Moderniškas pavasaris : poezija, drama
 9789986396727

  • 0 0 0
  • Like this paper and download? You can publish your own PDF file online for free in a few minutes! Sign Up
File loading please wait...
Citation preview

KAZYS BI NKI S

LIETUVIŲ LI TERATŪROS LOBYNAS

KAZYS BI NKI S MODERNI Š KAS PAVASARIS Poezija, drama

L I E T UVOS R A Š Y T O J U S Ą J U N G O S L E I D Y K L A

V / L X I U S

UDK 888.172-1 Bi274

SERIJA LIETUVI Ų LI TERATŪROS LOBYNAS. XX A MŽ I US , NR. 23

LEI DŽI AMA NUO 2 0 0 5 M.

SERIJOS LEI DI MO MECENATAI ČESLOVAS IR RAMŪNAS KARBAUSKIAI

VI S UOMENI NĖ REDAKTORI Ų TARYBA: VI KTORI JA DAUJOTYTĖ, ALGIS KALĖDA, ČESLOVAS KARBAUSKIS, PETRAS PALI LI ONI S, VALENTI NAS SVENTI CKAS

ISBN 978-9986-39-672-7 ISSN 1822-2307 © Sudarymas, straipsnis, redakcinės pastabos, Adolfas Juršėnas, 2011 © Apipavidalinimas, Romas Orantas, 2011 © Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011

LI ETUVI ŠKOJ O AVANGARDI ZMO VEDLYS

Kazys Binkis gyveno ir kūrė sudėtingoje ir dramatiškoje epochoje, kai po sunkios carinės priespaudos ir vokiečių okupacijos kūrėsi Nepriklau­ soma Lietuva. Būdamas veržlios prigimties, plačių interesų, K. Binkis viskuo domėjosi, dalyvavo daugelyje visuomeninių ir kultūrinių judė­ jimų bei akcijų, skleidė visokias iniciatyvas, idėjas ir naujoves. Per trum­ pą gyvenimą jis išbandė daugybę profesijų (tarnybų nemėgo, gyveno tik iš honorarų), reiškėsi įvairiuose literatūros žanruose, praturtinda­ mas juos naujomis meninėmis vertybėmis. Tačiau svarbiausią K. Bin­ kio kūrybinio palikimo dalį sudaro jo lyrika ir dramaturgija. K. Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. Papilio valsčiuje (dabar Bir­ žų raj.), neturtingų valstiečių šeimoje. Anksti netekęs tėvo, paauglys lankė mokyklą ir kartu su motina dirbo ūkio darbus. Baigęs Papilio pradinę mokyklą, porą metų mokėsi Biržų keturklasėje ir vienerius metus Voroneco (dab. Baltarusijoje) žemės ūkio mokykloje. Baigęs „Ryto“ draugijos pagreitintus pedagoginius kursus, grįžo į tėviškę ir karo metus praleido mokytojaudamas Papilio pradinėje mokykloje. Prie mokyklos įsteigė vakarinius kursu ; kaimo jaunimui, organizavo saviveiklą, rengė vakarus. Pamilęs kaimynystėje dirbusią jauną mo­ kytoją, jai dedikuoja eilėraščius. Raudonosios armijos daliniams įsiveržus į Šiaurės Lietuvą, K. Bin­ kis 1919 m. pavasarį pasitraukė į Vilnių, o vėliau atsidūrė Kaune. Čia jis aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje, pa­ rengė almanachą „Gėlių diena“, redagavo literatūros žurnalą „Veja“. Lenkų legionams užgrobus Vilniaus kraštą, K. Binkis tapo „Geležinio 5

vilko“ pulko savanoriu, vėliau buvo paskirtas į vadinamąjį „meni­ ninkų batalioną“ (jį viso labo sudarė keturi savanoriai: K. Petraus­ kas, St. Šimkus, A. Sodeika ir K. Binkis). Jiems buvo pavesta važinėti po pafrontę ir koncertais kelti kareivių ir gyventojų ūpą. 1920 m. K. Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį kukliu pavadini­ mu „Eilėraščiai“, dedikuodamas juos kaimui: „Gimė jie sodžiui, te­ nai norėtų ir grįžt.“ Ankstyvosios K. Binkio lyrikos pasaulis giedras, jo centre - senasis Lietuvos kaimas. Kaimo žmogaus akimis poetas stebi atbundančią gamtą, gėrisi „skaistveide saule“ ir „šilkasparniais debesėliais“ dangaus žydryje, džiaugiasi žemę apklojusiais „žaliais kilimais“ ir pirmaisiais žiedais: „Gyvybės jūra / Pasaulio plotį / Banga žalumo / Plačiai užliejo“ (eil. „Žalumo banga“). Pirmuosiuose K. Binkio eilėraščiuose pastebima Maironio poeti­ nės mokyklos įtaka, vėliau jis ima tolti nuo jos tradicijų. Atsisakęs panoraminio peizažo, poetas iš arti stebi ir piešia gamtos ir kaimo buities vaizdus, todėl jo poetinis piešinys koncentruotas, detalus. Sodriom spalvom tapomas etnografinis valstiečio kiemas su visom kaimo buities detalėm, žmonėmis ir galvijais, pirmaisiais daigais ir gaivalais. Čia visa, kas gyva, juda kruta, džiaugiasi pavasariu. Toks buitinis vaizdų konkretumas, jų dinamiška, šiurkščių prozaizmų pri­ sodrinta leksika („drūtasprandžiai galvijai“, „kelniūkštės lig kelių vai­ kai atsiraitę“) buvo naujas reiškinys. Eilėraštyje „Pavasariška“ jau ga­ lima įžvelgti kai kurių modernizmo (akmeizmo) apraiškų. K. Binkis gamtos grožį mokėjo pastebėti paprastoje kaimo aplin­ koje, laukuose, pievose, sodybas supančiuose soduose, palangių dar­ želiuose („Kaime“, „Gėlės iš šieno“, „Man tinka...“). Vieni gražiau­ sių jo gamtinės lyrikos eilėraščių - tai trioletų ciklas „Ūtos“. Juose subtiliai, lakoniškai, impresionistiniais potėpiais poetas piešia plas­ tiškus peizažus: 6

Ugniaspalvės aguonėlės Po rugius visur liepsnojąs, Lyg išklydę rojaus vėlės, Ugniaspalvės aguonėlės... Visas kraštas - vienos gėlės! Ar čia žemė, ar čia rojus? Ugniaspalvės aguonėlės Tik liepsnojąs, tik liepsnojąs... „Aguonėlės“ Paprastuose gamtos reiškiniuose (tyliai krintantys obelų žiedai, pra­ žydusios tulpės ar lauko rugiagėlės) poetas pagauna nepakartojamą akimirkos grožį, būties paslaptingumą, jos atsivėrimą. Miniatiūri­ niuose peizažuose, žiedų potekstėje slypi jaunystės džiaugsmas, ne­ retai slepiamas meilės jausmas. Šie spalvingi, melodingi, virtuoziš­ kos meninės formos trioletai - tikri poezijos deimančiukai. Ankstyvojoje K. Binkio lyrikoje nemaža romansinio tipo eilėraš­ čių draugystės („Gėlės iš šieno“, „Mano rūtos baigia džiūti“, „Duk­ ružėlė“), meilės svajonių („Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna?“, „Vakaras“), išsiskyrimo liūdesio („Persiskyrimo daina“, „Ji atėjo paskutinė“) ir kitų išgyvenimų motyvais. Vienas gražiausių meilės romansų - „Gėlės iš šieno“. Kaimo mergaitė ryžtasi savaip iškvosti bernelį, ar jis jai neabejingas: „Aš surinksiu aliai vieno / Visus pie­ vos žiedelius / Iš nupjauto rytą šieno / Ir svirnelio kampelius / Jų galvutėms išdabinsiu...“ Iš to, kaip bernelis sureaguos į gėlių žie­ dais išpuoštą svirnelį, mergaitei paaiškės jo jausmai. Toks nuošir­ dus ir tyras mergaitės autoportretas primena folkloro mergelės idea­ lą, išreikštą liaudies dainų stiliumi. Ankstyvoji K. Binkio lyrika artima klasikinei lietuvių poezijai, 7

tačiau joje pasireiškė ir kai kurios modernistinės tendencijos: buiti­ nių vaizdų konkretumas, impresionistinis peizažų tapybiškumas, plas­ tiškumas. Jo lyrika žavi emocionalumu, poetinės formos grakštumu. Visa tai lėmė jo ankstyvosios lyrikos populiarumą; ją palankiai suti­ ko tuometinė kritika. Daugelis K. Binkio eilėraščių tapo chrestoma­ tiniais, jie buvo skaitomi, deklamuojami, dainuojami (kone visoms jo eilėms buvo sukurta muzika). 1920-1923 m. K. Binkis su pertraukomis laisvo klausytojo teisė­ mis Berlyno universitete klausė literatūros, filosofijos ir meno pa­ skaitų ir kartu rūpinosi Švietimo ministerijos knygų spausdinimu Leip­ cige. Gyvendamas Berlyne, susidomėjęs sekė audringą kultūrinį gy­ venimą. Vokietijoje praleisti metai buvo reikšmingi jo asmenybės, estetinių pažiūrų formavimuisi. Nors jokių mokyklų nebaigęs, buvo apsiskaitęs, išprusęs, imlus naujovėms. Grįžęs į Kauną, K. Binkis ry­ žosi išjudinti provincialų, apsnūdusį Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Tik ką atidarytame Kauno universitete akademiniam jaunimui skaitė pa­ skaitą „Aktyvios dvasios menas (apie ekspresionizmą literatūroje)“. Su­ būręs grupę jaunų literatų (RTarulis, S. Šemerys, A. Rimydis, J. Žengė, A. Šimėnas kt.), įkūrė savotišką klubą. Vadinamuosiuose paldieninkų susirinkimuose K. Binkis stengėsi supažindinti juos su avangar­ distinėmis Europos meno kryptimis, žymiausiais jų reprezentantais. Šiuose savotiškuose seminaruose buvo aptariami dalyvių kūriniai, kurstomos jų kūrybinės ambicijos. K. Binkio iniciatyva 1922 m. pa­ sirodė daug triukšmo sukėlęs „Keturių vėjų pranašas“, o vėliau - su pertraukomis leidžiamas žurnalas „Keturi vėjai“ (1924-1928), ku­ riuose buvo paskelbti avangardistiniai keturvėjininkų manifestai, spausdinama jų kūryba. Keturvėjininkai kvietė kurti naują, šiuolaiki­ nį meną, kuris turėtų pakeisti visuomenę ir atnaujinti pasaulį. Tačiau lietuvių avangardistų sąjūdis nebuvo toks triukšmingas ir agresyvus 8

kaip kitose Europos šalyse. Kodėl? Lėmė tuometinės Lietuvos realy­ bė ir pačių keturvėjininkų ryškių talentų stoka. Geriausiai lietuviško avangardizmo programą realizavo pats jo įkvėpėjas K. Binkis eilė­ raščių rinkinyje „100 pavasarių“ (1923, 1926). Naujojoje lyrikoje K. Binkis pirmiausia metė iššūkį klasikinei tra­ dicijai, estetiniam konservatizmui, nusenusiems autoritetams. Išju­ dinti, pakeisti nuobodų miesčionišką gyvenimą gali tik jauni žmo­ nės, kuriems netrūksta ryžto ir entuziazmo. Todėl K. Binkis kreipiasi į jaunimą, kviesdamas jį išeiti į gatves su plakatais ir šūkiais: „Salem Aleikum! / Jaunieji, į gatvę, / Į laisvę alėjų!“ (eil. „Salem Aleikum!“). Poetas vietoj radikalios veiksmo programos siūlo atlikti tik simboli­ nį veiksmą - visiems kartu sušukti „Salem Aleikum!“ Ir ankstyvojoje, ir avangardistinėje K. Binkio lyrikoje dominuoja pavasario motyvai. Tik dabar jo eilėraščių lyrinis „aš“ - ne pasyvus bundančios gamtos stebėtojas, bet aktyvus pavasario šventės daly­ vis. Tradicinį lietuvių poezijos gamtos atgimimo topą (saulė žadina žemę iš žiemos miego) poetas interpretuoja ekspresyviai ir žais­ mingai: „Pavasario saulė* nušvito meiliai“ Ir žiūri. Ei, žeme, Žemėn kepurę! Žiūrėk - spinduliai. Ne saulė, - senovės lietuviškas dievas Šypsos, dangun pasilipęs. „Agitacinio pobūdžio eilėraštis su priemaiša piršlybų“ * Saulė - maždaug kaip pas Maironį. {Aut. past.)

9

Provokuodamas klasiką ir lietuvių mitologiją, personifikuodamas gamtos reiškinius (pavasaris - jaunikis, žemė - jaunoji, saulė - pirš­ lys), žemės atgimimo procesą poetas vaizduoja kaip linksmą vestu­ vių karnavalą. Eilėraštyje „Aplinkui tik dairosi akys nustebusios“ ly­ rinis „aš“ susižavėjęs stebi pavasarėjančios gamtos gyvybingumą, verž­ lumą, jį apima noras pasiautėti kartu su gamtos gaivalais: O šiandien aš skrajot ir dainuot pasirengęs! Ei tu, lengvasai vėjau iš priešpiečių, Nuvalyk tik greičiau man padangę! Pagautas pavasario ūpo, lyrinis „aš“ nori kartu su vėjais mėgautis nežabota laisve, svaiginančiais skrydžiais, palenktyniauti su paukš­ čiais: „Pasikinkęs jauną vėją, / Vėtrą šaunią apkabinęs, / Leidžiuos per padangių plynes / Su pavasariu lenktyniais.“ („Vėjavaikis“) K. Binkio „100 pavasarių“ eilėraščiuose dažni vėjo, vėtros, aud­ ros, - neatskiriamų pavasario palydovų - įvaizdžiai, simbolizuo­ jantys gamtos jėgų energiją, veržlumą, dinamiškumą. įspūdingai gai­ vališka vėjo stichija atskleista eilėraštyje „Vėjavaikiškas vėjas“, ku­ ris yra vienas gražiausių poeto gamtinių eilėraščių. Vėjo stichija vaizduojama neįprastomis metaforomis („Sodas kojose nebetvir­ tas...“, „Klojimas krūpčioja girtas...“), jos akustinis įspūdis pertei­ kiamas garsiažodžiais: Vėjas atprunkščia iš Baltijos, Siusdamas, siausdamas, Šiaušdamas, lauždamas, Raudamas, nešdamas, Vejamas, gaudomas... 10

Sekdamas užsienio avangardistų pavyzdžiu, K. Binkis sukūrė ke­ letą eilėraščių urbanistiniais motyvais. Kaip ir vokiečių ekspresio­ nistų (G. Heymo, G. Traklio, T. Daublerio), K. Binkio požiūris į didmiesčių gyvenimą buvo negatyvus. Eilėraštyje „Vokiškas pavasa­ ris“ poetas vaizduoja naktinio Berlyno panoramą: „Berlynas aukš­ tyn kojom drybso, / O mėnuo, senas idiotas, / Elektros viela paža­ botas, / Šypso.“ Pateikęs komišką didmiesčio panoramą, jis piešia atskirus jo vaizdus: deformuotoje urbanistinėje erdvėje - suvaržy­ ta, tarsi įkalinta gamta (apkarpyti gatvių medžiai, už langų - gėlės vazonuose) ir gyvūnai („Žvėryne miega krokodilai...“). Ištuštėjusios gatvės. Šalia žvėryno savo vilose rengiasi miegoti aristokratės. Nepagarbų, kritišką poeto požiūrį į didmiesčio gyvenimo realijas rodo ironiški epitetai („Knarkiantis Berlynas“, „mėnuo - senas idio­ tas“, „pakreipęs snukį plokštų“). Panašiai negatyviai traktuojamas ir Berlyno botanikos sodas („Botanika“). Tačiau vėliau K. Binkio požiūris į miestus ir technikos pasiekimus pasikeitė. Eilėraštyje „Radioekspromtas“, kaip ir dauguma futuristų, industrinį miestą jis traktuoja kaip naujo, modernaus gyvenimo centrą, žavisi XX a. technikos stebuklu - radiju, kuris sujungia visus miestus ir žemynus. Dabar K. Binkis garbina taksomotorą, jo neribotas grei­ čio galimybes. Lyrinis „aš“ su taksomotoru dumia laukais, kalnais, pakalnėm, skrieja oru, neria pro debesis, kol pagaliau atsimuša į dan­ gaus „lazurkinius piliorus“. Rinkiniu „100 pavasarių“ K. Binkis pademonstravo drąsų šuolį iš klasikinių tradicijų į avangardizmą, išreiškė naują požiūrį į pasaulį ir meną. Poetas vienas pirmųjų į lietuvių poeziją įvedė miesto ir naujų civilizacijos pasiekimų motyvus. Poetizavo jaunystę, gyvenimo džiaugsmą, nevaržomą laisvę, atskleidė daug naujų meninių galimy­ bių. K. Binkio rinkinys „100 pavasarių“ „suvaidino ledlaužio vaid­ 11

menį lietuvių poetikos raidoje“ (V. Kubilius). Jis turėjo didžiulio po­ veikio kelių kartų lietuvių poetų kūrybai. Nusivylęs miesto elitu, kuris ne tik neskaitė poezijos, bet apskritai nesidomėjo lietuvių rašytojais, o mėgavosi užsieniniais detektyvais ir meilės romanais, K. Binkis atsigręžė į kaimo skaitytojus. Sekdamas švietėjiška XIX a. pradžios M. Valančiaus, K. Aleknavičiaus ir vėliau kūrusio S. Dagilio tradicija, poetas ryžosi pateikti kaimo žmonėms lengvos lektūros, pratinti juos prie laikraščių ir knygų, ir kartu švies­ ti, kelti kultūrinį lygį. Jau nuo 1927 m. „Mūsų rytojuje“, o vėliau ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose Alijošiaus, Abdel Krimo ir kitais slapyvardžiais K. Binkis spausdino humoristines poemas, eiliuotus feljetonus, satyras ir dainuškas. Viena pirmųjų „Mūsų rytojuje“ buvo išspausdinta humoristinė poema „Tamošius Bekepuris“. Poemos centre - Tamošiaus piršlybos ir vestuvės. K. Binkis lakoniškais štrichais, su humoru nupiešė spal­ vingus kaimo žmonių paveikslus, išryškindamas vieną ar kitą cha­ rakterio bruožą, elgesio stereotipą, kalbos manierą. Tamošius - ti­ piškas senbernis, lėto būdo, neryžtingas, nuolat atsikalbinėjantis prie­ žodžiu „Duok pakajų“. Poema įdomi ne tik spalvingais charakteriais, bet ir etnografiniu požiūriu: joje pateikti autentiški kaimo žmonių piršlybų ir vestuvių papročiai, laisvalaikio pramogos. Satyrinėje poemoje „Jauniausia Lietuva“ (1930), parodijuodamas Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“, K. Binkis realistiškai atskleidė kai kurias Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo piktžaizdes. Mairo­ nio poemos herojus Juozas Rainys atkakliai siekė mokslo žinių ir, atsisakęs savo asmeninės laimės, herojiškai pasiaukojo už šviesesnę tautos ateitį, o K. Binkio poemos Rainys - visiška priešingybė. Atvy­ kęs iš provincijos į Kauną studijuoti medicinos, netrukus meta mokslą ir, savo dėdės bei įtakingos damos padedamas, ima kopti karjeros 12

laiptais, tampa apsukriu biznieriumi. Apgaudinėdamas kompanio­ nus, žlugdydamas akcines bendroves, krauna sau kapitalą. K. Binkis konkrečiais faktais demaskuoja Rainio gobšumą, klastingumą, atsklei­ džia jo skurdų pasaulį, žemą moralę. Rainys mėgsta lankytis restora­ nuose ir salonuose, moka apsukti galvas ponioms ir merginoms, ne­ praleidžia progos jomis pasinaudoti. Poemoje K. Binkis palietė ir kitas tuometinio Kauno gyvenimo realijas bei kontrastus: sparčiai kyla nauji pastatai, bankai, puošnūs kotedžai, o šalia jų skursta medinės lūšnos, Žaliakalnio landynės, griūna apleista pilis. Jis stebisi, kaip greitai pralobo naujieji visuo­ menės veikėjai: vieni mieste įsigijo vertingus sklypus, kiti - už miesto dvarus (nurodomos net jų pavardės). Si poema turi ir pažintinės reikšmės. Panašiai kaip „Jauniausioje Lietuvoje“, kritiškas K. Binkio požiūris į kai kuriuos negatyvius tarpukario Lietuvos reiškinius atsispindi ir parodijoje „Labora“. Interpretuodamas V. Kudirkos eilėraštį tuo pa­ čiu pavadinimu, jis kreipiasi į jauną žmogų, panaudoja tuos pačius imperatyvus, stilistines klišes, tačiau jiems suteikia atvirkštinę pras­ mę. K. Binkio parodijos pasakotojas neva ragina jauną žmogų siekti karjeros, ieškoti sau asmeninės naudos: viešai dėtis patriotu, bet ne­ praleisti progos paimti kyšį, grobti valdišką turtą, žmonos vardu įsi­ gytą dvarą, o iškilus pavojui būti nubaustam, - „spjaut ant šventos Lietuvos“ ir sprukti į užsienį. Tokia gelianti ironija nukreipta prieš tuometinės jaunuomenės patriotinį ir moralinį nuopuolį. Patriotą Binkį jaudino kiekvienas neigiamas reiškinys, suvešėjęs tuo­ metiniame Lietuvos gyvenime, todėl jų kritikai skyrė ne vieną satyri­ nį eilėraštį. Poetas negaili pašaipos tiems kaimo žmonėms, kurie, ieš­ kodami lengvos duonos, emigruoja į svetimas šalis, bet nuskurę ir suvargę grįžta į gimtąjį sodžių („Pabėgėliai“); pikta satyra pliekia įsi­ 13

galėjusį Lietuvos įstaigose biurokratizmą („Pareiškimų pareiškimas“); ironizuoja leidyklas, kurios, ignoruodamos savus rašytojus, konkuruodamos tarpusavyje, skuba spausdinti užsienio autorių detektyvus bei meilės romanus („Spausdinimo karštis“). K. Binkio kūriniai gerokai praturtino lietuvių humoristinę bei sa­ tyrinę poeziją, turėjo didžiulio poveikio tolimesnei jos raidai. Porą dešimtmečių atidavęs poezijai, K. Binkis savo jėgas išbandė ir dramos žanre. Pradėjęs pora nedidelių scenos veikaliukų vaikams („Kalėdų senelis“, „Pradedam!“), 1937 m. sukuria jaunimui skirtą pjesę „Atžalynas“. Dramos konfliktas remiasi dviejų skirtingų kartų - vyresniosios, išponėjusios ir sumiesčionėjusios, besirūpinančios vien savo karjera, viešąja opinija, ir jaunosios kartos - doros, darbščios, atkakliai sie­ kiančios užsibrėžto tikslo, susidūrimu. Dramoje K. Binkis išvystė int­ riguojantį siužetą. Likusį be tėvo našlaitį Petrą priglaudžia turtingas dėdė inžinierius, leidžia jį į gimnaziją. Provincijoje, siuvėjo šeimoje užaugusiam vaikinui sunku pritapti prie miesčioniškos dėdės šeimos (dėdienė įkyriai jį moko „gerų manierų“) ir prie kai kurių klasės draugų, pasiturinčių tėvų atžalų. Geriausias Petro draugas - batsiu­ vio sūnus Jasius. Klasės auklėtojui pasigedus 100 litų, kaltę bando­ ma suversti Jasiui, o Petras, gelbėdamas draugą, prisiima sau kaltę (dramos intrigos kulminacija). Sunkūs gyvenimo išbandymai, socialinės, moralinės ir psichologi­ nės traumos (pašalinimas iš gimnazijos, globėjų nusigręžimas, žmo­ nių pašaipos) Petro nesugniuždė, tik dar labiau užgrūdino. Jis pats užsidirba duoną, savarankiškai mokosi, pasiryžęs baigti ne tik gim­ naziją, bet ir universitetą. Petrui nėra nei „juodo“, nei „balto“ darbo. K. Binkis Petro lūpomis išreiškė demokratines pažiūras į darbą ir į 14

mokslą: mokslas turi būti visiems prieinamas ir „privalo ne pelną, bet šviesą žmonėms teikti“. Dramoje poetizuojama sveikos prigim­ ties, darbšti, veržli ir sąžininga jaunoji karta, savo jėgomis kurianti ateitį, sugebanti kilniadvasiškai aukotis. „Atžalyne“ K. Binkis atskleidė kai kurias Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo negeroves: socialinę nelygybę, inteligentijos sumiesčionėjimą, dalies mokytojų valdišką, biurokratinį požiūrį į moksleivių pro­ blemas. Pjesėje veikia gausus gimnazistų, mokytojų, įvairių visuome­ nės sluoksnių atstovų būrys, kiekvienas jų daugiau ar mažiau indivi­ dualizuotas, išsiskiria savo charakteriu, elgesiu, mąstysena, kalba. Pjesė „Atžalynas“ žavi ne tik humanistiniu turiniu, demokratinėmis idėjomis, bet ir psichologiškai motyvuotai vystoma intriga, spalvingu tipažu, jaunatviška nuotaika. B. Dauguviečio 1938 m. pradžioje pa­ statytas K. Binkio „Atžalynas“ susilaukė didelio pasisekimo. Šią pje­ sę statė visi Lietuvos teatrai, su nemažesniu pasisekimu ji ėjo ir Latvi­ jos, Estijos teatruose. Dramą „Generalinė repeticija“ K. Binkis sukūrė prasidėjus Antra­ jam pasauliniam karui, jau sunkiai sirgdamas. Temą padiktavo pats gyvenimas. Vokietijai užpuolus Lenkiją, daugelis jos miestų virto griu­ vėsiais, o tūkstančiai pabėgėlių plūsterėjo į gretimas šalis, ir į Lietuvą. Kas kaltas, kad kyla karai, nusinešdami daugybę gyvybių, ne vie­ ną priversdami glaustis svetimose šalyse? Šie globaliniai klausi­ mai nedavė ramybės humanistui K. Binkiui. Sekdamas K. Capeko, G. Kaiserio, L. Pirandello ir kitų Vakarų dramaturgų pavyz­ džiu, K. Binkis pasirinko sąlyginį vaizdavimo būdą. Prologe vyksta teatro Direktoriaus ir Režisieriaus pokalbis, iš kurio paaiškėja, jog scenoje bus rodomas tikras „mažojo žmogaus“ gyvenimas be rašy­ tojo tarpininkavimo. Tuo metu pasirodo ir pats Autorius, suvargęs karo pabėgėlis, kurio dramatiškas gyvenimas ir bus rodomas spek­ 15

taklyje. Atidavęs Režisieriui paskutinius lapelius apie savo gyveni­ mą, jis atsiprašo negalėsiąs dalyvauti repeticijoje, nes jo laukia sunkiai serganti žmona. Nors Režisierius teigė, jog scenoje bus rodomas tikras gyvenimas, žiūrovas mato dramos repeticiją spektaklyje. K. Binkis čia panaudo­ jo „teatro teatre“ modelį, kuris leidžia parodyti gyvenimo autentiš­ kumą, kartu ir jo sąlygiškumą. Dramos personažai neturi vardų, nu­ rodoma tik jų šeimyninė padėtis ar profesija (Vyras, Žmona, Marša­ las, Policininkas, šviesiai ir tamsiai pilki kareiviai). Tai daugiau sąlyginės, apibendrintos figūros negu realūs žmonės. Karo žiaurumą ir jo pragaištingumą eiliniams („mažiesiems“) žmo­ nėms K. Binkis atskleidžia pašto tarnautojo ir jo šeimos tragišku liki­ mu. Spektaklio pradžioje rodomas mažas, jaukus priemiesčio name­ lis, kuriame gražiai gyvena Zajončekas su žmona ir dukrele. Tačiau ramų šeimos gyvenimą nutraukia karas, Zajončekas atsiduria fron­ te. Iš pradžių jis naiviai manė, jog jo pareiga ginti „tėvynės garbę“. Tačiau fronto realybė, diskusijos su tokio pat likimo draugais, plati­ namos klastingos priešų ir savųjų proklamacijos atveria Zajončekui akis, jis pradeda suvokti, jog visos vyriausybės, siekdamos savanau­ diškų tikslų, apgaudinėja savo piliečius, siunčia juos į frontą, verčia žudyti kitus taikius žmones. Lemiamas lūžis Zajončeko sąmonėje įvy­ ko tada, kai leitenanto įsakymu jis nukovė priešo kareivį. Ištraukęs iš žuvusiojo rankų jo šeimos nuotrauką, jis su siaubu pamato, jog nužudė tarsi savo antrininką: nukautasis - taip pat pašto tarnauto­ jas, panaši šeima, ir net jo pavardė Haschen (vok.) turi tą pačią pras­ mę, kaip ir jo paties Zajączek (lenk.) - kiškelis. Protestuodamas prieš karo žiaurumą ir absurdiškumą, jis meta ginklą ir pasitraukia iš ko­ vos lauko. Grįžęs Zajončekas randa bombų sugriautą namelį, žuvu­ sios dukrelės kapą ir iš sielvarto pamišusią žmoną. 16

Dėl savo tragiško likimo, beviltiškos padėties Zajončekas kaltina karą ir jo vykdytojus - „didžiuosius“ žmones. Jis tvirtai įsitikinęs, jog karai vyksta todėl, kad „mažieji žmonės“ yra pasyvūs, gyvena ne sa­ vo protu, bet pasikliauna tais, kurie „viršuje sėdi“, ir todėl tampa jų beprotiškų aferų aukomis. Zajončekas ryžtasi visiems papasakoti apie karo suluošintą savo gyvenimą, patinas netektis ir kančias, įspėti „ma­ žuosius žmones“, kad jie nesiduotų mulkinami ir varomi į naujas žudynes. Baigiantis generalinei repeticijai, teatre pasirodo prislėgtas Zajon­ čekas ir praneša, kad mirė jo žmona. Patyręs, jog aktorė negali natū­ raliai suvaidinti jo žmonos mirties, jog teatro scenoje neįmanoma parodyti „tikro gyvenimo“, visos jo išgyventos kančios, jis su širdgė­ la konstatuoja, jog „karo menas stipresnis už teatro meną... Uždary­ kite visus teatrus, nes jie nieko negali“. Karo košmaro, artimųjų ne­ tekties palaužtas, nusivylęs teatru, protestuodamas prieš visą netei­ singą, antihumanišką „didžiųjų“ valdomą pasaulį, Zajončekas nusišauna. Oficialūs valdžios pareigūnai, militaristai, biznieriai ir kiti įvairaus plauko vertelgos - perdėm sąlygiškos figūros. Kai kurie net neišve­ dami į sceną (Ministras pirmininkas, Maršalas, Spikeris, Konsulas). Parodijuodamas jų šovinistines, demagogiškas kalbas bei pareiški­ mus, dramaturgas išryškina šių karo kursty tojų ir maniakų pasipūti­ mą, tuščias ambicijas, žemą moralę. Be daugelio politinių, socialinių bei moralinių problemų, „Gene­ ralinėje repeticijoje“ keliami teatro ir dramaturgo, meno ir tikrovės, meno galimybių klausimai. Niekas iki K. Binkio lietuvių dramaturgijoje taip drąsiai nesvarstė aštrių šiuolaikinės visuomenės gyvenimo problemų. „Generalinėje repeticijoje“ jis pirmasis demaskavo militarizmo ir biznio pasaulį, 17

parodė karo žiaurumą ir absurdiškumą, atskleidė paprastų žmonių kančias ir tragišką likimą. K. Binkis pirmasis lietuvių dramaturgijoje sėkmingai perėmė Vakarų dramaturgų praktikuojamo „minties teat­ ro“ principus ir sukūrė visais atžvilgiais novatorišką dramą, panau­ dojo laisvą montažinę kompoziciją. Likimo ironija, kad ši aktuali, avangardistinė K. Binkio drama teatro rampos šviesą išvydo tik po poros dešimtmečių. Kad ir pavėluotai pradėjusi savo sceninį gyvenimą, „Generalinė repeticija“ padėjo įsitvir­ tinti intelektualiniam „minties teatrui“ lietuvių dramaturgijoje.

ADOLFAS J URŠĖNAS

18

LYRIKA

Eilėraščiai (1920)

ŠILKAS PA RNIAI DEBESĖLIAI

Debesėliai šilkasparniai Saulės blizgančioj šviesoje Lyg ant marių baltos burės Dangaus krištole plaukioja. Tolimoj pietų šalyje Tyros bangos okeano Juos pagimdė, išaugino Ir šilkais juos apkedeno. Ir išleido į kelionę Po svečias šalis lekioti, O pietų vėjeliui liepė Juos lydėti ir daboti. Ir keliauja debesėliai, Kur tik nori, kur sumano, Ir po tyrlaukius klajoja, Ir po plotus okeano.

20

Naktį ilsis tarp kalnynų, Rytą šypsos pasilsėję, O paskui kaip gulbių pulkas Vėl išplaukia draug su vėju. Kur pranyksta debesėliai, Niekas niekas jų nežino, Ar jie tyrlaukiuos sutirpsta, Ar gelmėse vandenyno... 1913 06 2 1

ŽALUi MO B A N G A

Ant kalno tulpės, Pakalnėj ievos, Miške žibutės Šilkinės žydi. Po lygius laukus, Po slėnias pievas Žiedai marguoja, Plačiai pasklidę. Skaistveidė saulė Iš melsvo sosto Šviesos srovėmis Upes bučiuoja. Vasaris vėjas Žolelę glosto Ir vyšnių žiedus Švelniai linguoja... Gyvybės jūra Pasaulio plotį Banga žalumo Plačiai užliejo. Žaliais kilimais 22

Kalnai nukloti, Žali dvelkimai Vasario vėjo Po jauną žemę Sapnus nešioja... Sapnai tie skleidžias Kaip žolių dūmas, Kaip dainiaus balsas Ore banguoja Ir sėte sėja Vylingas dūmas, Jausmus vylingus Aplinkui sėja. Ir vabalėliai, Ir plaštakėlės, Ir būriai paukščių, Ilgai ilsėję, Visi kaip vienas Iš miego kėlės Ir garbint ėmė Tą, kurs aprėdė Miškus ir laukus, Ir slėnias pievas, Tą, kurs pražydę Ant kalno tulpes, Pakalnėj ievas. 11915}

23

PAVASARI ŠKA

Pradžiūvo darželis. Diegai pinavijų Iš žemės rausvomis galvutėmis lenda. Po kluoną bėgioja marguojanti banda Žalų ir palšų drūtasprandžių galvijų. Apvilkta plačia rudine piemenaitė Pakluonėmis karves gainiojas ir griūva, Kelniūkštės lig kelių vaikai atsiraitę Suvirto valkoje į klykiančią krūvą. Ir katinas rimtas iš svirno išėjo, Ir margis, užlipęs ant priesvirnio, rangos, Ir kvapas gaivinantis priešpiečių vėjo Sruvena į gryčią pro atdarus langus. Taip gera, taip lengva, jauku ant krūtinės, Taip jaučia širdis tą pavasario gandą; Diegai pinavijų iš žemės jau lenda, Pražys tuoj ir gėlės miškuos pirmutinės. Klausaus ir tyliu. Spindulių okeane Linksmai vyturys kažin ką triliuliuoja, Ir prūdas lyg ošia kažkur tolumoje, Ir rauda pakluonėj pargriuvus piemenė.

24

Ir juoktis, ir verkti, ir rėkauti noris Po blizgantį, judantį, skambantį orą. Ir linksma, kad senis, skrandais apsikoręs, Jau lopo sodelio suirusią tvorą... / 1914J

25

ŪTOS

TULPĖS Raudonos, margos, gelsvos, baltos Pražydo tulpės visos kartu, Vėliavos iš žolių iškeltos Raudonos, margos, gelsvos, baltos... Kad nebegrįžtų naktys šaltos Ir pievų kruša neužbertų, Raudonos, margos, gelsvos, baltos Pražydo tulpės visos kartu.

OBELŲ ŽIEDAI Žiūrim - krinta patylomis Obelų žiedai. Plaštakėlėmis baltomis, Žiūrim - krinta patylomis. Rodos, sniego atkarpomis Snigo tik andai, Žiūrim - krinta patylomis Obelų žiedai.

26

VANDENS LELIJA Mauruoto liekno viduryje Baltesnė už balčiausį sniegą Pražydo kažkuomet lelija Mauruoto liekno viduryje... Ar šviečia saulė jai, ar lyja, Ji vis sapnuos paskendus miega Mauruoto liekno viduryje, Baltesnė už balčiausį sniegą.

ŽI BUOKLĖS Žibuoklių kvapas ore plauko, Nors pievoj jų ir nematyti. Naktis nusviro jau ant lauko. Žibuoklių kvapas ore plauko.. Naktis tylioji žino daug ko, Bet ko, - negali pasakyti... Žibuoklių kvapas ore plauko, Nors pievoj jų ir nematyti...

27

RŪTA Šypsodamos skina ji rūtą, Šypsodamos pina kasas, Šią naktį bernelio yr būta. Šypsodamos skina ji rūtą... Tyliau... Sužinos - tai pražūta... Bet kai sužinos, tai ir kas? Šypsodamos skina ji rūtą, Šypsodamos pina kasas...

RUGI AGĖLĖS Vien tik mėlyna akyse! Žemėj, ore ir danguj Daugiau nieko nebmatysi, Vien tik mėlyna akyse. Užsimerksi, pamąstysi, Nusijuoksi... O paskui Vien tik mėlyna akyse, Žemėj, ore ir danguj.

28

AGUONĖLĖS

Ugniaspalvės aguonėlės Po rugius visur liepsnojąs, Lyg išklydę rojaus vėlės, Ugniaspalvės aguonėlės... Visas kraštas - vienos gėlės! Ar čia žemė, ar čia rojus? Ugniaspalvės aguonėlės Tik liepsnojąs, tik liepsnojąs... 1918

29

VAKARAS

Gęsta, blėsta spinduliai... „Nebegrįš bernelis...“ Gęsta žavimi tyliai Toli už girelės. Tamsa slenka iš kalnų... „Liūdna taip be jojo...“ Baltmiglės ant vandenų Šilkus išplėtojo. Sužibėjo aukštumoj... „Džiaukis gi, širdele!“ Sužibėjo aukštumoj Deimanto žvaigždelė... Bet nukrito tuoj ir vėl Toli už giružės... „Nebegrįši, bernužėl, Prilankyt mergužės...“ [1916]

30

+++

Mano rūtos baigia džiūti, Nors ir laistau vis dažniau. Kad pridengtų kiek saulutę, Debesėlio aš prašiau. Bet neskuba debesėlis, Vos ant miško pasikėlęs, Žiūri žiūri ežeran... Kas daryt, jei pasivėlys? Išdžius rūtos, suvys gėlės, Ištuštės darželis man... Debesėli, plauk greičiau, Kėski sparnelius plačiau, Kai atplauksi, paregėsi, Pražydės žiedai pavėsy, Margi dideli žiedai, Kokių tu dar nematei... Bet neskuba debesėlis... Kas daryt, jei pasivėlys? Ką sakyt, kai bernužėlis Vėlų vakarą paklaus:

31

„Kaipgi rūtos, kaipgi gėlės?“ Kaip paslėpsiu ašarėles Nuo veidelio neramaus? Nemanyti jau verčiau... Debesėli, plauk greičiau! 1919 05 1 1

32

GĖLĖS IŠ Š I E N O

Aš surinksiu alei vieno Visus pievų žiedelius Iš nupjauto rytą šieno Ir svirnelio kampelius Jų galvutėms išdabinsiu. O kai grįš jis iš lankos Ir prie kiemo apsistos, Aš jį tyliai prakalbinsiu Ir svirnelin pavadinsiu Atsikvėpti nuo kaitros. O dėl to, kad sužinočia, Ar jis myli kiek mane, Kai paklaus manęs, dėl ko čia Tie žiedeliai balzgani Taip pat žydi, kaip lankoje, Ir taip kvepia, kaip šile, Nesakysiu, kad dėl jo jie... Tik užminsiu, kad atjoja Man bernužis iš toli... Ir žiūrėsiu tylumoje Jjo veidą, į akis, Kol man jos nepasakys, Ką jis mąsto, ką dūmoja Apie tą, kuris atjoja... 33

Jeigu veidas, greit nubalęs, Staiga rausti vėl pradės, Jeigu lūpos lyg gėlelės Nejučiomis sudrebės Ir, be vilties nusiminęs, Jis nuleis žemyn akis Ir „sudiev“ man pasakys, Oi, tada aš prie krūtinės Jį priglausiu taip tvirtai, Taip meiliai jam pasakysiu, Kad jis vienas man tiktai Ir širdyje, ir mintyse; Kad žiedeliai tie iš šieno Anksti rytą, sulig diena, Rūpestingai atrasti Ir svirnelin dėl jo vieno, Dėl meilužio sunešti... Bet... Jei jis nenusimintų Ir juokais tik paverstų Mano žodžių tiesią mintį, Oi, tada jau nuraminti Nieks manęs nebįstengtų, Nieks tada nesužinotų, Kam tos gėlės iš lankos Čia, tarp sienų samanotų, Lyg lankoj dailiai marguotų, Niekas niekas niekados... [1915J

34

DUKRUŽĖLĖ

Oi, tai buvo pas močiutę Dukružėlei gera būti Anksti keltis nerūpėjo, Vėlai gulti nereikėjo. Tik reikėjo atsiminti, Kaip kaselės susipinti, Kaip veidelis nusiprausti, Kaip drobelė plona austi. Kraut kraitelis, laistyt gėlės Tai ir visas rūpestėlis. Taip tai buvo pas močiutę Dukružėlei gera būti, Kol jaunoji nežinojo, Koks bernelis ją viliojo; Taip tai buvo, kol mergina Bernužėlio nepažino. Pogulėlio pasilsėjus, Ėjo linksma pas pjovėjus Grėblužėliu išrašytu Šieno vystančio vartytų. Ėjo linksma padirvėliu

35

Ir pamatė bernužėlį Pjaunant šieną parugėje. Ką pasakė, kaip kalbėjo, Nebeatmena jaunoji, Tiktai mena, kaip sustojo, Kaip priėjo, pažiūrėjo, Kaip veideliai kaist pradėjo, Kaip širdužė sutvaksėjo... „Oi, berželi svyruonėli, Kam darei tu paunksnėlę, Kam paklojai tu, šieneli, Mudum minkštą patalėlį...“ Kas naktelę tylią, žvainą Lanko jauną mylimasis. Taip naktelės greit praeina, Taip dienelės ilgai tęsias... Jau močiutė pastebėjo Ir dukrelės kartą klausė: „Ko nelinksma vaikštinėji, Ko veideliai apsiblausę?“ Neatsakė jai jaunoji, Tik veideliai suliepsnojo, Ašarėlė išdavėja Tik per skruostus nuriedėjo.

36

Tai ir laukia dukružėlė, Kad motutė ją išleistų Už bernelio pjovėjėlio, Kur sutiko parugėje, Kurio likti pažadėjo... Ir paliko pas močiutę Dukružėlei ilgu būti. [ 1919}

37

P E R S I S K Y R I M O DAI NA

I Apsisiautus šilkaryšiu, Tu išeidama tarei: „Lauki, mielas, gal sugrįšiu... Lauki tik manęs kantriai...“ Ir, pamąsčius valandėlę, Nusiskynei baltą gėlę, Tą dailiausią iš visų... Tą rasotą svyruonėlę, Kuri dvasią mano kėlė Lig pat saulės, lig dausų, Tu šypsodamos nuskynei Ir, prisegus prie krūtinės, Lyg dievaitė nuėjai... Mano vilčiai paskutinei Žiedą jauną tu nuskynei Taip, kaip žolę pjovėjai. II Nuėjai tolyn iš lėto, Lyg nenorom, lyg slapčia... Mano laukta, numylėta, Ar sugrįši tu dar čia? Laukiu, žiūriu į tą šalį, Kur tik matoma žvaigždelė 38

Spindi kartais lyg sapne. „Kas dabar atspėti gali? Ūžia tolima girelė. Gal sulauksi, gal ir ne...“ „Gal sulauksi“, - šnabžda vėjas. „Gal sugrįš kiek palūkėjus“, Sako saulė leisdamos. Kažkoks paukštis padangėje Klykia, lėkdamas paveja: „Nebmatysi mylimos!“ III Taip, daugiau nebematysiu Niekuomet ir niekame... Tik sapnuose ir mintyse, Ir svajonių audime Man šypsosis tavo veidas. Tik skambės tų žodžių aidas, Kur taip įstabiai tykiai Tu, akis žemyn nuleidus, Veidą šilku užsiskleidus, Vienąkart man pasakei. Tik liūdės, liūdės sieloje Ta gėlelė vystančioji Nuskintuoju žiedeliu. Bet aš lauksiu, mylimoji, Lauksiu šiandien ir rytoje, Lauksiu amžius, - nes myliu.

39

IV

Kiek jau kartų sau kalbėjau, Kad užmiršt tave reiktų. Bet širdies nepergalėjau, Nes širdy tebesi tu. Tu visur, visur tebesi, Sodo kvepiančiam pavėsy, Tarp našlaičių, tarp rūtų, Ir saulėlydžių ilgesy, Ir langinėse gėlėse, Visame jautiesi tu. Vakarais rožių tankyne Lakštingėlė tave mini, O nakties tyliam sapne, Veidrodiniame tvankyne, Tavo kasos atsipynę Traukia prie savęs mane. V Aš mačiau tave bemiegąs. Mano karstą atdarei Tu, išbalusi kaip sniegas, Ir vos girdima tarei: „Kelkis, mielas... Aš juokiausi. Tavo likti aš rengiausi, Nuo tavęs išeidama. Tavo štai gėlė dailiausi. Prie širdies tu ją priglausi, 40

Vėl bus viskas kaip pirma. Tave vieną temylėjau. Naktį dieną teminėjau Tavo vardą laukdama... Mano meile vienui viena, Kelkis! Sode mėnesiena, Kvapas vystančiojo šieno, Viskas viskas kaip pirma...“ VI Vėl pranyko, vėl pražuvo, Vėl kaip daugelis sapnų... O, kodėl tai sapnas buvo? Ko mirkčioja tos žvaigždelės? Ko dangus tas toks nubalęs? Ko taip liūdi gėlynai? Mylimoji, ar žinai? Ar žinai, kodėl krūtinėj Kartais lyg kardai ugniniai Veria širdį taip skaudžiai? O mieloji, kad žinotum, Kaip paukštelis atplasnotum Ir paliktum tu čionai...

41

VII

Štai, matau aš, plevėsuoja Šilkas ir gėlė balta. Tu sugrįžti, mylimoji, Mano meilės apsupta! Lyg jaunoji pasipuošus, Baltu šilku apsivilkus, Ateini tu pas mane. Atsipynus plaukus ilgus, Ateini tu pasiilgus Iš tikrųjų, ne sapne. Sveika, mano išsvajota! Mano laukta, apdainuota, Mano tikslas ir viltis! Vėl man šypsos tylumoje Svyruonėlė nuskintoji. Vėl man moja ateitis... VIII Bet... tyli tu prietamsoje... Tu išbalusi visa... Tiktai šilkas plevėsuoja, Švisdams dūlančia šviesa... Tai karkleliai - balsvos gėlės. Tai klajojantis šešėlis Stovi, šypsos prieš mane... Aš beprotis, aš pašėlęs... Lyg iš kapo atsikėlęs, 42

Nardaus nežinios klane. Kaip kalėjime tamsiame Mintys sukasi aptemę, Niekas jų nebeapšvies! Kas dangus man, kas man žemė, Kas man viskas be tavęs? Papilys, 1918 07

43

+ + 4-

Ji atėjo paskutinė Mano sodo aplankytų Taip tykiai, lėniai, iš lėto... Medžiai ošė nusiminę. Lapai patylomis krito. Pasakiau jai, kad tylėtų. Kad tylėtų taip, kaip aš, Taip, kaip lapai prieš nukrisiant. Patylėjo. Pažiūrėjo. Šyptelėjo. Ir išėjo... Tiktai medžiai, tiktai vėjas Ūžė vieni nusiminę Ilgą maldą vakarinę. Lapai patylomis krito. Ji išėjo paskutinė. Metas vartai uždaryti... [1920]

44

+ + +

Juodomis dėmėmis šešėliai nakties Apidengė sodo pilkuosius takus. Nukrito žvaigždutė iš aukščio erdvės, Nukrito nuo medžio lapelis bailus. Juodomis dėmėmis apklojo takus Gauruoti šešėliai nakties. Taip gaila kažko... Tiktai ko - nežinau. Ar žvaigždžių tolių, ar vėlyvų gėlių, Ar lapų, kurie nebžaliuos jau daugiau, Ar taip ko - suprasti visai nebgaliu... Ar žvaigždžių tolių, ar vėlyvų gėlių, Ko gaila man taip - nežinau... 1913 09 10

45

+ + +

„Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna? Pageltę lapai tyliai šnabždėjo. Nustebęs miškas paklausė vėjo: „Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna? Dangus blaivusis, lyg nusiminęs, Lyg ko ilgėdams, žemyn žiūrėjo... Nustebęs miškas paklausė vėjo, Paklausė beržas po jo auksinis: „Ko čia taip liūdna, ko čia taip ilgu? Bet neatsakė jiems šaltas vėjas. Tiktai, prie miško staiga priėjęs, Sparnu pamojo lyg kardu ilgu. Ir lapai žemėn nuo medžių krito. Ir buvo liūdna, ir buvo skaudu Klausyti medžių graudingą raudą, Žiūrėt, kaip žemėj lapeliai vyto. Dangus tuoj verkti tyliai pradėjo, Ir žemės juodi skruostai suvilgo. „Ko čia taip liūdna, ko čia taip ilgu? Nustebęs miškas paklausė vėjo. 1913 l l l l

46

+ + +

Šaltas vėjas blaškos Po miškus ir sodus, Kur tik nepažiūriu Reginys nuobodus. Žiūriu į kalnelį Niūkso ten rugienos, Liūdi ten berželis, Liūdi vienui vienas. Pilkas laukas stovi, Visas nutuštėjęs, O po jo tuštynę Blaškos šaltas vėjas... Ko gi tu tyli taip, Tu, mano širduže? Ar bijai, kad šaltas Vėjas smarkiai ūžia? Ar bijai, kad viena, Kaip ir tas berželis, Tujei nepaliktum Vidury naktelės? Niekai, nebijoki! Viską, ką turėjai, Jau seniai išplėšė Šalti šiaurės vėjai... Tau tiktai beliko 47

Dainos tavo vienos, Kaip berželis liūdnos, Pilkos kaip rugienos... Nieks jų neatims tau, Nebijok, širduže... Lai sau blaškos vėjas, Lai sau sveikas ūžia. 1913 09 12

48

+ + +

„Kur tavo dainos? Kur sapnai?“ Giria tyliai niūniavo. Gelsvi paklausė putinai: „Kur atminimai tavo?“ Paklausė miškas: „Kur sapnai?“ Ir kalnas patylėjęs Paskui paklausė nedrąsiai, Paklausė miško vėjas. „Kur mano dainos ir sapnai? Nebeminėkit jųjų Jie vysta jau seniai seniai Tarp lapų vystančiųjų.“ 1913 12 02

49

+ + +

Stoviu tarp medžių. Pilkoj prieblandoje Kuopelėmis sniegas vingiuodamas krinta. Pušis plačiašakė, baltai padabinta, Nutilo ir viena ramiai sau dūmoja, Ir mąsto berželiai, būrelin sustoję, Ir tyli upaitė, ledais surakinta... O sniegas baltasis vis krinta, vis krinta... Ir krinta svajonės, ir tylios, ir baltos, Kaip sniegas lengvutės, kaip gėlės nekaltos. Jos sukas iš lėto, iš lėto lekioja Ir širdį ramina, ir dvasią liūliuoja. Tos mielos svajonės, kaip gėlės nekaltos, Tas sniegas taip tylus, taip šypsomai baltas, Tas viskas sutelpa taip jaukiai sieloje. Be l mo n t a s , 1913 12 02

50

Ž I E M O S UPAS

Ir sukas, ir krinta baltieji krislai Baltomis bangomis miglos. Jie neša nuvargusiai žemei skubiai Sapnus slėpiningus žiemos. Ir sukas, ir krinta jie iš aukštumos, Ir neša sapnus slėpiningus žiemos.. Užminga viskas baltasparniais sapnais Ir tamsūs paniurę miškai, Ir platūs laukai su vėlyvais žiedais, Ir upės, ir skardūs kalnai. Užminga pasaulis ir ilsis ramiai, Užminga ir upės, ir skardūs kalnai. I 1913J

51

SNIEGAS

Sniegas - žiedas prieblandos. Sniegas - vakaro sparnai. Sniegas - daina be gaidos. Sniegas - tirpstantys sapnai. Lyg skraistė žiedais išpinta, Sniegas krinta, krinta, krinta... Iš tyliųjų debesų, Iš tolių erdvės dausų Čia, į žemę, Kur aptemę Nuo tamsių rudens laikų Stūkso apdarai laukų, Lyg skraistė, žiedais išpinta, Sniegas krinta, krinta, krinta.

+ Sniego apsuptas krislais, Tyli, stovi ir klausais, Kaip tolių varpų balsais Kalba žemė su dausais. Lydi mintys tolų aidą, O snieguolės skraido, skraido...

52

Tolimų sapnų šešėliai Prieblandoj dūluoja vėlei. Pasibaido. Išsisklaido. Tai aplinkui vėl sustoja, Tai laukimų sutemoje Vėl tolyn tolyn vilioja. Slepia rūke tylų veidą. O snieguolės skraido, skraido...

+ Monų apsuktas tinklais, Tyli, lauki, - gal ateis? Sniegu papuoštais keliais Iš dausų gal nusileis? Pamatysi kaip per miegą Veidą, šypsantį iš sniego... Bet aplinkui vien tyla, Vien tik pusbaltė migla Ir liūliuoja, Ir banguoja... Tik varpai už miško alda Ilgią, dulsią žemės maldą. Tiktai juda baltas rūkas... Tik snieguolės sukas, sukas... [1920]

53

+ + +

Aš skrajoju linksma po beržynus Drauge su sparnuočių pulkais, Aš vainikais visa apsipynus, Apsisiautus auksiniais plaukais. Eik šinai į mane pasilsėtų, Pasiguostų į miško pavėsį. Paklausysi dainų negirdėtų, Nematytų daiktų paregėsi. Aš dainuosiu, kaip nieks nedainavo. Tu pajusi galybę dainų, Ir krūtinė nuvargusi tavo Atsikvėps vėsumoje sapnų. Uogienojų žalių tau vainiką nupinsiu Ir šilkiniais rūkais apsupsiu... Eik šinai, aš tave nuraminsiu, Užliūliuosiu miškų ilgesiu. 1913 12 02

54

GY V I E S I E MS

Mūsų žaizdos kaskart naujos, Mūsų dainos kaskart kitos. Širdį gelia, Dvasią kelia. Tulpės, krauju nudažytos, Puošia mūsų klaikų kelią. Ūžkit, liepos! Gauskit, eglės! Nors pakirstos, nors išvirtę. Mes kovoti nepasenom. Nors mums priešas skelbia mirtį Gauskit, eglės, - mes gyvenam! Skaudu tai, kad prieblandoje, Nepažindami viens kito, Priešui ranką, draugui kardą Tiesti kartais mes išdrįstam. Laukim saulės, laukim ryto. Kol krūtinėj kraujas verda, Mes nežūsim, nors suklystam. Skaudu tai, kad vėtros staigios Ardo pamestus gėlynus... Skaudu skaudu atsiminus, Kad kardai krūtinėn smeigiąs... Bet užmiršim, kai užgirsim Ankstų rytą griausmo aidus.

Šypsančius lavonų veidus Mes užmiršim... Kol krūtinėj verda kraujas, Dienos mums nesuskaitytos! Mūsų žaizdos kaskart naujos, Mūsų dainos kaskart kitos... 1919 04 22

56

100 pavasarių

AGI TACI NI O POBŪDŽI O EILĖRAŠTI S SU PRI EMAI ŠA PIRŠLYBŲ

„Pavasario saulė* nušvito meiliai“ Ir žiūri. Ei, žeme, Žemėn kepurę! Žiūrėk - spinduliai. Ne saulė, - senovės lietuviškas dievas Šypsos, dangun pasilipęs. Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievas, Bet visą tavo ištisą plikę, Tavo gyvaplaukius, kur suvytę, Atėjo milijardais degančių pirštų Naujam gyvenimui atkasyti, Atėjo tau pavasario pirštų. Žeme, rangykis! Nebe pirmas jau sykis Pavasaris tavo jaunikis, Bet taip ištekėki, kad rudenį jau nebesiskirti. Kas, kad senatvėj tau skruostai suplėkę, * Saulė - maždaug kaip pas Maironį. (Aut. past.)

57

kas, kad senatvėj tau dantys išvirtę, Liepk - grimą. Ne našlę, bet tikrą jaunuolę tave aptaisysim, Tavo rūpesčių juodą arimą Vasarojų auksinga pudra nubarstysim. Liepk - kad vainikų vainikai, Ne rūtos, bet ištisos girios Puoštų tau galvą duobėtą ir pliką. Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro, Supūstų poetų ir paukščių orkestrą, Ir muzika ne tik kad vestuvėms tau padainavo, Bet: Kad dainos skambėtų, Kad vainikai mirgėtų, Kad lydėtų tave Visą gyvenimą tavo. Saulė iš snaudulio kelia, Prie vartų jau tavo jaunikis, Žeme senele, Rangykis! [1923]

58

VĖ J AVAI KI Š KAS VĖJ AS

I Vėjas atprunkščia iš Baltijos, Siusdamas, siausdamas, Šiaušdamas, lauždamas, Raudamas, nešdamas, Vejamas, gaudomas... Ei, tai valia, tai valia, tai valia! Milijonas valių. Nesušvilps - negaliu. Nei krypties, nei kelių, Kur pasuks - te valia. II Malūnas keturiais sparnais. Tuščia jų. Pabandė - triokšt! Pakaks dviejų. Klojimas klūpčioja girtas, Sušiaušė šiaudus. Po kiemą gaidį gaudo. Sodas kojose nebetvirtas, Blaškos ir čiaudo. Pavirto pirtis. Nusviro svirtis. Varnai sparno trūksta, O vėjas dūksta. 59

III Katiną, katiną, katiną... Juodąjį, žebrąjį katiną Čiupo nuo prieklėčio Ir į padanges šuoliais nutratino. Išvertė katinas akį. Šiaušiasi katinas. Katinas padange šliaužioti pratinas. Plečiasi, pučiasi vėjo rieškučiose, Padengė katinas padangę. IV Ei, sumauros, sumauros, sumauros... Dar nematėt tikros jūs audros... O, nei žemės, nei dangaus! Vėjo niekas nepagaus, Vėjas ūš, vėjas gaus, Nesušvilps - negaliu, Nei krypties, nei kelių, Kur pasuks - te valia. Ei, tai valia, tai valia, tai valia. Milijonas valių! 11923}

60

+ + +

Aplinkui tik dairosi akys nustebusios, Kai mainos stebuklų stebuklai pasauly. Pasislinkit j pakraščius, debesys, Kad matyčia sugrįžtančią saulę. Šiandien sprogsta laukuose grūdų milijardai. Girdžiu, kaip diegai pirmą kartą alsuoja, Kaip miško krūtinėj sula kunkuliuodama verda. Visi paukščiai sujudę pakrūmėms balsuoja, Turbūt renka mane savo viešpačiu. O šiandien aš skrajot ir dainuot pasirengęs! Ei tu, lengvasai vėjau iš priešpiečių, Nuvalyk tik greičiau man padanges! Leipcigas, 192 1 04 10

61

VĖJ AVAI KI S

Pasikinkęs jauną vėją, Vėtrą šaunią apkabinęs, Leidžiuos per padangių plynes Su pavasariu lenktyniais. Gulbės - kelią! Gervės - kelią! Debesų keliu didžiuoju Aš važiuoju! Mano skraistė lengvo rūko Plasta padangėj ištįsus. Mano vėtra kai padūko Išsislapstė žvaigždės visos, Mėnuo nuo dangaus paspruko. Kas man vėtrą paviliotų? Kas man vėją pažabotų? Debesų keliu didžiuoju Tik aš vienas tevažiuoju... Lik, pavasari, tarp pievų! Gaudyk savo varles, sliekus... Paukštės ilstančios, - sudievu! Aš pralenkiu ir palieku. [1921] 62

VOKIŠKAS PAVASARIS

Berlynas aukštyn kojom drybso, O mėnuo, senas idiotas, Elektros viela pažabotas, Šypso. Gatvėse medžiai apkarpyti Nežino, ar jiems sprogt, ar ne... Tiktai už lango vazone Svaigių, skanių kvapų pilni Narcizai pradeda šaipytis Lyg vaikas alkanas sapne. Žvėryne miega krokodilai, Liūtai, beždžionės ir gyvatės. Šalia Žvėryno savo viloj Jau rengias gult aristokratės: Juk metas jau - nakties antra. Tramvajai ir automobiliai, Pabaigę gatvėse kadrilį, Seniai po urvus išsislapstė, Pralenkdami kuris katrą. Jau vietoms merkias elektra. Pakilo mėnuo dar aukščiau. Įkliuvęs tarp bažnyčios bokštų, Pakreipęs savo snukį plokštų, Jis išsižiojo dar plačiau

63

Ir atsiduso. Pūstelėjo. Ir šiltos srovės minkšto vėjo Užliejo knarkiantį Berlyną. Mėgino mėnuo į Žvėryną, Bet staiga, pro stiklus pamatęs, Kaip rėdosi aristokratės, Paraudo senis ir už bokštų Užrito savo veidą plokštų. 1921 03

64

DONELAI TI ŠKAS

Pavasaris aukštielninkas nugriuvo žemėn. Diegų prilindo ir vabalų visokių pribyrėjo. O kur toliau, kur pamiškėje, Tai laukai atrodo lyg aptemę, Lyg rūkas draikosi, liūliuojamas vasario vėjo. Laukai ir pievos, ir miškai, irgi visi kitoniški dalykai Labai patenkinti, kad žiema juos galų gale paliko, Ir džiaugias visiškai, kad žemė ir dangus pavasarėja. O saulė vis skaistėja ir didėja. Ji savo šilma viską įgali. Sugrįžus iš pietų, ji užgulė dabar šiaurės ašigalį, Ir matome: galvotrūkčiais mūs puskamuolis mainos. Pasaulis mūsų tampa įvairus ir rainas. Ir žiurkėms, ir šeškams, pelėms ir širmuonėliams, Žmonėms visiems ir jų vaikams utėliams, Ir proletarijai visai, irgi visiems buržujams Apsuko galvas visiškai, nugirdė svaigiamomis dujoms. Ir tu, žmogau niekings, išgerk, kiek tau priklauso, Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermiderį. Žinok, jog sauso nieks neklauso, Išgerk pavasario sulos Ir stok į vidurį. [1922}

65

+ + +

Vasaris vėjas kamuoliais Per mišką ritas. Varsų albumą tuoj atskleis Gegužio rytas. Prieš rytą miškas užverstas šešėliais. Sumišę melsvos akvarelės Su purvinais laužų dažais. Aprėžtos laužytais ruožais Neaiškios piramidės, prizmos... Mąstai nustebęs ir grąžais: Ar miškas čia, ar futurizmas? [1922]

66

DEBESŲ JAUČI UKAI

Laukai pavasarėja. Tik dar rytais šalčiukai. Dangaus pakluonėms vaikštinėja Debesų jaučiukai. Išvilk iš skrando Savo sielą Ir leisk ant vėjo. Debesų pieningą bandą Tegano padangėje. [1922]

67

+ + +

Purienai papieviuos papuro. Ir vaikigaliai kaip gervės Po papievius gūrinėja. Purienų visiems po pūrą. (Tai bus džiaugsmo karvėms!) Ir vaikigaliai kaip gervės Po papievius vaikštinėja. Purienai papieviuose papuro. Ir dangaus mazgoliai vietoms kiūra. Ir saulės kraštas vietoms matos, Kartais matos visas ratas. Oi, tos karvės, kurioms džiaugsmo! Mes jo lauksme nesulauksme. Kad taip pievose, kur žydi, Nors akims pasiganyti... [1923]

68

+ + +

Lenda j akį papieviai. Pušynai galvą suka. Girdėt: žilvičiai kutina žievę. Matyt: vaikigaliai pievoj padūko. Kelniūkštės eina lupatom. Kulniūkščiai saulėj blizga. Įmanytum - gandru jų būrin nutūptum, Palikęs, užmiršęs viską. Už kiekvieną išpjautą dūdę, Už kiekvieną perpjautą pirštą Atiduotum visa, kas dar širdyje glūdi, Atiduotum - ir visa užmirštum. 11926]

69

BOTANI KA

Stebiuos, kad pakvipo Japonija. Europa dar sprogt nepradėjo, Dar naktys šalnojančios, O čia ties galva man cidonija, O ten vėl magnolija, Paveju į vasaros rytus žiedais bemosuojančios. Pro stiklo kalėjimą palmės sušiurę, Azijietėmis labai susirūpinę, žiūri. Toliau, nusigręžę nuo jų, susimąstę agavos. Svajoja leidimą greičiau kad nuo vokiečio gavus Sugrįžti į mylimą tolimą savo Laplatą. Lotosas pyksta, kad nėra čia Nilo Ir kad piramidų iš čia nematyti. O čia vėl Gogeno paveikslų gražuolės, Turbūt iš Taiti, Šnabždasi vienos kaip jaunos kreolės, Bet žmogų pamato ir vėl tuoj nutyla. Augmenys mieli, žinau, kai pasilgsti, Tai, rodos, greičiau tiktai galvą į vilkstę, Ir niekas į širdį tada nebeprataria. Bet, mieli, jei skauda, jei visai nebegalima, Duokite šen visi po lapelį man -

70

Nunešiu juos į tolimą jūsų ekvatorių Ir j lanką, kur žemę apjuosia. Prisegsiu, kad žinotų, jog skurstat Siaurės tolimuose kraštuose. Al bert park, 1921 04 25

71

C 40 0

I Nusibodo - vis gryčioj ir gryčioj, Ir sienos, ir lubos, ir kertės. Jei pro langą laukų nematyčia, Reiktų kartis. „Ponas daktare, sveikata, matyt, kiek pasivėlino, Ar negalėtum paskolinti man savo sveikatos? Man norėtųs: aplinkui kad žalia ir mėlyna, Ir kad apsidairius - bent matos, Kad pieva ir airiai, Kad debesys gryni, Ir lazurka kad susimaišiusi vėl su jais, Atsistoti kur vėjo pagairėj Ir šildyti saulę keturdešimtalinkais celsijais. Bonkos? Kas bonkos... Nejaugi perneval jose prilakt turi? Žinote ką, ponas daktare? Užrašykite man šiandien oro. Tik skanaus kad ir gryno. Toksai apetitas, - kad, rodos, sugerčia pusę pušyno. Ir pulso nereikia... Kol gyvas, Širdis tebeveikia: Ne širdis, bet stačiai lokomotyvas.“

72

Atsargiai atsiduso, Mano: „Agonija.“ Visas vaistuose sumirko; Gerai tik, kad ūsai, O tai visą gryčią nušviestų ironija. „Ar teisybė, pons daktare, Kad jus mano bacilos papirko?“ II Kai rytas saulėtas, Galvoje gera. Ir mintys bijosi geriau manęs. Tik krūtinėj Sachara. Ir išnyko kažkur visi raumenys. Beliko apvilktas į odą skeletas. Tai ir kūnas - iš skroblų ir nervų suirusių. Spjaut į tokį kūną, Kuris, jei neprisikelia iš numirusių, Tai į trečią dieną supūna. O dvasia išsitiesė didelė didelė, Nuo žemės lig užu sietyno. Tik šaknys sukimštos į menką Nedidelį įdėlį, Kuriam sudaužyti pakanka Kruopelės švino.

73

III

Suliepsnojo žodžių zigzagai: ...dar lentas atnešim... ...dega ir dega... ...ir rytą, ir vakarą keturiasdešim... Žodis po užkampius vaikosi žodį, Keturiasdešim... Ir rytą, ir vakarą Celsijus rodė. Ir kūnas kaip parakas dega. Tartum po paklode Velniai susikūrė sau pragarą. Iš sienos išlindo žirafas. Išsišiepė kertės. Apsivertė lubos. Prasidėjo kinematografas. Tik gaila, kad lova giliai taip į žemę įdubus Ir supas, ir supas. Kai keturiasdešim, tai žmogui nepaprastas ūpas. Žmogus nebegirdi, kad ore perkūnija. Žmoguj taip daug vidujinės potencijos, Kad noris greičiau tik su giltine baigti konvencijas Ir daryti su pragaru amžiną uniją. [1921]

74

+ + +

Salem Aleikum! Jaunieji, į gatvę, Į laisvę alėjų! Mes frontą plakatais nuklokim, O po plakatais krūtinėj Kad kraujas plaktų. O ant plakatų kad Salem Aleikum! Gana sacharininti širdis Ir į skaudžiamas vietas Kompromisų kloti kompresus. Kam širdis susirietus, Dvasia kam padvėsus, Tam į krūtinę teįrita Nors bosą spirito Vis tiek nebepadėsi. Ir ne taip, kad po vieną, Galvomis žiauninti sieną Ir storotis storosios dėdinos kūną sujauninti, Bet urmu visi, Ir du su puse milijono Pratarkim kiek galint aiškiau, Kaip ragas maždaug Jerichono: Salem Aleikum! [1922]

75

PRANAŠAS

Gatvės iššiepė iškabas, Begėdiškai margas ir godžias. Trotuaruos pilvų barikados. Jaučio reikėtų čia iškalbos, Kad kas suprastų mano žodžius Sūkury bačkavežių kanonados. O aš, atkeliavęs iš lauko, Nešioju ateinančių šimtmečių paštą Iš kiemo į kiemą, kaip amžinas žydas. Negerai, kad kakta susiraukus, Negerai, kad be šventojo rašto, Negerai, kad dvasia raudonomis aguonomis pražydus. Susirinko iš skersgatvių tipai Ir mano: „Beždžionę parodys.“ Mano, kad bus katarinka. „Gerbiamieji, jūs žinot ispanišką gripą? Panorėsiu tiktai - vienas žodis, Ir gulės visa rinka.“ Visi išsižiojo stebėtis: „Gal ir iš tikrųjų jis kanda!“ Dukteris slepia paskvernėn mamytės. Tetulės išsikėtė skėtis, Šmugeliai kits kitam lenda ant sprando, Tartum panosėj būt sprogęs jiems dinamitas. 76

„Mielieji, - aš ne tam, kad nusigąstumėt, Svarbu, kad didesniai ir gyvumo daugiau kad, Ir ne taip, kad vien pilvas ir mėsa. Kas, kad jūs baldot virtuves kasmet, Kas, kad po pusryčių prakaitą braukot, Tokie vis mažučiai, mažučiai tebesat, Didžiausis pareitų į sieksninį karstą, O čia jūs kaip mėšlo rinka priversta.“ Ir vėl suliūliavo tipas ant tipo. O lipa, Viešpatie, kaip jie visi lipa. Lenda įširdę Purvinais batais į atdarą širdį. Nebenugirdi. Nebenumano. O širdis pasisakyti trokšta: Dar žodis: „Ateinančio šimtmečio žmonės Pastatys jums paminklą! Po antrojo tvano iš jūsų pilvų Antrąjį Babelio bokštą.“ [19221

77

+ + +

Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo Ir taškosi rašalo jūromis. O prieaugliai klusnūs už durų šąla Ir laukia, kantrybe šarvuoti, de jure. Ne mums pataikauti nabašninkų manijai Ir svarstyt poezijos mirusius atomus. Metam „sudiev“ sušukuotai kompanijai Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas. Kam nenubodo su mūzoms laižytis, Teverda tas lyriką. O mums pasaulis daiktais pražydęs Širdyse mirga. Tai ne menas čiauškėti putpele, Ir gulbes, ir meilę seilinti rašalu. Imame žodį ir koja, kaip futbolą, Sviedžiame kur į dangaus pašalį.

78

Nueisim į gudą, į lenką ar vokietį: „Lietuviško šieno norit pauostyt?“ Ir kad ir kažin kaip gudrūs ar mokyti Puola visoms keturioms glostyt. Kai žemė plati apsikaišiusi žalionims, Kaip čia kirmysi už stalo? Einam, užmiršę visokius velnius Ir patenkinti visi be galo. [1923]

79

+ + +

Galvon suaugę baras profesoriai, Kad vietoms gabus, bet nerimtas. O man - kur pažiūriu - visur pavasariai, Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas. Išeini - aplinkui gyvenimo potvynis, Visus širdies kalnus baigia apsemti. Bendrai pasiutimas eina visuotinis, Taigi, neimsi perneval trūnyti ir senti. Nusigrįžta, kad saulė per kaitriai nešildytų, Kad akuliorių stiklai nesutirptų. O jei kuriam plaukus rasa suvilgytų, Tuoj bėga kirptus. O aš, kad ir nenoroms, kad ir juokaudamas, Kišenę ar burną vos atveriu, Ir veržias pavasariai cypdami, sprausdamies, Ir raitos žaliūkšniai po patvorius. Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai? Tik pirštą nuversi, įkišęs duryse. Matyt, liga pristojo chroniška, Ir nieko čia nebepadarysi... 11 923]

80

AUGNELI JŲ ARIJA

Mūsų žemė jauna dar. Bus ir pas mus Eldorado. Aldorijo adrijo ada. Džiaugiams, jog vienas pražydęs atėjo. Daug dar ateis, atliūliuos mums paveja, Kaip aitra ridėlija rėja. Ir sninga, ir lyja, ir mėnuo kas mėnuo, Ir saulė kas antra, kas penkta, kas dvylikta diena Rėja ir ada ir audrija lėna. Gerai, kad Adomą iš rojaus išjojo, Perdien nusibostų mums rojuj! O čia juk aldorijo arija rėja, Čia aitra ridėlija ado. Žinia, jog iš dulkių ir virsim į dulkes, O dulkės taip lakios, taip lengvos, taip smulkios, Kaip lėta livano alenga. Tad laukim augnelijų arijos ada, Tad būkim kaip aitra ridėlijų rėja. {1 9 2 3 }

81

P O E T Ų MARŠAS

Įsakyti lakštingaloms truputį nutilti! Ir kas joms galvon tokius niekus ir inkalė Be atvangos skardint per naktį patiltę. Mes mokame tūkstantį kartų gražiau už lakštingalę. Sninga lyja Sninga lyja Ei vija kanapija Medžiai žydžia Mūs šalyje Mūs šalyje Lyja griaudžia Medžiai gaudžia Kai palyja Ei vija kanapija Mūs šalyje O kas, kad taip dangun Pasukti pasivažinėtų? Suglaustomis eilėmis, taip žmogus žmogun, Visas bataljonas poetų? Stačiai pasakyti - skrajojantis teatras, Trupė gastrolierių poetų...

82

Manote, šventasai Petras Dviem tūkstančiais metų nepajaunėtų? Kelionė ilgoka? Neapsimoka. Ei vija Sninga lyja Kas nuvyto Vėl atgyja Šiandien viena Rytoj kita O poryt Ir vėl mūs diena Daina saulėm nusagstyta Ei vija kanapija Mūs visoj visoj brolijoj. [19231

83

Eilėraščiai, nepatekę į rinkinius +++

Man tinka tos skaisčiosios rudenio dienos, Kai saulė beržynus auksuoja Ir ežeras blizga, ir žiba rugienos, Ir dangus balsvai mėlynuoja... Man tinka tos naktys, kai rudenio šaltis Užmigdo linksmutį upelį, Kai krinta nuo medžio lapelis pageltęs Ir vysta žolynas daržely... Man tinka tos gėlės, tie lapai geltoni, Tos žvaigždės ir aiškios, ir šaltos, Saldus tas liūdnumas, tyla ta maloni, Svajonės tos liūdnos, nekaltos... Man noris tada ir save apraudoti, Ir mirštant žolyną išvysti, Ir džiūstančiai gamtai tyliai užgiedoti: „Ne viena, ne viena tu vysti!“ 11913}

84

KAIME

Ir šiltas, ir kvepiantis lietus Smulkiais sidabriniais lašais Nudažė ir beržus, ir liepas, Ir sodą dažais įvairiais. Ant lapų rasa deimantinė Drebėdama mirga bailiai. Tarp medžių šakų įsipynę, Žybčioja žalsvi spinduliai. Po orą karveliai lekioja, Klegena ant dangčio garnys, Ir stovi ant kiemo valkoje Giliai susimąstęs gaidys. O ten, užu kaimo sodybų, Kur platūs žaliuoja laukai, Nusviro iš oro beribių Skaisčios vaivorykštės sparnai; Ir stovi lyg vartai į rojų, Lyg puikus vainikas laukų, Ir linksmina liūdną artojų, Ir žada jam šviesų rytojų Ir - viltį geresnių laikų! 1913 06 10

85

+ + +

„Ką, jaunoji, pamanei Sužinojus, kad mylėjo?“ „Melsvi, balsvi reginiai Drumstėsi danguj nuo vėjo...“ „Kai pasakė - be tavęs Negalįs pasauly būti?“ „Ak, tas iš pietų šalies Vėjas taip maloniai pūtė...“ „Ką manei, kad skirdamos Laukti jo nepažadėjai?“ „Debesys iš aukštumos Slinko vis žemyn pavėjui...“ „O palikusi viena Kam belauki jo, jaunoji?“ „Pirmo griausmo eisena Pasigirdo tolumoje...“ „O jei jis nebegrįžtų, Kas su ilgesiu daryti?“ „Vėjai iš visų kraštų Pradeda medžius blaškyti...“ 19 19 05 18

86

VAI NI KAI

Eidama pasiimk su savim vainikus, Kuriais sienas buveinės buvai išdabinus. Pasiimk, ir be jų man pasaulis puikus, Ir be jų man pasaulis - pražydęs gėlynas. Dieną pievos, laukai, garbanoti kalnai, Vakarais padangėse saulėleidžių varsos, Naktį žvaigždės ir nemigos keisti sapnai, Ir visuomet dainų nenutilstantis garsas. Toks pasaulis puikus, toks žiaurus, įvairus: Jame pinas vainikan ir gėlės, ir kraujas. Tik pažvelk, tik pajusk jo būtybės pradus! Jis kas valandą kitas, kas valandą naujas. Taigi imk su savim tuos žolių vainikus. Jie nuvys ir gulės kaip lavonai grabuose. Ir be jų man pasaulis platus ir puikus. Ir be jų gražiuosius jo himnus dainuosiu. [1919]

87

+ + +

Languose geltonas jaunas mėnuliukas. Vakaras išvargęs žemės ūsus suka. Sėdžiu aš palangėj. Ir kažko taip gaila, Vyšnių sidabrinių? Ar akių, kaip meilė?.. Pasišiaušia vėjas. Kažkur klykia gervės. Beržo varis žemėn taip nuobodžiai varva. O prie lango stiklo atsargiai priėjęs, Man smuiku užgroja tykiai tykiai vėjas. Ilgesingi, gailūs vėjo smuiko tonai. Virpa lapai beržo krisdami geltoni... Sėdžiu aš palangėj. Mėnuliukas kyšo. Akyse sapnuojas sidabrinės vyšnios. Ilgos rudens naktys. Valandos taip ilgos. O kažko taip gaila, o kažko taip ilgu...

88

Užsidegsiu lempą. Sėsiu vėl už stalo. Atsiskleisiu drūtą Puškino tomelį. Tik į langus medžiai rudeniškai šlamins. Kris pageltę lapai nuobodžiai ant žemės. O prie lango stiklo atsargiai priėjęs, Tykiai tykiai verkia smuiku šaltas vėjas... [1920]

89

+ + +

„Ei, kareivi, kaip jos vardas?“ „Lietuva!“ „Mano kulka, tavo kardas, Na, eiva! Pamatysi priešų gaują, Ženk artyn! Kai paklaus jie: „Kur keliauji?“ „Ateitin!..“ Ateities dabodams valią Stok ir gink! Kai užstos jie tavo kelią, Prasiskink. Štai, žiūrėk, jau priešai bastos... Ko dairais? Kraujo upėj nėra brastos, Nepraeis! 1919 05 16

90

GELEŽI NI O VI LKO“ MARŠAS

Juodbėriai, galvas aukštyn! Vilko maršą drožkit kojom! Likit, sesės, - mes išjojam! Mes tejosim lig rytojaus, O rytoj - ugnin! Marš, marš pro Žvėryną, Palei kalną Gedimino, Marš, marš pirmyn! Palei Vilijos krantus Dunda šūviai, skamba plienas. Pasilikit, sesės, vienos! Raitelių neilgos dienos, Rinkit sau kitus... Marš, marš viens po kito, Rytoj mūšis anksti rytą, Marš, marš pirmyn! Arėm, sėjome laukus, Drauge pjovėm pievoj šieną... Dalgė - kardas to pat plieno Išguldysime kaip šieną Priešus plėšikus, 91

Marš, marš pilnu šuoliu, Priešas kraštą mūs užpuolė, Marš, marš pirmyn! Girdit! - Po visus kraštus Žvanga mums paruošti pančiai... Priešai lenda kaip šarančiai, Geležinio vilko dančiui Darbo bus, tai bus. Marš, marš pro Žvėryną, Palei kalną Gedimino, Marš, marš pirmyn! 1920 10 24

92

TRAGEDI J OS ANTRAKTAS

Mano tragedijos užkampių Nebepajėgtų ištirti nei Šekspyras, nei Ibsenas. Ciocės! Nusišluostykit priekaiščiais šypsenas Ir pagalvokit, kaip sunkiai aš užtempiau Jums ant šakotų širdžių Savo poezijos pirštines. Ar negalėtumėt, ciocės, už tai Ką nors man pripiršti? Nes Antrąjį aktą aš noriu pradėti savo tragedijos. Aš norėčiau surasti ką nors, kas tylėtų, Nes liežuviai jau baigia man sielą laižyti... Jūs pripirškit man, ciocės, mergelę mažytę, Tylią mergelę ir lėtą... Aš švelnią mergelę norėčiau surasti ir gryną, Tokią, kur mokėtų gražiai apsieiti su šluota... Aš norėčiau surasti, kuri man iššluotų Iš širdies paskutinį šiukšlyną... Jūs žinote, ciocės, visų širdžių raktą, Atrakinkite man tokią širdį,

93

Kuri mano dvasios kaukimo negirdi, Kuriai pakaktų mano šypsenų kaukės. Ir tada aš, iš džiaugsmo sukaukęs, Jums paskelbsiu trumputį tragedijos savo antraktą. [1921]

94

VYRIAUSIAS MOTYVAS

Laisvės varpas bokšte: Ban!.. Ban!.. Ban! Laisvės alėja: ...kai! ...kai k...kai!.. Laisvas Nemuno aidas: Ban-kai Ban-kai Ban-Ban-kai-kai. 1922

95

+ + +

Kai tiktai miškas ima sprogt ir blukt, Tai bus tuoj miškas žalias. Kai tiktai paukštės ima gūžtas sukt, Miške netvarka kelias. Juk varna nieko gyvulys, Juk kartais ir pakarkia, Bet svetimon gūžton įlįs Ir pakelia netvarką. 11923]

96

+ + +

Nusibodo taip po svietą Klaidžiot, kaip vėlė be vietos. O, kad rasčiau tokią vietą, Iš kur matos visas svietas! Rūkas, dulkės, purvas, sniegas Ir daugiau aplinkui nieko. Sauk - vis tiek negirdi niekas, Triūsk - vis tiek pastips ant sniego. Kaip pašautas senas vilkas Išsitiesi kur ant tilto. Sudundės iš lėto tiltas, Iš žemyn nuleis kaip vilką. Ech, galvoje vienas švinas, Dvasią troškulys džiovina. Kad taip šviną sudžiovinus, Spindulys kad skilt iš švino. Dar toliau nors žingsnį vieną, Dar nors pusę mėnesienos. Pažiūrėt, kaip mėnesienoj Tu ant svieto vienui vienas. 119231

97

RADI OEKSPROMTAS

Gerbiamieji ponios ir ponai! Tegyvuoja radiotelefonai! Tegyvuoja žemės dirbtuvėj Radijo išleistuvai ir radijo imtuvai! Salin supelėjęs knygų balastas Ir visos renkamos ir spaudžiamos mašinos! Tiesiausias radijo kelias rastas, Ir juo širdis su širdžia tesusižino. Niujorkas, Tokio, Berlynas, Sala, nutūpusi Didžiajam vandenyne, Tibeto Lhasa ir Censtakavos griūnąs vienuolynas, Taip pat žemaičio gryčia šimtmetinė Jau rišasi į sąjungą, į organizmą vieną Pasaulio nervu, radijo antena. Nebėra užkampių nei vienuolynų, Gana bus žiovulingoj vienumoj tūnoti! Su pagalba Radijo mašinų Akimirksniais mes raižome pasaulio plotį.

98

Klausykite, ten toli miestai alda. Tai fabrikų mašinų choras Dainuoja mums moderniškąją maldą, Tai sukasi naujojo gyvenimo motoras. Klausykite, - tai radijo pagalba XX-s amžius kalba. [1926}

99

PASIUTĘS TAKSI

Išsitiesė drėgnos pavasario tolumos. Pavasario svaiguliu persunktas oras. Dumia, lyg dramblio puolamas, Mažutis taksomotoras. Laukais, miškais, kalnais, pakalnėmis... Dangus vaivorykštėmis laiko žemę pakabinęs. Aukštai ten vaikšto aniolai baltomis kelnėmis Ir valo dangaus mėlynes... „Šoferi, pasuk bent kiek į aukštį! Pikta, kai padangės išsižioję stebisi... Pralenkime štai tą baltasparnį paukštį, Ir nerkime stačiai į debesį! Toliau ten per dangaus vingius, per pievas Dumk stačiai tenai, kur ilsis Dievas. Dangus tvarkos visai nežino Ir nebejaučia metų laiko. Šoferi, gazuok smarkiau mašiną, Motoro ūžesys šventųjų miegą teišvaiko.“

100

Per dangaus užartus griovius, Per spragotas amžių tvoras Į lazurkinius piliorius Sudavė taksomotoras. Šventasai Petras užtrenkė vartus, Gerklę išvertus rėkė šventoji Barbora, Jog leisti neverta Į dangų taksomotorą. „Seni, nejaugi širdies nesopa? Kažkokį dulkiną vabalą Studijuoji pro mikroskopą, O mes štai žaliuojančios žemės atvežėm gabalą. Bendrai, jei tikrai įsigilinti, Tai žemėje tikras pavasaris... Nuvešim tenai ir tave, nuobodžiai tylintį, Ir tavo snaudžiančius brolius ir seseris. Žiūrėk, kaip ėmė pušynai kvepėti, Kaip gėlės paupiais sumirgo, Už tokį vaizdą negailėtų Šventas Jurgis žirgo.“

101

Ir staiga senio kaktą raukšlės dengia... Ir renkas aniolai su kuokais iš padangių. Murmėjimas eina ir dangaus kalnais, ir uolom. Iš karto matos, jog ne ten papuolom. „Tenenuodija benzino garas Savo dvokimu mūs dangiškojo oro!“ Tarė Mykolas, dangaus žandaras, Lįsdamas prie mūs taksomotoro... „Jei nenorite, kaip žinot... Mes tik jums pasiūlyti norėjom... Šoferi, pasuk mašiną Ir dumk kur nors kitur paveju.“ [1927]

102

+++

Kai gimdė eiles smailagalvis Verlenas Ir skaitė nuo stogo lašus, Ir skaitė ant stogo varnėnus, Jis manė: poezija niekad nežus. Bet papūtė vėjas ir dulkes sukėlė. Padarė iš rimų ištisas kopas. Ir kregždė prarijo vikriai plaštakėlę. Ir džiaze dainuoja apskuręs popas. Gana su eilėraščiais dulkinti gryčią, Delsti nebėr ko. Šiandieną Reiks įkelt špokinyčią Jgrakščią iškeltanosę anteną. [1930]

103

MODERNI ŠKAS PAVASARIS

Sustojo kolonos. Žiemos kontrataka Užklupo žvalgų avangardus. Varnėnai su pempėmis pusbalsiu šneka. Nutilo signalai jų skardūs... Pralošus kautynes, žiema karingoji Dar traukia iš šiaurės rezervus Ir muša kruša, ir ledu dar grūmoja, Dar pučia išdverusias šnerves. Bet štai vieversys ten, raketa pakilęs, Mums praneša laukiamą gandą, Kad artinas gervių narsių eskadrilės, Kad gulbės į pagalbą skrenda. Atlėks tuoj ir vėjų šiltų eskadronas, Sugriaus tuoj Perkūno pabūklai, Ir žengs vėl pavasario žalios kolonos, Žavėdamos savo stebuklais. [1937]

104

HUMORI S T I NĖ IR SATYRI NĖ POEZI JA

Poemos

T AMOŠ I US BEKEPURI S

RUOŠA 1

Rudenį - visi į poras! Petras glaustos prie Barboros. Romas sukas apie Oną. Marijona myli Joną, Duok tu jai nors milijoną, Neperleis ji niekam Jono. Čia ir Pranas su Maryte Ruošias vestuves daryti. Ir, be to, Morkienės Kastę Mano Gintaučiokas vesti. 2

Žodžiu, šitokios naujienos... Rudenį trumpėja dienos, Bet ilgesnės daros naktys. Ir mergiotėm ima sektis: Tas pažiūri, tas paklausia, 106

O nuo to saldainių gausi. Pakalbėk tiktai gražiuoju, Žiūri - jau ir atvažiuoja. Tuoj ir lenda prie mamytės: Tam Marytės, tam Onytės. Dukterų turėk nors šimtą, Regis, tuoj visas išimtų. 3 Rudenį šaltesnis oras. Visi buriasi į poras. Tik Tamošius Bekepuris Sau poros lig šiol neturi. Nors visi aplinkui juda, Bet Tamošius lėto būdo: Pats į lauką, pats į tvartą, Pats sau kepa, pats sau verda, Pats mazgoja sau puodynes, Žodžiu - trūksta gaspadinės... 4 Dėdės galva - ne burokas. Dėdė pakalbėti moka: „Tu, Tamošiau, tikras laužas, Ko tu su avim tom gniaužais? Argi čia tau vyro darbas Vilnas kirpt, mazgoti tarbas Ir žiūrėt, ir lesint vištą, 107

Kad ji baloj kur perplyštų! Ko žiopsai taip nusiminęs? Mat tau reikia gaspadinės... Šiaip tu vyras kaip ridikas...“ Taip kalbėjo dėdė Mikas. 5 Dėdė Mikas taip kalbėjo, Ir kalbėjo ne ant vėjo, Nes Tamošius viską girdi: Žodžiai krinta jam į širdį. O širdis negi iš medžio: Svarbu padaryti pradžią, O toliau eitų savaime. Bet Tamošių ima baimė: „Gaspadinė - geras daiktas, Bet piršlybos tos prakeiktos... Kad tai šitaip be piršlybų... Atradai ir - rauk kaip grybą. 6

Lietuvoj tokia jau tvarka: Jeigu nori vesti mergą, Tai prieš tai reik lošti kvailį: Nuvažiuot, šaipytis meiliai, Kvailus išmislus kalbėti, Glamonėti mamą, tėtę,

108

Kol išdrįs jie pažadėti Kraičio vieną pupų rėtį“, Taip Tamošius sau galvojo. Mintys ūžė jam galvoje. Vis tikėti nenorėjo, Kad ir jam eilė atėjo. 7 Štai bepiga Gintaučiokui Jis gerai kalbėti moka. Turi laikraščių ir knygų; Juokus krėsti jam bepiga... Kas nustebins, Dieve mano, Mūsų Petrą arba Praną? Viską jie gerai išmano... O Tamošius kaktą rauko, Prakaitą nuo veido brauko. Tik vienam Tamošiui vargas Sukinėtis apie mergas. 8

Dėdė Mikas neatstoja, Baras, rankomis mosuoja: „Tu bijok nors Dievo, vaike, Gaspadinės gvoltu reikia. Ar geruoju, ar piktuoju, Kitą savaitę važiuojam!“

109

Dėdė Mikas suka ūsus, O Tamošiui miršta blusos. Kvapą užėmė gerklėje. Teismo valanda atėjo... „Ak dėduli, duok pakajų, Tai važiuosime, ar ką jau...“ 9 Mus Tamošius - vyras rimtas, Jis nemėgsta žodžiais imtis. Baigęs šneką nemalonią, Ėmė ruoštis į kelionę. Tvartuose jis visų pirma Apžiūrėjo žirgą širmą, Avižų įpylė rėtį, Paskui nušveitė vežėtis. Ir, nuvykęs į kermošių, Pirko porą sau kaliošų, Nes žinojo tai Tamošius, Jog piršliaut reik su kaliošais. 10

Ak jūs, lietuvaitės brangios! Jūs nežinote, kaip rengias Mūsų vyrai jus piršliauti. Jūs galėtut ligą gauti Arba net numirt iš juoko,

110

Jei išvystumėt apuoką, Kuris virsta į balandį. Laksto jie dantis sukandę, Šepečius po gryčią svaido, Muilu rankas, šarmu veidą Pora valandų sau trina, Plaukus tepa terpentinu, Ūsus vėl kažkuo jie tepa, Kad geresnį leistų kvapą. 11

Rudenį ramu laukuose. Tik prie kelio šlama uosiai, Varna tik surėks ar kuosa, Ir vėl tylu kaip kapuose. Tyli ir miškai išblyškę. Sutiksi tik kartais kiškį Arba lapę, kai pakrūme Kažkur paskubomis dumia. Šiaip voratinklių raizgyne, Rodos, viskas susipynė. Rods, gamta jėgų pristigo, Susipynė ir užmigo.

111

12

Vieškelis tik garsiai dunda, Nei duobių čia, nei paskliundų. Avižų pilnesnis rėtis Traukia daug greičiau vežėtis. Mūs Tamošius atsilošęs Blizga pusgiliais kaliošais, O šaly kaip bokštas sėdi Pasipūtęs Mikas dėdė. „Ei, keleivi, suk iš kelio! Ei, rangyk greičiau kumelę! Na, ir ko taip išsižiojai, Juk matai - piršliai važiuoja!“

112

PIRŠLIAI ATVAŽI AVO

1

Rudens vakarus nuobodžius Po senovei leidžia sodžius. Moterėlės pas kaiminką Pasiguosti susirinko Ir lig pusnakčio jos guodžias, Plepa, mala tuščius žodžius: Šitas toks, o tas kitokis, O nuo to stačiai žegnokis. Anas pačią vakar mušė, Tas pardavęs velniui dūšią. Moterėlių sutartinėj Verda pletkai kaip virtiniai. Ūžu jų vargingą būvį Dievas davė joms liežuvį. 2

Vyrai, kortas atsinešę, Užu stalo durnių tašė. Jie rimtai, sučiaupę burnas, Nor žinot, kuris jų durnas. Prisiuosčius pypkės dūmų, Sunku rodyt protingumą. Tad visi, garuos apsvaigę,

113

Dienai auštant kortas baigė, Ir, pernakt nieko nepešęs, Kožnas šimtą durnių nešės. Jei turėtų bačką proto Jis ir tą pernakt pragrotų. 3 Rudenio nakties tamsoje Ir jaunieji baliavoja. Įsitraukę magaryčių, Susirinko Grigo gryčioj Ir armonikos balsuose Suka polką išsijuosę. Suka valandą jau trečią, Suka polką vis tą pačią. Prakaitas upeliais pila, Bliuskos kiūra, padai dyla; Gryčioj drėgna ir tamsoka, O jaunieji vis dar šoka. 4 Tiktai pas Garborių Joną Šilta, šviesu ir malonu. Vos tik pavakarieniavo Jonas su šeimyna savo, Jis balsiai skaityti ėmė Knygą linksmą ir įdėmią:

114

Apie tai, kur yra Nilas, Kaip ten gaudo krokodilus, Kaip drambliai nuo liūto ginas, Strausai kaip vaikus auginąs, Ir apie laukinį žmogų, Kaip ten jam gyvent patogu. Ach, šalis ten ypatinga! Jonui ji labai patinka: „Va, kad man taip pagyvenus! Bet jau aš dėl to per senas...“ 5 Ona skaitė sapninyką. Motina ant pečinyko Atsišliejus šildė šoną Ir įdėmiai klausė Jono, Bet mažai ką tesuprato. Jai galvoje ėjo rato Visai kitos, savos mintys: „Trotkas-dukteris augintis! Ach, kaip greitai bėga laikas! Rods, tik vakar buvo vaikas, O šiandieną jau mergina, O rytoj - tai Dievas žino... Kaip drugelis, kur ant pievų, Suplasnos, va ir sudievu!“

115

6

Gryčioj tylu ir malonu. Tik Jonienė šildo šoną, Nes dabar rudens jau metas. Šone daužosi reumatas. Šiluma sveikatą skleidžia, Kai pašildai, tuoj atleidžia. Staiga kažkas sudundėjo, Kažkas kieme sudardėjo. Ar langinės tai nuo vėjo? O gal pelės priemenėje? „Ona, nesėdėk palangėj, Kažkas lyg arklys sužvengė...“ Sako mama iš patyko, Lipdama nuo pečinyko. 7 Vakarais nemiega sodžius. Moterėlės vis dar guodžias: Tas kaip kelmas, tas kaip puodas, O tasai kaip velnias juodas. Šit atalekia dar viena Su nepaprasta naujiena: „Oi kūmutės, oi dūšytės! Oi, nebegaliu laikytis! Jūs čia tupit, o ten, ore, Gi piršliai jau pas Garborių.

116

Vienas žilis, kitas plikis, Kurs piršlys, kuris jaunikis, Nieko nebeatrokuoju. Nesibaigs jau ten geruoju... Užstalėn visi susėdo... Oi kūmutės, gumbas ėda!..u 8

Užstalėj visi susėdę: Priešakyje Mikas dėdė, Šalia jo kertėj Tamošius Girgžda pastalėj kaliošais. Čia pat Jonas ir Jonienė Valgo antrą vakarienę. Ona ruošias apie stalą: Tai parausta, tai nubąla, Tai, bepjaustydama sūrį, Į Tamošių pasižiūri. Mikas dėdė sūrio laukė, O sulaukęs išsitraukė Buteliuką iš užančio. Dėdė Mikas nepakenčia Sausu gomuriu kalbėti, O jau metas ir pradėti...

117

PRAGERTUVĖS

1

Piršlio amatas neblogas, Jeigu peršamasai žmogus Tik gerai laikytis moka. Peršamo dalis sunkoka: Visą laiką reik tylėti Ir žemyn kukliai žiūrėti, Valgant lūpoms nečepsėti Ir bendrai mažiau judėti. Tegul jis sau bus ir kvailas, Jeigu tyli - tai ir meilus. Mūsų žmonės Lietuvoje Iš senovės taip galvoja. 2

Dėdė mokė taip kas dieną Savo nokstantį sūnėną: „Tu, Tamošiau, - atsargiai vis, Aš žinau - tu ne kareivis, Tu mergos neužkariausi, Prakiši visur tikriausiai. Tu sėdėk, kur atsisėdai, O kariaut leisk Mikui dėdei. Mes važiuojam pas Garborių,

118

Pas šviesiausi gaspadorių. Saugok Dieve, - kvailas žodis, Tuoj duris jis mums parodys.“ „Ei dėduli, duok pakajų, Tai aš kvailas jau, ar ką jau?..“ 3 Tad Tamošius užu stalo Laikosi kukliai be galo. Jis su išvaizda nuobodžia Klauso savo dėdės žodžių. Linksmas kalbas dėdė varo: Apie dvidešimt hektarų, Apie namą kaip iš stiklo, Apie alų ir salyklą, Apie sklidinus aruodus, Apie spintas, apie puodus... Dėdė kalba apie viską, Net jam akys džiaugsmu blizga. 4 „Būsim giminės, kaimyne! Tokia puiki gaspadinė, Kaip jūsiškė štai Onytė, Ji stebuklus padarytų. Ten pas mus gyvenk kaip mieste, Plaukiok sau kaip sūris svieste.

119

Štai kad ir Tamošius, vaikas, Vestis jam seniai jau laikas, Bet vis laukė metą kitą, Sako - lai paaugs Onytė... Bet dabar štai, per kermošių, Ona pavergė Tamošių, Jis lyg jausmą tokį gavo... Ėmėm tad ir atvažiavom.“ 5 „Kiekvienam geriau vis noris... Sako tęsdamas Garborius, Pagalvot ir Onai laikas, Juk ir ji jau nebe vaikas. Pons Tamošius vyras rimtas, Bus ir kraičio kokis šimtas, Ir bendrai, kiek jau išgalim, Atiduosim josios dalį. Tik šiltuos kraštuos taip dedas, Kad be kraičio žmonės vedas. Dramblį tau ar krokodilą Davė, ir pabaigta byla. Na, o čia šalis kitokia: Dukrą duodi - ir primoki. Čia jau paprotys toks yra: Be dalios negausi vyro.“

120

6

Baigė prakalbą Garborius Ir nuėmė akuliorius, Nes stikliukas po stikliuko, Ir nebėr jau buteliuko. „Na, mamyte, - sako Jonas, Svečias lanko mus malonus. Pažiūrėk, gal kur nors yra Ant šaknų ar ant pipirų?“ „Štai, sveteliai, prašom gerti. Ji bent kiek, piktoji, karti; Kai geri, tai net nukrato, Bet ji gelbsti nuo reumato. Oi, liga tai nemaloni, Antri metai daužos šone.“ Taip šnekėjo Garborienė, Trindamasi po pasienį. 7 Taip čiauškėjo Garborienė. Ona kepė kiaušinienę Ir kalbų protingų klausė. Smigo žodžiai jai į ausį. Bet patiko jai labiausiai Tas, kur nieko nekalbėjo, Kramtė sūrį ir tylėjo... „Kiek rimtumo, kiek pavogos!

121

Turi būt protingas žmogus: Kaip gražiai laikytis moka! Tai ne plepys Gintaučiokas. Net žiūrėt į jį malonu...“ Nusprendė sau viena Ona. 8

Rudenio nakties tamsoje Nežinai nė kur važiuoji. Bet arklys, išrietęs sprandą, Pats sau kelią susiranda. Dėdė Mikas pasipūtęs Tupi kaip gaidys ant kūtės. Tas skystimas ant pipirų Paguldys kiekvieną vyrą, Bet tik ne Tamošiaus dėdę, Rodos, dar tvirčiau jis sėdi: „Na, Tamošiau, kaip tau matos, Ar tau nepritrūks ukvatos?..“ „Tai, dėduli, duok pakajų, Tai jau ženysiuos, ar ką jau...“

122

ONA MĄSTO

1

Vos piršliai tik išvažiavo, Tėvas tarė dukrai savo: „Na, dukrele, pagalvoki. Nors galvoti tu nemoki, Bet šiek tiek reik pamąstyti, Kaip čia su savim daryti... Vyras, rodos, jis neblogas Ir galbūt nekvailas žmogus. Turi ūkį, rods, neblogą, Gali būt gyvent patogu. Aš juk greit visai pasensiu... Juk ne aš, bet tu gyvensi. Tad dabar mąstyti laikas, Juk esi jau nebe vaikas.“ 2

„Ką čia daug aš primąstysiu, Kaip sakysi, taip darysiu“, Patylomis tarė Ona. Buvo jai labai malonu, Kad piršliai, kitas aplenkę, Ją, jaunesniąją, aplankė. Ir svarbiausia - ne dėl kraičio.

123

Bet pamanė: „Ne juokai čia. Nepažįstamas tas namas, Reiks gyvent tenai be mamos. Ir tas vyras, nors protingas, Bet jis toks nereikalingas. Iš to savo didžio proto Jis toks svetimas atrodo.“ 3 Ona, mamą apkabinus, Kaip tik moka, taip raminas. Tyliai klausia: „Mamunyte, Kas gi man dabar daryti?“ Mama ašaras sau šluosto Ir Onytės galvą glosto. „Eik, vaikeli, pamiegoki, Ryt bus išmintis kitokia, Ryt bus gal šviesiau mintyse, O gal sapną pamatysi, Tad, pavarčius sapninyką, Visą suprasi dalyką, Kas ir kaip išeiti gali. O dabar jau gulk, dukrele.“ Taip motulė nuramino Nerimaujančią merginą.

124

4

Ore vėjas, lietus lyja, O svirnely, paduknyje, Šilta, gera ir malonu. Bet apleido miegas Oną. Vos akis tiktai sumerkia, Girdi - ore kažkas verkia. Ir nustebus Ona klausos. Girdi - lūžta šakos sausos. Jas į sienas vėjas svaido. Tai dainos vėl girdi aidą, Tai vėl girdi, lyg kas meldžias, Tai į sienas kažkas beldžias... Tartum griūva visas svietas... Lietus, vėjas, vėjas, lietus... 5 Rudenio pašėlęs vėjas Su eglynais glamonėjas. Tai, šimtu vilkų sukaukęs, Atsibasto į palaukes Ir, užpuolęs sodžių, spjaudos, Tai vėl ryja dangčių šiaudus, Tai vėl purtint sodą ima, Tai mėgina griaut klojimą. Rudenio pašėlęs vėjas, Kaip tas pasakos pjovėjas,

125

Pjaudams šieną, kur padūko, Po patamsį dalgį suka. Dreba medžiai, žvėrys kaukia, O jis dūksta po palaukes. 6

Staiga lūžta svirno durys, Ir įbėga Bekepuris. Ona šokti, rėkti bando, Bet jėgų savy neranda. Bekepuris tuoj į glėbį Oną drebančią pagriebė Ir risčia per kiemą neša, Rankas laužo, plaukus peša. Akys jo kaip vilko žiba, Ūsai lig pat žemei kybo. Neša Oną jis palauke, Tai sužvengia, tai sukaukia. Ona irgi šaukti bando, Bet jėgų savy neranda. 7 Staiga švyst nakties tamsoje... Kažkas bėgo ir sustojo... Ona žiūri: kareivėlis, Bekepurį parsivėlęs, Kamuolin vynioti baigia

126

Ir durtuvą kupron smeigia. Toks jaunutis kareivėlis, Toks, kaip esti paveikslėliuos, Kur jai tekdavo matyti, Šypsos, žiūri į Onytę. Ir Onytė apkabina Savo lauktąjį vaikiną. Jis tvirtai ją prisiglaudžia, Prie krūtinės savo spaudžia, Sako: „Negerai, Onyte, Kad galvojai apie kitą.“ 8

Čia Onytė ir pabudo. Širdis plakas, lūpos juda. „Vai Dievuli, koki kvaila... Taip man sapno šito gaila.“ Ore jau rytai nušvitę; Skuba keltis mūs Onytė. Paskubomis lovą kloja, O tas sapnas vis galvoje. Pamąstys ir mato vėl ji Savo jauną kareivėlį. „Vai Dievuli, koki kvaila... Taip man sapno šito gaila.“

127

T A M O Š I U S MĄ S T O

1

Vest Tamošiui pats jau laikas. Jis visai jau nebe vaikas. Metų turi jis šiandieną Penkias dešimtis be vieno, Nors atrodo daug jaunesnis, Raudonesnis ir drūtesnis Užu bet kurį naujoką. Tik judrumo jam kiek stoka. Nors neturi plauko žilo, Bet viršugalvis jau dyla. Ir kakta lyg kiek raukšlėjas, Nes ir čia ruduo atėjęs. Tat žinojo mūs Tamošius Ir rimtai jau vesti ruošės. 2

Nemanykit, mieli broliai, Kaip jūs manėte lig šiolei, Kad vestuvės lengvas daiktas, Sutarei, ir turgus baigtas. Sutartuvės, pragertuvės Tai dar, broliai, ne vestuvės. Atvažiuos namų žiūrėti -

128

Reiks vedžioti brangų tėtę Ir po tvartą, ir po klėtį, Rodyt baldus, rodyt puodus, Rodyt maišus ir aruodus. O paskui, viską parodžius, Dar kalbėk jam meilius žodžius, Nors patsai kažin ką duotum, Kad greičiau tik išvažiuotų. Išprašytumei tą žmogų, Kol nematė kiauro stogo. 3 O paskui? Paskui kas daros? Būk tu blogas, būk tu geras, Pirmus užsakus užgirdę, Kaip tie bimbalai įširdę, Kaip gyliai, arklį išvydę, Bobos urmu puls raišyti: „Ai Tamošiau, kaip? Tą Oną? Kur vedžiojos su Steponu?“ Geradėjos neprašytos Išpaišys ir tuos, ir šituos. O pas Oną vėl nušliaužę, Kaip gyvatės miško lauže, Šnypšdamos jai gels į širdį, Paskui džiaugsis ją pravirkdę.

129

4

Iš piršlybų parvažiavęs Ir kaliošus nusiavęs, Mūs Tamošius taip galvojo. Porą valandų asloje Nejudėdams išstovėjo. Krapštė smakrą ir tylėjo. Tiesa, tiko jam Onutė, Per jauna tik gal truputį, Devyniolikos dar metų, Bet graži - tai jau kaip reta. Ir linksmiau Tamošiui daros. Ėmė suktis mintys geros... Turbūt iš tiesų malonu Nuosavą turėti žmoną. Bus, matyt, linksmybių daugel. O toliau - tai dar geriau gal... 5 Ir Tamošiaus veidas šypsos. Pirma buvo jis kaip gipsas, Dabar tapo kaip ragaišis, Nesigaili naktį gaišęs... „Ai, tas dėdė, dėdė Mikas! Matos, kiaušas jo ne dykas. Ir tu man taip sugalvoki, Ir mokėki, ir žinoki...

130

Su tokiuo piršliaut bepiga: Kalba lyg tartum iš knygų, O nežino jokio rašto. Štai jums žmonės mūsų krašto! Kas iš jo bepasityčios?.. Bet be dėdės - nė iš gryčios!“ Nusprendė tvirtai Tamošius Ir į tvartus eiti ruošės. 6

Bet vos žingsnį tik padarė, Žiūri - durys atsidarė, Ir vidun įvirto kūliu Jojo mylima tetulė. „Ach, tu mano Tamošėli, Su Miku bastais tu vėlei! Ką tas žmogus tik nedaro! Neišeis jau tas į gera. Kam trankytis tau po svietą? Štai tau Jokimo Elzbieta... Ko ne merga? Ko ne žmona? Daug vikresnė už tą Oną. O ir kraitis jos neblogas. Vestum ją ir būtum žmogus.“

131

7

„Eik, tetule, duok pakajų, Tai aš senis jau, ar ką jau, Kad aš imčiau mergą seną? Tegul ji dar pagyvena.“ Taip Tamošius jai atkirto, O teta vos neapvirto. „Tu bijokis Dievo, vaike, Kam tu tą mergaitę peiki? Kas tau sako, kad tu senas? Tiesa, ji jau pagyvenus, Bet ji už tave jaunesnė Ir už Oną daug gudresnė...“ Bet Tamošius nebeklausė. Pasikrapštė palei ausį Ir, į ūsus sau papūtęs, Nužingsniavo jis į kūtes. 8

Linksma žmogui anksti rytą Savo gyvulius lankyti. Vos suspėjai atdaryti Tik duris į šiltą tvartą, Visos akys tuoj iš karto Į tave domiai sužiuro. Bulius rimtas rūsčiai niuro, Karvė spokso atsisukus,

132

Ten vėl rąžosi veršiukas, Žvengia širmis, šieno gavęs, Ten vėl garde trepsi avys. O Tamošius viską girdi, Šiluma jam glosto širdį. Karvėms kratinio paruošęs, Murma patyloms Tamošius: „Na, nebūkit taip išdykę, Greit turėsit šeiminykę.“

133

TAMOŠI AUS REIKALAI SMUNKA

1

Žino žmogus tai kiekvienas, Kaip mes mėgstam šventas dienas. Sekmadienis - menka šventė, Bet sulaukęs neiškenti Nepaglostęs sau krūtinės. Dingo mintys kasdieninės, Ir galvoj tartum šviesiau lyg. Žiūri - ore šviečia saulė. Gryčia lyg tartum šviesesnė, Tvarkingesnė ir didesnė... Šiaip retai mes gryčias šluojam. Maišosi dažnai po kojom Pilni viedrai, tuščios geldos, Rėčkos virsta, puodai skaldos. Per tai veidas šeiminykės Esti taip dažnai supykęs. Maišatis visur didžiausia. Džiaukis, kupron jei negausi. 2

Bet jau šventadienio rytą Viskas puikiai sutvarkyta, Neužkrauta, neprilieta, -

134

Viskas stovi savo vietoj. Štai mūs mylimi kaimynai Dažinys ir šilti blynai Laukia mūs ant balto stalo. Skanūs jie šiandien be galo. Širdį akmenio turėtum, Jei į juos nepažiūrėtum. Užtat sekmadienio rytą Ir galvoj visai kas kita. Šeiminykei ruoštis sekės. Linksmas veidas, linksmos akys. Ji linksmai visus vadina Sėst galų gale prie blynų. 3 Na, skaitytojau, supranti? Šiandien ir Garboriui šventė. Šventė gryčioj, šventė lauke: Savo jis sūnaus sulaukė. Ištarnavęs porą metų, Savo vėl namus pamatė. Džiaugiasi visa šeimyna, Kaip įtikti, nebežino. Vienas sako, kitas klausia, O mama užvis daugiausia. Pasiilgus savo Kosto, Tai rankovę jam paglosto,

135

Tai pavarto jo kepurę, Tai iš tolo pasižiūri... „Gal ko nori dar, Kastuti? Gal dar valgytum truputį?“ 4 Ona, brolio susilaukus, Padabino gelsvus plaukus Dovanotais jo kasnykais. Vos akis tik jo sutikus, Šypsos tuoj ir tuoj parausta. Šiandien burna dukart prausta, Bet vis rodos - dar nebalta; Kartais šilta, kartais šalta Iš to džiaugsmo Onai daros. Bet tas Kostas toks negeras Jukina ją visą laiką. Tai ką šnibžda, tai sulaiko, Tai primerkęs akį žiūri, Tai primena Bekepurį. Vis tai būtų nieko, ką čia... Jei nebūtų kito svečio, Bet dabar tas Kosto draugas... Ona ypač jo ir saugos. Kai pažiūri jis į Oną, Jai ir baisu, ir malonu.

136

5

Sekmadienio linksmas rytas. Žvengia bėris pakinkytas. Metas keltis į bažnyčią, Bet šeimyna dar po gryčią. „Na, kareiviai, nežiopsokit, Šiandien mergas padabokit. Nes kareiviai mūsų šone Didelėj pašėnavonėj.“ Taip Garborius sau juokavo, Ragindams vaikinus savo. „Tai kad, dėde, bloga rodą, Mums visai prastai atrodo. Grūdus jau kiti išgliaudė, Mums paliko vien tik šiaudus. Mes kalbėkim atvirai vis... Mat kareivis - tai kareivis...“ Taip Garboriui aimanavo Apie prastą dalią savo Vyras linksmas ir malonus, Kosto draugas, Klimo Jonas. 6

Taip išgirdus kalbant Joną, Staiga ėmė rausti Ona. Lyg kažkur jį būtų mačius.. Štai ir akys jo tos pačios...

137

Taip... Jaunutis kareivėlis... Bekepurį parsivėlęs... „Vai Dievuli, koki kvaila, Taip man sapno buvo gaila...“ Ona ir pati nežino, Kas jai ūpą pagadino. O tas Kostas vėl kaip tyčia Juokiasi per visą gryčią: „Ona, neužmiršk šventoriuj Nusipirkt elementorių, Nes juk tavo Bekepuris Supratimo dar neturi. Tad galės, tave paėmęs, Apsiprasti su raidėmis.“ 7 Ona dar labiau paraudo. Akys drėksta, širdį skauda. Vos išėjo tik vaikinai, Ona tėvą apkabino Ir graudžiai prašyti ima: „Tėte, aš dar neisiu šįmet...“ „Na, vaikeli, lyg kas varo, Būk su mumis, jei tau gera. Aš kaip nors atsiprašysiu, Šiandien pat jam parašysiu...“ Jis į kaktą pabučiavo

138

Mylimą dukrelę savo. Trumpos buvo čia derybos: Baigtos pirmosios piršlybos! 8

Ir mama čia pat vis ruošias, Išlydėdama jaunuosius. „Tai greičiau, vaikai, važiuokit, Ant mišių nepavėluokit. Tik Kastukui su tuo paltu Kad tiktai nebūtų šalta.“ „Ei matute, - tikras juokas, Kad sušaltų toks berniokas!“ Jai linksmai sušuko Kostas... Vienas žodis, vienas mostas, Vienas tylus sušvilpimas Ir vadelių paspaudimas, Lyg iš guolio miško žvėris Šoko tuoj iš kiemo bėris; Niekam jis aplenkt neduosis: Žino - veža tris jaunuosius.

139

TAMOŠI UI VARGAS SU SKAITYMU

1

Štai, skaitytojau... Blogai mums. Skleidžiasi žinia po kaimus, Eina gandas nemalonus, Kad toks vienas jaunas ponas „Iliustruotoj Lietuvoje“ Mūs Tamošių garbavoja. Sako, nors ir su kaliošais, Bet prastokas mūs Tamošius. Vaikštąs burną atsivožęs... Nei „estetiškosios grožės“, Nei politikos, nei meno Klausimais nenusimano; Ir kalbėt švelniai nemoka, Ir charakterio jam stoka... Sako, blogas mūsų smokas, Kad patinkąs toks berniokas. 2

Pas Jonilą ponas buvęs, Ot, tai buvusios vestuvės! Kitos dainos, kitas žaislas... Ir jaunikis, ir jaunoji Tenai buvę kaip paveiksluos „Iliustruotoj Lietuvoje“. 140

O Tamošius - tikras rąstas: Ir vestuvės būsią prastos. Ir per kokį šimtą metų, Kai pakilsianti kultūra, Apturėsią mes sarmatą Dėl tokios literatūros. Taip kalbėjo mandrus ponas... O Jonienei skauda šonas... 3 Ach... Beje, apie Tamošių... (Ot tai būtų buvus košė: Vos pradėk tiktai rašyti Lenda žodžiai neprašyti...) Na, Tamošiau, dovanoki, Tu skaityt vis tiek nemoki. Tu skaitai, pirštu primygęs, Tik iš savo maldaknygės. O dėl knygos ar gazetos Tau galvoje trūksta vietos; Tau vis tiek, ką ten kas rašė, Kaip tik taip manau ir ašei. 4 Bet dabar mums nebeaišku, Kas daryt su šituo laišku. Aiškiai sakė: nuo Garboriaus.

141

Ir žinoti baisiai noris, Ką ten tokio senis rašo. Gal greičiau važiuoti prašo? Gal pasilgo mūsų Ona? (Baisiai būtų mums malonu!) O gal ji pati, mieloji, Ką nors tokio sugalvojo Apie šitą... apie... meilę?.. Ir Tamošius ryja seilę. Laiko rankoj jis kepurę Ir į laišką meiliai žiūri. Kas paaiškins mums dalyką? Reikia eiti vėl pas Miką... 5 Ai, tas Mikas mūsų dėdė! Šimtą jis vilkų suėdė. Tai ne pora kitiems dėdėms, Skaito laišką nemokėdams: „Abejonės nėr nė lašo... Žinoma, kas čia mums rašo. Reiškia, mes šukelėm jausmą, Ir ne tiek laiškų dar gausme. Mandras daiktas yr mergaitė, Reikia tik mokėt prieiti. Pirma jos atrodo baikščios, Paskui vaikšto su pagaikščiais. Pirma jos - baikščiausios stirnos,

142

Paskui mala mus kaip girnos. Tu, Tamošiau, tai žinoki, Nes gyventi dar nemoki... Bet dėl visko - gaila laiko: Pasigauki Sprikto vaiką. Ir tegul jis mums paskaito, Ką čia rašo ta mergaitė.“ 6

Mūsų sodžius - tai kaip reta. Laikos kaip prieš šimtą metų. Čia nė vienas be Sprikčioko Žmoniškai skaityt nemoka. O Sprikčiokas - keistas vaikas: Nuo žmonių šaly vis laikos, Gauna mušt triskart į dieną, O tevalgo kartą vieną. Nėra matęs jis mokyklos; Visą laiką po ganyklas Piemeniu jis ištarnavo; Ten ir savo mokslą gavo. Ir Tamošius Sprikto vaiką Valandą po daržą vaiko. Būtų jis spragon išmovęs, Bet nutvėrė už rankovės. „Ei vaikeli, duok pakajų, Tai bijai manęs, ar ką jau?“

143

7

Dėdė Mikas laišką laiko, O Tamošius laiko vaiką. „Na, kirmėliau, neišbėgsi, Gausi sprikto, jeigu rėksi, Tu matai, kaip mes supykę... Štai tau laiškas, - paskaityki.“ Vargšui vaikui miršta blusos; Ir gerklė visai uždususį Pasirodo senis rašo... Ir maloniai atsiprašo, Kad dar šįmet negalėsiąs... „Kad jis būtų kur išdvėsęs! Staiga šaukia dėdė Mikas, Jo kakta labai supykus. Šitaip žmones suvedžioti! Kas, ar mes jau variotai?“ Mūs Tamošiaus veidas bąla, Jis sau krapšto nosies galą, Lamdo rankose kepurę Ir į vieną tašką žiūri. O Sprikčiokas jau iš sodo Jiem abiem liežuvį rodo. 8

Dėdė Mikas susiraukęs Sau skubiai kepurę maukiąs. Matos, akys jo paniurę 144

Į Tamošių nebežiūri. „Ei dėduli, duok pakajų, Tai kitur jau reiks, ar ką jau...“ „Gausi špygą, ne pakajų. Kas? Radai tu čia liokajų, Kad tave kas važinėtų Ir sarmatą apturėtų? Sugaišau jau penkias dienas. Važinėk dabar sau vienas!..“ Dėdė Mikas, durim trenkęs, Nužingsniavo pro palanges... O Tamošius vienas liko. Tyli gryčia tuščia, dyka, Tik svirplys už pečinyko Kažką stengias pasakyti Apie gražiąją Onytę. Ir Tamošiui pirmą kartą Kažkas lyg gerklėj apkarto. Lyg kažkas krūtinę smaugia, Lyg akis kažkas aptraukė. 9 Liūdnos akys, liūdnas veidas. Galvą sau žemyn nuleidęs, Eina vargšas pas tetulę. Pogulio tetulė guli Ir kalbėt visai nenori. Vis pikta ji už Garborių.

145

Vest ten tokią Garboraičią Nuogą ir visai be kraičio! Tai vis Mikas, tas Judošius, Taip sukvailino Tamošių. O Tamošius tetai savo Meiliai ranką pabučiavo, Veidą nuolankų padarė Ir nužemintai taip tarė: „Jau dabar aš, tetulyte, Nutariau nebeklausyti, Ką man sako Mikas dėdė. Sėsiu aš į savo kėdę. Kam bastytis man po svietą, Vesk, tetule, pas Elzbietą.“

146

TAMOŠI UI GALVA SUKAS

1

Kiek kalbų, kiek triukšmo buvo: Boboms gomuriai išdžiūvo. Kalba, plepa visas sodžius, Gaudo viens nuo kito žodžius: „Tai stebuklai ant šio svieto: Mūs Tamošius ims Elzbietą! Mat tetulė juos susiuvo: Vakar sutartuvės buvo... Dabar vaikšto su kaliošais Ir Elzbieta, ir Tamošius; Gaila, jiedu nesuprato To prieš dvidešimtį metų...“ Taip po sodžių bobos godžios Išmintingus svaido žodžius. 2

O Tamošius - vyras rimtas: Jis nemėgsta žodžiais imtis. Kam trankytis čia po svietą, Kad Elzbieta, tai Elzbieta... Gaila, žinoma, Onytės: Ją paims dabar jau kitas. Sekmadienį, žmonės sakė,

147

Visas pulkas paskui sekė. Mūs Tamošiui širdį skauda, Tartum gaila, tartum graudu, Bet tiek to, ką bedarysi, Pėsčias raito nepavysi. Jei taip reikalas pavirto, Tai, matyt, taip buvo skirta... 3 O tetulė pajaunėjo... Kiauras dienas bėginėja Nuo Tamošiaus pas Elzbietą, Nuo Elzbietos pas Tamošių; Moko, kaip gyvent ant svieto, Prie gyvenimo juos ruošia: „Pamaty site, vaikeliai, Kas iš jūs išeiti gali... Kaip karveliai sau burkuosit Ir tetulę minavosit. Jei ne tas prakeiktas Mikas, Laimė būt seniai įvykus... Tai važiuokit, Tamošėli, Jūs greičiau pas kunigėlį.“ „Eik, tetule, duok pakajų, Tai čia striokas jau, ar ką jau...“

148

4

Neskubėdamas Tamošius Su Elzbieta vestis ruošės... Viskas, rodos, puikiai vyko... Bet nežinot jūs dar Miko! Šitoks dėdė - tikras plienas, Nukariaus jis pulką vienas. Niekas taip dar nekariavo: Viską pastatys ant savo. Ką jūs manot? Vai Dievuli, Nusileisti prieš tetulę, Kad iš juoko valsčius kauktų? O kad ji kur nesulauktų! Trenkė kumščiu taip į stalą, Kad Tamošius net nubalo. 5 „Kas čia tau toksai do karštis, Ko tau prie Elzbietos veržtis? Neklausyk, ką senė stena; Perša ji tau mergą seną, Ji tik tavo namą tepa... Kad nebūt čia jos nė kvapo! Vakar aš, pardavęs grūdus, Dėl tavęs pragėriau pūdą Pas Leibuką su Garborium.

149

Mes tave apvesdint norim, Tik nebūk toksai iširęs... Ona dar biskutį spirias, Bet tėvai priversti gali: Negi eis prieš tėvo valią. Apie Oną dabar sukas Kažkoks pienburnis Klimukas. Bet jis plikas kaip tilvikas, Neišdegs šis jų dalykas. Mes abudu su Garborium Oną tau paskirti norim. Tik žiūrėk, nebūk tu bulius, Neklausyk kvailos tetulės.“ „Ei dėduli, duok pakajų, Tai jau vėl pradėt, ar ką jau?“ 6

Ir gyvenk dabar ant svieto. Šitas Oną, tas Elzbietą... Mūs Tamošiui galva sukas Ir akis aptraukė rūkas. Šypsos palubės nušvitę, Tartum mato jis Onytę, Tartum vėl Elzbieta matos, Tartum sukas kažkoks ratas. Ir surask dabar teisybę! Tampo žmogų įsikibę.

150

Šitas Oną, tas Elzbietą, Nėr teisybės ant šio svieto. O be to, dar tas Klimukas... Kad jam sprandą kur nusukus! Ir Tamošiui galva sukas, Ir akis aptraukė rūkas.

151

PRI LI PO LI EPTO GALĄ

1

Ak Tamošiau, negerai tai. Tu mainai panas per greitai. Tai tau Ona, tai Elzbieta... O rytoj širdyje vietą Ras gal kokia Marijona. Mums tai baisiai nemalonu. Tu rimtesnis būk, Tamošiau, Ir nevargink Alijošiaus. Jei vedi, tai vesk kurią nors, Kepki, kol ugnis kūrenas. Laiko mums mažai belieka, Taip liksi visai be nieko. Na, tai Oną ar Elzbietą? Tark nors kartą žodį kietą, Kad neliktumėm su nosim, Kaip ir ką daryti reikia... Štai ir dėdė tave peikia: 2

„Liurbis tu tikrai, ne vyras, Tau galva visai iširus Ir visai padrikę mintys. Rado jis su kuo ramintis!

152

Jam mat patarė tetulė! Protą iš tavęs iškūlė... Vyras tu, - tai būki tvirtas, O ne taip, kaip lepšis virtas. Suradai sau mergą gerą, Tai daryk, kaip žmonės daro. Gero daikto nieks nesiūlys, Neatsiųs piršlių tetulės. Pats turi ją užkariauti. Nors tau reiktų galą gauti, Stenkis pastatyt ant savo.“ Taip jam dėdė pranašavo. 3 O Tamošius... mm... Tamošius... Maunas neskuboms kaliošus. Velkas kailinius iš lėto... Baisiai nebesinorėtų Jam važiuot vėl pas Garborių. „Na, bet dėdė šitaip nori. Reiks dar kartą pabandyti, Galbūt ir sutiks Onytė...“ Taip Tamošius murma basu, Bet širdy kažkaip nedrąsu: Tokia šviesi ten šeimyna, Nei kalbėti kaip nežino, Nei kaip elgtis, nei sėdėti,

153

Nei kur rankas pasidėti. Žodžiu, ten Tamošių varžo, Jaučias kaip žuvis po varžą. Štai bepiga pas Elzbietą, Čia jis jaučias savo vietoj. 4 Ore širmis nerimauja, Žvengia, koja vartus griauja. O Tamošius vis iš lėno... Dėdė ragina sūnėną: „Štai, žiūrėk, ką širmis daro! Širmis lemia tau į gera. Taip, kai žirgas šitaip žvengia, Šeimininkui puotą rengia. Ženklą aš žinau kiekvieną. Seksis mums tikrai šiandieną. Tik greičiau gi tu krapštykis!“ Rėkia dėdė vėl supykęs. „Ei dėduli, duok pakajų, Nepaspėsim mes, ar ką jau.“ 5 Staiga... Čia stebuklai daros... Daros durys iš kamaros, Ir į vidų su kačerga Šoko kaip pasiutus merga;

154

O paskui įvirsta kūliu Susijaudinus tetulė. Ir kaip šoks jos plūsti dėdę: „Ak tu, senkelmi, begėdi! Šitaip tujai žmones ėdi! Šitaip tvirkini tą vaiką! Kaip tave tik žemė laiko... Kad tavęs - nė kvapo šičios, Nešdinkis tuoj lauk iš gryčios!“ Rėkia jos, lyg būt čia miškas, Keikiasi kaip iš kantičkos. O, be to, pašėlus merga Lenda muštis su kačerga. 6

Dėdė Mikas nusispjovė, Durimis įpykęs šovė Ir paniuręs, susilenkęs Nužingsniavo pro palanges. O tetulė su Elzbieta Ėmėsi Tamošių rieti: „Vai Tamošiau, kas tai manė, Kad klausytum durno senio. Juk matai, jis jau pamišo. Jis visur liežuvį kiša... O tu vyras toks protingas. Kam jis tau bereikalingas?.. Tad jei nori, Tamošėli, -

155

Tai tuojaus - pas kunigėlį“. Šitaip pabaigė tetulė Minkštu balsu, kaip priguli. O Tamošius atsidusęs Pažvelgė iš vienos pusės Į paraudusią Elzbietą, Į jos ranką tvirtą kietą, Kuri laikė dar kačergą... „Iš tiesų, - ji nieko merga... Nusprendė tyliai Tamošius Ir sugurgždino kaliošais: Kad važiuoti, tai važiuoti. Nėra ko čia daug galvoti!“ 7 Kai Tamošius su Elzbieta Užėmė važyje vietą, Kai tetulė juos žegnojo, Širmis kasė sniegą koja. Širmis skubės, nerimavo Vežti šeimininką savo, Vežt Tamošių į tą vietą, Kur suriš jį su Elzbieta... „Na tai kaipgi, Tamošėli, Ar tu nepabėgsi vėlei?“ „Eik, Elzbute, duok pakajų, Ar aš kiškis koks, ar ką jau.“

156

J A U N O S D I E N O S B AI GT OS

1

Pusnimis laukai nukloti, Blizga medžiai apšarmoti, Marškomis nutiestas kelias, Baltas sodžius ir miestelis. Šaltis, ruošdamos Kalėdoms, Puošė viską kaip mokėdams. Gamtą jis skubiai papuošęs, Apie žmones dabar ruošias: Čiupęs didelį ar mažą, Veidus raudonai nudažo, Čia vėl antakius merginai Sidabru jis padabino, Seniui ūsus apšarmojo Ir kalnierių sidabruoja, O kas barzdą tur išpūtęs, Kaba tam barzdoj žvakutės. 2

Ach, Kalėdos, tos Kalėdos... Mergos kaip išmano rėdos Ir kvapus visokius skleidžia, Ir skubiai gražumą leidžia. Ir ant rinkos, ir bažnyčioj Jos sutinka lyg netyčia 157

Kaip tik tą, kurį norėjo... Šyptelėjo, pakalbėjo Ir prie kito nuskubėjo. Nes Kalėdų brangus laikas, Nes piršliai mamytes vaikos. Per Kalėdas viskas greitai, Viskas darosi gerai taip... Tiek daug švenčių vienam daikte: Užsakai bematant baigti, Per savaitę, jei tik noris, Gali stot jau prie altoriaus. 3 Per pamokslą žmonės kosi, Kožnas garsiai valo nosį, Garsiai trenkia bats į batą, Pirštus trina, rankas krato; O bobelės po bobinčių Šnibžda, stumdos, kelia ginčą. Bet pamokslas štai praėjo, Užsakus skaityt pradėjo, Ir bažnyčioj kaip kapuose, Nieks nečiaudi, nieks nekosi, Tyli liežuvius sukandę. Na, ir užsakų gi šiandie! Aibės tų porų jaunųjų, Kaip litanijoj šventųjų, O tarp jų garbingoj vietoj Mūs Tamošius su Elzbieta. 158

4

Greitai sukas laiko ratai: Po Kalėdų - Nauji Metai, O po jų štai Trys karaliai. Na, laikykitės, broleliai! Vieškeliais dzinguliai alda. Ir žirgų nebesuvaldo Pajauniai, pernakt be miego, Verčia pamerges į sniegą Vienas tyčia, kits netyčia... Visi skuba į bažnyčią. O Tamošiaus žirgas širmas Priešakyje žengia pirmas. 5 Pajauniai, pernakt be miego, Verčia pamerges į sniegą. O Tamošius visą laiką Vadeles atidžiai laiko. Jis neduoda žirgui valios: Vos tik širmio karčiai kelias, Vos išmes aukščiau tik koją, Tuoj Tamošius ir galvoja, Kad, gink Dieve, neišvertus, Neužkliudžius kur į vartus. Veža savo jis Elzbietą, Jai visur pirmoji vieta, -

159

Veža turtą jis brangiausį... „Na, nešumyk, kupron gausi Bara širmį mūs Tamošius, Ardams sniegą su kaliošu. 6

„Na, tegul gi tas Garborius Pasidžiaugs dabar, jei nori. Nedavė, - tai ir nereikia, Pats save dabar tepeikia. Taip Tamošius vienas mąstė. Būč galėjęs Oną vesti. O dabar teryja seiles... Žinoma, mergaitė gailis... Ji stovės kur už pilioriaus Ir žiūrės, kaip prie altoriaus Mane riša su Elzbieta... Taip tai darosi ant svieto.“ Mūs Tamošius atsiduso Ir pakrapštė vieną ūsą. 7 O bažnyčioj pilna svieto! Mūs Tamošius su Elzbieta Rado sau garbingą vietą Priešaky už Dievo stalo Ir laimingas jis be galo,

Kartais net akis primerkia... Tik Elzbieta kažko verkia. Bet tai paprastas juk daiktas! Jaunos dienos, reiškia, baigtos... Mūs Tamošius nesidairo. Tik į dešinę, į kairę Jis žvairomis pasižiūri. Mato, poros stovi būriu, Kaip gandrai kur po palaukę, Vis eilės jie savo laukia. 8

Pamaldos seniai jau baigtos, Skirstytis žmonėms jau reiktų, Bet, matyti, jie neskuba: Šiandien bus daugybė šliūbų. Pažiūrėti kam nerodu? Bet ir laukt jau nusibodo... Staiga viskas sujudėjo, Sukuždėjo, sušnabždėjo: Na, tai reiškia - prasidėjo... Poros viena paskui kitą Eina prižadų darytų... O širdis Tamošiui mušas, Nebejaučia kūne dūšios; Bet tai paprastas juk daiktas, Reiškia, jaunos dienos baigtos...

161

9

Staiga mato prie altoriaus Oną, dukterį Garboriaus. Salia jos dailus vaikinas. Ona galvą padabinus Tūbomis, rūtų sakaitėm; Rodosi kaip karalaitė. Girdi, šnabžda žmogs į žmogų: „Garboraičia su Klimoku...“ Šito jis visai nelaukė... Galvą kailiniuos įtraukė, Pažiūrėjo į Elzbietą: „Taip tai darosi ant svieto...“ Mūs Tamošius atsiduso Ir pakrapštė kitą ūsą... 10

Greit ir jo eilė atėjo. Rankas kryžiškai sudėjo, Neapleisti prižadėjo Ir klausyti, ir mylėti Už viską labiau ant svieto Savo nuosavą Elzbietą. O paskui sumainė žiedus, Na, ir pabaigtas mėsiedas...

162

11

Muzikantai prie špitolės Pasitiko juos iš toli, Grodami jiems maršą puikų. Grojo klarnetu ir smuiku. Iš visų spėkų jie grojo, O basetle turavojo... Žmonės gi iš viso rinko Pažiūrėti susirinko... „Oi, tikrai pabaiga svieto, Žiūr, Tamošius su Elzbieta...“ Širdys mat visų apsalo, Ir kalboms nebuvo galo, Kad Tamošius Bekepuris Nuosavą Elzbietą turi. 12

Na, skaitytojau, ant galo Sėskime ir mes prie stalo, Gerkim vyną, gerkim alų! Nes Tamošius visus kvietė Jo vestuvių pažiūrėti. Per ilgai jis mus vargino, Kol surado sau merginą. Bet dabar užmirškim viską, Tegul viskas žiba, blizga! Muzikantai tegul groja,

163

Stikluose alus putoja, O jaunieji tegul šoka, Ir tegul jie pasimoko, Koks senesniam didis vargas Sukinėtis apie mergas... Tad kiekvienas, kol dar jaunas, Tegul sau mergaitę gauna, Nes kitaip - bus kaip Tamošiui... Taip jums sako Alijošius. 1927

164

J AUNI AUS I A LI ETUVA R o ma n t i š k a poe ma

ŽANG A Kur šiandieną jisai? Dingo vargšas visai. O kur dingo, - niekas nežino... Ar jis slapstos tarp mūs, Ar jis pirko namus, Ar išdūmė jis į Argentiną?.. O vienok jo darbai Buvo garsūs labai, Po Lietuvą plačią skambėjo. Ar apgaut, ar aplošt, Arba kalbą išdrožt, Jis visa puikiausiai mokėjo. Panvėžy ir Šiauliuos, Ir miesteliuos kituos, O labiausiai Klaipėdoj ir Kaune, Tartum varpo garsai, Taip skambėjo garsiai Pavardė jo garbinga ir slauni.

165

O dabar gi, deja, Jau aptraukė veja Jo darbus reikšmingus ir dorus. Teismo rūmų tyloj, Numarintoj byloj Juos varto retai prokuroras... O galėtų atkast, Įkvėpimo surast Jo darbuose poetai bent penki. Tai poema tikra! Jos nepeiks nei Gira, Nei Maironis, nei Kirša su Binkių... Bet poetai dabar Neprisiruošė dar Jų jėgos kol kas dar iširę... Tad, kol kas susiras, Susikaupkime mes Ir pagerbkime savo didvyrį.

166

P I R M O J I G I E S MĖ

1

Rainys gyveno sau Atkaičiuos Su mažute šeimyna savo. Jis nusimanė litų skaičiuos Ir juos dažnai slaptai skaičiavo, Veltui jis neišleis nė cento. Bet jeigu reikia kam, - paskolys Iš trisdešimt penkių procentų, Ar svetimas tu būk, ar brolis... 2

Ir, taip sukalęs kapitalą, Išleido sūnų jis į mokslus. Patiko seniui mat be galo, Kad jo sūnus drožtų pamokslus. Gimnazijų dabar kiek nori, Gyvenam mes šviesybės laiką. Per tat ir noris gaspadoriui Išleist į ponus savo vaiką.

167

3

Rainiukas augo ir mokinos. Maldingas buvo ir malonus, Slaptai tevaikščiojo j kinus. Ir džiaugės vaiku kapelionas. O girtas dvarininkas Juška, Turguj sutikęs senį Rainį, Sakydavo: „Rainy, na ką? Tai būsime, psiakrev, mes svainiai?“ 4 Tolyn - gudryn vis ėjo vaikas, Gyvenimo jį traukė menas. Jis vyriškai visuomet laikos Ir skaito kriminalromanus. O Joną Glinskį, vyrą greitą, Jis išsirinko už vadovą. Ir štai abu slaptai jie skaito „Serloką Holmsą“, „Kazanovą“.

168

5

Gimnazijoj juk nieko nėra, Išskyrus „Grafą Montekristą“. Tvanki ir rūgšti atmosfera Nualo greitai gimnazistą. Išmoko jis per trumpą laiką Ir šmendeferą, ir očko. Ir gert išmoko jis su saiku, Be to, išmoko dar kai ko... 6

Visi mes mokėms po truputį Ir šio, ir to, ir šen, ir ten... Tad mokytam šiandieną būti Nesunku, patikėkit man. Tad ir Rainiukas greit pamatė, Kad jis per ketverius metus Už savo seną gudrų tėtę Jau mokytesnis yr perpus.

169

ANTROJ I

GI E S MĖ

1

Kai baigėsi aštunti metai, Rainys savęs nebepažino: Egzaminus pabaigęs, mato, Jog tapo vyras iš vaikino. Nors, tiesa, iš plačios programos Mažai galvoj kas bepaliko. Šiaip taip mokėjo „Gaudeamus“ Ir porą dar kitų dalykų... 2

Provincijoj nuobodžios dienos, Ne ką jaunimas ten tegauna... Tad skubasi dabar kiekvienas Pakliūt kaip nors greičiau į Kauną. „Darmai čia laiko gaišt mums nėr ko, Kalbėjo Glinskis taip į Rainį. Važiuojame į univerką, Viena studentė ten yr faini.

170

3

Greičiau, greičiau tik, mielas drauge, Važiuokime draugams į talką! Ten Urbonas, ten „Laisvė“ laukia, Ten laukia mūs jauki „Centralka“. Gana pas Maušą siurbti brogą Ir sirgt po to bent po savaitę! Gana mums gerti alų blogą Ir gniaužyt nuovados tarnaitę.“ 4 Ir taip iš apskrities miestelio Draugai, prikrovę čemodanus, Abudu leidosi į kelią, Tenai, kur daug linksmiau gyvenas. Jie prisikrovė kumpių, sviesto, Dešrų rūkytų, sūrio kieto, Kad bado nekęstų po miestą, Kad būt lengviau gyvent ant svieto...

171

5

O, nuobodus ir senas Kaune! Kiek nuo studenčių ir studentų Visai be reikalo tu gauni Neužtarnautų komplimentų! Iš Rokiškio ar iš Rietavo Vos pirmąkart čionai atvykę, Jie garbina skaistybę tavo, Šventai didybei tavo tiki. 6

Žaliasis kalnas, Aleksotas, Tai nepalyginsi prie Biržų! Lietbanko dangtis paauksuotas Jiems rodos kaip Niujorko birža. Ir pirmą pusmetį Alėjoj Su džiaugsmu širdyse jie trinas Ir studijuoja prietemėje Poniučių kojas ir vitrinas.

172

T R E Č I O J I G I E S MĖ

1

Gražus ir kilnus Aleksotas, Kai žiūri rytą iš Cimbruvkos! Čia ryto saulės paauksuotas Dar miega sodas Veseluvkos. Pilis kryžiuočių čia apleista Vis ruošias į pakalnę griūti; Čepinskio mini vardą skaistų Ir slenka slėnin po truputį. 2

Čia pilna vilų ir kotedžų, Čia pilna ir mažų pirkaičių. Jos visos sėdi kaip ant kėdžių Ant žemės brolių Vailokaičių... O ten toliau, toliau kas daros! Pažvelki, ką lietuvis gali, Ten Yčo, ten Petrulio dvaras, Ten dvaras buvusio Karvelio...

173

3

Tai vis ženklai kilnios didybės, Tai praeities skaisčios paminklai, Kai loskos krito iš aukštybės, Kaip žuvys neršdamos į tinklą. Tai ne Žaliakalnio landynės, Kur žmogus statos sau j skolą, O paskui, skolas prisiminęs, Landynės bijosi iš tolo... 4 Rainys pamėgo Aleksotą. Sis kraštas traukė Rainio sielą. Čia viskas rodės pilna, sotu, Čia viskas jaunai širdžiai miela. Galvoje mintys jam įvairios Čia su skaisčioms svajonėms maišės. Čia ateičiai jis statė gaires, Žiedais svajonių apsikaišęs...

174

5

Pelningai, realiai idėjai Nuo šiol pašvęs jis savo jėgas, O jo garbingi pranokėjai Padės ugdyt jo laimės diegus... Ir taip nutaręs mūs herojus Velniop paleido mediciną, Finansų mokslui nuo rytojaus Jis pasišvęst dabar ketina. 6

„Kuo aš blogesnis už Petrulį?.. Kuo Yčas už mane geresnis?.. Paimsiu aš, kas man priguli, Kiti lai gaudo liesus kąsnius!“ Rainys su Glinskiu taip kalbėjo, Kai vaikštinėjo Aleksote. „Pirmyn! keliais mūs pranokėjų! Mūs amžiuj nėra ko žiopsoti!“

175

K E T V I R T O J I G I E S MĖ

1

Jei pamylėjai tu karjerą, Jei nori greitai prasimušti, Tai Kaune kito kelio nėra, Kaip tik išmokti linksmai ūžti, Dėvėti smokingą išmokti, Žinoti pradmes gero tono Ir būtinai fokstrotą šokti, O iš bėdos ir čarlestoną. 2

Žinia, juk be stiprios pagalbos Gudrių poniučių mūs sostinės Pražuvo ir geriausios galvos, Lyg būtų buvę jos šiaudinės. Gali nors pranašas tu būti, Filosofas ar išradėjas, Jei nepagelbės tau poniutė, Pražūsi, vargše, dėl idėjos.

176

3

O jus, apysenės matronos, Jūs jėgos iš madų žurnalo, Ar žino viską jūsų ponas, Ką kojoms darot jūs už stalo? Ar žino vargšas komersantas, Ką pergyvenat jūs fokstrotuos, Kai jus prispaudžia jaunas frantas, Grakštus, aistringas, nepilvotas? 4 Instinkto vedamas, studentas Žinojo kelią į karjerą! Užatakavo jis per šventes Galingai vietinę heterą. Fokstrotą, seną „Aleliuja“, Jis šoko saviška taisykle. Hetera jautės kaip danguje, Pajutus franto koją miklią.

177

5

„Mane juk, tamsta, palydėsi, Prašau pašaukt automobilį!“ Ir štai mašinoje jie dviese Už Kauno dumia porą mylių... „Ach ponas Juozai, ką jūs darot? Ką pasakys man mano vyras?“ Ir automobilis prie dvaro Sustojo ten, kur oras tyras. 6

Heteros vyras tuoj po švenčių Atidengė talentus Rainio: Jis biurokratas ir nekenčia Ilgai gvildenti bylą painią. Ir savo įmonėj pelningoj Jam davė vesti skyrių svarbų, Ten, kur gabumų ypatingų Nereikia ir nereikia darbo.

178

P E N K T O J I G I E S MĖ

1

Praeina metai, amžiai slenka, Žmogus gi vis toks pat tebėra. Jam niekad nieko nepakanka, Visuomet per maža karjera. Jis myli savo principalą Tik tol, kol jis jam reikalingas, Paskui širdis staiga atšąla, Kai tampa pats jisai galingas. 2

Rainys darbavosi kontoroj, Globojamas heteros vyro... Jo meilė tęsės metų porą, Paskui jausmai bent kiek apiro. Kortų staliukas, biliardas, Konjakas, likeriai, šampanas Ir moterys, kur nesispardo, Ir baisiai lipšnios, minkštos panos...

179

3

Šios visos dangiškos gėrybės, Visi šie dvasios vitamimai Nukrito Rainiui iš aukštybės, Kaip mana žydams Palestinoj. Ir litai dauginos kas dieną, Ir banke sąskaita didėjo, Nes operacija kiekviena Puikiausiai ėjo „už idėją“. 4 Jis vekselius ir čekius mainė Ir biznius darė, kol ant galo Jau atiteko ponui Rainiui Visa kontora principalo. Tada jis baigė su hetera Komercijos ir meilės ryšius; Jam prablaivėjo atmosfera Ir Kaunas rodės - kaip Paryžius.

180

5

O Glinskis, vargšas Rainio draugas, Dar univerką tebelanko. Rainys sutikti draugą saugos Ir išdidžiai jam tiesia ranką. „Gyventi, vargšas, jis nemoka. Jam tik išgert ar išsikoliot... Nors gaila žūstančio bernioko, Bet negaliu aš jam vis skolyt.“ 6

Taip baigėsi jaunų draugystė, Griežtai keliai jų išsiskyrė: Viens į buržujų išsivystė, O kits j skurdą nusiyrė. Vienam atvertas kožnas bankas, Kits ir pietų skolon negauna. Taip įvairiai likimo rankos Nešioja kartais žmogų jauną.

181

Š E Š T OJ I GI E S MĖ

1

Jei Rainį kas pirmiau pažino, Šiandien pažinti jį sunkoka: Šešių cilinderių mašiną Jis pats šiandien valdyti moka. Zinoviškai apie teatrą Kalbėti moka pas Perkauskį... Jis giria tik Vaičiūną Petrą, Be to, Rymaitę ir Petrauską... 2

Jis žino sporto favoritus Ir jiems pagirti žodį randa. Jis žino net, ką puola „Rytas“ Ir „Žinios“ kam į šlaunį kanda. Kad būt tikru inteligentu, Žinių pas mus nedaug tereikia: Aukok į fondus porą centų Ir viską peik, ką žmonės peikia.

182

3

Užtat ir mūsų Rainiui sekės Ir restoranuos, ir salonuos. Visų į jį atkreiptos akys, Jį lydi šnabždesys malonus: „Ach ponas Rainy, ponas Rainy! Kodėl pas mus nebeužeini?“ „Ach ponia, aš juk taip užimtas, Kasdien man reikalų bent šimtas...“ 4 Ir reikalų, ir reikaliukų Tikrai pas Rainį buvo šimtas... Jis šiąnakt deivei galvą suko, Šiandien gi jis kuklus ir rimtas. Jis vakar buvo pas notarą Ir teismo antstolį nugirdė... Visuomet žino jis, ką daro, Nieks neįlįs į Rainio širdį...

183

5

Ne vienas jau nusvilo rankas, J Rainio biznį įsipynęs: Kredito bankas, Ūkio bankas Ir Žydų bankas centralinis. Ne vieną akcinę draugiją Rainys valdydams paskandino. Jis vardą gerą sau įgijo: Geru biznierium jį vadina. 6

O jus, kur nugara kuprota, Varžytis biznyje temokat Ir, kai sulaukiate bankroto, Į Nemuną nuo tilto šokat, Mokinkitės pas Rainį meno, Kaip praturtėti po bankroto... Atminkite patarlę seną: Protingam būt - nereikia proto!

184

S E P T I N T O J I G I E S ME

1

Pavasario atėjo laikas. Seniai kauniečiai jojo laukė. Vežiman krauna pačią, vaikus Ir vilkstinėms iš miesto traukia. Į Birštoną ir į Palangą Kaip žuvys žmonės plaukte plaukia, O kas vos vos bepasirango, Tas šliaužia nors į Kalatovkę. 2

Sudiev, nušliaužiota Alėja! Ir Tenorų, ir Altų gatvės! Po jas kas tebevaikštinėja, Tikrai tas greit sulauks senatvės! Samumai, smerčiai, uraganai, Kur siaučia Kaune kaip Sacharoj Ir smėlio stulpus gatvėms gena, Kiek jie bacilų mums įvaro!

185

3

Sudiev, vandentiekio kanalai, Kanalizacijos tranšėjos! Jus kas, kaip kasė čia be galo, O smėlį tenešioja vėjas! Sachnovski mielas, brangus Chodos, Linkėkite mielam Vileišiui! Globoje jūsų, mums taip rodos, Mes būtume čionai išgaišę... 4 Rainys taip pat kelionėn ruošias. Į Birštoną ar į Palangą? Minkštam fotely atsilošęs, Jis žiūri nuobodžiai į langą. „Taip, Birštone bus ponia Ona... O Palangoj - panelė Julė... Katrę sutikt taip pat malonu, Ji Zarasuos bus pas tetulę...

186

5

Be to, dar Zuzę ir Birutę Taip pat pakibinti vertėtų... Pas senį Kumštį ir reiks būti, Ir jo dukras reiks apžiūrėti...“ Ach, kas atjaus tą sunkią naštą, Kur vasarą viengungis neša, Vežioja meilę jis kaip paštą, Ir vis daugiau iš jo dar prašo... 6

O jus, poniutės nusiganę, Jūs sunkaus svorio čempionai, Nieks netikėjot, nieks nemanėt, Kiek dėl jūs kenčia jauni ponai! O kai prisiminė merginas, Peržiem tupėjusias ant laktos, Rainys pabalęs kaktą trinas Ir braukia prakaitą nuo kaktos...

187

A Š T U N T O J I G I E S MĖ

1

Gegužio oras nepastovus: Šiandien gražu, rytoj vėl lyja. Kas suskaitys gamtos prajovus Pabaltijo drėgnoj šalyje?.. Čia obelys žiedais susprogo, Žiedais linksmai į saulę sukas. Čia lietus vėl sulijo žmogų, Jis šlapias visas kaip viščiukas. 2

Nuobodus Kauno skruzdėlynas, Kaunietis trinas čia kaip mulkis. Kai lyja, - įkyria purvynas, Kai sausa, - jį pabaigia dulkės. Priešpiet pas Konradą jis sėdi, Pietums jis vargsta „Metropoly“, Popiet jis lanko kokį dėdę Ir prašo pinigų paskolyt.

188

3

Tik vakarui šiltam atėjus, Kaunietis vargšas kiek atbunda, „Versalin“ eina pas šokėjas Ar kur poniutę kokią gundo... Bet Kaunas jau kasdien retėja, Pavasaris čia daro savo: Į pajūrį viens išskubėjo, Kits už gronyčios išvažiavo. 4 Rainys tik vienas slepia pyktį, Jo reikalai išvykt neleidžia, Amerikonus reik sutikti, Kad pas kitus jie nenuklaidžiot. Biznieriai Kauno išmankštinti, Taip lengvai jų nebeapgausi, Jie stengias dar tave įpinti Į savo biznį nešvariausį.

189

5

Apgauk tu Frenkelį ar Yčą, Ar Švarcą, arba Vailokaitį, Patsai tu prakiši lyg tyčia, Jei tik bandysi juos apeiti... Kas kita štai amerikonai! Sugrįžę džiaugiasi į krajų... Jų nepraimti milijonai Dar eina į bet kokį „vajų“. 6

„Sukurti akcinę bendrovę Bananams ar katėms auginti Ir kelti Lietuvos gerovę... Ir akcininkus tol raminti, Kol lygiai pusė kapitalo Suplauks steigėjui į kišenę...“ Rainys, rymodamas ant stalo, Taip šiandien apie biznį manė...

190

D E V I N T O J I G I E S MĖ

1

„Pasauly sunku būt laimingam!“ Seniai pasakė Romas Striupas. Likimas vargšui ir turtingam Tarp laimės ir nelaimės supas. Darbuojas žmogus, kol dar gyvas. Bet papūtė kitoki vėjai, Lyg partinis kooperatyvas Jo visas biznis subyrėjo. 2

„Gerai biznieriui, kol viršūnės Ramybėj ilsisi ant laurų, Kol nesusipešė tie žmonės Dėlei taukuoto puodo kiauro. Ramybę mėgsta kapitalas. Ramybėj auga ir stiprėja, Bet vos pakilo koks skandalas, Žiūrėk - jis staiga subyrėjo.“ -

191

3

Rainys taip mąstė liūdnu veidu Ir stalą daužė su alkūne, Skaitydamas „Lietuvos aideu Polemiką dviejų viršūnių. „Nebesuprantu, kas čia daros, Tikrai pašėlo jų bent vienas... Ir ko čia pyksta Voldemaras, Ir ką čia kliedą tas Kalnėnas?“ 4 Rainys politiką žinojo Ir sumaniai kilnojo gaires; Tai už krikščionis jis kovojo, Tai pasuke laiku į kairę. Bet čia jis išminties pritrūko Ir trepsi vietoj lyg apkvaišęs. Visai jam galva apsisuko... Gal jam patartų čia Vileišis?

192

5

Juk rašo jie apie karjerą Ir Voldemaras, ir Kalnėnas, Stačiai sudrumsčia atmosferą, Pavasario gražiąsias dienas. Juk jei laikysies Voldemaro, Kalnėnui gal tas nepatikti... O su Kalnėnu vėl negera, Nes Voldemaras gal papykti... 6

Ir taip dabar žmogaus likimas Lyg ant voratinklio pakibęs, Rainys sau vienas keiktis ima, O Rainio akys pykčiu žiba. „Ir štai važiuok dabar kurortan, Ir ten voliokis sau ant pliažo.“ Rainys, paėmęs šnapso kvortą, Išgėrė kieliškiuką mažą...

193

D E Š I M T O J I G I E S MĖ

1

Dar nieks nematė tokio tvano, Dar nieks nemirkė tiek batukų, Kaip tie, kur apačioj gyvena Ir ant kurių dangus pratrūko. Kaip žuvo batsiuvių mašinos, O rūsiai vandenyje skendo, Kaip mirko plonas krepdešinas, Aprašinėti nieks nebando. 2

Rainys niūriai po brudą braido Ir gailisi naujų lakierkų. Liūdnumas niaukia Rainio veidą, Jam, rodos, džiaugtis jau nebėr kuo: Kaune ant tautiškų bulvarų Jau nebe koki interesai: „Koks velnias gatvėn man išvarė? Ramios nakties nebeturėsiu...“

194

3

Pas Rainį šiaip geri dalykai: Vis pamažu pirmyn po biškį. Tai dovanoja kas skaliką, Tai vėl patsai nušauja kiškį. Žmonėse turi gerą markę, Visur jam prisiderint piga; Jei naktį sau gerai sutvarko, Tai turi Oną ar Jadvygą... 4 Dabar numato biznį šaunų Gyvenimas to reikalauja: Steigt stiklo fabriką ties Kaunu, Kultūros darbą dirbti naują. Tuo reikalu ilgai kalbėjos Su Povorotniku veikėju. Dėl šios kilnios naujos idėjos Stiklus paleido jie į vėją.

195

5

Ar tai kavinės, ar mokyklos, Ar įstaigos būtų kitokios, Salin iš rėmų senas stiklas! Ir stiklo naujo tuoj storokis. „Pons Povorotnike, veikėjau, Pažįsti tu juk Juozą Rainį... Veltui į skolą prašinėji, Kai pas Perkauskį tu nueini. 6

O man! - visuomet geras ūpas, Visuomet praktiškai galvoju: Tik kam tas tvanas mus užklupo, Kam to reikėjo Lietuvoje...“ „Dabar jau eikim, drauge mielas, Į „Laisvę“ arba į „Centralką“ Gal dar kur stiklas liko cielas, Gal ciela dar koki butelka!..“

196

V I E N U O L I K T O J I G I E S MĖ

1

Sudievu, smokingai ir frakai! Sudievu, jums, ir sportkostiumai! Vergijos jūsų mums pakako, Išnyksit jūs kaip pypkės dūmai! Babickas, Bružas, Jurgelionis Ir šaulių sąjungos ekspertas Nuvilks nuo mūs šarvus vilnonius Ir duos patogius mums konvertus. 2

Kostiumai grakštūs ir įdomūs Nuo lopšio mus lydės lig kapo, Maždaug tokie, kuriuos Adomas Sau siūdavo iš figos lapo. Sudievu, petnešos ir sagos, Ir dar kitoniški kabliukai! Nes vyras, vargšas ir nabagas, Segioti jus jėgų pritrūko!

197

3

Į medžiagą įlindę švelnią, Svajosim sapnuose paskendę Ir vaikščiosim visi be kelnių, Kaip vaikščioja Mahatma Gandi... Mes paliuosuosim visas vietas, Lig šiol kur buvo uždarytos; Ir džiaugsis mumis visas svietas, Ir stengsis panašiai rėdytis... 4 Rainys nemėgdavo reformų, Nemėgdavo madų vaikytis, Bet šitą negrų uniformą Jis nutarė sau įsigyti. Jam tiko juosta paauksuota, Jam tiko ir margi galūnai, Krūtinė vyro dekoltuota Ir laisvė dūšiai, laisvė kūnui...

198

5

„Vis tiek mes nuogi Palangoje Praleidžiam savo laiką liuosą, O jei kas tautiškai galvoja, Tas gali persijuost ir juosta... Begulint karštyje ant pliažo, Nereikia daug ten patogumų.. Kompromisą reik rasti mažą Ir siūtis tautišką kostiumą.“ 6

Ilgai Rainys juk negalvoja, Jis naują kursą puikiai jaučia; Ranka energingai pamojo Ir nužygiavo tuoj pas kriaučių: „Prašau man kostiumą susiūti, Tik gražų, pigų ir įdomų... Mat noriu rojuj aš pabūti, Tad siūk tokį, kaip pas Adomą!“

199

D V Y L I K T O J I G I E S MĖ

1

Dabar, kai kožną dieną karščiai, Kai Kaune daug temperatūros, Kaip žuvys pliaže žmonės nerščia Ir saulėj degina sau skūras. Sijonai gatvėj dulkes kelia, Džiovos mikrobų pilnas oras, Silpnesnis vos pakelt begali Ir dairos, kur čia pasikorus... 2

O mūs Rainys, veikėjas žymus, Neturi laiko maudyt kūną, Ir jaudina jį pranešimas, Kad dėdė vakare pribūna. Papratęs prie visų pagadų, Ar tai lietus, ar oras geras, Jis reikalų daugybę veda: Parduoda, perka, kalba, deras...

200

3

Rainys poroje komitetų Piniginius dalykus tvarko. Čia fabrikas beveik pradėtas, Čia vėl parodai kiaules perka. Be to, su dėde biznį jaučia, Liepė surinkt visokį chlamą: „Atvežk ir asilus, ir jaučius Čia padarysime reklamą.“ 4 „Kaip nori, dėde, sau manyk tu, Prie čierkos Juozas dėdei tarė, Be mano darbo viskas nyktų, Eitų už nieką daug hektarų. Dabar ir moteriai, ir vyrui Darbuotis savo labui tenka. O čia, dėdžiuk, man vieną žirą Pabrėžk, žinai, ant šito blanko.“

201

5

„Na jau, gerai, sūnel, gerai bus, Padėsiu parašą, jei reikia. Dėdė ranka užanty graibės Ir sūrį užu stalo raikė. Malačius, Juozai, esi žmogus Ne taip, kaip tėvas buvo lėtas. Tokiam visur gyvent nebloga, Ir vertas už tatai mylėti...“ 6

Ne tik su dėde Juozą Rainį Matyt, skaity tojau, galėjai: Kartais „Metropolin“ užeina, Ir šiaip gali sutikt Alėjoj. Pablogęs truputį atrodo Vis reikalai. O čia toks karštis, Kiti pavėsį gaudo soduos Ir Nemune kaip žuvys neršti.

202

T R Y L I K T O J I G I E S MĖ

1

Pamišo Kaunas per parodą. Gaidžiai, kumelės, karvės, buliai. Ir giminės mums nusibodo, Kur buvo mus staiga apgulę... Ir dainų dienos įkyrėjo, Misterijos taip pat įgriso, Pasilgome mes tyro vėjo, Ir noris bėgt nuo šito viso... 2

Ir vos tik cioces išlydėjęs, Vos atsisveikinęs su dėdėm, Kaunietis sprunka iš Alėjos, Kaip sužeistas sunkiai stenėdams... „Greičiau, greičiau iš šitos peklos! Greičiau į Palangą, prie jūros! Nuo dulkių vaikštau čia kaip aklas, Ir nosis varva kaip prakiurus.“

203

3

Galvoj dar rūgsta alkoholis, Iš nuovargio dar kojos linksta, Ir duona burnoje lyg molis, Ir baisiai gelia vieną inkstą, Tačiau nualintas kaunietis, Įtempęs paskutinę jėgą, Vagonan lenda susirietęs Ir keikdamas iš Kauno bėga... 4 Rainys, sutaisęs limuziną Ir čemodaną susikrovęs, Šešias panas įsisodino Ir Palangon stačiai išmovė. Jis sėdosi patsai prie vairo, Paleido šimtą kilometrų, Jis nekalba, jis nesidairo, Tik dumia vis pirmyn kaip vėtra.

204

5

O panos dreba, panos klykia, Lėčiau važiuoti Rainį prašo. Jis nusimano šiam dalyke Ir dar greičiau į priekį veža. „Ach ponas Juozai, tu pasiutęs, Gal tau nebegerai galvoje?“ „Nurimkit, brangiosios sesutės, Mes tuoj jau būsim Palangoje.“ 6

Vos prie kurhauzo privažiavo, Ir vėl panų veidai nušvito, Ir siūlo Rainiui kožna savo Nakvynę jaukią ligi ryto. O jis, matydams pradžią gerą, Šypsodamas sau nosį kasė Ir atsiimti honoraro Nuėjo iš pradžių pas Stasę...

205

K E T U R I O L I K T O J I G I E S MĖ

1

Jei kas į Palangą važiuoja Taisyt sveikatos specialiai, Paskui tas keikias ir dejuoja, Nes daros lengvas kaip plunksnelė. Nes jūros vėjas žmogų veikia Ir kelia miegančius instinktus, Ir jau po savaitės jam reikia Taisyti nervus, plaučius, inkstus... 2

Jei kas galvojo Palangoje Padidint savo menką svorį, Tas greit į tai čia ranka moja Ir svorio didint nebenori. Tik žiūri, vargšas, liūdnu veidu, Kaip kilogramai locni krinta, Kaip kelnių diržas atsileido, Nes jis čionai vien skysčiais minta.

206

3

Jei kas į Palangą važiavo Gamtoj nuo darbo pasilsėti, Tas, vargšas, baisiai apsigavo Ir greit jis tur iš čia skubėti... Jūs rasit viską Palangoje, Tik atilsio čia nėr nė lašo, Čia žmogus vargsta ir dejuoja Ir tik greičiau pribaigti prašo.. 4 Pabuvus Palangoj savaitę, Mūs Rainiui liūdnos mintys gema, Jis, vargšas, čia nebepriskaito Kasdien po pusę kilogramo. Iš ryto maudymas ir pliažas, Paskui iš Kauno telegramos, Paskui išsigėrimas mažas, O naktį pokeris ir damos...

207

5

Ir taip kasdien, kasnakt čia daros, Ir žmogus jaučias kaip mašinoj, Ir vargsta jis kaip komisaras, O kam, dėl ko - jis pats nežino... Taip daro Petras ir Motiejus, Taip daro visos ponios. Jei nor būt žinomas veikėjas, Tai lįsk ir tu į bendras vonias. 6

Tad mūs Rainys neatsilieka, Jis, vargšas, neriasi iš kailio. Neatsiliks jis čia nuo nieko, Jis viską išbandys paeilio... Ir, pasiėmęs sau paišelį, Surašė savo visas damas, Apskaitė kiekvienos jis dalį: Išėjo - kožnai kilogramas...

208

PENKI OLI KTOJ I G I ESM Ė

1

Kam Palangoj jau nusibodo Klajot po Tiškevičiaus sodą, Kam pajūry taip pat nuobodu, Ramumo kam jau nebeduoda Gyvanašlės ir panos senos, Kam įkyrėjo flirto menas Ir kas nuo kojų nenuvirto Nuo nuobodaus kasdienio flirto, 2

Tas ima savo čemodaną Ir nors iš nuovargio jis stena, Bet stengias bėgti kuo skubiausia Ir dumia vieškeliu trumpiausiu, Ir jei jam pinigų nestinga, Autobusu jis į Kretingą Gazuoja vargšas kaip patrakęs Ir dumia ten, kur neša akys.

209

3

Iš šios Sodomos ir Homoros Kiek tik panešti gal motoras, Kol nesubiuro geras oras, Gazuoja per griovius ir tvoras; Palikęs savo sesę, žmoną, Jis dumia, kur jį akys neša, Tai daro reisą į Birštoną, Tai kur kitur - kelionę mažą. 4 Rainys, praradęs pusę pūdo Iš savo locno jauno kūno, Vienu metu staiga sujudo, Lyg trenktas nelauktai perkūno: Pas daktarą jam reik skubėti. Tai baisiai Rainiui nemalonu, Reik užvažiuoti jam pas dėdę, Paskui gi stačiai į Birštoną...

210

5

„Koks velnias čia mane tiek laikė, Kodėl anksčiau aš neišdūmiau, Pas daktarą nebūtų reikę... Nebūtų šito malonumo...“ Taip ruošdamos Rainys kelionėn Koliojo savo liūdną dalią, Kad ateitis jo nemaloni Prastokai pasibaigti gali... 6

Panama purvo Palangoje, Bet Birštone juk purvo vonios... Ten vyrai ne tokioj madoje Ir ne tokios ten karštos ponios. Rainys, užsukęs limuziną, Paleido kiek tik gal motoras, Tegul greičiau jį išdangina Iš šios Sodomos ir Homoros.

211

Š E Š I O L I K T O J I G I E S MĖ

1

Kas neišvyko į kurortą Taisyt sveikatos, leisti laiko, Tas nusipirko snapso kvortą, Kaune išgėrė ir pasveiko... O kam pasenęs reumatizmas, Kam kenkia valgyt juodą duoną, Kam nebeveikia jokios klizmos, Tas kraustos stačiai į Birštoną. 2

Paklauski Brundzos arba Šliūpo, Kur yr sveikesnė žmogui vieta, Jie atsakys, pagauti ūpo: „Birštonas pirmasai ant svieto!“ Vanduo čionai mineralinis, Ir viskas čia iš mineralų, Čia oro, saulės, purvo tynės Sveikatai mačija be galo...

212

3

Be to, istoriškos čia vietos, Birutės teka čia šaltinis, O kalną žino visas svietas, Pralotą smarkų atsiminęs... Be to, čia yra ir pušynas, Su brauningu apsišarvojęs, Ten vaikščiok nors kelias adynas, Negrės tau ten nė joks pavojus. 4 Vos į Birštoną atvažiavo, Rainys jo veiksmą tuoj pamatė: Tuoj ant rytojaus slogą gavo Ir ėmė diegti kairį petį. Paskui pradėjo ranką gelti... O kai pabandė imti tynęs, Pajuto kauluos baisų šaltį Ir žiūri - šonkaulis patinęs.

213

5

„Tai nieko blogo, mielas pone! Tai tamstai nuo nepapratimo... Ramina daktaras ligonį Ir gydyt jį smarkiausiai ima. Per daug kentėjai Palangoje... Gerai, kad Birštonan surojai, O tai gyvybė būt pavojuj.“ 6

Rainys kaip tikras begemotas. Po purvo vonias nuolat niurkos Ir valgo tartum gotentotas Vien tik Saločius su agurkais. „Pons daktare, man nusibodo Patrovą valgyt kasdieninę, Vandens man duokite su soda Ar kotletą mineralinį!“ 1930

214

Humoristiniai eilėraščiai, satyros, parodijos ŠI ENAPJŪTĖ

Kai ateina šienapjūtė, Gaspadoriai kaip pasiutę: Skuba, bėga kiaurą dieną, Maigo, daužo, mindo šieną Ir, prikrovę vežimus, Dumia šuoliais į namus. Šienapjūtė - karštas laikas, Ar tu senis būk, ar vaikas, Ar tu nori, ar nenori, Turi dirbti tokiam ore. Tau nė žodžio nesakys Ir į darbą įkinkys. Parvažiavo gimnazistas, Didelis filatelistas, Sako, futbolą pažįstąs Ir suprantąs futuristus. „Na, sūneli, nekalbėk, Dalgį imk ir pievon bėk!“ 215

Štai iš miesto su motoru Pakvėpuoti grynu oru Su visa šeimyna savo Ponas Petras atvažiavo: „Sveikas, dėde, kaip laikais? Aš su žmona ir vaikais!“ „Laukiam, laukiam talkininkų!.. Dalgė? Šakės? - Kas patinka? Ponia tegul grėblį ima, O vaikiokai ant vežimo! Matote, pas mus lankoj Kiek kitaip, kaip Palangoj! Žiemą vešime į miestą Pieną, varškę, sūrį, sviestą. Vasarą gi - mums patinka, Kai atvyksta talkininkų.“ O svečiai nustebę žvelgė Tai į grėblį, tai į dalgį. Kai ateina šienapjūtė, Gaspadoriai kaip pasiutę. Ar čia saulės užtemimas, Karas čia, ar sukilimas? Gaspadoriui tai vis viena, Kad tik sugraibyt jam šieną. 1927 216

P A R E I Š K I M Ų P A R E I Š K I MA S

Lietuvos piliečiui skirtas Toks nepaprastas likimas, Visą amžių jis kaip girtas Vaikščioja su pareiškimais. Ar į nuovadą nueina, Ar į įstaigą kitokią, Visur girdi tą pat dainą, Visur pareiškimais dvokia. Moki valsčiui pora litų Už viršaičio nuvežimą, Paprašys tuoj pristatyti Prie tų litų pareiškimą. Ožka veislinė susirgo Ar višta perėti ima, Ar rugiai lauke išmirko, Nešk į valsčių pareiškimą. Nori pirkti glėbį malkų, Žvyro parsivežt vežimą, Nori kam parduot kumelką, Ruošk pirmiausia pareiškimą.

217

Jei rašyt gerai nemoki, Rask galvočių, kas parašo, O už pareiškimą tokį Kožnas penkių litų prašo. Nunešei - ir vėl dalykas! Raštininkas rankom blaškos: Čia „į“ nosinė netikus, Čia ne vietoj stovi taškas. Eini vėl ir vėl keliauji Nuo Ainošiaus pas Kaipošių, Kol galų gale iš naujo Pareiškimą jiems paruoši. Lietuvos piliečiui skirtas Toks nepaprastas likimas, Visą amžių jis kaip girtas Vaikščioja su pareiškimais. Kiek pas mus tų „prašmatnysčių“, Vargšą žmogų baimė ima: Po mirties gal ir į čysčių Nepriims be pareiškimo?.. 1927

218

PABĖGĖLI AI

Vienas, sukrovęs šeimyną, Išsikraustė sau į Argentiną. Kitas taip pat su familija Išdūmė stačiai į Braziliją. O tie, kurie dar pasiliko, Taip pat sprukt kur nors tyko, Sako, nenorime dirbt tokiam karšty, Sako, kūnas nuo prakaito peršti. Nenorim čionykštės nei duonos, nei sviesto, Eisime, sako, į miestą. Mieste gyventi kas kita! Mėsa tenai nerūkyta; Nereikia nei dalgio tenai, nei norago, Ir valgai kasdieną pyragą. O jei turi kas gerą ukvatą, Geria kaip ponas arbatą. O jei prie arbatos Neturi ukvatos, Tai, sako, Geria konjaką. Turime, sako, nurodymus svarbius, Eisim Kaunan į... bedarbius. Ir skuba žmoneliai, ir eina į svietą, Ir bastos iš vietos į vietą,

219

Kol pagaliau išbadėja, nuvargsta, nuplyšta Ir pasibastę į gimtąjį sodžių sugrįžta. O sodžiuj pribrendę laukai geltonuoja, Varpos išeiviams nuliūdę linguoja. Rugiai jau prinokę nulinko paveju Ir laukia pjovėjų... Bet skuba žmoneliai, sustot nebegali, Bėga į svetimą šalį. Nebežiūri į dalgį jie, nei į noragą, Nebenori jie duonos - nori pyrago. Girdėję jie tokius nurodymus svarbius Ir skuba svetur į... bedarbius. 1927

220

PENKI

PAVASARIAI

MAI RONI S KAS Pavasario saulė nušvito meiliai Ir šildo lietuvišką žemę, Kur mūsų prabočiai gyveno dailiai, Kur ainiai stiprybę sau semia. Pakilo į dangų aukštai vyturiai Ir meldžias verksmingai už dūšias, Už tuos, kurie krito karingai narsiai Darbuose, kovose ar mūšiuos. Lakštutės sesutės dainuoja dainas Ir linksmina liūdną artoją, Ir šiltas lietelis purena dirvas, Kad būtų jam minkšta po kojų.

221

KETURVĖJ I ŠKAS

Pavasaris aukštelninkas nugriuvo žemėn Su visais pavasariškais savo atributais. Nubudę varlės baloje pasakė žiemai „Amen!“, Ir matosi iš saulės snukio, jog šalčiams iš tiesų kaput bus. Tad žmogau: Savo liesą sielą vilk iš skrando Ir - marš iš gryčios! Žiūrėk - padangėje būriais skrenda Debesų telyčios. Šią naktį Grigo Ratai ašį nusilaužė. Mėnuliui kiaušą pražiebė vandens nešėjas nėšiais, Nes revoliucija dangun iš žemės audringai ataūžė. Šventieji skirstosi ir dalos dangų rėžiais.

222

S I M B O L I Š K A I MI S T I Š K A S

Baltos Gulbės atplasnojo Paslaptingomis dausomis... Atplasnojo ir sustojo... Mano sielą išvagojo Balto ilgesio vagomis... Erškėčių brendu aš taką... Mano dūšios gilumose Amžinybės balsas šneka... O širdyje geismas plakas... Mylimoji, aš meldžiuosi. Mylimoji, aš meldžiuosi, Prieš Tave aš gulu kryžium, Kaip tas lieptas airynuose... Aš tau kryžių dovanosiu, Kurį nešti pasiryžom... Kasdienine viešnia mano, Kur ateini sutemoje, Tu išvesk iš okeano, Kur sulinkus dūšia stena... Mylimoji, ar nemoji?

223

KAI MI Š KAS

Kai pavasaris išaušo, Jonas nušliaužė pas Maušą, O iš Maušos jis nudrožė Į Užubalį pas Rožę. Tamsi naktis, uodai kanda, Jonas Rožės neberanda. Blogas kelias, minkšta vieta, Kai parvirsta, daros kieta. Kojos linksta, galva sukas, Pempė rėkia kaip padūkus. Per kiemelį šliaužia tykiai, Prie svirnelio priėjęs mykia. „Ei, Rožyte, miela, brangi, Žiūr, čia Jonas po palange...“ „Ei, Joneli, eik pro šalį, Man bernelių lig davaliai.“ Taip per naktį jis ant vėjo Bekalbėdams išstovėjo. Žiūri Jonas - diena aušta, Metas vėl jam šliaužt pas Maušką, O paskui į kitą vietą, Pas Daratą ar Elzbietą. Taip mūs Jonas vandravojo, Nes pavasaris galvoje.

224

STUDENTIŠKAS

„Broliai ir seserys, Sako profesorius, Greit bus pavasaris, Greit bus linksmiau...“ O auditorija, Vadink kaip nori ją, Kvepia cikorija Ir dar blogiau... Tokiuose metuose Trankytis ratuose Kauno plentais Ji neįpratusi. O, bene mobile! Suvalgyk obuolį, Kol automobilis Mums čia ateis. O per tas studijas Akys nuliūdę jos... Ji baisiai nūdijas Tokiais daiktais. Tik po koridorį Brukąs į vidurį, Kelia ermiderį Ji su visais.

225

Buvo nuliūdusi, Dabar sujudusi. Kiekvienas grūdasi Prie jos arčiau. O, bene mobile, Pabaikim obuolį! Į automobilį Sėskim greičiau. Kai būsim Šančiuose, Tu meilės pančiuose Mane supančiosi Iki galvos. O Panemunėje Teįsikūnija Tarp mūsų unija Ant visados. 1928

226

GIMINIŲ POTVYNIS

I

Ten laukai plačiai žaliuoja, Žydi obelys ir kriaušės. Vaikščiodams keliu žaliuoju Žmogus jaučias kaip įkaušęs. Ten pušynai nosį trina, Ten papieviai, - nors voliokis. Gieda paukščių ten šeimyna Dainas šiokias ir kitokias... Šitą žino visi žmonės, Bet geriausiai - tai miesčionys. Mėgsta jie gražiuosius žodžius, Bet gražiausias jiems tai - „sodžius”. II Mieste vasarą nuobodu. Dulkės ir kvapai visoki. Nei čia pievų, nei čia sodų, Kur pauostyk, - viskas dvokia. Neužgirsi čia paukštelio, Triukšmas gatvėj ir ant kelio. Riejas bobos čia ant rinko, Ten vėl čirpia katarinka. Kvapas ir balsai visoki Žmogų slegia - nors raudoki. 227

Ir visi miesčionys baras. Sako: „Velnias žin, kas daros... Baigia dulkės gerklę ėsti, Ir varyt nuo plikės plaukus... Nei kur gulti, nei kur sėsti... Kad į sodžių kur patraukus?..“ III Ir miesčionis laužo pirštus: Skaito gimines užmirštus, Skaito dėdes, skaito ciocias... Turi vargšas jis daug procios... Turi laišką parašyti Ir žemai atsiprašyti, Kad per žiemą jis tylėjęs, Baisiai laiko neturėjęs... Užimtas jis baisiai buvęs, Vos nuo darbo nepražuvęs. Norįs nervus pataisyti Ir savuosius aplankyti. Ir pasilgęs mielo dėdės Taip, kad mieste nebnusėdįs... IV „Tad, dėduli, šią savaitę Tu atsiųski kumelaitę Ir bėriuką mums į stotį,

228

Kad nereikt pėstiems kulnoti... Ruošiamės visi į kelią: Aš ir šešetas vaikelių, O, be to, dar mano žmona (Sako, jai labai malonu Pažiūrėt, kaip karvės ganos), Skirtis ji nenor nuo mamos, Tad ir ją draugėje vežas. Dar žmonos brolėnas mažas... (Nieko sau būtų padauža, Medelius tik baisiai laužo)... Ir, be to, draugų dar pora, Kurie turi baisų norą Pakvėpuoti grynu oru. Viso - dvylika asabų. Lauk, dėduli! Viso labo!“ V Viens prie ciocės, kits prie mamos Siunčia laiškus, telegramas: „Meldžiam, prašom ir dėkojam... Laukit, - greitai atvažiuojam!“ Ar juos kviestų, ar nekviestų Dumia strimgalviais iš miestų. Vienas vežas uošvę seną, Kitas tuščią čemodaną. Trečias, skrybėlę sulamdęs, Dumia Fordą nusisamdęs.

229

Iš raštinės, iš mokyklos Dviračiais ir motociklais, Kaip į atlaidus sau drožia Jie visi stačiai į sodžių, Nes tenai jų traukia širdį, Nes mielai ten juos sutinka. Ten, kur triukšmo nesigirdi, Kur negroja katarinka. VI Puikiai sutvarkytas svietas! Bus sodžiuj visuomet vietos. Ir be didelių storonių Tilps ten tūkstančiai miesčionių. Bet tik, mieli miesto broliai, Kai į miestą vėl sugrįšit, Nebdarykit - kaip lig šiolei, Nebnutraukit šito ryšio, Kurs per vasar mus surišo. Šitą mielą sodžiaus kiemą Atsiminkite ir žiemą... 1928

230

KAI PAVASARIS ATEINA. . .

Kai pavasaris ateina, Visur girdi tą pat dainą: Kad jį kipšas laiką šitą! Trūksta duonos, trūksta litų... Saulė šaipos, paukščiai gieda, Obelys sprogdina žiedus, Oras kvepia kaip aptiekoj, Bet nejaučia žmogus nieko; Jam galvoje mintys sukas: Kur čia nusitvert litukas?.. Kai nepilnos jo kišenės, Jaučias žmogus kaip pasenęs. Vyturėlis padangėje Be paliovos ratu skrieja Ir, matydams vaizdą puikų, Jis čirena kaip ant smuiko. Bet žmogeliui slegia širdį, Klauso jis ir tartum girdi: „Cir-vir-vir-vir ti-ta ti-ta, Trūksta duonos, trūksta litų, Kad jį kipšas laiką šitą“... Anksti rytą atsikėlęs, Klauso žmogus lakštingėlės... Čiauška ji, net plyšta sodas. O žmogeliui mūsų rodos, 231

Kad ne čiauška, ne dainuoja, Rodos jam, kad aimanuoja: „Ei, Jurgut, Jurgut, brolyti, Ei, paskolyk penkialitį...“ Žmogus vaikšto kaip nudegęs. Viskas jam nemiela regis. Bet viskas kitaip matytųs, Jei vartytų penkis litus... Ei, brangusis, mesk dejavęs! Džiaugias vištos, karvės, avys... Pažiūrėk, duris atvėręs, Džiaugias paukštės, džiaugias žvėrys, Dirvose rugiai žaliuoja, Greit žaliuos ir vasarojai... Kas, kad tuščias tavo kluonas, Kas, kad ne per daug ir duonos, Juk visi mes esam matę, Dešimtkart blogesnių metų. O pavasaris - toks laikas, Jis visai kaip mažas vaikas: Rūpesčio ir džiaugsmo teikia... Bet sielotis daug nereikia: Jis išaugs, ir bus tuoj vyras Sotus ir gražus, ir ščyras. Rudenį mes būsim ponai, Bus ir litų, bus ir duonos, Tik nebus jau tų grožybių, Kur dabar aplinkui žiba. 1928 232

SPAUSDI NI MO KARŠTIS

Spaustuvių mašinos gaudžia, O leidėjai knygas leidžia. Nuliūdimas širdį spaudžia, Kai tik knygą kas atskleidžia: „Serlok-Cholmsai“, „Pinkertonai“, „Juodą kaukę“ užsimovę, Gąsdina „Dekameroną“ Ir gainiojas „Kazanovą“; Vargšas „Panas“ neišdrįsta Duoti boksą „Montekristui“, Nes jis atsivedęs turi „Mušketierių“ visą būrį. Pasimelskim tad pas Dievą Užu dūšią Diumo-tėvo. Mes už dūšią Diumo-tėvo Ir už „Tulpę“ draug su „Vairu“, Nes jie turi palinkimą Prie leidimo. Prie leidimo, prie spaudimo, Ką tik randa, viską ima... Užsienio makulatūra Virsta į literatūrą.

233

Tyliai miega mūsų menas, Nes jo ąžuolinę lovą Saugo Serlokcholmsas senas, Saugo senas Kazanova. 1929

234

LABO RA Sulig V. Kudirkos

Kol jaunas, o broli, krauk centą prie cento, Progos nepraleisk niekados; Šiandieną tau siūlo kyšius viens po kito, Vėliau gi galbūt nebeduos. Šiandieną dar centrą gali įsigyti, Direktorium metų bent porą pabuvęs, Gali dar kiekvieną stambesnę vagystę Užtrinti aukomis, turmon nepakliuvęs. Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, Kur traukia prie valdiško turto rankas, O skubink! Ir žiokis, kiek tik išsižioji, Paspringsi kyšiu dešimtuoju - tai kas?! Turėsi žmonos vardu dvarą Ir būsi žmogus, užtarnavęs garbės. Te valdinius tavo į turmą nuvaro, O tu? - Prieš tave ir pats teismas drebės. Viešai tu būk šventas, kalbėk prakilnybes, Bažnyčiai, tėvynei - aukok kuo daugiausia, Lengviau bus daryti visokias suktybes, Nes tu per aukas gerą vardą įgausi.

235

Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą, Išvysi tada, ką žodžiai tie reiškia. Kiek durnių didžiausių turtuoliais jau tapo, O spjaut jiem, jei koks patriotas ir keikia. Kol dar idealais kiti tebeminta, Tu skubink prie aukso, gardaus valgio šaukšto. Kada jau turėsi kišenių prikimštą, Ant jų idealų tad spjausi iš aukšto. O jeigu pagautų tave bizny tavo, Bandytų rūbus nekaltybės nutraukti, Keliauk, kur ne vienas toks pat iškeliavo, Skubėk tad, o broli, Brazilijon traukti. Neliūsk, kad apleisti reiks tėviškę šventą, Ar žino bent kas, kiek ilgai ji gyvuos? Kol jaunas, o broli, krauk centą prie cento, Kai bloga bus - spjauk ant šventos Lietuvos. 1929

236

DRAMOS

Atžalynas

PENKIŲ VEIKSMŲ PJESĖ VEIKĖJAI KERAITIS - inžinierius KERAITIENĖ - jo žmona PETRAS (KERAITIS) - inžinieriaus sūnėnas, našlaitis JASIUS ŠIAUČIUKAS - Petro draugas, gimnazistas TIJŪNAS - klasės auklėtojas ŽIOGAS - siuvėjas ŽIOGIENĖ - jo žmona DIREKTORIUS INSPEKTORIUS PSICHOLOGAS ISTORIKAS FIZIKAS GAMTININKE GIMNASTIKOS MOKYTOJAS Gimnazistai, gimnazistės: BARZDŽIUS GEDIMINAS ŠURA ANDRIUŠIS ALDONA MARYTĖ 238

Žiogo padėjėjai: M O TIEJUS JUZĖ

PLIUŠKIENĖ Č IG O N Ė

Mokytojai, gimnazistai, tarnai, gegužinės dalyviai

PI RMAS VEI KSMAS

Vidutiniškai apstatytas valgomasis kambarys {už scenos). Petrai! Ū-ū! Petrai! PETRAS (ikambary už sofos). Aš č i a , d ė d e . KERAITIS {įkišęs galvą pro duris). Kur tu? Č i o n a i ? PETRAS {už sofos). Aš t u o j a u , d ė d e . KERAITIS {eina prie sofos). Ką gi tu čia darai? PETRAS (išlenda). Aš čia sagos ieškojau. Ištrūko ir pariedėjo. KERAITIS {juokdamasis). Ir tu nusivijai sagą po sofa? KERAITIS

Aš s u r a d a u ir t u o j a u į s i s i ū s i u . KERAITIS. Ak tu, sodieti sodieti... Argi tai vyro darbas sa­ gas siuvinėti? Duok tarnaitei, ji tau įsius. O tu štai padaryk man papirosų. PETRAS. Gerai, dėde. Aš tuojau. (Eina į kampą prie staliu­ PETRAS.

ko ir daro papirosus) 239

Tik rūkyt bedarydamas neišmok. PETRAS. Ne, dėde. Aš nerūkysiu. KERAITIS. Ir būsi vyras. O gimnazijoj pas jus turbūt dumia? PETRAS. Yra rūkančių... Tik labai maža... KERAITIS. O kurie ten iš tavo draugų pypkauja? KERAITIS.

Petras tyli Na, gerai, gerai. Aš tik taip sau paklausiau... Gerai, kad nesakai... Savo draugų nereikia išdavinėti. Turbūt jau ap­ sipratai gimnazijoj, susidraugavai? PETRAS. Man labai gera gimnazijoj... Visi man labai geri... Ir linksmi visi, sąmojingi. Aš stebiuosi, iš kur pas juos tiek sąmojo. KERAITIS. Taip, taip, Petrai. Šito išmokti negalima. Jie taip išauklėti. Tai požymis, kad gerose šeimose augę... O su Barzdžiaus Gediminu draugauji? PETRAS. Kad, dėde, jis toks... išdidus. Matyt, aš jam per prastas. KERAITIS. Tu, Petrai, ten nė vienam ne per prastas. Tu visa­ da atmink, kad esi savo tikro dėdės, inžinieriaus Keraičio, auklėtinis, atseit, kaip sūnus. O tai daug reiškia. PETRAS. Aš atsimenu, dėde. KERAITIS. Tad būk vyras. Nė vienam nenusileisk. Nesiduok skriaudžiamas. PETRAS. Manęs ten, dėde, niekas neskriaudžia. KERAITIENĖ (įeina). A, šeimyniška idilija. Gal sutrukdžiau? KERAITIS. Mes č i a su Petru a p i e g i m n a z i j ą k a l b a m e .

240

KERAITIENĖ

(šlifuoja nagus). Turbūt

s a v o g im n a z is t iš k a s

d ie n a s p r is im in e i?

Ne. Mes čia apie Petro draugus šnekamės. K ERAITIENĖ. Kai dėl draugų pasirinkimo, tai jis dideliu skoniu nepasižymi. Batsiuvio Šiaučiuko sūnus tikrai jam ne pora. PETRAS. Jis labai geras vaikinas, dėdinyt. KERAITIENĖ. Dėl jo gerumo tai leisk man geriau nusimanyt. Tokioj šeimoj angelas negali išaugti. KERAITIS. Kokie čia gimnazistų tarpe šeimos klausimai ga­ li būti? Vienoj klasėj - tai ir draugas. KERAITIENĖ. Ir labai gaila. Iš sodžiaus atvykusį prasčioką kiekvienas lengvai gali už nosies vedžioti. O tas angelas su papirosu dantyse tokių tik ir ieško. PETRAS. Dėdinyt... Jasius jau ruošiasi mest rūkęs. Jis greit mes. KERAITIS (juokdamasis). Ot k a i p ? KERAITIENĖ. Matote, kokia pažanga! KERAITIS. Na, Petrai, jeigu jis ruošiasi mest rūkęs, tai drą­ siai gali draugauti. Tai stiprus vyras iš jo išaugs. Aš kiek kar­ tų ruošiaus mest, vis nieko neišeidavo. KERAITIS.

Petras paraudęs pasilenkia prie papirosų Ar s a k e i Ž i o g u i , k a d t u o j a u a t e i t ų ? PETRAS. Jis pats žadėjo kelnes atnešti. KERAITIENĖ. Petrai, prie ponių negražu taip kalbėti... KERAITIENĖ.

Petras nustebęs žiūri

241

KERAITIS. Štai, Petrai, - čia tai tu ir pakliuvai! Geruose namuose kelnės - tai nepadorus žodis. Reikia vietoj „kel­ nių“ tart kaip kitaip, na, apatinė kostiumo dalis arba pliumhozai, bridžai, arba dar kaip, tik, saugok Dieve, ne kelnės. KERAITIENĖ. Nėr ko šaipytis, pone inžinieriau. Gero tono vadovėlį ir tamstai būtų pravartu paskaityti. PETRAS. Ar yra toks vadovėlis? KERAITIS. O kaipgi! Ne vadovėlis, bet ištisa enciklopedija. Tik mums vargu ar padės. KERAITIENĖ. Gerai, kad bent prisipažįsti... Petrai, nubėgsi pas Lipšicą ir paimsi pudros. Pasakyk, kad man. Pudra „Nonsi“, spalva „rachel“. Užsirašyk. PETRAS. Atminsiu: Nonsi-rachel. (Išeina, pusbalsiu karto­

damas) KERAITIENĖ {patylėjusi). Jei mano autoritetą griauni savo auklėtinio akyse, tai bent pats jį auklėtum. KERAITIS. Ką tu, ką tu, dūšia! Aš ne tik negriaunu, bet esu tau be galo dėkingas, kad rūpinies mano sūnėnu. KERAITIENĖ. Negalima pastabos padaryti be to, kad tu neįsikištumei. KERAITIS. Gal aš kiek ir kaltas... Bet man rodosi, kad negali­ ma visko iš karto. Jis, vargšas, ir taip iš paskutiniųjų stengiasi. KERAITIENĖ. Pavyzdžiui, kad ir šiandien. KERAITIS. Ar ir vėl jis ką lepterėjo? KERAITIENĖ. Gėda prieš tarnaitę... Stačiai nėr kur akių dėt... Aš jam duodu tavo kelnes ir sakau: nunešk pas kriau­ čių ir paprašyk, kad tuojau išprosytų. O jis: „Aš, dėdinyt, 242

pats moku prosyti, aš tuojau išprosysiu. Aš kelnes ir pasiūt moku.“ KERAITIS. Ach, ir vėl... KERAITIENĖ. Girtis savo kriaučiška kilme, ir dar tarnaitės akivaizdoj! Dabar visas miestas žinos, kad tavo brolis buvo kriaučius... Ir man kiek laiko melavai, visuomet tvirtinda­ vai, kad tavo brolis buvo aptiekorius. KERAITIS. Palauk, dūšia. Viskas pamažu susitvarkys. Ko iš jo dabar norėti? Jis sodietis, laukinukas, visiškas našlaitis. KERAITIENĖ. Jeigu našlaitis, tai, tavo manynu, jo ir auklėti nebereikia? KERAITIS. Atvirkščiai. Aš gi sakau, kad aš tau labai dėkingas... PETRAS {įeina). Štai, dėdinyt. Nonsi-rachel. KERAITIENĖ. Ne Nonsi, bet Nonsi. Pas jus gimnazijoj pran­ cūziškai berods moko? PETRAS. Nonsi... KERAITIENĖ. Ir, be to, paduodant ką nors už save vyres­ niam, reikia nusilenkti.

PETRAS lenkiasi iš pusiau Viešpatie, kaip jis lenkiasi! KERAITIS. Taip, taip, Petrai... Lenkiesi tartum baslį prari­ jęs. Reikia grakščiau. Reikia ir galvą nulenkti. KERAITIENĖ {paskatinta pašoka, paeina kelis žingsnius nuo stalo, paskui vėl grįžta ir rodo, kaip reikia nusilenkti). Rei­ kia elegancijos... Nors truputėlį elegancijos... {Rodo) Tai sa­ viškių tarpe, o nepažįstamai damai galima dar labiau nusi­ lenkti. {Rodo ir vėl sėdasi) Dabar gali eiti į savo kambarį. 243

,

,

PETRAS le n k ia si k a ip b u v o p a r o d y ta ir išeina

KERAITIS. Matai, kaip jis greit persiima... Gabus vaikinas, ir Tijūnas, klasės auklėtojas, sakė... KERAITIENĖ. Kai dėl auklėjimo, tai aš iš jo padarysiu žmo­ gų. Bet tavo pareiga jį įspėti, kad su bet kuo nesusidėtų. Kas iš to, kad aš jį auklėsiu, o draugai jį gadins. KERAITIS. Protingas vaikas, ką jam ten draugai padarys. KERAITIENĖ. Blogos manieros kaip tik iš draugų namo parsinešamos. Štai Barzdžiuvienė skundėsi... Beje, kodėl gi jis su Barzdžių berniuku nedraugauja? KERAITIS. Kalbėjau... Sako, anas nenorįs, didžiuojąsis. KERAITIENĖ (pašoka). Kas? Didžiuojasi? Šitas rangovo vai­ kėzas didžiuojasi prieš inžinierių Keraičių auklėtinį? Pasa­ kyk Petrui, kad jis su juo nekalbėtų. KERAITIS. Et, tegul... Ką ten kištis į mokinių reikalus, su­ sitvarkys patys.

Beldžiasi į duris KERAITIENĖ. Prašau!

Įeina ŽIOGAS ŽIOGAS. Vedlug ponios paliepimo... (Deda ant kėdės atra­

mos kelnes) KERAITIENĖ. Ar ir išvalėt? ŽIOGAS. Išvaliau. Kelnaitės kaip naujos. KERAITIENĖ. Tai visa labai gerai. Bet ką jūs padarėt su ma­ no paltu?

244

ŽIO G A S. Rodos, ponia, viskas buvo gerai. Padaryta vedlug paskutinės mados. Ponia atsiimdama pati buvai patenkinta. K ERAITIENĖ. Ką aš pati ant savęs galiu matyti? Man sako, aš ir tikiu. Bet dabar aš niekur su juo negaliu pasirodyti. Pliuškienė pamatė kavinėj ir nušvito: „Vaje, koks ponios pui­ kus paltas!“ Snaudžiuvienę susitikau gatvėje, ta irgi džiaugs­ mu pražydo, vos nepatrūko begirdama. Ž IO G A S. Negali būti. K ERAITIENĖ. Bet taip yra. Šitos raganos nė žodžio nebūtų pratarusios, jei būtų gerai pasiūtas. Būtų pažaliavusios iš pa­ vydo. Viskas aišku. Ne paltas, o stačiai duknoms impilas. Pažiūrėkite patys. (Išeina) K ERAITIS. Matai, Žiogai, kokios moterys... Mums atro­ do gerai, bet su mūsų, vyrų, nuomone čia niekas nesi­ skaito. KERAITIENĖ (įeina paltu apsisiautusi). Štai, pasigėrėkite! Ž IO G A S. Ale, ponia, kaip nulietas. KERAITIENĖ. Bet kur mano figūra? Sakykite, kur mano fi­ gūra? Drabužis turi pabrėžti moters figūrą, o aš jaučiuos jame kaip maiše. Ž IO G A S. Ale, ponia, tikėk man, kad pabrėžia... Ir šitą liniją pabrėžia, ir šitą išlinkimą... Visą amplitudą pabrėžia. KERAITIENĖ. Aš p a t i j a u č i u , k u r p a b r ė ž i a , k u r n e . Ž IO G A S. Tos ponios girdamos tikrai melavo... Vedlug tei­ sybės, jos turėjo alpt iš pavydo. Ant ponios figūros tik ir siūt paltus. KERAITIENĖ. O tamstai, pone inžinieriau, kokia čia tylos minutė užėjo? Tartum tai būtų ne tavo žmonos paltas, o

245

rankšluostis koks. Gal teiktumeis pareikšti savo autorite­ tingą nuomonę? KERAITIS (;nedrąsiai). Mm... Iš tiesų... Paltas lyg tartum vie­ tomis siaurokas. KERAITIENĖ. Siaurokas... Kam paltas, o kam protas siau­ rokas. Ž IO G A S. Galėsime, ponia, dar truputį čia suimti... Bet tik truputėlį. Prašau, ponia, aš tuojau pat parsinešiu. KERAITIENĖ. Ne, ne. Tik ne šiandien... Man posėdis. Aš rytoj nusiųsiu ir prašau sutvarkyt. O dabar pakalbėsime apie uniformą berniukui. Ar pavyzdžius atsinešėt? (Šaukia pro duris) Petrai! ŽIO G A S. Atsinešiau keletą pavyzdėlių. (Rodo)

Įeina PETRAS KERAITIENĖ

(žiūrėdama pavyzdžius). Po kiek šitas?

Aštuoniolika metras. KERAITIENĖ. Prasta medžiaga. O šitas? ŽIO G A S. Penkiolika. KERAITIENĖ. Visai niekam tikusi medžiaga. KERAITIS. Mokiniui kad tik stipri, tai ir gera. PETRAS. Man kad tik pigesnė, dėdinyt. KERAITIENĖ. Jaunesniam reikia tylėti, kai jo niekas neklau­ sia. (Žiogui) O Barzdžių vaikui tamsta siuvai? Ž IO G A S. Taip, aš. Bet tai, ponia, - prabanga. Angliška me­ džiaga po 40 metras. KERAITIENĖ. Prašau paimti anglišką po 45. Nuimkite mastą. ŽIO G A S (graibstosi po kišenes metro). Aš tuojau, ponia. Ž IO G A S.

246

KERAITIENĖ

(Petrui). Prieik arčiau. Krūtinę pirmyn. Tams­

ta, Žiogai, į pečius ir į krūtinę vatos nepagailėk. ŽIO G A S (matuoja). Viskas bus padaryta. Vedlug medžia­ gos ir fasonas. KERAITIENĖ. Pabrėžti taliją, nekenčiu, kai uniforma kabė­ te kaba. KERAITIS. Kelnes jūs jam per ilgas atmatavot. K ERAITIENĖ. Būtinai ilgos. Dabar visi drabužiai eina ilgyn. Būtinai, būtinai ilgos. T A R N A IT Ė. Ponas Tijūnas, gimnazijos mokytojas. KERAITIS. Klasės auklėtojas. Prašyk. TIJŪNAS (įeina). Atleiskite, ponai... Aš turbūt ne laiku? KERAITIENĖ (grakščiai). Prašome, mums labai malonu.

Sveikinasi Vis tos pareigos... Lankau savo auklėtinių butus. KERAITIS. Sėskis, prieteliau! Niekada mūsų neaplankai... TIJŪ N A S. O čia ir ponas Žiogas su savo metrais. (Sveikina­ si) Uniformą? Jūs ir mokytojus, ir mokinius apsiuvat. ŽIO G A S. Ponas mokytojas jau seniai pas mane bebuvo. TIJŪNAS. Nueisiu, nueisiu. Anądien pastebėjau, kad jau al­ kūnės kiūra. KERAITIENĖ. Petrai, nuvesk meistrą į savo kambarį, ten baig­ site matuoti. ŽIO G A S. Sudiev, ponai! TIJŪNAS (spausdamas ranką). Sudiev! Tai laukite, greit aš pas jus būsiu. Ž IO G A S. Lauksiu, ponas mokytojau. TIJŪNAS.

247

ŽIOGAS ir PETRAS išein a

Prašome sėstis, pone mokytojau. KERAITIS. Na, kaipgi sekasi mūsų naujokui? TIJŪNAS. Darbštus berniokas. Tik gal kiek per lėtas... Nė­ ra jame šito, kaip čia pasakius, protinio miklumo. Bet ir tai ateis ilgainiui. KERAITIS. Žinoma, ko iš jo dabar norėti. Sodietis... TIJŪNAS. Taigi, taigi... Tas sodietiškumas jį ir išskiria iš kitų. KERAITIENĖ. Vargas, pone mokytojau... Nei peilio, nei ša­ kutės žmoniškai nemokėjo paimti... Visas ištisai reikėjo per­ auklėti. TIJŪNAS. Taip, taip... Auklėti... Pirmučiausia auklėti, o vi­ sa kita savaime ateis... Bet čia jam labai patogu. (Apsidairy­ damas) Reta kuriam iš mano auklėtinių tenka tokiose sąly­ gose mokytis... KERAITIENĖ. Yra ir tokių, kur ir pavalgyti sočiai negauna. TIJŪNAS. Negalite, ponia, suprasti, kaip kai kurie moki­ niai gyvena. Štai ir dabar grįžtu iš vienos lūšnos. Gimnazi­ joje vaikas kaip vaikas, ir mokosi neblogai. Bet nueinu į butą, - baisu pažiūrėti. Tėvas kurpius, ligi pusiaunakčio kaus­ to batus, o už lentų sienos ankštas kambariukas ir ten visa šeima: keletas mažų ir tarp jų - mano auklėtinis. KERAITIS. Sunku vargšui tokioj aplinkoj mokytis. TIJŪNAS. Koks čia gali būti atitrauktas galvojimas, kai ap­ link vaikai spiegia, o už sienos tėvas puspadžius kala. KERAITIENĖ. Ir kam tokie žmonės kopia į gimnaziją? Pra­ moktų amato - ir gyventų sau. KERAITIENĖ.

248

Tikras vargas ir tėvams, ir mokiniui. KERAITIENĖ. Taip, pone mokytojau. Daug yra vargo pasau­ ly. Ir niekaip jo sumažinti negalima. Ir rinkliavas darome, ir labdaringas loterijas, ir balius rengiame, o vargas nemažėja. TIJŪNAS. Ką čia besakyti, daug ponios vargstate... KERAITIENĖ. Visos mes, visas ponių komitetas, sezonui atė­ jus, baigiam nuo kojų nusivaryti. O kokia padėka? Dar vi­ sokių kalbų paskui prisiklausai. TIJŪNAS. Geriausia tai kalbų visai neklausyti. Žmonės silp­ ni, vieną kartą taip nukalba, kitą kitaip. O naudingas dar­ bas visada naudingas pasilieka. KERAITIENĖ. O pas tamstas gimnazijoj ar daug nepasitu­ rinčių mokinių? TIJŪNAS. Yra, ponia. Vienam to trūksta, kitam to. Bet skau­ džiausia, kai kartais mokinys dėl tėvų neturto turi skirtis su gimnazija. KERAITIENĖ. Kaip tai skirtis? O ko gi žiūri tėvų komitetas? TIJŪNAS. Nepajėgia visų sušelpti. KERAITIENĖ. Tokiais atvejais reikėtų daugiau energijos, ap­ sukrumo. TIJŪNAS. Va, kad ponia sutiktumėt šįmet įeiti į tėvų komi­ tetą, tai mums būtų didelė parama. Kai dabar ponios auklė­ tinis mūsų gimnazijoj, gal, sakau, neatsisakytumėt. K ERAITIENĖ. Ką jūs, pone mokytojau? Aš ir taip iki ausų darbais apversta. Štai ir dabar turiu skubėti į ponių patronato posėdį. TIJŪNAS. Bet vis dėlto ponios parama mums būtų labai brangi. TIJŪ N A S.

249

Ne, ne! Aš pati tai ligi ausų... Bet apie tai pakalbėsime. Ar tamstai nebus nepakeliui, jei tamsta mane palydėsi iki moterų klubo, kur aš tučtuojau turiu būti? TIJŪNAS. Su didžiausiu malonumu, brangioji ponia. Tik vieną minutę aš dar norėjau jus sutrukdyti. Norėčiau pama­ tyti jūsų auklėtinį ir užrašyti kai kuriuos formalumus. KERAITIENĖ. Tučtuojau aš jį pašauksiu. (Tarpdury) Petrai! Petriuk! Eikš čionai, vaikeli. Tavo ponas auklėtojas tavęs laukia. (Įsiveda Petrą apkabinusi) TIJŪNAS (ima iš portfelio popierių). Na ką, mano mielas, ar dėdienė tavęs už ausies netampo? PETRAS. Ne, pone mokytojau. TIJŪNAS. Gaila, gaila. O iš dėdės diržo irgi negauni? PETRAS. Negaunu, pone mokytojau. TIJŪNAS. Gaila, gaila. O vertėtų. Disciplina jauniems žmo­ nėms niekada nekenkia. KERAITIENĖ. Jis mūsų favoritas, pone mokytojau. PETRAS. Man čia labai gera. TIJŪ N A S. Matyt, matyt... Kad tik per daug neišlepintų... Na, sakyk, mano mielas, kuo vertėsi tavo tėvai? PETRAS. Mano tėvas buvo siuv... KERAITIENĖ (pridengia Petrui burną). Konfekciono savi­ ninkas, turėjo didelę gatavų drabužių krautuvę. TIJŪ N A S. A-a... suprantu. Vadinas (rašo), stambus versli­ ninkas. KERAITIENĖ. Taip, taip, stambus verslininkas. TIJŪNAS. Vadinas (rašo), tėvai mirę, gyvena pas dėdę globėją. KERAITIENĖ. Taip, taip... Pas d ė d ę g l o b ė j ą . KERAITIENĖ.

250

TIJŪNAS.

Ačiū. Viskas. Vadinas, galime žygiuoti, brangioji

ponia. Aš tuojau. Baigsiu tik apsirengti. (Išeina) KERAITIS. Labai tau dėkui už atsilankymą. Prašyčiau taip kada užsukti, laisvu laiku. Ilgiau pasišnekėtume, prisimin­ tume anuos laikus, universitetą. TIJŪNAS. Taip, taip... Prisiminti... Prisiminti... Aš apie juos jau buvau visai užmiršęs... Zinai, darbas, pamokos, sąsiuvi­ nių krūvos, ir taip diena dienon. Apvelia žmogų. Pasidarai kaip tas Čechovo „Žmogus futliare“. KERAITIENĖ {įeina). Tai galime keliauti. Dovanokite, bet aš labai skubu. TIJŪNAS. Sudiev, prieteliau, sudiev, Petrai! PETRAS {lenkiasi). Sudiev, pone mokytojau! KERAITIENĖ.

TIJŪNAS ir KERAITIENĖ išeina KERAITIS

{patenkintas vaikšto).

Tai matai, Petrai... Tokios

tokelės... TIJŪNAS

{grįžta). Portfelį! PETRAS prišokęs paduoda portfelį

Aš vis turiu ką nors pamiršti. KERAITIS. Tai visų gerų matematikų požymis. TIJŪNAS. Formulės, atitrauktas galvojimas... Na, dar kartą sudiev! {Išskuba) KERAITIS {prie lango). Formulės, atitrauktas galvojimas. O pageltę lapai visai konkrečiai žemėn krinta. Dabar sodžiuj bulves kasa. TIJŪNAS.

251

PETRAS.

Ir kulia... Talkos. Taigi, taigi... Stirtos, daugybė žmonių... (Daro

KERAITIS.

papirosus) Ir visi linksmi, įkaitę. Juokas, klyksmas. Mašina zvimbia, tik spėk duot ir šiaudus verst... KERAITIS. Linksma, Petrai, draugėj dirbti, ir nuovargio ne­ sijaučia. PETRAS. Kad ir pavargsti, vis tiek linksma. Leiskit, dėde, aš baigsiu daryti. (Daro papirosus) KERAITIS. Baik. (Vėl prie lango) Aš jau dešimt metų, kai sodžiuj nebebuvau. Daug kas ten pasikeitė. Sakyk, Petrai, ar sodžiuj dar tebedainuoja? PETRAS. Dainuoja, dėde... Ypač per šienapjūtę ir dabar, rudenį, per talkas... KERAITIS. O kai aš mažas buvau, visas kraštas ištisus metus dainomis skambėdavo... Kai tavo tėvelis vežė mane pirmą­ kart į miestą mokytis, aš bliaute blioviau. Gaila buvo su so­ džium skirtis... PETRAS (atsidusęs). Su sodžium visuomet gaila skirtis. KERAITIS. Bet laikas toks šundaktaris, kad viską užgydo... Gyveni žmogus ir keitiesi... Ir tu, Petrai, pasikeisi; mieste pagyvenęs, savęs nebepažinsi... PETRAS (tvirtai). Aš nepasikeisiu. Aš visuomet, visuomet pasiliksiu toks, kokį tėvelis mane išauklėjo. Prašau, dėde, papirosai. KERAITIS. Ačiū. (Žiūri į laikrodį) Tai jau ir man metas... Dėdina į moterų klubą, dėdė į vyrų klubą... Tai tu gaspadoriauk dabar namie vienas. PETRAS.

252

Gerai, dėde. KERAITIS. Au revoir, mon cher.* PETRAS. Au revoir, mon oncle.* * {Žiūri į langą, atsidusęs daro rankomis gimnastiką) Nėr kur jėgų dėti. Kad taip su šakėm prie stirtos! {Daro atitinkamus judesius) PETRAS.

{lange su lėktuvo modeliu ir braižomu popierium rankose). Ot bachūras! Ar baletą mėgini, ar su piktomis dva­ JASIUS

siomis kovoji? PETRAS. Aa... Jasius. JASIUS. Vienas? PETRAS. Vienas. Eikš vidun! JASIUS. Te - palaikyk! {Atiduoda modelį ir popierių Petrui

ir vikriai įšoka pro langą vidun) Tai jau baigei? Koks gražus! Kaip tikras lėktuvas. JASIUS. Turi pirmą dovaną gaut, arba aš jį sulaužau! Aš dirbdamas taip jam ir pasakiau. PETRAS. Jasiau, mielas, - kaip jis sklando? JASIUS. Pamatysi ore, bet dabar, brol, paslėpk tu jį savo palovin. PETRAS. Kodėl palovin? JASIUS. Aš namie neturiu kur padėt. Vaikai kaip vilkai tuoj užpuls, - ir šipuliai beliks. PETRAS. Gerai, Jasiau, aš jį pas save ant spintos... {Ima PETRAS.

modelį ir deda prie sofos) JASIUS. Ziūr, brol... Atnešk braižiklius -

vaikai mano skries­ tuvą nujojo. Aš noriu baigt pirmadieniui savo brėžinį. * Iki pasimatymo, mano mielas {pranc.). ** Iki pasimatymo, mano dėde {pranc.).

253

PETRAS.

Gerai, aš tuoj. (Išbėga)

Jasius dairosi, pačiupinėja bufetą, susiveržia diržą ir tiesia ant stalo vatmaną PETRAS. Š t a i t a u v i s i p r i e t a i s a i .

Ot gerai... Ai, koks tavo reisfederis... PETRAS. Man dėdė savo atliekamus braižiklius dovanojo... JASIUS. Man kaip tik reikia čia plonytę kaip plaukelis iš­ vesti. (Braižo) O-o-o-ot šitaip! O-o-ot ir va kaip! (Žiūri, pa­ ėmęs rankon brėžinį) Va tai šitaip, va tai taip aguonėles sėja. (Braižo ir kalba, pamėgdžiodamas mokytoją) „Siaučiuk, tu ir vėl brėžinio neatnešei?“ - „Prašau, panele mokytoja... Tei­ kitės parašyti va čia kampely 4 su pliusu.“ Pasiutiškai geras reisfederis. PETRAS (padaręs papirosą, laiko ranką už nugaros). Spėk, ką turiu, tai duosiu. JASIUS. Obuolį? PETRAS. Ne! JASIUS. Kriaušę? PETRAS. Ne! JASIUS. Pastipusią žiurkę? PETRAS (tiesia papirosą). Š t a i , i m k ! JASIUS.

Jasius purto galvą Imk gi... Mečiau... Neberūkau... PETRAS. Jasiau!.. Tu neberūkai? JASIUS. Kas čia tokio? Neberūkau ir neberūkysiu... Baigta!

JASIUS.

254

PETRAS. Jasiau,

mielasai!.. Tai tu manęs paklausei... {Meta

papirosą į kampą) Visai ne tavęs, bet aš pats. PETRAS. Taip, taip... Tu pats, tu pats, Jasiau! Ir labai gerai... JASIUS. Nusibodo. Nekenčiu aš to bachūro. Nieko nedir­ ba, valkiojas. O jam ir uždavinius padaryk, ir špargalus pa­ ruošk, ir transliuok per pamokas. Ir taip nuo trečios klasės už pakelį papirosų. Nenoriu! Baigta! PETRAS. Vargšas Barzdžius. Dabar turės pats mokytis. JASIUS. Pats laikas. Tegul pavargina savo durną galvą. Di­ delis čia daiktas, kad jis rangovo sūnus. Pats cigaretes rū­ ko, o man trečios rūšies kaišioja... Štai ir pabaigiau. Geras reisfederis. PETRAS. Penki. JASIUS. Man penkių niekad nestato. Keturis, ir tai su rūgš­ čia fizionomija. JASIUS.

Už lango BARZDŽIUS ir ŠURA, abu rūko. „Štai kur jis!“ „Kur?“ - „Štai!“ BARZDŽIUS {pro langą). Procevojat? Palaimintas darbas jau­

nos Lietuvos, - anot garsaus poeto Maironio. O mudu su Šura, nusidėjėliai, į faifokloką gūrinam. JASIUS. Laimingos kelionės! BARZDŽIUS. Mes buvome ir pas tave, Šiaučiuk, užėję, taip sakant, su vizitu, bet mus tavo tėvas išvijo. Chi-chi-chi... JASIUS. Labai gerai padarė. ŠURA. Iš pradžių manė, kad puspadžius prikalt atnešėm, 255

tai dar kalbėjo, o kai pasakėm, kad tavęs ieškome, tai pa­ siuntė po velnių. JASIUS. Per arti pasiuntė. PETRAS. Nesibarkite, vyrai. Prašome į vidų. BA R Z D Ž IU S (įkišęs į vidų galvą, dairosi). Tai čia Keraičių butas... Baldai visai išėję iš mados. Žiūrėk, Sura, koks bufe­ tas, kaip autobusas. Chi-chi-chi... JASIUS. Barzdžiau, kiek tau metų? BA R Z D Ž IU S (sumišęs). Aštuoniolika, o kas? JASIUS. Mesk gimnaziją ir vesk. Ba kol baigsi, būsi dvi­ dešimt penkerių, ir nė viena pana už tavęs neis. Neis, nežiūrint į tai, kad tavo bufetas j altorių panašus. Neis. Baigta. ŠURA. Cha-cha-cha. Štai tau, Gediminai, Šiaučiukas barz­ dą ir prisiuvo. B A R Z D Ž IU S. Kokia čia barzda... Aš greičiau už jį baigsiu. Klausyk, Jaska, ar padarei man brėžinį? JASIUS. Aš s a k i a u , k a d n e d a r y s i u . BA R Z D Ž IU S. Kaip tai nedarysi? JASIUS. Va taip, nedarysiu, ir baigta. BA R Z D Ž IU S (išima iš kišenės pakelį cigarečių). Aš tau kaip tik šiandien „Diplomą“ atnešiau. JASIUS. Tu poryt gausi nuo braižybelkos diplomą, va kokį.

(Rodo pirštą) B A R Z D Ž IU S.

Geriausios cigaretės. Aš pats jas rūkau. Imk!

Jasius nejudėdamas su ironiška šypsena žiūri į jį Tai ką, neimi? 256

Man per prastos. Aš dabar tik cigarus rūkau. Jei padarysi, aš galiu tau ir cigarų užfundyti. ŠURA. Jis iš tavęs tyčiojasi, Gediminai... BA R Z D Ž IU S (pašokęs). Ką, tu iš manęs tyčiojiesi? Na, tai atmink! JASIUS. Atminsiu. BA R ZD ŽIU S. Cypsi kaip šunystis, - nė vieno dūmo negausi. PETRAS. Na, vyrai, tai jau per daug. JASIUS. Baigta! Eik po velnių! B A R Z D Ž IU S. Š-š-šiaučiukas! Chi-chi-chi... JASIUS.

B A R Z D Ž IU S.

ABU nueina juokdam iesi

Rupūžė! Į faifokloką... „Diplomą“ atnešiau... Fu! Aš nekenčiu savęs, kad tiek laiko su tokiu asilu draugavau. PETRAS. Nurimk, Jasiau... Negeras jis draugas, kai drau­ gauja tik dėl išskaičiavimo. JASIUS. Gana, baigta! (Ima brėžinį) Eisiu namo. Jau gal mama grįžo, gausiu ko nors pietų. PETRAS. Jasiau, mielas, tai tu dar be pietų? JASIUS. Mama perdien turguj su obuoliais stovi, tai pas mus pasninkas. PETRAS. Ir ko tu nieko nesakai?.. (Puola prie bufeto) Už­ kąskim nors buterbrodų. JASIUS. Neieškok. Nenoriu. Eisiu. PETRAS (išima lėkštę su buterbrodais). Klausyk, Jasiau, dar pabūk. Pasikalbėkime. Man taip gera paskui, kai pasikalbam. JASIUS

(pribėgęs spjauna pro langą).

257

JASIUS. Geras tu žmogus, Petrai. Bet bloga tau bus gyventi. Geriem žmonėm bloga pasauly. PETRAS. Eik tu nefilosofavęs, verčiau papasakok, kaip ry­ toj jūsų modelių rungtynės vyks? JASIUS (valgydamas). Eisime, Petrai, kartu aerodroman, pats pamatysi. Aš norėjau apie kitką pakalbėt. PETRAS. Imam apie kitą kalbėti. JASIUS. Kvailas gyvenimas, Petrai. PETRAS. Va t a u ! Kodėl gi jis kvailas? JASIUS. Šit mudu dabar draugaujam, kalbam, vaikščiojam kartu... Neseniai susiėjom, ir vėl reiks netrukus skirtis... PETRAS. O ko mums skirtis? Mokysimės, dirbsime kartu. JASIUS. Aš n e b e i l g a i b e s i m o k y s i u . PETRAS. Ką t u k a l b i ? JASIUS. Tėvas nebenori. Vis baras, prikaišioja, kad aš dy­ kas visiems ant kaklo sėdžiu. O čia šiandien dar klasės auk­ lėtojas buvo užėjęs, visko prikalbėjo... Jis, žinoma, kalbėjo, tėvo gailėdamas. PETRAS. Taip, sunku tavo tėvui. Didelė šeimyna, visi maži. Bet vis kaip nors, iš paskutiniųjų... Juk tu paskui dešimte­ riopai atsilyginsi. JASIUS. Aš daugiau ir nenoriu. Man kad tik šįmet. Duotų šešias užbaigti. O paskui - į aviaciją! PETRAS (pašokęs). Kaip tai, jau ir šįmet tavęs nebenori leisti? JASIUS. Nebenori. PETRAS (vaikšto susirūpinęs). Palauk, tai kaipgi čia da­ bar? JASIUS. Štai kaip, brol: elgesį už transliaciją sumažino? Su­

258

mažino! Vadinasi, nuo mokesčio neatleis? Neatleis. Štai ir visos lygtys su visais nežinomaisiais. PETRAS. Visi transliuoja, - kitiems nieko. O tau - sumaži­ no. Nesuprantu. JASIUS. Visa viltis tai va štai šitas. (Rodo į modelį) Pirmoji dovana, tai lygiai tiek, kiek reikia mokėti už pusmetį... Bet jei pirmosios negaus, tai sudiev, gimnazijėle. O tada... PETRAS. Palauk, Jasiau... Va kas! (Ieško ploščiuko kiše­ nėj) Man tėvelis mirdamas paliko va štai šitą. (Ištraukia raudoną skepetaitę) Sakė tik labai svarbiam reikalui teiš­ leisti... O čia reikalas labai labai svarbus. Tai šimtas litų. Imk! JASIUS (atšoka). Ką tu, brol... Man dabar nereikia... Gal aš dar dovaną laimėsiu. PETRAS. Na, tai baigta! Jei nelaimėsi, tai va, sumokam! (Deda atgal sau į kišenę) Šiaip ar taip, ligi pirmos bus sumo­ kėta. JASIUS. Tai kaipgi čia dabar? Taip nelauktai. Kada gi aš tau juos galėsiu grąžinti? PETRAS. Man dabar pinigų nereikia. O kai būsi lakūnas, tai nuveši mane lėktuvu į Ameriką! JASIUS. Oi Petrai, mes su tavim visus debesis išmaišysime! Ir šitaip, ir taip, ir va kaip! (Rodo „kilpas“ ir „sraigtą(() PETRAS (apkabina). Na, matai, Jasiau, koks bus gražus gy­ venimas.

Girdėtis skambutis Tai dėdina grįžo! 259

JASIUS.

Sudiev, brol! Aš prapuolu. Ai, kaip dabar viskas

gerai. (Iššoka pro langą) PETRAS (pro langą). Tai rytoj kartu aerodroman!

Uždanga

ANTRAS VEIKSMAS

Klasė. Rytas. MOKINIAI renkasi. Kairėje sėdi MERGAITĖS, dešinėje - BERNIUKAI. Prieš suolus katedra. Kampe lenta. Klasėje ūžesys: kas pamokas pusbalsiu kartoja, kas nurašinėja. Kiti grupėmis kalbasi, išdaigauja (įeina. Garsiai). Labas rytas, ponios ir po­ nai! (Niekas neatsako. Dar garsiau) Labas rytas! I

G IM N A ZIST A S

I M ERG AITĖ. I

Labas, labas! Nors viena išauklėta mergaitė visoj klasėj

G IM N A Z IST A S.

atsirado. Ar padarei 125-tą? I G IM N A Z IST A S. Pradedant 120-tu ir baigiant 125-tu, visus padariau, ir visus blogai. Reikalauju skubaus nusirašymo. II G IM N A Z IST A S. Maryte! Maryte, štai 125-tas. Šiame už­ daviny visa mano siela surašyta. Tik atsakymas truputėlį ki­ toks išėjo. I M E R G A ITĖ (meta sąsiuvinį). Reikia čia man tokios miglo­ tos sielos, ir dar su klaidingu atsakymu. (Nueina kitur nusi­ I M ERG AITĖ.

rašinėti) 260

I G RUPĖ

(pusbalsiu dainuoja).

Aukštyn, pirmoji eskadrilė! Pasklido gandas neramus: Tenai, kur niūrios erdvės tyli, Klastingas priešas laukia mūs. III

G IM N A ZIST A S

{įeina šlubuodamas). Sveikas, Gediminai!

Aš visą pirmadienį išgulėjau mirties patale, tapau sužalotas per šoksmo nelaimę. Apšviesk mane, šviesusis kunigaikšti: ar tavo draugas Šiaučiukas laimėjo pirmąją vietą aviomodelių lenktynėse? B A R Z D Ž IU S. Jis laimės pirmąją vietą varlių lenktynėse. O be to, koks jis man draugas? III G IM N A Z IST A S. Ar jau nebe draugas? Sakykite!.. Pralai­ mėjo, tai ir nebe draugas? Koks nepastovumas!.. B A R Z D Ž IU S. Plepėk dar... (Nueina) III G IM N A Z IST A S. Vyrai, apšvieskite nukentėjusį už jūsų vi­ sų garbę: kas laimėjo sekmadienį orasvydį? II G IM N A Z IST A S. Aštuntokai, atsilikėli. III G IM NAZISTAS. O šventasai Rokai! Ir aviomodelių, ir orasvydžio rungtynės prakištos. Tik aš vienas rimtai kovojau už mūsų klasės garbę. Būčiau aukščiausiai iššokęs, tik kartį trumpą padavė.

Juokas Taip kritai, - manėme, kad nė nebeatsikelsi. III G IM N A Z IST A S. Gal ir ašarėlę graudžią praliejote? II M E R G A ITĖ . Buvo čia dėl ko verkt. III M E R G A ITĖ . Irgi čempionas! II M E R G A ITĖ .

261

III G IM N A Z IS T A S . Tai žmonių žiaurumas, niekas pralai­ mėjusio nesigaili. Reikės pereiti į pingpongo komandą.

(Nueina) II M E R G A ITĖ .

Ten ne tiek pavojinga. (Juokiasi)

Įeina PETRAS Keraiti, sakyk, kaip čia su 125-tu? PETRAS. Labas rytas! O k ą , n e i š ė j o ? A L D O N A . Aš nežinau, kaip čia (rodo sąsiuvinį) su šaknim. PETRAS (aiškina). Viskas gerai. Tik pirma reikia į laipsnį pakelti. Štai, va čionai... A L D O N A . Sėskim... ALDONA.

PETRAS atsisėda šalia ir kalbasi toliau

Taip, suprantu...

Įbėga apsirikęs pirmokas ir; pamatęs, kad ne į savo klasę pateko, nustebęs dairosi. II gimnazistas sutrepsi, PIRMOKAS kuria lauk Kam tu jį vargšą taip... II G IM N A Z IST A S. Jasiau, parduok man savo aviomodelį... Arba mainykim ant markių. JASIUS (taisydamasis rašyti). Nebeturiu. II G IM N A Z IST A S. Jau pardavei? JASIUS. Sulaužiau... II G IM N A Z IST A S. Ot kvailas. Tokį gražų lėktuvą laužyti... JASIUS. Darau kitą... 25-tą bus vėl rungtynės. II G IM N A Z IST A S. Kitose manai laimėti pirmąją? II M E R G A ITĖ .

262

JASIUS. II

Taip. (Rašo) Kaip bus prancūziškai „bėgti“?

GIMNAZISTAS. Nežinau, aš ne bėgikas, klausk šlubio And-

riušio. Vyrai, kas atsinešėt markučių? Atidarau mainymo kontorą. BALSAS. Gausi! Vakar įsukai dvi konsarkas. II GIMNAZISTAS. Mainas - monas, kas apgauna, tai tas po­ nas. Naudokitės proga. Naujas paketas tik ką gautas iš Honolulu. JASIUS. Handeli, nekliudyk mokytis... IV GIMNAZISTAS. Eikime, Handeli, į kampą. (Apkabinęs ve­ da) Nekliudyk Siaučiukui šviestis. II GIMNAZISTAS. Ar turi markių? IV GIMNAZISTAS. Turiu. Tik be apgavysčių.

Abu išsiima markutes ir keičiasi I GIMNAZISTAS

(garsiai skaito hegzametrą). In nova fert

animus mutatas dicere formas corpora...* BALSAI. Ko tu čia šauki kaip vargamistra per egzekvijas? IV GIMNAZISTAS. Vyrai, gelbėkit! Handelis apgavo. Vejasi II gimnazistą) Rodė antspauduotą, o įsuko švarią. II GIMNAZISTAS. Taip buvo kalbėta. IV GIMNAZISTAS. Kokio velnio kalbėta?.. Tuojau duok ants­ pauduotą. BALSAI.

- Ei jūs, chebra, nurimkite! - Iš tiesų, kaip maži vaikai. * Mane traukia kalbėti apie formų pasikeitimus į naujus kūnus {lot.).

263

- Handeli, ar perki senus autobuso bilietus? -Jis ir nuo senų kaliošų neatsisako.

Juokas II

G IM N A Z IST A S.

Mergaitės, gelbėkite mane nuo šitų žmo­

gėdrų! I M E R G A ITĖ .

Skriaudžia visi tave, Handeliuk... Bet tu ne­

pasiduok! II G IM N A Z IST A S.

Sunkus gyvenimas, Maryt. Ačiū nors už

gerą žodį.

Skambutis, mokiniai sėdasi į savo vietas BALSAI.

-

Vyrai, kas nudžiovė Barzdžiaus špargalą? Lotyniški veiksmažodžiai pradingo! Pakaks jam daiktavardžių! Štai! Štai! Ana kur ant sienos kaba!

Klasėje juokas. Barzdžius stojasi ant suolo, nori paimti ant vinies kabantį popieriuką, bet tuo metu veriasi durys... Barzdžius šoka nuo suolo... Įeina... V GIMNAZISTAS. Klasėj klyksmas. V gimnazistas vaidina istorijos mokytoją V G IM N A Z IST A S

(eina į katedrą, sėdasi, atmeta galvą). Tai­

gi ... Apie ką mes praeitą sykį kalbėjome? BALSAI. Apie Mariją Stiuart. V G IM N A Z IST A S. Taigi... Dabar aš noriu jums papasakoti apie kitą Mariją, būtent apie Mariją Antuanetę. 264

Barzdžius vėl lipa ant suolo ir nuplėšia nuo vinies popieriuką Barzdžiau-Barzdaiti, jei tamsta dar kartą per mano pamo­ ką bandysi pasikarti, - aš pranešiu tamstos mamai.

Klasė papliumpa juoku Taigi... (Vėl atmeta galvą) Apie ką mes dabar kalbame? BALSAI.

- Apie Barzdžių-Barzdaitj. - Apie Mariją Stiuart. - Apie Mariją Antuanetę. V G IM N A Z IST A S. Taip, taip... Taigi, jeigu palyginsime ši­ tuos tris istorinius tipus... BALSAI.

- Kodėl tris? - Vienas tipas ir dvi karalienės. V G IM N A Z IST A S. Taip, taip... visai teisingai. Jei palyginsi­ me šitas dvi karalienes, tai pamatysime, kad jų tik vardai panašūs, šiaip jos abi yra griežtai skirtingos tiek savo būdu, tiek ir savo kitomis ypatybėmis, nors dažnai gyvenime ir kalboje jos esti painiojamos. Aldona Vaitaite, gal tamsta atidėtumei vėlesniam laikui savo privatinę korespondenciją? A L D O N A . Prašau nekliudyti, aš sprendžiu uždavinį. V G IM N A Z IST A S. Ach, tamstai, vadinas, neįdomu apie Ma­ riją Antuanetę? Tamsta, taip sakant, norėtum paklausyti apie jos vyrą Liudviką?

265

Tuo metu veriasi durys. Vgimnazistas išsigandęs paknopstom šoka nuo katedros. Įbėga uždusęs ŠURA; klasė vėl papliumpa juoku ŠURA.

Ramiai! Citat! Ekstra pranešimas!"'

Klasė ūžia Nutilkit! Labai svarbu! Vakar T. kvadratui mūsų klasėj ištraukė pinigus. BALSAI.

- Kokius pinigus? - Ką tu paistai? - Kur ištraukė? ŠURA. Garbės žodis! (Akcentuodamas) Vakar Tijūnas pa­ miršo mūsų klasėj portfelį, ir čia iš jo dingo šimtas litų. BALSAI.

- Meluoji, tipeli!.. - Čia tau ne prima aprilis, kalbėk rimtai! - Kvaila išdaiga! ŠURA (mušasi į krūtinę). Garbės žodis! llgasai aštuntokas tik ką išėjo iš mokytojų kambario ir man viską papasakojo. Tuojau ateis policija ir pradės tardyti. BALSAI.

- Apstatė tave llgasai. - Pasityčiojo. - Rado ilgas ausis ir prišnekėjo.* * Skelbiu! Skubus pranešimas! {lot.)

266

Bet klausykite! Visai rimtai! Ilgasai klausia: „Kiek jūsų klasėj mokinių?“ Aš jam sakau: „Dvidešimt.“ - „Tai, sako, - apvogėt savo auklėtoją ir pasidalijot po penkis litus.“ Štai! Tuojau visa gimnazija žinos... (Eina į savo ŠURA.

vietą) BALSAI.

II

Vyrai, duosim Ilgajam per strėnas. Gaus pylos. Mes jam liežuvį sutrumpinsim. Mat driežas, ką prasimanė. G IM N A Z IST A S

(praveria duris ir tuojau atšoka). Š-š-š-š!

Š-š-š-š!.. Direktorius! I G IM N A Z IST A S. Čia iš tiesų kas nors nebegerai... VISI. Š-š-š-š! Š-š-š-š!.. Direktorius! Direktorius! Direk­ torius!

Klasė nutyla (;rimtai, susikaupęs eina į katedrą; ramiu bal­ su). Ar visi šiandien klasėje? D EŽ U R U O JA N T IS. Visi, pone direktoriau. D IREK TO RIUS. Taip... Jūsų klasę, o drauge ir visą gimnaziją ištiko skaudus smūgis. Vakar po paskutinės pamokos jūsų klasės auklėtojas pamiršo čia portfelį, ir iš jo dingo pinigai. Nuodugniai dalyką ištyrus, visos aplinkybės rodo, kad jie galėjo dingti tik čionai. Aš pabrėžiu: čionai, jūsų klasėj. Tai pirmas toks negirdėtai skaudus įvykis per visus 15 metų, kai jūsų gimnazija egzistuoja. Ar jūs visi gerai nusimanot, kas čia atsitiko? Įvyko vagystė. Žemas, niekingas darbas pa­ DIREK TO RIUS

267

darytas sienose tos įstaigos, kurios tikslas auklėti dorus žmo­ nes, taurius savo krašto piliečius. Maža to. Sis nusižengimas yra dvigubai sunkus. Nes čia nuskriaustas žmogus, kuris jus visus labai mylėjo. Nė vienas mokytojas nėra tiek galvos guldęs už savo klasę, kaip jūsų auklėtojas. Jis žmogus vienišas, neturi artimųjų. Šeštus me­ tus jis veda jūsų klasę. Prisirišo prie jūsų, pamilo jus kaip savo vaikus. Jis džiaugdavosi jūsų džiaugsmais ir budėda­ vo dėl jūsų nepasisekimų. Per penkiolika darbo metų jis nė vieno cento nėra susitaupęs, nes visus likučius nuo savo kuklios mokytojo algos jis išleisdavo neturtingus mokinius bešelpdamas. Ir vakar, paėmęs iš kasos avansu šimtą litų, jis ruošėsi nešti juos į knygyną ir sumokėti... O ar žinot, už ką? Už vadovėlius, kuriuos jis perka ir dalija nepasiturin­ tiems savo mokiniams. Turbūt ir jūsų klasėj ne vieną jis yra sušelpęs?.. JASIUS. Man auklėtojas nupirko šįmet fizikos, algebros ir geometrijos vadovėlius ir skriestuvą. BALSAI. Ir man... ir man... ir man... IV M E R G A ITĖ . Man visus vadovėlius ir batukus. D IREK TO RIUS. Taip. Bet šito šimto litų jis knygynui sumo­ kėti negalėjo. Pinigai dingo čia, jūsų klasėje. Dabar galite pagalvoti, kokią ne tik medžiaginę, bet ir mo­ ralinę skriaudą jūs padarėt savo auklėtojui. Aš čia kalbu ne vienam kuriam, bet visiems. Nes kol kalti­ ninkas nebus surastas arba kol jis pats neprisipažins, tol ši dėmė gulės ant jūsų visų. Nei jūsų auklėtojas, nei aš, nei kuris kitas mokytojas nebegalės dabar nė vienam iš jūsų 268

atvirai į akis pažvelgti. Ir jūsų padų tarpe dings nuoširdus draugiškumas, nes imsite vienas kitą įtarinėti. Bet... aš netikiu, kad jūsų tarpe būtų surambėjusių, užkie­ tėjusių nusikaltėlių. Aš noriu tikėti, kad šis žingsnis buvo padarytas lengvapėdiškai, nepagalvojus apie visas pasekmes. Aš noriu tikėti, kad tas, kuris šį žingsnį padarė, dabar gaili­ si, kad jis yra pasiruošęs savo klasės auklėtojui ir savo drau­ gams padarytą skriaudą atitaisyti ir kad jis pats yra pasiruo­ šęs pasitaisyti. Tai galima būtų padaryti atvirai ir nuošir­ džiai, čia pat tuojau prisipažinus. Tačiau aš šito nereikalauju. Pakaks, kad tik man vienam pasisakys, ir aš prižadu jam atleisti. Visas skaudus įvykis vien tik mūsų tarpe bus likviduotas, ir niekas daugiau apie tai nesužinos. Dežuruojąs! D EŽ U R U O JA N T IS. Aš! D IREK TO RIUS. Štai dvidešimt suantspauduotų lapelių. Iš­ dalysi visiems po vieną. Kiekvienas parašo savo pavardę ir žodį „taip“ arba „ne“, sulenkia ir grąžina man. Parašęs žodį „taip“ vakare ateina pas mane į butą. Ar supratot? BALSAI. Supratom, supratom, pone direktoriau! DIREK TO RIUS. Kiekvienas visu rimtumu savo sąžinėj teapsvarsto šį dalyką... Nes tai yra vienintelis galimumas taikiu būdu atitaisyti padarytą žalą. Aš netrukus grįžtu. (Išeina)

Dežuruojantis išdalo lapelius, paskutinį pakėlęs laiko rankoj, lyg norėdamas ką sakyti, bet susigriebia ir eina į savo vietą. Klasėje tyla. Kiekvienas žiūri į savo lapelį, tartum nežinodamas, ką su juo daryti

269

BALSAS.

Tai kas gi mums dabar daryti?

I G IM N A ZIST A S (pašoka iš savo vietos). Klausykite, drau­ gai! Nejaugi mūsų tarpe... va čia, šitoje klasėje, yra vagis?.. Ne, ne, ne! Aš negaliu įsivaizduoti. Man galva neišneša. Šeš­ tus metus gyvename draugėj... Vienas kitą pažįstame... Nie­ ko panašaus nėra atsitikę... ŠURA. A-a! Netikėjote! Nėra atsitikę, o dabar atsitiko. BALSAI.

-

Pinigai iš portfelio patys negi pabėgo! Turėjo juos kas nors išimti! Kokia gėda! Skandalas! Mus dabar pirštais užbadys... Niekur akių negalėsime parodyti... III G IM N A Z IST A S. Prašau žodžio! Prašau žodžio! Balsai. - Kalbėk, Andriuši! - Kalbėk! - Prašome! - Tegul kalba Andriušis!.. III G IM NAZISTAS. Nors aš vakar gimnazijoj nebuvau, bet ti­ kėkite, draugai, kad tas mane irgi liečia tiek pat, kiek ir jus. BALSAI.

-Teisingai! Teisingai! - Tiesą sakai! III G IM N A Z IST A S. Klaidos čia negali būti. Direktorius aiš­ kiai pasakė, kad pinigai dingo mūsų klasėj. Nuodugniai neiš­ tyręs, direktorius tokių dalykų netvirtins. Tad nėra abejo­ nės, kad kaltininkas yra mūsų tarpe. Direktorius teisingai 270

pabrėžė, kad šis žingsnis padarytas lengvapėdiškai, nepa­ galvojus apie visas pasekmes. Tad aš čia dabar kreipiuosi į tą kaltininką. Tegul jis nors dabar pagalvoja, j kokią padėtį jis nustūmė mus, savo draugus. Mes dar tarp šių sienų išbu­ sime trejus metus, paskui, baigę gimnaziją, taip pat už jūrių marių neišlėksime, turėsime vienas su kitu susitikti. Ir mus visą gyvenimą sekios kaip Kaino prakeikimas šis baisus įta­ rimas: gal štai jis apiplėšė mūsų auklėtoją. BALSAI.

- Teisingai! - Tiesą kalbi, Andriuši! III G IM N A Z IST A S. Tad aš kreipiuosi į jį visos mūsų šeštos klasės vardu: tegu jis atitaiso savo klaidą. BALSAI.

- Teisingai. - Tegu atitaiso. - Tegu pasisako direktoriui. III G IM N A Z IS T A S . Mūsų direktorius - žmogus taurus. Jis mus ne mažiau myli, kaip ir mūsų auklėtojas. Jam prisi­ pažinti tai vis tiek, kaip ir savo tėvui. Prisipažindamas, savo klaidą atitaisydamas, jis nuplaus šią didelę gėdą ir nuo savo sąžinės, ir nuo visų savo draugų. Ar taip aš kal­ bu, draugai? BALSAI.

- Teisingai. - Kito kelio nėra.

Triukšmas

271

BA R ZD ŽIU S.

Prašau žodžio! Ar galima ir man pasisakyti?

BALSAI.

- Barzdžius nori kalbėti! - Tegu kalba! - Kalbėk, Gediminai! B A R Z D Ž IU S . Aš manau, kad vagis neprisipažins. Mūsų klasėj mažų vaikų nėra, kurie pultų taip sau, nieko nepa­ galvoję. Jau kas darė, tas žinojo, ką daro... Kad baigtume šią nešvarią istoriją, aš siūlau visiems sumesti šimtą litų ir grąžinti Tijūnui. Aš vienas duodu šiam reikalui penkias­ dešimt. BALSAI

(pasipiktinę).

-

Čia ne tas reikalas! Ne apie tai kalbi! Čia garbės reikalas! Ką jis ten paisto? Gana! Pakaks! B A R Z D Ž IU S. Nenorite - nereikia! Žinokitės! Manęs šis rei­ kalas neliečia. (Sėdasi)

Mokiniai pasipiktinę šoka iš savo vietų ir, kumščius sugniaužę, apstoja Barzdžių VISI.

-

Ką? Tavęs neliečia? Tai ką gi liečia? Nekaltybės angelas atsirado! Šalin akiplėšą! Tave tiek pat lengva įtarti, kaip ir kiekvieną kitą! 272

- Š-š-š-š! Inspekt... š-š-š-š!

Inspektorius, pradaręs duris, įkiša galvą, o paskui ir pats įeina IN SPEK TO RIUS.

Kas čia per triukšmas! Prašau nutilti! Sės­

kite. (Rankas už nugaros susidėjęs, vaikšto prieš suolus; po ilgos pauzės) Kas vakar dežuravo? I G IM N A Z IST A S (atsistoja). Aš. Kuris vakar paskutinis išėjo iš klasės? G IM N A Z IST A S (pagalvojęs). Nepamenu, pone inspekto­

IN SPEK TO RIUS. I

riau. Sėsk. Kuris vakar paskutinis išėjo iš klasės? (atsistoja). Aš, pone inspektoriau, išėjau pir­

IN SPEK TO RIUS. BA R ZD ŽIU S

mutinis. IN SPEK TO RIUS.

Sėsk. Aš klausiu, kuris vakar išėjo iš klasės

paskutinis? JASIUS. Aš... Aa... Tai tu. Ką tu čia darei, vienas pasilikęs? JASIUS. Aš, pone inspektoriau... aš dažnai čia pasilieku. Aš darau rašto darbus. IN SPEK TO RIUS. O vakar ką darei? JASIUS. Lotynų ir prancūzų rašinėlius. IN SPEK TO RIUS. A-a... rašinėlius. Kodėl namie negali rašyti savo rašinėlių? JASIUS. Pas mus, pone inspektoriau, labai ankšta... vaikai trukdo. IN SPEK TO RIUS. Taip... Vadinas, t u visą valandą išbuvai vie­ nas klasėj? INSPEKTORIUS.

273

Išbuvau. IN SPEK TO RIUS. Ar per tą laiką niekas kitas nebuvo j klasę įėjęs? JASIUS. Niekas... Ne, ne! Buvo. IN SPEK TO RIUS. Tai kaip, b u v o ar n e ? JASIUS. Buvo klasės auklėtojas. IN SPEK TO RIUS. Ką jis čia darė? JASIUS. Nieko... Tik įėjo, pasiėmė portfelį ir vėl išėjo. IN SPEK TO RIUS. O tave jis ar pastebėjo? JASIUS.

Jasius tyli Aš klausiu, ar auklėtojas tave pastebėjo? JASIUS. Ne. IN SPEK TO RIUS. Kaip tai? Buvo ir nepastebėjo? JASIUS. Aš išgirdau žingsnius ir bijojau, kad nelieptų eit namo... Aš pasislėpiau už lentos kertėj... A L D O N A (.sujaudinta). Pone inspektoriau... Mums direk­ torius paliko anketos lapelius... Mes turime kiekvienas pa­ rašyti atsakymą... Mes dar nebaigėm... Gal tamsta apklausi­ nėjimą atidėtum vėlesniam laikui? INSPEKTORIUS (pastatęs akis). M-m-m... Vėlesniam laikui... Gerai, palauksime... Sėskite.

Šiaučiukas ir Aldona sėdasi. Įeina DIREKTORIUS Ar jau visi parašėt atsakymus? Visi, pone direktoriau. D IREK TO RIUS. Prašau atiduoti juos man.

D IREK TO RIUS. BALSAI.

274

Gimnazistams nešant lapelius, direktorius su dešine ima ir deda į kairę. Suėmęs visus lapelius, juos sumaišo, kurį laiką žiūri į klasę, paskui atskleidžia vieną lapelį ir skaito: „Ne“ ir t. t. Direktoriaus veidas niaukiasi, paskutinį ima iš lėto. Klasėje kapų tyla. Ne... Kaltininkas neprisipažino... {Surenka lapelius ir ruo­

šiasi eiti) INSPEKTORIUS.

Siaučiukas eis su mumis j mokytojų kambarį.

Jasius sukrinta, išgąsčio apimtas. Petras pakyla iš savo vietos, ryžtingais žingsniais išeina į priešakį PETRAS.

Pone direktoriau!

{klausiamai žiūri į jį). Ko jums? PETRAS. Aš paėmiau iš portfelio šimtą litų. {Nuleidžia galvą) A L D O N A {griebiasi už galvos. Susmunka suole). O Viešpatie! DIREK TO RIUS

Visi nustebę žiūri į Petrą Uždanga

TREČIAS VEIKSMAS

Mokytojų kambarys. PSICHOLOGAS ir GAMTININKE sėdi. TIJŪNAS vaikščioja PSIC H O LO G A S. G A M T IN IN K E .

Psichologiškai imant, tai suprantama. O man visai nesuprantama. Šešerius metus 275

vaikai auga prieš mūsų akis, ir niekad nieko panašaus nėra atsitikę. PSIC H O L O G A S. Kriminalinė psichologija nurodo ir tokių pavyzdžių. Apsigimęs kriminalistas iki tam tikro laiko gali visai nerodyti savo palinkimų. Kriminalinis pradas jame tar­ tum miega letargo miegą. Bet vieną gražią dieną, lyg kieno pažadintas, pabunda, ir tada... G A M T IN IN K E . Eikit, eikit, kolega, jūs su savo kriminalisti­ ka. Mes juos visus pažįstame gal ne blogiau, kaip savo vai­ kus. Kurį gi dabar čia įtarsi? Apie kurį tik pagalvoji, - liežu­ vis nepajuda, kad jį apkaltintum. PSIC H O LO G A S. Bet nusikaltimas padarytas. G A M T IN IN K E . Aš netikiu. Čia kas nors ne taip. Pone Tijū­ nai, gal tamsta kur kitur dar buvai užėjęs? TIJŪNAS. Brangioji ponia, aš pats labiau už visus džiaug­ čiausi, jei galėčiau nors truputėlį suabejoti, kad pinigai din­ go mano klasėj... G A M T IN IN K E . Ar tamsta visas smulkmenas gerai prisimeni? TIJŪNAS. Taip gerai, kaip čia tamstą kad matau. G A M T IN IN K E . Tai, vadinas, po penktos pamokos tamsta paėmei iš sekretoriaus šimtą litų, padėjai juos į piniginę, o piniginę į portfelį ir nuėjai į knygyną? TIJŪNAS. Ėjau į knygyną... Ir tik išėjęs iš gimnazijos, atsi­ miniau, kad šiandien ne trečiadienis, bet antradienis, ir kad šeštoj klasėj mano šeštoji pamoka. G A M T IN IN K E . Ir grįžai? TIJŪNAS. Grįžau. Nusivilkau paltą ir su portfeliu rankoj nuskubėjau į savo šeštąją. 276

Taip, o p a s k u i ? O paskui, baigęs pamoką, vėl apsivilkau paltą ir vėl nuėjau į knygyną. Ir tik pusiaukely pastebėjau, kad pa­ miršau klasėj portfelį. G A M T IN IN K E . Ir vėl grįžai? TIJŪNAS. Grįžau. Pasiėmiau nuo katedros portfelį ir nuėjau į knygyną. G A M T IN IN K E . Ar nieko nebebuvo klasėj? TIJŪNAS. Tuščia. Man įėjus į didįjį koridorių, iš mano kla­ sės išėjo paskutiniai mokiniai. G A M T IN IN K E . O pakeliui ar tamsta nieko nebuvai sutikęs? TIJŪNAS. Nieko. Ničnieko. G A M T IN IN K E . Ir niekur kitur nebuvai užėjęs? TIJŪNAS. Niekur. G A M T IN IN K E . Keistos, labai keistos aplinkybės. PSIC H O LO G A S. Matote, ponia. Kaip jūs kitaip šį recidyvą išaiškinsite? Vadinasi, penkerius metus jaunuolis buvo do­ ras, o šeštais - jame pabudo banditas. G A M T IN IN K E .

TIJŪNAS.

G IM N A ST IK O S M O K YTO JAS

(įeina, jaunas, su botfortais).

Sveiki gyvi, kolegos! Ach, ką aš atėjęs išgirdau! Tamstą, ko­ lega Tijūnai, ištiko skaudi nelaimė. TIJŪNAS. Ištiko... G IM N A STIK O S M O K YTO JAS. Reiškiu užuojautą, širdingiau­ sią ir giliausią užuojautą. Juk šimtas litų prie mūsų ubagiš­ kos algos - tai visas kapitalas. TIJŪNAS. Apie ką t a m s t a ? G IM N A STIK O S M O K YTO JAS. Aš girdėjau, kad tamstą šeštos klasės mokiniai apvogė, kad tamstai dingo šimtas litų. 277

TIJŪNAS

(užsidegęs). Tamsta, jaunuoli, ne apie tai kalbi.

G A M T IN IN K E . Ž i n o m a , č i a n e p i n i g u o s e v i s a s r e i k a l a s . Č i a d a u g s k a u d e s n is d a ly k a s . PSICH O LO G AS. Č i a , t a i p s a k a n t , s v a r b i a u p s i c h o l o g i n i s m o ­ m e n ta s.

Tamstai svarbiau psichologinis momentas, anam svarbiau šimtas litų, trečiam svarbiau gimnazijos prestižas, garbė ir dar kiti niekniekiai. PSIC H O LO G A S. O kas gi dar? TIJŪNAS. Kas dar? O tamstos, gerbiamieji, nepagalvojat apie tą jaunuolį, kuris padarė šį nelemtą žingsnį? Kas dabar darosi jo sieloj? G IM N A STIK O S M O K YTO JAS. Jis dabar tik ir galvoja, kaip ge­ riau jam vogtus pinigus paslėpti. TIJŪNAS (iškėlęs rankas). Kaip tamsta drįsti taip kalbėti apie mano mokinius? Aš skaičiau dienas ir savaites, kiek dar su jais man teks pabūti, aš ramiai negalėjau pagalvoti apie tai, kad po pustrečių metų man reikės su jais skirtis. O tamsta drįsti juos niekinti! Ar jūs patys nepergyvenot jau­ nystės? Ar jūs gimėt surambėjusiais seniais su aprūdijusio­ mis sielomis? G A M T IN IN K E (karštai). Tiesa, tiesa, šventa teisybė! Dabar jų visų gražiausias amžius, kai širdys pilnos kilnių troškimų, o sielos - žydi idealais. TIJŪNAS. Ir štai, brangioji ponia, viena iš tų jaunučių sielų priėmė nuodų. Ji dabar kankinasi, blaškosi. Jei skubiai ne­ suteiksi pagalbos - ji žus. G A M T IN IN K E . Taip, taip! Tai jaunos sielos savižudybė. TIJŪNAS.

278

TIJŪNAS. Ir kaip dabar aš galėsiu išbūti su savo jaunuoliais pustrečių metų, žinodamas, kad jų tarpe yra lavonas. Kaip aš įeisiu į klasę, žinodamas, kad čia va, prieš mane, sėdi mano auklėtinis su sužalota siela ir aš negaliu jam padėti. Tik pagalvokite... Juk tai baisu...

Skambutis G IM N A STIK O S M O K YTO JAS.

Jau pertrauka...

PSIC H O LO G A S. Ž i ū r ė s i m e , k o k i ų n a u j i e n ų m u m s a t n e š d i ­ r e k to r iu s .

MOKYTOJAI ir MOKYTOJOS su žurnalais rankose

eina į vidų. Tijūnas nervingai vaikšto po kambarį. Įeina ISTORIKAS tokia pat eisena, kaip rodė Vgimnazistas Direktorius susijaudinęs ginčijasi koridoriuje su inspektorium. Matyt, surado kaltininką. G IM N A STIK O S M O K YTO JAS. Aš labai abejoju. ISTORIKAS.

Įeina DIREKTORIUS su INSPEKTORIUM. Direktoriaus veidas susikaupęs, inspektoriaus - patenkintas. Visi laukiamai žiūri į juos DIREK TO RIUS

(užima vietą už stalo). Ponios ir ponai, dėl

skaudaus įvykio, kuris ištiko mūsų gimnaziją, aš atidarau mokytojų tarybos ekstra posėdį.

Visi sėdasi, tik Tijūnas pasilieka bestovįs Aplinkybės, kuriomis dingo šeštoj klasėj tos klasės auklė­ 279

tojo pinigai, tamstoms jau žinomos. Dabar žinomas ir to nelemto darbo kaltininkas. Jis prisipažino. BALSAI.

- Įdomu, įdomu kuris? - Kas? kas? kas? - Na, na, įdomu? DIREK TO RIUS (pusbalsiu inspektoriui). Tamsta, pone ins­ pektoriau, pasirūpink, kad paskambintų mokinio globėjams. Kad juos iškviestų tučtuojau čionai. IN SPEK TO RIUS. Aš j a u p a s i r ū p i n a u , p o n e d i r e k t o r i a u . DIREK TO RIUS. Kaltininkas, sakau, prisipažino. Ir dėl jo li­ kimo mes čia turėsime pasisakyti. Tai yra tas naujokas, šį­ met į mūsų gimnaziją priimtas, inžinieriaus Keraičio auklė­ tinis, Petras Keraitis. BALSAI.

- Negali būti! - Štai tau! - Pamanykite, kas galėjo tikėti! TIJŪNAS

(savęs nebesuvaldydamas). Bet... bet, pone direk­

toriau, ką tamsta darai? DIREKTORIUS

(klausiamai žiūri į jį). O k ą

m a n l i e p s i t e d a r y ti?

Juk tamsta man pažadėjai... Tamsta man šventai pažadėjai, kad apie tai tik tamsta vienas težinosi, kad nie­ kam, ničniekam, net man, nesakysi. DIREK TO RIUS. Prašau palaukti, kolega, aš tuojau viską pa­ aiškinsiu. (Visiems) Kad nekiltų gimnazijoj triukšmas, po­ nas Tijūnas pradžioj buvo manęs visai nutylėti apie pinigų dingimą. TIJŪNAS.

280

G IM N A STIK O S M O K YTO JAS.

Kaip tai - nutylėti? Juk šimtas

litų - tai ne dešimt centų? DIREK TO RIUS. Prašau prie tvarkos. Sakau, pradžioj buvo manęs nutylėti, tačiau, pasitaręs su manim, apsigalvojo, ir mes priėjome išvadą, kad reikia rasti būdas ir duoti progos suklydusiam mokiniui pasitaisyti. Buvo nutarta išdalyti mo­ kiniams anketos lapelius, kad kaltininkas tik vienam man prisipažintų. Buvo sutarta tik tarp mūsų dviejų visą nelemtą įvykį likviduoti. Taip ir buvo daroma. TIJŪNAS. Bet, pone direktoriau, jus pasakėte pavardę... DIREK TO RIUS. Palaukite, pone Tijūnai. Lapeliuose visi at­ sakė neigiamai. Štai Keraičio lapelis. Aiškiai parašyta „Ne“. Tuo būdu visas mūsų sugalvotas planas išspręsti šį incidentą taikiu būdu atkrito. Taigi, sakau, anketoj mokinys išsigynė. Ir tik man pranešus, kad niekas neprisipažino, ir besiruo­ šiant išeiti iš klasės, staiga pakyla iš savo vietos šis jaunuolis, išeina į priešakį ir pasisako, kad jis paėmęs iš portfelio šim­ tą litų. BALSAI.

-

Keista... Keistas berniokas. Kodėl gi jis į anketą neigiamai atsakė? Tikras Dostojevskio Raskolnikovas. Nuostabu. PSIC H O LO G A S (itrina rankas). Įdomus psichologinis mo­ mentas - kriminologijoj vadinamas psichiniu kataklizmu. IN S P E K T O R IU S . O aš buvau besurandąs ir kitą nusikal­ tėlį... 281

BALSAI.

- Kaip tai - kitą? - Dar vieną? ISTORIKAS. Atrodytų, kad mūsų gimnazijoje mokosi kan­ didatai į banditus. D IREK TO RIUS. Leisk, pone inspektoriau, padaryti tamstai pastabą dėl šito žygio. Viena, tai buvo nekorektiška užbėgti man už akių ir pradėti savarankų tardymą, o antra - tai tik įrodo, kaip lengva įtarti visai nekaltą. Tik pagalvok tamsta, kas būtų atsitikę su tamstos tardomuoju, jei tikrasis kalti­ ninkas nebūtų prisipažinęs? IN SPEK TO RIUS. Taip, taip, dabar aš visai pripažįstu, kad tai buvo mano klaida. BALSAI.

- O kas toks dar buvo tardomas? - Kas? Kuris tai? DIREK TO RIUS. Aš draudžiu čia minėti kitų mokinių pavar­ des. Yra aiškiai nustatytas kaltininkas, tad dėl jo prašau ir išsitarti. INSPEK TO RIUS (tatsistojęs). Padarytas sunkus nusižengimas. Nuplėšta visos gimnazijos garbė. Ačiū Dievui tik už tai, kad šis jaunuolis nėra nuolatinis mūsų gimnazijos auklėtinis. Jis yra pašalietis, iš kažkokio provincijos užkampio čia atkly­ dęs, tad mūsų gimnazijos orumo šiuo savo žygiu galutinai nesukompromitavo. Aišku, kad toleruoti tokį mokinį gim­ nazijoj negalima. TIJŪNAS. Bet juk jis prisipažino?! IN SPEK TO RIUS. Mums nežinomi motyvai, dėl kurių jis pa282

darė nusikaltimą, taip pat mes nežinome, kurių motyvų ver­ čiamas jis prisipažino. Pakanka fakto. Aš siūlau pašalinti iš gimnazijos be teisės įstoti į kitą kurią mokyklą. (Sėdasi) ISTORIKAS (iatsistoja, atmeta galvą). Taigi... Mūsų tautos istorija pilna pamokomų faktų, kur nereikalingas gailestin­ gumas padarė valstybei daug žalos... Taigi... Apie ką mes čia dabar... Aa... Taigi, jei mes nusikaltėlį pašalinsim iš gimna­ zijos ir nebeleisim jam ir kitur toliau šviestis, tai jis taps kišenvagiu arba blogiausiu atveju - arkliavagiu. Bet jeigu mes jam įduosime į rankas vidurinį ar aukštąjį mokslą ir dar diplomą, o paskui jį prileisime prie iždo arba prie kasos, tai jis vogs milijonus! Čia gimnazija turi parodyti savo autori­ tetą ir valstybinių reikalų supratimą. Aš visai palaikau pono inspektoriaus pasiūlymą. (Sėdasi) DIREK TO RIUS. Kas dar nori šiuo reikalu pasisakyti? FIZIKAS (atsistoja). Aukščiausia bausmė taikoma tada, kai nėra jokių švelninančių aplinkybių. Aš norėčiau tik paklausti poną inspektorių ir poną istoriką, ką jie būtų baudę tada, jei Keraitis nebūtų sava valia prisipažinęs? Mano nusimany­ mu, reikėtų pasiūlyti globėjams, kad jį atsiimtų iš mūsų ir perkeltų į kitą gimnaziją. (Sėdasi) D IREK TO RIUS. Yra du pasiūlymai. Kas dar norėtų išsitarti? G A M T IN IN K E (atsistoja). Ponai, jūs čia siūlote bausmę, vieni didesnę, kiti mažesnę, jaunuoliui, kurį mes auklėjam vos antras mėnuo. Nežinia, kokiose rankose jis augo ligi tol ir kas jį auklėjo. Mano manymu, mūsų įstaigos pareiga yra taisyti, gerinti jauną žmogų, šalinti jo trūkumus, o ne vyti lauk už pirmą nukrypimą, neduodant progos jam pasitaisy­ 283

ti. Kai dėl bausmės, tai jūs, ponai, jam sunkesnės nebesugalvosite už tą, kurią jis pats sau gera valia pasirinko. Ar jūs įsivaizduojate, kas yra tokio amžiaus jaunuoliui savo drau­ gų akivaizdoje prisipažinti padarius tokį nusikaltimą? Aš siū­ lau palikti jį gimnazijoj. TIJŪNAS

(susijaudinęs griebia gamtininkės ranką ir bučiuo­

ja). Ačiū, brangioji ponia. Jūs pasakėte taip gražiai ir aiškiai visa tai, kas man buvo ant širdies ir ko aš išreikšti žodžiais nemoku.

Gamtininke sėdasi DIREK TO RIUS. Ar yra dar daugiau norinčių pasisakyti? Nė­ ra. Buvo trys pasiūlymai. Aš siūlau balsuoti. Kas už tai, kad šeštos klasės mokinį Keraitį Petrą pašalinti iš gimnazijos be teisės įstoti į kitą mokyklą?

Pakelia rankas inspektorius, istorikas ir gimnastikos mokytojas Trys. Kas už tai, kad pasiūlyti globėjams atsiimti jį iš mūsų gimnazijos su teise perkelti į kitą?

Šeši mokytojai pakelia rankas Šeši. Kas už tai, kad palikti jį mūsų gimnazijoj?

Pakelia rankas Tijūnas ir gamtininke Du. Tuo būdu priimta antra propozicija: pasiūlyti globė­ jams perkelti jį į kitą gimnaziją. (Sėdasi) TIJŪNAS. Kitaip sakant, išmesti vaiką į gatvę. Jis visiškas 284

našlaitis. Man žinomos sąlygos, kuriomis jis gyvena pas sa­ vo globėjus. D IREK TO RIUS. Kodėl? Keraičiai tokie kultūringi žmonės. G EO G RAFĖ. Vaje, apie Keraičius mes visai ir pamiršom! BALSAI.

-Vargšė Keraitienė ! Jai toks skaudus ir nelauktas smūgis. - Tokia garsi visuomenės veikėja, ir staiga auklėtinis apsi­ vogė. - Vargšė, kaip ji visa tai pergyvens? TIJŪNAS. Apgailestaujat dėl poniutės ambicijos, o tikro varg­ šo tai nepasigailėjote. {Pasigriebęs nuo stalo žurnalą, išeina)

Mokytojai ruošiasi pamokai: kas varto žurnalą, kas ima kitus reikmenis Keistas žmogus tas Tijūnas. G IM N A STIK O S M O K YTO JAS. Ne tik keistas, bet ir juokingas. ISTORIKAS. Taigi... Nemoka aukštumoj laikyti mokytojo autoriteto. SARGAS (įeina). Ponai Keraičiai! D IREK TO RIUS. Pakviesk čionai. G EO G RAFĖ.

KERAITIENĖ su Keraičiu skubiai įeina į kambarį KERAITIENĖ.

Pone direktoriau, tai kas gi čia atsitiko?

Iš t i e s ų , k a s č i a a t s i t i k o ? Tikrai, labai skaudus įvykis, labai skaudus ir nemalonus įvykis. KERAITIENĖ. Bet tai negali būti. Jį turbūt apkalbėjo, ap­ šmeižė. KERAITIS.

D IREK TO RIUS.

285

Jis toks paprastas sodietis, laukinukas. Jį lengva nuskriausti. DIREK TO RIUS. Deja, įvyko kitaip. Jis patsai, niekieno ne­ verčiamas, prisipažino. KERAITIENĖ. Kaip?.. Jis prisipažino? KERAITIS. Nejaugi prisipažino? D IR E K T O R IU S. Tai labai švelninanti aplinkybė. Ir moky­ tojų taryba, į tai atsižvelgdama, jam paskyrė lengviausią bausmę. KERAITIENĖ. Viešpatie, prisipažino! Glušas, idiotas! Kaip jis drįso be mano žinios prisipažinti? KERAITIS. Iš tiesų mes patys būtume sutvarkę. Aš tūkstan­ čio nebūčiau pagailėjęs, kad tik išvengus tokio skandalo. Kas gi dabar mums su juo daryti? D IREK TO RIUS. Teks iš mūsų atsiimti ir perkelti į kitą gim­ naziją. KERAITIENĖ. Išmestas iš gimnazijos! Ach! KERAITIS. Nesijaudink, mieloji, paklausyk... KERAITIENĖ. Gana! Ilgai aš tavęs klausiau! Pakaks! Jei bū­ tum manęs klausęs, neturėtume dabar tokios gėdos. Nei kur akių dėti, nei kur pasirodyti. Laikraščiai prapliups... Visas miestas sužinos... G A M T IN IN K E . Nėra dar taip bloga, ponia. Niekas čia ne­ sužinos. Viskas pasiliks mūsų tarpe. Jis nėra blogas berniu­ kas, - suklydo, bet ir vėl tuojau pasitaisė prisipažindamas. KERAITIENĖ. Jūs, ponia, sakote, pasitaisė... Jis ne pasitai­ sė, bet išniekino, apjuodino savo geradarius. DIREK TO RIUS. Iš tiesų, ponia, jūs per daug tragiškai priKERAITIS.

286

imate šitą įvykį. Perkelsite į kitą gimnaziją, ir vėl viskas su­ sitvarkys. KERAITIENĖ. Ką? Ar vėl jį į gimnaziją? Kad jis vėl mūsų šeimos gerą vardą kompromituotų? Dėkui už patarimą, po­ ne direktoriau. Šito tai jau nebus. Vagis mano šeimos židi­ nio slenksčio daugiau neperžengs. KERAITIS. Ponai, man vis dar neaišku. Vadinas, jis prisipa­ žino, ir jūs radote pas jį tuos dingusius šimtą litų? IN SPEK TO RIUS. O apie pinigus mes ir pamiršome! G IM N A STIK O S M OKYTOJAS. Patį svarbiausią dalyką pražiop­ sojome. PSIC H O LO G A S. Tai yra įdomus psichologinis momentas. DIREK TO RIUS (,susigriebęs). Iš tiesų, apie pinigus mes net nepasiteiravome. O jis didesnės pinigų sumos su savim nesinešiodavo? KERAITIS. Jokių pinigų. Nebent vieną kitą litą. DIREK TO RIUS. Vadinas, jei tikrai paėmė, tai pinigai turi būti pas jį arba turi nurodyti, kur jis juos padėjo. (Skambina sar­ gui) Įdomu. Patikrinsime.

Įeina sargas Pašaukite šeštos klasės mokinį Keraitį.

Sargas išeina Taigi... Pinigas - mūsų krašto nelaimė. Jis žu­ do jaunus ir senus. KERAITIENĖ. Bet jeigu pas jį pinigų nerasite, tai kaipgi, po­ nai, pavadinti šitą jūsų pasielgimą? ISTORIKAS.

287

Palaukite, poniute. Vieną minutę lukterė­ kite. Tada rasime ir pavadinimą. PSIC H O L O G A S. Prisipažinimas - tai dar nėra kaltės įrody­ mas. Kriminalistikoj yra pavyzdžių, kad subjektas, būdamas visai nekaltas, psichinio kataklizmo metu prisipažįsta kaltu. Užtat dėsnis: daiktingai įrodyti savo kaltumą. IN SPEK TO RIUS.

Įeina PETRAS ir atsistoja prie durų D IREK TO RIUS.

Eikite čia arčiau.

Petras eina arčiau prie stalo. Keraitienė traukiasi atatupsta Paimtus iš auklėtojo portfelio pinigus jūs galite grąžinti? PETRAS išima iš užančio raudonąją savo skepetaitę , palengva ją atriša ir deda suglam žytą banknotą ant stalo

(isteriškai). Vagis! {Susmunka į kėdę) D IREK TO RIUS. Mokytojų tarybos nutarimu tamsta, Keraiti, turėsi palikti mūsų gimnaziją. Dokumentus gali atsiimti raštinėj. KERAITIENĖ

Petras apsigręžęs iš lėto eina į duris. Ties Keraičiu lyg bando stabtelėti, bet šis nuo jo nusisuka, ir Petras ryžtingai eina durų link. Girdėti skambutis. Uždanga

288

KETVI RTAS VEI KSMAS

Siuvėjo dirbtuvė. Didelis stalas. Keletas kėdžių, siuvamoji mašina, kampe suolas (tapčianas) ir paprasta nedažyta dėžė. ŽIOGAS, du jo PADĖJĖJAI ir PETRAS siūdami dainuoja Išaugau kiemely Pas savo tėvelį, Išėjau vandravot, Sau laimės paieškot. Ai! (Kiša į burną pirštą) Ž IO G A S. Ar labai įsidūrei? PETRAS.

PETRAS

(laikydamas pirštą dantyse). Lig p a t kaulo suva­

riau. Patepk jodu. Patrink pipirmėtėm su alūnu, labai mačija ir greit užgydo pavojingus kūno sužalojimus. ŽIO G A S.

JU ZĖ .

Petras staiga pašoka ir puola Juzę, šis bando išsisukti, bet Petras pagauna, paverčia ant suolo ir kumščiais maigo Oi žmonės, gelbėkit! Petrai, pasiutėli, skauda! PETRAS. Ar v a l d y s i l i e ž u v į ! JUZĖ. Oi! Valdysiu, valdysiu, paleisk. PETRAS

(eidamas į savo vietą). Ž i ū r ė k

tu m a n ...

O tu nebadyk adatom savo nuosavo kūno. Irgi meistras... Visos panagės subadytos. PETRAS. Jei tu dar murmėsi, tai rytoj gegužinėj mes su Mo­ tiejum tavo Elenutę iš tavęs paveršime. JU Z Ė .

289

MOTIEJUS.

Neduosime jam nė prisiliest... Šokinsime pa­

kaitomis. JUZĖ. Cha-cha-cha! Oi, negaliu! Petras šoks!.. Gal „Noriu miego“ ar sodietišką kadrilį? MOTIEJUS. Aš valsą ir fokstrotą, o Petras polką ir suktinį. Štai tau ir bus. JUZĖ. Polką ir suktinį? Vargšė Elenutė. Į ką pavirs jos nau­ jieji batukai. PETRAS. Irgi aristokratas atsirado. (Pakyla ir rodo) „Made­ moiselle Hellene, s’il vous plait, je vous engage pour un tan­ go.“* (Kraiposi, pamėgdžiodamas šokio judesius, ir dainuo­ ja tango melodiją) Miau-miau. Miau-miau-miau-miau-miau. Miau-mia-a-u. Fu! šlykštynė kokia. Kaip paralitikai tūpčio­ ja, ir tai vadinasi šokis.

Visi šypsosi (Pakeitęs pozą) Mergaitė turi pajusti, kad ją vyras šokina. (Sutrepsi ir suka, rodydamas suktinį) Bravo, Petrai! Taip mes jam rytoj ir padarysim. PETRAS (ima siuvinį). Buvau manęs neiti į gegužinę, bet kad taip, tai būtinai eisiu. ŽIOGAS. Eisime, Petrai. Visą žiemą ištupėjom šitoj dėžėj. Reikia nors pavasarį pušų oru pakvėpuoti. PETRAS. Gražu dabar miške. Koks žalumas ir pats paukš­ čių ermideris. ŽIOGAS. Tik pinigų nepamirškite pasiimti, kad gegutė ne­ MOTIEJUS.

* Panele Elena, malonėkite pašokti su manim tango {pranc.).

290

užkukuotų tuščios kišenės. Mano senelė jau šiandien įsirišo varioką j skepetaitę šiam reikalui. PETRAS. Ar dėdina taip pat su mumis kyla? Ž IO G A S . O kaipgi? Nė už ką nesutinka manęs vieno iš­ leisti.

Skambutis Klientas. (Rengiasi eiti įleisti) PETRAS. Aš įleisiu. (Išeina) JU ZĖ . Irgi šokėjas atsirado... M O TIEJUS. O k ą , i š s i g a n d a i ?

Kažin ar eis dar Elenutė su jumis šokt? Oho, kur užvažiavo! Na, brol, jeigu su tavim šoka, tai su mumis, - pamatysi... JUZĖ.

M O TIEJU S.

(įeina). Č i a t a s . . . s e k r e t o r i u s . ŽIO G A S (lipdamas nuo stalo). Aha! Pavalyk kostiumą... (Iš­ eina) PETRAS

PETRAS šepečiu valo

Petrai, ar girdėjai? Juzė sako, kad jo Elenutė mus išbrokysianti... PETRAS (valydamas). Et, tesižino jis su savo Elenute. Čia tas notaro sekretorius... Kostiumo atėjo atsiimti... Mano siūtas... ŽIO G A S (įeina). Jau? PETRAS. Prašom. (Paduoda kostiumą) ŽIO G A S (varto, čiupinėja). Tu vatos j kairiąją pusę padau­ ginai. Štai, žiūrėk, kairysis petys išsikišęs. M O TIEJU S.

291

Pamėginkite... Gal bus gerai. Jo pečiai kreivi, de­ šinioji mentė išsišovusi. Pamėginkite... ŽIO G A S (kraipo galvą, žiūrėdamas į Petrą). Pažiūrėsime... PETRAS.

(Išneša) JUZĖ.

Mote, kokį man galstuką pirkti prie mėlynojo kos­

tiumo? Ar kipšams tas raištis reikalingas? JUZĖ. O kaipgi kitaip? M O TIEJUS. Toks karštis - vaikščiok su atlapa krūtine. JUZĖ. Irgi pamokė! Dėl apsivilkimo tai jau manęs, brol, nemokyk. Aš mieste gimęs, mieste augęs - žinau. M O TIEJUS. Tai kam klausi? PETRAS. Pirk žalią. Rytoj kai pasigersi, tai prie veido tiks. JU ZĖ . Blaivybės apaštalas atsirado. Geriu, nes turiu. Ger­ tum ir tu, jei turėtum, jei neleistum pinigų niekams. M O TIEJUS. Petras niekams neišleidžia. JU ZĖ . Žinau - algebros, geometrijos ir dar kitokia fanabe­ rija. PETRAS. Ai tu, galvele galvele... M O TIEJUS. O, kad tu žinotum, kas tai yra gera knyga! Koks džiaugsmas apima žmogų, kai per vieną vakarą sužinai to­ kius dalykus, apie kuriuos pirma visą gyvenimą galvojai ir niekaip jų suprasti negalėjai. JUZĖ. Įdomu, apie kokius jūs ten dalykus?.. M O TIEJUS. Aną subatvakarį tu išbėgai į vakaruškas, o mes čia, Petras, Jasius ir aš, gal penkias valandas skaitėm apie dangaus spinduolius. Ir kokių dalykų nesama pasauly! JUZĖ. Oi, negaliu! Apie spinduolius... Apie žvaigždes ir M O TIEJUS.

292

planetas, vadinasi. Man pakanka to, ką aš apie šitą materijolą mokykloj esu girdėjęs. M O TIEJUS. Tu, Juze, kalbi kaip laukinis... Nors, tiesą pasa­ kius, neseniai ir aš panašiai galvojau.

Įeina ŽIOGAS Neblogą akį turi, Petrai. Kostiumas guli kaip priau­ gęs. O aš pražiopsojau, kad jam kaulai išsikraipę. PETRAS. Tai nuo rašymo... Pas notarą, matyt, darbo vyras turi. Ž IO G A S. Jei ir toliau taip eis, tai tave, Petrai, reiks iš padė­ jėjų į meistrus kelti. JU ZĖ . Jis mat su algebrų ir geometrijų pagalba... Ž IO G A S. Nekalbėk, Juze, apie dalykus, kurių neišmanai. PETRAS. O ką tau kliudo mano algebros ir geometrijos? JUZĖ. Man? Man jos nieko nekliudo. Aš tik taip sau... Aš tik manau, kad siuvėjui visa tai - tuščias galvosūkis... Darbo žmogui tokie dalykai duonos neduos. ŽIO G AS. O kodėl gi darbo žmogus būtinai turi būti tamsus? PETRAS. Bjauru, kad žmonės surišo mokslą su duona, su pyragu ir dar su kitais galais... M O TIEJU S. Nieko nepadarysi. Taip yra. PETRAS. Bet taip neturi būti. Mokslas kaip vanduo, kaip oras turi būti visiems... Mokslas privalo ne pelną, bet šviesą žmogui teikti. ŽIO G AS.

JUZĖ. Ž i ū r ė s i m e , k a i p t u k a l b ė s i , k a i b a i g s i s a v o t ą u n i v e r ­ s ite tą . PETRAS. Žiūrėkite... Ateikite į mano siuvyklėlę po septynerių aštuonerių metų, ir pamatysite, kaip dirba jūsų Petras.

29 3

JUZĖ.

Mokslą išėjęs, nė vienas juodo darbo nedirbo ir ne­

dirbs. PETRAS

(karštai). Aha! Juodo darbo... O man nėra nei „juo­

do“, nei „balto“ darbo. Tik dykaduoniai, tinginiai ir pa­ stumdėliai suskirstė darbą j „juodą“ ir „baltą“. Kiekvienas sąžiningai atliekamas naudingas darbas yra vienodai šven­ tas, kilnus ir garbingas. Tik žmonės, kurie jį atlieka, nevie­ nodi: vieni per daug gudrūs, kiti per daug kvaili. O šito neturi būti. M O TIEJUS. Bravo, Petrai! Parodyk pavyzdį! PETRAS. Ir parodysiu! Po dvejų metų gausiu brandos ates­ tatą, o dar per penkerius metus baigsiu universitetą. Ir pa­ rodysiu, kad siuvėjas nė kiek ne mažiau turi galvoj už poną daktarą ir už banko direktorių. Gana kalbų. Reikia darbais įrodyti. Ž IO G A S. Na, na-a... Dieve padėk tau, Petrai! JUZĖ. Tuščia fanaberija... PETRAS. Fanaberija... Fanaberija... Tu kalbi apie fanaberi­ ją? Rask pas ką didesnę fanaberiją kaip tavo. Amžinai užrie­ tęs nosį vaikščioji. JUZĖ. Ko čia man užrietus nosį nevaikščioti? Aš iš savo mokytojo šimto litų nepavogiau.

Petras, kumščius sugniaužęs, pašoka, bet, sekundę su savim kovojęs, krinta atgal į kėdę ir, nuleidęs galvą, vėl imasi darbo M O TIEJUS

(grūmojamai atsigrįžta į Juzę, surinka). Valdyk

liežuvį! 294

Ž IO G A S. Na, vaikai, nesipeškite... Galima ginčytis, bet į svetimos sąžinės dalykus nepadoru lįsti. O vedlug lygybės, tai Petras teisingai sako. Svarbu, kas žmogaus galvoj ir šir­ dy. Žmonių paviršių tai ir mes, siuvėjai, galime sulyginti. Mes galime pasiūti elgetai gražią eilutę, ir jis vaikščios kaip direktorius, išėjęs į pensiją. Antra vertus, mes galime ap­ vilkti grafą į tokį balachoną, kad jis kaip elgeta atrodys. M O TIEJUS. Ypač jeigu šis meistras {galva rodo į Juzę) pa­ siūtų... JUZĖ. Ne tavo reikalas, kaip aš pasiūčiau. ŽIO G A S (žiūri į laikrodį). Na, vaikai, šiandien šeštadienis. Pakaks. Eikite, ruoškitės į gegužinę. Gal kam pasipirkt ko reikia.

ŽIOGAS išeina į gretimą kambarį.

Juzė ir Motiejus padeda darbą Ž IO G O BALSAS.

Eikite šen, pasirašykite į knygutę!

JUZĖ ir MOTIEJUS išeina. PETRAS pasilenkęs siuva.

(Po kurio laiko) Petrai, eikš - gausi pinigų gegužinei. PETRAS. Ačiū. Man dabar nereikia. Aš dar turiu. (Deda siuvinį ir ima tvarkyti kambarį. Sudėjęs siuvinius ant maši­ nos, ima iš kampo šluotą, pabraukia kelis kartus ir; į ją atsi­ rėmęs, susimąsto) Ir taip... visą gyvenimą... Kiekvienas ga­ lės įžeidinėti... Pirštais badyti... O aš turiu tylėti... Bet nie­ ko... Taip turi būti. (Šluoja) M O TIEJUS (įkišęs galvą pro duris). Petrai, ar niekur neisi? PETRAS. Ne. 295

Aš tuojau grįšiu. PETRAS. Gerai. M O TIEJU S. O Jasius ar ateis šįvakar? PETRAS. At. M O TIEJUS.

MOTIEJUS išeina ŽIO G A S (įėjęs tvarkosi apie mašiną). Tu, vaikei, neimk į širdį... Jis padykęs bernas, liežuvio nesuvaldo. PETRAS. Man taip ir reikia, dėde. ŽIO G A S. Vedlug teisybės, tai už savo klaidą tu jau dešimte­ riopai atkentėjai. PETRAS. Man tai nieko, dėde... Tik aš vis norėjau paklaus­ ti, gal jums nepatogu mane laikyti savo dirbtuvėje? Ž IO G A S. Ką tu, ką tu, vaikei? Sakysiu atvirai: ir aš, ir mano senutė negalime tavimi atsidžiaugti. PETRAS. Ačiū, dėde. Kur aš būčiau pasidėjęs be jūsų glo­ bos? Ž IO G A S. Kokia čia globa. Tu dirbi daugiau ir geriau už kitus. Tik aš galvoju, kad tau per sunku. Ir dirbti, ir mokytis taip iš savęs. Gal, sakau, į kitą gimnaziją kaip nors? A? Su­ sitvarkytume... PETRAS. Ne, ne! Man labai gerai ir taip. Tėveliui mirus, aš vienerius metus dirbau siuvykloj ir mokiaus. Ir ten nebuvo bloga, bet čionai man dešimteriopai geriau. Ž IO G A S. Tu čia būk kaip namie... Pamatysi, viskas užsi­ mirš, susitvarkys, išlaikysi egzaminus. Bus vėl viskas gerai. PETRAS. Ačiū, dėde, man ir dabar labai gerai. JASIUS (prie lango). Labas vakaras, dėde Žiogai!

296

A, svečias. Prašom į vidų. Eikš, Jasiau. JASIUS. Ar galima, dėde, man tiesiai pro langą? Ž IO G A S. Pro kurgi kitur? Juk tu durų nepripažįsti. JASIUS (deda knygų pundą ant lango, lipdamas). Turiu šitą silpnybę. ŽIO G A S. Na, tai čiauškėkit, vaikai. Aš jums nekliudysiu. (Išeina) PETRAS. Dėdė mums nekliudai. (/ Jasių) Kodėl vakar ne­ atėjai, seni? JASIUS. Sveikink! Pilotas C prieš tave stovi. PETRAS. Ar jau? Išlaikei? JASIUS. Lygiai trisdešimt tris sekundes išsilaikiau ore. Va­ sarą važiuoju į sklandymo mokyklą. PETRAS. Gerai tau, Jasiau... JASIUS. Tu šiandien kažko apsiniaukęs. Sakyk, kas yra? PETRAS. Et, supaisysi. Nieko. JASIUS. Nuo manęs nepaslėpsi. Sakyk, Petrai. PETRAS. Sakau gi, kad nieko. Užeina kartais... Tokia migla dūšioj pasidaro... Bet tai nieko. Vėl praeis. JASIUS. Petrai, mielasai. Tu toks dabar stiprus pasidarei. Aš kartais jaučiuosi prieš tave visai mažas, mažas, kaip žvirblis prieš sakalą. PETRAS. Tavo sakalas pavirto į sulytą viščiuką... Aš pats neišmanau, kas man darosi. Kartais tiek jėgų, kad nors kal­ nus vartyk, o kartais užeina tokia makalynė, kad, rodos, nieko iš manęs nebus. JASIUS. Iš tavęs, Petrai? Kad aš turėčiau tavo valią, tavo Ž IO G A S. PETRAS.

297

būdą ir tavo gabumus, aš... aš pasidaryčiau Bolivijos prezi­ dentu arba Persų karalium. Kuo tik norėčiau, tuo ir pasida­ ryčiau... PETRAS. Tu darais lakūnu... Būsi lėktuvų konstruktorius, o tai mums svarbiau negu Persų karalius ar Bolivijos prezi­ dentas. Bet meskime šitas kalbas. Kas gero jūsų gimnazijoj? JASIUS. Et, tas pat. Špargalkos, transliacija. Trejetukai ve­ jasi dvejetukus, dvejetukai nenusileidžia. Lenktynės... Beje, rytoj visa gimnazija vyksta į gegužinę. PETRAS (atgijęs). Į gegužinę? Kur j ū s plaukiat? JASIUS. Į Didįjį pušyną. PETRAS. Šit kaip gerai. Ir mūsų gegužinė ten pat bus. Tai susitiksime? JASIUS. Ar ir tu būsi? Puiku. Tai ir aš važiuoju. Ot, tai padūksime po mišką. PETRAS. Žinai, Jasiau... Aš taip gimnazijos pasiilgau. Aš noriu nors iš tolo į jus visus pasižiūrėti. Tik man... nepa­ togu. JASIUS. Ką tu, Petrai? Tave taip visi myli ir gailisi tavęs. Tave taip gražiai visi prisimena ir užstoja. PETRAS. Tai... turbūt tik tu vienas, Jasiau. JASIUS. Sakau, kad visi... neskaitant vieno kito asilo. Aną dieną kilo kalba, ir Barzdžius gavo kupron nuo Andriušio už nepadorų žodį apie tave. PETRAS. Tai, sakai, ne visi mane pasmerkė? JASIUS (duoda sau kumščiu į kaktą). Ot, aš užuomarša, idiotas, paskutinis glušas! (Ieško knygose) PETRAS. Kas tau? 298

Kelintą dieną nešiojuos ir vis pamirštu tau atiduoti. PETRAS. Ką t o k į ?

JASIUS.

JASIUS

(duoda). Š t a i

ta u la iš k a s .

Laiškas? Man? Matai gi...

PETRAS. JASIUS. PETRAS

(paėmęs voką, laiko ir žiūri). Aš dar niekuomet

nesu gavęs laiško... Nuo ko čia? JASIUS. Paskaityk, sužinosi.

(žirklėmis atsargiai prakerpa voką). Viešpatie, Al­ dona!.. (Paeina kelis žingsnius į šalį, skaito, sujaudintas) Ji PETRAS

netiki... Ji netiki... Jasiau, ji netiki! JASIUS. Aldonos nebepažinsi... Būdavo linksma, o per visą žiemą kaip brolį palaidojusi vaikščiojo; po to įvykio visą savaitę gimnazijoj nesirodė. PETRAS. Dieve... Ir aš niekada, niekada į jūsų gimnaziją nebegalėsiu grįžti... JASIUS. Petrai!.. (Sušunka) Petrai, tu dėl manęs... Tu mane gelbėdamas... PETRAS (griežtai). Jasiau! Kaip buvo sutarta? JASIUS (nebesusivaldydamas). Tu uždraudei man apie tai kalbėti. Bet gana! Aš negaliu... Kai pamatau inspektorių, man norisi surikti jam stačiai į veidą: „Aš pavogiau šimtą litų...“ PETRAS. Jasiau! Nutilk! JASIUS. Ne, ne, ne! Aš nebegaliu! Tu tiek pat nekaltas, kaip ir aš. Bet kam tau vienam kentėti? Aš eisiu pas Keraičius, eisiu pas direktorių... Tegul visi sužino teisybę. Tegul žino, kad tu savo tėvelio paliktus pinigus jiems atidavei... 299

PETRAS JASIUS

(griežtai). Tai tada - viskas tarp mūsų baigta... (susmunka). Matai... Koks aš niekam tikęs... Kaip

vežimo pervažiuota varlė be paskutinių kojų... Aš taip no­ riu baigti šešias... PETRAS (švelniai). Nurimk, Jasiau... Pakartokime vėl savo susitarimą, kad niekuomet daugiau apie tai nebekalbėsime. JASIUS (pro ašaras). Kaip aš galiu tylėti, kai tu dėl manęs... PETRAS. Visai ne dėl tavęs... (Pauzė) Juk suprask, Jasiau, kad po to, kai kaltininkas neprisipažino, mes visi buvome pasidarę vagys. Ir tu, ir aš, ir visa klasė... Nesvarbu, ar to vagiškumo po šimtą, ar po penkis litus kiekvienai galvai teko... Vis tiek visi vagys. Tad aš visai mažai tenustojau, pa­ sivadindamas vienas vagim... JASIUS. Žinau, aš tavęs neperkalbėsiu... Bet dar mėnuo ir aš laisvas... Šešios bus baigtos... Ir tada tegul mane veja iš gimnazijos, tegul į kalėjimą kiša, vis tiek šitaip toliau nepasiliks. PETRAS (apkabina jį, švelniai). Ak tu, vaikeli vaikeli... O kaipgi bus su tavo aviacija?.. Ir kur tu pasidėsi? Aš, matai pats, - nepražuvau. Dirbu ir mokaus. O tau būtų - kaput. JASIUS. Kaput. PETRAS. Na, matai... Tu neimk į galvą, kad aš kartais į lep­ šę pavirstu. Ir dabar be reikalo aš tau apie gimnaziją pradė­ jau... (Iškėlęs laišką) Tai va šitas mane taip pribaigė. (Vėl skaito laišką vaikščiodamas) Dabar jau vėl viskas gerai. Oi, kaip gerai, Jasiau! M O TIEJUS (įeina su ryšuliais abiejose rankose). Jau jūs čia abu. Sveikas, Jasiau! 300

Gyvas... M O TIEJUS. Rytoj mūsų gegužinė. Tai čia šio to nupirkau. PETRAS. Kad tave vilkai, kaip gerai. Jasius irgi bus. M O TIEJUS. Ir Jasius su mumis? JASIUS. Važiuojam. M O TIEJU S. O tas tipelis jau gatavas. Aš tik įėjau į vieną antrą krautuvę, dar į knygyną, grįžtu - o jis jau svyruoja šaligatviu ir kažkokią natą derina. Ir kur jis taip greit su­ spėjo? JASIUS. Sakai, galutinai nusitaisė bachūras? PETRAS. Dievai su juo, tesižino. O ką mes, vyrai, šįvakar darome? Ar keliaujam po dangų toliau, ar ką kita linksmes­ nio sugalvosime? M O TIEJU S. Po dangų, Petrai, po dangų... Dabar bus apie galaktinę sistemą. Aš vienas skaičiau ir ničnieko nesupra­ tau... PETRAS. Kad ir aš, brol, ten nieko nesusivaikau. JASIUS. Atidėkime. Aš pasiklausiu Tijūną. Jis viską man pa­ aiškins. Kitą šeštadienį visa galaktika bus mūsų. Baigta. M O TIEJUS. Kai mes dažnai kalbame apie aviaciją, tai aš va paėmiau „Aviacijos istoriją“, kažin, ar gerai, ar ne? (Rausia­ JASIUS.

si po ryšulėlį) Labai gerai! PETRAS. Trauk ją čionai, Mote.

JASIUS.

JASIUS

(varto knygą, visi apgulę žiūri). Mongolfje... Rai­

tas... Blerio... Ot tai turtas! Aš ją mintinai išmoksiu.

Beldžiasi

301

Kas čia? PETRAS. Prašome!

Įeina TIJŪNAS su ryšuliu. Visi sustoja TIJŪNAS.

Čia nieko nėra... Durys atviros... O kurgi ponas

(Šluosto nusiėmęs akinius) Aš tuojau jį surasiu. (Išeina) TIJŪNAS (užsidėjęs akinius). A-a... Tai j ū s čia... Skaitot?

ŽIO G A S?

M O TIEJUS.

Ruošiamės, pone mokytojau. TIJŪNAS. Turbūt romaną kokį? JASIUS. Mes čia vartom „Aviacijos istoriją“. T IJŪ N A S . Na, žinoma. Kur tik tu, ten turi būti ir aviaci­ ja. (Graso pirštu) Žiūrėk, saugok sprandą. O Keraitis čia dirba? PETRAS. Dirbu, pone mokytojau... TIJŪNAS. Taip... taip... Tai dėdienė, vadinasi, pastatė ant savo... Nebeleido toliau mokytis. PETRAS. Nebeleido... TIJŪNAS. Gaila, gaila... Galėtum mokytis... PETRAS. Aš dirbu ir mokaus, pone mokytojau... TIJŪNAS. Vienas? PETRAS. Man Jasius padeda. JASIUS. Netiesa, pone mokytojau. Jis man padeda. Jis ge­ riau moka už mane. Aš jam tik pasakau, kas užduota. TIJŪNAS. Mm... Vienas... Bikvadratinės lygtys... Niutono binomas. Sunku... Štai kaip padarysime. Vakarais devintą valandą laisvas? PETRAS (nudžiugęs). Laisvas, pone mokytojau. JASIUS.

302

TIJŪNAS. Tai šit - pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadie­ niais devintą valandą ateidinėsi pas mane. Padirbėsime. PETRAS {sujaudintas). Labai labai ačiū, pone mokytojau.

įeina ŽIOGAS ir MOTIEJUS

Labas vakaras, pone mokytojau! TIJŪNAS. Labas vakaras. (Petrui) Tai šį pirmadienį. Nepa­ miršk. PETRAS. Ačiū, atminsiu. ŽIO G A S (sveikindamasis). Atleiskite, kad priverčiau lauk­ ti... Buvau į krautuvę išėjęs. Ką čia gera mums ponas moky­ tojas atnešė? (Atriša ryšulį) TIJŪNAS. Prašyčiau išverst. Ž IO G A S. Ag jau reikia, reikia verst. Jau ketverius metus paltukas ištarnavo. (Patiesia paltą ant stalo) TIJŪNAS. Jau penkeri jam. Ž IO G A S . Ach taip taip... pamenu... Tada mano Tadukas mirė. Ponas mokytojas su šituo paltu laidotuvėse dalyva­ vote. TIJŪNAS. Liūdnos sukaktuvės... ŽIO G A S. Ką padarysi? Dievas davė, Dievas ir atėmė. Da­ bar jau būtų studentas buvęs. Buvo jau toks, kaip štai Pet­ ras. Ir būdu buvo panašus. (Pasilenkia prie palto ir pirštu brūkštelėjo sau akį) O kaip darysime su pamušalu, pone mo­ kytojau? TIJŪNAS. Ar šis jau nebetiks? ŽIO G AS (< čiupinėdamas). Vedlug mano išmanymo, tai reikė­ tų naujo. Čia kažkas už pamušalo įkritę... (Ardo pamušalą) ŽIO G A S.

303

Kiaura kišenė. Tai turbūt akinių makštis. Man neseniai dingo. ŽIOGAS. Taip ir yra, akinių makštis... Taip taip, pamušalo rei­ kia naujo. Šis visai jau iškedentas. (Staiga) O čia dar piniginė! TIJŪNAS. Kas? Piniginė? Mano piniginė??? (Griebia iš Žiogo TIJŪNAS.

rankų piniginę ir žiūri išskėstomis akimis į Petrą. Paskui, ne­ žiūrėdamas į piniginę, ją atidaro, išima banknotą ir virpan­ čia ranka laiko jį iškėlęs) Tai... tai tu nekaltas? Petras, lyg nenorėdamas savo akimis tikėti, žiūri į jį. Vienas... Jis vienas pasiaukojo už visą klasę!.. (Nesąmo­

ningai kartodamas „vienas... jis vienas../6, svyruodamas iš­ eina, laikydamas vienoj rankoj piniginę, kitoje banknotą) Visi kaip pritrenkti stovi JASIUS

(surinka ir puola Petrui ant kaklo). Petrai! Motiejus

apkabina Petrą iš kitos pusės Ž IO G A S. Na, na-a... Ir dalykėliai gi darosi ant šio margo svieto!

Uždanga

PENKTAS VEI KSMAS

Kraštuose du seni ąžuolai, kurių šakos viršuje susisiekia, atrodo lyg scenovaizdžio rėmai. Kairėje ir dešinėje miškas, priešaky - atžalynas: jaunos tamsios pušaitės ir tarp jų įsipynę neseniai išsprogę gelsvai žali ąžuoliukai ir berželiai. 304

Viršuj - matosi pavasario dangus. Kairėje, visai netoli, girdisi siuvėjų gegužinė, dešinėje, kiek toliau, -gimnazistų. Scena: pamiškės pievelė, per kurią eina takas iš dešinės į kairę. Prie tako suolas. Žiogas su žmona ir dar vienas kitas jo pažįstamų senių, susėdę kairėj po ąžuolu, užkandžiauja. Kairėje armonika, smuikas ir būgnas atlieka polką. ARMONISTAS pritaria dainuška. Girdėti šokėjų balsai! Linksminas jaunieji!.. I SENIS. Mes jau savo atšokom. ŽIO G A S (mirksi žmonai). O kad ir mes taip... motin, apsi­ suktume keletą kartų? A? Ž IO G IE N Ė . Bijok Dievo, tėvai, sumindys jaunikliai... Mat kaip šėlsta. Palaukim ratelio... Č IG O N Ė (iš kairės ateina). Pavaražysiu, ponuliai. Visą tei­ sybę pasakysiu. I SENIS. Žinome ir be tavęs visą teisybę. ŽIO G A S. O aš dar nežinau... Jei gerai išvaražysi - gausi pusę lito. (Tiesia ranką) Č IG O N Ė . Ir gera, ir bloga ne nuo mūs pareina. Žmogaus rankoj Dievas visą teisybę surašo, tik reikia mokėti skaity­ ti... Didelį skausmą, ponuliuk, pergyvenai... Širdis lig šiolei negali nurimti... Artimo mylimo žmogaus netekai... ŽIO G A S.

I SENIS. Ž i ū r ė k i t e , k o k i a b u r t i n i n k ė .

Bet per gerą širdį atrasi nusiraminimą. Ilgas, ra­ mus ir laimingas gyvenimas užrašytas, dviejų artimų žmonių meilė ir prisirišimas... Ir dar... ir dar... Ar ponuliukas ko ne­ laukiat? Čia užrašyta, kad bus sūnus. Dievas duos jums sūnų. Č IG O N Ė .

305

Žiogas atitraukia ranką Cha-cha-cha... Tai t a u čigonė! Na, ir čigonė! Ž IO G A S. Matai, motin, kokios naujienos. (Duoda čigonei litą) Ž IO G IE N Ė (iduodama bandelę). Eik, čigonėle, jaunesniems tokių gerų naujienų pranašautų. Č IG O N Ė . Ačiū, ponuliukai. PETRAS (su Jasium atbėga iš dešinės linksmi). Dėde, dė­ de!.. Jasiui aeroklubas paskyrė stipendiją... Iki baigs gim­ naziją... Ž IO G A S. Seniai reikėjo! Sveikinam! Sveikinam, Jasiau! VISI.

Ž IO G IE N Ė

(duodama bandeles). Š i t ,

u ž k a s k it e , v a ik a i, a n t

tų lin k s m y b ių .

Ačiū, dėdinyt. (Valgydamas) Aš vos tik dabar suži­ nojau. O kai sužinojau, tai tuoj baisų alkį pajutau... Č IG O N Ė . Pavaražysiu ponaičiukam... Ž IO G A S. Jiems ir be varažijimo viskas aišku... PETRAS (pagriebęs Jasių už pečių, suka). Aišku, Jasiau. Oi, oi, kaip aišku! JASIUS.

ČIGONĖ nueina į kairę M O TIEJUS (įbėga sukaitęs). Visi, visi - į ratelį! Didysis ra­ tas organizuojamas. Ž IO G IE N Ė . Dabar tai galime pamėginti. ŽIO G A S. Pralavinkim senus kaulus. I

SENIS

(pusbalsiai dainuoja).

Seni, jauni šoka, Mažučiai nemoka. 306

Visi kelias ir eina kairėn (Petrui). Aš bėgsiu pas juos ir tuojau vėl grįžtu. (Nu­ bėga dešinėn) PETRAS. Grįžk! (Nueina kairėn) JASIUS

KERAITIENĖ su KERA1ČIU įeina iš dešinės pirm ojo plano

Turbūt jis čia. Nueik, pažiūrėk. KERAITIS. Neisiu... KERAITIENĖ. Ciagi dabar kas? Gal aš pati turėsiu eiti į gir­ tų kriaučių kompaniją ir ten ieškoti tavo auklėtinio? KERAITIS. Neisiu. Kaip aš dabar galėsiu jam į akis pažiūrė­ ti? Kai vaikas buvo nelaimėje, tai tu nė užsimint man apie jį neleisdavai. KERAITIENĖ. Išeina, kad aš kalta, kad tavo auklėtinis buvo... KERAITIS. Nenoriu apie tai kalbėti. Kalčiausias aš, kad ta­ vęs klausiau... KERAITIENĖ. Bailys buvai pirma, bailys ir pasilikai. Aš pati viską sutvarkysiu. (Eina į kairę) KERAITIS. Tvarkyk dabar pati... (Dingsta dešinėj) KERAITIENĖ.

Keraitienė pasistiepusi pro medžius žiūri, paskui dingsta kairėj, bet ir vėl tuoj grįžta ir čia susiduria su beeinančia iš dešinės PLIUŠKIENE Ach! PLIUŠKIENĖ. Ach! Ponia Keraitienė! KERAITIENĖ. Ponia Pliuškienė! PLIUŠKIENĖ. Ach ponia! Sveikinu! Sveikinu! Tokį herojų išauklėjot! KERAITIENĖ.

307

Ačiū, ačiū, ponia! Ach, kiek vargo buvo! Bet dabar! Sensacija! Visas miestas, visas miš­ kas šiandien apie jį tik ir tekalba. KERAITIENĖ. Nejaugi visi žino? Sėskim, ponia! KERAITIENĖ.

PLIUŠKIENĖ.

Abi sėdasi ant suolo Visi, visi, ponia! Tik pamanykite, pasiaukoti už visos klasės, už visos gimnazijos, už visos tautos garbę. Koks herojus! Tik tokios rankos, kaip ponios, galėjo tokį didvyrį išauklėti. KERAITIENĖ. Negalite, ponia, įsivaizduoti, kiek vargo tu­ rėjau. Juk nei peilio, nei šakutės nemokėjo žmoniškai laiky­ ti. Visas ištisai reikėjo perauklėti. PLIUŠKIENĖ. Bet dabar, ponia, jis šimteriopai jums už viską atsilygino. KERAITIENĖ. Ach ponia! Šiandien iš pat ryto telefonas skam­ bėjo. Visi sveikina. Direktorius skambino, pirmininkė. PLIUŠKIENĖ. Man šįryt Snaudžiuvienė dar lovoj paskambi­ no. „Ar girdėjai, - sako, - ponia, sensaciją?“ Aš maniau, kad ji apie naująjį Barzdžiuvienės komple. „Girdėjau, - sa­ kau, - girdėjau, kur negirdėsiu. Vaikšto, - sakau, - kaip bež­ džionė, degute išsivoliojusi.“ Tai buvo juoko. Cha-cha-cha! Ko nepatrūkome. „Aš ne apie Barzdžiuvienę, - sako, - aš apie ponią Keraitienę.“ Ir viską ji man išdėjo... Pamanykite, koks herojus! JUZĖ (girtas išsvyruoja iš kairės, pastebėjęs ponias). A... laba diena... Eisime, panenkos, valsbostono... A? KERAITIENĖ. Chamas. PLIUŠKIENĖ.

308

Juzė sumišęs stovi PLIUŠKIENĖ. JUZĖ

Girtuoklis.

(apsigręžęs eina atgal). Neimk į galvą...

Eisim, broleli, namo!..

Nutrūksta Č IG O N Ė

(Juzei). Pavaražysiu.

Neimk į galvą... Jau man anos čigonės (rodo atgalia ranka į poniutes) pavaražijo. (Nueina) Č IG O N Ė (eidama pro šalį). Gal pavaražyti poniulytėms? JUZĖ.

(Pastebėjusi Keraitienės rūstų žvilgsnį, nutyla ir skubiai nuei­ na dešinėn) Stačiai nėr kur pasilsėti... Čia kriaučiai, šiaučiai, ten gimnazistai, ten vėl čigonai. KERAITIENĖ. Sakau, ponia, kad gyvas pragaras pas mus. Čia kriaučiai, čia šiaučiai, o pavargusiam žmogui nėr kur tyru oru pakvėpuoti. PLIUŠKIENĖ. Lygiai taip pat sako ir daktaras Anupras, kad mūsų vasarvietės - tai užsienio ganykloms neprilygsta. KERAITIENĖ. Ar jau grįžo ponas Anupras? PLIUŠKIENĖ. Vakar iš Paryžiaus. Sorbonos daktaras! KERAITIENĖ. Labai norėčiau jį pamatyti. PLIUŠKIENĖ. Jis mūsų kompanijoj. Prašome, ponia, pas mus. Kaip tik pas mus ponių maža, vieni vyrai. Bėgau Snaudžiuvienės ieškoti ir ponią suradau. Tai bus vyrams siurprizas... KERAITIENĖ. Ponia labai maloni... PLIUŠKIENĖ. Ponia šiandien taip saulėtai nusiteikusi. Tai nudžiugs daktaras Anupras. PLIUŠKIENĖ.

309

Nueina abi dešinėn. Jasius perbėga iš dešinės į kairę ir atsiveda PETRĄ ir MOTIEJŲ. Kairėj girdis dairios, dešinėj - orkestro muzika. Jūs čia palaukite... Aš tučtuojau grįžtu... Pabūk su mumis. Kur tu zuji kaip gyvas pinigas? JASIUS. Aš t u o j a u ! (Nubėga dešinėn) JASIUS.

PETRAS.

Petras ir Motiejus sėda ant suolo M O TIEJUS

(uždeda ranką Petrui ant pečių). Tu laimingas

dabar, Petrai?.. PETRAS. Oi, kaip laimingas! Pamanyk, mano buvę draugai visi dori. Nė vieno niekšo tarp jų nebuvo ir nėra. O aš taip ilgai galvą laužiau... M O TIEJUS. Bet tu, Petrai... kiek tu prisikentei? Aš niekada nebūčiau išdrįsęs tokią gėdą ant savęs prisiimti... PETRAS. Būtum išdrįsęs. Jei būtum buvęs tada klasėj, tikrai būtum išdrįsęs... Aš tave pažįstu... Juk pamanyk, Motiejau... (Pašoka) Tik pagalvok, koks pragaras būtų buvęs, jei aš ne­ būčiau kaltės prisiėmęs. Juk pagalvok, kas būtų su mūsų Jasium atsitikę... M O TIEJUS. Oi, aš negaliu ir pagalvoti... Bet juk lengvai ga­ lėjo taip ir pasilikt. Juk Tijūnas galėjo savo paltą su pratrin­ tomis alkūnėmis handeliui parduot... PETRAS. Tada handelis būtų piniginę suradęs ir auklėtojui grąžinęs. M O TIEJUS. Geras tu, Petrai... Gaila tik, kad mes gyvename tarp tokių žmonių, kur žmogus žmogui vilkas. PETRAS. Tai dėl to, kad mes patys tokie. Mes nepasitikim 310

žmonėmis. Užtat jie tokie ir darosi, kaip mes apie juos gal­ vojame. M O TIEJUS. Taip, mes bjauriai apie kitus galvojame. PETRAS. Mano tėvelis kartą susiginčijo dėl šio reikalo su kaimynais. Ir įrodymui pašaukė tokį vagilėlį, girtuoklėlį Sta­ siuką. Sako: „Štai tau, Stasiuk, dvidešimt keturi litai. Nu­ nešk valsčiun ir sumokėk už mane savivaldybės mokesčius.“ Ir ką gi tu manai? Tris dienas Stasiukas negrįžo. M O TIEJUS. Pragėrė, latras. PETRAS. Taip, gėrė, ir visi kaimynai juokėsi iš mano tėve­ lio, o ketvirtą dieną grįžo ir atnešė iš valsčiaus kvitą, kad pinigai sumokėti. M O TIEJUS. Keista. PETRAS. Pasirodo, jis, vargšas, buvo taip parodyto jam pa­ sitikėjimo sujaudintas, kad, sumokėjęs valsčiui pinigus, pa­ noro atšvęsti šį įvykį. Tai, nuėjęs į gretimą kaimą, vakare išlaužė tvarto duris, pavogė aviną ir pardavęs uliojo. M O TIEJUS. O paskui? PETRAS. O paskui nuėjo pas aną ūkininką, prisipažino ir atidirbo, kiek aviniokas buvo vertas. Ir turbūt doras žmo­ gus pasidarė. Tad ir išvada, kad žmoguje ne vilko, bet žmo­ gaus reikia ieškoti. M O TIEJUS. Tau, Petrai, viskas aišku. Tu taip teisingai visa­ da kalbi, tik gaila, kad mums nebeilgai teks taip dažnai susi­ tikti ir taip gražiai pasikalbėti. PETRAS. Kodėl gi, Mote? M O TIEJUS. Aš labai džiaugiuosi, kad viskas paaiškėjo, bet man kartu ir liūdna. Būdavome draugėj, o dabar... 311

O kas dabar? M O TIEJUS. Tu išsikelsi pas dėdę Keraitį. PETRAS. Ne. Aš l i k s i u p a s d ė d ę Ž i o g ą . . . PETRAS.

Iš dešinės ateina ALDONA ir MARYTĖ su laukinių gėlių puokštėmis. Paskui jas ANDRIUŠIS, ŠURA ir I GIMNAZISTAS. PETRAS ir MOTIEJUS pakyla ALDONA PETRAS.

(sumišusi). Mums čia Jasius kelią nurodė. Sveika, Aldona. Sveika, Maryte. Sveiki. Čia jūsų

tiek daug. ALDONA

(sveikinasi ir duoda gėles).

Č ia ju m s n u o v is o s

š e š t o s k la s ė s . M ARYTĖ

(duoda gėles). Č i a

n u o v is ų m e r g a ič ių .

Vien su gėlėmis neatsipirksite, mergaitės. Mū­ sų Petrui reikia taip padėkoti. (Apglėbęs kelis kartus bučiuoja) I G IM N A ZIST A S. Petrai, tu vienas už mus visus. Ačiū tau! ŠURA. Sveikinam ir dėkojam. Mums direktorius ilgiausią prakalbą apie tave pasakė. PETRAS (sujaudintas). Ačiū, draugai... ačiū... Aš nežinau, už ką aš šiandien tiek laimingas. A N D R IU ŠIS.

ALD O N A . Š ia n d ie n m u m s g r a ž ia u s ia d ie n a ...

Direktorius sakė, kad šiandien turi būti mūsų gim­ nazijos iškilmingiausia šventė. A N D R IU ŠIS. Petrai, tu nežinai, kaip mes tave mylėjome ir mylime. A L D O N A . Kaip j ū s per šią žiemą išaugot, Keraiti! PETRAS. Visi mes augam, Aldona... ŠURA.

Iš dešinės skubiai įeina KERAITIENĖ 312

KERAITIENĖ.

Petrai! Petrai, eikš čionai.

Visi nustebę atsigręžia PETRAS

(daro žingsnį į šalį). Aš č i a .

Dabar, kai tu nuplovei nuo mūsų šeimos tą juo­ dą dėmę, mes nutarėme tave vėl priimti į savo šeimos židinį. KERAITIENĖ.

Petras stovi nejudėdamas Aš manau, kad už tai, kiek mes prisikentėjome dėl tavo išdaigos, tu turėtumei bent atsiprašyti. PETRAS. Atleiskite, aš tada apie jus nepagalvojau... KERAITIENĖ. O mes apie tavo ateitį visada galvojame, kad iš tavęs žmogų padarytume. Mes jau ruošiamės važiuoti na­ mo. Tavo dėdė laukia tavęs automobily ir nori tave drauge pasiimti. Tad eikime. PETRAS. Ačiū. Bet aš pasiliksiu čionai. Dėdė Žiogas dar nesiruošia grįžti namo. KERAITIENĖ. Koks jis tau dėdė! Žiogas paprastas kriaučius. PETRAS. Jis man daugiau kaip dėdė... KERAITIENĖ (į visus). Štai jums. Žiūrėkite, ponai. Visai pa­ miršo vaikas. Aš dar kartą sakau, kad mes tau atleidome ir leidžiame grįžti pas mus. PETRAS. Ačiū. Aš pasilieku pas dėdę Žiogą. KERAITIENĖ. Tai šitoks tavo dėkingumas globėjams? PETRAS. Aš k a i p k i t a i p s t e n g s i u o s a t s i d ė k o t i . KERAITIENĖ (su dirbtiniu švelnumu). Bet, vaike, tu pagal­ vok apie savo ateitį, apie karjerą. Kur tu dėsies be užtarimo, be protekcijos? 313

Aš d i r b s i u ir m o k y s i u o s . KERAITIENĖ. Tušti svaičiojimai. O aš ruošiaus eiti pas di­ rektorių ir prašyti, kad tave vėl į gimnaziją priimtų, iš ku­ rios buvo išvarę. Bet jeigu taip, tai žinokis. Kriaučius buvai, kriaučius ir liksi! PETRAS. Taip. Aš kitko ir nesiekiu. KERAITIENĖ. Tad eik į savo girtų kriaučių kompaniją! (Ap­ PETRAS.

sisukus nueina dešinėn) Gimnazistai grimasomis ją palydi. Marytė daro jai žemą reveransą. Aldona, kumščius sugniaužusi, stovi Nuo maro, bado, ugnies ir tokios tiotkos sau­ gok mus, Viešpatie! A L D O N A . Begėdė! Kai direktorius buvo pasiūlęs atsiimti ir perkelti į kitą gimnaziją, tai ji kaip pasiutusi katė lakstė po miestą ir šmeižė savo giminaitį. Nekenčiu aš jos. ŠURA. Gerai, Petrai. Tegul ji šildosi pati savo šeimos židiny. I G IM N A ZIST A S. Tegul šildosi... A L D O N A . Geriau griovius kasti, negu kepti tokiam židiny. PETRAS (linksmai pagriebęs ją už abiejų rankų). Ačiū, Al­ dona! Ačiū, draugai, kad jūs mane ir dabar palaikote. A N D R IU ŠIS. Petrai, mes niekada neturėsime progos tiek ta­ ve užstoti, kiek tu už mus visus užsistojai. MARYTĖ. Mes visos verkėme, kai direktorius kalbėjo. PETRAS. Bet dabar taip gera, aš taip laimingas. A L D O N A . Ir mes visi laimingi, žinodami, kad yra dar žmo­ nių pasauly, kurie gali už kitus aukotis. I G IM N A ZIST A S. Kurie jokių audrų nenusigąsta. A N D R IU ŠIS.

314

Audrų, Petrai... PETRAS. Taip, aš dabar laimingas, bet, draugai, aš laimin­ giausias buvau tada, kai, būdamas nuo visų atskirtas ir dau­ gelio pasmerktas, aš gavau iš vieno jūsų laišką tik iš dviejų žodžių: „Aš netikiu.“ Ir parašiusiam šiuos žodžius aš būsiu visą gyvenimą dėkingas. ŠURA {pasižiūrėjęs į dešinę). Štai, žiūrėkite, - atūžia visa mūsų šeštoji. I G IM N A Z IST A S. Ir a u k l ė t o j a s . . . ŠURA.

Įsiveržia pulkas GIMNAZISTŲ ir GIMNAZISČIŲ VISI.

Valio KERAITIS! Sveikas, Petrai!

Iš kairės renkasi triukšmo masinami gegužininkai, priešaky stovi ŽIOGAS Sveiki, draugai!

PETRAS.

Įeina TIJŪNAS su JASIUM Kur čia Keraitis? Štai jis! Keraiti, auklėtojas tave kviečia!

TIJŪNAS. BALSAI.

Petras prieina ir lenkiasi. Tijūnas uždeda jam ranką ant peties. Visi nutyla (labai sujaudintu balsu). Vaikeli, tu prisikentei dėl manęs. Aš esu skolingas tau ir jums visiems, mano šešto­ kai... Bet jūs atleiskite seniui. PETRAS. Tamsta l a b a i geras. M ERG AITĖS. Mes tamstą labai mylime. TIJŪNAS

315

Valio mūsų auklėtojas! Valio! Valio! TIJŪNAS. Bet tau, vaikeli, aš ne vien moraliai skolingas... Aš turiu tau grąžinti... (Išima iš kišenės banknotą) Štai po­ pierėlis. Jis yra pašventintas aukos už savo artimą, už savo draugų garbę, galbūt ir už mano, senio, ramybę. Pusę metų aš jį nešiojau kišenėj, ir jis man tartum deginte degino krū­ tinę nujautimu, kad jis ne man priklauso. Aš jį tau grąžinu. VISI.

(Duoda Petrui banknotą) PETRAS (džiaugsmingai). Ar t a i skepetaitę)

ta s p a ts?

(Riša jį į raudoną

Tas pats, tas pats. Pusę metų jis išgulėjo pas ma­ ne, ir aš bijojau prie jo prisiliesti. JASIUS. Petro tėvelis mirdamas jam šitą banknotą paliko. VISI. Ach! Štai kaip! Tai dabar viskas aišku! TIJŪNAS. Gerai, vaikeli, tėvelio palikimą tu sunaudojai. Jei jis mus dabar mato, jis džiaugiasi kartu su mumis. O dabar, mano šeštokai, jums pranešu, kad jūsų draugas Petras Keraitis vėl priimtas į gimnaziją ir rytoj vėl jis sėdės klasėj drauge su jumis. VISI. Valio! Valio! Bravo! TIJŪNAS.

Vieni Petrą, kiti Tijūną griebia ir kelia aukštyn PETRAS

(prasiveržia pro minią prie Žiogo). Dėde... Dėde,

mane vėl priėmė į gimnaziją! ŽIO G AS. Sveikinu tave, vaikei. Tegul tau Dievas padeda. Tai dabar jau paliksi mus, mane su senele? Išsikelsi pas dėdę? PETRAS. Dėde... Aš norėjau prašyti, gal aš galėčiau likti pas jus. Aš dirbsiu po pietų nors ligi vidurnakčio. 316

ŽIO G A S. PETRAS.

Tai tu... tu sutinki likti pas mus? Aš labai labai prašyčiau manęs nevaryti. Aš ati­

dirbsiu. ŽIO G A S.

Vaikeli, gyvenk! Tu būsi mums paguoda senatvėj.

Petras apglėbia Žiogą už kaklo ir bučiuoja jį TIJŪNAS. Šeštokai, veskite Keraitį pas direktorių. Jis nori jį pamatyti. VISI. Pas mus! Petrai, pas mus! (Apkabina Petrą ir veda

kairėn) M OTIEJUS

MSI,

(gegužininkams). O mes savo Petrą palydėkime.

dainuodami „Tu, girele, tu, žalioji..." nueina dešinėn. Lieka Žiogas ir Tijūnas ir lyg sužavėti klausosi tolstančios dainos. Pasigirsta orkestro atliekamas maršas ir griausmingas, ilgai nenutilstąs „valio“

Atžalynas auga, pone mokytojau! TIJŪNAS. Auga... Gražus atžalynas auga! Ž IO G A S.

Uždanga 1937

317

Generalinė repeticija

PROLOG O IR ŠEŠIŲ PAVEIKSLŲ DRAMINIS MONTAŽAS VEIKĖJAI AUTORIUS TEATRO DIREKTORIUS REŽISIERIUS TEATRO SARGAS VYRAS, jis gi ir pirmas ŠVIESIAI PILKAS KAREIVIS ŽMONA DUK TĖ - 9 m e tų

MISS EUROPA I ir II - pilna 43 metų pana PONIA SUAŠARAAKYJE PONIA SUAŠARABALSE DON ALFONSO I ir II TRYS ŠVIESIAI PILKI KAREIVIAI TRYS TAMSIAI PILKI KAREIVIAI ŠVIESIAI PILKAS KARININKAS TAMSIAI PILKAS KARININKAS KUNIGAS POLICININKAS INVALIDAS, jis gi ir I DUOBKASYS II DUOBKASYS Minia, kareiviai 318

PROLOGAS

Teatro scena. Baigiamos rengti pirmojo „Generalinės repeticijos“ paveikslo dekoracijos. Scenoje ruošiasi teatro DARBININKAI. DIREKTORIUS kalbasi SU REŽISIERIUM. Uždangai pakilus, scena neapšviesta Šviesą! Duokite šviesą. (.Nušvinta) Daugiau. Dar daugiau šviesos! (Direktoriui) Pirmas paveikslas vyksta va šitokioj aplinkumoj. Jauku, šviesu, malonu, tik protar­ piais justi artėjančios audros dūžiai. DIREK TO RIUS (abejingai). Hm... REŽISIERIUS. Antro paveikslo scenovaizdis tas pats, tik nuo­ taika labiau įelektrinta, audra jau visai čia pat. DIREK TO RIUS. Hm... REŽISIERIUS. Trečias paveikslas vyksta karo lauke. Štai maž­ daug čia, po ąžuolu, apkase sėdi trys šviesiai pilki kareiviai, o tenai... DIREK TO RIUS (nutraukdamas). Palauk, tamsta... Man vi­ sai nesvarbu, ar tai šviesiai, ar tamsiai pilki kareiviai. Daug svarbiau, ką jie daro. Ar yra juokingų situacijų? REŽISIERIUS. Ne, pone direktoriau, juokingų situacijų nėra. D IREK TO RIUS. Tai labai blogai. Juk tamsta pažįsti publiką. Kiek teatras teatru, kareivis scenoje visuomet išdaigas krės­ REŽISIERIUS.

319

davo. Kareivis privalo būti linksmas, drąsus, sąmojingas. Net jeigu ir kvailas, ir tai netyčiomis sąmojį pasako, štai ko pub­ lika laukia iš kareivio. REŽISIERIUS. Bet, pone direktoriau, čia ne tikri kareiviai, čia mobilizuoti atsarginiai, šiaip žmonės. DIREK TO RIUS. Hm... Šiaip žmonės... Na ir nuraminai gi mane, tamsta, aš pasakysiu. Tai gal, tamsta, manai jiems prie šalmų etiketes prilipdyti? Čia, matote, atsarginiai, ir prašo­ me gerbiamą publiką iš jų daug nereikalauti. Ar ne taip, pone režisieriau? Keista, labai keista... Intrigos taip pat, sa­ kai, veikale nėra? REŽISIERIUS. Ne. D IREK TO RIUS. Psichologijos taip pat? REŽISIERIUS. Nėra. DIREK TO RIUS. Hm... Gražu... Meilės scenų su šeimos tri­ kampiu, žinoma, ir žymės nerasi? REŽISIERIUS. Nei trikampių, nei keturkampių, nei jokių geometriškų meilės figūrų. DIREK TO RIUS. Gražu, labai gražu. Aš būčiau labai smalsus sužinoti, kas tame jūsų veikale yra. REŽISIERIUS. Gyvenimas, mažo žmogaus gyvenimas. DIREKTORIUS. Gyvenimas, ir dar mažo žmogaus... Gražu, aš pasakysiu tamstai... Labai gražu. Bet kas tai žiūrės? Kam tai įdomu? Vadinasi, tamsta, tikiesi sukviesti į premjerą dide­ lius žmones ir jiems parodyti: štai, gerbiamieji, kaip gyvena mažas žmogus... Pažiūrėkite ir pagalvokite... O jiems spjaut į tamstos mažo žmogaus gyvenimą. Jie užtat ir dideli, kad de­ vyniasdešimt devyni nuošimčiai žmonių sutinka būti mažais. 320

REŽISIERIUS. Bet, pone direktoriau, teatro publikos didžioji dauguma tai ir yra tie vadinami maži žmonės. DIREK TO RIUS. Visai teisingai... Bet pamėgink šitiems žmo­ nėms rodyti jų pačių gyvenimą - išbėgios. Ir tai visai su­ prantama. Kuriems galams aš eisiu savo gyvenimo žiūrėti, kai aš jį, nenaudėlį, ir taip per daug gerai pažįstu. O kinai lūžta, publikos perpildyti. Šitie tamstos mažieji žmonės sprandus sukinėjasi ir blauzdas daužosi, besiverždami pa­ matyti milijonieriaus ar koketės ištaigingą gyvenimą. Juo puošnesnis, juo kvailesnis filmas, juo didesnis publikos en­ tuziazmas. Štai kur dramblys paslėptas. Ir jo nepastebėti tai reikia būti be uoslės... REŽISIERIUS. Kvailybių srity kinų mes nenukonkuruosime, kad ir kažin kaip stengtumės. D IREK TO RIUS. Nors autorius būtų plačiai žinomas, tai vis šioks toks šansas... Bet čia nei šis, nei tas... Zajončekas reiš­ kia mūsiškai kiškelis. Koks gali būti dramaturgas su tokia pavarde? Ir dar emigrantas! REŽISIERIUS. Bet aš gi pačioj pradžioj tamstai sakiau, kad tai bus tik eksperimentas: parodyti gyvenimą paties perso­ nažo interpretacijoj. Be rašytojo tarpininkavimo. DIREK TO RIUS. Hm... Eksperimentas... Publika kartais gali vieną kitą eksperimentą pakelti, bet jau teatro kasai ekspe­ rimentas - tai didžiausias priešas. Ateity tamstai pravartu būtų tai atminti, pone režisieriau... SARGAS. Č i a t o k s ž m o g u s . . .

Koks Žmogus? O bala jį žino... Įtartinas...

DIREK TO RIUS. SARGAS.

321

Ko jis nori? SARGAS. Prašosi čionai, sako, į generalinę atėjęs... REŽISIERIUS. Autorius pakviestas į generalinę repeticiją. Prašyk! DIREK TO RIUS. Pažiūrėsime, pažiūrėsime ir j autorių. DIREK TO RIUS.

AUTORIUS

- išblyškęs suvargusio veido žmogus. Apsivilkęs

surinktais drabužiais: geltonos kurpės, juodos dryžuotos atspurę kelnės, regenmantelis, ant kaklo šalikas, šilta sportinė kepurė, kurią jis laiko prieš save, lyg prisidengti ja norėdamas. Visą pokalbio laiką stovi vienoje vietoje, beveik nejuda, kalba rinkdamas žodžius, labai įtikinamai. Įėjęs sustoja, lyg pritrenktas reginio Na ką? Tamsta pažinai savo sodybą? A U TO R IUS. Pirmą momentą atrodė, kad aš sapnuoju. Aš dabar dažnai sapne visa tai matau. REŽISIERIUS. Panašu? AUT O R IU S. Visai kaip tikrovėje. REŽISIERIUS. Mūsų menininkai visą medžiagą, visas tams­ tos pastabas panaudojo. AUT O R IU S. Tik mašina tada stovėjo šitoj pusėj medžio. REŽISIERIUS. Taip? Na, mes tuojau ją atkelsime. {Suploja) Vyrai! REŽISIERIUS.

Įeina du darbininkai Perkelkite mašiną į šitą medžio pusę.

Kelia

3 22

Čia, arčiau prie suoliuko. Dabar taip... Dabar visai taip, kaip tuomet stovėjo. REŽISIERIUS. Tamstos nurodymai mums ir kituose paveiks­ luose bus itin naudingi. AUTORIUS. Atėjau tik pranešti, kad negalėsiu būti repeticijoj. REŽISIERIUS. Kaip? Negalėsite? Kodėl? A U TO R IUS. Ji, mano Nendrelė, labai silpna. D IR EK TO R IU S. Tamstos žmona serga? A U TO R IUS. Ji labai sunkiai serga. DIREK TO RIUS. Gaila, labai gaila. Aš galvojau - mes kartu pažiūrėsime... Gal teks kai ką pakeisti. A U T O R IU S. Pakeisti? DIREK TO RIUS. Vieną kitą m a ž m o ž į . AUT O R IU S. Bet tai jokiu būdu nebegalima. A U T O R IU S.

DIREK TO RIUS. Ž i n o m a , b ū t ų d a u g p a t o g i a u t a i a n k s č i a u p a d a r y ti, b e t ...

Taip taip - juk dabar visa tai praeitis. D IREK TO RIUS. ...bet norint - galima ir per generalinę re­ peticiją šį tą padailinti. Šį tą išleisti, šį tą pridėti. A U TO R IUS. Tada pasidarytų netiesa. Juk tai, kas pasakyta, iš tikrųjų buvo. O to, kas buvo, dabar pakeisti niekas ne­ beįstengs. (Liūdnai) Taip taip... niekas nebeįstengs. DIREKTORIUS. Tamsta kalbi apie gyvenimiškąją tikrovę, bet mums čia svarbu scena, taip sakant, meniškoji tikrovė, o ji yra rašytojo valioje. Rašytojas ją gali kaitaliot pagal savo norą. AUT O R IU S. Aš ne rašytojas. D IR EK TO R IU S. Štai dar naujiena! Bet juk tamsta parašei dramą. A U T O R IU S.

323

Tai ne drama. DIREK TO RIUS. Na, vadinkite tai pagaliau tragedija. A U T O R IU S. Tai ir ne tragedija. DIREK TO RIUS. Tai ką gi pagaliau mes turime čia tuojau vai­ dinti? AUT O R IU S. Tai mano gyvenimas. DIREK TO RIUS. Na, vadinkite tai pagaliau gyvenimu. Bet to gyvenimo autorius esi tamsta. AUTORIUS. Autorius, jūs sakote? (Liūdnai šypsodamasis) O ne! Mano gyvenimo paskutinių mėnesių autoriai buvo kiti. REŽISIERIUS. Visai teisingai. DIREK TO RIUS. Štai jums dar naujiena! Man atrodo, kad aš čia jau nieko nesuprantu. A U TO R IUS. Tai aš jau galėsiu eiti? DIREK TO RIUS. Palaukite, tamsta... vieną minutėlę. Man vis dėlto, kaip teatro direktoriui, įdomu sužinoti bent, kokios mintys, kokios idėjos bus keliamos šitame mūsų vaidinime. A UTO R IUS. Jokių. DIREK TO RIUS. Kaip tai jokių? Kaip liepsite tai suprasti? A U T O R IU S. Mes, maži žmonės, nei savo minčių, nei savo idėjų neturime. DIREK TO RIUS. Palauk, tamsta... tai kuo jūs gyvenimą už­ pildote, kuo jūs galvojate? AUT O R IU S. Gyvenimą mes užpildome darbu, o galvojame svetimomis mintimis. Mes tikime tuo, ką mums laikraščiai parašo, radijas pasako. Už mus galvoja kiti. DIREK TO RIUS. Bet juk tai baisu. Nei minčių, nei idėjų, tuš­ ti gyvenimo vaizdeliai. Nė vienas teatras nerizikuotų tokio A U TO R IUS.

324

dalyko statyti. Nė vienas rašytojas neišdrįstų tokio dalyko teatrui siūlyti. AUT O R IU S. Matote... Matote, rašytojai patys dideli žmo­ nės, ir rašo jie apie didelius. Jiems išeina arba dideli herojai, arba dideli niekšai. O mažo žmogaus gyvenimas, žinote pa­ tys, neįdomus, vienodas, panašus į milijonus kitų mažų žmo­ nių gyvenimų. Koks rašytojas gali juo susidomėti? DIREK TO RIUS {nervingai vaikšto po sceną). Na, aš pasaky­ siu tamstoms, mes turėsime pilką ir nuobodų spektaklį. A UTO R IUS. Jūs man atleiskite, toks jau mūsų gyvenimas... Ligonė manęs laukia. Aš nešu jai vaistų. Sudiev! REŽISIERIUS. Jokių pageidavimų dėl paskutinio veiksmo? AUTO R IUS {graibosi kišenėse). Taip taip... Aš atnešiau... Štai čia viskas iki paskutinės valandos.

Režisierius griebia lapelius ir atidžiai juos peržiūrinėja. AUTORIUS išeina

Na ir autorius, aš tamstai pasakysiu. Keis­ tas... Labai keistas žmogus. REŽISIERIUS. Mums viskas atrodo keista, kas nors per vie­ ną centimetrą nukrypsta nuo mūsų įprastinės linijos. Tokių keistuolių dabar milijonai. DIREKTORIUS {išeidamas). Pažiūrėsime... Kas čia išeis iš jūsų spektaklio. REŽISIERIUS (suploja delnais). Pradedame generalinę re­ peticiją! Uždangą! Duokite uždangą! DIREK TO RIUS.

Uždanga nusileidžia ir vėl tuoj pakyla. Rodomas „Generalinės repeticijos“ pirmasai paveikslas 325

PI RMAS PAVEI KSLAS

Priemiesčio namelis. Kairėj gyvatvorė nuo gatvės, baltai su raudonu dažyti varteliai. Salia tako nužydusios gėlės. Kairiame namelio kampe verandėlė ir įeinamos durys. Priešakyje, namelio gale, langas. Lange stovi radijo aparatas. Prieš namelį, dešinėje, jauno medžio paunksnėj, siuvamoji mašina, už jos vaiskrūmiai, gilumoje jaunos obelys. ŽMONA derina DUKRAI suknelę Išaugai tu man, Pupa... Baisu, kiek medžiagos iš­ eina. Gangreit kaip didelei. DUK TĖ. Mamyte, aš jau greit būsiu visai visai didelė. Ž M O N A . Būsi, vaikuti... Man gera padėjėja išaugsi. DUK TĖ. Aš visa visa mamytei pasiūsiu. Ž M O N A . Gerai, Pupyte... Dabar ramiai stovėk. (Atsitrau­ kusi porą žingsnių, gėrisi. Pusbalsiu) Kaip ji išsitiesė... D UK TĖ. Ką sakai, mamyte? Ž M O N A . Sakau, kad labai graži suknelė išeis. DUK TĖ. Ai, kaip graži... O poryt svečių ar bus? Ž M O N A . Bus, mažyte. Ir didelių, ir vaikų. Ir tu su nauja suknyte... Balta balta kaip ožkytė. Bus labai linksma. O sa­ vo dovanėlę ar jau baigei? D UK TĖ. Dar tik vieną raidę - ir jau. Ž M O N A . Na, tai skubėk, vaikuti, nes reikia dar išskalbti, išglaistyti. Tėvelis labai apsidžiaugs. Jis tau irgi dovanėlę ruošia. DUK TĖ. Ką, mamyte? ŽM ONA.

326

Poryt sužinosi, štai mes ir baigėme. (Nuvelka suknelę) Jau metas j mokyklą, Pupa. DUK TĖ. Aš tuojau, mamyte. (Bėga durų link) Aš mamytei muziką užsuksiu. (Pribėgusi prie lango, įjungia radijo apara­ ŽM ONA.

tą ir dingsta duryse) Žmona siuva ir klausosi Radijas kurį laiką groja karinį maršą. Staiga muzika nutraukiama ir daromas pranešimas: „Dėmesio! Dėme­ sio! Skubus pranešimas. Sį rytą du ginkluoti anos pusės kareiviai peržengė mūsų vakarų sieną, įeidami mūsų pusėn net devyniolika metrų. Mūsų pasienio sargybos postoviams atidengus ugnį, įsibrovėliai pasitraukė. Vyriausybė ruošia griežtą protestą ir imasi atitinkamų priemonių, kad panašūs akiplėšiški mūsų teritorijos integralumo pažeidimai nebepasikartotų. Tai jau trečias kartas, kai prie mūsų sienos kartojasi provokatoriški žygiai. Nevykę anos pusės pasiaiškinimai, kad kareiviai buvę girti ir paklydę, nieko nebegali įtikinti. Atėjo metas pasakyti šiems ponams: Gana! Ir pasakyti tokia kalba, kad jie suprastų.“ Žmona priėjusi išjungia radiją (pasiruošusi mokyklon, su knygų kuprinėle už pe­ čių ir su laistykiele rankoj. Verandoj kurį laiką klausosi pasku­ tinių pranešimo žodžių). Mamyte, kodėl girtiems kareiviams D U K TĖ

neleidžia vaikščioti per sieną? Ž M O N A . Tuščia jų, tų kareivių... Jau bėk, Pupyte, kad ne­ pavėluotum. 327

Aš tuojau, mamyte, aš tėvelio gėlytę dar palaisty­ siu. (Laisto vazone spygliuotą medelį) Ar raukarija žydi? Ž M O N A . Araukarija, vaikuti. DUK TĖ. Araukarija... Ar ji žydi? Ž M O N A . Ne, araukarija nežydi. DUK TĖ. O kam tėvelis ja taip rūpinasi? Ž M O N A . Tai šiltųjų kraštų eglutė lepūnėlė... Be priežiūros ji tuojau nudžiūtų. DUK TĖ. Aš ją šiandien dar palaistysiu. Ž M O N A . Pakaks, vaikuti... Jau bėk! DUK TĖ. Aš jau, mamyte. (Pamačiusi atpūškuojančią Miss Europą I) Ogi čia dabar kas? MISS EUROPA I (labai pilna, senstelėjusio, tirštai dažyto veido moteriškos giminės žmogysta). O aš skubu ir skubu... Ir vis negaliu aprėpti. Ž M O N A . Labas r y t a s , panele! M ISS E U R O P A I. Ar jau? Ž M O N A . Jau, panele. MISS EUROPA I. O aš taip buvau susirūpinusi, ar suspėsite. DUK TĖ.

Ž M O N A . Š ią n a k t b a ig ia u . M ISS EUROPA I. Kaip tik laiku, kaip tik laiku... Aš nuta­ riau kartą baigti šią istoriją. Su vyrais reikia trumpai... Jie kartais - tai kaip maži vaikai. Žinote, taip tai kaip vantos lapas prilipo, o kai prie altoriaus - tai atatupstas. Girdi, po karo atidėkime... Labai ačiū, mano mielas. Šiuo reikalu aš jau pamokyta... Per praeitą karą atidėjau, tai tiek aną sveiką ir bemačiau. Ne, mano mielas, galite kariaut, kiek jums lenda, bet pirma susitvarkyk. Vyrai iš prigimties

328

destruktyvus elementas. Duok jiems valią, tai pasauly jo­ kios tvarkos nebebus. ŽMONA. Gal panelė malonėtų į vidų, apsivilktume. MISS EUROPA I. Taip taip... Į vidų, apsivilksime... Aš labai skubu, aš visuomet turiu skubėti. ŽMONA (pastebėjusi tebežiopsančią dukrą). Mažyte, tu dar čia? Bėk greičiau į mokyklą. (Eina į vidų) DUKTĖ. Aš j a u , m a m y t e ! . . Aš b ė g t e n u b ė g s i u . (Eina atsigrįš-

dama) (įeina pro vartelius). A, Pupa! D UK TĖ. Tėtyte! Tėveliuk! (Apsikabina už kaklo ir bučiuo­ ja) Aš tavo aurokariją jau palaisčiau. VYRAS

Araukariją palaistei? Štai kokia gera man šeimi­ ninkė. Už tai aš tau va ką atnešiau. (Duoda vynuogių) D UK TĖ. Ai, kokios gražios! VYRAS. O paragauk, kokios skanios. DUK TĖ (deda vieną uogą į burną). Ai-ai - skanios. Gera šiltuose kraštuose, kur jos auga. VYRAS. Dabar ir mes išmoksime jas auginti, kitąmet nuo­ savų turėsime. DUK TĖ. Mes savo sodely? VYRAS. Taip, Pupa. Ten, anoj pusėj namo, kur saulės ato­ kaitoj kerai susodinti. D UK TĖ. Ot b u s g e r a i ! VYRAS. Nuo vynuogių vaikai labai auga. Tu turėsi jų daug daug valgyti ir išaugsi man didelė didelė. DUKTĖ. Tėveliuk, aš jau dabar didelė. O kai būsiu dar labiau didelė, kai išaugsiu visai didelė, tai žinai, tėveli, kuo aš būsiu? VYRAS.

329

Kuo, Pupa? DUK TĖ. Telegrafiste. VYRAS. Puiku. Tada tu mane pavaduosi. Sutarta. DUK TĖ. Tik aš vis pamirštu, kaip tas aparatas vadinas, kur mums rodei. VYRAS. Murza. DUK TĖ. Cha-cha-cha! Ne ne!.. Jau žinau: morzė, morzė. Dabar jau visada žinosiu. VYRAS. Mano mažoji telegrafiste, berods, į mokyklą ruošiasi? DUK TĖ (pašokusi). Vaje, aš gi turiu skubėt. VYRAS. Telegrafiste turi skubėti, bet ji neskuba, nes ji dide­ lė tinginė. Ją į mokyklą reikia va šitaip tempti. (Ima už ran­ VYRAS.

kos ir veda) DUK TĖ. Netiesa, tėveli, netiesa... Aš ne tinginė. Aš bėgte nubėgsiu. (Išsitraukia) VYRAS. Palauk, Pupa, eisime kartu. Aš tave palydėsiu. Pa­ sikalbėsime. DUK TĖ. O mamytė man gražią suknytę pasiūs. Poryt aš apsivilksiu. VYRAS (susimąstęs). Sakai, poryt, Pupa? DUK TĖ. Ir svečių pas mus bus. Ir didelių, ir vaikų.

ABU išeina pro vartelius

(sutuoktuvių drabužiais, su šydu, ryšuliu nešina išeina. Paskui ją Žmona). Taigi aš jam ir sakau tuo­ M ISS EUROPA I

met: gana šitaip palaidai gyventi. Aš parduodu restoraną, tu likviduoji savo kontorą, sudedam kapitalus, perkam uos­ te viešbutį ir pradedam padorų gyvenimą. Triukšmas, rū330

pėsčiai - ilgainiui nusibosta. Reikia, kad kapitalas be mūsų pagalbos pats uždarbiautų. Kapitalus sujungti jis sutinka, bet patys, girdi, po karo susijungsime. Ne, mano mielas!.. Kur jungiasi kapitalai, ten ir patiems reikia jungtis. Gana, sakau, neprityrusias mergaites už nosies vedžioti... Šitaip aš jo atsparumą ir palaužiau. Žinotum tamsta, net apsiverkė... Tokia stambi ašara pro ūsą nuriedėjo. Sako - iškeičiau aš tėvynės meilę į moters meilę kaip paprasčiausias kvailys... Nurimk, sakau, mano mielas, tėvynė nepabėgs, o savo nar­ sumą vesdamas įrodysi. Taip mes ir nutarėm pradėt padorų gyvenimą ramybės uoste. Ž M O N A . Uosto viešbuty... M ISS EUROPA I. Taip taip, uosto viešbuty. Na, bet aš užtru­ kau. Reikia skubėti. Įvykiai nuolat tirštėja, nežinia, kas už valandos gali atsitikti. Tempo, tempo ir dar kartą tempo!

(Išplaukia) ŽM ONA. VYRAS

Laimingai, panele...

(varteliuose pagarbiai praleidžia Miss Europą I). Na,

ir papuošei gi tu ją. Tikra Miss Europa I. Ž M O N A . Skuba susituokti, vargšė. VYRAS. Jai tai jau pats laikas. Ž M O N A . Bijo, kad karan jaunikio nepašauktų... VYRAS (susimąsto). Bijo, sakai... kad karan? Ž M O N A . Tu labai pavargęs atrodai... VYRAS. Šuniškai... Kiaurą naktį nervais grajinau. Ž M O N A . Ir nusnūst neteko? VYRAS. Nė sekundės. Ž M O N A (glosto plaukus). Vargšas. 331

Ten, štabuose, mano, kad mes plieninius nervus turime. „Slaptai. Labai skubu. Slaptai. Ypatingai skubu. Slap­ tai be eilės.“ Ir taip vieną po kito. Ką jie sau mano ten, štabuose? Ž M O N A . Ir vis šifrai? VYRAS. Vis šifrai... Retai kur žmogiška frazė tepasitaiko... Br... Matyt, karšta. Ž M O N A . Man taip neramu. VYRAS. Jiems ten lengva. Turi savo kodą ir varo. O prie aparato žmogus drebėk dėl kiekvieno ženklapalaikio. Su­ painiosi, ir bala žino, kas gali atsitikti. Sakysim, divizija, už­ uot žygiavusi į vakarus, žygiuoja į rytus. O kas atsako telegrafistas. Šuniškai išvargina. Ž M O N A . Eik, suvalgysi pusryčius, o paskui pasilsėsi. VYRAS. Pusryčius, sakai?.. Palauk, Nendrele... Pabūkim čia. Ž M O N A . Gerai, tai aš čia atnešiu. Tuojau. (Nubėga į vidų) VYRAS {nusivelka švarką ir dairosi aplink). Ir visa tai reikės tuojau palikt... Ž M O N A {su padėklu verandoj). Ką palikti? Ką tu čia kalbi vienas? VYRAS. Ar aš kalbėjau? Et, supaisysi... Sėsk čia šalia, Nend­ rele, pakalbėsim dviese. Ž M O N A {deda ant mašinos padėklą). Gerai, Dziuka. Val­ gyk. Aš tau tikros kavos paruošiau. VYRAS. Tikros kavos, sakai? Ž M O N A . Aš nuo svečių saujelę pavogiau... Žinai, Dziukeli, mano jau viskas paruošta mūsų šventei. Jau beveik vis­ kas, tik užkandas rytoj padarysiu. VYRAS.

332

Žinai, Nendrele, per daug nedaryk... Ž M O N A . Nepyk, Dziukeli... Juk tai mūsų iškilmingiausia šventė bus. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad mes jau de­ šimt metų kartu čia gyvenam. O, rodos, dar taip neseniai... VYRAS. Taip, iš tiesų... Pasiutusiai greit laikas bėga. Ir Pu­ pai jau devyneri sueina. Ž M O N A . O kaip išsitiesė per šiuos metus! Medžiagos suknytei gangreit kaip didelei išeina. Ji taip, mažytė, džiau­ giasi... VYRAS. Jau ir man pasidžiaugė... Ž M O N A . Tu jau mateisi su ja? Ji nuolat kalba apie tave... Žinai, aš išduosiu paslaptį: ji tau dovaną dešimtmečiui ruo­ šia. Gražų gražų rankšluostį. Ir viską pati išsiuvinėjo. Tik neprasitark, kad žinai. VYRAS. Mūsų miela mažytė. Viską, sakai, pati? Ž M O N A . Man nė prisiliest neduoda. VYRAS. Aš jai taip pat dovaną jau parinkau. Ž M O N A . Sakei - karolius... VYRAS. Ne. Apsigalvojau... Gyvą ir praktišką daiktą. Ž M O N A . Gyvą? VYRAS. Nupirkau gražią baltą ožkytę... Ž M O N A . Ką tu sakai? Tai apsidžiaugs mažytė! O ir žolės mūsų sodely jai pakaks. Nuostabiai gerai tu sugalvojai. Paskui ir pieno turėsim. Mes abi ją ganysime ir žiūrėsime. VYRAS. Sandėliuko aname gale teks tvartelį įrengti. Poryt rytą ją atves, tai tu pasakyk Pupai, kad tai mano dovana. Ž M O N A . Keistas tu šiandien... Kodėl aš turiu pasakyti? Juk tu pats jai įteiksi... VYRAS.

333

Matai... jeigu manęs namie nebūtų... Tiek to... O aš ir tau, Nendrele, šį tą atnešiau. (Ieško švarko kišenėj. Iš­ VYRAS.

vyniojęs iš popieriaus, duoda sagtelę) Vaje, deimantas! VYRAS. Ką tu! Čia netikras deimantas, čia, taip sakant... ŽMONA. Taip taip... Aš gi žinau, čia šlifuotas stiklas. VYRAS. Bet čia ne paprastas šlifuotas stiklas... Jis spindi kaip tikras deimantas. ŽMONA. Ji nuostabiai graži. (Segasi prie krūtinės) Aš dar niekuomet tokios gražios sagtelės neturėjau. Tu labai geras. ŽMONA.

(Bučiuoja) Ir plienas labai panašus į platiną ir nerūdija... Aš jau seniai buvau ją nužiūrėjęs. Taip, Nendrele, - išgyveno­ me draugėj dešimtį metų... Dirbome... Ypač tu, Nendre­ le... Tu daugiausia dirbi, pavargsti... Aš noriu, kad tau bū­ tų gera. ŽMONA. Man taip gera, jog aš dažnai pagalvoju, kad man šita laimė nenupelnyta. Aš drebu, kad kas jos iš mūsų neiš­ plėštų. VYRAS. Nesvyruok, Nendrele. Tai tik mūsų, mažų žmo­ nių, laimė. Kiti turi savo didesnes laimes. Gali būti drąsi niekas nesikeis. VYRAS.

Vaiko balsas už gyvatvorės: „Ekstra telegrama!* Akiplėšiški reikalavimai. Vakarų provincijos pavojuje. Ekstra telegramai( ir t. t. Vyras ir žmona kurį laiką klausosi * Skubi telegrama! {lot.)

334

Ir vėl... Man taip baisu. Visų lūpose tik tas vie­ nas baisus žodis. Aš siuvau ir per naktį apie tave galvo­ jau... Kas bus? VYRAS. Nieko... Karas dabar negalimas... Mums tik reikia tvirtai laikytis, nerodyti, kad bijome. Jie nepradės... O mes taip pat. Juk ten, viršuj, žmonės su galvomis sėdi. Ž M O N A . Kai pagalvoji, regis, ko tiems žmonėms betrūks­ ta. Kasmet, kasdien visiems gyvenimas lengvesnis darosi. Pasaulis toks turtingas pasidarė, kad visiems visko pakaktų. VYRAS. Taigi dėl to kaip tik karas dabar negalimas. Civili­ zacija... Kultūra... Jei kas dabar pradėtų, tai visa žmonija kojomis tą sutryptų. Nemanyk, juk pasauly yra dar žmonių su galvomis. Ž M O N A . Bet laikraščiai, radijas. Šiurpu darosi... Kam jie taip žmones kaitina? Šiandien vėl pranešė, kad trys girti ka­ reiviai mūsų valstybės sieną pažeidė. VYRAS. Trys girti kareiviai - tai dar ne karas. Jei, sakytum, trys girtos divizijos... Bet tuščia jų. Jie tik gąsdina. O jei rimtai pabandytų - tai mes jiems parodysime. Šitoks užsi­ degimas, šitoks patriotizmas! Dar niekad istorijoj nieko pa­ našaus nėra buvę. Jokių partijų, jokių skirtumų. Visi kaip vienas! Ž M O N A . Dėl to man ir baisu. VYRAS. Tai moters galvosena. Mes, vyrai, turime kitaip lai­ kytis. Štai vakar viršininkas įėjo į mūsų skyrių. Gerai, vyrai, sako. Dirbkite vienas už tris, nes tėvynė to iš jūsų reikalau­ ja. O man asmeniškai sudavė per petį ir tarė: „Kai užimsi­ me savo istorines provincijas, tai tu, Zajonček, būsi pašto ŽM ONA.

335

viršininku kuriam atvaduotam pašte.“ Taip ir pasakė - būsi viršininku. Ž M O N A . Vaikas tu, Dziuka. (Atsidususi) Visi jūs, vyrai, dideli ir pavojingi vaikai... Vaje, valgyk gi tu, kava visai atauš. VYRAS (pila kavą). Nesinori šiandien kažko. J tave va taip žiūrėčiau ir žiūrėčiau. Dešimt metų išgyvenome, ir dar vis neatsižiūrėjau. Ž M O N A . Žiūrėk, mielasai... Greit imsiu senti, tai nebebus j ką žiūrėti. VYRAS. Tu, Nendrele... Tu man visuomet liksi pati gražiau­ sia pasaulyje. Tu ir Pupa... O štai ir ji jau atbėga. Ž M O N A . Pupyte, kodėl taip greit iš mokyklos? DUK TĖ (bėgdama uždususi). Kaip gerai! Kaip gerai! Nesa­ kysiu, kaip gerai! VYRAS. Kas tau, Pupa? Ž M O N A . Kas tau taip gerai? DUK TĖ. Mus atleido! (Striuoksi) Mus atleido. Visam mė­ nesiui atostogų atleido. Ž M O N A . Kaip? Atostogų? VYRAS. Jau atleido? DUK TĖ. Ponas mokytojas pasakė, kad tėvynė pavojuje, ir atleido. Ot, kaip gerai!.. Ž M O N A . Ką tu, vaikeli!.. VYRAS. Tėvynė pavojuje, sakai? DUK TĖ. Va ir policininkas ateina. VYRAS. Jau ateina... POLICININKAS. Ar čia gyvena pašto valdininkas Zajončekas? VYRAS. Taip, aš - Zajončekas. Šaukimas? 336

Tikrai taip. Prašau pasirašyti. (Žiūri į laik­ rodį) Devynios valandos dešimt minučių. Per pusę valandos tamsta privalai pribūti į čia nurodytą vietą. PO L IC IN IN K A S.

VYRAS. Ž i n a u , j a u ž i n a u . PO L IC IN IN K A S.

Per

p u s ę v a la n d o s .

(Kilstelėjęs ranką prie

kepurės, išeina) Viešpatie! Tai kas gi čia dabar? VYRAS. Tai tik bandomoji mobilizacija. Aš jau naktį šią ži­ nią po visą kraštą ištelegrafavau. Ž M O N A (puola prie jo). Ir man nė žodelio!.. Nė pažiūrėti į tave neteko. (Verkdama) Tai kaipgi mes dabar su mažyte abi pasiliksime?.. VYRAS. Nendrele, brangioji, nurimk... Tai dar ne karas, tai tik generalinė repeticija. Eikime ruošis. (Veda ją apkabinęs į ŽM ONA.

vidų) DUK TĖ

(įsikibusi į motiną). Mamyte, mamyte, kur tėveliui

reikia išvažiuoti? Ž M O N A . Į karą, vaikeli... D UK TĖ

(garsiai pravirksta). Nereikia karo! Aš nenoriu ka­

ro. Tėveli, nereikia karo.

Uždanga

337

ANTRAS PAVEI KSLAS

Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik siuvamosios mašinos nebėra. Žmona ir duktė susiglaudusios sėdi ant suoliukoy viena skara apsigaubusios, ir klausosi radijo Girdėtis minios ūžimas, šauksmai SPIKERIS. Minių minios užtvindė aikštę ir šalutines gatves. Pavojaus valandą tauta atėjo pareikšti savo vyriausybei išti­ kimybės jausmus. Vėliavos ir plakatai siūbuoja virš tūkstan­ čių galvų. ('Triukšmas ir šauksmai stiprėja ir pereina į viena­ lytį bliovimą) Valdžios rūmų balkone pasirodo ministras pir­ mininkas, užsienio reikalų ministras ir maršalas. Minios entuziazmas pasiekia aukščiausią tašką. Minia sveikina sa­ vo vadus. Maršalas su parado uniforma, ant jo krūtinės ko­ vose pelnyti ordinai saulėje blizga. Visų akys ir viltys j jį nukreiptos. Maršalas duoda ženklą. Minia susikaupia. Kal­ ba ministras pirmininkas. M INISTRAS PIRM ININK AS. Tautiečiai! Šią istorinę valandą vy­ riausybė jaučia pareigą pranešti tautai, kad mūsų kantrybės taurė jau sklidina.

Minia suūžia. Balsai: „Šalin akiplėšas! Mirtis užpuolikams!“ DUK TĖ.

Mamyte,

a š b ija u .

Žmona bučiuoja dukrą į galvą ir dar labiau priglaudžia Atvejų atvejais mes esame įrodę savo taikos meilę. Mūsų gentkartė, kuri išgyveno praeitojo M INISTRA S P IR M IN IN K A S.

338

karo baisumus, labiau negu kuri kita nusipelnė sau taikaus gyvenimo sąlygų. (Bosas iš minios: „Nereikalinga. Šuniui ant uodegos tokia taika.“Juokas. Aplodismentai) Taip, mes mylime taiką. Bet mes nepripažįstame taikos kiekviena kai­ na. (Minioj šauksmai: „Šalin taiką! Tegyvuoja karas!“) Mes pažįstame brangesnę vertybę už taiką. Toji vertybė, kuri ne­ suprantama mūsų priešams, yra brangiausias mūsų turtas tai tautos garbė. (Šauksmai) Tautiečiai! Šią lemiamą valan­ dą vyriausybė laiko savo pareiga jums pranešti, kad mūsų tautos garbė pavojuje. Priešas kelia akiplėšiškus reikalavi­ mus. Jis persekioja mūsų tautiečius savo valstybėje. Jis su­ telkė savo kariuomenę mūsų pasieniuose ir grūmoja mums karu. Čia mes jam iškilmingai atsakome: jei jis nori karo, tai gali jį turėti. (Triukšmas: „Tegyvuoja karas! Mirtis už­ puolikui!“) Mūsų kariuomenė pasiruošusi, visa tauta glau­ džiai susibūrusi aplink savo vadą. Į kiekvieną smūgį mes atsakysime dvigubu smūgiu. Dievas ir mūsų sąjungininkai mums padės.

Šauksmai, valiavimai Ministras pirmininkas baigė savo kalbą. Jis ran­ kos mostelėjimu atsako į minios sveikinimus. Dėmesio! Kal­ ba maršalas. MARŠALAS. Hm... hm... Aš ne kalbėtojas. Aš karys. Tad daug žodžių iš manęs nelaukite. (Minia vėl suklinka. Nepa­ SPIKERIS.

žįstamas balsas prie mikrofono pusbalsiu: „Idiotai, ko jie ten bliauna?“) Priešas iš mūsų reikalauja provincijų, tai aš jus patikinu - jis jų negaus. Jis negaus nė vienos pėdos mūsų 339

žemės, nė vienos sagos iš mūsų kareivio milinės. Už tai aš atsakau. (Minia: „Maršale, vesk mus į mūšį! Vesk mus į fron­ tą!“) Aš esu karys, ir šiuo metu mes visi turime būti kariais. Gana surūgusios taikos! Mes norime karo!

Minioj didelis triukšmas. Išsiskiria choru kartojamas šūkis: „Mes norim karo! Mes norim karo!“ ir t. t. Po truputį balsai tolsta Minios skirstosi iš aikštės ir atskiromis gatvėmis demonstruoja toliau. Laukite prie aparatų svarbių praneši­ mų. Nes kas minutę gali išmušti lemiamoji valanda. DUK TĖ. Mamyte, o ką mūs priešai sako per radiją? Ž M O N A . Tą pat, vaikuti... Lygiai tą pat... (Kurį laiką abi SPIKERIS.

tyli) DUK TĖ.

Ar priešai irgi prašo Dievulio, kad padėtų mus

nugalėti? Prašo, vaikuti... DUK TĖ. Tai kuriems Dievulis padės? Ž M O N A . Nežinau, vaikuti... D UK TĖ (po pauzės). Turbūt tiems, kurie turi daugiau gerų kareivių. Ž M O N A . Vaikeli, negalvok apie tai. Verčiau prašyk Dievu­ lio, kad karo nebūtų, kad tėvelis greičiau sugrįžtų. DUK TĖ. Gerai, mamyte, aš paprašysiu. (Pašoka ir klaupiasi ant suolo) Kas man sakyti? Ž M O N A (sujaudinta atsistoja). Sakyk... sakyk, vaikuti: „Galingasai Dieve.“ DUK TĖ. Galingasai Dieve. ŽM ONA.

340

ŽMONA.

Išvaryk iš žmonių širdžių kerštą ir neapykantą.

DUKTĖ (kartoja). ŽMONA.

Neleisk, kad pasaulis paplūstų krauju ir našlaičių

ašaromis. DUKTĖ (kartoja).

Apšviesk žmonių protus, kad jie nepadarytų di­ džiausios beprotybės. ŽMONA.

DUKTĖ (kartoja). ŽMONA.

Sugrąžink žmonių sieloms ramybę ir džiaugsmą.

DUKTĖ (kartoja). ŽMONA.

Gerasai Dievuli, sugrąžink mums tėvelį. (Pra­

virksta) DUKTĖ. Gerasai Dievuli, sugrąžink mums tėvelį. Amen.

(At­

sistoja) Mamyte, aš dar bėgsiu prie Motinos paveikslėlio, pasimelsiu. Ji man visada visada padeda. Žm ona priglaudusi dukters galvą pabučiuoja. DUKTĖ nubėga į vidų. PONIA SU AŠARA AKYJE ir DON ALFONSO I pasirodo tarp vartelių ir žvalgosi . Žm ona, juos pastebėjusi, tvarkosi

Don Alfonso, žiūrėkite, koks jau­ kus kampelis ir kiek gėlių! DON ALFONSO I. Aš pasakyčiau, per daug operiškas. PONIA SU AŠARAAKYJE. Jūs teisingai pastebėjote. Tikras Mar­ garitos namelis! DON ALFONSO I (bando pusbalsiu dainuoti). „Tave, tylus ramus kampeli, aš sveikinu, tylos pasiilgęs... Čia laimė žavi mano sielą...“ PONIA SU AŠARA AKYJE.

341

Tikrai tie vargšai nėra tiek nelai­ mingi, kaip jie įpratę skųstis. D O N A L F O N S O I. Vargšų kvartalas, o jau kelintą tokį kote­ džą surandame. (.Pastebėjęs Žmoną, eina prie jos) P O N IA SU AŠARA AKYJE. Tamsta nepyksite, kad mes jūsų gė­ lėmis gėrėjomės? Ž M O N A (nustebusi). Labai prašau... D O N A L F O N S O I. Poniai labai patiko jūsų vila. Ž M O N A . Kokia čia vila, namelis, ir tiek. D O N A L F O N S O I. Visai teisingai, namelis su sodeliu. Yra toks miestas prie Drezdeno, vadinasi Heterau, moderniš­ kas sodamiestis. Tai ten visi namai tokie. Mažas namelis ir aplink sodas. Gera juose gyventi, tik bent kiek nuobodu. Ar ne tiesa? Ž M O N A . Mums ligi šiol nebuvo nuobodu. P O N IA SU AŠARA AKYJE. Bet mes čia atėjome su reikalu. Ž M O N A . Prašau. P O N IA SU AŠARA AKYJE. Dabar, kai mūsų brangioji tėvynė tokiame negirdėtame pavojuje, tokiame baisiame pavojuje, kai kiekvieną minutę gali išmušti lemiamoji valanda, - visų mūsų švenčiausia pareiga parodyti patriotiškus jausmus. Da­ bar nebeturi būti skirtumo tarp vargšo ir turtingo, tarp mo­ kyto ir prasčioko - visi turime aukotis ant tėvynės aukuro. P O N IA SU AŠARA AKYJE.

(Užsikosi ir kraštu skepetaitės šluosto iš vienos akies ašarą) ŽM ONA.

Kuo galiu būti tamstoms naudinga?

D O N A L F O N S O I. Š i ą i š k i l m i n g ą v a l a n d ą m e s r e n k a m e a u ­ k a s k a r o n a š lė m s . P O N IA SU AŠARA AKYJE.

Taip taip... Vargšėms karo našlėms, 342

kurių maitintojai padės galvas ant tėvynės aukuro, mes ren­ kame aukas. Ž M O N A . Našlėms? Ačiū... ačiū už rūpestį... Bet aš kol kas dar ne visai našlė. Mano vyrą tik vakar pašaukė...

Už gyvatvorės pasirodo eisena su dainomis ir plakatais, ant kurių užrašai: „Lig paskutinio lašo((, „Nė vienos pėdost( ir pan. PO N IA SU AŠARA AKYJE.

Ach! Tauta pergalingu maršu žy­

giuoja. D O N A L F O N S O I.

Koks patriotizmas!

Pro vartelius įbėga medine koja IN\;ALIDAS, užsigriozdoja ant šalimais stovinčio staliuko ir kreipiasi į anoj gyvatvorės pusėj susibūrusią minią. Eisena sustoja Broliai ir sesės! (Garsiau) Broliai ir sesės! Pa­ klausykite seno invalido. INVALIDAS.

BALSAI.

- Invalidas kalba. - Klausykit, klausykit! - Senas invalidas. D O N A L F O N S O I. Koks patriotizmas! Istorinė valanda! IN V A LID A S. Broliai ir sesės, taip sakant, piliečiai! Mano kalbos per radiją netransliuos, nes aš nemoku meluoti. (Juokas) BALSAI.

- Drožk teisybę! - Varyk! 343

- Gana! Pakaks! - Nekliudyk jam. Tegu kalba! D O N A L F O N S O I. Koks jaudinantis vaizdas! Nufotografuo­ ti, tučtuojau nufotografuoti. (Ruošia aparatą) INVALIDAS. Prieš dvidešimt metų aš taip pat šūkavau ir vaikščiojau gatvėmis, kaip ir jūs, o paskui išėjau j frontą. BALSAI. Ir kojos netekai! D O N A L F O N S O I. Koks jaudinantis patriotizmas! (Taikstosi

fotografuoti) INVALIDAS.

Taip, kojos ir dar kai ko netekau.

P O N IA SU AŠARA AKYJE

(šaukia Don Alfonsui). Koją, koją

jam nutrauk! Va iš anos pusės, medinę koją. Efektas! INVALIDAS. Išsiuntė mus tėvynės ginti. Kai bėda, tai visi pasidarėme geri. Taigi ir gynėme. O apgynėme magnatų dva­ rus ir fabrikantų turtą. BALSAI.

- Gana. Pakaks! - Teisybę sako! - Kalbėk, invalide! INVALIDAS. O koks man buvo atlyginimas, piliečiai? Su­ grįžęs vaiko neberadau - jį prieglaudoj utėlės užėdė. Ir žmo­ nos neberadau - ji su mūsų pagautu belaisviu pabėgo. BALSAI. Anas su abiem kojom. (Juokas) INVALIDAS. Ir va dvidešimt metų aš pusiau elgeta. Kai nuei­ nu į dvarą darbo prašyti, - tai mane šunimis pjudo ponai magnatai.

Triukšmas

344

BALSAI.

-

Ant šakos magnatus! Gana! Užsikimšk! Mirtis kraugeriams! Bolševikas! Diversantas!

D O N ALFO NSO I

(pagaliau nufotografavęs). Koks patrio­

tizmas!

Krinta iš minios paleistas akmuo. Don Alfonso I pašoksta. Minioj didelis triukšmas (iisteriškai). Bolševikas! Anarchis­ tas! Kraugerys! Suimkite jį! Riskit! Laikykit! D O N A L F O N S O L Ar bolševiką tenai pagavo? Koks negir­ dėtas patriotizmas! INVALIDAS. Broliai! Piliečiai! Pirmiau padarykime tvarką namie, o paskui eisime priešo mušt! PO L IC IN IN K A S (įbėga pro vartelius, griebia ir nutraukia invalidą nuo staliuko). Gana tau, šuns vaike! (Išsitempia į P O N IA SU AŠARA AKYJE

gatvę) Minioj riksmas ir grumtynės (išbalusi). Viešpatie, kas gi čia dabar darosi? (Už­ sidengia veidą rankomis) PO N IA SU AŠARA AKYJE ir D O N A L F O N SO I (bėga vartelių link). ŽM ONA

Muškit! Laikykit bolševiką! Riskit! BALSAI.

- Kariuomenė! 345

- Kariuomenė žygiuoja! -Valio! Valio!

Minioj sujudimas VYRAS karine apranga, su šautuvu ant peties, prasiskverbia pro vartelius (išbėga į verandą). Mamyte, tėvelis sugrįžo! (surinka ir puola prie vyro). Brangusis!.. DUKTĖ. Aš tik pasimeldžiau, ir sugrįžo... (Pribėga prie tėvo) VYRAS (abi apkabinęs). Vienai minutei. Norėjau jus pabu­ čiuoti. (Bučiuoja) Mūsų dalį iškelia į kitą vietą. (Vedasi deši­ nėn ir kalbasi) D U K TĖ

ŽM ONA

Už gyvatvorės matyti žygiuojančios kariuomenės durtuvai. Minia šaukia: „Valio!(t P O N IA SU AŠARA AKYJE.

Armija! Armija pergalingai žygiuo­

ja! Gėlių!

Don Alfonso I puola ir rauna glėbiais gėles. Ponia su ašara akyje, imdama iš Don Alfonso I, svaido puokštes pro vartelius į gatvę Gėlių, daugiau gėlių mūsų didvyriams! (Isteriškai) Valio! Valio nugalėtojams!

(pastebėjęs Don Alfonso I, raunantį gėles, instink­ tyviai griebiasi už šautuvo ir puola prie jo). Kiaule, ką darai! D O N A L F O N S O I (išsigandęs atšoka). Mi-mi-mi... Ak... VYRAS (įsiutęs). Lauk iš čia. Lauk! O tai kaip vabalą užver­ siu! (Grūmoja durklu) VYRAS

346

Don Alfonso I bėga prie Ponios su ašara akyje ir ima ją už parankės, lyg prisidengdamas ja nuo durtuvo P O N IA SU AŠARA AKYJE. D O N A L F O N S O I.

Chamas!

Aš p a s a k y č i a u ,

sto k a p a tr io tiz m o .

(Išsi­

veda) VYRAS

(pasilenkęs tvarko likusias gėles). Š t a i

k a ip ta s k ia u ­

lė iš k n is o .

Tuščia jų... Aš sutvarkysiu. VYRAS. Beje, žiūrėk, Nendrele, rudenį apdenk vynuogių kerus. Kai tik pradės šalnot, tuojau apdenk. Ž M O N A . Viską padarysiu. Apie mus nesirūpink. Žiūrėk tik savęs. VYRAS. O štai ir mano dalis atžygiuoja. Sudiev, Nendrele! ŽM ONA.

(Nusiima šalmą) Ž M O N A (nusiima nuo kaklo kryželį ir užkabina vyrui). Te­ gul Dievas tave saugo... (Apkabina vyrą už kaklo ir laiko) VYRAS (atsargiai išsilaisvindamas iš jos glėbio). Sudiev, Nen­ drele. Saugok mūsų Pupą. Sudiev, Pupyte! (Bučiuoja dukrą ir skubiai išeina pro vartelius) D U K TĖ . Tėveli, greit sugrįžk! (Apkabina motiną) Mamy­ te, neverk, Mamyte... Tėvelis vėl sugrįš... Greit sugrįš. Aš žinau...

Baigiasi kareivių vora Uždanga

347

TREČI AS PAVEI KSLAS

Dešinėje stambus ąžuolas, po juo kulkosvaidžio lizdas. Kulkosvaidis atgręžtas dešinėn. Kairėj horizonte matomi gaisro dūmai. Girdėti tolimesnių ir artimesnių kautynių triukšmas: šautuvų ir kulkosvaidžių tratėjimas, artilerijos salvės. DU ŠVIESIAI PILKI KAREIMAI prie kulkosvaidžio duobėje kalbasi su TREČIUOJU, išėjusiu į pozicijos priešakį dešinėj Griebk, griebk jį, velnias jo močią nujotų!.. III KAREIVIS. Na na... Drąsiau. Ė ... ė . . . II KAREIVIS. Parkrito... Gatavas. III KAREIVIS. Nejaugi vėl pataikė? II KAREIVIS. Nešk č i a ! . . III KAREIVIS. Bėk... Vikriau! I KAREIVIS (įšoka į duobę, kiškiu už ausų nešinas). Štai... II KAREIVIS. Gausi gaisrininkų medalį už artimui pagalbos teikimą. III KAREIVIS. Kad vis tiek neišgelbėjo... I KAREIVIS. Pradžioj jam paskutines kojas nunešė, bet vis dar gyvulys stengėsi, šokinėjo priešakinėmis. II KAREIVIS. O paskui vėl pataikė. Velnias jo močią... II KAREIVIS.

I KAREIVIS. Š t a i , į p a č i ą s v a r b i a u s i ą j ą v i e t ą .

Na, taikė tai jie, duotum, ne į kiškį... II KAREIVIS. Nešk leitenantui, gausi atostogas. I KAREIVIS (padėjęs kiškį ant duobės krašto). O sako, kad gyvuliai iš karo zonos pasitraukia... II KAREIVIS. Suspėsi tu čia pasitraukti... III KAREIVIS.

348

Ir kur dabar ne karo zona? Bėga štai toks uždusęs pilkis į rytus, nustypsėjo penkiasdešimt kilometrų, o jam panosėj bombos ima sprogt, jis ir vėl atgal neria. I KAREIVIS. Žiūrėk! (Pripuola prie kulkosvaidžio) Kažkas ten lyg sujudėjo... III KAREIVIS. Paleisk seriją... II KAREIVIS. O velniam!.. Veltui šovinius eikvot... Jie ten turbūt dešras spirgina... Mat dūmai iš apkaso rūksta. III KAREIVIS. Rūko jie ten... II KAREIVIS. Rūkymui pertrauka... Na ką gi... užsidekim ir mes... III KAREIVIS. Gausim velnių nuo leitenanto. II KAREIVIS. Tegul jis bučiuoja šuniui uodegą. Žmogus negi kiaulė, pusę dienos be rūkymo neišbūsi... {Ima tabaką ir graibstosi popieriaus) Popieriaus nerandu. III KAREIVIS. Nagi, ko gera... mes būsime tenai jį palikę. Rūkėm ir palikom. II KAREIVIS. O kad tave tūkstantis velnių apsėstų!.. Tai tu, išsižiojėli, ten paskutinis sukai... III KAREIVIS. Ko tu iš manęs nori?.. Milines palikome... Vos kulkosvaidį spėjome ištempti... Galvoj man čia popier­ galis. II KAREIVIS. O dabar kramtyte kramtysi tabaką, ar ką? Bėk atnešk! Cha-cha-cha... III KAREIVIS. Tegul Zajončekas bėga. II KAREIVIS. Zajončekas savo atliko, kiškį iš mirtino pavo­ jaus gelbėjo ir neišgelbėjo... III KAREIVIS. II KAREIVIS.

349

Palikite mane ramybėje. II KAREIVIS. Ramybėje... Nieko sau norai. III KAREIVIS. Čia kalbėt apie ramybę... I KAREIVIS. Tiesa, kvailai pasakiau... Sunku besusikalbėti, čia įprastinė kalba netinka. Kai kurios sąvokos... II KAREIVIS (išgirdęs ūžesį). Atsargiai! Atskrenda... III KAREIVIS. Galbūt mūsiškis? (Kareiviai prigula ir nejuda) II KAREIVIS. Gausi puodu per galvą, tai tau ir bus mūsiškis. Ramiai! (Lėktuvas visai žemai praskrenda) III KAREIVIS. Taip žemai... Reikėjo paleisti seriją. I KAREIVIS.

II KAREIVIS

{pastebėjęs krentančius lėktuvo išmėtytus lape­

lius). Kam šaudytis, štai jie mums popieriaus bankrutkėms atvežė, velnias jo močią. Eik surink. III KAREIVIS. Tuščia j ų . . . Aš verčiau nerūkęs pabūsiu. II KAREIVIS. Tai ir negausi... (Lipa iš duobės) I KAREIVIS. Klausyk... Nekvailiok. Dabar pavojinga. II KAREIVIS (neklausydamas). O kada nepavojinga? Aš ne­ galiu kaip kiaulė nerūkęs. (Nueina kairėn ir atneša du la­

pelius) Kokios naujienos? II KAREIVIS. Tau sužadėtinė labų dienų siunčia. Štai pasiskai­ tyk. (Duoda vieną lapelį iš kito atplėšęs dirba bankrutkę) III KAREIVIS. Na, apsišvieskime... (Skaito) „Kareiviai! Jūsų vyriausybė jus apgaudinėja...“ II KAREIVIS. Irgi naujieną parašė... O jų vyriausybė jų ne­ apgaudinėja? Tam ir vyriausybė, kad žmones apgaudinėtų. I KAREIVIS. Nekliudyk, tegu skaito. III KAREIVIS (skaito). „Pati išprovokavusi karą, ji siunčia III KAREIVIS.

350

dabar beginklius kareivius prieš mūsų šarvuotas dalis ir sle­ pia nuo jūsų tikrąją padėtį. Jūsų armija sumušta. Meskite ginklus ir skirstykitės namo, kur jūsų laukia šeimos židiniai. Mes užimame jūsų kraštą ne kaip priešai, bet kaip draugai. Mes atnešame tvarką ir ramybę.“ II KAREIVIS. Cha-cha-cha... Su bombonešiais atneša amži­ nąją ramybę.

Visi šypsosi Kažin, ar mūsiškiai irgi mėto jiems lapelius? II KAREIVIS. O kaip tu manai? Ir mėto, ir prie stulpų, prie medžių lipdo. I KAREIVIS. Idėjų karas... Propaganda. II KAREIVIS. Šuniui ant uodegos tokią propagandą... Koks idiotas jais patikės! Tie visi abiejų pusių aukštieji ponai ma­ no, kad kareiviai tokie pat besmegeniai, kaip ir jie... III KAREIVIS. Palauk, tai mūsiškiai irgi taip kvailai rašo? II KAREIVIS. O manai - protingai?.. Vakar reikėjo pasiskai­ tyti - tvoros buvo aplipdytos. „Jūsų valdžia jus apgaudinė­ ja... Meskite ginklus ir grįžkite į savo šeimos židinius...“ stačiai gėda skaityti. I KAREIVIS. Apskritai, man kartais atrodo, kad su žmonė­ mis dabar kažkas nebe tvarkoj. Visi lyg kažkokiam svaiguly, lyg per miegą... Kalba ne tą, daro ne tą. Ir žodžius vartoja nudėvėtus, kurie niekam nieko nebepaaiškina. II KAREIVIS. Todėl, kad visi meluoja... Patys nė žodžiu neti­ ki, ką sako. Ligi ausų apsimelavo, velnias juos visus atatups­ tus nujotų. III KAREIVIS.

351

Bet kuriuo tikslu?.. Kam iš to nauda? Juk ma­ tote, kas darosi? II KAREIVIS. Et, verčiau negalvot... Štai sukite verčiau bankrutkes... Vis tiek viskas eina velniop. III KAREIVIS. Ech, dūmas dabar meilesnis už viską pasauly. I KAREIVIS.

(Suka bankrutkę) Suk ir tu, Zajonček, suk... I KAREIVIS. Aš g i n e r ū k a u . . . II KAREIVIS. Vis tiek suk. Užsitrauksi, bus lengviau. O tau, matau, iš visų mūsų užvis sunkiausia. Tu dar neatpratai galvoti. I KAREIVIS. Sakai, padeda. (Suka bankrutkę) II KAREIVIS. Padeda... Kai ima dūmas plaučius erzinti, tai visos mintys kosulin išlaksto. Štai kas... I KAREIVIS. O aš niekaip negaliu vieno kvailo daikto at­ sikratyti. Žinot, namie, grįžus iš darbo, man žmona išvirė kavos, žinot, tikros kavos, karštos, kvepiančios... Ir staiga policininkas šaukimą įdavė. III KAREIVIS. O kava taip ir liko neišgerta? I KAREIVIS. Taigi... Tai man dabar viskas ir sukasi apie tą kavą. Rodos, kad jei aš būčiau ją išgėręs, tai viskas viskas būtų kitaip pakrypę. II KAREIVIS. Manai, būtų kaptenarmusu paskyrę. I KAREIVIS. Ne tai... Aš suprantu, kad tai kvaila mintis, bet taip prisikorė... II KAREIVIS. Civiliniai, taip sakant, įpročiai... Laikas, laikas atsikratyti. Ten, būdavo, odekolonu kas rytą pasipurški kvapas, o čia, brač, pasilenk, pauostyk kareivio autus. II KAREIVIS.

352

Nereikia nei lenktis, iš tolo į nosį muša... Antra savaitė, kai batų nebuvome nusiavę. II KAREIVIS. Ir dar dvi savaites išbusi, jei anksčiau batai kartu su kojomis nenukris. I KAREIVIS {užsitraukia iružsikosti. Meta bankrutkę šalin). Brr... II KAREIVIS. Atsargiau... Ne taip garsiai, o tai aliarmą lini­ joj sukelsi. Cha-cha-cha! III

KAREIVIS.

III KAREIVIS (pagriebęs

nuo žem ės nuorūką, slepia į kiše­

Šitokią Dievo dovaną mėtyti. I KAREIVIS. Negaliu... (Kosti) Jau geriau acto esencijos stiklą išgerti. II KAREIVIS. O dar geriau karštos tikros kavos puoduką su obuoliniu pyragaičiu. A?

nę).

Dešinėj arčiau pasigirsta kulkosvaidžio tratėjimas, kulkų nukirstos, nukrenta kelios ąžuolo šakelės. II ir III kareiviai pasilenkia II KAREIVIS.

Galvą... galvą slėpk. Pagadins, o atsarginės juk

neturi. I KAREIVIS

(pasilenkęs ). Ar ne vis tiek, ar kulka, ar bombos

skeveldra... Matyt, ten jau baigė popiečio pogulį. III KAREIVIS. Paleiskim ir mes seriją... II KAREIVIS. Labai norisi... A? O tu pagalvojai, kiek šovi­ nys atsieina? Vienas šovinys - dešimt drūtų bankrutkių. Su­ pratai? Išleisi į orą dvidešimtį, tai apskaičiuok, galva, kiek bankrutkių šuniui ant uodegos paleidai. III KAREIVIS. O-o... visam mėnesiui rūkymo... II KAREIVIS.

353

Matai, kokią gerą galvą turi, o karščiuojies. Karo tokia tvarka: veja - bėk, bėga - pulk. O kai tavęs nie­ kas neliečia, tai tupėk, kaip pas Belzebubą ant prieždos. Mes čia pirmą kartą taip gerai įsitaisėm. Džiaukis, kad dar jų artilerija mūsų nesuuostė. Aš net galvoju, gal, sakau, autus čia saulėj padžiovinus. I KAREIVIS. Iš tikrųjų... Geras sumanymas. Mauname ba­ tus, vyrai. Jau nebesikenčia. (Bando nuauti batą) III KAREIVIS. Leisk, aš tau padėsiu, o tu paskui man. II KAREIVIS. Tss... Leitenantas... II KAREIVIS.

Visi pašoksta ir tvarkosi Sveiki, vyrai! Sveikas t a m s t a ! LEITENANTAS. Na kaip? II KAREIVIS. Viskas tvarkoj, pone leitenante. Jie nesirodo. LEITENANTAS. Labai stropiai žiūrėkite. Iš šito miškelio jiems labai lengva prasiveržti. II KAREIVIS. Žiūrėsime, pone leitenante. LEITENANTAS (pamatęs kiškį). O čia kas? Medžiojate?.. III KAREIVIS. Tai jie pašovė, o mes paėmėm. Dar buvo gy­ vas, striuoksėjo. LEITENANTAS. Kuris tai? II KAREIVIS. Mes visi t r y s jį g a u d ė m . LE ITENANTAS. Kaip jūs drįstate rodytis priešo akivaizdoj be įsakymo? Kad jis mūsų atramos taškus sužinotų? Tai ka­ rinės disciplinos laužymas. Aš raportuosiu kuopos vadui, ir jūs visi trys būsite už tai nubausti. Zajonček! KAREIVIS.

VISI.

354

I KAREIVIS.

Aš!

Įsakymas. I KAREIVIS. Klausau! LEITENANTAS. Paimt šautuvą ir dvi rankines granatas. I KAREIVIS (skubiai atlieka, ką liepiamas). Yra! LEITENANTAS (rodo). Štai prie to drūtojo ąžuolo pamiškė­ je jų kulkosvaidžio lizdas. Matai? I KAREIVIS. Žinau, pone leitenante. LE ITENANTAS. Šituo apaugusiu krūmais skardžiu nepaste­ bimas užeisi jiems į užnugarį ir sunaikinsi komandą. Tai turi būti atlikta per pusę valandos. Lygiai per pusę valandos. Supratai? I KAREIVIS. Taip, per pusę valandos. LEITENANTAS.

LEITENANTAS. Ž y g i u o k !

Klausau! (Išeina skardžio link į dešinės pusės

I KAREIVIS.

pirmą planą) Uždanga

KETVI RTAS PAVEI KSLAS

Scenovaizdis ir situacija labai primena trečiąjį paveikslą. Kairėje miškas, dešinėje ąžuolas, po juo kulkosvaidžio lizdas. Kulkosvaidis atgręžtas į kairę. PIRMAS TAMSIAI PILKAS KAREIVIS budi prie kulkosvaidžio. ANTRAS ir TREČIAS užkandžiauja iš konservų dėžutės

355

O kaip tu manai? III KAREIVIS. Aš g a l v o j u . . . II KAREIVIS. Na, galvok... II KAREIVIS.

Pauzė III KAREIVIS

(su kąsniu burnoj). Aš manau, kad utėlės.

II KAREIVIS.

O aš manau, kad skruzdėlės.

Pauzė III KAREIVIS. II KAREIVIS.

Ne. Utėlės. Ne. Skruzdėlės.

Pauzė Vili, Fricas sako, kad skruzdėlės yra pavojin­ gesnės žmonėms, negu utėlės. I KAREIVIS. Teisingai Fricas sako. III KAREIVIS. Kodėl? I KAREIVIS. Tai ilga istorija. III KAREIVIS. O vis dėlto paaiškink. Aš nesu linkęs tikėti vien dėl to, kad tu telegrafistas. II KAREIVIS. Bet tau kiekvienas tai pasakys. III KAREIVIS. Visai ne kiekvienas. Mūsų daktaras sako, kad baisiausias mūsų armijos priešas yra utėlės. III KAREIVIS.

II KAREIVIS

(pašoka ir brauko ranka sau nuo kaktos skruz­

dėles). Kuriam idiotui atėjo galvon rengti kulkosvaidžio liz­ dą skruzdėlyne? III KAREIVIS. Geriau skruzdėlyne, negu utėlių apsėstoj pir­ kioj. Šimtą kartų geriau. 356

Jūs ten neplepėkit ir žiūrėkit užnugarį. KAREIVIS. Aš e i s i u u ž k r ū m ų s a v o r e i k a l o ir t u o

I KAREIVIS. III

p a č iu

(Nueina dešinėn) II KAREIVIS. Laimingos kelionės. (Pirmajam) Na ką, nebe­

m e tu a t lik s iu a r t im o j o u ž n u g a r io ž v a lg y b ą .

sirodo? Turbūt dabar ten jie kiškį doroja. II KAREIVIS. Bet tai pasiutęs vaikas. Lįst pro kulkas kiškio gaudyti. I KAREIVIS. Ė . . . Zinai, brol, prie visko pripranti... Kai gy­ venimas šunim pasmirsta, kai pasidaro sunku galvą ant pe­ čių nešioti... Et... Taip ir norisi spjaut į viską. II KAREIVIS. Čia gerai tik tokiam Mikeliui. Pavalgė, nusileng­ vino ir galvoja, kad utėlės pavojingiausias žmonijos priešas. I KAREIVIS. Taigi... (Pauzė) Utėlės - niekai. Tai jau atgyven­ tas dalykas. (Brauko nuo kaklo skruzdėles) O su skruzdėlėm teks dar žmonijai susikibti. Tai tobuliausiai organizuotas gyvis. Turi savo imperijas. Moka naudotis technika. Kiek­ vienas individas absoliučiai pajungtas bendruomenės rei­ kalams. Neturi savo valios, nepasiilgsta laisvės, nes jos nepažįsta. II KAREIVIS. Br... Aš nenorėčiau būti skruzdėlių imperijos piliečiu. I KAREIVIS. Tu nenorėtum, Fric? II KAREIVIS. Už n i e k ą p a s a u l y . I KAREIVIS. Nei tu, nei aš... Ir vis dėlto po truputį mes virstame į skruzdėles. Sakyk, ar tu supranti, kurio velnio mes čia dabar sėdime ir tykome, kad anos pusės daugiau žmo­ nių išžudytume? I KAREIVIS.

357

Na, oficialiai žinau. Bet neoficialiai... Juk kai žmogus kitą žudo ir pats kiekvieną minutę pasiruošęs žūti, - tai jis visa savo esybe turi tikėti to reikalo šventumu ir jo teisingumu. O tu ar tiki? II KAREIVIS. Nelabai. Tiesą pasakius, aš jokio pykčio ne­ jaučiu mūsų oficialiems priešams. Teisingiau, dar nesusku­ bau kaip reikiant supykti. Juk tik prieš pusmetį buvo skel­ biama, kad jie mūsų draugai. Ir mes visi tuo tikėjome, nes mums liepė tikėti. I KAREIVIS. O dabar tikime, kad jie priešai, nes mums vėl liepia tuo tikėti. II KAREIVIS. Tai beveik taip. I KAREIVIS. Ne beveik, bet visai taip. Praeis dar pusmetis, ir visai nežinia, gal mums palieps vėl juos draugais laikyti, o priešus iš kitų draugų pasidarys. Ir mes vėl turėsime ti­ kėti. II KAREIVIS. Kai pagalvoji - bjauru. Gerai, kad kareiviams uždrausta galvoti. I KAREIVIS. Skruzdėlės nuo ilgo draudimo visai nustojo gal­ vojusios... III KAREIVIS (ateina, kelnes segdamasis). Galite būti ramūs užnugary jokio pavojaus. Tik genys mane buvo beišgąsdinąs: kala kaip iš kulkosvaidžio. I KAREIVIS. Genys, sakai? III KAREIVIS. Didžiojo kalibro. Taip duoda j sausą uosį, tar­ tum norėtų artilerijos komandą nustelbti. II KAREIVIS. Tai paukščiai ne visi išskrenda iš karo zonos. II KAREIVIS. I KAREIVIS.

358

O kur jiems beskristi? Nebent j mėnulį... Tiesa, daug reikėtų paskraidyti, kol surastų ra­ mų kampelį. I KAREIVIS. Tokį, kaip mūsų šiandien. III KAREIVIS. Taip, šiandien pas mus ramu, kaip su pačia susitaikius. Jei ne kiškis, nė vieno šovinio nebūtume išleidę. Gera būtų marškinius nusivilkus išnagrinėt. II KAREIVIS. O leitenantas ką sakys? III KAREIVIS. Taip, leitenantas... Anam niekas kupros ne­ graužia. Kas antrą dieną baltinius keičia, o mūsų broliui jau dvi savaitės. I KAREIVIS. Ir dar dvi padėvėsi, jei prieš tai granatos ske­ veldra tau jų nesudraskys. II KAREIVIS. Čia tau, brol, ne futbolo rungtynės. Masažisto nesulauksi. III KAREIVIS. O aš vis dėlto pažiūrėsiu. Atrodo, kad tenai knibždėte knibžda. (Segiojasi mundierių) I KAREIVIS. Tss... Leitenantas. LEITENANTAS. Sveiki, draugai! VISI TRYS. Sveiks, pone leitenante! LE IT ENANTAS. Kokių turite naujienų? I KAREIVIS. Nieko ypatinga. Viskas tvarkoj, pone leitenante. LE ITENANTAS. Užnugarį žiūrite? III KAREIVIS. Aš tik ką atlikau užnugario žvalgybą. Nieko ypatinga nepastebėjau, pone leitenante. LE IT E N A N T A S. Puiku. Na, bet jūs čia įsitaisėte kaip ku­ rorte. III KAREIVIS. Tik be darbo nuobodu, pone leitenante. I KAREIVIS.

II KAREIVIS.

359

Aš kaip tik jums ir duosiu tuojau darbo. Tamsta, Haschen, pasiliksi čia prie kulkosvaidžio, o judu pasiimsite po porą rankinių granatų ir, skardžiu prislinkę prie jų šito išsikišusio lizdo, jį sunaikinsite. Renkitės. II ir III KAREIVIAI. Pagal įsakymą, pone leitenante! (Skubiai LEITENANTAS.

rengiasi) Ar jau pasiruošėt? II ir III KAREIVIAI. Taip, pone leitenante. LE ITENANTAS. Na, tai kad viskas švariai būtų sutvarkyta. Zygiuokit! III KAREIVIS. Klausom, pone leitenante! (Išeina) II KAREIVIS. Sudiev, Vili. (Išeina) I KAREIVIS. Sudiev... LE ITENANTAS. Jūs čia stropiai žiūrėkit... Kad tik kas, tuo­ jau - ugnį. (Nueina) I KAREIVIS. Klausau... (Palaukęs, kol leitenantas dingsta tarp LE IT ENANTAS.

medžių, atsisėda ant duobės krašto, žiūri į tą vietą, kur nuėjo II ir III kareiviai) Dvi skruzdės nuropojo, o trečia sargybą eina... Ech... (Nusiima šalmą ir, išsitraukęs iš užančio kiše­ nės paveikslėlį, žiūri. Veidas nušvinta. Tuo metu užpakaly visai arti pasigirsta šūvis. I kareivis sudreba ir pamažu par­ virsta aukštielninkas) I ŠVIESIAI PILKAS KAREIVIS (įeina iš dešinės netikru žingsniu su šautuvu rankoj. Daro pusratį, lyg bijodamas pažiūrėti į užmuštąjį. Pagaliau prie jo prišoka). Negyvai... Negyvai... Paguldžiau vietoj. (Griebia iš jo rankos paveikslėlį ir žiūri lyg sustingęs) Palauk, o čia gi kas? Palauk... Juk tai Nendre­ lė su Pupa ir aš... Mes visi trys... Palauk... (Skaito anoj pu­ 360

sėj) Postbeamter Vili Haschen m. d. Familie.* Haschen... Vili Haschen... Postbeamter... (Atsiklaupęs prie jo) Vili... Vili Haschen... Ar tu žinai, kas tave nukovė? (Pašoka) O-o! LEITENANTAS (sugrandine kareivių pasirodo iš kairės). Zajonček, kas tau? Ar sužeistas? I KAREIVIS. Žiūrėkit... Žiūrėkit, ką aš padariau!.. LEITENANTAS. Būsi atžymėtas už drąsą ir sumanumą. I KAREIVIS. Aš Hascheną, pašto tarnautoją, užmušiau. Aš jį užmušiau. Štai, žiūrėkit! LEITENANTAS (žiūrėdamas į paveikslėlį). O kas, ar jis tau buvo pažįstamas? I KAREIVIS. Juk jis - tai aš... Supranti tamsta. Haschen juk tai Zajonček. Argi tamsta nesupranti? LEITENANTAS (supratęs, kareiviams). Na, pirmyn. Su juo susitvarkys sanitarai. (Nueina su grandine į miškų kairėn) I KAREIVIS (klajojančiu žvilgsniu dairosi aplink.

Staiga me­ ta šautuvą, šalmą, sviedžia granatas, vienu ypu išplėšia mi­ linės sagas, ją atlapodamas). Gana žudynių! (Vienplaukis nu­ bėga kairėn) Uždanga

* Pašto tarnautojo Vili Haschen šeima (vok.).

361

PENKTAS PAVEI KSLAS

Scenovaizdis kaip pirmame paveiksle, tik daro šiurpaus sunaikinimo įspūdį: priešakinė namelio pusė bombos nunešta, medelio tik stiebo liekanos, aplink iššvaistyti griuvėsiai: sienojų gabalai, lango rėmo dalis, kelios raudonos plytos, vietoje gėlių lysvelės - kapelis su nedideliu mediniu kryžium. Atvira kambario dalis: galinėj sienoj durys, dešinėje vaiko lovytė, kairėj siuvamoji mašina su nuskeltu stalo kraštu DU DUOBKASIAI su priešlėktuvinės apsaugos raiščiais ant rankovių tvarko kapelį I DUO BK ASYS

(rašo kryžiuje). ...ių metų. Devynerių me­

tų. Atnešk dar tą vazoną su eglaite. Papuošime mergaitei kapą... II DUOBKASYS (neša araukariją). Eglaitė turbūt per stebuk­ lą išliko... Viskas aplink nuniokota, o ji sveika, kaip niekur nieko... I DUOBKASYS. Jau verčiau mergaitė būtų per stebuklą išli­ kusi. II DUOBKASYS. Abi šalimais pavirtusios... Ir laistyklėlė čia pat... Turbūt ja laistė... I DUOBKASYS. Ech, gaila mergiščios... II DUOBKASYS. Iš visų vienuolikos, kur mudu palaidojom, nė vieno nebuvo taip gaila. I DUOBKASYS. Suaugusio žmogaus, ko jo gailėti. Jei jis varg­ šas, tai jam gyvenimas ir taip iki gyvo kaulo įsiėdė, o jei magnatas, tai jam taip ir reikia. Čia mirtis lengva - žybt, ir 362

nebėr. Va, kai sužeidžia, tai blogiau. Vaikštai paliegęs tarp sveikųjų ir apmaudas ima. Nei tu sau, nei kitiems reikalin­ gas... Taip ir norisi kartais, kad bomba į patį viršugalvį trenk­ tų... O mergiščios gaila... Ir motinos gaila... Matei, kaip ji, vargšė... II DUOBKASYS. Aš stebiuosi, kaip ji taip gali... Mano boba rėktų, draskytųsi, o ji tyli... Vardą, metus pasakė... Rami... Lyg tai ne jos duktė... I DUOBKASYS. Ech... Aš tau niekad nepalinkėčiau tokio ra­ mumo... Jai, vargšei, čia (rodo į galvą) susimaišė... Ar tu pastebėjai jos šypseną, kai sanitarė ją vedė į vidų... II DUOBKASYS. Akys... Akys tokios klaikios buvo... I DUOBKASYS. Aš šituos dalykus gerai pažįstu... Fronte, bū­ davo, kai tik prasideda pragaras, žiūrėk, kuris silpnesnės galvos, ir ima kvatoti. Tai ir šauk sanitarą. Su juo jau baigta. Ginklą tuojau atimdavom, nes, ko gera, į savus ims pyškint. II DUOBKASYS. O štai ir kunigas su krapyla.

Varteliuose pasirodo KUNIGAS, kamža apsivilkęs, TARNO lydimas Kapus šventina. I DUOBKASYS. Š i s k a p a s

už j o

k r a p y lą š v e n t e s n is .

{priėjęs prie kapelio, daro kryžiaus ženklą). Pater noster...* (Kurį laiką meldžiasi tyliai) Erue, Domine, animam eam.** (Šlaksto kapelį ir vėl meldžiasi tyliai) K UNIGAS

* Tėve mūsų... (lot.) ** Pakelk, Viešpatie, mano dvasią... (lot.)

363

I duobkasys, atsirėmęs į kastuvą, s« ironiška šypsena stebi. II duobkasys9maldingai nulenkęs galvą, dalyvauja apeigose KUNIGAS

(garsiai).

Requiem aeternam dona eis, Domine, Et lux perpetua luceat eis. Requiescant in pace.* (Peržegnoja kapą) Amen. KUNIGAS. Už velionės vėlę sukalbėsite triskart „Amžiną atilsį“. I DUOBKASYS. Che... Mums? Mums už ją melstis? Kunige, sakyk, kodėl mudu su tavim, nusidėjėliai, gyvi vaikštom, o šis nekaltas vaikas čia guli? KUNIGAS. Nė vienas nežino nei dienos, nei valandos, kada išsipildys Jo valia. Nes yra pasakyta, kad bėjo aukščiausios valios nė plaukas nuo galvos nenukris. I DUOBKASYS. Lėktuvų bombos tai jau tikrai be Jo valios krinta. KUNIGAS. Nepiktžodžiauk prie kapo, kuris Dievo vardu tapo ką tik pašventintas. I DUOBKASYS. Tu pašventinai šitą kapą, o tavo brolis anoj pusėj pašventino bombą, kuri štai ką padarė. (Rodo aplink) O ir lakūnas, sėsdamas į mašiną su šiuo baisiu kroviniu, TARNAS.

* Amžiną ramybę duok jiems, Viešpatie, Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tegu ilsisi ramybėje.

364

tikrai ištarė „Dieve padėk“, o gal dar ir persižegnojo. (Pa­ matęs ateinantį kareivį) O štai dar viena auka. VYRAS (skubiai įeina pro vartelius ir, kaip stabo ištiktas, sustoja. Klaikiu žvilgsniu dairosi aplinkui. Jis vienplau­ kis, plaukai sušiaušti, atsilapojusi kareiviška milinė, ne­ tikru žingsniu artinasi prie kapo). Žmonės gerieji, saky­ kite, už ką? K UNIGAS. Dievas baudžia mus už didelius nusidėjimus mū­ sų. Pilnos aikštės, pilni sodai naujų kapų. Žmonės žūsta be paskutinio palaiminimo. VYRAS (sukniumba ant kapo). Pupa mano, mažyte mano... Kam tu ką bloga padarei? K UNIGAS. Nurimk, sūnau. Visi esame Jo aukščiausioje va­ lioje.

(staiga pašoksta, pasikeitusiu, klaikiu žvilgsniu žiū­ ri aukštyn). O aš žinau... Taip, aš žinau. Tai Haschenas... VYRAS

Haschenas man atkeršijo. Akis už akį, dantis už dantį. Už kiekvieną smūgį mes atsakysime dvigubu smūgiu. Juk taip Šventame Rašte pasakyta? Bet žinotum tamsta, kaip aš jam taikliai... į nugarą. Negyvai. Vietoje nudėjau. K UNIGAS. Sukaupk savo protą ir melskis. Nužudei, tėvynę gindamas, - Dievas tau atleis. VYRAS (neklausydamas, pro ašaras). Vili, koks tu žiaurus, juk pats žinai, kad aš nenorėjau...

Pasigirsta išgąstingas sirenų kaukimas ir varpų dūžiai TA R N A S.

Oro pavojus, bėkime! Slėpkimės!

II DUOBKASYS.

365

K UNIGAS.

Atgailaukite už nuodėmes. Dievo bausmė arti­

nasi. I DUOBKASYS. Bent j bombonešius Dievo jūs nepainiokit. KUNIGAS (bando vesti Vyrą, bet šis tvirtai laikosi vietoje). Sūnau, slėpkimės, priešo bombonešiai atlekia. Čia tuojau šventoriuje slėptuvė. Skubėkime. (Skubiai nueina. Paskui jį

tarnas ir II duobkasys) Vargdieni, tai tavo dukterį mes čia pakasėm... O gal vis dėlto į šventoriaus slėptuvę? A? (Vyras nejuda) Neini? Kai didi nelaimė prispaudžia, tai žmogui vis tiek. I DUOBKASYS.

(Nueina murmėdamas, su kastuvu rankoje) Pasigirsta lėktuvų ūžesys ir sprogimai, kurie susimaišo su sirenų kaukimu ir varpų dūžiais į vieną šiurpų gausmą. Netolimo gaisro pašvaistė raudona spalva nudažo griuvėsius. Vyras, nekreipdamas dėmesio į aplinką, žiūri, įbedęs akis į kapą. Kambarėlio sienoje atsidaro durys, ir lėtu žingsniu išeina ŽMONA, balta dukters suknele nešina. Sėda prie mašinos, taisosi siūti ir pusbalsiu niūniuoja kažkokią neaiškią melodiją (triukšmui tilstant, išgirdęs siuvamosios mašinos gar­ są, pašoksta ir skubiai žengia namelio link. Jo veidas blaivė­ ja. Pamatęs Žmoną). Nendrele... Dieve... Ji čia... (Garsiau) VYRAS

Nendrele!

(nežiūrėdama į jį). Be reikalo... Aš seniai sakiau, kad be reikalo mes ją išleidome. (Aplink triukšmas tilsta, sirenos nustoja kaukusios) Čia taip ramu dabar. Aš jai sa­ ŽM ONA

366

kiau, palauk, kol tėvelis sugrįš. O ji - ne ir ne... Ji tokia atkakli mergaitė. VYRAS (priėjęs prie jos). Nendrele! Vargše tu mano... Ž M O N A (žvilgterėjusi į jį abejingomis akimis). Čia karei­ viams draudžiama vaikščioti. Draudžiama, ar tamsta girdi? Čia trys girti kareiviai buvo peržengę sieną, tai jiems teko už tai. VYRAS. Žmonele mano mieloji, argi tu manęs nebepažįsti? (Bando ją apkabinti) Čia aš, tavo Dziuka. Ž M O N A (akylai į jį pažiūri ir keliasi). Dziuka, sakai... Jis tuojau sugrįš... Pupa sakė, kad jis kiekvieną dieną gali su­ grįžti. Ji vis meldžiasi ir meldžiasi už tave. Kokia ji juokin­ ga, ta mūsų Pupa... (Tyliai juokiasi) BALSAS (už gyvatvorės). Žmonės! Bėkite! Priešas ateina. Skubiai kraustykitės! Priešas ateina. Žmonės! (Tolsta) VYRAS. Eikime, Nendrele, iš čia. (Atsargiai apkabinęs, iš

lėto ją veda. Žmona laiko rankoje suknelę) Ž M O N A (atsimindama pamėgdžioja svetimą balsą). „Čia gera gyventi, tik bent kiek nuobodu. Ar ne tiesa?“ Koks jis juokingas, tas ponaitis. O kodėl tu jo nenudūrei? (Vėl pa­ mėgdžioja) „Namelis su sodeliu“... Cha-cha-cha... O ožky­ tė pabėgo... Tokia balta balta mažytė ožkytė... būdavo, iš rankų žolę ima... (Praeinant jiems abiem pro kapą, jos vei­

das staiga darosi niūrus. Praėjus sustoja ir įsakmiai aiškina vyrui) Žinai, Dziuka, kunigas čia vaikščioja... Tik dabar, ma­ čiau pro langą, jis išėjo... (Paslaptingai) Jie nori nupirkti mūsų sodelį kapinėms. Karo našlaičių kapinėms. Mes pigiai neatiduokim. Girdi... Dabar galima gerai uždirbti. 367

(vėl ją apkabinęs, veda). Skubėkime, Nendrele... Ž M O N A (paėjus kiek, sustoja). Palauk, ogi aš pamiršau vy­

VYRAS

nuogių kerus pridengti. Greit ims šaluoti, o kerai neapdengti.

(Išsilaisvina ir grįžta atgal) VYRAS (ją sulaikydamas). Mieloji, eikime iš čia... Ž M O N A (klusniai duodasi vedama). Sakai, eikime pas Pu­ pą? (Abu išeina pro vartelius. Žmona laiko suknytę taip, lyg mergaitę vestųsi) BALSAS (už gyvatvorės). Žmonės! Skubiai kraustykitės... Tuojau priešas bus čia.

Uždanga

ŠEŠTAS PAVEI KSLAS

Kambarys uosto viešbuty. Vyras, taip pat apsivilkęs, kaip prologe, sėdi prie lovos, kurioj guli Žmona. Ant staliuko vaistai. Langai apšalę ŽM ONA.

Ar šaltis nemažėja?

VYRAS. Š a l t a , b e t j a u d a u g m a ž i a u . . .

Ir mūsų kambary, rodos, šiandien nebe taip šalta... VYRAS. Šiandien čia jau galima kentėti. Ž M O N A . Prie visų nelaimių ir gamta šįmet prispaudė žmo­ nes. (Užsikosti). O-i... VYRAS (prilaikydamas jos galvą). Nekalbėk, Nendrele, tau kenkia. ŽM ONA.

368

ŽM ONA.

Gert...

(ima stiklinę ir duoda, bet greit vėl ją atitraukia). Kad jį kur, vėl įšalo. Aš tuojau, Nendrele... (Išbėga. Jam išėjus, Žmona tyliai dejuoja. Grįžta su arbata) Štai šeimi­ ninkė tau siunčia... (Girdo iš šaukštuko) Tik pasveik, ma­ VYRAS

žyte... Tuoj pavasaris... Orai atšils... Darbo kur nors gau­ siu... Kur nors prie sodininko... Bus lengviau. Tik greičiau sveik, Nendrele. Ž M O N A . Sakei, šeimininkė siunčia?.. VYRAS. Taip taip, ji... klausė apie tavo sveikatą. Ž M O N A . Yra ir gerų žmonių pasauly... VYRAS. Daug... Labai daug gerų žmonių... Ir visi kiti ne­ blogi, tik baisiai nelaimingi... Ž M O N A . Bet tu ruošiesi į teatrą. Eik... Man jau geriau. Aš viena pabūsiu. VYRAS. Mane režisierius kvietė į generalinę repeticiją... Tai aš tik noriu nubėgti ir pasakyti, kad negalėsiu būti. Ž M O N A . Pabūk, Dziukeli... Pažiūrėk, kad teisingai mūsų gyvenimą parodytų... VYRAS. O, jie parodys, Nendrele. Jie moka... Pamanyk, dabar milijonai tokių žmonių, kaip mes... Milijonai kenčia, o kiti milijonai laukia savo eilės... Pamatys, gal supras. Gal pajus pasaulį apsėdusio pamišimo visą baisybę. Žmogaus protas nugalės pamišėlių tvaiką... Ir tada, Nendrele... tada ateis kitas, gražus pasaulis. Ir visi nelaimingieji nudžiugs, kad jų kančios turėjo prasmę, kad jos nebuvo veltui... Ž M O N A . Tai eik, mielasai...

369

Beldžiasi į duris VYRAS.

Kas dabar čia? Prašau!

MIS S EUROPA II

(labai panaši į Miss Europą I). O aš vis

skubu ir skubu, ir vis negaliu visko aprėpti... VYRAS (duodamas iš po savęs kėdę). Prašom sėstis, ponia šeimininke. M ISS EUROPA II (sėdasi). Ar ligonė jau geresnė? Ž M O N A . Ačiū... Jau man bent kiek geriau. M ISS EUROPA II. Kaip tik laiku, kaip tik laiku. Žinote, aš nutariau padaryti čia kai kurių pakeitimų. Sis jūsų kamba­ rys man pasidarė itin reikalingas. Matote, tamstos, aš labai suprantu jūsų padėtį ir reiškiu visokią užuojautą, bet aš tu­ riu apsidrausti nuo visokių eventualumų. Komitetas lig šiol mokėjo už jūsų kambarį, bet jo lėšos eina prie galo, o visuo­ menės dosnumas, praėjus pirmam susijaudinimui, taip pat atvėso. Tad suprantate patys, kad aš vien širdies balso nega­ liu klausyti. Tačiau aš taip pat nenoriu būti ir beširdė. Aš galiu savo nutarimą ir sušvelninti. Čia tuojau žadėjo ateiti viena labai garbinga ponia. Ji turinti tamstai naudingą pa­ siūlymą. Jeigu su ja susitarsite, tai aš dar pagalvosiu. Su­ prantate tamstos, kokie dabar laikai. Nežinia, kas už dienos kitos gali su mumis atsitikti. Tad rūpintis savo reikalais yra šventa kiekvieno pareiga... Bet aš čia užtrukau, o man rei­ kia nuolat skubėti. (Išeina)

Kurį laiką abu tyli VYRAS.

Tu verki, Nendrele?.. Nereikia... (Glosto jos gal­ 370

vą) Sakė - ateisianti kažkokia ponia, gal kokį darbą pasiū­ lys... Susitvarkysime... Nereikia, Nendrele... Ž M O N A (kosti). Vandens... VYRAS (vėl ją girdo iš šaukštelio). Tu visai niekuo nesirū­ pink. Tu tik sveik ir sveik, Nendrele. ŽM ONA

(lengvai sudejuoja).

Č i a v a . . . k r ū t i n ė j . . . d e g a ir

d e g a ... VYRAS. Skauda tau... Ir vaistai kaip tyčia pasibaigė. Šian­ dien pat aš kur nors gausiu ir atnešiu.

Beldžiasi į duris ŽM ONA.

Nereikia vaistų...

Vėl beldžiasi Vyras. Vėl kažkas laužiasi. Įeina PONIA SU AŠARA BALSE ir DON ALFONSO II P O N IA SU AŠARA BALSE.

Don Alfonso, mes turbūt ne į tą

numerį pataikėme. Atrodo, kad mes paklydome. VYRAS. Ko tamstos ieškote? P O N IA SU AŠARA BALSE. Autoriaus. D O N A L F O N S O II. Dramaturgo. VYRAS. Taip, tamstos būsite pasiklydę. Čia negyvena nei vienas, nei kitas. P O N IA SU AŠARA BALSE. Taip taip, dabar mes patys matom. Bet kur čia gyvena tas dramaturgas, kurio tragediją mūsų teatras ruošiasi rytoj parodyti? D O N A L F O N S O II.

371

Rytoj teatras rodys mūsų gyvenimą. Bet aš ne dra­ maturgas. P O N IA SU AŠARA BALSE. Ach, suprantu, tai tamstos pirmas veikalas. D O N A L F O N S O II. Koks jaudinantis kuklumas! P O N IA SU AŠARA BALSE. Visai teisingai pasakyta. Dideli ta­ lentai pasižymi tiesiog fenomenaliu kuklumu. VYRAS. Čia mums šeimininkė kalbėjo apie vieną ponią, kuri man darbą pasiūlysianti. Tai bene tamstos būsite? P O N IA SU AŠARA BALSE. Darbo? Tamstai darbo? D O N A L F O N S O II. Koks fenomenalus kuklumas! P O N IA SU AŠARA BALSE. Tamstai kalbėti apie darbą? Tamsta kaip šiltųjų kraštų paukštis giesmininkas atskridai į mūsų pilkąjį kraštą, kad mus palinksmintumei savo talentu, kad nuskaidrintum mūsų vienodą ir nuobodų gyvenimą. O, mūsų tauta moka vertinti talentus. D O N A L F O N S O II. Ypač užsieninius talentus, aš pasakyčiau. VYRAS. Mes tik nelaimingi emigrantai. P O N IA SU AŠARA BALSE. Taigi taigi... Kokia baisi nelaimė ištiko jūsų tėvynę. Bet, kaip sakoma, nėra nelaimės, kuri kam nors laimės neatneštų. Štai ir mes negalėtume jūsų kū­ riniu pasidžiaugti, jeigu ne jūsų tėvynės nelaimė. D O N A L F O N SO II. Labai gerai ir teisingai pasakyta. VYRAS. Taip... jeigu ne šita visa beprotybė, kuri milijonams žmonių, tokių kaip mes, sulaužė gyvenimą, suniokojo, su­ trypė visa, kas ligi tol buvo su meile kurta, - taigi jei ne šis visas pamišimas, jokiam teatrui nebūtų prasmės mūsų gyve­ nimas rodyti. VYRAS.

372

Mes štai, mūsų visuomenės elito atstovai, atėjome pareikšti tamstai mūsų dėkingumą. D O N A L F O N S O II. Taip sakant, iškilminga gratuliacija! P O N IA SU AŠARA BALSE. Taip, atėjome jus pasveikinti ir pa­ siteirauti, ar tamstai patogu mūsų krašte, ar tamstai ko ne­ trūksta, ir, reikalui esant, pasiūlyti mūsų paramą. D O N A L F O N S O II. Visokeriopą - ir medžiaginę, ir moralinę paramą. VYRAS (lenkiasi). Iš visos širdies jums ačiū. Štai va ji, mano Nendrelė, sunkiai serga... Vaistų nėra... Šeimininkė kambarį atsakė... Mums kad tik per šiuos šalčius ligi pavasario pratrau­ kus. Aš pasiliksiu amžinai dėkingas už jūsų gerą širdį. PO N IA SU AŠARA BALSE. Viešpatie galingas! Kas galėtų, kas išdrįstų į vargą patekusiais talentais nesirūpinti! Mano vy­ ras, kai tik sužinojo apie tamstą, tuojau pasiuntė ištirti jūsų padėtį ir pasiūlyti visokeriopą paramą. Mano vyras nors pirk­ lys, nors prekiauja ginklais, bet turi angelišką širdį. D O N A L F O N SO II. Nuostabiai rafinuotų manierų asmenybė. P O N IA SU AŠARA BALSE. Mano vyras niekados nesutiks, kad tamsta gyventumei kažkokiame šaltame uosto vieš­ bučio kambariūkšty. Tuojau tamsta turėsite persikelti į kitą butą... Talentui - jaukumo, šilumos ir saulės! Tams­ tai jokie medžiaginiai dalykai nerūpės... Tamsta visas ga­ lėsi atsidėti savo kūrybai. Tačiau mano vyras turi į tamstą kuklų prašymėlį. VYRAS. Kuo galėčiau būti naudingas? P O N IA SU AŠARA BALSE. O, tai mažmožis, tai visai mažmo­ žis. Matote, mano vyras, kaip sakiau, prekiauja ginklais. Tai P O N IA SU AŠARA BALSE.

373

jam, taip sakant, dėl žmonių akių būtų nepatogu remti ta­ lentą, kuris savo menu stengiasi pakenkti karo menui. D O N A L F O N S O II. Taip taip, karo menas yra toks pat kil­ nus, kaip ir kiekvienas kitas menas. Karo veiksmų teatras yra toks pat žavus, kaip ir kiekvienas teatras. P O N IA SU AŠARA BALSE. Don Alfonso, jūs šiandien nepap­ rastai sąmojingas. VYRAS. Aš ne visai jus suprantu, ko iš manęs pageidau­ tumėt. P O N IA SU AŠARA BALSE. Mažmožių... keleto visai nereikš­ mingų mažmožių. Vyras norėtų, kad jūs savo veikale pakeistumėt kai kurias vietas. D O N A L F O N SO II. Taip sakant, duotumėt kitą interpretaciją. VYRAS. Tai negalima. Tai jokiu būdu negalima. P O N IA SU AŠARA BALSE. Kaip? Tamsta nesutinkate? D O N A L F O N S O II. Tamsta griežtai atsisakote patenkinti po­ no konsulo pageidavimus? VYRAS. Kad ir kaip norėčiau, tai negalima, nes tai jau bu­ vo. Praeitį pakeisti ne mūsų galioj. P O N IA SU AŠARA BALSE. Bet juk tai tamstos kūrinys! Ž M O N A (silpnu balsu). Tai mūsų gyvenimas. VYRAS. Taip taip... tai tikras mūsų gyvenimas. Ir kaip aš jį begaliu pakeist? Juk tai, ką tamstos dabar kalbate, aš taip pat negaliu pakeisti. Jeigu tamstos norite, kad jūsų roles kitaip suvaidintų, tai reikia kitaip ir elgtis. PO N IA SU AŠARA BALSE. Kaip? Mano rolė? Mane suvaidintų? D O N A L F O N S O II. Man atrodo, kad šis talentas kėsinasi ir mus įtraukti į savo veikalą? 374

Bet juk jūs patys atėjote... PO N IA SU AŠARA BALSE. Ar tamsta tyčiojiesi iš mūsų, ar tams­ ta pasirinkai tokią formą atmesti mano vyro pasiūlymus? D O N A L F O N S O II. Protingus ir visokeriopai naudingus pa­ siūlymus. Ž M O N A . Tokių pasiūlymų mano vyras priimti negali. VYRAS. Taip, aš jokiu būdu... jokiu būdu negaliu. P O N IA SU AŠARA BALSE. Tai tamsta atstumi ištiestą pagalbos ranką! Tamsta užmiršti pareigas sau ir savo šeimai... Tams­ tos žmona guli bejėgė patale, o tamsta nepasirūpini net jai vaistų nupirkti! D O N A L F O N SO II. Tai negirdėtas šeimos pareigų sabotažas! P O N IA SU AŠARA BALSE. Tamsta sabotažininkas ir diversan­ tas! Tamsta savo veikalais bandai griauti mūsų visuomenės nusistovėjusią tvarką. Mano vyras ras būdų užkirsti kelią, kad jūsų pavojingos idėjos visuomenės nenuodytų. Ž M O N A (pakilusi kiek lovoje, alkūne pasiremdama). Jūs... Jūs, ponai, dideli niekšai... Išeikite... Palikite mus... (Vėl su­ VYRAS.

krinta) Ką? Varote? II. Tai negirdėtas akiplėšiškumas! (Ima po­

P O N IA SU AŠARA BALSE. D O N ALFO NSO

nią už rankos) P O N IA SU AŠARA BALSE.

Emigrantai! (Abu išeina)

Abu pasilikę kurį laiką tyli ŽM ONA

(tyliai). Kaip jie drįsta?

VYRAS. Nurimk, Nendrele. Yra daug silpnų žmonių. Jie vargo niekad nematė. Didžios nelaimės jų niekad nepalie­

375

tė, tad jie ir norėdami negalėtų atjausti viso skausmo, visų baisybių, kurios apniko žmoniją. Nurimk, Nendrele. Pasi­ keis laikai, ir šitie užkietėję žmonės jokios įtakos gyveni­ mui nebeturės. Niekas ginklais nebeprekiaus, niekas savo artimo nebeskriaus. Tie, kurie kentėjo, sukurs naują, gra­ žų pasaulį. Ž M O N A (kiek palaukus ). Dziukeli, paduok man Pupos suknytę. VYRAS. Nereikia, brangioji, nereikia. Vėl imsi jaudintis. Ž M O N A . Dabar aš nebesijaudinsiu. Paduok. Ir sagtelę, kur man dovanojai, paduok. (Vyras lėtai atidaro komodą, išima iš ten prašomus daiktus ir labai prislėgtu veidu atiduoda žm o ­ nai. Žm ona, paėmusi daiktus, juos paglamonėja ir dirbtinai

Tu ruošeisi į teatrą... Tai štai, eidamas užnešk ten į komisą ir parduok. Nors čia šlifuotas stiklas, bet blizga kaip tikras deimantas, ir plienas labai panašus į platiną... Suknytė tikro šilko ir labai gražiai ir rūpestingai pasiūta... Gausi kiek nors, - pavalgyk, tu visai nusilpai, Dziukeli... VYRAS. Sakai, parduoti!.. Gerai... Aš tau tuojau vaistų, Nendrele. Ž M O N A . Nereikia vaistų... Man jau geriau... Man daug geriau. Tai eik, brangusis. VYRAS (vyniodamas daiktus į popierių). Aš tuojau, Nend­ rele. Aš tik nubėgsiu pasakyti, kad negaliu. Ž M O N A . Pažiūrėk... Būtinai pažiūrėk, kad jie teisingai mūsų gyvenimą parodytų. VYRAS (bučiuoja į kaktą). Aš tuojau grįšiu, Nendrele. Ž M O N A . Dziukeli...

tvirtu balsu)

376

Vyras eina durų link ir sutinka Autorių AUTO R IUS (labai prislėgtas, bet stengiasi laikytis, kalba tai ramiai, tai vėl jaudinasi). Pačią pabaigą reikės pakeisti... A K T O R Ė (pakyla lovoj, kitu tonu, negu pirmiau). Ir vėl

keisti? Ir vėl viskas iš naujo? AUT O R IU S. Ne, tik pačią pabaigą. (Į aktorę) Ar tamsta vai­ dini Nendrelę? AK TO RĖ. Taip, aš. AUT O R IU S. Ar tamsta moki mirt? A K T O R Ė . Mirt? Kaip čia pasakius, scenoje, kai reikia, moku. AUT O R IU S. Ne scenoje, bet gyvenime. Visai paprastai ir nuostabiai gražiai. AK TO RĖ. Gražiai mirti? A UTO R IUS. Taip. Taip, kaip Nendrelė mirė. A K TO RĖ. Ar ji mirė? AK TO RIUS. Tamstos žmona mirė? A UTO R IUS. Taip. Ji jau mirė. A K TO RĖ. Vargšė Nendrelė. (Šluostosi ašaras) A U TO R IUS. Reikia tai parodyti, kad visas mūsų gyvenimas išeitų teisingas iki pat galo. AK TO RĖ. Tai kaipgi dabar mes? (Pro ašaras) Vaidindama aš taip su ja susigyvenau, ji - tartum aš. REŽISIERIAUS BALSAS. Atidžiai klausykite ir viską įsidėmė­ kite. ABU AKTORIAI. Mes klausome. AK TO RIUS.

377

A UTO R IUS (į aktorę). Jūs gulite visai rami ir tyli. Aš siūlau jums vaistų, jūs visai nekreipiate į juos dėmesio. Ir staiga prabylate visai ramiu balsu, kaip sveika, kaip dar anuomet kalbėdavote. (Pakeitęs toną, žiūri prieš save su pusiau šypse­ na lūpose) Taip staiga atšilo, ir pieva taip greit sužaliavo... Pupa, eikime purienų pasiskinti. Pupyte, nebėk taip greit, nepalik savo mamos... Ir tu, Dziuka, vienas ilgai nedelsk... Netrukus ateik... (Vėl pakeitęs toną) Ir viskas... A K TO RĖ. Ir v i s k a s . . . A U T O R IU S. Ir guli Nendrelė su vos pastebima šypsena ant lūpų. Ji visai visai kaip gyva. Nepabaigiamai gera ir... ir nuostabiai graži, kaip prieš dešimtį metų, kaip visuomet. (Tyli, paskui į aktorių) O tamsta mane vaidini? A K TO RIUS. Taip, aš vaidinu Zajončeką. A U T O R IU S. Štai kas... Dabar tamsta pažįsti mano gyveni­ mą. Žinai visas aplinkybes ir dabartinę mano padėtį, sakyk, kaip tamsta pasielgtum mano vietoj? AK TO RIUS. Nežinau. A U TO R IUS. Pagalvok tamsta. Kiekvieną iš mūsų gyvenimas laiko pririšęs daugybe gijų, ir staiga - didesnė pusė tų gijų trūksta. Kiek palaukus trūksta ir likusios. Ir tik viena gijelė dar vos vos laiko. Na, pagalvok, tamsta, aš kreipiuos į tamstą ne kaip į aktorių, bet kaip į žmogų. AK TO RIUS. Sunku man būtų atsakyti... Matote, aš tik vai­ dinu, o tamsta pats visa tai išgyvenai. A U T O R IU S. Kaip? Tai vaidinant neišgyvenama? AK TO RIUS. Na, žinoma, kiek to vaidybos menas reikalau­ ja, tačiau vis dėlto toli gražu tai ne pats gyvenimas.

378

AUTORIUS (lyg pats sau). Tai vis dėlto, sakote, negalima tikrąjį gyvenimą parodyti? Parodyti taip, kad visi pajustų, kad visi iki pat gelmių sudrebėtų? AKTORIUS. Tai tik teatro meno idealas, bet jis, kaip ir visi idealai, nepasiekiamas. AUTORIUS. Idealas, sakote... (Tvirtai) O tamsta ginklą su savim nešiojiesi? AKTORIUS (instinktyviai griebiasi už kišenės). Taip, nešioju. AUTORIUS. Duok, tamsta, jį man. AKTORIUS (mašinaliai ištraukia pistoletą ir duoda). Tik at­ sargiai, užtaisytas. AUTORIUS (daro kelis žingsnius į šalį). Karo menas stipres­ nis už teatro meną. Jo negalima visoj baisybėj iš scenos pa­ rodyti. Tai, vadinasi, tik tie, kurių namus bombos griaus, kurių vaikus palangėse laidos, kurie, išbėgę į svetimas šalis, skurde neteks savo artimųjų, - tik tiems lemta pajusti visą pamišėlių bakchanalijos baisybę... O kiti? Kiti kaip avinai, varomi į skerdyklą, kantriai lauks savo eilės... Uždarykite visus teatrus, nes jie nieko negali. Tėra tik vienas galingas karo veiksmų teatras. (Prideda pistoletą prie smilkinio) AKTORĖ (pašoka). Viešpatie, ką jūs darote? AKTORIUS (prišoka prie jo). Dėl Dievo, nurimkite! AUTORIUS. Aš tik noriu jums parodyti, kaip tai suvaidin­ ti... (Daro kelis žingsnius į avansceną) O šiaip aš jau visai ramus. Aš darysiuos vis ramesnis ir ramesnis. (Tyli) Tėveli, kai aš išaugsiu didelė, aš būsiu telegrafiste... (Tyli) Žiūrėk, brangusis, - nes greit pasensiu, tada nebebus į ką žiūrėti. (Tyli) Peteliškės laksto... Purienų kaip rojuje... Ir Nendrelė 379

juokiasi... Pupyte, iš kur pas tave suknelė, juk aš ją parda­ viau? Mamytei vaistų reikėjo. {Staiga atsigrįžta į aktorių) Po­ ne aktoriau, ar vis dar nežinai, ką mano vietoj padarytumei? AKTORIUS. Dabar jau žinau. AUTORIUS. Taip taip ir suvaidinkite! (Pakelia pistoletą prie

smilkinio ir iššauna) AKTORĖ (šoka iš lovos). Viešpatie, jis iš tikrųjų nusišovė! (Suklinka) Autorius, autorius nusišovė! REŽISIERIUS (įeina iš kairės). Iššaukite greitąją pagalbą! AKTORIUS. Jam nebėra jokios pagalbos... REŽISIERIUS. Tai kaip dabar bus? Ką darome rytoj su spek­ takliu? DIREKTORIUS. Statome! Anonsas toks, kokio nė vienas teat­ ras nėra turėjęs. REŽISIERIUS. Anonsas jums patiko? DIREKTORIUS. Autorius nusišovė. Na ir anonsas, aš jums pasakysiu. REŽISIERIUS. Generalinė repeticija baigta. Uždangą! Duo­ kit greičiau uždangą!

Uždanga 1940

380

REDAKCINĖS

PASTABOS

Ši Kazio Binkio rinktinė sudaryta remiantis paskutiniuoju jo Raštų leidimu (Kazys Binkis, Raštai, Vilnius: „Pradai“, 1999-2003, t. 1-3. Sudarė, įvadus ir paaiškinimus parašė Adolfas Juršėnas, redagavo Antanas Rybelis), tačiau neišleidžiant iš akių ir pirminių šaltinių. Pa­ rinkti lyrikos, humoristinės poezijos ir dramos kūriniai, kuriuose ryš­ kiausiai atsiskleidžia K. Binkio talentas ir jo kūrybos savitumas. Pa­ teikti autentiški, paskutinę autoriaus valią atspindintys tekstai, jie sutikrinti su jo paties sudarytais ir išspausdintais leidiniais, su kai kuriais archyvuose išlikusiais autografais arba su pirmosiomis publi­ kacijomis periodinėje spaudoje. Rinktinėn sudėti visi eilėraščiai ir tokia tvarka, kokia jie buvo pateikti paties K. Binkio parengtuose rinkiniuose: Eilėraščiai, Kaunas, 1920; 100 pavasarių, Kaunas, 1926. Pridėtas pluoštas eilėraščių, nepatekusių į minėtus rinkinius (kai ku­ rie jų buvo sukurti vėliau, o kiti nebuvo publikuojami pokario leidi­ niuose dėl sovietinės cenzūros). Humoristinės poemos ir satyriniai eilėraščiai atrinkti iš paties K. Binkio sudarytų rinkinių: Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos, Kaunas: Sodžiaus knygynas, 1928; K. Alijošius, Ir t. t., Kaunas: Dienos biblioteka, 1931. Įdėta keletas satyrinių eilėraščių, išspausdintų įvairiu laiku prieškario pe­ riodikoje, - jie nenustoja aktualumo ir mūsų dienomis. Naujai per­ žiūrėta drama „Atžalynas“, kuri buvo išleista atskiru leidiniu: Atža­ lynas, Kaunas: Spaudos fondas, 1938, taip pat drama „Generalinė repeticija“, kurios tekstas teišlikęs keliuose mašinraščio egzemplio­ riuose (pirmą kartą buvo publikuota sovietiniais laikais: Pergalė, 1958, Nr. 6, p. 69-99, su Dovydo Judelevičiaus įvadiniu straipsniu „Pasku381

tinis Kazio Binkio kūrinys“). Čia spausdiname dramos tekstą, sutik­ rintą su autoriaus ranka taisytu mašinraščiu (LLTI BR F 45-32), ku­ ris laikytinas paskutine redakcija. Detalesnius rinktinėje spausdina­ mų tekstų komentarus galima rasti pradžioje minėtame K. Binkio Raštų leidime. K. Binkio kūrybinis kelias prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį ka­ rą ir tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo, todėl jo kūrinių stilius, rašyba bei skyryba labai įvairuoja (nepamirškime, jog jam teko mokytis tik rusiškose mokyklose). Siekdami išsaugoti poeto kūrinių autentišku­ mą ir savitumą, taip pat atsižvelgdami į ankstesniųjų jo leidinių pub­ likavimo tradiciją, paliekame jam būdingą leksiką, tarmybes, žodžių galūnių trumpinimą, biržietišką kirčiavimą. Pataisytos tik kai kurios stiliaus klaidos, netaisyklingas linksnių vartojimas, rašyba ir skyryba suvienodinta pagal dabartinės literatūrinės lietuvių kalbos normas. Kai kuriuose K. Binkio kūriniuose daug svetimybių. Didžiąją jų dalį aiškiname svetimybių žodynėlyje. Žodynėlis nėra išsamus: ne­ aiškinami plačiai paplitusieji tarptautiniai žodžiai (pvz., fenomena­ lussabotažas ir pan.), taip pat daugeliui skaitytojų žinomi svetimžo­ džiai (pvz., bachūras, dūšia ir pan.).

SUDARYTOJ AS

382

SVETI MYBI Ų ŽODYNĖLI S

adyna (lenk. godzina; brus. г о д и н а ) - valanda akvata (lenk. ochota; rus. о х о т а ) - noras, troškimas; medžioklė akuliorai (lenk. okuliary) - akiniai amplituda (lot. amplitudo) - erdvumas, platumas asaba (rus. о с о б а ; lenk. osoba) - asmuo, asmenybė balachonas (lenk. balachan) - prastas viršutinis drabužis bankrutka (lenk. bankrutka) - rankomis susuktas papirosas, suktinė biškis (vok. bisschen) - truputis, truputėlis brač (lenk. brač) - brol (broliai, bičiuliai) broga (lenk. broga; rus. б р о г а ) - degtinės, alaus raugalas cicilikas - socialistas (iškreiptas liaudies žodis) cielas (rus. ц е л ы й ; lenk. caly) - visas, sveikas, nepaliestas ciocė (lenk. cocia) - teta, tetulė čysčius (lenk. czyšciec) - skaistykla daboti (lenk. dbač) - saugoti, žiūrėti, atsižvelgti darmai (lenk. darmo; rus. д а р о м ) - veltui, tuščiai, be reikalo davaliai (lenk. do woli; давол1 ) - daug, pakankamai dykas (si.) - neturintis darbo, veltėdis drūtas (si.) - storas, stiprus, sveikas eventualus (lot. eventualis < eventus) - atsitikimas, galimas tam tikru atveju faifoklokas (angį. five o’clock - penkta valanda) - pavakario arbatėlė familija (lot. familia) - šeima 383

fanaberija (lenk. fanaberia) - pasipūtimas, tuščias išdidumas galstukas (vok. das Halstuch; rus. галстук) - kaklaryšis garbavoti (si.) - apkalbėti, niekinti, piktuoju minėti gaspadoriauti (lenk. gaspadorovvač) - šeimininkauti, ūkininkauti gaspadorius (lenk. gospodarz; rus. г о с п о д и н ) - šeimininkas glušas (lenk. ghiszy, ghichy; brus. г л у ш е ц ) - kvaišas, paikas, kurčias grabas (rus. г р о б ; brus. гроб) - karstas gratuliacija (lot. gratia - draugiškumas, dėkingumas > lenk. gratulacja) - sveikinimas gronyčia (rus. г р а н и ц а ; lenk. granica) - valstybinė siena, riba gvoltas (vok. die Gewalt; lenk. gwalt) - prievarta, smurtas handelis (vok. das Handel; brus. г а н д а л ь ) - pirklys, prekyba kantička (lenk. kantyczka) - religinių giesmių knyga kaptenarmusas (vok. der Kapitan - kapitonas + die Armee armija > rus. к а п т е н а р м у с ) - kariuomenės pareigūnas, tvarkantis ūkio reikmenis kaput (vok. kaput - sugedęs, sudužęs) - baigta, galas katarinka (lenk. katarynka) - sukamas muzikos instrumentas kermošius (lenk. kiermasz) - prekymetis, atlaidai kieliškiukas (lenk. kieliszek) - taurelė, stikliukas klapatyti (lenk. klopocič) - kvaršinti, varginti, neduoti ramybės konfekcionas (pran. confection) - rūbų parduotuvė krajus (rus. к р а й ; lenk. kraj) - gimtinė, tėvynė, kraštas kriaučius (lenk. krojczy - sukirpėjas) - siuvėjas krotai (lenk. kraty) - grotos kožnas (rus. к а ж д ы й ; brus. к о ж н ы ) - kiekvienas kūtė (vok. die Kote; brus. кута) - sena trobelė, pirkelė, tvartas kvorta (lenk. kwarta; rus. к в а р т а ) - skysčių saikas, lygus 1/4 gorčiaus arba 1,23 1 384

lazurka (lenk. lazur; rus. л а зур) - žydrynė, mėlynė liuosas (vok. los) - laisvas locnas (lenk. iacny) - savas, nuosavas montekristas [pagal Aleksandro Diuma romano „Grafas Montekristas“ herojaus vardą (Monte Cristo)] - mažo kalibro šautuvas, pistoletas nūdvtis (lenk. nudzič) - liūdėti, nusiminti očko (lenk. oczko; rus. о ч к о ) - akis (lošiant kortomis) pagada (rus. п о г о д а ; lenk. pogoda) - giedra, gražus oras pakajus (rus. п о к о й ; lenk pokoj) - taika, ramybė pakusa (lenk. pokusa) - pagunda, gundytojas(-a) patrova (lenk. potrawa; brus. п а т р а в а ) - valgis, patiekalas patronka (lot. patroną) - globėja, užtarėja pečenykas (lenk. piecnyk) - krosnis, kakalys, mūrelis pekla (lenk. pieklo; rus. п е к л о ) - pragaras, nesantaika, rietenos principalas (lot. principams - šen. Romoje pirmasis tarp senatorių) įstaigos vadovas proca (lenk. praca) - darbas procevoti (lenk. pracowač) - dirbti, veikti regenmantelis (vok. der Regenmantel) - lietpaltis reisfederis (vok. die Reissfeder < reissen - braižyti + Feder plunksna) - braižybos įrankis, braižiklis rokuoti (lenk. rakowač) - skaičiuoti skūra (lenk. skora; brus. скура) - oda, kailis smokas (rus. с м а к ; lenk. smak) - skonis, skanumas, kvapas sortas (rus. со р т ; lenk. sort) - rūšis spikeris (angį. speaker) - kalbėtojas, diktorius storonė (lenk. staranie) - rūpinimasis, pastangos storotis (lenk. starač się; rus. с т а р а т ь с я ) - rūpintis, stengtis, siekti 385

šiaučius (lenk. szewč; brus. ш а Ь е ц ) - batsiuvys ščyras (rus. щ и р ы й ; lenk. szczery) - tikras, nuoširdus, tiesus šelmavojimas (rus. ш е л ь м о в а н и е ) - sukčiavimas, apgaudinėjimas, juodinimas šėnavonė (lenk. szanovvanie) - pagarba, gerbimas šinka (vok. der Schinken; lenk. szynka) - kumpio mėsa, šlaunis šliūbas (lenk. šlub) - bažnytinės sutuoktuvių apeigos šmugelis (vok. der Schmugel) - spekuliacija, sukčiavimas, kontrabanda špitolė (vok. der Spital; lenk. szpital) - ligoninė, parapijos senelių, elgetų prieglauda špokinyčia (lenk. szpakovvnica) - inkilas šumyti (rus. ш у м е т ь ; lenk. szumieč) - triukšmauti, dirbti trotkas (lenk. trata; rus. т р ата) - išlaidos, praradimas trotuaras (pranc. trottoir; lenk. trotuar) - šaligatvis turma (vok. der Tiirm; rus. т ю р м а ) - kalėjimas ukvata (lenk. ochota; brus. а х в о т а ) - noras, troškimas uvoga (lenk. uwaga) - dėmesys, atidumas vajus (angį. vie) - kampanija, akcija, talka vandravoti (lenk. wędrowač; brus. в а н д р о в а ц ь ) - keliauti, klajoti varažyti (lenk. wrožyč; brus. в а р а ж ы ц ь ) - burti, pranašauti, spėti vedlug (lenk. wedlug) - pagal žiras (it. giro - apyvarta) - raštiškas kliento garantas bankui dėl kito asmens paskolos žiruoti (it. girare) - perduoti vekselį kitam asmeniui, kuris atstoja laidavimą žulikas (rus. ж у л и к ) - sukčius, vagis, plėšikas

386

Turinys

LI ETUVI ŠKOJO AVANGARDI ZMO VEDLYS

Adolfas Juršėnas / 5 LYRI KA

EILĖRAŠČIAI ( 19 2 0 )

Silkasparniai debesėliai / 20 Žalumo banga / 22 Pavasariška / 24 Ūt os

Tulpės / 26 Obelų žiedai / 26 Vandens lelija / 27 Žibuoklės / 27 Rūta / 28 Rugiagėlės / 28 Aguonėlės / 29 Vakaras /30 Mano rūtos baigia džiūti... /31 Gėlės iš šieno / 33 Dukružėlė / 35 Persiskyrimo daina / 38 387

Ji atėjo paskutinė... / 44 Juodomis dėmėmis šešėliai nakties... / 45 „Ko čia taip ilgu, ko čia taip liūdna?“... / 46 Saitas vėjas blaškos... / 47 Kur tavo dainos? Kur sapnai?.. / 49 Stoviu tarp medžių... / 50 Žiemos ūpas /51 Sniegas / 52 Aš skrajoju linksma po beržynus... / 54 Gyviesiems / 55 1 00 PAVASARIŲ ( 1 926)

Agitacinio pobūdžio eilėraštis su priemaiša piršlybų / 57 Vėjavaikiškas vėjas / 59 Aplinkui tik dairosi akys nustebusios... / 61 Vėjavaikis / 62 Vokiškas pavasaris / 63 Donelaitiškas / 65 Vasaris vėjas kamuoliais... / 66 Debesų jaučiukai / 67 Purienai papieviuose papuro... / 68 Lenda į akį papieviai... / 69 Botanika / 70 C 40° / 72 Salem Aleikum! / 75 Pranašas / 76 Išsirikiavo senatvė už rašomojo stalo... / 78 Galvon suaugę baras profesoriai... / 80

388

Augnelijų arija /81 Poetų maršas / 82 EI LĖRAŠČIAI , NEPATEKĘ J RI NKI NI US

Man tinka tos skaisčiosios rudenio dienos... / 84 Kaime / 85 „Ką, jaunoji, pamanei...“ / 86 Vainikai / 87 Languose geltonas jaunas mėnuliukas... / 88 „Ei, kareivi, kaip jos vardas?“... / 90 „Geležinio vilko“ maršas / 91 Tragedijos antraktas / 93 Vyriausias motyvas / 95 Kai tiktai miškas ima sprogt ir blukt... / 96 Nusibodo taip po svietą... / 97 Radioekspromtas / 98 Pasiutęs taksi / 100 Kai gimdė eiles smailagalvis Verlenas... / 103 Moderniškas pavasaris /104 H U MO R I S T I N Ė IR S ATYRI NĖ POEZI J A P O E MO S

Tamošius Bekepuris / 106 Jauniausia Lietuva /165

389

HUMORI STI NI AI EI LĖRAŠČI AI , SATYROS, PARODI JOS

Šienapjūtė / 215 Pareiškimų pareiškimas / 217 Pabėgėliai /219 Penki p a v a s a r i a i

Maironiškas / 221 Keturvėjiškas / 222 Simboliškai mistiškas / 223 Kaimiškas / 224 Studentiškas / 225 Giminių potvynis / 227 Kai pavasaris ateina... /231 Spausdinimo karštis / 233 Labora / 235 DR A MOS

Atžalynas / 238 Generalinė repeticija /318 REDAKCINĖS PASTABOS /381 SVETIMYBIŲ ŽODYNĖLIS /383

BINKIS, KAZYS BI-274 MODERNIŠKAS PAVASARIS / KAZYS BINKIS. - VILNIUS: LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 201 1. - 392 P. (LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, ISSN 1822-2307; NR. 23). KN. TAIP PAT: LIETUVIŠKOJO AVANGARDIZMO VEDLYS / ADOLFAS JURŠĖNAS, P. 5-18; REDAKCINĖS PASTABOS, P. 381-382; SVETIMYBIŲ ŽODYNĖLIS, P. 383-386. ISBN 978-9986-39-672-7

Kazys Binkis (1893-1942) - pomaironinės kartos poetas, lietuviškojo avangardizmo pradininkas. Jo kūrybos rinktinėje publikuoja­ mas novatoriškas rinkinys „100 pavasarių“ ir kiti eilėraščiai, humoristinė ir satyrinė poezija. Čia ir „Atžalynas“ - populiari drama apie moksleivių gyvenimą, moderni drama „Generalinė repeticija“. Rinktinė parengta remiantis paskutiniuoju K. Binkio „Raštų“ leidimu. UDK 821.172-1+821.172-17+821.172-2 SERIJA LIETUVIŲ LITERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽIUS, KN. 23

Kazys Binkis MODERNIŠKAS PAVASARIS POEZIJA, DRAMA

Sudarė Adolfas Juršėnas Dailininkas Romas Orantas Maketavo Dalia Kavaliūnaitė Nuotrauka iš LLTI bibliotekos fototekos 2011 03 02. 10,6 leidyb. apsk. 1. 808-oji leidyklos knyga. Tiražas 2500. Išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, K. Sirvydo 6, LT-01101 Vilnius, www.rsleidykla.lt / [email protected] Spausdino UAB „BALTOprint/Logotipas“, Utenos 41a, LT-08217 Vilnius.

KNYGŲ

SERIJOJE

LI ETUVI Ų LI TERATŪROS LOBYNAS. XX AMŽI US

JAU

IŠLEISTA:

Žemaitė. RYTĄ G I EDRA, 2005

Dalia Grinkevičiūtė. LIETUVI AI PRIE LAPTEVŲ J ŪRO S , 2005 Balys Sruoga. DI EVŲ MI ŠKAS, 2005 Antanas Vaičiulaitis. LI NKSMAM BŪTI YRA SUNKI AUSI A, 2006 Vytautas Mačernis. PRAEI NANČI AM PASAULYJE PRAEISIU, 2006 Marius Katiliškis. MIŠKAIS ATEI NA RUDUO, 2006 Henrikas Radauskas. VISI EI LĖRAŠČI AI , 2 00 7 Juozas Baltušis. SAKMĖ APIE JUZĄ, 2007 Jonas Biliūnas. IR RADOS STEBUKLAS, 2007 Bernardas Brazdžionis. PROTĖVI Ų DVASIA, 2007 Janina Degutytė. PURPURO VALANDA, 2008 Jonas Aistis. CHI MEROS AKYS, 2008 Bronius Radzevičius. PRIEŠAUŠRI O VI EŠKELI AI , T. 1, 2008 Šatrijos Ragana. AUKSO SAPNAS, 2008 Petras Cvirka. APSAKYMAI IR „ŽEMĖ MAI T I NT OJ A" , 2009 Eduardas Mieželaitis. BAROKI NĖ LYRA, 2009 Salomėja Nėris. LAUK MANĘS, 2009 Vincas Krėvė. PAS DANGAUS VARTUS, 2010 Jonas Avyžius. SODYBŲ TUŠTĖJI MO METAS, 2010 Judita Vaičiūnaitė. KRISTALAS, 20 10 Antanas Škėma. ŽINGSNIAI IR LAIPTAI, 20 10 Ieva Simonaitytė. AUKŠTŲJŲ ŠI MONI Ų LIKI MAS, 20 11

ISBN 978-9986-39-672-7

9 789986 396727

‘ XX LOBYNAS LITERATŪROS LIETUVIŲ

Jonas Biliūnas Kazys Binkis Kazys Boruta Bernardas Brazdžionis Petras Cvirka Janina Degutytė Dalia Grinkevičiūtė Juozas Grušas Marius Katiliškis Vincas Krėvė Vytautas Mačernis Maironis Eduardas Mieželaitis Vincas Mykolaitis-Putinas Salomėja Nėris Henrikas Radauskas Bronius Radzevičius Ieva Simonaitytė Balys Sruoga Šatrijos Ragana Ignas Šeinius Antanas Škėma Juozas Tumas-Vaižgantas Antanas Vaičiulaitis Judita Vaičiūnaitė Antanas Vienuolis Žemaitė