700—1721).— М.; Я., 1944,— 81 с. К а ш п р о в с к и й Е . Борьба Василия III Ивановича с Сигизмундом I Казими ровичем // Сборник Историко-филологического общества.— 1899.* К и р е е в с к и й И . В . Полное собрание сочинений / Под ред. М. Гершензона.— М., 1911.— Т. 1—2. К и р и ч е н к о А . И . О 300-летии воссоединения Украины с Россией: Доклад на юбилейной сессии Верх. Совета УССР 22 мая 1954 г.— Киев, 1954.— 46 с. К л е п а т с к и й П . Г . Очерки по истории Киевской земли,— Одесса, 1912.* К л о ч к о в М . В . Очерки правительственной деятельности времени императора Павла I.— Пг., 1916.— 631 с. К л ю ч е в с к и й В . О . История сословий в России: Курс, читанный в Московс ком ун-те в 1866 г,— 3-е изд,— Пг., 1918.—XV, 276 с.
936
L IT E R A T Ū R O S IR Š A L T I N I Ų S Ą R A S A S
К л ю ч е в с к и й В . О . Курс русской истории.— M., Ì904—1910.— Ч. 1—4; 6-е изд. — М., 1916— 1921.— Ч. 1—5; Перепечатано со 2-го издания.— М.; Пг., 1921 — 1923.—Ч. 1—5; Переиздание.—М.; 1937.—Ч. 1—5.— (Kitų tekste nurodomų leimų neaptikome). К лю чевский
В.
О.
Опыты и исследования: Сборник статей.— Пг., 1918.—
Ч. f—2. К л ю ч е в с к и й В . О. Состав представительства на земских соборах древней Руси // К л ю ч е в с к и й В . О . Опыты и исследования: Первый сборник статей.— М„ 1912,— С. 358—472. Василий Осипович Ключевский: Характеристики и воспоминания / Ю. Айхенвальд, М. Богословский, Ю. Готье и др.— М., 1912.—217 с; Князь Платон Александрович Зубов, 1762—1822 // Русская старина.— 1876. — № 8,— С. 591—606; № 9,—С. 39—52; № И,— С. 437— 462; № 12.— С. 691 — 726. К обеко Д . К родословию Шереметьевых.— СПб., 1901—1905.— Брошюры 1—3. К о н д р а т о в и ч Ф. Задунайская Сечь: По местным воспоминаниям и расска зам.— Киев, 1883.— 116 с. К о р н и л о в А . А . Курс истории России XIX века: Лекции.— М., 1912—1914.— Ч. 1—3. К о р с а к о в Д . А . Анна Иоанновна // Русский биографический словарь.— СПб., 1900.— Т. 2,—С. 158—178. К о р с а к о в Д . А . Воцарение императрицы Анны Иоанновны: Исторический этюд. — Казань, 1880.— 444 с. _ К о р с а к о в Д . А . Меря и Ростовское княжество: Очерки из истории Рос товско-Суздальской земли.— Казань, 1872.—259 с. ___ __ К о с т о м а р о в Н . И . Богдан Хмельницкий.— СПб., 1904,—VII, 742 с.— ( К о с т о м а р о в Н . И . Собрание сочинении. Кн. 4 (Т. 9—11). К о с т о м а р о в Н . И . Бунт Стенки Разина.—2-е изд., доп.— СПб., 1859.—327 с. К о с т о м а р о в Н . И . Василий Шуйский // К о с т о м а р о в Н . И . Русская история в жизнеописаниях её главнейших деятелей.— 6-е изд.— СПб., 1912.— Кн. 1.— С. 535—553. К о с т о м а р о в Н . И . История Новгорода, Пскова и Вятки во времена удельно вечевого уклада.— СПб., 1868.— V, 448 с.— (Исторические монографии и иссле дования Николая Костомарова. Т. 8). К о с т о м а р о в Н . И . Мазепа и Мазепинцы.— СПб., 1905.— 375—815 с.— { К о с т о м а р о в , Н . И . Собрание сочинений. Кв. 6. Т. 16). К о с т о м а р о в Н . И . Русская история в жизнеописаниях её главнейших дея телей.— 5-е изд.— СПб., 1905—1913.— T. 1—3. К о с т о м а р о в Н . И . Северно-русские народоправства во времена удельно-ве чевого уклада.— СПб., 1863.— T. 1—2. К о с т о м а р о в Н . И . Собрание сочинений: Исторические монографии и иссле дования,— СПб., 1903—1906— Кн. 1—8 (Т. 1—19). К о с т р у б а Т. Галицько-Волинськи літопис / Переклав и пояснив Т. Коструба.— Львів, 1936.* Крестьянская война под предводительством Степана Разина: Сборник до кументов / Сост., предисл. и комм. Е. А. Шевцовой.— М., 1954—1959,— Т.-1—3. К у д р я ш о в К . А . Н. Зубов, Д.. А. Зубов, Н. А. Зубов, П. А. Зубов, В. А. Зу бов // Русский биографический словарь.—СПб., 1908.— Т. 7.— С. 509—510, 514—522, 524, 526—546.
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRASAS
937'
Кулишер И. M. История русского народного хозяйства — М., 1925/— T. 1 —2. Кунцевич Г. 3. История о Казанском царстве или Казанский летописец: Опыт историко-литературного исследования.— СПб., 1905.— XII, 682 с. Куропаткин А. H. žr: Дневник А. Н. Куропаткина. Лавров В., Максимов П. Псков.— М., 1950.— 39 с. Л anno И. И. Великое княжество Литовское во второй половине XVI сто летия: Литовско-русский повет и его сеймик.— Юрьев, 1911.— 191 с. Л anno И. И. Великое княжество Литовское за время от заключения Люб линской унии до смерти Стефана Батория (1569—1588): Опыт исследования по литического и общественного строя.— СПб., 1901.— 780 с. Л anno И. И. Гродский суд в Великом княжестве Литовском в XVI ст. // ЖМНП.— 1908,— № 2,— С. 51— 113. Лаппо И. И. Земский суд в Великом Княжестве литовском в конце XVI века //Ж М Н П .— 1897,— № 6 ,— С. 263—301. Лаппо И. И. Литовский Статут 1588 года.= 1588 metų Lietuvos Statutas. — К., 1934—1938.— T. 1: Ицследование. — 1934—1936.— Ч. 1—2; Т. 2; Текст.— 1938,— XVIII, 5Ì6 с. Лаппо И. И. Подкоморский суд в великом княжестве литовском в конце XVI и начале XVII века // ЖМНГІ.— 1899.— № 8 .— С. 341—404. Лаппо И. И. Уравнение прав Великого Княжесдва Литовского и Короны Польскей в 1697 г. // Записки Русского научного института в Белграде.— 1930,— Вып. 1,— С. 53—67. Латкин В. Земские соборы древней Руси, их история и организация срав нительно с западно-европейскими представительными учреждениями: Историко юридическое исследование.— СПб., 1885.—440 с. Латкин В. Материалы для истории земских соборов XVII столетия (1619— 162.0, 1648—1649 и 1651 г.).— СПб., 1884.— IV, 288 с. Лебедев Я. К. XVI столетие о ратном деле.— М., 1911.* Левицкий Н. А. Русско-японская война 1904—1905 гг.— 3-е изд., испр. и доп. — М„ 1938.— 360 с. Леонтович Ф. И. Бояре и служилые люди в литовско-русском государстве// ЖМЮ,— 1907,— № 5,— С. 221—292; № 6 ,— С. 192—265. Леонтович Ф. И. Веча, сеймы и сеймики в Великом Княжестве Литовском // ЖМНП,— 1910,— № 2,— С. 233—274, Леонтович Ф. И. К вопросу о выморочных имуществах по литовскому праву // ЖМЮ.— 1897,— № 6 ,— С. 103—134; № 7,— С. 83—125; № 8 ,— С. 91— 170. Леонтович Ф. И. Правоспособность литовско-русской шляхты // ЖМНП.—
1908,— № 3,— С. 53—87; № 5.— С. 136—167; № 6,— С. 245—298; 1909.— № 2.— С. 225—269; № 3,— С. 44—88. Леонтович Ф. И. Рада великих князей литовских.— СПб., 1907.— 114 с.— (Отт. из ЖМНП). Леонтович Ф. И. Центральные судебные учреждения в Великом княжеѳтве Литовском до и после Люблинской унии. Разд. 4: Главный литовский три бунал // ЖМЮ,— 1910,— № 2,— С. 205—217. Летопись по Ипатскому списку / Издание Археографической Коммиссий.— СПб., 1871,— IX, 616, 33, 28, 12 с. Летопись по Лаврентьевскому списку / Изд. Археографическая коммиссия, гл. ред. А. Ф. Бычков,— СПб., 1872.— 512, 63 с.
938
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SARASAS
Лещинский А. Г. Город Калинин // Ученые записки Московского гос. уни верситета.— 1940,— Вып. 38: География.— С. 26—37. Ливанцев К. Е. История государства и права феодальной Польши XIII— XIV вв,— Л., 1958—159 с. Литвинов И. Столыпинщина.— Харьков, 1931.— 104 с. Лихачев Д. С. Возникновение русской литературы.— М.; Л., 1952.— 240 с. Лихачев Д. С. Новгород Великий: Очерк истории культуры Новгорода XI— XVII в,— Л„ 1945,— 104 с. Лихачев Д. С. Русские летописи и их культурно-историческое значение.— М.; Л., 1947,— 500 с. Лихачев Д. С. „Слово о полку Игореве»: Историко-литературный очерк.— 2-е изд., доп.— М.; Л., 1955.— 152 с. Лутохин Д. А. Граф С. Ю. Витте как министр финансов (1892—1903).— Пг., 1915.— 40 с. Любавский М. К. Лекции по древней русской истории до конца XVI в.— 3- е изд. М„ 1918,— 306, VI с. Любавский М. К. Литовско-русский сейм: Опыт по истории учреждения в связи с внутренним строем и внешнею жизнью государства.— М., 1900.— 850, 232. XIX с.— (Tekste nurodami 1901 leidimo metai). Любавский M. К. Областное деление и местное управление Литовско-Рус ского государства ко времени издания первого литовского статута: Историчес кие очерки.— М., 1892.— VIII, 884 с. Любавский М. К. Образование основной государственной территории велико русской народности: Заселение и объединение центра,— Л., 1929.— 176 с. Любавский М. К. Очерк истории Литовско-Русского государства (до Люб линской унии включительно): С приложением текста хартии, выданных вели кому княжеству Литовскому и её областям.— М., 1910.— 376 с.; 2-е изд.— М., 1915,— 401 с. Любау'скі М. К. Літва и славяне у іх узаемаадносінах у XI—XII ст. // Інстытут беларускае культуры. Записки аддзелу гуманітарных наук.— Менск, 1926 *. Лященко П. И. История народного хозяйства СССР.— 4-е изд.— М., 1956.— Т 1—3. Мавродин В. В. Древняя Русь: (Происхождение русского народа и обра зование Киевского государства).— Л., 1946.— 312 с. Мавродин В. В. Очерки истории Левобережной Украины: (С древнейших времен до второй половины XIV века).— Л., 1940.— 319 с Маковский Д. П., Орлов В. С. Смоленск с древних времен до XX в.— Смоленск, 1948.— 228 с. Малиновский И. Рада великого княжества Литовского в связи с Боярской думой древней России.—Томск, 1903—1912.— Ч. 1—2. Мальцев В. Борьба за Смоленск (XVI—XVII вв.)— Смоленск, 1940.— 424 с. Материалы по денежной реформе 1895—1897 гг. / Под ред. проф. А, И. Буховецкого.— Пг.; М., 1922.— Вып. 1. Международные отношения на Дальнем Востоке (1870—1945). / Под. общ. ред. E. М. Жукова.— М., 1951,— 791 с. Мещереков Г. П„ Безкровный Л. Г. А. В. Суворов— M., 1946 — 88 с. Мещереков Г. П. (ред.) žr: А. В. Суворов. Милюков П. Н. История второй русской революции.— София, 1921 — 1924.— T. 1.— Вып. 1 — 3. Милюков П. Н. Очерки по истории Русской Культуры.— Юбилейное изда ние,— Париж, 1937.— Т. 1—3.
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS
939
Михайловский Е. В. Углич.— М., 1948.— 56 с. Молчановский Н. Очерк известий о Подольской земле до 1434 года: (Пре имущественно по летописям).— Киев, 1885,— 388, XXXII с. Монархия перед крушением (1914—1917): Бумаги Николая II и другие документы / Статьи В. П. Семенникова,— М.; Л., 1927.— VIII, 313 с. Монгайт А. Л. Старая Рязань // Вопросы истории.— 1947.— №. 4.— С. 8 8 — —98. Мордовцев Д. А. Гайдамачина: Историческая монография.— 2 -е изд., доп.— СПб., 1884,— 345 с. Муравьев Н. Я. Историческое исследование о древностях Новгорода, ка сающиеся: его монет серебряных гривен и полугривен или рублей, его местнос ти, величины, населения и окольностей, его укреплений, строений, нравов жи телей и свойства управления.— СПб., 1828.— 54 с. Мыиі И. Положение о земских учреждениях 1 2 июня 1890 г. со всеми отно сящимися к нему узаконениями, с судебными и правительственными разъясне ниями.— 3-е изд.,, испр. и доп.— СПб., 1900.* Мякотин В. А. Крестьянский вопрос в Польше в эпоху её разделов.— СПб., 1889,— 229 с. Насонов А. Я. Летописные памятники Тверского княжества // Известия АН СССР. Отделение гуманитарных наук.— 1930.— № 9/10.— С. 709—739. Насонов А. Н. Монголы и Русь,— 1940.* Насонов А. Н. «Русская земля» и образование территории древнерусского государства.— М., 1951.— 262 с. Недзельницкий И. Штундизм, причины тюявления и разбор учения его.— Елизаветград, 1893.— 247 с. Неедлы 3. Р. История чешского народа. Т. 1 / Перев. с, чешек. Н. Дзюбинский и др.— М., 1952.— 252 с. Некрасов А. С. Древний Псков и его художественная жизнь.— М., 1923.— 74 с. Нелидов Ф. Западники 40-х годов: Н. В. Станкевич, В. Г. Белинский, И. И. Герцен, Т. Н. Грановский и др.— М., 1910.— 272 с. Никитин П. История города Смоленска.— М., 1848.— IV, 316, БХѴІ, XI с. Никитский А. Н. История экономического быта Великого Новгорода: Ис следование.— Посмертное изд.— М., 1893.— XIX, 307 с, Никитский А. Н. Очерк внутренней истории Пскова.— СПб., 1873.— IX, 344 с. Никифоров Л. А. Русско-английские отношения при Петре I.— М., 1950.— 279 с. Никольский Н. М. История русской церкви.— 2-е изд.— М.; Л., 1931.— 400 с. Нифонтов А. С. Россия в 1848 году.— М., 1949.— 316 с. Новгородская первая летопись старшего и младшего изводов / Под ред. и с предис. А. Н. Насонова.— М,; Л., 1950.—641 с., 10 л. илл. Новицкий Г. А. Русское государство в борьбе за Балтику в XVI веке: Сте нограмма лекции.— М., 1945.— 17 с. Новицкий Г; А. История СССР (XVIII в.): Курс лекции,— М., 1950,— 176 с. Новодворский К. Борьба за Ливонию между Москвою и Речью Посполитою: Историко-критическое исследование.— СПб., 1904.— 304, 49 с. Оболенский М. (ред.) йг: Ярлык... Окулич-Казарин Н. Ф. Спутник по древнему Пскову / Сост. Н. Ф. ОкуличКазарин.— Псков, 1911.— 316 с., 58 л. илл., 4 л. план. Ольденбург С. С. Царствование императора Николая II.— Белград. 1939—— 1949.— Т. 1—2.
940;
l it e r a t ū r o s
ir š a l t in i ų
są r a sa s
Орлов А. C. Владимир Мономах.— М.; Л., 1946.— 192 c. Осипов К. Александр Васильевич Суворов (1730— 1800).— М., 1949.— 471 с. Осипов К. Богдан Хмельницкий — 2-е изд., пёрераб.— М., 1948.— 479 с. Очерки истории исторической науки в СССР / Под ред. M. Н. Тихомирова. — М., 1955 — Т. 1,— 692 с. Очерки истории СССР / Под ред. H. М. Дружинина (гл. ред.), Б. Д. Гре кова и др.— М.: АН СССР, 1953— 1958; [T. 1 ]: Период феодализма. XI—XV вв. / Под ред. Б. Д. Грекова и др.—- 1953.— Ч. 1—2; [Т 2] : Период феодализма. Конец XV—начало XVII в. / Под ред. А. Н. Насонова.— 1955.— 959 с., 11 л. илл. Павлов А. С. О начале Галицкой, и литовской митрополии и о первых та мошних митрополитах по византийским документальным источникам // Русское обозрение.— 1894.— Кн. 5.* Павлов А. С. Первоначальный славяно-русский Номоканон.— Казань, 1869.— 100 с.— (Ученые записки Казанского университета). Павлов-Силъванский Н. П. Государевы служилые люди: Происхождение русского дворянства.— СПб., 1898.— V, 330 с. Панаев И. И. Литературные воспоминания / Ред., вст. ст. и комм. И. Ям польского.— М.; Л., 1950.— LVI, 472 с., 7 илл. л. Пашуто В. Т. Образование Литовского государства.— М., 1959.— 531 с. Пашуто В. Т. Очерки по истории Галицко-Волынской Руси,— М., 1950.— 330 с. Первушин В. В. Казань.— 1924.* Пероговский. Материалы для изучения Волыни.— 1879.* Петров Н. И. Волынь: Исторические судьбы юго-западного края.— СПб., 1888.* , Петрушевский А. Ф. Генералиссимус князь Суворов.— СПб., 1884.— T. 1—3. Писарев С. П. Смоленск и его история.— 1894.* Письма и бумаги императора Петра Великого.— СПб.; Л.; М., 1887— 1952.— Т. 1—9. Письма и бумаги императрицы Екатерины II, хранящиеся в Имп. Публичной библиотеке / Изд. А. Бычков.— СПб., 1873.— 40 с. Пичета В. И. Аграрная реформа Сигизмунда Августа в Литовско-Русском государстве.— М., 1958,— 547 с. Пичета В. И. Белоруссия и Литва XV—XVI вв. (Исследования по истории социально-экономичного, политического и культурного развития).— М., 1961.—815 с. Пичета 7. И. Псторыя Беларусі.— М.; Л., 1924.— Ч. 1.— 134 с .. Платонов С. Ф. К истории московских земских соборов.— СПб., 1905.— 68 с. Платонов С. Ф. Лекции по русской истории.— 9-е изд., испр.— Пг_, 1915.— 743 с.; 1 0 -е изд.— Пг., 1917.— 743 с. Платонов С. Ф. Очерки по истории смуты в Московском государстве XVI— XVII вв.: Опыт изучения общественного строя и сословных отношений в смут ное время.— 3-е изд.—СПб., 1910.— 624 с,-— (1937 m. leidimo neaptikome.— sud. past.). Платонов С. Ф. Петр Великий: Личность и деятельность.— Париж, 1927.— 132 с. Платонов С. Ф. Смутное время: Очерк истории внутреннего кризиса и об щественной борьбы в Московском государстве XVI и XVII веков.— Пг., 1923.— 168 с.
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRASAS
941
Плеханов Г. В. История русской общественной мысли.— М.; Л., 1925— 1926.— Кн. 1—3. Повесть временных лет / Подг, текста Д. С. Лихачева, перевод Д . С. Лиха чева и Б. Романова, под. общ. ред. В. П. Адриановой-Перетц.— М.; Л., 1950.— Ч. 1—2. Повесть о прихожении Стефана Батория на град Псков / Подг. текста и статьи В. И. Малышева, отв ред. Д. Лихачев.— М.; Л., 1952.— 135 с. Погодин А. История польского народа в XIX веке.— М., 1915.— 299 с. Покровский M. Н. Русская история с древнейших времен.— М., 1933.— Ч. 1—4. Полиевктов М. А. Николай I: Биография и обзор царствования.— М., 1918. —IX, 393 с. Полиевктов М. А. Остерман Андрей Иванович // Русский биографический словарь,— СПб., 1905,— Т. 12,— С. 405—417. Полное собрание русских летописей / Издаваемое Археографическою коммиссиею.— СПб., 1841— T 1. [Вып. 1/2]: Лаврентиевская и Троицкая летописи.— 3846.— XX, 269 c.; T. 1. Выц: 1: Повесть временных лет.— 2-е изд.— 1926.— VII, 289 стб.; Вып. 2: Суздальская летопись по Лаврентьевскому списку.-^-2-е изд,— 1927,— 290—488 стб.;. T. 1. Вып. 3: Приложения: Продолжение летописи по Академическому списку.— М.; Л., 1928;.— 490—579 с.; Ипа]гиевская ле топись — 1843,— IX, 227 с.; 2-е изд,— 1908.— XVI, 938, 87 с.; 3-е изд.— 1923.— 320 стб.; Т. 3—4: Новгородский летописи.— 1841— 1848, Т. 4. Вып. 1—2: Новго родская четвертая летопись.— :2-е изд.— 1915— 1925.— 6 8 6 с.; Т. 5: Псковския и Софийския летописи.— 1853.— VI, 277 с.; Т. 6 : Софийския летописи.— 1853.—■ 358 с.; Т. 7—8: Летопись по Воскресенскому списку.— 1856—1859; Т. 9—-13: Ле тописный сборник, именуемый Патриаршею или Никоновскою летописью.— 1862. —1906; Т. 15: Летописный сборник, именуемый Тверскою летописью.— 1863.— 503 с.; Т. 17: Западнорусские летописи.— 1907.— XIV, 649 с.; Т. 24: Типографс кая летопись.— 1921.— III, 271 с. Попов Н. А. В. Н. Татищев и его время: Эпизод из истории государственной, общественной и частной жизни в Росісии первой половины прошедшего столе тия.— М., 1861.— 803 с. Попов Н. А. Ученые и литературные труды Татищева (1686—1750): Реч.— СПб., 1886,— 53 с. Порфиридов Н. Г. Древний Новгород: Очерки из истории русской культуры XI—XV в,— М.; Л„ 1947,— 308 с. Потемкин В. П. žr: История дипломатии. Похилевич Д. А. Крестьяне Белоруссии и Литвы в XVI—XVIII вв.— Львов, 1947,— 179 с. Правда Русская / Под ред. Б. Д. Грекова.— М.; Л.; 1940— 1947.— T. 1: Тексты — 505 с.; Т. 2: Комментарии.— 864 с. •Пресняков А. Е. Княжное право в древней Руси: Очерки по истории X—XII ст,— СПб., 1909,— 315 с. Пресняков А. Е. Лекции по Русской истории.— М., 1938.— T. 1: Киевская Русь. — 279 с. Пресняков А. Е„ Московское царство.— Пг., 1918.— 139 с. Пресняков А . Е. Образование великорусского государства: Очерки по ис тории XIII—XV столетий,— Пг., 1918.— 459 с. Приселков М. Д. История русского летописания XI—ХѴ-вв — Л., 1940.— 188 с. . . . Приселков М. Д. Лаврентьевская летопись: (История текста) // Ученые за
942
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRASAS
писки Ленинградского ун-та. Серия исторических наук.— 1939. № 32.— Вып. 2.— С. 76—142. Присежов М. Д., Фасмер М. Отрывки В. Н. Бенешевича ио истории рус ской церкви в XIV в. // Известия Отделения русского языка и словестности Российской академии наук.— 1916.— Т. 21.— Кн. 1.— С. 48—70. Псковские летописи / Подг. А. Н. Насонов.— М.; Л., 1941— 1955.— Вып. 1—2. Пташицкий С. Л. К истории литовскаго права после третьего статута // ЖМНП,— 1893,— № 1 0 .— С. 489—515. Пугачевщина / Подг. С. А. Голубцов.— М.; Л., 1926—1931.— T. 1—3. Рабинович М. Осадная техника на Руси в X—XV веках // Известия АН СССР. Серия истории и философии.— 195І.— Т. 8 .— С. 61—75. Рождественский А. Южно-русский штундизм: Исследование.— СПб., 1889.—295 с. Рожков Н. А. Русская история в сравнительно-историческом освещении: (Основы социальной динамики). — М.; Пг., 1919— 1926.— T. 1 — 12. Ростовцев М. И. Скифия и Босфор: Критическое обозрение памятников ли тературных и археологических.— М.; Л., 1925. Русская Историческая Библиотека, издаваемая Имп. Археографического коммисйиею.— СПб., 1891.— Т. 13: Памятники древней русской письменности, от носящейся к смутному времени.— 982 стб. Русская Правда в четырех редакциях: По спискам Археографическому, Тро ицкому и князя Оболенского, с дополнениями и вариантами из других списков/ Издал В. Сергеевич.— СПб., 1904.— XXII, 51 с. Русско-японская война.— 1910.— T. 1—9; 2-е изд.— 1912.— T. 1—7.* Рыбаков Б. А. Древние руссы: К вопросу об образовании ядра древнерус ской народности в свете трудов И. В. Сталина // Советская археология.— 1953. — Т. 17,— С. 23—104. Рыбакоу Б. А. Радзімічы // Працы сэкцыі археолёгіі.— Менск, 1932.— T. 3. — C. 51—81. Рябинин И. C. Тадеуш Косцюшко // Голос минувшего.— 1915.— № 4.— С. 35—74; № 6 ,— С. 18—58. Савицкий Ю. Москва: Историко-архитектурный очерк.— М., 1947.— 90 с. Савич А. А. Борьба русского народа с польской интервенцией в начале XVII в,— 1939.* Савич А. А. Борьба феодалов в Галицко-Волынской Руси в XII—XV вв. // Ученые записки Московского пед. ин-та им. К. Лебкнехта.— 1937.* Садиков П. А. Очерки по истории опричнины.— М.; Л., 1950.— 594 с. Сапунов А. П. Витебская старина.— Витебск, 1883—1889.— T. 1—5. Сапунов А. П. Полоцк, Витебск и Минск в 20-х годах прошлого столетия.— 1901.* Сапунов А. П. Река Западная Двина: Историко-географический обзор.— Витебск, 1893,— IV, 512, XIX с. Сборник правительственных разпоряжений по делам до земских учреждений относящийся.— СПб.: Хоз. департамент М-ва внутренних дел, 1868—1890.— Кн. 1—13. Сборник статей и материалов по истории Юго-Западной России, издаваемый Комиссией для разбора древних актов, состоящей при Киевском, Подольском и Волинском генералгубернаторе.— Киев, 1911.— Вып. I.— 6 8 , 25— 120, 171, 37 с. Сборник статей, посвещенных В. О. Ключевскому (...) ко дню тридцатиле
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRASAS
943
тия его профессорской деятельности в Московском университете.— М., 1909.— 828 с. Семевский В. И. Крестьяне в царствование императрицы Екатерины II.— 2-е изд., испр. и доп.— СПб., 1901— 1903.— Т. 1—2. Семевский М. И. Великие Луки и их уезд.* Семевский М. И. Царица Екатерина Алексеевна, Анна и Виллим Моне.— 2-е изд., переем, и доп.— СПб., 1884.— 334, XVI с.— (Очерки и рассказы из рус ской истории 1692—1724 г.). Семенников В. П. zr. Монархия перед крушением. Семенов П. Географическо-статистический словарь Российской империи.— СПб., 1863— 1885,— Т. 1—4. Сергеевич В. И. Вече и князь.— 3-е изд.— СПб., 1908.— 370 с.— (Сергеевич B. И. Древности русского права. Т. 2. С 1—370). Сергеевич В. И. Земские соборы // Сергеевич В. И. Лекции и исследования по древней истррии русского права,— 4-е изд., доп.— СПб., 1910.— С. 172—240. Сидоров А. Л. Русско-японская война (1904— 1905).— М., 1946.— 80 с. Симеон Полоцкий. Избранные сочинения / Подг. текста, статьи и коммент. И. П. Еремина.— М.; Л., 1953.— 282 с. Скальковский А. А. Наезды гайдамак на западную Украину в XVIII сто летии, 1733—1768.— Одесса, 1845.— 290 с. Слабченко М. Соціяльно-правова организация Сичи Запорожской.— 1927.* Слово о полку Игореве / Под ред. А. С. Орлова.— М„ 1923. Слово о полку Ігоревім: Пам’ятка феодальной Украіни-Руси XII віку / Под ред. В. Н. Перетц.— Киі'в, 1926.— IX, 361 с. Слово о пелку Игореве / Под ред. В. П. Адриановой-Перетц. / Коммент. Д. С. Лихачева.— М.; Л., 1950.—484, VII. 46 с. Слово о полку Игореве: Библиография издании, переводов и исследова нии / В. П. Адрианова-Перетц,— М.; Л., 1940.—100 с. Смирнов В. Д. Крымское ханство под верховенством Отоманской Порты до начала XVIII века,— СПб., 1887.— XXXV, 772 с. Смирнов И. И. Восстание Болотникова 1606— 1607 г,— Л., 1949.— 528 с. Смирнов И, И. Восточная политика Василия III // Исторические записки,— 1948 — № 27,— С. 18—66. Смирнов И. И. Иван Грозный.— 1944.* Смирнов К. Ф. Сарматские племена Северного Прикаспия // Краткие сообещания Института истории материальной культуры АН СССР,— 1950.— Т. 34.— C. 97—144. Собрание государственных грамот и договоров великих князей Московс ких, Тверских, Суздальских, Смоленских, Литовских и инных удельных князей и всеросийских государей, царей с 1265 по 1696 гг., хранящихся в государствен ной коллегии инностранных дел.— М., 1822 — Ч. 3: 1613— 1655 гг.— 540 с. Соколов П. А. Убийство царской семьи.— Берлин, 1925.— IV, 297 с. Соловьев С. М. История России с древнейших времен.— М., 1958— 1959.— Т. 8 —9; СПб.: «Общественная польза», 1910; СПб.: «Общественная польза» 1911.* Соловьев С. М. Об отношении Новгорода к великим князьям: Историческое исследование.— М., 1845.* Соловьев С. М. Публичные чтения о Петре Великом.— СПб., 1903.—212 с. Сочинения Екатерины II / На основании подлинных рукописей и с обяснениями акад. А. Н. Пынина.— СПб., 1901—1907.— Т. 1—12. Сочинения Т. Н. Грановского.— 4-е изд.— М., 1900.— 659 с.
944
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRASAS
Спегальский Ю. П. Псков: Историко-художественный очерк.— М.; Л , 1946 — 61 с. Спиридонова Е. В. Экономическая политика и экономические взгляды Пет ра I,— М., 1952,—287 с. Статут Великого Княжества Литовскоо 1529 года.— Минск, 1960— Ч. 1 : Текст перевод и словарь-коментарии / Под ред. акад. К. Яблонскиса — 255 с. Струве В. В. Б. А. Тураев — крупнейший историк Древнего востока // Вест ник древней истории.— 1948.— № 2. — С. 75—82. А. В. Суворов: Документы / Под ред. Г. П. Мещерякова.— М., 1949.— 1953.— Т. 1—4. А. В. Суворов: Из материалов, опубликованных в связи со 150-летием со дня смерти. 1800— 1950.— М., 1951.— 140 с. Супрасльская рукопись, содержащая Новгородскую и Киевскую сокращен ные летописи / Иждивением Общества истории и древностей российских издал князь М. А. Оболенский.— М., 1836.— XXIV, 172, 32 с. Сушицькйй Т. Захидно-рускі літописи як памятки літератури. Ч. 1. — К'шв, 1921.— 136 с. Тарле Е. В. Русский флот и внешняя политика Петра I,— М., 1949.— 123 с. Татищев С. С. Внешняя политика императора Николая Первого: Введение в историю внешних сношении России в эпоху Севастопольской войны.— СПб., 1887.— XVIII, 639 с. Тельпуховский Б. С. Северная война, 1700—1721 гг.: Полководческая дея тельность Петра I,— М„ 1946.— 200 с. Теодорович Н. И. Историко — статистическое списание церквей и приходов волынской епархии.— Почаев, 1893.— Т. 3: Уезды Кременецкий и Заславский.— 687, IX с. Терек В. Украіна під Литвою и Полыцею; Історія украіньского народу. — Яворів, 1933.— Ч. 1—2. Тизенгаузен В. Сборник материалов, относящихся к истории Золотой Орды -Recueil des matériaux relatifs a l’histoire de la Horde d’Or.— СПб., 1884.* Тихомиров И. A. О сборнике, именуемом Тверской летописью // ЖМНП.— 1876,— № 12,— С. 262—308. Тихомиров М. Н. Древнерусские города. — М., 1946.— 253 с.; 2-е изд., доп. и пеоераб.— М., 1956,— 477 с. Тихомиров М. Н. Древняя Москва (XII—XV вв .)— М., 1947.— 224 с. Тихомиров М. Н. Значение древней Руси в развитии русского, украинского и белорусского народов // Вопросы истории.— 1954.— № 6 .— С. 19—26. Тихомиров М. Н. Исследование о Русской Правде, происхождение текстов. — 1941.* Тихомиров М. Я-, Дмитриев С. С. История СССР с древнейших времен до 1861 г,— М., 1948,— 411 с.: 20 л. карт. Тихомиров М. Н. Источниковедение истории СССР с древнейших времен до конца XVIII в.: Курс источниковедения истории СССР. — М., 1940.—256 с. Тихомиров М. Я, Пособие для. изучения «Русской Правды».— М., 1953.— 192 с. Тихомиров М. Н, Происхождение названия Русь и Русская земля // Со ветская этнография.— 1947,— № 6/7.— С. 68—80. Тихомиров М. Н. Средневековая Москва в XIV—XV вв.— М., 1957,— 318 с. Тихомиров М. Н. В. Н. Татищев // Историк марксист— 1940.— № 6 .— С. 43— 56.
LITERATOROS IR ŠALTINIŲ SĄRASAS
945
Томашинский С. Крестьянские движения в феодальной крепостной России.— 1932.* Трачевский А. Польское безкоролевье по прекращении династии Ягеллонов: Историческое исследование,— М., 1869,— XXXVI, 511, 112 с. Третьяков П. Я. Восточнославянские племена.’— 2-е изд., перераб.— М,у 1953. 312 с. Троцкий Л. История русской революции.— Берлин, 1931— 1933.— T. 1—2. Трубецкая Е. Сказания о роде князей Трубецких.— М., 1891.— ХМ,' .372 с. Ушинский А. Д. Вероучение малорусских штундистов.— Киев, 1866.* Филевич И. П. Борьба Польши и Литвы-Руси за Галицко-Владимирское на следие: Исторические очерки.— СПб., 1890.— 233 с. • .. . Фирсов Я. Я. Содержание и характеристика Галицко-Волынской летописи по Ипатьевскому списку // Фирсов И. Я. Исторические характеристики и эскизы 1890—1920 гг.—'Казань, 1922,— Т. 2.^ -С. 303—311. Форстен Г. Балтийский вопрос в XVI—XVII ст.— СПб., 1893— 1894.— T, 1 —2. Форстен Г. Борьба из-за господства на Балтийском море в XV—XVI ст.— СПб., 1884.* Франк С. Л. Биография П. Б. Струве.— Нью-Йорк, 1956.— 237 с. Хомяков А. С. Полное собрание сочинений.— М., 1900—1907.— T. 1—8 . Хорощин М. Козачья войска. — 1881.* Цветаев Д. В. Царь Василий Шуйский.— Варшава. 1901— 1910.— T. 1—2. Черепнин Л. В., Нечкина M. В. žr: История СССР. —С Чистяков С. А. История Петра Великого.— 1903.* • ' ' . ѵ ’ Чубатый Я. Державино-правке становище украінских земель литовськоі держави під кінец XIV в. Ц Записки наукового товариства им. Ш евченка=Mittei lungen der Ševčenko- Gesellschaft der Wissenschaften in Lemberg.— 1924.— T. 134/135,—C. 19—65; 1926,— T. 144/145,— C. 1— 108. Шамурин 3., Шамурин Ю. Калуга. Тверь. Тула. Торжок.— М., 1914.—75 с. — (Культурные сокровища России. Вып. 7). Шамурин Ю. Ростов Великий. Троице-Сергиева Лавра.— М., 1913. 82 с.— — (Культурные сокровища России. Вып. 7). Шараіевич И. И. История Галицко-Володимирской Руси.— Т. 2.— 1899.* Шахматов А. А. Киевский летописный свод XII века // А. А. Шахматов (1864— 1920): Сборник статей и материалов / Под ред. С. П. Обнорского.— М.; Л., 1947,— С. 105— 116. Шахматов А. А. О Супрасльском списке Западно-русской летописи // Л е топись занятий Археографической комиссии за 1900 г.— СПб., 1901.— Вып. 13.— С. 1—14. Шахматов А. А. Обозрение русских летописных сводов XIV—XVI вв.— М.; Л., 1938,— 372 с. Шахматов А. А. Повесть временных лет и её источники.— 1940.* Шахматов А. А% Разбор сочинения И. А. Тихомирова «Обозрение летопис ных сводов Руси северо-восточной» // Записки Академии наук по Историко-фило логическому отделению.— 1899.— Т. 4 . - й 2.* Шахматов А. А. Разыскания о древнейших русских летописных сводах — СПб., 1908,— 687 с. Шляков Я. В. О Поучении Владимира Мономаха.— СПб., 1900.— 115 с. Шмурло Е. Курс русской истории.— Прага Чесская, 1931— 1935.* Шумигорский Е. С. Император Павел I: Жизнь и царствование.— СПб., 1907 — 214, 37 с. Щарбакоу. Нарис гісториі Беларуси.— 1934.— Т. 1 .* 60. К. Avižonis.
946
LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRASAS
Щербакивський В. Формация украинской нации.— 1941.* Эдине Б. Н. фон. Ростов Великий, Углич — памятники художественной ста рины.— М„ 1913.— 198 с. Экземплярский А. В. Великие и удельные князья Северной Руси в татарс
кий период с 1238—1505 г.: Биографические очерки по первѳсточникам и глав нейшим пособиям.— СПб., 1889—1891 — Т. 1—2. Эпоха Николая I / Под ред. М. О. Гершензона.— 1911.* Юбилейна книга в 300-літни роковіни смерти Метронолита Іпатия Потия.— Львів, 1914.* Юшков С. В. Русская Правда: Происхождение, источники её значение.— М.,
1950,— 380 с. Яровський М. Нариса з історіі революційней боротбы на Украіни.— Б. м.: Держав, вид, 1927 — 416 с. Яковлев А. Холопство и холопы в Московском государстве XVII в.: По ар хивным документам Холопьего и Посольского приказов, Оружейной палаты и Разряда. T. 1.— М.; Л., 1943.— 564 с. Ярлык Хана Золотой Орды Тохтамыша к Польскому Королю Ягайлу 1392— 1993 года / Издан Князем М. А. Оболенским.— Казань, 1850. Ярославский E. Е. О новейшей эволюции троцкизма: Стенограмма доклада, читанного в Комакадемии.— М., 1930.— 30 с. Ясинский М. Главный Литовский Трибунал, его происхождение, организа ция и компетенция: Очерки по истории судоустройства в Литовско-Русском госу
дарстве.— Киев, 1901.— Вып. 1: Происхождение Главного Литовского Трибунола.— 253 с. Ясинский M. Н. Луцкий Трибунал как высшая судебная инстанция для Во лынского, рацлавского и Киевского воеводств в последней четверти XVI в.: К истории апелляционных судов в Польше и Литве.— Киев, 1899—1900.— 72 с.
947
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ1 SANTRUMPOS arkiv.— arkivyskupas; atst.— atstovas; ch.— chanas; d.— duktė, did.— didysis, dipl.— diplomatas; etm.— etmonas; feldm.— feldmaršalas; gen.— generolas, ge neralinis; gub.— gubernatorius; imp.— imperatorius; istor.—'istorikas; kanc.— kancleris; kar.— karalius, karalienė; komend.— komendantas; konfed.— konfede racija, konfederatas; k-štis, k-štienė, k-štytė — kunigaikštis, kunigaikštienė, kuni gaikštytė; Lenk.— Lenkijos; liet.— lietuvių; Liet.— Lietuvos; marš.— maršalka; metr.— metropolitas; pil.— pilininkas; prad.— pradininkas; s.— sūnus.; 9en.— se niūnas; vaiv.— vaivada; viet.— vietininkas; vysk.— vyskupas; žm.— žmona.
Abraham ben Josiah Jerusalem, karaimų rašytojas 70 Achmatas, Aukso Ordos ch. 603 Acton 908 Adaševas Aleksis, Jono IV favoritas 703, 705 Adelaidė, Heseno landgrafo d., Kazi miero II žm. 366 Adieta., Ziemomyslo d. 383 Adrianas, Rusijos patriarchas 664 Adrianova-Perete V. P. 29, 593, 941, 943 Agnietė, Kazimiero II sesuo 372 Agripina, Algirdo d. 608 Aichenvald J. 936 Aigustas, liet. k-štis 491 Aigustė, liet. k-štytė, Simano Išdidžiojo d. 719 Aišuna (Aišvno) Ruškaitis 24 Aksakovas Ivanas 806, 812, 813 Aksakovas K. A. 806, 812, 813 Akselrodas P. B. 817 Aksinija, Tverės k-štienė 610 Alad jiñas A. F. 819 d'Alamberas (d'Alembert) 577, 626
Albertas, Krokuvos vaitas 381 Albrechtas I, Vokietijos imp. 381 Albrechtas II Habsburgas, Vokietijos imp., Čekijos ir Vengrijos kar. 243, 245, 246, 248, 867 Albrechtas III Habsburgas 863 Albrechtas IV Habsburgas 863 Albrechtas, Saksų k-štis 689 Albrechtas Hohencolernas 222, 235, 236 Aldona, Gedimino d. 360, 366, 378, 382, 549, 898 Aleksandra Algirdaitė 232, 233, 385 Aleksandra, Anglijos kar. Edvardo VII žm. 639 Aleksandra Feodorovna, Mikalojaus I žm. 642 Aleksandra Feodorovna, Mikalojaus II žm. 651, 657, 768 Aleksandras, Liet. did1. k-štis, Lenk. kar.69, 8 6 , 90, 131, 148, 151, 152, 155, 221, 348, 448, 458, 495, 501, 509, 514, 517, 532, 543, 552, 602, 603, 615, 681, 689, 690, 692, 699, 725, 738, 834
Rodyklėje slaviškos pavardės transliteruotos.
948
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
^Aleksandras I, Rusijos caras 41, 42, 54, 386, 387, 399, 403, 404, 552, 579—581, 642, 644, 675—677, 683, 713—715, 751, 753, 755, 800, 826 Aleksandras II, Rusijos caras 389, 432, 439, 583—585, 639, 642, 683, 713, 717, 727, 751, 765, 781 Aleksandras III, Rusijos: caras 585, 586, 639, 651, 655, 683, 713, 717, 757, 765 Aleksandras III, popiežius 344 Aleksandras, Andriaus s., Kolomnos viet. 896 Aleksandras Karijotaitis 35, 37, 50, 367, 481, 528, 540, 550 Aleksandras Karolis, Zigmanto Vazos s. 243, 271 Aleksandras Michailovičius, Rusijos did. k-štis 758 Aleksandras, Mykolo s., Tverės k-štis 492, 611, 612, 616, 695, 719, 788 Aleksandras Narimantaitis 696, 832 Aleksandras Neviškis, Nevietis 490, 491, 595, 609, 610, 716, 831 Aleksandras (Olelka), Slucko k-štis 502, 531, 532 Aleksandras Patrikaitisi 844, 845 Aleksandras, Vsevolodo s., Pskovo k-štis 493 Aleksandras, Ziemovito IV s. 385 Alekse j ev L. V. 455, 487, 544, 930 Aleksiejus, Aleksis, Maskvos metr. 719, 787,789 Aleksiejus, Aleksiejus I >Romanovas, Maskvos caras 224, 311, 429, 438, 496, 519, 533, 568, 570, 622, 662, 671, 683, 685, 6 8 8 , 729, 750, 783, 784, 786, 791, 799, 835, 837, 873, 877, 881 Aleksiejus III, Bizantijos imp. 466 Aleksiejus, Mikalojaus II s. 657, 684, 716, 768 Aleksiejus, Petro I s. 574, 623, 670—672, 683 Algirdas 35—37, 47—53, 232, 272, 274, 367, 368, 411, 420, 443, 450, 456, 458, 460, 462, 481, 487, 492, 493, 499—502, 504—512, 516, 528, 540, 544, 550, 564, y600, 608, 610, 612, 613, 695, 696, 712, 713, 719, 725, 728, 786, 787, 789, 822, 832, 842 Ali Chanas, Kazanės ch. 893 Alicija, Heseno-Darmštadto k-štytė žr.
Aleksandra Feodorovna, Mikalojaus II žm. Allen W. E. D. 527, 905 Alm.qu.ist H. 272, 905 Alšėnų k-ščiai 85, 132 Altheim F. 419, 905 Ambraziejus, Bosnijos vysk. 792 Ammann A. M. 590, 785, 794, 905 Ananas ben Dovydas, ananitų sektos prad. 69 Anastazija žr. Rogneda Anastazija, Haličo k-štytė, Ziemovito žm. 384 Anastazija, Jaroslavo Išmintingojo d. 471 Anastazija, Romano d., Jono IV žm. 682, 684 Anastazija, Simano Olelkaičio žm. 502, 531 Ancel J. 426, 906 Andersas V., gen. 397 Andersson I. 272, 906 Andrijašev A. M. 466, 543, 555, 557, 930 Andrius, Tverės vysk. 610, 840 Andrius I, Vengrijos kar. 471 Andrius II, Vengrijos kar. 372, 555, 556 Andrius, Andriaus II s. 556 Andrius III, Aleksandra Neviškio s., Vladimiro did. k-štis 610, 618 Andrius, Algirdo s., Pskovo, vėliau Po locko k-štis 487, 493, 494, 498, 501, 505—507, 544 Andrius Bogoliubskis 19, 468, 474, 561, 594, 605—608, 615, 616, 619, 843 Andrius, Dimitro Doniečio s„ Vosyliaus I brolis 733 Andrius, Jono III s., Vosyliaus III brolis 693, 702 Andrius, Jurgio s-> Voluinės k-štis 366, 465, 549, 681 Andrius, Jurgio Ilgarankio s. 717 Andrius Kobyla 681 Andrius, Konstantino s., Suzdalės-Žemutinio Naugardo k-štis 608 Andrius, Liudviko dAnžu brolis 897 Andrius, Mykolo s., Zaslavlio k-štis 460 Andrius- Suzdališkis 609 Andrius, Teodoro Koškos s. žr. Koškinas Andrius . -, Andrius, Vladimiro s., Viazmos k-štis.509 Andrius Viazemskis žr. Viazemskis Andrius
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Andrius, Vosyliaus s,, Zvenigorodo k-štis 845 Anenkovas P. V., Annenkov P. V. 813, 814, 930 Angyal D. 249, 258, 906 d'Angjenas (d'Enghien), prancūzų k-štis 308 Anipko F. N. 819 Ankvičas (Ankwicz), Gardino seimo atst. 303 Annenkov P. N. žr. Anenkovas P. N. Antanas Ulrichas, Braunšveago-Volfenbiutelio k-štis 622, 661, 662 Antonovič V. B.' 798, 876, 930 Antonovičius 521 Apraksinas F. M. 623 Apraksinas S., feldm. 674 A ietz G. 639, 906 Armstrong H. F. 870, 906 Armstrong J. A. 527, 906 Arsenijus, kandidatas į Pskovo vysk. 789 Arsenjevas, Vilniaus komend. 304 Artomonov M. 414 Askenazy S. 305, 404, 904, 906 Askoldas, variagų k-štis 28, 474, 529, 542, 679, 828, 829 Astikai 86 Augustas, Romos imp. 128 Augustas II Stiprusis, Lenk. kar., Liet. did. k-štis 45, 226, 314—316, 320, 325, 326, 405, 572, 573, 660, 667—670, 760, 776 Augustas III Saksas, Lenk. kar., Liet. did. k-štis 43, 226, 227, 348, 350, 405, 576, 631, 660, 661, 674, 762 Avaakumas 786 Avižonienė A. 20 Avižonis K. 20—22, 76, 81, 82, 89, 98; 101, 105, 107, 115, 121, 125, 130, 135, 138, 139, 153, 154, 156, 159, 161, 163, 164, 166, 168, 169, 179, 182, 189, 194, 203, 206, 210, 213, 216, 241, 258, 271, 282, 283, 286, 289, 292, 294, 296, 297, 307,50 2 ,8 1 1 ,9 0 6 d'Avo (d'Avaux), prancūzų dipl. 312 Babstas L K. 813 Bachrušin S. V., Bakhrushin S. V. 432, 920, 930 Backus O. P. 729, 733, 737, 740, 845, 906, 908
949
Bagalej D. J. 420, 500, 589, 930 Bagrovas D. G. (Mordka) 773 Baida žr. Višnioveckis Dimitras Bailey T. A. 590, 842, 906 Bain R. N. 661, 671, 674, 684, 687, 762, 882, 906 Baironas 878 Bakhrushin S. V. žr. Bachrušin S. V. Bqkowski K. 350, 906 ■ Bakuninas M. 797 Balcer O. žr. Balzer O. Balinski M. 203, 909 Balodis F. 895, 906 Baltadajus, turkų viziris 666 Balzer O., Balzeris O., Balcer O. 189* 354, 355, 378, 383, 385, 906, 925, 930 Bandera Steponas 526 Eandtkie J. S. 344, 906 Bantyš'Kamenskij D. 750, 760, 930 Baratinskis J. 881 Barbašev A. 733, 930 Barbora Radvilaitė 324 Bardach J. 132, 353, 907, 912 Barsukov A. B. 750, 930 Bartenev P. 1. 751, 930 Barthold W. 889, 906 Bartosziewicz J. 318, 906, 920 Bartošas iš Odolanovo 385 Barvinskij B. 249, 930 Barvinskis A. 537 Basily N. de 850, 906 Basmanovas, Jono IV favoritas 704 Batajus žr. Batu Batiuškov P. N. 446, 487, 543, 552, 555, 930 Eatowski A. 329, 905, 929 Batu, Batajus, totorių ch. 359, 469, 472, 528, 562, 595, 717, 839, 894 Baumgaiten N. de 488, 905 Bazilevič K. V., Bazilevich K. V. ’500, 725, 920, 930 Bekarija (Beccaria) 627 Bekas J. (Beck Josef) 395, 396 Bela IV, Vengrijos kar. 464 Beliajev 1. D., Beliajevas I. D. 439, 487, 544, 730, 812, 835, 930, 931 Belinskij V., Belinskis V. 813, 814, 930 Beloil M. 850, 907 Belogorcev 1. L. 508, 930 Belokonskij 1. P. 440, 930 Bendoravičius A. 891, 907
950
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Beningsenas L., Benningsen L. 677, 679, 754, 907 Bennett H. S. 65, 907 Benningsen L. žr. Beningsenas L. Berečis (Berecci) Bartolomiejus 348 Berežkov M. 835, 931 Beringas Vitus 624 Berke, Aukso Ordos ch. 894 Beikov P. N. 786, 931 Beršadskij S. A. 68, 133, 931 Beršteinas E. 801 Bestuževas-Riuminas P. 658 Betlenas (Bethlen) G., vengrų karvedys 266 Bezborodko A. A. 629 Bezkrovnyj L. G. 775, 937 Bezubcevai 748 Bibikovas A., gen. 879 Byčkov A. F. 937 Bidi Bekas, Tochtamišo tėvas 895 Bielovskis A., Bielowski A. 29, 320, 907, 919 Bielskiai 702, 721, 737 Bielskis Simonas 699, 729 Bierutas B. (Bierut Boleslaw) 397, 398, 406 Bilbasov V. A., Bilbassoii V. A. 639, 674, 748, 907, 931 Bironas E. J. (Biron Ernest Johann) 575, 658—660, 662 Biržiška Ve. 271, 907 Bismarkas (Bismarck) 236, 390, 410, 586, 751, 752 Biulovas B. (Bulow Bernhard) 390 Bleichsteinei R. 889, 907 Blum K. L. 771, 907 Blum O. 858, 907 Bobčev S. 870, 931 Bobrinskis Aleksandras, Kotrynos II s. 742 Bobrinskis V. 773 Bobrovskij P. 457, 931 Bobžinskis M., istor. 405 Bogoslovskij M. M. 671, 760, 777, 931, 936 Bogučarskij V. J. 781, 931 Bogušas Ksaveras 301 Bohomolec F. 329, 907 Bojkov A. K. 934 Bolchovskojus, k-štis 712 Boleslovas I, Čekijos k-štis 374, 865
Boleslovas I Narsusis, Lenk. k-štis 347, 358, 374, 376, 471, 476 Boleslovas I, Mozūrų k-štis, Konrado s. 229 Boleslovas II, Čekijos, k-štis 865 Boleslovas II Drąsusis, Lenk. k-štis 358, 376 Boleslovas II, Mozūrų k-štis 230, 384 Boleslovas III, Čekijos k-štis 865, 866 Boleslovas III Kreivabumis, Lenk. k-štis 228, 229, 347, 349, 358, 359, 363, 376, 377, 380 Boleslovas III, Mozūrų k-štis 231 Boleslovas IV Garbanius, Lenk. k-štis 229, 375, 376 Boleslovas IV, Mozūrų k-štis 232 Boleslovas V Gėdingasis, Lenk. k-štis 347, 348, 373, 377, 384 Boleslovas Jurgis II, Haličo k-štis 231, 366, 462, 465, 549, 898 Boleslovas, Mozūrų k-štis 376 Boleslovas Pamaldusis, Didžiosios Len kijos k-štis 378, 379 Boleslovas, Silezijos k-štis 376 Boleslovas, Ziemovito, Dobrynės k-ščio s, 384 Bolotnikovas I. 567, 722, 723, 871, 884 Bona Sforca 207, 221, 447, 902, 903 Bondarenko I. E. 819, 931 Bonenkempferis (Bohnenkampfer) K., pastorius 795 Boniecki A., Bonieckis 141, 276, 907 Bonifacas VIII, popiežius 360, 381 Boreckiai 697, 698, 833, 834 Boreckis I. A., Didžiojo Naugardo posadnikas 833 Sv. Borisas 27, 476, 605 Borisas (Bogoris), Bulgarijos kar. 864 Borisas, Aleksandro' S., Tverės k-štis 735, 736 Borisas Godunovas 264, 438, 508, 558, 567, ,619—622, 640, 680, 682, 684— 688, 694,' 720—722, 729, 748, 749 Borisas, Jurgio Ilgarankio s., Turovo k-štis 513 Borisas, Konstantino s., Suzdalės-2emutinio Naugardo k-štis 608 Borschak E., Borshchak I. 527, 878, 906 Borzakovskij V. S. 615, 931 Borživojus (Borivoj), Čekijos k-štis 865 Botkin V. 814, 931
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Botkinas B. P. 813 Bovet M. A. de 350, 907 Branickiai 84, 631 Branickis Ksaveras, Liet. eitm. 46, 635, 637, 746 Biegy P. 527, 907 Bretislavas I, Čekijos k-štis 866 Briačislavas, Polocko k-štis 458 Briačislavas, Iziaslavo s., Polocko k-štis 484 Biriandi—Kellogo /(paktas) 853, 854 Brigita Sture 242 Brim V. 413 Briuchoveckis, kazokų etm. 887 Briulis (iBrühl) Henrikas, Augusto II favoritas 226 Brūckner A. 378, 411, 662, 907 Bucharinas N. 858 Buchholcas (Buchholz), Prūsijos atst. '770 Buchoveckij A. 938 Buck W. 835, 907 Bučą, Liubarto žm. 549 Būga K. 426, 907 Buįac E. 593, 907 Buj ak F. 411 Bulak-Bulachovičius, gen. 758 Bulavinas K. A. 520, 871 Bulgakovas, k-štis 692 Bulgakovas, Kotrynos II atst. Varšu voje 637, 779 Bulgakovas Mokolas, Jono s., Golicynų prad\ 693 Bulota A. 819 Burbonai 649 Burundajus 557 Butavydas Ruškavičius 23 Buturlinas 1.1. 672 Buxton L H. D. 890, 907 Bžositovskiai (Brzostowski) 84, 87, 142 Bžostovskis Konstantinas, Vilniaus vysk. 313, 315 Bžostovskis M. J. 302 Bžozovskis (Brzozowski) S. 401 Cahn Z. 71, 907 Carpini Plano, popiežiaus legatas 556 Carro E. H. 854 Caspar E. H. 371, 907 Cecilija Renata, Vladislovo Vazos žm.
951
254, 256, 306 Celtes Konradas 339 Celtneris (Zeltner) 42 Cezarinis Julius, popiežiaus legatas 247 Chadvzic H. M. 426, 908 Chaleckis, Kauno totorių mula 891 Chamberlin W. H. 527, 589, 908 Chilinskis S. B., vertėjas 539 Chlapovskis (Chlapowski) D., gen. 406, 645 Chlevinskis (Chlewinski) A., gen. 304 Chlopickis (Chlopicki) J., gen. 388, 647 Chmelnickis Bagdonas 38, 224, 225, 256, 257, 273, 311, 313, 319, 322— 324, 451, 501, 511, 519, 533, 536, 541, 553, 569, 750, 873, 882, 886 Chmelnickis Jurgis 886 Chodynicki K. 788, 790, 908 Chodkevičiai 86, 87, 100, 114, 259, 269, 294 Chodkevičius Grigas, Liet. did. etm. 705, 707, 721, 730, 823 Chodkevičius Jeronimas 706 Chodkevičius Jonas 707, 709 Chodkevičius Jonas Karolis, Liet. did. etm. 202, 224, 251, 252, 262, 263, 265, 266, 269, 270, 298, 321, 322, 686, 719, 825, 885 Chodkevičius Jurgis 707 Chodzko L. J. B. 42, 305, 908 Choioniewski A. 42, 305, 908 Chomiakov A.S., Chomiakovas A.S. . 806, 812, 813, 945 Choroščin M. 875, 945 Chovanskiai 52 Chrapovicki J. A. 275, 908, 909 Chreptavičiai 87, 454 Chreptavičius Joachimas 330 Chruščiovas N. S. 398, 849, 850, 861, 869 Chvalas, Mindaugo karo vadas 24 Chvalčevskis Petras 214 Ciechanowiecki A. 454, 908 Ciecierskiai 747 Clapham J. H. 65, 907 Clarkson J. D. 850, 908 Clissold S. 870, 908 Coates W. P. 590, 850, 908 Coates Z. K. 590, 850, 908 Coon C. S. 426, 908 Cross C. 29, 908, 923
952
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Curtiss J. S. 658, 790, 908 Cvetajev D. V. 724, 945 Czacki T. 71, 908 Czaplieka M. A. 890, 908 Czaplinski W. 258, 908, 920 Czeimak W. 258, 313, 908 Czubek J. 203, 271, 337, 908, 921 Czuczyhski A. 555, 908, 927 Čaadajevas P. J. 813 Čackis Tadas 552 > Čaikovskis P. 878 Čani Bekas, Aukso Ordos ch. 47, 456 Čanseloras Ričardas (Chancellor Ri chardo), anglų jūreivis 711 Čartoriskiai 39, 43, 52, 84—87, 227, 239, 299, 301, 330, 341, 344, 552, 578, 631—633, 743, 744 Čartoriskis Adomas Jurgis 41, 88, 331, 341, 386—388, 405, 580, 647 Čartoriskis Adomas Kazimieras 38, 341 Čartoriskis Aleksandras, Vosyliaus s, 495 Čartoriskis Fridrichas Mykolas 631 Čartoriskis Jonas 501 Čcheidzė N. S. 819 Čerčilis (Churchill) V. 397, 526 Čeiepnin L. V. 850, 935, 945 Čerkaskis, k-štiš 886 Čičerinas B. N. 813 Čičerinas G, V. 850 Čistiakov S. A. 671, 945 Cubatyj N. 555, 908, 945 Dąbrovsski J. 249, 353, 375, 383, 385, 398, 900, 909, 910 Dallin D. 850, 909 Dalton H. 795, 909 Danas A. T. 817 Dangirutis, liet. k-štis 485 Danielius, Maskvos k-štis 504, 595, 611 Danielius, Ostrogo k-štis žr. Ostrogiškis Danielius Danielius, Romano s., Haličo k-štis 23, 24, 229, 231, 345, 372, 384, 453, 461, 462, 464, 465, 474, 513, 535, 546, 547, 555—557, 561, 717 Danielius Silvestras, Jono IV favoritas 702 Danilevič V. B. 446, 457, 487, 933 Danilevskiį N. J., Danilevskis N. J. 807,
811, 812, 933 Danmila (Elzbieta), Gedimino d. 230, 231 Danutė (Ona), Kęstučio d. 231, 232 Dašinskis I. (Daszynski Ignacy) 390 Daškevič N. P., Daškevičius N. 463, 542, 557, 933 Daugirdai 86 Daugirdaitė-Sruogienė V., Sruogienė V. 258, 305, 909, 925 Daujotas, liet. k-štis 23 Daumantas, Nalšios, vėliau Pskovo k-štis 30, 486, 491, 492, 497, 610, 831, 836 Dausprangas, liet. k-štis 16 Davainis, Polocko vaiv. 452 Davatc V. 802, 933 Dedi j er V. 870, 909 Dėdinas V. 927 Dembinski E. 779, 909, 929 Dembinskis H., gen. 645 Denikinas A. I., gen. 524, 728, 817, 860, 874 Denis E. 866, 909 Denisovas, gen. 304, 638 Dennett T. 593, 909 Deržavin N. S. 420, 589, 933 Deutscher 1. 858, 909 Devlet Girėjus, Krymo ch. 708 Dibičius I., gen. 648, 715, 763 Dyboski R. 907 Did'ro (Diderot) 577, 626 Diels P. 426, 909 Dietze C. von 773, 909 Dimitras žr. Kaributas Dimitras žr. Liubartas Dimitras, Aleksandro NeviškiO' s. 491, 610 Dimitras Algirdaitis, Briansko k-štis 498, 501, 725 Dimitras Apsimetėlis, Pseudodimitras, tariamasis Dimitras 510, 621, 694, 839, 872 Dimitras Apsimetėlis I (Griška Otrepjevas) 223, 264, 272, 276, 322, 335, 567, 621, 640, 682, 685, 688, 718, 722, 729, 748, 824, 884, 885 Dimitras Apsimetėlis II (Tušino Vagis) 250, 251, 264, 298, 299, 322, 335, 337, 567, 640, 641, 682, 685, 720, 723— 725, 729, 884, 885 Dimitras Detko 366, 462 Dimitras Doniškis, Domėtis, Maskvos
A S M E N V A R D Ž IU R O D Y K L E
did. k-štis'498/499, 501, 509, 563, 600, 601, 607, 608, 612, 613, 682, 696, 731, 748, 822, 839, 841, 845, 895, 896 Dirnitras, Jono ša žr. Dimitras Doniškis Dimitras, Jono' IV s., 565, 558, 567, 620, ■ 621, 640, 723, .731, 841 ' Dimitras, Konstantino s., Suzdalės-Žemutinio NaugardO' k-štis 18, 21, 599, 600, 608 Dimitras, Mykolo s,į Tverės k-štis 610, 611, 695 Dimitras Pavlovičius, Rusijos did. k-štis 758, 769 Dimitras Šemiaka 601, 618, 734—736 Dimitriew G. 858, 909 Dimitrijev S. S. 812, 814, 933 Dfras, variagų k-štis 28, 474, '529, 542, 679, 821, 828 Diureris (Dürer) Albrechtas 348 Diureris (Dürer) Hansas 348 Djakonov M, A. 589, 933 Dlugopolskij A. 276, 933 Diugopolpki E. 383, 909 Dlugosz J., Dlugošas J, .83, 249, 892, 909 Dmovskis (Dmowski). R. 390—392, 809 Dobrava, Dubravka, čekų k-štytė 357, 374 Dobioliubov N. A. 671, 934 Dobrovskis J. 804 Dobrzycki St. 42, 909 . Döring 238, 909 < ¡i Dolgörukiäi: 575, 672 Dolgorukiš A. G. 672 Dolgorukiš Grigorijūs 668, 669 Dolgorukįs. V. L. 575, 658, 693, 760 Dolgorukova Kotryna 672 Dcigprukova Marija, Mykolo Romano vo žm. 685 Domanovszky A. 903, 909 Dombrovskis (Dąbrowskį) J. H., gen. 386 Dopsch A. 65, 870, 909 J ■Dorosenko D., Doroshenko D. 412, '463, 469, 527, 528, 555, 878, 909/910, 931, 934 ... Dorošenko Petras; kazokų etm. 225, 274, 483-, 520, 529 ' Dostojevskis F. M. 812 ' Douglas Ch., anglų pasiuntinys 312 Doundr-Zapolski M- žr. Dovnar-Zapolskij M- V.
953
Dovydas, Daumanto s., Gardino k-štis 382, 492, 831 Dovydas, Gorodko k-štis 514 Dovydas) Igorio s., ;Dorogobužo k-štis 546 •-.'■■■ Dovydas, Mstislavo s., Toropeco k-štis 511 Dovydas, Smolensko k-štis 477 Dovnar-Zapolskij M. V., Dounar-Zapolski M. 65, 116, 137, 210, 215, 216, 446, 455, 512, 514, 544, 616, 933, 934 Drinjakovič K. 539, 934 Družinin N. M. 850, 934, 935, 939 Družininas A. V. 813 Dubravka žr. Dobrava Dubrovin N. 880, 934 Duninas Vonsovičius (Dųnin-Wąsowicz) 44 Dvernickij 555, 933 Dvornik F. 426, 910 Dworzaczek W., Dvoržačekas V. 48, 910 Dziadulewicz S. 891, 910 Dziaiynski A. T. 329, 910 Dzialynskiai 84 Dzialynskis 668 Dzialynskis Ignas (Dziaiynski Ignacy) 300 Dzieduszycki M. 249, 910 Dzwonkowski W. 305, 910 Dlan Ali, Kazanės ch. 738 Džela Led'inas, Aukso Ordos: ch. 732 Džingischanas 562, 893':—895 Eastman M: 858, 910 Ebert M. 419, 910 , Edyga, Edigejus, Aukso Ordos ch. 732, 822, 891—892, 895, 896 . M. , Edigeras, Sibiro ¿ii. 711 ’ Eding B. N. ion 839, 946 Edmundas III, Anglijos kar. 59 Edvardas, VII, Anglijos kar. 639 Edwards H. S. 684, 910 Eickstedt E', von 890, 910 Eidivydas, liet. k-štis 24, 442, 461 Eidivilas Bulevičius, liet. k-štis 23 Eikšas Karijotaitis 47 Eisen manu L. 590; 910 Eizenhaueris (Eisenhower) 849 Ekzempliarskij A. V. 497, 607, 608, 733, 737, 946 Elena žr. Glinskytė Elena Elena žr. Olga ‘ •‘ f
954
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Elena,. Jono III d., Aleksandro^ žm. 602, 681, 689, 699, 738 Elena, Kazimiero II žm. 372 Elena, Leško Baltojo d. 372, 557 Eleonora Habsburgaitė, Mykolo Kaributo Višnioveckio žm. 274 Elisonas Jurgis 534 Elizabeth Katharina Christine žr. Olga Leopoldovna Elizaiova N. A. 750, 934 Elzbieta žr. Danmila Elzbieta žr. Riksa Elzbieta, Anglijosi kar. 711 Elzbieta, Albrechto II Habsburgo žm., Vengrijos kar. 246, 867 Elzbieta Bosnietė, Vengrijos kar. 362 Elzbieta Habsburgaitė, Kazimiero Jogailaičio žm. 243, 699 Elzbieta, Jaroslavo Išmintingojo d1. 471 Elzbieta, Jono Liuksemburgiečio žm. 866 Elzbieta, Petro I d., Elzbieta Petrovna, Rusijos imp. 575, 576, 622—624, 631, 662, 670, 673, 683, 743, 751, 752, 762 Elzbieta, Vladislovo Uolektėlio d., Ven grijos kar. 360—362, 364, 366, 378, 382, 897—900 Engelsas F. 855 Episov G. V. 760, 933 Erdvilas, liet. k-štis 23, 458, 485, 486, 504, 543, 557 Eremin I. P. 552, 933, 943 Erikas Johansonas 242 Erikas XIV Vaza, Švedijos kar. 242, 258 Ernestas Habsburgas 266 Ernst W. 65, 910 Essen W. 106 Essenwein A. 350, 910 Estera, Kazimiero III meilužė 364 Estreicher K. 350, 910 Eudokija Strešneva žr. Strešneva Eudokija Eudoksiija Lopuchina žr. Lopuchina Eudoksija Eufemija (Ofka), Gedimino d. 231, 366, 465, 549 Eugenijus IV, popiežius 246, 247 Eupraksija, Teodoro d., Simano Išdidžiojo žm. 719 Evai nieki j D. 558, 875, 934 Fadejevas A. A. 807
Falkenstein K. 42, 305, 910 Fasmer M., Fasmeris M. 48, 49, 788, 789, 942 Fedotoii G. P. 790, 910 Feidman J. 671, 910 Ferdinandas I Habsburgas 244, 901, 903 Ferdinandas II, Vokietijos imp. 254 Fersenas, gen. 304, 638, 774 Fervacąue P. 858, 910 Fijalek J. 787—789, 910 Filaretas (Teodoras Romanovas), Mask vos metr. 250—252, 264, 568, 621, 682—686, 724, 824 Filevič J.P. 36, 368, 463, 555, 945 Filypas, Burgundijos k-štis 247 Filipowicz W. 350, 909, 916 Filipovičius D., „chlystų1' lyderis 794 Filofėjus, Pskovo vienuolis 603 Finkas Heinrichas, kompozitorius 344 Finkei L. 693, 910 Fiodorovas Ivanas, spaustuvininkas 705, 782, 823 Firlėjai 84 Firlėjus J., Lenk. did. marš. 295 Firsov N. 25, 944 Fischel A. 811, 910 Fischer A. 238, 910 Fiurstenbergas (Fūrstenberg), Livonijos did. magistras 706 Fleming Izabelė 341 Flemingas J., feldm. 315, 670 Flint F. 911 Florinsky M. T. 258, 432, 439, 440, 475, 479, 480, 496, 589,604, 607, 608, 615, 616, 641, 651, 658,661, 662, 672, 674, 679, 702, 713, 715,719, 725, 737, 740, 764, 910 Forsten G. 258, 313, 318, 712, 945 Fortunatovas F. F. 799 Fotijus, Kijevo metr. 531, 734 Fotijus, Konstantinopolio patriarchas 864 Frank 751, 911 Frank S. L., Frankas S. L. 801, 802, 945 Frankland N. 684, 911 Franklinas B. 38 Frezė, Vilniaus gen. gub. 654 Fridrichas, kardinolas, Aleksandro, Liet. k-ščio brolis 699 Fridrichas II Didysis, Prūsijos kar. 227, 576, 578, 624—626, 630, 632, 634, 635, 673, 674, 744
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Fridrichas II, Vokietijos imp. 369 Fridrichas III, Brandenburgo elektorius, Prūsijos kar. 669 Fridrichas III, Danijos kar. 706 Fridrichas III, Vokietijos imp. 867 Fridrichas Augustas, Saksonijos kar. 321, 386, 403, 404 Fridrichas Barbarosa 866 Fridrichas Vilhelmas, Kuršo k-štis 658 Fridrichas Vilhelmas I, Prūsijos kar. 196, 670 Fridrichas Vilhelmas II, Prūsijos kar. 636 Fridrichas Vilhelmas III, Prūsijos kar. 642 Frunzė M. V. 853, 860 Ftilop-Miller R. 769, 911 Funk V. V. 590, 911 Garczynski T. 238, 911 de la Gardis P. (Pontus de la Gardie) 723 Gaidner M. M. 42, 305, 911 Gaimiza V. V. 440, 932 Gaudimantė (Sofija), Liet. did. k-ščio Traidenio d. 230 Gedirūinaičiai, Gedimino dinastija, Ge dimino ainiai 85, 454, 502, 503, 516, 531, 541, 620, 681, 725, 737, 844 Gediminas 27, 30, 31, 35, 37, 46—53, 82, 85, 91, 116, 149, 210, 230, 231, 277, 360, 366, 378, 382, 383, 416, 443, 447, 448, 450, 453, 454, 456—458, 462, 469, 486, 487, 492, 498, 502, 504, 507, 509, 513, 516, 528, 530, 540, 543, 549, 610, 611, 693, 695, 696, 712, 719, 786—789, 801, 831, 832, 840, 842, 844 Gedimino dinastija, Gedimino ainiai žr. Gediminaičiai Geitsas (Gatės), JAV gen. 39 Geiza, Vengrijos valdovas 383 Gelbig 755, 932 Gelgaudas Antanas, gen. 645 Gelzei H. 787, 789, 911 Georgijus Hamortolas (Georgios Hamortolos), Bizantijos istor. 28 Geras, Rytų Markos grafas 374 Gercen A., Gercenas A. 813, 814, 932 Gerdenis, liet. k-štis Polocke 443, 458, 486, 543, 610, 840 Germaize O. 888, 932 Gening J. 794, 911 Geršenzon M. O. 651, 932, 935, 946
955
Giedraičių k-ščiai 85, 132 Giedraitis Merkelis, Vilniaus vysk. 294 Giedraitis R., gen. 302 Giertych J. 338, 910, 911 Gilewicz A. 876, 911 Gilferding A. 426, 932 Gille B. 590, 911 Gilliaid P. 658, 911 Gizevijus G. (Gustav Gisevius) 236 Šv. Glėbas 27, 476, 605 Glėbas, Jurgio s., Andriaus Bogoliubskio brolis 594 Glėbas, Sviatoslavo s., Didžiojo Naugardo k-štis 477 Glėbas, Sviatoslavo s., Smolensko^ k-štis 505 Glinskiai 689— 693, 702 Glinskis Jonas Mamajus 532, 689, 690, 692 Glinskis Mykolas 448, 450, 514, 517, 532, 542, 689— 692, 702, 738, 739 Glinskis Vosylius 448, 689, 690, 692— 693, 702 Glinskytė Elena, Jono IV žm. 619, 692, 693, 702, 705, 721 Gliukas (Glück), pastorius 622 Gloger Z. 157, 173, 241, 911 Grtedič S. L 880, 932 Godebskienė Elzbieta, Pinsko vėliavi ninko žm. 453 Godebskis, Pinsko vėliavininkas 453 GoJebiowski S. 330, 911 Golicynai 575, 693—694 Golicynas A. M. 629 Golicynas A. P. 717 Golicynas B. A. 672 Golicynas D. A. 629 Golicynas Dimitras, Mykolo s. 658, 693— 694 Golicynas Vosylius, Vosyliaus s. (mirė 1619 m.) 250, 251, 682, 694, 724, 824 Golicynas Vosylius, Vosyliaus s. (1643— 1714) 688, 694, 877 Golobuckij V. A. 558, 883, 932 Golovkine F. 679, 911 Golubcov S. A. 942 Golubinskij E.E. 457, 479, 789, 932 Golubovskij P. V. 446, 506, 507, 510* 512, 932 Gomulka V. (Gomulka Wladyslaw) 398, 849
956
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Gončiarovas L A. 813 Gontą Jonas, haidamakų vadas 876, 887, 888
Gordonas P. 663, 672 Goremykinas I. L. 771, 779 Gorkiewicz M. 539, 911 Gosievskiai 142 Gosievskis; Aleksandras 250, 251, 265, 338, 641, 718, 730, 824 Gosievskis Vincentas Korvinas, Liet. lauko etm. 196, 298, 309, 886 Goštautai 86, 204 Goštautas Jonas 86, 89, 248, 531, 552, 697 Goštautas Martynas, Kijevo vaiv. 531, 532 Gotįe J. 439, 616, 930, 933, 936 Grabauskis S. 302, 305 Grabovskis S., Lenk. karalijos švieti mo mdn. 46 Grabowski T. S. 249, 911 Grabskis (Grabski Wladystaw) 392 Graliam S. 671, 911 Granovskij T. N., Granovskis T. N. 813, 933, 943 Grass K. 794, 911 Giekov B. D., Grekovas B. D. 415, 429, 435, 469, 475, 477, 479, 480, 483, 534, 589, 624, 661, 662, 679, 687, 850, 890, 893, 895, 897, 933, 935, 940 Gregorovijus (GregoroviuS'), mozūrų istor. 236 Grigalius VII, popiežius 358 Grigalius XIII, popiežius 710, 711 Grigorijus Ivanovičius, Suzdalės met raščio perrašytojas 24 Grigorovičius D. V. 813 Grimas M. fon (Melchior von Grimm) 626 Grynas N. (Green Nathanael), JAV gen. 39 . Griška Otrepjevas žr. Dimitras Apsime tėlis: I Grocholskis, lenk. juristas 330 . . Giodecki J. 373, 375, 380, 383, 385, 398, 910 Grossė L. 249, 911 Gfousset R. 419, 911 Grudzinska Johana 642, 715 . ■ Gruševskij A. S. 455, 503, 514, 541, 933 Giuševskij M. S. žr. Hruševskij M S.
Grzegorzevzski J. 249, 911 Gundorovas A., gen. 810 Guriau W. 850, 911, 924 Gurko V. I. 658, 911 Guriand M. 835, 912 Gurovskis A. 805 Guslistij K. 483, 528, 543; 555, 933 Gustavas I Vaza, Gustavas Eriksonas, Švedijos kar. 242, 243, 258 Gustavas II Adolfas Vaza, Švedijos kar. 243, 254, 262, 263, 267, 321 Gustavas III, Švedijos kar. 630 Gustavas Trolė, arkivyslc. 242 Habsburgai 43, 222, 223, 244, 246, 254, 265—267, 273, 309, 312, 324, 328, 376, 388, 392, 424, 425, 521, 525, 537,,684, 764, 805, 863, 904 Haddon A.T. 426, 912 Hahn J. 223 Haiman M. 42, 912 Halecki O. 48, 53, 241, 249, 258, 272, 353, 374, 375, 398, 399, 426c 555, 900, 907, 912, 913 Halleris, gen, 392 Halška Ostrogiškytė žr. Ostrogiškytė Halška • Hamilton I. 593, 912 Hampden-Jackson J. 858, 912 Handelsman M. 355, 404, 748, 912 Haraburda, Minsko pil. 457 Harcave S. 850,. 912 Hardenbergas 60 Haroldas, Norvegijos, kar. 471 Havlyčekas-Borovskis K. (Havliček-Borovski) 808 Heard A. F. 795, 912 Hėgelis 726 Heidenstein R. 329, 912 Helcel Z., Helcelisi Z. 354,; 355, 912 Henrikas I, Prancūzijos kar. 471 Henrikas I, Vokietijos kar. 383 . Henrikas II, Vokieti j os imp. 358 . . Henrikas III, Vokietijos imp, 363 Henrikas IV, Vokietijos imp, 358,, 866 Henrikas IV Probus, Krokuvos k-štis -379, 380 . . Henrikas VII Liuksemburgietis, Vokie tijos imp. 381, 866 Henrikas iš Glogovo, Henrikas, Glogau k-štis 377, ,380, 381
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
957
Ibn Arabšachas 891 Henrikas, Heseno landgrafas 366 Ibn Batutas 894 Henrikas Liūtas 425 Yčas M. 765, 815, 913 Henrikas, mozūrų k-štis 232 Henrikas Pamaldusis 383 Igelstremas (Igelstrom) J. A. 299, 638, Henrikas, Sandomiroi k-štis 376 756, 770 Henrikas Valua, Lenk. kar., Liet. did. Igelstremas (Igelstrom) K. G. 756 k-štis 21, 135—137, 143, 149, 151, Ignatjevas N. P. 70, 756—757, 808, 812 183, 201, 211, 223, 295, 307, 327, 350 Ignatovskij V. 446, 935 354; 708 Igoris, k-štis 555 Herberstein S., Herberšteinas Sigismun Igoris, Jaroslavo Išmintingojo s. 503, das, imp. atst. 739, 740, 912 539 Herburtas Jonas 155, 335 Igoris, Olego s., Kijevo did. k-štis 694 Herderis J. G. (Herder Johann Gottfried) Igoris Riurikaitis, Kijevo did. k-štis 467, 804, 811 474, 475, 485, 679, 680, 694, 821 Herkelis J. 805 Igoris, Sviatoslavo s., Seversko-NaugarHermanas Balkė (Hermann von Balke) do k-štis 499, 593, 694—695, 727 Ikonikovas V. S., lkonnikov V. S. 33, 370 785, 796, 935 Hermanas fon Zalca (Hermann von Ilinskiai 35 Salza) 369, 370 Ilinskis Juozas 35 Hermogenas, Maskvos patriarchas 251 IIjin M. 498, 935 Herodotas 417 Hesenas I. V. 814 Ilovaiskij D., Ilovaiskis. D. I. 498, 641, 771, 796, 886, 935 Hipokratas 417 Hirschberg A. 257, 263, 909, 911, 919 Ingė, švedų karalaitė, Mstislavo I žm. Hitleris A. 395, 396, 402, 417, 433, 454, 474 537, 810, 840, 854 Ingigerda, švedų karalaitė, Jaroslavo Iš mintingojo žm. 471 Hlebavičiai 86, 294, 460 Ingvaris, Jaroslavo s. 466 Hlebavičius Jonas, Vilniaus vaiv. 460 Inocentas III, popiežius 372, 466 Hoetsch O. 590, 639, 773, 913 Inocentas IV, popiežius 717 Hohencolernai (Hohenzollern) 236, 309, Irena, Teodoro I žm. 619, 620, 680, 687 388 Islam Girėjus, Krymo ch. 319 Hohenštaufenai 60 Yussupoii F. F. žr. Jussupoii F. F. Holšteinai-Gotorpai (Holstein-Gottorp) Ivakin I. M. 480, 934 575, 683, 684 Ivanov A. I. 510, 934 Honorijus III, popiežius 368 Ivanov P. A. 543, 558, 935 Howorth H. H. 890, 912 Ivanovas A., tapytojas 796 Hozijus (Hosius) St., Varmės vysk., vė Ivanovas G., poetas 796 liau kardinolas 221, 294 Ivanovas K. A., istor. 796—797 Hryszkiewicz W. 446, 913 Ivanovas P. I., istor. 797 Hruševskij M.r Hiushevsky M., HruIvinskis Z. 107, 110, 114, 126, 212, 215, ševskis Mykolas, ukrainiečių istor. 216, 913, 927 36, 368, 411, 469, 472, 473, 475, 477, Izaak ben Abraham Troki, karaimų ra 479, 480, 483, 521, 522, 527, 533, 534, šytojas 69—70 537, 541, 552, 555, 558, 589, 679, 875, Izabelė, Bonos Sforcos d., 902, 903 878, 883, 884, 913, 933 Iziaslavas, Jaroslavo Išmintingojo s. Hube R., Hubė R. 354, 355, 913 468, 470, 472, 512, 545 Huniadis Janošas (Jânos Hunyadi), veng Iziaslavas, Mstislavo s., Kijevo did. k-štis rų karvedys 246, 247, 867 470, 484, 488, 619 Huiwicz E. 858, 913 Iziaslavas, Polocko ir Vitebsko k-štis Huxley J. S. 426, 912 458, 486, 543
958
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Iziaslavas, Vladimiro s., Polocko k-štis 442, 459, 470, 484, 488 Izidorius, Maskvos metr. 736 Izmailovas, rusų gen. 634 Izvolskis A. P., dipl. 757 Izvolskis H. 757 Jablonovskiai (Jablonowski) 320—321 Jablonovskis Aleksandras, Jabionowski A., istor. 258, 405, 534, 913 Jablonovskis Jonas Stanislovas 320—321 Jablonovskis Juozas Aleksandras 320 Jablonovskis Stanislovas Jonas 320 Jablonovskis Stanislovas Povilas 321 Jabionowski A., žr. Jablonovskis Alek sandras Jablonowski H. 590, 913 Jablonskis K. 78, 81, 92, 110, 111, 114, 116, 121, 126, 128, 159, 170, 179, 182, 187, 190, 204, 206, 241, 913, 914, 918, 944 Jablonskytė J. 797 Jacobsohn J. 922 Jacobsohn P. 922 Jadvyga, Kališo k-štytė, Vladislovo Uolektėlio žm. 364, 378 Jadvyga, Lenkijos kar. 219, 231, 339, 343, 345, 350, 351, 362, 363, 378, 385, 463, 535, 536, 863, 900 Jadvyga, Silezijos k-štytė 366 Jagoda 858 Jakimovič R. 411 Jakobsonas R. 695 Jakovlev A. 429, 946 Jakovlev N. 412 Jakubovskij A. J. 890, 893, 895, 897, 933 Jakubowski J. 241, 914 Janocki J. 327, 914 Janulaitis A. 65, 68, 76, 81, 89, 90, 98, 105, 109, 112, 114, 121, 125, 126, 128, 137, 138, 139, 153, 164, 166, 168, 179, 182, 189, 194,206, 210, 216, 217, 241, 282, 289, 292, 294, 891, 914 Janušavičius 891 Januškevičius M. 820 Janušovskis (Januszowski), lenkų teisi ninkas 155 Jaropolkas, Iziaslavo s., Turovo-Pinsko k-štis 512, 513, 539 Jaropolkas, Sviatoslavo I s., 477, 478, 488 Jaropolkas, Vladimiro Monomacho s. 480
Jaroslavaičiai 434, 481 Jaroslavas Išmintingasis, Kijevo did. k-štis 29, 228, 433, 434, 448, 458, 467, 468, 470—472, 473, 475, 476, 479, 499, 503, 512, 515, 530, 539, 560, 604, 605, 615, 617, 680, 821 Jaroslavas, Iziaslavo s., Kijevo did. k-štis 472 Jaroslavas, Jaroslavo s., Didžiojo Naugardo ir Tverės k-štis 491, 497, 609, 610 Jaroslavas, Jurgio s., Pinsko k-štis 513 Jaroslavas Osmomyslas, Volodimirko s. 461, 464 Jaroslavas, Sviatoslavo S., Riazanės k-štis 497 Jaroslavas, Vladimiro, Serpuchovo k-ščio s. 733 Jaroslavas, Vosyliaus s., Vitebsko k-štis 544 Jaroslavas, Vsevolodo s., 473, 504, 594, 595, 606, 609 Jaroslavskij E. 858, 946 Jasinskij M. N. 189, 946 Jasinskis Jokūbas 302, 304, 638 Jaunutis 36, 53, 367, 460 Javorskij M. 876, 946 Javorskis Steponas 664 Jazykovas I. M. 688 Jelskis K., gen. 300, 302 Jermakas (Ermak), kazokų vadas 711, 871 Jezavitau 445 Jireček C. 870, 914 Joana, Neapolio kar. d. 863 Jodkovski J. 457, 914 Jola L E. 802, 935 Jogaila 31, 36, 37, 48—53, 82, 83, 85, 91, 94, 108, 115, 133, 146, 149, 155, 170, 173, 219, 220, 231—233, 244, 245, 248, 324, 339, 340, 343, 345, 348, 350, 362, 363, 378, 385, 463, 481, 482, 487, 494, 501, 505—508, 529, 531, 536, 540, 541, 544, 550, 551, 731, 863, 867, 896 Jogailaičiai 219—222, 238, 258, 259, 277, 342, 343, 345, 347, 350, 378, 463, 681, 901, 902 Johanas (švedų dragūnas) 622 Johansen P. 835, 914 Jokimas, patriarchas 688
A S M E N V A R D Ž IU R O D Y K L E
Jokūbas, Polocko vysk. 486 Jonas I Kalita, Maskvos did. k-štis 492, 504, 507, 563, 599, 600, 611, 612, 616, 618, 681, 695— 696, 719, 748, 788, 801, 822, 832, 844, 845 Jonas II, Danijos kar. 242 Jonas II, Jono Kalitos s. 600, 612, 696, 719, 845 Jonas III, Maskvos did. k-štis 441, 495, 509, 564, 565, 602, 603, 607, 614, 615, 618, 681, 696— 702, 728, 729, 737—739, 801, 822, 823, 833, 834, 839, 840,842, 845, 893 Jonas III, Švedijos kar. 242, 243, 258, 261 Jonas IV Žiaurusis 29, 60, 276, 318, 415, 430, 431, 437, 452, 496, 565—567, 603, 619—621, 640, 663, 680, 682, 684, 687, 692, 693, 702— 712, 721, 727, 730, 731, 750, 782, 783, 823, 834, 837, 841, 842, 893 Jonas V, Rasi jos caras 571, 575, 622, 658, 661, 663, 672, 683 Jonas VI, Rusijos caras 575, 622, 625, 660, 661, 683, 762 Jonas XXII, popiežius 82, 91, 381 Jonas Albrechtas, Lenkijos kar. 155, 221, 233, 244, 348, 699, 700, 901 Jonas Albrechtas, Zigmanto1 Vazos s. 243, 271 Jonas, Aleksandro s., Smolensko k-štis 504, 712—713 Jonas, Algimanto s., Alšėnų k-štis 531 Jonas, Dimitro Semiakos s. 735 Jonas Divinavičius 681, 748 Jonas, Jono s., Riazanės k-štis 498, 737, 738 Jonas, Jono III s. 615 Jonas, Jono IV s. 694 Jonas, Jurgio s., Trubčesko k-štis 501 Jonas Kazimieras, Lenk. kar., Liet. did. k-štis 54, 87, 200, 203, 223—225, 243, 256, 271, 273, 296, 306, 308—309, 319, 320, 322, 323, 330, 877, 887 Jonas Kazimieras, Pfalco-Cveibriukeno (Pfalz-Zwei brücken) k-štis 243 Jonas, Kristijono Nilsono s. 242 Jonas, Leksos (Aleksandro) s., Glinsko k-štis 689 Jonas Liuksemburgietis, Čekijos ką’r. 360, 361, 365, 382, 866, 898
959
Jonas, Marinos Mnišek s. (Vagiukas) 641, 685, 885 Jonas, Mykolo s,, Tverės k-štis 613, 713, 733 Jonas, Možaisko k-štis 735 Jonas, Novosilio k-štis 712 Jonas Paleologas, Bizantijos imp. 246, 247 Jonas, Riazanės arkivysk., Maskvos metr. 736 Jonas, Rostislavo s., Zvenigorodo k-štis 844 Jonas Sobieskis, Lenk. kar., Liet. did. k-štis 42, 87, 225, 226, 274, 275, 309, 313, 314, 320, 325, 338, 343, 350, 378, 520, 570, 667 Jonas, Starodubo k-štis 738 Jonas, Teodoro s., Riazanės k-štis 498, 736 Jonas, Teodoro s., Zaslavlio ir Mstislavlio k-štis 460 Jonas Tsimiskas, Bizantijos imp. 477 Jonas, Vsevolodo s., Starodubo k-štis 510 Jonynas Ig. 463, 622, 693, 914 Jonušas I, Mozūrų k-štis 231, 232, 384 Jonušas II, Mozūrų Plocko k-štis 233, 377 Jonušas, Konrado s., Mozūrų k-štis 233, 238, 377 Jordanas, čekų vienuolis, Poznanės vysk. 358 Jordanas, gotų istor. 423 Joseph Malinovski Troki, karaimų ra šytojas 70 Jučas M. 31, 914 Judeničius N. N., gen. 757—758 Julijona, Saksonijos Koburgo k-štytė 715 Julijona Tveriškė, Algirdo žm. 36, 47, 52, 53, 272, 544, 612 Junakov N. L. 671, 946 Juozapas II, Austrijos imp. 323, 536, 538, 626, 634, 742, 767, 774 Jurgela C. R. 733, 737, 740, 914 Jurginis J. 71, 110, 114, 116, 914, 918 Jurgis žr. Boleslovas Jurgis II Jurgis Alšėniškis 552 Jurgis, Danieliaus s., Maskvos k-štis 563, 595, 598, 599, 610, 611, 616, 618, 716, 843 Jurgis, Dimitro s., Kostromos k-štis 498, 601, 618. 734, 845 . . .
960
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Jurgis Ilgarankis 31, 498, 561, 594, 605— 607, 615—617, 619, 680, 716, 821, 839, 841 Jurgis, Jaroslavo s., Turovo k-štis 513 Jurgis, Jono III s. 618—619, 693 Jurgis Karijotaitis 35, 37, 50, 367, 481, 528 Jurgis I, Levo s., Haličo k-štis 464, 465, 549 Jurgis, Mykolo s., Trubčesko k-štis 501 Jurgis, Mykolo s., Zaslavlio- k-štis 460 Jurgis, Mstislavo s., Pskovo k-štiš 490 Jurgis Narimantaitis 35—36, 367, 368, 899 -b Jurgis Olelkaitis žr. Olelkaitis Jurgis Jurgis Podebradas, Čekijos kar. 243 Jurgis, Pskovo viet. 493 Jurgis, Sviatoslavo- s., Smolensko k-štis 505—507 Jurgis Vilhelmas, Silezijos k-štis 376 Jurgis, Vosyliaus Ostrogiškio- s. žr. Zaslavskis Jurgis Jurgis, Vosyliaus II s., Pskovo k-štis 495, 618 Jurgis, Vsevolodo s., Vladimiro d', k-štis 474, 516, 606, 616—618, 716 Jurjevai 682, 748 Jurša, Kijevo vaiv. 552 Jusupovas F. F., Jussupoii F. F., Yussupoff F. F. 758—759, 769, 914 Juškov-G. V. 435, 946 Juškov S. 414 Kaczmaiczyk Z. 357, 912, 925, 927 Kaiengauz B. B. 671, 751, 935 Kaiserlingas 632, 743 Kalinka W., Kalinka V. 297, 405—406, 779, 914 Kalininas M. I. 840, 851—852 Kalinovskiai 255 Kalvinas 294 Kamenevas L. B. 852, 856, 858, 859 Kamieniecki W. 99, 110, 114, 116, 121, 126, 128, 137, 139, 179, 914, 915 Kantas I. 726 Kapostas 300 Karamzinas N., istor. 33, 702 Karara (Carrara Francesco) 48 Karaševič 555, 935 Karger M. 534, 935
Kaributas Diiriitras 3S:—37, 49', 51, 272, 499, 500 Karijotaičiai 47, 48, 367, 528, 540 Karijotas, 35, 37, 46, 47, 367, 481, 528 Karlas Fridrichas, Holšteino Gotorpo k-štis 624, 662, 673, 683 Karlas Leopoldas, Meklenburgo k-štis 661 Karolingai 58 Karolis IV, Vokietijos imp. 362, 365, 900 Karolis V, Čekijos kar. 354 Karolis V, Vokietijos imp. 324, 740, 902, 903 Karolis VII, Prancūzijos kar. 660 Karolis VII, Vokietijos imp. 670 Karolis IX, Švedijos kar. 224, 242, 243, 262—264, 723 Karolis X Gustavas, Švedijos kar. 225, 243, 313 , ' Karolis XII, Švedijos kar. 45, 226, 316, 459, 520, 536, 572, 573, 590, 591, 666—668, 670, 673, 693, 742, 873, 877, 878, 883 Karolis Didysis, Frankų imp. 58, 424 Karolis de Kondė (de Condė) 273, 308 Karolis Ferdinandas Vaza 243, 271 Karolis Robertas d'Anžu (d'Anjou), Vengrijos kar. 360, 365, 366, 378, 382, 898 Karpiai 142 Karpov G. 702, 712, 740, 935 Karpovich M. 590, 740, 918, 926 Karski E. 411 Kartašev A. V. 790, 935 Kasakauskas Jeronimas, vysk. 303 Kasakauskas Simanas, Liet. etm. 302 Kasimenko A. 935 Kastiljonė (Castiglone) M., italų archi tektas 348 Kastiljonė (Castiglone) P., italų archi tektas 348 Kašprovskij E. 693, 935 Katilas (Kocieli) M. K., T. Kosciuškos sukilimo dalyvis 302 Katilas (Kociell) M. K., Valkininkų konf. marš. 314—316 Kawecka-Grzyczowa A. 539, 915 Kawecki J. 206, 915 Kavėlinąs K. D. 813 Kazarin-Okulič N. P. 838, 935
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Kazimieras I Atstatytoj as, Lenk. kar. 228, 358, 363, 375, 376, 471 Kazimieras II Teisingasis, Lenk. kar. 229, 344, 345, 383—364, 368, 372, 375—377 Kazimieras III Didysis, Lenk. kar. 35—37, 48, 155, 169, 171, 172, 231, 324, 339, 342, 343, 348, 349, 353, 354, 360, 361, 363, 364—368, 378, 382—384, 409, 462, 528, 535, 540, 549, 550, 898, 899 Kazimieras Jogailaitis, Lenk. kar., Liet. did. k-štis 27, 49, 60, 86, 89, 90, 134, 147, 148, 151, 155—157, 170, 172, 180, 190, 207, 220, 221, 232, 233, .235, 243—245, 247—249, 325, 343, 350—353, 385, 448, 458, 463, 482, 494, 495, 502, 531, 532, 540, 544, 551, 552, 564, 602, 614,< 697—701, 728, 735, 736, 833, 834, 900, 901 Kazimieras, Konrado s., Kujavijos k-štis 229, 371, 373, 377, 378, 380, 384 Kazimieras, Lenčicos k-štis 345, 380 Kazimieras, Traidenio s., Mozūrų k-štis 384 Kazimieras, Ziemomyslo s. 383 Kazimieras, Ziemovito s. 384 Kazimieras, Ziemovito IV s., Mozūrų k-štis 232, 233, 377, 384, 385 Keep J. L H. 439, 915 Keinys P. 819, 820 Kenė (Quesnay) F. 38 Kenedis Dž. 850 Kentšinskis V. žr. Kętrzynski W. Kepalas K. 797 Kerenskis A. F. 589, 657, 759, 779, 815, 817, 819, 820 Kęsgailos 204 Kęstutis 36, 37, 53, 210, 231, 367, 368, 448, 460, 462, 487, 543, 550, 613, 713, 822, 898, 899 Ketleris Gotardas, Livonijos magistras 706 Kętrzynski W., Kentšinskis V. 234, 371, 538, 539, 915 Kieniewicz S. 123, 915 Kilinskis J. 301 Kintibutas 23 Kiprijonas, Kijevo ir Maskvos metr. 530, 731, 895 Kirejevskij I. V., Kirejevskis I. V. 304, 812, 935 61. K- Avižonis,
961
Kirejevskis P. V. 812, 813 Kiričenko A. i. 528, 935 Sv. Kirilas 28, 423, 798, 864—865, 867 Kirilas, raskolnikų vysk. 792 Kirovas S. 852, 859 Kiška S., Liet. did. etm. 690 Kiškos 86, 294 Kitenis Ruškavicius 23 Kjossew D. G. 870, 915 Klemensas VIII, popiežius 785 Kiepatskij P. 534, 935 Klimas P. 215, 915 Kliučevskij V. O., KliučeVskis V. O. 111, 112, 411, 412, 429, 432, 434, 439, 472, 589, 596, 604, 622, 624, 671, 672, 674, 688, 696, 702, 712, 719, 725, 797, 835, 935, 936 Kločkov M. V. 678, 935 Kmitas, Lenkijos marš. 332 Knapp G. V. 65, 935 Knioringas (Knoring), rusų gen. 304 Kobeko D. F. 750, 936 Kobrinskiai 52 Kochanowski J. K. 368, 915 Kochin G. 412 Kohn H. 590, 811, 915 Koyrė A 812, 915 Kojalavičiuš A., istor. 40 Kolankowski L. 249, 534, 702, 897, 915 Kolaras J. (Kollar Jan) 804 Kolarz W. 811, 915 Kolasa J. 919 Kolberg O. 234, 238, 915 Kolčiakas, gen. 758, 817 Kolomanas, Andriaus, Vengrijos kar., s., Haličo kar. 372, 555 Kolontajus H. (Hugo Kollątaj) 44, 227, 228, 300, 301, 303, 340 Konarskis St. 44, 227, 326 Konczynska W. 344, 915 Končius J. B. 733, 915 Kondratovič F. 883, 936 Koneczny F. 42, 412, 604, 737, 915, 916 Konevas I. S., gen. 852—853 Koniecpolskiai 255 Koniecpolskis S., Lenk. did. etm. 254, 321 Koninskis A. 537 Konopczynski W. 275, 282, 398, 671, 740, 779, 916 Konopnicka Maria 44
962
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Konovalovas A. I. 818 Konradas, mozūrų k-štis 229, 359, 368— 373, 377, 384, 556 Konradas II, Vokietijos imp. 375 Konradas III, Mozūrų k-štis 233, 238 Konradas, Vladislovo, Silezijos k-ščio, s. 376 Konradas, Ziemovito s. 384 Konstancija Habsburgaitė, Zigmanto Va zos žm. 266, 271 Konstancija, Ziemomyslo motina 383 Konstantinas Karijotaitis. 50, 481, 528 Konstantinas, Konstantino s. 713 Konstantinas, Mikalojaus I s. 713 Konstantinas, Mykolo s., Tverės k-štis 611, 612 Konstantinas Monomachas, Bizantijos imp. 471, 480, 481 Konstantinas Ostrogiškis žr. Ostrogiškis Konstantinas Konstantinas, Povilo I s. 42, 387, 630, 637, 642, 644, 647, 675, 713—715, 766 Konstantinas Porfirogencijus:, Bizantijos imp. 475 Konstantinas, Suzdalės k-štis 608 Konstantinas, Tautvilo s., Vitebsko k-štis 486, 543 Konstantinas, Vsevolodo s., Rostovo k-štis 606, 607, 617, 716 Kopernikas N. 339 Koibel J. 870, 915 Koiduba M. 527, 555, 916 Korfantas V. (Korfanty Wojciech) 406 Kornelijus (Comeliusi), vok. tapytojas 796 Kornilov A. A. 589, 936 Korostowetz W. K. 781, 916 Korsakov D. A. 607, 661, 936 Korzon T. 42, 195, 297, 305, 318, 671, 712, 779, 916 Kosdry D. C. 903, 916 Košcia}kowski S. 77, 81, 215, 916 Kosciuška Liudvikas 38 Kosciuška Tadas 38—42, 45, 54, 159, 228, 299—305, 323, 343, 350, 539, 552, 578, 637—639, 678, 747, 755, 756, 774, 775 Kostevičius Vaclovas, Liet. marš. 447 Kostomarivas Mikala, Kostomaiov N. I. 319, 437, 496, 521, 589, 661, 724, 798, 806, 878, 882, 936
Kostruba T. 25, 466, 552, 557, 936 Kostrzewski J. 411 Košelevas A. I. 812 Koška Teodoras žr. Teodoras Koška Koškinai 682, 748 Koškinas Andrius, Teodoro s. 682 Ko skinas Jonas 682 Koškinas Zacharijus 682 Kotlubaj E. 203, 455, 911, 916 Kotošichinas G. K. 799 Kotovskis 309 Kotryna I, Rusijos imp. 574, 622— 624, 662, 665, 666, 670—672, 683, 693, 743, 760, 761, 762, 777 Kotryna II, Rusijos imp. 35, 41, 43, 45, 46, 60, 189, 194, 227, 228, 299, 302, 326, 449, 520, 521, 533, 552, 575— 580, 622, 624— 639, 673—674, 678, 683, 713—715, 727, 740—747, 753— 756, 762, 766, 767, 769—771, 774, 775, 777—779, 800, 826, 874, 878— 880, 883, 887, 888 Kotryna Jogailaitė 242, 243, 258 Kotryna, Jono V d. 622, 661, 683 Kotryna, Karolio IX d. 243 Kotryna, Liudviko d'Anžu d. 351, 362 Koziowski F. A. 234, 916 Kozlowski G. S. 338, 916 Krajewski J. G. 913 Krakas, Krakusas 347 Krakowski S. 50, 915 Kramaržas (Kramaf) K. 809 Krasauskaitė M. 89, 90, 137, 139, 153, 916 Krasinskis Z. 763 Kraszewski J. I., Kraševskis J. I. 456, 538, 779, 916 Kraushar A. 639, 748, 916 Krauss F. S. 426, 917 Krawiec L. 891, 917 Krečetnikovas 888 Krečeuskis 445 Kryczynski S. 891, 917 Krikščiūnas R. 189, 917 Krim Girėjus, Krymo ch. 634 Kripiakevič I. 463, 469, 528, 931 Kristijonas, Liet. vysk. 81, 91, 149 Kristijonas, prūsų vysk. 368, 370, 409 Kristijonas II, Danijos kar. 242 Kristijonas IX, Danijos kar. 639
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Kristijonas Augustas, Anhalto Cerbsto k-štis 624 Kristijonas Nilsonas (Kristiern Nilsson) 242 Kristina, Švedijos kar. 243, 254, 311 Kristus 415, 793, 794, 797, 838 Krišpinai 456 Krišpinas A. K. 314 Krišpinas Jeronimas, Liet. ižd'ininkas 456 Krišpinienė Teresė 456 Križaničius J. 804 Krokas, legendinis čekų k-štis 865 Krukovieckis (Krukowiecki) 388 Krupenskis P. 773 Km pnitzky B. 527, 590, 917 Ksenija Cestovaja, Morta, Mykolo Ro manovo motina 684, 685 Kšyžanovskis (Krzyzanowski) Severinas 647 Kubala L. 258, 917 Kubilius J. 819 Kucha'rzewski J. 526, 764, 811, 917 Kuczynski S. T. 47, 500, 845, 917 Kučumas, Sibiro ch. 711 Kudiiašov K. 755, 936 Kudriavcevas N. N. 813 Kulczycki L. 590 Kulisas P. 521 Kulišer I. M. 589, 937 Kuncevič G. Z. 893, 937 Kuncevičius Juozapatas, unitų vysk. 268, 459 Kuntze E. 344, 917 Kuravičius 315 Kurbskis A. 694, 707, 712 Kuropatkin A. N. 593, 917, 934, 937 Kuirzeba St. 65, 76, 89, 90, 98, 105, 121, 137, 138, 153, 156, 159, 164, 166, 168, 169, 173, 179, 194, 207, 210, 217, 240, 282, 289, 292, 294, 307, 353— 355, 916. Kwiatkowski K. 258, 917 Kwiatkowski S. 249, 917 Lamanskis V. I. 807 Lamartine 327 Langievičius M. (Langiewicz Marian) 389 Lappo I. I. 76, 90, 97, 98, 101, 121, 129, 139, 154, 156, 159, 164, 166—
963
169, 179, 182, 189, 194, 206, 212, 213, 271, 282, 289, 292, 294, 296, 712, 917, 937 Lascv P., feldmarš. 660 Laski H. J. 858, 917 Laskis Jonas 155, 221 Lastouskis 445 Laszlo, J. Huniadžio s. 867 Lathman L. C. 65, 917 Latkin V. 439, 937 Laue Th. 781, 917 Laurentijus, metraštininkas 25, 26, 28, 32, 454, 480, 802 Lauterbach A. 350, 917 Laviov V. 838, 937 Lazarefi H. 850, 917 Lozaieii P. 850, 917 Lazninskįs Tomas, Zamoiskių giminės prad. 327 Lebedev N. K. 730, 937 Lebedev V. 414, 937 Lechner A. 42, 918 Ledochovskis S. 669 Lefortas F. 663, 670, 759 Léger L. 29, 907, 917 Leksa (Aleksandras), Mansur Kijato s. 689 Lelevelis J. 388, 647, 763 Lempicki S. 329, 918 Lengvenis Simanas, Algirdo s. 494, 509, 732 Leninas V. I. 401, 524, 589, 815, 816, 845, 846, 849, 852—856, 858, 859 Leonas X, popiežius 739 Leonas Filosofas 864 Leonas P. 815 Leontovič F. L, Leontowitsch V. 65, 89, 90, 139, 189, 241, 282, 290, 294, 432, 437, 712, 918, 937 Leopoldas I, Austrijos imp. 45 Leopoldas I, Vokietijos imp. 225, 274, 320 Leopoldas III, Vokietijos imp. 863 Lepszy K. 272, 918 Lepszy L. 350, 918 Leroy-Beaulieu A. 590, 918 Lesnodoiski B. 912 Leščinskiai 84 Leščinskij A. G. 840, 938 Leščinskis Rafaelis 320
964
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Leščinskis Stanislovas žr. Stanislovas Leščinskis Leškas, legendinis lenkų k-štis 371—372, 376 Leškas Baltasis, Lenk. vyr. k-štis 229, 345, 368, 372—373, 375, 377, 448, 465, 466, 555—557 Leškas, Boleslovo IV si-, mozūrų k-štis 229, 376 Leškas Juodasis, Lenk. vyr. k-štis 373, 378, 380 Leškas, Ziemomyslo s. 383 Leškas, Ziemovito. s. 384 Levas, Danieliaus s., Haličo k-štis 24, 384, 462, 464—465, 535, 548, 549 Levas II, Jurgio s., Haličo ir Volumes k-štis 366, 465, 549, 681 Levickij N. A. 593, 937 Levine L. 811, 918 Lewicki A. 249, 918 Liackis 729 Liapunovas Prokopijus 251, 725 Liapunovas Zacharijus 724, 824, 885 Liaščenko P. I. 589, 938 Liberek S. 42, 948 Libuša, Kroko d., čekų k-štytė 865 Lichačevas A. T., Teodoro I favoritas 688
Lichačev D. S. 25, 27, 29, 33, 411, 412, 593, 679, 721, 835, 937, 941, 943 Limanovskis B. (Limanowski Boleslaw) 390, 400 Limanowski B. 922 Liovenhauptas (Lowenhaupt), švedų gen. 749 Lisicki H. 332, 918 Lisovskis Aleksandras 723 Listas F. 878 Litvinov L 773, 938 Litvinovas M. M. 853—854 Liubartas Gediminaitis 35, 36, 48, 50— 52, 231, 366—368, 462, 481, 528, 535, 540, 549, 550, 786, 787, 789, 898, 899 Liubavskij M. K., Liubaūski M., Liubavskis M. 65, 75—78, 89, 90, 97, 107, 109—112, 114, 116, 121, 137, 179, 182, 204, 210, 212, 215, 216, 241, 412, 472, 496, 503, 506, 508, 514, 589, 596, 604, 608, 702, 712, 729, 938 Liubomirskiai (Lubomirski) 84, 239, 320, 321—322, 541
Liubomirskis 344 Liubomirskis Jurgis Sebastijonas 203, 225, 308—310, 322 Liubomirskis Stanislovas 320, 321—32І2 Liubomirskis Stanislovas III 322 Liudvikas d'Anžu (d'Anjou), Vengrijos kar. 36, 37, 47, 48, 50, 231, 351, 361, 362, 365, 366, 378, 385, 462, 535, 863, 897 Liudvikas II, Vladislovo s., Vengrijos kar. 222, 244, 324, 900—901, 902 Liudvikas XIV, Prancūzijos kar. 296, 308 Liudvikas XV, Prancūzijos kar. 326, 660 Liudvikas XVIII, Prancūzijos kar. 677, 678 Liudvikas de Konti (de Conti) 325 Liuksemburgai 866 Liuksemburg Roza 401 Livancev K. E. 355, 938 Lyvyckis A. 525, 527 Loboda, kazokų vadas 337 Lockhart B. 853 Löiilei F. O. 593, 918 Lomonosovas M. V. 751, 826 Lopas L. 819 «Lopuchina Eudoksija, Petro I žm. 623, 670 Lowmianski H. 65, 107, 110, 112, 114, 411, 414, 454, 534, 918 Lowiie D. A. 790, 918 Lubeckis K. 647 Lubienskis (Lubienski) M,, Lenk, primas 323 Lubomirski T. J. 234, 915, 918 Lütze F. 65, 918 Luiza, Heseno-Kaselio k-štytė 639 Lukasziewicz J. 455, 918 Lutochin D. A. 781, 938 Lvovas G. E. 588, 657, 759, 819 Maciszewski J. 920 Madalinskis A., gen. 300 Magnus, Danijos kar. brolis 706, 708, 709 Magnusas, Gustavo I Vazos s. 242 Mahmudas II, Turkijos, sultonas 650 Mahometas, pranašas 69 Mahometas IV, Turkijos sultonas 274, 483, 520, 529 Mahometas Ali, Egipto1paša 650
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Maikovas V. N. 814 Makarijusi, Maskvos metr. 703, 781—783 Maklakovas V. A. 814, 818 Makovskij D. P. 506, 508, 938 Maksimas, metr. 599, 844 Maksimiljonas Habsburgas 138, 258— 260, 266, 328, 332—335, 337 Maksimiljonas I Habsburgas, Vokietijos imp. 244, 689, 692, 739 Maksimov P. 838, 917 Malalas Jonas, Bizantijos istor. 28 MciHnovskij I, 89, 90, 938 Maliuta Skuratovas Bielskis, Jono IV favoritas 619, 694 Mamajus, Aukso Ordos ch. 489, 498, 563, 600, 613, 689, 895 Mamoničiai 185 Mamoničius Leonas, spaustuvininkas 185 Manivydas A., Vilniaus šen. 85 Manivydas, Gedimino s. 453 Marming C, A. 527, 590, 918 Mansur Kijatas 689 Mansuy A. 405, 918 Mantvydas Jonas 531 Marcinkevičius M. 534 Mardefeld'as, švedų karo vadas 297 Maretič T. 426, 918 Marija, Aleksandro, Tverės k-ščio, d. 719 Marija, Algirdo d. 514 Marija Dolgorukova žr. Dolgorukova Marija Marija Feodorovna, Aleksandro III žm.
639—640 Marija Feodorovna, Povilo I žm. 642, 675 Marija, „chlys-to" D. Filipovičiaus įduk ra, 794 , ■ Marija, Marijona, Gedimino- d. 610, 695 Marija Habsburgaitė, Liudviko II žm. 244, 901 Marija Kazimiera, Jono Sobieskio žm. 325 Marija Liudvika, Vladislovo IV, vėliau Jono Kazimiero žm. 254, 256, 308— 310, 322 Marija, Liudviko d'Anžu d. 351, 362, 385, 900 Marija Miloslavskaja žr. Miloslavskaja Marija 4
965
Marija, mo-zurų k-ščio- Traidenio • žm. 366, 462, 465, 549 Marija Nagaja, Jono IV žm. '620 Marija Sofija Frederiką Dagmar žr. Ma^rija Feod'orovna, Aleksandro III žm. Marija, Stanislovo Leščinskio- d., Pran cūzijos kar. 660 Marija Terezija, Austrijos imp. 227, 536, 635 Marija, Tverės k-štytė, Jono III žm. 614 Marija Vitebskietė, Algirdo žm. 40, 46, 544 Marijona žr. Marija, Gedimino d. Malina Mnišek žr. Mnišėk Marina Markow A. 769, 918 Markowic M■ 870, 918 Marksas 855 Martel R. 878, 907 Martovas J. O. 816, 817 Martovych O. 527, 918 Maruševskis (MaruSzewski) T. 301 Masalskiai 47 Masalskis Ignas, Vilniaus vysk. 303 Masaryk T. G., Masarykas T. G. 590, 809, 812, 814, 919 Maslavas (Maslaw), mozūrų k-štis 228 Mateika (Matejka) J., tapytojas 342, 343 Matusas J. 249, 555, 733, 919 Matvejevas A. S. 688 Mavor J. 590, 919 Mavrodin V. V. 412, 420, 469, 472, 534, 938 Mazepa Jonas, kazokų etm. 520, 666, 749,873,877—878,883 Mazour A, G. 589, 832, 919 ' Mechmetas Girėjus, Krymo ch. 334 Męczynski 350, 919 Medeksza S. F. 922 Medinger H. 762, 919 Medlin W. K. 785, 919 Meillet A. 426, 919 Mende G. 890, 919 ' Mengli Girėjus, Krymo ch. 518, 691;, 699—701, 739 Menšikova IVIarija 672, 760 : Menšikovas A. D. 297, 574, 575, 623, 672, 749, 759— 760, 777, 877, 883 Menšikovas A. S. 760— 761,-764 Merkelis A. 535, 919 Mėrovingai 375 Meščeriakov G. P. 775, 937
966
A S M E N V A R D Ž IU R O D Y K L Ė
Mykolas, Jaunučio s., Zaslavlio k-štis Meškauskis V. 764 460 Meternichas 331, 388 Šv. Metodijus 28, 423, 798, 864, 865, 867 Mykolas, Jono s. žr. Zaslavskis Mykolas, Miakotin V. 331, 939 Jono s. Michailovičius D., jugoslavų gen. 868, Mykolas, Jurgio s., Suzdalės k-štis 716— 861 717 Michailovskij E. V. 841, 939 Mykolas Kaributas Višnioveckis, Lenk. Michelet J. 42, 919 kar., Liet. did. k-štis 272, 273— 275, 378 Michelsonas, gen. 879 Mykolas Lietuvis 83 Mykolas, Mikalojaus I s. 717 Michnevičius V., inž. 891 Mycielski J. 748, 919 Mykolas Olelkaitis žr. Olelkaitis My kolas Mickevičius Adomas 102, 343, 350, 388, 538, 763 Mykolas Romanovas, Rusijos caras 252, 253, 265, 310, 438, 568—570, 641, 683, Miemcki R. 454, 919 684— 687, 719, 720, 726, 749, 825, Mieroslavskis L. (Mieroslawski Ludwik) 842, 885 389 Mieškas I, lenkų k-štis 347, 357, 358, Mykolas, Teodoros Algirdaitėg palikuo 371, 374, 383, 376 nis 47 Mieškas II, Lenk. kar. 228, 358, 363, Mykolas, Vsevolodo' s., Černigovo k-štis 374, 375, 376 717, 728 Mieškas III Senasis, Lenk. vyr. k-štis Mykolas, Zvenigorodo' k-štis 844 372, 375—378, 380 Mykolas Žygimantaitis 232, 248, 697, 735 Mieškas, Vladislovo II, Silezijos k-ščio, Miliukov (Miljukov, Milioukov) P. N., s, 376 Miliukovas P. N. 589, 590, 779, 799— Mikalojus I, popiežius 865 800, 801, 814—816, 818, '919, 938 Mikalojus I, Rusijos caras 197, 387, 454, 552, 581—584, 642—651, 658, 675, Miloslavskaja Marija, Aleksiejaus Ro manovo žm. 622, 662, 688 683, 713, 715, 717, 727, 741, 756, Miloslavskiai 662, 688 761, 763, 812—814 Miloslavskis I. M. 688 Mikalojus II, Rusijos caras 332, 586— Mindaugas 23, 24, 81, 91, 107, 149, 210, 589, 639, 640, 651—658, 683, 716, 717, 277, 384, 415, 416, 420, 442, 443, 758, 765, 768, 773, 776, 780, 799, 815, 453, 458, 461, 462, 464, 485, 486, 818, 837 491, 504, 510, 511, 513, 543, 546— Mikalojus III, Mikalojus, did. k-štis 548, 557, 831, 842 658, 768 Miklošicas 455 Mirtinas Kuzma 251, 568, 641, 683, 718, 719, 725, 825, 885 Mikolaičikas S. (Mikolajczyk Stanislaw) 397, 398, 406—407 Mininas Nikita, Minovas Nikita žr. Nikonas Mykolas žr. Karijotas Mirsky D. S. 590, 919, 923 Mykolas III, Bizantijos imp. 864 Mirlchuk J. 527, 919, 927 Mykolas, Aleksandro III s. 588, 657, .Myš M. 1. 440, 939 658, 716, 819 Miunichas (Munnich) B. Ch. 659, 662 Mykolas, Aleksandro' s., Tverės k-štis 612, 613, 896 Mladanovičius, Umanės komend. 887 Mnišek (Mniszek) Marina 322, 640—641. Mykolas, Boriso s., Tverės k-štis 614 685, 824, 885, 886 Mykolas, Dimitro Algirdaičio s., TrubMnišekai 84, 276 česko k-štis 501 Mnišekas (Mniszek) Jurgis 272, 276, Mykolas, Jaroslavo s., Mykolas Drąsu 322, 640 sis 716 Močiulskis, Kelmės pastorius 764 Mykolas, Jaroslavo s., Tverės k-štis 497, Močiulskytė Karolina 764 598, 610, 618, 716
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Modzeiewski J. 399, 919 Mohamed Girėjus, Krymo ch. 739 Mohila, Moldavijoj valdovas 35 Mohila Petras 255, 532, 785 Molčanovskij N. 483, 939 Molotovas V. M. 854 Mongait A. 498, 939 Monks Ona (Anna Monks) 670 Monksas Vilhelmas 623, 671 Monomašičiai 680, 681 Monteskje (Montesquieu) 627 Morandi, italų architektas 329 Morant G. M. 426, 919 Morawski K. 344, 919 Mordovcev D. L. 876, 939 Morta Skavronskaitė žr. Kotryna I Morta žr. Ksenija Čestovaja Morta, Didžiojo Naugardo posadniko našlė 697, 833 Mosčioki H. 42, 305, 748, 915, 919, 920 Moscickis I. (Ignacy Mošcicki) 395 Mošin V. 412, 414 Motiejus Korvinas, Vengrijos kar. 243, 244, 901 Mousset A. 426, 811, 920 Mstislavas 26 Mstislavas, Iziaslavo s. 465, 474 Mstislavas, Kijevo k-štis 844 Mstislavas, Lucko k-štis 548, 549 Mstislavas, Mstislavo s., Mstislavas Nar susis, Haličo k-štis 469, 474, 511, 556 Mstislavas, Rostislavo s., Mstislavas Nar susis 474 Mstislavas, Vladimiro I s. 471, 473, 499 Mstislavas, Vladimiro Monomacho s. 468, 473, 474, 480, 484, 488, 561 Mstislavas, Voluinės k-štis 539 Mstislavecas P., spaustuvininkas 705, 782, 823 Mstislavskiai 620, 737 Mstislavskis Feodoras 724, 824 Mščujis (Mestwin), Rytų Pamario k-štis 379 Muchamed Eminas, Kazanės ch. 893 Mučkovskis J. 326 Muradas II, Turkijos sultonas 247 Muiav jov N. N. 835, 939 Muravjovas M. N., Vilniaus gen. gub. 389, 764 Muravjovas N. N., Rytų Sibiro šen. gub. 756
967
Musinas-Puškinas A. I. 593 Muskatas, Krokuvos vysk. 381 Nabielak L 305, 915, 920 Nalivaika, kazokų vadas 337 Napoleonas I 41, 44—46, 54, 60, 64, 237, 327, 340, 356, 386, 399, 403, 404, 445, 452, 459, 508, 510, 579—581, 678, 714, 727, 748, 752, 753, 755, 760, 763, 826, 874, 891 Napoleonas III, Liudvikas Napoleonas 389, 684 Narbutt J. 318, 920 Narimantaičiai 514 Narimantas 35, 52, 457, 487, 492, 502, 513, 514, 696, 832 Naryškina Natalija, Aleksiejaus Roma novo žm. 571, 662, 688 Naryškinai 622, 662, 688 Naryškinas Levas 663 Narutavičius (Narutowicz) G. 395 Nasonov A. N. 32, 49, 506, 897, 939, 940, 942 Natalija Aleksejevna, Povilo I im. 675 Nazarevski B. 590, 911 Nečkina M. V. 589, 850, 935, 939 Nedzelnickij I. 795, 939 Needly Z. 426, 939 Nekrasov A. S. 496, 939 Nelidov F. F. 814, 939 Nestoras, metraštininkas 25—28, 29, 411, 466, 488, 530, 560, 679, 828 Nezabitauskiai 457 Nezabitauskienė žr. Zavišaitė-Nezabitauskienė Neiderle L. 426, 920 Niemcewicz J. U. 271, 920 Niemojewski S. 271, 920 Niesiecki S. 141 Niesiolovskis, gen. 302 NMoniov A. S. 814, 939 Nikalojus iš Radomo, kompozitorius 344 Nikiiorov L. A. 671, 939 Nikitin P. 508, 939 Nikitinas Afanasijus, keliautojas 840 Nikitskiį A. I. 496, 835, 939 Nikolskiį N. M. 794, 939 Nikonas (Nikita Minovas ar Mininas), Maskvos patriarchas 29, 783— 785, 791, 792, 835 Nilsas Ketilsonas (Nils Kettilsson) 242
968
A S M E N V A R D Ž IŲ , R O D Y K L Ė
Olelkaitė Sofija 269, 455, 503 Olelkaitis Jurgis I, Simono s. 502 Olelkaitis Jurgis II 503 Olelkaitis Mykolas, Kijevo k-štis 531, 532, 697, 698, 833 Olelkaitis Simanas 502, 531 Olesnickiai 84 . Olesnickis Zbignievas, Krokuvos vysk. 245—249 Obnorskij S. 27, 945 Olga (Elena), Kijevo did.: k-štienė 28, Obolensky S. 527, 907 458, 475, 476, 836 Obolenskiai 717—718 Olgovičiai 475, 680, 681 Obolenskij M. žr. Obolenskis Michailas Olšovskis Andrius 273, 274 Andrėj evičius. Ona žr. Danutė Obolenskis, k-štis 734 Ona, Bizantijos imp. d., Vladimiro I žm. Obolenskis Eugenijus Petrovičius 717 467, 478 Obolenskis Michailas Aleksandravičius1, Ona Habsburgaitė,- Zigmanto Vazos žm. dipl. 718 249, 266, 271 Obolenskis Michailas Andrėj evičius, Ona Ivanovna, Ona, Jono V d., Rusijos Obolenskij M. istor. 718, 896, 939, 946 imp. 575, 576, 622, 658—661, 672, Obrezkovas Aleksiejus 746 683, 693, 762, 777, 802 O'Brien C. B. 527, 920 Ona, Jaroslavo Išmintingojo d. 471 Obst J. 174, 920 Ona Jogailaitė 137, 259, 260 Obuchowicz Michal 203 Ona, Jono V d. žr. Ona Ivanovna Odojęvskis, k-štis 885 Ona Leopoldovna, Rusijos imp. 622, 660, Ofka žr. Eufemija 661—662, 762 Oginskiai 87—89, 276, 454 Ona, Mstislavo d. 556 ' Oginskis, Trakų pil. 54 Ona Petrovna, Ona, Petro I d. 623, 624, Oginskis L. K., Valkininkų konfederatas 662, 670, 673, 683 314, 316 Ona, Teodoro Jaunučio d., Zaslavlio Oginskis Mykolas Kazimieras, Liet. did. k-štytė 460 etm. 454, 774, 775 Ona, Vladislovo II d. 244, 901 Oginskis Mykolas Kleofas 88 Opalinskiai 84, 320 Ohryzka Juozapas 356, 357, 927 Or.eškovičius A. 807 Okulič-Kazarin N .F. 935, 939 Orlov A. S. 480, 940, 943 Olafas, Švedijos kar. 471 Orlov V.. S. 506, 508, 9.40 Oldenburg S. S. 658, .939 Orlovai 575, 740—742 Oldenburgo- k-ščiai, Oldenburgai-RomaOrlovas Aleksiejus Fedorovičius 741 novai 575, 683, 684 Orlovas Aleksiejus Grigo rj evičius 741 Olegas, Kijevo did. k-štisi 411, 420, 466, Orlovas Fedoras Grigorj evičius 741. 467, 474—475, 484, 488, 499, 507, Orlovas Grigorijus Grigorjevičius 625, 529, 542, 560, 604, 679, 821 627, 741—742, 766 Olegas, Riazanės k-štis 498—499, 731, Orlovas Ivanas, giminės prad. 740 896 Orlovas Michailas Fedorovičius 742 Olegas, Sviatoslavo s. drevlianų k-štis Orlovas Nikolajus Aleksiejevičius 742 545 Osipov K. 319, 775, 940 Olegas, Sviatoslavo I s., 477 Osmanas, Turkijos sultonas 266 Olegas, Sviatoslavo,,; II s. 470, 475, 680 Osolinskiai (Ossoliriski), 323—324 Qlelka žr. Aleksandras (Olelka) Osolinskis Jeronimas 323 Osolinskis Juozas Maksimiljonas 323, Olelkaičiai, Slucko k-ščiai 30, 454, 502— .503 538 Novickį) G. A. 624, 712, 939 Novikofi-Priboy A. 593. Novikovas N. I. 628, 676 Novodvoiskij V. 319, 712, 939, Nowodwoiski: W. 329, 920 Novosilcevas N. N,. 46, 387, 644,.. 645, 7 1 4 ;.
A S M E N V A R D Ž IŲ . R O D Y K L E
Osolinskis Jurgis, Ossoliftski J. 224, 254, 323—324, 920 Ostermanas A. I., rusų dipl. 623, 659— 662, 761—762 Ostermanas I. A. 762—763 Ostiejus, liet. k-štis 895 Ostrogiškiai 43, 84, 541, 552 Ostrogiškis, k-štis 333 Ostrogiškis Danielius, giminės prad. 50, 541 Ostrogiškis Jonas, Vosyliaus s. 541 Ostrogiškis Jurgis, Vosyliaus s. 53, 541 Ostrogiškis Konstantinas, Liet. did. ętm. 223, 268, 553, 640, 692, 700, 725, . 739 Ostrogiškis Teodoras, Danieliaus s. 49, 51, 53, 541 Ostrogiškis Vosylius 53, 541 Ostrogiškytė Halška 333 1 Otokaras 1, Čekijos kar. 866 Otokaras II, Čekijos kar. 866 Otonas I, Vokietijos imp. 374, 383 Otonas II, Vokietijos imp. 374 Otonas III, Vokietijos imp. 358 Ovčina Telepnevaš Obolenskis Jonas 692, 693, 702 Overbekas (Overbeck), vok. tapytojas 796 Pacai 84, 87, 88, 100, 142, 153} 273— 275, 313, 320 Pacas Kristupas, Liet. kanc. 275, 308, 309 Pacas Mykolas Kazimieras, Liet. did. etm. 275, 297 Padalka L. 414 Paderevskis I. J. (Ignacy Jan Paderewski) 332, 392 Palacky F., Paleckis Fr. 805, 867, 920 Paleckis J. 658, 684, 920 Palenas (Pahlen) :L. P. 677 Palmer W. 785, 920 Panajev I.L, Panajevas 1.1. 813, 814, 940 Paninas N. I. 629, 674, 744, 746 Paninas P. I. 629, 774, 879 Pankratova A. M, 850, 920 Panov' V. 414 Pantenius Th. H. 641, 920 Papeė F. 398 Papeė S. 35, 920 Paprockis P. 49
969
Parchomenko V. 412 Pares E. 589, 658, 773, 779, 802, 850, 920 Parker E. H. 889, 920 Pasek J. Ch. 275, 921 Paškevičius I. F. 648, 763—764 Pasternak J. 463, 469, 528, 931 Paszkiewicz H., Paškevičius H. 29, 36, 47—50, 107, 411, 413—415, 426, 457, 466, 469, 471, 483, 496--498, 506, 507, 510, 512, 514, 527, 534, 544, 555, 558, 597, 604, 607, 615, 616, 696, 719, 788, 790, 819, 835, 863, 921, 922 Paszkowski J. 305, 921 Pašuto V. T. 49, 107, 114, 466, 487, 496, 506, 507, 512, 520, 543, 544, 555, 558, 615, 788, 790, 940 Patrikas Narimantaitis 47, 52, 844, 875 Paul C. 911 Paul E. 919 , Pavinskis A., Pawiftski A. 353, 405, 921 Pavliukas,. kazokų vadas 256 Pavlov A. S. 435, 787, 789, 940 PavlovSilvanskiį N. P. 112, 940 Pelikanas Vaclovas 644 Penson J. H. 907 Perejeslava, Haličo k-štytė, Ziemovito žm. 384 Peretc V. N. 695, 943 • , Perlbach M. 383, 921 Perogovskij 552, 940 Pervušin V. V. 890, 940 Petliūra S. 522—525, 528, 534 Petras I, Rusijos caras 107, 197, 226, 316, 415, 425, 430, 452, 459,. 520, 533, 558, 559, 571—577, 590, 591, 604, 622—624, 630, 631, 658—660,. 662— 672, 673, 683, 688, 693, 694, 726, 742, 743, 749, 759—762, 776, 777, 790, 792, 796, 802, 811, 825, 826, 835, 837, 865, 873, 877, 878, 883 Petras II, Jugoslavijos monarchas 861 Petras II, Aleksiejaus s. 574, 575, 623, 624, 658, 672, 683, 693, 760—762, 825 Petras III, Rusijos caras 575, 576, 624, 625, 628, 631, 662, 673—674, 683, 741, 743, 878, 879. Petras, Petro I s. 671 Petras, Vladimiro metr. 599, >788, 844 Petras, Vosyliaus I brolis 733 Petre F. L. 405, 921
970
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Petroševičius Eugenijus 523 Polievktov M. A. 651, 762, 941 Petrov A. 412, 414, 415 Poikowsky l. 318, 921, 925 Petiovich M. B. 811, 921 Poniatovskis Juozas 39, 40, 301, 343, 350 Petrovskis-Sitnianovičius žr. Simeonas Polockietis 785 Poniatovskis Stanislovas žr. Stanislovas PetruševSkij A. 775, 940 Augustas Poniatovskis Piitzner J. 555, 733, 921 Poninskis Adomas 635 Pilugk-Harttung J. A. G. von 383, 921 Popielas, legendinis lenkų k-štis 410 Popielų šeima 375 Piastai 169, 171, 172, 222, 229, 231, Popov N. A. 802, 941 233, 238, 239, 274, 342, 344, 347, 350, 357—361, 365, 371, 372, 374, 375— Porfiridov N. G. 835, 941 Poryckiai 49 378, 379, 380, 382— 385, 410 „Piastai" 273, 378, 660 Posevinas Antonijus (Antonio PosseviPiastas, dinastijos prad. 371, 375, 376, no), popiežiaus legatas 318, 710, 711 Potemkin V. P. 589, 593, 850, 934, 940 384 Pičeta V. L 110, 114, 215, 446, 514, Potiomkinas Grigorijus 627, 629, 630, 742, 754, 766— 767, 769 544, 589, 921, 940 Potkanski K. 411 Piekosinski F., Piekosinskis F. 240, 354, Potocka Anna 44 355, 437, 921 Potockaitė Kotryna 43 Pilypas, Maskvos metr. 694 Potockaitė Ona 43 Pilsudskis Juozapas 332, 343, 350, 390— Potockiai 42— 46, 84, 87, 227, 255—256, 393, 395, 400—402, 450, 524 320, 578, 631, 887 Pypin A. 812, 921, 943 Potockis Alfredas 44 Pisarev S. 506, 508, 940 Potockis Andrius 44 Plateriai 89, 276 Potockis Antanas 44 Platonov S. F. 258, 272, 338, 432, 439, Potockis Eustachas 44 500, 589, 596, 604, 622, 671, 688, Potockis Ignas, Liet. did. marš. 43, 44 — 702, 712, 724, 886, 921, 940 45, 46, 301, 386, 678 Plechanovas Georgijus, Plechanov G. Potockis Juozas, Baro konf. vad. 43 812, 816, 817, 854—855, 941 Potockis Juozas, Lenk. did. etm. 45 Pletenbergas Valteris (Walter von Plet Potockis Kristupas, Liet. Tribunolo marš. tenberg) 700 43 Plėvė Ernestas 764 Potockis Mykolas, Lenk. did. etm. 45 Plėvė Konstantinas Kajetonas 764 Potockis Stanislovas Feliksas, TargoviPlėvė Konstantinas, V. K. Plėvės s. 765 cos konf. marš. 43, 45 — 46 Plėvė V. K. (Plehwe Viačeslav KonsPotockis Stanislovas Kostka 43, 46 tantinovič) 586, 651, 7 6 4 — 765, 776, Potockis Stanislovas Revera, Lenk. did. 780 etm.. 46, 749 Pliikosovas Ruškavičius, liet. k-štis 23 Potockis Steponas 46 Plinijus 423 Potockis Tomas 46 Pobedonoscevas K. P. 586, 651, 765— 766 Potresovas A. N. 817 Pochilevič D. L 110, 114, 941 Power E. 58, 907 Pociejus Ipatijus, unitų metr. 785 Powidaj L. 318, 921 Pociejus L. 314, 316 Povilas I, Rusijos caras 35, 41, 45, 189, Počobutas M. 302 194, 552, 575, 579, 580, 625, 626, Pogodin A. 405, 414, 941 629, 642, 673, 674— 6 78, 683, 713, Pogodinas M. P., istor. 806, 812 747, 748, 753—755, 763, 775, 800, 879 Pogoželskis (Pogorzelski), mozūrų pasto Požarskis Dimitras 251, 568, 641, 683, rius 236 718— 719, 725, 825, 885 Pokrovskiį M. N., Pokrovskis 589, 701, Požėla I. 819 934, 941
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Pranciškus I, Austrijos imp. 323, 538 Pranciškus Juozapas I, Austrijos imp. 349, 805, 807 Pražmovskis, Gniezno arkivysk. 273, 274 Presniakov A. E., Presniakovas A. 413, 437, 589, 596, 604, 607, 941 Priselkov M. D., Priselkovas M. 27, 31, 48, 49, 788, 789, 941, 942 Prochaska A. 249, 258, 338, 733, 921, 922 Prochnik A. 305, 922 Prokopas, vysk. 557 Prokopijus, Bizantijos istor. 423 Protasevičius Valerijonas, Vilniaus vysk. 294 Protero W. 908 Protopopovas A. D. 818 Prozoras A. 302 Prozoras Karolis 108, 302 Przezdziecki A. 483, 922 Pseudo-Caesarijus iš Nazianzd, istof. 423 Pseud odimitras žr. Dimitras Apsimetėlis Pšemislas iš Stadicų, Pšemislidų dinas tijos prad. 865 Pšemislas I, lenkų k-štis 378— 379 Pšemislas II, Lenk. kar. 359, 377, 379— 380
Pšemislas, Ziemomyslo, Inovroclavo k-ščio s. 383 Pšemislidai, čekų dinastija 865— 868 Pšezdzieckiai 276, 460 Pšyluskis (Przyluski) Jokūbas 155 Ptaszycki S., Ptašickij S. L. 121, 156, 157, 922, 942 Ptolemėjas 339, 418, 419, 423 Pugačiovas E. I., kazokų vadas 577, 628, 629, 673, 766, 774, 871, 874, 878— 882, 883 Pulaskiai 227 Pulaskis K. 774 Pulaskis Pr. 774 Purenąs P< 452 Puriškevičius M. V. 758, 769 Puškinas A. S. 727, 728, 880 Puzyna J. 37, 47, 48, 50, 922 Rabinovič M. 615, 942 Raczynski E., Račinskis E. 49, 257, 919 Radimas 411 Radiščevas A. N. 628, 676, 8 0 0 — 801 Radioii W. 71, 922
971
Radvilai 43, 84, 86—88, 94, 100, 114, 141, 142, 159, 200, 204, 239, 256, 259, 269, 294, 297, 311, 313, 317, 320, 344, 448, 455, 503, 631, 660, 785 Radvilaitė Barbora žr. Barbora Radvilaitė Radvilaitė Kristina, Jono Zamoiskio žm. 328, 329 Radvilaitė Liudvika Karolina 455 Radvilaitė Ona 233, 238 Radvilas Albrechtas, Liet. marš. 318 Radvilas Albrechtas Stanislovas, Liet. kanc., Radziwill Albrycht Stanislaw 257, 269, 311, 313, 720, 920, 922 Radvilas Antanas 388 Radvilas Astikaitis 552 Radvilas Boguslovas 273, 455 Radvilas Dominykas Mikalojus, Liet. kanc. 314, 316 Radvilas Jeronimas Florijonas 455 Radvilas Jonušas, Liet. taurininkas 201, 202, 267, 269, 270, 335, 336, 455, 503 Radvilas Jonušas, Liet. did. etia. 43, 87, 200, 225, 886 Radvilas Jurgis, kardinolas 269, 348 Radvilas Karolis Stanislovas 43, 279, 632, 743, 744 Radvilas Kristupas Perkūnas, Liet. etm. 262, 269, 329, 503, 709, 710 Radvilas Kristupas II, Kristupo Perkūno a 253, 254, 256, 257, 269, 270, 296, 307, 308, 311, 455, 720 Radvilas Mikalojus 738 Radvilas Mikalojus Juodasis, Liet. kanc. 214, 328, 448 Radvilas Mikalojus' Kristupas Našlai tėlis 269 Radvilas Mikalojus Rudasis, Liet. etm. 452, 707, 709 Radvilas Mykolas 388 Radvilas Mykolas Kazimieras 43, 455 Radziwill Albrycht Stanislaw žr. Radvi las Albrechtas Stanislovas RadziwHl C. 769, 922 Radzmiii Kr. 720, 916, 922 Ragoza Mykolas, Kijevo unitų metr. 532, 785 Rakovskis Kristijonas 523, 524 Rappoporl A. 679, 922 Rasputinas Grigorijus 588, 653, 657, 658, 758, 759, 768— 769, 779, 799 Ratenau (Rathenau) V. 850
972
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Rogvaldas, Rogvolodas, Polocko k-štis Ratomskaitė, T; Kosciuškos motina 38 459, 488 Rauch G. von 850, 922 Rogvaldas, Vseslavo si., Polocko k-štis Rautenfeldas, gen. 638 488—489 Rawita-Gawi oriški F. 876, 888, 922 Romanas, Kijevo metr. 530, 787, 789 Razinas Stenka, kazokų vadas 520, 871, Romanas, Danieliaus s. 24, 453, 461 880—882, 883 Romanas, Igorio s., Haličo k-štisi 555, 695 Razumovskis Kirilas, Ukrainos etm, 520 Romanas, Jurgio Zacharino s. 682 Reddaway W. F. 132, 249, 258, 275, 305, Romanas, Mstislavo s., Haličo k-štis 23, 310, 325, 353, 368, 371, 374, 375, 380, '372, 461, 464, 465—466, 470, 472, 383, 385, 398, 404, 590, 641, 713, 715, 546, 555, 681, 844 764, 900, 907, 908, 922 Romano našlė 23, 107, 546, 555, 557 Redkinas P. G. 813 Romanas, Vseslavo s., Vitebsko k-štis Reinbernas, vysk. 476 Reitanas 635 543 Romanov B. A. 29, 679, 941 Rembowski A. 271, 922 Romanovą Anastazija, Mikalojaus' II d. Remeika J. 212, 922 684 Repninai 742—748 Romanovą Marija, Mikalojaus II d. 684 Repninas A. I. 742 Romanovą Olga, Mikalojaus II d. 684 Repninas N. V. 326, 330, 578, 629, 630, 632—634, 639, 742—748 Romanovą Tatjana 684 Romanovai 568—571, 575, 589, 621, 648, Reshetar J. S. 527, 922 657, 658, 672, 680, 681—684, 748, Riabirtin J. S. 42, 942 758, 825 Riasanovski N., Riasanowsky N. V. 812, Romanovas Kirilas, Vladimiro s. 684 814, 922, 923 Romanovas Mikalojus, Mikalojaus s. 684 Rybakoū B., Rybakov B. 411, 412, 415, Romanovas Mykolas žr. Mykolas Roma 942 novas Rybakovas, Trockio šalininkas 858 Romanovas Nikita 682, 684 Ridzas-Smiglas (Rydz-Smigly) E. 395 Romanovas Teodoras žr. Filaretas, metr. Riksa (Elzbieta), Pšemislo II d. 379 Romanovas Vladimiras, Kirilo s. 684 Riksa, Lenk. kar., Mieško II žm. 363, 374 Romanovičius Senko, Zitomiro viet. 542 Rylejevas K. F. 717 Romodanovskis 663 Rimka A. 137, 210, 212, 216, 922 Ross Ch. 593, 923 Ringaudas, Naugarduko k-štis 453 Rossi T. 891, 923 Ristelhueber R. 427, 923 Rostislavas, Moravijos k-štis 864, 866 Riugeno k-štis 379 Riurikaičiai, Riuriko ainiai, Riuriko kil Rostislavas, Mstislavo s. 503, 504, 507, 727 mės k-ščiai 465, 479, 499, 530, 543, Rostislavas, Podolės k-štis 481 545, 549, 560, 562, 563, 566, 595, 597, Rostislavas, Polocko k-štis 499 598, 605, 607, 615, 618, 679—681, Rositisllavas., Smolensko k-štis 682,: 687, 720, 728 Rostislavas, Zvenigorod'o k-štis 844 Riurikas, variagų k-štis 21, 412, 451, Rostovcev M. I. 419, 942 461, 474, 481, 488, 529, 560, 562, 620, Rozumovskis, grafas 741 621, 679—680, 737, 821, 828, 821, 838 Roždestvenskiį A. 795, 942 Riurikas, Rostislavo s. 466, 477 * Rivet Ch. 658, 684, 923 Rožinskis Romanas Narimantaitis 723, Robirtson G. 773, 923 724 Robertas d'Anžu žr. Karolis Robertas Rožkov N. A. 589, 942 d'Anžu Rožkova M. K, 935 Rubliovas, rusų tapytojas 843 Rodičevas F. J. 814 Rudolfas II Habsburgas, Vokietijos imp. Rodzianko M. V. 658, 769, 923 258, 328, 333, 335 Rogneda, Rogvaldo d. 459, 488
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Ruklys, Mindaugo' s. 24 Rumiancevas P. A. 629, 630 Runciman S. 426, 923 Rupeikis, Mindaugo s. 24 Russo (Rousseau) Ž. Ž. 38 Ruškaičiai, Ruškavičiai liet. k-ščiai, 23, 24 Ruzveltas (Roosevelt) F. D. 397, 526, 584, 853 Ruzveltas T. 592, 856 Sadikov P. A. 432, 942 Sakavičius Andrius, Smolensko viet. 505 Saldernas 634, 743, 745, 777 Salysi A., kalbininkas 105 Salomėja, Sambaro II d. 383 Saltykovai 685 Saltykovas 724, 824 Saltykovas N. I. 754 Saltykovas P., gen. 632 Saltykovas-Ščedrinas M. E. (biblioteka) 18—19 Salvioli G. 65, 923 Samarinas J. F. 812 Sambaras II, Pamario k-štis 383 Šamo, frankų pirklys 425 Samuilovičius, kazokų etm. 877 Sanguška Dimitras 333 Sanguška Povilas 660 Sanguškos 48, 52, 239, 541 Sapiega Benediktas, Liet. iždininkas 313 Sapiega Jonas Kazimieras, Liet. did. etm. ■*313—315 Sapiega Jonas Petras 723, 884 Sapiega Leonas, Liet. kanc., Liet. did. etm. 185, 202, 256, 259, 264, 269, 270, 298, 453, 620, 723, 750 Sapiega Mykolas, Liet. arklininkas 315 Sapiega Nestoras 301 Sapiega Povilas, Liet. did. etm. 200 Sapiegos 84, 87, 100, 114, 141, 142, 159, 239, 269, 313—317, 320, 344, 454, 460, 660, 668, 923 Sapunov A. P. 459, 942 Savickij J. 819, 942 Savič A. A. 338, 463, 555, 558, 724, 942 Sazonovas E. 765 Schaedei H. 590, 923 Schelting A. 812, 923 Schick E. 794, 923 Schiemann Th. 590, 651, 678, 923
973
Schmitt H. 336, 923 Schūle 751 Schulte A. 863, 923 Seė H. 65, 923 Segur 327 Seignobos C h. 590, 919 Seligman C. G. 527, 590, 919, 923 Selivanovas Kondratas, „skopcų" įkū rėjas 794 Semennikov V. P. 658, 939, 943 Semenov P. 842, 943 Semevskij M. I. 624, 842, 943 Semevskiį V. I. 639, 943 Semkowicz W. 240, 241, 923 Seneka 338 Seredynski W. 923 Seige V. 858, 923 Sergejevič V. I. 435, 437, 439, 943 Sergejus, Rusijos patriarchas 790 Seton-Walson H. 850, 924 Seton-Watson R. W. 866, 924 Shuylei E. 671, 924 Siarczynski F. 271, 924 Sicard E. 870, 924 Sičynskis 45 Sidorov A, L. 593, 943 SiegmundSchultze F. 790, 924 Siemaška J., unitų vysk. 646 Siemienski J. 329, 905, 924 Siemienski L. 335, 919, 924 Siemiradzkis, tapytojas 342 Sieniavskiai 84, 320 Sieniawski 272, 924 Sienkievičius H. 538 Sierakovskis J. K. 775 Sieversas, Siewers 695, 924 Sikorskis V. (Sikorski Wladyslaw) 396, 397 Sikstas III, popiežius; 441 Silvestras, metraštininkas 26, 28 Silvestras II, popiežius 358 Simanas Didysis, bulgarų caras 424 Simanas Išdidusis, Jono Kalitos s. 600, 612, 681, 696, 719, 832 Simanas Karijotaitis 46 — 47, 456 Simanas Odincevičius 31 Simanas Olelkaitis žr. Olelkaitis Simanas Simanas Vienuolis žr. Simeonas Polockietis Simanas, Vladimiro, Serpuchovo k-ščio, s. 733
974
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Simeonas, metraštininkas 26 Simeonas Polockietis (Petrovskis-Sitnianovičius), Simanas Vienuolis, Simeon Polockij 688, 785—786, 943 Simonas, Polocko, vėliau Tverės vysk. 609 Simpson G. W. 527, 924 Sineusas, Riuriko brolis 679, 828 Sirputis, Liet. k-ščio Traidenio brolis 548 Sirvydas Ruškaitis, Mindaugo karo va das 24 Siversas (Siewers) J. 627, 637, 756, 769— 771
Skalkovskij A., Skaikowski A. M. 42, 888, 923, 943 Skavronskaitė Morta žr. Kotryna I Skavronskis 622 Skirgaila 37, 219, 456, 487, 502, 505— 507, 531, 731 Skopinai-Šuiskiai 720 Skopinas-Suiskis Mykolas 723, 724 Skoropadskis I. I. 883—884 Skoropadskis Povilas 523, 528, 876 Skotovickis Jaroslavas, Gniezno arkivysk. 353, 364 Skovronekas F. 236 Skovronekas R. 236 Skšyneckis (Skrzynecki) 388 Slabčenko M. 875, 943 Sliekas K. 534 Sliwinski A, 203, 271, 305, 338, 712, 924 Slovackis Julijus 343, 350 Slucko k-ščiai 85, 269 Sluška Boguslovas 43 Sluškos 43 Smal-Stotsky R. 413, 415, 924 Smirnov I, I. 432, 724, 740, 943 Smirrtov K. F. 419, 943 Smirnov V. D. 890, 943 Smitt F. 775, 924 Smolenski W. 240, 924 Smolka S. 373, 375, 398, 924 Sniadeckis Jonas 340, 644 Sobieski W. 203, 271, 329, 337, 338, 906, 913, 924 Sobieskiai 84 Sobieskis Jonas žr. Jonas Sobieskis Sofija žr. Gaud'imantėSofija Alšėniškė 220, 244, 245, 343, 350 Sofija Augusta žr. Kotryna II
Sofija Dorotėja Augusta fon Viurtemberg žr. Marija Feodorovna, Povilo I žm. Sofija Paleoiogaitė, Jono III žm. 701, 737 Sofija Romanova, Rusijos regentė 568— 571, 622, 662, 663, 671, 672, 683, 694, 792 Sofija Šarlotė, Povilo I žm. 672 Sofija Vytautaitė 601, 613, 618, 681, 696, 731, 733, 734, 736 Sokolov N. 684, 943 Sokolowski A. 249, 272, 924 Solimanas II, Turkijos sultonas 902, 903 Solomon Troki, karaimų rašytojas 70 Soloveytchik G. 767, 924 Solovjov S. M., Solovjovas 437, 589, 624, 733, 737, 740, 797, 886, 943 Solovjovas Vi. 726 Soltanas, Kaributo provaikaitis žr. Viš nioveckis Soltanas Soltanas S. 302 Soltykas, Krokuvos vysk. 326, 745 Soltykovas Sergejus 627 Soranzo G. 889, 924 Sosnovskio J. d. Liudvika 38 Sosnovskis J. 38 Spegalskij J. P. 838, 944 Speranskis M. M, 580 Spiridonova E. V. 671, 944 Spiridovas G. A. 629 Spytekas iš Melštyno 245, 246, 482 Spuler B. 889, 895, 925 Sruoga B. 593 Sruogienė V. žr. Daugirdaitė-Sruogie nė V. Stadnicki A. 355, 925 Stadnicki K., Stadnickis K. 47—50, 52, 53, 368, 542, 925 Stadnickis Stanislovas 335 Stahlin K. 590, 925 Stalinas J. V. 397, 406, 454, 525, 810, 817, 847—849, 852, 854, 856, 860, 861 Stanis Th. 42, 925 Stanischitsck A. 870, 925 Šv. Stanislovas 343, 349 Stanislovas Augustas Poniatovskis, Lenk. kar. 40, 43, 227, 297, 299, 330, 350, 378, 578, 627, 631—637, 674, 743— 745, 756, 770, 778
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Stanislovas, Konrado II s., mozūrų k-štiš 233, 238, 377 Stanislovas Lesčinskis, Lenk. kar. 45, 226, 297, 316, 320, 326, 378, 459, 660, 661,' 668, 877 Stačycas Stanislovas 227, 386 Starkman M. 911 Stein R. 65, 925 Steinwentei A. 863, 925 Steponas Batoras, Liet. did. k-štis, Lenk. kar. 137, 150, 184, 185, 223, 258— 260, 263, 318, 327—329, 332—335, 337, 343, 350, 452, 496, 553, 620, 708— 710, 721, 837, 842, 872 Steponas Dušanas, serbų valdovas 424 Steponas, Liudviko d'Anžu brolis 898 Steponas, Valakijos valdovas 691 Sterne L. 800 Stetskas Jaroslavas 526 Stewart F. 918 Stolypin A. 773, 925, 944 Stolypinas P. A. 588, 653, 655, 771— 773, 815 Slrakhovsky L. I. 589, 925 Strešneva Eudokija, Mykolo Romanovo žm. 685 Stryjkovskis M., kronikininkas 47, 49, 486, 504, 542 Stroganovai 711, 871 Struve P. B., Struvė P. B. 773, 801— 802, 814, 925 Struve V. V. 804, 944 Stšeleckis (Strzelecki) Jonušas, Kroku vos kanc. 353 Subudajus (Subotajas), totorių vadas 469 Suchomlinovas V. A., gen. 773— 774 Suchotinas 758, 769 Sukertowa E. 238, 925 Sulima, kazokų vadas 256 Sullivant R. S. 527, 925 Sumner B. H. 590, 671, 925 Susiekiį T. 31, 33, 944 Suwara F. 338, 925 Suvorova Natalija 754 Suvorov A. V. žr. Suvorovas A. V. Suvorovas A. A. 774 Suvorovas A. V., Suvorov A. V. 40, 45, 304, 449, 629, 630, 635, 638, 678, 714, 754, 755, 774— 775, 880 Sužiedėlis S. 733, 925 Svency, pamariečių bajorų šeima 381
975
Sventopelkas (Swiętopelk), Pamario k-štis 369, 370, 373 Sviatoplukas, Didžiosios Moravijos k-štis 866— 867
Sviatopolkas I Prakeiktasis, Kijevo did. k-štis 476, 512 Sviatopolkas II, Iziaslavo s., Kijevo did. k-štis 29, 476, 479, 513, 514 Sviatopolkas-Mirskis P. D. 654, 776 Sviatoslavas, drevlianų k-štis 476 Sviatoslavas I, Igorio s. 467, 475, 4 7 6 — 477, 560 Sviatoslavas II, Jaroslavo s. 468, 475, 477, 499, 680 Sviatoslavas, Jaroslavo s., Pskovo k-štis 491, 497, 609, 610 Sviatoslavas, Jono s., Smolensko k-štis 487, 505, 506—507 Sviatoslavas, Karačevo ir Zvenigorodo k-štis 47 Sviatoslavas, Olego s., Olgovičius 619, 821 Sviatoslavas, Rostislavo s. 619 Sviatoslavas, Vsevolodo s., Kijevo k-štis 477
Sviatoslavas, Vsevolodo III s., Suzdalės k-štis 606, 608 Swierz-Zaleski St. 350, 924, 928 Svyrių k-ščiai 85, 133 Szajnocha K. 203, 258, 925, 926 Szelągowski A. 258, 272, 926 Szujski J., Šuiskis J. 405, 779, 926 Sabūnas D. 189, 926 Sachmatov A. A., Sachmatovas A. 26. 27, 29, 31—34, 411, 479, 945 Šachovskojus Gri gori jusi, kazokų vadas 722 Safafik P. J., Šafaržykas P. J. 426, 804, 926 Šaiirovas P. P. 591, 776— 777 Samurin J. 839, 840, 945 Šamurin Z. 840, 945 Šapoka A. 75, 121, 156, 179, 182, 258, 271, 292, 317, 318, 502, 779, 918, 926, 927 . Saranevič I. I. 368, 463, 543, 555, 945 Šarlotė (Charlotte) žr. Aleksandra Feodorovna, Aleksandro III žm. Sčarbakoū V. K. 446, 945 Sčerbakivsky V. 528, 946
976
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L Ė
Ščuka, Liet. vicekanc. 667 Seinas Mykolas 253, 687, 720 Šelin'gas (Schelling) 811 Šeluchin S. 412 Šembekas, Ploclco vysk. 330 Semiakovas 812 Šeremetjevai 682, 748—750 Šeremetjevas Borisas Petro1vičius 591, 623, 748, 749 Šeremetjevas Fedoras Ivanovičius, 749— 750 Šeremetjevas Ivanas Vasil je vičius 750 Šeremetjevas Vasilijus Borisovičius 46, 759 Ševcova E. A. 936 Ševčenka T. 521, 537 Ševirevas 812 Šichmatas, totorių pasiuntinys 731 Šidlovskis S. I. 818 Šig Achmątas, Aukso Ordos ch. 700 Šiškovas Alksandras 812 Šliakov N. V. 480, 945 Šlipenbachas (Schlippenbach), švedų gen. 749 Šmurlo E. 589, 945 Štakelbergas (Stackelberg) O. M. 635, 636, 637, 770, 777—779 Šteinas 60 Štiurmeris B. V. 779 Štosas F. (Stoss Veit), skulptorius 343 Štrosmajeris J. J., Kroatijos vysk. 809 Šturmas L. 807 Šuiskiai 620, 702, 720—725, 729, 737 Šuiskis Dimitras 337, 721, 723, 724 šuiskis J., istor. ir. Szajski J. Šuiskis Jonas, Mykolo s. 721 Šuiskis Jonas, Petro s. 710, 721 Šuiskis Jurgis, Vosyliaus s. 720 Šuiskis Petras-Gurijus, Jono s. 721 Šuiskis Vosylius, caras ir. Vosylius Šuiskis Šuiskis Vosylius, Vosyliaus s. 692., 725 Šukievičius Romanas 527 Šulginas V. V. 818 Šumigorskij E. S. 678, 945 Šuvalovai 751— 752 Šuvalovas Dimitras 751 Šuvalovas Ivanas Ivanovičius 751, 752 Šuvalovas Pavelas Andrėjevičius (1777— 1823) 751
Šuvalovas Pavelas Andrėj evičius (1830— 1908) 751 Šuvalovas Pavelas Petrovičius 751, 781 Šuvalovas Petras Andrej evičius 751— 752 Šuvalovas Petras Ivanovičius 752 Švamas, Danieliaus s., Haličo k-štis 25, 461, 462, 464, 548 Švitrigaila 35, 47, 49, 51, 85, 151, 219, 220, 245, 247, 248, 458, 460, 482, 505, 514, 529, 531, 540, 542, 544, 551, 552, 733, 734, 844, 845 Tabesas Jonas (Jan Tabasz), Zaluskių giminės prad. 325 Tacitas 423 Tamerlanas, Timur Lenkas, Vidurinės Azijos ch. 731, 891, 895 Tarle E. V. 671, 944 Tarnawski A. 329, 926 Tarnovskiai (Tarnowski) 324—325 Tarnovskis Jonas, Lenk. did. etm. 324— 325 Tarnovskis Jonas, giminės prad. 324 Tarnovskis Jonas Amoras 325 Tašyckis 155 Tatiščev S. S. 651, 944 Tatiščevas V. N. 802 Taube O. von 769, 926 Tautvilas, Žemaičių k-štis 24, 442, 461, 485, 486, 504, 543, 557, 831 Telpuchovskij B. S. 671, 944 Temir Kullugas 896 Tenčinskiai 84 Teodora Algird'aitė 47 Teodoras I, Maskvos caras 258, 259, 264, 438, 558, 619—621, 680, 682, 684, 687—688, 708, 709, 721 Teodoras II, Maskvos caras 621, 688 Teodoras III, Romanovas 568—570, 662, 682—684, 688 Teodoras Algirdaitis 47—48, 52, 53 Teodoras, Danieliaus s. ir. Ostrogiškis Teodoras Teodoras, Gedimino brolis, Kijevo k-štis 48—49, 516, 530 Teodoras Kaributaitis 49, 482 Teodoras Karijotaitis 35, 37, 50, 51, 481, 516 Teodoras Koška 681, 682, 748 Teodoras Liubartaitis 35, 50, 51 — 52, 555
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Teodoras Nesvyžiškis (Fedor Nieswicki) 49 ■ Teodoras Ostrogiškis žr. Ostrogiškiš Teodoras Teodoras, Putivlio k-štis 844 Teodoras Romanovas ir. Filaretas Teodoras, Sviatoslavo s., Dorogobužo ir Viazmos k-štis 509 Teodoras, Volokolamsko k-štis 719 Teodoras, Volocko k-štis 738 Teodoritas, Liet. stačiatikių metr. 786— 787, 789 Teodorovič N. I. 542, 944 Sv. Teodozijus 27 Teofanas, Petrapilio seminarijos rekto rius 768 Teofilis, Liet. stačiatikių metr. 787—788 Teognostas, Maskvos metr.- 48, 600, 611, 612, 786, 787, 788—789, 844 Teren V. 527, 944 Terleckis Kirilas, Lucko vysk. 785 Teslar J. 329, 926 Tetzner F. 427, 926 Teutsch F. 903, 926 Teulsch G. D. 903, 926 Thiers M. M. 327 Thomsen V. 412, 414 Thomson G. 748, 767, 926 Thonvaldsenas, dailininkas 343, 349 Tichomiiov I. A., Tichomirovas I. A. 25, 802—803, 944 Tichomirov M. N., Tichomirovas M. N. 29, 31, 33, 412, 414, 435, 437, 452, 457, 459, 487, 502, 506, 512, 543, 544, 555, 604, 733, 737, 803, 819, 839— 841, 842, 850, 944 Tichonas, Rusijos patriarchas 790 Tiepolo, Venecijos pasiimt. 254 Tiesenhausen W, žr. Tizengauzen V. G. Tyla Antanas 22 Tymieniecki K. 58, 371, 926 Timotiejus žr. Daumantas Tyszkiewicz T. 406 Tyszkowski K. 203, 271, 539, 926, 928 Tiškevičiai 85, 87—89, 142, 456 Tiškevičius Vincentas 456 Tito (Josip Broz) 810, 868—870 Tiudijaminavičius Gaudižadas, Mindaugo karo vadas 24 Tizengauzen V. G., Tiesenhausen W. 895, 896, 926, 944 62. K. Avižonis.
977
Tyzenhauzai 454 Tyzenhauzas Antanas 647 Tobiasz M. 406, 926 Tochtamišas, Aukso Ordos ch, 613, 731, 822, 845, 890—892, 895—896 Tochtermann J. 891, 926 Toppen M. 234, 238, 926 Toijer D. 272, 927 Tolstojus P. A. 590, 623 TomoJinskiį S. 886, 945 Tomkowicz St. 350, 926, 928 Totlebenas 635 Totoraitis J. 123, 447, 891, 927 Tračevskij A. 335, 945 Traidenis, Liet. did. k-štis 25, 230, 231, 453, 454, 457, 462, 464, 548 Traidenis, mozūrų k-štis 230, 366, 384, 462, 549 Traidenis, Vaclovo brolis, mozūrų k-štis 230 Traidenis, Ziemovito IV ir Aleksandros Algirdaitės s. 385 Traugutas R. (Trauguti Romuald) 389 Trautmann R. 22, 426, 905, 927 Treniota, Liet. k-štis 24, 25, 486, 491, 543, 831 Tretjakov P. N. 411, 412, 415, 420, 426, 945 Trockis Leonas, Trockį j L. 589, 817, 846, 847, 852, 855—858, 859, 945 Trouhelzkoi E. žr. Trubeckaja E. Trubčevskiai žr. Trubeckojai Trubeckaja E., Troubetzkoi E. 725, 927, 945 Trubeckojai, Trubčevskiai 501, 725— 727 Trubeckojus Dimitras Timofejevičius 251, 718, 725, 825, 885 Trubeckojus Grigorijus Nikolajevičius 726
Trubeckojus Jevgenijus Nikolajevičius 726
Trubeckojus Jonas 725 Trubeckojus Jurijus Nikitičius 725 Trubeckojus Jurijus Petravičius 725 Trubeckojus Nikita Jurjevičius 726 Trubeckojus Sergejus Nikolajevičius 726 Trubeckojus Sergejus Petravičius 717, 727
Truvoras, Riuriko brolis 679, 828 Tuchačevskis 858 Tumas-Vaižgantas J. 534, 535
978
A S M E N V A R D Ž IU R O D Y K L E
Tumler M. 371, 927 Turajevas B, A. 803—804 Turas, variagų k-štis 457 Turgenevas I. S. 813 Turovskis Kirilas, Turovo vysk. 457 Tušino Vagis žr. Dimitras Apsimetėlis II Tzenoil G. 426, 92? Ulu Machmetas, Aukso Ordos, vėliau Kazanės chanas 892 Urbonas VIII, popiežius 323 Uspenskij F. 412 Usfrrialovas N. GL 643 Ušakovas F. F. 629 Ušinskij A. D. 795, 945 Uvarovas S. S. 643, 812 Uzbekas, Aukso Ordos ch. 49, 610— 612, 716, 719, 894 Šv. Vaclovas 865 Vaclovas I, Čekijos ir Lenk. kar. 348, 866
Vaclovas II, Čekijos ir Lenk. kar. 360, 379—381, 866 Vaclovas III, Čekijos ir Lenk. kar. 360, 381, 866 Vaclovas, mozūrų Plocko k-štis 230, 231, 382 Vagiukas žr. Jonas, Marinos Mnišek s. Vainius, Gedimino brolis 48, 443, 486, 487, 509, 832 Vaišvilkas 24, 25, 453, 458, 462, 464, 486, 491, 543, 548, 557, 831 Vaitiekus, Vilniaus vysk. 738 Valančius Motiejus, vysk. 646 Valavičiai 863, 294 Valavičius Eustachas, Liet. kanc. 185, 214 Valavičius Henrikas 501 Valdemaras, Brandenburgo markgrafas 381 Valdemaras, Danijos k-štis 687 Valichnovskis 300 Valimantaičiai 85 Vališevskij K. žr. Waliszewski K. Vallois H. W. 890, 927 Valujevas 812 Vandai A. 405 Vanibutas Ruškavičius 23 Varganov A. D. 839, 931 Varynskis L. (Warynski Ludwik) 400
Varonka Juozas 445 Vasilčikovas Aleksandras 742 Vasilevskij I. 781, 931 Vasiljev 838, 931 Vasiljev A. 413 Vasilka, Romano sl , Voluinės k-štis 23, 24, 372, 462, 466, 546—548, 555—558 Vasmer M. 838, 927 Vašingtonas (Washington) Dž. 39 Vazos, Lenk. kar. ir Liet. did. k-ščiai 20, 84, 99, 105, 137, 208, 215, 223— 225, 242—243, 254, 260, 266, 271, 276, 289, 294, 305, 306, 350 Velgorskiai 276 Velhorskis (Wielhorski) M. 302 Vengžeckis (Węgrzecki), lenk. juristas 330 Vereščiagin V. A. 537, 930 Veryha-Darevskis A. I. 210, 216, 217, 927 Veriovkinas, Kauno gub. 654, 776 Vernadsky G. 319, 411, 419, 426, 477, 479, 480, 527, 555, 558, 590, 617, 733, 737, 740, 850, 895, 927 Veselovskij A. 814, 931 Veselovskij B. B. 440, 931, 932 Vetrinskij Č. 814, 932 Viačeslavas, Jaroslavo s., Smolensko k-štis 503 Viačeslavas, Vladimiro s., Turovo k-štis 513 Viazemskiai 727—728 Viazemskis Afanasijus Ivanovičius 694, 727 Viazemskis Aleksandras Aleksėjevičius 727 Viazemskis Andrius 509 Viazemskis Pavlas Petrovičius 727 Viazemskis Petras Andrejevičius 727— 728 Viazemskis Vosylius 509 Vybickis (Wybicki) Juozas 330 Vichmanas (Wichmann), Saksonijos gra fas 374 Vidikas K. 855 Vielopolskis A. (Wielopolski Aleksander) 331, 389 Vygantas (Aleksandras), Algirdo s. 47, 52—53 Vyhovskis Jonas, kazokų etm. 519, 886
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Vykintas, Žemaičių k-štis 23, 24, 442, 461, 485, 486, 543, 547, 557 Vilhelmas Habsburgas 362, 862 Vilhelmina fon Darmstadt žr. Natalija Aleksiejevna Viligaila, liet. k-štis 23 Viljamas Nugalėtojas 59 Vilsonas V. (Wilson Woodrow) 392 Vingaudas žr. Andrius, Algirdo s. Viničenko Volodimiras 522, 523 Vinogradoíí P. 65, 440, 870, 927 Vinogradov I. P. 510, 932 V im ki Z. 870, 927 Vipper R. J. 432, 712, 932 Visimantas Bulevičius 23 Visvaldis (Vsevolod), Jersikos k-štis 485 Višlys Ruškavičius 23 Višnioveckiai (Wisniowiecki) 49, 255, 272— 276, 552 Višnioveckis Adomas 272, 640 Višnioveckis Aleksandras 272 Višnioveckis Dimitras (Baida), kazokų vadas 276 Višnioveckis Jeremijus Mykolas 272— 273
Višnioveckis Jonas 272, 276 Višnioveckis Konstantinas, Jono s. 276 Višnioveckis Konstantinas, Konstantino s. 272, 276 Višnioveckis Mykolas, Valkininkų konfed*. vadas 225, 315, 316 Višnioveckis Mykolas Kaributas žr. My kolas Kaributas Višnioveckis' Višnioveckis Mykolas, Vosyliaus s. 272 Višnioveckis Mykolas Servacijus, Liet. etm. 272, 276, 660 Višnioveckis Soltanas (Kaributas Višnio veckis) 272 Višnioveckis Vosylius, Saltano brolis 272 Vitas, Liet. vysk. 149 Vytautas 27, 31, 35, 37, 50—53, 65, 69, 82, 83, 85, 89, 91, 94, 110—112, 115, 127, 132, 133, 146, 149— 152, 206, 210, 211, 215, 219, 231, 232, 248, 249, 341, 443, 448, 458, 463, 481, 482, 487, 494, 498, 499, 502, 505— 509, 514—516, 528, 530, 531, 540— 543, 550—552, 564, 601, 602, 613, 614, 618, 681, 689, 696, 728, 731—
979
735, 738, 801, 833, 844, 845, 890, 892, 895, 896 Vite S. J., Vitte S. J. 651, 652, 779— 781, 931 Vytenis 49, 210, 230, 344, 443, 447, 451, . 457, 458, 486, 513, 543 Vitosas V. (Witos Wincenty) 390, 406 Vytvyckis Steponas 527 Vižeikis Ruškavičius 23 Vladimiras Algirdaitis, Kijevo k-štis 50, 481, 498, 502, 516, 530, 531, 542 Vladimiras, Andriaus s., Pskovo k-štis 495 Vladimiras, Danilo s., Pskovo k-štis 494 Vladimiras Didysis 617, 821, žr. Vladi miras I Šventasis Vladimiras, Igorio s., Haličo k-štis 555, 695 Vladimiras, Jaroslavo s., Haličo k-štis 465 Vladimiras Lukjanovičius, Orlovų prad. 740 Vladimiras Monomachas, Kijevo did. k-štis 28, 435, 468, 470, 479—480, 546, 605, 607, 615, 617, 680, 727, 843 Vladimiras, Polocko k-štis 485 Vladimiras, Serpuchovo k-štis 733 Vladimiras I Šventasis, Vladimiras, Svia toslavo s., Vladimiras Didysis, Kijevo did. k-štis 29, 363, 374, 411, 442, 459, 467, 470, 475, 476, 477— 4 7 9 , 488, 512, 539, 546, 560, 604, 605, 617, 821 Vladimiras, Vasilkos s. 548 Vladimiras, Volodario s., Zvenigorodo k-štis 844 Vladimirka (Volodimirko), Haličo k-štis 461 Vladimhskij-Budanov M. F. 65, 137, 210, 589, 932 Vladislovas II 451 Vladislovas II, Boleslovo III s. 376, 377 Vladislovas II, Čekijos kar. 866 Vladislovas II Jogaila žr. Jogaila Vladislovas II Jogailaitis, Čekijos ir Vengrijos kar. 220, 222, 243—244, 333, 603, 689, 691, 699, 900, 901 Vladislovas II, Ravos k-štis 377 Vladislovas III Jogailaitis žr. Vladislo vas III Varnietis Vladislovas III Varnietis, Vladislovas III
980
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Vorotinskis Aleksandras 729, 730 Jogailaitis 219, 220, 232, 2 4 4 — 249, Vorotinskis Aleksiejus Ivanovičius 729 551, 867 Vorotinskis Dimitras Fedorovičius 728, Vladislovas IV Vaza 45, 125, 137, 151, 730 153, 158, 223, 224, 243, 249—258, 263—265, 271, 276, 296, 299, 306, 308, Vorotinskis Jonas Aleksiejevičius 729 310—312, 322, 323, 337, 338, 343, 348, Vorotinskis Jonas Michailovičius (mirė po 1534 m.) 728, 729, 731 350, 438, 459, 510, 567, 569, 641, 682, Vorotinskis Jonas Michailovičius (mirė 685—687, 694, 720, 722—724, 749, 1627 m.) 728, 731 824, 845 Vorotinskis Mykolas Ivanovičius 729, Vladislovas Hermanas, Lenk. k-štis 347 730 Vladislovas Odonicas, Didžiosios Lenk. Vorotinskis Mykolas Vs-evoloctovičius k-štis 378 728 Vladislovas, Opolės k-štis 36, 463, 899, Vorotinskis Simonas, Mykolo s. 728 900 Vladislovas Pomirtinis, Vengrijos ir Če Vorotinskis Simonas, Teodoro1 s. (Fedo rovičius) 728, 730 kijos kar. 246, 247, 867, 901 Vorotinskis, Teodoras Lvovičius 728 Vladislovas Uolekitėlis (Loketka), Lenk. Vorotinskis Vladimiras, Jono s. 730, 731 kar. 230, 345, 350, 360, 361, 364— Vosylius žr. Vladimiras I 366, 373, 377, 378, 380— 383, 384, Vosylius, Bizantijos imp. 467 549, 897, 898 Vosylius, Didžiojo' Naugardo vysk. 789 Vladislovas, Ziemovito, Dobrynės k-ščio Vosylius I, Maskvos did. k-štis 498, s. 384 505, 506, 509, 601, 608, 613, 618, 681, Vladislovas, Ziemovito IV s., mozūrų 682, 696, 731— 733, 844, 896 k-štis 232, 233, 385 Vosylius II, Bizantijos imp. 478 Vladislovas, Ziemovito VI brolis 385 Vosylius II Tamsusis, Maskvos did. Vlahovič V. S. 811, 926 k-štis 494, 495, 498, 509, 564, 601, Vlasjev G. A. 681, 932 602, 614, 618, 681, 696, 697, 733— Voina 315 737, 833 Volkonskiš 634, 746 Vosylius III, Maskvos did, k-štis 450, Vojciechovskis 401 495, 496, 603, 618, 619, 682, 691—693, Volfas J. žr. Wo}ff J. 702, 705, 729, 737— 740, 823, 837, 893 Volodaris, Vladimirkos, Haličo k-ščio Vosylius, Jaroslavo s. 734 tėvas 461 Vosylius, Jurgio s. 601 Volodaris, Glebo. s. 489 Vosylius Kreivasis 734 Volteras (Voltaire) 577, 626 Vosylius., Mykolo s-, Tverės k-štis 612 Vopovskis Andrius 334 Vosylius., Minsko k-štis 509, 832 Voroncova 625 Vosylius Ostrogiškis žr. Ostrogiškis Vo Voroncovai 752— 753 sylius Voroncovas Aleksandras Romanovičius Vosylius, Seversko-Naugardo k-štis 738 639, 752, 753 Vosylius, Smolensko k-štis 504 Voroncovas Michailas Ilarionovičius 752 Vosylius Šuiskis, Maskvos caras 250, Voroncovas Michailas Semenovičius 264, 265, 298, 299, 322, 335, 337, 338, 752—753 567, 640, 641, 682, 685, 720, 721— 725, 730, 824, 884 Voroncovas Semenas Romanovičius 752, 753 Vosylius Viazemskis žr. Viazemskis Vo sylius Voroncovas Vasilijus Pavlovičius 753 Voroncovas-Daškovas 1. 1. 781 Vosylius Višnioveckis žr. Višnioveckis Vosylius Vorortin N. N. 607, 608, 839, 932 Vorošilovas K., marš. 859, 860 Voskiesenskiį N. A. 671, 932 Vorotinskiai 728— 732, 737 Vowles H. 527, 928
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Vrangelis P. N. 524, 726, 801, 860 Vratislavas II, Bohemijos kar. 866 Vrba R. 811,928 Vseslavas, Briačislavo s. 484 Vseslavas (Osiaslaū), Polocko- k-štis 442, A li, 543 Vseslavičiai 442 Vsevolodas, Aleksandro s., Tverės k-štis 612 Vsevolodas, Aleksandro s,, Voluinės ' Vladimiro k-štis 555 Vsevolodas I, Jaroslavo Išmintingojo s., Kijevo did. k-štis 29, 468, 471, 479, 480, 490, 605, 607, 615, 680 Vsevolodas, Kijevo did. k-štis (mirė 1146 m.) 619 Vsevolodas III, Jurgio- s., Vladimiro did. • k-štis 510, 594, 595, 606, 616, 716, 840, 843 Vsevolodas, Mstislavo s., Pskovo k-štis 490 Vsevolodas, .Vladimiro I s., Voluinės Vladimiro- k-štis 539, 545 Vvedenskij A. I. 791, 931 Waliszewski K., Vališevskij K. 203, 310, 624, 661, 671, 678, 927, 931 Walsh W B. 590, 850, 928 Warnka S. 693, 928 Warns J. 795, 928 Webster C. K. 405, 928 Wegener W. 866, 928 Weingartner X. 426, 928 Welsh F. A. 684, 928 Weres R. 527, 928 White L. 870, 928 Wichdorl H. von 238, 928 Widajewicz 867, 928 Wierzbowski T. 98, 121, 928 Williams W. A. 590, 928 Winckler A. 835, 928 Winiarz A. 355, 928 Winter E. 527, 928 Wirth G. 795, 928 Wislocki W. 344, 914, 928 W ittram . R. 590, 671, 751, 928 Wlodarski B. 383/928, 929 Wojciechowska M. 173, 249, 325, 373, 375, 380, 383, 385, 398, 929 Wojciechowski Z. 173, 249, 325, 373, 375, 380, 383, 385, 398, 740, 929
981
Wolie B. D. 858, 929 Wolff J., Volfas J. 47, 48, 51—53, 89, 105, 121, 153, 154, 275, 503, 681, 693, 929 Wolff O. 889, 929 Zabelin I. E. 819, 934 Zaberezinskis Jo-nas, Trakų vaiv. 690, 691 Zacharka 445 Zacharijus Koškinas 682 Zacharjevai, Zacharinai 682 Zacharinas Jurgis, Zacharijaus s. 682 Zachorowski Si. 373, 375, 380, 383, 385, 398, 910, 913 Zajqczkowski A. 891, 929 Zajqczkowski St. 49, 107, 383, 543, 555, 929 Zakrzewski St. 398, 920 Zakrzewski W. 249, 929 Zaluskiai (Zaluski) 325—327 Zaluskis Aleksandras, Ravos vaiv. 325 Zaluskis Andrius Chrizostomas, Zaluski A. Ch. 318, 325, 929 Zaluskis Andrius Stanislovas Kostka 325—326 Zaluskis Juozapas Andrius, vysk. 326-— 327, 355 Zaluskis J. A., Krokuvos vysk. 745 Zaluskis Teofilis Juozas, gen. 327 Zaluskis Vavžynecas (Wawrzynec Za luski), giminės prad. 325 Zamiatin G. A. 439, 934 Zamoiskaitė Grizelda, J. M. Višniovec kio žm. 274 Zamoiskiai (Žarnojski) 84, 276, 327—332 Zamoiskienė Grizelda, Stepono Batoro giminaitė 328 Zamoiskis Andrius (1716—1792), Lenk. kanc. 155, 156, 330, 331 Zamoiskis Andrius (1800—1874) 331— 332 Zamoiskis Jonas, Lenk. kanc., Lenk. did. etm. 223, 258—260, 262, 266, 267, 327—329, 332—335, 337 Zamoiskis Jonas, Lvovo arkivysk. 329 Zamoiskis Jonas, Sandomiro vaiv. 330 Zamoiskisi Mauricijus 332 Zamoiskis Stanislovas, (1775—1856) 331 Zamoiskis Stanislovas, Cholmo pik (1519— 1572) 327
982
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Zamoiskis Tomas, Lenk. kanc. 329— 330 Zaozeiskaja E. 1. 671, 934 Zapolija Barbora 901 Zapolija Jonas Zigmantas 902—903 Zapolija Steponas 901 Zapolijos 901—903 Zarah ben Nathan, karaimų rašytojas 70 Zaranka, Valkininkų konfed. 314 Zarek O. 903, 929 Zaruckis Jonas, kazokų etm. 251, 641, 685, 718, 719, 723, 725, 824, 884— 886 Zaslavskiai 53, 541 Zaslavskiai-Mstislavskiai 53 Zaslavskis. Aleksandras 541 Zaslavskisi Jonas, Teodoro' s. (Zaslavlio ir Mstislavlio k-štis) 46 Zaslavskis Jurgis, Vosyliaus s. 541 Zaslavskis Mykolas, Jaunučio s. 460 Zaslavskis. Mykolas, Jono s. 53, 460 Zasulič V. I. 817 Zaviša Andrius 54 Zaviša Andrius Kazimieras 54 Zaviša Juodasis (Czarny Zawisza z Garbowa) 5 3 — 54 Zaviša Juozas 54 Zaviša Jurgis 54 Zaviša Kristupas, Zawisza Krzysztoi 54, 318, 920, 929 Zaviša P. 302 Zavišaitė-Nezabitauskienė Barbora 457 Zavišos (Zawiszy) 53 — 54, 457 Zavitnevič V. 412 Zbaražskiai 49 Zbaražskis Jonušas 318 Zborovskiai 84, 223, 258—260, 328, 3 3 2 — 335, 337 Zborovskis Aleksandras, Samuelio s. 335 Zborovskis Andrius, Martyno, s. 333— 334
Zborovskis Jonas (m. 1514 m.) 333 Zborovskis Jonas, Martyno s., Gniezno pil. 333 Zborovskis Kristupas, Martyno s. 333, 3 3 4 — 335
Zborovskis Martynas, Krokuvos pil. 332—334 Zborovskis Petras, Martyno s., Sandomiro pil. 333 Zborovskis Petras, Sandomiro pil. (m. 1557 m.) 332, 333
Zborovskis Samuelis, Martyno, s. 333, 334, 335, 920 Zebžydovskiai (Zebrzydowski) 335— 337 Zebžydovskis Andrius 335 Zebžvdovskis Mikalojus 158, 201, 223, 267, 326, 335— 336 Zegaiski T. 249, 929 Zelenin D. 411 Ziemomyslas, legendinis lenkų k-štis 371, 374, 376 383 Ziemomyslas, Inovroclavo k-štis 383, 384 Ziemovitas, legendinis k-štis 371, 376, 383
Ziemovitas, Kazimiero s., Dobrynės k-štis 384
Ziemovitas 229, 371, Ziemovitas Ziemovitas 384 Ziemovitas .
I, Konrado s., mozūrų k-štis 377, 384, 557 II, mozūrų k-štis 230, 384 III, mozūrų k-štis 231, 354, IV, mozūrų k-štis 231—233,
384
Ziemovitas V, Aleksandros Algirdaitės s., 232, 385 Ziemovitas, Ziemovito II s. 384 Zigmantas, Vengrijos karalius 53 Zigmantas Liuksemburgietis, Vokietijos imp. 53, 245, 362, 385, 551, 867 Zigmantas III Vaza 87, 137, 138, 151, 158, 201—203, 223, 224, 234, 237, 242, 243, 249—253, 255, 256, 258— 272, 298, 299, 305, 307, 310, 322, 323, 326—328, 334—338, 342, 348, 438, 449, 453, 458, 510, 567, 569, 620, 621, 640, 641, 682, 685—687, 694, 720, 722—724, 730, 824, 845, 872, 884 Zinovjevas G. E. 852, 856, 858— 859 Zlobinas S. 881 Zolotarenko I. N., kazokų pulkininkas 886
Zolotarenko V. N., kazokų pulkininkas 886
Zubovai 753—755 Zubovas Aleksandras 753, 754 Zubovas Dimitras, Aleksandro s. 754, 755 Zubovas Mikalojus 753 Zubovas Mikalojus, Aleksandro s. 677. 754, 755 Zubovas Platonas, Aleksandro s. 627, 638, 677, 754— 755
A S M E N V A R D Ž IŲ R O D Y K L E
Zubovas Valerijonas, Aleksandro s. 677, 754, 755 Zuciv V. 878, 929 Zvenigorodskiai 845 Zalizniakas Maksimas, kazokų vadas 876, 887—880 Zdan M. 897, 929 Zdanovas A. A. 859—860 Zegota P. 920, 921 Želigovskis M. 393 Zevuskis (Rzewuski) Severinas 46, 745 Zevuskis (Rzewuski) V,, Lenk. etm. 46, 326, 745 lieka M. V. 880, 934 Žygimantas Augustas 80, 83, 86, 141, 148, 151, 155, 158, 175, 183, 207, 211, 214, 221, 222, 235, 242, 258, 259, 276, 27?, 294, 307, 324—327, 332, 333, 343, 350, 378, 457, 463, 481, 532, 540—542, 553, 558, 706—708, 730, 872, 891 Žygimantas II Kazimieraitis žr. Žygiman tas Senasis Žygimantas Kęstutaitis 49, 50, 85, 134, 147, 150, 151, 170, 173, 219—220, 242, 245, 247, 248, 458, 460, 482, 505,
983
514, 531, 544, 551, 697, 734, 735 Žygimantas Senasis 38, 42, 86, 121, 148, 151, 152, 155, 159, 172, 207, 221, 222, 233, 237, 238, 324, 332, 333, 335, 342--344, 348--350, 447, 448, 450, 453, 456, 496, 517, 529, 532, 540, 552, 689—693, 705, 738, 739, 897—895 Žygimantas, Vladislovo Vazos s. 256 Žilinskas K. 452 i Žilkinas I. V. 819 Zytkowicz H. 748, 929 Žitomiras, vikingas 542 Žiugžda J, 114, 116, 918 Žyvibutas, Liet. k-štis 23 Žolkievska Kotryna, Stanislovo Žolkievskio d. 321 Žolkievskiai (Zolkiewski) 84, 337— 338 Žolkievskis Mikalojus, Belzo vaiv. 337 Žolkievskis Stanislovas, Belzo' vaiv. 337 Žolkievskis Stanislovas, Lenk. did. etm., Lenk. kanc. 224, 250, 251, 264—267, 298, 299, 321, 335, 336, 337— 338, 641, 685, 721, 723, 724, 749, 824, 884 Žukov E. M. 593, 938 Žukovas G. K. 853, 860— 861 Žukovskis, poetas 727 lurkowski S. 330, 929
985
VIETOVARDŽIŲ IR ETNONIMŲ RODYKLE
SANTRUMPOS sps.— apskritis; arkivysk.— arkivyskupija; d.— didysis, didžioji; dv.— dvaras, ekon.— ekonomija; ež .— ežeras; gent.— gentis; gub. — gubernija; j. — jūra; km .— kaimas; kr. — kraštas; k-stė — kunigaikštija, kunigaikštystė; m. — miestas; p. — pilis; p av.— pavietas; prov. — provincija; s. — sala; sąs. — sąsiauris; šen. — seniūnija; sr.— sritis; taut. — tauta, tautelė; tėvūn. — tėvūnija; tvirt. — tvirtovė; u. — upė; un-tas — univer sitetas; v-bė — valstybė; v-dija — vaivadija; viet. — vietininkija; vysk. — vyskupystė; ž. — žemė
Achtuba, u. 894 Adrianopolis 69, 591, 650, 741 Adrijos j. 422—424, 866, 868, 897, 899 Afganistanas 586, 656, 757 Afrika 433, 592 Aina 149 aisčiai 105, 106, 418, 419, 694; žr. t.p. baltai alanai, gent. 419 Alandų s. 573, 581 Albanija 247, 810, 849, 864 Aleksandrija 784 Aleksandrovskas 558 Aliaska 422, 579, 584 Alytus, aps. 890, 891; ekon. 77 Allenstein 236, 237; žr. Olštinas Alma Ata 857 Alpės 422, 775 Alšėnai 85, 132, 531 Altmarko paliaubos. 224, 254, 267, 311 Altranštadtas (taika) 325, 572, 668 Alūksnė 706; žr. Marienburgas (Livo nijoje) Amerika 38, 39, 70, 422, 445, 463, 579, 711; žr. t.p. Šiaurės Amerika, Jungti nės Amerikos Valstijos Amūras, u. 571, 584, 756, 874
Andrusovas (taika) 71, 225, 273, 420, 444, 451, 459, 500, 508, 519, 520, 533, 554, 558, 570, 873, 882 Anglija 38, 41, 53, 57, 58, 210, 254, 311, 312, 323, 329, 332, 390—392, 396, 397, 406, 407, 446, 468, 526, 565, 571, 579, 581—583, 585, 586, 592, 620, 624, 630, 636, 639, 644, 648, 650, 651, 656, 663, 667, 670, 677, 678, 684, 686, 711, 752, 753, 757—759, 762, 777, 793, 813, 846, 848, 853—855, 858, 868 Anhaltas-Cerbstas, k-stė 673 antai, gent. 423, 424 Antijochija 784 arabai 423, 428, 451, 891, 894 Aralo ež. 417 Archangelskas 662, 711, 846 Ariogala, tėvūn. 72, 79, 104, 149 armėnai 763 Armėnija 658, 717, 763 Artimieji Rytai 69, 650, 651 Astrachanė, chanatas 711, 749, 885, 889, 892—895; gub. 766, 802; m. 318, 565, 641, 708, 749, 820, 874, 880, 881 Astravas (sutartis) 219, 550 Ašmena, pav. 72, 104, 118, 202, 296, 315 Augsburgas (taika) 295
986
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
Augustavas 392 Aukso Orda, Orda 47, 108, 436, 456, 515, 517, 531, 556, 557, 562—564, 597—601, 603, 609—613, 617—618, 689, 695, 698, 700, 701, 711, 716, 717, 719, 731, 732, 734, 822, 889—892, 894—897; žr. t.p. Kipčako Orda aukštaičiai, gent. 82, 461, 484, 694 Aukštaičiai, kr. 92, 115, 486 Aukštoji Silezija 393, 406 Aukštutinis Būgas 228, 416 Austerlicas (Austerlitz) 714 austrai 41, 44, 61, 228, 309, 342, 348, 386, 388, 389, 426, 521, 522, 578, 579, 661, 809 Ausitralija 893 Austrija 21, 43—45, 54, 196, 203, 224, 227, 254, 265, 266, 273, 303, 309, 312, 323, 331—334, 340—342, 346, 349, 362, 374, 386—393, 395, 399, 401—404, 416, 417, 425, 463, 483, 521, 536—538, 576, 578, 581, 583, 585, 586, 624, 626, 630, 631, 634, 635, 638, 648, 650, 660/670, 673, 675, 677, 678, 684, 726, 742, 746—749, 752—754, 757, 759, 761, 762, 764, 766, 774, 777, 779, 805, 807, 809, 845, 849, 856, 863, 875, 901, 902 Austrija-Vengri ja 390, 424, 425, 522, 529, 656, 657, 805, 807—810 avarai 422, 425 Avinjonas 381—382 Azija 417, 419, 422, 439, 467, 469, 561, 571, 574, 586, 591—593, 629, 650, 656, 660, 686, 755, 820, 849, 871, 874, 888, 893 Azovas, p., tvirt. 571—573, 576, 590, 591, 660, 686, 749, 759; sr. 742, 749, 759, 762, 871, 878 Azovo j. 423, 427, 467, 469, 590, 591, 666, 883 Babilonas 69 Bachčislarajus 688 Badenas, k-stė 683 Bakotas, m. 28, 481 Baku, m. 574, 581, 667, 755, 881 Balkanai 247, 422, 424, 477, 582, 584, 585, 590, 630, 634, 650, 651, 656, 713— 714, 742, 752, 753, 757, 804, 808, 809, 897
balkarai 889 Balstogė, Baltstogė, m. 228, 452, 455, 756, 853; sr. 403, 415, 416, 646, 714; v-dija 237, 238, 456 Balta 888 baltai 480, 512, 559; žr. t.p. aisčiai baltieji kroatai 461, 555 Baltijos j. 227, 307, 318, 352, 357, 359, 363, 371, 392, 409, 410, 419, 425, 427, 512, 565, 571—574, 592, 664—667, 706, 708, 711, 742, 830, 866, 899; žr. t.p. Variagų j. Baltoji j. 711, 791, 793, 881 Baltoji Rusia (Gudija) 415 Baltoji Rutėnija (Gudija) 416 Baltstogė žr. Balstogė Baraba, sr. 889 Baranovičiai 452 Baras (konfederacija) 43, 159, 227, 578, 633, 634, 746, 774, 887, 888; k-stė 661 bastarnai 418 baškirai 628, 879, 889, 892 Baturinas, p. 877, 883 Bavarija 747 Bazavluko u. 558; s. 882 Bazelis 340 Belaja, u. 253, 310 Belevas 430 Belgija 649 Belgorodo gub. 502 Belgradas 576, 660, 757, 762, 801, 810, 879, 901 Belyj, m. 504, 506 Beloozeras, k-stė 605, 607, 721, 729, 730; Kirilo vienuolynas 750; Ferapontovo vienuolynas 784 Beloozero ež. 679 Beloozerskas 784; žr. Beloozeras Belorus, Belorussija žr. Gudija Belzas, k-stė, m., p. 35, 36, 384, 545, 549, 550, 556, 898, 891; v-dija, ž. 232, 233, 337, 368, 416 Benderis, p. 878 Beregovas, m. 417 Berestečkas 45, 273, 330, 519 Berestje žr. Lietuvos Brasta Berezina, u. 445, 456, 483, 559 Beriozovas 760, 762 Berlynas 44, 236, 237, 321, 341, 348, 424, 528, 576, 585, 649, 674, 701, 742,
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
743, 747, 751, 752, 802, 803, 808, 849, 853, 861 Bernas 858 Bervilis (Berville) 41 Beržėnai, tėvūn. 72, 79, 104 Besarabija 433, 525, 526, 581, 752, 766, 795, 846, 848 Betygala 149 Byč'yna 260, 328, 334, 335, 337 Bieloviežo giria 776 Bielskas, m. 235; sr., ž. 79—80, 232; vi et. 690 Bilą Cerkva, km. Podolėje 877 Bilingsportas (Billingsport), tvirt. 39 Biržai 88, 269, 667, 668, 764 Biržuvėnai, tėvūn. 73, 79, 104 Bizantija 27, 28, 69, 246, 247, 413, 420, 423, 424, 427, 428, 433, 434, 464, 466—468, 471, 472, 474, 475, 477, 478, 480, 481, 530, 560, 565, 603, 701, 796, 830, 836, 864, 870 Bobruiskas 456 Bochumas (m. Vestfalijoje) 761 Bohemija 425, 865, 866; žr. t.p. Čekija Bolgaras žr. Bulgaras Bologoje 835 Bolonijos; un-tas 340, 364, 365 Borisovas 484, 750 Borodinas 581 Bosforas, sąs. 583, 650 Bosforas, v-bė 820 Bosnija 792, 897 Bosnija ir Hercegovina 424, 656 Bostonas 20, 799 Braclavas, v-dija, ž. 50, 71, 80, 172, 184, 222, 276, 319, 481, 482, 515, 517, 518, 540, 552 Brandenburgas 225, 236, 309, 312, 379, 381, 382, 425, 570, 637, 669, 674, 900 Brasta žr. Lietuvos Brasta Braunšveigas 661 Braunšveigas-Volfenbiutelis (Braunsch weig-Wolffenbutel) 622, 661, 672 Brėslau j a, pav. 72, 104 Breslavas (Breslau, Wroclaw) 310, 322, 376, 538, 746, 802 Brianskas, k-stė, m. 36, 49, 420, 498— 500, 504, 725, 734 Briegas, m. 376 Britų Kolumbija (Kanados prov.) 794 Briuselis 742, 815
987
Brzešė nad Bugiem, Brzešč Litewski žr. Lietuvos Brasta Buchara 895 Bučiačas (Buczacz) 275, 520 Buda 246, 898 Budapeštas 902, 903 Būgas, u. 228, 234, 235, 371, 374, 387, 396, 397, 409, 416, 422, 447, 473, 481, 520, 535, 545, 549, 560, 578, 630, 863, 867 Bukareštas 741 Bukovina 417, 516, 521, 525, 526, 848 bulgarai 421, 422, 424, 426, 433, 466, 617, 805, 808, 864, 865, 892; žr. t.p. Volgos ir Karnos bulgarai Bulgaras, Bolgaras 476, 896 Bulgarija 247, 435, 464, 477, 656, 757, 786, 789, 809, 810, 849, 864 Bulonė (Boulognei) 759 Burgundija 247, 326 Bušą, m. 266, 338 Butrimonys 890, 891 bužėnai, gent. 545 Bužskas, m. 545 Carycinas 879, 894 Carskoje Solo 657 Cecora (kautynės) 266, 338 Cerekvica 352 Cėsis 254, 257, 311, 709 Chalchyn Golas 860 Charkovas 522, 525, 534, 580, 798 Charkovo un-tas 532, 580 chazarai 69, 411, 420, 422, 473, 474, 476, 864, 888, 889 Chelmas 36, 48, 326, 368, 415, 545, 549, 550, 899 Chelmnas 229, 325, 335; žr. t.p. Kulmas Chersonas, m. 467, 767 Chersonesas, v-bė 820 Chiva 895 C'hmelnikas 344 Chocimas, m. 54, 224, 266, 275, 321, 324; žr. t.p. Hotinas Chojnicai (Chojnice) 54, 352, 409 Cholmas 304, 327, 609, 790 Cholmogorai 662 Choronas, m. 273 Chortica, s. 211, 276, 558, 882 Chovračius, m. 505 . , Chustas, m. 505 *i
988
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
Ciurichas 856 Cudnovas 46, 750 Cusima 592 Čarlstaunas (Charlestown), m. JAV 39 Čartoriskas, m. 549 Cečerskas 411, 886 čekai 29, 195, 243, 245, 246, 374, 417, 421, 423, 426, 554, 804, 810, 865—867 Čeki įa 21, 55, 220, 222, 243—246, 339, 348, 354, 357, 358, 361, 363, 365, 369, 374—376, 380—382, 425, 468, 697, 699, 833, 864—867, 898—901; žr. t.p. Bo hemija Čekoslovakija 393, 395, 396, 417, 425, 524, 526, 810, 848, 849 Čenstakovas 225 čeremisai, taut/ 497, 881 Čerkasai, sen. 272, 276; m. 518, .887 Čerkaskas, m. 871 čerkesai, taut. 473 Cerniatinas, m. 609 Černigovas, gub. 500; k-stė 36, 411, 420, 473, 475, 479,499, 500, 510, 516, 562, 680, 687, 694,717, 725, 728, 821, 845; m. 36, 224, 253, 265, 310, 411, 420, 471, 473, 477,478, 510, 511, 564, 569, 602, 686, 687,709, 717, 720, 739, 740; sr., ž. 37, 224,253, 265, 310, 484, 499, 511, 515, 517,569, 646, 686, 687, 700, 709, 720, 739, 740; v-dija 80, 319; vysk. 478 Černovicas 525 Čerskas, k-stė 230, 233; m. 237, 377, 384 Čertomlyckaja, km. 882 Červenė, m. 473, 545 Červinskas 155, 219 Červonogrodas, m. 50 Česmė, įl. 741, 742 Čigirinas, m. 319 Čikaga 70, 799 čiudė, taut. 679, 830 Čiudovo vienuolynas 724, 822—824 čiuvašai, taut. 881, 889, 892 Čuchloma 734 Dagestanas 581, 753 Dainava, km. 453 Dakija, romėnų prov. 418, 419, 766 Dalmatija 864, 868, 897 Dalnyj, uostas 592
Dancigas 220, 228, 259, 262, 333, 351, 379, 381, 393, 396, 403, 409, 542, 660, 661, 709, 854 danai 374, 427 Danija 59, 242, 492, 570, 572, 576, 639, 640, 673, 678, 684, 687, 706, 708, 776, 777 Dardanelai, sąs. 582, 650 Darmštadtas, k-stė 683 Daugavgryva 262, 667 Daugpilis 302, 459, 570, 635, 706, 709 Dauguva, u. 227, 254, 257, 262, 263, 422, 427, 441, 444, 451, 457, 458, 483, 485, 486, 490, 503, 504, 511, 543, 559, 560, 578, 635, 695 Derbentas 574, 667, 755,-881 Desna, u. 411, 420, 475, 499, 500,. 511, ■ 559, 725, 729 Deulinas (paliaubos) 252, 253, 265, 310, 500, 501, 511, 569, 686, 687, 719, 720, 750 Didieji Dirvėnai, tėvūn. 72, 79, 104 Didysis Naugardas žr. Naugardas Didysis Didžioji Lenkija 84, 141, 172, 184, 228, 233, 238, 239, 290—292, -306, 347, 352—354, 357, 359, 360, 362, 364, 373, 375—381, 385, 410, 638, 899 Didžioji Lietuvos Kunigaikštija žr. Lie tuva, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Didžioji Moravija 866, 867; žr. t.p. Mo ravija Dimitrovas, m. 605, 609, 617 Dniepras u. 46, 225, 227, 272—274, 276, 331, 338, 410, 414, 422, 424, 427, 441, 444, 445, 458, 467, 471, 473, 477, 478, 500, 503, 504, 507, 509, 518— 521, 530, 531, 533, 558—560, 564, 570, 571, 578, 603, 635, 688, 700, 729, 828, 871—873, 875, 882, 888 Dniestras u. 221, 225, 266, 275, 345, 418, 423, 460, 461, 467, 520, 535, 545, 546, 556, 560, 578, 630, 749, 844, 889 Dobrynė (Dobrzyh) 230, 344, 370, 371, 381, 382, 384 Dobrudža, m. 874, 883 Donas, u. 417—419, 422, 427, 469, 473, 478, 497, 499, 520, 560, 571, 581, 665, 666, 792, 793, 871, 880, 884, 888, 889 Dono kazokai 567, 579, 581, 687, 711, 741, 871— 872, 873—875, 878—880, 884 Dorogobužas 252, 509, 546, 549, 609, 720
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
Doroetolas 477 Drava, u. 382 dregovičiai, gent. 411, 422, 441, 452, 454, 502, 512, 545, 547, 560, 619 drevlianai, gent. 28, 410, 422, 467, 475, 476, ’ 512, 545, 560 Drezdenas 40, 45, 226, 300, 301, 321, 325, 771, 802 Drohičinas 25, 79, 232, 235, 368, 371, 546—549 Druckas, k-stė 442, 443; m. 484, 486, 489 Druja, m. 668 Dubienka, km. 40 Dunajevecas, m. 883 Dunojus 220, 417—419, 424, 464, 467, 477, 480, 560, 582, 584, 867, 901 Dvina, u. 430, 732, 833 Dzialdovas (Dziatdow), aps. 237 Edinburgas 331 Egėjo j. 422, 741 Egiptas 54, 69, 650, 804, 849 Elbė, u. 59, 357, 422, 423, 425, 805 Elbingas 220* 351 Elono kolegija 20 Erestferis 749 estai 471, 489, 490, 666, 831, 837 Estija 261, 262, 310, 312, 318, 337, 492, 565, 569, 572, 573, 580, 586, 667, 687, 706, 707, 709, 749, 752, 758, 769, 835, 846, 848, 853, 854 Etiopija 767 Europa 19, 41, 82, 91, 196, 257, 263, 267, 304, 346, 399, 413, 417—419, 421, 422, 425, 468, 577, 581, 583, 584, 634, 649, 650, 656, 667, 766, 807, 829, 830, 848, 867, 888, 895; žr. t. p. Rytų Europa, Vakarų Europa, Vidurio Eu ropa Eželis (Sarema), vysk. 706 Feodosija 820, 821 Filadelfija 41 Fiume (Rijeka), uostas 868 Florencija 246, 736 Fontaneti abatija 326 Fontenblo (Fontainebleau) 41 Frankų imperija 375, 424, 425 Freiburgo un-tas 19 Galatzas (paliaubos) 747
989
Galicija 42—44, 61, 227, 319, 323, 332, 337, 340, 349, 387—392, 399, 402, 404, 416, 417, 515,521—524, 526, 536—538, 554, 658, 868, 884 Galičas, k-stė 735 galindai 235, 418 Gandinga, tėvūn. 72, 79, 104 Garbovas 53 Gardinas, ekon. 77; gub. 449, 454, 644— 646, 771, 776; k-stė 492, 831; m. 66, 67, 83, 150, 152, 178, 183, 186, 188, 228, 248, 275, 297, 303, 304, 315, 492, 551, 569, 572, 638, 668, 690, 742, 770, 831; pav. 72, 104, 456, 691; sr. 325, 393, 415, 416, 445, 714; ž. 695 Gatčina, dv. 675 Gdovas 489 Geltonieji Vandenys 256 Gemauerthofas 749 Genuja 820, 850, 851 Giedraičiai 394 Glinevskas 689 Glinica 689 Glinskas 273 Glogovas, (Glogowo), Glogau 369, 380, 381 Gnieznas, arkivysk. 228, 273, 274, 277, 282, 285, 295, 353, 358, 364; m. 353, 357, 358, 363, 379—381 Golombis (Goląb) 274 Golovčina 749; žr. t.p. Holovčinas Golta 888 Gomelis, m. 411, 635, 705, 734, 740, 886; sr. 450, 457 Goniondzis 232, 690 Gorodecas 601, 608, 731 Gorodičius 828 Gorodkas 514, 614 Gostynė 325 Gostyninas, p. 724 gotai 105, 419, 422, 423, 441 Gotlandas, s. 211, 427, 830 Graco (Graz) un-tas 323 graikai 413, 417—419, 421, 423, 428, 467, 478, 783, 784, 791, 820 Graikija 418, 442, 458, 478, 507, 511, 620, 630, 650, 656, 684, 742, 766, 771, 783, 841 Gratnikai 246 Greifsvaidąs 210 Gripsholmas 258
990
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
Griunvaldas žr. Žalgiris Grochovas 202 Grosvardeinas (Grosswardein) 902 Grudziondzas (Grudziądz) 403 Gruzija (Georgija) 581, 678 gudai 24, 31, 38, 66, 82, 84, 91, 92, 121, 174, 180, 187, 188, 190, 223, 228, 234, 268, 270, 345, 396, 405, 411, 415, 416, 421, 443, 448, 450, 453, 455, 461, 469, 485, 503, 513, 517, 559, 564, 570, 578, 596, 609, 646, 788, 807, 871 Gudija 30, 31, 53, 79, 121, 204, 255, 314, 331, 333, 356, 393, 394, 400, 404, 416, 433, 439, 441— 460, 556, 578, 586, 644, 785, 848, 886, 889; žr. t.p. Sovietų Gudija Gudijos SSR žr. Sovietų Gudija Gumbinė, aps. 764 Guzovas 336, 337 Hadziačas 311, 501, 886 Haga 853 Haličas, k-stė 24, 36, 69, 70, 229, 231, 235, 337, 345, 354, 361, 363, 365—368, 372, 373, 384, 414—416, 453, 460— 466, 469, 470, 474, 481, 498, 513— 515, 517, 528, 535, 536, 539, 540, 545— 550, 555—557, 561, 562, 679, 694, 695, 717, 786, 789, 844, 898, 899; m. 458, 464, 535 Haličo-Voluinės, Voluinės-Haličo k-stė, v-bė, ž. 23, 36, 70, 231, 235, 236, 361, 363, 415, 436, 447, 449, 453, 462, 464—466, 468, 470, 474, 502, 513, 516, 539, 540, 546, 561, 695 Hamburgo un-tas 19 Hanzos sąjunga 82, 91, 149, 210, 492, 508, 509, 543, 739, 830, 834, 836 Heidelbergas, m. 661; un-tas 340 Hesenas (Hessen) 366, 675, 683 Hessenas-Darmštadtas (Hessen-Darmstadt) 675 Hessenas-Kaselis (Hessen-Cassel) 639 Hjūma (Hiumaa), s. 573 Hlouchivas (Gluchovas) 883 Holmgard 828; žr. Naugardas Didysis Holovčinas 742; žr. t.p. Golovčina Holšteinas 576, 673, 684, 745, 760 Horvnė, u. 541 Horodlė 71, 79, 101, 123, 219, 550 Hotinas 526, žr, Chocimas
Hučva, u. 545 Humelshofas 749 hunai 418, 419, 422 Yalu, u. Mandžiūrijoje 592 Ilimskas 800 ilirai, taut. 421 Ilmenio ež. 412, 413, 422, 427, 559, 560, 827, 828, 830 Ilmenio ež. slavai 412, 422, 477, 484, 489, 560, 604, 615, 679, 828, 831 Indija 463, 579, 581, 586, 592, 678, 820, 840 Indokinija 849 Indonezija 849 Ingermanlandija 837, 841; žr. t.p. Ingrija Ingrija 569, 573, 666—668, 686, 749, 760 Inovroclavas 383 įpūtė, u. 41i iranėnai 417 Iranas 854 Irpenė, u. 478 Irtyšius 566, 889 Iskorostenas, drevlianų m. 475 ispanai 661, 701 Ispanija 69, 325, 404, 581, 624, 630, 762, 777, 860, 868 Italija 38, 58, 83, 320, 329, 339, 348, 404, 579, 586, 658, 661, 675, 678, 689, 701, 714, 749, 751, 757, 775, 803, 823, 850, 868, 869, 897, 899 903 Italijos Rivjera 850 Ityl, chazarų sost. 476 Ivangorodas 569, 710 Ivanovo Voznesenskas 748 Izborskas 489, 679 Iziaslavas, gub. 541 Iziaslavas, Iziaslaulis, k-stė 442, 443, 459, 460, 485 Iziaslavlis žr. Iziaslavas, k-stė Iziaslavlis!, m. Gudijoje žr. Zaslavlis (Gu dijoje) Iziaslavlis, m. Ukrainoje žr. Zaslavlis (Ukrainoje) Izmailas, m. 526; tvirt. 773, 775 ižorai, taut. 830 Jablonovas, p. 320 Jaikas, u. (Uralas) 879—881, 885, 895 Jakobstadtas (Jekabpilis) 622 Jalta 397, 406, 446, 526, 639, 848
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
Jam Zapolskij, Zapolės Jamas 318, 565, 710, 711, 721, 749, 837 Jamas, m. 569, 710 Jamburgas 749 Janovka, km. 855 japonai 860 Japonija 401, 584, 591—593, 656, 658, 757, 780, 816, 846, 848 Japonijos j. 592 Jaroslavas, m. Lenkijoje 68 Jaroslavecas, km. 692 Jaroslavlis, gub. 779; k-stė, m. 322, 471, £64, 594, 603—605, 607, 616, 640, 700, 840, 841; vysk. 790 Jasai (Jassy), taika 630 Jauza, u. 671 Jazdovas 384 jazigai 419 Jedlinas, m. 155, 219, 245 Jekaterinburgas 657, 684, 802 Jekaterinoslavas, gub. 754, 776; m. 766 Jelizavetgradas 855 Jenos un-tas 761 Jendžejevas, m. 202 Jersika, k-stė 484, 485 Jeruzalė 70, 583, 651, 783 Jieznas 88 Jihlava 243 Johannisberg, m. 230 Joniškis, dv. 755 Jorktaunas (Yorktown) 39 Josvainiai, tėvūn. 72, 79, 104 jotvingiai 23—25, 29, 149, 229—231, 234, 236, 359, 364, 368, 371, 373, 415, 416, 447, 448, 453, 461, 462, 465, 466, 470, 471, 478, 512, 545, 547, 548, 556, 557, 695 Jugoslavija 20, 424, 810, 849, 860, 868— 870 Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) 38, 39, 41, 70, 392, 397, 406, 407, 422, 426, 433, 446, 526, 527, 584, 592, 630, 656, 759, 779, 790, 799, 846, 848— 850, 853, 854, 856, 868 juodkalniečiai 421, 426, 805 Juodkalnija 424, 809, 864 Juodojii jūra 246, 247, 362, 410, 412, 413, 417—-419, 427, 467--469, 516, 520, 536, 561, 571, 574, 576--578, 582, 583, 590, 591, 629, 630, 650,
991
666, 752, 754, 767, 820, 828, 830, 846, 872, 874, 889, 899 Juodoji Rusia 24, 415, 443, 453, 456, 461, 513, 547—549 Jurjevas (Dorpatas, Tartu) 471 Jurjevas, m. 605, 606, 617, 896 Jurjevcas 692 Kala, m. 820—821, 892 Kagalnikas 881 Kairas 70 Kalavijuočių ordinas 490, 836; žr. Livo nijos ordinas Kalčikas, u. (Kalka) 469 Kalifornija 71 Kalininas (Tvėrė), m. 852, 853; sr. 511 Kališas, m. 297, 333, 339, 344, 361, 363, 365, 379, 400, 409, 759 Kalka, u. 469, 470, 474, 556, 562, 727, 895 Kalmaras 261, 262 Kalmius, u. 469 kalmukai 880 Kalnaberžė, dv. 771 Kaluga, gub. 764; m., ž. 326, 498, 601, 641, 717, 722, 860, 884 Kama, u. 476, 559, 833, 879, 889 Karnos bulgarai 476, 617 Kamenecas (Podolėje) žr. Podolės Kameneeas Kamenyj Zatokas, tvirt. 591 Kanada 422, 426, 433, 527, 793, 794 Kanevas, šen. 272, 276, 518, 872, 887 Kanzasas 19 karačajai 889 Karačevas 47 karaimai 68—71, 889, 890 Karaliaučius 351, 852, 866 Kardisas 570, 799 karelai 830 Karelija 569, 573, 666—668, 686 Kargopolis 430 Karintija 863 Karklėnai, tėvūn. 72, 79, 104 Karlovicai (taika) 225, 483, 529, 572 Karnijola 863 Karpatai 357, 364, 393, 415, 416, 418, 419, 421, 425, 461, 465, 478, 515, 527 Karšuva, tėvūn, 72, 79, 104 Kasanas (Cassano) Italijoje 775 Kaspijos jūra 417, 419, 467, 469, 565,
992
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
574, 582, 593, 650, 667, 694, 711, 755, 820, 881, 888 Kašinas 609, 614 kašubai 409—410, 421 Katovicai 406 Kaukazas 417—419, 467, 469, 473, 476, 581, 582, 584, 649, 652, 658, 677, 678, 717, 753, 755, 757, 763, 764, 774, 781, 792, 841, 848 Kaunas, m. 54, 150, 160, 202, 296, 399, 445, 534, 569, 572, 645, 654, 668, 691, 835, 891; pav. 53, 54, 72, 104, 118, 202, 296, 297; gub. 333, 644, 771, 776, 819, 820; Aleksotas 399 Kazachstanas 576, 857 Kazanė, m. 318, 565, 629, 711, 729— 731., 750, 879; Kazanės chanatas 30, 36, 693, 711, 734, 738, 823, 889, 892— 895 Kazanės un-tas 580 kazokai 45, 67, 224, 225, 254—257, 264, 266, 268, 273, 274, 276, 299, 313, 319, 322—324, 334, 451, 463, 483, 511, 518—520, 529, 533, 536, 541, 553, 558, 567, 569, 570, 591, 641, 666, 678, 685, 687, 718, 719, 750, 766, 774, 820, 825, 871—888 Kėdainiai 88, 102, 161, 201, 225, 455 Kelmė 764 keltai 418 Kerčė 767 Kernavė 47, 52 Kijevas, k-stė, v-dija, ž. (LDK sudėtyje) 45, 53, 71, 79, 80, 108, 127, 142, 173, 185, 222, 240, 248, 272, 276, 319, 329, 337, 483, 498, 502, 515—517, 531, 532, 540, 542, 547, 553, 646, 689—691, 693, 697; gub. 502; m. 26—29, 49, 50, 225, 255, 325, 326, 393, 410, 413, 432, 436, 458, 459, 464, 466—479, 488, 502, 507, 512, 515—518, 522—525, 528—535, 542, 546, 556, 560, 569, 570, 594, 605, 606, 608, 616, 617, 679, 691, 694, 717, 731, 740, 745, 750, 773, 783, 785—789, 798, 829, 844, 853, 892 Kijevo Pečeros Lavros vienuolynas 26— 28, 530—532 Kijevo Rusia, Kijevo valstybė 23, 25, 27—29, 60, 858, 363, 374, 411, 413, 425, 427, 448, 450—452, 454, 458, 459, 461, 464,, 466—481, 483, 484,
488, 489, 499, 502, 507, 512—516, 530, 539, 541, 545—547, 559, 563, 593, 594, 596, 604, 605, 607, 615— 617, 619, 679, 680, 693, 694, 829, 830, 843, 844 Kijevo un-tas 533, 534, 645, 726, 796, 798 Kylis (Kiel), m. 662 Kinija 571, 576, 591, 592, 656, 756, 780, 820, 849 Kipčako Orda 894; žr. t. p. Aukso Orda Kirchholmas žr. Salaspilis # kirgizai 879 Kišiniovas 433, 526, 765 • Kiverovaja Gora, km. 318 Klaipėda 263, 312, 396, 674, 764, 774 Kleckas, k-stė, m. 442, 512, 513, 548, 619, 690 Kliazma, u. 510, 593, 596, 606, 842 Kliazmenskij Gorodok 510 Klušinas (kautynės) 224, 265, 298— 299, 335, 337, 721, 724, 824 ' Kobrinas, Kobrine 47, 48, 77, 368, 447 Kobrinka, u. 447 Kojoakanas (Coyoacan), Meksiko priem. 855 Kolainiai 645 Kolokša, u. 606 Kolomna 497, 498, 595, 598, 718, 733, 734, 885, 896 komiai 731 Kondurčės slėnis 896 Kongas, valst. 849 Kongresinė Lenkija 399— 400; žr. Len kijos karalystė Konstanca 53 Konstantinopolis 69, 70, 276, 321, 329, 413, 427, 467, 471, 474, 475, 478, 509, 530, 532, 549, 565, 566, 603, 620, 630, 657, 694, 714, 736, 737, 746, 756, 761, 783, 786—789, 799, 820, 864, 865, 872 Kopenhaga 639, 640, 757, 769 Kopyliaus-Slucko k-stė 502 Kopvlius, k-stė, m. 454, 455, 502, 548 Koporė, m. 569, 710, 749 Korėja 587, 591, 592, 656, 849 Korela 710, 830, 832 Korsunė 45, 256, 478, 887 Kpsludža 774 Kostroma 23, 28, 734, 751, 844, .893, 895 Kostruzas 557 .
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
Košicai (Koszice) 155, 351, 362, 900 Koškinas 489 Kotelnas 489 Kovelis 539 Kozelskas 430, 728, 731 Krasnyj 489 Kražiai 72, 79, 104, 645, 874 Kremenecas 36, 549—551, 557 Kretinga 88, 162 Krėva 37, 149, 362, 863 Krymas 69, 70, 389, 467, 470, 473, 478, 516, 518, 520, 526, 578, 583, 584, 591, 630, 639, 651, 658, 660, 689, 711, 741, 750, 751, 756, 760, 761, 764, 766, 767, 774, 806, 820, 874, 888, 889, 892, 895, 896 Krymo totoriai 253, 274, 276, 319, 324, 334, 516, 518, 520, 570, 630, 634, 687, 691, 693, 699-—701, 705, 707, 708, 729, 730, 739, 740, 746, 750, 824, 873, 880, 889, 890, 892—895 krivičiai 411, 422, 441, 451, 458, 477, 483, 484, 503, 507, 543, 560, 561, 596, 604, 615, 679, 821 kroatai 421, 423, 424, 478, 804, 806— 808, 810, 867, 869 Kroatija 424, 809, 868 Krokuva 25, 36, 40, 42, 45, 52, 54, 86, І 37, 138, 156, 159, 182, 183, 203, 219, 228, 229, 233, 237, 245, 260, 267—269, 278, 300, 301, 304, 320, 321, 323, 325, 326, 332—335, 339—344, 347, 348, 356, 357, 359—363, 365, 371—373, 375—377, 379—381, 386, 388—391, 396, 399, 401, 448, 451, 461, 464, 465, 507, 525, 546, 551, 557, 570, 638, 745, 756, 774, 785, 863, 865, 867, 899; Vavelis 42, 342, 343, 347— 350, 863 Krokuvos respublika 349, 388, 389, 399, 649 Krokuvos un-tas 54, 321, 339, 340, 361, 365 Kronštadtas 572, 666, 759, 761 Kubą 849 Kubanė 417, 774, 874, 875 ’ Kučuk Kainard'ži (taika) 630, 747 Kųibyševas 827 Kujavija 229, 335, 347, 352, 360, 364, 368, 371—373, 376—378, 380—382, 384 Kujavijos Brasta 244, 380 63.
K. Avižonis.
993
Kulikovas 563, 600, 613, 689, 822, 895 Kulmas (Chelmnas) 229, 325, 363, 365, 369—371, 382 kumanai (polovcai) 479, 480, 546, 888 kumikai, taut. 889 Kuoknesė 484, 485, 570 Kurilų s. 584, 849 Kurovas, dv. 299 Kurskas 420, 758, 769 Kuršas 179, 222, 253, 302, 310, 320, 569, ‘578, 622, 631, 638, 645, 654, : 668, 672, 687, 709, 743, 749, 752, 754, 760; gub. 68; k-stė 658, 660, 802; vysk. 706 Kutna Нога 243 Ladoga, m. 830, 832 Ladogos ež. 422, 427, 559, 565,4572, 665, 679, 710 Laosas 849 Latgala 578, 635 latgaliai 484, 489, 490, 559 latviai 422, 442, 483, 485, 666, 831 Latvija 572, 573, 580, 586, 622, 667, 758, 846, 848, 853, 854 Laukuva 149 Leipcigas 40, 300, 320, 386, 717, 800 Lenčica 344—345, 347, 363, 364, 371, 373, 380, 384, 410 Leningradas 841, 859, 860 lenkai 24, 29, 39—41, 44, 54, 65, 66, 84—86, 94, 117, 119, 122, 137, 139, 142, 143, 157, 180, 184— 186, 188, 189, 194, 203, 220—224, 232, 234— 240, 242, 243, 246—253, 256—267, 269—271, 274—277, 279, 283, 288— 295, 298—300, 302, 317—329, 331, 332, 335, 337—341, 344—347, 351—354, 356—358, 360, 362, 363, 365—369, 371—377, 379—381, 384, 386—407, 421, 423, 425, 426, 443, 447, 448, 459, 473,. 476, 480—483, 496, 499, 500, 506, 507, 510, 512, 515, 517— 522, 524, 529, 533, 535—537, 545— 557, 560, 567, 569, 586, 640, 653,; 685, 718, 805—809, 818, 825, 839, 871, 884 Lenkija 20, 35—39, 41—43, 45, 47, 48, 50—53, 57, 61, 65—71, 77, 80, 83—87, 91, 94, 97, 98, 107, 108, 114, 117, 121—123, 125, .132, 136, ,140, 148, 150, 153, 155, 156, 159, 160, 162, 168, 170, 172— 174, 176, 182—185,
994
V IE T O V A R D Ž IŲ I R E T N O N IM Ų R O D Y K L E
655, 660, 666—668, 672—674, 676, 192, 193, 195, 196, 199, 201, 203, 213, 686, 687, 689, 690, 695—702, 704— 219—240, 242—250, 253—280, 283— 712, 714, 715, 718—725, 727—730, 286, 291, 292, 294—302, 304—312, 733—740, 742, 743, 747, 749, 750, 314—318, 320—350, 351—407, 409— 754—756, 763, 764, 774, 778, 785— 411, 423, 425, 445, 446, 448, 450, 454, 789, 801—803, 808, 812, 820, 822— 456, 457, 461—465, 468, 471, 474, 478, 834, 837, 840, 842, 844—848, 853, 481—483, 487, 501, 505, 506, 515, 854, 863, 871, 874, 875, 882, 884, 886, 517—519, 524—526, 528, 529, 532, 890—892, 895, 896, 898—902 535—542, 546, 549—557, 567, 569, 572, 578, 579, 581, 583—587, 600, lietuviai 23, 38—42, 65, 66, 82—84, 92, 602, 614, 621, 634—636, 638—640, 105, 119, 132, 136— 138, 141, 142, 156, 643—645, 647—649, 652, 655, 658, 159, 182, 184, 187, 202, 220—222, 224, 668, 670, 676—678, 682, 685—687, 229, 230, 232, 234, 235, 241--243, 689, 694, 697, 699, 700, 706—709, 247, 250--253, 256--267, 270--275, 713—715, 720—724, 727, 735, 739— 279, 283, 288--300, 302, 322, 344, 743, 745, 746, 749—751, 755, 756, 345, 359, 362, 366--368, 373, 382, 758, 759, 762—764, 767, 774, 778, 384, 387, 393, 394, 399, 405,' 416, 793, 808—812, 824, 833, 837, 844— 420--422, 442--445, 452--454, 458, 849, 851, 853, 854, 861, 863, 866, 872, 459, 461, 462, 465, 466, 469--471, 873, 875—877, 884, 886—888, 897—902 473, 477, 478, 481--487, 489--492, 499--501, 504--508, 510--517, 529, Lenkijos karalystė, Lenkų karalija, Kong 535, 536, 540, 543, 552, 556, 559, resinė Lenkija 46, 53, 122, 237, 331, 562, 567, 569, 578, 596, 600, 601, 387, 389, 391, 399—400, 430, 580, 610, 611, 613, 620, 635, 640, 641, 581, 643, 644, 647, 714, 715 644, 646, 652--655, 660, 665, 668, Lenkijos Karūna, Karūna žr. Lenkija 685, 691, 695--697, 699, 700, 706, Lenkijos Ukraina 554, 793, 875, 876, 887 708--710, 714, 7 1 8 --725, 730, 731, Lesina 743 735, 739, 740, 748, 757, 761--763, Liaotuno pusiasalis 591 772, 776, 799, 822, 824, 825, 831, 839, Lybeda, u. 842 840, 884, 885, 892, 895, 896, 898 Lyda, pav. 72, 104, 161, 315 Lietuvos Brasta, ekon. 77; m. 38, 65— Lyčkas, m. 236 68, 103, 150, 151, 181, 223, 240, 268, Liegnitzas 359, 376 305, 319, 368, 372, 391, 447—450, Liepoja 302 483, 518, 523, 532, 546, 547, 549, Lieponys 315, 317 550, 555, 556, 693, 742, 775, 785, 846, Liepova 346 856, 898; pav. 72, 104; v-dija 72, 80, Lietuva 19—25, 27, 29—32, 35—216, 100, 103, 104, .167, 443, 444, 637, 638; 219—222,224,225, 227, 228,230—233, viet. 690 235, 238, 240—245, 247—253, 256— Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 20, 33, 262, 264—267, 269—280, 283—302, 44, 75, 82, 93, 96, 97, 108, 118, 138, 304—318, 320, 321, 325, 328—329, 331, 148, 178, 182, 204, 206, 210, 215, 240, 333, 335, 339, 341, 342, 344—346, 349, 248, 284, 316, 356, 443, 448, 453, 456, 350, 353, 355—357, 360—363, 365, 367, 635, 643, 710, 796, 801; žr. t.p. Lietuva 368, 377, 382, 384, 386—390, 393—396, Lietuvos ir Lenkijos Respublika, Lietuvos 399, 400, 411, 420, 425, 430, 431, ir Lenkijos valstybė, Lietuva-Lenkija 435, 437, 439, 441, 443—465, 469, 20, 35, 40—45, 54, 68, ;80, 84, 90, 473—482, 487, 490—518, 528—533, 114, 135—■137, 141, 157-—159, 178, 535, 536, 538, 540—544, 541—557,' 179, 183, 194, 195, 201--2 0 3 , 205, 563, 564, 569, 572, 578, 579, 582, 219--350, 402, 420, 425, 438, 439, 584—587, 597, 599—603, 608—615, 444, 445, 500, 501, 508, 515, 519—521, 632, 635, 637, 638, 643—649, 652— 529, 533, 542, 569—572, 576—578,
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
619—621, 627, 631—638, 641, 658, 660, 661, 666—670, 673, 674, 678, 682, 685—687, 693, 694,707—709, 711, 719—721, 723—725, 742—747, 749, 750, 754—756, 761—763, 767, 774, 776—779, 785, 796, 799, 820, 823, 845, 872, 873, 882 Linköpingas 262 Lipniškiai 315 Liškiava 161 Liubačevas 236, 899 Liubečius, m. 311, 474, 479, 501, 546, 679 Liubekas (Lübeck) 211 Liublinas, m. 68, 183, 184, 202, 327, 331, 336, 345—346, 376, 377, 397, 403, 406, 449, 466, 482, 532, 540, 542, 546, 553, 558, 790; sr. 372, 466, 546; v-dija 238, 337, 525; Liublino unija 65, 71, 83, 84, 87, 89, 92, 94, 97, 98, 101, 102, 128, 141, 156, 197, 205, 221, 235, 260, 269, 272, 276, 290, 291, 355, 450, 463, 482, 517, 558, 707, 872, 882 Liubomlis 48 lyviai 490, 831 Livonij¡a 138, 222--225, 227, 253, 254, . 257, 262,, 263, 270, 310—■312, 315, 318, 329, 337, 431, 437, 443, 452, 565, 569, 572, 622, 645, 666, 668- -670, 687, 693,, 705—711, 721, 749, 750, 752, 803, 832, 837, 842; v-dija 80, 138, 578, 635; žr. t.p. Livonijos ordinas Livonijos ordinas, Kalavijuočių ordinas 24, 30, 82, 91, 210, 243, 248, 442, 451, 458, 461, 485—487, 490—493, 495, 504, 597, 698, 700, 705, 706, 712, 831 Lochvica 273 Lodomir, 539; žr. Voluinės Vladimiras Lodzė, m. 339; v-dija 344, 347 Lotzen 236 Logoiskas, k-stė 442; ;m. 484 Lojovas, m. 311, 324, 501 Lomža, aps. 238 Londonas 41, 44, 396, 397, 403, 406, 583, 639, 752, 753, 769, 800, 803, 815, 816, 853 Lopatinas 550 Lopasnė, u. 730 Lotaringija 320, 326, 660, 661 Lovatė, u. 427, 441, 511, 559, 560, 828, 831, 841
995
Lovelis 799 Lubnai 273 Luckas 51, 52, 69, 172, 184, 219, 248, 325, 366—368, 462, 539, 540, 545— 547, 549—553, 556, 557, 731, 785 Luga, m. 832 Luga, u. 539 Lukomlis, m. 443, 484 Lukovas 367, 462, 550 Luzatija, 244, 358 lužicai, Lužicos sorbai 805, 867 Lužičiai 374 Lvovas, m. 253, 273, 274, 296, 320, 322, .. 329, 337, 361, 365, 367, 393, 394, 416, 460, 462, 464, 515, 521, 523— 526, 535—537, 538, 539, 547, 551, 557, 844, 853 Maciejovicai (Maciejowice), km. 41, 304, 774 Magdeburgas 121, 150, 345, 358, 392, 458, 459, 517, 535, 540 Maišiagala 149 Maid'anekas 346 makedoniečiai 421 Malogojus 333 Malta 677, 678 Mandžiūrija 587, 591, 592, 656, 757, 849, 860, 888 mariai 559, 561, 604, 615, 838, 839, 843 Marienburgas 220, 231, 312, 403 Marienburgas (Livonijoje) 622, 706 Marijampolė 654 Mariupolis (Ždanovas) 469, 859 Markovas 689 Maskva, m. 31, 224, 253, 264, 265, 272, 299, 322, 335, 337, 338, 393, 397, 406, 429, 430, 437, 438, 468, 531, 561, 562, 567—569, 573, 581, 586, 593, 594, 607, 617, 621, 623, 628, 640, 641, 643, 659, 663—665, 671, 680, 682, 683, 685, 696, 701, 704, 707, 723, 731, 734—736, 738, 739,749—751, 759, 765, 766, 781—783, 786, .796, 797, 799, 803, 811, 813, 817, 821— 827, 835, 838, 843, 844, 847, 848, 851—854, 860, 877, 879—881, 884, 885, 895; Maskvos Kremlius 251, 252, 568, 600, 641, 671, 685, 696, 701, 718, 719, 722, 821—827; Maskvos metropo lija 549, 737, 781, 782, 786, 790
996
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
Maskva, Maskvos valstybė 27, 30—33, 47, 53, 60, 67, 71, 80, 92, 107, 110— 112, 131, 136--138, 207, 216, 220— 224, 249--253, 255, 256, 263-—265, 270, 2 7 2 --274, 276, 282, 298, 309— 313, 318, 322--324, 333--335, 337, 338, 403, 420, 425, 430, 431, 433, 437, 441, 444, 448--452, 456, 458, 460, 487, 492--496, 498, 499, 501, 504--509, 511, 519, 520, 525, 530, 532, 558, 559, 561—-566, 578, 593— 604, 606, 607, 609--614, 618--620, 641, 680, 684, 686--689, 691, 693, 695--698, 700, 701, 705—713, 716, 718, 725--731, 735—740, 748, 776, 781--783, 797, 807, 808, 810, 822, 831, 835, 837--845, 860, 870, 871, 873, 880, 882—886, 892, 893, 895, 896 Maskva, u. 593, 595, 823, 845 Matvai (Matwy) 203, 309 Maveranachra 896 Mazepincai (Mazepinci) 877 Mazovija žr. Mozūrai Mažieji Dirvėnai, tėvūn. 72, 79, 106 Mažoji Azija 478 Mažoji Lenkija 84, 121, 172, 184, 234, 239, 290—292, 306, 323, 324, 332, 347, 352—354, 357, 359, 360, 362, 364, 371—373, 375, 379, 380, 385, . 638, 863, 865, 899 Mažoji Rusija (Ukraina) 415, 500, 520, 748 Medyne 430, 689, 691 Medingėriai, tėvūn. 72, 79, 104 Medininkai 149 Meklenburgas (Mecklenburg) 423, 661, 683, 749 Meklenburgas-Šverinas 777 Meksika 855, 857 Meksikas, m, 857 Mėlynieji Vandenys 35, 37, 50, 481, 516, 528,530 Melnas (taika) 49 Melnikas, m. 79, 232, 235 Merečovščizna, dv. 38 meriai, meriečiai 593, 594, 596, 679, 821,830
Merkinė 256, 690 Merseburgas 375 Meščera 731 Meščiovskas 764
Mežyhorskas 542 Michailovas 885 Michelovas 365 Milanas, k-stė 903 Miletas 820 Minskas, gub. 333, 444, 446, 457, 644, 646; k-stė 442, 443, 456, 485, 509, 513, 832; m. 44, 99, 103—105, 178, 188, 202, 302, 444—446, 454, 456, 459, 489, 509, 637, 691, 815; p. 99, 103— 105; pav. 72, 104; sr. 714; v-dija 53, 54, 72, 80, 95, 100, 103, 105, 167, 444, 457, 635, 637 Mintauja 263, 654, 658, 659, 677, 678, 693 mišarai, taut. 889 Miunchenas 527, 757 Mogila 259 Mogiliovas, ekon. 77; gub. 444, 644, 646, 767; m. 46, 325, 444, 569, 634, 896 Mohačas (Mohačs), mūšis 222, 901, 902 Moldavija 42, 221, 253, 266, 276, 324, 329, 338, 417, 516, 525, 536, 551, 583, 590, 591, 630, 634, 650, 731, 747, 766 Moldavijos SSR 526 Molodė, km. 730 Molodečnas, m. 452, 459 mongolai 421, 888 mongolai-totoriai žr. totoriai Mongolija 849, 860, 888 Montenegras 864, 868 Morava, u. 247 moravai 805, 867 Moravija 244, 358, 374, 423, 424, 864— 867; žr. t.p. Didžioji Moravija mordviai 476, 497, 593, 881, 889 Mosalskas 729 Motrvnės vienuolynas 886 Mount Behmus, tvirt. 39 Mozija, romėnų prov. 418 Mozvrius, aps. 457; m. 450— 451, 512, 739; pav. 104 mozūrai 231, 234—238, 373, 545, 547 Mozūrai, k-stė, v-dija, ž. 53, 210, 222, 228—239, 354, 356, 358, 359, 363, 364, 366, 368—373, 374—378, 381, 382, 384, 448, 462, 465, 549, 556 Možaiskas 430, 504, 595, 598, 698, 712, 719, 735, 896 Msta, u. 830 Mstislavlis, Mstislaulis, m. 53, 411, 505,
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
634, 700, 734; p. 99, 100, 103, 106; v-dija 72, 80, 167, 443, 444, 634 Muchoviecas, u. 477 Mukačevas 417 Mukdenas 592, 656 Munkacs, tvirt. Vengrijoje 50 Muromas, m. 414, 476, 477, 497, 729, 731, 893 murorriiai, muroma, taut. 497, 593, 615 Muromo-Riazanės k-stė 497, 499 Nalšia, ž. 30, 491, 557 Nantas 295 Narcevičiai, km. 453 Narevas, u. 228, 234, 455, 545 Narva 565, 572, 573, 666—668, 706, 709, 710, 749, 796, 837 Narve 455; žr. Narevas Nasau 683 Naugardas Didysis 26, 27, 30, 47, 412, 414, 415, 425, 427, 428, 430, 434—437, 458, 465, 466, 470, 471, 473—478, 483—486, 488—497, 507, 509, 511, 529, 530, 556, 559—561, 563, 564, 567, 569, 599, 601, 602, 604—606, 609—611, 614, 615, 617—619, 679, 686, 696— 700, 705, 716, 719, 726, 727, 729, 731, 732, 734—736, 769, 779, 802, 827— 835, 836—838, 840—842, 881; vysk. 783, 786, 789 Naugardukas, k-stė, m. 24, 37, 46, 47, 50, 82, 103, 185, 187, 188, 202, 305, 443, 451, 461, 548, 634, 637, 696; metropolija 787, 788; pav. 72, 104, 305; sr. 415, 416, 456; v-dija 38, 72, 79, 80, 95, 98, 103, 104, 320, 444, 455, 503, 637, 638 Naujasis Bychovas 886 Naujasis Korčinas 245 Naujasis Sarajus 894, 895 Naujoji Rusija (Novorossija) 520, 752, 766, 767 Naujoji Siečė 875, 883 Naujoji Žemė 830 Neapolis, karalystė 863, 897 Neidenburg 236 Neisė, u. 398, 426 Nemenčinė 150 Nemunas 210, 228, 312, 422, 452, 453, 456, 461, 462, 465, 478, 547, 548, 560, 578, 674
997
Nerčinskas 571 Nesvyžius 88, 94, 269, 296, 313 Nesava (Nieszawa) 155, 220, 351—353, 370 Neuburgas 273 Neva 572, 664, 666, 769, 830, 831 . Nevelis 310, 547,- 557, 710 Nica 758 Niešancas 749 Nikolajevas 767 Nikopolis 882 Niordlingenas (Nordlingen) 311 Nyštadtas (taika) 573, 667, 761 Niujorkas 39, 42, 70, 856 Njū Hampšyras 592, 780 nogajai 774, 879, 889 normanai ^variagai) 412, 413, 427, 428 norvegai 427 Norvegija 59, 471, 857, 858 Noteburgas 572, 666, 749 Novi 775 Novosiljs 712 Novošpasko vienuolynas 783 Obalčiai 149 Ochmatovas 750 Očakovas 630 Oderis, u. 348, 398, 410, 425 Odesa 432, 524, 779, 795, 855 Odolanovas 385 Oeresundas, p. 640 Oka, u. 47, 411, 422, 466, 473, 478, 497, 499, 559, 564, 593, 595, 601, 602, 615, 700, 701, 712, 728, 731, 732, 739, 821, 838, 842, 881 Oksfordo un-tas 758 Olandija 57, 311, 312, 329, 571, 579, 636, 663, 675, 678, 684, - 686, 752, 759, 761 Oldenburgas 575, 683 Oleska 550 Olešnė 610 Oletzko, m. 236 Oliva 236, 262, 409 Olomoucąs, Olmiucas (Olomouc, Olmūtz), m. 244, 381, 866 Olštinas (Allenstein) 236—238 Opočka 489, 496 Opokai, km. 352 Opolė, ¡k-stė 36, 898, 900 Orechovas 832 v
998
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
Orelė, u. 591 Orenburgas, sr. 792, 874, 879 Orešekas, m. 569, 830 Oriolas, gub. 502 Orša, m., p. 99, 105, 324, 333, 442, 507, 544, 634, 691, 692, 700, 707, 721, 739; pav. 72, 104, 202, 305 Ortelsburg 236 Osetra, u. 497 Osiečė, m. 695 Oskolas, u. 413 Osolinas 323 Gssolmeum, Osolinskių biblioteka 323, 535, 538, 539 Ostankinas, dv. 748 Osterode, m. 236 Ostrogas 51, 274, 541, 549, 550 Ostrovas 318, 489, 710, 721 Ošeikovas 689 Ovručis 691, 693 Ozeriščia 710 Pabaiskas 245, 248, 538 Pabaltijy» 226, 266, 307, 450, 458, 490, 507, 570—573, 579, 580, 582, 585, 587, 627, 629, 659, 660, 666, 675, 743, 749, 752, 757, 758, 761, 774, 777, 779, 812, 835, 836 Padauguvysi 442, 480, 484, 485, 694 Padniepris 28, 30, 310, 412, 423, 501, 515, 517, 548, 558, 560, 570, 689, 710, 828, 829, 871—874, 882, 887 Padniestris 423 Padubysys, km. 645 Padunojis 423 Paduvos un-tas 329, 340 Paelbis 424, 867 Pagiriai, km. 453 Pagirys (Polesė), kr. 368, 447, 450, 502, 513, 545, 549; v-dija 525 Pajūris, tėvūn. 72, 79, 105 Pakarpatė 441 Palanga, m. 88, 645; tėvūn. 72, 79, 104 Palenkė, kr. 121, 230—232, 235, 368, 447, 449, 462, 482, 548, 549, 553; v-dija, ž. 74, 79, 80, 141, 222 Palestina 69, 369, 433 Paliesė žr. Pagirys (Polesė) pamarėnai 410 Pamarys (Pomeranija) 220, 227, 237, 358—361, 363, 365, 368—375, 379—
' 382, 409, 410, 424, 426, 749, 760, 898, 900 Panevėžys 69, 70, 645 Panonija, romėnų prov. 418, 867 Paoderis 867 Pareinis 230, 661 Paryžius 38—41, 44, 54, 137, 329—332, 340, 341, 388, 394, 396, 400, 405, 525—527, 583, 658, 684, 741, 742, 756, 757, 800, 801, 803, 852, 856 Pasvalys 706 Patumšis, tėvūn. 72, 79, 104 Pauralis 417 Pavandenė, tėvūn. 72, 79, 104 Pavyslis 359, 369, 370 Pavlovas, dv. 748 Pavolgis 417, 605, 606, 628, 629, 738, 792, 793, 795, 880, 881, 889, 893, 895 Pažaislis 645 pečenegai 467, 468, 471, 478, 481, 888 Pečeros Lavros vienuolynas žr. Kijevo Pečeros Lavros vienuolynas Pečera, tvirt. 533 Pečerskas, tvirt. 877 Peipus, ež. 489, 490, 831, 835 Pekinas 756 Pensilvanija 41 Penza, gub. 405, 776 Perejaslavlis 26, 224, 479, 480, 497, 519, 533, 594, 595, 598, 606, 608, 609, 616, 617, 733, 873, 885, 895, 896 Perejaslavlis-Riazanskis 498, 838 Perekopo chanatas 700 Peremišlis, m. 272, 372, 430, 550, 555, 731 Peresopina, Peresopnica 546, 549, 556, 557 Periamas, vi et. 689 Permė 564, 603, 700, 833, 889 Persija 69, 574, 579, 581, 582, 623, 650, 656, 667, 677, 686, 754, 755, 757, 760, 761, 763, 777, 780, 881, 885, 892 Pesčana, u. 411 Petrapilis 25, 41, 45, 46, 94, 326, 332, 356, 401, 572, 573, 586—588, 604, 626, 628, 631, 635—637, 642, 643, 645, 646, 657, 664—666, 672—678, 713, 715, 717, 727, 746, 751, 755— 759, 766—768, 771, 774—776, 778, 779, 794, 796, 798, 800, 801, 803, 809, 814, 817, 825, 827, 835, 836, 847,
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
848, 851, 852, 856, 858, 859; Petropavlovo kalėjimas 41, 45; Senato aikštė 716 Piarnu 666—667, 709 Piaski 346 Pietų Amerika 433 Pietų Europa 324 pietų slavai 420, 421, 423—426, 807, 809, 810, 868 Piltena 706 Pinebergas 20 Pinskas, k-stė, m. 24, 67, 202, 305, 424, 453, 457, 512, 513; pav. 72, 104, 202, 305, 514; v-dija 448 Piotrkovas 20, 155, 171, 182, 184, 232, 233, 353, 361, 364 . Piriatinas, m. 273 Pliusą, u. 489 Plockas, k-stė 230, 231, 377, 385; m. 229, 237, 368; vysk. 325, 330, 368, 370, 384; v-dija 232 Plovcai (Plowce) 382 Počepas 420 Podgužė (Podgorze) 300 Podhajce 274 Podolė 35, 37, 42, 46—51, 141, 219, 221, 225, 235, 249, 274—276, 332, 337, 345, 362, 367, 405, 432, 463, 481— 483, 515—518, 521, 528—530, 540, 545, 551, 552, 562, 578, 646, 697, 700, 714, 844, 845, 872, 877 Podolės Kamenecas 35, 37, 50, 225, 274, 276, 320, 335, 481—483, 520, 524, 528—529, 545 Podolės Mogiliovas 481 Pokrovskoje, km. 768 Pokucė 274 polabai 421 Polanecas 159, 303 Polesė žr. Pagirys Polesės v-dija 525 polianai (lenkų gent.) 375, 384, 410, 413, 422 polianai (Rusios: gent.) 410, 413, 422, 466, 515, 560 Polianovka (taika) 253, 310, 311, 501, 510, 569, 687, 720 Polockas, k-stė 442, 443, 451, 459, 460, 470, 474, 477, 483—488, 489, 498, 501, 504, 507, 509, 514, 543, 544, 679, 832; m. 24, 151, 202, 318, 442—444,
999
451—452, 459, 470, 474, 477, 478, 483—488, 493, 634, 635, 668, 707, 721, 731, 740, 749, 750, 785; p. 99, 105; sr., ž. 204, 414, 458, 646, 710, 842; v-dija 38, 72, 79, 80, 103, 104, 117, 125, 151, 189, 204, 314, 634; viet. 127; vysk. 268, 478, 609, 786, 787 Pomeranija 669; žr. Pamarys Polota, u. 451, 560 polovcai (kumanai) 414, 466, 468, 469, 474, 476, 477, 481, 499, 556, 561, 694 Poltava 45, 226, 274, 520, 570, 572, 590, 666, 668, 689, 743, 749, 759, 873, 877 Ponižė 556 Port Artūras 591, 592, 656 Portsmutas (Portsmouth) 592, 656, 780 Portugalija 324, 325 Potokas, p. 42 Potsdamas 398 Poznanė, aps. 405; k-stė 388; m. 228, 333, 357, 375, 381, 387, 389, 392, 849; v-dija 339; vysk. 358, 374 Praha 396, 445,”546, 804, 805, 809, 816, 853, 865, 867 Prahos un-tas 339 prancūzai 29, 38, 41, 263, 275, 308, 452, 508, 626, 826 Prancūzija 38, 40, 41, 43, 44, 53, 57, 58, 83, 137, 224—226, 254, 267, 273, 295, 296, 300, 301, 303, 304, 308, 311, 312, 326, 328, 329, 332, 386, 388, 389, 391, 392, 394—396, 399, 403, 406, 468, 471, 577, 579, 581—583, 586, 590, 591, 627, 628, 630, 631, 647—651, 655, 656, 658, 660, 661, 675, 677, 678, 684, 687, 726, 739, 746, 748, 752, 753, 757—759, 761, 762, 775, 777, 780, 813, 846, 848, 851, 854, 857 Preobraženskas, km. 662, 667, 668, 671, 759 Presburgas 244, 902 Prieglius, u. 312 Pripetė, u. 411, 422, 441, 450, 454, 457, 462, 465, 502, 513, 544, 545, 559 Prona, u. 497 Pronskas 497 Proskurovas, m. 481 Protva, u. 473, 595, 619 Provoiskas 886 prūsai (baltų taut.) 60, 105, 229, 234, 364, 368—371, 409, 866
1Ü U U
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
Prūsai, Prūsija 40, 43, 44, 57, 60, 81, 122, 184, 196, 203, 210, 222, 225—228, 236, 237, 254, 263, 303, 309, 311, 312, 321, 341, 351, 352, 386—390, 399, 402—406, 409—410, 425, 576, 578, 581, 583, 624—626, 630—632, 634—638, 648—650, 657, 660, 669, 670, 673, 674, 677, 678, 731, 742—744, 747, 748, 754, 756, 764, 767, 770, 777, 778 Prutas, u. 419, 556, 573, 581, 590, 591, 623, 666, 669, 747, 749, 761, 776 Pskovas, gub. 459, 512, 769, 836; m., sr., ž. 27, 30, 318, 436—438, 475, 483, 485, 489, 493, 494, 514, 563, 564, 599, 601—603, 611, 657, 696, 697, 705, 710, 716, 721, 727, 732, 736, 737, 789, 802, 831, 832, 835—838, 841, 842 Pskovo ež. 489 Pšemyslis 416 Puckas, uostas 311 Pulavai (Pulawy), dv. 299, 341 Raclavicai (Raclawice) 40, 301 . ladimičiai 410, 412, 422, 441, 467, 478, 484, 560 Radomas 131, 155, 219, 279, 326, 330, 367, 462, 550, 633, 744 Raguza 897 Raižiai, km. 891 Ramusis vandenynas 571 Rapalas (Rapallo), m. 850; sutartis 848, 851 Raseiniai 149, 185, 645; pav. 79; tėvūn. 72, 79, 104 Rasų kapai Vilniuje 350 Ratna, Ratnas 47, 48, 550 Raudondvaris 88 Raudonoji Rusia 23, 42, 51, 327, 337, 354, 415, 416, 473, 478, 545, 844 Rava (Rawa), m. 325; v-dija 233, 237, 384, 667 Rečica, pav. 72, 104 Reino kr. 60, 374 Riapolovas 692 Riazanė, m., k-stė 26, 414, 497— 499, 562, 564, 565, 598, 602, 603, 695, 700, 724, 731, 732, 735—738, 821, 838, 871, 879, 885, 896 Rietavas 88; tėvūn. 72, 79, 104 Ryga 68, 82, 91, 210, 224, 262, 263, 326, 394, 445, 446, 458, 483, 485, 486, 504,
524, 540, 554, 570, 573, 667—669, 706, 712, 731, 742, 749, 752, 835—837 Rylskas 420 Rimnikas 774 Rytai 414, 536, 803, 820 Rytprūsiai, Rytų Prūsai, Rytų Prūsija 60, 225, 226, 235, 237, 393, 396, 398, 528, 637, 673, 674 Rytų Europa 20, 82, 92, 339, 412—414, 419, 421, 427, 468—470, 503, 507, 515, 559, 561, 562. 888, 889, 894 Rytų Lenkija 537 Rytų Marka, Rytų Pakraštys (Ostmark) 374, 425 Rytų Pamarys 379 Rytų Podolė 528 Rytų Prūsai, ir. Rytų Prūsija, Rytprūsiai Rytų (Romos) imperija 701' Rytų Sibiras 800, 846 rytų slavai 410, 412—414, 416, 419— 423, 425—428, 434, 435, 441, 466, 468, 469, 474, 478, 483, 484, 489, 503, 512, 514, 515, 517, 530, 543, 559, 561— 563, 594, 596, 597, 607, 615, 679, 788, 821, 822, 829, 838, 864 Rytų Vokietija 57, 59, 60, 398, 861 Rytvianai (Rytwiany), km. 332 Riugenas, s. 379 Rod Ailendas (Rhod'e Island), m. 39 Rodnia 505 Rössel, m. 236 Rogcžnas (Rogožno), m. 379 roksolanai, gent. 418 Roma, m. 20, 44, 323, 329, 341, 785, 796, 865, 868; senovės Roma, imp. 55, 83, 128, 323, 339, 354, 418, 419, 701; Romos katalikai 234, 427, 449, 462, 532, 645, 651, 864, 865 romėnai 83, 417—419, 423 Romnai, m. 272, 420 Ropša, dv. 673, 741 Rorbachas 795 Ros, u. 413 Roska, u. 413 Roslavlis 310 Rossava, u. 413 Rostislavlis 497 Rostokas 210, 661 Rostovas, m., k-stė 26, 32, 51, 414, 430, 476, 478, 565, 594, 598, 603, 604— 607,
V IE T O V A R D Ž IŲ I R E T N O N IM Ų R O D Y K L E
608, 615—617, 679, 680, 685, 700, 838, 839, 841 Rostovas-Jaroslavskis 839 . Rostovo-Suzdalės k-stė 26, 31, 594, 595, 604, 605, 607, 615, 617, 619, '839, 840’, 843 Rostovo-Vladimiro-Suzdalės k-stė 415, 561, 562, 604, 606, 615 Rovnas, gub. 718 RSFSR 509, 511; žr. Sovietų Rusija Rudava, u. 347 Ruentalio rūmai 754 Rumunija 395, 396, 416, 417, 525, 526, 656, 794, 849, 854, Rusa, u. 413 rusai 22, 23, 25—27, 29, 33, 35, 40, 41, 43, 45, 46, 53, 54, 60, 81, 82, 84, 88, 91, 97, 188, 195, 223, 225, 226, 228, 250--252, 264, 276, 297—304, 322, 371, 372, 387--390, 396, 404, 411, 415, 421, 425--427, 431--434, 444, 449, 451, 452, 459, 464, 469, 470, 472, 484, 487, 490, 491, 497, 503, 510, 512, 514, 517, 520--524, 526, 528, 533, 534, 537, ' 542, 554, 559, 560, 563--565, 567, 569—573, 575--582, 584--588, 590--592, 596--600, 602, 604, 609, 613, 615, 617, 620--626, 629--639, 643--645, 647—652, 654— 661, 665--670, 673--681, 683, 685, 691--696, 699, 702, 707--711, 714, 718--721, 725--728, 733, 735, 738, 740--753, 755--763, 768, 770, 773— 776, 778, 779, 781--783, 785, 786, 791, 798--812, 825, 828, 830, 831, 833, 835, 837, 838, 841, 854--857, 865, 868, 871, 874, 879, 883, 884, 886- -889, 895, i396 Rusia, senovės Rusia, šiaurės rytų Rusia 21, 27, 28, 31—33, 47, 48, 50, 107, 126, 410, 412—416, 427, 428, 433—437, 457—459, 465, 466, 476— 480, 511, 514, 516, 539, 543, 545— 547, 556, 559, 560, 563, 565, 595, 596, 603, 605, 607—609, 615, 616, 619, 731, 732, 735, 737, 738, 786— 789, 803, 839, 843, 895, 896 Rusia, v-dija, ž. Lietuvos ir Lenkijos sudėtyje 30, 272, 276, 329, 415, 463 Rusija 20, 21, 25, 30, 32, 33, 40, 41, 43, 45, 54, 60, 68, 70, 81, 89, 92, 151,
1001
179, 189, 194, 197, 226--228, 237, 250--256, 2 9 9 --304, 316, 326, 330— 332, 346, 356, 386--391, 399--404, 409, 415, 425, 428--430, 432, 433, 437--441, 444, 445, 447, 449--452, 454--457, 469, 483, 487, 489, 500, 502, 506--508, 510, 520--524, 529, 533--535, 540--542, 554, 558, 559— 848, 850--859, 865, 868, 871--881, 883--885, 887—899 Rusijos Sovietų Socialistinė Federalinė Respublika žr. Sovietų Rusija rusinai 416, 521, 536 rutėnai 337, 416, 417, 521 Rutėnija 415—417, 516, 848 Rževas, m. 489, 504, 733 Sachalinas, s. 584, 592, 656, 849 Saksonija, Saksai 40, 45, 82, 91, 226, 315, 320, 325, 374, 386, 403, 404, 425, 571, 630, 634, 667—669, 674, 683, 689, 715, 746, 748, 762 Salaspilis, Kirchholmas 54, 224, 263 Salė (Saal), u. 59, 357, 422, 424, 805 Salynas (sutartis) 732 Salnica 479 Saločiai 668 Salos 302 Samara, sr. 792, 871 Samarkandas 896 Sami ja (Samland) 235 Sanas, u. 396, 560 Sandomiras, m., k-stė 336, 359, 372, 373, 376, 377, 380; sr., ž. 462, 473, 550; p. 333; v-dija 321, 322, 330, 335, 640 Sanokas 416 San Stefanas 752, 756 Sarajevas 656 Sarajus 719, 731, 894— 895 Saratoga, tvirt. 39 Saratovas, gub. 771; m. 798, 879; sr. 889 sardiniečiai 661 Sarema, s. 573, 698 sarmatai, sarmomatai, sauromatai 417— 419, 422 Sarmatija 417—419 Saskačevanas (Saskatchewan), Kanados prov. 793 Sebežas 310, 318, 693, 710 Segedas (Szeged) 247 Seimas, u. 420, 499
1002
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
Šėmai 393, 654, 764 Sėkešiehervaras (Szekesfehervar) 246 Selcai 6 8 sėliai 484 Selitrenoje, km. 894 Semeliškės, km. 890 Semirečenskas 874 Semlevas, km. 310 Sen Gotardas (St. Gotthard), perėja 775 Šen Luji (St. Louis) 70 Senasis Bychovas 886 Senasis Sarajus 894 Senoji Riazanė 497 Sensburg 236 serbai 421, 423, 424, 426, 805, 807— 810, 865, 869 Serbija 247, 424, 650, 656, 725, 809, 897 Serpuchovas 733, 735 Sevastopolis 478, 761, 767 severiečiai 410, 411, 414, 420, 422, 467, 515, 560 Severs'kas, k-stė, sr., ž. 324, 420, 499— 502, 516, 517, 569, 570, 675, 6 8 6 , 687, 705 Seversko Naugardas, m., sr., k-stė 36, 37, 49, 252, 253, 265, 272, 310, 322, 420, 475, 499, 500, 564, 602, 640, 694, 700, 717, 720, 735, 738, 739 Sevskas 420 Sibiras 388, 396, 400, 566, 571, 578, 620, 629—630, 642, 646, 657, 659, 662, 694, 711, 712, 717, 727, 747, 756, 759, 760, 762, 768, 772, 793, 794, 802, 830, 851, 852, 855, 856, 871, 874, 875, 8 8 8 , 889, 892, 895 Siechanavičiai 38 Siečė žr. Zaporožės Siečė Sieradzė 347, 371, 373, 379, 384, 410 Silezija 244, 245, 309, 328, 334, 335, 337, 358—361, 363, 365, 376—382, 393, 396, 406, 865, 8 6 6 , 903 Silistrija 747 Simbirskas 878, 881 Syr Darja, u. 895 Sirija 69 Sitė (Šit), u. 617 Skala, m. 50, 481 skandinavai 59, 106, 412, 414, 427, 451, 679, žr. t.p. variagai, vikingai Skandinavija 410, 412, 413, 427, 428,
442, 458, 468, 470, 471, 477, 507, 511, 560, 593, 711, 828, 841 skitai 417, 422 Skitija 419 slav&i 22, 28, 82, 91—94, 96, 132, 179— 181, 191, 194, 357, 358, 411, 414, 418, 420—427, 433, 441, 446, 497, 559, 562, 564, 597, 598, 604, 679, 694, 742, 791, 796, 798, 804—811, 821, 828, 830, 864, 865, 889 Slonimas, gub. 454; m. 288, 289, 291, 443, 449, 4 5 2 — 454, 548, 557, 693, 695; pav. 38, 72, 104, 454; viet. 690 slovakai 374, 417, 421, 423, 426, 804— 807, 810, 865, 867 Slovakija 410, 425, 865 slovėnai 421, 423, 433, 805, 810, 869 Slovėnija 424 slovincai 421, 423 Sluckas, k-stė 30, 32, 269, 442, 502— 503; m. 30, 33, 454— 455, 512, 548, 619, 691 Slučė, u. 454, 504, 545 Smolenskas, gub. 446, 510; k-stė 26, 411, 442, 476, 477, 479, 487, 503— 508, 511, 543, 544, 598, 617, 640, 712. 727; m. 80, 103, 224, 250, 252, 253, 257, 264, 265, 270, 298. 310, 311, 322, 337, 414, 458, 473, 474, 477, 478, 484, 486, 503, 504, 507— 508, 509, 530, 562, 567, 569, 570, 612, 617, 6 6 6 , 679, 682, 6 8 6 , 687, 692, 700, 720, 723, 725. 729, 739, 750, 829, 840, 884, 8 8 6 ; sr., ž. 24, 27, 109, 111, 147, 152, 414, 476, 483, 484, 503, 565, 569, 570, 603, 619, 687, 709, 713, 728, 766; v-dija 71, 72, 79, 80, 103, 104, 443, 444, 511, 750 Smotričius 35, 50, 481 Sobiboras 346 Sochačevas 384, 385 Sofija 799, 809, 810 Sokolas 709 Sokolecas, m. 50, 481 Solothurnas( Solothurn) 42 sorbai (vendai) 421, 425 Sovietų Gudija, Gudijos SSR 396, 397, 446, 447, 450, 454, 457 Sovietų Rusija, RSFSR 70, 237, 326, 393, 394, 398, 483, 509, 511, 524, 529,
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
554, 559, 701, 712, 797, 817, 827, 835, 837, 847, 851, 852, 853, 889 Sovietų Sąjunga 346, 395—398, 403, 412, 426, 431, 446, 450, 451, 456, 463, 483, 519, 525—527, 537, 540, 541, 564, 559, 775, 795, 803, 809, 810, 812, 827, 835, 845— 861, 8 6 8 , 869, 875, 880, 881, 889 Sovietų Ukraina, Ukrainos SSR 396, 397, 416, 417, 463, 483, 524, 525, 529, 537, 538, 554, 845 Soža, u. 411, 441 Spaskas 497 Spiša 555 Stalingradas 848, 860 Stangebras 262 Stanislavas 523; v-dija 525 Stanislavovas, dv. 45 Staraja Rusa 830 Starica 609 Starodubas (Černigovo i.) m., k-stė 310, 420, 510, 511, 564, 570, 602, 700, 734, 738, 739, 844, 883; pav. 71, 72, 104, 506 Starodubas (prie Kliazmos), m. 510, 692, 718 Stenžica 336 Stepanas, m. 549 Styrė, u. 545 Stirija 863 Styrius, u. 865, 867 Stokholmas 41, 242, 261, 758, 816 Stolbovas (taika) 569, 686 Stralavičiai 774, 775 Strasburgas 329 Strėva, u. 458, 487, 504 Stuža, u. 478 Sudermanlandija 262 Sudetai, kr. 395 sūduviai 285, 418 Sula, u. 420 suomiai 412, 471, 483, 559, 565, 653, 818 suomiai-ugrai 412—414, 419, 422, 471, 480, 559, 561, 593, 594, 596, 597, 607, 615, 617, 675, 821, 822, 838, 879, 889, 892 Suomija 572, 573, 576, 579, 581, 585— 587, 652, 6 6 6 , 667, 676, 758, 760— 761, 764, 772, 774, 841, 848, 853, 855, 859, 860
1003
Suomijos įlanka, Suomių Įlanka 427, 559, 572, 710, 758 Suprašlis, m. 31, 455 Supraslis, u. 455 Suražas 235 Su ša, m. 709 Sušakas, Fiume priem. 868 Suvalkai, gub. 535, 820; kr. 393, 394, 399, 714, 764 Suvalkų Kalvarija 891 Suzdalė, k-stė, m. 21, 25, 26, 28, 31, 32, 414, 474, 481, 504, 594, 598—600, 604—606, 607— 608 , 609, 615—617, 679, 680, 695, 716, 717, 720, 731, 734, 735, 838, 839, 840, 843 Suzdalės-Vladimiro k-stė žr. VladimiroSuzdalės k-stė Suzdalės-Žemutinio Naugardo k-stė 608, 731 Svisločė, u. (Berezinos intakas) 456, 459, 460, 483 Svisločė. u. (Nemuno intakas) 456 Svisločius, m. (Bobruisko sr.) 46, 47, 456 Svisločius, m. (Gardino sr.) 456 Šcekocinai (Szczekociny) 304 Ščara, u. 452 Šelona, u. 832, 834 Šiauduva, tėvūn. 72, 79, 104 Šiauliai, ekon. 64, 77, 638, 754, 755; m. 490, 654; pav. 82; tėvūn. 72, 79, 104 Šiaurės Amerika 38, 39, 422, 579, 630 Šiaurės Dvina, u. 711; žr. t.p. Dvina Šiaurės. Karolina 19 Šiaurės Ledinuotasis vandenynas 624, 830 Šiaurės Vakarų Rusija 445 Šiaurės Vietnamas 849 Širvanas 581 Širvintos 394 škotai 686 Šlezvigas 576, 673, 683 Šliuselburgas 622 Šoša, u. 608 Šprė (Spree), u. 423 Sietinas 211, 359, 366, 742 Štralzundas 591 Štumsdorfas (Sthumsdorf), paliaubos 254, 257, 311—313, 323
1004
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L Ė
Štutgartas 801 švedai 45, 46, 54, 67, 2 0 0 , 223, 225, 257, 258, 261--265, 267, 269, 270, 296, 307, 308, 310, 320, 322, 329, 330, 337, 348, 409, 412, 413, 427, 444, 449, 452, 459, 471, 473, 508, 519, 536, 565, 567, 569, 570, 572, 573, 591, 619, 622, 6 6 8 , 718, 729, 742, !331, 835 Švedijal 40, 43, 45, 59, 223--226, 243, 258, 241--267, 271, 298, '311, 313, 321, 323, 438, 520, 565, 567, 569— 573, 579, 581, 590, 621, 630, 636, 660, 6 6 6 , 667, 670, 678, 6 8 6 , 706, 709, 710, 719, 723, 739, 761, 776—779, 799, 836, 873, 877, 883 Šveicarija 42, 196, 579, 675, 678, 853, 858 Šventoji, uostas 312 Šventoji, u. (ties Ukmerge) 248, 551 Šverinas 683 Taganrogas 591 Talinas 337, 492, 573, 6 6 6 , 706, 710, 837 Tamanė 2 IT Tambovas 793 Tanenbergas 237, 508, 657, 658; žr. Žalgiris Targovica. (konfederacija) 40, 43, 45, 46, 54, 228, 299, 303, 578, 636, 770, 774 Tarnogrodas (konfed'eracija) 159, 669 Tarnopolis, m. 884, 890; sr. 404, 809; v-dija 483, 525 Tartu, Dorpatas, Jurjevas, 564, 698, 741 Tartu un-tas 580 Tarusa, m. 731 Tasmanija, s. 893 Tauridė, gub. 754, 767 Teliatjevas 609 Telšiai, aps. 644; m. 645, 773; pav. 79; tėvūn. 72, 79, 104 Tenčynas 323 Tendžiogala, tėvūn. 72, 79, 104 Terekas, u., sr. 871, 874, 875, 878, 8 8 8 , 896 Terespolisi 778 Tesaloniikai 864 Tešenas 747 Tešinas (Cieszyn), sr. 393, 396 Teterevas, u. 410
Tibetas 655, 757 Tikocinas 252, 235 Tikonderoga (Ticonderoga), tvirt. 49 Tilžė 54, 386, 585 Tirnovas 786, 789 Tisą, u. 416, 418, 903 tivercai 467, 485 Tmutarakanė, k-stė 473, 475, 477 Tobolas, sr. 889 Tobolskas 657, 725, 726 Tokijas 401, 757 Tolimieji Rytai 579, 584, 591, 592, 656, 780 Tomakovka, s. 882 Tomskas 792 Toropa, u. 515 Toropecas, k-stė, m. 511—512 Torunė 223, 228, 255, 320, 351, 370, 387, 409, 6 6 8 , 670 Toržokas 473, 504, 595, 830, 840 totoriai 27, 32, 35, 37, 46, 47, 49, '82, 91, 146, 152, 198,199, 207, 210, 220, 223, 253, 266, 272, 276,321, 324, 333,345, 346, 359, 361, 365,373, 414, 420,421, 425, 428, 433, 435, 448, 450, 457, 461—463, 469, 470, 473, 481, 483, 490, 491, 498, 499, 504, 506, 513, 515, 516, 518, 520, 528—534, 530, 540, 542, 548, 556, 561—564, 570, 595—601, 603, 606, 608—614, 616— 620, 689—691, 693, 695, 698—700, 707—709, 716, 717, 721, 731, 732, 734—737, 750,. 820—822, 831, 834, 839, 840, 843—845, 871, 872, 879— 882, 884, 888—897 Totorių Sovietų Socialistinė Respublika 889 Trakai, m. 54, 6 6 , 69, 70, 93, 95, 101, 103, 116, 117, 150, 182, 188, 189, 202, 248, 269, 304, 551, 890; pav. 72, 80, 95, 104, 202; v-dija 53, 71, 72, 79, 80, 98, 103, 104, 117, 123, 269, 448, 449, 456, 638, 689 Transilvanija 247, 266, 334, 369, 519, 708, 873, 897, 901, 902 Trebija (Trebia), u. 775 „trečioji Roma" 603, 701, 783, 823 Trentčinas 365 Trianonas 417 Trojicko-Sergijevsko vienuolynas 276 Trostna, u. 612
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
Trubčevskas 310, 311, 420, 500—502, 725 Trubežas, u. 478, 838 Tūla 498,. 601, 722, 724, 729, 730, 759 Tulčynas, dv. 46 turkai 42, 46, 54, 221—224, 226, 246, 247, 253, 254, 265, 266, 272, 315, 320, 321, 324, 338, 369, 421, 424, 426, 483, 518, 520, 529, 536, 565, 570, 585, 603, 623, 639, 669, 6 8 8 , 700, 701, 741, 746, 749, 752, 756, 763, 807, 820, ' 872, 880, 882, 8 8 6 , 897 Turkestanas 470, 584, 895 Turkij ia, Turkai 40, 43, 45, 131, 2 2 1 , 2 2 2 , 225, 246, 247, 253--255, 261, 263, 265, 273--276, 303, 311, 315, 321, 323, 325,. 338, 425, 483, 516, 520, 521, 570--573, 576—578, 581— . 583, 590, 591, 630, 631, 634, 636, 650, 651, 656, 658, 660, 666 , 677, 687, 699, 711, 717, 739, 746, 747, 751, 752, 753, 755, 760, 766, 770, 776, 778, 779, 804, 805, 808, 854, 857, 873, 875, 878, 879, 889, 8921, 902, 903 Turovas, k-:stė, m. 442, 448, 457, 476, 512, 539, 690, 739; vysk. 787 Turovo-Pinsko k-stė 442, 443, 457, 477, 483, 502, 512— 514, 549 Turovlė, m. 709 Turskas 23, 557 Tušinas, stovykla prie Maskvos 250, 264, 298, 299, 322, 335, 567, 641, 723—725, 884 Tverai, tėviin. 72, 79, 104 Tverca, u. 608, 840 Tverė, gub. 840, 859; k-stė 27, 30, 32, 47, 491, 492, 511, 563, 596—602, 606, 6 0 8 — 615, 616, 618, 679, 680, 695, 698—700, 719, 733, 735, 736, 787— 789, 832, 840, 896; m. 26, 27, 32, 47, 473, 509, 563, 595, 598, 601, 602, 608, 695, 802, 840, 852, 895 Ugličius 607, 620, 734, 840— 841 Ugra, u. 733, 736 ugrai 476 ugrai-finai, ugrai-suomiai žr. suomiaiugrai Ukmergė, m. 49, 149, 248, 305, 645; pav. 72, 105, 305 Ukraina 30, 31, 42, 45, 46, 69, 121, 122, 224, 225, 235, 253, 255, 256,
1005
266, 268, 272--275, 319--321, 330, 331, 337, 338, 356, 393, 394, 396, 397, 405, 413, 433, 438, 451, 460, 463, 469, 473, 481, 483, 501, 5 1 4 — 528, 535, 538, 539, 541, 542, 554, 556, 558, 567, 577--579, 586, 637, 648, 6 6 6 , 6 6 8 , 675, 6 8 8 , 726, 766, 785, 792, '793, 795, 798, 808, 820, 848, 853, 855, 859, 861, 871--877, 882, 883, 88 6 - -888 ukrainiečiai 22, 29, 31, 44, 6 6 , 84,, 91, 92, 224, 228, 268, 276, 345i, 396, 405, 410, 416, 421, 425, 463, 469, 514, 515, 517, 519, 520, 559, 560, 564, 570, 578, 596, 646, 772, 788, 798, 805--808, 818, 871, 876 Ukrainos SSR žr. Sovietų Ukraina Ūla, u. 707, 721 uličiai, gent. 467, 481 Umanė (tvirt.) 887, 88 8 Unkiar Skelessi (taika) 650, 747 Upytė, pav. 72, 104, 202 Upsala 261, 262 Uralas, kalnai, sr. 422, 424, 470, 562, 565, 566, 603, 628, 665, 700, 727, 793, 802, 830, 859, 871, 874, 879, 835 Uralas, u. 879, 881; žr. t.p. Jaikas Usuris, sr., u. 584, 874 Usviatas, m. 484, 511, 512, 710 Utena 689 Uzicas 869 Užbaikalis 874 Uždunojaus Siečė 883 Užgorodas 417 Užkarpačio Rusia 415—417, 516 Užkarpačio Rutėnija 522, 524—526 Užkaukazė 630, 892 Užnemunė 46, 64, 81, 123, 195, 228, 386, 387, 399, 403, 404, 444 Užuralis 792 Užventis, tėvūn. 72, 79, 104 Užvalgis 565, 700 Vaisienšteinas (YVeissenstein) 721 Vakarai 81, 82, 91, 210, 374, 389, 406, 571—573, 584, 621, 641, 649, 6 6 6 , 806, 807, 809, 811, 813, 820, 849, 854, 869, 874, 875 Vakarų Europa 55, 57, 59, 61, 81, 83, 91, 149, 222, 230, 246, 273, 294, 295, 312, 323, 324, 329, 354, 388, 421,
1006
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
428. 430, 471, 517, 524, 571—574, 576, 581, 583, 649, 663, 664, 667, 706, 765, 792, 780, 806, 808, 809, 811, 830, 850, 851 Vakarų Lenkija 537, 539 Vakarų Pamarys 379 Vakarų Podolė 528 Vakarų (Romos) imperija 701 Vakarų Sibiras 768 vakarų slavai 384, 409, 410, 420—421, 423, 426, 560, 864, 865, 867 Vakarų Ukraina. 535 Vakarų Ukrainos respublika 523, 537 Vakarų Vokietija 57, 60 valakai 529, 700 Valakija 253, 266, 324, 325, 334, 338, 536, 583, 590, 630, 634, 650, 691, 747, 766, 897 Valkininkai 313, 315—317 Vandžiogala. 103 Vankuveris (Vancouver), s. 794 variagai, normanai 28, 410, 412—414, 422, 425, 427—437, 477, 529, 680, 6 8 6 , 796, 828, 838; žr. t.p. vikingai Variagų j. žr. Baltijos j. Varmė, Varmija 220, 403; vysk. 294, 325 Varna 54, 220, 247, 249, 753, 867 Varniai 149 Varšuva, arkivysk. 46; gub. 237, 751; m. 38, 40, 45, 94, 184, 185, 2 0 2 , 2 2 2 , 228, 233, 234, 237, 258, 268, 278, 294, 295, 297, 300—-304, 323, 326, 331, 332, 342, 344, 3 4 6 --348, 355, 356, 365, 377, 379, 384, 387, 389, 392, 393, 395, 397—■401, 403, 404, 406, 508, 524, 570, 578, 632—635, 637, 638, 642, 647, 649, 660, 6 6 8 , 669, 709, 714, 715, 724, 7 4 3 --746, 755, 756, 763, 764, 769, 774, 775, 777— 779, 849; v-dija 238; Praga, priemiestis 54, 304, 775 Varšuvos kunigaikštija 46, 54, 122, 136, 194, 237, 321, 340, 356, 386, 387, 398, 403—404 Varšuvos un-tas 46, 388, 649, 763 Varta, m. 354 Varta, u. 339, 347, 374, 410 Vašingtonas 853 Vatikanas 292, 757 Vedroša, u. 700
Veisiejai 689 Veiveriai 654 Velikaja, u. 489, 835 Veliki je Lukai 318, 334, 710, 769, 841 — 842 Veliki j Ustiugas 430 Veliuona, tėvūn. 72, 79, 104 Veližas, m. 318, 710 vendai 418 Vendenas žr. Cėsis Venecija, Venecijos Respublika 247, 254, 255, 324, 570, 663, 897 vengrai 373, 376, 421, 426, 480, 481, 546, 555—557, 650, 695, 807, 809 Vengrija 21, 35—37, 47, 48, 50, 51, 53, 84, 220, 222, 231, 243—247, 266, 324, 333, 339, 351, 358, 360, 361, 363— 367, 369, 372, 378, 381, 382, 384, 396, 406, 416—418, 461—463, 468, 471, 515, 516, 535, 536, 550, 555— 557, 583, 603, 689, 699, 700, 709, 717, 764, 807, 833, 849, 863, 8 6 6 , 867, 897—903 Vercha, u. 505 Versalis 38, 235, 392, 410, 845, 851 Vesenbergas 749 vešiai, taut. 679, 830 Vestfalija 410, 761 Vest Pointas (Weist Point), tvirt. 39 Vėtė, u. 844 viatičiai 411, 422, 476, 478, 559—561, 596, 615, 821 Viatka 437, 564, 603, 670, 792, 830 Viazma, m. 252, 430, 509—510, 727, 732 Viazma, u. 509 Viborgas (Viipuri) 573, 666 Viduklė, tėvūn. 72, 79, 104 Vidurinė Azija 418, 772, 891, 895 Vidurinė Lietuva (Litwa Srod'kowa) 394 Viduriniai Rytai 586, 592 Vidurio Europa 339, 425, 495, 571, 572, 576, 687 Viduržemio j. 650, 651, 677, 741, 742 Viekšniai, tėvun. 72, 79, 104 Viena 41, 45, 46, 54, 1 2 2 , 225, 237, 266, 320, 323, 329, 331, 334, 335, 340, 346, 387, 399, 404, 455, 580, 581, 649, 661, 667, 669, 714, 747, 752, 753, 762, 817, 850i, 856, 863, 867, 902
V IE T O V A R D Ž IŲ IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
vikingai 106, 425, 427, 503, 506, 507; žr. t.p. variagai Vilkija, tėvūn. 72, 79, 104 Vilniaus akad., Vilniaus un-tas 46, 54, 64, 150, 179, 386, 533, 580, 644, 645, 647, 664 Vilnius, gub. 70, 454, 644, 654, 764, 776; kr. 394, 396; m. 37, 40, 50, 54, 6 6 , 67, 69, 82, 83, 89, 91, 93, 94, 101, 103, 116, 117, 149—151, 156, 160, 178, 179, 181—185, 187—189, 199, 219, 225, 248, 255, 259, 269, 282, 294, 298, 302—306, 313—316, 350, 393, 394, 396, 460, 482, 511, 569, 572, 612, 637, 644, 645, 654, 6 6 8 , 678, 690, 699, 706, 714, 744, 747, 750, 764, 776, 785, 790, 803, 835, 8 8 6 , 891; v-dija 53, 72, 79, 80, 81, 95, 98, 103, 105, 124, 256, 276, 328, 444, 455, 502, 637, 638, 743; vysk. 102, 149, 277, 279, 294, 297, 303, 313—315 Vinica 481 Vinikiai 337 Vinkšniukai, km. 891 Vinogradovas, m. 417 Virbalis 511 Vysa, u. 728 Visbis 830 Vysla 41, 220, 228, 234, 235, 237, 258, 312, 345, 347, 357, 359, 370, 389, 392—393, 409, 416, 418, 419, 422, 425, 466, 899 Vislica 171, 259, 328, 336, 354, 355, 361, 364, 384 Vysokie. aps. 238 Višegradas 247, 867 Visniovicas 324 Vysockas, km. 718 Vyšgorodas 476 Vyšgorodkas 489 Višnevecas, p. 272 Višnevečina, sr. 272, 273 Vyšnevolocko kanalas 665 Vitba, u. 457 Vitebskas, gub. 444, 446, 452, 459, 644, 646; k-stė 47, 53, 442, 458, 459, 486, 543—544, 644; m., p. 99, 103, 105, 122, 151, 203, 268, 442—444, 457— 459, 484, 486, 507, 543, 635, 700, 715, 740; pav. 72, 80, 104, 544; sr„
1007
ž. 111, 127, 543, 710; v-dija 53, 54, 71, 72, 75, 79, 80, 104, 105, 117, 125, 151, 314, 443, 444, 458, 544, 635 Viurtembergas 683 Vladimiras, Vladimiras prie Kliazmos 26, 31, 414, 479, 510;, 530, 561—563, 594—596, 605, 606, 608, 612, 615— 617, 716, 733, 735, 764, 788, 822, 839, 842—844, 845, 896 Vladimiras Zaleskis, m. 848 Vladimirą d. k-stė 32, 474, 504, 510, 561—563, 594—600, 605, 606, 608— 611, 613, 615—618, 679, 680, 695, 716, 731, 843, 845 Vladimiro-Suzdalės k-sitė 436, 468, 471, 474, 491, 594—596, 606, 607, 609, 615, 618, 619, 680, 717, 821, 829, 831, 839, 840 Vladivostokas 584, 846 vodai 830 Voila, km. 278 Voinica 331 Voiščina 504 vokiečiai 29, 44, 82, 195, 236, 245, 271, 332, 346, 379, 390, 409, 417, 421, 423, 425, 433, 450, 452, 459, 483, 485, 508, 512, 522, 523, 529, 537, 542, 546, 558, 624, 625, 629, 655, 659, 669, 769, 771, 804, 807, 811, 830, 834, 836, 838, 864—866, 875 Vokiečių Ordinas 35, 49—51, 82, 91, 108, 219, 2 2 0 , 2 2 2 , 225, 229, 230, 235, 236, 245, 248, 324, 345, 351, 352, 359--363, 365, 366, 369—371, 373, 381, 382, 384, 385, 409, 448, 453, 458, 465, 508, 550, 597, 600, 732, 8 6 6 , .898, 900 Vokietija 38, 44, 57, 59, 60, 83, 1 2 1 , 225, 236, 237, 239, 243--245, 248, 254, 258, 263, 266, 267, 273, 274, 295, 311, 312, 320, 323, 324, 328, 333--335, 339, 358--363, 365, 369, 374--376, 381, 390--393, 395—397, 402, 406, 423, 425, 445, 449, 450, 468, 474, 523, 525, 526, 528, 534, 539, 551, 570, 571, 586, 589, 591, 624, 657, 661, 670, 675, 683, 689, 709, 710, 731, 739, 740, 742, 743, 751, 754, 755, 757, 759, 767, 774, 779, 795, 799, 810, 837, i346, 848— 851, 854, 855, 861, 869, 901—903
1008
V IE T O V A R D Ž IU IR E T N O N IM Ų R O D Y K L E
Volchovas, u. 427, 559, 560, 827, 828, 830 Volga, u. 417—419, 422, 427, 467, 470, 471, 473, '476, 477, 498, 504, 558, 562, 593, 594, 607—610, 617, 629, 665, 680, 6 8 6 , 695, 698, 771, 821, 830, 834, 839, 840, 842, 848, 871, 879—881, 885, 8 8 8 , 889, 892, 894 Volgos bulgarai 414, 476, 478, 480, 888 Volgos-Karnos bulgarų valstybė 892 Volgos totoriai 889 Volynė, Volyn, Velyn., m. 545 Volkovyskas, m. 288, 289, 291, 443, 453, 557; pav. 72, 104; sr. 37 Volockas, k-stė 738 Vologda, m. 830 Volokolamas 724 Volokolamskas 719, 733 Voluinė, k-stė, kr., ž. 21, 23, 28, 35, 36, 48, 52—54, 69, 70, 107, 127, 141, 185, 230, 231, 233, 235, 240, 248, 249, 272, 276, 320, 325, 333, 337, 345, 361—363, 365—367, 372, 373, 405, 414, 447—449, 461—463, 465, 466,, 470, 472, 481, 482, 512, 514— 517, 521, 525, 526, 528, 529, 535, 539—541, 545—557, 562, 646, 697, 700, 714, 786, 789, 877, 898; v-dija 71, 80, 173, 185, 222, 525; viet. 542 Voluinės Vladimiras 35, 51, 52, 367, 465, 475, 477, 478, 539— 541, 545—547, 550, 555, 557, 785, 786, 899 Voronačis, m. 489 Voronežas, gub. 718, 885 Vorotinskas, m. 728 VorsPda, u. 52, 506, 509, 732, 892, 896 Voruta 24 Vosyliškis, viet. 692 Voskresienskas 33, 47, 784 Voznesenskas 754 Zabludovas, m. 6 8 , 705, 822 Zagrebas 809, 868 Zalcburgas 864 Zamoscė, m. 327, 329, 330 Zapolė žr. Jam Zapolskij Zaporožė, m. 558— 559 Zaporožė, Zaporožės Siečė 274, 334, 558, 766, 872—875, .887 Zaraiskas, m. 489, 718 Zasiecė, km. 453
Zaslavlis (Gudijoje), Iziaslavlis, Zaslavas, Zaslavas, m. 53, 459— 460, 484 Zaslavlis (Ukrainoje), Iziaslavlis, Zoslavas, Zaslavas, m. 53, 541 Zavoločė, tvirt. 693 Zavolotas 710 Zbaražas 319 Zborovas 319, 324, 332 Zielence 40 Zietela, km. 453 Zolotonoša 273 Zubcovas 473, 504, 595, 614 Zundas (Sund), m. 211 Zvenacka, u. 844 Zvenigorodas (Haličo m.) 47, 844— 845 Zvenigorodas (m. prie Kijevo) 844 Zvenigorodas (Maskvos sr. m.) 845, 896 Zvenigorodas ' (Raudonosios Rusios m.) 844
Žalgiris, Griunvaldas, Tanenbergas 52, 53, 195, 219, 237, 385 Žarėnai, tėvūn. 72, 79, 104 žemaičiai 24, 75, 82, 151, 185, 461 Žemaičiai, Žemaitija 23, 24, 65, 71, 79. 80, 92, 101, 102, 108, 113, 115, 116, 119, 1 2 2 , 124, 125, 133, 146, 149, 151, 185, 302, 314, 316, 458, 485, 504, 543, 638, 644, 669, 709, 764; k-sftė 79, 151, 458, 485, 504, 543; slen. 71—73, 79, 80, 100, 101, 103, 104, 117, 119, 124, 125, 151, 167; vysk. 102, 149, 150, 294 Žemaičių Kalvarija 645 žemgaliai 559 Žemutinis Naugardas, k-stė 599, 601, 731, 895; m. 25, 251, 608, 718, 777, 783, 825, 835, 879, 881, 893; sr. 792, 859, 889 Ženeva 331, 816, 849, 853, 854 Žydačevas 48, 51, 52 žydai 65—69, 125, 146, 152, 165, 171, 179, 181, 186, 207, 2 1 0 —-2 1 2 , 216, 319, 345, 361, 389, 417, 432, 433, 448--451, 482, 529, 585, 586, 652, 653, 757, 764, 765, 818, ,851, 855, 864, . 876, 887, 890 Žitomiras 276, 523, 541-—543, 691, 693 Žolkievas, Žolkieyka, m. 337 ŽoJkievka, u, 307 ... '
I — I I I T O M Ų T U R IN Y S
1009
Konstantino Avižonio „Rinktinių raštų I—III tomų turinys i
BAJORAI VALSTYBINIAME LIETUVOS GYVENIME VAZŲ LAIKAIS Leidėjų žodis .................................................................................................................. Konstantinas Avižonis ir jo mokslinis palikimas .................................... .................. Pratarmė .............................v. . . . . . . . . . . . r. .................................................... ................ Šaltiniai ir literatūra ........................................................................................................... Įvadas: Bajorų luomo įsigalėjimas ...................................................................................
VII IX 7
I. Bajorai ir didysis kunigaikštis....................................................................................... II. Bajorų dalyvavimas įstatymų leidime ....................................................................... III. Bajorai valstybės dignitoriai ir urėdai ................................................................... IV. Teisiamosios valdžios silpnumas ir bajorų nesiskaitymas su j a .......................... V. Valstybės iždo reikalų apleidimas ................................................ VI. Menkas bajorų rūpinimasis krašto saugumu ........................................................... VII. Lietuvos ir Lenkijos bajorų tarpusavio santykiai ...............................................
43 101 179 242 333 354 405
Pabaiga. Bajorų reikšmė valstybėje ir menkas valstybės reikalų supratimas . . . .
498
Santrauka vokiečių kalba. Der Adei im Staatsleben Litauens zu Zeiten dės Grossfūrsten Wasa (Zusammeniassung) ........................................................... Santrauka anglų kalba. The Nobility iri Lithuanian Stale life in the times oi the Grand Dukes Vaza (Summary) ................................................................ Rodyklė ............................................................................................................................... Turinys ............................
11
37
519 541 567 614
H
Pratarmė Turinys
........................................................................................................................... VII ................ . v. . . . . . v . ^ ........ . IX—XI
66. K. Avižonis.
1010
I - I I I T O M Ų T U R IN Y S
LIETUVOS STATUTAI Įvadas. Moksliniai Lietuvos Statutų tyrinėjim ai.............. ............................................ Šaltiniai ir literatūra Lietuvos Statutams tyrinėti ......................................................
5 17
TEISINE BUITIS LIETUVOJE LIGI I LIETUVOS STATUTO IŠLEIDIMO
23
..............
Laikotarpis nuo valstybės įsikūrimo ligi 1387 m.................................................. Laikotarpis nuo pirmųjų privilegijų ligi I Lietuvos Statuto (1387— 1529) . . . . Pirmosios privilegijos (1387, 1413, 1434 m.) ...................... .......................... Kazimiero 1447 m. privilegija .......................................................................... Kazimiero teisynas (1468 m.) .............................................................................. Aleksandro 1492 m. privilegija .......................................... ................................ Atskirų sričių privilegijos (Žemaičių, Bielsko ir kt.) .................................. PIRMASIS LIETUVOS STATUTAS (1529)
............................................................
Pirmojo Lietuvos Statuto sudarymas .................................................................. Pirmojo Lietuvos Statuto turinys .......................................................................... ANTRASIS LIETUVOS STATUTAS (1566)
....................... „.................................... .......
23 25 25 32 37 38 41 45 45 50 63
Antrojo Lietuvos Statuto sudarymas .................... ................................................. 65 Antrojo Lietuvos1 Statuto turinys ................................................. 78 Antrojo Lietuvos Statuto palyginimas su PirmuojuLietuvos Statutu ............. ” 95 TRECIASIS LIETUVOS STATUTAS (1588)
........................................................... .........
gg
Trečiojo Lietuvos Statuto sudarymas irpaskelbimas ........................................ Trečiojo Lietuvos Statuto turinys ............................................................................
98 127
Priedas. Trečiojo Lietuvos Statuto 1588 metų laidos titulinis puslapis .............. Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto III Vazos portretas ........ ............. Zigmanto III Vazos Trečiojo' Lietuvos Statuto patvirtinimo privilegija . . . . Zigmanto III Vazos privilegija, kuria pavedama Leonui Sapiegai išleisti III Lietuvos Statutą .................................................................................................. Trečiojo Lietuvos Statuto dedikacija Zigmantui III Vazai .............................. Leono Sapiegos, išleidusio III Lietuvos Statutą, herbas .................................. Leono Sapiegos Statuto išleidimo’ proga prakalba į „Visus Lietuvos luomus"
153 156 157
The Lithuanian Statutes (Summary).............................. Litauische Statute (Zusammenfassung) ..........................................................................
168 170
159 161 164 165
BAUDŽIAVŲ ISTORIJA LIETUVOJE Šaltiniai ir literatūra ...........................................................................................................
176
BAUDŽIAVŲ ĮSIGALĖJIMO LAIKOTARPIS LIETUVOJE
185
„........................... ...
Bajorų—ponų žemės valdymo atsiradimas ...................................................... Valstiečių asmeninė priklausomybė ponams ...................................................... Politinė ir teisminė valstiečių priklausomybė ponams .................................. Žygimanto Augusto valakų reforma ...................................................................... BAUDŽIAVŲ KLESTĖJIMO LAIKOTARPIS LIETUVOJE
......................................
186 189 196 198 205
'I— I I I T O M Ų T U R IN Y S
1011
Bajorijos ir šlėktos įsigalėjimas ............................................................................... Ekonominis ir socialinis gyvenimas baudžiavų klestėjimo laikotarpyje . . . . Žemės ūkis ............................................................................................................... Pramonė, amatai ir prekyba .......................................................................... Baudžiavų pasunkėjimas po Lietuvos-Lenkijos padalinimo .................... . BA UD ŽIAV Ų
N YK IM O
P O B A U D Ž IA V IN IS
LA IK O TA RPIS,
LA IK O TA R PIS
205 210 2 11
234' 244
. . . . . . . . . . ........................................................
246
............................................................
262
History of the serfdom in Lithuania (Summaiy) .............. ........................................ Die Geschichte des Frondienstes in Litauen (Zusammenfassung) ...................
268 269
ŪKIO ISTORIJOS PAGRINDAI Įžanga. Ūkio istorijos pagrindinės sąvokos, metodai ir apimtis ........................... Pagrindinės sąvokos .................................................... Ūkiškojo veikimo sąlygos ...................................... ............... ................................... Ūkio istorijos laipsniai ...................................................................................................
274 274 275 27?
SENOVĖS ŪKIO ISTORIJA
279
.......................................
Egipto ūkis .......................................................................................... Senovės Graikijos ir Romos ūkis ................................................................................... ANKSTYVIEJI VIDURAMŽIAI
...............
285
Ūkis pereinant iš senovės į vidurinius amžius ..................................................... Žemės ūkis ankstyvaisiais viduramžiais .................................................................. Žemės ponų valdymas ................................................................................................... Amatai, prekyba ir susisiekimas ankstyvaisiais viduramžiais ............... ............ FEODALIZMO GADYNĖ
280 28.1
285 287 290 295
...............................................................
297
Feodalinė santvarka — ............................................................................................. .. • Žemės ūkis feodalizmo gadynėje ......................................................... .. Miestų ūkio kilimas feodalizmo gadynėje ........................................................... .
297 298
VĖLYBIEJI VIDURAMŽIAI (XIII—XV A.)
...................................... ...............................
Tolimesnė žemės ūkio r a id a .......................................................................................... Vėlybųjų viduramžių miestų ūkis .............................................................................. Pinigų ir kredito ūkis ............................................................................................. .. NAUJIEJI LAIKAI (XVI—XVIII A. LIGI PRANCŪZŲ REVOLIUCIJOS)
...................
301' 307 307 309 314 315
Aplinkybės, kuriose susidarė ankstyvasis kapitalizmas .......................... .. Pasikeitimai pinigų ir kredito srityje ...................................................................... Pramonė ir jos organizacija naujaisiais laikais ligi Prancūzų revoliucijos . . . .
316 321 325
Economic history (Summary) ............................................................................................... Grundzüge der Geschichte der Oekonomie (Zusammenfassung) ................................
329 329
LIETUVOS ISTORIJOS TERMINŲ ŽODYNAS Svetimųjų kalbų terminai ........................................ ......................................................... Asmenvardžių ir vietovardžių rodyklė .................................................................... .
333 451
' I - I I I T O M Ų T U R IN Y S
1012
III LIETUVOS ISTORIJA. XVII AMŽIUS baltiniai ir literatūra .............. '........................................................................................... Įvadas. Laikotarpio apibūdinimas ................................................................................... I. VALSTYBINE LIETUVOS SANTVARKA XVII AMŽIUJE 1. 2. 3. 4.
II. ZIGMANTO VAZOS LAIKAI 1587—1632 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8.
.............................. .........
Didžiojo kunigaikščio valdžia .......................................................................... Įstatymų leidžiamoji valdžia .............................. ................................................ Valstybės administracija ...................................................... .............................. Teisiamoji valdžia .................................. ......... .................................................. ...... ..............................................................
Tretysis tarpuvaldis i ........ .................................................................................... Zigmanto Vazos išrinkimas karaliumi .............................................................. Zigmanto Vazos vainikavimas karaliumi ...................................................... Zigmanto Vazos siekimas absoliutizmo ........................................................ . Zigmanto Vazos religinė politika .................................................................. . Bažnytinės unijos idėja .......................................... ............................................ 1606— 1607 metų sukilimas ...................................................... '........................... Zigmanto Vazos vidaus politika po sukilim o............ .....................................
III. VLADISLOVO VAZOS LAIKAI 1632—1648
...... ............................... .................
1. Vladislovo Vazos išrinkimas karalium i................................ .............................. 2. Ramusis Vladislovo Vazos valdymo laikotarpis .......................................... 3. Kazokų sukilimo pradžia .................................................................................. IV. JONO KAZIMIERO VAZOS LAIKAI 1648—1668 1. 2. 3. 4.
Jono Kazimiero elekcija .................................................... Jono Kazimiero viešpatavimas ........................................................ Vidaus politika Jono Kazimiero valdymopabaigoje........................................ Jono Kazimiero abdikacija ............................
V. UŽSIENIO POLITIKA VAZŲ LAIKAIS o
.................................................. .
............ ................ .................................. .
1. Karai su švedais ...................... ............................................................................ 2. Santykiai su M askva.................... .......................................................................... 3. Santykiai su Lenkija .................................... ............................;.. . .....................
BENDROJI RUSINIMO POLITIKA
...........................................................................
Rusinimo politikos istorinė raida ligi 1863 m......................................................... Rusinimo politika spaudos draudimo metu ....................................................... Rusinimo politikos nepasisekimas .......... , ................................v . ........................ KELIOS ISTORINES LIETUVOS VIETOS
........................................ ............................
Prakalba .................... 1. Piliakalniai ir pilys ............................................................................................... 2. Alkvietės ir alkakmeniai ................................................ 3. Kurganai ir senkapiai .......................................................................................... 4. Dionizo Poškos Baubliai ....................................................................................... RECENZIJOS
.............................................................................
1. A. Šapokos Lietuva ii Lenkija po 1569 metų Liublino unijos ...................... 2. Marija Gimbutas, The Balts ..............................................................................
3 9 p) 10 35 55 68
76 76 79 81 85 91 93 97 104 108 108 112 118 12 1
121 124 128 132 13 4
135 152 176 185 185 191 207 211 211 212 222 229 232 233 233 239
I - I I I T O M Ų T U R IN Y S
101
3. Pastabos dėl N a u j o v i š k o V . T. P a š u t o ' s L i e t u v o s v a l s t y b ė s p r a d ž i o s ................................................................... 4. Remarks about V. T. P a s h u t o ’s N e w I n t e r p r e t a t i o n o i t h e B e g i n n i n g s o i t h e L i t h u a n i a n S t a t e ................................................................................................................. aiškin im o
LIETUVIU KILIMO IS ROMĖNŲ TEORIJA XV IR XVI A.
.........................................
1. Lietuvių kilimo iš romėnų teorija pas Dlugošą ................................................. 2. Palemono teorija Lietuvos metraščiuose ............. ». . ................................... 3. Lietuvių iš romėnų kilimo teorija pas Mykolą Lietuvį ................. .............. '4. Palemono teorija Augustino Rotundo raštuose ................... - 5. Palemono teorija pas M. Stryjkowskj .................................................................. ' 6 . .Lietuvių iš romėnų kilimo teorijos kilmė ir susidarymas ....................... 7. Palemono teorijos paplitimas .................................................... Šaltiniai ir literatūra ............................................. Résumé: La théorie de l'origine romaine des lituaniens au XVe et au XVIe siècles ............................................................................................................................. STANISLOVO ALBRECHTO RADVILOS „MEMORIALE“
................... ...........................
1. Įvadas ..............................................................................................................! ............ Stanislovo Albrechto Radvilo' atsiminimų originalas .................................. Zaluskių bibliotekos nuorašas .............................................................................. Ossolinskių bibliotekos nuorašas ...................................................................... Ossolinskių bibliotekos vertimas ...................................................................... Čartoriskių archyvo nuorašas .......................................................................... Naruševičiaus: tekų ištraukos ............................................................................... Jogailos universiteto bibliotekos ištraukos ..................................................... Račinskių bibliotekos vertimas .......................................................................... 2. Stanislovo Albrechto Radvilo M e m o r i a l e R e r u m G e s t a r u m in P o l o n i a a m o r te S ig ism u n d i T e rtii ic h o a tu m e t c o n tin u a tu m 1653— 1655 ...............
241 243 245 247 250 255 259 262 265 269 269 275 277 277 283 284 286 287 287 288 289 290 292
DIE ENTSTEHUNG UND ENTWICKLUNG DES LITAUISCHEN ADELS BIS ZUR LITAUISCH-POLNISCHEN UNION 1385 Inhaltsverzeichnis ............................................................... Einleitung .................................................................................................................................
363 365
I. DIE ANFÄNGE UND DIE ENTWICKLUNG DES LITAUISCHEN ADELS IM 13. JAHRHUNDERT ....................................
380
1. Politische Ereignisse in Litauen und der litauische Adel ........................... 2. Die Wirtschaftlichen, gesellschaftlichen und innenpolitischen Zustände des litauischen Adels im 13. Jahrhundert ......................................................... II. DIE ENTWICKLUNG DES LITAUISCHEN ADELS IM 14. JAHRHUNDERT
.......
1. Politische Ereignisse in Litauen und der litauische Adel ....................... 2. Die wirtschaftlichen, gesellschaftlichen und innenpolitischen Zustände des litauischen A d e l s ..................................................................................................... Der Gesamtüberblick über die Entwicklung des litauischen Adels im 13. und 14. Jahrhundert. Ergebnisse .............................................................................. Verzeichnis der benutzten Quellen und Darstellungen ........................................ VARDYNAS
...................
380 422 444
444 • 480 516 520 539
Q
Av54
Avižonis K. Rinktiniai raštai. [T.] 4 / Lietuvos istorijas inst.; Sudarė A. Avižonienė; Sp. parengė A. Tyla, A. Gustaitė, [Pra tarmė, p. 19—21, A. Tylos].— Mokslo ir enciklopedijų 1-ka, 1994.— 1113 p. Bibliogr., p. 905—946, ir tekste.— R-k]ės: p. 947— 1008. ISBN 5-420-01216-2 Tome dedami Bostone išleistoje „Lietuvos enciklopedijoje" publikuoti Istoriko K. Avižonio