Lietuva prieš LTSR [<1>] 9955340645

Citation preview

Rinkimas informacijų apie Lietuvą ir teikimas tei­ singų informacijų apie Lietuvą Amerikos lietuviams ir visai Amerikos visuomenei yra dabar pirmaeilis uždavinys mūsų visų, o kadangi taip plataus lauko mums pilnai aprėpti neįmanoma, tai geistina įsigyti kuo daugiausiai talkininkų. Teikiant žinias laikytis didžiausio objektyvumo; nepatikrintų informacijų davimo reikia vengti. Jei žinias patikrinti nepavyko, tai taip reikia ir pažymėti, kad žinia nepatikrinta. Vietos spaudoje (t.y. konsulato apygardos did­ miesčiuose) be abejo rodysis sovietiškos inspiracijos propagandos. Į jas skaitykite savo pareiga reaguoti be formalumų. Iš Lietuvos pasiuntinio JAV P. Zadekio laiško generali­ niam konsului Niujorke J. Budriui ir konsului Čikagoje P. Daužvardžiui apie diplomatų uždavinius, 1940 m. rugpjūčio 20 d.

nepriklausomvbės sentimentas čia labai stip­ rus, kritimo reikia laukti Lietuvą išvadavus, bet ir tai vargu ar bus staigus . Nuo to sulaikys ir naujoji emigracija, kuri, bėsdama nuo Raudonosios armijos, būtinai siūbtels į Ameriką ir dar labiau su­ stiprins iu frontą. Teks kovoti dėl kiekvieno žmogaus. Bet kai padėtis Lietuvoje stabilizuosis, jiems bus iš­ muštas pagrindas. Iš TSRS Generalinio konsulato Niujorke darbuotojo P. Rotomskio laiško V. Niunkai apie nuotaikas išeivijoje, 1944 m. birželio 8 d.

Remigijus Misiūnas

LIETUVA PRIEŠ LTSR Monografija

VERSIS Al Rh V S

UDK 07o (=882)(o# l) M1309

Recenzavo doc. dr. Elena Macevičiūtė dr. Linas Saldukas

Leidinys išleistas Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijai parėmus

ISBN978-9955-34-064-5

©Remigijus Misiūnas, 2007 ©„Versus aureus“ leidykla, 2007

TURINYS

PRATARTIS.....................................................................7 ĮVADAS arba šis tas apie riešuto tvirtybę............................... 11 I DALIS. Negandai atslinkus................................................ 14 II DALIS. Laukiant lūžio (1942-ieji)..................................... 74 HI DALIS. Tarp vilties ir desperacijos (1943-1944 m. vasara)........................................................ 137 IV DALIS. „Mes geriame į jus iš kapo“ (1944 m. vasara - 1945 m. pavasaris)...................................... 214 PABAIGOS ŽODIS............................................................261 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI..............................................279 ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ............................................ 338

PRATARTIS Šios knygos idėja kilo prieš keletą metų. Profesinis smalsumas, paska­ tinęs pasidomėti, ką apie lietuvių DP knygų leidybą žinojo LTSR va­ dovai, baigėsi tuo, kad atsitokėjau tik tuomet, kai sukaupta medžiaga apie išeivių ir sovietinės Lietuvos informacinę priešpriešą nebeįtilpo į vieną knygą. Maža to, paaiškėjo, kad pradėti reikėjo nuo senesnių laikų, net XIX a. pabaigos, kai išeivija, pirmiausia JAV, ėmė kaupti in­ formacinių kovų patirtį ir ją taikyti ne tik savo bendruomenėje, bet ir už jos ribų, remdama tautinio išsivadavimo judėjimą Lietuvoje. Taip atsirado knyga „Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pab.-i922 m.“ Joje pamėginta atskleisti išeivių informacijos, kaip kuriančio ir griaunančio įrankio, panaudo­ jimo kaitą (nuo atskirų informacinių operacijų iki masinių kampani­ jų) nuo XIX a. antros pusės iki 1922 m. Anksčiausios chronologinės ribos pasirinkimą lėmė išeivių bendruomenės JAV formavimosi pra­ džia, vėliausią - JAV Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas. Prie jo, išnaudodami įvairias informacijos sklaidos priemones, prisidėjo ir išeiviai, tuo baigdami vieną ryškiausių savo istorijos etapų - paramą Lietuvos nepriklausomybės siekiui, pradėtą beveik nuo pirmų ben­ druomenės formavimosi metų. Ši knyga - kitas žingsnis mėginant pažvelgti, kaip išeivija ir Lietu­ vos diplomatinė tarnyba (LTD) naudojo informaciją kaip ginklą pra­ diniu Lietuvos okupacijos etapu 1940-1945 metais, kai išeivijai teko prisiminti prieš porą dešimtmečių sukauptą patirtį. Tačiau laikmečio ypatumai įnešė į įvykių analizę tam tikrų pataisų. Pirmoje knygoje nemažai dėmesio, iš vienos pusės, buvo skirta informacinės erdvės formavimuisi ir, iš antros, jos naudojimui siekiant daryti įtaką išeivių 7

LIETUVA PRIEŠ LTSR_______________________________________________________

bendruomenės ideologinei ir politinei raidai bei formuoti palankią nuomonę apie Lietuvą už jos ribų. Šioje knygoje mėginama parody­ ti informacijos sklaidos įtaką palaikant Lietuvos siekį atgauti nepri­ klausomybę išeivių bendruomenėje ir kartu su LDT reprezentuojant ją kaip neteisėtai aneksuotą, bet juridiškai tebeegzistuojančią valstybę tiek pasaulio valstybių vadovų, tiek plačiosios visuomenės akyse. Kartu stengtasi įvardyti informacinės erdvės situaciją XX a. 5 deš. pradžioje. Norėta pažvelgti, kaip įvairių srovių išeiviams ir LTD sekėsi naudotis informacija, siekiant atskiromis operacijomis (prieš asmenį ar oponentų organizacijas) ir įvairaus masto kampanijomis neutrali­ zuoti priešininko informacijos sklaidos žalą. Mėginta atskleisti, kaip informacija kūrė teigiamą įvaizdį, palankią visuomeninę nuomonę bei darė įtaką įvairių šalių (pirmiausia - JAV) vyriausybėms sprendžiant su Lietuva susijusius klausimus, kaip kito naudojami informaciniai mitai (t. y. faktai ir argumentacija, kuriais remti siekiai). Be to, šalia viešos informacijos sklaidos, mėginta pažvelgti ir į slaptą (t. y. skirtą žvalgybai), bet jos tyrimą riboja tokią veiklą lydintis slaptumas, tad remtasi labai fragmentiškais duomenimis ir neretai spėlionėmis. Kaip ir ankstesnė, ši knyga rengta remiantis JAV ginkluotųjų pajė­ gų viršininkų štabo „Vieningoje kovos valdymo ir ryšių doktrinoje“ pateiktu informacinių karų apibrėžimu. Jame teigiama, jog tai visuma priemonių, naudojamų siekiant informacinio pranašumo prieš prie­ šininką darant įtaką jo informacinėms sistemoms, procesams, kom­ piuteriniams tinklams, visuomenei ir gyventojų bei kariškių individu­ aliai sąmonei ir pasąmonei, kartu apsaugant savo informacinę erdvę, nes jis apima abi informacinės kovos rūšis - informacinę-techninę ir informacinę-psichologinę. Knygoje daugiau dėmesio skiriama informaciniams-psichologiniams karams, kur didžiausias dėmesys tenka ideologijos sklaidai. Einant tokiu keliu remtasi įvairių šalių mokslininkų požiūriu į infor­ macinius karus kaip į reiškinį, prasidėjusį nuo kone bibliniais laikais aptinkamų dezinformacinių ir žvalgybinių operacijų, siekiant pakišti priešininkui klaidingą informaciją, o patiems - surinkti kuo patiki­ miausią apie jo veiksmus, propagandos ir kontrpropagandos, psicho­ 8

PRATARTIS

loginių karų, kai informacija naudota siekiant sunaikinti priešininko valią kovoti, ryšių su visuomene ir 1.1. Kitaip tariant, į veiksmus, kurie buvo pastebimi istorinių epochų metu masių, tautų, valstybių, sociali­ nių grupių santykiuose siekiant įtakos ir viršenybės. Tokio objekto ir tikslo pasirinkimą lėmė istorijos bėgsmas. XX a. viduryje išeivių bendruomenė JAV jau buvo pergyvenusi vėlyvąją brandą, 1940-ųjų išvakarėse rimo 3-4 deš. sukrėtimai, kurių metu susiformavo dar viena - komunistinė srovė su savomis stipriomis ir radikaliai angažuotomis informacinėmis struktūromis. Pati bendruo­ menė, 3 deš. pradžioje uždraudus laisvą imigraciją į JAV, seno ir iš­ gyveno spartaus nutautėjimo procesus. Santykiai su nepriklausomybę atgavusia Lietuva ir jos diplomatais JAV neretai buvo komplikuoti. Ypač po 1926 m. perversmo, kurio, kaip totalitarinio, nepalaikė prie gyvenimo demokratijos sąlygomis įpratusių dauguma išeivių politinių grupių. Jos parėmė į opoziciją perėjusius savo bendraminčius Lietuvo­ je. Emigracijos iš Lietuvos dėka 3-4 deš. ėmė formuotis naujos ar augti buvusios menkos išeivių bendruomenės Argentinoje, Brazilijoje, Uru­ gvajuje ir Kanadoje, pergyvendamos tuos pačius procesus, kaip ir ka­ daise išeivių bendruomenė JAV, tik juos mėgino paveikti LDT. Tačiau iš pradžių sovietinė 1940 m., po to 1941 m. nacių ir vėliau vėl sovietinė 1944 m. Lietuvos okupacija sutrikdė šiuos procesus, ir svarbiausiu išei­ vijos uždaviniu tapo parama istorinei tėvynei ir pabėgėliams iš jos. Spartūs pokyčiai, vykę po 1940 m. Lietuvos okupacijos iki pat II pasaulinio karo pabaigos Europoje 1945 m. gegužės 8 d., lėmė analizės „subyrėjimą“ į kelias dalis atsižvelgiant į istorijos diktuotas aplinkybes ir kaip kito informacijos naudojimas stengiantis prisitaikyti prie jų. Knygą sudaro keturios dalys: • pirmoji apžvelgia išeivių informacinę erdvę, jos ir informa­ cinių veiksmų pokyčius reaguojant į 1940 m. sovietinę bei 1941 m. nacistinę Lietuvos okupacijas iki 1942 m. tiek Vakarų Europoje, tiek JAV; • antroji skirta 1942m. įvykiams, kai informacinei veiklai ženkliai atsiliepė JAV įstojimas į II pasaulinį karą ir jų tapimas TSRS sąjungininke; 9

LIETUVA PRIEŠ LTSR

•

trečioje nagrinėjama 1943-1944 m. pirmosios pusės informa­ cinė veikla, kai jausta antrosios sovietinės okupacijos grėsmė, bet dar tikėtasi jos išvengti; • ketvirtoji apžvelgia 1944-ųjų m. antrąją - 1945-ųjų m. pirmąją pusę, kai vėl informacinių pastangų šerdimi tapo reakcija į antrąją sovietinę Lietuvos okupaciją ir įvykius joje bei aplink ją. Kiekvienoje dalyje anksčiau minėtus informacinės kovos aspektus siekta apžvelgti jungiant juos į keletą pagrindinių temų: visuomeninių-politinių pokyčių apžvalgą, informacijos kaupimo problemati­ kos, informacinės priešpriešos išeivių bendruomenėje ir už jos ribų analizę. Knyga rašyta galvojant apie kuo įvairesnius skaitytojus - mokslinin­ kus, studentus, žiniasklaidos darbuotojus, visus, kas domisi Lietuvos, išeivijos ir informacinių karų istorija. Gal dėl tokio užmojo vieniems bus per daug faktų, kiti gal pasiges atidesnio dėmesio vieniems ar ki­ tiems pateiktiems epizodams, bet kiekvienas tyrimas turi protingas ribas. Ši knyga - veikiau gairių nužymėjimas, kuriomis galės pasinau­ doti dar ne vienas tyrinėtojas ir padarys geriau už šių eilučių autorių.

ĮVADAS ARBA ŠIS TAS APIE RIEŠUTO TVIRTYBĘ Kiekvienas tyrimas - lyg bandymas pirštais sutraiškyti riešutą. Sėkmė priklauso nuo daugybės dalykų, sakysim, ar daug kas prieš tave mėgi­ no jį perkąsti, ar gali pasinaudoti kitų parūpintu plaktuku ir 1.1., bet, kaip žinia, kuo sunkiau, tuo įdomiau. Įdomiau - kaip minėta ankstesnėje knygoje, senoji lietuvių išeivija JAVtarsi Atlantida. Regis, labai girdėta, bet menkai žinoma, lyg istori­ joje paskendęs žemynas, kur dešimtys tūkstančių daugiausia beraščių išeivių sukūrė ir išplėtojo savo bendruomenę. Tikrą nepriklausomą Lietuvą su stipriomis visuomeninėmis-politinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir religinėmis struktūromis, kurios toliau gyvavo ir pa­ čiai Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ir jei iki XXa. 3deš. kiekvienas jos pilietis, suvokęs savo skirtumą nuo prisidėti kvietusių lenkų, galėjo rinktis vieną iš trijų sparčiai susiformavusių visuomeninių-politinių srovių - dešiniuosius (dažniausiai vadintus katalikais), kairiuosius (socialistus) ir vidurinę (tautininkus) su dar mažesnėmis srovėmis vi­ duje bei partijomis (Lietuvių socialistų sąjunga, tautininkų „Sandara“ ir kitomis), būti aktyviu jų nariu, skaityti savo srovės spaudą ir au­ kom remti bendraminčius Lietuvoje, tai XX a. 3-4 deš. jei juo netapo, dar galėjo rinktis narystę komunistų organizacijose. Taipogi tuo metu jis jau buvo choro, orkestro, teatro mėgėjų kolektyvo narys, dainavo išeivių muzikų dainas ar vaidino savų rašytojų pjesių pastatymuose, pirko lietuviškose parduotuvėse ar išleisdavo paskutinius skatikus lie­ tuviškame saliūne, išpažindavo nuodėmes vienoje iš kelių dešimčių už savus pinigus statytų lietuviškų bažnyčių, kurios buvo ir tautinio, visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo židiniai, arba vis dažniau at­ siguldavo lietuviškose kapinėse, o jo lietuviškas knygas ir laikraščius 11

LIETUVA PRIEŠ LTSR

tėvų kalbos nemokėję vaikai išmesdavo į šiukšlyną. Kitose šalyse besikūrusius išeivius kol kas dar labiau jaudino naujakurystės problemos, nors jau ir galėjo rinktis narystę vienos ar kitos krypties politinėse organizacijose ar kultūriniuose sambūriuose. XX a. 3-4 deš. dauguma bendruomenės narių vėl grįžo prie ma­ terialinės artimųjų ar ideologiškai artimų politinių grupių (šių - ir moralinės) Lietuvoje paramos. Tačiau II pasaulinio karo įvykiai, vie­ na kitą sekusios Lietuvos okupacijos lietuvius, kaip ir kitus išeivius iš Europos, privertė vėl atsisukti į tėvynę ir remti tautiečius finansiš­ kai ir politiškai, siekiant jiems JAV paramos ir, stengiantis peržengti srovinį susiskaldymą, JAV politikų akyse pasirodyti vieninga, LDT pastangas remiančia jėga, kartu smerkiančia okupaciją palaikiusią vienintelę - komunistų - grupę, kuri vis mėgino kalbėti visos bendruo­ menės vardu. Deja, kaip minėta knygoje „Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pab. - 1922 m.u, šį paskendusį že­ myną trukdo įžvelgti kitas mitas, sukurtas pokario išeivijos, tuo la­ biau, kad senoji neįstengė deramai pasirūpinti savo atmintimi. Deja, tokių pastangų užfiksuoti XX a. vidurio įvykius dar mažiau. 1943 m. mirus Antanui Milukui ir pražuvus jo archyvui, galima paminėti tik laikraščio „Keleivis“ redaktorių Stasį Michelsoną, 1961 m. išlei­ dusį solidžios apimties veikalą „Lietuvių išeivija Amerikoje (18681961)“, bet jis daugiau vertingas dėl gausios faktografijos. Šiuo atveju svaresnė nepriklausomoje Lietuvoje subrendusio istoriko Antano Kučo redaguota „Amerikos lietuvių istorija“ (1971 m.), bet kaip S. Michelsono knygą lydi autoriaus socialistinės pasaulėžiū­ ros antspaudas, taip A. Kučo redaguotame veikale jaučiama tai, kad jis buvo sumanytas kaip „Amerikos lietuvių katalikų istorija“. Be to, 1940-1945 m. situacija išeivijoje joje aptarta paviršutiniškai, labiau nesigilinant. Apskritai kol kas mokslininkai nėra parengę to meto situacijos išeivijoje tyrimų, savo problematika ir apim­ tim panašių į sovietinių metų L. Petkevičienės išeivių komunistų veiklos tyrimus. Nors 1940-1945 m. įvykiams Lietuvoje skiriama nemaža dėmesio, reakcija į juos išeivijoje paprastai lieka užribyje. Tik atskirų epizodų ar asmenų to meto veiklos analizę galima ras­ ti A. Eidinto („Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai“, 12

______________ ________________ ĮVADAS ARBA ŠIS TAS APIE RIEŠUTO TVIRTYBĘ

Vilnius, 1992), J. Skiriaus („Lietuvių visuomenininkas ir diploma­ tas Bronius Kazys Balutis“. Vilnius, 2001), J. Ereto („Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja“. Roma, 1970, 2-oji laida - Vilnius, 2002) ir kai kurių kitų mokslininkų monografijose. Ne ką geresnė pu­ blikuotų šaltinių būklė. Tegalima paminėti žymaus išeivijos veikėjo, laikraščio „Amerika“ redaktoriaus Juozo B. Laučkos to meto straips­ nių rinkinį „Žvilgsniai per Atlantą“ (Vilnius, 1994), A. Smetonos laiš­ kų rinkinį („Antano Smetonos korespondencija 1940-1944“. Kaunas, 1999) ir Tomo Remeikio sudarytą karo metu JAV ambasados Švedi­ joje medžiagos apie Lietuvą, siųstos į Vašingtoną, rinkinį „Lithuania under German occupation 1941-1945: dispatches from US legation in Stockholm“ (Vilnius, 2005). Tai ir lėmė, kad tyrimo pagrindu tapo to meto leidiniai, daugiausia periodinė spauda ir įvairūs archyviniai šaltiniai. Pradžią jiems davė Lituanistinių studijų ir tyrimo centro Pasaulio Lietuvių archyve (LTSC PLA, Čikaga) saugomi Amerikos Lietuvių tarybos (ALT), K. Pakšto, Lietuvos konsulato Čikagoje ir kiti archyvai. Ten sukaupta medžiaga buvo papildyta LKP CK duomenimis, kurie saugomi Lietuvos ypatin­ gajame archyve, taip pat medžiaga iš Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomo Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone archyvo. Remiantis tuo statytas šios knygos rūmas ir rengtos pabaigos išvados, kurios jokiu būdu nepretenduoja į galutinį, neginčijamą žodį. Visa tai - lyg medžiaga pamąstymui, žvelgiant ne tiek atgal, kiek į priekį. Visa tai, kaip ir artimų žmonių parama bei supratimas, padėjo gliaudyti šį riešutą ir rašyti šią knygą, kurią atiduodu Jūsų teismui.

13

I DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS Lietuvos laisvės balsas turi nuolatos skambėti Amerikoje, kurios demokratinė santvarka yra pagrįsta kilniais žmogaus teisių ir tautinės bei religinės tolerancijos principais. Vykime lauk iš visuomeninio lietuvių gyvenimo tuos parsidavėlius, kurie džiaugiasi Lietuvai patekus po svetimu jungu! Pasiti­ kėkime savojėgomis ir sutartinai darbuokimės visi, kuriems yra brangus mūsų senosios tėvynės likimas, kad neilgai trukus Lietuva vėl pataptų Nepriklausoma, Laisva ir Demokratine Respublika [762]. Gal tai paradoksalu, bet mes, būdami Europoje, nedaug ką galime padaryti europiniais reikalais. Dabar atėjojūsų lošimo eilė... [932] Visuomeniniai-politiniai pokyčiai. Negandos, užklupusios Lietu­ vos Respubliką įžengus į trečią jos amžiaus dešimtį prasidėjusio II pasaulinio karo akivaizdoje, nežadėjo nieko gera. Tačiau valdantieji sluoksniai tikėjo, kad išgelbės neutralitetas, ir deramai nesureagavo į paskutinį perspėjimo skambutį - 1940 m. birželio 14 d. TSRS ultima­ tumą. O įvykiai ritosi it lavina. Vyriausybė posėdyje naktį iš birželio 14-tos į 15-tą nepritarė prezidento A. Smetonos siūlymui pasipriešinti. Vidurdienį, Maskvai pareiškus, kad gen. Stasio Raštikio kaip ministro pirmininko kandidatūra nepriimtina, A. Smetona, pavedęs ministrui pirmininkui Antanui Merkiui eiti prezidento pareigas, vakare su šei­ ma perėjo Vokietijos sieną. 14

I DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS

Į Lietuvą įžengė papildomi TSRS kariniai daliniai. Į Kauną formuo­ ti naujos vyriausybės atskrido Vladimiras Dekanozovas. Birželio 17d. A. Merkys patvirtino vadinamąją Liaudies vyriausybę su Justu Paleckiu priekyje ir atsistatydino; jo pareigas perėmė J. Paleckis. Prisiekę ir pasižadėję ginti Lietuvos nepriklausomybę, naujosios vyriausybės nariai padėjo vainiką prie Nežinomojo kareivio kapo...* Sovietams pavyko sukurti iliuziją, jog žlugo tik A. Smetonos reži­ mas, o valstybė - politinius pertvarkymus vykdžiusios vyriausybės rankose. Liepos 1d. paleidus seimą ir po dviejų savaičių išrinkus Liau­ dies seimą, prasidėjo kita organizuota kampanija - mitingai, susirin­ kimai, manifestacijos, kur oratoriai reikalavo stoti į TSRS ir buvo „iš­ girsti“: liepos 21 d. seimas nutarė įvesti sovietinę santvarką ir prašyti priimti Lietuvą į TSRS. Paskutiniąją liepos dieną 20 seimo narių išvy­ ko į Maskvą ir čia rugpjūčio 3d. TSRS Aukščiausioji Taryba patenkino jų bei Estijos ir Latvijos prašymus: trys šalys, „ūmai“ nutarusios, jog nepriklausomybė nėra jokia vertybė, virto 14-ta, 15-ta ir 16-ta sovieti­ ne respublika. Tikėjusieji, jog Lietuvos Respublika išnyko iš pasaulio žemėlapio, suklydo. Užsienyje liko nemažai Lietuvos piliečių ir diplomatinės atstovybės. 1939 m. Lietuva turėjo 15 pasiuntinybių, 8 generalinius konsulatus, 7 garbės generalinius konsulatus, 6 konsulatus, 33 garbės konsulatus ir 6 garbės konsulus Europoje, Amerikoje, Azijoje ir Afri­ koje. Rugpjūčio 10 d. LTSR Ministrų Taryba, paklusdama TSRS už­ sienio reikalų ministro Viačeslavo Molotovo „rekomendacijai“, nutarė sustabdyti diplomatinių atstovybių veiklą, o jų turtą perduoti TSRS pasiuntinybėms. Lietuvos diplomatai nepakluso, bet aneksiją pripažinusios Vokietijos, Švedijos ir Italijos vyriausybės privertė juos apleisti pasiuntinybes, kartu buvo panaikintos pasiuntinybės Rygoje ir Taline, Maskvoje pertvarkyta į LTSRatstovybę. Rugsėjį Kaune nutraukė veiklą užsienio valstybių pasiuntinybės [1355, p. 109]. TSRS mėgino perimti Lietuvos auksą užsienio bankuose, bet už­ dėjo leteną tik ant saugoto Šveicarijoje ir Švedijoje. JAV, Anglijos ir1 1Tai, kad V. Krėvė-Mickevičius nuo 1924 m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe

ir su joje dirbusiais šnipais ir manė, jog Lietuvai būtų geriausia įstoti į TSRS taip užsitikrinant saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją, o J. Paleckis nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos teikė TSRS pasiuntinybei žvalgybinę informaciją ir gaudavo lėšų leidybai, paaiškėjo tik po kelių dešimtmečių [1355» P- 66-67]. 15

LIETUVA PRIES LTSR______________________________

Prancūzijos vyriausybės įšaldė šias atsargas [1355, p. 116] ir jos tapo nors menku, bet šaltiniu, leidusiu gyvuoti LDT - vienintelei oficialiai, nuo TSRS nepriklausomai likusiai Lietuvos institucijai. LDT beveik nuo okupacijos pradžios ėmė kelti Lietuvos klausimą tarptautinėje arenoje. Tiesa, garsių asmenų įtraukimas į vyriausybę ir diplomatams kėlė iliuzijas, jog žlugo tik A. Smetonos režimas. Tos ir kitos priežastys (įskaitant informacijos stoką) kurį laiką lėmė gan vangią LDT veiklą. Situacija pakito paskelbus rinkimus į Liaudies seimą, ypač jo su­ sirinkimo išvakarėse, kai Stasys Lozoraitis, pirmąsyk pasinaudojęs diplomatijos šefo pareigomis2, telefonu nurodė pasiuntiniams protes­ tuoti dėl Lietuvos įjungimo į TSRS. Pirmas protestą liepos 21 d. įteikė pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa (vokiečiai dokumento originalą grąžino, kad nesugadintų santykių su TSRS), liepos 22-rugpjūčio 4 d. ir kiti: Stasys Girdvainis - Vatikanui, pats S. Lozoraitis - Italijos, Kazys Graužinis - Argentinos (kartu - ir Urugvajaus bei Brazilijos), Bronius Kazys Balutis - Didžiosios Britanijos, Jurgis Šaulys - Šveicarijos, Po­ vilas Žadeikis - JAV, Eduardas Turauskas-Rumunijos ir Jugoslavijos, Vytautas Jonas Gylys - Švedijos ir Danijos, Petras Klimas - Prancūzi­ jos (Viši) ir Portugalijos vyriausybėms. Be to, visi, išskyrus P. Klimą, pasiuntė protesto telegramas į Lietuvą. Reakcija buvo greita: K. Škirpa, B. K. Balutis ir P. Žadeikis neteko Lietuvos pilietybės, jiems uždrausta grįžti į Lietuvą, o turtas - konfis­ kuotas. URM Politikos departamento direktorius Jurgis Jurginis ne­ sėkmingai bandė uždaryti Lietuvos atstovybę Šveicarijoje ir Italijoje bei atšaukti misiją prie Tautų Sąjungos. Be jau minėtų diplomatų, LDT liko dirbti Juozas Rajeckas (iš pra­ džių Vokietijoje, vėliau - JAV), Vincas Balickas (D. Britanijoje), Juozas Gaurilius (Vatikane), Albertas Gerutis (Šveicarijoje) ir kiti. Veikė ir du generaliniai konsulatai (GK) - Tel Avive ir Niujorke (generalinis kon­ sulas - Jonas Budrys), konsulatai Čikagoje (konsulas Petras Daužvardis) ir San Paule (Aleksandras Polišaitis), dirbo keturi garbės konsulai, tarp jų - pulkininkas Geraldas L. P. Grant-Suttie Toronte, vienuolika garbės konsulų ir vicekonsulų. 2Lietuvos diplomatai 1939 m. spalio 29-lapkričio 2 d. Paryžiuje surašė memorandu­ mą, kur siūlė pavojaus atveju perkelti dalį vyriausybės ir lėšas į užsienį, bet šis nesulau­ kė deramo dėmesio, tik 1940 m. birželio 1d. J. Urbšys nurodė diplomatams katastrofos atveju laikyti S. Lozoraitį užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu [1359]. 16

J

DALIS. JMEGANDAI ATSLINKUS

Diplomatų likimas priklausė nuo šalių, kur rezidavo, požiūrio į Lietuvą. Didelę įtaką turėjo JAVvalstybės sekretoriaus pareigas ėjusio Sumner Welles liepos 23 d. pareiškimas, jog JAV nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos ir jų diplomatinės institucijos gali tęsti veiklą. D. Bri­ tanijos vyriausybė susilaikė nuo oficialaus okupacijų pasmerkimo, bet Baltijos šalių diplomatai galėjo ir toliau veikti. Nuo pat pradžių diplomatai stengėsi derinti veiksmus. Jų pasita­ rimų rezultatas - Tautinio komiteto (TK) kaip egzilinės vyriausybės prototipo sudarymas pasitarimo Romoje rugsėjo 19-25 d. metu. Pir­ mininku pakviestas E. Galvanauskas, pavaduotoju - S. Lozoraitis, na­ riais - K. Škirpa ir E. Turauskas. Siekiant įtvirtinti valdžios tęstinu­ mą A. Smetona buvo paprašytas skirti komiteto pirmininką Ministru pirmininku, pavedant eiti ir prezidento pareigas. Tačiau A. Smetonai labiau rūpėjo įpėdinis - per lapkričio 23 d. diplomatų susitikimą Ber­ ne vadinamaisiais „Kybartų aktais“ paskyręs S. Lozoraitį premjeru ir pavedęs jam pavaduoti prezidentą, juos pasirašė birželio 15 d., nuro­ dydamas pasirašymo vietą Kybartus. Bet LDT neskubėjo jais pasinau­ doti ir laukė tinkamo momento, o TK nepradėjo veiklos dėl sudėtin­ gų aplinkybių. Tik 1941 m. gegužės 11d. spėjo paskelbti atsišaukimą į tautą, kurio kopijas pasiuntė diplomatams ir išeivių spaudai, o birželio 22 d. E. Galvanauskas, laišku pakvietęs K. Škirpą sudaryti vyriausybę komiteto vardu, formaliai nutraukė jo veiklą [1355, p. 143-152]. Būrėsi ir užsienyje buvę Lietuvos piliečiai, prie jų jungėsi ir pa­ bėgėliai iš Lietuvos. Jų telkimosi centru tapo Vokietija. 1941 m. lietu­ vių skaičius pasiekė 1000, buvo įsteigta Lietuvių savitarpio pagalbos draugija [886], o 1940 m. lapkričio 17 d. - Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), kurio vadu tapo K. Škirpa, buvo sudarytos kelios komisijos, tarp jų - ir propagandos (vadovas - Bronys Raila).

Informacijos kaupimo problematika.

Ir LDT, ir užsienyje atsidū­ rę Lietuvos piliečiai greitai suprato informacijos svarbą kovoje už ne­ priklausomybės atgavimą, ypač keliant jos bylą tarptautiniu mastu ir kovojant su sovietine propaganda, kūrusią savanoriško Baltijos šalių įstojimo į TSRS įvaizdį ir, sykiu su diplomatinėmis pastangomis, sie­ kusia tarptautinio okupacijos pripažinimo. Labiau žinomos TSRS di17

LIETUVA PRIEŠ LTSR

plomatinės pastangos, o propagandinių - tik fragmentai, pavyzdžiui, Vakarų šalių kino teatruose rodytos TSRS kronikos. Jų seansus kitąsyk lydėjo skandalai (rugsėjo 9 d. Stokholmo kino teatre „Raiko“ žiūrovų protestai privertė nutraukti kronikos apie „savanorišką“ Baltijos šalių prisijungimą prie TSRS demonstravimą3). Kai kada informacijos trupiniai buvo renkami iš pabėgėlių Vo­ kietijoje gautų trumpų laiškų, įvairiais keliais atkeliavusių Lietuvoje leistų laikraščių [886]. Bene vieninteliu ir svarbiausiu šaltiniu iš pra­ džių buvo pabėgėlių, vėliau - LAF, užmezgusio ryšius su pogrindžiu, ryšininkų atneštos žinios. Aišku, TSRS visaip stengėsi užkirsti kelią informacijos nutekėjimui. NKVD pavertė pasienio zoną mirties zona, jos įveikimas neretai baigdavosi tragiškai, tad jau po kelių mėnesių pabėgėliai Vokietijoje tapo retenybe4. NKVD zonoje sukūrė ir infor­ matorių tinklą, į kurį patekdavo tiek bėgę iš Lietuvos, tiek ėję į ją5. Ne veltui viename pasitarime diplomatai kalbėjo, kad reikia organizuoti „knygnešius“, kurie gabentų į Lietuvą literatūrą, o iš ten - žinias, ir nutarė tai pavesti K. Škirpai [801]. Šis ir LAF to ėmėsi6, dar ir stengdamiesi išgabenti asmenis, kuriems grėsė areštas (tam naudota ir vokiečių tautybės asmenų repatriacija 1940-1941 m.). Lietuviai buvo įtraukiami ir į TSRS bei Vokietijos žval­ gybų kovą. Tiesa, karas prapuldė daugelį šios kovos dokumentų, tad apie ją galima spręsti tik iš nuotrupų. LAF bendradarbiavo su vokiečių abveru ir Vyriausiąja ginkluo­ tųjų pajėgų vadovybe, jo ryšininkai buvo aprūpinami ginklais, siųstuvais, žemėlapiais ir kitkuo, rinko žvalgybinius duome­ nis ir perduodavo abverui bei LAF vadovybei, būrė žvalgybos ir 3Direktorius teigė nespėjęs peržiūrėti iš agentūros gautos filmų programos. Triukš­ mas prasidėjo nuo Maskvos parado vaizdų ir įsisiautėjo pasirodžius vaizdams iš Es­ tijos ir Latvijos [1296]. 4 Tokiu jau retu „svečiu“ iš Lietuvos vadintas rudenį Berlyne pasirodęs kun. Sekevičius [886]. 5 1940 m. lapkričio pabaigoje NKVD agento „Sorokin“ Tauragėje tūlas E. Darulis paprašė nunešti laišką su karine informacija vokiečių pasienio apsaugos viršininkui Laukžargen [454]. 6K. Škirpa, birželio 25 d. pusiau nelegaliai atvykęs į Lietuvą, sutarė su Jonu Jablons­ kiu (vėliau - vienu iš „Laisvosios Lietuvos Sąjungos“ organizatorių) palaikyti ryšius [1283, p. 22]. 18

I DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS

pasipriešinimo grupes [1352]7. Pirmas į Lietuvą 1940 m. gruodį prasi­ veržė ir ryšius su pogrindžiu užmezgė kapitonas Albertas Švarplaitis. Grįžtant jį sužeidė NKVD agentas ir perdavė saugumui. Beje, jis į Lie­ tuvą nunešė LAF tekstą „Iš bolševikinės vergijos į naują Lietuvą“, vėliau šis siųstas dar kelis kartus padaugintas mašinėle ir rotatoriumi (apie 800 egz.), Šveicarijoje išspausdintas maža brošiūra smulkiu šriftu (apie 5000 egz., bet į Lietuvą spėta permesti apie 2000 egz.) [1283, p. 117]. Tačiau NKVD suimtus pogrindininkus ryšiais su Vokietija ėmė kaltinti anksčiau. Sakysim, 1940 m. rudenį NKVD suėmė dalį po­ grindinės grupės narių (tarp jų - kunigą Alfonsą Sušinską, pulk. Joną Petruitį) ir apkaltino žmonių persiuntimu į Vokietiją, šnipinėjimu, „kontrrevoliucine“ veikla ir ryšių palaikymu su „gestapo emisaru“ Kulakausku [554]. Anot bylos, A. Sušinską, mažiausiai sykį prasmu­ kusį į Vokietiją, užverbavo gestapas ir jo surinktą karinę informaciją į Vokietiją išgabeno kun. M. Kirkilas. 1941 m. pradžioje NKVD rapor­ tavo apie Povilo Malinausko vadovautos organizacijos, palaikiusios ryšius su LAF, atskleidimą ir likvidavimą iš dalies [553]. Šiomis organizacijomis NKVD ypač domėjosi dar ir dėl jose da­ lyvavusių kunigų (šie įtarinėti ryšiais su Vatikanu per su Vokietija susijusius liuteronų dvasininkus). Manyta, kad jų veiklai vadovavo vyskupas Vincentas Brizgys. Iš suimto 29 teritorinio korpuso karei­ vio tūlo Ostremsko išgautas „prisipažinimas“, jog V. Brizgys sakęs, kad verbuos nepatenkintus valstiečius, per juos reikalaus rinkti nau­ jas valsčių ir apylinkių tarybas, o per šias - naujų seimo rinkimų. Jei nepavyks - mėgins susisiekti su Vokietija ir Italija kaip stipriausiomis to meto valstybėmis, kad protesto notomis pareikalautų iš TSRS leisti surengti rinkimus, jei ne - karas [458]. NKVD, teigdama turėjusi duo­ menų, jog Vatikanas pirmoje 1940 m. pusėje įsakė sustiprinti antiso7 S. Raštikio parengtuose „Bendriniuose nurodymuose Lietuvai išlaisvinti“ po pro­ pagandinės veiklos nurodymų ėjo informaciniai - rinkti žinias apie TSRS dalinių judėjimą, įtvirtinimus, sprogdinimui rengtus objektus, karinius sandėlius, sovie­ tinius veikėjus, kur sukauptos kultūrinės vertybės, kurias reikėjo apsaugoti [1283, p. 199-200]. Per LAF narius K. Škirpa gaudavo informacijos ir apie vokiečių planus, sakysim, spaustuvėje dirbęs Leopoldas Dimša pranešė apie išspausdinta TSRS pa­ dalijimo projektą, kur Lietuva įvardyta kaip administracinė Vokietijos teritorija su reichskomisaru priekyje [1283, p. 217]. 19

LIETUVA PRIEŠ LTSR

vietinę veiklą siekiant išlaikyti mases, siūlė išplėsti operatyvinę veiklą, kad sutriuškintų vadovaujančius kadrus bei perimtų ir išnaudotų už­ sienio žvalgybų ryšius [501]8. Ypatingas dėmesys skirtas ir lietuvių karių kontrolei. 29 teritorinio korpuso NKVD ypatingasis skyrius, vadovaujamas seno čekisto pul­ kininko Juozo Bartašiūno, sekė karius, palaikiusius ryšius su pogrin­ džiu ir ketinusius bėgti į užsienį. Informaciją teikė politiniai vadovai ir slapti informatoriai, kurių tinkle jau 1940 m. rudenį buvo apie 400 asmenų [1355, p. 114-115]. Sienos kontrolė vertė pogrindininkus ieškoti kitų ryšių kanalų. Pa­ vyzdžiui, Vytauto Bulvičiaus vadovaujamas LAF štabas Vilniuje įsigijo siųstuvą ir palaikė ryšį su Vokietija (pasiųstos ir priimtos dvi telegra­ mos). Tačiau ir jis daugiau kliovėsi ryšininkais, sakysim, vienas jų Bronius Michelevičius - kelis kartus sėkmingai perėjo sieną ir grįžo. V. Bulvičius palaikė ryšius su 1941 m. vasarį į Vokietiją pabėgusiu My­ kolu Naujokaičiu. Šis balandį buvo sužeistas eidamas į Lietuvą, suimtas ir gydytas Tauragės ligoninėje, ten per medicinos seserį perdavė į Kauną žinią, kad Vokietija puls TSRS 1941 m. gegužės 1-10 d. [1352, p. 28-29]. TSRS ir Vokietijos specialiosios tarnybos svarbiu informacijos kanalu laikė vokiečių repatriaciją. Anot NKVD, Vokietijos repatriacinėje komisijoje buvę žvalgybininkai siekė užverbuoti kiek galima daugiau lietuvių ir išvežti kariškius, o liekančius verbavo buvęs Lie­ tuvos armijos pulkininkas vokietis Kari Aust [455]. NKVD planavo užverbuoti 150 informatorių. Aišku, vokiečiai tai įtarė ir tikrino at­ vykusius į Vokietiją - šie turėjo pasirašyti žinoję, jog NKVD kai ku­ riuos prievarta užverbavo, ir jiems buvo garantuota, kad jei sutiko, prisipažinę nebus baudžiami9. NKVD sekė ir repatriacijos komisijose dirbusius lietuvius, saky­ sim, nustatė, kad Priekulės komisijos vertėja A. Nastopkienė papasa­ kojo vokiečiams apie gyvenimą TSRS. Viename viešbutyje apsistoję 8 Tiesa, A. Sušinsko byla liudija, kad kunigams Vokietijoje labiau rūpėjo „ištraukti“ artimuosius iš Lietuvos negu žvalgyba (organizacija padėjo pabėgti 68 žmonėms).

9 Gustavas V., norėjęs iš Kauno grįžti pas tėvus į pasienio zonoje buvusius Šilėnus (Tauragės apskritis), turėjo gauti NKVD leidimą ir ši grasindama užverbavo jį. De­ šimt kartų teikęs informaciją Gustavas V. gavo 80 rb. Repatrijuojant jam vėl pa­ grasinta, kad bendradarbiautų, 1942 m. suimtas, bet Poznanės teismas nutarė, kad nekaltas [1351, p. 95]. 20

____________________________

_____

I DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS

komisijų nariai šnipinėjo vieni kitus, sakysim, Klaipėdos „Viktorijos“ viešbutyje virš vokiečių kambarių gyvenę sovietinės delegacijos nariai klausėsi atsigulę ant grindų [1351, p. 95]. Repatriacija naudota ir karinių objektų žvalgybai. Anot vokiečių, sovietai domėjosi Klaipėdos kariniu uostu, kariniais objektais Suval­ kuose, ypač pasižymėjo vairuotojai - paklysdavo, nuvažiuodavo ne ten. Vokiečius tai ypač erzino ir buvo numatyta, kad komisijos baigs darbą iki kovo 25 d. [1351, p. 125-126]. Pasienio gyventojus į savo operacijas stengės įtraukti abi žvalgybos. Sakysim, 1940 m. gruodžio 20 d. sulaikytas iš Vokietijos ėjęs prieš mė­ nesį pabėgęs Steponas Mačiunskas, atseit užverbuotas policijos rinkti karinę informaciją Žemaitijoje [454]. NKVD stengėsi infiltruoti į pogrindį savo agentus ir perverbuo­ ti suimtus pogrindininkus ar LAF ryšininkus. Pavyzdžiui, vienam iš A. Sušinsko organizacijos narių - P. Kupčinskui - NKVD pakišo bė­ gliu karininku apsimetusį agentą ir šis jam neva sakęs, kad vokiečiai sumokės 1 mln. litų, jei gaus TSRS kompromituojančius, leidžian­ čius nutraukti Vokietijos - TSRS sutartį dokumentus (buvo parengta P. Gladkovo ir Danieliaus Todeso kontroliuota įsiskverbimo į organi­ zaciją operacija [552]). Kalbant apie perverbuotus ryšininkus, matyt, tokiu buvo NKVD dokumentuose neįvardytas 1941 m. balandžio 4 d. suimtas karininkas, turėjęs sudaryti Kaune, Kėdainiuose ar Vilniuje žvalgų grupę. Užverbuotą „Leitenanto“ slapyvardžiu (remiantis jo „8 giminystės ryšiais“) rengtasi permesti į užsienį, o vėliau pas jį pasiųsti agentą „Technik“ [456]. Perverbuotų agentų dėka NKVD pavyko su­ rinkti nemažai informacijos, pavyzdžiui, gauti LAF atsišaukimą „Pa­ vergtiems tėvynainiams Lietuvoje“ [455]. Matyt, perverbuoti agentai turėjo rinkti informaciją ir apie LDT, nes, regis, paskutines žinias apie ją atvežė 1940 m. vasarą slaptus archy­ vus iš atstovybių Vokietijoje atgabenti siųstas J. Jurginis. Išsiaiškinęs, kad labiausiai dominę dokumentai sunaikinti, iš K. Škirpos ir pasiun­ tinybės darbuotojų patyręs, jog emigracinius susibūrimus bandoma or­ ganizuoti Šveicarijoje ir Vokietijoje, o JAV tuo rūpinsis K. Pakštas, dar parvežė žinių apie pabėgėlius ir pasiuntinybės darbuotojų nuotaikas (lojaliausiu darbo vyriausybei vadino J. Kajecką) [131]. 21

LIETUVA PRIEŠ LTSR

___________

Informacijos rinkimui naudoti sovietiniai diplomatai bei žurna­ listai. Sakysime, „Lietuvos žinių“ korespondentą Praną Ancevičių jie klausinėjo apie A. Smetoną (K. Škirpa patarė jam nevengti pokalbių ir pamėginti išsiaiškinti, ar šie nežino to, ko neturėtų) [1283, p. 29]. Beje, P. Ancevičius, likęs Vokietijoje ir naudodamasis koresponden­ to akreditacija, gavo kelių išeivių laikraščių įgaliojimus atstovauti jiems ir siuntė telegramomis informaciją (kai kurias apmokėdavo K. Škirpa) [1283, p. 514]. Informacija iš Lietuvos K. Škirpa dalijosi su kitais diplomatais, bet ir tai nebuvo paprasta, sakysim, netekus ambasados, pasunkėjo ryšiai su Šveicarija [914]. Būta ir daugiau rūpesčių. Pavyzdžiui, diplomatai Europoje pasitarimų ir kitus dokumentus siuntė į Berlyną, Romą, Va­ šingtoną, Buenos Aires, Stokholmą, Londoną, Viši, o du egzemplio­ riai likdavo Šveicarijoje [809], bet tai nebuvo paprasta. Vienintelis susisiekimo su JAV iš Šveicarijos būdas buvo telegramos ar, kai labai reikėjo, būdavo siunčiama lėktuvu per Lisaboną [913]. E. Turauskas prašė J. Budrio, kad nors kas antrą trečią dieną siųstų informaciją apie išeiviją oro paštu, kurią būtų naudoję orientacijai, nebūtinai spaudai, todėl ir konfidencialūs dalykai galėtų būti įtraukiami ir siūlė padaryti GK Niujorke pagrindiniu informacijos ir ryšio centru [809]. Dar pra­ šė bent svarbiausių išeivių laikraščių (įskaitant komunistinius), kad kas iš išeivių, gavęs įgaliojimus, atstovautų jiems Europoje, o mainais žadėjo informaciją iš Lietuvos ir Europos [913]. J. Budrys pasirūpino, kad į Šveicariją keliautų išeivių spauda, ja diplomatai dalijosi su S. Lo­ zoraičiu, P. Klimu ir V. Gyliu [196]. Dar sunkiau buvo palaikyti ryšius lietuviams Vokietijoje. Laiškai iš jos į JAVir atgal keliaudavo pusantro mėnesio, rašyti reikėjo vokiškai ar prancūziškai, nes lietuviški užstrigdavo cenzūroje. Greičiau nuke­ liaudavo vežami per Lisaboną į JAV emigravusių lietuvių. Norinčių buvo nemažai, bet lengviausiai vizas gaudavo JAVbažnytinės valdžios kviesti pastoracinį darbą dirbti kunigai [886]. Taip Antano Maceinos laiškus į JAVatvežė kun. Juozas Prunskis10, vyko ir kiti. Informacinės struktūros ir jų veikla. Apie LAF viešą informacinę veiklą sunku ką pasakyti. Žinoma, kad NKVD perimto LAF atsišau­ 10A. Maceina, kaip ir kai kurie kiti viltį į JAV patekti praradę lietuviai, ketino emi­ gruoti į P. Ameriką. 22

________________

_________I DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS

kimo leidėju buvo nurodytas Berlyno „Lietuvių informacijų biuras“, bet gal po šiuo vardu slėpėsi LAF propagandos skyrius. Matyt, daug paaiškina K. Škirpos liudijimas, kad dėl lėšų stokos turėjo atsisakyti sumanymo leisti Berlyne laikraštį, kelių politinio-propagandinio po­ būdžio brošiūrų ir diplomatinio reprezentavimo [1283, p. 109]. Daugiau žinoma apie LDT, kuri ne kartą diskutavo apie informaci­ nės veiklos uždavinius. Sakysim, 1940 m. rudenį, manant, kad spau­ dos skleidimu Lietuvoje turi rūpintis lietuviai Vokietijoje, sau kėlė tris: garsinti nepriklausomos Lietuvos mintį įvairiose šalyse, skleisti infor­ maciją apie ją, ypač tarp JAV lietuvių, ir kovos nuotaikas tarp pabė­ gėlių iš Lietuvos. Galvota apie panašų, kaip I pasaulinio karo metais, sovietų pavergtų valstybių šalių kongresą ir bendrą leidinį [937]. Palankiausias sąlygas informacinei veiklai turėjo diplomatai Švei­ carijoje, ypač aktyvūs buvo E. Turauskas ir A. Gerutis, nors ir stokojo lėšų. Tiesa, situacija, lyginant su I pasauliniu karu, buvo kita, bet vis tik buvo lengviau, nes Lietuva buvo pripažįstama, o spauda - nusitei­ kusi palankiai. Anot E. Turausko, tereikėjo nuolat teikti informaciją ir, girdi, jau turėjo net du spaudos biurusf tik befirmos, kurie susideda iš dviejų žmonių: A. Geručio ir manęs. Vienas „biuras1plačiai siunčia žinių į Ameriką apie Lietuvą spaudai, nes tuo keliu žinios lėktuvu grei­ čiau pasiekia Ameriką, o antrasis - teikia kasdien žinių vietos telegramų agentūrai ir čia mano senos pažintys iš „Eltosulaikų daug padėjo [913]. Su šia E. Turauskas tarėsi, kad teiks informaciją visoms šalims, su ku­ riomis bendradarbiavo (o JAV - per AP), tereikėjo padengti telegra­ mų ir radiogramų išlaidas [801]. Tačiau stokojant lėšų teko tenkintis vietos spaudos informavimu, kai kada - ir kitų šalių (pavyzdžiui, italų „Osservatore Romano“) [937], tad planuota kurti ELTA [626]. Diplomatams kurį laiką talkino VDU profesoriai šveicarai Kons­ tantinas Regelis ir Gotlybas Studerus (šis 1940 m. rudenį rengėsi skai­ tyti paskaitas apie Lietuvą ir paskelbti „Nueu Züricher Zeitung“seriją straipsnių) [1155], planuota kurti „Lietuvos bičiulių draugiją“. Nenukentė ir Juozas Gabrys, paskelbęs mistinės „Lietuvių Tautos Tarybos“ įsteigimą ir jos vardu ėmęs leisti įvairius leidinius. LDT planavo Šveicarijoje įkurdinti periodinio leidinio įvairiems iš­ kylantiems klausimams gvildenti ir bendrai politinei ideologijai susidaryti redakciją, o spausdinti - Prancūzijoje [801]. Bet, ma­ 23

LIETUVA PRIEŠ LTSR_______________________________________________________

tyt, ir jo atsisakyta dėl lėšų stokos, kaip ir kitų sumanymų (įskaitant P. Klimo „Lietuvos istorijos“ I tomo11ir I. Šeiniaus „Raudonasis tva­ nas“ išleidimą). Teko apsiriboti informacijos sklaida įvairių protestų ir memorandumų forma bei per susitikimus su oficialiais pareigūnais12. Vis tik diplomatai Šveicarijoje paskelbė steigią Informacijų biurą (oficialiai - Lietuvos spaudos biurą) ir ėmė leisti biuletenį lietuvių kalba, kuris neoficialiai vadintas Berno biuleteniu. Jis spausdintas ant plono, persišviečiančio popieriaus, su vos įžiūrimais tarpais tarp eilu­ čių taupant popierių ir siųstas į įvairias šalis (diplomatai JAVstengėsi atsilyginti, sakysim, sykį sumokėjo už išeivių laikraščiams perduotus nuorašus gautus 335 dol. [17]). Daugiau orientuotasi į anglakalbes ša­ lis, bet manyta, kad į Angliją informaciją būtų patogiau siųsti iš JAV, būta minčių apie biuletenį prancūzų kalba, bet neįgyvendintos [937]. Nemažai žinių imta iš LTSR spaudos, aišku, jas interpretuojant. Pa­ vyzdžiui, spalio 26 d. biuletenyje (Nr. 17) informacijoje apie Židikų valsčiuje sudarytą komunistinio jaunimo komitetą teigta, kad, kaip buvo galima laukti, į jį pateko J. Levinas, šaipytasi, kad kaip naujiena Stalino konstitucijos saulei šviečiant raginta plėsti avininkystę, kai iki 1940 m. tai seniai buvo daroma. Lapkričio 8 d. biuletenyje pranešimą, kad Zarasų apskrities žemės ūkio komisijos pirmininku tapo draugas S. Petrovas, lydėjo komentaras, jog caro laikais panašūs Petrovai siųs­ ti kaip tik į Zarasų apskritį kolonizuoti Lietuvą... Prašyta pagalbos ir išeivių, sakysim, informacijos, kaip JAV reaguoja į okupaciją [383]. Leidėjai pripažino, jog leidinyje stokota minčių, kaip siekti nepriklau­ somybės atgavimo ir kas tuo tikslu daroma, tad tai galėjo turėti neigia­ mos įtakos užsienio lietuviams [937]. Žinoma, kad biuletenio medžiaga patekdavo į Švedijos spaudą, bet nepasinaudota galimybe leisti biuletenį švedų kalba ir platinti visoje Skandinavijoje. Anot J. Lingio, V. Gylys, turėjęs tuo pasirūpinti, pave­ dė šį reikalą jam ir nusiplovė rankas. J. Lingys ketino pertvarkyti Berno 11Vokiečiams perdavus pasiuntinybę TSRS, P. Klimas neteko bibliotekos, o Viši nebu­ vo kur rasti medžiagos, tad nebegalėjo rašyti [147], nors anksčiau manė galėsiąs įvainų istoriškų pasiskaitymų populiariaforma pagaminti [146]. 12Diplomatų protestai galėjo užtęsti TSRS reikalautų Lietuvos lėšų perdavimą - lie­ pos 29 d. J. Šaulys ir E. Turauskas susitikę su Tarptautinių mokėjimų banko preziden­ tu McKitrick prašė neperduoti jų, šis patarė kuo greičiau sudaryti TK, kuris pareikštų pretenzijas į jas, o banko ekonomikos reikalų ekspertas kažkoks Jakobsonas - siųsti kuo daugiau protestų, kad juristai gaištų juos nagrinėdami [802].

24

____

_______

1 DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS

biuletenio medžiagą, taikydamas švedų „rinkai“, pasirūpinti vertimu, spausdinimu ir siuntinėjimu, bet V. Gylys atseit purtėsi klausiamas, kur gauti dauginimo įrangą ir lėšų [936], taip viskas ir nurimo. Galvota ir apie radijo pasitelkimą, bet LDT įsitikino, kad galimy­ bių beveik nebuvo, išskyrus Vatikano radiją. Jis nuo 1940 m. rudens lietuvišką laidą transliavo trečiadieniais (ši daugiau buvo skirta Lie­ tuvos klausytojams) ir šeštadieniais (daugiau išeiviams) Romos laiku 20:15 19,84 m bangomis. Padedamas penkių asmenų komisijos laidai vadovavo vysk. Pranas P. Būčys, tvirtinęs, kad nesikišo nei į karo, nei į politikos reikalus [201]. Tiesa, girdimumas buvo ne koks. Sakysim, B. K. Balutis teigė, kad pašalinis jamming viską nustelbė, o pasibai­ gus laidai trukdžiai prapuldavo, tad spėjo, kad tai sovietų darbas [5]. Diplomatai JAV mėgino suorganizuoti Vasario 16-ajai skirtos laidos retransliaciją JAV per „Columbia Broadcasting corporation“ radijo stotį, bet šios vadovai atsakė, jog ji neįdomi plačiai visuomenei, nepa­ togus laikas ir atmosferinės sąlygos, brangiai kainuoja, o pranešti apie ją reikia prieš mėnesį [19]. Kaip informacijos sklaidos akciją galima traktuoti veiksmus prievar­ ta užleidžiant pasiuntinybių pastatus, kuriuos pastebėjo žiniasklaidos. Šveicarų laikraščio „Journal de Geneve“ korespondentas iš Berlyno rašė, jog K. Škirpai apleidžiant ambasadą buvo iškabinta vėliava su gedulo kaspinu, susirinkusiai miniai kalbėjo K. Škirpa ir JAV lietuvis, pareiškęs, jog čia tokių, kaip jis - daug ir jie JAVpasakos, ką matė Lie­ tuvoje. Susirinkusieji atidavė pagarbą Lietuvos vėliavai, o K. Škirpa pa­ liko ant stalo inventoriaus knygą su įrašu - „Rusų okupantų žiniai. Jūsų principai - slopinti žmonių laisvę, griauti kultūrų irgrobti svetimų turtų. Pagrobėt Lietuvų, klastingai pasiglemžėte jos valstybinę nepriklausomy­ bę...“[769]. Jau pirmieji okupacijos mėnesiai parodė, jog, panašiai kaip ir prieš porą dešimtmečių, užsienyje atsidūrusių lietuvių informacinė veikla didžiąja dalimi priklausė nuo išeivijos JAV. Tačiau per du dešimtmečius pakito ir ji. Visuomeniniai-politiniai procesai išeivijoje XX a. 3-4 des. Per ne­ priklausomybės metus Lietuva nerado bendros kalbos su išeiviais. Tai lėmė daugybė priežasčių, taip pat ir 1926-ųjų perversmas. Šį kone visa 25

LIETUVA PRIEŠ LTSR_____________________________________

išeivių bendruomenė ir organizacijos sutiko priešiškai13,nes jų bendra­ minčiai Lietuvoje sulaukė tautininkų represijų, o šiuos išeivijoje rėmė tik nedidelės grupelės. Dirvos tautininkų ideologijai išeivijoje nematė ir diplomatai, girdi, kad ir menka išeivių politinė erudicija buvo nu­ sistovėjusi ir rėmėsi tikybos arba socializmo (kovotojų už darbininkų teises) principais, o mėginimai įtikinti, jog tautininku gali būti katalikas ir netikintis, iššaukę partinių lyderių, kurie sekė pėdomis artimų jiems politikų Lietuvoje, pasipriešinimą [770]. Išeivių bendruomenė sparčiai keitėsi. Į JAV, XX a. 3 deš. pradžioje uždraudus imigraciją, iki 1940 m. atvyko apie 10 000 lietuvių, dau­ giausia - Lietuvoje nepritapusių reemigrantų. Išeivija ėmė senti ir nutausti, į lietuvišką veiklą įsitraukdavo mažai jaunimo, šis sparčiai amerikonėjo14. Pasaulinės krizės metais žmonėms keliaujant iš miesto į miestą ieškant darbo, ėmė trupėti lietuviškos kolonijos. Per porą dešimtmečių pasikeitė išeivių lyderiai. Tarp dešiniųjų iški­ lo Leonardas Šimutis, J. Laučka, kairiųjų - Pijus Grigaitis, S. Michelsonas, vidurio srovėje - Antanas Olis, Kazys S. Karpius, Kostas Jurgėla, Pijus Jonas Žiūris, komunistų - Antanas Bimba, Leonas Prūseika, Ro­ jus Mizara. Amžininkai skaičiavo, kad organizuotų žmonių katalikai turėjo apie 65, komunistai - apie 15, socialistai gal iki 12, liberalai (tau­ tininkai) - apie 8 proc. [903]. To meto išeivių bendruomenę galima lyginti su brandaus amžiaus žmogumi. Joje ir toliau vyko prieš keletą dešimtmečių prasidėję procesai, įskaitant ir organizacinį skaidymąsi. Ypač tuo pasižymėjo kairieji. 1919 m. rudenį Lietuvių socialistų sąjungos (LSS) X suvažiavime nutarus susivienyti su Amerikos komunistų partija, komunistai pasi­ vadino Lietuvių komunistų sąjunga Amerikoje, prie jų prisidėjo Ame­ rikos lietuvių darbininkų literatūros draugija (ALDLD), Lietuvių mo­ terų progresyvinis susivienijimas ir Susivienijimas lietuvių socialistų 13 Dešinieji vis laukė permainų, bet sulaukdavo naujų smūgių, kaip JAV pilietybę turėjusio kun. Jono Vaitiekūno išsiuntimo 1932 m. už pasisakymus dėl katalikų or­ ganizacijų veiklos varžymų [1366]. 14Diplomatai ir manė, jog vėliau ar anksčiau amerikonizacijos banga nušluos ir lie­ tuvišką idealą į bendrą Dėdės Samo tautą okeaną, nes jaunimas gyveno kitomis są­ lygomis nei tėvai, o diplomatų siūlymai palaikyti jo tautiškumą (sakysim, bent kartą per metus rengti radijo programą anglų kalba su atitinkama paskaita ir lietuviškais kūriniais) liko neišgirsti [770]. 26

I DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS

dainininkų Amerikoje. Po vidaus kovų 3 deš. pradžioje nuo komunis­ tų atskilo J. Baltrušaičio vadovauta nuosaikiųjų grupė, susibūrusi apie jo leistą laikraštį „Aidas“. 4 deš. pradžioje tarp komunistų prasidėjus naujoms kovoms tarp radikalų ir nuosaikiųjų, šie 1932 m. balandžio 2 d. įkūrė Lietuvių darbininkų draugiją (LDD), kurios organu tapo laikraštis „Naujoji gadynė“ [1356, p. 86-95]. Be kitų dalykų, LDD apibūdino save kaip pagalbinę bendro socialistinio judėjimo organizaciją, kuri veda tos krypties propagandę bei leidžia literatūrą, o veiklą plėtė skleisdama literatūrą, ruošdama prakalbas, paskaitas, diskusijas, koncertus ir ki­ tus renginius. 4 deš. pabaigoje ji turėjo į keturias apskritis suskirsty­ tas 26 kuopas (iš viso - apie 500 narių). 1937 m. LDD užmezgė ryšius su LSS, pradėjusia atsigauti po 1929 m. skilimo, kai apie 80 proc. jos narių nuėjo pas komunistus. Tuo metu ji turėjo apie 15 kuopų (iš viso - apie 400 narių). Vykdomąjį komitetą sudarė prezidentas P. Grigaitis, sekretorius dr. Antanas Montvidas, iždininkas K. Liut­ kus. Neoficialiais sąjungos organais buvo laikraščiai „Naujienos“, „Keleivis“ ir „Naujoji gadynė“ [181]. Komunistai, po kelerių metų pastangų perimti SLA, po audrin­ go 1930 m. seimo, kur jiems beveik pavyko pasiekti tikslą, spalio 1d. įkūrė Lietuvių darbininkų susivienijimą (LDS), tais metais pradėtas leisti jo organas „Tiesa“. Pradžioje LDS priklausė apie 2500 buvusių SLA narių, bet veikiai ji ėmė sparčiai augti - padėjo modernesni nei SLA įstatai, mažesni narystės mokesčiai, be to, LDS didelį dėmesį sky­ rė jaunimui, labiau rūpinosi ir sportu, chorais, švietimo kursais. Prie kuopų buvo kuriami klubai, moterų ir jaunimo sekcijos, bibliotekos ir skaityklos, meno rateliai ir kitos organizacijos. Tarp narių buvo ne­ mažai inteligentų - gydytojų, advokatų; šie narystę išnaudojo klientū­ ros plėtimui [153]. 1944 m., remdamiesi JAV spauda, komunistai tei­ gė, kad, lyginant su 1943, išaugo tik LDS (1943 m. buvo 8630 nariai, o 1944 m. - 8724), kai oponentų - mažėjo: SLA 1944 m. turėjo 14928 na­ rius, o 1943 m. -15379, LRKSA1944 m. -10537, o 1943m. -10849 [1313]Informacinė erdvė. Nors permainos joje niekada nesiliovė, bet, ko gero, matomiausios buvo komunistų pastangos, kurie, sparčiai formuodamiesi, skyrė didelį dėmesį informacinei veiklai ir struktūrai. 27

LIETUVA PRIEŠ LTSR_______________________________________

______

Spauda. Nors informacinė erdvė ir keitėsi, bet periodika išsaugojo savo svarbą, diplomatai vadino ją išeivių vienintele tautine mokyto­ ja [862]. Ji irgi neišvengė pokyčių. Iš dienraščių rato iškrito „Vienybė“, nes dėl prastų sąlygų spaustuvėje atsisakė dirbti spaustuvininkai ir lei­ dėjams teko leisti laikraštį rečiau [1332]. Tačiau kiti dienraščiai - kata­ likų „Draugas“, socialistų „Naujienos“ ir komunistų „Laisvė“ - laikėsi. Paskutinioji su kitais atstovavo naujai susiformavusiai komunistinių laikraščių grupei, juos skaitė apie 25 000 išeivių. Kaip dienraštis ėjo keturių puslapių ir turėjo keturis darbuotojus: vyriausiasis redaktorius redagavo antrąjį puslapį (rašė vedamuosius, apžvalgas, taisė bendra­ darbių atsiųstus straipsnius), kitas darbuotojas redagavo korespon­ dencijas ir rašė Niujorko kroniką, trečias rūpinosi pirmuoju puslapiu, o ketvirtas skaitė korektūrą [1179]. Antras pagal svarbą komunistų leidinys buvo Čikagoje leista „Vilnis“ (pradžioj ėjo dukart per savaitę, vėliau - kartą). Iš kitų komunistinių leidinių dar minėtinas ir žurna­ las „Šviesa“. Kanados komunistai leido laikraštį „Liaudies balsas“, keli laikraščiai ėjo P. Amerikos šalyse. Komunistinei spaudai didelę įtaką turėjo LKP vadovai. Šie buvo vis nepatenkinti jos reakcija į LKP vidaus kovas, spausdinta reklama (paieškojimais merginų ir našlių apsivest, visokių žulikų skelbimus, ypa­ tingai stebuklingų gydytojų [435]), be to, redakcijos nepaisė nurodymo vadovauti korespondentams kolonijose15(nors „Laisvė“ ir „Vilnis“ tu­ rėjo kelis šimtus jų, daugumos medžiagą teko perrašyti; matyt, komu­ nistų steigtos korespondentų mokyklos - žymesnės kurį laiką veikė Niujorke ir Klivlande [1357] - nedaug padėjo). Ir nors vienais atvejais išeiviai į šiuos nurodymus iš dalies atsižvelgdavo, kitais - atmesdavo (sakysim, siūlymą sujungti „Vilnį“ ir „Laisvę“), bet 4 deš. pabaigoje jų turinys visiškai pakluso LKP linijai. Iš esmės, visos periodikos turinys išliko koks buvęs: daug vietos skirta kolonijų gyvenimui (apie jį informuodavo korespondentai), įvykiams JAV ir pasaulyje (kaip ir kitų nedidelių tautinių grupių, pe­ riodinė spauda JAV informaciją ėmė iš amerikiečių dienraščių, nes neišgalėjo pirkti iš AP ar Ū1P (United International press), atsiradus 15 Šios laikėsi įprastos praktikos: organizacijos parenka korespondentus ir jie rašo, taip pat yra „liuosų“ korespondentų, taip pat keli korespondentų rateliai, betjų niekas, be redakcijos, nekontroliuoja. Redakcijos su jais turi ryšį, moko kaip rašyti ir buria į ratelius [490]. 28

_______

________

____ I DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS

radijui - iš jo laidų [1179» P-176-177] )>ir įvykiams Lietuvoje. Beje, ži­ nios apie juos ir neretai imtos iš JAV spaudos skelbtų kitų šalių agen­ tūrų pranešimų. Pavyzdžiui, anot JAV viešėjusio tautininkų veikėjo, po 1934 m. birželio 7 d. perversmo mėginimo kairieji skleidė su pa­ sigardžiavimu Varšuvos ir Berlyno agentūrų pranešimus, nevengdami nepadorių ir neleistinų išsireiškimų Lietuvos valdžios adresu, dešinieji mūsų priešų gandus lyg su malonumu kartojo, o diplomatai beveik ne­ neigė [778]. Šie siūlė Eltai leisti specialius komunikatus ir siųsti į JAV, nes, girdi, išeivių spauda paneigė lenkų ir vokiečių pranešimus gavę jų informaciją [770]. Kaip ir 3deš. pradžioje, siūlyta, kad JAVdirbtų Lie­ tuvos, o Kaune - bent vienas išeivių korespondentas [862]. Tačiau si­ tuacija nekito, anot J. Budrio, išeiviai, negaudami iš Eltos, naudojo kitų tarnybų žinias, o jis Eltos informaciją perredaguodavo ir perduodavo 30 kopijų spaudai bei svarbesniems lietuvių radijo valandų vedėjams. Tai, kad Elta neužtikrino informacijos perdavimo operatyvumo, jis vadino viena svarbiausių nutautėjimo priežasčių, nes išeiviai nebuvo įtraukti į Lietuvos gyvenimą, jautėsi atstumti ir tapo jai abejingi [653]. Išeivių spaudos turinys ir toliau stebino tuos, kurie gerai nepažinojo išeivių bendruomenės. Pavyzdžiui, A. Smetona teigė, kad jų spauda labai nekultūringa. (Skaitant vemti verčia!) [1253]. Knygų leidyba. Lyginant su ankstesniais metais, ji ėmė silpti, kasmet pasirodydavo vis mažiau knygų. Leidybinė struktūra liko panaši - jas leido laikraščių redakcijos, spaustuvės, įvairios organizacijos. Iš lei­ dėjų bene aktyviausiai veikė 1915 m. įsteigta ALDLD. Apie 1940 m. ji turėjo apie 6500 narių ir 200 kuopų, padalytų į 15apskričių, aukščiau­ sią vadovybę sudarė 13 narių Centro Komitetas. Kuopos veikė Kana­ doje, Brazilijoje, Argentinoje, Prancūzijoje, palaikyti ryšiai su Kubos ir Pietų Afrikos lietuviais. Už 1,5 dol. metinį mokestį nariai gaudavo kas trys mėnesiai leistą žurnalą „Šviesa“ ir vieną knygą (vadinamąją „metų knygą“). Iš viso iki 1940 m. ALDLD paskelbė 44 knygas bendru 250 000 egz. tiražu, leidybos reikmėms išleidusi iki 120 000 dol. Orga­ nizacijoms ir bibliotekoms knygos duotos nemokamai, draugija ir pati steigė bibliotekas [151], palaikė ryšius su LKP, iš jos vadovų gavo ne vieną rankraštį, šie vėlgi nurodinėjo ką leisti ir kaip veikti. Platinimas. Jo struktūra liko beveik tokia pati kaip anksčiau, nors, aišku, neišvengė ir pokyčių. Ypač tai pasakytina apie platinimą per 29

LIETUVA PRIES LTSR_____________

agentus - platintojus (arba operatorius - organizatorius), kuriais nau­ dojosi komunistinė spauda. Šie keliavo po kolonijas ir rinko prenume­ ratą ne tik renginių metu, bet, vietos aktyvistų padedami, vaikščiojo po lietuvių namus [468], keliaudavo ir laikraščių darbuotojai. Jiems talkino ALDLD skyriai ir jų skirti agentai ar komisijos. Jų nariai „da­ lijosi“ miestą ir vaikščiojo po namus rinkdami prenumeratą bei pre­ kiaudami spauda, palaikydavo ryšius su jų darbą koordinavusiomis laikraščių administracijomis (platintojai buvo skatinti premijomis, jų nuotraukas spausdino laikraščiai), laikraščius platino ir jų korespon­ dentai. Socialistų ir vidurio srovės leidiniams teko atsisakyti agentų, nes šie nebeišgyveno iš pajamų, o jų nusilpusios organizacijos neįsten­ gė efektyviai padėti. Tad redakcijos ragino šalininkus paremti ar kurį laiką siuntė laikraštį nemokamai, o paskui prašė atsiskaityti, bet ne visada sėkmingai. „Naujienos“ Čikagoje turėjo kioskus, samdė vaikus, kurie už kelis centus nešiojo jas po namus ir pardavinėjo gatvėse, kur gyveno lietu­ viai. Beveik visų kolonijų kioskuose galėjai rasti „Keleivį“, jį išvežio­ davo „Metropolitan News Company“ (su ja buvo sudariusi sutartį ir „Laisvė“, bet patirdavo nuostolių, nes ją mažai kas pirko kioskuose). Kiti laikraščiai daugiausia plito savo kolonijose („Vienybė“ - Niujorke, „Dirva“ - Klivlande, „Amerikos lietuvis“ - Vusteryje ir 1.1.) ir beveik neturėjo skaitytojų kitur. Dešiniųjų spauda ir toliau buvo platinama parapijose, anot komunistų, kunigai per pamokslus gąsdino skaičiu­ sius jų spaudą, sako, norit skaityti - skaitykit katalikų knygas ir laikraš­ čius [468]. Ir toliau srovės tęsė savo spaudos platinimo vajų tradiciją. Antai komunistai juos rengė spalį, naujus prenumeratorius viliojo nuolaido­ mis. Naujų narių pritraukimui ir spaudos platinimui agitacijos mėne­ sius rengė ir ALDLD. Spaudos naudai ruošti piknikai ir tiksliniai aukų rinkimai kolonijose16. Kaip skaitytojų pririšimo prie jos traktuotini tokie renginiai, kaip Voterberyje 1938 m. rugsėjo 25 d. vykusi darbi­ ninkų konferencija, nutarusi kolonijose rengti „Laisvės“ ir „Vilnies“ skaitytojų susirinkimus, kuriuose galėtų aptarti kaip gerinti laikraščių turinį [1356, p. 102]. 16 Tiesa, oponentai abejojo dėl skaičių, sakysim, „Liaudies balsas“ teigė turįs ne daugiau kaip 350 prenumeratorių, o išlaikė šešis etatinius darbuotojus su 5000 dol. metine alga, o kur dar kitos lėšos, mažiausiai 6000 dol., kai 1938-1939 m. įplaukos neviršijo 3200 dol. [1166]. 30

I DALIS. NEGANDAI ATSLINKUS

JAV platintos ir Lietuvoje leistos knygos bei periodinė spauda, bet didesnio pasisekimo nesulaukė. Ypač savo leidinius stengėsi skleisti LKP per „Laisvę“ ir „Vilnį“, dažniausiai per prie jų veikusius taip vadi­ namuosius generalinius platinimo agentus ar per tam tikras instituci­ jas, bet vėlgi susidurdavo su įvairiomis problemomis, sakysim, išeivius erzino didelės kainos [428]. JAV leista spauda siųsta į Lietuvą, ypač aktyvūs buvo komunistai. Nemažai jų siųstų leidinių pateko į Lietuvos cenzūros draustų spaudinių sąrašus, jų leidiniai keliavo ir į TSRS. Prakalbos. Tradiciškai savo reikšmę išlaikė ir prakalbos. Ypač di­ delį dėmesį joms skyrė komunistai, pradedant nuo būsimų kalbėtojų mokymo. Tai buvo sudėtinė jų ideologinio švietimo, kuriuo užsiimda­ vo darbininkų politinio lavinimo mokyklos, dalis. Jos, 3-4 deš. dau­ giausia organizuotos ALDLD kuopų, veikdavo dvi savaites, o vasarą mėnesį vakarais ar sekmadieniais ir turėdavo 20-30 mokinių. Ypač stengtasi pritraukti jaunimą, organizuotos tik jiems skirtos mokyklos. Tarp dėstomų dalykų, be teorinių - politinės ekonomikos, istorinio materializmo, Amerikos lietuvių darbininkų judėjimo istorijos ir kitų, buvo ir praktiniai: kaip sakyti prakalbas, rašyti korespondencijas ir 1.1. Angliškai mokėję išeiviai siųsti į panašias anglakalbes mokyklas. Tie­ sa, mokyklos netapo masiškos, būta daug nesklandumų organizuojant jas, neretai mažai išsilavinę klausytojai skundėsi nesuprantą paskaitų. Bet, kalbant apie agitatorius, mokyklos ne visko galėjo išmokyti, ypač kai šnekėti teko be mikrofonų ir įveikti oponentų trukdymą, kurį atlaikydavo ne kiekvienas. Anot R. Mizaros, ilgainiui daugeliui tai pabodo, nes kalbėtojai nebuvo pratinti iš anksto pasirašyti kalbų tekstus. Komunistui - kalbėtojui, jo galva, reikėjo ne tik talento ir ži­ nių, jis privalėjo giliai tikėti savo ginamojo dalyko teisingumu, stipriai mylėti savo klasę, darbo žmones, liaudį ir neapkęsti eksploatuojančios klasės, palaikančios išnaudojimą ir vergiją. Atsistojęs prieš publi­ ką, kalbėtojas turi pamiršti save, kaip geras aktorius pamiršta, atlikda­ mas kurią dramos rolę. Jam turi rūpėti įtikinti klausytojus tuo, ką jis sako [1179, p. 190-193]. Politiniam švietimui komunistai toliau naudojo piknikus, kur sa­ kytos politinės kalbos ir kur susirinkdavo nemažai išeivių (1933 m. Brukline „Laisvės“ piknike buvo 4000, Filadelfijoje - 6000 žmonių), 31

LIETUVA PRIEŠ LTSR_______________________________

_______ ________

įvairių komunistinių datų minėjimus - keturių komunistų sušaudy­ mo metines, V. Lenino gimimo ir mirties minėjimus ir t. t. [1357, p. 81-82]. Piknikus ir kitus renginius prakalboms tradiciškai naudo­ jo ir kitos srovės. Radijas. JAVdaugėjant radijo stočių, išeiviai ėmė nuo 4 deš. steig­ ti radijo valandėles ir naudojo jas visuomeniniams-kultūriniams bei reklamos tikslams. Pavyzdžiui, Bostone nuo 1934 m. pusvalandinę lai­ dą sekmadieniais perduodavo „Lietuvių radijo korporacija“, Čikagoje nuo 1932 m. transliuotos kasdienės „Margučio“ ir Povilo Šaltimiero laidos ir 1.1. Iki 1940 m. vasaros išeiviai girdėjo ir iš Lietuvos transliuo­ tas laidas trumposiomis bangomis [1360]. Verta paminėti ir išeivių ekskursijas į Lietuvą. Iš vienos pusės, jos tapo informacijos šaltiniu spaudai (ši skelbė dalyvių įspūdžius), diplo­ matai tikėjosi, kad dėl to gerės išeivių požiūris į Lietuvos valdžią. Ko­ munistai rengė ekskursijas į TSRS ir taipogi skelbė dalyvių įspūdžius. Iš kitos pusės, ekskursijos buvo ir informacijos sklaidos kanalu, pavyz­ džiui, anot URM, 1933 m. gegužę ekskursantus atgabenusio laivo „Ber­ lin“jūreiviai mėtė iš laivo fašistinę ir komunistinę spaudą17. Informacijos sklaidai toliau naudotos organizacinės struktūros, pavyzdžiui, ALDLD per metus suruošdavo apie 1000 renginių [152]. Organizacijos steigtos akcentuojant ir propagandinius uždavinius. Štai 1922 m. įkurta meno saviveiklos kolektyvus sujungusi Amerikos lietuvių proletarų meno sąjunga skelbė, kad jos tikslas - kovoti su buržuazinės ideologijos įtaka platinant proletarinio meno kūrinius, organizuojant darbininkų bibliotekas, skaityklas, rengiant koncertus, parodas, pasilinksminimus, leidžiant proletarinius scenos veikalus, dainas ir t. L, o kartu ir padėti lietuviams darbininkams daugiau įsi­ jungti į bendrademokratinį JAV darbo žmonių judėjimų [1365]. Tais pačiais metais „Laisvė“ įdėjo Amerikos darbininkų partijos lietuvių sekcijos Centro biuro sekretorės Margaritos Kaul-Kavaliauskaitės nurodymą naujoms kuopoms rengti prakalbas, paskaitas, diskusijas, platinti literatūrą, populiarinti ADP programą, o kiekvienam na­ riui - turėti įpareigojimus [1357]. 17 URM paprašė pasiuntinybės neviešai įspėti išeivius neplaukti šiuo laivu [783], o pasiuntinys B. K. Balutis - konsulo Antano Kalvaičio pasikalbėti su redaktoriais Či­ kagoje apie šį nutikimą ir informuoti laivakorčių agentų draugijų [641]. 32

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

Informacinė erdvė tradiciškai liko kovos lauku (pavyzdžiui, įnir­ tingiausios komunistų vidaus kovos 4 deš. pradžioje virė dėl „Lais­ vės“ ir „Vilnies“ kontroliavimo), bet ne vieninteliu. Komunistai buvo aktyvūs kovodami su kitomis srovėmis, taip pat ir su jiems ideologiš­ kai artimais socialistais18, dėl SLA kontrolės. Jie aktyviai veikė steng­ damiesi įtraukti lietuvius į visos Amerikos komunistinį judėjimą, kuris išnaudojo 3-4 deš. JAVdarbininkų kovą už savo teises, ir šalies problemas, ypač susijusias su 3 deš. pasauline krize ir ją sekusia de­ presija ir bedarbyste, politinių kalinių ir TSRS gynybą, dalyvavo JAV KP rinkiminėse kampanijose. Komunistai kūrybingai išnaudojo situaciją Lietuvoje, ypač po 1926 m. perversmo, į kurį JAVbuvo atsiliepta protestų mitingų banga, o 4 deš. - pasaulyje kilusią antifašistinę bangą, kai pavadinę A. Sme­ tonos režimą fašistiniu suaktyvino veiklą, taip pat ir informacinę. Į tai 4 deš. viduryje teko reaguoti Lietuvos saugumui, kuris ragino LDT per spaudą aiškinti tikrą Lietuvos darbininką padėtį [677], bet ši nematė būtinybės. Užtat komunistai kalė geležį kol karšta, išnau­ dodami palankius momentus - po 1935 m. vokiečių provokacijų dėl Klaipėdos 1936 m. sušaukė suvažiavimą ir įkūrė Amerikos lietuvių kongresą demokratinei santvarkai atsteigti Lietuvoje (ALK), į kurį įtraukė ir kitų srovių išeivius. Po 1938 m. Lenkijos ultimatumo ALK, padedant įvairių srovių spaudai, įsteigė Lietuvos nepriklausomybės gynimo komitetą su skyriais kolonijose. Aukščiausiu judėjimo tašku tapo mitingas Niujorke, kur kalbėjo R. Mizara, prelatas Jonas Balkūnas, „Vienybės“ redaktorius Juozas Tysliava ir kiti. Iki tol ir po to tai buvo sunkiai įsivaizduojama. Vienybė neilgai tvėrė - 1938 m. mirus ALK pirmininkui J. Mickevičiui, 1939 m. rugsėjo 6 d. P. Grigaitis kaip ALKVK narys pareiškė, kad ALKpaleidžiamas (dalis skyrių veikė iki 1940 m.) [1357, p. 104-106]. Paminėjimo verta ir 1939 m. kovo mėn. Niujorko lietuvių įsteigta Amerikos lietuvių taryba. Planuota, kad ji bus nuolatinis organas Lietuvos nepriklausomybės reikalą sargyboje ir apims visų kolonijų lietuvius, pirmiausia - Čikagos, bet liko epizodi­ nė ir lokali institucija [1363, p. 10-11]. 18 Jiems 3 deš. kraują gadino LSDP veikėjų vojažai į JAV, kaip antai Kipro Bielinio 1923 m., prieš kurį komunistai veikė visufrontu ir prašė LKP atsiųsti kompromituo­ jančios informacijos apie jį, nes kaip gyvatė jis čia taiko prie darbininkų, bet ir mes stovim sargyboj [557]. 33

LIETUVA PRIEŠ LTSR

LDT informacinė veikla. Diplomatai stengėsi vengti kovų. Anot jų, vyresniosios kartos nebegalėjai pakeisti [778], be to, pamėginę reikšti savo nuomonę, sulaukdavo išeivių protestų dėl kišimosi į jų reikalus [862]. Užtat buvo aktyvesni Klaipėdos ir Vilniaus klausi­ mais. Antai, vokiečiams pradėjus agresyvius veiksmus prieš 1935 m. Klaipėdos seimelio rinkimus, pasirūpinta protestų mitingų orga­ nizavimu ir rezoliucijų siuntimu spaudai ir tarptautinėms institu­ cijoms [856]. Panašiai veikta ir lenkams stiprinant antilietuviškas represijas Vilniaus krašte. Šiuo atveju reikėjo visuomenės palankumo Lietuvai, bet diplomatai nesutarė kaip jo siekti. Štai P. Žadeikis manė, kad jos vardą labiau gar­ sina įvairūs renginiai [862] (kaip 1939 m. Pasaulinė Niujorko paroda, kur prie Lietuvos ekspozicijos rengimo prisidėjo išeiviai), bet gerano­ riška parama ne visada būdavo priimta (kaip buvusio Kauno univer­ siteto profesoriaus Alfredo Senno, mėginusio įvesti lietuvių kalbos ir literatūros kursą Viskonsino universitete [804]). Paskutiniųjų nepriklausomybės metų įvykiai vertė diplomatus daugiau dėmesio skirti informacinei veiklai. Sakysim, atgavus Vilnių, P. Žadeikis ragino konsulus stebėti lenkų propagandą žiniasklaidoje ir stengtis atremti ją19. P. Daužvardis siūlė sudaryti centralinį spaudos bei informacijos organą [710], bet, nesutikus P. Žadeikiui, nesėkmingai ieškojo URM paramos. Negalima sakyti, jog JAV nejausta Lietuvos pusėn artėjusi nelai­ mė. Ją skelbė iš Lietuvos atvykęs K. Pakštas - A. Smetonai neišgirdus jo perspėjimų apie būsimą okupaciją, jis, pasinaudojęs Kalifornijos universiteto kvietimu dėstyti, išvyko 1939 m. būrelio bendraminčių įpareigotas rūpintis antru frontu kovai su būsimais okupantais. Beje, vaikščiojimai valdžios koridoriais šį tą davė - iš URM gavo diplo­ matinį pasą ir nemažus kelionpinigius, kad jei kas nepaprasto Lie­ tuvai nutiktų, jis savo gabumais propagandai sukeltų judėjimų prieš grobuoniškus bolševikus. Per kelis pirmus mėnesius jis išeiviams pa­ sakė daugiau kaip 60 kalbų. 1940 m. pradžioje važinėjo po Atlanto pakrantės valstijas, kur kalbėjo lietuviams ir kitataučiams. Balandį leidosi į „Institute of International Affairs“ surengtą turnė po rytinę 19Kad diplomatams buvo striuka su informacine medžiaga» liudija P. Žadeikio nuro­ dymas paimti iš „Vienybės“ beveik teisingą naują Lietuvos sienos žemėlapį [825]. 34

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

Kanadą. Šiuokart skaitė uždaras paskaitas, po kurių vyko diskusijos, kalbėjo ir vietos lietuviams. Šnekėdamas apie Europos problemas, daug dėmesio skyrė Lietuvai, būtinybei priešintis visų spalvų diktato­ riams. Po kelionės, pelnęs propagandos ministerio be ministerio rango vardą, dar porą mėnesių skaitė paskaitas Vakarų Kanadoje. Anot jo paties, penkis kartus kirto Ameriką, nukeliaudamas apie 40 000 km, pasakė 119 kalbų, o duoti interviu sudarė apie 100 puslapių knygą. Nenuostabu, kad jam ištrūko prisipažinimas, kad tai jo vargingiausi gyvenimo metai [1358, p. 133-148]. Galvota ir apie specialią instituciją. 1939 m. spalį J. Urbšys pasiuntė P. Žadeikiui telegramą, įgaliodamas atsižvelgiant į pokyčius Europoje suburti geros valios Amerikos lietuvius į bendrą organą, kuris neatidė­ liotinai pradėtą rūpintis telkti lėšas ir darbuotis spaudoje. Po pusantro mėnesio pasirengimo gruodžio 9-11 d. pasiuntinybė sušaukė išeivių atstovų konferenciją. Tačiau paaiškėjo, kad srovės skirtingai žiūrėjo į tokio organo steigimą, ypač dėl atstovavimo, bet buvo parengta veiks­ mų programa [1362], vieni siūlė, kad tokio organo pagrindu būtų Vil­ niaus kraštui remti komitetas, kiti - Niujorko ALT [1363, p. 12]. Konfe­ rencijoje negalėjusį dalyvauti K. Pakštą P. Žadeikis kvietė prisidėti prie darbo (organizacinio ir spaudos), tam tikslui URM skyrė lėšas, bet jos kažkur pasimetė tarp Kauno ir JAV [915]. Informacinė reakcija į sovietinę okupaciją. Kaip ir Lietuvoje, taip ir JAVTSRS veiksmai tapo netikėtumu. Ir čia būta iliuzijų, kad poky­ čiai nepalies nepriklausomybės. Net P. Žadeikis, ALRKF20pasisakius už visų išeivių institucijos kūrimą ir pareikalavus pasmerkti okupaci­ ją, manė, jog nereiktų taip skubintis, ir perdavinėjo J. Paleckio vyriau­ sybės komunikatus išeivių spaudai [1353, P- 206]. Tačiau iš esmės reakcija buvo gana greita ir audringa. Antai Niu­ jorke gavęs žinią apie J. Paleckio skyrimą prezidentu J. Budrys tą patį vakarą sukvietė žymius vietos išeivius, taip pat ir redaktorius. Pasta­ rieji sušaukė viešą mitingą. J. Budriui patarus, „Amerika“ išleido du ekstra tarpsavaitinius numerius ir dalijo juos prie parapijų ir šiaip kur galėdami [867]. Kolonijose prasidėjo mitingai, bet iš Lietuvos plau­ kusi prieštaringa informacija atsiliepė priimamų rezoliucijų turiniui, 20 Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija nuo 1906 m. jungė daugumą išei­ vių katalikų. 35

LIETUVA PRIEŠ LTSR_________________________ ________

pavyzdžiui, P. Žadeikis, gavęs Norvudo lietuvių pikniko sveikinimą Lietuvos vyriausybei, prašė rengėjų paaiškinti, ką reiškė raginimas „Pirmyn prie Sovietinės Lietuvos“ su vėlesniu šūkiu „Tegyvuoja laisva ir nepriklausoma Lietuva“, šiuo atveju, kaip įsivaizdavo sovietinę Lie­ tuvą ir nepriklausomą nuo TSRS [337]. Įtampa augo artėjant seimo rinkimams. Čikagoje redaktorių su­ šauktoje konferencijoje dalyvavę katalikų, tautininkų ir SLA atstovai paskelbė atsišaukimą „Gelbėkime Lietuvą“, kuriame, be įvykių Lietu­ voje išdėstymo, pranašauta, kad kova šįkart bus sunkesnė nei Murav­ jovo Koriko laikais. Organizacijos ragintos protestuoti, siųsti pareiš­ kimus JAV administracijai ir kongreso nariams [762]. ALRKF ragino neremti komunistų, jų organizacijų, spaudos ir propagandos [946]. Panašias idėjas dėstė ir diplomatai laiške išeivių veikėjams, kvietė šaukti nepriklausomybę rėmusių organizacijų atstovų susirinkimą, kol kas neįmaišant oficialius asmenis (konsulus bei atstovą), siųsti te­ legramas JAVValstybės departamentui (VD), Senato užsienio reikalų komisijai, Kongreso nariams ir informuoti savo miestų amerikoniškąją spaudą, kad Lietuva visuomet buvo aukštesnės kultūros nei Rusija, apie nepriklausomybės metų pasiekimus ir kadpuikiausiai gali save išlaiky­ ti, jog viskas, kas vyko Lietuvoje, buvo TSRS primesta jėga siekiant ją užgrobti. Raginta pabrėžti, jog išeiviai, lojalūs JAVpiliečiai, prašė JAV to nepripažinti ir neuždaryti Baltijos šalių atstovybių, o JAV visuo­ menę - kelti spaudoje savo balsą prieš barbarišku Maskvos komunistų žygius ir vesti griežtą kovą prieš komunizmo skiepijimą tose valstybėse; ir prašyti uždrausti JAV komunistinę spaudą, nes ši šalies laisvę ir to­ leranciją panaudoja piktam tarnauja trečiam internacionalui ir Maskvos imperializmui. Pasirašant telegramas siūlyta nurodyti narių skaičių, siunčiant - žiūrėti, kad nebūtų vienos srovės. Išeiviai ragin­ ti išlaikyti nepriklausomos Lietuvos vėliavą, kad kiekvienas susipratęs verbuotų ir veiktų į nesusipratusius ir mažintų Maskvos šalininkų eiles. Maskvos gi bernams - griežta kova , o priklausę komunis­ tinėms organizacijoms - turėtų palikti jas. Diplomatai teigė pareikšią nuomonę gavę ženklą tų, kuriems tikime ir kurių autoritetą pripažįsta­ me. Kol kas veikite savo vardu arba „Gynimo komiteto“ [790]. Laiškas - trumpa informacinės kovos programa, kuri pradėta įgy­ vendinti. Pavyzdžiui, VD protestą prieš rinkimus pasiuntė Čikagos 36

________ _________ ______________________________________ I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

redaktoriai: L. Šimutis („Draugo“), P. Grigaitis („Naujienų“), Antanas Vanagaitis („Margučio“) ir Mykolas Vaidyla („Sandaros“), Komitetas Lietuvos nepriklausomybei ginti [1229]; iš Niujorko išsiųsta daugiau nei 400 telegramų, nemažai - iš kitų kolonijų. Anot J. Budrio, jos padarė įspūdį VD, jo darbuotojai rodė jas Latvijos atstovui Alfredui Bilmaniui, pabrėždami, kad lietuviai užtarė ir kitas dvi Baltijos vals­ tybes [867]. P. Žadeikio protesto pareiškimą VD21 Čikagos lietuviai įvertino kaip pagrindą, apie kurį būdavosis visa Lietuvos byla Ameri­ koje [711]. Tačiau ne visi žavėjosi. Anot K. Pakšto, protestas buvo per švelnus lyginant su A. Bilmanio, kuris juo beveik sudegino visus tiltus su Rygoje pastatyta Maskvos vyriausybe [879]. Protesto telegramos buvo siunčiamos ir po Liaudies seimo nutari­ mų, vyko ir mitingai [1246]. Rūpintasi, kad JAV neatšauktų pasiun­ tinio Lietuvoje Oweno J. C. Noremo ar kad skirtų naują, antraip tai būtų reiškę okupanto moralinį sustiprinimą ir smūgį Lietuvaf, rengta rezoliucija VD [293], bet nesėkmingai. Naujų struktūrų kūrimas. Aiškėjant, kad okupacija užsitęs, į vasa­ ros pabaigą imta daugiau dėmesio skirti organizacinių struktūrų kū­ rimui, o LDT teko rūpintis savo egzistencija, nes vis skaudžiau jautė finansų stygių ir tik negeru žodžiu galėjo minėti Lietuvos vyriausy­ bę, nepasirūpinusią pervesti didesnių lėšų22. Bendru srovių sutarimu 1940 m. rugpjūčio 10 d. buvo įsteigta Lietuvai gelbėti taryba (LGT), kurią sudarė trys ALRKF, trys tautininkų ir trys socialdemokratų at­ stovai. 1941 m. gegužės 15 d. taryba performuota į Amerikos lietuvių tarybą (ALT; pirmininku tapo L. Šimutis, sekretoriumi - P. Grigaitis, iždininku - M. Vaidyla). Panašios institucijos kūrėsi ir kitose šalyse. Rugpjūtį įsikūrė Ka­ nados lietuvių komitetas atsteigti Lietuvos nepriklausomybei, jam priklausė socialistai, katalikai, valstiečiai liaudininkai ir tautininkai, 21Parengtas pagal S. Lozoraičio nurodymus, kokiomis tarptautinės teisės normo­ mis remtis, liepos 18 d. iš jo gautas pranešimas, kad šiandien, penktadienį, „seimas* nutars prijungimą. Jei tik gausime patvirtinimą, kad tai įvyko ir bus laikas įteikti notą [867]. 22Anot E. Turausko, vyriausybė nutarė, kad okupantai atėję pareikšykad buv. vyriau­ sybė apvogė savo piliečius ir todėljie, vietoj pinigų, turi rankose beverčius popieriukus. Tada būtą milijonai keikę buvusią vyriausybę ir pagrįstai keikę. Todėl šį argumentą paleiskite apyvarton bent veikėją tarpe. Sumanymo pervesti į JAVbent 1mln. dolerių P. Žadeikio vardu neatšaukiamo akredityvo forma imtasi per vėlai ir tai darę neparo­ dė pakankamo apdairumo ir energijos [809]. 37

LIETUVA PRIES LTSR

prezidentu tapo A. Frenzelis [59] (vėliau - Kanados lietuvių taryba). Urugvajuje 1941 m. sausį lietuvių suvažiavimas sudarė Lietuvos va­ davimo sąjungą, kuri, be kitų dalykų, ketino skleisti informaciją apie Lietuvą tarp urugvajiečių, suvažiavime priimtus pareiškimus įsidėjo dienraščiai „El Dia“, „El Pueblo“ ir „El Debate“ [1218] (tiesa, greitai paaiškėjo, kad jos pirmininkas Šacikauskas - aferistas, ir sąjunga neiš­ plėtojo aktyvesnės veiklos). Atsiminus neseną patirtį, vėl pradėti kurti fondai remti Lietuvos kovą už nepriklausomybę ir pabėgėlius, vėl kartojamos senos klaidos - ne­ sutarta dėl vieno bendro. Maža to, sutarimo nebuvo ir srovių viduje. Tautininkai buvo sukūrę net tris fondus ir tai, aišku, negausino aukų. Nuo vasaros pabaigos P. Žadeikis, remdamasis kitataučių pa­ vyzdžiu, rūpinosi draugijos „Lietuvos nepriklausomybės draugai Amerikoje“ kūrimu, į kurios veiklą norėjo įtraukti Lietuvos apdo­ vanojimus gavusius išeivius ir amerikiečius (tiesa, steigimas kurį laiką strigo, nes P. Žadeikis vos nesusipyko su Norbertu Pakalniu ir Ch. Laukaičiu, kuriuos pristatinėjo kaip iniciatorius [164]). Dar jis siekė įkurti Lietuvos piliečius JAV vienijusią organizaciją, bet nepa­ laikė P. Daužvardis, nes, jo nuomone, tai būtų atėmę daug laiko ir galėjo sukelti nepasitenkinimą [712]. Aktyviai JAV rūpintasi ir Lietuvos vyriausybė emigracijoje. Jau lie­ pos 20 d. K. Pakštas siūlė buvusiems Pasaulio lietuvių sąjungos, kurią jis vadino Lietuvių Tautos senatu, valdybos nariams L. Šimučiui ir Sta­ siui Vitaičiui tą dieną, kai TSRS aneksuos Lietuvą, iš nepriklausomybę rėmusių redaktorių sudaryti lyg laikiną Lietuvių Tautos Parlamentą, kuris formuotų naujos valdžios branduolį, girdi, toks žingsnis ir šio darinio veiksmų programa būtų padariusi didelį įspūdį ir lietuviams, ir kitataučiams [896]. K. Pakštą skatino ir prieš 3deš. pradžioje nemažai lietuviams padėjusio prof. Malbone Grahamo žodžiai, jog okupacijos nepripažinimas beveik reiškė naujos lietuvių valdžios pripažinimą, jei ją būtų rinkę diplomatai, redakcijos ir organizacijos, ir kad reikia ieškoti galimybių gauti 2 mln. dol. paskolą [899]23. J. Laučka manė, jog viskas priklausė nuo to, ar JAVsutiks pripažinti tokį savarankų kūnų [879], o K. Pakš­ tas, rutuliodamas savo idėją, prakalbo apie „mažąjį seimą“, sudarytą 23Savo aktyvumą grindė tuo, kad K. Pakštas teigė gavęs Pasaulio Lietuvių Sąjungos, Rotary klubo ir ypač Katalikų veikimo centro įgaliojimus (iš šio - atstovauti 22 or­ ganizacijoms su 200 000 narių). 38

1 D A U S- N E G A N D A I ATSLINKUS

bent iš trijų didžiųjų lietuviškų grupių, buvusių demokratiniuose sei­ muose. Jame jis matė bent 10 narių - 5katalikus, 3 liberalus ir 2 socia­ listus (panaši proporcija buvo Lietuvos seimuose), o vadovu - S. Lo­ zoraitį ir ragino skubėti gauti JAV pripažinimą (po to ir kitos šalys būtų lengviau pripažinusios), kol šios nesusikivirčijo su Japonija, nes tada būtų išaugusi TSRS įtaka JAV [894]. Nors vėliau jo samprotavi­ mai keitėsi dėl kai kurių smulkmenų, bet esmė išliko - Lietuvos vy­ riausybė emigracijoje, net nepripažinta, ji būtų galėjusi koordinuoti LDT veiklą [891]. Tačiau planai nejudėjo iš vietos, nors pasiryžusių paremti naują vy­ riausybę užteko, pavyzdžiui, LGT žadėjo finansuoti TK pirmininko kelionę į JAV [715]. Niekas nepasikeitė ir 1941 m. kovo 10 d. į JAVatvy­ kus A. Smetonai. Atvirkščiai, tai prilygo žibalo šliukštelėjimui į lieps­ ną. Beveik visos srovės sutiko jį priešiškai, išskyrus grupę tautininkų. Šie, atmindami, kad apie anksčiau atvykusius jo giminaičius (žentą pulk. Aloyzą Valušį ir žmonos seserį Jadvygą Tūbelienę) rašė tik JAV spauda, o išeivių - nepastebėjoy dar 1940 m. pabaigoje „Amerikos“, „Tėvynės“ ir „Vienybės“ redaktorių susitikime pabrėžė, kad nepaisant praeities visi turi remti A. Smetoną kaip teisėtą prezidentą ir Lietu­ vos konstitucingumo tęstinumo garantą, bet paramos nesulaukė [629] ir vieni sukūrė specialų jo priėmimo komitetą. Nematė A. Smetonos kaip vyriausybės emigracijoje vadovo ir K. Pakštas, ir diplomatai, gir­ di, jis jau priklausė istorijai, kuri viena galės nešališkai jį teisti už jo klaidas ir gerus darbus [809]. Net ir jo didžiausi gerbėjai JAV sutiko, kad jis Lietuvos nebevaldys . Jo rolė - pasirašyti reikalingų vyriau­ sybei sukurti aktų. Netgi mes, vadinami „fašistai“, daugiau iš jo nieko kito nebenorėsime [630]. Maža to, A. Smetona tapo tuo pleištu, kuris palaipsniui vis labiau didino antisovietinių srovių susiskaldymą, nors jis pats vyko įsivaizduodamas, kad nuteiks jas mūsų tautos gaivinimo linkme ant bendro pagrindo [1364, p. 10]. Tad Lietuvos valdžios atstovais JAV ir toliau liko LDT, bet po oku­ pacijos jos vaidmuo pakito. Išeiviai ėmė kreiptis įvairiais klausimais, prašyti patarimų, sakysim, atsakydamas Matui Šimoniui iš Detroito kaip reaguoti į Lietuvos aneksiją P. Daužvardis rašė, kad visoms gru­ pėms, išskyrus komunistus, reikia surengti bent po vieną bendrą ren­ ginį [709]. Tačiau veikiai problemą ėmė kelti P. Žadeikio asmenybė, į kurį, kaip į aukščiausią Lietuvos atstovą, dėta daug vilčių. Deja, jis ne­ 39

LIETUVA PRIEŠ LTSR

sutarė net su kolegomis diplomatais, ir šie gaudavo kokius tai vingiuo­ tus, archaiška lietuvių kalba parašytus raštus, kuriuos reikia kelis kartus perskaityti, kol pagausi kokią tai paslėptą mintį [624]24. Anot J. Budrio, Vašingtone gyvenusiam pasiuntiniui grėsė saviizoliacija nuo jo nemėgusių išeivių, o jo paties pastangos kaip nors sueiti arčiau ir suaktyvinti veiklą nedavė vaisių, girdi, P. Žadeikis tik davė suprasti „sėdėk ir lauk įsakymų, kurie savo laiku išeis iš jo kaipo viršininko“ [626]. Kai kurių išeivių liudijimu, vasaros pabaigoje R Žadeikis atrodė labai nusimi­ nęs, manė, jog ne laikas rūpintis vyriausybė, ir jiems vis labiau atrodė, jog nėra vadovaujančios galvos, diriguojančios rankos [882]; veikles­ nis atrodė J. Budrys25. Visomis įmanomomis nuodėmėmis (kad JAV leidžiami net du komunistų laikraščiai, prastai rinktos aukos ir t. t.) P. Žadeikį kaltino ir A. Smetona, pasiremdamas išeivių šnekomis, kad lenkai pareigonys rimtai dirbo, mūsų gi - vėjus gaudė [1255, p. 443]. Informacijos kaupimo problematika. JAV ji buvo skaudesnė nei Europoje. Tarp iš Lietuvos išvarytų žurnalistų buvo ir amerikie­ čiai [1046]. Kurį laiką naudotasi jos okupaciją regėjusių žurnalistų straipsniais, švedų ir vokiečių spaudos pranešimais. Atsisakę grįžti į Lietuvą diplomatai liko be jokių ryšių su ja. Visa viltimi gauti patikimą informaciją tapo pabėgėliai [291]. Bene pirmas į JAV rugpjūčio mėn. atvyko URM ekonominio departamento val­ dininkas Petras Vileišis, pabėgęs iš Kauno birželio 15 d. Jį klausinėjo ir išeivių laikraštininkai, ir diplomatai. Pavyzdžiui, Jonui J. Bielskiui jis atrodė kiek egzaltuotas, kiekvieną kartą savo pasakojimus kitaip nušviečia, tad nieko neužrašiau, mes tokiais atpasakojimais negalime remtis [626]. Vėliau atvažiavo daugiau, tarp jų - ir kelios dešimtys tu­ rėjusių JAV pilietybę ir ištrūkę jos dėka. Praėjus keliems mėnesiams po okupacijos, į JAVėmė važiuoti į Vokietiją pabėgę lietuviai26(vienas jų - advokatas Stasys Gabaliauskas - tapo laikraščio „Lietuvių žinios“ redaktoriumi, kun. K. Barauskas - vienu iš „Draugo“ redaktorių). 24Kai kurie diplomatai net vadino P. Žadeikį aukščiausios rūšies neurasteniku ir mi­ zantropu, su kuriuo sunku susikalbėti [913].

25Tiesa, vieno iš taip maniusių K. Pakšto priešiškumą kurstė ir žinia, jog kai URM galvojo jį skirti į pasiuntinybę kultūros reikalų patarėju, jis viską sutrukdė [913]26JAV Teisingumo departamento žiniomis, JAV 1941 m. buvo užregistruoti 86 892 Lietuvos piliečiai, iš esmės - žmonės, gimę Lietuvos teritorijoje ir neturėję JAV pi­ lietybės. LDT buvo užsiregistravę apie 400, daugelis jų siekė JAV pilietybės. Tarp žymesnių pabėgėlių buvo „Sekmadienio“ redaktorius-leidėjas Ch. Kučinskas, juris­ tas J. Robinzonas, kunigai J. Gečas, socialdemokratas J. Januškis, rašytojas Antanas Vaičiulaitis, karininkai Paulius Labanauskas ir Kazys Grinius. 40

________

__________ _____________________________ I DALIS. NEG A N D A I ATSLINKUS

Kurį laiką buvo sutrikęs spaudos gavimas iš Lietuvos, tad kaip di­ delę naujieną rugpjūčio i d. numeryje „Naujienos“ pranešė, kad atėjo keli „Lietuvos aido“ ir „Lietuvos žinių“ numeriai [1125]. Vėliau atsira­ do galimybė gauti LTSR spaudą; nutraukus jos siuntimą ambasadai, R Daužvardis užsakė per Čikagos lietuvius [292]. Informaciją siuntė ir Elta, bet JAVji sutikta kaip propagandinė medžiaga [1193]. Svarbiu žinių šaltiniu, kuriuo vėl imta naudotis nuo okupacijos pra­ džios, tapo laiškai (antai liepos pradžioje „Amerika“ įdėjo oro paštu iš Lietuvos gautą laišką [1180]). „Drauge“ rugpjūčio pabaigoje pasirodė informacija apie birželio 25 d. išsiųstą kunigo laišką, kuriame prašyta „Melskitės už mus ir už save. Labai baisu ir žmonių jėgos nebepajėgia išsigelbėti“ [1244], rugsėjį atsirado rubrika „IŠ PAVERGTOS LIETU­ VOS“, kurioje neretai remtasi laiškais, bet, menant NKVD cenzūrą, jie labiau tiko komunistinei spaudai ir ši plačiai jais naudojosi (beje, 1941 m. pavasarį išleistame tarptautinių telegramų siuntimo tvarkos žinyne ties „Lietuva“ nurodyta „see Russia“ [1240]). Nekomunistinė spauda spausdino pabėgėlių atsiųstus laiškus, juos gaudavo iš diplo­ matų (taip „Dirva“ dėjo P. Daužvardžio persiųstų Berlyno ir Prancūzi­ jos lietuvių laiškų svarbesnes dalis [771]), išeivių (K. Pakštas gaudavo iš E. Turausko, J. Prunskio, Stasio Ylos, A. Maceinos ir kitų [903]) arba net susirasdavo korespondentus („Draugo“korespondentu Vokietijoje tapo J. Prunskis [1041]), tad didžioji dalis informacijos buvo gaunama iš Berlyno ir Berno27. Žiniose iš Lietuvos neretai realybė maišėsi su fantastika. Antai lie­ pos pabaigoje išeivių spauda skelbė apie Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų suėmimą [1202], E. Galvanausko pabėgimą [1014], o šalia karininkų savižudybes, taip jų ir šaulių sąjungos vado, sukilimą Kau­ no kalėjime [1152], kad apie Kaune nelegaliai leistą „Trimitą“ telkėsi pasipriešinimas okupacijai [1251]. Savo informacijos kanalus turėjo diplomatai. Tiesa, iš pradžių būta problemų. Pavyzdžiui, okupavus Lietuvą, J. Budrys bandė susisiekti su kolegomis Europoje, bet anglai atsisakė sujungti telefonu su B. K. Ba­ lučiu, girdi, dėl karo jungė tik britų ambasadorių ar JAVvaldžią. Tada mėgino pasiekti S. Lozoraitį (iš pradžių siuntė telegramą, kad skam27Bet ne viskas naudota; sakysim, J. J. Bielskis supeikė J. Gabrio leidinius, kad pradė­ jo nuo kritikos, kuriai dar anksti, o viešinti - kenksminga [626], o J. Laučka nesisku­ bino vykdyti šio įpareigojimo perduoti redaktoriams [882]. 41

U E J U V A PRIEŠ L T S R ______

________________________________

_________________

bins, o tada skambino), bet, prasėdėjęs prie telefono visą naktį, penk­ tą ryto gavo žinią, kad jo nėra Romoje. Tik po paros pagaliau pavyko susisiekti. J. Budrys pasiuntė S. Lozoraičiui savo sudarytą šifrą [867]. Matyt, jis buvo laikinas, nes jau rugpjūtį B. K. Balutis, kurio dviem anksčiau parengtais šifrais naudojosi URM, parengė naują - „Balu­ tis Trečias“. Ankstesni buvo panaikinti (jais buvo užšifruotos Pijaus Glovackio telegramos LDT iš Kauno). Sistemos pagrindu buvo trys kryžiažodžių knygos: Emrys Stephens „The Pocket crossword puzzle book“, „Sloans crossword book“ ir R. W. Purnell „The Bedford cros­ sword puzzle book“. Jose B. K. Balutis sužymėjo lenteles, kuriomis reikėjo naudotis [192]. Tačiau kai kuriems diplomatams šifras atrodė sudėtingas ir jie prašė supaprastinti. Buvo sutarta svarbiausiais klau­ simais ryšį tarp diplomatų Europoje ir JAVpalaikyti per pasiuntinybę Vašingtone [860]. LDT naudojosi ir diplomatiniu paštu, juo iš Europos į JAV keliavo pasitarimų pro memoria. Buvo prašoma pastabų dėl turinio ir spręsti, ar visą turinį, ar dalimis atskleisti Amerikos veikėjams ar kokiam orga­ nui. Anot E. Turausko, diplomatams Europoje reikėjo tiesioginio susi­ žinojimo su amerikiečiais, kad nepadarytų klaidų [809]. Laiškai į Euro­ pą siųsti ir per į ją keliavusius išeivius (pavyzdžiui, vyskupą R P. Būčį, vykusį į Romą [626]). Kartu LDT JAVieškojo būdų operatyviai tarpu­ savyje keistis informacija (taip J. Budrys žadėjo siuntinėti konsulams laiškų P. Žadeikiui nuorašus, kad tie žinotų jo nusistatymą28). Informacinės struktūros ir jų veikla. Vargstant dėl informacijos iš Lietuvos gavimo, prabilta apie būtinybę steigti informacines struk­ tūras Europoje ir JAV, konkrečiai, informacijos biurus, kurie ieškotų būdų kaip ją gauti. Europoje, kaip žinia, toks atsirado - Berne. Tačiau, sunkiai versdamasis, prašė išeivių paramos [1343], o P. Žadeikis ieško­ jo lėšų ir skyrė iš pasiuntinybės finansų. JAV reikalai niekaip nejudėjo toliau šnekų ir idėjų, nors raginta ir iš Europos. Pavyzdžiui, A. Maceina siūlė kurti lietuvių kultūrinį centrą, kuris burtų kultūros darbuotojus ir pirmiausia pasirūpintų stipria spauda. Jis ragino leisti bent vieną stiprų dienraštį ir mėnesi­ 28J. Budrys rūpinosi ir dokumentų apsauga, pasiuntęs dalį konsulato turto į Marianapolį, o P. Daužvardžiui patarė perduoti saugoti kazimieraitėms, nes TSRS konsu­ latai disponuoja didelėm sumom ir naktį ar tai kurį weekendą galėtų išvogti konsulato bylas, knygas, atspaudas [849]. 42

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

nį žurnalą, konkrečiai, atnaujinti „XX amžiaus“ ir „Židinio“ leidybą, steigti „Lietuviškos kultūros institutą“ [1001]. L. Šimutis kvietė Eu­ ropos lietuvių pavyzdžiu steigti informacijų biurą, girdi, ALRKF ta­ ryba skelbė mobilizaciją lietuvių rašytojų, kad jie savo raštais šauktų tautiečius pasiaukoti Lietuvą gelbėti kalbėtojus ir veikėjus [1280]. LGT planavo steigti „centralinį lietuvių biurą“, kuris palaikys ryšius su JAV institucijomis, Lietuvos vyriausybe, nepriklausomybės siekiančia Lie­ tuvos visuomene, ruoš medžiagą memorandumams ir pareiškimams, plačiai informuos Amerikos ir kitų kraštų spaudą apie Lietuvą ir mūsų darbus užjos nepriklausomybę, ves publikaciją anglų ir lietuvių spau­ doje [779]. Tam pritarė ir tautininkai, sutikę, kad tinkamiausias vado­ vas - K. Pakštas, ir teigę, kad į jį reiktų įtraukti latvius su estais (taip manė sumažinsią katalikų įtaką) [1353, p. 209-210]. LGT virtus ALT, tarp numatytų komisijų buvo ir spaudos, ir informacijos biuras, tačiau vėl - tik popieriuje. Kol „didieji“ trypčiojo vietoje (P. Žadeikis tuščiai siūlė LGT bent mitingų organizavimui didmiesčiuose samdyti reikalų vedėją, o iki tol naudotis konsulatais, kurie paruoštų mitingų planą [400]), in­ formacines struktūras stengėsi kurti išeivių grupės. Pavyzdžiui, Lie­ tuvių Amerikoje tautininkų sąjunga (LATS) svarstė V. Bukšnaičio siūlymą sudaryti propagandos spaudoje ir radijuje komitetą, buvo siūlytos ir narių į jį kandidatūros [634]. Tačiau šis nelabai ką galėjo nuveikti, tad kol šnekos liko šnekomis, informacinio biuro funkcijų teko imtis pasiuntinybei. Faktiškai buvo veikta nuo okupacijos pradžios. Pavyzdžiui, atsaky­ damas J. Budriui ar gali kalbėti mitinguose ir per radiją, P. Žadeikis teigė, jog svarbu aiškinti įvykius Lietuvoje: viena medalio pusė yra „Laisvėje“ ir „Vilnyje11, svarbu, kad nebūtų pamiršta ir apie antrą Žinoma, žiniomis reikia operuoti tik iš patikimų šaltinių ir vengti lais­ vų įsivaizdinimų ir sparnuotų apibendrinimų neminint valstybių va­ dovų pavardžių [217]. Trūkstant lėšų P. Žadeikis mėgino ieškoti vers­ lininkų paramos, kad galėtų ką nors pasiųsti su kalbomis į tolimesnes kolonijas [369]. Informacinė veikla buvo derinta su kitomis atstovybėmis. Į Berną buvo nusiųsta informacija apie Lietuvą ir lietuvius iš JAV spaudos anglų ir kitomis kalbomis, taip pat ir neskelbtina, bet 43

LIETUVA PRIES LTSR_____________________________________________________________________

naudinga LDT Europoje. Pasirūpinus spaudos siuntimu į Euro­ pą29, pasiuntinybei Vašingtone nebereikėjo rengti jų žinių santrau­ kos. Berno biuletenis multiplikuotas GK Niujorke ir siųstas išeivių spaudai (neperiodiškai dėl lėšų stokos, tikėtasi, reikalai pagerės sudarius atitinkamą fondą [141]). Tiesiogiai už informacinį darbą pasiuntinybėje buvo atsakingas jau po okupacijos iš Berlyno perkeltas J. Rajeckas. Jam pavesta lyg ne­ oficialaus „spaudos ir kultūros“ attache pareigų sritis, palaikant ryšius su LDT, informaciniais biurais, JAV ir išeivių spauda bei kultūrinė­ mis organizacijomis. Į jo pareigas įėjo ir spaudos sekimas, ryšiai su Bernu, pasiuntinybės archyvo ir bibliotekos priežiūra, propagandi­ nės literatūros tvarkymas [352]. Anot P. Žadeikio, jam Niujorke turėjo talkinti Anicetas Simutis [400], bet iš tikro GK informacinei veiklai dirigavo J. Budrys. Liepą pasiuntinybė nutarė leisti mėnesinį leidinį „Lithuanian Infor­ mation Service“ 1000 egz. tiražu ir siuntinėti jį AP, UP, didžiajai JAV spaudai, VD ir kongreso nariams [681]. Tačiau pirmas numeris, kiek pakeistu pavadinimu - „Current news on the Lithuanian situation“ (vėliau - „Lithuanian situation“) - pasirodė tik metų pabaigoje. Kitas buvo planuotas išleisti Vasario 16-osios proga, bet netesėta dėl lėšų ir, matyt, dėl informacijos stokos. Nenuostabu, kad P. Žadeikis, rašy­ damas apie spaudos darbą, informacijos rinkimą ir teikimą išeiviams bei JAV visuomenei vadino pirmaeiliu uždaviniu, jis ragino kolegas ieškoti kiek įmanoma daugiau padėjėjų, reaguoti į JAVspaudoje pasi­ rodžiusią sovietinę propagandą [817]. 1940 m. rudenį P. Žadeikis ėmė rūpintis medžiagos rinkimu apie išeivių reakciją į Lietuvos okupaciją, jos žemės ūkio, finansų, preky­ bos, pramonės, švietimo, kariuomenės, ūkininkų ir darbininkų padė­ tį [365]- Iš Lietuvos atvykusių ir su kalbomis po kolonijas važinėju­ sių P. Vileišio ir P. Vainiūno buvo prašyta užrašyti jas, kad po to būtų galima išleisti knygą ar panaudoti kaip straipsnius. Pirmojo prašyta straipsnių apie Lietuvos užsienio prekybą, Klaipėdos uosto reikšmę, pramonę, Lietuvos ir TSRS darbininkų ar ūkininkų gyvenimo palygi­ nimo [413]» antrojo - apie Lietuvos kultūrinius pasiekimus, Gedimino valdymą, moterų ir vaikų teises bei globą Lietuvoje [411]. 29Prašymai nemokamai siųsti laikraščius nusiųsti „Dirvai“, „Garsui“, „Darbininkui“, „Amerikos lietuviui“, „Amerikai“, „Tėvynei“, „Vienybei“, „Vyčiui“ [382]. 44

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

Atsimintas ir iškarpų iš JAV spaudos rinkimas, bet trūkstant lėšų specializuotų firmų samdymui, prašyta diplomatų Čikagoje, Bostone, Los Andžele ir Niujorke iškirpinėti straipsnius apie Lietuvą ar kur ji minėta analizuojant TSRS - Vokietijos, JAV - TSRS, JAV - Vokietijos santykius, Lenkijos ir Baltijos šalių atstatymą, lenkų, ukrainų, baltų emigrantų veiklą JAV [364]. To prašyta ir išeivių redaktorių [384]. R Žadeikis rūpinosi tiek Europoje, tiek JAV parengtų rankraščių, tinkančių Lietuvos bylai, leidyba. Tarp tokių buvo R Klimo „Lietuvos istorijos“ I ir II tomai (leidėjų JAV buvo prašyta pranešti, ar imsis), L Šeiniaus „Raudonasis tvanas“ [1155], A. Simučio „Economic Re­ construction of Lithuania after the World War“ („Ekonominis Lietu­ vos atstatymas po Pasaulinio karo“), J. Hertmanavičiaus „Consise His­ tory of Lithuania“ („Trumpa Lietuvos istorija“). Kiekvieną rankraštį lydėjo konkrečios problemos. Pavyzdžiui, I. Šeinius norėjo honoraro [395], A. Simutis atidėjo išleidimą, kad papildytų žiniomis apie okupa­ ciją [1247]. LGT prakalbus apie literatūros leidimą, P. Žadeikis ragino sudaryti rankraščių atrankai ekspertų komisiją [399]. Būta daugiau idėjų, sakysim, išleisti specialų žurnalą Gedimi­ no 600-ųjų mirties metinių proga [353]. 1940 m. pabaigoje Kunigų Vienybė išleido „Present situation of the Catholic Church in Li­ thuania“ [966] („Dabartinė Katalikų bažnyčios padėtis Lietuvoje“) (16 psi.). 1941 m. pradžioje biuletenį „Lithuanian information service“ buvo pradėję leisti Niujorko lietuviai su J. Laučka ir K. Jurgėla prie­ kyje. Vieno numerio tiražas siekė apie 7000 egz. ir buvo siunčiamas įvairiais adresais, anot J. Laučkos, net ir Haile Selassie praeitą savaitę pripažinome imperatoriumi ir išsiuntėme į Adis Abebą, kad ir nebuvo šis miestas paimtas. Jumoro tad netrūksta ir pas mus... [149]- Tačiau išėjo tik du numeriai - sausį ir vasarį, matyt, pristigta lėšų [1169]. Informacinė priešprieša už išeivių bendruomenės ribų. Ir išei­ viams, ir diplomatams, kalbant apie informacinę veiklą, nebereikė­ jo išradinėti dviračio, tik atsiminti neseną patirtį. JAV valdančiųjų sluoksnių ir visuomenės paramos Lietuvos nepriklausomybės siekiui tiek tiesiogiai informuojant valdančiuosius sluoksnius, tiek spaudą užsitikrinimas buvo pagrindinis uždavinys, nemažiau svarbus buvo ir išeivių bendruomenės informavimas, palaikant jos ryžtą remti Lietuvos kovą. 45

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Informuoti valdančiuosius sluoksnius iš dalies buvo lengviau negu prieš porą dešimtmečių. JAVatsisakymas pripažinti Lietuvos aneksiją ir leidimas diplomatams tęsti veiklą leido palaikyti tiesioginius ryšius su JAV institucijomis ir pareigūnais. Tačiau šiuokart LDT, dar tik ku­ riantis naujoms išeivių institucijoms, neturėjo tokios aktyvios jų para­ mos ir neretai patys turėjo inicijuoti jų veiksmus. Ji daugiau ar mažiau kontroliavo išeivių apeliacijas į JAV institucijas, kitų šalių ambasadas (tiesa, kolonija, užsimojusi siųsti protesto rezoliucijas grobuonių agen­ tūrai, bandyta tramdyti, beprasmiška ir nepatogu - jie padarę grobimą į rezoliucijas jokio dėmesio nekreips), bet LDT buvo atsargi ir į prašy­ mus rengti rezoliucijų projektus atsakydavo, jog nepatogu, ir ragino naudotis priimtomis ir paskelbtomis spaudoje [701]. LDT padėjo ir į JAV institucijas besikreipusiems lietuviams, kurie turėjo JAV piliety­ bę ir rūpinos Lietuvoje likusiais artimaisiais. Antai buvusio pirmojo Lietuvos atstovo JAV Juozo Vileišio dukra Elena Vileišytė-Devenienė, kurios vyras Mykolas Devenis liko Lietuvoje, lankėsi VD, jai padėjo ir Kongreso narys Smith, ir 1940 rudenį VD nutarė suteikti jos vyrui pilną protekciją kaip Amerikos piliečiui [320]. Buvo mėginta patekti pas prezidentą Frankliną D. Ruzveltą. Po JAV pareiškimo, jog nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos, buvo pasiūly­ ta, kad maža, bet visais atžvilgiais reprezentacinė grupė išeivių veikėjų aplankytų jį, padėkotų už paramą ir paprašytų, kad šis nusistatymas nebūtų atšauktas, nepaisant jokių okupantų pastangų. Susitikimas tu­ rėjo vykti rugpjūčio 11-14 d. [826], bet, vasarą nepavykus, vėl mėginta rudenį. Tiesa, P. Žadeikis įspėjo, jog Vašingtone dėl karo, kaip netin­ kamo laiko, didelės delegacijos nepageidautos. Priiminėtos tik mažos, ir prezidentas išklausydavo, jei kreipimasis nebuvo ilgas, antraip teks­ tą paimdavo padėjėjai, tad patarė rašyti kiek galima trumpesnį [397], o vėliau - tik padėkoti žodžiu ir padovanoti Lietuvos pašto ženklų albumą (E Ruzveltas buvo filatelistas) [398]. Ieškant kelių Vašingtono koridoriuose labai padėjo Komercijos departamente dirbęs Viktoras Sholis. Spalio 1 d. naktį jis paskam­ bino tėvams ir pranešė, jog F. Ruzveltas priminė tebelaukiąs dele­ gacijos, tad LGT ketino tartis dėl datos [713]. Vėliau išsiskyrė dvi versijos - pagal V. Sholį, audienciją lietuviai galėjo gauti greitai, o pagal kongresmeno Sabath informaciją - F. Ruzveltas dėl užimtu46

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

mo negalės priimti tris savaites [714]. Į delegaciją („neišgirdus“ P. Žadeikio siūlymo įtraukti bent dvi moteris [398]) pateko kun. Jo­ nas Švagždys, L. Šimutis, J. Laučka, Balys Mastauskas, J. R Žiūris, M. Vaidyla, K. S. Karpius, Petras Pivaronas, P. Grigaitis ir Fortūnatas Bagočius. Anot R Žadeikio, jie atstovavo 95 proc. išeivių, tad galėjo vadintis Amerikos lietuvių tautinės tarybos delegacija [388]. Delegacija buvo priimta spalio 15d. Ji įteikė minėtą memorandumą ir vietoj pašto ženklų padovanojo gintaro dirbinius. Nesunku įsivaiz­ duoti, ką jautė jos nariai girdėdami F. Ruzvelto žodžius, kad Lietuva neprarado nepriklausomybės, Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai suspenduota, kad ateis laikas ir Lietuva vėl bus laisva. Tai įvyks grei­ čiau, nei jūs galite tikėtis ir kad ir mažiausia tauta turi tas pačias teises naudotis nepriklausomybe, kaip ir didžiosios tautos [1350, p. 552]. 1941 m. pavasarį kai kurios Vašingtono durys atsivėrė A. Smetonai balandžio 1d. jį priėmė laikinai valstybės sekretorių pavadavęs S. Wel­ les, o 18 d. - lydimą P. Žadeikio privačioje audiencijoje - F. Ruzveltas. K. Graužinis suorganizavo išeivių susitikimą su Argentinos prezi­ dento pareigas ėjusiu viceprezidentu Ramon Castillo. Gruodžio 20 d. šis priėmė dešimties asmenų delegaciją, kuri įteikė įrištą Argentinos ir Lietuvos vėliavomis papuoštą aplanką peticiją. Be delegacijos pir­ mininko Igno Padvalsko, dar kalbėjo ir K. Graužinis, informavęs apie Lietuvos būklę [109]. Ieškota įvairių būdų garsinti Lietuvos vardą. P. Žadeikis ragino iš­ naudoti Niujorko „Committee to defend America by aiding to Allies“ kvietimą dalyvauti 1941 m. gegužės 6 d. rengtoje demonstracijoje Ma­ dison Square Garden ir pasirūpinti, kad tarp okupuotų šalių vėliavų kabėtų ir Lietuvos [219]. Buvo pasiekta, kad Niujorko gubernatorius Lengmanas birželio 25 d. paskelbtų Baltijos šalių diena. Išnaudoti įvairūs renginiai, sakysim, atsiliepta į Temple universiteto siūlymą su­ rengti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žemėlapių parodą [289], rugsėjį Pitsbergo universitete atidarytas „Lietuviškas kambarys“ [380]. Tačiau tai buvo nedaug, palyginus su norais. Tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos minėjimą JAV spaudoje. Žinios apie jos, kaip ir kitų Baltijos šalių, likimą patekdavo ir į didžią­ ją, ir į vietinę JAV anglakalbę spaudą, pavyzdžiui, liepą „New York Time“ įsidėjo vedamąjį „Vagystė Pabaltijyje“ [1321], informuodavo 47

U E T U V A PRIEŠ LTSR____________________________________ _____________

kitų tautinių grupių spauda, kaip Džersi Sičio ukrainų leidinys „Svoboda“ [992]. Tiesa, sunku pasakyti, kiek padėjo diplomatų raginimas informuoti JAV spaudą. Žinoma, kad tamprius ryšius su ja palaikė K. Pakštas, anot jo, liepą korespondentai kas savaitę teiravosi naujie­ nų [899]. J. J. Bielskis į anglų kalbą išverstą savo pareiškimą „Faktų šviesoje“ pasiuntė AP, UP, spaudai ir įvairiems asmenims [626]. Mė­ ginta patalpinti JAV spaudoje kitose šalyse skelbtą informaciją apie Lietuvą. Pavyzdžiui, 1940 m. vasarą Kanadoje gavus „Imperial Policy Group“ („Imperijos politikos grupės“), kurią sudarė žymūs Anglijos politikai, užsienio reikalams skirtą memorandumą „The Baltic trage­ dy“ („Baltijos tragedija“), J. Budrys, padedant G. L. P. Grant-Suttie, parūpino teisę skelbti ištraukas [761]30. Diplomatai vėl, kaip prieš porą dešimtmečių, ėmė taisyti JAVspau­ dos netikslumus apie Lietuvą („diskutuoti“ teko ir su išeivių spauda, sakysim, „Tėvynei“ paskelbus pabėgėlių įspūdžius su redaktoriaus kritinėmis pastabomis apie A. Smetonos režimą, P. Žadeikis pasiuntė protesto laišką [405]). Tačiau kenkė JAVbesiformavusi nuomonė, kad Baltijos šalys pačios pasirinko savo likimą [895]. Be to, spauda dau­ giausia domėjosi 1940 m. prezidento rinkimais, o Baltijos šalių okupa­ cija sutapo su vokiečių puolimu Vakaruose, tad labiau rūpėjo Vakarų Europos šalių likimas. Vėliau, stokojant informacijos iš Lietuvos, buvo sunku sudominti žurnalistus, o P. Daužvardžiui pasiūlius samdyti ry­ šių su visuomene firmą ir rengti kampaniją spaudoje, P. Žadeikis ne­ sutiko. Jo nuomone, būtų daug išlaidų - firma reikalautų mokėti, o dirbti tektų diplomatams ir dar taikantis prie firmos sąlygų [294]. Daug dėmesio vėl buvo skirta prakalbų renkant aukas (pirmiau­ sia - remti pabėgėlius ir užtikrinti fondų veiklą) ir skleidžiant infor­ maciją iš Lietuvos maršrutams. Pagrindiniais kalbėtojais buvo pabė­ gėliai - A. Smetona ir jo artimieji (J. Tūbelienė, A. Valušis), P. Vileišis ir kiti. Savo keliones jie pradėjo rugpjūtį. Jo pabaigoje Sisere kalbėjo P. Vileišis (dar - P. Daužvardis, „Draugo“ ir „Sandaros“ redaktoriai) [995]> rugsėjį Čikagos apylinkėse - Aleksandras Račkus [1238], spalį ir lapkritį važinėjęs po kolonijas su P. Vileišiu [1061]. Keliavo ir tris mėnesius LTSR praleidęs S. Gabaliauskas [1058], J. Prunskis [967]. Jie 30 Jame teigta, kad Baltijos šalis TSRS okupavo norėdama pagerinti savo strateginę padėtį ir išsigandusi neigiamos vietinių gyventojų įtakos jų įguloms, girdi, kariai apstulbo pamatę Baltijos šalių pragyvenimo lygį [980]. 48

______

_______

1 DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

daugiau važinėjo po rytines valstijas, tad K. Pakštas rinkosi kitas ko­ lonijas. Apie maršrutų organizavimą žinoma nedaug, tik tiek, kad iš anksto buvo skelbiama spaudoje ir kolonijų lietuviai buvo kviečiami susisiekti su organizatoriais, kad suderintų laiką. Kai kuriems kalbėto­ jams mokėjo pasiuntinybė (po poros mėnesių kelionių P. Vileišis gavo įoo dol. [414]). Gan rimtai J. Tūbelienės maršruto kaip dalies Tautos fondo vajaus organizavimo ėmėsi LATS31. Jis pradėtas mitingu gruodžio 6 d. Niu­ jorko Grand Paradise, kurį organizavo speciali komisija. Maršrutų reikalų tvarkymui skirtas vedėjas, turėjęs susisiekti su bendraminčiais 24 rytinėse valstijose32ir teikti informaciją spaudai [633]. Prieš mitin­ gą išplatinta 2000 atsišaukimų, o J. Tūbelienė, lydima išeivių, lankė lietuvių namus. Mitinge dalyvavo apie 2000 žmonių, kalbėjo LATS primininkas Bladas K. Vencius, Kleopas Jurgelionis, J. Tysliava, A. Valušis ir Domas Klinga. Šis sulaukė net plojimų pareiškęs, kad smer­ kia A. Smetoną, bet tuoj pridėjo, jog dėl minkštumo ir kad neiššaudė visų bolševikų. J. Tūbelienė priminė laiškus, išspausdintus maskolių laikraštyje, leidžiamame lietuvių kalba (t. y. „Laisvėje“) [1168]. Vieniją vertino kaip įdomią kalbėtoją, gražiai vaizdavusią įvykius, kiti - kaip menką, kuriai labiau pritiktų kalbėti popiečių „arbatėlėse"... [1139]. Atskirai paminėti verta A. Smetonos prakalbas. Beje, viena jo įsilei­ dimo į JAV sąlygų buvo pasižadėjimas, kad viešai kalbės tik apie iki jo pasitraukimo nutikusius įvykius ir neprognozuos ateities [389]- Iš pra­ džių net manyta, kad išvis negalės keliauti su kalbomis, kad nesukom­ promituotų JAV valdžios [630]. Be grupelės tautininkų ir diplomatų, niekas nebuvo linkęs rengti jo prakalbų, nebent padėti jam talkinu­ siems žmonėms, kaip žadėjo SLAvadovas F. Bagočius [628]. Iš pradžių A. Smetonos kelionės daugiau naudotos ryšiams su JAV spauda. Sakysim, P. Žadeikiui jos atstojo VR akciją. A. Smetonai at­ vykus į Čikagą, jis ragino P. Daužvardį parinkti patogų laiką, kad į 31Kaip ir kitos išeivių organizacijos, LATS sukūrė savo firminį blanką su visų vadovų pavardėmis, o ryšius tarpusavyje palaikė siųsdami posėdžių protokolus [632]. 32 Laiškais buvo informuota, kad LATS pradeda plačią veiklą, atvyksta J. Tūbelie­ nė, ji kalbėjosi ir tarėsi su Lietuvos Prezidentu ir su atsakingais Lietuvos vyrais, kurie šiandien vadovauja tautos kovai už nepriklausomybę ir sutiko keliauti po kolonijas. LATS prašė padėti surengti renginius kolonijose, tam sudaryti komitetą, numatyti datą, bet nepriimti galutinių sprendimų, nes derins visus pranešimus ir po to sudarys galutinį maršrutą [633]. 49

LIETUVA PRIES LTSR

stotį ateitų kuo daugiau žurnalistų, A. Smetoną siūlė fotografuoti prie traukinio, bet pokalbį su žurnalistais rengti atskirame kambaryje stotyje, jei nepavyks - viešbutyje atvykimo dieną ar kitą. A. Smeto­ na veždavosi ir raštu parengtus atsakymus į klausimus apie Lietuvą, bet P. Daužvardžio buvo prašyta atsiųsti klausimus, į kuriuos vertė­ jo atsakyti. P. Žadeikis nurodinėjo ir kaip rengti priėmimą: kadan­ gi A. Smetonos atvykimą į JAV lėmė Lietuvos tragedija - apsieiti be šokių ir jaunimą mėginti pritraukti kitaip, pavyzdžiui, dalyvavimu programoje (chore, eisenoje, simboliškame „Lietuvos atsikėlimo“ pa­ veiksle), renginį baigti ne vėliau kaip 11val. vakaro [294]. A. Smetonai tokie renginiai kėlė keblumų, nes teko šnekėti ir angliškai. Čikagos konsulatas tapo jo vertimo biuru, prieš renginius jis siuntė P. Daužvardžiui kalbų tekstus ir prašydavo vertimą mašinėle mušti praretintomis linijomtSy kad lengviau būtų kalbant dairytis į tekstų [926]. A. Smetona gerai vertino savo pasirodymus, ypač kolonijose, girdi, žmonių pilna prieidavo ir sumesdavojie daugiau aukų ta proga, nei kad per kitų par­ tijų mitingus [1364, p. 10]. Oratoriai buvo kviečiami ir į atskirus renginius, kur rinktos ir au­ kos, kaip buvo 1940 m. gruodžio 22 d. Dariaus ir Girėno posto su­ sirinkime Čikagoje su naujų narių priesaika, kur kalbėjo A. Valušis ir klaipėdietis laikraštininkas Vladas Barčiauskas [1324]. Su kalbomis važinėjo ir diplomatai. Pavyzdžiui, 1940 m. spalio pradžioje tris kal­ bas - dvi lietuvių ir vieną anglų kalba - Sju Sityje pasakė P. Daužvardis. Pavykdavo į prakalbas įtraukti ir kitataučius, bene žinomiausias buvo O. Norem [713]. Tačiau šios kelionės dar kartą patvirtino, kad išeivija - nebe ta, kaip per I pasaulinį karą ir pokario metais. Anot K. Pakšto, lietuvių buvo perpus sumažėję ir nebebuvo to gerojo entuziazmo, nes stinga jauni­ moy kurs į lietuviškas prakalbas jau neina ir lietuviškiems reikalams neaukoja. Susirenka tik senesnieji žmonės nuo iso iki 8oot pagal kolonijos didumų. Tai skaitoma dar gana daug [894]. Tai atsiliepė ir aukoms. K. Pakšto liudijimu, 1940 m. rudens kelionių metu tik Vusteryje surinko apie 1000 dol., kitur retai iki šimto prisivaro. Baisus šykš­ tumas... [903]. Kitąsyk aukų užtekdavo tik padengti kelionės išlaidas. Jam pritarė ir kiti - J. Laučka rašė, jog dar vis didelė apatija visuomenėjey net ir stambiuose vaduose [879]. Problemų buvo ir dėl patalpų, pavyzdžiui, Detroite renginiai vyko salėje, kur tilpo 4000 žmonių, o atėjo tik 400, bijota, kad tai neigiamai paveiks susirinkusius [65]. 50

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

Tokia situacija vertė ieškoti naujų veiklos formų, todėl lapkričio 16 d. LGT nutarė sudaryti Vasario 16-osios minėjimo komitetą bei prašė konsulų pagalbos rengiant mitingus [715]. P. Žadeikis pritarė, nes, jo nuomone, konsulų bendradarbiavimas su LGT būtų sudaręs visuomeninio veikimo nugarkaulį [827]. Tačiau vėl atsiliepė srovių ambicijos - Niujorke katalikai nutarė švęsti atskirai, „Vienybė“ - irgi, nes tai buvo susiję su jų asmeniniu bizniu [19]. Paaiškėjo, kad mitingai vyks keliolikoje kolonijų, bet kai kur - po kelis, o LGT nesiėmė centra­ lizuoti, tuo labiau, kad kolonijos priešinosi kišimuisi į jų reikalus [66]. Aktyviausiai buvo rengtasi Čikagoje. Čia dirbo specialus komitetas, savo žinioje turėjęs Spaudos ir radijo komitetą, kuris rūpinosi rengi­ nio reklama [218]. P. Žadeikis bandė gauti kelias minutes savo kalbai „Columbia Broadcasting system“ radijuje [288], bet ši neva nerado laiko programoje. Jis pasiuntė Vasario 16-ajai skirtus laiškus Vašingto­ no ir Niujorko spaudai. Tradiciškai Lietuvos nepriklausomybės diena Merilendo valstijoje buvo paskelbta „Lietuvos diena“, kuri buvo ofici­ aliai švenčiama mokyklose ir įstaigose, ta proga P. Žadeikis susitiko su Merilendo gubernatoriumi, Baltimores meru. Vašingtono laikraščiai išspausdino buvusio JAVpasiuntinio Baltijos šalyse R. Skinner pareiš­ kimą su P. Žadeikio komentaru [176]. Galvota išnaudoti ir Gedimino 600-ųjų mirties metinių minėjimą primenant Lietuvos teisę į nepriklausomybę [402]. 1941 m. gegužį imta rengtis birželio 15-osios metinių minėjimui, P. Žadeikis ragino paruošti atsišaukimą lietuvių ir anglų kalbomis [221]. Reaguodami į tai, kad Niujorko gubernatorius Lengmanas birželio 25 d. paskelbė Baltijos valstybių diena, komunistų iš lietuvių, latvių ir estų suorgani­ zuotos „Baltų kultūros Amerikoje tarybos“ 11 įgaliotų atstovų pareiš­ kė, jog Baltijos šalys savo noru stojo į TSRS, o reakcionieriai rūpinasi fašistinių diktatūrų atkūrimu, renka aukas pas A. Hitlerį prisiglaudusiems pabėgėliams, kurie jas naudojo nacistinei ir antisemitinei pro­ pagandai, gavo iš vokiečių leidimą naudotis radijo stotimi Breslau, kai kurie atvyko į JAV, čia juos priėmė oficialūs pareigūnai, tad „Baltijos valstybių diena“ - faktiškai pagalba nacistinei propagandai [437]. 51

LIETUVA PRIES LTSR

Informacinė priešprieša išeivių bendruomenėje. Nežiūrint visų pastangų vis tik iki 1941 m. birželio 22 d. labiau regima išeivių srovių informacinė priešprieša dėl požiūrio į Lietuvos okupaciją. Ji plykstelė­ jo iškart, po pirmųjų įvykių liepą, kai komunistai stojo ginti LTSR. Du ideologinio grūdinimo dešimtmečiai davė vaisius - nė vienas iš bent kiek ženklesnių komunistų JAV neparodė gailesčio dėl Lietuvos liki­ mo. Ojeigu širdyje ir abejojo, guodėsi, kad naujo karo liepsnoje mažam reikia šlietis prie stipresnio ir neva skriaudžiamųjų išsivadavimu33. Įdomu, jeigu apie LKP ryšius su išeiviais komunistais JAV iki 1940 m. liko nemažai liudijimų, tai apie 1940-1941 m. - beveik nieko. Tiesa, žinoma, kad Kauną pasiekdavo išeivių spauda - tarp Lietuvos ypatingajame archyve saugomų „Laisvės“ iškarpų yra ir straipsnio iš­ karpa apie JAVplėstą propagandą prieš LTSR, kuriame teigta, kad pa­ bėgėliai turėjo propagandinius biurus Berlyne, Šveicarijoje ir JAV, kur kepa įvairų melų spaudai [467]34. LKP gavo Dominyko M. Šolomsko surinktą „Keleivio“ ir kitų laikraščių medžiagą, kurią į rusų kalbą vertė kažkoks BUC [466]. Nežinia, ar iš Lietuvos komunistinei spaudai JAV specialiai buvo siunčiama kokia medžiaga, bet ši tikrai naudojosi iš ar­ timųjų gautais laikraščiais (tiesa, dienraščiai labai vėlavo) ir žurnalais. Panašu, kad komunistams JAV iš pradžių teko daugiau verstis savo jėgomis, juolab kad patirties užteko. Tiesa, yra vienas paslaptingas epizodas: liepą JAV pasirodė neva iš Lietuvos atvykęs komunistas Rubinas Matusevičius. Anot „Draugo“, buvo kalėjęs, tarnavęs Lietuvos armijoje, „Vilnyje“ buvo išspausdinta jo nuotrauka su uniforma, kurios Lietuvos kariai nevilkėjo, save vadi33 Anot komunisto poeto Stasio Jasilionio, daug kas, anksčiau keikę A. Smetoną, dejavo dėl permainų, įsitikinę, kad Lietuva neteks nepriklausomybės, bet jis manė, jog pasaulinio karo sąlygomis mažoms šalims nepriklausomybė netekimas - įpras­ tas dalykas, be to, iš jų gyventojų atimtos ir teisės, o Lietuvoje didžiumos gyventojų teisės, kurios buvo atimtos, dabar atsteigtos . Jei susiaurėjo laisvės tiemsy kurie jas gniaužė dėl kitų - tai tėra tik menkasjiems „atlyginimas“ . Esu įsitikinęs, kad didžiuma Amerikos lietuvių džiaugiasi įvykusiomis Lietuvoje permainomis [461]. 34Požiūrį į pabėgėlius neblogai iliustruoja minėtas S. Jasilionis: šie rėkia gvoltu prieš Lietuvos naujų tvarką, prieš Sovietų Sujungę. Tuo pačiu kartu jie ir pagelbos šaukiasi. Mes gi suprantame taip: jei kas iš Lietuvos pabėgo, tai pabėgo tie, kurie turėjo gana daug turto prisiplėšę, jiems nebus sunkenybės ir užsienyje gyventi. Žinoma, pabėgo gal ir ne taip turtingų žmonių, bet tik tokių, kurie jaučiasi nusikaltę prieš Lietuvos darbo liaudį. Vieni jų yra pridarė visokių suktybių, o kiti buvę išdavikais ir budeliais. Geras, teisingas žmogus, nebijąs darbo - neturi ko bėgti. Jiems Naujoji Lietuva bus geresnė. negu ta. kuri buvo Smetonos laikais. [462]. 52

____

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

no žurnalistu, bet nesakė, kur dirbo [1025]. Jo straipsnius spausdino „Laisvė“ ir „Vilnis“ (ir „Draugas“ teigė, kad jis buvo atsiųstas juos re­ daguoti [1082]), kalbėjo mitinguose (girdėję teigė, jog akcentas liudijo, kad žydas) [1185]35. Kairiųjų mitingai neliko nepastebėti. Apie juos informavo TASS, be kitų dalykų teigęs, kad 1000 narių turėjusi Lietuvių rašytojų sąjunga pasiuntė sveikinimo telegramą [1002], tad ne veltui liepos 19d. „Drau­ gas“ rašė, jog Maskvos agentai jau pradėjo kampaniją prieš Amerikos lietuvių vienybę Maskvos įsakymu [1333]. Rugpjūtį „Naujienos“ paskel­ bė „LKCK“ savo nariams skirtą veiksmų programą: agituoti už LTSR, siųsti sveikinimus Liaudies seimui, remti „Kultūros fondą“, organi­ zuoti „Laisvos Lietuvos draugų komitetus“, verbuoti naujus narius, priklausę SLAraginti kuopas pasisakyti už laisvų Lietuvą [996]. Matyt, ne veltui sklido gandas, kad diplomatai, prisidengdami K. Jurgelioniu ir kažkokiu jo komitetu, mėgino sudaryti grynai politišką komitetą, atmušt „Vilnies1brošiūras, etc. [629]. Rugpjūtį pasirodė LKP propagandinės pagalbos pasekmės - komu­ nistų spauda pranešė, kad JAVkomunistų leidinys „Friday“ paskelbė žurnalistės Annos Strong (ši buvo Lietuvoje dvi savaites) straipsnį, jog liaudis sveikino permainas, ypač prisijungimą prie TSRS. Juodu šriftu buvo išspausdintas raginimas įsigyti žurnalą ir parodyti jį drau­ gams, ypač jaunimui. Reaguodamas P. Daužvardis perdavė leidinį J. Laučkai, kad šis įdėtų atsakymą „Lithuanian Information Service“ biuletenyje [684]. Vėliau A. Strong straipsnio pagrindu išleista knyga anglų kalba. Abi pusės stebėjo viena kitą ir reagavo ir į publikacijas, ir į rengi­ nius. „Draugas“ abejojo, kad V. Krėvė, E. Galvanauskas bei kiti ne­ suimti ir kas kitas nekalbėjo jų vardu. Komunistinei spaudai prane­ šus apie mitingą Kaune, skyrėsi, kaip pastebėjo „Draugas“, skaičiai: Kauno spauda nurodė, jog dalyvavo 3000 žmonių, „Daily Worker“ iš Maskvos - 15000, o „Laisvė“ ir „Vilnis“ sakys, jog nulis praleistas, tad 150 000, taip pat buvo atkreiptas dėmesys, kad kalbos sakytos lietuviš­ kai, rusiškai ir žydiškai [1167]. 35R. Matusevičius tikrai buvo žydų kilmės. JAV, kad ir neturėdamas pilietybės, stojo į armiją ir žuvo Italijoje 1944 m. balandžio 18 d. [1109]. 53

LIETUVA PRIEŠ LTSR

JAV pasmerkus Baltijos šalių okupaciją, „Draugas“ klausė, kam dirbo A. Bimba ir kiti, raginę siųsti okupaciją šlovinusias rezoliuci­ jas [1224], ir pastebėjo, kad „Laisvė“ ir „Vilnis“ nepranešė, jog liepą F. Ruzveltas įtraukė jas į okupuotų šalių sąrašą [1308]. Apie „Vilnį“ ir „Laisvę“ klausta, ar kitos tautos turi laikraščių, kurie su mefistofelišku džiaugsmu pavestų motinų budeliui ir darjį garbintų arba jų redakcijo­ se dirba bepročiai [1029]. Savo ruožtu rašydamas apie 70 JAVpiliečių grįžimą iš Lietuvos A. Bimba pareiškė, kad šie plaukdami sudarė pla­ nus, kaip ir kokių smetoninę smalųjie čia virs [986]. Skirtingai traktuoti ir pabėgėliai: jei vieni aprašinėjo jų vargus (girdi, kai kas atbėgo tik su maudymosi kostiumu [1041]), kiti vadino juos nuo pelnytos bausmės pabėgusiais „žudikais-fašistais“. Kalbant apie įvykius JAV, tai, pavyzdžiui, po „Laisvėje“ paskelbto J. Tūbelienės kalbos aprašymo buvo replika, kad pažangiečiai lyg avi­ nai sėdėjo, kai fašistai niekino LTSR. Atseit net jei nesudarė publikos daugumos, reikėjo klausti, nors maršalka ir būtų grasinęs išmesti, o ne leisti „fašistams“ niekinti tuos, kurių patys neverti purvo iš po anų pado, ir po kelių atkirčių fašistų ūpas tuoj atvėstų ir drųsos pritruktų taip prieš publikų pliaukšti ir šmeižti Tarybų Lietuvų. Raginta neleisti kaulyti aukų pabėgusiems Smetonos žvalgybininkams, demaskuoti fa­ šistus viešai, nes jie atseit pradėjo vartoti jėgą - Čikagos Stančiko sve­ tainėje primušė „nekaltą žmogų“, raginta sekti tūlu A. A. Stravinsku iš Lovelio, Mas., šis atseit pertraukė SSSR ir LSSR niekinusio fašisto kal­ bų [1270]. Lietuvos piliečius komunistinė spauda ragino registruotis TSRS konsulatuose, anot kitų srovių, tai prilygo pilietybės netekimui ir pritarimui okupacijai [1154]. Komunistai išleido ir keletą knygų apie įvykius Lietuvoje („Naujoji Lietuva: faktai ir dokumentai“, „Tiesa apie Lietuvą“ ir „Laiškai iš Lietu­ vos“). Įdomus kažkokio „Švietimo komiteto“ atsišaukimas „Lietuviai, sužinokite tiesą apie Lietuvą“. Jame teigiama, jog reakcionieriai melavo apie generolų A. Gustaičio, J. Černiaus, A. Čepo, S. Raštikio sušaudy­ mą, kad šis pabėgęs iš Berlyno skleidė melą, o JAVreakcionieriai padė­ jo, aiškinama apie žemės reformą, pramonės vystymą, švietimą plėtrą, raginta skaityti „Laisvę“ ir „Vilnį“, A. Strong ir kitų knygas [481]. Informacinė priešprieša reiškėsi ir radijo laidose, jose kalbėjo ir atvykėliai iš Lietuvos, sakysim, Hypatija Yčaitė - Voterberio lietuvių radijo stoties laidoje [1209]. Beje, P. Šaltimieras išleido jo programoje 54

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

pasisakiusio P. Vileišio kalbą atskiru leidiniu „Pavergtoje Lietuvoje“ [1190]. Tačiau iš visų pastangų patekti į amerikiečių stotis pasisekė, re­ gis, tik A. Smetonai - 1941 m. gegužės 2 d. jo pasakytą kalbą Čikagoje transliavo NBC (National Broadcasting Company) [1355, p. 203]. * * *

TSRS - Vokietijos karo įtaka pokyčiams. TSRS - Vokietijos karą, tiek lauktą, tiek netikėtą, kaip ir Lietuvoje, taip už jos ribų iš pradžių lydė­ jo nepriklausomybės atgavimo viltis. Tačiau Laikinosios vyriausybės išvaikymas ir kiti įvykiai parodė, jog vieną okupantą pakeitė kitas. Vil­ tis teko atidėti iki karo pabaigos ir spėlioti, ko laukti iš taikos konfe­ rencijos (o ir ruoštis jai). Vokiečių pergale mažai kas tikėjo. Sakysim, K. Pakšto galva, realesnė buvo kompromisinė taika, Vokietijai palie­ kant laisvę rytuose, tad ši gal būtų mėginusi prisijungti dalį TSRS. Lai­ mėjus Vakarams, K. Pakštas spėjo mažųjų valstybių atkūrimą be TSRS okupuotų, o Centrinėje Europoje - jų federaciją, tad tikėjosi progos prie Nemuno kaip jos narę įkurti Mažąją Lietuvą, tam siūlė išgabenus vokiečius apgyvendinti kuo daugiau pabėgėlių ir išeivių. Bet tai buvo miglota ateitis. Laukiant jos, reikėjo Lietuvos vyriausy­ bės, kuri būtų galėjusi ir spręsti jos vietos kare klausimą, anot K. Pakš­ to, iš JAV gauti lendlizo pagalbą, įsigyti porą karo laivų, gal sudaryti Baltijos brigadą (estų kuopą, latvių puskuopį, lietuvišką eskadrilę, tan­ kų batalioną, įvairių dalinių pulką) [905]. Tiesa, kitoje Atlanto pusėje K. Škirpa tikėjo, kad išeiviai ir LDT pražiopsojo progą pasirūpinti, kad JAV, tada dar palaikiusi santykius su Vokietija, pripažintų Laikinąją vyriausybę, anot jo, tai būtų vokie­ čiams apsunkinę jos išvaikymą. Jis kaltino A. Smetoną, kad birželio 24 d. Čikagos „Herald-American“ įdėtame interviu išvadino Laikiną­ ją vyriausybę marionetine, o sukilimą - vokiečių sukurstytu. Tiesa, šį pareiškimą paneigė P. Žadeikis, bet spauda jo nepaskelbė36. Pasiunti­ niui įsitikinus Laikinosios vyriausybės patriotiškumu, buvo per vėlu rūpintis, kad JAV ją pripažintų. K. Škirpos galva, apie tai vokiečių diplomatai informavo Berlyną [1283, p. 375-377]. 36Anot A. Smetonos, korespondentas kalbėjosi su juo telefonu ir kitąsyk jam buvo sunku suprasti, ko klausiama, o jo atsakymus apvertė aukštyn kojom ir prašė, kad Stasys Pieža pasirūpintų paskelbti paneigimą [1252, p. 63-64]. 55

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Karo pradžia sutapo su priešpriešos tarp srovių augimu - balandį tautininkai atšaukė savo atstovus iš ALT ir birželio 7-8 d. nutarė steigti atskirą organizaciją - Lietuvai vaduoti sąjungą (LVS). Jos žinion perė­ jo „Lithuanian National Relief Fund“ (LNRF); LVS pirmininku buvo pakviestas 1940 m. respublikonų kandidatu į prezidentus buvęs Wen­ del L. Willkie, o garbės pirmininku - A. Smetona [1353, p. 213], bet pirmuoju pirmininku tapo A. Olis, sekretoriumi - K. S. Karpius. Buvo ir kita problema - nesant kam oficialiai pareikšti nuomo­ nę apie Vokietijos - TSRS karą37, lietuviams imta uzmetinėti pronaciškumą [717]. Anot J. Budrio, tapome aiškiu elementu prieš Maskvą, prieš Lenkiją ir su neaiškiu veidu Vokietijos link [869]. G. L. R Grant-Suttie lapkritį susitikęs su Čikagos veikėjais aiškino, jog britai ir kanadiečiai ėmė įtarinėti Lietuvą simpatijomis vokiečiams ar bent sėdėjimu ant tvoros ir laukimu karo laimėjimo bei aiškaus jo pakrypimo vienon ar kiton pusėn, nes TSRS okupavus Lietuvą, pro­ testavo ir oficialios institucijos, ir privatūs asmenys, tad reikėjo ana­ logiškų pareiškimų ir dėl vokiečių okupacijos. Anot jo, ji nepateko į anglų pokario atstatymo komisijos parengtus planus, nes Lietuva ne­ turėjo jos interesus gynusios vyriausybės emigracijoje ir ją būtų buvę leista sudaryti, jeigu LDT būtų padariusi demokratinį pareiškimą prieš agresorius. Girdi, TSRS leido Londonui suprasti, kad buvo pasiruo­ šusi kalbėti apie Lietuvos nepriklausomybę, jeigu lietuviai būtų stoję prieš vokiečius [758]. Problemą aštrino tai, kad tarp išeivių pasitaikė suviliotų nacių melu apie didelę Lietuvą ir kitąsyk nekritiško pronaciškų informacijos šaltinių vartojimo. Tai leido lenkams JAV skelbti, kad lietuviai - už kvislingų valdomą Lietuvą, tad raginta smerkti naują okupaciją [1306]. Tiesa, atskiros grupės tai darė, kaip tautininkai, liepą pagarsinę, kad Lietuvos nepriklausomybė priklausė tik nuo demokra­ tijos pergalės prieš A. Hitlerį [156]. Vyriausybės problemą aštrino ir Atlanto chartijos pasirašymas, prie kurios jungėsi kariaujančios šalys ir okupuotų šalių vyriausybės emigracijoje. Vėlgi, matant, kad Europoje neįmanoma, realiausia vieta vyriausy­ bei atrodė JAV. Tiesa, tai reikėjo derinti su JAV politika ir ši atrodė 3/ A. Oliui, karui prasidėjus, gal savo iniciatyva paskambinus į VD ir paklausus, ar A. Smetonai tiktų nusiųsti telegrafu savo nuomonę F. Ruzveltui dėl karo, VD perda­ vė P. Žadeikiui, jog jei taip, tai tekstas jokiu būdu neturi patekti į spaudą (o to buvo sunku išvengti) [389]. 56

____

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

palanki, menant VD pareiškimą, kad palankiai žiūrės į pabėgėlių iš nacių okupuotų šalių veiksmus siekiant jas išlaisvinti [717]. Tiesa, JAV piliečių politinis bendradarbiavimas su tokiomis vyriausybėmis lai­ kytas nepageidaujamu ir pastarosios turėjo registruotis JAVnumatyta tvarka kaip „užsienio agentai“ [797]. Stokojant žmonių siūlyta sudary­ ti bent TK iš kelių rimtų veikėjų [869], kuris pamėgintų sudaryti su­ tartį su TSRS kaip lenkų emigracinė vyriausybė, įskaitant ir tremtinių Sibire klausimo išsprendimą [655]. Tačiau bet kokiam judėjimui vyriausybės link vėl kišo koją susiskal­ dymas: tautininkai buvo už vyriausybę su A. Smetona priekyje, kairie­ ji - prieš, dešiniesiems tiko ir vienas, ir kitas variantas. Apie vyriausybę ne kartą kalbėta srovių atstovų pasitarimuose, bet vis nieko nesutar­ ta [717]. Vis nematyta ir tinkamų žmonių tarp pabėgėlių, girdi, dau­ guma nedemokratiško nusistatymo ir kompromituotų lietuvių tautų, tad R Grigaitis net būtų pritaręs A. Smetonos sudarytai vyriausybei sutarus pagrindiniais valstybės klausimais [763]. Kaltė versta LDT. Anot K. Pakšto, reikėjo nors Lietuvos piliečiams atstovavusio nedide­ lio komiteto. Bet diplomatai tik kalbėjo, kad reikia laukti green light („žalios šviesos“), nenurodydami ką daryti. J. Budrys mėgino teisintis, kad negalėjo to daryti jausdami valdžios stoką ir laikas ėjo ne lietuvių naudai, girdi, britai nebetraktavo Lietuvos piliečių taip, kaip anksčiau, Kanadoje skelbti antilietuviški straipsniai, juos persispausdindavo „Laisvė“ [787]. ALT toliau nepateisino į ją dėtų vilčių dėl neveiklumo, tuo tarpu kitų tautų panašios institucijos buvo regimos, tad P. Žadeikis lapkritį, ieškodamas platesnės paramos ALT, prakalbo apie seimo, kaip aukš­ čiausio išeivių autoriteto, šaukimą. Jis siūlė paremti F. Ruzvelto politi­ ką, pabrėžti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo būtinybę, pagilinti Amerikos visuomenėje simpatijas Lietuvai apginti lietuvių vardų nuo piktų įtarinėjimųypaeinančių tai iš nežinojimo, tai iš tyčia varomos propagandos, kurios šaknys gludi Lietuvos kaimynų planuose [919], bet platesnio pritarimo nesulaukė. Tik Matas Vinikas teigė, kad visuome­ nė nepripažins ALT, kol to nepadarys jos šauktas seimas, ir nors Niu­ jorko lietuviai išrinko komitetą seimo šaukimui, bet nieko nenuveikė prieštaraujant socialistams [788] ir abejojant dešiniesiems, girdi, ne­ vertėjo, nesutariant bent svarbesniais klausimais [763]. 57

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Nesutarimo obuoliu tapo ir mėginimai derinti savo veiks­ mus su kitų tautų atstovais. Daug kas į tai, ypač ryšių su lenkais paiešką, žiūrėjo įtariai, tuo tarpu P. Grigaitis teigė, jog pravartu gauti informaciją apie jų veiksmus ir juos supažindinti su lietuvių problemomis [763]. K. Pakštas (matęs daug bendradarbiavimo su latviais ir estais problemų38) manė, jog didelė lietuvių emigrantų bendruomenė galėjo padėti latviams ir estams JAV, o latviai ir es­ tai - lietuviams Švedijoje, Suomijoje ir Australijoje. Bendru tautų uždaviniu jis vadino tremtinių gelbėjimą ir rusų valdžios paveikimų mūsų naudai, sykiu - orientavimąsi į bendros valstybės kūrimą (rengti planą, jį populiarinti, sušaukti bendrą ar atskirus tautų JAV ir kitur kongresus, tai būtų paskatinę veikti ir bendraminčius Euro­ poje, būtų pastebėta šalių vadovų ir užkirstų kelią tautų kiršinimui, svajota apie suomių prisidėjimą). Be to, jis ragino sekti lenkais ir čekais, kurie „ėjo“ į tarptautinius blokus ir komitetus bei ten varė savo propagandą [870]. Ryškus to meto ryšių su kitomis tautomis ieškojimo pavyzdys buvo „Committee to the promotions of democracy“ (CPD, „Demokratijos plėtros komitetas“). Teigiama, kad jį įkūrė išeiviai iš Rytų Europos JAV piliečiai, bet faktiniu steigėju vadintas buvęs Estijos diplomatas Kaarel Robert Pust, jam talkinę iš Ukrainos kilęs žydas Margolin ir lenkas prof. Jevrzejewski [126], planavę padedant JAVsteigti Rytų Eu­ ropos studijų institutą, bet amžininkams viską uždengė faktas, kad tarp dalyvių buvo ir rusų eserai (socialrevoliucionieriai) su buvusiu Steigiamosios dūmos pirmininku Viktoru Černovu prieky. Diplo­ matai nusprendė, jog tai - JAVpolitikus klaidinęs pavojingas žaidimas mūsų likimu [20], ir puolė atkalbinėti išeivius nuo dalyvavimo (CPD nariais tapo P. Grigaitis, K. Grinius ir kiti, socialistai įkūrė panašią „Demokratijos ir Lietuvos nepriklausomybės sąjungą“ [1347]). Diplomatams „pagelbėjo“ rusai, komiteto pasitarimuose nepripažinę jame dalyvavusių tautų teisės į nepriklausomybę, o vienas - Mark Weinbaum - laikraštyje „Novoje russkoje slovo“ pareiškė, kad paskutiniai įvykiai parodė, jog mažų tautų mintys apie 38 Girdi, latviai su lietuviais šnairavo į vieni į kitus dėl žemių padalijimo, estai ir latviai - taipogi ir dėl estų pagalbos prieš bermontininkus nevertinimo, lietuvius er­ zino latvių ir estų abejingumas Vilniaus klausimu ir 1.1., o artėjant karui visi tikėjos, kad išliks net jei kiti praras nepriklausomybę, ir nenorėjo mirti už kitus, nepalaikė viena kitos TSRS pateiktus ultimatumus 1939 m., neparėmė Suomijos, o vokiečiai tai išnaudojo kurstydami tautas vieną prieš kitą. 58

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

nepriklausomybę - chimera, istorija ir likimas reikalavo, kad gyventų su rusais [961]. Nors K. Grinius teigė, kad V. Černovas naudotas vi­ etoje slieko, nes amerikiečiams imponavo jo Steigiamosios dūmos pirmininko titulas [126], o P. Grigaitis - jog eserai nebuvo Baltijos šalių nepriklausomybės priešais ir žlugus J. Stalino režimui Rusija turės svarų balsą taikos konferencijoje, tad be ryšių su demokratiškai nusiteikusiais rusais lietuviai pateks į priklausomybę nuo lenkų, į kurių „maišą“pavo­ jingai lindo katalikai. „Katalikiška Lenkija su katalikiška Lietuva“- toks jų nusistatymas. Kas iš toykad Lietuva ir Vilnių gautų, jeigu ji pataptų Lenkijosprovincija, bet sutiko, kad ir su rusais reikia būti atsargiais [125]. Ne be reikalo - rusų spauda toliau kritikavo V. Černovą dėl bend­ ravimo su silpnybės akimirką Rusiją palikusiomis tautomis [21], tad R Žadeikis reikalavo, kad lietuviai kategoriškai pabrėžtų, jog Lietuva apsisprendė būti nepriklausoma ir jos sienos nustatytos 1920 m. [338]. Į komiteto steigiamąjį posėdį buvo kviesti Baltijos šalių diplomatai Niujorke, bet J. Budrys atkalbėjo estų konsulą Kaiv, girdi, oficialaus as­ mens pasirodymas rusų spaudai būtų parodęs, kad baltai prarado viltį atgauti nepriklausomybę [22]. Vėl mėginta atkalbinėti išeivius, bet į renginį nuėjo K. Grinius ir kiti39, pirmininkavo F. Bagočius. Tačiau ru­ sai nepasirodė, taip pat ir V. Černovas, kuris neva sirgo [23]. Pranui Ba­ jorui siūlyta būti pirmininku, bet šis atsisakė, vėliau dėl nesusipratimų su M. Weinbaumu išstojo K. Grinius [2]. P. Žadeikis, matyt, susitaikęs su lietuvių dalyvavimu, ragino rūpintis, kad CDP užstotų Rytų Eu­ ropos tautas prieš JAV vyriausybę nepaisydamas agresoriaus spalvos ar jo propagandinių motyvų [208], bet šis kaip netikėtai atsirado, taip ir išnyko. Paskutinis žinomas jos veiksmas - F. Bagočiaus siūlymas K. R. Pustai kelti bylą leidiniui „The Hour“, rašiusiam apie komitetą kaip apie pronacišką ir kad „Keleivis“ - fašistinis laikraštis [1]. Informacijos kaupimo problematika. Karas, nauja Lietuvos oku­ pacija atsiliepė ir informacijos gavimui. Nors regimas tam tikras jos proveržis, bet dominavo žinios apie sovietinę okupaciją, ypač pasku­ tinių savaičių žiaurumus ir pirmųjų karo dienų įvykius. Tačiau juo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad vokiečiai, kaip ir sovietai, nelinkę leisti nutekėti informacijai. Vėl teko kliautis nelegaliai išgabenta informaci­ ja, neutralių šalių, ypač Švedijos, žiniasklaidos pranešimais (jais nau­ 39 Dar buvo F. Bagočius, M. Vinikas, K. Jurgėla, Aldona Šliūpaitė, P. Labanauskas ir kiti. 59

LIETUVA PRIEŠ LTSR

dojosi ir kitų šalių spaudos agentūros, o iš jų perimdavo ir išeiviai40). Informaciją iš Švedijos siuntė ir diplomatai bei I. Šeinius, neretai im­ dami iš Vilniaus bei Kauno radijo laidų41. Diplomatai kitose šalyse tuo negalėjo pasigirti, sakysim, „šveicarai“ teigė šį tą gaudavę privačiais kanalais [931]. K. Škirpa sykį surizikavo informuoti JAV diplomatus, perdavęs keliolikos puslapių memorandumą su Laikinąją vyriausybę liečiančiais dokumentais apie padėtį Lietuvoje, prašydamas persiųsti ir P. Žadeikiui (šiam dokumentus parodė VD) [1283, p. 506]42. Tiesa, iki 1942 m. dar egzistavo pašto ryšys tarp JAV ir Vokietijos, įskaitant okupuotus kraštus, bet diplomatai manė galį susirašinėti tik neliesdami politinių klausimų [298]. Greitai paaiškėjo, kad rašiusieji iš Lietuvos vengė cenzūros ir stengėsi nerašyti blogai apie vokiečius, o šalia bolševikų daug kas keikė žydus, tad raginta atsargiai reaguoti į tokius laiškus ir atminti, jog bolševikų yra ne tik tarp žydų, bet ir tarp lietuvių, o už tai smerkti žydus nesąmonė [1156]. Kito požiūris į Čikagos konsulatui siųstas R Ancevičiaus telegra­ mas. Jo prašymas perduoti jas „Naujienoms“ ir „Draugui“ P. Žadei­ kiui kėlė įtarimą, kodėl nesiunčiamos tiesiai ir koks buvo P. Ance­ vičiaus statusas prasidėjus karui, kai anksčiau buvo Lietuvos pilie­ čių draugijos iždininku [296]. Jas raginta naudoti atsargiau, girdi, negi jis, apmokamas vokiečių praneš taip, kaip jiems nepatinka [1306], ne veltui prie jų redakcijos dėjo prierašą, kad gauta iš Berly­ no, tad patarinėta skaityti kritiškai. Spauda kritikuota, kad kitąsyk nekritiškai spausdindavo nacių pranešimus, vokiškų ar jų kontro­ liuotų Lietuvoje leistų laikraščių žinias [1153]. Nereikia užmiršti, kad informacija iš Lietuvos tapo nacių pro­ pagandos JAV dalimi. Sakysim, žurnale „Times“ vasaros pabaigoje šmėkštelėjo informacija apie Hitlerio atstatytą didelę pokario Lietuvą, sulaukusi kai kurių išeivių veikėjų džiugesio, žurnalas „Colliers“ iš­ spausdino vokišką neva pokario Europos žemėlapį, kur Lietuva vaiz­ 40 1941 m. spalį „The New York Times“, remdamasi „Stockholm Lidningen“ kores­ pondentu Berlyne, pranešė, kad vokiečiai išvaikė Lietuvos vyriausybę, kad K. Škir­ pos vadovautame sukilime dalyvavo 125 000 lietuvių, žuvo 4025 [1017]. 41 Tiesa, jie čia girdėjosi prastai, reikėjo, kad namai stovėtų aukštose vietose, bet tekdavo visą dieną sėdėti prie radijo ir klausytis [185]. 42Beje, kažkokiais keliais 1941 m. rugsėjo 20 d. LAF memorandumas pateko į Angliją ir buvo komentuotas per radiją, tad vokiečių saugumo policija kvotė Berlyno lietu­ vius, mėgindama išsiaiškinti, kokiais keliais jis iškeliavo iš Vokietijos [1283, p. 543]. 60

______

__

I DALIS. N EG A N D A I ATSLINK US

duota keturis kartus didesnė nei buvo, su Latvija, Baltarusija ir dalimi Lenkijos. Kitąsyk dėl to abejonių kėlė ir lietuvių iš Europos informa­ cija, sakysim, I. Šeiniui pranešus apie K. Bizausko sušaudymą, suabe­ jota, girdi, ar ne gandas, kokiu buvo kažkoks Karnos - Permės lietuvių iškraustymo planas [396]. Kartais rūpintasi dėl radijo ryšiu perduotų telegramų turinio ir jų dėjimo spaudoje, sakysim, „Naujienų“ paskelbtoje P. Ancevičiaus te­ legramoje buvo Mykolo Biržiškos prašymas P. Žadeikiui pasirūpinti ištremtų Stašių šeima. P. Žadeikio galva, tai galėjo pakenkti Stašiui, nes sovietai, girdi, be abejonės, perėmė šią telegramą kaip ir kitas, ar jų talkininkai JAV, perskaitę laikraštyje, informavo TSRS ambasadą, tad prašyta daugiau tokių žinių spaudoje neskelbti [339]. Tačiau informa­ cijos gauta toli gražu ne tiek, kiek reikėjo. Sykį J. Budrys apgailestavo, kad, be Berno biuro biuletenių, daugiau žinių iš diplomatų Europoje nesulaukdavo [869]. Informacines struktūros irjų veikla. Pasirodė šiokių tokių pokyčių informacinių struktūrų kūrime. Faktiškai vieno žmogaus - K. Pakš­ to - energijos dėka rugsėjį įsteigta informacinė institucija: Lietuvos kultūros institutas (LKI). Deja, K. Pakštą daugiausia palaikė katalikai ir ALT. Pritarė ir diplomatai, dar pavasarį P. Žadeikis teigė, jog laikas kviesti Informacinio biuro talkininkus-korespondentus iš JAV buvu­ sių asmenų, tačiau, stingant lėšų, iš pradžių veikla turėjo būti daugiau pripuolama nei reguliari, tad ragino remti Berno IB [401]. ALT, pa­ siryžusi steigti biurą, 1941 m. pavasarį, kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, ketino jį įkurdinti Vašingtone, bet P. Žadeikis (teigęs, jog ALT, norė­ dama skleisti informaciją anglų ir lietuvių kalbomis, finansų kaupimui turėjo bent jau dvylikoje kolonijų steigti talkininkų komitetus [402]) siūlė Niujorką, kur veikė panašios kitų tautų institucijos, o išeiviai pa­ sirinko Čikagą [221]. Jie mėgino įsiprašyti į konsulatą, bet nepritarė P. Žadeikis, girdi, netiko institucijai, kuri turėjo registruotis kaip „už­ sienio agentas“ [295]. LKI sudarė trys sekcijos: Lietuvių kalbos ir literatūros (vado­ vas - profesorius A. Senn), istorijos (Mičigano universiteto istori­ jos profesorius John W. Stanton) ir geografijos ir tarptautinių ryšių 61

LIETUVA PRIEŠ LTSR

(K. Pakštas; jie sudarė LKI Patariamąją tarybą43). Aukščiausias organas buvo metinis narių susirinkimas, vykdomąją tarybą turė­ jo sudaryti prezidentas, du viceprezidentai, vykdantysis sekretorius, iždininkas ir trijų narių Kontrolės komitetas. Pareigūnai, išskyrus Vykdantįjį sekretorių, išrinkti dvejiems metams, turėjo dirbti visuo­ meniniais pagrindais. LKI uždaviniais įvardyti tyrimų organizavimas ir medžiagos, susijusios su Lietuva, rinkimas, leidimas ir platinimas [871], paskaitų apie Lietuvą rengimas, Lituanistikos seminarų rengi­ mas Čikagos universitetuose studentams lietuviams aptarinėti Lie­ tuvos geografiją, istoriją ir kitus klausimus. LKI skelbė palaikysianti ryšius su panašiomis kitų tautų įstaigomis, nes maža tauta negali turėti per daug draugų. K. Pakštas deklaravo, kad LKI šviečiamasis darbas bus ne tik teorinis, bet irpraktinis, per kultūrų bus stiprinamas laisvas žmogus, kuriam ko­ munizmas ir nacizmas reiškia sugriovimus. Jis suprato, kad kitakalbių supažindinimas su Lietuva vienam žmogui neįmanomas uždavinys. Deja, LKI lėšos leido išlaikyti tik du darbuotojus. Menkos buvo ir lei­ dybos lėšos, tad kreiptasi pagalbos į išeivius. Buvo parengta narystės schema: paaukoję 100 dol. turėjo tapti LKI garbės nariais, 10 dol. - na­ riais rėmėjais, o pateikę knygų rankraščių ar straipsnių vertimų - na­ riais bendradarbiais [888]. Vėliau narystė pakoreguota, t. y. LKI galėjo turėti nuolatinius narius (metinis įnašas - 10 dol., sumokėję 100 dol. tapdavo nariais visam gyvenimui, turėjo teisę balsuoti ir būti išrink­ ti), narius rėmėjus (iki gyvenimo pabaigos, paaukoję bent 100 dol., jų metinis mokestis buvo penki doleriai) ir narius korespondentus (juos turėjo rinkti VT iš nusipelnusių, Lietuvos problemas studijavusių as­ menų). Visi nariai galėjo nemokamai gauti LKI leidinius. Anot K. Pakšto, spalį, baigus organizacinį periodą, LKI turėjo virš dešimties narių bendradarbių, bet nebuvo rėmėjų ir garbės narių. Jų ieškojo keliaudamas po kolonijas44. Per pirmą veiklos mėnesį jis pa­ 43 Ją, traktavęs LKI kaip mokslinę instituciją, pasiūlė A. Senn, o nariais, be savęs, siūlė dr. Joną Navicką, dr. Praną Galinį, dr. Juozą Rimavičių (Raymond) [907]. 44 Pirmu garbės nariu tapo kun. Ignas Valančiūnas, davęs 100 dol., parėmė ir kiti kunigai - E. M. Paukštys, dr. V. Martusevičius, B. Virbickas, J. Bakšys. 25 dol. auką su laišku atsiuntė dr. Ernest R. Myers iš Kanados. Pirmuoju rėmėju tapo Pranas Čižauskas ir dar vienas Čikagos lietuvis. Bankininkas Jonas Kazlauskas su žmona Adele surengė vakarienę, kur dalyvavę Metropolitan State banko pirmininkas J. Brenza, teisėjas J. Zuris, kompozitorius A. S. Pocius ir kiti įsirašė į rėmėjus [1147]. 62

____

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

sakė šešias kalbas įvairiose vietose ir pradėjo seminarus studentams Čikagos universitete, užmezgė ryšius su skandinavų ir Centrinės Eu­ ropos išeiviais, bet labai kliudė sekretorės neturėjimas [1206]. LKI sulaukė pagalbos iš pavienių išeivių, sakysim, žadėjo talkinin­ kauti K. Jurgėla [884], pagalbą siūlė porą žurnalų anglų kalba redaga­ vusi, tuomet lietuvių literatūros istorijos studijas tęsusi Demie Jonaitis (Jonaitienė) [883] ir J. Lingys, jei būtų reikėję padėti etnologijos, ar­ cheologijos ir joms giminingose srityse [885], K. Grinius pasiūlė tu­ rėtus XVI-XVIII a. Lietuvos žemėlapius45. J. Budrys siūlė prie LKI iš studentų lietuvių suburti kokį Jaunimo ratelį ar klubą, kuris domėtųsi lituanistika, o jo nariai rinktų medžiagą, rašytų straipsnius anglų kal­ ba, skaitytų paskaitas [868]. Pirmas iš penkių LKI programos punktų buvo leidyba. Anot K. Pakšto, nors buvo nemažai knygų vokiečių ir anglų kalbomis apie Lietuvą, vis tik lietuvių ryšiai su anglakalbiu pasauliu buvo silpni. Tuo metu jis turėjo parašęs ar rašė kelias knygas: „Baltijos šalių sugrio­ vimas ir atkūrimas“, „Baltoskandijos konfederacija“, „Lietuvos sienų problema“ ir „Lietuvos istorinė geografija“. Be to, ieškota autorių kny­ goms apie Lietuvos istoriją (500 psi.), geografiją (1000 psi.), literatūros istoriją ir „Kai kurie lietuvių meno aspektai“, laukta ir kitų rankraščių. Savo srities knygų rengimą turėjo derinti Patarėjų tarybos nariai [908]. Daugiausia talkino A. Senn. Anot jo, „Lietuvos istorijai“ būtų užtekę 100-200 psi., tada kas nors būtų perskaitęs; kartu, pastebėjęs, kad tokia knyga - delikati problema, ragino atsargiai rinkti autorių [907]. Pirma LKI knyga tapo rudenį išleista K. Pakšto „Lithuanian situation“ [904] (iškart sulaukė P. Žadeikio nuosprendžio, kad joje trūko išminties ir todėl šiuo momentu yra nepageidautina. Pakštas tuo sudarė ne tik sau, bet irjo institutui nekokį vardą) [229]. Informacinę veiklą toliau plėtojo Lietuvos pasiuntinybė. Prasidėjus karui jai pagaliau pavyko išleisti antrąjį „Current news on the Lithu­ anian situation“ numerį. Tuo metu pagerėjo jos finansinė būklė, tad ir be išeivių paramos P. Žadeikis su konsulų pagalba planavo paversti jį savaitiniu (tiesa, pradėti nutarė nuo dvisavaitinio). Nutarta, kad tech­ niniu darbu rūpinsis GK, bet redaguos ir turiniu rūpinsis pasiuntinybės Informacijos skyrius (faktiškai - J. Rajeckas); tikėtasi, kad, radus lėšų, atsiras ir daugiau bendradarbių. 45Vežėsi tikėdamasis panaudoti kaip argumentaciją į geresnę Lietuvos ateitį kur nors State Departments ar būsimos taikos konferencijos „kuluaruose“ [873]. 63

LIETUVA PRIES LTSR_____________________________________ _______________________________

Biuletenis neturėjo konkrečios išleidimo datos. Daug laiko atimda­ vo tekstų taisymas, kitąsyk tarp pasiuntinybės ir GK keliaudavo keli lapai taisymų. Jis spausdintas amerikiečių spaustuvėje ir kainavo paly­ ginti nedaug (1,35 dol. už pirmąjį 100 egz., už kitus šimtus - po 30 ct., įpakavimas ir kitos operacijos - po 10 ct. už 100 egz.) [370]. Pradžioj leistas 500 egz. tiražu. Tiesa, J. Budrys nebuvo patenkintas, kad dėl biuletenio GK virto spaudos biuru, bet vylėsi, kad situacija pakis ko­ ordinuojant darbą su Vašingtonu [227]. Iš viso 1941 m. pasirodė devy­ ni numeriai (iš viso 53 psi.). Sudarytas institucijų ir asmenų, kuriems ketinta siųsti biuletenį, adresų JAV ir Kanadoje sąrašas [221], stengtasi, kad jis būtų didesnis, sakysim, pasiuntinybė siuntė leidinį korespondentams ir agentūroms, turėjusioms teisę lankytis prezidento spaudos konferencijose (AP, Ha­ vas news agency, News service, „New York Times“, „New York Herald Tribune“, Reuters, United Press Association ir t. t.) [222], rūpintasi pasiekti kurį nors iš Hearsto koncerno laikraščių Niujorke, svarbes­ nį Filadelfijos ir Niuarko laikraštį [223]. Kai kurios institucijos pačios prašė siųsti, kaip Britų informacinė tarnyba Niujorke [392]. Tiesa, no­ rint išvengti dubliavimo nutarta, kad pasiuntinybė siųs į Europą, Aziją ir Afriką, o į Kanadą, Meksiką ir P. Ameriką - GK [225]. Tobulinant informacinę veiklą nuo 1941 m. rugsėjo 1d. GK Niujor­ ke buvo įpareigotas rengti savaitines (bet leisti kas dvi savaites) JAV ir išeivių spaudos apžvalgas lietuvių kalba. Jų tikslas buvo kritiškai įvertinti geras ir nevykusias spaudoje pasirodžiusias žinias, bet neįsi­ leidžiant į polemiką, o tik pateikiant faktus iškreiptų žinių pataisymui ir pareiškiant objektingą nuomonę [928], o turinį sudarė: JAV lietuvių pagalba Lietuvai, politinė ir ekonominė; JAV lietuvių gyvenimas; žinios iš Kanados, P. Amerikos, Azijos lietuvių; didžioji JAV spauda apie Lie­ tuvą ir Baltijos šalis; JAV mažumų spauda [224]. Turint omenyje, kad ji buvo pirmiausia skirta lietuviams už JAV ribų, nutarta tenkintis tik JAV spaudos apžvalga cituojant įdomesnius jos posakius [225]. Apž­ valgos buvo nedidelės ir, anot P. Žadeikio, nereikėjo daug vargo per porą savaičių surašyti bent penkis lapiukus mašinraščio [227]. Ren­ gime dalyvavo daugelis diplomatų, sakysim, J. Rajeckas, J. J. Biels­ kis ir Antanas Šalna turėjo sekti kitakalbę spaudą, P. Daužvardis ir A. Simutis - lietuvišką [224]. Apžvalgos daugintos 26 egz. ir siųstos 64

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

išeivių spaudai (10), pasiuntinybėms Berne (3), Vašingtone (1), Lon­ done, Argentinoje, konsulatams San Paule (po 2), laikraščiui „Argen­ tinos lietuvių balsas“, Šanchajaus, Kanados lietuviams ir kažkokiam R. P. [928]. Iš viso 1941 m. parengta dešimt apžvalgų (iš viso 39 psi). Toliau tvarkytas ir Berno biuletenis (1941 m. išsiuntinėti 72 numeriai, išviso 349 psi. [813]). Vasaros pabaigoje P. Žadeikis ėmėsi žygių įgyvendinti savo suma­ nymą steigti prie pasiuntinybės Lietuvos studijų centrą, įtraukti į jo veiklą Lietuvos piliečius, kad šie rašytų straipsnius tam tikromis temo­ mis, o pasiuntinybė juos su autorių sutikimu būtų naudojusi spaudoje. Be to, tekstus būtų svarstę diplomatai ir ekspertai, rengę atitinkamas išvadas ir rekomendacijas ateičiai. Pradžiai P. Žadeikis numatė apie tuziną temų, nagrinėjusių paramą Lietuvai ir tremtiniams, emigracinės vyriausybės problematiką, santy­ kius su kaimyninėmis valstybėmis, išeivių veiklos uždavinius, Lietuvos pasiekimus ir jos tuometinę situaciją [299]. Kvietimai bendradarbiauti pasiųsti K. Pakštui, V. M. Čekanauskui-Chase, M. Zujui, A. Kneižiui, P. Bajorui, J. Tysliavai, dr. P. E. Galiniui, A. Sennui, prof. J. Raymondui, H. Rabinovičiui, S. Gabaliauskui, ne vienas iš jų sutiko imtis vienos ar daugiau temų (pavyzdžiui, S. Gabaliauskas - net keturių [107]). Metų pabaigoje P. Žadeikis prašė K. Griniaus, remiant Niujorko GK, surengti bent vieną susitikimą, kurio pagrindine tema būtų buvusi „Lietuvos piliečių taryba“ [342]. Informacine veikla rūpinosi ir K. Graužinis Argentinoje. Iš P. Žadeikio gautą informaciją apie Lietuvą perduodavo laikraščiui „Pie­ tų Amerikos žinios“. Įdomesnių žinių santraukas atskirais leidiniais leido „Lietuvai išlaisvinti centro Argentinoje“ vardu ir platino tarp išeivių Argentinoje ir Urugvajuje (Brazilijoje kitakalbė spauda buvo draudžiama). Ispaniškai spaudai siuntė informaciją apie Lietuvą ir straipsnius, bet visą informaciją spausdino tik katalikiškas laikraštis „El Pueblo“, kiti - tik trumpas santraukas (didieji laikraščiai vengė spausdinti kitų asmenų ar įstaigų siūlytą informaciją). P. Žadeikis ragino leisti biuletenį ispanų kalba, bet tai prieštaravo vietos įstaty­ mams (Argentina, saugodama savo neutralitetą, nutarė uždrausti už­ sienio šalių propagandą [110]). 65

LIETUVA.P R IE S LTSR

Pasitaikė ir vienas kitas atskirų institucijų ar asmenų informa­ cinės veiklos epizodas, sakysim, T. Shamis išleido leidinį „Lithu­ anians“ [387]. Karas pagerino išeivių komunistų informacijos sklaidos sąlygas. Iki tol pasisakę prieš karą46ir vargu ar pelnę amerikiečių simpatijas, kurie Anglijos propagandos dėka palaikė prieš Vokietiją kariavusias šalis, per Sov. Sąjungos dalyvavimą kare pakėlė galvas ir tapo didžiau­ siais patriotais. Amerikos visuomenė dauguma mažai tame reikale nu­ simano ir žiūri tik į Sov. Sąjungą, kadji vienintelė valstybė, kuri kol kas supančiojo Hitlerį ar bent sulaikė ir nuleido kraujo [869]. Tiesa, pra­ sidėjus karui komunistai pasimetė, bet atsigavo, sulaukę liepos 3 d. J. Stalino kalbos, kuri, anot D. Šolomsko, kiek pas mus sukėlė pasiti­ kėjimo į pergalę. Veikiai jie surengė mitingą Niujorko Grand Paradise salėje, kur oponentai prie durų platino karo pradžiai skirtą „Vieny­ bės“ numerį, o Stilsono pasekėjai dalino lapelius kur šaukė neklausyti „Stalino bernelių“Šolomsko, Bimbos ir Mizaros [559,1.145]. Baimintasi ir lenkų bei vokiečių propagandinės atakos. Niujorke rudenį pasirodė kažkoks laikraštis „The Hour“, kurio tikslas, anot P. Žadeikio, buvo diskredituoti lietuvių spaudą, tik neaišku, kieno naudai [341]. Informacini priešprieša už išeivių bendruomenes ribų. Diplo­ matai toliau išnaudojo galimybes informuoti JAV ir kitų šalių val­ džios institucijas. Sakysim, K. Graužinis rugpjūčio 11 d. susitiko su Argentinos URM viceministru Gache ir informavo apie padėtį Lie­ tuvoje [166]. Tačiau ALT silpnumas kėlė rūpestį, kad jei būtų reikėję apeliuoti į JAVvaldžią, būtų buvę sunku be kolonijų spaudimo [787]. Be to, emigracinės vyriausybės vakuumas skatino atskirus asmenis imtis iniciatyvos ieškant JAV paramos, bet jie sulaukdavo P. Žadeikio atkirčio, kaip K. Pakštas, sulaukęs priekaištų, kad lankydamasis JAV institucijose kalbėjo apie dalykus, kurie pridera tik pasiuntinybei, o jos apie tai neinformavo [916]47. 46 Atseit JAV KP buvo prieš, kad JAV remtų D. Britaniją, nes dėl to JAV galėjo būti įveltos į karą, tad 1941 m. birželio 22 d. rengtas lietuvių piketas prie Baltųjų rūmų, bet išvakarėse buvo atšauktas ir atvykusieji buvo nepatenkinti, nes turėjo kelionės išlaidų [559,1. 61]. 47Beje, jis dalyvavo „Worlds Affairs Institute“posėdžiuose, kur buvo pakviestas pakal­ bėti apie Centrinės Europos pokario problemas. Anot jo, turėjo daug tarptautinių su­ manymų, bet aplinkybės neleido gyventi Vašingtone, tad negalėjo jų realizuoti [898]. 66

I DALIS. N E G A N D A I ATSLINKUS

Po Atlanto chartijos pasirašymo LDT ir išeiviai mėgino išnaudoti ją Lietuvos tikslams, ypač punktą, kad nė vienos šalies teritorija nega­ li būti pakeista prieš jos gyventojų valią, todėl Baltijos šalių ambasa­ doriai Londone įteikė notas britų vyriausybei dėl nacių okupacijos ir prašė politinės laisvės po karo [635]. Ir toliau skaudi vieta liko JAV spauda, skyrusi Lietuvai ne tiek dė­ mesio, kiek norėta. Teko stengtis patiems: K. Pakštas siuntė JAV ir emigrantų spaudai medžiagą iš pasiuntinybės biuletenio (ją išspaus­ dino ukrainų „Svoboda“, jis ir K. Jurgėla parašė straipsnius Bruklino katalikų leidiniui „The Tablet“ [905], J. Hertmanavičius - apie lietu­ vių-lenkų santykius - laikraščiui „Nowy Swiat“ [872]. Ėmė duoti vaisių aktyvi pasiuntinybės veikla - kai kurie JAVlaikraš­ čiai pradėjo prašyti straipsnių, kaip „The Trident“ [868]. Informacinė medžiaga siųsta įvairioms institucijoms, pavyzdžiui, JAVšalpos institu­ cijai „National Committee on Food for the Small Democracies“ („Na­ cionalinis maisto mažoms demokratijoms komitetas“), šio komiteto išleistoje H. Hoover knygoje „Can Europe’s children be saved“ („Ar Eu­ ropos vaikai bus išgelbėti?“) minėta ir Lietuva [347]. Rūpindamasis ryšiais su žurnalistais, P. Žadeikis ragino P. Daužvardį rasti Čikagoje, Detroite ir Klivlande bent vieną du pažįstamus korespondentus, būdą ir lėšų kviestis pietų ir pakalbėti apie naujie­ nas [297], J. Budrį - Niujorke ir Brukline tris, o Niuarke bent vieną, pats, prireikus, irgi planavo pasinaudoti šiais žurnalistais. Apskritai su kitakalbiais leidiniais buvo striuka, tad teko verstis su tuo, ką turėjo. Sakysim, brošiūra „Present situation of the catholic church in Lithuania“ siųsta Lietuvos ambasadoms kitose šalyse (kar­ tu Kunigų Vienybė siuntė ir daugiau medžiagos apie bažnyčią Lietu­ voje). S. Pieža ją panaudojo Hearsto laikraščiuose, į Europą ji pateko per News Service [1072]. Spragų lopymui mėginta naudoti seną literatūrą - P. Žadeikis siū­ lė peržiūrėti 1918 m. išleistą J. Žiliaus ir T. Noraus „Independence for Lithuania“ ir palyginti su 1940 m. Lietuvos padėtimi iki okupa­ cijos [286]. Dėl politinių permainų, nežiūrint švedų leidėjo Alberto Bonnier pastangų, žlugo viltys išleisti anglų kalba I. Šeiniaus „Rau­ donąjį tvaną“, nors domėjosi dvi leidyklos [185], tad I. Šeiniui liko džiaugtis, kad 1941 m. knyga pasirodė Danijoje, ir leisti skelbti perio­ dikoje jos lietuvišką variantą [186]. 67

LIETUVA PRJEi> LTSR_____________________

Kaip mėginimą atkreipti amerikiečių dėmesį reikia traktuoti tauti­ ninkų akciją paremti savo fondą, kurio ašimi tapo A. Smetona. Pirmu ryškesniu akcentu buvo pietūs liepos pradžioje Čikagos Palmer vieš­ butyje, kuriuose dalyvavo O. Norem, „Herald-American“, „Tribūne“ ir (tai nustebino amžininkus) „Vilnies“ atstovai. Pirmąją 100 dol. auką fondui įteikė O. Norem (teigta, propagandiniais sumetimais), apie renginį ir A. Smetonos pareiškimą dėl Lietuvos nepriklausomybės po pergalės prieš A. Hitlerį rašė „Herald-American“ [67]. Kitas renginys buvo rugpjūčio 24 d. „Margučio“ piknikas. Po A. Smetonos kalbos rinktos aukos į nešiotas skardines ir į ant estra­ dos pastatytą didelį Coca-colos butelį. Programą vedęs A. Olis pareiš­ kė, kad įdėjęs į butelį ne mažiau kaip dolerį galės pasisveikinti su A. Smetona, bet tai šiam, anot P. Daužvardžio, atrodo, nepatiko. Butelyje rasta 218 dol., skardinėse - 77, kartu su kitomis lėšomis, spėta, susidarė 500 dol.; apie renginį rašė Čikagos angliška spauda. Matyt, spauda atkreipė dėmesį į renginį tautininkų pasamdytos viešųjų ryšių kampanijos dėka. Jos paslaugos kainavo nepigiai - iki pikniko buvo išleista apie 800 dol., o gauta - 300-400; išlaidoms avansą paskolino verslininkai J. Mackevičius ir J. Bačiūnas. Ruošti A. Smetonai maršrutą ir jį propaguoti ketinta samdyti du asmenis: lietuvį ir ne, jie prieš dvi tris savaites iki prezidento atvykimo turėjo apvažiuoti numatytas kolonijas ir rengti dirvą jo vizitui ir atitinkamai propagandai [716]. Tačiau iš JAV spaudos sulaukta ir nepalankaus atsiliepimo - ne bet kas, o „New York Post“ pareiškė, kad naciai įtikinėjo išeivius, kad po karo bus sukurta nepriklausoma Lietuva, o A. Smetona neva mi­ tinge Čikagoje pareiškė, kad Vokietija turi tai garantuoti, tad nutarta sudaryti šio požiūrio propagavimui fondą [136]. Kaip atsvarą prane­ šimui reikėtų traktuoti „Chicago Tribūne“ vedamąjį „The Freedom in Lithuania“ su A. Smetonos kalbos vertimu (tuo pasirūpino kon­ sulatas), pranešimus spaudai darė fondas per savo agentus Arnoldą ir Jacksoną [66]. Vis tik fondas neatsisakė savo sumanymo, nors ir A. Smetona ne­ buvo labai optimistiškas - fondui rugsėjo pabaigoje pradėjus planuo­ ti jo kelionę, abejojo jos sėkme, nes nėra entuziazmo Lietuvai, kaip kad buvę per pirmąjį Didįjį karą [927]. Jo savaitė buvo surengta spalio 68

_________________ ____________ _________________ I DALIS. N E G A N D AI ATSLINKUS

12-19 d. Mičigan Sityje, Ind., ten „International Friendship Gardens“ („Tarptautinės draugystės sodas“) buvo pasodintas Lietuvos medelis, koncertavo „Margučio“ ansamblis ir V. Bielajaus šokėjų grupė, sveiki­ nimus atsiuntė Indianos gubernatorius, Čikagos, Gary, Indiana Harboro ir Mičigan Sičio merai. Spalio 13 d. surengti pietūs su A. Smeto­ nos kalba Palmer viešbutyje, vedė teisėjas Harry M. Fisher, kalbėjo ir Čikagos meras. Žmonių susirinko apie šimtas, anot liudininkų, dides­ nė dalis buvo žydai, apie trečdalis - lietuviai. Spalio 15d. fondo naudai įvyko Joe Platak (Juozo Platakio), Amerikos rankos lenkimo čempio­ no, rungtynės su Čikagos čempionu. Penktadienį - renginys DariausGirėno salėje. Apie renginius rašė Čikagos angliška spauda [70], tikė­ tasi sukurti amerikiečių komitetą [162]. Fondas gavo Čikagos miesto leidimą rinkti aukas lietuvių kolonijose lapkričio 1d. Fondas tuo metu tebeturėjo minėtus viešųjų ryšių agentus Arnoldą ir Jacksoną, kuriems mokėjo 100 dol. per savaitę ir atlygindavo visas išlaidas. Buvo išleista iki 2000 dol., o surinkta apie 600-800 dol. Per fondo savaitę stengtasi laiškų ir asmeninių vizitų dėka surinkti kuo daugiau lėšų iš nelietuvių filantropų ir nustatyti tolimesnę jo veiklos kryptį [70]. Vėliau fondas nusamdė viešųjų ryšių agentą Larry Vaughną, kuris figūravo kaip sekretorius. Jam kas savaitę mokėta po 100 dol. ir iki 100 dol. išlaidoms, bet atleido po keturių savaičių [71], tad ženklesnių rezultatų pastangos nedavė (beje, fondas leido informacinį biuletenį anglų kalba). Tiesa, renginiai, kuriuose dalyvavo A. Smetona, sulaukdavo kardinaliai priešiškų vertinimų spaudoje, tad P. Žadeikis buvo priverstas rašyti įvairiems asmenims, prašydamas jų nuomonės apie juos, kad susidarytų daugiau ar mažiau objektyvų vaizdą [412]. Nesėdėjo rankas sudėję ir kitų grupių atstovai, sakysim, rudenį su prakalbomis važinėjo P. Vileišis ir kun. K. Barauskas, apie jų maršru­ tus informuodavo „Draugas“. Renginiuose buvo platintos ir knygos, bet jų, kaip ir leidinių anglų kalba, nebuvo daug. Lapkričio pradžioje ALRKF išleido K. Baranausko (Baro) knygą „Bolševizmo siaubas Lie­ tuvoje“. Ji greitai plito, skleisti skatino ir kunigai, girdi, gera knyga da­ linti kalėdojant [1072]. Antikomunistinę spaudą platino ir po namus vaikščioję platintojai, kaip A. Staknys iš Niuarko, be kitko, prašęs LKI leidimo platinti instituto knygas, be to, jis rinko ir aukas, ir, kur galėjo, rengė susirinkimus [912]. 69

LIETUVA PRIEŠ L T S R ___________________

Deja, ir toliau išeivių informacinei veiklai kenkė gilėjantis susiskal­ dymas. Aistras tebekaitino A. Smetona. Ne ką padėjo ir P. Žadeikio mėginimai švelninti situaciją. Sakysim, jis rašė A. Smetoną puolusiam „Lietuvių žinių“ redaktoriui S. Gabaliauskui, ragindamas nepamiršti, kad taip galima pakenkti Lietuvos laisvės bylai ir įžeisti JAV, kurių sve­ čiu vadintas A. Smetona, o redaktoriaus elgesys - lietuvių vardo žemi­ nimas ir žala Lietuvos bylai [847]. Tačiau S. Gabaliauskas atkirto, kad A. Smetona nuvylė išeivius, nes skelbėsi prezidentu, nepaisydamas jų požiūrio į 1926 m. įvykius, ir savo veiksmais tik kiršino išeivius [676]. Ir nors, sakysim, A. Senn džiaugėsi, kad A. Smetona pagaliau atrado keitę į katalikų laikraščio redakcijų [909], bet Kunigų Vienybės Centro valdyba pareiškė, kad nemato prasmės dalyvauti bendroje veikloje, lai­ kysis nuošaliai, priešiškos agitacijos nesiimsime, bet ir į vietinius komite­ tus patariame nesidėti [1072]. A. Smetonos asmuo trukdė rasti bendrą kalbą ir patiems tautininkams, nors matytos ir kitos priežastys, anot „Vienybės“ - spaudos siekis suburti kuo daugiau rėmėjų ir nesugebėji­ mas užmiršti nesutarimų [1301]. Nebuvo sutarimo tarp lietuvių ir kitose šalyse. „Argentinos lietuvių balso“ leidėjai Ožinskas ir Konstantinas Norkus nesutarė su K. Grau­ žiniu; girdi, šis siuntė sveikinimo telegramą A. Hitlerio „įgaliotiniui“ Škirpai apie tai tam tikroje spaudoje viešai pasisakė [163], tarna­ vo Vatikanui ir bendravo su kolonijų skaldančiais [161] (K. Graužinis atsikirto neturįs noro polemizuoti su „šmeižiku“ K. Norkumi, kuris, girdi, savo laiku sveikino J. Paleckį ir piršo TSRS pilietybę [110]). Toks skaidymasis buvo pavojingas stiprėjusio komunistų informa­ cinio aktyvumo fone, anot K. Žadeikio - beieškodami vienybės skirsto­ mės kaip žydo bitės, o bolševikai tuo naudojasi. Kiekvienoje kolonijoje turėtų atsirasti budėtojų grupė, kuri apsaugotų visuomenę nuo svarbių­ jų pavojųy apsaugotų nuo neproduktingo eikvojimo visuomenės pastan­ gų [376]. Deja, tai vėlgi buvo tik norai, o komunistai skubėjo išnaudoti susidariusią situaciją. Kaip mat nutraukę antikarinę agitaciją, jų va­ dovai leidosi su prakalbomis po kolonijas ir ėmė garsinti remią TSRS kovą, kartu išnaudodami tuos taškus, kuriuos suteikė viešai E Ruzvel­ to pareikšta parama TSRS. Sakysim, pasipylė įvairių renginių padėkos už paramą TSRS E Ruzveltui, reikalavimai pažaboti A. Smetoną ir ki­ tus nacių agentus [483,1. 29]. 70

I DALI SJ N EG A N D A I ATSLINKUS

Komunistai irgi ieškojo kontaktų su kitų tautų bendraminčiais, buvo įkurta „Amerikos Baltų kultūros taryba“ (ABKT), kuri telegra­ moje F. Ruzveltui reikalavo ištremti fašistinius Baltijos šalių diploma­ tus, kurių veikla, girdi, buvo suderinta su Hitleriu [483,1. 29], reikalavi­ mas pakartotas ir 1941 m. lapkričio 12d. lietuvių, latvių, estų ir suomių konferencijoje Niujorke, akcentuojant, kad Baltijos ir Suomijos šalių atstovybės maitina savo tautiečiusfašistine propaganda, o su A. Hitle­ rio leidimu atvažiavę vadinamieji bėgliai skleidžia nacistinius nuodus; F. Ruzvelto prašyta padaryti galą penktajai kolonai [493]. ABKT apnuodijo ir Baltijos šalių Laisvės dieną Niujorke, išleidu­ si specialų atsišaukimą, kur aiškino rengėjų fašistų - antisemitų tiks­ lus. Matyt, vienas atsišaukimas pateko žydų tautybės gubernatoriui Lengmanui, kuris jį pasiuntė A. Bimbai su prašymu surinkti faktus ir straipsnius iš lietuvių/asisfm/y laikraščių ir perduoti jam. Komunistai spėjo, kad gubernatorių tam paakino įtakingų žydų organizacijų krei­ pimasis į jį, ir tikėjosi sulaukti veiksmų, turėjusių sunaikinti fašistų lizdą JAV [483,1. 41]. To meto informacijos situaciją neblogai atspindi R Žadeikio žo­ džiai, kad spaudos jūroje šiandien pilna visokių gandų, išmįslų ir net provokacijų [341]. Plito fantastinės žinios - „Amerika“ rašė, jog italų spauda pranešė apie šiurpią J. Paleckio mirtį Maskvoje, komunistinė spauda - kad P. Ancevičius tapo Ložės pagalbininku [483,1. 50], „Vil­ nis“ - kad Raudonojoje armijoje kaunasi 50 000 lietuvių, Kaune su­ rengtas viešas marksistinių knygų deginimas [483,1. 67]. Nekomunis­ tinė spauda įdėjo kažkokių oficialių šaltinių informaciją, kad „Tiesos“ redakcijoje Kaune buvo špionažo centras, rasti Rytų Prūsijos žemė­ lapiai ir vokiečių pulkų karininkų sąrašai, proklamacijos vokiečiams, girdi, tai patvirtino TSRS planus pulti Vokietiją [464]. Tačiau ir šioje drumzlinoje jūroje išryškėjo keletas dalykų, kurie ke­ liems dešimtmečiams tapo informacinės kovos kertiniais taškais, pir­ miausia - masiniai lietuvių trėmimai, sukilimas Lietuvoje ir besitrau­ kiančių iš Lietuvos sovietų represijos. Informacija apie šiuos įvykius gan greitai perskriejo Atlantą, pavyzdžiui, diplomatai savo kanalais gavo ir, padauginę, išsiuntė fondams tremtinių sąrašą [69]. Reaguota ir į vieni kitų skelbtą informaciją iš Lietuvos, sakysim, komunistinė spauda kaltino „Draugą“ spausdinant Berlyne arba Stok71

LIETUVA PRIEŠ LTSR

holme nacių propagandininkų prasimanymus, girdi, liepos 5d. skelbė, kad vokiečiai paėmė Taliną, kai jie dar nebuvo įžengę į Estiją, ir teigė, kad kai naciai, nugalėję TSRS ir Angliją bei ten sudarę savo valdžias, puls JAV, „Draugas“džiaugsis jų sėkme [483,1.29]. „Laisvei“ spalio 1d. gavus R Cvirkos telegramą, ne kartą primintos R Ancevičiaus žinios, kad jis ir L. Gira kalėjime [483,1. 42]. „Vilnis“, pranešusi, kad Kauno kalėjime rastas A. Voldemaras, prikišo kitų srovių spaudai pranešimus apie jo žūtį ar išvežimą į Sibirą, girdi, tai rodė, kad Lietuvoje nebuvo teroro iki kapitalistų sugrįžimo. Kitų srovių spauda irgi neliko skolinga. Pirmomis karo dienomis „Laisvei“ primintas pareiškimas, kad karo nebus, kaip čia nutiko, kad nenugalimoji Raudonoji armija neatsilaikė prieš sukilimą, kodėl suki­ lo jos išlaisvinta Lietuvos liaudis; gyrėsi, kad visu frontu veja vokiečius, tad kaip jie atsidūrė ties Minsku, kodėl nepanaudoja 1000 lėktuvų prieš Berlyną. Primintas ir gandas, kad TSRS ambasadorius JAV Umanskis norėjo pasiūlyti A. Smetonai nepriklausomybę Lietuvai, kad sukurtų sąjungą prieš vokiečius, jei taip, kaip vadins A. Smetoną - draugu ir žibančiu kaip saulė. Komunistinės spaudos žurnalistai buvo klausia­ mi, ko šaukia ginti socialistinę tėvynę, bet patys nevažiuoja, juk galėtų paprašyti Ruzvelto garlaivio iki Vladivostoko, kol dar ten viešpatauja pjautuvas ir kūjis [470]. Emocingai reaguota ir į įvykius JAV. Tuo pasižymėjo „Laisvė“, in­ formuodama apie liepos 2 d. Niujorko Grand Paradise salėje vykusį smeton-nacių džiaugsmo mitingą48, R. Mizara nenukentė nesureagavęs į P. Lapienės straipsnius „Vienybėje“, girdi, ji negali išsitekti gorsete iš džiaugsmo naujais Europos įvykiais. Kai Vokietijos banditai pra­ dėjo deginti Lietuvos miestus, tųfašistinę bobų pagavo veršio entuziaz­ mas. Ji, matyt, hitleriškesnė net už patį Hitlerį [1177]. 48Ir džiaugėsi jie, straksėjo, kaip anie laukiniai indėnai ties liepsnojančia prerija... Jų tie (atsiprašant!) kalbėtojai šūkavo: - Lietuva vėl laisva! - Lietuviai išžudė „pur­ vinus mongolusГ - Berlyne ir Kaune plevėsuoja mūsų trispalvė vėliava! - Lietuvos trispalvė plevėsuos Kremliuje! Girdi, kalbėjo kokis ten jaunekšlisfašistukas - Laučkutis . Apibūdinti ir kalbėtojai: D. Klinga - veido grimasa, judėjimai ir keisti estra­ doje bėginėjimai priminė žmogų, priėmusį diktokų dozę ricinos. Prieš Hitlerį jis - ne vamt! „Kapitonas“Jurgėla - kapitoniškai išriesta krūtinė, aukštu tenoru, smerkė ir niekino Sovietų Sąjungų ir tarybinę Lietuvą. Prieš razbaininką Hitlerį - ne gu-gu! Dr. Vencius - „poetingai“ ir „diplomatiškai“ teisino buvusį Smetonos režimą ir Hitlerio grobuoniškumą - brovimąsi Sovietų Sąjungon. Lietuvių tautą jis gyrė ir peikė. Lietuvių liaudį jis prilygino prie avių, o lietuvius komunistus - prie avinų. Vyt. Abraitis - atviras smeton-nacis. Gailėjosi negalįs dabar būti Lietuvoje ir „lieti kraują už išsiliuosavimą iš Stalino vergijos“ [1258]. 72

_______________ ________ __________________ ____

I D ALIS. N E G A N D AI ATSLINKUS

1941-ųjų pabaiga atnešė du įvykius, kurie turėjo įtakos Lietuvos diplomatų ir išeivių informacinei veiklai. Apie vieną patyrė visas pa­ saulis - Japonijai užpuolus JAV, A. Hitleris taipogi paskelbė karą JAV. Apie kitą iš pradžių žinojo nedaug kas - iš Maskvos, gavęs paskyri­ mą į TSRS Generalinį konsulatą Niujorke, išvyko Povilas Rotomskis, pirmas sovietinės Lietuvos diplomatas, padaręs pradžią jos diploma­ tų - šio konsulato kuklių sekretorių tradicijai...

LIETUVA PRJFS LTSR

Il DALIS. LAUKIANT LŪŽIO (1942 IEJI) Tikslus informavimas svetimų vyriausybių apie Lietuvos padėtį yra vieninteliai svarbus uždavinys [334].

Visuomeniniai-politiniai pokyčiai irjų įtaka informacinei erdvei. JAV įstojimas į karą pavertė ją TSRS sąjungininke ir ši siekė mak­ simaliai tai išnaudoti. TSRS labai rūpėjo karinė parama, nes ver­ machto sėkmė 1942 m. vertė pasaulį spėlioti, kiek dar ji laikysis, ir tik pergalė prie Stalingrado leido jos vadovams lengviau atsikvėp­ ti. Bet ir sunkiausiu metu jie nepraleisdavo progų išpešti iš JAV ir D. Britanijos 1939-1940 m. teritorinių pokyčių pripažinimą, ypač tam stengtasi išnaudoti derybas su britais dėl 1942 m. gegužės 26 d. pasirašytos D. Britanijos - TSRS bendradarbiavimo sutarties. Be to, teisindamasi dėl netesėto pažado 1942 m. atidaryti II frontą, D. Bri­ tanija, darydama dar vieną nuolaidą TSRS, išbraukė Baltijos šalių ambasadas iš diplomatų sąrašo (perkėlė į taip vadinamuosius rezer­ vinius sąrašus) [1361, p. 548-549]. Tokioje situacijoje TSRS buvo svarbi ir LTSR, savanoriškai įstoju­ sios ir su kitomis respublikomis prieš Vokietiją kovojančios TSRS res­ publikos, įvaizdžio sklaida tarp pasaulio visuomenės bei valdančiųjų sluoksnių ir išeivių. Šio tikslo siekė ir TSRS propagandinės struktū­ ros, ir į TSRS pasitraukę LKP vadovai. Į tai teko reaguoti ir LDT, ir išeiviams, tai atsiliepė ir abiejų pusių organizacinėms struktūroms, ir informacinei veiklai. Jeigu 1942 m. LKP tenkinosi jau buvusia išeivių komunistų struk­ tūra ir daugiau dėmesio skyrė jos veiklos gerinimui, tai oponentų pu­ 74

___

Il DALIS^LAUKIANT LŪŽIO (1942-IEJI)

sėje matomi gan ženklūs pokyčiai. Pirmiausia tai siejosi su užsitęsu­ siu skauduliu - vyriausybe emigracijoje. Jos nebuvimas kėlė įvairių problemų (sakysim, atsitiktinai sužinota, kad JAV Lietuvą priskyrė prie priešo šalių49). Ketinta, kaip I pasaulinio karo metais, įvykdžius rinkimus tarp nepriklausomą Lietuvą rėmusių išeivių, sudaryti Vy­ riausiąją Lietuvių Tarybą [111]. Aiškėjant, kad vyriausybės nepavyks sukurti JAV, nesėkmingai ieškota vietos P. Amerikoje. Nusižiūrėję į emigracines Europos šalių vyriausybes (Vakaruose vadintas „free mo­ vement“), vyriausybinę struktūrą JAV mėgino kurti Lietuvos piliečiai (K. Pakštas, K. Grinius, P. Vileišis ir kiti). Anot diplomatų, užsikrė­ tus „free movement“ idėja ir galimybe patekti į aukštas politines sfe­ ras po susitikimų su lenkų ir čekoslovakų politikais, prasidėjo kalbos apie neveiklius valdžios likučius. | diskusiją įsivėlė ir spauda, raginusi kurti vyriausybę [647], už pasisakė ALT, kalbėta apie konferenciją, kurį spręstų jos klausimą ir užtikrintų išeivių paramą [82]. P. Žadeikis mėgino visus aušinti. Anot jo, kalbos apie vyriausybę kliudė rūpintis svarbiausiu dalyku - talka Lietuvai, siūlė iš visų srovių ir Lietuvos pi­ liečių sudaryti 30 narių Visuomeninės Talkos Generalinę Tarybą su 3-4 narių Vykdomuoju komitetu ir biuru [306]. Jo teigimu, Lietuvos vyriausybei JAVatstovavo pasiuntinybė50. Jis turėjo ir praktinės vienybės modelį: moralinis faktorius - prezi­ dentas kaip valstybės simbolis, bet kadangi okupacijai priešinosi pa­ syviai, tai jo vaidmuo JAVturėjo būti toks pat, aktyvūs faktoriai - pa­ siuntinys ir konsulai kaip jo padėjėjai. Lietuvos piliečiams skyrė pa­ galbinį vaidmenį, jei veiks su pasiuntinybe, o išeiviams - talkininkų, atseit dėl lietuviško jausmo turėjo jausti moralinę pareigą padėti [216]. Tačiau tai toli gražu nežavėjo Lietuvos piliečių, kurie nuo pat pra­ džių matė save ministrais, ypač čikagiečiai (P. Vileišis vadintas kan­ didatu į premjerus). Niujorkiečiai su K. Griniumi priekyje kurį laiką palaikė P. Žadeikį, bet kol jie derino veiksmus, čikagiečiai 1942 m. sausio 3-4 d. išrinko Lietuvos piliečiams atstovavusį Laisvos Lietuvos 49Niujorke sugriežtinus plaukiojimo laiveliais Long Ailendo pakrante tvarką, A. Si­ mučiui JAV pakrantės apsauga parodė dokumentą, kuriame Lietuva minėta tarp valstybių, kurios nors oficialiai nekariavo, bet jų vyriausybės bendradarbiavo su ka­ riaujančiomis valstybėmis [805]. 50Anot P. Žadeikio, vyriausybės klausimą atidėjus pokariui, pasiuntinybės ėmė eiti faktiškai vyriausybės pareigas [334], o tai, kad JAVbuvo A. Smetona, darė pasiunti­ nybę Vašingtone pirmąja tarp lygių... 75

LIETUVA PRIEŠ LTSR

_________________________________________ ._______________________

komitetą (vėliau pasivadino Lietuvos Piliečių Sąjunga), palikę vietos ir niujorkiečiams, ir nutarė, kad būtina steigti vyriausybę. Kadangi jų grupėje buvo „Draugo“ redaktorius K. Barauskas, apie LPS katalikiš­ koje spaudoje kaip „Free Lithuania Committee“ pasirodė straipsniai (tik „Darbininkas“ teigė, kad pasirinktas kelias atsidavė diktatūrinio režimo likučiais). Sklido įtarimai, kad komitetą sudarė A. Smetona (taip „Lietuvių žiniose“ teigė ir LPS šalininkas S. Gabaliauskas). Iš pradžių niujorkiečiai buvo prieš čikagiečių sprendimus51, bet po susitikimo su kažkokiu dvasiškiu (tai J. Budriui buvo įrodymas, kad katalikai norėjo monopolizuoti y,vadavimo“darbą) persigalvojo ir įkū­ rė K. Griniaus vadovautą „Rytų valdybą“. Po poros dienų iš jos viešai išstojo A. Valušis ir tai spaudoje vėl sukėlė polemiką už ir prieš LPS52. Balandžio 9 d. Čikagoje sušaukus LPS steigiamąjį susirinkimą, iš anks­ to kalbėta, jog jos branduolys iš asmenų, vaidinusių svarbų vaidmenį Lietuvos gyvenime, taps lyg jos parlamentu. Susirinkusieji LPS perva­ dino Lietuvių Tautine Taryba (LTT). Diplomatai vėl puolė skelbti pa­ vojų, nes ši ketino notifikuoti VD bei kitų šalių atitinkamas institucijas ir tai galėjo sukelti pavojų LDT53. Nepatiko šie LTT siekiai kaip juristui ir jai simpatizavusiam P. Grigaičiui [647]. Bet LTT nerimo atmindama tuščias A. Bilmanio pastangas Latvi­ jos vardu prisidėti prie Atlanto chartijai pritariančio 26 šalių pareiš­ kimo [719]. Jų netenkino P. Žadeikio žodžiai, kad jo 1941 m. gruodžio 20 d. prieš ašies šalis nukreipta deklaracija buvo pritarimas pareiškimui ir kad Baltijos šalys negalėjo prisidėti neturėdamos pripažintų vyriausy­ bių [829]. Bet LTT veiklai atsiliepė jos negausumas. K. Pakštui persikė­ lus į Niujorką, šis tapo LTTveiklos centru, bet nepavyko jos išplėsti nuo 12narių iki 20, maža to, gavęs JAVpilietybę išėjo H. Rabinovičius [647]. 51Spėta, kad viskam dirigavo ALT, stebėtasi, iš kur sunkiai vertęsis P. Vileišis turėjo lėšų kelionėms ir telefonui. Anot J. Budrio, kaip vyriausybę traktavę komitetą čikagiečiai net pripažino A. Smetoną, tik šis turėjo skirti jiems tinkamą premjerą, ketino siųsti karininkus į Kanadą ar TSRS organizuoti Lietuvos kariuomenę, manė, jog P. Žadeikis žadėjo visus pristatyti VD. 52Beje, A. Smetonos sūnus Julius su tuzinu rėmėjų galvojo apie alternatyvią orga­ nizaciją - Piliečių būrelį (jam kėlė kultūrinius tikslus), bet, matyt, atsisakė nesu­ laukęs maniusių, jog ne laikas steigti dar vieną organizaciją, diplomatų sutikimo vadovauti [720]. 53LPS įstatus peržiūrėjęs prof. M. Graham patarė steigti tik piliečių JAVorganizaciją, vengti užuominų apie ketinimą bent netiesiogiai tapti vyriausybe, nes JAV neketino skaitytis su tokiomis, nerinkti į valdybą naciams simpatizavusių asmenų [642]. 76

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

Geriau R Žadeikiui sekėsi su kitu „kūdikiu“ - „American friends of Lithuania“ (AFoL, „Amerikiečiai Lietuvos draugai“). Anot jo, suda­ ryta iš JAV piliečių lietuvių ir kitataučių, turėdama chorus, jaunimo, verslininkų ir kitas draugijas AFoL būtų padėjusi siekti Lietuvos bylai JAV plačios užuojautos. R Žadeikis buvo numatęs ir konkrečius jos darbus - parengti rezoliuciją, užtariančią Lietuvę nuo pardavimo sve­ timiems, knygų apie Lietuvą anglų kalba finansavimą [830], ji turėjo akcentuoti nesanti antisovietinė, kol TSRS gins savo žemes, bet pro­ testuosianti šiai reiškiant pretenzijas į Lietuvą. Tikėtasi, AFoL įkūrus Čikagoje, jos veikla apims Klivlandą, Pitsbergą, Baltimorę, Filadelfi­ ją, Bostoną, Hartfordą, Niuarką ir Niujorką [300]. Bet, regis, pirmą AFoL grupę Klivlande subūrė R J. Žiūris [301], ir tik vėliau, gegužės 13 d. AFoL įregistruota Ilinojaus valstijoje su centru Čikagoje. Jos tikslu nurodytas draugystės tarp JAVir Lietuvos žmonių skatinimas, ameri­ kiečių supažindinimas su Lietuva, pagalba jai atgaunant nepriklauso­ mybę, tam numatyta sudaryti atitinkamas komisijas (tarp jų - spau­ dos ir propagandos), rengti paskaitas ir kitus renginius, leisti leidinius apie Lietuvą. Tikrieji nariai turėjo mokėti metinius mokesčius ir da­ lyvauti veikloje, rėmėjais galėjo būti asmenys ir kolektyvai, sumokėję didesnius metinius mokesčius ar paaukoję vienkartines sumas. Gar­ bės nariais tapdavo ypatingai Lietuvai aukomis ar darbais nusipelnę asmenys [782]. Vadovybę sudarė O. Norem (pirmininkas), prof. John Stanton, Ulysse A. Rakštis, kun. R R Cinikas, Ch. V. Chesnul, S. Pieža, Louise Narmonta, L. Šimutis ir Joseph J. Grish [762], dar nariais tapo R Daužvardis, L. L. Labana ir J. Poshka, apie įsteigimą rašė „Chicago Daily Times“ ir „Herald-American“ [78]. Rudenį dar viena grupė su­ burta Voterberyje [85]. Antroje 1942 m. pusėje ėmė ryškėti nepasitenkinimas susiklosčiusia padėtimi. Anot P. Daužvardžio, visi, norėdami būti pasyviais, laukė iš LDT vadovavimo Lietuvos reikalų vairavimo klausimais, ir ALRKF siūlė šaukti konferenciją spręsti problemas [81]. Tačiau P. Žadeikis nesijautė kaltas, o konferenciją teisino ir į viešumą išėjusiomis ALT vadovų kalbomis apie centrinį organų Vašingtone, kaip prieš porą de­ šimtmečių. Girdi, tai liudijo, jog kai kurie išeiviai ilgėjosi vaidmens, 77

LIETUVA PRIEŠ LTSR

kurį tada turėjo, ir nesuprato, jog šįkart jų vaidmuo buvo pagalbinis. Vis tik jis tikėjo, kad konferencijoje bus sukurtas pasiuntinybei talki­ nęs išeivių centras54. Vienas kitas išeivių lyderis tam pritarė, už pasisakė Čikagos kata­ likų konferencija [90], sandariečiai ir LVS. A. Olis siūlė rasti nelietu­ vį diktatorių, patarsiantį, ko imtis siekiant nepriklausomybės (tokiu matė respublikoną W. Willkie) [91]. Regis, R Žadeikiui tai patiko, bet jam tinkamesnis atrodė O. Norem [307]. Vėl svajota apie vyriausybės užuomazgas, kad P. Žadeikis ir A. Smetona sudarytų vykdomąjį Lietu­ vos reikalų komitetą, o šis, remiamas ALT ir išeivių, leistųsi per koloni­ jas su paskaitomis, rinkti aukas ir judinti L. nepriklausomybės reikalą. Tačiau socialistai buvo prieš bet kokį A. Smetonos vadovautą darinį, anot P. Grigaičio, užteko remti JAVkare ir šios pokario konferencijoje pasirūpins, kad Lietuvai tektų tai, kas jai priklausė [86]. Būta daugiau panašių planų. Taip LTT buvo parengusi „Lietuvai ginti centro“ (LGC) projektą. Pagal jį, centrą turėjo sudaryti po 3-4 ALT ir LTT skirti asmenys ir jis būtų vadovavęs Vakarų (Čikaga) ir Rytų (Niujorkas) centrams. Sprendžiant iš uždavinių, centras turėjo daugiausia orientuotis į informacinę veiklą [875]. JAVstojimas į karą atsiliepė ir informacinėms struktūroms. J armi­ ją pradėti imti laikraščių ir spaustuvių darbuotojai (sakysim, „Drau­ gas“ neteko vieno iš savo redaktorių Jono Pilipausko [1053]). Prasidėjo problemos su popieriumi ir poligrafinėmis medžiagomis, šoktelėjo jų kainos. Jos spręstos įvairiai. „Laisvė“, siekusi išlaikyti seną - 3 cen­ tų - kainą, įsteigė popieriaus fondą, teigdama, kad kasmet jam išleis­ davo 10 000 dol. ir aukomis surinkus nors pusę sumos, būtų galėjusi išlaikyti seną prenumeratos kainą [1127]. Tad dar didesnę reikšmę įga­ vo spaudos vajai ir, pavyzdžiui, „Laisvė“ savąjį, skirtą naujų skaityto­ jų pritraukimui, vykdė nuo spalio 1iki gruodžio 1d. [972]. Katalikai spaudos platinimui skyrė vasarį (teigė, kad laikas bent kartą rimčiau ir planingiau padirbėti laikraščių ir knygų praplatinimui [1262]). 54 Jis matė daugybę trūkumų - ALT rėmė 34 išeivių spaudos, o apie specifinį spau­ dos atstovų suvažiavimų nieko o nieko nesigirdi, fondai buvo tušti, vietoj konkrečių veiksmų programos, šnekėta apie viską spręsiančią vyriausybę, menkai domėtasi lietuviško bataliono steigimo galimybėmis, kalbomis liko delegacija į Vašingtoną informuoti JAV politikus apie lietuvių siekius [215]. 78

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

Spauda turėjo problemų ir kitose šalyse. Argentinoje komunistinis laikraštis „Momentas“ neteko papiginto tarifo, jį uždrausta platinti paštu, tad išeidavo nereguliariai. Liaudininkų pakraipos „Argenti­ nos lietuvių balsas“ nesutarė su K. Graužiniu, šis vadino redaktorių K. Norkų aferistu, o leidėją Ožinską - apsukriu verslininku, teigė, kad dažnas lietuvis užsisakydavo jį, kad neužrūstintų leidėjų. Artimesnės jam „Pietų Amerikos žinios“ buvo prastai redaguotos, 1941 m. pabai­ goje pradėjo eiti Susivienijimo lietuvių Argentinoje kultūros ir infor­ macijos leidinys „Mūsų Vilnius“>K. Graužinis aprūpindavo jį iš Vašing­ tono gautais biuleteniais [155]. Būta ir kitų problemų. Anot „Laisvės“, federalinei valdžiai perėmus savo žinion radijo stotį WHDH, išnyko vadinamosios „Pažangiųjų Lietuvių Tarybos“ pusvalandis (girdi, „Keleivis“ melavo, kad sustojo dėl bankroto) [993]. Su karu atgimė cenzūra ir kėlė galvos skausmą. Pavyzdžiui, J. Prunskis, gavęs „Lietuvos archyvą“, norėjo panaudoti jo informaciją bro­ šiūroje apie bolševikų nukankintus kunigus. Kad išaiškintų cenzūros reakciją, išvaikščiojo pusę Čikagos, kol FTB ir kitos institucijos pata­ rė kreiptis į Cenzūros direktorių Byron Price Vašingtone. J. Prunskis drąsinosi advokatų žodžiais, kad įstatymai draudė skelbti paslaptis išduodančią informaciją, ir jo atvejui netiko, bet prašė P. Žadeikio pa­ siaiškinti B. Price, nes Rusija dabar USA sąjungininkė, bet prieš SSSR nerašyčiau, tik prieš bolševikus [170]. Kaip I pasaulinio karo metais, JAV įkūrė specialią Elemer Davis vadovautą informacinę struktūrą - „The Office of War Information“ (OWI, Karo informacijos biuras). Jo vidaus skyrius ir skyriai užsienyje teikė informaciją apie karo pastangas, karo politikę ir vyriausybės tiks­ lus, priešo šalyse OWI turėjo palaužti gyventojų moralę ir tuo trukdyti jo karo pastangoms, okupuotose - palaikyti išvadavimo viltį, neutra­ liose - įtikinti, jog sąjungininkų pergalė būtina, sąjungininkų - atrem­ ti priešo propagandę, kuria jis siekia išardyti JT [1199]. OWI rūpesčiu tapo ir JAVemigrantų spauda (apie 1500 neangliškų laikraščių, kuriuos skaitė apie 5 mln. kitų šalių piliečių, 11 mln. kitur gimusių piliečių ir dalis iš 23 mln. pirmosios generacijos amerikiečių), ja ir jos „atkirti­ mu“ nuo nacių propagandos užsiėmė Alan Cranston vadovautas va­ dinamasis neangliškos spaudos skyrius (Foreign language division). 79

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Susitikime su emigrantų redaktoriais A. Cranston teigė, kad jei jie nespausdins OWI informacijos apie karo veiksmus, tai nebus repre­ suojami. Pasitaikydavo, kad kai kurie vokiečių ir italų laikraščiai nors talpino ją, bet be pasisakymų prieš fašizmą, kad, girdi, neprarastų skaitytojų, o A. Cranston akcentavo, kad nesipriešinimas nacizmui reiškė jo palaikymą ir kad Europos pogrindinės spaudos leidėjai ragi­ no kolegas JAV iki pergalės pamiršti visus skirtumus [1274]. „Laisvė“, rašydama apie renginį, kuriame dalyvavo „Tėvynės“, „Amerikos“ ir jos redaktoriai, pabrėžė, jog A. Cranston ragino apsivalyti nuo pronaciškos propagandos, siūlė spausdinti tekstus, vienijusius žmones karui laimėtu kad drausta šmeižti TSRS, perspausdinant straipsnius iš Ostlando laikraščių nurodyti, kad jie yra iš priešo spaudos ir galėjo būti jo propaganda [1091]. Informacijos kaupimo problematika. Atsidūrusiai kitapus fronto ir LKP buvo sunku gauti informaciją iš Lietuvos. Kai ką gaudavo iš vadi­ namojo slaptojo TASS, kuris ją imdavo iš JAV, švedų spaudos, Londo­ no radijo [464]* Tačiau informacijos stigo. Metų pradžioje A. Sniečkus prašė TASS pareigūnų pagerinti Vilniaus ir Kauno radijo girdimumą, pavesti TASS korespondentui Švedijoje teikti sistemingas, išsamias lie­ tuviškos ir vokiškos spaudos medžiagos apie Lietuvą apžvalgas, nuro­ dant svarbiausius straipsnius, autorių vardus ir 1.1., arba patiems ar per švedų agentūras užsakyti jas švedų žurnalistams, nes gautos apžvalgos būdavo nesistemingos ir ypač skurdžios, kad TASS korespondentas pa­ rūpintų Lietuvoje leistą lietuvišką ir vokišką spaudą ir leisti lietuvių re­ ferentui susipažinti su medžiaga apie ją vokiškoje spaudoje [532]. Nežinia, ar po to reikalai pasitaisė, tačiau gaunama visa medžiaga nebuvo prieinama LKP veikėjams, tad, regis, pavasarį LKP CK biuras leido susipažinti su ja Juozui Vaišnorui, Vladui Niunkai, D. Todesui, Motiejui Šumauskui, A. Bieliauskui, Mirai Bordonaitei, Jonui Šimkui, Romui Šarmaičiui, J. Banaičiui, Juozui Baltušiui ir M. Liubeckiui, o prireikus konkrečios informacijos - darbuotojams, susijusiems su kontrpropaganda [474]. Vis tik jos nuolat trūko, nes rugsėjo pabaigoje A. Sniečkus skundėsi, kad trūksta radijo laidoms, ypač kontrpropagandai, todėl Sovinformbiuro buvo prašyta pasirūpinti, kad lietuvių redakcija būtų tuojau pat informuojama apiepriešopropagandų ir gau­

80

_____

II DALIS .J A U K IA N T LŪ ŽIO 0 9 4 2 -1 EJ I)

tų svarbiausią medžiagą apie Lietuvą. Manant, kad jos turėjo kariniai organai, prašyta leisti pasinaudoti [539]. Metų pabaigoje A. Sniečkus bėdavojo V. Molotovui, kad, skirtingai nei reakcionieriai JAV, negauna spaudos iš Lietuvos, ir vėl prašė liepti konsului Švedijoje parūpinti ją ir nuolat teikti jos apžvalgas telegrafu [540]. Regis, anksčiau minėtai karinei informacijai priklausė ir į nelaisvę patekusių įvairiais keliais vermachte atsidūrusių lietuvių (pavyzdžiui, vežikų) apklausų medžiaga. Informacijos bandyta gauti iš karo žurna­ listų. Sakysim, patyrus, kad Šiaurės Vakarų fronto laikraščio „Patriot rodiny“ redaktorius Kuznecovas turi liudininkų žinių apie Lietuvą, re­ miantis Raudonosios armijos politinės valdybos įsakymu prašyta bet kokios (laiškų, dienoraščių, belaisvių ir iš nelaisvės grįžusių raudonar­ miečių apklausų protokolų, nuotraukų ir t. t.), taip pat ir straipsnių [583]. Kuznecovas parengė straipsnį (LKP jį siūlė Sovinformbiurui panaudoti JAV, tik pergyveno, kad nebuvo naujų faktų) [584]. Taipogi LKP turėjo ir dezinformacijos, skirtos prasiskverbimui į išeivių buržu­ azinę spaudų siekiant sugriauti antitarybinį frontų, šaltinį, konkrečiai, tremtinius, iš kurių „išmušinėti“ propagandai tinkami tekstai [540]. LKP kaupė ir informaciją apie išeivius, turėjo jų antrosios 1941 m. pusės spaudos apžvalgas [483]. Kažkada buvo gauta D. Šolomsko apie 20 psi. informacija apie išeivius, ją prieš išvykdamas skaitė P. Rotomskis [559]. 1942 m. pavasarį prašyta išeivių komunistų vadovų organi­ zuoti spaudos apžvalgų rengimą ir kuo greitesnį siuntimą [477]. Informaciją apie išeivių veiklą, matyt, padedant komunistams, kau­ pė sovietiniai diplomatai, pavyzdžiui, V. Dekanozovas perdavė J. Pa­ leckiui gautą informaciją apie „Lietuvių nacionalinės tarybos“ (omeny turėta LTT, vėliau sugalvojo savo „pavadinimą“ - „Naclibai“) susirin­ kimą Niujorke, kad pastebimas klerikalų suartėjimas su smetonininkais, o kažkokiame reakcingų lietuvių mitinge Ilinojaus gubernatorius Diuji pareiškė, kad sovietinė agresija Pabaltijyje buvo neteisėta ir lie­ tuviai gali tikėtis amerikiečių pagalbos [439]. Tačiau ir atvykus P. Rotomskiui, LKP stokojo informacijos, juolab kad keletą mėnesių iš jo nesulaukta žinių, ir A. Sniečkus, atsiminęs iš URM 1941 m. gautą ataskaitą apie padėtį išeivijoje ir spaudą, 1942 m. vasarą vėl prašė panašios, ypač ar jausti kokie nuotaikų pokyčiai JAV paskelbus karą Vokietijai [545]. 81

LIETUVA PRIES LTSR ___________________________________________________________________

TSRS generaliniam konsului Niujorke buvo liepta nurodyti R Rotomskiui reguliariai siųsti LKP CK veiklos raportus, bet GK neturėjo galimybės naudotis diplomatiniu paštu, o telegrafui - pinigų [571]. Anot P. Rotomskio, GK neįvertino lietuviškų dalykų, apskritai, nebuvo įprasta kuriai nors išeivių grupei skirti tiek dėmesio, kad dėl jos net telegrafu reiktų naudotis, ir ragino rasti pinigų [511]. Ir vėliau, stoko­ damas lėšų telegrafui, R Rotomskis laiškus siuntė TSRS URM [570], iš kur juos arba perduodavo LKP CK, arba persiųsdavo turinio perpasa­ kojimą, bet, matyt, LKP tai netenkino, nes vėl prašyta leisti P. Rotomskiui sistemingai siųsti informaciją telegrafu [540]. Taipogi R Rotomskis siuntė išeivių spaudą arba LKP CK, arba URM, kur ją atsirinkdavo LKP pareigūnai [572], jos apžvalgas, regis, TASS [482]. Anot jo paties, 1942 m. pasiuntė keturis ryšulius atrinktų laikraščių ir kitos informacinės medžiagos, tris plačios apimties infor­ macinius ir kelis kitus laiškus, keletą informacinių pažymų atskirais klausimais ir penkis pranešimus per radiją [504]55. Žinoma, kad metų pabaigoje išsiuntė kelių mėnesių „Laisvės“ ir „Vilnies“ komplektus, komunistų išleistas knygas, kitų srovių periodiką. Anot LKP veikėjų, ši padėjo pažinti padėtį išeivijoje ir rengti straipsnius. Jiems TSRS diplomatai per „Meždunarodnaja kniga“ buvo užsakę penkis išeivių laikraščius [522], bet vis tik, regis, spauda ateidavo nereguliariai, nes metų pabaigoje A. Sniečkus teigė V. Molotovui, jog tai apsunkina ko­ munistinės spaudos reguliarų aprūpinimą aktualia medžiaga [540]. Ne veltui P. Rotomskio prašyta kaupti kiek įmanoma daugiau leidi­ nių, sakysim, metų pabaigoje prašyta siųsti daugiau „Draugo“, „Nau­ jienų“, „Vienybės“, P. Amerikos išeivių laikraščių numerių ar bent svarbiausius (ar pirmiausia) su informacija iš Lietuvos, labai prašyta „Lithuanian situation“, ištraukų iš Lietuvos laikraščių, išleisto tremti­ nių sąrašo ar bent jo iškarpų iš spaudos, prašyta ir i1d 1940 m. išleistų knygų bei vienų kitų įdomesnę beletristinę, pav., R. Mizaros „Mortos divorsas“ir kitas [500]. Kaupiant informaciją apie antisovietines sroves, išnaudotos net ir menkos komunistų galimybės. Pavyzdžiui, E Abekas, keliaudamas po kolonijas, susitiko su SLA prezidentu F. Bagočiumi ir iš jo patyrė apie Bostone vykusią lenkų, baltarusių, ukrainų ir lietuvių konferenciją bei 55Regis, Maskvoje viltasi, kad komunistinė spauda gaudavo informaciją iš Lietuvos, bet RRotomskis patyrė, jog ėmė iš vokiečių ir kitų srovių spaudos, kurią, manė, LKP gaudavo per Ankarą [511]. 82

__

H DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

apie 1943 m. sausio 8 d. planuotą ALT konferenciją Niujorke. Jis siūlė susisiekti su Bruklino komunistais, kad tie išsiaiškintų smulkmenas ir rastų žmogų, kuris, patekęs į konferenciją, galėtų duoti raportą [431]. Informaciją apie išeivius kaupė ir sovietinė žvalgyba. P. Rotomskiui buvo pasiųstas vienuolikos klausimų klausimynas, kur pirmiau­ sia prašyta informacijos apie už buržuazinės Lietuvos atstatymą ko­ vojusias organizacijas, jų sudėtį ir kovos būdus, ar mėginta užmegzti ryšius su jų nariais, gauti informaciją ir nukreipti organizacijų veiklą pageidautina linkme, ar palaikyti ryšiai su Lietuva ir kaip (per neutra­ lias šalis ir bažnyčią), ar siųsti žmonės iki Vokietija paskelbė karą JAV, apie aukų rinkimą, ar prieš palaikiusius provokišką liniją imtasi kokių priemonių ir 1.1. [471]. Pokyčius, susijusius su informacijos gavimu, pajuto ir nepriklau­ somybės siekusios jėgos ir Europoje, ir JAV. Labai pasunkėjo ryšiai su Lietuva Švedijoje, anot J. Lingio, iš jos nebuvo anei drukoyanei rašto, užtat atklysdavo telegramos iš tremtinių su prašymu perduoti žinią artimiesiems Lietuvoje (neturint galimybių, persiųsdavo į JAV prašy­ damas, jei spauda skelbs, neminėti konkrečių pavardžių, kad nenu­ kentėtų tremtiniai). Sukauptos žinios keliavo į Berną, iš ten - į JAV. Iš čia Švediją pasiekdavo vienas kitas išeivių laikraštis [885]. LDT Europoje informaciją apie padėtį Lietuvoje neretai ėmė iš neu­ tralių šalių spaudos, sakysim, E. Turauskas rado „Journal Geneve“ ko­ respondento Berlyne žinią, kad Vokietijos URM pranešė, jog Baltijos šalys ateityje bus nepriklausomos (ir tuščiai ragino P. Žadeikį skleisti JAV spaudoje be komentarų) [197]. Berno IB palaikė ryšius su Lietu­ voje veikusia Savitarpio pagalba [932]. Sunkėjo ryšiai tarp diplomatų, pavyzdžiui, vasarą paaiškėjo, kad uždrausta siųsti lietuviškas telegramas į Londoną [6]. Be to, ne visi suprato karo meto pavojus, sakysim, E. Turauskas stebino diploma­ tus JAV siųsdamas neužšifruotas telegramas [230]. Paaiškėjus, kad K. Graužinis neturi kodo „Balutis Н Г , P. Žadeikis bent jau tarpusavio ryšiui siuntė laikraščiu „Draugas“ paremtą kodą „DRAUGAS“ [332]56. 56 Reikale - draugo - tai siunčiama tekstui tink abcd ir t.t. lapas, gi išskaitymui tinka 01, 02, ir t.t. lapas. Žodžiu, kiekviena raidė ar tūli atskiri žodžiai, išreiškiant simboliais nuo 01 iki 99. Paduodami į telegrafą tekstas surašomas grupėmis po penkis šifrus. Pav. tekstą: draugu - „Praneški kas naujo pas Jus dėl vyr. svetur taškas sovietą sąjungos spaudimas į balt. valstybės padėjo“ - gautume šitokiame pavidale - 25 69 60 12 0136 28 64 5816 30 42 14 12 23 0810 35 07 45 30 1512 34 12 29 04 18. Paduodant į telegrafą, suskirstyti sekančiai: LEGAITION DE LITHUANIE. BUENOS AIRES. 25696 0120136286 54816 30421 41223 08103 50745 30151 23412 29041 846 [333].

83

LIETUVA PRIEŠ LTSR

JAV ieškota ryšių su tremtiniais Sibire, geriausiai tiko registruoti laiškai (nors keliavo ilgai). Telegramos nueidavo per dvi dienas, bet kainavo brangiai, agentūros nesiėmė atsakomybės dėl pristatymo ir kad adresatas galės pasinaudoti apmokėtu atsakymu57. Rugsėjį JAV pasirodė po ilgų žmonos pastangų iš Sibiro kaip JAV pilietis ištrūkęs M. Devenis [1311]. Būta ir daugiau atvykėlių iš TSRS, sakysim, anot K. Jurgėlos, Niujorke lankėsi 300 lenkų karių, bet niekas iš GK nepa­ sikalbėjo su jais apie lietuvius tremtinius, nors vienas skambino J. Bu­ driui, kad sėdėjo su J. Urbšiu Solovecko saloje, šis buvo laišką parašęs, tik rusai radę atėmė [776]. JAV informacija iš Lietuvos „lesiota“ iš Berlyno radijo, sakysim, „Draugas“ rašė, kad šis pranešė, jog Gertrūdai Radaitei iš Lietuvos nu­ kirsta galva už šnipinėjimą [987]. Matyt, per Švediją pasiekdavo žinios iš Kauno ir Vilniaus radijo laidų, kurias skelbdavo spauda [1341]. Iš kaž­ kokių iš Vokietijos ištrūkusių žmonių gauta žinių apie žydus Lietuvoje (getus, šaudymus Kauno fortuose, kad tam nebenaudoti lietuviai, kai atsisakęs кар. Kirkilą ir keliolika jo policininkų buvo sušaudyti) [834]. Birželio 30 d. per Vokietiją į JAV atvykusi Aldona Bulotienė papasa­ kojo apie įvykius Lietuvoje po karo pradžios: sukilimą, Laikinąją vy­ riausybę, vokiečių elgesį su sovietų nusavintu turtu, jų administraciją, getus, kaip gyvena Rapolas Skipitis, K. Škirpa, Magdalena Avietėnaitė ir kiti, du vokiečių prie Minsko laikytus lietuvių pulkus ir t. t. [656]. Sunkėjo ir oficialios JAV informacijos gavimas. Metų pabaigo­ je OWI įsakė siuntinėti valstybinių institucijų leidinius kaip galima mažiau adresatų, tad pasiuntinybė turėjo nurodyti, kam jie jai reika­ lingi [137]. JAV ir kitų šalių spaudą padėjo sekti išeiviai, pavyzdžiui, Toronto spaudos iškarpas siuntė K. Bure [287]. Sekta ir komunisti­ nė - pasiuntinybėje rengta „Laisvės“ straipsnių santrauka. Diplomatai informacijos gaudavo ir neoficialiais kanalais, ir - in­ triguojančios, sakysim, balandį J. Budrys teigė iš Lietuvos draugo gir­ dėjęs, kad TSRS pasiuntinys Maksimas Litvinovas Niujorke „Council of foreign relation“ („Užsienio reikalų tarybos“) posėdyje kalbėdamas 57 1941 m. rugpjūčio 28 d. išsiųstas laiškas Barnaulą pasiekė gruodžio 31 d. ir po penkių mėnesių grįžo į Čikagą; laiškas - telegrama (25 žodžiai) kainavo apie 4 dol., atsakymas - daugiau kaip 5 dol., siųsti reikėjo savo vardu ir jį nurodyti cenzūrai; telegramų turinys iš Niujorko radiju buvo perduodamas į Maskvą arba Kuibyševą, iš ten - adresatui [1230]. 84

__________________________________________ _______ Il DALIS. LAUKIA N T LŪ ŽIO (1942-IEJI)

apie TSRS politiką pareiškė, kad Baltijos šalis užėmė žinodama apie Vokietijos puolimą, užtikrino, kad po karo atstatys jų valstybingumą su teise nevaržomai naudotis jų uostais, o j vidaus reikalus nesikiš. Informatorius teigė, kad pranešimas padarė didelį įspūdį, dabartinė situacija nėra mums palanki [657]. Su iš Berno ir Lisabonos, kur 1940 m. įstrigo į JAV keliavęs buvęs „XX amžiaus“ administratorius Andrius Daugirdas ir persiųsdavo in­ formaciją iš Vokietijos, gautų laiškų originalais susipažindavo diploma­ tai. Originalus saugojusi GK [930] iš jų atrinkdavo medžiagą spaudai ir perrašydavo. Du nuorašų egzemplioriai iškeliaudavo į ambasadą. Ši vieną grąžindavo su pastabomis ir jį buvo galima siųsti spaudai (nors dėl to buvo sugaištama apie tris dienas, tai jau neturėjo ypatingos svar­ bos) [232]. Informacijos šaltinius turėjo ir LTT [831] (gal tik E. Turaus­ ką - su juo susirašinėjo K. Pakštas, nors K. Grinius teigė gaudavęs iš lenkų šaltinių) [647]. Tačiau į žinias iš Lietuvos žvelgta atsargiai, joms ieškota patvirti­ nimo ir tik tada darytos išvados. Bet, neturint galimybių, jos skelb­ tos spaudoje su prierašu: „Kaunas praneša“ - taip nepatvirtinant ir nesiimant už jas atsakomybės. „Laisvė“ cituodavo tik jai patikusias telegramas su praleidimais [1242]. K. Graužinis buvo parengęs Argen­ tinos spaudai informaciją remdamasis P. Ancevičiaus telegramomis, bet neperdavė, suabejojęs kieno interesais ir kieno lėšomis siunčiamos tokios ilgos telegramos ir išsigandęs, kad pasiuntinybė bus panaudota svetimai propagandai [155]. Juo toliau, tuo labiau šią informaciją cenzūravo diplomatai JAV, pa­ vyzdžiu gali būti vasarį parengta situacijos Lietuvoje apžvalga: „Civil-Verwaltung“. Ja buvo nepatenkinti ir lietuviai, ir vokiečių kariš­ kiai, privilegijuoti, viską vagia, net repatriantų turtą, išsikvietę ir maitina gimines, produktais aprūpinami geriau nei kariškiai, kurie turi tenkintis prastu valgyklos buv. Karininkų Ramovėje maistu (išbraukta - todėl vokie­ čiai kariškiai, ypač karininkas gimimo arba varduvių proga yra kviečiami į lietuvių namus ir lietuviškais, iš kaimo gaunamais valgiais, vaišinami). Pašte atskiri langeliai vokiečiams ir lietuviams, pašto ženklai vokiški, iš kaimo leidžia siųsti 20 kg siuntas. Iš teatrų repertuaro išbraukti sąjungininkų vals­ tybių autorių kūriniai. Derlius buvo geriausias per paskutinius 10 metų. Tačiau CV uždeda tokias pyliavas, kurias ne visi gali tesėti (išbraukta - lie­ tuviai siūlė pavesti pyliavų tvarkymų lietuvių įstaigoms, bet CV nesutiko). 85

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Vietom galvijų skaičius sumažėjo iki 50 proc., vokiečiai moka juokingas kainas, augina maistui ir juodai rinkai. Ūkininkai pinigų turi, bet nieko negali nusipirkti ūkiui, kaime daug jaunimo, nenori į darbo stovyklas. Miestą nuo bado apsaugo giminių iš kaimo siunčiamas maistas, Kaunas perpildytas, sunku su kuru, epidemijų nėra. Kaune vaikšto be kojinių ir su klumpėm, visi tekstilės gaminiai skiriami tik vokiečiams, jiems - atskiros parduotuvės, pardavėjai - lietuviai. Visur daug policijos, klausimas - kam. Gatvės - su senais pavadinimais. Sugrįžę repatriantai labai nepatenkinti (pvz., Hirsch, buvęs aršus kovotojas už vokietiškumą). Parašiutininkai. Dažnai nuleidžiami naktimis, lietuviams sudaro nema­ lonumų, būdinga - 1941 m. tremtiniai, praėję spec. kursus, spėjo, kad tie, kurių giminės Sibire kaip įkaitai, dažnai pasiduoda, bet būna komunistų ir žydų, kurie ima veikti, dažnai pastebima, kad raketomis iš Kauno aukš­ tumų signalizuoja praskrendantiems į Vakarus lėktuvams, buvo, kad keli GPU darbuotojai vaikščiojo po miestą, kol juos žmonės suėmė. Vilniaus krašte parašiutininkus globoja lenkai ar sulenkėję, iš ten atvyksta į Kauną. Lenkai Vilnijoje daugiau neapkenčia lietuvių nei vokiečių (išbrauk­ ta - veikia bendras lenkų bolševikų blokas prieš lietuvius ir vokiečius). Ypač terorizuojami lietuvių valdininkai ir mokytojai (išbraukta - niekas iš lietu­ vių nenori būti perkeltas dėl pavojaus gyvybei). Lenkų fanatizmas nenusa­ komas, (išbraukta - tikisiy kad anglų-amerikiečių-bolševikų-žydų pagalbos atstatant labai didelę Lenkiją), jiems nesvarbus, kas bus, kad tik lietuvių (išbraukta - ir vokiečių) nematytų. Kalba, kad Lietuvos nebus, su lietuviais pasielgs taip, kaip vokiečiai su jais elgiasi, nes lietuviai - sąjungininkų prie­ šai ir todėl (išbraukta - nebeturės daugiau teisės į nepriklausomybę, ji buvo ir yra tik vokiečių padaras). .

Žydai. Gyvena Vilijampolėje, matoma, kaip varomi į darbus. Turėjo virš mėnesio ten persikelti, tad susigabeno turto ir už jį perka papildomus produktus. Karo pradžioj daug išžudyta, kiti nusižudė patys. Lietuviams jų pagailo, užstodavo, bet dabar vėl kilo priešiškumas dėl parašiutininkų veiksmų. Turtą karo pradžioje išplėšė vokiečiai. Apie žudymus nesigirdi, žydai prieš pat karą lietuvių atžvilgiu buvo agresyvūs ir daug lietuvių nuo jų nukentėjo, net žuvo. Žinoma, kad jie pirmieji šaudė į sukilėlius ir net į Kauną įžengiančius vokiečius. Vasario 16. CV prieš šventes, bet Tarėjai šiaip taip išprašė. Švęsta ties Karo muziejumi, kalbėjo gen. Nagius, mieste - vėliavos, kartu su vokiečių. Po šio atvejo lietuviai pradėjo atkakliau ginti savo interesus. Tarėjo svoris lygus nuliui (išbraukta - visi lietuviai yra įsitikinę, kad jie gerus norus turi ir įjuos atsikreipia, tačiau pastebi ir supranta), jie nieko negali (išbraukta - su­ pranta, kad jie ne kvislingai).

86

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

Apie kokį naują lenkų šaudymą negali būti nė kalbos, nes to nenuslėp­ si, kaip ir masinį trėmimą (išbraukta - jei lenkai tokiu laiko savanorišką varguomenės vykimą į Vokietija, neklausant įtikinėjimą to nedaryti). Net ir žydų yra daug, daug kas su jais palaiko ryšius darbe, su jais pasimainoma laiškais, net tarpininkaujama, kad būtų išsiųsti į užsienį. Visi tiki, kad Lietuva bus laisva, kad (išbraukta - su anglą pagalba) gaus Vilnių ir Klaipėdą, yra bijančių lenkų įtakos anglams, kai bus sprendžiamas Lietuvos likimas. Į vokiečių siautėjimą reaguoja ramiai - išeis, labai bijo bol­ ševikų grįžimo, vyrauja nusiteikimas ne bėgti, bet kautis iki mirties. Apie Antaną S. Pradžioj niekas nepritarė pabėgimui, vėliau suprato ir kitaip pradėjo apie jį ir tą laiką kalbėti. Lietuvoje žinoma, kaip jis ir jo šeima gyvena JAV. Apie LTT niekas nežinojo, labai apsidžiaugė, nes visi pasitiki JAV, ne Anglija, dėl jos bendradarbiavimo su SSSR (išbrauktas - visi labai pyks­ ta, kad LTT - du žydai). Žmonės slapta klausosi anglų, amerikiečių, rusų radijo, gerai informuoti, mažiau - apie lietuvių veiklą užsienyje, žino, kad ambasados veikia. Norėtų laidų iš JAV lietuvių kalba [800].

Informacinės struktūros irjų veikla. Nors vėl nesyk užsiminta apie Informacijos biuro poreikį, jį iš dalies toliau atstojo pasiuntinybė ir konsulatai, nors ir suprasta, kad jų sritis vienokia, o JAV lietuvių būtų kitokia [963]. P. Žadeikis svajojo apie redaktorių konferenciją kaip vie­ ną svarbiausių jų veiklos reiškinių, planavo 1943 m. pradžioje ar kaip nutars redaktoriai, kurie, girdi, neturėjo dalyvauti svetimų tautų pro­ pagandos biurų konferencijose [837], bet tai liko svajone. JAVįstojimas į karą turėjo įtakos ir informacinei LDT veiklai. J. Bu­ drys siūlė didinti ambasados spaudos skyrių arba GK [30]. R Žadeikis domėjosi kitų šalių informaciniais centrais, kurių ne vienas jų buvo ambasados ar konsulato dalimi, nes kitaip būtų turėję registruotis kaip „svetimos valstybės agentas“. Matyt, pavydą kėlė ir tai, kad, sakysim, lenkai šiai veiklai turėjo daugiau kaip 100 000 dol., ojugoslavų biulete­ niui kažkoks 72 metų tautietis davė 75 000. Sekta jų spauda - Niujorke veikusio lenkų informacinio centro „New Bulletin on Eastern Euro­ pean Affairs“, Latvijos atstovybės spaudos biuro „Latvian information bulletin“ ir kitų. Ypatingą dėmesį traukė suomių likimas - Niujorke GK žinioje veikęs jų Informacinis biuras vasarą turėjo užsiregistruoti 87

LIETUVA PRIEŠ LTSR

kaip svetimos valstybės agentas [31], bet veikė ir po GK uždarymo58. Menant savo komplikuotą padėtį stengtasi būti atsargiais. Kaip minė­ ta, „sijota“ Berno biuletenio medžiaga („cenzoriumi“ buvo J. Budrys), sakysim, atmesta žinia apie Lietuvos rastas sovietų aukas, nes jos skel­ bimas jau būtų buvusi tam tikra propaganda, kuria, atseit P. Žadeikio, diplomatai nei buvo interesuoti ir net skaitome žalinga, kad tokios žinios, sensacingos žinios būtų talpinamos nesusivokiančių redaktorių, tam kad išdavoje duoti komunistinei spaudai progosjuos pačius engti ir tapti skundų objektu [231]. P. Žadeikis tikėjo, kad medžiagą spaudai kaups ir jo puoselėta Stu­ dijų grupė. Ji turėjo iš įvairių šaltinių rinkti su Lietuva susijusią me­ džiagą, analizuoti tam tikras temas ir jo pateiktus klausimus, rengti informaciją apie Lietuvą JAVinstitucijų prašymu. Planuota, kad nariai dirbs visuomeniniais pagrindais, bet išlaidas ketinta atlyginti ir mokė­ ti grupės sekretoriui iš pasiuntinybės lėšų esant galimybei [154]. Gru­ pės branduolį sudarė diplomatai, kontaktuota su A. Smetona, kuris labai domėjosi jos veikla, diplomatais Europoje ir Argentinoje [861], apsispręsta, kad Studijų grupė - LTD vidaus reikalas, tad pašaliniams apie ją nederėjo žinoti. Pačioje veiklos pradžioje jos branduolį sudarė A. Smetona, J. Robinzonas, K. Pakštas ir P. Žadeikis [1338]. Ieškota, kas kokiomis temomis parengtų apžvalgas, pavyzdžiui, J. Budrio prašyta apie Klaipėdos krašto ateitį, lietuviškas Rytų Prūsijos žemes, teisinin­ ko pagal išsilavinimą P. Daužvardžio - Lietuvos sovietinės aneksijos teisinio nelegalumo analizę, Vytauto Stašinsko - lenkų ir čekoslovakų konfederaciją ir jos reikšmę Lietuvai, A. Simučio - ar Lietuvai eko­ nomiškai verta jungtis prie Vidurio Europoje planuotų darinių [393], K. Pakšto - ar reikia Baltijos šalių diplomatų deklaracijos dėl santar­ vės ateityje ir kokia ji turėtų būti [918]. Pasiuntinybė toliau rengė straipsnius JAV spaudai - vasarą konsu­ lams pasiųstas straipsnis „Lithuania“ (P. Žadeikis jį perdavė leidiniams „Political Handbook of the World“ ir „World Almanac“) [236]. Neiš­ galėdama ieškodavo autorių prašytiems straipsniams, sakysim, gavęs iš B. K. Balučio kažkokios tarptautinės literatūros draugijos prašymą atsiųsti jų leidiniui 5000 žodžių lietuvių modernios literatūros apžval­ gą, P. Žadeikis prašė imtis A. Vaičiulaitį ar leisti panaudoti jo straipsnį apie lietuvių literatūrą iš leidinio „Books abroad“ [409]. 58Šj JAV žingsnį sveikino laikraštis „Novaja Rosija“, girdi, nutraukta bet kokia anti­ rusiška, o tuo pačiu - antisąjungiška kai kurių Baltijos šalių pasiuntinybinių įstaigų propaganda [32]. 88

Il DALIS. LA UK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

Turėta medžiaga apie Lietuvą buvo pasiųsta rašytojai Rene Kraus, kuri savo knygoje „Europe in Revolt“ norėjo įdėti skyrių apie Baltijos šalis [148]. Matyt, ji atsiuntė rankraščio dalį R Žadeikiui, nes šis nu­ siuntė jai telegramą, kurioje nesutiko su teiginiu, kad TSRS neturės problemų su lietuviais antrąsyk įžengdama į Kauną, nes šie pasiruošę talkinti sovietams [420]. Medžiaga siųsta ir JAV institucijų prašymu, sakysim, vienam iš „Labor Research“ komitetų paprašius žinių apie darbininkų darbo ir socialinę būklę Lietuvoje, A. Bulotienės prašyta žinių apie atlyginimus, darbo sąlygas, draudimą nedarbo atveju, ko­ kios pramonės šakos buvo uždarytos, kokios atsirado, atgarsius apie darbininkus Vokietijoje ir 1.1. [768]. Rūpintasi ir spaudos platinimu. B. K. Balučiui pranešus, kad Lon­ done veikęs „Royal Institute of International Affairs“ („Karališkasis tarptautinių santykių institutas“) gaudavo „Laisvę“ ir „Vilnį“, susirū­ pinta, kad siųstų ir kitos redakcijos, prireikus žadėta apmokėti pašto išlaidas [234]. Pasiuntinybė rūpinosi ir knygų leidyba. Iš B. K. Balučio gavęs Johno F. Stewardo knygos „Russia, Germany and Post-war Euro­ pe“ rankraštį, P. Žadeikis, svajodamas ją išleisti 1000-2000 egz. tiražu [360], ieškojo leidėjo tarp išeivių laikraščių, bet labiausiai norėjo sutarti su Kolumbijos universiteto leidykla (tekste diplo­ matai taisė su Lietuva susijusias vietas) [239]. Būta sumanymo rengti savo „Baltąją knygą“ (medžiagos apie Lietuvos okupacijas prašyta Berno biuro) [394]. Tačiau paremdavo ne visus. Sakysim, A. Sennui atsakyta, kad LKI ras 1000 dol. jo „The Lithuanian lan­ guage“ išleidimui, o 500 dol. „Lithuanian Dialectology“ - išeiviai, kad ją išleistų Pensilvanijos universiteto leidykla [386]. Plėtėsi ir konsulatų informacinė veikla, ypač GK. Anot J. Budrio, jis privalėjo duoti kiek galima žinių apie Lietuvą lietuvių ir ameriko­ niškai spaudai, suteikti informacinės medžiagos paskiriems politikams ir mokslininkams, kurie tų žinių patys prašė. Tiesa, GK neteko tri­ jų darbuotojų ir vertėsi su mažu biudžetu, bet jam teko didelė dalis techninio darbo leidžiant biuletenį - rūpintis stiliumi, perrašinėti korektūrą, palaikyti ryšius su spaustuve, dar sekė JAV spaudą anglų ir kitomis kalbomis, ruošė spaudai straipsnius [58]. Daug laiko atėmė 89

LIETUVA PRIEŠ LTSR

„Spaudos apžvalgos“ rengimas, kur, atsižvelgiant į pakitusią politi­ nę situaciją, negalėjo visko dėti, net jei kitąsyk medžiaga ir atrodė viliojanti. P. Žadeikio nuomone, didelę turinio dalį turėjo sudaryti pasaulio ir Lietuvos ekonominiai reiškiniai [239], galėjo dėti ir knygų recenzijas, parašytas autorių-savanorių ar specialiai kviestų recen­ zentų. Apžvalgų reikėjo atremti komunistinę antilietuvišką propagan­ dą, ištaisytifaktų iškraipymą, atkreipti spaudos ir visuomenės dėmesį į kokį svarbesnį dalyką. Jos laikytos visų konsulatų uždaviniu, bet J. Bu­ drys buvo atsakingu vedėju ir jam teko atsiklausti kiekvieną naują principinį klausimą pajudinus. Tiesa, darbas reikalavo apdairumo no­ rint išvengti konfliktų su karo meto spaudos reguliavimo taisyklėmis, nes GK galėjo sulaukti priekaišto, jog tai neįėjo į jo pareigas, todėl neskelbta, kas redaguoja [813]. Kažkokių planų turėjo ir diplomatai Berne, ketinę rengti medžiagą apie Lietuvos santykius su kaimyninėmis šalimis ir to meto aktuali­ jas [158]. Tačiau jų veiksmus vis varžė lėšų stoka, P. Žadeikio mėgini­ mas 1941 m. vasarą iš fondų ir ALT gauti 10 000 dol. veiklai Europoje, teisinantis, kad Lietuvos nepriklausomybės akcija koncentruojasi Berne kaip neutralioje Europos šalyje [624], neatnešė sėkmės. Sunku buvo lygintis su TSRS propaganda, ypač spaudoje, teko guostis, kad šį tą „prakišdavo“, bet Šveicarija buvo ne ta, kaip per I pasaulinį karą, anot A. Geručio, nevieša cenzūra daug ką suvaržė, o apie kokius kongresus nėra nei kalbos [932]. K. Graužinis, kaip ir anksčiau, negalėdamas leisti biuletenio59, orientavosi į kitas ambasadas, kurios leido „baltąsias“ ar propagandi­ nes knygas. Tiesa, stokojant iš karto galėjusių rašyti ispaniškai žmonių medžiaga rengta lietuviškai, po to samdyti vertėjai. Tad K. Graužinis džiaugėsi, kad pavyko pasamdyti Kazimierą Čibirą parašyti knygą apie Lietuvą (nors nerašė ispaniškai, bet manyta, kad bus nuolatiniu bendradarbiu spaudos reikaluose). Išleisti planuota metų pabaigoje 2000 egz. tiražu. Svajota ir apie vertimą į portugalų bei kitas kalbas, o rengiant svarbiausias vietas - skelbti spaudoje. Vėliau ketinta leisti atskirus leidinėlius su naujausiomis informacijomis iš Lietuvos gyveni­ mo, bet viskas vėl priklausė nuo finansinės R Žadeikio paramos [113]. 59 Nes būtų pažeidęs Argentinos URM cirkuliarą, leidusį tik kultūrinio ir ekonominio pobūdžio propagandą, o taip pat objektyvios informacijos apie militarinę padėtį kiekvie­ no krašto ir karo operacijas, kiekjos neužgauna kitos pusės. 90

_

Il DALIS. LA UK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

Informacija P. Amerikoje rūpinosi ir A. Smetona, teigęs, kad reikia neperiodinių leidinių ispanų kalba apie Lietuvą, juose, vėluojant ži­ nioms, tekstą pateikinėti neilgomis apžvalgomis, įvykius dėstyti chro­ nologine seka ir stengtis, kad persispausdintų nors vienas laikraštis, ypač turint minty, kad lenkai vis smarkiau vysto propagandę dėl Vil­ niaus, dėl unijos ir dėl lenčekųfederacijos [332]. Kai ką nuveikdavo ir A. Polišaitis Brazilijoje - skelbė spaudoje straipsnius apie Lietuvą, dukart per mėnesį leido biuletenį lietuvių kalba, o kitataučių informavimui išsiuntinėdavo pranešimus portugalų kalba [798]. Tam tikras informacines funkcijas atlikdavo išeivių institucijos. Kaip minėta, plačius informacinės veiklos uždavinius LTT buvo nu­ mačiusi LGC. Iš esmės tai turėjo būti žvalgybinė institucija, palaikiusi radijo ryšį su Lietuva, žinių rinkimui ir kontaktų palaikymui sudariusi užmaskuotą koordinacinį centrą, o ryšiams su visuomene - kažkokį politinį saloną. Prie Vakarų centro uždavinių LGC schemoje dar buvo pažymėta Lietuvių laikraščiai ir radijas. Organizacijos. Pavieniai asme­ nys; prie Rytų centro - ŽRC (žinių rinkimo centras). Tarp kitų LGC uždavinių buvo nurodytas ir jos centralizavimas, delegavimas, veiki­ mo - propagandos koordinavimas. Centras turėjo veikti prisidengęs, pavyzdžiui, „Lituanistikos skyriaus“ iškaba, darbuotojai - plėsti priei­ gas į anglų kalbos spaudą ir radio. RZC turėjo kaupti informaciją apie lenkų, estų, latvių, skandinavų (švedų ir suomių), ukrainų, komunistų (labai svarbus baras), baltųjų rusų, amerikiečių ir savųjų (pav., smetonininkai) veiklą [875]. Kaip minėta, informacinius uždavinius sau kėlė ir AFoL, bet už­ mojus ribojo lėšų stoka etatiniams darbuotojams ir visas darbas teko sekretoriui J. Grishui [76]. Vis tik šis tas mėginta daryti, pavyzdžiui, 1942 m. rudenį planuota išleisti nedidelę brošiūrą apie organizacijos tikslus [62]. Daugiau ir mažiau fragmentiškai informacinėje veikloje dalyvavo ir kai kurie kiti išeiviai. Pavyzdžiui, Čikagoje susidarė ne­ formali nedidelė spaudos darbininkų grupė, kurie rašė lietuvių ir JAV spaudai [724], išleista K. Barausko (Baro) knyga „Tremtinio pergyve­ nimai keliaujant iš pavergtos Lietuvos, per įvairius kraštus, į laisvės šalį“ (Chicago, 1942) [1312]. Ir toliau 1942 m. vienintele specializuota informacine institucija iš­ liko LKI. Panašu, kad pirmoje metų pusėje turėjo daugiau planų negu nuveiktų darbų, tad J. Laučka jaudinosi, ar nuveikė ką nors apčiuo­ 91

LIETUVA PRIES LTSR____________________________________________________________________

piamo, nes jokių žinių, jokių spaudoje pranešimų nematyti, raginda­ mas siųsti ALRKF, jei reikia, papildomų lėšų sąmatą, kad visas reikalas neužsitęstų [881]. Žinoma, kad metų pradžioje kas dvi savaites rengė Lituanistinius seminarus [1148], rinko įvairią medžiagą, išeivių spau­ dą (tiesa, kitąsyk ją prašyta grąžinti, kaip „Ameriką“, nes redakcija kai kurių numerių turėjo tik po egzempliorių [881]), bet daugiausia dė­ mesio teko leidybai, kuriai ir reikėjo daugiausia lėšų. 1942 m. išleista K. Pakšto „The Baltoscandian Confederation“, A. Vaičiulaičio „Lithu­ ania literature“ ir A. Senno „Lithuanian language“. LKI gyvastis nemaža dalimi priklausė nuo jo rastos paramos ir rė­ mėjų. Žinoma, kad garbės nariais buvo kunigai Ignas Valančiūnas, J. Vaitiekūnas, J. Valantiejus, J. Švagždys, Pranas M. Juras, Pr. Juškaitis, dr. K. Urbanavičius, J. J. Čepukaitis ir Juozas Karalius, naujais rėmėjais tapo P. Morkus, K. E. Paulonis ir Antanas Deksnys [1148], birželį - dar aštuoni asmenys. Apie 300 inteligentų pirmas dvi LKI knygas gavo dovanų, bet tik 20 atsiliepė žodžiu ir raštu, daug kolonijų visai netalki­ no, ir vasarą institutas taupydamas lėšas vertėsi be sekretoriaus [1205]. Rudenį skelbta, kad LKI užteks lėšų tik iki šv. Kalėdų. Anot K. Pakšto, 24 tautos Niujorke turėjo panašias institucijas ir užsiiminėjo planų po­ kariui rengimu, lietuviams jos reikėjo labiau nei kitiems, nes Lietuvos padėtis buvo netikroje padėtyje ir ji turės kovoti dėl sienų, tad keliavo po Naująją Angliją, kur šiek tiek lėšų gavo iš lietuvių kunigų [1203]. LKI gyvastis priklausė ir nuo knygų platinimo. Uoliausi platinto­ jai buvo kunigai I. Valančiūnas, J. Karalius ir J. Bakšys (išplatino po 200 egz.) bei Vincas Stulpinas (150). Turėta platintojų ir Čikagos šv. Jurgio parapijoje, minėtina O. Aliūnienė (narė rėmėja) [1205]. Knygų įsigydavo ir pasiuntinybė. Kitąsyk autoriai patys ieškojo pirkėjų savo knygoms. Aktyviai knygas populiarino spauda, ypač „Draugas“, skel­ bęs apie išleidimą, įsigijimo sąlygas, raginęs užsakyti, kad LKI galėtų nustatyti tiražą [1204] ir platinti tarp kitataučių. Kitąsyk informuo­ ta apie platinimą, sakysim, kad 100 egz. „The Lithuanian situation“ išplatino J. Bakšys ir dar tiek užsakė, kad didesnius kiekius užsakė Antanas Staknys (Nių Džersis), Povilas P. Petrauskas (Niujorkas), Pr. Pūkas (Filadelfija), V. Stulpinas, „Amerikos“, „Darbininko“, „Vie­ nybės“ ir „Draugo“ redakcijos [1148], ženklesni kiekiai paskleisti Ročesteryje (200 egz.), Čikagoje (150 egz.), Bostone, Broktone, Lorense, 92

________________________________ ___________

Il DALIS. LAUK IA N T LŪŽIO (1942-IEJI)

Providense, Niuarke, Detroite, Maunt Karmelyje, Brukline ir Maspete (po įoo egz.), Vašingtone 70, Sisere ir Nių Britene (po 50). Kitur - po vieną kitą egzempliorių, daugiausia tarp kitataučių, universitetų, bi­ bliotekų, profesorių, senatorių ir kongresmenų. Anot K. Pakšto, jei vietoj turėtų 17 stambių platintojų būtų buvę apie 50, leidyba gal būtų atsipirkusi. LKI platino ir kitų išleistą literatūrą - A. Senno straipsnio „On the Degree of Kinship between Slavic and baltic“ atspaudą ir A. Simučio „The economic reconstruction of Lithuania after 1918м [1204]. 1942 m. išeivių komunistų informacinės veiklos pokyčiai tampriai siejosi su LKP CK veikla. Po evakuacijos sumaišties, iš pradžių atsidū­ rę Maskvoje, vėliau iškelti į Kuibyševą ir kitus TSRS regionus, LKP ir kitų LTSR struktūrų vadovai susirūpino informacine veikla, orientuo­ damiesi tiek j vokiečių okupuotos Lietuvos gyventojus, tiek į išeivius. Vasarį vėl pradėta leisti „Tiesa“, vėliau - kiti laikraščiai („Sovietskaja Litva“, „Už tėvynę“, „Literatūra ir menas“), Maskvoje ėmė veikti J. Banai­ čio vadovauta lietuvių radijo redakcija, dar 1941 m. pabaigoje jos susti­ prinimui iškviesti keli draugai, tarpjų ir CKsekretorius propagandai K. Preikšas [539]. Transliuotos specialios politinės apžvalgos ir straipsniai (jų rengimui vadovavo J. Šimkus), laidos partizanams (R. Šarmaitis), jaunimui (M. Bordonaitė ir Eduardas Mieželaitis), moterims (Judi­ ta Komodaitė ir Michalina Meškauskienė), literatūrinės - muzikinės (Kostas Korsakas), perduota arti 200 įvairių veikėjų kalbų. Imta rengti propagandinio pobūdžio renginiai, konkrečiai, Maskvoje, du „Lietuvių tautos“ ir vienas „Lietuvos jaunimo atstovų“ mitingas [1365, p. 74-75]. LKP tapo informaciniu biuru, kuriame buvo rengiami, kaupiami ir siunčiami į JAV straipsniai ir grožinės literatūros kūriniai išeivių lie­ tuviškai ir angliškai bei JAVspaudai. 1942 m. juos rašė net 43 autoriai, tarp kurių buvo tiek rašytojai (J. Baltušis, P. Cvirka, L. Gira, K. Korsa­ kas, Jonas Marcinkevičius, E. Mieželaitis, Vladas Mozūriūnas, Salo­ mėja Nėris, Vacys Reimeris, Antanas Venclova), tiek partiniai ir so­ vietiniai veikėjai (J. Banaitis, Elijas Bilevičius, M. Bordonaitė, J. Kaplanas (Budreika), J. Chlivickas, Icikas Dembo, A. Drobnys, I. DzevickaStachelska, Mečislovas Gedvilas, V. Girdzijauskas, M. Gregorauskas, Jokūbas Josadė, Jūnas, Laurynas Kapočius, A. Knyva, J. Komodaitė, A. Kukanka, A. Kvedaras, J. Laurinaitis, M. Liubeckis, V. Sukinąs, Mi­ ronas Moskvinas, Janina Narkevičiūtė, V. Niunka, Pranas Pakarklis, J. 93

LIETUVA PRIEŠ LTSR_________

Paleckis, Irena Povilavičiūtė, Puzinas, K. Sideravičius, J. Vaišnoras, V. Valuitis, Genrikas Zimanas, J. Zinkus ir J. Žiugžda). Iš viso 1942 m. į JAV pasiųsti 49 lietuvių autorių apsakymai, 139 eilėraščiai ir 137 straipsniai (iš jų telegramomis - daugiau kaip 100) [529], o pridėjus siųstus laikraščius, brošiūras, atsišaukimus, laiškus-straipsnius ir net laiškus, kurie patekdavo į spaudą (pavyzdžiui, J. Grigalavičiaus - P. Rotomskiui) skaičius perkopė 400 (didžiausios siuntos buvo kovą 71 publikacija, ir gruodį - 78). Bet ir šioms publikacijoms kenkė ta pati, visą LKP propagandą tuomet kankinusi problema: anot sovie­ tinių tyrinėtojų, buvo nepakankamai operatyviai reaguota į hitlerinę propagandę. Be to, LKP CK išleidžiamos literatūros agitacinėje me­ džiagoje nebuvo pakankamai konkrečių faktų iš okupuotos Lietuvos gyvenimo [1365, p. 76-77]. Kaip minėta, prasiskverbimui į išeivių spaudą LKP nusprendė pa­ naudoti ištremtus žymesnius lietuvių veikėjus, tiksliau, iš jų išgautus pareiškimus ir straipsnius. Vasarą enkavedistai juos iš kai kurių gavo, bet toli gražu ne visi tiko. Sakysim, iš inžinieriaus J. Stanišausko teksto paimtas tik vienas sakinys: Mes turim ir šiandien atsiminti tuos planus, kuriuos vokiškieji imperialistai aiškiai gaivino anuo karo metu - kolo­ nizuoti Lietuvę vokiečiais, paversti Kaunę milijoniniu vokiečių mies­ tu. Kas tuomet būtų likę iš lietuvių tautos, tik vardas, kaip tai atsitiko su senprūsiais... [555]. Iš Aleksandro Stulginskio surašytų trijų lapų „tiko“ dešimt eilučių apie lietuvių tautos naikinimą ir Lietuvos kolo­ nizaciją. Skaitant šiuos tekstus aiškėja, kad lagerių kaliniai neturėjo informacijos apie padėtį Lietuvoje, išskyrus tai, kad vyksta karas (sa­ kysim, J. Tonkūnas rašė, jog išgirdo vagone), ir pirmas žinias jiems, aišku, atitinkamai interpretuodami, suteikė enkavedistai. Regis, labiausiai siekta gauti lietuvių talkininkavimo vokiečiams pasmerkimą (sakysim, P. Kubiliūnas vos nepražudė Lietuvos 1934 m. ir tai rodo, kaip Vokietija rūpinasi Lietuvos interesais), liudijimą, kad Lietuvai su Vokietija nepakeliui ir ji pasirinko savo kelią: Siekdamas grįžti į savo gimtųjų Lietuvę, laisvę nuo svetimo policinio pobūdžio santvarkos, aš trokštu, kad mano tėvynė eitų pačios liaudies pasirinktu keliu ir todėl smerkiu visa tai, kas gali jai, Lietuvai, kenkti politiniu ar socialiniu atžvilgiu šeimininkaujant ten vokiškiems nacistams ir jųjų pastatytam Kubiliūnui ar kitiems mano tautiečiams, kaip, pavyzdžiui, 94

_________________Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

belaisvių beginklių raudonarmiečių ir ramių vietos gyventojų žudymus ar kitus nusižengimus, kliudantiems eiti sakytu laimingos Lietuvos keliu (kun. V. Mažono tekstas [485]). Šie išprievartauti tekstai rodo ir nuoširdų autorių pergyvenimą dėl Lietuvos likimo, bet jie savo rūpestį išreikšdavo taip, kad tai galėjai su­ prasti kaip priekaištą ir vienam, ir kitam okupantui, kaip, pavyzdžiui, A. Stulginskio žodžiai: tau įkalbins, jogjųjų sudaro teisės pagrin­ dų, reiškia, kieno kumštis stipresnis, juo tuo pačiu jo pusėje randasi ir teisė. Tai nėra teisinga. Žmogus turi daug įgimtų, pačios prigimties duo­ tų teisių, teisingumu paremtų. Nors žmogus kartais ir silpnesnis, nepa­ jėgia tų teisių apginti, vienok jų neatsižada ir pagalios ilgų ištvermingų kovų laimi. Už tai branginkime savo teises į laimę, nepriklausomų vals­ tybės gyvenimų, atmindami, jog tas laisvės nevertas, kas josios negina, o ypač jos išsižada žinokime ir galvų įsidekime, jog geriausioji ir teisingiausioj valdžia - vyriausybė, tai pačios liaudies sukurta, pačios liaudies pastatytoji vyriausybė. Žinokime, jog okupantų pastatytos vy­ riausybės, kad ir lietuviškiausias pavardes nešiotų, ne Lietuvos liaudies reikalams ir interesams tarnauja [558]. Tad ir minėtų asmenų tekstai, ir kitų (J. Aukštuolio, J. Vileišio, Stasio Šilingio) tik fragmentiškai panaudoti LKP veikėjų kalbose II lietuvių tautos mitinge. Sakysim, A. Sniečkus teigė, kad trėmimų pagrįstumą liudijo P. Kubiliūno ir kitų veikla, nors pripažino, kad skubant pada­ ryta klaidų ir jos taisytos, juolab kad karas, nuplėšęs visas skraistes, parodęs tikrųjį vokiečio plėšiko veidų, privertė daug kų patikrinti savo nusistatymus, teisingai įvertinti vokiečius ir jų tikslus lietuvių tautos ir Lietuvos atžvilgiu, kaip pavyzdį pateikdamas ištraukas iš J. Stanišausko, J. Aukštuolio, J. Vileišio tekstų. Sykiu tvirtino, jog vokiečiai išpūtė trėmimų mastus, kad užmaskuotų žmonių vežimą darbams į Vokieti­ ją. J. Tonkūno žodžius, kad nors ištremtas, bet negali džiaugtis karu, o Lietuvos okupacija patriotui kelia tik liūdesį, kalboje panaudojo K. Preikšas, ištraukos iš jo ir J. Aukštuolio tekstų atsidūrė Vlado Vit­ kausko kalboje. Rengiant brošiūrą su mitingo kalbomis, cenzūra kone išvis ištrynė užuominas į tremtinių tekstus60. Šios medžiagos pagrin­ 60 Iš kitų tremtinių verbavimo atvejų minėtinas dėmesys S. Raštikiui. Išsiaiškinus, kad viena iš trijų jo su uošve Smetoniene ištremtų dukterų mirė 1941 m. rugsėjį, o kitos dvi sunkiai gyveno su senele, 1942 m. sausį Altajaus NKVD viršininkui Vološenkai liepta užverbuoti Smetonienę ir gauti iš jo verbavimo laišką S. Raštikiui ir jo žmonai, teigiantį, jog gyvena tik iš sovietų valdžios lėšų, todėl prašo padėti jai kovoti prieš vokiečius LTSR. Tikėtasi, kad S. Raštikis sutikimo atveju suburs apie save daug asmenų [450]. 95

LIETUVA PRIEŠ LTSR _______________________________ ____________________________________

du rengti ir straipsniai, kaip V. Niunkos „Išvežtieji apie vokiškuosius okupantus“. Metų pabaigoje su V. Molotovo sutikimu ir nurodymu NKVD „padirbėti“ su dar viena tremtinių grupė [540] K. Preikšas pasiuntė A. Guzevičiui 22 asmenų sąrašą (prie jame buvusių A. Vie­ nožinskio, V Bičiūno, J. Kalnėno, A. Dėdelio, Adomo Smetonos, B. Žygelio, A. Steponaičio, J. Levickio, V Gustaičio, A. Skrupskelio, Dikniaus, J. Tallat-Kelpšos ir K. Mikšio pavardžių kažkas padėjo pliusus, o prie J. Urbšio, Marijos Urbšienės, A. Merkio, V Černeckio, P. Brazai­ čio, J. Vailokaičio, S. Aleksino, A. Endziulaičio - ne) [498]. Ne visai aiški pati LKP darbo su išeiviais pradžia. Regis, 1941 m. rudens pradžioje JAV gauta P. Cvirkos telegrama (nes D. Šolomskas prašė kažko TSRS GK grąžinti, nes reikėjo kaip įrodymo prieš opo­ nentų spaudos teiginius, kad P. Cvirka sėdi kalėjime Vilniuje) [561]61. Sovinformbiuro prašymu 1941 m. rugsėjo pabaigoje LKP perdavė siuntimui į JAV keletą straipsnių, tarp jų - J. Šimkaus „Diena, kai rudasis fašistas užpuolė mūsų tėvynę“, J. Marcinkevičiaus „Laiškas Hitlerio kareiviui“ ir kitus bei grožinės literatūros kūrinius. Tarp ke­ lių spaudai rengtų brošiūrų buvo ir planuotų leisti JAV arba ir JAV, ir Maskvoje (J. Paleckio, G. Zimano ir J. Šimkaus „Ką davė Tarybų valdžia Lietuvai“, J. Marcinkevičiaus „Lietuvių tautos kova su vokie­ čiais praeityje“, J. Paleckio, J. Marcinkevičiaus, J. Šimkaus „Lietuva vokiečių okupacijoje 1914-1918 m. karo metu“, J. Šimkaus, J. Mar­ cinkevičiaus, A. Venclovos ir J. Baltušio „Rudojo fašizmo žiaurumai“, J. Baltušio „Nauji žmonės naujoje Lietuvoje“). Tuo atveju, jei visas knygas būtų tekę leisti Maskvoje, prašyta Užsienio kalbų leidykloje įsteigti lietuvių skyrių. LKP buvo parengusi kreipimosi į išeivius pro­ jektą ir pasiuntusi pritarimui URM [539]. Kiek žinoma, pirmosios publikacijos iš Maskvos pasirodė spalio pradžioje „Vilnyje“ ir „Laisvėje“ (pora J. Marcinkevičiaus bei J. Šim­ kaus straipsnių ir P. Cvirkos telegrama), kai kurie - ir angliškame „Vil­ nies“ priede, po to - naujametinės LTSRpareigūnų, redakcijų ir rašy­ tojų telegramos. Komunistinė spauda išspausdino ir sovietinių Lietu­ vos, Latvijos ir Estijos veikėjų atsakymą į Londono „Times“ praneši­ mą, kad šių šalių gyventojai nelaukia rusų sugrįžimo. Tiesa, straipsniai siųsti kablegramomis anglų kalba ir, matyt, vertimas į lietuvių kalbą 61P. Cvirka teigė, jog rengėsi į JAV ir buvo pasiekęs Alma Atą, bet sutrukdė JAV-Japonijos karas [1233]. 96

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

ne visai nusisekė, tad oponentai teigė, jog buvo parengti JAV komu­ nistinių laikraščių redakcijose ir „Laisvė“ kvietė ateiti norėjusius įsiti­ kinti jų autentiškumu. Anot jos, jie padėjo kovoti su nacių propaganda tarp išeivių ir atstatyti gerą nacistų JAV suterštą LTSR veikėjų vardą. R Rotomskio žodžiais, pirmąsias korespondencijas kaip sufabrikuotas puolė „Naujienos“ su „Keleiviu“, o paskui apsiprato ir tyli bei boiko­ tavo - nei mėgino perspausdinti ar cituoti, užtat perspausdindavo iš laikraščių „Į laisvę“, „Ūkininko patarėjas“ ir 1.1. [507]. Straipsniai siųsti per Sovinformbiurą, TSRS rašytojų sąjungos už­ sienio reikalų komisiją [480], agentūrą „Inter Continent news“, iki P. Rotomskio atvykimo perduodavo TSRS diplomatai [561], J. Šim­ kus paskelbtas „Laisvės“ korespondentu Maskvoje [564]. Oponen­ tams ėmus triukšmauti, iš kur pinigai šio kablegramoms, „Laisvė“ aiškino, jog turi sutartį su „ICN“, o ji - korespondentus užsienyje ir apmokėdavo kaštus, girdi, iš jos kasdien gaudavo keliolika pusla­ pių tekstų, J. Šimkaus, J. Marcinkevičiaus bei kitų kablegramas anglų kalba ir vertė jas [465]. Dėmesį, skirtą išeivijai, liudija ir tai, kad LKP CK biure balandį kal­ bant apie TSRS radijo komiteto darbą J. Banaičiui pavesta tarp kitų dalykų informuoti ir apie antihitlerinę JAV lietuvių pozicijų [473]. Apie svarbesnius numatomus įvykius išeiviai buvo informuojami iš anksto, siunčiant ir atitinkamą medžiagą, sakysim, taip buvo prieš balandžio 30 d. „Lietuvių tautos atstovų“ mitingą Maskvoje [563]. Siųsti ir nurodymai išeiviams komunistams. Pavyzdžiui, metų pra­ džioje iš kažkiek gautos išeivių spaudos („Laisvės“, „Vilnies“, „Draugo“, „Dirvos“) patyrus, kokią propagandą vedė priešas, susirūpinta išeivių interesais, jiems rašyta, jog išėjus J. Marcinkevičiui į 16-ąją diviziją, re­ guliariai straipsnius siuntė J. Šimkus, o jam talkino kas galėjo. Anot LKP veikėjų, po JAV stojimo į karą komunistų pozicijos sustiprėjo ir tai reikėjo išnaudoti (kaip ir vokiečių nesėkmę prie Maskvos), sie­ kiant apjungti lietuvius į antifašistinį frontų, o taip pat, kad likviduoti jų propagandos įspūdį. Įvardytos ir veiklos kryptys, pirmiausia, kad ir pavėluotai, imtis legendų apie birželio sukilimą demaskavimo (girdi, rengė medžiagą ir net specialų laišką, nes gaudavo vis daugiau faktų apie vokiečių parašiutininkų veiklą Lietuvoje karo išvakarėse, kuriais reikėjo pasinaudoti, kaip ir faktais apie 29-ojo teritorinio korpuso ko­ 97

LIETUVA PRIEŠ LTSR

vas). Kaip svarbus uždavinys įvardyta judėjimo už paramą TSRS ir jos armijai plėtra (tam turėjo tarnauti ir 16-osios divizijos sukūrimas, o joje buvę rašytojai - teikti propagandinę medžiagą), turėjusi padėti siekiant pagrindinio uždavinio - suvienyti išeivius kovoje už Lietuvos išlaisvinimą, ką jūs ir darote, ir tai reikia daryti dar greičiau ir drąsiau. Patarinėta, ką leisti, sakysim, V. Krėvės „Margį“ (sutrumpinus, išme­ tus vietas apie lenkus ir gudus) ir kai ką iš „Dainavos šalies...“, Mairo­ nio ir kitų poetų antivokiškas eiles [477]. Juo toliau, tuo labiau brendo LKP atstovavimo JAV problema. Kol tokio atstovo nebuvo, vietos komunistai prašė pagalbos TSRSdiploma­ tų, sakysim, pavasarį TSRS generalinis konsulas Niujorke Fediušinas prašė URM pareigūno Zarubino reguliariai siųsti straipsnius, girdi, tai geriausias ginklas prieš melą apie Nėrį ir kt. Prašyta atsiųsti P. Cvirką ar ką kitą dirbti su spauda, dalyvauti mitinguose, tai būtų atšviežinę orga­ nizacijas ir atsvara atvykusiems iš Europos lietuviams, padėję stiprinti lėšų TSRS rinkimą [556], nes, anot D. Šolomsko, reikėjo kautis su 16 laikraščių, kurių redaktoriai nustoję bent kokio literatūrinio padorumo, bet kokios gėdos, bei stato savo tikslu kaip įmanydami padėti Hitleriui, o JAV valdžia tik pastaruoju metu kiek pradėjo griežčiau atsinešti link atvirai hitleriškų įstaigų [560]. Atvykęs į Niujorką kovo viduryje P. Rotomskis nelabai nutuokė apie būsimą darbą, išskyrus su LKP veikėjais aptartą bendrą kryptį. Many­ ta, konkretūs uždaviniai paaiškės JAV. Čia, užmezgęs ryšius su komu­ nistais ir jų spauda, numatė kelias veiklos kryptis. Pirmąja įvardijo re­ akcinių organizacijų ir buržuazinės Lietuvos atstovų veiklos stebėjimą. Tam tarnavo ir spauda, skaitė 15 pagrindinių laikraščių ir patardavo komunistinei spaudai į ką reaguoti, nes, rūpindamasi kasdieninėmis temomis, dažnai išleisdavo iš akių svarbius klausimus. Sakysim, nesusiejo kelių klerikalų lyderių susitikimų su smetonininkais ir išaiškinti jų santykių kaip paskutiniųjų stiprių bandymų sukurti vieningą frontą kovai už buržuazinės Lietuvos atkūrimą. Girdi, tik po problemos ap­ tarimo su spaudos darbuotojais šie paėmė kursą į prieštaravimų tarp klerikalų ir smetonininkų gilinimą, kurdama kliūtis jų susijungimui. Anot P. Rotomskio, komunistinė spauda, neturėdama pakankamai darbuotojų, dažnai neatkreipdavo dėmesio į atkirčio vertus oponen­ tų pasisakymus, kaip, pavyzdžiui, K. Pakšto svarstymus apie būtinybę 98

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

aktyvinti veiklą, paramą LTT kaip vieningam centrui, neišnaudojo demaskavimui jo provokiškos „Lithuanian situation“, girdi, ėmėsi tik po rimto pokalbio. Tačiau R Rotomskis ir užstodavo spaudą prieš LKP, kad vietinėse sąlygose buvo nepakeičiama ir atlikdavo didelį darbą, kai jai patardavo [504]. P. Rotomskis daug dėmesio skyrė susitikimams su komunistų ly­ deriais, juos vadino antru informacijos šaltiniu. Juose, vykdavusiuose kartą per savaitę, prireikus - ir dažniau, paprastai su JAV KP biuro Lietuvių skyriaus sekretoriumi D. Šolomsku ar dar ir su A. Bimba, R. Mizara ir Jonu Gasiūnu (kaip jis vadino - ketveriuke) buvo spręsti einamieji klausimai. Sakysim, gruodžio 16 d. šnekėta apie oponentų planus minėti Lietuvos nepriklausomybės 25-metį, K. Pakšto persikė­ limą į Niujorką, P. Rotomskio kelionę į Detroitą, antivokiškų brošiūrų leidimą, iš LKP gautos spaudos naudojimą, aukų sanitarinėms ma­ šinoms pirkti TSRS armijai rinkimą, radijo laidų atnaujinimą, chorų repertuaro papildymą ir galimą A. Smetonos mitingą Niujorke. Buvo nutarta likus savaitei iki vasario 16 d. komunistinėje spaudoje pradėti kampaniją: spausdinti straipsnius „Lietuva buvo ir bus tarybinė“ ir pa­ našius, sovietinių lietuvių poetų eilėraščius, J. Paleckio, M. Gedvilo ir kitų LTSRveikėjų straipsnius bei biografijas ir, kur pavyks, organizuoti savo kontrmitingus. Iš LKP gautų dviejų knygų rankraščių dar nebu­ vo perskaitę visi ALDLD literatūrinės komisijos nariai. D. Šolomskas žadėjo išsiaiškinti, kodėl laikraščiai nelabai naudojo platinimui Lietu­ voje skirtą spaudą, informavo, kad radijo laidos negalėjo atnaujinti dėl darbuotojų ir lėšų stokos, ir P. Rotomskis ragino jų ieškoti. Siekdamas suaktyvinti aukų rinkimą JAV KP lietuvių biuras nutarė nuo 1943 m. pradžios rinkti lėšas nupirkti 16-ajai divizijai 10 sanitarinių mašinų, D. Šolomskas pažadėjo surengti P. Rotomskiui susitikimą su Meno saviveiklos sąjungos pirmininku, kad aptartų, kaip platinti kolonijose šio parūpintą sovietinių dainų rinkinį (mat bekeliaudamas matė, jog komunistinių chorų repertuaruose labai stigo tokių). Dėl A. Smeto­ nos mitingo Niujorke sutarta laukti tikresnių žinių ir, jei kas, derinti kontrpriemones su LKP. Anot P. Rotomskio, panašiai vyko visi susitikimai, kitąsyk jis daly­ vaudavo sprendžiant kai kuriuos klausimus (sakysim, laikraščių darbo trūkumus ir kitus) JAV KP lietuvių biuro arba redakcijų posėdžiuose. 99

LIETUVA PRIES LTSR____

Dar viena jo veiklos kryptis buvo, kaip vadino, komunistinių orga­ nizacijų užklausų tenkinimas, faktiškai - medžiagos iš Maskvos skirs­ tymas komunistinei spaudai, kuri, anot P. Rotomskio, turėjo daug pro­ blemų dėl kvalifikuotų darbuotojų stokos, prasidėjus karui prarado LKP paramą, o oponentai „stiprėjo“ dėka atvykusių iš Lietuvos [500]. Medžiaga JAV spaudoje pasirodydavo po kelių mėnesių, sakysim, siųsta rugsėjo pabaigoje - 1943 m. vasarį - gegužę, bet jos kitąsyk norėta vis daugiau. Sakysim, P. Rotomskis LKP prašė siųsti viską, ką spausdino lietuviškai, nuotraukas iš 16-osios lietuviškosios divizijos. Tačiau „Laisvės“ ir „Vilnies“ redaktoriai skundėsi, kad tarp straipsnių buvo panašių, anot P. Rotomskio, atgarsio sulaukė nuoširdus Vitkaus­ ko straipsnis, daugiau tokių [511]. Kitąsyk jį iš anksto informuodavo apie LKP leidybinius planus, sakysim, metų pabaigoje - kad rašytojai rengė almanachą, planuota parengti brošiūra apie nacių okupaciją ir kad atsiųs straipsnius - atsakymus K. Pakšto brošiūrai [500]. Anot P. Rotomskio, situacija gerėjo - metų pabaigoje gaudavo tiek medžiagos, kad daugiau ir nereikia norėti. Daugiausia teko „Laisvei“ ir „Vilniai“, mažiau - kitiems komunistiniams laikraščiams JAV, Kana­ doje ir P. Amerikoje [504], šiems siųsti nuorašai. Tiesa, kitąsyk su jais nebuvo lengva susisiekti, matyt, ryšiai palaikyti per išeivius [459]. Iš JAVį Argentiną siųsta „Laisvė“ ir „Vilnis“ (tiesa, nereguliariai), „Švie­ sa“, vietos „Momentą“ nurodyta siųsti TSRS konsulatui Buenos Airė­ se [460]. Atgaivinti ryšiai ir su Brazilija, kurie buvo nutrūkę 1936 m. Brazilijos komunistai siūlė literatūrą perduoti per tarp JAV ir Brazili­ jos plaukiojusius jūreivius [479]. Beje, kliuvo tai, kad LKP kai kuriems laikraščiams straipsnius siun­ tė tiesiai, ir P. Rotomskis prašė to nedaryti, nes aprūpindavo pats [511]. Anot jo, mūsų amerikonai džiaugėsi dėmesiu, sako, seniai reikėjo, o ne laukti, kol bėda prispirs. Jo informacija užkišo daug spragų, o medžiaga iš Maskvos palaikė ryšius ir dabar padėtis šituo atžvilgiu visai gerai [507], komunistinė spauda džiūgavo, kad niekada tiek geriausių lietu­ vių rašytojų nebendradarbiavo su ja. Anot „Laisvės“, valdant Smetonos klikai, nesisekė užmegzti ryšių, mat daugelis kalėjo, o kiti - ar buvo užsiėmę, ar gal bijojo smetoninės žvalgybos, gi oponentų spaudai ne­ rašė nė vienas žymesnis rašytojas ir ji užpildyta ištraukėlėmis, slaptai prisiųstomis iš nacių spaudos [463]. 100

Il DALIS. LA UK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

Tačiau nežiūrint visų siekių, LKP straipsnius skelbė tik komunistinė spauda [540]. Išimtis gal būtų į Buenos Airių dienraštį „Libre Palebira“ patekusios J. Marcinkevičiaus telegramos, bet „Argentinos lietuvių balsas“jų neėmė, anot komunistinės spaudos, bėda su Norkum ta, kad gyvena politiškai nusibankrutavusio Čikagos menševikų galvočiaus iš­ mintimi [463]. Beje, P. Rotomskis kitąsyk buvo informaciniu požiūriu svarbių tam tikrų veiksmų iniciatoriumi, sakysim, ragino LKP orga­ nizuoti evakuotųjų ir ypač raudonarmiečių laiškų rašymą į JAVgimi­ nėms, kuriuos ketino skelbti spaudoje [511]. Kartais turėjo konkrečių pageidavimų - klausinėjo, kodėl mažai rašė P. Cvirka ir S. Nėris [507]. Skaitytojai buvo raginami skaityti publikacijas iš Maskvos, išsikirpti eilėraščius, duoti kitiems, skaityti garsiai susirinkus, pamokyti vaikus deklamuoti didesniuose mitinguose [1089]. P. Rotomskis daug dėmesio skyrė ir mitingams. Iš anksto rengė kal­ bas, specialiuose užrašuose kaupė reikalingas citatas, faktus apie TSRS ir LTSR [526]. Tam jam nuolat reikėjo naujos informacijos (dėl orien­ tacijos bendraujant su amerikonais), tad prašė LKP pranešti, kas vyko tarp lietuvių TSRS, stengėsi išgauti medžiagą konkretiems tikslams, sakysim, prašė, kad A. Sniečkus, J. Paleckis ir M. Gedvilas atsiųstų sveikinimus Čikagos mitingo ir Kanados lietuvių kongreso proga, bet jo viršininkas tų dalykų nedavertino ir tos telegramos jums tikriausiai nepasiuntė, nors man ir sakėsi pasiuntęs [507]. Tačiau veikiai jis įsitikino, kad ne viskas taip paprasta, kaip at­ rodė iš tolo. Pavyzdžiui, komunistų pastangos griauti antisovietinį frontą tedavė minimalius rezultatus, nors, girdi, jų įtaka ir toli siekė, bet negalėjo išnaudoti pasikeitusio požiūrio į TSRS neturėdami jau­ nimo, o antisovietinis frontas buvo daug stipresnis. Apie oponentų spaudą jis buvo gan prastos nuomonės, girdi, bjauriausias laikraš­ tis - „Naujienos“, po to - „Keleivis“, bet, girdi, šio puolimai paprastai buvo labai kvaili. Kiti laikraščiai - „Darbininkas“, „Amerika“, „Vie­ nybė“ - vilkosi iš paskos, bet būdami savaitraščiai nepajėgė šmeižtų tiek paskleisti [507]. Ir išsiuntus P. Rotomskį LKP CK toliau stebėjo padėtį JAV, sakysim, spalį LKP CK biuro posėdyje apie darbą tarp išeivių kalbėjo G. Zima­ nas, J. Žiugždai buvo pavesta organizuoti praktinį darbų, komjaunimo 101

LIETUVA PRIEŠ LTSR_________________________

CK - įsijungti į propagandinį darbą tarp išeivių jaunimo [475]. Rengti išeivijai skirti leidiniai - metų pabaigoje Sovinformbiuras leido albu­ mą apie evakuotų lietuvių gyvenimą TSRS [499]. Regimi pokyčiai ir komunistų leidybinėse institucijose, sakysim, veiklai naujomis sąlygomis persitvarkė ALDLD (pirmininku buvo R Pakalniškis, sekretoriumi D. Šolomskas). Jos CKbirželį apsižiūrėjęs, kad nemažai narių ir kuopų nesumokėję mokesčio, nutarė nepaisyti konstitucijos reikalavimo išbraukti juos iki liepos 1d., nes būtų nete­ kę daug narių, ir pratęsė terminą iki spalio 1d. (sykiu grasinta metų knygą duoti tik sumokėjusiems) [1149]. Vis labiau jaučiant augančius sunkumus (sakysim, du kartus pabrango knygų siuntimas) kuopoms pasiųsta 500 raginimų sumokėti mokesčius, bet rugpjūtį daugiau kaip 20 tebebuvo skolingos [1285]. Keitėsi ir kuopų veikla. Jei anksčiau jos susirinkimus rengė pagal konstitucijos numatytą dienotvarkę (nedarbas, streikai, ateivių gyni­ mas, lokalinė kova prieš kitas sroves, einamieji klasių kovos reikalai), tai 1942 m. liko du - naujų narių pritraukimas ir mokesčių rinkimas, renginių ir spaudos rėmimas. Tokia monotonija ėmė atbaidyti narius, tad ALDLD I apskrities komitetas nutarė aptarinėti tokius: civilinių teisių gynimas, pagalba SSSR, sutvirtinimas karo pastangų: gumos, me­ talo, riebalų rinkimas, aukojimas RK arba donorystė, kova prieš nacių agentus ir kiti [1326]. Mėginta leidybinius planus derinti su rašytojais TSRS, pavyzdžiui, siūlyta bendrai išleisti nariams skirtą 1943 m. knygą [507]. Žinoma, kad 1942 m. draugija išleido brošiūras „Tarybinės moterys viso pasau­ lio moterims“ (5500 egz.), „Jaunimas ir karas“ (5500 egz.), „TSRS ir Amerikos mokslininkų balsas“ (5000 egz.) [573] ir „Kovotojų už Lie­ tuvos laisvę balsas“, specialų „Šviesos“ numerį, skirtą sovietinei lie­ tuvių naujausiai kovinei poezijai [504]. LKP siųstus rankraščius leido ir kiti leidėjai, pavyzdžiui, „Laisvė“ - K. Korsako „Vokiškieji grobi­ kai - mirtinas lietuvių kultūros priešas“ [1286]. Komunistų informacinės veikos kryptis lėmė LKP medžiagos tu­ rinys. Skirtinos kelios pagrindinės temos. Viena - vokiečių okupuota Lietuva, jų žiaurumai (J. Šimkaus „Į Lietuvą vėl grįžo balanos laikai“, 102

_____

_

I į DALIS. LAUK IANT LŪŽIO U942-IEJI)

„Išžudė fabrikų direktorius ir vicedirektorius, J. Jurginis nužudytas“, „Fašistai iš eilės prievartauja lietuves slauges ligoninėse“, J. Žiugždos „Lietuvių mokykla ir švietimas po hitleriniu batu“ ir kiti), kita - ko­ laboravimas („Savo tautos budelių sargyboje“, J. Baltušio „Kas šis Paukštis“), trečia - pasipriešinimas okupantams (R. Šarmaičio „Lie­ tuvoje vis labiau įsiliepsnoja kova prieš okupantus“, J. Šimkaus „Vėl plykstelėjo sukilimai prieš vokiečius. Vokiečių kvislingo Kubiliūno namas sudegintas iki pamatų“ ir kiti). Joms skirta ir daug grožinės li­ teratūros kūrinių (siųsti ir kitų tautų rašytojų, daugiausia rusų, kūri­ niai, net G. de Mopasano apsakymai apie 1870 m. Prancūzijos-Prūsijoskarą) [495]Aišku, pasipriešinimas traktuotas kaip dalis TSRS kovos su Vokieti­ ja. Išsiuntus į frontą 16 diviziją, pasipylė straipsniai apie ją (J. Zinkaus „Kovotojas Balčiūnas“, A. Liepsnonio „Lietuvių junginys įžengs į Lie­ tuvą“) ir nuotraukos („Lietuviai raudonarmiečiai skaito laikraštį „Tė­ vynė šaukia“, „V. Drazdauskas, L. Gira ir J. Marcinkevičius - lietuviškų Raudonosios armijos dalinių kariai“ ir kitos [497]), straipsniai, turėję sieti senas lietuvių kovos su vokiečiais tradicijas (P. Pakarklio „Durbės mūšis“, A. Laisvido „Po Liudendorfo batu“, K. Sideravičiaus „Prūsų di­ dvyris Herkus Mantas“ ir kiti) su naujomis (J. Žiugždos „Iš lietuvių ir rusų kovos pieš bendrą priešą istorijos“, „TSRS tautų draugystė - per­ galės prieš vokiškuosius okupantus garantas“). Išnaudotos ir į TSRS evakuotų Palangos pionierių stovyklos vaikų kančios (J. Narkevičiūtės „Kelios dienos pas vaikus iš Palangos“, J. Povilavičiūtės „Lietuvių vai­ kų namai TSRS“). Nemažai dėmesio teko LTSR, pokyčių joje propagandai (J. Žiugž­ dos „Suaugusiųjų švietimas Tarybų Lietuvoje“, M. Gregorausko „Ką davė Tarybų valdžia Lietuvos valstiečiams“, A. Drobnio „Ūkinė ir finansinė Tarybų Lietuvos padėtis 1941“) ir LTSR institucijų veiklos tęstinumui evakuacijoje (M. Gedvilo „LTSR vyriausybės darbas tarp evakuotųjų iš Lietuvos“, J. Paleckio „Lietuvos prezidentas sveikina TSRS-JAV susitarimą“). 103

LIETUVA PRIEŠ LTSR____________________________________________________________________

Keliavo ir medžiaga, rengta atsižvelgiant į padėtį išeivijoje, pra­ dedant naujametiniais sveikinimais62, kreipimaisi (P. Cvirkos „Visus lietuvius už okeano kviečia į bendrą kovą už Lietuvos laisvę“, V. Vit­ kausko „Lietuvių generolas kviečia JAVlietuvius jungtis nacių sutriuš­ kinimui“, „Il lietuvių tautos atstovų mitingo sveikinimas Amerikos lietuviams“, „Lietuvių intelektualų atsišaukimas „Broliai už okeano, ir kiti), padėkomis (J. Marcinkevičiaus „Lietuviai raudonarmiečiai dė­ koja lietuviams už medicininę pagalbą TSRS“), laiškais konkretiems asmenims (J. Balčiūno „Laiškas broliui į Ameriką“) ir baigiant publi­ kacijomis, reagavusiomis į oponentų spaudos publikacijas (J. Šimkaus „Demaskuotas pronaciško laikraščio melas apie lietuvių sukilimą prieš TSRS“, „Nacių agentas, kurio prasimanymas pasirodė prancūzų spau­ doje, paskelbtas melagiu. Tik išdavikai padėjo vokiečiams“, P. Cvirkos „Apie gestapo agentą Pr. Ancevičių“). Šios medžiagos dėka komunistai tarptautiniu mastu stiprėjusios TSRS propagandos fone 1942 m. suaktyvino pastangas formuoti so­ vietinės Lietuvos įvaizdį amerikiečių ir išeivių akyse. Anot P. Žadeikio, jų spauda stengėsi rodyti, jog Paleckio kompanija esq tikrieji Lietuvos reprezentantai [213], tam tarnavo ir šio kalba TSRS AT posėdyje, kur ratifikuota D. Britanijos-TSRS sutartis, girdi, net anglakalbė spauda citavo jo žodžius, kad raudonoji vėliava vėl plevėsuos Vilniuje. Tiesa, prieš P. Rotomskiui išvažiuojant LKP ketino kelti Laisvosios Lietuvos obalsįybet paaiškėjo, kad JAVkomunistai jau skelbė tarybinės Lietuvos, nes 1941 m. pabaigoje siųstus naujametinius sveikinimus J. Paleckis, A. Sniečkus ir M. Gedvilas pasirašė su sovietiniais titulais, o J. Stali­ no pranešimuose kalbėta apie sovietinių respublikų, tarp jų ir Lietu­ vos, atstatymą. Be to, patirtis parodė, kad mėginimai eiti į žmones tik su laisvos Lietuvos obalsiu nedavė jokių rezultatų. Beje, komunistinė 62Sakysim, 1943-iųjų proga pasiųsti keli JAVir Kanados lietuviams - vienas nuo J. Pa­ leckio, M. Gedvilo, A. Sniečkaus (sveikinimo projekte A. Sniečkus buvo antruoju, po „prezidento“J. Paleckio, vėliau stumteltas už „ministro pirmininko“M. Gedvilo), kitas - nuo generolų V. Vitkausko, J. Žemaičio, V. Karvelio ir J. Čepo, trečias - nuo rašytojų J. Baltušio, P. Cvirkos, K. Korsako, A. Kukankos, E. Mieželaičio, J. Marcin­ kevičiaus, S. Nėries, A. Venclovos ir prie jų „priklijuoto“ J. Žiugždos, ketvirtas - nuo menininkų J. Vaineikaitės, I. Trečiokaitės, R. Marijošiaus, V Jurkūno, V Drazdausko, J. Banaičio, A. Staškevičiūtės ir J. Zinkaus ir penktas - nuo redaktorių: J. Zinkaus („Valstiečių laikraštis“), E. Mieželaičio („Komjaunimo tiesa“), G. Zimano („Tiesa“), J. Šimkaus („Tarybų Lietuva“), leidyklos direktoriaus I. Gaškos, šachmatininko V Mikėno, prof. J. Krikščiūno ir kitų [489]. 104

___________

__________________ _______________ Il DALIS. LAUK IANT LŪ Ž IO (19 4 2-1 EJ I)

spauda neakcentavo, jog Lietuva po karo bus sovietinė, girdi, liaudis nuspręs, bet LKP P. Rotomskiui patarė oficialiai akcentuoti paramą LTSR išlaisvinimui [508]. Tai vertė LDT ir išeivius stiprinti veiksmus ginant Lietuvos bylą63. Informacinė priešprieša už išeivių bendruomenės ribų. Tačiau tai, kaip minėta, labai siejosi su politine-karine 1942 m. situacija, kurią atidžiai stebėjo LDT ir išeiviai. Sakysim, K. Grinius, analizuodamas TSRS veiksmus suardyti Ruzvelto-Čerčilio tandemą, teigė, jog, TSRS nuomone, pokario pasaulis turėjo būti padalytas tarp D. Britanijos, TSRS, JAV ir Kinijos [965]. Tam būtų pasitarnavęs Atlanto chartijos panaikinimas, kurio siekiant būtų pravertęs Baltijos šalių aneksijos pripažinimas, nes būtų sukompromitavę chartijos kūrėjus. K. Grinius teigė, jog tam TSRS naudojo įvairius argumentus, pirmiausia strategi­ nius, kartojant, kad Baltijos šalys - Versalio, t. y. antirusiška pasekmė, ji privalo turėti priėjimą prie Baltijos jūros, Baltijos šalys ekonomiškai susijusios su TSRS, jos - fašizmo lizdas, agresijos prieš TSRS placdar­ mas. Jis ragino atminti anglų pasiuntinio Maskvoje S. Crippso pareiš­ kimą, kad gavusi Baltijos šalis TSRS nebeturės teritorinių pretenzijų64, girdi - atvirkščiai, tad lietuviškoji kontrakcija neturėtų silpnėti. Nuo­ latos kartojama argumentacija savo padaro. Jis siūlė reaguoti spaudo­ je, radijo laidose, priimti nutarimuos mitinguose ir kt., svarbumo ir psichologinio efektyvumo požiūriu mūsų kontrakcija, iš eilės, eitų tokia tvarka: Baltijos šalių atidavimas TSRS kompromituoja Atlanto charti­ ją, TSRS - totalitarinė valstybė, jų pretenzijų palaikymas neatitinka de­ mokratijos principų, o argumentacija dėl Baltijos šalių panaši į Hitlerio 1938-1939 m. argumentaciją, S. Crippso TSRS palaikymas netiesiogiai nukreiptas prieš JAV [875] (šiuo atveju labai padėjo asmeninis F. Ruz­ velto pasisakymas prieš S. Crippso pareiškimą [1336]). R Žadeikis ir diplomatai laužė galvas apie ką kalbėjosi britų už­ sienio reikalų ministras A. Edenas su J. Stalinu, bet sutarė, kad TSRS stengsis laimėti diplomatinę kovą prieš lietuvius ir net lenkus ir ata­ kuos Vašingtoną ir Londoną, ypač pastarąjį. B. K. Balutis pranešė, jog 63 Kitąsyk LDT pasiekdavo nerimastingi gandai: anot J. Budrio, V. Čerčiliui vizito Maskvoje metu pristatyta „J. Paleckio vyriausybė“, bet P. Žadeikis skubėjo raminti, jog jei taip ir buvo, tai pasisveikinimas dar nereiškė, kad D. Britanija pripažino ją [237]. 64 Anot P. Daužvardžio, į šio nežmonišką žingsnį reikėjo reaguoti rimtai ir įtikinan­ čiai. Atmintina, kad Cnppsyra valdžios narys, kuri yra pasirašiusi Atlanto chartą [73]. 105

LIETUVA PRIES LTSR________________________________________

TSRS diplomatinė ofenzyva prieš mus esanti mums pavojingoje stadi­ joje, nes išnaudojo patekimą tarp 26 valstybių propagandai. Planuota, kad LDT abiejose sostinėse sieks parodyti TSRS agresyvumą, konsulai buvo raginami informuoti išeivių veikėjus, bet ne tam, kadpriešų nau­ dai išpasakotų viską spaudojeydirbti planingai, pavyzdžiui, į Kanadą pakvietus su paskaitomis A. Strong65, Lietuvos konsulas susirūpino ir mobilizuoja kontr-argumentus. Kviesta aktyviau remti JAV RK, siūlyta parengti prašymą Vakarų šalims išvaduoti Lietuvą iš vergijos pirmoje eilėje vokiškos, o reikalui esant ir bolševikiškos ir surinkti kuo daugiau parašų [855]. Diplomatai vis mynė Vašingtono slenksčius. Japonijai užpuolus JAV, VD apsilankęs P. Žadeikis per pareigūną perdavė užuojautą valstybės sekretoriui ir priminė, kad lietuviams rūpi Lietuvos išlaisvinimas iš Vokietijos ir tremtiniai, paklaustas, kuris Lietuvai priešas svarbiausias, atsakė, jog vokiečiai, o numatomu gali būti TSRS, nes ketino atgauti Baltijos šalis. Pareigūnas žadėjo progai pasitaikius pazonduoti, ką apie jas galvoja M. Litvinovas [838]. Sausio 3 d. K. Graužinis susitikęs in­ formavo Urugvajaus užsienio reikalų ministrą dr. Guani apie padėtį Lietuvoje ir įteikė atitinkamą notą [120]. Nors LDT baiminosi dėl LTT vyriausybinių pretenzijų, ši suprato realią padėtį, sakysim, kad negali kreiptis į VD, tad tenkinosi likusi privačių santykių plotmėje ir rezoliu­ cijų siuntinėjimu pasiuntinybėms Vašingtone [877]. Galvota apie delegaciją pas F. Ruzveltą [75], bet P. Žadeikis sua­ bejojo prasmingumu, kaip ir J. Budrio siūlymu įteikti peticiją (kad neužmirštų), atseit, gaudavo pakankamai. Kažkas iš ALT narių pasi­ priešino siūlymui siųsti telegramą dėl tremtinių, nes per daug įgrisim. P. Žadeikio nuomone, parodyti aktyvumą labiau tiko rezoliucija, o peticijų praktika buvo liūdna: ALT įteikusi 1940 m. atsigulė ant laurų ir tebeguli, jos atžala LTT paskelbė pareiškimą ir taipgi nuėjo poilsio. Nauja rezoliucija būtų turėjusi prasmės, jei būtų suaktyvinusi išeivius, girdi, delegacija ir tekstas turėjo gimti kokioje jų konferencijoje [819]. Tačiau niujorkiečiai - J. Balkūnas, N. Pakalnis, J. Laučka ir J. Tysliava - nerimo, GK parengtame projekte kalbėta apie tai, kad lietuviai 65Anot diplomatų surinktos informacijos, A. Strong buvo laikraščio „Moscow Daily news“ TSRS 1930 m. organizatorė. Jos knygai „The First Time in History“ (1924) įvadą parašė L. Trockis [1262]. 106

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

pirmiausia antifašistai ir antikomunistai, nori demokratijos laimėjimo ir rūpinasi tėvų žeme [33]. P. Daužvardis manė, kad memorandumą turi pasirašyti tik JAV organizacijos ir piliečiai, o inicijuoti - išeivių seimas, jei ne - ALT, AFoL ir didžiosios organizacijos, būtų pravertę ir žymių JAVpareigūnų parašai [61]. Bet kol vyko diskusijos, tenkintasi telegramomis ir rezoliucijomis. Sakysim, AFoL ir ALRKF pasiuntė telegramas F. Ruzveltui ryšium su Atlanto chartijos metinėmis (P. Daužvardis rūpinosi, kad siųstų ir kitos organizacijos, bet metas buvo netinkamas, atostogavo vadovai) [80], AFoL - F. Ruzveltui ir V Čerčiliui dėl okupacijos nepripažinimo ry­ šium su Lietuvos pripažinimo 20-čiu [764], po S. Crippso pareiškimo organizuotas protesto telegramų siuntimo vajus įvairių organizacijų vardu prezidentui ir kitiems pareigūnams, vėliau - padėkų [832], ALT rengėsi siųsti pareiškimą F. Ruzveltui dėl gandų, kad TSRS reiškė teri­ torines pretenzijas Lietuvai [74]. Neužmiršti ir kiti JAVpolitikai - pir­ muoju AFoL veiksmu tapo telegrama valstybės sekretoriui, talkinant O. Noremui jam perduota AFoL rezoliucija [160]. Mėginta išnaudoti ir 1942 m. rinkimus: Čikagoje delegacija aplankė demokratų kandidatus į senatą ir kongresą McKeoughą ir Adamowskj, kurie pareiškė remiantys Lietuvos siekius [88], turėti ir respublikonų kandidatų Brooks ir Dewey pareiškimai [305]. Aktyvinti pastangas vertė ir tai, kad nuo rugpjūčio 1d. Baltijos šalių diplomatai Londone buvo išbraukti iš diplomatų sąra­ šo [1337], teliko guostis, kad jiems leista ir toliau dirbti. Nežiūrint visko, diplomatai neigiamai tebežiūrėjo į ryšius su latviais ir estais siekiant JAVir kitų šalių paramos. Anot K. Graužinio, lietuvių situacija buvo stipresnė ir mūsų bylų daugiau yra šansų apginti, ypač kad mes neturime uostų ir todėl rusams iš tikrųjų visai esame nereika­ lingi [112] (bet R Žadeikis rašė A. Bilmaniui dėl Baltijos šalių sąjungos projekto [212]). Dėl to stiprėjo ir LDT nepalankumas LTT, nes ši, be kitų, siekė ir ryšių su lenkais. Mat 1942 m. pasižymėjo pokario Euro­ pos planų kūrimu ir lenkai su čekoslovakais ketino steigti Rytų ir Vi­ durio Europos šalių konfederaciją, į kurią viliojo lietuvius. Be to, LTT susitikimus su lenkų atstovais teisino ir rūpesčiu dėl pokario, požiū­ rio į rytines sienas zondavimu, nes, atseit, užkulisinė kova dėl jų tuo 107

LIETUVA PRIEŠ LTSR

metu buvo persikėlusi į Vašingtoną [874]66. Bet į šiuos ryšius žiūrėta vis įtariau. Anot A. Smetonos, lenkai gudriai lindo lietuvių katalikų ir socialistų eilėsna, skelbdami savo didžius nuopelnus Pabaltijo gelbėjime, rėmė kai kuriuos spaudos darbuotojus mainais į bendradarbiavimą, jo galva, lenkų propagandai buvo pasidavę ir J. Šaulys su E. Turausku, o viso to priežastis buvo lenkų siekis prisijungus kaimynines šalis tapti big powerį grande puirsane [1256]. Dėl to nesulaukė malonės ir LTT narių lankymaisi latvių ir estų renginiuose (mat šie, girdi, rėmė lenkų siekius), sakysim, K. Griniaus - Latvijos nepriklausomybės minėji­ me [877]. Aukščiausia šių ryšių išraiška tapo Baltijos komiteto („Bal­ tic Committee for Studies and Cooperation in the USA“) įkūrimas, į kurį LDT vėlgi žvelgė neigiamai (girdi, negyvas kūdikis, kurio priėmėja bobutė buvo Pusta, kiekvieną tautą turėjo atstovauti po du narius, bet latviai rado tik vieną [647]). JAV įstojus į karą, kaip ir per I pasaulinį karą, susirūpinta amerikietiško patriotizmo ir paramos jos karo veiksmams demonstravimu (viena ryškiausia išraiška vėl tapo karo paskolos lakštų pirkimas). Tai vėl tapo srovių susirėmimo arena. Visi, įskaitant spaudą, ragino kuo aktyviau pirkti lakštus, rengė mitingus ir nepra­ leido progos apkaltinti vieni kitų apsimetinėjimu, sakysim, „Laisvė“, tyčiojosi, kad lakštų pardavimui skirtame srovių mitinge J. Stilsonas kalbėjo be mikrofono ir bubeno po nosimi, J. Laučka nepraleido progos prisiminti tremtinių, blogai šoko šokėjai, nebuvo žadėtų kino aktorių. Aprašymas baigtas išvada, kad toks jausmas, kadfašistai tai darė nenorom, per prievartą [1045]. Komunistai didelį dėmesį skyrė išeivių įtraukimui į JAV paramos TSRSjudėjimą, jų tapsmą aktyviais „Russian War Relief“(„Karo para­ ma Rusijai“, RWR) rėmėjais67.Tam, be kitų dalykų, spauda ragino pirkti RWRišleistą Eleonoros Ruzvelt receptųknygą „Russian Cook Bookfor 66Šiuos santykius K. Grinius teisino lenkų baime tekti TSRS ir sąjungininkų paieška, tad manė, kad išnaudojant situaciją reikėjo pasirūpinti vakarinėmis sienomis ir kon­ soliduoti bei apvalyti (lietuvybės prasmėje) Rytų žemes. įskaitant ir Vilniaus kraštą, o su lenkais derėtis tarpininkaujant JAV ir reikalauti Vilniaus pripažinimo. Jis buvo už konfederaciją su latviais ir estais, bet jei jų žemes užgrobs TSRS, tai duoti jiems galimybės kolonizuotis išparceliuotuose Rytų Prūsų plotuose [876]. 67Sykį RWR ryšių su visuomene atstovas atsiuntė kvietimą į renginį P. Daužvardžiui ir šis tarėsi su P. Žadeikių, ar atsakyti trumpai, ar paaiškinti apie Lietuvos santykius su TSRS [72]. 108

Il DALIS. LA UK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

American Homes“ [1038], OWI brošiūras, pavyzdžiui, „Į naujus hori­ zontus - pasaulis po karo“ su JAVpolitikų kalbomis [1198] ir anglų kal­ ba išleistą literatūrą apie TSRS, sovietinių, rusų ar JAVautorių knygas. Ją kartu su lietuviška platino ALDLD tam tikrais rinkiniais (nariams kainavo 1,50 dol., kitiems - daugiau, pavyzdžiui, vadinamasis pirmasis rinkinys - albumas „Inside Russia“ su TSRS gyvenimą vaizdavusiomis nuotraukomis, kapitono Sergejaus Kurnikovo „Russian fighting forc­ es“ ir M. Iljino „Men and mountains“ - 3,25 dol.)68. Leistos ir knygos, turėjusios atspindėti komunistų prisidėjimą prie pasirengimo karui, kaip LDS brošiūra 8000 egz. tiražu „Kas reikia daryti atsitikime atakų iš oro - Pirmoji pagalba“ [1086], spauda ragino žiūrėti filmus iš TSRS („Moscow struck back“ [1093] ir kitus). Tačiau tai nedavė siektų rezultatų, tad nutarta rinkti pinigus konkrečiam, su lietuviškais dalykais susijusiam dalykui, nes tai būtų padėję atplėšti dalį lietuvių nuo reakcionierių ir padėtų suskaldyti jų frontų. RWRnesutiko, ir A. Sniečkus kreipėsi pagalbos į TSRS Užsienio reikalų ministro pavaduotoją S. Lozovskį [543] ir, matyt, sulaukė, nes pradėta akcija nupirkti 10 sanitarinių mašinų 16-ajai divizijai. Kaip minėta, P. Žadeikio siūlymas populiarinti lietuviško bataliono idėją, kuris, Lietuvai neturint vyriausybės, kautųsi po JAVvėliava [929], liko beveik neišgirstas, bet sukėlė gan netikėtą aidą - A. Sniečkus, gavęs „Overseas News agency“ korespondento Brazilijoje pranešimą, kad formuojamas „poeto Kosto“ vadovautas lietuvių batalionas, pavedė P. Rotomskiui išsiaiškinti [533], bet ką šis rado - nežinia69. Grumtasi irdėl dalyvavimo viešuose renginiuose, kaipparade „New York at War“ („Niujorkas kare“). Išeiviai sudarė Lietuvių komitetą, ir 68 Iš viso buvo penki rinkiniai ir keturiuose buvo albumas „Inside Russia“, L. Tols­ tojaus „Karas ir taika“, amerikiečių autorių apysakos apie žydų bei negrų gyvenimą, J. Stalino ir Tomo Peino kalbų rinkiniai, knyga apie JAV profsąjungų istoriją, 40 nedidelių brošiūrų rinkinys „Soviet Union“, kur rasite atsakymą į kiekvieną klausimą apie SSSR [1287]. 69 Iš tikro pavasarį pulkininkas leitenantas G. H. Williamsas siūlė pulk. A. Valušiui organizuoti prie JAVarmijos lietuvišką dalinį, į jį verbuoti ne tik Lietuvos, bet ir lie­ tuvių kilmės amerikiečius, o dalinį panaudoti partizaniniams veiksmams Lietuvoje. Tačiau A. Valušis atsisakė, teigdamas, kad sutiktų tik jei Lietuvai negrėstų antra so­ vietinė okupacija ir Lietuva būtų traktuojama kaip šalis sąjungininkė [202]. P. Žadeikis tam pritarė, jo galva sutikti buvo galima tik jei JAV ekspedicinis korpusas būtų išsilaipinęs Lietuvoje, taip atkirsdamas TSRS pretenzijas į ją, tada lietuviai kariai prie jo būti} labai pravertę [407]. 109

LIETUVA PRIES LTSR

LDT stengėsi organizuoti jų kaip nepriklausomos Lietuvos atstovų dalyvavimą, bet negavo atsakymo į prašymus, o iš spaudos patyrę, jog liko nepakviesti į renginio proga surengtą priėmimą, suprato kaip at­ sakymą: mes jūsų nenorime - nedrumskite mūsų draugystės su sąjun­ gininkais [26]. Iš tos nevilties parengtas laiškas valstybės sekretoriui C. Hullui, kad protestuojant sovietams lietuviai versti žygiuoti TSRS atstovavusioje kolonoje [3], bet liko neįteiktas. Mat po grupės lietuvių apsilankymo Vašingtone renginio komiteto atstovas dr. Manahan pa­ žadėjo iš TSRS kolonos pašalinti baltus, tiksliau, kad šie negalės nešti tautinę priklausomybę liudijusius ženklus. Tačiau po dienos tas pats dr. Manahan pranešė, kad TSRS koloną sudarys 16 grupių (t. y. tiek, kiek tuo metu TSRS buvo respublikų) su vėliavomis. Lietuviams vėl pamėginus protestuoti, amerikietis pareiškė, kad jie jam pabodo, mes jūsų nepasigesime, galite protestuoti VD, tad J. Budrys patarė imti, ką duoda, nufotografuoti sovietinių lietuvių grupę su LTSRvėliava ir ra­ šyti spaudai protestą, kad sovietai su šia vėliava pasiuntė ne lietuvius, nes tas reikalinga jų politikai [27] (tądien, kai J. Budrys rašė R Žadeikiui šias žinias, pastarasis irgi rašė jam, kad parade vietoje šūkio „We are not Germans, not Russian‘geriau naudoti „Lithuania must befree again“ [235]). Komunistai siekė, kad 64 lietuviai eitų tarp kitų 320 TSRS atstovų, reprezentuodami vieną iš TSRS respublikų prie ją vaizdavusio vežimo, o eisenos dalyje „I am American“ („Aš - amerikietis“) - apsirengę tau­ tiniais rūbais tarp kitų tautų kilmės amerikiečių su plakatu „Americans of Lithuanian Descent“ („Lietuvių kilmės amerikiečiai“) [1085]. P. Rotomskis, matyt, atidžiai sekė oponentus ir nesėdėjo sudėjęs rankas, anot jo, turėjome nemažai klapatoykol pavyko juos „atsodinti“, o R Žadeikiui protestavus VD, kad Lietuva nebūtų įrašyta tarp kitų ant TSRS dekoruoto vežimo, įvyko šioks toks diplomatinis susidūrimas... [508]. Tačiau viskas, antikomunistinių organizacijų akimis, baigėsi pusiau su bėda - JAV spauda nepaminėjo mažesniųjų tautų atstovų, o lietu­ viai, ėję bendroje kolonoje, su kai kurių kitų tautų atstovais pažeisda­ mi mero valią nešė savo vėliavas. Bet pergyventa, kad nepasižymėjo aktyvumu, girdi, net estams nusileido (šiems atstovavo būrys vyrų tautiniais rūbais) ir kad renginio komitetas netęsėjo pažado, jog TSRS flote nebus sovietinių Baltijos respublikų pavadinimų [28]. Anot RŽa­ lio

Il DALIS. LA UK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

deikio, neskaitlingas lietuvių elementas Niujorke neatsilaikė prieš bol­ ševikų spaudimų ir tikėjosi geresnių rezultatų „Ilinojaus dienoje“, gir­ di, senoji lietuviškoji Čikaga dar gali tinkamai pasirodyti ir skaitliumi, ir quality [302]. Čia „United Nations Day“ („Jungtinių Tautų dienos“) proga vyko paradas „A Pageant of All Nations“ („Visų tautų eisena“) ir renginys stadione, kur Lietuvos vėliavą nešė Šv. Kazimiero akademijos studentės tautiniais rūbais (komunistai - JAV, Anglijos ir TSRS). Išei­ viai perdavė JAVRKsanitarinį autobusą [79], jiems atstovavo ir lakštų pardavinėjimo komitetas (pardavė už 238 000 dol.), 200 dol. prisidėjo ir prie renginio programos išleidimo, į ją įdėtas Lietuvos nepriklauso­ mybės minėjimo komiteto pareiškimas [93]. Dėmesio atkreipimui vėl naudotos šventės, pirmiausia - Vasario 16-osios minėjimai. Juos kolonijose organizavo komitetai, vienas, Čikagos, be kitų dalykų, pasiuntė rezoliuciją JAV ir D. Britanijos vy­ riausybėms, pareigūnams ir spaudai [682]. Komitetas turėjo „Spaudos ir radijo komitetą“, jo nariai rūpinosi medžiagos siuntimu spaudai ir pasisakymais per radiją [169]. Los Andžele minėjimą organizavo Jo­ nas Uždavinys [626] ir komitetas, dalyvavo ir prezidento V. Vilsono dukra McAdo, buvęs Čekoslovakijos ambasadorius P. Amerikoje dr. Kybol [627], prof. W. Graham ir kiti. Diplomatai šventės proga vėl siuntė straipsnius JAV spaudai, saky­ sime, P. Žadeikis savo „Remarks by the Lithuanian minister in USA“ „Chicago Tribune“, „New York Times“, „The Washington Post“, UP, AP, „The Baltimore sun“, S. Piežai, „New Europe“ ir kitiems, VD, kon­ sulams JAV, Meksikoje ir Kanadoje [171]; kiek žinoma, straipsniai apie Lietuvą pasirodė Niujorko „The Sun“, „The New York Times“ (redakci­ nis) ir kituose laikraščiuose [1010]. Metų pabaigoje Čikagoje imta rengtis kitam Vasario 16-osios mi­ nėjimui, sudarytas organizacinis komitetas, siūlyta kviesti dainininkę Anna Kaskas ar kitą žymią lietuvę dainininkę, pranešėju - buvusį Tau­ tų Lygos pirmininką D. C. Hambro, mitingui užsakė miesto viduryje buvusią Orchestra Hali salę [84]. Garbės nariais sutiko būti Čikagos meras E. Kelly, senatoriai nuo Ilinojaus valstijos Lukas ir Brooks, ar­ kivyskupas negalėjo, bet iš jo laukta Lietuvai palankaus laiško, kurį planuota paskelbti spaudoje. P. Žadeikiui atsisakius atvykti, galvota kviesti A. Smetoną, girdi, būtų atkreipę spaudos dėmesį, bet reikėjo srovių susitarimo, antraip komitetas būtų skilęs [92]. I1l

LIETUVA PRIES LTSR

K. Graužinis Vasario 16-osios proga gavo Argentinos prezidento pareigas ėjusio viceprezidento dr. R. Castillo ir visų ministrų, kitų ša­ lių ambasadų, Urugvajaus užsienio reikalų ministro ir kitų pareigūnų sveikinimus, buvo surengtos pamaldos ir minėjimas, kur dalyvavo ir Baltijos šalių diplomatai. Argentinos Lietuvai išlaisvinti centras pasiuntė spaudai straipsnį ispanų kalba, jį citavo vietos spauda, di­ džiausias laikraštis „La Prensa“ įsidėjo straipsnį apie Lietuvą, pana­ šius straipsnius paskelbė „El Pueblo“, „Noticias Graficas“ ir laikraštis prancūzų kalba „Le Courrier de Ia Platta“. Sukaktį minėjo ir Urugva­ jaus lietuviai, straipsnius paskelbė laikraščiai „El Pais“, „La Manana“, „El Bien Publico“, „El Plata“ ir „El Diario“, per vieną Montevidėjo radijo stotį kalbėjo kun. Kamendulis, perskaitęs ir trumpą K. Grau­ žinio kalbą [1021]. Išnaudotas ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos pripažinimo 20-metis. Ta proga J. Laučka teigė, kad nors JAV ir palaikė jas, ALT turėjo pradėti nepriklausomos Lietuvos draugų ir rėmėjų verbavimo sąjūdį, parengti rezoliuciją, kurią pasirašę pasisakytų už nepriklausomą Lietuvą, su­ daryti parašų rinkėjų komitetus, į veiklą įtraukti jaunimą, pasistengti, kad pirmi pasirašytų įžymūs amerikiečiai, valstybės ir miesto savival­ dybių pareigūnai, ir iki liepos vidurio surinkti bent milijoną parašų, o pripažinimo sukakties dieną įteikti F. Ruzveltui [1138, p. 103]. Tačiau ALT praleido pro ausis, tad teko rūpintis diplomatams. R Žadeikis siūlė J. RŽiūriui, kad jubiliejų paminėtų AFoL skyrius Klivlande [415]. Niujorke nepavykus „Baltic American society“vardu pasiekti, kad gu­ bernatorius Lengmanas paskelbtų birželio 14 d. „Baltic day“ [359] (to­ kias gaudavo tik antihitlerinės koalicijos šalys [766]), imtasi pastangų minėti Lietuvos diplomatinio pripažinimo 20-metį liepos 28-ąją [362] (tiesa, GK bandė pasiekti, kad tokios dienos būtų paskelbtos Masačū­ setso ir Konektikuto valstijose [58]). Minėjimas pavyko Čikagoje. Ilinojaus gubernatorius Dwight H. Green išleido proklamaciją Lietuvos pripažinimo dienos proga [694]. Ją pasirašė ir Čikagos meras E. Kelly. Minėjimą, rengtą DariausGirėno paminklo komiteto [678] ir vykusį Marquette Park, aprašė dienraščiai. Jame, anot „Herald-American“, dalyvavo 20 000 žmonių, „Chicago sun“ - 10 000, „Vilnies“ - 7000, kalbėjo O. Norem, mero atstovas teisėjas J. Zuris ir kiti, renginys sukėlė daug entuziazmoyko­ ili

Il DALIS. LA UK IANT LŪŽIO>(1942-IEJI)

munistams sudavė nemažą smūgį -jie dėl to dar ir dabar visaip rango­ si [725]. P. Daužvardis nežinojo, kodėl tą dieną „Naujienos“ įdėjo prieš A. Smetoną nukreiptą straipsnį, šis atsisakė dalyvauti, kad nekeltų po­ lemikos. Mero nedalyvavimas esą neturėjo nieko bendra su A. Smeto­ nos nedalyvavimu ar „Naujienomis“, buvo per vėlai pakviestas [726]. LTT stengėsi populiarinti K. Pakšto Baltijos ir Skandinavijos šalis jungusios Baltoskandijos konfederaciją. Be kitų dalykų, gegužės 3 d. Čikagos lietuvių prekybos rūmuose surengta vakarienė. Savo kal­ boje K. Pakštas pakartojo tai, ką apie konfederaciją rašė brošiūroje. P. Daužvardžio nuomone, kalba buvo gera, tik mažai kas suprato ir dėl jos galėjo kilti problemų. Mat Švedijos konsulas Oldenburgas perspėjo neliesti jo šalies, ojei K. Pakštas norėjo populiarinti savo idėją, tą turė­ jo daryti Švedijoje, nes JAVtuo klausimu negalėjo kalbėti joks švedas. Beje, nei jis, nei kiti konsulai nepriėmė kvietimo į vakarienę. J ją su­ sirinko apie 200 žmonių ir beveik visi lietuviai. Renginys ir K. Pakšto kalba paminėti „Chicago sun“ [721]70. Išnaudoti ir įvairūs renginiai. Pavyzdžiui, 1942 m. kovo 30-ąją-balandžio į-ąją krepšinio 50-mečio turnyre Čikagoje pagerbtos krepšinyje pasižymėjusios valstybės. Pristatant P. Daužvardį paminėta, kad Lietuva - Europos krepšinio čempionė, o šis pareiškė viltį, kad po karo krepšinis vėl klestės Lietuvoje kaip ir kitose laisvose šalyse [77]. Čikagos ALT pasitarime K. Pakštas siūlė prisidėti prie slavų rengto Žalgirio mūšio minėjimo [724]. Į lietuvių renginius buvo kviečiami JAV pareigūnai, tikintis, kad iš paskos ateis ir amerikiečių žurnalistai, pavyzdžiui, Čikagos Šv. Jurgio parapijos 50-mečio minėjimo bankete dalyvavo ir kalbėjo arkivyskupas Stritch, meras E. J. Kelly ir guberna­ torius D. H. Green, šio kalbą, regis, padėjo rašyti ar rašė A. Olis [88]. Kitąsyk ir vienas buvo karys, kaip Hypatija Yčaitė, su Povilu Baltinu patekusi į International student service (ISS, organizacijos, skatinu­ sius pasaulio studentus siekti mokslo ir bendrauti) kongresą Vašing­ tone rugsėjo 2-5 d. kaip Lietuvos atstovė. Iš ISS darbuotojų patyrusi, kad dėl sovietų-lietuvių santykių galės būti tik stebėtoja, H. Yčaitė 70 LDT skeptiškai žiūrėjo ir į šią K. Pakšto idėją, išimtimi būtų nebent B. K. Balutis, kuris gavęs keletą brošiūros egzempliorių išdalijo tinkamiems žmonėms, bet bent artimiausiu metu nematė galimybės atsirasti konfederacijai, leidinį laikė naudingu, jei ne greito įsikūnijimo praktikoje sumetimais, tai neabejotinai propagandiniais su­ metimais [866]. 113

LIETUVA PRIES LTSR ____________________________________________________________________

bandė protestuoti, bet užsiregistravusi gavo žalią - delegato kortelę. Nors organizacija buvo nepolitinė, kongresas turėjo politinę potekstę, anot H. Yčaitės, studentai panaudoti kaipo priemonė išreikšti Moloto­ voy Churchillio ir kitų United nations vadų dvasiai. Neatvykus P. Baltinui ir kitų Baltijos šalių atstovams, H. Ycaitė visur nespėjo, įskaitant ir delegaciją, kurią priėmė F. Ruzveltas. Rugsėjo 3 d. H. Ycaitė dalyvavo grupės „Imperializmo politika“ diskusijoje, kur daugiausia kalbėta apie Indiją. Nesulaukusi, kada bus kalbama apie imperializmą Europoje, H. Ycaitė paprašė žodžio ir kal­ bėjo apie sovietinę Lietuvos okupaciją. Jos trumpa, tik dviejų minučių kalba, bet ji nuskambėjo plačiai. Daug kas atėjo man pasakytu kad aš vienintelė nušviečiau teisybę kas link sovietų. Ji pasisakė ir diskusijo­ je „Pokarinis švietimas ir kultūra“, pareiškusi, kad jei JAV prievarta vykdys savo misiją mokyti pasaulį demokratijos principų, „mokiniai“ kada nors sukils, anot jos, jei valstybės bus agresyvios kaimynų at­ žvilgiu, šios turi teisę priešintis, kaip, pavyzdžiui, Rusijos kaimynės. H. Ycaitė net ryžosi prieiti prie TSRS delegatų ir pareikšti atstovaujan­ ti Lietuvai, o radusi progą pasikalbėjo su F. Ruzvelto žmona. Paskutinę kongreso dieną, kai turėjo būti pasirašyta deklaracija, kur, be kitų dalykų, kalbėta apie laisvės gražinimą tautoms, H. Yčaitei ISS sekretorė Pratt pareiškė, kad jei kas pasirašys Lietuvos vardu, TSRS at­ stovai nepasirašys, ir ėmė ją įkalbinėti nepasirašyti. Ši galop pasidavė vardan gerų TSRS-JAV santykių, juolab, girdi, E. Ruzvelt vėl norėjo susitikusi patikinti, jog JT norėjo padėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę (per pirmąjį susitikimą, kai H. Yčaitę su E. Ruzvelt supažindi­ no lenkė studentė, ši teigė, kad po karo visos tautos atgaus laisvę, ir į H. Yčaitės žodžius, kad TSRS reikalauja pripažinti jiems Baltijos šalis, atsakė, kad po karo TSRS pasikeis...). Tačiau pamačiusi, kad deklara­ cijos nepasirašė provokiškų šalių atstovai, H. Ycaitė parašė pareiškimą, jog atsisakė pasirašyti dėl tam tikrų aplinkybių. Deklaracijos pasira­ šymo metu vienai studentei paklausus, kodėl nepasirašė Lietuvos atstovė, Pratt, paskelbusi apie H. Yčaitės pareiškimą, praleido frazę „dėl aplinkybių“, o H. Ycaitė tylėjo, laikydamasis pažado neaiškinti jų. Anot H. Yčaitės, ji sulaukė užuojautos iš situaciją žinojusių delega­ cijų (lenkų, anglų, kanadiečių ir kitų). „Foreign news“ korespondentui pareiškus, kad Lietuva nepasirašė, nes kariavo prieš TSRS, H. Ycaitė 114

Il DALIS. LA UK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

užprotestavo ir jis atitaisė savo klaidą, dar ji kalbėjosi su UP korespon­ dentu ir jų klausėsi TASS korespondentas [133]. Laiške H. Yčaitei E. Ruzvelt aiškino, kad Pratt nereikalavo nepasira­ šyti, tik sakė abejojanti, kad pasirašys TSRS delegacija, jei ji pasirašys. E. Ruzvelt teigė nematanti kokių mažųjų šalių teisių pažeidimo, girdi, po karo, remiantis Atlanto chartija, žmonės patys spręs, bet pastebėjo, kad H. Yčaitė priklausė valdančiajai klasei, kuri ne visada įsigilindavo į gyventojų poreikius, ji siūlė susitikti ir vėl pasikalbėti [172]. H. Yčai­ tė atsakė, kad kongrese ji kaip Lietuvos atstovė gynė savo ir kitų mažų šalių siekius, kuriems grėsė pavojus, ir atsisakė pasirašyti deklaraciją reikalaujant Pratt, taip atsižvelgdama į JT interesus bei nekeldama triukšmo [132]. P. Žadeikis manė, kad ji parašė E. Ruzvelt be reikalo ir išdidžiu tonu [349]. Vienas žmogus, o P. Rotomskiui tapo išeivių antitarybinės koalici­ jos agresyvumo įrodymu, girdi,prašmugeliavo nelegalią delegatę , pasirovusią atstovauti Lietuvos studentijai ir nustebinusią pareiškimu prieš „raudonuosius imperialistus“, girdi, TSRS delegacijos pirminin­ kui Krasavičenkai teko pavargti, kol H. Yčaitė liko tik stebėtoja, ir buvo pažadėta, kad į spaudą incidentas nepateksiąs [511]. Būta ir daugiau tokių pavienių asmenų, sakysime, Filadelfijos lietu­ vių moterų tarybos pirmininkė Ona Čekolienė, gavusi iš Temple uni­ versiteto laišką su prašymu universiteto bibliotekoje įsteigti lentyną su knygomis apie Lietuvos literatūrą, istoriją ir kt., padedama studentų ėmėsi rinkti ne tik mokslines, bet ir kitas knygas bei žurnalus bei tal­ pinti dar ir viešojoje bibliotekoje [1050]. Dėmesio reikalavo darbas su JAV spauda. Anot P. Žadeikio, Va­ šingtone ir Londone buvo įprasta skaitytis su public opinion, ir dėl to spaudos balsas ir susirinkimų rezoliucijos yra visados geras lubricati­ on [303], juolab, karts nuo karto išryškėdavo pavojingos tendenci­ jos. Pavyzdžiui, rugpjūčio 16 d. „The New York Times“ redakciniame straipsnyje apie Atlanto chartiją pareiškė nebetikėjimą mažų valstybių suverenumu. Panašiai užsimindavo ir kiti, bet „Times“ laikytas mažų valstybių gynėju. Matyt, iš kažkur pradedama viešumon stumti min­ tis, ruošianti amerikiečių visuomenę pamažu nusisukti nuo idealisti­ nio amerikietiško kelio, kuris buvo mažųjų tautų viltis (reaguodamas J. Laučka pasiuntė laikraščiui laišką [1138, p. 113]).

115

LIETU V A PRIEŠ LTSR____________________________________________________________________

R Daužvardis siuntė Čikagos „Tribūne“ ir „Chicago Daily Times“ savo straipsnius, medžiagą žurnalistams, pavyzdžiui, „Times“ užsienio redaktoriaus asistentei Ch. Paul [795] (ši rašė apie nacių žiaurumus okupuotose šalyse), informaciją apie renginius (Lietuvos pripažinimo 20-mečio minėjimą, AFoL susirinkimą [63]), ieškojo, kas parašytų apie Lietuvą (sakysim, „The Chicago sun“ žurnalistas M. W. Todor siū­ lė susitikti, gavęs siūlymą [195]), bet dažniau protestuodavo dėl netiks­ lumų ir juos taisydavo. Pavyzdžiui, rugpjūčio 31d. rašė „Chicago Daily Times“ dėl pateiktos karo chronologijos, kur teigta, kad Baltijos šalys savanoriškai įstojo į TSRS (vėl kartojo, jog tai buvo prievartinis aktas, kaip Vokietija prisijungė Čekoslovakiją ir kitas šalis, su prievartiniais rinkimais, pridėjo ištraukas iš 1940 m. JAV spaudos) [692]. Taipogi R Daužvardis reagavo ir pačiam W. R. Hearstui į redakcinio straipsnio (jį įsidėjo Čikagos „Herald-American“) pavadinimą tarp kitų pronaciškų šalių įrašius Lietuvą. Redaktoriai atsakė nesuprantą, kodėl spaudos magnatas taip pasielgė, spėliojo, jog gal ironiškais su­ metimais, ir siūlė rašyti W. R. Hearstui. Nors šiam buvo siųsti mūsų biuleteniai, bet P. Daužvardis pasiuntė porą jų su pareiškimais dėl Lie­ tuvos santykių su Vokietija [83]. Spauda įdėjo protestą, bet W. R. Hearstas neatsakė (diplomatui tai buvo dar vienas įrodymas, kad TSRS varo labai stiprią propagandą visose galimose srityse) [704]. Dar rašė „The Chicago Sun“, jog suklydo rašydami, kad lietuviai ir latviai - sla­ vai [64] (laikraštis įdėjo laišką kaip žinutę); spaudai skelbiant, kad lie­ tuviai dalyvavo žydų žudynėse Vilniuje, neigė tai ir pabrėžė, kad lietu­ viai niekada nebuvo žydų priešais (pasirodė jo straipsniai „Lithuania in the war“, „Jews and Lithuania“). Čikagos spaudai rašė ir išeiviai, pavyzdžiui, „Tribūne“ ir „Times“ įsidėjo neformalios spaudos darbuotojų grupės nario E. Kubaičio straipsnius [727]. Nemažai talkino S. Pieža. Rugsėjį „Chicago HeraldAmerican“ ėmus skelbti „The Black Book of Poland“ („Lenkijos juo­ doji knyga“), ragino lietuvius surinkti medžiagą apie nacių okupaciją ir dėti kaip „The Black Book of Lithuania“. P. Daužvardis ketino pa­ naudoti negausią medžiagą [728], bet P. Žadeikis manė, kadji vienpu­ sė, tad siūlė pasirūpinti, kad laikraštis paskelbtų porą straipsnių apie nacių elgesį su gyventojais [834]. 116

___

_H

D A L I ^ l^ U K I A N T LŪŽIO 0942-IE JI)

Su Niujorko spauda dirbo J. Budrys. Tam naudojo „Lithuanian si­ tuation“ ir kitą medžiagą, užmezgė pažintis su „Journal-American“, „Herald Tribūne“ žurnalistais, prireikus su jais bendravo asmeniškai, to dėka pasirodė keli straipsniai apie Lietuvos okupacijas [58]. Pasiun­ tinybė, tiksliau, J. Kajeckas, rūpinosi ryšiais su žurnalistais Vašing­ tone. Žinia, ne visada pavykdavo susitikti su norėtais (sakysim, su „Washington star“ vadybininku dėl jo užimtumo [143]), bet, pasise­ kus, buvo išpešama naudos, pavyzdžiui, „New York Times“ korespon­ dentas Kluckholm teiravosi apie padėtį Lietuvoje ir norėjo P. Žadeikiui surengti tradicinį neformalų susitikimą su spaudos klubo nariais žurnalistais, savo ruožtu, J. Kajeckas gavo neoficialios informacijos apie JAVinstitucijų požiūrį į Lietuvą [139]. JAVspaudai laiškus rašė ir išeiviai, daugiausia tai, kurią skaitydavo, sakysim, K. Jurgėla - „New York Times“ ir ukrainų „Svoboda“, estų „Meie Tee“ pasiuntė K. Pūstos knygos recenziją [766]. JAV spauda tapo srovių informacinių susirėmimų vieta. Gan sva­ rų smūgį komunistai smogė Čikagoje, kur „The Chicago sun“ skelbė straipsnius apie nacių okupuotus kraštus ir kaip jų išeiviai padėjo tė­ vynainiams. Išeivių spaudos prašyta talkos, bet P. Daužvardžio siųstos informacijos nepaskelbė, o iš išeivių sureagavo tik „Vilnis“ [78]. Jos medžiagos pagrindu spalio 21 d. pasirodė straipsnis „A Lithuanian Lidice spur colony here“ apie Lietuvos Lidicę - Šimaičius, kaimą ne­ toli Kražantės, kuris rėmėsi J. Šimkaus straipsnis „Vokiečių žiaurumai Lietuvoje aršiau negu žvėriški“. Atseit sprogus tiltui per jį važiuojant vokiečių kolonai, žuvo 32 naciai. Vokiečiai atvarė prie upės Šimaičių gyventojus ir tiems pasakius, kad nežino, kas sprogdino, keturis vyrus paskandino, kitus sušaudė, o kūnus pakorė su užrašu „Šie vyrai pa­ dėjo partizanams“, moteris kažkur išvarė, o kaimą sudegino. Kad tai ne antinacistinė propaganda, tvirtinta, jog naciai išspausdino istoriją Kražių laikraštyje. Teigta, kad specialus komitetas („Victory Confe­ rence“) su garbės prezidentu A. L. Graičiūnu priekyje, atstovavęs apie 20 000 narių jungusioms organizacijoms, ketino įamžinti Šimaičius kaip antrą Lidicę. Laikraštyje buvo ir interviu su Josephu Sacalu (jis buvo sužeistas Ispanijoje, bet veržėsi į JAVarmiją) ir Vincu Andriuliu, tvirtinusiu, jog dauguma Čikagos lietuvių draugiški TSRS, o A. Sme­ tona gyveno visų niekinamas Klivlande, dar kalbėta apie tūkstantines lietuvių aukas RWR, lakštų pirkimą [1158]. 117

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Publikacija sukėlė reakciją. Išeiviai ėmė siųsti laikraščiui protestus. P. Daužvardis iš pradžių manė nesikišti [87], bet vėliau persigalvojo. Laiške redakcijai teigė, kad jai ar trūko informacijos apie Lietuvą, ar tapo antilietuviškos propagandos auka. Konkrečiai, vėl kartojo, kad 1940 m. nebuvo laisvų rinkimų, faktus apie marionetinę vyriausybę, V. Dekanozovo veiksmus ir t. t., liudininkais nurodydamas į Čikagą grįžusius JAV piliečius lietuvius. Paneigdamas teiginį, kad lietuviai prorusiški ir susiję su jais rasiniais ryšiais, teigė, jog prorusiški - tik 1proc. lietuvių komunistų, lietuviai - savita indoeuropiečių atšaka su savo kalba ir istorija, tai rodė ir 120 metų kova su Rusija, dėstė ir A. Smetonos pabėgimo istoriją [707]. Tai nebuvo vienintelis toks komunistų pasiekimas ar jų siekius atiti­ kusi publikacija. Pavyzdžiui, Niujorko katalikų savaitraštis „The Com­ monweal“ rašė, jog Baltijos šalys savo noru stojo į TSRS [1070]. Niu­ jorko „Herald Tribūne“ įdėjo Mauriace Hindus straipsnį apie lietuvių berniuką, kuris, rodydamas kelią vokiečių būriui, nuvedė į partizanų pasalą [465] (beje, siužetas labai panašus į P. Cvirkos „Lakštingalą“, apsakymas 1942 m. pasiųstas į JAV, bet išspausdintas tik 1943 m. ba­ landžio 2d. „Laisvėje“ [541], beje, paskelbtas žurnale „International li­ terature“, jo pagrindu parengtas straipsnis „Lietuvis berniukas apgavo 32 vokiečius“ [1097]). Balzamu komunistinei spaudai buvo antroje 1942 m. pusėje keliuose JAV dienraščiuose pasirodęs respublikonams artimos publicistės Do­ rothy Thompson straipsnis, jog JAV išsiplėtė antirusiška veikla, kuriai vadovauja lietuviai, latviai, baltieji ukrainiečiai ir dalinai net lenkai. Iki šiol nieko nepadaryta, kad juos sudrausminti [465]. Komunistai spėjo, kad tokiam jos požiūriui turėjo įtakos, matyt, į jos rankas patekusi K. Pakšto „Lithuanian situation“, kur, girdi, buvo išdėstyta visa lietu­ vių antitarybinio veikimo strategija ir taktika [511]. Savų periodinių leidinių anglų kalba beveik neturėta (jei neskai­ čiuosime angliškų išeivių laikraščių puslapių). Ko gero, išimtis buvo Čikagoje J. Poškos redaguotas ir leistas žurnalas „Jaunimas“, kuris 1942 m. tapo „The Lithuanian American week“. Tai paakino diplomatus ati­ džiau pasižiūrėti į jo turinį (sakysim, J. Budrys susirūpino A. S. Vaiva­ dos straipsniu, kuriame, girdi, lietuviai apibūdinti neigiamai irjuo ga­ lėjo pasinaudoti priešai Washingtone ir kitur [15]). Bet džiaugtasi 118

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

neilgai - J. Pošką paėmė į armiją ir leidinys sustojo, tad susirūpinta jo per keletą metų suburta auditorija - lietuviškai nemokančiu jaunimu, girdi, komunistai, pasinaudodami situacija, ims leisti panašų leidinį. Rūpintasi, kad J. Poška, neatsisakydamas teisių, perleistų redaguoti kam kitam ar perkeltų jį į Niujorką, kur žurnalu būtų pasirūpinęs J. Budrys [13], bet, regis, nepavyko. JAV stojimas į karą atsiliepė „Lithuanian situation“ turiniui. Gal­ vota keisti pavadinimą, bet R Žadeikis pasitenkino liepęs paskutinį 1941 m. numerį leisti kitoniško turinio. Jis manė nevartoti biuletenio termino, nes netiko tokio tipo kompiliacijai [228], P. Daužvardis siūlė mažinti apimtį ir dažniau leisti [30]. Bet LDT birželio 30 d. ir lie­ pos 1 d. pasitarimuose nutarta nieko nekeisti, nes sulaukdavo daug komplimentų, į pagalbą kviesti Lietuvos reikalų žinovus, konsulai buvo prašomi raginti žinovus rašyti į vietinę spaudą remiantis biuletenio medžiaga. Anot P. Žadeikio, biuletenyje reikėjo dėti svarbesnieji ir principiniai dalykai ir taipgi oficialūs pasiuntinybės ir k-tų pranešimai ir išnaudoti pateikiant JAVspaudai pareigūnų prakalbas [930]. Ieškota ir naujų veiklos formų, ypač aktyvėjant TSRS propagandai. Sakysim, P. Daužvardis, teigęs, kad biuletenis buvo kritikuojamas dėl tezinių straipsnių gausos ir naujų žinių stokos, ragino telkti kaip lietuviškos, taip ir angliškos plunksnos gabiuosius rašėjus iš Lietuvos piliečių ir JAV gimusių lietuvių, kad rengtų medžiagą spaudai, brošiūroms ir atsišau­ kimams. Anot jo, brošiūros ir lapeliai būtų buvę naudingesni nei ilgi laikraščių straipsniai ar persunkti sunkumų memorandumai [30]. Plė­ tėsi ir adresatų sąrašas, padėdavo ir išeiviai, sakysim, J. P. Žiūris De­ troite perduodavo biuletenį keliems AFoL rėmusiems amerikiečiams, kurių vardai buvo „Who is who“ [424]. 1942-ieji vadintini mūšio už Lietuvą informaciniuose leidiniuo­ se metais. Jei vienur, kaip „The New Standard 1942 Year Book“, anot P. Daužvardžio, buvo objektyvus straipsnis apie Lietuvą [723], tai ki­ tuose ji, kaip ir kitos Baltijos šalys, pristatyta kaip sovietinė. Vienu tokių buvo „Americana Encyclopedia“ priedas „The American Annual-1942“. Susipažinęs su informacija apie Baltijos šalis, P. Daužvardis siūlė P. Žadeikiui dėl šitos rusiškos ir nejaukios propagandos net imtis teisinių žygių, bet pradėti ketino laišku leidyklos atstovybei Čikago­ je [722]. Pasiuntinys patarė rašant informaciniams leidiniams remtis 119

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Lietuvai palankia informacija iš kitų leidinių ir siųsti jiems medžiagą apie ją [833]. P. Daužvardis taip ir padarė - prie laiško apie Baltijos šalių okupaciją, prievartinius rinkimus, JAV ir kitų šalių nepripaži­ nimą pridėjo ištrauką iš „Britannica Yearbook for 1942“ ir porą „Li­ thuanian situation“ numerių [679]. Atstovybei persiuntus laišką į Niu­ jorką, atsiliepė vyriausiojo redaktoriaus padėjėjas J. B. McDonnelis, teisindamasis, kad straipsnis apie Lietuvą rengtas be detalesnės infor­ macijos, dėkojo už atsiųstą ir žadėjo į ją atsižvelgti [785]. Sekti ir kiti leidiniai, sakysim, P. Žadeikis prašė J. Budrio pažiūrėti, ką rašė „The States-mans Year Book 1942м ir, jei reiks, padarykite intervenciją [818]. Kitu rūpesčiu buvo žemėlapių leidėjai, kaip „Rand McNally and Company“. R Žadeikis ragino R Daužvardį pasirūpinti, kad Euro­ pos žemėlapyje nenurodytų Lietuvos TSRS ribose [833]. Šis pasiun­ tė leidyklai medžiagą apie Lietuvą, pataręs dėl jos geografijos ir sienų kreiptis į K. Pakštą [693]. Bet, matyt, leidykla nepaisė, nes 1943 m. „World Atlas“ leidinyje Baltijos šalis nurodė kaip sovietines, girdi, jos savo valia įstojo į TSRS, o sudarant žemėlapius nebuvo matyti TSRS spaudimo, juolab kad ji ir Baltijos šalys nebuvo karo būklėje. Anot lei­ dėjų, jų žemėlapiai rodė situaciją be simpatijų ir žadėjo Baltijos šalims tapus nepriklausomomis pirmieji tai parodyti žemėlapiuose [803]. Bet P. Žadeikis nusiuntė dar vieną laišką jiems, teigdamas, kad kiti leidėjai („J. N. Clement Company“ savo „Home Adas“, „National Geographie Society“) Baltijos šalis rodė nepriklausomas, priminė JAV okupacijos nepripažinimą, rašė, jog leidėjų žodžiai rodė, kad rėmė TSRS propa­ gandą, ir vėl dėstė argumentus dėl neteisėtų rinkimų, klausdamas, ar tiki, kad tauta balsuotų už nepriklausomybės atsisakymą ir pasiduotų tokiam diktatoriškam režimui, kaip komunistinis [859]. Rūpėjo ir „Encyclopedia Britannica“ (EB) ir jos leidinys „World At­ las“, kurio rengtoje 1943 m. laidoje apie Lietuvą rašyta kaip sovietinę. P. Daužvardis pasiuntė jai informaciją apie Lietuvą [693] ir susitiko su redaktoriumi Walteriui Yustu. Šis teigė, kad 1941 m. žemėlapyje Lie­ tuva tapo TSRS dalimi dėl to meto informacijos, o kadangi parengi­ mas reikalavo daug laiko ir brangiai kainavo, jis panaudotas ir atlase, bet žadėjo kitais metais pakeisti. Anot jo, Europos žemėlapyje Baltijos šalys buvo pažymėtos atskirai, o tekste, dalijant pasaulį į sferas - pri­ skirtos Vokietijos. W. Yust sakė gavęs A. Bilmanio laišką, kur šis kom­ 120

________ _____ ______________________ _____________Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

paniją išvadino prorusiška ir antibaltiška, ir teigė, jog tai neteisinga, nes laikėsi bešališkumo kiek žmoniškas tobulumas leidžia [729]. Bet R Žadeikis nenukentė neparašęs W. Yust, kad žemėlapis - užsienio (bolševikų - nacių) propaganda, nes JAVvyriausybė nepripažino Bal­ tijos šalių okupacijos [851]. Diplomatų pastangas parėmė K. Pakštas, laiške EB prezidentui E. H. Powell priminęs Lietuvos teritorijos pokyčius nuo 1939 m. ir kad jie galimi tik sutarus vyriausybėms, o Lietuva atsisakė pasirašyti pana­ šius sutarimus, gi JAV nepripažino inkorporacijos. Žemėlapį vadino skaudžiu smūgiu kovojančioms tautoms ir siūlė naudotis 1938 m. laida (jis apeliavo ir kaip JAV kultūrą propagavusios „Lietuvos-Amerikos draugijos“ narys) [318]. E. H. Powell atkirto, kad žemėlapius ruošė pa­ tyrę specialistai, įveikę sunkias to meto sąlygas, o įvade nurodė, kad sienos - negalutinės, tik niekas nežino, kaip atrodys karui pasibaigus, kai bus išleisti papildomi [799]. Matant, kad bendravimas panašėjo į atsirašinėjimą, ieškota aplinkinių kelių - P. Žadeikis aiškinosi, ar su EB bendradarbiavęs čikagietis profesorius F. D. Scott turi balso EB [835]. LDT nepamiršo ir „The American Russian institute“ TSRS žemė­ lapio. Anot P. Žadeikio, rodydamas Lietuvą kaip TSRS dalį, institutas rėmė TSRS propagandą, bet negerbė kitų tautų teisių, taip darydamas gėdą JAV, kuriai tarnauja [857]. Mūšis nepraslydo pro komunistų akis, jų spauda skaičiavo leidinius, pristačiusius Baltijos šalis kaip sovietines, tad suteikdavo galimybę at­ sakomajam smūgiui, sakysim, pasidžiaugus, kad 1942 m. „The World Almanac“ Lietuvą priskyrė TSRS, „Draugas“ pastebėjo, jog neužsimi­ nė apie leidinio 42 ir 262 puslapius, kur nurodyta, jog Baltijos šalys buvo okupuotos 1940 m. [1237] „Laisvė“ šaipėsi, jog „EB“ numojo į K. Pakštą ir skaitėsi su faktais, girdi, karui prasidėjus Lietuva buvo ta­ rybinė ir bus tol, kol Lietuvos žmonės to norės [465]. Tarp amerikiečių platinti ir leidiniai apie Lietuvą, bet ne visi tiko kintant situacijai, ypač K. Pakšto „The Lithuanian situation“. Problemas kėlė kelios leidinio vietos, anot J. Laučkos, liūdniausias buvo 45-46 puslapis, ypač sakinys „If victory comes...“, ir nors spėjo, kad taikytas Rytų frontui, bet ir toks nešė žalą Lietuvos bylai. Be to, nacių ir bolševi­ kų okupacijų lyginimas atrodė palankesnis naciams, ojuk tam pagrįsti apčiuopiamųfaktų nesurastume. Jis siūlė ALRKF prašyti K. Pakšto iš­ 121

LIETUVA PRIES LTSR

_____

mesti palyginimą, bet nutarus, kad lanko išėmimas ir naujo įdėjimas kainuos per brangiai, nutarta knygos neplatinti, tačiau netesėta. To­ dėl J. Laučka, pasitaręs su kompetentingais asmenimis, siūlė bent įdėti įžangą, pažymint, kad 45 psi. žodžiai apie vokiečių laimėjimus taikyti tik laikinam jų veržimuisi Rytuose, o palyginimai telietė pirmąsias Lietuvos okupacijos dienas. J. Laučka pipirą saldino O. Noremo nuo­ mone, kad dėl kelių sakinių nekils komplikacijų, ir siūlė spaudai reng­ tas knygas parodyti diplomatams ir užsitikrinti jų pritarimą, nes LKI brangintinas ir remtina įstaiga [880]. B. K. Balutis teigė nepalankių atsiliepimų girdėjęs iš lenkų [866]71. Tarp amerikiečių platintos LKI brošiūros „The Baltoscandian Con­ federation“ (šios 2000 egz. tiražas greitai išnyko) [892], A. Vaičiulaičio „Lithuanian literature“, A. Senno „Lithuanian language“, dar jis LKI prašymu užsakė 100 egz. savo straipsnio „On the Degree of Kinship between Slavic and baltic“ atspaudų ir išsiuntinėjo JAV kalbinin­ kams [911], su prof. S. H. Crossu sutarė išleisti seriją mokslinio pobū­ džio knygų apie baltų kalbas ir literatūras (jo galva, LKI galėjo paremti jų planą pirkdamas tam tikrą tiražo dalį, tad savo knygas būtų leidęs joje ir LKI taip būtų buvę pigiau [910]). LKI turėjo nemažai leidybinių planų, sakysim, K. Pakštas rašė bro­ šiūrą apie Centrinės Europos konfederaciją, kur ir lietuviai galėjo tilp­ tų „Historical geography of Lithuania“ (manyta, bus viena svarbiau­ sių LKI knygų, su apie 30 žemėlapių ir vaizduos Lietuvos praeitį nuo 1500 metų prieš Kristų iki XX a. [1148]) ir „Problem of the Lithuanian Boundaries“. P. Galinio prašyta parašyti knygą apie Mažąją Lietuvą „Lithuania minor“ [1204], planuota leisti lietuvių protestų rezoliuci­ jų nuo 1939 m. kovo 22 d. prieš Vokietiją ir TSRS rinkinį, bet trūko lėšų [892]. Egzistavo ir knygų „Lithuania in the present world crisis“ ir „Lithuania in World war II“ planai. Vienas įdomesnių projektų buvo O. Noremo knyga „Timeless Li­ thuania“. 1941 m. pabaigoje P. Žadeikis, gavęs Londone išleistą brošiūrą 71Regis, problemas kėlė ir K. Pakšto asmuo. Anot J. J. Bielskio, Kalifornijos univer­ siteto profesoriams paliko blogą įspūdį pasipūtimu, išsišokimais, savo „aš“ pabrėži­ mu, dažnai nepamatuotais pareiškimais prieš žydus ir rusus, suomių teisinimu, kam pasikvietė vokiečius, girdi, į jį žiūrėta kaip į vokiečių šalininką, nepastovų ir nerimtą žmogų, tad ragino pasirūpinti, kad nefigūruotų LPS, nes patrauks FTB dėmesį ir sukels nemalonumų [643].

122

Il DALIS. LA UK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

„The Soviet Union, Finland and the Baltic States“, susirūpino sovietų propaganda72. Tiesa, šis propagandinis šūvis jam pasirodė taip skylėtas, jog manė išnaudoti kontratakai, siūlyta, kad atsakomąjį leidinį rengtų A. Smetona, kun. K. Barauskas ir J. Prunskis [718]. Beje, A. Smetona buvo pradėjęs rašyti atsaką, tad P. Žadeikis rūpinosi, kad neatrodytų kontrpropagandinė, girdi, reikėjo rengti kruopščiai, pritaikinti vietos ir laiko atveju ir patarė rašyti su O. Noremu [390], kurį laikė tinkamiau­ siu autoriumi. Regis, O. Noremas knygos ėmėsi savo iniciatyva [828]. Rankraštį peržiūrėjo ne vienas žmogus. Sakysim, K. Pakštas teigė, kad parašyta nepatyrusios rankos [892], bet nutarė, kadangi tai mišinys istorijos irjo pergyvenimų Lietuvoje, gal nereikia taip giliai žiūrėti į is­ torinę dalį, bet traktuoti kaip tam tikrų mozaikų, sudarytų iš istorinių faktų, legendinių davinių bei autoriaus surinktų ir patirtų faktų gyve­ nant Lietuvoje. Kelios organizacijos žadėjo duoti pinigų išleidimui, tarp jų - ir LVS [300] (beje, ši ketino remti „Lithuanian White Book“ išleidimą, jei ją būtų leidusi ambasada [149]). Iš kitose šalyse plitusių knygų apie Lietuvą minėtinos nebent I. Šei­ niaus. 1942 m. Švedijoje parduota 7000 egz. „Raudonojo tvano“, gerai plito ir vertimas į danų kalbą [187], knyga išleista ir Suomijoje. Rudenį išėjo kita knyga - „Stebuklo belaukiant“ Stokholme ir Helsinkyje (čia leido viena didžiausių leidyklų „WerneSioderstriom О /Y“), rengė knygą apie lietuvių žurnalistų kelionę į TSRS „Raudona kelionė“ [188]. 1942 m. nemažai rūpesčio kėlė lenkai. Kad ir ką LDT manė apie ryšius su jais, bet nepraleisdavo progos išsiaiškinti jų požiūrio į įvai­ rius dalykus. Sakysim, kažkuris su lenkų pasiuntiniu JAVArciševskiu kalbėjosi apie įvairius dalykus, įskaitant lietuvių - lenkų pokalbius Šveicarijoje, girdi, lietuviams sutikus prisijungti prie konfederacijos su lenkais ir čekoslovakais, lenkai būtų Londone pasirūpinę, kad lie­ tuviai patektų į sąjungininkų konferencijas, derybų žlugimu džiaugėsi rusofiliškos lenkų sferos Londone, teigė, kad jiems nepatinka P. Ža­ deikis - ilgai gyveno Rusijoje ir rusofilas, jo elgesys gen. Vladislovo Sikorskio vizito pas F. Ruzveltą metu, girdi, važiavo gauti JAV prezi­ dento paramų Lietuvai apginti nuo rusų [168]. Iš lenkų vis laukta nemalonumų, tad P. Žadeikis ragino organizuo­ tai reaguoti į jų kaip ir žydų, rusų bei kitų kalbose pasitaikiusius netei­ 72The Soviet Union, Finland and the Baltic States. Published by the Soviet war news on behalf of the Soviet information bureau, 1941. 123

LIETUVA PRIES LTSR

singus priekaištus Lietuvai ar faktų iškraipymus [214]. Rudenį lenkų spaudoje pasirodė agentūros PAT straipsnis „Zbrodnia Litewska“, kal­ tinęs lietuvius pagalba naciams žudant lenkus Vilniaus krašte. Spėta, tai kerštas, kad lietuviai nesidėjo prie konfederacijos, baimintasi, bet ir abejota, ar lenkų žinias skelbs JAV spauda [209]. Tuo atveju pla­ nuota, kad reaguos konsulai. Tiesa, P. Daužvardis parašė „Dziennik Chicagoski“ redaktoriui, neigdamas kaltinimus [708]. P. Žadeikiui tai nepatiko, girdi, pirmas atvejis, kai diplomatas polemizavo su tautinės mažumos laikraščiu, jis siūlė toliau laikytis taktikos, kai tai buvo palie­ kama išeivių spaudai, ir teigė negalįs nei paneigti, nei patvirtinti len­ kų teiginių, nes neturėjo informacijos [304]. Bet P. Daužvardį palaikė J. Budrys, girdi, nederėjo tylėti, kai iš lenkų pusės kalbėjo vicepremjeras Mikołajczyk, PAT ir propagandos ministras Stronski ir, atmenant, kad jie mėgino įtraukti JAVpareigūnus (Stronski kalboje per radiją grasino F. Ruzvelto žodžiais, kad kaltieji nusikaltimais žmonijai bus nubausti), siūlė informuoti VD. Jis parašė straipsnį „Lenkų „politikai“, susitiko su laikraščio „Nowy Swiat“ redaktoriumi Yolles ir leidėju Wengrzynek, tie sakė nespausdinsią PAT medžiagos, nes laikė ją gestapo pro­ vokacija ir žadėjo skelbti jo laišką ar straipsnį, jei atsiųs [659]. Lenkų teiginiams, jog į Vilnių atvyko 30 000 lietuvių, lenkų namai apstatyti šnipais, tik jie siunčiami darbams į Vokietiją ir 1.1., atremti mėginta skubiai surinkti reikalingą informaciją [836]. P. Daužvardis sudarė klausimyną A. Bulotienei apie lietuvių - lenkų santykius: ko­ kią įtaką jiems darė naciai, ar Vilniaus administracijoje buvo lenkų, kas žinota apie ark. Jałbrzykowskj, kiek lenkų prievarta grąžinta į Lenkiją, kas žinota apie žydų žudynes, kas iš lietuvių laikyti pronaciais ir 1.1. [691]. Galvota ir apie įvairias reagavimo formas, pavyzdžiui, kad Čikago­ je Lietuvos piliečiai sušauktų susirinkimą tarti žodį dėl lenkų priešlietuviškos propagandos. J. Prunskis susitiko su lenkų informacijos biuro atstovu dr. Junosza, kuris pažadėjo rekomenduoti savo centrui neskleisti žinių prieš lietuvius nepasitarus su juo ir per jį - su lietu­ viais; kartu siūlė lenkų ir lietuvių redaktoriams sutarti dėl jų laikraščių taktikos, kad pasirodant žinioms apie lenkų persekiojimus Vilnijoje, lietuviai tai smerktų [730].

124

______

_____

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

Informacinė priešprieša išeivių bendruomenės viduje. Nežiūrint daugumos organizacijų siekio atkurti Lietuvos nepriklausomybę, jos toliau neišvengė nesutarimų, į kuriuos įsitraukdavo ir LDT. Vienas ryškesnių buvo kova dėl LTT. Daug ką reiškė tai, kad LTT nariais buvo „Draugo“ ir „Lietuvių žinių“ redaktoriai. Jie ne tik skelbė LTT dokumentus ir ją palaikiusius straipsnius, bet ir siuntinėjo kitiems, spaudos informavimu rūpinosi P. Vileišis. LTT išnaudojo spaudą P. Žadeikio kritikai ir tai toli gražu ne visiems patiko. Antai per ALT ir LTT narių susitikimą „Sandaros“ redaktorius M. Vaidyla grasino „Draugui“ imtis kontrpriemonių. Oponentų spaudai peno patyčioms teikė LTT bendradarbiavimas su kitomis tautomis, ypač užkliuvo K. Pakšto kalba Čikagoje lenkų surengtame gegužės 3d. konstitucijos minėjime, kur perskaityta gen. V. Sikorskio telegrama apie Lenkiją su Vilniumi, iš jo šaipėsi „Margutis“ ir „Keleivis“ [647]. Kreivai į LTT žiūrėjo ir A. Smetona, girdi, jos užkulisiuose buvo lenkai, paskum gali pritūpti į jų ir bolševikas anot jo, lenkai norėjo paversti LTT instru­ mentu prieš Laisvosios Lietuvos aparato liekanas [1254]. Anot A. Sme­ tonos, LTT buvo skambiai pasivadinusi pabėgėlių samozvancų gauja, grasinusi pasiskelbti esanti aukščiau virš jo skirtų pasiuntinių (beje, jis pritarė P. Žadeikiui, kad visuomeninės organizacijos turi būti pa­ siuntinybės pagalbininkės, bet teigė, kad ši turi būti subordinuota jam kaip prezidentui) [1364]. Atidžiai LTT stebėjo ir komunistai ir ne kartą atakavo spaudoje. P. Vileišis vadintas nacių propagandos skleidėju, bjauriai ir šlykščiai puolęs TSRS armiją, J. Prunskiui priminta, jog buvo lietuvių pabėgė­ lių sąjungos sekretoriumi, o iždininku - Hitlerio agentas R Ancevičius irt. t. [465]. K. Pakštas tapo feljetonų personažu - prof. Pykš-Pokšt, kuris po paskaitų su bendraminčiais su paišeliais ant popieros dalino pasaulį [1000]. Stebėtos ir derybos su lenkais. „Laisvė“ skubėjo pagar­ sinti, jog iš JAV į Londoną grįžęs prelatas Z. Kaczynskis gyrėsi pasita­ rimais su lietuviais, kai šie - neigė [1090]. Užkliuvo ir „Baltijos tautų komitetas“ iš Hitlerio pastumdėlių, kur patekę veikėjai nieko neatsto­ vavo [465]. P. Rotomskio atvykimas ypač įkaitino srovių ir LDT priešpriešą su komunistais. Birželį P. Žadeikis prašė P. Daužvardžio parengti praktiškų sumanymų kaip grumtis su antiliet. komunist. spauda [832], nes platinta intensyviai - siųsta nemokamai, palikta prie durų, dalinta piknikuose 125

LIETUVA PRIEŠ LTSR

ir 1.1, ne tik komunistinės spaudos centruose Čikagoje ir Brukline, bet ir kitur. Jo nuomone, kitų srovių spaudos reakcija buvo nepakankama ir nekoordinuota, nors turėjo būti pirmaeiliu uždaviniu ir jai, ir ALT, ir LTT, girdi, vietoj to, kad ginčytųsi, privalėjo sutarę patrigubinti pa­ stangas prieš komunistinius išmislus irjų įžūlumų. Kiekvienas komunis­ tinio laikraščio numeris ir straipsnis turi susilaukti greitos ir tinkamos kritikos. Šis reikalas turi būti aptartas neatidėliojant; kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga kas dienų parašyti bent po vienų straipsnį. Techniškoje (perrašymo ir nuorašo siuntinėjimo) darbo pusė gali ir turėtų būti su­ organizuota [213]. P. Žadeikis pavedė J. Budriui ir P. Daužvardžiui šiuos klausimus spręsti pasitelkiant spaudą [214]. Tiesa, J. Budrys tiek nepergyveno, jo galva, su komunistine spauda geriau už diplomatus kovojo Grigaitis ir Michelsonas, mes su jais konkuruoti negalime vartodami jų leksikonų. Kas liečia komunistų skverbimųsi į amerikoniškų spaudų, tai būtų svar­ biau, bet, kiek žinau, juos pradeda tvarkyti FBI irjie gerokai jau įbau­ ginti [29]. Ši priešprieša regima ir kitose šalyse, sakysim, patyręs, kad komunistai ketino slapta platinti „Tiesą“ tarp išeivių Brazilijoje, P. Ža­ deikis skatino A. Polišaitį parengti planą kaip efektingai gintis [381]. Kovos būdų su komunistine propaganda ieškojo ir pavieniai asme­ nys, pavyzdžiui, „Vienybės“ skaitytojas siūlė leisti juodąją knygą su išeivių komunistų „kvailiojimais“ - sugretinti, kaip vienur „Laisvėje“ ir „Vilnyje“ L. Prūseika, A. Bimba ir kiti prisiekinėjo ginti Lietuvos nepriklausomybę, ir kitur - į ją spjaudo [1055]. P. Rotomskio atvykimas buvo greitai pastebėtas. Gegužės pabaigoje P. Žadeikis prašė J. Budrio išsiaiškinti, kas jis per vienas [233]. Veikiai pradėta galvoti, kaip reaguoti į jo veiklą, anot P. Žadeikio, ginklas prieš propagandų ir agitacijųyra visuomenės kontrakcija. Tautiškai galvojan­ ti visuomenė be abejo imsis akcijos, jei tik žinotų kame dalykas. Vietos organizacijos turėtų būti įspėtos, kokios rūšies prakalbas ketina įvykti. Jis prašė J. Budrio stebėti komunistų prakalbas turinio irformos atžvil­ giu, kad padaryti atitinkamas išvadas. Kodėl gi nepaskelbti paraleliai kitos prakalbos. Kat raudonieji veikia, o kiti tik žiopso, tai išvados bus aiškiai neigiamos [238]. Spaudoje pasirodė prieš P. Rotomskį nukreipti straipsniai, kur teigta, kad tautybė - nežinoma, bet prieš keletą metų

126

_______ ______

Il DALIS. LAUK IANT LŪ ŽIO (1942-IEJI)

buvo išvarytas iš Panevėžio mokytojų seminarijos už antivalstybinę veiklą, 1940 m. vasarą pasiųstas ambasadoriumi į TSRS, o po okupaci­ jos - neva sekretoriumi GK, iš tikro - lietkomų vadu [465]. Spauda keitėsi kuo aštresniais dūriais. E Bagočius „Vienybėje“ ragi­ no komunistų vadovus surinkti bent 300 savanorių į JAVarmiją iš tų, kuriuos per I pasaulinį karą suagitavo dezertyruoti ir kuriuos siuntė protestuoti prie Baltųjų rūmų prieš „imperialistinį“ karą, kai J. Stali­ nas „broliavosi“ su A. Hitleriu [1349]. Kaip minėta, komunistinė spauda taikėsi primesti savo tematiką išeivių spaudai, bet jai dažniau teko reaguoti į akcentuotas oponentų. Viena buvo tremtinių likimas ir sovietinės represijos. ALT ketino iš­ leisti tremtinių sąrašus, bet pasitenkino perdavusi laikraščiams [682]. Juose buvo apie 11 000 pavardžių ir, kaip buvo teigta, atspindėjo tik dalį išvežtųjų (girdi, iš tikro išvežta 50-60 tūkstančių). Žibalo į liepsną šliūkštelėjo A. Bulotienė, iš Lisabonos ištrūkęs A. Daugirdas ir ypač M. Devenis. Apie A. Daugirdą buvo teigiama, kad kalbėdamas apie terorą demonstravo nuotraukas ar filmą apie bolševikų nukankintus kunigus [566]. R Rotomskis, išgirdęs apie M. Devenio atvykimą, įžvelgė, jog antitarybinis lietuvių frontas dar labiau sustiprės [508]. Jo sukeltą ažiotažą komunistai stengėsi men­ kinti, girdi, jį, grįžusį pas šeimą Vusteryje, apspito provincinio miesto žurnalistai, A. Vaičiulaitis kaip „Draugo“ korespondentas ir nepralei­ do progos - rašė apie jo kančias per kelis numerius. Girdi, M. Deve­ nio dėka spaudoje pasirodė ilgokas sąrašas mirusių ištrėmime, rašyta, kad kiti versti sunkiai dirbti ir išmirs [566], „Laisvė“ tyčiojosi, kad M. Devenis pasidarė didžiausiu mučelninkuymat pasitarnavo A. Hi­ tleriui niekindamas TSRS [465]. Panašiai buvo ir su A. Bulotiene, dėl kurios komunistinė spauda ypač susirūpino po jos pokalbio su „Long Island Daily Press“ kores­ pondentu ir jos pasisakymus išspausdinus „Drauge“ bei „Amerikoje“. „Vilnies“ korespondentas susitiko su A. Bulotienės tėvais Rugiais, ku­ rie, girdi, pasakojo, jog amerikiečių žurnalistai perspėjo nekalbėti blo­ gai apie TSRS, nes svarbiausia laimėti karą, bet „Vilnis“ pastebėjo, jog ji aršiai gina lietuviškus kvislingus [1122]. „Laisvė“ akcentavo skirtu­ mus tarp A. Bulotienės pasakojimų JAVir išeivių spaudoje, girdi, JAV spauda, jei blogai atsiliepė apie TSRS - neįdėjo, o „fašistai“ - spausdi127

LIETU VA PRIES LTSR____________________________________________________________________

no [1087]. „Laisvės“ atstovas teigė, kad ją priglaudusi Simutienė netu­ rėjo ko pridėti prie to, ką A. Bulotienė sakė JAVspaudai ir, remdamasi tuo, „spėliojo“, kad „Amerika“ išsigalvojo, kad pasitarnauti Hitleriui gal dar už „sendvičius“, kuriuos „prezidentas ‘Antanas Smetona galė­ jo atvežti nuo vokiško fiurerio. Juk sakomay kad Hitleris Smetonai net 125 000 dol. įbrukęs užantin. Nei vienas neduoda tokių „tipsų“ant ar­ batos tik todėl kad kas barzdapalaikę ant smakro nešioja. Bulotienė gal kokia „House-wife“, galėjo nesuprasti, kokius žodžius Laučkajai bruka. Kol ji pati nepaduos savo rankos rašto spaudon, tol, girdi, bus nežinia, ką iš tikrųjų sakė [951]. Tremtinių tematiką vis pakaitindavo artimųjų siekis ištraukti iš tremties giminaičius, juolab kad rasdavo padėjėjų tarp aukštų JAV politikų. Šie vis spaudė VD pasirūpinti ištremtais išeiviais - JAV piliečiais, sakysim, spauda skelbė, jog Masačūsetso valstijos senato­ rius rūpinosi ištremta pažįstama JAV piliete X.Y. [991] (gal omenyje turėta Lietuvos buvusio pasiuntinio JAV V Čarneckio žmona Ele­ na, jos sesuo buvo pasitelkusi pagalbon žymų politiką R. Caldwellą, šis - savo pažįstamus). Iš pradžių komunistinė spauda neigė trėmimus (anot R Rotomskio, ir tuo tikėjo), vėliau ėmė teisinti, kad taip likviduota penktoji kolona, jei ne trėmimai, jų aukos talkintų Hitleriui dar baisiau smaugti lietuvių tautų [465]. Remtasi ir JAV praktika - jai stojus į karą iš kai kurių ra­ jonų iškelti japonai, vokiečiai ir italai (P. Rotomskis prašė LKP straips­ nio šia tema) [566]. Ypač taikyta į tremtinių sąrašus, girdi, jie esą siųsti skleisti nacių propagandą ir melagingi. Juose ieškota klaidų, todėl taip apsidžiaugta, kai „Vilnis“ atseit gavo į Uzbekiją pabėgusios Elenos Bielinytės laišką, kuri buvo tremtinių sąraše kaip ir Antanas Adomaitis su sūnumis (atseit seniai, grįžę iš Lietuvos, gyveno Detroite ir t. t.). Prikibta prie teiginio, kad sąrašą sudarė Lietuvos RK, girdi, prieš me­ tus gestapo agentas P. Ancevičius rašė renkąs išvežtųjų pavardes [1051]. P. Rotomskis, radęs sąraše Zosės Lomsargienės pavardę, prašė kolegų iš Maskvos pasirūpinti, kad ši atsiųstų laišką, kuris paliudytų, kad iš­ važiavo pati. Jis siūlė palyginti tremtinių sąrašą su evakuotų ir, radus pasikartojančias pavardes, siūlyti jiems parašyti giminėms ir taip de­ maskuoti propagandinį jo pobūdį [508].

128

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

Naudota ir NKVD medžiaga, sakysim, prof. Jono Krikščiūno kalba apie nacių žiaurumus, iliustruojant jo nuotrauka su prierašu - rodos, buvęs liaudininkas, dirba gyvena ir dirba Rusijoje [1227]. Griebtasi ir protesto rezoliucijų. Pavyzdžiui, priimtoje ALDLD konferencijoje buvo smerkta oponentų spauda už tai, kad skleidė nacių propagandų apie neva išvežtus į Sibirą ir nutylėjo apie jų sušaudytus ir išvežtus į Vokietiją [465]. P. Rotomskio teigimu, tremtinių tema buvo „arkliuku“, kuriuo kle­ rikalai, socialistai ir fašistai jodinėja per paskutinį pusmetį. Anot jo, oponentai pakeitė taktiką ir teigė, jog į karą įklimpusi TSRS netrukdys išeiviams rūpintis tremtiniais, atseit nieko nepakeitė ir „Draugo“ ži­ nia, jog nesutinka [511]. P. Rotomskis rūpinosi, jog „Draugas“, paragi­ nęs remti tremtinius per JAVRK ir skelbdamas, kad RWR rūpinasi tik rusais, būtų sulaukęs nemažų aukų, o kovoti prieš jį negalėtų, nes, gir­ di, gelbėdami tremtiniams, gelbės ir Rusijai. Mat ir šįkart juto pasekmes to, kad RWR rūpinosi tik bendra pagalba TSRS, tad siūlė TSRS steigti tam tikrą komitetą rūpintis evakuotais lietuviais, jiems ir divizijai per­ duoti siuntas iš JAV, tada, girdi, dalykai išsispręs. Be to, baiminantis, kad oponentai šią pagalbą sies su propaganda ir naudos tremtinių laiškus, rūpintasi, kaip užbėgus jiems kelių [562]. Kitąsyk P. Rotomskis teigė, jog šie laiškai JAV patekdavo į vieną centrą, kur juos Prunskis kaip šio klausimo specas, apdirba, apibendrina irpadaro išjų tokį straipsnįy kad skaitydamas turi galvoti: jei nebus kas skubiai padary­ ta, tai tie tremtiniai netrukus visi ligi paskutinio tikrai išmirs. Anot jo, J. Prunskis, siekdamas sukaupti informaciją, kvietė rašyti JAV RK pa­ ieškojimų prašymus ir ragino LKP stropiau žiūrėti tų ištremtųjų korespondencijų [511]. P. Rotomskis teigė, kad J. Prunskis iš tremtinių gaudavo net telegramas (kun. J. Vailokaičio, A. Griciaus ir kitų), vienu metu manė, kad jos falsifikuotos, bet vėliau nutarė, jog tikros ir, rem­ damiesi jomis, laikraščiai dar daugiau rėkia [508]. Kaip minėta, komunistinė spauda stengėsi vaizduoti oponentų spaudą nacistine. Pavyzdžiui, „Laisvės“ akcininkų suvažiavimo re­ zoliucijoje, pritarus jos turiniui, šaukusiam išeivius į bendrų darbų, smerkta spauda, kuri per ilga laikų talpino Pr. Ancevičiaus ir kt. iš Berlyno ir Kauno hitlerinę propagandų, kad ji atliko labai žalingų dar­ bų - JAV lietuvių skaldymų, kuris kenkė ne tik Lietuvos liaudžiai, bet ir 129

LIETUVA PRIEŠ LTSR

JAV silpnino demokratines jėgas [465]- „Laisvė“, puldama „Naujienas“ ir „Dirvą“ dėl pronaciškos propagandos, teigė, kad jos formos keitėsi priklausomai nuo sąlygų, girdi, iš pradžių ji buvo atvira (kaip pavyz­ dys pateiktos P. Ancevičiaus telegramos), o kai nebegalėjo skleisti, apie nacius tylėjo, o TSRS - melavo [1094]. „Draugui“ pasiūlius „Laisvę“ ir „Vilnį“ vadinti rusų komunistų laikraščiais lietuvių kalba, „Laisvė“ atsikirto, jog „Draugas“ - nacių agentų laikraštis lietuvių kalba, redaguojamas Hitlerio atsiųsto agen­ to. Kitąkart skelbta, jog „Draugo“ štabui artimas asmuo pasakojo, jog pronaciškas žinias iš P. Ancevičiaus per Lisaboną gauna „Naujienos“, deda į savo špalas ir perduoda „Draugui“, perduodavo ir telefonu, o kai galėdavo - raštu. Vienu metu iš „Naujienų“ išnykus žinioms iš Lisabonos (t. y. nacių propagandai), „Vilnis“ didžiavosi, kad mūsų dėka, nes vis daugiau lietuvių nesitaikstė su nacių propaganda. Ta­ čiau užkliuvo, kad neva „Keleivis“ ir „Naujoji gadynė“ pasisakė prieš Il frontą, ar tai ne Berlyno muzika?, maža to - „Naujienos“ veikiai vėl ėmė spausdinti laiškus iš Lisabonos [465]. Nuolat kaip pronaciška pulta „Vienybė“, sakysim, užteko J. Tysliavai pareikšti, kad tarp išeivių laikraščių nėra pronaciškų, kai „Laisvė“ vėl priminė Vokietijos-TSRS karo pradžios proga išleistą „Vienybės“ numerį, kuriame sveikino iš­ laisvintą Lietuvą ir gyrė nacius [1095]. Rudenį „Naujienoms“, „Drau­ gui“ ir „Dirvai“ įsidėjus A. Geručio straipsnį „Lietuva ir Rusija“, ko­ munistams tai vėl tapo įrodymu, kad skirtingų srovių spauda („fa­ šistų“, socialistų ir klerikalų) palaikė ryšius su gerai veikusiu Gebelso propagandos biuru [495]. Įrodymu buvo ir tai, kad pronacių lietuvių spaudoje nebesimatė žodžio kacapai, bet užtat atsirado maskolius, tad šuo nelojęs negali iškęsti [1088]. Kaip pronaciškumo įrodymas naudota ir reakcija į žinias apie žydų žudynes. Antikomunistinė spauda jas pateikdavo rezervuotai, su nuo­ roda, kad negali patikrinti (oponentams tai buvo jų pronaciškumo įrodymas), o komunistinė - pasimėgaudama, ypač jei skelbė Vakarų spauda, kaip buvo su „Times“ korespondento Stokholme pranešimu, kad lietuvių policininkai gegužės 18-20 d. Vilniuje išžudė 60 000 žydų. Komentaruose pabrėžta, kad lietuviški fašistai seniai buvo mokinami to amato, dar 1939 m. smetonininkai Vilniuje buvo surengę pogromą, o JAV antižydišką neapykantą sėjo „Keleivis“ [982]. Ji spausdino LKP 130

Il DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

siųstus neretai su fantastika besiribojusius pasakojimus, kaip iš nelais­ vės pabėgusio sovietinio karininko apie 16 ooo žydų skerdynes Pane­ vėžyje, atseit lėktuvai šaudė iš miesto išvarytus žydus [1210]73. Neigiant „legendą“ apie sukilimą, teigta, jog ją sugalvojo norėję, kad taip būtų, o iš tikro to ir negalėjo būti, viso labo tebuvo išmesti keli vokiečių desantai, sudaryti iš repatriantų ir pabėgusių iš Lietuvos fa­ šistų su diversiniais tikslais, po to vokiečiai apginklavo vaduotojus ir tie žudė nesirinkdami aukų, girdi, tarp jų buvo ir rašytojai A. Rūkas bei J. Jurginis [506] (abu laimingai sulaukę karo pabaigos, pirmasis - Va­ karuose, pasitraukęs nuo antrosios sovietinės okupacijos). Sukilimo tematikos nustelbimui skelbta daug medžiagos apie na­ cių žiaurumus su dažnu fantastikos elementu. Sakysime, kad Vilniuje sušaudyti ir pakarti keli tūkstančiai komjaunuolių ir sovietinių akty­ vistų, Rokiškyje - 50, iš 800 belaisvių jaunuolių, laikytų koncentraci­ jos lageryje prie Šiaulių, šimtai žuvo nuo ligų ir bado, kiti iššaudyti, Kauno kalėjime nužudyta šimtai kalinių, į Kauno viešnamius suvaryta virš šimto kaimo merginų, kiekviena diena baigdavosi savižudybėmis ir žudynėmis; Niurnberge nukirstos galvos 20 lietuvių, Karaliaučiuje mirties bausme nubausta apie 30 ir t. t. [478]. Teigta, kad visi 18-45 metų vyrai vežti į Vokietiją, uždaryti universitetai, Šiaulių ir Vilniaus teatrai, rašytojai sukišti į kalėjimus, kiti gal nužudyti, gegužės 22 d. Kauno geležinkelio stotyje į Vokietiją vežti jaunuoliai užpuolė sargy­ bą, atvykus kariuomenei prasidėjo skerdynės, mieste įvestas karo sto­ vis [465], pirmą karo dieną subombarduoti 2000 Palangos pajūryje žaidusių vaikų. Taipogi antisukiliminiais laikytini ir LTSR aprašymai, girdi, per metus neliko bedarbių, daugiau kaip 70 000 gavo žemės, įsteigta daug įmonių, mokyklų, bibliotekų, teatrų ir 1.1., likviduotas neraštin­ gumas, įgyvendinta inteligentų svajonė - įsteigta Mokslų akademija, filharmonija [506]. Tai turėjo atsverti ir oponentų spaudos skelbtą Lietuvos darbo komisaro pavaduotojo Aleksiejaus Somovo dieno­ raštį, iš kurio matėsi jo susižavėjimas maistu, kokį vaidmenį vaidino N. Pozdniakovas ir 1.1. [465]. 73 Teigta, kad karininkas atnešė ir negyvo vokiečių karininko kišenėje rastas nuo­ traukas su žydų žudynėmis Šančių garaže. 131

LIETUVA PRIEŠ L T S R ___________________________________

Komunistinė spauda stengėsi fiksuoti menkiausius išeivių para­ mos LTSRepizodus, kaip HI lietuvių kongreso Monrealyje sveikinimą jos vadovams [565], Bruklino lietuvių mitingo sveikinimo telegramą J. Paleckiui [438], iš kitos pusės - populiarinti jos gyvasties liudijimus, iš kurių bene svarbiausi buvo mitingai Maskvoje ir LTSR AT sesijos sušaukimas. Iš anksto raginta klausytis mitingų transliacijų [465], spausdino jų medžiagą ir leido atskirais leidiniais [542] (tiesa, anot P. Rotomskio, LKP veikėjai perskaitę galėjo nebepažinti savo kalbų, kai po kelinto vertimo vėl grįžo į lietuvių kalbų, bet ir tokiame pavidale savo darbų jos čia padaro [507]). Iki išeivių spaudos atsirito ir buvusių Liaudies seimo narių pareiš­ kimo dėl 1940 m. įvykių aidas. A. Sniečkus rašė VKP (b) CK sekre­ toriui A. Ščerbakovui, jog reikia perduoti per radiją į Lietuvą bei už­ sienį ir telegrafu draugiškai spaudai LTSR AT prezidiumo pareiškimą ta proga [544]. Iki tol LKP vadovai pergyveno, kad nė vienas antita­ rybinis laikraštis nekreipė dėmesio į medžiagą iš Maskvos [542], bet, girdi, LTSR AT sušaukimas jiems tapo netikėtumu [570], juolab, anot P. Rotomskio, kad vėl buvo pradėję šnekėti apie emigracinę vyriau­ sybę ir čia pat gavo pasiskaityti apie sesijos posėdžiavimų. Tas juos ge­ rokai pritrenkė. Regis, reagavo P. Grigaitis ir P. Rotomskis, siųsdamas jo straipsnį LKP, tikėjosi, kad tai tik pradžia aštrios polemikos, kurių būtinai pačiups pažangiečių laikraščiai [522]. Daug vietos komunistinėje spaudoje teko ir karo veiksmų Rytų fronte aprašymui (beje, oficialūs TSRS pranešimai dėti aukščiau nei informacija apie JAV armijos veiksmus), sovietinių vadų pristatymui (tarp tokių D. M. Šolomskas kaip Lietuvos sūnų ir gyvą minėjo karo pradžioje sušaudytą generolą J. Smuškevičių... [1293]; jo karo eigos apžvalgoje nė žodžio nebuvo apie Stalino-Hitlerio susitarimus [1292]), jų nuotraukų buvo pilna karo metinėms skirtame „Laisvės“ numeryje. Kitąsyk vaizdai nuotraukose prasilenkdavo su paaiškinimais: po viena teigta, kad įamžinti nacių ataką atlaikę sovietiniai kulkosvaidininkai, o matomos patrankos, po kita - sovietiniai mechanikai taiso sugedusią techniką (bet vilkėjo amerikietiškas uniformas ir taisė amerikietišką mašiną [1315]), Josifas Stalinas virto Juozu Stalinu... [465]. 132

Il DALIS. LAUK IANT L Ū ŽIO (1942-IEJI)

Komunistinė spauda, sekdama oponentus, citavo „Lithuanian situa­ tion“ straipsnį apie būtinybę siekti vienybės, teigdama, jog tai papuoša­ las, užsidėtas atsižvelgiant į VD pareiškimą, kad nepritarė bendriems karo interesams kenkusiems tautinių grupių ginčams, girdi, tad LDT propaganda buvo kiek papuošta naujais rūbais [465]. Kitąsyk didžiuo­ tasi pasiekimais, girdi, J. Tysliava ir J. Stilsonas neapnuodijo žmonių atseit „Vienybės“ piknike Filadelfijoje TSRS ir Vokietijos šalininkai kone susimušė besiginčydami [1092]. Kovos lauku tebebuvo ir prakalbos. Abiejų pusių atstovai toliau keliavo po kolonijas kalbėdami išeiviams ir kitataučiams (sakysim, O. Norem kas savaitę pasakydavo bent po kalbą klubuose [680]), bet R Rotomskio pasirodymas ir čia daug ką pakeitė, juolab kad jo kalbas stengtasi organizuoti po pagalbos TSRS vėliava (tuo užsiėmė RWR priklausę vietos lietuvių „Medikalės pagalbos TSRS“ komitetai [1144]). Tai leido prisivilioti JAV pareigūnus. Sakysim, LDT sujaudino spalio 4-11 d. Bostone, Montele ir Vusteryje rengtos prakalbos, skelbta, kad, be A. Bimbos, R. Mizaros, R Rotomskio, kalbės gubernatoriaus pava­ duotojas ir mero atstovas. Susirūpinta, jei išeiviai, daugumoje prasčio­ kai, pamatys R Rotomskį su gubernatoriaus atstovu vienoje mašinoje, lydimą policijos eskorto, pasidarys neretai kenksmingas išvadas. Teig­ ta, jei JAVnepripažino Lietuvos prijungimo, turėjo neleisti R Rotomskiui važinėti, o VD - informuoti gubernatorių, ir raginta išsiaiškinti, kokia R Rotomskio padėtis - nei konsulas, nei vicekonsulas, tai kas gi - raštininkas. Bet - nauja fazė lietuvių komunistų veikime, nuo šiol lietuviai komunistai buvo tik komunistai, jokios oficialios paramos ir padrąsinimo jie negaudavo [658]. Gan greitai sutvarkyta mitingų, kur dalyvavo P. Rotomskis, organi­ zavimas, siejant juos su JAV paramos TSRS judėjimu - P. Rotomskis su D. Šolomsku suderindavo kolonijas, kur buvo svarbus jo pasiro­ dymas, tada per JAV KP struktūras jų RWR komitetui perduodavo nurodymą surengti mitingą su rekomendacija pasikviesti TSRS GK Niujorke atstovą ir šis tai padarydavo74. Mitinge kalbėdavo keli orato­ riai, pertraukose tarp kalbų buvo atliekama meninė programa. 74Sakysim, Juozas Šimanauskas iš Klivlando kvietė P. Rotomskį kalbėti mitinge, grin­ džiant jo būtinybę tuo, kad čia gyveno A. Smetona, J. Tūbelienė, S. Gabaliauskas, leisti dufašistiniai laikraščiai, šią laiško dalį P. Rotomskis pasibraukė raudonai [531]. 133

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Pagrindinis kalbėtojas buvo P. Rotomskis. Jam tai buvo patogiausia forma išeiti į viešumą [507]. Anot jo, mitingams ruošdavosi kruopš­ čiai, kalbėdavo pusvalandį ar valandą. Kalbų turinį sudarė informa­ cija apie situaciją Rytų fronte, pasakojimai apie TSRS armijos karių žygdarbius, padėtį Lietuvoje, sovietinių partizanų ir 16 divizijos kovas, nacių okupuotos Lietuvos lyginimas su sovietine. P. Rotomskio žo­ džiais, jis ypač daug dėmesio skyrė LTSRvyriausybės populiarinimui, akcentavo, kad, girdi, nė akimirkai nenutraukė veiklos nuo tada, kai buvo išrinkta liaudies ir vadovauja lietuvių tautos kovai. Sykiu jis pul­ davo LDT ir išeivių pastangas sukurti vyriausybę (tiesa, girdi, atvirai apie „fašistų“ planus nekalbėjo, nes manė, kad tikslingiau juos igno­ ruoti, be to, tai atlikdavo vietos darbuotojai). Mitingus išnaudojo ir susipažinimui su padėtimi kolonijose, komunistinių organizacijų dar­ buotojais, rengė pasitarimus su jais. Kiek žinoma, 1942 m. P. Rotomskis kalbėjo aštuoniuose mitinguo­ se: Brukline (gegužės 17 d.), Čikagoje (birželio 19 ir lapkričio 15 d.), Klivlande (birželio 21 d.), Bostone (spalio 4 d.), Montele (spalio 4 d.), Vusteryje (spalio 11 d.) ir Detroite (gruodžio 13 d.). Jis buvo jais pa­ tenkintas, girdi, per antrą mitingą Čikagoje 1200 žmonių paaukojo 2400 dol., o komunistai teigė, jog padėdavo surinkti didesnę ir įvai­ resnę publikų. Tiesa, iš pradžių P. Rotomskio keliones sunkino tai, kad GK sąmatoje joms nebuvo numatyta lėšų, vėliau išlaidas ėmė dengti mitingų organizatoriai. Savo sėkmę jis aiškino tuo, kad kalbėjo LTSR vyriausybės vardu, kaip tokį jį matė išeiviai ir priešindavo fašistinės Lietuvos atstovams [504] ir - lietuviškai, girdi, dėl to Čikagoje mūsų amerikonai sukėlė man tikrų ovacijų [507]. Mitingų fronte kovota įvairiomis formomis. P. Rotomskis oponen­ tų spaudoje vadintas maskolių bernu, pastumdėliu [508], organizuoti kontrmitingai - sakysim, po A. Smetonos mitingo Filadelfijoje vietos komunistai suorganizavo savąjį ir pakvietė P. Rotomskį, kartu iškėlę uždavinį surinkti RWR daugiau aukų nei per savo surinko LSV, pla­ tinti atsišaukimai, arba visa tai buvo apjungiama (sakysim, per mi­ tingą Filadelfijoje, kur dalyvavo A. Smetona, prie įėjimo platintuose 134

___

Il^DALIS. LAUK IANT LŪŽIO (1942-IEJI)

atsišaukimuose jis „demaskuotas“ kaip nacių agentas, komunistai tuo pat metu surengė organizacijų, kurios buvo jų įtakoje, susirinkimus, bet, anot P. Rotomskio, neįstengė atitraukti publikos nuo fašistų mi­ tingo, o A. Smetona nei savo kalboje, nei interviu žurnalistams nieko nesakė apie A. Hitlerį [528]). Detroite A. Smetoną, einantį į mitingą, prie durų pasitiko komunistinių pažiūrų išeivė fašistiniam sveikini­ mui iškelta ranka ir šūksniu „Hail Hitler“. A. Smetonai paklausus, ką tuo nori pasakyti, moteris riktelėjo: „Važiuok pas Hitlerį į Vokietiją, Amerikoje fašistai nereikalingi.“ Policija į incidentą nesikišo, pareiš­ kusi, kad JAV - žodžio laisvė, ir komunistai galėjo džiaugtis, kad apie jį rašiusi JAV spauda išspausdino ir A. Smetonos valdymo apžvalgą. Griebtasi ir gana drastiškų būdų, sakysim, prieš komunistų mi­ tingą Bostonefašistai, likus kelioms valandoms iki pradžios, nugirdė salės sargą ir organizatoriai niekur nerado rakto (bet padėjo netoli­ mos protestantų bažnyčios kunigas, įsileidęs į savo patalpą, girdi, taip demonstruodamas simpatiją RWR) [504]. 1941 m. mitinge Bostone S. Michelsonas vietoj aukos TSRS rinkėjams padavė nupieštą špygą su prierašu „Mano dovana Stalinui“ (komunistinė spauda tai dažnai atmindavo, o P. Rotomskiui buvo pretekstu pergyventi, su kokiais že­ miausios rūšies chuliganais tenka čia susidurti; ne viskas sekėsi su JAV pareigūnų dalyvavimu, sakysim, Masačūsetso gubernatorius ir Bosto­ no meras atsisakė dalyvauti mitinge dėl ligos [522]). Į tarpusavio kovas buvo įtrauktos ir represinės JAVinstitucijos, ku­ rioms srovių atstovai teikė dezinformaciją vieni apie kitus. Sakysim, komunistai kitas sroves skundė kaip pronaciškas, tarp kaltintų atsi­ dūrė ir SLA [1047]. Neliko skolingi ir oponentai, tai pastebėdavo ir amerikiečiai, sakysim, Kolumbijos universiteto profesorius C. Manningas teigė, kad lietuviai vienas kitų skundžia, vieni apkaltinami fa­ šistais, kiti komunistais, pavyzdžiui, kaip komunistą kunigai įskundė dr. J. Rimavičių (tai buvo viena priežasčių, dėl kurių šis paliko univer­ sitetą ir jame išnyko lietuvių kalbos kursai); tam tikri valdžios agentai klausinėjo tautininkų Venciaus ir K. Jurgėlos kaimynus [25]. Kažkieno pastangomis VD pasiekė žinia apie A. Smetonos rašytus memuarus 135

LIETUVA PRIEŠ LTSR

ir šis perdavė savo susirūpinimą R Žadeikiui, kad jų išleidimas būtų yyžalingas Lietuvos bylai1[1257]. Tiesa, nereikia manyti, kad lietuviai buvo išimtis, sakysim, prasidėjus karui buvo skundžiami ir Ukrainai, to nevengė ir rusai baltagvardiečiai, iš kurių spaudos ukrainų laikraš­ tis „atimdavo“ skaitytojus, dėl to Džersyje ukrainų centre ir „Svobodos“ redakcijoje atlikta krata, vadovai - tardyti [24]. Išeiviai ir Lietuvos diplomatai laukė sąjungininkų pergalės. Bet !943-1ЩЧ pradžia atnešė ne tik vieną didžiausių pergalių prieš Ver­ machtą - 6-osios vokiečių armijos kapituliaciją Stalingrade ir trijų dienų varpų gaudesį Vokietijoje. Varpai ėmė gausti ir Lietuvai - prie jos ėmė artėti Raudonoji armi­ ja, niekais versdama viltis, kad pasikartos 1918-ųjų scenarijus ir taikos derybos prasidės Rytų frontui nepasiekus Lietuvos sienų.

HI DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS (1943-1944 M. VASARA) Rastu, žodžiu, veiksmais tarpusavio nesantaikos demonstravimas yra ne mažiau apgailėtinas ir kovotina nelaimė, kaip ir perdėtas palinkimas ieškoti išganymo sekant labiau svetimomis gairėmis negu savomis [351]. Visuomeniniai-politiniai pokyčiai. Nežiūrint vermachto spyriojimosi, Rytų frontas stūmėsi į vakarus ir tai nieko gero nežadėjo Baltijos ša­ lims. A. Edeno vizito į JAVišvakarėse Londono „The Times“ paskelbė, kad po karo tik D. Britanija ir TSRS užtikrins Europai taiką, ir TSRS turi pati spręsti, kokioje padėtyje jai būsią saugiausia. JAV tai sukėlė audrą, nes laikraštis laikytas Londono nuomonės reiškėju ir A. Edenas pagarsino, kad taip nėra [1138, p. 122-123], o »The New York Times“ rugpjūčio 10 d. vedamajame ragino sąjungininkus tartis dėl pokario ir teigė, kad vakariečiai rūpinosi Lenkija ir Baltijos šalimis laikydamiesi Atlanto chartijos [1138, p. 129-130]. Tačiau TSRS ėmė akcentuoti ne tiek „savanorišką“ Baltijos šalių įstojimą, kiek „strateginių sienų“ būtinybę; kad jos nuo neatmenamų laikų istoriškai susijusios su TSRS ir atsiskyrė jai nusilpus po pilietinio karo (panašų argumentą panaudojo TSRS pasiuntinys L. Maiskis po­ kalbyje su V. Čerčiliu), girdi, ką sakytų amerikiečiai, jei JAVpilietinio karo metu būtų atsiskyrusi Florida ir politikai diskutuotų, ar jai verta 137

LIETUVA PRIEŠ LTSR

grįžti [1138, p. 133]. Regis, JAVlabiau pastebėtas su politiniu praktišku­ mu susijęs sienų argumentas, spaudoje jį skelbė publicistas ir politikos filosofas Walteris Lippmanas [1138, p. 135]. Politiniu praktiškumu situaciją vertino ir „New York Times“ žurna­ listas Otto Tolišius, J. Budriui sakęs, kad po Vokietijos likus Japonijai, vakariečiai, kad įveiktų ją, neerzins TSRS, tad baltams liko priešintis be vilties laimėti, kitaip neįrodys nenorėję okupacijos, tai claim atei­ čiai. J. Budrys manė, jog situacija buvo jiems nepalanki, nes TSRS ger­ bėjų daugėjo ir spaudoje, ir tarp radijo komentatorių. Tiesa, O. Toli­ šius manė, jog tai tebuvo mada, bet J. Budrys atrėžė, jog nieko gero, kai komentatoriai eina su mada, o ne šviečia žmones [675]. Matyt, tai ėmė kelti grėsmę LDT, pavyzdžiui, G. L. P. Grant-Suttie abejojo savo likimu, nes ėmė gauti laiškus „Consulate General of Lithuania (Rus­ sia)“ ir protestai negelbėjo, tad pasiruošė uždarymui [789]. Bet vis tik negalima teigti, kad JAV spauda linko į TSRS pageidautą pusę. Antai 1944 m. kovą „American Mercury“ paskelbė TSRS specialisto, „New York Times“ knygų apžvalgininko Williamo H. Chamberlaino straips­ nį „Ar Stalinas diktuos Rytų Miuncheną“, kur įrodinėta, jog šis neturi teisių į Baltijos šalis ir į Lenkijos dalį ir kad daug JAV laikraščių tyčia klaidino visuomenę, iškreipdami tiesą apie TSRS [1138, p. 138]. 1943 m. tebesvarstyta vyriausybės emigracijoje problema. S. Gabaliauskas siūlė tarpusavyje pripažinti LTT ministrų kabinetu, K. Gri­ nių - premjeru, P. Vileišį - užsienio reikalų ministru, o jį - finan­ sų [647]. Informacija iš Lietuvos liudijo, jog ten LTT laikyta vyriausy­ be, anot K. Pakšto, siekiant palaikyti atsparumą prieš okupantus, bet manė, jog veikiau joje nei užsieny atsiras proga kurti ją [890], nors diplomatai Europoje ragino kokioje Centrinės Amerikos šalyje suda­ ryti nors mažą valdžios užuomazgą [902], problema tapo ir 1943 m. susikūręs VLIK. Vis didesne kliūtimi darėsi nesutarimai (ir Lietuva vėl buvo prie­ kaištu, girdi, čia visi vieningi), nors, sakysim, K. Pakštas problemų nematė, girdi, totalitarines tendencijas terodė vienas laikraštis (t. y. „Dirva“), o su juo pasipeša keli [890]. Apie vienybę šnekėta 1943 m. sausio 8 d. ALT konferencijoje Niujorke, kurioje dalyvavo ir diplo­ matai. Tartasi kaip spręsti A. Smetonos keltus nesutarimus, plėsti propagandą, priimtas raginimas minėti Vasario 16-ąją. Laikoma, kad 138

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

nuo jos prasidėjo aktyvesnė, planinga ALT veikla [1350, p. 553] (po poros savaičių apie ją smulkiai informuota LKP [525]). Sausio 9 d. LTT pasiūlė steigti koordinacinį komitetą iš pasiuntinio ir tarybų at­ stovų [130]. P. Žadeikis iš dalies pritarė, bet ragino įtraukti ir LVS bei vėl laikė komitetą pagalbine institucija [343], o LTT vėl kartojo, kad neturint vyriausybės statyti pasiuntinybes - aparato likučius - aukš­ čiau visuomenės neracionalu [129]. Nesutarimo akmeniu tapo ir LVS dalyvavimas, su ja, nežiūrint mėginimų tartis, santykiai prastėjo. Abi pusės vis taškėsi kaltinimais, sakysim, LVS - kad katalikai pataikavo Vatikano siekiui sukurti didelę katalikišką Lenkiją per savo šulus Pakš­ tą ir kompaniją [425], aplamai, LTT - lenkberniai, su kuriais susidė­ ti sarmata [1300], juolab kad jos nariai siuntė į anglų kalbą išverstus prieš A. Smetoną nukreiptus spaudos pranešimus kokioms tai institu­ cijoms Vašingtone, S. Gabaliauskas grasino, jog atkūrus Lietuvą LTT iš lenkų lėktuvų mėtys proklamacijas, kad po 24 val. smetonininkai bus nuversti [772]. LVS netenkino ir R Žadeikio raginimas vienybės pagrindu laikyti Vasario 16-osios aktą, girdi, ignoravo Lietuvos kons­ tituciją, į kurią turime rikiuoti savo veiksmus [177]. Aistras kaitino ir LTT. LDTvis paabejodavo, ar nevertėtų ją sugriau­ ti, bet LTT ir taip silpo, prarasdama JAV pilietybę priėmusius narius [647], tad tenkinos stebėjimu (J. Budrys turėjo teikti informaciją su komentarais [821]). LTT silpimo ženklu laikytas ir H. Rabinovičiaus susitikimas su V. Andriuliu ir, anot šio, pripažinimas, jog LTT vieš­ patauja nusiminimas bei suvokimas, kad iš propagandos, kokią varė prieš SSSR, nieko nebus. Būk norėtų pakeisti savo veiklos gairest atsineš­ ti draugiškai link SSSR [430]. Nesutarimo obuoliu buvo nepasidalijimas kas už ką atsakingas. Diplomatai tebekartojo, kad jiems priklausė diplomatinė sfera, o išeiviams, kaip talkininkams - politinė, kultūrinė ir labdaros vei­ kla, konkrečiai, JAV spaudos stebėjimas ir reagavimas į jos publika­ cijas, dalyvavimas JAV organizacijose ir Lietuvos klausimo kėlimas jose [776], įtakingų amerikiečių paramos ieškojimas [695]. Ieškant vienybės 1943 m. vasarą ALT nutarė šaukti išeivių konfe­ renciją, į kurią numatė kviesti 300 dalyvių, ypač kuo daugiau jau­ nų siekiant suteikti visam apsnūdusiam lietuvių judėjimui gyvumo ir konkretumo [696], nors ir nuogąstauta, kad taps dar viena peštynių 139

LIETUVA PRIES LTSR

vieta. Konferencija įvyko rugsėjo 2-3 d. Pitsberge, apie 500 jos daly­ vių nutarė sudaryti visų srovių ir organizacijų koordinuotą talką rem­ ti JAV karo veiksmus ir Lietuvos kovą už laisvę. Tam tikslui nutarta, kad ALT formuos komisijas ir komitetus kolonijose. Šie turėjo remti LDT informuodami apie savo nusistatymą JAV, jų sąjungininkus ir politikus. Konkrečiai, planuota, kad seks vietos spaudą ir, prireikus, atitinkamai reaguos, rengs bendras ar lokalines konferencijas, kalbas arba paskaitas apie Lietuvą, leis apie ją įvairius pareiškimus bei leidi­ nius. Kalbant apie paramą nuo karo nukentėjusiems Lietuvos pilie­ čiams, ALT ir fondai raginti jungtis bei stoti į „National War Fund“ („Nacionalinį karo fondą“). Buvo nutarta prie ALT politiniams ir kultūriniams tikslams sudaryti kasą, kurios įplaukas būtų sudariusios aukos ir duoklės [640]. Tad LDT savo pasiekė, bet nutarimas sudaryti paliaubas tarp srovių ir remti Lietuvą, o ne jos partijas, liko žodžiais. Konferencijoje ne­ dalyvavo LVS (girdi, ALT nesitarė kaip lygi su lygia, o renginys buvo vienu iš etapų ALT siekiant neleisti A. Smetonai grįžti į valdžią Lietu­ voje [772]). Ji neatsiliepė ir į pakartotiną ALT bei LDT kvietimą kurti koordinacinį komitetą [789], ir į ALT kvietimą į pasitarimą, kur keti­ no aptarinėti ir informacinio centro bei leidybinius klausimus [126]. 1943 m. baigėsi dar vienu žymiu renginiu - komunistiniu gruodžio 18-19 d. „Demokratinių lietuvių suvažiavimu“, kur, anot J. Laučkos, 312 delegatų atstovavo 186 draugijoms, bet iš esmės - LDS ir ALDLD kuopoms, atsistojimu pagerbta Raudonoji armija, JAVkariai - ne, nu­ tarta atidaryti antrą frontą prieš antikomunistus lietuvius JAV ir tam rinktos aukos [1138, p. 135]. Sudaryta Amerikos lietuvių demokratinė taryba, turėjusi kurti analogiškus komitetus kolonijose. Nežiūrint šnekų apie bendrą pokario likimą ir interesus, santy­ kiai su kitomis tautomis liko santūrūs, anot K. Griniaus, R Žadeikis laikėsi tik informacinio prado [129]. Aistras tebekaitino LTT ryšių su R. Europos šalių atstovais politika. Mat tikėtasi, kad pasikartos 1918 m. scenarijus, bet kadangi šįkart naujas agresorius - TSRS - bus stipresnis, derėjo išnaudoti rytų europiečių JAV mėginimus derintis veiksmus. Vasario 16-osios proga keletas mitingų priėmė rezoliucijas kviesti į Lietuvą JAV armiją, bet tai buvo mažai tikėtina, tad išeivių pareiga vadintas draugų ieškojimas, ypač tarp kaimynų, o sienų klau­ 140

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

simus galvota spręsti atgavus nepriklausomybę [890]. ALT surengė susitikimą Čikagoje su Čekoslovakijos prezidentu E. Benešu [737]75, mėginta veikti su latviais ir estais76, bet didžiausia problema liko san­ tykiai su lenkais. Ryšių ieškojo abi pusės. 1943 m. Čikagoje įvyko keli susitikimai. Pirmame, lenkų rengtoje vakarienėje, lietuviai protestavo dėl propa­ gandos prieš juos, girdi, jų puolimas baigsis tuo, kad vakariečiai per­ leis Lietuvą TSRS, ir lenkai pažadėjo švelninti veiksmus. Kovo mėnesį lietuvių surengtoje vakarienėje iš lietuvių pusės dalyvavo J. Prunskis, L. Šimutis, P. Grigaitis ir M. Vaidyla, iš lenkų - keturi žurnalistai ir Lenkijos informacijos biuro darbuotojai dr. Junosza ir Stamirowski; lenkai siūlė bendradarbiauti, bet lietuviai pažadų nedavė [731]. Trečias susitikimas įvyko, anot M. Vaidylos, TSRS paskelbus savo reikalavi­ mus dėl sienų. Lenkai, užsiminus apie Vilnių, papriekaištavo, ko dėljo sielojasi, girdi, turite. Abi pusės sutarė dėl požiūrio į TSRS. M. Vaidy­ los nuomone, tai leido stiprinti antisovietinį bloką, gauti informacijos ir pasimokyti, nes lenkai turėjo tobulą propagandos aparatą ir pusė­ tinai išlavintų žmonių (tiesa, stebėtasi, kad po susitikimų šokteli an­ tilenkiškas nusistatymas) [810]. Ryšius LTT su lenkais teisino ir LDT izoliacinės politikos žalingumu lietuviams, nes kas tokią nesimpatišką, rūpesčių keliančią tautą gali globoti, kad išmokius gyventi [631]. Tiesa, anot LDT, 1944 m. K. Grinius, gavęs Lenkijos URM dokumentą, kad su LTT nėra ko kalbėti, nes negausi ir neįtakinga, prabilo, jog su len­ kais nėra ko bendrauti [647]. Nors diplomatai ir vengė ryšių su lenkais (anot P. Daužvardžio, jie buvo korektiški ir atsargūs [776]), kartais pripažindavo jų vienų ar kitų veiksmų naudą. Pavyzdžiu galėtų būti politinio pobūdžio pamal­ dos Niujorko Šv. Patriko bažnyčioje ryšium su kažkokių dviejų lenkų socialistų nužudymu Maskvoje. J. Budrio nuomone, tokios pamaldos, kai TSRS buvo JAV tapę lyg ir idealu, pavyzdžiu, ir visuomenė užmir­ 75 Anot P. Rotomskio informacijos, šis atsisakė kalbėti apie Baltijos šalis, nes netu­ rėjo įgaliojimų [575]. 76Bet diplomatai vėlgi liko santūrūs, nors išeiviams latviai buvo pavyzdžiu, sakysim, K. Jurgėla, gavęs A. Bilmanio knygą „Latvia under German occupation“, teigė, kad jie turi daugiau kultūros, o skaičiumi gausesnė LDT nesugebėjo nieko panašaus pa­ rengti, nerodė nei pusės tiek energijos, kiek Bilmanis su savo 1ar 2 darbininkais ir jam įrodinėjo, kad su latviais nevalia bendrauti, o Julius Smetona pateikinėjo ilgus latvių nuodėmių sąrašus [631]. 141

LIETUVA PRIEŠ LTSR

šo komunizmo baisumus, o gal ir nežino - bendrai naudinga ir pačiai Amerikai. J. Budrys norėjo jas išnaudoti lietuvių tremtinių primini­ mui, bet, pakviestas, negalėjo dalyvauti ir paprašė, kad jį pavaduotų vicekonsulas V. Stašinskas (tiesa, apgailestavo, kad lenkai blogai suor­ ganizavo ir nemokėjo išnaudoti tos demonstracijos) [660]. Bet tai buvo veikiau išimtis, nes kai J. Daužvardį aplankė Lietuvoje gyvenęs leidinio „Monthly Bulletin for International Studies of Social and Economic Problems“ leidėjas ir redaktorius Lenkijos pilietis Rabias Shloma Gliksman ir pasiūlė bendradarbiauti su lenkais, šis atsakė, kad kliudo senos lenkų skriaudos [784]. P. Žadeikis teigė, kad lenkų ly­ deriai pasakė savo nuomonę apie Vilnių ir santykius su lietuviais, bet kai kurie vis tiki stebuklais, per susitikimus išsiaiškindavo reikalingą informaciją [848]. Ryšių ieškojimas nepraslydo pro P. Rotomskio akis. Jo laiško, kuriame rašė, kad fašistas Jurgėla pradėjo stiprių kampanijų už suartėjimų su lenkais, paraštėje A. Sniečkus pažymėjo Paleckisf Venclova [448], matyt, kad perduotų panaudoti propagandoje. Informacijos kaupimo problematika. Nežiūrint permainų fron­ tuose, informacija iš Lietuvos liko nemenku galvos skausmu visiems, kam jos reikėjo. Svarbiu šaltiniu išliko joje leista lietuviška ir vokiška spauda, kuri patekdavo į neutralias šalis, pirmiausia - į Švediją, šalių spaudos pranešimai. 1943 m. LDT ir išeiviai pagaliau užmezgė ryšius su pogrindžiu, daugiausia - Antano Valiukėno dėka. Pasitraukęs į Vokietiją 1940 m., jis su keliais bendradarbiais užmezgė ryšius su diplomatais Berlyne. Iš pradžių pogrindžio ryšininkų iš Lietuvos atgabentą informaciją į Stokholmą perduodavo vengrų diplomatai. Vėliau ją ėmė vežti Švedijos karo atašė pulk. Carl H. Julin-Dannfelt. Be to, dukart Švediją pasiekė pogrindžio atstovas Algirdas Vokietaitis. Šie ryšiai palaikyti padedant Suomijos, Estijos ir Latvijos pogrindininkams. Abiem atve­ jais informacija patekdavo į V. Gylio rankas ir, jo sutvarkyta, būdavo perduodama JAV pasiuntiniui Hersheliui V. Johnsonui, ambasadoje dirbęs buvęs JAVkonsulas Lietuvoje H. E. Carlson vertė į anglų kalbą ir rengė paaiškinimus (dera pastebėti, Lietuvos atžvilgiu objektyvius). Paruošta medžiaga su H. Johnsono pasirašytu lydraščiu diplomati­ niu paštu buvo siunčiama VD, kai kada - ir D. Britanijos URM [1358, p. 5-6]. Iš viso pasiųsta virš 70 siuntų, tarp jų buvo JAV pasiunti­ 142

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

nio padėties Lietuvoje apžvalgos, rengtos remiantis pogrindininkų memorandumais, įvairūs dokumentai, susiję su patarėjų, partijų ir pogrindžio veikla. A. Valiukėno ir A. Vokietaičio informacija pasiekdavo ir išeivius. Pavyzdžiui, pastarasis Stokholmepirmą kartą pasirodė liepą. Gruodį per Lisaboną į JAVatkeliavojo informacija [777], dalis pateko į spaudą. Buvo nurodyta, kad atgabenusio asmens pavardė neskelbta dėl suprantamų priežasčių [1136]. Ryšių paieška sustiprėjo susikūrus VLIK. Liepos 20 d. „Drauge“ pasirodžiusi pirmoji informacija apie jį buvo paimta iš Lon­ done gyvenusio kun. Kazimiero Matulaičio laiško, kur užsiminta, kad jo atstovai išvyksta ar jau buvo išvykę į užsienį [741]. K. Pakštas, patyręs apietai, ragino kąnors siųsti susitikti sujuo [902], P. Žadeikis prašė V.Gy­ lio informacijos apie VLIK, kad istorikai Lietuvoje surinktų medžiagą, pagrindžiančią Gardino ir Suvalkų priklausomybę Lietuvai [328]. Pastangos palaikyti ryšius su VLIK baigėsi tragiškai - šis, 1943 m. gruodžio mėn. gavęs I. Šeiniaus laišką, kad įtakingi suomiai kvietė atvykti rezistencijos atstovą, pasiuntė pulk. lt. Kazį Ambraziejų [1352, p. 253], bet gestapas jį suėmė, o po to prasidėjo VLIKnarių areštai [1355, p. 244]. Tiesa, 1944 m. pavasarį A. Vokietaitis telegrafavo į JAV, kad užmegztas nuolatinis ryšys su Lietuva, be to, informacija gauta ir klausantis kurį laiką Lietuvoje sekmadieniais, dešimtą valandą ryto 40 metrų banga veikusio pagrindinio „Laisvos Lietuvos“ radijo laidų (kitąsyk jas trukdė vokiečių ar sovietų radijo stotis) [257]. Ryšius su pogrindžiu turėjo ir diplomatai Šveicarijoje, ir K. Gri­ nius ragino per juos LTT siųsti į Lietuvą informaciją apie tarptautinę padėtį, ALT dokumentus, Pitsbergo konferencijos rezoliucijas [878] (matyt, įtakos turėjo E. Turausko prašymas, kad desperuojančius sumarinti bei sutvirtintu jos reikėjo ir diplomatams [914]). Būta daugiau atvykėlių - P. Rotomskis susirūpino „Naujienoms“ pranešus, kad Kanadoje pasirodė Jonas Montvilas, kuriam, ištremtam 1941 m., pavyko pabėgti per antrą mėginimą [580]. Skelbta, kad per Aziją į Angliją atvyko du Lietuvos žydai [1040], 1944 m. pradžioje į Argentiną - vokiečių išleistas buvęs Lietuvos pasiuntinybės sekre­ torius Jurgis Kučinskas su žmona, anot K. Graužinio, patvirtinęs anksčiau žinomas žinias [115].

143

L į E I ! ^ J ^ ? . L T S R ___________________________

Per RK pasiekdavo ir retas laiškas iš Lietuvos, bet ilgai keliavęs, sa­ kysim, M. Avietėnaitės - beveik metus [968], ir tremtinių (rašyti anglų ir rusų ar lietuvių ir rusų kalbomis, ant voko - angliškai ir rusiškai, tad siūlyta atsakant šalia lietuviško ar angliško teksto pridėti ir rusišką vertimą, o ant voko rašyti dviem kalbom [1027]). Komplikuoti buvo diplomatų JAV ryšiai su Europa, gruodį R Žadeikis teigė nebegaunąs Berno biuletenio [252]. Anot E. Tu­ rausko, jie negavo išeivių spaudos nuo 1942 m., tik kelias neaiškias ir nieko nesakančias Zadeikio telegramas, vėlavo reti laiškai, patikimiau buvo siųsti per tarpininkus [914] (matyt, kitų šalių diplomatus [902]). P. Žadeikis 1943 m. rudenį rašė į Berną, kad keli jo laiškai grįžo po devynių mėnesių, tad liko tik radijo kelias [372] (bet, regis, vilties neprarado, nes kitą mėnesį pasiuntė „Lithuanian situation“ ir spau­ dos apžvalgą [373]). Šifruotomis telegramomis per RCA (Radiogram RCA Communications Inc.) palaikytas ryšys su Londonu (kitąsyk tekdavo pakartoti adresatui „neįveikus“ šifro). Sunkėjo ryšiai ir su Švedija, sakysim, vienu metu informaciją iš JAVV. Gylys gaudavo per B. K. Balutį, bet sutrikus susisiekimui su Londonu, P. Žadeikis ėmė siųsti tiesiai [327]. Išnaudotos galimybės rinkti informaciją iš oficialių pareigūnų abi­ pus Atlanto, sakysim, E. Turauskas teigė girdėjęs, kad anglai siūlė pripažinti Baltijos šalių aneksiją, bet pasipriešino JAV[914]. Nepamiršti ir žurnalistai, sakysim, Constantine Brown iš „Daily Press“ K. Griniui negarantavo, kad rusai ir anglai nepasirašė slaptos sutarties [878]. In­ formacija, lyginant su ankstesniais metais, buvo tikslesnė, bet kitąsyk net jos trūkstant neskubėta komentuoti, kol negaudavo daugiau, ar pateikinėta kaip abejotina (tokia vadinta žinia, kad vietoj P. Kubiliūno pirmuoju tarėju tapo S. Raštikis [989]). Berno biuletenio informacija, kurios didžiąją dalį sudarė žinios iš vokiškos spaudos, ypač „Kauener Zeitung“ [990], ne visa perdavinėta spaudai ir P. Daužvardžiui leista su ja supažindinti kelis Čikagos išeivių žurnalistus, kad žinotų, kas dedasi Lietuvoje [311]. Kitąsyk ieškota konkrečių žinių vienai ar kitai akcijai, kaip Liaudies seimo liudininkų sąrašo ir jų pareiškimų (laiškų, išrašų iš dienoraščių, pro memoria ir 1.1.) [759]. Oponentų informacijos paiešką stebėjo P. Rotomskis ir 1943 m. pradžioje parengė ganėtinai plačią ataskaitą. Įsigilinus matyti, kad 144

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

nelabai ką pešė ir dėstė senstelėjusias žinias - daug vietos skyrė A. Bu­ lotienei, jos bendravimui su spauda (atseit klerikalai prie jos neprileido „Vienybės“) ir, turint omeny aplinką (motinos brolis - M. Krupavičius, vyras - tremtyje 1942 m. mirusio gen. J. Bulotos sūnus), neabejota, kad Lietuvos klerikalai panaudojo ją ryšiams su klerikalais JAV, o atgalinis ryšys ėjo per Vatikaną - S. Girdvainį ir vyskupą P. Bučį; teigė, jog dip­ lomatai Šveicarijoje rašė į vietos spaudą, o „Lithuanian situation“ jų straipsnius dėjo kaip Europos spaudos nuomonę [512]. LKP toliau iš tremtinių „išmušinėjo“ medžiagą propagandai. Tie­ sa, pirmas mėginimas prisvilo - 1943 m. pavasarį A. Sniečkui ir J. Pa­ leckiui paprašius V. Dekanozovo kovai su prasimanymais apie taria­ mus bolševikų žiaurumus, konkrečiai, apie iš Lietuvos išvežtus socialiai pavojingus elementus, kurie naudojami propagandai, išlaisvinti grupę veikėjų ir sudaryti sąlygas juos panaudoti žodiniams ir rašytiniams pa­ reiškimams prieš vokiečius irjų agentus Lietuvoje ir JAV [550]77, NKVD atkirto, kad šiuo momentu tai netikslinga [576]. Vis tik vėliau NKVD nuomonę pakeitė ir rudenį ėmėsi darbo su be­ veik 30-čia Vorkutos lagerių kalinių78. Pasiteisinę aptakia fraze, kad dalis jų sunkiai dirba, enkavedistai teigė užverbavę devynis, o iš D. Cesevi­ čiaus, V. Tiškaus, B. Grėbliūno, L. Laucevičiaus, M. Gaidelio, D. Stan­ kūno ir J. Ciburo išgavę kreipimusis [451]. NKVD turėjo didelių planų, 77 į sąrašą pateko parašę pareiškimų prieš vokiečius A. Stulginskis, J. Stanišauskas, St. Šilingis, V. Mažonas, J. Aukštuolis, J. Tonkūnas (būdamas švietimo ministru pa­ šalino vokiečių kalbų iš lietuvių mokyklų) ir J. Vileišis (šis - iš populiarios tarp ameri­ kiečių Vileišių šeimos), taip pat inžinierius Tursas ( Vileišių giminė, gali būti panaudo­ tas laiškams į ĮAV ir pasisakymams), J. Urbšys, M. Urbšienė, A. Merkys su sūnumi, A. Endziulaitis, Juozas Kubilius, J. Skrupskelis, VI. Tiškus, Liucija Avižonytė, Simas Aleksinas su žmona („Lietuvos aidou redaktorius), V Gustainis, Dikinis (voldemarininkaSy žinomas tarp JAV lietuvių, nes gyveno JAV ir dalyvavo aktorių grupėje), V Bi­ čiūnas, Gudjurgis, Ruginis, K. Ambrozaitis ir Povilas Brazaitis (su žmona). 78Jų aukų sąraše buvo D. Cesevičius, B. Grebliūnas-Grebliauskas, Liubomiras Lau­ cevičius, Julius Inrišiūnas (buvęs finansų ministras), Jonas Orlingis-Oberlingis (bu­ vęs saugumo darbuotojas), Albinas Medžikauskas (šaulių veikėjas), Vladas Tiškus (žemės ūkio departamento vadovas), Feliksas Bražiūnas (mokyklos direktorius, šau­ lys), Stasys Gasalis (universiteto darbuotojas), Antanas Šarka (seimo narys), Petras Tripinaitis (tautininkas), Mykolas Gaidelis (Vilniaus policijos viršininkas), Pr. Bendoraitis (šaulys), Anicetas Jakštas (žurnalistas), Antanas Dirvelė (kunigas), Antanas Paroškis (neolituanas), Leonas Bistras, Juozas Jankevičius (susisiekimo ministras), Juozas Žilinskas (tautininkas), Mykolas Kilpas (šaulys), Brunius Štenulis (politinės policijos viršininkas), Algirdas Sliesoraitis (verslininkas, voldemarininkas), Juozas Kartanas (mokyklos direktorius, tautininkas), Pranas Bendžius (ekonomikos moks­ lų daktaras), Juozas Gražulis (pulkininkas), Domas Stankūnas (VRM darbuotojas) ir Juozas Ciburas (tautininkas). 145

LIETUVA PRJEŚ LTSR__________________________________________________

tarp jų ir kai kurių asmenų permetimą į Lietuvą, tik trukdė silpna jų sveikata, tad teliko planuoti, sakysim, B. Grėbliūną infiltruoti \fašistines organizacijas Lietuvoje, išnaudoti demaskuoti lietuvių ir kitų tautųfašis­ tus spaudoje ir registruoti jų ryšius Lietuvoje ir už jos ribų. Pavyzdžiui, iš D. Cesevičiaus (kuris atseit pasirinko slapyvardį „Razlom“) išgauti 52 kontaktai Lietuvoje, Vokietijoje, Anglijoje ir JAV, tarp jų vertais dėmesio laikė Albiną Rimką, Vladą Jurgutį, Balį Sruogą ir kitus (D. Cesevičių ke­ tinta panaudoti ardyti emigracinius planus JAV ir D. Britanijoje) [457]. Informaciją iš Lietuvos LKP siuntė į ją permestos partizanų grupės (čia veikė ir GRU grupės, bet ar ši dalijosi jų informacija - nežinia), klausytasi radijo laidų ir sudarinėtos jų santraukos, jas peržiūrinėdavo LKP veikėjai (sakysime, kažkas vienoje literatūrinių laidų anonse pabraukė V Sirijos-Giros pavardę) [484]. Ji rinkta ir iš Kominterno vykdomojo komiteto informacijos sektoriaus spaudos biuletenio (vie­ no jo numerių skyriuje cituotas švedų laikraščio straipsnis apie Lietu­ vą [472]), gauta iš TASS (skandinavų šalių spaudos, vokiečių agentūrų informacija), „traukta“ iš į TSRS armijos rankas patekusių lietuvių ka­ rių (o šie - naudoti propagandai, sakysim, 13belaisvių vardu išleistas atsišaukimas prieš mobilizaciją). Neapsikentęs, kad P. Rotomskis rašė retai ir mažai, o informaci­ jos stoka kliudė propagandai JAV, A. Sniečkus pareikalavo ne rečiau kaip sykį per mėnesį atsiųsti komunistų ir svarbesnius oponentų laikraščius, iškarpas ir apžvalgas tokiomis temomis: reakcinių lietuvių spauda apie Hitlerį, jų tarpusavio kova, spaudos polemika prieš LTSR, pasisakymai apie Lietuvos nepriklausomybę, išvežtuosius, informa­ cija apie Lietuvą ir TSRS, polemika su komunistine spauda ir kitais opiais klausimais. Reikalauta ir informacijos apie išeivius Kanadoje, kada gauta LKP medžiaga ir kaip naudota, svarbesnių išeivių veikėjų charakteristikų, išsiaiškinti, iš kur informaciją gauna oponentai (girdi, gal informacijos centrai buvo Šveicarijoje ar Portugalijoje), sekti Lie­ tuvos pasiuntinybės veiklą ir siųsti jos biuletenį, dienoraštyje fiksuoti savo veiklą ir pasikalbėjimus su išeivių veikėjais, nes ar dienoraštis, ar jo santraukos būtų padėję LKP orientuotis išeivių santykiuose, apie svarbesnius įvykius kas savaitę pranešti telegrafu (rūpintasi, kad P. Ro­ tomskis tam gautų lėšų) [535]. P. Rotomskis stengėsi vykdyti nurodymus. Nors per TSRS institucijas LKP buvo užsakyti penki išeivių laikraščiai, P. Rotomskis, žinodamas, kad negauna, pradžioj siuntė iškarpas, o nuo 1943 m. gegužės - laikraš­ čius [514]- Kone kiekvieną mėnesį į TSRS keliavusiuose siuntiniuose buvo komunistų ir oponentų spauda bei latvių ir estų („Amerikas Latvietis“, „Draugu Vestas“, „Ausma“, „Uns I1m“), knygos ir brošiūros, iš­ 146

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

karpos iš JAVspaudos ir jų bylos. Tiesa, regis, ne visada buvo vykdyta pareigingai, nes A. Sniečkus 1943 m. pabaigoje priekaištavo, kodėl ne­ siunčia oponentų spaudos ir aplamai jokios informacijos, tad reikala­ vo skubiai pranešti apie įvairių srovių veiklų [538]. Beje, R Rotomskis kartais dalį medžiagos siuntė URM [509], iš kur ji buvo perduodama ir A. Sniečkui [546]. Nerimo ir NKVD, 1943 m. pabaigoje atsiminęs savo klausimyną apie išeivius, ir prašė A. Sniečkaus atsakymų [452]. R Rotomskiui informaciją ir toliau padėjo kaupti išeiviai: F. Abe­ kas parūpino J. Prunskio knygą, negavęs P. Vileišio brošiūros, baudė­ si ieškoti, nors leidėjas Šaltimieras ir sakė sunaikinęs (matyt, jo dėka P. Rotomskis gavo jos fotostatų [514]). F. Abekas P. Rotomskio prašy­ mu surinko informaciją apie grupę išeivių, sakysim, R. Sniukas - naujienietis pastumdėlisyJ. A. Mickeliūnas - socialistuojantis tautininkas, Atella Bružaitė - amerikietė taip sau mergyčka ir 1.1. [431]. Didžiausią problemą sudarė informacija iš oponentų organizacijų. Nors, anot P. Rotomskio, jam paraginus, šiuo metu darbas šia krypti­ mi vyko, bet - sunkiai dėl komunistų absoliutaus nebendravimo su kitų srovių atstovais ir uždarumo savo ribose [513], juoba kad LKP vis spaudė, nes tai būtų padėję vesti antitarybinio fronto skaldymų. Kaip vieną iš būdų informacijai gauti siūlė užmegzti ryšius su įtakingais neutraliais veikėjais, nes tai būtų palengvinę priėjimų prie organiza­ cijų [535]. Regis, šiame fronte P. Rotomskis tegalėjo pasigirti pažinti­ mi su SLA pirmininku F. Bagočiumi, leidusiu jo pavardę išspausdinti tarp palaikiusių aukų 16-ajai divizijai sanitarinei įrangai įgyti rinkimo komitetą. Akcijos pabaigai skirtame mitinge Bostone P. Rotomskis sėdėjo prie F. Bagočiaus ir valandą šnekėjosi. P. Rotomskis stebėjo­ si, kad, būdamas priešiškas TSRS, F. Bagočius atseit neturėjo gilesnių argumentų paremti savo įsitikimus, girdi, kalbant apie tautų lygybę, klausė, ar jis sutiktų gyventi ar miegoti vienoje lovoje su kokiu kirgizu ar negru. P. Rotomskiui pareiškus, kad žemės iš valstiečių neatiminėjo ir į kolūkius nevarė, F. Bagočius, girdi, teisinosi, kad pas juos visi taip kalbėjo apie Lietuvų. F. Bagočius, teigęs, kadjaunystėje buvo socialistu, tokiu save tebelaikė, bet atseit po kelių pastabų sutiko, jog jo pažiūros sutampa su liberalų, sakė, kad Lietuva jį mažai domina, nes nežadėjo grįžti, SLA dalyvavo, kad padėtų jai atsistoti ant kojų po karo, o SLA planai priklausys nuo to, kur nueis fronto linija: iki Vokietijos sienos, tada Lietuva - jūsų, ir nieko mes negalėsim padaryti. Jei liks kur nors anoje Pabaltijo pusėje, tai Lietuva vėl bus mūsų, ir mes turime būti pa­ sirengę šiam atvejui. Anot P. Rotomskio, pirmininkaujančiam skaitant 147

LIETUVA P RI EŽ LTSR

sveikinimo telegramą M. Kalininui, F. Bagočius kuriam laikui išėjo, kad nereikėtų balsuoti [505] (P. Rotomskio ataskaita kelia įtarimą, ar tik F. Bagočius „nečiupinėjo“ jo paties...). Iš kitų pasiekimų žinomi trys P. Rotomskio į Maskvą pirmoje metų pusėje pasiųsti sąrašai. Į vieną - „Lietuvių reakcinių organizacijų JAV vadovaujantys darbuotojai“ - įtraukti 55 veikėjai, į kitą - „Lietuvių baltoji emigracija JAV“ - 23 iš Lietuvos atvykę asmenys, trečiame „Organizacijos, kurios užsiima buržuazinės Lietuvos atkūrimu“ - fi­ gūravo aštuonios institucijos. Tačiau matosi, kad visur informacija paviršutiniška. Pavyzdžiui, pirmame sąraše vienų asmenų pateiktos tik pavardės, kitos - su trumpais apibūdinimais79. Antrame teigta, 79 Vytautas Arbaitis - advokatas, jaunas ir aktyvusfašistas, Aleksandras Aleksis, F. Ba­ gočius - advokatas, liberalas, susirišęs su ukrainiečiųfašistais, Pr. Bajoras - „Tėvynės“ redaktorius, didelis Tarybų Lietuvos priešas, J. Balkūnas - gabus oratorius, žinomas tuo, kad palyginus anksti pasisakė prieš provokišką politikę, vedamų klerikalų laikraš­ čių, J. Bačiūnas - turtingas fermeris, fašistas, S. Biežis, J. Budrikas - didelės baldų parduotuvės Čikagoje savininkas, turi savo radijo laidų, kurių savo tikslams naudoja reakciniai lietuviai, remia spaudų gerai apmokamais skelbimais, J. Buivydas - užgrū­ dintas menševikas, V. Katilius - darbininkas, M. Vaidyla - liberfašistas, J. Valuitis - fa­ šistas, turi 30 min. radijo laidų, A. Vanagaitis - aktyvusfašistas, J. P. Varkala, J. Baškas, VL Venckus, M. Vinikas - vienas įvairių kampanijų iniciatorių, S. E. Vitaitis, Juozas Ginkus - aktyvus fašistas, saldainių parduotuvės Brukline savininkas, turi radijo lai­ dų. „Nacfondo“, siuntusio pinigus lietuviamsfašistams Vokietijoje, pirmininkas. Dabar fondų uždarė JAV valdžia, P. Grigaitis, Juozas Grinius, K. P. Gugis, M. Gudelis, J. Žile­ vičius - politiškai aktyvus, P. J. Žiūris, J. Zuris - teisėjas Čikagoje, gudrus politikierius, du kartus važiavo pas Ruzveltų, tampriai susijęs su vietiniais pareigūnais ir gauna jų paramų, kai reikia reakciniams lietuviams, Matas Zujus, J. Jonikaitis, Juozas Kara­ lius, K. S. Karpius - aktyviausia lietuvių fašistų judėjimo figūrų, S. Kibą, Dominykas Klinga, A. Krunčialis - darbininkas, aktyvus fašistas, Ed. Kubaitis - buvo Lietuvių Komiteto sekretorius, jam priklauso frazė viename fašistų laikraštyje „Tris kartus ura už Hitlerį“ vokiečiams įžengus į Lietuvę, Al. Krumkis - Čikagos parkų administrato­ rius, „Lietuvių demokratinės lygos“pirmininkas, tik lygos įtakos dėka Čikagos meras išleido proklamacijų ir pasirašė rezoliucijų švenčiant Lietuvos nepriklausomybės 25-tį, Lionginas Labanauskas - visuomeninio komiteto Lietuvos nepriklausomybės 25-čio šventimo pirmininkas, V Laukaitis - buvęs teisėjas Baltimorėje, jo dėka Marilando valstijoje prieš kelis metus nutarta vasario 16 laikyti valstijos švente, J. Laučka, J. K. Mažukna - 1941 pasisakė už Tarybų Lietuvę, kai prasidėjo kampanija prieš jį, neno­ rėdamas prarasti SLA pirmininko posto, pasisakė prieš tarybinę okupacijų, Antanas Maceika, Julius Mackevičius, S. Michelsonas - dėljo politikos krinta „Keleivio“tiražas, ieškojam pirkėjo, A. Olis - aktyvus ir įtakingiausiasfašistas Čikagoje, St. Pieža - žur­ nalistas, Hersto laikraščio „Čikago-Herald-American“redakcijos narys, šiame ir kituose amerikiečių laikraščiuose dažnai prastumia žinutes ir straipsnius lietuvių klausimais, klerikalas, draugijos „Lietuvos draugai“pirmininkas, N. Pakalnis - kunigas, rašo ame­ rikiečių laikraščiams Lietuvos klausimais, N. Rastenis, Br. Simokaitis, Juozas Stilsonas - buvęs KP narys, kaip renegatas labai piktas pažangiečių priešas, St. Strazdas - buvęs KP narys, aršus TSRS priešas, A. B. Strimaitis, J. Tysliava - vokiečiams užėmus Lietu­ vę, išleido specialų numerį su didele antrašte „Į laisvę“, A. S. Trečiokas, J. Švagždąs, L.

Šimutis, V. Sirvydas ir K. Jurgėla [524]. 148

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

kad apie 150 pabėgusių priešų nusigavo iki JAV, daug, padedant gimi­ nėms, neblogai įsikūrė ir nedalyvavo visuomeninėje veikloje, bet gan ženkli dalis įsijungė į reakcionierių darbą irjį ženkliai pagyvino. Tiesa, dalies veiklumą R Rotomskis „apibūdino“ pateikdamas tik pavardes, kitų paminėjo tautybę (H. Rabinovičius ir J. Robinzonas - žydai, prie pirmojo pridėta, kad liberalas), karinį laipsnį (A. Valusis - pulki­ ninkas), veiklos sritį (kun. K. Barauskas - žurnalistas), sugebėjimus (J. Prunskis - gabus žurnalistas, A. Daugirdas - gabus organizatorius, kun. St. Raila - gabus ir įtakingas organizatorius) ar nuveiktus darbus (J. Tūbelienė - kalbėjo per radiją apie okupaciją), treti apibūdinti kiek išsamiau, sakysim, K. Pakštas - paskutiniu metu lygina sovietų ir nacių režimus ir atvirai pasisako pastarojo naudai; ryškiausia figūra, P. Vi­ leišis - kalbėjo spaudoje ir radijuje apie terorą, dirba metalo lydymo gamykloje, J. Smetona - po pseudonimu rašo „Dirvoje“ kurią lietuviai vadina Smetonų dinastijos organu, ojaunesnįjį Smetoną - „kronprincu\ kartą kalbėjo mitinge, bet nesėkmingai, daugiau nepasirodė, M. Tūbelytė - studentė, rašo apybraižas apie Lietuvą, kalba amerikiečių stu­ dentų susirinkimuose, Hipatija Yčienė - pradėjo dirbti karinėje gamy­ kloje, amerikiečių spauda rašė apie tai su visais jos titulais - M. Yčo našlė ir 1.1. - kaip pavyzdį amerikiečiams, oji pareiškė, kad kala ginklus savo tėvynės išlaisvinimui, /. Šliūpo dukra, H. Ycaitė - studentė, gan gabi, dalyvavo studentų kongrese kaip nepriklausomos Lietuvos atstovė, perskaitė antitarybinį pareiškimą, reakciniuose laikraščiuose rašė kaip gynė Lietuvos interesus [523]. Trečiame sąraše apie ALTpastebėta, kad katalikai siūlė kurti Centrinį informacijos biurą, bet kiti nepalaikė, nes neturėjo lėšų. Šiek tiek dau­ giau informacijos pateikta apie LTT, o apie kitus nurodyta, kiek galėjo turėti lėšų. Apie Niujorko lietuvių tarybą teigta, kad viena aktyviausių ir rengė knygą anglų kalba apie Lietuvą, poros organizacijų paminėti tik vardai - Bostono „Lietuvai remti draugija“ ir Detroito „Lietuvių nepriklausomybės gelbėjimo komitetas“ [527]. P. Rotomskis nebuvo vieninteliu informacijos šaltiniu JAV, sakysim, LKP prašė GRU 7 skyriaus viršininko pavaduotojo pulkininko Sapožnikovo reguliariai siųsti iš JAVgautą išeivių spaudą [476]. Informacinės struktūros irjų veikla. Ryšiai su pogrindžiu lėmė naujo informacinio centro atsiradimą - atvykus į Švediją A. Vokie­ 149

LIETUVA PRIEŠ LTSR

taičiui, įsteigtas Lietuvių komitetas, teikęs informaciją vietos spau­ dai [1355, p. 244]. 1943 m. pavasarį sudarytas ir Švedijos - Baltijos ko­ mitetas (jam priklausė švedų politikai ir mokslininkai ir po du latvius, estus ir lietuvius, įskaitant valdybai ir redakcinei komisijai priklausiusį I. Šeinių) [484]. Gruodį jis išleido knygą apie Baltijos šalis „Ha de ratt att Ieva?“ („Ar jos turi teisę gyventi“), o iš rengtų brošiūrų pirmosios trys turėjo pasirodyti 1944 m. pavasarį: estų diplomato A. Rei „Baltijos valstybės ir Sovietų Sąjungos saugumas“ (redagavo I. Šeinius), trijų straipsnių - švedo archeologo prof. B. Nermano „Baltijos tautų gy­ vybės teisė“, I. Šeiniaus „Ar Baltijos kraštai būtinai reikalingi Sovietų Sąjungai“ ir dr. Murray „Latvija“ - rinkinys ir brošiūra apie Vokietijos erdvės politikę. I. Šeinius, 1942 m. pabaigoje matydamas, kad Lietu­ vos tema nebeaktuali knygų leidėjams, į jos aktualijas reikėjo reaguoti operatyviai, o V. Gylys neišnaudojo patekimo į švedų spaudą galimy­ bių, vėl ėmė krutinti diplomatus JAV, kad padėtų pasišvęsti lietuviškam informaciniam darbui, konkrečiai, kas mėnesį mokėtų 200 dol. [188]. RŽadeikis, neturėdamas pinigų, tuščiai ieškojo išeivių paramos [190], tad I. Šeinius išsirūpino ją iš diplomatų Šveicarijoje (kas mėnesį - 600 kronų), gaudavo honorarus už straipsnius (anot jo, iki 1944 m. pava­ sario su interviu sudarė didoką tomą). Lietuviai ragino parengti leidinį apie Lietuvos pasiekimus ir jis prašė P. Žadeikio informacijos [189]. Tačiaubendroje informacinės sklaidos būklėje didesnių pokyčių ne­ įvyko. Toliau buvo aktyvūs diplomatai. Tiesa, Berne IBbiuras dėl ryšių problemų atsidūrė kone vakuume: jų biuletenis ir „Eltos informacijos“ plito ribotai (vienu metu biuletenio leidimas nutrauktas, anot A. Ge­ ručio, neturint saugaus susisiekimo [933]), o gyvastis priklausė nuo pa­ ramos iš už Atlanto. P. Žadeikis ieškojo būdų, kaip šį tą skirti iš LDT išlaikymui gautų sumų (jas apiformindavo kaip diplomatų „aukas“, pa­ vyzdžiui, 1943 m. K. Graužinis „paaukojo“ 500 dol. [335]), prašė ALT bent 2000 dol. pakenčiamam aprūpinimui Informacinių biurų Berne ir Stokholme, paremti ambasadą Londone ir slaptos spaudos Lietuvo­ je [340]. Kažkieklėšų Berno IBduodavo Kunigų Vienybė [356] (matyt, dėl vargo nepasirodė A. Geručio rengtas sovietinės okupacijos aprašy­ mas, planuotas platinti tarp spaudos atstovų ir diplomatų) [933]. P. Žadeikis mėgino išnaudoti ir informacines S. Girdvainio galimy­ bes, regis, per Vatikano atstovą Vašingtone siuntė „Lithuanian situation“ 150

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

ir spaudos apžvalgą, liepęs du biuletenius įteikti Vatikane, iš jų vieną, perrašius ant plono popieriaus - Vatikano užsienio tarnybos centrui. Jamsiūlyta pasirūpinti ir biuletenio siuntinėjimu po Europą [330], jį kitų šalių pasiuntinybėms iš Buenos Airių persiųsdavo K. Graužinis [114]. JAV išeivių spauda vis nerimo, kad, stiprėjant TSRS propagandai, nebuvo kam telkti visas jėgos, reikalingas Lietuvos reikalams ginti, jiems nušviesti bei Lietuvos reikalus atstovauti spaudoje, tarptautinėse organizacijose ir 1.1., kad LDT nevertino patriotų pagalbos ir negalėta pilnai sekti spaudą ir tinkamai reaguoti [864]. Tiesa, ALT konferen­ cijoje nutarta leisti biuletenį ir žurnalą anglų kalba, keletą brošiūrų, remti LKI, ieškoti ryšių su kitų tautų organizacijomis, mėginti per B. K. Balutį organizuoti BBC laidas lietuvių kalba, o atsiradus lėšų pradėti informacinio centro veiklą [525], bet daugeliui nutarimų li­ kus popieriuje, prie informacinių problemų grįžta ne sykį. Pavyzdžiui, anot kažkaip į LSVseimo delegatus patekusio komunisto, jame A. Olis daug kalbėjo apie publicity propagandą, radijo, spaudos, kino ir kitų priemonių panaudojimą, kad amerikiečiai gautų kuo įvairesnę infor­ maciją apie Lietuvą. Jam pritarė „Filmų komisijos“ pirmininku tapęs J. Bačiūnas, šnekėjęs ir apie klubų pageidavimus rengti programas jų susirinkimuose (tik tam reikėjo pinigų) [1048]. J. Laučka, samprotau­ damas, kas laukė po karo, vėl kartojo, kad ir lietuviai kalti, jog Lietuvos klausimas stumtas šalin, be kita ko, vis nesupratę, kad vienas svar­ biausių dalykų - teisingos informacijos teikimas angliškai kalbančiam pasauliui, kai TSRS išnaudodavo įvairius būdus. Kaip pavyzdį patei­ kė G. Meiksinio knygą „The Baltic Riddle“ („Baltijos mįslė“), kurioje teigta, jog baltai džiaugsmingai sutiko TSRS armiją. Jis tegalėjo pasi­ guosti, kad W. H. Chamberlainas „New York Times“ teigė, kad knyga neįtikinanti, bet sykiu pergyveno, jog tik planuota leisti veikalą apie Lietuvą anglų kalba, kaip ir turėti informacinį centrą [1138, p. 136]. Viską stabdė lėšos: akcija, per kurią pavyko surinkti beveik 1500 dol. ALT, vadinta gausinga visuomenės parama [1015]. Daugiau galimybių tebeturėjo LDT JAV, tebesimokiusi iš kitų, taip pat iš latvių80. Teberinktos iškarpos iš spaudos. R Daužvardis siūlė padalinti JAV rajonais, kur kokia įstaiga iškarpas persiųstų kitiems, 80 Anot P. Žadeikio, jų pasiuntinybė 1943 m. pasidarbavo gerai, nes turėjo tokias žurnalistines pajėgas kaip Ekis, Šalnais, Bilmanis, jų knygą „Latvia under bolshevics and nazi occupation“ spausdino laikraščio „Amerika“ spaustuvė [252]. 151

LIETUVA PRIEŠ LTSR

o viena sekamoji institucija - prenumeruotų ir referuotų svarbesnius žurnalus [734]. Tačiau, regis, tam nepritarta, nes P. Žadeikis leido naudotis iškarpų firmomis, bet jei mėnesiui kainavo 6-7 dol., nupirkti vieną dvi knygas, per mėnesį telpant į 25 dol. limitą. Anot jo, panašiai turėjo būti dirbama Niujorke ir Klivlande (čia tuo rūpinosi P. J. Žiūris ir H. Yčaitė [840]). Matyt, P. Žadeikis nusamdė „Romeike press clip­ ping“ firmą nuo gegužės pusantro mėnesio rinkti su Lietuva ir Bal­ tijos šalimis susijusius straipsnius iš Niujorko, Bostono, Filadelfijos, Pitsbergo, Vašingtono, Čikagos, Detroito, Klivlando ir San Francisko spaudos (už 100 iškarpų mokėjo 8 dol.) [385]. Anot J. Budrio, straips­ niai parodė, kad buvo pakankamai spaudoje, paskaitose teisingumą gynusių žmonių [663]. Vėliau P. Žadeikis, norėdamas sutaupyti ir apimti beveik visą JAV spaudą, siūlė GK stebėti ją Atlanto pakrantėje (nuo Bostono iki Floridos) ir Filadelfijos - Skrantono rajone, Čikagos kon­ sulatui - Čikagos ir Detroito, pasiuntinybei - Ričmondo, Baltimores, Vašingtono, Filadelfijos, Pitsbergo, Harisbergo ir Klivlando. Jis leido kas mėnesį tam skirti 10 dol. ir „pasitenkinti“ 100 iškarpų, įdomesnes persiunčiant pasiuntinybei [815]. Iškarpas siuntė ir išeiviai, kaip Ona Aksomaitis, atsiuntusi Detroito spaudos straipsnių apie lenkus [206], Ch. Laukaitis - „Baltimore sun“ straipsnį apie P. Rotomskį [363]. Tebeveikė Studijų grupė (SG), į jos uždavinių ratą įėjo medžiagos, susijusios su Lietuvos klausimo sprendimu, rinkimas, santraukų spe­ cifiniais klausimais rengimas, spaudos ir literatūros sekimas, reaga­ vimas į įžūlesnius nedraugingus propagandos išsišokimus (tuo turėjo užsiimti diplomatai), medžiagos apie Lietuvos okupaciją rinkimas ir rengimas spaudai (lietuvių kalba - GK, anglų - pasiuntinybėje), biule­ tenio anglų kalba leidimas, bendradarbiavimas vietos spaudoje ir san­ tykių su žurnalistais bei politikais palaikymas, literatūros anglų kalba rengimo ir periodinio išeivių laikraštuko rėmimas. Grupės darbe ga­ lėjo dalyvauti ir Lietuvos piliečiai, savanoriškai ar už atlygį. P. Žadei­ kis jos finansavimui išrūpino nedidelę sumą, kurią kas mėnesį skirstė bendradarbiams Čikagoje, Niujorke, Klivlande ir Vašingtone [814], laukta ir diplomatų Europoje paramos [366]. Beje, iki tol informa­ cinėje veikloje talkinusi ir į anglų kalbą vertųsi medžiagą iš Berno H. Yčaitė (jos prašyta parašyti į laikraščius trumpas, bet aiškias replikas dėl Lietuvai daromų neteisingų priekaištų [350]) 1943 m. rudenį buvo priimta į pasiuntinybės spaudos skyrių ir tapo SG sekretore [106]. 152

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

R Žadeikis pripažino, kad ne visi diplomatai buvo palinkę į studijų darbą, bet palinkimų į literatūros darbą netrūksta, ir pirmus darbus siejo su „Lithuanian situation“ 1943 m. birželio laida, kur ketino daug vietos skirti lietuvių kovų istorijai, tad reikėjo kaupti atitinkamą me­ džiagą studijoms. Anot jo, čia buvo plati dirva studijoms: bibliografinės ir chronologinės medžiagos rinkimui. Pareigūnai turėtų pirmiau­ siai apsirausti literatūroje, kuri liečia vieną iš aukščiau minėtų sričių. Jis siūlė ir bendrą studijų pavadinimą: „Lietuvių santykiai su kaimynais slavais ir teutonais ir jų kova už buitį“ [310], bet SG veiklos nepavyko išplėtoti. Rudenį R Žadeikis pavedė J. Budriui sudaryti komisiją ir iki gruo­ džio parengti abiejų okupacijų apžvalgas, nurodant informacijos šal­ tinius ir jų patikimumo laipsnį [245], bet ši netesėjo ir 1944 m. gegužę buvo panaikinta [261]. Jei vieni P. Žadeikio prašomi rašyti diplomatai sutikdavo parašy­ ti (taip J. J. Bielskis pateikė keletą straipsnių JAV spaudai ir brošiūrą anglų kalba apie Lietuvos teisę į nepriklausomybę [9]), tai kitiems pa­ rašyti brošiūrą atrodė neįmanoma. A. Šalna, parašęs porą straipsnių į „Cambridge magazine“ir „The Springfield republican“, buvo nusiteikęs tik dar porai panašių [184]; prašyta straipsnių ir K. Graužinio, pavyz­ džiui, „Lithuanian situation“, remiantis J. Kučinsko pasakojimu [336]. Nors iš Berno daug tikėtasi, tesulaukta A. Geručio straipsnio [251]. Iš Londono ambasados gautas tekstas „Lithuania under Bolshevism“ (jį skaitęs K. Grinius davė W. H. Chamberlainui, kuris rado sau naudin­ gos informacijos). Planuota jį papildyti dalimi apie nacių okupaciją ir išleisti brošiūrą „Lithuanian under occupation“ [36] kuo greičiau, nes tai populiarus reikalas, tai ir recenzijų būtų galima gauti, net ir yiNew York Times“ [41]. Vis tik, regis, prapuldė nesugebėjimas parengti rankraščio, nesiryžta perleisti per lietuvių spaudą [260], nors manyta perduoti ALT leisti (gal taip mėginta atsiliepti į „Draugo“ raginimą iš­ leisti brošiūrą trečiosioms Lietuvos okupacijos metinėms) [253]. Būta planų išleisti dar vieną iš B. K. Balučio gautą rankraštį („German at­ tempt at „Total mobilization“ in Lithuania“) [42], perleisti kažkokius „Londono biuletenius“ [736], bet ir netesėta, vis svarstant, ką dera spausdinti karo metu [842], įsigytas A. Valušio tekstas „Lietuva ir jos nepriklausomybės kovos 1918-1920 metais“ [408]. 153

U E T W A P R I E S L T SR ___________________________________________________________________

P. Žadeikis tebesirūpino reagavimu j propagandinius priekaištus ir reikalavo, jei imdavosi konsulai, atsakymo projektą siųsti jam [814], vėl ragino į tai įtraukti AFoL (bet vėl parodant jam tekstų juodraš­ čius) [840]. Žinoma, kad kun. V. Strakauskas iš Lovelio išspausdino keletą straipsnių „The Lowell sun ‘ ir prašė P. Žadeikio parašyti redak­ toriui, kad šis suprastų, jog ne tik lietuvis klebonas rūpinosi Lietuvos reikalais [182]. P. J. Žiūris prašė leidinių pasinaudoti rašant straipsnius ir dalyti draugams amerikiečiams (rašytojai Spencer Irwin iš „Cleve­ land plain dealer“, Johnui Knightui iŠ „Detroit news“ ir kitiems), siū­ lė 30 žymių Klivlando asmenų sąrašą, kurie sudarė AFoL skyrių, kad jiems būtų siunčiama literatūra [425]. Pasiuntinybė palaikė ryšius ir su besidominčiais Lietuva, nors tarp jų pasitaikydavo ir neaiškių asmenų. Antai ponia Peggy Emery iš Los Andželo teigė parašiusi kažkokią antisovietinę knygą ir J. J. Bielskio prašyta išsiaiškinti, kas ji [12]. Informacija apie Lietuvą siųsta jos pa­ geidavusiems studentams, kunigams, politikams, universitetų biblio­ tekoms, „The World book“ leidėjai „The Quarrie corporation“ [199], kino kompanijai „Hugh Harman production“ - dvi į anglų kalbą iš­ verstos pasakos rengtam trumpametražiniam filmui „Lietuvos vai­ kai“, šis turėjo priklausyti serijai „Children of other lands“ („Kitų šalių vaikai“) [348]. Atsakinėta ir į amerikiečių klausimus, kaip kažin kokio M. P. Hoiko, perskaičiusio TSRS pasiuntinybės biuletenyje straipsnį apie Lietuvą ir smalsavusio, ar ji turi vyriausybę emigracijoje ir ar tie­ sa, kad 1940 m. rinkimai buvo laisvi [839]. Informacija teikta ir JAV institucijoms, sakysim, apie 1941 m. trėmimus (problemą kėlė naujų žinių stoka) [745]. Vertintas žymesnių asmenų dėmesys. Sakysim, O. Noremo knyga pasiųsta medžiagos apie 1940 m. rinkimus prašiusiai rašytojai Sarah Wambaugh [142] (tiesa, ją P. Žadeikis leido siųsti tik privatiems asme­ nims [258]). Vis ieškota ryšių su žurnalistais, sakysim, P. Žadeikis, kai jį aplankė S. Pieža su keliais draugais, tarp jų - „The New York JournalAmerican“ redaktoriumi Charlesu Rolandu, rašė J. Budriui, jei reiks, kreiptis į šį kaip į pažįstamą [242]. Regis, daug vilčių sietą su dr. T. F. Millerio rengtu leidiniu „Historical foundations of World War II“. Šis medžiagos prašė ir lietuvių, regis, jam ketino talkinti K. Pakštas, bet P. Žadeikis manė pavesti GK [256]. 154

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Reaguoti į kiekvieną dėmesio ženklą vertė tai, kad profesoriai, mi­ lijonieriai - dirba raudoniesiems, anot propagandai apsakymą pasiū­ liusio ir prašiusio leisti siųsti laiškus vokuose su atspaudu „Free the Baltic nations“ Williamo F. Gordono. J. Budriui tai patiko (jei, aišku, nedraudė pašto taisyklės) ir nors pripažino, jog tai netiko diplomatų korespondencijai, ragino pagalvoti ir apie panašius kvietimus, sakysim, „Būk ištikimas Amerikai. Freedom for all Nation - thus for the Baltic States also11.Arba: Kovok už Amerikos idealus. Freedomfor all nations. Apsakymą siūlė, jei neilgas, spausdinti „Garsė“, kad autorius matytų savo pavardę, ir jį apdovanoti titulu ,,American Friend of Lithuania“ ir su juo kooperuotu kad jis tokiu liktų ir verbuotų ir kitus [35]. R Žadeikis nesiliovė patarinėjęs bet kam, kas turėjo leidybinių pla­ nų. Sakysim, K. Griniui sumanius leisti savo kalbų rinkinį - kad nedė­ tų spaudoje perpasakotų radijo interviu ir nekartotų, kad LTT - viena iš Lietuvai atstovavusių institucijų [848], K. Pakštui - kažkokių rezo­ liucijų rinkinį, kad dėtų tik skelbtas, bet pagalbos nežadėjo, mat laikas ir techninės pajėgos yra ir šiaip perkrautos [918]. Jis mėgino daryti įtaką ir išeivių spaudai. Laiške redaktoriams per­ spėjo, kad ją stebi ne tik Vašingtone, bet ir Londone, ir priešiškai nu­ siteikę kaimynai, neatsargiai parašytas ar išspausdintas straipsnelis, čia net Redaktoriaus nepastebėtas, svetur gali padaryti visai kitokį įspūdį ir gali būti panaudotas kaipo įrankis ar argumentas prieš Lie­ tuvą. Anot jo, nesantaikos demonstravimas buvo ne mažiau apgailė­ tina ir kovotina nelaimė, kaip ir perdėtas palinkimas ieškoti išganymo sekant labiau svetimomis gairėmis negu savomis. Derėjo užkirsti kelią bet kokiam okupacijos nepripažinimo ir Atlanto chartijos reikšmės menkinimui ar kad kas per nesusipratimų ar kantrybės netekimų imtų išmetinėti atsakingų asmenų adresu [351]. Dėl to P. Žadeikis perspėjo J. Smetoną dėl pareiškimo „Dirvoje“, kad sovietiniai okupantai pavo­ jingesni nei fašistiniai. Mat ji pateko į informaciją JAV institucijoms teikusios „Overseas News Agency“ (ONA) leistą „Digest of the Lithu­ anian press“, girdi, tai neatitiko lietuvių įsitikinimo, kad abu okupantai vienodai nepakenčiami [391]. JAV kariškiams įtraukus į karių rengimo programą su Lietuva su­ sijusius kursus, diplomatai ieškojo lektorių, sakysim, pasirūpino, kad paskaitas karo stovyklose Floridoje skaitytų K. Grinius [207], rodė 155

LIETUVA PRIES LTSR

ir turėtą filmą apie Lietuvą [259]. Mėginta paįvairinti propagandinių priemonių arsenalą: P. Žadeikis siūlė, kad moterys pasiūtų šimtui lė­ lių tautinius rūbus ir jas naudotų aukų rinkimui, loterijoms, dovanoti muziejams ir privatiems asmenims [313]8l. Vis tik, nežiūrint rūpesčio informacine veikla, jis nesiryžo imtis didesnės akcijos, tai liudija be atsakymo likęs vienos JAVkompanijos siūlymas pradėti viešųjų ryšių programą, skirtą stiprinti JAV paramą Lietuvos siekiui atgauti nepri­ klausomybę remiantis Atlanto chartija ir Suomijos kampanijos JAV 1939-1941 m. patirtimi [183]. Informaciniais padaliniais išliko konsulatai, tęsę ankstesnes tradi­ cijas. Sakysim, GK, anot P. Žadeikio, natūraliai koncentravosi leidyba, o raštų paruošimas eina įvairiose vietose, bet redakcinė komisija susi­ darys iš Vašingtono ir Niujorko pareigūnų [252], jis išsiuntinėdavo iš Europos gautas žinias (sakysim, 1944 m. - VLIK „Žodį į Amerikos lietuvius“). Nuo Pitsbergo konferencijos GK rengė spaudos ir lietu­ vių veiklos apžvalgą pirmiausia LDT informavimui, o po to - spaudos (bet - dozuojant) [33]. Tačiau ne viskas ėjosi sklandžiai. Pavyzdžiui, P. Žadeikiui užkliuvo šeštas numeris, girdi, pilnas pesimistinių posmų ir beveik nieko - apie lietuvišką veiklą, konkrečiai, jo keliones į Čikagą ir Klivlandą [248]. Bet J. Budrys teigė, kad apžvalga - veidrodis, atspin­ dėjęs tai, ką GK rasdavo spaudoje, ir ne jo kaltė, kad atrodė pesimistiš­ ka, nes iš kurių straipsnių mes turėtume pasisemti optimizmo? Tai lietė ir P. Žadeikio keliones - nerado spaudoje jų komentarų [41]. Bet šis neatlyžo, girdi, tai, kad nepasirūpino gauti informacijos iš P. Daužvardžio, neatleido nuo atsakomybės, o apie vizitą rašė „Draugas“, nors ir baigė priekaištus pamaloninimu, jog apžvalgos rengtos gerai, bet ir ant saulės pasitaiko taškų [250]. P. Daužvardžiui Čikagoje talkino S. Pieža, mokęs, kad svarbiausia straipsnį pateikti laiku ir „tinkamiems asmenims“, o laukdami, kol pasiuntinybė nuspręsdavo, prarasdavo laiką. Jis siūlė P. Daužvardžiui imtis daugiau iniciatyvos - siūlėsi parengti straipsnius esant vertam įvykiui, o konsulatas leistų kaip trumpą biuletenį ir siųstų spaudos agentūroms, radijo komentatoriams ir laikraščių apžvalgininkams, žadėdamas parengti atitinkamą sąrašą. Vėliau toks biuletenis būtų ta­ 81 Galima tik įsivaizduoti, kokį rūpestį sukėlė P. Rotomskio pranešimas, kad JAV armijoje organizuojamos lietuvių grupės, kurios praeina prie universitetų lietuvių kalbos, geografijos ir istorijos kursus [579]. 156

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

pęs periodinio leidinio dalimi. Jis rėmėsi kažkokiu olandų biuleteniu, pabrėždamas, jog problemą sudarė tai, kad pernelyg daug šalių leido tokius biuletenius [796]. P. Daužvardis turėjo ir pavadinimą - „Official press service (News from occupied Lithuania)“ arba siūlė naudoti El­ tos vardą, kaip darė lenkai ir kiti [736], bet R Žadeikis nepritarė. Tęsė savo informacijos akcijas ir kitos pasiuntinybės, kiek tai lei­ do sąlygos. Šiuo atveju bene sunkiausioje padėtyje buvo pasiuntinybė Londone. Nežiūrint to, kad B. K. Balutis gaudavo nemažai informaci­ jos apie Lietuvą, jos negalėjo išnaudoti, nes britų valdžia per Informa­ cijos ministeriją griežtai kontroliavo žiniasklaidą, baimindamasi, kad net TSRS vardo paminėjimas leis šiai kaltinti britus nepalankumu jai. Esant tokiai situacijai B. K. Balutis informacinės veiklos centru laikė JAV [1361, p. 555-556], o pats daugiausia turėjo tenkintis memorandu­ mų apie situaciją Lietuvoje įteikimu britų vyriausybei. Kitų institucijų JAV informacinė veikla daugiau mažiau siejosi su atskirais leidybiniais projektais ar informacinės veiklos planais, bet šie toliau šnekų beveik nenueidavo. Išimtimi tebūtų LKI, kuriam 1943 m. buvo sunkūs. Sausio pradžioje ALRKF nutarė toliau remti jį vildamasi išplėsti veiklą, bet lėšų leidybai turėjo pats rasti. Tam ir kitiems dar­ bams turėjo talkinti speciali LKI komisija (J. Laučka, kunigai J. Kara­ lius ir J. J. Čepukaitis) [1159]. Tuo metu kažkoks anonimas paaukojo LKI 500 dol., kun. J. J. Čepukaitis - 100, J. Balkūnas ir P. M. Juras po 25, J. Končius - 20. Nariais rėmėjais įstojo čikagiečiai Pranas Gudas ir Aleksandras Jonušas, J. Laučka per prakalbas Filadelfijoje surinko 46,15 dol. Tokiomis sąlygomis LKI buvo dėkingas A. Sennui ir A. Vai­ čiulaičiui, kad neėmė honoraro [1160]. Žinoma, kad gegužę ALT pla­ navo dar kartą mėginti sutelkti lėšas LKI [889], bet, regis, nepavyko, tad institutas turėjo 1Vi etatinio darbuotojo: K. Pakštą ir pusę dienos dirbusią sekretorę. Problemą kėlė ir K. Pakšto užsivertimas darbais, pavyzdžiui, jis bai­ gė 120 psi. knygą „The Problem of the Lithuanian Boundaries“, bet leidimą atidėjo, kol paaiškės tarptautinė padėtis, ir ėmė rašyti „Histo­ rical Geography of Lithuania“ [890]. Ieškodamas lėšų pragyvenimui liepą gavo naują darbą ir nebegalėjo daug laiko skirti LKI. Komisija suteikė platesnius administracinius įgaliojimus J. Laučkai [901], bet ir šiam užteko rūpesčių, tad rudenį ALT siūlyta perimti merdėjantį 157

LIETUVA PRIEŠ LTSR

LKI ir mėginti leisti naujas brošiūras [664]. 1944 m. K. Pakštas ketino LKI perduoti savo knygą „The Case of Lithuania“ (sudarytą iš „Drau­ ge“ skelbtų straipsnių), matyt, nepavykus realizuoti ją rėmusio kun. J. Karalius siūlymo leisti „Marphy, Bruce and Co“ arba Benziger Bross leidykloje [889], ir keletą žemėlapių [662]. LKI knygos toliau siųstos įvairiais adresais, bet, regis, atsargos seko, nes 1943 m. rudenį K. Pakštas prašė J. Laučkos skubiai pasiųsti A. Si­ mučio knygą „Time“ redaktoriui R. L. Buell, kuriam siuntė visus LKI leidinius, o jam - dar penkis ir dešimt A. Senno knygų egzempliorių, nes baigė išsiuntinėti [893]. 1944 m. pradžioje LKI visai nusilpo, o informacinio centro vis la­ biau reikėjo. Anot J. Budrio, rusai, besipešdami, sutarė dėl Baltijos šalių, lenkai - Vilniaus, o lietuviai riejosi, ar prezidentas teisėtas. Jo galva, medžiaga anglų kalba išeivių spaudoje buvo mažai naudinga, kaip ir vien apie Lietuvą rašęs angliškas žurnalas, o ir neišgalėjo jo leisti. Pasiremdamas amerikiečiais, teigė, jog vieningai kalbėdami per vieną organą baltai sulauktų daugiau simpatijų [663]. Jam pritarė ir į Čikagos AFoL posėdį kviestas savaitraščio „New World“ redaktorius kun. E. Daley, raginęs lenkų pavyzdžiu kurti vykdomąjį komitetą pro­ pagandiniams uždaviniams. AFoL įsteigė budėjimo komitetą (steering committee) ginti Lietuvos reikalus, reklamuoti spaudoje jos nepriklau­ somybę (pirmininku tapo kun. Antanas Sandis) [973], bet daugiau jo pėdsakų nerasta, skirtingai nuo kito informacinio centro sumanymo. Jo ėmėsi ALT ir LTT. Regis, 1943 m. pavasarį ALT pavedė J. Laučkai pasiaiškinti dėl Informacinio biuro (IB) Niujorke, o K. Pakštas norė­ jo su juo derinti LTT sumanymus [900]. Spalį Pitsberge P. Grigaitis, A. Simutis, J. Laučka ir K. Grinius sutarė, kad jį sudarys K. Grinius, A. Vaičiulaitis ir K. Jurgėla, leis trimėnesinį žurnalą „Lithuanian re­ view“, tad tai nelabai patiko LDT - neteisėtai gimusi LTT ir toliau ver­ žiasi pirmyn savo keliais [664]. Tačiau skeptiškai pažiūrėjo K. Pakštas, manęs, kad buvo nerealu per metus IB surinkti 25 000 dol., derėjo gal­ voti apie kuklesnį biurą Niujorke, o IB tyrimo darbai galėjo likti LKI žinioje (šis toliau būtų leidęs lituanistinius darbus ir rinkęs medžiagą taikos konferencijai) [902]. 158

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Bet ALT ir LTT nerimo. ALT lapkričio 21-23 d. nutarė steigti „Li­ thuanian information center“ (LIC) Niujorke informuoti JAV vi­ suomenę apie lietuvių tautos padėtį ir kovų, reaguoti į piktos prieš lietuviškos propagandos puldinėjimus. Tam LIC turėjo leisti įvairius leidinius anglų kalba, ieškoti galimybių patekti į JAV spaudą ir ra­ dijo stotis, ryšių su kitų tautų Lietuvai draugiškais IC, politiniuose renginiuose reikšti ALT nuomonę, remti LTT 1943 m. pradėtą leisti „Lithuanian bulletin“ [122]. Pakviesti prisidėti diplomatai laikėsi rezervuotai. Atvykęs į gruo­ džio 15 d. susirinkimą, kuriame svarstyti LIC steigimo klausimai, GK atstovas V. Stašinskas aiškino pirmininkavusiam kun. N. Pakalniui, J. Laučkai, M. Vinikui ir K. Griniui dalyvaująs tik pasiinformavimo ir suderinimo klausimu, bet N. Pakalnis pasipiktino tokiu „stebėtoju-patarėju“ [180] (anot J. Budrio, kiti tylėjo, o K. Grinius sakė, kad kuni­ gas buvo girtas [40]). Posėdyje nutarta steigti LIC (tiesa, M. Vinikas suabejojo, ar pajėgs dirbti numatytus darbus), kad jį sudarys vedėjas, padėjėjas ir mašininkė. N. Pakalnis siūlė į LIC skirti K. Jurgėlą, tiesa, padarė rezervą dėl takto ir sugebėjimo santykiauti. Numatyta, kad mė­ nesiui reikės apie 1770 dol. ir pradžiai pinigų duos ALT, tikėtasi, darbą pradėjus bus nesunku surinkti iš visuomenės [180]. Bet ir apsisprendus abejonės neišnyko: kodėl Niujorke, kai ALT VK - Čikagoje, M. Vinikas siūlė į LIC K. Jurgėlą, J. Kajecką ir M. Kižytę [203]. P. Grigaitis manė, kad užteks stiprinti „Lithuanian bulletin“ ir būtų praktiškiau jungti jo redakciją su LIC [123]. LIC su mėnesiniu 1700 dol. biudžetu atrodė per brangus LDT, kai reikėjo remti informacinius biurus Europoje ir slaptą spaudą Lietuvoje, būtų užtekę pradėti vieno žmogaus rengtu savaitraščiu „Lithuanian Ame­ rican review“ su 500 dol. mėnesine sąmata, o LIC funkcijas pavesti jo steigimo komisijai, įtraukus LVSatstovą ir reikalų vedėją [158]. Nežiū­ rint nesutarimų, sumanymas tapo kūnu 1944 m. vasarą. Nedidelį J. Prunskio vadovautą Informacinį biurą (tiksliau - Spau­ dos biurą) buvo įsteigusi ALRKF. Jis siuntė spaudai žinias iš Lietuvos (jas daugiausia skelbė „Draugas“), anot J. Budrio, kai kurios sutapo 159

LIETUVA PRIEŠ LTSR

su skelbtomis „Lithuanian situation“ [45]. J. Prunskis, lygindamas to meto situaciją su knygnešių laikais, teigė, kad reikėjo pasirūpinti išleisti turėtus poetų kūrinius, knygą anglų kalba apie terorą Lietuvoje [1321]82. Kaip informacinę instituciją R Žadeikis vis matė AFoL. 1943 m. pradžioje O. Norem išvyko dirbti į San Diegą (laikinai liko pareigose, pavaduotoju išrinktas S. Pieža, tas laikinumas, regis, užsitęsė, nors ir buvo nepatenkintų - sklido gandai apie prastus O. Noremo santykius su VD, nes išvykdamas iš Lietuvos iš kažko paėmė brangakmenius ir pinigus perduoti artimiesiems JAV, bet to nepadarė [96]). S. Pieža pasiūlė paruošti peticiją F. Ruzveltui JAVdėl nepriklausomos Lietuvos atstatymo ir rinkti parašus (jis ir ėmėsi jos su A. Oliu) [94]. P. Žadei­ kis, atsiliepdamas į RDaužvardžio siūlymą papildyti „Lithuanian situ­ ation“ ar atnaujinti Eltos biuletenių leidimą, manė, kad geriau leisti „Open Letter by American Friends of Lithuania“ [309]. Vėliau manė, kad įsisteigus daugiau AFoL skyrių, draugija įstengs leisti žurnalą an­ glų kalba dailiais sąsiuviniais, kai susirinks vertingos medžiagos [313]. AFoL informacinės veiklos suaktyvinimui ir narių pritraukimui buvo sudariusi specialias komisijas, į susirinkimus kvietė amerikiečius, apie veiklą spaudoje rašė S. Pieža [97]. Nors 1943 m. lietuviai JAV klibinti dėl radijo laidų į Lietuvą [914], bet nesutarta, kas turi rūpintis (sakysim, K. Pakštas manė, jog LTT negalėjo kaip užsieniečių organizacija [902]). OWI, regis, ketino transliuoti tokias laidas trumposiomis bangomis [45], bet jei ir taip, tai veikiai atsisakė. Kitoje barikadų pusėje didino apsisukimus LKP. Nuo 1941 m. pabai­ gos iki 1944 m. liepos 13d., kai TSRS armija užėmė Vilnių, ji, LLKJS ir 82 P. Rotomskis teigė, kad biurui vadovavo K. Pakštas ir K. Barauskas, aptarnavo reakcinių lietuvių spaudą, turėjo korespondentus Lisabonoje, Londone, Berne ir Stokholme, kurie parūpindavo ištraukų iš Lietuvos laikraščių ir ypač stengėsi kom­ promituoti TSRS (naudojo buvusių Liaudies seimo deputatų pareiškimą, V. Krė­ vės atsiminimus, NKVD informaciją apie trėmimus). Jis neabejojo, kad medžiagą pakiša hitlerinė agentūra, kad palengvintų kovą su protarybinėmis nuotaikomis, o komunistinė spauda ją demaskuodavo ryžtingiausiu būdu. Anot jo, tai, kad biuro platintos ištraukos iš Lietuvoje leisto laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ sutapo su išeivių katalikų pozicija, rodė, jog viskas sukurpiama JAV, kad parodyti, jog su jais lietuvių liaudis, ir žadėjo mėginti spaudoje apkaltinti falsifikavimu, kad pažiūrėtų, kaip aiškinsis [518]. 160

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

kitos organizacijos išleido 134 atsišaukimus 7776 000 egz. tiražu83, apie 2mln. egz. laikraščių, 48 politinio turinio brošiūras 580 000 egz. tiražu, 33 lietuvių grožinės literatūros leidinius 12 500 egz. tiražu, 11verstinės grožinės literatūros leidinių 42 500 egz. tiražu [1365, p. 185]. Lietuviš­ koji radijo redakcija 1943 m. perdavė 2155 radijo laidas [1365, p. 120].

Šiai veiklai vadovavo LKP agitacijos-propagandos skyrius. Jo pla­ nuose buvo bendradarbių, rašiusių JAV spaudai pasitarimas (atsa­ kingas - V. Niunka), priešvokiškos medžiagos rinkimas iš lietuviškų leidinių (A. Drobnys) ir kitų leidinių (J. Žiugžda, P. Pakarklis, M. Meš­ kauskienė), brošiūra apie 16 diviziją (J. Paleckis, J. Marcinkevičius, A. Venclova), išvežtųjųparuošimasjų panaudojimui (J. Paleckis), siun­ timas JAV spaudai ne mažiau 40 laiškų ir telegramų (J. Šausas) [432]. Planuotos ir išeiviams skirtos kampanijos, pavyzdžiui, sovietinės val­ džios įvedimo Lietuvoje populiarinimo, kur numatyta visą medžiagą siųsti į JAV [568], numatyta į JAV siųsti ir straipsnius, rengtus pagal „Nacionalinės divizijos kovinių veiksmų populiarinimo planą“84. Maskva džiaugėsi, kad atseit dėl permainų fronte JAV keitėsi požiū­ ris į TSRS, girdi, reakcionieriai ėmė spausdinti pranešimus iš TSRS, o vokiečių - be džiūgavimų ar su antraštėmis, kurios kelia abejones jais. Tiesa, vis tik buvo pripažinta, kad oponentai pasiekė laimėjimų, patraukdami amerikiečių politikus į savo pusę - pavyzdžiui, Niujorko gubernatorius pasisakė už nepriklausomą Lietuvą. Komunistų organi­ zacijų veikloje matytos ir neigiamos pusės: neišgyvendintas sektantiš­ kumas, nelanksčiai vilioti asmenys ir organizacijos, neįtikinamas an­ titarybinių veikėjų apkaltinimas simpatijomis Hitleriuiy tai, girdi, kėlė išeivių pasipiktinimą ir trukdė vieningo fronto kūrimą. Šis, tiksliau, antifašistinis frontas, buvo pagrindiniu uždaviniu ir atrodė pasiekia­ mu menant simpatijas TSRS. Kaip vienas jo sėkmės faktorių įvardytas 83Tematikos požiūriu būta atsišaukimų, skirtų kovai su naciais, tremtinių tematikai, LTSR veikėjų kalbos viešuose renginiuose ir 1.1. Didžiosios dalies tiražai išplatinti Lietuvoje, išimtis - atsišaukimas „Į katalikų visuomenę“ (kovojančių katalikų var­ du, 50 000 egz.) ir „į Lietuvos katalikišką visuomenę“ (25 000 egz.), kurie liko CK sandėlyje. 84J. Šimkaus „Lietuviai kariai triuškina priešą“ , „Lietuvių liaudies didvyris Kavaliū­ nas“, „Jis žuvo kovoje su vokiečiais“, J. Paleckio „Raudonosios armijos lietuviški da­ liniai kovoje už Lietuvos išlaisvinimą“, L. Sauso „Lietuvių daliniai atakuoja priešą“, A. Venclovos „A. Nevskio ordino kavalierius“, „Lietuvės - fronto didvyrės“, K. Kor­ sako „Lietuviškos divizijos spauda ir koviniai lapeliai“ [488]. 161

LIETUVA PRIEŠ LTSR

LKP medžiagos patekimas į buržuazinę spaudą, bet tam reikėjo mūsų darbo tarp JAV lietuvių kokybinio ir kiekybinio sustiprėjimo, siūlyta kurti informacinį biurą Anglijoje ar vienoje iš neutralių šalių. Lėšų 16-ajai divizijai rinkimas matytas kaip būdas skverbtis į reakcionierių įtakoje buvusius išeivių sluoksnius [496]. Regis, ir P. Rotomskis 1943 m. pradžioje džiūgavo dėl oponentų ne­ sugebėjimo apsijungti [512], jų pozicijų silpimo, ypač dėl komunisti­ nės spaudos pranešimų ir jo kalbų mitinguose, atskleidusių oponentų siekių atkurti nepriklausomų Lietuvą neperspektyvumą [518]. Anot jo, juos ypač įsiutino II „Lietuvių tautos atstovų“ mitingo sveikinimai išei­ viams, atseit net siūlė protestuoti VD dėl JAV nepripažintos vyriau­ sybės telegramos, o klerikalai dažnai nurodo, kad „bolševikų agentai“ iš Maskvos įnešė „stiprią demoralizaciją“. Džiaugdamasis konkrečiais straipsniais (P. Cvirkos apie R Ancevičių ir M. Gedvilo apie evakuo­ tuosius) teigė, kad oponentų spauda reagavo, atseit R Grigaitis gynė R Ancevičių [512], provokiškai nusiteikę persiorientavo į JAV ir laukė jos paramos, išskyrus smetonininkus (šie, girdi, provokiškose brošiūro­ se, kaip K. Pakšto, reiškė simpatijas Vokietijai, nors ir išėmė iš preky­ bos). Tiesa, LKP apsidžiaugus, kad kun. J. Balkūno kritika P. Ancevi­ čiai adresu - ryškus palankumo TSRS augimo rodiklis, P. Rotomskis atvėsino, kad ją inspiravo noras išvengti kompromitacijos ir retas taip nuosekliai pasisakydavo prieš TSRS kaip J. Balkūnas. Jis pripažino, jog darbas tarp oponentų menkai sekėsi, nes komunistai tebebuvo užsi­ sklendę savo rėmuose, o vadovai netryško noru dirbti priešų tarpe [433], tad džiaugėsi, kad oponentų fondai tušti, nes jų menkas lėšas išleisdavo propagandai, o komunistinėse organizacijose jaustas veiklos stiprė­ jimas ir pirmiausia LKP dėka „Laisvės“ tiražas išaugo 10 proc. [512]. TSRS institucijos vis daugiau dėmesio skyrė LKP veiklai JAV kaip sudėtinei propagandos Vakaruose daliai. Vienas TASS vadovų J. Chavimovas - rašė V. Molotovui, kad dėl Baltijos šalių specifiškumo reikėjo garsinti užsienyje jų sovietines vyriausybes. Pirmiausia ragino pakeisti jų spaudos situaciją, atsižvelgiant, kad jų reakcinė spauda už­ sienyje sistemingai vedė antisovietinę propagandą, o JAV spauda vis atsimindavo baltų šalis. Anot jo, Maskvoje reikėjo savaitraščių lietu­ vių ir estų kalbomis, o Kirove - latvių, pažymėdamas, kad tuometinės spaudos tarptautinė spauda nepastebėdavo, o jų sovietinės vyriausy­ 162

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

bės neatsiliepdavo į jos publikacijas apie Baltijos šalis, tad reikėjo, kad jų sovietinė spauda informuotų apie situaciją jose, pritrauktų bendra­ darbiauti draugiškus išeivius. Maža to, atsižvelgdamas į tai, kad artė­ jant karo pabaigai Baltijos šalių problema vis aštrės, siūlė leisti žurna­ lą „Baltijos apžvalga“ anglų arba prancūzų kalba. Šis, J. Chavimovo nuomone, turėjo skelbti straipsnius apie Baltijos šalių kovas su vokie­ čiais, istorinius ryšius su Rusija, demaskuoti priešų kėslus, pritraukti bendradarbiauti žymius užsieniečius. Be to, jis ragino kurti centrą ry­ šiams su išeiviais, kuris didintų diferenciaciją tarp jų ir stiprintų ryšius su lojaliais elementais. Neužmiršo ir tremtinių, ragindamas stiprinti tarp jų tam tikrų darbų, panaudoti jų pasisakymus propagandai. Ak­ centuodamas, kad 80 proc. lietuvių - katalikai, siūlė LTSR vyriausy­ bei, orientuojantis į Europą, JAV ir Vatikaną, paskelbti dokumentą, demaskuojantį vokiečių terorą prieš dvasininkus [453]. Atsakydamas į J. Chavimovo siūlymus J. Paleckis teigė, kad medžia­ gos siuntimo į užsienį centru buvo Sovinformbiuras. Iš jo vidutiniškai kas mėnesį iškeliaudavę 20-80 straipsnių patekdavo į septynis lietuvių ir po vieną estų bei latvių laikraščius, į JAVspaudą - tik laiškų forma, o buržuazinė spauda tik atsakydavo ar diskutuodavo. Jis didžiavosi, kad pavyko su privačiu laišku (A. Griciaus) patekti į katalikišką spaudą, jog padėtis buržuaziniuose sluoksniuose palanki , nes pastebimi tam tikro skilimo požymiai antibolševikiniame fronte. Jo nuomone, reikėjo padaryti viską, kad būtų izoliuotas A. Smetona, pritraukta dauguma katalikų ir siūlė iš dalies į J. Chavimovo panašias priemones85:pradėti plačių propagandų, susijusių su tremtiniais, skelbti jų pareiškimus, dalį išlaisvinti ir panaudoti propagandai, parodyti kaip gyvena, pritrauk­ ti Griciaus tipo žurnalistų darbui su išeivių ir JAV spauda, išnaudoti ištremtus katalikų veikėjus, ypač kun. V. Mažoną, leisti katalikišką laikraštį, platinti jį Lietuvoje ir užsienyje nenurodant leidimo vietos. Bet J. Paleckis nepritarė naujų laikraščių steigimui, atseit medžiaga ir taip keliavo į užsienį ar galėjo būti skelbiama žurnale „Voina i rabočij klass“, laikraštyje „Moscow news“. Jis siūlė Švedijoje steigti Informa­ cinį biurą dirbti su išeivių ir užsienio spauda, leisti biuletenį ar žurna­ lą, kaip pavyzdį nurodydamas kažkokį informacinį biurų Šveicarijoje, vežti užsienio spaudos korespondentus į nacionalinius Baltijos šalių 85 Sakysim, parengtas antihitlerinio katalikų leidinio projektas [434]. 163

LIETUVA PRIES LTSR____________________

_______________________

TSRS armijos dalinius, teikti jiems informaciją apie šiuos dalinius, sukurti apie juos siužetinius filmus ir kelis kronikinius - apie evakuo­ tus Baltijos šalių gyventojus, meninius ansamblius, padidinti į užsie­ nį siųstų nuotraukų kiekį. Jo galva, oponentų skilimą būtų pagilinusi kovai su totaline mobilizacija skirta Baltijos šalių išeivių konferencija, girdi, bent išoriškai antihitlerinių pozicijų besilaikiusi oponentų spau­ da būtų negalėjusi jos nutylėti. Anot jo, Sovinformbiuras ir toliau turėjo būti propagandos Bal­ tijos šalių klausimais užsienyje centru ir koncentruoti ją spaudoje ir per radiją (atsakomybę turėjo prisiimti atitinkamas skyrius). Jis ragino plačiau informuoti apie Baltijos šalis radijo laidose į JAV, D. Britaniją ir Švediją, panaudoti TASS galimybes, tarp jo ir Sovinformbiuro palaikant glaudesnius ryšius, skirti daugiau žmonių dar­ bui tarp išeivių (pasiųsti į JAV asmenį, nesusijusį su diplomatinėmis institucijomis, sakysim, kaip Baltijos šalių laikraščio korespondentą ir dar vieną - į Švediją), skirti daugiau lėšų R Rotomskiui kelionėms ir leidybai, leisti LKP darbuotojams atsirinkti NKVD ir URM propa­ gandai tikusią medžiagą [494]. A. Sniečkus ir J. Paleckis siūlė V. Dekanozovui reaguoti į kampa­ niją užsienyje dėl Baltijos šalių ir pasiųsti į JAV lietuvių delegaciją, tarp kurios narių būtų kareivis ir inteligentijos atstovas - rašytojas (taip būtų parodyta, jog lietuviai kaunasi, o TSRS rūpinasi lietuvių nacionalinės kultūros vystymu), o kol ją rengs, gegužę ar birželį su­ rengti išeivių konferenciją, organizuoti lėšų rinkimą 16-ajai divizijai, skirti P. Rotomskiui pinigų telegrafui ir reaguojant į vokiečių skleis­ tus gandus apie sovietų žiaurumus vėl panaudoti išlaisvintus kelis žymius tremtinius [549]. Kai kurias iš šių idėjų galima rasti LKP vadovų nurodymuose P. Ro­ tomskiui. 1943 m. pradžioje A. Sniečkus ragino ryšium su totaline mo­ bilizacija mėginti išplėsti bendrą srovių kampaniją prieš lietuvių liau­ dies naikinimų, išnaudojant galimybę demaskuoti oponentų spaudą kaip hitlerinius agentus [538], vėliau - sušaukti konferenciją ir priimti tokią rezoliuciją prieš mobilizaciją, kad būtų prieinama JAV lietuvių platiems sluoksniams, įtraukiant ne tik srovių atstovus, bet ir kiek ga­ lima daugiau neutralių asmenų ir taip plėsti antifašistinį frontų [535].

164

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Tačiau laikas bėgo ir, matyt, P. Rotomskio entuziazmas vėso, juolab kad kai kurie komunistai nesiplėšė laukdami, kol Lietuva bus išlaisvinta, o tada pasikeis darbo pobūdis [487]. Jis barėsi, jog per mažai rašė apie priešų veiklų . Jie paskutiniu laiku žymiai suaktyvėjo, reiktų ir jums pasitempti - minti jiems ant kulnų, neatleidžiant nei per žingsnį. Išnaudokite jų prieštaravimus, gilinkite juos [491]. Tačiau šie turėjo kuo

pasiteisinti - girdi, katalikai, socialistai ir tautininkai laikėsi vieningai kaip niekad, tuo labiau kad Vašingtone kažkas vis kužda, teikia vilčių, ramina ir tas juos palaiko antitarybiniame fronte. Gal ir mes neužtektinai gerai savo praktikų pravedame, jeigu negalime jų vienybės palaužti - sunku pasakyti [487].

Bet LKP tai neguodė, nes vis plaukė nerimastingos žinios, pavyz­ džiui, apie oponentų sujudimą po Maskvos konferencijos, girdi, J. Balkūnas siūlė siųsti Senatui laišką, kad paremtų Baltijos šalis, „Amerikos lietuvis“ - prašyti JAV ir D. Britanijos įvesti protektoratą Lietuvoje, „Dirva“ skelbė, kad iki sąjungininkai įsikiš, baltai ginsis nuo laukinių azijatų, P. Grigaitis - jog jei Lietuva teks TSRS, JAV po karo imsis ekonominių sankcijų [581], kad ALT sutarė su Smetonos atstovu dėl bendros veiklos ir bando gauti iš JAV fondų 0,5 mln. dol. padėti Lie­ tuvai. Imtasi priemonių sukliudyti [580]. Ir tai buvo praėjus keliems mėnesiams po to, kai LKP, įsitikinusi, jog veikla tarp oponentų įtakoje buvusių išeivių nedavė apčiuopiamų rezultatų - antihitlerinis frontas faktiškai neegzistuoja, o priešiškos grupės vis labiau jungiasi į vieningų antitarybinį frontų, pareikalavo sustiprinti oponentų skaldymą išnau­

dojant jų prieštaravimus, ieškoti naujų būdų plėsti antifašistinį frontą ir demaskuoti oponentus. Pirmiausia reikalauta sušaukti konferenciją, o po jos rengti parašų rinkimo akciją po konferencijoje priimta rezo­ liucija (siekiant, kad pasirašę nurodytų ir savo adresus). Rezoliuciją reikalauta taip formuluoti, kad atsisakę pasirašyti patektų į keblią pa­ dėtį. Į konferencijos rengimo komitetą nurodyta įtraukti kuo daugiau srovėms nepriklausiusių išeivių ir įtakingų amerikiečių. Sykiu raginta plėsti individualių dovanų kartu su laiškais kariams siuntimo akciją. Iš laiško su šiais nurodymais jaučiamas nepasitenkinimas P. Rotomskiu. J jį kreiptasi „Jūs“, tik pabaigoje, PS, A. Sniečkus perėjo prie „tu“, ir, išreiškęs nusivylimą, kad nepateisino dėtų vilčių, nors jo sąly­ gos buvo nepalyginamos su 16-osios divizijos ar sovietinių partizanų, 165

LIETUVA PRIEŠ LTSR_____________________

baigė „draugišku“ perspėjimu, žinai, laikai tokie, jog negalima apsnū­ dusiai dirbti [535]. Anot A. Sniečkaus, iš P. Rotomskio laiškų atrodė, jog komunistai nedarė išvadų iš oponentų nuotaikų pokyčių, kaip H. Rabinovičiaus susitikimo su V. Andriuliu, o sukurti antifašistinį frontą galėjo tik atsikratę sektantiškumo likučių ir radę kalbą su ro­ džiusiais atsiribojimo nuo antitarybinio fronto tendencijas, nežiūrint į jų politinius įsitikinimus ir veiklų praeityje [537]. Su šiuo frontu A. Sniečkus siejo ir pasirengimą SLA seimui, ragi­ nęs organizuoti mitingus ir išstojimus, kur reikalautų leisti dalyvauti prokomunistiniams delegatams. Nepavykus jis reikalavo rengti kam­ paniją seimo metu ir jam pasibaigus, demaskuojant jį kaip apsišaukėlišką, o organizatorius kaip hitlerininkų agentus ir tokiais pristatyti A. Smetonos šalininkus, jei dalyvaus. Sykiu nurodė skirti dėmesį na­ cių nusikaltimams, lietuvių kovai ir evakuotiesiems į TSRS, kampa­ nijai įgavus mastą - baigti ją konferencija, kurioje būtų priimta rezo­ liucija su raginimu kovoti su naciais ir demaskuojanti reakcionierių konferencijų. Tiesa, bendrą prokomunistinių išeivių konferenciją laikė netikslinga [536], bet vėliau apsigalvojęs nurodė išnaudoti antifašis­ tinio fronto plėtrai, įtraukiant į įvairų darbų (aukų rinkimas, pareiš­ kimai spaudoje) taip vadinamus pašaliečius, suvažiavime dalyvavusių organizacijų narius. Ypač vystyti demokratinės lietuvių tarybos veiklų, leisti jo organą ir biuletenį anglų kalba. Reaguojant į oponentų dėmesį nacionalistinei veiklai Lietuvoje nurodė pradėti spaudoje kampaniją teigiant, kad faktiškai padeda vokiečiams kovoti prieš tikruosius patriotus - partizanus. Iš TASS patyręs, kad katalikiški fondai siuntė į Lietuvą vaistus, liepė iš esmės neprieštarauti, tik spaudoje tvirtinti, kad teks vokiečiams, ir kviesti remti 16-ąją diviziją [538]. Su šia para­ ma siejosi individualių siuntinių kariams akcija, bet jai kliudė tai, kad tuo pat metu buvo renkamos aukos kitiems tikslams [509]. 1943 m. R Rotomskio veikloje pastebima ir naujovė - ėmė rūpintis latvių ir estų komunistų informaciniu aprūpinimu, pavyzdžiui, metų pabaigoje prašė 2-3 straipsnių apie estų ir latvių vaikų namus, latvių laikraščių, jų ir estų lengvų pjesių [581], jo pastangomis pasirodė latvio Giršos Meiksinio knyga „Baltic Reedle“. Jo veiklą stebėję sovietiniai diplomatai ne visada buvo patenkinti, kad perdavinėjo nurodymus

166

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

komunistinėms organizacijoms ir populiarino savo ryšius su jomis, kad iš jų ėmė lėšas kelionėms į mitingus [574], matyt, dėl to A. Sniečkus įspėjo jį griežtai laikytis diplomatiniam darbuotojui leistų ribų [538]. Vienu didžiausių P. Rotomskio rūpesčiu tebebuvo LKP medžiagos tvarkymas. Ji keliavo per Sovinformbiurą - iki 1943 m. rugpjūčio te­ legramas siuntė per „International Continent News“, kitą medžiagą per URM R Rotomskio vardu, nuo balandžio - viską per Sovinform­ biurą jo adresu [546p6 (anot R. Mizaros, dėl tam tikrų valstybinių organų įsikišimo įstaiga (ICN), turėjo užsidaryti [487]). Beje, „Laisvei“ straipsniai nuo 1942 m. siųsti paštu [538], o spaudai P. Ame­ rikoje - telegramomis [449]. 1943 m. į JAVpasiųsta beveik 500 įvairių publikacijų, tarp jų - laikraš­ čiai („Tiesa“, „Už Tarybų Lietuvą“, „Tarybų Lietuva“, „Literatūra ir menas“), dalis LKP leistų brošiūrų (grožinių ir politinių), atsišauki­ mų (ir lenkų kalba), grožinės literatūros kūrinių (lietuvių ir kitų tautų rašytojų, ypač rusų)8 867,8keli natų rinkiniai [492] nuo lapkričio - apy­ braižos (18), medžiaga knygoms [538], sovietinių partizanų Lietuvoje laikraščiai (JAVpristatyti kaip netikėtai patekę į rankas [1106]). Keliavo ir Sovinformbiuro medžiaga, pavyzdžiui, „Amerikos ambasadorius stebi Stalingrado atstatymą“, „Lenkų korpusas SSSR“, straipsniai apie 86 Matyt, vienu metu telegramų siuntimas nutrūko, nes P. Rotomskis reikalavo at­ naujinti [441]. 87 Žvelgiant į lietuvių autorius, matyti, kad šalia vieno kito prieš karą pagarsėjusio rašytojo - P. Cvirkos (pasiųsti septyni apsakymai), J. Baltušio (penki), J. Šimkaus (trys), A. Venclovos (du), J. Marcinkevičiaus, A. Griciaus - dominavo pradedantieji: produktyvumu pasižymėjęs E. Mieželaitis (11), A. Bieliauskas (du), V. Mozūriūnas ir autoriai, vėliau visai ar beveik išnykę iš grožinės literatūros padangės, kaip J. Povilavičiūtė, M. Bordonaitė (po du), T. Černiauskas, P. Užkalnis, J. Kaplanas, M. Liubeckis. Tematikoje dominavo aktualijos - kova su naciais, gyvenimas užfrontėje, pasi­ taikė ir kūrinių, kuriuos, žvelgiant iš mūsų dienų, galima vadinti fantastiniais, kaip J. Kaplano „Viena diena Kaune“. Iš verstinių pasiųsti L. Sobelevo, V Koževnikovo, A. Kalinino, V Grosmano ir kitų apsakymai. Vėl regimas poetų pasidalijimas į žinomus ir pradedančius: iš pirmųjų minėtini S. Nėris, L. Gira, K. Korsakas, J. Šimkus, A. Venclova ir kiti, iš antrųjų - E. Mieželaitis, V. Valaitis, P. Novakas, S. Zajančkauskas, V. Mozūriūnas, V. Reimeris, S. Rimantas, VI. Suchockis-Audronaša, siųsti J. Paleckio (J. Palemono) eilėraščiai, kelių K. Korsako, S. Nėries ir J. Šimkaus eilėraščių vertimai į rusų kalbą, iš verstinių - J. Utkino, Margaret Aligeri, Ščipakovo, K. Simonovo. Siųs­ tos R. Januškevičienės, J. Baltušio, A. Griciaus, J. Kaplano (Budreikos) pjesės, vienas iš prokomunistinių teatro mėgėjų kolektyvų pastatė J. Baltušio „Dėdė Silvestras“. 88 V. Dekanozovas viename laiške LKP vadovams perdavė reikalavimą siųsti na­ tas [443]. Kitąsyk ypač reikalauta konkrečių dainų, kaip „Pučia vėjas nuo Uralo“, skubiai siųsti diplomatiniu paštu ar perduoti fotostatu per radiją be žodžių [579]. 167

LIETUVA PRIES LTSR

kovas fronte, tarptautinius įvykius. Liūto dalį sudarė straipsniai, siųsti ir telegramomis (apie 150), dauguma skirti aktualiems karo ar kitiems su LTSRar jos veikėjais susijusiems įvykiams. R Rotomskis atsiliepimus ir pageidavimus siuntė tiesiai LKP va­ dovams ar per tarpininkus iš URM, pavyzdžiui, V. Dekanozovas rašė A. Sniečkui ir J. Paleckiui, kad tiko P. Cvirkos straipsnis, de maska­ vęs profašistines laikraščių korespondencijas kaip trockistines, reikėjo straipsnio apie dvarininką Devenį, nepriklausomybės 25-metį, kovinių dainų natų, pjesės radijui ir poros - saviveiklai [444], daugiau nuo­ traukų iš 16-osios divizijos, evakuotųjų, ypač vaikų, gyvenimo, lietu­ vių generolų, A. Sniečkaus ir kitų veikėjų [512], net jų parodos, antifa­ šistinių apsakymų ir eilėraščių, aktualios beletristikos vertimų [444]. Pageidavimų turėjo ir išeiviai, sakysim, R. Mizara, rašęs J. Šimkui, kad naudingiausios buvo telegramos, kurias LKP, jo galva, siuntė iš oku­ puotos Lietuvos, prašė daugiau rašyti apie evakuotus lietuvius, vaikų pavardžių, tas paveikia į žmones, norinčius sužinoti apie savo gimines ir draugus [487]. Tačiau LKP medžiaga tiko toli gražu ne visiems. „Laisvės“ akcininkų suvažiavime kažkoks Stankus tvirtino, jog nors P. Cvirka, J. Šimkus ir kiti yra geri rašytojai, bet jų straipsnių skelbta per daug, girdi,gyvename JAV ir reikėtų kuo daugiau straipsnių apie šio krašto darbininkų būklę*9, jam pritarė kažkoks Klaston (kai kurie žmo­ nės sako, kad per daug rašoma apie Sovietus ir Lietuvą, ir todėl darosi nuobodu), bet kiti teigė, jog tokių straipsnių kaip tik mažai [1130].

Buvo ir kitų problemų. P. Rotomskis, džiaugdamasis, kad jo pastan­ gos padėjo LKP susidaryti šiokį tokį vaizdą apie priešiškų elementų veiklą ar numatyti, kur smogti, kartu teigė, kad labai reikėjo straipsnių apie žymesnius oponentus. Tuo pačiu jis perspėjo, jog būtina rašyti taip, kad šie negalėtų prikibti. Anot jo, „Laisvė“ baiminosi spausdinti straipsnį apie M. Devenį be jo pakeitimų, kad nepatektų į teismą už įžeidimą [516]8 90. Lyginant iš LKP gautas publikacijas su išeivių tekstais į akis krisdavo pastarųjų neprofesionalumas, „Laisvės“akcininkų suvažiavime priekaiš­ 89 Beje, domėjosi, kodėl nerašo Z. Angarietis, ir A. Bimba atsakė girdėjęs, jog nusi­ žengė darbininkų judėjimui tad nei už ką nedėtume. 90 Su „Laisve“bylinėjosi ukrainas Grigorjevas dėl iš laikraščio „The Hour“ perspaus­ dinto straipsnio, kad jis - fašistas. „The Hour“ savo teiginius paneigė, bet ukrainas ieškinio prieš „Laisvę“ neatsiėmė ir šiai liko dūsauti, kaip skaudu, kad tarp lietuvių yra priešų, kurie siekia „Laisvės“uždarymo ar bent padarymo jai nuostolių [486]. 168

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

tauta dėl korespondencijų netobulumo [1130]. Tiesa, anksčiau šie suva­ žiavimai buvo vieta, kur redakcijos darbuotojai bendraudavo su kores­ pondentais, bet per karą ryšiai palaikyti laiškais, parengtas specialus la­ pelis „Prašymas ir patarimai korespondentams“, D. M. Šolomskas „Lais­ vėje“ spausdino patarimus korespondentams kaip rašyti [1290]. Nuo 1943 m. rudens Visasąjunginio radijo komiteto Lietuvos re­ dakcija rengė laidas JAV lietuviams. Pirmoji transliuota spalio 9 d. (perduota J. Paleckio kalba į užjūrio brolius lietuvius), vėliau - kas 2-3 dienos (nuo lapkričio 4 d. iki gruodžio 12 d. - pirmadienį, trečiadienį ir šeštadienį 2val. 45 min. - 2val. 59 min. [436]), iš viso spalį perduota dešimt laidų, lapkritį - 12, gruodį - 13 (dar viena laida - 1944 m. sau­ sio 1d., kaip toliau - nežinia). Dažniausiai būdavo transliuojama ko­ kio asmens kreipimasis91, straipsnio, į TSRS evakuotų lietuvių ar nau­ jienų iš Lietuvos (rengė J. Baltušis) apžvalgos, bet būta laidų, kurias užimdavo vieno veikėjo kalba arba jas sudarydavo trys savarankiškos dalys. Retkarčiais transliuotos laikraščio „Tarybų Lietuva“ apžvalgos ir liaudies dainų įrašai. Šalia medžiagos, skirtos nacių okupacijai (L. Šauso „Vokiečių okupantų teroras laikinai okupuotoje Lietuvoje“, J. Šimkaus „Naciai sunaikino tris Lietuvos kaimus: Trakėnus, Lazdėnus ir Fermą (Tra­ kų aps.)“ [1279]), 16-ajai divizijai, Lietuvos „įstojimo“ į TSRS svarbai (V. Niunkos „Tik Tarybų Lietuva išgelbėjo lietuvių tautą nuo vidaus fašizmo ir yra tvirčiausias laidas prieš jo atgimimą“), būta laidų išei­ vijoje aktualia tremtinių tematika (Vytauto Pečiūros kalba „Ir aš bu­ vau išvežtas“, A. Griciaus pasakojimas apie gyvenimą Altajuje ir veiklą „grįžus“ iš jo, „Kalbos apie išvežtuosius Tarybų Lietuvos laikais - kar­ tojimas gebelsinės propagandos ir patarnavimas hitlerizmui“). Nepa­ miršta ir išeivių veikla (J. Paleckio „Projektai dėl federacijos su Lenki­ ja, Švedija ir kitos (Baltoskandija) - kenksmingos reakcionierių idėjos atitraukti nuo pagrindinio uždavinio - hitlerininkų sutriuškinimo“, J. Šimkaus „Reakcinė Lietuvos emigrantų veikla dirbant hitlerininkų naudai“, „Reakcionierių ir emigrantų smetonininkų tikslas - išprovo­ kuoti Lietuvoje pilietinį karą, ko siekia ir hitlerininkai“, A. Griciaus 91 Tai daugiausia buvo kreipimaisi į JAV lietuvius - minėtas J. Paleckio, P. Cvirkos, V. Karvelio, V. Vitkausko, kalbos, adresuotos tiek išeiviams, tiek Lietuvos gyvento­ jams, kaip L. Giros „Aš visada ėjau ir einu su savo tauta“, A. Sniečkaus, J. Šimkaus „Mes dirbame Tarybų Lietuvai“, J. Baltušio „Aš kalbuosi su Lietuva“. 169

LIETUVA PRIEŠ LTSR

„Žadeikos, Smetonos, Budriai, Deveniai neįstengs primesti lietuvių tautai savo valios ir jie negrįžtamai išmesti į istorijos sąšlavynus“). Naujųjų 1944-ųjų metų proga perduoti sveikinimai užjūrio broliams lietuviams: Paleckis, AL Gedvilas, A. Sniečkus, S. Nėris, P. Cvirka, J. Šimkus ir kt. [569]. Bet vargas ėjo šuniui po uodega - P. Rotomskis pranešė, kad laidos JAVnesigirdi [580]. Dalį LKP medžiagos gaudavo ALDLD, kurią ir 1943 m. kamavo finansinės problemos, sakysim, iš LKP medžiagos sudarytai knygai „Didysis lietuvių liaudies priešas“ išleisti reikėjo 2000 dol., o turėta 400, iš 190 kuopų mokesčius buvo sumokėjusios 26 [939]. Mėgin­ ta gelbėtis vasario į-gegužės 1d. surengus naujų narių pritraukimo vajų [1040], įvestas Garbės kuopos vardas, kurį gaudavo sumokėju­ sios mokesčius iki liepos 1 (tokių atsirado 64), pavyko išjudinti kai kuriuos narius aukoti pabrangusiai leidybai [1288]. Bet ir po vajaus 43 kuopos liko skolingos, todėl joms grasinta po liepos 1 d. neduo­ ti išleistos literatūros [1327]. Lėšų neužteko LKP siūlytam apsakymų rinkiniui [509], užtat pasirodė du lapeliai pasergėjimui nuo pronaciškų agitatorių [939]. LKP medžiaga skelbta ir draugijos padalinių var­ du - kaip „Apšvietos fondo“ leidinys pasirodė G. Zimano (Rudmino) „Melai ir tiesa apie Lietuvą“ [940]. Draugijos moterų komitetas 1944 m. išleido K. Karosienės brošiūrą „Moteris ir karas“ [964]. Lie­ tuviškai nemokėjusiems draugijos nariams dukart platintos knygos anglų kalba - galėjo rinktis vieną iš keturių rinkinių, kur vėl buvo JAV ir TSRS rašytojų knygos, daugiausia skirtos to meto įvykiams (mūšiams Rytų fronte ir Kinijoje), reklamuota ir G. Meiksinio knyga, girdi, autorius - žymus Latvijos pilietis, dabar tarnauja JAV laivyne, apibūdina Baltijos šalių ir Suomijos padėtį [959p2. Leidyboje dalyvavo ir kitos komunistinės institucijos, pavyzdžiui, Lietuvių menininkų sąjunga išleido desėtką įvairių veikalų, daugiau­ sia dainų [1161], Amerikos demokratinių lietuvių taryba - brošiūrą su suvažiavimo rezoliucijomis „Artinkime pergalės dieną“, G. Zima­ no brošiūrą. Informacinė priešprieša už išeivių bendruomenės ribų. Abi pusės dar labiau suaktyvino informacines pastangas. Ypač rūpintasi pateki­ mu į kitakalbę spaudą. LDT ir išeivių pusėje kaip naujovė minėtini29 92J. Budrio teigimu, pašauktas į armiją G. Meiksins pristatė TSRS GKpažymą, kad jis - TSRS pilietis [667]. 170

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

švedų spaudoje pasirodę I. Šeiniaus straipsniai. Jis prisidėjo ir prie reakcijos į sovietų mėginimus prastumti į ją savo medžiagą. Tiesa, jiems pasisekė tik iš antro karto, nes pirmą kartą atsiuntus profeso­ rių J. Krikščiūno, Krūmo ir Ridigo laišką, švedai per JAV RK gavo žinią, kad pirmieji du buvo tremtyje ir negalėjo laisvai reikšti nuo­ monės, tad per TSRS ambasadą perduotas kitas, tai neigęs jų pareiš­ kimas [440]. Pasirodžius jų laiškui (apie savanorišką Baltijos šalių prisijungimą ir t. t.) kovo 8 d. švedų ir suomių dienraščiai paskelbė esto prof. H. Perlitzo, latvio prof. Fr. Baluodžio ir I. Šeiniaus atsišau­ kimą apie 1940 m. okupacijos aplinkybes su prašymu padėti atgauti nepriklausomybę (kai kurie jį palydėjo vedamaisiais, apie jį rašė ir šveicarų spauda). Balandžio 24-25 d. dienraščiai paskelbė 66 Švedijos politikų ir mokslininkų atsišaukimą, parėmusį Baltijos šalių siekius, jų klausimui skirti vedamieji93. Panaši akcija sovietų propagandai pasisekė ir D. Britanijoje, kai „Manchester Gardian“ išspausdino latvio Sudrabkalnio, esto Vaabeno ir lietuvio A. Griciaus pasirašytą laišką [494]. Atsakymą į tą patį laikraštį parašė estų draugijos Londone pirmininkas Magrumas Kolk, latvių draugijos D. Britanijoje pirmininkas Julius Benters ir lietuvių draugijų D. Britanijoje federacijos prezidentas Petras Bulaitis, neigda­ mi, kad tarp Lietuvos ir Estijos buvo karinė sąjunga ir kad 1940 m. rin­ kimai buvo laisvi [567]. Regis, 1944 m. pradžioje sovietų propagandai pavyko Londono „Times“ paskelbti generolų V. Karvelio ir Johannes Lukas (esto) žodį [1016]. Argentinoje K. Graužinis kitąsyk „bendravimui“ su spauda pasi­ telkdavo vietos pareigūnus. Buenos Airių laikraščiams „La Razon“ ir „Critica“ 1943 m. liepos 22 d. paskelbus telegramą iš Maskvos apie Baltijos šalių prisijungimo prie TSRS trečiųjų metinių šventimą, K. Graužinis pareikalavo, kad redaktoriai atitaisytų teiginius apie „sava­ norišką“ prisijungimą, bet šie nesureagavo. Tada jis kreipėsi į užsie­ nio reikalų viceministrą ir šis, pasiūlęs ieškoti draugų kituose laikraš­ čiuose, pats paskambino „La nation“ redakcijai ir sutarė dėl paneigi­ 93Tarp pasirašiusių buvo filosofas ir publicistas dr. A. Ahlberg, istorikas, Literatūros akademijos narys prof. Nils Ahnlund, Riksdago narys, „Svenska Dagbladet“ vyr. redaktorius dr. Ivar Anderson. Stokholmo vyskupas M. Bjorkquist, Švedijos senovės valstybinis saugotojas S. Curman, rašytoja M. Stiernatedt, Raš)rtojų draugijos pirmi­ ninkas ir Riksdago narys Fr. Strom ir kiti, iš viso trys vyskupai, 20 profesorių, penki vyriausieji redaktoriai, trys generaliniai direktoriai, du pulkininkai [990]. 171

LIETUVA PRIEŠ LTSR

mo [121]. Spaudai straipsnius toliau siuntė K. Čibiras, vienas pasirodė dienraščio „El Pueblo“ savaitiniame priede „La Catedra“, savaitraštyje „Critica“. Jo pagrindu Karo ministerijos švietimo ir spaudos skyrius be autoriaus žinios parengė brošiūrą apie trėmimus ir išleido 20 000 egz. tiražu. Jėzuitų mėnesinis žurnalas „Ettudios“ žadėjo spausdinti A. Vai­ čiulaičio lietuvių literatūros apžvalgą [970]. Pasirodė ir maža brošiūra apie 1940 m. okupaciją. JAV situaciją su spauda sunkino besiplėtojusi TSRS propaganda ir jos kaip sąjungininkės reikšmės augimas, daręs įtaką ir spaudos to­ nui. Amžininkai tarp šių dalykų matė ir Maskvos supintą ryšį, saky­ sim, 1944 m. pavasarį P. Žadeikis apie antibaltišką propagandą teigė, kad varyta lyg susitarus: ten Maskvoje kepama, o čion paduodama »for consumption \ Jis rėmėsi „New York Times“ atkartota „Voina i rabočij klass“ nuomone, jog Baltijos šalys turėjo priežasčių prisijungti prie TSRS, ir ragino į panašius pareiškimus atsiliepti trumpu laišku redak­ cijoms, pridedant tam tikrus dokumentus, tarp jų - dr. A. Račkaus, mačiusio 1940 m. įvykius, pareiškimą anglų kalba ir VLIK atsišauki­ mų vertimus [263]. Pavojų pastebėjo ir išeiviai. „Draugas“ teigė, kad TSRS pastangos Kanadoje, JAVir D. Britanijoje pagrįsti pretenzijas į 1940 m. užgrobtas teritorijas pasiekė eilės šių šalių žurnalistų, radijo komentatorių ir vieno kito politiko pritarimo, kuriais vadinamieji „appeasementt“ šalininkai aukojo Atlanto chartijos principus, kad nuramintų J. Staliną ir lietuvių uždaviniu įvardijo atsaką kiekvienam, kuris melus skelbia ir tuo Lietu­ vai kruvinų skriaudų daro [846]. Žinia, kiek jėgos leido, tai ir daryta. 1944 m. sausio 13 ir 24 d. „Newsweek“ paskelbus Raymondo Moley straipsnius, kad Baltijos šalys buvo Versalio taikos padarinys, kad su­ silpnintų Rusiją ir kad lietuviai - slavų kilmės, autoriui buvo pasiųstas kelių puslapių memorandumas [278], bet šis atkirto nemanantis, kad turi ką nors keisti savo tekstuose [157]. Tokių laiškų žurnalistams buvo ne vienas. Dėmesio vertas atvejis su „Detroit News“ ir „Chicago Daily News“ žurnalistu Leland Stowe. Jo TSRS gyrę pasisakymai, pasirodę po apsilankymo Maskvoje, patraukė išeivių dėmesį dar ir dėl to, kad jo žmona - stipraus lietuvio Berno­ to dukra gimtame Vusteryje žinota kaip patriotė ir dešiniųjų pažiūrų. P. Daužvardžiui žurnalisto pažįstami aiškino, kad jį - Konektikuto j an-

172

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

kį - paveikė sovietinė propaganda, pats spėjo, kad pasikeitė dėl kažko­ kių verslo sumetimų, bet vis tik pasiuntė jam „Lithuanian situation4ir LKI leidinius [732]. Panašus bendravimo su žurnalistais pavyzdys būtų P. Daužvardžio susirašinėjimas su Niujorko „Free World44redaktoriumi Louisu Dolivetu. Girdamas redaktoriaus kalbą apie tarptautinę teisę kaip disku­ sijos apie teisingą taiką pavyzdį, pateikė Lietuvos atvejį, kuris, girdi, buvo neaiškus nelietuviams, o šiam suabejojus dėl 1940 m. rinkimų legalumo, aiškino jų smulkmenas, pasiuntė kelis „Lithuanian situati­ on44numerius [700]. Kitas atvejis būtų Carrol Binder straipsnis. Anot P. Žadeikio, jį derėjo čiupinėti „šilkines pirštines44užsimovus, nes au­ torė užėmė svarbias pareigas ir nebuvo priešiška baltams. Jis siūlė P. Daužvardžiui ne eiti į redakciją, o papietauti su autore, girti straips­ nį ir pateikti medžiagos, turėti jos iškraipytų faktų santrauką [845]. 1943 m. pavasarį reaguota į W. Lippmano straipsnį (be kitų daly­ kų, šis teigė, kad Baltijos šalys buvo fašistinės). Liepą P. Daužvardis rašė Sent Luiso „Daily Globė-Democrat44redaktoriui dėl straipsnio apie 60 000 Vilniaus žydų žudynes, neigdamas, kad žudė lietuviai po­ licininkai. Tokie teiginiai, anot jo, buvo propagandos prieš lietuvius atspindžiai, siekis sukiršinti lietuvius su žydais (kartu su laišku siuntė literatūrą apie Lietuvą ir lietuvius) [705]. Reaguodamas į V. Soukhomline straipsnį „Russia’s Baltic Frontier44P. Žadeikis rašė Niujorko „The Nation44redaktoriui [371]. Tokie laiškai patekdavo į laiškų skiltį, bet ne visada. Sakysim, „New York Times44,perspausdinęs „Pravdos44pareiš­ kimą dėl Baltijos šalių, neišspausdino diplomatų pastangomis siųsto kažkokio Anseli laiško. J. Budriui susirūpinus, jog tai liudijo pakitusią laikraščio nuotaiką, P. Žadeikis ramino, jog gal kaltas laiško ilgumas, girdi, dar vienas įrodymas, kaip sunku parašyti diplomatinį laišką, ir siūlė pasiųsti redaktoriui Kanados lietuvių tarybos rezoliuciją dėl 1940 m. okupacijos ir Liaudies seimo narių pareiškimą [241]. Rašyta ir knygų autoriams, pavyzdžiui, „Soviet Russia’s Foreign policy 1939194244autoriui Davidui J. Dallinui, priekaištaujant dėl vieno - 242 puslapio, kur teigta, kad A. Smetona britų pasiuntiniui sakęs, jog jam mielesnė vokiečių okupacija nei rusų [290]. Bet būta ir malonesnių laiškų, su padėkomis dėl publikacijų, saky­ sim, kai liepos 11d. „Chicago Herald-American44,o liepos 14 d. - „New 173

LIETTJVA PRIEŠ LTSR____________________

York Journal-American“ įdėjo R. W. Hearsto redakcinį straipsnį „In­ fancy in the Baltic“, R Daužvardis pasiuntė laikraščiui ir R. W. Hearstui padėkos laišką ir telegramą [684], „Chicago Daily Tribūne“ leidėjui pulk. Robertui R. McCormickui - už liepos 22 d. redakcinį straipsnį „Lithuania Should Be Free“ [702]. Viena kita publikacija gimė ir diplomatų pastangomis, kaip inter­ viu su J. Prunskiu apie 1940 m. po P. Daužvardžio susirašinėjimų ir pokalbių su „Chicago Tribūne“ redakcija [99]. Į JAVspaudą patekda­ vo ir kai kurie organizacijų pareiškimai, sakysim, Kunigų Vienybės pareiškimą F. Ruzveltui „International News Service“ perdavė He­ arsto laikraščiams [735]. LDT skatino ir išeivius. Pavyzdžiui, P. Žadeikis, perskaitęs P. J. Žiūrio kaip Klivlando AFoL prezidento atkirtį į Raymondo Clapperio straipsnį „Cleveland press“, jog JAVsvarbiausia stabili Europa, o ne šalių sienos, domėjosi, ar turėjo narių Niujorke ir kitur, kurie parašytų ar pasirašytų panašius tekstus [417]. 1944 m. balandį AFoL laiške „The Chicago sun“ dėl redakcinio straipsnio apie Baltijos šalis teigė, kad jose gyveno ne 5, o 6 mln. ir tapo nepriklauso­ momis ne dėl TSRS silpnumo, bet nusprendus gyventojams, tai pripa­ žino ir Rusija, kartu vėl kartota, kad santykiai tarp jų ir TSRS turėjo būti grindžiami Atlanto deklaracija [639]. Dėl Maskvos konferencijos į „Herald-American“ pareiškimą pasiuntė ALT [744]. Savaitiniame katalikų žurnale „America“ 1943 m. vasario 20 d. numeryje buvo daug medžiagos apie Lietuvą, įskaitant J. B. Kidyko ir A. J. Miciūno straips­ nius. Vienas kitas išeivis parašydavo straipsnius apie Lietuvą į savo kolonijų spaudą, kaip Joseph Belazaras, kurio straipsnį „Lithuanian history“ paskelbė „Harford Times“ [7]. Tačiau ne visi sutikdavo ben­ dradarbiauti su LDT, sakysim, R J. Žiūris atsisakė siųsti R Žadeikiui straipsnių rankraščius, kad nebūtų priskirtas prie „Foreign agents“> girdi, rašė kaip laisvas amerikietis ir nenorėjo duoti progos kam pri­ kibti [427]. Sunkiai prasibraunant į didžiąją JAV spaudą, vertintas bet koks teigiamas Lietuvos paminėjimas bet kur, kaip, sakysim, Klivlande leistame šapirografuotame leidinyje „Comments on Current Events“, kuriame cituoti „Dirvos“ angliški ir kai kurie „Lithuanian situation“ straipsniai [426]. J. Budrys bendravo su teisininku N. Shapiro, kuris „New York Times“ siųstą TSRS smerkusį laišką teisino tuo, kad JAV 174

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

mažai kas suprato jos propagandos pavojų ir daugelis klydo, kaltinda­ mi žydus bolševizmu [665]. P. Daužvardis savo ruožtu manė, jog derėjo būti atsargiems su tokių laiškų panaudojimu, kad nesulauktų kaltini­ mų propaganda prieš tą, kuris taip daug dabar yra garbinamas [686]. JAV spauda darėsi vis aršesnės kovos su LKP arena. Tiesa, LDT vengė reaguoti į prokomunistinių ar TSRS leidinių publikacijas ir kitus atkalbinėjo, kaip P. J. Žiūrį, pasišovusį polemizuoti su „Soviet Russia Today“, girdi, tas pats, kas žirnius į sieną berti [426]. Tik išeivių spauda kartas nuo karto atsakydavo „Laisvei“ ir „Vilniai“ užsipuolus kaip pronaciškas jų ar diplomatų publikacijas. Taip buvo „New York Times“ rugpjūčio 2 d. įdėjus N. Pakalnio laišką „Baltijos šalių gyny­ ba“ su paantrašte „Lietuva, Latvija ir Estija bijo įsiveržimo iš Rusijos pusės“ (girdi, komunistai melavo, kad Lietuvą rėmę išeiviai bijojo JT pergalės, jos siekė dar kai šie kovojo prieš JAVparamą Anglijai, o apie 600 vyrų iš N. Pakalnio parapijos buvo armijoje [1138]). Tiesa, vėl nežinia kieno pastangomis „New York Times“ pasirodė istoriko ir Irano reikalų eksperto Artūro Popo straipsnis - atsakymas N. Pakalniui, teigęs, kad Baltijos šalys naudojosi suverenitetu deng­ damos Vokietijos agresiją prieš TSRS, kad daugeliui amerikiečių jos liko Rusijos dalimi ir pasiekė mažiau nei kai kurios autonominės TSRS respublikos, kaip Gruzija ar Uzbekija. Anot A. Popo, absoliutus suve­ renitetas mažoms šalims, kurios iš dalies atsakė už to meto situaciją, buvo neįmanomas, o diskutuoti apie Baltijos šalių statusą po karo kvaila, girdi, ir JAV nepakęstų, jei kas ragintų skelbti Long Aislendo nepriklausomybę, o D. Britanija - kalbų apie nepriklausomą Velsą ar Škotiją, nors jos turėjo tokią pat teisę kaip Baltijos šalys. A. Pop apgai­ lestavo, kad kai kurie JAVlaikraščiai skatino antisovietinę propagandą ir kartojo Baltijos šalių atstovų „prasimanymus“ [463]. Birželio 23 d. laikraštis įdėjo H. Rabinovičiaus (nurodant, kad eks-Lietuvos patikė­ tinio TSRS) pamąstymus apie A. Popo teiginius. Anot autoriaus, ge­ riausias suvereniteto įrodymas buvo Lietuvos-TSRS 1939 m. sutartis, pripažinusi Lietuvos suverenitetą, ir nors TSRS po aštuonių mėnesių pažeidė ją, lietuviai linkėjo TSRS sėkmės kare ir tikėjosi, jog, kaip de­ rėjo didelei nacijai, vėl laikysis sutarties ir elgsis su Baltijos šalimis kaip D. Britanija su Egiptu, o JAV žadėjo elgtis su Suomija [463].

175

U E T U V A PFUEŠ LTSR__________________________________

Tačiau JAVspaudoje pasirodžius žinioms apie komunistų renginius, diplomatai nebegalėjo likti nuošalyje ir nemažai paplušėjo, tiekdami informaciją apie juos. Ir tai nebuvo pirmas tarpusavio kovos atvejis JAVspaudoje 1943 m., nes TSRS propaganda stengėsi, kad į ją patektų sovietinių Baltijos šalių atstovų laiškai. Sakysim, balandžio 25 d. „New York Herald-Tribune“ pasirodė niekuo ypatingu neišsiskyręs R Žadeikio laiškas, kuriame jis atitaisinėjo laikraščio skelbtos publikacijos apie Lietuvą klaidas, konkrečiai, apie 1940 m. įvykius. Tačiau po trijų dienų laikraštis įdėjo jo teiginius neigusį K. Pilėno K. Palmerio vardu pasirašytą laišką „Prieš Lietuvą stovi dilema (buvęs pareigūnas mano, kad Lietuva pasirinks sovietų valdžią)“94, kur nurodyta, kad jis - buvęs Lietuvos karinės žvalgybos valdybos vicedirektorius. Gegužės 21 d. „New York Herald-Tribune“ paskelbė gan ilgą S. Nėries laišką. Jame, be kitų dalykų, teigta, kad Lietuvos vyriausybė planavo perduoti šalį A. Hitleriui, tad A. Smetonos nuvertimas ir nauja valdžia buvo priim­ tina visiems, 50 000 tremtinių - nacių propaganda, kurios prasimany­ mus kartojo P. Žadeikis ir kenkė antihitlerinės koalicijos šalims [463]. Žinia, pirmiausia susirūpinta dėl K. Pilėno laiško. Diplomatai puo­ lė aiškintis, kas jis toks. J. Budrys, nors nepažinojo, prisiminė jį kaip nepriklausomybės pradžioje aukso vertę turėjusį žvalgybos specia­ listą, buvusį Piliečių apsaugos departamento vicedirektorių, bet pa­ aiškėjus, kad buvo savamokslis detektyvėlis, didelio aplombo žmogus, bet netaktingasy nenorint užgauti rekomendavusių išeivių, po poros mėnesių su juo atsiskaityta. Šis, grįždamas į JAV, ar parašė, ar davė in­ terviu Lenkijos spaudai, dergdamas Lietuvą ir pasivadinęs „pulkinin­ ku“, rašė „Laisvėje“ [674]. Patirta ir apie kitas skandalingas istorijas95, bet iš jų buvo mažai naudos reaguojant į publikaciją. J. Budrio galva, nebūtų vertėję prasidėti, jei ne vicedirektoriaus titulas, problemą kėlė K. Pilėno pasigyrimas, jog turėjo porą laiškų, adresuotų kaip vice­ direktoriui [674]. P. Daužvardis manė, kad kas nors turėjo atsakyti, 94 Girdi, P. Žadeikis nežinojo, kas vyko Lietuvoje, ir informavo VD apie Smetonos režimo nuvertimą, tad kodėl tada neaiškino apie sovietų prievartą. K. Palmeris teigė, kad TSRS pareikalavo įleisti įgulas Vokietijai užgrobus Klaipėdą, nes Lietuva nega­ lėjo apsiginti, dėstė 1926 m. perversmo ir A. Smetonos diktatoriško valdymo trak­ tuotę. Anot jo, Vokietijoje pabėgėlius subūręs K. Škirpa padėjo naciams įsiveržus į Lietuvą, o antitarybinis lietuvių laikraštis JAVpavadino Hitlerį Lietuvos laisvintoju. Kartu K. Pilėnas teigė esąs tikras, kad VD pakeis nuomonę dėl Lietuvos diplomati­ nių atstovybių išlaikymo JAV [1207]. 95Plačiau apie K. Pilėną žr.: MISIŪNAS, Remigijus. Informacinių kovų kryžkelėse. Vilnius: Versus Aureus, 2005. 176

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

geriausia - neoficialus asmuo, pasiremdamas dokumentais iš „Lithu­ ania situation“ [683]. Regis, tokio neatsirado, tad J. Budrio prašymu GK parengtą laišką pasirašė A. Valušis [661] ir šis pasirodė gegužės 4 d. Jame primintas nepabėgusių Latvijos ir Estijos prezidentų liki­ mas, teigta, kad K. Palmeris išsigalvojo, jog Vokietijoje A. Smetonos laukė automobilis, o jis nebuvo jokiu vicedirektoriumi (remiantis lei­ diniu „Lietuvos policija 1918-1928“ aiškinta tikroji jo tarnybos isto­ rija) [811]. Išeivių spauda rašė, kad K. Pilėnas pasirodė kaip Lietuvos priešas ir peržengė bet kokias ribas ragindamas VD uždaryti Lietuvos atstovybes [1191]. K. Pilėno laiško laurai priklauso P. Rotomskiui. Anot jo, šis, tuomet 70-tis, per I pasaulinį karą pagarsėjęs kaip anglams dirbęs gabus tarp­ tautinis šnipasy organizavo lietuvišką ochranką ir buvo išvarytas, kai suėmė kažkokį A. Smetonos giminaitį, JAV turėjo detektyvų kontorą. Susipykęs su P. Žadeikių, ieškojo kontaktų su „Laisve“, bet ši 1943 m. pradžioje iškoliojo jį kaip šnipą ir P. Rotomskiui teko pavargti, kol įti­ kino draugus, kad reikia jį išnaudoti, ir taip atsirado publikacija, pa­ traukusi^« plataus amerikiečių sluoksnio dėmesį [518]. Matyt, S. Nėries laišką LKP suorganizavo atsakydama į A. Valušio laišką. Išeiviams pavyko atsakyti ir į jį - „New Yorkerald Tribūne“ gegužės 30 d. įdėjo V. Sirvydo laišką „Rusijos pretenzijos į Pabaltijį“. Jame teigta, jog privataus asmens ilgo laiško pasiuntimas telegrama iš Maskvos neregėta prabanga TSRS, ir neigė S. Nėries teiginius, pri­ mindamas, jog 1940 m. įvykiai - senos Rusijos ekspansijos į Pabaltijį pasekmė [469]. Panašiai rašė ir išeivių spauda. Sakysime, „Draugas“ stebėjosi, kas S. Nėriai pranešė apie P. Žadeikio laišką, kaip jos gegužės 19 d. rašytas laiškas pasirodė jau po poros dienų, žinant kablegramų brangumą, spėliota, kad S. Nėris net nematė savo laiško - jį parengė Niujorke, be to, poetė nemokėjo angliškai ir vargu ar būtų drįsusi taip meluoti, nors buvo TSRS AT deputatė [1186]96. Panašu, šįkart labiau pasisekė LKP. Jos veikėjai galėjo užsidėti nors ir menką, bet pliusą, ir gal jis pasaldino P. Rotomskio nusiskundimus, kad oponentai aktyvėja, jų spauda - labai agresyvi, patenka į JAVspau­ dą jei ne su straipsniais, tai su atvirais laiškais, rezoliucijomis ir 1. 1. išnaudodami visas galimybes „informuoti“ amerikiečių visuomenę ir gauti jos paramų prieš yygresiančių sovietų agresijų Pabaltijyje“. Anot 96Apie straipsnį žinota ir Lietuvoje, nes apie jį pranešta per Kauno radiją [484]. 177

LIETUVA PRIEŠ LTSR____________________________________________________________________

jo, smulkūs išpuoliai buvo regimi beveik visuose laikraščiuose, ypač Hearsto ir katalikų, bet negalėjo sukliudyti, nes, girdi, jų turinys su­ tapo su laikraščių politine linija, o reaguoti - tik panašiai, jei spauda sutikdavo patalpinti ir kai kada, girdi, pavykdavo (Niujorko „Herald Tribūne“, „Post“, „Chicago sun“ ir kituose) [518]. Regis, pirma kregž­ de buvo L. Giros laiškas „New York Times“. Į jį atsakė K. Jurgėla. P. Rotomskis pergyveno, kad oponentų neperšauksi: paskutinis žodis vi­ sada bus jų. Jis tik džiaugėsi, kad jų spauda koneveikė L. Girą, ir tei­ sinosi, jog prastumti LKP medžiagą į JAVspaudą beveik neįmanoma, tik „PM“kelis kartus panaudojo korespondencijų padarę iš jų trumpas pastabas. Tegalėjo girtis ryšiais su kitų tautų išeivių spauda, kad gan dažnai LKP medžiagą dėjo „Ruskij Golos“, „Morning Freicheit“, „Vestnik“ (Kanada), rečiau - „Daily World“, „Golos Liudovi“, „Ukrainskije Žitia“. Jis siūlė mėginti patekti į JAV spaudą Maskvoje, atseit JAV žurnalistai komentavo, ką rašė žurnalas „Voina i rabočij klass“, jame „smogti“ išeiviams [516]. Komunistinė spauda džiaugėsi JAVspaudos publikacijomis apie TSRS, jai skirtu žurnalo „Life“ numeriu ir ragino jį pirkti [1157]. P. Rotomskis irgi ieškojo ryšių su JAV spauda, bet težinomas vie­ nas sėkmingas atvejis ir tai provincijoje - Voterberyje, kur kalbėjo mitinge. Neigiamai apie jo organizatorius ir kad Lietuvai atstovavo P. Žadeikis rašė „Waterbury republican“, bet organizatorių vardu pa­ siuntus pareiškimą, jog mitingą rengė atsiliepdami į gubernatoriaus skelbtą rusų savaitę, atėjo ir leidėjas Dž. Peipas. Anot P. Rotomskio, jis pareiškė matąs, kad jo laikraščio neatsakingų elementų kampaniją lėmė Berlyno įtaka, ir atsiprašė. Kitą dieną paskelbė kalbų ištraukas ir sveikinimo rezoliuciją M. Kalininui. Dar P. Rotomskis tvirtino, jog spaudai pasisakius prieš niekas, išskyrus J. Budrį, neatėjo į kitą savaitę rengtą oponentų mitingą [515]. Vis mėginant patekti į kitakalbių spaudą netilo ir raginimai steigti leidinį anglų kalba. Pavyzdžiui, V. Sirvydas 1943 m. balandį, kai į „Con­ gressional Record“ pateko Niujorko lietuvių ir Čikagos Cook County lietuvių demokratų sąjungos rezoliucijos, teigė, jog nežiūrint, kad tarp amerikiečių politikų buvo palankių Lietuvai, svarbiausiu uždaviniu liko pasigaminti priemonę gyviau ir greičiau, autoritetingai Amerikos viešųjų nuomonę šviesti ir informuoti bet vis nebuvo atsako į amžiną 178

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

klausimą, kas finansuos, redaguos ir rašys? [1263]. Tačiau planų būta per akis. Diplomatai buvo užsidegę idėja apytikriai 20 psi. iliustruo­ tu žurnalu anglų kalba atremti žalingos propagandos priekaištus [416]. P. Žadeikis manė, kad galėtų leisti Čikagos AFoL, o medžiaga ir finan­ sais prisidėtų ir kiti [242] (SLA, LVS, LDT), tad rengimo rūpesčius užkrovė A. Simučiui ir ypač P. Daužvardžiui. Šis pradžiai siūlė P. La­ banausko 16 psi. žurnalo projektą (leidimas 1000 egz. būtų kainavęs 56 dol., 2000 egz. - apie 70 dol. [746], turėjo ir kas dvi savaites numatyto leisti laikraščio projektą [735]. Regis, siūlė vadinti „The Baltic Review“, bet P. Žadeikiui tiko „The Review sponsored by the AFoL“ [243] ir siūlė stiprinti AFoL, kad leistų jį kaip savo organą [841]. Kol diplomatai svarstė, išeiviai veikė. 1943 m. pradžioje „Draugas“, vertindamas „Lithuania situation“, nurodė, kad čia tilpo tiek informa­ cijos, kad, pridėjus vieną kitą straipsnį, būtų buvę nesunku paversti mėnesiniu žurnalu. Tačiau pripažinta, jog tai LDT reikalas, o žurnalas ir dažno periodiškumo biuletenis būtų atsiradęs realizuojant Niujor­ ke priimtą ALT programą [1316]. Tačiau ALT nesiskubino, tad darbo ėmėsi LTT. Metų pradžioje manė leisti biuletenį „Baltijos komiteto“ vardu, bet paslaptingi, neleidę K. Griniui niekam jų atskleisti žinių tiekėjai parodė daugiau malonumo duoti leistam LTT [900]. Pavasarį LTT nesėkmingai prašė padėti ALT [733]. Matyt, pagelbėjo katalikai, nes skelbta, jog rėmė LKI. Balandžio 2 d. LTT prezidiumas (K. Gri­ nius, J. Robinzonas, K. Pakštas) po dviejų savaičių bandomojo žinių rinkimo nutarė pavadinti jį „Lithuanian bulletin published by the Li­ thuanian National Council“. Buvo numatyta biuletenį leisti Čikagoje du ar keturis kartus per mėnesį tokio dydžio bei formos kaip čekoslovakų biuletenis. Panašus turėjo būti ir turinys: pirmame lape planuota spausdinti informacinį ar politinį straipsnį, antrame - žinias iš Lietu­ vos, trečiame - iš Latvijos ir Estijos, ketvirtame - iš Ostlando, žinias pateikti chronologiškai ir, jei įmanoma, nurodyti žinių šaltinį. Manyta, kad 2000 egz. kainuos 36 dol., siunčiant paštu 1000 egz. - 50-60 dol., numerio spauda ir pasiuntimas - apie 80 dol. [887]. Pirmas K. Pakšto, padedant K. Griniui, redaguotas „Lithuanian Bulletin“ numeris pasirodė balandžio 15 d. Redaktoriaus galva, pir­ mieji numeriai buvo silpnoki, bet tikėjosi vėliau pagerinti. Daugelis

179

LIETUVA PRIEŠ LTSR

iš 1730 asmenų, kuriems biuletenis buvo pasiųstas, gyveno JAV, kiti D. Britanijoje, Kanadoje, Pietų Afrikoje, Australijoje, P. Amerikos ša­ lyse, įskaitant ir angliškai skaičiusius lietuvius [890]. Leidėjai susilaukė sveikinimų, bet tik ne iš LTD. Po dviejų pirmųjų numerių J. Budrys teigė, kad naudota Lenkijos informacijos centro medžiaga, buvo skelbti Lietuvos pulkų pavadinimai, tuo tarpu jokia agentūra jų neminėjo, tad biuletenis pasiims sau tą garbę kenksmingo­ mis mums sensacijomis. Atseit lenkai galėjo perspausdinti kaip šaltinį nurodydami leidinį (anot jo, panaši politika, kaip Pozdniakovas paga­ vo L. Girą) [662]. R Daužvardis teigė po pirmųjų numerių sulaukęs latvių ir estų protestų dėl skirtumų Baltijos šalių veikimo nuostatuo­ se [739]. Regis, didžiausia problema buvo finansai, nes gegužės mėn. leidėjai norėjo biuletenį stipriau surišti su ALT, bet vienas jos narys pareiškė, kad būtų neaišku, ar patogu toliau leisti tuo pačiu pavadi­ nimu, dar ALT perspėjo dėl kai kurių netikslumų, ypač - tono [737]. Liepą, apmokėjus penktą numerį, K. Pakštas vėl prašė perimti biulete­ nį, nes LKI nebeturėjo lėšų [740]. ALT, pasisakiusi, kad informacija ir propaganda turi būti pertvarkyta ir sukoordinuota, nurodė, jog vietoje dviejų biuletenių anglų kalba galėtų eiti vienas, vietoje antro - kitas leidinys ar leidiniai [789]. Biuletenio likimas sietas ir su LIC steigimu, tad P. Žadeikis tikėjosi, kad LIC parama LTT biuleteniui nereikš, kad šis paantrintų Lithuanian situation informacijas [246]. Nebuvo „sužavėti“ ir komunistai, nepraleidę progos užsipulti, gir­ di, neskelbta, kas finansuoja, ir kažin kaip misteriškai tie per Berlyną atsibaladoję sutvėrimai verčiasi. Baladojasi, trankosi, jokio naudingo darbo nedirba, o pinigų turi ir pragyvenimui, ir pronaciškų brošiūrų bei biuletenių išleidimui [486]. Antisovietiškumo įrodymu jiems buvo tai,

kad rašė apie A. Smetoną, girdi, jei leistas už aukas, tai nusikaltimas prieš aukotojus, nes prašė aukų nepriklausomos Lietuvos atkūrimui, o švaistė leidimui tokių šlamštų, kuriuos gėda ir į rankas paimti [1259]. LDT ir po „Lithuanian bulletin“ atsiradimo neatsisakė AFoL leidi­ nio idėjos, sakysim, J. Budrys siūlė leisti Baltijos šalių leidinį „Baltic Review“ ar panašų kas dvi savaites, vėliau - kas savaitę. Jo galva, tu­ rinį turėjo sudaryti redakcinis straipsnis ir straipsniai įvairiais klausi­ mais, atsiliepimai apie Baltijos šalis (naudojant iškarpas), polemika su priešingomis nuomonėmis, lietuvių, latvių, estų spaudos apžvalga. Jis 180

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

buvo parengęs ir leidinio mėnesinę sąmatą. Pagal ją, 1200 egz. išleidi­ mas būtų kainavęs 480 dol., išlaidas siūlė dengti LDT, numatė sudaryti bendrą adresų sąrašą, o redaktoriumi siūlė skirti Ch. Kučinskį [663]. Tačiau mašina krutėjo lėtai. Birželį ieškota administratoriaus ir re­ daktoriaus, nes kandidatai turėjo apsčiai darbų (kaip S. Pieža) ar ren­ gėsi į armiją (kaip Čikagos universitete žurnalistiką baigęs Fabijonas Gudas, o jo tėvas, buvęs „Darbininko“ir „Draugo“redaktorius, Pranas Gudas vargu ar tiko, nes leidinys buvo skirtas jaunesniam skaityto­ jui [739]). P Daužvardis nesutiko, kadleidinys būtų bendras su latviais ir estais (anot P. Žadeikio, tai būtų ženklas lietuvių pakrikimo [816]). Jo galva, lietuviai būtų nesunkiai užpildę mažą žurnalą, skaitę ir rėmę, tad svetima politika neturi temdyti lietuviškos linijos leidimą rei­ kia pavesti tiems, kurie moka anglų kalbą irpažįsta amerikiečių psichologiją [739]97. Tačiau S. Pieža įtikinėjo, kad tokie leidiniai sulaukdavo mažai dėmesio, tad siūlė lėšas ir pastangas skirti gauti panašių raštų, kaip buvo Hearsto laikraščiuose ir Chicagos Tribune [742]. Vėliau ir J. Budrys ragino plėsti „Lithuanian situation“- įtraukti atsakymų sky­ rių tiems, kurieparduoda Baltijos šalis, sutikdamas, kad mažai naudos iš biuletenių, kurie nežinia iš kokių žmonių išeina (mat atsiradus LTT biuleteniui susidarė propagandos ir informacijos ,JnfliacijaiC). Jo nuo­ mone, oficialiais biuleteniais labiau pasitikėta [664]. Dar vieną biule­ tenį planavo LIC, bet, sakysim, M. Vinikui kiti du atrodė įtakingesni. Anot jo, daugiau naudos būtų buvę prisidėjus prie jų tobulinimo ir tiražo didinimo (sakysim, po 10 000 egz.), leidžiant vienkartinius, au­ toritetingų autorių ar institucijų leidinius, nes kai skelbė neoficialūs lietuvių šaltiniai, tikslo nepasiekia, nors ir autoritetingu vardu prideng­ tu į tai žiūrima kaip į paprastos propagandos leidinį [203]. Seniausiu tapusiam „Lithuanian situation“ priekaištauta dėl senų naujienų, bet, anot P. Žadeikio, jos vėlavo ir pirmiau pasirodydavo išeivių spaudoje, po to - biuletenyje. Be to, žinant, kad buvo skirtas neskaičiusiems lietuvių spaudos, senumas neturėjo esmės. Dėl retai gaunamų žinių jis nesutiko dažniau leisti biuletenį, o ir šis neturėjo tikslo būti telegrafinių žinių agentūra. Reikia rūpintis klaidų kiekių, šiuo atveju Pakšto ir latvių biuleteniai geresni [421]. 97Jis šnekėjosi su Dariaus ir Girėno posto nariais, šie gal būtų parėmę, jei būtų atsi­ radę žmonių, nes pinigų turėjo daugiau nei galėjo išleisti [742]. 181

LIETUVA PRIES LTSR

Daug laiko atėmė medžiagos siuntinėjimas tarp Vašingtono ir Niu­ jorko - GK rankraštį perduodavo stilistei, o paskui vėl peržiūrėdavo ir siųsdavo spaustuvei, bet prireikus ką keisti, juos tekdavo derinti su Vašingtonu. Kitąsyk taisyti stilistės palikti netikslumai, bet tai buvo keblu nežinant, ką norėjo pasakyti autorius. J. Budrys siūlė iškart iš Vašingtono siųsti stilistei W. Bortun Swart, ji būtų grąžinusi pasiun­ tinybei, o ši - peržiūrėjusi ir siuntusi spaustuvei [39], bet P. Žadeikis nesutiko. Siuntinėjimas apsunkindavo klaidų taisymą ir kitąsyk tai tekdavo daryti pasirodžius leidiniui. Pavyzdžiui, 1944 m. straipsnyje apie nacių mobilizacijos mėginimus Lietuvoje rastą klaidą GK liepė pataisyti ranka [140]. Būta ginčų ir dėl turinio. P. Žadeikis manė, kad knygų apžvalgai skirta dalis tiko tik kaip kamšalas nepilnam puslapiui užkimšti ir jokiu būdu tam tikslui nevartotinas atskiras puslapis [254]. Svarstyta išvaiz­ da - J. Budrys siūlė kažkokios Purgailio latviškos brošiūros formatą, P. Žadeikis nesutiko [820], bet vėliau, nusižiūrėjęs į „Lithuanian Bul­ letin“ ir norvegų „News of Norway“, taupant popierių ir pašto išlaidas, nuo 1944 m. siūlė mažinti formatą, leisti 12puslapių [244] ir mimografuoti ant abiejų pusių, bet paaiškėjo, kad ne ką sutaupys, atvirkščiai, būtų tekę imti geresnį popierių [38]. Tačiau P. Žadeikis vis vien neri­ mo dėl plonų kopijų, nes į diplomatinius paketus netilpo stori nume­ riai [255], dar siūlė paryškinti pavadinimo raides, pirmą puslapį daryti su vyčio vandenženkliu lapo viduryje [251], bet ne viskas pavyko. Leidžiant 1000 egz. tiražu, diplomatai rūpinosi adresatų sąrašo iš­ plėtimu (sakysim, A. Šalna atsiuntė 21 adresą [184]), siuntinėjimo efektyvumu (P. Daužvardis siūlė GK perduoti jam Čikagos rajono uni­ versitetų ir kitų įstaigų adresus, kad vietoje siuntinėtų [749]) ar patys persiųsdavo, pavyzdžiui, J. J. Bielskis siuntė Los Andželo spaudai, po­ ros koledžų bibliotekoms [9]. Žinoma, kad leidinį gaudavo senatoriai (pavyzdžiui, J. M. Mead [312]), viešosios ir universitetų bibliotekos (1943 m. pabaigoje siūlyta daugiau siųsti bibliotekoms, mokykloms ir parapijoms [251]), lietuviai kunigai (A. Juozaitis, A. Miciunas, J. Jusevičius, J. G. Čėsna, F. Jonaitis), platinę leidinį savo parapijose [103]. Tiesa, kitąsyk į užsimaniusius įsigyti „Lithuanian situation“ žiūrėta įta­ riai, pavyzdžiui, kai paprašė kažkoks Alfred Strelsin iš Niujorko, P. Ža­ deikis liepė J. Budriui išsiaiškinti, ar ne raudonas koks agentas [244]. 182

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Vykdydami LKP nurodymus neatsiliko ir komunistai. Demokra­ tinių Amerikos lietuvių taryba pirmame posėdyje nutarė kartu su latviais ir estais leisti biuletenį „Baltic Review“ kaip „Amerikos baltų kultūros tarybos“ („American Baltic Cultural Council“) leidinį [1176]. Pirmas 10 ct. kainavęs iliustruotas leidinys buvo astuonių puslapių, jo 2/3 teko lietuvių medžiagai (komunistų kongreso rezoliucijoms, straipsniui apie A. Smetoną, O. Noremo knygos recenzijai). Jis, reda­ guotas kažkokios Inos Woods, pasirodė 1944 m. kovą [940] ir turėjo duoti teisingą informaciją ir atremti fašistų propagandą. Laikas ir čia pradėti prieš juos puolimą [517].

Jei kuo P. Rotomskis ir galėjo pasigirti, tai, anot jo, ar buvusio esero, ar socialdemokrato, savo laiku pabėgusio nuo Ulmanio reži­ mo G. Meiksinio knyga „Baltic Reed“, kuri palaikė mūsų požiūrį. Iš pradžių TSRS GK vadovai žiūrėjo neigiamai, tad P. Rotomskis, savo iniciatyva susisiekęs su autoriumi, siūlė rankraštį stambioms JAV lei­ dykloms, bet šios atsisakinėjo, pamačiusios, kad turinys skyrėsi nuo VD požiūrio į Baltijos šalis. Galop įkalbėjo Fišerio leidyklą, girdi, gan solidžią, juolab kad tai davė pranašumą prieš oponentų knygas an­ glų kalba - leidykla turėjo išėjimą į rinką ir buvo suinteresuota pelnu bei platinimu, o leidžiant privačiai tai buvo didžiausia problema [518]. Nors tikėtasi, kad knyga pasirodys rudenį, į rinką pateko gruodį, bet, girdi, atpirko spaudos atsiliepimai ir ji tapo pagrindu gan platiems ir mums palankiu komentaru spaudoje ir radijuje, ir ateity bus nau­ dinga tiems JAV spaudos darbuotojamsy kurie nori prieiti prie temos iš mūsų taško, tačiau neturėdami patikimos informacijos labai dažnai daro tokias klaidas, kurios gadina visą reikalą [517].

Oponentai šioje srityje galėjo pasidžiaugti nebent O. Noremo kny­ ga „Timeless Lithunia“. Ji pagaliau pasirodė 1943 m. LVS pastango­ mis [425], nors su lėšomis sekėsi sunkiai, anot K. S. Karpiaus, užsisa­ kė keli kunigai ir keli pasauliečiai, apie knygą nerašė nei „Saulė“, nei „Garsas“, nei „Tėvynė“ [772]. Dėl įvairių priežasčių ji buvo užkliuvusi A. J. Kaulakio spaustuvėje Čikagoje, nors jos nekantriai laukta ir dėl to, kad laikyta orientyru rengiant panašius leidinius ir turėjo paliesti daugelį judintinų klausimų [696]. Nors 4000 egz. tiražu išleista knyga siųsta ambasadoms, politikams, spaudai, universitetų istorijos fakul­ tetams ir 1.1., bet LVS 1944 m. birželį dar turėjo apie 1500 egz. [750]. 183

LIETUVA PRIES LTSR

Leidimo peripetijas stebėję komunistai tyčiojosi, kad JAV- šimtai lei­ dyklų, o reikėjo rinkti pinigus leidybai [1098], „Laisvė“ įdėjo puslapio dydžio piktą R. Mizaros recenziją „Buvusio Amerikos ministerio Lie­ tuvai knygą perskaičius“ [1174]. LVS turėjo ir daugiau leidybinių planų. 1944 m. pradžioje išleido J. Petruičio „Kaip jie mus sušaudė“ anglų kalba su įžanga apie ne­ priklausomą Lietuvą, kaip svetimi barbarai, atėję į kitų gražų kraštų, pasišoko jį išnaikinti, žmones išžudyti [773], ir vėl sulaukė „Laisvės“ užsipuolimų [1105]. LVS prašymu A. Smetona rengė knygą „Lietuvos sienos“, bet po jo mirties sūnus Julius, nors ir pritardamas P. Žadeikiui, kad reikėjo leidinių anglų kalba, nesutiko leisti jos kaip tinka­ mai neparuoštos [179]. 1943 m. „Sandara“, mirus J. Hertmanavičiui, baigė leisti jo pradė­ tą knygą „A brief sketch on Lithuania“, pasiuntė užsisakiusiems, žy­ miems amerikiečiams ir išeiviams, bibliotekoms, redakcijoms ir t. t. Platinimui siuntė ir J. Budriui [11], bet šis atsisakė, gailėdamas suga­ dinto popieriaus, girdi, istorija lygiai tiek pat verta, kiek ir V. Jankausko straipsnis „Margutyje“ apie Sardiniją (Širdiniją) [37]. Niujorko lietuvių taryba ketino Lietuvos nepriklausomybės 25-čio proga išleisti knygą „Lithuania 1918-1943“ ir parodyti JAV visuomenei nepriklausomos Lietuvos pažangą. Ją rengti pakviestas K. Pakštas su­ darė planą iš įžangos ir keturių didelių dalių: „Istorinės-etnografinės žinios“, „Nepriklausoma Lietuva“, „Kultūrinis gyvenimas“ ir „Lietuva Il pasauliniame kare“98 su K. Baltramaičio parengta literatūros apie Lietuvą bibliografija ir dviem žemėlapiais - XVa. ir XXa.; iš viso kny­ gą turėjo sudaryti 315 psi. Skyrių autorių prašyta pridėti svarbesnės naudotos literatūros sąrašą, ypač anglų, prancūzų ir kitomis kalbomis. Deja, šiems neskubant ir Niujorko lietuvių tarybai toliau šnekų apie finansinę paramą nejudant, K. Pakštas liepą atsisakė redaguoti (tuo metu tik keturi autoriai buvo atsiuntę medžiagą) [740]. 98 Dalis sudarė kelis skyriai: pirmąją - „Žemės ir žmonės“ (autorius - K. Pakštas), „Lietuvių kalba“ (A. Senn), „Lietuvių tautosaka“ (U. Katzenelenbogen), „Istorija“ (K. Jurgėla ir V. Sirvydas), antrąją - „Nepriklausomybės karas“ (A. Valusis), „Už­ sienio politika“, „Politinė raida“, „Tautinės mažumos“ (visų autorius J. Robinsonas), „Kariuomenė“ (K. Grinius), „Ekonominė raida“ (A. Simutis), „Socialinė apsauga“ (V. Abraitis), trečiąją - „Švietimas“, „Religija“ (abiejų autorius K. Pakštas), „Litera­ tūra“ (A. Vaičiulaitis), „Spauda“ (K. Baltramaitis), „Muzika ir teatras“ (J. Žilevičius), „Menas ir architektūra“ ir ketvirtąją - „Rusijos okupacija“ (A. Simutis), „Vokiečių okupacija“ (J. Januškis) ir „Tautiniai siekiai“ (K. Pakštas). 184

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Žinoma, kad K. Jurgėla buvo parengęs „Lietuvos istoriją“ anglų kalba [622], ketinta perspausdinti žymaus karinio eksperto genero­ lo majoro prof. Davido Prescotto Barrowso straipsnį iš serijos apie neteisėtas TSRS pretenzijas į Baltijos šalis [687]). A. J. Kaulakis ir M. Vaidyla vertė į anglų kalbą kažkokią lietuvišką knygą apie terorą Lietuvoje [746], R Žadeikis siūlė padėti V. Sirvydui rašant kapitalinį veikalą „Lithuanians in America“, kur reikėjo parodyti išeivių įnašą į JAV ekonomiką, kultūrą, meną, sportą, kiek jų kovėsi JAV armijo­ je ir indėlį į nepriklausomos Lietuvos statybą (tiesa, kuo objektyviau, nes to meto medžiagoje būta daug netikslumų ir tuščių pagyrų) [404]. Matyt, V Sirvydas nesijautė pasirengęs tokiam užmojui, nes planavo tik 32psi. brošiūrą „For Lithuanians freedom“ [193], bet gavęs rankraštį P. Žadeikis pasiuntė telegramą, kad neleistų, nes turėjo daug pasta­ bų [194]. Dar griežčiau buvo nusiteikęs J. Budrys. Anot jo, ypač neti­ ko istorinė dalis ir autorius nepasiekė tikslo surinkti JAV pareigūnų pareiškimus dėl Lietuvos, girdi, iš jo laiško „Herald Tribūne“ buvo daugiau naudos [16]. Vis tik P. Žadeikis manė, jog pataisius istorinę dalį buvo galima skelbti kaip AFoL leidinį, bet leidinys nepasirodė. Taip nutiko ir dr. P. Galinio brošiūrai apie Mažąją Lietuvą, nors P. Ža­ deikis ne tik nurodė, kokia medžiaga naudotis, bet ir žadėjo lėšų, jei būtų leidusi kurio nors universiteto leidykla [323]. Parama žadėta ir J. Prunskiui, pasišovusiam leisti brošiūrą anglų kalba apie 1941 m. nužudytus kunigus (tiesa, P. Žadeikis ragino apimti Pravieniškių ir Telšių žudynes) [308]. 1943 m. pradžioje į pasiuntinybę pasipylė prašymai atsiųsti anglųlietuvių kalbų gramatiką ir žodyną. Ši iš pradžių siūlė Londone prieš­ kario metais leistą H. H. Pewtress ir Geroko „English Lithuanian and Lithuanian English dictionary“ ir M. Variakojytės-Inkenienės „Lithu­ ania self-taught“ [240]. Vėliau, pristigus, galvoti apie panašios išleidi­ mą, sakysim, A. Vaičiulaičio klausta, ar su J. Rimavičiaus ir A. Senno pagalba parengtų lietuvių kalbos pamokų knygą kareiviams [410]. Komunistų pusėje Amerikos lietuvių Demokratinė taryba 1944 m. pradžioje išspausdino rezoliuciją dėl Baltijos šalių pasiuntinybių, ku­ rią išsiuntinėjo spaudai bei politikams, ir brošiūrą su konferencijos nutarimais [1176].

185

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Skauduliu liko ir informacija apie Lietuvą informaciniuose leidi­ niuose. Dėl jos pergyveno ir spauda, sakysim, „Draugas“ nuogąstavo, kad dvejus metus nesugebėta susisiekti su „World almanac“ leidė­ jais [864] šiems sumaišius Klaipėdos seimelio narių skaičių su seimo. J. Budrys teigė, kad „Draugas“ perdėjo, nes klaida pasitaikė tik 1943 m. laidoje, ir klydo nurodydamas, jog ja naudojosi leidinys „Soviet Russia today“, kaip ir „Laisvė“, minėdama straipsnį apie „Lithuanian SSR“. Dėl šio straipsnio diplomatai protestavo, tad leidinyje buvo ir straips­ nis apie Lietuvą, ir apie LTSR, nes „World almanac“ kaip informacinis leidinys negalėjo apeiti kai kurių politinių įvykių, tik buvo svarbu, kad traktuotų priimtinai. J. Budrys mėgino straipsnį apie TSRS visai išnai­ kinti iš 1944 m. laidos, įtikinėdamas leidėjus, kad apie TSRS okupaciją kalbėtų tik straipsnyje apie Lietuvą [663]. Kiek žinoma, jis lapkritį rašė redaktoriui E. Eastmanui dėl 1943 m. laidos, dėkodamas, kad Lietuva pristatyta kaip nepriklausoma, bet ir priekaištaudamas, kad 216, 217 ir 224 puslapiuose apie Baltijos šalis rašyta kaip apie TSRS respublikas, ir primindamas, jog tai prasilenkė su JAVpozicija (sykiu nurodė ir klai­ das straipsnyje apie Lietuvą) [652]. Dar rašė „American Corporation Publishers“ dėl „American Annual 1943“ 722-ojo puslapio, kur Balti­ jos šalys irgi minėtos kaip TSRS respublikos, ir prašė ištaisyti 1944 m. laidoje [648]. Būta ir džiaugsmingų akimirkų. „Encyclopedia Americana“1944 m. pavasarį siūlė diplomatams peržiūrėti straipsnį apie Lietuvą ir pareng­ ti 2000 žodžių papildomą tekstą. Anot P. Žadeikio, tai buvo auksinė proga paskleisti gerų žiupsnį tikrų informacijų apie Lietuvą. Parengti šį tekstą jis pavedė J. Budriui, kartu, jei pavyks, išsiaiškinti galimybę išleisti straipsnio atspaudą [262]. Kovota ir dėl žemėlapių. Vėlgi „Draugas“ teigė, jog trečius metus dvi didžiosios leidyklos Lietuvą skyrė TSRS, o Vilnių - Lenkijai, girdi, dėl lenkų protesto [1275]. Nežinia, kokie žemėlapiai turėti omenyje, bet, sakysim, J. Budrys apie „Standard Oil Co.“išleistą žemėlapį teigė, kad dėl jo turėtų protestuoti TSRS, nes Baltijos šalys buvo pateiktos kaip savarankiškos, šalia buvo maži žemėlapiai su paaiškinimais apie sovietų pretenzijas, buvo ir aliuzijų į agresiją: senos (1938 m.) sienos parodytos stora linija, pasikeitusios dėl sutarčių - brūkšniuota, oku­ puotos šalys - storomis įstrižomis, taip pat - ir Baltijos, o sienos su 186

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Rusija - raudona [650]. R Daužvardžiui atrodė, kad eilinis vartotojas nesupras, kad Baltijos šalys neseniai tapo autonominėmis TSRS res­ publikomis [686], parašė leidėjams ir šie žadėjo pataisyti [775]. Dėmesio verta istorija su JAV paštu. 1943 m. gegužį Čikagos „Dai­ ly News“ paskelbus apie leidžiamus nacių užgrobtoms šalims skirtus pašto ženklus, R Daužvardis pasiūlė imtis žygių, kad nebūtų užmiršta ir Lietuva [738]. To ėmėsi Niujorko lietuvių taryba. Tiesa, baiminantis komunistų protesto kreipiantis per spaudą [631], liepos 9 d. kaip kelių tarybos narių laiškas paštui pasiųsta peticija. Joje teigta, kad kartu su įvairiuose frontuose besikovusiais artimaisiais ypač domėjosi ženklais, skirtais Baltijos šalims (girdi, matė jų kaimynei Lenkijai skirtą žen­ klą). Išdėsčius, ką JAV spaudą rašė apie nacių siautėjimus - per 50 metų surinktos lietuvių kalbos žodyno medžiagos sudeginimą, su­ naikintas liaudies dainų fonogramas, inteligentų areštus ir vergų ve­ žimą į Vokietiją ir 1.1., kad Baltijos šalių žmonės kovėsi pogrindyje, dėdami viltis į JAV, kur daugelis turėjo giminių - prašyta pranešti apie planus, kad tėvai galėtų siųsti kariavusiems sūnums Baltijos ša­ lims skirtus pašto ženklus [793]. JAV vyriausiojo paštininko trečiajam padėjėjui Ramsey S. Black atsakius, kad nėra galimybių papildyti 12 ženklų seriją [645], grupė vėl ėmėsi plunksnos. Prašydami peržiūrėti planus, gąsdino, kad per šalį nusiris protestai, jog nuskriaustos šalys, kuriose okupacinis reži­ mas buvo žiauresnis nei kitur, tai atsilieps amerikiečių moralei, pažeis Atlanto chartijos principus, VD atsisakymą pripažinti Baltijos šalių okupaciją, suteiks naujų galimybių nacių propagandai [794]* Regis, K. Jurgėla laiškų kopijas davė P. Vileišiui, kad pajudintų Vaterburyje, taip pat latviams ir estams [767]. Liepos 27 d. R Ruzveltui Baltuosiuose rūmuose nupirkus Norvegijai skirtų ženklų lakštą, P. Žadeikis ragino P. Daužvardį pasirūpinti pašto bombardavimu laiškais. Jis siūlė, kad to imtųsi AFoL, Kunigų Vieny­ bė, kurios būtinai turėjo akcentuoti klausimą, kas leido paštui spręsti Lietuvos likimą laužant Atlanto chartiją, girdi, būtų nauja medžiaga Goebbelsui ir žiaurus smūgis Lietuvos slaptiesiems kovotojams, kurie kaip tik iš Amerikos, kaipo laisvės žemynot laukia moralinio sudrūtinimo [843]. Laišką prezidentui, valstybės sekretoriui, vyriausiam pašti­ ninkui pasiuntė Niujorko latvių organizacijos [808], kelios lietuvių or­ 187

LIETUVA PRIES LTSR____________________ ______

ganizacijos - VD ir paštui [706]. Pitsbergo konferencijos rezoliucijoje teigta, kad, po Austrijos ir Čekoslovakijos, Lietuva buvo pirmoji na­ cių auka, 1938 m. neteko Klaipėdos, o Baltijos šalys, po Lenkijos, tapo karo aukomis, per metus pergyveno dvi okupacijas, bet vis vien ko­ vėsi, ir konferencija milijono JAVlietuvių vardu reikalavo skirti jiems ženklus [780]. 1944 m. pavasarį, nesulaukdami atsakymo iš vyriausio paštininko ir VD, kur dėl ženklų kalbėjosi P. Žadeikis, išeiviai manė kreiptis į senatorius [759], deja, gegužę A. Olis gavo VD Rytų Europos reikalų skyriaus vedėjo Charleso E. Bohleno neigiamą atsaką [646]. Ir toliau reaguota į aukštų politikų susitikimus kaip Teherano kon­ ferenciją ir kitus, sakysim, 1943 m. kovą į JAV atvykus A. Edenui ALT pasiuntė telegramas jam ir F. Ruzveltui, į didesnes kolonijas - ragi­ nimus rašyti jiems prašymus užtarti Lietuvą Atlanto chartijos ribose. A. Edenui telegramas siuntė AFoL ir kitos organizacijos [731]. 1944 m. pavasarį pasirodžius informacijai apie sąjungininkų pokario planus ir kad Vakarų šalys tyliai sutiko su Baltijos šalių atitekimu TSRS, išeiviai raginti sekti Voterberio ir Hartfordo išeiviais, kurie kreipėsi į atstovus Senate ir Kongrese ir pasiuntė protesto laiškus VD [1138, p. 139]. Spau­ dai pranešus apie Karo departamento išleistą vadovą karininkams, kur įrodinėta, kad gal dėl Baltijos šalių okupacijos buvo išgelbėti są­ jungininkai ir bus laimėtas karas, J. Budrys teigė, kad kariniu požiūriu būtų buvę veiksmingiau, jei jų armijos būtų gavusios 1939 m. sutartyse žadėtus ginklus (ypač ant nacių pykusi Lietuvos armija), siūlė į atitin­ kamas įstaigas nusiųsti memorandumą [666]. Kartas nuo karto VD notas įteikdavo jame apsilankęs P. Žadeikis, pavyzdžiui, porą - 1943 m. rudenį (vieną - susijusią su VLIK pareiški­ mu, gautu per mūsų žmones Šveicarijoje [789]), planavo įteikti tremti­ nių adresų sąrašus, deportacijų dokumentus ir santrauką apie sovietų žudynes karo pradžioje [249]. Informacija teikta ir valstybinėms insti­ tucijoms, sakysim, OWI - nuomonė dėl Maskvos konferencijos [165]. Tai pasakytina ir apie kitus pasiuntinius, pavyzdžiui, Argentinoje 1943 m. pavasarį pasikeitus vyriausybei, K. Graužinis susitiko su kai kuriais jos nariais, informavo apie Lietuvą ir tikėjosi, kad požiūris į ją nepakis [168]. 1944 m. pradžioje jis įteikė Argentinos ir Urugvajaus vyriausybėms dokumentą, pavadintą „Tentativas Alemanas para una „movilization totai“ en Lituania“ [115]. 188

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Lietuva priminta aukštiems pareigūnams siųstose rezoliucijose ir telegramose. Pavyzdžiui, ALT konferencijos dalyviai rezoliucijoje E Ruzveltui ragino remti Lietuvos nepriklausomybę ir siųsti į ją JAV armiją [447]", AFoL Lietuvos pripažinimo dieną pasiuntė rezoliuciją VD (ta proga valstybės sekretoriui padėkos laišką pasiuntė „Vienybės“, „Tėvynės“, „Naujosios Gadynės“ ir „Amerikos“ redaktoriai [781]) ir te­ legramą E Ruzveltui [742], dar vieną - ryšium su Atlanto chartijos metinėmis [743]. Būta minčių pasirūpinti audiencija pas aukštus pa­ reigūnus, konkrečiai, C. Hullą (galvota, kad užsiims ALT ir šnekėsis dėl vyriausybės emigracijoje, radijo laidos Lietuvai ir 1.1.) [902]. Ryšių su politikais dėka palankiai kalbose apie Lietuvą atsiliepė Mi­ čigano senatorius Vanderberg, kongresmenai Woodruff [1262] ir Mar­ tin Górski (be kitų dalykų, teigė, jog lietuvių JAV- trys milijonai) [150]. 1943 m. spalį Čikagos spauda paskelbė lietuvių siekius rėmusį senato­ rių Roberto R. Reyboldso ir Edwardo C. Johnsono pareiškimą [744]. Tais atvejais, kai kurios nors išeivių bendruomenės vadovas gaudavo atsakymą iš JAV politiko, jam padėkos laišką rašė ir P. Žadeikis (taip buvo, kai kongresmenas Joseph E. Talbot parašė laišką P. Vileišiui kaip Voterberio „Lithuanian-American council“ pirmininkui). Į JAV vyriausybines institucijas ir asmenis apeliavo ir komunistai, pavyzdžiui, Niujorke „Amerikos Baltų kultūros tarybos“ surengtame „Baltic-American“ festivalyje lietuvių, latvių, estų ir suomių organi­ zacijų vardu priimta F. Ruzveltui adresuota rezoliucija sveikinant su Il fronto atidarymu [981]. „Laisvė“ kaip redakcinį straipsnį paskelbė atvirą laišką C. Hullui, Senato ir Kongreso nariams. Jame teigta, kad „negera padėtis“ tarp išeivių kenkė JAV karo pastangoms. Taipogi tvirtinta, jog kai kurie išeiviai siuntinėjo bendruomenę kiršinusias rezoliucijas valdžios institucijoms, parengtas pagal tam tikrų užkulisi­ nių grupių, sveikinusių A. Hitlerį, užsakymą. Be to, remiantis „World Almanac“ straipsnyje buvo teigiama, kad balsavime 1940 m. dalyvavo 95 proc. piliečių. Šis redakcinis straipsnis-laiškas skelbtas ir angliškai, kad skaitytojai iškirpę pasiųstų kuriam nors adresatui [1013]. Ir toliau tiek JAV valdžios, tiek visuomenės dėmesio atkreipimui naudotas Vasario 16-osios minėjimas, ypač 1943 m., minint 25-ąsias9 99 P. Žadeikis, tik spaudoje pamatęs laiško projektą, siūlė pataisyti formos po­ žiūriu [355].

189

LIETUVA PRIEŠ LTSR

nepriklausomybės metines. Buvo nutarta suaktyvinti ryšius su JAV spauda ir radijo laidomis, išnaudoti jubiliejų platesniam Lietuvos, Latvi­ jos ir Estijos klausimo kėlimui [525]. Čikagoje pasiekta, kad Ilinojaus gubernatorius Grinas ir meras E. Kelli Vasario 16-ąją paskelbtų Lietu­ vos diena. Tačiau minėjimo komitetas nesutiko kviesti A. Smetonos vieninteliu kalbėtoju mitinge, anot P. Žadeikio, tūlų grupių lyderių bučiavimasis pasirodo svarbesnis nei prideramas Lietuvos valstybės kū­ rėjo pagerbimas. Reiškia krikščioniškai-socialistinis blokas „atsilygino“ ponui Smetonai ir sudarė progą pulti komunistinei spaudai [374]. Už­

tat jį pasikvietė atskirai minėjusi LVS, surengusi jam pietus su meru, gubernatoriumi ir kitais pareigūnais, vainiko padėjimą prie Dariaus ir Girėno paminklo ir banketą viešbutyje, iš kur jo kalba ir visa progra­ ma anglų kalba buvo transliuota per radiją [1196]. Čikagos ir Niujorko minėjimuose priimtos rezoliucijos buvo pa­ siųstos politikams ir įvairioms institucijoms, spaudai, radijui. Tiesa, ne viskas pavyko - negalėjo atvykti kviestas gubernatorius, negauta transliacija viename iš nacionalinių radijo tinklų ir trumpųjų bangų, kurią būtų girdėję ir Lietuvoje [95]. P. Rotomskis ir jo padėjėjai sekė oponentų pasirengimą, iš anksto per V. Dekanozovą LKP pasiekė M. Litvinovo siųsta informacija [445]. Parengto veiklos plano pagrindu tapo siekis priešpastatyti oponen­ tams tai, kas galima, tad P. Rotomskis su vietiniais komunistais sutarė tą pačią dieną rengti kontrmitingus kur įstengs (Čikagoje, Bostone, Filadelfijoje), o LKP prašyta keleto straipsnių apie šių dienų iš mūsų taško [512]. Apeliuota į JAV institucijas, sakysim, ALDLD vardu siųs­ tas laiškas merui ir profesinėms sąjungoms, kas yra Smetona, nors ir nesitikėta, kad padės, nes reakcininkai randa kelius pralįsti, ypač kai jiems padeda šios šalies vietinės valdžios, o nacionalė valdžia irgi nesi­ priešina smetonlaižių visur landžiojimui [429].

Komunistai guodėsi, kad oponentų mitingai Čikagoje ir Niujorke ir ALTspecialūs leidiniai neturėjo didelio pasisekimo, ojų kontrmitingai praėjo su milžinišku pakilimu. LKP pateiktoje medžiagoje teigta, kad meras demokratas E. Kelli, kurį palaikė ir prokomunistiškai nusiteikę išeiviai, panaudojo renginį savo rinkimams, pasirūpino, kad priimta deklaracija būtų paskelbta Kongrese, kaip ir Niujorko fašistų dekla­ racija, Čikagos renginiuose dalyvavo 1000-1500 žmonių, Niujorko 190

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

1100-1500, amerikiečių pareigūnai teatsiuntė sveikinimo telegramas (įskaitant E. Ruzvelt), labai šlykščiai išstojo P. Žadeikis, buržuazinių Latvijos ir Estijos atstovas, rezoliucijoje labai pulta LTSR, palyginus minkštai - Vokietija, ir JAVvyriausybė prašyta „okupuoti“ Baltijos ša­ lis su Vilniumi, Klaipėda ir lietuviška Rytų Prūsijos dalimi. Kautasi ir 1944 m., sakysim, komunistai JAV spaudai siuntė V An­ driulio pasirašytą protestą dėl informacijos skelbimo apiefašistuojančių lietuvių renginį (jį paskelbė „Chicago sun“) [135]. Niujorko lietuviai rūpinosi iš gubernatoriaus gauti „Lietuvos dieną“, tam J. Grišas ragi­ no išeivius dalyvauti JAVpolitikoje ir ieškoti ryšių su politikais, girdi, geriau, kai reikalavimai įteikiami asmeniškai ir jei didelis politikierius vadina tave vardu, tai reiškia, kad su tavimi skaitosi ir gali prie visko prieiti [1048]. Čikagoje meras vėl paskelbė Lietuvių dieną, A. Olis pa­ sirūpino, kad tą padarytų ir Ilinojaus gubernatorius [101]. Diplomatai vėl siuntė straipsnius JAV spaudai [100], minėjime, nors ir nekalbėjo žadėjęs senatorius Scott W. Lucas, oratorių užteko - pasisakė kongres­ menas M. Górski, meras E. Kelly ir kiti. Apie minėjimą rašė Čikagos „Tribūne“, „Herald-American“, „Sun“, „Times“ ir „Daily News“ [102]. Minėjime Los Andžele kalbėjo O. Noremas ir prof. W. Grahamas, pri­ imta F. Ruzveltui adresuota rezoliucija, apie renginį rašė vietos spau­ da, „Los Angeles Examiner“ ir kiti Hearsto laikraščiai įdėjo savotiško stiliaus editorialą neva parašytų Milton Starky iš tikro - P. Labanausko, nes M. Starkui buvo tik aštuoniolika metų [46]. Vusteryje minėjimas sujungtas su karo paskolos lakštų platinimo akcijos pabaiga, kalbėjo senatorius David Walsh [1318]. Būta ir kitų renginių. 1943 m. Čikagoje nutarta nerengti didesnių Baltijos šalių diplomatinio pripažinimo metinių, daugiau dėmesio skirti io-osioms Dariaus ir Girėno žūties metinėms, ta proga guberna­ torius tarė žodį į kalbamąjį filmų, kurį ketinta rodyti iškilmėse [696]. Regis, mėginta pripažinimo datą minėti Niujorke, K. Jurgėla siūlė Baltijos šalių diplomatams gauti gubernatoriaus proklamaciją, ame­ rikiečiai su Caldwell prieky pateiks memorandumų, bet šie suabejojo dėl kažkokių principų [631] ir viskas tuo baigėsi. Kovą Los Andžele minėtos Klaipėdos atplėšimo metinės, išspausdinta ir specialiajam ko­ mitetui pavesta išplatinti rezoliuciją anglų kalba [8].

191

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Renginiai naudoti ir literatūros apie Lietuvą sklaidai. Pavyzdžiui, J. Budrys siūlė, kad Niuarko Vasario 16-osios minėjimo komitetai įsi­ gytų po kelis A. Simučio knygos egzempliorius ir išdalytų bibliote­ koms, žymesniems vietos politikams, su dedikacijomis, girdi, Niūarko lietuvių dovana [920]. Ieškota ir kitų būdų priminti Lietuvą. Sakysim, tarp turistų populiari Čikagos observatorija (kas mėnesį ją aplan­ kydavo 5000-10 000 žmonių), kur kabėjo įvairių šalių žemėlapiai, demonstruoti vaizdai ir literatūra, prašė P. Daužvardžio 500 egzem­ pliorių leidinio „Visit Lithuania“ ir 1000 - „Introducing Lithuania“, konsulas įteikė jai literatūros apie Lietuvą rinkinį [747]. Čikagos „Ob­ servation Tower“ rengiant turistų galeriją ir kiekvienai tautai siūlant 4x5 pėdų vietą žemėlapiui ir vaizdams, P. Daužvardis ieškojo tinkamo Lietuvos žemėlapio [703]. Naujas savo renginių tradicijas pradėjo ir komunistai. Trečiųjų 1940 m. įvykių metinių proga birželio 13 d. surengta lietuvių, latvių ir estų „Pabaltijo diena“, kurioje dalyvavo 350 žmonių. Jos metu pri­ imta F. Ruzveltui skirta rezoliucija, teigusi, kad Baltijos šalys prieš liaudies valią po I pasaulinio karo buvo atplėštos nuo TSRS ir pa­ verstos „buferinėmis valstybėmis“, kad vėliau taptų fašistinių dikta­ torių Piatso, Ulmanio ir Smetonos grobiu, kurių atėjimas į valdžią sutapo su A. Hitlerio įsiviešpatavimu Vokietijoje, o 1940 m. rinkimai buvo demokratiški [463]. Nepriklausomybę rėmę išeiviai daug dėmesio skyrė JAV dalyva­ vimo kare paramai, pirmiausia - karo paskolos lakštų („War savings bonds“) platinimui. Tam naudoti įvairūs renginiai, sakysim, Čikagos lietuvės jais prekiavo Lietuvos pripažinimo renginiuose (pardavė už 16 000 dol.) [742], Nių Džersio Lietuvių tarybos nariai - per Vasario 16-osios minėjimą [922]. Šiai veiklai pritarė ir LDT, dar raginę išeivių fondus jungtis ir stoti į „National War Fund“ [640]. Sykiu diplomatai padėjo kuo galėjo, sakysim, 1944 m. artėjant penktam paskolos vajui vienoje didžiųjų Čikagos parduotuvių Marshall Field and С о rengta karo vaizdų paroda ir P. Daužvardis rūpinosi nuotraukomis iš Lietu­ vos [688]. Skatinta ir donorystė, sakysim, Čikagoje surengta jos akcija Lietuvos nepriklausomybės 25-mečio proga [1084]. Lakštų platinimo komitetą („National War Bond Committee“) rėmę išeiviai buvo įsteigę savo komitetą, kuris 1944 m. nuo vasario 16 d. iki 192

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

balandžio mėn. vykdė lakštų platinimo vajų „Lithuanian war bond drive“ su JAV Iždo departamento pritarimu (šis išleido atitinkamą laišką) [786]. Tai siejosi ir su noru iš JAV šalpos institucijų gauti paramą nukentėjusiems nuo karo ir savo fondo kūrimui. Po ilgų vargu 1944 m. kovo 25 d. įsteigtas Bendras Amerikos lietuvių fon­ das (BALF), kan. J. Končiaus vadovautą tarybą sudarė 21 katalikų, sandariečių-tautininkų ir socialistų atstovas. Prie prezidento vei­ kusi šalpos teikimą kontroliavusi taryba rekomendavo priimti jį į NWFlo°. BALF įsteigimą sveikino JAVvyskupai, steigiant padėjo sena­ toriai James J. Davis, Joseph F. Guffey ir D. Walsh [1138, p. 141]. Šią veiklą komunistų spauda vėl išnaudojo informaciniams smū­ giams, sakysim, reaguodama į „Draugo“ publikaciją, kaip išeiviai ga­ lėtų paremti JAV kare ir Lietuvos išvadavimą, „Laisvė“ atkirto, kad „Draugui“ tai nė kiek nerūpėjo, tik talkino skleidžiant nacių propa­ gandą. Iš savo pusės LKP skatino kuo plačiau įtraukti išeivius į para­ mos TSRS judėjimą JAV, anot A. Sniečkaus, ypač įkvepia suomių kon­ ferencija JAV, kviečianti padėti Karelo-Suomijos respublikai, reikia ir tarp lietuvių panašios akcijos [534]. Po to, kai LKP CK 1943 m. pradžio­ je nutarė tarp lietuvių TSRS rinkti lėšas eskadrilei „Tarybų Lietuva“, VKP (b) CK sekretoriaus A. Ščerbakovo prašyta leidimo pritraukti ir išeivius, darant įtaką reakcionierių įtakoje buvusioms masėms [547], bet, regis, negavo, nes 1943-1944 m. pastebimas paramos skatinimas dviem kryptimis. Viena buvo nubrėžta jau anksčiau, t. y. lėšų rinkimas sanitarinėms mašinoms pirkti 16-ajai divizijai, tam P. Rotomskis važinėjo po ko­ lonijas. Bostone lėšų telkimui sukurtas prokomunistinių organizaci­ jų komitetas, prisidengdamas RK vardu, pasiuntė nares - moteris į išeivių namus, kur jos dar vykdė aiškinamąjį darbų apie TSRS. P. Rotomskio teigimu, aukojo daug tikinčiųjų, nepaisant kunigų grasinimų, tiesa, nemažai prašė nenurodyti pavardžių. Liepos 15d. iškilminguose pietuose kampanijos baigimo proga dalyvavo apie 200 žmonių, tarp jų - ir kitų srovių atstovai, kaip F. Bagočius, katalikas dr. Galinis, iš jo01 100 Tiesa, esminis BALF uždavinys - tremtinių šelpimas buvo beveik neįmanomas, sakysim, 1943 m. į Sibirą pasiųsta siuntinių už 2000 dol., bet atsakymų nesulaukta. Informacija liudijo, kad tremtiniai, kurių vardus skelbė išeivių spauda, buvo perke­ liami kitur, kai kuriems tremtiniams, kaip Čarneckių šeimai, siūlyta paramą siųsti per VD [759]. 193

LIET UVA PRIES LTSR______________________________________________________

interviu ėmė trys amerikiečių žurnalistai. Jo rūpesčiu paskleista 200 atvežtų atvirukų su TSRS vaizdais, keli egzemplioriai brošiūrų „Karo metai“ ir „Tarybinis menas karo metu“, laikraščiai ir kiti spaudiniai lietuvių kalba iš TSRS (girdi, gavę atidžiai apžiūrinėjo, opo to atsargiai slėpė kišenėje) [505]. Kita kryptimi tapo individualių siuntinių ir laiškų siuntimo 16-osios divizijos kariams bei evakuotiems vaikams akcija. Jos R Rotomskis ėmėsi negavęs RWR pritarimo, nes tai turėjo sudaryti sąlygas išei­ viams įeiti į tiesioginį kontaktą su mūsų žmonėmis ir kad oponen­ tai negalėtų teigti, kad vis renkama rusams, o mūsiškiams nieko ne­ tenka [518]. Matyt, R Rotomskis nutarė rengti akciją apie 1943 m. kovą [442], bet tik balandį vykusiame pasitarime su „ketveriuke“ pa­ siūlė ją pradėti. Šie pritarė, bet nenorėjo būti tam tverto „Pundelių“ komiteto nariais. Vos ne vos įkalbėjo vadovauti A. Bimbą. Pradžioje akcija strigo, trūko patirties, kur leisti lėšas, ir P. Rotomskiui teko lan­ džioti po urmininkų sandėlius [503]. Spauda ragino siųsti siuntinius Lietuvos našlaičiams su pridėtais laiškais101ir kariams - su laišku ir specialia sveikinimo atvirute, šią gaudavo aukoję ne mažiau dolerį. Teigta, kad visa tai bus pasiųsta LTSR vyriausybei perduoti muziejui Vilniuje, girdi, bus skaisti atmintis Lietuvos žmonėms, jog jų broliai amerikiečiai padėjo jiems iškovoti savo tautai laisvę ir naują gyveni­ mą [486]. „Laisvė“ spausdino juodu šriftu surinktą klausimą: Kuomi jūs prisidėjote prie parėmimo lietuvių kovūnų, esančių lietuviš­ kuose pulkuose Raudonojoj Armijoj?

Spauda skelbė siuntinių su prekių sąrašais pavyzdžius: kariams siūlyti du rinkiniai (po penkis ir tris dolerius) ir mažai mergaitei (trijų dolerių, kur buvo ir spalvinimo knygelė, pieštukai, saldainiai ir 1.1.) [1214], informavo apie vieno vajaus pabaigą ir kito pradžią. Nors akcija po to truputį įsisiūbavo, dejuota, kad nepridėti laiškai kariams ir vaikams, kad šie, gavę, pajustų draugiškumą ir užmegs ryšius tarp JAV lietuvių ir lietuvių SSRS [486], nuotraukos, girdi, žymus lietuvių rašy­ 101 Pateiktas ir pavyzdys: Mažoji mergyte: Nežinau tavo vardo, nei iš kurios Lietuvos dalies tu paeini. Žinau tik tiek, kad tu esi baisaus karo auka, esi atskirta nuo savo tė­ velių, artimųjų ir savo gimtosios šalies. Šiame pundelyje aš siunčiu tau suknelę, skarelę, apatinį sijonėlį, viršutinį apsiausta (ir t. t.). Kiek galėsiu, pasižadu tave globoti, kol tu galėsi sugrįžti atgal į Lietuvę pas savo tėvelius ar artimus. Būsiu dėkinga, jeigu tu man parašysi apie save - iš kurios Lietuvos dalies tu paeini ir kaip tau sekasi dabar gyven­ ti... Pundelyje rasi mano užantrašuotą konvertų. Tavo laikina globėja [1248]. 194

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

tojas (R. Šarmaitis) rengė brošiūrą apie išeivių pagalbą, o nuotraukų neturėjo, išskyrus kažkokio Urbono iš Bruklino, kuris susiprato pridė­ ti [1348]. Būta problemų ir kitoje Atlanto pusėje - išeiviai pageidavo, kad siuntinių nedraskytų į kelias dalis. Be to, retas gavęs atsakydavo ir R Rotomskis ragino LKP pasirūpinti, kad atsakytų ne tik rašiusiems, bet ir aukojusiems [520], kad kariai rašytų giminėms [441]. Per vargą iš TSRS gautus laiškus skelbė spauda [1131]. Karių akciją bandyta plėsti į kitas šalis, sakysim, „Argentinos lietuvių balse“ pasirodė kario Vik­ toro Galmaičio laiškas M. Šarūnui [464]. Straipsniuose siekta pateikti kuo daugiau išeivių adresų, pasakota apie puikų „rašiusių“ gyvenimą LTSR ir žygdarbius fronte [1276]. Skelbti „Pundelių vajaus komiteto“ raportai [1231], „Tiesos“ straipsniai apie išeivių paramą [1291], teigta, kad surinkdavo tris penkis kartus daugiau lėšų nei oponentai [433] (sovietinės istoriografijos duomenimis, jie pasiuntė į TSRS prekių už 371 000 dol. [1365, p. 123]102)301. Skatintas komunistų dalyvavimas amerikiečių renginiuose. Sa­ kysim, džiaugtasi, kad Kristinos Stanislovaitienės pasisakymą prieš antisovietinę JAV poziciją Baltijos šalių atžvilgiu 1943 m. JAV-TSRS draugystės kongrese citavo JAVspauda [517]. Ji 1944 m. balandį pirmi­ ninkavo kažkokioje diskusijoje apie mažąsias valstybes Europoje ir su­ sirūpinusi, kad bus lietuviaifašistai, prašė P. Rotomskio atvykti apginti savo pusę [551]lt>3. Kaip parodomosios paramos JAV karo pastangoms traktuotini komunistų 1943 m. pavasarį karo metinių proga surengti dešimt mitingų [443]. Oponentai taip pat stengėsi atstovauti Lietuvai įvairiuose rengi­ niuose, nors kitąsyk būta problemų. Pavyzdžiui, Niujorko universite­ to 1943 m. sušauktoje „Pan-Europos“ konferencijoje, į kurią susirinko žymūs JAV ir Europos specialistai, K. Pakštas nelengvai pateko į Kul­ tūros komisijos posėdžius [173]. 102„Laisvei“ paskelbus J. Paleckio telegramą, kad dovanos bus išdalytos pagal siun­ tėjų nurodymus, P. Žadeikis ragino, kad Niujorko išeiviai padabotų per spaudų, ar tikrai siuntos buvo įteiktos adresatams [244]. 103Anot K. Stanislovaitienės, kas link Devenienės prakalbų, tai turėjo turėti pa­ sisekimo, nes ji labai gerai sujungia viską, ji nėra maža oponentė. Ji labai gerai vartoja lietuvišką kalbą ir savo poziciją gana gerai išlaiko. Anot „Dirvos“, K. Stanislovaitienė

pradėjo tolti nuo tautininkų 1932 m., kai šie nepalaikė į SLA daktarus-kvotėjus kandi­ datavusio jos vyro, kaippamokyta moteris P. Rotomskio vertinta labiau nei kiti išeiviai tamsuoliai bolševikai, juolab, lindo į angliakabę spaudą kaip gydytojo žmona [1059]. 195

LIETUVA PRIES LTSR

Informacini kova išeivių bendruomenes viduje. Grumtynių epi­ centrais tapo didieji 1943 m. renginiai. Sakysim, išgirdęs apie Pitsbergo konferenciją, kuri buvo šaukta ir dėl Lietuvos propagandos plėtimo [577], P. Rotomskis liepė „ketveriukei“ prastumti kuo dau­ giau saviškių ir paversti ją koviniu antihitleriniu išstojimu, o nepavy­ kus - rengti kampaniją spaudoje ir mitinguose [518]. LKP ragino ruoš­ ti masinius kontrrenginius, bet komunistams trūko jėgų. Vis tik tam tikras demaskavimo darbas vyko konferencijos metu ir po jos, bet ir tai P. Rotomskiui teko vargti, kol įtikino „ketveriukę“, nes šie menkino konferencijos reikšmę, girdi, oponentai patriukšmaus ir išsiskirstys, ir džiaugėsi vos įkalbėjęs pasiųsti į ją stebėtoją - korespondentą, girdi, patys papasakos [516]104. Apie komunistinių išeivių kongresą P. Rotomskis pirmą sykį užsi­ minė „ketveriukei“ 1943 m. pradžioje, bet šie nepatikėjo, kad pavyks. Tačiau situacija pakito sužinojus apie Pitsbergo konferenciją, kur šiems nebuvo šansų patekti ir reikėjo ieškoti naujų kelių kovai su reak­ cionieriais, juolab kad sumanymui pritarė JAVKR Tiesa, siūlyta rengti 1944 m. pavasarį, TSRS armijai pasiekus Lietuvą, girdi, pakels išeivių nuotaiką ir užtikrins suvažiavimo sėkmę, bet P. Rotomskis įtikino ne­ laukti TSRS armijos pagalbos savo, palyginus, mažam darbui, tuo la­ biau, kad tada bus nauji uždaviniai [519]. Iš Maskvos kaip mat atkeliavo nurodymai, kad pagrindiniu konfe­ rencijos uždaviniu turėjo būti įtakos išplėtimas į platesnius sluoksnius. Liepta akcentuoti, kad Lietuvos gyventojai kovojo prieš vokiečius po Tarybų Lietuvos lozungu, pabrėžti 16-osios divizijos reikšmę (kad čia kovėsi įvairių sluoksnių atstovai, įskaitant senuosius karininkus), kaip atsvarą oponentų plepalams priešpastatyti realią Tarybų Lietuvos vy­ riausybės veiklą rengiantis atstatyti Lietuvą, kad Pitsberge dominavo hitlerininkų agentai ir vėl save demaskavogindami deportuotus hitleri­ 104P. Rotomskis LKP rasė, jog dalyvavo apie 400 žmonių (neoficialiai ir smetoniečiai). Priimti nutarimai: 1. Sustiprinti kovą su LTSR šalininkais; 2. Leisti literatūrą anglą kalba; 3. Sukurti informacinį biurą; 4. Sukurti komitetą verbuoti Lietuvos draugus iš įtakingą amerikiečią tarpo; 5. Bendradarbiauti su ambasada, konsulatais, Litnacsovietu; 6. Sukurti materialinės paramos Lietuvai komitetą; 7. Priimti sprendimą kreiptis į JAV paštą, kad būtą išleisti Lietuvai skirti pašto ženklai; 8. Palaikyti Litnacsovieto leidžiamą biuletenį. Telegramos - Hului, Čerčiliui, Ruzveltui. Delegatai atvežė 6000 doi. SLA fondui, iš ją 100 - biuletenio leidimui. Dalyvavo ir kalbėjo Pitsburgo mero atstovas, senatorius Džei M. Tunnel ir senatorius Džei Devis. Vietinėje amerikiečią spaudoje buvo straipsniai apie konferenciją, centrinėje - ne [578]. 196

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

nius elementus. Konferencijos nutarimuose buvo nurodyta remtis tuo, kad LTSR- neatsiejama TSRS dalis ir bet kokia kova prieš ją - pagalba hitlerininkams, priminti, jog Lietuvoje likę nacionalistiniai elementai (M. Biržiška, E Kemėšis ir kiti) tapo kolaborantais, tik LTSRgarantavo lietuvių liaudžiai savarankią valstybę, nacionalinės kultūros vystymą ir jos gerovę ir tik TSRS išgelbės lietuvių tautą nuo didžiausio pavojaus jos istorijoje. Be to, nurodyta priimti rezoliuciją dėl tikinčiųjų persekioji­ mo Lietuvoje, pasiųsti sveikinimus LTSR vyriausybei, 16-ajai divizijai ir partizanams [548]. Dėl nurodymų nebuvo problemų, tik A. Bimba ir iš dalies R. Mizara abejojo, ar nevertėjo rezoliucijoje rašyti už „laisvą Lietuvą“ (girdi, geriau taktiškai), bet R Rotomskiui stojus už tarybinę Lietuvą sutarė, jog tekste bus LTSR, o šūkių pabaigoje ir - laisva Lietu­ va [519]. Savo ruožtu R Rotomskis rūpinosi, kad LKP atsiųstų sveiki­ nimo telegramą suvažiavimo pirmininko advokato Kęstučio Michelsono vardu [580]. Taip sutapo, kad renginį planuota pradėti gruodžio 17d. masiniu mitingu (anot P. Rotomskio, atsitiktinai, bet išnaudos), o baigti pasitarimu su latvių ir estų atstovais [516]. Renginiui ruošėsi ir oponentai. ALT nutarus reaguoti, pirmą gruo­ džio savaitę pasirodė straipsniai „Tėvynėje“ ir „Amerikoje“. Kun. N. Pakalnis, pažadėjęs padaryti viską, siekiant demaskuoti komunistus, kurie afišuojasi „demokratinio nusistatymo lietuvių konferencijos“šau­ kimu, porą kartų susitiko su ja besidomėjusiais FTB valdininkais, tad ALT atrodė, jog, žinant valdžiai, liko informuoti visuomenę [202]. Ji parengė daugiau kaip 20 psi. tekstą apie tą komunistų jomarką, sufak­ tais, sumanytojų vardais, ištraukomis iš laikraščių ir t. t., ir išvakarėse pasiuntė VD, Karo informacijos biurui, spaudos agentūroms, Lietuvos pasiuntinybei ir 1.1. [124]. Neliko nuošaly ir LDT. J. Budrys susitiko su Čikagos „Tribūne“ Niujorko skyriaus vedėju Roy J. Gibbonsu. Reng­ damiesi pasimatymui GK darbuotojai peržiūrėjo „Laisvės“ komplek­ tus ir savo informaciją apie komunistų organizacijas, tad žurnalistui pateikė medžiagą apie jų veiklą105, bet siūlė remtis SLA nuomone, nes, 105 Apie piketus prie Baltųjų rūmų 1940 m., jog „Laisvės“ redakciją sudarė komu­ nistai, čia vykusius A. Bimbos vadovautos JAV KP lietuvių sekcijos susirinkimus, kad jis kandidatavo JAV rinkimuose 4 deš., kad Mizara turi daugiau inteligencijos, o Bimba agresyviškesnis, diktatoriško tipo, fanatiškesnis. Tad komunistų tarpe Bimba vadovauja, redakcijos galva - Mizara. Rodė „Laisvės“ komunistinę orientaciją liudi­ jusius numerius, bet gudrūs, angliškame skyriuje tik „denunciacijos“prieš kitas liet. organizacijas ir jų „patriotiniai“ darbai; įrodinėtas ALDLD prokomunistiškumas

remiantis jų leidiniais. 197

LIETUVA PRIES LTSR______________________________

girdi, jis - niekam neatstovaujantis diplomatas fašistas [43], ir žurna­ listas penkias valandas kalbėjosi su M. Viniku [203]. Po suvažiavimo P. Daužvardis, „Chicago tribūne“ paklausus išeivių nuomonės, patarė kreiptis j suvažiavimą stebėjusį L. Šimutį. Redakcija taip ir padarė, iš­ spausdinusi pulk. Lanza straipsnį apie Baltijos šalis ir redakcinį - apie suvažiavimą 98]. Kitąsyk laikraštis rašydamas apie suvažiavimą rėmėsi M. Viniku [124]. Daugiau domėjosi Niujorko spauda, nors plačiau rašė tik komunistų „Daily Worker“, bet, anot M. Viniko, daug kam tikras rengėjų veidas nežinomas, ir jei nei vienas plačiau skaitomas laikraštis to neaprašys, komunistams liks durys toliau provokuoti ir šmeižti jiems nepritariančius, kongreso vardu rašinėspolitikams, kad visi JAV lietuviai fašistai ir 11. Reikia pagalvoti, kaip prieš tai kovoti [203]. Komunistai didžiavosi renginiu, girdi, didžiausias dėmesys teko Pitsbergo konferencijos „demaskavimui“. Perskaičius LKP sveikini­ mą, priimti atsakomieji, anksčiau LKP nurodyti sveikinimai, taip pat sveikinimai JAVprezidentui ir valstybės sekretoriui, rezoliucijos Karo fondui (kad reakcionieriai neturi teisės iš jo gauti lėšų106), VD (panai­ kinti Baltijos šalių atstovybes), prie LTSR prijungti rytinę Rytų Prūsi­ jos ir Suvalkų srities dalį (jas nutarta rengti ir anglų kalba siuntimui JAV spaudai, o iškarpas nešti žmonėms, tai lenktų juos mūsų darbui pritarti [1003]). Kaip didelis pasiekimas įvardyta renginio metu vykusi literatūros ir nuotraukų iš TSRS paroda [582], teigta, kad renginys pa­ gyvino organizacijas ir įnešė sumaištį į priešo lagerį [519]107. Tačiau jame ypatingos sumaišties nesimatė. Be spaudos, informaci­ ja apie renginį gauta iš dalyvavusio K. J. Paulausko (tik jis, bijodamas keršto, prašė neminėti jo vardo). Ramiai reaguota į delegatų gausą, menant, kad tik LDS turėjo virš 100 kuopų, vaisius davė ir komunistų siekis patekti į įvairias, net religines organizacijas (sakysim, kontrolia­ vo Bruklino Šv. Jurgio draugiją). Sutartinai veikdami jie patekdavo į jų vadovybę, ir, anot oponentų, jei kolonijoje buvo bent dešimt komunis­ tų, jie stengėsi patekti visur ir veikti jų vardu, panašu, kad kiekvienoje didesnėje kolonijoje komunistai turi bent vieną - du apmokamus agen­ tus, kurių pareiga diriguoti ir prižiūrėti veikimą [151]. Bet vis tik teko 106 Vienoje rezoliucijoje siūlyta pridėti, jog rems F. Ruzveltą rinkimuose, jei veiks prieš tuos, kurie remia Smetoną [151].

107 Tarp gautų siūlymų buvo A. M. Metelionio iš Detroito siūlymas rinkti knygas Lietuvai [1197]. 198

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

paisyti tam tiktų pokyčių. Sakysim, S. Gabaliauskui „Lietuvių žiniose“ pareiškus, jog komunistų veikla nejaučiama, šie galėjo girtis Ameri­ kos lietuvių demokratinės tarybos leidiniais, skyriais kolonijose, kon­ ferencijomis, rūbų rinkimo centrais [1105]. 1943 m. pastebimas ypatingas oponentų puolimas komunistų spau­ doje naudojant LKP medžiagą ir mėginant jos pagalba primesti tam tikrą tematiką. Tokių publikacijų skaičiai įspūdingi, sakysim, „Vilnyje“ nuo 1943 m. vasario iki 1944 m. sausio pasirodė apie 400, „Laisvėje“ 1942 m. lapkritį-1944 m. sausį - apie 500108, „Liaudies balse“ 1942 m. gruodį-1943 m. rugpjūtį - apie 70, „Momente“ 1942 m. liepą-1943 m. kovą - apie 80. Straipsnių turinys rodo išaugusį dėmesį 16-ajai divizijai (be siekio kurti lietuviškų dalinių įvaizdį, aiškintina ir tuo, kad 1943 m. ji daug laiko praleido fronte, dalyvavo Kursko-Oriolo kautynėse), gauta dau­ giau kaip 50 su ja susijusių publikacijų. Į metų pabaigą vis labiau ak­ centuota, kad ji artėjo prie Lietuvos, ne sykį pabrėžtas jos ryšys su išeiviais109, siųsti laiško formos straipsniai110, kreipimaisi (R. Sideravičiaus „Lietuviai raudonarmiečiai kreipiasi į Amerikos lietuvius“) ir te­ legramos („Lietuvių demokratiniam suvažiavimui lietuvių partizanų, raudonarmiečių, poetų ir rašytojų sveikinimo telegrama“ ir „Generolų sveikinimas Amerikos lietuviams“). Šoktelėjo ir pusšimčio ribą peržengęs publikacijų apie sovietinius partizanus srautas (įskaitant „fantastinius“ - kaip juos palaikė kunigai, trijuose laikraščiuose skelbtas J. Šimkaus straipsnis „Mūšis tarp lietu­ vių partizanų ir vokiečių kolonos“, jo „Lietuvių durpių kasykloje Eže­ rėlyje sukilimas“), pasiųstas ir „Lietuvos partizanų laiškas Amerikos lietuviams“. 60 ribą viršijo ir straipsniai apie nacių žiaurumus (atrodo, kad autoriams lengviausiai sekėsi išgalvoti įvykius, kaip R. Šarmaičiui, straipsnyje „Žiaurios žudynės Ariogaloje“ teigusiam, kad nužudyta net 500 gyventojų). Daugiau kaip 20 straipsnių skirti kovos veiks108įdomu, kad 1943 m. rudenį skelbti tik sovietinės spaudos straipsniai karo ir tarp­ tautinėmis temomis, tarp jų ir „Sąjungininkų Maskvos konferencija nesvarstys Pabal­ tijo klausimo“- sako „Pravdaa; „Izvestijos“apie Lietuvą, Latviją ir Estiją“ [530]. 109R. Šarmaičio „Lietuviai raudonarmiečiai - Amerikos lietuviams“, „Lietuviai rau­ donarmiečiai dėkoja lietuvėms moterims Amerikoje“. 110A. Liepsnonio „Lietuvių rašytojo - kario žodis amerikiečiams“, V. Karvelio „Laiš­ kas Amerikos lietuviams“, P. Ulevičiaus „Tai buvo didžio džiaugsmo dienos“, F. Šklerytės „Nacionalinio Raudonosios armijos dalinio medicinos sesers laiškas Amerikos lietuvių jaunimui“, penkių lietuvių karių laiškai Amerikos lietuviams. 199

LIETUVA PRIEŠ LTSR

mams TSRS, virš 10 - į TSRS evakuotiems lietuviams ir lietuvių kovų su vokiečiais istorijai, buvo straipsnių apie istorinius lietuvių - rusų ryšius, nacių propagandą, kolaborantus, juodinusių nepriklausomą Lietuvą. Dėmesio verti LTSR skirti straipsniai. Čia, be 1940-1941 m. pokyčių šlovinimo, regima nauja tendencija - informacija apie LTSR vyriausybės pasirengimą darbui Lietuvoje (J. Žiugždos „Jie ruošiasi kūrybiniam darbui Lietuvoje“, J. Vaišnoro „Pagrindiniai Tarybų Lie­ tuvos liaudies ūkio plano uždaviniai“, „Lietuvos vyriausybė parengė Lietuvos elektrifikavimo planą“). LKP vis nervino dėmesys tremtiniams, girdi, jie buvo antisovietinės propagandos centrinė ašis [496]. Tai patvirtino P. Rotomskio informacija apie klerikalų rengiamą peticiją C. Hullui, kad TSRS pa­ leistų JAV pilietę Eleonorą Čarneckienę ir jos vyrą111, atsakingus lie­ tuvius A. Stulginskį, P. Dovydaitį, K. Šakenį, A. Voldemarą, A. Mer­ kį ir kitus [446]112ir jiems skirtas dėmesys Pitsbergo konferencijoje, kurioje specialų pranešimą skaitė M. Devenis, o P. Žadeikis kalbėjo apie būtinybę paversti jų klausimą tarptautiniu [578]. 1943 m. rudenį P. Rotomskis susirūpino dėl J. Prunskio „biuro“ skleistų iš hitlerinių laikraščių paimtų straipsnių apie deportuotų „kančias11kelyje į Sibiru ir kaip tarybiniai organai atseit, kankino pulkininkų Petruitį ir kitus bei klausė LKP kaip reaguoti [516], vėl sulaukdamas ir nurodymų, ir pagalbos straipsniais ir informacija [534]. Pasirodė NKVD gauti kun. V. Mažono, J. Vileišio, J. Aukštuolio ir S. Šilingio tekstai [1052], plės­ ta kontrargumentacija, rūpestį tremtiniais siejant su tarnavimu nacių propagandai (P. Rotomskio desperatiškas raginimas LKP daryti viską siekiant nuginkluoti reakcionierių veiksmus deportuotųjų klausimu ne­ liko neišgirstas [441]). Sakysim, „Keleiviui“ paskelbus 1940 m. liepos 7 d. Lietuvos politinių veikėjų suėmimo planą, „Laisvė“ tyčiojosi: koks žiaurumas - ketinta suimti tik 200, juk buvo tiek visokiausių budelių ir 111 Čarneckiais rūpinosi R. Caldwell, jo dėka į jų išlaisvinimą buvo įtrauktas VD R. Europos skyrius, užklaustas C. Hull ir JAV pasiuntinybė Maskvoje [360]. R Rotomskiui pranešus, kad oponentų spauda skelbė, jog TSRS leido išvykti į JAV Čarneckienei ir penkiems vaikams, kažkuris iš LKP vadovų paraštėje pažymėjo aiški­ nasi Guzevičius [579]. 1,2 Panašios pastangos labai nervino. Sakysim, V Dekanozovas laiške A. Sniečkui ir J. Paleckiui, be kitų dalykų, teigė, kad iš Londono pranešta, jog kažkoks grafas Veningsenas bandė išlaisvinti kun. V. Mažonų, ir greičiausiai A. Sniečkus šalia užra­ šė - Guzevičiui [448]. 200

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

niekšų, nenumatyta ką sušaudyti, tad oponentai, skelbę Gebelso siųstų prasimanymų, melavo apie tūkstančius suimtųjų ir planus išvežti visus lietuvius (kai kurie argumentai išspausdinti juodu šriftu) [1328]. Vis stiprėjo tremtinių „gero gyvenimo“ argumentas. Antai „Lais­ vė“, primindama J. Prunskio kartotus P. Ancevičiaus siųstus Gebelso prasimanymus apie vagonus-statines, šaudymus pakelėje, kad hitleri­ ninkų komisija palei geležinkelį skaičiavo lietuvių kapus, citavo vieno tremtinio žodžius, jog traukinyje turėjo maisto, rūbų, net nuotraukas, kelyje kortavo, dainavo ir, aišku, kai kas verkė. Teigta, kad jiems leis­ ta dirbti, keltis į Maskvą (tuomet net jos evakuotiems gyventojams drausta grįžti), tarp jų stiprėjo antifašistinės nuotaikos, o JAVpas kai ką - atvirkščiai [463]. Įdomus „Laisvės“ atkirtis į Prunskio hitleriškos propagandos biuro skelbtą kažkokio tremtyje su A. Stulginskiu, S. Šilingiu, J. Tonkūnu ir A. Čapliku buvusio Kirstuko liudijimą, kad esą priversti dirbti žemės ūkio darbus - girdi, ar tikrai koks baisus dalykas , kad sau duonų užsidirbtų, tai garbingas darbas, be kurio ir Prunskis nepragyventų. At­ seit ne jam, dykaduoniui, suprasti, kad jie galėjo taip dirbti, o išeiviui darbininkui prie širdies, kad TSRSpriverčia ponus pačius duonų užsi­ dirbti. Nusigriebta žinia, jog A. Stulginskis buvo ligoninėje, bet svei­ kata gerėjo, ir šaukta, jog ligoniams prieinamos medikų paslaugos, o kiek žmonių turėjo tokių galimybę prie Smetonos, tad dar vienas įro­ dymas, jog lietuviai TSRS buvo traktuoti kaip kiti TSRS piliečiai [985]. „Keleiviui“ šalia tremtinių sąrašo paskelbus straipsnį „Lietuvos oku­ pantai čiulpia kraštą kaip dėlės“, „Laisvė“ atkirto, jog turėtų nurodyti, kad šie turėjo džiaugtis likimu, nes TSRS gavo valgyti ir darbo, ko daugiau reikia karo metu, M. Devenis - per TSRS išvykęs į JAV nei likęs Lietuvoje [1266]. Tiesa, „tikrasis“ tremtinių veidas niekada nepamirštas: Toronto lie­ tuvių tarybai pasiuntus Kanados vyriausybei rezoliuciją spausti TSRS sudaryti iš jų lietuvių armijų, „Laisvė“ atrėžė, jog tai „liaudies priešai“, išvežti, kad nepadėtų naciams terioti Lietuvos žmones [486]. Jų gyve­ nimo „rožininkas“ buvo skirtas ir prokomunistiniams išeiviams, nes ir tarp jų buvo juos užjautusių, sakysim, Niujorko suvažiavime kažkas pasiūlė reikalauti grąžinti juos į Lietuvą, bet kitas atkirto, kad tiems nėra ko aimanuoti, juk gyvybes išgelbėjo, o R. Mizara - jog grįš su

201

LIETUVA PRIEŠ L T S R ___________________________________

TSRS armija be mūsų reikalavimų [1006] (beje, spaudoje vis šmėkš­ telėdavo žinios apie tokius „sugrįžimus“ - kad yra permetinėjami į Lietuvą su sovietiniais parašiutininkais [486]). Dėmesio verta A. Griciaus istorija. Žymus rašytojas ir žurnalistas buvo meistriškai išnaudotas sovietų propagandos. 1943 m. pavasa­ rį V. Dekanozovas perdavė A. Sniečkui R Rotomskio prašymą, kad A. Gricius ir kiti žymesni tremtiniai parašytų laiškus artimiesiems ir juose paneigtų oponentų teiginius, jog pasmerkti mirčiai, bet liepė stebėti, kad neprasprūstų nepageidautinos užuominos. A. Sniečkus ant laiško užrašė Gricių iššaukti [441], o dar po mėnesio vėl iš V. Deka­ nozovo sulaukė paraginimo, kad šis parašytų J. Tysliavai [443]. Birže­ lio pradžioje „Amerikoje“ pasirodė A. Griciaus laiško atpasakojimas (apie darbą tarybiniame ūkyje, kad mokėsi angliškai, kad baigė trak­ torininkų kursus ir apsigyveno Molotove (Permėje), vaikai mokėsi, žmona - dirbo, o jis 1943 m. persikėlė į Maskvą). Komentuodama ko­ munistų spauda teigė, kad ir toks laiškas, kur autorius užsiminė turįs paisyti cenzūros, paneigė melą apie katorginį darbų, badą, kankinimus (beje, teigta, jog melas sukurtas JAV). Griebtasi dar vieno argumento: tremtinių gyvenimas ne rožinis, kaip ir TSRS gyventojų, bet buvo sun­ ku ir JAV, ir D. Britanijos žmonėms, primintas aukų rinkimas TSRS ir priekaištauta, kad „Amerika“ apie jį neužsiminė, atseit gal A. Griciaus vaikai lankė lietuvišką mokyklą, jiems ir būtų džiugu gauti siuntinį nuo yydėdės“iš Amerikos [463]. P. Rotomskis džiūgavo, kad laiškas padarė didelį įspūdį ir išpuoliai šia tema palaipsniui nyksta. Jis prašė daugiau, bet veikiai JAV gauta žinia apie trijų žymių Baltijos šalių atstovų, tarp jų ir A. Griciaus, pareiškimą „Manchester Garden“ labai nuteikė prieš jį išeivius (P. Rotomskis reakciją apibūdino taip - keikiasi) [575]. Spau­ da įdėjo pareiškimą kritikavusią ištrauką iš vieno Londono laikraščio, J. Prunskis rašė, kad rašytojai TSRS naudoti propagandai ir „Laisvė“ atkirto, jog nepateikė faktų, o jos žiniomis visi žymiausi Lietuvos ra­ šytojaiy kaip ir Lietuvoje, taip ir Rusijoje rašo už Lietuvą [463]. Beje, 1943 m. A. Gricius tapo vienu produktyviausiu ir repertuaro požiūriu kone plačiausiu propagandiniu LKP autoriumi. Tarp jo rašinių buvo feljetonai „Smetoniada ir Chodovskiada Lietuvoje“ ir „Kaip Rentelnas, Kubiliūnas ir kiti gulbę melžė“, straipsniai „Jų plepalai išsisklaidys“, „Vokiškojo fašizmo „pamokos“ Lietuvoje“, „Profesorius“ J. Gerulis ir 202

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

jo mokinys Germantas-Meškauskas“, „Kas tas pulkininkas Urbonas?“ „Lietuvių meno ansambliai Kremliuje“, „Uzbekų meno vakaras Mas­ kvoje“ ir kalba per radiją, išleista kaip atsišaukimas „Į kovą prieš vo­ kiškuosius grobikus“. Skausminga tema sovietų propagandai liko jų represijos. Mėginta smogti jų liudininkams kaip nacių propagandistams, kaip J. Vaškiui, 1941 m. atvykusiam per Vokietiją, girdi, pasakojo pasakas apie kan­ kinimus Kauno kalėjime, šaudymus prie Minsko, buvo vokiečių ka­ lėjime, bet draugas užtarė prieš gestapą ir gavo tokius dokumentus, jog galėjo laisvai keliauti... [1057]. Perrašinėta nusikaltimų istorija girdi, Pravieniškių stovyklos viršininkas vokiečių šnipas Komaras iš­ provokavo žudynes (teigta, jog gestapas jam pavedė komunistų var­ du surengti dar vienas žudynes, nes Gebelsui trūksta propagandinės medžiagos) [1320]. Tyčiotasi iš oponentų informacijos klaidų - nu­ žudytu skelbtas vyskupas J. Staugaitis pasirodė esąs gyvas kaip ir JAV gyvenęs kun. Julius Maciejauskas. Remiantis tuo pulta J. Prunskio knyga „15 Lietuvoje sušaudytų kunigų“ [1175]. Tiesa, kai kuriems ko­ munistams „Vilnyje“ išspausdinta A. M. Metelionio knygos recenzija pasirodė „perspausta“, ypač skaitytojus katalikus žeidęs pasityčioji­ mas iš dievo. Bet didžiausiu žioplumu įvardytas siekis teisinti kunigų žudynes, girdi, taip jas pripažino, kai iš tikro tai - melas [491]113(P. Rotomskis, pasiuntęs LKP knygą, prašė, jei turėjo medžiagos, atitin­ kamo straipsnio) [513]. Aktualiu liko Liaudies seimas - jo rinkimų istorija, buvusių narių pareiškimai. Sakysim, A. Smetona rezervuotai žiūrėjo į V. Krėvės pa­ reiškimą, atseit lakstė į sovietų ambasadų, 1939-40 saugumas jį įtarė esant agentu, tad manė, jog pasinaudoję būtų sulaukę kaltinimų, kad provokatorius (net spėjo, kad V. Krėvė buvo paliktas Lietuvoje sekti buržujus) [925]. Komunistų spauda labiau puolė grupės buvusių sei­ mo narių pareiškimą, girdi, sudarė Hitlerio propagandos biuras, vargu ar pasirašė savanoriškai, nes argi visam sviete nežinomi nacistų žmog­ žudžių triukai kumščio ir šautuvo pagalba priversti padaryti tokius pa­ reiškimus? [486]. 113 Laiške buvo pabrauktas sakinys Griežčiau kontroliuokite šliūpinių bedievių išsišokimus.

203

LIETUVA PRIES LTSR

Ir toliau stiprintas mitas, kad 1941-ųjų sukilimas buvo šaikos bailių išdavikų išpuolis vokiečiams užėmus Kauną (tiesa, taip pareiškus J. Kavūno straipsnyje teigta, kad sukilėliai pasirodė likus saujelei milicinin­ kų ir apsaugos grupių, bet jų pasipriešinimo užteko, kad išsilakstytų), o parašiutininkai susidūrė su Lietuvos žmonių pasipriešinimu, tad veikė tik kur buvo pranašesni ar nebebuvo sovietinių įstaigų [1074]. Aršiai atakuotos išeivių grupės, jų veikėjai. Anot P. Rotomskio, čia tokių tipų daug: Prunskis, Grigaitis, Simutis, Vileišis, Grinius, Žadeikis, Budrys, Januškis, bet labiausiai kliuvo M. Devenis ir K. Pakštas. Apie pastarąjį, socialistų-fašistų ideologų, LKP atsiųstos G. Zimano brošiūros „Pakštas - hitlerinių okupantų advokatas“ išleidimas įstri­ go dėl lėšų stokos, tad skelbta „Laisvėje“ [516]. Ypatingos „nemeilės“ sulaukė jo Baltoskandija, girdi, taikė supančioti Lietuvą monarchijos pinklėmis, nežinia kieno lėšomis leido pronacišką literatūrą. „Lithu­ anian situation“ džiaugėsi Lietuvos įjungimu į Ostlandą, o vokiečiams pralaimėjus prie Maskvos rado išeitį - Baltoskandiją, bet brošiūrą pa­ rašė angliškai, kad lietuviai neperskaitytų. Teigta, kad Baltoskandiją įsivaizdavo panašią į JAV, tik be vietos komunizmui, tad šaipytasi, jei piliečiai palinks į komunizmą, K. Pakštas sujungs Lietuvą su Japonija ar kita sala, kur nebuvo komunistų. Vizija, jog Baltoskandija palaikys prekybinius ryšius su D. Britanija ir JAV, buvo įrodymu, jog ieškojo projektui kupčiaus. Užkabinus siūlymą, kad jos imperatoriumi būtų Švedijos karalius, tyčiotasi, ko nepasirūpino, kad šis vieną savo vaiką skirtų valdyti Lietuvą, šalia jo rastų sau cinų, sakysim, katališkojo palociaus Vilniuje dženitorius. Išeiviai gąsdinti siūlymu Baltoskandijos kal­ bomis skelbti anglų ir švedų, girdi, neišmokai per daug metų angliškai, mokykis ir priedo švedų [1228]. Beje, šalia K. Pakštą puolusio straips­ nio „Laisvė“ įdėjo kelių TSRS kavaleristų nuotrauką su prierašu: Lietu­ viškųjų pulkų raiteliai, kovotojai už Lietuvos išlaisvinimų. Kažin kų jie pasakytų, sužinoję apie Pakšto siūlomų Lietuvai Ostlandų, arba Baltoskandijų su imperatoriumi? O, jie jam atsakytų gražiai!.. K. Pakštas su Baltoskandijos idėja lygintas su P. Kubiliūnu [1028], komunistai, kaip ir kitos srovės, puolė jį ir LTT narius dėl ryšių su lenkais, girdi, rengėsi parduoti Lietuvą, tikėjosi, jog JAV apsups TSRS naujais kordonais, bet šiuokart - didelių federacijų, į kurias kišo ir Lietuvą [1323] (beje, pulta ir Baltijos federacija, girdi, autoriai prasi­ 204

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

lenkė su logika, juk Lietuva netektų nepriklausomybės, tad geriausia pilniausius kvotimus išlaikiusi sovietinių tautų federacija, prieš kurią K. Pakštas ir kiti priešinosi tik todėl, kad ne jie valdo [1268]114). Pulti K. Pakšto pergyvenimai dėl aukų, girdi, blogai, duokite pinigų, kad jis išleistų pronaciškų brošiūrų. Neduokit, pasaulis jus prakeiks [486]. Išnaudota ir tai, kad rūpestis pragyvenimu privertė K. Pakštą pasi­ traukti iš aktyvios veiklos (LKP perduota, kad ėmė dėstyti geografiją provincijos koledže, pareiškęs, kad Lietuva kovos iki galo, nors jai liko mažai vilčių atgauti nepriklausomybę [577]), jų spauda pareiškė, jog kai vokiečiams ėmė nesisekti, visi reakcionieriai ėmė sirgti, o K. Pakš­ to geografija pašvinkusi bjauriuoju hitlerizmu, propagandai naudojasi trockistų Eugene Lyons ir Max Eastman raštais [1102]. Tyčiotasi ir iš jo rūpesčio nauja sovietine okupacija (matyt, užkliu­ vo straipsnis „Lietuva mirtiname pavojuje“, kuriame reikalavo, kad su TSRS armija į ją įeitų ir iš JAVpiliečių sudaryta administracija [581]), girdi, jis, klerikalų kandidatas į Lietuvos diktatorius, džiūsta, serga,

kankinasi, negali miegoti, nervuojasi ir jam reikia daktaro dėl to, kad Raudonoji armija eina prie Lietuvos (užkabinti ir laikraščiai, atseit kai JAV spauda skelbė žinias iš Rytų fronto, „Naujienos“ rašė apie šviesos maskavimą Lietuvoje, o „Draugas“ - laivo nuskendimą prie Niujorko [1183]). Prieš K. Pakštą ypač naudota satyra. Kaip minėta, jis tapo feljeto­ nų personažu profesoriumi Pykšt-Pokšt, buvo feljetonų serijos „Pau­ liaus reportažas iš „Trijų didžiųjų“ konferencijos“ apie profašistinio lietuvio mėginimą patekti į Teherano konferenciją ir pateikti savo reikalavimus taikiniu. Ryškiausias pavyzdys - P. Cvirkos straipsnis „Smetonos kiemo gaidys arba Pakštas Kazys“, kur piktai tyčiotasi iš jo atsarginės Lietuvos paieškos ir kitų idėjų, o JAV pasižymėjo kaip „politinis gaidys“: mūsų mokslo gaidys - Pakštas Kazys ėmė ir padėjo kiaušinį. Ir dar kokį. Vienoje kiaušinio pusėje surašyta visa smetoni­ nė konstitucija, kitoje Smetonos herbas ir užrašas „Nepriklausomybė“. Kiaušinio smaigaly Smetonos barzda, o storgaly Hitlerio Ūsai išdrukavoti [998]. Dukart į JAV siųstas J. Žiugždos straipsnis „Lietuvos švietimo K. Pakšto falsifikacijos“. 114Komunistai stengėsi užkabinti bent menkiausią užuojautos pareiškimą lenkams, sakysim, „stebėtasi“, kaip suprasti P. Grigaitį, pripažinusį, kad Vilnius grąžintas Lie­ tuvai, bet tuoj gynusį lenkus, kam išjų atimta V. Ukraina ir Baltarusija [1104]. 205

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Visaip pultas A. Smetona, ypač jo mitingai115. Sakysim, rugpjūtį Mahanoi Sičio komunistų aktyvistai platino prieš jį nukreiptus lape­ lius, į vietos spaudą prastūmė straipsnius prieš jį [516]. P. Rotomskis džiūgavo, kad sužlugdė kažkokią rugpjūtį planuotąfašistų konferenci­ ją, kurioje turėjo kalbėti A. Smetona. Atseit rengėjai spaudoje skelbė, jog konferencija neįvyko dėl jo ligos, kad kaip kažkada jį Lietuvoje persekiojo rusų žandarai, taip JAV - vadinę save lietuviais, bet iš ti­ krųjų sužlugo dėl prokomunistų atviro laiško C. Hullui ir kongres­ menams, siųsto ir spaudai, ir radijui [518]. LKP siuntė straipsnius, kaip J. Žiugždos „Smetona ištikimai tarnavo vokiečių okupantams“. Aplamai kiekvienas A. Smetonos pajudėjimas ar pareiškimas sukelda­ vo nemenką atoveiksmį, atsirisdavusį iki VD, kuris 1943 m. dar sykį pareiškė P. Žadeikiui susirūpinimą. Šis patarinėjo A. Smetonai reika­ lauti iš renginių organizatorių vadinti jį taip, kaip vadino VD, neduoti interviu žurnalistams, nes daugelis tik priekabių ieško, apsiriboti atsa­ kymu, kad Lietuva kaunasi su svetimšaliais grobikais ir lietuviai turi dirbti pergalei bei tikėti laisve, ir turėti savo kalbų tekstus, kad galėtų atremti priekaištus (aplamai geriausia vieną kopiją siųsti pasiuntiny­ bei) [1339], bet šis nepaisė. A. Smetona nepaliktas ramybėje ir po mirties. „Laisvė“ rašė, kad piknike Filadelfijoje pranešus apie jo mirtį pasigirdo griausmingi aplodismentai [1103]. Šaipytasi iš mirties aplinkybių, girdi, AP pra­ nešė, jog žuvo grįždamas gelbėti savo ,yfutrąu [1022]. Nepraleista pro­ gos smigtelti ir oponentams, girdi, kaip P. Grigaitis galėjo rašyti, kad A. Smetonos likimas nelaimingas, tai rodė socialistų (menševikų) gai­ lestį, kad nespėjo jo įtraukti į bendrą frontą [1109]. Kliuvo ir kitiems, sakysim, atsiųstas P. Cvirkos feljetonas „Jadvyga Chodokovska-Tūbelienė“, V. Girdžiaus „Kaip M. Devenis naudojo Lietuvos „nepriklauso­ mybę“ savo kišenių papildymui“, V. Niunkos „I. Šeinius kaip hiderinės Vokietijos agentas“. Komunistai savaip traktavo ir naujienas iš Lietuvos. JAV spaudai pranešus apie susidūrimus vokiečiams nuginkluojant Vietinę rinkti­ nę kaip apie sukilimą [748], jie pareiškė, kad šis įvyko sužinojus apie 115 Bet ir jo artimi šalininkai abejojo tokių mitingų nauda, sakysim, K. S. Karpius rašė, jog kunigai į mitingus kvietė A. Smetoną asmeniniam parapijų bizniui, be to, kad jį pamatydavo lietuviai, daugiau naudos nebuvo, kunigai nesirūpino aukų rin­ kimu Lietuvai [772]. 206

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

siuntimą į Rytų frontą, o tai liudijo, kad tvirtinimai, jog lietuviai nusi­ teikę prieš rusus - melas [1150]. „Vienybė“ vėl kaltinta pronaciškumu, nes rašė, jog Štuthofe mirė grupė lietuvių inteligentų, kai tuo tarpu „Draugas“ minėjo kaip „nukankintus“. Kaltinimų argumentu tapo ir žinia, kad Kaune banditai nužudė režisierių J. Monkų-Monkevičių ir aktorių Chomskį, girdi, taip vadino mušančius tuosf kurie dirba Hitle­ riui partizanus, ir dėstyta, jog kovoje privalu apsivalyti nuo išdavikų, atseit patriotai nukovė du hitlerininkus [1330]. Vartyti ir kitų kaulai komentuojant žinią apie Jurgio Baltrušaičio mirtį, primintas jo atsi­ sakymas 1940 m. grįžti į Lietuvą, kad galėčiau laisvai ir be mažiausių kompromisų tęsti irginti pagal išgalę Lietuvos dvasios kūrybą, kuriai esu siųstas ant žemės, ir tyčiotasi, kad vietoj to nuvyko į nacių okupuotą Paryžių, juos moraliai stiprino vietoj to, kad būtų su liaudim ir vertingo sukūręs [1100]. Spaudai paskelbus ištraukas iš laikraščio „Nepriklau­ soma Lietuva“, užsikabinus už informacijos apie atakas prieš banditus, kur dalyvavo ir lietuvių daliniai, kirsta, jog tai nacių provokatoriškas šlamštas [1069]. „Užkliuvo“ ir VLIK memorandumai, „Laisvė“ teigė, kad Gebelso tarnų darbas, mat naudojo tokią pat terminiją, sakysim, rytų barbarai - tai didžioji Sovietų Sąjunga... [1200]. Susikirtimo tašku tapo naujos sovietinės okupacijos grėsmė. LDT ir išeiviai sutarė dėl jos pavojaus: E. Turauskas prašė kalti JAVpolitiniams vadams, kad tai reiškė masines lietuvių žudynes [914]. Be minčių, kad JAV siųstų atstovus į Lietuvą, siūlyta pasirūpinti, kad JAV RK siųs­ tų misiją gelbėti gyventojų nuo bado ir ligų, gal bolševikai ir gėdytųsi masinių žudynių, žudytų vogčia, mažomis grupėmis [902]. Komunistų spauda skelbė, kad nėra ko siųsti į ją sąjungininkų karių (anot A. Bim­ bos, reakcionieriai reikalavo suvaldyti tuos Lietuvos sūnus, kurie šian­ dien lieja kraują dėl sunaikinimo hitlerizmo [486]). Pasigauti TSRS politiniai žaidimai - pažadai respublikoms duoti sa­ varankiškumo užsienio reikalų ir gynybos sferose. Komunistų spauda ėmė skelbti, kad Vašingtone atsiras LTSR atstovas, Lietuvoje suklestės laisvė, nes ruošiantis karui reikalingi tam tikri suvaržymai [1317], P. Rotomskis skelbė, jog atgaus lietuviškas sritis [1222]. Oponentai žvelgė realistiškiau - TSRS pokario derybose būtų turėjusi 16 vietų, kai Britų imperija turės 6 balsust o Kinija ir JAV - vieną [1138, p. 138]. 207

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Eskaluota pronaciškumo tema. Komunistai mitinguose priiminėjo rezoliucijas, reikalavusias kovoti su pronaciška propaganda tarp išei­ vių [1194]. „Laisvės“ akcininkų suvažiavimo rezoliucija smerkė opo­ nentų spaudą, kad skelbė nacių propagandos prasimanymus apie bol­ ševikų terorą ir slėpė jų nusikaltimus, piršo Lietuvos žmonėms ateities santvarkas, kai jie, girdi, pasitikėjo Atlanto chartija, kad karas atneš vi­ siems tautinę laisvę, taip pat žodžių ir rinkimų laisvę, laisvę nuo baimės ir alkio, tad derėjo atidėti lietuvius dalinančius klausimus ir paklusti JAVvaldžios valiai svetimiems nesiginčyti dėl tvarkos jų gimtinėse, pa­ tys nuspręs [486]. Bet kokį mėginimą ieškoti paramos Baltijos šalių siekiams komu­ nistų spauda sutikdavo mažiausiai kaip mėginimą ardyti sąjungininkų vienybę. Kaip tokį K. Pilėnas komentavo žinią iš Londono, kad „Bal­ tic American society“ atstovas susisiekė su „Anglo-Baltic society“ ir tikėjosi padedant parlamento nariams prispirti kokiu būdu Sovietus suteikti Baltijos šalims nepriklausomybę [1219]. Su pronaciškumu sieti ir pokyčiai oponentų informacinėje erdvėje, girdi, kad karo pradžioje sveikino nacius, užsidarė „Naujienų“ priedas „Jaunimas“,pakratė kojas „Naujoji gadynė“ ir LKI (bet ieškojo naujų formų to paties pikto dar­ bo tęsimui. Jiejau surado ir iškepė Chicagos apskrities Spaudos sekcijų, kuri leis literatūrą anglų kalba [1269]). Kaip pronaciškumo liudijimas prikišta „Naujienų“ žinia, kad J. Jurginis, apie kurį „Laisvė“ skelbė, kad nacių nužudytas, yra gyvas, kaip nuopelnas garsintas faktas, kad „Naujienos“ nebegarbino Lietuvos išvaduotojų nacių [486]. Nepraleistas pro akis ir kitų tautų „pronaciškumas“. Sakysim, iš „Voina i rabočij klass“ perspausdintame straipsnyje apie Baltijos šalių diploma­ tų veiklą užkabinta A. Bilmanio knyga anglų kalba apie Latvijos okupa­ cijas, kur, girdi, tik vienas puslapis buvo skirtas naciams, nes A. Bilmanis buvo įveltas į S. Kirovo nužudymą ir garbino hitlerininkų generolą Oscarą Dankersą, nužudžiusį 150 000 taikių gyventojų [962]. Pasidžiaug­ ta ir Kongreso nario Emanuelio Cellerio kaltinimais lenkams, kad jų pogrindžiui JAV valdžios skirtas lėšas panaudojo propagandai [1188]. Į šiuos kaltinimus oponentai atsikirtinėjo įvairiai. Pavyzdžiui, Lie­ tuvos rėmimo draugijos suvažiavimo rezoliucijoje „Dėl žalingos lietu­ viams propagandos“ protestuota, kad svetimos valstybės agentai Ameri­ koj vadino išeivius ir jų laikraščius pronaciais, ir žadėjo su tokiais kovoti 208

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

[1141]. Komunistams atsimokėta ta pačia moneta: „Draugas“ pareiškė, kad nenorėjo, bet, nuolat puolamas, paskelbė straipsnį apie komu­ nistų paramą Vokietijai kaip TSRS sąjungininkei iki jų karo [1225]. Susirėmimo taikiniu buvo ir R Rotomskis. Iš vienos pusės pultas kaip įrodymas, kad, 1943 m. paleidus Kominterną, TSRS agentai to­ liau vadovavo kitų šalių komunistams ir kišosi į jų vidaus reikalus. Jis vadintas kvislingu, užimdamas menką vietą GK (nei tai konsulato va­ lytojas, nei tai „patarėjas“ar 8 padėjėjas 7 sekretoriaus), faktiškai buvo Maskvos akimis, per jį ėjo visa lietuviams kvislingams skirta propagan­ dinė medžiaga, aprūpindavo JAVspaudą tokiais šlykščiais laiškais, kaip S. Nėries. Jopareiga - ne kalbėti tiesą irginti Rusijos interesus, kaip daro visi konsulatai, o kvailinti JAV lietuvius, agituoti juos už Rusijos inte­ resus, kad jo veikla nukreipta prieš JAV vyriausybę ir neša sumaištį į JAVpiliečių tarpą, jis pažeidžia visas tarptautinių santykių ribas [1243]. Reaguodama komunistinė spauda įdėjo R. Mizaros pareiškimą, jog oponentai, nebegalėdami ignoruoti R Rotomskio kalbų mitinguose, ėmė meluoti, kad vadovavo A. Bimbai ir jam. Anot jo, TSRS GK, ga­ vęs kolonijų prašymą, kad kas nors, mokantis lietuviškai, pakalbėtų apie TSRS, siuntė R Rotomskį. Jis teigė su R Rotomskiu kalbėjęsis tris kartus ir šis kalbėjo tik apie TSRS, pagalbą jai ir lietuvių kovą su vo­ kiečiais, dėl to ancevičiniai demokratai pradėjo kelti kvailus skandalus priešjauną diplomatą - lietuvį [1314]. Į tai „Naujienos“ ironiškai atkir­ to, kad jei R. Mizara tris kartus kalbėjosi su P. Rotomskiu ant vienos pakylos, tai jis komunistiniuose mitinguose „nedalyvauja“ [1331]. Be kitų dalykų, komunistų spauda gynė TSRS poziciją dėl Katynės, katalikus ragino sekti TSRS aplankiusiu ir ryšius su prosovietine lenkų vyriausybe užmezgusiu kun. Stanislovu Orlemanskiu ir ieškoti ryšių su LTSRvyriausybe [1101]. LKP medžiaga imta skelbti tam tikrose rubrikose. Pavyzdžiui, „Lais­ vėje“ atsirado „Už Lietuvos laisvę“ ir „Iš Lietuvos“, kurioje spausdinti straipsniai atseit imti iš partizanų leidinio „Tėvynės frontas“ [1320]. Skelbti ir menkiausi nors kiek teigiami atsiliepimai apie LKP medžia­ gą: „Vilnis“ įdėjo pastabą, jog S. Nėries eilės patinka kažkokiai poniai K. Katkevičienei ir ji jas su pasitenkinimu cituoja „Tėvynėje“ . Gal su laiku poniai patiks S. Nėries politinis nusistatymas [463].

209

LIETUVA PRIEŠ LTSR__________________ ___ ______________________________________________

Spaudoje vis nevengta apsižodžiavimų, sakysim, B. Simokaičiui pa­ reiškus, kad JAVeina du rusų laikraščiai lietuvių kalba, „Laisvė“ tėškė: Užteks! Tikimės, vietoje bus paklausti tautininkų vadų ponų Simokaitį: kas jus padarė tokiu dideliu durniumi??? [1302]. 1944 m. joje atsira­ dusioje skiltyje „Kas ką rašo ir sako“ galima rasti ir tokių straipsnių antraščių: „Neapykantos apkvaišinto redaktoriaus kliedėjimas“ (turė­ tas omenyje „Draugo“) [1065]. Oponentai ragino nutraukti tarpusavio rietenas, nes jomis naudojosi komunistinė spauda. Sakysim, „Vilnis“ 1943 m. spalį, rašydama apie jas, citavo riebiausius besikovusių pareiš­ kimus [791]. Reaguojant į kvietimus į „bendrą frontą“, mėginta ape­ liuoti į komunistų sąžinę, kaip galima sveikinti Lietuvos nepriklauso­ mybę atėmusį J. Staliną, kad: Amerikos lietuviai nori, kad Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma, o komunistai nori, kadji būtų dalimi Rusijos ir jokios valstybinės laisvės neturėtų. Amerikos lietuviai pritaria Lietuvos piliečių akcijai dėl sudarymo Lietuvos vyriausybės užsienyje, o komunistai tam priešinasi -jie nenori, kad lietuviai, kaipo tokie, savo reikalais rūpintųsi ir kur reikia kalbėtų. Amerikos lietuviai ir Ameńkos RK sielojasi lietuviais tremtiniais Ru­ sijoje, o komunistai tremtinių visai nepripažįsta irjuokus išjų krečia. Amerikos lietuviai koncentruojasi apie Amerikos RK, o komunistai apie Rusijai gelbėti komitetų. Amerikos lietuvės moterys siuva ir mezga Amerikos RK, o komunis­ tės moterys - Rusijos gelbėjimo komitetui. Amerikos lietuviai kartu su kitais patriotingais Amerikos piliečiais koncentruoja visas jėgas tam, kad Amerika karų laimėtų ir pavergtas tautas išlaisvintų, o komunistai deda visas pastangas, kad Rusija karų laimėtų ir kuo daugiausiai tautų pavergtų. Amerikos lietuviai stoja už Amerikos demokratijų ir jos kilniuosius principus, o komunistai už Rusijos diktatūrų irjos kruvinuosius žygius. Amerikos lietuviai visuomet Ameriką gynė ir visuomet jų gins prieš kokius priešus, o komunistai jų visuomet ruošė ir dabar ruošia komu­ nistiškai Rusijai, taip kaip naciai naciškai Vokietijai. Amerikos lietuvių sostinė yra Washingtone, o komunistų Maskvoje. Taigi, bendru reikalų ir bendrų kelių Amerikos lietuviai su komunistais neturi ir neturės, kol jie bus Maskvos agentais ir Amerikos bei lietuvių tautos priešais [774].

210

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Komunistai stengėsi primesti savo tematiką ir mitinguose, kur akty­ viai tebesireiškė P. Rotomskis. Žinoma, kad 1943 m. jis kalbėjo Monre­ alyje, Toronte, Filadelfijoje ir kitur. Labiausiai didžiavosi mitingu Voterberyje, girdi, prokomunistinės organizacijos ten buvo silpnos, užtat oponentų įtaka - didelė, o į mitingą atėjo daugiau kaip 900 išeivių (kai kitur, atseit dėl vasaros karščių, tik 200-400) [515]. Jis daugiausia kalbėjo apie LTSR vyriausybę, 16-ąją diviziją, sovietinius partizanus, demonstravo sovietinę literatūrą [486]. Juose platinta ir literatūra, bet komunistai pergyveno, kad per menkai [1096]. Aktyvūs buvo ir jų va­ dovai, sakysim, F. Abekas savo maršrutą jungė su spaudos reikalais ir kalbėjo apie Lietuvos kovę prieš nacius ir šaipę [1023]. Komunistai propagandai pradėjo naudoti kino filmus. Pavyzdžiui, Bostone vakare, kurio pelnas turėjo tekti sanitarinės įrangos pirki­ mui, J. Klimas iš Bruklino rodė filmus (jei tikėti „Laisvė“): „Kas dėjosi Kaune, kai Smetona išbėgo į Berlyną pas Hitlerį“, „Lietuvos liaudies demonstracijos ir šokiai“, „Kaip Raudonoji armija mušasi su naciais“, „Sovietų liaudies šokai“, „D. Šostakovičius ir jo muzika“, „Amerikiečių kovos su japonais“, „Kasablankos konferencija“, „Stalingrado pergalė“, „Gražus aktas iš čigonų gyvenimo“, „Akrobatai, jų muzika ir dainos“ ir „Niujorko paroda“ [1060]. Panašu, kad tai buvo TSRS ir JAV kino kronikos, o J. Klimas keliavo su jomis po kolonijas. Vieną maršrutą surengė 1943 m. vasarį ir, be jau minėtų, vežėsi ir savo gamybos - vie­ no veiksmo operetę pagal S. Čiurlionienės libretą „Kuprotas oželis“ (atseit pirmas lietuvių kalba filmas, su dešimt gražių dainų, vaizduoja Lietuvos kaimo gyvenimų) [1187]. Komunistinė spauda ragino žiūrėti filmus iš TSRS, tarp kurių buvo ir įgarsinti lietuviškai (vieną matęs žiūrovas parašė į „Laisvę“ savo įspūdžius, įsivaizduodamas, kad fil­ muotas Lietuvoje) [1181]. Toliau išnaudotas radijas. Ko gero, pirmą kartą į jo laidas pateko ir abiejų pusių lietuviai Urugvajuje - 1943 m. Vasario 16-osios proga vienoje iš stočių kalbėjo komunistai ir demokratais pasivadinę smetonininkaiy tik šiems, girdi, neleista lietuviškai [486]. Radiją mėgino panaudoti ir vokiečiai. Pavyzdžiui, kai kas iš išeivių 1944 m. balandžio 28 d. girdėjo buvusio Lietuvos konsulo Čikagoje A. Kalvaičio kalbą per Berlyno radiją (ją „Vienybėje“ perpasakojo Nadas Rastenis) [1024].

211

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Aktyvėjo dezinformacijos panaudojimas. Tuo abi pusės kaltino viena kitą, sakysim, J. Laučka teigė, kad komunistai aprūpina Niujor­ ko laikraštį melagingomis žiniomis iš lietuvių gyvenimo (kaip pavyzdį pateikė Vasario 16-osios minėjimo Niujorke aprašymą), kad siuntinė­ jo laiškus Kongreso nariams ir vyriausybei, šmeiždami išeivius ir jų laikraščius, rašė, jog A. Smetona Palestinoje turėjo apelsinų giraitę, Brazilijoje - kavos plantaciją, Prancūzijoje - vilą [1138, p. 120]. Tokia veikla sulaukė rezultatų: FTB tardė K. Pakštą, stebėjo ir komunistus. Siuntinėti ir laiškai su grasinimais, kai kuriais pasinaudojo spauda, sa­ kysim, vienas toks, adresuotas V. J. Stankui, buvo paskelbtas „Laisvėje“ ir adresatas keikė jo siuntėją, nujausdamas, kas jis toks [1265]ll6. Informacinė erdvė neišvengė ir pokyčių. JAV užsidarė laikraštis „Naujoji gadynė“, Urugvajuje „Darbas“ imtas leisti ne kas savaitę, o kas dvi, redaktoriumi tapo Jurgis Janulionis (teigta, kad buvo bene pirmas Urugvajuje apmokamas redaktorius) [486]. Vidinį, tik nariams siun­ čiamą biuletenį ėmė leisti Kunigų Vienybė, jos nariai skatinti organi­ zuoti katalikiškos spaudos vajų parapijose [1073]. Spauda tebekentėjo ir dėl darbuotojų išėjimo į armiją, pavyzdžiui, J. K. Balsevičius, buvęs „Draugo“ spaustuvės darbininkas, 1942-siais savo noru stojo į Kana­ dos oro laivyno parašiutininkų dalinį [969]. 116D. Šolomskas irgi gavo panašų, rašytą mašinėle be lietuviškų ženklų, ir persiuntė P. Rotomskiui: D. M. Šolomskui. TU PASIUTEAS KACAPU ŠINIE to loji ir meluoji savo šlamštų LIETUVA ir sovietų sąjunga. Žinoma kur šuva laka tai tean ir loja bet tu niekše pilvą užsiauginai iš musu žioplu darbininku lietuviu bet to loji už vagiu ir niek­ šu tevine rusija ir nori parduot mus tauta ir mus tevine LIETUVA kacapam taip kaip tas didžiausias niekašas Padleckis padarė žinoma kad peleckis gavo riebei užmokėt is kacapų bet ką tu niekše gauni kad nepaliausi kaulineas pinigus iš mus darbininku lietuviu del ko tu QVISLINGE su binbulu ir mizara ir kitais niekšais neini pas rusus pinigu kauliti visokiem užsimanimam bet tik sedite ant sprando mum darbininkams lietuviams o dirbate isijuose rsam ir lojat kaip pasiute šunes už mus tautos didžiausius priešus nacius ir kacapus o pinigus savo šlamštams renkat is mus darbininku lietu­ viu pirma dirbat del Hitlerio ir kacapu bet kaip vienas niekšas užpuolė kita niekšą tai tu apsiverteas ragožium pradėjai garbint bestija kacapa? Rašai kad 30 tūkstančių partizanu kariauja prieš hitleri lietovoi tas gerai DIEVE JEM PADEK bet tu niekše neužmiršk kad kai rusai sugrįš in lietuva TAS 100 000 lietuvių kariaus prieš kacapus ir tuos didžiausius laisves ir žmonijos priešus rusus ir tu gyvate žinok kad mus tauta NEVERGAUS NE HITLERIUI IRR NE STALINUI NE VOKIETIjAE NE RUSIJAE nors tu ir liežuvis nukirmis belojant už rusus TU NIEKŠE ŠOLOMSKE GERLAUSE PADARISI KAT VIRVE PASIJEMEAS PASIKARSI Ko aš tau iš širdies viaulinu ir taip padarik. Tavo DRAUGAS [502]. 212

III DALIS. TARP VILTIES IR DESPERACIJOS

Vasara - ramybės ir vilties metas, kartais net ir kare. Tačiau ir Lietuvoje, kur jau girdėjosi fronto kanonada, ir išeivijoje jos laukta su baime. Ne veltui. Rytų fronte baigėsi pasirengimas didžiausiam vasaros puolimui - „Bagrationo“ operacijai. Viena iš planuotų jos strėlių skro­ dė ir Lietuvą...

IV DALIS. „MES GERIAME Į JUS IŠ KAPO“ (1944 M. VASARA-1945 M. PAVASARIS) Visiškai suprantama, kodėl gruodžio 6 Romoje per vienus pietus vienas iš ten buvusių lietuvių ir estų pakėlė taurę ir, atsisukęs į amerikiečius, pasakė: „Mesgename į jus iš kapo ‘(Taippranešė „NY Times11 korespondentas Herbertas L Matthewsas gruodžio 17 numeryje) [1138, p. 152].

Visuomeniniai-politiniai pokyčiai. Baigiantis karui Lietuvos ir kitų Baltijos šalių padangė tik tamsėjo. Su tuo išeiviams ir LDT teko kasdien susidurti, pavyzdžiui, mėginęs gauti leidimą steigti latvių fondą padėti tautiečiams Švedijoje Harry Lielnors iš prezidento pa­ reigūno Browny išgirdo klausimą, nuo ko bėgo, nuo mūsų priešų ar kitų priežasčių [651]. Anot J. Laučkos, 1944 m. pabaigoje V. Čerčilio pasakyta kalba apie Lenkiją liudijo, jog klestėjo praktiškumo politika, o susitarimai buvo privalomi tik silpniems. Nors Baltijos šalys ne­ paminėtos, bet pripažinimas, kad sovietams reikėjo „saugių“ sienų, buvo iškalbus [1138, p. 152]. Daug nerimo sukėlė Jaltos konferencija, nors LDT ir drąsinosi, kad E Ruzveltas spaudos atstovams teigė esą apie Baltijos šalis nekal­ bėta [318], jų likimą spręs pokario konferencija. Jaudino ir Švedija, kur dėl antilietuviškos propagandos V. Gylys įteikė protestą užsienio reikalų ministerijai [760]. Prieš grėsmę, kad pabėgėliai bus perduo­

214

IV DALIS. „MES GERIAM E

\JUS IŠ KA PO“

ti TSRS, protestavo ne tik patys pabėgėliai, bet ir du parlamenta­ rė [357]- Frontui ritantis per Lietuvą, išeiviams liko drąsintis, kad visada būsime ištikimi Amerikos piliečiai, bet niekada neišsižadėsime teisės kovoti už lietuvių tautos teisę gyventi [1138, p. 142]. Matyt, tikė­ jimas Atlanto chartija net 1945 m. kovą palaikė kai kurių viltis, jog Lietuvą laikinai administruos tarptautinė administracija iki seimo rinkimų [586], ar džiaugsmą, kad tarp išvaduotų Europos šalių sos­ tinių AP minėjo ir Vilnių [1277]. Tarp nepriklausomybę palaikiusių išeivių skauduliu liko susiskal­ dymas (P. Žadeikio liudijimu, 1944 m. pabaigoje ALT ir LVS santykiai buvo visai nutrūkę), nors ieškota, kaip jį įveikti. Anot LVS veikėjų, jie siūlė ALT bendradarbiauti, bet šiai neatsiliepus nutarė 1945 m. šauk­ ti antrą „Amerikos lietuvių seimą“ [758]. Mėgindamas tarpininkauti P. Žadeikis 1945 m. Vasario 16 d. proga sukvietė dvylikos laikraščių redaktorius (oficialiai - pakalbėti dėl lietuvių padėties Švedijoje ir Vo­ kietijoje, vienybės sąvokos išryškinimo, visuotinio kongreso idėjos ir kitų dalykų) [422]. Anot jo, buvo gerai jau tai, kad kartu dalyvavo ren­ giniuose, girdi, galėjo ir toliau atskirai laikytis, bet tik lai nesiaiškina santykių spaudoje [321]. Bet naudos būta nedaug, LVS žodžiais, ta pro­ ga ALT tyčia sušaukė savo susirinkimą [1297] ir neatsisakė seimo min­ ties, nors oponentai bandė atvėsinti jų užmojį primindami, kad nuo 1945 m. vasario 1d. be valdžios leidimo drausta rengti suvažiavimus, kur būtų dalyvavę daugiau nei 50 dalyvių, ir nepamiršdami smigtelti, kad tautininkai įsivaizdavo galį JAV elgtis pagal tą „konstituciją“, ku­ rią atvežė kišenėje tautos vadas? [1062]. Kalbant apie kitas šalis, reikia paminėti, kad dėl nepalankių sąlygų 1944 m. spalio 10 d. likviduotas Argentinos Visuotinis Lietuvai Gelbėti komitetas [1018]. Vis užkliūta už emigracinės vyriausybės, sakysim, dėl to, kad jos nebuvo, Lietuva nepakviesta į Tarptautinės darbo konfederacijos ren­ ginį [322]. Būta mėginimų kurti, šįkart - iš Lietuvos pusės: VLIK per P. Žadeikį 1944 m. rudens pradžioje pasiuntė aktą, kuriuo K. Grinių paskyrė ministru pirmininku ir pavedė sudaryti vyriausybę, nors ne­ pilną, vieną pavaduotoją pasirinkti iš likusių Lietuvoje ir keletą vietų palikta pogrindininkams [200]. Bet P. Žadeikis, nutaręs, kad jį inspi­ ravo LTT, neperdavė K. Griniui, girdi, tada būtų pakitę pasiuntinybės santykiai su VD [367] (dar teisinosi ir tuo, kad VLIK siūlė K. Griniui sudaryti nesudaromą kabinetą [331]). 215

__________________

Informacijos kaupimo problema. Rytų frontui persiritus per Lietuvą ir atėjus naujam - senam okupantui, vėl pasikeitė informa­ cijos gavimo keliai. Kurį laiką svarbiu šaltiniu buvo Švediją pasiekę pabėgėliai. Jų žinias telegramomis siuntė I. Šeinius (sakysim, naiki­ nami gyventojai, kuriami kolūkiai, 180 bėglių dingo jūroje, tarp jų A. Garmus, prof. J. Krikščiūnas, A. Salys, 250 000 pasitraukė į Vo­ kietiją [623]), pabėgėlių laiškus giminėms į JAV skelbė spauda [1133], žinios rinktos iš pabėgėlių latvių117. Diplomatai iš jų informacijos ir atsiųstos VLIK rengė padėties Lietuvoje apžvalgas, gavo VLIK Infor­ macinės komisijos 1944 m. kovo 10 d. tekstą „Lietuvių visuomenės opinijos bruožai ryšy su pastaraisiais įvykiais“ ir 1943 m. gruodžio 1d. - „Lenkų laikysena lietuvių atžvilgiu“, kreipimąsi į JAV lietu­ vius [938]. 1945 m. pradžioje žinios iš VLIK ateidavo per Stokholmą ar Londoną, jos siųstos ir privatiems asmenims - kun. K. Matulaičiui Londone, K. Griniui, bet tik žodžiu. Regis, pogrindžio spaudos antroje 1944 m. pusėje nebegauta. Sąjungininkams užėmus Romą, atsinaujino diplomatų ryšiai su S. Lozoraičiu, bet su Bernu palaikyti kabeliais, turint mintyje, kad pa­ siuntinybės JAVkorespondenciją skaitė cenzūra, susirašinėjimas buvo suliesėjęs [368]. Matyt, po ilgo laiko 1945 m. vasarį gautas biuletenis iš Berno [325]. Kažkokią pogrindžio literatūrą vadinamojoje Strategie services ir New agencies kolekcijoje kaupė Kongreso biblioteka, ir diplo­ matai ieškojo galimybių su ja susipažinti [379]. Informacija rinkta iš švedų ir šveicarų spaudos, Švedijoje girdėtų Vilniaus radijo transliacijų, kitų šalių agentūrų pranešimų (sakysim, iš lenkų katalikų spaudos agentūros К А Р paimta žinia, kad A. Stul­ ginskis verstas rauti kelmus, kurią, kaip ir kitas žinias apie tremtinius, perdavė atseit vienas Lietuvos pilietis-tremtinys, sugebėjęs pabėgti į sąjungininkų šalį [1081]). Matyt, naudotasi ir OWI Užsienio kalbų skyriaus 1944 m. vasarą pradėtu leisti „Baltic news bulletin“, kuris skelbė informaciją apie vokiečių veiksmus Baltijos šalyse [978], iš OWI imta žinia 1944 m. birželį apie kaimo Lietuvoje išžudymą keršijant už patriotinę demonstraciją (atseit žuvo apie 300 žmonių, o iš Švedijos pranešta, kad panašiai buvo sunaikinti šeši kaimai) [1184]. 1,7Sakysim, šie teigė, kad Biržuose išžudyti visi gyventojai [1011]. 216

IV DALIS. „MES GERIAM E

\JUS IŠ KA PO“

LDT mėgino informaciją rinkti pati. P. Žadeikis liepė J. Budriui rinkti iškarpas apie karo veiksmus Lietuvoje, vesti chronologinę rodyklę, atspindėjusią TSRS armijos judėjimą, ir pradėti nuo Minsko, Molodečno ir Svyrių, kur, anot telegramos, buvo išžudyti visi lietu­ viai [266]. Jis reikalavo, kad diplomatai gautą informaciją pirmiausia praneštų viršininkams, o ne dalytųsi su privačiais asmenimis [280]. Informacijos badas vertė naudotis sovietų šaltiniais, konkrečiai, iš „Laisvės“ imta Pirčiupio istorija, bet naudota atsargiai [48]. Ieškota ir neįtikimose vietose - P. Žadeikis prašė J. Budrio pasidairyti Niu­ jorko „Science and industry“ muziejuje vykusioje lenkų pogrindžio parodoje, gal kas buvo apie Vilnių, Suvalkus ir Gardiną [273]. TSRS vėl okupavus Lietuvą, komunistų spauda paskelbė, kad į ją galima siųsti laiškus, tik reikia nurodyti „Lithuania USSR“, ir LDT buvo pasiryžusi pareikšti protestą JAV pašto valdybai [757]. Anot J. Budrio, laiškai galėjo būti priimami tik pranešus Šveicarijoje veiku­ siai Pasaulio pašto sąjungai, bet to negalėjo būti, nes Lietuvos, kaip atskiros valstybės, joje nebebuvo. Jis teigė, kad pašto valdyba vadova­ vosi faktine padėtimi, o gavusi pranešimą iš Maskvos, būtų paskelbusi viešai, kad priima paštą į sovietines Baltijos respublikas, ir manė, kad nieko nepadarysi [673]. Bet P. Žadeikis atsiliepė, jog reikėjo žymėti USSR rašant į Bukoviną ir Besarabiją, į Lietuvą - ne [824]. Kaip bebūtų, susisiekimas paštu buvo blogas. Reti laiškai ateidavo per penkis šešis mėnesius. 1945 m. sausio 5 d. „Naujienos“ gavo 1944 m. rugpjūčio 6 d. rašytą buvusio korespondento iš Krekenavos laišką. Laiškai kentė nuo cenzūros, pavyzdžiui, minėtas buvęs „Naujienų“ ko­ respondentas žadėjo rytoj daugiau parašyti, bet nesulaukė [1135]. Būta laiškų su iškirptomis dalimis ar be antro lapo, nors žmonės rašė apie savo gyvenimą [1134]. Laikraščiai skelbdami nurodydavo, kiek iškirpta, komunistų spauda dėjo prierašus su raginimu aukoti ir neduoti BALF [1133] (tiesa, teigė, kad nespausdino „asmeninio“ pobūdžio laiškų [1115]). Pasipylė ir kaltinimai, girdi, jei laišką gaudavo klerikalų-socialistų-fašistų suklaidintas asmuo, tai jį slėpė, nes, komunistinės spaudos teigimu, rašiusieji džiaugėsi TSRS armija. Ypač suerzino P. Grigaičio raginimas nerašyti į Lietuvą, kad nepakenktų adresatams: Tai pikčiau­ sio politinio šarlatano zauna ir kurstymas Amerikos lietuvių, kadjie ne­ sistengtų užmegzti ryšius su savo broliais ir seserimis Lietuvoje [1068]. 217

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Stingant informacijos neretai skleista neatitinkanti tikrovės, pa­ vyzdžiui, kad gyventojams išdalyti klausimai: kodėl 1941 m. nebėgo su Raudonąja armija, kaip padėjo vokiečiams, kokį sabotažinį darbą dirbo prieš juos, nurodyti tris bendrininkus, o pagal atsakymus skirs­ tyti - kas buvo mobilizuoti į TSRS armiją (gaudavo raudoną ženklą), kas - į darbo batalionus (žalią), o kas - tremiami (baltą) ar sušaudo­ mi [1138, p. 145], kad Zarasuose, Utenoje, Vilniuje, Kaune, Šiauliuo­ se, Šimonyse ir kitur vyko masinės žudynės, nužudytas arkivyskupas J. Skvireckas ir vyskupas V. Brizgys [636]. Sovietams užėmus Lietuvą, atsirado dar viena pusė, besidomėjusi informacija iš jos - Vokietija. Abveras žvalgybos mokyklose paruošė ir permetė į Lietuvą kelias dešimtis lietuvių, bet šie paprastai prisijung­ davo prie partizanų ir dažnai užmiršdavo žvalgybines užduotis. Ne­ mažą jų dalį į abverą pasiuntė pogrindininkai, kad gautų informaciją, bet paskui buvo sunku užmegzti su jais ryšius, abveras domėjosi tik karine informacija, o Lietuvoje, nesant susisiekimo, buvo labai sun­ ku ją rinkti. Anot J. Šaulio, kiekvienas valsčius gyvena savo gyvenimą, mūsų vyrai nueidavo iki Garliavos ir nieko nesužinodavo, kraštas gy­ vena gandais. Vienintelė viltis buvo radijo ryšys su partizanais, viltasi jį išplėsti, bet juo tebuvo galima perduoti trumpas žinias. Vis tik re­ miantis jomis Šveicarijoje parengta Lietuvos situacijos apžvalga [935]. Oponentai atidžiai stebėjo vieni kitus ir JAV, į šią veiklą įsijungė ir BALE K. Pakštas rengė komunistų spaudos medžiagos apie BALF apžvalgas (pirmoji apėmė 1944 m. rugsėjo 5 d.-spalio 30 d. spaudą) [638]. Vėl ieškota aplinkinių kelių įsigyjant oponentų leidinius, saky­ sim, J. Budrys komunistų leistą „Baltic review“ užsisakydavo neutra­ laus žmogaus vardu [275]. Informacines struktūros irjų veikla. Radijo transliacijų dėka toliau dar vienu informaciniu žaidėju mėgino tapti Vokietija. Jos pirmiau­ sia buvo skirtos Lietuvai, bet nepamiršti ir išeiviai. Rugpjūčio 20 d. J. Budrys, klausydamas Berlyno radijo, 19val. išgirdo jiems skirtą pus­ valandį: iš pradžių transliuota sentimentali melodija, vėliau - kelios lietuviškos, po to angliškai pristatytas ir lietuviškai perskaitytas J. Bū­ tėno JAV lietuviams adresuotas laiškas, kuriame minėtos represijos, ypač Pravieniškių, kur tarp nužudytų buvo „amerikiečiai“ J. Šimaitis, J. Vaitiekūnas ir kiti, tarp ištremtų minėtas M. Viniko brolis. 22 val. 218

IV DALIS. „MES GERIAM E 1 JUS IŠ KAPO“

programa žadėta kartoti Ramiojo vandenyno pakrantės gyvento­ jams. Vėliau, klausydamasis ir neišgirdęs anonsuotos J. Šliūpo kal­ bos, J. Budrys nutarė, kad svaresni asmenys atsisako dalyvauti. J. Bū­ tėną jis apibūdino kaip neblogą baritoną, bet be bendro išsilavinimo, ir girtuoklį, teigė, kad vaizduodamas bolševikų žiaurumus vokiečių negyrė. 22val. stotis nusilpo ir Niujorke nebesigirdėjo [670]. Vokiečiai transliavo ir latviams skirtas laidas [669]. Vokiečių pastangos neturėjo pasekmių. Užtat lietuviai pagaliau ga­ lėjo pasidžiaugti informacine institucija - Amerikos lietuvių informa­ ciniu centru (pradžioj ketinta vadinti „Lietuvių informaciniu centru“, bet R Grigaitis pasiūlė pridėti „Amerikos“ - „Lithuanian American Information Center“, LAIC. Tai, anot jo, rodytų, jog JAV piliečių įs­ taiga, ir nebūtų reikėję registruotis Teisingumo departamente [588]). LAIC nuomojo tris kambarius Brodvėjuje buvusiame Woolroth name [585]. Jame buvo numatyti du departamentai - politinis (direk­ torius - K. Grinius) ir kultūrinis (K. Pakštas), turėjo reikalų valdytoją (K. Jurgėla) ir neoficialiai pradėjo veiklą gegužės 15 d. Jis perėmė „Li­ thuanian Bulletin“, ALT planuotų ir ruoštų leidinių leidimą ir rengė naujus; jų priežiūrai ketinta sudaryti komisiją iš ALT ir LDT skirtų as­ menų [759]. LAIC turėjo ir nuolatinius patarėjus - M. Viniką, J. Laučką, J. Januškį ir M. Kižytę (planuota jų skaičių didinti, pritraukiant ir nelietuvius) [953]. Steigiant LAIC kilo nemažai problemų, sakysim, turint tris ir dau­ giau darbuotojų reikėjo registruotis kaip mokesčių mokėtojui. K. Jur­ gėla nuomos sutartį pasirašė iki 1945 m. balandžio pabaigos. Mėne­ sio trijų apie 400 pėdų 39 aukšte buvusių kambarių nuoma kainavo 100 dol. Pradžioj turėjo du stalus, iš jų vieną - stenografisto su maši­ nėle, kėdžių, dėžes kortelėms, mimeografą, dvi rašomąsias mašinėles, adresografą (rankinį). Nors K. Jurgėla prašė ALT, kad jo sąskaitoje būtų 1600-2000 dol., bet pradžioj už kai ką turėjo mokėti iš asmeninių lėšų. Būta problemų dėl stenografistės. Tikėtasi, sutiks M. Kižytė, bet turėtas ir atsarginis variantas - JAV gimusi buvusi Kauno universite­ to studentė, kuri gerai mokėjo lietuviškai ir angliškai (tik dirbo karo pramonėje). Gegužės 15 d., pirmą darbo dieną, LAIC ketino popiet ir vakarop kviestis spaudos atstovus, vėliau - Baltijos šalių veikėjus, ir pristatyti 219

LIETUVA PRIEŠ LTSR

centrą [611], bet teko renginį nukelti į gegužės 20 d., kol bus sutvarky­ ti juridiniai reikalai. Didžiausią problemą kėlė įstatymas dėl užsienio agentų registravimosi. Mat K. Grinius buvo Lietuvos karininkas, nors steigėja ALT - amerikiečių organizacija. Vis tik tikintis, kad padės pa­ lanki Lietuvai JAV politika, nutarta pateikti visus faktus Teisingumo departamentui (atseit registruotas agentas vadovaus LAIC iš dalies, o informaciją teiks apie svetimą kraštą Lietuvą) [598]. Vėliau, regis, per­ sigalvota, nutarus, kad nei ALT, nei LAIC nėra užsienio agentai, o jei bus laikomi - nesutikti, nes dėl to, kad K. Pakštas ir K. Grinius dirbs ekspertais, LAIC netaps svetima agentūra (LVS panašios problemos aiškintos tuo, kad ją steigiant dalyvavo A. Smetona) [697]. Deja, ir gegužės 20 d. buvo optimistiškas terminas. Mat ALT buvo registruota Ilinojuje ir užsitęsė LAIC registracija Niujorko valstijoje. Belaukiant LAIC pasiuntė ALT derinimui pareiškimą anglų kalba ir vėl planavo atidarymą, dar numatęs pristatyti „release Nr. i“ ir duo­ ti pirmą interviu [612]. Susitvarkė banko reikalai - sąskaita atidaryta Irving Trust С о banke, mokėjimus iki 100 dol. galėjo daryti savo nuo­ žiūra, didesnius - pritarus ALT; sutiko dirbti M. Kižytė [697]. Pagaliau birželio 5 d. gautas sertifikatas, leidęs veikti kaip spaudos agentūrai ir teikti Lietuvai moralinę, materialinę ir finansinę paramą siekiant nepriklausomybės. LAIC buvo įpareigotas palaikyti ryšius su išeivių spauda ir organizacijomis, tam numatyta periodiškai siųsti ži­ nias iš Europos apie Lietuvą ir kaimynines šalis, LAIC veiklą ir ateities planų santraukas (iš pat pradžių jas planuota papildyti JAV spaudos apžvalgomis). Šiek tiek pakito ir pasidalijimas darbu. K. Jurgėla, tapęs vykdančiuoju direktoriumi, dar turėjo rūpintis ir JAV spaudos infor­ mavimu ir reagavimu į jos netikslumus, „LAIC release“ anglų kalba rengimu. K. Grinius dar atsakė už žinias iš Europos. K. Pakštas turėjo redaguoti neperiodinius leidinius, palaikyti ryšius su mokslo ir kultū­ ros įstaigomis, o M. Kižytė - rūpintis ir LAIC techniniu darbu [619]. Atidarymas pagaliau įvyko liepos 12 d. Ta proga LAIC surengė M. Dobužinskio parodą, pridėjusi kelis XVII-XVIII a. Lietuvos že­ mėlapius (matyt, iš K. Griniaus kolekcijos). Renginį vedė J. Laučka, K. Pakštas padarė pranešimą „Lietuva strateginėje kryžkelėje“, K. Jur­ gėla kalbėjo apie LAIC, pasisakė K. Grinius ir J. Budrys, muzikine programa rūpinosi M. Kižytė, svečių prašyta pasirašyti Svečių knygo220

IV DALIS. „MES GERIAM E | JUS IŠ KA PO“

je [921]. Anot J. Budrio, susirinko 35-40 asmenų, daugiausia - tokių renginių lankytojai (Ambraziejus, Trečiokai ir kt.), K. Pakštas naudojo keletą diagramų, iliustravusių nepriklausomos Lietuvos pasiekimus, ir teigė, kad LAIC uždavinys - pasiruošti taikos konferencijai ir jis net veiklesnis už didžiųjų šalių, girdi, ten tokius brėžinius atlieka 50-60 žmonių, o jam padėjo keli studentai (bet, anot J. Budrio, jas galėjai parengti per kelias dienas naudojantis įvairia medžiaga) [668]. Bet veiklą LAIC pradėjo anksčiau - ir spaudos apžvalgų, ir me­ džiagos rengimą. K. Pakštas gavo iš P. Grigaičio JAV augusio Antano Gudelio tekstą apie 1940 m. rinkimus. Jį planuota pataisyti ir, jei auto­ rius leis, papildyti ištraukomis iš esto A. Rei brošiūros apie 1940 m. ir ištraukomis iš tarptautinės teisės aktų, o platinimui naudoti estų ir la­ tvių turėtus adresus [615]. LAIC perėmė Niujorko lietuvių tarybos su­ manytą knygą apie Lietuvą ir tarėsi su viena stambia leidykla [1124]. Iki atidarymo diplomatams ir išeivių redakcijoms išsiųsta pirma „Spaudos santrauka“ („Žinių santrauka Nr. 1“) geltonais viršeliais, tai reiškė, kad joje buvo viešo vartojimo žinios"8. Siunčiant neskelbtiną informaciją LAIC naudojo raudonus, o skirtas JAVvisuomenei - mė­ lynus viršelius. Iš adresatų mainais prašyta jų leidinių ir informacijos [138]. Amžininkus jaudino, kad žinios senstelėjusios ir kad daugiausia buvo ne apie Lietuvą, siūlyta, kad teiktų kitas ir ruoštų bei siuntinė­ tų trumpas lietuvių spaudos apžvalgas, rašytų apie Lietuvos reikalus ir pateiktų išeivių nuomonę, išnaudotų K. Pakštą karo metu aktualių trumpų straipsnių rengimui [689]. Nepatenkinti LAIC atsiradimu išeiviai rėždavo tiesiai, kad nega­ lima tam pritarti, girdi, tokios institucijos turi būti valstybių, o ne piliečių žinioje, užtenka ir pasiuntinybės biuletenio [198], arba klau­ sinėjo P. Žadeikio, ar su juo derintas dar vieno biuletenio leidimas [765]. Šis teigė, kad ALT įkūrė LAIC jausdama informacinės literatū­ ros stoką, silpnąja puse laikė finansus, nors, girdi, tai buvo geras eks­ perimentas ir reikėjo pažiūrėti, kaip pasiseks [850]. Tiesa, jam labai nepatiko, kad LAIC naudojo vokiečių agentūrų žinias ir jas be jokių pastabų spausdino išeivių spauda. Anot jo, galėjo susidaryti įspūdis81 118 Joje buvo „Žinios iš Europos apie Lietuvą ir Pabaltijį“, konkrečiai, senstelėjusios žinios apie įvairius įvykius vokiečių okupuotoje Lietuvoje, pavyzdžiui, astuoniems mėnesiams nuteistus du kauniečius už spirito prekybą, šiltinę Alytaus ir Vilniaus apylinkėse, darbo tarnybą, mirtimi nubaustą asmenį už spekuliaciją [1344]. 221

LIETUVA PRIES LTSR_________________________________________

sąmoningo skleidimo DNB žiniųyir tai labiau iškeliant Estijos, Lenki­ jos interesus, nei Lietuvos [344]. K. Grinius teisinosi, jog šios žinios priklausė išeivių spaudai skirtai „Europos spaudos ir radijo apžval­ gai“. Anot jo, LA1C nurodydavo informacijos šaltinį, o redaktoriai sprendė - dėti su komentarais ar ne, o aiškiai tendencingas dėjo į „raudonus“ pranešimus. Jo galva, geriausiai Lietuvos bylai buvo ga­ lima pasitarnauti pradedant nuo visapusio ir galimai pilnesnio mūsų pačių šviesuomenės informavimo [127]. P. Žadeikio tai netenkino. Iš pradžių ketino atkirsti, jog svarbiausia tai, kad vokiškai varnai, apkaišytai blizgančiomis plunksnomis, leidžia­ ma laisvai tūpti ant lietuviškos pievos, nors jai vieta turi būti uždary­ tame krepšyje [346], bet galop pasitenkino pastaba, jog politinių įvy­ kių stebėtojams šioje šaly duodama progos susidaryti įspūdį, lyg DNB naujienos ir statistika imama už grynų pinigų. To reikėtų vengti [345]. Tačiau LAIC ir vengė, o siekį dėti visą su Lietuva susijusią informa­ ciją, nors kitąsyk ir netilpo į jos teritoriją, aiškino tuo, kad neretai padėjo nušviesti padėtį joje, nes būnant viename administraciniame vienete okupantas taiko tas pačias taisykles [597]. Tačiau neigiamai į LAIC santraukas žvelgė kai kurie ALT veikėjai. P. Grigaitis teigė, kad jos nepritaikytos nei išeivių, nei JAV spaudai ir tai greičiau medžiaga studijoms, bet kas tokiu metu turi laiko joms, išskyrus tyrimo institu­ cijas [589]. Be to, kitąsyk LAIC apžvalgos vėlavo, nes, baigus rengti spaudai, gaudavo medžiagą, kurią norėdavo paskelbti, pavyzdžiui, 1944 m. pabaigoje gautą VLIK rugsėjo 30 d. atsišaukimą [607]. LAIC, stokodamas lėšų iškarpų rinkimo firmoms, prašė išeivių rinkti straipsnius apie lietuvius ir Lietuvą [1345]. Kaupta išeivių spau­ da, nors kitąsyk ne visus leidinius pavykdavo gauti, net ir ALT narių, kaip „Sandarą“ [613], LAIC iš savo surašo išbraukė „Vienybės“ redak­ cija [603]. Informacija gauta ir iš Švedijos (kitąsyk nurodyta, kad iš jos, neįvardijant kilmės [601]), matyt, ji keliavo per Londoną [671]. Gaudavo ir švedų spaudą, kartais senstelėjusią [606], ėmė JAV agen­ tūrų informaciją iš švedų žiniasklaidos. Atrodo, galėta gauti kažkokias žinias iš Europos telegramomis, bet brangiai kainavo ir, anot P. Grigai­ čio, tie paslaptingi informacijos teikėjai būtų norėję tarnauti daugiau oficialioms įstaigomsy negu mums [589].

222

IV DALIS. „MES GERIAM E

\JUS IŠ KA PO“

Po pirmo mėnesio K. Jurgėlai liko 593,37 dol., o bankas reikala­ vo, kad sąskaitoje būtų ne mažiau kaip 500 dol., tad K. Jurgėla prašė ALT bent 3000 dol. [613]. Tokie prašinėjimai tapo tradicija, dar, lyg būtų buvę maža, prasidėjo rūpesčiai su darbuotojais - nuo spalio 1d. į BALF išėjo K. Pakštas, laimei, sutiko toliau redaguoti „Lithuanian bulletin“ [1123] (vis tik vėliau perėmė K. Grinius). Į jo vietą norėta priimti P. Labanauską, girdi, patrauklus kalbėtojas ir jei uždirbs algai, samdymas pasiteisins, juolab kad jis kurį laiką sutiko dirbti už 150 dol. atlyginimą [602]. Tačiau ALT suabejojo ar pakankamai landus aukas rinktu o kaip buvęs karo laivo „Antanas Smetona“ kapitonas galėjo būti siejamas su A. Smetona. Kaip paguoda žadėta pažiūrėti, ar negalės pavaryti daugiau agitacijos iš ALT raštinės [591], nepadėjo K. Jurgėlos atodūsis, jog priekaištai, kad buvo „Antano Smetonos“ kapitonu - ne­ rimti. Jo teigimu, patirtis rodė, kad LĄ1C darbuotojai negali turėti kitų uždarbių, ir prašė leisti nuo spalio mokėti po 200 dol., o jam ir K. Gri­ niui dar pridėti 50 dol. reprezentacinėms išlaidoms [605]. Tačiau finansai spaudė kaip kilpa, ypač augant leidybai, tad K. Jur­ gėla vis prašė ALTavanso [606]. Būta ir iš pirmo žvilgsnio keistų iš­ laidų. Niujorke Kalėdų proga buvo įprasta duoti du-penkis dolerius paštininkams, liftininkams ir jis prašė leisti tam panaudoti 25 dol. Lėšų stoka neleido galvoti ir apie naują darbuotoją [607]. Spalį ALT iškėlė uždavinį iki 1945 m. vasario surinkti savo ir LAIC veiklos plėtrai ne mažiau 50 000 dol. [1271] Nors tiek ir nepavyko, bet 1945 m. pradžioje LAIC gavo 1000 dol. iš Pitstono lietuvių, iš kun. J. Balkūno parapijos 100 dol., kun. S. Railos organizuota kažkokia grupė surinko 500 dol., o dar, anot K. Jurgėlos, kas pyko ant ALT, pinigus siuntė LAIC [596]. ALT remianti spauda dėjo skelbimus-kuponus, raginusius aukoti ALT ir LAIC, kuris skleidžia pasaulyje teisingas žinias apie Lietuvę ir skelbia tikrus lietuvių tautos troškimus. LAIC didelį dėmesį skyrė leidinių platinimui, ypač adresatų sąra­ šui, bet lėšų būta ne tiek, kiek reikėta, be to, suvokta, jog negalės siųsti visiems, kam norėjo. Nutarta politinius komunikatus (vadinamuosius „bleu release“) siųsti 4000-5000 adresų (svarbesnė spauda anglų ir kitomis kalbomis, politiniai apžvalgininkai, radijo komentatoriai, mokslininkai, politikai, dvasiškiai, verslininkai, bibliotekos, moksli­ nės ir valdžios institucijos, kitų šalių ambasados ir informacinės ins­ 223

LIETUVA PRIES LTSR

titucijos, žymesni išeiviai), pasiuntinybės prašyta leidimo sulyginti adresatų sąrašus ir atmesti pasikartojančius [145]. Ši pasiuntė kunigų, bendradarbiavusių su spauda, sąrašą [49]. LAIC talkino ir išeiviams, sakysim, A. S. Trečiokas prašė M. Kižytės pranešti apie lietuvių požiūrį į įvykius Lietuvoje, nes klausė spau­ da [924]. Kaip ALT padalinys buvo įtraukiamas į vienus ar kitus jos darbus, nors kitąsyk ir ne tiek galėjo, kiek ALT norėjo, sakysim, LAIC teigė, kad nelabai galės prisidėti prie finansinio vajaus [603]. Jo dar­ buotojai važinėjo su prakalbomis, sakysim, rugsėjo 24 d. K. Jurgėla kalbėjo Bridžporte (Kon.) (tik ten publika labai menko turinio) [604], rudens pabaigoje - Voterberyje ir kitur, renginių metu rinktos lėšos (Nių Heivene surinkta apie 105 dol., Elizabete - apie 80) [607]. LAIC fone kiek nublanko LDT kaip informacinio centro reikšmė, nors diplomatai tebedirbo ankstesnius darbus. Kol gaudavo pogrin­ dinę spaudą („Atžalynas“ Nr. 4, 1943 spalio 30, „Laisvės kovotojas“ Nr. 21, „Lietuvos laisvės trimitas“ Nr. 1, „Į Laisvę“ Nr. 21, „Vieninga kova“ Nr. 7, „Nepriklausoma Lietuva“ Nr. 13), jos kopijas siuntė išeivių redakcijoms ir organizacijoms [175]. Vis ieškota rankraščių. Kažkokio A. Deksnio, sužinojus, kad parašė atsiminimus apie įvykius Lietuvoje 1940 m., klausta, ar galima versti į anglų kalbą [406], bet ne visų rašinių kokybė tiko skelbti, kaip pul­ kininko Calvino Kepharto „Racial origin of the Lithuanian, Latvians and Prussians“. Jį kaip nemokšišką sukritikavo A. Senn119, su autoriumi diskutavo K. Pakštas ir C. Kephart atsiuntė pataisytą variantą [378]. Kauptos išleistos knygos platinimui, sakysim, prof. Crosso Standardo „Lithuanian in the Making“ ir A. Senno „The Lithuanian lan­ guage“ [272], ieškota Lietuvos žemėlapių [406]. P. Daužvardis prašė K. Jurgėlos LAIC leidinių sklaidai tarp amerikiečių (pavyzdžiui, vie­ name renginyje sėdėjo prie vieno stalo su amerikiečiais, kurių sūnus dirbo VD ir važinėjo po JAV su paskaitomis, o apie Lietuvą nežino­ jo, ir jis pažadėjo parūpinti literatūros) [699]. Gavęs vieną, daugiau O. Noremo knygos egzempliorių dovanoms prašė K. Graužinis, girdi, tai, kad autorius buvo JAV pasiuntiniu, darė ją ypač vertingą [118]. 119Jis atsiėmė knygai apie Lietuvą duotą straipsnį, nes bijojo, kad į ją, kaip į propa­ gandinę, niekas rimtai nežiūrės, ir manė, kad iš jo bus daugiau naudos paskelbus žurnale „Slavonic and East Europe review“, 1944 m. vasarą spaudoje buvo jo knyga „Lithuanian dialectology“ [173]. 224

IV DALIS. „MES GERIAM E {JU S IS K APO“

Diplomatai tebesiuntė literatūrą apie Lietuvą pageidavusiems. Steng­ tasi išnaudoti galimybes patekti į viešumą: P. Žadeikis skaitė paskaitą Vajomingo universitete [317], J. Budrys parūpino galimybę J. Stepona­ vičienės chorui iš Čikagos dainuoti WNYC radijo stotyje [14]. Su 1944 m. susijęs pažymėtinas pasiuntinybės Londone informa­ cinės veiklos epizodas - rugpjūtį jos pastangomis išėjo E. J. Harisono knyga „Lithuania Fight for Freedom“ („Lietuvos kova už lais­ vę“). Tiesa, E. J. Harisonas parašė pirmus knygos skyrius, apėmusius Lietuvos istoriją iki 1940 m., kitų autorius buvo B. K. Balutis, bet jo pavardė, kaip pasiuntinio, nebuvo nurodyta. Išleidimu rūpinosi pasiuntinybės žemės ūkio atašė Petras Varkala, kuris įsteigė fiktyvią „The Federation of the Lithuanian Society in Great Britain“, gavo lei­ dimą spaudai, popieriaus ir savo lėšomis apmokėjo 2000 egz. spaus­ dinimą [1361, p. 563-564]. Informacinį aktyvumą rodė ir išeivių organizacijos. K. Pakšto va­ dovautą Informacinį skyrių turėjo BALE Dėl jo aukas skatinusio pla­ kato tarp P. Žadeikio ir J. Končiaus perbėgo juoda katė. Anot diploma­ to, plakatas buvo dviejų bobučių, „mizerijos“ veidas ir daugiau nieko, girdi, nesimatė aukoti skatinusių karo kančių, verčiau būtų išleidęs su daugiau prasmės bei jausmo ir daugiau spalvos [316]. Sunku pasakyti, kokie jo žodžiai pasiekė J. Končių, bet šis 1944 m. rudenį kritikavo LTD dėl neveiklumo. Anot P. Žadeikio, atsilygino už „nekooperavimą“, plakato kritiką ir smerkė pasiuntinybės informacijos skyrių dėl miegojimo, ir atkirto, kad daug metų šį darbą dirbo vienas [852]. ALRKF mėgino gaivinti LKI. 1944 m. rudenį nutarta leisti mėnesinį A. Vaičiulaičio redaguotą žurnalą „Naujoji aušra“ (leidimo komisiją sudarė J. Laučka, kunigai P. M. Juras ir Jonas Boll), steigti P. M. Juro prižiūrimą „Amerikos lietuvių centralinį knygyną ir archyvą“ [1195]. Metų pabaigoje LKI ragino išeivius užsisakyti A. Vaičiulaičio knygą „Kur bakūžė samanota“, žadėdama užsisakiusiems iki sausio 15d. pri­ dėti A. Vaičiulaičio „History of Lithuanian literature“ (puiki dovana kareiviui ar amerikiečiui) ar J. Aisčio „Be tėvynės brangios“. Tuo metu LKI valdybą sudarė J. A. Karalius (pirmininkas), P. M. Juras (iždinin­ kas) ir J. B. Laučka (sekretorius) [975]. Apie LKI reikalus savo seime kalbėjosi ir Kunigų Vienybės nariai, nutarę imtis K. Gečio „Catholic Lithuania“ („Katalikiškoji Lietuva“ ), T. Chase „The history of the Li­ 225

LIETUVA PRIEŠ L T S R _______

thuanian nation“ („Lietuvių tautos istorija“) ir rašytos lietuvių kal­ bos gramatikos anglų kalba išleidimu. Tuo pasirūpinti buvo pavesta J. Balkūnui [1044]. Vis tik reikalai sunkiai judėjo, nes, pavyzdžiui, K. Gečys pats prašė P. Žadeikio paramos knygos išleidimui [108], bet šis skundėsi neturįs lėšų, juolab kad nežinojo, ar knyga tiktų kaip pro­ pagandinė medžiaga [324]. ALRKF mėgino pratęsti ir spaudos biuro veiklą, 1944 m. rudenį buvo nutarta ieškoti vedėjo vietoj išvykusio mokytis J. Prunskio [947]. Čikagos „Lietuvių Community and War fund komitetas“ turėjo Spaudos komisiją, ją sudarė apie 30 išeivių spaudai sutikusių rašyti asmenų, pasidalijusių pagal laikraščius (sakysim, rašiusių „Draugui“ grupės pirmininku buvo Ignas Sakalas, „Margučiui“ - B. Armoška, „Naujienoms“ - S. Pipiraitė, „Sandarai“ - E. Domkutė), Radijo ko­ misijai priklausė lietuviškų laidų savininkai S. Barčus, J. Budrikas, R Šaltimieras, A. Vanagaitis. Dar turėjo kalbėtojų kadrų, kurį sudaro redaktoriai, profesoriai, veikėjai ir kiti [1012]. Apie spaudos reikšmę kalbėta LDS seime 1945 m. sausį, „Darbi­ ninko“ redaktorius K. Urbanavičius skaitė referatą „Spauda ir pa­ vergtoji Lietuva“ [1146]. Spaudos atgavimo 40-mečio proga lapkritį Čikagoje surengta Lietuvių katalikų spaudos savaitė, jos metu skai­ tytos paskaitos apie spaudą, surengta paroda, kurioje buvo XIX a. knygų iš I. Sakalo kolekcijos ir skolintų iš kazimieraičių [1042]. Kata­ likai ėmė dalyvauti JAVkatalikų spaudos asociacijos, kuriai priklausė „Draugas“, organizuojamuose spaudos platinimo mėnesiuose, akcen­ tuodami, kad išeivių spauda - vienintelė vieninteliai pavergtųjų Lie­ tuvos žmonių teisių gynėja (toks mėnuo vyko 1945 m. vasarį) [1071]. Platinimo mėnesius rengė „Amerika“ ir „Žvaigždė“ (ši už prenume­ ratorių radimą žadėjo įvairiausias dovanas: maldaknyges, rožančius ir 1.1. [1272]). Į šią veiklą įsijungdavo ir kunigai. Harison-Kernio (Nių Džersis) klebonas L. Voisiekauskas per pamaldas kalbėjo apie spau­ dą, kurią buvo galima nusipirkti prie bažnyčios, 1945 m. kiekvieną va­ sario savaitgalį išdalydavo parapijiečiams apie 300 egz. „Amerikos“, kad susipažintų ir įprastų prie geros spaudos [1007]. Atsirasdavo ir naujų leidinių, sakysim, nuo 1944 m. lapkričio Urugvajuje pradėjo eiti mėnesinis žurnalas „Laisvoji Lietuva“ [1319].

226

IV DALIS. „MES GERIAM E [ JUS IŠ KAPO“

Tragiškai klostęsi įvykiai versdavo griebtis ir neįprastų priemonių. Naujosios Anglijos kolonijose buvo rengiami maldų vajai už Lietuvos laisvę (vienas vyko nuo 1944 m. balandžio 17d. iki gegužės 16 d. [1164], kitas - nuo lapkričio 16 d. iki 1945 m. vasario 16 d. [1165]. Komunistų pusėje matoma ryški permaina: spalio pradžioje Niujor­ ką paliko R Rotomskis [1111]. Grįžęs į Lietuvą, jis tapo „užsienio rei­ kalų ministru“. Prieš išvykdamas buvo džiugiai nusiteikęs, girdi, tai, kad frontas pasiekė Lietuvą, pastebimai nervino priešus. Kaip pavyzdį pateikė SLA seimą, kuriame dalyvavęs R. Mizara atseit buvo dėmesio centre, su juo mielai kalbėjosi J. Laukaitis, J. Tysliava, N. Rastenis (šis, į anglų kalbą vertęs „Metus“, prašė K. Korsako ir A. Venclovos adre­ sų) [132]. Atseit seimas parodė, jog buvo nemažai žmonių, kurie nie­ ko neturėjo prieš sovietinę santvarką Lietuvoje, tik pasisakė prieš jos priklausymą TSRS, tad komunistų spauda skelbė, jog privalu skaitytis su Lietuvos žmonių pasirinkimu ir komunistų uždavinys - aprūpinti gera literatūra žmones - profesionalusy darbininkus, biznieriusf ferme­ rius. Nes ant tiek, kiek mes juos supažindinsimet tiek jie greičiau tikrąją dalykų padėtį supras ir tas teiks naudos visiems mūsų tautiečiams [1107]. Tačiau ne viskas buvo taip giedra. Stipriu smūgiu buvo „Demokra­ tinių Amerikos lietuvių tarybos“ likvidavimas (mat turėjo registruotis kaip „užsienio agentas“, o pirmininkas advokatas K. Michelsonas ne­ norėjo vargti) [132]. Ne viskas ėjosi taip, kaip norėta, ir su šalpa LTSR. Tiesa, buvo pasiųstos kelios siuntos, P. Rotomskio pastangomis atsirado ir latvių bei estų komitetai (tik dėl mažo išeivių skaičiaus jų veikla buvo menka), pagaliau nusileido ir sutiko bendradarbiauti RWR, 1944 m. pradžioje vietoj „Pundelių“ komiteto sudarytas Lietuvai pagalbos tel­ kimo komitetas (LPTK). Tačiau prastai dirbta didžiosiose kolonijose (Čikagoje, Detroite, Klivlande), nesirūpinta, kam teks siuntiniai, be to, reikėjo didelių pastangų, o kai kurie komunistai pergyveno, kad liks skolingi amerikiniam judėjimui, dėl atstumo buvo sunku derinti veiklą Čikagoje ir Niujorke. A. Bimba suklydo pamėginęs LPTK įre­ gistruoti Niujorko valstijoje - pareikalauta P. Žadeikio pritarimo (tad tai - netiesioginis parėmimas priešo tvirtinimo, kad RWR Lietuvos ne­ atstovauja ir lietuviams reikia savo šalpos organizacijos) [503]. Jis prašė LKP išrūpinti leidimą siųsti privačias siuntas, išsiaiškinti, ar negalima sumažinti muitus (siekė 100 proc. vertės), pritaikyti šefų-globėjų prin­ cipą, pavedant komitetams globoti atskiras LTSRvietas, suorganizuoti vieno ar kelių išeivių kelionę į LTSR, atsiųsti delegaciją į JAV [521]. 227

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Įdomu, kad išvykus R Rotomskui, iš LKP archyvo išnyksta in­ formacija apie kontaktus su išeiviais, bet kad liko, anot P. Žadeikio, liudijo „Vilnis“ ir „Laisvė“, kurie lošia lyg oficiozo rolę perspausdindamos viską, kas jiems pateikiama iš sovietų Lietuvos propagandistų. Taip tie laikraščiai pilni net patriotiškais raštais, tik, žinoma, Maskvos garbei [325]. Juose toliau skelbti į LTSR grįžusių rašytojų straipsniai, atsirado vieno kito pergyvenusio vokiečių okupaciją kaip J. Jurgi­ nio [1036]. Kitąsyk skelbta, kad „Laisvė“ turėjo mistišką „specialų korespondentą“ Lietuvoje V. B. [1056]. Imti LTSR aplankiusių ir JAV spaudai atsiuntusių sovietinių žurnalistų straipsniai, kaip Ovidijaus Savičiaus iš dienraščio „PM“ [1111]. Matyt, kurį laiką dėl LKP institu­ cijų persikėlimo sutrikus medžiagos siuntimui JAVkomunistų spauda perpasakodavo pirmųjų Vilniuje išleistų laikraščių turinius (pavyz­ džiui, „Tarybų Lietuvos“) [1126]. Ilgai naudota anksčiau atsiųsta me­ džiaga [1178], tačiau ši ne visiems tiko. 1944 m. „Laisvės“ akcininkų suvažiavime vėl teigta, kad iš TSRS atsiųstos medžiagos per daug, rei­ kėjo daugiau rašyti apie įvykius JAV, nes mažai išeivių ketino grįžti į Lietuvą, kiti - gyrė, bet sykiu priekaištauta, kad mažai rašyta apie dar­ bininkų reikalus, iškraipomi kai kurių korespondentų rašiniai [1129]. Regis, nepatenkintų korespondentų būta daug, nes prašyta nepykti, jei greitai neįdės rašinių (mat laikraščiuose dėl karo sumažėjo darbuoto­ jų, daug dėmesio skirta rinkimams; kad išeiviai žinotų, už ką balsuoti, reikėjo dėti informaciją iš LTSR), ir vėl mokyta kaip rašyti (trumpai, tuojau po įvykio, neminėti to paties asmens kelis kartus ir 1.1.) [1235]. Rūpintasi spaudos platinimu. 1944 m. rudenį „Laisvės“ vajaus metu raginta užsakyti ją pažįstamiems kaip dovaną artėjančios pergalės pro­ ga ir Lietuvos išlaisvinimo [1249]; jaudintasi aplamai dėl jos išlikimo, sakysim, A. L. Graičiūnas teigė, kad po dešimtmečio išnyks, jei jauni­ mas nebus įtraukiamas į kultūrinę veiklą mažose kolonijose [1020]. Neužmirštos ir knygos, sakysime, „Laisvėje“ vis pasirodydavo mato­ moje vietoje įdėti paraginimai pirkti ALDLD knygas. Pati ALDLD toliau kamavosi su skolininkais ir mėgino finansines problemas spręsti pasinaudojant 30-mečio proga. 1944 m. rudenį nu­ tarė surengti spaudos vajų nuo 1945 m. sausio 1 d. iki birželio 1 d., pritraukti 1000 naujų narių, rengti prakalbas ir kitus renginius, išleisti padidintą „Šviesos“ numerį ir organizuoti Amerikos lietuvių leidinių 228

IV DALIS. „MES GERIAM E | JUS IŠ K APO“

archyvą [942]. Ta proga išleista nedidelio formato draugijos veiklos apžvalga su leidinių sąrašu naujų narių verbavimui [1113]. Vėliau va­ jaus terminas pailgintas iki liepos 1d. ir raginta dalį iš renginių gautų pajamų skirti draugijai ir prašyti iš narių aukų [1289]. Tačiau vajus ėjo nekaip (nenuostabu, nes ir ankstesnio vajaus metu „Laisvė“ pergyve­ no, kad daug didžiausios Čikagos kuopos narių - gydytojai, „Vilnies“ administratorius, kiti įžymūs žmonės - buvo nesumokėję mokesčių, tad kokį pavyzdį rodė darbininkams... [1110]) ir ALDLD I apskritis (Čikagos) iššaukė į lenktyniavimą II-ją (Bruklino), kas greičiau ras 200 narių [942]. Nors imtasi kaip reikalas, sakysim, Il apskrities pir­ mininkas A. Gilmanas išsiuntinėjo atsišaukimą, kur aiškino, kaip ieš­ koti naujų narių [943], bet nelabai gelbėjo; draugija per pirmus du mė­ nesius sulaukė vos apie 100 naujų narių, daug kuopų buvo skolingos už literatūrą [944] ir nesumokėjusios mokesčių (balandį tokių buvo apie pusę [988]).

Knygas toliau leido ir draugijos padaliniai - Moterų komitetas (A. Venclovos „Lietuvių tautos didvyrė Marija Melnikaitė“) ir LMS (tarp kitų ir LKP atsiųstas - J. Baltušio „Dėdės Silvestro kieme“ ir kitas [1162]). LPTK išleido brošiūrą „Mūsų parama lietuvių tautai Antrojo pasaulinio karo metu“. Komunistų vadovai aktyviai važinėjo su prakalbomis, matyt, no­ rėdami kompensuoti P. Rotomskio netekimą (beje, masinių renginių organizavimo vajus pastebimas po Vilniaus ir kitų Lietuvos miestų užėmimo [1335]), su filmais keliavo J. Klimas, turėjęs visus JAV rody­ tus filmus ir gaudavęs naujų, tarp jų - „Išlaisvinimas Vilniaus“ [1079]. Nereikia manyti, kad kino monopolis priklausė tik komunistams. Savo renginiuose filmus demonstravo LVS (sakysim, minint „Laisvės varpo“ jubiliejų rodytas filmas apie 1919 m. įvykius [1008]) ir ALRKF (jos Market Parko skyrius rengė filmų apie karą peržiūrą, kuriuos rodė inžinierius Anton Rudys, 50 proc. pelno skirdamas naujam Lietuvai gelbstinčiam veikalui išleisti) [1121]. Su filmais važinėjo ir Kazys Motu­ zas, juos aiškino radijo kalbėtojas Jonas Valaitis [1261].

Panašūs renginiai ir toliau buvo susirėmimų arena, pavyzdžiui, ALT Pitsberge surengto Vasario 16-osios minėjimo metu atsišauki­ mus platino komunistai [1226]. Nors priešprieša tęsėsi jau ne pirmus metus, kitąsyk oponentai stebėdavosi, su kokiu fanatizmu lietuviški 229

LIETUVA PRIEŠ L T S R _____________________________________________________________

bolševikai gina kad ir kruviniausią Stalino politiką [1220]. Artėjant karo pabaigai komunistų lūpose vis garsiau skambėjo triumfališkos gaide­ lės, raginta statyti naują pastatą „Laisvės“ redakcijai ir spaustuvei (nors dar atsitokėta, kad gali palaukti metelius [1128]). Tikintis, kad po karo bus galima laisviau gauti benzino, raginta ruoštis piknikams, samdy­ ti parkus, nes piknikai laikyti svarbiausia priemone materialiai re­ miant „Laisvę“ [998]. Ko gero, mažai kas galėjo prilygti „Laisvės“ pareiškimui, kad ji ir „Vilnis“ laimėjo tą metų metus užsitęsusią kovą su lietuviais atžagareiviais, kurią mes vedėme Sovietų Sąjungos klau­ simu [1334]. Informacini priešprieša už bendruomenės ribų. TSRS armijai slenkant per Lietuvą ieškota galimybių iš jos gautas tragiškas žinias perduoti JAVpareigūnams (pavyzdžiui, rugsėjį ALT pasiuntė telegra­ mą su reikalavimu sustabdyti sovietines represijas Lietuvoje E Ruz­ veltui [1346]), siekta ir susitikimų su jais. R Žadeikis tęsė savo susi­ tikimus su JAV pareigūnais (ir kitąsyk jį stebėjusi komunistų spauda džiaugėsi, kad iš jo būdavo tik priimami dokumentai, tikėdamasi, kad po prezidentų rinkimų ambasada bus išvis uždaryta [1114]). Išeiviai taip pat ieškojo susitikimų su aukštais pareigūnais ir bandė išnaudoti prezidento rinkimų kampaniją, kur su E Ruzveltu varžėsi respublikonas gubernatorius Thomas E. Dewey. Bene pirmą kartą pa­ vyko susitikti su JAVpareigūnais liepos 21d., kai ALT delegacija įteikė VD memorandumą ir peticiją dėl padėties Lietuvoje. Taip, anot R Žadeikio, parodyta, jog lietuvių kilmės amerikiečiai supranta Lietuvos pa­ dėtį, bet spauda žygio nepastebėjo [267]. Regis, daugiausia dėl susitiki­ mo nuveikė N. Rastenis. Jam padėjo prezidento draugas kongresmenas Thomas D’Alessandro. Siekta gauti audienciją pas valstybės sekretorių liepos viduryje, nes vėliau turėjo vykti demokratų partijos suvažiavi­ mas. Blogiausiu atveju tikėtasi, kad delegaciją priims žemesnio rango valdininkas (pavyzdžiui, atsakingas už Baltijos šalių reikalus) sekre­ toriaus vardu. Derybose dėl vizito dalyvavo K. Pakštas, K. Grinius, K. Jurgėla, kunigai J. Balkūnas ir J. Karalius, latvių ir estų atstovai (K. Pusta, Markus, H. Leilnors, Purgailis, Hermanson, dr. Torpats). Prie parengto memorandumo pridėta I. Serovo instrukcija, GPU įsaky­ mas apie antisovietinius elementus, turėta rusiškų originalų kopijos ir lietuviški vertimai. Į delegaciją, be ALT narių, buvo įtrauktas Vincas 230

IV DALIS. „MES GERIAM E I JU S IŠ KAPO“

Kvietkas, N. Rastenis, Ch. Laukaitis, J. Balkūnas, K. Jurgėla, estai Torpats ir kun. Kleemer, latviai Lenow ir Hermanson [608]. Paaiškėjus, kad priims Baltijos skyriaus viršininkas Durbow, ji sumažinta [599]. P. Grigaitis teigė, jog ALT vizito seniai patyliukais siekė, nes viešumas galėjo pakenkti, be to, lietuviai, neturėdami nei valdžios, nei armijos, nei būdami JT nariais, negalėjo, anot jo, labai smarkauti. Anot jo, buvo aišku, kad daugiau laimės bendradarbiaudami su JAVvaldžia nei pul­ dami, girdi, nevalia užmiršti, jog lietuviai yra menka jėga, palyginti su tais, kurie Lietuvai stovi skersai kelio [587]. Žygis nepraslydo pro komunistų akis ir jų spauda tyčiojosi, kad C. Hull atsisakė priimti tuos generolus be armijos ir be proto ir ALT teko tenkintis įteikus gromatą jo tarnautojui [1109]. Kunigų Vienybė rengė delegaciją į JAVkatalikų šalpos organizaciją „National Catholic Welfare Confederation“, mėginta gauti amerikie­ čių veikėjų pareiškimą dėl Baltijos šalių okupacijos (per R. Caldwellą rūpinosi H. Lielnors) ir pan., visur planuota pridėti ALT memorandu­ mą su priedais, o veiksmus deklaruoti kaip JAV piliečių, be kontaktų su „svetimų“valstybių atstovais [608]. Matyt, pavyko ne viskas, o padėtis Lietuvoje vertė vėl ir vėl belstis į Vašingtono dūris. Rugpjūčio pradžioje K. Jurgėla pasiuntė laiškus prezidento patarėjui Eugene Casey (jis atstovavo prezidentui „Drau­ go“ jubiliejiniame bankete) ir Durbowui, prašydamas susitikimo su prezidentu ir valstybės sekretoriumi rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, ir planavo įteikti papildomą trumpą memorandumą [613]. Tačiau veikiai N. Rastenis gavo E. Casey atsakymą, kad prezidento nebuvo Vašingto­ ne ir rugpjūtį vargu ar pavyks susitikti [600]. Rugpjūčio 29 d. N. Rastenis, K. Jurgėla, Hermansonas ir kongres­ menas T. DAlessandro susitiko su E. Casey, prezidento asistentu Da­ vidu Nilesu ir Baltųjų rūmų spaudos atstovu Jonathanu W. Danielsu ir ilgai derėjosi dėl susitikimo su F. Ruzveltu, kartodami, jog jiems rūpi taika, kad „mūsų1pasiaukojimas nenueitų veltui ir kad F. Ruzveltas duotų bent viltį, jog kažkas daroma dėl skerdynių Lietuvoje (jie pri­ minė K. Pakšto rašinį apie indėnus - šie turėjo rezervatus, kur saugiai gyveno, tad jei sovietai norėjo daugiau žemių, tai kodėl dėl to turėjo žūti 6 mln. žmonių?). Delegacija tepešė J. W. Danielso pažadą per­ duoti pokalbio turinį prezidentui, E. Casey komplimentą, kad elgėsi 231

LIETUVA PRIEŠ LTSR____________________________________________________________________

įspūdingai, ir viltį, kad pavyks per 7-10 dienų ar kelias savaites patekti pas F. Ruzveltą (bet K. Jurgėla manė, jog spaudoje tereikia paminėti, jog LAIC vedėjas lankėsi svarbiais reikalais Vašingtone) [609]. Bet LDT buvo nusiteikusi pesimistiškai. R Žadeikis manė, jog dele­ gacijos žygis gali skaudžiai atsirūgti ir F. Ruzveltas panašių delegacijų kaip ALT bei latvių ir estų atstovų nepriiminėjo [315]. J. Budrys pesi­ mistiškai žiūrėjo ir į nedrąsų K. Jurgėlos bei kitų optimizmą, girdi, jie nesuprato diplomatinės kalbos ir nesusigaudė, ką reiškė J. W. Danielso žodžiai, kad F. Ruzveltas pradėjo karjerą V. Vilsono administracijoje, perėmė jo idėjas, žinojo Baltijos šalių situaciją, bet reikėjo atsižvelgti į TSRS svarbą kare, kad perkrautas darbais, vargu ar ras laiko... Bet delegatai nerimo, kol neišgirdo, kad kai galės, praneš telegrama, o jei negaus, reiškia užimtas, iš to jau net pats p. Jurgėla suprato - arba už savaitės, arba niekuomet [651]. Tačiau K. Jurgėla toliau mėgino klibinti J. W. Danielsą, bet laikas ėjo, o šis tylėjo ir organizatoriai ragino spaus­ ti iš visų pusių, girdi, audiencija būtų didelis dalykas, nežiūrint, kas bus išrinktas, prezidento rankose milijonų likimas [602]. Tuo pat metu prašyta audiencijos pas C. Hullą, planuota, kad Bal­ tijos šalių išeivių delegaciją rugsėjo 26 d. C. Hullo vardu priims jo asistentas B. Long [618]. Paaiškėjus, jog nespės atvykti ALT atstovai iš Čikagos, rugsėjo 16 d. B. Long 40 min. kalbėjosi su K. Jurgėla, N. Rasteniu, Latvių amerikiečių komiteto atstovu Hermansonu ir Centrinio estų organizacijų komiteto atstovu, bet neatsisakyta minties susitikti su prezidentu. K. Jurgėla ragino veikti per Ed Kelly, Viktorą Sholį ir kitus [604]. Jau kiek anksčiau P. Grigaitis dėl audiencijos kalbėjosi su Pitsbergo lietuviais, kurie sakė turį ryšių Vašingtone. P. J. Žiūris parašė E. Casey, kuris jam per demokratų partijos suvažiavimą Čikagoje ža­ dėjo padėti, bet mažai turėjo vilties sulaukti atsako, girdi, K. Jurgėla, ko gero, buvo teisus dėl karinės situacijos, jei JAVnedrįso lenkų trauk­ ti „už ausų iš balos1][ tai kur čia Lietuva... [590], tad mėginta kitaip atkreipti jo dėmesį - rugsėjo 12d. ALT pasiuntė telegramą F. Ruzveltui prašydama apginti Lietuvos žmones nuo TSRS teroro [1303]. Regis, rugsėjį LAIC delegacija vėl lankėsi Vašingtone, kur susitikus su „Federal Council of Churches of Christ“ paaiškėjo, kad jos pirmi­ ninkas - K. Jurgėlos pažįstamas, T. E. Dewey vyriausiasis patarėjas už­ sienio politikos klausimais John Foster Dulles, tad pasinaudota proga

232

IV DALIS. „MES GERIAM E

\JUS IŠ K APO“

ir paprašyta susitikimo su T. E. Dewey. Kadangi stengiamasi užsienių politikų išimti iš rinkimų kampanijos ir kadangi tuo tikslu buvo įteiktas memorandumas Valstybės sekretoriuiykuris veda ir ves pasitarimus su Dewey įgaliotinis - yra reikalas painformuoti ir savo pozicijų išdėstyti kitai pusei [603]. Beje, kalbant apie rinkimų išnaudojimą, reikia pa­ stebėti, kad dar birželį mėginta per pažįstamus respublikonus gauti jų suvažiavimo bent specialią rezoliuciją dėl Baltijos šalių, to siekta ir iš demokratų, planuota mėginti susitikti su abiejų partijų viršūnėlėmis Čikagoje čia lankantis abiejų jų pretendentams [621]. Mėginimai susisiekti su F. Ruzvelto aplinka nebuvo sėkmingi, o T. E. Dewey priėmimo baliuje turėjo dalyvauti lietuvių redaktoriai kaip jo svečiai, tikėtasi rasti progą vieną kitą klausimą įsprausti ir gauti jo atsakymą bei pareiškimą, jam pasiųsta medžiaga apie Lietuvą [698]. Deja, planų nepavyko įgyvendinti, tik per Čikagos abiejų partijų vieti­ nius vadovus buvo perduoti prašymai - T. E. Dewey, kad padarytų apie Baltijos šalis pareiškimą ar įvardytų savo požiūrį kokioje nors kalboje, o F. Ruzvelto raštu klausta, kas daryta, kad būtų sustabdytos žudynės Lietuvoje, ir ar lietuvių spauda gali skelbti, kad jo administracija remia Lietuvos nepriklausomybės atstatymą [105]. Dar A. Olis ir J. Grišas rugsėjį buvo susitikę su respublikonų kandidatu į viceprezidentus gu­ bernatoriumi Brickeriu ir Ilinojaus gubernatoriumi D. Greenu [1212]. Visų srovių spauda daugiausia rėmė E Ruzveltą, nors kai kurie laikraš­ čiai spausdino ir jo oponento reklaminius skelbimus. Rinkimų kampanija su nerimu stebėta ir dėl to, kad atrodė, jog F. Ruzveltui reikėjo komunistų paramos, nes tik po ilgo tylėjimo vie­ name iš radijo pasisakymų pasakė, jog išsivers be bet kokios svetimos ideologijos grupės palaikymo. Vargu, ar lietuvius nuramino spalio 21 d. F. Ruzvelto radijo kalboje ištartas užtikrinimas, kad JAVdėl nieko nesudarė slaptų sutarčių, ir T. E. Dewey pareikštas nusivylimas, jog nie­ ko konkretaus nepasakė dėl Lenkijos ir kitų „mažų šalių“, tad išeiviams, pergyvenant, kad Lietuvos vardas taip ir nenuskambėjo politikų kalbose, liko kaip užkeikimą kartoti: O vis dėlto Lietuva bus laisva [1138, p. 148]. Laisva - ir LAIC ragino ALT iki rinkimų pabaigos pradėti infor­ macinę akciją: rengti didelius mitingus, siųsti telegramas kongreso ir senato nariams, vietos spaudai, įtakingiems asmenims, nors suvokė, kad tai nebūtų paprasta, žmonių jausmai prislėgti dėl žudynių, atbu­

233

LIETUVA PRIEŠ LTSR_____________________________________________________________________

kę, netgi mūsų žmonių nebejaudino. Reikia išbrist iš apatijos ir sukelti protestų bangų, kokios dar nebuvo. LAIC žadėjo išjudinti amerikiečius, o P. Grigaitį ragino krutinti išeivius. Anot K. Jurgėlos, teks ir šalutinės akcijos griebtis - sutelkt visas grupes interesuotas gelbėjimuy nuo Petsamo lig Atėnų - apie tų akcijų tenka kelias dienas pagalvoti ir sųlygas ištirti. Ji yra galima, bus galima, ir tik tokia akcija, ne izoliuotų grupių balsas sukels TIKRO atgarsio „sferose“, ne vaidinimo ir ciniško kartoji­ mo skambių žodžių beprasmės, - sprendžiant iš kalbėtojo veido ir akių. Specialios ir individualios problemos tenka palikti išsprendimui prie tai­ kos derybų stalo (kurio greičiausiai visai nebus pagal dabartines siūlo­ mas sųlygas ir planus) - kai mūsų jau nebeliks, kai jų balso jau niekas negirdės. Toksai yra bendras įspūdis, nepaisant atskirųfrazių gražumo. K. Jurgėla ragino P. Grigaitį padaryti viską, kad gautų audienciją pas E Ruzveltą, nes reikėjo iš anksto, prieš dvi tris dienas, siųsti žmogų parengti dirvų ir rengti spaudą galvojant apie delegaciją [604]. Beje, po T. E. Dewey kalbos apie Lenkiją lenkai sugebėjo gauti au­ dienciją pas E Ruzveltą. Nugirdus, kad žadėjo kelti ir Lietuvos kaip sister nation of Poland klausimą [754], P. Žadeikis susirūpino, ar pami­ nėjo, ir P. Daužvardis priminė, kad vienas iš lenkų - Rozmarek - tai sakė „Chicago Herald American“ (beje, S. Piežai Rozmarek teigė sa­ kęs E Ruzveltui, bet šis nieko neatsakęs irjokios vienon ar kiton pusėn linkstančios išraiškos neparodęs [755]). Tačiau į savo pastangas ALT sulaukė E. Casey atsako, jog E Ruzveltas negalėjo priimti lietuvių dėl užimtumo, o jei ir būtų galėjęs, tai lyg slaptai, nes viešo pareiškimo esa­ mose sųlygosepadaryti negalėtų. Prezidentas „is in your corner“, ir norėtų gauti „strong“pareiškimų Amerikos lietuvių, latvių ir estų nu­ sistatymo reikalu. ALT planavo tokį pasiųsti [754], bet LAIC projektas P. Grigaičiui nepatiko, mat netiko prašant paramos kritikuoti valdžią, nes iš pakartotinų pareiškimų buvo aišku, kad JAVrėmė Baltijos šalis, bet norėjo atidėti klausimą pokariui, kad nesipyktų su TSRS. Sutikda­ mas, kad situaciją apsunkino represijos Lietuvoje, jis ragino ieškoti pa­ galbos humanitariniu pagrindu, apeliuojant į prezidento širdį [592] (K. Jurgėla griežtą toną teisino būtinybe atkreipti dėmesį rinkimų kam­ panijos metu - lai žino, kad mes rimtai reikalo žiūrime, ir lai jaučia, kad laukiame rimtų pasekmių, tokio tono pageidauja ir mūsų kolegos iš latvių bei estų pusės [605]). 234

IV DALIS. „MES GERIAM E J JUS IŠ KA PO“

Mitingus kolonijose planuota rengti iki rinkimų dienos - lapkri­ čio 7-osios. Ketinta spalio 17 d. sušaukti ALT valdybos posėdį, spalio 18 d. - instruktuoti delegatus, šie spalio 21-22 d. (savaitgalį) - surengti pasitarimą su mitingų organizatoriais, o spalio 28-29 ir lapkričio 45d. - masinius mitingus ir reikalauti nenaudoti lendlizu gautų ginklų prieš taikius piliečius Baltijos šalyse ir Jugoslavijoje, grįžti prie Atlanto chartijos principų, atstatyti Baltijos šalių nepriklausomybę, kad OWI ir JAVspauda nutrauktų tylos sąmokslą prieš Baltijos šaltą likimą, rink­ ti aukas ALT. Organizatoriai turėjo pasiųsti telegramas prezidentui, savo valstijos kongreso nariams ir valstybės sekretoriui, rezoliucijas valstybės sekretoriui, savo senatoriams ir Kongreso nariams, OWI direktoriui E. Davisui, spaudai pateikti rezoliucijas ir telegramas, pa­ sirūpinti korespondentų dalyvavimu renginyje; jei pasiseks - susitikti su savo senatoriais ir kongresmenais, kur galėjo - siųsti delegacijas į didesnių visuomeninių ir religinių organizacijų būstines. Jei ATL būtų pritarusi šiam planui, LAIC turėjo parengusi kelis rezoliucijų, telegramų (prezidentui, C. Hullui, senatoriams, kongres­ menams) ir laiškų Kongreso bei Senato nariams pavyzdžius ALT sky­ riams ir akcentavo, kad momentas mums uždeda nepaprastą atsako­ mybę: NOW OR NEWER [595]. Tačiau ALT nutarė mitingus rengti po rinkimų, o projektuose išmesti raginimą sustabdyti lendlizą, girdi, to galėjo reikalauti atskira grupė, bet ne bendra organizacija kaip ALT, ragino atsargiai apeliuoti ir į viešąją nuomonę: „Ledas“dar nepralaužtas - deja - ir per drąsiai jį lauždami, galime sau pakenkti [592]. Tad nors akcijos atsisakyta, bet spalio 17 d. per ALT bendrą posėdį Va­ šingtone su latviais ir estais priimta ir pasiųsta telegrama E Ruzveltui, kurią išspausdino Hearsto laikraščiai [952]. Tuo metu vyko ir ALT seimas, kuriame nutarta informuoti spau­ dą apie padėtį Lietuvoje, susisiekti su atstovais Kongrese ir Senate ir reikalauti padėti Lietuvai, mitingus rengti lapkričio ir gruodžio mė­ nesiais, pradėti ruoštis Vasario 16-tosios minėjimui, stiprinti ryšius su latviais, estais ir amerikiečių organizacijomis [1271]. Deja, daugelis nu­ tarimų liko popieriuje, tesirūpinta vizitais Vašingtone (juolab kad ki­ tiems sekėsi, sakysim, 1945 m. sausį serbų delegacija įteikė memoran­ dumą E Ruzveltui, Kongresui ir kitų šalių ambasadoriams dėl TSRS veiksmų Jugoslavijoje [958]), jungiant su Vasario 16-tosios minėjimu. 235

LIETUVA PRIES LTSR

Vasario 15-17 d. ALTsurengė pasitarimą Vašingtone, įteikė pareiškimą dėl Lietuvos su prie jo pridėta literatūra VD, kongresmenams, sena­ toriams, spaudai, susitiko su valstybės sekretoriaus padėjėju Dunnu, Senato užsienio reikalų komisijos pirmininku Tom Connally, keliais senatoriais ir kongresmenais, vienas jų - Food - Vasario 16 proga pa­ sakė kalbą Kongrese [971]. Nutarta reikalauti, kad JAV šalpos orga­ nizacijos galėtų teikti paramą Lietuvai, JT nutrauktų represijas joje, suteiktų galimybę gyventojams laisvai išsirinkti valdžią, kaip žadėta Jaltos konferencijoje išlaisvintoms tautoms, paminėti Steigiamojo sei­ mo 25 m. jubiliejų įvairiais renginiais, paskelbtas aukų rinkimo vajus iki gegužės pabaigos Lietuvos išlaisvinimo reikalams [949]. Šalia ALT, audiencijomis Vašingtone rūpinosi LVS, atsiminusi 1943 m. planus surinkti milijoną parašų Lietuvos atstatymo reika­ laujančiai peticijai, kurią prezidentui turėjo perduoti lietuvių motinų delegacija [923], ir 1944 m. pradžioje įkūrusi Vyriausiąjį Vykdomąjį komitetą (WK). Tai sietina ir su pastangomis pateikti save kaip sva­ riausią kovotoją už Lietuvos siekius. Sakysim, teigta, kad jų 1944 m. seimas („Amerikos lietuvių seimas“) su kaupu pasiekė vieną svarbiau­ sių uždavinių - supažindino JAV visuomenę su Lietuva: apie jį rašė JAVspauda, atidarymas ir kalbos anglų kalba transliuotos per Niujor­ ko oficialią radijo stotį [956] mero La Guardia leidimu, šis, negalėjęs atvykti, atsiuntė kalbą pasakiusį Niujorko miesto tarybos pirmininką Newboldą Morrisą, kalbėjo ir JAV Iždo departamento atstovas Wil­ liam Fitzgelbton, surengtas O. Noremo knygos aukcionas (už 235 dol. nupirko Bruklino lietuvių moterų organizacijos „Moterų vienybė“ atstovė) [1213]. Kitų srovių dėmesio šis renginys sulaukė dėl LVS pasi­ gyrimo, kad atstovavo milijonui JAVlietuvių. Planuota, kad delegacijos kelionę vasaros pabaigoje surengs LVS Peticijų komisija ir speciali Motinų komisija, bet tai buvo pernelyg optimistinės viltys. Rudenį P. Žadeikis, užtikęs spaudoje, kad F. Ru­ zveltas lankysis Čikagoje ir Klivlande, siūlė rasti progą prie jo prieiti motinoms, kad pareikštų linkėjimus bei padėką už moralinę para­

mą Lietuvai, sveikinant jo pasiryžimą Atlantic Charterio pradus rea­ lizuoti gyveniman [354]. Spalio pabaigoje LVS paragino grąžinti pe­ ticijas [1216]. Regis, parašų turėta apie 100 000 ir ketinta teikti F. Ru­ zveltui, sušaukus Vašingtone antrą „Amerikos lietuvių seimą“ [756]. 236

IV DALIS. „MES GERIAM E

\JUS IŠ K A PO “

Tačiau P. Žadeikis nepritarė, girdi, aplinkybės netinkamos: Nei spaudą nei viršūnę prieiti Lietuvai teigiama prasme kiek man matosi nepavyks. Nepavykimas bus žingsnis atgal ir tas reikštų „gamble“[863]. Bet LVS nepasidavė. 1945 m. sausio pabaigoje ji atnaujino parašų rinkimą, nutarusi peticiją įteikti kovo 23-24 d. [1208] Tuo metu VVK buvo performuotas į aštuoniolikos asmenų Amerikos Lietuvių Misiją (ALM), tai aiškinant gan egzaltuotai: Lietuvos bylai atsidūrus kritiš­ kiausioje būklėjey Amerikos Lietuviams lieka gal būt paskutinė proga iš­ tiesti pagalbos ranką savo nelaimingai tautai. Todėl kovo 23-24 šių metų Amerikos lietuvių misija Washingtone imsis paskutinių priemonių žūstančiai Lietuvių tautai gelbėti. Sutarta dėl audiencijos pas E. Ruzvelt, kuriai karių motinos turėjo įteikti peticiją, „Starler“ viešbutyje rengti Kongresinę vakarienę Kongreso ir Senato nariams ir parodyti filmą apie Lietuvos nepriklausomybės bylą bei specialiai sukurtą filmą apie Lietuvos pažangą nepriklausomybės metais ir įteikti J. Petruičio knygą „Kaip jie mus sušaudė“ [954]. Bet LDT ir toliau nesižavėjo sumanymu, tad kaip pasiuntinio žmo­ na atsisakė dalyvauti delegacijoje P. Žadeikio žmona [205]. Tiesa, jis priėmė delegacijos nares, bet kartu džiaugėsi, kad LVS atsisakė min­ ties platinti Petruičio brošiūrą, spaudoje be Baltųjų rūmų skelbimo negarsino apie moterų pakvietimą arbatėlės pas E. Ruzvelt, o dovanų siūlė nešti audinių [419]. Užtat LVS rimtai darbavosi. Dėl sentimento, kurio reikėjo publikacijai ieškota tipiškos jaunos 7-10 metų lietuvai­ tės geltonais plaukais, mėlynomis akimis, tautiniais rūbais [1034], iš atsiųstų nuotraukų išrinkta Luiza Julianann iš Klivlando. Paaiškėjus, kad į priėmimą pas E. Ruzvelt pateks ne daugiau šimto motinų, jos rinktos kolonijose [955]. Garsinta, kad ALM drauge dirbo demokratai ir respublikonai [948], plaukė aukos (iki kovo 15d. - net 1000 dol.), bet labiausiai akcentuota, kad bus tartasi dėl ALMatstovavimo lietuviams San Francisko JT konferencijoje (girdi, privalu, nes 150 000 kovėsi JAV armijoje, o keli šimtai tūkstančių per prievartą TSRS armijoje) [976]. Bet kitų srovių tai nepaveikė ir „Dirva“ pergyveno, kad katalikai klydo susidėję su pusgyviais ir negyvėliais, vieton dėtis su sveikais ir gyvais! Pereito karo metu katalikai turėjo gabesnių vadų, kurie tos klaidos ne­ padarė. Kodėl apsisuko protai šios kartos katalikų vadams? [1172].

237

LIETUVA PRIEŠ LTSR __________________________________

Kovo 2i d. A. Olis, J. P. Žiūris ir Aleksandras Komskis susitiko su kongresmenu Sabbathu ir viceprezidentu Hariu Trumenu, valstybės sekretoriumi Stettinius, Ohajo senatoriumi Robertu Taftų ir kitais, tą pačią dieną Kongrese Ilinojaus atstovas E. Kelly kalbėjo Lietuvos klausimu [1329]. Iš 150 užsiregistravusių motinų atrinktos 100, kurios ir susitiko su E. Ruzvelt. Ona Biežienė įteikė oficialią dovaną - me­ dinę duonos lėkštę su užrašu „Duona mūsų kasdieninė“, Stephanie Čiurlionytė-Daunor (Douvan) - gintarinę segę, Stasiulienė iš Bosto­ no - namuose austą lietuvišką rankšluostį, viena motina iš Ilinojaus valstijos, neplanuotai, - parfumo bonkutę. Moterų delegaciją vedė minėta tipinga mergaitė, bet prezidento žmona arbatėlėje negalėjo būti ilgai, nes turėjo svečių - Anglijos ir Olandijos princeses. Dešimt moterų sudarė oficialią kareivių motinų peticijos įteikimo delegaciją, ją priėmė E Ruzvelto sekretorius Byrnes, o ją pristatė ir peticiją per­ skaitė kongresmenas E. Kelly. Buvo padėti vainikai ant Nežinomo­ jo kareivio ir 1920 m. Kaune žuvusio JAV leitenanto S. Harrio kapų [1151]. Vakarienėje viešbutyje žadėjo dalyvauti apie 80 kongresmenų ir senatorių, atėjo - 40 Kongreso narių ir 12 Senato, buvo ir daugiau politikų, iš viso apie 200 žmonių, kalbėjo P. Žadeikis, senatorius Charlesas W. Tobinas ir kiti, parodytas, anot „Dirvos“, filmas apie mažą­ sias tautas „Small nations, life or death“ („Mažosios tautos, gyvybė ar mirtis“), kuriame apie jas šnekėjo senatorius Balį, ir kažkoks spalvo­ tas filmas apie nepriklausomą Lietuvą [999]. Bet vėlgi kitoms srovės tai įspūdžio nepadarė, anot „Draugo“, „Olio-Ziūrio-Komskio y,misija“ padarė klaidų, viena didesnių buvo filmas, nes senatorius Balį buvo palankus TSRS [1075]. Komunistinė spauda ir nerimo, girdi, peticijos įteikimą rengęs poniučių komitetas (H. Yčienė-Žiūrienė, O. Biežienė, S. Čiurlionytė-Daunor) kurstė motinas prieš sūnus, kurie su JAV są­ jungininke TSRS kovėsi už demokratiją [1004]. Po renginių Vašingtone LVS ir ALM pradėjo garsinti, kad pastaroji iš VD gavo įgaliojimą atstovauti Lietuvai San Francisko konferencijoje, bet kai jis pagaliau pasirodė spaudoje, paaiškėjo, kad tai pranešimas, jog konferencijoje bus įsteigtas ofisas ir jo žmonės bendradarbiaus su kitaiSy jeigu norės ką nors įteikti konferencijai. Tautininkai verti pasi­ gailėjimoy jei tik tokio dokumento tiek triukšmo [1296]. Tačiau ALM

nesitraukė - į San Franciską balandį išvažiavo A. Olis, P. J. Žiūris, 238

IV DALIS. „MES GERIAM E 1 JUS IŠ KA PO“

K. S. Karpius ir A. Kumskis [1142]. Taipogi iškeliavo ir ALT delegacija (K. Grinius, Vincas T. Kvetkas ir Vincas Laukaitis, su jais vykusi M. Kižytė akredituota kaip „Draugo“ atstovė [950]). Abi jas P. Žadeikis ragino traktuoti kaip savanorišką pagalbą JAV delegacijai ir kad joms grėsė pavojus prarasti bet kokią reikšmę, jei riesis tarpusavyje [211]. Jis, kaip ir prie JAV delegacijos priskirtas prof. M. Graham, manė, jog lietuviai turėjo pasirodyti ne su triukšmingomis rezoliucijomis, bet su šaltu faktų sugretinimu, J. J. Bielskis - jog Baltijos šalių išeivių delegacijos turėjo stebėti Juridinės komisijos (ši rūpinosi JT juridiniu pertvarkymu) ir Bendrosios komisijos (narystės reikalais) darbą, o pasiuntinybė - įteikti VD memorandumą dėl juridinių dalykų, nes Lietuva tebebuvo Tautų lygos narė [644]. Deja, kiekybė nereiškė kokybės, nors, sakysim, drąsintasi, kad ALM kalbėjosi su JAV delegacijos nariais, buvo įleidžiama į posė­ džius, įteikė memorandumą konferencijos sekretoriui Alginui Hissui [1173]. ALT delegacija turėjo memorandumą tam atvejui, jeigu konferencijoje būtų paminėtos Baltijos šalys (konkrečiai, jei TSRS būtų pareikalavusi balsavimo teisės visoms 16 respublikų, ne veltui jos delegacijoje buvo ir LTSR užsienio reikalų ministras P. Rotomskis... [594]), tada ketino šaukti spaudos konferenciją, vėliau doku­ mentą perdavė vienam iš konferencijos sekretorių ir JAV delegacijai [1077]. Žiniasklaida ir buvo ta sfera, kur šiek tiek pavyko pasireikšti, sakysim, ALM gegužės 5 d. spaudos konferencijoje dalyvavo apie 50 žurnalistų, rašė „Chicago Tribūne“, San Francisko spauda [1173]. M. Kižytė buvo susitikusi su kitų šalių žurnalistais, agentūrai „Interna­ tional News service“ buvo pateikta informacija tam atvejui, jeigu Bal­ tijos šalys būtų buvusios paminėtos [1077]. Nesnaudė ir komunistai. Jų spauda puolė tiek ALT, tiek ALM, ra­ gino, reaguojant į reakcionierių pasirengimą, telegramomis ir laiškais sveikinti JAVdelegaciją, be kitų dalykų, nurodyti, kad pritaria žodžiui, tartam 1940 m., kad Lietuva būtų tarybinė respublika, mitinguose pri­ imti rezoliucijas (kaip pavyzdys skelbtas LDS pareiškimas, kur smerkta fašizmo labui dirbusios ALT propaganda [1182]), tyčiotasi, kad M. Ki­ žytė „Draugui“ parašė tik vieną žinutę [984]. Komunistų spauda taip pat turėjo atstovą - kaip „Laisvės“ korespondentė-stebėtoja akredituo­ ta Ksavera B. Karosienė [112], ji ir F. Abekas surengė kažkokį renginį „St. Francis“ viešbutyje [1234]. 239

LIETUVA PRIEŠ LTSR___________ __ ______________ ________________________________________

Sąjungininkams stumiantis gilyn į Vokietijos teritoriją, imta varsty­ ti JAVvaldininkų dūris rūpinantis pabėgėliais, sakysim, 1945 m. kovą P. Grigaitis K. Griniaus prašymu ėmė rūpintis jo tėvu, pirmiausia kaip „Naujienų“ redaktorius, nes toks, girdi, turėjo daugiau svorio val­ džios akyse, vėliau, prireikus, ketino pasitelkti pagalbon ALT, pasiuntė laišką valstybės sekretoriui Stettinius, kad JAV kariškiai pasirūpintų vyresniuoju K. Griniumi, jei šis patektų į JAVokupacijos zoną [586]. Tradiciškai dėmesio patraukimui išnaudota ir Vasario 16-oji, šį­ kart šia proga atsišaukimus išleido Ilinojaus, Masačiusetso, Mičigano, Ohajo, Nių Džersio ir Merilando gubernatoriai, specialų pareiški­ mą - Pensilvanijos. „Lietuvai išlaisvinti centras Argentinoje“ pasiun­ tė pareiškimą spaudai, jį įsidėjo didieji Buenos Airių ir Montevidėjo laikraščiai, „El Pueblo“ - pokalbį su K. Graužiniu, vienoje iš Buenos Airių salių buvo surengtos pamaldos ir paminėjimas [119]. Laiškus ir rezoliucijas JAV pareigūnams siuntinėjo ir komunis­ tai, sakysim, ALDLD pasveikino H. Trumeną tapus JAV prezidentu („Laisvė“ paskelbė vieno iš prezidento pareigūnų pasirašytą padėkos laišką) [1223], vienas iš LDS padalinių pasiuntė valstybės sekretoriui rezoliuciją su reikalavimu uždaryti Lietuvos ambasadą [1236]. Savaip jų spauda komentavo politinius įvykius, sakysim, džiaugiantis, kad Jal­ tos konferencijoje Baltijos šalys neminėtos, teigta, kad jų klausimas iš­ spręstas 1940 m. taip lygiai, kaip, sakysim, Kalifornijos klausimas [1083]. Išeiviai ir toliau stengėsi aktyviai dalyvauti amerikiečių renginiuose, pavyzdžiui, Nių Džersio lietuvių taryba dalyvavo 1944 m. spalį Niuarke vykusiame įvairių tautų parengime [923], o Bostono lietuviai - JT renginiuose ir Lietuvių dienoje spalio 10 d. (kartu su kinų, norvegų ir ukrainų), kur, be kitų dalykų, rodė bakūžę su liaudies dirbiniais [1035]. Bet būta ir nemenkų nesėkmių - JAVšalpos organizacijos, rinkdamos rūbus, pasiūlė balandžio 23-iąją surengti Lietuvių dieną ir taip paska­ tinti akciją tarp jos draugų ir parodyti, kad jai reikia pagalbos. Kadan­ gi 23-ioji buvo pirmadienis, siūlyta renginius ruošti 22-ąją, sekmadie­ nį, ir kreiptis į vietinę žiniasklaidą, rengti jai informaciją, išsiuntinėti laiškus įtakingiems asmenims, surengti radijo programas, koncertus, parodas, kalbant apie pagalbą Lietuvai parodyti lietuvių naudą JAV ir pasauliui, rengti manifestacijas su tautiniais rūbais, prašyti įstaigas papuošti Lietuvos vėliavomis, merus - skelbti Lietuvos dieną, rengti 240

IV DALIS. „MES GERIAM E

\JUS IŠ K APO“

piknikus ir prakalbas [977]. Skambėjo neblogai, bet nieko nepadaryta, ko gero, daugiausia dėl to, kad per vėlai susigriebta - apie dieną pa­ skelbta likus nepilnai savaitei... Naudojantis trumpalaikiu spaudos susidomėjimu Lietuva dėl karo veiksmų joje, mėginta plėsti ryšius su spauda, juolab kad vis labiau jaustas propagandinis TSRS aktyvumas, kaip teigė Nathan D. Shapiro, ji vykdė didžiausią propagandinę akciją nuo 1937 m. [807] Matyt, dėka to pasirodydavo ir toli su realybe prasilenkiantys pranešimai, sakysim, jei tikėti „Laisvė“, Londono „Times“ korespondentas iš Maskvos rašė, jog Estijos vyriausybės sudėtyje buvo eilė liberalų ir socialistų (šią in­ formaciją platino OWI) [1342] arba per Australijos nacionalinę radijo stotį perduotas radijo vaidinimas, kaip sovietiniai partizanai užėmė Vilnių; anot vietos lietuvių, jis buvo per daug persunktas sovietiška dvasia [1026]. Vėlgi aktyviai reiškėsi LDT, anot J. Budrio, jei rezultate to ne visuomet būna straipsniai, tai tokie pasikalbėjimai ir nežūva, kai kada Lietuva įterpiama progai pasitaikius arba susilaikoma nuo prie­ šingo mums straipsnio, kaipo rezultatas mūsų tikslaus painformavimo. Jie teigė, kad dėl tokios veiklos atsirado žurnalistų, kurie domėjosi Lietuva, girdi, nebuvo savaitės, kad koks nors laikraštis, žurnalistas ar radio komentatorius nesikreiptų į mus informacijų, kurių paruošimas ir komentarai užima nemaža laiko [47]. Bet susidomėjimas Lietuva atslūgo persiritus frontui ir patekti į spaudą rudenį jau buvo beveik neįmanoma, laikraščiai ėmė didelius pinigus. Kai kada ir tai nepadėjo. Pavyzdžiui, lenkai užsisakė vietą savo medžiagai kažkokiame Čikagos laikraštyje ir išrašė 1500 dol. čekį redaktoriui, bet gavo pranešimą, kad neturi vietos. Tiesa, lenkai gavo nemokamą redakcinį straipsnį, bet jų Čikagoje buvo daugiau ir nebijojo nei patys kalbėti, nei kitus už save leisti kalbėti, kai mūsų „tėveliai“politikos kratosi. Teigta, kad jie ir žydai praktikavo laiškų rašymą spaudai ir valdininkams, kai lietuviai tenkinosi vienu kitu šūktelėjimu bei pyptelėjimu [791]. Ryšių su JAV spauda ieškojo ir LAIC, ypač kai veiklos pradžioje sulaukė kritikos dėl menko aktyvumo šioje srityje. Jis išsiuntinėjo re­ dakcijoms informaciją apie save ir gavo „New York Times“ redakto­ riaus A. H. Sulzbergerio kvietimą susitikti. LAIC atstovavo K. Jurgėla ir bendradarbiais pristatyti K. Pusta bei H. Lielnors, o kartu su re­ daktoriumi atėjo ir užsienio žinių skyriaus vedėjas. A. H. Sulzbergeris 241

LIETUVA PRIEŠ LTSR____________________________________________________________________

sakė žinąs tragišką Baltijos šalių padėtį, bet aiškino, jog dėl politinės tikrovės negalėjo rašyti visos tiesos, ir prašė suprasti: jei nerašė apie jas, tai nereiškė, kad pamiršo, bus proga ir tinkamas momentas - rašysime irparemsime. Paklausus, ar turi ryšių su Lietuvos pogrindžiu ir K. Jurgėlai paminėjus ryšį per Stokholmą, leidėjas pasakė liepsiąs korespon­ dentui Stokholme susisiekti su Lietuvos diplomatais, dažniau pranešti apie Baltijos šalis palankioje dvasioje [671]. Panašių susitikimų būta ir daugiau, sakysim, K. Jurgėla pietavo su „Sun“ žurnalistu Geo Sokolsky [602], kažkas iš LAIC darbuotojų kal­ bėjosi su Niujorko „Chicago tribūne“ korespondentu Charlesu Gotthartu, kuris lankėsi centre leidėjo ir redaktoriaus pavedimu, žadėjo parašyti didelį straipsnį ar jų seriją, tad pateikta informacija ir tikėtasi, kad jo straipsnis sulauks atgarsių Vašingtone [614]. Turėta medžiaga siųsta R. W. Hearstui [602]. 1945 m. kovą M. Kižytė rašė „The Catho­ lic Standard and Times“ (Filadelfija) redakcijai informuodama apie LAIC ir siuntė leidinius [617]. Regis, tampresni kontaktai užmegzti su Bostono laikraščiu „Tablet“, kuris spausdino LAIC žinias ir K. Jurgėlos pagal užsakymą parašytus straipsnius, o centras po šių publikacijų su­ laukdavo laiškų [604]. Remiantis LAIC informacija, parašytus straips­ nius „Chicago Herald-American“ spausdino S. Pieža [752]. Kitąsyk kartu su leidiniais buvo siųsti laiškai politikams ir žurna­ listams, sakysim, su antrąja mėlynąja žinių santrauka, kur buvo ALT kreipimasis į F. Ruzveltą, laiškai pasiųsti J. F. Dullesui, W. L. Wilkiesui, senatoriui S. Bridgesui, Herbertui Hooveriui, Fultonui J. Sheanui, dr. Nicholasui M. Butleriui, kitiems politikams ir žurnalistams. Atsa­ kymų sulaukta iš „New York Times“ korespondento Vašingtone Arthuro Knocko, J. F. Dulleso, S. Bridgeso [604], iš Kalifornijos radijo ko­ mentatoriaus Uptono Close, ją, girdi, svarstė NY Times redakcija [602]. Dar laiškai dėl sovietinių žiaurumų pasiųsti kongreso nariams, žymes­ niems radijo komentatoriams bei žinių redaktoriams, žurnalistams, gubernatoriams, politikams [604]. Kitąsyk adresatams siųstos LAIC gautos telegramos apie vienus ar kitus įvykius [601]. Tai reikalavo ne­ mažai fizinės jėgos, anot K. Jurgėlos, jis ir K. Grinius literatūrą į paštą tempdavo maišais [607]. Diplomatai, esant reikalui, siuntė vienokius ar kitokius pareiški­ mus, kaip buvo išsiuntinėtas P. Žadeikio pareiškimas spaudai su pro­ testu, kad į Lietuvą grąžintas marionetinis J. Paleckio režimas ir nacių 242

IV DALIS. „MES GERIAM E J JUS IŠ K APO“

okupaciją pakeitė sovietinė [423], ir laikėsi taktikos kartas nuo karto atspindėti oficialų nusistatymą nežiūrint kaip reaguos išeiviai. Saky­ sim, P. Žadeikis kaip prenumeratorius pasiuntė protesto laišką, kad „The National Geographie Magazine“ 1944 m. gruodžio numeryje ir jo priede žemėlapyje Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo paverstos so­ vietinėmis [326]. Protestuota ir dėl „New York Times“ koresponden­ to Maskvoje cituotos sovietinės spaudos, teigusios, kad Baltijos šalys savanoriškai prisijungė prie TSRS [264], kaip ir dėl Corlisso Lamonto straipsnio tame pat laikraštyje 1944 m. pabaigoje, kur raginta grįžti prie 3 deš. B. Colby politikos, t. y. grąžinti Rusijai „tikras“ sienas. Sy­ kiu laiške daug vietos skirta ir buvusio Rusijos laikinosios vyriausybės vadovo A. Kerenskio kalbai, pasakytai Niujorke gruodžio 16 d., ku­ rią skelbė laikraštis ir kurioje šis, vadindamas save Maskvos režimo nesutaikomu priešininku, palaikė jos siekį okupuoti Baltijos šalis ir rytinę Lenkiją bei vadino}. Staliną tautos lyderiu. P. Žadeikis kritikavo A. Kerenskio teiginius, kad jei Baltijos šalys nepasirašė Atlanto charti­ jos, tai jos neegzistavo, kad šios buvo inkorporuotos į TSRS 1939 m. ir tai buvo pripažinta [858]. Išspausdintas laiškas pateko A. Kerenskiui ir šis parašė „The New York Times“ redaktoriui, kritikuodamas P. Žadeikį. Anot jo, TSRS nepažeidė Atlanto chartijos, nes ši pasirašyta 1942 m., o Baltijos šalys aneksuotos 1940 m. ir tarp pasirašiusių jų nebuvo. Kitus argumentus A. Kerenskis pasiskolino iš W. Lippmanno, propagavusio pasaulio padalijimą tarp keturių didelių imperijų, vienai jų, Rusijai, pagal jį, turėjo tekti teritorija nuo Arktikos iki Egėjo jūros. Aišku, P. Žadeikis vėl ėmėsi plunksnos, be kitų dalykų, primindamas 1940 m. okupa­ cijos nepripažinimą ir kad TSRS pažeidė visas sutartis su Lietuva, o A. Kerenskis, nenorėjęs gyventi sovietiniame rojuje, į jį stūmė Balti­ jos šalių gyventojus [865]. Nemažai dėmesio LDT skyrė ONA leistai spaudos apžvalgai, kur, anot P. Žadeikio, iš lietuviškos dažniausiai cituoti laikraščiai „Vilnis“ ir „Laisvė“ [274]. Šiuo leidiniu naudojosi OWI savo „Baltic news bulle­ tin“. Dėl pastarojo P. Žadeikis teigė, kad rašė taip, kaip iš kitur gaudavo, tad kalbėta apie LTSR, ir su tuo kovoti buvo galima tik spaudos prie­ monėmis [824]. Matyt, lengviau atsidusta 1945 m. kovą išgirdus, kad ONA veikla sustabdoma ar bent jos lietuviškos spaudos apžvalga [281].

243

LIETUVA PRIES LTSR____________________________________________________________________

Sovietinių propagandinių ir diplomatinių institucijų pastangomis į JAV spaudą patekdavo su LTSR susijusi medžiaga, sakysim, 1944 m. rugsėjo 11d. Čikagos „Tribūne“, rašydama apie Lietuvos santykius su JAV, pateikė specialų M. Gedvilo pareiškimą [751]»spalį Čikagos „Dai­ ly News“ ir „Sun“ rašė apie reformas ir gerėjantį gyvenimą Baltijos ša­ lyse. Iš šių ir ankstesnių publikacijų R Daužvardis spėjo, jog sovietinė propaganda stiprės ir įvairės [753]. Abiem pusėms besistumdant JAV spaudos pakraščiuose, toliau leisti informaciniai biuleteniai: „The Lithuanian bulletin“ ir „The Li­ thuanian situation“ vienoje pusėje be ženklesnių pokyčių turinyje ir „Baltic review“ kitoje. Kalbant apie „Lithuanian situation“, regis, tapo tradicija metų pabaigoje svarstyti pakeitimus, sakysim, 1944 m. pa­ baigoje P. Žadeikis manė leisti dukart per mėnesį ar vieną didesnės apimties, įvesti ekonomikos ir statistikos skyrių ir jį pavesti vienam iš GK darbuotojų, o skyrių „Lithuanian-American activities“ išplėsti į „Lithuanian activities here and elsewhere (abroad)“ su visuomeninės veiklos apžvalga ir oficialių institucijų kronika. Tačiau didžiausiu pakeitimu galėjo tapti siūlymas nupirkus daugini­ mo techniką patiems spausdinti biuletenį tokiu tiražu, kokio reikės [277]. Tačiau J. Budrys stojo prieš, girdi, galėjo negauti reikiamo kiekio popie­ riaus, o jei ir būtų pasisekę, būtų mokėję tiek, kiek mokėjo spaustuvei, GK grėsė pavojus virsti spaudos įrangos ir medžiagų sandėliu, ir trims žmonėms spaudos darbai būtų atėmę savaitę laiko [50]. Matyt, pasiskai­ čiavus kiek tai kainuotų (regis, vieno numerio išleidimas kainavo apie 250 dol. [51]), idėjos atsisakyta. Kad nereikėtų laukti dešimt dienų, kol iš Niujorko į sostinę atkeliaus išspausdinti egzemplioriai, P. Žadeikis siū­ lė, kad GK darbuotojas tiražą atiduotų geležinkelyje kaip keleivio ba­ gažą, bet paaiškėjo, kad nors atkeliautų per dieną, nežinia kiek gulėtų sandėlyje, kur trūko darbuotojų [271]. 1945 m. prasidėjo lyg ir ramiai, aišku, neskaitant įprastų J. Budrio ir P. Žadeikio pasiginčijimų dėl turinio. Sakysim, rengiant pirmą nu­ merį J. Budrys siūlė išimti žinutę apie propagandinį sovietų straips­ nį „Soviet education statistic“, girdi, vertėjo dėti, jei būtų pasirodęs JAVspaudoje, necituoti Lietuvai nepalankios leidinio „The Commu­ nist“ medžiagos, o jei P. Žadeikis manė, kad reikia polemizuoti, tai reikia įvesti specialų skyrių. Tačiau daugiausia priekaištų turėjo dėl 244

IV DALIS. „MES GERIAM E J JUS IŠ K A PO “

P. Žadeikio ketintų pateikti statistinių žinių apie Lietuvos medici­ nos pasiekimus, girdi, buvo spausdinamos statistikos metraščiuose lietuvių ir prancūzų kalba. Be to, skaičiai rodė, kad per trumpą laiką ji nepavijo vidutiniai stovinčios valstybės ir galėjo atkreipti dėmesį į Lietuvos atsilikimą tam tikrose srityse, tad reikėjo bent atitinkamo palydimojo straipsnio. P. Žadeikis, nusileidęs dėl kitų dalykų, dėl statistikos nenorėjo pasi­ duoti ir reiškė viltį, jog GKpadarys skyrių pavyzdiniu [279]. J. Budrys nebekovojo, bet statistikos skyrių norėjo pavadinti „Lithuania pro­ gress between two wars“ ar panašiai ir dėti statistiniais duomenimis paremtus straipsnius švietimo, sveikatos, ekonomikos ir kitais klausi­ mais ir P. Žadeikis sutiko. Statistikos skyrių J. Budrys siūlė panaudoti ir reaguojant į S. Welleso redaguotą knygą „Guide to the peace“, kur teigta, jog Lietuvoje 1940 m. įvyko plebiscitas - įdėti straipsnį, liudi­ jantį, jog tokio nebuvo [54]. P. Žadeikis šį skyrių dar matė kaip būdą kitąsyk užpildyti paskutinį biuletenio puslapį, kad nebūtų pustuštis, ar tam naudoti knygų apžvalgą [282]. J. Budrys nesutiko reaguoti į lenkų laikraščio „Dziennik Chicagoski“ žinią, kad švedai pripažino Baltijos šalių okupaciją, girdi, bus per daug garbės, o skaitantys angliškai tik taip tai sužinotų [54]. Vis būta problemų dėl žinių patikimumo ir jų komentavimo, saky­ sim, po Jaltos konferencijos J. Budrys susirūpino žinia, kad lietuviai Lietuvoje nereagavo į vokiečių radijo pranešimus, jog sąjungininkai perleido Lietuvą TSRS. Jis teigė, kad geriau būtų buvę tik pateikti in­ formaciją, o jos patikimumą būtų parodę tik sąjungininkų veiksmai, nes, anot jo, ir be nacių propagandos visi žvirbliai čirškia, kad Baltijos šalys užrašytos Sov. Rusijai, todėl tvirtintu kad į tos rūšies propagandų Lietuvos žmonės nekreipia dėmesio, būtų tikrai per daug. Tokiais tvir­ tinimais mes norime padaryti juos „nieko nematančiais, negirdinčiais ir nesuprantančiais“. Be to, jam buvo neaišku, iš kur paimta žinia, jog Lietuvoje laikinai konfiskuoti radijo imtuvai, girdi, žinant bolševikus netenka kalbėti, kad konfiskavimas tik laikinas [56]. Kitąsyk nepavyk­ davo išvengti apmaudžių klaidų, pavyzdžiui, pirmas 1945 m. nume­ ris išėjo kaip Nr. 13 (tomas HI), kai turėjo būti Nr. 1 (tomas IV), tad R Žadeikis reikalavo, nors bus sugaišta ir teks papildomai mokėti, per­ spausdinti pirmą puslapį [285]. 245

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Tokie dalykai per keletą biuletenio metų buvo tapę rutina, bet 1945 m. balandį J. Budrys mėgino griebtis revoliucinių permainų. Jis teigė, jog leidinys nuo pat pradžių pasirodydavo vėluodamas mėnesį. Jau vien dėl to, nekalbant apie turinį, jis buvo nepatrauklus ir negalėjai tikėtis, kad karštų naujienų ieškoję žurnalistai kreips į jį dėmesį. Kaip išeitį siūlė vieną, tirštai prirašytą, biuletenio numerį dalyti į du, leisti juos keturių-aštuonių puslapių, o už sutaupytus pinigus didinti tiražą. Kartu perspėjo, kad reikėjo pagerinti ir leidinio kalbą, antraip adresa­ tų rato išplėtimas būtų davęs atvirkštinius rezultatus, ir siūlė samdyti patyrusią stilistę, nes tuometinė tik rengė tekstą spaudai ir taisė tik svarbesnes klaidas, kai kartais tekdavo perrašyti atskiras teksto dalis. J. Budrys turėjo ir kandidatę - porą numerių tvarkiusią Jeanne Bat­ ten, kuri buvo dirbusi su brazilų leidiniu „Brazil“. Be to, siūlė dau­ giau laiko skirti tekstų rengimui, nes labai blogą įspūdį darė kaskart biuletenyje buvęs klaidų atitaisymas, daugiausia jau po išleidimo. Dar ragino geriau dėti mažiau žinių, bet jas rūpestingai atrinkti, rūpinantis jų tikslumu ir vengiant tekstų, kurie nežinia ką turėjo įrodyti, apskritai reikėjo turėti žinių dėjimo politiką ir laikytis nusistatytos linijos, kuri neįžvelgiamai turėtų būti šališka. Tai linijai turi derintis visa dedama informaciją, nors ir be komentarų būtų padėta [57]. P. Žadeikis į J. Budrio laišką reagavo kaip į bombą, tėkšdamas, kad nė vieno argumento negalėjo priimti už gryną pinigą. Atseit diplomatų pasitarime kalbant apie biuletenį J. Budrys buvo iškalbingas tylėjimu, kelis mėnesius GK dirbo norėdamas biuletenį „pagreitinti“ ir nutarė, kad vėluoja, tad kodėl dėl savo „bright ideau negalėjo per tą laiką pa­ skambinti ar parašyti. P. Žadeikis tarsi kalaviju švaistėsi: J. Budrio sti­ listės darbas paliko blogą įspūdį, tad nė už ką nenorėjo, kad ji kištųsi prie biuletenio. Užjį atsakė pasiuntinybė, turėjo savo politiką ir spren­ dė, kiek kas gali vėluoti, juolab biuletenis nebuvo telegramų agentūra ir jo žinias spauda galėjo naudoti bet kada, ir kad buvo klaida manyti, jog nedėjo dėl to, kad buvo mėnesio senumo, kai iš tikro - kelių. P. Ža­ deikis teigė, jog J. Budrys įsisuko į jam nepavestą sritį, ir laišką užbaigė griežtai: pasikėsinimas kūrinį peizoti arba paversti LP biuletenį į šališ­ kos propagandos lapelį, te daugiau nepasikartoja [283]. Nežinia, ar tai buvo susiję su šiuo laišku, ar derybos vyko anksčiau, bet balandžio viduryje biuletenio redaktore sutiko tapti H. Yčaitė, bet 246

IV DALIS. „MES GERIAM E J JUS IŠ KA PO“

su tam tikromis sąlygomis. Anot jos, anksčiau atsisakinėjo dėl politi­ nės patirties stokos ir kad neįžeistų GK, bet balandį jai reikalas atrodė rimtas - GK sumaišė kovo ir balandžio numerių medžiagą ir buvo mažai patikimas kalbant apie literatūrinę kokybę, girdi, buvo per daug nutolęs nuo mūsų ir mūsų dvasios, kad galėtų redaguoti, tad manė, jog blogiau nepadarys. GK ji norėjo palikti ankstesnį darbą - peržiūrėti rankraščius, iškošti politines nesąmones irfaktų klaidas, kurias pasiun­ tinybė galėtų įveltu pati reikalavo teisės spręsti biuletenių dydį, iki tam tikro laipsnio - turinį ir kad galėtų kontroliuoti susirašinėjimą su GK dėl biuletenio, nes kitaip būtų painiava [134]. „Lithuanian situation“ toliau siųstas nemokamai, anot P. Žadeikio, kaip public service, jei būtų ėmę mokestį, pasiuntinybė būtų tapusi spaudos verslo įmone, bet nuo aukų neatsisakydavo [265]. P. Daužvardis pasiekė, kad jį užsiprenumeruotų Earlhum koledžo prezidentas, American Society of International Law vicepirmininkas William C. Dennis, kun. Petras Gasiūnas, B. Komaiko ir Harold K. Norton (atsi­ liepė į pasiųstas atvirutes) [690]. Komunistų „Baltic review“ leidyba šlubavo, sakysim, 1945 m. pir­ mas numeris pasirodė tik kovo mėnesį dėl techninių kliūčių [979]. LDT stengėsi jį ignoruoti, girdi, spręsti, kaip apmalšinti jo įtaką, turė­ jo LAIC ar Baltijos Komitetas, o GK, nutaręs reaguoti į vieną ar kitą publikaciją, galėjo tą padaryti pasitelkdamas anglišką skyrių turėjusį išeivių laikraštį, girdi, nevertėjo specifiškai išvardinti šį lapelį, nes tai tik būtų garsinę jį, ko Mizara ir norėtų [276]. Prastėjo situacija su informacija apie Lietuvą informaciniuose lei­ diniuose. Anot P. Žadeikio, 1944 m. „Statesmans years Book“ laidoje Lietuva išnyko iš suverenių valstybių sąrašo, nenurodant, kad oku­ puota [210]. Nors „The American Annual“ redaktorius 1943 m. laiške J. Budriui teigė, jog nebus sunku ištaisyti klaidas 1944 m. leidinyje, bet ir jame teigta, kad 1940 m. rinkimai buvo laisvi ir slapti, 95 proc. bal­ savo laisvai [654], tad P. Žadeikis klausė, kas nutiko susirašinėjimui su enciklopedijos darbuotoja Lavinia Dudley, kodėl J. Budrys nepasirū­ pino jos siūlyta straipsnio korektūra ir retoriškai klausė, kur garantija, kad ir 1945 m. taip nebus [823]. Ko gero, vienintele atgaiva šiame fron­ te buvo naujai „Encyclopedia Americana“laidai LDT parengti straips­ niai „Lithuania“ ir „Lithuania language and literature“ [806]. 247

LIETUVA PRIES LTSR

Lietuva minėta ir vienoje kitoje amerikiečių autorių knygoje, bet kai kurios sulaukdavo LDT protestų, kaip buvusio JAVvalstybės sekreto­ riaus, savo laiku deklaravusio, kad JAVnepripažįsta Baltijos šalių oku­ pacijos, S. Welleso redaguota knyga „An Intelligent Americans guide to the peace“. Čia du Lietuvai skirti puslapiai buvo pilni klaidų ir pu­ siau tiesos, sakysim, kad Baltijos šalys buvo organiškos Rusijos dalys, prisijungė prie TSRS po referendumo ir 1.1. [52]. Knygą kritikuojantis straipsnis paskelbtas „Lithuania situation“ ir per Robertą J. Caldwellą pasiųstas S. Wellesui [60]. Aišku, tokios knygos netiko platinimui, tad teko orientuotis į savo leidinius, ir čia ėmė aktyviai dirbti LAIC. Ji 1945 m. darsyk perlei­ do 1944 m. Lietuvos pasiuntinybės Londone nedideliu tiražu išleistą E. Harrisono knygą „Lithuanian fight for freedom“, nes JAV pasiekęs nedidelis jos kiekis kaipmat išnyko. Nerimauta dėl 5000 egz. tiražo, nes literatūra anglų kalba tarp lietuvių nekaip plito. Tačiau trauktis nelabai galėjo, girdi, jei kas, leidimą būtų perėmusi LVS, šaukdama apie savo nuopelnus, o išleidimas užkimštų oponentus, kad LAIC nieko neda­ ro [607]. Kiek žinoma, knyga pasiųsta kitų šalių pasiuntinybėms, sena­ toriams, Kongreso nariams ir šiaip daugybei asmenų [145]. R Žadeikis išsiprašė su nuolaida porą šimtų egzempliorių [358]. Apie kitus leidybinius planus žinoma, kad K. Grinius rinko medžia­ gą kažkokiam antram leidiniui apie „plebiscitusuy K. Pakštas ragintas baigti rinkti straipsnius monografijai, nes dalį jau turėjo [600]. Be to, jis teberengė „The case of Lithuania“ (P. Žadeikis siūlė keisti pavadini­ mą, girdi, žodis „byla“ sudarė įspūdį, lyg apie Lietuvą kalbėta kaip apie ligonį ar kaltinamąjį) [377]. Rūpintasi K. Jurgėlos „Lietuvos istorijos“ išleidimu. „Lithuanian bulletin“ vardu išleista „The situation of the church and religious practices in occupied Lithuania“ by A. Trakiš­ kis [600], kaip priedas siųstas iš kažkokių lenkų gautas Elmos Dangerfield straipsnio „Deporte“ atspaudas iš anglų žurnalo „The Ninetieth century and after“ [1171]. Pasinaudojant LKI (girdi, taip buvo geriau JAVprezidento rinkimų metu) vardu išleista K. Jurgėlos parengta knyga apie Burgundijos rite­ rio Ghilleberto de Lannoy kelionę į Lietuvą XV pradžioje su jo paliktu kelionės aprašymu. Apie jį 1930 m. „Židinyje“ rašė P. Klimas, 2-ame 248

IV DALIS. „MES GERIAM E Į JUS IŠ K A PO “

„Praeities“ tome 1931 m. buvo rankraščio kopija. Visa tai K. Jurgėla išvertė į anglų kalbą ir dar parašė įvadą bei pabaigos žodį, naudoda­ masis istoriko Haleckio žiniomis apie veikalą ir pridėdamas tai, ko šis nežinojo, konkrečiai - riterio giminystę su F. Ruzveltu: šio motina Sara Delano buvo kilusi iš riterio brolio Baudouino palikuonių, kurių vienas - Filipas de Ia Noye - atplaukė 1621 m. į Plimutą laivu „Fortu­ ne“ ir jo vaikai pavardę ėmė trumpinti į Delano. Knygos idėja, matyt, gimė planuojant susitikimą su F. Ruzveltu ir K. Jurgėla per susitikimą su J. W. Danielsu užsiminė apie ją kaip apie dalyką, kuris suteiks „asmenišką stygą“ interesą Prezidentui prieš audi­ enciją [601]. Gruodžio 8 d. jis baigė rengti rankraštį, originalą pasiun­ tė F. Ruzveltui, o kopijas - spaustuvei. Knygą nemokamai ketino siųsti tik istorijos ir geografijos žurnalams ir spaudai, tikėjosi, kad knygynai pirks perskaitę recenzijas [607]. Regis, spausdinimas užtruko, nes tik balandžio 17d. iš anksto išspausdinti keli egzemplioriai pasiųsti ką tik mirusio prezidento našlei su užuojautos laišku ir naujajam prezidentui H. Trumenui su palydimuoju laišku. Be to, pasiųsta A. Vaičiulaičiui, J. Prunskiui, Th. G. Chase, K. Gečiui ir K. Urbanavičiui, kad parecenzuotų, paragintų pirkti bibliotekoms ir įstaigoms [616]. Nemažas dėmesys teko vasarą JAV pareigūnams įteikto memo­ randumo prezidentui išleidimui su pridėtais tekstais ir Lietuvos bei Latvijos pogrindžio deklaracijomis. Jis buvo atiduotas spausdinti 3000 egz. tiražu kaip mėlynas „release“ Nr. 2. Prašydamas ALT lėšų, K. Jurgėla skubėjo pranešti, jog iš N. Rastenio gavo memorandumą giriantį E. Casey laišką [613]. Tačiau P. Grigaitis pasidžiaugęs pranešė, kad ALT abejojo, ar tiko skleisti, nes tai buvo valstybės sekretoriui ir prezidentui skirtas raštas, nebent kiek pakeitus ar papildžius, leidžiant kaip brošiūrą, arba siūlė verčiau leisti LAIC turėtą A. Gude­ lio tekstą [589]. Bet LAIC nepasidavė, dar pridėjo VD pareiškimus dėl Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo, trumpas ištraukas iš taikos sutarčių su TSRS ir sudarė apie 50 puslapių knygą, kuri, anot K. Jurgėlos, turėjo būti „a Lulu“ - puikus leidinys „with a punch“. Įdomu, ką sakys pakampių kritikai [600]. 1944 m. rudenį pasirodė LAIC parengta knyga „An appeal to fellow Americans on behalf on the Baltic States by United Organizations of 249

LIETUVA PRIES L TSR _______________________

__________________________________________

Americans of Lithuanian, Latvian and Estonian Descent“. Į ją sudėjo JAV įstrigusių Baltijos šalims priklausiusių laivų nuosavybės bylų do­ kumentų kopijas (faktiškai - vien Latvijos, nors teigė, jog egzistavo ir kitų dviejų dokumentai) ir išleido 4000 egz. tiražu, iš jų 200 - ant ge­ resnio popieriaus. Likusiems, anot K. Jurgėlos, spaustuvininkas parin­ ko blogą popierių, bet tame matė ir gerą pusę, girdi, skaitytojas supras, jog atsišaukimas rašytas krauju ir lietuviai neturi pinigų propagandai. Leidinys išsiuntinėtas JAVinstitucijoms [603]. Kiek žinoma, jį komen­ tavo biuletenis „Sue Cardwells letters“, katalikų „The Tablet“, ukrainų „Svoboda“, anot K. Jurgėlos, socialistų laikraščio „New Leader“ redak­ cijos nariai paprašė po egzempliorių, LAIC apsilankęs „New York Ti­ mes“ knygų apžvalgininkas Bertamas Wolfe norėjo matyti originalius dokumentus ir sakė padarysiąs didelį dalykų. „Bundo“ nariai, patyrę, jog jų organizacija minėta įdėtoje A. Guzevičiaus pasirašytoje instruk­ cijoje, paprašė daugiau egzempliorių, lenkai pirko persiuntimui, girdi, komentavo net komunistų „Daily Worker“ [602]. Bet LDT leidiniu nebuvo sužavėta. P. Žadeikis jį vadino netaktiš­ ku žingsniu, kuris atsirūgs, mat menkino anksčiau JAV institucijoms įteiktų memorandumų ir peticijų reikšmę [822]. Iš latvių diplomatų patirta, kad A. Bilmanis supyko, kad jo pavaldiniai perdavė dokumen­ tus LAIC ir šie buvo panaudoti, net skambino advokatui, kad neleistų platinti leidinio, bet pavėlavo [672]. Leidiniais rūpinosi ir LDT. 1944 m. vasarą P. Žadeikis, susirūpinęs spaudos darbo sudrutinimuybe jau vykdytų darbų, ragino reaguoti į su Lietuva susijusių straipsnių ir knygų pasirodymą ir atidžiai sekti, rengiant santraukas, rusiškų-sovietiškų spaudų. Anot jo, norint likvi­ duoti populiarios literatūros apie Lietuvą stoką, reikėjo trijų brošiūrų: apie Lietuvos istoriją i1d 1918 m., nepriklausomybės metus ir Lietu­ vos okupacijas ir Lietuvos teisę į nepriklausomybę. Kartu ragino leisti ir specifiškas brošiūras, t. y. atspaudus iš biuletenio arba parengtas iš naujo [269]. P. Daužvardis siūlė, siekiant išvengti dubliavimo, pirma išsiaiškinti, ką rengė kiti, ir leisti brošiūrą „Facts about Lithuania“ bei pateikti kitus reikšmingusfaktus tiems, kam rūpėjo teisingasfaktų su­ 250

IV DALIS. „MES GERIAM E

\JUS IŠ KA PO“

pratimas ir aiškinimas [104]. P. Žadeikis pareiškė, jog dar R Klimo pra­ dėtą „Facts about Lithuania“ prašytas papildyti J. Kajeckas ir patiems reikėjo imtis populiarios Lietuvos apžvalgos, tad P. Daužvardžio prašė parengti brošiūrų istorinę dalį [314]. Tačiau brošiūros liko planais, kaip ir anksčiau A. Simučio rengta Lietuvos okupacijų apžvalga [271], P. Žadeikio siūlyta latvių ir estų di­ plomatams brošiūra apie kooperatyvų patirtį Baltijos šalyse [268], bro­ šiūra su VLIKdeklaracijomis [329], kongresmenų M. Górski ir E. Kelly kalbų atspaudai [375]. Vis dar rūpintasi T. Millerio leidiniu apie II pa­ saulinį karą, kaip jam netikęs atmestas K. Pakšto rankraštis „Outline of History of Lithuania“, girdi, jam terūpėjo Lietuvos vaidmuo kare [378]. Planuota 5000 egz. tiražu išleisti keliolikos puslapių straipsnio apie Lietuvą atspaudą iš „Encyclopedia Americana“ ir išspręsti literatūros klausimą, ypač dalijamos mokykloms [846]. Artėjant San Francisko konferencijai 1000 egz. tiražu ant biski geresnės popieros paskelbtas 4 psi. tekstas „Lithuania and International organization“ („Lietuva ir tarptautinės organizacijos“), kur akcentuotas Lietuvos siekis taikiai spręsti konfliktą su Lenkija, sutartys su TSRS ir kitomis šalimis, daly­ vavimas Tautų lygoje, tad teigta, kad ir toliau norėjo dalyvauti spren­ džiant tarptautinius klausimus [284]. 2000 egz. tiražu išspausdinto P. Žadeikio laiško „New York Times“ atspaudo 1000 išplatintas su biu­ leteniu, kitas 1000 padalytas diplomatams [53], išleistas ir „Congres­ sional record“ atspaudas su kongresmeno T. DAlessandro pastabomis apie Lietuvą [284]. Argentinoje K. Graužinio pastangomis 1944 m. vasarą pasirodė 480 psi. leidyklos „Editorial Moly“ išleista Casimiro Verax (Čibiro) „Lituania fuego crusado“ („Lietuva kryžminėje ugnyje“) su 46 iliustra­ cijomis ir dviem žemėlapiais. Viena knygos dalis buvo skirta Lietuvos istorijai iki 1940 m., antroji - okupacijoms. K. Graužinis įteikė knygą Urugvajaus prezidentui, viceprezidentui ir užsienio reikalų ministrui ir informavo apie įvykius Lietuvoje, lankėsi pas Vatikano ir JAV pa­ siuntinius [117], pasiuntė Argentinos ir Urugvajaus institucijoms [116]. Aktyvi leidėja stengėsi išlikti LVS, nors ir ne viską tesėjo, sakysim, nepavyko išleisti J. Petruičio knygos ispaniško varianto, teko tenkintis anglišku (beje, planus laikė paslaptyje, bijodami, kad sutrukdys JAV 251

į l E T U yA PRIES LTSR___________

_________________

Teisingumo departamentas), nepasirodė ir knyga „Lietuvos istorijos bruožai“, kuriai planuota panaudoti A. Smetonos paliktą medžiagą. Gal sutrukdė ir tai, kad leidyba besirūpinusiam J. Smetonai Klivlando tautininkai buvo pavedę daug darbų, įskaitant atsakinėjimą JAVspau­ dai į išpuolius prieš Baltijos šalis [178]. Tad nemažai dėmesio skirta platinimui, kurio motyvai bene geriausiai atsispindi raginime platinti J. Petruičio knygą: Jūsų pareiga yra dabar imti ir platinti tų aprašymų tarp sųžiningų, padorių amerikiečių, parodymui jiems kaip nekaltai lie­ tuviai imta kankinti ir žudyti tų svetimų atėjūnų, kurie neturijokios tei­ sės į Lietuvos žemes irjos žmones. Platindami šių knygų tarp amerikie­ čių mes sieksime tikslo rasti užtarimo Lietuvos žmonėms, ir mes priva­ lom patiekti jų savo geriems amerikiečiams, kurie tiki kariauju už tautų laisvę ir žmonių neliečiamybę. Jie geriau supras mūsų tautos nelaimę, tikriau ims rūpintis užtikrinimu visoms mažoms tautoms laisvę [1032]. „Dirvoje“ skelbti reklaminiai skelbimai, kuriais prašyta paaukoti pen­ kis ar daugiau dolerių O. Noremo knygos „Timeless Lithuania“ lei­ dybai, nes tiek būtų leidę pasiųsti jos egzempliorių kokiam žymiam amerikiečiui [1031] (stengiantis išsiuntinėti amerikiečiams ją vėliau gavo prenumeratoriai). Išeiviai raginti pirkti ir dovanoti O. Noremo knygą JAV veikėjams ir bibliotekoms [1033], ypač per Lietuvą slenkant frontui, išnaudojant susidomėjimą ja ir stengtis, kad į bibliotekas patektų daugiau nei vienas jos egzempliorius (žmonės galėtų išsinešti namo skaityti, be to, bibliotekos knygose nurodydavo, kas dovanojo) [974]. Taipogi išeiviams siūlyta siųsti šią knygą savo armijoje tarnavusiems vaikams, girdi, bus Lietuvos gynėjais ir duos paskaityti amerikiečiams [1221]. Daugiau į raginimus atsiliepdavo LVS skyriai, sakysim, Fila­ delfijos skyrius pasiuntė JAV pareigūnams, vietos universitetams ir bibliotekoms [1217]. Darbavosi ir kiti leidėjai. BALF paskelbė leidinį „The Fifth Year of Lithuania's Suffering“, bet jis buvo sukritikuotas dėl sakinio, aiškinu­ sio TSRS bazių steigimą jos pozicijų prieš Vokietiją stiprinimu [593]. P. Žadeikis mėgino nulašinti lašą balzamo, girdi, kaip pirmas BALF informacijos skyriaus produktas geras, tik dar nereikėjo perlenkti laz­ 252

IV DALIS. „MES GERIAM E Į JUS IŠ KAPO“

dos, teigiant, kad 1941 m. Lietuvos miestai buvo sugriauti: sukilėliai savo veiksmus teisino ir tuo, kad išgelbėjo Vilnių ir Kauną nuo sunai­ kinimo, nieko nepasakyta apie 1941 m. trėmimus ir kad panašiai elgė­ si vokiečiai 1944 m. [853]. 1945 m. pavasarį pasirodė K. Baltramaičio knyga „Lithuanian affairs“, kurioje suregistruotos „New York Times“ publikacijos apie Lietuvą 1914-1944 m., išleidimo išlaidas padengė „Lietuvių spaudos klubas“ [4]. Atskirai paminėti verta leidyklos „Paragan Music Publishers“ išleis­ tą V. Bacevičiaus kūrinių pianinui rinkinį „Four Lithuanian dances“ („Keturi lietuviški šokiai“). Tai buvo pirmas tokio pobūdžio leidinys JAV ir prie jo kaip nemokamas priedas buvo pridedamas tos pačios leidyklos išleistas V Bacevičiaus parengtas „Lietuvos himnas“ su lie­ tuvišku ir anglišku tekstu [1049]. Po trumpo dėmesio atkreipimo, frontui riedant per Lietuvą, JAV spaudos dėmesys vėl ėmė slūgti, nors ir toliau mėginta palaikyti ry­ šius su žurnalistais, pavyzdžiui, P. Daužvardis susitiko su Thomu J. Whitu, artimu W. R. Hearsto draugu ir darbuotoju, be to, pokalbyje dalyvavo „New York Journal-American“ leidėjas Robert Wiley [1238], toliau reaguota į įvairias klaidas ir toliau kurti savo leidinio planai. Kai kam patiko O. Noremo raginimas leisti žurnalą anglų kalba, ypač mintis, kad investavus 25 000 dol. bus galima gauti šimteriopai daugiau naudos Lietuvai nei iš LAIC, siūlyta leisti kaip atskirą lai­ kraštį „Dirvos“ skyrių „Lithuanian Digest“ [1281]. Tokius angliškus puslapius turėjo ne vienas laikraštis, sakysime, nuo 1944 m. spalio 26 d. toks, išeinantis kartą per savaitę, - „News and views“ - atsirado „Laisvėje“. Jį redagavo Margareta Cowl, bet išnyko po kelių mėne­ sių jai gavus kitą darbą, manyta atkurti jaunimui grįžus iš armijos. „Laisvės“ akcininkų suvažiavime nuomonės dėl jo išsiskyrė. Vieni reikalavo išlaikyti, kiti teigė, jog nereikėjo, kol jaunimas buvo armijo­ je [1129]. Bet R. Mizara teigė, kad angliškam skyriui reikėjo ypatingo žmogaus, kuris būtų sugebėjęs stebėti politinius įvykius ir lietuvišką spaudą, tad jo atkūrimą siejo su tinkamo darbuotojo radimu [1178]. Iš anglakalbių leidinių kurį laiką 1944 m. Nių Britene (Kon.) leistas 253

LIETUVA PRIEŠ LTSR_________________________

lietuviams kariams skirtas poetės seselės M. Urban redaguotas ilius­ truotas mėnraštis „The Illuminator“ [1304], Londono Šv. Kazimiero parapijos lietuvių grupė kelis kartus per metus leido lietuvių ir anglų kalbomis „Apžvalgą“ („Review“) [1163]. Komunistai, nebelabai turėję kuo pasididžiuoti šioje srityje, bent jau džiaugėsi kiekvienu prosovietiniu JAV žiniasklaidos pasisakymu, ypač jeigu buvo minima ir LTSR, kaip Niujorko radijo stoties WHT ko­ mentatoriaus Wiljamo G. Gailmano kalba apie Lietuvą (kai kažkuris iš lietuvių komunistų paskambinęs padėkojo, šis atsakė, kad jo pareiga „tarnauti kovojantiems“ ir kad jo tėvas buvo kilęs iš Virbalio) [1080]. Informacinė priešprieša išeivių bendruomenėje. Karas ne karas, bet srovių kovai nesimatė pabaigos. Komunistai vis kaltinti už skver­ bimąsi į įvairias organizacijas, pavyzdžiui, kad sugriovė Indian Leiko apylinkės lietuvių lygą, kurią sudarė vietos išeivių organizacijų atsto­ vai ir į kurios pareiškimus atkreipdavo dėmesį ir amerikiečių spauda (nepakėlę komunistų keltų kivirčų, iš dešimties dalyvių pasitraukė aš­ tuoni) [1340], iš Pitsbergo ALT konferencijos buvo išvyti kaip šalpos organizacijų atstovai patekę keli komunistai [1245]. Aršia trečiąja puse tapo LVS, deklaravusi, kad dirbs viešai gindama Lietuvą, neveiks užkulisiuose ir po departamentus nelandžios, to pa­ geidavo ir iš mūsų priešų, ir skundėsi, jog tie skleidė gandus, kad veikė nelegaliai ir buvo ant black list Washingtone [1143], o atstovai šmeižė, keliaudami po kolonijas, kaip santarietis M. Vaidyla Naujojoje Angli­ joje [1076]. LVS teigė, kad jei ne jų aktyvumas, ALT miegotų [1282]. Viena aršiausių jų kovos arenų liko spauda, kur kirstasi dėl visko, dėl ko tik buvo įmanoma ir, aišku, ne be pasekmių. Anot R Žadeikio, komunistinė spauda sėjo kūkalius ir tvirtų lietuvių tarpe. Lietuvos konsulams savo linijos aiškumu tenka išsklaidyti tuos propagandos rūkus [318]. Be to, neretai komunistinės ir LVS remiančios spaudos puolimo kryptys sutapdavo. Pavyzdžiu galėtų būti šalpa. Čia stengė­ si reikštis visos srovės, ir ne tik remdamos Lietuvą, bet ir dalyvau­ damos visos JAV pastangose, pirmiausia - pirkdamos karo paskolos

254

IV DALIS. „MES GERIAM E

\JUS IS KA PO“

lakstus ir rinkdamos aukas konkrečios karinės įrangos pirkimui. Taip už Niujorko lietuvių per vadinamąjį trečiąjį lakštų platinimo vajų 1944 m. paaukotą daugiau nei milijoną dolerių nupirkti trys bombonešiai, vienas sanitarinis lėktuvas ir 26 džipai, bombonešiai pavadinti lietuviškais vardais, ant džipų pažymėta, kad pirkti už lie­ tuvių pinigus; kito vajaus metu planuota surinkti pinigų karo laivo „Lietuva“ pirkimui [1192]. Rengtos viešos lėktuvų krikštynos, kari­ nės technikos perdavimai ir šie renginiai vėlgi panaudoti aukų ska­ tinimui. Pavyzdžiui, LVS ragino lakštų pirkimo skatinimui naudoti spalvotą, garsinį filmą apie už išeivių pinigus pirkto bombonešio „Lituanica“ krikštynas Čikagoje [957]. Nauja Lietuvos okupacija pakeitė paramos jos gyventojams situa­ ciją. Ypač tai skubinosi išnaudoti komunistai, kone nuolat skelbdami paramos rinkimo vajų, sakysim, rūbų rinkimo našlaičiams, stengda­ miesi žaisti sentimentais: Po karo ne vienam prisieis sugrįžti į Lietuvį ir susidurti su našlaičiais. Jie paklaus: „Amerikieti, ar prisidėjai kuom nors gelbėti Lietuvos žmonėms, nukentėjusiems nuo karo ir sužvėrėju­ siofašizmo, kuris kankino mus per virš tris metus?uKą tada atsakysi į tą klausimą? [1140]. Girtasi didelėmis siuntomis - 1945 m. pradžioje LPTK skelbė pasiuntęs septynis siuntinius, kad vienu metu į Vilnių buvo atsiųsta 14vagonų daiktų [1250], taip atsikirtinėdama į oponentų teiginius, kad parama patenka į TSRS rankas ir tik nuo jos priklauso, kiek teks lietuviams. Iš kitos pusės, stengtasi nustelbti BALF veiklą, kuris vis ieškojo būdų paremti Lietuvos žmones, pavyzdžiui, egzistavo planas siųsti medikamentų partiją, bet, suprantant, kad Lietuvoje tuo metu nebuvojokios labdaros be politikos, siūlyta ieškoti kitų kelių, pa­ vyzdžiui, per JAV RK [854]. Tiesa, tokios pagalbos siuntimą mėginta sieti su reikalavimu įleisti stebėtojus prižiūrėti paramos skirstymą ir į tai aršiai reagavo komunistų spauda kaip į pasityčiojimą iš šalpos ir įrodymą, kad BALF terūpėjo antisovietinė propaganda. Apskritai komunistinė spauda demonstravo ypatingą įniršį prieš BALF. Retame jų leidinių numeryje 1944-1945 m. nebuvo prieš jį nu­

255

LIETUVA PRIEŠ LTSR

kreipto straipsnio. Pultas jo siekis gauti lėšų iš JAV šalpos institucijų, nuolat raginta rašyti joms skundus dėl BALF (girdi, komunistų parei­ ga - informuoti jas apie lietuvių kvislingus remiantį fondą, skelbti šių JAV institucijų adresai ir pasiųstų laiškų tekstai), kad būtų galima pa­ stoti kelią šiai klerikalų ir menševikų savivalei, skųstasi dėl jo ketinimo šelpti pabėgėlius, kurie padėjo naciams smaugti ir mėsinėti Lietuvos liaudį [637]. Iš kitos pusės BALF daužė LVS spauda, sakysim, užkliuvo vedėjo Gyordos pasitraukimas ir, anot „Draugo“, užpylė gerokai van­ dens ant lietuvių bolševikų judošiškų darbų malūno [1299]. Komunistinė spauda aktyviai pasisakydavo dėl pabėgėlių iš Lietu­ vos, sakysim, akcentuota, kad oponentų spauda rašė apie gausius pa­ bėgėlius, o Švedijoje jų buvo užregistruota tik 232 [1119], mėginta sėti abejones dėl kai kurių asmenų, pavyzdžiui, teigta, kad J. Šliūpui sovie­ tų valdžia mokėjo pensiją, tad ko jam bėgti, matyt, išgabentas prievar­ ta [1117]. Paskelbtas P. Cvirkos pabėgėlių tematikai skirtas straipsnis „Kūbiliūnpalaikių pasakos“ [997], mėginta juos pristatyti kaip prie­ varta išvežtus ir besidžiaugiančius galimybe grįžti [1063]. Ta proga kitų srovių spauda pulta dėl sovietinių represijų Lietuvoje garsinimo, bet šiai, anot J. Laučkos, nevertėjo ginčytis su tais, kurie džiaugiasi, kad jų tėvų kapus mindo svetimieji, reikia tik smarkiau dirbti [1138, p. 146]. Savotiška bokso kriauše tapo ir LAIC, kurį daužė ir komunistai, ir LVS. Anot pirmųjų, LAIC buvo pavojingos propagandos įrankis ir atseit, kaip ir teigė, pronaciškas, nuodijimui Amerikos lietuvių, gauda­ vęs informaciją iš vokiečių žinių agentūros Rygoje (mat paskelbė šios pranešimą, kad vokiečiai grąžino Lietuvoje privačią nuosavybę) [945]. LAIC pranešimų puolimas buvo tapęs kone kasdieniu dalyku, kitąsyk mėginta kontratakuoti konkrečius pranešimus, sakysim, LAIC paskel­ bus apie žudynes Utenoje, „Laisvė“ įdėjo kažkokio V. S-о korespon­ denciją, kurioje rašyta kaip visi uteniškiai triūsė LTSR labui... [1284]. Pasirodė ir prieš LAIC nukreipti feljetonai, sakysim, „Generolai be armijos ir be kelnių“. Iš kitos pusės atakavo LVS, atseit iš LAIC jokios naudos, verčiau ieškoti draugų tarp įtakingų amerikiečių, kurių balsas pasiektų visas 256

IV DALIS. „MES G ERIAM E

\JUS IŠ K APO“

JAV [1309]. Ypač reiškėsi V. ir J. Tysliavos, paskelbę „Vienybėje“ seriją straipsnių prieš LAIC (sykiu taikydami ir ALT), kuriuos citavo „Lais­ vė“ [1267]. Į LVS mėginta apeliuoti remiantis vienybe, girdi, kalbėjo apie ją ir griovė, kai kitos srovės dirbo vieningai kaip niekada, bet jų spauda ir skaičiavo LVS vadovų nuodėmes, sakysim, kad jos pirmi­ ninkas P. J. Žiūris 3 deš. prekiavo Atstatymo bendrovės akcijomis ir prapuolė su jomis [1241]. LVS ir kitų srovių aistras įkaitino LVS seimas 1944 m. pradžioje ir A. Smetonos mirtis, girdi, kitų srovių spauda skleidė apie ją šlykščius prasimanymus, o apie seimą rašė tik blogus dalykus, nors ši, kaip „Amerika“, mėgino švelninti situaciją, girdi, jei buvo klaidų, tai netu­ rėjo kenkti svarbiausiam dalykui - Amerikos karo pergalę užtikrinti, Lietuvai nepriklausomybęgrąžinti [1137]120. Pjautasi dėl visko, dėl ko tik galėta. Sakysim, patriotiškumas matuotas pagal tai, kas ką spausdino, girdi, „Dirva“ elgėsi patriotiškai - spausdino „Algimantą“, o „Naujoji gadynė“ - N. Gogolio „Tarasą Bulbą“, „Naujienos“ - rusų autorių kūri­ nius, tad savi autoriai pamirštami, svetimi garbinami, bet norima, kad 120Kai kurie „Amerikos“ skaitytojai, LVS šalininkai, atsisakydavo jos prenumeratos, kaip Simas Gudas, pridėjęs viešą laišką, kurį laikraštis išspausdino: BROOKLINO AMERIKOS STEBETOIES Amerikos leideiei turėtu rausti iš gėdos, del stbetojo laiška, kuris melagingai šmeiže didii Lietuviu šeima, ivikusi Penn. Viešbutiie N. Y. vasario 5 ir 6. diena, mums visiems katalikams geda skaititi kunigu leidzemame laikraštiie toke nesąmone. Tik pagalvokite ar dabar ira laikas vienas kita šmeišti, ir sava iegas skalditi, kada reike visiems iš vien stoti į rimta tautos darba, kada musu senoii tevine liepsnose, kada mus brolei ir seses krautuose, kenče šalti ir bada tolomoi sibira nelaisvei, o kiti neaša nepakenčema neciu iunga o meas givendami laisvam krašte neatiaučeme iu vargu ir ašarų. Bet kaip tas barsukas kuris knisa sode grąžei žalioienčiu vaismedžiu šaknis, ir teas griaužė. Teip iusu stebetoies rasa melagingus šapltus, o ius talpinate tuos kataliku laikraštie, tas arda musu tikeima, ir tik iš to vistos bolšavizmas, iusu stebe­ toies klaidina žmones, norėdama iuos atitraukti no šventa tevines darbo, tik pagalvok stebetoiau, taigų geros valios žmonis klote šimtines tautos reikalams, tai žinok kad tems rupi laisve tevines, o tu sava raštais ardai iu šventa darba, tu pačai primeni kad iie deio daugpastangų, kad darbas butu kono geriauses, o iaigu ir iviko koke klaida tai ar iuos pardaug gali kaltinti, žinok stebetoiau kad tik tas daugiausei kitu klaidas ata, ir tas kritikuoie, žinok stebetoiau kad Kristus mirė ant kriziaus kad visa pasauliaus žmonie butu geros valios, ir miletu Dievą bazniče artima ir tevine, o tu stebetoiau vartoi savo bloga vale norėdamas arditi šventa tevines darba, žinok dabar nelaikąs tau vartoti sava purvina politika, o stok I eile su geros valios lietuveis ir dirbk šventa tevines darba. tik vieningai dirbdami išplešim tevine iš dabartiniu žvėrių nasrų kur mus brolei karžigei taip ia numileie už laisve tevines ir galvas padeie. če rašo praktikuoientis katalikas amerikos skaititoies N. J. lietuviu taribos naris irjos paskirtas seimo daligatas Simas Gudas W. Orange N. J. [1307].

257

LIETUVA PRIEŠ LTSR

lietuviai skaitytų lietuviškų spaudų [1170]. Kitąsyk tyčiotasi net iš to, kad, pavyzdžiui, „Tėvynės“ redaktoriaus kabinetas po remonto buvo padarytas garsui nepralaidus, girdi, galės užkimti berėkdamas - nie­ kas negirdės (tokiems „smygtelėjimams“ „Dirva“ turėjo specialų sky­ relį „Per tvorą“, čia kliūdavo visoms srovėms, sakysim, informuojant, kad ALDLD metų knyga vadinsis „Lietuva ugnyje“, įgelta, kad labai tinkamai, ugnis tik pragare randama, rojuje jos nėra, o vargšė Lietuva du pragarus išgyvena: bolševikų ir nacių) [1215]. Komunistų spauda ir toliau mėgino primesti tam tikrą tematiką visai išeivių spaudai. Ji skyrė didelį dėmesį įvykiams TSRS užimtoje Lietu­ voje, atsirado naujos rubrikos („Žinios iš Lietuvos“, „Talkon Lietuvai“), kuriose rašyta apie karo žaizdų likvidavimą (tarp tokių publikacijų au­ torių buvo ir A. Sniečkus [1260]), TSRS armijos judėjimą per Lietuvą (beje, rašant apie Žemaitijos užėmimą, teigta, jog aišku, kad Tilžė ir kiti Rytų Prūsijos miestai, gal net ir Karaliaučius turi priklausyti Lie­ tuvai [1043]). Kaip jau minėta, skelbti jau iš Lietuvos siųsti straipsniai (tik kažkodėl nemažai jų pasirašyti inicialais, tarsi pogrindžio sąly­ gomis). Dar ilgai spausdinti iki naujos Lietuvos okupacijos atsiųsti straipsniai, 1943 m. pabaigoje rašyti lietuvių raudonarmiečių laiškai, tęsta naujametinių sveikinimų tradicija, dėti ir Vilniuje 1944 m. liepos 21d. surengto ketvirtųjų sovietinės santvarkos įvedimo metinių minė­ jimo sveikinimai išeiviams [1273]; taikyta dažniau rašyti apie JAV gy­ venusius ir į Lietuvą grįžusius išeivius [1278]. Imta skelbti informacija apie LKP CK nutarimus [1054]. Taipogi pasirodė pirmieji pranešimai apie rezistenciją (aišku, jos dalyviai iškart gavo fašistų pakalikų ir iš­ davikų etiketę [1211]), džiaugsmingai nusitverta UP pranešimo iš Mas­ kvos apie vokiečių teroristų veiklą Rytų Europoje, tarp kurių minėti ir lietuviai, ir kad LKP CK plenumas 1944 m. gruodį daug dėmesio skyrė jų likvidavimui [1325]. Komunistinė spauda toliau juodino VLIK (sakysim, vasarą, komentuojant VLIK pareiškimą, kuriame, be kitų dalykų, teigta, kad sutinkama su repatriantų, kurie nekenktų „lietu­ viškam reikalui“, sugrįžimu ir kad atstatant Lietuvos nepriklausomybę pirmiausia bus tvarkomas nuosavybės klausimas, šaukta, jog tai aiš­ kiausias įrodymas, jog VLIK - Hitlerio padaras) [1030]. Žinia, komunistų spauda atidžiai stebėjo oponentų reakciją į įvy­ kius Lietuvoje ir taikydavo atsikirsti, sakysim, „Naujienoms“ parašius, 258

IV DALIS. „MES GERIAM E Į JUS IŠ KA PO“

kad raudonarmiečiai atiminėjo iš gyventojų laikrodžius, pamėgin­ ta įgelti, girdi, išeina, kad nacių okupacijos metu žmonės labai gerai gyveno, turėjo pilnas kišenes laikrodžių... [1067]. „Keleivyje“ 1944 m. pabaigoje pasirodžius straipsniui apie įvykius Rytų fronte, kad TSRS armija „trypė“ prie Rytų Prūsijos ir Lenkijos sienų, autorius išvadintas hitlerinės propagandos šinkoriumi [1066]. Tai, kad lietuviškoji divizija pasirodė Lietuvoje TSRS armijai jau giliai įsirėžus į jos teritoriją, leido oponentų spaudai tyčiotis, kad „Laisvė“ ir „Vilnis“ žadėjo, jog iš Vil­ niaus ir kitų Lietuvos miestų vokiečius išvys lietuvių generolų vado­ vauti pulkai, bet Vilnius ir kiti miestai buvo paimti, o lietuviškų pulkų nė iš tolo nesimatė [1294]. Taipogi komunistinei spaudai priekaištauta, jog gyrėsi gaunanti žinias iš LTSR, rašė apie menininkus, aktorius, vie­ ną kitą Maskvai persidavusį kvislingą, ir nė žodžiu neužsimindavo apie vyskupų, kunigų, vienuolių, žymių Lietuvos veikėjų likimą [1310]. To­ liau remtasi ir dėl tremtinių, sakysim, „Laisvei“ įdėjus D. Cesevičiaus tekstą „Žodis lietuviams“ su išsamiu straipsniu apie autorių, „Sanda­ ra“ įgėlė, jog tekstas labiau primena L. Giros ar J. Šimkaus stilių, o ne D. Cesevičiaus, kurio buvo visai kitoks, filosofinis [1322]. Išeivių spauda, atidžiai stebėdama viena kitos informaciją, tradi­ ciškai išnaudojo kiekvieną galimybę vienokiam ar kitokiam smūgiui. Sakysim, „Laisvė“, pranešusi, kad J. Prunskis išėjo iš „Draugo“, palydė­ jo komentaru, kad melai pasilieka (mat tebedirbo L. Šimutis) [1189], toliau skelbti feljetonai apie K. Pakštą [960], kitąsyk straipsnio tu­ rinį nusakydavo vien pavadinimas, sakysim, „Laisvė“ publikaciją, skirtą „Lietuvių žinioms“, pavadino Klerikališkojo balamuto kliedė­ jimas [1078]. Nusigriebusi „Draugo“ informaciją, kad lenkai išleido slaptą instrukciją, kurioje nurodyta, jog po karo Lietuva neturi būti nepriklausoma ir negalima vesti derybų su jos pareigūnais, „Laisvė“ šaipėsi, kad ALT prieš tai buvo pasiuntusi sveikinimą lenkų kongre­ sui JAV [1046]. Jai informacija, kad SLA seimas skyrė po 2000 dol. ALT ir BALF bei 500 - knygai „Timeless Lithuania“, buvo tvirčiausiu rūpesčio pronaciška propaganda [1108], o priimta rezoliucija, ragi­ nusi siųsti į Lietuvą „tarptautinę komisiją“ - nepasitikėjimo lietuvių tauta įrodymu. Rasta galimybių išnaudoti ir tokius, regis, nekaltus pranešimus, sa­ kysim, „Laisvė“ pagarsinusi, kad „Tėvynė“ leista tik keturių puslapių, 259

LIETUVA PRIEŠ LTSR

nepamiršo pridėti, jog tebesilaikė profašistinės linijos... [1118]. Kitą­ syk atvirai deklaruotas propagandos reikšmės ir savo bei kitų reikšmės joje suvokimas, sakysim, iš peties kirsta, pareiškiant, kad „Naujienos“ buvo nacių propagandos įrankis - ginklas prieš žmoniją, prieš Ameri­ ką [1117] arba lapo viduryje išspausdintas juodai paryškintas sakinys: Jūs centai ar doleris „Laisvei“ aukotas - tai smūgis į galvą fašizmui užduotas [1037]. Būta ir labai keistai skambėjusių pareiškimų, pavyz­ džiui: Nešaudyk be taikiklio, nekalbėk be tikslo; Tarybų Sąjungos teisybė ir išmintis žydinčiomis rožėmis kvepia [1298]. Aišku, oponentai neliko skolingi, vis rasdavo ką atsakyti, sakysim, kai V. Andriulis po dvejų metų kaltinimų pronaciškumu pripažino, kad savo laiku skelbtus svarstymus apie naują, modernų lietuvį „Nau­ jienos“ paėmė iš „Į laisvę“, o ne pačios sukūrė, „Naujienos“ retoriš­ kai klausė, jei JAV spauda skelbė nacių vadų kalbas, kad amerikiečiai žinotų, ką kalbėjo priešas, tai reiškė, kad ji buvo nacių propagandis­ tu? [1201]. Nemažai rašyta ir apie LTSR pareigūnus, šiuo atveju verta paminėti „Naujienų“ publikaciją „Lietuviškųjų kvislingų galerija“, ėju­ sią daugiau kaip dešimtyje numerių. Tokios „trikampės“ priešpriešos atvejai pastebimi ir kitose šalyse, sakysim, beveik kiekviename Urugvajaus „Darbo“ numeryje skelbta medžiaga, nukreipta prieš „Argentinos lietuvių balsą“, ypač jo nepri­ klausomybės atkūrimą remiančias publikacijas. Savo ruožtu pastarąjį koneveikė ir karts nuo karto leista šapirografuota hitlerinį režimą Lie­ tuvai piršusi „Aušra“ [1019]. Ir nors karo pabaiga artėjo, bet išeivių priešprieša liepsnojo vis aršiau. Karo pabaiga buvo laukta, bet sykiu ir ūmi, užklupusi išeivius ir Lietuvos diplomatus pačiame rūpesčių sūkuryje, ir veikiau težymėjo dar vieną etapą kelio, kurio nesimatė pabaigos.

O viltis nenorėjo pasiduoti.

260

PABAIGOS ŽODIS

XX a. viduryje per brandos amžiaus slenkstį persiritusi išeivių vi­ suomenė patyrė nemažus pokyčius. Pirmiausia jie buvo susiję su JAV imigracine politika ir Lietuvos nepriklausomybės dešimtme­ čiais. 3 deš. pradžioje JAV uždraudus laisvą imigraciją ir šalims įve­ dus kvotų sistemą (pagal ją legaliai į JAV imigruoti galėjo apie 300 Lietuvos piliečių), išeivių bendruomenė nustojo augusi. Užtat dėl plūstelėjusios emigracijos bangos iš Lietuvos kūrėsi ar ženkliai ūgte­ lėjo lietuvių bendruomenės P. Amerikos šalyse (Brazilijoje, Argen­ tinoje, Urugvajuje, Kanadoje), ten jos išgyveno panašius procesus kaip keletą dešimtmečių anksčiau JAV. Tiesa, mažesniais mastais nei JAV, šiose šalyse formavosi bendruomenės su savomis politinėmis, visuomeninėmis, kultūrinėmis ir religinėmis institucijomis bei savi­ ta informacine erdve. Joms įtakos turėjo ir Lietuvos diplomatinės at­ stovybės, kurios, padedamos valstybės institucijų, rėmė vienokius ar kitokius procesus (parapijų, švietimo institucijų steigimą, žiniasklaidos užuomazgas). Šiose šalyse regimas bendruomenių skaidymasis į sroves ir įvairių informacinių priemonių panaudojimas siekiant savo tikslų. Diplomatai mažiau įtakos išeiviams turėjo JAV, ypač po 1926 m. perversmo Lietuvoje, kurį didžioji išeivių dalis sutiko priešiškai. Tačiau daug kas pasikeitė po sovietinės Lietuvos 1940 m. okupacijos, kurią viena srovė - komunistai - priėmė ir parėmė be žymesnių svyravimų. Tiek JAV, tiek kitų šalių išeivių informacinės erdvės pagrindą sudarė spausdintos ir žodinės informacijos sklaidos formos, ir toliau turėju­ sios įtakos išeivių bendruomenėje ir srovėse vykusiems procesams. Tai 261

LIETUVA PRIEŠ L TSR _________________________________________

ypač pasakytina apie naujas bendruomenes ir radikalias išeivių grupes JAV, kur per porą nepriklausomybės dešimtmečių dėl LKP įtakos su­ siformavo ideologiškai tvirta komunistų srovė. Ši, kaip ir kitos grupės, suformavusi savo informacines struktūras, leido knygas ir laikraščius (tiek vienų, tiek kitų JAVleidyba silpo dėl išeivijos nutautėjimo). Žodinė informacijos sklaida ir toliau vyko per prakalbas, bet anks­ tesnis pusiau profesionalių kalbėtojų sluoksnis silpo, nes nauji žmonės retai jį papildydavo, o senieji prakalbininkai mirdavo arba traukdavosi iš šios veiklos, nepaisant visų, ypač komunistų, pastangų ruošti naujus kalbėtojus. Prakalbos ir toliau naudotos ir kaip vieno renginio (susi­ rinkimo, mitingo) informacijos sklaidos būdas, ir kaip daugkartinis, rengiant vadinamuosius prakalbų maršrutus, tačiau šie, lyginant su 2-3 deš., buvo menkesni ir sutraukdavo daug mažiau žmonių. Popu­ liarus išliko kinas, tarp išeivių tebebuvo žmonių, su filmais keliavusių po kolonijas. Il pasaulinio karo metais didesnes galimybes turėjo ko­ munistai, galėję naudotis TSRS pagamintais ir lietuviškai įgarsintais filmais. Jų oponentai teturėjo vieną kitą seno filmo apie Lietuvą kopiją, o patekti su savo renginiais į kino kroniką vilčių nebebuvo. Labai iš­ plito radijas, išeivių srovės turėjo keliolika vadinamųjų lietuviškų ra­ dijo valandėlių, kurios buvo transliuojamos per komercines JAV sto­ tis. Deja, mėginimai suorganizuoti BBC ar JAV radijo laidas į Lietuvą baigėsi nesėkme, kaip ir dažnos diplomatų pastangos tarti žodį mi­ nint Vasario 16-ąją. Nepamirštos ir vaizdinės informacijos priemonės. Jas mėginta išnaudoti dalyvaujant JAV karo pastangas remiančiuose amerikiečių renginiuose, pasitelkiant meninius kolektyvus, vilkinčius tautiniais rūbais. Bet ir čia toli gražu nebuvo galima lyginti su tuo, kas buvo pasiekta I pasaulinio karo metais. Iki Lietuvos okupacijos nebuvo ypatingos problemos gauti infor­ maciją iš jos, išskyrus tai, kad jos informacinės struktūros gan prastai buvo sutvarkiusios perdavimą lietuvių kolonijoms. Išeivių periodinių leidinių redakcijos neretai ją gaudavo iš savo korespondentų ar ben­ draminčių Lietuvoje. Informacija apie įvykius išeivių bendruomenėje toliau kaupta per neetatinių korespondentų tinklus, keičiantis infor­ macija su kitais leidiniais ar sekant jų publikacijas. Lietuvos okupacijų metu informacijos gavimas virto didele proble­ ma, tuo labiau, kad šiuokart, skirtingai nuo I pasaulinio karo metų,

262

PABAIGOS Ž O D IS

išeiviai neturėjo galimybės pasiųsti savo atstovus į Lietuvą, kad savo akimis pamatytų, kas joje vyko. Teko kliautis retų atvykėlių pasakoji­ mais ir įvairiais kanalais gauta informacija. Šiuo atveju į TSRS gilumą pasitraukę LKP veikėjai turėjo pranašumą - jų į Lietuvą siųsti žmonės galėjo perduoti surinktą informaciją radijo ryšiu, be to, kažkiek nau­ dota ir TSRS žvalgybinių institucijų informacija. Išeiviams tai buvo neprieinama. Il pasaulinio karo metu jų ryšiai su JAV ir kitomis žvalgybomis buvo epizodiški (išskyrus LAF). Be to, jie tapo TSRS žvalgybos objektu, o LKP visaip skatino P. Rotomskį rūpintis, kad patektų į oponentų organizacijas ir kauptų informaciją apie jas. Silpo tradicinės informacijos kaupimo institucijos - išeivių žiniasklaidos įmonės, iš anksčiau atsineštos priemonės informacinės er­ dvės plėtrai, konkrečiai, spaudos platinimui keliaujant po kolonijas ir renkant prenumeratą ar spaudos vajai, beveik išnyko arba nusilpo ir daugiau tarnaudavo esamos padėties išsaugojimui. Tai pasakytina ir apie prieš porą dešimtmečių sukurtas informacijos valdymo ir sklai­ dos struktūras, kaip ALDLD ar Lietuvių katalikų spaudos draugiją. Po 3 deš. pradžios išnyko specialios informacinės struktūros - in­ formaciniai biurai, fragmentiškai veikė išeivių srovių informacinės struktūros, spaudos skyriaus neturėjo ir Lietuvos pasiuntinybė JAV. Okupavus Lietuvą, vėl teko prisiminti seną patirtį, buvo sukurtas LKI, LAIC, Informacijos biuras Berne, pasiuntinybės ir konsulatai ėmėsi informacinių centrų funkcijų, tačiau nė vienas iš jų savo aktyvumu, išradingumu ir ryšiais su kitataučių žiniasklaida toli gražu neprilygo J. Gabrio Lietuvių informaciniam biurui Šveicarijoje ir 2-3 deš. Vašing­ tone veikusiam Informaciniam biurui. Kaip ir prieš porą dešimtmečių, informacinių veiksmų buvo ima­ masi siekiant įvairių tikslų, pavyzdžiui, pramušti informacinę blokadą (tokiais galima laikyti LDT pastangas skelbti informaciją apie Lietuvą amerikiečių žiniasklaidoje), daryti įtaką sprendimus priimantiems as­ menims (šiuo atveju vėl tenka kalbėti apie LDT atstovų susitikimus su JAV ir kitų kraštų pareigūnais, memorandumų jiems įteikimą ir siun­ timą), neutralizuoti atskirų asmenų informacinę veiklą (A. Smetonos, K. Pakšto, P. Rotomskio), išsaugoti ar nutekinti informaciją. Vėl, kaip 263

LIETUVA PRIES LTSR

ir I pasaulinio karo metu, išnaudota JAVkaro metu funkcionavusi in­ formacijos kontrolė ir valdžios institucijoms teikta melaginga ar ten­ dencinga informacija apie oponentus. 3 deš. pradžioje dauguma išeivijos informacinių procesų nukrypo į tikslų bendruomenės viduje siekimą, bet 1940-ųjų įvykiai vėl privertė juos peržiūrėti ir visomis įmanomomis priemonėmis siekti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tam vėl buvo panaudota prieš keletą dešimtmečių sukurta ir išnaudota schema: JAV ir kitų šalių valdžios institucijoms siųsti protesto laiškai ir pareiškimai dėl sovietinių repre­ sijų Lietuvoje, reikalavimai nepripažinti okupacijos ir paremti jos teisę atgauti nepriklausomybę, to paties reikalauta ir Kongreso bei Senato nariams skirtose peticijose, laiškai ir protestai kitataučių spaudai, rea­ gavimas į jos informacijos apie Lietuvą klaidas, rengti protesto mitin­ gai ir kiti renginiai, į juos stengtasi pasikviesti amerikiečių politikus, tikintis, kad tai atkreips ir vietos žiniasklaidos dėmesį. Šiuokart, skirtingai nuo XX a. 2-3 deš., nebuvo sukurtas ryškesnis ilgalaikės informacinės kampanijos modelis. Ko gero, viena iš prie­ žasčių buvo sparti įvykių kaita (vienus okupantus pakeitė kiti, o tiems atėjus jaustas jų laikinumas), nebuvo visą laiką veikusios vienos, ryš­ kios struktūros, į kurią būtų galėję orientuotis kiti, koks buvo J. Gabrio LIB, be to, nebuvo ir tokių ryškių akcijų, kokiomis buvo V. Vilsono ir popiežiaus paskelbtos Lietuvių dienos I pasaulinio karo metu. Tiesa, šiuokart ne taip, kaip prieš porą dešimtmečių, informacinės priešpriešos dalyviai turėjo aiškius tikslus - viena pusė gynė Lietuvos teisę į nepriklausomybę, kita - tvirtino Lietuvos, savanoriškai tapu­ sios sudėtine TSRS dalimi, mitą. Abi pusės orientavosi į ryšių su kitų šalių vadovaujančiais sluoksniais paiešką ir jų informavimą, siekiant jų palankių sprendimų, abi šias pastangas jungė su kitų dviejų Balti­ jos šalių - Latvijos ir Estijos - likimo bendrumu, kartu darant viską dėl įtakos plačiųjų sluoksnių nuomonei, ir jei tam viena pusė mėgino steigti specialias informacines institucijas ir plėtoti jų veiklą, tai kita, komunistai, formaliai beveik nieko nekurdami, veikė suderintai, iš už­ kulisių vadovaujant R Rotomskiui. Informaciniai centrai mėgino sekti tuo modeliu, kaip ir jų pirm­ takai prieš porą dešimtmečių - leido ir platino literatūrą, siuntė savo medžiagą išeivių ir JAVspaudai, skatino jai rašyti išeivius, teikė infor­ 264

PABAIGOS Ž O D IS

maciją apie Lietuvą ir išeivių veiklą jos labui, veikė kaip lobistai, rengė politikams siųstų rezoliucijų pavyzdžius ir ieškojo ryšių su svarbiais politikais, bet šiuokart neturėjo tokios paramos, kokią turėjo 1917-1918 m. LIB teikė „Committee on Public Information“, kurio dėka daug su Lietuva susijusios medžiagos pasirodė JAVspaudoje. Taip pat šiuokart nebuvo ryžtasi tokiai simpatijos Lietuvai kėlimo kampanijai, kokiai 1919 m. buvo pasamdytas Carl Byoir ir jo komanda, nekalbant jau apie mažesnes; išimtimi būtų grupės tautininkų mėgi­ nimas samdyti ryšių su visuomenės specialistus aukų savo fondui rin­ kimui išnaudojant A. Smetoną. Nepavyko pasiekti, kad Baltijos šalių klausimas būtų nors kartą tapęs JAVKongreso svarstymo objektu, kaip buvo 1919 m. Tai galėjo lemti keletas priežasčių, viena iš jų, išeivijos se­ nėjimas ir jos aktyvumo mažėjimas. Il pasaulinio karo metais nebebu­ vo kalbos apie šimtus tūkstančių dolerių, kuriuos sukaupdavo srovių fondai, šįkart džiaugtasi keliais tūkstančiais, o mitingo metu surinkti keli šimtai dolerių jau atrodydavo įspūdinga suma. Tai neleido plėtoti aktyvesnės informacinės veiklos, kurią dar silpnino ir srovių nesuta­ rimai ir kitąsyk išeivių, JAV atsidūrusių Lietuvos piliečių ir Lietuvos diplomatų, bendro požiūrio neradimas. Aišku, tai kėlė išeivių nepasi­ tenkinimą ir atsiliepė pastangoms įtraukti į šią veiklą kuo platesnius jų sluoksnius bei nors iš dalies prilygti tam judėjimui, koks buvo XX a. 2-3 deš. (nedera pamiršti bendruomenės senėjimo ir jaunimo prara­ dimo, kurį iš dalies atstūmė vidaus kovos. Neišnaudotas galimybes liudija didelės sumos, išleistos JAVkaro paskolos lakštų pirkimui, tuo tarpu tautiniams fondams, palyginus su jais, tekdavo skatikai). Tačiau didžiausia kliūtimi buvo Vakarų šalių politika. 1940 m. ne­ pripažinusios Lietuvos ir kitų Baltijos šalių aneksijos, oficialiai jos laikėsi šios politikos, bet, tapusios TSRS sąjungininkėmis kare, de faeto į ją užsimerkė, išeiviams ir diplomatams leisdamos puoselėti viltį, kad Baltijos šalių likimas bus sprendžiamas po karo, laikantis Atlanto chartijos principų. Kalbant apie informacinės kovos dalyvius, galima pastebėti, kad iniciatyvą veikloje už išeivių bendruomenės ribų stengėsi išlaikyti Lietuvos diplomatai, ir tai neretai neigiamai atsiliepdavo bendroms pastangoms, nors, sakysim, LDT turėjo daug geresnes sąlygas lobis­

265

LIETUVA PRIEŠ LTSR

tinei veiklai, tačiau ženklesni laimėjimai - susitikimai su F. Ruzveltu ar aukštais JAV pareigūnais - dažniausiai buvo pasiekiami išeivių ry­ šių dėka. Tam galima rasti nemažai priežasčių, ne paskutinis vaidmuo teko ir komplikuotai pasiuntinio R Žadeikio asmenybei. Jo nuolatinis siekis kontroliuoti bet kokias išeivių pastangas šioje sferoje ir rūpestis, kad tik jie neperžengtų jo jiems skirto „talkininkų“ vaidmens ribų. Informacinių kovų pobūdį ir intensyvumą visada lemia priešas, kurio informacijos poveikį siekiama neutralizuoti, ar tikslai. Šiuo­ kart, nežiūrint išeivių bendruomenės susiskaldymo, ir jos viduje, ir už jos ribų buvo vienas bendras priešas - TSRS ir jos sąjungininkai išeiviai komunistai (iš kitų išorės priešų epizodiškai rūpesčių keldavo tik lenkai, reikšdami pretenzijas į Vilnių, vėl, kaip ir prieš porą dešim­ tmečių, turėję ir didesnius finansinius išteklius, ir geresnę informa­ cinę infrastruktūrą, ir daugiau sąjungininkų). Abiejų besigrumiančių tarpusavyje pusių galutinis tikslas buvo Vakarų šalių vyriausybių ir plačiųjų gyventojų sluoksnių parama: vienai pusei - remti Lietuvos siekius atgauti nepriklausomybę, kitai - siekiant ją pripažinti inte­ gralia TSRS dalimi. Tai darė įtaką ir informacinės mitologijos kūrimui bei jos naudoji­ mui kognityvinėms schemoms. Šiuo atveju viena pusė iš paskutiniųjų siekė išlaikyti Lietuvos Respublikos kaip laikinai faktiškai suverenumo netekusios, bet juridiškai tebeegzistuojančios valstybės su tam tikro­ mis valstybinėmis institucijomis užsienyje įvaizdį, kita - savanoriškai, laisvų rinkimų dėka prie TSRS prisijungusios naujos, neregėtai daug per vienerius metus pasiekusios ir su fašizmu drauge su kitomis TSRS respublikomis kovojančios Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respubli­ kos, kurios liaudis protestuoja prieš imperialistų kėslus nepripažinti jos pasirinkimo, įvaizdį. Abi pusės šių įvaizdžių kūrimui ir palaikymui rėmėsi istorija, savaip ją modifikuodamos. Jei viena pusė viduramžių kovas su kryžiuočiais traktavo kaip garbingą savo istorijos puslapį, kurių metu Vakarai buvo apginti nuo mongolų veržimosi, o Rytai - nuo kryžiuočių, tai kita šioje kovoje akcentavo artimus ryšius su rusais. Išsiskyrė požiūris ir į XX a. istoriją. Jei vienai pusei kovos už ne­ priklausomybę buvo tautos valios gyventi nepriklausomai įrodymas, nepriklausomybės metai - visuomeninio, ekonominio ir kultūrinio 266

PABAIGOS Ž O D IS

suklestėjimo laikmetis, kuris buvo įmanomas tik dėka nepriklauso­ mybės, tai kitai 1918-1920 m. siejosi su Vakarų imperialistų intrigo­ mis, kuriomis siekta susilpninti busimąją TSRS, sukuriant aplink ją marionetinių valstybių skydą, o nepriklausomybės metai - ištisinis valdančiųjų klikos rūpestis savo gerbūviu ir visų pažangių jėgų atsto­ vų persekiojimo laikmetis, pasibaigęs kvietimu, kad Vokietija oku­ puotų Lietuvą. Pagrindinis veiksnys, išryškinęs požiūrių skirtumus - 1940-ųjų ir vėlesnių metų įvykiai Lietuvoje bei jų mitologizavimas. Viena pusė vertino juos kaip aneksiją ir Lietuvos prijungimą prie TSRS prievartos būdu, kita pusė žiūrėjo kaip į revoliuciją, kurios išraiška tapo savano­ riškas stojimas į TSRS. 1941 m. birželis ir sukilimas vienai pusei - maža viltis atgauti nepriklausomybę, o sukilimas - liudijimas, kad tauta buvo prieš stojimą į TSRS, kitai - grupės išdavikų bailūs veiksmai. Taipogi abi pusės kūrė mitus apie pasipriešinimą vokiečių okupa­ cijai: jei viena pusė daugiau apie taikų vokiečių reikalavimų boikotavimą ir už tai patirtas represijas, tai kita labiau mėgavosi fantastiniais kruvinų žudynių ir nebūtų partizanų mūšių vaizdais, kartu ypač daug dėmesio skirdama 16-osios divizijos kaip tautinio kovinio dalinio mi­ tui (beje, šie mitai ir karo metų straipsniai tapo vos ne svarbiausiu šal­ tiniu sovietiniams istorikams, pavyzdžiui, Povilo Štaro darbams apie sovietinius partizanus Lietuvoje). Reikia pastebėti, kad, nežiūrint dviejų nepriklausomybės dešim­ tmečių, Lietuvos valstybė ir jos istorija buvo mažai žinoma pasaulyje (XX a. viduryje kitakalbėje spaudoje buvo galima rasti pareiškimų, kad lietuviai ir rusai - tai viena tauta). Sovietinė pusė gan sėkmingai išnaudojo ne tik savo strateginių sienų užtikrinimo mitą, bet ir isto­ riškai jai priklausiusių žemių (tarp jų - ir Baltijos šalių) teisėto su­ sigrąžinimo mitą, apeliuodama į plačiuosius amerikiečių sluoksnius (girdi, kas būtų, jei atsiskirtų Floridos valstija ir pasaulio šalys pradėtų diskutuoti, ar jai verta vėl susijungti su JAV). Šiuo atveju oponentus gelbėjo Atlanto chartijos mitas, teigęs, kad jokie teritoriniai pasikeiti­ mai negali būti pripažįstami prieš jų gyventojų valią. Kalbant apie šios kovos perkėlimą į išeivių bendruomenę, kur so­ vietinė pusė siekė, kad visa išeivija pripažintų Lietuvos tapsmą sovie­ tine, matomos jos aktyvesnės pastangos naudoti „kojos tarpduryje“ 267

LIETUVA PRIES LTSR

taktiką, t. y. įtraukti kuo daugiau išeivių į TSRS rėmimo akcijas, kad kuo daugiau jų siųstų siuntinius ir laiškus 16 divizijos kariams. Kita pusė ir mėgino tai išnaudoti, sakysim, rinko parašus po peticija E Ru­ zveltui, nors ir nepasiekė tokio masto, kaip prieš porą dešimtmečių. Naudotas ir I pasaulinio karo metu išbandytas aukos mitas, akcen­ tuojant sovietinių represijų žiaurumus, 1941 m. tremtinių likimą ir karo pradžios žudynių aukas, iš vienos pusės, iš kitos, kaip minėta, šalia realių žydų žudynių, skleistas ir fantastiškų vokiečių vykdytų lie­ tuvių žudynių mitas. Abi pusės aukos mitą vėlgi siejo ir su šimtapro­ centinio lietuvio - JAVpatrioto, visais galimais būdais remiančio JAV karo veiksmus ar tiesiogiai juose dalyvaujančio, įvaizdžiu, kuris už savo pastangas reikalauja atlygio - teisingumo savo istorinei tėvynei. Kaip ir kiekviename kare, taip ir informaciniame sėkmė nere­ tai priklauso nuo dalyvių ir nuo to, ar jis puolamasis, ar ginamasis. Abiejų pusių dalyviai - pakankamai patyrę kovotojai, patirties įgavę dar XX a. 2-3 deš. Tiesa, dalis to meto aktyvių veikėjų, pavyzdžiui, K. Česnulis, B. Mastauskas ir kiti, buvo beveik pasitraukę iš aktyvios lietuviškos veiklos, bet kai kurie - M. Vinikas, K. Pakštas, L. Šimutis ir kiti - darbavosi rankoves pasiraitoję. Informacinių kovų „akademijas“ buvo praėję ir komunistai A. Bimba, R. Mizara ir kiti, o P. Rotomskis sukaupė nemenkus įgūdžius pogrindžio veikloje Lietuvoje. Tačiau rei­ kia pripažinti, kad tarp jų neatsirado tokių, kurie savo kūrybiškumu ir ryšiais būtų galėję lygintis su J. Gabriu ar B. Mastausku. Kova bendruomenės viduje buvo ir puolamojo, ir ginamojo pobū­ džio, bet užjos ribų Lietuvos nepriklausomybę rėmusiai pusei papras­ tai teko vytis įvykius ir ginti Lietuvos interesus, kai galimybės daž­ nai teleido vienaip ar kitaip atsiliepti į priešo veiksmus. Skirtingai nei prieš porą dešimtmečių, nepavyko inicijuoti reikšmingų, kitataučių žiniasklaidos dėmesio patraukusių akcijų.

Il pasaulinio karo pabaiga Europoje užbaigė vieną šios kovos etapą. Nežiūrint visko, ko gero, Lietuvos pusės pasiekimus galima vertinti teigiamai: vienas iš svarbiausių tikslų buvo pasiektas - jos sovietinė okupacija išliko nepripažinta ir tai buvo daug, atmenant, kad Lietuvai, kaip ir kitoms Rytų Europos šalims, JAV ir kitų Vakarų šalių politikai buvo tekęs aukos, siekiant tam tikrų tikslų, vaidmuo. 268

PABAIGOS Ž O D IS

TSRS ir LTSR, neįstengusios pasiekti pergalės šiame fronte, nepa­ siekė ir kito tikslo - išeivių bendruomenėje LTSRpripažino tik komu­ nistai. Kalbant apie kovojusių pusių siekį išplėtoti savo įtaką, sunku pasakyti, kas laimėjo, neturint patikimų duomenų. Tegalima vadovau­ tis spaudos duomenimis apie mitingų dalyvių skaičius ir aukų kiekius. Tačiau ir jais negalima pasikliauti, nes tie patys skaičiai irgi buvo kovos objektas - visos pusės kaltino viena kitą jų išpūtimu ir perlenkimu. Ko gero, būtų teisingiausia teigti, kad per šiuos metus srovės kiekybiškai išlaikė ankstesnes pozicijas: vyresnioji karta neskubėjo keisti per metų metus nusistovėjusių pažiūrų, o jaunimas negrįžtamai tolo nuo lietu­ viškų reikalų. Nors komunistų pusė karo pabaigą pasitiko optimistiškai, vargu ar daug jų suprato, kad į areną įžengia naujas priešas, kurį įžvelgė R Rotomskis prieš palikdamas JAV. Viename iš paskutiniųjų laiškų iš Niujorko jis rašė bendraminčiams, kad didžiausias jų rūpestis artimoje ateityje bus ne senieji išeiviai, o pabėgėliai iš Lietuvos, palikę ją prieš antrą sovietinę okupaciją. Tie, kurie gavo „Displaced Person“ vardą ir po karo nesutiko grįžti į okupuotą tėvynę. P. Rotomskis kaip į vandenį žiūrėjo.

SUMMARY

Lithuanian emigres at the turn of the 19th and 20th centuries acquired rich experience in the information war. This book is an attempt at an overview ofhow emigres and the Lithuanian diplomatic service (LDS) used information as a weapon at the start of the occupation of Lithua­ nia in 1940-1945 to support the attempts by Lithuania to regain its independence. Both the emigre community and the LDS represented Lithuania to leaders of foreign states and the wider public as an ille­ gally annexed, yet still independent and legally existing, state. At the same time, the author tries to describe the situation with information at the beginning of the 1940s, when emigres and the LDS used information to achieve their various goals, such as for separate operations against a person or an opposing organisation, or for bigger campaigns to neutralise the damage done by a hostile press, to form a positive image and influence public opinion, and to influence the decisions of different governments in favour of Lithuania’s case. The changes of information myths are tracked, that is, which facts and ar­ guments were used to support the aims at different stages. The author also makes an attempt to expose secret information processes (the us­ age of intelligence). The changing situation of 1940-1945 defines the “fragmented”struc­ ture of the book, according to the historical circumstances and the features of the use of information. The book consists of four parts: • The first part looks into public perceptions and the changes in them, and into information activity in relation to the reactions to the occupation of Lithuania by the Soviets (in 1940) and the Nazis (1941-1942). 270

• • •

The second part is devoted to the events of 1942, when infor­ mation activity was influenced by the fact that the USAjoined in World War II and became an ally of the USSR. The third part deals with the information activity of 1943 and the first half of 1944, when there was a hope of evading the Soviet occupation. The fourth part deals with the second half of 1944 and the be­ ginning of 1945, when all information attempts became a reac­ tion to the second occupation of Lithuania by the Soviets. Writing the book was rather problematic, because the events

in the emigre community of this time are not the focus of much inter­ est. Only a few researchers analyse episodes or persons in the emigre life of the time. Therefore, the main source was archival material and the press from the time.

In the middle ofthe 20th century, the Lithuanian emigre communi­ ty was already mature, but it went through significant changes. At the beginning of the 1920s, when the USA halted immigration, the com­ munity stopped growing. Emigres from independent Lithuania were re-directed, and their communities in South America (Brazil, Argen­ tina and Uruguay) and Canada started growing. They went through similar processes as the community in the USA had several decades before. Political, public, cultural and religious institutions grew within them, and specific information spaces were evolving. They were in­ fluenced also by the LDS, which supported parishes, educational in­ stitutions and the press. At the same time, we can notice a division of the communities into separate streams and usage of information means for their own goals. The diplomats had less impact on Ameri­ can immigrants, especially after the coup of 1927 in Lithuania, which the majority of immigrants regarded with animosity. However, much changed after the 1940 occupation by the Soviets, which was support­ ed by emigres from Communism without hesitation. The basis of the information activity of the emigre community in the USA and other countries was, as previously, the dissemination of printed and oral information that influenced processes in the com­ munity and in its political streams. This was especially true of the new

271

LIETUVA PRIES LTSR____________________________________________________________________

communities and radical emigre groups in the USA: with the help of the Lithuanian Communist Party (LCP), a strong stream of Commu­ nists owning information infrastructures formed. The dissemination of oral information was continued through speakers; however, the earlier group of amateur speakers became weaker, because new people rarely joined it, despite all the attempts of the Communists to train new speakers. The speakers were further used to spread information at one event (a meeting or circle) and with­ in so-called “speech tours”, but these were smaller and attracted fewer people than in the 1920s and 1930s. Cinema was still popular, but the Communists had better possibilities, as they could use films produced and dubbed in Lithuanian in the USSR during World War IL Their opponents had just a few copies of old films about Lithuania, and had no hopes getting the material into film chronicles. The radio had a wide influence, and different groups of emigres had several Lithua­ nian radio hours. The attempts to organise radio broadcasting from the BBC or the USA to Lithuania were not successful; neither were the efforts of diplomats to commemorate Independence Day (February 16) by radio messages. Some visual information means were used in the events organised by Americans in support of the US military ac­ tion. Folklore groups were active in this context, but this was far from the achievements of the emigre community during World War I. It was easy to get information from Lithuania before 1940. The edi­ torial boards of emigre periodicals usually received it from their spe­ cial correspondents or like-minded supporters in Lithuania. Informa­ tion from colonies was received through the network of freelance cor­ respondents or by exchanging information with other publications. Another channel was the monitoring of the press. The occupation of Lithuania cut off the flow of information from Lithuania. Ėmigrės did not have a chance to send representatives to Lithuania as they had during World War I. They had to rely on stories brought by rare persons arriving and information collected through various channels. When Germany occupied Lithuania in June 1941, the members ofthe LCP who fled to the USSRhad an advantage. They received information about Lithuania from their envoys via radio communication, and could use Soviet intelligence information. 272

Emigres did not have these possibilities. Their contacts with US intelligence and other allies were rare. Besides, they were objects of Soviet surveillance themselves. P. Rotomskis was sent to work in the Consulate General of the USSR in New York, and he actually led the LCP. Members of the LCP instigated him to get access to opposing organisations and to collect information about them. The traditional institutions of information collection, the emigre mass media, were losing their power. Press dissemination tours to col­ onies, subscriptions and press campaigns disappeared, or lost strength and served to preserve the earlier situation. After the 1920s, special information structures, information bureaus, disappeared. Even the Lithuanian embassy in the USA did not have a press department. Af­ ter the occupation of Lithuania, the old experience was remembered again, and the following institutions were created: the Lithuanian Cul­ tural Institute, the Lithuanian-American Information Center, the In­ formation Bureau in Berne, etc. Consulates and embassies turned into information centres, but none was as active and inventive, or had bet­ ter connections with the non-Lithuanian press, as J. Gabrys’ Lithua­ nian Information Bureau in Switzerland and the Information Bureau in Washington in the 1920s and 1930s Information actions aimed to achieve various goals: to break the in­ formation blockade (such as LDS efforts to publish information about Lithuania in the American press), to influence decision-makers (meet­ ings of LDS representatives with officials of the USA and other states, sending memoranda to them), to neutralise the information spread by others, and to preserve or leak information. Emigres exploited USA wartime information control, and supplied specially tailored informa­ tion about opponents to governmental institutions. By the 1920s, most of the information processes in the emigre community were directed towards internal community aims, but the events of the 1940s made everyone re-address them again, and seek the restoration of Lithuania’s independence. For this purpose, a scheme created several decades ago was used: letters of protest and reports on Soviet repressions were sent to institutions of the USA and other countries, as well as demands to support the right of Lithua­ nia to independence and not to recognize it as a part of the USSR; 273

LIETUVA PRIEŠ LTSR

the mistakes about Lithuania in the non-Lithuanian press were con­ stantly corrected; protest meetings and other events were organised, and American politicians were invited to attend them, in the hope of drawing the attention of the local media. This period differed from the 1910s and 1920s, as no long-term in­ formation campaign model was created. One of the reasons for this was the rapid development of events (one occupying power was ex­ changed for another, and that one was clearly temporary). There was no clear structure that was active all the time, like Gabrys Lithuanian Information Bureau, and no significant actions similar to the Lithua­ nian Days announced by W. Wilson and the Pope during World War I. The participants in information confrontation had clear goals: one side was defending the right of Lithuania to independence, the other tried to confirm the myth that Lithuania had voluntarily joined the USSR and had become an integral part of it. Both sides sought rela­ tions with the leaders of other countries, and tried to provide them with information that could result in decisions useful to the relevant side. These efforts were united with those of two other countries that had suffered a similar fate, Latvia and Estonia. Both sides also tried to influence public opinion. One side struggled to create and develop special information institutions; the other, the Communists, did not formally create anything, but acted in co-operation, led from backstage by Rotomskis. Information centres used the same model as their predecessors had several decades ago: they published and disseminated literature, they sent material to the emigre and US press, they stimulated writing by emigres, they provided information about Lithuania and the sup­ port of emigres for its cause, they lobbied the governments of other countries, they prepared resolutions and sent them to politicians, they looked for contacts among the political elite, but they did not have the same support that was provided by the Committee on Public Informa­ tion in 1917-1918. During this period, no one had enough resolution to work on the campaign to solicit support for Lithuania as in 1919, when Carl Byoir and his team, not to speak of other smaller companies, were hired to conduct it. Only the Nationalist Party (Tautininkai) tried to employ 274

PR specialists to collect money for their foundation. They also exploit­ ed A. Smetona for that purpose. Nothing helped to influence the US Congress to include the issue of the Baltic States in its agenda, as was done in 1919. There could be several reasons for this: the emigre com­ munity was growing old and its activities diminished, and the younger generation was torn apart by disagreements between fractions and with the LDS. The latter had ruined the efforts to consolidate wider groups of emigres. The missed opportunities were evidenced by the large sums spent to buy US war bonds by emigres, while the national funds attracted very few donors. However, the biggest barrier was the Western countries that did not acknowledge the annexation ofthe Baltic States in 1940. Officially they agreed to recognise the fact of the occupation; however, being allies of the USSR in the war, they chose to ignore it and allowed the emi­ gre community and the LDS to hope that the fate of the Baltic States would be decided after the war in the spirit of the Atlantic Charter. Lithuanian diplomats tried to retain their initiative in the actions taken beyond the emigre community, and very often their actions did damage the common efforts. The LDS had much better conditions for lobbying, but more significant outcomes, such as meeting with ED. Roosevelt or other senior American officials, could most often be achieved with the help of contacts in the emigre community. There were multiple reasons to explain this situation, but the complicated personality of P. Zadeikis, the Lithuanian ambassador to the USA, and his wish to control all the actions were among them. The character and intensity of information wars are usually defi­ ned by the goals and the need to neutralise the information impact of the enemy. Despite the fragmentation of the emigre community, there was only one main enemy: the USSR and its Communist emigre allies (other enemies did not make any trouble, except some Polish attempts to argue their right to Vilnius). Both fighting sides wanted to influence the decisions of the governments of Western countries and the opinions of their populations. One side tried to convince them that Lithuania should be independent, the other that it should remain an integral part of the USSR.

275

LIETUVA PRIEŠ LTSR

These goals influenced the creation of information mythology and its use for cognitive frameworks. In this case, one side tried to main­ tain the image of the Republic of Lithuania as a country that had lost its sovereignty only temporarily, but still existed legally as a state with real governmental institutions. The other side created the myth about free voting and elections that resulted in the Soviet Socialist Republic of Lithuania voluntarily joining the USSR, and achieving huge results in just one year; its people were fighting Fascism together with other Soviet republics, and protested against imperialist attempts to dismiss its choice. Both sides used historical facts by modifying them to fit in with these images. If one side treated the medieval wars with the Crusaders as an honoured part of history that served to stop Mongolian penetra­ tion to the West and the Crusaders’invasion of the East, the other side emphasised the close partnership with the Russians in these wars. The views on the history of the 20th century were also different. For one side, the fight for independence was evidence of the peoples will to be independent, the years of independence were treated as a period of a social, economic and cultural flourishing. For the other side, the period 1918-1920 was evidence of the intrigues of Western imperialists seeking to weaken the future USSR by creating around it a shield of puppet states; and the years of independence were marked by the elites concern about its well-being and by the persecution of all progressive forces, that ended with an invitation to Germany to occupy Lithuania. The cornerstone of creating myths for both sides was the year 1940, and the events in Lithuania and around it. One side was promoting ideas about annexation and the coercive inclusion of the country into the USSR. Another talked about a mass revolution and its free will expressed in voluntarily joining the USSR. The insurrection of June 1941 for one side was a sign that the people were against joining the USSR, and of the hope of regaining independence; for the other it was just the actions of several traitors. Both sides created myths about the opposition to the German oc­ cupation. One side described the peaceful boycotting of German de­ mands and resulting repressions; the other told about fantastic bloody

276

massacres and unbelievable partisan battles, as well as paying much attention to the myth of the 16th Lithuanian Division as a national fighting unit. Despite the years of independence, the Lithuanian state and his­ tory were not widely known in the world. There were still remarks in the international press that Lithuanians and Russians were the same nation. The Soviet side successfully exploited myths of the strategic security of its borders and the legitimate return of historically owned lands (including the Baltic states), thus appealing to the wider Ameri­ can public (what would happen if Florida decided to separate from the USA, and the world discussed if it should join the USA again). In this case, the opponents could fall back on the Atlantic Charter, stating that territorial changes could not be recognized against the will of the local population. Inside the emigre community, the Soviet side sought that all ac­ knowledge Lithuania as part of the USSR. It was active in attracting as many emigres as possible to the actions to support the Soviet strug­ gle: sending parcels and letters to soldiers in the 16th Division, that is, using “foot in the door” tactics. The other side tried to use the same opportunities to collect signatures to a petition to send to Roosevelt, but could not achieve the same strength as in the 1920s. The emphasis on cruel Soviet repressions, deportations and massa­ cres on the one hand, and the mixing of both real and fictional killings of Jews and Lithuanians by Germans on the other, were also used to revive the myth of the martyr exploited during World War I. Thus, both sides were trying to relate martyrdom to the right of a true Li­ thuanian: the American patriot who supports US war actions or takes part in them directly, and only wants for his sacrifices one thing, jus­ tice for his historic homeland. In the information war, success depends on the participants’ acti­ vity, and on whether it is offensive or defensive. Speaking about par­ ticipants, we can see experienced fighters on both sides. They gained experience during the 1920s and 1930s. Inside the emigre community, the fight was both offensive and defensive, but beyond its borders the supporters of Lithuanian independence had to catch up with events and defend the interests of Lithuania in a situation when the possibi277

LIETUVA PRIEŠ LTSR

lities only allowed reacting to enemy actions. No significant actions that would attract the attention of the international media were initia­ ted, and that was a difference from similar efforts of the period three decades ago.

In May 1945 one of the stages in the struggle was over. Probably the achievements of the Lithuanian side can be evaluated positively: one of the most important aims was achieved, and the Soviet occupation was not acknowledged as legitimate. It was firmly established that the USA and other Western politicians, for various reasons, assigned to Lithuania and other East European countries the rolė of martyrs. The USSR and Soviet Lithuania were incapable of reaching victory on this front. They did not reach the other goal either: Soviet Lithu­ ania was not acknowledged in the emigre community, except by the Communists. Both parties tried to expand their influence, but there is no reliable data about which one won. We can use only data found in the press about the numbers of participants at meetings and the amount of donations collected. But this data is not entirely reliable, as the numbers were the object of a struggle as well. Both parties accused each other of exaggerating. It is possible to speculate that during these years the political streams retained the same number of members: the older generation was in no hurry to change their long-term views, while young people were not interested in Lithuanian matters. Though the emigres from Communism were optimistic about the end of the war, probably only very few realised that a new enemy was entering the information arena. Before leaving the USA, Rotomskis was very aware of this enemy: tens of thousands of Lithuanians, dis­ placed persons who had run away from the second Soviet occupation. They caused many problems for the leaders of the Lithuanian Com­ munist Party during the post-war years.

278

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI

ARCHYVINIAI ŠALTINIAI LIETUVOS CENTRINIS VALSTYBĖS ARCHYVAS 1. Bagočius P. Laiškas K. R. Pustai. 1941, gruodžio 18. Apr. 656. F. 5. B. 757. L. 37-38. 2. Bajoras F. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, lapkričio 28. Apr. 656. F. 5. B. 757. L. 31. 3. Balkonas J. Laiškas C. Hull. 1942, birželio 6. Apr. 656. F. 2. B. 136. L. 52. 4. Baltramaitis C. V. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, vasario 27. Apr. 656. F. 2. B. 925. L. 38. 5. Balutis B. K. Laiškas J. Rajeckui Londonas. 1941, vasario 28. Apr. 656. F. 2. B. 127. L 211 6. Balutis B. K. Telegrama P. Žadeikiui. 1942, liepos 2. Apr. 656. F. 2. B. 118. L. 64. 7. Belazaras Joseph. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, vasario 25. Apr. 656. F. 2 B. 955. L. 19. 8. Bielskis J. J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, balandžio 5. Apr. 656. F. 2. B. 135. L. 1. 9. Bielskis J. J. Laiškas P. Žadeikiui Los Angeles. 1944, sausio 17. Apr. 656. F. 2. B. 877. L 153. 10. Bielskis J. J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, vasario 23. Apr. 656. F. 2. B. 782. L. 132. 11. Birbala V. Laiškas J. Budriui. 1943, rugpjūčio 27. Apr. 656. F. 2. B. 923 L. 169. 12. Budrys J. Laiškas J. J. Bielskiui. 1943, balandžio 27. Apr. 656. B. 2. F. 884. L. 28. 13. Budrys J. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, birželio 6. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 26. 14. Budrys J. Laiškas P. Daužvardžiui. 1944, gruodžio 19. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 271. 15. Budrys J. Laiškas J. Poshkai. 1942, vasario 11. Apr. 656. B. 2. F. 899. L 10. 16. Budrys J. Laiškas V. Sirvydui. 1943, rugpjūčio 13. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 136-137. 17. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui 1941. Apr. 656. F. 2. B. 191. L. 7.

279

LIETUVA PRIEŠ LTSR

18. Budrys J. Laiškas R Žadeikiui. 1941, sausio 8. Apr. 656. F. 2. B. 1133. L. 1. 19. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, sausio 8. Apr. 656. F. 2. B. 779. L. 20. 20. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 2. Apr. 656. F. 2. B. 757. L. 11. 21. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 15. Apr. 656. F. 5. B. 757. L. 17. 22. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 17. Apr. 656. F. 5. B. 757. L. 23. 23. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 22. Apr. 656. F. 5. B. 757. L. 28. 24. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, kovo 3. Apr. 656. F. 2. B. 722. L. 1. 25. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, balandžio 17. Apr. 656. F. 2. B. 878. L. 1. 26. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, birželio 4. Apr. 656. F. 2. B. 136. L. 49. 27. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, birželio 11. Apr. 656. F. 2. B. 136. L. 55. 28. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, birželio 15. Apr. 656. F. 2. B. 136. L. 56. 29. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, birželio 19. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 35. 30. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, birželio 20. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 36. 31. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui 1942, liepos 17. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 42. 32. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, liepos 20. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 44. 33. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, rugsėjo 17. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 13-14. 34. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, rugsėjo 9. Apr. 656. F. 2. B. 923. L. 157. 35. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, rugsėjo 28. Apr. 656. F. 2. B. 100. L. 114. 36. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui 1943, lapkričio 5. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 123. 37. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, lapkričio 12. Apr. 656. F. 2. B. 923. L. 202. 38. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gruodžio 2. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 119. 39. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gruodžio 6. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 123. 40. Budrys P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gruodžio 8. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 13. 41. Budrys P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gruodžio 9. Apr. 656. F. 2. B. 923. L. 225. 42. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gruodžio 16. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 124. 43. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gruodžio 22. Apr. 658. F. 1. B. 57. L. 96-99. 44. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 129. 45. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943. Apr. 656. F. 2. B. 136. L. 74. 46. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, kovo 15. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 160. 47. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugpjūčio 10. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 118. 48. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, lapkričio 27. Apr. 656. F. 2. B. 904. P. 21. 49. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, lapkričio 28. Apr. 656. F. 2. B. 884. L. 71. 50. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, gruodžio 7. Apr. 656. F. 2. B. 904. L. 65.

280

51. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, sausio 8. Apr. 656. F. 2. B. 905. L. 6. 52. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, sausio 22. Apr. 656. F. 2. B. 905. L. 14. 53. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, sausio 24. Apr. 656. F. 2. B. 905. L. 15. 54. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, sausio 29. Apr. 656. F. 2. B. 905. L. 22-23. 55. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, sausio 31. Apr. 656. F. 2. B. 905. L. 25. 56. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, vasario 28. Apr. 656. F. 2. B. 905. L. 57. 57. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, balandžio 9. Apr. 656. F. 2. B. 906. L. 72- 74. 58. Budrys J. Lietuvos GKNew Yorkeveikla 1941.1942, kovo 10. Apr. 656. F. 2. B. 136. L 35. 59. Bure K. Laiškas J. Budriui Apr. 656. F. 2. B. 753. L 1. 60. Caldwell Robert J. Laiškas S. Welles. 1945, balandžio 13. Apr. 656. F. 2. B. 906. L. 77. 61. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui. 1942, rugsėjo 24. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 15. 62. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui. 1942, rugsėjo 25. Apr. 663. F. 1. B. 166. L. 122. 63. Daužvardis P. Laiškas laikraščių redaktoriams. 1942, liepos 27. Apr. 656. F. 2. B. 674. L 99. 64. Daužvardis P. Laiškas Turner Catledge. 1942, liepos 20. Apr. 663. F. 1. B. 9. L. 12-13. 65. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1940, gruodžio 12. Apr. 656. F. 2. B. 779. L. 10. 66. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, sausio 10. Apr. 656. F. 2. B. 779. L. 21. 67. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, liepos 11. Apr. 656. F. 2. B. 754. L. 45. 68. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1941, rugpjūčio 29. Apr. 656. F. 2. B. 754. L 57. 69. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 1d. Apr. 656. F. 2. B. 754. L. 64. 70. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 16. Apr. 656. F. 2. B. 754. L. 84. 71. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 28. Apr. 656. F. 2. B. 754. L. 156. 72. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1942, sausio 24. Apr. 656. F. 2. B. 922. L. 9. 73. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, kovo 2. Apr. 663. F. 1. B. 166 L. 31. 74. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1942, kovo 4. Apr. 663. F. 1. B. 166 L. 30. 75. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, kovo 8. Apr. 656. F. 2. B. 922. L. 44. 76. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, kovo 27. Apr. 663. F. 1. B. 166. L. 43. 77. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1942, balandžio 3. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 65. 78. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, gegužės 14. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 79. 79. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, birželio 16. Apr. 663. F. 1. B. 12. L. 49. 80. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, rugpjūčio 15. Apr. 656. F. 2. B. 922. L. 106. 81. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1942, rugsėjo 5. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 11. 82. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, rugsėjo 16. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 12.

281

LIETUVA PRIEŠ LTSR

83. Daužvardis R Laiškas P. Žadeikiui. 1942, rugsėjo 23. Apr. 663. F. 1. B. 9. L. 42. 84. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, spalio 10. Apr. 656. F. 2. B. 781. L. 4. 85. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, spalio 15. Apr. 663. F. 1. B. 166. L. 125. 86. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, spalio 19. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 22. 87. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, spalio 24. Apr. 656. F. 2. B. 922. L. 264. 88. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, spalio 26. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 146. 89. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, lapkričio 2. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 36. 90. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, lapkričio 14. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 41. 91. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, lapkričio 25. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 45. 92. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, lapkričio 28. Apr. 656. F. 2. B. 781. L. 24. 93. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942. Apr. 656. F. 2. B. 133. L. 24. 94. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, sausio 26. Apr. 663. F. 1. B. 166. L. 163. 95. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, vasario 2. Apr. 656. F. 2. B. 781. L. 71. 96. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, rugpjūčio 2. Apr. 656. F. 2. B. 1217. L. 75. 97. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, rugpjūčio 28. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 143. 98. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gruodžio 21. Apr. 658. F. 1. B. 57. L. 94. 99. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, sausio 3. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 51. 100. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, vasario 4. Apr. 656. F. 2. B. 782. L. 12. 101. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, vasario 5. Apr. 656. F. 2. B. 782. L. 14. 102. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, vasario 16. Apr. 656. F. 2. B. 782. L. 46. 103. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, balandžio 17. Apr. 656. F. 2. B. 901. L. 13. 104. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugpjūčio 14. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 121. 105. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, lapkričio 1. Apr. 663. F. 1. B. 164. L. 21. 106. [Dokumentas be pavadinimo]. 1943. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 75. 107. Gabaliauskas S. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, rugsėjo 16. Apr. 656. F. 2. B. 921. L. 59. 108 Gečys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, balandžio 19. Apr. 656. F. 2. B. 884. L. 92. 109. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1940, lapkričio 21. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 14. 110. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, rugsėjo 29. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 39-41. 111. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, sausio 16. Apr. 656. F. 2. B. 52. L. 3. 112. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, vasario 12. Apr. 656. F. 2. B. 52. L. 2. U3. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, balandžio 18. Apr. 656. F. 2. B. 922. L 106-108. 114. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, lapkričio 15. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 115.

282

115. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, sausio 8. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 124. 116. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, liepos 5. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 149. 117. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugpjūčio 5. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 181. 118. Graužinis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugsėjis. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 133. 119. Graužinis K. Laiškas P. Žadeikiui. Be datos. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 146-147. 120. Graužinis K. Pro memoria. 1942, sausio 5. Apr. 656. F. 2. B. 52. L. 1. 121. Graužinis K. Pro memoria apie atitaisymą Maskvos paleistos informacijos dėl Pabaltės kraštų nusistatymo. 1943, rugpjūčio 4. Apr. 656. F. 2. B. 26. L. 112. 122. Grigaitis P. Laiškas ALT nariams. 1943, lapkričio 27. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 6. 123. Grigaitis P. Laiškas M. Vinikui. 1943, gruodžio 21. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 20. 124. Grigaitis P. Laiškas M. Vinikui. 1943, gruodžio 26. Apr. 658. F. 1. B. 57. L. 100. 125. Grigaitis P. Laiškas P. Žadeikui. 1941, spalio 16. Apr. 656. F. 5. B. 757. L. 19. 126. Grigaitis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, lapkričio 6. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 96. 127. Grinius K. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, liepos 11. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 39 128. Grinius K. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 22. Apr. 656. F. 5. B. 757. L. 25-26. 129. Grinius K. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, kovo 26. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 86-89. 130. Grinius K., Pakštas K. Laiškas P. Žadeikiui 1943, sausio 18. Apr. 656. F. 2. B. 760. L 71. 131. Jurginis Juozas. Pro memoria. Apr. 656. F. 2. B. 1239. L. 28. 132. Yčaitė H. Laiškas E. Ruzvelt. 1942, rugsėjo 6. Apr. 656. F. 2. B. 620. L. 39-40. 133. Yčaitė H. Lietuvos studentės-delegatės į International student service kongresą (Va­ šingtonas, 1942. 9. 2-5) nuotykiai. Apr. 656. F. 2. B. 620. L. 23-36. 134. Yčaitė H. Pro memoria P. Žadeikiui. 1945, balandžio 14. Apr. 656. F. 2. B. 620. L. 93. 135. Iškarpa iš “Chicago sun”. Apr. 658. F. 1. В. 57. L. 147. 136. Iškarpa iš New York Post - 1941. August 22. Apr. 656. F. 2. B. 921. L. 56. 137. JAV Valstybės departamentas. Laiškas Lietuvos pasiuntinybei. 1942, lapkričio 21. Apr. 656. F. 2. B. L. 112. 138. Jurgėla K. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, birželio 8. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 34. 139. Rajeckas J. Informacija apie pasikalbėjimą su NY Times korespondentu Kluckhoim. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 17-18. 140. Rajeckas J. Laiškas J. Budriui. 1944, balandžio 6. Apr. 656. F. 2. B. 901. L. 2. 141. Rajeckas J. Laiškas Lietuvos spaudos biurui Berne. 1940, lapkričio 5. Apr. 656. F. 2. B. 621. L. 45.

283

LIETUVA PRIES LTSR

142. Rajeckas J. Laiškas A. Šalnai 1944, kovo 2. Apr. 656. F. 2. B. 307. L. 490. 143. Rajeckas J. Laiškas P. Žadeikui. 1942, gegužės 27. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 24. 144. Karpis R. S. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, birželio 29. Apr. 656. F. 2. B. 682. L. 1. 145. Rižiūtė M. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, kovo 12. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 62. 146. Klimas P. Laiškas J. Rajeckui. 1941, vasario 17. Apr. 656. F. 2. B. 1200. L. 1. 147. Rūmas P. Laiškas J. Rajeckui. 1941, gruodžio 28. Apr. 656. F. 2. B. 1200. L. 5-6. 148. Rraus Rene. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, sausio 29. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 5. 149. Laučka J. B. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, balandžio 7. Apr. 656. F. 2. B. 1211. L. 3. 150. Lietuviams didelis laimėjimas. Apr. 656. F. 2. B. 781. L. 318. 151. Lietuvos Generalinio konsulato New Yorke Demokratinių Lietuvių suvažiavimo (Amerikos lietuvių komunistų) įvykusio NY 1943 gruodžio 18 ir 19 dienomis apžvalga. Apr. 658. F. 1. B. 57. L. 133-142. 152. Lietuvos konsulatas Niujorke. Informacija URM apie ALDLD. 1940, kovo 29. Apr. 658. F. 1. B. 57. L. 29-30. 153. Lietuvos konsulatas Niujorke. Informacija URM apie Darbininkų susivienijimą. 1940, kovo 31. Apr. 658. F. 1. B. 57. L. 11-13. 154. Lietuvos pasiuntinybės aktas (projektas). 1942, rugpjūčio 22. Apr. 656. F. 2. B. 877. L 53. 155. Lietuvos pasiuntinybės Pietų Amerikai veiklos 1941 metais apžvalga ir Argentinos ir Urugvajaus lietuvių kolonijų veikla. 1942, sausio 13. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 54-60. 156. Lithuanian national relieffund. Statement ofpolicy. 1941, liepos 7. Apr 656. F. 2. B. 754. L 39. 157. Moley R. Laiškas J. Budriui. 1944, vasario 28. Apr. 656. F. 2. В. 924. L. 58. 158. Nežinomas asmuo. Laiškas P. Grigaičiui 1943, gruodžio 18. Apr. 656. F. 2. B. 680. L 19. 159. Nežinomas asmuo. Laiškas P. Žadeikiui. Bernas. 1942, rugpjūčio 24. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 55-56. 160. Norem O. Laiškas JAVvalstybės sekretoriui 1942, liepos 31. Apr. 663. F. 1. B. 166. L 79. 161. Norkus R. Laiškas J. Budriui. 1941, spalio 1. Apr. 656. F. 2. B. 921. L. 65. 162. Olis A. Laiškas P. Žadeikiui. Apr. 656. F. 2. B. 754. L. 69. 163. Ožinskas, Norkus. Laiškas P. Žadeikiui 1941, rugpjūčio 1. Apr. 656. F. 2. B. 921. L. 52. 164. Pakalnis N. Laiškas P. Žadeikiui. 1940, rugsėjo 28. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 27. 165. Paruošta dėl Office of War Information. 1943, lapkričio 15. Apr. 656. E 2. В. 306. L 177-179. 166. Pro memoria apie Lietuvos pasiuntinio Pietų Amerikoje dr. R. Graužinio padarytus pareiškimus ryšyj su nauja padėtimi Lietuvoje. 1941, rugpjūčio 14. Apr. 656. B. 2. F. 52. L 6. 167. Pro memoria apie pasikalbėjimus su ponu Arciševskiu. 1942, birželio 8. Apr. 656. F. 2. B. 52. L. 9.

284

168. Pro memoria apie vyriausybės pasikeitimą Argentinoje. 1943, birželio 4-5. Apr. 656. F. 2. B. 52. L. 18. 169. Protokolas. Apr. 656. F. 2. B. 780. L. 7. 170. Prunskis J. Laiškas P. ŽadeikiuL Apr. 656. F. 2. B. 884. P. 16. 171. Remarks by the Lithuanian minister in USA. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 16. 172. Ruzvelt E. Laiškas H. Ycaitei. Apr. 656. F. 2. B. 620. L. 37. 173. Senn A. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugpjūčio 8. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 184. 174. Simutis A. Pro memoria. 1943, kovo 27. Apr. 656. F. 2. B. 78. L. 5. 175. Siunčiama spauda. 1944, birželio 13. Apr. 656. F. 2. В. 307. L. 49. 176. Spec. korespondentas. Lietuvos nepriklausomybės „16 vasario” minėjimas Vašing­ tone. Apr. 656. F. 2. B. 779. L. 111-114. 177. Smetona J. Laiškas P. ŽadeikiuL Klivlandas. 1943, kovo 28. Apr. 656. F. 2. B. 760. L 79. 178. Smetona J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, liepos 23. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 53. 179. Smetona J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, balandžio 18. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 39. 180. Stašinskas V. Pro memoria. 1943 m. gruodžio 7 d. L1C pasitarimo reikalu. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 14. 181. Stilsonas J. Laiškas J. Budriui. 1940, balandžio 17. Apr. 658. F. 1. B. 57. L. 19-20. 182. Strakauskas V. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gegužės 28. Apr. 656. F. 2. B. 884. L. 39. 183. Surveys, inc. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, vasario 8. Apr. 656. F. 2. B. 236. L. 70. 184. Šalna A. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gruodžio 24. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 132-133. 185. Šeinius I. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, rugpjūčio 11. Apr. 656. F. 2. B. 1238. L 45. 186. Šeinius I. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, spalio 30. Apr. 656. F. 2. B. 1238. L. 68. 187. Šeinius I. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, vasario 5. Apr. 656. F. 2. B. 1238. L. 77. 188. Šeinius I. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, lapkričio 28. Apr. 656. F. 2. B. 1238. L. 89-90. 189. Šeinius I. Laiškas P. ŽadeikiuL 1944, kovo 28. Apr. 656. F. 2. B. 1238. L. 104-105. 190. Šimutis L. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, sausio 31. Apr. 656. F. 2. B. 1238. L. 96. 191. Šeinius I. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, rugsėjo 28. Apr. 656. F. 2. B. 1238. L. 87. 192. Šis šifras vadinsis vardu „BALUTIS TREČIAS*. Apr. 656. F. 2. B. 427. L. 26-33 193. Sirvydas V. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, rugpjūčio 5. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 130. 194. Sirvydas V. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, rugpjūčio 8. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 132. 195. Todor M. W. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, rugsėjo 15. Apr. 663. F. 1. B. 12. L. 61.

285

LIETUVA PRIES LTSR

196. Turauskas E. Laiškas J. Rajeckui. 1941, vasario 22. Apr. 656. E 2. B. 425. L. 8. 197. Turauskas E. Laiškas P. ŽadeikiuL 1942, kovo 14. Apr. 656. F. 2. B. 424. L. 61. 198. Tysliavienė V. Kaip galima pritarti. Iškarpa iš laikraščio. Apr. 656. F. 2. B. 680. 199. The Quarrie corporation. Laiškas P. ŽadeikiuL 1944, sausio 24. Apr. 656. F. 2. B. 955. L 9. 200. VLIKas. Laiškas K. Griniui. Kaunas-Vilnius. 1944, rugsėjo 30. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 53. 201. Vaičiulaitis A. Laiškas P. ŽadeikiuL Roma. 1940, lapkričio 16. Apr. 656. F. 2. B. 1247. L 14. 202. Valuišis A. Laiškas P. ŽadeikiuL 1942, balandžio 29. Apr. 656. F. 2. B. 1249. L. 46. 203. Vinikas M. Laiškas P. Grigaičiui. 1943, gruodžio 9. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 16-18. 204. Vinikas M. Laiškas P. Grigaičiui. 1943, gruodžio 22. Apr. 658. F. 1. B. 57. L. 95. 205. Žadeikienė. Laiškas Onai BiežieneL 1945, kovo 17. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 53. 206. Žadeikis P. Laiškas Onai Aksomaitis. 1943, gegužės 21. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 27. 207. Žadeikis P. Laiškas J. Bačiūnui. 1944, balandžio 25. Apr. 656. F. 2. B. 307. L. 249. 208. Žadeikis P. Laiškas F. Bagočiui. 1941, gruodžio 4. Apr. 656. F. 5. B. 757. L. 35. 209. Žadeikis K. Laiškas F. Bagočiui. 1942, spalio 9. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 302. 210. Žadeikis P. Laiškas B. K. Balučiui 1945, sausio 31. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 719. 211. Žadeikis P. Laiškas J. J. Bielskiui 1945, balandžio 25. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 53. L 344. 212. Žadeikis P. Laiškas A. Bilmaniui. 1942, balandžio 8. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 27-30. 213. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui P. DaužvardžiuL 1942, gegužės 19. Apr. 663. F. l B. 166. L 57. 214. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui, P. DaužvardžiuL 1942, rugpjūčio 22. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 4-6. 215. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui P. DaužvardžiuL 1942, spalio 6. Apr. 656. F. 2. B. 760. L18--19. 216. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui, P. DaužvardžiuL 1942, gruodžio 7. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 73. 217. Žadeikis P. Laiškas f. Budriui. 1940, liepos 24. Apr. 656. F. 2. B. 191. L 134. 218. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, sausio 8. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 551. 219. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, balandžio 30. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 203. 220. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, gegužės 29. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 102. 221. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, gegužės 29. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 104. 222. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, liepos 12. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 496. 223. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, liepos 30. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 471. 224. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, rugsėjo 16. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 356.

286

225. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, rugsėjo 18. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 351. 226. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, rugsėjo 18. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 353. 227. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, spalio 4. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 287. 228. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, gruodžio 17. Apr. 656. F. 2. B. 921. L. 104. 229. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, gruodžio 29. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 4. 230. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, kovo 15. Apr. 656. F. 2. B. 424. L. 60. 231. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, kovo 31. Apr. 656. F. 2. B. 922. L. 91. 232. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, gegužės 14. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 754. 233. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, gegužės 30. Apr. 656. F. 2. B. 136. L. 42. 234. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, birželio 1. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 690. 235. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, birželio 11. Apr. 656. F. 2. B. 136. L. 54. 236. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, rugpjūčio 5. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 506. 237. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, rugpjūčio 25. Apr. 656. B. 2. F. 304. L. 431. 238. Žadeikis P. Laiškas I. Budriui. 1942, rugsėjo 14. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 385. 239. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, gruodžio 21. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 36 240. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, vasario 22. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 432. 241. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, kovo 12. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 350. 242. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, balandžio 16. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 81. 243. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gegužės 17. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 45. 244. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, lapkričio 4. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 227-228. 245. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, lapkričio 5. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 222. 246. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, lapkričio 30. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 9. 247. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gruodžio 4. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 107. 248. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gruodžio 6. Apr. 656. F. 2. B. 923 L. 217. 249. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gruodžio 8. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 75. 250. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gruodžio 12. Apr. 656. F. 2. B. 923 L. 232. 251. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gruodžio 16. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 125. 252. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gruodžio 18. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 130 253. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 112. 254. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui 1944, vasario 22. Apr. 656. F. 2. B. 900. L. 62. 255. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, kovo 15. Apr. 656. F. 2. B. 900. L. 100. 256. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, kovo 24. Apr. 656. F. 2. B. 307. L. 393

287

LIETUVA PRIES LTSR

257. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, balandžio 1. Apr. 656. F. 2. B. 307. L 390. 258. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, balandžio 20. Apr. 656. F. 2. B. 307. L 266. 259. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, gegužės 5. Apr. 656. F. 2. B. 307. L 232. 260. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui 1944, gegužės 9. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 162. 261. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, gegužės 11. Apr. 656. F. 2. B. 307. L. 169. 262. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, gegužės 23. Apr. 656. F. 2. B. 307. L. 126. 263. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, gegužės 26. Apr. 656. F. 2. B. 307. L. 109. 264. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui 1944, birželio 14. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 133. 265. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, birželio 24. Apr. 656. F. 2. B. 307. L. 10. 266. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, liepos 24. Apr. 656. F. 2. B. 902. L. 15. 267. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, liepos 26. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 565. 268. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui 1944, rugpjūčio 3. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 177. 269. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui 1944, rugpjūčio 14. Apr. 656. F. 2. B. 877. L 120. 270. Žadeikis P. Laiškas). Budriui 1944, rugsėjo 5. Apr. 656. F. 2. B. 903. L. 4. 271. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, rugsėjo 5. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 165. 272. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui 1944, rugsėjo 21. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 347. 273. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, rugsėjo 28. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 339. 274. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, lapkričio 16. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 155. 275. Žadeikis P Laiškas J. Budriui. 1944, lapkričio 17. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 230. 276. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, lapkričio 27. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 127. 277. Žadeikis R Laiškas J. Budriui 1944, gruodžio 2. Apr. 656. F. 2. B. 904. L. 62. 278. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944. Apr. 656. F. 2. B. 924. L. 55. 279. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1945, sausio 26. Apr. 656. F. 2. B. 905. L. 19. 280. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1945, kovo 12. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 545. 281. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1945, kovo 14. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 523. 282. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1945, kovo 17. Apr. 656. F. 2. B. 906. L. 19 283. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1945, balandžio 16. Apr. 656. F. 2. B. 906. L. 79. 284. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui 1945, gegužės 7. Apr. 656. F. 2. B. 906. L. 87. 285. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. Be datos. Apr. 656. F. 2. B. 905. L. 45. 286. Žadeikis P. Laiškas J. Bulevičiui (Boley). 1941, spalio 1. Apr. 656. F. 2. B. 921. L. 66. 287. Žadeikis P. Laiškas K. Bure. 1942, birželio 26. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 606. 288. Žadeikis P. Laiškas Columbia Broadcasting system. 1941, sausio 30. Apr. 656. F. 2. В. 302. L. 495.

288

289. Žadeikis P. Laiškas Ch. Cheledin. 1940, rugpjūčio 28. Apr. 656. R2. B. 191. L. 339. 290. Žadeikis P. Laiškas David J. Dallin. 1943, rugpjūčio 2. Apr. 656. E 2. B. 306. L. 443. 291. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1940, rugpjūčio 26. Apr. 656. F. 2. B. 133. P. 56. 292. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1940, lapkričio 15. Apr. 656. F. 2. B. 131. L. 73. 293. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1941, kovo 4. Apr. 656. F. 2. B. 1217. L. 5. 294. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1941, kovo 31. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 293. 295. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1941, gegužės 20. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 43. 296. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1941, liepos 1. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 575. 297. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1941, liepos 3. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 568. 298. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1941, rugpjūčio 27. Apr. 656. F. 2. B. 133. L. 10. 299. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1941, rugsėjo 10. Apr. 663. F. 1. B. 166. L. 35. 300. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, kovo 23. Apr. 663. F. 1. B. 166. L. 44. 301. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, gegužės 18. Apr. 663. F. 1. B. 166. L. 67. 302. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, rugpjūčio 31. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 417. 303. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1942, rugsėjo 6. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 389-390. 304. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, spalio 17. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 272. 305. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, spalio 28. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 148. 306. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1942, lapkričio 3. Apr. 656. F. 2. B. 760. L 37-38. 307. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1942, lapkričio 29. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 47-48. 308. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, kovo 12. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 348. 309. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, gegužės 12. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 69. 310. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, gegužės 17. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 96. 311. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, gegužės 26. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 10. 312. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, liepos 23. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 454. 313. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1943, rugpjūčio 3. Apr. 656. F. 2. B. 674. L 129. 314. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1944, rugpjūčio 23. Apr. 656. F. 2. B. 877 L. 122. 315. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1944, rugsėjo 7. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 47. 316. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1944, rugsėjo 21. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 346. 317. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1944, lapkričio 27. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 124 318. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1945, kovo 6. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L 53. L 588. 319. Žadeikis P. Laiškas A. Deksniui. 1944, rugpjūčio 7. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 509.

289

LIETUVA PRIES LTSR

320. Žadeikis P. Laiškas E. DevenieneL 1940, lapkričio 7. Apr. 656. E 2. B. 1162. L. 9. 321. Žadeikis P. Laiškas E. Devenienei. 1945, kovo 12. Apt 656. F. 2. B. 1234. L. 53. L. 554. 322. Žadeikis P. Laiškas diplomatams Berne. 1944, gegužės 13. Apr. 656. F. 2. B. 426. L 70. 323. Žadeikis P. Laiškas P. E. Galiniui. 1943, kovo 18. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 312. 324. Žadeikis P. Laiškas J. Gečui. 1945, gegužės 8. Apr. 656. F. 2. B. 884. L. 283. 325. Žadeikis P Laiškas A. Geručiui. 1945, vasario 28. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 614. 326. Žadeikis P. Laiškas Gilbert Grovemor. 1944, gruodžio 12. Apr. 656. F. 2. B. 308. L 93. 327. Žadeikis P. Laiškas V. Gyliui. 1943, lapkričio 1. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 241. 328. Žadeikis P. Laiškas V. Gyliui. 1943, gruodžio 13. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 50-51. 329. Ž adeikis P. Laiškas V. Gyliui. 1944, rugsėjo 11. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 383-384. 330. Žadeikis P. Laiškas S. Girdvainiui. 1943, spalio 29. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 246. 331. Žadeikis P. Laiškas S. Girdvainiui. 1944, gruodžio 21. Apr. 656. F. 2. B. 426. L. 122. 332. Žadeikis P. Laiškas K. Graužimui. 1942, kovo 27. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 72-73 333. Žadeikis P. Laiškas K. Graužimui. 1942, birželio 1. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 80. 334. Žadeikis P. Laiškas K. Graužimui. 1942, lapkričio 12. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 93. 335. Žadeikis P. Laiškas K. Graužimui. 1944, sausio 11. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 125. 336. Žadeikis P. Laiškas K. Graužimui. 1944, sausio 23. Apr. 656. F. 2. B. 126. L. 126. 337. Žadeikis P. Laiškas J. Grybui. 1940, liepos 9. Apr. 656. F. 2. B. 191. L. 86. 338. Žadeikis P. Laiškas P. Grigaičiui. 1941, spalio 14. Apr. 656. F. 2. B. 757. L. 16. 339. Žadeikis P. Laiškas P. Grigaičiui. 1941, lapkričio 26. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 113. 340. Žadeikis P. Laiškas P. Grigaičiui. 1943, lapkričio 30. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 10. 341. Žadeikis P. Laiškas K. Griniui. 1941, lapkričio 17. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 145. 342. Žadeikis P. Laiškas K. Griniui. 1941, gruodžio 20. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 23. 343. Žadeikis P. Laiškas K. Griniui. 1943, kovo 24. Apr. 656. F. 2. B. 760. L. 82. 344. Žadeikis P. Laiškas K. Griniui. 1944, liepos 8. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 36. 345. Žadeikis P. Laiškas K. Griniui. 1944, liepos 14. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 43. 346. Žadeikis P. Laiškas K. Griniui (neišsiųstas). 1944, liepos 14. Apr. 656. F. 2. B. 308. L 614. 347. Žadeikis P. Laiškas W. Hallm Tuke. 1941, spalio 10. Apr. 656. F. 2. B. 754. L. 73. 348. Žadeikis P. Laiškas „Hugh Harman productions”. 1944, balandžio 5. Apr. 656. F. 2. В. 307. L. 328. 349. Žadeikis P. Laiškas H. YčaiteL 1942, rugsėjo 18. Apr. 656. F. 2. B. 620. L. 47. 350. Žadeikis P. Laiškas H. Yčaitei. 1943, balandžio 21. Apr. 656. F. 2. B. 620. L. 62. 351. Žadeikis P. Laiškas išeivių laikraščių redaktoriams. 1943, gegužės 17. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 33.

290

352. Žadeikis P. Laiškas J. Kajeckui. 1940, spalio 19. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 665. 353. Žadeikis P. Laiškas K. Karpiui. 1940, lapkričio 25. Apr. 656. F. 2. B. 131. L. 98. 354. Žadeikis P. Laiškas K. S. Karpiui. 1944, spalio 16. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 271. 355. Žadeikis P. Laiškas J. Kneižiui. 1943, balandžio 21. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 161. 356. Žadeikis P. Laiškas J. B. Končiui. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 44. 357. Žadeikis P. Laiškas LA1C. 1945, sausio 26. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 55. 358. Žadeikis P. Laiškas LAIC. 1945, kovo 10. Apr. 656. F. 2. B. 680. L. 60. 359. Žadeikis P. Laiškas J. Laučkai. 1942, vasario 18. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 61. 360. Žadeikis P. Laiškas J. Laučkai. 1942, lapkričio 6. Apr. 656. F. 2. B. 922. L. 278. 361. Žadeikis P. Laiškas J. Laučkai. 1943, vasario 11. Apr. 656. F. 2. B. 1155. L. 11. 362. Žadeikis P. Laiškas Ch. Laukaičiui. 1942, birželio 3. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 90. 363. Žadeikis P. Laiškas Ch. Laukaičiui 1943, kovo 3. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 396. 364. Žadeikis P. Laiškas Lietuvos diplomatams JAV. 1940, lapkričio 6. Apr. 656. F. 2. B. 13LL 34. 365. Žadeikis P. Laiškas S. Lozoraičiui. 1940, lapkričio 9. Apr. 656. F. 2. B. 131. L. 55. 366. Žadeikis P. Laiškas S. Lozoraičiui. 1943, gegužės 5. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 111. 367. Žadeikis P. Laiškas S. Lozoraičiui. 1945, sausio 31. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 725. 368. Žadeikis P. Laiškas S. Lozoraičiui. 1945, vasario 1. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 714. 369. Žadeikis P. Laiškas J. Marchuloniui. 1940, rugsėjo 9. Apr. 656. F. 2. B. 754. L. 1. 370. Žadeikis P. Laiškas J. A. Nauheim. 1941, birželio 23. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 251. 371. Žadeikis P. Laiškas „The Nation“ redaktoriui. 1943, balandžio 16. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 175. 372. Žadeikis P. Laiškas nežinomam asmeniui 1943, spalio 31. Apr. 656. F. 2. B. 425. L. 154. 373. Žadeikis P. Laiškas nežinomam asmeniui 1943, lapkričio 14. Apr. 656. F. 2. B. 425. L 173. 374. Žadeikis P. Laiškas A. Oliui. 1943, sausio 21. Apr. 656. F. 2. B. 781. L. 51. 375. Žadeikis P. Laiškas A. Oliui. 1945, balandžio 16. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 385. 376. Žadeikis P. Laiškas N. Pakalniui. 1941, spalio 24. Apr. 656. F. 2. B. 884. L. 4. 377. Žadeikis P. Laiškas K. Pakštui. 1944, rugpjūčio 23. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 463. 378. Žadeikis P. Laiškas K. Pakštui. 1944, gruodžio 18. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 46. 379. Žadeikis P. Laiškas H. S. Parsons. 1944, lapkričio 4. Apr. 656. F. 2. B. 877 L. 166. 380. Žadeikis P. Laiškas P. L. Pivaronui. 1940, rugsėjo 16. Apr. 656. F. 2. B. 191. L. 424. 381. Žadeikis P. Laiškas A. Polišaičiui A. 1942, liepos 6. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 585.

291

LIETUVA PRIEŠ LTSR

382. Žadeikis P. Laiškas redaktoriams. 1940, rugpjūčio 23. Apr. 656. E 2. B. 300. L. 310. 383. Žadeikis P. Laiškas redaktoriams. 1940, rugsėjo 25. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 576. 384. Žadeikis P. Laiškas redaktoriams. 1940, lapkričio 15. Apr. 656. F. 2. B. 131. L. 69. 385. Žadeikis P. Laiškas „Romeike press dipping“. 1943, gegužės 21. Apr. 656. F. 2. B. 305. L 31. 386. Žadeikis P. Laiškas A. Senn. 1942, spalio 12. Apr. 656. F. 2. B. 304. L 291. 387. Žadeikis P. Laiškas Th. Shamiui. 1941, vasario 5. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 473. 388. Žadeikis P. Laiškas V. Sholiui. 1940, spalio 12. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 652. 389. Žadeikis P. Laiškas A. Smetonai 1941, birželio 24. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 21. 390. Žadeikis P. Laiškas A. Smetonai 1942, sausio 20. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 123. 391. Žadeikis P. Laiškas J. Smetonai. 1944, birželio 5. Apr. 656. F. 2. B. 307. L. 85. 392. Žadeikis P. Laiškas G. H. Smith. 1941, gruodžio 12. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 64. 393. Žadeikis P. Laiškas P. Stašinskui. 1942, spalio 12. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 75. 394. Žadeikis P. Laiškas J. Šauliui. 1942, balandžio 20. Apr. 656. F. 2. B. 424. L. 113. 395. Žadeikis P. Laiškas I. Šeiniui. 1940, rugsėjo 19. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 445. 396. Žadeikis P. Laiškas I. Šeiniui. 1941, lapkričio 22. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 130. 397. Žadeikis P. Laiškas L. Šimučiui. 1940, rugsėjo 9. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 383. 398. Žadeikis P. Laiškas L. Šimučiui. 1940, rugsėjo 25. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 574. 399. Žadeikis P. Laiškas L. Šimučiui 1940, spalio 3. Apr. 656. F. 2. B. 131. L 99. 400. Žadeikis P. Laiškas L. Šimučiui 1940, lapkričio 8. Apr. 656. F. 2. B. 131. L. 52. 401. Žadeikis P. Laiškas L. Šimučiui. 1941» kovo 19. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 319. 402. Žadeikis P. Laiškas L. Šimučiui. 1941, gegužės 9. LCVA 656-2-302. L. 180. 403. Žadeikis P. Laiškas L. Šimučiui. 1941, gegužės 12. Apr. 656. F. 2. B. 302. L. 174-175. 404. Žadeikis P. Laiškas V. Sirvydui 1943, gegužės 12. Apr. 656. F. 2. B. 305. L. 67. 405. Žadeikis P. Laiškas „Tėvynės“redaktoriui 1940, rugsėjo 23. Apr. 656. F. 2. B. 300. L 463. 406. Žadeikis P. Laiškas A. J. Tomkui. 1944, gruodžio 4. Apr. 656. F. 2. B. 308. L. 90. 407. Žadeikis P. Laiškas A. Valušiui. 1942, gegužės 2. Apr. 656. F. 2. B. 1249. L. 47. 408. Žadeikis P. Laiškas A. Valušiui. 1943, birželio 16. Apr. 656. F. 2. B. 306. L. 537. 409. Žadeikis P. Laiškas A. Vaičiulaičiui. 1942, sausio 20. Apr. 656. F. 2. B. 304. L. 123. 410. Žadeikis P. Laiškas A. Vaičiulaičiui 1943, rugpjūčio 20. Apr. 656. F. 2. B. 306. L 408. 411. Žadeikis P. Laiškas P. Vainiūnui 1940, rugpjūčio 28. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 338. 412. Žadeikis P. Laiškas J. Vaišnorui. 1941, lapkričio 17. Apr. 656. F. 2. B. 303. L. 149. 413. Žadeikis P. Laiškas P. Vileišiui. 1940, rugpjūčio 28. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 337.

292

ąią, Žadeikis P. Laiškas P. Vileišiui. 1940, spalio 3. Apr. 656. F. 2. B. 300. L. 619.

415. Žadeikis P. Laiškas P. J. Žiūriui 1942, birželio 4. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 92. 416. Žadeikis P. Laiškas P. J. Žiūriui 1943, balandžio 14. Apr. 656. F. 2. B. 682. L. 6. 417. Žadeikis P. Laiškas P. J. Žiūriui 1943, balandžio 19. Apr. 656. F. 2. B. 682. L. 11. 418. Žadeikis P. Laiškas P. J. Žiūriui 1943, gegužės 3. Apr. 656. F. 2. B. 682. L. 15. 419. Žadeikis P. Laiškas P. J. Žiūriui 1945, kovo 8. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L 53. L 567-568. 420. Žadeikis P. Telegrama Rene Kraus. 1942, birželio 2. Apr. 656. F. 2. B. 899. L. 33. 421. Žadeikis P. Pastabos dėl LS leidimo. 1943, liepos 15. Apr. 656. F. 2. B. 877. L. 115-116. 422. Žadeikis P. Pro memo dėl redaktorių susitikimo. 1945, vasario 1. Apr. 656. F. 2. B. 1234. L. 53. 423. Žadeikis P. A statement to the press. 1944, lapkričio 1. Apr. 656. F. 2. B. 904. L. 3. 424. Žiūris J. P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, gegužės 30. Apr. 656. F. 2. B. 674. L. 87. 425. Žiūris P. J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, kovo 13. Apr. 656. F. 2. B. 682. L. 2-5. 426. Žiūris P. J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gegužės 31. Apr. 656. F. 2. B. 682. L. 17. 427. Žiūris P. J. Laiškas P. Žadeikiui. Apr. 656. F. 2. B. 682. L 19.

LIETUVOS YPATINGASIS ARCHYVAS 428. AKP Lietuvių federacijos CB sekretorius V. Gravys. Laiškas LKP CK (Lietuvoje). F. 77. Apr. 5. B. 31. L. 27. 429. [Abekas] Fredas. Laiškas Dimitrui. 1943, vasario 3. F. 15808. Apr. 2. B. 52. P. 53. 430. Abekas F. Laiškas Dimitrui. Čikaga. 1943, gegužės 29. F. 15808. Apr. 2. B. 52. P. 66. 431. [Abekas] Ferdinandas. Laiškas P. RotomskiuL 1942, gruodžio 24. Čikaga. F. 15808. Apr. 2. B. 52. P. 50-52. 432. Agitadjos-propagandos skyriaus rugsėjo mėn. darbo planas. F. 1771. Apr. 6. B. 113. L 2. 433. Amerikos lietuvių padėties apžvalga. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 106. 434. Antihitlerinio pogrindinio katalikų leidinio projektas. Apr. 1. F. 2. B. 150. L. 46. 435. Angarietis Z. Laiškas Amerikos darbininkų partijos CK. 1926, balandžio 4. F. 77. Apr. 9. B. 34. L 21-24. 436. Baltušis J. Lietuvos radijo redakcijos darbo 1943m. ataskaita. Apr. 1771. F. 6. B. 144. L 46. 437. Bimba A. Paaiškinimas dėl gubernatoriaus Lengmano paskelbtos „Baltijos valsty­ bių dienos“. F. 1771. Apr. 2. B. 327. L. 170-172.

293

LIETUVA PRIEŠ LTSR

438. Bruklino lietuvių mitingo sveikinimo telegrama J. Paleckiui. 1942, gegužės 17. Apr. 1771. F. 4. B. 169 L 9. 439. Dekanozovas V. Laiškas J. Paleckiui. 1942, lapkričio 23. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 84. 440. Dekanozovas V. Laiškas J. Paleckiui 1943, gegužės 17. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 126. 441. Dekanozovas V. Laiškas A. Sniečkui. 1943, balandžio 1. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 78. 442. Dekanozovas V. Laiškas A. Sniečkui. 1943, balandžio 1. F. 177I. Apr. 5. B. 168. P. 54. 443. Dekanozovas V. Laiškas A. Sniečkui. 1943, gegužės 10. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 97. 444. Dekanozovas V. Laiškas A. Sniečkui, J. Paleckiui 1943, vasario 4. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 24. 445. Dekanozovas V. Laiškas A. Sniečkui, J. Paleckiui. 1943, vasario 10. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 18. 446. Dekanozovas V. Laiškas A. Sniečkui, J. Paleckiui, M. Gedvilui. 1943, sausio 20. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 18. 447. Dekanozovas V. Laiškas A. Sniečkui, J. Paleckiui, M. Gedvilui. 1943, saus. 31. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 21. 448. Dekanozovas V. Laiškas A. Sniečkui, J. Paleckiui. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 128. 449. Dekanozovas. Laiškas A. Sniečkui, J. Paleckiui. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 128. 450. Doklad o rabotie Litovskogo sektora pri 2 Otdele NKVD SSSR. K-1-3-3. L. 36-37. 451. Dokladnaja zapiska o rezultatach raboty, provedionnoj v otnošeniji byvšych političeskich diejatelei Litvy, nachodiavšichsia v zakliučeniji v Covnieglagie ir Vorkudagie NKVD. K-1-3-3. L. 25-26. 452. Eitingonas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, gruodis F. 1771. Apr. 5. B. 168. L 250. 453. Chavimonovas J. Laiškas V. Molotovui. 1943. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 160-162. 454. Gladkov. Specsoobščenije. 1941.1. 5. Apr. 1. F. 10. B. 3. L. 35-39. 455. Gladkov. Specsoobščenije. 1941.3.20. Apr. 1. F. 10. B. 4. L. 151. 456. Gladkov. Specsoobščenije. 1941.4.30. Apr. 1. F. 10. B. 5. L. 24-26. 457. GULAG 1operatyvinio skyriaus viršininkas Pavlenko. 1943.11.25. Syvtyvkaras. Do­ kladnaja zapiska o rezultatach raboty, provedionnoi v otnošeniji byvšych političeskich gejatelei Litvy, nachodiavšichsia v zakliučeniji v Covnieglagie ir Vorkutlagie NKVD. K-1-3-3. 458. Guzevičius A. Dokladnaja zapiska o kontrevoliucionnoi gejatelnosti katoličeskogo dychavenstva v Litovskoi SSR. Apr. 1. F. 3. B148. L. 26-30. 459. Januška Jonas. Laiškas „Šviesos“ redakcijai. Buenos Aires. 1942, liepos 9. F. 15808. Apr. 2. B. 52. P. 43.

294

460. Januška J. Laiškas D. Šolomskui. 1942, lapkričio 28. R15808. Apr. 2. B. 52. R48. 461. Jasilionis S. Laiškas artimiesiems Lietuvoje. 1940, birželio 26. R 15808. Apr.L B. 158. L 27. 462. Jasilionis S. Laiškas artimiesiems Lietuvoje. 1940, spalio 5. R15808. Apr. 1. B. 158. L. 28. 463. JAVlietuvių spaudos apžvalga. R 1771. Apr. 6. B. 134. L. 109-162. 464. Iš JAVspaudos. R 1771. Apr. 2. B. 328. L.1-2. 465. Išeivių spaudos apžvalga. 1942. R 1771. Apr. 5. B. 169. L. 2-114. 466. Išeivių spaudos medžiaga. R 1771. Apr. 2. B. 327. L. 213. 467. Iškarpos iš „Laisvės“. R 1771. Apr. 2. B. 327. L. 283-86. 468. Kaip platinama lietuviška spauda. R 1771. Apr. 2. B. 327. L. 279. 469. Katalikų laikraščio „Amerika“ apžvalga (nuo 1943.1.1 iki 1943. 6.4). Apr. 1771. R6. B. 134. L. 145-146. 470. Klausimai Stalino sekėjams Mizarai, Bimbai, Šolomskui ir kitiems. R 1771. Apr. 2. B. 327. L. 289. 471. Klausimynas. R 1771. Apr. 5. B. 167. L. 108-110. 472. Komintemo vykdomojo komiteto informacijos sektoriaus spaudos biuro biulete­ nis. Nr. 1.1943. Apr. 1771. R6. B. 172. L. 67. 473. LKP CK biuro 6 posėdžio protokolas. 1942, balandžio 8. Apr. 1771. R5. B. 6. L. 4. 474. LKP CKbiuro 9 posėdžio protokolas. 1942, gegužės 13. Apr. 1771. R 5. B. 12. L. 4. 475. LKP CK biuro 23 posėdžio protokolas. 1942, spalio 31. Apr. 1771. R5. B. 40. L. 4. 476. LKP CK. Laiškas Karinės žvalgybos 7 skyriaus viršininko pavaduotojui pulk. Sapožnikovui. 1943. R 1771. Apr. 5. B. 168. L 127. 477. LKPveikėjai. Laiškas R. Mizarai, A. Bimbai, Šolomskui. 1942, balandžio 8. Apr. 1771. R 5. B. 169. L. 2. 478. LLKJS CK sekretoriaus ir 16 divizijos atstovo R Bieliausko kalba. R 1771. Apr. 5. B. 146. L. 247. 479. Lekavičius Feliksas. Laiškas D. Šolomskui. Santos. 1942, liepos 17. R 15808. Apr. 2. B. 52. P. 44-46. 480. „Liaudies balso“ redakcija. Laiškas TSRS rašytojų užsienio reikalų komisijai. To­ rontas. R 1771. Apr. 4. B. 169. L. 20. 481. „Lietuviai, sužinokite tiesą apie Lietuvą“. R 1771. Apr. 2. B. 327. L. 283-86. 482. Lietuvių grupių veikla JAV. R 1771. R 5. B. 167. L. 111. 483. Lietuvių spaudos JAVapžvalga. R 1771. Apr. 2. B. 327. L. 29-67.

295

LIETUVA PRIEŠ LTSR

484. Lietuvos radijo laidų pasiklausymo medžiagos santrauka 1943. Apt 177LF. 6. B. 171. L 3-5. 485. V. Mažono tekstas 1942, liepos 21. F. 1771. Apr. 5. B. 135. L. 20. 486. Medžiaga iš Amerikos lietuvių spaudos. Apr. 1771. F. 6. B. 134. L. 82-104. 487. Mizara R. Laiškas J. Šimkui Bruklinas. 1943, balandžio 12. Apr. 1771. F 5. B. 168. L 88. 488. Nacionalinės divizijos kovinių veiksmų populiarinimo planas. 1943, rupgj. 15. F. 1771. Apr. 6. B. 113. L. 10. 489. Naujametinis 1943 m. sveikinimas JAVlietuviams. 1942, gruodžio 25. F. 1771. Apr. 4. B. 169. L. 22.

490. Nežinomas asmuo. Laiškas Z. AngarieauL 1925, rugsėjo 12. F. 77. Apt 8. B. 23. L 45-49. 491. Nežinomo asmens laiškas. Bruklinas. 1943, kovo 16. F. 15808. Apr. 2. B. 52. P. 56. 492. Niunka V. Laiškas Teumin. 1943, spalis. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 242. 493. Pabaltijo tautų atstovų telegrama Ruzveltui ir Hokui. F. 1771. Apr. 2. B. 327. L. 41. 494. Paleckis J. Laiškas V. Dekanozovui, ZarubinuL 1943, liepa. E 177L Apr. 5. B. 168. L 165-170. 495. Paleckis J. Laiškas Teumin. 1942, spalio 24. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 61. 496. Pažyma apie JAVlietuvius. 1943. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 4-6. 497. Per Sovinformbiuro pasiųstų ir „Vilnyje“ patalpintų nuotraukų sąrašas. F. 1771. Apr. 6. B. 137. L. 12. 498. Preikšas K. Laiškas A. GuzevičiuL 1942, gruodžio 30. F. 1771. Apr. 5. B. 61. L. 2-3. 499. Preikšas K. Laiškas LTSRLKTįgaliotiniui. 1942, gruodžio 19. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L 178. 500. Preikšas K. Laiškas P. RotomskiuLMaskva. 1942, gruodžio 28. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L 104. 501. Projekt. F. 1. Apr. 3. B. 148. L. 46. 502. Rotomskio P. atsiųstas laiškas D. Šolomskui. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 93. 503. Rotomskis P. Apie LPKTkomiteto darbą. Niujorkas. 1944, birželio 7. F. 15808. Apr. 2. B. 52. L. 79-82. 504. Rotomskis P. Ataskaita apie veiklą tarp JAV lietuvių 1942 m. antroje pusėje. 1942, gruodžio 21. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 2-7. 505. Rotomskis P. Informacija apie kelionę į Bostoną. 1943, rugpjūčio 6. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 195-199. 506. Rotomskis P. Kalba, sakyta 1942 m. Bostone ir kitose Naujosios Anglijos kolonijose. F. 15808. Apr. 2. B. 52. L. 3-5. 507. Rotomskis P. Laiškas draugams Maskvoje. Niujorkas. F 1771. B. 5. F. 169. L. 45. 508. Rotomskis P. Laiškas draugams Maskvoje. Niujorkas. 1942, liepos 11. F. 1771. B. 5. F. 169. L. 21.

296

509- Rotomskis R Laiškas draugams. 1943, balandžio 14. E 1771. Apr. 5. B. 168. L. 37-43. 510. Rotomskis R Laiškas draugui. 1944, birželio 7. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 83. 511. Rotomskis P. Laiškas M. Gedvilui Niujorkas. 1942, rugsėjo 28. F. 1771. F. 5. B. 167. L 49-52. 512. Rotomskis P. Laiškas M. Gedvilui. 1943, sausio 2. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 153-155. 513. Rotomskis P. Laiškas M.Gedvilui. 1943, kovo 5. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 33. 514. Rotomskis P. Laiškas M. Gedvilui. 1943, gegužės 6. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 94. 515. Rotomskis P. Laiškas M. Gedvilui. 1943, liepos 5. E 1771. Apr. 5. B. 168. L. 180-184. 516. Rotomskis P. Laiškas M. Gedvilui. 1943, spalio 3. Apr. 1771. E 5. B. 168. L. 227-230. 517. Rotomskis P. Laiškas M. Gedvilui 1943, gruodžio 25. Apr. 1771. E6, B. 134. L 186-187. 518. Rotomskis P. Laiškas M. Gedvilui. 1943. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L 131-140. 519. Rotomskis P. Laiškas M. Gedvilui. Apr. 1771. F. 6. B. 134. L. 182-185. 520. Rotomskis P. Laiškas J. Paleckiui. 1943, birželio 22. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 202. 521. Rotomskis P. Laiškas A. Sniečkui. 1944, birželio 7. F. 15808. Apr. 2. B. 52. P. 77-48. 522. Rotomskis P. Laiškas A. Sniečkui, J. Paleckiui, K. Gedvilui. 1942, spalio 12. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 75. 523. Rotomskis P. Lietuvių baltoji emigracija JAV. Apr. 1771. F. 6. B. 134. L. 177-181. 524. Rotomskis P. Lietuvių reakcinių organizacijų JAVvadovaujantys darbuotojai. 1943, kovo 5. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 37-43. 525. Rotomskis P. Lietuvių reakcinių organizacijų suvažiavimas. Niujorkas. 1943. Apr. 1771. F. 6. B. 134. L. 173-176. 526. Rotomskis P. Mintys kalbai. F. 15808. Apr. 2. B. 52. P. 31. 527. Rotomskis P. Organizacijos, kurios užsiima buržuazinės Lietuvos atkūrimu. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 64-75. 528. Rotomskis P. Smetonos mitingas Filadelfijoje 1942, lapkričio 29.1942, gruodžio 4. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 115. 529. Sąrašas. 1942, gruodžio 29. F. 1771. Apr. 4. B. 169. L. 30. 530. Sąrašas iš Maskvos pasiųstų telegramų, straipsnių ir fotografijų, įdėtų „Laisvėje“ (1943.11.3-1943.11. 31). Apr. 1771. F. 7. B. 285. L. 64-66. 531. Šimanauskas Juozas. Laiškas P. Rotomskiui. Klivlandas. 1942, birželio 3. F. 15808. Apr. 2. B. 52. p. 41.

297

LIETUVA PRIEŠ LTSR

532. Sniečkus A. Laiškas Charimovui Maskva. 1942, vasario 10. E1771. Apr. 5. B. 173. L. 5. 533. Sniečkus A. Laiškas P. Rotomskiui. 1942. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 93. 534. Sniečkus A. Laiškas P. Rotomskiui. 1943, vasario 3. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 29. 535. Sniečkus A. Laiškas P. Rotomskiui 1943, balandžio 6. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 80-81. 536. Sniečkus A. Laiškas P. Rotomskiui. 1943, rugpjūčio 20. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L 218. 537. Sniečkus A. Laiškas P. Rotomskiui. 1943. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 174. 538. Sniečkus A. Laiškas P. Rotomskiui. 1943. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 261-263. 539. Sniečkus A. Laiškas Rubinšteinui. 1941, rugsėjo 29. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 12-15. 540. Sniečkus A. Laiškas V. Molotovui Maskva. 1942, lapkričio 2. F. 177LApr. 5. B. 167. L 63-64. 541. Sniečkus A. Laiškas Teumin. 1942, liepos 25. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 40. 542. Sniečkus A. Laiškas Teumin. 1942, rugsėjo 16. F. 1771. Apr. 4. B. 169. L. 19. 543. Sniečkus A. Laiškas URM pavaduotojui S. Lozovskiui. 1942, gruodžio 9. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 99. 544. Sniečkus A. Laiškas A. Ščerbakovui. 1942, rugsėjo 6. F. 1771. Apr. 5. B. 123. L. 8. 545. Sniečkus A. Laiškas Zarubinui. Maskva. 1942, liepos 24. F. 1771. Apr. 5. B. 169. L. 38. 546. Sniečkus A. Laiškas Zarubinui. 1943, rupgjūčio 20. F 1771. Apr. 5. B. 168. L. 207. 547. Sniečkus A. Laiškas VKP (b) CK sekretoriui Ščerbakovui. 1943, sausio 16. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 17. 548. Sniečkus A. Telegrama P.Rotomskiui. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 246-247. 549. Sniečkus A., Paleckis J. Laiškas V. Dekanozovui. 1943, balandžio 6. F 1771. Apr. 5. B. 168. L. 83-84. 550. SniečkusA^PaleckisJ. LaiškasV Dekanozovui 1943,gegužės 31. F. 1771. Apr. 5. B. 148. L 202. 551. Stanislovaitė K. Laiškas P. Rotomskiui. 1944, balandžio 9. F. 15808. Apr. 2. B. 52-54. 552. Specsoobščenije. 1940.11. 8. Apr. 1. F. 10. B. 1. L. 23-30. 553. Specsoobščenije po dielu „Vragi“. 1941.1.24. Apr. 1. F. 10. B. 3. L. 152. 554. Spravka. Apr. 1. F. 3. B. 148. L. 85-86. 555. J. Stanišauko tekstas. 1942, liepos 21. F. 1771. Apr. 5. B. 135. L. 21. 556. Steponavičius K. Laiškas nežinomam asmeniui 1923, sausio 9. E 77. Apr. 6. R 37. L 21-23. 557- Steponavičius K. Laiškas Z. Angariečiui. 1923, kovo 27. F.77. Apr. 6. B. 37. L. 25-27. 558. A. Stulginskio tekstas. 1942, liepos 22. F. 1771. Apr. 5. B. 135. L. 21-26. 559. Šolomsko Dominiko gyvenimo memuarai. F. 15808. Apr.i. B. 174. L. 61 P. 36,63.44. 560. Šolomskas A. D. Laiškas lietuviams TSRS. 1942, liepos 13. F. 1771. Apr. 5. B. 169. L. 22.

298

56l Šdomskas D. Laiškas nežinomamasmeniui 1941, spalio 15. F. 15808. Apr 2. B. 52. P. 39. 562. Šolomskas D. Laiškas P. Rotomskiui 1942, rugpjūčio 25. F. 15808. Apr. 2. B. 52. P. 46. 563. Telegramos apie 4.26 įvyksiantį lietuvių tautos atstovų mitingą. 1942. F. 1771. Apr. 4. B. 169. L. 3. 564. Teumin. JAV lietuvių informacija apie padėtį Lietuvoje per Sovinformbiuro. 1942, liepos 10. F. 1771. Apr. 4. B. 169 L. 12-13. 565. m lietuvių kongreso Monrealyje sveikinimas. 1942, liepos 13. F. 1771. Apr. 4. B. 169. L 14. 566. TSRS Generalinis konsulas Niujorke Fediušinas. Laiškas Zarubinui. 1942, balandžio 18. F. 1771. Apr. 5. B. 167. P. 80. 567. TASS pranešimai apie okupuotą Lietuvą. F. 1771. Apr. 6. B. 125. 568. Treciųjų tarybos valdžios metinių Lietuvoje populiarinimo planas. F. 1771. Apr. 6. B. 113.L. 1. 569. Visasąjunginio radijo komiteto Lietuvos redakcijos originalios medžiagos Ameri­ kai programa. Apr. 1771. F. 6. B. 144. L. 42-44. 570. Zarubinas. Laiškas J. Paleckiui. Maskva. 1942, spalio 19. F. 1771. Apr. 5. B. 169. L. 37. 571. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1942, rugpjūčio 7. F. 1771. Apr. 5. B. 169. L. 42. 572. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1942, gruodžio 2. F. 1771. Apr. 5. B. 167. L. 93. 573. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1942, gruodžio 9. F. 1771. Apr. 5. B. 167 L. 49. 574. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, birželio 19. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 152. 575. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, birželio 21. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 156. 576. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, liepos 23. F. 1771. Apr. 5. B. 149. L. 202. 577. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, rugpjūčio 11. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 206. 578. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, rugpjūčio 11. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 223. 579. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, spalio 17. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 245. 580. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui 1943, lapkričio 30. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 249. 581. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, gruodžio 21. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 253. 582. Zarubinas. Laiškas A. Sniečkui. 1943, gruodžio 30. F. 1771. Apr. 5. B. 168. L. 257-258. 583. Zimanas G. Laiškas laikraščio „Patriot rodiny“ redaktoriui Kuznecovui. 1942, lie­ pos 28. F. 1771. Apr. 5. B. 173. L. 94. 584. Zimanas G. Laiškas Kuznecovui. 1942, rugsėjo 1. F. 1771. Apr. 5. B. 173. L. 118.

299

LIETUVA PRIEŠ LTSR

LITUANISTIKOS TYRIMO IR STUDIJŲ CENTRAS PASAULIO LIETUVIŲ ARCHYVAS (ČIKAGA)

ALT FONDAS 585. Grigaitis P. Laiškas K. Griniui. 1944, balandžio 26. 586. Grigaitis P. Laiškas K. Griniui. 1945, kovo 4. 587. Grigaitis P. Laiškas Z. Jankauskui 1944, liepos 20. 588. Grigaitis P. Laiškas K. Jurgėlai. 1944, gegužės 10. 589. Grigaitis P. Laiškas K. Jurgėlai. 1944, rugpjūčio 8. 590. Grigaitis R Laiškas K. Jurgėlai. 1944, rugsėjo 18. 591. Grigaitis P. Laiškas K. Jurgėlai 1944, rugsėjo 21. 592. Grigaitis P. Laiškas K. Jurgėlai. 1944, spalio 4. 593. Grigaitis P. Laiškas J. B. Končiui. Čikaga. 1944, spalio 10. 594. Grinius K. Laiškas P. Grigaičiui. 1945, gegužės 2. 595. Jurgėla K. Laiškas ALT VK nariams. 1944, spalio 3. 596. Jurgėla K. Laiškas J. Bakšiui 1945, vasario 13. 597. Jurgėla K. Laiškas J. B. Končiui Niujorkas. 1944, rugpjūčio 2. 598. Jurgėla K. Laiškas P. Grigaičiui. 1944, gegužės 20. 599. Jurgėla K. Laiškas P. Grigaičiui. 1944, liepos 18. 600. Jurgėla K. Laiškas R Grigaičiui 1944, rugpjūčio 7. 601. Jurgėla K. Laiškas P. Grigaičiui 1944, rugsėjo 16. 602. Jurgėla K. Laiškas RGrigaičiui. 1944, rugsėjo 20. 603. Jurgėla K. Laiškas P. Grigaičiui 1944, rugsėjo 22. 604. Jurgėla K. Laiškas P. Grigaičiui 1944, rugsėjo 27. 605. Jurgėla K. Laiškas RGrigaičiui 1944, spalio 2. 606. Jurgėla K. Laiškas P. Grigaičiui. 1944, lapkričio 25. 607. Jurgėla K. Laiškas P. Grigaičiui. 1944, gruodžio 12. 608. Jurgėla K. Laiškas nežinomam asmeniui. 1944, liepos 13.

300

6o9- Jurgėla K. Laiškas nežinomam asmeniui. 1944, rugpjūčio 30. 610. Jurgėla K. Laiškas K. Pakštui. 1944, rugsėjo 29. ALT 611. Jurgėla K. Laiškas L. Šimučiui, P. Grigaičiui, M. Vaidylai. 1944, gegužės 6. 612. Jurgėla K. Laiškas L. Šimučiui. 1944, gegužės 25. 613. Jurgėla K. Laiškas L. Šimučiui. 1944, rugpjūčio 2. 614. Jurgėla K. Laiškas L. Šimučiui. 1944, rugsėjo 29. 615. Jurgėla K. Laiškas L. Šimučiui. 1944, gruodžio 23. 616. Jurgėla K. Laiškas A. Vaičiulaičiui, J. Prunskiui, Th. G. Chase, K. Gečiui, K. Urba­ navičiui. 1945, balandžio 23. 617. Kizis M. Laiškas „The Catholic Standard and Times” redaktoriui. 1945, kovo 5. 618. LAIC Konfidencialiai. Ne spaudai 619. LAIC. Laiškas spaudai. 620. LAIC. Pranešimas Nr. 2. birželio 24. 621. Nežinomas asmuo. Laiškas L. Šimučiui. 1944, birželio 22. 622. Pakštas K. Laiškas K. Jurgėlal 1944, balandžio 2. 623. Šeinius I. Telegrama. 1944, rugsėjo 11. Stokholmas. 624. Žadeikis P. Laiškas ALT. 1941.

J. J. Bielskio fondas 625. Bielskis J. J. Laiškas J. Uždaviniui. 1942, rugsėjo 2. 626. Bielskis J. J. Laiškas K.Pakštui. 1940, rugpjūčio 8. 627. Uždavinys J. Laiškas J. J. Bielskiui. 1942, vasario 6.

K. R. JURGĖLOS FONDAS 628. Bagočius F. Laiškas K. Jurgėlai. 1940, gruodžio 19. 629. Jurgėla K. Laiškas Bagočiul 1940, gruodžio 12. 630. Jurgėla K. Laiškas F. Bagočiul 1940, gruodžio 27. 631. Jurgėla K. Laiškas P Daužvardžiui. 1943, birželio 24.

301

LIETUVA PRIES LTSR

632. Jurgėla K. Laiškas K. S. Karpiui. 1940, gruodžio 3. 633. LATS VT 1940 lapkričio 13posėdžio protokolas. 634. LATS VT 1940 lapkričio 29 posėdžio protokolas. 635. Report appeal for freedomby three Baltic states. Chicago tribune. 1941, rugsėjo 3 [iškarpa].

J. B. Končiaus fondas 636. Jurgėla K. Laiškas J. B. Končiui. Niujorkas. 1944, rugsėjo 22. 637. Pakštas K. Bolševikų spaudos būdingi išsireiškimai lietuvių šelpimo klausimais. 638. Pakštas K. Laiškas J. B. Končiui. 1944, lapkričio 1.

Lietuvos konsulato Č ikagoje fondas 639. American friends of Lithuania. Laiškas Marshall Field. 1944, balandžio 20. 640. Amerikos Lietuvių Konferencija Pittsburghe parengtas veiklos planas. 641. Balutis B. K. Laiškas A. Kalvaičiui. 1933, liepos 7. 642. Bielskis J. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, vasario 19. 643. Bielskis J. J. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, vasaris. 644. Bielskis J. J. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, balandžio 21. Los Angeles. 645. Black Ramsey S. Laiškas K. Jurgėlai. 1943, liepos 17. 646. Bohlen Charles E. Laiškas A. OliuL 1944, gegužės 27. 647. Budrys J. [Informacija apie Lietuvos piliečius JAV]. 648. Budrys J. Laiškas American Corporation Publishers. 1943, lapkričio 24. 649. Budrys J. Laiškas P. Daužvardžiui. 1940, rugpjūčio 17. 650. Budrys J. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, spalio 4. 651. Budrys J. Laiškas P. Daužvardžiui. 1944, rugsėjo 11. 652. Budrys J. Laiškas E. Eastman Irvine. 1943, lapkričio 24. 653. Budrys J. Laiškas V. Gustainiui. 1939, lapkričio 28. 654. Budrys J. Laiškas A. H. McDannald. 1944, gruodžio 13. 655. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui 1941, gruodžio 23. 302

656. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, liepos 7. 657. Budrys J. Laiškas RŽadeikiui. 1942, balandžio 13. 658. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, rugsėjo 9. 659. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, spalio 19. 660. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, kovo 23. 661. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gegužės 5. 662. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gegužės 11. 663. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gegužės 14. 664. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, spalio 8. 665. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui 1943, spalio 18. 666. Budrys I. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, sausio 20. 667. Budrys). Laiškas P. Žadeikiui. 1944, vasario 2. 668. Budrys J. Laiškas P. P. Žadeikiui. 1944, liepos 13. 669. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugpjūčio 11. 670. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugpjūčio 21. 671. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugpjūčio 23. 672. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugpjūčio 31 673. Budrys J. Laiškas P. Žadeikiui 1945, sausio 23. 674. Budrys J. Pro memoria. 1943, balandžio 28. 675. Budrys J. Pro memoria. 1943, liepos 21. 676. Clevelando „Lietuvos žinių“ redakcijos straipsnis. St. Gabaliausko plunksna. 677. Dailidė Pr. Laiškas Lietuvos diplomatinėms atstovybėms JAV. 1935, vasario 4. 678. Dariaus-Girėno paminklo komitetas. Laiškas Čikagos lietuvių organizacijoms. 679. Daužvardis P. Laiškas „Americana Corporation“. 1942, rugpjūčio 18. 680. Daužvardis P. Laiškas J. J. Bielskiui. 1942, rugpjūčio 21. 681. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui. 1940, rugpjūčio 15. 682. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui. 1942, kovo 4. 683. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui 1943, gegužės 1. 684. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui 1943, rugpjūčio 19. 685. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui. 1943, spalio 7. 686. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui. 1943, spalio 15. 687. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gruodžio 18.

303

LIETUVA PRIEŠ LTSR

688. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui. 1944, gegužės 22. 689. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui 1944, liepos 11. 690. Daužvardis P. Laiškas J. Budriui 1944, rugsėjo 14. 691. Daužvardis P. Laiškas A. Bulotienei. 1942, spalio 26. 692. Daužvardis P. Laiškas „Chicago Daily Times“. 1942, rugpjūčio 31. 693. Daužvardis P. Laiškas „Encyclopedia Britannica“. 1942, rugpjūčio 22. 694. Daužvardis P. Laiškas Dwight H. Green. 1942, liepos 21. 695. Daužvardis P. Laiškas K. Jurgėlai 1943, birželio 29. 696. Daužvardis P. Laiškas K. Jurgėlai. 1943, liepos 13. 697. Daužvardis P. Laiškas K. Jurgėlai. 1944, gegužės 26. 698. Daužvardis P. Laiškas K. Jurgėlai. 1944, spalio 24. 699. Daužvardis P. Laiškas K. Jurgėlai, 1944, gruodžio 14. 700. Daužvardis P. Laiškas Louis Dolivet 1943, liepos 23. 701. Daužvardis P. Laiškas F. Motuzui. 1940, lapkričio 26. 702. Daužvardis P. Laiškas Robert R. McCormick. 1943, liepos 22. 703. Daužvardis P. Laiškas K. Pakštui 1943, gruodžio 3. 704. Daužvardis P. Laiškas A. Polišaičiui. 1942, spalio 1. 705. Daužvardis P. Laiškas St Louis „Daily Globė-Democrat“redaktoriui 1943, liepos 3. 706. Daužvardis P. Laiškas R. Shiller. 1943, spalio 22. 707. Daužvardis P. Laiškas F. Smothers. 1942, spalio 31. 708. Daužvardis P. Laiškas kun. Starczynski. 1942, spalio 9. 709. Daužvardis P. Laiškas Matui Šimoniui 1940, rugpjūčio 15. 710. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1939, lapkričio 18. 711. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1940, liepos 23. 712. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1940, rugsėjo 14. 713. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1940, spalio 2. 714. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1940, spalio 7. 715. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1940, lapkričio 11. 716. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, rugpjūčio 27. 717. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, gruodžio 15. 718. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1941, gruodžio 31. 719. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, sausio 7.

304

720. Daužvardis R Laiškas P. ŽadeikiuL 1942, sausio 27. 721. Daužvardis R Laiškas P. Žadeikiui. 1942, gegužės 4. 722. Daužvardis P. Laiškas P ŽadeikiuL 1942, gegužės 27. 723. Daužvardis P Laiškas P Žadeikiui. 1942, birželio 3. 724. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, liepos 14. 725. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1942, liepos 30. 726. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, liepos 31. 727. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, rugsėjo 11. 728. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. Chicago. 1942, rugsėjo 24. 729. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1942, rugsėjo 29. 730. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1942, spalio 22. 731. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, kovo 15. 732. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, kovo 16. 733. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, balandžio 10. 734. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, balandžio 17. 735. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, balandžio 23. 736. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, gegužės 10. 737. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, gegužės 19. 738. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, gegužės 25. 739. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, birželio 2. 740. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, liepos 13. 741. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, liepos 20. 742. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, liepos 30. 743. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, rugpjūčio 16. 744. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943, lapkričio 2. 745. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1943, gruodžio 16. 746. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1943. 747. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, gegužės 13. 748. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1944, birželio 7. 749. Daužvardis P. Laiškas P. ŽadeikiuL 1944, birželio 8. 750. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, birželio 22. 751. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, rugsėjo 11.

305

LIETUVA PRIES LTSR

752. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui 1944, rugsėjo 13. 753. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, spalio 7. 754. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, spalio 11. 755. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, spalio 24. 756. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, gruodžio 2. 757. Daužvardis P. Laiškas P. Žadeikiui. 1945, sausio 16. 758. Daužvardis P. Pro memoria. Čikaga. 1941, gruodžio 2. 759. Eilinis pareigūnų pasitarimas Vašingtone. 1944 balandžio 30. 760. Eilinis pareigūnų pasitarimas. 1945 vasario 15-16 d. 761. Grant-Suttie G. L. P. Laiškas P. Daužvardžiui 1940, rugpjūčio 20. 762. Gelbėkime Lietuvą. Liepos 2 Čikagos lietuvių draugijų atstovų konferencijos atsišaukimas. 763. Grigaitis P. Laiškas A. B. Strimaičiui. 1941, lapkričio 13. 764. Grish J. J. Laiškas A. D. Yuknis. 1942, rugpjūčio 17. 765. Jankauskas Z. Laiškas P. Žadeikiui. 1944, birželio 13. 766. Jurgėla K. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, rugpjūčio 3. 767. Jurgėla K. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, liepos 10. 768. Rajeckas J. Laiškas P. Daužvardžiui 1942, rugpjūčio 19. 769. Kaip buvo perduota Lietuvos Pasiuntinybė Berlyne. 1940.8.23. 770. Kalvaitis A. Laiškas J. Urbšiui. 1934, lapkričio 23. 771. Karpius K.V. Laiškas P. Daužvardžiui. 1940, rugsėjo 22. 772. Karpius K. S. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, rugpjūčio 22. 773. Karpius K.S. Laiškas Lietuvos pasiuntinybei ir konsulatams. 1944, vasario 3. 774. Komunistiška logika [iškarpa]. 775. Konsulas Daužvardis privertė pataisyti Esso karo žemėlapį. Vienybė, [iškarpa]. 776. Konsulo P. Daužvardžio kalbos, pasakytos ALT susirinkime 1943.4.16, sutrauka. 777. Konsulo informacija iš Ą1g. Vokietaičio privačių žinių iš Lietuvos, gauta iš Stokhol­ mo 1943.11. 5. 778. LTS Panevėžio apskrities sekretorius S. Janauskas. Pranešimas LTS Generaliniam sekretoriui V. Rasteniui. Panevėžys. 1934, spalio 12. 779. Lietuvai gelbėti komitetas. 780. Lietuvių konferencijos Pitsberge rezoliucija. 1943, rugsėjo 2-3.

306

781. Lietuvių laikraščių redaktoriai. Laiškas C. Hull 1943, liepos 26. 782. Lietuvos draugų sąjunga Amerikoje. Statuto projektas. 783. Lozoraitis S. Laiškas Lietuvos pasiuntinybei Vašingtone. 1933, birželio 13. 784. Memo. 1943, balandžio 6. 785. McDonnald H.H. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, rugpjūčio 20. 786. National War Bond Committee. Americans of Lithuanian descent. Atsišaukimas. 1944, vasario 25. 787. New Yorkbir New Jerseylietuvių veikėjų pasitarimų protokolas Nr. 4.1941, gruodžio 4. 788. New Yorkb ir New Jersey lietuvių veikėjų pasitarimų protokolas Nr. 5.1941, gruodis. 789. Nepaprastas pareiginis pasitarimas. 1943, spalio 25-26. 790. Nepasirašytas Lietuvos diplomato JAVlaiškas išeivijos veikėjams. 1940, liepos 10. 791. Nežinomas asmuo. Laiškas K. JurgėlaL 1944, lapkričio 3. 792. Nežinomo asmens laiškas. 1943, spalio 14. 793. Pakalnis N., Laučka J., Bayoras E, Jurgėla K., Stilsonas J., Tysliava J. Laiškas JAV pašto viršininkui. 1943, liepos 9. 794. Pakalnis N., Laučka J., Bayoras R, Jurgėla K., Stilsonas J., Tysliava J. Laiškas Ramsey S. Black. 1943, liepos 26. 795. Paul Ch. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, birželio 22. 796. Pieža S. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, gegužės 5. 797. Policy regarding „Free movements“ in the United States. For the press. Decem­ ber 10,1941. No. 600. 798. Polišaitis A. Laiškas P. Daužvardžiui San Paulo, 1942, gruodžio 23. 799. Powell E. H. Laiškas K. Pakštui. 1942. 800. Pro memoria. 1942, gruodžio 16. 801. Pro memoria apie paruošiamuosius pasikalbėjimus Berne rugpjūčio 9-11 cicL; pasikalbėjimus, kuriuose dalyvavo p.p. J. Šaulys, P. Klimas, E. Turauskas, o paskutinę dieną J. Rajeckas ir A. Gerutis. Nuorašas. Bernas, 1940, rugpjūčio 15. 802. Pro Memoria pasikalbėjimo su Tarptautinių Mokėjimo Banko prezidentu p. McKitrick 1940 liepos 29. Konfidencialiai. Nuorašas. Bernas, 1940, rugpjūčio 15. 803. Rand McNally and Company. Laiškas P. ŽadeikiuL 1942, spalio 28. 804. Senn A. Laiškas P. Daužvardžiui. Madison. 1938, kovo 19. 805. Simutis A. Pro memoria. 1942, rugpjūčio 2.

307

LIETUVA PRIEŠ LTSR

806. Stašinskas V. Laiškas P. Daužvardžiui. 1944, gruodžio 27. 807. Shapiro N. D. Laiškas Leon Stein. 1945, vasario 21. 808. Shiller R. Laiškas nežinomam asmeniui 1943, spalio 13. 809. Turauskas E. Laiškas I. Budriui 1940, rugpjūčio 16. 810. Vaidyla M. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943* kovo 25. 811. Valušis A. Laiškas „New York Herald Tribūne“ redaktoriui. 1943, gegužės 4. 812. Žadeikis P. Laiškas URM. 1934, gruodžio 7. 813. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui, P. Daužvardžiui. Dėl spaudos darbo Lietuvos oficialinėse įstaigose JAV. 1942, rugpjūčio 22. 814. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui, P. Daužvardžiui. 1943, balandžio 10. 815. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui, P. Daužvardžiui 1943, gegužės 27. 816. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui, P. Daužvardžiui. 1943, birželio 7. 817. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1940, rugpjūčio 20. 818. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, rugsėjo 26. 819. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, rugsėjo 30. 820. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui 1943, balandžio 22. 821. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1943, gegužės 17. 822. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, rugpjūčio 31. 823. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1944, gruodžio 19. 824. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1945, vasario 25. 825. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1939, lapkričio 15. 826. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1940, rugsėjo 3. 827. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1940, lapkričio 22. 828. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1941, gruodžio 20. 829. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, sausio 12. 830. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1942, kovo 6. 831. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, kovo 20. 832. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1942, birželio 15. 833. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1942, liepos 18. 834. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, rugsėjo 29. 835. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, spalio 15. 836. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, spalio 23.

308

837- Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, lapkričio 4. 838. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1941, gruodžio 9. 839. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1943, balandžio 10. 840. Žadeikis P Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, balandžio 21. 841. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1943, balandžio 27. 842. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, gegužės 12. 843. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, rugpjūčio 6. 844. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui. 1943, lapkričio 30. 845. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1944, sausio 26. 846. Žadeikis P. Laiškas P. Daužvardžiui 1944, rugsėjo 12. 847. Žadeikis P. Laiškas S. Gabaliauskui. 1941» rugsėjo 29. 848. Žadeikis P. Laiškas K. Griniui. 1944, gegužės 13. 849. Žadeikis P. Laiškas K. Griniui. 1943, rugpjūčio 20. 850. Žadeikis P. Laiškas Z. Jankauskui. 1944, birželio 16. 851. Žadeikis P. Laiškas W. Yust. 1942, spalio 10. 852. Žadeikis P. Laiškas J. B. Končiui. 1944, spalio 3. 853. Žadeikis P. Laiškas J. B. Končiui. 1944, spalio 16. 854. Žadeikis P. Laiškas J. B. Končiui. 1944, gruodžio 12. 855. Žadeikis P. Laiškas Lietuvos diplomatams. 1942, sausio 14. 856. Žadeikis P. Laiškas Lietuvos Generaliniam konsulatui Niujorke ir konsulatui Čika­ goje. 1935, rugsėjo 27. 857. Žadeikis P. Laiškas H. L. Moore. 1942, rugsėjo 26. 858. Žadeikis P. Laiškas „The New York Times“. 1944, gruodžio 30. 859. Žadeikis P. Laiškas Rand McNally and Company. 1942, gruodžio 8. 860. Žadeikis P. Laiškas E. Turauskui 1940, rugsėjo 14. 861. Žadeikis P. Laiškas A. Smetonai. 1942, rugpjūčio 26. 862. Žadeikis P. Laiškas URM. 1934, gruodžio 7. 863. Žadeikis P. Laiškas J. P. Žiūriui 1944, gruodžio 20. 864. Žodis Lietuvos gelbėjimo klausimu [iškarpa]. 865. Žadeikis P. Laiško juodraštis.

309

LIETUVA PRIES LTSR

K. Pakšto fondas 866. Balutis B. K. Laiškas K. Pakštui. Londonas. 1942, rugpjūčio 1. 867. Budrys J. Laiškas K. Pakštui. 1940, liepos 19. 868. Budrys J. Laiškas K. Pakštui. 1941, rugsėjo 26. 869. Budrys J. Laiškas K. Pakštui. 1941, gruodžio 12. 870. Būtinas reikalas bendradarbiauti [dokumento tekstas]. 871. Constitution and by-lawn of Lithuanian Research Institute, Inc. [LKI įstatai]. 872. Hertmanavičius J. Laiškas P. Yolles. 1941, lapkričio 7. 873. Grinius K. Laiškas K. Pakštui. Sea Clif., IL. 1941, spalio 8. 874. Grinius K. Laiškas K. Pakštui. 1942, sausio 9. 875. Grinius K. Laiškas K. Pakštui. Niujorkas. 1942, kovo 12. 876. Grinius K. Laiškas K. Pakštui. Niujorkas. 1942. kovo 20. 877. Grinius K. Laiškas K. Pakštui. Niujorkas. 1942, lapkričio 21. 878. Grinius K. Laiškas ALT nariams, K. Pakštui. 1943. 879. Laučka J. Laiškas K. Pakštui. 1940, rugpjūčio 5. 880. Laučka J. Laiškas K. Pakštui. 1942, sausio 30. 881. Laučka I. Laiškas K. Pakštui. 1942, gegužės 8. 882. Laučka J. Laiškas K. Pakštui. 1940, rugpjūčio 19. 883. Jonaitis, Demie. Laiškas K. Pakštui. Woodhaveb, NY. 1941, spalio 2. 884. Jurgėla K. Laiškas K. Pakštui. 1941, rugsėjo 17. 885. Lingys J. Laiškas K. Pakštui. 1941, rugsėjo 16. 886. Maceina A. Laiškas K. Pakštui. Berlynas. 1940, lapkričio 5. 887. Nežinomas asmuo. Laiškas ALT. Niujorkas 1943, balandžio 3. 888. Pakštas K. Lithuanian culture institute and his aims. 1941, spalio 18. 889. Pakštas K. Laiškas Albinui ir Povilui. 1944, kovo 4. 890. Pakštas K. Laiškas B. K.Balučiui. 1943, kovo 19. 891. Pakštas K. Laiškas P. Grigaičiui. Los Angeles. 1940, rugpjūčio 20. 892. Pakštas K. Laiškas K. Griniui. 1942, kovo 31. 893. Pakštas K. Laiškas J. Laučkai. 1943, lapkričio 9.

310

894- Pakštas K. Laiškas nežinomam asmeniui. Los Angeles. 1940, rugpjūčio 3. 895. Pakštas K. Laiškas nežinomam asmeniui. 1940. 896. Pakštas K. Laiškas Pasaulio lietuvių sąjungos valdybos nariams L. Šimučiui ir Vitaičiui. Los Andželas. 1940, liepos 20. 897. Pakštas K. Laiškas E. H. Powił. 1942, spalio 14. 898. Pakštas K. Laiškas J. Prunskiui. Be datos. 899. Pakštas K. Laiškas L. Šimučiui, J. Laučkai. Los Andželas. 1940, liepos 23. 900. Pakštas K. Laiškas L. Šimučiui. 1943, balandžio 5. 901. Pakštas K. Laiškas L. Šimučiui 1943, liepos 5. 902. Pakštas K. Laiškas L. Šimučiui, J. Prunskiui. 1943, spalio 24. 903. Pakštas K. Laiškas E. Turauskui. Los Andželas. 1940, rugsėjo 17. 904. Pakštas K. Laiškas E.Turauskui. 1943, kovo 10. 905. Pakštas K. Laiškas P. Žadeikiui. 1941, rugsėjo 12. 906. Senn A. Laiškas K. Pakštui 1941, rugsėjo 16. 907. Senn A. Laiškas K. Pakštui. 1941, rugsėjo 20. 908. Senn A. Laiškas K. Pakštui. 1941, spalio 21. 909. Senn A. Laiškas K. Pakštui. 1941, lapkričio 5. 910. Senn A. Laiškas K. Pakštui. 1942, kovo 17. 911. Senn A. Laiškas K. Pakštui. 1942, birželio 3. 912. Staknys A. Laiškas K. Pakštui. Newark. 1941, lapkričio 21. 913. Turauskas E. Laiškas K. Pakštui. Bernas. 1940, rugpjūčio 31. 914. Turauskas E. Laiškas K. Pakštui. 1943, rugsėjo 22 Bernas. 915. Žadeikis P. Laiškas K. Pakštui 1939, gruodžio 13. 916. Žadeikis P. Laiškas K. Pakštui. 1941, gruodžio 4. 917. Žadeikis P. Laiškas L. Šimučiui. 1941, lapkričio 24. 918. Žadeikis P. Laiškas K. Pakštui. 1942, vasario 3. 919. Žadeikis P. Laiškas K. Pakštui. 1943, kovo 21.

S. Trečioko fondas 920. Budrys J. Laiškas A. S. Trečiokui. 1943, sausio 6. 921. Jurgėla K. Laiškas A. S. Trečiokui. Niujorkas. 1944, liepos 6.

311

LIETUVA PRIEŠ LTSR

922. New Jersey Lietuvių tarybos susirinkimo protokolas Nr. 5.1944» kovo 3. 923. New Jersey Lietuvių tarybos susirinkimo protokolas Nr. 8.1944, rugpjūčio 24. 924. Trečiokas A.S. Laiškas M. Kizis. 1944, liepos 10.

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO IŠEIVIJOS STUDIJŲ CENTRO ARCHYVAS 925. Smetona A. Dėl Krėvės pareiškimo apie Liaudies seimą. Cleveland. 1943. balan­ džio 24. F. LAp. 1-2. L. 12-13. 926. Smetona A. Laiškas P. Daužvardžiui. 1940, gruodžio 8. F. 1. Apr. 1-2. L. 11. 927. Smetona A. Laiškas P. Daužvardžiui. 1941, rugsėjo 26. F. LApr. 1-2. L. 5. 928. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1941, rugpjūčio 26. F. 1. Apr. 1-4. B. 932-93. 929. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui. 1942, rugpjūčio 8. F. 1. Apr. 1-4. B. 932-93. L. 147. 930. Žadeikis P. Laiškas J. Budriui, P. Daužvardžiui. 1942, rugpjūčio 22. F. 1. Apr. 1. B. 93293. L. 156-158.

VILNIAUS UNIVERSITETO MOKSLINĖS BIBLIOTEKOS RANKRAŠČIŲ SKYRIUS 931. Gerutis A. Laiškas J. Daužvardžiui. 1941, rugsėjo 4. F. 155-426. L. 55. 932. Gerutis A. Laiškas P. Daužvardžiui. 1942, gruodžio 21. F155-426. L. 15. 933. Gerutis A. Laiškas J. Eretui. 1943, kovo 1. F. 155-824. L. 24. 934. Gerutis A. Laiškas J. Eretui. 1943, rugsėjo 30. F. 155-824. L. 32. 935. Lietuvos klausimas Berlyne. F. 155-292. L. 8. 936. Lingys J. Laiškas A. Geručiui. 1941, sausio 2. F. 155-826. L. 24. 937. Pro memoria. S. Lozoraičio atvykimo proga. Bernas. 1941, lapkričio n. F. 155-625. L 44. 938. Žilinskas V. Padėtis Lietuvoje 1944 m. rugpjūčio pabaigoje. Stokholmas, 1944, rug­ sėjo 1. F. 155-292. L. 10.

312

PUBLIKUOTI ŠALTINIAI 939. ALDLD knyga ir duoklė. Laisvė. 1943, kovo 20, p. 2. 940. ALDLD reikalai. Laisvė. 1944, kovo 4, p. 2. 941. ALDLD reikalai. Laisvė. 1944, spalio 13, p. 2. 942. ALDLD reikalai. Laisvė. 1945, vasario 13, p. 2. 943. ALDLD reikalai Laisvė. 1945, kovo 5, p. 2. 944. ALDLD reikalai. Laisvė. 1945, kovo 8, p. 3. 945. ALIC - pavojingas propagandos įrankis. Laisvė, 1944, liepos 3, p. 2. 946. ALRK Federacijos pareiškimas. Kovon dėl Lietuvos laisvės. Draugas. 1940, liepos n, p. 2. 947. ALR Kat. Federacijos susirinkimo rezoliucijos. Draugas. 1944, spalio 30, p. 4. 948. A. L. misijoje išvien dirba demokratai ir respublikonai. Dirva. 1945, kovo 9, p. 2. 949. ALT pranešimas visuomenei. Draugas. 1945, kovo 2, p. 2. 2. 950. Akredituota lietuvių spaudos atstovė Tautų konferencijoje. Draugas. 1945, balan­ džio 23»p. 1. 951. Aldona Bulotienė ir luozas Laučka. Laisvė. 1942, liepos 22, p. 2. 952. Amerikos lietuviai, latviai ir estai atsišaukė į prezidentą Ruzveltą. Draugas. 1944, spalio 20, p. 1. 953. Amerikos lietuvių informacijų centrą įsteigiant. Garsas. 1944, gegužės 18, p. 1. 954. Amerikos Lietuvių Misija. Dirva. 1945, vasario 16, p. 3. 955. Amerikos Lietuvių Misija kovo 24 Washingtone rinks atstovus į San Francisko kon­ ferenciją. Dirva. 1945, kovo 9, p. 2. 956. Amerikos lietuvių seimas. Dirva. 1944, sausio 21, p. 4. 957. Amerikos lietuvių seime dalyvauti kviečiami visi patriotai Dirva. 1944, sausio 14, p. 3. 958. Amerikos serbų žygiai. Draugas. 1945, sausio 25, p. 2. 959. Anglų kalboje knygos ALDLD nariams. Laisvė. 1944, balandžio 13, p. 2. 960. Antaniuk M. Profesoriaus Pakšto informacijos. Laisvė. 1944, spalio 17, p. 2,4. 961. Ar tai naudingas žingsnis. Amerika. 1941, spalio 3, p. 2. 962. Apie Baltijos „diplomatus“. Laisvė. 1944, kovo 13, p. 2. 963. Apie Lietuvių Informacijų biurą. Sandara. 1942, lapkričio 20, p. 2. 964. Apie naujausią brošiūrą ir jos autorę. Laisvė. 1944, balandžio 19, p. 2. 965. Apie pokarinį pasaulį. Draugas. 1942, kovo 18, p. 4.

313

LIETUVA PRIEŠ LTSR

966. Aplink mus. Draugas. 1940, gruodžio 27, p. 8. 967. Aplink mus. Draugas. 1940, gruodžio 19, p. 8. 968. Aplink mus. Draugas. 1943, vasario 12, p. 8. 969. Aplink mus. Draugas. 1943, balandžio 8, p. 6. 970. Argentinos karo ministerija išspausdino 20 000 knygelių apie lietuvius tremtinius. Draugas. 1943, balandžio i, p. 3.

971. Atlikus svarbų žygį. Draugas. 1945, vasario 21, p. 2. 972. Artinas „Laisvės“vajus. Laisvė. 1942, rugsėjo 17, p. 2. 973. Atgarsiai iš Lietuvos draugų sus-mo. Draugas. 1943, rugsėjo 28, p. 2. 974. Atsišaukimas į organizacijas „Timeless Lithuania“ išplatinimo reikalu. Dirva. 1944, rugpjūčio 25, p. 5. 975. Atviras laiškas lietuviams. Amerika. 1944, gruodžio 22, p. 6. 976. Aukos misijai gausiai plaukia. Dirva. 1945, kovo 3, p. 4. 977. BALF valdyba. Lietuvių diena balandžio 23. Draugas. 1945« balandžio 18, p. 2. 978. Baltic News bulletin. Dirva. 1944, liepos 14, p. 4. 979. „Baltic review“ Nr. 1. Laisvė. 1945, kovo 28, p. 2. 980. Baltic tragedy. Extract from „Memorandum (No. 21) of Information on forei­ gn Affairs“, issued by Imperial Policy Group, August, 1940. 981. Baltiko tautų kilmės amerikiečiai sveikino Roosveltą, Il frontą ir kovotojus. Laisvė, 1944, birželio 24, p. 4. 982. Barbariški lietuviškų kvislingų „žygiai“. Laisvė. 1942, birželio 18, p. 2. 983. [Be pavadinimo]. Draugas. 1941, lapkr. 5, p. 4. 984. Be pasigyrimų irbe blofo. Laisvė. 1945, gegužės 9, p. 2. 985. Be reikalo gąsdina lietuvius. Laisvė. 1944, gegužės 9, p. 2. 986. Bejėgiškumas. Naujienos. 1940, rugsėjo 4, p. 4. 987. Berlyne nukirstos dviemgalvos. Draugas. 1942, rugsėjo 25, p. 8. 988. BimbaA. Labai geri irganaprasti pavyzdžiai Laisvė. 1945, balandžio 20, p. 2. 989. Biuletenis Nr. 158.1943, balandžio 6. 990. Biuletenis No. 160. Bernas. 1943, birželio 8. 991. Bolševikai neišleidžia iš Rusijos Amerikos pilietės. Draugas. 1942, kovo 30, p. 8. 992. Bolševikų rinkimų įvertinimas. Draugas. 1940, liepos 19, p. 2. 993. Bostono ir apylinkiųžinios. Laisvė. 1942, rugsėjo 18, p. 4. 994. Buknys P. Ruoškimės pokariniam gyvenimui. Laisvė, 1945, balandžio 12, p. 2.

314

995- Ciceroj kalbės sveäas iš Lietuvos dr. Vileišis. Draugas. 1940, rugpjūčio 27, p. 1. 996. Centro biuro lapelis. Naujienos. 1940, rugpjūčio 5, p. 4. 997. Cvirka P. Kūbiliūnpalaikių pasakos. Laisvė. 1945, vasario 16, p. 3 998. CvirkaP.Smetonos kiemogaidys arbaPakštas Kazys. Laisvė. 1944, balandžio12, p. 2. 999. Dar apie AL Misiją Washingtone. Dirva, 1945, balandžio 6, p. 4. 1000. Darbintas. Degutininkų sąskrydis. Laisvė. 1942, rugpjūčio 10, p. 3. 1001. Daugailis J. Lietuvių kultūrinė kūrybą: pasikalbėjimas su Dr. A. Maceina. Draugas. 1940, lapkričio 5, p. 2. 1002. Daugiau melagysčių. Draugas. 1940, rugpjūčio 28, p. 2. 1003. Delegatų kalbos ir diskusijos demokratinių lietuvių suvažiavime. Laisvė. 1943, gruodžio 28, p. 2. 1004. Demokratijos priešai apgaudinėja lietuves Amerikos karių motinas. Laisvė. 1945, vasario 21, p. 3. 1005. Demokratiniolietuviųsuvažiavimonutarimai masėse. Laisvė. 1944, sausio 14, p. 2. 1006. Demokr. Lietuvių suvažiavime buvo iškelta svarbių klausimų ir diskusijų. Laisvė. 1943, gruodžio 22. 1007. Didelis spaudos vajus. Amerika. 1945, vasario 16, p. 5. 1008. Didingas programas Chicagoje Laisvės varpo jubiliejui paminėti. Dirva. 1944, bir­ želio 2, p. 3. 1009. Didesni veidmainiai už patį Smetoną. Laisvė. 1944, sausio 15, p. 2. 1010. Didysis dienraštis apie Lietuvą. Draugas. 1942, vas. 21. 1011. 200 latvių pabėgėlių pasiekė Švediją. Draugas. 1944, rugsėjo 30, p. 1. 1012. Čikagos Community and War fund lietuvių komitetas. Draugas. 1944, spalio 18, p. 3. 1013. Editorialas. Laisvė. 1943, gegužės 15, p. 1. 1014. Galvanauskui pavyko pabėgti. Draugas. 1940, rugpjūčio 27. P. 1. 1015. Gausingavisuomenės paramaALT. Draugas. 1943«balandžio 9. P. 2. 1016. GeneroloValdoKarvelioirgen. Johannes Lukasožodis. Laisvė, 1944, vasario10, p. 2. 1017. Germans disband „free“ Lithuanians. The New York Times. 1941, October 12. 1018. GiedraitisNadas. Iš Argentinos lietuviųgyvenimo. Naujienos. 1945, sausio24, p. 5. 1019. Giedraitis Nadas P. Amerikos lietuvių spauda. Naujienos. 1945, sausio 31, p. 4. 1020. Graičiūnas A. LDar dešimtmetis prabėgs... Laisvė, 1944, rugpjūčio 8, p. 2. 1021. Graužinis K. Laiškas A. Smetonai. 1942, kovo 25. In Antano Smetonos koresponden­ cija 1940-1944 m. Kaunas, 1999. P. 348.

315

LIETUVA PRIEŠ LTSR

1022. Grįždamas gelbėti savo „filtrą“, žuvo Smetona, sako Associated Press. Laisvė. 1944, sausio 11, p. 1. 1023. F. Abeko maršrutas. Laisvė, 1944, kovo 27, p. 3. 1024. Hitlerio agentas Kalvaitis. Laisvė, 1944, gegužės 2, p. 2. 1025. J. J. O kas gi tas Rubinas Matusevičius? Draugas. 1940, rugpjūčio 5, p. 6,7. 1026. J. T. Iš Australijos lietuvių gyvenimo. Draugas. 1945, kovo n, p. 2. 1027. Jei siųstumėt laišką į Sibirą. Draugas. 1943, kovo 19. P. 3. 1028. Jieaukojalenkų ponams Vilnių ir Lietuvą. Laisvė, 1943, kovo 6, p. 2. 1029. Jiebjauresni už svetimuosius priešus. Draugas. 1940, liepos 29, p. 2. 1030. Jieišvien su mirtinaisiais lietuvių tautos priešais. Laisvė. 1944, liepos 5, p. 2. 1031. Jau gatava. Dirva. 1944, vasario 18, p. 5. 1032. Jaugatavaangliškoj kalboj. Dirva. 1945, kovo 23, p. 5. 1033. Jauvisi gausit knygą „Timeless Lithuania“. Dirva. 1944, kovo 31, p. 3. 1034. Jieškoma jauna gražuolė. Dirva. 1945, kovo 2, p. 4. 1035. Jungtiniųtautų iškilmės ir LietuviųDiena čia pat. Draugas. 1944, spalio 6, p. 2. 1036. JuigjnispranešaapieteatrųveikląVilniuje, Kaune, Šiauliuose. Laisvė, 1944, spalio31, p. l 1037. Jūs... Laisvė. 1945, balandžio 24, p. 3. 1038. Jūsųduktė norėtųtos knygos. Laisvė. 1942, birželio 3, p. 6. 1039. Į Vokietijąatvyko šimtai lietuvių. Draugas. 1940, rugsėjo 25, p. 2. 1040. ĮAnglijąatvyko duLietuvos žydai Draugas. 1943, sausio 15, p. 2. 1041. Į Literatūros Draugijos kuopas irnarius. Laisvė. 1944, sausio 13, p. 2. 1042. [spūdžiai iš spaudos parodos. Draugas. 1944, lapkričio 27, p. 4. 1043. Istorinės dienos Lietuvai Laisvė, 1945, sausio 22, p. 2. 1044. Iš KunigųVienybės seimo. Amerika, 1944, rugsėjo 1, p. 2. 1045. Iš lietuvių III sroviųmitingo pardavimui karobonų. Laisvė. 1942, rugsėjo 22, p. 6. 1046. Iš Pabalčio kraštųišvyto laikraštininko įspūdžiai. Naujienos. 1940, liepos 26, p. 1. 1047. Iš SLAseimo. Laisvė. 1942, liepos 3, p. 3. 1048. Iš tautininkų - fašistųseimo. Laisvė. 1944, vasario 10, p. 5. 1049. Išleisti V. Bacevičiaus „Lietuviški šokiai“. Draugas, 1945, vasario 28, p. 2. 1050. Ištraukaiš laiško lietuviškos knygos reikalu. Draugas. 1942, balandžio 2, p. 2. 105L „Ištremtųjų“sąrašasyraklastanaciųpropagandostikslams. Laisvė. 1942, birželio3, p. 2. 1052. Išvežtieji apievokiškuosius okupantus. Laisvė, 1943, gegužės 17, p. 2. 1053. Išvyksta į kariuomenę. Draugas. 1942, balandžio 14, p. 8.

316

1054- Ką nusitarė Lietuvos komunistai atsiekti bėgančiuoju momentu dėl krašto atstaty­ mo? Laisvė. 1945, balandžio 3, p. 2. 1055. Ką rašo laikraščiai. Draugas. 1942, vasario 26, p. 4. 1056. Kaip atsisteigia laisva Lietuva. Laisvė. 1944, spalio 7, p. 2. 1057. Kaipjie skleidžia Hiderio propagandą? Laisvė. 1944, kovo 9, p. 3. 1058. Kaip ir kodėl Lietuva nustojo laisvės? Draugas. 1940, gruodžio 20, p. 6. 1059. Kaip Stanislovaitienė virto komuniste. Dirva. 1944, sausio 14, p. 12. 1060. Kalbančios ńlmos ir gražus koncertas. Laisvė. 1943, balandžio 6, p. 5. 1061. Kalbės svečias iš Lietuvos. Draugas. 1940, lapkričio 6, p. 7. 1062. Kamjie dumia akis. Naujienos. 1945, sausio 15, p. 4. 1063. Kapočius L Lietuviai grįžta iš hiderininkų vergovės. Laisvė. 1945, balandžio 20, p. L 1064. Karštai pasveikino lietuvių tautos priešus. Laisvė. 1944, liepos 7, p. 2. 1065. Kas ką rašo ir sako. Laisvė. 1944, kovo 30, p. 3. 1066. Kas ką rašo ir sako. Laisvė. 1945, sausio 3, p. 2. 1067. Kas ką rašo ir sako. Laisvė. 1945, sausio 9, p. 2. 1068. Kas ką rašo ir sako. Laisvė. 1945, vasario 2, p. 2. 1069. Kas per viena ta jų „Nepriklausoma Lietuva" Laisvė. 1944, kovo 9, p. 2. 1070. Katalikų savaitraštis apie Pabalčio kraštus. Laisvė. 1942, birželio 10, p 2. 1071. Katalikų spaudos mėnuo. Draugas. 1945, vasario 3, p. 2. 1072. Katalikų vienybės Centro valdybos posėdžio, įvykusio 1941 spalio 16 Philadelphijoje Protokolas. Kunigų Vienybės biuletenis. 1941, lapkritis - 1942, sausis, p. 2. 1073. Katalikų vienybės CV posėdžio Niujorke 1943 sausio 6 d. protokolas. Kunigų vie­ nybės biuletenis. 1943, vasaris, p. 2. 1074. Kavūnas J. Šaika bailių Lietuvos išdavikų... Laisvė. 1943, gegužės 27, p. 2. 1075. Kenksmingas neapsižiūrėjimas. Draugas, 1945, balandžio 16, p. 4. 1076. Kenksminga srovinė kova. Dirva, 1944, birželio 2, p. 3. 1077. Kižytė M. San Francisko spauda, komentatoriai rodo simpatiją Lietuvos troški­ mams. Draugas, 1945, gegužės 7, p. 1. 1078. Klerikališkojo balamuto kliedėjimas. Laisvė. 1945, balandžio 11, p. 2. 1079. Klimas G. „Išlaisvinimas Vilniaus“. Laisvė. 1945, balandžio 20, p. 5. 1080. KomentatoriusGailmanpasakėįdomiąkalbąapieLietuvą. Laisvė. 1944, liepos 12, p. 6. 1081. Komunistai verčia A. Stulginską šiaurės Rusijoje rauti kelmus. Naujienos. 1945, va­ sario 10, p. 1.

317

LIETUVA PRIEŠ LTSR

1082. Komunistų kliedėjimai. Draugas. 1940, rugpjūčio i, p. 2. (Iš „Darbininko“). 1083. Krymo konferencija ir Krymo čarteris. Laisvė. 1945, vasario 15. P. 2. 1084. Kraujo aukotojų legiono garbės sąrašas. Draugas. 1943, vasario 12, p. 7. 1085. Krislai. Laisvė. 1942, birželio 11, p. 1. 1086. Krislai Laisvė. 1942, birželio 18, p. 1. 1087. Krislai. Laisvė. 1942, liepos 17, p. 1. 1088. Krislai. Laisvė. 1942, liepos 22, p. 1. 1089. Krislai. Laisvė. 1942, rugpjūčio 2, p. 1. 1090. Krislai. Laisvė. 1942, rugpjūčio 10, p. 1. 1091. Krislai Laisvė. 1942, rugpjūčio 28, p. 1. 1092. Krislai Laisvė. 1942, rugsėjo 1, p. 1. 1093. Krislai. Laisvė. 1942, rugsėjo 4, p. 1. 1094. Krislai. Laisvė. 1942, rugsėjo 9, p. 1. 1095. Krislai. Laisvė. 1942, rugsėjo 16, p. 5. 1096. Krislai. Laisvė. 1943, kovo 6, p. 2. 1097. Krislai. Laisvėy 1943, balandžio 17, p. 1. 1098. Krislai. Laisvėj 1943, gegužės 27, p. 1. 1099. Krislai Laisvėy 1944, liepos 19, p. 1. 1100. Krislai. Laisvė. 1944, kovo 3, p. 1. 1101. Krislai. Laisvė. 1944, gegužės 10, p. 1. 1102. Krislai. Laisvėy 1944, sausio 12, p. 1. 1103. Krislai. Laisvėy 1944, sausio 15, p. 1. 1104. Krislai. Laisvėy 1944, sausio 31, p. 1. 1105. Krislai. Laisvėy 1944, balandžio 1, p. 1. 1106. Krislai. Laisvėy 1944, birželio 5, p. 1. 1107. Krislai. Laisvė, 1944, liepos 5, p. L 1108. Krislai. Laisvė, 1944, liepos 8, p. L 1109. Krislai Laisvėy 1944, liepos 29, p. 1. 1110. Krislai. Laisvė, 1944, rugsėjo 15, p. 1. 1111. Krislai Laisvėy 1944, spalio io, p. 1. 1112. Krislai Laisvėy 1944, spalio 17, p. 1. 1113. Krislai. Laisvė, 1944, lapkričio 1, p. 1. 1114. Krislai. Laisvėy 1944, lapkričio 7, p. 1.

318

1115- Krislai. Laisvė, 1945, sausio 31. P. 1. 1116. Krislai. Laisvėy 1945, vasario 27, p. 1. 1117. Krislai. Laisvė. 1945, vasario 28, p. 1. 1118. Krislai. Laisvė. 1945, balandžio 2, p. 1. 1119. Krislai. Laisvė. 1945, balandžio 17, p. 1. 1120. Krislai Laisvėj 194. balandžio 28, p. 4. 1121. Kaitomieji paveikslai už Lietuvos laisvę. Draugas. 1944, spalio 18, p. 5. 1122. Kunigas Prunskisvėl prapliuponaciųpropagandaprieš SSSR. Laisvė. 1942, liepos 24, p. 2. 1123. LAIC. Spaudos apžvalga Nr. 18. 1124. LAIC žinių santrauka. 1944, birželio 10. L. 1. 1125. Laikraščiai iš Lietuvos. Naujienos. 1940, rugpjūčio. 1, p. 4. 1126. Laikraštis, ką tik gautas iš Vilniaus. Laisvė, 1944, spalio 4, p. 2. 1127. „Laisvės“ popieros fondas. Laisvė. 1942, liepos 8, p. 2. 1128. „Laisvės“ metinės iškilmės puikiausiai pavyko. Laisvėy 1945, sausio 31, p. 6. 1129. „Laisvės“ redakcijos pranešimas įvykusiame šėrininkų suvažiavime š. m. sausio 28 d., Brookline. Laisvė. 1945, sausio 31, p. 2. 1130. „Laisvės“suvažiavimo diskusijos dėl redakcijos raporto. Laisvė. 1944, vasario 3, p. 4. 1131. Laiškai. Laisvė. 1944, gegužės 16, p. 3. 1132. Laiškai iš Lietuvos. Laisvė. 1945, sausio 30, p. 3. 1133. Laiškai iš Lietuvos. Naujienos. 1945, vasario 21, p. 5. 1134. Laiškai iš sovietų okupuotos Lietuvos. Naujienos. 1945, vasario 6, p. 4. 1135. Laiškas iš Krekenavos. Naujienos. 1945, sausio 6, p. 4. 1136. Laiškas iš Švedijos apie Lietuvą ir jos žmones. Draugas. 1943. sausio 29, p. 5. 1137. Laučka J. B. Apie pavydą ir mažmožius. Amerika. 1944, kovo 10, p. 5. 1138. Laučka J. P. Žvilgsniai per Atlantą. Vilnius, 1994.192 p. 1139. Lavinskas F. Į prakalbas susirinko apie pusantro tūkstančio žmonių. Naujienos. 1940, gruodžio 13. 1140. Lietuvai pagalbos teikimo komitetas turi labai daug darbo. Laisvė. 1945, sausio 4, p. 6. 1141. Lietuvai remti suvažiavimo (Lietuvos rėmimo draugijos) rezoliucijos. Keleivis. 1943, sausio 27, p. 1. 1142. Lietuvai Vaduoti Sąjungos ir Misijos vadai, kurie patys vyksta į San Franrisko kon­ ferenciją gelbėti Lietuvos bylai. Dirva. 1945, balandžio 27, p. 1. 1143. Lietuvai Vaduoti sąjungos pareiškimas Amerikos lietuvių visuomenei. Dirva. 1944, liepos 7, p. 3.

319

LIETUVA PRIES LTSR

1144. Lietuviams. Laisvė. 1942, rugsėjo 8, p. 5. 1145. Lietuvis, dingęs virš Vokietijos. Draugas. 1945, sausio 17, p. 3. 1146. Lietuvių darbininkų sąjunga. Draugas. 1945, sausio 22, p. 2. 1147. Lietuvių kultūros instituto veikla. Draugas. 1941, sausio 29, p. 2. 1148. Lietuvių kultūros instituto veikla. Draugas. 1942, vasario 20, p. 5. 1149. LietuviųLiteratūrosdraugijoms nariams irkuopoms. Laisvė. 1942, birželio26, p. 2. 1150. Lietuvių tauta prieš vokiškus okupantus. Laisvė. 1944, birželio 13, p. 2. 1151. Lietuvių misija Vašingtone. Dirva. 1945, balandžio 6, p. 2. 1152. Lietuvoje visu įniršiu siaučia Rusijos Čeką. Draugas. 1940, rugpjūčio 2, p. 1. 1153. Lietuvoje denarionalizuojamas ūkis, pramonė. Dr. P. Ancevičiaus radiotelegrama. Draugas. 1941, lapkričio 3, p. 1. 1154. Lietuvos piliečių komitetas. Ar reikia Lietuvos piliečiams registruotis Sov. Rusijos konsulatuose. Draugas. 1940, rugsėjo 28, p. 3. 1155. Lietuvos pasiuntinybės žinios. Vašingtonas. 1940, lapkričio 16, p. 8. 1156. Lietuvos pasiuntinybės žinios. Redaguojamos Lietuvos generalinio konsulato Niu­ jorke. Draugas. 1941, gruodžio 28, p. 3. 1157. Life irWillkie apie Sovietus. Laisvė. 1943, balandžio 19, p. 3. 1158. A Lithuanian Lidice spurs colony her by David Anderson. The Chicago sun. 1942, October 21. 1159. LKI reikalu. Draugas. 1943, sausio 15, p. 4. 1160. LKI New Yorke. Draugas. 1943, sausio 21, p. 2. 1161. LMS laiškas į organizacijas ir draugus. Laisvė. 1944, balandžio 15, p. 3. 1162. LMS leidiniai karo metu. Laisvė. 1944, spalio 7, p. 3. 1163. Londono „Apžvalga“. Draugas. 1945, kovo 26, p. 2. 1164. Maldųrūpestis už Lietuvos laisvę. Amerika. 1944, spalio 10, p. 2. 1165. Maldųvajus už Lietuvos laisvę. Amerika. 1944, balandžio 28, p. 2. 1166. Mandagus. Kanados įvairenybės. Naujienos. 1940, rugsėjo 25, p. 6. 1167. Maskvos komisarai Lietuvoje. Draugas. 1940, liepos 6, p. 3. 1168. Milžiniškas protesto mitingas prieš bolševikų nedorybes. Amerikos lietuvis. 1940, gruodžio 14, p. 2. 1169. Mirgu marga. Dirva 1944, gegužės 10, p. 1. 1170. Mirgumarga. Dirva. 1944, rugpjūčio 11, p. 1. 1171. Mirgu marga. Dirva 1944, lapkričio 17, p. 1.

320

1172. Mirgu marga. Dirva. 1945, kovo 23, p. 1 1173. Misijos delegatai atlieka didelius darbus. Dirva. 1945, gegužės n, p. 1. 1174. Mizara R. Buvusio Amerikos ministerio Lietuvai knygą perskaičius. Laisvė. 1944, vasario 15, p. 3. 1175. Mizara R. XX-ojo amžiaus stebuklas. Laisvė. 1943, kovo 11, p. 3. U76. MizaraR. ß DemokratiniųAmerikos lietuv. Tarybos raštinės. Laisvė. 1944, sausio 19, p. 2. 1177. Mizara R. Krislai. Laisvė. 1941, liepos 9, p. 2. 1178. Mizara R. Šėrininkų išreikštos mintys laike diskusijų dėl Laisvės redakcijos rapor­ to. Laisvė. 1945, vasario 2, p. 4. 1179. Mizara R. Žvilgsnis į praeitį. Vilnius, i960.335 p. 1180. Mongolų antplūdis. Draugas. 1940, liepos 16, p. 2. 1181. M-tė. Filmą „Peoples Avangers“. Laisvė. 1944, birželio 17, p. 3. 1182. Mūsų balsas San Francisko konferencijoje. Laisvė. 1945, balandžio 23, p. 2. 1183. Mūsų dienų „mučelninkai“. Laisvė. 1944, sausio n, p. 2. 1184. Naciai Lietuvoje išžudė kaimą. Amerika. 1944, birželio 30, p. 1. 1185. Narimanas B. Lietuviški bolševikai atiduodavisą Lietuvą. Draugas. 1940, liepos 9, p. 3. 1186. Nauja priemonė melagystėms skleisti. Draugas. 1943, birželio i, p. 4. 1187. Naujanybė lietuviams. Laisvė. 1944, sausio 26, p. 2. 1188. Nauji rūstūs kaltinimai lenkams. Laisvė. 1944, birželio 2, p. 2. 1189. Nebėra kunigo, bet melai pasilieka. Laisvė. 1944, spalio 10, p. 2. 1190. Negirdėjusiems Dr. P. Vileišio kalbų. Draugas. 1940, rugsėjo 10, p. 8. 1191. Nepriklausomos Lietuvos priešo balas. Draugas. 1943, gegužės 7, p. 3. 1192. New Yorko lietuvių karo bonų komiteto valdyba. Nupirkime karo laivą Amerikai. Amerika. 1944, vasario 11, p. 1. 1193. Nėra tikrų žinių iš Lietuvos. Draugas. 1940, liepos 25, p. 2. 1194. Nėra jokio reikalo siųsti Lietuvon... Laisvė. 1943, kovo 4, p. 3. 1195. Nutarta leisti žurnalą. Draugas. 1944, spalio 24, p. 4. 1196. Olis A. Laiškas A. Smetonai. 1943, vasario 10. In Antano Smetonos korespondencija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 144-145. 1197. Organizacijų ir pavienių asmenų sveikinimai Demokratinių Lietuvių suvažiavimui. Laisvė. 1944, sausio 13, p. 3. 1198. OW1pradeda leisti naują brošiūrėlių seriją. Laisvė. 1942, rugsėjo 16, p. 2. 1199. OWL Rinkimai ir informacijos apie karą. Laisvė. 1944, birželio 8, p. 2. 1200. Pagal jų darbus pažinsime ir juos. Laisvė. 1944, balandžio 21, p. 2.

321

LIETUVA PRIES LTSR

1201. Pagavo save už liežuvio. Naujienos, 1945, sausio 12, p. 4. 1202. Pagrobtas Munster, Urbšys ir Piip. Draugas. 1940, liepos 24, p. 1. 1203. Pakštas K. Iš LKI veiklos. Draugas. 1942, spalio 1, p. 2. 1204. Pakštas K. Lietuvių Kultūros Instituto leidiniai. Draugas. 1942, gegužės 4, p. 3. 1205. Pakštas K. Mūsų gyvenimas ir darbas. Draugas. 1942, birželio 5, p. 2. 1206. Pakštas K. Apie Lietuvių kultūros instituto veiklą. Draugas. 1941, spalio 17, p. 4. 1207. Palmer Casimir P. Lithuanian present dilemma. New York Herald Tribune. 1943, april 25. 1208. Panaujinkit parašų ant peticijos rinkimą. Dirva. 1945, sausio 26, p. 3. 1209. Panelės Yčaitės kalba, pasakyta per Waterbury lietuvių vaizdos buto radijo stotį. Amerikos lietuvis. 1941, gegužės 26, p. 2. 1210. Panevėžyje naciai išskerdė 16 000 žydų. Laisvė. 1942, birželio 27, p. 2. 1211. Pasirodo, dar yra kas remia fašistus. Laisvė. 1945, sausio 9, p. 3. 1212. Pasitarė su respublikonų kandidatu. Draugas. 1944, rugsėjo 23, p. 2. 1213. Pati pirmutinė knyga „Timeless Lithuania“ seime nupirkta už 235 doL Dirva. 1944, vasario 11, p. 3. 1214. Pavyzdiniai (sample) pundeliai Laisvė. 1943, balandžio 22, p. 3. 1215. Per tvorą. Dirva. 1944, birželio 2, p. 3. 1216. Peticijas skubiai grąžinkit LVS centrui Dirva. 1944, spalio 27, p. 4. 1217. Philadelphijos LVSskyrius apdovanojo savo apylinkę. Dirva. 1944, rugpjūčio 25, p. 6. 1218. Pileckas J. Urugvajaus Lietuvių suvažiavimas ir sudarymas Lietuvos vadavimo są­ jungos. Draugas. 1941, vasario 7, p. 5. 1219. Pilėnas K. Lietuvos „nepriklausomybė“Laisvė. 1944, vasario 11, p. 5. 1220. Pittsburgo lietuvių žinios. Draugas. 1945, vasario 1, p.2. 1221. Platinkite „Timeless Lithuania“. Dirva. 1944, liepos 7. 1222. Povilas Rotomskis sako: po karo Lietuva bus didesnė ir laimingesnė. Laisvė. 1944, balandžio 13, p. 3. 1223. Prez. Trumenas dėkoja LLDraugijai už sveikinimus. Laisvė. 1945, balandžio 26, p. 1. 1224. Prie gėdos stulpo. Draugas. 1940, liepos 25, p. 2. 1225. Priminsime bolševikų darbelius. Draugas. 1943, kovo 19, p. 4. 1226. Progresyvių lapeliai padarė jiems strioko. Laisvė. 1945, kovo 1, p. 3. 1227. Prof. Jonas Krikščiūnas apie vokiškųjų grobikų kriminalistes lietuvių tautai. Laisvė. 1942, rugsėjo 22, p. 2. 1228. Profesorius K. Pakštas, kaip koks šerifas, mojasi Lietuvą varžytinėmis išleisti. Lais­ vė. 1943, vasario 13, p. 2,4.

322

1229- Protestai prieš smurtiškus rinkimus Lietuvoje. Draugas. 1940, liepos 13, p. 1. 1230. Prunskis J. Ar galim susisiekti ir pagelbėti Sibiran ištremtiems. Draugas. 1942, lie­ pos 24, p. 5. 1231. Prunskis J. Nuostabūs žygiai vieno lietuvių ūkininko. Draugas. 1943, kovo 19, p. 5. 1232. Pundelių vajaus komiteto raportas. Laisvė. 1944, sausio 18, p. 3. 1233. Rašytojas Petras Cvirka atsako savo šmeižikams. Laisvė. 1942, birželio 27, p. 3. 1234. Raudoną košę verda Karosienė ir Abekas. Naujienos. 1945, balandžio 28, p. 4. 1235. Redakcija. Prašymas korespondentams. Laisvė. 1944, spalio 10, p. 2. 1236. Reikalauja pašalinti smetonininką Žadeikį. Laisvė. 1945, gegužės 5, p. 4. 1237. Remiasi kalendoriumi. Draugas. 1942, vasario 3, p. 4. 1238. Reporteris. Dr. A. Račkus daužo komunistų melus apie Lietuvą. Draugas. 1940, rugsėjo 30, p. 7. 1239. Reporteris. Kon. Daužvardis siekia užtarimo Lietuvai spaudoje. Naujienos. 1945, sausio 18, p. 6. 1240. Restriction of service imposed by foreign governments on international telegram. Issue of April 1, 1941. L. 21. 1241. Rimvydaitė K. Smetoniška gvardija ir vienybė. Naujienos. 1945, vasario 8, p. 4. 1242. Rusų lietuvių kalba išeisiantis dienraštis. Draugas. 1942, vasario 7, p. 3. 1243. Sabulionis. P. Rotomskis - Maskvos agentas. Naujoji gadynė. 1943, birželio 3, p. 2. 1244. Skaudūs balsai. Draugas. 1940, rugpjūčio 26, p. 2. 1245. Sėkminga Pittsburgho Tarybos konferencija. Naujienos. 1945, sausio 24, p. 4. 1246. Shenandoach, Pa, lietuvių protesto mitingas. Draugas. 1940, rugpjūčio 23, p. 5. 1247. Simutis A. Knygų apie Lietuvą anglų kalba išleidimo reikalu. Draugas. 1940, rug­ pjūčio 30, p. 5. 1248. Siusime pundelių Lietuvos našlaičiams. Laisvė. 1943, balandžio 15, p. 3. 1249. [Skelbimas]. Laisvė. 1944, rugsėjo 1, p. 3. 1250. „Skundai“ ir Lietuvos žmonių šelpimas. Laisvė. 1945, vasario 8, p. 3. 1251. Slaptas leidinys. Draugas. 1940, gruodžio 11, p. 5. 1252. Smetona A. Laiškas S. PiežaL 1941, birželio 25. In Antano Smetonos korespondencija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 63-64. 1253. Smetona. Laiškas J. Šauliui 1942, birželio 15, Klivlandas. In Antano Smetonos kores­ pondencija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 78. 1254. Smetona A. Laiškas J. Šauliui 1942, gegužės 24. In Antano Smetonos koresponden­ cija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 76

323

LIETUVA PRIEŠ LTSR

1255. Smetona A. Laiškas P. Žadeikiui. 1941 spalio 27. In Antano Smetonos koresponden­ cija 1940-1944. Kaunas, 1999. P. 443. 1256. Smetona A. Laiškas P. Žadeikiui. 1942, liepos 5. In In Antano Smetonos korespon­ dencija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 361. 1257. Smetona A. Laiškas P. Žadeikiui 1942, rugpjūčio 31. In Antano Smetonos korespon­ dencija 1940-1944. Kaunas, 1999, p 531. 1258. Smeton-nacių mitingėlis. Laisvė. 1941, liepos 5, p. 2. 1259. Smetonos apgailėtojai „liberalai“. Laisvė. 1944, vasario 29, p. 2. 1260. Sniečkus A. Lietuvos valstiečiai entuziastingai dirba savo žemę. Laisvė. 1945, ge­ gužės 1, p. 3. 1261. Spalvoti paveikslai. Amerika. 1944, kovo 17, p. 5. 1262. Spaudos apžvalga. Draugas. 1942, vasario, 11, p. 2. 1263. Spaudos apžvalga. Draugas. 1943, balandžio 22, p. 2. 1264. Spaudos reikalai. Draugas. 1942, sausio 24, p. 4. 1265. Stankus V. I. Hitlerininko laiškas. Laisvė. 1944, sausio 9, p. 4,5. 1266. Stankus V. J. Kaip „Keleivis“ begėdiškai monija savo skaitytojus. Laisvė. 1943, ba­ landžio 26, p. 2. 1267. Stengiasi pralenkti „Vienybę“. Naujienos. 1945, sausio 5, p. 4. 1268. Su kuo Lietuvai tenka eiti. Laisvė. 1943, balandžio 23, p. 2. 1269. Suriko už Hitlerį ir kojas pakratė. Laisvė. 1944, kovo 17, p. 2. 1270. Susitinku Jurgis. Laisvoji sakykla. Teisybę visur ir visuomet reikia apginti. Laisvė. 1940, gruodžio 20, p. 3. 1271. Svarbūs ALT suvažiavimo nutarimai Draugas. 1944, spalio 26, p. 4. 1272. Svarbus pranešimas. Amerika. 1944, gruodžio 12, p. 6. 1273. Sveikinimai Amerikos lietuviams iš išlaisvinto Vilniaus. Laisvė. 1944, rugpjūčio ц р л 1274Svetimgimiųspaudairjos pareigosdėl šiokarolaimėjimą Laisvė. 1942, rugsėjo1,p. 3. 1275. Šališkumus Amerikos žemėlapiuose. Draugas. 1943, lapkričio 22, p. 2. 1276. Šarmaitis R. Lietuviai raudonarmiečiai Amerikos lietuviams. Laisvė. 1943,gegužės 4, p. 3. 1277. Šešiolikta sostinė. Naujienos. 1945, sausio, 18, p. 4. 1278. Šimkus J. Amerikietis artistas Šileika, Sodeika ir kiti dailės ir mokslo vyrai Kaune. Laisvė. 1944, gruodžio 14, p. 1. 1279. Šimkus J. Naciai sunaikino tris Lietuvos kaimus. Laisvė. 1944, balandžio 22, p. 3. 1280. Šimutis L Rašytojai, kalbėtojai, veikėjai, į darbą. Draugas. 1940, rugpjūčio 15, p. 2. 1281. Sirvydas V. Kas ką rašo. Dirva. 1944, birželio 25, p. 5.

324

1282. Sirvydas V. Kur dėka priklauso. Dirva. 1944, birželio 30, p. 3. 1283. Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: dokumentinė apžvalga. Va­ šingtonas, 1973,583 p. 1284. Šlykšti, pikta lietuviškų nacių propaganda. Laisvė. 1944, rugsėjo 20, p. 2. 1285. Šolomskas D. M. ALDLD reikalai. Laisvė. 1942, rugpjūčio 3, p. 2. 1286. Šolomskas D. M. ALDLD reikalai Laisvė. 1942, rugsėjo 12, p. 2. 1287. Šolomskas D. M. ALDLD reikalai. Laisvė. 1942, rugsėjo 22, p. 3. 1288. Šolomskas D. M. ALDLD reikalai. Laisvė. 1944, balandžio 21, p. 3. 1289. Šolomskas D. M. ALDLD reikalai. Laisvė. 1945, sausio 8, p. 2. 1290. [Šolomskas] D. M. Š. Gerinkime mūsųkorespondencijas. Laisvė. 1943, gegužės 19, p. 2. 1291. Šolomskas D. M. Lietuvių žmonės plačiai žino apie Amerikos lietuvių pagalbą. Laisvė. 1944, birželio 24, p. 2. 1292. Šolomskas D. M. Po trijų metų karo. Laisvė. 1942, rugsėjo 1, p. 2. 1293. Šolomskas D. M. Už Laisvę, už šviesią ateitį, už laimingą gyvenimą. Laisvė. 1942, birželio 4, p. 2. 1294. Štai kaip. Amerika. 1944, liepos 21, p. 1. 1295. Švedų demonstracija prieš komunistinį filmą. Draugas. 1940, spalio 22, p. 2 1296. Tai toks „misijos“dokumentas. Draugas. 1945, gegužės 2, p. 4. 1297. Tarybininkai atmetė viską. Dirva. 1945, kovo 9, p. 3. 1298. Tarybų Lietuvos priešų „kūryba“ ir kiti dalykai per Krieno prizmą. Laisvė. 1945, balandžio 2, p. 4. 1299. Tautininkai ir komunistai. Draugas. 1944, rugsėjo 20, p. 4. 1300. Tautininkų konferencija. Naujienos. 1943, birželio 4, p. 4. 1301. Tautininkų seimo išvakarėse. Vienybė. 1941, spalio 17, p. 1. 1302. Tautininkų vadas apie „kacapų” strategiją. Laisvė. 1943, gegužės 27, p. 2. 1303. Telegrama F. D. Ruzveltui Draugas. 1944 rugsėjo 19, p. 1304. „The Illuminator“. Amerika. 1944, kovo 5, p. 5. 1305. The Soviet Union, Finland and the Baltic States. Published by the Soviet war news on behalf of the Soviet information bureau. 1941. 1306. Tiesiu, aiškiu keliu. Amerika. 1941, rugsėjo 19, p. 2. 1307. Tiesos ieškotina tiesiu keliu. Amerika. 1944, kovo 5, p. 6. 1308. Tyli Naujienos. 1940, liepos 18, p. 4. 1309. Tysliavienė V. Ne tą kelią jie pasirinko. Dirva. 1944, liepos 21, p. 4. 1310. Traginga lietuvių tautos būklė. Draugas. 1945, sausio 13, p. 2.

325

LIETUVA PRIEŠ LTSR

1311. Tremtinys grįžo iš Rusijos. Draugas. 1942, rūgs. 16, p. 3. 1312. „Tremtinio pergyvenimai“. Draugas. 1942, gegužės 1, p. 4. 1313. Trijų lietuvių susivienijimų narių skaidus. Laisvė. 1944, balandžio 24, p. 2. 1314. Trockistų ir menševikų spauda pradėjo purviną kampaniją prieš TSRS Generalinio konsulato tarnautoją R Rotomskį. Laisvė. 1943, birželio 11, p. 3. 1315. TSRS mechanikai taiso sugedusią techniką. Laisvė. 1942, rugsėjo 19, p. 2. 1316. Trumpai. Draugas. 1943, sausio 13, p. 4. 1317. Turėsime Washingtone Tarybinės Lietuvos atstovą. Laisvė. 1944, vasario 5, p. 1. 1318. US. senatorius David IWalshreikalaujalaisvos lietuves. Vienybė. 1943,vasario 18, p. l 1319. Urugvajaus lietuvių žurnalas. Draugas. 1945, sausio 12, p. 2. 1320. „Už Lietuvos laisvę“. Laisvė. 1944, sausio 27, p. 3. 1321. „Vagystė Pabaltėj“. Draugas. 1940, liepos 31, p. 2. 1322. Vaidyla ir dr. Cesevičiaus rašymo stilius. Laisvė. 1944, rugpjūčio 16, p. 2. 1323. Valstiečio sūnus. Laisvė. 1943, gegužės 10, p. 2. 1324. Pulk. Valušis kalbės iškilmėse. Vienybė. 1940, gruodžio 30, p. 3. 1325. Veikia vokiškieji teroristai Lietuvoje. Laisvė. 1945, kovo 9, p. 1. 1326. Vešys S. Pritaikykime Literatūros draugijos veikimą prie naujų sąlygų. Laisvė. 1942, rugsėjo 10, p. 2,6 1327. Vėl atsikreipiame į LLD narius. Laisvė. 1943, gegužės 7, p. 2. 1328. Vėl „dokumentas“ vėl nadų propaganda „Keleivyje“. Laisvė. 1943, balandžio 26, p. 2. 1329. Vice prezidentas Truman priėmė misijos komisiją. Dirva. 1945, kovo 23, p. 3. 1330. Vienas sako „nukankinti“, kitas sako „mirė... Laisvė. 1944, kovo 1, p. 2. 1331. „Visai aišku“. Naujienos. 1943, birželio 16, p. 3. 1332. „Vienybė“ nebeis kasdien. Naujienos. 1940, liepos 26, p. 4. 1333- Vienybės klausimas. Draugas. 1940, liepos 19, p. 2. 1334- »Vilnies“ praeitis ir ateitis. Laisvė. 1945, balandžio 12, p. 3. 1335. Vilnius jau išlaisvintas, visi ateikite į prakalbas. Laisvė. 1944, liepos 15, p. 6. 1336. Žadeikis P. Laiškas A. Smetonai. 1942, birželio 15. In Antano Smetonos korespon­ dencija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 518. 1337. Žadeikis P. Laiškas A. Smetonai. 1942, rugpjūčio 10. In In Antano Smetonos kores­ pondencija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 522. 1338. Žadeikis P. Laiškas A. Smetonai. 1942, gruodžio 30. In Antano Smetonos korespon­ dencija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 566. 1339. Žadeikis P. Laiškas A. Smetonai. 1943, vasario 1. In Antano Smetonos koresponden­ cija 1940-1944. Kaunas, 1999, p. 582-583.

326

1340. Žinios iš Indiana valstijos. Naujienos. 1945, sausio 18, p. 3. 1341. Žinios iš Lietuvos: šis tas iš Kauno ir Vilniaus radijo programų. Draugas. 1942, sausio 13, p. 3. 1342. Žinios iš Pabaltijo kraštų. Laisvė. 1944, lapkričio 1, p. 2. 1343. Žinių iš Lietuvos reikalu. Draugas. 1940, rugsėjo 13, p. 2. 1344. Žinių santrauka Nr. 1.1944, birželio 5. 1345. Žinių santrauka Nr. 5.1944, birželio 24. 1346. Žinių santrauka Nr. 15.1944, rugsėjo 14. 1347. Zymontas A. Demokratijos ir Lietuvos nepriklausomybės sąjunga pradeda platų veikimą. Naujienos. 1941, spalio 17, p. 3. 1348. Žymus lietuvių rašytojas apie amerikiečių paramą lietuvių tautai. Laisvė. 1944, ge­ gužės 18, p. 3. 1349. Žodis bolševikų „slaikeriams“. Draugas. 1942, sausio 20, p. 4.

LITERATŪRA

1350. Amerikos lietuvių istorija. Red. A. Kučas. Boston, 1971.639 p. 1351. Arbušauskaitė A. L. Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos pagal 1941 m. sausio 10 dienos sutartį. Klaipėda, 2002.310 p. 1352. Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944). Vilnius, 1998. 606 p. 1353. Eidintas A. Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai. Vilnius, 1990. 243 p. 1354. Eretas J. Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja (1893-1960). Roma, 1970. XVI, 372 p. 1355. Lietuva, 1940-1990. Vilnius, 2005. 710 p. 1356. Petkevičienė L. Didvyriškos kovos avangarde: (JAV lietuvių komunistų veikla 1919-1969 metais). Vilnius, 1979. 223 p. 1357. Petkevičienė L. JAVpažangiųjų lietuvių visuomeninė-kultūrinė veikla 1933-1940 m. Vilnius, 1969.175 p. 1358. RemeikisThomas. LithuaniaunderGermanoccupation1941-1945. Compiledandeditedby Thomas Remeikis. Vilnius, 2005.729 p. 1359. Remeikis T. Pastangos ginti nepriklausomybę 1939-1940. Kultūros barai. 2001, gruodis, p. 83. 1360. Radijo valandėlės. Iš Lietuvių enciklopedija. T. 14. Boston, 1961, p. 345-347. 1361. Skilius J. Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis. (18801967). Vilnius, 2001.821 p. 1362. Skilius J. Rusijos pavojus 1939 metais ir Amerikos lietuvių telkimas. Lietuvos aidas. 1995, rugsėjo 7, p. 14. 1363. Skilius J., Račkauskas J. Amerikos Lietuvių Tarybos kūrimosi 1939-1941 metais atspindžiai dokumentuose ir spaudoje. Chicago, 1998.178 p. 1364. Truska L. Paskutinieji Antano Smetonos gyvenimo metai. In Antano Smetonos korespondencija (1940-1944). Kaunas, 1999, p. 8-20. 1365. Štaras P. Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo Tėvynės karo metais. Vilnius, 1966.335 p. 1366.Vaitiekūnas Jonas. In JAVlietuviai. T. 2. Vilnius, 2002, p. 422.

328

INSTITUCIJOS

Abveras i8, 218 American corporation publishers 186 American friends of Lithuania (AFoL) 38, 77, 91,107,112,116,119,148,154,158,160, 174» 179» 180,185,187-189 American society of international law 247 Amerikos Baltų kultūros taryba (American Baltic Cultural Council) 51,71,183,189 Amerikos darbininkų partija - žr. JAV komunistų partija Amerikos darbininkų partijos lietuvių sekcijos Centro biuras 32,99,197 Amerikos lietuvių centralinis knygynas ir archyvas 225 Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugija (ALDLD) 26, 29-32, 99,102,109, 129,140,170,190,197, 228, 229, 240, 258, 263 Amerikos lietuvių darbininkų literatūros draugijos moterų komitetas 170,229 Amerikos lietuvių demokratinė taryba 140,170,183,185,199,227 Amerikos lietuvių informacinis centras (Lithuanian American Information center, LAIC) 219-224, 232-234, 241, 242, 247-250,253, 256, 257, 263 Amerikos lietuvių kongresas demokratinei santvarkai atsteigti Lietuvoje (ALK) 33 Amerikos lietuvių leidinių archyvas 229 Amerikos lietuvių misija (AML) 237,238, 239 Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija (ALRKF) 35-37»43»69» 77»92,107,121, 157, 225, 229 Amerikos lietuvių proletarų meno sąjunga 32,99, Amerikos lietuvių taryba (ALT) 13,37,43,56,57,61,66,75-78,83,90,106,107,112,113, 125-127,138-141,143,149-151» 153» 157-159» 165» 179» 180,188-190,197, 215, 219-224, 229236, 239» 240, 242, 249» 254» 257» 259 ALT informacinis biuras 263, 265

329

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Amerikos lietuvių taryba (Niujorko) 33,35 Amerikos lietuvių tautinė taryba 47 Anglo-Baltic society 208 Argentinos Karo ministerija 172 Argentinos visuotinis Lietuvai gelbėti komitetas 112, 215 Australijos nacionalinė radijo stotis 241 ALRKF spaudos biuras 159,226 AP (Associated Press) 23, 28,48, 64, m, 206, 215 Apšvietos fondas (JAV) 170 Baltic American society 112, 208 Baltijos komitetas (Baltic committee for studies and cooperation in USA) 108,125, 179, 247

Bendras Amerikos lietuvių fondas (BALF) 193, 217, 218,223,252, 255, 256, 259 BALF informacinis skyrius 225 Benziger Bross (leidykla) 158 Berlyno radijo stotis 84, 218 Berno informacinis biuras 24,42,61,83, 89,150,163, 263 Britų informacinė tarnyba Niujorke Bruklino moterų vienybė 236 Bruklino Šv. Jurgio draugija 198 Bundas 250 BBC 151, 262 Centralinis spaudos ir informacijos organas 34 Centralinis lietuvių biuras 43 Centrinis informacijos biuras 149 Civil-Verwaltung 85 Columbia Broadcasting corporation radijo stotis 25, 51 Committee on public information 265 Committee to defend America by aiding to Allies 47 Committee to the promotions of democracy (CDP) 58,59, Council of foreign relation 84 Chicagos apskrities spaudos sekcija 208 Čikagos Cook County lietuvių demokratų sąjunga 178 Čikagos lietuvių community and war fund komiteto spaudos komisija 226 Čikagos lietuvių prekybos rūmai 113 Čikagos Šv. Jurgio parapija 113

330

Dariaus ir Girėno paminklo komitetas 112 Dariaus ir Girėno postas 50,181 Demokratijos ir Lietuvos nepriklausomybės sąjunga 58 D. Britanijos informacijos ministerija 157 D. Britanijos užsienio reikalų ministerija 142 DNB 222 29 teritorinio korpuso NKVD ypatingasis skyrius 20 Editorial Moly (leidykla, Argentina) ELTA 23,29, 4U157 Gynimo komitetas - žr. Komitetas Lietuvos nepriklausomybei ginti (JAV) Glavnoje razviedotielnoje upravlenije (GRU) 146,149 GPU 86,230 Havas news agency 64 Hearsto koncernas 64 Hugh Harman production (kino kompanija) 154 Federalinis tyrimo biuras (FTB) 79,197,122,126,212 Federal council of churches of Christ 232 Fišerio leidyka (JAV) 183 Foreign news 114 JAV Iždo departamentas 193, 236 JAV Karo departamentas 188, JAV katalikų spaudos asociacija 226 JAV komunistų partija 26,32,33, 66,133,196 JAV Kongresas 36, 235-238, 264,265 JAV labor research committee 89 JAV pasiuntinybė TSRS 200 JAV pašto valdyba 217 JAV Raudonasis kryžius (RK) 102,106,111,129,144,171,193, 207, 210,255 JAV Senatas 237, 238, 264 JAV Senato užsienio reikalų komisija 36, 237 JAVTeisingumo ministerija 220, 252 JAV Valstybės departamentas (VD) 36,37, 46, 56, 57, 60, 63, 76,106,110,111,124,128, 133» 135» 142,160,162,176,177,183,187,188,189,198, 200, 206, 215, 224, 230, 236, 238, 239»249 Jungtinės tautos 114,115, 231, 236, 237, 239, 240 J. N. Clement company 120

331

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Imperial policy group 48 Indianos Leiko apylinkės lietuvių lyga 254 Informacinis biuras (Niujorkas) - žr.: Lithuanian information center (LIC) 158,159 Institute of International Affairs (JAV) 34 International Continent News (ICN) 97,167 Internal News Service 174, 239 International student service 113 Kanados lietuvių komitetas atsteigti Lietuvos nepriklausomybei (Kanados lietuvių taryba) 37» 173 Katalikų veikimo centras 38 Kunigų Vienybė 45,67,70,150,174,187, 212,225,231 Kaulakio A. J. spaustuvė 183 Kauno radijo stotis 80,84 Kolumbijos universiteto leidykla 89 Kominternas 209 Komintemo vykdomojo komiteto informacijos sektorius 146 Komitetas Lietuvos nepriklausomybei ginti (JAV) 37 Kongreso biblioteka 216 Kultūros fondas 53 Laisvos Lietuvos draugų komitetai 53 Laisvos Lietuvos komitetas - žr. Lietuvos piliečių sąjunga Laisvosios Lietuvos radijo stotis (Kaunas) 143 Latvijos pasiuntinybės spaudos biuras 87 Lenkijos informacijos centras 87,180 Lenkijos katalikų spaudos agentūra К А Р 216 Lenkijos užsienio reikalų ministerija 141 Lietuvai gelbėti taryba (LGT) 37,39, Lietuvai ginti centras 78 Lietuvai išlaisvinti centras Argentinoje 65,240 Lietuvai pagalbos telkimo komitetas (LPTK) 227,229,255 Lietuvai remti draugija (JAV) 149 Lietuvai vaduoti sąjunga (LVS) 56,78,123,134,139,140,151,159,179,183,184,190,215, 220,229, 236-238,248,251,252,254, 255, 256 Lietuvai vaduoti sąjungos filmų komisija 151 Lietuviškos kultūros institutas (JAV) 43 Lietuvių Amerikoje tautininkų sąjunga (LATS) 43,49

332

Lietuvių Amerikoje tautininkų sąjungos propagandos spaudoje ir radijuje komitetas 43 Lietuvių darbininkų draugija (LDD) 27 Lietuvių darbininkų susivienijimas (LDS) 27,109,140,198, 226, 239, 240 Lietuvių demokratinė lyga 148 Lietuvių katalikų spaudos draugija 263 Lietuvių komitetas Švedijoje 150 Lietuvių komunistų sąjunga Amerikoje 26 Lietuvių informacijų biuras (Berlynas) 23 Lietuvių informacinis biuras (Šveicarija) 263,264 Lietuvių menininkų sąjunga 170, 229 Lietuvių moterų progresyvinis susivienijimas 26 Lietuvių nepriklausomybės gelbėjimo komitetas 149 Lietuvių radijo korporacija (JAV) 32 Lietuvių rašytojų sąjunga 53 Lietuvių savitarpio pagalbos draugija 17 Lietuvių socialistų sąjunga (JAV) 26, 27 Lietuvių spaudos klubas 253 Lietuvių tautinė taryba (LTT) 76, 78, 8i, 85, 87, 91, 99,106-108,113,125,126,138-141, 143,149,155,158-160,179,181, 204, 215 Lietuvių tautos parlamentas (JAV) 38 Lietuvių Tautos taryba (Šveicarija) 23 Lietuvių tautos parlamentas (JAV) 38 Lietuvos aktyvistų frontas (LAF) 17,18, 20, 21, 22, 60, 263 Lietuvos aktyvistų fronto propagandos skyrius 23 Lietuvos-Amerikos draugija 121 Lietuvos bičiulių draugija (Šveicarija) 23 Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT) 7-9,12,16,17, 21, 23, 25,33,34,37,39,42,44,46, 55»56, 67, 75-77, 83, 87, 88,105-108,110,119,121,123,125,133,134,138-142,150,151,156, 158,159,170,174» 175» 179» 180,181,192,197,207,214,217,219,224,225,232,237,241,243, 247, 248,250, 263, 265 Lietuvos generalinis konsulatas Niujorke (GK) 22,44,63-65,84,85,87,89,90,106,112, 152,154,156,159,177.182,197, 244-247 Lietuvos gynimo centras (LGC) 91 Lietuvos gynimo taryba (LGT) 43,45,46, 51 Lietuvos komunistų partija (LKP) 28,29,31,52,53,75,80-82,93-102,104,105,128,129, 130,132, 139,145-147» 149» 160,162,164,165,167,168,170,174,177,178,183,190,193,195, 196-200, 202-206,209, 227-229, 258, 262, 263 333

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Lietuvos komunistų partijos agitacijos - propagandos skyrius 161 Lietuvos konsulatas Čikagoje 13,152 Lietuvos kultūros institutas (LKI) 61-63, 69, 89, 91-93,122,151,157,158,173,179,180, 208, 225, 248, 263 Lietuvos Lenino komunistinė jaunimo sąjunga (LLKJS) 102,160 Lietuvos nepriklausomybės draugai Amerikoje - žr. American friends of Lithuania Lietuvos nepriklausomybės gynimo komitetas 33 Lietuvos pasiuntinybė Londone 157 Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone 13, 63, 64, 75, 87, 92, 152, 197, 224, 230, 240, 246,263 Lietuvos piliečių draugija (Vokietija) 60 Lietuvos piliečių sąjunga (LPS) 76,122

Lietuvos piliečių taryba (JAV) Lietuvos Raudonasis kryžius 128 Lietuvos rėmimo draugija 208 Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) 33 Lietuvos spaudos biuras - žr. Berno informacinis biuras Lietuvos studijų centras (grupė) prie Lietuvos pasiuntinybės JAV 65,88,152,153 Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) 32,34,35,40,42 Lietuvos vadavimo sąjunga (Urugvajus) 38 Lithuanian-American council (Voterberis) 189 Lithuanian information center (LIC) 158,159,180,181 Lithuanian National Relief Fund (LNRF) 56 Londono Šv. Kazimiero parapija 254 LTSRAukščiausioji taryba 132 LTSR Ministrų taryba 15,103,134,163,194, 200,211 Margutis (radijo laida, JAV) 32 Marphy, Bruce and С о (leidykla) 158 Medikalės pagalbos TSRS komitetai 133 Metropolitan News Company 30 Meždunarodnaja kniga 82 Motinų komisija 236 National catholic welfare confederation 231 National committee on food for small democracies 67 National war bond committee 192 National war fund (NWF) 140,192,193

334

Niujorko lietuvių taryba 149,187, 221 Nių Džersio lietuvių taryba 192, 240 NKVD (Narodnij komisariat vnutrienych diel) 19-22, 41, 95, 96, 129, 145-147, 160, 164, 200 NBC (National Broadcasting Company) 55 National Geographic society 120 New York at war lietuvių komitetas 109 News service 64, 67 Overseas News Agency (ONA) 109,155, 243 Office of war information (OWI) 79,80,84,109,160,188,197,216, 235, 241, 243 OWI neangliškos spaudos skyrius (foreign language division) 79 Paragan music publishers 253 Pasaulio lietuvių sąjunga 38 Pasaulio pašto sąjunga 217 Pažangiųjų lietuvių taryba (radijo laida) 79 Pensilvanijos universiteto leidykla 89 Piliečių būrelis 76 Povilo Saltimiero radijo laida (JAV) 32 Pundelių vajaus komitetas 194,195, 227 PAT (Lenkijos spaudos agentūra) 124 Rand McNally and company 120 Raudonosios armijos politinė valdyba 81 Reuters 64 Rytų Europos studijų institutas 58 Royal institute of international affairs 89 Romike press clipping 152 Russian war relief (RWR) 108,109,117,129,133-135,194,210, 227 RCA (Radiogram RCA Communications Inc.) 144 Sandara 184 Savitarpio pagalba 83 Sovinformbiuras (Sovetskoje informacionoje biuro) 80,81,96, 97,102,163,164,167 Standart Oil со. 186 Suomijos generalinis konsulatas Niujorke 87 Suomijos informacinis biuras 87 Susivienijimas lietuvių Amerikoje (SLA) 27, 33, 36, 53, 82,135,147,148,166,179,195197, 226, 259

335

LIETUVA PRIES LTSR

Susivienijimas lietuvių Argentinoje 79 Susivienijimas lietuvių socialistų dainininkų Amerikoje 27,163 Švedijos-Baltijos komitetas 150 Švedijos užsienio reikalų ministerija 214 Švietimo komitetas (JAV) 54 Šv. Kazimiero akademija 111 TASS 53, 80,82,115,146,162,164,166 Tautinis komitetas 17,39 Tautinis komitetas (JAV) 57 Tautos fondas 49 Tautų lyga 251 Temple universitetas 115 The American Russian institute 121 The federation of the Lithuanian society in Great Britain 225 The Quarrie corporation (leidykla) 154 Toronto lietuvių taryba 201 TSRS Aukščiausioji Taryba 15,104 TSRS konsulatas Buenos Airėse 100 TSRS generalinis konsulatas Niujorke 82, 96,127,133,134,183, 209 TSRS pasiuntinybė JAV 61,154 TSRS pasiuntinybė Lietuvoje 15 TSRS pasiuntinybė Švedijoje 171 TSRS rašytojų sąjungos užsienio reikalų komisija 97 TSRS užsienio kalbų leidykla 96 TSRS užsienio reikalų ministerija 81, 82, 96,147,164,167,168 Vasario 16-tos minėjimo Čikagoje komiteto spaudos ir radijo komitetas 111 Vatikano radijo lietuviška laida 25 Vatikano užsienio tarnybos centras 150 Vilniaus kraštui remti komitetas (JAV) 35 Vilniaus radijo stotis 80,84,216 Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) 138,143,156,172,188,207,215,216, 222,251,258 VLIK informacinė tarnyba 216 Visasąjunginio radijo komiteto Lietuvos redakcija 93, 97,161,169 Victory conference komitetas 117 Vykdomasis Lietuvos reikalų komitetas 78

336

Visuomeninės talkos generalinė taryba 75 Vyriausias vykdomasis komitetas 236, 237 Vyriausioji lietuvių taryba 75 Vokietijos užsienio reikalų ministerija 83 Vokietijos vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadovybė Voterberio lietuvių radijo stotis 54 Ū1P (United International press) 28 UP (United Press) 48,111,115, 258 United Press Association 64 Werne Sioderstriom О /Y (leidykla, Švedija) 123 Worlds affairs institute 66 WHDH radijo stotis 79 WHT radijo stotis (Niujorkas) 254 WNYC radijo stotis 225 Žinių rinkimo centras (ŽRC) 91

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abekas, Frenkas 82,147, 211, 239 Abraitis, Vytautas 72 Adamowski 107 Adomaitis, Antanas 128 Ahlberg, A. 171 Ahnlund, Nils 171 Aistis, Jonas 225 Aligeri, Margaret 167 Aleksis, Aleksandras 145 Aleksinas, Simas 96,145 Aliūnienė, O. 92 Aksomaitis, Ona 152 Ambraziejus, Kazys 143, 221 Ambrazaitis, K. 145 Ancevičius, Pranas 22,60,61,71, 72,85,104,125,128,129,130, 162,201,209 Anderson, Ivar 171 Andriulis, Vincas 117,139,166, 191, 260 Angarietis, Zigmas 168 Anseli Arbaitis, Vytautas 148,184 Arciševskis 123 Armoška, B. 226

338

Arnold 68, 69 Aukštuolis, Jonas 95,145, 200 Aust, Kari 20 Avietėnaitė, Magdalena 84,144 Avižonytė, Liucija 145 Bacevičius, Vytautas 253 Bačiūnas, Juozas 68,148,151 Bagočius, Fortūnatas J. 47, 49, 59, 82,127,147,148,193 Bajoras, Pranas 59, 65,148 Bakšys, J. M. 62,92 Balį 238 Balčiūnas 103 Balčiūnas, J. 104 Balkūnas, Jonas 33,106,149,157, 162,165, 223, 226, 230, 231 Balickas, Vincas 16 Balsevičius, J. K. 212 Baltinas, Povilas 113,114 Baltramaitis, K. 184, 253 Baltrušaitis, Juozas 27 Baltrušaitis, Jurgis 207 Baluodis, Fr. 171 Baltušis, Juozas 80, 93,103,104, 167,169

Balutis, Bronius Kazys 16, 25,32, 41,42, 88, 89,105,113,122,144, 151,153»157»225 Banaitis, Įuozas 80, 93, 97,104 Barauskas (Baras) Kazimieras 40, 69,76, 91,123,149,160 Barčus, S. 226 Barčiauskas, Vladas 50 Barrows, David Prescot 185 Bartašiūnas, Juozas 20 Baskas, J. 148 Batten, Jeanne 246 Baudouin 249 Belazartas, Joseph 174 Bendoraitis, Pranas 145 Bendžius, Pranas 145 Benešąs, Eduardas 141 Benters, Julius 171 Bernotas 172 Bjorkquist, M. 171 Bičiūnas, Vytautas 96,145 Bieliajus, Vytautas 69 Bieliauskas, A. 80 Bieliauskas, Alfonsas 167 Bielinis, Kipras 33 Bielinytė, Elena 128 Bielskis, Jonas J. 40, 41,48,64, 122,153,154,182, 239 Biežienė, Ona 238 Biežis, Stasys 148 Bilevičius, Elijas 93 Bilmanis, Alfredas 37,76,107, 120,141,151, 208, 250 Bimba, Antanas 26, 53, 54, 66,71, 99» 126,133,168,194» 197» 207, 209, 212, 227, 268

Binder, Carrol 173 Biržiška, Mykolas 61,197 Bistras, Leonas 145 Bizauskas, Kazimieras 61 Byoir, Carl 265 Byrnes 238 Black, Ramsey S. 187 Brazaitis, Povilas Bohlen, Charles E. 188 Boll, Jonas 225 Bonnier, Albert 67 Bordonaitė, Mira 80, 93,167 Bortun Swart, W. 182 Brazaitis, Povilas 96,145 Braziūnas, Feliksas 145 Brenza, J. 62 Bricker 233 Bridges, S. 242 Brizgys, Vincentas 19, 218 Brooks 107,111 Brown, Constantine 144 Browny Bružaitė, Atella 147 Būčys, Pranas Pranciškus 25, 42,145 Budreika - žr. Kaplanas, Jokūbas Budrikas, J. 148, 226 Budrys, Jonas 16,22, 29,35,37, 40-44» 48, 56, 57»59»61,63,67, 76,84,87-90,105,106,110,117120,124,126,138,139,141,142, 152,153,155,156,158,159,170, 173» 174» 176-178,180-182,184186,188,192,197, 204, 217-221, 225,232, 241, 244-247 Buell, R. L. 158 Buivydas, J. 148

339

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Bulaitis, Petras 171 Bulota, Jonas J. 145 Bulotienė, Aldona 84,89,124, 127» 145

Bulvičius, Vytautas 20 Bukšnaitis, V. 43 Bure, K. 84 Butler, Nicholas M. 242 Būtėnas, J. 218, 219 Caldwell, Robert J. 128,191,200, 231,248 Carlson H. E. 142 Casey, Eugene 231,232,234, 249 Castillo, Ramon 47,112 Celler, Emanuel 208 Cesevičius, Domas 145,146,259 Ciburas, Juozas 145,146 Clapper, Raymond 174 Close, Upton 242 Colby, В. 243 Connaly, Tom 236 Cowl, Margareta 253 Cranston, Alan 79, 80 Cripps, S. 105,107 Cross, S. H. 122 Cvirka, Petras 71,93,96,98,101, 104,118,162,167,168-170,205, 206, 256 Curman, S. 171 Čameckienė, Elena 128, 200 Čarneckis, Valdemaras 96,128,200 Čaplikas, A. 201

340

Čekanauskas-Chase, V. M. 65 Čekolienė, Ona 115 Čepas, A. 54,104 Čepukaitis, J. J. 92,157 Čerčilis, Vinstonas 105,107,114, 137,196,214 Černiauskas, T. 167 Černius, Jonas 54 Čemovas, Viktoras 58, 59 Chesnul, Ch. V. (Česnulis, Kazys) 77. 268 Čėsna, J. G. 182 Čibiras, Kazimieras 90,172, 251 Cinikas, P. P. 77 Čiurlionienė, Sofija 211 Čiurlionytė-Douvan (Daunor), Stepha­ nie 238 Čižauskas, Pranas 62 Chamberlein, Williams 138,151,153 Chase, Tomas G. 249 Chavimovas, J. 162,163 Chlivickas, J. 93 Chodakauskaitė, Jadvyga - žr. Tūbelienė, Jadvyga Chomskis 207 DAlessandro, Thomas 230, 231, 251 Daley, E. 158 Dallin, David J. 173 Dangerfield, Elma 248 Dankers, Oscar 208 Daniels, Jonathan W. 231-233, 249 Darulis, E. 18 Daugirdas, Andrius 85,127,149

Daužvardis, Petras 16,34,38,39, 41,42, 48-50, 53» 64, 67,68, 77, 88,105,107,108,113,116-120, 124-126,141,142,144,151» 156, 157,160,172-176,179,180-182, 187,192,198, 224, 234, 244, 247, 250, 251, 253 Davis, Elemer 79, 235 Davis, James J. 193 Dekanozovas, Vladimiras 15,81, 118.145.164.167.168.190.200, 202 Deksnys, Antanas 92, 224 Delano, Sara 249 Dembo, Icikas 93 Dennis, William C 247 Devenienė-Vileišytė, Elena 46,195 Devenis, Mykolas 46,84,127, 168.170.200, 201, 206 Devis, Džei 196 Dėdelis, A. 96 Dikinis 96,145 Dimša, Leopoldas 19 Dirvelė, Antanas 145 Diuji (Dewey, Thomas E.) 81,107, 230,232, 233, 234 Dobužinskis, Mstislavas 220 Dolivet, Louis 173 Domkutė, E. 226 Dovydaitis, Pranas 200 Drazdauskas, Valys 103,104 Drobnys, A. 93,103,161 Dudley, Lavinia 247 Dulles, John Foster 232, 242 Dunn 236 Durbow 231 Dzevicka-Stachelska, L 93

Eastman, E. 186 Eastman, Max 205 Edenas, A. 105,137,188 Eidintas, Alfonsas 12 Ekis 151 Emery, Peggy 154 Endziulaitis, A. 96,145 Eretas, Juozas 13 Gabaliauskas, Stasys 40,48,65, 70,76,133» 138,139,199 Gabrys, Juozas 23,41, 263, 264, 268 Gache 66 Gaidelis, Mykolas 145 Gailman, Wiljam G. 254 Galinis, Pranas E. 62,65,122,185,193 Galmaitis, Viktoras 195 Galvanauskas, Ernestas 17,41, 53 Garmus, A. 216 Gasalis, Stasys 145 Gasiūnas, Jonas 99 Gasiūnas, Petras 247 Gaška, Ignas 104 Gaurilius, Juozas 16 Gebelsas, J. 130,201,203,207 Gečas, J. 40 Gečys, K. 226,249 Gediminas 44,45, 51 Gedvilas, Mečislovas 93,99,101, 104,162,170,244 Germantas-Meškauskas, Pranas 203 Gerokas 185 Gerulis, J. 202 Gerutis, Albertas 16,23,90,130, 150,153 Gibbons, Roy J. 197

341

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Gylys, Vytautas Jonas 16, 22, 24,25, 142-144,150, 214 Gilmanas, A. 229 Ginkus, Juozas 148 Gira, Liudas 72, 93,103,167,169,178, 180, 259 Girdvainis, Stasys 16,145,150 Girdžius, V. 206 Girdzijauskas, V. 93 Gyorda 256 Gladkovas, P. 21 Gliksman, Rabias Shloma 142 Glovackis, Pijus 42 Gordon, Williams E 155 Górski, Martin 189,191, 251 Gotthart, Charles 242 Graham, Malbone W. 38,76,111, 191» 239

Graičiūnas, A. L. 117, 228 Grant-Suttie, Geraldas L. R 16, 48, 56,138 Graužinis, Kazys 16,47, 65, 66,70, 79* 83, 85,90,106,107,112,143, 150,151,153,171,188, 224, 240, 251 Gražulis, Juozas 145 Grėbliūnas-Grebliauskas, B. 145,146 Gregorauskas, Marijonas 93,103 Green, Dwight H. 112,113,233 Gricius, Augustinas 129,163,167,169, 171, 202 Grigaitis, Pijus 26, 27,33,37,47, 57-59.76,78.126,132,141,148, 158,159,162,165, 204-206, 217, 219, 221, 222,231,232, 234,240, 249 Grigalavičius, Juozas 94 Grigorjevas 168

342

Grinas 190 Grinius, Kazys 40, 58, 59, 63, 65,75,76, 85,105,108,138,140,141,143,144,153, 155,158,159,179,184, 204, 215, 216,219, 220, 222, 223,230, 239, 242, 248 Grinius, Kazys (tėvas) 240 Grinius, Juozas 148 Grish, Joseph J. (Grišas) 77, 91,191, 233 Grosmanas, V. 167 Guani 106 Gudas, Fabijonas 181 Gudas, Pranas 157,181 Gudas, Simas 257 Gudelis, Antanas 221, 249 Gudelis, M. 148 Gudjurgis 145 Gugis, K. P. 148 Guffey, Joseph F 193 Gustainis, V. 145 Gustaitis, Antanas 54 Gustaitis, V. 96 Gustavas, V. 20 Guzevičius, Aleksandras 96, 200, 250 Haleckis 249 Hambro, D. C. 111 Harris, S. 238 Harrison, E. J. 225, 248 Hearst, Williams Randolph 67,116,148, 174* 178,181,191, 235, 242, 253 Hertmanavičius, J. 67 Hermanson 230,231, 232 Hindus, Mauriace 118 Hirsh 86 Hiss, Algin 239

Hitleris, Adolfas 51, 56,60, 68,70-73, 96, 98,105,125,127,128,130,132, 135,146,148,161,176,189,192, 203, 205, 207, 211, 212, 258 Hoiko, M. P. 154 Hoover, Herbert 242 Hull, C. 110,189,196,200, 207, 231, 232, 235 Fediušinas 98 Fisher, Harry M. 69 Fitzgelbton, William 236 FrenzelisA. 38 Food 236 Jablonskis, Jonas 18 Jackson 68,69 Jakobsonas 24 Jalbrzykowski Romuald 124 Jankauskas, V. 184 Jankevičius, Juozas 145 Janulionis, Jurgis 212 Jakštas, Anicetas 145 Januškevičiūtė, R. 167 Januškis, Jonas 40,184, 204, 219 Jasilionis, Stasys 52 Jevrzejewski 58 Josadė, Jokūbas 93 Juras, Pranciškus M. 157 Jūnas Johnson, Edward C. 189 Johnson, Hershel V. 142 Julianann, Luiza 237 Jonaitis (Jonaitienė), Demie 63 Jonaitis, E 182 Jonikaitis, J. 148

Junosza 124,141 Jonušas, Aleksandras 157 Juozaitis, A. 182 Julin-Dannfelt Carl H. 142 Juras, Pranas M. 92, 225 Jurgėla, Kostas 26, 45,63,67,72,84,117, 135,141,142,148,158,159,178,184,185, 187,191, 219, 220, 222-224, 230-232, 234, 241,242, 248, 249, 251 Jurgelionis, Kleopas 49, 53 Jurginis, Juozas 16, 21,103,131, 208, 228 Jurgutis, Vladas 145 Jurkūnas, V. 104 Jusevičius, J. 182 Juškaitis, Pranas 92 Iljin, M. 109 Yčaitė, Hypatija 54,113-115,149,152, 246 Yčas, M. 149 Yčienė-Žiūrienė, Hypatija 149,238 Yla, Stasys 41 Inrišiūnas, Julius 145 Irwin, Spencer 154 Yolles 124 Yust, Walter 120,121 Kaczynskis, Z. 125 Rajeckas, Juozas 16, 21,44,63,64,117, 159» 251 Kaiv 59 Kalininas, A. 167 Kalininas, Michailas 148,178 Kalnėnas, J. 96 Kalvaitis, Antanas 32, 211 Kamendulis 112 Kaplanas, J. (Budreika) 93,167

343

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Kapočius, Laurynas 93 Karalius, Juozas A. 92,148,157,158, 225, 230 Karosienė, Ksavera 239 Karpius, Kazys S. 26,47, 56,148,183, 206,239 Kartanas, Juozas 145 Karvelis, Vladas 104,169,171,199 Kaskas, Ana 111 Katilius, V. 148 Katkevičienė, K. 209 Katzenelonbogen, U. 184 Kaul-Kavaliauskaitė, Margarita 32 Kaulakis, A. J. 185 Kavaliūnas 161 Kavūnas, J. 204 Kazlauskienė, Adelė 62 Kazlauskas, Jonas 62 Kelly, Edward J. 111-113,190» 191» 232, 238,251 Kemėšis, Fabijonas 197 Kerenskis, Aleksandras 243 Kephart, Calvin 224 Kibą, S. 148 Kidykas, Jonas B. 174 Kirkilą 84 Kirkilas, M. 19 Kirovas, Sergejus 208 Kirstukas 201 Kižytė, Marija 159, 219, 220,224,239,242 Kybol 111 Klaston 168 Kleemer 231 Klimas, Jurgis (Georg) 211,229 Klimas, Petras 16, 22, 24,248,251 Klinga, Dominykas 49,72,148

344

Kluckholm 117 Kneižys, Antanas P. 65 Knight, John 154 Knyva, A. 93 Knock, Arthur 242 Kolk, Magrum 171 Komaiko, В. 247 Komaras 203 Komodaitė, Judita 93 Komskis, Aleksandras G. 238 Končius, Juozas 157,193, 225 Korsakas, Kostas 93,104,161,167, 227 Koževnikovas, V. 167 Krasavičenka 115 Kraus, Rene 89 Krėvė-Mickevičius, Vincas 15, 53,98, 160, 203 Krikščiūnas, Jonas 104,129,171, 216 Kripas, Mykolas 145 Krūmas 171 Krunčialis, A. 148 Krumkis, Aleksandras 148 Krupavičius, Mykolas 145 Kubaitis, E. 116,148 Kubiliūnas, Petras 94,95,103,144, 202, 204 Kubilius, Juozas 145 Kučas, Antanas 12, Kučinskas, Chaimas 40,181 Kučinskas, Jurgis 143,153 Kukanka, A. 93,103,104,199 Kulikauskas 19 Kupčinskas, P. 21 Kurnikov, Sergej 109 Kuznecovas 81 Kvedaras, A. 93 Kvetkas, Vincas T 230,239

La Guardia 236 Labana, L. L. 77 Labanauskas, Lionginas 148 Labanauskas, Paulius 40,59,179,191, 223 Laisvydas, A. 103 Lammont, Corliss 243 Lannoy, Ghillebert de 248 Lanza 198 Lapienė, Pranė 72 Laucevičius, Liubomiras 145 Laučka, Juozas B. 13,26,38, 41,45,47, 50» 53» 9L 10b, 108,112,115,121,122, 128,140,148,151,157-159,212, 214, 219, 220,225, 256 Laukaitis, Ch. 38, 227,152,230 Laukaitis, Vincas 148, 239 Laukžargen 18 Laurinaitis, J. 93 Lengmanas 47, 51,71,112 Leninas, Vladimiras 32 Lenow 231 Levickis, J. 96 Levinas, J. 24 Lielnors, Harry 214, 230,231,241 Liepsnoms, A. - žr. Kukanka, A. Lippmann, Walter 138,173, 243 Lingys, Juozas 24,63,83 Litvinovas, Maksimas 84,190,106 Liubeckis, M. 80, 93,167 Liudendorfas 103 Liutkus, K. 27 Lyons, Eugene 205 Lomsargienė, Zosė 128 Long, B. 232 Ložė 71 Lozoraitis, Stasys 16,17,37,39,41,42,216

Lozovskis, S. 109 Lucas, Scott W. 191 Lukas 111 Lukas, Johannes 171 Maceika, Antanas 148 Maceina, Antanas 22,41,42 Maciejauskas, Julius 203 Mackevičius, Justinas 68,148 Mačiunskas, Steponas 21 Maironis 98 Maiskis, L. 137 Malinauskas, Povilas 19 Manahan 110 Manningas, C. 135 Mantas, Herkus 103 Marcinkevičius, Jonas 93,96, 97,101,103, 104,161,167 Margolin 58 Marijošius, Romanas 104 Markus 230 Martusevičius, V 62 Mastauskas, Balys 47, 268 Matthews, Herbert L. 214 Matulaitis, Kazimieras A. 143, 216 Matusevičius, Rubinas 52, 53 Mažonas, V 95,145,163,200 Mažukna, J. K. 148 McAdo 111 McCormick, Robert R. 174 McDonnell, J. В. i2o McKeough 107 McKitrick 24 Mead, J. M. 182 Medžikauskas, Albinas 145

345

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Merkys, Antanas 14,15,96,145, 200 Meiksinis, Girša (Gregory) 170,183 Meškauskienė, Michalina 93,161 Metelionis, A. M. 198,203 Michelevičius, Bronius 20 Michelsonas, Kęstutis 197, 227 Michelsonas, Stasys 12, 26,126,135,148 Mieželaitis, Eduardas 93,104,167 Miciūnas, Antanas J. 174,182 Mickeliūnas, J. A. 147 Mickevičius, J. 33 Milukas, Antanas 12 Mikšys, K. 96 Mikėnas, Vladas 104 Mikołajczyk 124 Miller, T. E 251 Mizara, Rojus 26,31,33, 66,72,99, 133» 167,168,184,197, 201,209, 212, 227, 247, 253, 268 Myers, Ernest R. 62 Moley, Raymond 172 Molotovas, Viačeslavas 15,80, 82,96, 114,162 Monkus-Monkevičius, J. 207 Montvilas, Antanas 27 Montvilas, )onas 143 Mopasanas, Gi de 103 Morkus, R 92 Morris, Newbold 236 Moskvinas, Mironas 93 Muravjovas-Korikas, Michailas 36 Motuzas, Kazys 229 Mozūriūnas, Vladas 93,167 Murray 150

346

Nagius-Nagevičius, Vladas 86 Narkevičiūtė, Janina 93,103 Narmonta, Louise 77 Nastopkienė, A. 20 Naujokaitis, Mykolas 20 Navickas, Jonas 63 Nerman, B. 150 Nėris, Salomėja 93, 98,101,104,167,170, 176,177, 209 Newbold, Morris Niles, David 231 Niunka, Vladas 93,96,161,169, 206 Noye, de Ia, Filipas 249 Norem, Owen J. C. 37, 50,68,77,78,107, 112.122.123.133.154.160.183.191, 224, 236, 252, 253 Norkus, Konstantinas 70,79,101, Norton, Harold K. 247 Norus, T. 67 Novakas, R 167 Oldenburg 113 Olis, Antanas 26, 56, 68,78,113,148,151, 160.188.191, 233, 238 Orlemanskis, Stanislovas 209 Orlingis-Oberlingis, Jonas 145 Ostremskis 19 Ožinskas 70,79

Padvalskis, Ignas 47 Paleckis, Justas 15,35,70,71,81,93,96, 99» 101,103-105,132,142,145,163,164, 167-170,195, 200,242, 243

Palemonas, J. - žr. Paleckis, Justas Palmer, K. - žr. Pilėnas, Kazys Pakalnis, Norbertas 38,106,148,159,175,197

Pakalniškis, P. 102 Pakarklis, Pranas 93,103,161 Pakštas, Kazys 13, 21,34,35,37-41, 43, 48-50, 55»57, 58, 61-63, 65-67, 75, 76, 86, 88, 92, 93, 98-100,113,118,120-123, 125,138,143,149,154,155,157,158,160, 162,179,180,181,184,195, 204, 212, 218, 219, 220, 221, 223-225, 230, 231, 248, 251, 259, 263, 268 Paroškis, Antanas 145 Paukštis 103 Paukštys, Emilijonas M. 62 Paul, Ch. 116 Paulauskas, K. J. 198 Paulonis, K. E. 92 Pečiūra, Vytautas 169 Peinas, Tomas 109 Peipas, Dž. 178 Perlitz,H. 171 Petkevičienė, Leokadija 12 Petrauskas, Povilas P. 92 Petruitis, Jonas 19, 200, 237, 252 Petrovas, S. 24 Pewtress, H. H. 185 Piatsas 192 Pieža, Stasys 55, 67,77,116,148,154, 156,160,181,208,234, 242 Pilėnas, Kazys 176,177 Pilipauskas, Jonas 78 Pipiraitė, S. 226 Pivaronas, Petras 47 Platakis (Platak), Juozas (Joe) 69 Pocius, Antanas S. 62 Polišaitis, Aleksandras 16,91,126 Pop, Artur 175 Poshka, J. (Poška) 77,118,119

Povilavičiūtė, Irena 93,103,167 Powell, E. H. 121 Pozdniakovas, N. 131,180 Pratt 114,115 Preikšas, Kazys 93, 95,96 Price, Byron 79 Prunskis, Juozas 22, 41, 48, 79, 123-125, 129,141,147,149,159,160,174,185,200, 201-204, 226, 249, 259 Prūseika, Leonas 26,126 Pūkas, Pranas 92 Purgailis 182, 230 Purnell, R. W. 42 Pust, Kaarel Robert 58, 59,108,117, 230, 241 Puzinas 93 Rabinovičius, H. 65,76,139,149,166,175 Račkus, Aleksandras 48,172 Radaitė, Gertrūda 84 Raila, Bronys 17 Raila, Stasys 149, 223 Raymond (Rimavičius), Juozas 62,65, 135,185 Rakštis, Ulysse A. 77 Rastenis, Nadas 148, 211,227,230-232,249 Raštikis, Stasys 14,19, 54, 95,144 Regelis, Konstantinas 23 Rei, A. 221 Reimeris, Vacys 93,167 Reybolds, Robert R. 189 Rentelnas 202 Ridigas 171 Rimantas, S. 167 Remeikis, Tomas 13 Rimka, Albinas 146

347

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Robinzonas, Jokūbas 40,88,149,179,184 Roland, Charles 154 Rotomskis, Povilas 73, 81-83,94,97-101, 105,109,110,115,125-129,132,133-135» 141-144,146-149,152,156,160,162,164168,170,177,178,183,190,193-197» 200, 202-205, 207,209,211, 212,227-229, 239, 263,264, 266, 268, 269, 278 Rozmarek 234 Rožinskas 70 Rudinas - žr. Zimanas, Genrikas Rudys, Anton 229 Rugiai 127 Ruginis 145 Rūkas, Antanas 131 Ruzvelt, Eleonora 108,114,115,191, 237, 238 Ruzveltas, Franklinas D. 46,47,54, 57, 70-72,105-107,112,114,123,124, 148,160,174,187-189,191,192,196, 198, 214, 230-236, 238, 242,266, 268 Sabbath 46, 238 Sacal, Josph (Sakalas, luozas) 117 Sakalas, Ignas 226 Salys, Antanas 216 Sandis, Antanas 158 Sapožkovas 149 Savičius, Ovidijus 228 Scott, E D. 121 Sekevičius 18 Selassie, Haile 45 Senn, Alfred 34, 61-63,65,70,89,157, 158,184,185, 224 Serovas, I. 230 Shamis, T. 66

348

Shapiro, Natan D. 174, 241 Shean, Fulton J. 242 Sholis, Viktoras 46, 232 Sirijos-Gira, Vytautas 146 Skinner, R. 51 Skipitis, Rapolas 84 Skirius, Juozas Skrupskelis, A. 96 Skrupskelis, J. 145 Skvireckas, J. 218 Sliesoraitis, Algirdas 145 Sideravičius, K. 93,103,199 Sikorskis, Vladislovas 123,125 Šimanauskas, Juozas 133 Simokaitis, Br. 148, 210 Simonovas, Konstantinas 167 Simutis, Anicetas 44,45,64,88,158,179, 184.192, 204, 251 Smetona, Adomas 96 Smetona, Antanas 13-17, 22,29,33,34,39, 40,47-50,52,54-57»68-70,72,76,78, 87, 88,90, 99,100,108,111,113,117,118, 123,125,128,133-135» 138,140,163,165, 166.170.173.176.177.180.183.190.192, 198, 201, 203, 205, 206, 211, 212, 220, 223, 252, 257, 263, 265 Smetona, Julius 76,141,149,155,184, 252 Smetonienė 95 Smith 46 Smuskevičius, Jakovas 132 Sniečkus, Antanas 80-82,95,101,104, 109,132,142,145-147» 164-170,193» 200,202,258 Sobelevas, L. 167 Sokolsky, Geo 242 Somovas, Aleksandras 131

Soukhomline, V. 173 Sruoga, Balys 146 Staknys, Antanas 69,92 Stalinas, Josifas 24, 59,66,72,104, 105,109,127,132,135,172, 210, 212, 230, 243 Stamirowski 141 Stanislovaitienė, Kristina 195 Stanišauskas, J. 94,95,145 Standart, Cross 224 Stankūnas, Domas 145 Stankus 168 Stankus, V. J. 212 Stanton, John W. 61,77 Stark, Milton (Starkus) 191 Stasiulienė 238 Stašys 61 Stašinskas, Vytautas 88,142,159 Staskevičiūtė, Aleksandra 104 Staugaitis, J. 203 Stephens, Emry 42 Steponaitis, A. 96 Steponavičienė, J. 225 Stettinius 238, 240 Steward, John F. 89 Stiernatedt, M. 171 Stilsonas, Juozas 66,108,133,148 Stowe, Leland 172 Strakauskas, V. 154 Stravinskas, A. A. 54 Strazdas, Stasys 148 Strelsin, Alfred 182 Strimaitis, Anicetas B. 148 Stritch 113 Strom, Fr. 171 Strong, Anna 53, 54,106

Stronski 124 Studerus, Gotlybas 23 Stulginskis, Aleksandras 94,95,145,200, 201, 216 Stulpinas, Vincas 92 Sudrabkalnis 171 Suchockis-Audronaša, Vladas 167 Sukinąs, V. 93 Sulzbergeris, A. H. 241 Sušinskas, Alfonsas 19, 20 Šacikauskas 38 Šalna, Antanas 64,153,182 Šalnais 151 Šakenis, K. 200 Šaltimieras, Povilas 54,147, 226 Šarka, Antanas 145 Šarmaitis, Romualdas 80,93,103,195,199 Šarūnas, M. 195 Šaulys, Jurgis 16,108,218 Šausas, L. 161,169 Ščerbakovas, A. 132,193 Ščipakovas 167 Šeinius, Ignas 24,45, 60,61,67,123,143, 150,171, 206, 216 Šilingis, Stasys 95,145, 200,201 Šimaitis, J. 218 Šimkus, Jonas 80, 93, 96,97,102-104,117, 161,167-169,170,199,259 Šimonis, Matas 39 Simutienė 128 Šimutis, Leonardas 26,37,38, 43,47,77, 141,148,198, 259, 268 Sirvydas, Vytautas 148,177,178,184,185

349

LIETUVA PRIEŠ LTSR

Škirpa, Kazys 16-19, 21-23, 25, 55, 60, 70, 84,176 Šklerytė, F. 199 Šliūpaitė, Aldona 59 Šliūpas, Jonas 149, 219, 256 Šniukas, R. 147 Šolomskas, Dominykas M. 52,66, 81, 96, 98,99,102,132,133,169, 212 Šostakovičius, Dimitrijus 211 Štaras, Povilas 267 Štenulis, Brunius 145 Švagždąs, J. 148 Švagždys, Jonas 47,92 Švarplaitis, Albertas 19, Šumauskas, Motiejus 80

Talbot, Joseph E. 189 Taft, Robert 238 Tallat-Kelpša, J. 96 Thompson, Dorothy 118 Tysliava, Juozas 33, 49, 65,106,130, 133,148, 202, 227, 257

Tysliavienė, V. 257 Tiškus, Vladas 145 Tobin, Charles W. 238 Todesas, Danielius 21,80 Todor, M. W. 116 Tolišius, Otto 138 Tonkūnas, Juozas 94,95,145, 201 Torpats 230, 231 Trakiškis, A. 248 Trečiokaitė-Žebenkienė, Irena 104 Trečiokas, A. S. 148, 221,224 Tripinaitis, Petras 145 Trockis, Levas 106 Trumenas, Haris 238, 240, 249

350

Tūbelienė, Jadvyga 39, 48,49,54,133, 149, 206 Tūbelytė, M. 149 Tunnel, Džei M. 196 Turauskas, Edvardas 16,17, 22-24,37,41, 42, 83, 85,108,143,144, 207 Tursas 145

Vaaben 171 Vaidyla, Mykolas 37,47,125,141,148, 185, 254 Vaičiulaitis, Antanas 40,88,127,157,158, 172,184,185,225, 249 Vailokaitis, J. 96,129 Vaineikaitė, J. 104 Vainiūnas, P. 44 Vaišnoras, Juozas 80,93,200 Vaitiekūnas, Jonas 26 Vaivada, A. S. 118 Vaitiekūnas, J. 218 Valaitis, Jonas 229 Valaitis, V. 167 Valančiūnas, Ignas 62, 92 Valantiejus, J. 92 Valiukėnas, Antanas 142,143 Valuitis, J. 94*148 Valaitis, V. 167 Valušis, Aloyzas 39,48,49, 50,76,109, 149,153»177,184 Vanagaitis, Antanas 37,148, 226 Vanderberg 189 Variakojytė-Inkenienė, Marija 185 Varkala, Petras 148, 225 Vaškys, J. 203 Vaughn, Larry 69

Vencius 135 Venclova, Antanas 93,104,142,161, 167, 227 Vencius, Bladas K. 49,72 Venckus, VI. 148 Veningsenas 200 Verax, Casimir - žr. Čibiras, Kazimieras Vienožinskis, A. 97 Vileišiai 145 Vileišis, Juozas 46,95,146,200 Vileišis, Petras 40,44,48,49,69,75, 125, 138,147,149,187,189 Vilsonas, Vudras 111, 232, 264 Vinikas, Matas J. 57, 59,148,159,181, 198,218, 219, 268 Virbickas, B. 62 Vitaitis, Stasys E. 38,148 Vitkauskas, Vladas 95,100,104,169 Vokietaitis, Algirdas 142,143,149 Voisiekauskas, L. 226 Voldemaras, Augustinas 72, 200 Vološenka 95 Walsh, David 191,193 Wambaugh, Sarah Weinbaum, Mark 58, 59,154 Welles, Sumner 17,47, 245, 248 Wengrzynek 124 White, Thomas J. 253 Williamsas, G. H. 109 Wiley, Robert 253 Wilkie, Wendel L. 57,78, 242 Wolfe, Bertam 250 Woordruff 189 Woods, Ina 183 Ulevičius, P. 199 Ulmanis, Karlis 183,192

Umanskis 72 Urban, M. 254 Urbanavičius, К . 92, 226, 249 Urbonas 195 Urbonas, Oskaras 203 Urbšienė, Marija 96,145 Urbšys, Juozas 16,35, 84,96,145 Utkinas, J. 167 Uždavinys, Jonas 111 Užkalnis, P. 167 Zajančkauskas, S. 167 Zarubinas 98 Zimanas, Genrikas 94,96,101,104, 204 Zinkus, J. 94,103,104 Zujus, Matas 65,148 Zuris, J. 62,112,148 Žadeikienė 237 Žadeikis, Povilas 16,34-40, 42-49, 51, 55-57» 59-61, 63-67, 69-71» 75-79» 83, 87-90, 104-112, 115-117, 119-126, 136, 139, 140, 142-144, 150, 152-156, 160, 170, 172-174, 176-182, 184, 185-191, 195, 200, 204, 206, 215, 217, 222, 225-228, 230, 232, 234, 236, 238, 239, 242, 243-248, 250-252, 254, 266 Žemaitis, Jonas 104 Žygelis, B. 96 Žilevičius, Juozas 148,184 Žilinskas, Juozas 145 Žilius, Juozas 67 Žiugžda, Jonas 94,101,103,104,161, 200, 205,206 Žiūris, Pijus Jonas 26,47,77,112,119,148, 152,154,174,175, 232, 238, 257

351

1940-siais okupavusi Lietuvq TSRS pradėjo ilgametę kovq už jos visiskq istrynimq iš pasaulio žemėlapio ir at­ minties, bei jos pakeitimo LTSR. Prieš šiuos jos siekius stojo užsienyje likę dirbti Lietuvos diplomatai ir išeiviai. Šioje priešpriešoje svarbi vieta teko informacijai. Gau­ siais archyviniais dokumentais paremtoje monografijoje analizuojama, kaip TSRSir LTSRstruktūros naudojo informacijq, siekdamos įtvirtinti pasaulio galingęjŲ ir visuomenės akyse LTSR kaip savanoriškai į TSRS įstojusios respublikos įvaizdį, kad tam jos „pasirinkimui“ pritarty visa išeiviy ben­ druomenė. Taip pat, kaip šioms pastangoms priešinosi Lie­ tuvos diplomatai ir išeivija, deja, sykiu neišvengdami infor­ macinės priešpriešos tarpusavyje.