Lietuva išėjo iš mados : pokalbiai su Donatu Katkumi 9786094100239

Citation preview

Ši knyga —ne dienorašti^, ne nuoseklus gyvenimo aprašymas arba muzikalumo ugdymo, žinių kaupimo, visuomen\pio veikimo ar karjeros paveikslas. Tai laisvos asociacijos, kylančios iš konkrečių Jurgos Cekatauskaitės klausimų. Tai žurnalistinis paveikslas. Jame nemažai plyšių, užmaršumo, bet bijau, kad kalbantis prie kavutės tai neišvengiama. Žodžiu, tokios gyvenimo nuotrupos. Baisu, kai pradedi ką nors prisiminti ir negali paminėti. Prabočykit, visi mano gerieji draugai. Tai tik trumpa atminties fotografija, atsiradusi per tas kelias pokalbių dienas. Bet toks gal ir buvo mano gyvenimas. Pabarstytas.

Jurga Čekatauskaitė

Lietuva iš ė jo 1S mados • •

•v

Pokalbiai su Donatu Katkumi

©

UDK 78.071.2(474.5):929Katkus Če82

Leidykla „Laisvos valandos“

Autorė Jurga Čekatauskaitė Viršelyje - Oksanos Točickajos nuotrauka (žurnalo „Laima“ archyvai) Redaktorė Vilma Bartuškaitė Dizaineris Šaras Kizas Viršelio dizaineris Donatas Gendvila Kalbos redaktorė Virginija Bračiulytė Spausdino UAB „Logotipas“

ISBN 978-609-410-023-9

© Lietuva išėjo iš mados. Pokalbiai su Donatu Katkumi UAB „Žurnalų leidybos grupė“, 2010 © Leidykla „Laisvos valandos“, 2010

Įžanga

Žmogus vienu gyvenimu išgyvena daug gyvenimų: profesinį, idėjų, šeimos, visuomeninį. Kiekvienas jų sudaro savą visumą, kai atskiri įvykiai sukimba į atskiras grandines. Bet šie prisiminimai - tai ne tų gyvenimų grandinės. Tai dar vienas - mano atminties gyvenimas, net man pačiam nesuvokiamos iš praeities iškylančios reikšmės. Žmogus dažniausiai nežino, kodėl vieni įvykiai jam amžiams įstringa į atmintį, formuoja vidinį savęs įsivaizdavimą, o kiti, regis, atrodę tokie reikšmingi, išnyksta nuolat užklumpančios nebūties rūke. Ši knyga - ne dienoraštis, ne nuoseklus gyvenimo aprašymas arba muzikalumo ugdymo, žinių kaupimo, visuomeninio veikimo ar karjeros paveikslas. Tai laisvos asociacijos, kylančios iš konkrečių Jurgos Čekatauskaitės klausimų. Tai žurnalistinis paveikslas. Jame nemažai plyšių, užmaršumo, bet bijau, kad kalbantis prie kavutės tai neišvengiama. Todėl visų, kurių nepaminėjau, atsiprašau. Ir jei kai kurių įvykių mano interpretacijos gali pasirodyti netikslios, neišsamios ar ginčytinos - nepykite.

D onatas Katkus

Keistas profesorius iš televizijos

Filmuotis Donatui Katkui - ne naujiena. Prieš kameras jis taip p a t laisvai jaučiasi, kaip ir ant scenos. Bet tik įsisukęs į televizijos laidų filmavimo karuselę profesorius savo kailiu patyrė, kad pusmetis šmėžavimo ekrane, deja, atneša daugiau praktinės naudos nei keturiasdešimt metų muzikavimo prestižinėse koncertų salėse.

Neseniai šventėte 67-ęją sukaktį. Ta proga televizija kelias dienas transliavo laidos, kurioje dalyvaujate kaip komisijos pirmininkas, anonsą: „Mylimiausio profesoriaus Donato Katkaus gimtadienį švenčia visa Lietuva.“ Kodėl, būdamas intelektualas, televizijoje ėmėtės tokio keistoko profesoriaus vaidmens? Matote tas fotografijas ant sienos? Tarp kitų Telšių dramos teatro aktorių sėdi ir mano mama - nepaprastai artistiška asmenybė. Anais laikais provincijoje eiti profesionalaus artisto keliu buvo labai sunku, išskyrus gal tik vieną miestą - Kauną. Tačiau Telšiuose mama garsėjo kaip pusiau mėgėjiško teatro artistė, beje, atliekanti charakterinius, komiškus vaidmenis. Ten su ja vaidino būsimas garsus Akademinio teatro aktorius Valerijonas Derkintis, meile aktorystei užsikrėtė telšiškė, vėliau žymi artistė Lidija Kupstaitė. Giedro būdo, mėgstanti humorą mama jo neprarasdavo net sunkiausiais metais. Kaip didelė operos mėgėja labai anksti ir mane pradėjo vedžiotis į LTSR operos teatrą. Kažkaip išsirūpino, kad leistų

Pokalbiai su D onatu K atkum i 7

į spektaklius su mažyliu, nors dėl to nuolatos veldavosi į konfliktus su teatro kontrolierėmis... 1948 metais Operos ir baleto teatras iš Kauno kėlėsi į Vilnių, tad atsisveikinimo proga parodė kone visus repertuare esančius spektaklius - mama nepraleido nė vieno. Ir į visus ėjo su manimi. Labai pagarsėjau per „Eugenijų Onegiją“, kai po Lenskio arijos, kurią nuostabiai dainuodavo Juozas Indra, sėdėdamas žiūrovų salėje pradėjau garsiai verkti - taip pasidarė jo gaila. Bet publika liko sužavėta meno jėga. Pažinojome violončelininką, seną lenką, pavarde Piščiuginas, kuris grojo Operos orkestre. Gyvenome tame pačiame name Aušros gatvėje, Kaune. Man, vaikui, jis aprodė visus užkulisius. Tai paliko neišdildomą įspūdį. Vėliau mama nepraleisdavo nė vieno operetės spektaklio, žavėjosi Vytautu Rimkevičiumi, Stase Rapaliene, Kaziu Mikalausku, Leonu Stanevičiumi. Pastarųjų komiški vaidmenys, humoras jai itin patiko, žinoma, patiko ir man. Matyt, nuo tada jaučiu didelį potraukį ir į humorą, ir į teatrą. Kai įstojau į tuometę Vilniaus konservatoriją, draugavau su busimaisiais aktoriais. Maniau, kad jie kitokie nei muzikantai: priversti skaityti knygas, galvoti apie vaidmenį, žmogaus charakterį, mąstyti apie gyvenimo prasmę, o ne tik nuolat dresuotis grodami kokiu nors instrumentu. Muzikantai - kaip sportininkai, instrumentų vergai. Ypač kol dar mokosi. Didžiausi mano konservatorijos laikų draugai - režisierius Zenonas Buožis, būsimas Teatro meno katedros įkūrėjas Klaipėdos fakultetuose, Gintas Žilys, vėliau tapęs Kauno valstybinio muzikinio teatro meno vadovu, mūsų kurse mokęsis Jonas Pakulis, Michailas Jevdokimovas, Vladimiras Jefremovas - tada konservatorijoje buvo surinkta grupė Rusų dramos teatrui. Kiek vėliau mane patraukė kita žymi aktorių banga - Dalios Tamulevičiūtės kursas: Vidas Petkevičius, Arūnas Storpirštis, Kostas Smoriginas ir kiti. Jau vėliau nepraleisdavau nė vienos Jaunimo teatro premjeros.

Lietuva išėjo iš mados 8

Jūs ir pats nedvejodamas prisipažįstate turįs aktoriaus talentą? Taip. Žinau, kam buvau gabus, o kam ne - reikia save vertinti objektyviai. Kai mokiausi konservatorijoje, Aktoriaus meistriškumo katedrai vadovavo Irena Vaišytė. Dažnai vesdavau visokius vakarus, ruošdavome humoristines parodijas, vaidindavome. Pamenu, surengėme didžiulį mitingą - neveikiančio gazuoto vandens automa­ to atidarymo iškilmes. Net visi kagėbėšnikai išsigando. Postringavome, kad vanduo - sveikatos, kultūros ir gyvenimo prasmės šaltinis, maitinantis studijas ir studentus, laikraščius ir knygas. Po mano kalbos iškilmingai nutraukėme nuo to vandens automato baltą šydą, geriausiam konservatorijos studentui suteikėme teisę pirmam įmesti tris kapeikas ir išgerti gazuoto vandens su sirupu. Deja, iš neprijungto automato nei tada, nei vėliau taip niekas ir nebėgo. Tikras sovietinės sistemos triumfas! Taigi vieną dieną Vaišytė mane pasikviečia ir sako: „Žinot, draugas Katkau, aš jus jau ilgai stebiu - būtinai turite pereiti į aktorinę katedrą.“ Tada labai išsigandau, kad reikės keisti specialybę. Dvylika metą grojau altu, labai gerai įstojau. Nuėjau pas savo profesorių Jurgį Fledžinską, o jis man sako: „Tu puikus atlikėjas, šitiek dirbai, tiek atidavei ir dabar viską mesti? Dėl ko? Kad atėjo Vaišytė ir pasakė?“ Ir atkalbėjo. Bet Vaišytė iki pat mokslų pabaigos vis kartodavo: „Draugas Katkau, darote didelę klaidą.“ Kai 1976 metais suvaidinau Arūno Žebriūno filme „Seklio Kalio nuotykiai“, kad man galėtų išmokėti honorarą, suteikė pirmąją visasąjunginę aktoriaus kategoriją! O tai reiškė 21 rublį 50 kapeikų už pamainą! Tais laikais už visą koncertą su kvartetu gaudavau 5 rublius 90 kapeikų, o filmuojantis užrašydavo ir dvi pamainas per dieną! Jėzau Marija! Gyvenime tiek pinigų nesu gavęs, kiek tada, kai sumokėjo 600 rublių. Lietuvoje pirmąją visasąjunginę kategoriją turėjo labai nedaug aktorių. Kadangi šitas filmas kurtas Centrinės televizijos užsakymu, kažkaip tą reikalą filmo administracija suorganizavo. Gavau patvirtinantį popierių ir nešiodavausi piniginėje susilankstęs. Kai su aktoriais kur nors truputį išgerdavau (o jie visi klaikiai

Pokalbiai su D onatu K atkum i

9

norėdavo vaidinti filmuose), lyg tarp kitko paklausdavau: „Kokia tavo kategorija?“ Tada išsitraukdavau tą popierių ir sakydavau: „Mano tai pirmoji, nors esu nieko nebaigęs...“ Tai, aišku, būdavo humoras, bet vieną kartą šitaip nenorėdamas įžeidžiau Vaišytę. Jau baigęs konservatoriją einu gatve, susitinku ją, manęs teiraujasi: „Draugas Katkau, kaip sekasi?“ Sakau: „Matote, profesore, pas jus nesimokiau, bet štai ką turiu.“ Išsitraukiau piniginę ir parodžiau tą popierių, bet greitai supratau stipriai užgavęs jai širdį. Taip šaltai su manimi atsisveikino, kad supratau - pervaidinau. Taip ir būna: tau atrodo, kad geraširdiškai juokauji, o žmogų tiesiog mirtinai įžeidi. Žodžiu, labai negražiai tada pasielgiau, iki šiol gailiuosi. Kol mokėtės, honorarų už savo studentiškus vaidmenis, spėju, negaudavote? Konservatorijoje labai linksmai leisdavome laiką. Pas mus vykdavo puikūs vakarai - ne aš vienas juos rengdavau. Pamenu, rektorius Jurgis Karnavičius liepė bendrabutyje daryti mankštą. Pasiskelbė, jog jis pats kas rytą apsitrina sniegu, tad ir mes galėtume pasekti jo pavyzdžiu. Su mumis studijavo aktorius Albinas Budnikas, vėliau dirbęs Kauno dramos teatre. Per vieną vakarą didžiojoje konservatorijos salėje jį, pusplikį, apvertėme žemyn galva, laikėme už kojų, o Budnikas kabėdamas garsiai skaitė rektoriaus įsakymą, nepamiršdamas paminėti, jog šis kas rytą apsitrina sniegu. O už lango tuo metu kaitino karšta gegužės mėnesio saulė... Paskui dar atlikome kompozicijos klasės studento, grįžusio po dešimties metų tremties, Benjamino Aleknos „Requiem miegaliams“. Geriausias Aleknos kūrinys. Žodžiu, už organizacinę veiklą mane išrinko komjaunimo komiteto kultmasinio sektoriaus vedėju. Tik šita mano karjera labai blogai susiklostė: išlėkiau iš to aukšto posto... Kas atsitiko? Violončelininkas Arūnas Palšauskas turėjo senovinį smetonišką žadintuvą, didžiulį, blizgantį ir žvėriško garso. Ant korpuso dar

Lietuva išėjo iš mados 10

puikavosi raudonas užrašas „Gudrus Gaidys“ - anuomet, matyt, laikrodžių meistrai išmanė savo darbą. Bendrabutyje J.Tallat Kelpšos gatvėje (dabar ten Vyskupijos ekonomo tarnyba) gyvenome antrame aukšte. Po mūsų langais vis triukšmaudavo mergos su kavalieriais ir trukdydavo miegoti. O pačios gyveno priešais ir dažnai palikdavo pravirus langus. Skolindavomės tą žadintuvą iš Arūno ir atsikeršydami pastatydavome ant palangės, nustatę signalą penktai valandai ryto - kaip dėdavo per visą gatvę! Bet žadintuvą naudojome ir kitais tikslais. Kartais paslapčia įlįsdavome į draugų kambarį bendrabutyje, paslėpdavome įvairiose vietose tris žadintuvus, nustatę, kad čirkštų labai trumpai skirtingomis nakties valandomis. „Gudrų Gaidį“ dėdavome į pianiną prie stygų. Efektas užtikrintas! Ir nė karto laikrodžių nerado. Sykį vaikinai iš šešiolikto kambario po trečio skambučio kokią valandą ieškojo. Pasakojo vėliau girdėję, kaip tiksi, o kad pianine, taip ir nesuprato. Iš ryto jiems miegant tuos žadintuvus susirankiodavome. Patirdavome didelį malonumą. Kaip tik tada konservatorijoje atsirado tokios geležinės šiukšlių dėžės su pedalais, kuriuos paspaudus atsidarydavo. Ūkio dalies vedėju dirbo toks Mongirdas, tai mes šitas šiukšliadėžes pavadinome „FleAaAO nAeBaTeAbHaa KOHCTpyKųna, hmchm MoHmpAaca“1. Kai tik jį pamatydavome koridoriuje, šaukiantį, kad nesėdėtume ant palangių, atsidarydavome šiukšlių dėžę ir spjaudavome į ją.

Prisimenu su tuo Mongirdu susijusį įdomų atsitikimą. Bendrabu­ čio kiekviename kambaryje, kaip ir visoje SSSR, veikdavo radijo taškai. Per vieną susirinkimą pasakiau, kad tos gargalynės mums visai netinka. „Ką jūs vadinate gargalyne?! - ėmė šaukti Mongirdas. - Kaip drįstate taip sakyti apie svarbiausią tarybinės informacijos priemonę?!“ Nuo to laiko visas bendrabutis radijo taškus tik ir vadino gargalynėmis. Tada visoje Lietuvoje ir, žinoma, tarp studentų buvo labai populiari Jaroslavo Hašeko knyga „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Dar ir dabar beveik viską prisimenu mintinai. Jei kurį iš jo gerbėjų paimdavo į kariuomenę, tas tuoj imdavo elgtis kaip Šveikas. Galiausiai po

Pokalbiai su D onatu K atkum i

11

kelerių metų sovietų karininkai susivokė, kur šuo pakastas. Nuo tada šveikizmą stengėsi rauti iš pašaknų. Taigi kokius dvejus metus lygiai dvyliktą valandą nakties bendrabutyje visi išeidavo į koridorių iš savo kambarių, o aš atsiversdavau kokį nors skyrių ir skaitydavau: „Mūsų Ferdinandą nušovė“, - pasakė Šveikui jo šeimininkė. Šveikas, prieš keletą metų medicinos komisijai pripažinus jį idiotu, buvo paleistas iš karo tarnybos ir dabar vertėsi pardavinėdamas nusususius kiemsargius šunis, kuriems jis sukurdavo kilmingą geneologiją. - „Kurį Ferdinandą, ponia Miulerova? - pasidomėjo Šveikas, tebemasažuodamas sau kelius. - Aš pažįstu du Ferdinandus. Vienas tarnauja pas farmaceutą Prušą ir kartą apsirikęs išgėrė butelį tepalo plaukams atauginti. Dar pažįstu Ferdinandą Kokošą, tą, kuris renka šunų mėšlą. Abiejų nė trupučiuko negaila.“ - „Ne, meldžiamasis, erchercogą Ferdinandą, kuris gyveno Konopiščėje, šitą storą, dievobaimingą...“ - „Jėzau Marija! - sušuko Šveikas. - Še tau... O kurgi ponui erchercogui taip atsitiko?“ - „Sako, jį nudėjo Sarajeve. Iš revolverio. Važiavo jis ten su savo erchercogiene automobilyje...“ - „Sakykit, ponia Miulerova, automobilyje... Aišku, toksai ponas gali sau tatai leisti. O tikriausiai nepagalvojo, kad tokie pasivažinėjimai automobiliu gali liūdnai baigtis.“ (Prisimenu A.Akelio vertimo stilių.) Šveikas tapo mirtinai populiarus. Tad ir kituose dalykuose turėdavo jaustis tam tikra Hašeko dvasia. Per vieną komjaunimo susirinkimą įdėjau Palšausko žadintuvą į tą geležinę „neAaAo nAeBaTeAbHaa“ konstrukciją. Tada komjaunimo sekretorius buvo kontrabosininkas Vytautas Sereika, iki šiol dirbantis Muzikos akademijoje. Staiga į mūsų susirinkimą, ko aš nežinojau, ateina kažkoks atstovas iš miesto komjaunimo komiteto. Atsisėda, bet greitai atsistoja ir klausia: „Draugai, kas čia į visos konservatorijos komjaunimo komiteto posėdį ateina su kvapeliu?“Tada dar nesupratau, ką reiškia „su kvapeliu“. Stoja mirtina tyla. Po minutėlės trombonininkas Gediminas Narijauskas sako: „Išgėriau alaus valgydamas šašlyką bufete.“ „Draugai...“ - nori

Lietuva išėjo iš mados 12

tęsti atstovas, bet staiga žadintuvas kaip dėjo! Komjaunimo veikėjas išbalo ir išėjo trenkęs durimis. Sereika rėkia: „Kas pakišot?!“ O aš tik norėjau padaryti netikėtumą per tuos mieguistus posėdžius. Juokingiausia, kad po susirinkimo išėjau susinervinęs ir pamiršau išimti žadintuvą iš tos „neAaAO nAeBaTeAbHaa“ konstrukcijos. Konservatorijoje dirbdavo tokia valytoja, sena sena lenkė. Matyt, rado ir pasiėmė. O paskui bjaurybė neprisipažino. Norėjome iš jos atimti, neatidavė. Kaip visa tai susiję su dabartiniu jūsų amplua televizijoje? Visą gyvenimą su kitais elgiausi šiek tiek nerimtai. Ir dabar, susitikęs draugus, iškart imu juokauti. Tarkim, klausiu ne „kas gero?", o „kas šlykštesnio?“ Tada išvengiu tos banalios frazės: „Viskas gerai.“ Negaliu atsakinėti į standartinius žurnalistų klausimus. Popso žurnaluose, ko gero, nėra nė vieno beveik rimto mano interviu. Man patinka atsakyti taip, kaip paklausia - tiesmukai, nes tada natūraliai išeina geras humoras ir ironija. Kai Valentino dieną, kurią Lietuvos laikraščiai ir televizijos pavertė dulkinimosi švente, kas nors klausia apie meilę, rimtas atsakymas man reikštų nusileidimą į tą patį lygį. Mėgstu kurti neįtikėtinas istorijas. Kartą vienai žurnalistei, kuri maldavo papasakoti apie savo hobį, galiausiai „prisipažinau“, kad gaudau žuvis po ledu. Iš tikrųjų esu tik porą kartų matęs šį procesą per televiziją. (Juokiasi.) Tiesą pasakius, mano hobis - toks savitas, dažnai nesuprantamas humoras. Jeigu nebūčiau muzikantas, vaidinčiau arba dirbčiau šoumenu. Mane tokie dalykai traukia. Kol grojau kvartete, man neleisdavo durniuoti, bet įkūrę kamerinį orkestrą patys įtraukėme į repertuarą daugybę popso programų. Kai jas atliekame, atsistoju prieš publiką ir dedu: plepu, stengiuosi prajuokinti, pašoku, nors ir nemoku. Bet tai irgi pralinksmina žmones, pripratintus prie sportinio šokio judesių - visokio sinchroniško kratymosi ir panašių. Praktiškai tai ir yra mano šou muzikantai pasitraukia į antrą planą. To reikia, tai masina publiką, gauname koncertų užsakymų, nes iš savivaldybės pašalpos orkestras

Pokalbiai su D onatu K atkum i

13

tikrai neišgyventų. Mūsų atliekami lengvosios muzikos kūriniai labai populiarūs; taip užsidirbame šiek tiek pinigų, kurių reikia naujoms stygoms, strykų plaukams pirkti, gaidoms parengti, nuomai ar panašiems dalykams. O į televiziją patekau visai atsitiktinai. Esu Lietuvos radijo ir televizijos komisijos prie Seimo narys nuo pat įsikūrimo, kurį laiką net dirbau jos pirmininku. Tuo metu nelabai sutarėme su tuomečiu LNK generaliniu direktoriumi Pauliumi Kovu - kaip komisijos pirmininkas jį vis paspausdavau. Atvirai kalbant, nebuvau šimtu procentų teisus dėl to jaučiausi truputį kaltas, juolab kad Kovas man patiko ir kaip vadovas, ir kaip televizininkas. Kartą jis man paskambino ir sako: „Donatai, rengiame dainų konkursą „Žvaigždžių duetai“, mums reikia rimto žmogaus - ar negalėtum pabūti vertinimo komisijoje?“ Užsiminė, kad jai pirmininkaus solistas Vytautas Juozapaitis, su kuriuo esame padarę nemažai pramoginių programų. Taip ir užverbavo. O kad tas popsas ne pačio aukščiausio lygio, kitas reikalas. Nors kai kas pasirodydavo visiškai neblogai. Po kiek laiko supratau vieną dalyką: ten ne tiek konkursas, kiek sou. Ir jis privalo sudominti publiką. Susigalvojau vaidmenį - kvaištelėjęs profesorius. Juoktis iš profesoriaus, kuris atrodo kvailesnis už tave, paprastai liaudžiai yra nepaprasta atgaiva. Žmogus tuomet jaučiasi pranašesnis. Sako: žiūrėk - profesorius, o toks kvailas, aš gi žymiai protingesnis. Vienu žodžiu, geranoriškai kompromituoju visą profesūrą. Net politikai turėtų džiaugtis - profesorius, taigi durnas, jam algos nereik, nes jei profesorius, vadinasi, nereikalingas. Sakau taip todėl, nes dabar sugalvojo tokią pensijų karpymo sistemą, kad iš aukštųjų mokyklų išvarytų profesorius. Ir jau traukiasi labiausiai patyrę, kompetentingiausi intelektualai, nes jų „nusikaltimas“ - ne tik žinios, bet ir amžius, kurio sulaukus mokama ta nelaiminga pensija. Pamato politikas ekrane Katkų ir nusiramina: teisingai mes juos vejame iš aukštųjų mokyklų, nes geriau jaunas ir kvailas nei senas ir protingas. Na, bet čia kažkaip prisiminiau seną Hašeko šveikizmą - be ironijos tokioje aplinkoje neišgyvensi.

Lietuva išėjo iš mados 14

Kai „Žvaigždžių duetų“ laidos rengėjai padarė simpatiškiausio komisijos nario rinkimus, pasirodo, gavau daugiausia balsų. Pagyvenusios ponios, mane sutikusios, vis žavėdavosi: „Koks jūs simpatiškas.“ Atvirai tariant, tos laidos komisijos sprendimai labai riboti, nieko ten nepadarysi, nes vis tiek už atlikėjus balsuoja liaudis. O televizijos taikosi prie mūsų plebėjiškos visuomenės skonio. Televizijoms reikia reitingų, nes nuo jų priklauso reklamos kainos. Tad galiausiai atsipalaidavau ir pradėjau į viską žiūrėti kaip į humoro vakarą. Ir man tai patiko. Tik nežinia, kiek dar ten išliksiu. Ar jums, muzikui su absoliučia klausa, nesudėtinga klausytis mėgėjiškai atliekamų dainų? „Žvaigždžių duetų“ lygis tuo metu tarp panašių televizijos konkursų atrodė bene aukščiausias. Iš kitos pusės, tie dainuotojai atspindi bendrą mūsų popso padėtį. Jie turi tą pačią problemą: visi vienas kitą kopijuoja, sunku juos net atskirti. Tačiau pasitaiko išimčių. Pirmame konkurse dalyvavusi Inga Jankauskaitė ir Česlovas Gabalis pasirodydavo puikiai. Inga, man atrodo, išvis nepaprastai gabi ir talentinga. Buvome surengę jos koncertą - ji atlieka rusiškus romansus. Aukščiausia klasė! Dainuoja labai muzikaliai ir jautriai, o ne kopijuoja kokį nors vulgaroką čigonišką stilių. Retenybė. Pažįstu nemažai puikių džiazo atlikėjų, kurie neprasimuša į televizijos žvaigždyną, nes tiesiog ten nelenda. Televizijoje greičiau išgirsi ką nors iš gatvės. Tad sąmoningai dalyvauju visame tame popse. Esu šoumenas, scenos humoristas, nors ne profesionalas kaip Algis Ramanauskas, Vytautas Šapranauskas ar anksčiau televizijoje dirbęs Rolandas Kazlas. Su Šapru kelis kartus susiėjome per koncertus, stengiausi jam nenusileisti. (Šypsosi.) Apskritai man gaila tų nuolatinių šou programų vedėjų, jie visi labai nusidėvėję, užsištampavę. Kadangi partneriai paprastai būna tie patys, vienas kitam nesuteikia jokių impulsų. O tam reikia kūrybingumo. Net Ramanauskas kartais gelbstisi tam tikromis

Pokalbiai su D onatu K atkum i

15

klišėmis, kai reikia užpildyti ilgesnį eterio laiką. Nors apdovanotas puikiu humoro jausmu. Lietuvoje keli žmonės taip puikiai jaučia humorą: Ramanauskas, Šapranauskas, Juozas Erlickas, kuris nemoka juokingai atsikirsti, bet užtat nuostabiai rašo. Be galo talentingas yra Kazlas, žengęs patį teisingiausią aktoriaus žingsnį - atsidavęs vien teatrui ir metęs visą šitą šou. Aktoriui televizinis vienadieniškumas yra pats baisiausias dalykas. Kiekvieną dieną tave suka, suka ir suka kaip tuos vargšus „Dviračio šou" veidus. Jiems turėtų būti klaikiai sunku. Maskvoje panašiose programose dirba šimtai žmonių, o čia vos keletas kuria aktoriams tekstus. Vargšei Kazlauskaitei kaip prilipo keli humoristiniai personažai, niekaip jų neatsikrato. Prieš kokius trejus metus dalyvavome bendrame renginyje - ji vedė koncertą. Man taip pasidarė jos gaila. Priversta varyti tą patį vaidmenį, iš kurio jau nebėra ko išspausti. O juk ji yra labai talentinga aktorė. Bet, matyt, reikia turėti kažką daugiau, kad pabėgtum nuo šou scenos kaip Kazlas. Bet jūs pats, dalyvaudamas įvairiose pramoginėse programo­ se, visiškai dėl to nesisielojate? Nė kiek. Kai pasirodžiau televizijoje, mano sūnus poetas už galvos susiėmė. Sako: „Man gėda - kas tu ten toks esi?“ Internete apie mane kažkas parašė: „Durnius - jau nesąmonė, bet senas durnius - visiškai blogai.“ Arba „senas pirdžius“. Internetiniai komentarai - tikri lietuvių kultūros ir mentaliteto veidrodžiai. Nereikia jokių sociologinių tyrimų. Paskaitai kartais tuos komentarus ir iš karto supranti, kokioje visuomenėje gyvename. Pavydas, kvailumas ir juodžiausia neapykanta. Skaitote internetinius komentarus? Ne, kartais žmona parodo. O Laurynas į mane žiūri labai rimtai mato tai, kas ir esu: muzikantas, mokslininkas, muzikologas. Sovietiniais laikais klaikiai neapkenčiau nomenklatūros rimtumo,

Lietuva išėjo iš mados 16

nes visi vaikščiodavo šlipsuoti, kostiumuoti, niūrūs ir pasipūtę. Jie viską žinojo, o tas jų komunistinis žinojimas atrodė tvirtas kaip betonas. Nėra baisesnių už tuos, kurie mano esą patys protingiausi ir viską išmanantys. Atkūrus nepriklausomybę tiems žmonėms niekas nekeršijo, nesusidorojo, neišmetė iš darbo, visuomenės ir politikos nepasielgė taip, kaip jie dar visai neseniai nuoširdžiai, šuniškai atsidavę elgėsi su disidentais ir Lietuva. Man kaip didžiausias fenomenas atrodė staiga išverstas jų kailis ir terminologija. Bet juk smegenų išversti neįmanoma. Aš dažnai durnių, voliodavau. Atsimenu, kai dar grojau Vilniaus kvartete, kilo didžiulis skandalas po vieno mūsų pasirodymo per televiziją - dar buvo gyvas tuometis kultūros ministras Jonas Bielinis. Atliekant populiarųjų Leroy Anderseno kūrinį „Rašomoji mašinėlė", stovėjau prieš kamerą ir išsišiepęs pirštais stuksenau melodiją į dantis: tigi digi din.... Atseit, groju. Tai paskui Bielinis išsikvietė mane į ministeriją ir sako: „Draugas Katkau, jūs žeminate tarybinio menininko vardą!“ Suorganizavo straipsnį apie šį pasirodymą. Para­ šiau atsakymą: „Kokioje visuomenėje gyvename, jeigu nesišypsome? Juk net arklys šypsosi! Vieninteliai paukščiai negali šypsotis, bet jie visuomet gerai nusiteikę.“ Man patinka žaisti paradoksais. Kai susitinku žmones, jie dažnai atrodo prislėgti vargų, todėl būtinai ką nors tokio pasakau. Kokią nesąmonę. Ar ką nors juokingo. Kokį anekdotą. Žiūriu, žmogus nusišypsojo, nusijuokė, jam nors trumpam pasidarė geriau. Užuot atsisėdę ir pradėję pasakotis, kaip negauna pinigų, kokia baisi krizė ir taip toliau. Tai dar viena mano nuostata, dėl ko atrodau truputėlį toks... Be to, man patinka spontaniškas humoras. Vyresnis sūnus poetas Laurynas Katkus jūsų dalyvavimą televizijos projektuose nelabai palaiko. O kaip jaunesnis - ryšių su visuomene specialistas Mykolas Katkus? Tas supranta. Yra vienas dalykas, dėl kurio neatsisakiau eiti į žiuri antrus metus - atpažįstamumas. Po pirmųjų „Žvaigždžių

i

Donatu Katkumi 17

duetų“ ateinu į savivaldybę - visos sekretorės mane pažįsta! Visos. Važiuoju liftu - su manimi sveikinasi, reikia pas kokį nors viršininką, rūpinasi, kad greičiau pas jį patekčiau. O kai kūrėme savo orkestrą, ketverius metus po repeticijų eidavau į savivaldybę ir sėdėdavau prie biurokratų durų keturias ar penkias valandas. Laukdavau tai vieno, tai kito, nes pinigų neturėjome, niekam nerūpėjome. Štai čia yra tikras pažeminimas. Tu dirbi, groji, tau ploja, giria, po to ateini pas juos ir tampi niekuo - tuščia vieta. O kaip dabar su manimi valdžia elgiasi? Aš esu popsasl Kiekvienas politikas nori prie manęs atsistoti ir nusifotografuoti. Bet ne dėl to, kad labai gerai interpretuoju Vivaldi, Haydną ar Šostakovičių, ne dėl to, kad turiu daugybę puikių atsiliepimų iš viso pasaulio. Neseniai Dalia Teišerskytė man parašė eilėraštį: „Pasakysiu lyg iš natų apie mylimą Donatą: koks jis jaunas ir prasmingas, koks gražus ir talentingas...“ Įsivaizduojat? Tai paskui Seime man sakė: „Žinai, visi pradėjo galvoti, ar tik Teišerskytė tavęs neįsimylėjo.“ Kai televizijos laidoje jums garsiai skaitė šiuos žodžius, atrodėte labai linksmas. Dalia Teišerskytė - poetė, dainų tekstų autorė, tad jaučiausi jos labai gražiai pagerbtas. Žinote, aš perku poezijos knygas, turiu skonį ir orientuojuosi lietuvių poezijoje. Skaitau mažai vertimų, vieną kitą knygą originalo kalba. Jaučiu pareigą susipažinti su lietuvių kūryba. Man visada atrodė svarbu klausytis mūsų kompozitorių kūrinių. Vaikščioju į parodas, nes noriu pamatyti savus dailininkus. Kaip ir žinoti lietuvių filosofus, kurių turime labai gerų, tik kas jų knygas atsiverčia? O aš skaitau Arvydą Šliogerį. Jį perskaityti košmariškai sunku, nes turi savo filosofavimo stilių, skęstantį jo paties minčių gausybėje. Plėtodamas kokią nors temą mažai naudojasi kitais autoriais ir tiesiog vysto ją iš savęs. Todėl nelengva sekti ryšį, bet aš tai darau, nes galvoju: o kas skaitys Šliogerį? Skaitau ir Arūną Sverdiolą, Tomą Sodeiką, yra puikių jaunų filosofų. Stengiuosi neatsilikti nuo to, kas vyksta. Bet kai apie tai paklausiu pažįstamų muzikantų, išgirstu,

Lietuva išėjo iš mados 18

kad jie filosofija nesidomi, jiems mąstymą atstoja laikraščiai, nors jų skaitymas, kaip taikliai yra pastebėjęs Marcelijus Martinaitis, tėra lūpų krutinimas... Buvote lietuviškos humoro laidos LNK televizijoje žiuri pirmininkas. Ką manote apie tą humorą, kurj jums teko vertinti? Kartais tai atrodydavo beviltiška. Vieni dalyviai ir mane pakvietė į sceną - jų iš anksto pasiruoštame epizode turėjau improvizuoti. Improvizacijos man daug labiau patinka, nes jos gali būti labai paradoksalios ir vien dėl to sukelti publikai juoką. Bet tada ir man sunkiai sekėsi. Apskritai, kai trejus metus jauti nuolatinį stresą dėl orkestro, girdi šmeižtą, sužinai, kad su tuo susijęs finansavimo mažinimas... Šitie dalykai man įvarė insultą. O kai tokia situacija, nuotaikos juokauti, o dar improvizuoti, tikrai nelieka. Toli gražu ir kitiems ne visada sekasi... Visaip būna. Kiti sutrinka, bet tai irgi gali atrodyti žaviai. Šioje laidoje visas humoras prasidėjo tada, kai dalyviams prisiėjo kurti ir improvizuoti scenoje. Ar lietuviai turi humoro jausmą? Nepaverskime tautiškumo tam tikrais charakterio bruožais. Mes tuo nuolat spekuliuojame: tai nusprendžiame, kad lietuviai lyrikų tauta, kad esame darbštūs ar dar kokie nors. Viskas priklauso nuo asmenybės. Nežinau, iš ko lietuviai juokiasi, kokie iškelti bruožai ar situacijos jiems kelia šypseną. Nemažai daliai žmonių patinka filologinis Erlicko humoras: „Policininkas Kontrimas, ištraukęs daiktą, panašų į pistoletą, vaikėsi jas po visą kambarį šaukdamas: atimsiu aš jums tą nekaltumo prezumpciją...“ Tokie jo pasakymai tiesiog blizga. Bet ar mes juokiamės iš to, ar iš didelės, niūrios, bukagalviškos Erlicko Lietuvos? Bet juk yra sakoma: angliškas humoras, žydiškas humoras... Palaukit. Tai didelės tautos, turinčios daug talentingų žmonių.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

19

Pavyzdžiui, žydai išsaugojo bendruomenės tradicijų tęsinį, jų ir humoras išsiskiria išradingumu, gudrumu. O mūsų bendruomenė suirusi. Mus naikino ir bolševikai, ir karas, ir visos emigracijos. Nebeturime tradicijų perimamumo, net nežinome, kokios jos turėtų būti. Tik paskaitome iš knygų ir bandome restauruoti. Tad beprasmiška sakyti, jog lietuviai turi ar neturi humoro jausmo. Humoras - tai tam tikra binarinė sistema, kurioje nėra šalto be šilto, nėra aukštai be žemai. Humoras gimsta, kai atsiranda priešinimas, skirtingų kontekstų sugretinimas, fantazija, kai sukeiti arba sudedi visiškai priešingas prasmes. Būdamas paradoksalus jis sukelia tam tikrą intelektualinę įtampą. Tarkim, apie kokį nors dalyką galima parašyti didžiausią filosofijos veikalą, bet visa tai puikiausiai sutelpa į gerą anekdotą. Jis netgi gali atskleisti tikresnį vaizdą nei kokie nors ilgiausi romanai ar sociologijos studijos. Visi piktinasi Ramanausku, kad jis keikiasi. Paprastai sakoma: koks prastas humoras, kai parodo užpakalį. Bet kiti iš to juokiasi, o jis, gudrus, kaip tik šitai paverčia ironija. O ironija humore pati didžiausia vertybė. Ar tik ne ji daugiausia pasako. Tai nėra mėgavimasis ir jo humoro tikslas ne kuo daugiau kartų ištarti „j... matj“. Tai truputėlį kas kita. Tai mūsų besikeikiančios visuomenės paveikslas. Kai žiūrime į Ramanauską - matome save. Taigi negalima pasakyti, kad mes esame tokie ar kitokie - mūsų bendruomenė iki šiol tebedraskoma. Draskoma savų - baisaus televizijų popsinio skonio, laikraštinių banalybių ir siaubingos vadinamųjų žvaigždžių kultūros. Taip, toks mūsų pasaulis, mūsų amerikų idealai, nors ir nuo jų, makdonaldų visuomenės, beviltiškai atsiliekame. Neturime vidurinio sluoksnio, kuris puoselėtų kiek platesnius kultūros interesus, nėra nusistovėję žmogiški santykiai ir vertybės, kurios verstų žmogų ne tik pramogauti, bet ir mąstyti apie savo vienintelį gyvenimą. Dėl didžiulės emigracijos viskas yra, griūva. Dažniausiai išvažiuoja aktyvesni žmonės, kurie čia galėtų daug ką išlaikyti, pratęsti. Bet Lietuvoje jie nereikalingi. Be to, daugelis jų nenori kurti Lietuvos, dirbti savam kraštui, kad čia būtų

Lietuva išėjo iš mados 20

geriau, jie trokšta naudotis kitų sukurta gerove ir lekia kurti airijų, angliju, ispanijų. Darbas užsienyje - tai šiandienė lietuvių masinė psichozė. Esate minėjęs, kad mūsų humoras televizijose tęsia sovietinių agitbrigadų tradicijas... Taip ir yra - tai irgi tradicija. Matyt, gerai prisimename, kaip pilna salė juokdavosi iš scenoje vaizduojamo brigadininko, kuris vagia sriubą, arba girtuoklio, verdančio samanę. Jūsų, kaip aktyvisto, niekada nebandė įtraukti į kokią nors agitbrigadą? Ne. Mes ir taip gyvenome labai juokingai. Kokius dešimt metų draugavome su aktoriumi Jonu Pakuliu, tai su juo daug visokių pokštų esame iškrėtę. Man visiškai pakakdavo šokių vakarų ar kitokių renginių, kuriuos organizuodavome. Be to, daug dirbau. Kol studijavau, ryte, nešinas portfeliu, išeidavau iš bendrabučio ir grįždavau tik dvyliktą valandą nakties paskaityti „Šveiko“. Grodavau penkias ar šešias valandas. Eidavau į paskaitas, kurias privalomai reikėdavo lankyti, po to sėdėdavau bibliotekoje. Mano savišvieta buvo žvėriška. Tokį obojininką knygofilą Juozą Rimą laikiau savo konkurentu, tad vis užmesdavau akį, kokias knygas jis skaito. Domėjomės poezija, filosofija, daile. Mūsų intelektualinis alkis atrodė tiesiog nepasotinamas. O dar pasportuodavau, į krepšį pamėtydavau. Todėl visą gyvenimą neturėjau laiko, nes dirbau labai įvairiose srityse. Kaip ir iki šiol. Bet laiko televizijai vis tiek randate? Dabar šiek tiek sunkiau. Anksčiau LNK filmuodavausi tik pirmadienio vakarais, kada būdavau laisvas. Nors ką reiškia laisvas? Kad per tą laiką ko nors neparašysiu ar neperskaitysiu. Tiesa, per tas tris valandas televizijoje savotiškai pailsėdavau. Anksčiau dirbdavau ir naktimis - dabar jau nebegaliu. Kai gyvenome F.Dzeržinskio

Pokalbiai su D onatu K atkum i

21

gatvėje, dabartinėje Kalvarijų, straipsnius rašydavau virtuvėje. Kokią dešimtą vakaro susiruošdavau - tarsi anksti. Bet trindavausi, kol visi suguldavo, tik tada prisėsdavau prie spausdinimo mašinėlės. Užsidarydavau duris, rūkydavau, nes kitaip negalėdavau rašyti. Jeigu kokią antrą valandą nakties baigdavosi cigaretės, mintis sustodavo. Tada eidavau į autobusų stotelę, prisirinkdavau visokiausių kancarų, pavalydavau ir toliau rašydavau. Televizijos studijoje ir tuomet dažnai koncertuodavote. O kada žiūrovai sužinojo apie jūsų, kaip humoristo, talentą? Kada jau leido juokauti per televiziją. Iki tol kaip muzikologas rengdavau radijo, televizijos laidas, vėliau mane ėmė dažnai kviesti į visokius pokalbius, diskusijas. Atkūrus nepriklausomybę ėmiau daryti kažką panašaus į tai, ką dabar rodo „Dviračio šou“. Ko gero, ne be pagrindo giriuosi, kad buvau tarp skečo pradininkų Lietuvoje. Pradžia atrodė gana netikėta: kartą Lietuvos televizijos režisierė Jūratė Šimkutė pasikvietė mane, Arūną Storpirštį, Kristiną Kazlauskaitę, Petrą Vyšniauską, Bronį Savukyną, Petrą Repšį ir nufilmavo mūsų improvizuotą pokalbį. Susėdome „Arkos“ galerijoje tuomet veikusioje kavinėje, gėrėme arbatą ir plepėjome kokias porą valandų. Apie jokį išankstinį pasiruošimą net negalvojome. Išsirutuliojo toks ironiškas ir absurdiškas pasakojimas, kaip Katkus persikėlė gyventi į Vilnių. Samprotavome, kas yra Vilnius, menas, svarstėme, kiek galima už knygos honorarą nupirkti karvių. Visa tai nufilmavo, paskui sumontavo. Kai pasižiūrėjau tą laidą, net bloga pasidarė nuo savo balso. Visą laiką tratėjau! Košmaras. Niekam neleidau įsiterpti. Truputį kas nors ką nors pasako ir vėl aš kalbu. Per Lietuvos televiziją tokį balaganą tada parodė pirmą ir vienintelį kartą, nes iki tol visos laidos būdavo kraupiai surežisuotos, kiekvienas žodis patvirtintas televizijos valdžios. Ir čia staiga išmetė tokį revoliucingą dalyką: sėdi žmonės ir laisvai sau plepa. Kadangi tais laikais dėl visko būdavo kaltinamas Landsbergis, aš vis sakydavau: „A kas kaltas?“ Juk reikėjo ką nors apkaltinti. Tai paskui mane du mėnesius žmonės

Lietuva išėjo iš mados 22

gatvėje persekiodavo ir klausinėdavo: „A kas kaltas?“ Po kiek laiko sulaukiau kvietimo dalyvauti Baltijos televizijos politinių aktualijų laidoje, kurioje man skirdavo pačią pabaigą. Režisierius pasodindavo virtuvėje ir filmuodavo. Prašnekėdavau kokią valandą, iš viso to palikdavo apie dešimt minučių. Vieną temą, kuria kalbėjau, dar prisimenu: „Ponai, jeigu neturite, ko valgyti, virkite laikraštieną. Laikraščių pas mus daug.“ Plėšau laikraščius ir metu į puodą. I vieną pasižiūriu: „O, „Respublika“, gal nevirti? Bet ne reikia ir aštrumo. O, „Lietuvos rytas“... Maišau ir plepu. Išsiviriau, valgau, dantis išsikrapštau. Pasižiūriu, kas ten buvo užstrigęs: „O, Landsbergis!“ Paskui dar pridėdavau kokią nesąmonę iš politinių fantazijų, kurių knibždėjo to meto valdžios svaičiojimuose. Pavyz­ džiui, sakydavau, kad susijungti su Švedija geriausiai būtų nukasus Rambyno kalną ir užpylus žemėmis Baltijos jūrą. Bet po kokių trijų laidų kilo skandalas, nes LDDP laikais politikos su humoru televizijoje nebuvo galima gretinti. Kelis kartus filmavausi „Šėpos“ teatre, Liudviko Jakimavičiaus ir Vytuko Landsbergiuko kompanijoje. Kartą Juozas Erlickas turėjo mane su kirviu nukauti, t. y. pavaidinti, o trinktelėjo kaip reikiant! Bet vis tiek po filmavimo eidami Pilies gatve traukėme: „Tpn TaHKMCTa, Tpn BeceAbix Apyra...“2 Erlickas mat SSSR kariuomenėje prisikimšo sovietinių karinių dainų. O aš irgi dar nebuvau užmiršęs. Taip ir traukėme viduriu gatvės džiugindami publiką. Bet žinote, kai improvizuoji, ne visada pataikai į dešimtuką. Kartais visiškai nupiepi į šoną. Vieną kartą Šiauliuose rengiau klubo „Lions“ labdaros vakarą. Vedžiau koncertą, grojome popsinę muziką. Bet buvau labai bjaurios nuotaikos, nežinojau, ką kalbėti. Ir velnias, matyt, timptelėjo už liežuvio - ėmiau ir papasakojau tokį anekdotą: „Kai vyrui dvidešimt metų, jis tarsi fleitininkas - išsiima savo instrumentą ir groja. Kai vyrui keturiasdešimt, jis kaip smuikininkas ištraukia instrumentą, susiderina ir groja. Kai vyrui šešiasdešimt, jis nelyg arfininkas - tris valandas derina instrumentą, o groja penkias minutes. Kai vyrui aštuoniasdešimt, jis lyg pianistas - visą parą derina

Pokalbiai su D onatu K atkum i

23

instrumentą, o groja kitas“ Po koncerto prie manęs priėjo dvi solidžios, simpatiškos damos ir sako: „Profesoriau, mes nesitikėjome, kad jūs viešai galite pasakoti tokius šlykščius anekdotus“ Neįsivaizduojate, kaip susigėdau ir kaip kaltinau tą savo liežuvį, bet atšaukti nieko nebeatšauksi, dar baisiau, kai imi teisintis. Taip, kad visko būna gyvenime - prisidirbi, vėliau stengiesi pamiršti. Tikrai improvizuoti labai sunku. Kartais, kai reikia plėtoti temą, ne už to užsikabini ir nueini į priešingą pusę. Tačiau kiek su savo orkestru darėme naujamečių renginių, visi pavyko. Penkiolika metų juos organizuojame - nuo pat įsikūrimo. Iš pradžių Šv.Ignoto bažnyčioje, porą kartų Rotušėje, dabar - Šv.Kotrynos bažnyčioje. Sugalvojame visokių smagių dalykų, paruošiame įdomių, efektingų kūrinių. O aš, vesdamas vakarą, plepu, ir tiek. Kartais geriau pavyksta, kartais ne taip, kaip norėčiau. Tiesą sakant, nesu genijus visko pasitaiko. Kokią prisimenate televiziją iš sovietinių laikų? Tai ir buvo sovietinė televizija: filmai apie karą, pseudoprobleminiai filmai apie meilę, gamyklas ir kolūkius, programa „BpeMfl“3. Gana dažnai grodavau Lietuvos televizijoje, net kai dar niekas neįrašinėdavo. Pasodindavo po karščiausiais prožektoriais, repetuodavome, repetuodavome, kol galų gale išeidavome į eterį. Tai būdavo įvykis. Šiaip nė vienas teksto žodis negalėdavo nuskambėti be valdžios patvirtinimo, cenzūros. Viskas raštu, jokios improvizacijos. Kietai dirbo ideologiniai darbuotojai. Šiek tiek gyvesnės laidos tapdavo labai populiarios. Pavyzdžiui, „Labanakt, vaikučiai“, kuriai muziką parašė mano bičiulis Tadas Šernas, deja, jau senokai miręs. Jis dirbo M.K.Čiurlionio meno mokyklos Orkestrinio skyriaus vedėju - puikus pedagogas. Jo sukurtą melodiją mokėjo visi vaikai, o ir mes žiūrėdavome tuos multikus. „Petraičių šeima“ sukėlė tikrą miesčionišką ažiotažą iki tol tokio tęstinio serialo pas mus nebuvo. Nepriklausomybės laikais esu vaidinęs viename kitame televizijos spektaklyje. Jeigu

Lietuva išėjo iš mados 24

skaičiuotume visus epizodinius vaidmenis, filmavausi kokiuose 1012 filmų ir spektaklių. Rimtesniems vaidmenims neturėdavau laiko reikėdavo groti kvartete. Varydavome aštuoniasdešimt koncertų per metus, būdavau juodai pririštas. O kiek dar mokėmės, nes turėjome milžinišką repertuarą. Tekdavo mokytis ir mokytis - siaubas. Dabar mano orkestrantai tą patį daro. Man irgi ne lengviau, darbų daug. Partitūras dažniausiai mokausi anksti ryte. Ką manote apie šiandienos televizijų transliuojamą populia­ riąją lietuvišką muziką? Neaukštas lygis ir prastas popsas. Jei išgirsti ką geresnio, pasirodo, tai vakarietiškas hitas. Bet žinant, kaip skamba originalas, lietuviškų kopijų nėra ko lyginti. Visi dainuoja vienodai, individualybių beveik nėra. Popsui ne tiek svarbi pati muzika, kiek individualybės raiška. Pastatykite šalia Povilą Meškėlą, Česlovą Gabalį ir Marijoną Mikutavičių - visi dainuoja beveik vienodai. Ar jie ieško kitokių aranžuočių, savitos tarties? Pavyzdžiui, Michaelas Jacksonas - tai stilius, kurį pats sukūrė. O kas mums trukdo tai padaryti? Aišku, turime ir didžiulių vokalo problemų. Bet koks profesionalus dainininkas privalo turėti klasikinį vokalisto išsilavinimą, išmanyti balso formavimo techniką. O stilius - ar tai bus Verdi, ar džiazas, ar rokas - tai tik antstatas, specializavimasis, keliantis naujų reikalavimų. Anksčiau daug jūsų kolegų iš Kompozitorių sąjungos rašydavo populiarias estrados dainas. Kaip patys jas vertindavote? Kompozitorių sąjunga tai laikė antraeiliu žanru, būdu užsidirbti pinigų. Rimtosios muzikos kūrėjai šlagerininkų nevertindavo, nes svarbiausia atrodė sukurti simfoniją. Nors ir estrados dainų kūrėjai bandydavo plunksną, kai kuriems neblogai pavykdavo. Turiu tarp partitūrų Rimvydo Racevičiaus simfoniją, kurią būtinai atliksime. Dabar situacija pasikeitusi iš esmės. Popso atstovams Kompozitorių sąjungos nebereikia, nes jie ir taip televizijos žvaigždės. Klasika ir

Pokalbiai su D onatu K atkum i

25

rimtoji šiuolaikinė muzika interneto portalams jau net nebe muzika, nes, tarkim, rašinys apie Mozartą portale „Delfi“ atsiduria kultūros, o ne muzikos skyrelyje... Kadaise televizijoje per vieną iš savo humoristinių pasirodymų aiškinau, kaip reikia kurti šlagerį. Prisimenu, sakiau: „Reikia kurti tik populiarią dainą. Todėl svarbiausia, kad joje būtų daug nedidelės melodijos atkarpos pakartojimų: ta ta taram, ta ta taram. (Atsilošęs uždainuoja.) Dabar padarykime kadenciją: ta ta tam pam pa ra ram. Tada sekvenciją: ta ta tam tam pa ram param... Jau kažkiek turim. O dabar, sakau, reikia vidurinės dalies. Geriausia, kad ji būtų šiek tiek rytietiška, žydiška arba čigoniška: tai dai rai tai da rai... Ir vėl pakartojimas: ta ta taram...“ Bet galima naudotis ir kitokiomis klišėmis. Dabar stiliai jau pasikeitė, bet klišės - ne. Rašyti tokią „populiarią“ muziką nepaprastai lengva. Jos prikimštas pilnas eteris. Keista, bet kartais kažkas nepopuliaraus, paženklinto individualumu, nekonvenciniu mąstymu iškyla iš to gaudesio ir lieka atmintyje. Dainas galima kepti iki pamišimo, nes visos jos skamba ore gali pasiimti iš bet kur kokią nors mažytę intonaciją, jau ji turės tam tikrą semantinę reikšmę, bus atpažįstama. Osvaldas Balakauskas sako, kad tai kaip liaudies kūryba - egzistuoja erdvėje, kuri nėra susijusi su europine vėlyvąja kompozitoriaus personifikacija ir jo individualizacija. Kitas dalykas yra dainininko individualybė, aktoriniai sugebėjimai, tartis, gestikuliacija, net išvaizda. Jei jis sugeba save išreikšti per tą dainą, jau gerai. Aišku, pasitaiko visokiausių melodijų, kai kurios jų originalesnės, iškart tarsi prilimpančios prie atlikėjo. Būtent todėl vardijame ne dainų ir tekstų kūrėjus, bet atlikėjus. Sakome: Marlen Dietrich dainos, Edith Piaf dainos, Madonnos dainos... Visai kas kita - džiazas. Mėgstu klausytis juodaodžių džiazo, žaviuosi Petro Vyšniausko, Viačeslavo Ganelino, Arkadijaus Gotesmano grojimu, o ir šiaip turiu savo fonotekoje labai daug geros muzikos.

Lietuva išėjo iš mados 26

Sovietiniais metais estrada buvo populiarus menas - liaudžiai to reikėjo, kaip ir kitų pramoginių žanrų. Bet tais laikais radijas labai daug transliuodavo klasikos. Kai atsirado VIA, vokaliniai instrumentiniai ansambliai, žmonės plūsdavo į jų koncertus, o valdžia privengė. Daug koncertuodavo „Lietuvos“ ansamblis, labai populiarios buvo kapelos, ypač „Armonika“. Nes jie grojo pramoginę muziką, kuri patikdavo platiesiems liaudies sluoksniams. O dabar klasika išmesta iš radijo ir televizijos programų. Persukite radijo stotis ir išgirsite, kad visos kala vienodai. Tik viena LRT „Klasikos“ programa pasimetusi tarp viso to „bum, bum, bum...“ Toks „estetinis“ auklėjimas - tai kieta, be jokių alternatyvų vieno stiliaus propaganda. Dar iki sovietinių laikų visi mūsų estrados klasikai, kaip ir šiuolaikiniai atlikėjai, lietuviškai perdainuodavo populiarius kūrinius? Tai vadinosi restoranų muzika. Jie paimdavo populiarias užsienio melodijas ir sugalvodavo savo tekstus. Tiesa, buvo toks Stasys Gailevičius, kūręs originalius lietuviškus tango. O šiaip prie dainos kartais net nerašydavo, kas kompozitorius, nes tai buvo visiems pažįstamos melodijos. Tarkim, Danieliaus Dolskio „Žengia pulkas linksmai...“. Jis atvežė daug panašios rusiškos muzikos. Pirmojo pasaulinio karo metais šis atlikėjas itin išpopuliarėjo Peterburge, nes jį labai mėgo Grigorijus Rasputinas. Dolskis Rasputinui pasakodavo anekdotus ir dainuodavo dainas. Paskutiniaisiais metais prieš revoliuciją ten netgi spausdindavo vadinamąjį Dolskio repertuarą šalia gaidų rašydavo, kad tai čigoniškos dainos. Nors tai ne čigoniškos dainos, o jofintikliuškos. Tai buvo tikrai labai talentingas žmogus, bet visas jo žavesys susideda iš atlikimo, individualybės ir kalbos. įsivaizduokite - per dvejus metus išmokti lietuviškai, po to numirti ir palikti šitiek įrašų! Bandantys jį atkartoti nesupranta, kad tekstas ir kalba yra vieni svarbiausių dainos elementų. Tartis dainoje reiškia viską. Kodėl dabar visi dainuoja angliškai? Nes tai popsinė kalba. Tas pats kūrinys,

Pokalbiai su D onatu K atkum i 27

perkurtas pažodžiui, lietuviškai neskamba. Dolskis turėjo žydišką tarmę. Lietuvos patriotai žydai dainuodavo: „Nuo phūsų šalės, kaip spahnai debesės, padangėm rhaitojasi dūmai..." O Dolskis traukdavo: „Ėlit, tu miaili, grąžąs kojas kam turi..." Jei dabar kas nors mano, kad atlieka jo repertuarą, galiu pasakyti: negirdžiu jokio Dolskio repertuaro. Galbūt dainuojama pagal jo tekstus, bet be jo tarties, be jo stiliaus ir individualybės, t. y. be Dolskio. Jo naudotų melodijų pilna visos Europos ir Amerikos retrospektyvose, kabaretuose ir restoranuose. Todėl šia prasme atlikėjo individualybė, tartis, žodžiai ypač svarbūs. O paklausykite, kokie dabar pas mus lietuviškų originalių dainų tekstai - visiška katastrofa! Tarp kita ko, prieškario dainų tekstai, išskyrus Dolskio, lygiai tokie pat kvaili ir tušti. Nesuprantu, kaip mūsų „poetai" nemato bent jau mums artimų rusiškų dainų tekstų įvairovės, jų slengo, ironijos ir humoro. Jeigu Ala Pugačiova būtų dainavusi tik „kaip man gera, kaip man gera...", vargu ar būtų tapusi Pugačiova. Lietuvoje gal tik Vytautas Kernagis suvokė, kiek daug reiškia tekstas, turėjo skonį. Žodžiai ir tartis kartais svarbesni net už pačią melodiją. Kadaise Vytautas Bložė rašydavo fantastiškus dainų tekstus: „Koks čia velnias begulįs, kaip man jama drabulys...“ Ar kas dar pavarto kadaise išleistą nuostabių jo tekstų dainoms knygelę? Iki šiol maniau, kad dainai svarbiausia melodija... Palaukite, jūs nesuprantate, kas yra melodija! (.Karščiuojasi.) Melodija ir žodis susiję. Melodijos transformacija atitinka kalbą. Dažnai į labai gerą melodiją neatkreipiame dėmesio, nes nevykęs tekstas ir prastas dainavimas. Kadaise mano sūnus Laurynas parašė straipsnį, kuriame analizavo lietuviškų popsinių dainų tekstus. Kaip sakoma, atskleidė visą teisybę. Ar turite patinkančių šiuolaikinių atlikėjų? Žinoma. Daug gerų džiazo dainininkų, Neda labai gerai užkabina, Jeronimas Milius patinka. Klausiau, kaip dainavo, - superl Nors esu

Lietuva išėjo iš mados 28

girdėjęs, kaip jis metalą rėkia. Durnius, sugadins balsą ir bus viskas. Gerai dainuoja Rūta Ščiogolevaitė, Aistė Pilvelytė, Česlovas Gabalis... Na, bet visiems jiems reikia pinigų, norisi gyventi, tapti populiariems. Tarpusavyje vyksta žvėriškos kautynės. Ir tos smulkios intrigėlės jiems lemia gyvenimą ir pinigus. Bet taip turbūt būdavo visais laikais? Be abejo. Visada kas nors stengdavosi prasimušti, nustumti konkurentą, iškelti silpnesnį, kad juos abu pradėjus lyginti iš karto išloštų. Žodžiu, yra gausybė metodų. Visuose mano dienoraščiuose aprašyta daug panašių intrigų: tą prastume, tą nustūmė, tą sunaikino... Nes reikėdavo ne tik turėti talentą, bet dar ir į srovę pataikyti. Prisimenu, kaip pjovė vieną talentingiausių lietuvių dirigentų Joną Aleksą! Kartą turėjo vykti į Maskvą, kad galėtų dalyvauti dirigentų konkurse. Kažkas teatre paslėpė telegramą - jis nesužinojo, kada reikia išvažiuoti į konkursą. Viskas! Laiku nepasirodė ir baigtas kriukis. Paskui ta telegrama atsirado. Suprask, pats kaltas, kad nepamatė. Bet ir jūsų posūkis į televizinį šou - tarsi savotiškas ėjimas žirgu. Ką iš to išlošiate? Tam tikrą galimybę, kad su mūsų orkestru skaitytųsi. Tai paradoksas, bet Lietuvoje vertinami tik lengvojo žanro, prastas nuotaikas išblaškantys artistai ir menininkai. Laikraščiai ir televizijos paprastam žmogui dieną naktį kemša popsinį skonį, formuoja tam tikros meno rūšies poreikius ir, juos suformavę, tenkina. Didžioji tradicinė Europos kultūra, krikščioniškas tūkstantmečio paveldas išstumiamas į nepastebimus viešojo gyvenimo pakraščius. Apie tave masės išgirsta tik per popsą, tik taip sulauki vienadienės, kaip ir makdonaldsų ėdalas, garbės. Nors daugybės panašių garsenybių niekas nebeprisimena, vos jos dingsta iš televizijos. Todėl dabar plaukiu ant šitos bangos tikėdamasis, kad kas nors susimylės ir skirs Šv.Kristoforo kameriniam orkestrui nuolatinį normalų finansavimą. Kad nereikėtų kasmet spręsti, kiek nubraukti

Pokalbiai su D onatu K atkum i 29

ar pridėti. Aišku, šis klausimas retai iškyla. Nuolat dėl to kaunuosi tai mano tragedija. Visi žada, vizgina uodegas ir nieko nedaro. Nematau nei politinės, nei kultūrinės valios. Nors vykdome miesto kultūros politiką: grojame moksleiviams, regionams, rengiame specialius ir pramoginius projektus, važinėjame po Lietuvą, galų gale reprezentuojame sostinę. Užsienyje koncertuojame kaip Vilniaus savivaldybės orkestras. Mumis žavisi: „O, kaip nuostabu.“ Sakysite, truputėlį giriuosi? Bet taip, deja, sako - turiu daugybę spaudos atsiliepimų. Tik čia tai niekam nerūpi. Kultūra biurokratams labai neįdomi. Pasėdėti kokiame koncerte gali, bet apie tai, kaip tą visą meną išlaikyti, nekalba. Savivaldybėje dirba ir labai šviesių žmonių, bet yra ir tokių banditų, kad baisu net pagalvoti. Kasmet pateikiame išsamias išlaidų ir pajamų ataskaitas, suskaičiuojame, kiek kainuotų kamerinio orkestro išlaikymas pagal Lietuvoje priimtus standartus, - niekas tų mūsų skaičiavimų neskaito. Nekreipia dėmesio į ataskaitas, mūsų atliktus darbus ir jų vertę, o skirdami pinigų sumelę net nepasižiūri, kam duodami pinigai. Absoliutus absurdas arba visiškas nekompetentingumas. Galėčiau atremti jūsų žodžiais „a kas kaltas“, kad būtent Vilniaus savivaldybėje susiklostė tokia situacija? Kai kas iš savivaldybės biurokratų tvirtina, kad čia tokios tradicijos. Savivaldybė, kaip ir sovietiniais laikais, organizuoja įvairius renginius, fejerverkus, proginius koncertėlius aikštėse. Tačiau jei paklaustumėte apie knygų leidybą, dailės plenerus, rimtosios muzikos ir teatro kolektyvų išlaikymą, kultūrinės infrastruktūros, kaip vieno svarbiausių turizmo ekonomikos šaltinių, kūrimą ir apskritai bendrus kultūros tikslus, išgirstumėte tik nieko nereiškiančius plepalus. Žodžius, neturinčius jokio turinio, nes turinį kuria finansavimas, kultūros prioritetai ir realus jų vykdymas. O politikams, manau, svarbiausia tiesiog vietos sostinėje, nes iš čia gali atsiverti kelias į Seimą. Per partijas ar individualiai į miesto valdžią taip pat lenda norintys susitvarkyti verslą, siekiantys įtakos,

Lietuva išėjo iš mados 30

privilegijų ir, kas be ko, pinigėlių. Sakyčiau, mūsų savivaldybė nelabai skaidrus darinys. Aišku, čia patenka ir padorių žmonių, kurie stengiasi ką nors gero padaryti, bet, deja, nedaug ką gali. Trintys tarp partijų sužlugdo geriausias iniciatyvas. Nežinau labiau negyvo organizmo nei priešingų partijų koalicija. Kaip toje Ivano Krylovo pasakėčioje „Gulbė, lydeka ir vėžys“. Pastebėjau, kad jeigu savivaldybės valdininkas nieko neveikia ir tik plepa arba fantazuoja apie idiotiškai nerealius planus, kurių pats net nesiruošia įgyvendinti, jo niekada neišmes iš darbo. O jei dar belaižydamas užpakalius viršininkams su jais susidraugauja (geriausiai - šeimomis), jo einamoms pareigoms nebereikia jokios kompetencijos. Pakanka rašinėti visokius raštus, kurti ataskaitų formas, jų nuožmiai reikalauti ir neskaityti. Bet jeigu imiesi konkrečių darbų ir padarai „ne taip, kaip reikia“, gali greitai nukentėti. Niekam nesvarbi tikroji valdininko kompetencija ir jo nuveikti darbai. Manau, savivaldybėje reikia griežtai atskirti politikus nuo kompetentingų valdininkų. Darbuotojų sumažinti dar per pusę, kad liktų kokie trys šimtai profesionalų, kurie spręstų problemas, o ne muilintų su tais visais popierėliais. Pirmiausia reikia sutvarkyti pačią sistemą, nes dabar tik meras ir patys aukščiausi politikai gali priimti realius sprendimus. Įsivaizduoju, kokia kasdienių problemų lavina juos užgriūva! Kam pinigų trūksta, kas nepadaryta, dar tas visas srautas žmonių, nešančių savo problemas problemėles, o galiausiai dar ir Katkus ateina dėl kamerinio orkestro. Galva sukasi. Kadangi priklausote Lietuvos radijo ir televizijos komisijai, ir­ gi esate savotiškas biurokratas. Kaip sekasi auginti kompetenciją šioje srityje? Kai 1996 metais pagal Visuomenės informavimo įstatymą buvo įkurta šita institucija, priklausiau Kompozitorių sąjungos valdybai. Ji mane ir delegavo į komisijos narius, nes man tai atrodė įdomu. Apskritai man visur įdomu pabandyti: ir ten norisi, ir ten... Radijo ir televizijos komisijai pradėjus dirbti nedaug išmanėme. Susirinkome,

Pokalbiai su D onatu K atkum i

31

atėjo Hubertas Grušnys, Gintautas Babravičius, Paulius Kovas ir pradėjo mums plauti smegenis, aiškinti, kas ir kaip. Tada pradėjau mokytis įstatymų. Iš pradžių klaikiai sunkiai sekėsi, nes tai juk teisė, įtraukė mane į vieno įstatymo rengimo grupę, paskui į kito. Kai susidūriau su tuo iš vidaus, supratau, ką kokia formuluotė reiškia, persilaužiau. Vėliau labai patobulėjau Strasbūre, kai daugiau kaip penkerius metus kaip Lietuvos atstovas dirbau ekspertu Europos Tarybos komitete „Televizija be sienų“. Važiuodavau ten tris keturis kartus per metus, dalyvaudavau posėdžiuose, kuriuose sėdėdavo tikri Europos televizinės teisės šviesuliai. Ten pamačiau, kaip rengiami įstatymai, kurių daugiau nereikia keisti. Jie kinta tik keičiantis gyvenimui, technikai, žmonių santykiams. Ar Lietuvoje kada nors taip bus? Žinot, kaip pas mus vyksta? Rengiant naują įstatymą Seimo narių į jo svarstymą dažniausiai susirenka mažai: tas, kuris atsakingas, atitinkamo komiteto vadovas, dar keletas, kurie per daug nesigilina. Ir susirenka suinteresuoti asmenys, kurie pramušinėja sau naudingus dalykus. Jie daugiausia ir šneka, nes nori prakišti vieną ar kitą formuluotę. Tad reikia juos perkąsti, palaikyti gerus ryšius su to komiteto pirmininku, kad galėtum įtikinti, jog jeigu kokia įstatymo formuluotė bus naudinga vieniems, tai ar nebus visiškai nenaudinga kitiems. Mūsų komisija turi reguliuoti, kad būtų palaikoma harmoninga aplinka visiems. Valstybinė ryšių reguliavimo tarnyba seniausiai svajoja, kaip galėtų suvalstybinti mūsų komisiją, kitaip tariant, politizuoti, paversti priklausoma ir nuo jų, ir nuo valdžios. Esame labai nepatogūs, nes dirbame kaip nepriklausomai išrinkti žmonės, kurių neįmanoma nupirkti. Ir ko tik tie valdininkai neprigalvoja. Oi, kaip įdomu! Gal netikėtai savyje atradote dar ir teisininko talentą? Pasakysiu atvirai: dvejus metus skaitydavau ir angliškai, ir lietuviškai - sunkiai sekėsi. O paskui supratau, kad nėra viskas jau

Lietuva išėjo iš mados 32

taip labai sudėtinga. Tiesiog, jeigu priimi naują įstatyminį aktą, jis turi derėti su esančiais, negali atsirasti prieštaravimų. Todėl reikia turėti teisininko išsilavinimą, kad žinotum, su kuo tai valgoma, ir, aišku, matytum visą televizijų ir radijo operatorių gyvenimo realybę, santykius, konkurenciją, pasiekimus ir klaidas. Sunkiausia yra suderinti skirtingus interesus. Visi nori tik gauti, bet niekam nieko neduoti. Komisija tam ir dirba, kad šiuos santykius harmonizuotų ir gintų visų interesus. Dėl to, kad esu Radijo ir televizijos komisijos narys, negaliu turėti su radiju ir televizija jokių komercinių santykių - gauti honoraro. Tai ir filmuojuosi taip - ant durniaus. Kita vertus, truputį prasiblaškau. Be to, man smagu, kai žmonės šypsosi. Džiaugiuosi, jeigu pavyksta sukelti nuoširdžią šypseną. Nors jau ir nebeturiu to lankstumo kaip anksčiau, atsiranda štampų, kartojuosi. Matyt, per daug subrendau. (Šypsosi.)

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

33

Nuo alto iki dirigento batutos

29 metai, praleisti grojant altu Vilniaus kvartete , pripažintame Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir net Vakarų, - įspūdingiausias Donato Katkaus gyvenimo laikotarpis. Daugybė išlieto prakaito per repeticijas, nesibaigiančios gastrolės, stulbinamas pasisekimas, o šalia to - konfliktai su artimiausiais kolegomis. Ir vienas visa tai užbaigęs durų trinktelėjimas.

Kai prieš šešiolika metų kūrėte Šv.Kristoforo kamerinį orkestrą, dar tebegrojote ir garsiajame Vilniaus kvartete? Kaip jo kolegos įvertino tokią jūsų iniciatyvą? Tais laikais kvartete tarpusavyje nesutarėme. Pirmuoju smuiku iki šiol jame griežianti Audronė Vainiūnaitė dėl daugelio priežasčių manęs, švelniai pasakius, nemėgo. O gal net ir neapkentė. Paskutiniuoju metu mūsų santykiai buvo įtempti. Vainiūnaitės vyras, kvarteto violončelininkas Augustinas Vasiliauskas jautė pareigą bet kokiu atveju būti jos pusėje. Jiems labai nepatiko, kad daug kur aktyviai reiškiausi, ėmiausi visokių visuomeninių darbų, rašydavau straipsnius ir taip toliau. Jie manė, kad pagrindinį dėmesį turiu koncentruoti į kvartetą, netapti labiau pastebimas negu mūsų prima, repeticijose nereikšti savo nuomonės. Kadangi abu labai darbštūs ir grojo tik kvartete, tikėjo, kad jam daugiau duoda nei aš. Atmosfera kaito, bet kažkaip laikėmės krūvoje, dirbome. Vieną dieną būdavo geriau, kitą - blogiau.

Lietuva išėjo iš mados 34

Tuo metu grupelė buvusių mano studentų iš Muzikos akademijos grojo Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamame Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre. Ir kaip jauni entuziastingi muzikantai sugalvojo Naujiesiems metams paruošti Arcangelo Corelli kūrinių programą. Tarp jų - koncertmeisteriu dirbęs Edmundas Kulikauskas, smuikininkai Artūras Šilalė, Zbignievas Levickis, altininkai Girdutis Jakaitis, dabar grojantis Vilniaus kvartete, Robertas Bliškevičius. Susirinko, repetuoja, o kadangi visi blatni, dideli muzikantai, ne viskas sekasi. Tad sugalvojo pakviesti mane, kad padėčiau pasiruošti. Atėjau į repeticiją, atsisėdau salės gale. Kadangi man labai rūpėjo kūrinių stilistika, pradėjau aiškinti, kaip reikėtų groti. O pastabų daug, negaliu gi rėkauti iš salės galo - priėjau arčiau. Tada jie sako: „Sėskit, maestro, į Rinkevičiaus vietą, kad jus matytume.“ Taip ir atsisėdau prie dirigento pulto. Girdžiu, vienas groja greičiau, kitas lėčiau - pradėjau diriguoti, kad ir nemokėdamas. Nors muzikantai visi moka, nėra tokio, kuris neišmanytų pagrindinių principų. Bet Zbiška tada numojo ranka: „Ai, nieko nebus, blogai pasiruošim, nieko nepavyks...“ O aš esu toks keistas: jeigu ką nors įsikandu, nebepaleidžiu. Tiesa, Naujiesiems metams tada nepasiruošėme, bet parengėme kitų autorių programą ir 1994 metų vasario 20 dieną, pasivadinę Vilniaus kameriniu orkestru, sugrojome pirmą koncertą Taikomosios dailės muziejuje. Tai priminė sprogusios bombos efektą, nes pasiklausyti susirinko visi muzikos veikėjai. Gintaras Rinkevičius žinojo, kad jūs repetuojate su jo orkestro muzikantais? Taip, bet Rinkevičius - ne stygininkas. Be to, jam priimtinesnis romantizmas, ne klasicizmo muzika ar barokinė stilistika, jis kitaip interpretuoja Mozartą, Haydną. Pasisiūliau būti toks tylus jo pagalbininkas, dirbantis su styginiais, su kuriais kartais galėtume pagroti ir kaip kamerinis orkestras. Ši idėja jo, aišku, nesužavėjo. Tad apie mus žinojo, bet uždrausti negalėjo. O mes nusprendėme

Pokalbiai su D onatu K atkum i

35

neišsivaikščioti, jei jau sulaukėme pasisekimo. Muzikantams patiko mano darbas, sužinojo daug naujų dalykų. Taip ir pradėjome: vienas koncertas, antras, trečias... Atlikėjai blaškėsi tarp dviejų orkestrų? Nebuvo jokio blaškymosi, nes repetuodavome vakarais, nelabai daug. O dieną jie grodavo pas Rinkevičių. Ir ne visada būdavo užimti, kaip nutinka dideliuose orkestruose. Pradėjome groti, ėmiau ieškoti, kas galėtų mus paremti. Vaikščiodavau pas visokius bankininkus, kurių bankai dabar jau nebeegzistuoja. Užeidavau pasiklausyti kalbų, kad reikia duoti pinigų našlaičiams, o ne kažkokiems muzikantams, bet taip prasidėjo pats procesas. Ar tuo metu dar grojote kvartete? Grojau dar labai trumpai, nors orkestru tada neplanavau rimtai užsiimti. Tiksliai viską prisimenu: 1994 metų kovo 4 dieną repetavome^ naują kompozitoriaus Vlado Švedo kvartetą - tokią truputį suveltą muziką. Jau tada nieko negalėdavau pasakyti nei Vasiliauskui, nei Vainiūnaitei, nes jie iškart pasišiaušdavo. Ir tarp mūsų kilo grynai muzikinis konfliktas. Jie ėmė mane įžeidinėti. Taip susinervinau, kad prasidėjo širdies aritmija. Jaučiu - širdis neplaka! Išsigandau. Tada ir pagalvojau: „Negi turiu numirti taip žeminamas? Jau geriau apsieisiu be kvarteto.“ Išėjome tada su Petru Kunca, antruoju smuiku, žingsniuojame gatve ir aš jam sakau: „Žinai, Petrai, palieku kvartetą.“ Po 29-erių Vilniaus kvartete praleistų metų? Taip. „Išeinu, nes jau nebepakeliu viso šito.“ O Kunca: „Aš irgi kada nors išeisiu.“ Tą vakarą su juo taip nusigėrėme! Užsukome į vieną kavinę, į kitą, nebeprisimenu, kaip parėjau namo. Kuncą pamečiau kažkur „Neringoje“. Atsibundu ryte skaudama galva. Nors, kaip ir visada, laiku, nes devintą valandą repeticija. Net užmiršau, dėl ko gėriau. Ir staiga činkt į galvą: „Juk palieku kvartetą! Jeigu jau nusprendžiau, turiu pasakyti ir Vainiūnaitei.“ Surinkau jos numerį

Lietuva išėjo iš mados 36

ir sakau: „Išeinu iš kvarteto." Ji klausia: „Ką?" O aš ir padėjau ragelį. Paskui nuėjau pas filharmonijos direktorių Gintautą Kėvišą, parašiau pareiškimą ir be jokių kompensacijų, toks švarus, išėjau. Nuo to karto daugiau su Vainiūnaite nebendravau. Abu dirbame vienoje Muzikos akademijos katedroje, bet nesikalbame. Jeigu tenka vienam apie kitą ką nors pasakyti, pasakome, bet ne daugiau. Ir net nesisveikinate? Retokai. Nors jaučiu, kad ir man, ir jiems praeities žaizdos gyja. Gerbiu jų profesionalumą, didžiuojuosi, kad kvartetas groja gerai ir puikiai gyvuoja. Žinot, kai viską palikau, pajutau kažkokį nenusakomą laisvės ir ramybės jausmą. Po 29 metų. Pamenu, išėjome tada su žmona pasivaikščioti į Vingio parką. Nors, prisipažinsiu, širdį ilgai gėlė, buvo nepaprastai skaudu, juk tą kvartetą kūriau, tiek daug jam atidaviau. Jie susirado kitą altininką, o man dar dvi savaites nuo visų šitų skyrybų tiesiog bloga darydavosi. Ir vėliau paaiškėjo, kad su naujuoju orkestru turime koncertą. Tada nusprendžiau studijuoti dirigavimą, nuėjau pas Juozą Domarką. Būdamas 52-ejų viską pradėjau iš naujo. Kita vertus, esu muzikantas, turiu milžinišką patirtį, moku kūrinius, žinau, kaip juos analizuoti, interpretuoti. Man trūko tik dirigavimo technikos. Tad iš pradžių kreipiausi į Domarką, bet paskui pasisiūlė padėti mano geras draugas Jonas Aleksa. Jis ateidavo pas mus į orkestrą, pažiūrėdavo, kaip diriguoju. Po to jau nepatogu buvo grįžti pas Domarką. Taip ir likau toks pusiau savamokslis. Kai man ko reikėdavo, Aleksa patardavo. Iš karto pasakydavo, ką ir kaip reikia daryti, kokios problemos. Galų gale morališkai palaikė. Sakydavo: „Nesijaudink, tu geras dirigentas.“ 2004 metais Vilniaus kvartetas gavo Nacionalinę premiją, bet jau be jūsų. Buvo skaudu? Oi, ne. Tikrai džiaugiausi dėl jų, nes ir mano ten šis bei tas palikta.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

37

Kas turėjo atsitikti; kad Audronė; bendražygė; taptų priešu? Santykiai kvartete klostėsi nelengvai. Skirtingi charakteriai, tikslai, o turėjome gyventi lyg viena šeima. Visko pasitaikydavo, susipykdavome. Audronė tvirtindavo, kad su mumis groja tik laikinai, kad į kvarteto organizacinius reikalus nesikiš. Pamenu, kaip kartą supykusi rėžė: „Nejaugi jūsų snukius turėsiu matyti visą gyvenimą?“ Tokia štai buvo nuoširdi. Ųuokiasi.) Tada violončele pas mus grojo toks įminąs Kučinskas. Savotiško charakterio, šiurkštus, truputį pasipūtęs. Jei kas nepatikdavo, Vainiūnaitei tiesiai šviesiai ir rėždavo - kildavo baisių konfliktų. Teko ieškoti kito violončelininko. Juo tapo Augustinas Vasiliauskas, puikus muzikantas iš garsios Vasiliauskų giminės. Mums labai pasisekė, kad jis atėjo į kvartetą, o ir Audronė atrodė nudžiugusi. Kai jie pradėjo draugauti, ypač kai susituokė, jaučiausi šiek tiek prie to prisidėjęs, bet po kiek laiko supratau, kad esu nebe jos žmogus. Ir jau nebe draugas. Natūralu. Tad po truputį tolome, paskui atsirado kažkokie savi interesai. Kai žmonės apie ką nors kalbasi, kitų poelgius dažnai interpretuoja ne visiškai teisingai. Arba, jeigu blogai jaučiasi, kaltina kitą. Mūsų santykiai vis aštrėjo. Galbūt prisidėjo ir pavydas. Pavyzdžiui, parašydavau kokį nors kritinį straipsnį apie muziką, tai paskui jie su manimi nesikalbėdavo dvi savaites. Rašydavau daug, bet jiems kažkodėl tai nepatikdavo. Dar kai vykome į tarptautinį konkursą Lježe, kuriame laimėjome pirmąją premiją, jautėme vienybę. Bet vėliau ji dingo. Kaip jūsų kvartetui sekėsi mokytis aspirantūroje Maskvoje? Mūsų aspirantūra truko trejus metus, bet nuolat Maskvoje nesėdėdavome - turėdavome tik išlaikyti tam tikrus egzaminus. Atvažiuodavome daugiausia į kvarteto paskaitas pas Asaturą Grigorianą arba per sesijas kelioms savaitėms. Grigorianas buvo garsus profesorius, nes išleido knygą, iš kurios visi smuikininkai mokydavosi groti gamas. Jo asistentu dirbo Vitia Gvozdeckis, geras, įdomus smuikininkas, Maskvos konservatorijos auklėtinis, kadaise

Lietuva išėjo iš mados 38

griežęs pirmuoju smuiku Maskvos filharmonijos kvartete. Būdavo, ateina jis pas Grigorianą, atsistoja netoliese, o tas rėkia: „3aneM npniueA? l o B o p u !“4 O po to: „Bcė, y x o A n !“5 Studentai sėdi, klauso, kaip profesorius su asistentu bendrauja.

Kartą Grigoriano nebuvo, paprašėme Gvozdeckio, kad mums padėtų. Kai pradėjome groti, žiūrime, kad Grigorianas, palyginti su juo, tuščia vieta. O tada slapta nuo profesoriaus pradėjome vaikščioti pas jo asistentą į namus. Ir jeigu mūsų kvartetas pasiekė labai aukštą lygį, o mes ko nors išmokome, tai tik Viktoro Nikolajevičiaus Gvozdeckio dėka. Neoficialiai. Jis mums atsiskleidė kaip tikras rusų kultūros adeptas: brangino rusų muziką, literatūrą, virtuvę ir net šunis laikė rusų kurtų veislės. Kolekcionavo ampyro laikų rusiškus Karelijos beržo baldus - Gvozdeckiui pavyko pigiai nupirkti nuostabią kolekciją. Įdomu, kur ji dingo po jo mirties 1982-aisiais. Savo mokiniams jis absoliučiai atsiduodavo. Įsivaizduokite: 1972 metais ruošėmės tarptautiniam konkursui Lježe ir prieš jį vyksiančiai atrankai Maskvoje. Gvozdeckis atvažiavo vasarą į Vilnių, pasistatė palapinę Valakampiuose, joje gyveno ir du mėnesius su mumis dirbo. Nuo devintos ryto iki dešimtos vakaro su viena pertrauka. Jis iš mūsų padarė labai gerą kvartetą. Kodėl nė vienas nepriėmė jo namuose? Jis norėjo jausti vasarą, palapinę, gamtą, klausytis, kaip paukšteliai gieda. Tiesa, toje palapinėje turėjo labai daug snapso. Buvo toks savotiškas tipas: pagėręs dirbdavo geriau nei blaivus. O degtinės jūs jam pirkdavote? Aišku, stengėmės atsilyginti. Kai Grigorianas išklausė, kaip grojame, apstulbo. Klausia: „Kto pa6oTaA?“6 Sakom: „Mbi caM M .“ „He nAOxo, H e nAoxo...“7 Bet kažkoks įtarimas liko. Su kitu Maskvos kvartetu laimėjome atranką ir 1972 metais mus išsiuntė į tarptautinį konkursą Lježe - į kapitalistinę šalį!

Pokalbiai su D onatu K atkum i 39

Tiesa, prieš tai nutiko viena istorija. 1969 metais su didžiule menininkų grupe važiavau į ekskursiją Čekijoje, kur su bičiuliais pasirodėme nelabai politiškai korektiškai. Kaip tik toje kelionėje labai susidraugavau su Marcelijumi Martinaičiu. Po tos išvykos kažkas išdavė, kad Prahoje nuėjome pagerbti Jano Palacho susideginimo vietos. Ir 1972 metais, likus trims dienoms iki konkurso, išvykimo į Maskvą išvakarėse, staiga mane kviečia į Kultūros ministeriją. Ateinu į Meno reikalų valdybą, kambaryje stovi instruktorė Dana Palionytė, viršininkas Meilutis Raimundas Jakučionis ir Valerijonas Indrikonis. Ne sėdi, o stovi išsirikiavę. Jakučionis sako Indrikoniui: „Tu pasakyk.“ Tas: „Ne, gal tu, Dana, kalbėk.“ Tada Palionytė sako: „Draugas Katkau, išvažiuojamoji komisija jūsų neišleido vykti į Vakarus. Tai gal jūs paimsite kokį nors kitą altininką...“ Iš ministerijos išėjau kaip maišu trenktas. Neišleido! Po visos tos vasaros, tokio grojimo... Skambinu Vainiūnaitei, kurios tėvas Stasys Vainiūnas, garsus kompozitorius, buvo konservatorijos profesorius ir katedros vedėjas, anksčiau dirbęs Kompozitorių sąjungos pirmininku. Kai pasakiau* kas nutiko, kilo panika. Šitiek darbo įdėta, o išvažiuoti neleidžia! Juk neįmanoma per vieną dieną pakeisti altininko, kaip Palionytė siūlė. Skambinam Grigorianui, tas pasiuto: „4 to y Bac TaM b pecny6AMKe TBopuTCH?!“8

Vainiūnas nulėkė pas Antaną Sniečkų. Pasirodo, iki Vainiūno pas sekretorių, kaip vėliau girdėjau pasakojant, jau buvo užsukęs ir Eugenijus Paulauskas, keturiasdešimt metų buvęs Lietuvos kvarteto primarijumi. Mūsų neprietelius. Ir ką - viskas, neišvažiuojam. Bet Grigorianas suveikė Maskvoje. Kito atranką laimėjusio kvarteto violončelininko tėvas Maskvos komunistų partijos Centro komitete buvo sektoriaus, atsakingo už visą SSSR muziką, vadovas. Prieš tokias pareigas respublikų pirmieji sekretoriai nebeatrodė tokie reikšmingi. Jis paskambino Sniečkui ir pasakė: „4 to TaKoe? floneMy Bbi TaM,

b

pecnyŪAHKe, He cnpaBAaeTecb? rioneMy He BbinycKaeTe?

YAaAMTb!“9Taip paskutinę akimirką mane išleido iš Lietuvos. Atvažiavome į Maskvą, išklausėme instruktažą, privalomąja

Lietuva išėjo iš mados 40

tvarka pasirašėme popierius, kad užsienyje elgsimės labai gerai. Mums išaiškino, ko negalima daryti: vaikščioti į striptizo klubus ir panašiai. Juk turėjome būti „MopaAbHO ycroHHMBbie“10.

Kitos dienos vakarą važiuojame į „BeAopycKMH BOK3aA“n . Traukinys turi išvykti penkios minutės po septynių. O aš vienintelis neturiu užsienio paso - visi gavo, išskyrus mane. Sovietiniais laikais, prieš išvykdamas į kitą šalį, turėdavai atiduoti savo pasą ir gaudavai tokį raudoną su gražiomis auksinėmis raidėmis CCCP. Žiūrime į laikrodį. Traukinys turi išvažiuoti, paso nėra, bet laukiame, nes kažkas pasakė, kad pasą man atneš. Jau penkiolika po septynių, traukinys nevažiuoja, aš be paso. Pusė aštuonių - traukinys nevažiuoja. Staiga atlekia kažkoks tipas, paduoda man dokumentus, įlipu į vagoną ir traukinys pajuda. Ot, kokia tvarka buvo Spvietų Sąjungoje... Dviem atranką laimėjusiems ir į Lježą vykstantiems kvartetams įtaisė delegacijos vadovę, tokią Larisą. Spėjome, kad ji mažų mažiausiai turėtų būti KGB majore. Maskvietė, dirbanti Kultūros ministerijoje. Kol dardėjome traukiniu, jos nesimatė. Turėjo savo atskirą kupė, kur visą kelią ir miegojo. Vokietijos pasienyje, Achene, traukinį tekdavo pervaryti ant kitų bėgių. Palydovas mums sako: „Galite pasivaikščioti, vagonas bus čia pat, bet kitoje perono pusėje. Tik toli nenueikite, kad nepasiklystumėte, nes miestas klaidus.“ Išlipau, nusprendžiau po ilgo važiavimo pramankštinti kojas. Einu sau peronu, tuo metu mūsų vagonas trūktelėja ir pradeda važiuoti. Tą pačią akimirką išlekia toji Larisa ir suklykia taip, tarsi ją kas skerstų: „rAe KaTKyc?!“12 Pasirodo, kai traukinys pajudėjo, pamatė pro langą, kad aš kažkur ramiai žingsniuoju. Aišku, ne tik dėl to Belgijoje turėjau sėdėti viešbutyje, kol kiti muzikantai vaikštinėdavo po centrą man uždraudė. O viešbutis buvo už miesto, iki jo reikėdavo gerokai pavažiuoti. Bet tada Lježe laimėjome pirmąją premiją ir aplenkėme mask­ viečius. Pasirodėme žymiai geriau, nes su mumis dirbo Gvozdeckis, o su jais - Grigorianas. Po konkurso Lježo municipalitetas surengė uždarymą - pirmą kartą patekau į tokį balių: frakuoti kelneriai,

Pokalbiai su Donatu K atkum i

41

mūvintys baltas pirštines, nešioja šampaną. Kaip laureatai prieš priėmimą pagrojome tokią trumpą pjesytę ir galėjome pradėti vaišintis. Nežinojau, kad ten tikras prancūziškas šampanas. Norime prisigerti - nepavyksta, tik burbulai pro nosį muša. { tą priėmimą pakviesti Rusijos ambasados darbuotojai laikėsi krūvoje. Stovėjo koks dvidešimt žmonių vienas šalia kito, niekur nevaikščiojo. Mes kalbamės, staiga matome, kad visa jų grupė atsisuko ir žiūri į mane. Po kokių penkių minučių prieina kažkoks tipas ir sako: „PeŪHTa, b rocTMHHųy! Yė3>KaeM.“13 Surinko mus ir išvežė. Pasirodo, kažkas per „Amerikos balsą“ ar „Radija Svobody“ pranešė, jog Katkus paprašė politinio prieglobsčio. Aišku, ten apie tai man niekas nepasakė sužinojau tik grįžęs į Lietuvą. Tada ir supratau, kodėl jie taip keistai į mane žiūrėjo ir taip greitai ištvojo iš baliaus. Nors mums buvo tik geriau: grįžome į viešbutį, išsitraukėme savo butelius ir gerai nusitašėme. Ką jūsų kvartetui reiškė toks laimėjimas? Buvome vieninteliai lietuvių muzikantai, Vakaruose gavę pirmąją premiją. 1971-aisiais baigėme aspirantūrą, o po metų laimėjome konkursą. Tiesa, Vilniaus konservatorijoje dėsčiau jau nuo 1968-ųjų, bet laimėję tapome žinomi. Apie mus rašė laikraščiai, surengėme banketą, pasikvietėme Antaną Sniečkų ir visą valdžią. Greitai gavome nusipelniusių respublikos artistų vardus, vėliau komjaunimo premiją, kvartetui suteikė Vilniaus vardą, nuvažiavome į pasaulio jaunimo festivalį Berlyne, nuo 1974 metų tapome etatiniu filharmonijos kolektyvu. Vienu žodžiu, atsidūrėme ant bangos. Tai buvo labai ryškus pakilimas. „Goskoncerte“ mus perkėlė į specialų skyrių, kuriam priklausė tik pirmųjų premijų laureatai. Mus, nugalėjusius Lježe, per Maskvoje surengtą priėmimą sutiko Sovietų Sąjungos kultūros ministrė Jekaterina Furceva. Tada dar buvau ilgaplaukis. Pamenu, Furceva įkišo tarp jų ranką, glosto ir sako: „ M o a o a o m neAOBeK, Hy noneMy b m HOCMTe TaKne AAMHHbie BOAocbi?“ 14 Mėgo ji jaunus berniukus. Vėliau mūsų kvartetą įkišo į sovietinę delegaciją, vykstančią į

Lietuva išėjo iš mados 42

pasaulio jaunimo festivalį Berlyne. Tai buvo didžiulis įvykis. Prieš tai mėnesį sėdėjome Maskvoje, ten visą tą laiką plovė smegenis skaitė paskaitas*. Pavyzdžiui, pilnai salei būsimų festivalio dalyvių akademikas, profesorius, mokslų daktaras aiškindavo: „ToBapniųn, hto

TaKoe paboHHŪ? PaboHMM, TOBapniųn, sto neAOBex, KOTopbin

pa6oTaeT. A kto Taxon koaxo3hmk? Koaxo3hmk - TO>xe pabonnn, KOTOpbIMpa6oTaeT B CeAbCKOMX03HMCTBe. A HTOTaxoe MHTeAHreHT? IdHTeAMreHTbi Toace pabonne yMCTBeHHoro TpyAa“15 Sėdėdavom

galiorkoje ir mirdavome iš juoko. Iš delegacijos narių suorganizavo dar ir chorą - būtinai turėjome jame dainuoti, vilkėdami nacionalinius drabužius. Iš pradžių man pasiūlė chalatą ir tiubeteiką. Natūralu, kad pareiškėme, jog vilkėsime lietuviškus tautinius kostiumus. Parodė mums kelias dėžes su drabužiais ir liepėjose susirasti. Nueinu, rausiuosi tose dėžėse ir tikrai - išsitraukiau liemenę, lietuvišką tautinę juostą ir drobines kelnes. Apsivilkau, o kelnės, pasirodo, kokiais trimis ar keturiais dydžiais per mažos. Šiaip taip užsimauna, bet net neužsisega - viskas lauk krinta. Prieinu prie meno vadovo, jis žiūri į tas mano kelnes ir klausia: „3 to Barn HaųnoHaAbHbiH koctiom? Hy, HMHero, HMnero...“16 Paskui, aišku, radau tinkamą dydį. Tame chore turėjo dainuoti ir Vladimiras Spivakovas. Bet jis chytras - kažkaip išsisuko. Atėjo, dalyvavo tik keliose repeticijose ir dingo. O mes visi dainavome. Traukiant garsiąją „UlnpoKa CTpaHa MOH poAHaa“17, man staiga dingo klausa - ėmiau nebepataikyti į toną. Bet atsidavimas didžiajai tėvynei buvo toks didelis, kad šaukiau iš visų jėgų. Žiūriu - aplink mane atsivėrė nemenka erdvė, mat kiti choristai išsigando, kad juos įtars taip pat nesugebant intonuoti. Tad ėmė trauktis nuo manęs kaip nuo maro. Gerai padainavau. Pagal visas šveikiškas tradicijas. {Šypsosi.) Visa mūsų delegacija turėjo tokias specialiai pasiūtas baltas uniformas, ant krūtinės herbas - CCCP. Nuvežė kartą visus į Vokietijos Demokratinėje Respublikoje esantį sovietinį tankų dalinį. Gražiai sutinka, kareivinės iššluotos, pulkininkas atiduoda pagarbą.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

43

Bet vos tik įeini pro vartus, Vokietija baigiasi: rusiški berželiai ir kitas mums įprastas vaizdas. Prieinu prie vieno kareivuko, klausiu: iš kur? Pasirodo, iš Ukrainos. Šnekinu toliau: „Turbūt gerai tarnauti - vis dėlto Vokietija.“ Sako: „Kad Vokietijoje dar nebuvau.“ „O kiek jau tarnauji?“ - „Dvejus metus.“ Mums parodė tikrą tankų mūšį. Užlipę ant kalvos stebime. Plynas laukas, jame pilna kareivių, sulindę į apkasus kažką rausia, iš kitos pusės važiuoja tankai ir tiesiai per tuos užsikasusius kareivius. Ir staiga netoliese, prie pat tos apžiūros kalvelės, užsidegė didžiulė krūva šakų. Tuoj atlėkė kokia kuopa kareivių, pradėjo gesinti, o nuo to visi dūmų kamuoliai ėmė virsti ant mūsų baltų CCCP kostiumų. Mes stovime, lėktuvai skrenda, tankai riaumoja, dūmai verčiasi, generolai dairosi, nieko pro dūmus nesimato... Po tokios ekskursijos pagrojome mažytį koncertą, paskui banketas. Tais laikais rusai labai nesutarė su albanais. Jie buvo didžiausi ideologiniai priešai. Bet matome, kad visur pristatyta keturias­ dešimties laipsnių stiprumo albaniško brendžio „Skanderbegas“, stalai nukloti valgiais. Atsistoja generolas, pasako kalbą, kaip jam malonu matyti tokius garbingus svečius. Tada su mumis į festivalį važiavo toks labai fainas pianistas, P.Čaikovskio konkurso laureatas Arkadijus Sevidovas. Jis man ir šnibžda: „Tbi ck8>km, tw CKa>KM.“18 Visi prisipylė pilnas stiklines to brendžio, aš atsistojau ir pradėjau riaumoti: „Bbi ctomtc b nepBbix amhmhx Haiuen bcamkoh poĄMHbi

ot

KaAMHMHrpaAa

ao

BAaAMBocTOKa! 3

to

He M30MepHaa

Ir taip toliau. Generolai žiūri į mane, o aš varau toliau. Šalia manęs sėdintį Sevidovą paėmė toks juokas, kad jis slydo, slydo nuo kėdės ir nuslydo po stalu. Matau, kaip guli ant žemės ir raitosi. O aš negaliu juoktis taip provokuojamas. Tada atsistojo kažkoks generolas, susidaužėme su juo tomis brendžio stiklinėmis, stovime vienas priešais kitą ir taip bul, bul, bul... Išgėriau iki dugno, o ką daryti? Parvažiavome visiškai girti, bet tos mano kalbos Sevidovas dar ilgai nepamiršo... OTBeTCTBeHHOCTb - A^p>KMTecb, 6 ahai>!“19

Lietuva išėjo iš mados 44

Jūsų kvartete vyrai nariai keitėsi, o prima liko A.Vainiūnaitė? Taip. Bet kvartetas iki šiol gerai groja, gražiai dirba. } jį atėjo du jauni ir talentingi žmonės, beje, buvę pirmieji mūsų kamerinio orkestro muzikantai. Man kadaise išpranašavo: viskas, ką pradėsiu, sėkmingai gyvuos. Kadaise įkūriau įrašų studiją „Tembras", ji iki šiol, tik kitu pavadinimu dirba, nors manęs seniai ten nėra. Sukūriau kvartetą - gyvuoja. Šeimą sukūrėte - irgi gyvuoja. Taip. Bet man dabar labai rūpi orkestras. Nežinau, ar jis išliks. O norėtųsi, kad grotų net tuomet, kai manęs jame nebebus. Tuo metu, kai muzikavote kvartete, pasirodydavote ir soliniuose koncertuose kaip altininkas. Ar su kvarteto nariais dėl to nekonfliktuodavote? Ne, viskas vyko paraleliai. Bet įsivaizduokite, koks tai milžiniškas krūvis. Kiekvieną dieną repetuodavome keturias valandas, paskui dar tiek pat laiko grodavau vienas. Vėliau jau kokį dešimtmetį papildomai grodavau apie porą valandų. Šalia to prisidėdavo darbas su studentais, visokie organizaciniai reikalai, bet iš viso to pragyventi buvo neįmanoma, tad rašydavau straipsnius, kurie kartais mus maitindavo. Parašai apie kokį koncertą „Literatūrai ir menui", gauni 5 rublius 40 kapeikų, gali vaikams pieno ar dar ko nors nupirkti. Kaip susiklostė jūsų, kaip altininko, karjera? Dabar jau nebegroju. Viskas, raumenys atrofavosi. Kai muzikavau kvartete, retkarčiais dalyvaudavau ir atskiruose koncertuose. Nedažnai, nes buvo per sunku. Jei ne dėstytojo darbas, būčiau ilgiau grojęs. Esu pasirodęs kaip solistas Baltijos kraštuose, kitose šalyse, ne vieną kartą Maskvoje, atlikau naujų kūrinių altui. Kai pradėjau diriguoti, taip maniau: toliau koncertuosiu ir dar dirbsiu su orkestru. Bet orkestrą reikėjo išlaikyti. Gal nuo 1996ųjų kokius ketverius metus ar net daugiau keletą valandų kasdien

Pokalbiai su D onatu K atkum i

45

praleisdavau Vilniaus miesto savivaldybėje prie biurokratų durų. Po viso to grįžęs namo apie jokį grojimą vakarais negalėdavau net galvoti. Juk turėjau dar ir šeima pasirūpinti. Reikėjo išlaikyti ir save, ir orkestrą - užsidirbti pinigų iš šalies, nes iš pradžių neturėjome jokio finansavimo. O dirbdavome daug. Kartais gaudavome iš koncerto po šimtą litų, bet labai retai. Rengti dar ir solines programas nebeliko motyvacijos. Yra daug jaunų gerų muzikantų - negali gi pradėti altininko karjeros, kai tau per penkiasdešimt. Nors dar laikiausi. Vasarą dirbdamas su studentais Pomersfeldene, Vokietijoje, pagrodavau, bet kartą patyriau fiasko. Vienas vengrų pianistas pasiūlė kartu atlikti porą Johanneso Brahmso sonatų. Sutikau. Grojau, grojau, pajutau įtampą, nes ilgai nerepetavau, ir po kokių dešimties minučių rankas tarsi nukirto. Nebegalėjau išlaikyti instrumento. Buvo gaila atsisakyti alto. 1995 metais kaip solistas dar įrašiau kompaktinį diską su mūsų orkestru, kuriam dirigavo amerikietis Arie Lipsky, - Amerikoje ir dabar dar galima gauti tą Maxo Brucho koncerto klarnetui ir altui įrašą. Tuo viskas ir pasibaigė. Bet iki šiol sapnuoju, kad groju, muzikuoju. Vis dar labai mėgstu altą, bet dabar jau bijau prisiliesti. Namuose pamuzikuoti netraukia? Kartais, bet norint groti reikia nuolatinių treniruočių. Vieną dieną dešimt minučių, kitą - penkiolika, trečią - dar daugiau, kad vėl pradėtum valdyti instrumentą. Viską, ką esu išmokęs, prisimenu. Tik neturiu motyvacijos - dėl ko? Dėl savęs? Diriguoju ir klausau tiek daug muzikos, kad nebejaučiu poreikio dar ir pats groti. Daug mano amžiaus muzikantų ir taip palieka instrumentus, nes yra žmogaus ribos. Žinau, kad kai kurie koncertuoja ir iki aštuoniasdešimties, ir iki devyniasdešimties metų - visokiausių fenomenų pasitaiko. Bet jiems, manau, labai sunku. Muzikantui branda, kūrinių suvokimas itin svarbūs, bet daugiau būdamas tokio amžiaus nieko nebepadarysi - tai natūralu. Aš groti baigiau

Lietuva išėjo iš mados 46

anksčiau, bet nesigailiu. Nes turiu, ką pasakyti studentams. O nesigailite, kad nepadėjote alto į šalį dar anksčiau mokydamasis mokykloje? Kad apskritai tapote muzikantu? Kiekvienas žmogus, ką nors darydamas, jaučia savo ribas ir nepasitenkinimą, jei kas nors nepavyksta. Taip visiems nutinka. Mesti muzikos niekada negalvojau. Ta prasme esu šiek tiek inertiškas stengiuosi padaryti taip, kad būtų gerai, dirbti, kol viską įveiksiu. Ir nesiteisinti, kad laukia kiti dalykai. Man Julius Juzeliūnas sutikęs vis sakydavo: „Berneli, ko tu nerašai disertacijos? Ko barstai save į visas šalis?" Tai reiškė mesti muzikavimą ir atsidėti mokslui. O aš nenorėjau, nes ir taip visko prirašydavau. O kaip uždirbote profesoriaus vardą? Muzikos akademijoje profesoriaus laipsnis suteikiamas skaičiuojant pedagoginį stažą, anksčiau įskaitydavo nusipelniusius vardus, o atlikėjų fakultetuose daug reiškia sugrotų koncertų skaičius. Ir dabar dar mažai kas iš akademijos man gali prilygti jų kiekiu visame pasaulyje bei atliktais darbais. Mes esame atleisti nuo disertacijos. Nors Juzeliūnas ir norėjo, kad rašytume. Kai pasirodė mano knyga „Muzikos atlikimas", galvojau ją pristatyti daktaro vardui gauti. Bet, ai užmiršau. Paskui žiūriu, kad jau praėjo laikas. Reikėjo tuo užsiimti, kažkam nunešti, tartis... Tegul pasiunta, nes koks skirtumas? Man neaktualūs tie visi vardai. Knyga gimė iš mano paskaitų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūriau muzikos atlikimo istorijos Europoje kursą, dėsčiau, kokie procesai lėmė jos raidą, įtraukiau atlikimo stilistikos analizę. Tarkim, kaip groti baroko, klasicizmo, romantikos kūrinius, kad jie atitiktų autentiško kompozitoriaus stiliaus reikalavimus. Juk labai ilgai XVII amžiaus muzika buvo atliekama XIX amžiaus romantizmo stiliumi, taip iškraipant jos prasmę. Tarp atlikėjų esu nenormalus, nes dirbdamas teorinį muzikologinį darbą, rašydamas straipsnius derinu dvi specialybes. Nors man

Pokalbiai su D onatu K a tku m i 47

kartais atrodo, kad tokie turėtų būti visi muzikos inteligentai. Kadaise mama jus į muzikos mokyklą atvedė atsitiktinai supainiojo duris. O kas pasiūlė groti altu? Lankiau Žaliakalnio vaikų darželį, jame pagal Montesori sistemą mus auklėjo pranciškonės vienuolės. Po karo vienuolyne įkurdino vaikų namus, kuriuose dirbo mano mama. Bet senosios gyventojos pasiliko, tik išsikėlė į šalia esančius namukus. Užsiėmė daržininkyste, augino labai daug gėlių - toks buvo jų verslas. Tad vienuolių auklėtas mokėjau visokių dainelių - įstojau nesunkiai. Tiesa, iš pradžių mano pradinė mokykla turėjo būti Savanorių anuomet Raudonosios armijos - prospekte. Beveik priešais „Saulės“ gimnaziją stovėjo toks didelis dviejų aukštų medinis barakas - pradinė mokykla. Veda mane ten mama ir mato, kaip priekyje kažkokia bobutė, virve aprišusi vaiką, tempia jį į mokyklą. O tas kojomis spiriasi, neina ir garsiai rėkia. Mama paklaiko ir nusprendė į tokią baisią įstaigą manęs neatiduoti. Tada prisiminė, kad netoliese yra J.Jablonskio vidurinė. O tame pačiame pastate Kaune, prie funikulieriaus, 1949 metais glaudėsi ir Kauno dešimtmetė muzikos mokykla. Ateiname, mama klausia, kur direktoriaus kabinetas. Užlipame laiptais, o ten lyg tyčia dvejos durys šalia. Pasirodo, už vienų sėdi J.Jablonskio vidurinės, už kitų - muzikos mokyklos direktorius, {ėjo pro vienas, sako: „Vaiką atvedžiau.“ Mane nusivedė į salę, paprašė padainuoti: „Moki?“ - „Moku.“ Liepė pamušti ritmą. Pamušiau. Mama nusistebėjo, kad priimant vaiką į mokyklą reikia daineles dainuoti. Ten buvęs garsus smuikininkas, pedagogas Antanas Rauchas apžiūrėjo mano rankas ir nusprendė: „Bus smuikininkas.“ Taip pakliuvau į jo klasę ir šešerius metus pas jį mokiausi. O mama, sužinojusi, kur mane priėmė, apsidžiaugė, kad tapsiu inteligentu. Kai mokykloje atsirado daugiau stygininkų, buvo nuspręsta suburti styginių orkestrą. Reikėjo altininkų, o tarp mūsų tokių nebuvo. Atsimenu, Rauchas pasigavo mane rūbinėje tarp paltų ir sako, kad man reikėtų pereiti į kitą specialybę, pas kitą mokytoją.

Lietuva išėjo iš mados 48

Du „Ž v a ig ž d ž ių d u e tų " p ro fe so ria i: D onatas Katkus ir V yta u ta s Ju o za p a itis

Su šviesaus a tm in im o V y ta u tu K ernagiu d a lyva u ta ne v ie n a m e p ro je k te

„Ž v a ig ž d ž ių d u e tų " a tlikė ja s Radži derasi d ė l a u kšte sn ių b a lų

Kai pasisako Katkus, k itie m s belieka ty lia i arba garsiai k ik e n ti

LNK p ro je k to „Ž v a ig ž d ž ių d u e ta i" sce n o je - ko m isijo s n a rių p a sirodym as

F ilm u o ja n tis L ie tu vo s te le v iz ijo s laidai, k u rio je n u s k a m b ė jo garsusis kla u sim a s„A kas kaltas?"

Niekas nesuskaičiuos, kiek b a n k e tų aplankyta...

Taiki a kim irka n a m uose

„Ž v a ig ž d ž ių d u e tų " u žku lisiu o se vy k d a v o rim ti, ilg i ir... sin ch ro n in ia i p o k a lb ia i

Dar nežinia, kas tu ri d a u g ia u v id in ė s ekspresijos: šo ka n tis žu rn a lista s ir m u zika n ta s A rn o ld a s Lukošius ar šo k a n tis d irig e n ta s D onatas Katkus

...troškulys yra viskas. Iš kairės: Eglė Ju o za p a itie n ė , N ijo lė N a rm o n ta itė , D onatas Katkus, V yta u ta s K ernagis ir V yta u ta s Juozapaitis

Be jo k io s šypsenos e ste tiko s b ū re lio p irm in in k a s

O ri laikysena p riv a lo m a rim ta i n u o tra u k a i (su m u z ik o lo g u R im a n tu Guču)

B endrakursiai Katkus ir Jonas Pakulis viešai skelia e ilin į s ta lin in į lo zu n g ą

Vienas iš d a u g y b ė s p a siro d ym ų : Katkus, G iedrė K aukaitė ir E dm undas Kuodis

K o n s e rv a to rijo s s tu d e n ta i įsia m žin o b ū sim a i a rch yvin e i n u o tra u k a i: (p irm o je e ilė je iš kairės g u li) a ltin in k a s A rūnas D augirdas ir m u ziko lo g a s A lg is Puišys, (sėdi) k o m p o z ito riu s G iedrius K uprevičius, (stovi iš kairės) a ltin in k a s D onatas Katkus ir m u ziko lo g a s R im antas Gučas

A n tro kurso ko n s e rv a to rijo s stu d e n ta s

Puikus a ktorės A u d ro n ė s Bajerčiūtės kavalierius

S tu d e n ta s K atkus vien a s p ir m ų jų iškviesdavo m e rg in a s šokti

Esą mano rankos sutvertos groti altu. Taip perėjau pas altininką Eduardą Satkevičių - nuostabų žmogų, bet griežtą pedagogą. Tai gerai prisimenu, nes visą laiką jo bijojau. Mokėtės stropiai^ gerai? Iš pradžių buvau tarp pirmųjų, o nuo ketvirtos klasės viskas ėmė blogėti. Atsidūriau tarp nedrausmingiausiųjų, nustojau mokytis, nieko nedirbdavau. Atsimenu, kai reikėdavo namuose groti, išsitraukdavau kokį prieškarinį Justo Pilyponio romaną, kuris Kaune vis dar buvo mėgstamas, ir skaitydamas džyrindavau bet ką, kad mama dirbdama skalbykloje, įrengtoje mūsų namo rūsyje, girdėtų. Ji nieko nesuprasdavo. Paskiau man kažkas atsitiko. Septintoje klasėje mus padalijo į dvi - A ir B - klases. Patekau į B. Ir tada pats vienas pradėjau leisti savo sienlaikraštį. Pripaišydavau, prirašydavau, prikurdavau eilėraščių ir kiekvieną savaitę kabindavau klasėje ant sienos. Atėjusios į darbą mokytojos sekdavo, ar jau kabo naujas numeris, ir, kol perskaitydavo, pamoka neprasidėdavo. Kokius dvejus metus dirbau redaktoriumi. Per tuos metus įgavau proto. Nuo devintos klasės labai pasikeičiau, pradėjau rimtai galvoti, kas noriu būti. Svajojau tapti literatu. Literatūros mokytoja Živilė Adomaitienė mane puoselėjo, skaitydavo mano apsakymus, taisydavo. Jos vyras Antanas Adomaitis, vaikystėje apakęs, buvo žinomas Kauno poetas, dukra Gintarė Adomaitytė tapo žurnaliste ir rašytoja. O aš, palaikomas literatūros mokytojos mokinys, rašydavau su baisiomis klaidomis. Į sienlaikraštį irgi. Vis trūkdavo kablelių ir nosinių, kokią nors raidę praleisdavau. Devintoje klasėje užsidegiau ir muzika. Ėmiau labai daug groti, surimtėjau, o dešimtoje klasėje sugalvojau, kad labai noriu groti kvartete. 1959 metais Lietuvos kvartetas gavo antrąją premiją tarptautiniame Budapešto konkurse. Grojo pasakiškai, man jie atrodė tarsi dievai. Todėl įstoti į Jurgio Fledžinsko, Lietuvos kvarteto nario, klasę konservatorijoje man tapo didžiausia svajone.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

49

Dar mokydamiesi subūrėme savo kvartetą, atlikome mūsą mokyklos kompozitorės, deja, anksti mirusios Konstancijos Brundzaitės kūrinių. Tada jau buvau labai rimtas. Bet kadangi mane visi tebelaikė chuliganu, mokytojai niekaip negalėjo suprasti, kad pasikeičiau. Ir toliau iš bendrąją bei muzikos dalyką rašydavo prastus pažymius. Išeidavau atsakinėti, dar nespėdavau prasižioti, o man sakydavo: „Sėsk, du.“ O ir pats apie save maniau daugiau negu kukliai. Nors ir norėjau stoti į konservatoriją, maniau, jog esu prastas muzikantas. Ilgai negalėjau atsigauti, kai buvęs antras nuo galo, beveik prasčiausias mokinys klasėje, į konservatoriją įstojau kaip geriausias! Kaip pasaka apie bjaurųjį ančiuką. Visus egzaminus išlaikiau penketais! Ir konservatoriją baigiau su pagyrimu. Atsimenu, per stojamuosius tik Silva Narūnaitė-Sondeckienė iš specialybės gavo penketą ir aš. O visi kiti - ketvertus. Netgi baigusieji M.K.Čiurlionio meno mokyklą. Bet, atvirai pasakius, net ir baigdamas konservatoriją nesuvokiau, kad esu kuo nors ypatingas. Visą laiką sau buvau labai kritiškas, kompleksavau. Todėl nežmoniškai daug dirbau. Norėjau pateisinti tą vardą, kokį man suteikė aplinka. Studijuodamas konservatorijoje dalyvavau Visasąjunginiame altininką konkurse Leningrade. Patekau į antrąjį turą, bet, matyt, nebuvau ten svarbiausias. Anais laikais Leningrado ir Maskvos konservatorijos kariaudavo ir visus laureatus paskirstydavo dar iki konkurso. Prisimenu, kad antrame ture grojau pats paskutinis manęs jau niekas nesiklausė. Žiuri kalbėjo taip garsiai, taip derėjosi, kad retkarčiais net pats negirdėdavau, ką groju. Vienintelio įvertinimo sulaukiau iš Leningrado konservatorijos alto profesoriaus Jurijaus Kramarovo. Jis po konkurso priėjo, pagyrė ir pakvietė stoti į jo klasę. Nors ir labai vertinau Fledžinską, bet apsvaigau. Juk Leningrado konservatorija! Paskambinau ten vėlyvą pavasarį, kaip ir tarėmės: „Hto , He 3Haeie, - išgirdau ragelyje, - npo(Į)eccop KpaMapoB yMep...“20 Tokia tad mano studiją Leningrade istorija.

Lietuva išėjo iš mados 50

Tokį nepasitikėjimą savimi sukėlė muzikos mokykla, neįvertinusi jūsų atsivertimo? Be abejo. Mokykla man atrodė tarsi kalėjimas. Jaučiausi ten užspaustas, kompleksuotas, sunkiai prisiversdavau ateiti į pamokas. Mūsų klasė buvo gana draugiška, bet mokytojai niekaip negalėjo patikėti, kad į konservatoriją įstojau pirmas pagal sąrašą. O pirmūnė Jūratė Grigaliūnaitė, labai simpatiška panelė, vos vos pateko. Bet baigė puikiai, vėliau ilgai dirbo Kauno J.Gruodžio muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Įtariu, kad mokykloje jautė man simpatiją, todėl tokia stora knyga daužydavo per galvą. Mama džiaugėsi, kad būsite muzikantas, o ne, tarkim, gydytojas? Mama taip sakydavo: „Ai, nieko iš tavęs neišeis. Ką tu, sūneli, gali susilyginti...“ Grįždavau po kokio nors koncerto: „Tai ką, blogai pagrojai?“ Sakau: „Mama, labai gerai!“ - „Na, jau...“ Artistė. (Juokiasi.) Matyt, bijodavo džiaugtis. Peržvelgiant visus Vilniaus kvarteto gastrolių maršrutus net galva susisuka. Tarkim, Afrika 1976 metais... Žinoma, apie keliones galima daug knygų prirašyti, dabar tokių kalnai. Tad mano seni prisiminimai jau ir nebeįdomūs. Nors visko nutikdavo. To laikotarpio Afrika labai įdomi. Lankėmės Kenijoje, Ugandoje, Tanzanijoje, Mauricijuje. Koncertavome, kai Ugandą valdė diktatorius Idi Aminas. Ugandos kultūros ministras ir valdininkai išdaužytais keliais vežė mums parodyti, kur Baltasis Nilas susijungia su Žydruoju Nilu. Visas jų skyrius sulipo į ilgą geltoną, kadaise mokyklinį buvusį autobusą be langų, koks penkiolika žmonių sutartinai šneka ir nė vienas nesiklauso. Atvežė, mes vaikščiojame, fotografuojame Nilą, o ten lavonai plaukia. Idi Aminas, kai tik ką nors papjaudavo, mesdavo į upę. Mėgdavo žmogieną ir laikydavo atsargų šaldytuve.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

51

Turbūt juokaujate? Visiškai nejuokauju. Tai buvo kadaise anglų armijoje tarnavęs saldofonas, vėliau tapęs Ugandos diktatoriumi. Įsivaizduokite, vyksta Ugandoje kažkoks gydytojų suvažiavimas ir prezidentas Idi Aminas sako kalbą: „Labai negerai, kad pas mus daug venerinių ligų. Reikia būtinai jas gydyti. Štai aš sirgau triperiu, bet gydžiausi ir pasveikau.“ Koncertinės kelionės kartais padovanodavo neįtikėtinų dalykų. Kartą Romoje, Vatikane, su kvartetu Šv.Petro bazilikoje šventėme šv.Kazimiero penkių šimtų metų jubiliejų - popiežius Jonas Paulius II praėjo man prieš pat nosį! Tuomet prieš tas atmintinas iškilmes koncertavome Genujoje, o paskui turėjome laisvą dieną. Pasiklausyti Vilniaus kvarteto atvyko nuolatinės ir mieliausios mūsų koncertų Europoje palydovės, mano žmonos pusseserės, daktarės iš Miunsterio klinikų Dana ir Ira Gottschalk. Jos nupirko bilietus, sėdome į naktinį traukinį ir ryte jau buvome Romoje. Jų dėka gavome leidimus į Šv.Petro baziliką. Autobusu, vykstančiu Vatikano link, važiavo ir Amerikos lietuvių mums, iš Sovietų Sąjungos, tai atrodė didžiausia atrakcija, trumpam irgi pasijutome laisvi žmonės. Šalia sėdintis vyras lyg tarp kito paklausė, iš kokio mes miesto. Sakau: iš Vilniaus. Jis sako: „Klausiu, iš kokio miesto, nes matau, kad ne iš Čikagos.“ - „Iš Vilniaus...“ Dar kartą pažvelgė į mane ir išsižiojo. Taip iki Petro aikštės nebeužsičiaupė. Kas tais laikais rengdavo muzikantų gastroles? Sovietinių menininkų pasirodymus užsienyje organizuodavo tokia institucija „Goskoncertas“. Organizacija, gaunanti šaliai valiutos, nors gal ir nedideliais kiekiais. Tiksliau pasakius, tai tarybiniai menininkai uždirbdavo savo mylimai tėvynei markių, dolerių ir frankų. Sistema buvo labai griežta. Kaip kvartetas iš vieno koncerto gaudavome apie dešimt procentų honoraro ir tą sumą dalydavome į keturias dalis. Į „Goskoncertą“ atvažiuodavo impresarijų iš viso pasaulio, kuriems dažniausiai pasiūlydavo tarptautinių konkursų laureatus. Spėju, kad dažnai tie impresarijai šiek tiek bendradarbiaudavo ir su KGB.

Lietuva išėjo iš mados 52

Mačiau, kaip vienas toks italas, organizuodavęs mums gastroles Italijoje, sėdėdavo viešbučiuose, gerdavo, o pas jį užsukdavo visokių neaiškių tipų. O mes visokiems valdininkams į Kultūros ministeriją Maskvoje, kuri kontroliavo „Goskoncertą“, nešdavome kyšius. Daug tekdavo nešti? Nelabai. O ką daryti? Sakydavome: „Aapnca BAaAMMupoBHa, HaM HaAO KaK-To BCTpeTMTca.“21 O ji: „Xopouio. MeTpo „LLJep6aKOBCKaH“, Ha npaBOH CTopoHe. H npnAy, bw noAO>KAMTe.“22 Mes atsistojame su nešuliukais, ji pasirodo, prieina: „Ax, cnacnbo, pebflTa, cnacnbo“23, nesustodama paima ir dingsta.

Kas būdavo krepšiuose? Pasakydavo, ko reikia atvežti. Pavyzdžiui, sėdi kabinete, paišo kažką popieriuje ir kalba tarsi sau, nors mes šalia stovime: „KocĮrroHKa 35 pa3Mepa, 6eAbie 6 otmhkm 39 pa3Mepa...“24 Nesako tiesiai, kad jai reikia, šiaip kalba. Vieną kartą su mumis atsiskaičiusi „Goskoncerto“ buhalterija suskaičiavo, kad trūksta trijų pfeningių (buvusi smulki Vokietijos moneta). O Jėzau, koks kilo skandalas! Pradėjo visi lakstyti, jau ruošėsi mus papjauti, kol galiausiai vyriausioji buhalterė išsiaiškino, kad pfeningiai prapuolė keičiantis markės kursui. Kaip gyvendavote pasidaliję tuos dešimt procentų honoraro? Buvau išvis kvailas. Tik pačioje užsienio karjeros pabaigoje supratau, kad galėjau ten gana pigiai nusipirkti vaizdo aparatūrą, o čia parduoti - anksčiau ji kainuodavo apie penkis tūkstančius rublių. Tai atrodė žvėriški pinigai - gyvenime tiek nesu turėjęs. Bet per vėlai susiprotėjau. Valiutos pervežti per sieną negalėjome, reikėdavo viską išleisti užsienyje. Už tuos dienpinigius turėdavome valgyti, bet mes ką nors pirkdavome. Pamenu, Romualdas Lankauskas vis prašydavo, kad parvežčiau jam valytuvų pypkei. Kitas dar ką nors užsisakydavo, sūnūs irgi

Pokalbiai su D onatu K atkum i

53

laukdavo žaisliukų, žmona kokių nors smulkmenų. Veždavau net tualetinį popierių, bananą kokį paslėpęs - viską! O vaikai kaip nekantraudavo, kada grįšiu! Vos atidarydavau lagaminą, kad puldavo! į užsienį veždavomės savo maisto. Tauragės vaisių ir daržovių fabrikas gamindavo tokią žirnių sriubą, supakuotą į maišelius, - ją virdavome. Kunca turėjo geležinį puodą, mažytę japonišką elektrinę viryklę. Vėliau jis įsigudrino žirnių sriubą virti tualeto bakeliuose. Vežiojosi tokią didelę kaitinimo spiralę, įdėdavo į bakelį - ten vanduo švarus - suberdavo sriubą, užvirdavo. Sriubos išeidavo daug, tuo savo geležiniu puodu semdavo ir mane dar pavaišindavo. Paskui tik vandenį tualete nuleisdavo ir viskas nusiplaudavo. Atmenu viešbučio „Wiener Stadt Hotel“vestibiulyje ir kambariuose pakabintus didžiulius užrašus „Skalbti ir virti maistą kambariuose griežtai draudžiama“. Gyvenome su Petru Kunca penktame aukšte. Viešbutis tykus. Per pietus sėdžiu vestibiulyje netoli registratūros ir laukiu, kol ateis vietos lietuvė ponia Weisnix, kuri pakvietė mane pavalgyti. Staiga jaučiu, kad pirmame aukšte sklaidosi baisus žirnių sriubos kvapas, o į mane įsmeigtos piktos durininko akys. Uždusęs nulekiu į viršų, o ten Petras atidaręs kambario langą ir duris vėdina, kad kas neužuostų smarvės ir neskirtų baudos. Rėkiu jam: „Daryk duris!“, vėl lekiu apačion. Durininkas paima milžinišką (tokio daugiau niekada nemačiau) dezodoranto butelį ir demonstratyviai, vis dėbčiodamas į mane, ima purkšti orą. O rusų balerinos išrado, kad labai patogu tarp dviejų mažų kelioninių lygintuvų kepti mėsą. Kai nori valgyti, nusiperka pačios pigiausios, susipjausto, pakepina ir gali kelias dienas maitintis. Mes visi buvome gudrūs. Apskritai tarybinio artisto gyvenimas atrodė ypatingas. Visi pavydėdavo, kad galime kur nors išvažiuoti. O kaip jus priimdavo svetur - kaip rusus? Dažniausiai. Mažai kas orientuodavosi, iš kur esame. Vieną kartą atskridome iš Meksikos į Bogotą, kokią antrą ar trečią

Lietuva išėjo iš mados 54

nakties. Nusivarę nuo kojų, aš persigėręs, nes lėktuvuose galėdavai nemokamai vaišintis tiek, kiek nori. Stovime tokie vargšai, nusikalę, nemiegoję. Pagaliau kokią šeštą ar septintą ryto atidaro perėjimą per sieną. Išsiblaškęs į blanką įrašiau, kad esu iš Lietuvos. O pasas rusiškas. Žiūri į mane ir nesupranta, kas aš toks. Bet tada, kaip mes įvardijome, atėjo slaptasis policijos agentas Bredšnaideris su juoda skrybėle, odiniu paltu iki žemės ir mostelėjo, kad galime eiti. Šiaip visi manydavo, kad esame rusai. Ilgai aiškindavome, kad ne, bet vis tiek nepadėdavo. Geriausiai atrodydavo afišos. Kadangi „Goskoncertas“ siųsdavo mūsų pavardes surašytas rusiškai, tai vėl jas atvertus į lotynišką raidyną programėlėse būdavo nei šis, nei tas. Labiausiai kentėdavo Vainiūnaitė. Kartą žiūrime: didelėmis raidėmis afišoje puikuojasi Vainiutaitė, Kunka, Kaktus, Valiaukas. Kartą Mauricijuje po koncerto sėdžiu viešbučio vestibiulyje dar su fraku. Prieina toks ponas ir sako: „Gaila, kad nebuvau jūsų koncerte. Užsiimu verslu Pietų Afrikoje, nustebau, kad kvartetas - iš Lietuvos..." Išsižiojau: iš kur žino apie Lietuvą? O jis: „Esu švedas, mes kaimynai, bet apie Lietuvą sužinojau tik Pietų Afrikoje. Ten daug lietuvių: geras mano draugas Joffe iš Kauno, pažįstu Kaplanus, Rabinovičių...“ Tada pirmą kartą susidūriau su tokiu fenomenu, kad žydai, emigravę iš Lietuvos, žymiai geriau išlaiko lietuvių kalbą ir lietuviškumą negu lietuviai. Izraelyje visi litvakai kalba taip pat švariai, kaip bendravo gyvendami kur nors Kaune. Prisimenu, kaip Vilniuje mane supažindino su Amerikos lietuvaite, kuri šnekėjo kaip tik ką išmokusi lietuviškai, garsiai aspiruodama balsius: „Aaaa ttai, ttu čė dirbi aaa?..“ Klausiu, kuriame Amerikos mieste gimė, norėdamas pagirti, kad kalba lietuviškai. „O nėė, aš ggimiau Tauragėj. Aaaa... Amerikoj ggyvenu jau treji metai... Aaa..." Vot tak. Vietiniai kolegos pavydėdavo jums tokių gastrolių? Aišku, nedaug kas galėdavo išvažiuoti. Bet didžiausia konkurencija tvyrojo Maskvoje. Maskviečiai lipo per galvas, stumdydavo vieni kitus, nes impresarijų nedaug, išvažiuojamųjų koncertų mažai. O Jėzau

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

55

Marija! Milžiniška įtampa. Grįžę namo to nematydavome, nes su Lietuva nieko bendra neturėjome - viską organizavo „Goskoncertas“. Čia jautėme tik švelnų pavydą. Nors, man atrodo, daugiau žmonių džiaugdavosi, kad mes važinėjame. Vis dėlto į sceną išeidavo Vilniaus kvartetas. O ir pavardės mūsų nelabai rusiškos. Kaip pirmosios premijos laureatai apvažiavome visą Europą, Indiją, Ceiloną, Afriką, Pietų Ameriką - tikrai nemažai keliavome. Dabar Vilniaus kvartetas tą geografiją dar daugiau praplėtė. Kokią padėtį Vilniaus kvartetas užėmė sovietinės Lietuvos kultūriniame gyvenime? Buvome antri po Lietuvos kvarteto. Truputėlį vėliau nei mes susikūrė Čiurlionio kvartetas. Jį iš savo studentų subūrė Eugenijus Paulauskas, Lietuvos kvarteto primarijus. Mano dėstytojas Fledžinskas labai nesutarė su Paulausku, nors kartu grojo, bet tas vis užsipylęs ir užsipylęs, net per koncertus. Amžinai tarp jų kildavo konfliktų. Kadangi Fledžinskas draugavo su Stasiu Vainiūniu, Vainiūnaitės tėvu, mes buvome ne to bloko žmonės. O Paulauskas bičiuliavosi su Lietuvos kamerinio orkestro vadovu Sauliumi Sondeckiu, tuomečiu filharmonijos direktoriumi Dainiumi Trinkūnu, kuris vėliau tapo kultūros ministru. Tad pleištas buvo kalamas ir tarp mūsų - Vilniaus ir Čiurlionio - kvartetų. O konkurencijos ir be to užtekdavo. Ilgai slapta vis susitikdavau su amžiną atilsį Rimantu Šiugždiniu aptardavome tas visas intrigas, išsiaiškindavome. Čiurlionio kvartetui jaučiau simpatiją, man patiko Šiugždinio muzikavimas. Paulauskas norėjo, kad Čiurlionio kvartetas būtų antras Lietuvoje. Esą respublika maža, trijų tokių kolektyvų išlaikyti negali. Tie filharmonijos veikėjai iš pradžių nežinojo, kad laimėjome atranką Maskvoje ir ruošiamės važiuoti į tarptautinį konkursą Lježe, tad mūsų koncertus atšaukdavo. Ateinu pavasarį pas Valerijoną Indrikonį, Meno reikalų valdybos viršininko pavaduotoją, pakalbėti apie kitą sezoną. Indrikonis man

Lietuva išėjo iš mados 56

sako: „Draugas Katkau, supraskite mane teisingai. Lietuva negali išlaikyti trijų kvartetų. Štai yra Lietuvos kvartetas ir yra puikus, jaunas (tada jie dar nesivadino Čiurlionio vardu) jaunimo kvartetas. Tad jūs gal važiuokite kur nors į kitą respubliką, nes jums koncertų negalėsime duoti.“ Pasirodo, visai partinei valdžiai jau buvo prišnekėta, kad mūsų, aspirantų kolektyvo, nereikia. O paskui Lježe laimėjome pirmą premiją ir jiems teko kažkaip suktis iš padėties. Tad jie tą vargšą Čiurlionio kvartetą išgrūdo lauk iš Lietuvos! Juk negalėjo vos mėnesiui praėjus tvirtinti, kad jau galima išlaikyti ir tris tokius ansamblius. Neturėdami koncertų Lietuvoje jie išvažiavo į Sočį. Ilgai ten grojo, vėliau grįžo. Čia dėjosi nenusakomų dalykų, interesai kirtosi nežinia dėl ko. Aišku, kai šitiek daug menininkų trinasi vienoje vietoje, vis atsiranda naujų, talentingų, visiems norisi vietos po saule, konkurencija tampa labai didelė. Vietų ne tiek daug, o pabėgti irgi nėra kur, nes visur brangi SSSR. Kai gavome LTSR valstybinę premiją, nusipelniusių artistų vardus ir tapome filharmonijos kolektyvu, ji privalėjo mums organizuoti koncertus; daug važinėjome po užsienį ir visą Sovietų Sąjungą. Atradome draugų Maskvoje, grojome su ryškiausiais rusų muzikais prestižinėje P.Čaikovskio konservatorijos mažojoje salėje: pianistais Tatjana Nikolajevą, Michailu Pletniovu, smuikininku Viktoru Tretjakovu, dirigentu Vladimiru Fedosejevu ir daugeliu kitų, palikome nemažai įrašų. Maskvoje daug menininkų mus palaikė, ten netgi turėjome geresnį renomė negu Lietuvoje. Rengėme puikius koncertus, buvome geras tarptautinio lygio kvartetas, smarkiai ėjome į priekį ir labai daug padarėme. Dabar tuos laimėjimus Vilniaus kvartete perėmė kiti žmonės. Ir dar daugiau pridėjo - daug kartų koncertavo Amerikoje, sulaukė puikių atsiliepimų. Žodžiu, Vilniaus kvartetas gyvena toliau.

Pokalbiai su Donatu K a tku m i

57

Nebaigta pjesė kameriniam orkestrui

Šv.Kristoforo kamerinis orkestras - dabar pati jautriausia tema . Vienu metu Donato Katkaus balse nuskamba neviltis, akyse kartais sužvilga ašaros, akimirkomis prasiveržia pyktis . Visa laimė, kad viršų vėl paima iš vidaus trykštantis gyvenimo džiaugsmas.

Kaip suprantu, Šv.Kristoforo kamerinio orkestro dabartis sudėtinga, o ateitis miglota? Gal kai kas ir norėtų, kad ji būtų miglota, bet dabar mus sunaikinti pernelyg sunku. Vis tik esame žinomi, turime tūkstančius draugų mums už nugarų visos Lietuvos muzikos institucijos, pirmiausia Kompozitorių, Muzikų sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir taip toliau. Aš niekada nepasiduosiu. Visiems sakau, kad esame tarsi užtvanka, kurią pralaužus ir į kitas meno institucijas kliūstelės demagogija, nepamatuoto taupymo ir šmeižto banga, labai primenanti dabartinius ketinimus sunaikinti puikiai veikiančią muzikos mokyklų sistemą. Bus dar kartą smogta tūkstantmetei Europos tradicijai rimtajai muzikai. Tikiuosi, kad būsime apginti, nors situacija buvusioje Europos kultūros sostinėje nieko bendra neturi nei su Europa, nei su kultūra. Vilniaus savivaldybė neskiria tokiems dalykams pinigų. Tuo pat metu prasiskolinęs Kaunas išlaiko tris orkestrus: simfoninį, dūdų ir džiazo bigbendą, kvartetą, remia filharmoniją. Miesto kultūros žmonių balsas

Lietuva išėjo iš mados 58

ten girdimas. Pavydas ima matant, koks aktyvus, meną mėgstantis ir už menininkus galvą guldantis Kauno savivaldybės Kultūros departamento direktorius, Kultūros skyriaus vedėjas. O mes - ubagai. Miestas tarsi norėtų, kad normaliai atliktume savo funkcijas, bet kaip tai padaryti, nepasako. Ne jų reikalas, kaip verčiamės iš tos duodamos išmaldos. O juk esame Vilniaus - visos Lietuvos sostinės - orkestras! Mumis turėtų didžiuotis, mums pavydėti. Bet dabar politikai bijo pažiūrėti, kiek kainuoja orkestro išlaikymas. Geriau nežinoti. Ką reiškia „normaliai atlikti funkcijas“? Kurti programas, rengti koncertus Vilniuje, Lietuvoje, užsienyje, reprezentuoti miestą ir šalį, kviestis gerus solistus. Norint gerai funkcionuoti reikia turėti puikių atlikėjų, instrumentų, stygų, koncertinių drabužių, natų ir - kas be ko - mokėti muzikantams atlyginimus. Bet ne keliems žmonėms, o normaliam kameriniam orkestrui, kuriame mažiausiai turėtų būti dvidešimt aštuoni žmonės. Mažiausiai! O pas mus dabar groja aštuoniolika. Jeigu kur nors koncertuojame, tenka papildomai muzikantų samdyti, nors tam pinigų neturime - mums niekas neduoda. Todėl norėdami surengti koncertą miestui mus išlaikančios savivaldybės vardu, turime pagroti kur nors kitur, kad užsidirbtume honorarą ir jį sumokėtume samdomiems muzikantams. Tokia tikrovė. Girdėjau, jus kažkuo apkaltino?.. Papasakosiu tipišką Lietuvos politikų ir biurokratų intrigų istoriją. 2007 metais miesto vicemeras Algirdas Paleckis ir Kultūros komiteto pirmininkas Vidmantas Martikonis nusprendė, kad Šv.Kristoforo orkestrui reikia padidinti finansavimą. Skirti gal net daugiau nei milijoną litų - kaip ir kitiems Lietuvos orkestrams. Bet viena mažytė smulkmena: tie pinigai turėjo būti atseikėti iš bendros Kultūros skyriui skiriamos sumos, kuris ją skirsto ir naudoja savarankiškai. Nemanau, kad skyriaus vedėjas tokiu pakeitimu apsidžiaugė - juk tada jiems mažiau lieka!

Pokalbiai su D onatu K atkum i

59

Ir staiga Martikonis, milijonierius, dvidešimt dviejų įmonių savininkas, Kultūros komiteto vadas, kuris niekada mūsų kolektyvu nesidomėjo, iš kažkur sužinojo, kad šalia Šv.Kristoforo orkestro veikia ir viešoji įstaiga Šv.Kristoforo klubas. Taigi dvi įstaigos, dvi buhalterijos - negerai. Pradėjo garsiausiai mus kaltinti, esą plauname savivaldybės pinigus ir uždirbame milijonus! O man nesėkmingai pabandžius viską jam išaiškinti pažadėjo atsiųsti auditorių, kuris „patikrins, ką ten veikiate“. Norėdamas suprasti, kur šuo pakastas, apie Martikonį pasiklausinėjau kitų Kultūros komiteto narių. Paaiškėjo, kad jam kažkas patarė prie savo viešbučio rengti skulptorių plenerus, kurie meno kūriniais papuoštų aplinką. Skulptūros brangios, o pleneras gana pigus. Susiradau vieną kitą skulptorių, pasiteiravau, kaip sekėsi bendradarbiauti su viešbučio savininku. Pasigyrė: Martikonis jiems prižadėjo užsakyti skulptūrų iš miesto biudžeto. Mieste jau net numatęs keturiasdešimt vietų joms statyti. Todėl pirmaisiais metais tam reikalui reikėtų bent milijono litų. Tada ir supratau, kad auditas pas mus ieškos bet ko, prie ko galėtų prisikabinti, ir atims finansavimą - aišku, kam trūksta lėšų. Kai buhalterei pranešiau, kad ateis tikrinti orkestro ir klubo finansų, ji pradėjo šaukti: „Kaip jie gali tikrinti klubą - juk tai atskira, savivaldybei nepriklausanti įstaiga! Be to, ką tik darėme klubo auditą ir miestui geranoriškai pateikėme finansinę ataskaitą!“ Po kelių dienų pasirodė tokia kukli moteriškė. Mūsų samdomas auditorius Valdas Cicėnas paprašė dokumento, suteikiančio teisę tikrinti klubą. Pasirodė, kad ji tokio neturi ir net savivaldybėje nedirba. Kitą dieną atėjo vėl be jokio dokumento. Trečią kartą atnešė su savivaldybe pasirašytą sutartį, pagal kurią jos paslauga įvertinta aštuonių tūkstančių litų honoraru ir suteikia jai teisę tikrinti... savivaldybę. Daugiau tos moteriškutės nebematėme. Tačiau įvykiai įsisiūbavo. Tai, kad neįsileidome Martikonio auditorės, jį tiesiog įsiutino. Dar intensyviau puolė kiekvienam tvirtinti, jog Katkus uždirba milijonus,

Lietuva išėjo iš mados 60

nes turi dvi buhalterijas, kad orkestrui jokiu būdu negalima skirti prašomos sumos, nes tai lėšų švaistymas... Kadangi savivaldybėje ilgai ko nors nepaslėpsi, lifte viena sekretorė paslaptingai prasitarė, jog mums smarkiai sumažino finansavimą. Išsiaiškinau: vietoj 780 numatyti 300 tūkstančių litų. O tai jau praktiškai orkestro sunaikinimas. Tačiau per paskutinį biudžeto svarstymą įvyko stebuklas: Martikoniui pasipriešino Kultūros komiteto nariai! Jis dar bandė aiškinti apie tuos mano „uždirbamus" milijonus, bet, pavyzdžiui, tokios Zitos Kelmickaitės arba Arvydo Šaltenio neapgausi: jie puikiai žino, kokius milijonus gali uždirbti kamerinis orkestras. Šventėte pergalę? Toli gražu. Tikrinti orkestrą patikėjo savivaldybės Audito skyriui. Purtė mus kaip guzikų fabriką. Auditorė žalio supratimo neturėjo apie meno kolektyvą ir jo darbo specifiką. Vargšelė sutriko, kai paklausėme, kaip reikėtų mokėti už koncertus, kurie paprastai vyksta vakarais, ne darbo laiku - gal kaip už viršvalandžius? Sužinojome, kad savivaldybės administracijos direktorius Gintautas Paluckas apskundė mus prokuratūrai. Kaltinimas tas pats: dvejopa buhalterija, plaunami savivaldybės pinigai. Po kelių mėnesių gavo atsakymą: jokių pažeidimų nėra, byla nutraukiama. Tada jau Martikonis apskundė šį nuosprendį. Prasidėjo naujas tyrimas, prokuratūra išsivežė visus mūsų dokumentus, finansinius popierius, sutartis ir taip toliau. Kažkas prie jų gaišo ilgiau nei pusę metų. Ir vėl ta pati išvada: nusikalstamos veikos požymių nėra, byla nutraukiama. Tada savivaldybė sudarė komisiją mano „nusikaltimams" tirti. Gavau raštą, kuriame vėl surašyti tie patys Martikonio kaltinimai ir jokių konkrečių faktų, išskyrus įtarinėjimus. O galiausiai gavau papeikimą dėl man mestų kaltinimų. Kai jį apskundžiau ir paprašiau sudaryti komisiją, kad išspręstų šį darbo ginčą, atsakė, jog tai pačios įstaigos, tai yra orkestro,

Pokalbiai su D onatu K atkum i 61

kompetencija. Absurdas: nuobaudai be jokių įrodymų skirti komisiją sudarė, o ją panaikinti - jau ne jos kompetencija? Tipiška lietuviška istorija. Jos epilogas: 2009 metams finansavimas mums sumažinamas 25 procentais, mokesčiai pakilo iki 32 procentų. Kitais metais gavome numatytus 700 tūkstančių litų, tačiau mokesčiai jau pakilę iki 48 procentų. O tai reiškia, kad aukščiausios klasės muzikantai nebegali sumokėti už šildymą, ką ten kalbėti apie bankų paskolas, maistą, pieną vaikams, vaistus... Orkestro nariai pradėjo registruotis darbo biržoje, nes dirba tik už autorių honorarus. To Lietuvos kultūros istorijoje dar nėra buvę. Tai gal pas jus surinkti prastesni muzikantai? Atvirkščiai - mūsų orkestras labai geras, žmonės juo tiki. Pas mus groja daugelio konkursų laureatai, solistai, plačiai pripažintų kvartetų nariai. Per šešiolika savo istorijos metų daug pasiekėme, nors esame gyvi beveik vien iš idėjos. Bet muzikantams jau ambicijos neleidžia groti, nors ir labai gerame kameriniame orkestre, už tokius ubagiškus pinigus. Kadangi daug su jais dirbu, kitų orkestrų atstovai stebi, ką iš mūsiškių galėtų nusigriebti, nes jiems reikia gerų muzikantų. Ir ima. Vilniaus kvarteto antrasis smuikas ir altas pradėjo pas mus, filharmonijos simfoninio orkestro trys violončelininkai irgi, Lietuvos kameriniame orkestre groja du, simfoniniame orkestre trys, dar trejetas gabių žmonių išvyko į Ameriką - galėčiau vardyti ir vardyti. Pas mus jie išeina puikią mokyklą, tobulina techniką, intonaciją, muzikalumą, ansambliškumą, pradeda susigaudyti, koks kur stilius, ir taip toliau. Žodžiu, išauga kaip muzikai. O vėliau, kadangi čia menkiausi atlyginimai iš visų Vilniaus orkestrų, kadangi pas mus jie negauna jokių socialinių garantijų, išeina. Ką darysi. Kvailai tikiuosi, kad juos šiek tiek graužia sąžinė. Dėl autorių mokesčių sumažinimo ėjote kovoti net į Seimą? Surašiau raštą, atidaviau Seimo pirmininkei Irenai Degutienei,

Lietuva išėjo iš mados 62

Kultūros ir švietimo komitetui. Klasikos atlikėjai nėra komercinė institucija. Klasikinis menas visame pasaulyje remiamas. Dabar savivaldybė mums skiria niekuo nepagrįstą nedidelę paramą, o paskui valstybė beveik pusę tos paramos per mokesčius pasiima. Tai kokia čia parama? Pagrojame koncertą, pagal autorių sutartis gauname honorarus ir pagal naują įstatymą turime atiduoti 48 procentus. Klasikinės muzikos atlikėjai prilyginti komerciniams popsininkams. Grojame ir mes koncertus už pinigus, bet kai neturime lėšų netgi daugmaž normaliems atlyginimams, kokie mokami kituose orkestruose, viską, ką uždirbame, skiriame savo pačių koncertinei veiklai. Lietuvoje daugiau nėra tokio muzikinio kolektyvo, kuris, norėdamas realizuoti savo paskirtį, privalo dirbti dvigubai daugiau nei kiti. Grojame 70-80 koncertų per metus, iš kurių nemažai išvis nemokami: labdara vaikams, neįgaliesiems, organizacijoms. Tai kur tie pono Martikonio skelbiami milijonai? Jūsų balse skamba neviltis. Kartą susitikau deputatą, puikų žmogų Raimundą Alekną ir sakau: „Žinot, visos mano jėgos pasibaigė - šoksiu nuo savivaldybės stogo.“ Kadangi jis psichiatras, iš karto viską rimtai priėmė: „Tu taip nekalbėk - turėjau visokių atvejų.“ Jis žino, kokia mano situacija. Nors iš tikrųjų buvau pasiekęs tokią emocinę būseną, kad rimtai tai svarsčiau - pirmą kartą man taip nutiko. Reikia kažkokio protesto gesto, kad nors kelioms dienoms ponai deputatai susigūžtų. Bet kol kas mane dar sulaiko visuotinis abejingumas. Taip ir girdžiu kalbant: „Katkus iš nevilties nušoko nuo savivaldybės stogo? Kaip įdomu. Pinigų norėjo - mat koks egoistas!“ Ir jau kitą dieną pamirštų, nes prie tokių gestų Lietuva pripratusi - dar ne to matė. Kai mums savivaldybė skyrė pirmąjį finansavimą, meras buvo Rolandas Paksas, tada priklausęs konservatoriams. Iki šiol jį gerbiu, kad įkūrė mūsų orkestrą. Priėmę palankų sprendimą pasikviečia mane

Pokalbiai su D onatu K atkum i 63

į paskutinį tarybos posėdį, visų nuotaika puiki. Jau beišeidamas ir kas man šovė į galvą? - pareiškiu: „Jeigu visa tai netiesa ir pinigų neskyrėte, imsiu ir pasikarsiu ant savivaldybės durų rankenos. Aišku, prieš tai dar sugrosim kokį „Requiem“, sutrikdysim eismą...“ Visi ėmė juoktis. O kai išėjau, Paksas, kaip man vėliau pasakojo, rimtai klausia: „Jis iš tikrųjų gali pasikarti?“ Tada juokavau, o dabar jau kalbu be jokio humoro, nes jaučiu atsakomybę už orkestro muzikantus, kurie manimi patikėjo. Ir už lygį, kurį pasiekėme žvėriškai daug dirbdami. Esame aukštos klasės orkestras, kuris dabar gali būti sunaikintas. Galvoju, o gal reikėtų pabadauti šalia prezidentūros? Ten dirba valstybės vadovė, kuri turėtų galvoti ir apie kultūrą. Be to, pabadauti būtų visai sveika, kai toks storas esu. Gal yra paprastesnių būdų? Vaikščioju ir pas visokius politikus, bet jie už savo žodžius nejaučia nė menkiausios atsakomybės, kalba, ką nori. Vienu metu gali ateiti ir pasakyti: „Reikia, mes turim, tikrai padėsim...“ O po pusvalandžio nustebs: „Taigi aš ne taip sakiau.“ Net jeigu padarysi įrašą, vis tiek ginsis, kad „jūs manęs nesupratote“. Ir viską darys taip, kaip lemia konjunktūra. Todėl mane giliausiai sujaudino Vyriausybės sprendimas paremti mūsų muzikos projektus, skirtus Kovo 11-osios dvidešimtmečiui. Tai faktiškai išgelbėjo mūsų orkestrą - mums skyrė keturis šimtus tūkstančių litų nemokamiems koncertams visoje Lietuvoje rengti. Tai bus vyriausybinis sveikinimas Lietuvos žmonėms. O gal tai radikalus posūkis kultūros politikoje? Duok Dieve. Nors ką mes veiksime kitais metais, kai tokių projektų nebebus? Kaip atsirado Šv.Kristoforo orkestro klubas? Prieš penkiolika metų jį įsteigė Lietuvos kultūros ministerija. Gyvavome, gyvavome, o paskui tapome savivaldybės orkestru. Nenorėjome naikinti klubo, nes nežinojome, kas laukia ateityje.

Lietuva išėjo iš mados 64

Pavyzdžiui, jei orkestrui neduos pinigų. Arba neleis užsidirbti trūkstamų lėšų. Kai orkestras virto biudžetine įstaiga, parašėme reikiamus įstatus, bet paskutinę akimirką amžiną atilsį Algirdas Čiučelis, buvęs vicemeras, pasiūlė: „įrašykime, kad orkestras finansuojams iš dalies.“ Taip ir parašė: „Iš dalies finansuojamas biudžetinis orkestras.“ Vadinasi, galima duoti pinigų tiek, kiek nori - iš akies? Iš visokių šalpai ir paramai skiriamų lėšų? Bet paaiškėjo, kad kaip viešoji įstaiga jų naudoti negalime - turime laikytis biudžetinių įstaigų įstatymo. Tuomet sakau: „Parodykite man iš dalies finansuojamų biudžetinių įstaigų nuostatus.“ Negali, nes gamtoje tokio sutvėrimo nėra. Tai gryna fikcija. Nes esi arba normaliai finansuojamas, arba nefinansuojamas. Arba biudžetinis, arba nebiudžetinis. Tada ir paaiškėjo, kad iš mums skiriamų pinigų niekaip negalėsime išsiversti - paprasčiausiai nesugebėsime rengti koncertų. Jei gauname pajamų už koncertus, jas privalome atiduoti savivaldybei. Muzikantai, priklausantys biudžetinei įstaigai, už papildomą darbą iš tos pačios įstaigos negali gauti papildomo atlyginimo. Tortą už tą honorarą galime nusipirkti, o išdalyti jo žmonėms už atliktą darbą - ne. Tokie įstatymai. Galėtume gyventi, gauti skiriamus pinigėlius, pasidalyti ir negroti. Bet koncertai - mūsų tikslas. Tada ir ėmėme naudotis klubo, kaip kokios šalutinės paramos organizacijos, galimybėmis. Jei rengiame koncertą, už kurį mokamas tam tikras honoraras, organizuojame jį klubo vardu. Tai viešoji įstaiga, ne pelno siekianti organizacija, visas orkestro uždirbtas lėšas jam ir atiduodanti, nes su ta savivaldybės išmalda jau seniai būtume baigę veiklą arba gyvavę tik kaip popierinis variantas. Tiesa, praėjusį pavasarį po koncerto už bilietus gautas lėšas pervedėme savivaldybei, kaip reikalavo Martikonis ir jo auditorė. Mums žadėjo, kad grąžins. Bet ir po aštuonių mėnesių savų, uždirbtų pinigų dar nebuvome gavę, mat prašymą užpildėme ne tokia forma...

Pokalbiai su D onatu K atkum i

65

Ar Šv.Kristoforo orkestro istorijoje buvo ir daugiau panašių krizių, kai balansavote ties išlikimo riba? Ne, tai pirmas toks atvejis, nors pasitaikydavo sunkių akimirkų. Pavyzdžiui, kai meru tapo Artūras Zuokas. Vienas pirmųjų jo nurodymų buvo sumažinti mums finansavimą 30 procentų. Mums tai buvo absoliutus smūgis. Bet aš, kaip žemaitis, nutariau nepasiduoti. Tada ir muzikantai dar turėjo daugiau idealizmo, nors gaudavo nesvietiškai mažus atlyginimus. Kažkaip vertėmės. Organizuodavomės papildomus koncertus, iš kurių uždirbdavome po 100, kartais ir po 150 litų. Užuot užsiėmę dideliu menu, kuriam esame atsidavę, grodavome prastą popsą, nes kitaip publika nemokės pinigų. Vėliau Zuokas ėmė mūsų gailėti, kasmet vis padidindavo finansavimą. Prisiminkite orkestro gyvavimo pradžią. Kaip jus, savamokslį dirigentą, priėmė kiti šios profesijos atstovai? Natūralu, kad galbūt iš pradžių žiūrėjo nelabai rimtai. Kita vertus, grodamas kvartete įgijau didžiulę muzikinę patirtį. Darbas tokiame ansamblyje labai aktyvuoja muzikinį mąstymą ir pažiūras, greičiau bręsti kaip profesionalas nei grodamas kaip solistas. Tai tikrai įdomus fenomenas, turintis savas priežastis. Kvartete, kaip ir džiaze, turi girdėti kitą, atsiliepti, perimti jo muzikavimo manierą. Tave taip pat ugdo bendros nuomonės apie tai, kaip interpretuoti kūrinį, paieškos. Taip, kaip dirigentas nesu baigęs akademijos, bet mokausi visą laiką. Pradėjęs diriguoti nuėjau į porą Juozo Domarko pamokų. Bet tam reikėjo laiko, o aš turėjau organizuoti orkestrą. Net nepatogu, kad daugiau pas jį ir nepasirodžiau. Kadangi mano ir dirigento Jono Aleksos mamos Telšiuose buvo didžiausios draugės, neblogai jį pažinojau, vėliau šuo juo konsultuodavausi. Vienu periodu Aleksa ateidavo į mūsų repeticijas, stebėdavo, kaip diriguoju, dalydavosi pastabomis. Kad ir tokiomis: „Viskas gerai, tik per daug nesiskeryčiok.“ Ųuokiasi.)

Lietuva išėjo iš mados 66

Dirigavimas - keista profesija. Aišku, labai svarbi yra rankų raiška, turi mokėti parodyti, kad žmonės suprastų, ko iš jų tikiesi. Iš kitos pusės, reikia žinoti, ką nori pasakyti. Daug jaunų dirigentų labai gražiai diriguoja, bet nelabai suvokia, ką daro. Man to mokytis nereikėjo, nes turiu savas muzikines pažiūras ir žinau, ko noriu. Be to, turiu šiek tiek artistiškumo ir tai man padėjo, nes dirigentas truputėlį aktorius. Jeigu kalbame apie kitų dirigentų nusistatymą, galiu pasakyti, kad pas mus yra didelė konkurencija, visi turi savo pozicijas ir nelabai nori jas užleisti. Jeigu ne Domarkas, toks Modestas Pitrėnas vargu ar būtų prasimušęs. Kadangi jis talentingas, Domarkas vis duodavo jam padiriguoti koncertus. Kitas dalykas - pradėti diriguoti, kai tau 52 metai. Tada gal kas ir stebėjosi, ką čia tas Katkus daro... Dabar taip niekas nekalba, nes jau per pačius pirmuosius koncertus grojome kaip reikiant - nebuvo jokio bajerio. Kaip klostėsi Jūsų orkestro muzikinis gyvenimas? Jau nuo pat pradžių susirinko labai stiprūs muzikantai, visi koncertai turėjo sensacijos kvapą. O vėliau prasidėjo įvairios intrigos, po metų dalis muzikantų pasitraukė patikėję įtakingų žmonių tvirtinimais, kad be Katkaus jiems atsivers užsienio koncertų salių durys. Neatsivėrė. Bet ir jie negrįžo. Ne visi pasitraukė, atėjo kiti muzikai ir orkestras išliko. Tapau tikru vadovu, galėjau laisvai formuoti meninio vystymosi kryptis, ugdyti meistriškumą, daryti savo kultūros politiką. Pirmasis laipsniškas darbas su orkestru buvo baroko epochos muzikos autentiško atlikimo studijos. Mūsų repertuare tuoj atsirado A.Vivaldi, J.S.Bacho, G.F.Handelio, kitų baroko kompozitorių kūrinių, oratorijų. Su tomis studijomis susijęs vienas juokingas epizodėlis. Kartą į „Jaunos muzikos“ rengiamą seminarą atvažiavo vienas garsiausių italų baroko dirigentų Rinaldo Alessandrini. Kai pradėjome su juo

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

67

groti, jis pamanė, kad esame originalus baroko orkestras (man net ausys paraudo nuo tokio nuostabaus komplimento, supratau, kad einame tinkama kryptimi). Tik jam nepatiko, kad grojame ne su originaliais, o su moderniais strykais. Pats atrodė toks labai vožnas, išdidus. Per pertrauką Šv.Ignoto bažnyčios kiemelyje priėjau prie jo prisistatyti kaip orkestro vadovas. Susidomėjimo nesukėliau. Nežinodamas, ką kalbėti, klausiu: „Gal pažįstate Romoje tokį dirigentą Manfredini?“ „Nepažįstu“, - burbteli. Patylime. Matau, kad pasipūtęs vaikinas. Staiga kažkas man šauna į galvą, klausiu: „O tas kompozitorius, kurį diriguojate - Banoncini, jau miręs?“ {A propos - jis XVII amžiaus). Alessandrini staiga išvertęs akis atsisuka į mane: „Miręs!“ Patyli. Po to su didžiausia ironija sako: „Beethovenas taip pat miręs.“ - „Jėzau Marija! - sušunku baisiausiai nustebęs. - Beethovenas miręs! Mes čia, provincijoje, nespėjame registruoti, kiek didžių vyrų miršta Europoje!“ Matau - Alessandrini suminkštėjo, jau ne toks didus. Su orkestru griebėmės klasicizmo - mano dievinamo J.Haydno simfonijų, W.Mozarto. Niekada nepamiršiu, kaip 2002-aisiais su Vilniaus universiteto choru Šv.Jonų bažnyčioje atlikome Mozarto „Requiem“, minint Niujorko dangoraižių sunaikinimo metines. Lygiai tuo pačiu metu, suderinus laiką, šis „Requiem“ skambėjo visose pasaulio sostinėse, kituose miestuose. Fantastiškas pojūtis! Kita mano meilė - šiuolaikinė muzika. Esu lietuvių kompozitorių adeptas, apie tai parašiau nemažai muzikologinių straipsnių. Grojame beveik viską, ką per dvidešimt metų lietuvių kompozitoriai sukūrė kameriniam orkestrui. Dešimt metų remiame Muzikos akademijos kompozicijos klasę: bakalaurai egzaminams turi parašyti kūrinius orkestrui, mes juos atliekame. Lietuvišką ir apskritai Baltijos kraštų muziką grojame visoje Europoje, dalyvavome daugelyje tarptautinių festivalių. Ir kartu esame Vilniaus miesto savivaldybės orkestras. O tai reiškia - visų vilniečių, ne tik baroko ar romantizmo, bet ir džiazo beipopso mėgėjų. Koncertuojame su visais - pradedant Petru Geniušu, baigiant Stasiu

Lietuva išėjo iš mados 68

Povilaičiu. Kai kurie mus puolantys piktinasi tokiu universalumu. Esą turėtume groti tik standartinį, klasikos repertuarą, na ir gal ką nors šiuolaikiško. Bet mes ir lengvosios muzikos imdamiesi nechaltūriname, nes viską atliekame aukščiausiu lygiu. Visiems. Tad kitiems esate rimti konkurentai? Kaip orkestras - taip, be abejonės, nes grojame šimtu procentų. Matote, esu stygininkas, kvartetininkas. Tai mano duona. Galiu beždžiones susodinti ir jūs pamatysite - po kiek laiko jos gros Haydną. Kitaip tariant, žinau, kaip tai reikia padaryti. Jeigu ateina labai silpni studentai, pasakau, ko trūksta, kad jie pradėtų groti. Kai trisdešimt metų muzikuoji labai gerame kvartete, gali suburti ir puikų styginių orkestrą. Kartą su orkestru koncertavome Peterburgo filharmonijos M.Glinkos salėje - sulaukėme žvėriškos sėkmės. Tokios dar nebuvome turėję. Publika po koncerto nesiskirstė, šaukė, plojo. Gatvėje, mums lipant į autobusą, vyko tas pats. Pasirodymo klausėsi ir konservatorijos Dirigavimo katedros vedėjas. O jų konservatorija garsėja būtent dirigentų auklėjimu, ten dėstė Eugenijus Mravinskis, Ilja Musinas. Mano draugas vedėjo klausia: „Kaip tau šitas dirigentas?“ Sako: „Nieko toks.“ Draugas patikslina: „Bet žinot, jis gi altininkas ne dirigentas.“ - „Na, jeigu altininkas, tai diriguoja 67 kartus geriau negu Spivakovas.“ (Juokiasi.) Matyt, tokiu būdu norėjo suniekinti Vladimirą Spivakovą, su kuriuo, ko gero, nelabai sutarė. Šiaip mane, kaip dirigentą, pripažįsta tik užsienyje, recenzijose pagiria, bet Lietuvoje esu ne to klano narys. Atmenu, kiek komplimentų sulaukiau kartą Paryžiuje po koncerto teatre „Champs-Ėlysėes“. Mums patikėjo pradėti žiemos sezoną. Koncertas puikiai pavyko, po jo - roboksiukas teatro fojė. Tai kaip apspito ponios iš Londono, Paryžiaus ir Berlyno, tai net sriūbtelėti nespėjau. Užkulisiuose prieš pasirodymą nutiko toks mažas epizodukas su viena ponia. Laukiu, kol teks išeiti į sceną, matau, kad prie staliuko

Pokalbiai su D onatu K atkum i

69

sėdi elegantiška ponia su žalia aptempta, tarsi žvynais puošta suknele. O man skaudėjo koją, neturėjau, kur prisėsti, tai ir klestelėjau ant vienintelės prie to staliuko esančios kėdės. Ponia pažvelgė į mane giliu moterišku žvilgsniu, paklausė, kokia kalba galiu šnekėti, dar kažką pasakė apie tolimą Šiaurės Europą. O aš vis svarstau, kiek jai metų: 60-70? Žiūriu, kad ponia man neabejinga, akyse tokie mieli žiburiukai blyksi, koketuoja... Paskui ji išėjo rėžti atidarymo kalbos - be jokio popiergalio. Mano draugas prancūzas nustebo: „Oho, su kuo tu susipažinai ji gi įžymybė, Prancūzijos akademijos narė. Žinai, kiek jai metų? Devyniasdešimt ketveri!“ Geresnio įspūdžio apie prancūzes nebuvau patyręs. Tad su tuo mano dirigavimu viskas atsistojo į savas vėžes. Na, ką man gali pasakyti, kai atvarau didžiausią oratoriją su choru ir solistais, diriguoju operas ir neblogai susitvarkau. Kartais net su didžiuliu pasisekimu. Negi eis ir sakys, kad anas Katkaus judesys buvo ne toks? Gal kas prisimena operą-oratoriją-performansą „Machunas“, parašytą amerikiečių Lucio Pozzi bei Franko Oteri ir pastatytą ŠMC? Tegul kas nors iš kolegų pabando. Ar Lietuvoje yra kokia nors dirigentų bendruomenė, ar kiekvienas gyvena sau? Kiekvienas sau. Aš irgi nesikišu, nedalyvauju tuose jų reikaluose. Pavyzdžiui, chorvedžiai, nors ir turi savo draugiją, tarsi kokie katinai vaikštinėja užrietę uodegas į skirtingas puses - tarp jų jaučiama labai didelė konkurencija. Juozas Domarkas padeda savo mokiniams, tarkim, Modestui Pitrėnui. Tačiau jis ir diriguoja puikiai, ne kartą dirbo su mūsų orkestru. Stengiuosi su visais dirigentais palaikyti gerus santykius, išskyrus Gintarą Rinkevičių. Nuo pat jo pirmų koncertų jis man nepaprastai patiko, vis kartodavau susitikęs: „Tu Dievo pateptas dirigentas aukščiausios klasės." Rašiau pagiriamąsias recenzijas. Bet kažkas perbėgo mums kelią.

Lietuva išėjo iš mados 70

Neseniai daviau interviu vienam laikraščiui. Plepėdamas apskritai apie orkestrus, samprotaudamas apie dirigentų ir orkestrų santykius nepagalvojęs, ieškodamas palyginimo leptelėjau (kas straipsnyje pasirodė gražiai suformuluota), kad už valstybinius pinigus žmonės turi privačius orkestrus, pavyzdžiui, Saulius Sondeckis ir Gintaras Rinkevičius. Žurnalistė pasičiupo ne tai, apie ką valandą kalbėjome, bet ištraukė iš konteksto tą leptelėjimą, o greta net išspausdino Sondeckio bei Rinkevičiaus nuotraukas. Perskaičiau ir pamaniau: šitie man jau niekada neatleis. Bet jei pulsi teisintis, bus dar blogiau. Paskui sėdžiu restorano kieme šalia Kongresų rūmų, valgau pietus. Žiūriu, ateina Rinkevičius. Sustojo prie manęs ir piktai klausia: „Sveikintis su tavimi ar nesisveikinti?“ Sakau: „Jeigu nesisveikinsi, tai nieko naujo.“ Tada jis man: „Tu esi genialus naikintojas.“ Pagalvojau: „Genialus - visai neblogai. Vadinasi, genijus.“ O jis taip ir nuėjo plevėsuodamas. Rinkevičius - geras dirigentas, puikus muzikantas, tik, man regis, jo charakteris gana keistas. Neatlaidus. Koks dirigentas ir vadovas yra Donatas Katkus? Galėčiau būti geresnis. Tačiau dėl šitų žmonių, kurie pas mane groja, darau viską, ką tik galiu. Stumiu juos koncertuoti kaip solistus, labai noriu, kad jie augtų kaip menininkai. Iš kitos pusės, neslepiu, jeigu kas nors blogai - visada pasakau. Anksčiau net rėkdavau, bet paskiau jie mane išauklėjo. Nė vieno stengiuosi neįžeisti. Nesakau: „Tu toks ar anoks.“ Šaukiu: „Nutilk! Ką tu čia kalbi?!“ Pavyzdžiui, kai mane sunervina mūsų koncertmeisterė Ženia. Eugenija. Bet tik ant jos vienos taip rėkiu. Iš tikrųjų ji yra labai pareiginga, atsidavusi orkestrui, puiki muzikantė, bet visada turi savo nuomonę. Jeigu jau su pieštuku užsirašė kokį nors štrichą, viskas: „Čia pas mane taip parašyta.“ Sakau: „Ženia, tada, kai užsirašei, mes dar tik bandėme, eksperimentavome.“ O ji: „Nu, maestro, aš taip negaliu - vėl taisyti! Taisai ir taisai.“ Aišku, tai tik smulkmenos, nes šiaip mano menui

Pokalbiai su D onatu K atkum i

71

itin trukdo kova dėl išlikimo. Šešiolika metų - kasdien! Esate pagarsėjęs ir kaip menininkas ekstremalas: diriguojate buldozeriams... ...motociklams, lėktuvams. Dirigavau oro balionuose. Tai tam tikras šou masinei publikai. Performansas. Fluxus. Akciją su buldozeriais galima vadinti tikru fluxus reginiu: trumpu ir todėl, manau, vykusiu. Esu iškrėtęs ir tokį šposą: kada važinėdavau į Strasbūrą, sugalvojome, kad iš Europos Tarybos televizijos studijos galėčiau padiriguoti mūsų orkestrui, sėdinčiam Vilniaus rotušėje. Dirigavau stovėdamas tuščiame kambaryje ir orkestrą matydamas monitoriuje. Sako, Vilniuje tai padarė didelį įspūdį, nors vaizdo signalas vėlavo beveik dvi sekundes. Daug dirigavau baikeriams. Sumaniau sujungti puikų vaizdą su figūras raitančiais motociklais, todėl galintį tapti pakankamai menišką bei efektingą, ir konkrečių garsų muziką: motorų burzgimą, jo intensyvumo dinamiką, garso signalus ir taip toliau. Tačiau bandant sujungti šiuos abu elementus atsiranda prieštaravimas tarp meniškumo, pasiruošimo ir atsitiktinio, kiek absurdiško performanso. Kad galėtum padaryti gerą reginį, reikia laiko. O baikeriai specifinė liaudis. Repetuoti nenori. Daugelis išvis nesupranta, kas čia turi būti. Surinkti juos net į vieną repeticiją nepaprastai sunku tai vienas neateina, tai kitas. Taigi pusvalandžio vaidinimui paruošti turėjau tik pusantros valandos. Beveik valandą teko aiškinti, kas ir kaip, o realizacijai - figūriniam važiavimui, garsų muzikai - beveik neliko laiko. Tad, galima sakyti, performansą lėmė atsitiktinumas, absurdas. Iš Vilniaus apie mano baikerizmą pasklido žinios į Vakarus - to baikeryno pastatyti pakvietė į Olandiją, Drachteną. {apleistą oro uostą baikerių klubai susirinko itin drausmingai. Suvažiavo beveik visi. Pradėjau instruktažą, klausimų - aibė. Šiaip ne taip visi išsirikiavo, tvarkau eiles, rodau, kas kur turi vairuoti. Pagaliau su klaidomis

Lietuva išėjo iš mados 72

vieną kartą nuvažiuoja. Galvoju: būtinai reikia dar bent poros kartų. Prieina vieno klubo vadas ir sako: „Jums liko penkiolika minučių, nes baigiame susirinkimą.“ Per tas minutes karštligiškai bandau sukurti kažką panašaus į muziką, o jie vienas po kito ir išvažinėja. Kitą vakarą Drachteno centre pasirodymas. Repeticijų nenumaty­ ta. Pastatytos specialios tribūnos, renkasi publika, šone esančioje scenoje dainuoja apšildanti grupė. Stoviu su fraku viduryje aikštės, kuri perpus mažesnė nei oro uostas. Kas bus? Žiūriu, į tribūną per aikštę eina tokia elegantiška poniutė, sveikinasi, o aš (kas man užėjo?) lenkiškai sakau: „Dzien dobry, pani.“ Ta iš džiaugsmo šūkteli: „Pan polak!“ - „Nie, ale z Wilna." - „Z Wilna, jak przyjemno, ja jestem malžonką burmistrą tego miastu.“25 Iškart susidraugavom, palinkėjo man sėkmės. Sėdžiu. Laukiu. Temsta. Apšildantys vis tebegroja ir staiga matau - artėja siaubingas, juodas lietaus debesis. Visiškai sutemo. Kai motociklai pradėjo važiuoti į aikštę, pro lietų tesimatė tik jų prožektoriai. Prasidėjo chaosas, vieni važiuoja į vieną pusę, kiti į kitą - nesuprasi. Per liūtį šiaip taip surikiavau juos į eilę: reikia groti motorais. Rodau, kad garsas turi stiprėti, kad didintų apsisukimų skaičių, o tie vos vos birbia, mat „Harley-Davidson“ motorai labai tylūs. Šakės. Katastrofa. Paskui atlėkė toks su britva ir ėmė ant vieno rato sukinėtis. Pagaliau šiaip ne taip mano artistai išvažiavo iš aikštės, o su jais iškart nustojo lyti, prašviesėjo. Pirmą kartą gyvenime frakas buvo visiškai permirkęs. Kitą dieną prieina prie manęs festivalio organizatorius ir patenkintas šnipšteli: „Sveikinu, burmistrui labai patiko.“ Sarbriukeno festivalyje vokiečiai viską atliko nepalyginti tvarkin­ giau, drausmingiau, nors irgi repetavo tik pusantros valandos. Bet čia kartu su jais grojo vietos bigbendas. Nelijo. Susirinko daug žmonių. Bet iš esmės vėl buvo performansas, pilnas atsitiktinumų. Fluxus, iššūkis. Su pasitenkinimu vėliau perskaičiau laikraštyje: „Daug triukšmo dėl nieko. Kur savivaldybė kiša pinigus?“ Taip mano baikerinė karjera ir nutrūko.

Pokalbiai su D onatu Katkumi

73

Su savo vadovaujamo orkestro muzikantais nesibičiuliaujate? Laikote atstumą? Atvirai pasakius, jie laiko. Pirmiausia esu vyresnis - pas mus daug jaunimo. Be to, ten yra visokių žmonių: geresnių, blogesnių, daugiau ar mažiau egoistiškų. Kai kas galvoja tik apie pinigus, nes turi išlaikyti šeimą. Jie ir tarpusavyje nelabai draugauja. Bet, man atrodo, taip yra visur, nes tokia karta, tokios sąlygos. O bendros gastrolės nesuartina žmonių? Visi mes keliaujame labai draugiškai. Vaikštinėjame užsienyje visa banda ir kartu grojame, bet tai nebūtinai reiškia žmogiškas simpatijas. Visko pas mus pasitaiko. Labai norėčiau, kad jie daugiau skaitytų, lankytų parodas, taptų intelektualesni. Kai kurie užsienyje užsuka į muziejus - turime mėgėjų. Bet Vilniuje, manau, mažai domisi tokiais dalykais. Kai kam visas kinematografijos menas baigiasi televizoriumi. Nors, kaip žinoma, televizijoje nėra kinematografijos meno. Man norisi, kad žmonės pamėgtų poeziją, bet jos beveik niekas neskaito. Apskritai esu balta varna tarp muzikantų. Nežinau, kodėl taip susiklostė. Gal dėl to kadaise nukentėjau kaip atlikėjas, gal reikėjo daugiau groti? Bet kai negroji, tada skaitai, eini į parodas, žiūri filmus, susitinki su žmonėmis. Baigęs konservatoriją trejus metus lankiau Eugenijaus Meškausko filosofijos paskaitas. Jo pasiklausyti susirinkdavo labai įdomūs žmonės, beveik visa Filosofijos katedra. Pradėjau tuo domėtis vis rimčiau, konspektuodavau, ėmiau dar daugiau skaityti. Netgi suabejojau, ar muzika tikrai yra mano pašaukimas. Norėjosi intelektualesnio darbo. Kodėl tiek metų grojęs ėmėte svarstyti, kad tai ne jums? Nežinau. Maniau, ir toliau koncertuosiu su kvartetu - nesiruošiau mesti muzikos, bet mane traukė ir kitur. 1968 metais Vilniaus universitete baigiau trejų metų Meškausko skaitomą filosofijos kursą, išlaikiau egzaminus ir įstojau į filosofijos aspirantūrą. Ten dirbo toks fainas, įdomus filosofas Jonas Repšys, kuris vėliau paskendo -

Lietuva išėjo iš mados 74

jį paskyrė mano moksliniu vadovu. Kaip jis nervinosi, kai laikiau egzaminą pas Meškauską! O jau tas mane tvatino kaip reikiant. Kaip išlaikėte? Gavau penketą, mane priėmė - kažkur namuose dar mėtosi tas egzaminų lapas. Su Repšiu jau ėmėme aptarinėti disertacijos temą, kai mane pasikvietė pats Henrikas Zabulis, aukštojo mokslo ministras, didelis muzikos bei kultūros rėmėjas, ir pranešė, jog gavo mūsų kvartetui keturias aspirantūros vietas Maskvoje. Po kokių penkių dienų išvažiavome ir ten įstojome. Taip mano filosofijos mokslai ir baigėsi. Tačiau jos nepamiršau - lentynos prikrautos filosofijos knygų, skaitau. Jau gerokai vėliau Antanas Katalynas ir kiti mane ėmė traukti prie estetikos, {stojau į Lietuvos estetikų draugiją, kuriai priklausė Krescencijus Stoškus, Antanas Andrijauskas ir kiti. Parašydavau vieną kitą referatą, dalyvaudavau kokioje konferencijoje. Ir taip gana ilgai - praktiškai iki pat nepriklausomybės atgavimo. Paskui toje draugijoje visi ėmė labai peštis, tad nustojau vaikščioti. Kai prasidėjo nauji vėjai, susidomėjau semiotika, semantika, struktūralizmu, ėmiau manyti, kad estetika, kaip disciplina, apskritai paseno. Tuo metu didžiausią įspūdį mums padarė į Vilniaus universitetą paskaitų skaityti atvažiavęs Algirdas Julius Greimas. Jo paskaitose kažkaip netilpo tos senosios „grožio" sąvokos. Tuomet gana rimtai ėmiausi studijuoti semiotiką. Nusprendęs, kad reikėtų pasirinkti specializaciją, griebiausi muzikos semiotikos. Paruošiau kursą „{vadas į muzikos semiotiką“ ir trejus metus konservatorijoje jį skaičiau muzikologams. Kai senieji muzikologai nusprendė, kad muzikos semiotikos akademijoje nereikia, greitai ėmiausi muzikos interpretacijos teorijos. Parengiau kursą, kuris, pasakyčiau, nedaug kur dėstomas. Neseniai sužinojau, kad kažkas panašaus yra, rodos, Paryžiaus konservatorijoje.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

75

Rašydamas knygą „Muzikos atlikimas" užsiminiau šiek tiek ir apie kritiką, popsą, džiazą. Kita knyga - „Racionalumas muzikos atlikimo mene" - bus labiau koncentruota. Alfredas Bumblauskas kartą pakvietė mane dėstyti muzikos istorijos kultūros istorikams Vilniaus universitete. Va čia tai pavargau rengdamas kursą, kuriame sujungiau keletą kultūros kontekstų: politinę, literatūros, dailės, architektūros, minties, idėjų istoriją su muzikos istorija. Atmenu, kad po pirmos paskaitos studentai atsistojo ir sukėlė ovacijas. Bet po trejų metų universiteto rektorius Rolandas Pavilionis uždraudė dirbti ketvirčiu etato. Taip ir išėjau su Petru Repšiu, kuris ten dėstė dailės technologijų istoriją. Tai tokie mano intelektualiniai darbai. Filosofijos knygų nerašysiu, romanų irgi, apie semiotiką - nebent pusę straipsnio, eilėraščių nekursiu, nes perskaičiau savo ankstesnius eilėkalos bandymus ir pasibaisėjau. Kartais norisi išsisakyti per kokią nors simbolinę formą, nes tiesiai įvardijus banaliai skamba. Bet kad eilėraščiams rašyti reikia turėti gabumų. Nebent imsiu kurti pasakas anūkams. Pastebėjau, kad dažnai garsūs pokštininkai būna dideli lyri­ kai... Aš apskritai labai kritiškai vertinu žodį „lyrizmas". Dažnai sakome: lietuviai - lyrikų tauta. Bet latviai - irgi lyrikų tauta. Suomiai - taip pat. O jau rusai, savaime suprantama, kad lyrikai. Taip ir neaišku, kas tie lyrikai. Šia prasme aš ne toks, bet esu sentimentalus. Negana to, kad tikrai turite ką veikti, prieš penkiolika metų inicijavote Kristupo vasaros festivalį. Kam jums to reikėjo? Nieko baisesnio nesugalvosi, nei atrodė Vilnius vasarą prieš penkiolika metų: dulkėtas, tuščias, neįdomus miestas. O žmonės čia vis tiek gyveno, atvažiuodavo. Apskritai buvo manoma, kad kultūrinis gyvenimas turi vykti pajūryje, nes iš sostinės vasarą atseit visi išsivažinėja. Vilniuje vasarą daryti koncertą? Gal išprotėjote? Bet aš galvoju: palaukite, visoje Europoje kaip tik vasara - festivalių

Lietuva išėjo iš mados 76

metas. Jie vyksta Helsinkyje, Stokholme, Vienoje, Prahoje. Tai kodėl pas mus negali? Prieš penkiolika metų į Lietuvą ėmė plūsti užsieniečiai. Paprastai žmonės keliauja, kai šilta. Restoranų Vilniuje tada irgi veikė nedaug tai kur turistams vakarais pasidėti? Nuveža į tuos nelaimingus Trakus, ir viskas. Tai ėmiau ir suorganizavau Kristupo vasaros festivalį. Iš pradžių, tiesa, galvojau jį daryti ne Vilniuje, o Biržuose. Biržų pilis - fantastiška vieta tokiems renginiams. Su kvartetu ne kartą esame groję panašiose erdvėse. Atsimenu, nepaprastą įspūdį padarė Kuhmo festivalis Suomijoje - dabar tai vienas didžiausių vasaros renginių Europoje. Kuhmas - kaimas šalia Rusijos ir Suomijos sienos, tik ežerai, nameliai, ir viskas. Nuo Helsinkio iki jo - šimtai kilometrų. Bet suomiai organizavo šitokį festivalį! Iš jo gyvena visas kaimas ir regionas. Tris savaites, kasdien, kas kelias valandas vyksta koncertai. Netgi keli iš karto, nes turi ne vieną salę. Briuselyje 2008 metais paskelbė duomenis, kad vienas euras, investuotas į kultūrą, duoda aštuoniasdešimt eurų pelno. Mes bandėme suskaičiuoti, kiek Kristupo festivalis duoda Vilniui. Pasirodė, kad miestas mums skiria dvidešimt tūkstančių litų, o gauna mažiausiai apie pusę milijono, nes atvyksta žmonių, užsisako viešbučius, valgo restoranuose, perka suvenyrų, bilietus, o mes dar tokius mokesčius mokame valstybei! Jau daug metų turime nuolatinių klausytojų iš Vokietijos, Skandinavijos, Belgijos, atvažiuoja amerikiečių entuziastų. Viena ponia nuo 1997 metų nėra praleidusi nė vieno festivalio. Sulaukiame šimtų padėkų ir komplimentų, radijo klausytojai mus išrinko į geriausių Lietuvos festivalių trejetuką. Bet kalbėtojams apie turizmo infrastruktūrą tai nė motais. Siūlant Vilnių užsieniečiams, paminėti mūsų festivalį neapsiverčia liežuvis, nors koncertai vyksta per patį turizmo sezoną - liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Kai prašome paramos, primena, kad parduodame bilietus. Tarp kitko, jie pigiausi iš visų festivalių. Bet kam čia apie tai kalbėti, kai nejaučiame nei dėmesio, nei paskatinimo. Beje, žinote, kiek sumokame mokesčių už

Pokalbiai su D onatu K atkum i

77

vieną parduotą bilietą? / 3 procentus! Čia Lietuva. Kodėl atsisakėte minčių rengti festivalį Biržuose? Pasižiūrėjome, kad nėra tinkamos infrastruktūros. Dalyvius tektų vežioti iš viešbučio Panevėžyje, atsirastų papildomų sunkumų. Pamaniau: tiek to dėl tų Biržų, padarysiu festivalį Vilniuje. Tiesa, filharmonijos direktorius Gintautas Kėvišas į tokį mano sumanymą žiūrėjo gana skeptiškai. Nors padėjo, atspausdino afišas, nemokamai davė filharmonijos salę. Ant plakatų užrašė, kad festivalį rengia filharmonija, o meno vadovas - Donatas Katkus. Kad ir kiti žinotų, kas kaltas dėl viso šito balagano. Daug kam atrodė, jog festivalis patirs fiasko, mane atkalbinėjo. Pavyko! Broniaus Kutavičiaus „Jeruzalės vartų“ premjerą surengėme liepos mėnesį sausakimšoje filharmonijos salėje. Niekas netikėjo, kad publika susirinks, kad vasarą žmonės gali lankytis koncertuose. Pradinė mano idėja - festivalis Vilniaus architektūroje. Todėl daugybę koncertų rengėme ir įvairiausiuose kiemuose. Vasara, architektūra, skamba muzika, naktis... Ir nė karto nelijo. Pirmajame festivalyje dirbau meno vadovu, administratoriumi, scenos darbininku - už visus. Vienas organizavau keturiasdešimt koncertų! Užuot tokiu metu ramiai ilsėjęsis gamtoje, ėmėtės papildomų darbų? Pirmiausia į gamtą važiuoti reikia laiko, o aš nuo 1995- ųj ų penkerius metus mėnesį dirbdavau Vokietijoje, Pomersfeldene, „Collegium Musicum“ vasaros muzikos kursuose kaip kamerinės muzikos docentas. Nuo dviejų valandų popiet iki nakties repetuodavau su studentais, rengdavome koncertus. Pomersfeldene stovi vieni gražiausių baroko rūmų Pietų Vokietijoje - tiesiog fantastiški, statyti 1711-1718 metais. Viskas absoliučiai išlikę, net kaldinti langų kabliukai. Viename flygelyje tūkstančio paveikslų galerija, ypač daug XVI-XVII šimtmečių italų

Lietuva išėjo iš mados 78

darbų. Ir didžiulė muzikos biblioteka, kurioje esantys kūriniai surašyti dviejuose storiausiuose kataloguose. Ten daugybė dar neatliktų senųjų autorių kūrinių. Kadaise Pomersfeldene buvo vyskupų vasaros rezidencija, jie turėjo orkestrą, rengdavo koncertus. Ir dabar jie vyksta toje pačioje salėje. Tad liepos pradžioje Vilniuje padarydavau dviejų savaičių festivalį, o paskui susikraudavau čemodaniuką ir važiuodavau į Vokietiją. Kai Kristupo vasaros renginiai buvo pratęsti iki trijų savaičių, tuomet tą galiuką palikdavau festivalio direktoriui. Kai ja tapo Judita Bartoševičienė, viskas išsiplėtė iki mėnesio. Ji baisiai protestavo: „Tu ką - išvažiuoji?!“ Ir aš daugiau nebevažiavau. Supratau, kad vis dėlto turėčiau jausti atsakomybę už festivalį. Turbūt nemokate ilsėtis? O kas yra poilsis? Kai guli ant žolės ir vartaisi? Aš pailsiu, kai vieną darbą pakeičiu kitu. Jei veikla įdomi, nuo jos sunku pavargti. Dabar; pavyzdžiui; neatrodote pailsėjęs. Todėl, kad depresuoju dėl orkestro. O festivalis vis dar sukasi, nors konkurentų ir priešų aplinkui labai daug. Jis per tuos ilgus metus turėjo savų vidinių problemų, pasikeitė daug direktorių, vis su jais nesisekė, kol pradėjo dirbti profesionali vadybininkė Jurgita Jankutė. Bet dabar esu laimingas, nes žinau, kad šitas renginys gyvens - ji jo nepaleis. Esame didžiausias Lietuvos festivalis, per porą mėnesių padarome šešiasdešimt koncertų. Pažaislyje per tris mėnesius jų surengiama apie penkiasdešimt, filharmonijos Vilniaus festivalis pernai organizavo aštuonis koncertus. Jeigu jums taip sekasi su Kristupo festivaliu; gal ir orkestrą išgelbėtų profesionali vadybininkė? Jurgita mums padeda, bet visko tiesiog neaprėpia. Tiesą sakant, pats festivalis reikalauja didžiulio darbo, nes jį rengia tik du žmonės,

Pokalbiai su D onatu K a tku m i 79

o profesionaliam orkestro vadybininkui neturime pinigų. Vien dėl jo dar labiau sumažinti orkestro negaliu. Galbūt orkestrui padėtų klubas „Rotary“? Kartais gaunu paramą vienam kitam projektui, kad galėtume surengti koncertą, pasisamdyti gerų atlikėjų - negaliu skųstis. Bet „Rotary“ negali mūsų išgelbėti - orkestrui reikia normalaus finansavimo, o ne labdaros. Minėjote, kad profesoriaus uždarbis ne iš didžiųjų. Tad kaip atsidūrėte klube „Rotary“ tarp įvairių įmonių generalinių direktorių? Tarp kitko, tai kainuoja ne taip brangiai, kaip atrodo. O viskas prasidėjo 1991 metais, kai Vytautas Landsbergis grįžo iš Amerikos ir sutiko mane kažkur prie namų beeinantį. Papasakojo, kad ten sutiko žmonių iš buvusio Kauno klubo „Rotary“, kuriame jo tėvas buvo iždininkas. Pažadėjo man parodyti atsivežtus dokumentus, pakalbėjome, koks tai geras dalykas, susijęs su labdara, ir jis pasiūlė man tuo čia užsiimti. Ėmiausi veiklos. Po truputį surinkau išsilavinusių žmonių kompaniją, pradėjome rinktis „Neringoje“, plėtoti veiklą, ją protokoluoti. To reikėjo, kad galėtume registruotis kaip klubas. Artimiausios „Rotary“ organizacijos apygardos tuomet veikė Suomijoje ir Danijoje. Ką veikdavote susirinkę? Vakarieniaudavome, kokią valandą diskutuodavome apie politiką ir išsivaikščiodavome. Mažai tuomet dar žinojome apie „Rotary“ veiklą - interneto tada neturėjome. Vėliau gavau didžiulį anglišką talmudą, kurio niekaip negalėjau įveikti. Tuo metu panašus klubas įsikūrė ir Vilniaus universitete. Manėme, kad esame konkurentai, ėmėme su jais diskutuoti nežinodami, kad tokių klubų gali būti tiek, kiek tik nori. Ir prasidėjo ginčai, kas pirmesnis, - juk lietuviai esame.

Lietuva išėjo iš mados

80

V ie n o je iš d a u g e lio k e lio n ių

B roniaus K utavičiaus so n a to s a ltu i ir fo r te p ijo n u i p re m je ra : D onatas Katkus (altas) ir A leksandras J u rg e lio n is (fo rte p ijo n a s)

V iln ia u s k va rte ta s su p a sa u lin io garso le n k ų k o m p o z ito riu m i ir d irig e n tu K rzysztofu P e ndereckiu p irm a ja m e jo o rg a n iz u o ta m e fe s tiv a ly je Liuslavicuose

A s p ira n tų kva rte ta s: Petras Kunca, D onatas Katkus, A u d ro n ė V a in iū n a itė ir įm in ą s Kučinskas

D aug m e tų g yva vu si V iln ia u s k v a rte to su dėtis: Kunca, Katkus, V a in iū n a itė ir A u g u stin a s Vasiliauskas.

Pirm ą ka rtą S trasbūre

V iln ia u s kva rte ta s U ljanovske, a n t V o lg o s kra n to

K va rte to k o n ce rta s

V iln ia u s kva rte ta s su p ia n is tu M ich a ilu P le tn io v u (antras iš kairės)

K o n c e rto p e rtra u k a . A to kvė p is

Kol d irig e n ta s Juozas D om arkas d a lija a u to g ra fu s, rašytojas Petras D irgėla kažkodėl k im b a į a tla p u s d irig e n tu i D o n a tu i K atkui

R ytinė ka vu tė

G a rb in g a k o m p a n ija : R aim undas K atilius, D onatas Katkus, M stislavas R o stro p o vičiu s

Įrašų m e tu su so liste Ju d ita L e ita ite

Kol d a r v ė ju i yra ką ta rš y ti...

K aune prieš k o n c e rtą

Su tu o m e č iu V ilniaus m e ru R olandu Paksu

Katkaus bliuzas p e r ja u n im o k ū ry b in ių d ie n ų re n g in iu s Panevėžyje

K oncertas su Petru V yšniausku

Su M iu n s te rio aukštosios m u ziko s m o k y k lo s re k to riu m i, p ro fe s o riu m i R e in b e rtu Eversu

S o l is t ė

Pasirodym as Šv.K otrynos b a žn yčio je

-

s m u ik in in k ė

D a lia

K u z n e c o v a it ė

Po k o n c e rto su o rke stru

"

J

G a stro lių n u o va rg is

Prasideda K ristu p o vasaros festivalis: m e n o vadovas d irig u o d a m a s kyla į d a n g ų

B u ld o z e r ių

o r k e s t r o

d i r ig e n t a s

Po 20 m e tų ž in g s n iu o ja n t į klasės su sitikim ą

Tada su kvartetu trims mėnesiams išvažiavau į Ispaniją vesti kursų mokyklose ir koncertuoti. Grįžtu, žiūriu, kad mūsų klubo neliko, nes susijungė su kitu, užsiregistravo, pasivadino universiteto klubu „Rotary“, o mane išbraukė. Labai dėl to supykau. Labiausiai dėl to išgyveno mūsų pirmasis klubo narys, tapęs universiteto „Rotary“ nariu, amžiną atilsį advokatas Algimantas Dziegoraitis. Susitikęs vis atsiprašinėdavo, kad taip blogai viskas susiklostė. O aš užsispyriau, kad į jų klubą dar kartą nestosiu. Dziegoraitį prisimenu kaip fantastišką tipą. Su juo supažindino mano žmona, kartu studijavusi Leningrado universitete. Jis turėjo didžiausią Lietuvoje teisinių knygų biblioteką, buvo aukščiausios klasės teisės teoretikas. Vėliau po truputėlį ėmė burtis kiti klubai. Vytautas Kernagis man siūlė spjauti į „Rotary“ ir įsitraukti į „Lions“ - kitos panašios tarptautinės organizacijos - veiklą. Netgi dalyvavau viename jų susitikime. Bet paskiau kažkaip susibičiuliavome su Vitu Mačiuliu, kadaise dirbusiu Vilniaus vicemeru, Širdies chirurgijos centro statytoju. Jis - buvęs fizikas ir labai geras organizatorius. Turbūt nėra kito tokio žmogaus, pakeitusio tiek vadovaujamų postų ir visur tiek gero nuveikusio. Jis ir pasiūlė stoti į senamiesčio „Rotary“ klubą. Aiškinau, kad jau vieną kartą bandžiau, bet jis mane nusitempė, o kiti nariai priėmė. Kaip galima tapti „rotariečiu“? Klubo narių atrankos kriterijai gana griežti. Reikia bent kelių rekomendacijų, kurias jie apsvarsto, turi kelis mėnesius vaikščioti į klubo susirinkimus, prisistatyti ir tik tada visi klubo nariai balsuoja. Bet užtenka vieno veto, ir viskas - sudie! Spėju, kad patekau į klubą palikusio Operos ir baleto teatro direktoriaus Kėvišo vietą - jiems, matyt, norėjosi savo gretose turėti kokį nors muzikantą. Mūsų klubas - tarsi visuomenės palaikomoji organizacija.

Pokalbiai su Donatu K atkum i

81

Pavyzdžiui, aktyviai prisidėjome prie rašytojų atminimo įamžinimo Literatų gatvėje, rėmėme Mstislavo Rostropovičiaus fondą, padedantį jauniems menininkams, Baltarusijos lietuviškoje mokykloje įrengėme kompiuterių klasę, dabar išlaikome Lietuvos dailės muziejaus gidą, supažindinantį vaikus su menu, - čia mūsų ilgalaikis projektas. Tik įstojęs į „Rotary“ po klubo sąnario operacijos gydžiausi Valakampių reabilitacijos centre ir ten susipažinau su daug nelaimingų jaunų žmonių, po visokiausių avarijų atsidūrusių neįgaliųjų vežimėliuose. Vis pasikalbėdavome su tokia mergaite, norėjusia išmokti siūti, kad padėtų išlaikyti savo penkių neįgalių asmenų šeimą. Kaip tik kažkuris „rotariečių“ keitė savo vadovaujamo siuvimo fabriko techniką, tad padovanojome tam reabilitacijos centrui tris profesionalias siuvamąsias. Neseniai mūsų orkestras grojo labdaros koncertą, į kurį bilietus platinome per kitus „Rotary" klubus - lėšas skyrėme gabių vaikų meno studijoms paremti. Labdarą organizuojame iš asmeninių įnašų. Tai nėra dideli pinigai, nors kartais firmų vadovai susitaria ir dėl savo vadovaujamų įmonių paramos. Su klubo nariais susitinkate kartą per savaitę? Kiekvieną ketvirtadienį renkamės „Šekspyro" viešbutyje, vakarieniaujame ir rengiame įvairius susitikimus. Jie būna labai įdomūs, neformalūs, išgirstame daug dalykų, kurie dar neperkošti mūsų spaudos. Esame diskutavę su Valdu Adamkumi, klausėmės Algirdo Brazausko samprotavimų apie dabartinę ekonominę situaciją, Vygaudas Ušackas apie užsienio politiką kalbėjo visiškai kitaip, nei rašoma laikraščiuose. Iš tokių susitikimų nepaprastai daug pasisemiu. Manau, ir kiti stengiasi pabėgti nuo įprastos aplinkos. Kartais, aišku, pakalba ir apie savo verslą, bet paprastai ieškome kitokių temų. Manau, būtent tai visus ir traukia, nes negali visą laiką suktis tik tarp savų reikalų. Man įdomu ir ekonomika, ir finansai, ir kitokie dalykai.

Lietuva išėjo iš mados 82

Organizuojame ir bendras ekskursijas, neseniai prisikaupusių nuotraukų peržiūrą surengėme Druskininkų sveikatingumo centre. Du kartus per metus švenčiame Naujuosius metus. Vienus - žiemą, kitus - pagal „Rotary“tradiciją - birželį. Kadaise plaukėme baidarėmis, virėme žuvienę - buvo labai smagu. Yra pas mus slidinėjimo, žvejybos fanatikų, visi mėgstame sportą ir visi - didžiausi keliauninkai. Jeigu sudėtume visas klubo narių aplankytas vietas, nepamatyta liktų tik Antarktida. Jeigu kuris nors mūsų susiruošia, tarkim, į Niujorką, peržvelgia vietos „Rotary" klubų sąrašą, pasižiūri, kada kas renkasi, ir nuveža jiems mūsų sveikinimą - tave priims visur, kur veikia ši organizacija. Kartais keičiamės vaikais: pas mus apsigyvena atvažiavę iš kitų šalių, o mūsiškiai vyksta svečiuotis svetur. Mūsų bute porą dienų irgi yra gyvenusios kelios mergaitės. Vienu žodžiu, su „Rotary“ organizacijos vėliava vyksta daug pakankamai smagių dalykų. Nesitikėjau, kad pateksiu į kompaniją, kurioje tokiefaini žmonės. Tarkim, mūsų klubo narys Viktoras Butkus, pasaulinės bendrovės „Fermentas“ valdybos pirmininkas, - aukščiausios kultūros asmenybė, keliautojas, meno mėgėjas, nepraleidžiantis nė vieno gero filharmonijos koncerto, ir šiaip tiesiog neįtikėtinas tipas. Su tokiais visada labai įdomu bendrauti. Nevardysiu kiekvieno „rotariečio“, bet galiu pasakyti, kad visi jie man tapo tikrais broliais. Bendravimą su jais labai vertinu. Nuostabiausia, kad visi pasitelkdami gabumus ir žvėriškai dirb­ dami padarė didžiulę karjerą, o ne ką nors pavogę ar įsidėję į kišenę. Pažįstu daug verslo atstovų, su kuriais kartais nelabai norisi bendrauti, nes neaišku, kaip jie tuos pinigus užsidirbo. O mūsų klube mane žavi moralinė atmosfera, tarsi koks intelekto centras.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

83

Tarp dviejų mylimųjų

Pasakodamas apie savo šeimą Donatas Katkus skausmingai atviras. Juk galėtų nutylėti, kad taip ir nepažino tėvo, pasinaudoti mamos sukurta legenda. Arba kiek jo žmonai kainavo išsaugoti jų santykius... Tačiau kai žvelgi į pagarbų šių dviejų žmonių bendravimą daugiau nei po keturiasdešimties bendro gyvenimo metų , pagalvoji, kad jie, ko gero, žino vienos meilės, vienos santuokos receptą.

1942 metų rugsėjo 21 dieną prasidėjo Donato Katkaus asmeninė istorija. Gimiau Dramblio Kaulo Respublikoje, aborigeno šeimoje... (Juokiasi.) Iš tikrųjų esu, kaip liaudies sakoma ir kaip kartų mane įvardijo Sigitas Geda, - benkartas. Nežinau, kas mano tėvas. Mama numirė, bet taip ir neatskleidė paslapties. Negražiai elgėsi, bet buvo žemaitiškai užsispyrusi. Ruošiausi net kreiptis į televizijos laidų, kuri ieško artimųjų, nes apie tėvų neturiu jokių duomenų, tarsi nukirsta. Labai svarbu žinoti, kas yra tavo giminės. Vien jau kalbant apie sveikatų, paveldimumų, kitokius dalykus. Mano mama, baigusi Plinkšių žemės ūkio mokyklų, tapo virėja, garsėjo kaip puiki kulinarė. Apsigyvenusi Telšiuose, kur turėjo giminių, supama draugų ir būdama tikras kompanijos žmogus, įsitraukė į Telšių bendruomenę. Draugavo su gana matomomis Tornau, Gedvilų, Aleksų šeimomis, o krautuvininkas Stanislovas Gadliauskas vėliau tapo mano krikšto tėvu. Po kurio laiko vieni

Lietuva išėjo iš mados 84

pasidarė bolševikais, kitus išvežė, treti pabėgo. Mama laikė savo uždarą valgyklą aukštajai visuomenei. Turėjo keturiolika stalaunykų - daugiau nepriimdavo. Per pietų pertrauką pas ją susirinkdavo visa Telšių grietinėlė: burmistras, kunigai, prekybininkai, valdininkai. O laisvalaikiu ji vaidindavo teatre. Buvo nepaprastai gyvo būdo, linksma, mėgdavo anekdotus. Bet vieną dieną smarkiai įsimylėjo kažkokį poną - man niekada nesakė, ką tokį. Po kurio laiko paaiškėjo, kad jis vedęs. Mamai tai buvo labai didelis smūgis. Negalėdama atsigauti nusprendė stoti į vienuolyną ir išvažiavo į Belgiją. Tapusi jauna noviciate vaidino ir ten. Pasakojo, kaip po kažkokio vienuolyno spektaklio religine tematika už debiutą gavo šimtą rožių, nors visiškai nemokėdama prancūzų kalbos mintinai iškalė savo tekstą. Kai atėjo laikas priimti šventinimus į vienuolyną, mama išsigando. Matyt, kaip įsivaizduoju, viskas jau buvo atlėgę, meilė suvirškinta. Kadangi buvo labai tvirta, atsigavo, pradėjo dairytis ir suprato, kad vienuolynas - ne jos vieta. Tad atsisveikino ir išvažiavo į Paryžių, ten metus ar pusantrų vienoje šeimoje dirbo tarnaite. Gyveno pačiame centre, melstis eidavo į Dievo Motinos katedrą. Jai ten labai patikdavo. Prieš pat karą, 1939 metais, vis dėlto nusprendė grįžti į Lietuvą. Bet ne į Telšius - įsikūrė Kaune. Metus dirbo tarnaite, nes reikėjo kažkaip išsimaitinti. Jos mama ir sesuo numirė, kita sesuo labai vargo, brolis dirbo kalėjimo prižiūrėtoju Telšiuose. O tada atėjo 1940-ieji ir viskas klaikiai pasikeitė. Dar 1931 metais surengtus Ligonių kasų rinkimus Telšiuose laimėjo komunistai, o naujoji valdyba šios įstaigos Telšių apygardos direktoriumi paskyrė Mečį Gedvilą. Ligonių kasoms priklausė ir Aleksa - dirigento Jono Aleksos ir teatrologės Irenos Aleksaitės tėvas, vedęs geriausią mano mamos draugę Uršelę. 1940 metais Gedvilui tapus Liaudies komisarų tarybos pirmininku, jie visi persikėlė į Kauną ir pradėjo dairytis saviškių. Taip mano mama pradėjo tarnauti pas Gedvilus. Prasidėjus karui jie pabėgo, atėjo vokiečiai, o 1942-aisiais atsiradau aš. /

Pokalbiai su D onatu K atkum i

85

Kartą, kai man buvo kokie treji ar ketveri metai, labai gerai atsimenu, naktį užsuko kažkoks vyras ir sako: „Parodyk jį.“ Prabudau. Girdžiu mamos balsą: „Va čia jis guli.“ Šviesos nedegė. Virš manęs pasilenkė vyras su paltu, kepure, pasižiūrėjo. Paskui supratau, kad tai galėjo būti mano tėvas, {tariu, ko gero, jų santykiai kurį laiką tęsėsi, ne viskas iškart nutrūko. Bet tai tik mano prielaidos. Kai gimiau, mama apsigyveno pusrūsyje Aušros gatvėje ir įsidarbino vaikų namuose skalbėja. Kitaip tariant, stovėjo ant pačio žemiausio socialinio laiptelio. Labai užsisklendė, mažai su kuo bendravo - matyt, taip paveikė mano gimimas, nors skaitė knygas, mėgo literatūrą ir buvo labai didelė teatro gerbėja. Mane irgi vesdavosi į spektaklius. Turėjo tokią tamsiai mėlyną žoržeto suknelę su baltais rutuliukais, darydavosi pusmetinę šukuoseną, kurią, dirbdama skalbykloje, slėpdavo po skara. Susiruošusi į teatrą skarą nusiimdavo, pasitvarkydavo, prie suknelės priderindavo gražų juodą rankinuką, mane aprengdavo pačios siūta jūrininko uniforma ir eidavome. Tais laikais draugavo su keramike Teodora Miknevičiene, tuomet dėsčiusia Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, Kauno klinikų vyriausiojo gydytojo Napoleono Tarasevičiaus, anksti mirusio nuo vėžio, žmona - vadindavome ją Tarasiene. Bendraudama su draugėmis, ko gero, ir pati jausdavosi pakilusi į aukštesnį socialinį statusą. Iš pradžių mama dar norėjo įgyti geresnį išsilavinimą, bandė lankyti suaugusiųjų gimnazijos vakarinį skyrių, bet nebaigė. Po karo buvo baisus laikotarpis. Kiek žinau, saugumas ją vis tardydavo, klausinėdavo, kur vyras, mušdavo. Bet ji niekam neprisipažino. Galbūt KGB archyvuose galėtumėte rasti tėvo pavardę?.. Jau vėliau tarp aukštų saugumo pareigūnų turėjome gerą pažįstamą Vytą Paplauską, jis dirbo KGB pirmininko pavaduotoju, kaip įtariu, ūkio reikalams. Fainas vyras, labai simpatiškas žmogus. Nežinau, ar jis bandė tų dokumentų ieškoti, ar nerado - ši liaudis buvo labai savotiška. Vaikystėje su mama susiruošę į turgų vis praeidavome didelį medinį baraką - Kauno dailės mokyklos mokinių bendrabutį. Jame

Lietuva išėjo iš mados 8 6

gyveno tokia našlaitė Marytė, kaip spėju, 1940-1941 metais žuvusių rusų karininkų dukra. Matėsi, kad ji neturi jokių giminių, nes labai vargo. Mama su ja kažkaip susipažino, parsivedė namo, pamaitino. Marytė paskui dažnai pas mus užsukdavo. Kartą norėdama atsidėkoti nupaišė mane iš fotografijos - iki šiol turiu tą darbą, nors nepasakyčiau, kad tobulai atliktas. Užaugusi ji ištekėjo už Vytauto Paplausko, kuris vėliau tapo pirmuoju Kauno komjaunimo sekretoriumi, o galiausiai - KGB pirmininko pavaduotoju. Vienas iš jo komjaunuoliškų nuopelnų buvo 1956 metais išvaikyta Kauno miesto kapinėse spontaniškai kilusi demonstracija, išprovokuota Vengrijos antisovietinės revoliucijos. Vytas buvo tarp tų, kurie gaudė demonstrantus, o mano būsimos žmonos Laimos brolis Arvydas - tarp tų, kuriuos suėmė. Jis tada gavo dešimt metų lagerio. Kadangi mano mama nuo mažens globojo Marytę, tapome lyg giminės ir bendraudavome labai šiltai. Mama jiems skalbdavo patalynę ir drabužius, o jie kviesdavo į kiekvieną gimtadienį. Kai būdamas mokinys užsukdavau pas juos į svečius, Vytas mane vis auklėdavo, pasakodavo apie politiką, užsienį - būdavo labai įdomu paklausyti. Apie tą žmogų galiu pasakyti tik gera. Dabar jau ir jis, ir jo žmona mirę. Marytė mano mamą labai mylėjo, sakydavo: „Kaziūne, Kazele, tu mano.“ Kaip motinai. O mane kartais perspėdavo: „Donatai, laikyk liežuvį, nes bus blogai.“ O aš tikrai nelaikydavau - vis ko nors prisišnekėdavau „Neringoje“. Saugumui pradėjus mane tampyti dėl tėvo, klausinėti, kur jis, paprašiau Vyto užtarimo. Susitikome, pasikalbėjome, tuo viskas ir baigėsi, bet tikrai nesijaučiau turįs užnugarį - man net į galvą neateidavo tuo spekuliuoti. Atvirai pasakius, bijojau. Bet kai išgeri - o „Neringoje“ visko būdavo, - tai ir pradėdavau tauzyti apie politiką. Gal žinote, kaip jūsų mama iš Kazimieros Parutaitės tapo Kazimiera Katkiene? Ji tvirtino, kad mano tėvas buvo Vytas Katkevičius. Pamenu, kai dar

Pokalbiai su D onatu K atkum i 87

gyvenome Aušros gatvėje - man buvo kokie penkeri, - susigalvojau, kad laikrodininkas, dirbantis ant kampo, Savanorių prospekto gale, ir yra mano tėvas. Pasiramsčiuodamas lazdele, kuri ir dabar kabo mano darbo kambaryje ant sienos, su viena mergaite, savo drauge, nuėjau pas tą laikrodininką ir klausiu: „Ar tu esi mano tėvelis?“ Tik nebeatsimenu, ką jis atsakė - turbūt galvą paglostė. Šioje istorijoje daug visokių paslapčių. Mamos dėdė kunigas jai suveikė išrašą, kad ji ištekėjusi už Prano Katkaus. Matyt, bijojo, kad visuomenė pasmerks mergą su vaiku. Ji ir auksinį žiedą nešiojo visą gyvenimą, turėjo netgi vestuvių liudijimą. Bet jame viskas falšyva. Toks Pranas Katkus net neegzistavo. O mama, pradėjusi prisipažinti, išsitarė apie Vytą Katkevičių. Oi, kaip kartą dėl to susiriejome! Pradėjau šaukti, kad vien dėl anūkų reikėtų rasti tą žmogų. O ji: „Ne, neieškok - jis jau miręs.“ Sakau: „Iš kur žinai?“ Be to, ji visą laiką tvirtino, kad mane krikštijo du kartus. Antrąjį labai gerai atsimenu, kaip kunigas mane laimino pastatęs ant kėdutės. Krikšto tėvu tapo Stanislovas Gadliauskas iš Telšių, labai kietas tipas, verslininkas iš pašaukimo. Telšiuose turėjo didelę ūkės krautuvę ir cukrainę, buvo pasiturintis. Kai prasidėjo karas, pabėgo į Kauną, pasislėpė. Bet ir vėliau užsiėmė prekyba. Važiuodavo į Rygą, pirkdavo medžiagas ir pardavinėdavo ponioms. Kartą viena klientė užsuko nusipirkti dryžuotos medžiagos, o jis tokios neturėjo. Ėmė siūlyti gėlėtą. Sėdėjau pas krikšto tėvą, laukiau ir stebėjau, kaip jis per pusantros valandos išaiškino, jog jai tinka tik šita medžiaga. Ir pardavė! Vėliau jį susekė, pasodino už spekuliaciją. Bet man vis neduoda ramybės klausimas, kodėl mane reikėjo krikštyti antrą kartą. Vadinasi, pirmasis negalioja. O gal anuose dokumentuose nurodyta tikroji tėvo pavardė? Man tai tebėra paslaptis. Kokią legendą apie savo vyrą aplinkiniams paskleidė jūsų mama? Ji visiems aiškindavo, kad mano tėvą vokiečiai nuvežė į Pravieniškių koncentracijos stovyklą, ten kažkas atsitiko ir jis dingo. Ko gero,

Lietuva išėjo iš mados 8 8

bandantį bėgti nušovė - maždaug taip. Ir aš kitiems sakydavau, kad tėvas miręs. Jums jo labai trūko? Be abejo. Man tai didelė trauma. Galbūt dabar būčiau buvęs visiškai kitoks žmogus. Vaikystėje vien dėl to labai traukdavo užsukti pas krikšto tėvą, kur nors su juo nueiti. Vėliau visiškai kitokią vertę ir reikšmę nei kitiems turėjo pirmieji mokytojai Antanas Rauchas, Eduardas Satkevičius, o įstojus į konservatoriją tėvu tapo profesorius Jurgis Fledžinskas. Jie man reiškė labai daug. Ir ta trauka išliko visą gyvenimą. Ar greitai su mama pabėgote iš drėgno pusrūsio? Kai persikėlėme, buvau gal kokių šešerių. Iš pradžių gavome kam­ barį vaikų namuose, kur mama dirbo. O paskiau apsigyvenome visai šalia - kieme stovėjo kažkas panašaus į lauko virtuvę darbininkams. Toks keistas vieno kambario pastatas milžiniškais langais. Mama kilimais uždangstė vieną stiklinę sieną, spintomis suskirstė patalpą į kelis kambarius, įsirengė virtuvę. Namelis stovėjo ant kalno, prie pat Žemaičių gatvės ant pačios pakriaušės, nuo kurios matėsi Santaka. Sienos plonytės - kai vėjas rudenį imdavo pūsti, viskas siūbuodavo ir braškėdavo. Siaubas. Tada eidavome slėptis į rūsį, kuriame buvo skalbykla. Drėgna, baisi - negalite net įsivaizduoti. Su didžiuliu katilu karštam vandeniui. Medinės grindys virš jos vaikščiojant siūbuodavo, tad man namuose neleisdavo šokinėti. Žiemą visuomet užšaldavo vanduo kibire, iš kurio prausdavomės. Žodžiu, labai įdomiai praleidau vaikystę. Kol dar nėjau į mokyklą, visi mano draugai buvo iš našlaičių namų. Tais laikais juose gyveno daugybė žuvusių partizanų ar išvežtų tėvų vaikų. Kitus vaikus į prieglaudą atiduodavo giminės, nes negalėdavo išmaitinti. Turėjome milžinišką kiemą, šalia plytėjo du didžiuliai sodai, ten mes žaisdavome. Jeigu kieme pasirodydavo kokia nors svetima moteris, visi vaikai puldavo prie jos ir garsiai klausdavo: „Ar

Pokalbiai su D onatu Katkumi

89

tu mano mamytė?“ Sukrečiantis vaizdas. Iš pradžių aš irgi lėkdavau kartu, nes man tai atrodydavo juokinga. Draugai ypač vertindavo, kai parsivesdavau kai kuriuos jų į namus. Nors jie tame buvusiame vienuolyne gyvendavo atskirose celėse po keturis - visai neblogai. Ir auklėtojos buvo gana kultūringos, ir atmosfera pakankamai šilta. Ar mama nebandė ištekėti; rasti sūnui patėvio? Tai kad ji žemaitė - užsispyrusi. Jai nepasakysi. Jeigu nenori, nepatinka, ir viskas. Iš pradžių ateidavo kažkokių vyriškių, bet, matyt, jai liko labai gili trauma ir po tos prieškario istorijos, ir man gimus. Beje, labai nemėgo kunigų, nors buvo religinga. Netgi įtarinėjau vienu metu, jog dėl to, kad mano tėvas buvo kunigas. Aišku, reikėtų dar kartą peržiūrėti visus gimimo liudijimus, pakelti archyvus, pabandyti išsiaiškinti, ar gyveno Kaune koks nors Vytas Katkevičius, - tiesiog skirti tam laiko. Bet niekaip vis nerandu. Apskritai nesureikšminu savo asmens. Ir nejaučiu jokio potraukio į turtą, nors labai smagu turėti kišenėje pinigų ir nusivesti draugus išgerti. Man tai pats geriausias dalykas. Jaučiu didelį malonumą vaišindamas chebrą restoranuose. O sau man nieko nereikia. Džiaugiuosi turėdamas biblioteką kambaryje, nors po truputį ji tampa nereikalinga. Visa biblioteka dabar čia, kompiuteryje. Reikia kokios nors partitūros? Susirandi, paspaudi mygtuką ir jau spausdina. Neseniai pasirodė tarpukario Lietuvos muzikos istorija - ten ir mano du straipsniai apie muzikos atlikimą - įkišau ją į viršutinę lentyną. Ir stovės ten tos knygos niekada nevartomos. Grįžkime prie jūsų skurdžios buities. Ar kreipėte dėmesį į tai; kad galbūt turite mažiau nei klasės draugai? O gal visi panašiai gyveno? Mūsų klasėje socialinio susiskirstymo labai nesijautė, bet visuomenėje jis egzistavo. Kartu mokėsi Kauno muzikinio teatro vyriausiojo režisieriaus Rostislavo Andrejevo sūnus Julius, dabar kompozitorius, Muzikos akademijos dėstytojas, - jie turėjo

Lietuva išėjo iš mados 90

nuosavą namą. Taip pat garsaus dailininko Česlovo Kontrimo sūnus Raimundas, f muzikos mokyklą paprastai vaikus vesdavo inteligentai, nors buvo pasiturinčių ir ne iš inteligentiškų šeimų. Tik vienas kitas pasitaikydavo neturtingesnis. O pas mus - ką? Irgi namas! (Juokiasi.) Mama tada gaudavo šešiolikos rublių algą per mėnesį. Susitardavo su vaikų namų virtuve, kad visiems pavalgius ir mums įpiltų šlaką sriubos, duonos gaudavome. Pieną pirkdavome Žaliakalnio turguje. Netoli mūsų buvo „Parama“ - tais laikais Kaune visas maisto prekių krautuves taip vadindavo. Jeigu rajone pasklisdavo gandas, kad duos miltų, eilė prie parduotuvės išsirikiuodavo jau apie šeštą valandą vakaro. Mama stovėdavo, paskui aš ateidavau pakeisti - taip ir budėdavome iki ryto. Eilėje praleisdavome apie dvidešimt valandų, kol galų gale gaudavome kilogramą miltų arba duonos kepalą. Fantastiškai gyvenome pokariu! Vaikų namuose susidėvėję drabužėliai būdavo nurašomi, tai mama iš visokių skiaučių siūdavo naujus: kelnaites, marškinukus. Man irgi tekdavo, bet kitus sekmadieniais nešdavo parduoti į Vilijampolės turgų. Taip užsidirbdavo keletą rublių. Krikšto tėvas verslininkas nepasirūpindavo jūsų gerove? Jie mus globojo, buvo pasiturintys, bet mano mama - išdidi. Nieko neprašydavo, nors, jeigu ką nors duodavo, be abejo, priimdavo. Tačiau jie negalėjo mūsų išlaikyti, gyvenome savarankiškai. Žinau, kad labai brangiai - gal kokį rublį ar pusantro, - mamai kainuodavo bilietai į teatrą. Bet man asmeniškai vaikystėje nieko netrūko. Mama mane beprotiškai mylėjo, aš jai buvau viskas. Trankydavausi po kiemus ir jaučiausi labai gerai. Nors, galiu pasakyti, artimiausiems žmonėms su manimi būdavo sunku. Visuomet ko nors prisidirbdavau mokykloje - kartą Stalinui nosine nosį nuvaliau. Iš nurašytų vaikų paklodžių, o gal staltiesių mama man siūdavo didžiules languotas nosines. Prieš kažkokį susirinkimą mokykloje priėjau prie salėje stovinčio didžiulio Stalino biusto, išsitraukiau nosinę, pridėjau prie nosies ir garsiai nušnypščiau. Kol pats už jį nosimi pūčiau,

Pokalbiai su D onatu K atkum i

91

nepastebėjau, kad už nugaros stojo mirtina tyla. O tai vyko kokiais 1952 metais, Stalinas dar buvo gyvas. O Jėzau, koks kilo skandalas! Šitą mano akciją matė visi: ir vaikai, ir mokytojai, bet manęs neišdavė. Atsimenu, kaip inspektorė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Pocienė vijo lauk bardama: „Och, tu - vėjo pamušaliukas!“ Išsigandau supratęs, kad čia kažkas negerai. Liepė pakviesti motiną, skalbė mane, bet iš mokyklos neišmetė. Jei kas nors apie tai būtų sužinojęs, mamai būtų grėsę didžiausi nemalonumai. Jai ir taip jų pakako. Name, kuriame gyvenome, buvo salkos. Kitaip tariant, palėpė su dar vienu kambariu. Salkos - lenkiškas žodis. Mes jų daug vartojome. Pavyzdžiui, mama man net lopšinę dainuodavo lenkiškai: „Liuli liuli, kotek bez koszuli, a kateczek bez gateczek - niema komu uszyč“26 CDainuoja.) Taigi virš mūsų dar gyveno vaikų namų sargas. Vieną dieną staiga žiūrime, kaip jis siaubingu greičiu nudarda laiptais, peršoka tvorą ir dingsta. Matome, į kiemą įsuka juoda mašina, pilna saugumiečių. Klausia, kur Vytas. Sakom: „Čia gyvena.“ Tie - į viršų, o jo jau nebėra. Man regis, jis buvo kažkoks partizanų ryšininkas. Laiku susigaudę, nes kaip dingo, taip ir dingo. Paskiau tardė visus, kas jis toks, bet daugiau jo nematėme. Tarsi nugaravo. Jums išvažiavus studijuoti į Vilnių, mama liko tame braškančiame name? Taip, gyveno viena. Baigęs konservatoriją gavau teisę statytis kooperatinį butą F.Dzeržinskio rajone, tad vėliau pasiėmiau ją į Vilnių. Tais laikais mokėti už kooperatinius butus niekas nenorėjo, visi užsirašydavo į eilę ir laukdavo valdiškų. O man jo sulaukti buvo neįmanoma. Nors visiškai neturėjau pinigų, kaip jaunas specialistas kreipiausi į Vykdomąjį komitetą, gavau leidimą, mane įtraukė į kooperatyvą, o mama, pradėjusi skalbti baltinius žmonėms ir tapusi Paplauskų tarnaite, uždirbo pirmajam įnašui. Įsikėlėme į trijų kambarių butą pirmame aukšte. Iš pradžių gyvenome trise,

Lietuva išėjo iš mados 92

1972 metais gimė Laurynas, o 1978-aisiais - Mykolas. Kaip mamai sekėsi įsijausti į anytos vaidmenį? Jeigu Laimos paklaustumėte apie jų bendravimą, ji turbūt komplimentais nesižarstytų. Nors mama buvo ir darbšti, ir tvarkinga, ir valgį ruošdavo, ir kitaip padėdavo, bet kuo labiau seno, tuo jų santykiai blogėjo - abidvi labai nesutarė. Visą laiką tarp jų jautėsi trintis. Mama ištisai nekalbėdavo su Laima, toji irgi ką nors pasakydavo, o čia dar aš pareinu prisigėręs. Žmona juodai supyksta, mama gina - ojetau! Visko būdavo. Norėjau tik vieno dalyko - taikos. Bet niekaip negalėjau jų priešiškumo panaikinti. O jis visuomet provokuoja konfliktus. Jei žmogus kito nemėgsta, nuolat ieško priekabių, jam viskas nepatinka. Atsimenu, prieš gimstant Laurynui naktį nuvažiavau pas Laimą į ligoninę, po kiek laiko iš miesto skambinu mamai: „Mums gimė sūnus!“ O ji piktai: „Kada pareisi namo?“ Kai parvežėme vaiką, močiutė kokias dvi savaites nė artyn nėjo. Bet vėliau kaip įsikabino į anūką! Kažkur už namų rado smėlio lauką, ten vesdavosi Lauryną žaisti, vadindavo jį ramybe. „Keliaujam, - sako, - į ramybę.“ Mano mama dėl Lauryno ėjo iš proto. Mykolo irgi iš pradžių nepriėmė. Atsimenu, skundžiasi: „Mykolas kaip davė man per ranką, net rankovė pamėlynavo!“ Ųuokiasi.) Bet paskiau jau be abiejų nebegalėdavo. Buvo gera močiutė, tik labai jau kieto charakterio. Nors įtampa tarp jos ir Laimos niekur nedingo. Tad dabar visiems galėčiau patarti: jeigu susikuria atskira šeima, nereikia gyventi su tėvais. Tuomet ir santykiai geri išlieka, ir didelių konfliktų nekyla. Gaila, kad tais laikais mes tokios galimybės neturėjome. Iš pradžių, kai dirbau muzikos mokykloje, per mėnesį gaudavau šešiasdešimt rublių - labai mažai. Žmona, kai tik apsiženyjome, dvejiems metams išvažiavo į Leningradą studijuoti universitete. Tada dar neturėjome buto, gyvendavome nuomotuose kambariuose. Atsimenu kambarį stiklinėmis durimis pas tokius lenkus. Šeima didelė, kambariai trys, kiekviename penki žmonės

Pokalbiai su D onatu K atkum i 93

gyvena, tai į virtuvę ko nors pasiruošti net įeiti negalėdavome. Kelerių metų susituokėte? 1966-aisiais buvau 24-erių. O susipažinome gana savotiškai. Konservatorijoje mano draugas, būsimas muzikologas Rimantas Gučas dalyvaudavo folkloro ekspedicijose. Jungtinės studentų grupės iš Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto ir konservatorijos važinėdavo po kaimus ir užrašinėdavo dainas. Laima, universitete studijuojanti anglų kalbą, irgi keliavo su jais. Vieną rudenį ateinu į Rimanto fotostudiją konservatorijos rūsiuose, kur jis ryškindavo juostas, žiūriu nuotraukas ir matau - kokia pana! Vien pamatęs iškart įsikliopinau. Dabar tas Laimos portretas kabo mano miegamajame. Taigi Rimantas ryškindamas linkčioja: „Jo, faina - mes su ja labai susidraugavome." Sakau: „Aš tau pavydžiu." Tais pačiais metais Rimantas pasikvietė ją sutikti Naujųjų metų. Nuviliojote draugo merginą? Ne, jie tiesiog bičiuliavosi. Tada, 1961-ųjų vakarą, su Laima ir susipažinau. Šventėme konservatorijoje - niekur kitur ir nešvęsdavome. Kokie šokiai vykdavo! Kaip dėdavome, net didžioji salė linguodavo. Tai buvo vienintelė vieta Vilniuje, kur leisdavo šokti bugivugi - net saugumiečiai ateidavo pasižiūrėti. Rengdavome visokius vakarus, būdavau jų vedėjas, krėsdavome humorus. Atsimenu, kartą prisigėrė chebra, atsidarė langus valgykloje ir užtraukė: „Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų.“ Kad rėkia pro langus, o šalia KGB. Tardė paskiau, bet niekas nieko negalėjo pasakyti, kas pradėjo, juk masė žmonių dainavo. Ir kas fenomenaliausia, kad žalias tarybinis jaunimas tą dainą puikiai mokėjo. O kaip ten buvo su tais Naujaisiais metais? Pašokome su Laima, paskui pradėjome susitikinėti, ateidavau pas ją į bendrabutį. Kartą iš balkono ji man numetė didžiulį obuolį. Simboliška, ar ne? Bet buvau toks, kaip čia pasakyti... Kartą nuėjome

Lietuva išėjo iš mados 9 4

į kiną, o po seanso ėmiau jai kažką pasakoti apie Sigmundą Freudą, seksą. Nors ką tada apie jį išmaniau - nieko! Bet dar baisiau, kai nieko neišmanai ir pasakoji. Ji pasibaisėjo ir mūsų santykiai nutrūko. Ilgai man dar viskas kirbėjo širdy, buvo skaudu, bet ką darysi. Kol studijavau, matydavomės tik kartais. Kitų merginų per tą laiką nebandėte sužavėti? Ir mane įsimylėdavo, ir pats iš proto eidavau - labai greitai įsimyliu. Paskiau net juokaudavome su draugais: „Matai tą paną einančią? Aš tik ką ją įsimylėjau amžinai.“ Yra vienas labai geras Marcelijaus Martinaičio eilėraštis:

Tik vieną dieną mylėsiu tave amžinai Suristas, bebalsis ar po žeme, Ar visą užmirštas, vienas, mirštąs badu, Be baltą ir švarią rankogalią, be žiedą, Ar budelį apsikabinęs - prie duobės, Tylėdamas taip, kad net Dievas nedrįstą kalbėt Ir švies ant krūtinės kraujo šviežia gėlė Už apsupto miesto arba griovy giliam.

Buvau visiškas durnius. Tos, kurios mane mylėjo, man nepatiko norėdavau pats rinktis. O kai pats, dažniausiai būdavo, kad arba jai neįdomu, arba turi kitą kavalierių. Toks dėsningumas: kuo daugiau sako „ne“, tuo labiau įsimyli. O jeigu iš karto „taip“, pagalvoji, kad gal nieko ten gero. Kodėl patinkančiai merginai staiga nusprendėte papasakoti apie Freudą? Tuomet savarankiškai studijavau psichologiją pas to paties draugo tėvą Alfonsą Gučą. Tokios disciplinos konservatorijoje

Pokalbiai su D onatu K atkum i

95

nedėstė, tad ateidavau pas jį į namus, gaudavau paskaityti literatūros, padiskutuodavome, jis manęs paklausinėdavo. Dabar, kai pagalvoju, daug laiko iš žmogaus atimdavau. Gučai tuo metu buvo vieni didžiausių pedagogikos šviesulių Lietuvoje, profesorius baigęs Jenos universitetą Vokietijoje, garsėjusį vienu geriausių psichologijos centrų. Kai Sovietų Sąjungoje psichologiją legalizavo - prieš tai jos nelaikė mokslu, - Vilniaus universitete įkūrė katedrą, tapo jos vedėju. Jo žmona, pedagogikos specialistė Giedrė Gučienė - Antano Žmuidzinavičiaus duktė. Labai mėgdavau nuvažiuoti pas jį į Kauną su Rimantu. Tačiau jūsų su Laima istorija turi tęsinį. Tą 1964 metų rudenį, kai iš posto išvertė Sovietų Sąjungos vadovą Nikitą Chruščiovą ir išrinko Leonidą Brežnevą, žingsniuoju M.Gorkio gatve Vilniuje, žiūriu - ateina Laima. Freudas jau buvo pamirštas, tad pakviečiau išgerti arbatos. Aišku, reikėjo pakalbėti ir apie naujausią įvykį - Chruščiovo nuvertimą. Laima, gerą pusmetį už mane vyresnė, jau dėstė Vilniaus universiteto Anglų filologijos katedroje. Tais laikais labai retai ką palikdavo dirbti katedroje, o jai apskritai tai atrodė neįmanoma, nes brolis sėdėjęs lageryje, tėvas išvežtas, giminėje buvo partizanų. Tokius žmones labai spausdavo, bet tuometis katedros vedėjas Alfonsas Laučka įvertino puikią specialistę ir paliko dėstyti. Po šio netikėto susidūrimo pradėjome vis dažniau susitikti, vėliau ėmiau ją bučiuoti naktį kažkur gatvėje įsispraudęs - daugiau nebūdavo kur. Eini žiemą, įsistumi į kokį koridorių... Ji jau taip nesipriešino? Kažkaip mažiau. Gyveno tuomet M.K.Čiurlionio gatvės bendrabutyje, antrame aukšte. Ateidavau, pašvilpaudavau po langais L.Beethoveno Devintosios simfonijos finalo temą arba W.Mozarto Keturiasdešimtosios simfonijos pradžią ir ji suprasdavo, kad čia aš. (Atkreipsiu dėmesį, kad greičiausiai tik todėl Beethoveno tema tapo Europos Sąjungos himnu.)

Lietuva išėjo iš mados 96

Po kurio laiko sakau: „Žinai, ženyjamės.“O ji: „Na, jau ne!“ Mano mama mokėjo gerą žemaitišką posakį: „Kad tęp - tai jė, bet kad ženytis - tai ne.“ (Juokiasi.) Tačiau jau kai aš įsisiūbuoju, taip lengvai manęs neatsikratysi. Apsiženyjom 1966 metais, per spalio revoliucijos metines - lapkričio septintą dieną Komjaunimo gatvės civilinės metrikacijos biure įvyko mūsų jungtuvės. Šventę suruošėme pas muzikologą Joną Bruverį patys buto dar neturėjome. „Neringoje“ su pažįstamu personalu susitariau, kad padarytų užkandos, dar mama atvažiavusi kažko priruošė. Atėjo mano profesorius Fledžinskas su žmona, Juozas Antanavičius, aišku, Bruveris, kiti bičiuliai. Susėdome, Fledžinskas pasakė fantastišką kalbą - ir dabar dar ją atsimenu: „Niekada nesakykite vienas kitam žodžio „visada“: tu visada toks, tu visada palieki šlepetes ne vietoj. Sakyk: „Šiuo momentu.“ Na, ir panašiai.“ Labai graži kalba. Išgėrėme truputėlį, valgome, Fledžinsko žmona, smuikininkė Kornelija Kalinauskaitė tyliai paprašo paduoti duonos. O jos nėra. Pradėjome ieškoti - niekur nerandame, net pas kaimynus. Vakaras - jokios duonos Vilniuje negausi, visos krautuvės uždarytos. Bruveris važiavo troleibusu į „Neringą“, ten pasiskolino du kepalus. Dar, pamenu, kalbėjome, kad gal tai lemtinga... Turbūt mūsų gyvenime trūks duonos. Laima turėjo draugę Nijolę Teiberienę, vėliau tapusią Prancūzų filologijos katedros vedėja, - jos vyras Leonas Teiberis per vestuves visus fotografavo naujutėliu fotoaparatu. Paskui paaiškėjo, kad juostos sugadintos. Dar bandė nuotraukas gelbėti, bet visi atrodė lyg iš rūko plaukę. Paskiau nuvažiavome į Prienus pas Laimos tėvus. Va ten tai iškėlė balių kaip reikiant. Visi jos ir mano giminės suvažiavo. Jos tėvas Juozas Starkauskas Lietuvos laikais dirbo girininku, buvo pasiturintis žmogus. Prienuose gyveno žydai Starkauskai ir lietuvis Starkauskas. Laimos brolis Arvydas, po Vengrijos įvykių sėdėjęs Mordovijos lageriuose, vėliau tapo vienu iš Lietuvos gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovų. Jis - istorikas, parašęs

Pokalbiai su D onatu K atkum i 97

nemažai knygų ir vienas pirmųjų atvertęs tuos KGB archyvus. Bet jam, grįžusiam iš lagerio, valdžia istoriją studijuoti leido tik neakivaizdiniame skyriuje. Kaip klostėsi jūsų šeimos gyvenimas? Man - liuks, o Laimai buvo labai sunku. Neturėjęs tėvo, augęs pas vienišą moterį, vis tiek esu kažkoks nesveikas. Iš vienos pusės, jutau mamos egoizmą, iš kitos, visišką savęs atsisakymą. O pats nuolat viskuo domėjausi, norėjau studijuoti viską, kas tik įmanoma, kuo daugiau aprėpti. O kokių draugų turėjau! Dažnai užsukdavau į „Neringą“, kur sėdėdavo rašytojai, kompozitoriai, filosofai, kitų sričių intelektualai. Truputį pagerdavome, kai restoraną uždarydavo, eidavome į kokį nors butą ir toliau ginčydavomės. Sovietiniais laikais daug knygų neturėjome. Jeigu kas nors kokią įdomesnę nusitverdavo, leidinys pereidavo visiems per rankas. Kai pradėdavome diskutuoti, visi žinodavome, apie ką kalbama. Iš namų kaip išeidavau rytą, taip naktį arba kitą rytą grįždavau. Mobiliųjų telefonų nebūdavo - neprisiskambinsi. Laimai tas laukimas prilygdavo košmarui. O grįždavau neblaivus. Ir dabar, kai bent truputį išgeriu, ją visą krečia. Aišku, nesielgiau visą laiką vienodai. Negalėdavau girtuokliauti, nes dirbdavau be sustojimo nuo ryto iki vakaro. Kvarteto repeticijos, visokie organizaciniai reikalai, kritiniai straipsniai, dėl kurių turėdavau lankytis koncertuose, o grįžęs rašyti. Buvau absoliučiai užimtas. Išgėręs nieko nepadarysi, nors vakarais po darbų vis užsukdavau į „Neringą“, kur, žiūrėk, paragauji šampano ar kas nors konjaku pavaišina. Paskui dar su vynu sumaišai ir grįžti namo apsinešęs. O Laima sėdi ir laukia. Aš tai gražiai gyvenu, o jai ir vaikus gimdyti, ir disertaciją rašyti. Gerai, kad mano mama daug pagelbėjo. Bet ir Laima - nuostabus žmogus, nes, nežiūrėdama į sudėtingus santykius, mamai susirgus tapo absoliučiai solidari: rūpinosi, padėjo be jokių kalbų.

Lietuva išėjo iš mados 9 8

Ar šeima jus dažnai matydavo? Retai, bet kartais visi darbai kažkodėl nutrūkdavo ir kartu praleisdavome nemažai gražaus laiko. Kai pradėjau važinėti į užsienį, iš paskutiniųjų stengdavausi parvežti lauktuvių pirmiausia Laimai. Ji visada atrodė labai madinga. Kai eidavo gatve, kiti net atsisukdavo. Liuks, kaip ją aprengdavau. Žinojau, ko reikia. Tad nebuvau visiškas naktibalda - gyvenome normaliai, gerbėme vienas kitą. Kitaip nebūtume išsilaikę. Labai ja didžiuojuosi, žavėjausi ir žaviuosi jos darbais. Kaip filologė Laima labai daug nuveikė. Jos lituanistinė disertacija apie beasmenius veiksmažodžius ir sakinius laikyta viena geriausių ir iki šiol cituojama. Turėjo fantastiškai gerus mokslinius vadovus vieną garsiausių to meto lituanistų Vytautą Ambrazą ir kolegę Emą Geniušienę, su kuria vėliau labai susidraugavo. Kazokės ir totoriaus dukra, Leningrado universitete susipažinusi su tokiu Algiu Geniušu, ištekėjo ir atvažiavo į Lietuvą, greit išmoko lietuviškai. Nors vėliau išsiskyrė, pasiliko jo pavardę ir ilgai dirbo Vilniaus universitete. Ema Geniušienė - viena didžiausių Lietuvos lingvisčių. O kokia smegeninė! Atsimenu, ateina pas mus pavalgyti, atsiverčia tuomečio universiteto rektoriaus Rolando Pavilionio knygą „LlpofiAeMa CMbiCAa: co B p e M e H H b iH AornKO-(Į)MAOCO(Į)CKHM aHaAM 3 H 3biK a“27, skaito ir sako: „Žiūrėk, kokia nesąmonė!“ Pavilionis vėliau ją išėdė iš Vilniaus universiteto ir Ema grįžo į Peterburgą. Paskutinius metus dirbo su antruoju savo vyru Vladimiru Nedialkovu, neseniai mirusiu. O jis buvo gal kokių penkiolikos pasaulio universitetų garbės daktaras, vienas didžiausių XX amžiaus pasaulio lingvistų. Ema moksliniame darbe pateikdavo kokių šešiasdešimties kalbų duomenis, o Nedialkovas remdavosi turbūt visomis kalbomis - nebuvo tokios, kurios nevartotų ar netirtų, ypač domėjosi nykstančiomis. Tomų tomai jo prirašyti. Jie buvo Laimos draugai, kartais atvažiuodavo pas mus. Iš jų Laima labai daug gavo. Vėliau, pradėjusi domėtis akademiniu rašymu, įdiegė savo katedroje šią discipliną apie teksto suvokimą ir taisyklingą jo

Pokalbiai su D onatu K a tku m i 99

išdėstymą: kaip aiškiai rašyti pastraipas, esė, straipsnius, mokslinius darbus ar disertacijas. Išleido dvi knygas apie rašymą, abi - anglų kalba, tad jas naudoja ne tik Lietuvoje. O dabar dėsto retoriką. Manau, šis kursas praverstų visų specialybių studentams. Tiesa, dar šešerius metus Laima dirbo Anglų filologijos katedros vedėja, kaip Fullbright stipendininkė stažavosi Carnegie Mellou universitete Amerikoje, paskui dar Airijoje, Londone, Stokholme. Visai malonu, kai buvusios studentės apie ją pasako daug gerų žodžių, - aš tuoj užriečiu nosį. Bet gaila, kad dabartinė pensijų mažinimo sistema Laimai skaudžiai kirto - už darbą universitete ji gauna apie šimtą litų. Tai visiškas pažeminimas. Aišku, ji turbūt išeis, nes universitetui aukšto, tarptautinio lygio patyrusių dėstytojų nereikia. Tegul dėsto jaunimas, kuris dar ne visur susigaudo. Gal po penkiasdešimties metų irgi įgaus patirties, bet tada juos išmes... Turbūt jūsų kasdieniai ginčai su retorikos dėstytoja itin iškalbingi. Mes ginčijamės visai paprastai: „Nutilk!“, „Nesakyk taip!“ Bet kuo toliau, tuo mažiau pykstamės. Negerai. Aš greitai užsiplieskiu, esu nervingas, truputėlį isteriškas. Bet man akimirksniu viskas praeina. Niekada nelaikau pykčio. Galiu surėkti, ir viskas - nieko nebelieka. Emociškai tai labai sveika. Baisiausia, kai žmogus niekur neišsikrauna, viską laiko širdyje, neišvalo vidaus. Šeimoje irgi reikia išsirėkti. Taip ir darome. Žmona kartais dar kokį indą sudaužo... Tik aš greitai puolu taikytis, o ji kartais nuoskaudą laiko. Pavojingas dalykas, kai žmonės išvis nesipyksta. Tokie greitai išsiskiria, nes galiausiai paaiškėja, jog nebeturi apie ką kalbėtis. Konfliktai suriša, jie atskleidžia žmogų, leidžia geriau suprasti kitą. O suprasti visuomet labai svarbu. Koks buvote tėvas? Darantis karjerą ir ilgai namuose neužtrunkantis. Kai augo Laurynas, vis norėdavau jį auklėti. O kadangi pats buvau savo mamos sūnelis, auklėjau tais pačiais metodais: klyksmu ir diržu. Nors mane

Lietuva išėjo iš mados 100

mama kartais rykšte nuplakdavo, ją atsimenu tik su pagarba. Turėjo namuose pakabinusi rykštę. Jei tik ko nors prisidirbdavau, kaip dėdavo man per plikas blauzdas! Niekada dėl to ant jos nepykdavau. Žinodavau, kad nusikaltau ir gavau pelnytą bausmę. Manote, diržas - tinkama auklėjimo priemonė? Vaikas turi bijoti padaryti ką nors bloga. Jis dažnai nesupranta, kodėl ko nors negalima, nors suaugusieji be sustojimo jam labai protingai aiškina. O kai gauna diržu ir jam pasakoma, už ką, tuomet atsiranda baimės momentas. Bent aš taip manau. Manau, visose Lietuvos mokyklose reikia įvesti fizines bausmes, nes kitaip mokytojai greitai nebesusitvarkys su mokiniais. Ar žinojote, kad šiuo metu Lietuvoje kaip tik vyksta visuo­ meninė akcija „Nereikia diržo"? Mušimas mušimui nelygu. Man baisus kai kurių tėvų žvėriškumas. Tiesiog sadizmas. Aišku, diržo kiekvienu atveju nereikėtų imtis. Kita vertus, pažiūrėkite, kaip terorizuojami mokytojai. Tie paaugliai nieko nebijo. Autoritetų neturi, nes ir mokytojos dažnai yra ne pačio aukščiausio lygio. Vienintelis dalykas, kuris galbūt padėtų, labai griežta tvarka. Anksčiau visose anglų prestižinėse mokyklose praktikuojamos fizinės bausmės duodavo puikius rezultatus. Žmonės žinojo ribas, suvokė, kas yra taisyklės ir kad reikia laikytis įstatymų. O dabar visur įsigalėjusi liberalizmo ideologija. Vaikams leidžiama daryti viską, ką nori. Suprantu, kokioje nors mokykloje ar šeimoje gali egzistuoti auklėjimo be jokios prievartos modelis, bet jo neįmanoma perkelti visur. Asocialių šeimų vaikai dažnai terorizuoja kitus ir muša, ką nori. Todėl vaikai bijo jų, o ne mokytojų. O anie nebijo nieko. Tai kur čia tvarka? Ir koks turėtų būti auklėjimo modelis? Atlaidumas, liberalūs santykiai su vaikais, aišku, labai gražu, viskas inteligentiška. Tik kartais tų pačių inteligentų, turtingų tėvų vaikai užauga patys baisiausi. Kaip juos suvaldyti? Eiti ir glostyti

Pokalbiai su D onatu K atkum i

101

rankutes: „Na, būk gerutis. Mes pagalvosime, kaip tau sudaryti sąlygas, kad tu atsivertum“? Nepavyks. Tik kai atsiranda savimonė, žmogus pradeda suvokti tam tikrus teisinius apribojimus. Ir tai vieni būna protingesni, kiti - mažiau. Teisinis apribojimas yra draudimas, už kurio peržengimą baudžiama. Žinau, kas darosi aplink, nes esu „SOS-Kinderdorf International“ Lietuvos draugijos pirmininko pavaduotojas. Rūpinamės vaikų kaimu, kuriame gyvena septyniasdešimt našlaičių. Norime, kad tos didelės lėšos būtų skiriamos psichiškai sveikiems, padorių, normalių tėvų vaikams, deja, turime daug ir asocialių šeimų atžalų, perėmusių blogus genus. Ką galime padaryti, kai pabėga mergaitė, vartoja narkotikus, nachališkai meluoja ir terorizuoja kitus? Nieko. Nors su ja dirba psichologai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, užtenka jai išeiti į gatvę - viską pamiršta. Ji gyvena savo pasaulyje, pilname agresijos, kraštutinio egoizmo ir nesiskaitymo su niekuo. Ten ji vagia, geria, vartoja narkotikus, ištvirkauja. Tai kur tos geranoriškos pedagogikos galios? Jeigu luptumėte - kas nors pasikeistų? Bent iki tam tikro laiko bijotų. Baimė - nepaprastai svarbus reguliuojantis mechanizmas. Ar jaunesnysis sūnus Mykolas irgi gaudavo diržo? Oi, ne. Jis visiškai kitoks. Buvo lankstus ir labai mokėdavo gražiai viską nupasakoti. Be to, patys jau mąstėme kitaip. Aišku, mušti savo vaiką labai baisu. Ne tiek jau daug ir pirmąjį lupau, bet kartais pasitaikydavo, kad suduodavau per užpakalį. Pavyzdžiui, žinojo, kad nereikia ardyti radijo aparato - tūkstantį kartų perspėjome: „Neimk, negalima, suges.“ Ne, vis tiek palindo po lova ir kažką atsuko. Tai ir gavo. Aišku, nestipriai. Vaikams daug reiškia santykiai šeimoje. Man baisiausia, kai vaikų tu­ rintys žmonės nejaučia už juos atsakomybės. Gimsta kūdikis, o jiems,

Lietuva išėjo iš mados 102

regis, tai nieko tokio - gyvena toliau savo gyvenimą, o vėliau pareiškia: „Nustojau ją mylėti, turbūt ieškosiu kitos .“ Bet juk yra vaikas - baigta, esi už jį atsakingas! Matote, jie ir toliau susitikinės, pažais kartu. Koks „pažais“? Vaikas privalo matyti santykius - geresnius, blogesnius, bet tai jo šeima, jo apgintis. Ir tavo didžiausias įsipareigojimas turėtų būti šitam mažam žmogui. Pats augau be tėvo, todėl puikiai žinau, koks tai siaubas, kokią traumą patyriau. Be pėdsakų neišnyksta netgi paprastas šeimos konfliktas, o tėvų skyrybos, atsiradęs naujas tėvelis ar mamytė vaikui palieka gilų randą. Su juo taip žaisti negalima, nes tavo gyvenimas jau nebėra vien tavo asmeninis reikalas. Gyvenimu reikia dalytis su vaiku. Per vieną interviu juokavote, kad buvote nematomas tėvas... Na, taip, o ką darysi? Reikėdavo uždirbti pinigų. Bet vis tiek pareidavau namo, vakarais pabūdavau su sūnumis, pasakas jiems kurdavau. Laurynas negalėdavo užmigti, kol ko nors naujo neišgirsdavo. Prašydavo: „Dabar tu papasakok man pasaką apie lempą, spintą ir nykštuką.“ Prigalvodavau daugybę istorijų su kriminaliniais nuotykiais, kuriuose jie irgi būtinai dalyvaudavo kaip misteris Lorensas ir misteris Maiklas, - tai jiems atrodydavo labai svarbu. Visada mane pataisydavo, jeigu veikėjas ką nors ne taip padarydavo. Kadaise įrašiau į kasetę humoristinių pasakojimų seriją apie du nevykėlius vagis Šliapu-šliapu ir Kliapu-kliapu. Vaikams ji taip patiko, kad juostos beklausydami visiškai ją sutrynė. Turėjau tokį nedidelį magnetofoną, tad visas tas savo istorijas įrašydavau, kad manęs nekankintų. Kalbu, kalbu, žingsniuoju kaip koks lunatikas galvodamas, kuo baigti, o jie į mane įsitvėrę ir klausinėja: „A kaip toliau?“ Apsukam Palangoje didžiausius ratus, bet paskui niekaip negaliu prisiminti, kuriuo keliu ėjome. Auginote du berniukus, o ar niekada nesvajojote susilaukti ir dukters? Labai norėjau. Keturi vaikai man atrodė idealu, bet kai atsirado tie

Pokalbiai su D onatu K atkum i

103

du balbiesai, Laima pareiškė: „Jeigu nori daugiau vaikų, gali turėti su kitomis. Man jau užteks.“ Džiaugiuosi, kad dabar jie abu šeimos žmonės, suvokiantys savo įsipareigojimus. Matė, kad ir mes su Laima nekvailiojome, jokių nesąmonių šeimoje nepridarėme. Be to, mano marčios - labai simpatiškos, geros, darbščios, protingos, myli savo vyrus, vaikus. Kiekvieną kartą persižegnoju pagalvodamas, kad, duok Dieve, neatsirastų tarp jų kokios nors trinties ar impulsų iš šalies, kad ir toliau gyventų taip pat gražiai. Lauryno vyresniajam sūnui jau šešeri, dukrai Teresei - treji, Veronikai - daugiau nei metai. Jau dabar ji didelė humoriste - nuolat visus juokina. Panašaus amžiaus ir Mykolo Elenutė. Kadangi turiu puikią žmoną, jai palieku mėgautis tuo bendravimo su anūkais džiaugsmu. Aišku, man irgi patinka, bet kartais neužtenka kantrybės žiūrėk, jau ir atsikandu to malonumo. Be to, jiems mano pasakos dar nereikalingos. Ignui, matyt, tėvas literatas prieš miegą pripasakoja visokių nesąmonių. Galbūt tapę seneliais labiau rūpinatės ir vienas kitu? Taip, dėl to esame labai solidarūs. Kuo ilgiau gyvename, tuo geresni vienas kitam tampame. Stengiuosi, kad Laima mane gerbtų pirmiausia kaip muzikos profesijos atstovą, o ji man irgi nenusileidžia. Mano žmona - kompetentinga ir protinga asmenybė, su kuria galima įdomiai pakalbėti, ji man labai daug duoda. Tai nepaprastai svarbu. Baisu, kai du žmonės gyvena kartu, bet vienam rūpi primityvūs, o kitam - intelektualūs dalykai, menas. Su Laima vaikščiojame į koncertus, parodas, skaitome knygas, esame aktyvūs kultūros vartotojai. Domiuosi poezija - mano miegamajame visos lentynos prikištos lietuvių poetų knygų. Prozai nelieka laiko, nes norisi paskaityti ir pasaulinę literatūrą. Laima dažniau renkasi lengvus kriminalinius romanus, nes nori išsiblaškyti, atsipalaiduoti. Kaime turime tokių kriminalinių romanų bibliotekėlę, bet skaito ir rimtąją literatūrą.

Lietuva išėjo iš mados 104

Nors esame skirtingi, metams bėgant ji įgyja vis daugiau humoro jausmo - anksčiau buvo labai rimta. Baigiu ją perauklėti, tad namuose dabar dažnai juokaujame. Tai padeda daugybės dalyką nepriimti rimtai, išlaikyti tam tikrą atstumą. Ypač dabar, kai mūsą orkestrui sunku, o mane vis stengiamasi apšmeižti ir pažeminti. Mano draugai - rimti ir padorūs žmonės, gerai mane pažįstantys. Kai papasakoju, ką apie mane kalba, pašiurpsta. Petras Repšys vis sako, kad reikėtą prilupti tą Martikonį. Tai mane nuramina, paguodžia. Nors savivaldybėje yra ir daugiau tokią vargdienią, kuriems Dievas nedrėbtelėjo padorumo ir kultūros. Lieka gailėtis tokią primityvią žmonią, kurie galvoja tik apie pinigus ir kaip ką nors sukombinuoti. Tuščias gyvenimas. Pinigą į grabą neįsidėsi - į žemę užkas tik mūsą žinias, pasaulio suvokimą, kalbą mokėjimą. Žinote tokį anekdotą? Vienas žydas parašė testamentą, kad jam mirus giminaičiai visus pinigus, kuriuos jis per gyvenimą uždirbo, sudėtą į grabą ir užkastą. O pinigą daug. Artimieji kaišioja aplink velionį tas kupiūras, netelpa dangtis neužsidaro. Eina pas rabiną, klausia: „Rabi, ką daryti? Reikia įvykdyti paskutinę valią.“ Rabinas sako: „O jūs išrašykite ir įdėkite jam į grabą čekį.“ Kai grįžtate namo liūdnas, žmona jums irgi anekdotus pašakoja? Ne, kai jaučiuosi blogai, ji palaiko už rankos, paguodžia. Bet kuo sunkiau, tuo aštresnis būna humoras. Taksistams dėl to patinka mane vežti. Tarkim, skaitiklis rodo 6,40 lito, o vairuotojas iš dešimties man duoda keturis litus grąžos. Sakau: „Kodėl jūs mane apgaudinėjate? Kas čia dabar darosi? Jūs ką - skaičiuoti nemokate? Turite duoti tris litus. Jūs manęs neapgaudinėkite!“ Jeigu skaičiuotume, kiek savo honorarą palikote taksistams, man regis, jie jau turėtą nemokamai jus vežioti... Suskaičiavau, kad taksi palieku visą profesoriaus algą. Ji, aišku, nedidelė - profesoriai Lietuvoje daug negauna. Norėčiau išmokti

Pokalbiai su D onatu K atkum i

105

vairuoti ir pagaliau pasijusti visavertis žmogus. Tik tie mokslai atima daug laiko. Kadangi jau dvejus metus mane pjauna, turiu dažnai sėdėti savivaldybėje, kalbėtis su visokiais politikais, o kur dar festivalis, orkestras, gastrolės, studentai... Anksčiau negalėjau vairuoti, nes buvau beveik aklas: viena akis minus 26, kita - minus 22 dioptrijos. Su lęšiais arba akiniais kažkiek matydavau, bet naktį negalėdavau atskirti šviesų. Kai kokiais 1993 metais vienas Vidaus reikalų ministerijos pareigūnas už šimtą dolerių siūlė nusipirkti vairuotojo pažymėjimą, nepirkau. Dabar gailiuosi. Būčiau turėjęs ir, kai jau matau, galėčiau pradėti važinėti. Bet dabar teks laikyti egzaminus. Prieš dvejus metus ryžausi akių operacijai, ją darė gydytojas Darius Aukštikalnis - chirurgas virtuozas. Ojetau, koks liko įspūdis! Kol vyko operacija, nejaučiau jokio skausmo, gulėjau šiek tiek prislopintas. Užklijavo vieną akį, kitą dieną liepė ateiti ir nuėmė pleistrą. Kiek šviesos! Išeinu į lauką, žiūriu - priešais medžiai ir aš matau lapus! Po mėnesio operavo kitą akį. Dabar turiu akinius užsidėti tik dirbdamas kompiuteriu, nes akys pavargsta. Bet tada, pamenu, kai tvarstį nuėmė tokia pagyvenusi gydytoja, iškart jai pasakiau: „Dieve, nesitikėjau, kad jūs tokia graži...“

Permainingi metai

Taip jau yra, kad didelei daliai žmonių penkiasdešimt metų trukęs sovietmetis - gražiausias gyvenimo laikotarpis, nes jie buvo jauni, brendo, mylėjo, kūrėsi, augino vaikus. Donatas Katkus - vienas jų. Jis nekeikia visų jo daliai tekusių permainų metų, kuriuos teko patirti. Bet ir grįžti nenorėtų.

2001 metais pelnėte Lietuvos nacionalinę premiją. Tačiau jūsų biografiją puošia įrašas, kad už nuopelnus Lietuvos kultūrai apdovanotas esate du kartus - ir 1979-aisiais. Kai grojau kvartete, gavome LTSR valstybinę premiją. Bet dabar tokia mada, kad valstybinės premijos, dalytos sovietų laikais, prilyginamos nacionalinėms. Matyt, kažkas nori pasigirti. Mano manymu, tai visiškas nesusipratimas. Nacionalinę premiją pelniau už visokias iniciatyvas. Nuo tada, kai įkurtas Šv.Kristoforo orkestras, labai aktyviai dirbome, meistriškumo prasme mums gerai sekėsi. Be to, kasmet rengiu Kristupo festivalį, esame vienas daugiausia koncertuojančių orkestrų. Gal tik pastarieji metai ne tokie intensyvūs - pagrota septyniasdešimt koncertų. Mūsų repertuare labai daug šiuolaikinės lietuviškos muzikos, ją atlikdami pervažiavome Europą, kai itin išaugo susidomėjimas Lietuva. Kadangi grojame ir įrašėme šitiek nacionalinių kūrinių, Kompozitorių sąjunga, kuri vis dar jaučiasi esanti solidi institucija, mus ir pristatė Nacionalinei premijai. Ne tik

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

107

už lietuviškos muzikos populiarinimą - už visą mūsų veiklą. Esame gavę ir Vilniaus įsteigtą Šv.Kristoforo statulėlę - kaip daug miestui duodantis orkestras. Turiu Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medalį. Jį 2003 metais gavome su Broniumi Kutavičiumi - kažkur dar pas mane mėtosi. Tik bijau, kad ne auksinis, o paauksuotas. Šitas apdovanojimas pasaulyje laikomas vienu reikšmingiausių įvertinimų meno kūrėjams ir išradėjams. Tada su Broniumi jį gavome pirmieji - iki šiol kiekvienais metais Lietuvai skiriami du. Mūsų orkestras vis dar ypač aktyviai dirba. Kad ir šiomis dienomis grojome tris koncertus iš eilės. Klubas „Rotary", kuriam priklausau, remia visokius labdaros projektus, tad neseniai surengėme kelis smagius pasirodymus. Aš pats paprastai juos vedu, durnių volioju ir šneku visokias nesąmones. Vieno koncerto pasiklausyti atėjo ir Vilniaus meras, tai garsiai nuo scenos pranešiau: „Šitas labdaros koncertas skirtas paremti Vilniaus miesto savivaldyb... oi, susipainiojau." Visi labai juokėsi. Užvakar grojome vaikams - vėl darėme labdarą, nesvarbu, kad patys keturis mėnesius negauname atlyginimų. Šokau, sekiau pasakas, paskui jie šoko, visi klykė. O vakar koncertavome Europos Komisijos remiamo kultūrinio projekto „Eufonia 2009" baigiamajame koncerte su solistais, muzikavusiais šiemet geriausiais Europoje pripažintais naujais instrumentais: smuiku, altu, violončele ir kontrabosu. Vilniuje buvo grojama kaip Europos kultūros sostinėje. Visi liko labai patenkinti, nors mes už tai ir vėl negavome nė cento. Ar pelnęs Nacionalinę premiją jautėtės asmeniškai pripažintas ir įvertintas? Jaučiausi neblogai. Kai prezidentas Valdas Adamkus ją įteikė, pasakiau labai gražią kalbą, kuri ir pačiam patiko. Apie tai, kaip suprantu savo misiją ir ką tokia premija man reiškia, - Savukynas šį pasisakymą išspausdino „Kultūros baruose". O šiaip tų apdovanojimų nestigo nuo pat karjeros pradžios. Turiu Lietuvos Respublikos ordiną

Lietuva išėjo iš mados 108

- Gedimino karininko kryžių, na, ir svarbiausia - esu Lietuvos TSR komjaunimo premijos, valstybinės premijos laureatas, LTSR nusipelnęs artistas, tad... ...jums premijos - rutina... Taip, man tai rutina... (Juokiasi.) Na, bet daugiau jau nieko negausiu, tad galiu ramiai gyventi. Nacionalinė premija - ne tik garbė, bet ir pinigai... Dabar tai būtų šimtas, tada buvo keturiasdešimt tūkstančių litų. Bet ir tai atrodė didelė suma. Kaip tik remontavau kaime namą, tad praktiškai iš jos ir baigiau. Be to, dar vaikams po dešimt tūkstančių litų atidaviau. Sakau, gal prasigyvens. Tą namą prie Aukštadvario kadaise už devynis šimtus rublių įsigijau. Visiška griuvena - pusę medinio pastato be pamatų. O kiek žiurkių ten lakstė! Pamenu, nuėjau pas LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoją kultūrai Aleksandrą Česnavičių prašyti, kad leistų jį nusipirkti. Sovietiniais laikais žmonės neturėjo teisės nusipirkti kaime namo. Tada parašiau pareiškimą, kad mane priimtų į „Švyturio“ kolūkį, kurio pirmininkas J.Martinkėnas (deja, jau amžiną atilsį - puikus žmogus buvo) nusprendė: „Paskirsim tave kultmasiniu sektoriumi.“ Ir priėmė. Taip tapau kolūkiečiu ir galėjau įsigyti namą. Gyvenom, gyvenom, kol sugalvojom, kad reikia jį remontuoti. Svajojau pasistatyti naują, akmeninį, su teniso kortais, baseinu... Nugriovėme viską, atėjo pora meistrų daryti pamatų. Dirbo visą vasarą - tokie kreivi išėjo! Paskui kokius ketverius metus atvažiuodavome su palapinėmis prie tų pamatų ir ilsėdavomės. Kartą kažkas pasakė, jog visai netoli už kelis šimtus litų parduoda medinę trobą. Nuėjom, apžiūrėjom - visai nebloga. Suorganizavau talką, nugriovėm, parsivežėm, žiūrim - viskas supuvę. Užtat savininkai buvo didžiai patenkinti, kad ir nugriovėm už dyką, ir dar pinigų gavo. Užkasėm tuos rąstus, o kai jie visai supuvo, toje vietoje žemė įkrito. Na, bet pamatai vis tiek yra, reikia ką nors daryti.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

109

Tais laikais kartais su Petru Repšiu nueidavom į kavinę netoli Šiaurės miestelio sovietų karinės bazės pagerti šaltmėtinio likerio. Ten po tarnybos užsukdavo ir vietos karininkai. Išgėrėme sykį su tokiu vienu pulkininku, paaiškėjo, kad jis sandėlio vedėjas. Nupirkau du puslitrius snapso, o jis už tai su kareiviais atvežė man į kaimą plytų. Taip pasistačiau tokį raudonų plytų kreivą namelį. Bet irgi su nuotykiais. Jį mūrijo vietos meistras. Kai po dvejų metų parodžiau jam jo darbą, sako: „Aš šito namo nemūrijau.“ Neprisiminė, nes visą tą laiką būdavo girtas. Pastatė taip, kad siaubas ėmė - visos plytos kreivos, o kai uždengė stogą, tas ėmė ir nuvažiavo. Vėliau kolūkio pirmininkas Martinkėnas padėjo viską sutvarkyti. Iki tol ir gyvenome tokiame name - nei velnias, nei gegutė. Gražu ten - gamta, miškas, apačioje teka upelis. Kai nusipirkome, aplink driekėsi kolūkio laukai, kuriuos dirbdavo kombainais. Dabar viskas užžėlę pušimis - atsidūrėme miške. Mėgstu ten nuvažiuoti, knygas skaitau, pailsiu. Kartais tris dienas išbūnu, o pernai net visą savaitę gyvenau. Turime įsirengę mažytę pirtelę, iš bėdos galėtume ir žiemoti. Vis dėlto gyvenate vadinamajame kompozitorių daugiabutyje, kurį žmonės praminė Landsbergio namu. Tarp kitko, jį statyti baigė prieš pat visus pasikeitimus Lietuvoje. Ne taip lengvai gavau čia butą, nors priklausau Kompozitorių sąjungai, vienijančiai kompozitorius ir muzikologus. Visada reiškiausi kaip muzikologas, be to, grojau kvartete, pelniusiame aukščiausią premiją tarptautiniame konkurse ir kelias Lietuvoje. Ir vis tiek mane stūmė iš sąrašų, nes dėl vietos šiame name vyko rimtos kautynės. Daug kas iš Kompozitorių sąjungos jau turėjo valdiškus butus, bet norėjo pasigerinti sąlygas. Šitas butas didelis, dviejų aukštų, 130 kvadratų. O mes tada buvome penkių asmenų šeima, nes ir mama gyveno kartu. Nuėjau pas Kompozitorių sąjungos pirmininką Vytautą Laurušą ir pasakiau, kad kažkas turi puikų keturių kambarių butą, kuriame gyvena trise, bet pretenduoja į penkių. O mes esame

Lietuva išėjo iš mados 110

penkiese, tad norisi, kad nugalėtų teisybė. Ir Laurušas mane pridėjo prie visos tos kompanijos - už tai esu jam labai dėkingas. Tada traukėme burtus. Labiausiai nepasisekė Landsbergiams, nes Gražina ištraukė patį blogiausią butą pirmame aukšte, kuriame visiškai nėra saulės. Tik tiek, kad vėliau su kaimynų sutikimu jie rūsyje, nenaudojamose namo patalpose, skirtose susirinkimams, įrengė Landsbergio archyvą. Vėliau, kaip signataras, jis netoliese gavo sklypą, galėjo statytis namą, bet tuomet prasidėjo didžiulė pjudymo kampanija ir jis to sklypo atsisakė. Lietuvoje gi dėl visko būdavo kaltas Landsbergis - net jei oras pasikeisdavo. Nes jis tapo KGB ir sovietinės nomenklatūros didžiausiu priešu. Spauda, likusi komunistų rankose, pylė ant jo purvus tiek, kiek galėjo. Lietuvoje nėra kito taip stipriai apšmeižto asmens. Kai skaitydavai, kad jis gavo auksinį, briliantais puoštą kardą, galėdavai tik nusijuokti. Bet žmonės tikėdavo. Man taksistai iki šiol aiškina, kad Landsbergis turi vilą Šveicarijoje. Jam reikėjo priklijuoti etiketę, nors jis buvo ne tik Lietuvos, bet ir daugybės Sovietų Sąjungos kraštų nepriklausomybės kūrėjas. Jeigu nėjo kiečiausia pozicija tais laikais, užsispyrimas ir gebėjimas išlaikyti valdžią, nežinia, kuo čia viskas būtų baigęsi. Kai pradėjo byrėti visa sąjunga, komunistai nežinojo, ką daryti, tad neapykanta jam liejosi neišpasakyta. Bet aš jį pažįstu. Tai aukščiausios klasės intelektualas ir labai sąžiningas žmogus. Landsbergis krislo svetimo nėra paėmęs, nesusikrovė turtų, nieko nepavogė ir neprivatizavo. Tai unikumas, tik niekas to nesupranta. Aišku, jis irgi turi trūkumų, kaip visi žmonės. Tai tarsi vienišas vilkas: nelabai tariasi su kitais, nemėgsta, kai jam priekaištauja. Iš vienos pusės, kompromisų žmogus, iš kitos, aplinkiniams atrodo esantis aukščiau, o tai visus blogai veikia. Iš to atsiranda tam tikras nuotolis, nepasitikėjimas, todėl labai daug gerų žmonių išėjo iš jo partijos. Bet jeigu šalia esantys jam pritaria, tada viskas gerai. Mano geras pažįstamas, vienas pirmųjų Švedijos diplomatų Lietuvoje yra prisipažinęs: „Tik su vienu politiku Lietuvoje galima

Pokalbiai su D onatu K a tku m i 111

bendrauti - su Landsbergiu“ Vėliau tai pakartojo buvęs Austrijos ambasadorius Florianas Haugas, toks keistas žmogus, pradėjęs Lietuvoje Vienos baliaus tradiciją. Prieš išvykdamas, po vienos vakarienės jis parvežė mane savo mašina prie namų, gana ilgai su juo kalbėjomės. Tada jis pakartojo lygiai tą patį: „Yra pas jus vienas tikras lietuvių politikas, o su visais kitais neįmanoma susikalbėti. Jie vieną kartą sako vienaip, kitą - kitaip, visą laiką suka į šoną arba lenda į užpakalį, tik nežinia dėl ko, visi turi papildomų asmeninių interesų.“ Užsieniečiai nesupranta, kas pas mus per žmonės. Nes daugelis jų sovietai, neturintys nepriklausomos dvasios, prisitaikėliai, karjeristai, galintys šimtą kartų pakeisti nuomonę. Ir visi slidūs tarsi kokie plaukikai. Žinot, anuomet pažinojau visus. { pirmąjį Seimą dar susirinko kažkiek inteligentijos, bet paskui pradėjo lįsti beraščiai, vagys, nesąžiningi žmonės. Ten pilna idiotų, ypač dabar, kurie nieko nesupranta. Kokie jūsų su V.Landsbergiu asmeniniai santykiai? Labai geri. Niekada su juo politiškai nediskutavome, tiesiog žaviuosi tuo, ką jis rašo, - tai aukščiausio lygio produktai. Mes abu esame muzikologai, kaimynai. Kai įstojau į Kompozitorių sąjungą, jis buvo muzikologų sekcijos pirmininkas, visi sukomės viename rate, organizuodavome posėdžius, konferencijas. Jis tikrai labai profesionalus. Esame tiesiog geri prieteliai. Nors aš toks savotiškas, kartais ateidavau girtas pas jį naktį, basas per sniegą. Bet visada su juo ir Gražina mielai bendraujame. Man baisu, kad jis, kaip muzikologas, dabartinėje Lietuvoje visiškai neįvertintas. Esą todėl, kad politikas, Landsbergio kandidatūra į Nacionalinę premiją jau dukart atmesta. Nors bet koks profesionalus muzikas patvirtins, kad tai vienas didžiausių ir intelektualiausių mūsų muzikologų. Vien už M.K.Čiurlionio monografiją nusipelno aukščiausio apdovanojimo, o juk parašė daugybę rimčiausių tyrinėjimų, be kurių neįsivaizduojama lietuvių muzikos mintis.

Lietuva išėjo iš mados 112

V ie n tu rtė lis

Telšių te a tre p o s p e k ta k lio „Ž m o g ž u d ž io d uktė". Kazim iera P a rutaitė - k e tv irta iš dešinės

Su g e riausiu d ra u g u

Rim tas d a rže lio a u k lė tin is su lazda, ku ri d a b a r p ro fe s o riu i vos virš ke lių

Pirm asis nuosavas tra n s p o rta s ir m ylim a s b e n d ra ke le ivis

Š ilti ir ja u k ū s triu š io ka ilin ia i

Vaikų n a m ų sode a n t m y lim o m e d in io a rk liu k o

M am a m ė g d a v o s ū n ų p u o š ti jū r in in k o u n ifo rm a

M uzikos m o kyklo s m o ksle ivis šalia jo s p a sta to Ita lijo s g a tvė je

Puikiai n usiteikęs s e p tin to k a s

Trys dra u g a i: Katkus, K o n trim a s ir A n d re je va s

N u o tra u k o je m o k y k lo s b a ig im o p ro g a būsim asis a ltin in k a s b a n d o p risišlie ti p rie b endraklasės V io le to s M ika ila itė s

P a m o k a

K a u n o

d e š i m t m e t ė j e

m u z i k o s

m o k y k lo j e

C he m ijo s egzam inas. Rim tas veidas ir už p o p ie ria u s la p o paslėpta špargalė

Išleistuvės m o k y k lo je su klasės a u k lė to ja R upšlaukiene. D onatas - a n tro je e ilė je antras iš kairės

P askutinė vasara su bendraklasiais. O akys ta ip ir lim p a p rie a kin iu s n u g v e lb u s io s m o kyklo s laikų m eilės Hanos N avickaitės

A rūnas D irvanauskas, N avickaitė, K atkus ir D u n d u lis, nors k itie m s - m o k y to ja s Paberžis

A b itu rie n ta s

Su m am a Kazim iera K atkiene

Kai jū ra b u v o b e v e ik lig i ke lių

Laim os ir D o n a to v e s tu v ių liu d in in k a is ta p o p s ic h o lo g ė Eglė R im ku tė ir m u ziko lo g a s Jonas Bruveris

Jaunosios skryb ė la itė s u m o d e liu o ta pagal naujausią m adą

Su žm o n a V e n g rijo je 1969 m e ta is p e r B a rto ko fe stiva lį

Su p irm a g im iu Lau ryn u

Tik Nacionalinės premijų komitetas nesugeba jų nei suprasti, nei įvertinti. Jau norėjosi užmiršti tą dešimtmetį po nepriklausomybės paskelbimo, kai į šį žmogų buvo spjaudoma kasdien. Bet, pasirodo, iš komunistų ir kagėbistų atėjusi neapykanta toli gražu neišblėsusi. Bent jau anksčiau garsiai pareiškę, kad yra už Landsbergį, rizikuodavo būti apšaukti megztosiomis beretėmis. Tarp tų, kurie jį rėmė, sukiojosi keletas agresyvių moteriškių, kurių viena kartą Česlovui Juršėnui sudaužė akinius. Bet tokia yra prastuomenė. O vadinamąjį juodąj\piarą skleidžia labai daug žmonių, kad tik Landsbergį sukompromituotų, paskleistų kiek galima daugiau gandų. Ir dirbama buvo profesionaliai, ne juokais - vyko tikras karas. Kadangi lietuviai labai tamsūs, priimdavo viską nemąstydami. Mes, kaip ir visi kiti iš buvusios Sovietų Sąjungos, turime sovietinę liaudį. Esu kadaise parašęs straipsnį apie tai, kiek Lietuvoje yra lietuvių tautų. Vieni - paprasti lietuviai: tylūs, kuklūs, darbštūs, niekur nelendantys, mėgstantys liaudies dainas, Lietuvą, jos praeitį ir gamtą, tos meilės niekur neafišuojantys, bet dėl jos besiaukojantys. Tai tylieji patriotai. Kiti - tikri sovietiniai piliečiai: visiškai demoralizuoti, kuriems viskas blogai, pavydūs ir visiškai be iniciatyvos. Jiems vis kas nors ką nors turi duoti. Dar yra senieji emigrantai su visiškai kitokia kultūra. Visos šitos grupės neturi nieko bendra, nesusikalba. Galbūt dabar atsiranda nauja karta, nebeturinti sovietinių šaknų, nebesuprantanti, kokia tuo metu buvo Lietuva. Leidžiami prisiminimai apie tremtį - vienas dalykas, bet niekur nerašoma apie čia egzistavusią elgsenos ideologiją, tą visišką amoralumą. Ir šitie dalykai turi tam tikrą tąsą. Aplink matau labai daug jaunų amoralių politikų. Nekvailų, turinčių vadybininkų gabumų, bet visiškai be moralės. Jų galvos - tai tarsi didžiulės piniginės ir nieko daugiau. O Lietuvos katalikų bažnyčia? Turėjome kunigų šviesuolių, kurie priešinosi režimui, leido „Katalikų kroniką“, tačiau visa Katalikų

Pokalbiai su D onatu K atkum i

113

bažnyčia, kai jau galėjo reikštis, pasirodė esanti itin konservatyvi ir nelanksti. Dabar Bažnyčiai kyla naujų iššūkių, ji susiduria su informacijos gausa, todėl turėtų būti labai kūrybinga, matyti ne tik lietuvišką tradiciją, bet ir kurti naują lietuviškos Katalikų bažnyčios įvaizdį. Tai anuomet tikėjimas tapdavo tarsi pasipriešinimu sistemai stipriu ir natūraliu motyvu. Tačiau bažnyčiose ir dabar pilna jaunų žmonių. Gali būti. Bet, man atrodo, jei ir toliau Bažnyčios politika nesikeis, tai bus laikinas reiškinys. Nors nieko negaliu sakyti: mano vyresnysis sūnus - praktikuojantis katalikas, kiekvieną sekmadienį išklauso mišias, vaikai auklėjami katalikiškai, šeimos moralė irgi atitinka visus krikščioniškus kriterijus. Jaunesnysis nepraktikuoja, jis tiesiog kitoks žmogus. Nepasakyčiau, kad kuo nors blogesnis - tiesiog kitoks. O koks jūsų paties santykis su Bažnyčia ir apskritai tikėjimu? Tradicine šio žodžio prasme esu netikintis. Netikiu pomirtiniu gyvenimu ir tai daro mane laisvą. Bet suprantu nežinomybę, tai, kas už žmonijos, mano patirties ribų. Kvaila manyti, kad dabartis tai pasaulio ir žinojimo pabaiga, kad nebus naujo žinojimo ir dar platesnio pasaulio. Tikiu transcendencija, amžinybe, vis dar tikiu žmogaus protu, bet nesuteikiu jam visuotinumo požymių. Bet kartu esu katalikas. Krikščioniškos kultūros tradicijos gynėjas. Tai sąmoningumas. Jūsų mama buvo pamaldi... Taip, bet tas automatiškai nepersiduoda. Nors esu ir krikštytas, ir Pirmąją Komuniją priėmęs, ir dirmavotas. Bažnyčioje sovietų laikais nesituokėme, nes Laima tada grįžo iš Leningrado trijų dienų spalio švenčių atostogų. Be to, reikėjo ieškoti bažnyčios, kuri neišduotų. Bet vėliau vis tiek labai juokingai apsiženijom. Šalia mūsų gyveno profesorius Juozas Antanavičius, dabar Muzikos ir teatro akademijos prorektorius, geras mano bičiulis.

Lietuva išėjo iš mados 114

Prieš kokį dešimtmetį jis staiga paskambina ir sako: „Donatai, ateik pas mane, mes tuokiamės, reikia liudininkų." Galvoju - kas čia dabar? Nueinam su Laima, žiūrim - stalas padengtas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pakviestas, stula pasipuošęs. Taip juos ir sutuokė. O tada atsisuka į mus ir klausia: „O jūs - ženoti bažnyčioje?" Sakome, kad ne. „Tuoj pat apsiženysit\“ Žvilgt į Laimą: „Tik ne su kelnėmis - eik persirengti." Ji nuėjo, persirengė, o tada po daug daug metų mus sutuokė. Savotiškas tas mūsų gyvenimas, bet ir sovietiniais laikais jautėmės visiškai neblogai, intelektualinis vyksmas buvo visiškai laisvas. Vienintelis trūkumas, kad neturėjome literatūros. Slapta skaitydavome nepriklausomos Lietuvos laikų leidinius. Dar ir šiandien turiu „Naująją Romuvą“, Antano Maceinos veikalų. Kai sovietų laikais su kvartetu koncertavome Vokietijoje, Miunsterio festivalyje, gyvenau kelias dienas pas žmonos pusseseres Daną, Irą ir jų mamą, fantastišką kulinarę. Jos man ir sako: „Maceina mūsų kaimynas, gyvena čia pat, už kampo, kitoje gatvėje.“ Susiskambino, o aš ir nudrožiau pas jį. Keistas susitikimas. Jam rūpėjo, kad papasakočiau apie jo sūnų pianistą, apie Lietuvą. Aprodė savo biblioteką, ten pamačiau daug marksistinių knygų, mat Miunsterio universitete jis dėstė marksizmą. Didžiausia dovana man tapo naujutėlaitis, tik ką išleistas jo knygos „Filosofijos esmė ir prasmė" egzempliorius, kuriame įrašė dedikaciją. Nuostabi lietuviška filosofijos kalba, su kokia neteko anksčiau susidurti, nors savo bibliotekoje ir turėjau jo prieš karą išleistą darbą „Socialinis teisingumas“. Atmenu, kad didžiausią įspūdį padarė vienas knygos skyrius „Filosofija ir lietuvių kalba“. Daug jo terminijos pasklido tarp mūsų filosofų. Kai tik pamatau kokioje knygoje žodį „įžvalga", tuoj prisimenu Maceiną. Grįžęs iškart paleidau knygą per rankas ir iki šiol neatgavau. Visiems darė įspūdį dedikacija. Rizikavau, bet niekas neišdavė, matyt, skaitė padorūs žmonės. Žodžiu, neįkliuvau. Su Maceina nutiko geras šposas, puikiai nusakantis ano meto

Pokalbiai su D onatu K atkum i

115

atmosferą. Tada kaip aistringas rūkalius cigaretes laikydavau viršutinėje marškinių kišenėje. Kadangi vilkėjau tokį geltoną megztinį, mano cigarečių pakelis pailgu kvadratu pūpsojo po juo aptemptas. Kol kalbėjomės, ragavau vaišes, kurias patiekė keista, tyli, paniurusi šeimininkė. Ji suniurnėjo, kad pas juos nerūkoma, jutau kažkokią keistą įtampą. Labai norėjau rūkyti, tad kai tik atsisveikinome, nieko nelaukdamas tarpduryje ištraukiau tą pakelį iš marškinių ir įsikišau į burną cigaretę. Staiga matau: Maceinos veidas nušvito, pats tarsi atsipalaidavo ir netikėtai, nors jau kelis kartus ceremoningai atsisveikinome, vėl ėmė kviesti vidun: „Kai parūkysite, gal dar pasikalbėtume?“ Gaila, bet negrįžau, kažkaip pasidarė nepatogu. Paskiau su žmonos pusseserėmis gerai pasijuokėme: matai, manė, kad turiu magnetofoną ir viską įrašinėju. Laima paskui irgi susitiko su Maceina, šiltai, atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėjo. Ar tais laikais nebijodavote garsiai diskutuoti viešai; kad kas nors įskųs, praneš? Kai kas atrodydavo keista. Sakysim, „Neringoje“, kur sklandė antitarybiniai anekdotai, vykdavo tokie ginčai ir diskusijos, viskas buvo apkaišiota mikrofonais. Kartą sovietų laikais ją uždarė dėl profilaktinio remonto. Petras Vyšniauskas, kuris ten grodavo, kaip tik atėjo pasiimti palikto saksofono. Kadangi ten dirbo, budėtojas jį ir praleido. Pasuka į didžiąją salę, žiūri, kad visi stalai išvartyti ir pilna iš visur kyšančių vielų. Netgi centriniuose staliukuose, kur, atrodo, jau nieko neturėtų būti, - ir ten išlindusios. Tai po to karto, kai susėsdavome, pabelsdavome į stalą, pasilenkdavome ir garsiai sakydavome: „įjunkite mikrofoną - tuoj bus antitarybinis anekdotas.“ Ir nieko? Dėl to niekas regimai nenukentėjo, o gal nesiskundė. Matyt, saugumiečiams tiesiog reikėjo informacijos. Imtis kokių nors priemonių? Negi visą „Neringą“ susodins? O ten visada būdavo

Lietuva išėjo iš mados 116

sausakimša, žmonės nuolat keisdavosi, diskutuodavo. Nors gal ir ne apie viską kalbėdavome. „Neringoje“, grįžęs iš lagerio, kavutę gerdavo Domas Cesevičius, paskutinis Tautininkų partijos pirmininkas. Kaip ir dvigubas agentas Jonas Deksnys, išdavęs partizaną Juozą Lukšą-Daumantą. Rinkdavosi labai įdomi kompanija. Tarp rašytojų, dailininkų vykdavo intelektualūs ginčai, visokių įdomybių pripasakodavo vienas ryškiausių literatūros istorikų Julius Butėnas, mėgdavęs ten lankytis, Bronys Savukynas. Ryškiausios figūros buvo laisvamanis chemijos profesorius Kazys Daukšas, pianistas Vytautas Skripkus, poetas ir vertėjas Aleksys Churginas, čia nuolat galėdavai sutikti „Neringos“ interjero kūrėjus brolius Algimantą ir Vytautą Nasvyčius, dailininkus Kazimierą Valaitį, Stasį Krasauską ir taip toliau - visų išvardyti neįmanoma. Kartą mačiau net KGB veikėją, LTSR rašytoją Aleksandrą GudaitįGuzevičių, bevalgantį su ponia, ir net Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotoją Juozą Baltušį, kuris tąsyk pagėrę kaip reikiant. O paskui, sako, gavo CK į kailį, nes pagal rangą negalėjo lankytis „Neringoje“ neoficialiai. Pradėjau ten vaikščioti tik įstojęs į konservatoriją. Ir dabar nueinu, bet jau rečiau. Anksčiau, būdavo, kiekvieną dieną užsuki pavalgyti. Ateini, pilna pažįstamų, maloni aplinka, pažįstamos padavėjos. Visada randi, prie ko galėtum prisėsti, pasikalbėti. Bet nauji savininkai visus išvaikė, tradicijas sugriovė. Restoranas gal iki šiol klestėtų, bet to, ką sunaikinai, dirbtinai atkurti nebeįmanoma. Tiesa, kažkas bandoma išsaugoti. Švenčiant „Neringos“ penkiasdešimtmetį ir aš ten pasisukiojau. Nustebau, kad sukviesti žmonės, kurių niekada tame restorane nemačiau. Matyt, dabar svarbūs. Tais laikais, kad patektų į „Neringą“, svetimi paprastai atsistodavo į eilę, o mus pažinojo. Durininkui sakydavome: „Man vieta jau užimta.“ Ir visada rasdavome šalia ko prisiglausti kur nors ant kėdės krašto. „Neringa“ tais laikais buvo labai įdomi.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

117

Ne visi prisimena, kad sovietiniais metais prie restoranų eilės stovėdavo... Suprantu, kad jaunimas daug ko nežino, bet kad ir tais laikais gyvenusius žmones apėmusi absoliuti amnezija. Aš neprisimenu tik kai kurių vardų, o kiti išvis nieko. Mano, kad nueidavo į krautuvę ir nusipirkdavo, ko reikėdavo. Vis kartoja: „Kaip tada buvo gerai.“ Aišku, nei parduotuvės, nei restoranai nėra rodiklis. Bet, prisimenu, kai leido turėti kolektyvinį sodą, visi augindavo daržoves maistui ir niekas neželdindavo vejų. Neturėdavome tiek pinigų, kad dar ir daržovių pirktume - viską darydavome patys. Rinkdavome grybus, uogas, Laima rudenį virdavo uogienes, konservuodavo. Aišku, iš kitos pusės, visai gerai turėti namuose ruoštų produktų. Nueini pas ką nors, gauni paragauti vis kitokių. O dabar visi tokius pačius perka parduotuvėse - jokios įvairovės. Nors, kai pagalvoji, maitinomės švariais, ekologiškais produktais. Svajonė... Krautuvės neatspindėjo paties svarbiausio dalyko: Lietuvoje mes dar palyginti labai gerai gyvenome. Visada galėdavome nusipirkti šlapios „Tarybinės“ dešros, ne taip, kaip Maskvoje, kur tik retkarčiais jos išmesdavo, turėdavai stovėti eilėje, kad gautum. Kartais mūsų parduotuvėse net rūkytos dešros pasitaikydavo, bet mes viską pirkdavome iš žmonių. Druskininkuose pažinojome šeimą, kuri jas mokėjo labai skaniai išrūkyti. O štai įdomesnę knygą gauti būdavo labai sunku. Knygynai naujiems leidiniams vitrinoje skirdavo kokias penkias lentynėles eidavome pasižiūrėti, kas naujo pasirodė. Kadangi daug knygų neleisdavo, žmonės visas greitai išpirkdavo ir, kas juokingiausia, skaitydavo. Poeziją - taip pat. Užsieniečiai negalėdavo patikėti, kad pas mus poezijos knygos leidžiamos penkiolikos tūkstančių egzempliorių tiražu. Važiuodami į rajonus koncertuoti, pirmiausia užsukdavome į knygyną. Mažuose miesteliuose dažniau galėdavome rasti naujų knygų, kurių vietos inteligentai neišpirkdavo. Žmonės visur gyveno, net ir lageriuose. Kartais netgi juokdavosi. O pas mus, kur viską griežtai tvarkydavo Komunistų partijos Centro

Lietuva išėjo iš mados 118

komitetas, buvo žvėriška hierarchija. Lietuvos CK sekretorius, aukščiausiasis asmuo, negalėjo bendrauti ir draugauti su skyriaus vedėju. Per uždarus posėdžius susiskambindami spręsdavo, kurį galima ištraukti, kad padarytų karjerą. Ir visi kietai laikydavosi daugybės visokių nerašytų įstatymų. Apie tai jums galėtų papasakoti garsusis diplomatas Justas Vincas Paleckis - kaip jis čia tvarkydavosi. Jis diplomatu dirbo ir sovietiniais laikais - Šveicarijoje. Įsivaizduokite, ką reiškė tuomet eiti tokias pareigas. Pamenu, kaip jis Centro komitete nagrinėjo mano straipsnį apie Vytautą Bacevičių, Amerikos lietuvių kompozitorių. Aiškino, kokių ideologinių klaidų padariau, liepė taisyti - neužmiršiu, kaip tada mane mokė partinių tiesų. Pažinojau ir papunį - senelį Justą Paleckį, buvusį LTSR Auksčiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką. Jis ateidavo į mūsų koncertus, po kurių kartais buvo rengiamos vakarienės. Susėsdavome visi, jis daug pasakodavo, atrodydavo toks geras, toks demokratiškas... Ir Antanas Sniečkus mūsų koncertuose lankydavosi. Tą tvarką gerai išmanė, bet gal jau neprisimena ir Algirdas Brazauskas, ir Gediminas Kirkilas, ir Česlovas Juršėnas, ir Lionginas Šepetys. Galėtų papasakoti apie gerą nomenklatūros gyvenimą su pirtelėmis, medžioklėmis, specialiomis parduotuvėmis, valdiškais automobiliais... Geri buvo laikai. Ar pats buvote komjaunuolis, pionierius, spaliukas? Taip. Kitose mokyklose klausdavo, nori ar ne, bet ne pas mus. Surinko visus, išrikiavo ir paskelbė, kad dabar tapsime pionieriais. Užrišo raudonus kaklaraiščius, privalėjome juos ryšėti. Su komjaunimu - tas pats. Visi turėjo parašyti pareiškimus, tada nuvedė į Kauno komjaunimo komitetą, ten mums įteikė komjaunimo bilietus. Gal jeigu būčiau sakęs „ne", viskas būtų buvę kitaip, bet nepamaniau, kad galiu. Net nesupratau, kodėl turėčiau, nes tada nesijautėme blatni, atrodė, kad taip turi būti, toks gyvenimas su dėde Stalinu ir mylimu Chruščiovu. Laikraščiai visi vienodi ir rašydavo tą patį. Tik sporto rungtynių rezultatų nemeluodavo.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

119

O kaip su Komunistų partija? Norėjau įstoti dėl visiškai korupcinių sumetimų. Kai ruošėmės Lježo konkursui, ne vienas man kartojo: „Gerai pagalvok - tavęs neišleis vien dėl ilgo liežuvio, nes tiek esi prisidirbęs... Stok į Komunistų partiją, bus lengviau.“ Konservatorijoje partinės organizacijos sekretoriumi dirbo pianistas Kęstutis Grybauskas jis ir dabar groja, dėsto Muzikos akademijoje, profesorius. Nuėjau pas jį ir pareiškiau, kad norėčiau stoti į Komunistų partiją. Maniau, apsidžiaugs, sakys „o, kaip gerai!“, bet jis tik sumurmėjo: „Nu jo, aha. Tu palauk, turiu viską sužinoti.“ Po kokių kelių savaičių susitinku jį koridoriuje, pakviečia mane tyliai, užsidarome klasėje su dvigubomis durimis. Tada sako: „Tavęs nepriims.“ Klausiu: kodėl? „Išsiaiškinau. Jeigu parašysi pareiškimą, būsi svarstomas, bet nepriims. Ir jeigu tai padarys oficialiai, reikš tą patį, kaip būti išmestam iš partijos - turėsi dėmę. O jeigu neparašai prašymo, toks nepartinis ir triniesi.“ Tuo mano komunistinė karjera ir baigėsi. Aišku, visi supratome, kad leidimo nedavė KGB. Kodėl, kaip manote? Mano ilgas liežuvis ir atrodžiau toks neaiškus, be tėvo - nežinia, kur jis. Mama net saugumui to neišdavė. Apie ano meto atmosferą galiu pasakyti: visi bijojo. Partiniai, nepartiniai, sekretoriai, valdininkai visi. Ir nedrįsdavo prasižioti. Ot, kur buvo sistema! Aišku, atsirasdavo ypač politiškai apsisprendusių žmonių, bet jie iškart pasirašydavo nuosprendį: į kalėjimą tuoj pat įkišdavo, rasdavo būdų prisikabinti. Todėl žinodavai, kad jeigu per komjaunimo susirinkimą tau liepia ką nors pasakyti, tai ir sakai: „Aha, mes turime...“ Įsitvirtino visiškas dviveidiškumas. Įsivaizduokite, ką nors veikiame, staiga pasirodo komjaunimo sekretorius. „Vyrai, ką jūs čia darote?“ - „Mes svarstome partijos nutarimus.“ Ir, suprantate, šitas dviveidiškumas buvo visiškai legalizuotas, nesisiejo su jokia morale. Kitaip gyventi atrodė neįmanoma. Visi taip elgėsi. Iš kitos pusės,

Lietuva išėjo iš mados 120

kai kurie komunistų ministrai slapta švęsdavo Kalėdas, Velykas, dažydavo margučius. Draugavau su pianiste Aušra Banaityte, kuri mokėsi kursu žemiau. Jos tėvas - kultūros ministras Juozas Banaitis, mama - garsi aktorė Kazimiera Kymantaitė. Jų šeima bičiuliavosi su ilgamečiu Lietuvos KGB vadovu Alfonsu Randakevičiumi. Visus antitarybinius anekdotus, kuriuos tuo metu mokėjau, išgirdau iš Kymantaitės ir Banaitytės. Banaičiai pagerdavo su Randakevičiumi, o jis, pats KGB vadas, kurio visi bijojo, nedidelėje draugijoje pasakodavo antisovietinius anekdotus. Tikras disidentas. Gal prisimenate bent vieną? Masę. Sovietijoje vis atsirasdavo tokių piliečių, kurie per visus susirinkimus pasakodavo, kaip matė Leniną. Buvęs Komisarų tarybos pirmininkas, vėliau tapęs švietimo ministru, Mečys Gedvilas irgi prisimindavo: „Einu gatvė Peterburge, pėnki kareiviai stovi, o kažkoks mažiukas balkone rėkia. Sustoju, klausiu, kas toks. Sako: „Čia Leninas!“ O dabar anekdotas iš tos serijos. Vienas iš tų klaikiai raudonų senukų pasakoja: „Tai įvyko septynioliktaisiais metais Smolnyje. Nuėjau į tualetą, myžu. Staiga atsidaro durys ir įeina Jis: ta pati kakta, ta pati barzdelė! Jis irgi ėmė myžti. Ir tai darė taip nuostabiai paprastai, žmogiškai ir tuo pat metu - taip genialiai!“ Daugybę panašių anekdotų pasakodavome. O apie Brežnevą kiek! Mes gi visi mokėjome kalbėti jo maniera. Dabar neturime tiek aktualių anekdotų, kiek tada mokėdavome. Dauguma jų, rodos, pagaudavo pačią esmę, tą visą aplink tvyrančią demagogiją. Geras politinis anekdotas gimsta tada, kai kitaip neįmanoma išsisakyti ir tenka ieškoti tam tikrų formų. Nors dabar vėl pasigirsta, Rusijoje kyla nauja anekdotų apie Vladimirą Putiną banga. Baimė yra neįtikėtinas dalykas. Kvartetui laimėjus Lježe nuskambėjo gandas, kad pasiprašė-

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

121

te politinio prieglobsčio. O iš tikrųjų niekada negalvojote emigruoti? Ne. Esu lietuvis, man tėvynė svarbi ir manau, kad turiu būti su ja. Nei tada, nei dabar nekilo minčių kur nors išvažiuoti. Nors, atvirai pasakius, nepriklausomybės pradžioje, kokiais 1996 metais, laimėjau konkursą į Kopenhagos konservatorijos profesoriaus vietą. Padaviau pareiškimą, gavau kvietimą, mane įtraukė į sąrašus - liko nuvažiuoti, bet pamaniau: „Gal aš durnas, kad viską palikčiau?“ Laikausi paprasto principo: jeigu siekiame, kad būtų Lietuva, patys turime ją sukurti. O dažniausiai žmonės tėvynei nieko nenori daryti - tik gauti. Išvažiuoja į kitus kraštus, kur viską sukūrė kažkas kitas. Niekas turbūt nesigilina, kiek vokiečiai dirbo po karo. Jie arė kruvinai ir niekas niekur nebėgo - statė Vokietiją. O mes statyti Lietuvos nenorime. Kai žmonės nori, bet ką padaro. Kaip sovietiniais laikais gyveno kompozitoriai? Geriau nei dabar? O taip - tai buvo privilegijuotas sluoksnis, ideologinio fronto darbuotojai. Tačiau teko taikytis prie sistemos, negalėjai kurti to, ką nori. Niekada neužmiršiu, kaip pjaudavo Bronių Kutavičių. Kartą sėdime kavinėje, vienas jo kolega sako: „Klausyk, Broniau, mums taip sunku tave apginti. Esi puikus kompozitorius. Parašyk dainų ciklą pagal Eduardo Mieželaičio žodžius - visiems bus lengviau.“ O jis užsispyrė - nerašys, ir viskas. Gerai, kad Laurušas mokėjo su tais cėkašnikais kalbėtis, daug dėl kolegų padarydavo. Tad ir Kutavičiui galiausiai davė nusipelniusio meno veikėjo vardą. Tai reiškė, kad jis tapo saugus, jo kūrinius Kultūros ministerija privalėdavo įsigyti. Menininkus pirkdavo labai primityviai. Statė namus, įrengdavo poilsio vilas, mokėdavo pensijas. Stalinas labai vertino kultūros propagandą, nes buvo nekvailas. Suprato, kad jeigu nori visiškai pavergti žmogų, turi tai daryti per emocijas, per meną, nes laikraščio straipsnis emocijų nesukelia. Jis pats garsėjo kaip didelis kultūros vartotojas, domėjosi klasikiniu baletu, opera. Tačiau

Lietuva išėjo iš mados 122

kūrėjai, nepriklausantys kūrėjų sąjungoms, negaudavo nieko. Tokia buvo sovietinė sistema. Nors sovietijoje viską absoliučiai reglamentuodavo ir griežtai versdavo laikytis taisyklių, vietos bardakui atsirasdavo va šitiek. {Brūkšteli per kaklą.) Vyksta Kompozitorių sąjungoje partijos susitikimas su meninin­ kais. Suvarė visų kūrybinių sąjungų atstovus. Architektai, dailininkai, muzikai - pilna salė. Kompozitorių sąjungos valdybos nariui Juozui Gaudrimui, oficialiam cenzoriui, muzikologui, patikėjo skaityti pranešimą. „Draugai, - girdisi iš tribūnos, - ...partijos nutarimai... Respublikos meninė visuomenė turi prisiimti įsipareigojimus...“ Prezidiume sėdi Lionginas Šepetys, kiti CK darbuotojai. Bekalbėda­ mas Gaudrimas padaro pauzę ir staiga salėje pasigirsta garsus knarkimas. Žiūrime, architektas Vytautas Čekanauskas miega ant kėdės. O jam nieko negali pasakyti, nes jis yra Lenino premijos laureatas, stovintis ant aukščiausios ideologinės pakopos. Jam buvo nusiknarkt į tą visą ideologiją. Taip atrodė visuomenė, kurios kūrėjus mecenavo valstybė, nes tada suprato, kad menininkus reikia remti. O dabar pas mus to nesuvokia. Žurnalistas Kęstutis Girnius rašo laikraščiuose, kad Lietuvoje išvis reikėtų meno nefinansuoti, sukurti mecenavimo sistemą kaip Amerikoje. Bet kodėl jis nesiūlo tokio kultūrinio modelio, koks yra Danijoje arba Suomijoje? Taip, Amerika - viena turtingiausių šalių, joje daugiau nei trys šimtai milijonų gyventojų, bet nė vienas orkestras ar koks nors operos teatras iš komercijos neišsilaiko. Ten mecenavimo sistema veikia, remti kultūrą yra kiekvienos firmos ar asmens prestižo reikalas ir didžiulė garbė. O pas mus prestižo reikalas yra niekam nieko neduoti. Dabartinė Kompozitorių sąjunga iki šiol gina ir globoja savo narius? Viskas keičiasi. Mūsų profesinė organizacija po truputį tampa tam tikru reliktu, nors senesni nariai vis dar įsitikinę, kad ji turi atlikti ir kūrybines, ir profsąjungos funkcijas, vadovauti muzikiniam Lietuvos

Pokalbiai su D onatu K atkum i

123

gyvenimui, nurodyti Vyriausybei. Jie vis dar sėdi bunkeryje ir nežino, kad karas jau baigėsi. Tačiau sąjunga vis dar vienija bendruomenę, turinčią panašių profesinių interesų. Kartais svarbu tiesiog susirinkti ir pasikalbėti su kolegomis, kurie vienas kitą supranta. Šiaip panašios draugijos veikia visame pasaulyje, nes pirmiausia jos susijusios su muzikos sklaida. Mes irgi turime muzikos informacijos centrą, kuriame renkama praktiškai viskas, kas pas mus sukuriama, spausdinamos gaidos, leidžiamas laikraštis, siunčiama informacija į kitas šalis. Sąjunga rengia kompozitorių kūrinių perklausas, koncertus, rūpinasi mirusių kūrėjų atminimo išsaugojimo. Kas daugiau tai darytų? Giminės, artimieji? O jeigu jų nėra? Juk turi būti išlaikytas kultūrinis atminimas. Aišku, galbūt mums jau nebeįdomi mūsų kompozitorių kūryba, tegul eina jie visi „k nėpTOBon 6a6yuiKn“28, bet kol kas toji organizacija palaiko tradiciją. Nors kaip vis dažniau sakau, Lietuva išėjo iš mados. Niekam nebereikia nei lietuvių kompozitorių, nei rašytojų. Užsukite į knygy­ ną - viskas leidžiama lietuviškai, pilna verstinės puikiausios literatūros. Tai kam rinktis mūsų autoriaus knygą ir ją skaityti? Viskas, tas poreikis vis labiau nyksta. Nebeturime savo nacionalumo, išskirtinumo. Ir tai milžiniška problema, nes kyla klausimas, ar išlaikėme identitetą. Galbūt jau seniai esame kinai, tik to dar nežinome. Todėl visiems sakau: mokykitės kiniškai, nes globalizacijos procesas vyksta. Violeta Urmana dainuoja itališkas operas „Metropolitan“ scenoje, o mes sakome: „Čia mūsų identitetas.“ Labai juokingai atrodo. Mūsų valstybei kultūra apskritai yra paskutinėje vietoje. Tad jeigu nesiginsime, taip viskas ir liks. Kodėl būdamas toks aktyvistas netapote Kompozitorių sąjungos pirmininku? Nenoriu. Gal ir galėjau, bet dabar ten sudėtinga situacija, pinigų trūksta. O anksčiau tai buvo nomenklatūrinė vieta. Pirmininką atrinkdavo Komunistų partijos Centro komitetas, patikrindavo, kas jis

Lietuva išėjo iš mados 124

per vienas, - juk jam užkraudavo didžiulę atsakomybę ir rūpestį, kad lietuvių autorių kūryboje neatsirastų disidentizmo ir muzika atitiktų socialistinio realizmo principus. Kita vertus, vien dėl socialinių garantijų labai apsimokėjo tapti Kompozitorių sąjungos nariu. Mums, tarkim, pastatė namą, kitus aprūpino kotedžais. Tačiau ten virdavo ir aktyvi veikla. Po naujų kūrinių perklausų visada vykdavo kūrybinės diskusijos - būdavo labai įdomu, kai visi sakydavo, kas patiko, kas ne. Ir dabar galėčiau daug pasakoti apie kiekvieną kūrinį, parašytą pradedant kokiais 1960 metais, bet kadangi tie kūriniai plačiajai publikai nereikalingi, leiskite nieko apie juos nekalbėti. (Šypsosi.) Kaip šiais laikais gyvena jūsų kolegos kompozitoriai? Kaip kas. Kieno kūriniai atliekami užsienyje, tiems mokami neblogi autorių honorarai. Tik tokių kompozitorių Lietuvoje nedaug. O visiems kitiems striuka. Vieni dirba muzikos mokyklose, kiti gauna pensiją, kai kas net versle sukasi, kad galėtų apsirūpinti duona kasdiene, - mažai kas gyvena vien tik iš kūrybos. Kompozitoriaus darbas žvėriškai sudėtingas vien jau technine prasme, ypač jeigu imiesi didelės partitūros simfoniniam orkestrui. Jau nekalbant apie tai, kad viską reikia turėti galvoje. Tai nėra taip paprasta. Bet, tarkim, jauna kompozitorė Raminta Šerkšnytė dirba kaip pasiutusi, gauna nemažai užsakymų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, iš kurių, regis, gali pragyventi. Onutė Narbutaitė, man atrodo, irgi užsiima tik kūryba. Osvaldas Balakauskas jau pensininkas, bet tas daug metų rašo nuo ryto iki nakties su mažytėmis pertraukomis. Negalėčiau pavadinti jo fanatiku vien dėl to, kad tai didėlio intelekto žmogus. Bronius Kutavičius irgi pensininkas, bet iki šiol turi daug užsaky­ mų, jo kūriniai dažnai atliekami, kadangi jis vis dar reprezentuoja lietuvių muziką. Feliksas Bajoras taip pat verčiasi iš kūrybos. Ir sovietiniais laikais ne visi kompozitoriai gerai gyveno, kai kam už kūrybą Kultūros ministerija mokėdavo labai mažą atlyginimą.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

125

Kaip vertindavo, kiek kainuoja kūrinys? Pasitaikydavo, kad ir taktus skaičiuodavo, bet paprastai žiūrėdavo į žanrą: kamerinis, simfoninis ar opera. Kai Benjaminas Gorbulskis parašė pirmą lietuvišką operetę „Meilė ir skarda“, tais laikais gavo žvėriškus pinigus - keturiasdešimt tūkstančių rublių. Jis ir daugybės dainų autorius. Pamenu, kaip sakydavo: „Visa muzika jau sukurta, tik pinigai dar ne visi paimti.“ Tai ir semdavo juos, atvažiuodavo į „Neringą“ su virtine taksi. Oi, smagus buvo vyras. Vytautas Bložė pasakojo, kaip Gorbulskis girtas Klaipėdos viešbutyje norėjo iššokti pro langą, tai Bložė jį už kojos įtraukė atgal. Anksčiau vadinamieji estrados kompozitoriai, tokie kaip Teisutis Makačinas ar Algimantas Bražinskas, gaudavo užsakymų, kuriuos vėliau atlikdavo Lietuvos televizijos ir radijo komiteto estradinis orkestras arba ansamblis „Lietuva“. Už tai gal ir nelabai daug mokėjo, bet jie kažkaip sugebėjo verstis. Nors šiaip, jeigu kalbame apie uždarbius, būti kompozitoriumi menkas daiktas. Nebent esi labai geras, jau prasimušęs, kaip, tarkim, Anatolijus Šenderovas. Jis niekur kitur nedirba, rašo, turi daug užsakymų ir vis tiek dejuoja, kad mažai pinigų. Tik sovietų laikais Juozas Karosas, Palangoje pasistatęs namą, galėjo juokauti: „Šito namo stogas - tai mano Trečioji sonata smuikui.“ Iš kūrybos ir Eduardas Balsys, ir Julius Juzeliūnas, ir Balys Dvarionas pasistatė namus nuostabiose vietose. TSRS liaudies artistams ar Stalino premijos laureatams gerai mokėdavo. (Šypsosi.) Dabar dauguma kompozitorių į populiariąją muziką žvelgia iš aukšto, sako, kad ji prasta, o prasta turbūt todėl, kad jos nerašo profesionalūs kompozitoriai? Ne, taip visiškai nėra. Pirmiausia reikia suprasti žanro taisykles. Visa rimtoji muzika reikalauja dėmesio, ją būtina sekti, išgirsti, pasitelkti tam tikrą intelektualinę įtampą. Popsui visa tai svetima, nes jam būdingos trumpos, pasikartojančios formos. Tačiau sukurti gerą popsinę muziką profesionalumo neužtenka. Tiesiog reikia būti

Lietuva išėjo iš mados 126

talentingam ir jausti žanrą su visais jo reikalavimais. Kompozitorių sąjungos propaguojama muzika, apie kurią kalbame, kilusi iš Europos muzikos tradicijos, kurią vėliau perėmė visas pasaulis. Pagal jos nuostatą muzika privalo turėti kokią nors reikšmę, perduodamą per formų įvairovę. Visai kas kita - juodaodžių tradicija, kitaip tariant, amerikietiškas popsas, kuris pirmiausia atsirado kaip šokių muzika. Vieną kartą bandėme padaryti šokių muziką iš Balakausko kūrinių - mano sūnaus klasė šoko pagal juos, nes ten daug ritmo. Sakė, chebrai patiko, tik šiek tiek prailgo. Amerikietiškai tradicijai svarbus ritmas, kuris žmogų veikia ir fiziologiškai, ir psichologiškai. Aišku, šita muzika vystėsi, darėsi vis sudėtingesnė, atsirado daug talentingai parašytų kūrinių, pavyzdžiui, grupės „Beatles". Tad kalbant apie muziką egzistuoja dvi didžiulės, bet skirtingos sferos. Bet aš, kaip europietis, vis dėlto ginu Europos kultūrą, nukreiptą į žmogaus individualybės ugdymą. Juk kiekvienas tuos pačius kūrinius supranta skirtingai, tai priklauso nuo klausytojo koncentracijos, stebėjimo, įsigilinimo. O popsas skirtas miniai. Jis skatina bendrus bandos judesius ir leidžia susilieti su daugybe vienodai judančių žmonių. Vien dėl to gali pasijusti saugesnis, nebe toks vienišas. Europinė muzika iškelia individualizmą, opopsas skirtas masiniams išgyvenimams. To irgi labai reikia, ypač jaunimui; kai anksti traukiamasi iš tėvų globos, dažnas jaučiasi nesaugus, pradeda konfliktuoti su suaugusiaisiais, ima suvokti save kaip nepriklausomą asmenybę ir ieško grupių, su kuriomis galėtų susitapatinti. Tai jau ne tik kultūros, bet ir socialinės psichologijos tema. Kaip sakiau, aš labiau vertinu tai, kas susiję su individualybe, nes mes ir taip turime per daug bandos žmonių, mums trūksta savarankiškų, mąstančių, mokančių pasirinkti asmenybių. O kokiame nors šokių klube garsiai grojanti muzika iš galvos išmuša bet kokią mintį, nes kai tiek daug decibelų, mąstymo aparato nereikia. Tačiau kartais žmogui reikia ir atsipalaiduoti, kai nesinori apie nieką galvoti. Jeigu šita muzika tokios funkcijos neatliktų, ir jos pačios

Pokalbiai su D onatu K atkum i

12 7

nereikėtų - atsirastų kitokių formų. Taigi nieko nesakau - popso irgi reikia. Lietuva be muzikos ir dainų neįsivaizduojama. Pas mus net revoliucija buvo dainuojanti. Ir jūs, kaip aktyvus žmogus, turbūt negalėjote neįsitraukti į politinį to meto gyvenimų? Be abejo, priklausiau visokioms neformalioms grupėms. Vienai jų kokiais 1986-1987 metais Virgilijus Čepaitis, vėliau tapęs Nepriklausomybės Akto signataru, ruošdavo kiniškus pietus. Mums tai atrodė didžiausia atrakcija, kai jis paruošdavo ką nors neva pagal kinų tradiciją. Rinkdavomės jo namuose Liejyklos gatvėje, ateidavo filosofas Bronius Genzelis, dailininkas Rimtautas Gibavičius, poetas Marcelijus Martinaitis. Aišku, tada jau liežuvius paleisdavome kiek galėdami. Tuomet aplink tvyrojo labai slogi atmosfera. Maskvoje jau kažkas vyko, apie tai rašydavo laikraštis „AnTepaTypHaa ra3eTa“29, o čia Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus pareigas ėjo Ringaudas Songaila ir Lietuva atrodė tarsi nepajudinama tvirtovė. Gal tik 1988aisiais prasidėjo kažkoks kirbėjimas, bet iš pradžių padėtis atrodė be išeities. Visais laikais Lietuvoje inteligentai susirinkę apie daug ką pakalbėdavo, bet organizaciniams veiksmams ilgai nesiryžo. Kai 1988 birželį susikūrė iniciatyvinė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupė, tuo metu su kvartetu važiavome į gastroles Sibire. Grojome uždarame karinių gamyklų miestelyje, 300 kilometrų nuo Novosibirsko. Rusai mus sutiko kaip didvyrius - jiems irgi norėjosi didelių permainų. Užslaptintos gamyklos generalinis direktorius, kuris tame miestelyje jautėsi tarsi Dievas, kartodavo mums: „Aep>KMTecb, AMTOBijbi!“30 Skambėjo įspūdingai. Kai grįžome, Sąjūdis jau buvo prasidėjęs, tad galiausiai įsitraukiau į Vilniaus skyriaus tarybos, kuriai vadovavo Aloyzas Sakalas, veiklą, tiesa, šiek tiek panašėjusią į balaganą. Veikėme, kalbėjome labai daug, bet sprendimus priimdavo Sąjūdžio taryba. Mums patikėdavo daug

Lietuva išėjo iŠ mados 128

visokių smulkesnių reikaliukų. Pavyzdžiui, Sąjūdis sudarė komisiją, kuri turėjo ištirti, ar verta pasitikėti tuomečiu jo atstovu Vakaruose pasiskelbusiu Algiu Klimaičiu. Toje komisijoje buvau aš, Algirdas Saudargas ir Mečys Laurinkus. Kadangi Klimaitį nuo seno pažinojau, mane apklausė, kokių reikalų esame turėję. O su juo susipažinome dar Berlyno jaunimo festivalyje. Vėliau sužinojau, kad jis bendrauja su katalikų organizacijomis, leidžia laikraštį, palaiko ryšius su mūsų disidentais. Vėl jį sutikau, kai atsirado Sąjūdis. Klimaitis veikė labai aktyviai, dalyvavo Sąjūdžio suvažiavime. Esu lankęsis pas jį kokiais 1989 metais Hamburge, kur tada gyveno, - nakvojome su žmona. Aišku, politikavome susėdę. Tuo metu man viskas atrodė vienaip, jis kalbėjo kažkaip kitaip, bet mums pasirodė natūralu. Klimaitis labai artimai bendravo su Kazimira Prunskiene, vis tvarkydavo kažkokius reikalus... Kiek anksčiau, 1988 metais, Vilnius pasirašė draugystės sutartį su Zalcburgu ir ta proga į Austriją vyko didžiulė menininkų grupė iš Lietuvos: tas pats Gibavičius, Julius Juzeliūnas, Vytautas Laurušas, Bronius Kutavičius, ryšių su užsieniu draugijos atstovai, mūsų kvartetas - gal trisdešimt žmonių. Atvažiavome, Klimaitis mus pasitiko kaip katalikų judėjimo atstovas. Pasisvečiavę Zalcburge atvykome į Vieną. Ten Klimaitis dalį mūsų grupės, aktyvesnius sąjūdininkus, pakvietė susitikti su Čekijos disidentais, surengė šikamą vakarienę. Klimaičiu pasitikėjau, maniau, jis tikrai nori ką nors nuveikti. Taigi Sąjūdžio metais taip nieko dėl jo ir neišsiaiškinome, pasakiau komisijai, kad asmeniškai įtartinų faktų prieš jį neturiu. Pagrindinius kaltinimus Klimaičiui dėl bendradarbiavimo su KGB, man regis, iškniso Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas. Tuomet nuo tos jo kraštutinės dešiniosios organizacijos Sąjūdis norėjo atsiriboti. Iš kitos pusės, ji atliko didelį vaidmenį, nes vien dėl jos sovietams pats Sąjūdis neatrodė toks radikalus. Kai kilo įtampa naujojoje Lietuvos Vyriausybėje, pradėjo rastis visokių partijų ir vadinamoji pseudodemokratija. Ypač sustiprėjo

Pokalbiai su D onatu K atkum i

129

konfrontacija, kai Kazimira Prunskienė savavališkai pakėlė kainas ir vėliau pasitraukė iš ministrės pirmininkės posto. Atsirado toks LAF „Lietuvos ateities forumas“, kurio nariai ėmė stipriai pulti Vyriausybę, užėmė gana keistą poziciją, ėmė kalbėti visos inteligentijos vardu. Tuomet susibūrėme į grupę inteligentų: Bronys Savukynas, Alfredas Bumblauskas, Vytautas Kubilius, Vytautas Ambrazas, aš. Ėmėme garsiai kalbėti, kad kyla labai pavojinga tendencija, Vyriausybė iš visų pusių puolama, dar prasidėjo blokada. Tad nusprendėme įkurti Lietuvos piliečių chartiją, tokią antilafo organizaciją, kuri ragino pirmiausia siekti visiškos nepriklausomybės, o tik paskui aiškintis santykius. Rinkome parašus, kad palaikome tuometę Vyriausybę, po kiek laiko įsteigėme savo skyrius visoje Lietuvoje, turėjome daugiau nei tūkstantį narių. Parašų rinkimo štabą atidarėme „Kultūros barų“ redakcijoje, kur dabar įsikūrusi prezidentūra, - labai patogi vieta. Savukynas tuomet ten dirbo korektoriumi. Tačiau Lietuvoje įtampa didėjo, Vyriausybės ir Landsbergio puolimas nesiliovė, prasidėjo visokios insinuacijos - siaubas, kas tuomet dėjosi. Bet, deja, per Kovo 11-osios Akto pasirašymą ir vėl išvykau į gastroles. Kam jums reikėjo Lietuvos piliečių chartijos? Ne mums - Lietuvai. Nesiekėme tapti į valdžią besiveržiančia partija - norėjome atstovauti visai pilietinei visuomenei. Iš pradžių neturėjome struktūros, bet vėliau supratome, kad jos reikia norint ką nors nuveikti. Išrinkome tarybą, pirmininką - garsų literatūros tyrinėtoją Vytautą Kubilių. Jis, tiesa, ilgai atsisakinėjo, nenorėjo. Pirmininko pavaduotoju tapau aš. Kodėl ne atvirkščiai? Norėjome, kad Piliečių chartijai vadovautų žymus žmogus, turintis tam tikrą moralinį autoritetą. Po truputį mūsų organizacija plėtėsi. Atsimenu, kai prasidėjo televizijos bokšto puolimas, sausio įvykiai,

Lietuva išėjo iš mados 130

sukūrėme netgi pogrindinę struktūrą po tris žmones, kad jeigu ką, galėtume palaikyti ryšius ir daryti tam tikrus veiksmus. Susirinkome labai kieta kompanija, šviesiausi protai, todėl Vilniaus Sąjūdžio taryboje neužsilaikiau - tapau chartizanu. Kiekvieną savaitę rengdavome posėdžius, aptardavome padėtį, darydavome tam tikrus pareiškimus, juos įteikdavome Vyriausybei. Gal būtume ilgai ir neišsilaikę, bet Vyriausybė mums skyrė truputėlį pinigų, kaip ir kitoms visuomeninėms organizacijoms. Tad pragyvenome palyginti ilgai - negaliu pasakyti, kada viskas galutinai iširo, bet pats iš chartijos pasitraukiau 1994 metais. Iki tol jautėmės pakankamai rimta organizacija, turėjome savo frakciją Seime iš dešimties narių, tarp kurių buvo Albertas Šimėnas, Vilija Aleknaitė-Abramikienė. Vėliau tarp mūsų prasidėjo ilga vidinė diskusija, kas esame. Mano nuomone, privalėjome atstovauti piliečių visuomenei, neįsisprausti į atskiros ideologijos ar partijos rėmus. Kai visoms organizacijoms teko persiformuoti į partijas, aš, Savukynas ir dar keli bendraminčiai įtikinome Piliečių chartijos suvažiavimą, kad persiregistruoti nereikia, nes nesiekiame valdžios ir esame tiesiog aktyvūs piliečiai. Jei būtume partija, tektų laikytis tam tikros ideologijos, o piliečių visuomenė turėtų būti atvira visoms idėjoms. Iš kitos pusės, nebūdami valdžioje jautėme turintys teisę pareikšti nuomonę, jei ji nevykdytų piliečiams reikalingos politikos. Kai būdavo ruošiamasi svarstyti kokį įstatymą, prašydavome leisti susipažinti su jo projektu, kad galėtume pareikšti savo pilietinę poziciją, suderintą su visų regionų atstovais. Mūsų chartija daug prisidėjo prie 1992 metų rinkimų į Seimą, bet tada Sąjūdis pralaimėjo - gavo nuo komunistų į kailį ir į valdžią vėl atėjo Algirdas Brazauskas. Tada Sąjūdžio kandidatams parengėme biografijas, padarėme keturiasdešimt reklaminių plakatų, nors pats Sąjūdis išspausdino vos du. Dirbome jų pusėje, palaikėme, bet, matyt, žmonėms galvos jau buvo apsisukusios nuo valdžios, galios ir karjeros. Kaip manote, kodėl Sąjūdis tais metais pralaimėjo rinkimus?

Pokalbiai su D onatu K atkum i

131

Jie net piršto nepajudino, kad laimėtų. Matyt, manė, kad ir taip išrinks. O įrašytieji sąrašo viršuje žinojo, jog vis tiek vienokiu ar kitokiu būdu atsidurs Seime. Ko jiems rūpintis? Keistas periodas. Paskui daug kas pradėjo ieškoti kaltų, pilti kaltinimus man. Po tų pralaimėtų rinkimų per pirmą chartijos posėdį viena teatrologė garsiai paklausė, kas galėjo rinkimų plakatams sugalvoti tokius kvailus šūkius. Visi žiūri į mane, kadangi aš tuos plakatus darydavau, nešdavau spausdinti, o mano sūnūs naktimis klijuodavo. Ačiū Dievui, kad turėjau portfelį. Atsisegiau, ištraukiau juodraščius, kuriuos išsaugojau, ir padėjau priešais Vytautą Kubilių. O jie visi Landsbergio ranka rašyti. Būdavo taip: Landsbergis mane galėdavo priimti tik kokią antrą valandą nakties, nes tuo laikotarpiu kaip Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas dirbdavo beprotiškai. Sugalvodavo šūkį, užrašydavo, o aš ramiai tą tekstą atspausdindavau. Tai ir padėjau ant stalo šituos popiergalius, kai ant manęs rėkė, kad geriau nieko nereikėjo daryti, užuot tokias nesąmones rašius. Taip viskas tyliai ir pasibaigė. Niekas, aišku, paskui nepuolė tvirtinti, kad šūkiai labai geri, bet viskas tapo aišku. Nes tais laikais visi vienas kitą kaltindavo dėl ryšių su KGB. Padarei klaidą, vadinasi, iš KGB. Kodėl galiausiai išėjote iš Piliečių chartijos? Kai neužsiregistravome kaip partija, visi mūsų deputatai išlakstė į kitas politines organizacijas. Likome tarsi be spalvos, nors ir prijautėme dešiniesiems. Bet, tiesą sakant, pasidarė neaišku, ką mes apskritai veikiame. Susirinkdavome, analizuodavome, bet niekas į mus ir į mūsų raštus nebekreipė dėmesio. Greičiausiai išmesdavo į šiukšlių dėžę. Buvę mūsų deputatai turėjo savų reikalų, be to, kam jiems reikia, kad kas nors aiškintų, ką daryti? Po kiek laiko keliems mėnesiams išvažiavau dirbti į Ispaniją, o grįžęs pasitraukiau iš chartijos pirmininko pavaduotojo pareigų. Kubilius mane atkalbinėjo, sakė, kad be manęs niekas nevyks. Nors svarbiausia mano pasitraukimo priežastis ta, kad nenorėjau tapti politiku, nes tam reikia būti profesionalu. O aš dirbau Muzikos

Lietuva išėjo iš mados 132

akademijoje, kaip muzikologas rašiau mokslinį darbą, grojau kvartete, kuris repetuodavo kiekvieną dieną. Ir dar eiti į politiką? Nebent, jeigu neturėčiau, ką veikti. Nors kai kurie dėl jos paaukojo savo darbus. Kad ir Landsbergis, kuriam Lietuva ir jos reikalai atrodė svarbesni. O jums? Nenorėjau palikti savo profesijos, o kaip pilietis iki šiol esu visiškai aktyvus. Politika - tai profesija, kuriai reikia ne tik smegenų ir gabumų, bet ir profesionalaus pasirengimo. Jai tinka teisininkai, kurie gerai išmano įstatymus ir jų sąvadus. Politikai privalo žinoti, kas dedasi Lietuvoje. Ir ne iš vieno kampo, o labai plačiai. Man kokius trejus rinkimus siūlė kelti kandidatūrą į Seimą. Atsisakiau. Visuomet liksiu toje vietoje, kurioje reikia, kad Lietuvai būtų geriau, bet profesijos nepaliksiu, nes norint tapti politiku reikia ruoštis. Iki šiol priklausau Radijo ir televizijos komisijai, buvau netgi jos pirmininkas. Todėl dvejus metus studijavau radijo ir televizijos teisinio reguliavimo įstatymus - mokiausi labai siauros srities. O dabar, pažiūrėkite, ateinama į Seimą nežinia iš kur, valdžią renka labai tamsūs žmonės, kurie vėliau jos pačios dar labiau dūminami. Viskas daroma, kad tik tauta nesusigaudytų, kad ją vėl būtų galima apgauti. Seimo naujokai iš pradžių atrodo tarsi iš medžio iškritę. Tik po kokių kelerių metų pradeda susivokti, nes kiekvieną dieną privalo skaityti įstatymus ir suprasti, ką kokia formuluotė reiškia, ką duoda ir ką reikėtų daryti. Tada ima mąstyti. Tik daugumai kadencija iki to laiko baigiasi, todėl taip nieko gero ir nespėja nuveikti. Kai žmogus, atėjęs iš gatvės, pradeda siūlyti įstatymų pataisas, nutinka daug juokingų dalykų. Siūlo tai, ko visiškai nereikia, tačiau visi sėdi, svarsto. Tada atsiranda interesų grupių arba koks nors lobistas prakiša sau naudingą įstatymą. O kol kiti susigaudo, kad apsikvailino ir reikia jį taisyti, kažkas susikrauna pinigus. Nors ir esu nusistatęs neiti į politiką, norėčiau priklausyti kokiai nors politinei bendruomenei. Tik vadovauti neturiu laiko. Šiaip anksčiau gaudavau pasiūlymų užimti kokį nors administracinį

Pokalbiai su D onatu K atkum i

133

postą. Kai Landsbergis buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, dabartiniame Brazauskų viešbutyje vyko pietūs. Po jų, prieš kavutę, Landsbergis pasiveda mane prie lango ir sako: „Mums reikia pakeisti Noreiką, negerai, jei jis ir toliau liks Operos ir baleto teatro direktorius, nes senas kadras, komunistas. Ar nesutiktum užimti jo vietos?“ Sakau: „Gerai - liepą ir rugpjūtį atostogausiu, tai du mėnesius galiu pabūti direktorius.“ Kažkas kaip tik priėjo, visi „cha cha cha“. Nors pasakiau švenčiausią teisybę. Tuomet manęs dar klausė, ką daryčiau. Ogi tą pačią akimirką paskelbčiau, kad LTSR valstybinis Darbo Raudonosios Vėliavos ordino teatras uždaromas ir visi atleidžiami. Viename kambaryje dirbtų likvidavimo komisija, o šalia vyktų priėmimo į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą konkursas. Pareiškiau, kad galiu per tuos du mėnesius, remdamasis kitų Europos teatrų patirtimi, parengti statutą, pagal kurį, man atsistatydinus, būtų išrinktas meno vadovas, direktorius ir visi kiti. Bet tada iš manęs pasijuokė. O kai norėjo iš teatro išmesti nedainuojančius dainininkus, turėjo daug problemų - nesibaigdavo skundai, kovos, teismai. Nesu pranašas, kad manęs klausytų. Pasakau, ir tiek. Kitą kartą pasikviečia mane Landsbergis į namus, priima kambaryje prie stalo, viskas oficialu. Pradedame kalbėtis apie kultūros politiką, pasikeitimus, problemas. Tada kaip tik iš kultūros ministro pareigų pasitraukė Saulius Šaltenis, o man kai kas pašnibždėjo, kad esu kandidatas. Visai nenorėjau tapti ministru, bet atsisakyti kažkaip nepatogu. Tai ir išrėžiau, kad jei mane paskirtų, pirmiausia kreipčiausi į Lietuvos valstybės kontrolę dėl Kultūros ministerijos audito, nes reikia patikrinti, kas ten darosi, inventorizuoti, išsiaiškinti problemas ir visokių dėl neaiškių priežasčių pristeigtų uabų veiklą. Landsbergis, tai išgirdęs, tik pažiūrėjo į viršų - iškart supratau, kad aš jau nebe ministras. Bet ir dabar manau, kad kultūrai pirmiausia reikia inventorizacijos. Turėtume išsiaiškinti, ką turime ir kokie mūsų prioritetai. Kadangi Lietuvoje panaikinta savirefleksija, nebeliko meno kritikos, atsirado

Lietuva išėjo iš mados 134

daugybė apsišaukėlių. Spauda sąmoningai kovoja su bet kokią reflek­ sija, nes daugybė žmonių tuo suinteresuoti, pavyzdžiui, popsininkai. Jiems nereikia, kad koks nors protingas žmogus pasakytų, jog tas ar kitas renginys yra visiškas šūdas. Jiems reikia tik reklamos, kurioje patys save vertina: žvaigždė, genijus, neprilygstamas... Popsininkai labai plati sąvoka. Įsijunkite televizorių ir pamatysite. Na, ekrane matau ir jus... Aš ten nedainuoju. Reikėtų garsiai pasakyti, kas nemoka dainuoti, kieno prastas repertuaras. O dabar, kur pažiūrėsi, visi žvaigždės, visi genijai! Absurdas. Ir ne tik kalbant apie popsą - visa mūsų rimtoji kultūra tokia. Iš didžiųjų laikraščių visiškai išmesta meno kritika. Kultūra be refleksijos - tuščias daiktas. Privalu kalbėti apie tai, kas įvyko, kad koncertas arba atlikėjas prastas, kodėl taip yra. Laikraš­ čiuose tokių dalykų nerasite - vien tik liaupsės ir savireklama. Nebijote, kad ir jūsų orkestro pasirodymą kas nors galėtų sumalti į miltus? Nebijau, jeigu tai normali kritika, o ne susidorojimas. Tegul rašo. Paprastai recenzijose atskleidžiamos skirtingos nuomonės. Tik pas mus nėra, kur būtų galima skelbti, nes spaudoje dirba antikultūrininkai. Kadaise „Lietuvos rytas“ leido „Mūzų malūną“, kur dar rasdavai skirtingų nuomonių, kultūros reiškinių kritikos, bet ir to neliko - išmetė. Tuščia. Galbūt „Mūzų malūno“ neliko dėl mažų reitingų? Kas čia per kriterijai?! Jūs ką - nesuprantat?! Kultūra yra elito reikalas! Protingus žmones Lietuvoje galima suskaičiuoti rankos pirštais, o idiotų - masė, kuri reitingus ir nustato. Galbūt „Frankfurter Allgemeine Zeitung“31 kultūros puslapių skaitomumas irgi nedidelis, bet ten visi puikiai supranta, kad jie tokiu būdu padeda kultūrai. Idiotizmo tiražavimas nieko nereiškia. Žmonijai vystytis padėjo

Pokalbiai su D onatu K atkum i

135

ne raumenys, o protas, vadinasi, mažuma. Kokį reitingą galėjo turėti Niutonas? Ar jo vertė matuojama populiarumu? O kiek nuperkama Shakespearo veikalą? Sprendžiant iš reitingų, jis yra niekas! Tačiau turime aktyviai besireiškiančių ekonomistų, kurie meno vertę apskaičiuoja pagal jo uždirbtus pinigus. Šitaip mąstyti yra žemiausias lygis, bet tai suprantama, nes dabar viską diktuoja plebsas. Jų vertinimu, ko gero, turėtume išnaikinti Lietuvoje filosofus, geresnius rašytojus, rimtosios muzikos kompozitorius, kurie neturi reitingų ir visiems trukdo, o palikti tik Edmundą Malūką. Tiesą pasakius, pas mus popsas tampa nelaime. Nors jis irgi gali būti geras, juk turime talentingų žmonių, dainų. Tačiau reikėtų profesionalių kritikų, kurie pasakytų, kas gerai, o kas blogai, kad susidarytų tam tikra opinija. Ir kas, kad išėję iš koncerto žiūrovai spjaudosi? Kitą dieną jis vėl vyks, nes visiems bus trimituojama: „Žvaigždė, genialus!“ Juk turime Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo išlaikomą kultūrinę spaudą, kurioje apie visa tai rašoma. Bet kaip nukritęs jos tiražas! Paskaitykite, kokie ten dabar tekstai spausdinami, - jie nyksta. Ir vien dėl to, kad niekas nenori rašyti, nes darbas turėtų būti mokamas, nesvarbu, ar tai straipsnis apie antropologiją, sociologiją, etnografiją. Ir atlyginimas skaičiuojamas ne centais, bet litais. Dabar „Kultūros barai“ ir tie visi kultūriniai laikraščiai bando pasidalyti Spaudos rėmimo fondo skiriamas lėšas, bet periodika turi vieną keistą savybę: didesnę dalį pinigų, kurie skirstomi per institutus, suėda administracija su direktoriumi priešaky. O tiems, kurie dirba, tenka likučiai. Manau, žurnalui pakaktų dviejų redaktorių ir korektorės, o visa kita turėtų gauti rašantieji. Kartą ėmiausi iniciatyvos ir nuėjau pas ministrą pirmininką, kuriuo tada buvo Gediminas Kirkilas. Sakau, kad mums būtina remti kultūrinę spaudą, nes tik per ją galima palaikyti intelektualus. Jis

Lietuva išėjo iš mados 136

priėmė labai palankiai, nukreipė pas savo patarėją, šis pasiūlė viską išdėstyti raštu. Principas paprastas. Atrenkami prioritetiniai valstybės leidiniai, skirti, pavyzdžiui, filosofijai, sociologijai, etnografijai, muzikai, teatrui, dailei. Sudaromos autoritetingos redakcinės kolegijos, paskiriami keli redaktoriai ir korektorė, finansus tvarko viena buhalterija. Atrenkami profesionaliausi ir kiekvienai sričiai aktualūs straipsniai, mokami solidūs honorarai, kad rašytojas galėtų bent kokius tris mėnesius pragyventi, kol rašo tą darbą. Valstybės lėšos be jokių tarpininkų patenka tiesiai kūrėjams į rankas. Tereikėtų kokių kelių milijonų litų. Utopija? Gal. Bet ar neverta svarstyti? Pradėjau rinkti intelektualų parašus. Dar tik kelis turėdamas susitikau filosofą Arūną Sverdiolą. Šis iškart nukirto, kad nieko nepasirašys. Tada duodu pasirašyti kitam - Vytautui Ališauskui. Jis paėmė tą mano raštą, perskaitė - kažkoks sakinys nepatiko: „Kai sutvarkysi, atneši man, tada pasirašysiu.“ Paskui dar kažkam padaviau, žiūriu, kad reakcija panaši. Tai ir pamaniau: ar man vienam to reikia? Visi dejuoja, o kai pradedi ką nors daryti, tyla. Norėjau pasiūlyti sukurti kitokią pinigų skirstymo sistemą - ne per institutus, ne per tarpininkus, ką su kultūrine spauda nesudėtinga padaryti, betgi negaliu lakstyti parašo paskui kiekvieną. Suprantu, intelektualai dažniausiai yra individualistai. Jiems labai svarbi hierarchija, kokią vietą patys užima, nes tai tarsi sustiprina jų pačių reikšmę. Na, bet tai žmogiški dalykai, nuo to jie nė kiek nesumenksta. Mes tikrai turime puikių filosofų, rašytojų, poetų, dailininkų ir didelį kultūrinį potencialą. O jeigu dabar jums pasiūlytų tapti kultūros ministru? Jei ne orkestras, galbūt keleriems metams ir sutikčiau, bet ne kaip autoritarinis asmeninės kultūros politikos vykdytojas, o tam tikro kolektyvinio organo vadovas. Žinau, ką reikėtų daryti. Visada domėjausi politika, suvokiu, kokia padėtis paminklosaugos srityje, kas darosi meno kolektyvuose, kokia turėtų būti kultūros

Pokalbiai su D onatu K a tku m i 137

propaganda, kultūra mokyklose. Reikėtų sutvarkyti teisinę bazę, kurioje dabar pilna neaiškumų. Būtina paskelbti konkrečią ministerijos kultūros politiką atskleidžiančią valdančios partijos ar koalicijos programą: kokie prioritetai, kas daroma visose kultūros srityse. Pagalvoti apie meno kritikos atgaivinimą, kad suprastume, kas esame, rengti kultūros veikėjų konferencijas, kad girdėtume kylančias problemas, kurios nuolat koreguotų ministerijos kultūros politiką. Konferencijose išsakytos mintys apie kultūros skaudulius jokiu būdu neturėtų pradingti, atvirkščiai, tapti diskusijų, svarstymų ir vėlesnės realizacijos objektu. Dabar didžiausiuose kultūros forumuose valdžia pasėdi labai trumpai ir mauna lauk. Jau daug metų susirinkę kultūrininkai vieni kitiems pasakoja, ką visi ir taip žino, bet politikai juodai ignoruoja. Mat jiems visko žinoti nereikia, be to, valstybės reikalai spaudžia nėra laiko klausytis. Ministrai pripratę apie problemas išgirsti intymiai, kabinete, kur problemos reikšmė susilieja su prašytojo asmenybe. Ji dažnai ir lemia sprendimą. Ar jaučiate nostalgiją sovietiniams laikams? Yra toks reiškinys - socialinė amnezija. Žmonės niekada nėra patenkinti tuo, ką turi dabar. Idealizuojama arba praeitis, kaip, pavyzdžiui, romantizmo atveju, arba šviesi ateitis, kaip komunizmas. Kad dabartis gera - niekas nesako. Per penkiasdešimt sovietinės Lietuvos metų pas mus įsitvirtino tam tikra visuomenės struktūra. Buvo toks reiškinys kaip blatas. Taip pat - priverstinis įdarbinimas. Jeigu tau numatyta šimtas rublių per mėnesį, juos ir gaudavai. Viskas. Ar galima iš to pragyventi? Galima. Kas dar truputėlį pachaltūrindavo, kas sodus savus turėjo. Vienam taksi vairuotojui kartą sakau: „Žinau, ką tu valgei 1980 metais.“ Krautuvėse būdavo šlapios dešros, duonos, pieno, bandelių po tris kapeikas, kažkokių neaiškių sriubų. Koks meniu, tai ir valgydavai. Tada jam ir pasiūliau paskaičiuoti, kiek tada ko pirkdavo

Lietuva išėjo iŠ mados 138

ir valgydavo, o ką dabar. Jei nori palyginti su anais laikais, ir dabar pirk tą patį. Tik neleisk pinigų kopūstams, agurkams, pomidorams, bulvėms, kurių užsiaugindavome. Taip pat grybams ir uogoms, kurių prisirinkdavome. Toks buvo gyvenimas. Ir žmonės prisitaikė. Iš fabrikų visi viską nešdavo - nevogdavo tik inteligentija, bet kartais gaudavo. Mums, pavyzdžiui, tokių žvaigždinių makaronų maišais atveždavo Laimos sesuo, kuri dirbo Tauragės vaisių ir daržovių fabrike. Su šia sistema žmonės susigyveno. Ir kai kurie visai neblogai. Garliavoje (prie Kauno) kai kas net auksines durų rankenas pasidarydavo, nes ten netoliese veikė mėsos fabrikas. Tokia klestėjo ekonomika. Dabar mes gyvename visiškai pagal kitokią sistemą. Ar norime grįžti? Pripratimas baisiau už prigimtį. Kai kas taip įpranta gyventi kalėjime, kad nebegali išbūti laisvėje - vis nori grįžti. Kalėjime jokių rūpesčių, laiku duoda sriubos, dirbti dažniausiai nereikia arba galima simuliuoti. Pasaka. Žinoma, Lietuvoje dabar daug žmonių iki šiol sunkiai verčiasi, bet pas mus niekas nemiršta iš bado. Nueikite į krautuves - pilna žmonių, nors visi nepatenkinti. Taip, turime didelį asocialų sluoksnį, ten niekas iš tikrųjų nenori dirbti, geria, ir tiek. Pažiūrėkite, kas dedasi kaime. Kitiems mokama vien už tuščią lauką, bet jie pasiima tuos grynus pinigus, kurių net neuždirbo, ir skundžiasi: „Kaip blogai.“ Kiti išvažiuoja į užsienį, irgi skundžiasi: „Dieve, kaip ten sunkiai reikia dirbti.“ Kai dirbi už du, sunku, bet kai už du gauni - gal ir neblogai. Tik Lietuvoje dirbti už du niekas nenori. Jūs pats patenkintas dabartine padėtimi? Tuo, ką turite dabar? Man nepatinka grandiozinė korupcija Lietuvoje, kad nėra skaidrumo, kultūros situacija, intelekto žalojimas, karas su protingais žmonėmis. { visuomenės paviršių išplaukė begalė menkystų, nesąžiningų, kvailų žmonių. Kas liks iš Lietuvos, jeigu neturėsime žmonių su smegenimis? Šitie dalykai man kelia didelį rūpestį.

Pokalbiai su D onatu K atkum i 139

O mano paties gyvenimas yra toks, koks yra. Dirbu nuo ryto iki nakties, kažkiek užsidirbu, bet man daug nereikia. Gyvename su žmona bute, kurį man kadaise davė sovietinė Kompozitorių sąjunga. Aišku, vienas malonumas mokėti už šildymą 1 300 litų, kai kambaryje trylika laipsnių, bet ne tai svarbiausia. Susispaudę dar galime sumokėti. Kai negalėsime, nemokėsime. Šie dalykai nelemia pačios gyvenimo esmės. O juo esu patenkintas vien todėl, kad turiu orkestrą, kompiuterį, lovą, knygų. Dirbu Muzikos akademijoje, jaučiuosi reikalingas. Noriu dar ką nors padaryti ir palikti Lietuvai, kiek nors prisidėti prie to, kad čia būtų bent truputėlį geriau, nes kai daug žmonių gyvenimą padarys šiek tiek geresnį, tada net ir tie, kurie nieko nenori veikti, sakys: „Oi, kaip čia pagerėjo. Tiek to, tada ir aš grįšiu.“

Buvę ir tebesantys šalia

Lengvai bendraujantis Donatas Katkus jau ir pats nesuskai­ čiuotų, kiek turi bičiulių ir pažįstamų. Jo linksmas būdas tiesiog traukia, nors atvirumas kartais gali būti ir žeidžiantis. Geriausi draugai - talentingi, sąžiningi, intelektualūs, jautrūs žmonės. Kai kurių jau nebėra. Kai kurie negrįžtamai nutolę. Užtat svarbiausieji - visada čia pat.

Turite milijoną pažįstamą, masę bičiulių ir šiek tiek labai gerą draugą. Tačiau spėju, kad ir priešą sąrašas netrumpas. Juk visą laiką sukatės tarp skirtingą menininką. Kol gyveni, kiekviena diena atneša ką nors nauja. Mane visuomet jaudina išvykimo į gastroles akimirka. Važiuoji puikiai suvokdamas, kad tuoj susitiksi su žmonėmis, kurie per kelias dienas taps pažįstamais, o gal net draugais. Kol kas nieko apie juos nežinai, jie tau visiškai svetimi, nors mūsą susitikimas jau užprogramuotas. Ir taip visą gyvenimą. Mano profesija, o ir charakteris yra tokie, kad nuolat supa daugybė žmonių. Nugyvenau nemažai. Matau, kaip santykis su jais keičiasi. Vieni priartėja, tampa draugais, bičiuliais, kiti nutolsta taip, kad atrodo, tarsi su prožektoriumi minioje ko nors ieškočiau. Tikrai gyvenau gana intensyviai. Vieni žmonės, su kuriais susidūriau, man labai brangūs. Su kitais staiga imi nesusikalbėti arba kaip nors užgauni ją ambicijas. Jaučiu, kad visi nemokame spręsti konfliktą, tariamas ar tikras įžeidimas tampa svarbesnis už viską, ką

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

141

su tuo žmogumi patyrei gero. Netaisomas, negydomas nuodas. Neturime dialogo kultūros. Jei kas nors pradeda diskutuoti ir įvyksta ginčas, niekas neturėtų priimti asmeniškai. Jeigu sakau „tu neteisus“, tai nereiškia, kad žeminu. Daug kas to nesupranta, nusisuka, ir viskas - neapkenčia. Tokia mūsų visuomenė. Neliko siekių, kurie vienytų, daugelį valdo tik egoistiniai tikslai. Ir dar pats esi įtarinėjamas dėl to paties. Sako: „Katkus tai chytras.“ Paklausk kodėl. Ir nežinos, ką pasakyti, nes tai dažnai kyla iš pavydo. Jeigu atsiduri ant scenos, surengi koncertą, po kurio tave kas nors pagiria, būtinai atsiras kas nors, kurį tai grauš, mat jis irgi norėtų ant scenos, norėtų būti giriamas. Kiekvienas turime pavydo jausmą, atėjusi iš beždžioniškos praeities. Turiu ir aš, tačiau daug metų su juo kovoju, nuolat save raminu ir auklėju. Matau, kaip pavydas, ypač jei dar susijęs su nevisavertiškumo kompleksu, žaloja žmones, paverčia juo piktais, skatina nesąžiningas intrigas. Geriau ramiai miegoti ir džiaugtis kitų laimėjimais. Tie, kuriuos laikau draugais, pirmiausia yra laisvi. Esu laimingas, kad mano draugai talentingi ir save realizavę. Jie nepavydi, nes turi savą pasaulį. Šita laisvė - fantastiškas dalykas. Ji nežaloja žmogaus, neverčia kentėti ar į ką nors įsikabinti. Viskas, ką jie kuria, jiems įdomu. Marcelijus Martinaitis visada džiaugiasi dėl kito rašytojo sėkmės ir išgyvena tik dėl visos mūsų literatūros. Lygiai taip pat ir kiti: Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Petras Repšys, Kornelijus Platelis... Tai fantastiški, didelio intelekto žmonės. Tad, jeigu kalbame apie draugus, man labai nuskilo. Taip, jeigu pradėtume vardyti: kompozitoriai, muzikantai, poetai, rašytojai, istorikai, aktoriai, lituanistai, dirigentai... Linksma kompanija! Žinau kriterijus, kodėl vieni žmonės mane traukia, o kiti visai neįdomūs. Tarkim, žaviuosi Osvaldu Balakausku ir jo fundamentaliu intelektu, Broniumi Kutavičiumi ir jo talentu. Iš muzikologų visada

Lietuva išėjo iš mados 142

randu apie ką pakalbėti su Rūta Gaidamavičiūte, Rūta Goštautiene. Turėjau daug visokių draugų, tarp jų buvo ir keletas aktorių. Studijų laikais draugavau su Zenonu Buožiu, Jonu Pakuliu, bet natūralu, kad kai keliai išsiskiria, ryšiai nutrūkinėja. Psichologai tvirtina, kad žmogus tuo pačiu laikotarpiu gali palaiky­ ti lygiaverčius ryšius maždaug su trimis šimtais pažįstamų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo daug, bet jei pradėtume skaičiuoti, pamatytume, kad yra riba. Jeigu įsilieji į naują sferą, ankstesnės pažintys nuplaukia. Puikus mano draugas Petras Repšys, su kuriuo Kaune mokėmės: jis - dailės, aš - muzikos mokykloje. Atvažiavę į Vilnių kartais susitikdavome, o vėliau susidraugavome. Kaip ir su Petru Vyšniausku, Broniu Savukynu, jau mirusiu. Oi, kaip jis man patiko. Man sekasi su draugais. Jeigu žaviuosi žmogaus kūryba, norisi su juo susipažinti. Tada ir tas bendravimas tampa prasmingesnis. Turėjau draugų iš įvairių sferų, deja, daug jų jau nebėra. Tarkim, muzikologo Antano Venckaus, vieno pirmųjų lietuvių muzikologijos struktūralistų, mirusio 1975 metais. Kaip dabar matau jį priešais stovintį. Nebėra Bronio Savukyno, Raimundo Katiliaus, Jurgio Fledžinsko, Juliaus Juzeliūno. Deja, visų jau nebeišvardysiu. Randate laiko susitikti su bičiuliais? Nedidelė draugų kompanija kartais susibėga. Tarp mūsų dar yra istorikas Alfredas Bumblauskas-Alpis. Atskirai dviese su juo labai retai bendraujame, kviečiu jį tik į gimtadienius, nors manęs tas bjaurybė nekviečia. Paprastai, kai jis pas mane ateina, aš jau miegu, todėl tik pasižiūri ir traukia į virtuvę diskutuoti. Man labai svarbu bendrauti su padoriais žmonėmis. Didelė laimė, kad dėl draugų nereikia raudonuoti. Džiaugiuosi, kad niekada neteko palaikyti kieno nors asmeninių interesų vien dėl to, kad tai mano draugas. Nesate nekart dėl kito apsirikęs? Žinoma, esu - gyvenime dažnai apsirinki. Bet sakau: man su

Pokalbiai su D onatu K atkum i

143

draugais sekasi. Neseniai po klubo sąnario operacijos susidraugavome su chirurgu Narūnu Porvanecku. Stebuklingas žmogus, nuostabus chirurgas. Operuoja taip, kaip kad Paganinis grodavo. Guliu ligoninėje po operacijos, su žmona tariamės, ką toliau daryti. Užėjo jis į mano palatą, klausiu, kaip galėčiau atsidėkoti. Jis sustojo, pažiūrėjo į mane ir sako: „Jeigu dar kartą apie tai užsiminsi, išmesiu iš ligoninės.“ Ir išėjo. Lankė mane kasdien, o kokią ketvirtą dieną įeina į palatą Bumblys (Bumblauskas) su Repšiu. Nustebau: „Iš kur jūs čia?“ Pasirodo, Porvaneckas su Petru turėjo kažkokių bendrų reikalų, tai rado juos ir pats atvežė, kad mane aplankytų. Sėdime palatoje, įeina Porvaneckas ir iš po chalato ištraukia... Nesakysiu ką. {Gudriai šypsosi.) Draugus visam gyvenimui dažnai sutinkame mokykloje. Su kuo jūs bičiuliavotės vaikystėje? Buvome trys muškietininkai: aš, Raimundas Kontrimas ir Julius Andrejevas. Kontrimas jau miręs - vėžys jį, vargšelį, suėdė. Paskuti­ niais metais dirbo Muzikos akademijoje fortepijono specialybės docentu. Kito muškietininko Juliaus tėvas Rostislavas Andrejevas Kaune garsėjo kaip dainininkas, vėliau tapo Kauno muzikinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi. O žuvo Maskvoje: važiavo kažkokia valdiška mašina iš Kremliaus, jį partrenkė ir užmušė. Juliaus senelis iš mamos pusės - garsus istorikas Ignas Jonynas, sūnus - režisierius Ignas Jonynas. Rostislavas Andrejevas buvo sulietuvėjęs Kauno rusas, studijavęs Paryžiuje. Nors ir nestipraus balso, turėjo gražų lyrinį tenorą. Gerai atsimenu, kaip dainuodavo. Vėliau puikiai statė operetes, kurioms reikėjo elegancijos, šokio, judesio, žaismingumo. Kauno muzikiniame teatre labai populiarūs buvo Leonas Stanevičius, Kazys Mikalauskas, atlikdavę charakterin­ gus ir komiškus vaidmenis, - visas Kaunas ateidavo pasiklausyti. Kaip ir Vytauto Rimkevičiaus, fantastiško grožio baritono. Vienas iš trijų muškietininkų grojo altu, o kiti du - fortepijonu?

Lietuva išėjo iš mados 144

Poilsis P alangoje, g rįžu s iš g a s tro lių B u lg a rijo je

K atkų šeim yna n a m o F.Dzeržinskio g a tv ė je b a lko n e

Š e im yn in ė a tm o sfe ra

M arčios ir sūnūs: (iš kairės) Jurga, Laurynas, A u re lija , M ykolas

B e kla id ž io ja n t p o V iln ių

P seudosocialistinė kalba p e r h u m o ro vakarą V a n d ž io g a lo je

Su a n ūkais Ig n u irTerese

Katkus virš ka k tu s o M a u ric ija u s saloje

M eistras p ū s ti d ū m u s ar leisti m ig lą į akis

Skaniausia g e rti a li^ N e rin g o je '

G ruodis

xii/2006

4 5 6 7 8 9 10

11 12 13 14 15 16 17

49

50

18(g) 19 26 20 27 21 28 22 29 23 30 24 31 51

52

ŽVYROKAR1ERAI

Iš specialaus v a rd in io ka le n d o ria u s: g ru o d is, K alėdų S enelio die n a

ir...

Birželis p A T K P Š S

v i / 2007

4 11 © 12 6 13 7 14 1 8 15 2 9 16 3 10 17 22

23

24

18 19 20 21 22 23 24

25 26 27 28 29 30

25

26

ŽVYROKARJERAI

...birželis, A p lin k o s a u g in in k ų die n a

Taip b u v o a p la is ty ta V iln ia u s k v a rte tu i įte ik ta LTSR v a ls ty b in ė p re m ija

Rėžiama e ilin ė n e la b a i rim ta kalba v ie n o je iš k o n fe re n c ijų D ru skin in ku o se

V ienos s to ty je Lie tu vo s d e le g a ciją p a sitin ka A lg is K lim a itis

K e lia u ja n t į tu o m e tę Č ekoslovakiją 1969 m. geru b ič iu liu ta p o M a rceliju s M a rtin a itis

Lietuvos k a m e rin io o rk e s tro artistas

K eičiant fo to ju o s tą Č e ko slo va kijo je

K arlovi Varuose su M .M a rtin a ič iu ir b e n d ra ke le ivė m is

S ve čiu o ja n tis pas d ra u g u s N iu jo rke : b a n d ym a s supanašėti j M ao D z e d u n g o k u ltū rin ė s re v o liu c ijo s a k ty v is tą

Taip. Kontrimas buvo labai gabus. Mes dar tik kremtame rugsėjo mėnesio kursą, o jis jau lapkričio baigęs. Jam viskas lengvai sekėsi. Septintoje ar aštuntoje klasėje ėmėme jį įkalbinėti, kad parašytų muziką operai. Aš iškart pareiškiau, kad būsiu libretininkas, bet niekaip nesugalvojau, apie ką turėtų suktis veiksmas. O Kontrimas sukūrė labai fainą uvertiūrą - buvau sužavėtas. Tai jūs sužlugdėte būsimą operą? Sužlugdžiau. Nieko iš to mūsų sumanymo neišėjo. Turėjome ir daugiau aistrų, viena jų - krepšinis. Kaip išeidavom prie KKI rūmų į krepšinio aikštelę Andrejevas, Kontrimas, aš, dar kas nors prisidėdavo, tai mėtydavome kamuolį penkias valandas. Kuris geriausiai? Julius gerai žaidė - jo puiki koordinacija. Aš - blogiausiai, visą laiką su akiniais. O Kontrimas atrodė toks plevėsuojantis, laisvų judesių, visada drėgnomis rankomis, bet kai raitydamasis mesdavo, visada pataikydavo. Kita mūsų aistra buvo šachmatai. Čia jau su Kontrimu jautėmės lygūs. Kaip mes lošdavome! Užrašydavome kiekvieną ėjimą. Paskui atsiversdavai, galėdavai pasižiūrėti. Nesvarbu, kad pilna klaidų, bet viskas surašyta. Kai Raima išvažiuodavo į Palangą ar kur nors kitur, rašydavome vienas kitam laiškus - lenktyniavome, kieno ilgesnis. Jis man penkiolikos puslapių atsiunčia, aš jam tokį patį atgal. Vėliau turbūt visi muškietininkai tais pačiais metais įstojote į tuometę Lietuvos konservatoriją? Tais laikais - o mes baigėme 1960-aisiais - natūralu buvo po specializuotų muzikos mokyklų rinktis konservatoriją. Vėliau Kontrimas tapo M.K.Čiurlionio konkurso pirmosios premijos laureatu, puikiu, įdomiu pianistu. Gaila, kad visa jo pianistų karta praktiškai buvo sužlugdyta - filharmonija nerengdavo jiems koncertų. Gal tik kokį kartą per metus Druskininkuose, M.K.Čiurlionio

Pokalbiai su D onatu K atkum i

145

namelyje. Ar galima tokiomis sąlygomis tobulėti? Julius Andrejevas, kaip muzikantas, daugiau pasiekė? Jis pradėjo koncertuoti su kameriniu ansambliu „Musica Humana“, akompanuodavo Giedrei Kaukaitei - siekė karjeros, norėjo iškilti, ką nors padaryti. O Kontrimas tiesiog grodavo solo, bet vis rečiau. Konservatorijoje ir toliau draugavote ar kiekvienas pasukote savo keliu? Keistas dalykas, bet mūsų keliai tiesiog stebuklingai išsiskyrė. Matyt, mokykla mus buvo pernelyg užgniaužusi. Manęs nemėgo mokytojai, nes vis krėsdavau šunybes, todėl jaučiau ypač didelį jų priešiškumą. Nors norėjome daugiau groti, liepdavo mokytis chemi­ jos, fizikos ar kitų bendrojo lavinimo dalykų. Gal todėl, kad stengėmės iš viso to išsiveržti, jau pirmame kurse nustojome draugauti, bendrau­ ti, susitikinėti. Tarsi siekdami atsikratyti visko, kas susiję su mokykla. Atsirado naujų žmonių, pakliuvome į visiškai kitokią aplinką. Į artistišką, gražų, iš inteligentų šeimos kilusį Andrejevą žiūrėdavo visos panos. Paskui jis vedė poetę Violetą Palčinskaitę - irgi iš Kauno. Dar mokykloje kaip jaunasis literatas su ja lankiau literatų būrelį, kuris veikė prie Kauno „Tiesos“ redakcijos. Dauguma mūsų prieš jos talentą atrodėme tikri grafomanai. Palčinskaitė jau literatų būrelyje buvo žvaigždė. Įdomiausia, kad į tą būrelį ateidavo toks senukas poetas Adomas Lastas, pagarsėjęs dar caro laikais! Mūsų klasėje mokėsi apie trylika žmonių. Tarp jų ir Petras Kunca, su kuriuo paskiau dvidešimt devynerius metus grojome Vilniaus kvartete. Mokykloje draugavau ir su smuikininku Arūnu Dirvanausku, ilgai dirbusiu Kauno muzikinio teatro orkestro koncertmeisteriu, bet jau šimtą metų jo nemačiau, net nežinau, ar gyvas. Labai nuliūdau, kai išgirdau, kad prieš kelias dienas jis mirė. Kartu mokėsi ir neseniai miręs Kauno bigbendo vadovas Romual­ das Grabštas. Nors vaikystėje jis mane pliekdavo, vis tiek niekaip nuo jų neatsiklijuodavau. Pagarsėjome kaip patys nedrausmingiausi klasėje:

Lietuva išėjo iš mados 146

Dirvanauskas, Grabštas ir aš. Jie mane mučydavo, neapkęsdavo, susipykdavome ir vėl susidraugaudavome. Grabštas buvo labai gabus smuikininkas, turėjo Dievo dovaną kartu mokėmės pas Eduardą Satkevičių. Bet Romas į konservatoriją nestojo, išėjo iš mokyklos. Turėjo kažkokių sąnarių problemų, vos vos paeidavo ir tai jam kažkaip trukdė. Tada pradėjo groti džiazą restoranuose. Kartą Kaune po ilgo laiko susitikome kaip artimiausi giminės. Pastaruoju metu Grabštas vis paskambindavo, nes esu jo bigbendo pasirodymą įtraukęs į Šv.Kristupo vasaros festivalio programą. Tais metais, kurie jam buvo paskutiniai, irgi paprašė: „Būk geras, paimk mūsų bigbendą kur nors, didelio užmokesčio nereikia.“ O programa jau sudaryta, sakau: „Romai, galiu tau tik kitais metais prižadėti.“ „Oi, - girdžiu, - kaip gaila, man taip reikėtų.“ Ir daugiau nebepaskambino. Jis buvo minkštas, mielas ir labai gabus žmogus. Muzikantu netapo geras klasės draugas Zigmas Maksimovas, pasukęs į techninius mokslus. Iš jo namų vaikystėje neišeidavau. Maksimovai ilgai kaip didžiausią anekdotą prisimindavo mano pasakojimą apie vokiečių kalbos mokytoją Eleną Holcmanienę. Pasakoju, kaip ji mus tramdo prašydama „Bitte ruhe!“, ir nemokėdamas mėgdžioju: „Bitte rūre, bitte rūre...“ Visi taip ir nugriuvo iš juoko, nors man atrodė, kad viską tariu teisingai. Toji Holcmanienė labai įdomaus likimo, parašė fantastišką knygą apie savo išgyvenimus „Šitas vaikas turi gyventi“. Jos vyras žydas karo pradžioje pateko į getą, vieną dukrą sušaudė - tragiška istorija. O ji pa­ ti - labai šviesi moteris, bet jau tada mums atrodė gyvenimo sulaužyta, siaubingai liesa. Kai rašydavo lentoje, ranka drebėdavo, visos raidės būdavo šiek tiek garbanotos. Baisu, kas per jos pamokas dėdavosi klasėje. Niekas neklausydavo, visi rėkaudavo, norėdavo pasirodyti vienas prieš kitą. Ji buvo ir puiki dailininkė. Po kiek laiko išvažiavo į Vokietiją ir, man regis, ten žuvo per autokatastrofą. Įsivaizduokite, prabėgus daug daug metų po vieno koncerto staiga prie manęs prieina moteris ir sako: „Aš esu Holcmanaitė - Holcmanienės duktė.“ Apakau. Nuėjome į kavinę, pradėjome kalbėtis. Paskiau į Vilnių ji

P o k a lb i a i s u D o n a t u K a t k u m i 14 7

atvežė nuostabią Holcmanienės dailės darbų parodą. Su klasės draugu smuikininku Petru Kunca artimiau susidraugavote konservatorijoje? Kadangi instrumentai panašūs, vis susidurdavome, tad bendravome, grojome konservatorijos kvartete. Kai buvo kuriamas Vilniaus kvartetas, Petras tarnavo kariuomenėje, bet vėliau prisidėjo kaip antrasis smuikas. Po daugelio metų išėjęs liko dirbti Muzikos akademijoje Kamerinio ansamblio katedros vedėju, kartais pagroja pirmuoju smuiku su akademijos dėstytojų kvartetu. Iki šiol palaikote ryšius? Kadangi dirbame toje pačioje katedroje, vis susitinkame. Mes su Kunca gerai sutariame nuo pat vaikystės. Jo tėvas buvo siuvėjas, brolis Romualdas Kunca - labai geras tapytojas, dailininkų bendruomenėje gana žinomas žmogus. Jie visi iš Veliuonos, draugaudavo su Cvirkomis. Mums Petras Cvirka buvo toks vadovėlinis, chrestomatinis personažas, o jiems - kaimynas. Kadangi tėvas Kaune dirbo siuvėju, Kunca pirmasis susisiaurino kelnes. Jis ir mums pasiaurindavo mokėjo siūti. Tad kai reikėdavo išlaikyti stilių, visada eidavome pas Kuncą. Su garsiuoju dirigentu Jonu Aleksa irgi esate pažįstami nuo vaikystės. O kada pradėjote bendrauti artimiau? Jau sakiau, kad mūsų mamos Telšiuose buvo geriausios draugės. Kai mano mama 1940-aisiais pradėjo tarnauti pas Gedvilus, į Kauną su savo Uršele atvažiavo ir Aleksa. Po metų jie visi pasitraukė į Rusiją, o kai grįžo, Jono tėvą paskyrė Kauno kinofikacijos valdybos viršininku. Jie gyveno tame name, kur dabar Kauno lėlių teatras, o anksčiau veikė kino teatras „Glorija“. Prisimenu tokius geležinius laiptus vidiniame kieme, vedančius į antrą aukštą, kur jie turėjo butą. Esame dar nusifotografavę ant tų laiptų. Jonas už mane trejais metais vyresnis. Kadangi artimai bendravo mūsų šeimos, žaisdavome, kai

Lietuva išėjo iš mados 148

užsukdavome pas juos į svečius, arba eidavome žiūrėti filmų. Iš jų buto pro tokį mažytį kvadratinį langelį matydavosi ekranas, nes už sienos buvo kino salė. Į krūvą sukraudavo mums paltus, kad aukščiau galėtume užsilipti, ir žiūrėdavome, nors beveik nieko nesuprasdavome. Vėliau jie su šeima persikėlė į Vilnių. Kai jau mokiausi vyresnėje klasėje, su mokyklos orkestru važiavome koncertuoti į sostinę. Mama prisakė būtinai aplankyti Uršelę. Nors Aleksandras Bogdanas, dirigavęs mokyklos orkestrui, manęs neišleido, nepasiklausęs vis tiek nuėjau pas Uršelę. Ji mane pamatė: „Jėzau, Donatėli!“ Iškepė blynų. Ir Joną tada sutikau. Jis tada buvo musės svorio Lietuvos jaunių bokso čempionas, mokėsi chorvedybos Vilniaus specialiojoje muzikos mokykloje, kuri vėliau gavo M.K.Čiurlionio vardą, labai gerai grojo fortepijonu, išsiskyrė nuostabia muzikine atmintimi, geromis rankomis, puikiai skaitė iš lapo ir apskritai garsėjo toje mokykloje savo gabumais. Ją baigęs įstojo į Leningrado konservatoriją. Studijuodamas Jonas kartais atvažiuodavo, užsukdavo į mūsų naujamečius vakarus konservatorijoje. Bet artimiau ėmėme bendrauti, kai 1965 metais baigiau mokslus - mano galvoje tada virė visokiausios idėjos. Tais laikais jaunų menininkų situacija buvo labai sudėtinga: filharmonija salės neduodavo, o mes norėjome koncertuoti. Tada sugalvojau, kad reikia įkurti jaunųjų atlikėjų sekciją prie Lietuvos teatro draugijos Aktorių namų. Norėjau, kad atsirastų tam tikra organizacija, kuri gintų savo teises ir pati rengtų koncertus. Tada Aktorių namams vadovavo Rūta Kaniavienė, pirmoji Eduardo Kaniavos žmona, ji mus ir priėmė. Tais laikais neįprasta buvo patiems ką nors steigti. Pradėjo lakstyti atstovai iš visokių įstaigų, domėtis, kas čia per organizacija, piktintis, kaip drįsome nepasitarę! Na, bet mus pridengė - atseit čia Teatro draugijos nuopelnas. Taip mes subūrėme jaunų muzikantų kompaniją ir pradėjome koncertuoti. Tada atsirado Liudos ir Kęstučio Grybauskų fortepijoninis duetas, pučiamųjų kvintetas, kuriame grojo Algirdas Budrys, Augustinas Armonas, Juozas Rimas, Juozas Slankauskas,

Pokalbiai su Donatu K atkum i

149

Alfredas Račkauskas - vėliau jie tapo rimtu ir daug koncertuojančiu filharmonijos pučiamųjų ansambliu. Susikūrė mūsų kvartetas ir Jono Aleksos vadovaujamas kamerinis orkestras. Kai dabar pasižiūriu, Lietuvos muzikos atlikimo istorijos kontekste jis atrodo unikalus. Smuikai: Raimundas Katilius, Audronė Vainiūnaitė, Rimantas Šiugždinis, Algis Gricius, Algirdas Stulgys, Gediminas Dalinkevičius. Altai: Donatas Katkus, Aloyzas Grižas. Violončelės: Virgilijus Vasiliauskas, Albertas Šivickis. Dirigentas Jonas Aleksa. Kaip jis mus laužė, o Jėzau! Bet užtat po pirmojo koncerto kilo furoras, publika klykė! Sėkmė nesvietiška. Pirmą kartą į konservatorijos salę netilpo žmonės. Man pasakojo, kad norintieji pakliūti stovėjo iki pat pirmo aukšto, o salė - trečiame. Tada išmušė Jono Aleksos žvaigždžių valanda? Taip ir atsitiko. Nors dar nuo mokyklos laikų jo aura buvo ypatinga. Jonas tada dirbo chorvedžiu „Ąžuoliuke“ pas Hermaną Perelšteiną. Bet po šito mūsų koncerto labai išsigando Lietuvos kamerinio orkestro vadovas Saulius Sondeckis ir pradėjo mus pešioti. Tiesa, iš pradžių atėjo su pasiūlymu sujungti orkestrus. Atsisakėme. Ko išsigando - konkurencijos? Žinoma, nes jis savamokslis dirigentas, kaip ir aš. O Aleksa aukščiausios klasės profesionalas. Sondeckis buvęs smuikininkas, vėliau tai vienur, tai kitur mokęsis dirigavimo. Aš pats nuo 1964ųjų iki 1966 metų grojau jo kameriniame orkestre, bet man daug kainavo mano palaidas liežuvis - nuolat kritikuodavau Sondeckį, nes matydavau, jog visą darbą kolektyve už jį atlieka puikus muzikantas, orkestro koncertmeisteris Viktoras Radovičius. Kai su orkestru turėjau išvažiuoti į pirmas gastroles Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, taigi į „užsienį“, manęs neišleido. Išgirdęs, kad esu „ H eB b ie3A H O w “32, nusprendžiau išeiti iš orkestro. Pasikalbėjome labai fainai su Sondeckiu, jis man palinkėjo viso, kas geriausia, ir viskas.

Lietuva išėjo iš mados 150

O su Jono Aleksos vadovaujamu kameriniu orkestru, nors ir sulaukėme didžiulės sėkmės, neturėjome kur koncertuoti, niekas nepriėmė. Tik tuometis Kompozitorių sąjungos pirmininkas Eduar­ das Balsys mus įsileido į ką tik pastatytą Kompozitorių sąjungos salę, kad galėtume repetuoti. Pas mus grojusiam Šiugždiniui, tada studentui, Sondeckis pasakė, kad išmes iš konservatorijos, jeigu negrįš iš akademinių atostogų ir tuo metu gros kituose orkestruose, - tas išsigando. Stulgį irgi prispaudė, paskui dar kažką. Taip prasistumdėme gal trejus metus, surengdami po kokį koncertėlį, dar nuvažiavome su „Ąžuoliuku" į Maskvą, grįžome ir daugiau nesusirinkome. Bet prieš tai Jonas su kameriniu orkestru ir „Ąžuoliuko" choru koncertiškai atliko H.Purcello operą „Didonė ir Enėjas". Kartu dainavo jauna ir labai talentinga, gražaus balso vokaliste Danutė Kaspariūnaitė, vėliau tapusi jo žmona. Pasisekimo sulaukėme milžiniško! Kadangi Perelšteinui negalėjo atsakyti filharmonijos salės, ji lūžo nuo publikos. Galiu pasakyti, kad Jonas Aleksa išmanė visą orkestrinę literatūrą, Brucknerio simfonijas, visą Mahlerį, o padiriguoti negaudavo. To žmogaus bijodavo, nes visiems atrodė baisus konkurentas. Paskiau jis tapo vyriausiuoju Operos ir baleto teatro dirigentu, atsidavė tam darbui, nors jam buvo tikrai nelengva, nes orkestras ten grojo ne pats geriausias. Bet kaip neįtikėtinai darbštus Jonas iš atlikėjų išsireikalaudavo maksimumo. Jis turėjo kietus atrankos kriterijus, dirbdavo tik su pačiais geriausiais dainininkais. Jo charakteris - kitas dalykas. Teatre visi solistai dėl jo kentėdavo, bet vis tiek norėdavo dirbti tik su Aleksa. Žinojo, kad jis duos tiek, kad padainuosi labai gerai. Tai buvo ypatingas žmogus, nors išdidus ir slėpdavęsis po kauke. Jis visą gyvenimą labai daug rūkė ir mėgo kavą. Kai pas juos užeidavau, ištraukdavo konjakėlio, išgerdavome. Gyveno netoli Černiachovskio paminklo, kur tokie dideli namai, turėjo šunį. Kai išvesdavo pasivaikščioti, šuva jį tampydavo po visą skverelį - niekaip nenulaikydavo to žvėries. {Kvatojasi.) Jono žmona - nepaprastai šilta

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

151

moteris. Ji metė dainavimą ir pasiaukojo karjerą darančiam vyrui, nes vaikų jie neturėjo. Kaip manote, ar dirigentas jautėsi Lietuvoje neįvertintas? Jis buvo tikras grynuolis, bet labai išdidus. Kai pradėjome gastroliuoti su „Goskoncertu“, kartą suorganizavau, kad jam duotų padiriguoti Maskvoje. Susitariau su Vladimiru Fedosejevu, Maskvos radijo ir televizijos orkestro vadovu, kuris sako: „Tegul paskambina, susitarsim.“ Grįžtu, pasakoju: „Jonai, toks dalykas - paskambink Fedosejevui...“ O jis: „Tegul jis man paskambina.“ Bet Aleksa daug dirigavo Peterburge. Ten jį pažinojo ir vertino, sklido gandas, kad buvo kviečiamas tapti „Marijos“ teatro, su kuriuo yra gastroliavęs, vyriausiuoju dirigentu. Dabar juo dirba dirigavimo žvaigždė Valerijus Gergijevas. O Aleksa atsisakė. Kodėl? Nežinau. (Juokiasi.) Jis toks. Nesuprasi. Prisimenu vieną keistą istoriją. Mūsų kvartetas turėjo kontraktą su Gelzenkircheno baletu Vokietijoje, kur statė šiuolaikinį baletą pagal Beethoveno paskutiniuosius styginių kvartetus. Mes grojome, o jie ten „mankštinosi“. (Juokiasi.) Baletmeisteris Berndas Schindowskis su pagrindiniu baleto šokėju gyveno kaip vyras ir žmona - labai rafinuoti žmonės. Tame balete jo draugas pusantros valandos lakstydavo vienas po sceną, išeidavo visas šlapias. Kartą po spektaklio Schindowskis pasikvietė mus vakarienės. Vaikštinėjame po teatrą, šokėjas tik išlenda iš dušo, o aš jau klausiu: „Tai einam pas jus?“ - „Oi, ne, - sako, neskubėkit, ateisit su Berndu: aš bėgu kepti kumpio.“ Po kiek laiko neskubėdami atvykstame, užlipame į ketvirtą aukštą, įeiname. Didžiulis kambarys su virtuvėle, vidury kambario du gražiai padėti čiužiniai. Šokėjas su prijuoste atidaro mums duris, prisėdame su Berndu, filosofuojame, o anas triūsia virtuvėje. Pagaliau iškepė kumpis, atnešė, padėjo, viską sustatė. Tada persirengė gražia tunika, atsisėdo Berndui ant kelių, o mes pradėjome valgyti. Ir

Lietuva išėjo iš mados 152

jie pasakoja, kad neseniai atostogavo Paryžiuje, kur visada prieš Naujuosius metus rodo daug gerų spektaklių. Kaip tik tada ten gastroliavo ir „Marijos“ teatras. Sako: „Tik rusai gali taip pastatyti savo operas. Matėme „Eugenijų Oneginą“. Muzikine prasme nieko genialesnio nesame patyrę. Tai buvo fantastiška!“ Klausiu, kas dirigavo. Gūžteli pečiais: „Nežinom to dirigento. Toks mažiukas, kažkoks Aleks.“ - „Aleksa?“ - „Taip, taip, Aleksa. Genialus dirigentas ir genialus pastatymas.“ O Jonas grįžęs apie tai niekam nesigyrė spaudoje net eilutės nepasirodė. Aleksa išsiskyrė kuklumu. Jam svarbiausia būdavo išeiti į sceną ir pasinerti į tikrą meną. O visi kiti dalykai jam nerūpėjo. Tačiau Operos ir baleto teatro Meno taryboje kaip vyriausiasis dirigentas nuomonę reikšdavo neišsisukinėdamas - dažnai dėl to kildavo visokiausių konfliktų. Aleksa netgi kelerius metus dirbo teatro direktoriumi, bet, manau, jam netiko tos pareigos. Gaila, kad šitokio masto menininkas realizavo tik mažytę dalį visos savo kūrybos potencijos. Filharmonija jam retai duodavo diriguoti orkestrui. Jo operų pastatymai muzikine prasme buvo labai stiprūs, dainininkai stengdavosi, nors ten dirbo ir labai silpnų vokalistų. Dabar galima jų pasisamdyti iš šalies, o tada reikėdavo užimti pagal etatus. Bet ir iš jų Aleksa išpešdavo tiesiog dieviškų dalykų. Jūs tapote artimais draugais? Kai susikūrė jo kamerinis orkestras, susibičiuliavome, visada vienas kitą palaikydavome, bet susitikdavome labai retai. Jo mamos ir tėvo mirtis tapo didele trauma mums visiems. Nors Uršelė dar buvo gyva, kai mano mama mirė. Uršelė tarsi šviesdavo: didelė tokia, žemaitė, dora, švari, visus mylinti ir ypatingos auros - uch, kokių žmonių gyvenime būta! Turbūt vienas linksmesnių jūsų su Aleksa gyvenimo epizodų filmavimasis Arūno Žebriūno juostoje „Seklio Kalio nuotykiai“? Taip, tada fantastiškai kartu leidome laiką. Jonas visą gyvenimą

Pokalbiai su D onatu K atkum i

153

norėjo būti aktorius. Kodėl jis geras dirigentas? Kaip artistas visą laiką įsijausdavo į muzikinį vaidmenį. Jam nereikėdavo apsimetinėti, jis plaukiodavo tame vaidmenyje. O per filmavimus mes tiesiog taškėmės! Jūsų personažas vadinosi Šlykštusis, Aleksos - Blyškusis. Kaip gavote tuos vaidmenis? Labai gerai sugyvendavome su Žebriūno žmona Giedre Kaukaite. Kadangi Žebriūnas statė filmą vaikams, kažkuris iš jų sugalvojo rinkti neprofesionalius aktorius ir tik keletą profesionalų, kad filmuojant tarp vaikų ir mūsų nesijaustų didelio skirtumo. Kai pradėjo ieškoti tipažų, Kaukaitė prisiminė mane ir iš karto paėmė. Paskui rado Aleksą. Ilgai ieškoti nereikėjo, nes visi savi. Žebriūnas pasakė: „Davaj, pažaidžiam.“ Ir mes sužaidėme tokį visiškai neblogą filmuką. Atsimenu, mus su Aleksa aprengia, uždeda ant galvų katiliukus, veža. Jonas iškart užtraukia: „Kai aš juoooojau, per žalią gireeeeeeeeeeeeelę.“ Duodavome abudu atsisėdę. Tas laikotarpis buvo neįtikėtinas. Gal tada pasigailėjote, kad vis dėlto nepasirinkote aktorystės? Po „Seklio Kalio nuotykių“ mes su Jonu oficialiai tapome pirmosios visasąjunginės kategorijos aktoriais! Paskui, kai šitą filmą dubliavo Maskvoje, kur režisieriai visada ieškodavo charakteringų personažų, man skambino iš „Mosfilmo“, kvietė, bet atsisakiau. Neturėjau kada filmuotis - grojau kvartete. Negi dėl to turėjau išeiti? Ir kas toks būčiau buvęs? Niekas. Aš norėjau groti, muzikuoti. Bet „Seklio Kalio nuotykiams“ laiko radote? Filmavausi per vasaros atostogas. Paskiau man dar labai ilgai skambindavo tai iš „Mosfilmo“, tai iš Odesos, bet kai vis atsisakyda­ vau, galiausiai suprato, kad čia ne tas atvejis. O Lietuvoje dar nemažai vaidinau. Viename Algirdo Aramino filme tokį beprotį mokyklos direktorių. Vėliau kitame Žebriūno filme „Kelionė į rojų“ - piktą, blogą vokietį.

Lietuva išėjo iš mados 154

Kaip manote, kodėl jums vis tekdavo šlykštukų ir blogiukų vaidmenys? Aš toks esu - man net vaidinti nereikia. (Šypsosi.) Filmavausi ir tokiame keistame filme, kurio niekada nerodė, - Vytautas V.Landsbergis režisavo trumpą kino novelę, kaip tipas išgeria su kaimynu, pareina namo, atsigula su žmona ir jau jau... Staiga kambaryje ima blaškytis pro langelį įskridęs balandis. Baisiai įsiutęs tas personažas gaudo jį, pačiumpa, su didžiule neapykanta nusuka paukščiui galvą ir išmeta. Vėl atsigula į lovą. Vaidinau tą baisųjį tipą. (Juokiasi.) Bet darbas patyrė visišką nesėkmę. Pirmiausia labai blogai vaidinau, nes man nepaaiškino, ar tai groteskas, ar natūralistinis filmas. Kai sumontavo, viskas pasirodė dirbtina, perspausta, neįdomu. Po peržiūros atsistojo kritikė Živilė Pipinytė ir sako: „Jėzau, kaip baisu!“ (Juokiasi) Taip mano karjera kine baigėsi. Tačiau kartais vaidindavau mažus epizodukus televizijos spektakliuose: Augustino Griciaus „Gaisrininkų legendose“ ar seriale „Nepaprasti Tučkaus ir jo viršininko nuotykiai“. Ten mane parodė kokias dvidešimt sekundžių: ėjau kaip turistas per miestą su kompasu, kol atsitrenkiau į sieną. Iš jūsų studentiško gyvenimo konservatorijoje turbūt irgi būtų galima sukurti ganėtinai linksmą serialą. Ko gero. Gyvenome bendrabutyje tokiame dideliame kambaryje septyniese. Arūno Dirvanausko lova, ant kurios jis susikraudavo daug visokių patalų, stovėjo prie pat lango. Kartą žiemą vienas jo patalų šonas prišalo prie stiklo, tai Dirvanauskas lovos nebeklodavo: ateidavo ir įlįsdavo. Dalis mūsų, tarp jų ir aš, mokėsi stropiai, kiti nelabai. Kolega saksofonininkas J.Malūnavičius, dainininkės Nedos tėvas, grodavo kažkokiame restorane, pareidavo klaikiai vėlai. Pareina, dažniausiai už ko nors užkliūva, mes prabundame, o jis griūva į lovą tarsi nukirstas ir užmiega. Kartą neapsikentėme. Vakare išvedžiojome po kambarį virves, kad grįžęs užkliūtų ir nuvirstų. Paskui kažkur

Pokalbiai su D onatu K atkum i

155

radome silikatinių plytų su skylėmis, tai prisukome vielomis prie jo lovos čiužinio ir užklojome. Žiauru* O kiek galima kentėti? Atėjo Malūnavičius, užkliuvo, bet kadangi kažkas vieną virvės galą pririšo prie kėdės, jis tik ją paslinko, ir viskas. Gulime, laukiame, kas bus toliau. Priėjęs prie lovos griuvo miegoti ir tada pasigirdo baisus riaumojimas. Bet mes dėl to savo pokšto iškart pasigailėjome - Malūnavičius visą naktį tamsoje bandė atrišti tas kietas vielas, kurias kaip reikiant susukome. Kol jis triūsė, vis tiek negalėjome miegoti. Mūsų kambaryje paprastai pirmieji išeidavo į konservatoriją prieš devynias, kiti keturi likdavo miegoti. Kai grįždavome, jų nebūdavo, mes atsiguldavome, o tada jie pasirodydavo. Kartą prasidėjus sesijai pareiname, o jie jau miega. Matome, visi žadintuvus nustatę šeštai valandai, nes kelsis ir eis mokytis į konservatoriją. Mes, aišku, atsukome visus jų laikrodžius keliomis valandomis atgal, kad suskambėtų kokią ketvirtą. Netgi tokiam Eugenijui Puidokui rankinį laikrodį persukome, nors jis miegojo ranką su laikrodžiu tarp kojų įsikišęs. Iš ryto prabundame, žiūrime - jie kaip paprastai miega. Pradėjome rengtis - nėra mano kojinių. Kitas irgi neranda. Nueiname iki prausyklos, o ten visos mūsų kojinės sumerktos į bliūdą, pastatytos ant palangės šalia praviro lango ir užšalusios, nes lauke žiema, penkiolika laipsnių šalčio. Taip jie mums atkeršijo už tai, kad atsikėlė ketvirtą ryto ir išėjo į konservatoriją. Atėjo - uždaryta. Tik tada pamatė, kiek valandų. Grįždami namo kūrė mums keršto planus. Įstojęs mokytis, aišku, radote ir naujų bičiulių? Muzikos akademijoje, kaip sakiau, didžiausiu draugu tapo aktorius Jonas Pakulis, mokęsis su Michailu Jevdokimovu, Vladimiru Jefremovu. Jonas paskiau kurį laiką dirbo Rusų dramos teatre. Jis man atvėrė daug teatro literatūros. Ypač savo mėgstamą Bertoltą

Lietuva išėjo iš mados 156

Brechtą. Atsimenu, ateidavome pas jį, mama paruošdavo valgyti, paskui suguldavome į lovą vienas priešais kitą ir Jonas kiauras naktis skaitydavo Brechtą. Pykdavo, kai užsnūsdavau. Nuo pirmo kurso pradėjome draugauti su Zenonu Buožiu, teatro režisieriumi ir pedagogu. Kai įsikūrė Klaipėdos fakultetai, jis ten dirbo katedros vedėju, labai domėjosi mokykliniu teatru. Jo sūnus Egidijus Buožis dabar yra žinomas džiazo muzikantas. Prisimenu, kaip tipinėdavo aplink toks vaikiukas. Ir žmona buvo nuostabi pianistė, labai inteligentiška. Mane ir Gintą Žilį, vėliau ilgai dirbusį Kauno muzikinio teatro vyriausiuoju režisieriumi, Buožis kartais pasikviesdavo pas save į bendrabutį išgerti kavos. Spintelę užtiesdavo servetėlėmis, padarydavo ko nors užvalgyti. Jis buvo tremtinių vaikas, už mane dešimt metų vyresnis, atrodė visiškai subrendęs ir netgi jau vaidinęs kažkokiame Sibiro teatre. Tada sugalvojo studijuoti ir Irena Vaišytė jį kažkaip priėmė. Jai patiko, kad kurse yra ir vienas subrendęs vyras. Per visą gyvenimą Buožis nėra man pasakęs „tu“. Kreipdavosi „jūs, Donatai“. Fantastiškas dalykas! Jeigu žmogui sakote „jūs“, tarsi pastatote nedidelę širmą. Todėl labai sunku ištarti,,pavyzdžiui, „jūs esate šūdas“. Kreipinys „jūs“ pakylėja, suteikia inteligentiškumo. Labai keistas fenomenas. Ir mano žmona neleidžia anūkams į ją kreiptis „tu“. Išmokė ir dabar, kai ateina, girdžiu: „Jūs, močiute.“ O tada: „Tu, dieduk“ Su Buožiu ilgai draugavome. Susitikdavome pavalgyti „Neringo­ je“ - kalba liedavosi. Jis vis samprotaudavo apie teatrą. Tarp kitko, iš jo daug sužinojau apie teatro pedagogiką, aktoriaus profesiją, etiudus. Nots jau turėjau Konstantino Stanislavskio „Aktoriaus saviraišką“. O kiek Zenonas kalbėdavo! Maniau, parašys disertaciją, bet taip per visą gyvenimą ir nebaigė. Jis mirė prieš kelerius metus, bet mūsų santykiai jau buvo atšalę. Nes jis išvažiavo dirbti į Klaipėdą? Ne, ir tada pas jį dar nuvažiuodavome, pagerdavome. Bet jis po

Pokalbiai su D onatu K atkum i

157

truputį pradėjo tuo piktnaudžiauti. Paliko žmoną, susirado kitą moterį, teatrologę, susilaukė su ja dukros. Man labai gaila buvo pirmosios šeimos, ji atrodė tokia išskirtinė. Vėliau, jau grįžęs į Vilnių, jis jautėsi užgautas, kad negavo docento vardo, kaltino kažkokias intrigas. Vieną kartą pasigavo mane, einantį iš konservatorijos. Prisimenu, dargana aplinkui, o jis prašo: „Donatai, padėkite - nueikite pakalbėti dėl mano docentūros, juk pažįstate rektorių.“ Bandžiau jam aiškinti, kad tam reikia arba dirbti režisieriumi, statyti spektaklius, arba būti parašiusiam disertaciją, bet jis negirdėjo. Vėliau ir Vytautas Laurušas, rektorius, tą patį pasakė: „Būtų disertacija - gautų docentūrą be problemų.“ Tais laikais iš visų griežtai reikalaudavo mokslinių darbų, jeigu žmogus neužsiimdavo kūrybine veikla. Tada Buožis ant manęs labai supyko ir santykiai nutrūko. Jis dingo, tarsi prasmego. O vėliau sužinojau, kad numirė. Jūsų namuose daug Petro Repšio darbų, turite netgi jo kaldintą medalį su savo portretu* Taip, Petras padarė mano medalį. Šiaip. Ant jo Marcelijaus Martinaičio žodžiai: „O toj tyloj ir man yra kažkas, kažkas iš to, ką žemėn kas.“ Repšys dar spyrėsi: „Tu ką nors savo sugalvok.“ Sakau: „Viskas, ką sugalvosiu, bus labai kvaila.“ Geriau pasinaudoti tuo, ką jau kitas sugalvojo, bet ir man tinka. Su Petru Repšiu susibičiuliavote dar mokydamiesi Kaune? Ne, iš tų laikų tik atsimename vienas kitą. Ateidavome į jų dailės mokyklą per krepšinio varžybas, gatvėje kartais matydavau. Net ir Vilniuje pradėjome bendrauti tik po kurio laiko. Nepamiršiu mūsų pirmo susidūrimo jau Vilniuje: eina Repšys Lenino prospektu, susitinkame, jis paslaptingai sako: „Ateik čia, pasižiūrėk, - ištraukia pistoletą. - Einam varnų pašaudyti.“Tik neturėjau tam laiko. Bet paskiau ėmėme susitikinėti vis dažniau ir dažniau. Mane traukė žmonės ne iš muzikos pasaulio - truputėlį buvau nusivylęs mūsų cechu. Dar artimiau susidraugavome jau baigę mokslus - abu gyvenome

Lietuva išėjo iš mados 158

F.Dzeržinskio gatvėje, mūsų namai stovėjo netoliese. Bendraudavome kaip kaimynai, jie turėjo du sūnus, mes - du, manėme, kad Mikas su jo Ignu draugaus. Žinote, kaip kartais šauna visokių kvailų idėjų. Petro žmona Viktorija buvo nepaprastai puiki moteris, dailininkė tekstilininkė. Jis ją atsivežė iš Rusijos. Viktorija augo labai geroje šeimoje, viena jos giminės šaka kilusi iš Čiuvašijos. Dažnai užeidavau pas Petrą į dirbtuvę Šiltadaržio gatvėje, kai darė tas garsiąsias freskas Filologijos fakultetui, - jis parodydavo savo darbus. Jie gimė tiesiog mano akyse. Ateinu, o jis jau tą padaręs, aną. Koks jis žmogus? Paprastas, šiek tiek šiurkštokas ir labai šviesios galvos. Tai vienas didžiausių lietuvių simbolikos, etnografijos ir istorijos specialistų. Jeigu paklaustumėte apie kokį nors kryželį, dėtų ištisą kalbą. Jo darbuose nėra nieko, net jokios smulkmenos, apie kurią jis absoliučiai visko nežinotų. Repšys padaręs seriją medalių apie mūšius, kuriuos lietuviai laimėjo. Tarkim, Saulės mūšio medalyje vaizduojami keli simboliai, kurie būdingi tik tam ir ne kokiam kitam įvykiui. Jo freskose nėra nė vieno atsitiktinio brūkšnio, tą pasaulį jis kūrė remdamasis žiniomis. Tai paminklas, iš kurio galima daug sužinoti apie lietuvių istoriją ir papročius. Tai tikros mūsų minties ir ženklų restauracijos. Petras nuolat konsultuodavosi su etnografu Norbertu Vėliumi, jam didelę įtaką padarė Algirdas Julius Greimas. Bendravo ir su pasaulio archeologijos žvaigžde Marija Gimbutiene, dabar tariasi su archeologu Aleksejumi Luchtanu. Nors kai žvelgi į įvairialypius Petro darbus, negalvoji, kas ir iš kur juose atsirado, nepastebi atlikto milžiniško restauravimo darbo. Pirmiausia tave veikia menas, medžiagos įvaldymas, stiliaus kalba, kompozicija. Jo idėjos ir nepaprastas techninis meistriškumas. Filologijos fakultete yra ir Petro darytas antkapinis bareljefas „Žuvusioms baltų gentims", ant kurio surašyti išnykusių baltų genčių

Pokalbiai su D onatu Katkumi

159

žodžiai. O svarbiausia - absoliučiai tiksli simbolika: iš vienos pusės strėlės, kirviai, apačioje - vanduo, žuvis. Bareljefą, tarsi antkapį, ant kurio vaizduojama motina su vaiku, Repšys darė daugybę metų. Ta moteris labai panaši į jo žmoną su jaunesniuoju sūnumi Ignu. Kai pirmą kartą pamačiau tą antkapį, atremtą jo dirbtuvėje į sieną, išsigandau: „Petrai - tu beprotis, kam šitaip darai?“ Sako: „Taip reikia - tu nieko nesupranti.“ Daugelyje jo paveikslų kartojasi žmonos bruožai. Viename tapybos darbe stovi arklys, šalia Petro žmona, vaikai, save nusipaišęs. Visiškai suprantu, kodėl naudojo ją kaip modelį. Viktorijos veidas ne visai europietiškas, šiek tiek egzotiškas, todėl darbams suteikdavo dar daugiau archaikos. Repšio žmona anksti mirė, o vėliau išsivedė abu vaikus. Vyresnysis sūnus Algirdas, kaip ir tėvas, buvo žvėriško temperamento, puikus grafikas. Išvažiavęs dirbti į Vengriją Petras jį kuriam laikui paliko vietoj savęs dėstyti studentams. Kartą sutikau Algį bare „Prie Parlamento“. Prisėdo prie manęs, papasakojo, kaip dėsto. Pamaniau: „Protingas bernas, gabus.“ Turiu jo pomirtinį grafikos albumą-kalendorių. Jo stilius artimas tėvo grafikai, tie patys Vilniaus motyvai. Mažąjį Igniuką Viktorija labiausiai puoselėjo, kol augo, manė, bus jos vaikas. O visi trys vyrai ėjo tais pačiais keliais. Abu sūnūs buvo labai gabūs dailei, bet Ignas studijavo Muzikos ir teatro akademijoje kino operatoriaus specialybę. Ne vieną filmą nufilmavo su jaunuoju Landsbergiu, įamžino jo tėvą. Nelaimingas atsitikimas išplėšė iš Petro ir šį sūnų. Dažnai dabar su Petru Repšiu susitinkate? Kartais pasibūname. Anksčiau, gal dešimt metų, rinkdavomės tokia žemaičių gauja: vieno viešbučio direktoriaus pavaduotojas, Bumblauskas, aš, kaip pusiau žemaitis, paskui prie mūsų prisidėjo Bronys Savukynas, kuris tvirtino esąs jotvingis. Ir Petras. Jis save irgi laiko žemaičiu, nes Šiauliuose gyveno už Tilžės gatvės, nuo kurios

Lietuva išėjo is mados 160

prasideda Žemaitija. Kiekvieną sekmadienį važiuodavome išgerti alaus ir suvalgyti po karką. Paminėjote ugningą Repšio temperamentą* Kuo jis pasireiškia? Petras yra labai cvanas tipas. Iš pirmo žvilgsnio nepasakysi, kad jis labai temperamentingas, atvirkščiai, atrodo itin ramus, tačiau viduje viskas tiesiog verda. Kartą atvažiavo toks mano pažįstamas iš Geteborgo Zygfridas Kalvaitis. Jis kokiais 1939 metais įstojo į Karaliaučiaus universitetą, bet po karo išvyko į Norvegiją, vėliau įsikūrė Švedijoje. Po kiek laiko kaip didelis entuziastas pradėjo važinėti į Lietuvą. Jis įrodinėjo, kad lietuviai kilę iš Egipto ir kad esame šiaurės egiptiečiai. Ųuokiasi.) Netgi kažkokius patvirtinančius duomenis rado. Kartą susirinkome pas Repšį paklausyti Kalvaičio paskaitos. Sėdime ant taburečių: aš, Savukynas, Repšys. Kalvaitis pradėjo kalbėti. Savukynas iš karto išvertė akis, bet klauso. O Repšiui pasidarė labai įdomu. Savukynas neištvėrė: „Vis dėlto norėčiau paklausti, iš kur šitie duomenys...“ Repšys atsisuko: „Tylėk, o tai primušiu! Leisk žmogui kalbėti.“ Bronys bijojo Repšio, nes tas, jei tik reikėdavo, bet kam galėdavo į snukį trenkti. Savukynas išsigąsta, nutyla, bet kai lektorius vėl kokią nesąmonę lepteli, iš naujo klausia: „Norėčiau pasiteirauti...“ Repšys: „Tylėk, nes užmušiu!“ O aš tyliai sėdžiu ir žiūriu, kas darosi. Bet Repšys taip sakydavo nerimtai. Nors, aišku, jeigu kokie kvailiai prie jo prisikabindavo, užvažiuodavo. O kartą ir jam kažkokioje dailininkų šventėje girtas kolega buteliu trenkė per galvą. Galėjo užmušti. Beprotis. Besiginčydami su Repšiu patys nė karto nesusimušėte? Oi, ne. Mes laikomės visiškai kitų taisyklių. Neįrodinėjame savos tiesos, ieškome bendro vardiklio - tai yra polemikos esmė, o ne siekis parodyti, kad esi už visus gudresnis. Nesame jau tokie kvaili. Be to, retai ginčijamės, nes arba aš jo išsižiojęs klausau, arba jis manęs, bet neišsižiojęs. Petras vartoja daugybę visokių pasakymų. Jis, pavyzdžiui,

Pokalbiai su D onatu Katkumi

161

sako: „Esu kultūringas žmogus - aš aukštąjį mokslą baigęs.“ Tai dabar ir aš taip dažnai sakau. Vienu metu daug bendraudavome su dailininkais Linu Katinu, Rimantu Gibavičiumi, Vytautu Kalinausku, Arvydu Šalteniu puiki kompanija. Anksčiau svarbiausias miesto centras buvo Pilies gatvė, kurioje vis kur buvęs, kur nebuvęs pasirodydavo Kalina taip vadindavome Kalinauską. Vaikščiodavo apsirengęs kaip koks prancūzų dailininkas. Tai mes vis užeidavome įjo dirbtuvespašinkuoti. Kitaip tariant, pakalbėti apie gyvenimą. Ųuokiasi.) Bet net jeigu ir išgerdavome, nešnekėdavome visokių nesąmonių. Kaip tik kalbant formavosi tam tikros mūsų kultūrinės ir politinės nuostatos. Tačiau Repšys į politiką nepasuko? Jis liko savo vietoje. Mes su juo labai daug laiko prastovėjome prie parlamento tą baisią žiemą. Vėliau, kai Landsbergis, kaip valstybės vadovas, važiuodavo į pirmąsias keliones, dovanų veždavo Repšio darbus. Jis sukūrė Jono Pauliaus II medalį, o jį Landsbergis padovanojo popiežiui. Visi Petro kūriniai originalūs, atliekami įvairia stilistika. Net ir sovietiniais laikais jis nesilaikė jokių kanonų. Naujausias didžiulis jo darbas - Varnių katedros altorius, kuriam Petras darė reljefų kompozicijas. Jeigu tos bažnyčios nesugriaus rusai, kai ateis kitą kartą, jos išliks ilgai. Tarp kitko, anksčiau Repšys visiškai nesirūpindavo savo išvaizda dabar geriau atrodo. Kai mano žmona jį pirmą kartą pamatė, nustebo: akys - absoliučiai protingos, šviečia, o pats toks apsmurgęs, kaip prastas darbininkas. Kartą nuėjom su Petru į „Vaivą“ Pilies gatvėje, prisėdome prie kažkokių mergų. Tais laikais kavinėse sunkiai rasdavai laisvą vietą, viskas būdavo perkimšta, todėl dažnai prie vieno staliuko susodindavo svetimus žmones. Aišku, pradėjome kalbėtis. Jos klausia, kuo užsiimame, ką veikiame. Sakau: „Jis yra darbininkas, man stato krosnį turiu jį pavaišinti.“ Patikėjo, nes Petras taip ir atrodė. Net pradėjo prieš jį intelektuales vaidinti. Smagiai pasėdėjome.

Lietuva išėjo iš mados 162

Jis dažnai pasakodavo savo nuotykius, nors, įtariu, kartais ir prikurdavo. Pavyzdžiui, sako: „Vakar taip keistai jaučiausi. Einu, o mane mėto į šonus. Galvoju, reikia važiuoti namo, - jis tada gyveno Dzeržinskyje. - Įlipu į troleibusą, lyg ir nieko. Išlipu - vėl mėto. Išgėriau aspirino, tris šimtus gramų šnapsot atsiguliau. Iš ryto viskas gerai. Einu į institutą, jofana - vėl mėto! Pasižiūriu žemyn - ogi bato kulnas nukritęs!“ Arba kita jo istorija. Jie namuose laikė katę. Petras pasakoja: „Prabundu iš ryto, girdžiu, kažką žmona iš kito kambario man sako, ir jaučiu, tarsi šuo veidą laižytų. Galvoju: matyt, prasidėjo baltoji karštligė - pas mus tai šuns nėra. Jeigu pasakysiu „nuimk tą šunį“, žmona iškart supras, kad man blogai. Tai ir šaukiu: „Nuimk tą katiną nuo manęs!“ O ji: „Tau turbūt baltoji karštligė prasidėjo - čia ne katinas, o šuva.“ Pasirodo, kaimynų šuo pro duris įbėgo ir tiesiai prie manęs.“ Kuo Petras jums patinka? Juk turbūt ne vien todėl; kad yra talentingas menininkas? Tai draugas, kurio man reikia. Kaip ir manęs jam. Turime daug bendra: sergame už lietuvių kultūrą, už Lietuvą. Esame ištikimi ne kieno nors iš išpuikimo laikraščiuose kvailai interpretuojamai Lietu­ vai, bet mylime ją tokią, kokia yra: žaizdotą, parduodamą, niekinamą, bet vis tiek turinčią savo dvasią, istoriją, kultūrą ir žmones. Su Petru esame tikri bendraminčiai. Aišku, labai jį vertinu dėl talento. Kiekvieną kartą bendraudamas gaunu ką nors nauja, man artimas jo elgesys. Petras yra paprastas, nuoširdus, ne veidmainis, o tokių liko labai nedaug. Jis iš tikrųjų yra svarbus žmogus mano gyvenime. Ar jo nepakeitė šeimą ištikusios tragedijos? Jam tikrai ypač sunku. Bet žaviuosi jo tvirtumu, valia. Ne taip seniai prie mūsų kompanijos prisidėjo Petras Vyšniauskas. Kadangi Vyšnia laisvas žmogus, nevaikščiojantis į tarnybą, labai dažnai užsuka pas

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

163

Repšį. Sykį ateinu, tas pasakoja: „Vyšnia su sūnumi Dominyku iki penktos valandos grojo pas mane saksofonu“ Tai irgi fantastiškas tipas, kurį galiu pavadinti savo geriausiu draugu. Kur susipažinote su Petru Vyšniausku? „Neringoje“, kur jis grodavo. Anais laikais ten koncertuodavo garsusis Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino trio, prasidėjo džiazo pakilimas. Staiga ant scenos užsilipa toks špokas ir mes visi apankame nuo jo grojimo! Koks garsas, fantazija! Atsimenu, dar tada kažkam sakiau, jog laikas uždaryti Lietuvos kompozitorių sąjungą, nes vienas Vyšniauskas prikuria per dieną žymiai daugiau ir geriau negu visi kompozitoriai per metus, kartu sudėjus. Vėliau mano įkurtoje įrašų studijoje išleidome pianisto Tomo Kutavičiaus ir Vyšniausko simfonines kompozicijas, primenančias S.Prokofjevo stilistiką. Tai paskui ilgai vaikščiojau po Kompozitorių sąjungą ir sakiau: „Paklausykit, ką jie padarė!“ Aišku, ir šįkart pirmiausia jus pakerėjo talentas? Be abejonės. Kadangi Petras yra žemaitis, o aš visiems žemaičiams jaučiu silpnybę, greitai radome bendrą kalbą. Vyšniauskas su savo gražuole žmona anksčiau gyveno visiškam užkabory. Tokiame mažyčiame kambarėlyje, kur pakabinta paklode atskirdavo lovą, o likusioje dalyje įrengė virtuvę ir saloną. Visas plotas perpus mažesnis nei dabartinė mūsų virtuvė. Jis - ypač talentingas muzikantas, turi Dievo drėbtelėtą dovaną ir nuostabią muzikinę fantaziją. Su Petru mūsų orkestras grojęs daugybę visokiausių dalykų. O „Neringoje“ jis pradėjo muzikuoti dar sovietiniais metais, grojo kažkiek ir laikams pasikeitus, sukūrė labai daug kompozicijų. Prisimenu vieną jų apie tremtinius, trukusią kokį pusvalandį. Sukrečiantis kūrinys! Scenoje jis pasistatydavo metalinį kibirą vandens. Iš pradžių prie jo nelįsdavo, bet privesdavo muziką prie kulminacijos, saksofonas pradėdavo rečituoti, kalbėti, raudoti kaip

Lietuva išėjo iš mados 164

tos lietuvių bobulės, o tada tyloje - bam! - su saksofonu per tą kibirą. Metalas į metalą - superl Plaukai net pasišiaušdavo. Ir sugalvok tu man! Saksofonu jis ne tik muziką - viską, ką tik nori, gali išgauti: sudejuoti, suverkti, sukalbėti. Fantastiška vaizduotė. Ilgą laiką per radiją skambėdavo viena kompozicija, kurią Vyšnia sukūrė pas mus studijoje: vieną ant kitos užrašė šešias ar septynias skirtingas saksofono melodijas. Išėjo tarsi toks orkestras. Oi, visokių dalykų jis pridaręs. Anksčiau, kur dabar prezidentūra, veikė Menininkų rūmai. Vieną kartą ten dirbęs režisierius sutiko mane gatvėje ir sako: „Donatai, klausyk, padaryk kokį nors humoro vakarą mūsų raudonojoje salėje.“ Sutikau, bet iš karto tai pamiršau. Po kiek laiko jis man skambina ir primena: „Tai, kaip sutarėme penktadienį. Mes jau afišas kabiname.“ Išsigandau - kokias afišas? Kokio vakaro? Jis man aiškina, kad nieko nebegali pakeisti, nes renginys jau įtrauktas į planus. Neįvyks - gaus per galvą. Sakau: „Žinai, mes dviese su Petru Vyšniausku dalyvausim.“ Pamaniau, kad dviese kažkaip išsigelbėsime. Pėdinu tą paskirtą dieną nieko nepasiruošęs per Žvėryno tiltą ir galvoju: „Jopšikmatj, galva tuščia - ką aš ten veiksiu?“ Ateinu, geriu jų kavinukėje kavą, visa raudonoji salė prisikimšusi žmonių. Jau reikia išeiti, o Vyšniausko nėra - nežinau, ką daryti. Tada pasirodo Vyšnia su savo saksofonu, klausiu: „Gal turi kokią nors idėją?“ O jis: „Oi, ne, ne!“ Sakau: „Žinai, ką, Petrai? Padarykim taip: kadangi esi džiazmenas, tu improvizuok, o aš tą koncertą vesiu.“ Išeinu į sceną, žiūriu į publiką, ji žiūri į mane. Tyla. Ir tada pradėjau verkti. Kūkčioju, pargriuvau ant grindų, pradėjau mušti kojomis - tokia isterija mane pagavo. Paskiau atsistojau ir sakau: „Dabar girdėsite grojant...“ Taip mes ir įsisvingavome su Petru. Girdėjau nuomonę - gal tik gandą - iš pačių muzikantų: jeigu pūtikas, vadinasi, ne itin intelektualus...

Pokalbiai su D onatu K atkum i

165

Taip dažniausiai ir yra. Retai pasitaiko intelektualių žmonių, tokių, kaip, pavyzdžiui, klarnetininkas profesorius Algirdas Budrys ar obojininkas Juozas Rimas. Jie ir mokslinius darbus rašo, ir puikiai groja, Budrys ilgai vadovavo Pučiamųjų instrumentų katedrai. Vyšniauskas - jo mokinys. Vienu metu ir jis staiga pajuto intelektualinį alkį. Nuo tada iki šiandien klaikiai daug skaito visokios literatūros iš įvairiausių sferų. Jam intelekto niekada netrūko, bet dabar jis įgavo erdvę. Petras pradėjo groti labai jaunas ir greitai visur įsitraukė. O kai toks talentas, iškart tapo žinomas. O jam, kaip žemaičiui, jeigu tik kas nepatinka - viskas, baigta. Kartą kažkas nepatiko studijuojant konservatorijoje, tai paėmė ir išėjo. Niekad neužmiršiu, kaip Budrys jo prašė: „Tau nedaug liko - išlaikyk specialybės egzaminą.“ O tas užsispyrė: „Kam man reikia?“Bet paskiau įkalbėjo pagroti - Vyšniausko koncertas vis dėlto įvyko. Ta proga, kad išlaikė egzaminą, pas rektorių padarė jam kavutės. Ųuokiasu) Nežinau kito tokio atvejo. Šiaip Petras Vyšniauskas - neeilinė asmenybė. Nors visko apie jį prisiklausau, kai kurie džiazmenai pavydi, sako: „Ką jis ten groja...“ O Petras nenori atliktipopsinio džiazo, nes siekia ko nors daugiau, bando klasikinę muziką ir, tarp kitko, puikiausiai skambina fortepijonu. Kai tiek draugų, bandau įsivaizduoti, kaip atrodo jūsų gimtadieniai... Paprastai švenčiu namuose. Tik šešiasdešimtmetį rengiau Rotušėje - susirinko daug visokių žmonių. Ir dar prieš porą metų visus kviečiau į restoraną Islandijos gatvėje, nes man svarbus gatvės pavadinimas - juk islandai mus pirmieji pripažino! O šiaip mano namuose per gimtadienius būna atvirų durų dienos. Vienais metais net bomžų prisirinko, nes, matyt, kažkas jiems pasakė: „Eikit pas Katkų, gausit snapso.“ Ir pradeda rinktis: vienas bomžas, kitas... Paskiau toks tipas ėmė vogti, kažkas pastebėjo, apačioje kišenes iškratė ir išspyrė lauk. Bet jis, man rodos, grįžo. Šiaip aš visus bomžus remiu.

Lietuva išėjo iš mados 166

Sako, nereikia jiems duoti pinigų - pragers. Jeigu neduosi, vis tiek jų nepataisysi. O žmogui reikia nors truputėlį laimės. Atsimenu, vaikščiojo Žvėryne vienas dailininkas, man regis, jau miręs. Žmona jį išvarė, gyveno laiptinėje - jam visuomet duodavau pinigų, kad galėtų išgerti. Vieną kartą ištraukiau dešimt litų, tai paskui vos nesusimušė su kažkokiu draugu, kuris taikėsi iš jo pačiupti, - nepavyko. Paprastai, kai manęs prašo pinigų, klausiu: „Geri?“ - „Ne, ne!“ - „Tai ir negausi.“ Buvo toks aktorius Jonas Čepaitis, turėjęs kolosalų humoro jausmą. Kai jis vaidindavo, visi lūžinėdavo iš juoko. Aktorės Stefanijos Nosevičiūtės, prieš daug metų konservatorijoje dėsčiusios sceninę kalbą, vyras. Jam irgi visada duodavau, nes vis tiek žmogaus nepataisysi. Jis jau miręs ir daugelio beveik pamirštas. Ateina visai kita karta. Netgi tokia kultinė asmenybė kaip Paulius Širvys vis tolsta, tolsta. Lieka tik visokiausios nuobiros. „Neringa“ jums padovanojo dar vieną gerą draugą lituanistą Bronį Savukyną? Man rodos, ryškiau mūsų keliai susikirto „Kultūros barų“ redakcijoje, kai žurnalui rašydavau straipsnius, o jis taisydavo kalbą. Kadangi abu dažnai užsukdavome ir į „Neringą“, ten ilgiau pasėdėdavome. Taip po truputėlį tapome gerais bičiuliais. Tai buvo žmogus su fenomenalia atmintimi. Jis pasakodavo taip (pamėgdžioja Savukyno manierą): „Ateinu į „Neringą“ 1974 metų gegužės 12 dieną išgerti kavos. Įsiveržia Churginas ir sako, kad Shakespearo vertime žodis turi būti toks ir toks (čia aš neprisimenu, koks tas žodis, o ne Savukynas). Tada jam sakau, kad tokio žodžio šitaip versti negalima. Churginas užsidega, pradeda šaukti, rėkti, kad taip nėra. Sakau, kad taip turi būti. Daukšas irgi įsiterpia, kad Bronys sako teisingai. Tada Churginas pašoka ir išbėga.“ (Juokiasi.) Aleksys Churginas iš tikrųjų toks ir buvo - staigiai užsiplieksdavo. Savukynui kartą nutiko tokia istorija. Užsibuvo pas kažką bendrabutyje ir namo išsiruošė tik apie trečią valandą nakties. Kad

Pokalbiai su D onatu K atkum i

167

būtų greičiau, nusprendė eiti per Vingio parko tiltą. Naktis, jau netoli tiltas, staiga du tokie vyrukai pripuola: „3aKypnTb ecTb?“33Jaučia, kad vienas jam į nugarą peilį įrėmė: „KyAa m a č u i ?“34 Savukynas ir sako: „He xouy >KMTb - MAy yTonuTbca.“ „Kax yTonMTbca?“35 - apstulbo plėšikai. Ir pradėjo jį įkalbinėti, kad nenusiskandintų. Bronys prieš juos bevaidindamas tik bijojo, kad neperspaustų, nes paskui dar iš tikrųjų tektų skandintis. Na, bet tada neva sutiko dar pagyventi, tai tie chuliganai palydėjo iki tilto ir palaukė, kol jis perėjo. Stebėjo, kad nenušoktų. Ųuokiasi.)

Kodėl toks geras kalbininkas taip ilgai dirbo „Kultūros barų“ kalbos stilistu? Baigęs universitetą kaip rimtas lingvistas Savukynas tapo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu. Jį vis prižiūrėdavo institutui tada vadovavęs Kostas Korsakas, bet Bronys, matyt, liežuvio nelaikė ir KGB prie jo pradėjo kabinėtis. {„Neringą“ tuo metu vis užeidavo tokia graži ilgaplaukė mergina ją dar Žalakevičius viename filme vien dėl figūros įamžino. Nors ji kurį laiką tarsi mokėsi vokalo konservatorijoje, nuo ryto iki vakaro sėdėdavo „Neringoje“. Ir ten nutiko kažkokia neaiški istorija su užsieniečiais. Ji su jais pradėjo bendrauti, o į visa tai įvėlė ir Bronį. Nežinau detalių - Savukynas žinojo, bet jis jau miręs. Po to juos ilgai tampė saugumas, o Korsakas jį išmetė iš instituto. Negaliu pasakyti, kaip skambėjo jo atleidimo priežastis, bet formuluotę juk galima sukurti - ji neturi jokios reikšmės. Kaip tik 1965 metais įsikūrė „Kultūros barai“ ir Bronys tapo kalbos stilistu. Į aukštesnes pareigas nepretendavo? Tas išmetimas iš instituto jį tarsi paženklino. Bet būdamas puikus kalbininkas jis ir toliau dirbo savarankiškai, tobulinosi kaip specialistas semiotikos srityje, versdavo ir pats rašydavo straipsnius, nuolat dalyvaudavo lingvistų konferencijose, skaitydavo pranešimus. Nors gauti mokslinio laipsnio nesiveržė.

Lietuva išėjo iš mados 168

Vėliau tapo dideliu vardų specialistu, su kitu autoriumi sudarė ir išleido Lietuvių vardų kilmės žodyną. Savukynas buvo žmogus, kuris žodį tiesiog skrodė. Iš tokių darbų kaip jo galima apsiginti daktaro disertacijas, bet jis sėdėjo prie tų savo korektūrų. Jam ten buvo ramu, niekas jo nejudino. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Bronys, kaip visa galva už visus aukštesnis, tapo „Kultūros barų“ vyriausiuoju redaktoriumi, tačiau gyveno be pretenzijų. Nepykdavote, kai draugas žodžius skrosdavo jūsų parašytuose straipsniuose? Kaip galima pykti, jeigu nuo to tavo darbas tik patobulėja? Jis tikrai labai kruopščiai viską skaitydavo - buvo tikras darbininkas. Turėjo labai aiškius atrankos kriterijus ir nepraleisdavo jokių neprofesionalių dalykų. Apskritai „Kultūros barai“ nuo pat pradžių tapo skaitomu žurnalu. Kiti leidiniai būdavo pažymėti tam tikru ideologiniu antspaudu, o šitas ne. Nebent kartais išspausdindavo kokį politinį vedamąjį straipsnį, bet ne daugiau. Rašydavo apie filologiją, kalbotyrą, meną, kultūrą, istoriją. Pradėjęs vadovauti Bronys žurnalą pakėlė į aukščiausią lygį. „Kultūros barai“ tapo truputį liberalios pakraipos leidiniu, nes visada pateikdavo skirtingų nuomonių, jo puslapiuose nuolat vykdavo polemika, būdavo atskleidžiama esmė ir problemos, o ne įrodinėjama, kas teisus. Tarp kitko, Bronys tapo ir vienu iš Liberalų partijos steigė­ jų - kūrė ją su Vytautu Radžvilu. Bet paskiau pamatė, kad prisirinko žmonių, kuriems nesvarbi nei partija, nei jos ideologija - svarbu tik patekti į Seimą. Todėl ir išėjo - nematė priežasties likti. Sakau, aš bendravau su labai švaria inteligentija. Savukynas buvo vienas šviesiausių jos protų. Ir jo mirtis man tapo viena didžiausių netekčių. Kodėl nestojote į draugo kuriamą Liberalų partiją? Dėl to, kad ideologiškai nesutarėme. Sovietų laikais visi norėjome būti liberalai, nes toje baisioje diktatūroje liberalizmas pirmiausia

Pokalbiai su D onatu K atkum i

169

mums siejosi su nuomonių laisve, teise pasisakyti. Bet šiuolaikiniame pasaulyje liberalizmas labiau susijęs su komunizmu. Visuomenė, kurioje kiekvienas gali daryti viską, ką nori, - tai melas. Bendruomenę reguliuoja papročiai ir įstatymai. Negali gyventi taip, kaip norisi, nes vis tiek egzistuoja taisyklės. Atsisakiusi tokio reguliavimo visuomenė nesugebėtų egzistuoti. Netgi viduramžių vienuolynuose, kuriuose visi vilkėdavo vienodais drabužiais ir deklaruodavo lygybę, iš karto susidarydavo hierarchija. Nėra visuomenės be hierarchijos. O tai tam tikra tvarka, kai viršus lemia apačios egzistenciją. Tai va, galiausiai supratau, kad liberalizmas - visiškai ne mano ideologija. Aš turiu savą, bet partija čia niekuo dėta. Partija - tai tam tikra struktūra, tam tikrų požiūrių į pasaulį ir visuomenę sankaupa, kurių propaguotojai pasiruošę valdyti. O aš nieko valdyti nenoriu. Ar Savukynas turėjo* šeimą; vaikų? Tik sūnų. Turėjo draugių, bet liko nevedęs. Kadaise, labai seniai, kažkas buvo, bet apie tai jis nemėgdavo kalbėti. O jo sūnus yra labai simpatiškas žmogus. Atvirai pasakius, su juo daugiau bendrauti pradėjau tik per Bronio laidotuves. „Kultūros barų“ redakciją vėliau perkėlė į Latako gatvę, netoli Dailės akademijos. Bronys mėgdavo pietauti universiteto kavinėje. Jis visada ryšėdavo kaklaraištį, vilkėdavo kostiumą. Marškiniai, kelnės kruopščiausiai suprosytos - elegantiškiausias vyras! Visą gyvenimą po pažastimi nešiodavosi papkę. O kiek kartų visokių straipsnių yra pametęs! Apsidairo - o papkės jau nėra. Vakarais užsukdavo į „Neringą“, išgerdavo kavos ir penkiasdešimt gramų konjako arba brendžio. Tada man skambindavo: „Donatai, ar tu namuose? Gal galėčiau užsukti?“ Ateidavo, prisėsdavo virtuvėje, prisidegdavo cigaretę ir mes šiek tiek pafilosofuodavome. Labai mėgdavo pasakoti apie pažįstamus, kurie, iš jo išgirdę kokią nors aforistinę frazę, nesugebėdavo atsikirsti. Ir tą savo posakį ilgai kartodavo, nes prisimindavo absoliučiai viską.

Lietuva išėjo iš mados 170

Pavaišindavau jį dar penkiasdešimt gramų brendžio. Kai Savuky­ nas gerdavo, tai vos priliesdavo taurę lūpomis ir vėl pastatydavo atrodydavo, kad nieko nenugėrė. Po penkių minučių vėl. O paskui žiūri, kad taip nejučia ir susiurbė. Vadinasi; klysta manantys; kad nuolatiniai „Neringos“ lankytojai būtinai prisigerdavo? Oi, tikrai. Visko, aišku, pasitaikydavo, nes intelektualai kitos vietos pavakaroti neturėjo. „Neringoje" rinkdavosi visi. Tipiškas pavyzdys savyje netelpantis Stasys Krasauskas, kuris šėldavo dvi tris dienas. Užeini ten savaitgalį, žiūri - Krasauskas duoda. Po kiek laiko vėl nueini - vėl Krasauską sutinki. O jis pagerdavo ir dingdavo, nes dirbdavo kaip žvėris. Po dviejų ar trijų savaičių vėl pasirodydavo. Bet kai kam susidarydavo klaidingas įspūdis, kad jis ten nuolat mirksta. } „Neringą" išgerti užsukdavo daug garsių žmonių, bet nė vienas dėl to netapo alkoholiku. Taip, kai kuriuos - ne tokius gabius, bet pretenzingus - alkoholis pražudė. Gal dėl to, kad nerado kažkokios vidinės atramos ar dėl kitokių priežasčių. O mus nuo to visada gelbėdavo profesija, nes jeigu prisigeri, negali dirbti, esi tarsi invali­ das - turi praeiti laiko, kol atsigausi. Mano kompanijoje tokių invalidų nebuvo. Nors šlaistydavosi ten visokie pusiau dailininkai, pusiau rašytojai, bet apie juos net nekalbu. {„Neringą“ nuo pat ryto žmonės plūsdavo - kiekvieno nesuskaičiuosi. Vartoti alkoholį - tipiška sovietiniam mentalitetui. Dabar jauni intelektualai taip negeria, pavyzdžiui, mano vaikai. O anksčiau mes taip supratome bohemišką gyvenimą. Kai koks nors Antanas Račiūnas pasakodavo apie studijas Paryžiuje, prisimindavo ne tai, kaip jie ten mokėsi, o kaip gėrė. O, pavyzdžiui, Antanas Gudaitis pasakodavo tik apie darbą. Iš kitos pusės, jeigu labai daug dirbi kaip menininkas, paskui vis tiek norisi atsipalaiduoti. O kitokių atsipalaidavimo formų, išskyrus alkoholį, praktiškai neturėjome. Galėdavome nueiti į kokį nors spektaklį, kuris dažniausiai tik suerzindavo melu. Žiūrėti sovietinius

Pokalbiai su D onatu K atkum i

171

filmus, kur vien tik propaganda? Juk septyniasdešimt metų buvo kuriamas kinas, nieko bendra neturintis su tikrove. Nebent tik žmonių santykiuose galėdavai įžvelgti dalelę teisybės. Tačiau tie milžiniški butai, kuriuose gyvena darbininkai, iššluotomis gatvėmis važinėjančios volgos... Kai dabar pažiūriu tuos filmus, baisu darosi. Kai kas juos jau pradeda naudoti kaip dokumentinę medžiagą, nors jokia dokumentika ten nekvepia. Kokie buvo jūsų ir Savukyno paskutiniai susitikimai? Jis mirė pakankamai senas, 78 metų. Aišku, nemanau, kad tai didelis amžius. Bronys sirgo prostatos vėžiu, gydėsi. Jis visada turėjo problemų dėl plaučių, nes rūkė iki pat gyvenimo pabaigos. Kartą pas prezidentą Valdą Adamkų vyko kažkoks priėmimas, žiūriu - ateina Savukynas visas toks susitraukęs, kostiumas kabo, net nepažinau iš karto. Buvau tiesiog sukrėstas. Po kiek laiko jis truputėlį atsigavo, atsiganė, vėl užsukdavo pas mane. Kadangi iš Hamburgo gaudavau laikraštį „Die Zeit“36, ateidavo pasiskolinti, kad galėtų paskaityti. Jo draugas sudarinėjo vokiečių kalbos žodyną, tad jam rūpėjo nauji žodžiai. O laikraščiuose visada daug slengo. Vieną dieną Bronys pranešė: „Atsigulsiu į ligoninę.“ Aplankiau jį, po kiek laiko susiskambinome, sako, kad vėl ligoninėje. Klausiu: „Kada, Brony, išeisi?“ „Nežinau, dar važiuosiu pailsėti į reabilitaciją“, atsakė šis. Dvi dienos iki mirties jis manęs ieškojo - kažką svarbaus norėjo pasakyti. Bet neprisiskambino. Su poetu Marcelijumi Martinaičiu esate pažįstami nuo labai seniai, tiesa? 1969-aisiais į Prahą vyko didžiulė menininkų grupė. Ir ten, kaip jau minėjau, mes su Marciumi padarėm klaidų, jos vėliau gerokai atsirūgo. Nedidelė mūsų grupelė nuėjo pagerbti Jano Palacho susideginimo vietos, padėjome gėlių. Labai durnai padarėme, nes, aišku, mus įskundė. Bet kad visą laiką buvau nerimtas. Kelionėje turėjome tokią baisią gidę, kuri sunkiai kalbėjo čekiškai,

Lietuva išėjo iš mados 172

bet puikiai rusiškai ir visą laiką piktai rėkė. Nusprendėme, kad ji turbūt anksčiau dirbo Sibire kalėjimo prižiūrėtoja ir šaudydavo žmones. Tada labai susidraugavome su Marcium. Atsimenu, atsisėsdavome autobuso priekyje per ekskursiją ir staiga sutartinai imdavome žiūrėti pro vieną langą - visi irgi žiūri. Tada - į kitą pusę. Po kokios savaitės visi susivokė, kad mes durnių voliojam. Marcius mane tramdo: „Viskas, nebežaiskim, esam demaskuoti.“ Sakau: „Kaip tik dabar ir prasidės kankinimas.“ Ir vėl sutartinai žiūrim į vieną pusę. Paskui atsisuku ir matau, kaip visi kenčia, kad tik ten nepažiūrėtų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jūsų su Martinaičiu vos neišskyrė politinės pažiūros? Truputėlį nutolome, kai jis įstojo į LAF, organizaciją, šiek tiek konfrontuojančią su Landsbergiu. Vėliau išsiaiškinome, kad ją parėmė KGB struktūros. Bet daug LAF veikloje dalyvavusių žmonių to nežinojo. Tada buvau toks per didelis landsbergininkas, o Marcelijus į tai žiūrėjo kritiškai. Lafininkai kalbėjo visos inteligentijos vardu, o mes galvojome kitaip. Lietuvos piliečių chartija buvo įkurta kaip antilafinė organizacija. Tuo sunkiu metu norėjome ne kritikuoti, o remti Lietuvos valdžią. Juk faktiškai vyko karas. Bet su Marciumi mes vėl puikiausiai sutariame, jaučiamės esą geri draugai. Tiesa, dabar retokai bendraujame, mano žmona su jo Gražina dažniau susitinka. Ji, beje, dailėtyrininkė, rinkusi Lietuvos bažnytinį meną, išleidusi fantastišką knygą apie Slucko juostas „Kontušo juostos Lietuvoje“. Nežiūrėdamas į visas asmeninių santykių peripetijas, vis tiek pasirinkote Marcelijaus Martinaičio žodžius, kuriuos Petras Repšys iškalė ant jums skirto medalio. Marcelijus anais laikais atrodė tarsi pranašas. Mokėjau visus jo eilėraščius kaip poterius. Man jo posakiai tiesiog skamba galvoje.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

173

Jis buvo paradoksalios kalbos meistras:

Kodėl tenai niekas nevaikšto, Nelaksto netgi joks vaikas? (...) - Kukuti, ten saugoja tavo žodžius Nuo tavo palaido liežuvio.

Įsivaizduojate, anais laikais tokį dalyką parašyti? Ir išspausdino. Kodėl leisdavo jo eilėraščius, nelabai suprantu. Gal taip bandydavo susikaupusį garą nuleisti? Mano didžiausi autoritetai buvo Vytautas Bložė, Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis, vienu metu žavėjausi Albinu Žukausku, o dabar mano stabas yra Kornelijus Platelis. Nors daug yra gerų poetų, kurių eiles mėgstu - Juditos Vaičiūnaitės, Nijolės Miliauskaitės. Didžiuojuosi, kad mano sūnus Laurynas tapo poetu. Ir su visais, kuriais žavėjotės, susidraugavote? Albiną tik šiaip pažinojau, kartais sustoję paplepėdavome. Bet su Blože, jo žmona Nijole Miliauskaite buvome dideli draugai. Kai atvažiuodavau į Druskininkų kompozitorių kūrybos namus, rengdavo­ me poezijos, muzikos vakarus. Kadangi Bložė blogai matė, skaitydavo savo eiles įbedęs nosį į lapus. Tačiau mūsų santykiai staiga keistai nutrūko. Bložė kažkaip nutolo, nebeateidavo į mūsų koncertus, kaip anksčiau. Susitikę pasikalbėdavome, bet nei jis mane kur kvietė, nei aš jį. Praėjus kokiam dešimtmečiui nedalyvavau netgi Miliauskaitės laidotuvėse. Nors baisiai jos buvo gaila - puiki poetė ir nuostabus žmogus! Tai kas atsitiko? Nežinau. Prisimenu vieną „Poezijos pavasarį“ vos atkūrus nepriklausomybę. Paprastai, kai vykdavo naktiniai poezijos skaitymai, į juos susirinkdavo beveik visi poetai. Aišku, labiausiai visi

Lietuva išėjo iš mados 174

ūždavo Rašytojų sąjungos kavinėje. Tąkart Bložė man prisipažino: „Neturiu iš ko gyventi.“ Ir man kažkas šovė į galvą. Žiūriu - vaikščioja amerikonai, Raimundas Mieželis atėjęs, visi kiti. Pasakiau: „Chebrat susimetam pinigų Bložei.“ Pradėjo jam dėti, kas kiek turėjo, kažkiek surinkome, atidavėme. Galbūt jis užsigavo? Negaliu paaiškinti. Paklausti nemėginote? Ką čia dabar aiškinsies tokius dalykus. Su daugeliu žmonių mano santykiai nutrūkę. Tarp kitko, su Kornelijumi Plateliu susipažinau per Bložę. Kaip tik pasirodė pirmoji Platelio knyga. Bložė man sako: „Čia talentingas poetas - dirba statybininku „Eglės“ sanatorijoje.“ Atsimenu, važiavau tada iš Druskininkų autobusiuku „Latvija“, atsiverčiau jo knygą ir nepajutau, kaip pasiekiau Vilnių. Jis mane pribloškė atviru, bet labai fainu erotiškumu, stipriais, neformaliais antikos literatūros ir mitologijos įvaizdžiais. Atrodė, kad tas graikų pasaulis pirmą kartą mūsų literatūroje tapo toks savas, kalbantis. Dabar su Plateliu esame geri draugai. Ko gero, su visais meno žmonėmis mano draugystė pirmiausia prasidėdavo nuo kūrybos. Iki šiol palaikote ryšius? O, taip. Jis dabar lytinio meno, atsiprašau, litmenio, tai yra „Literatūros ir meno“, redaktorius. (Juokiasi.) Bet ir vėl - nerandame laiko susitikti. Jis turi įvairios veiklos, anksčiau buvo švietimo ministras. Nors tada turėjau kitokią nuomonę apie visa tai, ką jis darė, nesikišdavau. Kalbėti gali tada, kai turi ką pasiūlyti. Pas mus žmonės greiti sudirbti, pareikšti: „Man atrodo, kad čia blogai.“ O tu pasakyk, kas blogai ir ką reikėtų pakeisti, kad to nebūtų. Tarp jums artimų žmonių yra ir keletas garsių kompozitorių* Suvedė profesija? Konservatorijoje būsimi kompozitoriai Bronius Kutavičius, Leo­ nas Povilaitis, Jonas Jankauskas, kurį vadindavome Šostakovičiumi, entuziastingai lošdavo šachmatais. Trečiame aukšte, koridoriuje už

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

175

kampo, netoli bibliotekos, kur nedaug kas vaikščiodavo, pasistatydavo stalą, šachmatų laikrodį ir jį po kiekvieno ėjimo daužydavo. Kai prie tų šachmatų lentų susipažinau su Kutavičiumi, jis, grįžęs iš kariuomenės, mokėsi vyresniame kurse. Ten sukinėdavosi ir dvylika metų Lietuvos šachmatų čempione buvusi Vilma Kaušilaitė, Kutavičiaus žmona. Ji jau seniai mirusi. Tarp kitko, Vilmos buvo neblogas balsas, ji dainavo Lietuvos aklųjų chore. Kartą ir aš prieš ją vieną partiją išlošiau, nes leido nuimti du jos bokštus ir karalienę, o pati žaisdama dar su kažkuo kalbėjosi. Landsbergis irgi labai gerai lošė, bet su mumis neprasidėdavo. Kutavičius mokėsi pas Antaną Račiūną, kurio niekas nelaikė geru pedagogu - visi verždavosi pas Julių Juzeliūną arba Eduardą Balsį. O Broniui Račiūnas atrodė pats geriausias pedagogas, nekomanduojan­ tis ir neprimetantis savų pažiūrų. Kutavičiui baigus konservatoriją prasidėjo mano pažintis su jo kūryba. Tuo metu jis, Feliksas Bajoras, Vytautas Barkauskas, Antanas Rekašius garsėjo kaip didžiausi radikalai - jie tapo tikrais modernistais, nes kategoriškai atmetė naratyvinį, socialistinio realizmo melodinį stilių. Kutavičius tiesiog neapkentė patoso - tipiško sovietinio bruožo. Sakydavo, kad patosas - falšyvas dalykas, nespatos susijęs su miniomis, su banda. Kai patosas išgyvenamas individualiai, jo nebelieka. Todėl visa jo muzika prieš tai nukreipta. O, pavyzdžiui, Bajoras nekentė sentimentalizmo, nors dabar jo kūriniai atrodo sentimentalūs. Vienu žodžiu, jie rašydavo muziką, kuri ideologiškai skambėjo siaubingai. Atsimenu, kaip kartą Rimvydas Žigaitis, ilgus metus dirbęs filharmonijos meno vadovu, mums atlikus pirmą Kutavičiaus kvartetą dairydamasis aplink pasakė: „Tu Kutavičiaus čia nekišk mes draudžiam tau groti jo Pirmąjį kvartetą!“ Jis buvo ideologinis Kutavičiaus priešas, nes pats baigė Maskvos konservatoriją, kur mokėsi visiškai kitokios estetikos. Nors kaip žmogus Žigaitis neblogas. Dabar vadovauja savo įkurtai Lietuvos muzikų sąjungai, daug gero daro mūsų muzikai. Broniui tada demonstratyviai už jo Pirmąjį kvartetą Kultūros

Lietuva išėjo iš mados 176

IW V S JW U

B e s ifilm u o ja n t p u siau d o k u m e n tin ia m e V.V.Landsbergio film e a p ie V yta u tą Bložę

Su m e n in in k u Petru Repšiu ju o s sieja d a u g p o m ė g ių

Su p o e tu K o rn e liju m i P lateliu V iln iu je

V ie n o je scenoje su R usijoje d ie v in a m u N ik o la ju m i Baskovu

A lg ird o A ra m in o film e „Traukinys į B ulzibarą" te k o įsija u sti į m o kyklo s d ire k to ria u s va id m e n į

Taip ir n e p a s iro d ž iu s ia m e V .V.Landsbergio film e a p ie b a la n d į su p a rtn e re Ona R adzevičiūte

F ilm u o ja n tis, su g rim u o to ja Z in u te

„S e klio K alio n u o ty k iu o s e " va id in u sie m s Jonui A leksai (Blyškusis) ir D o n a tu i K atkui (Šlykštusis) b u v o s u m o d e liu o ti p ra šm a tn ū s nešva rių tip e lių ko s tiu m a i

Po k o n c e rto su k o m p o z ito riu m i A n ta n u Rekašium i

■’

N JH 3

\ >

Trys L ie tu vo s n a cio n a lin ė s k u ltū ro s ir m e n o p re m ijo s laureatai: D onatas Katkus, Osvaldas Balakauskas, R aim undas K atilius

Po p re m je ro s su G e lz e n k irch e n o b a le tu V o k ie tijo je

D onatas K atkus ir Petras Vyšniauskas puošiasi ir ruošiasi k o n c e rtu i

Eilinis b u itin is p ro fe so ria u s m e ilu m o proveržis

K artais ž vilg sn is j a p lin k ą b ū n a ir p e r to k ią p rizm ę

A r su fra ku , ar su c h a la tu -ja u s m a i nesikeičia

Senų g e rų d ra u g ų k o m p a n ija , deja, ja u p ra d ė ju si b y rė ti: (iš kairės) šviesaus a tm in im o Bronys Savukynas, D onatas Katkus, Petras Repšys, O svaldas Balakauskas, Petras Vyšniauskas

Pamatęs šią b ū s im o s ž m o n o s n u o tra u k ą s tu d e n ta s D onatas apšalo ir iška rt ė m ė p a vyd ė ti d ra u g u i,

p a k a b in u s ia m

A nksčiau visi

b a lia i

to o o k ią paną

p ra sid ė d a vo ir įs ilin g u o d a v o b e s ė d in t p rie stalo. Jauni, lin ksm i ir gražūs Katkai

Kaži kas ta ip s u ja u d in o : Ingos V alinskienės a tlie ka m a daina ar jo s m o te riška s žavesys?

P rofesorius m o ka b ū ti galantiškas. Su te le v iz ijo s režisiere Galina D a u g u v ie ty te

Kad ir k u r n u v y k tų , Šv.K ristoforo k a m e rin io o rk e s tro vad o va s v is u o m e t a tsid u ria d ė m e sio ce n tre

4 N et visa galva p aniręs į m u z iką D onatas Katkus nie ka d a n e p a m iršta savo p o m ė g io lin k s m in ti p u b lik ą

ministerija sumokėjo šimtą rublių - kitiems už estradinę dainelę duodavo daugiau. Niekada nepamiršiu ir kai pirmą kartą filharmonijos mažojoje salėje buvo atlikta jo „Panteistinė oratorija“. Per čia pat vykusį kūrinio aptarimą atsistojo Jonas Švedas ir ją tiesiog sudaužė! Ėmė kalbėti, kad tai ne muzika, o išsigimimas, piktintis, kaip apskritai galima tokius dalykus rašyti. Tada labai reikėjo, kad kas nors apkabintų Bronių per pečius ir pasakytų, jog tai genialu, - buvau tas žmogus. Pasakiau, kad tai, ką jis parašė, yra aukščiausios klasės! Ir jam tai padėjo. Kutavičius nepaprastai gabus, su absoliučia muzikine klausa, pui­ kiai dainuoja, labai gerai išmano lietuvių folklorą. Tik jis to neparodo, uždainuoja nebent tuomet, jei reikia ką nors pademonstruoti ar pailiustruoti. Kai sukūrėme kvartetą, pradėjome po truputį groti jo kūrinius, susidraugavome. Kutavičius su manimi dalydavosi visais kūrybiniais sumanymais, pasakodavo, ką rašo, kalbėdavomės apie visokiausius dalykus. Todėl labai gerai mačiau jo, kaip kompozitoriaus, augimą. Jis yra absoliučiai bekompromisis žmogus. Neapkentė valdžios, Kompozitorių sąjungos ir kūrė visiškai laisvai. Todėl čia pripažinimą išsikovojo labai sunkiai. Iš pradžių oficialiai Kutavičiaus niekas negirdavo, visą laiką kalbėdavo blogai. Ir tik nedidelė grupelė draugų pripažino jo kūrybą. Atsimenu, vyko tokia garsi polemika apie nacionalumą kompozitorių kūryboje. Visi laikėsi oficialios sovietinės doktrinos, teigiančios, kad turinys turi būti socialistinis, o forma - nacionalinė. Vadinasi, būtina remtis liaudies kūryba. Juzeliūnas ir Balsys visą laiką samprotavo, kad jeigu naudosi kažkokius struktūrinius elementus iš lietuvių liaudies dainų, vadinasi, kompozicija bus lietuviška. Osvaldas Balakauskas pirmasis pareiškė, kad tai absurdas, kad visa Lietuvoje kuriančių kompozitorių kūryba lietuviška ir jų negalima varžyti. Nors anoji nuostata susiformavo dar romantizmo laikais. Kai Europos aristokratinė kultūra pasidarė labai vienoda, visi pradėjo ieškoti nacionalinių šaknų. Rusai ėmė naudoti savo liaudies dainas,

Pokalbiai su D onatu K atkum i 177

norvegai - savo. Iš čia ir atsirado nuomonė, kaip reikia kurti lietuvišką muziką: remtis unikaliomis liaudies dainomis ir jas cituoti. Juozas Antanavičius net disertaciją parašė apie nacionalinius bruožus. Sutinku, gali taip būti, bet neprivaloma. Bet Kutavičius iš karto pradėjo nuo minimalizmo, rėmėsi archaika. Aplink jį ėmė formuotis tam tikra aplinka, tarsi nepriklausomas, autentiškas judėjimas šalia oficiozinės Kompozitorių sąjungos. Kompozitorius Šarūnas Nakas vėliau subūrė Naujosios muzikos ansamblį, jis atlikdavo labai daug Kutavičiaus kūrinių. Juos visus, nepritampančius prie oficialaus stiliaus, vadindavo jaunaisiais kompozitoriais. Kai Broniui suėjo penkiasdešimt metų, juokiausi: „Tau labai gerai - tu dar vis jaunasis kompozitorius." Su Kutavičiumi turbūt susitikdavote ne tik koncertų salėse ir per repeticijas? Mes kartais mėgdavom pabaliavoti, nors irgi labai savotiškai. Jei išgerdavom, su juo iš karto imdavome kalbėti apie muziką. Bronius turėjo butą Karoliniškėse. Vieną kartą paskambinu, jis man sako: „Atvažiuok, turiu pusę litro." O lietus, šalta, baisus vėjas. Sakau: „Žinai, Broniau, vieną kartą tu atvažiuok pas mane." Irgi nenoriu lįsti iš namų. Tai tada pasistatėme po butelį prie telefonų, jis man pradėjo pasakoti, ką rašo, ką daro, susidaužiam į ragelį... Arba sykį išeinam iš filharmonijos. Norime išgerti, bet Vokiečių gatvėje - ji tada vadinosi Muziejaus - juoda, tamsu, visos kavinės ir krautuvės uždarytos. Susiradome dar vieną veikiančią, nusipirkome du faustpatronus - būdavo toks spirituotas vynas dideliuose ir ilguose buteliuose. Nėra kur pasidėti, lietus pila, o Bronius dar su žmona. Įlindom tada į tarpuvartę, kiekvienas atsikimšom po boriką, diskutuojam, nes, kai išgeri, visada kalbos atsiranda. Šalia stovi susitraukusi Vilma ir kantriai laukia, kada baigsime diskutuoti. Nuostabaus gerumo ir reto proto moteris. Fantastiškos diskusijos vykdavo Balakausko namuose. Susėsdavom kambaryje Rekašius, Kutavičius, Balakauskas, Bajoras, aš,

Lietuva išėjo iš mados 178

kalbėdavomės apie tai, kokia muzika turi būti, apie jos kryptis. Prisimenu tai kaip pačias įdomiausias akimirkas. Tuomet informacija mūsų beveik nepasiekdavo, dalydavomės viskuo, ką sužinodavome ar perskaitydavome. Stebėjau, kaip vystėsi visų jų kūryba. Balakauskas man iš karto atrodė tarsi pateptasis, Bronius - irgi. Viskas, ką jie darė, buvo labai talentinga. O Antanas Rekašius savo kūryba garsėjo kaip skandalistas. Kodėl? Jo muzika ironiška, retorinė, netikėta. Partitūros būdavo visos prikeverzotos, gaidų nėra, rodyklė į apačią, rodyklė į viršų... Jis pats dažnai turėdavo parodyti: „Dabar tu daryk taip ir taip." Vieną kartą vy­ ko koncertas dabartinėje Bonifratų bažnytėlėje - tada ten veikė mažoji baroko salė. Grojo Rekašiaus kūrinį, parašytą keturiems ar penkiems saksofonams ir tūbai. Klausausi ir staiga mane pagavo siaubingas juokas. Kėdės siauros, man nepatogu, bandau pasislėpti. Po truputį smukau, smukau ir susmukau iki grindų. Išlįsti negaliu, sėdžiu tarp tų kėdžių ir verkiu iš juoko. O jie ten scenoje kniaukia vienas po kito. Kol grojau Vilniaus kvartete, trečią Rekašiaus styginių kvartetą atlikome šimtus kartų. Publikai jis visada padarydavo milžinišką įspūdį - ten tiek ironijos! Kai pradėdavome groti, jau žinodavome, kad galiausiai žiūrovai pašoks ir pradės rėkti. Jis suveikdavo tarsi fokusas, kai nežiūrėdamas šauni ir pataikai į centrą. Ramiai šio kūrinio salė nė karto nėra išklausiusi, nes tai Rekašius. Visą tą, sakyčiau, disidentinių kompozitorių kompaniją pri­ laikydavo. Anksčiau nuolat vykdavo kūrinių peržiūros, vadinamos Kompozitorių sąjungos plenumais. Jų metu surengdavo dešimt ar penkiolika koncertų, per kuriuos autoriai pristatydavo naujausią įvairių žanrų muziką. Tačiau plenumo ataskaitose rašydavo tik apie Balsį, Juzeliūną, Antaną Račiūną, kol dar buvo gyvas - oficiozinius, geruosius kompozitorius. O apie jaunųjų kompozitorių kūrybą net neužsimindavo. Kartą, gal kokiais 1967 metais, staiga į tokį plenumą atvažiavo

Pokalbiai su D onatu K atkum i

179

kažkoks muzikologas iš Vokietijos. Išklausė visus, aišku, ir jaunuosius kompozitorius, kuriems metų jau, oho, kiek! Ir staiga šitas tipas per plenumo aptarimą nei apie Balsį, nei apie Juzeliūną nekalba, tik sako, kokių fantastiškų turime kūrėjų: Balakauskas, Kutavičius! Klausėmės ištempę ausis, o paskui visa tai aprašė spauda, kurios atstovai irgi ten pat sėdėjo. Mums atrodė nuostabu, kad pagaliau atsirado nuomonė iš šalies. Jiems tas padėjo? Nelabai. Jų kūrinius, kaip Kompozitorių sąjungos narių, Kultūros ministerija pirkdavo, bet vertindavo visiškai neobjektyviai, neskelbė aiškių kriterijų. Vieniems galėdavo atseikėti, kiek nori, o kitiems vos, vos. Bet Balakausko, Kutavičiaus, Bajoro, Barkausko reikšmė nuolatos augo, vis dažniau jų kūrinius atlikdavo užsienyje. Labai didelį įspūdį darė Nakas su savo Naujosios muzikos ansambliu. Vienu metu Meno darbuotojų rūmuose organizuodavau kameri­ nių ansamblių vakarus. Per juos pristatydavome anglų, vengrų ar švedų šiuolaikinę muziką. Ten vyko keletas koncertukų, kur skambėjo ir Kutavičiaus kūriniai. Kaip atlikėjus pritraukdavau savo studentus, prikalbindavau kitus muzikantus. Žmonės norėjo groti, nes daug progų pasirodyti viešai negaudavo, viskas buvo monopolizuota filharmonijos, kuri turėjo savą politiką. Prie direktoriaus ar meno vadovo durų nuolat stovėdavo atlikėjų, kurie kaulydavo koncertų. Juk be jų atlikėjo nėra - jis turi muzikuoti scenoje. Pats grodamas kvartete dar dirbdavau ir konservatorijoje, ir su kameriniais ansambliais, atliekančiais šiuolaikinę muziką Meno darbuotojų rūmuose. Tačiau kartą smarkiai sudegiau, kai sugalvojau rengti Amerikoje gyvenančio Vytauto Bacevičiaus kūrinių koncertą. Po jo kultūros ministras Dainius Trinkūnas paskambino rūmų direktorei ir pasakė, kad Katkaus renginių daugiau nereikia. Viskas. Tais laikais tvarkydavosi labai paprastai. Tada mane puolė visi, kas netingėjo, nes panašiu metu „Litera­

Lictuva išėjo iš mados 180

tūroje ir mene“ pasirodė mano straipsnis, ginantis formalizmą. O formalizmas atrodė kone nusikaltimas. Tai tapo pretekstu mano rašinių nebespausdinti. Redaktoriui paskambino tas pats draugas Trinkūnas ir pasakė, kad šito autoriaus daugiau nereikia. Praktiškai tuomet uždraudė du muzikologus - mane ir Landsbergį, nes jis rašydavo tokius aforistinius straipsnelius, pilnus užuominų, ir daug ką pasakydavo tarp eilučių, o tai visus nervindavo. Tuo jūsų organizacinė veikla ir baigėsi? Ne! Įsigudrinau perbėgti į kitą vietą. A.Jakšto gatvėje, kur vėliau įsikūrė Adolfo Večerskio teatras, prieš tai veikė koncertų salytė. Ten suorganizavau kito išeivio Jeronimo Kačinsko autorinį vakarą pirmą kartą sovietinėje Lietuvoje. Kačinskas, amžiną atilsį, paskiau vis man dėkojo. Ir paskui padariau paskutinį - vieno didžiausių XX amžiaus modernistų amerikiečio Johno Cage o kūrinių - koncertą, nes man galutinai uždraudė juos organizuoti. Salė prisirinko sausakimša. Aš pats atlikau fortepijonu pjesę „4'33“. Žinot tą kūrinį? Tai 4 minutės 33 sekundės tylos. Atsisėdi priešais fortepijoną, atkeli dangtį, pasidedi laikrodį ir žiūri į jį 4 minutes 33 sekundes. Paskiau atsiklaupi, smakru nuspaudi pedalą ir išeini. Cageo idėja fantastiška: atlikėjui reikia taip sukoncentruoti dėmesį, kas labai sunku, kad publika tiek pat laiko stebėtų, kas vyksta. Ir per tas 4 minutes 33 sekundes visa salė staiga ima girdėti begalę garsų: kažkur sugirgžda kėdė, kažkas nusičiaudo, mašina gatve pravažiuoja - taip atsiranda dramaturgija. Labai gražūs tada man pasirodė Cageo fortepijoniniai kūriniai, skambinami Birutės Vaičiūnaitės. Dar vienas įdomus Cage'o sumanymas - kūrinys dvylikai radijo imtuvų „Įsivaizduojamas kraštovaizdis Nr.4“. Kompozitorius tik nurodo, kaip reguliuoti imtuvus, o skambesys priklauso nuo garsų eteryje. Sėdi dvylika atlikėjų su radijukais ir sukioja pagal partitūrą. Aišku, yra ir kitokių jo kūrinių, bet anais laikais čia neleisdavo jų atlikti.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

181

Spėju, kad vien dėl to nesibaiminote organizuoti tokių rizikin­ gų koncertų, kad pats grojote oficialiai pripažintame kvartete? Na, taip. Be to, specialiai kūriau tokio nerimto tipo vaidmenį, kad galėčiau laisviau veikti. Tokiems kaip aš lengva atleisti, nes tavo veiksmų netraktuoja rimtai. Dažnai talentingi menininkai kitiems atrodo itin sudėtingos asmenybės. O koks yra Bronius Kutavičius? Labai padorus žmogus ir geras draugas. Bronius visiškai susikoncentravęs į savo muziką, niekur nesikiša, dabar net į koncertus retai vaikščioja - nuo visų šiek tiek atsiribojęs. Jis nėra viešai kritikavęs nė vieno žmogaus. Jeigu jo paklausia apie kokį nors kūrinį, išsako savo nuomonę, bet viešai jos neskelbia. Mėgsta bėgioti po mišką, nuolat ką nors rašo, galvoja. Turi truputėlį valstietiškumo pats kilęs nuo Panevėžio. Kai nusipirko namą Dzūkijoje (netoli Leonardo Gutausko, važiuojant į Druskininkus reikia pasukti į kairę), pats ten daug dirba, stato, kala. Savo kūrinį „Anno cum tettigonia“ („Metai su žiogu“) sukūrė kaldamas lauko tualeto stogą. „Anno...“ yra labai savotiškas minimalistinis kūrinys, turintis fantastišką vidinę organizaciją. Ten tik dvylika garsų, 365 taktai, t. y. metai. Kas septyni taktai keičiasi atsiranda nauja gaida. Po kiek laiko - dar viena papildoma nata, kol užpildoma visa kompozicija. Kadangi rašant tokį dalyką reikėjo daug skaičiuoti, visos tualeto sienos buvo pieštuku aprašinėtos. Kutavičius - vienas tų retų žmonių, kurie nesileido į kompromisus su komunistine govėda. Bet galiausiai vis tiek gavo nusipelniusio meno veikėjo vardą, o tada aistros aplinkui aprimo. Sovietiniais laikais atlikėjams duodavo nusipelniusio meno artisto, kurį galima prilyginti, tarkim, leitenanto laipsniui, vardą, o kompozitoriams nusipelniusio meno veikėjo, ką jau vertino kaip aukštesnį, majoro, laipsnį. Kai jau laikai keitėsi, Kutavičius įgavo ypatingą reikšmę, nes visi ėmė vertinti jo sugebėjimą muzikoje sukoncentruoti visą mūsų

Lietuva išėjo iš mados 182

archajinę pasaulėjautą, išskirtinį kūrinių lietuviškumą, nors jis niekur nekišo liaudies dainų. Krokuvoje dirbo toks lenkų muzikologas Krzysztofas Droba, geras Krzysztofo Pendereckio draugas. Dėstė šiuolaikinę muziką, aišku, daug jos prisiklausydavo, nes lenkai važinėdavo po visą pasaulį. Droba netgi apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, nes labai daug padarė populiarindamas lietuvišką muziką. Kartą Kompozitorių sąjungoje jo pirmo vizito metu surengėme jam lietuviškos muzikos įrašų perklausą, įjungėme Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“. Sėdime, klausome, kai muzika pasibaigė, Droba drebančiu balsu klausia, kur čia tualetas. Nuėjo ten ir verkia. Įsivaizduojate? Po to pats prisipažino: „Gyvenime dėl šiuolaikinės muzikos nesu verkęs.“ Jį sukrėtė Kutavičiaus dramaturgija ir išsisakymo paprastumas. Viskas be jokių priemaišų. Nuo tada Droba jį tiesiog įsimylėjo, ėmė visur, kur tik įmanoma, pristatyti jo kūrybą. Lygiai taip pat Droba pamėgo Felikso Bajoro kūrybą. Bet tada jau pati situacija buvo pasikeitusi. Vienas paskutiniųjų Broniaus darbų - muzika 1928 metais danų režisieriaus Carlo Teodoro Dreyerio sukurtam nebyliam filmui „Žanos d'Ark aistra“. Fantastiškas kavalkas. Neseniai mūsų orkestras grojo jo premjerą per Europos šalių kino forumą „Scanorama“. Visa salė buvo sukrėsta Kutavičiaus muzikos. O dabar neskubėdamas jis baigė kitą labai didelį kūrinį pagal Donelaičio „Metus“. Tikiuosi, atliksime jį dar šiais metais. Kompozitorius Osvaldas Balakauskas prie jūsų kompanijos prisidėjo grįžęs iš Ukrainos? Taip. Iš pradžių jis studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, paskui išvažiavo ir baigė Kijevo konservatoriją pas Borisą Liatošinskį. Ten vedė ukrainietę, pagyveno, o tada susigalvojo grįžti. Turėjo su ja du vaikus, bet išsiskyrė. Mačiau tą skausmingą procesą, jis labai išgyveno, nebegalėjo su ja būti. O su kuo tada

Pokalbiai su D onatu Katkumi

183

daugiau būti - tik su Katkumi. Išsišnekėdavome. Atkalbėjau jį nuo vienos panos, bet paskui jis susirado nuostabiai gražią ponią Rimą Mikėnaitę, muzikologę. Jos neįmanoma buvo neįsimylėti. Susituokė ir jau daug metų kartu gyvena. Jos tėvas skulptorius Juozas Mikėnas garsiajai savo skulptūrai „Pirmosios kregždės“ dukrą naudojo kaip modelį. Niekada nepamiršiu, kaip ją pirmą kartą pamačiau. Mikėnaitė draugavo su Aušra Banaityte, kultūros ministro dukra, ir Jūra Gedvilaite, buvusio švietimo ministro dukra. Užeinu kokiais 1961 metais Palangoje į vyriausybinės vilos teritoriją ir prieš akis vaizdas: pasitiesusios paklodę saulėje kaitinasi Mikėnaitė ir Gedvilaitė. Gyvenime nebuvau matęs tokių gražių panų. Man jos pasirodė tarsi iš kito pasaulio. O Balakauskas, man regis, su būsima žmona susipažino Druskininkuose, kur vyko „Muzikos ruduo“. Žiūriu kartą, kad jie jau kartu iš kažkur grįžta. Aišku, dar jį paakinau, garsiai pareikšdamas: „Nežiūrint į tai, kad ji nuostabiai graži, tai dar ir labai protinga.“ Kaip po studijų Kijeve kompozitorių bendruomenėje pritapo Balakauskas? Sunkiai. Čia visi į jį žiūrėjo išvertę akis, nes jis buvo visiškas modernistas, dažnai jį kritikuodavo dėl formalizmo, nors galbūt ir geranoriškai. Jo muzika - tobula garsų konstrukcija. Dabar tai užmiršta, bet anuomet sukurti visą muzikos formą iš kelių prielaidų, kai konstrukcijos principai išauga iš pasirinktos garsų medžiagos, atrodė stebuklas. Mane jo kūryba iš pradžių pribloškė, supratau ją ne iš karto. Atsimenu, klausia Balakausko: „Kodėl pavadinai kūrinį tokiu vardu - „Kaip marių bangos prisilietimas“? Sako: gražu. O paprastai po perklausų Kompozitorių sąjungos salėje visi žiūrėdavo, ar pavadinimas atitinka muziką, paskui spręsdavo, ar ji gera, ar viskas pavyko. Balakauskas paaiškino: „Kai gimsta vaikas, tu jam duodi vardą, ir tiek. O paskui jau žmogus jį pripildo tam tikros prasmės.

Lietuva išėjo iš mados 184

Juokinga būtų iš pradžių suteikti vardą, o paskui auginti taip, kad jį atitiktų.“ Kuo daugiau jis kūrė, tuo labiau visiems vėrėsi akys. Kiekvieną kartą žinia, kad Balakauskas, Kutavičius arba Bajoras pristatys naują kūrinį, sukeldavo didžiulę intrigą, nes per kiekvieną perklausą išgirsdavau ką nors naujo, pritrenkiamo. Kadangi daug su jais bendradarbiavau, klausydavausi ausis ištempęs - taip man būdavo įdomu. Aš persiėmiau jų kūryba, jie mane išauklėjo - grojau visus jų kūrinius. Kaip susidraugavote su Balakausku? Kadangi visą laiką susidurdavome, natūralu, kad pasikalbėdavome, nueidavome į kavinę ar pas ką nors į namus, narstydavome įvairias problemas. Pradėjome groti jo kūrinius, susižavėjau jo intelektu, padorumu. Nepaprastai gerbiu Osvaldo nuomonę tiek meno, tiek politikos klausimais. Jis man kaip kamertonas, kaip sąžinės balsas visiškai švarus žmogus. Visada palaikiau jo pusę. Gaila, kad tokių, kaip aš, nebuvo daug. Klausydavomės kūrinių, kalbėdavome, girdavome ir gindavome nuo kritikų. Stebėjau jo įsitvirtinimo procesą: iš pradžių viskas atrodė labai aštru, sunkiai pramušama, o paskiau po truputėlį atėjo pripažinimas. Mane svaigina jo kūrinių vidinis tobulumas, ritmo, faktūrų darna ir ekspresija. Turiu daug jo kūrinių įrašų, kai kurių klausausi nuolat, kaip kokių Beethoveno kvartetų. Balakauskas ir toliau kuria savo sudėtingą, pilną ornamentikos, estetizuotą pasaulį be kokių nors trafaretinių melodijų. Kartais užsienyje jam klijuoja neoklasicisto etiketę. Bet jis laikosi nuošaliai nuo meno turgaus, viešųjų ryšių žaidimų, reklamos. Be to, net piršto nepajudina populiarindamas savo kūrybą. Visiškai priešingai nei, tarkim, Vytautas Barkauskas, kuris dėl savo muzikos propagandos tiesiog dega. Tačiau Balakauskas padarė nepaprastai didelę įtaką mūsų

Pokalbiai su D onatu K atkum i

185

kompozitoriams, ypač jaunajai kartai. Paradoksalu, bet jo kūrybos principai tapo muzikos lietuviškumo elementais, o jis pats - tarsi guru. Balakausko kūrybos stilius išliko absoliučiai švarus, be jokių postmodernizmo stiliaus priemaišų. Osvaldas man fantastiškai patinka ir kaip žmogus. Nuostabus tipas - visiškai tylus. Jis tiesiog nekalba. Bet kai pasako - nors rašyk į švarraštį. 1992-1994 metais dirbo Lietuvos ambasadoriumi Prancūzijoje, atkūrė mūsų šalies pasiuntinybę Paryžiuje, paskui buvo akredituotas Ispanijoje. Tais laikais Landsbergis ieškojo protingų, dorų žmonių diplomatinei tarnybai. Kai kartą Balakauskas per kažkokias atostogas trumpam grįžo, užėjo pas mane, ta proga padarėme baliuką, kad paklausytume jo įspūdžių. Po keturių valandų mano plepėjimo sakau: „Osvaldai, gal dar ką nors papasakotum?“ (Juokiasi.) Nors neįtikėtinas tylenis, puikiai kalba prancūziškai, angliškai, o lenkiškai gali rašyti knygas. Lenkiškai ir parašė teorinę studiją „Dodekatonika“ apie muzikos harmonijų struktūras ir galimybes. Ją išleido Krokuvos muzikos akademija - jam vertėjo nereikėjo. Balakauskas - didžiulio intelekto žmogus, ką jau išmano fundamentaliai. Jo požiūris į muzikos harmoniją yra vienas originaliausių pasaulyje, kūrybos sistema - visiškai autentiška. Retas kompozitorius pasiekia tokias gilias teorines įžvalgas. Be to, jis labai padorus ir jautrus bet kokiai neteisybei. Kompozitorių sąjungoje visiškai neseniai vyko šiek tiek nelabai švarių dalykų ir aš orkestro labui leidausi į ne itin gerus kompromisus. O jis nė per milimetrą nepasitraukė. Jam svarbiausia yra teisybė ir padorumas. Tokių asmenybių labai mažai. Ir liūdniausia, kad jos valdžiai absoliučiai neparankios, nereikalingos. Balakauskas galėjo dar dėstyti, bet nauja pensijų karpymo tvarka išvarė jį į galutinę pensiją. Niekas net akimi nemirktelėjo. Nereikia. Greitai ir mes kaip dailininkai statysime salėje naktipuodžius ir vadinsime tai menu. Kai Balakauskas dirbo ambasadoje Paryžiuje, tie, kurie

Lietuva išėjo iš mados 186

atvažiuodavo, likdavo nepatenkinti. Atskrenda koks nors deputatėlis ir reikalauja, kad jį sutiktų, vežiotų ne kas nors, o tik ambasadorius. Nors ambasadorius ir dar toks kruopštus bei sąžiningas kaip Balakauskas darbo turėjo kaip reikiant. Deputatėliai, ministerijų klerkai važiuoja vienas po kito (juk Paryžius!), o tada piktinasi: „Kas čia per ambasadorius? Jis manęs nepasitiko!“ Ponai pasipūtėliai. Daug tokių buvo, dabar jų jau nebesimato. Bet tada apie Balakauską ėmė sklisti apkalbos. Nesvarbu, kad jis yra padorus žmogus, kad ambasadą įkūrė praktiškai tuščioje vietoje. Kai po truputėlį viskas įsisuko, jį išvarė. Ir labai negražiai. Atsikratė, kadangi Landsbergio statytinis. Tiesiog nustūmė, be jokių „ačiū“. O juk dirbdamas Prancūzijoje Balakauskas daugelyje miestų kūrė lietuvių ir prancūzų draugų klubus, kurie aktyviai domėjosi Lietuva, rinko labdarą, pinigus - buvo toks laikotarpis. Tai niekur nėra net paminėta, nes tokia mūsų liaudis: jeigu žmogus sąžiningai dirba, jį reikia sudirbti. Dabar dažnai susitinkate? Gyvename tame pačiame name, matau jo langus. Vienu metu turėjau visokių problemų, išgyvenau, tad dažnokai užsukdavau pasikalbėti. O jis, kaip čia pasakyti, - ne gėrovas. Aš ateinu, plepu, o jis tyli. Kartą sakau: „Žinai, Osvaldai, gal tu man penkiasdešimt gramų įpilk.“ Žinojau, kad bare turi litrą snapso. Jis įpila, aš išgeriu ir pareinu namo. Kitą dieną vėl pas jį užsuku, vėl penkiasdešimt gramų išlenkiu. Jsivaizduojate - jis to snapso taip ir neparagavo, nes aš jį per kokius porą mėnesių iškaliau iki galo. Žiūriu, kad jau tuščia. O Balakauskas prisipažino: „Aš dar iš šito butelio negėriau.“ Jis - tarp artimiausių jūsų draugų? Taip, tai tikras draugas, galbūt lojaliausias man. Mes gerbiame vienas kitą. Tiesa, pora kačių keletą kartų perbėgo dėl kitų žmonių vertinimo, bet tai mūsų santykių nepaveikė. O šiaip kompozitorių

Pokalbiai su D onatu K atkum i

187

bendruomenėje mes visi pažįstami, nes tokiame kaime gyvename. Gal tik su jaunesniaisiais dabar mažiau susiduriu. Atrodo, draugų tema neišsemiama? Turiu prisipažinti, kad esu labai laimingas, nes mane supa padorūs, sąžiningi, protingi žmonės, niekam nieko bloga nepadarę. Sukuosi visokiausiose aplinkose, mėgstu bendrauti, turiu labai daug pažįstamų ir nesivadovauju išankstiniais nusistatymais, tokiais kaip „tu man nepatinki“. Manau, kiekvienas turime ir gerų, ir blogų savybių. Tik gyvenime taip jau nutinka, kad atsiranda draugų, o paskiau vis tolsta, tolsta, tolsta. Kažkas paima ir numiršta. Taip ir traukiasi tas pažįstamų ratas tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Radau nemažai draugų užsienyje: Paryžiaus altininkas Michelas Michalakakos, fleitininkas Jeanas Ferrandis. Apie kiekvieną galiu pasakoti ilgas istorijas. Bet papasakosiu kitą. Atsimenu, 1980aisiais su kvartetu koncertavome pagarsėjusiame Suomijos Kuhmo festivalyje. Ten atsitiko nelaimė. Belipdamas po koncerto nusilenkti mūsų violončelininkas užkliuvo už neįtikėtinai aukštų laiptų ir griuvo į sceną ant savo itališkos XVII amžiaus violončelės. Salė aiktelėjo ir nuščiuvo. Tragedija! O mūsų laukė dar ne vienas koncertas. Ir čia į užkulisius ateina kone visa švedų delegacija, tarp jų - violončelininkas mėgėjas Davidas Olsonas. Jis pasiūlo savo violončelę, kad galėtume baigti koncertus. Taip mūsų kvartetas su juo susidraugavo. Nepamirštami susitikimai vyko Stokholme pas jį ir jo nuostabią žmoną Karin, garsaus švedų secesinio dailininko Carlo Larssono anūkę. Jie tapo visų kvarteto koncertų lankytojais, priimdavo mūsų studentų ansamblius. Visai neseniai su žmona po orkestro koncerto Behrwaldo festivalyje nuvažiavome į jų vasarvietę Larssono name-muziejuje. Prisiminiau, kaip kadaise čia švenčiau savo keturiasdešimtąjį gimtadienį. Idealus gyvenimas. Rengėme grybavimo iškylas. Švedijoje entuziastai internete skelbia, kokioje vietoje kokių grybų

Lietuva išėjo iš mados 188

pridygo, - gali važiuoti ir rinkti. Netoliese radome plotelį plonyčių grybelių, panašių į mūsų voveraites, tik pilkų - mes tokių Lietuvoje nerenkame. Tik tada supratau, ką reiškia grybauti šiaurinės Švedijos miškuose, nusėtuose akmenų, apžėlusiuose samanomis. Košmaras. Puikus mano draugas Miunsterio aukštosios muzikos mokyklos profesorius, gitaristas Reinbertas Eversas. Orkestras su juo įrašė net penkias kompaktines plokšteles ir išleido Vokietijoje. Eversas jau daug metų nuolat koncertuoja Lietuvoje, buvo Kristupo vasaros festivalio gitarų koncertų ciklo meno vadovas. Jo žmona lietuvaitė pianistė Igina dėsto Miunsteryje. Su Eversu esame patyrę daug meninių išgyvenimų, be to, jis dar yra puikus kulinaras. Ir ruošia maistą ne iš knygų - jo virtuvė visai originali. Mane šiandien supa daug artimų žmonių. Su Jonu Žiburkumi, mediku ir verslininku, par excellence muzikos žinovu, jaučiuosi kaip mokinukas. Jo namų durys atviros visiems muzikams. Po koncertų čia sutiksi ir Mūzą Rubackytę, ir Davidą Geringą, ir dar kokią įžymybę. Žiburkus giliausiai supranta muzikų problemas, man yra labai daug padėjęs. Didelį įspūdį man daro ir perkusininko Arkadijaus Gotesmano asmenybė. Mistiškas žmogus. Labai patinka kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Su jo tėvu, puikiu violončelininku Michailu Šenderovu kartu dirbome konservatorijos Kamerinio ansamblio katedroje. Tada Anatolijus buvo tarsi jaunesnis ginklanešys, o dabar - vienas žymiausių pasaulyje Lietuvos kompozitorių. Kiekvienas jo kūrinys tiesiog įelektrina klausytoją, nepalieka abejingų. Esame groję daugybę jo kūrinių Lietuvoje ir užsienyje. Mane kirbina pasididžiavimas, kad dirigavau jo oratoriją „Kaddish (Requiem) holokausto aukoms“ per „Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ koncertą filharmonijoje. Tai vienas grandioziškiausių kūrinių mūsų muzikos istorijoje, su daugybe atlikėjų, tarp kurių dalyvavo ir garsus Niujorko kantorius Josephas Malovany. Mūsų orkestro penkiolikos metų proga Šenderovas parašė specialų kūrinį, kuriame panaudojo ir „apgrojo“ mano vaidybines nuotraukas viename kalendoriuje.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

189

Žodžiu, tokios gyvenimo nuotrupos. Baisu, kai pradedi ką nors prisiminti ir negali paminėti. Prabočykit, visi mano gerieji draugai. Tai tik trumpa atminties fotografija, atsiradusi per tas kelias pokalbių dienas. Bet toks gal ir buvo mano gyvenimas. Pabarstytas. Kodėl „buvo"? Na, nereikia būti per dideliu pesimistu - jis vis tiek kada nors baigsis... (Juokiasi.)

Paaiškinimai 1. 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. 9. 10. 11. 12. 13. 14. 15.

16. 17. 18. 19. 20. 21. 22. 23. 24. 25. 26. 27. 28. 29. 30. 31. 32. 33. 34. 35. 36.

„Mongirdo vardo pedalinė spjaudymo konstrukcija“ „Trys tankistai, trys linksmi draugai...“ „Laikas“ „Ko atėjai? Sakyk!“ „Viskas, išeik!" „Kas dirbo?“ „Mes patys.“ - „Neblogai, neblogai...“ „Kas ten pas jus respublikoje darosi?!“ „Kas yra? Kodėl savo respublikoje nesusitvarkote? Kodėl neišleidžiate? Sutvarkyti!“ „Morališkai stiprūs“ „Baltarusijos stotis“ „Kur Katkus?!“ „Vaikinai, į viešbutį! Išvažiuojam.“ „Jaunuoli, na, kodėl nešiojate tokius ilgus plaukus?“ „Draugai, kas yra darbininkas? Darbininkas, draugai, tai žmogus, kuris dirba. O kas yra kolūkietis? Kolūkietis - tai irgi darbininkas, kuris dirba žemės ūkyje. O kas yra inteligentas? Inteligentai - tai irgi protinio darbo darbininkai.“ „Kas gi čia? Tai jūsų nacionalinis kostiumas? Na, nieko, nieko...“ „Plati mano gimtoji šalis." „Tu pasakyk, tu pasakyk..." „Jūs stovite priekinėse mūsų didžiosios tėvynės linijose nuo Kaliningrado iki Vladivostoko. Tai neįtikėtina atsakomybė - laikykitės, bl..!“ „Ką, nežinote - profesorius Kramarovas numirė...“ „Larisa Vladimirovna, mums reikėtų kažkaip susitikti.“ „Gerai. Metro „Ščerbakovskaja", dešinėje pusėje. Aš ateisiu, palaukite.“ „Ak, ačiū, vaikinai, ačiū.“ „35 dydžio palaidinukė, balti bateliai 39 dydžio...“ „Laba diena, ponia.“ - „Ponas lenkas!“ - „Ne, bet iš Vilniaus" - „Iš Vilniaus, kaip malonu. Esu šio miesto burmistro žmona.“ „A-a-a, liuli, katinas be marškinėlių, o katinėlis be kelnyčių - nėra kam pasiūti." „Prasmės problema: šiuolaikinė loginė-filosofinė kalbos analizė“ „Velniop“! „Literatūros laikraštis“ „Laikykitės, lietuviai!“ „Frankfurto visuotinis laikraštis“ „Neišleidžiamas“ „Turi užrūkyti?“ „Kur eini?“ „Nenoriu gyventi - einu nusiskandinti.“ - „Kaip - nusiskandinti?“ „Laikas“

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

191

Donato Katkaus biografijos faktai

1942 m. gimė Kaune. 1949-1960 m. mokėsi Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar J.Naujalio meno mokykla). 1957 m. „Švyturio“ žurnale išspausdinta pirmoji humoreska. 1960 m. įstojo į LTSR konservatorijos prof. Jurgio Fledžinsko alto klasę. 1961 m. parašė pirmąjį mokslinį darbą „Koncertinis gyvenimas Lietuvoje 1920-1940 m.“, pradėjo nuolatinę muzikos kritiko veiklą laikraščiuose „Literatūra ir menas“, „Komjaunimo tiesa“, „Tiesa“. 1962 m. įvyko pirmasis rečitalis Kaune. 1963 m. - pirmasis solinis koncertas su orkestru (dirigentas J.Fledžinskas), paskirta J.Gruodžio stipendija. 1964 m. dalyvavo Visasąjunginiame altininkų konkurse Leningrade. Pakviestas groti Lietuvos kameriniame orkestre (grojo iki 1966 m.), paskirtas Vilniaus muzikos mokyklos 1-ojo (dabar B.Dvariono vaikų muzikos mokykla) orkestrinio skyriaus vedėju. 1965 m. su pagyrimu baigė LTSR konservatoriją, {kūrė Jaunųjų muzikų sekciją prie Lietuvos teatro draugijos Aktorių namų (veikė iki 1970 m.), išrinktas jos pirmininku, pradėjo organizuoti koncertus ir vakarus. Įkūrė styginį Jaunimo kvartetą (dabar Vilniaus kvartetas). Tapo vienu iš Kompozitorių sąjungos kamerinio orkestro (dirigentas Jonas

Lietuva išėjo iš mados 192

Aleksa) įkūrėjų. Organizavo emigravusio kompozitoriaus V.Bacevičiaus autorinį koncertą. Pradėjo bendradarbiauti su filharmonija, rengiant programas pirmiesiems Paveikslų galerijos (dabar Vilniaus arkikatedra) koncertams. 1966 m. susituokė. Parengė pirmą muzikos laidą Lietuvos radijui. 1967 m. - pirmasis įrašas su kvartetu plokštelių studijoje. 1968 m. išlaikė egzaminus į Vilniaus universiteto filosofijos aspirantūrą (mokslinis vadovas doc. Jonas Repšys). Su Vilniaus kvartetu įstojo į Maskvos konservatorijos aspirantūrą (prof. A.Grigoriano klasė). Pakviestas dėstyti į LTSR konservatorijos Kamerinio ansamblio katedrą. 1969 m. su kvartetu tobulinosi Budapešte, B.Bartoko seminare (A.Mihaly klasėje). Nuolatinių kvarteto koncertų Kauno ir Vilniaus filharmonijose pradžia. Apdovanotas metine „Literatūros ir meno“ premija už muzikos kritiką. 1970 m. vyko pirmasis koncertas Maskvos P.Čaikovskio konservatorijos mažojoje salėje. Pirmieji koncertai Estijoje. Surengė kvartetų festivalį Kultūros ministerijoje „Kvarteto menas“. 1971 m. išleido knygą „Lietuvos kvartetas“. Inicijavo Vilniaus universiteto Psichologijos katedros studentų kasmečių inauguracijos koncertų tradiciją (dalyvavo iki 1993 m.). 1972 m. susilaukė sūnaus Lauryno. Visasąjunginėje SSSR atrankoje Maskvoje laimėjo teisę dalyvauti tarptautiniame kvartetų konkurse, pelnė pirmąją premiją tarptautiniame kvartetų konkurse Lježe (Belgija). Įrašė pirmąją kvarteto plokštelę, padarė pirmuosius įrašus Maskvos radijui. 1973 m. kvartetui suteiktas Vilniaus vardas. Dalyvavo Pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Berlyne. Inicijavo koncertų ciklą „Kvartetinio meno šedevrai“. Gastrolės Ukrainoje, Baltarusijoje, Belgijoje, Olandijoje.

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

193

1974 m. - gastrolės Belgijoje, Olandijoje, Austrijoje (taip pat Vienos „Konzerthaus“ Mozarto salėje), įrašai Hilversiumo (Olandija) radijuje. Priimtas į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Inicijavo „Paskutiniosios metų serenados“ koncertų tradiciją, ji nenutrūko iki šiol. 1975 m. M.K.Čiurlionio šimtmečio proga pirmą kartą parengė visų jo kūrinių styginiams premjeras, koncertavo Lietuvoje, Maskvoje, Minske. 1976 m. Maskvos centrinėje televizijoje dalyvavo laidoje apie M.K.Čiurlionį. Pirmasis įrašas Vienos radijui (F.Bajoro „Vilniaus kvartetas Nr. 2“). Įvyko pirmasis altų dueto (su P.Radzevičiumi) koncertas. Pasirodė pirmoji plokštelė užsienyje (VDR firma „Eterna“) su V.Barkausko, B.Kutavičiaus ir J.Juozapaičio atliekamais kvartetais. Vaidmuo kino filme „Seklio Kalio nuotykiai“ (rež. A.Žebriūnas). Dalyvavo Bregenzo festivalyje Austrijoje. Gastrolės Kubanėje, Latvijoje, Kenijoje, Tanzanijoje, Mauricijuje, Ugandoje, Etiopijoje, Moldovoje, Ukrainoje. 1977 m. dalyvavo pogrindinės šiuolaikinės muzikos festivalyje Rygoje. Gastrolės Šiaurės Kaukaze, Latvijoje, Jugoslavijoje, Estijoje, Suomijoje, Belgrado festivalyje „Bernus“. 1978 m. susilaukė sūnaus Mykolo. Grojo „Echternacho“ festivalyje Liuksemburge. Gastrolės Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Vidurinėje Azijoje, Kazachstane. 1979 m. gavo LTSR valstybinę premiją. Įkūrė kamerinius ansamblius Lietuvos menininkų rūmuose, pradėjo rengti nuolatinius šiuolaikinės muzikos koncertus (iki 1987 m.). Parengė visų J.Haydno kvartetų 19 koncertų ciklą, dalyvavo tarptautiniame kvartetinės muzikos festivalyje Vilniuje, moderniosios muzikos festivalyje „Stalova Volą“ Lenkijoje. Gastrolės Pietų Amerikoje: Meksikoje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru. Surengė paskaitųkoncertų ciklą „Kvartetas“. Grojo Maskvos konservatorijos didžiojoje salėje su Maskvos radijo ir televizijos orkestru (dirigentas V.Fedosejevas). Gastrolės Baltarusijoje, Latvijoje, Vokietijoje. 1980 m. gastrolės Rusijoje, Estijoje, Kuhmo festivalyje Suomijoje,

Lietuva išėjo iš mados 194

Austrijoje. Dalyvavo pirmajame K.Pendereckio festivalyje Liuslavicuose. 1981 m. gastrolės Italijoje, Švedijoje, Vidurinėje Azijoje. Koncertas Maskvoje, parodoje „Maskva-Paryžius“. 1982 m. dirbo J.Žilevičiaus archyve Čikagoje, į Lietuvą atvežė dalį V.Bacevičiaus archyvo. Tapo vienu iš iniciatorių rengti kamerinės muzikos festivalį „Yoensuu“ Suomijoje. Vaidmuo kino filme „Kelionė į rojų“ (rež. A.Žebriūnas). Koncertai Leningrade, gastrolės Baltarusijoje, Tolimuosiuose Rytuose, Švedijoje (įrašai Stokholmo radijuje), Čekoslovakijoje, Estijoje, Latvijoje. 1983 m. gastrolės Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Šri Lankoje. 1984 m. gavo docento vardą. Parašė scenarijų dokumentiniam filmui „Raimondas Katilius“ (rež. V.Jakniūnas). Gastrolės Italijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Kaukaze. 1985 m. surengė lietuviškų kvartetų ciklą Vilniuje. Koncertai Šiaurės Korėjoje (susitiko su Kim II Sunu), gastrolės Austrijoje, koncertas S.Richterio „Gruodžio muzikinių vakarų“ festivalyje Maskvoje. 1986 m. vaidino kino filme „Traukinys į Bulzibarą“ (rež. A.Araminas). Gastrolės Indijoje, Uzbekijoje, Kirgizijoje, Ukrainoje, Meksikoje („Servantino“ festivalis). Skaitė pranešimus Estetikų draugijos konferencijose. 1987 m. organizavo Lietuvos jaunųjų menininkų festivalį Panevėžyje. Tapo vienu iš Muzikų draugijos (dabar - sąjungos) steigėjų, pirmosios valdybos nariu. Surengė pirmąjį Lietuvoje J.Kačinsko kūrinių koncertą. Gastrolės Estijoje, Rusijos Pavolgio srityje, Moldovoje, Baltarusijoje, Bulgarijoje, Slovakijoje, Vokietijoje. 1988 m. pradėjo dirbti Amerikos ir SSSR įrašų firmoje „Art and Electronics“. Išrinktas į profesoriaus pareigas. Gastrolės Suomijoje, Italijoje, Maltoje, Slovakijoje, Sibire. 1989 m. vaidino televizijos filme „Gaisrininkų baladės“ (rež. A.Gricius).

Pokalbiai su D onatu K a tku m i

195

Dalyvavo Miunsterio šiuolaikinės muzikos festivalyje Vokietijoje, Norteljė festivalyje Švedijoje. Gastrolės Vokietijoje - paskutinieji koncertai VDR. 1990 m. tapo įrašų studijos „Tembras“ direktoriumi. Grojo L.van Beethoveno kvartetus Gelzenkircheno teatre, balete „Prisiminimai apie prarastą laiką“ (baletmeisteris B.Schindowskis). Gastrolės Vokietijoje, Olandijoje. 1991 m. gastrolės Suomijoje, Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, pasirodymai „Lycka“ kamerinės muzikos ir Norteljė festivalyje Švedijoje. 1992 m. gastrolės ir meistriškumo kursai Ispanijoje, koncertas Helsinkio festivalyje Suomijoje, J.Haydno ir F.Schuberto festivalyje Vilniuje. 1993 m. dalyvavo festivalyje „Harmoniale“ Hamburge, Odensės festivaly­ je Danijoje, koncertavo Vokietijoje. 1994 m. po 29 metų darbo pasitraukė iš Vilniaus kvarteto. Surengė autorinį humoro vakarą Menininkų rūmuose su P.Vyšniausku. Pirmieji Vilniaus kamerinio orkestro (dabar Šv.Kristoforo) koncertai Druskininkuose ir Vilniuje, pirmieji įrašai radijuje. Klausėsi J.Domarko ir J.Aleksos dirigavimo paskaitų. Pirmoji orkestro išvyka į Lenkiją. 1995 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pradėjo skaityti savo parengtą „įvado į muzikos semiotiką“ kursą, {kūrė Kristupo vasaros festivalį Vilniuje. Orkestrą ištikus krizei dalis narių jį paliko. Atsinaujinusiam orkestrui suteiktas Šv.Kristoforo vardas. Atlikta B.Kutavičiaus „Jeruzalės vartų“ premjera. Koncertas „Jaunos muzikos“ festivalyje Druskininkuose. Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedra dėl jaunųjų kompozitorių bakalaurų kūrinių kasmečių premjerinių koncertų. Pasirodymas festivalyje „Vratislavia Cantans“ Poznanėje. 1996 m. paskirtas į Radijo ir televizijos komisiją prie Lietuvos Respublikos Seimo. Koncertai Suomijoje, Estijoje, {rašyta pirmoji orkestro garso kasetė.

Lietuva išėjo iš mados 196

1997 m. išrinktas „SOS Kinderdorfo“ Lietuvos draugijos pirmininko pavaduotoju, Lietuvos ir Airijos draugijos prezidentu, Radijo ir televizijos komisijos pirmininku. Muzikos ir teatro akademijoje pradėjo skaityti savo parengtą kursą „Muzikos interpretacijos istorija ir teorija“. Paskutinis solinis įrašas: kompaktinė plokštelė „M.Brucho koncertas altui ir klarnetui“ (išleista „Fleur de Son Classics“ (JAV)). Koncertai „Vilniaus dienose“ Erfurte, festivalyje „Iš arti“ Kaune, Strasbūre. 1998 m. parengė ir pradėjo skaityti kursą „Muzikos istorija kitų menų istorijos kontekste“ Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Koncertai Kristupo festivalyje Vilniuje. 1999 m. koncertavo „Kaskadų“ festivalyje Kaselyje, Berlyno džiazo, „Europos muzikos šventės“ festivalyje Nordkirchene, Vokietijoje, „Gaidos“ festivalyje Vilniuje, Klaipėdos „Muzikos pavasaryje“. Dirigavo Vogtlando filharmonijos orkestrui. Pirmieji koncertai su vokiečių gitaristu ir profesoriumi Reinbertu Eversu. 2000 m. koncertavo su ansambliu „Trys tigrai“ (V.Noreika, E.Kaniava, V.Prudnikovas). Grojo Nidos Thomo Manno festivalyje, koncerte, skirtame Vilniaus geto orkestro ir jo vadovo Chaimo Durmaškino žūčiai paminėti. Pasirodymai Bremene, Miunsteryje (festivalis „Mistika ir mašina“), Paryžiuje, Minske, Utenos vargonų festivalyje. Pirmasis koncertas su jaunaisiais solistais, muzikos mokyklų moksleiviais. 2001 m. paskirtas Europos Tarybos nuolatinio komiteto „Televizija be sienų“ Lietuvos deleguotu ekspertu. Pasirodymai su S.Povilaičiu („Geriausi praėjusio šimtmečio šlageriai“). Gastrolės Ispanijoje. Koncertai Vokietijoje, Prancūzijoje, alternatyvios muzikos festivalyje, Kristupo Kalėdų festivalyje Vilniuje. įrašė kompaktinę plokštelę „Vilniaus geto dainos“ (solistė M.Krupoves). įrašai Pietų Vokietijos radijuje, Štutgarte (solistas K.Hustedtas, fleita). 2002 m. koncertavo Šiaulių religinės muzikos festivalyje, festivalyje „Sysma“Suomijoje, Erfurte, H.Hesse festivalyje Kalve, Pasauliniame pediatrų kongrese. Dalyvavo tarptautiniame projekte „Rolling Reąuem“ Rugsėjo

Pokalbiai su D onatu K atkum i

197

11-ajai paminėti Vilniuje. Atgaivino festivalį „Muzikos ruduo“. Surengė interaktyvų koncertą, diriguodamas iš Strasbūro. 2003 m. gastrolės Švedijoje (solistė K.Avemo), Prancūzijoje, koncertai Maskvoje. Apdovanotas Pasaulio intelektualinės nuosavybės asociacijos (WIPO) aukso medaliu. 2004 m. koncertai Berlyne, Kelne, Vysbadene, Miunchene, Litvakų kongrese Vilniuje, Avinjono festivalyje, „Gaidos“ festivalyje. 2005 m. atliko B.Kutavičiaus „Jeruzalės vartus“ Miunsterio festivalyje „Kalbanti muzika“. Koncertavo Baltijos muzikos festivalyje Oldenburge, festivalyje „Muzika iš Rytų“ Miunsteryje, Veselyje, dalyvavo festivalio „Muzikinė kelionė „Rhapsody“ laivu“ koncertuose Stokholme, Taline, Sankt Peterburge, Helsinkyje. Koncertai Madride. 2006 m. išleido knygą „Muzikos atlikimas“. Dalyvavo gitarų festivalyje Miunsteryje, Biarico festivalyje Prancūzijoje, Talburgelio ir „Baltijos festivalyje“ Vokietijoje, festivalyje „Probaltika“ Lenkijoje, festivalyje „Klaipėdos pavasaris“. Gastrolės Prancūzijoje, koncertai Almerijoje, Sankt Peterburge, Krokuvoje, Žemutiniame Naugarde, Vilniuje (autorinis O.Narbutaitės koncertas Rotušėje). 2007 m. koncertavo Erfurte, Reikholto festivalyje Islandijoje. 2008 m. koncertavo gitarų festivalyje Miunsteryje, Nordkircheno fes­ tivalyje. 2009 m. koncertavo Baltijos jūros festivalyje Stokholme, Reikholto festivalyje Islandijoje, Litvakų trečiajame kongrese, festivalyje „Viva Latina“, „Gaida“. Atliko A.Šenderovo misterijos „Aš - pajuodus liepsna! Aš miestas!“pasaulinę premjerą Europos kultūros sostinėje Vilniuje, V.Ganelino oratorijos „Tylos šauksmas“ premjerą. „Eufonijos“ projekto - Europos styginių instrumentų meistrų konkurso nugalėtojų - koncertas. 2010 m. dalyvavo festivalyje „Sugrįžimai“.

Lietuva išėjo iš mados 198

Donatas Katkus su Vilniaus kvartetu grojo maždaug 2 000 koncertų, įrašė 24 vinilines, dvi kompaktines plokšteles, darė įrašus Maskvos, Talino, Helsinkio, Stokholmo, Hilversiumo, Linco, Adis Abebos radijo stotims. Su savo įkurtu Šv.Kristoforo kameriniu orkestru dirigavo 1 000 koncertų, įrašė 33 kompaktines plokšteles, kurias išleido įrašų kompanijos „Naxos" (JAV), „Duton“ (Anglija), BIS (Švedija), „Ambikus" (Vokietija), EA (Prancūzija). Su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru nuolat koncertuoja žymiausi Lietuvos ir pasaulio muzikai solistai. D.Katkus paskelbė daugiau nei 400 straipsnių, išleido knygas „Lietuvos kvartetas" ir „Muzikos atlikimas", vedė meistriškumo kursus Ispanijoje, Suomijoje, Danijoje, penkerius metus buvo „Collegium Musicum" docentas Pomersfeldeno (Vokietija) pilies vasaros kursuose ir festivalyje, kasmet dalyvauja mokslinėse konferencijose, seminaruose.

Pokalbiai su D onatu K atkum i

199

Spauda apie Šv.Kristoforo orkestrą

„7 meno dienos“, 2009 05 15, L.Ligeikaitė „Autorinį koncertą inicijavo tvirčiausius ryšius su O.Balakausko kūryba sumezgęs D.Katkus, kurio vadovaujamas orkestras yra pagriežęs daugelį kompozitoriaus kūrinių,. Beje, kaip ir kitų mūsų autorių, - nuo Muzikos ir teatro akademijos studentų diplominių kompozicijų iki lietuviškos klasikos. Šis orkestras, sakyčiau, ryškiausiai atstovauja lietuviškai šiuolaikinei muzikai - tai požymis, kad akademinė kultūra dar ne visai išrauta iš visuomenės kasdienybės..."

„Klaipėda“, 2008 12 24, Danguolė Vilidaitė „Šio orkestro pasirodymai mūsų mieste visada pasižymi išskirtiniu profesionalumu ir dinamiškumu, pakilia nuotaika, o kur dar jo charizmatiškojo vadovo D.Katkaus žaismingumas... Nenuvylė ir šįkart - orkestras tiksėjo tarsi laikrodukas. Atlikimas stebino itin preciziška, iki smulkiausių detalių suderinta f.Haydno interpretacija, ne tik grakščia, bet ir daininga, gyvybe pulsuojančia kvarteto faktūra. Antroji kompozicija (F.Marten ,,Etudesu) - gilios, kai kuriose vietose net grėsmingai fa la Šostakovičius) ekspresyvios išraiškos - stiprus kontrastas klasicistiniam lengvumui ir paprastumui.“

„Gitarre aktuell“, 2008 Nr. 4, Wolfas Moseris „Įžangos taktas tam tikra prasme buvo ypatingas muzikinis įvykis, jeigu žvelgsime iš festivalio visumos. (...) Kaip įžangą ir kaip aukščiausią tašką vienu metu Reinbertas Eversas ir Šv.Kristoforo kamerinis orkestras iš Vilniaus (...) pateikė keturių kūrinių gitarai ir styginiams premjeras."

„Rheinische Post“, 2008 05 17, Ingo Hoddickas „Salvadoro bažnyčioje Boccherini ir Schubertas šiek tiek skendo bažnytinėje akustikoje, tačiau ir čia galėjome žavėtis aiškiu ir kvėpuojančiu Kristoforo kamerinio orkestro styginių skambesiu, kaip ir veržliu bei stilistiškai tiksliu atlikimu. „Baltiškas Popsas“ - tai populiari programa su modemoj ančių, perdėtai darkyta kalba

Lietuva išėjo iš mados 200

kalbančiu, taip pat truputį šokinėjančiu ir apsimetančiu keistu žmogumi (...) orkestro įkūrėju ir vadovu. Jaunieji stygininkai iš to gavo daug džiaugsmo, kuris persimetė ir publikai. Puikiai, šviežiai nuskambėjo prieš šimtą metą gimusio Leroy Anderseno „Fidle-Fadle“ir „Plink, plank, plunk“, kongenialiai - keturi Astoro Piazzollos tango. Puikiai - „Milonga del Angel“su žavia alto soliste Birute Bagdoniene“

WAZ, 2008 05 14, Sūria Kassimi „Svečiai iš Lietuvos, atlikdami F.Schuberto muziką, buvo daugiau negu teisūs. (...) Ilgi plojimai tai pasakė aiškiai“

„Literatūra ir menas“ 2007 02 04, Daiva Tamošaitytė „Nuostabu, kaip gali padėti atgauti dvasią pora valandų (...), jei jose karaliauja Šv.Kristoforo kamerinis orkestras. (...) Filharmonijoje vykęs šio kolektyvo koncertas leido suformuluoti esminės kolektyvo savybės apibrėžimą. Tai elegancija“

„Ruhr Nachrichten Dortmund“ 2006 05 18 „Styginiai buvo „isteriški“

OTZ 2006 05 05 „Atidarytas XXXIV koncertų sezonas. Šv.Kristoforo orkestras pagrojo efektingą pradžios koncertą“

„Jenaer Nachrichten“, 2006 05 04, Tatjana Bohme-Mehner „Tai buvo dialogas su Mozartu, kurio moto yra „Meilės žodžiai“. Programa pasirodė tokia populiari, kad Šv.Kristoforo kameriniam orkestrui iš Vilniaus, vadovaujamam Donato Katkaus, metė tikrą iššūkį: būti ir originaliems, ir naujoviškiems. Tačiau muzikai susidorojo su užduotimi kuo žaviausiai - jie pasirinko raiškų muzikavimą, aiškumą ir skaidrumą, pateikdami absoliučiai šviežią Mozartą - netgi Mažojoje nakties serenadoje“

„Westfalische Nachrichten“, 2005 05 05, Alexanderis Dragonas „Reikėtų padėkoti apdairiam dirigentui Donatui Katkui, kad vakaras nepasibaigė visišku kontrastų trūkumu. Jauno puikios sudėties orkestro sugebėjimai taip detaliai diferencijuoja dinamiką netgi iki vos girdimo pianissimo, kad tai sukūrė įtampą šiaip jau vienodoje programoje“

Pokalbiai su Donatu K atkum i

201

„Lietuvos žinios", 2005 07 07 „Tuos, kurie galbūt seniau buvo girdėję orkestro muzikavimą, turėjo sužavėti nepaprastas atlikėją susiklausymas, interpretacinią detalią subtilumas, o ką jau kalbėti apie puiką stiliaus pojūtį.“

„Nordwest-Zeitung", 2005 05 21, Volkeris Timmermannas „Šiuolaikinė muzika iš Baltijos kraštą turi visiškai savitą charakterį. Nežiūrint į naujos muzikos publikos krizę, Baltijos kompozitorią kūriniai su savo emocionaliu, dažnai minoriniu charakteriu per pastarąjį dešimtmetį žengė kaip laimėtojai. Ją skambėsią styginiam orkestrui pavyzdžią galėjome išgirsti Garnizono bažnyčioje. Dar jaunas Šv.Kristoforo kamerinis orkestras (...) iš Vilniaus įrodė esąs aukšto lygio, kompetentingas ansamblis, galintis virtuoziškai atlikti būtent šią muziką.“

„Munsterische Zeitung", 2005 05 05, Christophas Broermannas „Aštri smuiką pradžia puikiausiame pianissimo: jau pirmieji Ramintos Šerkšnytės „De Profundis"taktai sukėlė nervinį jaudulį. Tai priminė muziką lyg iš pirmaklasio Holivudo trilerio. (...) Tai, ką Šv.Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus, padarė iš šiuolaikinės muzikos, pareikalavo stiprią nervą. Sunkiausius kūrinius orkestras atliko puikiai ir labai išraiškingai

„Veidas", 2004 05 27, Edita Degutienė „Milžinišką pasisekimą turėjo Vilniaus Šv.Kristoforo orkestras, kuriam lenkai paskyrė pačią prašmatniausią ir gražiausią Varšuvoje salę - abieją tautą respublikos laikus simbolizuojančią Karalią rūmą didžiąją menę. Gausiai susirinkusi lenką visuomenė, užsienio diplomatai aplodismentą negailėjo, o koncerto pabaigoje plojo stovėdami

„Sueddeutsche Zeitung", 2004 05 13 „Neįprastai jauni Lietuvos Šv.Kristoforo kamerinio orkestro nariai (...) pristatė savo krašto kompozitorią kūrybą: be pretenziją ir su mūsą Vidurio Europos ausis beveik gąsdinančiu tiesmukumu. Donatas Katkus (...) tvirta ranka vedė muzikus per pasirinktus kūrinius.“

„Literatūra ir menas", 2004 09 17, Eglė Gudžinskaitė „Vien orkestro atliekama Haydno muzika skambėjo kur kas įdomiau ir

Lietuva išėjo iš mados 202

įtikinamiau. Galbūt todėl ir orkestras atrodė tarsi paleistas nuo pavadėlio gyvas judesys, žaismingi štrichai, logiški ir ryškūs akcentai bei niuansai. Tačiau bene svarbiausia, kad pagaliau buvo galima nujausti, o ne tik iš įpročio nuspėti bendrą temos eigą, jos dramaturgiją, dinamiką.“

„Neue Osnabruecker Zeitung“, 2004 07 06 „Iš Vilniaus atvyko (...) aukštai vertinamas styginių ansamblis, glaudžiai susijęs su amžina Baltijos kompozitorių kalba. Arvo Parto, A.Šenderovo ar latvio Peterio Vaskso smuiko koncertas - visur iš pradžių sklando erdvėje paprasti, iš kelių intervalų sudaryti šviesūs ir besvoriai skambesiai. Vis sukasi aplink a-moll ir e-moll. Vilniaus styginiai šiuos nematerialaus skambesio darinius iškelia su absoliučiai švaria intonacija ir redukuotu vibratu, o po to labai rūpestingai, šiltai, intensyviai juos pagyvina. Nuostabu klausytis, kaip sudvasintas giedojimas virsta nevilties kūkčiojimu, šokio lengvumas tampa laukine medžiokle. (...) Nenutylančios ovacijos Marijos bažnyčioje. Kas gali pasakyti, kad moderni muzika yra nepopuliari?“

„Lietuvos rytas“, 2004 07 27 „Solidi mokykla, pagarba džiazo tradicijoms ir asmenybės šiluma, kūrybingumas, subtilumas. (...) Kelias J.Josepho kompozicijas su autoriumi atliko Šv.Kristoforo orkestras, diriguojamas Donato Katkaus“

„Lietuvos žinios“, 2003 04 15 „Nuotaikingą muzikinę kelionę pradėjo Carlo Stamitzo „Simfonija“, lyriška, graži Piotro Čaikovskio „Elegija“. Kipšiukų (ar moksleivių?) išdaigas pavaizdavo J.Tamulionio ,Velniška toccata“, nuskambėjo Vilniuje gyvenusio kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio „Polonezas“. (...) Moksleiviai iškart atpažino Henry Mancini „Rožinępanterą“.Jie apstulbę stebėjo nuotaikingai džiazo improvizacijas diriguojantį D.Katkų, klausė virtuoziškai griežiančio smuikininko Vyto Mikeliūno ir viso linksmai nusiteikusio orkestro, kuris tikrai nebaugino sausu oficialumu. Ovacijos aidėjo vilniečiams atliekant Marlių polką“ ar... „Širvintų maršą“. Koncertui baigiantis moksleiviai plojo stovėdami ir išsiprašė pagroti dar vieną kūrinį“

„La provence Marseille“, 2003 01 23 „Orkestro dialogas su solistais buvo jautrus, gyvas, turtingas niuansų“

Pokalbiai su D onatu K atkum i

203

„Le dauphine“, 2003 12 18, Dany Grackowiakas „Tai koncertas, pažymėtas rusiška ir romantiška tradicija, kurią perteikė prestižinis Šv.Kristoforo orkestras iš Lietuvos, diriguojamas talentingo Donato Katkaus. (...) Orkestrui buvo atlyginta ovacijomis

FIC, 2003 07 04 „Šv.Kristoforo kamerinio orkestro koncertas pretenduoja į vieną aukščiausią vietą apibendrinant Dalarnos muzikos metą renginius. Profesionalumas! Kilnumas! Virtuoziškumas.f