Inžinieriai pagal planą : techninis mokymas ir specialistų rengimas Lietuvoje 1944-1990 metais 9786098183726

Citation preview

LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Saulius Grybkauskas Rūta Grišinaitė

INŽINIERIAI PAGAL PLANĄ TECH N IN IS M OKYM AS IR SP EC IA LIS T Ų REN GIM AS L IET U V O JE 1944 -1 99 0 M ETAIS

Lietuvos istorijos institutas Vilnius, 2019

Knygos rengimą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal nacionalinę mokslo programą „Modernybė Lietuvoje“ (projekto finansavimo sutartis Nr. S-MOD-17-2).

Recenzentai: dr. Vladas Sirutavičius dr. Tomas Vaiseta

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). ISBN 978-609-8183-72-6 © Saulius Grybkauskas, 2019 © Rūta Grišinaitė, 2019 © Lietuvos istorijos institutas, 2019

TURINYS

7

Pratarmė

9

Įvadas

27

T E C H N I C I Z M A S IR A S M E N S S O C I A L I Z A C I J A

29

Technicizmo kultūra sovietmečiu

46

Ankstyvoji techninė vaikų socializacija mokykloje ir už jos ribų

67

Profesinio orientavimo kolizija: darbininkų avangardas ideologijoje, aukštasis inžinerinis - praktikoje

93

Industrializacijos, valdžios sprendimų ir įmonių poveikis inžinierių sluoksnio raidai

111

125

Nuo inžinierių trūkumo iki perprodukcijos?

I N Ž I N E R I J O S L I T U A N I Z A C IJ A

127

Antano Sniečkaus mitas

133

Politechnikos institutai sovietinėse respublikose

143

KPI įsteigimas

155

Kazimiero Baršausko fenomenas ir mitas

165

INŽINERIJOS STUDIJOS

169

Konkursai ir priėmimas į inžinerijos studijas

179

Būsimų inžinierių socialinė sudėtis

191

Inžinierių rengimo geografija

196

Inžinierių rengimas nekonkursine tvarka ir kooperavimosi būdu

214

Profesinio mokymo turinys

225

Ideologinis mokymas

229

PASKYRIMAI DIRBTI BAIGUS STUDIJAS

255

Išvados

261

Engineers as per the plan. Technical education and the training of specialists in Lithuania in 1944-1990. Summary

267

Literatūra

275

Asmenvardžių rodyklė

PRA TA R M Ė

Planas buvo viena svarbiausių sovietinės sistemos pretenzijų. Jis tuometinės ideologijos buvo pateikiamas kaip privalumas lyginant su kapitalistine sti­ chija, kurioje ūkinio ir socialinio virsmo niekas negali prognozuoti. Mokslo ir technikos progreso valdymas ir plėtra, būtinų tam inžinierių rengimas sovietinėje santvarkoje privalėjo vykti sklandžiai, viską detaliai suskaičiuo­ jant ir numatant jų poreikį į ateitį. Bet kaip buvo iš tiesų, imant kad ir tokią, rodos, planavimui gerai pasiduodančią sritį kaip aukštos kvalifikacijos spe­ cialistų rengimas? Atrodytų, kad čia viskas yra paprasta: jei yra inžinierių poreikis, turi būti ir numatyti būdai, kaip jį patenkinti. Todėl pakanka tik apskaičiuoti, patvirtinti planą jam suteikiant politinę svarbą ir kontroliuoti įgyvendinimą, tam panaudojant partines, ideologines ir administracines priemones. Vis dėlto jau pačiame knygos „Inžinieriai pagal planą“ pavadinime glūdi klausimas dėl tuometinės sistemos gebėjimo atsakyti į mokslo ir technikos revoliucijos keliamus ūkinius ir socialinius iššūkius, sovietinės ekonominės ir tautinės politikos santykio. Net ir tokioje monolitiškoje santvarkoje, kokią turėjo SSRS, galime matyti įvairius veikėjus, skirtingas kryptis ir trajektori­ jas, interesų susipynimus. Intensyvi industrializacija, Lietuvoje prasidėjusi būtent XX a. antroje pusėje, kai kraštas gyveno nelaisvės sąlygomis, skatina pasigilinti į inžinierių rengimą būtent tuo laikotarpiu. Todėl, pažvelgdami į techninių specialistų ugdymą sovietmečiu, mes gilinomės į technologinio virsmo, mokslo ir technikos revoliucijos svarbą lietuvių kultūrai, analizavo­ me, kaip tuometinė aukštojo mokslo ir švietimo sistema reagavo į modernybės iššūkius sovietmečiu. Ši monografija yra lyg jos autorių disertacinių tyrimų tąsa. Knygos rašymas Sauliui Grybkauskui, kuris 2007 metais apgynė mokslo darbą so­ vietinės pramonės valdymo tema, tapo gera proga sugrįžti prie beveik prieš 7

PRATARMĖ

dešimtmetį „paliktos“ sovietinės industrializacijos politikos ir pasekmių temos. Nors ir išleidęs apie tai knygą 2011 metais, S. Grybkauskas juto, kad ankstesnis tyrimas „pamiršo“ svarbius veikėjus - inžinierius. Rūtai Grišinaitei, kuri šiuo metu dar rengia disertaciją, ši knyga tapo taip pat bandymu savo atradimus pedagogikos tyrimuose „išmėginti“ ir pritaikyti konkrečiam techninio mokymo atvejui. Ji parengė du pirmojo skyriaus poskyrius „Anks­ tyvoji techninė vaikų socializacija mokykloje ir už jos ribų“ ir „Profesinio orientavimo kolizija: darbininkų avangardas ideologijoje, aukštasis inžine­ rinis - praktikoje“. Autoriai yra dėkingi šios knygos recenzentams dr. Vladui Sirutavičiui ir dr. Tomui Vaisetai bei Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos sky­ riaus kolegoms, kurie susipažinę su rankraščiu pateikė nemažai pasiūlymų. Esame taip pat dėkingi inžinieriams, mokytojams ir mokiniams, sutiku­ siems papasakoti apie savo mokslą ir profesinį kelią. Gerardo Brazausko, Birutės Teresės Burauskaitės, Algio Gapšio, Stanislovo Grušo, Gintauto Kvietkausko, Jono Vaičio, Algirdo Linarto, Apolinaro Džiaugio, Albino Jovarausko, Viliaus Kazanavičiaus, Vaclovo Vingro, Anatolijaus Speičio, Vladislovo Mikučiausko, Edvardo Gudavičiaus, Vytauto Kaupio, Zenono Sabalio, Vaclovo Šleinotos, Raimundo Verbicko, Romualdo Rimaičio, Vis­ valdo Petraičio pasakojimai ir suteikta medžiaga leido susidaryti išsamesnį vaizdą apie inžinierių rengimą Lietuvoje. Knygos autorių su šiais inžinieriais atliktus interviu papildytė sociologių dr. Laimutės Žilinskienės, dr. Irenos Šutinienės bei kolegos istoriko iš Latvijos dr. Kasparo Zellio draugiškai pasidalyti inžinierių pasakojimai, surinkti jų projektų metu. Esame dėkingi ir politologėms dr. Jūratei Kavaliauskaitei, dr. Ainei Ramonaitei ir dr. Ingai Vinogradnaitei už pakvietimą į ekspediciją Kėdainiuose, kuri tapo puikia proga susitikti su inžinieriais.

8

Į V A DA S

Šiandieną mūsų visuomenėje yra įprasta kalbėti apie sėkmės lydimus versli­ ninkus, vadybininkus, retai - apie inžinierius1. Net tie iš jų, kurie susilaukė sėkmės ir tapo pripažintais verslo lyderiais, neretai yra linkę save praeityje matyti ne kaip inžinierių, o kaip gamybinės įmonės ar cecho, kur įgijo vady­ binės patirties, vadovą. Vis dėlto, tyrinėjant sovietinę praeitį, apie verslą būtų galima kalbėti kaip apie rudimentinį dalyką, neišvengiamai minint juodąją ekonomiką ir veiklą, kuri balansavo ties nelegalumo riba2. Inžinerijos, kaip socialinio sluoksnio, istorija gali būti suprasta ir kaip naujų techninių specialybių mokymas, tam būtinų laboratorijų įrengimo, jų atnaujinimo plėtra, studentams skaitomų kursų turinio aprašymas. Tiesą sakant, patyrę, didelę savo gyvenimo dalį techniniams ieškojimams, mokslui ir atradimams paskyrę inžinieriai dažniausiai būtent taip ir suvokia inžinie­ rių istoriją. Technikos raida yra lyg nenumaldomas hėgeliškas judesys link tobulumo ir pažangos, kuriame pats inžinierius yra tik šio progreso įasme­ nintojas ir reiškėjas, kuriam pasisekė savo gabumais prisidėti prie to, kas ir taip anksčiau ar vėliau būtų buvę neišvengiama. Ši knyga nėra lietuvių verslumo, vadybos ištakų ieškojimas netolimoje sovietinėje praeityje ar technikos naujovių, jų atradimo bei diegimo chrono­ loginis metraštis. Istoriko privilegija yra tyrinėti ir papasakoti ne vien apie šiuo metu dominuojančių diskursų užgimimą, bet ir apie tai, kas mūsų vi­ suomenei buvo svarbu praeityje, tačiau, vykstant pertvarkoms ir politinėms 1

2

Šiame darbe inžinieriams priskiriami tik tie asmenys, kurie turi aukštąjį inžinerinį išsilavini­ mą ir eina inžinieriaus ar įmonės vadovo pareigas. Aukštasis išsilavinimas skyrė inžinierių nuo techniko, nors formaliai ir pastarasis galėjo užimti įmonėje inžinieriaus pareigas. Šiuo metu Lietuvoje pasirodo tik pirmosios disertacijos, tyrinėjančios lietuvių verslumą sovietmečiu. Žr., pavyzdžiui, B. Tranavičiūtės daktaro disertaciją tema „Verslumo ir versliškos visuomenės formavimasis ir transformacijos Kaune XX a. 7-9-uoju dešimtmečiais", VDU, 2015.

9

I NŽI NI E RI AI P A G A L PLANĄ

transformacijoms, tapo primiršta. Šiame darbe norėjome pasigilinti į vieną svarbiausių Lietuvos modernybės ir industrializacijos aspektų, būtent - in­ žinerijos, kaip socialinio sluoksnio, tapsmą. Lietuvių tapsmas inžinieriais pretendavo į tikrą sėkmės istoriją, unikalią visos Sovietų Sąjungos kontekste, kurios metu lietuvių sodiečių vaikai įgijo ir įvaldė iki tol respublikai ma­ žai žinomas technines profesijas ir ėmė dominuoti inžinerijos sluoksnyje. Jokioje kitoje sovietinėje respublikoje nerasime taip etniškai monolitiško techninės inteligentijos3 sluoksnio. Įstabu yra tai, kad čia mes kalbame ne apie kūrybinę inteligentiją, vadinamuosius „sielos inžinierius“, kurios vieti­ nės tautos atstovai dominavo savos respublikos kultūrinėje erdvėje, o inži­ nierius, kurie, atrodytų, dėl techninės gamybos universalizmo visada režimo galėjo būti pakeisti atsiųstais iš kitur specialistais. Sovietmečiu galime matyti tam tikrą natyvizacijos politiką, Maskvos remiamą vietinių kadrų kėlimą į vadovaujamuosius postus, paramą respublikų nacionalinėms kalboms ir liaudiškoms kultūroms. Tuo pačiu metu šiai nacionalinei politikai iššūkį metė sovietinio ūkio plėtros tikslai, industrializacija, kuri grasino pakeisti monoetnišką gyventojų sudėtį, internacionalizuoti kultūrą4. Atrodytų, kad inžinieriai, kurie buvo svarbiausi ūkio ir techninės plėtros agentai, ir turėjo tapti tais internacionalizmo nešėjais. Tačiau Lietuvoje, skirtingai nei kaimy­ ninėje Latvijoje ir kitose respublikose, to neįvyko. Taikydami šiuo metu istoriografijoje išplitusius sovietizacijos, vidinės kolonizacijos teiginius, galėtume sakyti, kad lietuvių inžinierių įsitvirtini­ mas vadovaujamuosiuose postuose ir dominavimas buvo svarbus respubli­ kos sovietizacijai, nes per karjerą sistema buvo įsisavinama ir pripažįstama sava, o ir staigią lietuvių karjerą stebėjusiems „mūsiškiams“ santvarka galėjo atrodyti artimesnė nei dominuojant specialistams iš kitų respublikų. Tačiau čia vėl turėtume prisiminti inžinieriaus profesijos universalumą. Techninis pasirengimas ir išmanymas leido inžinieriui atsiriboti nuo sovietinės ideo­ logijos. Skirtingai nei humanitaras ar net socialinės srities specialistas, kurio žinių ir gebėjimų laukas ribojosi sava respublika, inžinierius visada turėjo platesnes pasirinkimo galimybes, leidusias jam elgtis gana savarankiškai. 3

Techninės inteligentijos ir inžinerijos sąvokos šioje knygoje vartojamos kaip sinonimai.

4

V. A. Kivelson, R. G. Suny, Russia's Empires, Oxfors University Press, 2017, p. 294.

10

Į VADAS

Sovietmečiu inžinieriai sudarė didžiausią aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų grupę. Ji pradėjo stipriai augti būtent 5-ame ir 6-ame dešimtme­ tyje, kai inžinierių skaičius prisivijo ir aplenkė iki tol skaičiumi pirmavusius gydytojus. Statistikos duomenimis, 1950 m. Lietuvoje dirbo 1,7 tūkstan­ čio, o 1955 m. - jau 3,7 tūkstančio inžinierių. 1950 m. inžinieriai sudarė tik 16,7 proc. visų aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, o 1955 m. jų dalis pasiekė 20,9 proc. 1950 m. inžinierius dar lenkė gydytojai (jų buvo 24,5 proc.), tačiau jau 1955 m. būtent inžinieriai tapo gausiausia aukštąjį išsilavinimą turinčia socialine grupe (gydytojai tais metais sudarė 19,8 proc. specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą)5. Pirmaujančias pozicijas inžinie­ riai išlaikė ir vėliau. 1983 m. statistikos duomenimis, tais metais inžinierių buvo 65,8 tūkstančio tarp visų 189,1 tūkstančio specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (34,5 proc.)6. Čia svarbu pamatyti dinamiką, kaip sparčiai augo tiek bendras inžinierių skaičius, tiek ir jų dalis aukštąjį išsilavinimą turinčios visuomenės grupėje. 1975 m. inžinierių būta dar 39,4 tūkstančio, po dvejų metų, 1977 m. - jau 45,8 tūkstančio, o vėliau, kas trejus metus jų skaičius padidėdavo po 10 tūkstančių. Antai 1980 m. jų buvo jau 55,2 tūkstančio, o 1983 m., kaip minėta, net 65,8 tūkstančio7. Taigi, inžinierių skaičius augo tiek absoliučiai, tiek ir santykinai, palyginti su kitų profesijų atstovais (pasta­ roji dalis 1975-1983 m. padidėjo daugiau nei procentu). Šią jų augimo dina­ miką, pastebimą iki 9-o dešimtmečio vidurio, užtikrino ganėtinai intensyvus inžinierių rengimas aukštosiose mokyklose. Tik vėliau, t. y. 1985-1986 m., pastebimas šio skaičiaus sumažėjimas, kurį lėmė ir demografinė situacija. Štai 1985 m. aukštąsias mokyklas baigė 4100 inžinierių, o 1986 m. - tik 4007. Tačiau dar anksčiau, 9-o dešimtmečio pradžioje galima buvo prognozuoti mažėsiančius inžinierių skaičiaus augimo tempus, pasimatančius būtent iš studentų kontingento būklės. Vis dėlto inžinierių, kaip specialistų su aukštuoju išsilavinimu, kon­ centracija nebuvo ir negalėjo būti kiekybiškai dominuojanti net ir pramo­ nės įmonėse. Suprantama, kad valdymo, švietimo ir sveikatos apsaugos 5 6 7

LTSR Centrinės statistikos valdybos informacija, atsiųsta LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui M. Šumauskui, 1956 m., LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 4098,1.3. Lietuvos TSR liaudies ūkis 7983 metais, Vilnius: Mintis, 1984, p. 135. Ten pat.

11

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

sistemose specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, buvo daugiau nei pra­ monės įmonėse. Todėl jei kalbėsime apie bendrą tuometinės visuomenės išsilavinimo lygį, yra svarbu, kokia buvo tuometinė ekonominė ir socialinė struktūra. Nors, aišku, „nematerialios“ sritys priklausė nuo gamybos lygio, todėl, nesant darbininkų, inžinierių ar žemdirbių, negali būti ir gydytojų ar mokytojų, vis dėlto industrializacijos pagreitį įgavusi sovietinė sistema nuvertino paslaugų sektorių, jo svarbą. Tik 8-o dešimtmečio antroje pusėje prakalbta apie būtinybę labiau plėtoti būtent šią socialinio ir ekonominio gyvenimo sferą. Būtent tuo metu šis negamybinis, paslaugų sektorius buvo sparčiai plėtojamas, kas matyti ir iš tuometinės statistikos. Antai Lietuvoje 1975 m. sveikatos apsaugos sistemoje dirbo daug aukštąjį išsilavinimą tu­ rinčių specialistų - 11 384, iš jų 9430 buvo gydytojai8. Jų skaičiaus augimas per 5 metus nuo 1970 m. daugiau nei 2500 specialistų (2660), o gydytojų skaičius per penkmetį išaugo 21789. Dar gausesnis aukštąjį išsilavinimą tu­ rinčių specialistų būrys dirbo Švietimo ministerijos sistemoje. Čia 1970 m. jų būta 17 794, o per penkerius metus šis skaičius padidėjo iki 24 131 (22 544 turėjo universitetinį arba pedagoginį išsilavinimą)10. Jokia gamybinė sistema negalėjo prilygti šioms sritims pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių specia­ listų koncentraciją ir skaičių. Didžiausioje jų, LSSR statybos ministerijos sistemoje, 1975 m. dirbo 3428 specialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą, iš kurių 2517 buvo inžinieriai. 1970 m. šis skaičius buvo žymiai mažesnis - ati­ tinkamai 2417 specialistų, iš kurių 1800 inžinierių11. Nors inžinierių ir kitų aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų koncentracija pramonėje, statyboje ir transporto bei ryšių sferose nuolat augo, ji negalėjo prilygti respublikos vidurkiui. Antai 1960 m. vidutiniškai 1000 dirbančiųjų respublikoje teko 54 aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys. Pramonėje ir statyboje 1000 dirban­ čiųjų teko 18 tokių specialistų, transporto ir ryšių organizacijose - tik 10. Vėlesniais metais aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų gamybinėse srityse dalis augo santykinai greičiau, 1973 ir 1975 m. pramonėje ji sudarė beveik pusę šio dydžio. 1975 m. 1000 dirbančiųjų respublikoje teko 87 aukštąjį išsila­ 8 9 10 11

12

LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 17106,1. 23. Ten pat. Ten pat, 1.22. LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 17106,1. 22.

Į VADAS

vinimą turintys asmenys, o tokių pramonės įmonėse buvo 44, statybinėse organizacijose - 41, transporto ir ryšių - 2112. Intensyvi, ypač nuo 7-o dešimtmečio, pramonės plėtra sovietmečiu kontrastavo su agrarinės tarpukario Lietuvos Respublikos situacija, kurioje negausūs inžinieriai užėmė ypatingą socialinę padėtį. Sovietmečiu išaugusi inžinieriaus profesijos paklausa nelaisvės, sovietinės imperijos sąlygomis grasino radikaliai pakeisti ne tik Lietuvos socialinę struktūrą, bet ir tautinę sudėtį. Režimo vykdytos represijos prieš Lietuvos gyventojus, tremtys ir migracijos mastai bei jos potencialas galėjo „išplauti“ lietuvius iš gimtųjų namų. Gyventojų „išvietinimas“ lėmė ilgalaikes asmenines traumas13, o ne­ žinomybė dėl Maskvos kėslų sėjo gandus ir netikrumo jausmą. Kaimyninės Latvijos radikalus tautinės sudėties pasikeitimas dėl sovietinės industriali­ zacijos, Kazachstano etninio paveikslo pokytis įsisavinant chruščiovinius plėšinius liudijo, kad savo ūkinių tikslų siekdama internacionalistinę ideo­ logiją pasikinkiusi valdžia neapriboja savo sumanymų dėl mažesnių tautų interesų. Todėl kyla klausimas, kodėl ir kokiu būdu tokios universalistinės profesijos kaip inžinieriaus atstovai, kurių žinios ir gebėjimai galėjo būti pritaikyti nuo Pabaltijo respublikų iki Vladivostoko, netapo tais internacio­ nalizmo nešėjais, o „įsivietino“, tapo ne tik tautinio komunizmo, bet ir pog­ rindžio, disidentinio judėjimo ir nesovietinės visuomenės svarbia dalimi. Šie klausimai neišvengiamai paliečia buvusio ilgamečio Lietuvos komunistų partijos (LKP) pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus fenomeną, jo veiklos vertinimus, egzistavusius praeityje, ir mitus, kurie gajūs dar ir šiandien. Būtent LKP lyderis neretai vaizduojamas kaip lietuviškojo nacionalinio komunizmo ryškus atstovas, kuris vieniems - dėl lietuviško patriotizmo, siekdamas gėrio Lietuvai14, kitiems - tik dėl noro dar labiau išplėsti savo administracines galias Maskvos ir Lietuvos visuomenės atžvilgiu15 - vykdė sumanią lietuviškų kadrų politiką.

m

Ten pat, 1.36. D. Gailienė, Ką jie mums padarė. Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu, Vilnius: Tyto alba, 2008; V. Davoliūtė, Making and Breaking ofthe Soviet Lithuania, Routledge, 2013. Žr„ pavyzdžiui, J. Rudokas, Istorija, kuria galime didžiuotis, Vilnius: Gairės, 2002.

iš

Kaip tokio požiūrio pavyzdį būtų galima paminėti filosofės Nerijos Putinaitės darbus.

12

13

13

I NŽI NI E RI AI P A G A L PLANĄ

Nesame mitų griovėjai, sau nekeliame tikslo paneigti ar patvirtinti ats­ kiruose visuomenės sluoksniuose jau įsigalėjusias nuostatas. Mūsų tikslas yra pažvelgti giliau ir atskleisti ne vieno ar kito veikėjo blogus darbus ar nuopelnus, o ištirti to meto socialinės sanklodos ypatybes, naujos sovietinės santvarkos kurtų ar pertvarkytų aukštojo mokslo institucijų išdėstymą ren­ giant inžinierius, kurios neišvengiamai turėjo susipinti ne tik su tarpukario Lietuvos kultūriniu paveldu, bet ir geopolitiniu kontekstu. Mūsų naudojama istorinio institucionalizmo prieiga leidžia įžvelgti tam tikrą institucinę kons­ teliaciją, skirtingus atskirų veikėjų ir žinybų interesus bei veikimo kryptis, tradicijų tąsą, peržengiančią net ir skirtingų politinių sistemų vykdytus drastiškus keitimus bei reformas16. Institucijos, jų egzistavimas turi labai plačią apibrėžtį. Tai gali būti ir konkrečių organizacijų steigimas, jų plėtra ir reprodukavimas. Kita vertus, tai gali būti ir gerokai platesnė sąvoka, kuri vartojama ekonomikos naujojo institucionalizmo teorijoje. Vienas iš žymiausių jos atstovų Douglassas Northas17 institucijas atskiria nuo organizacijų vien tam, kad išryškintų tam tikros istorinės inercijos, papročių, susigulėjusių socialinių santykių svarbą ūkio plėtrai. Todėl institucijos tampa tais sunkiai apčiuopiamais ekonomi­ nės kaitos veiksniais. Tiesa, pats D. Northas pripažįsta, kad jo įžvalgos apie institucijų veikmę yra greičiau tik pradžia, pirmasis pabandymas giliau pažvelgti į institucijų ir dinamikos sąsajas. Bene konkrečiausias naujojo institucionalizmo objektas yra institutų sąrangos produkuojami kaštai. Šios teorijos šalininkai analizuoja, kodėl vienose visuomenėse istoriškai susiklos­ tę institutai ir sąlygos minimizuoja mainų kaštus, o kitose sistemose mainai brangsta būtent dėl tam tikrų sisteminių dalykų, institucijų ir socialinio elgesio praktikų. Nors D. Northas iš esmės kalba apie kapitalizmo sistemą, bent iš dalies jo prieigą galima taikyti ir analizuojant sovietinę santvarką. Joje galima aptikti nemažai institucijų, kaip valstybinės nuosavybės, lygia­ vos, partinės valdžios „revoliucinės intervencijos“ į visuomenės ūkinio ir socialinio gyvenimo sritis. Tačiau kalbant apie inžinierių rengimą norėtųsi 16

17

14

Plačiau apie naująjį institucionalizmą ir istorinį institucionalizmą žr. E. M. Immergut, The Theoretical Core of the New Institutionalism, Politics & Society, Vol. 26, No. 1, March 1998, p. 5-34. D. C. North, Institucijos, jų kaita ir ekonomikos veikmė, Vilnius: Eugrimas, 2003.

Į VADAS

akcentuoti sovietinio etnofederalizmo sąrangą ir jos produkuojamus kaštus ugdant ištisas jaunų specialistų kartas. Akivaizdu, kad lenininė nacionalinė politika kaip būdas valdyti plačią, daugiatautę erdvę reikalavo iš bolševikų ne tik idėjinio tikėjimo, bet ir nemažai resursų. Affermative action 18politika, siekianti puoselėti, o kai kur net „atrasti“ tautas, švietimas tautinėmis kalbo­ mis ir vietinės tautybės (titulinės nacijos) kadrų kėlimas į vadovaujamuosius postus (indeginacija) buvo, viena vertus, labai brangus projektas, kita vertus, jis siūlė visuomenės kontrolės būdą. Būtent išugdytiems vietiniams kadrams buvo patikėta užtikrinti tautinės respublikos gyventojų lojalumą Maskvai. Ši institucinė etnofederalizmo sąranga, pagal kurią SSRS imperija buvo sukonstruota iš formaliai savo respublikas turinčių titulinių (tam tikroje respublikoje dominuojančių) tautų, reiškėsi per daugelį politinių ir visuo­ menės struktūrų, tačiau neabejotina, kad studijos, aukštasis mokslas buvo viena iš svarbiausių jos raiškos sričių. Dar ankstyvuoju sovietiniu laiko­ tarpiu pasireiškė Tarybų valstybės institucijų skirtingos pozicijos aukštojo mokslo tvarkoje. Anot Sheilos Fitzpatrick, aukštojo mokslo komisariatas laikėsi konservatyvios pozicijos, siekė užtikrinti aukštojo mokslo kokybę ir priešinosi prastą išsilavinimą turinčių revoliucinių darbininkų ir vargingų valstiečių gausiam įtraukimui į studijų sistemą19. Tačiau ideologizuotoms organizacijoms, kaip komjaunimo sąjunga, pavyko pasiekti savo, kad vyktų masinės tinkamo išsilavinimo neįgijusio proletariato priėmimo į aukštąsias mokyklas kampanijos. Vėliau ši voliuntaristinė prieiga ugdant naują specia­ listų klasę buvo pačios sovietų valdžios pripažinta kaip klaidinga20. Kaip tvirtina D. Northas, organizacijos dažnai įasmenina institucijas, veikia lyg jų agentai, kartu sukurdamos ir socialinės, politinės bei ūkinės kai­ tos prielaidas. Šios monografijos vienas iš tikslų yra per inžinierių rengimo sistemą, jos organizacijas pažvelgti į sovietinės etnofederacijos institucinę 18

19 20

Sąvoka plačiai vartojama sovietinės nacionalinės politikos tyrimuose, ypač po Terry Marti­ no knygos pasirodymo. Žr.T. Martin, TheAfUrmativeAction Empire: Nations andNationalism in thè Soviet Union, 1923-1939 (The Wilder House Series in Politics, History and Culture), Cornell University Press, 2001. Sh. Fitzpatrick, Education and Social Mobility in thè Soviet Union 1921-1934, Cambridge, NY, 1979. J. Conelly, Captive University. The Sovietization of East Qerman, Czech, and Polish Higher Education, 1945-1956, The University of North Coroline Press, 2000, p. 44.

15

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

sąrangą, atskleidžiant joje glūdėjusias ribas, Sovietų Sąjungos, kaip bendros studijų ir inžinerijos kadrų rengimo erdvės, tautinį segmentavimą, kūrusį pridėtinius specialistų rengimo kaštus, apsunkinusiame aukštojo mokslo įstaigų horizontalų bendradarbiavimą. Į aukštąsias mokyklas nereikėtų žvelgti vien kaip į pasyvius darinius, tik nuolankiai vykdančius valdžios nu­ rodymus. Atvirkščiai, tai buvo ir yra savus institucinius interesus turinčios organizacijos, kurių realizavimo siekis stipriai veikė ne tik aukštojo mokslo, bet ir socialinę bei ekonominę raidą. Todėl šioje knygoje, pasiremdami gausia archyvine medžiaga, rinkta ne vien Lietuvos, bet ir Maskvoje, Rygoje bei Tartu esančiuose archyvuose, seksime naujuoju institucionalizmu tiek aptardami asmenų elgesį, tiek ir organizacijų „įsiinstitucinimą“ - steigtį, veiklą ir savęs reprodukavimą tiek derinantis prie institucinės sąrangos, tiek ir išeinant už jos ribų ir siekiant jau savų interesų. Mums labiau rūpėjo ne konkretus studentų - būsimų in­ žinierių - pasiskirstymas pagal atskiras aukštąsias mokyklas ar dėstomų dis­ ciplinų skirtumai, o platesnis, su visos SSRS studijų erdve susijęs klausimas: kaip sovietinė etnofederacinė sąranga struktūravo sąjunginę akademinę erdvę, kartu steigdama aukštąsias, konkrečiai - techninio ar politechninio profilio, mokyklas, jų išsidėstymą, taip produkuodama papildomus kaštus? Siekėme ištirti sąjunginę ir sovietinėje Lietuvoje veikusią vaikų, jaunimo techninio mokymo ir inžinierių rengimo politiką, jos raidą bei padarinius inžinierių sluoksnio formavimuisi Lietuvoje, atskleisti aukštojo mokslo insti­ tucijų indėlį į inžinerijos lituanizaciją. Taigi, inžinierių pasekėme lyg nuo pat vaikystės, jo mokyklos suolo iki studijų institute ir paskyrimo į darbovietę. Šiame tyrime taikėme lyginamąją prieigą, inžinierių ugdymą Lietuvoje ver­ tindami visos SSRS kontekste ir gretindami su kaimyninių respublikų, ypač Latvijos, situacija. Mums rūpėjo klausimai, kaip visos šios sąjunginės tenden­ cijos paveikė inžinierių raidą sovietinėje Lietuvoje. Ar ūkio valdymo ir kadrų jam rengimo sistema sugebėjo atsižvelgti į respublikos socialinius ir ūkinius ypatumus, ar ideologijos deklaruotas „lygiateisio tautų vystymo“ principas buvo išlaikytas rengiant ir įdarbinant lietuvių jaunimą inžinieriais? Suprantama, kad inžinerijos, kaip socialinio sluoksnio, raidai buvo svarbi to meto valdžios turėta pozicija ir įsivaizdavimas dėl inžinierių po­ reikio. Todėl knygoje siekiama ištirti, kaip politiniai lyderiai, institucijos 16

į V ADAS

ir mokslo administratoriai identifikavo pramonės, statybų bei transporto plėtrai būtiną inžinierių skaičių, kaip šios nuostatos lėmė būsimų inžinierių kontingento rengimo dinamiką, ar neveikė šioje srityje skirtingai, kartais net vienas kitam prieštaraujantys interesai. Taip pat svarbu yra giliau pažvelgti į inžinierių socialinę grupę, jos for­ mavimąsi. Žinant, kad kitose respublikose dėl technologinio universalizmo ir nacionalinės politikos inžinierių tautinė sudėtis buvo labai marga ir joje nedominavo titulinių tautų atstovai, aktualu pažvelgti į situaciją Lietuvoje, jos inžinierių nacionalinio sluoksnio formavimosi aspektą sovietmečio pradiniame etape. Istoriografija. Užsienio istorikų darbuose inžinierių sluoksnis nėra pla­

čiai ištirtas, kiek daugiau dėmesio skiriama Stalino valdymo laikotarpiui21. Lietuvos istoriografijoje, nors sovietinė visuomenė gana plačiai tyrinėjama, daugiausia dėmesio skiriama kultūrininkų veiklai. Sovietmečiu nebuvo tyrinėjamas inžinierių rengimo tautinis aspek­ tas, nes vien jau pats šios problemos kėlimas galėjo paskatinti įtarimus nacionalizmu. Todėl apsiribota bendrais, dažniausiai - pačių inžinierius rengusių aukštųjų mokyklų leidiniais, turėjusiais pristatyti jų veiklą ugdant inžinierius Lietuvoje. Tarp tokių paminėtina Kauno politechnikos instituto (KPI) rektoriaus Marijono Martynaičio 1979 m. išleista knyga22. Aukštųjų mokyklų proginės, jubiliejinės ir biografinės knygos apie buvusius institutų vadovus, parengtos žurnalistų ir inžinierių, pasirodė ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę23. Istorikų dėmesio sulaukė tautinė politika stalinmečiu24, 21

22

23

24

K. Bailes, Technology and Society under Lenin and Stalin: Origins ofthe Soviet Technical Intelligentsia, 1917-1941, Princeton University Press, 1978; N. Lampert, Technical Intelli­ gentsia and the Soviet State, Palgrave, 1979; S. Schatenberg, Stallns Ingenieure. Lebenswelten zwischen Technik und Terror in den 1930er Jahren. Oldenbourg Verlag, München, 2002 . M. Martynaitis, Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas, Vilnius: Mokslas, 1979. Nuo aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto, 1920-1997, sud. A. Matukonis, Kaunas:Technologija, 1997; J. Stražnickas, Kazimieras Baršauskas. Meilės galia, Kaunas: Technologija, 2002; J. Stražnickas, Akademikas Aleksandras tyras: gyvenimo spalvos, Vil­ nius: Technika, 2006; A. Nakas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto raida, 1956-2006, Vilnius: Technika, 2006; A. Nakas, Profesorius Marijonas Martynaitis: permainų verpetuose, Kaunas: Technologija, 2012. Stalininis režimas Lietuvoje 1944-1953 metais, sud. R. Laukaitytė, Vilnius: Lll leidykla, 2014.

17

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

Maskvoje buvusių sąjunginių ministerijų ir respublikos nomenklatūros ūkinių interesų susikirtimas vėlyvuoju sovietmečiu25, tačiau konkrečiai in­ žinierių rengimo tautinis aspektas akademinėje literatūroje nėra aptartas. Dar rečiau istorinių tyrimų perspektyva kol kas apima ir mažiausius sovietinio sociumo veikėjus - vaikus. Nors esama nemažai darbų apie sovie­ tinę šeimą, taip pat vaikų joje ir švietimo sistemos tyrimų, vis dėlto visuose juose sovietmečio vaikas daugiausia apžvelgiamas per moters-motinos pers­ pektyvą. Tiriama, kokias išgyvenimo strategijas ji taikė ugdydama vaikus, kaip pasitelkdavo ugdymo institucijas ar artimuosius26. Profesinio orien­ tavimo, darbinio auklėjimo reiškinys ir vaiko vaidmuo šiuose procesuose lietuviškojoje istoriografijoje dažniausiai aptariami labai fragmentiškai ir per indoktrinacinio mechanizmo prizmę, analizuojant direktyvinę švieti­ mo pusę, ideologijos turinį bei įvairius propagandos metodus ir priemo­ nes27. Tokiuose tyrimuose vaikas tampa objektu, o jo dalyvavimas ir patirtys edukacinėje sistemoje neanalizuojami. Atsvara tokiai prieigai - Catrionos Kelly monografija, apimanti platesnį sovietinių vaikų švietimo ir kasdieny­ bės kontekstą28. Joje analizuojama, kaip ir kuo gyveno vaikai Rusijoje nuo 1890 iki pat 1991 m. Nors autorė specialiai neskiria dėmesio profesinio orientavimo reiškiniui, ji gana plačiai aptaria darbinio auklėjimo kontekstą vaiko kasdienybėje, jo asmenines patirtis. Itin svarbi šiam tyrimui 2015 m. išleista kolektyvinė monografija „Острова утопии: Педагогическое и со25

26

27

28

18

S. Grybkauskas, Sovietinė nomenklatūra ir pramonės valdymas Lietuvoje 1965-1985 metais, Vilnius: UI leidykla, 2011; V. Ivanauskas, Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje: tarp stagnacijos ir dinamikos (1968-1988), Vilnius: UI leidykla, 2011. Prijaukintos kasdienybės, sud. D. Marcinkevičienė, Vilnius: VU leidykla, 2007; ta pati,Teisiniai socialinės paramos šeimai pagrindai sovietinėje Lietuvoje, 1945-1970 m., Istorija, t. 72, 2008; ta pati, Būti mama: vaikų priežiūros strategijos sovietinėje Lietuvoje 1945-1970aisiais metais, Liaudies kultūra, nr. 6,2008; panaši perspektyva būdinga ir lyčių vaidmenų klausimus sovietmečiu tyrinėjančiai užsienio istoriografijai: žr. Gender Politics and Everyday Life in State Socialist Eastern and Central Europe, eds. Sh. Penn, J. Massino, New York, 2009; Gender, Equality and Difference During and After State Socialism (Studies in Central and Eastern Europe), ed. R. Kay, New York, 2007. J. Zajda, Education for Labour in the USSR, Comparative Education, Vol. 15, No. 3, 1979; M. Abraitytė, Sovietinės ideologijos diegimas Kauno mokyklose XX a. 7-9 dešimtmečiais, Darbai ir Dienos, t. 52,2009; V. Kašauskienė, Lietuvos mokyklos sovietizacija ir priešinimasis jai 1940-1964 metais, Vilnius: Lll leidykla, 2002; I. Kestere, A. Kruze, History of Pedagogy and Educational Sciences in the Baltic Countries from 1940 to 1990: An Overview, Riga, 2013. C. Kelly, Childrens World: Growing Up in Russia, 1890-1991, London, 2008.

Į VADAS

циальное проектирование послевоенной школы (1940-1980-е)“. Mūsų tyrimui aktualiausios dvi šios knygos dalys, kuriose aptariama mokyklos politechnizacijos idėjos gimimas ir profesinio orientavimo praktikos, iliustruojančios sovietinės sistemos visuomeninėje struktūroje glūdinčias prieštaras29. Verta paminėti ir Kęstučio Raškausko sovietinės inteligentijos tyrimus30. Jis straipsnyje aptarė profesijų pasirinkimo ir prestižo klausimus, kurie atliepia ir atliekant šį tyrimą gautas įžvalgas. Kontekstualizuojant pro­ fesinio orientavimo reiškinio tyrimą, pravertė Sheilos Fitzpatrick31, Arvydo Anušausko32, Romualdo J. Misiūno ir Reino Taageperos33 studijos. Archyvinių dokumentų problematika. Tyrime naudojamas platus archy­

vinių šaltinių diapazonas - nuo partinės valdžios protokolų ir jų medžiagos iki asmeninių fondų. Tai sąlygoja pats objektas, kuris apima tiek ankstyvąjį ugdymą, profesinį orientavimą mokyklose, tiek valdžios politiką rengiant specialistus. Todėl sunku būtų išsiversti su vieno tipo protokolais, stenog­ ramomis ar nutarimais. Be politinės ir socialinės istorijos tyrimui būtinų aukščiausios valdžios posėdžių ir nutarimų, reikalingas tiesiogiai mokymu ir ugdymu užsiėmusių mokyklų veiklos atskleidimas, kuris atsispindi pedago­ gų susirinkimų protokoluose. Todėl Lietuvos ypatingajame archyve (toliau LYA) LKP dokumentų skyriuje tyrėme ne vien LKP CK (fondas 1771) ir Antano Sniečkaus (f. 16895), bet ir mokyklų pirminių partinių organizacijų dokumentus. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau - LCVA) esanti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (f. R-754), LTSR plano komisijos (f. R-755), Centrinės statistikos valdybos (f. R-363) ir ypač LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos (f. R-507) medžiaga išsiskiria detalumu, ji leidžia giliau pažvelgti, kaip buvo rengiami partiniai ir sovietinės valdžios 29 30 31 32 33

И. Кукулина, M. Майофис, П. Сафронов, Острова утопии: Педагогическое и социальное проектирование послевоенной школы (1940-1980-е), Москва, 2015. К. Raškauskas, Sovietinės Lietuvos inteligentija: sąvokos konstravimas, Darbai ir Dienos, t. 49, 2008, p. 95-145. Sh. Fitzpatrick, Education and Social Mobility in the Soviet Union 1921-1934, Cam bridge, NY, 1979. Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, sud. A. Anusauskas, Vilnius: Lietuvos gyven­ tojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007. R. J. Misiūnas, R. Taagepera, Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940-1980, Vilnius: Mintis, 1992.

19

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

nutarimai, kokios buvo jų atsiradimo aplinkybės. Tame pat archyve saugomi buvusio LSSR aukštojo mokslo ministro Henriko Zabulio (f. R-570) užra­ šai, pranešimų juodraščiai leidžia pasigilinti, kaip vieną ar kitą problemą suvokė ir vertino aukščiausi sovietinės Lietuvos mokslo administratoriai. Kiek kitokio pobūdžio egodokumentai saugomi LCVA esančiuose Leono Jovaišos (f. R-935) ir Sigito Kregždės (f. R-942) fonduose. Čia mus labiau domino šių pedagogų atliktų tyrimų rankraščiai. Kauno regioniniame vals­ tybės archyve (toliau - KRVA) esantis KPI fondas (f. R-1260) iškalbingas analizuojant studijų programas, katedrose vykusius pasitarimus. Pastarojo Alytaus filiale ir Vilniaus regioniniame valstybės archyve (toliau - VRVA) esanti mokyklų medžiaga pravertė analizuojant techninį mokymą ir profe­ sinį orientavimą. Šiame archyve taip pat tikėtasi surasti ir kitos aukštosios inžinerinės mokyklos - Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) veiklos dokumentus. Kaip minėta, Kauno politechnikos instituto (KPI) veiklos medžiagą aptikome valstybiniame archyve, o buvusio VISI dokumentai yra žinybiniame šios aukštosios mokyklos veiklą tęsiančiame Vilniaus Gedimi­ no technikos universiteto (VGTU) archyve (toliau - VGTUA). Paaiškėjo, kad ir savo dokumentų saugojimo srityje aukštosios mokyklos gali išlaikyti autonomiją nuo valdžios institucijų, šiuo atveju - nuo Lietuvos vyriausiojo archyvaro sistemos. Skirtinga žinybinė priklausomybė žadėjo tam tikrus apribojimus ir sudėtingesnį priėjimą prie archyvinės medžiagos, ypač žinant šių instituciškai uždarų archyvų darbuotojų atsargų požiūrį į „pašalinius“ lankytojus. Laimei, VGTU archyvo atžvilgiu tokie nuogąstavimai nepasitvir­ tino. Archyvo kolektyvas atrinko ir sudarė puikias sąlygas susipažinti su šio instituto veiklos dokumentais. Tiesa, iš pat pradžių neradus VISI medžiagos valstybės archyvuose, buvo kiek uždelsta su jos paieška, o vėliau - su rei­ kalingų leidimų gavimu. Iš dalies dėl šios aplinkybės kai kurie VISI istori­ jos momentai knygoje yra silpniau atspindėti lyginant su KPI veikla. Kita vertus, šios monografijos tikslas nėra nuosekliai nušviesti atskirų aukštųjų mokyklų istoriją, o atskleisti svarbiausias inžinierių ugdymo tendencijas. Šios knygos tyrime neapsiribojome vien inžinierių rengimu sovietinėje Lietuvoje. Norėjome užčiuopti ir atskleisti bendras visai Sovietų Sąjungai tendencijas, tam ypač tiko Rusijos Federacijos valstybinio archyvo (toliau 20

Į VADAS

GARF) SSRS aukštojo mokslo ministerijos (f. P-9606) ir Rusijos valstybės ekonomikos archyvo (toliau - RGAE) SSRS plano komiteto (f. 4372) fondai. Maskvos archyvuose ieškojome ne tik bendrų aukštojo mokslo politiką lie­ čiančių, bet ir labai konkrečių, mūsų respublikos aukštojo mokslo istorijai svarbių, dokumentų. Tarp tokių paminėtume Kauno politechnikos instituto įsteigimo dokumentus, kuriuos, beje, pavyko aptikti ne iš karto, tik antro vizito į Maskvos archyvus metu. Taip pat tyrimą, „išeidami“ už sovietinės Lietuvos ribų, plėtėme ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai, lygindami su situacija kitose sovietinėse respublikose. Sovietinės Latvijos valstybės archyvo (toliau - LVA) KP CK fondo (PA-101), Ministrų Tarybos (f. 277), Plano komisijos (f. 693) ir Tartu esančiame Estijos valstybės archyve (to­ liau - ERAF) saugomi Estijos KP CK dokumentai leido palyginti inžinierių rengimą Lietuvoje ir kitose sovietinėse respublikose. Problemas, kylančias analizuojant mokyklinės ir neformaliojo švietimo institucijos partinius ir kitus protokolus, daugiausia nulemia jų rašytojas. Tikriausiai didžiausias šio šaltinio pavojus susijęs su tuo, kad protokolų ra­ šytojai (mokytojai ar vadovai) nuolat keitėsi, jie skirtingai girdėjo ir sugebėjo užfiksuoti, galėjo formaliai ar neformaliai taikyti ideologinio kalbėjimo ar surašymo kanonus. Todėl vienokia ar kitokia informacija tokiuose šalti­ niuose gali (ne)atsirasti dėl netyčia ar tyčia atrinktų, nenugirstų ar ne taip suprastų pedagogų minčių, nuolat turint galvoje ir adresatą, kuriam skirti šie dokumentai (šiuo atveju, pavyzdžiui, Lietuvos SSR švietimo ministerijai). Vis dėlto, kaip teigia istorikas Arūnas Streikus, žemiausio lygmens insti­ tucijų dokumentai galėtų būti parankiausi tiriant sovietinės kultūros aspektus, nes juose yra daugiau tikrosios realybės apraiškų. Šių institucijų atstovai ne­ buvo taip sukaustyti ideologizuotos stilistikos, jie buvo arčiau kasdienybės ir nepakankamai gerai įvaldę jos ideologinio interpretavimo mechanizmą34. Vaikų laiškai redakcijoms - atskira archyvinių šaltinių grupė, reikalau­ janti ypatingos atidos. Čia glūdi keletas pavojų. Pirmiausia - laiško autentiš­ kumo nustatymo problema, t. y. ar pats vaikas rašė laišką į redakciją, ar jis tiesiog pasitelktas kaip suaugusiųjų įrankis. „Vaikas, kaip įrankis“, laiškuose dažniausiai skųsdavosi blogomis buitinėmis sąlygomis, kad nepaskirtas 34

A. Streikus, Kultūrinio ir religinio gyvenimo Sovietų Lietuvoje istoriniai tyrimai: šaltinių keliamos problemos, Darbai ir Dienos, t. 52, 2009, p. 77.

21

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

butas, dėl nepriteklių ir pan., tikintis, kad „vaikas“, kaip turintis specialų sta­ tusą komunistinėje visuomenėje, gali labiau paveikti atsakingas institucijas. O ideologinių klišių vartojimas vaiko laiške išduodavo mokytojo „balsą“ (nors tikėtina, kad vaikas ir pats nereflektyviai jas galėjo vartoti, norėdamas būti „pavyzdingu mokiniu“, arba netgi ir dėl nuoširdaus vaiko įtikėjimo „komunizmo statyba“). Tačiau mums aktualūs tie vaikų laiškai, kuriais jie į redakcijas kreipiasi dėl informacijos trūkumo ar atsakydami į anketinius klausimus. Antruoju atveju šaltinį reikėtų vertinti išties atsargiai, mat jis gali būti sukurtas mokytojo iniciatyva. Kita vertus, atsakymų įvairovė, vaiko atvirumas, kritikuojant tam tikras mokymo proceso dalis, gali liudyti šalti­ nio autentiškumą. Interviu, periodikos ir publikuotų šaltinių problem atika. Gražu, kai į

savo praeitį atidžiau pažvelgia vienos ar kitos profesijos atstovai. Ne išimtis yra ir inžinieriai, savo darbo metus paskyrę vienai ar kitai gamybos šakai ar gamyklai. Būdami geri ne tik egzistavusios dokumentacijos, bet darbo ruti­ nos ir net - užkulisių bei gandų žinovai, jie gali papasakoti ne tik vaizdžiai, bet ir autoritetingai. Gerai žinomas veikimo laukas prisimenamas, puikiai apima pasakojimą, atspindintį buvusį ir, labai tikimės - išlikusį, jau gar­ baus amžiaus sulaukusių inžinierių kolektyvo bendrumą. Tačiau žmonės, kurių profesija ir darbinė patirtis susijusi su rašoma istorija, taip pat patiria suvaržymus, tik kiek kitus nei „pašalinis“ istorikas: profesionalai, susiję su inžinerijos sritimi, yra suvaržyti vis dar veikiančio, nors, atrodytų, forma­ liai negaliojančio, garbės kodekso - blogai nekalbėti apie savo dėstytojus ir kolegas. Tai, ką istorikas vertina kaip kritišką požiūrį, tas pasakojančiajam apie savą profesiją gali pasirodyti kaip užgaulu ir įžeidžiama. Inžinieriai iš tiesų yra išleidę atsiminimų, kurie pramonės veiklos ir inžinerijos sluoksnio tyrinėtojui yra puikus informacijos klodas. Tiesa, nors ši literatūra išsiskiria pavardžių ir datų gausa, tyrimui ji labiau pravertė kaip parankinė informa­ cija, leidžianti pasitikrinti kai kuriuos faktus35. 35

22

Pora tokių leidinių pavyzdžių: Universitetinės architektūros ir statybos inžinerijos studijos Lietuvoje, Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 2010; Elektros ir valdymo inžinerijos fakulteto absolventai, Kaunas: Kauno technologijos universitetas, 2007.

Į VADAS

Akivaizdus dėmesys šiai temai yra buvusių sovietinių veikėjų prisimi­ nimuose. Sovietmečiu vykęs lietuvių inžinierių sluoksnio iškilimas, jo ini­ cijuoti ūkio regionalizavimo, pramonės tolygaus išdėstymo respublikos teritorijoje projektai tapo buvusių veikėjų atsiminimų dominantėmis ir pasididžiavimo istorijomis36. Su šiais pasakojimais kiek polemizuoti bando buvusių KPI darbuotojų studijos, kurios akcentuoja neigiamą Institute vei­ kusių sovietinių ideologų, o kartu ir nomenklatūrinės valdžios vaidmenį. Vis dėlto ir šie darbai labiau papildo, nei kritiškai įvertina buvusios nomenk­ latūros prisiminimus. Pavyzdžiui, tiek buvę partiniai veikėjai, tiek ir jiems oponuojantieji labai palankiai vertina KPI rektoriaus Kazimiero Baršausko veiklą37. Vis dėlto į inžinierių rengimo, jo dinamikos klausimus galima pažvelgti giliau ir pabandyti įvertinti ne vien asmenines pastangas, kurios šiandien apibūdinamos kaip lietuviškosios nomenklatūros tautinio patrio­ tizmo raiška, bet ir įžvelgti sovietinės institucinės sąrangos ir net tarpuka­ rio sudėtingos geopolitinės situacijos padarinius sovietmečio socialinei ir ūkinei raidai. Specifinės problemos, kylančios renkant ir analizuojant sovietinės vi­ suomenės pedagogų (auto)refleksijas, yra susijusios su išskirtiniu mokytojo profesijos statusu sovietinėje visuomenėje38. Kalbinant pašnekovus paste­ bėta, kad „jautriausia“ pedagogų refleksijų vieta susijusi su jų anuomečiu ideologiniu statusu, t. y. oficialiu ideologinio įrankio, skirto naujai kartai kurti / ugdyti, vaidmeniu. Tai itin aiškiai pasireiškia siekiant koreguoti savo išgyventą praeitį arba prisiminti ją selektyviai, „užmirštant“ tuos epizodus, kurie dabar prieštarautų mokytojo vertybinei sistemai. Kita problema kyla kalbinant vis dar praktikuojančius mokytojus, išgyvenusius vertybines, pe­ dagoginės metodikos ir apskritai socialinio politinio virsmo transformacijas. Iš interviu atrodo, kad jiems itin sunku atskirti praeities ir dabarties patirtis. 36 37

38

Žr., pavyzdžiui, A. Brazausko atsiminimusjr tuomet dirbome Lietuvai", Vilnius, 2008. A. Tamašauskas, Iš Kauno universiteto Politechnikos instituto praeities. Komunistų partinės organizacijos raidos ir veiklos apžvalga, Kaunas: Technologija, 2000. Interviu su nomenklatūra ir ūkiniais vadovais problematika yra jau analizuota ankstes­ niuose S. Grybkausko darbuose (žr. S. Grybkauskas, Lietuviškoji nomenklatūra 1956-1990 metais: tarp sovietinės sistemos ir neformalių praktikų, Vilnius: Aukso žuvys, 2015, p. 8, 9; S. Grybkauskas, Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 metais, Vilnius: UI leidykla, p. 42-44).

23

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

Todėl praeities reiškiniai priskiriami dabarties supratimo kategorijoms, t. y. kai pateikėjai savo praeitį rekonstruoja per dabartinį pasaulėvaizdį. Jam bū­ dingas nuolatinis lyginimas ir „geresnio“ laikotarpio konstatavimas. Interviu su „buvusiais vaikais“, arba suaugusiaisiais, kurie prisimena savo vaikystę, taip pat turi savo trūkumų ir privalumų. Esminės problemos yra susijusios su vaikystės idealizavimu, skatinančiu selektyvias itin teigia­ mas refleksijas, pamirštant neigiamus išgyvenimus. Kita problema, kaip ir su pedagogais, susijusi su šiuolaikinėmis sovietmečio interpretacijomis vieša­ jame diskurse, kurios veikia respondentų vaikystės atsiminimus - ypač pa­ brėžiant neigiamus, vien su indoktrinacija susijusius momentus. Kita vertus, tyrinėtojų, taikančių sakytinės istorijos metodą, teigimu, respondentai gero­ kai detaliau prisimena savo vaikystę nei, pavyzdžiui, vidutinio amžiaus gy­ venimo periodą39. Visgi abiejų tipų respondentų problemas stengtasi spręsti užduodant kuo platesnius klausimus, leidžiančius atskleisti įvairiapuses vaikystės ar pedagoginio darbo patirtis. Turint omenyje sovietinio laikotar­ pio archyvinių dokumentų problematiką40, interviu pasirinktas kaip lygia­ vertis archyviniams dokumentams šaltinis, leidžiantis pritaikyti „saugiklio“ mechanizmą, nes dalis kalbintų pateikėjų vienu ar kitu metu mokėsi ar dirbo kai kuriuose archyviniuose dokumentuose minimose mokyklose41. Analizuojant, koks mokslinės-techninės pažangos vaizdinys buvo ku­ riamas vaikams viešajame diskurse, tyrinėti vaikų periodikoje („Lietuvos pionierius“, „Genys“, „Moksleivis“) paskelbti straipsniai. Minėti leidiniai buvo privaloma švietimo sistemos sudedamoji dalis - žurnalai užsakinėjami mokykloje, neformalių švietimo organizacijų, pačių vaikų individualiai. Kitas svarbus šaltinių atrankos ypatumas - leidiniai nepertraukiamai ėjo didžiąją dalį sovietmečio Lietuvoje. Tai leido aiškiau pamatyti techninės pažangos naratyvo specifiką ir jos pokyčius per visą tyrinėjamą laikotarpį. 39

40

41

24

V. Yow, Recording Oral History, Sage Publications, 1994, p. 20. Plačiausiai Lietuvos sovietinio laikotarpio archyvinių dokumentų problematiką aprašė T. Vaiseta, Nuobodulio visuomenė: vėlyvojo sovietmečio Lietuva (1964-1984), daktaro diser­ tacija, VU, 2012, p. 30-36. Taikant sakytinės istorijos metodą, atsižvelgta į jo trūkumus ir privalumus. Plačiau žr. A. Švedas, Sakytinės istorijos galimybės sovietmečio ir posovietmečio epochos tyrimuose (atminties kultūros ir istorijos politikos problematikos aspektas), Lietuvos istorijos studijos, t. 26,2010; V. Yow, min. veik.; P. Thompson, The Voice of the Past: Oral History, Oxford, 2000.

Į VA DAS

Technologinį mokymą ankstyvajame mokykliniame amžiuje ir užklasinėje veikloje padėjo tyrinėti Lietuvos SSR švietimo ministerijos leistos Pradi­ nės mokyklos programos, įvairūs metodiniai darbinio auklėjimo leidiniai, Respublikinių pionierių ir moksleivių namų ir Centrinės jaunųjų technikų stoties archyviniai dokumentai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Vilniaus regioniniame valstybės archyve. Analizuojant profesinio orientavimo sisteminę raidą ir sampratą so ­ vietinės Lietuvos viešajame diskurse, naudotasi naujos pedagogų profesio­ nalų kartos, pradėjusios aktyviausiai reikštis 7-o dešimtmečio pradžioje, rekomendaciniais ir analitiniais straipsniais, publikuotais populiariojoje periodikoje: laikraštyje „Tarybinis mokytojas“, žurnaluose „Tarybinė m o­ teris“, „Tarybinė mokykla“, „Šeima“, ir autorinėse monografijose. Verta pa­ žymėti, kad pasirinkti visi populiariausi vėlyvojo sovietmečio Lietuvoje leisti periodiniai spaudos leidiniai (plačiausiai tiražuoti), kuriuose atsispindi pedagoginio diskurso raida ir galima rasti platų spektrą pedagoginių reko­ mendacijų suaugusiesiems (mokytojams, tėvams). Kitas svarbus šaltinių atrankos ypatumas - leidiniai nepertraukiamai ėjo didžiąją dalį sovietinio laikotarpio Lietuvoje. Tai leido aiškiau pamatyti profesinio orientavimo reiškinio atsiradimo aplinkybes ir pokyčius sovietmečiu Lietuvoje. Politechninio mokymo ir jo dalies - profesinio orientavimo - realias praktikas dviejose skirtingose sociokultūrinėse sovietinės Lietuvos erdvė­ se - kaime ir mieste - padėjo atskleisti archyviniai dokumentai ir interviu42. Tekste panaudoti 16 interviu, kuriuose fiksuojamos Vilniaus, Kauno, Aly­ taus, Miroslavo, Kvėdarnos, Vėžaičių mokyklų buvusių mokinių ir darbuo­ tojų patirtys 1958-1984 metais. Interviu atlikti 2017 m. rugsėjį - 2018 m. vasarį (du interviu - 2012 m. kovą, gegužę) įvairiuose Lietuvos miestuose.

42

Knygoje analizuojami Kauno, Vilniaus, Alytaus miestų ir Miroslavo, Musninkų bei Kvėdar­ nos kaimo tipo gyvenviečių mokyklų atvejai. Jie pasirinkti dėl išlikusių gausių archyvinių dokumentų ir galimybės rasti respondentų, kurie dirbo ar mokėsi tose mokyklose.

25

TECHNICIZMAS IR ASMENS SOCIALIZACIJA

TECHNICIZMO KULTŪRA SO V IET ME ČI U

Sovietų Sąjungoje tūkstančiai straipsnių ir daugybė knygų buvo skirta va­ dinamajai M TR (mokslo ir technikos revoliucijai). 1955 m. partinės val­ džios nutarimuose pradėta vartoti sąvoka greitai įsitvirtino sovietiniame ideologiniame žodyne43. Be šios sąvokos vargu ar rasime bent kokį formalų nutarimą44. Sovietiniu mokslo ir technikos revoliucijos diskursu siekta tiek pasivyti Vakarus, tiek ir konfrontuoti su jais. Vakaruose vartotos techno­ loginės ar gamybą nusakančios sąvokos buvo legitimios ir jas buvo galima saugiai vartoti45. Žinoma, jei autorius mokėjo teisingai vartoti mokslo ir technikos revoliucijos bei techninio progreso sąvokas. Paanalizavę, kokią gi reikšmę ideologiniai tekstai teikė MTR, galėtume išskirti tris momentus. Visų pirma, tai ekonomikos plėtra ir efektyvumas, liaudies gerovės kėlimas. Šis yra artimas kitam, mitologizuotam tikslui - komunizmo ekonominių pagrindų sukūrimui. Trečia MTR užduotis yra labiau išorinė - tai dviejų pa­ saulinių sistemų kova, ji buvo bekompromisė, turėjusi baigtis neišvengiama pasauline socializmo sistemos pergale. Tiesa, būta bandymų pasinaudojant būtent MTR peržengti kordoną. Šiandien gali kelti susidomėjimą jos turėtos perspektyvos, ypač atkreipiant dėmesį į SSRS Ministrų Tarybos (MT) pirmi­ ninko Aleksejaus Kosygino ir jo žento Džermeno Gvišianio, SSRS Mokslo ir technologijų komiteto pirmininko pavaduotojo, veiklą46. Vis dėlto Rytų ir Vakarų akademinių ryšių įtakos nereikėtų pervertinti. Jau vien menkėjantis pagrindinio ekonomikos reformų ir techninių ieškojimų sumanytojo A. Ko43

44

45

46

F. Rapp, Soviet-Marxist Philosophy of Technology, Studies in Soviet Thought, Vol. 29, No. 2, Feb. 1985, p. 140. A. Buchholz, The Role of the Scientific-Technological Revolution in Marxism-Leninism, Studies in Soviet Thought, 20,1979, p. 145. E. Rindzevičiūtė, Constructing Soviet Cultural Policy. Cybernetics and Governance in Lithua­ nia after World War II, in Institutionen for studier av Samhallsutveckling och Kultur, 2008, p. 194. E. Rindzeviciute, The Power of Systems: How Policy Sciences Opened Up the Cold War World, Cornel university press, 2016, p. 53.

29

T E C H N I C I Z MA S IR A S ME NS S O C I A L I Z A C I J A

sygino vaidmuo, ypač nuo 8-o dešimtmečio pradžios, kai jo vardu vadinta reforma buvo užgniaužta Leonidą Brežnevą rėmusių partinių „aparatčikų“, liudija tik nerealizuotas mokslinio ir techninio bendradarbiavimo galimybes. Palankiausia mokslo ir technikos revoliucijos sąvokos taikymo sritis buvo technikos laimėjimai bei ekonomikos vystymasis. MTR turėjo padėti išspręsti svarbiausią sovietinės sistemos ūkinę problemą - gamybos pertvar­ kymą iš ekstensyvaus į intensyvų būdą. Pasiekus aukštą žmonių įdarbinimo lygį ir iš esmės išsprendus nedarbo problemą, svarbiausiu klausimu tapo gamybos efektyvumas. Inžinieriai buvo čia svarbiausi techninio progreso veikėjai, atrodytų, galėję gamybos efektyvumo bare daug nuveikti. Tuo metu ne tik ideologai, bet ir filosofai, teoretikai kalbėjo apie tarybinės santvar­ kos galimybes išlaisvinti inžinieriaus techninį kūrybinį potencialą. Nesant kapitalistinio išnaudojimo, nevaržomas jokių priešiškų klasinių interesų, inžinierius turėjo dirbti kolegų draugėje vedamas kūrybinio saviraiškos poreikio. Čia paminėtina yra filosofo ir rašytojo, KPI baigusio ir ten dėsčiu­ sio Vytauto Martinkaus 1981 m. apginta disertacija. Joje jis aptarė Vakarų filosofų ir sociologų darbus apie mokslo ir technikos revoliucijos sąlygotą inžinierių statusą ir remdamasis marksistine klasine pasaulėžiūra pateikė šių darbų kritiką. Skirtingai nei autoriai, tyrinėję inžinierių humanitarinį išsi­ lavinimą47, V. Martinkus pažvelgė į inžinierių kaip į universalią, kūrybišką asmenybę. Jo teigimu, inžinerinis mąstymas yra socialinės-dvasinės būsenos išraiška. Tai veikla, „formuojanti ir organizuojanti menamą pasaulį“, o ši inžinieriui yra ne tik realios tikrovės supratimas, bet ir, Hėgelio terminu kalbant, „specifikacija mąstymo“ apie realias galimybes, apie tuos techninius įrenginius, kurie dar neegzistuoja, tačiau kurie bus dar sukurti, įsivaizdavi­ mas būsimų techninių objektų48. Anot V. Martinkaus, socialinis inžinierių kaip kūrybos subjektų vaidmuo ir pasireiškia visų pirma tuo, kad istoriškai vystantis žmonių aktyvumui inžinierių veikla išplečia techninės kūrybos sienas. Būtent inžinieriai vysto ypatingą istorinio proceso pusę - techniką, kaip struktūrinį darbo elementą49. 47

48 49

30

Žr., pavyzdžiui, L. D. Barzdžiukienė, Busimasis inžinierius ir humanitarinė kultūra, Vilnius: VU leidykla, 1999. V. Martinkus, Inžinerinė kūryba kaip sociologijos problema, kandidatinė disertacija, VU, 1981,1.137. Ten pat, 1.93.

T E C H N I C I Z MO K U L T Ū R A S OV I E T ME Č I U

Kiek paprastesnį, mažiau sofistikuotą pasakojim ą apie inžinieriaus svarbą mokslo ir technikos revoliucijos sąlygomis pateikė kiti autoriai. Daž­ niausiai kalbos apie techninę revoliuciją sovietinėje literatūroje neveda į gilias įžvalgas, po skambiomis antraštėmis apie techninį progresą ir mokslo revoliuciją slepiasi iš esmės vien didesnio darbo efektyvumo būtinybė. Antai Latvijos pagrindiniame dienraštyje „Ciną“ (Kova) buvo išspausdintas bene vienintelis straipsnis, net vedamasis, skambiu pavadinimu - „Mokslo ir technikos revoliucija ir inžinierius“. Vis dėlto šio neilgo straipsnio turinys yra nuviliantis. Jame tik bereikšmiai paistymai apie būtinybę kelti gamybos efektyvumą ir didėjantį inžinierių vaidmenį50. Beje, nepavyko aptikti nė vieno Lietuvos dienraščio vedamojo - „Tiesoje“ ar „Komjaunimo tiesoje“, kuriame būtų kalbama šia tema. Taigi, MTR ir inžinieriaus darbo tema paprastai tiesiog buvo konsta­ tuojama mokslo ir technikos reikšmė ir keliamas klausimas, kaip pasiekti, kad inžinierius dirbtų geriau ir efektyviau. Įrodinėta, kad techniniam m ąs­ tymui labai pravarti yra pažintis su menu, nes ji išlaisvina vaizduotę, taip būtiną techniniuose ieškojimuose51. Vis dėlto, kad ir puoselėjama, inžinieriaus techninė vaizduotė buvo bejėgė prieš sistemines problemas. Planuotojai, statistikai kiekvienais metais skaičiavo, kiek padidėjo darbo našumas, kiek jo dėka išaugo bendrosios pro­ dukcijos gamyba, koks yra į gamybinius fondus įdėto rublio atsipirkimas. Skaičiai nebuvo džiuginantys, jie liudijo krintantį investicijų atsipirkimą, stringančias naujų pramonės įmonių statybas, lėtą naujų gamybinių pajėgu­ mų įsisavinimą. Galima sakyti, kad kova ne tik su Vakarais, bet ne mažiau svarbi - gamybos efektyvaus pertvarkymo, buvo pralaimėta. Išsekus laisvai darbo jėgai, kurią, reikia pripažinti, sistema gebėjo mobilizuoti, santvarka pasiekė iš esmės savo galimybių ribas. Sovietiniai ekstensyvūs politiniai ir ekonomikos institutai neskatino inovacijų plėtros. Ūkis vystėsi ne technolo­ ginių proveržių, o tik darbo jėgos panaudojimo sąskaita52. Ekonomisto Ro­ berto C. Alieno nuomone, sovietinė sistema itin tiko masto ekonomikai, buvo 50 si 52

Inženieris un tehniskais progress, Ciną, 1971 5.janv. Žr., pavyzdžiui, P. Vitkevičius, Inžinierius irjo veikla, Kaunas: Šviesa, 1979. Д. Аджемоглу, Дж. А. Робинсон, Почему одни страны богатые, а другие бедные, Москва, 2017, с. 176.

31

T E C H N I C I Z MA S 1R AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

būdas mobilizuoti ir koncentruoti ekonominius resursus. Industrializacijos procesą jis vaizdžiai apibūdina savo knygos pavadinime - „Nuo fermos iki gamyklos“53. Sovietinis technologinis atsilikimas skatino skeptišką technokratijos požiūrį. Sovietinė mokslo ir technikos revoliucijos adaptacija nebuvo kaip sektinas pavyzdys, buvo ieškoma savų originalių sprendimų. Tai turėjo atsiliepti ir inžinierių bei konstruktorių kūrybingumui ir darbo motyvacijai. Jei mokslo ir technikos revoliucijos sąvoka tiko kalbant apie ūkio prob­ lemas, visai kita situacija buvo dėl MTR įtakos socialiniams reiškiniams ver­ tinimo. Ideologijoje pagrindu paėmę marksizmo-leninizmo klasių teoriją, sovietiniai veikėjai ir autoriai gan ilgą laiką skeptiškai vertino ir nepripažino mokslo ir technikos svarbos socialinei kaitai ir visuomeninei raidai. Kalbėta apie būtinybę įvertinti technikos poveikį, keliamus reikalavimus visuome­ nei, prisitaikymo prie pokyčių, o ne visuomenės esminę transformaciją54. Todėl Vakaruose MTR įkvėpė intelektualus giliau pažvelgti į technologijų poveikį socialinei kaitai ir dėl to užgimė informacinės visuomenės, post­ industrinės ar technotroninės visuomenės konceptai55, o SSRS šie bandy­ mai nusakyti socialinę raidą buvo įvardijami kaip technologijų fetišizacija. Vakaruose priimta antrosios industrinės revoliucijos sąvoka buvo ne­ priimtina sovietinės sistemos šalininkams, kurie klasinę struktūrą kildino iš pirmosios industrinės revoliucijos. Todėl technologijų raida buvo vertinama kaip procesas, kuris gali keisti tik techniką, tačiau nesugebės paliesti socia­ linės struktūros. Techninio progreso spartinimas ir naujosios technikos sąvokos tapo svarbiausiomis sovietinės ideologijos kryptimis, tiesiogiai veikusiomis ir inžinierių kontingento formavimąsi. Tai akivaizdžiai matyti iš SSRS aukštojo mokslo ministerijos raštų SSKP CK dėl priėmimo į vadi­ namąsias „naujausios technikos“ specialybes didinimo. Taip pat sovietinių autorių buvo kritikuojama mintis, kad dėl technolo­ ginės raidos prasmę praranda buvę ideologiniai skirtumai56. Sovietiniai teo­ 53

54 55

56

32

R. C. Allen, From Farm to Factory. A Reinterpretation of the Soviet Industrial Revolution, Prin­ ceton and Oxford, 2003. F. Rapp, Soviet-Marxlst Philosophy of Technology, Studies in Soviet Thought, Vol. 29, No. 2, Feb. 1985, p. 140. E. Rindzevlčiūtė, min. veik., 2008, p. 194. T. Blakeley, Marxism-Leninism and teh Scientific-Technological Revolution: Some Receant Soviet Writings, Studies in Soviet Thought, Vol. 21,1980, p. 70.

T E C H N I C I Z MO K U L T Ū R A S O V I E T ME Č I U

retikai įrodinėjo, kad dėl Spalio revoliucijos visuomenė socialinius pokyčius išgyveno dar prieš mokslo ir technikos revoliuciją, todėl M TR nepaskatins didelės socialinės kaitos ir iššūkių kaip kapitalistiniame pasaulyje, kuris vaizduotas kaip mažai dinamiškas57. Vakaruose vis populiarėjančios technokratijos, vadybininkų revoliu­ cijos teorijos kritika iš esmės rėmėsi nuomone, kad vykstant techninės evoliucijos sąlygotoms permainoms ši teorija tik kiek modifikuoja jau se­ niau egzistavusias kapitalistines teorijas, naujai įtvirtindama elito požiūrį į išskirtinių ekspertų ir specialistų poreikį vystantis technologijoms. Esą turtinės nelygybės sąlygomis vienodos karjeros galimybės yra tik nelygios ir tik formalios, normatyviškai numatytos, apribotos realiame gyvenime sudėtingų išsilavinimo įgijimo problemų. Bene vienintelis diskusijų mokslo, technikos ir visuomenės tema lau­ kas, kuriame buvo galimas viešas ginčas, buvo asmenybės subjektyvumo, išgyvenimo, kultūros poreikio priešprieša šaltam, specializuotam profesio­ nalizmui, įvardytam kaip „lyrikų“ ir „fizikų“ diskusija. Ji Sovietų Sąjungoje kilo 6-o ir 7-o dešimtmečių sandūroje ir buvo orientuota ne tiek į mokslo ir technikos lemiamą socialinių struktūrų kaitą, kiek į asmens laikyseną, sub­ jektyvumą ir jo dvasinį gyvenimą technikos amžiuje. Polemiką paskatino ra­ šytojo ir žurnalisto, „atšilimo“ sąvokos autoriaus Iljos Erenburgo straipsnis viename iš pagrindinių SSRS dienraščių „Komsomolskaja pravda“. Sulaukęs jaunos filologės jausmingo laiško dėl jos draugo Jurijaus bejausmio apsiri­ bojimo vien techniniais interesais ir atsainaus požiūrio į kultūros aktualijas, I. Erenburgas pradėjo viešą disputą, neapsiribojusį vien šiuo konkrečiu laišku. Laiškas aktualia tema tapo gera proga aktyvuoti platų ideologinį žodyną. Jis kritikavo amerikiečių vartotojiškumą, teigė, kad mokslas ir išsilavinimas dar neužtikrina teisingo žinių panaudojimo, ką neva liudija atominės bombos panaudojimas. Rašytojas laisvai žongliravo tuometinėmis ideologemomis, kalbėjo apie jaunuolių širdyse būtinus „dvasios plėšinius“, taip kurdamas aliuziją su Nikitos Chruščiovo plėšinių Kazachstane kampa­ nija ir būtinybę „sukultūrinti“ tuos „neartus dirvonus“. Tai diskusija apie

57

E. P. Hoffmann, R. F. Laird, The Scientific-Technological Revolution and Soviet Foreign Policy: Pergamon Policy Studies on International Politics, NY: Pergamon Press, 1982, p. 3.

33

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS SO CI A LI Z АС IJ А

kosmoso laiką, profesionalumą ir jausmus. „Žmogui ir kosmose bus reika­ linga alyvos šakelė“, - taip buvo pavadinta rubrikos diskusijos tąsa58. Humanitarę užtariantis rašytojo atsakymas į studentės skundą dėl jos vaikino, gabaus, tačiau savo kultūros nepuoselėjančio inžinieriaus, išvir­ to į keliasdešimt laiškų redakcijai. Dauguma laiškų, kritikuojantys Jurijų, mažuma - jį palaikančių, rodė audringą visuomenės reakciją į šią temą. Net septyniuose „Komsomolskaja pravda“ numeriuose buvo išspausdintos 59 skaitytojų laiškų ištraukos šia tema59, kurios paįvairino tuo metu JAV besi­ lankančio N. Chruščiovo kalbų „paklodes“, ištisai dedamas šiame dienraštyje. Tiesa, šioje „fizikų“ ir „lyrikų“ rubrikoje būta ir priešingas pozicijas su­ taikyti bandžiusių nuomonių. Antai viename, tiesa, nepublikuotame laiške įrodinėta, kad mokslininkai, kaip ir menininkai, yra kūrybinės asmenybės ir ne visada jų darbas yra vien taikomojo pobūdžio. Tokia nuomonė kontrasta­ vo su panaudojimo liaudies ūkyje ideologija60. Šioje rubrikoje I. Erenburgas savo tekstuose akcentavo inteligento pareigą, jo misiją šviesti visuomenę, kas atspindėjo tam tikrą dar nuo Rusijos imperijos laikų tebesitęsiančią inteligento pareigos ir vaidmens tradiciją. Taigi, sovietiniame viešame lauke neįmanomos gilios intelektualios dis­ kusijos apie besikeičiančią visuomenę buvo tam tikra prasme redukuotos į kalbėjimą apie asmenybės kultūros poreikius ir vidinius išgyvenimus, jausmų struktūras. Tuo metu, kai Vakarų universitetuose, ypač techninėse aukštosiose mokyklose, atsirado nauja disciplina - vadinamoji STS (Science Technology Society), Sovietų Sąjungoje buvo mestasi į „fizikų ir lyrikų“ erzelį. Ši tema buvo saugi ir, kaip matyti, net skatinama. Tai lengvai kontroliuojama, režimui dide­ lių visuomenės kontrolės kaštų nekainuojanti sritis. Šis „fizikų ir lyrikų“ ginčas buvo atpažįstamas ne tik SSRS didžiuosiuose miestuose, bet ir periferijoje. Antai inžinierės Irinos Sklerskos prisiminimu, šia tema ji dažnai pasiginčyda­ vo su savo tėvu, Latvijos stambios gamyklos „Alfa“ vyriausiuoju inžinieriumi J. Sklerskiu. Jai imponavo pas juos į svečius iš Leningrado (dabar Sankt Pe­ terburgas) atvykstančios menotyrininkės kalbos ir diskusijos su tėvais. Pasak 58 59 60

34

Комсомольская правда, 1959 10 11, c. 4. S. Constanzo, The 1959 Liriki-Fiziki Debate: Going Public With the Private?, in L. Siegel­ baum (ed.), Borders ofSocialism Private Spheres ofSoviet Russia, Palgrave, 2007, p. 254. S. Constanzo, ten pat, p. 256.

T E C H N I C I Z MO K U L T Ū R A S OV I E T ME Č I U

VISI meninė agitbrlgada„Na, palauk". Fot. Jonas Juknevičius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

I. Sklerskos, jos tėvas laikėsi nuomonės, kad techninis intelektas nenusileidžia kultūriniam, tvirtindavo, kad kultūrininkai teišmano meno reikalus ir savo žinias, skirtingai nuo techninio inteligento, gali pritaikyti tik siauroje srityje. Techniniai inteligentai savo gebėjimus gali pritaikyti plačiau, turi didesnį pro­ fesinį pasirinkimą ir gali tapti net ir tais pačiais kultūros specialistais. I. Sklers­ kos teigimu, nors jos tėvas iki kaulo smegenų buvo technikos žmogus, jis gyvai domėjosi kultūra, lankėsi meno renginiuose. Ji prisimena, kad jau nuo 5-erių metų buvo vedžiojama į teatrus ir klasikinės muzikos koncertus. Tėvas taip pat kolekcionavo instrumentinės muzikos įrašus, jam patiko Dmitrijaus Šostakovičiaus muzika, tačiau nedomino lengva estradinė kompozitoriaus Raimondo Paulo ar dainininkės Laimos Vaikulės kūryba61. Šiame dispute, kur ginčas sukosi apie inžinierių kultūros skurdumą, techninės inteligentijos atstovai buvo paversti lyg atsakovais, priversti gintis. Suprantama, kad jie šioje diskusijoje buvo pasmerkti pralaimėti. 61

S. Grybkausko interviu su I. Sklerska, Ryga, 2019 06 17.

35

T E C H N I C I Z MA S IR A S ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

LTSR Aukščiausiosios Tarybos sesija. Deputatai dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir Kauno politechnikos instituto (KPI) rektorius Kazimieras Baršauskas posėdžio pertraukos metu. Fot. Balys Bučelis (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Svarbu yra tai, kad ši „technikų“ menko kultūrinio išsilavinimo, mate­ matikos, kaip dalyko, sureikšminimo, pernelyg didelės specializacijos kri­ tikos tema buvo eksploatuojama visą sovietmetį, Lietuvoje taip pat. Galima įtarti, kad kalbėjimas apie inžinieriaus ribotą kultūrinį pasaulį siekė net tarpukario Lietuvos laikus. Tuomet humanitaro, filologo Antano Smetonos vedama Lietuvos valdžia nematė kokių nors didesnių perspektyvų inžine­ rijai. Pasak šaltinių, A. Smetona buvo pareiškęs, kad didesniam skaičiui inžinierių Lietuvoje nebūtų ką veikti, tam pritarė ir ministras pirmininkas Juozas Tūbelis62. Būta ir vaizdingesnių pasisakymų technikos mokslų at­ žvilgiu. Valstybės laikraštyje „Lietuvos Aidas“ buvo papasakotas prof. Pra­ no Juodelės prisiminimas apie krikščionių demokratų valdžios požiūrį į 62

36

S. Atamukas, Nauja Lietuva - nauji kadrai, Vilnius: Mintis, 1974, p. 26.

T E C H N I C I Z MO K U L T Ū R A S OV I E T ME Č I U

technikos mokslus: „Pirmaisiais mūsų nepriklausomybės gyvenimo metais technikos mokslu maža tebuvo rūpintasi. 1922 m. Seimo komisijoje, kur svarstė projektuojamo universiteto statutą buvo išreikšta abejonių dėl technikos fakulteto reikalingumo. Vėliau jau universitetui keletą metų veikiant, švietimo ministras pakvietė mane - technikos fakulteto dekaną pasitarti dėl universiteto sąmatos sumažinimo ir pareiškė, kad technikos fakultetas universitetui reikalingas kiek „šuniui penkta koja“63. Žinoma, čia nereikia atmesti, kad A. Smetonos režimo oficioziniam Valstybės laikraščiui buvo svarbu surasti pateisinimą, kodėl ilgą laiką nebuvo skiriama pakanka­ mai dėmesio technikos mokslams ir dėl šios situacijos apkaltinti politinius oponentus. Lietuvoje inžinierius taip nė karto ir netapo pagrindiniu meno kūrinio veikėju. Paminėtina nebent Kazio Binkio drama „Atžalynas“, viena iš nedaugelio, jei ne vienintelė, kur tarp veikėjų yra inžinierius Keraitis pagrindinio herojaus Petro Keraičio dėdė. Ši literatūrinė tradicija - nerašyti apie miestą, techniką ir inžinierius buvo pratęsta ir sovietmečiu. Ir nors, regis, 7-o dešimtmečio pradžioje galiausiai Lietuvoje įgavusi pagreitį in­ dustrializacija ir socialistinio realizmo skatinimas turėjo galiausiai sukurti tokio kūrinio poreikį, tačiau bent kiek žymesnių kūrinių šia tematika taip ir nepasirodė. Sovietmečio pradžios Lietuvoje kūriniai, kaip Jono Dovydaičio romanas „Po audros“ (1948), Kazio Jankausko apsakymas „Prie tilto“ (1949), literatūros kritikų nuomone, yra neišradingi, silpnos meninės įtaigos, ne­ retai pilkų technologinių procesų aprašymai64. Vėliau, būtent tuo metu, kai vyko industrinių statybų bumas ir, atrodytų, pats gyvenimas diktavo kūrėjui temas, įvyko esminis posūkis ne tik Lietuvos, bet ir visos SSRS kul­ tūrinėse tendencijose ir literatūros madose, paskiau įvardytas „atsigręžimu į kaimą“65. Industrializacija vaizduota jau kaip niūri, gamtą ir lietuvišką gyvenimo būdą darkanti jėga66. Nors Lietuvoje nebuvo tiesioginės reakcijos į „Komsomolskaja pravda“ straipsnius, lietuvių intelektualai kad ir netiesiogiai palaikė „lyrikų“ poziciją. 63

65

Prof. Pr. Juodelė aukštosios technikos mokyklos steigimo klausimu, Lietuvos Aidas, 1938 m. liepos 9 d., nr. 303 (4112), p. 6. Sovietmečio lietuvių literatūra. Reiškiniai ir sąvokos, sud. A. Kalėda, R. Kmita, D. Satkauskytė, Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 206-209. V. Davoliūtė, Making andBreaking ofthe Soviet Lithuania, Routledge, 2013.

66

Ten pat, p. 210.

64

37

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O CI A LI Z ACI J A

Kompozitoriaus Vytauto Barkausko susitikimo su VISI studentais ir dėstytojais VISI kavinėje„Visytė" momentas. Iš kairės: VISI docentas Algirdas Gaižutis, muzikologas, Lietuvos konservatorijos dėstytojas Donatas Katkus, V. Barkauskas, muzikologė Elena Barkauskienė, Irena Čyrienė, VISI rektorius Aleksandras Čyras. Fot. Nijolė Narkūnaitė (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Sovietmečiu, Lietuvai gyvenant nelaisvės sąlygomis, oficialiame diskurse negalėjo būti gilesnių pamąstymų apie technologijos raidos padarinius tau­ tiškumui. Ideologiniai tekstai dėstė šabloniškus teiginius apie technologinę pažangą, ją priskirdami sovietinei sistemai. Opoziciškai nusiteikę autoriai retai net ir tekstuose savo tinklo žmonėms ar tik sau, „į stalčių“ sampro­ tavo apie technicistinę aplinką. Tikėjimo laisvės suvaržymas, rusifikacijos grėsmė ar žmogaus teisių pažeidimai buvo artimos ir aktualios kasdienos problemos. Galbūt, išimtimi būtų Romualdo Ozolo dienoraštis, kuriame jis keliose vietose buvo prakalbęs, tiesa, sovietmečiu, rodos, vien sau, apie technicizmo keliamus iššūkius lietuvių tautai. Antai 1984 m. gegužės 9 d. jis dienoraštyje užsirašė: Bijau apsirikti, - niekas to nėra tyrinėjęs ir samprotavęs apie tai, - bet ar tik nebus taip, kad tarybiniai metai Lietuvai bus iškėlę fundam entaliausią butinį klausimą: ar sugebės ji ištverti ir amortizuoti technologinės civilizacijos prievartinį brukimą?

38

T E C H N I C I Z MO K U L T Ū R A S OV I E T ME Č I U

Valstybinį savarankiškum ą turinčios tautos europinę - technologinę - civilizaciją priima ne taip dramatiškai ir tragiškai, ji nekelia jom s išnykim o grėsmės, ji gali įstumti jas tik į vegetaciją ir stagnaciją. Lietuvai natūralus XX a. technologinės kul­ tūros priėmimas baigėsi tragiškai: teko atsisveikinti su visais technologinę kultūrą galinčiais valdyti kadrais (emigracija, deportacija, žūtys), o antrasis jos priėmimo tarpsnis buvo prievartinio pobūdžio, be viso to - giliai demagogiškas, turįs tikslą sunaikinti ir suvirškinti naciją. Taigi XX a. kultūros priėmimas tapo Lietuvos galių patikrinimu. Mes ir dabar dar dorai nesuvokiami, kas pas mus vyksta, nors intuity­ viai ir stengiamės išsikapstyti iš tos prievartavimo situacijos chaoso, bandydami kurti tvarką, tvarkos sistemas, bandydam i rasti savąjį socializm o m odelį, savą socialistinio gyvenim o būdą.67

Iš šios trumpos užuominos yra sudėtinga atspėti, ką omenyje R. Ozo­ las turėjo kalbėdamas apie technologinę civilizaciją ir kas tie technologinę kultūrą galintys valdyti kadrai. Jis su nepasitikėjimu žvelgia į technologinį virsmą ir kaip nemaža intelektualų susirūpinęs pastebi mašinų dominavimą kultūroje ir socialiniame gyvenime, grasinantį žmogų paversti tik mašinos priedu. Toks požiūris lyg atliepė intelektualų nuogąstavimus apie vis labiau žmogišką būties erdvę užkariaujančią techniką. Antai filosofas Martinas Heideggeris konstatavo, kad šiuolaikinis augantis nihilizmas yra būties užmirši­ mo pasekmė. Žmogaus gyvenimas tampa žaliava techninėms operacijoms68. Vis dėlto būtent tuo pat laikotarpiu, kai R. Ozolas sentimentaliai api­ būdino technologinę ekspansiją į žmonių socialinį ir kultūros gyvenimą, atsirado naujų darbų, kuriuose buvo atmetama tokia žmogaus kaip mašinos priedo perspektyva. Antai 1962 m. Lewisas Mumfordas rašė apie tokios grėsmės nepagrįstumą69. 1971 m. vasario 3 d. R. Ozolas užsirašė dienoraštyje: „Ir pramonės, ir žemės ūkio industrializacija vykdoma paspartintais tempais nė kiek neat­ sižvelgiant į natūralias galias absorbuoti tas naujas alternatyvas, todėl tie dalykai tampa ne kultūros kūrimu, o jos destrukcija (tautinės kultūros po­ žiūriu). Tą procesą lydi ne tik „antivisuomeniniai reiškiniai“, bet ir giluminis 67 68 69

R. Ozolas, Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys, Vilnius: Naujoji Romuva, 2007, p. 268. M. Blitz, Understanding Heideger on Technology, The New Atlantis, No. 41, Winter 2014, p. 63. Л. Мамфорд, Миф машины, Москва, 2001.

39

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S OC I A LI Z AC IJ A

Tarptautinės baltistų konferencijos diachroninės fonetikos ir gramatikos sekcijos darbo metu pranešimą skaito Italijos Milano karališkojo Švenčiausiosios širdies universiteto dėstytojas Gvidas Mikelinis. Į dešinę nuo jo sekcijos pirmininkas Vilniaus inžinerinio statybos instituto Kalbų katedros docentas Albertas Rosinas ir TSRS Mokslų akademijos narys korespondentas, profesorius Jurijus Stepanovas. Fot. Eugenijus Masevičius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

tautos kūrybinių galių blėsimas.“70 Čia galima būtų pažymėti, kad ir lietuvių išeivijoje buvo rašoma šiuo technikos plėtros poveikio tautiškumui klausi­ mu. Žurnale „Į laisvę“ Kazys Ėringis teigė: „Sparti technogenezė Lietuvoje yra okupanto pasididžiavimo „centrinis stulpas“, Lietuvos Suvereniteto ir Laisvės pakaitalas.“71 Vis dėlto negalima nepastebėti, kad „pakaitalas“ nėra absoliučiai neigiamas dalykas, jis vertinamas kaip reiškinys, negalintis atsto­ ti prarasto valstybingumo. Įdomu yra tai, kad, neprabėgus nė dviem dešimtmečiams po šių eilučių parašymo, pramonė ir inžinerija suvaidins didelį vaidmenį Romualdo Ozolo 70 71

40

R. Ozolas, ten pat, p. 101. K. Ėringis, Lietuvos okupacinės „savivaldos" administracija, jos žinybų su Maskva ir tarpu­ savio sąveika, / laisvę, 1985 m. balandis, nr. 93 (130), p. 12.

T E C H N I C I Z MO K U L T Ū R A S OV I E T ME Č I U

politinėje veikloje ir karjeroje. Vienas iš Lietuvos industrinių centrų Šiauliai ir juose veikiantys Šiaulių inžinierių namai tapo ta vieta, kurioje R. Ozolas skaitė savo pirmuosius sąjūdininko pranešimus, sužadindamas inžinierių ir miestiečių susidomėjimą. Būtent Šiauliuose ir minėtuose Inžinierių na­ muose telkėsi jo šalininkai, kurie vėliau sudarė sąjūdžio mieste ir R. Ozolo vadovaujamos Centro sąjungos partijos politinį branduolį. Romualdui Ozolui Lietuvos nelaisvės būsena žymėjo horizontą, kurio jis neperžengė apmąstydamas pasaulinės technologinės raidos poveikį tautai. Jam okupacija ir aneksija buvo ta riba, kurios neigiamas poveikis pasireiškė lietuvių kultūriniam gyvenimui, o kartu ir ekonominei ir socialinei tautos būklei. Primordialistiškai suprantamas tautiškumas buvo vaizduojamas kaip kažkas natūralaus ir prigimtinio, todėl bet kokie technologiniai reiškiniai suprantami kaip iššūkis tautiškumui. R. Ozolo žodžius galime suprasti kaip modernizacijos neigiamybę, kuriai atsispirti trukdo nelaisvos Lietuvos situa­ cija. Alternatyvių pasvarstymų, kaip galima būtų panaudoti technologinę pa­ žangą, ją pajungiant tautiniams reikalams, nebuvo. Mintis yra nukreipta ne į progresą, bet į savisaugą ir išlikimo siekį, įtariai žvelgiant į bet kokią kaitą. Galima teigti, kad sovietiniame kontekste vienintelė įmanoma diskusija apie techniką, praktišką gyvenimą ir jausmų gylį vertė lietuvių intelektualus šioje dichotomijoje rinktis būtent „lyrikų“ stovyklą. Industrializacija, o vė­ liau ir mokslo ir technikos revoliucijos sąvokos visų pirma asocijavosi su prarasto valstybingumo, svetimos tvarkos įsigalėjimu. Net lokalaus socializ­ mo šalininkams buvo artimesnis konservacinis diskursas ir nepasitikėjimas progresu bei kaita. Vis dėlto vargu ar toks skeptiškas žvilgsnis į techninės raidos ir inžineri­ jos veiklą yra pagrįstas. Tautiškumo ir technicizmo santykį galima analizuoti atsiremiant tiek į jo socialinę situaciją sovietinėje Lietuvoje, tiek ir žvelgiant bendriau, pastebint inžinerijos ar technokratijos santykį su sovietine ideo­ logija. Šiandien vis stipriau suskamba tvirtinimas, kad būtent inžinerinis diskursas sovietų imperijoje buvo būtent tas kalbėjimas ir laikysena, kurie stiprino ir darė galimą patį ne sovietinį, ne ideologinį požiūrį72. Antra, lietu­ vių išeivijos autorių nuomone, lietuvybė tvirčiausiai išliko būtent inžinerijoje. 72

Žr., pavyzdžiui, M. Lipovetsky, The poetics of ITR discourse: in the 1960s and Today, Ab Imperio, No. 1,2013, p. 111.

41

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

Pertvarkos, o ypač Sąjūdžio, laikotarpis paskatino humanitarikos pa­ kilimą ir tiksliųjų mokslų nuvertinimą. Institutuose egzistavusi studijų techninė specializacija vadinta siaura, žmogiškosios prigimties galimybes ribojančia švietimo politika. Antai Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis „technikams“ buvo ypač negailestingas, kai 1987 m. „Kultūros baruose“ rašė: „Specializacija, kuriai esame pasmerkti, kai tik atsisveikina­ me su bendraisiais viduriniais mokslais, iškart padaro tą galimybių lauką labai aiškų. Mat anuose, žemesniuose, moksluose bent teoriškai siekiama tam tikro universalumo, o aukštesniuose jo iš esmės atsisakoma. Padari­ nys: specialistas „su aukštuoju išsilavinimu“ - inžinierius, medikas, akto­ rius - ir su bendruoju vidurinės mokyklos mokinio intelektu (tik galbūt labiau savimi pasitikintis ir savimi patenkintas dėl išeitų mokslų ir savo socialinės padėties reikšmingumo suvokimo). Tokių specialistų matome visur - aukštuose ir žemuose postuose, gyvenimo kasdienybėje ir televizo­ rių ekranuose. Juos atpažįstame iš gimtosios kalbos darkymo (nes niekur, išskyrus filologines specialybes, normaliai kalbėti jie toliau nemokomi) ir iš pasaulėžiūros primityvumo, kai reikia parodyti minimalią, jų specialybės ribas peržengiančią mintį.“ Anot R. Pavilionio, tik filosofinis požiūris gali įveikti esančią skirtį, dalijančią visuomenę į „technikus“ ir humanitarus: „Tai ne vien disproporcijos tarp vadinamųjų humanitarinių ir nehumanitarinių mokslų mūsų mokymo ir auklėjimo sistemoje padarinys, nors akivaizdu, kad, pavyzdžiui, pasirinkusieji techniškuosius mokslus labai apriboja aka­ demines savo humanitarinio tobulėjimo galimybes, susijusias su istorijos, kultūros, kitų „humanitarinių vertybių“ pažinimu. Kita vertus, pasirinku­ sieji humanitarines profesijas tarsi savaime iškrinta iš realybės, negalėdami suvokti šiuolaikinio mokslo ir technikos „stebuklų“, ir tik verkia dėl galimų negerų padarinių. Ir vienu, ir kitu atveju reikia požiūrio, leidžiančio per­ žengti mūsų skirtingus žinojimus ir nuomones ir pamatyti jų privalumus bei ribotumus. Toks požiūris savaime filosofinis: filosofai esame ne tada, kai vartojame filosofinius terminus, bet kai išmokstame atitinkamai žiūrėti į pasaulį ir į save ir ypač - kai tą požiūrį teigiame savo gyvenimu ir veikla.“73

73

42

R. Pavilionis, Apie žemiškus filosofijos rūpesčius, Kultūros barai, 1987, nr. 9, perspausdinta R. Pavilionis, Prieš absurdą, Vilnius: Kultūra, 2000, p. 31.

T E C H N I C I Z MO K U L T Ū R A S O V I E T ME Č I U

Po kelerių metų jau nepriklausomoje Lietuvoje R. Pavilionis vėl sugrįžo prie specializacijos žalos žmogaus ir visuomenės kultūros pasauliui, prie anksčiau išsakytų minčių pridėdamas dar ir buvusios politinės sistemos įvertinimą: „ specializuotas, vienpusiškas lavinimas, buvęs būdingas iki šiol daugeliui Lietuvos aukštųjų mokyklų, nekalbant apie prievartinį atotrūkį nuo demokratiško, laisvo pasaulio, sukūrė pakankamai vienpu­ sišką, suvaržytą, labiau pavaldumu jėgai nei protui, intelektui, kultūrai pasižyminčią asmenybę“74. Taigi, sovietmečio pabaigoje R. Pavilionis matė visuomenės ir asmenybės dvasinimo per filosofinę ir egzistencinę prizmę viltį ir galimybes, o žlugus sistemai minėta specializacija pavirto kartu ir visos sistemos įvertinimu bei atributu, jos kritiką papildant dar ir egzis­ tavusiu demokratijos trūkumu. Intelektas, protas, filosofija, humanizmas tapo tomis kategorijomis, kurioms įsitvirtinti neva sutrukdė tas technicizmas ar kalbant Pavilionio žodžiais - „specializacija“. Nesunku pastebėti, kad tokiu būdu buvo lyg nužymėtos gairės, turinčios vesti į visuomenės ir žmogaus išsilaisvinimą, kartu buvusią prievartinę santvarką susiejant su techniškumu, siaura specializacija. Susidaro įspūdis, kad ši santvar­ kų kaita suteikė humanitarams savotiško revanšo galimybę, technicizmą susiejant būtent su buvusiais laikais, o laisvą, intelektualų, kone mistinį žmogų - jau su naujai užgimusios tvarkos viltimi. Drauge lyg juntamas to buvusio blogio palikimas, vis dar trukdantis šiam humanistiniam at­ sinaujinimui. Labai panašias į R. Pavilionio mintis yra išsakiusi ir žymi humanistė edukologė Meilė Lukšienė. 1987 m. gegužę „Komjaunimo tie­ sai“ įteikto, bet taip ir neišspausdinto straipsnio rankraštyje ji teigė, kad ,,[s]parti XX a. technologinės civilizacijos raida su smulkia profesiona­ lizacija, automatizacija, standartizacija kelia pavojų pačiam žmogui. Jis pasimetęs informacijos gausoje, susivaidijęs su gamta, kurios dalimi pats yra, pagaliau pasiklydęs dažnai savyje ir savo paties tvarinyje kultūroje. Mokykla kelia sau uždavinį duoti jaunai kartai į rankas kompasą, kad ji galėtų nugyventi gyvenimą, neprarasdama žmoniškumo ir praturtindama naujomis vertybėmis. Šiuo metu pasauliniu mastu svarstoma, ką daryti, kad

74

R. Pavilionis, Lietuvos aukštoji mokykla ir Lietuvos visuomenė, Respublika, 1994 02 10, perspausdinta R. Pavilionis, Prieš absurdą, p. 159.

43

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS SOČI AL I Z A C I J A

VISI studentų estradinių miniatiūrų teatro dalyviai ant VISI užrašo, žyminčio instituto teritorijos pradžią. Fot. Vladimiras Gulevičius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

mokykla nors patenkinamai susidorotų su ta problema... Gyvai diskutuoja­ mas tas klausimas ir sąjunginėje spaudoje.“75 Negausios, prieš pat sąjūdinio laikotarpio pradžią gana konkrečiai for­ muluojamos humanitarų pozicijos ir nusistatymas techninės specializacijos atžvilgiu puikiai tilpo į prasidedančio tautinio atgimimo programą. M. Luk­ 75

44

M. Lukšienės išsiųstas, bet „Komjaunimo tiesoje" neišspausdintas straipsnis „Padėkime augti žmogui nesuskaldytam", 1987 05 19, LMA Vrublevskių bibliotekos rankraščių sky­ rius, f. 391-59,1.1. Esama autorės prierašo, kad redakcija „Nespausdina, nes nesutinka su daugeliu minčių."

T E C H N I C I Z MO K U L T ŪR A S OV I E T ME Č I U

šienės inicijuota Tautinės mokyklos koncepcija, tapusi vienu iš Sąjūdžio politinės darbotvarkės klausimų, rėmėsi būtent šia dar 1987 m. išreikšta humanistine pozicija. Vis dėlto kartu negalima nepastebėti, kad šiandien Lietuvoje dar išlikusi tiksliųjų mokslų ir humanitarų šalininkų priešprieša iš esmės yra sovietinis vedinys, grąžinantis mus į tą dar chruščiovmečiu I. Erenburgo nusakytą techninio inteligento, kaip kultūriškai ribotos as­ menybės, kritiką. Dvasinio pakylėjimo, gražių jausm ų idilė priskiriama humanitarikos galioms. R. Ozolo, R. Pavilionio ir M. Lukšienės pozicijose galime įžvelgti ne vien humanistinį požiūrį, bet ir jausmingą „lyrinio sovie­ tizmo“ aidą.

45

A N K S T Y V O J I T E C H N IN Ė V A IK Ų S O C IA L IZ A C U A M O K Y K L O J E IR UŽ J O S R IB Ų

Vaikai modernybės istorijoje neretai buvo siejami su konkrečios visuomenės ateities vizijomis. Todėl nenuostabu, kad vaikas ir vaikystė, kaip socialinis konstruktas, buvo ir tebėra matomi kaip esminė „jėga“, galinti įnešti politi­ nių, ekonominių ir socialinių pokyčių į „perkuriamas“ visuomenes76. Tokį vaikų matymą galime įžvelgti ir Sovietų Sąjungoje, kurioje vaikai turėjo ypatingą statusą - jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir „ko­ munistinio rytojaus“ pažadą, o tinkamai ideologiškai ir politiškai paruošti turėjo tapti socializmo garantu77. Kitaip tariant, vaikai buvo matomi kaip sovietinės modernizacijos varomoji jėga. Pati sovietinė modernizacija buvo neatsiejama nuo technologinės pažangos ir mokslo dominavimo. Todėl švietimo sistema privalėjo pasirūpinti, kad būsimas „socializmo statytojas“ ne tik sugebėtų įsisavinti technologinę pažangą, bet ir taptų jos dalimi. Technologijų pažinimas turėjo tapti svarbia darbinio auklėjimo dalimi. Toliau trumpai apžvelgsime, kas buvo būdinga sovietinei vaiko socializacijai78, kokią vietą joje užėmė darbinis auklėjimas ir mokslinės-techninės pasaulėžiūros formavimas. Patyrinėsime, kaip techninės krypties darbinis auklėjimas reiškėsi ankstyvojoje mokyklinėje programoje ir užklasinėje vaikų veikloje. Sovietinė socializacija ir „ n au jasis žmogus". Vienas svarbiausių sovieti­

nės sistemos uždavinių buvo ne perduoti iš protėvių paveldėtas vertybes ir normų sistemas, o išugdyti „naująjį žmogų“, kuris taptų visiškai naujų 76 77

78

46

I. Silova, N. Piattoeva, Z. Millei, Childhood and Schooling in (Post)Socialist Societies: Memories of Everyday Life, Palgrave Macmillan, 2018, p. 1. C. Kelly, Childrens World: Growing Up in Russia, 1890-1991, London, 2008, p. 110. Skyriuje analizuojama pionieriško amžiaus (7-14 m.) vaikų grupė.

A N K S T Y V O J I T E C HNI NĖ VAI KŲ S O C I A L I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

vertybių, naujos tvarkos skleidėju79. Todėl sovietinė švietimo sistema turėjo būti pasitelkiama kaip vienintelis teisingas įrankis, kuris geba integruoti vaikus ir paauglius į naująsias tapatybes kuriančias struktūras ir tinklus, o pastarosiose perduodama dominuojanti valstybės ideologija80. Mokyklinė sistema ir ją supantys pagalbiniai institutai (pionierių, kom­ jaunimo organizacijos ir pan.) tokiame kontekste buvo suvokiami kaip viena pagrindinių vaiko socializacijos institucijų, kurioje turėjo būti ugdo­ mi elgesio, mąstymo, vertybiniai ir sąmoningumo modeliai, reprezentavę gyvenamos visuomenės vertybines sistemas. Pagrindinės auklėjimo strategijos ankstyvuoju sovietmečiu, kuriomis buvo kuriama sovietinė švietimo sistema, rėmėsi kolektyvo, kaip „teisingos“ auklėjimo formos, idėja. Ir būtent šio „projekto“ esminis tikslas turėjo būti suvaldyti į naują santvarką „įmestą“ žmogų taip, kad šis padėtų palaikyti ir „statyti socializmą“81. Istorikas Olegas Kharkhordinas išsamiai nagrinėja individo ir kolektyvo santykį Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje. Autorius iškelia idėją, kad sovietinis individas gimsta būtent per kolektyvą. Jis teigia, kad kelias kuriant individus buvo grįstas A. Makarenkos kolektyvo idėjomis, kurios itin išpopuliarėjo XX a. 3-iame dešimtmetyje82. Vis dėlto pradedant kalbėti apie kolektyvo prasmę vaikų socializacijos procese, verta pastebėti, jog Makarenkos idėjos, kurios didžiausią populiarum ą įgavo stalinistiniu laikotarpiu, „chruščiovinio atlydžio“ metu buvo pakoreguotos ir įgavo nuosaikesnes išraiškas, mat buvo akcentuojama ne tik kolektyviškumas ir grupinė atsakomybė, bet labiau atsigręžiama į asmenybę83. Tuo laiko­ tarpiu sovietinė švietimo sistema iš esmės išgyveno tam tikrą švietimo ir ugdymo sistemos pertvarkymą, kurio metu buvo oficialiai deklaruojama, 79

so 81 82

83

J. Fūrst, Stalin's Last Generation: Soviet Post-War Youth and the Emergence of Mature Socia­ lism. Oxford: Oxford University Press, 2010, p. 11. J. Svičiulienė, Soviet mythology and propaganda of new man, Tarpdaiykiniai kultūros tyrimai, 2016, t. 4, nr. 2, p. 59. O. Kharkhordin, The Collective and the Individual in Russia: a Study of Practices. Berkeley, Los Angeles, London: University of Press, 1999, p. 7. Vertėtų pažymėti, kad autorius pabrėžia, jog Rusijos individo sąvokos negalima tapatinti su Vakarų individo sąvoka, nes jų genezės keliai skirtingi. Žr. O. Kharkhordin, min. veik., p. 4-6. A. Trimakienė, „Naujojo žmogaus" kūrimas: sovietinės pedagogikos atvejis, Naujasis Židinys-Aidai, 2007, nr. 1-2, p. 44.

47

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

jog reikia visą edukacinę sistemą paversti kuo pragmatiškesne ir orientuota į „socializmo statybą“, kurią būtų įmanoma pasiekti išugdžius universalią, darbininkiškai orientuotą ir atsidavusią komunistiniams idealams asmeny­ bę. Tai reiškia, kad pedagogika pradeda suprasti savo ribotumą ir nubrėžia naujas vaikų sampratos gaires, pagal kurias atsiranda naujasis kolektyvas, kuris skiriasi nuo Makarenkos, Gorkio ar Dzeržinskio kolektyvų. Naujasis kolektyvas paremtas utopine integracija ir niekas negali būti išvarytas ar nenaudingas kolektyvui, visi gali prisidėti prie visuotinio gėrio ir privalo susirasti savo vietą po saule. Priešingai sovietinės pedagogikos klasikų ko­ lektyvo sampratai, naujajame kolektyviniame darinyje turėjo nebelikti vaikų niveliacijos formuojant sėkmingai dirbantį kolektyvą, o labiau orientuoja­ masi į skirtingumo / individualumo puoselėjimą ir jo pritaikymą tvirtam heterogeniškam kolektyvui kurti84. Šie pokyčiai taip pat buvo susiję su bend­ rosiomis įvairių mokslo sričių (ne)toleravimo pertvarkomis Sovietų Sąjun­ goje ir pačios sovietinės švietimo sistemos reformomis, idant būtų pasiekta geresnių auklėjimo ir ugdymo rezultatų, kurie turėjo užtikrinti optimalią naujų visuomenės narių integraciją į besikeičiančią sovietinės visuomenės socioekonominę aplinką. Taigi, nors kolektyvo atliekamos funkcijos sovie­ tiniu laikotarpiu keičiasi, galime pastebėti, kad kolektyvo kaip auklėjimo formos ir socializacijos vaidmuo išlieka aktualus visą laikotarpį. Tad nenuostabu, kad sovietinė auklėjimo sistema pasižymėjo auk­ lėjamųjų kolektyvų gausa: 1) šeima, 2) ikimokyklinio ugdymo įstaigos, 3) mokyklinio tipo institutai, 4) jaunimo organizacijos (spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai), 5) įvairūs vaikų užimtumo klubai, būreliai. Mokykla ir šalia jos esantys kolektyvai - įvairios užmokyklinio švietimo organizacijos buvo atsakingos už vieną svarbiausių komunistinio auklėjimo sričių - darbinį auklėjimą85. Jos privalėjo tinkamai įtvirtinti ir parodyti darbo visuomeninę 84 85

48

M. Mai/iocjinc, min. veik., p. 90,105-106. Darbinis auklėjimas - tai komunistinio auklėjimo sudedamoji dalis, turėjusi padėti ugdyti darbinės veiklos įgūdžius, sąmoningą įprotį dirbti, komunistiškai pozityvų santykį su dar­ bu. Darbinis auklėjimas turėjo užtikrinti visapusišką„naujojo žmogaus" ugdymą. Elemen­ tarūs fiziniai darbai, politechninis mokymas, gamybinė praktika, profesinis orientavimas buvo laikomi integraliomis darbinio auklėjimo dalimis. Žr. P. Urbietis, min. veik., p. 7; taip pat plačiau apie darbinio auklėjimo sovietinėje mokykloje struktūrą žr. F. O'Dell, D. Lane, Labour Socialization and Occupational Placement in Soviet Education, Soviet Studies, Vol. 28, No. 3,1976, p. 418-429.

A N K S T Y V O J I T E C HNI NĖ VAI KŲ S O C I A L I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

reikšmę ir kartu su juo ateinantį pilietiškumo ir naudingumo kolektyvui bei visuomenei jausmą86. Darbas ir jo supratimas šiame kontekste buvo prioritetinis sovietinės socializacijos dėmuo. Ikikariniu laikotarpiu darbas buvo suvokiamas kaip žmogaus prigimtį apibrėžianti charakteristika, veikla, kuri leido žmonėms užvaldyti ir keisti aplinką ir kartu susikurti savo asmenybę87. Idealiuoju atveju žmogus privalėjo darbo nebesieti su apčiuopiama materialine nauda, o dirbti dėl to, kad darbas jam suteikė visišką dvasinę pilnatvę. Kita ver­ tus, oficialiame diskurse paplitusi darbo samprata nebuvo nepajudinama, ji lygiai taip pat „išgyveno“ pokyčius kaip ir kolektyvo ir individo santykis. Čia galime prisiminti Veros Dunham tyrimą, kuris puikiai pailiustruoja, kaip senieji ideologiniai postulatai, tarp jų ir nekvestionuojamas kolektyviš­ kumas ar nematerialus darbo supratimas, dar Stalino valdymo laikotarpiu išgyvena permainas, kurios gerokai labiau atliepia Sovietų Sąjungos būsimą viziją. Ji pademonstruoja, kad būtent šiuo laikotarpiu įvyksta vertybinis persiorientavimas, kai materialinės sąlygos tampa gana svarbia sovietinio žmogaus kasdienybės dalimi. Suklesti žmogiškasis pragmatiškumas ir pra­ dedamas kreipti dėmesys, ar patenkinami asmeniniai poreikiai (priėjimas prie plataus vartojimo prekių), ar įmanomas socialinis mobilumas ir ar dar­ bas gali visa tai užtikrinti. Kitaip tariant, ji identifikuoja pokytį nuo senojo, save aukojančio sovietinio herojaus iki naujo tipo, suprantančio visuomenės lūkesčius dėl geresnės gerovės. „Didysis susitarimas“, kuriuo autorė įvar­ dija šį abipusį susitarimą tarp naujų vadovų, profesionalų ir režimo, buvo reikalingas tam, kad Sovietų Sąjunga taptų galinga karine pramone88. Taigi nenuostabu, kad dar stalinmečiu užgimęs noras performuoti valstybę ir ga­ limai sudaręs sąlygas atsirasti „kitokiam“ darbo ir profesionalo apibrėžimui, nuvilnijęs į atšilimo erą, turėjo įgauti dar kitokias formas. Po Stalino mirties nenumaldoma technikos pažanga, naujovių ir išradimų diegimas pramonėje, žemės ūkio bei kasdienybės modernizacija į 86 87 88

F. O'Dell, D. Lane, Labour Socialization and Occupational Placement in Soviet Education, Soviet Studies, Vol. 28, No. 3,1976, p. 426. J. Feldman, New thinking about the New man: Developments in soviet moral theory, Studies in Soviet Thought, Vol. 38, No. 2,1989, p. 151 -152. V. Dunham, in Stalin's Time: Middleclass Values in Soviet Fiction. New York: Cambridge Uni­ versity Press, 1976.

49

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS SOČI A L I Z A C I J A

pirmą vietą iškėlė mokslo ir technologijos svarbą - kaip vienintelę galimybę padaryti Sovietų Sąjungą pirmaujančia valstybe89. Atsirado būtinybė išsiug­ dyti naująją techniškai kūrybingą kartą, kuri būtų pasiruošusi reikalingiau­ sioms sovietinei ekonomikai profesijoms. Tai paskatino darbinę socializaciją nukreipti į labiau apčiuopiamus rezultatus, o kvalifikuoto darbo būtinumą susieti su moksline-technine pažanga. Reikiamo darbininko / profesionalo ugdymui ir orientavimui į reikiamas profesijas užtikrinti ne visuomet užteko parodyti materialinės naudos, ateinančios su konkrečia specialybe, galimy­ bę. Siekiant užtikrinti reikiamų specialybių poreikį pagal planus buvo nu­ matyta pasitelkti ir subtilesnius pedagoginio poveikio įrankius, kurie išplito su anksčiau paminėtomis švietimo sistemos reformomis. Vaikas, anot naujų pedagogikos teorinių gairių, turėjo būti pažintas individualiai, išsiaiškinant jo pomėgius, gabumus, psichinio ir fizinio iš­ sivystymo lygį. Buvo privalu vesti konkretaus vaiko charakteristiką arba „stebėjimo žurnalą“. Visapusis vaiko pažinimas turėjo užtikrinti, kad jam bus suteikta profesionali konsultacija, kurios metu mažasis sovietinės vi­ suomenės narys atrastų savo „pašaukimą“ ir ateityje nemestų ar nekeistų darbo profilio. Rekomendacinėje literatūroje taip pat akcentuojamas paties vaiko interesas ir nuoširdus susidomėjimas konkrečia profesija bei darbi­ ne veikla90. Pedagoginėje literatūroje profesinio orientavimo91 specialistai skatinami atsisakyti formalių profesinio orientavimo kvotų vykdymo. Kri­ tikuojamas požiūris, kai darbininko profesijos pasirinkimui turi pakakti tik pareigos jausmo visuomenei. Todėl būtent 7-o dešimtmečio pradžioje išpopuliarėjusi pedagoginės psichologijos prieiga bandė įvesti naują vaikų motyvacijos sampratą ir akcentavo savarankiško noro rinktis reikiamas pro­ fesijas svarbą. Štai pedagoginės psichologijos atstovas Sigitas Kregždė ypač kritikuoja profesijos pasirinkimą „iš pareigos“ ir skatina konsultavimo pro­ cesą naudoti ir ugdant interesą92. Intereso svarbą taip pat pabrėžia Leonas 89 90 91

92

50

Chi Ling Chan, Fallen Behind: Science, Technology, and Soviet Statism, Intersect, Vol. 8, No. 3,2015, p. 1. L. Jovaiša, Profesinio konsultavimo principai, Tarybinė mokykla, 1969, nr. 12, p. 28-29. Profesinis orientavimas - priemonių visuma, sovietinėje švietimo sistemoje turėjusi padėti moksleiviui išsirinkti profesiją pagal asmeninius gabumus, charakterio ypatybes, atsižvel­ giant j konkrečių specialybių poreikį valstybėje. Dienotvarkėje profesinis mokinių orientavimas, Tarybinis mokytojas, 1964, nr. 9, p. 2.

A N K S T Y V O J I T E C HNI NĖ VAI KŲ S O Č I A L I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

Jovaiša, kaip vieną kertinių profesinio orientavimo aspektų ir kaip realią galimybę sudominti moksleivius politechninėmis specialybėmis93. 8-o de­ šimtmečio pabaigoje Visuomeninis profesinio orientavimo institutas netgi numatė palengvinti profesinio orientavimo darbą pasitelkus skaičiavimo mašiną „Rūta“, kuri pagal numatytus algoritmus ir moksleivių anketinius duomenis turėtų patikrinti, kaip pasirenkamos profesijos atitinka „liaudies ūkio poreikius“, ir esant reikalui galėtų koreguoti moksleivių ketinimus94. Toks Lietuvos pedagogų diskursas siejasi ir su iš Sovietų Rusijos atėjusiomis moderniomis pedagoginėmis idėjomis. Kaip teigia istorikė, literatūrologė C. Kelly, būtent šiuo laikotarpiu Sovietų Rusijoje pradėta iš esmės permąstyti švietimo sistemą ir auklėjimo praktikų metodus, grįstus nekvestionuojamu pedagogų autoritetu / kontrole ir vaiko paklusimu. Ieškoma naujų, pavei­ kesnių būdų ugdyti „naująjį žmogų“ ir pradedama kelti klausimą „ne kaip mokyti“, bet „kaip vaikas mokosi“95. Tikėtina, kad būtent tokios tendencijos Sovietų Sąjungos centrą pasiekė iš vakarietiškos pedagoginės tradicijos, kur, analizuodami profesinio konsultavimo kategorijas, galime pastebėti, kad informavimas, pažinimas, motyvacijos ugdymas, visapusis vaiko psicholo­ gijos pažinimas ir testavimas pradėti naudoti dar 5-o dešimtmečio viduryje ir buvo aiškiai susiję su progresyviosios pedagogikos idėjomis96. Kita vertus, reikia pažymėti, kad nors galime kalbėti apie profesinio orientavimo formos, metodų modernizavimą SSRS ir Lietuvoje, pats profesinio orientavimo tu­ rinys Vakaruose ir Sovietų Sąjungoje labai skyrėsi97. Taigi galime daryti išvadą, kad sovietinės socializacijos ir „naujojo žmogaus“ kūrimo idėjos buvo kintančios kategorijos sovietinėje sistemoje. 93

L. Jovaiša, Profesinio konsultavimo principai, p. 28-29.

94

S. Kregždės parengtos informacijos ištrauka, LCVA, f. R-942, ap. 1, b. 2 4 ,1.40.

95

C. Kelly, min. veik., p. 146-150.

96

J. J. Schmidt, Counseling iri Schools: Comp. Programs ofResponsive Services forAII Students, Boston, 2008, p. 15-16. Nors profesinio konsultavimo praktikos JAV pradėjo plisti dar XX a. pradžioje, šis fenomenas JAV itin stipriai išsiplėtojo 6-o dešimtmečio pabaigoje, kaip atsakas į„Sputniko" paleidimą j kosmosą Sovietų Sąjungoje.

97

7-ame-8-ame dešimtmetyje JAV profesinio konsultavimo kryptys toliau buvo moderni­ zuojamos ir iš esmės pasiekė XXI a. kapitalistinės ekonomikos ir demokratinio valdymo valstybėse vis dar vartojamas profesinio konsultavimo sampratas, paremtas gero mikrokli­ mato klasėje būtinybe, pagalbos vaikui mechanizmų sukūrimu, socialinio ir individualaus vystymosi akcentavimu, laisvu ir sąmoningu vaiko pasirinkimu, ten pat, p. 16.

51

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

Tam, kad gebėtų išlikti aktualios ir bent iš dalies vykdyti užsibrėžtus tikslus, jos privalėjo atliepti pačios valstybės ir netgi jos gyventojų besikeičiančius poreikius. Toliau pažvelgsime, kokią vietą sovietinėje socializacijoje turėjo užimti besikeičiančios sovietinės valstybės poreikis išsiugdyti naująją tech­ niškai kūrybingą kartą. Mokslinės-techninės pažangos naratyvas: vaiko pasaulėžiūros kūrim as.

Vienas iš esminių sovietinės vaiko socializacijos aspektų, kaip minėjome, buvo išugdyti „naująjį žmogų“, kuris taptų visiškai naujų vertybių, naujos tvarkos skleidėju. Techninio progreso idėja - kaip geresnio socialistinio ry­ tojaus garantas, turėjo būti viena iš pamatinių vertybių, įdiegta mažiausiems sovietinės visuomenės nariams. Vaikų spauda šiuo atveju turėjo būti pasitel­ kiama kaip įrankis, gebantis patraukliai „ištransliuoti“ ir sudominti vaikus būtent techninės pakraipos specialybėmis. Taigi siekiant paanalizuoti, kokio pobūdžio techninis naratyvas viešajame diskurse buvo pateikiamas vaikams, verta patyrinėti specialiai mažiausiems skirtą periodiką98. Pastaroji neretai buvo privaloma švietimo sistemos sudedamoji dalis - žurnalai užsakinėjami mokykloje, neformalių švietimo organizacijų, pačių vaikų individualiai99. Analizuojamoje periodinėje spaudoje galima atsekti keletą dominuo­ jančių pažangos naratyvų, susijusių su skirtingomis valstybės ekonominės ir mokslo plėtros kryptimis: industrializacija, žemės ūkio modernizacija ir kosmoso užkariavimu. Visi šie pasakojimai periodikoje pasiskirstę gana chronologiškai ir tai yra natūralu, nes spaudoje mažiesiems atliepiamos Sovietų Sąjungos modernizacijos tendencijos. Viena iš dažniausiai pasitaikančių kategorijų, padedančių kurti techni­ nės pažangos naratyvą, - industrializacijos, kaip pozityvaus ir būtino reiš­ kinio, vaizdavimas. Pasakojimai apie modernizuotas ir techniškai pažangias įmones ir gamyklas (skalūnų perdirbimo kombinatą, azoto trąšų gamyklą ir pan.) buvo nuolat pasikartojantys analizuojamoje vaikų periodikoje. Šioje straipsnių kategorijoje vaikui stengiamasi ne tik parodyti pažangią pramonę, bet ir nuolat akcentuojamas jos pranašumas prieš kapitalistinių 98 99

52

Toliau analizuosime periodinius leidinius -„Lietuvos pionierius",„Genys",„Moksleivis". A. Bendžius, Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940-1970 m., Kaunas, 1973, p. 109.

AN K S T Y V O J I T E C HNI NĖ VAI KŲ S O Č I A L I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

valstybių pasiekimus, pabrėžiant ir kokybiškai geresnę pačių darbininkų padėtį sovietinėje visuomenėje100. Vaikams skirtiems pasakojimams būdinga tai, kad industrializacijos, pažangos motyvai pateikiami sukeliant vaikams didingumo, rimtų technologinių pasiekimų įspūdį101. Tokie pasakojimai periodinėje spaudoje ypač suaktyvėja prasidėjus chemizacijos ir chemijos pramonės plėtrai 6-o dešimtmečio pabaigoje-7-ojo viduryje. Taigi indust­ rializacija pateikiama kaip tarpinė stotelė į geresnį rytojų, kuriame nauji mokslo pasiekimai neabejotinai palengvins žmonių gyvenimą. Pažymėtina ir tai, kad nuolatinių, nesibaigiančių statybų piešiniais iliustruojami net tie straipsniai ar literatūrinės ištraukos, kurie nieko bendro su statybomis neturi102. Statybinių kranų ir kylančių naujų pastatų, gamyklų piešiniai išnirdavo tarsi 25 kadras. Tokios iliustracinės tendencijos buvo ypač populiarios leidiniuose jauniausiems vaikams, kur vizualinis aspektas turėjo didesnę įtaką nei pats tekstas. Pasakojimų apie žemės ūkio modernizaciją specifika kiek skyrėsi. Pas­ taroji tema būdavo dažniausiai pasitelkiama pademonstruoti, kad žemės ūkio darbai tai nebėra vien sunkus fizinis darbas, o nauja ir tobulėjanti technika šią ūkio šaką padaro gerokai įdomesnę ir patrauklesnę ateityje galvojant apie specialybę103. Įdomu ir tai, kad čia pagrindiniai pasakojimų herojai dažnai būdavo vyresnio amžiaus vaikai - komjaunuoliai, atliekantys praktikas įvairiuose kolūkiuose104. Akivaizdu, jog šis pasakojimas naudoja­ mas kaip priemonė įtikinti vaikams, kad kaimas yra patraukli ir perspektyvi vieta gyventi jaunimui. Toks naratyvas turėjo pažaboti dėl pramonės plėtros, didėjančios urbanizacijos miestuose jaunimo siekį ieškoti lengvesnio, geriau apmokamo ir socialinį saugumą garantuojančio darbo miesto aplinkoje105. 100

101

102 103 104 105

J. Talva, Degantys akmenys, Lietuvos pionierius, 1960, nr. 52, p. 2; A. Šestakovas, Chemijos gigantas Jonavoje, Lietuvos pionierius, 1964, nr. 13, p. 3; S. Gračiovas. Lietuvos VRES daili­ ninko akimis, Moksleivis, 1963, nr. 3, p. 33-34. A. Milvydas, Stebukladarė chemija, Genys, 1963, nr. 10, p. 8-9. V. Miliūnas, Rimas ir Julius, Genys, 1963, nr. 12. V. Bartuškaitė, Jie augina duoną, Lietuvos pionierius, 1974, nr. 27, p. 1. A. Milvydas, Juliukas kolūkietis, Genys, 1958, nr. 7, p. 4. Žr. A. Anusauskas (sud.), Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2007, p. 512; V. Stravinskienė, Kaimų tuštėjimas Rytų ir Pietryčių Lietuvoje XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmetyje: tarp provincijos gyvenvietės, miesto ir Vilniaus, Lietuvos istorijos metraštis2015/1, Vilnius: Lll leidykla, 2016.

53

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O CI A LI Z ACI J A

Vilniaus 7-ojoje vidurinėje mokykloje moksleiviai prie K. Stoškaus freskos kosmoso tema. Fot. J. Juknevičius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Kosmoso tematika vaikams skirtoje analizuojamoje periodikoje nea­ bejotinai buvo pati populiariausia. Straipsnių, reportažų, iliustracijų gausa, skirta vien šiai temai, itin dominavo. Visų pirma tai buvo aiškiai susiję su stiprėjančiomis kosmoso užkariavimo lenktynėmis tarp Rytų ir Vakarų. Ga­ lima būtų teigti, kad kosmoso tematikai skirta spauda buvo pati aktualiausia ir populiariausia 6-o dešimtmečio pabaigoje, visą 7-ą dešimtmetį ir dalį 8-o dešimtmečio. Straipsniuose pasakojama apie pirmojo dirbtinio Žemės palydovo paleidimą į kosmosą, šunų Laikos, Belkos ir Strelkos keliones bei pirmąją žmogaus kelionę į kosmosą - Jurijų Gagariną piešiant kaip didžiausią SSRS herojų. Visi šie įvykiai vaikams skirtoje spaudoje buvo vaizduojami kaip nauji sovietinio progreso simboliai, kaip šviesesnio modernesnio rytojaus „pranašai“106. Įdomu ir tai, kad nauji kosmoso užkariavimai paskatino ir fan­ tastinių pasakojimų įvairovę vaikams skirtuose tekstuose. Buvo spekuliuoja­ ma, kad dėl tokio spartaus progreso ir technikos naujovių tik laiko klausimas, 106

54

J kosmosą, Genys, 1968, nr. 4, p. 5-6; Drąsuoliai sveikina žemę, Lietuvos pionierius, 1974, nr. 56, p. 2.

A N K S T Y V O J I T E C HN I N Ė VAI KŲ S OCI A LI Z A Cl J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

kada žmonės gyvens Mėnulyje ar skris į kitas Saulės sistemos planetas107. Toks fantastinių pasakojimų susipynimas su realiomis kosmoso kelionėmis buvo itin būdingas visai vaikams skirtai spaudai Sovietų Sąjungoje108. Vis dėlto kosmoso temos populiarumas vaikams skirtoje spaudoje buvo neatsitiktinis. Vaikystės ir kosmoso motyvai buvo matomi kaip galimybė „perkrauti“ socia­ lizmą po J. Stalino mirties. Kaip teigia istorikė Monica Rūthers, po Stalino mirties išpopuliarėjusi kosmoso reprezentacija viešojoje erdvėje turėjo padėti sovietinei valdžiai reabilituotis po stalinistinių represijų ir atgauti galią, nes pirmą kartą parodė realius socializmo pasiekimus, kurie, susipynę su vaikys­ tės konstruktu, turėjo sustiprinti teigiamą sovietų sistemos įvaizdį109. Galime pastebėti, kad techninės pažangos naratyvas buvo išties išplė­ totas ir skirtas modernizuotos sovietinės visuomenės vaizdiniui sukurti. Technologiniai išradimai, industrializacija ir visuotinė mechanizacija turėjo pademonstruoti vaikui, kad valstybės plėtra neįmanoma be šių dalykų. Mažiausiųjų supažindinim as su technika: pradinės mokyklos programos.

Vaikams skirtos spaudos analizė parodė, kad mokslo ir techninė pažanga buvo svarbus sovietinio vaiko pasaulėžiūros kūrimo aspektas. Todėl nenuos­ tabu, kad vaiko praktinis susipažinimas su įvairiais technologiniais procesais turėjo prasidėti vos jam peržengus mokyklos slenkstį. Darbinis auklėjimas ankstyvajame vaikų mokymo periode sovietinės mokyklos programose užė­ mė itin reikšmingą vietą ir turėjo tris pagrindinius tikslus: 1) vaikai privalėjo būti supažindinami su darbine veikla ir jai naudojamais įrankiais / technika; puoselėjamas atsidavusio ir energingo darbininko vaizdinys; 2) ugdomi elementarieji darbiniai įgūdžiai, gebėjimas dirbti kolektyve, planuoti savo ir kitų darbą; 3) turėjo būti vedamas intelektinis, moralinis, estetinis ir fizinis auklėjimas per darbinę veiklą110. 107 108

109

no

A. Kancevičius, Kelionė ateitin reali svajonė, Moksleivis, 1962, nr. 3, p. 12-13; Negi ir Marsas apvils?, Lietuvos pionierius, 1969, nr. 80, p. 2. C. Kelly, Childrens World:Growing Lipin Russia, 1890-1991, London, 2008, p. 132. M. Ruthers, Children and the Cosmos as Projects of the Future and Ambassadors of Soviet Leadership, in Soviet Space Culture: Cosmic Enthusiasm in Socialist Societies, Palgrave Mac­ millan, 2011, p. 210. F. O'Dell, D. Lane, Labour Socialization and Occupational Placement in Soviet Education, Soviet Studies, Vol. 28, No. 3,1976, p. 419-420.

55

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

Svarbu pažymėti, kad sovietinės Lietuvos mokyklos aukštesnėse klasėse ši auklėjimo dalis buvo glaudžiai susijusi su politechniniu mokymu ir pro­ fesiniu orientavimu. Todėl mums aktualu panagrinėti, kokiomis formomis techninės pakraipos lavinimas turėjo reikštis jaunesniajame mokykliniame amžiuje siekiant paruošti vaiką būsimam politechniniam mokymui aukš­ tesnėse klasėse. Visų pirma, analizuojant pradinio mokymo programas pastebima, kad vaikų darbinio auklėjimo ir technologinės pakraipos praktikos jau ­ nesniajame mokykliniame amžiuje kito priklausomai nuo politechninio mokymo modernizacijos, kuri buvo susijusi su socialiniais ekonominiais sovietinės valstybės pokyčiais (spartėjančia industrializacija, technizacija ir urbanizacija)111. Nuo 6-o dešimtmečio pabaigos iki 8-ojo vidurio vaikų darbinis auklė­ jimas turėjo būti orientuotas į vaikų informavimą ir į keturias pagrindines praktines veiklos sritis: namų ūkio darbus, žemės ūkio darbus, popieriaus ir kartono darbus, molio (plastilino) darbus ir techninį modeliavimą. Pagrin­ dinis tokių užsiėmimų tikslas - išmokyti vaikus dirbti, tinkamai naudotis įrankiais, dirbti kolektyviai. Šiame ankstyvajame etape darbinio auklėjimo pagrindinis uždavinys buvo orientuotas į psichologinį praktinį vaikų pa­ ruošimą gamybiniam darbui, elementarų supažindinimą su darbininkų, inžinierių bei technikų darbu, įvairiais technologiniais procesais112. Nuo 8-o dešimtmečio pradinių klasių darbinio ugdymo programa da­ rosi sudėtingesnė, joje yra numatoma, kad I-III klasėje vaikai turėtų gauti įvairių žinių apie tai, kaip veikia įvairūs visuomeninio gyvenimo reiškiniai. Vaikas privalėjo būti supažindinamas su naujomis darbo rūšimis ir opera­ cijomis, įvairiomis žaliavomis ir medžiagomis, darbo įrankiais, reikalingais darbui atlikti, darboviečių įvairove; darbo produktais, kaip žmogaus darbo rezultatu; darbo organizavimu113. Greta pradedama daugiau kalbėti apie technikos naujoves ir būtinybę vaikus supažindinti su darbo mechanizavimu ir automatizavimu gamyboje. Akcentuojamas vaikų gebėjimas mokėti m 112 113

56

Plačiau apie politechninio mokymo modernizavimą žr. skyrelį Politechninio mokymo siste­ mos kūrimasis ir plėtra sovietinėje Lietuvoje. Pradinių mokyklų programos, Lietuvos TSR švietimo ministerija, 1960, p. 168-169. S.Vinikevičius, Pradinių klasių mokinių žinios apie darbą, Šiauliai, 1973, p. 6-7.

A N K S T Y V O J I T E C HNI NĖ VAI KŲ S O Č I A L I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

skaityti ir sudaryti paprasčiausius brėžinius bei techninius piešinius, nau­ dotis jais darbo procese114. Toks pokytis rodo, kad net mažiausi mokyklinės sistemos dalyviai turėjo būti supažindinti su darbo specifikos pokyčiais pramonėje ir žemės ūkyje, suvokti, kaip technikos išmanymas gali paleng­ vinti darbą. Toks programos sudėtingėjimas buvo susijęs su augančiais reikalavimais naujai atsirandančioms techninės pakraipos specialybėms, didėjančiu kvalifikuotų darbininkų poreikiu. Toliau analizuojant 8-o dešimtmečio pradinio ugdymo programą ga­ lima pamatyti, kad didžiausias techninio pobūdžio turinys yra pateikiamas paskutinėje pradinio ugdymo klasėje. Būtent šiame ugdymo etape turėjo vykti techninio modeliavimo užsiėmimai, kurie buvo skirti vaikų techni­ nei iniciatyvai ir konstruktyvinei kūrybai išvystyti115. Vaikai turėjo dirbti su konstruktoriais - iš medinių, metalinių ar plastikinių dalių suklijuoti konkrečius modelius. Per tokias modeliavimo pamokas vaikai praktiškai galėdavo pamatyti, kaip iš atskirų detalių sudaroma viena konstrukcija, kaip atskiros dalys pritvirtinamos ir reguliuojamos, kaip padaromas judan­ čios mašinos modelis116. Tokie užsiėmimai turėjo padėti vaikui įgyvendinti kūrybinį techninio lavinimo aspektą, pažadinti inžinerinį interesą. Būtent pastarieji buvo itin svarbūs siekiant išlaikyti vaiko dėmesį ir sudominti jį toliau plėtoti technologines žinias. Tai, kad techninės pakraipos mokymas užėmė svarbią pradinuko moky­ mo dalį, rodo ne tik specializuotos darbų / rankų darbų dalyko pamokos, bet ir tai, kad ugdymo programose buvo įtrauktos privalomosios mokomosios ekskursijos į gamyklas, kolūkius ar statybvietes. Kolūkiuose pirmokai turėjo susipažinti su žemės ūkyje naudojama technika, mechanizavimo mastais. Gamyklos lankymas turėjo parodyti vaikams automatizavimo priemones, o lankymasis statybvietėse - technikos „pagalbą“ statant. Pabrėžiama, jog ekskursija, kaip forma, yra vienintelis būdas - kad vaikas susikurtų „teisingą ir tikslų“ vaizdinį, kaip vyksta darbas, kaip atrodo konkretūs įrenginiai ir įrankiai117. Techninės pakraipos mokymo intensyvumą iliustruoja ne tai, n4 lis 116

117

Pradinių mokyklų programos, Lietuvos TSR švietimo ministerija, 1974, p. 100-101. Ten pat, p. 101. Pradinių mokyklų programos, Lietuvos TSR švietimo ministerija, 1960, p. 172. S. Vinikevičius. Pradinių klasių mokinių žinios apie darbą, Šiauliai, 1973, p. 61-66.

57

T E C H N I C 1Z MAS IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

Kauno 36-ojo vaikų darželio auklėtiniai žaidžia su mediniu žaislu„Konstruktoriumi". Fot. Kęstutis Jūrelė (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

kad realių darbų dalyko pamokų per metus paprastai būdavo 70118, bet tai, kad techninis lavinimas turėjo būti integrali ir kitų mokymo dalykų dalis, pavyzdžiui, gamtos pažinimo, gimtosios kalbos pamokų vadovėliuose gausu techninio pobūdžio tekstų, analizuojančių įvairias technines specialybes, darbo įrankius, pramonės įmonių statybas ir pan.119. Taigi pradinių klasių programų turinio apžvalga parodo, kad sovieti­ nė švietimo sistema vaiką jau nuo 7 metų matė kaip tinkamą „kandidatą“, kuris gali įsisavinti technologinės pažangos būtinumą „statant socializmą“. Toks vaiko supratimas taip pat suponuoja didžiules sovietinio švietimo sistemos ambicijas - jau nuo mažų dienų diegti tolesnei sovietinei m o­ dernizacijai reikalingą požiūrį į darbą akcentuojant technologijos svarbą. Kita vertus, kiek realiai tokios programos buvo įgyvendinamos mažiau118

119

58

Pradinių mokyklų programos, Lietuvos TSR švietimo ministerija, 1960, p. 169; Pradinių mokyklų programos, Lietuvos TSR švietimo ministerija, 1974, p. 102. S. Vinikevičius. Pradinių klasių mokinių žinios apie darbą, Šiauliai, 1973,p. 18-27.

A N K S T Y V OJ I T E C HNI NĖ VAI KŲ SOČI AL I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

siems mokymo sistemos nariams, gana sunku pasakyti dėl šaltinių stokos, dėl pradinio ir vidurinio mokymo praktikų susipynimo tiek archyviniuose dokumentuose, tiek respondentų prisiminimuose. Tačiau bent dalis politechninio / technologinio ugdymo realių tendencijų atskleidžiama kitame knygos poskyryje. Užklasinė veikla: technika ir la isvalaikis. Popamokinė veikla sovietinėje

švietimo sistemoje buvo skirta vaikų įgytoms žinioms mokykloje pagilinti, vaikų komunistinei pasaulėžiūrai „praplėsti“ ir kūrybiniams įgūdžiams ir pomėgiams išvystyti. Pastarieji turėjo atliepti ir politechninę sovietinio mokymo pusę - ugdyti vaikų darbinius įgūdžius. Popamokinio ugdymo ins­ titucijos privalėjo koordinuoti savo užsiėmimus su mokyklomis, kad būtų pasiektas nuoseklus sovietinis vaikų auklėjimas120. Įstojimas į pionierių organizaciją „oficialiai“ nebuvo privalomas. Tačiau nepriklausymas jai dažnai buvo siejamas su socialiai marginaliomis vaikų grupėmis: tikinčiais, išmestais dėl blogo elgesio ar mokymosi ir pan.121. Prik­ lausymas pionierių organizacijai užtikrindavo mokiniui tam tikras raiškos galimybes, greta reguliuodavo ir jo laisvalaikio praleidimo būdus. Priklau­ symas jai suponavo tam tikrą „prestižą“ naudotis jos siūlomomis laisvalaikio praleidimo formomis - pionierių stovyklomis, ekskursijomis, dalyvavimu sąskrydžiuose ir ir 1.1.122. Tačiau greta savo pagrindinės misijos - komunis­ tinio auklėjimo tarp vaikų stiprinimo - pionierių organizacijos vienas iš uždavinių buvo „ugdyti meilę žinioms ir rimtą pažiūrą į mokymąsi, skatinti domėjimąsi mokslu ir technika, kultūra ir menu “123. Todėl organizacija turėjo didžiulę įvairių būrelių pasiūlą - pradedant chorais ir baigiant radio­ technikų „rateliais“. Greta pionierių veiklos vaikams taip pat buvo siūloma veikla įvairiose „stotyse“, kurios specializavosi technologinėje, gamtos ar kraštotyrinėje / turistinėje veikloje124. 120

121 122

123 124

I. Kestere, A. Kruze (sud.), History of Pedagogy and Educational Sciences in the Baltic Count­ ries from i 940 to 1990: An Overview, Riga, 2013, p. 99. C. Kelly, Childrens World: Growing Up in Russia, 1890-1991, London, 2008, p. 555. Ten pat, p. 556-557. Pionierių vadovo knyga, Kaunas: Šviesa, 1975, p. 17. I. Kestere, A. Kruze (sud.), History of Pedagogy and Educational Sciences in the Baltic Count­ ries from 1940 to 1990: An Overview, Riga, 2013, p. 105.

59

T E C H N I C I Z MA S IR A S ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

Kad užklasinė veikla sovietinėje Lietuvoje užėmė svarbią vaikų ugdy­ mo dalį, rodo ir tai, jog dar 1950 m. tebuvo vos 11 popamokinio ugdymo institucijų, o 1970 m. jų skaičius padidėjo iki 192 ir apėmė pionierių ir moksleivių namus, jaunųjų technikų, gamtininkų stotis, sporto ir meno mokyklas. Mūsų tyrimui aktuali Jaunųjų technikų stotis, turėjusi padėti mokykloms plėsti vaikų techninį kūrybiškumą, mąstymą, techninius ge­ bėjimus, 1970 m. turėjo 11 įstaigų, kurių skaičius iki 1988 m. padvigubėjo ir siekė 23 125. Taigi galime matyti, kad užklasinė veikla buvo svarbi mažojo sovietinės visuomenės nario kasdienybės dalis. Siekdami parodyti, kokią įtaką užklasinė veikla turėjo vaikų techniniam lavinimui, paanalizuosime du atvejus: Respublikinių pionierių ir moksleivių rūmų, kurie privalėjo teikti metodinę pagalbą mokyklų pionierių ir komjaunimo organizacijoms, rajonų, miestų pionierių namams, pionierių stovykloms, vaikų klubams126, veiklą ir Respublikinių jaunųjų technikų stoties, kuri buvo atsakinga už technikos būrelių organizavimą stotyje, programų rengimą mokyklinėms ir užmokyklinėms įstaigoms, konsultuodavo techninio lavinimo klausimais, organizuodavo varžybas, parodas, olimpiadas, veiklą127. Pionierių organizacijos plėtra ir prieinamumo padidėjimas turėjo įta­ kos ir jos darbinio bei techninio lavinimo specifikai. 6-o dešimtmečio pabai­ goje pionierių organizacijos vaidmuo techninio lavinimo srityje buvo gana menkas, tačiau tai buvo susiję su visos švietimo sistemos bloga materialine padėtimi (inventoriaus trūkumu) ir naujų specialistų poreikiu128. Todėl analizuojant šio laikotarpio Respublikinių pionierių ir moksleivių rūmų dokumentus galima pastebėti, kad apie technikos būrelių veiklą kalbama itin m ažai129. Tuo metu dominuoja meninės pakraipos būreliai: choras, literatūros, muzikos būreliai. Ir tik nuo 7-o dešimtmečio vidurio galime ma­ tyti technikos būrelių įvairovės didėjimą ir lankomumo skaičiaus pokyčius. 125 126

127

128

129

60

Ten pat, p. 104. Respublikinių pionierių rūmų veiklos ir dokumentinio fondo istorinė pažyma, LCVA, f.R-916,1.1. Centrinės jaunųjų technikų stoties direktoriaus laiškas LTSR švietimo ministerijai, VRVA, f. 1185,ap. 1,b. 46,1.10. A. Bendžius, Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940-1970 m., Kaunas, 1973, p. 111. Pedagogų tarybos posėdžio protokolas, 1959 m. kovo 3 d., LCVA, f. R-916, ap. 1, b. 25,1.11 atv.

A N K S T Y V O J I T E C HN I N Ė VAI KŲ S O C I A L I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

Šiaulių jaunųjų technikų stoties aviamodelistų būrelio vadovas ir moksleivis montuoja lėktuvo modelį. Fot. Antanas Dilys (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

61

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

Respublikinės centrinės jaunųjų technikų stoties raketų modeliavimo būrelio modeliuotojai ruošia bandymams savo pačių pagamintus raketų modelius. Fot. A. Tumėnas (,Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Tai, be jokios abejonės, galima būtų paaiškinti gerėjančia pionierių rūmų materialine baze, specialistų / instruktorių, kurie išmano techninius daly­ kus, atsiradimu130. 1972 m. Respublikiniai pionierių ir moksleivių rūmai įsteigė atskirus veiklos skyrius, tarp kurių atsiranda techninės kūrybos ir darbinio auklėji­ mo skyrius. Tai rodo, kad pionierių organizacija pradeda aktyvų darbą tech­ ninio švietimo srityje, ką liudija ir techninės pakraipos būrelių gausa: radijo valdomų modelių, kambarių modelių, laisvo skridimo modelių, kordinių modelių, kino, fotografijos, radioelektronikos, radijo trumpabangininkų, laivų modeliavimo būreliai. Šiuos būrelius lankė 135 mokiniai131. Vaikai būreliuose turėjo būti mokomi tiek teorinių pagrindų - technikos terminų, kaip skaityti brėžinius ir pan., bei praktinių modelių gaminimo įgūdžių, kaip dirbti su įvairia technika ir aparatūra. 130 131

62

Ten pat. Darbo ataskaita už 1972/73 m., LCVA, f. R-916, ap. 1, b. 105,1.33.

A N K S T Y V OJ I T E C HNI NĖ VAI KŲ S O Č I A L I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

Kauno jaunųjų technikų stoties technikos būrelio narių sukurtas roboto modelis, eksponuojamas jaunimo mokslinėstechninės kūrybos parodoje Vilniaus Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose. Fot. Vladimiras Gulevičius (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

63

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S OC I A LI Z A CIJ A

Labai svarbi technikos būrelių motyvacinė praktika - parodų rengimas ir dalyvavimas varžybose. Parodose eksponuojami pagaminti aviamodeliai, laivų modeliai, vaikų sukonstruota radiotechnika, netgi robotai132. Daly­ vavimas varžybose taip pat buvo privaloma tokių būrelių veiklos forma paprastai dalyvaujama aviamodelistų, laivų modelių varžybose133. Įdomu ir tai, jog kai kurie vaikai savo žinias pritaikydavo ir mokyklos gyvenime. Pavyzdžiui, vienas iš pionierių ir moksleivių rūmų radijo būrelio narių pa­ dėjo radiofikuoti savo mokyklą134. Galime pastebėti, kad pionierių organizacija techninio lavinimo srityje pasižymėjo tuo, kad sudarė galimybes vaikams užsiimti technine kūryba, per praktiką sužinoti, kaip veikia vieni ar kiti įrenginiai. Pati technikos būrelių įvairovė rodo, jog švietimo sistema buvo itin suinteresuota vaikus ugdyti technologiškai „apsišvietusius“. Technologinio švietimo mastą taip pat puikiai iliustruoja jaunųjų tech­ nikų stočių veikla. 1964 m. jaunųjų technikų būrelių visoje Lietuvoje buvo per 1800. Kaip ir pionierių organizacija, Jaunųjų technikų stotis savo veiklos pradžioje (įsteigta 1953 m. Kaune, 1954 m. Vilniuje ir kituose Lietuvos mies­ tuose) susidūrė su inventoriaus ir specialistų trūkumu135. Todėl apie aktyvią stoties veiklą taip pat galima pradėti kalbėti nuo 7-o dešimtmečio vidurio. Pagrindinis šios organizacijos tikslas buvo supažindinti vaikus su tech­ nikos ir technologijos pradmenimis ir sudominti rinktis technologines profesijas, pristatyti sovietų mokslo ir technikos pasiekimus. Centrinėje jau­ nųjų technikų stotyje veikė 11 techninio profilio būrelių - įvairūs modelistų būreliai, fotografijos ir kino, radiotechnikos, konstruktorių, kibernetikos užsiėmimai ir 1.1.136. Kaip ir Respublikiniai pionierių ir moksleivių namai, Centrinė jaunųjų technikų stotis taip pat rengdavo įvairias moksleivių darbų parodas ir varžybas, tačiau pastaroji daugiau dėmesio kreipė į vaikų moty­ vacinės sistemos stiprinimą, paskatinimą už gerus darbo rezultatus, įvairius 132 133 134 135

136

64

Pedagogų tarybos posėdžio protokolas, 1970 m. kovo 12 d., LCVA, f. R-916, ap. 1, b. 161,1.9. Darbo ataskaita už 1972/73 m., LCVA, f. R-916, ap. 1, b. 129,1.3-4. Pedagogų tarybos posėdžio protokolas, 1967 m. sausio 31 d., LCVA, f. R-916,ap. 1, b. 54,1.13. Ten pat. Centrinės jaunųjų technikų stoties 1967 m. metinė darbo ataskaita, VAA, f. 1185, ap. 1, b. 7 4 ,1.11;Centrinėsjaunųjųtechnikų stoties 1972 m.ataskaita LTSR švietimo ministerijai, VAA, f. 1185, ap. 1,b. 142,1.1.

A N K S T Y V O J I T E C HN I N Ė VAI KŲ S O C I A L I Z A C I J A M O K Y K L O J E IR UŽ J OS RI BŲ

Kauno moksleiviai sąjunginėse modeliuotojųraketininkų varžybose Ukrainos SSR Černigove startui ruošia savo„Vostok" raketos kopiją. Fot. J. Oleinikas (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

65

T E C H N I C I Z MA S IR A S ME NS S OC I A LI Z A CIJ A

išradimus. Vaikams turėjo būti skirti įvairūs apdovanojimai - padėkos raštai, medaliai ir pan. Kaip didžiausi prizai buvo numatomos ekskursijos į stambiausias šalies gamyklas arba susitikimai su broliškų respublikų jau­ naisiais technikais137. Tokia motyvacinė sistema rodo didžiulį įstaigų suin­ teresuotumą ne tik išlaikyti esamus narius, bet ir pritraukti daugiau vaikų į techninės pakraipos būrelius. Be būrelių veiklos, Centrinė jaunųjų technikų stotis taip pat buvo atsakinga už techninio profilio vasaros pionierių stovyklų veiklą. Tokios stovyklos paprastai būdavo organizuojamos įvairių gamyklų ar įmonių darbininkų profsąjungos respublikinių komitetų, o Stotis buvo atsakinga už tai, kad vaikams būtų paruoštos patalpos, darbo įrankiai ir m edžia­ gos. Techninio profilio pionierių stovyklose vaikams būdavo sudaromos galimybės pažinti konkrečios įmonės darbo specifiką, pavyzdžiui, Kauno radijo gamykloje vaikai galėjo naudotis gamyklos kino studija, gamyklos aparatūra, detalėmis138. Kaip galėjome įsitikinti, pionierių organizacija ir jaunųjų technikų sto­ tis turėjo būti pasiruošusios vaikams pasiūlyti tokias laisvalaikio praleidimo formas, kurių metu vaikai ne tik susipažintų su technikos naujovėmis, bet ir patys galėtų aktyviai dalyvauti jas kuriant. Vis labiau vystoma infrastruktūra, motyvacinė sistema, pats turinys ir galimybė varžytis techninės pakraipos būrelius darė itin patrauklius mažiausiems sovietinės visuomenės nariams. Paanalizavę vaikų ankstyvąjį technologinį ugdymą galime pamatyti, kad švietimo sistema buvo aiškiai suinteresuota sukurti naująją techniškai išsilavinusią kartą. Vien tai, kad vaiko technologinis ugdymas turėjo vykti įvairiose jo gyvenimo erdvėse - pradedant mokykla, baigiant jo laisvalaikiu, rodo tokio „projekto“ ambicingumą ir itin aktualią technicizmo kultūrą sovietinėje sistemoje.

137

138

Pedagogų tarybos posėdžio protokolas Nr. 35,1965 m. lapkričio 24 d., VAA, f. 1185, ap. 1, b. 2 ,1.50 atv., 51. Centrinės jaunųjų technikų stoties direktoriaus 1966 m. balandžio 6 d. laiškas LietuvosTSR LKJS centro komitetui, VAA, f. 1185, ap. 1, b. 4 6 ,1.5-7.

P R O FE S IN IO O R IE N T A V IM O K O L IZ IJ A : D A R B IN IN K Ų A V A N G A R D A S A U K Š T A S IS IN Ž IN ER IN IS -

ID EO LO G IJO JE,

P R A K T IK O JE

Profesinis orientavimas139sovietinėje santvarkoje buvo laikomas viena iš pri­ oritetinių institucinio švietimo sferų. Industrializacija ir technikos moderni­ zacija diktavo ir nuolat formavo darbinės ir profesinės sampratos pokyčius instituciniuose švietimo organuose, o viešajame diskurse skatino propaguoti sovietinei ekonomikai palankias ir būtinas specialybes. Vis dėlto pedagogų bandymai nukreipti mokinius į vienas ar kitas mokymo įstaigas realybėje dažnai neatliepdavo pačių moksleivių ir jų tėvų lūkesčių, o ir pasirinkimo motyvai dažniausiai būdavo priešingi „socializmo statybų“ šūkiams. Siekiant atskleisti reiškinio nevienalytiškumą, toliau tekste nagrinėjamas profesinio orientavimo sisteminis, idėjinis ir praktinis įgyvendinimas sovietmečio Lie­ tuvos edukacinėje erdvėje. Analizuojamas politechninio mokymo sistemos kūrimasis sovietinėje Lietuvoje, tiriama, kokią įtaką pedagoginės teorijos modernizacija turėjo profesinio orientavimo fenomeno formavimuisi ir išpopuliarėjimui aptariamu laikotarpiu. Empirinis tyrimas pasitelkiamas analizuojant realias vaikų darbinio auklėjimo ir profesijų pa(si)rinkimo praktikas edukacinėje kaimo ir miesto aplinkoje. Šiame kontekste atkreipia­ mas dėmesys ir į monografijai aktualų klausimą - inžinerinių / techninių specialybių specifiką profesinio orientavimo praktikose. 139

Profesinis orientavimas - priemonių visuma, sovietinėje švietimo sistemoje turėjusi padėti moksleiviui išsirinkti profesiją pagal asmeninius gabumus, charakterio ypatybes, atsižvel­ giant į konkrečių specialybių poreikį valstybėje. Galime skirti du profesinio orientavimo etapus sovietinėje Lietuvoje: pirmasis etapas - iki 7-o dešimtmečio pradžios, kai profesinis orientavimas (kaip atskiras terminas vartojamas retai) reiškė profesinį nukreipimą supa­ žindinant su gamybinio darbo specifika. Antrasis etapas nurodo į modernizacijos proceso paveiktą reiškinį, kai profesinio orientavimo praktikoje buvo pasitelkiamos psichologijos, sociologijos, ekonomikos mokslų įžvalgos nukreipiant vaiką į konkrečią profesiją. Tekste daugiausia analizuojamas būtent šis etapas.

67

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

Šio knygos poskyrio chronologiniai rėmai apima 1958-1984 m., nes pro­ fesinio orientavimo reiškinio sisteminės ir idėjinės užuomazgos pradėjo ryškėti 6-o dešimtmečio pabaigoje - 7-ojo pradžioje140. Vaikas, mokslei­ vis - asmuo, kuris tuo laikotarpiu mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje (5-10, 11 klasės) ir skirtingais amžiaus tarpsniais dalyvavo įvairiose darbi­ nio auklėjimo pakopose141. 1984 metai pasirenkami kaip tyrimo pabaigos metai, nes tuo metu prasidėjo reikšmingi socialiniai politiniai pertvarkymai, apėmę ir švietimo sistemą bei ideologiją142. Politechninio mokymo sistemos kūrimasis ir plėtra sovietinėje Lietuvoje.

Politechninio mokymo143 sampratos Sovietų Sąjungoje buvo žinomos dar jos kūrimosi pradžioje. Šis konceptas, kai mokyklinis mokymas turi būti politechnizuojamas, neretai klaidingai laikomas išskirtinai būdingu chruš­ čiovinio laikotarpio švietimo prioritetų reorganizacijai144. Politechnizacijos 140 141

142

из

144

68

Žr. skyrelį Politechninio mokymo sistemos kūrimasis ir plėtra sovietinėje Lietuvoje. Darbinis auklėjimas - tai komunistinio auklėjimo sudedamoji dalis, turėjusi padėti ugdyti darbinės veiklos įgūdžius, sąmoningą įprotį dirbti, komunistiškai pozityvų santykį su dar­ bu. Darbinis auklėjimas turėjo užtikrinti visapusišką„naujojo žmogaus" ugdymą. Elemen­ tarūs fiziniai darbai, poiitechninis mokymas, gamybinė praktika, profesinis orientavimas buvo laikomi integraliomis darbinio auklėjimo dalimis. Žr. P. Urbietis, min. veik., p. 7; taip pat plačiau apie darbinio auklėjimo sovietinėje mokykloje struktūrą žr. F. O'Dell, D. Lane, Labour Socialization and Occupational Placement in Soviet Education, Soviet Studies, Vol. 28, No. 3,1976, p. 418-429. 1984 m. riba sovietinės edukacinės sistemos tyrimuose dažnai datuojama kaip naujos švietimo eros pradžia. Ji itin stipriai atliepia politinio ir ideologinio lauko permainas, tad ją reikia tirti atskirai. Plačiau žr. J. Sutherland, Schooling in New Russia: Innovation and Chan­ ge, 1984-95, Basingstoke, 1999; B. Eklof, Democracy in the Russian School: Educational Reform since 1984, in Democracy in the Russian SchookThe Reform Movement Since 1984, Boulder, 1993. Politechnizacija, poiitechninis lavinimas, mokymas - komunistinio auklėjimo dalis, kai tikslieji ir gamtos mokslai derinami su aktyvia gamybine veikla žemės ūkyje, pramonėje, aptarnavimo sferoje, taip mokinius supažindinant su visomis svarbiausiomis to meto ga­ mybos šakomis. Politechnizacijos ir politechninio mokymo procesas sovietinėje Lietuvoje vyko 1953-1989 m. Tekste orientuojamasi į aktyviausią švietimo sistemos politechnizaci­ jos laikotarpį - 1958-1984 m., kai į šį procesą privaloma tvarka buvo įtraukta didžioji dalis sovietinės Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų (žr. P. Urbietis. Darbinis (technologinis) ugdymas Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloje (1918-2003): [mokomoji knyga], Šiauliai, 2005, p. 7). П. Сафронов, Идея политехнизации в отечественной школьной политике: под­ готовка реформы 1958 года и кризис эгалитарной идеологии, Острова утопии: Педагогическое и социальное проектирование послевоенной школы (1940-1980-е), с. 195-197.

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO K OL I Z I J A

pradžia Sovietų Sąjungoje yra siejama su 3-io dešimtmečio sovietine mokyk­ la, kurios pagrindines gaires kūrė dažnai istoriografijoje vadinami „prog­ resyvios“ ar „eksperimentinės“ pedagogikos atstovai Nadežda Krupskaja, Pavelas Blonskis, Stanislavas Šatskis145. Anot N. Krupskajos, politechninis mokymas buvo suprantamas kaip reikiamybė bendrojo lavinimo dalykams suteikti politechninį kryptingumą, t. y. naudoti įvairius praktikos darbus, lankyti muziejus, fabrikus, gamyklas, tiesiogiai dalyvauti gamyboje, teoriš­ kai ir praktiškai nagrinėti technologijas. Kitaip tariant, bendruosius moko­ muosius dalykus susieti su praktine veikla, kad būtų pažintos ir suprastos visos gamybos šakos atsižvelgiant į vaikų amžių146. Kaip pažymi istorikė Sh. Fitzpatrick, jau 1929 m. siauro profiliavi­ mo idėja įgavo pagreitį ir itin išpopuliarėjo. Tačiau nuo 1931 m. švietimo sistemos poreikiai, orientuoti į specializuoto darbuotojo ugdymą, pakito. Akcentuojamas teorinis vidurinio ir aukštojo išsilavinimo tęstinumas, orientuojamasi į privalomo septynmečio, vėliau aštuonmečio visuotinio švietimo įgyvendinimą. Toks edukacinis modelis iš esmės nekito iki pat J. Stalino mirties147. Sovietinės Rusijos XX a. 3-io dešimtmečio pedagoginės idėjos, šiek tiek modifikuotos, grįžo N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu. Būtent tuo metu dėl socioekonominių sovietinės valstybės sąlygų (spartė­ jančios industrializacijos, techninės plėtros ir urbanizacijos) permąstytas vaiko visapusis įtraukimas į sovietinę visuomenę. Tuo metu sovietinėje Lietuvoje politechninis mokymas ir jo įsigalėjimas šiek tiek vėlavo. Tai nulėmė keli veiksniai. Kad sovietinės Lietuvos švietimas galėtų „eiti koja kojon“ su visomis sovietinės pedagogikos permainomis, jam reikėjo iš esmės persiformuoti. Pirmaisiais okupacijos dešimtmečiais Lietuvos švietimo sistema ir pedagogika buvo sovietizuojama, vyko pačios edukacinės sistemos restruktūrizavimas - vienos disciplinos keistos kitomis, labiau tinkančiomis jaunosios kartos indoktrinacijai, iš esmės performuojant mokymo ir auklėjimo tradicijas148. Dėl šios priežasties sovietinėje Lietuvoje 145 146 147 148

M. Matthews, Education in the Soviet Union: Poiicies and Institutions Since Stalin, London: Routledge, p. 5. M. S. Skatkin, G. S. Cov'janov, Nadezhda Krupskaya, Prospects: the Quarterly Review of Comparative éducation, Vol. XXIV, No. 1/2,1994, p. 5-6. Sh. Fitzpatrick, min. veik., p. 190. V. Kašauskienė, min. veik., p. 289-299.

69

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S OC I A LI Z A CIJ A

vietiniai pedagogikos specialistai sovietinę pedagoginę teoriją aktyviai pra­ dėjo kurti (o ne versti) tik 6-o dešimtmečio pabaigoje, kai vietinėse mokymo institucijose buvo parengti jaunieji specialistai149. Šiuo laikotarpiu Lietuvos švietimo sistema siekė tapti visaverte sovietinio švietimo dalimi. 1958 m. įkurtas Mokyklų mokslinio tyrimo institutas (vėliau - Pedagogikos moks­ linio tyrimo institutas), kuriame dirbo naujieji jaunieji Lietuvos pedagogai. Itin daug dėmesio jie pradėjo skirti vaiko psichologiniam, pedagoginiam pažinimui ir naujų metodinių gairių kūrimui, kad jos atlieptų 6-o dešimt­ mečio pabaigos sovietinės švietimo sistemos poreikius, atspindinčius tiek besikeičiančią valstybės ekonominę padėtį, tiek ideologinius švietimo už­ davinius150. Politechninis mokymo pobūdis turėjo atlikti keletą funkcijų. Pirmiausia, be jokios abejonės, tai buvo komunistinio auklėjimo sudeda­ moji dalis, turėjusi užtikrinti visapusės komunistinės asmenybės atsiradimo galimybę, darbas - kaip asmenybės formavimo garantas. Antra, politechnizacija buvo pasitelkta kaip reali galimybė „suaktualinti“ mokymo procesą ir jį labiau pritaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų. Lietuvoje sisteminio politechninio mokymo užuomazgos pradėjo ryš­ kėti 1956 m., kai SSKP XX suvažiavimo metu buvo paskelbta direktyva, kurioje pirmą kartą aiškiai išdėstyta politechnizacijos būtinybė viduriniame mokyme: „Vystyti politechninį apmokymą bendrojo lavinimo mokyklo­ se, užtikrinant moksleivių supažindinimą su svarbiausiomis šiuolaikinės pramoninės ir žemės ūkio gamybos šakomis. Užtikrinti mokymosi ryšį su visuomeniškai naudingu darbu, ugdyti augančioje kartoje komunistinę pasaulėžiūrą į darbą.“151 Per pamokas turėjo būti grįžtama prie rankų darbų žemesnėse klasėse, stiprinami darbai mokyklos bandomuosiuose sklypuose ir dirbtuvėse. Tačiau susidurta su mokymo bazės ir elementarios technikos trūkumu, todėl realy­ bėje politechninis mokymas dažniausiai vykdavo tik teoriniu lygmeniu152. 149

įso 151 152

70

Žr. R. Grišinaitė, Vaiko ir vaikystės sampratos ir jų kūrimas viešajame vėlyvojo sovietmečio Lietuvos pedagoginiame diskurse (1962-1984), Lietuvos istorijos studijos, t. 39, 2017, p. 84-104. Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto fondo archyvinė pažyma, bylų apyrašai, LCVA, f. R-898. A. Bendžius, min. veik., p. 78. Pirmieji gamybinio mokymo metai, Vilnius, 1960, p. 10-11.

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO K OL I Z I J A

Šią problemą bandyta spręsti išleidžiant 1958 m. LKP nutarimą „Dėl m o­ kyklos ryšio su gyvenimu stiprinimo“ 153. Nutarime į pirmą vietą iškeltas politechninis mokymas ir mokinių praktinio darbo svarba jų būsimam įsiliejimui į sovietinę visuomenę. Štai viename pirmųjų metodinių vadovė­ lių „Pirmieji gamybinio mokymo metai“ ypač akcentuojamas reikalavimas, kad visa gamybinio mokymo sistema būtų derinama su centriniais valdymo organais, taip užtikrinant, kad būsimi jaunuolių profesijos pasirinkimai garantuotų pakankamą ūkio ar kultūros sričių specialistų skaičių154. Techni­ nis teorinis ir praktinis jaunuolių lavinimas, aktyvus dalyvavimas gamyklų veikloje turėjo užtikrinti naujo nutarimo realizavimą kasdieniame gyveni­ me. Kitaip tariant, ši pertvarka turėjo išspręsti praktinio moksleivių darbo problemas155. Moksleiviai turėjo būti siunčiami dirbti į kolūkius, gamyklas ar fabrikus ir taip įgyti būtinų darbinių įgūdžių. Tačiau 7-o dešimtmečio viduryje pradėjo ryškėti, kad gamybinis mokymas ir su juo išplitęs privalo­ mas mokinių darbas mažina bendrą mokinių pažangumą, rečiau lankoma mokykla, apskritai mokyklinį dalykinį mokymą nustumia į antrą vietą, o specialistų ir materialinių išteklių trūkumas gamybinį mokymą daro formalų ir paviršinį156. Kaip teigia istorikai R. J. Misiūnas ir R. Taagepera, 7-o dešimtmečio pradžioje apie 30 proc. 9-11 klasių mokinių derino moks­ lą su darbu gamyboje, tačiau jų realus pasirengimas neatitiko gamyklų ir kolūkių poreikių, dažniausiai tai būdavo tik teorinių žinių kratinys157. Nuo 1966-1967 m. m. gamybinis mokymas nutrauktas daugumoje sovietinės Lietuvos mokyklų, politechninio mokymo idėja pradėjo įgauti kitas formas. 1966 m. LKP CK ir Ministrų Taryba paskelbė dekretą, kuriame atkartoti visos Sovietų Sąjungos švietimo sistemos orientyrai - „Dėl darbinio m o­ kymo vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose dalinio pakeitimo“. Jis tu­ rėjo perkurti nepasiteisinusią gamybinio mokymo sistemą ir visą švietimo 153

Šis nutarimas rodo N. Chruščiovo švietimo politechnizacijos reformos pradžią Lietuvoje. Žr. B. B. Szekely, The New Soviet Educational Reform, Comparative Education Review, Vol.30, No. 3,1986, p. 321.

154

Pirmieji gamybinio mokymo metai, p. 4-5. įsteigta 90 specialybių, iš kurių didžiąją dalį sudarė pramonės ir žemės ūkio specialybės, žr. A. Bendžius, min. veik., p. 95.

155 156

Ten pat, p. 96.

157

R. J. Misiūnas, R. Taagepera, min. veik., p. 201-202.

71

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

sistemą padaryti labiau pritaikomą sovietinės visuomenės poreikiams158. Šis laikotarpis iš esmės žymi politechninio mokymo persiorientavimą nuo primityvaus gamybinio darbo praktikos, kurios metu profesinio orientavi­ mo, konsultavimo darbas vykdavo tik per darbinę veiklą, prie sudėtingesnės informavimo ir profesinio orientavimo sistemos, pasitelkiant vaiko psicho­ loginius, asmenybinius resursus, taikant giluminio pažinimo strategijas. Šiuo laikotarpiu taip pat susitelkta ties platesniu informavimo ir vaiko pažinimo sistemos kūrimu, kuris leistų tikslingai pa(si)rinkti profesiją, peržiūrėtas neaktualių gamybinių specialybių sąrašas159. Šiame etape orientuotasi į nuoseklesnį ir profesionalesnį švietimo sistemos „rūpinimąsi“ būsimų profesionalų ugdymu. Tai puikiai iliustruoja ir institucijų, tiesiogiai atsakingų už centralizuotą naujo tipo profesinio orientavimo įgyvendinimą Lietuvos mokymo įstaigose, plėtra. Prie Mokyklų mokslinio tyrimo instituto 1965 m. buvo įkurta Lietuvos SSR tarpžinybinė moksleivių profesinio orien­ tavimo taryba, kuri turėjo pagerinti profesinio orientavimo klausimų sklaidą tuometinėje žiniasklaidoje ir užsiimti komunikacija su pačiais moksleiviais (atsakinėti į moksleivių klausimus)160. 1967 m. buvo įsteigti pirmieji profe­ sinio orientavimo kabinetai didesniuose Lietuvos miestuose161, o 1968 m. pradėtas kurti Visuomeninis profesinio orientavimo institutas turėjo apimti ir centralizuoti visų profesinį orientavimą tyrinėjančių mokslininkų, specia­ listų veiklą, koordinuoti jų teorinį ir praktinį darbą162. Mokyklų mokslinio tyrimo instituto nariai atliko mokslinius tyrimus, analizavo ne tik vaiko psichologinį portretą, bet ir pedagoginio poveikio ga­ limybes, darbinio auklėjimo gaires163. Profesinis orientavimas šioje naujoje 158 159 160

161 162

163

72

K. Žukauskas, Liaudies švietimo raida Tarybų Lietuvoje: mokymo priemonė, Vilnius, 1982, p. 50. A. Bendžius, mirt. veik., p. 97. Lietuvos TSR tarpžinybinės moksleivių profesinio orientavimo tarybos pirmininko S. Kregž­ dės laiškas Lietuvos TSR švietimo ministrui M. Gedvilui [1966 m.], LCVA, f. R-942, ap. 1, b. 24, 1. 1- 2. A. Bendžius, min. veik., p. 107. K. Žukauskas, min. veik., p. 123. S. Kregždės 1961 m. parengtas mašinraštis su taisymais apie profesinės orientacijos klau­ simus Lietuvos TSR vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose, LCVA, f. R-942, ap. 1, b. 6; J. Laužiko leidinio „Psichologinis mokinių rengimas praktinei veiklai pradinėse klasėse" 1960 m. archyvinis egzempliorius, ten pat, f. R-898, ap. 1, b. 53; Pirmieji gamybinio mokymo žingsniai, sud. F. Staskonienė, Kaunas, 1961.

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO K OL I Z I J A

pedagoginėje prieigoje užėmė centrinę poziciją ir tapo viena populiariausių 6-o dešimtmečio pabaigos - 7-o dešimtmečio pedagoginių tyrimų, reko­ mendacijų, diskusijų temų. Nuolat skelbti straipsniai ne tik m okyto­ jams, moksleiviams, bet ir tėvams164. Pradėtos ginti profesinį orientavimą tyrinėjančios disertacijos165. Kaip aptarėme anksčiau, toks naujas vaiko suvokimas paskatino permąstyti ir profesinio orientavimo formas, ypač pereinant nuo niveliuojančio gamybinio mokymo prie „individualizuotos prieigos“ ieškant „tinkamiausios“ konkrečiam vaikui profesijos. Šio reiški­ nio pagrindinės gairės ir rekomendacijos turėjo atrasti naujus būdus paveikti vaiką, kad šis susikurtų pozityvų santykį su reikalingiausiomis, kartais ne visai kvalifikuoto darbo reikalaujančiomis specialybėmis. Vis dėlto tokį pro­ fesinio orientavimo „išpopuliarėjimą“ paskatino 1978 m. vasario 8 d. LKP CK ir LSSR MT paskelbtas nutarimas „Dėl tolesnio besimokančių bend­ rojo lavinimo mokyklose mokymo, auklėjimo gerinimo ir jų paruošimo darbui“166. Šiame nutarime numatyta, kad bendrojo lavinimo mokyklos pri­ valo modernizuoti mokyklos materialinę bazę, skirtą darbiniam auklėjimui, gerinti paties auklėjimo turinį ir išskirtinį dėmesį skirti idėjiniam jaunuolių ugdymui. Nutarimas dar kartą aiškiai parodė, kad sovietinė švietimo sistema turėjo būti integrali ekonominio planavimo dalis, o visi procesai turėjo būti derinami su valstybės centriniais valdymo organais. Tai puikiai liudija ir LSSR valstybinio plano komiteto archyviniai dokumentai. Jo archyviniame fonde galima rasti gausybę sąrašų, pranešimų, susirašinėjimų dėl orientaci­ nių darbininkų skaičių ir specialybių poreikio penkmečiams, kurie būdavo sudaromi remiantis Liaudies ūkio tarybos, ministerijų ir žinybų pateiktais skaičiavimais. Konkrečios kvotos per LSSR švietimo ministeriją būdavo siunčiamos mokyklų vadovybei, atsižvelgiant į konkretaus rajono ar miesto poreikius167. Ši ir kitos už valstybės ekonominę plėtrą atsakingos institu­ 164 165 166

167

Straipsniai ir rekomendacijos plačiau aptarti skyrelyje „Sovietinė socializacija ir naujasis žmogus" p. 50-51. Pavyzdžiui, L. Jovaiša, Profesinis orientavimas kaip sudedamoji aštuonmetės mokyklos mokymo-auklėjimo dalis, pedagogikos mokslų disertacija, LCVA, f. R-935, ap. 1, b. 2. LKP Centro komiteto ir LTSR Ministrų Tarybos 1978 m. vasario 6 d. nutarimas, LYA, f. 1771, ap. 255, b. 2 2 ,1. 74-91. Nutarimas atkartojo 1977 m. gruodžio 22 d. SSKP CK ir SSRS MT paskelbtą nutarimą. Žr. LCVA, f. R-755, ap. 2, b. 3804,4551,6653,6655, 8345,8346.

73

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

cijos, sprendžiant profesinio orientavimo klausimus, numatant pramonės ir žemės ūkio sektorių naujų kadrų skaičių, turėjo didelę įtaką formuojant mokymo įstaigų darbą168. Galime daryti išvadą, kad paties politechnizacijos reiškinio sisteminis kūrimasis toli gražu nebuvo nauja idėja sovietinėje švietimo sistemoje. Profesinio orientavimo reiškinys, kaip nauja politechnizacijos forma, atsi­ rado siekiant modernizuoti politechninį lavinimą, nes gamybinė praktika169 neatitiko besikeičiančios sovietinės visuomenės poreikių. Ieškant geresnių sprendimų, siekiant patenkinti valstybės ekonominius poreikius, esant bū­ tinybei stiprinti ideologiškai reikšmingą darbo sampratą, pradėta svarstyti apie naujus metodus, kurie ugdytų vaikų santykį su praktiniu darbu ne vien per veiksmą, bet ir giliau suvokiant patį reiškinį. Taigi 7-ame dešimtmetyje priimti sprendimai „tobulinti“ politechninio mokymo sistemą leido m o­ dernizuoti pedagoginę teoriją, kas paskatino ir profesinio orientavimo, kaip savarankiškos politechninio mokymo dalies, iškilimą. D arb in in k ų a v an g ard a s - g am yb in ių p ro fe sijų p o reikio h ip e rb o liza v im as ir lyčių vaid m en ų sk irtu m a i. Sovietinei ekonomikai nuolat trūkstant

specializuotos darbo jėgos, susiformavus disproporcijai tarp stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičiaus ir realių valstybės ūkio poreikių, gamybinės profesijos itin propaguotos viešajame diskurse. Būtent šioje idėjinėje pers­ pektyvoje galime pamatyti, kaip modernizuotas požiūris į vaiką ir jo ugdy­ mo metodus pasitelkiamas diegiant pozityvų požiūrį į darbininkų profesijas. 168

169

74

Plačiau apie Gosplano (SSRS valstybinio plano komiteto) įtaką profesiniam orientavimui žr. J. Zajda, min. veik., p. 79. Gamybinė praktika - Sovietų Sąjungoje bendrojo lavinimo mokyklos mokymo proceso sudėtinė dalis, kai vaikai privalėjo atlikti darbinę praktiką, pritaikydami teorines žinias apie to laikotarpio svarbiausius gamybos šakų pagrindus. Praktikos atlikimo vieta priklausė nuo vai­ kų amžiaus, mokyklos materialinės bazės. Dažniausiai praktika būdavo atliekama su moky­ kla susijusioje vietoje - kolūkyje, fabrike, gamykloje arba kai kuriose mokyklose įrengtuose specializuotuose darbų kabinetuose, bandomuosiuose daržuose irt. t. Praktikos tikslas - iš­ mokyti tam tikros specialybės darbo metodų. Darbų pobūdis dažniausiai priklausydavo nuo žemės ūkio ar pramonės plėtros poreikių. Gamybinės praktikos mastą geriausiai iliustruoja privalomai paskirstytas laikas praktikos darbams: 1960 m. per visas vidurinės mokyklos kla­ ses darbams ir gamybiniam mokymui turėjo būti skirtos 46 savaitinės pamokos, o mokslo metams pasibaigus 5-6 klasių mokiniai privalėjo atlikti 1 savaitės, 7 klasės mokiniai - 2 sa­ vaičių gamybinę praktiką. Gamybinis mokymas 9-11 klasėje turėjo būti vykdomas ištisus metus 5-6 savaitines valandas, o mokslo metų pabaigoje - 2-3 savaites. Žr. A. Bendžius, Bendrojo lavinimo ir aukštoji mokykla Tarybų Lietuvoje 1940-1970 m., Kaunas, 1973, p. 93.

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO K OL I Z I J A

Kita vertus, kaip pamatysime, toks „liaudies poreikių“ hiperbolizavimas neretai įgaudavo ir gana kurioziškų išraiškų, ypač atsižvelgiant į lyčių vaid­ menis ir su tuo susijusias profesijos pasirinkimo galimybes. Apie moters vaizdinius ir realios padėties disonansą sovietinėje visuo­ menėje ypač daug rašyta lyčių studijų autorių tekstuose, kuriuose svarstoma, kad lyčių vaidmenų politika buvo viena esminių organizuojant Sovietų Sąjungos sistemą. Konkretūs priskirti lyčių vaidmenys sovietinėje sistemo­ je gyvenantiems žmonėms nubrėždavo labai aiškias galimybes ir tikslus. Moteris buvo motina-darbininkė, turėjusi užtikrinti naujos „komunizmo statytojų“ kartos atsiradimą ir puoselėti šeimos židinį, o savo darbu lygiai taip pat prisidėti prie visuomeninės gerovės kūrimo170. Toliau paanalizuo­ sime, kaip šie vaizdiniai pasitelkiami formuojant teigiamą požiūrį į tam tikras profesijas. Viešajame pedagoginiame diskurse galime pastebėti pasikartojantį leitmotyvą, kai konkrečios profesijos yra priskiriamos vienai lyčiai. Štai žur­ nale „Tarybinė moteris“ dėstoma, kad egzistuoja konkrečios „moteriškos“ profesijos, taip pat aiškinama, kodėl jos turėtų būti naudingesnės pačioms moterims. Anot švietimo specialisto, moterims tinkamos sritys apima me­ diciną, kultūrą, švietimą, buitinį aptarnavimą, projektavimą, o štai chemijos ar inžinerinės specialybės - ne moterims. Greta to siūloma moterims dirbti tik puse etato, o būsimą profesiją derinti su „pasiruošimu šeimai ir vaikų auklėjimu“171. Kartais pasitelkiami ir pseudomedicininiai teiginiai, siekiant parodyti moters biologinį pašaukimą, ir teigiama, kad „jos nervų sistemą apibūdina motinystės funkcija“, dėl šios priežasties mergaitė, rinkdamasi profesiją, turėtų vengti sunkių fizinių darbų (pvz., statybose), nes tai griauna jos moteriškumą172. Tokia prieiga galiausiai taikyta mergaites skatinant stoti į technikumus arba profesines mokyklas - raginta imtis tokių lengviau su motinyste suderinamų profesijų, kaip, pavyzdžiui, apskaitininkės, meistrės, slaugės, siuvėjos, nes, anot pedagogikos specialistų, tada lieka laiko pir­ miniam darbui - motinystei, bet tuo pat metu prisidėti ir prie sovietinės ižo

Plačiau apie tai žr. Gender Politics and Everyday Life in State Socialist Eastern and Central Europe, 2009; Gender, Equality and Difference During and After State Socialism, 2007.

171

Tegul jos žino tiesą, Tarybinė moteris, 1968, nr. 4, p. 7-8.

172

Ten pat.

75

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A U Z A C I J A

visuomenės kūrim o173. Taigi galime pastebėti, kad sovietinių socialinių mokslų atstovai manipuliuoja „patogiausiais argumentais“, kad moterys ir toliau užtikrintų savo reprodukcinę funkciją ir kartu bent iš dalies užpildytų sovietinės visuomenės gerovę kuriančias profesijas. Svarbu pažymėti, kad šioje profesinio orientavimo perspektyvoje mergaitė vis dar yra objektyvizuojama, o psichologizuotas kompleksinis jos vaizdinys naudojamas mani­ puliaciniais tikslais, siekiant įrodyti vos dvi svarbiausias ją įprasminančias socialines funkcijas. Ryškesnis vyriškosios lyties profesinių pasirinkimų lūkesčių projektavi­ mas pedagoginėje literatūroje pasimato tik nuo 8-o dešimtmečio vidurio. Iki šio laikotarpio daugiau dėmesio skirta bendroms „vaiko“ profesinio orienta­ vimo, darbinio auklėjimo problemoms, daugiausia akcentuojant mergaitės reprodukcinę pareigą. 8-o dešimtmečio antroje pusėje, gerėjant gyventojų buities sąlygoms, augant perkamajai galiai ir plintant vartojimo kultūrai, tekstuose, aptarinėjančiuose profesinį orientavimą, pradedama kovoti su „karjerizmo“ samprata, kuri, anot autorių, ypač išplito tarp vyriškosios lyties jaunimo174. Straipsniuose dažnai akcentuojama, jog vaikinams reikia aiškinti, kad jie turėtų labiau kreipti dėmesį į savo galimybes, o ne siekti tik prestižinių specialybių. Rekomendacinėje literatūroje bandoma įteigti, kad paprastų techninės ar statybinės pakraipos darbininkų atlyginimai neretai prilygsta specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, atlygiui už darbą. Greta, kaip ir anksčiau, bandoma apeliuoti į visuomeninį interesą, į moralinę pa­ reigą dirbti visuomenės labui175. Pagrindine problema pedagoginiame diskurse, kuriame analizuojamas galimas poveikis vaikams ir jaunuoliams pasirenkant darbininko profesiją, įvardijama tėvų įtaka. Rekomendacinėje literatūroje teigiama, kad tėvai privalo vaiką „nuleisti ant žemės“, kad šis nepriimtų skubotų sprendimų ir atsižvelgtų į mokyklos personalo pastabas bei objektyviai vertintų savo gabumus176. Tokia prieiga rekomenduojama, nes tėvai, anot autorių, neretai

174

M. Lazauskienė, Pokalbiai apie mergaitės garbę, Tarybinis mokytojas, 1973, nr. 32, p. 5; E. Elijošaitienė, Duktė ir jos profesija, Tarybinė moteris, 1967, nr. 8, p. 14. J. Žilionis, Svarbiausia įtikinti, Šeima, 1978, n r. 8, p. 8-9.

175

J. Uzdila, Svarbiausia - vidinė esmė, Šeima, 1978, nr. 7, p. 27-29.

176

L. Jovaiša, Kuriuo keliu?, Šeima, 1974, nr. 5, p. 7-8.

173

76

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO K OL I Z I J A

pervertina savo vaikų gabumus, arba dar blogiau - neįvertina jų stipriųjų pusių ir siekia vaiką stumti tik į „prestižines“ profesijas, taip jį klaidinda­ mi177. Taigi galime pastebėti pasikartojantį leitmotyvą, kai šeima vaizduoja­ ma kaip nepakankamai kompetentinga patarti vaikui ir tėvai, užuot aktyviai profesiškai orientavę, turi jam „netrukdyti“. Paanalizavę, kaip viešajame diskurse projektuojami profesiniai lūkes­ čiai, galime įžvelgti sovietinei pedagogikai būdingą paradoksą. Klasikinėje sovietinėje pedagoginėje linijoje nuolat teigiama, kad visos profesijos yra lygiavertės, kalbama apie neribotas profesines ambicijas, sovietinės visuo­ menės egalitarinį pradą, kai visi turi galimybes tapti mediku, menininku ar kosmonautu. Vis dėlto pedagoginės psichologijos literatūroje galime pastebėti, kad dažnai akcentuojamos labai konkrečios profesijos, į kurias vaikai turi būti orientuojami. Tokio tipo praktiniuose patarimuose nesunku įžvelgti naratyvą, kurio esmė - vaiką grąžinti į realybę ir „suorientuoti“ prie „reikalingesnės“, lyčių vaidmenų ir ekonominiu požiūriu „tinkamesnės“ profesijos. Kita vertus, tai rodo ir gana įdomią tendenciją, kad darbas iš esmės vėlyvojo sovietmečio periodu nebelaikomas neginčijama vertybe, o įgauna itin pragmatiškas išraiškas. Taigi galime įsitikinti, kad profesinio orientavimo metodai projektuoja­ mi kaip tam tikros socialinės kontrolės priemonės, o paties reiškinio es­ mingiausia dalis apie vaiko orientavimą įgauna elementaraus nukreipimo funkciją, kas suponuoja, jog modernizuota vaiko samprata ir profesinio orientavimo metodai naudojami tik kaip „priedanga“. Greta galėtume teigti, kad darbininkų profesijų hiperbolizacija viešajame pedagoginiame diskurse rodė didesnes valstybės sistemines problemas. Milžiniškas teorinio didakti­ nio pobūdžio turinio kiekis, kartais netgi prieštaringas, turėjo išgyvendinti įsišaknijusį požiūrį apie darbinės veiklos stratifikaciją, kuri savo esme prieš­ taravo komunistinei ideologijai. Praktinio darbo pam okos ir p o lite ch n izacijo s išra išk o s. Toliau aptarsime,

kaip darbinis auklėjimas buvo įgyvendinamas per politechninio mokymo 177

L. Jovaiša, Z. Bartnikienė, Profesinio orientavimo kabinetas ir mokykla, Tarybinė mokykla, 1976, n r. 10, p. 4-8.

77

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

Kėdainių 1-osios vidurinės mokyklos moksleiviai dirba gyvenamojo namo statyboje. Fot. Algimantas Šarkis (,Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

sistemą ir kokias formas jis įgavo dviejose socialinėse sovietinės Lietu­ vos erdvėse. Ši monografijos dalis padės atskleisti ankstyvąsias „profesinio orientavimo per veiksmą“ praktikas ir fiksuoti kai kurias modernizuotas jų išraiškas. Analizuojami du atvejai: 1) miesto, kur daugiausia telkėsi kultūrinė inteligentija, nomenklatūra, pramonės darbininkai, ir 2) kaimo tipo gyven­ vietės, kur daugiausia gyveno kolūkių darbininkų šeimos. Politechnizacijai ir gamybinio mokymo pradžiai 6-o dešimtmečio pa­ baigoje Lietuvos švietimo sistemoje būdingas ryškus materialinis ir žinių, būtinų mokinių praktinei veiklai, trūkumas (inventoriaus, specialistų sty­ gius, nekompetencija). Dėl to ypač gamybinis mokymas dažnai „strigdavo“, 78

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO K OL I Z I J A

o darbinis auklėjimas tapdavo tiesiog „nemokama darbo jėga“ tvarkant mokyklą ar jos aplinką, kolūkius. Pavyzdžiui, kaimo gyvenvietėse vyresni moksleiviai būdavo paskirstomi po artimiausias pramonės ar ūkio vietas įvairias parduotuves, pienines, karvides, kolūkius, kuriose privalėjo atlikti praktiką178. Toks paskirstymas priklausė nuo vietovės specifikos ar įmonių, įstaigų bendradarbiavimo su mokyklomis179. Vis dėlto teorinėse gairėse ypač akcentuojamas techninis mokymas, kaip gamybinio mokymo sudedamoji dalis, dėl inventoriaus trūkumo kaimo vietovėse neretai būdavo kolūkio „ge­ ros valios“ išraiška, kai vaikai būdavo supažindinami su senesne technika, ar iniciatyvesnio mokytojo išmonės dalykas - taisoma, išbandoma mokykloje esanti technika (pavyzdžiui, traktoriai)180. Kaip pamena vienas responden­ tas, tokio tipo veikla visgi buvo labiau „praktikuojama“ namų aplinkoje, kai „imlesni technikai“ vaikai „krapštydavosi“ prie įvairių elektroninių prietai­ sų, prenumeruodavo specializuotus žurnalus, kartais net uždarbiaudavo iš to181. Blogiausiu atveju tokia praktika išvis nevykdavo. Štai Musninkų vidu­ rinės mokyklos gamybinės klasės vadovas buvo peikiamas, kad nevyko visos numatytos praktikos, mokiniai nelanko užsiėmimų, geografinėje aikštelėje nevykdomi jokie stebėjimai, o ir pats pedagogas paviršutiniškai atlieka savo darbą182. Viena priežasčių, kodėl ne iki galo buvo lankomi užsiėmimai ar dalyvaujama darbinėje praktikoje, buvo susijusi su tuo, jog kaimo vaikai ir paaugliai didžiąją dalį savo laiko turėjo skirti ūkio darbams prie namų ar neretai turėdavo už tėvus atidirbti kolūkyje. Mokytojai ir patys mokiniai at­ simena, kaip tekdavo praleisti ne tik praktikos darbus, bet ir įprastines pamo­ kas, nes dar prieš mokyklą vaikai turėdavo padėti atlikti visus pagrindinius ūkio darbus: pamelžti karves, pašerti gyvulius, nuvesti į ganyklas, ravėti ir pan.183. Sudėtingas laikas būdavo ir bulviakasis, nes tuo metu reikėdavo 178

Musninkų vidurinės mokyklos pedagogų 1963 m. birželio 6 d. posėdžio protokolas, VRVA, f. 252, a p. 1, b. 17,1.21.

179

M. Matthews, min. veik., p. 21-22.

180

Interviu su Kvėdarnos mokyklos mokytojais E. I. ir Z. I., 2018 02 24.

181

Interviu su Kvėdarnos vidurinės mokyklos mokiniu G. V., 2018 02 24. Musninkų vidurinės mokyklos pedagogų 1962 m. gruodžio 3 d. posėdžio protokolas, VRVA, f. 252, ap. 1, b. 17,1.4. Interviu su Kvėdarnos mokyklos mokytojais E. I. ir Z. I., 2018 02 24; interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine Z. B., 2018 02 05; interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine D. K., 2018 02 08.

182

183

79

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

važiuoti ne tik į kolūkius kasti bulvių, bet nusiimti ir savo derlių. Miroslavo mokyklos mokinė prisimena, kad į tokius mokyklos organizuojamus rudens darbus reikėdavo vykti su darbine apranga, o mokyklos administracija iš anksto vaikams nepranešdavo, kurią tiksliai dieną jie privalės važiuoti kasti bulvių. Mokiniai visą savaitę būdavo verčiami eiti į mokyklą taip apsirengę ir bet kurią dieną galėjo būti išvežti nuimti derliaus kolūkyje184. Dėl šios priežasties vaikai tam tikru metų laiku praleisdavo pamokas. Iš archyvinių dokumentų ir respondentų pasakojimų galime daryti išvadas, kad mokyk­ los personalas, žinodamas nelankymo aplinkybes, atlaidžiau žiūrėdavo į tokius mokinius ar jų laikiną nepažangumą. Kita vertus, tokios praktikos ryškiausiai iliustruoja su gamybiniu mokymu sovietinės Lietuvos švietimo sistemoje išryškėjusias problemas - mokinių darbas mažino bendrą moki­ nių pažangumą, didino mokyklos nelankymą, apskritai mokyklinį dalykinį mokymą nustūmė į antrą vietą. Taip pat rodo, kad politechninio mokymo etiketė būdavo užkabinama tiesiog ant privalomų kolūkio darbų, tokių kaip derliaus nuėmimas ir pan. Geriausiai sovietinės darbo „kultūros“ specifiką moksleiviai galėjo per­ prasti imdamiesi mokamų vasaros darbų. Šis reiškinys tiek kaime, tiek pra­ moninio tipo miestuose buvo gana išplitęs. Jaunuoliai būdavo įdarbinami įvairiausiuose darbuose priklausomai nuo vietovės specifikos, o uždirbtus pinigus atiduodavo tėvams arba nusipirkdavo būtiniausių daiktų - batų, pal­ tų, mokymosi reikmenų185. Iš respondentų pasakojimų galime pastebėti, kad moksleiviai galėjo būti įdarbinami ir vietoj kvalifikuoto specialisto. Vėžaičių aštuonmetės mokyklos mokinys pasakojo, kaip juos su keliais draugais atrinko į eksperimentinio tarybinio ūkio laboratoriją, kur apmokė sverti ir užrašinėti, stebėti pokyčius per mikroskopą ir viską dokumentuoti186. Kvėdarnos vidurinės mokyklos mokinys, vieną vasarą su draugais įsidar­ binęs melioracijos stotyje, per vasarą kasdavo kanalus ir klodavo drenažo vamzdelius187. Vykstant sparčiai melioracijos sistemos plėtrai ir chemizacijai Sovietų Lietuvos ūkyje 7-o dešimtmečio viduryje susidurta su darbininkų 184 185 186

187

80

Interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine Z. B., 2018 02 05. Ten pat. Interviu su Vėžaičių aštuonmetės mokyklos mokiniu M. L., 2018 02 23. Interviu su Kvėdarnos vidurinės mokyklos mokiniu G. V., 2018 02 24.

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO K OL I Z I J A

Kėdainių 2-osios vidurinės mokyklos mokinės per politechninius užsiėmimus montuoja sunkvežimį. Fot. Algimantas Šarkis (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

trūkumu, todėl atsigręžta į paauglius. Jie buvo suinteresuoti užsidirbti bent šiek tiek pinigų per vasarą, kita vertus, galima būtų manyti, kad vaikams už tokio pobūdžio darbą buvo mokama kur kas mažiau, nei įdarbinus suaugu­ sįjį. Galime matyti, kad tam tikrų pramonės ar žemės ūkio šakų sparti plėtra veikė ir vaikų kasdienybės veiklas, užimtumą bei materialinę gerovę. Tuo metu miesto mokinių darbinį auklėjimą, apimantį tiek teorines žinias, tiek praktikos darbus, kur kas labiau „apribojo“ asfaltas. Nors prie mokyklų ir būta galimybės išmokti elementarių žemės ūkio darbų (buvo įrengti šiltnamiai ar bandomieji daržai, gamybinės dirbtuvės), didžiausia darbinės praktikos dalis miesto mokyklose vykdavo per darbų pamokas ir apimdavo rankdarbius, automobilizmą, instrumentų gamybą ir 1.1, (veiklos sritis buvo stengiamasi aktualizuoti gyvenamajai vietovei)188. Aplinkos tvar­ kymas ir priežiūra taip pat buvo praktikos darbai. Vaikai turėdavo patys 188

Interviu su Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos mokiniu A. M., 2018 01 22; inter­ viu su Kauno 29-osios vidurinės mokyklos mokine A. B., 2018 02 19.

81

T E C H N I C I Z MA S IR A S ME NS S O C I A L I Z A C I J A

valyti klases, susitvarkyti suolus - tokias veiklas atsimena didžioji dalis mieste augusių respondentų. Praktikos gretimuose fabrikuose, gamyklose ir kolūkiuose priklausė nuo mokyklos mokymo planų ir nuo vietinių įstaigų geranoriškumo bei poreikių189. Tačiau galime pažymėti, kad esminis skir­ tumas tarp mieste ir kaime augusių moksleivių darbinio ugdymo buvo tas, kad miesto vaikui kur kas rečiau tekdavo dirbti fiziškai ir jis buvo mažiau užsiėmęs nei kaime augęs moksleivis190. Dėl šios priežasties miesto erdvėje itin išplito įvairesnė vaikų užimtumo sistema ir politechninio mokymo pagrindai įgavo vaikams patrauklesnes formas. Viena iš jų - būreliai. Būrelis tapo politechninio mokymo principus sėkmingiausiai jungiančia pomokyklinio švietimo veiklos zona, o profesi­ nio orientavimo naujiesiems principams įgyvendinti atsirado ypač palanki terpė. Tai galima paaiškinti keliais argumentais. Visų pirma, kaip jau minė­ jome, kaimo mokyklose ypač trūko materialinės bazės. Dėl šios priežasties technikų, automėgėjų, radijo mėgėjų ar kiti inžinerinės pakraipos būreliai negalėjo normaliai veikti. Todėl kaime plito popamokinė veikla, kuriai nereikėjo materialinės bazės: literatūra, sportas, meno saviveiklos būreliai. Tai patvirtina kaimo mokyklose mokęsi respondentai, kaimo mokyklų ar mažesnių miestelių archyviniai dokumentai. Antra, dėl intensyvios dienotvarkės (mokykla, pamokų ruoša, pagalba šeimos ūkyje) kolūkiečių, darbininkų vaikai fiziškai neturėjo laiko lankyti būrelius191. Viena respondente prisimena, kad jos mokykloje buvo papli­ tusi praktika į būrelius įrašyti fiktyviai, kad būtų bent formaliai veikiančių būrelių, mat niekas neturėjo laiko jų lankyti192. Mieste techninio, sportinio, meninio ir humanitarinio pobūdžio būreliai buvo labiau paplitę dėl išvysty­ tos pionierių ir komjaunimo organizacijų veiklos ir kitų pomokyklinio švie­ timo institucijų infrastruktūros (jaunųjų technikų stotys, pionierių rūmai, sporto mokyklos ir 1.1.), dėl geresnės mokyklų materialinės bazės. Tai pa189

Interviu su Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos direktoriumi V. K. 2012 03 29; interviu su Alytaus 7-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja I. L., 2018 02 06.

190

Žinoma, pasitaikydavo išimčių, kai vaikai vasaros atostogoms būdavo išvežami į kaimą ir padėdavo seneliams ar giminaičiams dirbti ūkyje. Interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine Z. B., 2018 02 05; interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine R. R, 2018 02 07. Interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine Z. B., 2018 02 05.

191

192

82

'-■¡©Si

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO KOL I Z I J A

Vilniaus 27-osios vidurinės mokyklos moksleiviai dirba prie konvejerio mokomajame-gamybiniame ceche, kuriame gaminami transformatoriai televizoriams. Fot. Marijonas Baranauskas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

83

T E C H N I C I Z MA S IR A S ME NS SOČI A L I Z A C I J A

tvirtina ir mieste gyvenusių vaikų pasakojimai - didžioji dalis respondentų atsimena, kad būrelių būta daug, tad jie bandydavo vis naujus užsiėmimus, ieškodavo, kokia veikla jiems patinka. Pavyzdžiui, Kauno miesto mokyklos mokinė pamena, kad išbandė nemažai įvairios popamokinės veiklos: liau­ dies ir pramoginius šokius, krepšinį, meninę gimnastiką, plaukimą, dailųjį čiuožimą193. Būrelis leido vaikams „pasimatuoti“ daug skirtingų veiklų, kartu vaikai gaudavo papildomos informacijos ir konsultacijų, čia buvo ugdoma ir motyvacinė sistema, teorinės žinios sujungiamos su praktika194. Vadinasi, galėtume manyti, kad būrelis buvo ta erdvė, kuri išties leido pritai­ kyti modernizuotos politechninio mokymo sistemos principus, juolab kad būrelis (ypač pionierių ar komjaunimo organizacijose) privalėjo užtikrinti ir ideologinio auklėjimo pagrindus. Taigi galime daryti išvadą, kad politechninis mokymas kaimo aplinkoje vykdavo retai ir apsiribodavo eiliniais privalomais kolūkio darbais, taip ypač „suagrarinant“ ar netgi formalizuojant visą politechninio lavinimo proce­ są. O miesto aplinkos materialinės ir socialinės sąlygos leido išpopuliarėtispecifinei ugdymo formai - būreliams, kurie tapo erdve, sujungusia tiek politechninio mokymo idėjas, tiek naują metodologinę profesinio orienta­ vimo prieigą. P ro fesijo s pa(si)rinkim o p raktikos: in žin ieriu s, kaip prestižinė pro fesija?

Aptarus, kaip politechninio mokymo sistema reiškėsi ugdymo procese, pra­ vartu pažvelgti, kokie buvo realūs naujųjų profesinio orientavimo metodų, modernizavus politechnizavimo sistemą, rezultatai orientuojant vaikus į reikalingiausias sovietinei visuomenei profesijas. Taip pat svarbu pažvelgti, kokios bendrosios tendencijos ir (ar) skirtumai buvo būdingi miesto ir kai­ mo jaunuomenei, kalbant apie profesijos pasirinkimą ar tolesnį mokymąsi. Viena reikšmingiausių įtakų vaikams renkantis profesijas buvo susijusi su gyvenamosios aplinkos socialine diferenciacija, kuri ypač aiškiai pasireiš­ kė miesto mokyklose. Sovietiniu laikotarpiu į mokyklas būdavo priskiriama pagal gyvenamąją vietą. Kultūrinės ir politinės inteligentijos atstovai dau­ giausia telkdavosi miestų centruose, tad nenuostabu, kad ir ten buvusiose 193

Interviu su Kauno 29-oslos vidurinės mokyklos mokine A. B., 2018 02 19.

194

I. Kestere, A. Kruze, min. veik., p. 99.

84

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO KOL I Z I J A

mokyklose tokių šeimų vaikų būdavo daugiausia195. Pavyzdžiui, Vilniuje viena iš tokių mokyklų tapo Salomėjos Nėries vidurinė mokykla. Kultūrinės ir politinės inteligentijos šeimų vertybinės orientacijos buvo viena iš prie­ žasčių, nulėmusi ir vaikų neigiamą santykį su profesinėmis mokyklomis ir į prioritetų sąrašą iškėlusi universitetinį išsilavinimą. Kaip rašė K. Raškaus­ kas, išties į aukštąjį mokslą buvo orientuojami 94 proc. miesto inteligentijos vaikų196. Tokias tendencijas nesunkiai patvirtina ir pedagogų patirtys šiose mokyklose: „mokėsi sovietinio elito vaikai ir jie paprastai į jokias profesines nestodavo“197. Aukštojo mokslo prioretizavimą taip pat būtų galima aiškinti ir tuo, kad vaikai neretai dėl susikurto tėvų socialinio kapitalo ar lengvesnio įsitvirtinimo toje pačioje srityje pasirinkdavo tėvų pramintą kelią. Tokias tendencijas galime matyti daugelio respondentų pasakojimuose apie tai, kaip vaikai pasekė tėvų pėdomis ir tapo pedagogais, kultūros darbuotojais, inžinieriais ir pan. Orientuotis į aukštąjį mokslą taip pat skatino ir itin paplitusi „pres­ tižinių profesijų“ samprata, populiari ne tik inteligentijos sluoksniuose, bet ir kur kas platesniame sovietinės visuomenės šeimų kontingente tiek mieste, tiek kaimo gyvenvietėse. Ketinantieji stoti aiškiai skyrė „prestižines“ ir „neprestižines“ profesijas. Anot K. Raškausko, Baltijos šalių vidurinių ir profesinių mokymo įstaigų abiturientai sovietiniu laikotarpiu labiausiai vertino gydytojo, mokslo darbuotojo, teisininko, aktoriaus, pedagogo ir inžinieriaus specialybes198. Tokias tendencijas patvirtina ir to meto šaltiniai. Štai 1964 m. žurnalas „Jaunimo gretos“ paprašė savo jaunųjų mokyklinio amžiaus skaitytojų užpildyti anketą apie mokyklinio mokymo, būsimos pro­ fesijos pasirinkimus. Anketoje klausta, ar vaikai džiaugiasi dešimties mokslo metų įvedimu Tarybų Sąjungos vidurinėje mokykloje199 ir ar iš esmės yra patenkinti gamybiniu mokymu200. Mums aktualiausias anketos klausimas 195

Ten pat, p. 109.

196

K. Raškauskas, min. veik., p. 114.

197

Interviu su Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos mokytoja V. U., 2012 05 04.

198 199

K. Raškauskas, min. veik., p. 114-115. Ši reforma nepasiteisino ir 1965-1966 m. m. grįžta prie vienuolikos klasių mokslo metų. Žr. R. Misiūnas, R.Taagepera, min. veik., p. 202. Moksleivių apklausos anketos, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, f. 77, ap. 1, b. 108, 1.69-90.

200

85

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

„Kokios jūsų ateities svajonės?“, kurį mokiniai suprato kaip klausimą „kuo norėtų dirbti?“ Verta pabrėžti, kad toks klausimo supratimas mums paro­ do, kad vaikai visgi buvo stipriai paveikti naratyvo, teigiančio, kad asmens saviraiška galima tik per darbinę veiklą. Didžioji dalis respondentų svajojo apie medicinines ir inžinerines-technines specialybes201. Pateikėjai taip pat patvirtina, kad mokymasis profesinėse mokyklose laikytas „neprestižiniu“ - ypač miesto aplinkoje202. Štai vienos respondentės pasakojime aiškiai matyti, kad darbininko profesiją jaunuomenė dažnai vertino neigiamai. Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos mokinės draugė per ekskur­ siją į radijo komponentų gamyklą, pamačiusi rudas darbininkų aprangas ir slegiančią aplinką, iškart nusprendė pasitempti moksluose ir baigti vidu­ rinę mokyklą203. Tačiau toks moksleivių „pasiryžimas“ nesirinkti gamybinių profesijų ne visada buvo naudingas mokyklai. Profesiniame orientavime buvo gana griežta kvotų sistema, kurią ugdymo institucijai buvo privalu įvykdyti, jeigu ji nenorėjo „aiškintis“ aukštesnėms institucijoms204. Pavyzdžiui, Vilniaus Salomėjos Neries vidurinės mokyklos archyviniuose dokumentuose kons­ tatuojama, kad 1974-1975 m. m. mokinių siuntimo į profesines technines mokyklas kvotos įvykdytos tik 50 proc.205. Taigi būtinumas įvykdyti vals­ tybės užsakymą ir užtikrinti atitinkamą skaičių būsimų specialistų skatino pedagogus „užmiršti“ teorines rekomendacijas ir imtis „improvizacijų“, siekiant tam tikrą dalį moksleivių nusiųsti į profesines mokyklas. Buvęs Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklos darbuotojas pasakojo, kad toks procesas įgavo net specifinį „išorientavimo“ terminą: 201

202

203 204

205

86

Archyvinėje byloje saugoma 17 devintokų anketų, deja, jose nurodyti tik vardai, apie gyvenamąją vietą informacijos nėra. Iš 17 devintokų apie medicininę specialybę svajoja 5 moksleiviai, inžinerinio techninio tipo specialybes - 5 moksleiviai, aktorystę - 2 moks­ leiviai, konduktoriumi, chemiku ir pardavėja ketina tapti po 1 moksleivį. Kiti 2 moksleiviai neapsisprendę, ten pat, 1.69-90. Interviu su Alytaus 7-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja I. L., 2018 02 06; interviu su Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos mokiniu A. M., 2018 01 22. Interviu su Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklos mokine S. B., 2018 01 06. Interviu su Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklos direktoriumi V. K., 2012 03 29; interviu su Alytaus 7-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja I. L., 2018 02 06. Lietuvos komunistų partijos Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos pirminės partinės organizacijos 1975 m. spalio 7 d. atviro partinio susirinkimo protokolas, LYA, f. 7749, ap. 2, b. 14,1. 53.

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO KOL I Z I J A

Na žinot, ką mes galėjom... matot, tas profesinis orientavimas buvo aštuntoj klasėj, tai­ gi profesinės mokyklos, tais laikais buvo toks bjaurus terminas, išorientuot - atsikra­ tyt, kitaip tariant, išstumt mokinį iš mokyklos, kuris buvo mažai motyvuotas, nelabai drausmingas, tarkim, su nukrypimais tam tikrais į kokius hipius, ir mokėsi prasčiau.206

Darbininko profesija iš esmės buvo siūloma vaikams, neatitinkantiems „gero mokinio“ standarto ir griežtų „normalumo“ reikalavimų. Sprendžiant profesinio orientavimo problemą kaimo mokyklose, buvo stengiamasi iš­ spręsti ir mokinių pažangumo problemą, kuri taip pat buvo viena iš so­ cialistinio lenktyniavimo kategorijų. Kaimo mokyklose mokėsi mažiau moksleivių, prasčiau besimokantieji stipriai gadindavo bendrąją pažangumo statistiką. Todėl buvo paplitusi praktika „nemokšas“ išstumti iš mokyklos, taip išsprendžiant abi problemas207. Kita vertus, tėvų socialinė padėtis, užimamos pareigos vaikų „normalu­ mo“ kategorijas tarp pedagogų galėjo koreguoti ir, be jokios abejonės, turėjo didelę įtaką tokiam moksleivių profesiniam „išorientavimui“ visuose Lietu­ vos geografiniuose arealuose. Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mokinys prisimena, kad nors jis nebuvo pirmūnas, pedagogai nedrįsdavo jam siūlyti eiti į specialiojo lavinimo, profesines mokyklas, nes tėvai taip pat dirbo ug­ dymo institucijose208. Pasitaikydavo atvejų, kai tėvai visais būdais bandydavo savo vaiką įtaisyti jo pasirinktoje specialybėje, nors jo įgūdžių nebūtinai užtekdavo, norint mokytis pasirinktą dalyką. Todėl buvo paplitusi praktika, kai tėvai dažnai pasitelkdavo tiek materialinius, tiek socialinius išteklius, kad jų vaikas įstotų į norimą profesiją209. Pažintys stojant mokytis į aukštąsias mokyklas buvo įprastas dalykas210. Šioje vietoje bene ryškiausiai atsiskleidžia disonansas tarp viešai deklaruojamo darbininko, kaip svarbiausio sovietinės visuomenės veikėjo, ir realių sovietinės visuomenės gyventojų praktikų. Negana to, pedagogo siekis apsisaugoti nuo kritikos ar sankcijų iš mokyk­ los administracijos arba aukštesnių švietimo organų, matyt, dar labiau 206 207 208

Interviu su Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklos direktoriumi V. K., 2012 03 29. Interviu su Kvėdarnos mokyklos mokytojais E. I. ir Z. I., 2018 02 24. Interviu su Alytaus 1-osios vidurinės mokyklos mokiniu A. L., 2018 01 05.

209

Interviu su Alytaus 7-osios vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja I. L., 2018 02 06.

210

Plačiau žr. R. Sin-Kwok Wong, Occupational Attainment in Eastern Europe under Socialism, Research in Sočiai Stratification andMobility, 2002, Vol. 19, p. 191-230.

87

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

užaštrino darbininko neigiamo įvaizdžio išplitimą. Galime taip pat pastebė­ ti, kad realios profesinio orientavimo praktikos įgavo iškraipytas pedagogi­ nių rekomendacijų neatitinkančias formas. Kitas svarbus reiškinys, lėmęs profesijos pasirinkimo tendencijas, buvo išvystyta pomokyklinė vaikų veikla. Respondentų pasakojimuose matomas leitmotyvas, kai konkrečių būrelių veikla, organizuojamos išvykos ar net būrelių vadovų asmeniniai interesai turėjo įtakos jų apsisprendimui toliau mąstant apie profesijos pasirinkimą211. Turint tai omenyje, verta šiek tiek plačiau patyrinėti techninės pakraipos būrelių atvejį sovietmečio Lietuvoje. Mat išplitusi technikos būrelių infrastruktūra, tiek institucinis atsiskyrimas (jaunųjų technikų stotys) rodė ypatingą švietimo sistemos dėmesį siekiant moksleivius sudominti būtent techninės pakraipos specialybėmis212. Įdomu tai, kad respondentų susidomėjimas šiais būreliais buvo grindžiamas gali­ mybe „sukurti kažką naujo“ ar patobulinti jau turimą techniką213. Žinoma, toks santykis galėjo atsirasti dėl nuolatinio prekių stygiaus ir augančio prekių bei paslaugų poreikio susikirtimo. Kita vertus, nereikėtų atmesti galimybės, kad techninės pažangos hiperbolizavimas viešojoje erdvėje stipriai paveikė ir jauniausiųjų sovietinės visuomenės narių kasdienybę. Bet kokiu atveju jaunųjų konstruktorių, technikų, aviamodelistų, fizikų būreliai leido vaikui bent iš dalies prisiliesti prie sovietinės techninės pažangos ir galbūt netgi iš­ populiarino dalį inžinerinių specialybių. Taigi galėtume manyti, kad būtent pomokyklinė vaikų užimtumo sistema tapo ta vienintele sisteminio švie­ timo dalimi, kuri sugebėjo iš dalies įgyvendinti modernizuoto profesinio orientavimo idėjas - atsižvelgė į vaiko intereso ugdymą ir pasiūlė galimybes išmėginti įvairias sritis, atsižvelgiant į individualias vaiko savybes. Kaimo tipo gyvenvietėse profesijos pasirinkimo specifika išties sky­ rėsi nuo miesto. Čia tolesnio mokymosi klausimas buvo glaudžiai susijęs su dviejų tipų lūkesčiais. Pirmasis lūkestis - fiziškai lengvesnio gyvenimo siekis. Galime matyti pasikartojantį leitmotyvą, kai jaunuoliai, „paragavę“ 211 212

213

88

Interviu su Kvėdarnos vidurinės mokyklos mokiniu G. V., 2018 02 24. Apie technikos būrelių veiklą sovietinėje Lietuvos švietimo sistemoje žr. skyrelį Užklasinė veikla: technika ir laisvalaikis. Interviu su Kvėdarnos vidurinės mokyklos mokiniu G. V., 2018 02 24; interviu su Vilniaus Salomėjos Nėries mokyklos mokine S. B., 2018 01 06.

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO KOL I Z I J A

Ukmergės 1-osios vidurinės mokyklos jaunųjų technikų būrelio nariai. Fot. Marijonas Baranauskas (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

sunkaus fizinio darbo, norėdavo ištrūkti iš kaimo ir pabėgti nuo nuolatinių sunkių lauko darbų: „Žinokit, aš to kaimo tiek buvau pasisotinus taip sunkiai tekę dirbti daug... ir mačiau, kaip sunku... žinokit, bėgau aš nuo to kolūkio.“214 Respondente taip pat prisimena, kad iš visų baigusių 11 klasių 214

Interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine Z. B., 2018 02 05.

89

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

Kauno jaunųjų technikų stotyje moksleivių sukurtas radijo bangomis valdomas„vaikščiojantis" kranas. Fot. Kęstutis Jūrelė (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

90

P R O F E S I N I O OR I E N T A V I MO KOL I Z I J A

kaime liko gal tik vienas215. Nors toks prisiminimas nebūtinai faktiškai tei­ singas, tačiau tai iš esmės atliepia bendrąsias emigracijos iš kaimų j miestus tendencijas. Pramonės plėtra, didėjanti urbanizacija miestuose jaunimą paskatindavo ieškoti lengvesnio, geriau apmokamo ir socialinį saugumą ga­ rantuojančio darbo miesto aplinkoje216. Anksčiau aptartos ir „prestižinėmis“ laikomos profesijos, ypač kaimo vietovėse, buvo aiškiai siejamos su socia­ linio mobilumo galimybe. Kolūkiečių šeimoje gimę vaikai galėjo ištrūkti iš kolūkio ir savo ateitį sieti su miestietišku gyvenimo būdu. Antrasis lūkestis buvo susijęs su pareiga prisidėti prie visuomeninės gerovės (idealistinis faktorius) ir pareiga padėti šeimai. Vaikus paveikdavo pažadai apie geras darbo sąlygas, garantuotas darbo vietas. Kaimo tipo gyvenvietėse buvo išplitusi praktika „verbuoti“ sau specialistus - tokia prak­ tika pasitaikydavo ir gamyklose, fabrikuose. Viena pateikėja prisiminė, kad iš Miroslave esančio kolūkio jie mokykloje nuolat sulaukdavo partinių organizacijų sekretorių, kurie „reklamuodavo“ naujus modernius kolūkių kompleksus ir kviesdavo dirbti. Taip pat kolūkio pirmininkas siūlydavo sti­ pendijas, kad moksleiviai stotų į žemės ūkio specialybes ir jas baigę atvyktų dirbti į kolūkį217. Kaimo gyvenvietėse tokia praktika, kai bandyta prisivilioti kvalifikuotos darbo jėgos, buvo išties dažna218. Kartu atsakomybė šeimai nulemdavo tai, kad kaime augę jaunuoliai dažnai pasirinkdavo mokymo institucijas (technikumus) artimiausiame mieste, kad prireikus galėtų bent savaitgaliais padėti dirbti ūkio darbus namuose219. Taigi galime matyti, kad kaime gyvenusių vaikų profesinius pasirin­ kimus itin stipriai lėmė jų šeimas supusi kolūkinė struktūra, kuri vaikui renkantis profesiją atliko tiek „pritraukimo“, tiek „nustūmimo“ vaidmenį. Profesinis orientavimas, ypač kaimo vietovėse, vis dar buvo labiau parem­ tas praktika per darbą arba dažnu atveju „papirkinėjimu“ siūlant geresnes 215 216

217 218

219

Ten pat. 1970 m. miestuose gyveno jau pusė Lietuvos gyventojų. Žr. Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija, sud. A. Anusauskas, Vilnius, 2007, p. 512. Alytus, kaip pramoninis miestas, augo itin sparčiai, todėl pateikėjai dažnai pažymi, kad gyventojai iš aplinkinių kolūkinių gyvenviečių kūrėsi būtent Alytuje. Interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine Z. B., 2018 02 05. A. Poviliūnas, Žemės ūkis - Lietuvos kaimo gyvybingumo veiksnys, Žemės ūkio mokslai, 2012,1 .19, nr. 3, p. ix. Interviu su Miroslavo vidurinės mokyklos mokine D. K., 2018 02 05.

91

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

materialines sąlygas nei pedagoginėse teorijose nurodytais metodais. Aukš­ tasis mokslas, pavyzdžiui, inžinerinės specialybės, nors ir nebuvo itin dažnas pasirinkimas, bet kaip ir kitos aukštojo mokslo specialybės kaimo vaikui galėjo tapti „langu j pasaulį“ ir galimybe ištrūkti iš rutininio fizinio darbo. Vis dėlto kaime augę vaikai buvo jautresni ekonominiams pokyčiams ir savo gyvenviečių modernizacijai, todėl neretai būdavo integruojami į permai­ nų vykdymą ir „užverbuojami“ likti gimtosiose vietose, gavus specialisto pozicijas.

92

I N D U S T R I A L I Z A C I J O S , V A L D Ž I O S S P R E N D I MŲ IR Į MONI Ų P O V E I K I S I NŽ I N I ER I Ų S L U O K S N I O RAI DAI

Sovietinė Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo respublikos bei Moldavija, buvo okupuota ir inkorporuota į Sovietų Sąjungą tik 5-o dešimtmečio pradžioje. Todėl SSRS rengiant inžinierius, nustatant jų poreikį galėjo ištikti vadi­ namoji „dviejų greičių“ problema. Kitų „broliškų“ respublikų sovietinė sisteminė pažanga buvo žymi, todėl buvo būtinas sovietizacijos procesas naujos tvarkos diegimas naujose respublikose paspartintu būdu. Žinoma, patirtis ir egzistavusios šio proceso praktikos buvo gerai žinomos sovietinei vadovybei, todėl, atrodytų, be problemų turėjo būti perkeliamos į ką tik inkorporuotas respublikas. Tačiau čia būtent ir kyla klausimas, kaip tokia universali ir centralizuota sovietinė politinė mašina gebėjo išskirti šiuos naujus pakraščius, taikyti jiems išskirtines sąlygas, kai didžioji SSRS dalis privalėjo laikytis bendrų visiems nuostatų. Taigi, šis klausimas yra apie So­ vietų Sąjungos kaip politinės erdvės, imperijos lankstumą. Pradedant nuo 1928 m. pirmojo penkmečio, senosios SSRS respubli­ kos išgyveno gana intensyvią industrializaciją, jai būtinų inžinerijos kadrų rengimą. Čia pagreitintais sovietiniais tempais, išnaudojant politiškai nepa­ tikimų žmonių vergišką darbą, eksproprijuojant valstiečių nuosavybę buvo kuriami pramoniniai centrai ir gigantai. Pasinaudota ir Vakarų vadybininkų patirtimi, nes iš ten pakviesti patyrę inžinieriai ir verslo žmonės padėjo J. Stalinui įgyvendinti industrinius ir visuomenės pertvarkos sumanymus. Sparčios pramonės plėtros tempus pasiekusioje šalyje inžinierių poreikis ir jų rengimas taip pat jau buvo reikiamo lygio, todėl sąjunginiai nutarimai, paliečiantys visą Sovietų Sąjungos erdvę, galėjo būti ne skatinantys, o jau slo­ pinantys naujų techninių aukštųjų mokyklų steigimą ir jaunuolių priėmimo į inžinerijos studijas mastus. Taigi, svarbu nustatyti, kokiame SSRS raidos etape šiuo atžvilgiu buvo sovietinė sistema. 93

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS SOČI A L I Z A C I J A

Kaip matyti iš Maskvos dokumentų, inžinierių rengimo skaičiaus di­ dinimo aktualumas dar nebuvo išblėsęs, tačiau šis procesas jau buvo įgavęs rutininį pobūdį. J. Stalino valdymo laikotarpiu valdžios institucijose buvo reiškiamas nepasitenkinimas, kad SSRS aukštosiose mokyklose parengiama daug bendrų, universitetinių specialybių darbuotojų, o išsilavinusių inžinie­ rių, gamybininkų trūksta. Antai 1951 m. SSRS aukštojo ir specialiojo vidu­ rinio mokslo (toliau - AM) ministras S. Kaftanovas VKP (b) CK sekretoriui Michailui Suslovui rašė apie universitetus baigusiųjų įsidarbinimo proble­ mas. Laiške jis teigė, kad 1951 m. SSRS veikiančiuose 32 universitetuose studijuoja 89 600 studentų, kas sudaro 11 proc. visų aukštųjų mokyklų stu­ dentų skaičiaus. Ministras atkreipė dėmesį, kad universitetuose baigusiems istorijos ir kitas specialybes nėra lengva surasti darbą, nes SSRS švietimo ministerija mokytojais įdarbina jai pavaldžių pedagoginių institutų absol­ ventus. Ministras taip pat pasisakė už tai, kad universitetuose liktų ir būtų toliau plečiamos ir techninės studijos, kurių esą reikia respublikų valdžios institucijoms220. Platų teorinį techninį išsilavinimą turėjo užtikrinti ne tiek universitetai, kiek politechnikos institutai. Tiesa, riba tarp politechninio ir šakinio insti­ tuto buvo nežymi, dėl to net aukščiausiems SSRS mokslo administratoriams buvo nelengva paaiškinti, kuo jie skiriasi. Antai 1951 m. SSRS AM ministras V. Stoletovas rašė VKP (b) CK apie politechninio ugdymo problemas. Jis tei­ gė: „Politechnikos institutai niekuo nesiskiria, tik formaliai [skiriasi] nuo specializuotų institutų. Esminio skirtumo rengiant inžinierius nėra. Darbo pasiskirstymo tarp politechninio instituto ir specializuoto instituto nėra. Bet toks dalijimas būtinas siekiant bendrų inžinerijos teorinių disciplinų ren­ gimo, nuo kurio priklauso specializuoto inžinerinio išsilavinimo sėkmė.“221 Matyt, svarbiu aspektu šioje skirtyje buvo ne tiek politechnikos ir šakinių institutų studijų programų skirtumai, kiek žinybinis pavaldumas. Politech­ nikos institutai galėjo priklausyti tik SSRS AM ministerijos sistemai, o kai kurie šakiniai techniniai institutai buvo ir sąjunginių ministerijų žinioje. 220

221

94

SSRS AM ministro S. Kaftanovo 1951 m. raštas M. Suslovui, RGASPt, f. 17, ap. 133, b. 189, 1.34,35,40,41. Ministro V. Stoletovo 1951 03 30 raštas VKP CK sekretoriui G. Malenkovui, RGASPI, f. 17, ap. 133, b. 189,1.113.

I NDUS T R I A L I Z A C I J OS , VA L ŪŽ I OS S PRE NDI MŲ IR Į MONI Ų POVE I KI S I NŽI NI ERI Ų S L UO K S NI O RAI DAI

Nors priimamų studijuoti ir studijas baigiančių jaunų specialistų skai­ čius augo, tačiau karštligiškas specialistų rengimo etapas visoje SSRS buvo jau pasibaigęs. Todėl naujų aukštųjų mokyklų, rengsiančių inžinierius, stei­ gimo procesas buvo apsunkintas: tiek respublikų vadovams, tiek ir akade­ miniam personalui buvo nelengva įrodyti ir pagrįsti naujos mokyklos ar specialybės poreikį. Kaip tik tuo metu, 5-o dešimtmečio pabaigoje - 6-ojo pradžioje, daugiau dėmesio pradėta kreipti į gamybinio personalo rengimo ekonomiškumą. Pavyzdžiui, buvo nurodoma, kad, užuot rengus inžinierius, efektyviau yra parengti daugiau technikų, nes darbui vidurinėje gamybos grandyje esą inžinieriaus ir nereikia. Antai 1954 m. rugpjūčio 30 d. SSKP CK ir SSRS MT priėmė nutarimą, kuriame akcentavo nepakankamą inžinierių rengimą. Nutarime sakoma, kad nors aukštąjį mokslą baigusių specialistų skaičius 1953 m., palyginti su 1940 m., išaugo daugiau nei 2 kartus (2,2), inžinierių skaičius padidėjo santykinai nedaug - per minėtą 13 metų laiko­ tarpį tik 80 proc.222. Tačiau pagrindinis dėmesys nutarime atkreipiamas ne tiek į inžinierių, kiek į technikų poreikį. Jame įvesta norma, kad pramonėje, statyboje, transporto, žemės ūkio ir ryšių sektoriuose, priklausomai nuo aplinkybių, vienam specialistui su aukštuoju išsilavinimu tektų ne mažiau kaip 2-4 specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys darbuotojai223. Šiame nu­ tarime akivaizdžiai matomas švietimo politikos pokytis - noras jau ne di­ dinti, o mažinti inžinierių skaičių. Netrukus, 1956 m. sąjunginė vyriausybė sulaukė jau konkrečių pasiūlymų riboti specialistų su aukštuoju išsilavinimu poreikį. Jų esmė tokia: nėra tikslinga didinti specialistų su aukštuoju išsila­ vinimu rengimo skaičių. Vadinamieji praktikai, kurie neturi tam tikroms pareigoms užimti būtino išsilavinimo ir teorinio pasirengimo, gali vadovauti žemesnėms grandims, nebūtina ten siųsti specialistus224. Pastangos akcentuoti technikų svarbą tęsėsi iš esmės visą sovietinį lai­ kotarpį. Apie tai buvo kalbama nuolat, tačiau realiai situacija mažai keitėsi inžinierių ir toliau buvo rengiama daugiau, nei valdžia pageidavo. Akivaizdu,

222

223 224

Директивы КПСС и Советского Правительства по хозяйственным вопросам 19171957 годы, том 4, Москва, 1958, с. 295. Ten pat, р. 295. SSRS plano komiteto pažyma apie priėmimo į aukštąsias mokyklas planą 1956 m., RGAE, f. 355, ap. 1,b. 105,1.30.

95

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

VISI naujame 600 vietų laboratoriniame korpuse įsikūrusio mokomojo elektroninio skaičiavimo centro perforacinis kabinetas. Fot. Vladimiras Gulevičius [Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

kad čia pasireiškė techninių institutų sugebėjimas apeiti valdžios politinę liniją. Pašalinus iš posto N. Chruščiovą 1964 m. pabaigoje, jau po metų buvo pradėta nauja pramonės valdymo reforma, neoficialiai gavusi jos iniciato­ riaus, SSRS MT pirmininko Kosygino vardą. Su ja kartu pradėta praktikų išstūmimo, jų pakeitimo aukštąjį mokslą įgijusiais specialistais kampanija. Tai lyg iš naujo kūrė inžinierių poreikį. Kita vertus, inžinierių rengimas pajuto savotišką konkurenciją iš naujo valdžios siekio kuo labiau akcentuoti ekonominį mokymą, jo svarbą, didinti aukštąjį ekonominį išsilavinimą tu­ rinčių žmonių skaičių, numatyti jų įtraukimą į įmonių aukščiausių vadovų ratą. Kadangi planiniame ūkyje įmonės finansų politika ir strategija buvo labai ribota, populiarumą įgavo mišri inžinieriaus-ekonomisto profesija225. Technologiniai pokyčiai ir pramonės raida turėjo esminį poveikį in­ žinierių rengimui, jų skaičiaus augimui. Sovietinė politinė ir ūkinė sistema 225

96

S. Grybkauskas, Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 m., Vilnius: Lll lei­ dykla, 2011.

I NDUS T R I A L I Z A C I J OS , V A L DŽ I OS SPRE NDI MŲ IR Į MONI Ų POVE I KI S I NŽI NI ERI Ų S L UO K S NI O RAI DAI

turėjo reaguoti į modernizacijos iššūkius, ir inžinieriaus rengimas, jo m o­ kymo turinys ir paskyrimas dirbti buvo atsako į šiuos iššūkius rezultatas. Sovietmečiu, kaip ir šiandieną esant jau kitai socialinei ūkinei sistemai, daug kalbėta apie būtinybę kuo sparčiau diegti mokslo ir technikos naujoves į ga­ mybą. Atsilikimas nuo Vakarų šioje sovietinės planinės sistemos srityje buvo akivaizdus. Mums gi rūpi ne tiek produkto ir išradimo santykis, kiek jo žmo­ giškasis faktorius, o tiksliau - kaip tuo metu buvo suprantamas ir suvokia­ mas naujų specialistų poreikis gamyboje, kokie ūkiniai ir socialiniai agentai čia veikė „užsakydami“ vieną ar kitą inžinierių skaičių. Kalbant konkrečiai, galima būtų klausti, ar tas inžinierių kontingentas buvo planuojamas „iš viršaus“ ar, atvirkščiai, „iš apačios“, pačioms įmonėms „remiant“ valdžią ir reikalaujant į darbą jose nusiųsti tam tikrą skaičių inžinierių. Natūralu, kad ir pačios aukštosios mokyklos taip pat vaidino čia nemažą vaidmenį, ir ne vien „objektyviai“ matydamos specialistų poreikį, bet ir turėdamos savų interesų bei išskaičiavimų. Valdžia ir planuotojai taip pat neturėtų būti vertinami vien kaip valstybinių interesų reiškėjai. Sovietinėje etnofederacijoje vyko tam tikri „jėgos bandymai“, kur tautinės politikos teoretizavimai turėjo konkrečiai būti realizuoti praktikoje. Kadrų rengimo efektyvumas čia buvo matuojamas ne vien „dalykinėmis“ ar net „politinėmis“, kaip tuo metu buvo teigiama, savybėmis. Specialistų tautybė taip pat buvo svarbi ir jų skaičiavimas galėjo keisti kadrų rengimo efektyvumo skaičiavimus. Taigi, mes čia matome visą plačią modernybės iššūkių ir sovietinės sistemos atsako į ją agentų veikimo paletę, tiesiogiai veikusią tiek inžinierių sluoksnio sudėtį apskritai, tiek ir asmens apsisprendimą rinktis inžinieriaus kelią. Technologijos raida formavo vis naujų specialistų poreikį. Galima įžvelgti tam tikras struktūrines permainas, kai laikui bėgant vienas p a­ klausias inžinerines profesijas keitė kitos. SSRS aukštojo mokslo vadovai neišvengiamai privalėjo reaguoti į technologinės raidos diktuojamas sąlygas inžinierių kontingento rengimui. Antai 6-o dešimtmečio pabaigoje - 7-ojo pradžioje ypatinga reikšmė teikta chemijos pramonei. Jos plėtra tapo tuo­ metinio SSRS vadovo N. Chruščiovo ūkine kampanija, buvo suorganizuotas net specialus SSKP CK plenumas šiuo klausimu. Šios politikos pasekmė buvo ir pastatytos stambios trąšų gamyklos Kėdainiuose ir Jonavoje, dirb­ tinio pluošto gamykla Kaune. Antai, peržvelgę 1973 m. rudenį pateiktą 97

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S OC I A LI Z ACI J A

Grupė KPI Cheminės technologijos fakulteto diplomantų dalijasi įspūdžiais. Fot. Michailas Ogajus (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Lietuvos chemijos pramonės įmonių statistiką apie aukštąjį išsilavinimą turinčius specialistus, matome, kad didžiausia inžinierių dalis tenka 30-34 metų amžiaus grupei. Šie žmonės buvo gimę 1939-1943 m., o studijavo 1958-1963 m., taigi kaip tik tuo metu, kai buvo prasidėjęs chemizacijos ir chemijos pramonės plėtros vajus. Štai Kėdainių chemijos gamykloje šiai amžiaus grupei priklausė 32 specialistai, turintys aukštąjį išsilavinimą, iš jų 27 - inžinieriai. Vyresnio amžiaus specialistų buvo jau mažiau - tarp 35-39 metų amžiaus dirbo tik 11 žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, iš kurių 6 inžinieriai. Jaunesnei, 25-29 metų amžiaus grupei taip pat priklausė ne­ mažai specialistų, bet jų buvo mažiau nei minėtoje 30-34 metų grupėje, 98

I NDUS T R I A L I Z A C I J OS , VA L DŽ I OS SPRE NDI MŲ IR Į MONI Ų POVE I KI S I NŽI NI ERI Ų S L U O K S N I O RAI DAI

atitinkamai 25 specialistai ir 23 inžinieriai226. Panaši situacija buvo ir kitose chemijos pramonės įmonėse. Tiesa, Jonavos chemijos kombinate 1973 m. jaunesnės, 25-29 metų grupės atstovų buvo net daugiau. Čia dirbo 97 šio amžiaus inžinieriai, o 1930-1934 m. gimusių būta 85 inžinierių. Vis dėlto šis skirtumas nebuvo toks didelis, kaip tarp 30-34 metų ir 35-39 metų amžiaus grupių. Iš pastarosios atstovų dirbo tik 35 inžinieriai227. Neabejotina, kad įtakos Kėdainių ir Jonavos chemijos kombinatų inžinierių amžiaus struk­ tūrai turėjo ir tai, kad Kėdainių kombinatas pradėjo gamybą dvejais metais anksčiau (1963 m.) nei Jonavos (1965 m.). Reikia pripažinti, kad planinė sistema veikė itin efektyviai, kai reikėjo greitais tempais mobilizuoti gamybą ir parengti jai reikiamus kadrus. „Iš vir­ šaus“ einantys nurodymai vertė aukštąsias mokyklas vykdyti pavedimus, o studijų kontingentui suformuoti naudotos privilegijos motyvuoti rinktis valdžios proteguojamas studijas, o jei reikia - net ir jau kitas specialybes studijuojančių grupių „permetimai“ į reikiamas specialybes. Antai 1951 m. spalį SSRS AM ministerijos Politechnikos institutų valdybos nurodymu 20 IV kurso KPI studentų perkelti iš civilinės ir pramoninės statybos į hidro­ technikos statybos inžinierių grupę. Kaip savo rašte teigė KPI direktorius K. Baršauskas, „parėdymas, atsižvelgiant į jo svarbą mūsų liaudies ūkiui, buvo įvykdytas nežiūrint į visai suprantamą nurodytos grupės studentų nepasitenkinimą. Instituto partinė ir visuomeninės organizacijos turėjo atlikti didelį aiškinamąjį darbą šiam nepasitenkinimui išsklaidyti studentų tarpe“228. Žinoma, Vakarų demokratiškoje sistemoje toks mobilizacinis vei­ kimas, net neatsižvelgiant į pačių studentų pageidavimus, būtų sunkiai įma­ nomas. Tačiau planinė organizacija leido greitai pasiekti reikiamų tikslų. 6-o dešimtmečio pabaigoje sovietinės valdžios nutarimuose įsigali sąvoka „naujoji technika“. Ja buvo apibūdinama ne naujai pagaminti pro­ duktai, o technologiškai pažangios pramonės šakos ir inžinierių jom s tenkinti rengimas. Štai 1960 m. vasarą SSRS AM ministro pavaduotojas 226

227

228

Kėdainių chemijos kombinato ataskaita apie esamus specialistus, turinčius aukštąjį išsila­ vinimą, 1973 11 15, LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 14643,1.12. Jonavos chemijos kombinato ataskaita apie esamus specialistus, turinčius aukštąjį išsila­ vinimą, 1973 11 15, LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 14643,1.65. K. Baršausko 1952 m. rugsėjo 20 d. raštas LTSR MT pirmininkui, LCVA, f. R-754, ap.4, b. 2866, I. 192.

99

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

KPI Elektrotechnikos fakulteto studentai aukštos įtampos laboratorijoje užsiėmimų metu. Fot. Algirdas Karosas (,Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

M. Prokofjevas pateikė ataskaitą SSKP CK, kurioje išdėstė priemones, kurių ėmėsi ministerija, vykdydama aukščiausios valdžios nutarimus dėl naujos technikos ir techninio progreso plėtros. Kaip matyti iš šio rašto, naujomis, progresyviomis pramonės šakomis laikytos atominė energetika, elektroni­ kos, automatikos, kompleksinės mechanizacijos diegimas, puslaidininkių ir dirbtinio pluošto gamyba bei kitos mokslo diegimo į gamybą priemonės. 100

I NDUS T R I A L I Z A C I J OS , V A L DŽ I OS SPRE NDI MŲ IR Į MONI Ų POVE I KI S I NŽI NI ERI Ų S L U O K S N I O RAI DAI

Ministerija privalėjo rengti specialistus, gebančius dirbti šiose srityse. Pasak M. Prokoijevo, per trejus metus nuo 1956 m. gruodžio 1 d. iki 1959 m. gruodžio 1 d. bendras specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičius išaugo 22,9 proc., o inžinierių skaičiaus didėjimas per šį laikotarpį siekė 36,9 proc. Itin daug dėmesio buvo skiriama būtent vadinamosios naujosios technikos specialybėms. Anot M. Prokoijevo, per 1959-1965 m. septynmetį turėtų būti parengta beveik dvigubai (1,9 karto) daugiau pramonės, staty­ bos, transporto ir ryšių inžinierių nei per ankstesnius 7 metus. Naujosios technikos specialistų rengimas planuotas dar įspūdingesnis: elektros mašinų ir prietaisų gamybos specialistų numatyta parengti 58,8 tūkstančio, arba 2,6 karto daugiau nei per praėjusius 7 metus, mašinų ir prietaisų gamybos spe­ cialistų - 251,8 tūkstančio (atitinkamai 2,3 karto daugiau), radiotechnikos ir ryšių - 53,5 tūkstančio (taip pat 2,3 karto daugiau). Vis dėlto SSRS AM ministerija buvo priversta pripažinti, kad gamybininkų teikiamos paraiškos sulaukti specialistų iš aukštųjų mokyklų ne tik kad nėra patenkintos, bet ir auga atotrūkis tarp poreikio ir inžinierių laidų. Antai 1956 m. sovietinių respublikų paraiškos elektros mašinų ir elektros prietaisų gamybos specia­ listams gauti buvo patenkintos 75,7 proc., o 1960 m. - tik 32,5 proc., mašinų ir prietaisų gamybos specialistams - atitinkamai 57 proc. ir 37 proc., radio­ technikos ir ryšių - 60,5 proc. ir 42 proc., chemijos technologijos - 120 proc. ir 51,6 proc. Specialistų, baigusių tiksliosios mechanikos, suvirinimo tech­ nologijos ir įrangos, radiotechnikos, matematinės ir skaičiavimo įrangos, automatikos ir telemechanikos, optinių prietaisų specialybes, poreikis buvo patenkinamas dar blogiau229. Pripažindama, kad naujosios technikos ir inžinerijos specialistų rengimas netenkina augančių pramonės poreikių, 1960 m. pabaigoje SSRS AM ministerija teisinosi prieš Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoją A. Kosyginą, kad SSRS liaudies ūkio kontroliniuo­ se skaičiuose iš esmės neįmanoma padidinti šių specialistų laidos skaičių. Anot ministro V. Jeliutino, nors įmonių paraiškos pramonės inžinieriams tenkinamos tik 50 proc., inžinierių laidų augimo galimybes riboja jau pri­ imtųjų į studijas skaičius. Tačiau žvelgdamas į ateitį ministras siūlė stipriai

229

SSRS AM ministro pavaduotojo M. Prokofjevo 1960 m. birželio 9 d. raštas SSKP CK Mokslo, aukštųjų mokyklų ir mokyklų skyriaus vedėjui V. Kirilkinui, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 248,1.31.

101

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

padidinti priėmimą į inžinerijos studijas tam, kad jau kitame laikotarpyje, prasidėsiančiame po 1965 m., būtų parengta daugiau inžinierių: „Ministe­ rija mano, kad būtina 1959-1965 m. numatyti priėmimą studijuoti ne ma­ žiau kaip 4,9 milijono žmonių, iš jų į dienines studijas 2,1 mln. Tokiu būdu studentų kontingentas bus padidintas nuo 2267 tūkstančių 1959 m. iki 3673 tūkstančių 1965 m., iš kurių dieninėse studijose augs nuo 1146 tūkstančių iki 1662 tūkstančių.“230Anot V. Jeliutino, studijų kontingento padidinimas būtų prioritetiškai vykdomas inžinerinėse, ypač gynybos ir naujosios technikos, kaimo mechanizacijos ir elektrofikacijos, specialybėse, į kurias priėmimo 1965 m. augimas, palyginti su 1958 m., planuojamas net 2,4 karto didesnis, o bendras priėmimo augimas numatytas 1,9 karto231. Vienos ar kitos specialybės kontingentui suformuoti svarbiausi buvo valdžios sprendimai. Galima būtų žymėti tokią specialistų poreikio grandi­ nę: technologinė kaita ir iššūkiai - naujos gamybos poreikis - gamyklos ir jų „užsakymas“ aukštosioms mokykloms dėl specialistų - inžinierių rengimas aukštosiose mokyklose. Tačiau sovietinė sistema iš esmės skyrėsi nuo rinkos ekonomikos, nes čia į technologinius iššūkius buvo reaguojama ir jie buvo nusakomi jau valdžios ir planavimo lygmeniu, o pačioms įmonėms palikta palyginti nedaug iniciatyvos ir veikimo galimybių. Todėl paminėtoje gran­ dinėje trūksta būtent valdžios ir planavimo institucijų. Jos neįrašytos kaip tik dėl vietos šioje grandinėje. Rinkos ekonomikoje valdžios institucijos eitų po gamyklų ir jų „užsakymo“, o planinės ekonomikos sistemoje dažnai buvo atvirkščiai - tai valdžia ir Plano komitetas nuspręsdavo, kad reikia diegti vieną ar kitą gamybą, ir jau iš čia eidavo gamybos organizavimas ir specialistų poreikio numatymas. Šis kelias iš esmės skyrėsi nuo kapitalistinės ekonomikos pobūdžio, kur naujos gamybos ir specialistų jam poreikis buvo formuojamas „iš apačios“. Planinėje sistemoje būtent valdžia turėjo įžvelgti ir numatyti, kiek vie­ nos ar kitos specialybės inžinierių reikės ūkiui. Ji turėjo reaguoti ne tik į technologinės raidos, mokslo ir technikos revoliucijos iššūkius, bet ir į geopolitinę situaciją, kurios reikšmingiausiu faktoriumi buvo Šaltasis karas. 230

231

102

SSRS AM ministro V. Jeliutino 1960 m. gruodžio 21 d. raštas SSRS MT pirmininko pavaduo­ tojui A. Kosyginui, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 249,1.175. Ten pat, p. 176.

I NDUS T R I A L I Z A C I J OS , V A L DŽ I OS S PRE NDI MŲ IR Į MONI Ų POVE I KI S I NŽI NI ERI Ų S L U O K S N I O RAI DAI

Neabejotina, kad net ir techninė pažanga buvo pajungta būtent technologi­ nei konkurencijai su Vakarais, nes atsilikimas šioje srityje grėsė karinio pa­ riteto praradimu ir žala sovietiniam politiniam ir kariniam prestižui. Todėl vadinamasis karinis pramoninis kompleksas vaidino reikšmingą vaidmenį. Už atominį ginklą atsakinga Vidutinių mašinų gamybos ministerija (Sredmaš), Elektronikos, Elektrotechnikos, Ryšių pramonės ir kitos ministerijos buvo lyg uždaros ekonominės gamybinės sistemos, kartu sudariusios kari­ nio pramoninio komplekso „devintuką“. Ne tik specialių produktų, detalių ir komponentų konstravimas ir gamyba, bet ir specialistų šioms pramonės šakoms rengimas tapo prioritetinis visoje inžinierių ugdymo sistemoje. Antai 1959 ir 1960 metais SSRS MT priėmė nutarimus, numatančius, kad studijuojantieji 67 specialybes, susijusias su nauja technika, turi būti pa­ skirstyti likus dar metams iki studijų baigimo. Iš jų net 55 specialybių bū­ simų absolventų paskirstymo planai buvo tvirtinami SSRS plano komiteto, o kitų 12-os - respublikų ministrų tarybų suderinus su sąjunginiu Gosplanu. 1962 m. buvo priimtas bendras SSKP CK ir SSRS MT nutarimas, numatantis 66 specialybių absolventų paskirstymo planus, tvirtinamas SSRS plano ko­ miteto, kuris prieš tai turėjo šiuos planus apsvarstyti su sąjunginiais karinės technikos šakų komitetais232. Šių specialybių sąraše buvo tokios specialybės, kaip šiluminė fizika, atominių energetinių prietaisų projektavimas ir eksp­ loatacija, laivų statyba ir remontas, tokios populiarios specialybės kaip ra­ diotechnika, chemija, automatika ir telemechanika, elektronikos prietaisai, radiofizika ir elektronika bei kitos233. Taigi, prieš sudarant planus juos sąjun­ giniams planuotojams buvo būtina suderinti su karinės pramonės atstovais. Slapta gamyba kariniams ir KGB poreikiams siaurino inžinierių tech­ ninės kūrybos laisvę. Viena, buvo apribotas skaičius žmonių, kurie dirbo prie slapto projekto. Antra, tuometinis sovietinio saugumo vykdytas sekimo, slaptumo kontrolės pobūdis vertė KGB atkreipti dėmesį į asmenis, kurie „pernelyg domisi“ slapto gaminio projektavimu ar gamyba. Nereikėtų pa­ miršti, kad pažangi technologija buvo sukoncentruota būtent vadinamosiose 232

233

SSRS plano komiteto Kultūros skyriaus viršininko A. Kalyškino 1962 m. rugsėjo (diena ne­ nurodyta) raštas SSRS plano komiteto pirmininko pavaduotojui L. Dymšicui, RGAE, f. 4372, ap. 64, b. 879,1. 39. Žr. minėto rašto priedą, ten pat, 1.41 —43.

103

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

pašto dėžutėse - slaptose įmonėse, todėl inžinerinis smalsumas, noras suži­ noti naujausius techninius sprendimus buvo apribotas nedidelėse, su gami­ niu konkrečiai dirbusių konstruktorių ir inžinierių, kurie negalėjo dalytis žiniomis ir patirtimi, grupėse. Be šio technologinio aspekto, slapta gamyba turėjo ir inžinierių ideologinės kontrolės funkciją. Tik politiškai patikimi konstruktoriai ir inžinieriai galėjo gauti reikiamą KGB leidimą dirbti su slaptais dokumentais. Ši vadinamųjų „dopuskų“ sistema įgalino sovietinį saugumą verbuoti agentus iš inžinierių tarpo, kurių informacija turėjo pa­ dėti užtikrinti valstybės paslapčių saugumą. Sąjunginės valdžios ir aukštojo mokslo funkcionierių politinė kryptis į naujosios technikos specialybes ir karinę gamybą neišvengiamai atsiliepė si­ tuacijai respublikose. Kaip matyti iš Rygos politechnikos instituto dokumen­ tų, 7-ame ir 8-ame dešimtmetyje čia labiausiai augo elektroninės technikos specialistų rengimas: 1960 m. ją studijuoti buvo priimta tik 85 pirmakursiai, o 1970 m. - jau 639. Proporcingas šiam skaičiui buvo ir baigusiųjų šią specia­ lybę: 1960 m. dienines studijas baigė tik 24, o 1970 m. - jau 202 žmonės234. Stambiosios elektronikos pramonės gamyklos tapo didžiausiomis technikos specialistų susibūrimo vietomis. Antai pašto dėžutė P-6432 išsiskyrė iš kitų tuo, kad joje buvo ne tik didelė specialistų, turinčių aukštąjį ir spec. vidurinį išsilavinimą, koncentracija (tūkstančiui darbuotojų teko 141 specialistas), bet ir aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų dalis lenkė specialistų su spec. vidu­ riniu išsilavinimu skaičių (su aukštuoju - 501, su spec. viduriniu - 350)235. Ne tik valdžios, bet ir pramonės, statybos bei transporto organizacijos, jų interesai veikė inžinierių rengimo apimtis. Sovietinėje sistemoje, kaip ir Vakaruose, buvo galvojama, kaip priartinti gamybą ir inžinierių jai rengimą. Kaip vienas iš tokio suartinimo būdų matytos įmonių stipendijos ar net tam tikroje gamykloje dirbusių ir praktinių įgūdžių įgijusių darbuotojų siunti­ mas studijuoti. 1959 m. vasarą SSKP CK svarstytas klausimas dėl pramonės įmonių, tarybinių ūkių ir kolūkių dalyvavimo komplektuojant aukštųjų ir specialiųjų vidurinių mokyklų kontingentus taip rengiant specialistus savo 234 235

104

Latvijos SSR aukštojo mokslo ministerijos 1973 m. sausio 12 d. raštas Latvijos SSR Ministrų Tarybai, LVA, f. 270, ap. 3, b. 22,24. Численность специалистов c высшим и средним специальным образованием, заня­ тых в народном хозяйстве Латвийской ССР, Рига, 1967, с. 61.

I NDUS T R I A L I Z A C I J OS , V A L DŽ I OS S PRE NDI MŲ I RJ MONI Ų POVE I KI S I NŽI NI ERI Ų S L UO K S NI O RAI DAI

įmonėms. 1959 m. rugsėjį buvo priimtas SSRS MT nutarimas, o SSRS AM ministerija parengė ir išsiuntė aukštosioms mokykloms laiškus su rekomen­ dacijomis, kaip šis įmonių atstovų priėmimas į aukštąsias mokyklas turėtų būti organizuojamas236. Įdomu, kad, pagal tuometinį valdžios matymą, toks įmonės specialistų komandiravimas turėjo tapti ne tik reikiamų kadrų savo reikmėms rengimu, bet ir tam tikra darbuotojų motyvavimo sistema. Anot šios švietimo politikos sumanytojų, mokymuisi turėjo būti siunčiami gamy­ bos pirmūnai, turintys ne mažiau kaip dvejų metų darbo stažą, „labiausiai pasirengę mokymuisi“. Darbininkų ir kolūkiečių komandiravimas turėjo tapti skatinimo priemone už gerus darbo rezultatus237. Tokių studijų patrau­ klumą turėjo didinti ir tai, kad įmonių deleguotiems studentams juos siuntusieji turėjo patys mokėti stipendijas, 15 proc. didesnes už įprastai aukštųjų mokyklų mokamas. Atrodė, kad toks sumanymas iš tiesų patiko stojantie­ siems iš gamyklų ir fabrikų, mažiau - pačioms įmonėms. Antai SSRS AM ministerija su pasitenkinimu galėjo konstatuoti, kad apie pusę įstojusiųjų sudarė būtent jau turintieji praktinio darbo patirtį. 1960 m. pabaigoje ši mi­ nisterija rašė sąjunginei vyriausybei apie šios politikos teigiamus rezultatus. Aukštojo mokslo administratorių teigimu, „išankstiniai duomenys rodo, kad minėtas nutarimas jaunimo, visuomenės, įmonių ir organizacijų sutik­ tas entuziastingai, kas sąlygojo geriausių, labiausiai pasiruošusių ir gabių darbininkų, kolūkiečių ir tarnautojų, turinčių darbo patirties, plūstelėjimą į aukštąsias mokyklas“238. Ministerija raportavo, kad pagal įmonių siuntimus priimta studijuoti 22,3 tūkstančio pirmakursių (8,6 proc. dieninių studijų pirmo kurso studentų)239. Sąjunginės ministerijos pagyrų sulaukė Ukraina, kurioje 1960 m. su įmonių bei organizacijų siuntimais atvyko studijuoti 8,2 tūkstančio, arba beveik penktadalis visų dieninių studijų pirmakursių. Atvirkščiai, buvo kritikuojama Latvijos, Armėnijos ir Azerbaidžano valdžia dėl silpno organizacinio darbo šioje srityje. Azerbaidžane su įmonių sti­ pendijomis įstojo tik 51 pirmakursis (1,5 proc.), Armėnijoje - 37 žmonės 236 237

238 239

SSRS AM ministro V. Jeliutino 1960 m. sausio 15 d. raštas SSKP CK, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 248,1. 6. Ten pat. SSRS AM ministro V. Jeliutino 1960 m. gruodžio 22 d. raštas SSRS Ministrų Tarybai, GARF, f. P-9606, a p. 1, b. 249,1.181. Ten pat, 1.182.

105

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

(1,4 proc.), o mažiausias jų skaičius buvo Latvijoje - tik 35 gamybininkai (1,2 proc.)240. Sovietinėje Lietuvoje įmonių ir organizacijų stipendijos taip pat netapo itin įprastu būdu vykti studijuoti. Antai 1961 m. reaguodamas į ministerijų ir įmonių skundus, kad trūksta specialistų, Liaudies ūkio ta­ rybos pirmininkas Ksaveras Kairys pratrūko: „Jūs gi dabar turite teisę pas save atrinkti žmones ir siųsti į mokymo įstaigas ir mokyti juos savo sąskaita. Į bet kokią mokymo įstaigą galite siųsti ir stipendiją mokėti studentams, kad vėliau jie grįžtų pas jus į darbą. Bet šia teise jūs beveik nesinaudojate ir ne­ rengiate specialistų savo įmonėms. O aš manau, kad vyriausybės sprendimas buvo labai teisingas ir juo reikėtų jums pasinaudoti. Pavyzdžiui, kalba, kad absolventai nenori vykti į Pasvalį, betgi iš Pasvalio galima būtų pageidaujan­ čių surasti mokytis, bet, deja, nenori nuo savęs siųsti mokytis.“241 Netrukus ir visoje Sovietų Sąjungoje pradėjo ryškėti tokio gamybos ir mokymosi priartinimo trūkumai. Pirma, vargu ar jų galima buvo išvengti, nes, pradėjus praktinio darbo patirtį turinčių asmenų lengvatinį priėmimą, studentų kontingento kokybė pradėjo kristi. Tokie gamybininkai buvo pri­ imami pirmenybine tvarka, jiems pakako tik išlaikyti egzaminus teigiamais balais, o dalyvauti konkurse ir konkuruoti su ką tik vidurinę mokyklą bai­ gusiais nereikėjo. Dėl šios priežasties į aukštųjų mokyklų auditorijas pateko ne tie, kurių valdžia tikėjosi, - tikrai ne „labiausiai mokymuisi pasirengęs dirbantis jaunimas“. Jau minėtame 1960 m. V. Jeliutino rašte SSRS vyriausy­ bei buvo kritikuojama respublikų aukštojo mokslo ministerijos, komitetai ir aukštosios mokyklos, kurios gamybininkų parengimui neskyrė pakankamai dėmesio, todėl esą nemaža dalis įmonių siuntimus turėjusiųjų stojamųjų egzaminų neišlaikė ir negalėjo būti priimti lengvatinėmis sąlygomis. Sąjun­ ginės ministerijos duomenimis, stojamųjų egzaminų neišlaikė net trečdalis į pirmą kursą stojusių gamybininkų242. Didžiausias toks stojančiųjų gamybi­ ninkų atkritimas buvo Azerbaidžane. Antra, dėl šios politikos išaugo studijuoti įstojusiųjų, bet mokslus vė­ liau metusiųjų skaičius. Be to, dalis įmonių, neįsiskaičiusios į tokių studijų 240 241

242

106

Ten pat. LTSR MT biuro 1961 m. kovo 4 d. posėdžio stenograma, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 5641, 1.241. Ten pat, 1.183.

I NDUS T R I A L I Z A C I J OS , V A L DŽ I OS SPRE NDI MŲ IR Į MONI Ų POVE I KI S I NŽI NI ERI Ų S L UO K S NI O RAI DAI

finansavimo reikalavimus, persigalvojo, pradėjo ieškoti būdų, kaip išvengti stipendijų mokėjimo. Pradėjo ryškėti ir darbo jėgos trūkumas. Įmonės turėjo sudaryti sąlygas pasiruošti egzaminams dar net neįstojusiems savo darbuotojams, leisti jiems vykti į parengiamuosius kursus, o darbuotojui išvykus studijuoti gamykloms reikėjo surasti darbininkus, kurie galėtų juos pakeisti. Todėl nors valdžia ir AM ministerija pageidaudavo, kad kuo dau­ giau į inžinerijos studijas ateitų žmonių su darbo patyrimu, su gamyklos ar fabriko siuntimu, gaunančių būsimo darbdavio stipendijas, šis „gamyklinis“ kontingentas sudarydavo tik mažąją dalį studentų. Atrodytų, kad stambūs gamybiniai vienetai, daugiatūkstantiniai kom­ binatai ir susivienijimai turėjo tapti labai palankiomis specialistų rengimo savo poreikiams vietomis, kur teorinis rengimas yra derinamas su praktika. Ir iš tiesų, N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu imti diegti vadinamieji „vtuzai“ - tai gamykloje ar kitoje įmonėje įsteigta aukštoji mokykla, rengianti tam tikros šakos, susijusios su minėta gamykla, specialistus. Tačiau Pabaltijo respublikose tokių aukštųjų mokyklų nebuvo. Tai, kad gamyklų ryšys su specialistus rengiančiomis aukštosiomis mokyklomis nebuvo glaudus, gali liudyti ir įmonių stipendininkų skaičius. Valdžios institucijos pageidavo, kad kuo daugiau specialistų aukštosiose mokyklose studijuotų gavę įmonių stipendijas. Tačiau tokių skaičius buvo minimalus. Žinoma, galima teigti, kad šis rodiklis nėra labai iškalbingas, nes gamyklos ir taip, per daug neišlaidaudamos, sulaukdavo specialistų. Joms žymiai parankesnis kelias buvo paveikti valdžios institucijas, kad šios rengtų joms reikiamus inžinierius. Antai 1981 m. liepą pas Latvijos SSR Ministrų Tarybos pirmininką Jurijų Rubeną vyko pasitarimas, kuriame elektronikos įmonės „Alfa“ generalinis direktorius prašė vyriausybės padidinti mikro­ elektronikos specialistų rengimą Rygos politechnikos institute. Panašūs įmonių prašymai ir siūlymai sulaukdavo ir valdžios institucijų priekaištų. Taip ir šiuo atveju įmonei buvo išsiųstas atsakymas, siūlantis pačiai „Alfai“ gerinti specialistų aprūpinimą būstu243. Sis atvejis yra puikus įrodymas, kad valdžia ir aukštojo mokslo sistema nerengė specialistų įmonėms už dyką. 243

Latvijos SSR AM ministerijos parengtas atsakymas Latvijos SSR MinistrųTarybai dėl„Alfos" susivienijimo vadovo Lysenkovo prašymo 1981 m. liepos 2 d. pasitarime, LVA, f. 270, ap. 3, b. 9219,1. 144.

107

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

Atsakydama už politinę, socialinę ir ūkinę situaciją, valdžia turėjo interven­ cijų į įmonės vidaus reikalus priemonių. Rūpinimasis inžinierių poreikiu, jų įdarbinimo sąlygomis buvo svarbus intervencinis instrumentas, leidęs prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip įmonės elgiasi su specialistais. Todėl galima sakyti, kad įmonės (kuri, beje, ir pati buvo valdiška) kontraktas su valdžia dėl inžinierių rengimo, ypač jaunų specialistų darbo ir gyvenimo sąlygų, niekada nebuvo baigtinis. Nebuvo taip, kad įmonės prašymu, atsižvelgiant į jos poreikį, buvo parengiami specialistai. Pastarųjų įdarbinimą lydėjo įsipa­ reigojimas ir kontrolė iš valdžios pusės. Vis dėlto būta ir gerų valdžios, įmonės ir aukštosios mokyklos bendra­ darbiavimo pavyzdžių. Štai aktyviai veikiant Šiaulių vadovams, ypač miesto Vykdomojo komiteto pirmininkui Viliui Kazanavičiui, pavyko susitarti dėl KPI Šiaulių vakarinio filialo atidarymo. Čia veikė SSRS elektronikos minis­ terijai pavaldi „Nuklono“ gamykla, o pats ministras Aleksandras Šokinas nuo Šiaulių rinkimų apygardos buvo renkamas SSRS deputatu. Miesto val­ džia tuo pasinaudojo. Tiek šis sėkmingas pavyzdys iš Šiaulių, tiek ir vangus įmonių elgesys skiriant stipendijas liudija, kad techninėms aukštosioms mokykloms ren­ giant jaunuosius specialistus labiau sekėsi bendradarbiauti su ministerijomis ir žinybomis nei su konkrečiomis įmonėmis. Instituto, kaip prašytojo minis­ terijose, vaidmuo ypač pasireiškė po 1965 m. pradėtos Kosygino reformos. Panaikinus liaudies ūkio tarybas vėl buvo įkurtos sąjunginės ministerijos, kurios savo žinybiniuose fonduose turėjo daug lėšų ir jomis gana lengvai disponavo. SSRS AM ministras V. Jeliutinas 1966 m. vykusiame respublikų aukštojo mokslo ministrų pasitarime prisiminė Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Pet­ rovo romaną „Aukso veršis“, institutų vykdytas pinigų kaulijimo praktikas sarkastiškai pavadindamas „brolių Šmitų konvencija“. Anot jo, rektoriai itin pamėgo lankytis sąjunginėse ministerijose. Esą kai kurios jų per dieną su­ laukdavo net iki septynių rektorių vizitų. Anot V. Jeliutino, „verslūs rektoriai paėmė kepurę ir eina ratu, taip 20 ministerijų per kartą pereis“. Ministras piktinosi tokiu jų elgesiu, sakė, kad šią situaciją reikia keisti. Tačiau, atrodo, V. Jeliutino nepasitenkinimą kėlė ne tiek rektorių pinigavimasis, o tai, kad rektorių išprašyti iš kitų sąjunginių ministrų pinigai aplenkia jo vadovauja­ mos ministerijos kasą. Jis siūlė ieškoti būdų, kaip praturtinti sąjunginės AM 108

I NDUS T R I A L I Z A C I J OS , V A L DŽ I OS SPRE NDI MŲ IR Į MONI Ų POVE I KI S I NŽI NI ERI Ų S L UO K S NI O RAI DAI

ministerijos ir respublikose veikusių šios srities ministerijų biudžetus. Pasak V. Jeliutino, toks rektorių pasipinigavimas yra kenksmingas visų pirma dėl nevienodų aukštųjų mokyklų sąlygų: „Tai nenormalu, reikia kažko imtis. Jei [aukštoji mokykla] toli, rektorius gali nepatekti [į sąjunginę ministeriją], negauti ko, nepasiekti. O tai geri pinigai. Jei 40-50 ministerijų, tai [po] 2,5 min. rublių, tai susidaro 100-120 milijonų rublių. Gal mes su [SSRS] gosplanu priskirkime tam tikras aukštąsias mokyklas kuriai nors ministeri­

jai, sakydami, kad mes norėtume, kad jūs padėtumėte šiai aukštųjų mokyklų grupei, kažkas panašaus į leitenanto Smito konvenciją.“ Galiausiai ministras priėjo prie tokio pasiūlymo: „Galbūt lėšos, kurios bus gautos iš respublikinių ministerijų, bus skirstomos [sąjunginės respublikos aukštojo mokslo minis­ terijos] suderinus su SSRS aukštojo mokslo ministerija, lėšos, kurias SSRS aukštojo mokslo ministerija gaus iš sąjunginių ministerijų, būtų skirstomos SSRS aukštojo mokslo ministerijos, atsižvelgiant į sąjunginių respublikų nuomonę.“ Akivaizdu, kad SSRS aukštojo mokslo sistema, atstovaujama jos sąjunginio ir respublikinių ministrų, šio posėdžio metu tarėsi ir ieškojo būdų, kaip pinigų srautus, plūstančius iš ką tik įsteigtų sąjunginių gamybinių ministerijų, nukreipti per savo valdomą instituciją, užkertant tiesioginį nu­ tekėjimą iš karto į aukštąsias mokyklas. Supratęs šio klausimo delikatumą, V. Jeliutinas čia pat susirinkusiems priminė: „Tai labai gerai, bet nereikia pamiršti, kad čia svetimi pinigai“, - tuo sukeldamas juoką salėje244. Taigi, ne gamybinės įmonės ar statybos ir transporto organizacijos buvo svarbiausios aukštųjų mokyklų partnerės planuojant specialistų ren­ gimą. Galbūt jų buvimas ir išsakomas inžinierių poreikis galėjo paskatinti respublikos, miesto valdžios ir sąjunginių ministerijų susitarimus dėl studijų kontingento ar, kaip Šiaulių atveju, ir KPI vakarinio filialo steigimą, tačiau ne įmonės buvo svarbiausios šiuose susitarimuose. Į technologinių pokyčių sąlygotą specialistų rengimą galima pažvelgti ir per postkolonializmo prieigą, SSRS vertinant kaip imperinę erdvę, kur svar­ biausi prioritetai suteikti būtent centro aukštojo mokslo institucijoms. Mask­ vos valstybinis M. Lomonosovo universitetas ir Leningrado politechnikos

244

Sąjunginių respublikų aukštojo mokslo ministrų 1966 m. spalio 13 d. pasitarimo SSRS AM ministerijoje stenograma, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 2462,1.101-103.

109

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S OC IA LI Z A CIJ A

mokyklos buvo ne tik didžiausi mokslo ir studijų centrai, turėję paskirtį ugdyti ir nacionalinių periferijų kadrus. Tai buvo etaloninės, labiausiai prestižinės aukštosios mokyklos, turėjusios liudyti sovietinius pasiekimus. Aukštosiose centro mokyklose buvo pirmiausia įvedamos ir naujos, pak­ lausios, prestižinės specialybės. Antai 1974 m. rugsėjį SSRS MT priėmė nutarimą „Dėl specialių fakultetų organizavimo aukštosiose mokyklose rengti naujų perspektyvių mokslo ir technikos krypčių kadrus“. Jį vykdant SSRS AM ministerija numatė tokius specialiuosius fakultetus įsteigti šalies aukštosiose mokyklose. Tačiau inovatyvios, naujos ir perspektyvios specia­ lybės buvo numatytos iš esmės tik Maskvos, Leningrado ir keliose kitose Rusijos aukštosiose mokyklose. Tai gerai matyti iš 1979 m. balandžio 26 d. SSRS AM ministerijos įsakymo ir jo priede išvardytų švietimo įstaigų. Šios perkvalifikavimo studijos, kaip „Mašinų valdymo mechanika - darbai ir manipuliatoriai“, „Ekonominis prognozavimas ir perspektyvinio planavimo metodai“, „Eksperimentinių tyrimų automatizavimas“, „Naujų medžiagų konstravimas ir cheminis surinkimas“, „Naujausių medicinos aparatų kū­ rimas“, „Lazerinė technika“, „Inžinerinė psichologija“ ir kitos, numatytos daugiausia Leningrado politechnikos institute ir Maskvos N. Baumano aukštojoje technikos mokykloje. Kauno, Vilniaus ar kitų Pabaltijo respub­ likų aukštųjų mokyklų tame sąraše nėra. Galbūt savotišką išimtį sudarė Kazachstano Almatos liaudies ūkio institutas, kuriame numatyta perspek­ tyvinio planavimo specialybė245.

245

110

SSRS AM ministerijos 1979 m. gegužės (data neįžiūrima) raštas Latvijos SSR aukštojo mokslo ministerijai, LVA, f. 270, ap. 3, b. 8210,1.106-115.

NUO I NŽ I NI ER I Ų T R Ū K U M O IKI P E R P R O D U K C I J O S ?

Šiame poskyryje aptarsime, kaip valdžia nustatinėjo inžinierių poreikį ir kaip jis buvo tenkinamas, kokia buvo inžinierių kontingento rengimo dina­ mika, kokie instituciniai interesai šioje srityje veikė. Sovietinė sistema buvo matoma kaip planinga ūkinė ir socialinė plėtra, kurioje ekonomikai būtini kadrai yra ugdomi kryptingai, iš anksto numa­ tant būtiną jaunų specialistų skaičių. Toks vaizdinys iš tiesų tebuvo siekia­ mybė ir ideologinė frazeologija. Tuometiniai aukštojo mokslo dokumentai atspindi planinėje sistemoje egzistavusį stichiškumą rengiant specialistus, problemas, nuolat iškylančias dėl „teisingo“ kadrų poreikio nustatymo, besikertančių skirtingų institucijų interesų, ir vangų valdžios ideologinių iniciatyvų įgyvendinimą realiame gyvenime. Valstybės institucijų vykdomi specialistų poreikio tyrimai, rekomenda­ cijų rengimas ir aukštojo mokslo politikos formavimas nėra vien sovietinės planinės sistemos išskirtinė ypatybė. Daugelyje šalių prie atitinkamų ministe­ rijų yra įkurti ekonominių tyrimų skyriai, kurių analizės daro įtaką švietimo institucijoms ir studijas besirenkantiems abiturientams246. Tačiau skirtingai nei Vakaruose, kur analizės yra labiau rekomendacinio pobūdžio, SSRS planas buvo paskelbtas įstatymu, kurio nevykdymas buvo laikomas nusižen­ gimu. Planiškumas buvo neva svarbiausias sovietinės sistemos ypatumas, tai nuolat pabrėždavo ir Sovietų Sąjungos vadovai. Iš tiesų, planavimo instituci­ jos vaidino svarbų vaidmenį ne tik nustatant, kas ir kiek turi gaminti, bet ir kiek specialistų ir darbininkų šiai veiklai reikės, o kartu - kiek kadrų kuriais metais reikia parengti. Dar 1948 m. SSRS vyriausybė pavedė Plano komi­ tetui planuoti aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turinčių specialistų 246

L. Okunevičiūtė-Neverauskienė, A. Pocius. Aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų porei­ kio vertinimas, Verslas: teorija ir praktika, 11 (1), 2010, p. 22.

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O C I A L I Z A C I J A

poreikį atsižvelgiant į kiekvieną liaudies ūkio šaką247. Ministerijoms buvo pavesta per tris mėnesius parengti ir suderinus su SSRS plano komitetu ir SSRS AM ministerija patvirtinti sąrašą pareigų, kurias užimti privalo asmenys su aukštuoju ir specialiuoju viduriniu išsilavinimu248. Taip buvo įtvirtinta tokia specialistų rengimo tvarka: sąjunginės ministerijos pagal ša­ kas, o respublikų ministrų tarybos pagal sau pavaldų ūkį respublikose turėjo parengti skaičiavimus apie esantį ir perspektyvoje numatomą specialistų poreikį pagal specialybes ir pateikti šiuos skaičiavimus SSRS plano komitetui ir SSRS AM ministerijai. Pastaroji šių gautų duomenų pagrindu privalėjo pa­ rengti specialistų poreikio pirminį plano projektą ir jį pristatyti SSRS plano komitetui, rengiančiam galutinį projektą SSRS Ministrų Tarybai tvirtinti249. Specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, poreikis 5-ame ir 6-ame dešimtmetyje buvo nustatomas gana paprastai, tiesiog surenkant žinias iš valdžios įstaigų, gamybinių, transporto ir ryšių organizacijų. 1952 m. vie­ noje iš pirmųjų pažymų dėl specialistų poreikio, kurią parengė sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos aparato darbuotojai, buvo pabandyta nustatyti, kiek trūksta inžinierių ir kiek jų planuojama parengti. Sudarytoje lentelėje buvo pagal specialybes pateikti skaičiai, kiek reikiamo išsilavinimo neturin­ čių darbuotojų užima inžinieriaus vietą, koks bus jų poreikis 1953-1955 m., kiek specialistų minėtais metais baigs aukštąsias mokyklas, kaip šis poreikis augs 1956-1960 m. ir, galiausiai, koks yra priėmimo studijuoti pagal spe­ cialybes planas 1952 m. Pastaroji grafa turėjo derėti su specialistų poreikiu 1956-1960 metams, nes būtent priimami į studijas 1952 m. jas turėjo baigti minėtame penkmetyje. Žvelgiant į šiuos duomenis, neatrodo, kad tuo metu būtų fiksuotas aštrus specialistų deficitas, galbūt, išskyrus statybų inžinerijos specialybę. Antai pažymoje konstatuota, kad 1952 m. esama 212 inžinerinė­ se pozicijose dirbančiųjų, kurie neturi tinkamo išsilavinimo. Atsižvelgiant į būtinybę juos pakeisti inžinieriais bei esančią statybų ir pramonės plėtrą, 1953-1955 m. numatytas 263 statybos inžinierių poreikis, kurį mažinti 247

248 249

112

A. Zelenovskio 1955 m. liepos 22 d. raštas SSRS plano komiteto pirmininkui N. Baibakovui, RGAE, f. 355, ap. 1,b. 105,1. 10. SSRS MT 1948 05 29 nutarimas Nr. 1840, Собрание действующего законодательства СССР, том 13, книга вторая, Москва, 1976, с. 15. Ten pat, p. 14.

NUO I NŽI NI E RI Ų T R Ū K U MO IKI P E R P R O D U K C I J O S ?

turėjo 86 per tą laikotarpį baigsiantys studijas specialistai. Prognozuotą 1956-1960 m. laikotarpiui 235 naujų statybos inžinierių poreikį buvo tiki­ masi tik iš dalies padengti 1952 m. studijas pradėsiančiais, kaip planuota, 75 jaunuoliais250. Labai panašaus dydžio specialistų poreikis apskaičiuotas mašinų gamybos technologijos ir metalo pjovimo staklių ir įrangos specia­ lybei. Čia nustatyti 258 inžinierių pareigas einantys ne specialistai, kurių poreikio buvo neįmanoma patenkinti iki pat 1960 m. Situacija kitose specia­ lybėse atrodė mažiau įtempta, o kai kur duomenys rodė inžinierių rengimo perteklių. Antai elektrinių, elektros tinklų ir sistemų specialybėje konstatuo­ ta 53 specialistai, neturintys tinkamo išsilavinimo. Jų poreikis 1953-1955 m. laikotarpiui apskaičiuotas kaip 54 inžinieriai, kurį jaunų specialistų laidos iš aukštųjų mokyklų turėjo ne tik padengti, bet ir viršyti - prognozuota, kad 59 baigs šią specialybę251. Todėl nekeista, kad pagal KPI jaunų specialistų paskirstymo planus iš 1952 m. šios specialybės studijas baigti turėjusių 23 inžinierių net 18 gavo paskyrimą ne respublikos įmonėse, o dėl kitų 5 įdarbinimo 1952 m. pavasarį dar neturėta paraiškų iš darbdavių252. 1959 m. įvyko reikšmingi pertvarkymai aukštojo mokslo sistemoje. Sukūrus respublikines aukštojo mokslo ministerijas ar komitetus, dabar jau respublikų vyriausybės buvo atsakingos už specialistų poreikio nustatymą. Priėmimo į aukštąsias mokyklas ir baigusiųjų paskirstymo planai pradėti tvirtinti respublikų ministrų tarybų, prieš tai juos suderinus su SSRS plano komitetu253. Nors sąjunginė ministerija išliko, o respublikinis komitetas ar ministerija buvo tiesiogiai pavaldūs jai, vis dėlto reforma respublikų val­ džioms suteikė daugiau teritorinio planavimo galimybių. Išaugo jų įtaka inžinierių poreikio planavimui, rengimui ir paskirstymui. Pavyzdžiui, vargu ar respublikų plano komisijų vadovybių posėdžių protokoluose iki pat 6-o dešimtmečio pabaigos rasime, kad būtų aptariamas aukštojo mokslo klausi­ mas. Peržvelgus Latvijos plano komisijos posėdžių kiekvienų metų protoko­ lus nuo pat 1951 m., matyti, kad specialistų poreikis pirmą kartą svarstytas 250 251 252

253

Pažyma apie Lietuvos TSR specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, poreikį ir jų laidą, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2866,1. 2. Ten pat. KP11952 m. baigiančiųjų sąrašas, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2866,1.81. SSRS MT 1959 06 17 nutarimas Nr. 671, Собрание действующего законодательства ССР, tom 13, книга вторая, Москва, 1976, с. 24.

113

T E C H N I C I Z MA S IR A S ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

tik 1959 m. vasarį254. Iki tol ne tik specialistų poreikio, bet ir rengimo ir paskirstymo klausimai vadovybės „nepasiekdavo“. Jei ir buvo aptariama Kultūros, švietimo ir sveikatos apsaugos skyriaus parengta medžiaga, tai ji lietė vidurinių mokyklų ar ikimokyklinio ugdymo klausimus. 7-o dešimtmečio pradžioje stiprėjo režimo politinė kontrolė. Atrodė, kad savimi pasitikintis N. Chruščiovas ir jo aplinka tvirtai apsibrėžė tolesnes politines gaires. SSKP XXII suvažiavime buvo priimta nauja SSKP progra­ ma, numatytas utopinis siekis per 20 metų pasiekti komunizmą. Visuome­ nės nepasitenkinimas buvo grubiai slopinamas jėga, ką akivaizdžiai parodė įvykiai Novočerkaske. Kremlius pradėjo kovos su korupcija kampanijas, kurios turėjo demonstruoti valdžios nesusitaikymą su vietos nomenklatū­ rininkų ir technokratų bandymu dangstyti prirašymus, slėpti nusikaltimus. Šiame politiniame fone griežtėjo reikalavimai ir aukštosioms mokykloms bei pramonės įmonėms, kurios kaltintos nesilaikymu disciplinos ir pri­ ėmimu į įmones jaunų specialistų, ketinančių išsisukti nuo darbo jiems paskirtoje įmonėje. 1963 m. gegužę SSKP CK ir SSRS MT priėmė nutarimą, kuriame konstatavo nepatenkinamą padėtį: nemažai studijas baigusių spe­ cialistų nevyksta į darbo vietas, kur jie buvo paskirti, o įsidarbinimo ieško stambiuose miestuose255. SSRS statistikos valdybai buvo pavesta iki gruodžio 1 d. atlikti tyrimą ir pateikti apskaitą, kiek specialistų šalyje dirba ne pagal savo specialybę. SSRS AM ministerija siūlė dar labiau griežtinti jaunų specialistų įdar­ binimo reikalavimus. Ministras V. Jeliutinas prisiminė net Stalino laikų 1948 m. gegužės 29 d. nutarimą, kuris numatė baudžiamąją atsakomybę tiems įmonių vadovams, kurie neteisėtai įdarbina specialistus savo įmonėje. Jis ragino partinę vadovybę nurodyti SSRS prokuratūrai, kad ši imtųsi bau­ džiamojo persekiojimo prieš tvarką pažeidusius asmenis. Disciplinuoti turė­ jo ir siūlymas jau iš stojančiųjų imti pasižadėjimus atidirbti baigus aukštąją mokyklą, kaip ir priklausė, 3 metus paskirtoje darbovietėje256. Nuo 1964 m. 254

255

256

114

Latvijos plano komisijos 1959 m. vasario 23 d. posėdžio protokolas, LVA, f. 693, ap. 17, b. 11, 1.14. SSRS aukštojo mokslo ministro V. Jeliutino 1964 m. kovo 14 d. raštas SSKP CK, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 1666,1.195. Ten pat.

NUO I NŽI NI E RI Ų T R Ū K U MO IKI P E R P R O D U K C I J O S ?

aukštojo mokslo diplomai buvo išduodami praėjus metams po studijų bai­ gimo, jei buvo vykdoma sąlyga - jaunuolis dirbo jam paskirtoje įmonėje. Visi šie Sovietų Sąjungos aukščiausios valdžios bei SSRS aukštojo mokslo vadovų nurodymai liudijo jų tikėjimą, kad administracinėmis ir net baudžia­ mosiomis priemonėmis galima įvesti tvarką paskirstant jaunus specialistus, taip geriau patenkinti esamą jų poreikį. Griežtėjant bendrai politinei retori­ kai, buvo vėl lyg iš naujo prisiminti svarbiausi sovietinės planinės sistemos principai. Manyta, kad galima „moksliškai“ nustatyti, kiek iš tiesų specia­ listų reikia. SSRS AM ministerija nuolat pabrėždavo, kad ji ir jai pavaldžios aukštojo mokslo įstaigos kryptingai dirba šia kryptimi ir geba įvykdyti sun­ kiausias užduotis, tačiau problemų kyla iš įmonių ir gamybinių ministerijų negebėjimo aiškiai įvardyti pageidaujamų gauti specialistų skaičių, jų klaidų ir apsiskaičiavimų. Minėtame 1964 m. kovo mėn. rašte SSRS AM ministras V. Jeliutinas tvirtino, kad didžiausia problema yra tai, kad ministerijos, įstai­ gos ir organizacijos neturi „moksliškai pagrįstų“ pareigybių, kurias turi užimti aukštąjį ir specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys asmenys, sąrašų257. Sąjun­ ginė AM ministerija dažnai aukščiausiai valdžiai save ir pavaldžias aukštąsias mokyklas pateikdavo kaip efektyviai dirbančias „subrangoves“, sklandžiai ir užtikrintai įgyvendinančias ministerijų ir pramonės įmonių užsakymus parengti specialistus. Anot jos, būtent liaudies ūkio šakos nuolat didina specialistų su aukštuoju išsilavinimu poreikį, kurį aukštojo mokslo institu­ cijos stengiasi kuo skubiau tenkinti. Štai, esą, 1975 metams pateiktas 625,4 tūkstančio specialistų su aukštuoju išsilavinimu poreikis, 1980 metams 825,8 tūkstančio, 1985 metams planuota jau 974,9 tūkstančio, o 1990 m. numatytas 921,5 tūkstančio specialistų poreikis258. Tai, kad SSRS aukštojo mokslo sistema rengs specialistus konkrečiai kiekvienai ekonomikos šakai šios administratorių užsakymu, buvo laikoma perspektyviu dalyku. Vadina­ masis tikslinis rengimas turėjo priartinti švietimo sistemą prie gamybos259. Vis dėlto toks gamybininkų poreikių specialistais tenkinimas buvo tik sąmoningai SSRS aukštojo mokslo vadovų kuriamas vaizdinys. Jis lyg 257

258 259

Ten pat, 1.194. SSRS AM ministerijos 1983 m. balandžio 14 dienos raštas SSRS Ministrų Tarybai, GARF, f. P-9606, ap. 3, b. 1,1.211. Ten pat, 1.214.

11 5

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

KPI studentai Automatikos fakulteto auditorijoje. Fot. Michailas Ogajus (,Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

reiškė, kad sisteminius trūkumus lėmė pačių gamybininkų aplaidumas, jų negebėjimas aiškiai įvardyti, kiek ir kokių specialistų jiems reikia. Sovieti­ nei vyriausybei buvo kuriamas įspūdis, kad aukštasis mokslas yra visiškai pasirengęs bendradarbiauti su įmonių vadovais, teikia įvairius siūlymus ir metodikas, kaip apibrėžti ir nusakyti inžinierių poreikį, tačiau įmonės ir respublikų vadovybės aplaidžiai žiūri į šias iniciatyvas, negeba įveikti iner­ cijos. Iš dalies tokie tvirtinimai buvo teisingi - gamybininkai iš tiesų labai skeptiškai žvelgė į visokiausių metodikų kūrimą ir formų pildymą. Antra, neprisidėdami prie studijų kaštų padengimo, gamybininkai galėjo gan atsai­ 116

NUO I NŽI NI E RI Ų T R Ū K U MO IKI P E R P R O D U K C I J O S ?

niai skaičiuoti realų jaunų specialistų poreikį, kaip paprastai jį padidindami ir už tai nebūdami niekaip atsakingi. Antai 1976 m. LSSR AM ministerija rašė: „Planuojant specialistų rengimą, dažnai nurodomas nepagrįstas spe­ cialistų poreikis. Pramonės įmonės ir ministerijos ne visada pateikia realius siūlymus. Ypač tai juntama metiniuose poreikiuose. Pavyzdžiui, kadangi dar nepakanka mašinų technologijos, energetikos, taikomosios matematikos, automatinių skaičiavimo mašinų specialistų, tai jų poreikiai dvigubinami, kas trukdo objektyviai planuoti. Sunku planuoti specialistų poreikį pagal naujas specialybes, pvz., susijusias su automatinių skaičiavimo sistemų valdymu. Kai kurios žinybos per ilgą laiką nesugebėjo pateikti poreikio, kas sutrukdė specialistų rengimą.“260 Kiek vėliau, 1983 m., V. Jeliutinas rašte SSRS MT piktinosi, kad tarp daugelio ūkinių vadovų „dar neišgyvendintas vartotojiškas požiūris į aukštąją mokyklą“261. Įmonių ir organizacijų atsainumo priežastys glūdėjo pačioje sistemoje: ekstensyvus gamybos būdas lėmė, kad įmonėms trūko darbo jėgos, o inži­ nerinė mintis nelabai buvo vertinama. Iš tiesų, tiek SSRS AM ministerija, tiek universitetai ir institutai nebuvo vien gamybininkų užsakymų nuolan­ kūs vykdytojai, ką bandė įteigti sąjunginis ministras. Jie patys konstravo inžinierių poreikį, darydami įtaką aukščiausios valdžios sprendimams. Sovietiniai aukštojo mokslo administratoriai ne tik nesigilino į šias prie­ žastis, bet ir sulaukę kritinių pasisakymų iš ekonomistų ir inžinierių gynė egzistuojančią inžinierių rengimo sistemą ir praktikas. Antai 1983 m. ką tik SSRS MT pirmininko pavaduotoju tapęs Heidaras Alijevas persiuntė SSRS AM ministerijai ekonomisto Averino Solovjovo straipsnį apie inžinierių perprodukciją ir jų darbo devalvaciją. Atsakydamas į H. Alijevo pavedimą, ministras V. Jeliutinas savo atsakyme įrodinėjo, kad būtent inžinierių rengi­ mo skaičiaus didėjimas ir inžinierių įmonėse skaičiaus augimas lemia SSRS visuomeninio produkto ir nacionalinių pajamų didėjimą262. Šis aukštojo mokslo sistemos veteranas nepageidavo užsiminti apie ūkio plėtros lėtėjimą. 260

261

262

LTSR aukštojo mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų valdybos viršininko V. Pranaičio 1976 m. raštas LTSR plano komisijai, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2752,1.99. SSRS aukštojo mokslo ministerijos 1983 m. balandžio 4 dienos raštas SSRS Ministrų Tary­ bai, GARF, f. P-9606, ap. 3, b. 1 ,1.215. Ten pat, 1.211.

117

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

VISI studentai vasaros atostogų metu dirba Zarasų r. Antalieptės žemės ūkio technikumo kiaulių fermos komplekso statyboje. Fot.T. Žemčiugova (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Taigi, pati aukštojo mokslo sistema buvo ištikima tradiciniam inžinierių rengimo būdui, kuris turėjo reikšti - kuo daugiau, tuo geriau. 8-o dešimtmečio pabaigoje, galima sakyti, buvo pasiektos aukštojo mokslo ekstensyvaus vystymosi ribos. Svarbiausia problema tapo ne kiek ir kuo skubiau parengti jaunų specialistų, bet studijų kokybė ir naujausių specialybių plėtra, buvo rengiamos naujos specialistų poreikio nustatymo metodikos. 1978 m. sausio 27 d. SSRS MT priėmė nutarimą, kuriuo vado­ vaujantis buvo rengiami šakiniai specialistų „prisotinimo“ normatyvai. Jis įpareigojo sąjungines ministerijas ir sąjunginių respublikų ministrų tarybas iki 1979 m. sausio 1 d. parengti ir suderinti su SSRS plano komitetu, SSRS AM ministerija ir SSRS darbo ir socialinių reikalų komitetu šakinius meto­ dinius nurodymus, skirtus specialistų poreikiui nustatyti, taip pat moksliškai pagrįstus savo liaudies ūkio šakos „prisotinimo“ specialistais normatyvus263. 263

118

LVA, f. 270, ap.3, b. 10164,1.81.

NUO I NŽI NI E RI Ų T R Ū K U MO IKI P E R P R O D U K C I J O S ?

Institucijoms buvo išsiųsta SSRS AM ministerijos metodinė medžiaga, kaip nustatyti specialistų poreikį jų pavaldžiose organizacijose ir specialistų „prisotinimo“ lygį. Tačiau iš 80 ministerijų ir žinybų, kurioms buvo pavestas šis darbas, metodinius nurodymus specialistų poreikiui nustatyti parengė 66 institucijos, o liaudies ūkio šakų „prisotinimo“ specialistais normatyvus atsiuntė tik 16 institucijų264. Įgyvendinant šį sąjunginį nutarimą, sovietinės Lietuvos valdžia 1978 m. kovo 14 d. parengė ir priėmė atitinkamą LSSR MT nutarimą. Svarbiausiu šio nutarimo rengėju kaip įprasta buvo LSSR plano komitetas. Vykdydamas sovietinės Lietuvos MT pirmininko Juozo Maniušio pavedimą265, Plano komitetas respublikinio nutarimo rengimą derino su LSSR aukštojo mokslo ministerija bei Darbo reikalų komitetu. Galima sakyti, kad šios trys instituci­ jos ir buvo svarbiausios organizacijos rengiant aukštojo mokslo plėtros stra­ tegijas, plėtros planus bei prižiūrint jų įgyvendinimą gamyklose, fabrikuose ir kitose įmonėse. Priežiūros funkciją konkrečiai atlikti pavesta Valstybiniam darbo komitetui. Suprantama, kad respublikinis nutarimas privalėjo atkar­ toti sąjunginį dokumentą, taip Maskvos politinį sprendimą retransliuojant į Lietuvą. Vis dėlto buvo atskleidžiama ir respublikoje buvusi specifika. Taip ir šiame nutarime svarbiausiu trūkumu įvardyta situacija ne pramonėje ar sta­ tybose, o žemės ūkyje. Nutarime konstatuota, kad tik 62 proc. agronomijos, zootechnikos ir veterinarijos mokslus baigusiųjų dirba žemės ūkio srityje266. Beje, dar rengiant šį nutarimą būta LSSR žemės ūkio ministerijos ginčų su LSSR plano komitetu būtent dėl šio skaičiaus. Ministerija įrodinėjo, kad agrariniame sektoriuje visgi dirbo 83,8 proc. šiuos mokslus baigusiųjų, tačiau Plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys kliovėsi Statistikos valdy­ bos 1977 m. lapkričio 15 d. duomenimis ir pateiktame nutarimo projekte įra­ šė būtent 62 proc. skaičių, kuris ir buvo paliktas respublikiniame nutarime. Žemės ūkio mokslus baigusių absolventų įsidarbinimas ne agrariniame sektoriuje buvo tik viena iš to meto aukštojo mokslo sistemos, specialistų 264 265 266

SSRS aukštojo mokslo ministerijos, Plano komiteto ir Valstybinio darbo komiteto 1983 m. gegužės 17 d. raštas SSRS MT, LVA, f. 270, ap. 3, b. 10164,1. 81,82. J. Maniušio 1978 m. vasario 2 d. raštas LTSR plano komitetui, LCVA, f. R-754, ap. 2, b. 4725, I. 80. LTSR MT 1978 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 74, LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 1263,1.20.

119

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS S O Č I A L I Z A C I J A

paskirstymo problemų. Pasak nutarimo, daugelis įmonių ir ministerijų nesirūpina specialistų racionaliu panaudojimu, gerų jiems darbo ir buities sąlygų sukūrimu. „Žymi dalis“ esą dirba ne pagal specialybę arba užima par­ eigas, kur nereikia įgytos kvalifikacijos. Nutarime tvirtinama, kad 1977 m. Lietuvoje 7,7 tūkstančio aukštąjį išsilavinimą ir 14 tūkstančių specialųjį vi­ durinį išsilavinimą turinčiųjų ėjo pareigas, kurioms užimti pakako žemesnio išsilavinimo267. Iš nutarimo matyti, į kokius veiksnius atsižvelgiant buvo pro­ gnozuojamas būsimų specialistų poreikis: 1) esamas poreikis, 2) mokslo ir technikos progresas bei socialinės pažangos plėtra, 3) teritorinis gamybinių jėgų ir pramonės plėtros išdėstymas. Esamam ir poreikiui artimoje pers­ pektyvoje prognozuoti buvo pavesta ministerijoms ir žinyboms parengti bei jų pavaldžioms įstaigoms „nuleisti“ metodinius nurodymus, kaip nustatyti specialistų poreikį, ir „moksliškai pagrįstus liaudies ūkio šakos prisotinimo specialistais normatyvus“. Šiai net pavadinime sudėtingai skambėjusiai metodikai rengti skirta labai mažai laiko - tik pusė metų, iki 1978 m. spalio 1 d. Todėl nekeista, kad jos rengimas vėlavo. Taip pat tradiciškai, kaip ir ankstesniuose panašiuose nutarimuose, numatyta pabaigti rengti tipinius sąrašus pareigų, kur turi dirbti specialistai su aukštuoju ir spec. viduriniu išsilavinimu. Kaip minėta, šios pareiginės nomenklatūros buvo rengiamos dar 6-ame dešimtmetyje ir nuolat peržiūrimos. Galbūt vienas iš naujesnių reikalavimų buvo tai, kad SSRS AM ministerijai buvo pavesta parengti ir su šakinėmis sąjunginėmis ministerijomis suderinti studijų specialybių kvali­ fikacines charakteristikas. Jau rengiant septynmetį planą (1959-1965 m.) specialistų poreikio skaičiavimas buvo įtrauktas į ilgalaikį planavimą. Būtent tuo laikotarpiu visoje SSRS pradėta skirti daugiau dėmesio perspektyviniam planavimui. Aukštojo mokslo planai tapo integraliomis bendrojo plano dalimis. Vienas pirmųjų tokių apibendrintų planų tapo septynmetis planas, į kurį buvo įtraukti aukštojo mokslo ir specialistų rengimo planai šiam laikotarpiui. Specialistų rengimas tapo dalimi ir kitų ilgalaikių perspektyvinių planų, pvz., 7-o dešimtmečio pabaigoje pradėtos rengti Generalinės gamybinių jėgų išdėstymo schemos. Vėliau, 8-ame dešimtmetyje pradėta kalbėti ne 267

120

Ten pat.

NUO I NŽI NI E RI Ų T R Ū K U MO IKI P E R P R O D U K C I J O S ?

vien apie būtinų specialistų skaičiaus pasiekimą, bet ir pačių aukštųjų m o­ kyklų išdėstymą SSRS regionuose. Taigi, aukštųjų mokyklų steigimą ir jų išdėstymą visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje planuota įgyvendinti laikantis panašių principų, kaip ir statant naujas stambias gamyklas. Minėtame SSRS MT 1978 m. nutarime SSRS plano komitetui nurodyta rengiant ekonominio ir socialinio vystymo kryptis iki 1990 metų atsižvelgti į ekonominius rajo­ nus, naujai kuriamų teritorinių gamybinių kompleksų poreikius, numatant kompleksišką specialistų rengimo ir aukštųjų mokyklų išdėstymą268. Nors iš pirmo žvilgsnio šis nutarimas implikavo planus ir sprendimus, esančius toli nuo Lietuvos - visų pirma Sibiro ir kitų SSRS rajonų įsisavinimą, teritorinių ir gamybinių kompleksų kūrimą ir specialistų jiems rengimą, vis dėlto šis nutarimas gerai atspindėjo vėlyvojo brežnevinio laikotarpio dvasią, siekius peržengti vienos, atskiros respublikos ribas. Visos SSRS imtyje bandyta m ąs­ tyti stambiais ekonominiais rajonais, siekiant jei ne išvengti, tai sumažinti aukštojo mokslo darinių respublikose kaštus. Tai buvo aiški politinė gairė, lyg ir neprieštaravusi aukštojo mokslo sistemoms respublikų viduje, tačiau vis dėlto skatinusi ir brėžusi perspektyvą peržengti šių respublikų ribas. Nutarime kalbama apie būtinybę respublikoms ir ministerijoms kooperuotis rengiant specialistus, užtikrinant didelę studentų koncentraciją vietose, kur yra aukštas mokslinis ir pedagoginis potencialas bei būtina infrastruktūra269. Akivaizdu, kad tolesnėje perspektyvoje inžinierių, kaip ir kitų specialistų, rengimo praktikoje turėjo atsispindėti kryptis į SSRS gyventojų, kaip vie­ ningos liaudies, kūrimą. Tuo metu sparčiais tempais diegtas rusų kalbos mokymas, akcentuojami SSRS bendro liaudies ūkio komplekso poreikiai. 1982 m. SSRS AM ministerijos Valstybinis sąjunginis aukštųjų moky­ klų projektavimo institutas ( Giprovuz) parengė aukštųjų mokyklų išdėstymo šalyje schemą ir jos koncepciją270. Joje gana atvirai konstatuota, kad studentų skaičiaus augimas nenumatomas. Koncepcijos įgyvendinimu buvo siekiama panaikinti struktūrinius trūkumus, tarp kurių buvo įvardijamos aukštosios mokyklos su mažu studijų kontingentu, netobula specializacija, silpnas ryšys 268

269 270

Ten pat, 1.23. Žr. LTSR MT 1978 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 74, LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 1263,1.23. Aukštųjų mokyklų vystymo schema iki 2000 metų, išrašas, liečiantis Latviją, LVA, f. 270, ap. 3, b. 10164,1.31.

121

T E C H N I C I Z MA S IR AS ME NS SOČI AL I Z A C I J A

su mokslo tiriamaisiais darbais, tarpmokyklinės kooperacijos nebuvimas, kas atlaisvintų patalpas ir leistų taupyti investicijas. Tačiau optimizacija ga­ lėjo reikšti ir regionalizaciją. Antai studijoje pripažinta, kad tikslinga specia­ lizuoti žemės ūkio akademijas kuriant tarpšakinius institutus271. Pramonės sritį labiau lietė pasiūlymas vienyti mokymo, mokslo tyrimų institutų ir gamybinių susivienijimų veiklą, skatinti jų bendradarbiavimą, pagrindines mokslo katedras perkelti į mokslo tiriamuosius institutus, organizuoti juose laboratorinius darbus. Vis dėlto, nepaisant įvairių pastangų kurti įvairias liaudies ūkio šakų „prisotinimo“ nustatymo metodikas, SSRS aukštojo mokslo sistema ne­ išsprendė vienos svarbiausios problemos - inžinierių rengimo ir jų pa­ skirstymo proporcijos. Nors 1983 m. SSRS AM ministerija konstatavo, kad „praktiškai 8-o dešimtmečio pabaigoje aukštosios ir specialiosios vidurinės mokyklos pasiekė liaudies ūkio šakų patenkinimo specialistais lygį“272, jau po kelerių metų, sovietmečio pabaigoje, SSRS sociologai pripažino esant disbalansui ir vienų inžinerinių specialybių perprodukciją esant kitų inžinieriaus profesijos specialistų dideliam trūkumui. Žinoma, sovietinei vyriausybei buvo nesunku pavesti planuotojams tiksliai nustatyti specialistų poreikį ir pareikalauti jį vykdyti, tačiau tokių nurodymų įgyvendinimas praktiškai buvo sunkiai įmanomas. Dar 1954 m. rugpjūčio 30 d. SSKP CK ir SSRS MT nutarime buvo nurodyta į nepatenkinamą situaciją planuojant aukštąjį išsi­ lavinimą turinčių specialistų rengimą. Tačiau aukščiausia valdžia galėjo kiek nori reikalauti, teigti, kad „specialistų su aukštuoju ir specialiuoju viduriniu išsilavinimu poreikio tyrimas yra viena pagrindinių SSRS plano komiteto ir SSRS aukštojo mokslo ministerijos uždavinių“, ar „įpareigoti SSRS plano komitetą ir SSRS AM ministeriją pašalinti trūkumus planuojant specialistų su aukštuoju ir spec. viduriniu išsilavinimu rengimą“273, tačiau tokios frazės mažai padėjo gana sudėtingoje realybėje. Reikiamų specialistų skaičiaus nu­ sakymas puikiai atspindi planinės sistemos problemas, būdingas ir kitoms 271 272 273

122

LVA, f. 270, ap. 3, b. 10164,1.40. SSRS aukštojo mokslo ministerijos 1983 m. balandžio 14 dienos raštas SSRS MT, GARF, f. 9606, a p. 3, b. 1,1.211. SSRS MT 1954 08 30 nutarimas Nr. 1863, Собрание действующего законодательства СССР, том 13, книга вторая, Москва, 1976, с. 16.

NUO I NŽI NI E RI Ų T R Ū K U MO IKI P E R P R O D U K C I J O S ?

ūkio šakoms: kaip nuolat besikeičiančiame ūkyje ir visuomenėje suskaičiuo­ ti ir įvardyti būtiną dydį, kur „objektyvūs“ poreikiai dažnai tėra institucijų tam tikro periodo interesų išraiška. Respublikų, ministerijų, gamyklų ir kitų institucijų įvardijamas poreikis buvo mažai pačius užsakovus įpareigojanti paraiška gauti specialistus, kurių visų galbūt nė nereikėjo. Tuo metu buvo paplitusi praktika didinti skaičius prašymuose, gerai žinant, kad ne visko, ko prašoma, sulauksi, tačiau kuo daugiau prašysi, tuo daugiau gausi. Ne tik respublikų nuolatiniai kreipimaisi į SSRS plano komitetą padidinti studijų vietas ar nusiųsti dirbti daugiau specialistų, bet ir visagalio SSKP CK įsikiši­ mai ir nurodymai taip pat iškraipydavo „objektyvius“ planus. Kokie bebūtų „moksliški“ ir „metodiški“ specialistų poreikio pagrindimai, neaišku, kokiu būdu buvo galima prognozuoti ar „atsižvelgti“ į mokslo ir technikos prog­ reso perspektyvas.

123

llUŽIftfiUlJOS LITUANIZACIJA

ANTANO S N I E Č K A U S MI TAS

Sovietinis modernizacinis projektas buvo glaudžiai susijęs su progreso, techninių naujovių, o kartu ir profesionalų jiems įgyvendinti dauginimu, o sovietinė etnofederacinė sąranga reikalavo atsižvelgti į specialistų tautybę, ugdyti nacionalinių respublikų titulinių tautų specialistų kadrus. Nors buvo sudėtinga tiksliai nustatyti vienos ar kitos profesijos specialistų poreikį, jų etninis momentas įnešė dar daugiau painiavos, nes buvo aktyvuoti ne tik ūkinio ir socialinio efektyvumo, bet ir tautinio teisingumo, internaciona­ lizmo politikos ir ekonominio nacionalizmo veiksniai. Jaunasis specialistas buvo ne vien tarybinis „komunizmo ekonominių pagrindų statytojas“, bet ir sovietinę tautinę politiką, jos etninę institucionalizaciją išreiškiantis indivi­ das274, turėjęs įkūnyti ne tik abstraktų sovietinės modernybės universalizmą, bet ir naujos, konkrečios titulinės, jau tarybinės tautos pažangą ir laimėji­ mus buvusios „buržuazinės“ santvarkos atžvilgiu. Svarbu buvo ne vien skirtingų valdžios institucijų turėtos intencijos ir siekiai, bet ir praktiniai būdai, kaip tuos siekius įgyvendinti. Todėl, kalbant apie konkrečią sovietinės Lietuvos situaciją, gali kilti klausimas - kaip Stali­ no valdymo laikotarpiu respublikos institucijoms reikėjo pagrįsti inžinierių poreikį, jei Lietuvos industrializacija buvo dar silpna? Ir atvirkščiai, pasta­ čius naują gamyklą ar fabriką, darbui jame buvo būtini nauji specialistai, o gamybinių planų įgyvendinimo rutina neleido delsti ir laukti, kol studijas užbaigs ir diplominius darbus apgins Kauno politechnikos instituto (KPI) ar Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) absolventai. Šiuo specialistų trūkumo vakuumu galėjo pasinaudoti jau išsilavinimą turėję ir įsidarbinimo ieškoję inžinieriai iš kitų respublikų, taip sumaišydami lietuvių inžinierių sluoksnio ugdymo planus. 274

Plačiau apie tautiškumo institucionalizavimą sovietmečiu žr. R. Brubaker, Nationalism Reframed. Nationhood and the National Question in the New Europe, Cambridge University Press, 1996, p. 26-40.

127

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

Sovietmečiu Lietuvoje pasireiškusi politinė ir ūkinė autarkija neretai pateikiama kaip asmeninis Antano Sniečkaus nuopelnas. Ji vaizduojama net kaip užslėpta, ant popieriaus neužrašyta, tačiau „realiai“ egzistavusi lietuvini­ mo strategija, vedama sumanaus vadovo A. Sniečkaus275. Tai, kad A. Sniečkus vykdė tam tikrą autarkinę politiką, tvirtino ir išeivijos autoriai276. Jis yra mi­ tologizuojamas, įtvirtinamas kaip tam tikras simbolis. Kartu neįvertinamos socialinės jėgos, geopolitinės aplinkybės, kultūrinis paveldas, kurių kontekste veikė sovietinės Lietuvos valdžia. Čia svarbiausias klausimas yra, ar nacionali­ nis komunizmas buvo inicijuotas „iš viršaus“, lietuviškajai nomenklatūrai pa­ sinaudojant leninine nacionaline politika, jos natyvizacijos postulatais kuriant sau palankią, ją remiančią socialinę jėgą - lietuvišką technokratiją, ar atvirkš­ čiai, būtent mokslinė ir techninė inteligentija vertė ir įtikino A. Sniečkaus aplinką sukti nacionalinio komunizmo keliu? Matyt, tiesa glūdėjo per vidurį. Šioje knygoje tvirtinama, kad nacionalinis komunizmas Lietuvoje, pasireiškęs lietuvių inžinerijoje, nebuvo kažkokia slapto A. Sniečkaus plano dalis, o kur kas platesnis reiškinys, kuris rėmėsi ne vien lietuviškosios no­ menklatūros strategijomis ir sprendimais, „nuleidžiamais iš viršaus“, bet ir turėjo gana tvirtą palaikymą visuomenėje, ypač kultūrinės ir techninės in­ teligentijos. Kita vertus, negalime nepastebėti ir tautinės politikos vykdymo specifinių faktorių. Svarbus klausimas - kiek sovietinė tautinė politika, vyk­ doma Lietuvoje, buvo visos SSRS gairės, o kiek čia svarbūs buvo būtent tie respublikos tautiniai ypatumai? Manytume, kad net antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas sovietiniam režimui turėjo įtakos sovietinei kadrų ugdymo Lietuvoje politikai. Antai 1946 m. spalio 5 d. VKP (b) CK priėmė nutarimą „Apie LKP (b) CK darbą“, kuriame pavesta respublikos valdžiai stipriau ug­ dyti nacionalinius kadrus277. Tai buvo tam tikras politikos pokytis, nes dar nepasibaigus karui centro atstovai laikėsi iš esmės kitos politikos, o konkre­ čiai - baigti „žaidimus“ su liberaliąja inteligentija, jos jau netraktuoti kaip sąjungininkės, o griežtai laikytis Maskvos nubrėžtos politinės krypties278. 275

276 277

278

128

Žr., pavyzdžiui, J. Rudokas, Istorija, kuria galime didžiuotis, Vilnius, 2002. A. Štromas, Laisvės horizontai, Vilnius: ALK/Baltos lankos, 2001, p. 216,217. S. Atamukas, Nauja Lietuva - nauji kadrai, Vilnius: Mintis, 1974, p. 150. M. Pocius, Lietuvos sovietizavimas 1944-1947 m.: VKP (b) dokumentai, Vilnius: Lll leidykla, 2015, p. 127.

ANT ANO S N I E Č K A U S MI TAS

Reikėtų pažymėti, kad tuo metu, kai Lietuva patyrė sovietinę okupaciją, senosiose sovietinėse respublikose buvo jau seniai pamiršta švelnioji, nacio­ nalines kultūras palaikanti politika. Nuo 4-o dešimtmečio J. Stalinas ėmėsi tvirtos linijos, iškeldamas iki tol kiek prilaikomą rusų tautos svarbą. Todėl vadinamoji korenizacijos politika nebuvo jau toks savaime suprantamas dalykas. 1946 m. VKP (b) numatytos gairės buvo privalomai įtrauktos ir į LKP CK nutarimus. 1949 m. vykęs LKP VI suvažiavimas akcentavo būtiny­ bę puoselėti ir ugdyti nacionalinius kadrus, šia dvasia vyko ir LKP VII bei VIII suvažiavimai (1952 m. rugsėjis ir 1954 m. vasaris)279. Šioje monografijoje daroma prielaida, kad inžinerijos lituanizacijos280 pradžia buvo ne tik sovietinės Lietuvos vadovų, bet ir aukštųjų mokyklų va­ dovų ir dėstytojų iniciatyvos, pirmiausia - Kauno universiteto direktoriaus Juozo Kupčinsko, o panaikinus universitetą ir įsteigus 1950 m. KPI - rek­ toriaus Kazimiero Baršausko281, Lietuvos inžinierių nuopelnas. Kita vertus, nors ir akcentuojama minėtų asmenybių svarba, jų elgesys interpretuotinas ne vien kaip patriotinis rūpestis dėl nacionalinių kadrų kėlimo, bet kaip Kauno universiteto ir KPI, kaip aukštosios mokyklos, interesų atstovavimas minėtų vadovų veikloje. 6-o dešimtmečio pradžioje KPI studijavo apie 2000 studentų282, kas buvo SSRS AM ministerijos ir kitų institucijų laikoma m i­ nimalia kontingento riba. Aukštosios mokyklos vadovai negalėjo nežinoti, kad mažesnis skaičius grėsė aukštosios mokyklos išlikimui. Neturime argumentų, kurie neigtų A. Sniečkaus aplinkos pastangas for­ muoti respublikai palankią ekonominę struktūrą, gausinti lietuvių inžinierių gretas, net išstumiant iš pareigų pokariu atvykusius rusakalbius. Vis dėlto 279 280

281

282

Ten pat, p. 154. Čia lituanizacijos ir atlietuvinimo sąvoka reiškia ne asimiliaciją, o etninių lietuvių tapsmo inžinieriais procesą. Vis dėlto, baigę inžinerijos studijas ir įsidarbindami įmonėse ir organi­ zacijose, šie jauni specialistai išstūmė tam tikrą skaičių kitataučių (dažniausiai - rusakalbių) darbuotojų, tačiau šis jų skaičius nebuvo didelis, palyginti su dėl industrializacijos suku­ riamomis naujomis darbo vietomis.Todėl inžinierių lituanizacija (aratlietuvinimas) labiau reiškė ne išstūmimą, o įsitvirtinimą vadovaujamose inžinerinėse pozicijose, taip apribojant kitataučių dominavimą ir galimą specialistų iš kitur atvykimą. Kazimieras Baršauskas (1904-1964) - Kauno universiteto Technologijos (1946-1947) ir Elektrotechnikos (1947-1950) fakultetų dekanas. 1950 m. įsteigus KPI - jo direktorius, vėliau rektorius iki pat mirties 1964 m. Žr. M. Martynaitis ir kt., Kazimieras Baršauskas, sud. E. Vaineikis, Vilnius: Mintis, 1969.

129

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

nereikėtų jo vertinti kaip nuoseklios, visada tas pačias politines nuostatas turėjusios asmenybės. Jo pažiūros taip pat išgyveno tam tikrą kaitą, jis buvo priverstas akylai stebėti politinę situaciją Maskvoje, sekti gyventojų nuotaikas respublikoje. Nacionalinio komunizmo reiškinys283, užgimęs po J. Stalino mirties, buvo valdžios reakcija į L. Berijos iniciatyvą proteguoti na­ cionalinius kadrus sovietinėse respublikose, N. Chruščiovo destalinizacijos politiką, masinius protestus ne vien Vengrijoje ir Lenkijoje 1956 m. rudenį, bet ir Gruzijoje tų pačių metų pavasarį. Iš tremties į Lietuvą grįžtantys po­ litiniai kaliniai ir tremtiniai, o iš kitos pusės - sovietinės kariuomenės kon­ tingento mažinimas ir būtinybė kariškius įdarbinti pramonės įmonėse, kėlė nemažus iššūkius A. Sniečkaus aplinkai. Politinis 6-o dešimtmečio konteks­ tas nepaliko jam kito pasirinkimo, kaip tik žengti nacionalinio komunizmo keliu. Ir šia kryptimi jis ėjo atsargiai, dairydamasis į kitų respublikų pavyz­ džius, vengdamas aštrinti politinę situaciją ar kaip nors sukelti Maskvos ne­ pasitenkinimą - ne taip, kaip kaimyninės Latvijos nacionalinių komunistų vadovybė. Kai kurie autoriai įtikinėja, kad A. Sniečkus visada buvęs tikras Lietuvos patriotas ir tik stalininės sistemos verčiamas turėjęs paklusti ir vyk­ dyti promaskvietišką politiką. Esą vėliau, po diktatoriaus mirties susilpnėjus spaudimui, A. Sniečkus galėjo jau drąsiau įgyvendinti Lietuvai palankią politiką ir parodyti tikrą savo kaip politiko veidą. Tačiau panašūs tvirtini­ mai nepakankamai įvertina asmenybės kaitą. Keičiantis politinei situacijai, turėjo keistis ir vadovo elgesys. Tai, kad vėliau, po Stalino mirties jis elgėsi skirtingai nei diktatoriui gyvam esant, nepaneigia, kad anksčiau A. Sniečkus galėjo būti įsitikinęs stalinistas. Atvirkščiai, būtent politinių aplinkybių ver­ čiamas jis iš stalinisto, diktatoriaus paramą ir pasitikėjimą turėjusio respub­ likos lyderio buvo priverstas transformuotis į sovietinės Lietuvos patroną, besirūpinantį respublikos ūkiu ir visuomene. Lietuviškajai nomenklatūrai buvo svarbu įtikinti ne tik Maskvą, bet ir respublikos gyventojus, kad ji kontroliuoja politinę situaciją, tinkamai atstovauja visuomenės interesams. Galima sakyti, kad A. Sniečkų pasukti labiau į nacionalinio komunizmo pusę, nors ir balansuojant, galėjo įtikinti net ir ankstesni įvykiai nei su L. Berija 283

130

Plačiau apie nacionalinio komunizmo sąvoką žr. V. Sirutavičius, Tautinis komunizmas ir jo raiška: Istoriografiniai problemos aspektai, Istorija, 2012, t. 87, p. 50-51.

ANT ANO S N I E Č K A U S MI TAS

siejamos vietos kadrų kėlimo idėjos. Jis dar 1952 m. susidūrė su Vilniaus srities partijos sekretoriumi D. Šupikovu, kuris „iš vidaus“ informuoda­ vo Maskvą apie sudėtingą padėtį respublikoje284. Tirti situaciją Lietuvoje buvo įpareigotas VKP (b) CK inspektorius Jurijus Andropovas, būsimas SSRS KGB pirmininkas ir SSKP CK generalinis sekretorius, kuris, kaip teigiama, net buvo patekęs į kai kurių centro vadovų nemalonę už tai, kad nerado A. Sniečkų kompromituojančios medžiagos285. Nors Maskva šiame pasirinkime tarp A. Sniečkaus ir D. Šupikovo parėmė pirmąjį sekretorių ir 1952 m. vasarį priėmė nutarimą dėl Vilniaus srities partijos komiteto klaidų, A. Sniečkui ši akistata buvo akivaizdus paliudijimas, kokia grėsminga gali būti atvykusių draugų „vidinė opozicija“286. Svarbiausios partikuliaristinės, autarkinės iniciatyvos buvo sugalvotos ne LKP CK ar Ministrų Tarybos rūmuose, o išėjo iš universitetų, institutų kabinetų, gamyklų cechų. Antai istorikas Edvardas Gudavičius, pats baigęs KPI ir nemažai laiko dirbęs inžinieriaus darbą, lietuvių tapsmą inžinieriais ir jų karjerą pramonės įmonėse vadina „speičizmu“. Jis įrodinėja, kad technokratijos lituanizacija yra ne vėlesnis išsigalvojimas, o autentiškas reiški­ nys, kurį jis pats juto ir stebėjo dar 6-o dešimtmečio pradžioje dirbdamas Kauno turbinų gamykloje „Pergalė“287. Anatolijus Speičys dirbo vadovu šioje ir kitose, t. y. Vilniaus grąžtų bei Vilniaus šlifavimo staklių, gamyklose, užėmė Liaudies ūkio tarybos Mašinų gamybos valdybos viršininko pareigas. Vis dėlto pats A. Speičys, paklaustas, iš kur tokie tautiškumo sumanymai, tvirtino, kad parama lietuviams inžinieriams buvo ne koks valdžios nuro­ dymų vykdymas, o jo paties asmeninė iniciatyva. Nors ir palankiai vertinąs A. Sniečkaus valdymą ir manąs, kad jis protegavo lietuviškumą, A. Speičys tvirtina, kad nebūta net neformalių kokių nurodymų ar kitaip - užuominų 284 285

E. Zubkova, Pabaltijys ir Kremlius. 1940-1953, Vilnius: Mintis, 2010, p. 223-225. P. Медведев, Неизвестный Андропов, Ростов-на-Дону: Феникс, 1999, с. 68; žr. taip pat pri­ eiga per internetą: http://www.coldwar.ru/andropov/andropov.php (žiūrėta 2019 10 03).

286

S. Grybkauskas, Antisovietiniai protestai ir nomenklatūros partikuliarizmas. Sąveikos po­ veikis lietuviško nacionalizmo kaitai, in Č. Laurinavičius, Epochasjungiantisnacionalizmas, Vilnius: UI leidykla, 2013, p. 235. S. Grybkausko interviu su E. Gudavičiumi. Žr. taip pat E. Gudavičius, A. Švedas, Visa istorija yra gyvenimas. 12 sakytinės istorijos epizodų. Edvardą Gudavičių kalbina Aurimas Švedas, Vilnius: Aidai, 2008.

287

131

I NŽ I NE R I J OS L I T U A N I Z A C I J A

remti lietuvius inžinierius. Paklaustas, tai kodėl jis taip darė, A. Speičys prisiminė tuometinį politinį klimatą, L. Berijos politiką remti nacionalinius kadrus respublikose. Jis pats nedaręs nieko nusikalstamo, o jo palankumas ir dėmesys lietuvių inžinierių karjerai visiškai atitiko to meto politines tendencijas288. Rusakalbių traukimąsi iš vadovaujamųjų postų, liberalėj antį politinį klimatą tuomet juto ne vien atsakingas pareigas užėmę inžinieriai. Antai inžinierius Zenonas Sabalys interviu metu prisiminė, kad 6-o dešimt­ mečio viduryje jam, dar paaugliui, tėvas, tarpukario Lietuvos inžinierius, praeidamas pro KGB pastatą, ištarė: „Dabar rusai bėga.“289

288 289

132

S. Grybkausko interviu (telefonu) su A. Speičiu. S. Grybkausko interviu su Z. Sabaliu, Šiauliai, 2019 m. sausis.

PO LITECHN IKO S INSTITUTAI SO V IE TIN Ė SE RESPUBLIKOSE

Naujose respublikose buvo diegiama sovietinė aukštojo mokslo sistema, kuri buvo jau patyrusi, išbandžiusi, išgyvenusi ir atmetusi gausius 4-o de­ šimtmečio eksperimentus. Tuo metu universitetai ir politechnikos institutai neretai buvo vertinami kaip senų laikų liekanos, paskaitos ir seminarai bandyti keisti į brigadinius-laboratorinius užsiėmimus, stachanovietišku būdu studentai versti per trumpesnį laiką baigti ir taip jau iki trejų metų su­ trumpintas studijas, Švietimo ministerijos vaidmuo buvo susiaurintas, vado­ vavimą aukštosioms mokykloms pavedant pramoninėms ministerijoms290. Nėra abejonių, kad jei Lietuvą sovietinė okupacija būtų užklupusi anksčiau, studijos ir mokslas būtų niokojami kur kas stipriau, o pasekmės būtų skau­ desnės, nei pokariu buvo iš tiesų. Lietuva, kaip ir kaimyninės Pabaltijo res­ publikos, sulaukė šių bandymų likučių, daugiau ar mažiau klasikinį švietimą jau siekiančio atkurti sovietinio aukštojo mokslo, nors dar turintį proletariškų elementų. Jau pirmosios sovietinės okupacijos metu 1940 m. ketinta Vytauto Didžiojo universitetą išskaidyti ir paversti žinybiniais institutais291, kas akivaizdžiai buvo dar nuo 4-o dešimtmečio besitęsiančios politikos atgarsis. Tačiau tai padaryti nesuspėta dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo, o jam pasibaigus 1950 m. įsteigti Kauno politechnikos ir Kauno medi­ cinos institutai išliko pavaldūs aukštojo mokslo, o ne žinybinėms sistemoms. Geopolitinė situacija, visų pirma tai, kad sovietizuoti reikėjo ne vien keturias naujas respublikas ir iš Lenkijos atimtą Vakarų Ukrainą, bet ir visą Rytų ir Vidurio Europą (o tam reikėjo tiek ekonominių resursų, tiek ir žmogiškųjų 290

291

Sh. Fitzpatrick, Education and Sočiai Mobility in the Soviet Union 1921-1934, Cambridge, 1979, p. 192. A. Tamašauskas, Iš Kauno universiteto Politechnikos instituto praeities. Komunistų partinės organizacijos raidos ir veiklos apžvalga, Kaunas: Technologija, 2000, p. 21.

133

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

išteklių), vertė valdžią iš dalies kliautis ir likusiais, į Vakarus nepasitrauku­ siais, inteligentais, stengiantis juos perauklėti komunistine dvasia. Šiandien mums atrodo, kad politechnikos institutų egzistavimas so­ vietinėse respublikose buvo lyg savaime suprantamas dalykas ir vargu bent viena respublika galėjo būti palikta be universiteto ir politechnikos instituto. Tačiau tai yra retrospektyvus žvilgsnis. To meto veikėjams situacija galėjo atrodyti visai kitaip. Vienas nacionalinis universitetas sovietinėje respubli­ koje buvo sovietinės tautinės politikos bruožas. Anot filosofo Bronislovo Genzelio, „ [t]okią reformą lėmė Rusijos imperijos mokslo politika - kiek­ vienos respublikos sostinėje turėti universitetą (tik Estijoje, atsižvelgiant į susiklosčiusias tradicijas, jis buvo įsteigtas Tartu). Visos vadinamosios sąjunginės respublikos, išskyrus Rusijos Federaciją ir Ukrainą, turėjo po vieną universitetą. Steigti ar likviduoti visas aukštąsias mokyklas priklausė Maskvos jurisdikcijai, tiksliau - nuo Maskvos malonės.“292 Universiteto veikla kiekvienoje respublikoje buvo lyg nerašyta, tačiau gerai žinoma taisyklė, o štai dėl politechnikos instituto steigimo respublikų lyderiai turėjo nemažai pasistengti įrodant Maskvai jo reikalingumą. Apskri­ tai, reikėtų pasakyti, kad po karo įkurti naują aukštąją mokyklą buvo sudė­ tinga. Kaip matyti iš SSRS AM ministerijos dokumentų, respublikų vadovų prašymai dėl politechnikos institutų buvo gana dažni. Tačiau ministerijos atsakymas į šiuos prašymus dažniausiai buvo neigiamas. Buvęs VKP (b) CK Mokslo skyriaus vedėjas Jurijus Ždanovas (tuo metu jau mirusio buvusio Stalino parankinio Andrejaus Ždanovo sūnus) savo prisiminimų knygoje tvirtina, kad jam pats J. Stalinas patarė neskubėti steigti naujų aukštųjų mokyklų, o susitelkti labiau ties jau veikiančių darbo gerinimu293. Konser­ vatyvus centro požiūris į naujų aukštųjų mokyklų steigimą išliko ir vėliau. Antai 6-o dešimtmečio pabaigoje įsteigti savo aukštąją techninę mokyklą siekė ir Vidurinės Azijos respublikos Turkmėnijos valdžia. 1959 m. sausį vykusiame Turkmėnijos KP suvažiavime šios respublikos antrasis sekreto­ rius Grišaenkovas teigė, kad nors pramonė ir statybos nuolat pasipildo nau­ jais inžinerijos kadrais, jų neužtenka, be to, daugelį vadovaujamų pareigų 292

293

134

B. Genzelis, Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo peripetijos, Kauno istorijos metraštis, 2012, nr. 12, p. 203. Жданов Ю. А. Взгляд в прошлое: воспоминания очевидца, Ростов-на-Дону, 2004.

P OL I T E C H N I K O S I NS T I TUTAI S O V I E T I N Ė S E R E S P U B L I K O S E

užima praktikai, kurių silpnas teorinis pasirengimas neužtikrina gero va­ dovavimo294. Jis tvirtino, kad respublikai labai trūksta techninės aukštosios mokyklos, todėl esą reikia dar kartą kreiptis į Maskvą, kad ši leistų įsteigti Ašchabade politechnikos institutą. Siekdami turėti savo politechnikos institutą, sovietinių respublikų lyde­ riai jo poreikį dažnai argumentavo kaimyninių respublikų pavyzdžiu, tokiu būdu kurdami skriaudžiamos respublikos vaizdinį. Pavyzdžiui, Latvijos SSR Ministrų Tarybos pirmininkas Vilis Lacis viename laiške tvirtino SSRS vyriausybei, kad iš visų sovietinių respublikų vienintelės Latvija ir Moldavija dar neturi politechnikos institutų295. Galima sakyti, kad po nacionalinių universitetų sovietinėse respublikose politechnikos institutai buvo lyg an­ trasis žingsnis šioje sovietinėje aukštojo mokslo paramos nacionalinėms respublikoms ( affirmative action ) politikoje. Respublikų valdžios siekė taip pat ir visuomenei pademonstruoti sovietinės valdžios rūpinimąsi respu­ blikos mokslu ir kultūra. Antai kaimyninėje Latvijoje 6-ame dešimtmetyje aptariant Rygos politechnikos instituto įkūrimo klausimą, Latvijos KP CK sekretorius Vilis Krūminis akcentavo, kad šis Politechnikos institutas turi tapti geriausiai aprūpinta ir puikiai organizuota aukštąja mokykla Latvijoje, nes ji yra įsteigta sovietmečiu naujai, kai kitos aukštosios mokyklos buvo tik perorganizuotos pasikeitus politinei santvarkai296. Lėta naujų aukštųjų mokyklų steigtis kūrė palankias tarprespublikinės plėtros sąlygas jau veikusiems institutams. Ilgą veiklos tradiciją turėjęs Tali­ no politechnikos institutas (TPI) pretendavo tapti ne vien regiono lyderiu, bet ir užimti vienintelės politechnikos aukštosios mokyklos Pabaltijo respu­ blikose vietą. Antai, kaip matyti iš 1951-1952 m. TPI ataskaitos SSRS AM ministerijai, ši mokykla aktyviai vykdė studentų pritraukimo kampaniją. Šioje ataskaitoje minima, kad aktyviausiai veikė Tartu punktas. Tačiau agita­ cinė būsimų studentų pritraukimo veikla neapsiribojo vien Estija. Tokie TPI informaciniai punktai veikė ir Leningrade, Rygoje, Odesoje bei Taganroge. 294

Grišaenkovo kalba Turkmėnijos KP 1959 m. sausio 19-20 d. vykusiame suvažiavime,

RGASPI, f. 17, ap. 89, b. 605,1.184. 295 296

V. Lacio 1956 m. kovo 8 d. rašto SSRS Ministrų Tarybai projektas, LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657, 1.16. Latvijos KP CK biuro 1958 m. sausio 10 d. posėdžio stenograma, LVA, f. 101, ap. 21, b. 49, 1.103.

135

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

Beje, minima, kad informacinis punktas Taganroge dirbo sėkmingai. Būsi­ mų studentų verbavimo darbams buvo pasiųsti 13 TPI dėstytojų Estijoje, o dar 8 - į kitas respublikas297. Taigi, iš šios ataskaitos matyti, kad TPI save matė kaip reikšmingą regioninį politechninio mokymo centrą, savo veikla išeinantį už stalininės tautinės politikos apibrėžtų natyvizacijos ribų, ir iš esmės prieštaravo šiai politikai. Šis TPI vykdomas tarptautiškumas ar greičiau, sakytume, internacionališkumas buvo gana sėkmingas. 1951 m. rugpjūčio pabaigoje Institutas sulaukė iš sąjunginės ministerijos nurodymo priimti į studijas dar 60 stu­ dentų, kurie stojimo egzaminus laikė Maskvoje. Kaip rašoma minėtų metų ataskaitoje, į pirmą kursą buvo priimti studijuoti asmenys beveik iš visų respublikų, sričių ir stambiausių miestų. Pagal tautinę sudėtį estų priimta 335, tik kiek daugiau nei rusų, kurių įstojo 236, taip pat 22 ukrainiečiai298. Galima sakyti, kad Talino politechnikos institutas virto svarbiu politech­ ninio mokymo centru, o ta aplinkybė, kad kaimyninėje Latvijoje vis dar nebuvo politechnikos instituto, o Lietuvoje ką tik veiklą buvo pradėjęs KPI, kurio pirmo kurso studentų skaičius nesudarė nė pusės TPI studentų skai­ čiaus, ne tik augino pastarojo instituto studentų gretas, bet ir kreipė TPI į internacionalinio politechninio mokymo centrą. Žvelgiant į Pabaltijo regioną galima sakyti, kad čia technikos specialistų su aukštuoju išsilavinimu ugdymas buvo apibrėžtas, lyg įrėmintas dviejų politechninių mokyklų - Talino šiaurėje ir Minsko rytuose. Žinoma, šia­ me kontekste nereikėtų pamiršti Leningrado, svarbaus nacionalinių kadrų rengimo centro, aukštųjų mokyklų. Neabejotina, kad Rusijos kultūrinės sostinės artumas kiek ribojo Talino politechnikos instituto plėtrą. Nors ir turėdamas dideles ambicijas, geografiškai pastarasis buvo priverstas kon­ centruotis ties Pabaltijo regionu. Antai Neakivaizdiniame Leningrado industriniame institute 19481949 m. m. studijavo net 398 latviai, 264 iš jų pirmame kurse. Šioje aukšto­ joje mokykloje tai buvo trečia etninė grupė po rusų, kurių studijavo daugiau nei 3 tūkstančiai, ir žydų, kurių buvo 686. Tačiau latviai lenkė ukrainiečius

29 7

298

136

TPI ataskaita už 1951/1952 metus, GARF, f. 9396, ap. 3, b. 494,1.32. Ten pat, 1.36.

P O L I T E C H N I K O S I NS T I TUTAI S O V I E T I N Ė S E R E S P U B L I K O S E

(177) ir baltarusius (80)299. Suprantama, kad savos aukštosios techninės mokyklos neturėjimas ir ganėtinai aukštas industrializacijos lygis lėmė tokį didelį studijuojančių latvių skaičių. Politechnikos institutas dar nebuvo įsteigtas ir Lietuvoje, tačiau lietuvių buvo čia kur kas mažiau - tik 37 (iš jų pirmame kurse 21). Estų skaičius buvo gana didelis - 72 studentai, ypač žinant, kad Taline būta savos aukštosios politechninės mokyklos. Tačiau geografinis Leningrado artumas ir neakivaizdinis studijų būdas darė šias studijas patrauklias ir estams. 1954-1955 m. Leningrado aukštosiose m o­ kyklose ne konkurso tvarka studijų vietas gavo 40 latvių, kas buvo daugiau nei Maskvoje. Vien Leningrado politechnikos institute studijavo 8 latviai300. Nesant Latvijoje veikiančio stambaus techninio profilio instituto301, šios res­ publikos valdžia bent iš dalies stengėsi jo trūkumą kompensuoti inžinierių tobulinimosi kursais. Respublikos vadovai nuolat kreipdavosi į Maskvą dėl šių kursų surengimo Rygoje. Jie vyko nuo 1948 m., o vėliau kasmet buvo vis pratęsiami, kas taip pat kūrė laikinumo būklę. Antai Latvijos MT pirminin­ kas V. Lacis 1949 m. gruodį kreipėsi į SSRS Ministrų Tarybą, prašydamas pratęsti šių kursų veiklą ir 1950 metams. Be kitų argumentų, jis teigė, kad 6 mėnesių kursuose iš 91 besimokančio 61 yra VKP (b) narys. Kursuose esą mokosi gamyklų ir statybų direktoriai, vyr. inžinieriai ir cechų viršininkai. Pasak V. Lacio, klausytojai juose įgyja politinės ekonomijos ir planavimo žinių. Taigi, galima matyti, kad šie tobulinimosi kursai buvo svarbūs ir technokratijos bendrumo kūrimui, nes juose mokėsi ne eiliniai, o profesinės karjeros aukštumų pasiekę inžinieriai ir vadovai302. Bandymų sukurti ir plėsti savo aukštąją mokyklą, paverčiant ją ne tik respublikos, bet ir viso regiono studijų centru, būta ne vien Pabaltijo res­ publikose. Pavyzdžiui, 1964 m. liepą į SSRS vyriausybę kreipėsi Kirgizijos vadovai, siūlydami įsteigti respublikos sostinėje Frunzėje (dabar Biškekas) Vidurinės Azijos inžinerinį statybos institutą. Akivaizdu, kad Kirgizija,

299

Neakivaizdinio Leningrado industrijos instituto ataskaita už 1948/1949 m., GARF, f. 9496, ap. 3, b. 267,1.68.

300 301

SSRS AMM ¡sakymas, 1954 m. gegužės 4 d., LVA, f. 270, ap. 2, b. 5839,1.43. Rygoje veikė civilinės aviacijos institutas, kurio studentų kontingentas buvo nedidelis, be to, orientuotas į visos SSRS lakūnų poreikį.

302

V. Lacio 1949 m. gruodžio 9 d. raštas K. Vorošilovui, GARF, f. 5446, ap. 80, b. 3496,1.4.

137

I NŽ I NE R I J OS L I T U A N I Z A C I J A

sekdama tuometine N. Chruščiovo politine linija kuo labiau integruoti respublikų ekonomikas (tam buvo įsteigta ir politinė institucija, kurios kompetencija aukštesnė nei respublikų valdžios - partinis Vidurinės Azijos biuras), siekė lyderystės regiono aukštojo švietimo erdvėje. Tačiau SSRS AM ministerija išreiškė nuomonę, kad toks institutas būtų tikslingas tik tokiu atveju, jei statybos inžinieriai jame būtų rengiami vietoje Taškento (Uzbekija), Tadžikijos ir Turkmėnijos politechnikos institutų: „Papildomai peržiūrėjus šį klausimą su suinteresuotomis organizacijomis išaiškėjo, kad šis Kirgizijos SSR siūlymas neturi reikiamo palaikymo kitose Vidurinės Azijos respublikose.“ Taigi, aukštojo mokslo vadovybė nutarė nesivelti į santykius tarp sovietinių respublikų. Neaišku, kokią poziciją ji ir SSRS MT būtų užėmusi, jei su panašiu pasiūlymu būtų kreipęsis labiau įtakingas ir sąjunginėje partinėje hierarchijoje įsitvirtinęs Uzbekijos lyderis Šarafas Rašidovas, kuris buvo kandidatu į politinio biuro narius. Atsakyti neigiamai mažesnės respublikos vadovams buvo paprasčiau303. Talino politechnikos instituto veiklą ir Kirgizijos bandymus steigti statybos inžinerijos institutą Frunzėje galima vertinti kaip tam tikras regio­ nines ambicijas, kurios prieštaravo kitų sovietinių respublikų interesams ir pačiai nacionalinės politikos logikai. Šie projektai rodė, kad egzistavo konkurencija nacionalinių respublikų aukštojo mokslo sistemoms, todėl vietinė valdžia ir švietimo administratoriai negalėjo jaustis visiškai saugūs ir viltis, kad universiteto, institutų ir akademijų tinklas neišvengiamai pats savaime susiformuos respublikoje. Aukštasis mokslas, specialistų, ypač tech­ ninės krypties, rengimas buvo tam tikras kultūrinės kovos laukas, kuriame Maskvos įtikinėjimo ir lobizmo, akademinio personalo rengimo dėstyti ir kitomis pastangomis siekta kuo skubiau sukurti savas institucijas ir pradėti reikiamų specialistų rengimą. Antraip, t. y. pavėlavus, būtų rizikuojama, kad neįsteigtų savų institucijų vieta bus užimta regioninių ar sąjunginių aukštojo mokslo projektų. Žinoma, galėtume teigti, kad tokia situacija buvo tik laikina, nes so­ vietinė nacionalinė politika lyg ir numatė savų nacionalinių kadrų ugdymą 303

138

SSRS aukštojo mokslo ministerijos atsakymas į SSRS Ministrų Tarybos 1964 m. liepos 10 d. pavedimą, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 1668,1.77.

P O L I T E C H N I K O S I NS T I TUTAI S O V I E T I N Ė S E R E S P U B L I K O S E

KPI rūmai. Fot. Michailas Ogajus, M. Baranauskas (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

kiekvienoje respublikoje. Vis dėlto čia svarbios buvo respublikų vadovų pastangos realizuoti šią formaliai sovietinėje nacionalinėje politikoje egzis­ tavusią galimybę. Iniciatyvas ir argumentus, kodėl būtina steigti techninius institutus, Maskvai privalėjo pateikti respublikos. Kita vertus, vėluojant ar tinkamai nepagrindus poreikio, galėjo suveikti ir efektyvumu bei kaštų minimizavimu grįsta regioninio aukštojo mokslo plėtros logika, pavyzdžiui, apsiribojanti vieno stambaus instituto veikla Pabaltijo respublikose. Vilniaus aukštosios partinės mokyklos, kurioje studijuoti buvo skiriamos vietos latviams ir kitų respublikų atstovams, veikla galėtų būti ryškiu pavyzdžiu, 139

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

kad apie platesnius regioninius projektus aukštajame moksle buvo ne tik galvojama - jie buvo siūlomi Maskvai, o kai kurie ir realizuoti. Kauno politechnikos institutas, įsteigtas buvusio Kauno universiteto pagrindu, greitai augino savo studentų skaičių. Sunkiau įsteigti savąjį po­ litechnikos institutą sekėsi kaimyninės Latvijos vadovams. Antai Latvijos SSR MT pirmininkas V. Lacis savo rašte sąjunginei vyriausybei skundėsi, kad SSRS AM ministerija neskuba vykdyti 1953 m. birželio 30 d. sąjunginės vyriausybės potvarkio dėl Rygos politechnikos instituto steigimo ir pastatų jam 1954-1956 m. statybos, todėl Latvijos universiteto Mechanikos ir Staty­ bos inžinerijos fakultetai yra vieninteliai respublikoje, kur ugdomi aukštąjį mokslą įgyj antys inžinieriai. Paradoksalu, kad Latvijoje, kuri buvo žymiai stipriau industrializuota respublika, palyginti su 6-ame dešimtmetyje buvusia agrarine Lietuva, Rygos politechnikos institutas pradėjo veiklą tik 1958 m. Negalima būtų teigti, kad jis įsteigtas vėlai, kad Latvijos valdžia nesirūpino šiuo klausimu. Dar Stalino valdymo laikotarpiu ji nuolat siuntė Maskvai prašymus, kuriuose įtikinėjo, kad būtina įsteigti Rygos politechnikos institutą. Antai 1950 m. Latvijos KP pirmojo sekretoriaus Janio Kalnberzinio ir MT pirmininko Yilio Lacio rašte J. Stalinui siūloma įsteigti politechnikos institutą304. Po trejų metų, 1953 m. birželį, po L. Berijos arešto politinę galią Maskvoje telkiančiam N. Chruščio­ vui Latvijos vadovai rašė: „Siekiant pagreitinti kvalifikuotų vietinės tautybės inžinerinių techninių kadrų rengimą, [prašome] pagreitinti sprendimą dėl politechnikos instituto Rygoje sukūrimo, pastatant jam mokymo pastatą ir bendrabutį.“305 Instituto Latvijoje įsteigimo vėlavimui būta nemažai priežasčių. Patalpų ir pasirengusių dėstyti pedagogų trūkumas buvo vienos svarbiausių kliūčių. Vis dėlto jas buvo galima kur kas greičiau įveikti, jei ne neigiamas asmeninis faktorius. Dalykas tas, kad Rygos politechnikos instituto steigimui priešinosi Latvijos universiteto rektorius Janis Jurgenas ir įtakingi partiniai funkcio­ nieriai. J. Jurgenas, 1944-1946 m. buvęs Latvijos KP (b) CK sekretoriumi ideologiniams klausimams, laikėsi nuomonės, kad inžinierių kadrus galima 304 305

140

J. Kalnberzinio ir V. Lacio 1950 m. rugpjūčio 15 d. raštas J. Stalinui, LVA, f. PA-101, ap. 13, b. 59 ,1.47. Latvijos KP CK 1953 m. birželio 27 d. raštas N. Chruščiovui, LVA, PA-101, ap. 16, b. 8 9 ,1. 78.

P O L I T E C H N I K O S I NS T I TUTAI S O V I E T I N Ė S E R E S P U B L I K O S E

papildyti iš kitų respublikų, nebūtina jų rengti Latvijoje. Svarbiausias jo dėmesys buvo nukreiptas į humanitarinius mokslus ir ideologinių kadrų rengimą306. Vis dėlto ne vien subjektyvi rektoriaus pozicija lėmė universi­ teto nenorą skirtis su techniniais fakultetais steigiant naują politechnikos institutą. Latvijos universiteto vadovai turėjo priežasčių nuogąstauti dėl šios aukštosios mokyklos ateities. Tai akivaizdžiai matyti iš 1954 m. uni­ versiteto prorektoriaus ataskaitos apie specialistų rengimą. Joje jis rašė, kad SSRS MT nutarimu dėl Rygos politechnikos instituto steigimo universiteto techninių fakultetų pagrindu iš universiteto atskiriami trys stipriausi (pagal studentų skaičių) fakultetai: Mechanikos, Statybos inžinerijos ir Chemijos. Ataskaitoje pripažįstama, kad Politechnikos instituto steigimas yra tikslin­ gas ir savalaikis. Tačiau kartu respublikos valdžiai priekaištaujama, kad, besirūpindama nauja organizuojama aukštąja mokykla Rygoje, ji neskiria pakankamai dėmesio universiteto būklei. Pasak prorektoriaus, iš universi­ teto esančių 7 fakultetų paėmus 4 fakultetus, jis taps mažiausiu universitetu iš visų 33 SSRS universitetų, o studentų rengimas bus pats brangiausias307. Moldavija buvo paskutinė sovietinė respublika, kurioje buvo įsteigtas savas politechnikos institutas. 1964 m. pradžioje į SSKP CK ir SSRS MT kreipėsi šios respublikos KP pirmasis sekretorius I. Bodiulas ir Ministrų Tarybos pirmininkas A. Diordica. Prašydami įsteigti Kišiniovo politechni­ kos institutą, respublikos vadovai piešė liūdną vaizdą. Esą Moldavija užima vieną iš paskutinių vietų pagal inžinierių rengimą, o teikiamos paraiškos atsiųsti inžinierius iš kitų „broliškų“ respublikų metai po metų nėra tenki­ namos. Jie tvirtino, kad 1964 m. respublikos inžinierių poreikis yra 1365, tačiau SSRS plano komitetas planuoja tik 592 jaunus specialistus. Pagal aprūpinimą aukščiausios kvalifikacijos liaudies ūkio specialistais Moldavija esą užima vieną iš paskutinių vietų tarp sąjunginių respublikų. Respublikos vadovai rašte užtikrino, kad būsimo instituto mokymo bazė yra tinkama, o pedagoginiai kadrai yra parengti. „Nesant techninės aukštosios mokyk­ los, Moldavijoje stipriai stabdomas inžinerijos kadrų iš vietinių gyventojų 306 307

A. Zigmunde, Garais RTgas politehniska institūta atjaunošanas cejš, Humanitaras un so­ cialūs zinatnes, 2009, p. 42. Latvijos universiteto prorektoriaus 1954 m. gegužės 31 d. ataskaita apie specialistų ren­ gimą, LVA, f. 693, ap. 11, b. 9 ,1. 5.

141

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

rengimas, kurie dėl įvairių aplinkybių ne visada turi galimybes išvykti [stu­ dijuoti]“, - respublikos vadovai savo laiške naudojo ir nacionalinės politi­ kos elementą308. SSRS Ministrų Tarybai pavedus, 1964 m. vasarį pažymą šiuo klausimu parengė SSRS AM ministerija. Gerai argumentuotas Moldavijos raštas ne­ paliko abejonių, kad sąjunginė ministerija pritars prašymui. Taip ir įvyko309. Tiesa, po mėnesio, jau kovą, ministerija, nežinia dėl kokių aplinkybių, dar kartą pakartojo savo pritarimą Kišiniovo politechnikos mokyklos įkūrimui. Antrasis raštas yra labiau argumentuotas, matyt, tų argumentų ir prireikė sąjunginiam nutarimui dėl Kišiniovo politechnikos instituto priimti. Rašte ministerija nepamiršo paminėti, kad Moldavija yra paskutinė respublika, neturinti savo politechnikos instituto310. Esą ši aplinkybė lėmė inžinierių rengimo atsilikimą nuo kitų sovietinių respublikų. Pasak ministro pava­ duotojo M. Prokofjevo, 1962-1963 m. visoje SSRS 10 tūkstančių gyventojų teko 132 studentai, iš jų dieninėse studijose - 57, o Moldavijoje šie rodikliai buvo žemiausi tarp sąjunginių respublikų - atitinkamai 78 ir 42 studentai. Respublikos gyventojų skaičius sudarė 1,4 proc. visų SSRS gyventojų, o spe­ cialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą ir dirbančių liaudies ūkyje, 1962 m. gruodžio 1 d. buvo 39,3 tūkst., t. y. tik 1 proc. visų SSRS specialistų. Inžinie­ rių rengimas atsiliko dar labiau - jų būta tik 6,5 tūkstančio, arba tik 0,5 proc. visoje SSRS buvusių inžinierių skaičiaus. Kišiniovo politechnikos instituto įsteigimas, galima sakyti, užbaigė tuometinės nacionalinės politikos įgyvendinimą. Dabar jau kiekvienoje res­ publikoje veikė po nacionalinį universitetą ir politechnikos institutą. Galima spėti, kad Rygos ir Kauno politechnikos institutų intensyvi plėtra koregavo ir Talino politechnikos instituto plėtros gaires, nes pastarasis iš internacio­ nalinio instituto vis labiau tapo nacionaline aukštąja mokykla.

зов 309 ЗЮ

142

I. Bodiulo ir A. Diordicos 1964 01 20 raštas SSKP CK ir SSRS MT, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 1661,1.47. SSRS aukštojo mokslo ministro V. Jeliutino 1964 02 06 raštas SSRS MT, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 1661,45. SSRS aukštojo mokslo ministro pavaduotojo M. Prokofjevo 1964 03 02 raštas SSRS MT, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 1661,1.141.

KPI Į S T E I G I M A S

Kaip jau buvo minėta, Kauno politechnikos instituto (KPI) įsteigimas 1951 m. buvo gana ankstyvas. Menkai industrializuota respublika institutą turėjo anksčiau nei Latvija. Tačiau dar ir šiandien Kauno universiteto, bu­ vusio Vytauto Didžiojo universiteto paveldėtojo, likvidavimas reorganizuo­ jant jį į Kauno politechnikos institutą ir Medicinos institutą yra apgaubtas mitų. Šis sovietinės politinės valdžios aktas vertinamas kaip noras pakirsti antisovietinį judėjimą laikinojoje sostinėje, siekis „sutechnokratinti“ buvusį svarbiausią nepriklausomos Lietuvos kultūros centrą, paverčiant jį pilku industriniu miestu be intelektualinio elito. Su šia nuomone nesutiko buvęs LSSR aukštojo mokslo ministras Henrikas Zabulis, kuris siūlė vertinti ne tik tai, ko neteko Kaunas, bet ir tai, ką įgijo Vilnius. Anot jo, aukštųjų mokyklų išdėstymas, Vilniaus universiteto sustiprinimas čia iš Kauno perkeltu Filo­ logijos fakultetu tapo lietuviškumo įtvirtinimo studijose pagrindu311. Į šiandienos diskusijas dėl Kauno universiteto panaikinimo yra įsi­ traukę ne tiek istorikai, kiek aukštojo mokslo administratoriai, universitetų bendruomenių nariai, kurių ginčas dėl paveldo yra svarbus vykstant aukš­ tojo mokslo reformoms. Todėl šio klausimo aktualumas paskatino vieną iš knygos autorių įdėmiau pažvelgti į Kauno universiteto problemą, atsakymo ieškant ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos archyvuose, kur saugomi sąjunginių institucijų dokumentai. Įdomu, kad humanitarikos specialybių perkėlimas iš Kauno į Vilniaus universitetą buvo ne originalus sovietinis sumanymas. Lietuvai 1939 m. atgavus Vilnių, imta svarstyti, ar nedidelei valstybei reikalingi du universi­ tetai. VDU profesorius Steponas Kolupaila 1939 m. rudenį pateikė Lietuvos aukštųjų mokyklų reorganizavimo projektą, kuriame siūlė apsistoti ties 3n

A. Nakas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto raida. 1956-2006, Vilnius: Technika, 2006, p. 48.

143

I NŽ I NE R I J OS L I T U A N I Z A C I J A

vienu universitetu Vilniuje, o Kaune VDU Medicinos ir Technikos fakulte­ tus išplėsti iki atskirų aukštųjų mokyklų - Medicinos akademijos ir Politech­ nikos312. 1939 m. gruodį Lietuvos vyriausybė nutarė Vilniaus universitetui suteikti humanitarinį ir menų profilį ir nuo 1940 m. sausio 1 d. į Vilnių perkelti VDU Humanitarinį ir Teisės fakultetus. Tačiau prasidėjusi pirmoji sovietinė okupacija sutrukdė įgyvendinti šiuos planus313. Ilgametis KPI mokslininkas ir dėstytojas Albinas Tamašauskas tvirtina, kad ne studijų ir mokslo prilyginimas prie visos SSRS sistemos, kas buvo tik priedanga, o noras pakirsti antisovietinę veiklą universitete vedė prie universiteto išardymo. Anot jo, „formali dingstis reorganizuoti Universitetą Kaune - būtinumas inžinierių ir gydytojų rengimą Lietuvoje suvienodinti su sovietinėmis respublikomis, o ten jie dažniausiai rengti specialiuose institutuose. Tačiau iš tiesų kolaboracinę administraciją tai daryti skatino ideologiniai-politiniai motyvai.“314 A. Tamašauskas vaizduoja sovietinę ko­ laboracinę administraciją siekus tikslingai, žingsnis po žingsnio likviduoti lietuvybės intelektualinį centrą, kurio prisibijojo315. Su tokiais tvirtinimais vargu ar galima būtų sutikti, ypač žinant, kad to meto totalitariniam režimui nieko nereiškė pašalinti iš universiteto politiškai nepatikimus dėstytojus, ką režimas ir darė316. Iki 1948 m. vasaros buvo pašalinti 97 Kauno univer­ siteto dėstytojai317. Beje, tarp jų buvo ir inžinierių, kurie savo veikla įgijo didelį techninės visuomenės autoritetą. Antai 1947 m. atleistas Technologijų fakulteto vyr. dėstytojas Juozas Linkaitis buvo autoritetingas energetikos ir statybos srities specialistas, dirbo Mokslo komitete, LSSR plano komitete. Daug šio sektoriaus inžinierių, tarp jų ir Prezidentas Algirdas Brazauskas, jį laikė savo mokytoju. A. Brazauskas tvirtino, kad net ir tapti partijos nariu jam patarė būtent J. Linkaitis. Iš Kauno universiteto pašalintas Adomas Bialopetravičius taip pat buvo pasiekęs aukštų postų, dirbo Plano komisijos 312 313

314

315 316 317

144

P. Žostautaitė, Vienas ardu universitetai Lietuvoje? Kraštotyra, 1969, p. 86. Č. Mančinskas, Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918-1940 metais, Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1996,137. Albinas Tamašauskas, Iš Kauno universiteto Politechnikos instituto praeities. Komunistų partinės organizacijos raidos ir veiklos apžvalga, KTU: Technologija, 2000, p. 21. Ten pat. Ten pat, p.8'\. Ten pat.

KPI Į S T E I G I MA S

pirmininko pirmuoju pavaduotoju, vėliau, 1966 m. užleidęs šį postą A. Bra­ zauskui, tapo LSSR kaimo statybos ministru. Jo nesilankstymą valdžiai liudija partinė byla, iškelta A. Bialopetravičiui 1967 m. už nederamą elgesį LKP CK biuro posėdžio metu. A. Tamašausko cituojami LKP CK paskirto universitetui partorgo Vy­ tauto Kuzminskio dar 1945 m. ištarti žodžiai, kad „universitetas yra antita­ rybinio veikimo citadelė“318, vargu ar įtikina, kad tokie žodžiai buvo laikyti pagrįstais ir po keleto metų bei buvo rimtas pretekstas reorganizuoti univer­ sitetą. Būtini stipresni argumentai, bent jau aukštesnių partinių funkcionie­ rių pasisakymai, liudijantys respublikos valdžios susirūpinimą dėl politinės situacijos Kaune ir universitete. Respublikos vadovai tokių pasisakymų, jei jie iš tiesų laikytųsi tokio ideologinio tikslo, neturėjo priežasčių slėpti ar nutylėti. Atvirkščiai, garsus kalbėjimas apie tai Kauno vadovų LKP CK ar pastarojo Maskvai tik didintų tai deklaruojančių bolševikinį uolumą ir partinę reputaciją, demonstruotų jų lojalumą. Tačiau tokių teiginių ir norų susirašinėjimuose nerandame. Žinoma, tai nereiškia, kad tiek Maskva, tiek ir Lietuvos partinė vado­ vybė buvo visiškai patenkinta komunistinės ideologijos situacija aukštosiose mokyklose. Šis klausimas itin aštriai akcentuotas 1948 m. - būtent tuo metu, kai į darbotvarkę iškilo ir Kauno universiteto reorganizavimas. Todėl galima sakyti, kad šie du klausimai - aukštojo mokslo sovietizacijos ir Kauno uni­ versiteto likvidavimo - yra bent kažkiek susiję. Iš tiesų, 1948 m. balandžio 24 d. į SSRS AM ministeriją buvo iškviesti Lietuvos aukštųjų mokyklų va­ dovai. Tą dieną ministerijos kolegijos darbotvarkės pirmasis klausimas buvo „Dėl Lietuvos SSR aukštųjų mokyklų darbo“319. Posėdyje buvo svarstoma sąjunginės ministerijos brigados atlikto patikrinimo rezultatai, parengta pažyma šiuo klausimu, su kuria susirinkusiuosius supažindino ministerijos darbuotoja N. Galkina. Daug dėmesio aptarime skirta būtent silpnam ideo­ loginiam darbui. Tačiau daugiausia kritikos ir pastabų išgirdo ne Kauno universiteto rektorius Juozas Kupčinskas, o Vilniaus universiteto vadovas Zigmas Žemaitis. Ministras S. Kaftanovas jam priekaištavo: „Sprendžiant iš 318 319

Ten pat, p.2'\. SSRS aukštojo mokslo ministerijos kolegijos 1948 m. balandžio 24 d. posėdžio stenogra­ ma, GARF, f. 9396, ap. 1, b. 133,1. 207.

145

I NŽ I NE R I J OS L I T U A N I Z A C I J A

to, kad universitete daug faktų apie universiteto užterštumą mums svetimais žmonėmis, jūs neįsigilinote, nors esate atsakingas, ką universitetas rengia. Tarp dėstytojų atviri nacionalistai. Klausimas - kaip jūs galvojate pertvarkyti savo darbą priimant studentus? Jūs rektorius, reikia priimti tokius, kurie būtų tikrais sovietinės respublikos specialistais.“320 Vilniaus universitetas buvo užsipultas ne tik dėl studentų, bet ir dėl dėstytojų politinio lojalu­ mo stokos, o rektorius sulaukė gana grubios pastabos ir siūlymo „daryti išvadas“: „Sakote, kad toksai labai didelis savo srities specialistas. Bet jei tas stambus specialistas išnaudoja katedrą tam, kad skleistų antisovietines nuotaikas. Kitos klaidos - nepakankamai įvaldę marksistinę-lenininę me­ todologiją. Jums pačiam visų pirma reikia padaryti išvadas.“ Kaip matyti iš šio posėdžio stenogramos, kitos aukštosios mokyklos Kauno žemės ūkio akademijos - rektorius Matas Mickis buvo kritikuoja­ mas dėl dėstytojų neigiamo nusistatymo kolektyvizacijos atžvilgiu. Kauno universiteto rektorius nesulaukė jokių pastabų dėl silpno ideologinio darbo. Tačiau iškeltas klausimas dėl Kauno universiteto reorganizavimo, kuriam rektorius nepritarė. Posėdyje apie tai pirmasis kalbėjo VKP (b) CK dar­ buotojas, tiesa, tik užsimindamas apie „žinomo paralelizmo likvidavimą“. Pastarosios užuominos pakako vienam iš ministerijos vadovų Butiaginui, kuris pratęsė mintį: „Aš manau, kad dviejų universitetų Kaune ir Vilniuje egzistavimas niekaip nepasiteisina, nėra visavertiškos įstaigos, kuri rengtų inžinierius respublikai. Reikia turėti politechnikos institutą, apimantį visas specialybes, ir Kauno universitetas galėtų susitvarkyti. Todėl organizaciniai klausimai turi atsispindėti šiandienos sprendime.“321 Vis dėlto ministras S. Kaftanovas neskubėjo su šiuo sprendimu. Anot jo, „klausimą dėl uni­ versitetų reikia išskirti atskirai ir aptarti su vietinėmis valdžiomis“322. Taigi, nors šiame posėdyje buvo bene pirmą kartą SSRS AM ministerijoje iškeltas Kauno universiteto reorganizavimo klausimas, kol kas apsiribota ideologi­ nio darbo aukštosiose mokyklose svarstymu. Akivaizdu, kad universiteto likvidavimui dar reikėjo geriau pasiruošti, informuoti apie tai sovietinės Lietuvos valdžią ir su ja dėl to sutarti. Vis dėlto reorganizavimo pasirodymas 320 321 322

146

Ten pat. Ten pat, Ten pat,

1. 213. 1. 216.

KPI Į S T E I G I MA S

darbotvarkėje ir gana aiški vieno iš ministerijos vadovų nuomonė liudijo, kad minėto klausimo netrukus bus imtasi. Tai turėjo suprasti ir posėdyje dalyvavęs J. Kupčinskas, kuris iš pradžių nesutiko su jo vadovaujamo uni­ versiteto likvidavimu. Anot jo, „nei viena aukštoji mokykla nėra tokioje sunkioje padėtyje. Todėl atskiriant institutus, kaip čia siūloma, kils ūkinių ir mokymo tvarkos sunkumų“. Taigi, galima sakyti, kad 1948 m. pradžioje, patikrinusi Lietuvos aukš­ tųjų mokyklų darbą, SSRS AM ministerijos brigada iškėlė Kauno universi­ teto reorganizavimo mintį. Ši nebuvo susijusi su kokia nors antisovietine raiška universitete. Jei taip būtų, jau minėtame ministerijos kolegijos posė­ dyje būtų buvęs priimtas konkretus sprendimas, nes ir aptarimo svarbiausias klausimas buvo ideologinės problemos. Kauno universiteto reorganizavimas priskirtas visai kitai sričiai - studijų paralelizmo likvidavimui, geresniam inžinierių rengimui. Nors posėdis dėl to konkrečiai nieko nenusprendė, tačiau buvo akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada jo bus imtasi. Ir laukti ilgai nereikėjo. Aptariant inžinierių sovietinėje Lietuvoje lituanizacijos klausimą ir KPI vaidmenį joje, svarbu atsižvelgti į buvusias geopolitines sąlygas ir tam tikrą istorinį paveldą, kurie skyrėsi nuo kaimyninių respublikų. Negalima nepastebėti vieno esminio skirtumo: iki pat 1950 m. Lietuvoje buvo du vals­ tybiniai universitetai, o kitose respublikose, išskyrus Rusiją ir Ukrainą, buvo tik po vieną. Ir nors 1950 m. Kauno universitetas buvo panaikintas, reor­ ganizuojant jį į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą, tai iš esmės nesumažino, o dar labiau sustiprino inžinerijos kadrų rengimą. Galima net sakyti, kad LSSR, atgavus Vilnių kartu su svarbiausiu respublikai universitetu ir paveldėjus Kauno nepriklausomos respublikos akademinę aplinką, buvo sukurtas išskirtinis aukštojo mokslo plėtros balansas. Jo svar­ ba gerai matyti palyginus su situacija Latvijoje. Nors industrializacija šioje respublikoje buvo gerokai toliau pažengusi nei Lietuvoje, čia, kaip minėta, politechnikos instituto steigimas buvo problemiškas. Kaip matysime vėliau, sovietinės Latvijos vadovybė rūpinosi ir nuolat rašė laiškus į sąjungines institucijas dėl nepakankamo inžinierių rengimo. Tai, kad buvo sudėtinga įsteigti naują aukštąją mokyklą, rodo ir kitų respublikų pavyzdžiai. Sovie­ tinės Lietuvos vadovams tuo rūpintis nereikėjo. Vilniui tapus Lietuvos SSR 147

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

sostine, kartu buvo atgauta ir jame esanti seniausia Lietuvos aukštoji m o­ kykla, todėl iki 1950 m. Lietuvos SSR veikė du universitetai - Vilniaus ir Kauno. Pastarojo reorganizavimas į KPI ir Medicinos institutą buvo žymiai lengvesnis procesas nei naujo politechnikos instituto įsteigimas. Vargu ar apskritai sąjunginė valdžia būtų sutikusi steigti KPI jau 1950 metais, jei nebūtų egzistavęs Kauno universitetas. Taigi, galima sakyti, kad inžinierių lituanizacijos sėkmės giluminis pagrindas glūdėjo ne tiek ypatingoje sovietinės Lietuvos vadovų politinėje intuicijoje, kiek dar iš praeities kylančios kitados sudėtingos geopolitinės situacijos, natūraliai suponavusios dviejų intelektinių ir politinių centrų, dviejų sostinių egzistavimą. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad ir Kauno universitetą galima buvo toliau plėsti, didinant jame fakultetų ir specialybių skaičių. Atrodo, kad šia linkme stengėsi ir Kauno universiteto vadovybė, jos rektorius J. Kupčinskas. Tačiau jo 1949 m. laiškas LSSR Ministrų Tarybai išduoda, kad visgi sava mediko profesija rektoriui buvo artimesnė, o ir apglėbti bei rūpintis plačiu specialybių diapazonu nebuvo lengva. Antai 1949 m. gegužės 30 d. rektorius J. Kupčinskas skundėsi LSSR MT pirmininko pavaduotojui Kaziui Preikšui, kad metai iš metų LSSR aukštojo mokslo ministerija numato vis mažesnį priėmimą į pirmą kursą. Įdomi detalė - savo raštus rektorius dažniausiai adresuodavo ne šiaip LSSR Ministrų Tarybai, kaip tai darė, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto rektorius Jonas Bučas, o tiesiogiai MT pirmininko pavaduotojui K. Preikšui, kuris ir buvo atsakingas už kultūros ir švietimo reikalus sovietinės Lietuvos vyriausybėje. Taigi ir minėtu raštu jis kreipėsi į K. Preikšą. Anot jo, dar neoficialiai gautais duomenimis, į Kauno univer­ sitetą numatyta priimti tik 300 studentų 1949-1950 mokslo metams, kai 1947 m. buvo priimta 850, o 1948 m. - 650 pirmakursių. Rektorius rašė, kad „ [k]rašte jaučiamas didelis inžinerinių kadrų trūkumas ir techniškųjų fakultetų kontingento nereikėtų mažinti. Ypač nevertėtų mažinti Statybos fakulteto kontingentą, nes šis fakultetas sudarytas iš keleto visai skirtingų deficitinių specialybių.“323 J. Kupčinskas siūlė vietoj planuojamų 100 studen­ 323

148

KU rektoriaus J. Kupčinsko 1949 m. gegužės 30 d. raštas LTSR Ministrų Tarybai, LCVA, f. R-754,ap. 4, b. 1811,1.4.

KPI Į S T E I G I MAS

tų į Statybos fakultetą priimti 150 studentų. Įdomu tai, kad nors rektorius kalbėjo apie inžinerinių specialybių svarbą, jis nesiūlė didinti priėmimo nei į Mechanikos (planuota 100), nei Į Cheminės technologijos (planuota 100) ar Elektrotechnikos (75) fakultetus. Be jau minėto Statybos fakulteto, rek­ torius prašė didinti į Architektūros (nuo 25 iki 50), Medicinos (nuo 75 iki 100) fakultetus priimamų studentų skaičių324. Tai leidžia Įtarti, kad techninių specialybių inžinierių poreikis iš tiesų buvo labai ribotas, o J. Kupčinskas inžinierių trūkumo retoriką naudojo siekdamas savos institucijos interesų. „Į gyvenimą paleistas“ organizmas augino pats save, ieškojo įsitvirtini­ mo ir plėtros būdų. KPI šiuo aspektu yra labai geras pavyzdys. Jo įsteigimas suaktyvino inžinerijos kadrų rengimą. Vienas pirmųjų Instituto direktoriaus K. Baršausko raštų sovietinės Lietuvos valdžiai buvo prašymas kreiptis į sąjunginę vyriausybę dėl naujų mokymo ir bendrabučių pastatų325. Prie šio rašto pridėtoje KPI pažymoje teigiama, kad, reorganizavus Kauno univer­ sitetą į KPI, numatyta studentų priėmimą padidinti 125 studentais. Pirma­ kursių skaičius turėjo sudaryti 525, o bendras studentų skaičius pasieksiąs 2500326. 1952 m. rudenį LSSR MT pirmininkas Mečislovas Gedvilas kreipėsi į SSRS aukštojo mokslo ministrą V. Stoletovą, prašydamas 1953 m. pradėti 600 vietų bendrabučio statybą327. KPI augo sparčiai ir netrukus studentų dieninėse studijose skaičiumi pavijo Vilniaus universitetą. 1955-1956 m. m., kai Vilniaus universitetas buvo didžiausias pagal studentų skaičių, KPI studijuojančiųjų dieninėse studijose skaičiumi aplenkė Vilniaus universitetą: VU turėjo 3183, o KPI jau 3415 studentų328. Taigi, ši inžinierių kalvė greitai kontingento skaičiumi vijosi Vilniaus universitetą, kuris trumpam buvo tapęs pirmaujantis pagal šį rodiklį panaikinus Kauno universitetą. Beje, čia reikėtų pažymėti, kad ir ki­ tose respublikose, tarp jų ir kaimyninėje Latvijoje, Rygos politechnikos insti­ tutas (RPI) studentų skaičiumi lenkė universitetą. Politechnikos ir technikos 324 325 326 327 328

Ten pat. Laikinai KPI direktoriaus pareigas einančio K. Baršausko 1951 m. vasario 9 d. raštas LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2520,1.36. Pažyma, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2520,1. 37. M. Gedvilo 1952 m. rugsėjo 2 d. raštas V. Stoletovui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2866,1.188. LTSR CSV statistikos rinkinys: kapitalinė statyba, transportas, komunalinis ūkis, prekyba ir kultūra 1950-1955 metais, Vilnius, 1955, LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 2 4 ,1.142.

149

I NŽ I NE R I J OS L I T U A N I Z A C I J A

KPI Statybos-santechnikos fakulteto rūmuose vykusio Antano Sniečkaus vardo suteikimo KPI iškilmingo susirinkimo prezidiumas. Pirmoje eilėje iš kairės: ketvirta Lietuvos TSR MT pirmininko pavaduotoja Leokadija Diržinskaitė, šešta A. Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė, LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, KPI rektorius Marijonas Martynaitis, Lietuvos TSR AT Prezidiumo pirmininkas Motiejus Šumauskas ir kiti. Fot. Edmundas Katinas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

institutai respublikose buvo vienos didžiausių aukštųjų mokyklų. Antai, praėjus penkeriems metams po RPI veiklos pradžios, 1963-1964 m. m. Latvijos universitete studijavo 6070 studentų, o RPI - 7896, dieninėse stu­ dijose universitete buvo 2398 studentai, o RPI - 3129329. Hidrotechnikos fakulteto steigimas, kurio veiklos pirmaisiais metais savo studijas pradėjo ir būsimas Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, yra puikus aukštojo mokslo institucionalizacijos ir mokyklos plėtros pavyz­ dys. 5-o ir 6-o dešimtmečių sandūroje visoje SSRS susirūpinta hidrotechni­ kų rengimu. Buvo kuriami planai, numatomos priemonės priėmimui į šią specialybę padidinti. Tačiau peržvelgę SSRS AM ministerijos dokumentus, 329

150

Augstàkà un vidėja spedala izglitiba Latvijos PSR. Statistiško datų kràjums, Riga, 1964, 69., 70. Ipp.

KPI Į S T E I G I MA S

Kauno universiteto nerasime sąraše tų aukštųjų mokyklų, kur planuota organizuoti ir plėsti hidrotechnikų rengimą. Artimiausia aukštoji mokykla, kur planuota padidinti šios specialybės kadrų rengimą, buvo Minsko poli­ technikos institutas. Tačiau netrukus, tik reorganizavus Kauno universitetą į KPI ir Medicinos institutą, KPI buvo įsteigtas Hidrotechnikos fakultetas. Atrodo, kad fakultetas kurtas paskubomis, naudojantis susidariusia palankia konjunktūra, nevengta ir prievartos studentų atžvilgiu. Iš 40-ies statybos inžineriją studijuojančiųjų grupės 20 buvo perkelti į hidrotechnikos studijas, dėl to studentai buvo nepatenkinti. Dauguma būsimų hidrotechnikų buvo orientuojami į tuo metu respublikai svarbų klausimą - „Nemuno komplek­ sinio panaudojimo problemą“, nes buvo itin svarbu parengti specialistus bū­ simos Kauno hidroelektrinės statybai. Į šį fakultetą įstojusiems studentams buvo suteikiama nemažai privilegijų, pavyzdžiui, didesnė stipendija. Vis dėlto ši skuba organizuojant fakultetą slėpė plėtros tikslą. Nemažai į hidrotechnikus perkvalikuotų statybos specialybės studentų buvo nusiųsti dirbti į statybinius objektus. Antai 1952 m. rudenį Statybos ministerijai buvo skirta 11, Komunalinio ūkio ministerijai - 2 absolventai, dirbti hidrotech­ nikos srityje nusiųsti tik 4 jauni specialistai. Pats K. Baršauskas piktinosi šia keista tvarka ir teigė, kad toks įdarbinimas neleis specialistams panaudoti studijose įgytų žinių330. Ganėtinai anksti įsteigtas Kauno politechnikos institutas generavo savo siekius, tapo autonomišku aukštojo mokslo veikėju, kurio išlikimo ir įsitvirtinimo specialistų rengimo erdvėje poreikiai lėmė lietuvių inžinierių rengimo forsavimą ir rūpinimąsi jų įdarbinimu Lietuvoje. KPI davė pradžią ir kitai inžinerinei mokyklai Lietuvoje - Vilniaus inžineriniam statybos institutui, kuris įsteigtas 1969 metais. Pastarojo atsiradimas buvo, galima sakyti, natūralus KPI Vilniaus filialo tapsmas savarankiška aukštąja mokyk­ la. Pradėjęs vien nuo vakarinių studijų, šis filialas nuolat augo palaikomas tuometinės respublikos valdžios. Puiki filialo vadovo, būsimo VISI rekto­ riaus Aleksandro Čyro tinklaveika atsiskleidžia šios mokyklos direkcijos protokoluose. 1968 m. pavasario pabaigoje busimasis VISI rektorius įvedė 330

K. Baršausko 1952 m. rugsėjo 20 d. raštas LTSR MT pirmininkui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2866, 1.192.

151

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

VISI naujo korpuso atidarymas, kalba instituto rektorius, profesorius Aleksandras Čyras. Fot. Judelis Kacenbergas (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

specialybių šefavimą filiale, kuratoriais paskiriant aukštus valdžios funkcio­ nierius. Atskirų specialybių šefais tapo LSSR plano komisijos pirmininko pavaduotojas Povilas Dragelis, LKP CK skyriaus vedėjas Fiodoras Jekateriničevas, o vienos iš jų - pramoninės ir civilinės statybos specialybės - LKP CK sekretorius Algirdas Ferensas331. Galima spėti, kad šie kuratoriai ir kiti respublikos valdžios atstovai nemažai prisidėjo tiek steigiant VISI, tiek ir jam pradedant veiklą. 1969 m. VISI Mokslinės tarybos posėdyje dalyvavęs A. Fe­ rensas tvirtino, kad „Respublikos vyriausybė ir LKP CK stengėsi įkurti naują mokyklą“, ir žadėjo savo paramą statant naujus VISI mokymosi korpusus, bendrabučius ir laboratorijas: „Aš, kaip instituto šefas, stengsiuosi tuos daly­ kus sutvarkyti taip, kad būtų visi patenkinti, ir statybininkai, ir institutas.“332 Rygos politechnikos institutas kaip atskira mokslo įstaiga įsteigta vėliau nei KPI, 1958 metais, todėl jos veikimas šioje erdvėje neprilygo lietuviškam 331 332

152

KPI Vilniaus filialo rektorato 1968 m. gegužės 7 d. posėdžio protokolas, VGTUA, ap. 1, b. 81, 1. 11. VISI Mokslinės tarybos 1969 m. lapkričio 26 d. protokolas, VGTUA, ap. 1, b. 9 2 ,1.23.

KPI Į S T E I G I MA S

politechnikos institutui, be to, latvių tautybės inžinieriams rengti būta mažai laiko. Jau 1959 m. vasarą prasidėjo latvių nacionalinių komunistų valymai. Pareigų neteko ir jau minėtas V. Lacis, kuris taip aktyviai rėmė latvių inžinie­ rių rengimą. Vėlyvas RPI įsteigimas turėjo nemažų pasekmių inžinierių tau­ tinei sudėčiai. Antai 1963-1964 m. Latvijoje iš beveik 30 tūkstančių aukštųjų mokyklų studentų latviai sudarė tik kiek daugiau nei pusę - 17 580 iš 29 238. Rusų buvo 7899, žydų - 1128, ukrainiečių - 810, baltarusių - 849, lietuvių 141, lenkų - 353. Panašios proporcijos buvo išlaikytos ir dieninėse studijose. Latvių studentų buvo 8699 iš 14 699, rusų - 3990, žydų - 672, ukrainiečių 406, baltarusių - 424, lenkų - 190, lietuvių - 85333. 1973 m. RPI studijavo 813 latvių, 764 rusai, 41 baltarusis, 18 lenkų, 66 ukrainiečiai, 3 lietuviai, 65 žydai, 6 estai334. Palyginimui tais pačiais metais Latvijos universitete latviai sudarė didesnę studentų dalį: jų būta 659, rusų - 254, baltarusių - 19, ukrainiečių 26, lenkų - 6, žydų - 16, lietuvių - 4. Rygos politechnikos instituto tautinė sudėtis neišvengiamai darė povei­ kį inžinierių sudėčiai. Latvių dalis tarp specialistų su aukštuoju išsilavinimu nuolat mažėjo. 1960 m. pabaigoje latviai sudarė 55,88 proc., 1964 m. pabai­ goje - 53,74 proc., 1966 m. pabaigoje - 53,12 proc. Atitinkamai santykinai augo aukštąjį išsilavinimą turinčių rusų dalis - 1960 m. jie sudarė 28,18 proc., 1964 m. - 30,52 proc., 1964 m. - 31,08 proc.335. Lyginant Latvijos specialistų su aukštuoju išsilavinimu svorį su Lietuvos, matyti, kad latviai, turintys aukštąjį išsilavinimą, savo respublikoje sudarė santykinai mažesnę dalį. Antai 1959 m. surašymo duomenimis, latvių respublikoje gyveno 62 proc., 1970 m. - 56,8 proc., 1979 m. - tik 53,7 proc. Tačiau palyginimui 1959 m. latviai, kurie sudarė 62 proc. gyventojų, tarp respublikoje aukštąjį išsilavi­ nimą turinčiųjų sudarė tik 55,88 proc. Lietuvoje, priešingai, lietuviai, turin­ tys aukštąjį išsilavinimą, santykinai viršijo šios tautybės dalį respublikoje.

333 334 335

Augstaka un vidėja speciala izglitiba Latvijos PSR. Statistiško datų krajums, RTga, 1964, 63. Ipp. Latvijos SSR CSV atlikta 1973 m. įstojusių į aukštąsias mokyklas sudėties analizė. Dieninės studijos, LVA, f. 277, a p. 10, b. 1079,1. 5. Численность специалистов c высшим и средним специальным образованием, занятых в народном хозяйстве Латвийской ССР, Рига, 1967, с. 53.

153

Kazimieras Baršauskas. Fot. Eugenijus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

K A Z I M IE R O B A R Š A U S K O F E NO M E N A S IR MI TAS

A. Tamašauskas, parašęs knygą apie komunistinės valdžios veiklą KPI, Kazi­ mierą Baršauską vadina Valenrodu, tuo lyg pasakydamas, kad oficialiai elg­ damasis, kaip reikalauja okupantas, slapta K. Baršauskas dirbo antisovietinį darbą336. Toks apibūdinimas, kaip, beje, ir kiti šio rektoriaus veiklos teigiami vertinimai, verčia pažvelgti, kaip vienai iš svarbiausių Lietuvos aukštųjų m o­ kyklų galėjo vadovauti ideologijos atžvilgiu „dviveidis“ rektorius. Nejaugi sovietinis saugumas ir visa sistema negebėjo identifikuoti priešišką veikimą tuo metu, kai net už menkiausius nusižengimus buvo represuojama? Nenorime teigti, kad pasakojimai apie K. Baršauską yra suklastotos istorijos ar gandai, kurie tuometinėmis persekiojimo, informacijos trūkumo sąlygomis tapo itin gajūs. Liudininkų nuomone, profesorius iš tiesų darė neįtikėtinus dalykus tam, kad apsaugotų savo studentus nuo represijų ir diskriminacijos. Būta atvejų, kad net KGB pirmininko Kazimiero Liaudžio verčiamas pašalinti iš KPI nepatikimus studentus, K. Baršauskas asmeniškai laiduodavo už juos, Sibiro tremtinių vaikus, ir šie likdavo studijuoti KPI. Žinoma, tai piktino KGB pirmininką - dėl ideologiškai blogos situacijos KPI jis 1956 m. kreipėsi į LKP CK pirmąjį sekretorių A. Sniečkų. Atrodo, kad A. Sniečkus tuo metu palaikė ne K. Liaudį, o K. Baršauską, todėl tremtinių vaikai liko studijuoti KPI337. Esama daug buvusių studentų pasakojimų apie K. Baršausko užtari­ mus ir paramą. Antai teisininkas Justinas Žilinskas socialiniuose tinkluose pasidalijo istorija, kuri sukėlė šiltus prisiminimus profesorių pažinojusiems asmenims ir sulaukė nemažai jų komentarų: 336 337

A. Tamašauskas, Iš Kauno universiteto Politechnikos instituto praeities. Komunistų partinės organizacijos raidos ir veiklos apžvalga, Kaunas: Technologija, 2000, p. 6. A. Veilentienė, Kauno politechnikos instituto studentai ir dėstytojai KGB akiratyje (19511989 m.), Genocidas ir rezistencija, 2014, nr. 1, p. 44.

155

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

Kartą i KPI (dab. KTU) įstojo mergaitė iš mažo miestelio. Buvo gūdūs 1961 m. Mergaitė sėkmingai atsimokė metus, bet tada ją iš miestelio komunistų partijos skyriaus atsivijo raštas, kad šita mergaitė nepatikima ir visokia kitokia ir turi būti pašalinta iš instituto. Ir pasišaukė mergaitę KPI rektorius, ir sako: vaikeli, ką tu ten pridirbai? Vėliavą iškėlei? Ne, sako mergaitė, nieko, tik į komjaunimą nestojau. O kaip tau čia mokytis sekasi? - klausia rektorius ir patikrina pažymius - ogi puikiai mergaitė mokosi. Ir sako jai rektorius: žinai ką, mes tave turime pašalinti, kitaip neišeina, bet tu dabar metelius kažkur padirbėk, gausi gerą rekomendaciją, tada vėl tave priimsim, viską, ką jau išsilaikei - įskaitysim, ir viskas bus gerai. Ačiū, sako mergaitė. Viskas taip ir įvyko. Mergaitė susirado mašininkės darbą, dirbo metus, gavo puikią rekomendaciją - kad yra patikima, darbšti, šauni. Antrą kartą įstojusi baigė KPI, tapo inžiniere338.

KPI rektorių prisimenantys buvę studentai dažnai tvirtina, kad K. Bar­ šauskas politinių kalinių ir tremtinių vaikus priimdavo laisvaisiais klausyto­ jais, o vėliau, atsiradus studijų vietai, šiuos perkeldavo į tikruosius studentus. Vis dėlto „virš plano“ studijuoti priimdavo ne vien KPI, todėl ši Lietuvos aukštoji mokykla nebuvo kažkoks išskirtinis fenomenas. Dar 1949 m. SSRS AM ministerija SSRS vyriausybei rašė339, kad, „nepaisant daugkartinių SSRS aukštojo mokslo ministerijos nurodymų, kai kurių aukštųjų mokyklų di­ rektoriai pažeidinėjo nustatytą planinę discipliną priimdami studijuoti virš nustatyto plano. Antai Odesos politechnikos institute kandidatais priimti 37 asmenys“340. Žinoma, tai nepaneigia, kad į tuos „viršplaninius“ studentus KPI buvo priimami ir režimui politiškai nepatikimi asmenys. Inžinieriaus, buvusio vieno iš Šiaulių miesto vadovų Zenono Sabalio prisiminimu, K. Baršauskas studentus mėgo vadinti „vaikais“. Jis prisimena, kaip kartą iškilus jo kolegos pašalinimo iš KPI grėsmei, studentai laukė išvykusio K. Baršausko, stengėsi kiek galima užvilkinti šį klausimą, kad jis nebūtų sprendžiamas be rektoriaus. Posėdyje, kuriame dalyvavo jau sugrįžęs rektorius, studentai sumaniai, pagal to meto ideologinės retorikos reikala­ 338

339

340

156

J. Žilinsko 2017 m. spalio 17 d. įrašas feisbuke. Šis pasakojamas plačiau aprašytas Vidos Žilinskienės publikuotuose prisiminimuose, žr. J. Stražnickas. Kazimieras Baršauskas. Meilės galia, p. 306, 307. SSRS aukštojo mokslo ministro Samarino 1949 m. rugsėjo 28 d. raštas K. Vorošilovui, GARF, f. 5446, ap. 51, b. 3015,1.98. Odesos politechnikos instituto 1948 m. spalio 4 d. raštas SSRS aukštojo mokslo ministerijai, GARF, f. 9394, ap. 3, b. 267,1.88.

KA Z I MI E R O B A R Š A U S K O F E N O ME N A S IR MI TAS

vimus sudėliojo argumentus. Vienas svarbiausiųjų - kad kolektyvas svarstė šį klausimą ir ėmėsi priemonių. Anot Z. Sabalio, K. Baršauską tai labai pra­ džiugino - jis rado pagrindą neišmesti studento iš KPI. Tačiau galime drąsiai teigti, kad K. Baršauskas nebuvo tas Valenrodas, užsislaptinęs sistemos priešas, besivadovaujantis vien tautiniais, prarasto valstybingumo jausmais. Viena, jis kaip ir pirmasis Kauno universiteto rek­ torius J. Kupčinskas buvo nuosekliai kairiųjų pažiūrų. Nors ir nedalyvavo komunistiniame pogrindyje, tačiau tiek K. Baršauskui, tiek ir jo bendra­ moksliui Marijampolės gimnazijoje J. Kupčinskui buvo artimos radika­ lios kairiosios idėjos. Į jų artimųjų ratą įėjo tokie veikėjai kaip Michalina Meškauskienė, savo pažiūromis artima revoliuciniams socialistams (va­ dinamiesiems eserams). Jauni gimnazistai žavėjosi savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Juozu Žiugžda - tuo metu liaudininku, tačiau po sovietinės okupacijos svarbiu ideologiniu veikėju, tapusiu LSSR Mokslų akademijos viceprezidentu ir Istorijos instituto direktoriumi. Inžinierius V. R. A. savo autobiografiniame pasakojime taip samprotauja apie K. Bar­ šausko fenomeną: „Ir dėl to, kad lietuvių techniškoji inteligentija žymia dalimi išliko tautiškai susipratusi, - Kazimiero Baršausko nuopelnai nekelia abejonių. Reikia tik stebėtis, kad jis susidėjo su komunistų partija ir kad partija toleravo jį. Bet ką ji (LKP - S. G.) galėjo daryti, juk remtis vien ma­ žaraščiais girtuokliais stribais buvo neperspektyvu, reikėjo ir autoritetingų inteligentų. Pakako, kad K. Baršauskas viešai partijos linijos nekritikuoja ir yra baigęs kairumu pagarsėjusią Marijampolės gimnaziją.“341 Su šiais inžinieriaus žodžiais ir K. Baršausko vertinimu galima sutikti. Archyvinė medžiaga taip pat liudija K. Baršausko pastangas sovietmečio pradžioje perkurti savo biografiją taip, kad ji tiktų sovietų valdžiai. Savo pirmojoje sovietinėje autobiografijoje 1940 m. būsimas rektorius stengėsi įrodyti, kad jis yra iš mažažemių, kas vargu ar galėjo skambėti įtikinamai, nes turėta 20 hektarų derlingos žemės Vilkaviškio rajone. Matyt, tam, kad ūkis neatrodytų kaip pasiturintis ar net stambus, K. Baršauskas šioje autobi­ ografijoje kalbėjo apie anksti tėvo netekusią daugiavaikę šeimą. Kitas argu­ mentas, turėjęs brėžti jo gyvenimo distanciją nuo buvusios nepriklausomos 341

V. R. A., inžinierius, g. 1932 m., VU biografijų projektas.

157

I NŽ I NE R I J OS L I T U A N I Z A C I J A

Lietuvos, buvo K. Baršausko pasakojimas apie mokslą realinėje gimnazijoje, kuris pateikiamas kaip didvyriškumas ir valingas pasirinkimas klerikalų spaudimo akivaizdoje: „Tik šioje vienintelėj gimnazijoj nebuvo draudžiama mokiniams galvoti kitaip, negu kunigai galvojo. Kunigai šią gimnaziją laikė bedievių gimnazija ir visokiais būdais terorizavo tėvus, kurie čia vaikus leido mokytis. Daug kartų mama verkdama dėl to prašė, kad pereitume į greta esančią „Žiburio“ klerikalinę gimnaziją.“342 Nežinia, kiek šiose eilutėse yra tikro K. Baršausko vertybinio nusistatymo, o kiek noro įtikti atėjusiai nau­ jai sovietų valdžiai. Kaip bebūtų, šis dokumentas atskleidžia K. Baršausko pastangas perkurti savo biografiją, išryškinant tuos momentus, kuriuos jis manė galinčius parodyti jį kaip naujai santvarkai tinkamą žmogų. Šios kelios eilutės taip pat gali liudyti jų autoriaus netikrumą esamoje situacijoje, tam tikrą gynybiškumą. Jaustis nesaugiai K. Baršauskas galėjo ne tik dėl savo so­ cialinės kilmės. LKP CK sekretoriaus ideologijai Vlado Niunkos pasirašytoje charakteristikoje 1951 m. teigiama, kad jo du broliai yra represuoti sovie­ tinės valdžios. Būdamas pažeidžiamas dėl savo biografijos, K. Baršauskas buvo priverstas nuolat balansuoti, vengti konfliktinių situacijų. Minėtoje jo charakteristikoje tvirtinama, kad K. Baršauskas pernelyg liberalus kai kurių dėstytojų ideologinėms klaidoms. Šis liberalumas, tam tikras balansavimas buvo svarbus sprendžiant esminę lygtį: kaip užtikrinti mokymo kokybę, formuoti ir didinti KPI studentų kontingentą, tuo tikslu priimant net poli­ tiškai nepatikimus jaunuolius, ir, iš kitos pusės, nesukelti komunistinių ideo­ loginių institucijų nepasitenkinimo. Žinoma, KPI techninis profilis buvo palankesnis stoti politiškai nepatikimiems studentams nei humanitarinės specialybės VU ar Vilniaus pedagoginiame institute343, kas lengvino K. Bar­ šausko situaciją. Technicizmas, technikos mokslai nebuvo tos specialybės, kurios skatintų ir provokuotų tautinius sentimentus. Galbūt K. Baršausko negalėtume priskirti tai sovietų suklaidintai „di­ džiojo apakimo“ kartai344, apie kurią rašė istorikas Mindaugas Tamošaitis, 342

K. Baršausko 1940 m. gruodžio 8 d. parašyta autobiografija, LYA, f. 1771, ap. 227, b. 2066,

1.5. 343

344

158

Už šią įžvalgą, pateiktą 2018 m. balandį Lietuvos istorijos institute vykusioje konferencijo­ je, esu dėkingas kolegoms dr. Marijai Drėmaitei ir dr. Arūnui Streikui. M.Tamošaitis, Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajameXXa. dešimtmetyje, Vil­ nius: Gimtasis žodis, 2010.

KA Z I MI E R O B A R Š A U S K O F E N O ME N A S IR MI TAS

tačiau K. Baršauskas buvo ne literatas, o tiksliųjų mokslų atstovas. Būtent nemaža rašytojų ir menininkų dalis žavėjosi sovietiniais pasiekimais, o apie tikrą padėtį SSRS sužinojo jau po okupacijos. Būdamas fizikas, K. Baršaus­ kas neišvengiamai turėjo elgtis santūriau, todėl ir sovietinio žavesio raiška galėjo būti gana ribota. Matyt, ieškodami K. Baršausko situacijai artimo asmens, mes galėtume prisiminti buvusį LSSR plano komiteto pirmininką A. Drobnį. Pastarasis taip pat nebuvo komunistas pogrindininkas, o aktyvus liaudininkų jaunimo, turinčio politinių sąsajų su varpininkais ir Lietuvos demokratų partija, veikėjas. Sovietmečiu A. Drobnys tapo artimu A. Snieč­ kaus bendražygiu. Jis apibūdinamas kaip tvirtas sovietinės Lietuvos interesų gynėjas, prieš jį sovietinis saugumas rinko medžiagą, tačiau tuo pačiu metu jis veikė sovietinės sistemos naudai345. Neretai K. Baršausko pastangos užtarti studentus primena teatrą, dra­ mas, kur pats rektorius vaidino gerojo globėjo vaidmenį, o partiniams vei­ kėjams buvo patikėti „blogiečių“, prieš studentus veikusių vaidmenys. Beje, panašus spektaklis politiniame teatre buvo būdingas ir LKP CK pirmajam sekretoriui, kuris užėmė „gerojo“, savos respublikos gynėjo ir kadrų pat­ rono vaidmenį bendraujant su „bloguoju“ iš Maskvos atsiųstu antruoju sekretoriumi346. Nenuvertinant K. Baršausko žmogiškos elgsenos, moralios laikysenos ir matant ne vien racionalų biheviorizmą, norą išlikti ir plėsti jo vadovaujamos aukštosios mokyklos įtaką, visgi neatmestina, kad visa ši dramatika leido subalansuoti situaciją vienoje didžiausių Lietuvos aukš­ tųjų mokyklų tikrai esant nepalankioms aplinkybėms. Pats KPI rektorius buvo vienas artimiausių A. Sniečkaus klientų, todėl turėdamas respublikos „šeimininko“ užnugarį galėjo leisti sau globoti politiškai nepatikimus stu­ dentus. Vargu ar mes galėtume įsivaizduoti taip drąsiai besielgiantį Vil­ niaus universiteto rektorių J. Bulavą, kuris buvo A. Sniečkaus nemalonėje. Dar nuo komunistinio pogrindžio laikų J. Bulavas buvo vertinamas kaip galimas kandidatas į LKP CK pirmuosius sekretorius, o 6-ame dešimt­ metyje apie A. Sniečkaus ir J. Bulavo nesutarimus buvo informuojama ir 345

346

Plačiau apie A. Drobnį žr. S. Grybkauskas, M. Tamošaitis, Žmogus, jungęs epochas. Algirdo Brazausko politinė biografija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019, p. 92. Žr. S. Grybkauskas, Sovietinis„generalgubernatorius". Komunistų partijų antrieji sekreto­ riai Sovietų Sąjungos respublikose, Vilnius: Lll leidykla, 2016.

159

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

Maskva347. Galiausiai, pasinaudojant studentų filologų neva nacionalistine veikla, iš VU rektoriaus pareigų buvo pašalintas J. Bulavas ir Lietuvių lite­ ratūros katedros „raganos“ - šios katedros vedėja Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė ir kitos dėstytojos. J. Bulavas 1958 m. buvo pašalintas kaip ne­ sugebantis pažaboti studentų nepageidaujamos veiklos348. Tuo pačiu metu K. Baršauskas jautėsi gana saugiai. KPI absolvento, LKP CK Mokslo skyriaus darbuotojo Liongino Šepečio prisiminimu, A. Sniečkus nepriimdavo net šio skyriaus vedėjo Vytauto Uoginto skundų prieš K. Baršauską, tikrino jų pati­ kimumą ir buvo linkęs palaikyti K. Baršauską. Turint pirmojo sekretoriaus paramą, užtarimas nepatikimų studentų K. Baršauskui buvo naudingas dėl kelių priežasčių: pirma, studentai negalėjo nežinoti, kam jie yra skolingi už galimybę studijuoti. Asmeninis įsipareigojimas ir skola K. Baršauskui neleido jiems veikti priešiškai santvarkai, vertė būti pavyzdingais studentais. Kalbama čia jau ne apie politinius įsitikinimus, o apie pažadą K. Baršauskui, galbūt net nebylų, elgtis pavyzdingai, neišsišokti, ko ir buvo tikimasi iš stu­ dentų. Studentas privalėjo suprasti, kad netinkamos elgsenos atveju jis ne tik neturės antro šanso, bet ir apvils savo geradarį, dėl ko ne tik jaus asmeninę kaltę, bet ir sulauks savo kolegų, mylinčių ir gerbiančių profesorių, pasmer­ kimo. Esama pavyzdžių ne vien Lietuvoje, kai nesovietiškos laikysenos aukš­ tųjų mokyklų studentai vengė viešos antisovietinės veiklos, nes nenorėjo pakenkti jų gerbiamiems profesoriams. Anot istoriko Alvydo Nikžentaičio, 9-o dešimtmečio pradžioje Tartu universitete vykusiose valdžios ir univer­ sitetų vadovybės nesankcionuotose Vilniaus universiteto ir Tartu jaunųjų istorikų konferencijose vengta kalbėti atvirai antisovietiškai, nes žinota, kad tokiu atveju nukentės profesoriai349. Apskritai kalbant, yra pastebėta - ir tai liečia ne vien studijų sritį, o visą gamybininkų socialinį gyvenimą, kad politiškai nepatikimi asmenys buvo geri darbuotojai, inžinieriai, nes buvo labiau pažeidžiami nei kiti darbuotojai350. Iš tiesų, jų „nepatikimumas“, 347

348 349 350

160

Prieiga per internetą: http://cultural-opposition.eu/registry/?uri=http://courage.btk.mta. hu/courage/individual/n12870 (žiūrėta 2019 09 29). K. Burinskaitė, Lietuvos SSR KGB taikinys - akademinė bendruomenė, Genocidas ir rezis­ tencija, 2014, nr. 1, p. 68. S. Grybkausko interviu su A. Nikžentaičiu, 2018 m. S. Grybkauskas, Lietuviškoji nomenklatūra ir pramonės valdymas Lietuvoje 1965-1985 me­ tais, Vilnius: Lll leidykla, 2011.

K A Z I MI E R O B A R Š A U S K O F E N O ME N A S IR MI TAS

LKP XI neeiliniame suvažiavime kalba Kauno politechnikos instituto direktorius Kazimieras Baršauskas. Fot. Judelis Kacenbergas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

161

I NŽ I NE R I J OS L I T UA N I Z A C I J A

nors ir žeidė jaunus žmones, tačiau nekėlė realaus pavojaus nei sistemai, nei KPI kaip aukštajai mokyklai. Net jei pažiūrėsime į konkrečius atvejus, nerasime nė vieno studento, kuris būtų pasireiškęs antisovietiškai jau po K. Baršausko suteiktos paramos. Niekas neveikė taip disciplinuojamai, kaip asmeninis įsipareigojimas rektoriui. Antra, parama studentams buvo svarbi K. Baršausko, kaip patrono ir aukštosios mokyklos šeimininko, autoriteto įtvirtinimui. Ji leido rektoriui pademonstruoti KPI partiniams veikėjams, kas iš tiesų vadovauja KPI. Esama dokumentuotų pavyzdžių, kai, iškilus KPI reputacijos grėsmei, K. Baršauskas ne tik nestodavo KPI studentų ar absolventų pusėn, o atvirkš­ čiai, informuodavo valdžią apie netinkamą elgseną. Pavyzdžiui, 1953 m. K. Baršauskas informavo A. Sniečkų ir Kauno miesto valdžią apie baigusiųjų norą pasislėpti ir nevykti į paskyrimo dirbti vietą į tolimas Sovietų Sąjungos sritis. Tuo metu „slapstymasis“ nuo prievolės atidirbti „broliškose“ respubli­ kose buvo vertinamas kaip vengimas atlikti internacionalinę pareigą. Atro­ dytų, kad rektoriaus simpatijos turėjo būti jo vakarykščių studentų pusėje, tačiau K. Baršauskas stojo egzistavusios sistemos pusėn ir paprašė valdžios pagalbos, kad absolventai būtų atleisti iš darbo Lietuvoje ir išsiųsti ten, kur ir buvo numatyta - į kitas sovietines respublikas. Tinklaveikla, konkurencija tarp atskirų grupių dėl įtakos buvo būdinga ne tik KPI. Sovietinio aukštojo mokslo autonomijos įsišaknijimas rėmėsi pačia aukštosios mokyklos institucionalizacija, jos veiklos interesų samprata ir siekiais juos ginti visomis ideologinėmis, administracinėmis, idėjinėmis priemonėmis, net ir pasitelkiant asmeninius ryšius. Kazimiero Baršausko vaidmuo šiame kontekste yra labai geras pavyzdys. Tarpukario intelektua­ las, dar gimnazijoje palaikęs su kairiaisiais ryšius profesorius buvo tėviškas savo akademinės bendruomenės nariams. Kaip KPI rektorius jis saugojo studentus ir dėstytojus, kartu palaikydamas glaudžius ryšius su aukščiausia respublikos vadovybe, buvo geras A. Sniečkaus draugas. Puikus veikimo išmanymas, skiriant „prasižengusiems“ bausmes, leidusias išsisukti iš likimą laužančio nuosprendžio, kreipinys į studentus „vaikai“ buvo svarbus šios aukštosios mokyklos išlikimo laidas. Ne vienas K. Baršauskas kentė jį įdėmiai sekusius ir kliauzas apie jį rin­ kusius partiečius. Antai 1980 m. pabaigoje LKP CK sulaukė skundo dėl VISI 162

KA Z I MI E R O B A R Š A U S K O F E N O ME N A S IR MI TAS

Gižų (Vilkaviškio r.) vidurinei mokyklai suteiktas Kazimiero Baršausko vardas jo 75-ųjų gimimo metinių proga. KPI studentai ir instituto rektorius Marijonas Martynaitis ruošiasi įteikti mokyklai skirtą skulptoriaus Alfonso Janulio pagamintą K. Baršausko bareljefą. Fot. Romas Čėpla (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

rektoriaus Aleksandro Čyro veiklos. Jam buvo prikaišiojama, kad „nedaly­ vauja partinės organizacijos veikloje, neskaito paskaitų, vis užsieniuose“351. Savo publikuotame dienoraštyje L. Šepetys neigiamai apibūdino A. Čyro skundėjus, pavadindamas juos „atgrasiais tuščiaviduriais“352. Regis, rek­ toriaus oponentai užtarimo nesulaukė ir pas LKP CK antrąjį sekretorių Nikolajų Dybenką.

351 352

J. Stražnickas, Akademikas Aleksandras Čyras: gyvenimo spalvos, Vilnius, 2006. L. Šepetys, Negeri užrašai, 1955-1990, Vilnius: Žuvėdra, 2014, p. 221.

163

INŽINERIJOS STUDIJOS

Studijos ir aukštasis mokslas buvo svarbus asmens statuso atributas. Ne vel­ tui folklore apie studentą yra sukurta nemažai dainų. Prestižinių studijų savo vaikams siekė tiek šviesūs tėvai, tiek ir pats jaunimas. Aukštojo moks­ lo prestižą liudija ir tai, kad jos buvo viena ir iš „blato“ formų - po butų, paskyrų lengviesiems automobiliams artimųjų ar draugų vaikų įtaisymas į aukštąsias mokyklas buvo viena iš populiariausių paramų. Ar tai būtų hu­ moristo Genadijaus Chazanovo pokštas apie tauškiančią, paslaptį apie dukrą įtaisyti į institutą ketinančius tėvus išduodančią papūgą, ar Juozo Baltušio dienoraštyje pasižymėtas rūpinimasis savo artimųjų priėmimu į aukštąją mokyklą - visa tai rodo aukštojo mokslo prestižą, jam teikiamą reikšmę tiek visoje Sovietų Sąjungoje, tiek ir Lietuvoje. Net sąžiningo čekisto aureolę besistengęs išlaikyti buvęs SSRS KGB pirmininkas Vladimiras Semičastnas neslėpė, kad jis padėjo savo giminaičiams ne tik gaunant butus, bet ir įtaisant į aukštąsias mokyklas353.

353

Prieiga per internetą: https://fakty.ua/99166-csherbickij-postoyanno-tverdil-semichastnomu-quot-zabiraj-v-kiev-semyu-a-to-sopeshsya-baby-znaesh-i-prochee-quot

167

KPI studentų ir darbuotojų susitikimas su rektoriumi Marijonu Martynaičiu. Fot. Edmundas Katinas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

K ON KU RS A I IR P R I Ė MI M A S Į I N Ž I N E R I J OS S T U D I J A S

Sovietmečiu Lietuvoje industrializacijai vis labiau įgaunant pagreitį, augo ir inžinierių poreikis. To meto dokumentai atskleidžia valdžios pastangas kuo greičiau padidinti priimamų studijuoti asmenų skaičių, tačiau galimybes ribojo turėta mokslinė ir studijų bazė, aukštųjų mokyklų infrastruktūra. Antai 7-o dešimtmečio pirmoje pusėje konstatuota, kad per 1961-1965 m. laikotarpį inžinierių poreikis Lietuvoje bus patenkintas tik 50 proc. Esą net ateinančiam penkmečiui - 1966-1970 m. planuose numačius 8700 inžinie­ rių parengimą, kas buvo dvigubai daugiau, nei planuota 1961-1965 m. (4380 inžinierių), nebus visiškai patenkintas jaunų specialistų poreikis. Net ir toks augimas laikytas nepakankamu, nes inžinierių paklausą tekintų tik 70 proc. Aukštojo mokslo administratoriai buvo priversti konstatuoti mokslinės ba­ zės plėtros atsilikimą. Esą per 10 metų nuo KPI įsteigimo studentų skaičius išaugo tris kartus, o KPI turimų patalpų plotas liko tas pats. Liūdna padėtis ir su bendrabučiais: tik trečdalis studentų buvo aprūpinami vietomis juose354. Ne vien turimi resursai ir planai, „nuleidžiami iš viršaus“, lėmė Lietuvo­ je parengiamų specialistų skaičių. Jaunimo noras ir pasirengimas studijuoti inžinerijos disciplinas taip pat koregavo pirminius planus. Stojantieji į aukš­ tąsias mokyklas privalėjo išlaikyti nemažai stojamųjų egzaminų ir pereiti konkursą. SSRS vyriausybės 1945 m. nutarimu nuo stojamųjų egzaminų buvo atleisti abiturientai, baigę vidurines mokyklas aukso ar sidabro me­ daliu, taip pat technikumus baigę su pagyrimu. Po dešimtmečio ši taisyklė buvo pakeista ir medalininkai privalėjo laikyti vieną egzaminą iš dalyko, kuris buvo apibūdintas kaip svarbiausias studijoms355. 354

355

Pažyma apie inžinerinių kadrų rengimo gerinimą, LYA, f. 1771, ap. 207, b. 9 2 ,1.126. SSRS Gosplano Kultūros ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo V. Žyrnovo raštas (be datos, 1955 m.) SSRS plano komiteto pirmininkui Baibakovui dėl stojimo į aukštąsias mokyklas dalinio pakeitimo, RGAE, f. 355, ap. 1, b. 105,1.5.

169

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

KPI liaudies dainų ir šokių ansamblis „Nemunas". Fot. B. Kisielius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Per daugiau nei keturis dešimtmečius užsitęsusį sovietmetį inžinerijos studijų prestižas kito. Iš pradžių, vykstant intensyviai Lietuvos industriali­ zacijai ir lietuviškų kadrų kėlimui į vadovaujamuosius postus, jų statusas visuomenėje buvo aukštas. Tai natūralus dalykas, nes, kaip teigia aukštojo mokslo tyrinėtojai, studijų prieinamumas ir parengtų specialistų skaičius mažina tos profesijos prestižą. Kai absolventų daug, nejuntamas jų deficitas, studijų prestižas mažėja356. Ši taisyklė galiojo ir Lietuvoje. XX a. 5-ame ir 6-ame dešimtmetyje inži­ nierių prestižas buvo gana didelis. KPI sugebėjo išlaikyti naujoviškos aukšto­ sios mokyklos įvaizdį, burti studentus ne tik studijoms, bet ir visuomeninei veiklai. Sportas, chorai ir kita saviveikla kūrė KPI kaip judrios, jaunatviškos aukštosios mokyklos vaizdinį. Ji pirmoji iš aukštųjų mokyklų įsivedė studen­ tų kepuraites, kas mokyklų abiturientams skatino norą ateityje jas užsidėti357. Atrodo, kad šis KPI studentų tapatybę pabrėžęs galvos apdangalas tuo metu 356 357

170

A. Smolentseva, Universal higher education and positional advantage: Sovlet legacies and neoliberal transformations in Russia, Higher Education, \/o\. 73, 2017, p. 213. S. Grybkausko Interviu su R. Rlmaičiu, 2017 07 15.

KONK U R S AI IR P RI Ė MI MAS Į I NŽ I NE R I J O S S T U DI J AS

buvo itin vertinamas ir neturėjo tokių pakaitalų, kaip kaimyninėje Latvijoje. Čia net valdžios atstovai piktinosi, kad, užuot nešiojęs savų mokyklų kepurai­ tes, rusakalbis jaunimas mieliau renkasi leningradietiškas ir maskvietiškas, kas kelia nacionalinius konfliktus358. Vis dėlto studentų kepuraitės ar baigu­ siųjų ženkleliai, kurie buvo nešiojami kasdien, o ne pasidėdami, kaip vėliau, į spintas, tebuvo dingusio studentų korporacinio gyvenimo atskiri reliktai. Jas pakeitė „iš viršaus“ organizuotos struktūros, tokios kaip partinė orga­ nizacija, komjaunimas, profsąjunga, mokslinės draugijos ar KPI savišalpos bendrija, leidusi pasiskolinti lėšų pritrukusiems studentams. Kaip prisimena Zenonas Sabalys, jo tėvas, smetoninis inžinierius, klausdavo, ar studentai nueina su dėstytojais išgerti kavos, kaip tai būdavo tarpukario Lietuvoje359. Tai, kad inžinierius buvo aukštai vertinamas to meto visuomenėje, atsiminė ir Algirdas Brazauskas. Jo tvirtinimu, inžinierius laikytas vadovu, „viršininkėliu“, kuris jau ne su kastuvu mosuoja, o atsako už pavaldinių, darbininkų grupę. Tačiau šios A. Brazausko ir jo kolegų žinios buvo kiek pa­ senusios, dar iš jo studijų ir darbinės karjeros pradžios. Dar ir 7-o dešimtme­ čio viduryje inžinierius rengusios aukštosios mokyklos Lietuvoje džiaugėsi dideliu konkursu. Likus tik keleriems metams iki Vilniaus inžinerinio staty­ bos instituto įsteigimo, tuometinio KPI filialo Vilniuje vadovas Aleksandras Čyras 1965 m. džiaugėsi, kad filialas tais metais atsidūrė antroje vietoje tarp respublikos aukštųjų mokyklų pagal stojamąjį konkursą į dienines studijas. Pasak A. Čyro, tų metų vasarą į 280 vietų pretendavo net 830 kandidatų, iš kurių stojamuosius egzaminus išlaikė 398 jaunuoliai360. Vėliau inžinerijos studijos nebuvo itin paklausios tarp vidurinių mokyk­ lų absolventų. Žinoma, negalima sakyti, kad stojant konkurso nebuvo ar priimti visi teigiamai stojamuosius egzaminus išlaikę pageidaujantieji. Antai 1973 m. studijuoti į KPI pirmą kursą priimta 2150 asmenų, o prašymų stu­ dijuoti tais metais buvo paduota 2728361. Taigi, konkursas buvo nedidelis 358

Latvijos KP CK biuro 1958 m. sausio 10 d. posėdžio stenograma, LVA, f. PA-101, ap. 2, b. 48a, 1.30.

359

S. Grybkausko interviu su Z. Sabaliu, Šiauliai, 2019 m. sausis.

360

KPI Vilniaus filialo 1965 m. rugpjūčio 30 d. partinės organizacijos ir Mokslinės tarybos bendras posėdžio protokolas, VGTUA, ap. 1, b. 4 6 ,1.87.

361

KPI informacija apie studentų priėmimą 1973/1974 studijų metais, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2343,1. 2. 171

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

VISI rektorius Aleksandras Čyras darbo kabinete. Fot. Michailas Rebis (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

1,27 į vieną vietą, arba tik penktadalis padavusiųjų prašymus buvo nepriimti studijuoti. Kiek didesnis konkursas buvo į statybos inžinierius rengusį Vil­ niaus inžinerinį statybos institutą. Minėtais metais iš 1292 padavusiųjų stojimo prašymus buvo priimti 745362. Vadinasi, VISI konkursas buvo 1,73 į vieną vietą. Visgi ir šios aukštosios mokyklos konkursas nesiekė Vilniaus universiteto lygio. Čia minėtais metais paduoti 3628 prašymai, o priimti 1536 asmenys. Taigi, konkursas Vilniaus universitete siekė vidutiniškai dau­ giau nei 2 kandidatus į vieną vietą. Matyt, tokį konkursą lėmė tiek profesinis, tiek ir vienintelio universiteto respublikoje statuso patrauklumas. Vis dėlto ne visi stojamuosius egzaminus teigiamai išlaikę stojantieji buvo priimti į inžinerijos studijas. Tokių KPI 1973 m. buvo 2398, o priimta tik 2150. Tiesa, studijuoti buvo priimti ne tik visi labai gerai ar gerai (tokių buvo 718), bet ir dalis patenkinamai išlaikiusiųjų stojamuosius egzaminus. Taip pat buvo priimti 27 aukso ar sidabro medaliu baigę absolventai. Tais pa­ 362

172

Tenpat,\.3.

KONK U R S AI IR P RI Ė MI MAS Į I NŽ I NE R I J OS S T U DI J AS

čiais metais VISI teigiamai egzaminus išlaikė 963 (įvertinimus „puikiai“ arba „gerai“ iš egzaminų gavo tik 212), o priimti 745. Taigi, į VISI priimta nemažai studijuoti ir tokių kandidatų, kurie stojamuosius egzaminus išlaikė tik pa­ tenkinamai. Vilniaus universitete studijuoti nepriimti daugiau nei tūkstantis teigiamai stojamuosius egzaminus išlaikiusiųjų: iš 2554 priimta tik 1536363. 1974 m. situacija su priėmimu į pirmą kursą buvo panaši: inžinerijos studijos buvo mažiausiai paklausios. KPI į dienines studijas sulaukė 1,29 prašymo į vieną vietą, o neseniai pradėjęs veikti kaip savarankiška aukš­ toji mokykla VISI kiek daugiau - 1,61. Bet ir tai buvo mažiau ne tik už Vilniaus universitetą (čia vėl konkursas tais metais buvo kiek daugiau nei 2 kandidatai į vieną vietą), bet ir Vilniaus pedagoginį institutą, kuris su­ lauktų prašymų studijuoti skaičiumi prilygo Vilniaus universitetui, Šiaulių pedagoginį institutą (1,9 kandidato į vieną vietą) ar Žemės ūkio akademiją (1,93 prašymo į vieną vietą). Didžiausi priėmimo konkursai tuo metu buvo į specializuotas meno ir kultūros aukštąsias mokyklas: Dailės institute - 4,5 į vieną vietą, Lietuvos konservatorijoje - 2,26 į vieną vietą. Iš stambesnių aukštųjų mokyklų Lietuvoje aiški lyderė buvo Kauno medicinos akademija, minėtais metais sulaukusi 2,48 prašymo į vieną studijų vietą364. Aukštojo mokslo ministerijos darbuotojų parengtoje pažymoje buvo atkreiptas dėme­ sys į tai, kad būtent KPI yra mažiausias stojančiųjų konkursas. Čia tik viena specialybė - visuomeninio maitinimo technologija ir organizacija sulaukė didelio, daugiau nei trijų pretendentų į vieną vietą konkurso365. Matyt, šios profesijos paklausa buvo nulemta sovietinėje sistemoje pasireiškusio pro­ dukcijos deficito - dirbti, užimti svarbias pareigas įmonėje, kuri gamino vartotojams svarbią deficitinę produkciją, galėjo atrodyti patrauklu tiek patiems stojantiesiems, tiek ir jų šeimos nariams. Antra, šioje stojančiųjų „disproporcijoje“ galėjo pasireikšti ir genderinis faktorius. Net ir vienodą išsilavinimą kaip ir vyrai turinčioms moterims buvo dažniau pavedamos inžinerinės biurokratinės funkcijos, kaip vyrams 363 364 365

Vilniaus universiteto informacija apie priėmimą j pirmą kursą 1973/1974 studijų metais, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2343,1. 1. LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos parengta pažyma apie stojimo konkursų 1974 m. rezultatus, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2415,1. 3. Ten pat, I. 5.

173

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

Vienoje VISI naujo korpuso auditorijų. Fot. Judelis Kacenbergas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

174

KONK U R S AI IR P RI Ė MI MAS Į I NŽ I NE R I J O S S T U DI J A S

labiau techninės366. Studijuoti maisto ar lengvosios pramonės specialybes merginoms buvo patraukliau nei radiotechnikos, mašinų gamybos ar staty­ bos specialybes. Sovietų Sąjungoje net labiau nei Vakaruose buvo pabrėžia­ ma moterų galimybė rinktis inžinerijos studijas ir darbą. Antai sovietinės Latvijos statistika net atskira lentele pateikė moterų skaičių būtent aukšto­ siose techninėse mokyklose ir fakultetuose 1962-1963 m., kurie rodo SSRS buvus keleriopai didesnį procentą studenčių nei Vakarų valstybėse. Pagal šiuos duomenis, tais mokslo metais technikos mokslus studijavo 28,1 proc. moterų, iš jų Latvijoje - 20,8 proc., o Anglijoje šis skaičius tebuvo 2,1 proc., Suomijoje - 6,6 proc., JAV tik 0,6 proc.367. Vis dėlto technikos mokslus stu­ dijuojančių moterų dalis, palyginti su kitomis profesijomis, buvo maža368. Lietuvoje, kurioje tik 8-o dešimtmečio pradžioje miestiečių skaičius susilygino su kaimo gyventojų skaičiumi, merginoms mokytojo specialybė galėjo atrodyti patrauklesnė nei palyginti neseniai atsiradusios inžinerinės profesijos. Merginų mokslo pasiekimai vidurinėje mokykloje buvo geresni, todėl vaikinams nebuvo lengva konkuruoti dėl studijų vietų. Nors Rusijos ekonomistai, kritikuodami vis augantį inžinierių rengimą, kalbėjo apie di­ delių vilčių neteikiančius vidurinių mokyklų „trejetukininkus“, patekusius į institutų auditorijas (o jų dauguma - vaikinai), vis dėlto toks tvirtinimas yra pernelyg kategoriškas. Inžinieriaus G. Kvietkausko istorija gali būti tam tikru atveju, iliustruojančiu jaunuolių gebėjimą susiimti moksluose. Baigęs tik vidutiniškai pagrindinę mokyklą, jis mokslus tęsė Vilniaus transporto technikume, kur sau visai netikėtai atrado „matematiką“. Būtent ši disciplina tapo stimulu stengtis moksluose, o baigus technikumą „raudonu diplomu“ stoti studijuoti į VISI369. Kadangi inžinerijos studijų kontingentas buvo labai vyriškas, būta vieno svarbaus faktoriaus, kuris didino KPI, VISI ir kitų techninių institutų patrauklumą būsimų studentų akyse. Į juos įstoję ir besimokantys jaunuo­ liai buvo atleidžiami nuo karinės tarnybos. Todėl studijuoti reiškė išvengti 366 367 368 369

R. N. Abramov, The Professional Culture of Russian Engineering and Technical Specialists. Universal Elements, Sociological Research, Vol. 56, No. 6, 2017, p. 425. Augstaka un vidėja speciala izglltlba Latvijas PSR. Statistiško datų krajums, Riga, 1964,150. Ipp. Ten pat, 68. Ipp. S. Grybkausko interviu su G. Kvietkausku, Vilnius, 2019 07 18.

175

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

rūpesčių ir nežinios, kur būsi nusiųstas atlikti karinės prievolės plačiojoje Sovietų Sąjungoje. Ši aplinkybė vertė jaunuolius ne tik stengtis įstoti, bet ir disciplinavo studijų metu, mat egzaminų neišlaikęs ir iš aukštosios mokyk­ los pašalintas jaunuolis sulaukdavo šaukimo į kariuomenę. Pasak Rygos politechnikos institutą (RPI) baigusio Stanislovo Grušo, ši karinė prievolė vertė pasitempti, neužmiršti, kad reikia ne tik studentauti, bet ir studijuoti. Deja, kaip teigė S. Grušas, ne visi į Rygą studijuoti nusiųsti lietuviai sugebėjo išsilaikyti studijose. Studijos ne Lietuvoje, gyvenimas bendrabutyje veikė pernelyg neigiamai. Jis prisimena, kad vienas bendramokslis lietuvis iškrito jau ketvirtame kurse ir buvo pašauktas į tarnybą SSRS šiaurinėse srityse. Anot S. Grušo, institute karo mokslai nebuvo pernelyg sunkūs. Be teorinių užsiėmimų ir mokymosi RPI karinėje katedroje, kariniai mokymai vyko vieną vasarą ir Lietuvoje, Pabradėje, į kurią buvo atvežti ne vien lietuviai, bet ir visa RPI studijų grupė370. Pabaigęs studijas inžinierius įgydavo atsargos karinį laipsnį ir likdavo kariniu prievolininku. Tai buvo gana rimta, „budin­ ti“ padėtis, reiškusi, kad, sovietinei valdžiai prireikus, inžinierius gali būti mobilizuotas į kariuomenę. Ne vien reali karinė grėsmė, bet ir įsakymas vyk­ ti į nelaimių vietą kėlė grėsmę karo prievolininkui. S. Grušo prisiminimu, jis buvo mobilizuotas į Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinių likvidavimą. Išvengti šios prievolės buvo sudėtinga, nes atsisakymas vykti buvo prilyginamas dezertyravimui. Jam itin pagelbėjęs Šiaulių televizorių gamyklos direktoriaus Povilo Morkūno raštas, įrodinėjęs, kad S. Grušas kaip specialistas labai reikalingas gamyklos veiklai. Tokiu būdu jam pavyko išvengti siuntimo į Černobylį371. Neabejotina, kad vangus inžinerinių profesijų rinkimasis tarp jaunuo­ lių kėlė rūpesčių ne tik būsimiems darbdaviams - gamyklų, fabrikų, statybų ir transporto organizacijų vadovams, bet ir pačioms inžinierių kalvėms. 1974 m. vasaros viduryje KPI trūko prašymų į 13 specialybių, tarp jų į automatinio elektros ryšio (į 75 vietas gauta 56 prašymai), durpių mašinų ir kompleksų (atitinkamai 25 ir 16), elektros mašinų ir aparatų (60 ir 39), chemijos technologinių procesų automatizavimo ir kompleksinio mechani370 371

1 76

S. Grybkausko interviu su S. Grušu, Šiauliai, 2019 09 19. S. Grybkausko interviu su S. Grušu, Šiauliai, 2019 09 19.

KONK U R S AI IR P RI Ė MI MAS Į I NŽ I NE R I J OS S T U DI J A S

žavimo (25 ir 9), automatizuoto valdymo sistemų (50 ir 48), elektros sistemų ir tinklų (50 ir 40) bei kitas specialybes372. Vis dėlto net ir šie gana nedideli konkursai į inžinerijos studijas buvo KPI klestėjimo laikai. Laikui bėgant menkas inžinerijos studijų patrauklu­ mas kėlė dar daugiau problemų, o 9-o dešimtmečio viduryje stojančių­ jų skaičiaus kritimas vertė prisiminti prieš dešimt metų vykusį studentų priėmimą kaip puikius šiai aukštajai mokyklai laikus. Žinoma, tai buvo susiję ir su bendra stojančiųjų skaičiaus į aukštąsias mokyklas kritimo ten­ dencija, sąlygota demografinės padėties. 1985 m. buvo pasiekta situacija, kai KPI turėjo pats sau pripažinti, kad susiduriama su dideliais sunkumais formuojant studijų kontingentą. Tai akivaizdžiai matyti iš prieš pat naujus 1985-1986 m. m. vykusio KPI tarybos posėdžio protokolo įrašo: „Prorek­ torius prof. Č. Jakimavičius informuoja, kad šiais metais institute gauta tik 60 pareiškimų daugiau nei priėmimo planas, ir pastebi, kad institutas savo istorijoje dar neturėjo tokios sunkios būklės priimant studentus, kaip šiais metais. Papildomas priėmimas davė 194 žmones, ir šiandien trūksta tik 12 žmonių į durpininkystę ir 24 į liejininkystės spec. Dar kartą konstatuoja, kad padėtis yra labai sunki su kontingento komplektavimu ir siūlo visiems rimtai tuo susirūpinti.“373 Tai, kad per KPI tarybos posėdį prorektorius net du kar­ tus atkreipia susirinkusiųjų dėmesį į situacijos rimtumą, gali liudyti buvus itin kritiškai situacijai. Prakalbta apie gresiantį etatų mažinimą, kas aukšto­ sios mokyklos mokslo personalą galėjo nuteikti itin blogai. Ieškodama būdų, kaip išeiti iš šios sunkios situacijos, KPI vadovybė įvardijo dvi veiklos kryp­ tis: geresnis kontingento planavimas, atsižvelgiant į specialistų poreikį, ir aktyvesnė informacinė kampanija siekiant sudominti abiturientus. Reikėtų pažymėti, kad dar prieš šiuos 1985-1986 m. m. buvo sumažintas priėmimo į pirmą kursą planas. Pagal jį 1985 m. rudenį į KPI pirmą kursą turėjo būti priimti 3595 studentai, iš kurių 2415 į stacionarą, o į vakarines studijas Kau­ ne - 380, Panevėžio filiale - 175, Šiaulių filiale - 175, Klaipėdos filiale - 200. Palyginti su 1984 m. priėmimo planu, 1985 metams numatytas 120 žmonių sumažinimas į dienines studijas, 20 - į vakarines studijas, tiesa, 25 vietomis 372 3 73

LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos parengta pažyma apie stojimo konkursų 1974 m. rezultatus, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2415,1.6. KPI tarybos 1985 m. rugpjūčio 30 d. protokolas, KRVA, f. R-1260, ap. 1, b. 3406,1.67.

177

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

padidintas priėmimas į neakivaizdines studijas, kurios 1985 m. siekė 250 vietų. Šis sumažinimas buvo vykdomas kai kurias studijas perleidžiant VISI374. Neabejotina, kad KPI galėjo vilniečių naudai išsižadėti tik nepaklau­ sių studijų programų. Šalia priėmimo planų koregavimo ir pastangų tiksliau prognozuoti inžinierių poreikį buvo siekiama aktyviau skleisti inžinerijos studijų propagandą. 1985 m. spalį KPI prorektorius mokymo reikalams Česlovas Jakimavičius šios aukštosios mokyklos tarybos nariams teigė, „kad jau eilę metų krinta inžinerinių specialybių prestižas...“ Anot prorektoriaus, „1976, 1977, 1978 metais į aukštąsias mokyklas stodavo po 171, [ūksiančių] abiturientų, o 1985 metais sulaukta tik 13 591 pareiškimas“. Neabejotina, kad stojančiųjų skaičiaus kritimas stipriausiai palietė tas aukštąsias mokyklas, ku­ rios ir anksčiau buvo mažiau patrauklios tarp abiturientų ir turėjo mažesnius stojimo konkursus. KPI buvo tarp tokių mokyklų. Reaguodamas į susidariu­ sią situaciją, jo prorektorius kolegas ragino „labai rimtai galvoti, kaip popu­ liarinti savo specialybes, labai rimtai analizuoti proforientavimo darbą“375.

374

375

1 78

KPI tarybos 1985 m. birželio 21 d. protokolas, KRVA, f. R-1260, ap. 1, b. 3406,1. 56. KPI tarybos 1985 m. spalio 18 d. protokolas, KRVA, f. R-1260, ap. 1, b. 3406,1.82.

B ŪSI MŲ I NŽ I NI ER I Ų S O C I A L I N Ė S U D Ė T I S

Sovietinė industrializacija buvo svarbus ne vien ūkinis, bet ir ideologinis veiksnys. Tuometiniams veikėjams tai buvo būdas parodyti respublikos vi­ suomenei sovietinės sistemos pasiekimus, o kartu pademonstruoti socialinį teisingumą, nuoseklią, marksizmu ir leninizmu grįstą klasinę politiką. In­ dustrializacijos, darbininkų klasės ir inžinerijos temos puikiai tiko ideologi­ niams teiginiams. Nors moderni lietuvių tauta XX a. pirmoje pusėje sukūrė savo valstybę, kurios veiklos dvidešimtmetis negalėjo būti ištrintas sovietinių ideologinių pastangų, pramonės plėtra krašte, o kartu ir inžinerijos ugdymas nebuvo intensyvus. Tai suteikė sovietinei valdžiai pretekstą ir pagrindą šią plėtrą naudoti kaip santvarkos laimėjimą. Komunistinei valdžiai buvo ne­ sudėtinga šiuos laimėjimus įvilkti į komunistinės ideologijos rūbą, parodant savo valdžios pranašumus. Tuometinėse ataskaitose buvo nuolat pabrėžia­ mas inžinierių rengimo skaičiaus augimas. Antai vienoje 1949 m. pažymoje buvo rašoma: „Kauno universitete 1939 m. buvo vienas Technikos fakul­ tetas, kuriame studijavo 693 studentai. Šiuo metu penkiuose techniniuose fakultetuose studijuoja 1635 žmonės, arba palyginti su 1939 m. 235 proc.“376. Tiek sovietinė valdžia, tiek ir aukštųjų mokyklų vadovai stengėsi pagrįs­ ti rengiamų inžinierių tinkamą socialinę kilmę. Buvo nuolat akcentuojama, kad „buržuazinėje“ Lietuvoje galimybes studijuoti turėjo vien kapitalistų ar buožių vaikai, o sovietinė santvarka sukūrė galimybes aukštojo mokslo siekti darbininkų ir vargingų valstiečių vaikams. Atrodytų, kad rengiant būsimus inžinierius dėmesys turėjo būti atkreiptas pirmiausia į darbininkus - ne vien dėl siekio ideologijoje įtvirtinti darbininkų avangardo vaidmenį, bet ir dėl jų profesinio artumo pramonei. Vis dėlto Lietuvoje nebuvo plataus proletariato sluoksnio. Jo negausumą sąlygojo ne vien silpna pramonės 376

Pažyma apie Kauno universitetą (rusų kalba, 1949 m. (tiksli data nenurodyta), LCVA, f. R-754,ap. 4, b. 1811,1.195.

179

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

plėtra, bet ir dramatiški XX a. vidurio įvykiai, lėmę ne tik tautinę, bet ir socialinę Lietuvos sudėtį. Nėra abejonės, kad jei ne okupacijos, šiandien plačiau kalbėtume apie lenkų ir žydų inžinierius bei darbininkus. Sovietinė ir nacistinės Vokietijos okupacijos, jas lydėjusios represijos padarė didelių nuostolių Lietuvos visuomenei. Jos pakeitė gyventojų sudėtį, o tai turėjo įta­ kos ir inžinierių rengimui, specialistų etninei kompozicijai. Nacių įvykdytas Holokaustas sunaikino Lietuvos žydus, kurie sudarė didelę miestų gyventojų dalį. Sovietinės represijos ir gyventojų perkėlimai palietė taip pat ir žydus, bet dar ryškesnes socialines pasekmes paliko lietuviams ir lenkams. Sekant sovietine ideologija, atrodytų, būtų pagrįsta tikėtis, kad naujasis inžinerijos sluoksnis turėjo formuotis iš neturtingųjų, ypač darbininkų, sluoksnio. Išeiviai iš kaimų buvo labiau svetimi technikos mokslams nei miesto proletariškas jaunimas. Antra, techninės, o ne humanitarinės studijos galėjo tapti labiau patrauklios etninėms mažumoms. Šiuo atveju, galima sakyti, turėjo susipinti socialiniai ir tautiniai būsimų inžinierių rengimo aspektai. Iš tarpukario atsiminimų matyti, kad miestuose, net ir laikinojoje sostinėje Kaune, nemažą darbininkų klasės dalį sudarė lenkų darbininkai. Antai Kaune gimęs ir augęs istorikas Edvardas Gudavičius taip pasakojo savo vaikystės prisiminimus apie gimtąjį miestą: „Savanorių prospekto kairėje pusėje įsikūrusi rajono dalis buvo proletarinė, kurioje, be kita ko, vyravo lenkų kalba.“377 Tarpukariu Kaune veikė Lenkų darbininkų profsąjunga „Jednošč“ ( Vienybė) ir 800 narių vienijusi Lietuvos lenkų darbo žmonių profsąjunga. Be to, krikščioniškosios pakraipos Lietuvos darbo federaci­ ja Kaune 1922-1932 m. turėjo darbininkams lenkams skirtą Šv. Juozapo draugiją378. Tiesa, iš nacių valdžios 1942 m. atlikto surašymo matyti, kad Kaune gyvenantys lenkai nesudarė didelės jo miestiečių grupės, jų suskai­ čiuota mažiau nei vienas proc. - 854, kiek daugiau Kauno srityje - 4166. Gali būti, kad nedidelis lenkų skaičius buvo dėl nacių vykdomos politikos. Kaip ten bebūtų, lenkai tuo metu buvo didžiausia Lietuvos etninė mažuma. Jų suskaičiuota 336 939, arba 12,08 proc. Daugiausia lenkų būta Vilniuje, kur, surašymo duomenimis, gyveno 103 205 lenkai (71,92 proc. visų miesto 377

378

180

E. Gudavičius, A. Švedas, Visa istorija yra gyvenimas, 2008, p. 61. U. M. Andrijauskaitė, Miestų darbininkai ir organizuotas darbo judėjimas Lietuvoje 19181940 m., daktaro disertacija, VDU, 2017, p. 134.

BŪS I MŲ I NŽ I NI E RI Ų S O C I A L I N Ė S U DĖ T I S

gyventojų)379. Todėl šie miestų gyventojai, jų jaunimas galėjo būti svarbi bū­ simų technikos studentų terpė. Tačiau politiniai socialiniai įvykiai iš esmės perkonstravo inžinerijos etninę sudėtį. Pokarinė lenkų repatriacija turėjo didelę įtaką šios tautinės grupės sumažėjimui Lietuvos gyventojų struktū­ roje, o kartu sumažino lenkų potencialų atstovavimą respublikos inžinerijos sluoksnyje. 1944-1947 m. į Lenkiją persikėlė apie 180 tūkstančių žmonių, dauguma jų buvo lenkai. 1955-1959 m. į šią kaimyninę šalį išvyko dar apie 50 tūkstančių gyventojų380. Todėl būsimų inžinierių socialinę daugumą sudarė ne darbininkai, o lietuviai sodiečiai. Pokario laikotarpiu, siekiant sudaryti geresnes sąlygas studijuoti neturtingų sluoksnių vaikams, buvo organizuojami parengiamieji kursai. Šie prie aukštųjų mokyklų veikę mokymai turėjo padėti vidurinio išsilavinimo neturintiems jaunuoliams jį įgyti ir įstoti į aukštąsias mokyklas. Buvo tikimasi taip susikurti sau lojalią socialinę bazę, dėkingą valdžiai už suteiktą išsilavinimo galimybę. Sovietiniai ideologiniai teiginiai apie darbininkų kėlimą į vadovauja­ muosius postus tęsėsi ir vėliau. Antai 1972 m. išleistoje A. Sniečkaus knygoje „Broliškoje TSRS tautų šeimoje“ kalbama apie darbininkams sudarytas są­ lygas įgyti išsilavinimą, jų skyrimą į vadovaujamas pareigas. Ši knygos vieta akcentuota ir svarbiausiame Lietuvos ideologiniame žurnale „Komunistas“, kuriame buvo rašoma: „Nuolatinį Lietuvos darbininkų klasės kultūros ki­ limą įtikinamai rodo ir dviejų pastarųjų gyventojų surašymų duomenys: 1959 metais iš kiekvieno tūkstančio darbininkų aukštąjį ir vidurinį mokslą buvo baigę 165.“381 Socialinis studentų kontingento perkonstravimas, siekiant, kad audito­ rijose neliktų priešiškų klasių atstovų, buvo būdingas visai Rytų ir Vidurio Europai. Kaimyninėje Lenkijoje po karo net imtasi radikalių priemonių studijuoti priimta iki 20 proc. asmenų iš vargingų sluoksnių be stojamų­ jų egzaminų. Tai pakenkė studijų kokybei ir diskreditavo pačią sovietinę 379

380 381

Prieiga per internetą: https://www.facebook.com/Vilniausmiestostudija/posts/lietuvos-gyventojai-tautyb%C4%97mis-ir-apskritimis1942-m-gegu%C5%BE%C4%97sm%C4%97n-27-d-sura%C5%A1ymo-du/10209031765336278/ V. Stravinskienė, Demografiniai pokyčiai Lietuvoje 1944-1989 m. (statistinis aspektas), Istorija, 2016,1.103, nr. 3, p. 37, 38. Broliškoje šeimoje, Komunistas, 1973, nr. 2, p. 28.

181

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

aukštojo mokslo sistemą, dėl ko lenkų komunistai buvo kritikuojami so­ vietinės valdžios. Neretai, Maskvai net neverčiant, Rytų ir Vidurio Europos šalyse pačių vietos komunistų iniciatyva buvo diegiamas sovietinis švietimo modelis382. Pasak aukštąjį mokslą šiose šalyse tyrinėjusio Johno Conelly, sovietų atstovai buvo jau išmokę 1918 m. porevoliucinio laikotarpio pam o­ kas ir kai kada net stabdė naujų komunistinių valdžių socialinės pertvarkos entuziazmą. SSRS atstovai kišosi į aukštojo mokslo pertvarką, itin įdėmiai sekdami priimamų studijuoti asmenų socialinę sudėtį. Intervencija šioje srityje buvo stipri Rytų Vokietijoje, kur aktyviai veikė sovietinės kariuome­ nės atstovai. Jie nurodė vietos valdžiai organizuoti dirbančiajam jaunimui parengiamuosius kursus, kuriuos baigusieji galėtų būti priimami studijuoti, kurti mokymosi komunas, kuriose vargingas jaunimas gyventų ir studijuotų kartu. Mat nuogąstauta, kad nuomodamasis privačius butus darbo jauni­ mas gali užsikrėsti buržuazinėmis idėjomis. Didesnes intervencijas ribojo sovietų turimi resursai, todėl jie, vykdydami aukštojo mokslo sovietizaciją, buvo priversti kliautis vietos komunistais, o kartu vyko vadinamasis sovietizavimosi iš vidaus procesas. Kitaip buvo naujai okupuotose sovietinėse respublikose, kurios buvo nedidelės, geografiškai arti sovietinių centrų. Lietuva, kaip ir kaimyninė Lat­ vija ir Estija, patyrė centro priežiūrą ir kišimąsi į aukštojo mokslo sistemą. Ryškus etapas prasidėjo 1948 m., kai ideologinio auklėjimo, darbo su jauni­ mu klausimai atsidūrė centro institucijų darbotvarkėje. Čia galima įžvelgti bendras politines gaires, išeinančias už vienos respublikos, net ir SSRS ribų. Tuo metu socialistinio lagerio šalyse vyko revoliucija „iš apačios“. Antai Če­ koslovakijos studentai pradėjo protestus prieš „buržuazinius“ profesorius, reikalaudami juos pašalinti iš aukštųjų mokyklų. Tais pačiais metais Maskva susirūpino švietimu Pabaltijo respublikose. Iš pradžių į centro ideologinės kovos taikiklį pateko Talino politechnikos institutas. 1948 m. kovo 31d. vykusiame SSRS AM ministerijos kolegijos posėdyje šio instituto vadovai buvo kritikuojami už silpną idėjinį ir politinį darbą, dėstytojų ir studentų nenorą mokytis rusų kalbos. Taip pat buvo priekaištauta, kad leidžiamuose 382

182

J. Conelly, Captive University. The Sovietization ofEast German, Czech, and Polish Higher Education, 1945-1956, The University ofNorth Coroline Press, 2000, p. 44,45.

BŪS I MŲ I NŽ I NI E RI Ų S O C I A L I N Ė S U D Ė T I S

vadovėliuose, pavyzdžiui, „Liejininkystės gamybos technologija“ (Технология литейного производства), pataikaujama Vakarams. Prasidėjusios kovos su

kosmopolitizmu kontekste panašūs kaltinimai „keliaklupsčiavimu prieš Va­ karus“ tapo itin dažni. Vertindamas padėtį ne tik Estijoje, bet ir Lietuvoje bei Latvijoje, ministras S. Kaftanovas pabrėžė: „Tose respublikose, kurios buvo okupuotos [nacistinės Vokietijos], aukštųjų mokyklų vadovai yra labai svar­ būs valdžios atstovai.“383 Nepraėjus nė mėnesiui, 1948 m. balandžio 24 d. SSRS AM ministerijos kolegijoje buvo svarstomas ideologinio auklėjimo Lietuvos aukštosiose mokyklose klausimas384. Radikalios sovietinės permainos socialinės politikos srityje turėjo pa­ sekmių inžinierių rengimui. Studentų kontingento socialinė sudėtis buvo „taisom a“ pasitelkiant tiek „kietąsias“, tiek ir „m inkštąsias“ priemones, tokias kaip paspartintas politiškai tinkamų sluoksnių jaunimo mokymas parengiamuosiuose kursuose, kad šie greičiau įgytų vidurinio išsilavinimo atestatą ir galėtų stoti į aukštąsias mokyklas, mokesčių sistema ar vietų bend­ rabučiuose skyrimas. „Kietųjų“ priemonių veikimas buvo gana nebylus, keliantis studentų bendruomenei nežinią, o kartu ir baimę, kur po nakties dingo jų studijų draugas. Studijuoti į Vilnių ir Kauną atvykusius jaunuolius sovietinis saugumas suimdavo surinkęs informaciją apie jų antisovietinę veiklą dar jiems besimokant gimnazijoje. Antai 1951-1956 m. KPI studi­ javęs Apolinaras Džiaugys į sovietinį saugumą buvo iškviestas jau antrame kurse. Kaltinimas - dalyvavimas jaunimo antisovietinėje organizacijoje dar mokymosi Veliuonos vidurinės mokyklos laikais. Nors jam pavyko išvengti represijų, su kai kuriais kraštiečiais bendrakursiais toliau studijuoti jau ne­ teko. A. Džiaugys prisimena: Iš mūsų klasės į Kauno politechnikos institutą [stojom trise. Aš vienas tik baigiau. Vieną iš mūsų į kalėjimą iš antro kurso paėmė. Sėdėjom [paskaitose] kartu su Šul­ cu. Mes kartu vidurinėje mokėmės. Ateinu kartą [j auditoriją], žiūriu, jo nėra. O po dienos mane [saugumas] pasitempė. O trečias iš mūsų, Vidas Bakutis, jo tėvai buvo 383 384

SSRS aukštojo mokslo ministerijos 1948 m. kovo 31 d. vykusio kolegijos posėdžio stenog­ rama, GARF, f. 9396, ap. 1, b. 133,1.174-176. SSRS aukštojo mokslo ministerijos 1948 m. balandžio 24 d. vykusio kolegijos posėdžio stenograma, GARF, f. 9396, ар. 1, b. 133, I. 207-216. Plačiau apie tai žr. poskyryje KPI įsteigimas.

183

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

stiprūs ūkininkai, ant Dubysos kranto gerą ūkį turėjo. Tais laikais vežė [j Sibirą], Tai buvo paskutinis vežimas. Tai jį išvežė kaip buožę.385

Dažnai antisovietinio veikimo įrodymus lydėjo partinis ir čekistinis teiginys apie studento svetimą socialinę kilmę. Politinis kalinimas ir tremtis taip pat turėjo tiesioginių padarinių ne tik patiems „kaltininkams“, bet ir jų palikuonims. Netekę galimybės įgyti išsilavinimą, šie žmonės patyrė politinę ir socialinę diskriminaciją, o patirta neteisybė juos lydėjo visą sovietmetį, kurdama frustraciją ir nepasitenkinimą santvarka. Antai 1968 m. KGB su­ rinko informaciją apie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos darbuotoją, kalbančią „prieš komunistus ir rusus“. Kaip antisovietinių pasisakymų prie­ žastis buvo nurodomas jos nepasitenkinimas, kad, dėl politinių priežasčių įkalinus tėvą, ji neturėjo sąlygų įgyti norimą išsilavinimą386. Taigi, „kietųjų“ priemonių taikymo sritis buvo valdžios draudimai studijuoti jaunim ui iš politiškai nepatikimų šeimų. Socialiai „svetimų“ sluoksnių, į kuriuos kaip buožės buvo įtraukti ir dalis vidutinių ūkininkų, atstovams aukštojo išsilavinimo siekis tapo apsunkintas. Jau išlaikius stoja­ muosius egzaminus, būsimų studentų laukė akistata su mandatų komisija, kurioje buvo naršoma jaunuolio biografija, klausinėjama apie politines pažiūras. Dar 1945 m. liepą sovietinės LKP (b) CK ir Liaudies komisarų tarybos nutarimu buvo sudaroma atrinkimo į Kauno universitetą mandatų komisija, o nuo 1947 m. veikė ir fakultetų mandatinės komisijos387. Studento jose laukė ne itin jaukus pokalbis, nes į salę prieš didelę aukštosios mokyk­ los vadovų, dėstytojų, partinių ir komjaunimo darbuotojų komisiją buvo kviečiama po vieną. Paprašyti prisiminti tą įvykį, inžinieriai teigia net nep­ risimeną, ką iš jaudulio jie ten kalbėję, nes svarbu buvo kaip nors atsakyti, nesusimauti. Ar komjaunuolis, jei ne - kodėl ir ar pasižada stoti, buvo bene dažniausias klausimas prieš komisiją stojusiam jaunuoliui. Reguliuojant studentų socialinę sudėtį sau palankia linkme, valdžiai pravertė „m inkštosios“ priemonės, kurios galėjo atrodyti kaip socialinį teisingumą užtikrinančios. Šiandieną istorinėje atmintyje yra įsitvirtinęs 385

S. Grybkausko interviu su A. Džiaugiu, 2017 08 01.

386

S. Grybkauskas, Lietuviškoji nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 m., p. 361.

387

A. Tamašauskas, mirt. veik., p. 85.

184

BŪS I MŲ I NŽ I NI E RI Ų S O C I A L I N Ė S U DĖ T I S

vaizdinys apie visiems prieinamą, nemokamą mokslą sovietmečiu, pamirš­ tama, kad iki 1956 m. visoje SSRS reikėjo mokėti už mokslą ne tik besimo­ kantiems aukštosiose, bet ir vidurinėse mokyklose. Mokama suma buvo nedidelė, anot Z. Sabalio, neviršijo ir mėnesio stipendijos388. Nuo jos buvo atleidžiami iš skurdžios šeimos, vieno ar abiejų tėvų neturėję studentai. Sup­ rantama, kad sovietinės kolektyvizacijos pradžioje nežmoniškai dideliais mokesčiais apdedami vadinamieji buožės ar į kolūkius nesutikusiųjų stoti atžalos mokestinių lengvatų nesulaukdavo. Labai panašiai buvo ir su vietų bendrabučiuose skyrimu. Jų trūko ypač pokario ir N. Chruščiovo valdymo laikotarpiais. Pasak Z. Sabalio, vietą bendrabutyje gavę jo bendrakursiai po keliasdešimt žmonių gyveno dideliuose kambariuose KPI centriniuose rūmuose. Kad gautų vietą naujai statomuose bendrabučiuose, studentai eidavo dirbti pagalbiniais darbininkais jų statybose. Z. Sabalio tvirtinimu, bendrabučiuose galėjo apsigyventi tik maža dalis studentų, o pirmenybė buvo teikiama našlaičiams ar iš skurdžių šeimų kilusiems. Parengiam ieji kursai. Tačiau bene reikšmingiausia studijų kontingento koregavimo priemonė buvo parengiamieji kursai darbininkų ir mažažemių

vaikams. Darbininkų ir vargingesnių ūkininkų vaikų įtraukimas į jaunųjų specialistų su aukštuoju išsilavinimu rengimą, atrodytų, turėjo kelti nemažai rūpesčių. Juk dažnas jų teturėjo tuo metu privalomą tik pradinį išsilavinimą, o stojimui į aukštąją mokyklą reikėjo baigti gimnaziją. Ši situacija galėjo riboti radikalesnius specialistų iš vargingesnių, tačiau režimui ideologiškai priimtinų sluoksnių ugdymo planus. Tačiau šioje srityje buvo pasinaudota jau didesnę sovietizacijos patirtį turinčių respublikų patirtimi. Prie aukštų­ jų mokyklų imtos steigti jaunimo mokyklos, turėjusios paspartinta tvarka suteikti darbininkų ir valstiečių vaikams vidurinį išsilavinimą tam, kad šie galėtų stoti į aukštąsias mokyklas. Nuo 1945 m. prie Vilniaus ir Kauno uni­ versitetų veikė trejų metų parengiamieji kursai, kurių tikslas buvo parengti studijoms vidurinio išsilavinimo neturinčius darbininkų vaikus, taip pa­ lengvinant jų atėjimą į aukštąsias mokyklas. 1948 m. ši visoje SSRS galiojusi sistema buvo panaikinta, tačiau Lietuvoje ji dar buvo palikta veikti, kadangi 388

S. Grybkausko interviu su Z. Sabaliu, Šiauliai, 2019 m. sausis.

185

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

KPI studentai bendrabučio kambaryje. Fot. Uja Fišeris (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

naujai okupuotame krašte manyta, kad yra būtina vykdyti šią socialinės politikos priemonę389. Vis dėlto ir Lietuvoje ji greitai tapo nereikalinga. Antai jau 1949 m. pavasarį Kauno universiteto rektorius Juozas Kupčinskas rašė, kad, užuot ėję į parengiamuosius kursus, tie patys moksleiviai gali baigti vidurines mokyklas ir stoti į aukštųjų mokyklų pirmuosius kursus390. Vis dėlto parengiamieji kursai tais metais dar išliko. 389 390

186

Vilniaus universiteto rektoriaus J. Bučo 1949 m. gegužės 21 d. raštas LTSR MT, LCVA, f. R-754, ap.4, b. 1811,1.21. Kauno universiteto rektoriaus J. Kupčinsko 1949 m. gegužės 30 d. raštas LTSR MT, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1811,1.20.

B ŪS I MŲ I NŽ I NI E RI Ų S O C I A L I N Ė S U DĖ T I S

Be abejonės, valdžios pastangos keisti studijuojančiųjų socialinę struk­ tūrą darė poveikį. Antai valdžios surinktais duomenimis, 1948 m. pabaigoje 23 proc. Kauno universiteto studentų buvo kilę iš darbininkų, 17,2 proc. - iš smulkių valstiečių (turėjusių 5-10 ha žemės), 23,5 proc. - iš inteligentijos391. Iš šio skirstymo matyti, kokias socialines grupes sovietinis režimas vertino kaip savo rėmėjus. Išeitų, kad minėtais metais jie sudarė 63,7 proc. studen­ tų. Daugiau nei trečdalis studentų buvo jei ne „priešiškų“ klasių, tai bent iš „vidutiniokų“. Kitose Lietuvos SSR aukštosiose mokyklose situacija kiek varijavo: Vilniaus universitete „lojalių“ sluoksnių atstovų būta daugiau 69,2 proc. (iš jų iš darbininkų 29,4), o Vilniaus pedagoginiame institute mažiau, tik 51,9392. Tai, kad būtent 5-o dešimtmečio pabaigoje buvo sureikšminama stu­ dentų kontingento socialinė sudėtis siekiant pabrėžti lojalių sluoksnių do­ minavimą, matyti iš Kauno universiteto ataskaitų, kurios rodė „pagerėjusią“ studentų socialinę sudėtį. 1948-1949 m. m. Kauno universiteto veiklos ataskaitoje pasigirta, kad iš 650 priimtų į pirmą kursą net 91,6 proc. kilę iš darbininkų ir vargingų valstiečių393. Vis dėlto toks teiginys atrodo kiek perdėtas, kas gerai matyti atidžiau pažvelgus į studentų socialinę sudėtį. Tų metų pavasario semestre 4 tech­ niniuose fakultetuose (Mechanikos, Elektrotechnikos, Cheminės techno­ logijos ir Statybos) būta 1300 studentų. Įdomu yra tai, kad iš darbininkų kilę studentai sudarė tik kiek daugiau nei penktadalį studentų - 249 iš darbininkų ir 53 iš amatininkų. Dominavo iš smulkių ir vidutinių valstie­ čių kilę studentai. Iš 1-5 ha ūkį turėjusių šeimų keturiuose inžineriniuose fakultetuose tais metais studijavo 90, iš 5-10 ha - 237, iš 10-15 ha - 188, iš 15-20 ha - 130 jaunuolių. Iš stambesnių ūkių kilę buvo atstovaujami silpniau: iš 20-25 ha - 25, o iš 25-30 ha - 29 studentai394. Vis dėlto, nors ir pasiturinčių ūkininkų vaikai buvo palyginti negausiai atstovaujami, Kauno universitete būtent techniniuose fakultetuose jų būta santykinai daugiausia. 391 392 393 394

Pažyma apie LSSR aukštųjų mokyklų situaciją (rusų kalba), LCVA, R-754, ap. 4, b. 1811, 1.196. Ten pat. A. Tamašauskas, min. veik., p. 85. Statistiniai duomenys apie Kauno universiteto 1948-1949 m. m. pavasario semestro stu­ dentų sudėtį, LYA, f. 3110, ap. 3110-5, b. 2 27,1.17.

187

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

Antai Farmacijos ir Filologijos fakultetuose nebūta nė vieno iš 25-30 ha žemės turėjusių šeimų, o Medicinos fakultete tik 19 iš 1088 studijavusių­ jų (1,75 proc., o techniniuose fakultetuose - 2,23 proc.).395 Nemažai stu­ dentų inžineriniuose fakultetuose buvo iš tarnautojų šeimų. Jų būta 288 (22,15 proc.), kas santykinai mažiau nei Medicinos fakultete (ten studijavo 269 studentai, kilę iš tarnautojų - 24,72 proc.). Beje, čia reikėtų pažymėti, kad medicinos studijos ir vėlesniu sovietiniu laikotarpiu buvo itin popu­ liarios tarnautojų sluoksnyje, kas net kėlė tam tikrą susirūpinimą socialinį teisingumą turėjusiems užtikrinti LSSR aukštojo mokslo administratoriams. Socialinės sudėties keitimui buvo pasitelkiami ir jau minėti parengiamieji kursai, kuriuose kilusių iš darbininkų būta jau daugiau. Antai minėtais 1948-1949 m. m. iš 207 besimokančių šiuose kursuose 74 buvo kilę iš dar­ bininkų, 4 iš amatininkų, nebuvo nė vieno iš 20-25 ha ir 25-30 ha turėjusių ūkininkų grupių ir tik trys iš 15-20 ha savininkų ūkininkų. Daugumą sudarė mažažemiai valstiečiai - iš 1-5 ha grupės būta 25, 5-10 ha - 52,10-15 ha 23 studentai. Šioje grupėje besimokančiųjų lojalumą tarybinei santvarkai liudija ir tai, kad joje būta gana daug komjaunuolių. Jų skaičiumi (75) ši grupė nusileido tik Medicinos fakultete studijuojantiems (80 komjaunuo­ lių), tačiau pastarajame ir besimokančiųjų būta daugiau nei 5 kartus. Iš viso 8 Kauno universiteto fakultetuose studijavo 3064 studentai, iš kurių tik 210 buvo komjaunuoliai, 19 VKP (b) narių, 14 kandidatų į partijos narius. Keturi techniniai fakultetai pagal lojalumą valdžiai neišsiskyrė iš bendro Kauno universiteto konteksto. Juose studijavo 89 komjaunuoliai (6,85 proc. - visų 8 fakultetų komjaunuolių procentinė išraiška buvo lygiai tokia pati). Vėliau, postalininiu laikotarpiu studentų socialinė sudėtis tapo ne tokia aktuali. Sovietinis režimas niveliavo visuomenės socialinę sudėtį, palikda­ mas tik formalų skirstymą į darbininkus, valstiečius ir inteligentijos tarps­ luoksnį. Pastarajam buvo priskiriami ir tarnautojai bei ta pati nomenklatūra, kuri Vakaruose jau nuo 6-o dešimtmečio imta vadinti valdančiąja klase. Įvykdžius represijas, tremtis, politiškai nepatikimų žmonių kalinimą, socia­ linė studentijos prigimties reikšmė sumenko, ideologinė retorika išnyko. Vis dėlto socialinės lygybės studijų srityje, apie kurią sovietmečiu buvo 395

188

Ten pat.

BŪS I MŲ I NŽI NI E RI Ų S O C I A L I N Ė S U D Ė T I S

nuolat kalbėta, nebuvo, kaip ir vienodų įstojimo galimybių. Kaip jau buvo minėta anksčiau, pripažįstant Vakaruose vykstančios techninės revoliucijos poveikį socialinei raidai, buvo tvirtinama, kad techninės kaitos ir vadybinin­ kų klasės augimas neišsprendžia socialinių problemų, nes ne visiems moks­ las yra vienodai prieinamas. Atrodo, kad panašių problemų būta ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Valdžiai ir mokslo administratoriams kėlė nerimą esanti atskirtis tarp tarnautojų ar, kitaip sakant, inteligentijos, jų vaikų ir valstiečių bei darbininkų. Kaip besistengtų sovietinė švietimo sistema, vis dėlto tam tikra skirtis išliko. Tai akivaizdžiai liudija ir stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatai. Ten, kur buvo didžiausi stojimo konkursai, pavyzdžiui, į VU Gamtos, Medicinos, Prekybos ekonomikos fakultetus, VISI - architektūros, automobilių transporto specialybes, Kauno medicinos instituto medicinos specialybes, priimtų studijuoti tarnautojų vaikų skaičius buvo didesnis nei darbininkų ir valstiečių. Antai 1977 m. iš darbininkų šeimų studijuoti san­ tykinai daugiausia įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą - 57,5 proc., KPI 52 proc., Kūno kultūros institutą - 55,8 proc.396. 40-45 proc. iš darbininkų priėmė VU, VISI, Kauno medicinos institutas, Vilniaus pedagoginis insti­ tutas ir Žemės ūkio akademija. Įdomu yra tai, kad pagal socialinę sudėtį proporcingai daugiausia tar­ nautojų ir jų vaikai rinkosi būtent VISI. Pagal įstojusiųjų į pirmą kursą skai­ čių iš tarnautojų kilusiųjų buvo 359, iš darbininkų 310 ir tik 76 iš kolūkiečių. KPI dominavo kilę iš darbininkų - jų į pirmą kursą priimta net 1019, o iš tarnautojų tik 761, iš kolūkiečių - 318. Tuo metu aukštojo mokslo administratoriai buvo sunerimę dėl mažo priimtų į studijas kaimo jaunuolių skaičiaus. Siekiant pagerinti jų stoja­ mųjų egzaminų rezultatus, stojantiesiems iš kaimo mokyklų beveik visose aukštosiose mokyklose vasarą veikė 2-3 savaičių kursai. Juos 1977 m. lankė apie 4000 jaunuolių397. Vis dėlto net ir galingus planavimo bei kontrolės instrumentus turėjusi ir nuolat apie kaimo gyvenimo lygio priartinimą prie miesto kartojusi sovietinė valdžia taip ir nesugebėjo užtikrinti socialinio 396 397

Pažyma apie studentų priėmimą į respublikos aukštąsias mokyklas 1977 metais, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2991,1.13. LTSR aukštojo mokslo ministerijos pažyma apie studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas 1977 m., LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2991,1.1.

189

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

teisingumo mokslo srityje. 1983 m. ministras Henrikas Zabulis buvo pri­ verstas pripažinti, kad gilėja pasirengimo egzaminams diferenciacija tarp miestų ir kaimų abiturientų398. Nors tiesiogiai ir nesusietos kilusių iš miesto ir kaimo jaunuolių galimybės įgyti paklausias profesijas ir šios diferen­ ciacijos pasekmės specialistų įsidarbinimui, ministro mintis buvo aiški: miestiečiai, įstoję į prestižines specialybes, jas baigę sulaukia paskyrimų į pageidaujamas darbo vietas, o baigusieji mažai prestižines profesijas never­ tina gautos darbo vietos, daug jų dirba ne pagal specialybę399.

398 399

190

Ten pat, 1.38. LTSR aukštojo mokslo ministro H. Zabulio 1983 m. kovo 25 d. raštas LTSR plano komitetui, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 4105.

I NŽ I NI ER I Ų RE N G I MO G E O G R A F I J A

Nors Lietuva yra maža respublika, kurioje, regis, visi miestai yra susiglau­ dę, aukštosios mokyklos vieta buvo svarbus studijų pasirinkimo kriterijus. Tai akivaizdžiai matyti iš duomenų, rodančių, iš kur atvyko studentai. Antai 1974 m. prašymus j KPI dienines studijas pateikė 2902 jaunuoliai: 817 jų buvo iš Kauno, o iš Vilniaus sulaukta tik 79 prašymų - mažiau nei iš Klai­ pėdos bei Šiaulių (po 94 prašymus) ir Panevėžio (93). Priimtų į dienines studijas vilniečių buvo dar mažiau - tik 62, o iš Klaipėdos - 90, Šiaulių - 78, Panevėžio - 75. Žinoma, didžiausią įstojusiųjų dalį sudarė patys kauniečiai, jų tais metais priimta 595400. Ir atvirkščiai, studijas VISI dažniausiai rinkosi vilniečiai. Pavyzdžiui, iš 1978 m. priimtų į dienines studijas 850 pirmakur­ sių net 319 gyveno Vilniuje. Pasirinkimui, kur studijuoti, buvo svarbus ir tautinis faktorius. Minėtais metais vyko priėmimas į pramoninės ir civilinės statybos studijų grupę rusų kalba, kurioje būta 100 vietų. Iš studijavusių joje net 62 pirmakursiai gyveno Vilniuje401. Toks stojančiųjų lokalizavimasis, renkantis studijoms arčiausiai esan­ čias aukštąsias mokyklas, ne itin patiko valdžiai ir aukštojo mokslo admi­ nistratoriams. Jie ieškojo būdų, kaip paskatinti vilniečius rinktis studijas KPI. Siekiant pritraukti į studijas daugiau jaunuolių iš provincijos, būta net siūlymų riboti jaunuolių iš Vilniaus ir Kauno priėmimą: į VU - iš Vilniaus, į KPI - iš Kauno. Tokią nuomonę 1961 m. LSSR MT biuro posėdyje išsa­ kė pramonės reikalus vyriausybėje kuravęs MT pirmininko pavaduotojas P. Kulvecas. Pasak jo, studijas baigusius vilniečius ir kauniečius sunku įti­ kinti vykti dirbti į provinciją, pavyzdžiui, į Uteną. P. Kulvecas manė, kad 400

Žinios apie priimtų į KPI dienines studijas 1974/1975 mokslo metais, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2415,1.47.

401

VISI priėmimo į studijas 1978 m. ataskaita, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 3196,1.64.

191

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

tikslinga nustatyti limitą stojantiems iš Vilniaus ir Kauno, kaip tai yra pa­ daryta Maskvoje. Su šiuo siūlymu tuomet nesutiko ne tik už švietimą LSSR MT atsakinga pirmininko pavaduotoja Leokadija Diržinskaitė402, bet ir posėdžiui pirmininkavęs K. Kairys. „Kurgi stos Kauno jaunimas, jei mes jo nepriimsime į Politechnikos institutą?“ - retoriškai klausė jis. Nuo 1977 m. stojamieji egzaminai į KPI pradėti organizuoti ne tik Kau­ ne, bet ir Vilniuje. Stojimai vyko į tas specialybes, kurios esą buvo reikalingos Vilniuje veikiančioms įmonėms. Vis dėlto vilniečiai šia galimybe naudojosi vangiai. Minėtais metais į 255 jiems skirtas vietas buvo pateikti tik 236 pra­ šymai. Egzaminus laikė 229, iš kurių 43 gavo nepatenkinamus pažymius. Todėl į KPI iš Vilniuje egzaminus laikiusiųjų įstojo tik 186, arba 78,8 proc. planuoto skaičiaus403. Panaši situacija išliko ir vėliau. Antai 1978 m. iš KPI stojamąjį matematikos raštu egzaminą laikiusiųjų 3791 kandidato tik 231 jį laikė Vilniuje404. Nors Lietuvoje veikė du techniniai institutai - tai KPI ir VISI, jų reikš­ mė Lietuvos regioninei politikai buvo skirtinga. VISI labiau telkė studijoms miestiečius, ypač, kaip minėta, Vilniaus gyventojus. Žinoma, tai turėjo įtakos ir etniniam studentų kontingentui. Antai į KPI Vilniaus filialą, kurio pagrindu vėliau, 1969 m., buvo įsteigtas VISI, 1965 m. į dieninių studijų pir­ mą kursą įstojo gana didelė dalis ne lietuvių. Iš 280 įstojusiųjų lietuvių buvo 152, rusų - 63405. KPI, nors ir dominavo jame kilę iš Kauno, dėl geografinės pozicijos buvo patraukli studijų vieta iš Vidurio Lietuvos ir kitų regionų kilusiems jaunuoliams. Antai 1977 m. į KPI buvo priimta studijuoti 29 proc. jaunuolių, baigusių kaimo mokyklas. Suprantama, kad šioje srityje KPI negalėjo konkuruoti su agrarinio profilio aukštosiomis mokyklomis, tokio­ mis kaip Veterinarijos akademija ar Žemės ūkio akademija - pirmojoje net 56 proc. įstojusiųjų, o antrojoje 47 proc. buvo kilę iš kaimo. Tačiau KPI šia prasme lenkė ne tik Kūno kultūros institutą (27 proc. iš kaimo), bet ir Vil­ 402

403

404 405

192

LTSR MT biuro 1961 m. kovo 4 d. posėdžio stenograma, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 5641, 1.238. Pažyma apie studentų priėmimą į respublikos aukštąsias mokyklas, LCVA, f. 507, ap. 1, b. 2991,1.12. KPI ataskaita apie priėmimą į studijas 1978 m., LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 3194,1. 71. KPI Vilniaus filialo 1965 m. rugpjūčio 30 d. partinės organizacijos ir Mokslinės tarybos bendras posėdžio protokolas, VGTUA, ap. 1, b. 4 6 ,1.87.

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MO G E O G R A F I J A

niaus pedagoginį institutą (25 proc.)406. Kaip ir galima buvo tikėtis, mažiau­ sia įstojusių iš kaimo dalis buvo Kauno medicinos institute (tik 13 proc.). Taigi, iš dalies dėl savo geografinės padėties ir specializacijos į vyrams labiau patrauklias technines studijas KPI buvo svarbus ne tik mokslo ir tech­ ninės minties centras, bet ir socialine prasme respublikai svarbi institucija. Jis buvo lyg iš kaimų surenkanti, be didelio priėmimo konkurso veikianti aukštoji mokykla. Todėl galima sakyti, kad KPI buvo svarbi Lietuvos socia­ linę ir regioninę, o kartu ir genderinę situaciją aukštajame moksle suba­ lansuojanti aukštoji mokykla. Jos veikla lyg ir apribojo galimų socialinių klasterių, savotiškų getų susiformavimą, kurie grasino didinti atotrūkį tarp miesto ir kaimo žmonių, taip pat ir vyrų bei moterų išsilavinimo lygio. Todėl tai, kad sovietinėje Lietuvoje aukštojo mokslo išsilavinimo srityje buvo pa­ siektas tam tikras balansas, yra nemažas KPI veikimo nuopelnas. Palygini­ mui kaimyninėje Latvijoje studentų stojimo geografija skyrėsi nuo Lietuvos. Ne Rygos politechnikos institutas, o Latvijos universitetas studijoms labiau telkė iš provincijos atvykstantį jaunimą. Štai 1963-1964 m. m. į dienines studijas RPI net 963 įstojo studijuoti iš Rygos ir jos apylinkių, 451 - iš kitų respublikos miestų, 241 - iš Latvijos kaimo vietovių. 107 pirmakursiai at­ vyko iš kitų sovietinių respublikų, tarp kurių 105 buvo miestiečiai, o 32 - iš kaimo407. O tarp įstojusiųjų į Latvijos universitetą iš Rygos ir jos apylinkių buvo 447, iš kitų miestų - 255, iš kaimo vietovių - 243. Iš kitų respublikų atvyko į universitetą studijuoti 47 (iš miestų - 38, iš kaimų - 7)408. Taigi, pusė įstojusiųjų buvo ne iš Rygos ar „broliškų“ respublikų, o iš kitų Latvijos miestų ir kaimų. Matydami, kad jų miestų jaunimas mieliau studijoms renkasi arčiau esančias aukštąsias mokyklas, kurias baigusieji papildo vietoje veikiančių įmonių kolektyvus, Lietuvos miestų vadovai siekė aukštųjų mokyklų ar jų filialų sukūrimo jų miestuose. Respublikinė valdžia gana skeptiškai žiūrėjo į tokias iniciatyvas. Antai 1966 m. gruodį vykusiame LKP CK plenume LSSR 406 407 408

LTSR aukštojo mokslo ministerijos pažyma apie studentų priėmimą į aukštąsias mokyklas 1977 m., LCVA, f. R-507, ар. 1, b. 2991,1.15. Latvijos SSR CSV atlikta 1973 m. įstojusių į aukštąsias mokyklas sudėties analizė. Dieninės studijos, LVA, f. 277, ар. 10, b. 1079,1. 5. Ten pat, 1.6.

193

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

aukštojo mokslo ministras H. Zabulis kritikavo Klaipėdos vadovus, kurie esą deda dideles pastangas tam, kad mieste būtų įsteigta aukštoji mokykla, „nors į respublikos aukštąsias mokyklas jie gali pasiųsti tiek baigusiųjų mokyklas, kiek jų siunčia Trakai ar Kelmės rajonas“.409 Ir vėliau LSSR AM ministerija labai skeptiškai vertino respublikoje įsitvirtinančią aukštojo mokslo vidinę regionalizaciją. 1983 m. ministras H. Zabulis tvirtino, kad „stojimo į artimiausias mokymo įstaigas tendencijos vis stiprėja“410. Jas aukš­ tojo mokslo administratoriai vertino neigiamai, nes turėjo duomenų, kad „nedirbančių pagal specialybę ir kvalifikaciją skaičius auga tuose miestuose ir rajonuose, kuriuose yra atitinkamos mokymo įstaigos, nes dalis vietinių absolventų [baigę studijas] neišvyksta pagal paskyrimą arba [išvykę] greitai grįžta arčiau tėvų“411. Taigi, atrodytų, kad ministras užčiuopė ir savo rašte Plano komitetui konstatavo reikšmingą įtampą, kurią apibendrinant galima būtų nusakyti kaip studijų regionalizacijos, o žvelgiant plačiau - ir gamybos dislokavimo respublikos periferijoje tam tikrą prieštarą industrializacijai ir techninei pažangai bent jau specialistų parengimo srityje. Įsidarbinimas įmonėje, kurioje nereikėjo aukštojoje mokykloje įgytų žinių ir kvalifikacijos, turėjo neigiamai atsiliepti gamybos lygiui. Nereikia nė sakyti, kad darbas ne pagal aukštojoje mokykloje įgytą specialybę ne padėjo, o prieštaravo technologinei pažangai. Taigi, inžinieriaus darbas ne pagal profesiją mažino gamybos efektyvu­ mą ir technologinę pažangą, tuo metu kai baigimas aukštosios mokyklos, kuri yra netoli ar tame pat gimtajame mieste ar rajone, didino inžinieriaus įsidarbinimo ne pagal specialybę tikimybę. Vis dėlto atsakymas į šią koli­ ziją yra paprastas. Šią įtampą lėmė ne regioninės politikos ir technologinės pažangos bei specialistų parengimo priešprieša, o santvarkos negebėjimas inžinieriams užtikrinti normalių gyvenimo ir buitinių sąlygų. Aukštos kva­ lifikacijos specialistų darbo ne pagal įgytą profesiją problema atsidūrė užda­ rame rate. Ilgi metai laukiant būsto ir mažas inžinierių atlyginimas, palyginti su žemesnės kvalifikacijos darbuotojais, nurašė nesėkmei visas sistemos pastangas tiksliai suplanuoti. Galima sakyti, kad šioje vietoje planinė sistema 409

410 411

194

LKP CK 1966 m. gruodžio 28-29 d. plenumo stenograma, LYA, f. 1771, ap. 235, b. 3 7 ,1.5. Ten pat, 1.38. Ten pat.

I NŽ I NI E RI Ų R E NGI MO G E O G R A F I J A

pralaiminėjo savotiškai „juodajai“ darbo rinkai, kurioje, nepaisant kontrolės ir bauginimų, sukosi ne tik specialistai ir darbuotojai, bet ir įmonių direk­ toriai bei padalinių vadovai, kurie lengva ranka numodavo į specialistų poreikio planavimą, jų įdarbinimą ar atleidimą iš privalomo trejų metų „lažo“ pagal paskyrimą. Kita vertus, savo užrašuose H. Zabulis yra išreiškęs ir kitą mintį, kuri, atrodytų, prieštarauja anksčiau cituotai jo neigiamai nuostatai lokalizacijos atžvilgiu. Jis stengėsi pagrįsti, akivaizdu, atsižvelgdamas į savo ministerijos interesus, kad „demografiniu požiūriu specialusis vidurinis mokslas yra stabilizuojantis veiksnys. 1970 m. dirbančių 1000-iui gyv [entojų], turinčių 10 met[ų] įdfarbinimą] LTSR aĮukštojo] mĮokslo išsilavinimą turi)] 55, sp[ecialųjį] vidurinį] 91, vfidurinį] 98. [Iš jų] mieste [aukštąjį išsilavinimą turintys] 55, sp [ecialųjį] v[idurinį] 120, vfidurinį] 146. Kaime a[ukštąjį] m[okslą baigusių] 15, specialųjį] v[idurinį] 53, b[endrąjį vidurinį] 36. Spe­ cialybė įtvirtina, o bendrasis lavinimas suteikia pretekstą išvykti į miestus: ten studijų galimybės ir daug bendro pobūdžio įstaigų, galinčių naudoti darbuotojus be specialybės“412.

412

H. Zabulio užrašai, LCVA, f. R-570, ap.1, b. 6 9 ,1.4.

195

I N Ž I N I E R I Ų R E N G I M A S N E KO N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I M O S I B Ū D U

Tuometinė nacionalinė politika nuolat deklaruodavo siekius ugdyti kiek­ vienos tautos kadrus, tokiu būdu neva užtikrinant tautų lygybę. Ši politika buvo įgyvendinama respublikose steigiant naujas aukštąsias mokyklas, taip pat plėtojant ten iš anksčiau veikusius universitetus, institutus ir akademijas. Vis dėlto ši sovietizacijos tikslų turėjusi „dosni“ tautinė politika turėjo savo ribas, nes kiekvienos respublikos specialistų rengimas tik savo poreikiams buvo brangus. Neišvengiamai augo specialybių skaičius, kurias studijavo ne­ didelės būsimų inžinierių grupės, kas didino studijų kaštus. Ieškodami būdų atpiginti aukštąjį mokslą ir jį padaryti efektyvesnį, aukštojo mokslo administ­ ratoriai naudojo dvi programas, kurios iš pirmo žvilgsnio buvo panašios vadinamąjį nacionalinių respublikų vietinės tautybės žmonių nekonkursinį priėmimą studijuoti stambiuose Rusijos ir Ukrainos mokslo centruose (to­ liau - nekonkursiniu būdu) bei respublikų aukštųjų mokyklų bendradarbia­ vimo (kooperavimosi būdu) skatinimą rengiant joms reikiamus specialistus. Dar J. Stalino valdymo laikotarpiu pradėta vykdyti vadinamoji pagal­ ba sovietinėms respublikoms rengiant titulinės tautos kadrus. Maskvos, Leningrado, Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) ir kitų miestų universite­ tuose bei institutuose buvo parengta šimtai jaunų specialistų. Sovietmečiu mėgta akcentuoti ir daug buvo kalbama apie Maskvos ir „broliškų“ respubli­ kų pagalbą kadrais tiek atsiunčiant darbuotojus, tiek ir padedant organizuoti studijas Lietuvoje. Mažiau žinoma tema yra lietuvių studijos Rusijos ir kitų respublikų aukštosiose mokyklose. Nušviečiant technikos specialistų rengi­ mo augimą, jį lyginant su tarpukario laikotarpiu, buvo „pamirštamos“ ne tik represijos ir specialistų netektys būtent dėl okupacijos, bet ir tai, kad XX a. pirmoje pusėje Lietuvos jaunimas turėjo galimybę studijuoti inžinerijos mokslus Vakaruose. Tai buvo, galima sakyti, nutylėta tema. Suprantama, kad 196

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MAS NE K O N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

ir tarpukariu be protų nutekėjimo neapsieita. Kaip ir šiuo metu, dalis Vakarų Europos aukštosiose mokyklose mokslus baigusiųjų taip ir nesugrįždavo dirbti į Lietuvą. Antai 1905 m. Kaune gimęs Jakovas Heleris 4-ame dešimt­ metyje studijavo Lježo universiteto Montefiorės elektrotechnikos institute, kur įgijo inžinieriaus elektriko diplomą. Baigęs studijas jis dirbo Belgijos ir Vokietijos firmose, o į Lietuvą grįžo tik 1940 m. rudenį, jau po pirmosios sovietinės okupacijos413. Studijos Maskvoje ir Leningrade buvo ne vien nacionalinių kadrų respublikoms rengimas. Jos turėjo ir ideologinį užtaisą: viena, jos respubli­ koms demonstravo Maskvos rūpinimąsi jų švietimo, socialiniais ir ūkiniais klausimais. Antra, gabiam jaunimui iš periferijos turėjo daryti įspūdį šalies pasiekimai mokslo srityje. Šis progreso vaizdinys ir asmeninė patirtis galėjo būti panaudota specialistui jau sugrįžus į gimtąjį kraštą įtvirtinant ne tik sąjunginį asmens tapatumą, bet ir gebėjimą suprasti visos šalies tendenci­ jas, „teisingai“ interpretuojant Maskvos nutarimus ir toliau giliau diegiant sovietinės politikos elementus kasdieniame respublikos gyvenime. Sovietinant aukštąjį mokslą socialistinio lagerio šalyse nemažai pravertė aukštojo mokslo administratorių, tam tikrą laiką praleidusių SSRS, patirtis414. Taip ir sovietinių respublikų atveju, net labiau, siuntimas studijuoti buvo akivaizdus įrodymas, kad tėvynė nesibaigia respublikos ribomis ir kad abi šalies sosti­ nės, svarbiausi mokslo ir kultūros centrai, vienija, o kartu ir kuria hierarchiją imperijos gyventojų kasdienybėje. Čia svarbu atkreipti dėmesį į „centrinės aukštosios mokyklos“ sąvoką. SSRS AM ministerijos raštuose šiuo žodžiu vadinamos vien Maskvos ir Leningrado aukštosios mokyklos415. Nors nacio­ nalinių respublikų jaunimas nekonkursiniu būdu buvo priimamas studijuoti ir į kitų Rusijos bei Ukrainos miestų aukštąsias mokyklas, joms žodis „cent­ rinė“ nebuvo taikomas. 413

414 415

K. Kajėnas, Unikalių istorinių kadrų padaręs žydas fotomenininkas - apie Kauno pavasarį iš arti, prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-05-14-unikaliuistoriniu-kadru-padares-zydas-fotomenininkas-apie-kauno-pavasari-is-arti/175792?fbcli d=lwAR2NEZZdX6l6225vDp_6zKnvgth3kxCY55DhK1a6DeisKaRjZVE8Af5Qlhg#.XNp2BdqATo4.facebook J. Conelly, Captive University. The Sovietization of East German, Czech, and Polish Higher Education, i 945-1956, The University of North Coroline Press, p. 47. Žr. SSRS aukštojo mokslo ministro 1951 m. birželio 11 d. įsakymą, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531,1.52.

197

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

Vien 1945-1948 m. 45 Maskvos ir 23 Leningrado aukštosiose moky­ klose studijavo 1200 vadinamųjų „nacionalų“, kurie buvo komandiruoti į studijas iš periferijos416. 1950 m. SSRS AM ministerija ataskaitoje rašė, kad tais metais į Maskvos ir Leningrado aukštąsias mokyklas buvo priimta 1450 žmonių iš Kazachijos, Uzbekijos, Gruzijos, Armėnijos, Estijos, Lietuvos, Turkmėnijos, Kirgizijos, Jakutijos, Šiaurės Osetijos, Dagestano. Taigi, kaip matyti, ši pagalba ugdant nacionalinius kadrus Leningrade ir Maskvoje buvo taikoma ne tik nacionalinėms, bet ir autonominėms respublikoms417. Studentų, vykstančių studijuoti į sąjunginius centrus, skaičius nuolat augo. 1960 m. pagal SSRS AM ministerijos patvirtintus planus iš nacionalinių respublikų studijuoti aukštosiose mokyklose Maskvoje, Leningrade, Kijeve, Charkove, Odesoje, Sverdlovske, Saratove ir kituose miestuose skirtos 1078 vietos priimtiems ne konkurso tvarka, 1961 m. - jau 1135, 1962 m. - 1615, 1963 m. - 1906, kol galiausiai 1964 m. pasiektas 2000 studentų priėmimo per metus lygis. Šis augimas iš esmės vyko atvykstančių studentų iš Kazachijos, Moldavijos, Kirgizijos, Baltarusijos ir Tadžikijos skaičiaus didėjimo sąskaita. Ir nors šiandienos ar net 8-o-9-o dešimtmečio mastais imant tai, rodos, nedidelė grupelė žmonių, tačiau reikėtų atsižvelgti į tuometinę situaciją studijuojančiųjų skaičius, ypač 5-ame-6-ame dešimtmetyje, nebuvo dide­ lis. Sąjunginių respublikų valdžia stengėsi išsiųsti kuo daugiau jaunuolių. 1949 m. vasarą LSSR MT pirmininkas Mečislovas Gedvilas rašė SSRS MT pirmininko pavaduotojui K. Vorošilovui, kad, trūkstant Lietuvoje aukštos kvalifikacijos nacionalinių kadrų, būtina kiekvienais metais į Maskvos ir Leningrado aukštąsias mokyklas pasiųsti ne mažiau kaip 100 geriausių stu­ dentų lietuvių418. Tokio skaičiaus - apie 100 studentų pirmakursių - buvo laikomasi ir vėlesniais metais. Antai 1951 m. sovietinės Lietuvos vadovybė pateikė 100 pirmakursių studentų siuntimo paraišką j Maskvos ir Leningra­ do aukštąsias mokyklas. 416

417 418

198

SSRS AMM raštas SSRS MT pirmininko pavaduotojui K. Vorošilovui apie ministerijos priemo­ nes vykdant pasirengimą dėl studentų priėmimo į aukštąsias mokyklas 1949/1950 m. m., GARF, f. 5446, ap. 51, b. 3015,1.139. SSRS aukštojo mokslo ministerijos 1950 m. rugsėjo 8 d. raštas VKP (b) CK sekretoriui M. Suslovui, GARF, f. 9396, ap. 1, b. 289,1.167. LSSR MT pirmininko M. Gedvilo 1949 m. birželio 13 d. raštas SSRS MT pirmininko pavaduo­ tojui K. Vorošilovui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1806,1. 58.

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MAS N E K O N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

Galimybes siųsti daugiau studentų ribojo centro nustatyti limitai ir potencialių studentų turtinė padėtis. Sąjunginės aukštosios mokyklos bent J. Stalino valdymo laikotarpiu ne itin džiaugėsi iš nacionalinių respublikų atvykstančiais studentais. Matyt, tam įtakos turėjo ir tai, kad nekonkursine tvarka atvykstantieji buvo įskaičiuojami į aukštajai mokyklai jau suplanuotą bendrą studentų priėmimo skaičių priėmimo skaičiaus sąskaita419. Taigi, res­ publikoje egzaminus išlaikę ir privilegijas stojant turėję „nacionalai“ užėmė vietas studentų, kurie būtų galėję studijuoti perėję didesnį konkursą. Išvengę bendrojo priėmimo konkurso, šie studentai buvo silpniau pasiruošę, ypač studijoms trukdė blogas rusų kalbos mokėjimas. Antai 1949 m. SSRS AM ministerija skundėsi sovietinei vyriausybei, kad respublikos siunčia silpnai pasirengusius studentus. Šiai problemai spręsti ministerija suorganizavo posėdį, į kurį buvo pakviesti respublikų atstovai prie sąjunginės vyriausybės. LSSR atstovybės prie SSRS MT vadovas Jonas Laurinaitis 1949 m. gegužę informavo LSSR Ministrų Tarybą apie 1949 m. balandžio 29 d. SSRS AM m i­ nistro pavaduotojo Samarino sukviestą pasitarimą dėl sąjunginių respublikų studentų, besimokančių Maskvos ir Leningrado aukštosiose mokyklose. Pa­ sitarime buvo kalbama, kad atvykstantys studijuoti iš sąjunginių respublikų abiturientai yra silpnai pasiruošę ir neišmokę rusų kalbos, kas neigiamai veikia mokymosi procesą. Todėl rekomenduota respublikose organizuoti atranką iš vietinės tautybės moksleivių dar porą mėnesių prieš mokyklos baigimą420. Su panašiomis kalbos problemomis susidūrė ne tik lietuvių stu­ dentai. Tai gerai matyti ir iš Latvijos vyriausybės atstovo rašto Latvijos SSR Ministrų Tarybai, kuriame jis perteikė to paties susitikimo turinį ir SSRS AM ministerijos pageidavimu. Siekiant užtikrinti geresnę studentų atranką, stojimo metu priėmimo nekonkursine tvarka komisijoms respublikose vadovavo ne vietos aukštųjų mokyklų vadovai, o iš SSRS AM ministerijos komandiruoti funkcionieriai. Stojimas į Maskvos, Leningrado ir kitų Rusijos miestų aukštąsias mokyklas 419

420

Žr., pavyzdžiui, 1951 m. birželio 11 d. SSRS aukštojo mokslo ministro įsakymo 7 punk­ tą, numačiusį „priėmimą sąjunginių ir autonominių respublikų vietinių tautybių asme­ nų aukštųjų mokyklų bendrojo priėmimo 1951 m. plano sąskaita", LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531,1.52. LTSR MT atstovo prieTSRS MT J. Laurinaičio 1949 m. gegužės 5 d. raštas LTSR MT pirminin­ ko pavaduotojui K. Preikšui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1806,1. 39.

199

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

vyko Vilniaus ir Kauno (vėliau KPI) universitetuose, kuriems buvo patikėta atrinkti studentus respublikai neviršijant numatyto kontingento. Pabaltijo respublikos sureagavo į SSRS AM ministerijos nepasitenkini­ mą dėl silpno jų studentų pasirengimo studijuoti Maskvoje ar Leningrade. Šios veiklos rezultatai gerai matyti iš 7-o dešimtmečio pradžioje atlikto SSRS AM ministerijos tyrimo.421 1962 m. jos analizė dėl nekonkursinio priėmimo rezultatų į 115 aukštųjų mokyklų parodė, kad sąjunginės respublikos dažnai siunčia silpnai pagal bendras disciplinas parengtą jaunimą, todėl atvykusiųjų studijų pasiekimai yra blogesni nei kitų, įstojusių bendrąja tvarka. Vėlgi ryš­ kiausiai atsilikta pagal rusų ir užsienio kalbų mokėjimą. Siekdamos įveikti šį atsilikimą, esą pačios aukštosios mokyklos teikia jiems pagalbą, sudarinėja individualius planus padėti savarankiškam mokymuisi. Suprantama, kad būtinybė papildomai rūpintis studentais iš nacionalinių respublikų, suda­ rant jiems išskirtines studijų sąlygas, nedžiugino aukštųjų mokyklų. Be to, būta didelio šių studentų atkritimo iš studijų skaičiaus, ypač iš žemesnių kursų, kas blogino institucijos vertinimo rezultatus. Minėtas SSRS AM ministerijos tyrimas atskleidė, kad 1962 m. buvo pašalinti net 28,9 proc. studentų iš sovietinių respublikų, kurie įstojo 1960 m., ir 29,1 proc. tų, kurie įstojo 1961 m. Ministerijos rašte tvirtinama, kad studentų atkritimas mažėja nuo trečio kurso, nes jaunuoliai iš nacionalinių respublikų geriau išmoksta rusų kalbą ir prisitaiko prie studijų ir gyvenimo sąlygų. Mažiausiai priekaištų turėta studentams iš Pabaltijo respublikų, nes jų pašalinimo iš studijų rodikliai buvo patys žemiausi. 1962 m. studijas nutraukė tik 7,5 proc. studentų iš Lietuvos, įstojusių 1960 m., ir 8,9 proc. įstojusiųjų 1961 m. Pa­ našūs pasiekimai buvo ir Latvijos bei Estijos atstovų: pašalinti buvo 8 proc. iš Estijos ir 4,5 proc. iš Latvijos, įstojusiųjų 1961 m., ir atitinkamai 7,5 proc. estų bei 22,2 proc. iš Latvijos, įstojusiųjų 1960 m. Ir nors pastarasis skaičius gali atrodyti nemažas, jis nėra itin įspūdingas, jei lyginsime su duomenimis iš kitų respublikų. Antai studijavusių iš Gruzijos pašalintųjų skaičius buvo atitinkamai 48,7 ir 44,8 proc., Azerbaidžano - 23,3 ir 37,5 proc., Kazachsta­ no - 33,6 ir 24 proc.422. 421 422

200

GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 1661,1. 130. SSRS AM ministro pavaduotojo M. Prokofjevo 1964 m. vasario 19 d. raštas SSKP CK Ideo­ logijos skyriui, GARF, f. R-9606, ap. 1, b. 1666,1.129,130.

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MAS N E K O N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

Ne vien Maskvos ir Leningrado aukštųjų mokyklų noras mažinti siun­ čiamų iš respublikų studentų skaičių ribojo šios nekonkursinio priėmimo iš nacionalinių respublikų programos mastus. Net jei mokytis šalies sostinėse atrodė patrauklu ir prestižiška, vykti, gyventi ir studijuoti toli nuo gimtosios respublikos buvo brangu ir ne kiekvienas jaunuolis galėjo sau leisti. Ieškoda­ mas būdų pagerinti studijų ir gyvenimo sąlygas, 1949 m. vasaros pradžioje LSSR MT pirmininkas M. Gedvilas prašė SSRS vyriausybės pirmininko pavaduotojo K. Vorošilovo papildomos 200 rublių per mėnesį stipendijos vykstantiems studijuoti į Maskvą ar Leningradą423. Tačiau tąkart prašymui nepritarė SSRS finansų ministerija, sakydama, kad studentai ir taip, atsižvel­ giant į jų mokymosi rezultatus, gauna nuo 200 iki 600 rublių stipendiją424. Matyt, šios ministerijos klerkai nepakankamai įvertino jau anksčiau minėtą aplinkybę, kad bent jau pirmuosiuose kursuose iš respublikų atvykusiems buvo sunku prisitaikyti dėl kalbinio ir kultūrinio barjero. Todėl, matyt, ir studijų rezultatai buvo prastesni, ir stipendijos mažesnės. Galbūt dėl mate­ rialinių sumetimų į studijų Rusijoje vietas mieliau pretendavo ne lietuvių tautybės jaunimas, Maskvoje ar kituose miestuose turėjęs giminių. Maskvos į Lietuvą dirbti atsiųstųjų funkcionierių palikuonims tai buvo puiki proga sugrįžti į tėvynę ir dar jos sostinę, privilegijuotu būdu gaunant studijų vietą. Vis dėlto, kaip matyti iš Maskvoje studijavusio Mindaugo Stankevi­ čiaus prisiminimų, vėliau studentams iš Lietuvos buvo išrūpinta papildoma 200 rublių stipendija425. Tačiau ir tokia materialinė pagalba nesuteikė studi­ joms kitose respublikoje didelio patrauklumo. Ir vėliau respublikos nuolat prašydavo padidinti pagal nekonkursinį priėmimą jų studentų skaičių, tačiau sunkiai užpildydavo joms suteiktą limitą atrinktais jaunuoliais. Galiausiai, 8-ame dešimtmetyje Lietuvos SSR AM ministerija pripažino, kad sudėtinga surinkti bent kiek didesnį studentų skaičių. Kaip teigiama viename jos raš­ te, kiekvienais metais į kitų respublikų aukštąsias mokyklas siunčiama per 100 pirmakursių ir apie 20 - į aukštesnius kursus. Anot ministerijos, būtų 423 424

425

LSSR MT pirmininko M. Gedvilo 1949 m. birželio 13 d. raštas SSRS MT pirmininko pavaduo­ tojui K. Vorošilovui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1806,1. 58. SSRS finansų ministro pavaduotojo A. Poskonovo raštas SSRS MT, LSSR MT, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1806,1.60. M. L. Stankevičius, Greitkeliu su staigiais posūkiais, Vilnius: Petro ofsetas, 2015.

201

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

sudėtinga šį skaičių dar labiau padidinti, „nes kyla problemų atrenkant dėl jaunimo nenoro mokytis toli nuo tėvų“426. Respublikoms suformuoti siunčiamų studijuoti kontingentą turėjo padėti ir vienas esminis pakeitimas, įvestas 7-ame dešimtmetyje. Iki tol respublikos į Maskvos, Leningrado ir kitų Rusijos bei Ukrainos miestų aukštąsias mokyklas galėjo siųsti studijuoti „vietinės tautybės“ asmenis. Nuo 1962 m. SSRS AM ministerijos teigimu - pačių sovietinių respublikų prašymu ši svarbi taisyklė buvo pakeista ir performuluota iš respublikų „vie­ tinės tautybės“ į „vietinius gyventojus“. Pasak ministerijos, pirmoji siūlymą siųsti visų tautybių respublikos gyventojus pasiūlė Kazachija, o ja pasekė kitos respublikos. Pasiremta ir statistika: „surašymo duomenimis, 1959 m. kazachai sudarė 30 proc. visų gyventojų, o rusai - 42,7 proc., ukrainiečiai 8,2 proc. ir t. t. Kirgizijoje kirgizai sudarė 40,5 proc., rusai - 30,2 proc., uzbekai - 10,6 proc., Tadžikijoje - tadžikai - 53,1 proc., uzbekai - 23 proc., rusai - 13,3 proc.“ Šis pokytis buvo labai svarbus, nes jis rodo, kaip palaips­ niui, atsižvelgiant į respublikų viduje pasikeitusią etninę kompoziciją, buvo įteisinamos naujos tautinės politikos kryptys, trinami svarbiausi affirmative action principai. Besikeičianti SSRS AM ministerijos politika sukėlė net są­

junginio komjaunimo CK sekretoriaus S. Pavlovo pasipiktinimą. Jis manė, kad, kaip ir anksčiau, į centro aukštąsias mokyklas dera siųsti tik titulinės, respublikai pavadinimą suteikusios tautos atstovus. Visgi ministerija nuo priekaištų apsigynė efektyviai, nurodydama į pačias respublikas, kurios to pageidavo427. Iš tiesų, N. Chruščiovo valdymo pradžioje inicijuota plėšinių kampanija drastiškai pakeitė Kazachstano etninę sudėtį. Raštai, 7-o dešimt­ mečio pradžioje išeinantys iš šios respublikos valdžios, įkūnijo praktiškas paieškas, kaip geriau suformuoti siunčiamų studentų kontingentą, pelnė va­ dovams politinius taškus dėl jų internacionalistinės laikysenos, tačiau kartu silpnino tautiškumo, pamatinio asmens tapatybei ir visą sovietinę federaciją apibrėžiančio, požymį. Vis dėlto, kaip matyti iš archyvinių šaltinių, šioje nekonkursinio priėmimo srityje ir toliau liko tam tikras neapibrėžtumas, 426 427

202

LTSR aukštojo mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų valdybos viršininko V. Pranaičio 1976 m. raštas LTSR plano komisijai, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2752,1.99. SSRS AM ministro pavaduotojo M. Prokofjevo 1964 m. vasario 19 d. raštas SSKP CK Ideo­ logijos skyriui, GARF, f. R-9606, ap. 1, b. 1666,1.129,130.

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MAS N E KO N K U RSI N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

nes ne visos respublikos ir aukštosios mokyklos sutiko su nuostata, kad pri­ imti studijuoti gali būti tam tikros respublikos gyventojai, o ne jos titulinės nacijos atstovai. Net ir 8-o dešimtmečio pačioje pabaigoje sąvoka korennoe naselenie („vietiniai gyventojai“) kėlė neaiškumų. Antai Leningrado I. Re-

pino dailės, skulptūros ir architektūros institutas nepriėmė studijuoti pagal planą atvykusio ruso iš Latvijos, nes jis esą ne latvis. Sovietinės Latvijos aukštojo mokslo ministerija prašė sąjunginės ministerijos parengti ir išsiųsti instrukciją, kurioje būtų išaiškinta, kad bet kokios tautybės piliečiai, atvykę iš numatytos respublikos j studijas, turi būti priimti428. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat 7-o dešimtmečio vidurio sovietinė Lietuva, kaip ir kitos Pabaltijo respublikos, sprendė problemas, kaip sparčiau padidinti parengiamų jaunų inžinierių skaičių, o štai vėliau aktualesnė tapo inžinierių rengimo specializacija, aukštųjų mokyklų ko­ operavimasis. Techninių institutų plėtra žingsnis po žingsnio artėjo prie ekstensyvios plėtros galimybių ribos. Tiesa, Pabaltijo respublikose jos hori­ zontas buvo kiek tolesnis nei senųjų sovietinių respublikų. Tačiau svarbiais veiksniais buvo ne tik pramonės, statybų, transporto ir ryšių organizacijų patenkinimas ar kaip tuomet buvo sakoma - „prisotinimas“ reikiamais kadrais, bet ir bendros politinės tendencijos. Po vadinamosios Kosygino reformos prasidėjusi pramonės valdymo centralizacija neišvengiamai paska­ tino pokyčius ir aukštajame moksle. Vienas pirmųjų brežnevinės vadovybės žingsnių buvo siekis pabaigti su chruščioviniu „voliuntarizmu“ aukštajame moksle. Pastarajam valdant buvo nuolat kalbama apie studijų priartinimą prie gamybos ir „realaus gyvenimo“, darbininkai skatinami studijuoti, o po N. Chruščiovo nuvertimo 1964 m. pabaigoje baigėsi šis neakivaizdinių studi­ jų plėtros vajus. Jau 1966 m. SSKP CK ir SSRS MT priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad dieninės studijos yra kokybiškesnės ir ekonomiškesnės429. Kita svarbi kryptis aukštojo mokslo politikoje buvo studijų programų mažinimas. Nuo 7-o dešimtmečio pradžios, ypač jo viduryje, kai valdžioje įsitvirtino nauja Leonido Brežnevo politinė vadovybė, aukštajame moksle, 428 429

Ataskaita apie specialistų kooperuotą rengimą 1979 metais, LVA, f. 270, ap. 3, b. 8210, 1.168. SSRS MT 1966 09 03 nutarimas Nr. 729, Собрание действующего законодательства СССР, том 13, книга вторая, Москва, 1976, с. 34.

203

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

rengiant techninius kadrus, buvo siekiama mažinti ar bent jau riboti naujų studijų specialybių skaičių, atsisakyti smulkių grupių, o esant tam tikrų specialistų, kurie nerengiami respublikoje, poreikiui reikiamus specialistus rengti kitų respublikų universitetuose ar institutuose. 6-ame dešimtmetyje ir dar 7-ojo pradžioje buvo akcentuojama nacionalinių kadrų rengimo būti­ nybė, o vėliau labiau buvo pabrėžiamas specialistų rengimo kooperavimasis, imta skatinti aukštųjų mokyklų, visų pirma techninių institutų, bendradar­ biavimą rengiant specialistus. Pagal šias kooperavimosi programas bend­ radarbiavimas vyko ne su centrinėmis aukštosiomis mokyklomis, o tarp panašaus dydžio respublikinių mokyklų. Nekonkursinio priėmimo į Maskvos ir Leningrado aukštąsias mokyklas programa išreiškė tam tikrą hierarchiją studijų srityje ir buvo Maskvos pateikiama kaip dosni centro pagalba nacio­ nalinėms respublikoms rengiant joms būtinus kadrus, o respublikų aukštųjų mokyklų kooperavimasis priimant studijuoti į pirmą kursą ar leidžiant tęsti mokslus aukštesniuose kursuose, kartais suformuojant nemažas atvykstan­ čiųjų grupes, buvo tarprespublikinio horizontalaus bendradarbiavimo forma. SSRS AM ministerijoje 1966 m. kovą sukviestame jai pavaldžių sąjun­ ginių respublikų ministrų ir komitetų pirmininkų susirinkime konstatuota, kad specialistai rengiami neproporcingai. Sąjunginės ministerijos atstovas Čuprunovas teigė, kad „noras rengti aukštosiose mokyklose [specialistus] vien savų respublikų poreikiams privedė prie to, kad daugelyje aukštųjų mokyklų ir dabartiniu metu rengiami specialistai mažomis grupėmis pagal didelį specialybių skaičių“430. Jis pateikė pavyzdžius institutų, kuriuose stu­ dijų programų skaičius sparčiai augo. Anot Čuprunovo, 1958 m. Gruzijos politechnikos institutas rengė 28-ių specialybių studentus, o štai 1965 m. jau 71-os, Jerevano politechnikos institutas 1958 m. turėjo 15 specialybių, o 1965 m. - jau 40. Pasak jo, tai tik keletas pavyzdžių, o panašių atvejų yra daug. „Dėl tokios „tvarkos“ pas mus susidarė nereikalingas, jei nepasakytu­ me daugiau - kenksmingas - paralelizmas rengiant specialistus. Aukštąsias mokyklas, turinčias gerą materialinę bazę, mes [specialistų] rengime neap­ krauname, kai [mokyklose] be [reikiamos] bazės organizuojame specialistų rengimą“, - apibendrino Čuprunovas. 430

204

Ministrų ir komitetų atstovų pasitarimo 1966 03 10 SSRS aukštojo mokslo ministerijoje stenograma, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 2459,1.97.

I NŽI NI E RI Ų RE NGI MAS N E K O N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

Atrodė, kad SSRS AM ministerija siekė susigrąžinti administracinę galią ir koordinavimo iniciatyvą, kurių ji buvo netekusi po 1959 m. aukš­ tojo mokslo reformos, kai sąjunginėse respublikose buvo įsteigtos savos aukštojo mokslo ministerijos ir komitetai. Panaikinimas liaudies ūkio ta­ rybų, kurių veiklos 1958-1965 m. laikotarpiu išaugo sovietinių respubli­ kų vadovų politinė ir ūkinė valdžia, teikė sąjunginei ministerijai valdymo centralizacijos galimybių. Studijų programų peržiūrėjimas ir mažinimas, galimybė kontroliuoti tarprespublikinius priėmimo studijuoti planus buvo vienas iš šios centralizacijos įrankių. Kaip ir nekonkursinio priėmimo, taip ir ši kooperavimosi programa turėjo politinę Maskvos ir aukštojo mokslo administratorių paramą, joje matytos galimybės mažinti studijų programų multiplikavimą, mažų studijų grupių dauginimą ir kelti studijų efektyvumą. Buvo kritikuojamos aukštosios mokyklos, o kartu ir sovietinių respublikųvadovai dėl specialybių smulkinimo ir jų auginimo. Dar 1954 m. SSKP CK ir SSRS MT nutarime buvo kalbama apie šią aukštojo mokslo ydą. Buvo priimtas nutarimas, pagal kurį naujos specialybės aukštosiose mokyklose galėjo būti įsteigtos tik su SSRS AM ministerijos žinia, suderinus tai su SSRS plano komitetu431. Vėliau tokia teisė buvo perduota respublikų valdžios kompetencijai, kas paskatino specialybių gausėjimą. Minėtas posėdis sąjunginėje ministerijoje dėl specializacijos m aži­ nimo nebuvo vienintelis. Būtinybė bendradarbiauti skirtingų respublikų aukštosioms mokykloms buvo nuolat akcentuojama. 1969 m. pabaigoje SSRS AM ministerijos rašte informuojama: „Siekiant sąjunginių respublikų liaudies ūkio šakas aprūpinti specialistais tų specialybių, kurių tam tikros sąjunginės respublikos aukštosios mokyklos nerengia, SSRS aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija pradėjo rengti specialistų Užkau­ kazės, Vidurinės Azijos ir Kazachstano, Pabaltijo ir Baltarusijos aukštosiose mokyklose planą pagal kooperacinį parengimą specialistų 1970 metams.“ Sąjunginė ministerija nurodė sąjunginėms respublikoms pirminius planus 1970 metams parengti ir juos atsiųsti iki tų metų sausio 25 dienos432. 1978 m. 431 432

SSRS MT 1954 08 30 nutarimas Nr. 1863, Собрание действующего законодательства СССР, том 13, книга вторая, Москва, 1976, с. 16-17. SSRS AM ministro pavaduotojo N. Jegorovo 1969 m. gruodžio 31 d. raštas LSSR Ministrų Tarybai, LCVA, R-507, ар. 1, b. 1687,1.7.

205

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

KPI Statybos fakulteto studentai paskaitos metu. Fot. A. Makarovas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

sausio 27 d. SSRS MT nutarime sovietinių respublikų valdžia, ministerijų vadovai raginami „rengiant specialistus diegti kooperavimąsi tarp respub­ likų, ekonominių rajonų, ministerijų ir žinybų. Numatyti koncentraciją studentų mokymo įstaigose, turinčiose būtinus mokslinius pedagoginius kadrus ir materialinę bazę, neleisti steigti tų pačių specialybių su mažais studentų kontingentais aukštosiose mokyklose“433. 1976 m. rudenį LSSR plano komisijos pirmininko pavaduotojas A. Brazauskas respublikos AM 433

206

LTSR MT 1978 m. kovo 14 d. nutarimas, LCVA, f. R-754, ap. 1, b. 1263,1.23.

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MAS N E K O N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

ministerijos paprašė atsiųsti pasiūlymus dėl specialistų rengimo tobulinimo. Jis atkreipė dėmesį, kad rengiant siūlymus būtina atsižvelgti į priemones pa­ ralelizmui studijose išvengti, ieškoti kooperavimosi tarp aukštųjų mokyklų būdų434. Atsakydama į šį Plano komisijos raštą, ministerija pažymėjo, kad 1971-1975 m. respublikoje buvo mažinamas priėmimas į specialybes, kurių studijų kontingentas yra mažesnis nei 50 studentų435. Rengiant specialistus kooperavimosi būdu vis didesnę reikšmę vaidino regioninis bendradarbiavimas tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos aukštųjų m o­ kyklų. Žinoma, čia studijų koordinavimo problemų pakako. Panašiai kaip ir nekonkursinio priėmimo programoje, kooperacijos efektyvumui trukdė jaunuolių nenoras vykti studijuoti į kitas, kad ir kaimynines, respublikas. S. Grušas, kuris 8-o dešimtmečio pabaigoje būtent pagal šią kooperacinę sistemą buvo nusiųstas studijuoti į Rygos politechnikos institutą, prisimena, kad jo stojamųjų egzaminų rezultatai nebuvo itin aukšti, greičiau - normalūs, vidutiniai. Pasak S. Grušo, stojimas vyko VISI bendrąja tvarka. Po egzaminų grupei lietuvių buvo pasiūlyta studijuoti Rygoje. Matyti, kad šio būsimo inžinieriaus apsisprendimui priimti siūlymą vykti į Rygą įtakos turėjo ir tai, kad jis kilęs iš Skuodo rajono, kuris netoli Latvijos, o susisiekimas tarp Rygos ir Skuodo buvo geras, mat autobusas Ryga-Klaipėda stodavo ir Skuode436. Nekonkursinio priėmimo programoje būta hierarchijos, o respublikų aukštojo mokslo administratoriai jautėsi lyg centro prašinėtojais dėl studijų vietų padidinimo ir privalėjo tyliai išklausyti sąjunginės ministerijos ir cent­ rinių aukštųjų mokyklų kritiką dėl tautiečių blogo pasirengimo studijuoti, o šios kooperacinės programos imtyje respublikos buvo partnerės. Tai gerai matyti ir iš Pabaltijo atstovų pasisakymų SSRS AM ministerijoje 1966 m. kovą vykusiame posėdyje. Jame Latvijos aukštojo mokslo komiteto pirmininkas Milleris teigė, kad pagal kooperacinius ryšius į Latviją atvykstantys Lietuvos ir Estijos studentai yra blogiau pasirengę studijoms nei jų vietiniai studijų draugai. Tačiau jis pripažino, kad ir iš Latvijos išvykstantis kontingentas 434

LTSR plano komisijos pirmininko pirmojo pavaduotojo A. Brazausko 1976 m. rugpjūčio 27 d. raštas LTSR aukštojo mokslo ministerijai, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2752,1.101.

435

LTSR aukštojo mokslo ministerijos Aukštųjų mokyklų valdybos viršininko V. Pranaičio 1976 m. raštas LTSR plano komisijai, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2752,1.99.

436

S. Grybkausko interviu su S. Grušu, Šiauliai, 2019 m. rugsėjo 19 d.

207

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

taip pat sukelia panašių problemų kaimyninėse respublikose. Pasak Millerio, siekiant išspręsti šią ir panašias su studijų kooperavimu susijusias proble­ mas, Latvijos, Lietuvos ir Estijos aukštojo mokslo atstovai buvo susitikę Ta­ line437. Milleriui antrino Estijos atstovas Ė. Mattizenas. Anot jo, Estija pagal planą turi atrinkti 112 studentų mokymuisi Latvijoje bei Lietuvoje ir jau esą turinti 200 kandidatų prašymus. „Mes, turbūt, kiek pataisysime šitą reikalą, pasiųsime geriausius jaunus žmones“, - pažadėjo Ė. Mattizenas. Šių respublikų aukštosios mokyklos buvo pasirenkamos ne tiek rengiant universitetinių, kiek inžinerinių specialybių darbuotojus. Antai 1970 m. at­ sakydami į SSRS AM raštą, LSSR AM ministras H. Zabulis ir LSSR plano komisijos pirmininko pavaduotojas A. Brazauskas rašė, kad KPI ir VISI yra pasiruošę priimti 47 studentus iš kitų respublikų, iš kurių net 40 - iš Latvijos ir Estijos.438 Tokie ryšiai itin sėkmingai plėtoti tarp Kauno ir Talino politechnikos institutų rengiant inžinierius. Vis dėlto respublikų autarkiniai siekiai rengti specialistus tik savo res­ publikų poreikiams ribojo platesnes tokio bendradarbiavimo galimybes, nors formaliai tiek Maskva, tiek ir respublikų vadovai kooperavimosi pro­ cese matė ne tik studijų kokybės kėlimą ir ekonominį efektyvumą išvengiant mokymosi mažose grupėse, bet ir ideologinę svarbą. Antai 1970 m. vasarį, svarstant aukštųjų mokyklų klausimą Estijos KP CK sekretoriate, vienas iš įtakingiausių šios respublikos vadovų Lencmanas įvardijo iškilusią viešu­ mon aukštųjų mokyklų institucinio uždarumo problemą, kurią pavadino didelės politinės reikšmės klausimu. Ilgoje, sekretoriato posėdžiui nebū­ dingoje kalboje jis akcentavo Estijos aukštosiose mokyklose pasireiškiantį „izoliacionizmą“, atsiribojimą nuo kitų respublikų rengiant kadrus, kas esą ne tik brangina studijas ir kenkia specialistų rengimo efektyvumui, mažina studijų kokybę, bet ir trukdo internacionalizmui, jaunimo politiniam idė­ jiniam auklėjimui. Jis teigė: „Bet kartu pas mus respublikoje yra tam tikro neapgalvojimo dėl priėmimo į aukštąsias mokyklas pagal specialybes. Išeina taip, kad pas mus trūksta specialistų visos eilės specialybių, iš to skaičiaus 437

438

208

SSRS aukštojo mokslo ministerijos 1966 m. liepos 7 d. posėdžio stenograma, GARF, f. R-9606,ap.1, b. 2461,1.119. A. Brazausko ir H. Zabulio 1970 m. sausio 19 d. raštas SSRS AMM, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 1687,1.15.

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MAS N E K O N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

mokykloms, pramonei, mokslo įstaigoms; o pagal kitas specialybes kyla problemų juos paskirstant. Ir čia reikia matyti klaidą, kuri buvo padaryta prieš keletą metų planuojant priėmimą į aukštąsias, ir tai neteisinga kai kurių aukštųjų mokyklų pozicija - jei priėmė žmones pagal tam tikrą specia­ lybę ir organizavo mokymosi procesą pagal tą specialybę, tai jie jau nenori atsisakyti anksčiau numatyto plano. Čia pradeda veikti aukštųjų mokyklų vidinio vystymosi logika, arba izoliacionizmas.“439 Lencmano kalboje itin daug kritikos teko Talino politechnikos institutui (TPI), kuris per keletą metų esą specialybių skaičių padidino nuo 15 iki 50. „Išeina taip: pramonė reikalauja parengimo tam tikrų specialistų, mes priimame sprendimą - su­ kurti specialybę TPI. Apskritai, kadrų rengimas mūsų respublikoje skiriasi nuo kitų respublikų aukštųjų mokyklų, mūsų respublika išsiskiria atotrūkiu (rus. otorvonnost) nuo kitų šalies aukštųjų mokyklų, mes beveik neren­ giame specialistų kitoms respublikoms ir iš kitos pusės - didesniu mastu nesiunčiame mokytis į kitų respublikų aukštąsias mokyklas, kad parengtų specialistus atitinkamų specialybių. Tam tikri elementai izoliacionizmo yra. Tai pavojinga politine prasme, turint omenyje auklėjamąjį darbą aukštosiose mokyklose. Tai pavojinga žvelgiant iš mokslinio-dėstomojo darbo kokybės kėlimo pusės. Tai gali privesti prie rimtų klaidų ne tik politiniame auklėji­ me, bet ir rengiant kvalifikuotus specialistus. Manau, kad į šią pusę reikėtų atkreipti rimtą dėmesį.“440 Lencmanui antrino kiti Estijos KP CK biuro nariai. Antai CK sekre­ torius pramonei ir statyboms Karlas Vaino, kuris vėliau, 1978 m., tapo sovietinės Estijos lyderiu, šiame posėdyje pažymėjo, kad vyrauja tendencija rengti specialistus mažose 15-20 studijų grupėse. „Mums reikėtų eiti tuo keliu, kad organizuotai siųstume tam tikrą kontingentą baigusiųjų vidurines mokyklas į kitų respublikų aukštąsias mokyklas. Tai duos daugiau naudos respublikos liaudies ūkui.“441 Apibendrindamas aukštojo mokslo plėtros klausimo svarstymą, Estijos KP pirmasis sekretorius Johanesas Kabinas pripažino, kad Lencmanas iškė­ lė svarbią problemą. Respublikos vadovo nuomone, jau artimiausiu metu 439 440 441

Estijos KP CK sekretoriato 1970 m. vasario 2 d. posėdis, ERAF, 1.4.3997,1.12. Ten pat, 1.13. Ten pat, 1.17.

209

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

reikia peržiūrėti aukštųjų mokyklų specializaciją. Kritikuodamas situa­ ciją TPI, jis teigė: „Iš esmės, Talino politechnikos institutas ne institutas, o universitetas.“ J. Kabinas siūlė respublikos partiniams ir aukštojo mokslo vadovams kartu pagalvoti, kuriuos specialistus rengti savo respublikoje, o kuriuos - kitose respublikose. Kaip vieną iš galimų krypčių jis nurodė Le­ ningradą: „Galima būtų mūsų vietinės tautybės studentų grupes siųsti studi­ juoti į Leningradą ir kitus miestus, kur tos specialybės yra pagrindinės.“442 Iš respublikos pirmojo sekretoriaus pasisakymo matyti, kad rengiant inžinierius jis pirmenybę buvo linkęs teikti ne tiek aukštojo mokslo koope­ racijai su kitomis Pabaltijo respublikomis, kiek galimybei pasinaudoti cent­ ro teikiama pagalba ugdant nacionalinius kadrus Maskvos, Leningrado ir kitose Rusijos bei Ukrainos aukštosiose mokyklose. Jo nuomone, platesnės kooperacijos galimybes ribojanti Estijos aukštųjų mokyklų materialinė bazė: „ mes negalime priimti į savo aukštąsias mokyklas todėl, kad pas mus jos perkrautos“. Taigi, Estijos vadovas nusakė inžinierių rengimo prioritetus, pagal kuriuos kadrai turėjo būti rengiami pas save, respublikoje, o siekiant padidinti kvalifikuotų specialistų skaičių tikslinga pasinaudoti Leningrado geografiniu artumu. O kooperacija turėjo savų ne tik privalumų, bet ir kaštų: išsiuntus studijuoti grupes į Lietuvą ar Latviją, pastarosios respublikos galėjo prašyti priimti studijuoti Estijoje jų studentus. Prašyti pagalbos iš sovietinės paramos nacionaliniams kadrams ugdyti programos buvo ir pigiau, ir atrodė politiškai naudingiau dėl tam tikro ideologinio internacionalizmo. J. Kabino kalba dėl materialinės bazės trūkumo kelia tam tikrų abe­ jonių. Kaip matyti iš archyvinių šaltinių, dar 6-o dešimtmečio pabaigoje Talino politechnikos institutas susidūrė su pastatų ir studijų infrastruktūros plėtros problemomis ir jos, rodos, buvo iš esmės išspręstos pastačius 7-ame dešimtmetyje naujus pastatus. Todėl galima manyti, kad, Estijos vadovams žvelgiant į aukštojo mokslo plėtros ir inžinierių rengimo perspektyvą, su­ veikė tokie sentimentai kaip savo politechnikos instituto palaikymas, užuot labiau akcentavus bendradarbiavimą su Latvija ir Lietuva. Nežinia, kiek giliai J. Kabinas buvo įsigilinęs į inžinerijos kadrų rengimo klausimą Estijoje, tačiau jau vien iš minėto posėdžio akivaizdžiai matyti, kad šioje politikos

442

210

Ten pat, 1.19.

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MAS NE K O N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

srityje dominavo ne jis, o Lencmanas. J. Kabino pasisakymas iš esmės atspin­ dėjo tą izoliacionizmą, kurį taip kritikavo Lencmanas. Galima sakyti, kad tuometiniai Estijos vadovai mažai pasitikėjo regioniniu bendradarbiavimu rengiant inžinierius, labiau kliovėsi ideologiškai teisingesniu ir pigesniu vertikaliu ryšiu (pagalba iš Leningrado aukštųjų mokyklų ir 1.1.) nei hori­ zontaliais mainais su kitomis Pabaltijo respublikomis. Matyt, iš dalies tokią strateginę kryptį sąlygojo ir tuometinė sovietinė nacionalinė politika, kurios pagalba respublikoms ugdant nacionalinius kadrus iš esmės išreiškė sovie­ tinės etnofederacijos tam tikrą vertikalę. Horizontalus bendradarbiavimas tarp sovietinių respublikų galėjo būti pavojingas dėl dviejų priežasčių. Pir­ ma, nors jis buvo legalus būdas, bet vis dėlto galėjo Maskvai kelti įtarimų dėl šio regiono užsisklendimo sava Pabaltijo teritorija, užuot plėtojus ryšius su Rusija ir kitomis respublikomis. Be to, užsimezgę pernelyg glaudūs ryšiai ga­ lėjo paskatinti regionalizacijos tendencijas, kuriomis nebuvo suinteresuotos nei Lietuva, nei Estija, gal tik Latvija, kuri dėl geografinės padėties ir Rygos miesto svarbos pretendavo į regiono lyderes. Nereikėtų pamiršti, kad ne respublikų valdžia ir jų aukštosios mokyklos buvo svarbiausios sprendimų priėmėjos. Sėkmingas regioninis bendradarbiavimas rengiant inžinierius galėjo pasufleruoti SSRS AM ministerijai, o gal net ir SSKP CK aparatui, kad apskritai tikslinga atsisakyti kai kurių studijų programų respublikoje, jas tę­ siant tik viename kuriame politechnikos institute. Vis dėlto ilgalaikėje pers­ pektyvoje horizontalūs ryšiai galėjo atnešti daugiau naudos respublikoms žvelgiant bendrai iš nacionalinių respublikų interesų pusės. Nors šiuo atveju būta daugiau „einamųjų“ kaštų ir įsipareigojimų kolegoms iš kitų Pabaltijo respublikų, vis dėlto, esant sovietinio „minkštojo biudžeto“ (soft budget) sąlygoms, jos skatino visų kooperacijoje dalyvavusių pusių plėtrą ir augimą. Ir atvirkščiai, prašymai ir planai rengti specialistus Maskvos ir Leningrado aukštosiose mokyklose augino šių centrinių akademinių institucijų svorį ir didino joms skiriamą finansavimą. Tačiau, kaip jau minėta, esant pačioje sistemoje „įsiūtoms“ horizontalaus bendradarbiavimo riboms, respublikos valdžia ir aukštojo mokslo administratoriai privalėjo balansuoti. Vis dėlto, nepaisant aukštųjų mokyklų „izoliacionizmo“, tarp Pabal­ tijo respublikų formavosi glaudūs bendradarbiavimo ryšiai, kurie padėjo subalansuoti studentų srautus rengiant specialistus, taip pat ir išlaikyti tam 21 1

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

tikras studijų programas. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti nuo 1963 m. vykęs bendradarbiavimas tarp Kauno ir Talino politechnikos institutų. Pagal jį KPI rengė lengvosios pramonės specialistus Estijai. Jis priimdavo kasmet studijuoti lengvosios pramonės specialybių net iki 25 aukštesnių kursų estų studentų, kurie prieš tai dvejus metus studijavo TPI443. Per nepilnus pen­ kiolika metų KPI taip parengė net 120 specialistų kaimyninei respublikai. Iš kitos pusės, Estijos aukštosios mokyklos prisidėjo rengiant elektroninės technikos inžinierius šiai naujai Lietuvos pramonės šakai. Antai 1970 m. pradžioje LSSR AM ministerija kreipėsi į Talino politechnikos institutą, prašydama „grąžinti“ 13 studijas jau baigusių absolventų iš Lietuvos. Visi jie įgijo elektroninės technikos specialių medžiagų technologijos specialybę ir buvo paskirti dirbti Lietuvos įmonėse: 5 inžinieriai į „Sigmos“ susivienijimą, 2 - į Elektrografijos institutą, 4 - į Vilniaus konstravimo biurą (vėliau tapusį „Venta“), 2 - į Šiaulių „Nuklono“ gamyklą444. Kooperavimasis su kitų respublikų aukštosiomis mokyklomis rengiant studentus buvo būdas subalansuoti studijų srautus ir koreguoti studentų kontingentą, kas tapo ypač aktualu mažėjant studentų skaičiui. Įdomi yra KPI rektoriaus Marijono Martynaičio formuluotė, nusakanti šios aukštosios mokyklos nišą SSRS bendrojoje studijų erdvėje. LSSR AM ministerijai jis teigė, kad „KPI aptarnauja griežtai ribotą ekonominį rajoną - mažas sąjun­ gines respublikas“445. Nors rektorius plačiau nedetalizavo, ką jis turi galvoje sakydamas „mažas sąjungines respublikas“, akivaizdu, kad šie jo žodžiai išreiškė to meto KPI viziją: nepretenduoti tapti sąjungine aukštąja mokykla, kam reikėtų sukurti daugiau studijų grupių rusų kalba, o apsiriboti specia­ listų Lietuvai, o siekiant tinkamai apkrauti KPI turėtą akademinį potencialą išvengiant kontingento mažinimo - iš dalies ir inžinierių kaimyninėms respublikoms rengimu. Dėl vykdomos studijų kooperacijos plėtėsi specialistų rengimo geog­ rafija. Pavyzdžiui, 1979 m. Latvijai tokiam mokymui buvo skirtos 93 studijų 443 444

445

212

M. Martynaičio raštas LTSR AMM apie lengvosios pramonės specialistų rengimą KPI, LCVA, f. R-507, ар. 1, b. 2752,1.3. LTSR aukštojo mokslo ministerijos 1970 m. sausio 12 d . raštasTalino politechnikos instituto rektoriui, LCVA, R-507, ар. 1, b. 1687,1. 3. KPI 1976 01 raštas apie inžinierių parengimą LTSR lengvosios pramonės įmonėms, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2752,1. 1,2.

I NŽI NI E RI Ų R E NGI MAS NE K O N K U R S I N E T V A R K A IR K O O P E R A V I MO S I BŪDU

vietos 32 šalies aukštosiose mokyklose. Studentai buvo mokomi 40 specia­ lybių. Stojimas į jas buvo vykdomas Latvijos universitete (j 8 specialybes), Rygos politechnikos institute (į 11 specialybių) ir kitose aukštosiose m o­ kyklose. Žinoma, centralizuota sovietinė sistema negalėjo nekelti šiems horizontaliems studijų mainams problemų. Antai Latvija minėtais metais buvo į planą įtraukusi 10-ies savo respublikos studentų siuntimą į Kauno politechnikos institutą, tačiau sąjunginė ministerija savo plane to nenumatė. Sprendimas buvo rastas susitarus su KPI ir gavus žodinį SSRS AM minis­ terijos sutikimą446. Iš susirašinėjimo tarp respublikų aukštųjų mokyklų akivaizdžiai matyti, kad specialistų rengimas kooperavimosi būdu buvo ne vienakryptis, o abi­ pusis. Respublika, priimanti kaimynės studentus, atitinkamai turėjo teisę prašyti priimti mokytis jos jaunuolius. Antai LSSR AM ministerija 1970 m. pradžioje kreipėsi į Latvijos SSR ministeriją, prašydama priimti 10 žmonių studijuoti iš Lietuvos: 5 žmones į trečią kursą pagal specialybę „Daugiaka­ nalis elektros ryšys“ ir 5 žmones į specialybę „Mašinos ir metalų apdirbimo spaudimo būdu technologijos“. Kartu rašte buvo pažymėta, kad Lietuva yra pasirengusi priimti studentus iš Latvijos į hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos specialybes Vilniaus universitete ir automobilių transporto spe­ cialybę VISI447. Pastarųjų specialybių Latvijos aukštosios mokyklos neturėjo. Įdomu yra tai, kad VISI automobilių transporto studijos buvo vykdomos vien rusų kalba, studijų grupės lietuvių kalba nebuvo.

446 447

Ataskaita apie specialistų kooperuotą rengimą 1979 metais, LVA, f. 270, ap. 3, b. 8210, 1.166. 1970 m. sausio 7 d. Trimonio raštas Latvijos SSR AMM, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 1687,1.1,2.

213

P R O F E S I N I O MO K Y M O T UR I NY S

Dar ir šiandien galime išgirsti sakant „smetoninis inžinierius“. Tai lyg aliu­ zija į plataus požiūrio asmenybę, kurioje dera tiek techninės žinios, tiek ir puikus humanitarinis pasirengimas. Smetoninis inžinierius pasižymėjo labai plačiais praktiniais įgūdžiais, kaip gebantis spręsti gyvenimiškas už­ duotis. Aptardami sovietinę mokslo ir technikos revoliucijos sampratą bei „fizikų“ ir „lyrikų“ problemą, mes jau palietėme šią inžinieriaus vaizdinio problemą. Čia kiek plačiau pakalbėsime apie išsilavinimą ir inžinierių rengi­ mą. Iš esmės, posakis „smetoninis inžinierius“ pats savaime kuria tam tikrą įtampą su inžinieriaus parengimu sovietmečiu. Pernelyg smulki inžinieriaus specializacija lyg ir liudijo ribotą išsilavinimą gavusį specialistą sovietme­ čiu, kartu implikuojant, kad ta specializacija buvo tam tikras sovietiškumo atributas. Tačiau, kaip jau minėjome anksčiau aptardami aukštųjų mokyklų kooperacijos rengiant inžinierius formas, centras ar bent sąjunginė AM ministerija pasisakė būtent už didesnį universalizmą ugdant inžinierius, kas, jos vadovų nuomone, turėjo atpiginti specialistų rengimą. Atvirkščiai, tai sovietinių respublikų institucijos nuolat daugino studijų programas, kurios turėjo pritraukti jaunimą studijuoti ir prisidėti prie tam tikrų specialistų gebėjimų, reikalingų darbui būtent respublikoje. Itin aktyvios šioje srityje buvo pačios aukštosios mokyklos, kurios kiek piktnaudžiavo naujovėmis, siekdamos sukurti naujų studijų programų įspūdį. Vėlyvuoju sovietmečiu galime matyti aukštąsias mokyklas sprendžiant panašias problemas, kaip ir šiandien: tai studentų deficitas ir pastangos juos pritraukti. Tačiau valstybė nėra ta pati: sovietmečiu programų dauginimas reikalavo daugiau resursų iš sovietinės valdžios, šiandieną - iš savos valstybės. Todėl tokios pačios elgsenos vertinimai ir refleksijos gali būti skirtingi. Taigi, skirtumas tarp smetoninio ir sovietinio inžinieriaus liudijo lyg tam tikrą išsilavinimo, žinojimo devalvaciją. Tačiau ar iš tiesų taip ir buvo? 214

P R O F E S I N I O MO K Y MO TUR I NY S

VISI Mechanikos technologijos fakulteto antro kurso studentai, talkininkaujantys bulviakasyje Švenčionių r. „Iljičiaus priesaikų" kolūkyje. Fot. J. Marinovas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Ar čia būta vien politinių santvarkų, ar vis dėlto ir technologinės kaitos įta­ kos? Aptardamas KPI Vakarinio fakulteto (būsimo VISI) studijų programas, Algimantas Nakas pažymi, kad inžinerijos dalykai, svarbūs specialisto pa­ rengimui, nesudarė nė 60 proc. studijų laiko. Anot šio autoriaus, tarpukariu VDU Technikos fakultete inžinerijos dalykams buvo skiriama ne mažiau kaip 80 proc. akademinių užsiėmimų laiko. Be to, retas studentas studijas baigda­ vo per 5 metus, nes studijuodamas dažnai dirbo pagal būsimą specialybę448. Antra, tarpukario inžinierius dažnai įsivaizduojamas kaip visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Todėl galėtume klausti, kaip tarpukario inžinerijos studentas, kurio 80 ar net daugiau proc. akademinio krūvio sudarė tech­ nikos mokslai, gebėjo perimti humanitarines žinias ir humanistines nuos­ tatas bei vertybes? Galbūt, tai jau vidurinio mokslo, tiksliau - gimnazinio išsilavinimo, pasekmė? Čia galima būtų sugrįžti prie jau anksčiau aptartų 448

A. Nakas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto raida. 1956-2006, VllniusrTechnika, 2006, p. 58,59.

215

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

KPI studentai ir dėstytojas laboratorijoje užsiėmimų metu. Fot. Eugenijus Šiško (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

filosofo R. Pavilionio minčių ir jo siūlymo plėsti būsimų inžinierių huma­ nitarinį pažinimą. Vargu ar šiuolaikiniame pasaulyje tokius siūlymus realu būtų įgyvendinti. Akivaizdu, kad visos žmonijos humanistinės patirties ir techninių žinių, puikaus inžinerinio sumanymo į vieną jauną žmogų per kelerių metų studijų laikotarpį sudėti yra neįmanoma, todėl būtina kalbėti apie intensyvų techninį rengimą studijų metu ir bendrojo humanitarinio išsilavinimo puoselėjimą dar vidurinėje mokykloje. Industrializacijos eiga taip pat turėjo įtakos, kad naujoms pramonės įmonėms reikėjo tam tikros kvalifikacijos inžinieriaus, turinčio gilesnį pasi­ rengimą, nei vien inžinieriaus bendrais techniniais klausimais. Galbūt tokie bendri techniniai gebėjimai gerai atitiko mažai industrializuotos pirmosios Lietuvos Respublikos sąlygas. Sovietmečiu inžinieriai buvo ugdomi laikantis gilesnės specializacijos. Iš dalies ją lėmė išaugę gamybos poreikiai, iš dalies taip buvo dėl pernelyg „praktiškos“, tačiau tuo pat metu paradoksaliai nuo realybės atitrukusios sovietinės aukštojo mokslo sistemos, tikėjusios savo gebėjimu suplanuoti smulkios specializacijos specialistų poreikį ir užtikrinti 216

P R O F E S I N I O MO K Y MO T URI NYS

Braižybos egzaminas VISI. Fot. Jonas Juknevičius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

jų tinkamą paskirstymą. Realiai įgyvendinti tokį rengimo ir įdarbinimo sustygavimą buvo sudėtinga. Žinoma, ideologiniai dalykai atėmė nemažai laiko bendroje būsimo inžinieriaus studijų programoje, tačiau, kaip maty­ sime vėliau, jų nesimokyta taip plačiai kaip, tarkime, studijuojant humani­ tarinius mokslus. Specialybių mokymosi programos buvo tvirtinamos SSRS AM minist­ ro, kas liudija tam tikrą mokslo ir specialistų rengimo sąjunginę unifikaciją. Ko mokėsi inžinieriai, galima gerai pamatyti iš 1961 m. rugsėjį patvirtinto specialybės „Elektronikos prietaisai“ mokymo plano449. Baigęs 5 su puse metų trukusias studijas specialistas įgydavo inžinieriaus-elektriko kvalifi­ kaciją. Iš mokymo proceso plano matyti, kad iš viso buvo skirtos 4986 va­ landos, iš kurių paskaitoms - 2247, laboratoriniams užsiėmimams - 810, praktiniams užsiėmimams - 1537, seminarams - 190, kursiniams pro­ jektams ir darbams - 202. Per studijų laikotarpį studentas turėjo parengti 449

SSRS AMM 1961 m. sausio 12 d. patvirtas mokymo planas, LVA, f. 1330, ap. 1, b. 9 3 ,1.145.

217

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

5 kursinius projektus ir 3 kursinius darbus, išlaikyti 41 egzaminą ir 51 įskai­ tą. Bendriesiems dalykams buvo skiriama nemažai valandų. Studijuojama buvo humanitariniai, socialiniai ir ideologiniai mokslai, nemažai - tiksliųjų mokslų ir bendrųjų inžinerijos disciplinų, konkrečiai studijuojamai specia­ lybei pritaikytų dalykų. Iš minėto studijų plano matyti, kad pirmajai grupei buvo skiriamos iš viso 933 valandos, įskaitant 140 valandų fiziniam lavini­ mui. Iš šių dalykų grupės didžiausia valandų dalis teko užsienio kalboms net 245 valandos. Kaip matyti iš išdėstymo pagal studijų kursus, užsienio kalbos buvo mokoma nuo studijų pradžios iki 4 kurso pabaigos. Antrajai dalykų grupei - tiksliesiems mokslams ir bendriems inžinerijos dalykams priskirtinos braižybinė geometrija (74 valandos), techninė brai­ žyba (128), bendroji chemija (125), aukštoji matematika (506), fizika (351), teorinė mechanika (124), metalų technologija (51), medžiagų atsparumas (122), tikslių mechanizmų skaičiavimas ir konstravimas (279). Trečiąją mokymo disciplinų dalį sudarė jau konkrečiai šiai inžinerinei specialybei priskirtini dalykai: elektrotechnikos teoriniai pagrindai (316 valandų), elektrovakuuminės technikos pagrindai (126), elektrotechnikos medžiagos (51), radiotechnika ir radijo matavimas (192), elektroninės lempos ir fotoelementai (194), joniniai prietaisai (85), aukštų dažnių technika ir prietaisai (192), elektros vakuuminių prietaisų technologija (150), elektros vakuuminių prietaisų panaudojimas (160), puslaidininkių prietaisai (86), automatikos ir gamybos procesų automatizacijos pagrindai (116), elektroniniai spindu­ liniai prietaisai (72), pramonės ekonomika (54), atominės energijos panau­ dojimas liaudies ūkyje (40). Būsimi inžinieriai taip pat privalėjo išklausyti ir saugumo technikos pagrindų ir priešgaisrinės technikos (42) kursą. Įdomu yra tai, kad studijų plane gana didelę dalį sudarė konkrečiai neįvardytos dis­ ciplinos - „papildomos mokymo rūšys“, kurioms numatyta net 471 valanda. Iš šių dalykų išdėstymo mokymo plane matyti, kad nuo pirmųjų kursų buvo dėstomos humanitarinės ir tiksliųjų mokslų disciplinos, o profesinės inžinerinės disciplinos buvo pradedamos dėstyti aukštesniuose kursuose. Kaip matyti iš inžinerijos studijų programų, ypač daug dėmesio buvo skiriama aukštosios matematikos mokymui. Ji užėmė didžiausią dalį ne tik bendrųjų, bet ir specializuotų dalykų studijose. Inžinerinės specializacijos kursuose matyti orientacija į taikomąjį, o ne teorinį mokymą. Šią SSRS 218

P R O F E S I N I O MO K Y MO TUR I NY S

aukštojo mokslo ypatybę tuo metu pastebėjo ir Vakarų tyrinėtojai. Jie matė sovietinės valdžios norą įveikti atotrūkį tarp kiekybinio specialistų rengimo ir studijų kokybės, tačiau abejojo, ar iš tiesų N. Chruščiovo dar SSKP XX su­ važiavime paskelbta kryptis į taikomąjį, praktinę naudą teikiantį išsilavini­ mą yra tikrai tai, ko reikia aukštojo mokslo kokybei450. Nemažas mokymo proceso sąnaudas kūrė ir ideologizuotas praktinis mokymas, ypač N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu. Prioritetu buvo laiko­ mas studijų derinimas su praktiniu, gamybiniu darbu. Kauno politechnikos institutas, kaip matyti, šioje srityje tapo net pavyzdine mokymo įstaiga. Antai 1960 m. pradžioje Lietuvoje apsilankęs SSRS AM ministro pavaduo­ tojas M. Prokofjevas, „plačiai kalbėdamas apie studentus, derinančius m o­ kymąsi su gamybiniu darbu, labai teigiamai įvertino KPI veiklą ir kritikavo Žemės ūkio akademijos ir Veterinarijos akademijos vadovybes“451. N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu paskelbtas šūkis iš esmės išreiškė šio sovietinio lyderio pasaulėžiūros ribas, kai mokslas ir gamybos procesas apskritai buvo orientuojami į ideologijoje įtvirtintą teiginį apie darbininkų klasės prioritetą ar garbintą fizinį rankų darbą, užuot mąsčius apie tech­ nologinę ateitį. Dėl chruščiovinės reformos (1958 m.) būsimi inžinieriai metus praleisdavo dirbdami primityvų rankų darbą. Nors dar 1954 m. sovietinė valdžia nustatė, kad už studentų praktikas gamyklose ir fabri­ kuose yra tiesiogiai atsakingi vyriausieji inžinieriai, o vadovauti gamybinei praktikai privalo labiausiai kvalifikuoti specialistai, realybėje buvo kiek kitaip452. Naudodamiesi šiuo nutarimu, miestų partiniai ir įmonių vadovai siekė užlopyti planų vykdymo spragas ir pasinaudodami mažai apmokamu fiziniu darbu išspręsti atsiliekančios gamybos spragas. Šios tvarkos pačiame įkarštyje, 7-o dešimtmečio pradžioje chemijos inžineriją KPI pradėjusi stu­ dijuoti Birutė Teresė Burauskaitė taip prisimena savo studijas ir privalomą darbą gamykloje: 450 451

452

N. De Witt, Education and Professional Employment in the U.S.S.R., United States: Govern­ ment Printing Office, 1961, p. 207. informacija apie SSRS AM ministro pavaduotojo M. Prokofjevo lankymąsi mūsų res­ publikoje, 1965 01 25, LYA, f. 16895, ap. 2, b. 340, I. 5. Dokumente ši vieta A. Sniečkaus pabraukta. SSRS MT 1954 08 30 nutarimas Nr. 1863, Собрание действующего законодательства СССР, том 13, книга вторая, Москва, 1976, с. 18.

219

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

Kauno„Drobės" fabriko šaltkalvis J. Lazauskas, Kauno politechnikos Instituto penkto kurso studentas, instituto tekstilės gamybos laboratorijoje ruošiasi egzaminams. Fot. Michailas Ogajus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

220

P R O F E S I N I O MO K Y MO T U R I NY S

Vargom mes nesvietiškai. Ir net sveikatos sąskaita. Iš mūsų specialybės mus ke­ turias merginas ir kelis vyrukus įdarbino Palemono gamykloje. Man ir dabar va­ žiuojant pro tą Palemoną visada sukyla... Sąlygos buvo drastiškos. Nebuvo kuo nuvažiuoti.Traukinys buvo 5 valandą ryto.Tai man nuo Žaliakalnio kartais net au­ tobuso tokiu laiku nebuvo. Eidavau pėsčia nuo iki stoties. Sunku buvo dirbti. Mes pataikėme pas tokią gražią meistrę. Ji turėjo draugą, ir ką mes uždirbdavome, ji užrašydavo jam. O kai kurie darbai buvo dvigubai apmokami. Teko valyti kaminus, suodžius iš džiovyklos, būdavome juodaodėmis. O mums mokėjo tik stipendiją. Atliktą darbą užrašydavo draugui ir dvigubas tarifas, todėl jam buvo gerai. Viena mergaitė susižalojo. Vyrai (kurso - S. G.) gerai buvo įsitaisę, degimo ceche, šilumoj, o mes žiemą labai šalome.Ten į lauką reikėjo tokiais vežimėliais išverčiamais vežti. Bet darbas davė ir naudos. Tu turi žinoti, ką tas darbas reiškia ar saugumo technikos reikalavimai. Kitas požiūris, jei tu ateitum iš viršaus. Faktiškai aš turėjau ketvirtą darbininko kategoriją. Darbas davė naudos, bet mes užmigdavome per paskaitas. Vakarais vykdavo paskaitos. Mes dirbdavome iki penkių, nes priklausėm nuo traukinio. Nuo Palemono nebuvo autobuso, tiktraukiniai. Paskaitos buvo nuo šešių iki dešimt [vakaro]. O [kitą rytą] reikia keltis 4 valandą. Tai tą pirmą pusmetį mes labai vargome. Paskui ir valdžia pamatė, kad persistengta. Septyniolikmetės, aštuoniolikmetės merginos. Tris semestrus taip dirbti reikėjo.453

Gali būti, kad būsimus inžinierius toks sunkus fizinis darbas ir moty­ vavo mokytis, kad netaptum darbininku. Tačiau šioje studijų ir mokslo pri­ artinimo prie gyvenimo iniciatyvoje matėsi ideologiniai būsimų inžinierių ugdymo tikslai, kurie neigiamai atsiliepė profesiniam techniniam išprusi­ mui. Galima būtų sakyti, kad N. Chruščiovo įvesta mokslo priartinimo prie gyvenimo linija dienines studijas darė panašias į vakarines. Antai 1959 m. iš Sibiro stoti į KPI atvykusiam tremtiniui V. R. A. liūdesį dėl egzaminų re­ zultatų ir nepriėmimo į dienines studijas Kaune kiek lengvino mintis, kad ir Klaipėdos vakariniame skyriuje studijos iš esmės vyko panašia tvarka. Pasak V. R. A., vakarinės studijos „ leistų išsisukti iš susidariusios padėties beveik be nuostolių, nes jau žinojau, kad pradedamas vykdyti dar vienas Chruščiovo laikų eksperimentas, ir tais metais visi įstojusieji į stacionarą pirmuosius dvejus metus eis dirbti, o mokysis vakarais, keturis vakarus per savaitę po keturias valandas (nors iš tikrųjų jie taip mokėsi trumpiau)“454. 453 454

S. Grybkausko interviu su B. T. Burauskaite, 2017 06 22. V. R. A., inžinierius, g. 1932 m., VU biografijų projektas.

221

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

Kai kurie inžinieriai net tvirtina, kad studijuoti vakarais ir dirbti buvo net geriau nei mokytis stacionare, nes tokiu būdu buvo įgyjama darbinė praktika, supratimas, kas yra gamyba, o ir pats darbas praversdavo studijų dalykams, nes čia pat galėjai pasitarti su gamybininkais, atlikti reikiamus praktinius skaičiavimus455. Vis dėlto, nors darbo įgūdžiai ir ankstyva pažintis buvo naudinga kai kuriems inžinieriams, vėliau pasiekusiems net ir stambių įmonių direktorių pareigas, žvelgiant plačiau galima sakyti, kad gamybos priartinimo prie gyvenimo kampanijos padariniai pareikalavo didelių są­ naudų ir veikė neigiamai pačią technologinę pažangą. Užuot gilinęsi į tech­ nologijas ir teoriją, kad ir atitrūkę nuo praktinės veiklos, dauguma dirbo fizinį, mažai kvalifikuotą darbą. Taigi, toks būsimų inžinierių išsiuntimas į gamyklas galėjo būti gera praktikų mokykla, tačiau visa tai vyko techninės pažangos sąskaita. N. Chruščiovo valdymo pabaigoje kilo nauja iniciatyva. Išbandžiusi mokymo priartinimo prie gamybos ir gyvenimo, darbo patirties gamyboje turinčiųjų prioritetinį priėmimą į studijas, kas pasitvirtino tik iš dalies, valdžia ėmėsi kitų kampanijų. Viena iš tokių buvo paieškos, kaip atpiginti studijas. N. Chruščiovo pavedimu SSRS AM ministerija parengė siūlymą sumažinti studijų laikotarpį. Iš esmės jos siūlymas paneigė ir atmetė anks­ tesnę kryptį aukštajame moksle, kai studentai pirmuosiuose kursuose buvo siunčiami dirbti į pramonės įmones, į auditorijas susirinkdami tik vakarais. Studijų laiko trumpinimas ir praktinio „ryšio su gyvenimu“ palaikymas sunkiai derėjo, todėl dabar ministerija siūlė jau perorganizuoti praktikos atlikimą. Gamybines praktikas ji numatė tik aukštesniuose kursuose, kai pereinama į labiau specializuotas, dalykines studijas, o žemesniuose kur­ suose palikti vien sezonines praktikas, tokias kaip geodezijos ir pan. Sąjun­ ginė ministerija taip pat siūlė atsisakyti ir antraeilių, dubliuojančių dalykų studijų. Kiek pasigirdamas, ministras V. Jeliutinas SSKP CK aparatui rašė, kad tarybinis specialistas savo žiniomis prilygsta turinčiajam magistro išsila­ vinimą anglosaksiškoje studijų sistemoje, tačiau, net ir sutrumpinus univer­ sitetines inžinerines technines studijas nuo 5,5 metų iki 5 metų, medicinos nuo 6 metų iki 5 metų, žemės ūkio nuo 5 metų iki 4,4 metų, o pedagogikos, 455

222

S. Grybkausko interviu su buvusiu Šiaulių televizorių gamyklos „Tauras" direktoriumi R. Verbicku. Šiauliai, 2019 09 19.

P R O F E S I N I O MO K Y MO TUR I NY S

VISI studentai mitinge prie Sporto rūmų prieš išvykstant į darbo ir poilsio stovyklas. Fot. Eugenijus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

223

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

ekonomikos studijas nuo 4,4-5 metų iki 4 metų, specialistų rengimo lygis neva nenukentės. Vis dėlto ministras siūlė išlaikyti ilgesnes karinių ir nau­ josios technikos specialybių studijas 456. Ekstensyvus sovietinės ekonomikos pobūdis sąlygojo darbo jėgos po­ reikį. Techninių inovacijų diegimas buvo rizikingas įmonėms, nes jos grasi­ no gamybinių planų vykdymui. Todėl natūralu, kad gamykloms ir fabrikams reikėjo darbininkų, o ne techninių sprendimų ieškančių inžinierių. Be to, įmonių vadovai nuolat skundėsi aukštosiomis mokyklomis, kurios tinkamai neparengia praktiniam darbui specialistų. Tačiau jei prisiminsime brošiūro­ je457 apie inžinierius apibūdintą jų darbą, inžinieriai, bent jau teoriškai, netu­ rėjo būti orientuoti į siaurą techninį darbą. Jos autorius kaip tik mini plataus profilio, o kartu ir universalių gebėjimų specialistą, o tai nevisiškai derėjo su drąsių techninių sprendimų ir inovacijų vengusių įmonių interesais. Tais pačiais 1979 m., kai buvo išleista minėta Povilo Vitkevičiaus knygelė, kaimyninėje Latvijoje partijos CK sprendė inžinierių parengimo efekty­ vumo klausimą. Buvo atliekami tyrimai gamyklose ir fabrikuose siekiant išsiaiškinti, kaipgi patys inžinieriai mato savo problemas. Rygos elektros įrenginių gamykloje buvo apklausta 50 inžinierių, kurių dauguma tvirtino, kad Rygos politechnikos institute gaunamos žinios yra nepakankamos. Tačiau, kaip paaiškėjo, svarbia to priežastimi buvo inžinieriaus darbas ne pagal savo specialybę458.

456 457

458

224

SSRS aukštojo mokslo ministro V. Jeliutino 1964 m. kovo 14 dienos raštas SSKP, GARF, f. P-9606, ap. 1, b. 1666, i. 190-192. P. Vitkevičius, Inžinierius irjo veikla, Kaunas: Šviesa, 1979. Rygos elektromašinų gamybos gamyklos raštas LKP CK mokslo ir mokymo įstaigų vedėjo pavaduotojui V. Stankevičiui, 1979, LVA, f. 101, ap. 44, b. 9 9 ,1.3.

IDE OLOGI NIS MOKYMAS

Nors inžinierius rengiančių institutų paskirtis buvo visų pirma būsimų spe­ cialistų techninis parengimas, juose buvo dėstomi ir ideologiniai dalykai. Nuo 5-o dešimtmečio pabaigos ne tik universitetų humanitariniuose, bet ir techniniuose fakultetuose buvo įvestas dialektinio ir istorinio materia­ lizmo dėstymas459. Anot tuometinio SSRS aukštojo mokslo ministro, „šis darbas atliktas siekiant išnaikinti iš programų keliaklupsčiavimo prieš už­ sienį elementus, kosmopolitišką, buržuazinį objektyvizmą ir kitas svetimas ideologijas, parodyti žymius tėvynainius moksle, didelį sovietinės ideologi­ jos pranašumą“. 459

SSRS AM ministro S. Kaftanovo 1951 m. raštas M.Suslovui, RGASPI,f. 17, ap. 133, b. 189,1.36.

VISI studentų kolona Spalio demonstracijoje. Fot. K. Liubšys (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

225

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

KPI iškabą veža kartingas Spalio revoliucijos metinių demonstracijoje. Fot. Algimantas Žižiūnas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

1961 m. N. Chruščiovo vadovybei rengiant komunizmo „pastatymo“ programą, buvo iš naujo apmąstoma ir techninio progreso sąvoka, gamybos efektyvumo ir pramonės automatizavimo klausimai. Jie buvo pristatomi ne tik kaip atskiros programos dedamosios, bet ir integruoti j visuomenės raidos ir tarybinio žmogaus, kaip „komunizmo statytojo“, vaizdinius. Antai SSKP CK sekretoriui B. Ponomariovui, atsakingam už „Komunizmo staty­ bos programos“ parengimą, buvo atsiųsta pažyma, turėjusi tapti medžiaga rengiant šią programą. Joje rašoma, kad „[kjomunistinėje visuomenėje dirbantysis turi ne tik įvaldyti aukštą techninę kultūrą ir gamybinę patir­ tį, būtiną naujausios technikos valdymui. Būtina, kad jis turėtų aukštą ir įvairiapusį bendrąjį išsilavinimą, gausias politines žinias, platų mokslinį ir kultūrinį požiūrį, meno pažinimą su geru meniniu skoniu, būtų įvaldęs visas dvasines visuomenės vertybes.“460

460

226

RGANI, f. 586, ap. 1, b. 5 8 ,1. 8.

I D E O L O G I N I S MO K Y MA S

VISI studentai per Spalio revoliucijos metinių demonstraciją Lenino prospekte. Fot. Algimantas Žižiūnas (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Stebina tai, kad jei humanitarų prisiminimuose ideologinės studijų disciplinos įsiminė dėl jų sausumo, būtinybės kalti ir beprasmiškumo, tai inžinieriai interviu metu mažai ką gali pasakyti apie šių studijų dalykų m o­ kymąsi. Antai inžinierius V. R. A. prisimena: Mokymo programose tais laikais būdavo ir toks dalykas, kaip ateizmo pagrindai. Prisimenu dėstytoją P. Aksamitą, nors nesu tikras, ar buvau bent vienoje jo pas­ kaitoje. Niekas į šį dalyką bent kiek rimčiau nežiūrėjo, bet įskaitą vis vien reikėjo gauti. Sužinojome, kad pasirašo atnešus maldaknygę ar kokią kitą religinio turinio knygą, nes tai būsiąs indėlis į kovą su„religiniais prietarais ir jų paplitimu liaudies masėse". Jau buvau susirūpinęs, kaip čia reiks išsisukti, bet grupės seniūnas Pranas Kasperavičius išgelbėjo visą grupę. Ar tai jis pats, ar kažkas kitas, jo paprašytas, gavo kelias lenkiškas maldaknyges ir susitarė su dėstytoju, kad pasirašys įskaitą visai grupei. Mums patiems net eiti pas dėstytoją nereikėjo.461

461

V. R. A., inžinierius, g. 1932 m., VU biografijų projektas.

227

I NŽ I NE R I J OS S T U DI J OS

Nors ideologinių dalykų mokymas aukštosiose techninėse mokyklose buvo nuolat akcentuojamas, ypač partinės valdžios nutarimuose ir aukštojo mokslo administratorių susirašinėjimuose su partiniu aparatu, vis dėlto net ir tokie dalykai, kaip SSKP istorija ar mokslinio komunizmo pagrindai, pri­ valėjo turėti jiems skirtų paskaitų, seminarų valandų ribas. Valdžios siekis studijas padaryti pigesnes valstybei, sutrumpinti studijų laiką neišvengiamai lėmė ir ideologinių dalykų imtį. Todėl 1964 m. sutrumpinus aukštojo moks­ lo studijų laiką buvo peržiūrimos ir SSKP istorijos ir mokslinio komunizmo dalykų dėstymui skirtos valandos. Taigi 1963-1964 m. m. universitetuose ir pedagoginiuose institutuose SSKP istorijai buvo skirta iš viso 190 akade­ minių valandų, o 1964-1965 m. m. sumažinta iki 160 valandų. Techninio profilio, žemės ūkio ir medicinos aukštosiose mokyklose šio dalyko buvo mokoma mažiau: 1963-1964 m. m. tam buvo skirta 120 valandų, o nuo 1964 m. sumažinta iki 110 valandų. Mokslinio komunizmo pagrindams visų profilių aukštosiose mokyklose buvo numatyta 70 valandų.

PASKYRIMAI DIRBTI BAIGUS STUDIJAS

Grupė jaunųjų inžinierių KPI auklėtinių po diplomų įteikimo. Antra iš kairės 20-tūkstantoji diplomantė Z. Žemaitytė. Fot. Michailas Ogajus (,Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Inžinieriaus profesija, jos teikiama galimybė darbą surasti įvairiuose SSRS pramonės centruose buvo svarbu visos šalies tapatybei. Ne tik valdžia kūrė technologinės pažangos, darbo entuziazmo ideologemas, bet ir nemaža dalis jaunosios visuomenės juto augančias karjeros galimybes, buvo įkvėpti plačios geografinės erdvės, žadinančios jaunatvišką entuziazmą ir tikėjimą ateitimi. Filme „Pavasaris Zarečnoj gatvėje“ (rusų k., 1956 m.) uždainuoja­ ma apie jaunųjų kadrų paskirstymą: „Kursas baigtas, po gūdžias vietoves išsivaikščiosim, po tolimus kraštus, tu važiuosi pas šiaurinius elnius, į karštą Kazachstaną vyksiu aš.“462 Bet Lietuvos jaunimui, baigusiam studijas, šis sovietinis globalizmas buvo nepriimtinas. Būtinybė atidirbti trejus metus ne Lietuvoje labiausiai ir gąsdino jaunuolius. Iki 1959 m. svarbiausios aukštosios mokyklos tiesiogiai buvo pavaldžios SSRS AM ministerijai463, kuri sudarinėjo jaunųjų specialistų paskirstymo planus pagal visos Sovietų Sąjungos organizacijų poreikį. Pagal dar 1938 m. kovo 4 d. priimtą VKP (b) CK nutarimą, aukštąsias mokyklas baigiantieji turėjo būti paskirstyti į būsimo darbo vietas likus 6 mėnesiams iki studijų baigimo464. Dalis KPI studijas baigusiųjų buvo siunčiami į toli nuo Lietuvos esančias darbovietes. Jaunuoliai, žinoma, buvo nepatenkinti tokiu įdarbinimu, todėl ieškojo būdų, kaip išvengti šios „tremties“. Antai KPI komjaunimo vadovai kritikavo absolventus, kurie išsisukinėja, laikosi „bur­ žuazinio nacionalizmo“ nuostatų ir vengia atlikti savo „internacionalistinę pareigą“ įsidarbindami pagal paskyrimą kitose respublikose“465. Toks „internacionalistinės pareigos“ trūkumas siekiant išvengti paskyrimo dirbti už respublikos ribų KPI absolventams buvo būdingas iki pat 6-o dešimtmečio 462 463 464 465

Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=13jS6T-aeUw Dalis SSRS aukštųjų mokyklų buvo žinybinio pavaldumo, priklausė kitoms, dažniausiai gamybinėms ministerijoms. KP11951 m. rugpjūčio 2 dienos raštas LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754,ap.4, b. 2531,1.114. Kauno politechnikos instituto komjaunimo pirminės organizacijos 1952 m. kovo 23 d. susirinkimo protokolas, LYA, f. 9885, ap. 1, b. 6 ,1.81.

231

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J AS

vidurio, kai galiausiai SSRS AM ministerija šios praktikos atsisakė ir leido jauniesiems specialistams pasilikti Lietuvoje. Pavyzdžiui, 1953 m., mirus J. Stalinui ir pasklidus gandams, kad studijas baigusieji gali darbintis Lietu­ voje, daugelis ir suskubo tai padaryti. Tačiau pats KPI rektorius Kazimieras Baršauskas pareikalavo, kad absolventus įdarbinusios organizacijos atšauktų savo sprendimus, o absolventai būtų išsiųsti į darbovietes ten, kur ir numa­ to sąjunginis jaunų specialistų paskirstymo planas466. Kaip matyti iš KPI 1953 m. pavasarį baigusių absolventų paskirstymo komisijos protokolo, studijas baigė ir paskyrimus gavo 315 studentų, iš jų net 88 specialistai už Lietuvos ribų467. Daugelis ne Lietuvoje dirbti paskirtų jaunų inžinierių stengėsi išvengti darbo kitose respublikose. Antai LSSR Ministrų Tarybai atsiųstame KPI tais metais baigusiųjų ir į „broliškas respublikas“ neišvykusiųjų sąraše net 76 pavardės, tarp jų ir dirbti Murmansko srities Kandalakšos mechanikos gamykloje paskyrimą gavusio inžinieriaus, vėliau - žymaus istoriko Edvardo Gudavičiaus pavardė468. Jo prisiminimai puikiai atspindi to meto jaunojo specialisto situaciją, egzistavusius pasirinkimus ir bandymus išvengti darbo toli nuo Lietuvos: Politechnikos institutą baigiau 1953 metais.Tuo metu plačiai nuskambėjusi L. Berijos byla leido mums visiems gauti diplomus į rankas.Tačiau paskyrimas„kabėjo" virš mano galvos lyg Damoklo kalavijas... Vieną gražią dieną„Pergalės" gamyklos, kurioje dirbau, direktorius gavo įsakymą mane atleisti tam, kad aš galėčiau vykti į savo paskyrimo vietą. Mano laimė, kad jis buvo tikrai geras žmogus. Pasišaukęs mane į kabinetą, jis pasakė:„Aš negaliu tavęs laikyti savo gamykloje.Tu turi kelias išeitis - parašyti pareiškimą ir„nerti į vandenį". Tačiau jeigu tave ir ten suras, situa­ cija pasikartos. Aš negaliu pasakyti, kiek laiko tu galėsi tokiu būdu išsisukinėti nuo savo paskyrimo. Tai daugeliu atvejų priklausys nuo vietinės valdžios organų geranoriškumo ir nuo tos gamyklos, į kurią esi paskirtas, užsispyrimo tave gauti. Blogiausiu atveju į tavo namus gali ateiti milicija. Tačiau yra šiokia tokia išeitis. 466

467

468

232

K. Baršausko 1953 m. spalio 12 d. raštas LKP CK pirmajam sekretoriui A. Sniečkui, LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui ir LKP Kauno komiteto sekretorei Kasnauskaitei, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 3205,1.101. KPI 1953 m. gegužės 11-13 d. studijas baigusiųjų skirstymo komisijos protokolas, KRVA, f. R-1260, ap. 1, b. 108,1. 50; Sąrašas jaunų specialistų, 1953 m. baigusių KPI ir nukreiptų dirbti į kitas sovietines respublikas, 1953 m. gegužė, ten pat, L 67-70. Sąrašas 1953 m. KPI baigusiųjų, kurie buvo paskirti dirbti į įmones už Lietuvos ribų, tačiau įsidarbino Lietuvoje, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 3205,1.102-104.

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J A S

Mano patarimas - įsidarbink kokioje nors Kauno rajone esančioje Mašinų ir trak­ torių stotyje (MTS)."469

Tai, kad E. Gudavičius išvengė paskyrimo į Murmansko sritį, kurį laiką padirbėjęs MTS (N. Chruščiovo valdymo pradžioje jos buvo itin sureikš­ mintos, todėl, matyt, galėjo pasitarnauti kaip laikinas bausmės „išpirkimas“ už nevykimą dirbti pagal paskyrimą), lyg ir rodytų, kad jaunieji inžinieriai rado būdą, kaip išvengti „tremties“ į atokius Sovietų Sąjungos kraštus. Čia reikėtų prisiminti, kad iki pat 1956 m. SSRS veikė dar stalinmečiu priimti drakoniški darbo įstatymai, kriminalizuojantys darbo disciplinos pažeidimus. Ne tik už vėlavimą į darbą ir pravaikštas, bet ir už savavališką darbininkų ir tarnautojų išėjimą iš darbo gamykloje galėjo būti pritaikyta ne tik administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė. 1956 m. atšaukus šiuos įstatymus, sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, buvo organizuo­ jam i mitingai, susirinkimai, kuriuose buvo išsakomos pagyros valdžiai. Tačiau LKP CK sekretorius pramonei ir statyboms Juozas Maniušis pa­ žymėjo, kad jauni specialistai, ypač kaimo vietovėse, išdirbę ilgiau kaip 3 metus, teikia prašymus atleisti iš darbo ir savavališkai palieka ankstesnes darbo vietas470. Paskyrimas baigus studijas dirbti už Lietuvos ribų turėjo nemažų pa­ sekmių inžinierių karjerai. Peržiūrėję aukštų vadovų pozicijas pasiekusių statybos inžinierių biografijas, rasime dvi pavardes žmonių, kurie buvo nusiųsti dirbti į Rusiją ir, nepaisant šios aplinkybės, tapo žinomais Lietuvos statybininkais. Tai Jonas Velaniškis ir Juozas Kizevičius. Gimęs dar 1919 m. Garliavoje, J. Kizevičius studijavo Kauno universitete 1946-1951 m. ir pagal paskyrimą iki 1955 m. dirbo Kuibyševo (dabar Samara) hidroelektrinės statyboje, iš kur buvo iškviestas į Klaipėdą dirbti statybos valdybos virši­ ninku, o 1960 m. tapo tresto vyriausiuoju inžinieriumi471. Dar dramatiškiau susiklostė J. Velaniškio likimas. Šis vienas profesionaliausių Lietuvos statybi­ ninkų po studijų Kauno universitete 1950 m. buvo paskirtas dirbti į Gorkio (dabar Žemutinis Naugardas) elektrinės statybą. Čia jis užsirekomendavo 469 470

471

E. Gudavičius, A. Švedas, Visa istorija yra gyvenimas, 2008, p. 93. LKP CK sekretoriaus J. Maniusio 1956 m. liepos 10 d. raštas SSKP CK, RGANI, b. 6 2 ,1.46. V. Seibutis, Statybos raida Lietuvoje 7927-7987m.,Vilnius, 1995, p. 321.

f.

5, ap. 31,

233

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J AS

KPI studentai. Fot. Michailas Ogajus (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

kaip sumanus inžinierius statybininkas ir įgijo gerų draugų, kurie vėliau sąjunginėje statybų industrijoje tapo įtakingais vadovais. Jaunųjų specialistų iš Lietuvos paskyrimas dirbti į kitas respublikas buvo būdingas iki pat 6-o dešimtmečio pabaigos. Įdomu yra tai, kad pir­ miausia klausimą dėl jaunų, ką tik diplomus gavusių inžinierių palikimo respublikoje pradėjo kelti ne sovietinės Lietuvos valdžia, o Kauno univer­ siteto vadovai. Antai 1948 m. kovą J. Kupčinskas, kreipdamasis į Ministrų Tarybą, rašė, kad „kasdien gaunama iš įvairių žinybų vis naujų paraiškų bai­ gusiesiems specialistams paskirti už LTSR ribų, o labai mažai LTSR ribose. Baigiančiųjų paskirstymo komisija, kuriai tenka skirti specialistus už LTSR ribų, susiduria su nemažais sunkumais, nes baigusieji universitetą dėl įvairių priežasčių, kaip antai: materialinė ir šeimos padėtis, nepakankamas kalbų mokėjimas ar kt., dažniausiai atsisako vykti į skirtą darbovietę.“472 Rašto pa­ baigoje J. Kupčinskas priekaištauja respublikos valdžiai: „Susidaro įspūdis, kad respublikiniai kompetentingi organai nėra painformavę TSRS aukštojo 472

234

J. Kupčinsko 1948 m. kovo 22 dienos raštas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui V. Niunkai, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 1414,1. 94, 95.

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J AS

mokslo ministerijos apie Lietuvos TSR jaučiamą inžinerinių kadrų trūku­ mą, ir baigiančiųjų paskirstymo planas buvo sudarytas neįvertinus mūsų respublikos reikalų.“ Čia svarbūs yra keli momentai. Pirma, tai yra bene pirmasis raštas, kuriame išreiškiamas susirūpinimas dėl jaunų specialistų inžinierių trūkumo sovietinėje Lietuvoje; antra, apie tai kalba ne sovietinės Lietuvos vadovai ar valdžios institucijos. „Apie mūsų respublikos reikalus“ pirmasis pradeda kalbėti būtent Kauno universiteto rektorius. Trečia, tai jis padaro pats sau prieštaraudamas tame pat rašte - kaip minėta, pradžioje jis rašo, kad iš respublikos institucijų ir įmonių negaunama paraiškų jauniems specialistams. Kaip galėjo būti, kad, kaip tvirtino J. Kupčinskas, „Lietuvos TSR jaučiamas inžinerinių kadrų trūkumas“, jei respublikos institucijos ir organizacijos jų nenorėjo įdarbinti? 1944 m. rudenį atnaujinęs savo veiklą Kauno universitetas iki jo reorganizavimo į KPI 1950 m. parengė tik 385 inžinierius473, tačiau, atrodo, ir toks skaičius respublikos valdžios įstaigoms ir gamybinėms organizacijoms buvo per didelis. Vis dėlto, nepaisant šių prieštaravimų, respublikos valdžia „patikėjo“ Kauno universiteto rektoriaus žodžiais ir kreipėsi į Maskvą šiuo klausimu. Atkreiptinas dėmesys į vieną detalę: J. Kupčinsko raštas LSSR Ministrų Tarybai datuotas 1948 m. kovo 22 diena, o jau kovo 27 d. LSSR plano komisijos pirmininkas Motiejus Šumauskas išsiuntė atsakymą į šį raštą vyriausybei su trijų lapų rašto SSRS AM ministerijai projektu474. Matyt, šioje Kauno universiteto vadovų ir res­ publikos valdžios sąveikoje galima įžvelgti personalinių tinklų reikšmę. Kauno universiteto rektorius Juozas Kupčinskas ir pirmasis KPI rektorius Kazimieras Baršauskas buvo geri draugai dar nuo mokymosi Marijampolės realinėje gimnazijoje tarpukario laikotarpiu, mokymosi ten metu kurį laiką gyveno viename kambaryje475. Minėtoje gimnazijoje tuo metu mokėsi ir Michalina Meškauskienė476, kuri pokariu dirbo Lietuvos SSR MT Kultūros ir sveikatos apsaugos skyriaus viršininke, vėliau buvo kinematografijos minist­ rė. Mariaus Ėmužio teigimu, M. Meškauskienė dar prieš Antrąjį pasaulinį 473

4 74

M. Martynaitis, Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 83. M. Šumausko 1948 m. kovo 27 d. raštas LTSR MinistrųTarybai, LCVA, f. R-754, ap.4, b. 1414, 1. 86.

475

476

M. Martynaitis ir kt., Kazimieras Baršauskas, Vilnius: Mintis, 1969, p. 15. Ten pat, p. 20.

235

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J AS

karą užmezgė ir vėliau palaikė glaudžius ryšius su Mečislovu Gedvilu (kuris 1944-1956 m. buvo LSSR Ministrų Tarybos pirmininkas) ir Justu Paleckiu (LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas 1940-1967 m.)477. Pažintys ir sena draugystė galėjo būti ta palanki socialinė terpė, kurioje buvo aptariamos ir išdiskutuojamos idėjos, sutariama dėl bendrų veiksmų ir veikiama išvengiant ilgų biurokratinių svarstymų. Nuo minėtų 1948 m., kai pirmą kartą Kauno universiteto rektoriaus J. Kupčinsko iniciatyva buvo kreiptasi dėl technines studijas baigusiųjų palikimo dirbti Lietuvoje, panašūs prašymai palikti diplomuotus jaunuolius respublikoje tapo nuolatiniai ir tęsėsi iki pat 6-o dešimtmečio pabaigos, kai skirstymo reikalus ėmė tiesiogiai kuruoti įsteigta Lietuvos SSR AM ministerija. Antai pačiais pirmaisiais KPI veiklos metais (1951) Instituto direktorius K. Baršauskas susirūpinęs kreipėsi į Plano komisiją, kad ši at­ siųstų studijas baigusiųjų paskirstymo planus, nes, pasikeitus studijų progra­ moms, studentų laida bus jau 1951 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais, o ne 1952 m., kaip planuota anksčiau478. Kadangi ši delsė, KPI raštą pakartojo dar sykį479. Galiausiai, 1951 m. spalio mėnesį LSSR plano komisija atsakė, kad 1951 m. paskirstymui bus taikomi anksčiau 1952 m. numatyti planai. Kartu rašte Plano komisija pažymėjo, kad „susitarus su LKP (b) CK, Lietuvos SSR plano komisija teikia rašto projektą VKP (b) CK sekretoriui Georgijui Malenkovui“480. Galima spėti, kad šio rašto rengimas ir tarimasis su res­ publikos partine vadovybe kiek uždelsė respublikos planuotojų atsakymą KPI. Rašto projekte G. Malenkovui rašoma, kad sovietiniam Lietuvos ūkiui trūksta inžinerinių ir techninių kadrų. Jų poreikis yra 240, tarp jų statybos inžinierių ir architektų - 180, mašinų ir prietaisų gamybos inžinierių - 21, inžinierių energetikų - 10, geodezijos, geologijos ir hidrotechnikos inžinie­ rių - 17. Anot laiško autorių, šis kadrų poreikis yra dėl jų paklausos vykdant 477

478 479

480

236

M. Ėmužis, Sovietų Lietuvos valdantysis elitas i 944-1974 metais: tarpusavio ryšiai irjų raiška, daktaro disertacija, VU, 2016, p. 117. KPI 1951 m. rugpjūčio 2 d. raštas LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531,1.114. KPI 1951 m. spalio 13 d. raštas LTSR MT pirmininkui M. Gedvilui, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531,1.130. LTSR plano komisijos 1951 m. spalio 17 d. raštas LTSR MT, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531, 1.131.

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J A S

Akmenės cemento gamyklos, Vilniaus antrosios šiluminės elektrinės, Kauno turbinų gamyklos, Šiaulių dviračių gamyklos, Grigiškių popieriaus fabriko ir kitas statybas. Rašte teigiama, kad „inžinerinių-techninių kadrų poreikis kažkiek gali būti patenkintas Kauno politechnikos institutą 1952 m. bai­ giančiųjų sąskaita“481. Tam, kad specialistai Lietuvoje liktų, reikėjo sukurti specialistų poreikį, kurio respublikoje dar nebuvo dėl palyginti silpnos industrializacijos. Kaip matyti iš minėto rašto G. Malenkovui projekto, respublikos ūkiui trūko 240 inžinierių. Tačiau tais metais KPI turėjo baigti 373 jauni specialistai. Taigi, atrodytų, KPI galėjo visiškai patenkinti inžinierių poreikį. Žinoma, vyko ga­ myklų ir fabrikų statybos, todėl respublika prašė palikti Lietuvoje pirmiausia būtent statybos inžinierius ir architektus. Minėtais 1952 m. KPI turėjo baigti 49 architektai ir 50 pramoninės ir civilinės statybos inžinierių482. Net jei ir visi jie būtų buvę palikti dirbti Lietuvoje, jie nebūtų galėję patenkinti visų respublikinių ūkinių organizacijų poreikių. Tačiau, kaip matyti iš baigiančiųjų kitus fakultetus kontingento, ne­ mažos jų dalies respublikos organizacijoms nė nereikėjo. Didelė dalis KPI absolventų buvo paskiriami dirbti kitose sovietinėse respublikose. Antai 1952 m. balandį K. Baršauskas nusiuntė informaciją LSSR MT pirmininko pavaduotojui K. Preikšui apie jaunų specialistų paskirstymo planus. Tam laikui iš 363 baigiančiųjų paskirstyti buvo ne visi - 42 būsimi absolventai dar laukė darbo pasiūlymo. Iš rašto priedo matyti, kad paraiškų nesulaukė dar daugiau - net 127 asmenys. Taip buvo todėl, kad studijos buvo baigia­ mos II-IV metų ketvirčiuose. Vis dėlto šie planai akivaizdžiai rodo, kad didelė dalis absolventų buvo paskiriama dirbti už Lietuvos ribų. Iš 1952 m. planuojančių baigti studijas 363 jaunuolių tik 86 buvo paliekami Lietuvoje, o 150 turėjo išvykti483. Netrukus jauniems specialistams lietuviams pasilikti dirbti Lietuvoje atsirado daugiau galimybių. Paradoksalu, kad tokias galimybes numatė 481 482 483

LTSR plano komisijos parengto LKP (b) CK rašto V. Molotovui projektas, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531,1.132,133. Kauno politechnikos instituto laida 1952, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2531,1.134. Kauno politechnikos instituto 1952 m. baigiančiųjų sąrašas, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 2866, 1. 81.

237

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J AS

1955 m. gruodžio 1 d. priimtas SSKP CK ir SSRS MT nutarimas Nr. 1995, padaręs didelį poveikį ne tik specialistų rengimo, bet ir respublikos politi­ nei raidai. Tuo metu N. Chruščiovas buvo labai nepatenkintas žemės ūkio rezultatais Pabaltijo respublikose, todėl kritikavo vietos valdžią už blogą vadovavimą. Maskvos partinis aparatas į Lietuvą, Latviją ir Estiją siuntė so­ vietinių darbuotojų brigadas, turėjusias padėti vietiniams vadovams. Cent­ rui išreiškus nepasitenkinimą, iš pareigų buvo pašalintas LSSR vyriausybės vadovas Mečislovas Gedvilas, atkurta „generalgubernatoriaus“ institucija, į LKP CK antrojo sekretoriaus pareigas atsiunčiant atstovą iš Maskvos. Juo tapo buvęs SSKP CK aparato darbuotojas Borisas Šarkovas484. Dėl šios „pa­ galbos“, o greičiau dėl politinio spaudimo A. Sniečkaus vadovybei ir buvo 1955 m. gruodį priimtas svarbus minėtas SSKP CK ir SSRS MT nutarimas. Nors net 36 punktus turintis dokumentas skirtas iš esmės žemės ūkio prob­ lemoms, kai kurie jo skyriai skirti statybinių medžiagų, melioracijos vamz­ delių gamybos didinimui ir reikalingų tam kadrų telkimui. Štai 25 punktas nurodė: „Įpareigoti SSRS valstybinę ekonomikos komisiją ir SSRS aukštojo mokslo ministeriją numatyti specialistų skirstymo planuose 1956-1958 metais palikimą Lietuvos SSR visų inžinierių statybininkų ir hidrotechni­ kų, baigsiančių aukštąsias mokyklas Lietuvos SSR.“485 Nutarimu rūpintasi ne tiek Lietuvos inžinieriais, kiek padėtimi žemės ūkyje, kuriai pagerinti išimties tvarka ir buvo leista palikti aukštąjį mokslą baigusius statybininkus ir hidrotechnikus respublikoje. Įdomu, kad net ir priėmus minėtą sąjunginį nutarimą KPI absolventų įdarbinimo Lietuvoje klausimas nebuvo visiškai aiškus. Veikė biurokratinė rutina, kuri sugebėjo ignoruoti net ir SSKP CK nutarimą. Antai 1956 m. balandį LSSR MT pirmininko M. Šumausko ir LKP CK antrojo sekretoriaus B. Šarkovo rašte SSRS AM ministrui V. Jeliutinui piktinamasi, kad skirstant KPI absolventus visiškai neatsižvelgta į minėtą sąjunginį nutarimą. Net 97 inžinieriai statybininkai ir hidrotechnikai (65 proc. baigiančiųjų šias specialybes) pagal skirstymo planą paskiriami 484

S. Grybkauskas, Imperialising the Soviet Federation?The Institution of the Second Secretary in the Soviet Republics, Ab Imperio, No. 3, November 2014, p. 267-292.

485

SSKP CK ir SSRS MT 1955 m. gruodžio 1 d. nutarimas Nr. 1995 „Apie priemones žemės ūkiui Lietuvos SSR kelti"; E. Зубкова, Советская модель экономики: союзный Центр и республики Прибалтики. 1953г. -март 1965. Документы, Москва, 2015, с. 658.

238

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J A S

dirbti už Lietuvos ribų486. Sąjunginė AM ministerija į respublikos raštą sureagavo greitai. V. Jeliutinas savo atsakyme LSSR vadovams pabrėžė, kad, kaip ir dera pagal nutarimą, baigusieji statybos ir hidrotechnikos specialybes bus palikti dirbti Lietuvoje487. Reaguodama į sąjunginių respublikų prašymus, tarp jų ir į minėtus sovietinės Lietuvos valdžios priekaištus dėl SSKP CK ir SSRS MT 1955 m. gruodžio 1 dienos nutarimo nevykdymo, netrukus sąjunginė AM ministe­ rija leido respublikoje palikti visų inžinerinių specialybių absolventus, ne tik hidrotechnikos ir statybos inžinierius. Ne tik sovietinėje Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje bei kitose respublikose buvo siekiama išlaikyti jaunus specialistus savosiose respubli­ kose. Antai 1951 m. Kazachstano vadovybė skundėsi SSRS MT pirmininkui Viačeslavui Molotovui, kad respublikai trūksta specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, ypač inžinierių488. Tačiau SSRS AM ministerija ir VKP (b) CK aparatas nesutiko respublikoje palikti daugiau specialistų, nei numatyta plane, nes esą jų trūksta ir kitoms, ypač Vidurinės Azijos, respublikoms489. VKP (b) CK aparate buvo apskaičiuota, kad 26 proc. tais metais Kazachstane studijas baigiančiųjų specialistų numatyta pasiųsti į kitas respublikas. Radikaliai specialistų poreikio klausimą išsprendė sovietinės Gruzijos vadovai. 1951 m. rugsėjo 7 d. Gruzijos KP CK sekretorius K. Čarkvianis VKP (b) CK sekretoriui P. Ponomarenkai pranešė, kad respublikai trūksta daugiau nei tūkstančio inžinierių, tačiau SSRS AM ministerija minėtais metais planuoja respublikoje palikti tik 161 jauną inžinierių. Įdomu ne tik tai, kad sovietinės Gruzijos vyriausybė šiuo klausimu priėmė savarankišką, SSRS AM ministerijos planui prieštaraujantį sprendimą respublikoje palikti net 422 specialistus iš 597 baigiančių studijas490, bet ir tai, kad sąjunginė 486 487 488 489 490

M. Šumausko ir B. Šarkovo 1956 m. balandžio 11 d. raštas SSRS aukštojo mokslo ministrui V. Jeliutinui, LCVA, R-754, ap. 4, b. 3822,1.148. S. Grybkauskas, M. Tamošaitis, Epochų virsmo sūkuriuose. Algirdo Brazausko politinė biogra­ fija, Vilnius: Diemedis, 2018, p. 42. SSRS plano komiteto 1951 m. liepos 5 d. raštas G. Malenkovui apie Kazachstano vadovybės prašymą, RGASPt, f. 17, ap. 133, b. 204,1.150,151. VKP (b) CK Mokslo skyriaus vedėjo J. Ždanovo 1951 m. spalio 23 dienos raštas G. Malen­ kovui, ten pat, 1.153. Gruzijos KP CK sekretoriaus K. Čarkvianio 1951 m. rugsėjo 7 dienos raštas VKP CK sekreto­ riui P. Ponomarenkai, RGASPi, f. 17, ap. 133, b. 204,1.173.

239

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J AS

valdžia, ir net pati AM ministerija, pritarė tokiam „savavališkam“ respubli­ kos nutarimui491. Matyt, čia suveikė respublikos vadovų asmeniniai, paternalistiniai ryšiai su aukščiausia SSRS valdžia (J. Stalinu ir L. Berija), todėl CK aparato ir SSRS AM ministerijos funkcionieriai neišdrįso aštrinti situacijos, nesiėmė sankcijų ir „patikėjo“ gruzinų argumentu, kad nemaža dalis baigu­ siųjų studijas jau pradėjo dirbti Gruzijoje, todėl jų atšaukti ir nusiųsti dirbti kitur yra netikslinga. Žingsnių palikti jaunuosius specialistus savo respublikoje ėmėsi ir kai­ myninės sovietinės Latvijos vadovai. Įdomu yra pastebėti skirtingus valdžios institucijų veiksmus Lietuvoje ir Latvijoje. Lietuvoje buvo valdžios instituci­ jų, pavyzdžiui, Centrinė statistikos valdyba, kurios ragino laikytis 1954 m. rugpjūčio 30 d. sąjunginio nutarimo ir daugiau dėmesio skirti ne aukštąjį mokslą turinčių inžinierių, o specialųjį vidurinį išsilavinimą įgijusių tech­ nikų skaičiaus padidinimui. Svarbiausi inžinierių su aukštuoju išsilavinimu skaičiaus didinimo lobistai buvo, kaip minėta, būtent Kauno universiteto (vėliau - KPI) vadovai. Ne tik rektoriai, bet ir dėstytojai aktyviai rėmė ir agitavo už inžinerijos studijas. KPI 1956 m. baigusio inžinieriaus A. Džiaugio prisiminimu, dėstytojai ragino savo studentus pernelyg nesikuklinti ir siekti karjeros, vadovaujamų pareigų. Jie sakydavę, kad ministerijose dirba funkcionieriai, apsiavę kerziniais batais, kurių nereikia varžytis, nes baigę studijas išmano savo specialybę žymiai geriau nei tie, kurie yra valdžio­ je492. Ir iš tiesų, pažvelgę į 6-o dešimtmečio statybų viršininkų sudėtį, joje pamatysime daug „atsitiktinių“ asmenų, kurių partietiška ir net čekistinė praeitis nelabai derėjo su inžineriniu profesionalumu. Antai LSSR statybos ministerijos sistemoje dirbo Bodanas Brezinskis, kuris 1936-1953 m. buvo lagerių NKVD viršininkas. Atvykęs 1953 m. į Vilnių, jis per savo pažintis gavo Pirmojo statybos tresto gamybinių įmonių kombinato direktoriaus pareigas, o vėliau tapo 7-osios statybos valdybos viršininku, kol 1957 m. buvo pašalintas už blogą darbą493. 491

P. Ponomarenkos, M. Jakovlevo, V. Stoletovo ir V. Aleksejevo 1951 m. rugsėjo 21 d. raštas G. Malenkovui, ten pat, 1.188. Ant rašto nėra R Ponomarenkos parašo.

492

S. Grybkausko interviu su A. Džiaugiu, 2017 m. rugpjūčio 1 d. Autoriaus asmeninis ar­ chyvas.

493

V. Seibutis, Statybos raida Lietuvoje 1921-1987 m., Vilnius, 1995.

240

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J A S

Lietuvoje aktyviausiai inžinerijos kadrų lituanizacijoje veikė KPI bend­ ruomenė, o kaimyninėje Latvijoje aktyvesnės buvo valdžios institucijos, kurios planavo ir SSRS AM ministerijos prašė numatyti didesnį priėmimo skaičių, nei planavo pats Latvijos universitetas. Pavyzdžiui, 1956-1957 m. m. Latvijos universitetas planavo į Mechanikos bei Statybos inžinerijos fakulte­ tus priimti 225 pirmakursius į dienines studijas, o respublikos Plano komisi­ ja - 275. Vis dėlto SSRS AM ministerija numatė tik 175 vietas, dėl ko Latvijos valdžia buvo labai nepatenkinta ir rengė raštus į Maskvą. 1956 m. kovo 8 dieną Latvijos SSR Ministrų Tarybos pirmininkas V. Lacis kreipėsi į SSRS Ministrų Tarybą dėl priėmimo į inžinerijos studijas padidinimo. Latvijos SSR vyriausybės vadovas piktinosi, kad SSRS AM ministerijos planuose mažinamas priėmimas į Latvijos universiteto Me­ chanikos ir Statybos fakultetus, kurie buvo vieninteliai respublikoje, rengę inžinierius. Anot jo, nors 1956 metams Latvijai trūksta 3400 inžinerinės pakraipos specialistų, priėmimas į pirmą kursą minėtuose fakultetuose 1956-1957 m. m. sumažintas iki 175 vietų, nors respublikos Plano komisija buvo numačiusi 250 studijų vietų494. Sovietinės Latvijos vadovai sąjunginės valdžios ne tik prašė padidinti inžinerijos studijų vietų skaičių, bet ir palikti baigusiuosius dirbti respubli­ koje, akcentuodami būtinybę čia įdarbinti latvių tautybės specialistus. Antai 1952 m. vasarą pirmasis CK sekretorius Janis Kalnberzinis kreipėsi į SSRS MT pirmininko pavaduotoją N. Bulganiną. Rašte jis teigė, kad SSRS sunkio­ sios pramonės ministerijai pavaldžioje Rygos dyzelių gamykloje dirba latviai darbininkai, o inžinierių latvių trūksta. J. Kalnberzinis prašė įpareigoti SSRS AM ministeriją 10 Latvijos universiteto Mechanikos fakultetą baigiančių specialistų nusiųsti dirbti į Rygos dyzelių gamyklą495. Labiau apibendrintus ir išsamius duomenis apie Latvijos universitetą baigusiųjų paskyrimus dirbti į kitas respublikas pateikė Ministrų Tarybos pirmininkas V. Lacis jau minėtame 1956 m. kovo 8 d. rašte SSRS Ministrų Tarybai. Jis teigė, kad didelis mokančių latvių kalbą ir baigusių Latvijos uni­ 494

495

V. Lacio 1956 m. kovo 8 d. rašto SSRS Ministrų Tarybai projektas, LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657, 1. 16. J. Kalnberzinio 1952 m. liepos 4 d. raštas N. Bulganinui, LVA, f. PA-101, ap. 15, b. 9 8 ,1.193, 194.

241

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J AS

versitetą specialistų skaičius kasmet paskiriamas dirbti į kitas respublikas. Anot V. Lacio, vien 1952-1955 m. iš 524 baigusiųjų Mechanikos ir Statybos inžinerijos fakultetus specialistų 134 (26 proc.) buvo nusiųsti į kitas respub­ likas496. Sovietinės Latvijos nepasitenkinimas esama inžinierių rengimo ir paskirstymo sistema matyti ir jo kitame, kovo 23 d. rašte, šį kartą jau SSRS aukštojo mokslo ministerijai. Jame V. Lacis taip pat pažymėjo, kad, respub­ likai trūkstant daugiau kaip 3000 inžinierių, vien 1956 m. iš minėtų dviejų inžinerinių fakultetų 200 absolventų laidos net 107 ministerijos paskiriami už respublikos ribų. Latvijos SSR vyriausybės vadovas piktinosi, kad tarp vietovių, kur siunčiami jauni specialistai, yra ir miestai, kurie turi savo aukš­ tąsias mokyklas - tai Minskas, Vilnius, Kaunas, taip pat Leningrado sritis497. Šio rašto priedai, rengimo juodraščiai ir medžiaga atskleidžia, kokių specia­ lybių ir kur buvo siunčiami minėti Latvijos universiteto absolventai. Antai iš 45 pramoninę ir civilinę statybą baigusių inžinierių 1956 m. į kitas respubli­ kas buvo siunčiami net 35. Iš šio skaičiaus didžiausią grupę (8 absolventus) numatyta nusiųsti į Uralą, Sverdlovsko srityje esantį Žemutinį Tagilą. Tarp kitų vietovių - Tūla, Lipeckas, Kustanaisko ir Pavlodaro sritys Kazachstane, Murmansko sritis. Nors Kauno politechnikos institute taip pat buvo rengia­ mi šios profesijos specialistai, du Latvijos universiteto absolventai numatyti nusiųsti dirbti ir į Kauną498. Dirbti į Vilnių buvo siunčiami ir 2 baigę mašinų gamybos, metalo pjovimo staklių technologijos specialybę, o 4 celiuliozės ir popieriaus gamybos technologai - į Kauną, Klaipėdą, Vilniaus, Trakų rajo­ nus. Iš 30 elektros stočių ir tinklų specialybę baigusiųjų į kitas respublikas buvo siunčiama 18, kitų specialybių šis santykis buvo mažesnis. Žemės ūkio statybos specialybė buvo vienintelė, kurios absolventų dauguma 1956 m. palikta respublikoje (iš 18 į kitas respublikas tik 3 )499. Minėti V. Lacio raštai sulaukė SSRS vyriausybės ir AM ministerijos re­ akcijos. Antai ant kovo 8 d. rašto yra SSRS MT pirmininko V. Molotovo viza, pavedanti SSRS AM ministerijai spręsti V. Lacio iškeltas problemas. Reaguo­ 496 497

498 499

242

V. Lacio 1956 m. kovo 8 d. rašto SSRS MT projektas, LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657,1.17. V. Lacio 1956 m. kovo 23 d. raštas SSRS aukštojo mokslo ministrui V. Jeliutinui, LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657,1. 51. Pažyma apie Latvijos valstybinio universiteto techninius fakultetus baigusiųjų paskirstymą 1956 metams, LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657,1. 53. Ten pat, 1.52.

PAS KY R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J A S

damas į sąjunginės vyriausybės pavedimą, SSRS AM ministro pavaduotojas M. Prokoijevas pažadėjo padidinti priėmimą į minėtus fakultetus 50 studijų vietų500. SSRS Ministrų Tarybos valstybinė ekonomikos komisija atsakyme į V. Lacio 1956 m. kovo 23 d. raštą teigė, kad ji neprieštarauja dėl Latvijos universitetą baigusiųjų palikimo dirbti respublikoje ir susitarusi su SSRS AM ministerija ji nusiuntė informaciją apie tai Latvijos universitetui501. Taigi, galima sakyti, kad respublikų vadovų raštai dėl vietų inžinerijos studijoms padidinimo ir baigusiųjų palikimo dirbti savose respublikose p a­ siekė savo tikslą. Problemos išsakytos politiškai jautriu laikotarpiu, 1956 m. pavasario pradžioje, kai buvo ką tik nuskambėjusi N. Chruščiovo kalba SSKP XX suvažiavime dėl J. Stalino nusikaltimų. Šiam suvažiavimui buvo parengta ir išplatinta medžiaga ir apie buvusius J. Stalino nesutarimus su V. Leninu dėl būsimos SSRS valstybinės sąrangos, informuojant, kad J. Sta­ linas siūlęs buvusiems imperijos pakraščiams tik autonomiją. Taigi, galima sakyti, kad sovietinių respublikų raštai dėl nacionalinių kadrų ugdymo, inži­ nierių rengimo pataikė į tikslą ir atitiko N. Chruščiovo vadovybės politines valdymo decentralizavimo tendencijas. Veikiama besikeičiančio politinio klimato, SSRS AM minėtais 1956 metais atsisakė iki tol egzistavusios prak­ tikos absolventus siųsti dirbti į kitas respublikas. Štai, atsakydamas V. Laciui, SSRS AM ministras V. Jeliutinas pabrėžė: „Dėl baigusiųjų Latvijos universi­ tetą siuntimo dirbti klausimo, Ministerija Jums pranešė savo 1956 m. balan­ džio 4 dienos raštu dėl priemonių, kurių imtasi tam, kad 1956 m. Latvijos universitetą baigusieji būtų palikti dirbti respublikoje. SSRS aukštojo mokslo ministerija ir ateityje tuo vadovausis skirstydama baigusiuosius Latvijos valstybinį universitetą.“502 Ne vien Latvijos SSR MT vadovai ir aparatas buvo įsitraukę į inžinierių rengimo problemų sprendimą. Nors nacionalinių kadrų klausimas gali atro­ dyti buvęs artimas vadinamiesiems nacionaliniams komunistams, kurie tuo metu telkėsi vyriausybėje, nuo jų nesišalino ir respublikos partinė vadovybė, 500

501

502

Žr. V. Molotovo vizą 1956 m. kovo 13 dienos su V. Lacio 1956 m. kovo 8 d. rašto tekstu, LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657,1. 26. SSRS Ministrų Tarybos valstybinės ekonomikos komisijos pirmininko pavaduotojo J. And­ rejevo 1956 m. balandžio 18 d. raštas V. Laciui, LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657,1.59. SSRS aukštojo mokslo ministro V. Jeliutino raštas V. Laciui. 1957 m. gegužė (dokumento diena nematoma dėl bylos susegimo), LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657,1.29.

243

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J A S

taip pat ir tuo metu CK sekretoriumi ideologijai buvęs Arvydas Pelšė. Jau vėliau, 1959 m. liepą, jis aktyviai prisidėjo prie nacionalinių komunistų va­ dovybės valymo ir pats tapo pirmuoju sekretoriumi. Tačiau kaip matyti iš ar­ chyvinių dokumentų, inžinerijos kadrų ugdymas buvo ir jo veiklos akiratyje. Antai Latvijos MT kultūros reikalų referentė I. Ivanovą užrašė tokią pažymą ant vyriausybėje parengto dokumento „Pasiūlymai dėl Latvijos valstybiniame universitete ir pedagoginiuose institutuose specialistų rengimo 1956-1960 metais“: „Klausimas apsvarstytas pasitarime pas Latvijos KP CK sekretorių drg. Pelšę 10.V. 56. Nuspręsta parengti raštą SSRS Ministrų Tarybai.“503 Skirtingai nei sovietinėje Latvijoje, kurioje industrializacija buvo toliau pažengusi, Lietuvoje netrukus paaiškėjo, kad nemažai ministerijų ir įmonių nenori priimti respublikoje liekančius jaunuosius specialistus. Antai 1956 m. rugpjūtį LSSR plano komisijos posėdyje jos pirmininkas A. Petrovas kalbė­ jo, kad „yra vyriausybės nutarimas įdarbinti visus jaunuosius specialistus, baigiančius aukštąsias ir spec. vidurines mokyklas respublikoje. Tačiau yra ministerijų ir žinybų, kurios atsisako priimti jaunuosius specialistus, nors jų etatai pagal specialistų su aukštuoju mokslu nomenklatūrą dar toli gražu neužpildyti“. A. Petrovas posėdžio metu patarė ministrams ir ministerijų atstovams „noriau imti jaunuosius specialistus ir neatsisakinėti nuo Valst. Plano Komisijos daromo paskirstymo“.504Tačiau sovietinės Lietuvos minist­ rai nusileisti ir įdarbinti siūlomų specialistų nenorėjo. LSSR pieno ir mėsos ministras K. Kairys pareiškė, kad „mėsos ir pieno produktų specialistų ren­ gimas turi būti sumažintas. Mūsų respublikai šios srities specialistų daugiau nereikia“. Ministerija sutiko įdarbinti 21 absolventą, o kitus pasiūlė perduoti kaimyninėms Estijai, Latvijai ir Baltarusijai. Beje, abejotina, ar Baltarusijai šių specialistų taip pat reikėjo, nes 1962 m. atlikta darbo jėgos analizė ir ga­ mybinių jėgų išdėstymo tyrimas atskleidė, kad šioje respublikoje pramonės plėtra stipriai atsilieka nuo sąjunginių vidurkių, tačiau specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, skaičius viršija sąjunginius rodiklius505. 503 504

sos

244

LVA, f. 270, ap. 2, b. 5657,1. 20. LTSR plano komisijos 1956 m. rugpjūčio 8 d. posėdžio protokolas, KRVA, f . R-1260, ap. 1, b. 220,1.7-9. Gamybinių jėgų išdėstymo tarybos prie SSRS plano komisijos parengtos Baltarusijos SSR ekonominio rajono darbo jėgos išdėstymo pradinės nuostatos, 1962 m., RGAE, f. 7, ap. 4, b. 63,1.12.

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J A S

Panašiai kaip K. Kairys elgėsi ir kiti LSSR ministrai. Antai miesto ir kaimo statybos ministras K. Ufimcevas pareiškė, kad tolesnis architektų rengimas yra nereikalingas. Ministerijai reikia statybininkų, o ne architektų. Ministras sutiko įdarbinti 30 architektų, tačiau šiems siūlė ne architektų vietas, o dirbti inžinierių statybininkų vietose. LSSR autotransporto ir plentų ministras Vladislovas Martinaitis taip pat pareiškė, kad „autokelių specialybės inžinie­ riai jam daugiau nereikalingi ir nereikia jų ruošti“. Ministras sutiko 1957 m. įdarbinti tik 5 autokelių specialistus „ir tai ne dėl to, kad jam reikia, bet tik norėdamas palengvinti Valstybinės Plano Komisijos darbą“. Reaguodamas į tai, Plano komisijos pirmininkas čia pat pasiūlė statybos ministrui priimti autokelių specialybės inžinierius, kadangi jų profilis yra taip pat statybinis, tačiau K. Ufimcevas įdarbinti šių inžinierių nesutiko. A. Petrovui neliko nie­ ko kita, kaip savavališkai išdalyti „be darbo“ liekančius 30 jaunų kelininkų, 20 paskiriant į LSSR autotransporto ir plentų ministerijos sistemą, o 10 Komunalinio ūkio ministerijai. Kitų specialybių inžinierių įdarbinimas taip pat priminė derybas, kuriose Plano komisija siekė įdarbinti, o ministerijų atstovai kategoriškai atsikalbinėjo ir nesutiko priimti naujų darbuotojų. Štai Statybinių medžiagų pramonės ministerijos atstovas kategoriškai pareiškė, kad „silikatininkų daugiau ruošti nereikia; nėra kur juos dėti“. Jis teigė, kad nauji gamybiniai pajėgumai neįvedami. A. Petrovui pasiūlius vis dėlto priim­ ti 25 silikatininkus, ministerijos atstovas sutiko priimti ne daugiau kaip 10506. Taigi, galima konstatuoti, kad iki 6-o dešimtmečio pabaigos sovietinės Lietuvos valdžia nuolat prašė Maskvos kuo daugiau specialistų palikti Lietu­ voje. Tačiau SSRS AM ministerijai, veikiant N. Chruščiovo valdymo decent­ ralizacijai, galiausiai pakeitus centralizuoto absolventų paskirstymo politiką ir sutikus jaunus inžinierius palikti respublikoje, sovietinės Lietuvos valdžia ir aukštojo mokslo institucijos susidūrė su jų įdarbinimo problema. Ši problema buvo nulemta ne vien žinybiškumo, vadovų noro apsau­ goti sau artimus, kad ir reikiamos kvalifikacijos neturinčius, specialistus. Kaip matyti iš vėlesnių specialistų paskirstymo klausimo aptarimų LSSR vyriausybėje, LSSR Ministrų Taryboje buvo laikomasi nuomonės, kad inži­ nierių yra ne per daug, o jų trūksta. Ieškota būdų, kaip jų rengimo skaičių 506

LTSR plano komisijos 1956 m. rugpjūčio 8 d. posėdžio protokolas, KRVA, f. R-1260, ap. 1, b. 220,1.7-9; ten pat, R-1260, ap. 1, b. 220,1. 8.

245

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J AS

padidinti. Antai 1961 m. kovo 4 dieną vykusiame LSSR MT biuro posėdyje LSSR plano komisijos pirmininko pavaduotojas teigė, kad 1961 m. respubli­ kos aukštąsias mokyklas baigs 2800 specialistų su aukštuoju išsilavinimu ir 2780 su spec. viduriniu išsilavinimu. K. Pivoriūnas, kuris Plano komisijoje buvo atsakingas už kadrų klausimus, teigė, kad šis skaičius negali patenkinti respublikos poreikio jauniems specialistams, kuris siekia 3600 su aukštuoju išsilavinimu. Ypač didelis trūkumas, pasak K. Pivoriūno, inžinerinių ka­ drų507. Minėtais metais vien respublikos Liaudies ūkio taryba pateikė paraiš­ ką gauti 2100 jaunų specialistų, o KPI tais metais baigs tik 603 žmonės. Itin didelis poreikis buvo baigusiųjų tokias deficitines specialybes, kaip mašinų gamybos technologija (poreikis fiksuotas 500 žmonių, o baigė tik 47), sta­ tyba (atitinkamai 400 ir 85 žmonės). Esant jaunų specialistų poreikiui buvo intensyviai plečiamas KPI ir didinamas priėmimo j pirmą kursą skaičius. Štai 1958 m. buvo priimta 610 žmonių, o 1961 m. planuojama priimti 1200 į dienines ir dar 800 - į vakarines ir neakivaizdines studijas. Anot K. Pivo­ riūno, inžinierių skaičiaus rengimą riboja esama KPI mokymo bazė508. Atrodo, paradoksas: įmonės tvirtina, kad jom s daug inžinierių ne­ reikia, o KPI, respublikos Plano komisija ir kitos valdžios įstaigos - kad jų trūksta. Iš tiesų, tai buvo ne paradoksas, o politinė kova. Iš esmės, nuo 1956 m. iki 1959 m. vyko dideli socialiniai pasikeitimai - įsteigta Liaudies ūkio taryba, teikusi pasitikėjimo LKP CK. Tas trejų metų laikotarpis buvo labai dramatiškas, įrėmintas lyg dviejų svarbiausių metų - SSKP XX suva­ žiavimo, jo paskatintų vilčių, Vengrijos įvykių įkvėptų protestų, ir galinės datos: 1959 m. priimto drausminančio SSKP CK nutarimo „Dėl LKP CK darbo su kadrais“. Titulinės tautybės inžinierių rengimui didelę įtaką turėjo ir sąjunginis kontekstas, ypač tai, kad senosios SSRS respublikos gyveno kiek kitomis aktualijomis nei naujai, tik Antrojo pasaulinio karo pradžioje okupuotos respublikos ir teritorijos. Kaip matėme, pokariu ir N. Chruščiovo valdymo pradžioje vyravo tendencija „nesišvaistyti“, užuot rengus inžinie­ rius, daugiau dėmesio skirti technikumų rengiamiems technikams. Tačiau inžinierius rengusių mokyklų (Lietuvoje Kauno universitetas, vėliau - KPI) 507

LTSR MT biuro 1961 03 04 posėdžio stenograma, LCVA, f. R-754, ap. 4, b. 5641,1. 233, 234.

sos

Ten pat, 1.234.

246

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J A S

KPI Cheminės technologijos fakulteto absolventų paskirstymo komisija posėdžio metu. Fot. A.Tumėnas (.Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

iniciatyva ir aktyviai veikiant vietos valdžiai (čia reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į sovietinės Lietuvos, net labiau - į kaimyninės Latvijos) pavyko forsuoti titulinės tautos specialistų rengimo didinimą. Šie siekiai buvo identiški kurį laiką tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje, tačiau po nacionalinių komunistų valymo Latvijoje 1959 m. politinės trajektorijos išsiskyrė. Atėjus į Latviją A. Pelšės grupuotei, prasidėjo intensyvi rusifikacija, vadinamoji interna­ cionalizacija. Lietuvos nomenklatūrai pavyko įveikti įmonių ir institucijų oportunizmą, jų vadovų norą apsaugoti dar pokariu į Lietuvą priklydusius ir čia vadovaujamose pareigose įsitvirtinusius funkcionierius. Pastarieji ne­ vengė net viešai kalbėti, kad lietuviai inžinieriai yra blogai parengti, todėl, suprask, negali eiti atsakingų pareigų. Antai 1959 m. stiklo gamyklos parti­ nis sekretorius Sizovas teigė, kad „baigusieji Kauno politechnikos institutą yra blogai parengti, kad į gamyklą atėję jauni specialistai iš šio instituto užsirekomendavo tik iš blogosios pusės“509. Tais pačiais metais A. Sniečkus 509

LKP Vilniaus miesto komiteto sekretoriaus P. Griškevičiaus 1959 m. rugpjūčio 22 d. infor­ macija LKP CK, LYA, f. 3109, ap. 28, b. 22 ,1.6.

247

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J AS

Maskvai tvirtino, kad kai kurie kyšininkai rusų tautybės direktoriai „savo negerus darbus slėpė po melaginga kova prieš buržuazinį nacionalizmą“510. Rašte minima keletas nusikalstamus ryšius palaikiusių įmonių direktorių, su kuriais buvo susijęs vėliau iš partijos išmestas LKP Kauno miesto komiteto pramonės ir transporto skyriaus vedėjas Jegorovas511. 1959 m. priimtas SSKP CK nutarimas tik kiek pristabdė lietuvių in­ žinierių kėlimą į aukštus postus, tačiau ir toliau buvo tęsiamas įsibėgėjęs rusakalbių funkcionierių išsiuntimas iš Lietuvos, vyko kadrų natyvizacija. Šio lietuviškosios nomenklatūros ir specialistų natyvizacijos proceso svarbiu pagrindu buvo jaunų specialistų lietuvių „perprodukcija“. Galima įžvelgti tam tikrą socialinę ir politinę įtampą, kai institucijose ir gamybinėse organizacijose nusėdę, kažkada su VKP (b) CK siuntimu į Lietuvą atvykę darbuotojai nenoriai priimdavo dirbti jaunuosius specialistus lietuvius, nors pagal pareigybinius aprašymus buvo privaloma vienoje ar kitoje darbo vietoje turėti darbuotoją, turintį aukštąjį inžinerinį išsilavinimą. Rusakalbių funkcionierių ir kitų specialistų išsiuntimas iš Lietuvos privalėjo derėti su naujų specialistų, lietuvių, įdarbinimu. Sovietinės Lietuvos valdžia privalėjo užtikrinti, kad ši vadovų ir specialistų kaita vyktų sklandžiai, būtų pagrįsta (nauji specialistai atitiktų būtinus profesinius reikalavimus), nes pati ru­ sakalbių išsiuntimo kampanija sukėlė ir taip nemažai skundų, o galiausiai 1959 m. buvo pristabdyta SSKP CK priėmus nutarimą „Dėl Lietuvos parti­ nės organizacijos darbo su kadrais“. Liaudies ūkio tarybos, kaip institucijos, egzistavimas veikė ir pramonės gamyklų, statybos organizacijų elgseną. Kaip minėjome anksčiau, jos bandė atsisakinėti nuo dirbti siunčiamų jaunų inžinierių, o vėliau viešai konstatavo jų trūkumą. Matyt, kad inžinierių poreikį kūrė ir tas rusakalbių ir atvykusių, kažkada centro atsiųstų specialistų išvykimas iš Lietuvos. Inžinierių rengi­ mo didinimą rėmė ir SSRS AM ministerija. Antai 1960 m. sausio 11-16 d. Lietuvoje lankęsis SSRS aukštojo mokslo ministro pavaduotojas, aptardamas studentų priėmimo 1959 m. rezultatus, nurodė, jog Lietuvoje mažiausiai (po Estijos ir Latvijos) priimta gamybininkų. Todėl būtina jiems daugiau 5io

LYA, f. 16895, ap. 2, b. 304,1.20.

su

Ten pat, 1.19.

248

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J A S

organizuoti parengiamųjų kursų, įtraukti kolūkius, tarybinius ūkius, įmones į būsimų studentų atrinkimą512. Net jei direktoriai ir nenoriai kvietėsi aukštąjį mokslą įgijusius inži­ nierius, vis dar turėdami vilčių tose vietose išlaikyti jau gerai pažįstamus, patikrintus, tačiau be reikiamo išsilavinimo žmones, spaudimas atsisakyti vadinamųjų praktikų ėjo ne vien iš valdžios pusės, bet ir „iš apačios“, pačioje gamykloje. Antai 1958 m. pabaigoje Kauno turbinų gamyklos „Pergalė“ par­ tiniame susirinkime pranešimą skaitė įmonės direktorius B. Prokopčiukas. Jis sulaukė kritikos ir klausimo, kodėl iš 150 gamykloje dirbančių inžinerijos darbuotojų net 25 proc. yra praktikai. Kaip pavyzdys buvo minimas į vyres­ niuosius inžinierius paskirto Pipiko atvejis. Pastarasis esą neturi ne tik tam reikiamo aukštojo, bet ir vidurinio išsilavinimo513. Kauno universiteto, o nuo 1950 m. - KPI vadovų aktyvus veikimas ir sukūrė pagrindą tam kadrų atlietuvinimui. Ne LKP CK pirmojo sekreto­ riaus Antano Sniečkaus ar kitų vadovų „nuleidžiami“ raštai universitetui ir KPI, iš respublikos valdžios į aukštąsias mokyklas einantys pavedimai, o atvirkščiai, šių mokyklų vadovų iniciatyvos ir veikla kūrė tą pakankamą kadrų lituanizacijai skaičių ar net jų perteklių, kuris leido vadovybei vykdyti atlietuvinimo ir kitataučių išsiuntimo iš Lietuvos kampaniją. Taigi, ši inžinerijos lituanizacijos kampanija, kuri ypač sustiprėjo 6-o dešimtmečio antroje pusėje panaikinus anksčiau įsigalėjusį jaunųjų specia­ listų siuntimą dirbti už respublikos ribų, natūraliai kūrė lietuvių inžinierių poreikį Lietuvoje. Tačiau šis, atrodė, niekada neišsenkantis inžinierių pa­ reikalavimas iš įmonių pusės tęsėsi tik iki 8-o dešimtmečio vidurio. Pasi­ reiškusi inžinerinio darbo devalvacija ir specialistų statuso menkėjimas mažino šio darbo prestižą. Vis daugiau diplomuotų specialistų baigę studijas įsidarbindavo eiliniais darbininkais. Jau 8-o dešimtmečio pradžioje prasidė­ jo inžinierių ir darbininkų atlyginimų vienodėjimas. Tai akivaizdžiai matyti analizuojant skirtingų pramonės šakų įmonėse mokėtus atlyginimus. Antai 1977 m. Klaipėdos laivų statykloje „Baltija“ atlyginimų fonde vidutiniškai 512

513

Informacija apie SSRS AM ministro pavaduotojo M. Prokofjevo lankymąsi respublikoje, LYA, f. 16895, ap. 2, b. 340,1.5. Kauno turbinų gamyklos„Pergalė" 1958 m. sausio 24 d. posėdžio protokolas, LYA, f. 3446, ap. 6, b. 2 ,1.126.

249

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J AS

KPI Cheminės technologijos fakulteto absolventės po skirstymo dalijasi įspūdžiais. Fot. A. Tumėnas (,Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

vienam darbininkui teko 2228,59 rub. per metus, o inžineriniam techniniam darbuotojui (ITD) - tik 1677 rub.514. Atsilikimą nuo darbininkų atlygio kiek švelnino išmokos iš materialinio skatinimo fondo. Darbininkai buvo daugiausia skatinami iš pačios įmonės suplanuoto atlyginimų fondo, o inži­ nieriai ir tarnautojai - labiau iš materialinio skatinimo fondo. Iš jo vienam darbininkui teko 129,86 rub., o inžineriniam darbuotojui - 463,11 rub. Tačiau ir susumavus šias pajamas ir visas papildomas išmokas, ITD atly­ ginimams skirtos lėšos (2140,11 rub.) neprilygo darbininkams skirtoms (2358,45 rub.). Labai panašiai 1981 m. vienos iš Lietuvos didžiausių pra­ monės įmonių „Elfos“ metiniame atlyginimų fonde vienam darbininkui teko 2241 rub., ITD - 1664 rub., tarnautojui - 1416 rub. Išmokos iš mate­ rialinio skatinimo fondo kiek švelnino inžinerijos darbuotojų atlyginimų atsilikimą, tačiau, susumavus šias pajamas ir visas papildomas išmokas, ITD atlyginimams skirtos lėšos neprilygo darbininkams ir buvo 100 rublių 514

250

Įmonės „Baltija" finansinė ataskaita už 1977 m., LCVA, f. R-363, ap. 10, b. 341,1.56.

PAS KY R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J AS

mažesnės. Antai minėtais metais vienam darbininkui teko 2327 rub., ITD 2227 rub.515. Ir šis procesas buvo būdingas ne vien Lietuvai, bet ir kitoms respublikoms. Štai per penkerius metus, 1970-1974 m., pramonės darbinin­ kų pajamos Latvijoje išaugo daugiau nei 16 proc., o inžinerinių techninių darbuotojų - tik 4 proc.516. Visa tai lėmė, kad vis daugiau inžinerinį išsilavinimą turinčių žmonių rinkosi darbininko kelią. Ši tendencija buvo būdinga visai Sovietų Sąjungai. Sąjunginės statistikos duomenimis, 1983 m. lapkričio viduryje daugiau nei 220 tūkstančių aukštąjį išsilavinimą turinčiųjų dirbo darbininkais. Tiesa, kaip ir anksčiau, turėtas tam pasiteisinimas - tvirtinta, kad kai kurioms ir darbininkų profesijoms yra būtinas aukštasis ar bent specialusis vidurinis išsilavinimas. Todėl minėtais metais šiai kategorijai priskirta daugiau nei penktadalis aukštąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų (45 120 asmenų). Tačiau, atsižvelgus ir į šį pasiteisinimą, liko gana didelis skaičius aukš­ tąjį išsilavinimą turinčių darbuotojų. Motyvai rinktis darbininko veiklą buvo įvairūs: daugiau kaip 16 tūkstančių nerado darbo pagal specialybę (7,5 proc. visų), dėl sveikatos pagal specialybę nedirbo beveik 12 tūkstančių specialistų. Gana didelė dalis - daugiau nei 50 tūkstančių asmenų dirbo darbininkais todėl, kad jų aukštojoje mokykloje įgyta specialybė neatitiko įmonės veiklos profilio. Tai liudijo specialistų paskirstymo į darbą sistemos problemas. Tačiau didžiausią procentą sudarė tie aukštąjį išsilavinimą įgiję asmenys, kurių netenkino atlyginimas. Statistikos valdyba šią priežastį įvar­ dijo labai aiškiai - „dėl didesnio darbininko atlyginimo“. Tokių, statistikos duomenimis, būta 65 271 (29,6 proc.)517. Įdomu yra tai, kad sąjunginė sta­ tistika rodė, jog iš visų SSRS respublikų būtent Lietuvoje buvo didžiausias inžinierių nepasitenkinimas mažu atlyginimu. Čia minėtais metais 1865 asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą, dirbo darbininkais, iš jų net 39 proc. (727 asmenys) nurodė, jog jie yra darbininkai todėl, kad netenkina atly­ ginimas, nes darbininko yra didesnis. Dar daugiau nepatenkintų ir dėl to 515

Jmonės p. d. A-1185 („Eltos", be pavaldžių organizacijų) metinė ataskaita už 1980 metus, LCVA, f. R-363, a p. 1, b. 19736,1. 28, 29.

516 517

LVA, f. 211, ap. 10, b. 1129. SSRS statistikos valdybos 1983 m. lapkričio 15 d. duomenys apie aukštąjį ir spec. vidurinį išsilavinimą turinčiųjų darbą darbininkais, GARF, f. P-9606, ap. 3, b. 167,1.1.

251

P AS K Y R I MAI DI RBTI BAI GUS S T U DI J AS

darbininkais dirbusiųjų buvo tarp inžinerinį išsilavinimą turinčių asmenų. Pramonėje darbininkais dirbo 940, iš jų dėl mažo atlyginimo - net 559 as­ menys (59,5 proc.)518. Lyginant su 1977 m. statistika, šie 1983 m. duomenys akivaizdžiai liudijo nepasitenkinimą inžinerijoje. 1977 m. iš 12,1 tūkstančio darbininkais dirbusių inžinierių ir technikų tik 22,6 proc. nurodė, kad dirba darbininkais, nes jų netenkina specialistų gaunamas atlyginimas519. Visuomenėje, savotiškoje to meto darbo rinkoje daugumą sudarė ne aukštąjį ar specialųjį vidurinį išsilavinimą turintys darbuotojai, kurių įdar­ binimas vyko pagal paskirstymo sistemas, o bendrąsias vidurines mokyklas baigusieji. Įgiję 11 metų vidurinį išsilavinimą, šie žmonės nebuvo kaip nors „pririšti“ - susieti su gamyba ar įsipareigojimais, jie galėjo toliau studijuoti, siekti aukštojo mokslo. Tačiau stagnacija ir aukštojo mokslo devalvacija, specialisto prestižo nuvertėjimas skatino juos tenkintis paprastu darbinin­ kų darbu. Atrodytų, kad galima būtų tikėtis, kad kiek padirbėję šie žmonės įgis supratimą, ko gyvenime iš tiesų nori, kokią profesiją rinktis. Vis dėlto, kaip matyti iš statistikos, retas jų vėliau rinkosi aukštąsias studijas. Antai 1974 m. stoti į KPI pateikti 2902 prašymai, iš jų net 2496 buvo tais pačiais metais vidurinę mokyklą baigusiųjų520. Stoti vėliau, po pertraukos baigus vidurinį mokslą buvo nelengva ir dėl stojamųjų egzaminų sistemos. Apsis­ prendus studijuoti, reikėjo atnaujinti bendrojo išsilavinimo žinias, kas rei­ kalavo nemažų pastangų, o konkuruoti dėl labiau prestižinių studijų vietų su bendrojo lavinimo mokyklas ką tik baigusiais asmenimis buvo nelengva. Antra, atsisakymas stoti į aukštąsias mokyklas ar technikumus gali būti vertinamas kaip protestas prieš tuo metu galiojusią paskirstymo sistemą. Ši situacija galėtų būti atsakymas tiems, kurie teigia sovietmečiu buvus pernelyg didelės specializacijos ugdymo procese ir neramiai žvelgusiems į asmenybės fragmentaciją, techninių žinių ir gebėjimų dominavimą hu­ manistinio auklėjimo, bendrojo išsilavinimo sąskaita. Atvirkščiai, galima būtų teigti, kad dėl sovietinės politikos paskatos jaunimui įgyti vidurinį sis

Skaičius specialistų su aukštuoju ir spec. viduriniu išsilavinimu, dirbančių darbininkais pramonės įmonėse. 1983 11 15, GARF, f. P-9606, ap. 3, b. 167,1. 54.

519

LTSR CSV analitinė ataskaita, 1977 m., LCVA, f. R-363, ap. 1, b. 20143,1.196.

520

Žinios apie 1974-1975 m. m. studentų priėmimo į KPI dienines studijas rezultatus, LCVA, f. R-507, ap. 1, b. 2415,1.47.

252

P AS K Y R I MAI DI RBTI B AI GUS S T U DI J AS

išsilavinimą visuomenėje susiformavo palyginti didelė masė žmonių, netu­ rinčių konkretaus profesinio išsilavinimo. Darbininkijoje palaipsniui ėmė dominuoti bendrąjį išsilavinimą turintys asmenys, kurie teoriškai, jei dar buvo nesulaukę 35 metų, galėjo pretenduoti į studijas, tačiau praktiškai retas tai svarstė kaip galimybę. Tuo metu jauni žmonės skubėjo gyventi. Užuot siekę profesijos, jie baigę vidurinę mokyklą įsijungdavo į darbo rinką, kūrė šeimas, stojo į eiles būstui gauti, stengėsi susitvarkyti savo gerovę. Profesiniai siekiai reiškė didesnio atlyginimo atidėjimą ateičiai, kuris mažai kuo skyrėsi, o neretai ir buvo mažesnis nei žmogaus, įgijusio tik vidurinį išsilavinimą.

253

I Š V A DO S

Plačiąja prasme studijas ir aukštąjį mokslą galima būtų matyti kaip Apšvietos epochos racionalumo, modernybės ir, iš kitos pusės, kaip nacionalizmo / internacionalizmo veikiamą lauką, kurių įtampa leido perlipti okupacijų ir dėl jų besikeičiančių politinių sistemų slenkstį. Epochai būdingos raciona­ lizacijos, modernybės ir dar iš tarpukario tebesitęsiančio nacionalizmo ir intensyviai diegiamo internacionalizmo dvikova kažkokiu ypatingu būdu formavo unikalią šių priešybių jungtį, kuri institucionalizavosi aukštųjų mokyklų veikloje. Panaudodami tiek progreso, būtinos pažangos retoriką ar, atvirkščiai, pasitelkdami jau „lenininės nacionalinės politikos“ nuosta­ tas, nacionalinio turinio suteiktas ideologemas, aukštojo mokslo studijos ir specialistų rengimas gebėjo persiristi per politinių sistemų takoskyras, taip į socialistinius laikus atnešdami tarpukario mentalines šukes, čia pat klijuojamas jau naujos sovietinės nacionalinės politikos. Aukštojo mokslo institucijų išsiugdytas lankstumas, gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių politinių sąlygų, tam ypač aktyviai panaudojant asmeninius ryšius su val­ džia, sąlygojo tų institucijų tam tikrą autonomiją, deja, labiau ne akademinės laisvės, o vietininkiškumo, institucinio uždarumo prasme. Sovietmečiu tai galėjo būti tam tikra prasme ir pozityvus reiškinys, leidęs atsilaikyti prieš Maskvos brukamas iniciatyvas, o atkūrus nepriklausomybę aukštųjų m o­ kyklų administracinė autonomija ir siekis ją išlaikyti tapo sunkiai įkandami politinei valiai, todėl reformų eiga neišvengiamai buvo apsunkinta. Nors mokslo ir technikos revoliucijos sąvoka Sovietų Sąjungoje buvo teisėta, jos vartojimas apėmė tik techninių išradimų, naujovių diegimo sritį, o kalbant apie socialines struktūras - tik kapitalistinės sistemos kri­ tiką. Tuo metu, kai Vakaruose diskutuota technologijų poveikio visuome­ nės kaitai temomis, steigtos tai tyrinėjančios mokslinės disciplinos, SSRS šis akademinis diskursas buvo redukuotas į ginčus dėl tiksliųjų mokslų, 255

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

inžinerijos ir meninio, kultūrinio išsilavinimo svarbos šiuolaikinei asmeny­ bei. Tai buvo sąjunginio masto vieša diskusija, radusi atgarsį ir sovietinėse respublikose. Lietuvoje, nelaisvės sąlygomis, ji jungėsi su sentimentalia vals­ tybingumo neturėjimo, genetiškai nepriimtinos, svetimos, jėga primestos industrializacijos kritika filosofų ir edukologų apmąstymuose bei žymėtose būsimų veiksmų gairėse. Ši konservacinė pozicija Sąjūdžio ir nepriklau­ somybės atkūrimo laikotarpiu tapo politinės programos dalimi, ilgainiui visuomenėje įtvirtinusia technicizmo, kaip priešingo pilietiškumui ir humanizmui, vaizdinį. Technologinis mokymas sovietinėje švietimo sistemoje užėmė itin svarbią sovietinio auklėjimo dalį. Jis apėmė skirtingas vaiko kasdienybės erdves nuo mokyklinio gyvenimo iki laisvalaikio. Viena iš pamatinių ver­ tybių, kuri turėjo būti įdiegta auklėjimo procese, - progreso idėja, kaip geresnio socialistinio rytojaus garantas. Vadovaujantis tokiu supratimu vaikas turėjo įsisavinti, kad technologiniai išradimai, industrializacija ir že­ mės ūkio modernizacija - tai vienintelis teisingas ir būtinas kelias užtikrinti valstybės plėtrą. Ankstyvas vaikų supažindinimas su technologiniais procesais taip pat rodo didžiules sovietinio švietimo sistemos ambicijas bet kokia kaina išsi­ ugdyti technologiškai išsilavinusią naująją kartą. Tokias ambicijas dar kartą pademonstruoja tai, kad vaikų laisvalaikis taip pat buvo pasitelktas kaip platforma pritraukti vaikus ne tik domėtis technikos naujovėmis, bet ir tapti aktyviais jos kūrėjais. Tyrimas parodė, kad profesinio orientavimo sisteminis kūrimasis Lie­ tuvoje buvo susijęs su bendrosiomis Sovietų Sąjungoje vykdytomis švietimo sistemos permainomis. Jos atspindėjo valstybės ekonominius poreikius, ūkio modernizacijos politiką, augantį specializuotos darbo jėgos poreikį. Todėl 7-o dešimtmečio vidurys laikytinas lūžiniu etapu, kai nuo primityvaus gamybinio mokymo pereinama prie tikslingo specialybės pa(si)rinkimo ir profesinio orientavimo centralizuotos sistemos kūrimo (susitelkiama ties institucine plėtra). 6-o dešimtmečio pabaigoje - 7-ojo pradžioje švietimo sistemoje pradėjo ryškėti modernaus pobūdžio pedagoginės psichologijos idėjos, pateikusios sudėtingesnę ir integralesnę vaiko sampratą. Tokia nauja prieiga leido iš naujo permąstyti politechninio mokymo metodus sovietinės 256

I Š VADOS

Lietuvos švietimo sistemoje. Profesinis orientavimas išryškėjo kaip moder­ nizuotos politechninės sistemos naujoji forma. Viešajame diskurse išpopuliarėjus profesinio orientavimo temoms, itin propaguotos gamybinės specialybės. Praktiniai patarimai apie lyčių vaidme­ nų požiūriu tinkamas darbininkų profesijas buvo formuojami remiantis nauju psichologizuoto vaiko vaizdiniu, jį naudojant manipuliaciniais tiks­ lais. Profesinio orientavimo metodai buvo projektuojami kaip tam tikros socialinės kontrolės priemonės. Tuo tarpu praktikoje darbinis auklėjimas ir darbininkų profesijų pro­ pagavimas įgavo kiek kitokias formas. Kaimo ekonominė padėtis, nuolatinis fizinio vaikų darbo derinimas su privalomuoju ugdymu iš esmės neleido atsirasti teorinėse gairėse suformuotai politechninio mokymo sistemai. Politechninio mokymo įgyvendinimas kaimo aplinkoje apsiribodavo eili­ niais privalomais kolūkio darbais, taip ypač „suagrarinant“ ar netgi forma­ lizuojant visą politechninio lavinimo procesą. Tuo metu miesto aplinkos materialinės ir socialinės sąlygos leido atsirasti specifinei ugdymo salelei, kur techninės pakraipos praktinis mokymas buvo suaktualinamas iki vaiko interesų ir, tikėtina, galėjo pasiekti realių rezultatų - ugdyti naują technolo­ giškai orientuotą vaikų pasaulėžiūrą. Realioms moksleivių profesinio pasirinkimo tendencijoms didelę įtaką turėjo pedagogų darbas, tėvų vertybinės orientacijos ir gyvenamos aplinkos socialinės ekonominės sąlygos. Mokyklose paplitusi socialinė diferenciacija, išplitusi „prestižinių profesijų“ samprata lėmė itin didelį moksleivių susido­ mėjimą aukštojo mokslo reikalaujančiomis profesijomis. Tokios valstybės ekonominiams poreikiams prieštaraujančios praktikos skatino profesinio „išorientavimo“ fenomeno susiformavimą, o tai dar labiau užaštrino dar­ bininko neigiamo įvaizdžio išplitimą. Profesinis orientavimas, ypač kaimo vietovėse, vis dar buvo labiau paremtas praktika dirbant arba dažnu atveju „papirkinėjimu“, siūlant geresnes materialines sąlygas. Iš esmės galėtume teigti, kad politechninio mokymo modernizacija ir sukurtos naujos profesinio orientavimo teorinės formos, turėjusios išspręsti problemas, susijusias su besikeičiančios sovietinės visuomenės poreikiais, įgavo iškraipytas, pedagoginių rekomendacijų neatitinkančias praktikas, liu­ dijančias gilumines sovietinės švietimo sistemos problemas - pedagoginės 257

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

teorijos ir realių direktyvinių nurodymų (kvotos, socialistinis lenktyniavi­ mas) nesuderinamumą. Aukštasis mokslas, specialistų, ypač techninės krypties, rengimas buvo tam tikras kultūrinės kovos laukas, kuriame Maskvos įtikinėjimo ir lobizmo, akademinio personalo rengimo dėstyti ir kitomis pastangomis siekta kuo skubiau sukurti savas institucijas ir pradėti rengti reikiamus specialistus. Antraip, pavėlavus būtų rizikuojama, kad neįsteigtų savų institucijų vieta bus užimta regioninių ar sąjunginių aukštojo mokslo projektų. Universi­ teto veikla kiekvienoje respublikoje buvo lyg nerašyta, tačiau gerai žinoma taisyklė, o dėl politechnikos instituto steigimo respublikų lyderiai turėjo nemažai pasistengti siekdami įrodyti Maskvai jo reikalingumą. J. Stalino valdymo laikotarpiu sovietinėje Lietuvoje dėl istorinių geo­ politinių aplinkybių susiklosčiusi dviejų universitetų - Vilniaus ir Kau­ no - sistema buvo išskirtinai palanki, palyginti su kitomis sovietinėmis respublikomis, specialistų etnizacijai (korenizacijai), titulinės tautos in­ žinierių ugdymui. Nors ministerijų ir žinybų poreikis naujiems specialis­ tams buvo nedidelis, dėl institucinių interesų Kauno universiteto, o nuo 1950 metų KPI vadovai siekė kuo didesnio inžinerijos studijų kontingento ir absolventų įdarbinimo Lietuvoje. Ši aukštųjų mokykla veikla, remiama sovietinės Lietuvos vadovų, sukėlė tam tikrą jaunų inžinierių perprodukciją. XX a. 5-o dešimtmečio antroje pusėje - 6-ojo viduryje parengtų jaunųjų inžinierių skaičius viršijo respublikos įstaigų ir organizacijų poreikį ir tapo lietuviškosios nomenklatūros kadrų korenizacijos kampanijos pagrindu. KPI parengtas „perteklinis“ inžinierių kontingentas tapo ta lietuvių specia­ listų baze, leidusią sovietinės Lietuvos vadovams vykdyti rusakalbių kadrų išsiuntimo iš respublikos politiką. Atliktas monografinis tyrimas atskleidė, kad ne tik sovietinės Lietu­ vos, bet ir kitų respublikų, tarp jų ir kaimyninės Latvijos, valdžia rūpinosi nacionalinių kadrų parengimu ir jų įdarbinimu respublikoje. Visa tai rodo respublikose egzistavus paramai vietinės tautybės specialistų ir vadovų kar­ jerai, kuri nors ir neprieštaravo stalinistinei titulinių tautų kadrų koreniza­ cijos politikai ir net ją atitiko, tačiau kirtosi su sąjunginės aukštojo mokslo sistemos planavimo praktikomis, rengiant specialistus neatsižvelgiančiomis į atskirų respublikų poreikius ir palaikančiomis tarprespublikinį jaunų 258

I Š VADOS

specialistų mobilumą. Nors panašumų respublikų siekiuose būta, vis dėlto lyginant su kaimynine Latvija galima įžvelgti svarbų skirtumą: sovietinėje Lietuvoje paramos nacionalinių inžinerijos kadrų rengimui pirminės ini­ ciatyvos išėjo iš aukštojo mokslo institucijų, o Latvijoje - labiau iš pačios valdžios atstovų. Sovietinė aukštojo mokslo erdvė buvo padalyta tarp centrinių aukš­ tųjų mokyklų Maskvoje ir Leningrade, iš vienos pusės, ir respublikinių aukštojo mokslo institucijų. Centrinės aukštosios mokyklos, kaip Maskvos M. Lomonosovo universitetas, N. Baumano aukštoji technikos mokykla ar Leningrado politechnikos institutas, aktyviai dalyvavo pagalbos ugdant nacionalinius kadrus programoje, pagal kurią ne konkurso tvarka, išlaikę egzaminus savo respublikos aukštosiose mokyklose, studijuoti į centrines aukštąsias mokyklas buvo siunčiami respublikoje dominuojančios tauty­ bės jaunuoliai. 7-o dešimtmečio pirmoje pusėje šioje su SSRS nacionaline politika susijusioje programoje įvyko svarbi permaina. Čia studijoms ne konkurso tvarka pradėti siųsti ne tik dominuojančios tautybės, bet ir kiti „vietos gyventojai“. Tuo pačiu metu, pradedant 7-u dešimtmečiu, pradėtas skatinti dvišalis aukštųjų mokyklų iš skirtingų respublikų bendradarbiavi­ mas rengiant inžinierius pagal specialybes, kurių respublikoje nėra. Specia­ listų rengimas šiuo būdu, studentų mainai buvo vykdomi respublikiniu lygmeniu, tačiau šios kooperavimosi rengiant specialistus programos buvo įtrauktos į visos Sovietų Sąjungos aukštojo mokslo planus. Abi minėtos programos, tiek nekonkursinio priėmimo į centrines aukštąsias mokyklas, tiek ir respublikų kooperavimosi rengiant būtinus specialistus, peržengė respublikos aukštojo mokslo institucijų ribas, didino inžinierių rengimo efektyvumą, tačiau jų imtis buvo ribota dėl mažo patrauklumo tarp studentų ir respublikų autarkinio siekio išlaikyti ir dauginti studijų programas savo aukštosiose mokyklose. Inžinerijos studijų programos atspindėjo ne tik sovietmečiu pagreitį įgavusią industrializaciją ir technologijų plėtrą, bet ir sovietinės Lietuvos valdžios paramą techninių institutų plėtrai. Darbininkų avangardo ideologema ir mokslo priartinimo prie praktinio gyvenimo siekiai, ypač pasireiškę N. Chruščiovo valdymo laikotarpiu, ne tik nepasiteisino, bet ir turėjo žalin­ gų padarinių inžinerijos kadrų rengimui. Nors tiek sąjunginė, tiek ir respub­ 259

I NŽI NI E RI AI P AGAL P L ANĄ

likinė aukštojo mokslo sistema pretendavo visiškai patenkinti pramonės, statybų ir transporto organizacijų inžinierių poreikį, buvo sukūrusi ir diegė įmantrias planavimo schemas ir metodikas, iš esmės šie tikslai planinėje sistemoje negalėjo būti realizuoti. Jau 8-ame dešimtmetyje pasireiškęs in­ žinierių atlyginimo augimo lėtėjimas, palyginti su darbininkų pajamomis, vedė į inžinieriaus statuso ir profesinio prestižo smukimą.

260

S U M MA R Y

Engineers as per the plan. Technical education and the training of sp ecia­ lists in Lith u an ia in 1944-1 9 9 0

In the broader sense, university and higher education studies can be viewed as a field affected by the rationality and modernity of the Age of Enlightenment on the one hand, and by nationalism/internationalism on the other, with the resulting tension facilitating the ability to climb over the threshold of occupation by foreign powers and the ensuing changes to political systems. In an extraordinary way, the duel between the rationalism and modernity of the epoch and the continuation of nationalism from the inter-war period coupled with internationalism, which was being implemented so intensively, formed a unique link between these two opposites that became institutionalised in the functioning of higher education schools. By utilising the rhetoric of progress and mandatory advancement, or conversely, by harnessng the provisions of “Leninist national policy” and ideologemes arising from national content, higher education studies and the training of specialists managed to bridge the divides created by different political systems, thereby bringing mental shards from the inter-war period into the socialist times where a new Soviet national policy was being pieced together, and likewise when Lithuania’s independence was reinstated, where vestiges of the Soviet period migrated into our present days. The flexibility and ability to adapt to changing political conditions that became ingrained in higher education institutions, by making full use of personal connections with the government, determined a relative sense of autonomy among these institutions, alas, expressed less as academic freedom but rather as the phenomenon of “local heads” and institutional insularity. If in the Soviet period this could have been considered a kind of positive phenomenon, allowing them to withstand the initiatives coming down in full force from Moscow, then with the reinstatement of independence, the administrative autonomy of higher education institutions and the goal to retain it posed certain difficulties, making reforms hard to push through. 261

S U MMA R Y

Even though the concept of the science and technology revolution was quite legitimate in the USSR, its application spanned only the fields of technical inventions and implementation of innovations, whereas in terms of social structures it was limited exclusively to the critique of the capitalist system. At the time when discussions about the impact of technology on changing society were going on in the West and scientific disciplines were being established to research these impacts, in the USSR this academic discourse was reduced to arguments on the importance of the pure sciences and engineering, and an artistic and cultural education for the modern person. This was a public discussion on a union-wide scale that found resonance in the Soviet republics. In Lithuania, under the conditions of occupation, it was combined with the sentimental loss of statehood, philosphers and educologists’ critical musings on the genetically intolerable, foreign, forcibly imposed industrialisation that were nonetheless outlined in guidelines for future activity. This conservationist position during the Sąjūdis national revival movement and independence reinstatement period became a part of the political program, eventually entrenching in society the image of technicism as the opposite of a civil-orientation and humanism. Technical training comprised a very important part of a Soviet education in the Soviet education system. It encompassed the different spaces of a child’s daily life from his schooling to his leisure time. One of the fundamental values that was meant to be instilled in the education process was the idea of progress as being a guarantee for a better socialist future. Being guided by this kind of understanding, the child was meant to come to the realisation that technological inventions, industrialisation and the modernisation of agriculture were the only right and necessary ways of ensuring the states development. The early familiarisation of children with technological processes also shows the Soviet education systems huge ambitions to raise a technologicallysawy new generation at any cost. These kinds of ambitions again demonstrate that childrens’ leisure time was also used as a platform to entice them to not only take an interest in technical innovations but to also become actively involved in their creation. The research showed that the systemic establishment of a vocational guidance in Lithuania was related to the general changes being made to the education system in the Soviet Union. They reflected the state’s economic requirements, the economic modernisation policy and the growing need for a specialised labour force. That is why the middle of the 1960s is considered a threshold when we see a shift from primitive manufacturing training to a specific 262

E NG I NE E R S AS PER T HE PLAN

(self)selection of a particular specialisation and the creation of a centralised vocational guidance system (with a focus on institutional expansion). At the end of the 1950s and early 1960s, the contours of modern pedagogical psychology began to take shape in the education system, which offered a more complex and integral concept of the child. This new approach allowed rethinking polytechnic teaching methods in the Soviet Lithuanian education system. A vocational guidance was distinguished as a new form in the modernised polytechnic system which offered a path of “finding” and “(self)selecting” a particular profession orientated at the child’s character, based on the importance of the child’s knowledge, nurturing their interests and motivation. As vocational guidance topics became popularised in the public discourse, manufacturing specialisations were highly promoted. Practical advice about suitable worker-like specialisation according to gender roles was being formed based on the new psychological image of the child, using it for manipulative purposes. Vocational guidance methods were being projected as measures of social control. In practice however, the labour-focused education of children and promotion of workers’ professions took on somewhat different forms. The economic situation in rural areas, the regular combination of children’s physical labour with mandatory schooling basically interfered with the emergence of a fully-formed polytechnic teaching system in theoretical guidelines. The realisation of a polytechnic education in the rural environment would be limited to ordinary, mandatory collective farm work, thereby “agriculturising” or even formalising the whole polytechnic education process. The material and social conditions as they were at the time in cities facilitated the emergence of a specific educational island where practical technical training was brought into line with the interests of the child, and could most probably help achieve realistic results the nurturing of a new, technologically-orientated children’s world view. The actual tendencies according to which pupils would select particular professions depended a lot on the work done by teachers, the values and orientations of the parents and the pupil’s socio-economic living conditions. The social differentiation that was widespread in schools and the concept of “prestigious professions” meant pupils showed great interest in those professions that required a higher education. A side-effect of this practice, in terms of serving the state’s economic demands, led to the formation of a professional “disorientation” phenomenon, which only further propelled the spread of negative images surrounding ordinary workers. Vocational guidance, 263

S U MMA R Y

especially in rural areas, was still based more on gaining practical experience whilst working, or in many cases, through “bribery”, by offering better material conditions. It could in effect be stated that the modernisation of polytechnic training and the newly created innovative vocational guidance theoretical forms that were meant to offer a solution to the problems related to the changing needs of Soviet society turned into deformed practices that no longer complied with pedagogical recommendations, testifying to the deep-rooted problems inherent in the Soviet education system - the incompatibility of pedagogical theory and actual directive instructions (quotas, competing at a socialist level). Higher education and the training of specialists, especially technological specialists, was a kind of cultural battle field where measures such as lobbying and convincing Moscow, the training of academic personnel to teach students and other efforts aimed to create Lithuania’s own institutions and to commence with the preparation of the required specialists. The fear was that if these Lithuanian institutions were late in being established, their place would be taken by regional or union-wide higher education projects. If university activity in each republic was taken almost as a given yet unwritten rule, then as far as the establishment of a polytechnic institute was concerned, the republic’s leaders had to go to considerable effort to convince Moscow of its necessity. During the period of rule of Stalin in Soviet Lithuania, the dual - Vilnius and Kaunas - university system that had emerged as a result of historic, geopolitical circumstances was exceptionally conducive, compared to other Soviet republics, to the ethnisation (korenization) of specialists, or the education of engineers representing the titular nation. Even though demand from ministries and other offices for new specialists was not so great, due to institutional interests, the leaders of the university in Kaunas, and from 1950, the Kaunas Polytechnic Institute, strived for as many engineering students and graduates being employed in Lithuania. These activities of these two higher institutions, backed by the leaders of Soviet Lithuania, created a kind of overproduction of young engineers. From the second half of the 1940s to the middle of the 1950s, the quantity of young trained engineers exceeded the demands of the republic’s agencies and organisation and became the basis for the Lithuanian nomenklatura’s cadre korenization campaign. The contingent of “extra” engineers trained at the Kaunas Polytechnic Institute formed the base of Lithuanian specialists that allowed Soviet Lithuania’s leaders to embark on a policy of sending Russian-speaking cadres out of the republic. 264

E N G I N E E R S AS PER T HE PLAN

The research conducted for this monograph revealed that it was not just the government of Soviet Lithuania but of other republics as well, including neighbouring Latvia, that saw to the training of national cadres and their employment in their respective republic. All of this indicates that there was some support for promoting the careers of specialists and directors of the local nationality in the republics, which while not necessarily contradicting but even complying with the Stalinist policy of the korenization of titular nation cadres actually clashed with the planning practices of the union-wide higher education system, going beyond the demands of separate republics in the training of specialists and instead maintaining the inter-republic mobility of young specialists. While there were some similarities in the goals of the different republics, compared to neighbouring Latvia, one important difference can be identified: whereas in Soviet Lithuania the initial initiative for supporting the training of national engineering cadres came from higher education institutions, in Latvia this push came mostly from government representatives themselves. The Soviet higher education space was divided between the “central” higher education institutions in Moscow and Leningrad on the one hand, and the republic higher education institutions on the other. “Central” higher education institutions, such as Moscow’s Lomonosov University, the Bauman Moscow Higher Technical School and the Leningrad Polytechnic Institute, actively participated in an assistance program for the training of national cadres, according to which youths of the dominant nationality in a given republic who had passed the necessary exams at their republic s higher education institutions to study at the “central” higher education institutions would be accepted there without any additional conditions or competitions. An important change occurred in this program in the first half of the 1960s that was related to the national policy of the USSR. Other “local residents”, not just those representing the dominant nationality, started being sent to pursue these “central” studies. At the same time, at the start of the 1960s, bilateral cooperation was encouraged between higher education schools from different republics concerning the training of engineers in those specialisations that were missing in a given republic. The training of specialists in this way and student exchange programs were conducted at a republic level, however these cooperation programs for training specialists were incorporated into higher education plans across the whole USSR. Both of the mentioned programs - non-competitive acceptance of students into central higher education institutions and cooperation between republics for training the necessary specialists - overstepped the boundaries 265

S U MMA R Y

of a republics higher education institution and boosted the effectiveness of training engineers, however, their scope was limited due to low levels of appeal for these sorts of studies among students, and the autarchic approach taken by republics to retain and increase the number of study programs in their own higher education schools. Engineering study programs not only reflected the accelerated industrialisation and development of technologies in the Soviet period, but also the support of the Soviet Lithuanian government for the spread of technical institutes. The workers’ avant-garde ideologeme and the practice of bringing science down to the practical life level, which were especially evident during Khrushchevs time in power, were not only unjustified but also had harmful outcomes on the training of engineering cadres. Even though the higher education system at both the union-wide and republic levels aspired to fully satisfy the demand for engineers in industry, construction and transport organisations, and had created and implemented grand planning schemes and methods, in effect these goals could not be realised in the plan system. The slowed increase in engineers’ wages that became evident already in the 1970s, compared to ordinary workers’ wages, led to a slump in the status and professional prestige of engineers.

266

LITERATŪRA

, Marija. Sovietinės ideologijos diegimas Kauno mokyklose XX a. 7-9 de­ šimtmečiais, D a rb a i ir D ienos, t. 52, 2009.

A

b r a i t y t ė

A

b r a m

A

l l e n

o v , Roman N. The Professional Culture of Russian Engineering and Technical Specialists. Universal Elements, Sociological Research, Vol. 56, No. 6, 2017.

Robert C. From F a rm to Factory. A R einterpretation o f the Soviet In d u strial R e­ Princeton and Oxford: Princeton and Oxford, 2003.

,

volution, A

n

d r i j a u s k a i t ė

,

Ugnė Marija. M iestų d a rb in in k ai ir o rg a n iz u o ta s d a rb o ju d ė jim a s daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2017.

Lietuvoje 1 9 1 8 -1 9 4 0 m.: A

B

, Arvydas (sud.). L ietu va 1 9 4 0 -1 9 9 0 : okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007.

n u š a u s k a s

a i l e s

,

Kendall E. Technology and Society u n d er Lenin a n d Stalin : O rigin s o f the Soviet Princeton University Press, 1978.

Technical Intelligentsia, 1 9 1 7 -1 9 4 1 ,

ž i u k i e n ė , Leonora Domininką. B ū sim a sis in žin ierius ir h u m an itarin ė ku ltūra, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999.

B

a r z d

B

e n

d ž i u s

Andrius. B en d ro jo lav in im o ir a u k što ji m okykla Tarybų L ietu v o je 1 9 4 0 Kaunas: Šviesa, 1973.

,

1970 m .,

, Thomas J. Review: Marxism-Leninism and the Scientific-Technological Re­ volution: Some Receant Soviet Writings, Studies in Soviet Thought, Vol. 21, 1980.

B

l a k e l e y

B

l i t z

B

r u b a k e r

, Mark. Understanding Heideger on Technology, The N ew A tlan tis, Winter 2014, No. 41. ,

Rogers. N atio n alism R efram ed. N atio n h o o d a n d the N a tio n a l Q uestion in Cambridge University Press, 1996.

the N ew E urope,

l z , Arnold. The Role of the Scientific-Technological Revolution in MarxismLeninism, Stu d ies in Soviet Thought, Vol. 20, 1979.

B

u c h h o

B

u r i n

s k a i t ė

,

Kristina. Lietuvos SSR KGB taikinys - akademinė bendruomenė, G en o­ Nr. 1, 2014.

cid as ir rezistencija, C

h i

i n g C h a n , Pallen Behind: Science, Technology, and Soviet Statism, Intersect, Vol. 8, No. 3, 2015.

L

267

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

C

John. C aptive University. The Sovietization o f E a s t G erm an , Czech, a n d Polish The University of North Coroline Press, 2000.

,

o n e l l y

H igher E d u cation , 1 9 4 5 -1 9 5 6 , C

,

o n s t a n z o

Susan. The 1959 Liriki-Fiziki Debate: Going Public With the Private?, in B o r­ L. Siegelbaum (ed.), Palgrave, 2007.

ders o f Socialism P rivate Spheres o f Soviet R ussia, D

a v o

D

e

D

u n h a m

E

W

l i ū t ė

,

Violeta. M a k in g a n d B reak in g o f the Soviet L ith u an ia, Routledge, 2013.

i t t , Nicholas. E d u catio n a n d P rofession al E m ploy m en t in the U .S.S.R ., United States: Government Printing Office, 1961.

, Vera. In Stalin s Time: M id d leclass Values in Soviet Fiction, New York: Cam­ bridge University Press, 1976.

k l o

Ben;

,

f

D

n e p r o v

,

Edward (ed.). D em ocracy in the R u ssian School: The R eform Boulder, 1993.

M o vem ent Since 1984,

Elektros ir valdym o inžinerijos fak u lteto absolventai,

Kaunas: Kauno technologijos univer­

sitetas, 2007. Ė

m

,

u ž i s

Marius. Sovietų Lietuvos vald an tysis elitas 1 9 4 4 -1 9 7 4 m etais: tarp u sav io ryšiai daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2016.

ir jų raišk a: F

e l d m

,

a n

Jan. New thinking about the New man: Developments in soviet moral theory, 1989, Vol. 38, No. 2.

Stu d ies in Soviet Thought,

, Sheila. E d u catio n a n d S o c ia l M obility in the So v iet Union 1 9 2 1 -1 9 3 4 , Cambridge: Cambridge University Press, 1979.

F

i t z p a t r i c k

F

ū r s t

,

Juliane. S ta lin s L a s t G en eration : Soviet P o st-W ar Youth a n d the E m ergence o f Oxford: Oxford University Press, 2010.

M a tu re Socialism . G

a

i l i e n

niu, G

e n

, Danutė. K ą jie m u m s p a d a rė . Lietuvos gy v en im as trau m ų psichologijos žvilgs­ Vilnius: Tyto alba, 2008.

ė

z e l i s

,

Bronius. Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo peripetijos, K au n o istorijos 2012, Nr. 12.

m etraštis,

, Loren R. Science in R u ssia a n d the Soviet Union: a Sh ort H istory, Cambridge: Cambridge University Press,1993.

G

r a h a m

G

r i š i n

G

r y b k a u s k a s

G

r y b k a u s k a s

a i t ė , Rūta. Vaiko ir vaikystės sampratos ir jų kūrimas viešajame vėlyvojo soviet­ mečio Lietuvos pedagoginiame diskurse (1962-1984), L ietuvos istorijos stu d ijos, t. 39, 2017.

, Saulius. Antisovietiniai protestai ir nomenklatūros partikuliarizmas. Sąveikos poveikis lietuviško nacionalizmo kaitai, E poch as ju n g ia n tis n acion alizm as: tau tos (d e)k on stravim as tarp u kario, sovietm ečio ir posovietm ečio Lietuvoje, Č. Lau­ rinavičius, S. Grybkauskas ir kt„ Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2013.

268

, Saulius. Imperialising the Soviet Federation? The Institution of the Second Secretary in the Soviet Republics, Ab Im perio, November 2014, No. 3.

L I T E R A T ŪR A

G

Saulius. L ietu viškoji n om en k latu ra 1 9 5 6 - 1 9 9 0 m etais: ta rp sovietinės Vilnius: Aukso žuvys, 2015.

,

r y b k a u s k a s

sistem os ir neform alių p rak tik ų ,

, Saulius. Sovietinė n om en klatū ra ir p ram o n ė Lietuvoje 1 9 6 5 - 1 9 8 5 m etais, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2011.

G

r y b k a u s k a s

G

r y b k a u s k a s

Saulius. Sovietin is „g e n e ra lg u b ern a to riu s“. K o m u n istų p a r t ijų an trieji Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidyk­

,

sekretoriai Sovietų Są ju n g o s respublikose,

la, 2016. G

r y b k a u s k a s

Saulius;

,

T

a m

o

G

r y b k a u s k a s

,

Saulius; T

a m

o

za u sk o politin ė b iografija, H

o f f m

a n

,

n

Erik R;

L

a i r d

,

, Mindaugas. E pochų virsm o sūku riuose. A lgirdo Vilnius: Diemedžio leidykla, 2018.

š a i t i s

B raz au sk o politin ė b iografija,

š a i t i s , Mindaugas. Ž m ogus, ju n g ę s epochas. A lgirdo B r a ­ Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019.

Robbin F. The Scien tific-T ech n ological R ev o lu tio n a n d New York:

Soviet Foreign Policy: P ergam on Policy Studies on In tern atio n al Politics,

Pergamon Press, 1982. I

m

m

e r g u t

ciety, I

, Ellen M. The Theoretical Core of the New Institutionalism, Politics & S o ­ 1998, Vol. 26, No. 1. ,

v a n a u s k a s

Vilius. L ietuviškoji n om en klatū ra biurokratinėje sistem oje: tarp stagn acijo s Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2011.

ir d in am ik os (1 9 6 8 -1 9 8 8 ), K

a l ė d

a

Algis;

,

K

m

,

i t a

Rimantas;

literatūra. R eišk in iai ir sąvokos,

a t k a u s k y t ė , Dalia (sud.). Sovietm ečio lietuvių Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institu­

S

tas, 2019. K

m etais, K

ė , Vanda. Lietu vos m okyklos so v ie tiz a c ija ir p rie šin im a sis j a i 1 9 4 0 - 1 9 6 4 Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002.

a š a u s k i e n

a y

,

Rebecca (ed.). Gender, E q u ality a n d D ifference D u rin g A n d A fter S tate Socialism New York, 2007.

(Studies in C en tral a n d E astern E urope),

, Catriona. Childrens World: G row ing up in R u ssia, 1 8 9 0 -1 9 9 1 . New Haven and London: Yale University Press, 2008.

K

e l l y

K

e s t e r e

Iveta;

,

K

r u z e

,

Aida. H istory o f P ed agogy a n d E d u c atio n al Sciences in the B altic Riga: RaKa, 2013.

C ountries fro m 1940 to 1990: A n Overview.

r d i n , Oleg. The Collective a n d the In d iv id u al in R u ssia : a Stu d y o f Practices. Berkeley, Los Angeles, London: University of Press, 1999.

K

h a r k h o

K

i v e l s o n

, Valerie A.; S u Press, 2017.

L

a m

p e r t

L

a

k a

u

,

n y

,

Ronald Grigor. R u ssia ’s Em pires, Oxford: Oxford University

Nicholas. Technical Intelligentsia a n d the Soviet State, Palgrave, 1979.

i t y t ė , Regina (sud.). S talin in is re ž im as L ietu voje 1 9 4 4 - 1 9 5 3 m etais, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014.

269

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

L

i p o

, Mark. The poetics of ITR discourse: in the 1960s and Today, A b Im perio, 2013, No. 1.

v e t s k y

, Česlovas. A u k šta sis m ok slas Lietuvoje 1 9 1 8 -1 9 4 0 m etais, Vilnius: Lietu­ vos policijos akademija, 1996.

M

a n č i n s k a s

M

a r c i n

k e v i č i e n

ė

,

Dalia (sud). P rijau k in tos kasdienybės, 1 9 4 5 - 1 9 7 0 m etai. B io g ra fi­ Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

n iai Lietuvos m oterų interviu,

k e v i č i e n ė , Dalia. Būti mama: vaikų priežiūros strategijos sovietinėje Lietu­ voje 1945-1970-aisiais metais, L iau d ies ku ltūra, Nr. 6, 2008.

M

a r c i n

M

a r c i n

M

a r t i n

k e v i č i e n ė , Dalia. Teisiniai socialinės paramos šeimai pagrindai sovietinėje Lietuvoje, 1945-1970 m., Isto rija, t. 72, 2008.

Terry. The A ffirm ative A ction Em pire: N atio n s a n d N atio n alism in the Soviet (The Wilder House Series in Politics, History and Culture), Cornell University Press, 2001. ,

U nion, 1 9 2 3 - 1 9 3 9

M

s , Mervyn. E du cation in the Soviet Union: Policies a n d Institutions Since Stalin, London: Routledge, 2014.

a t t h e w

Ma

,

t u k o n i s

Algirdas (sud.). N u o au k štų jų kursų K au n e iki K a u n o technologijos univer­ Kaunas: Technologija, 1997.

siteto, 1 9 2 0 -1 9 9 7 , M

i s i ū n

a s

Romualdas; T a a g e p e r a , Rein. B a ltijo s valstybės: p rik la u so m y b ė s m e ta i Vilnius: Mintis, 1992.

,

1 9 4 0 -1 9 8 0 ,

, Algimantas Jonas. P ro feso riu s M a r ijo n a s M a rty n a itis: p e r m a in ų verpetuose, Kaunas: Technologija, 2012.

N

a k a s

N

a k a s

N

o

, Algimantas Jonas. V ilniaus G edim ino technikos universiteto ra id a, 1 9 5 6 -2 0 0 6 , Vilnius: Technika, 2006.

O ’D

O

,

r t h

Douglass C. Institucijos, j ų k a ita ir ekonom ikos veikmė, Vilnius: Eugrimas, 2003.

, Felicity; L a n e , David. Labour Socialization and Occupational Placement in Soviet Education, Soviet Studies, Vol. 28, No. 3,1976.

e l l

k u

e v i č i ū t ė - N e v e r a u s k i e n ė , Laima; P o c iu s, Arūnas. Aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų poreikio vertinimas, Verslas: teorija ir p rak tik a , 2010, 11 (1).

n

P

a v i l i o

n

i s

,

Rolandas. P rieš ab su rd ų , Vilnius: Kultūra, 2000.

P

a v i l i o

n

i s

,

Rolandas. Apie žemiškus filosofijos rūpesčius, K ultūros b arai, 1987, Nr. 9.

P

e n n

,

Shana;

M

a s s i n o

,

Jill (sud.). G en der Politics a n d E veryday Life in State So cialist New York, 2009.

E astern a n d C en tral Europe,

P o ciu s, Mindaugas. Lietuvos sovietiza v im as 1 9 4 4 -1 9 4 7 m .: V K P (b) dokum entai, Vil­ nius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2015. P

o v i l i ū n a s

,

m okslai,

270

Antanas. Žemės ūkis - Lietuvos kaimo gyvybingumo veiksnys, Ž em ės ūkio t. 19, Nr. 3, 2012.

L I T E R AT ŪR A

, Friedrich. Soviet-Marxist Philosophy of Technology, Stu d ies in Soviet Thought , Vol. 29, No. 2, 1985.

R

a p p

R

a š k a u s k a s

,

ir D ienos, R

i n

d

z e v i č i ū

Kęstutis. Sovietinės Lietuvos inteligentija: sąvokos konstravimas, D a rb a i Nr. 49, 2008. t ė

,

Eglė. C on stru ctin g Soviet C u ltu ral Policy. C ybernetics a n d G overnance Linköping: Linköping University Press, 2008.

in L ith u an ia after W orld W ar II, R

i n

d

z e v i č i ū

t ė

W ar World, R

u d o k a s

R

ū t h e r s

S

c h a t e n

,

Eglė. The Pow er o f System s: H ow Policy Sciences O pened Up the C old Cornel university press, 2016.

,

Jonas. Istorija, k u ria g a lim e did žiu otis, Vilnius: Gairės, 2002.

, Monica, Children and the Cosmos as Projects of the Future and Ambassadors of Soviet Leadership, Soviet Space Culture: C osm ic E n th u siasm in So cialist Societies, Palgrave Macmillan, 2011.

b e r g

,

Suzanne. Stalins Ingenieure. Lebensw elten zw ischen Technik u n d Terror München, 2002.

in den 1 930er Jah ren. O ldenbourg Verlag, S

c h m

,

i d t

John J. C ounseling in Schools: Com p. P ro gram s o f R esponsive Services f o r A ll Boston: Pearson, 2008.

Students,

, Vincas. Statybos ra id a Lietuvoje 1 9 2 1 - 1 9 8 7 m ., Vilnius: Statybos projektavimo sisteminimo centras, 1995.

S

e i b u t i s

S

i l o v a

,

Iveta;

P

i a t t o

e v a

,

Nelli;

M

i l l e i

,

Zsuzsa. C h ild hood a n d Sch ooling in (Post) Palgrave Macmillan, 2018.

Socialist Societies: M em ories o f E veryday Life,

w o k W o n g , Raymond. Occupational Attainment in Eastern Europe under Socia­ lism, Research in So cial Stratification a n d M obility, Vol. 19, 2002.

S

i n

- K

S

i r u t a v i c i u s

S

k a t k i n

, Vladas. Tautinis komunizmas ir jo raiška: Istoriografiniai problemos aspektai, Isto rija, t. 87, 2012. ,

Mihail S.;

C

o v

’

j a n o v

,

Georgij S.;

K

Q u arterly Review o f C om p arative education,

, Nadezhda. Prospects: the Vol. XXIV, No. 1/2, 1994.

r u p s k a y a

, Anna. Universal higher education and positional advantage: Soviet lega­ cies and neoliberal transformations in Russia, H igher E d u cation , Vol. 73, 2017.

S

m

S

t r a v i n

S

t r a v i n

S

t r a ž n

o l e n t s e v a

s k i e n ė , Vitalija. Kaimų tuštėjimas Rytų ir Pietryčių Lietuvoje XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmetyje: tarp provincijos gyvenvietės, miesto ir Vilniaus, Lietuvos istorijos m etraštis, 2015, Nr. 1, 2016. s k i e n ė , Vitalija. Demografiniai pokyčiai Lietuvoje 1944-1989 m. (statistinis aspektas), Isto rija, t. 103, Nr. 3, 2016.

i c k a s , Juozas. A k ad em ik as A lek san d ras Č yras: gyven im o spalvos, Vilnius: Tech­ nika, 2006.

271

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

S

t r a ž n

Š

t r o m

S

u t h

Š

v e d a s

S

v i č i u l i e n

a s

Juozas. K az im ieras B a rša u sk a s. M eilės g a lia , Kaunas: Technologija, 2002.

,

i c k a s

Aleksandras. L aisvės h orizontai, Vilnius: ALK/Baltos lankos, 2001.

,

e r l a n d , Jeanne. Schooling in N ew R u ssia: In novation a n d C hange, 1 9 8 4 -9 5 . Ba­ singstoke: Palgrave Macmillan, 1999.

, Aurimas. Sakytinės istorijos galimybės sovietmečio ir posovietmečio epochos tyrimuose (atminties kultūros ir istorijos politikos problematikos aspektas), L ietu ­ vos istorijos stu d ijos, t. 26, 2010.

Jūratė. Soviet mythology and propoganda of “New” man, Tarp d alyk in iai 2016, t. 4, Nr. 2.

ė

kultūros tyrim ai, S

z e k e l y

,

Beatrice Beach. The New Soviet Educational Reform, C om p arative E d u cation t. 30, No. 3,1986.

Review , T

a m

a š a u s k a s

,

Albinas. Iš K au n o universiteto Politechnikos instituto praeities. K o m u n is­ Kaunas: Technologija, 2000.

tų p a rtin ė s o rgan izacijos ra id o s ir veiklos ap žv alga, T

a m

o

š a i t i s

,

Mindaugas. Didysis apakimas. Lietuvių rašytojų k a irėjim as 4 - a ja m e X X a . Vilnius: Gimtasis žodis, 2010.

dešim tm etyje, T

h o m

T

r a n

p s o n

,

Paul. The Voice o f the Past: O ral History, Oxford: Oxford University Press, 2000.

Brigita. Verslumo ir versliškos visuom enės fo rm a v im a sis ir tra n sfo rm a ­ daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2015. a v i č i ū t ė

,

cijos K a u n e X X a. 7 -9 -u o ju dešim tm ečiais:

T

r i m

a k i e n

ė

,

Adelė. „Naujojo žmogaus“ kūrimas: sovietinės pedagogikos atvejis, N a u ­ nr. 1-2, 2007.

ja s i s Ž id in ys-A idai,

Kauno technologijos universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, 2010.

Universitetinės architektūros ir statybos inžinerijos stu d ijos Lietuvoje,

U

r b a n

,

86, U

Michael E. A lgebra o f Power. Elite C irculation in the B eloru ssian Republic 1 9 6 6 Cambridge: Cambridge University Press, 1989.

r b i e t i s

,

Povilas. D arb in is (technologinis) u gdym as Lietuvos bendrojo lavinim o m okyk­ [mokomoji knyga], Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2005.

loje (1 9 1 8 - 2 0 0 3 ):

, Juozas. L ietu v a ir T arybų S ą ju n g a lem tin ga isia is L ietu v a i 1 9 3 9 - 1 9 4 0 m etais, Kaunas, 1987.

U

r b š y s

V

a i s e t a

V

e i l e n

W

a t t s

, Tomas. N u o b o d u lio visu om en ė: vėlyvojo sovietm ečio L ietu v a (1 9 6 4 - 1 9 8 4 ): daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2012.

t i e n ė , Audronė. Kauno politechnikos instituto studentai ir dėstytojai KGB akiratyje (1951-1989 m.), G en ocid as ir rezistencija, Nr. 1, 2014.

272

, A. G. Careers Guidance: an International Perspective, O rientación y Socied ad , 1999, Vol. 1.

L I T E R AT ŪR A

, Joseph. Education for Labour in the USSR, C om p arative E d u cation , t. 15, No. 3, 1979.

Z

a j d a

Z

a l e s k i e n

ė

Irena. Lietuvos moksleivių papildomo ugdymo patirtis, in M oksleiv ių Vilnius: Pedagogikos institutas, 1994.

,

p a p ild o m a s ugdym as. Z

i g m

u n d e

,

Allda. Garais Rigas politehniska instituta atjaunošanas celš, H u m a n ita ra s 2009.

un so c ia la s zinatnes, Ž

o

Z

u b k o v a

Ž

u k a u s k a s

А

s t a u t a i t ė

,

К

Petronėlė. Vienas ar du universitetai Lietuvoje? K ra što ty ra, 1969.

Elena. P ab altijy s ir Krem lius. 1 9 4 0 -1 9 5 3 , Vilnius: Mintis, 2010.

, Kazys. L iau d ies švietim o ra id a Tarybų L ietu voje: mokymo priemonė, Vil­ nius: [s.n.], 1982.

д ж е м

о г л у

бедные, Ж

,

д а н о в

,

Дарона; Р о б и Москва, 2017.

,

н с о н

,

Джеймс. П оч ем у одни с т р а н ы б о г а т ы е , а другие

Юрий А. Взгляд в прош лое: восп ом и н ан и я очеви дца, Ростов-на-Дону, 2004.

у к у л и н а

, И

л ь я

; М

а й о ф и с

,

Мария;

С

а ф р о н о в

,

Петр

(s u d .).

О строва утопи и:

П едагоги ческое и соц и ал ьн ое п р о е к т и р о в а н и е послевоен н ой ш к ол ы (1 9 4 0 1980-е), М

е д в е д е в

, Р

Москва, 2015. о й

.

Н е и зв е с т н ы й А ндропов,

Ростов-на-Дону, 1999.

273

A S ME N V A R D Ž I Ų R O D Y K L Ė

Aksamitas P. 227

Bučas Jonas 148, 186

Aleksėjevas V. 240

Bučelis Balys 36

Alijevas Heidaras 117

Bulavas J. 159, 160

Allenas Robertas C. 31

Bulganinas N. 241

Andrejevas J. 243

Burauskaitė Birutė Teresė 8, 219, 221

Andropovas Jurijus 131 Anusauskas Arvydas 19

Chazanovas Genadijus 167 Chruščiovas Nikita 33, 34, 69, 71, 96, 97,

Baibakovas Nikolajus 112, 169

107, 114, 130, 138, 140, 185, 202,

Bakutis Vidas 183

203, 219, 221, 222, 226, 233, 238,

Baltušis Juozas 167

243, 245, 246, 259

Baranauskas Marijonas 83, 89, 139

Conelly Johnas 182

Barkauskas Vytautas 38 Barkauskienė Elena 38

Čarkvianis K. 239

Baršauskas Kazimieras 23, 36, 99, 129,

Čėpla Romas 163

149, 151, 154-163, 232, 235-237 Berija Lavrentijus 130,132,140, 232, 240 Bialopetravičius Adomas 144, 145 Binkis Kazys 37

Čuprunovas 204 Čyras Aleksandras 38,151,152,163,171, 172 Čyrienė Irena 38

Blonskis Pavelas 69 Bodiulas I. 141, 142

Dilys Antanas 61

Bordonaitė Mira 150

Diordica A. 141, 142

Brazauskas Algirdas 23, 144, 145, 150,

Diržinskaitė Leokadija 150, 192

171, 206-208

Douglassas Northas 14, 15

Brazauskas Gerardas 8

Dovydaitis Jonas 37

Brezinskis Bodanas 240

Dragelis Povilas 152

Brežnevas Leonidas 203

Drėmaitė Marija 158

Brubaker R. 127

Drobnys Aleksandras 119, 159 275

I NŽI NI E RI AI P A G A L P L ANĄ

Dunham Vera 49

Jakimavičius Česlovas 177,178

Dybenka Nikolajus 163

Jakovlevas M. 240

Dymšicas L. 103

Jankauskas Kazys 37

Dzeržinskis Feliksas 48

Janulis Alfonsas 163

Džiaugys Apolinaras 8, 183, 184, 240

Jegorovas N. 205 Jekateriničevas Fiodoras 152

Ėmužis Marius 235

Jeliutinas Viačeslavas 101, 102, 105, 106,

Erenburgas Ilja 33, 34, 45

108, 109, 114, 115, 117, 142, 222,

Ėringis Kazys 40

224, 238, 239, 242, 243 Jovaiša Leonas 20, 50

Ferensas Algirdas 152

Jovarauskas Albinas 8

Fišeris Ilja 186

Juknevičius Jonas 35, 54, 217

Fitzpatrick Sheila 15, 19, 69

Juodelė Pranas 36 Jūrelė Kęstutis 58, 90

Gagarinas Jurijus 54 Gaižutis Algirdas 38

Kabinas Johanesas 209-211

Galkina N. 145

Kacenbergas Judelis 152, 161,174

Gapšys Algis 8

Kaftanovas S. 94, 145, 146,183, 225

Gedvilas Mečislovas 72, 149, 198, 201,

Kairys Ksaveras 106, 192, 244, 245

231,236, 238

Kalnberzinis Janis 140, 241

Genzelis Bronislovas 134

Kalyškinas A. 103

Gorkis Maksimas 48

Karosas Algirdas 100

Grišaenkovas 134, 135

Kasperavičius Pranas 227

Grišinaitė Rūta 8

Katinas Edmundas 150, 168

Griškevičius Petras 150, 247

Katkus Donatas 38

Grušas Stanislovas 8,176, 207

Kaupas Vytautas 8

Grybkauskas Saulius 7, 8, 23, 35, 132,

Kavaliauskaitė Jūratė 8

160, 170, 175, 176, 184, 185, 207,

Kazanavičius Vilius 8,108

221,222, 240

Kelly Catriona 18, 51

Gudavičius Edvardas 8,131,180,232,233

Kharkhordinas Olegas 47

Gulevičius Vladimiras 44, 63, 96

Kirilkinas V. 101

Gvišianis Džermenas 29

Kisielius B. 170 Kizevičius Juozas 233

Hėgelis Georgas 30

Kolupaila Steponas 143

Heideggeris Martinas 39

Kosyginas Aleksejus 29,96,101,102,108,

Heleris Jakovas 197 276

203

A S ME N V A R D Ž I Ų R O D Y K L Ė

Kregždė Sigitas 20, 50, 51, 72

Mikučiauskas Vladislovas 8

Krūminis Vilis 135

Milleris 207, 208

Krupskaja Nadežda 69

Misiūnas Romualdas J. 19, 71

Kulvecas P. 191

Molotovas Viačeslavas 237, 239, 242,

Kupčinskas Juozas 129, 145, 147, 148, 157, 186, 234-236 Kuzminskis Vytautas 145

243 Morkūnas Povilas 176 Mumfordas Lewisas 39

Kvietkauskas Gintautas 8, 175 Nakas Algimantas 215 Lacis Vilis 135, 137,140, 153, 241-243

Narkūnaitė Nijolė 38

Laurinaitis Jonas 199

Nikžentaitis Alvydas 160

Lazauskas J. 220

Niunka Vladas 158, 234

Lencmanas 209, 211 Leninas Vladimiras 243 Liaudis Kazimieras 155

Ogajus Michailas 98, 116, 139, 220, 230, 234

Linartas Algirdas 8

Oleinikas J. 65

Linkaitis Juozas 144

Ozolas Romualdas 38-41, 45

Liubšys K. 225 Lukšienė Meilė 43-45,160

Paulas Raimondas 35

Lysenkovas 107

Pavilionis Rolandas 42, 43, 45, 216 Pavlovas S. 202

Makarenka Antonas 47, 48

Pelšė Arvydas 244, 247

Makarovas A. 206

Petraitis Visvaldas 8

Malenkovas Georgijus 236, 237, 239, 240

Petrovas A. 244, 245

Maniušis Juozas 119, 233

Petrovas Jevgenijus 108

Marinovas J. 215

Pipikas V. 249

Martinaitis Vladislovas 245

Pivoriūnas K. 246

Martinkus Vytautas 30

Ponomarenka P. 239, 240

Martin Terry 15

Ponomariovas B. 226

Martynaitis Marijonas 17, 150, 163, 168,

Poskonovas A. 201

212

Pranaitis V. 117, 202, 207

Masevičius Eugenijus 40

Preikšas Kazys 148, 199, 237

Mattizenas Ė. 208

Prokofjevas M. 100, 101, 142, 200, 202,

Meškauskienė Michalina 157, 235

219,243, 249

Mickis Matas 146

Prokopčiukas B. 249

Mikelinis Gvidas 40

Putinaitė Nerija 13 277

I NŽ I NI E RI AI P A G A L PLANĄ

Ramonaitė Ainė 8

Stoletovas V. 94, 149, 240

Rašidovas Šarafas 138

Stoškus Kęstutis 54

Raškauskas Kęstutis 19, 85

Streikus Arūnas 21,158

Rebis Michailas 172

Šulcas 183

Repinas I. 203

Šumauskas Motiejus 11,150,235,238,239

Rimaitis Romualdas 8, 170

Šupikovas D. 131

Rosinas Albertas 40

Suslovas Michailas 94,198

Rubenas Jurijus 107

Šutinienė Irena 8

Rūthers Monica 55 Taagepera Rein 19, 71 Sabalys Zenonas 8,132,156,157,171,185

Tamašauskas Albinas 144, 145, 155

Šarkis Algimantas 78, 81

Tamošaitis Mindaugas 158

Šarkovas Borisas 238, 239

Tranavičiūtė B. 9

Šatskis Stanislavas 69

Trimonis 213

Semičastnas Vladimiras 167

Tūbelis Juozas 36

Šepetys Lionginas 160, 163

Tumėnas A. 62, 247, 250

Sirutavičius Vladas 8

Ufimcevas K. 245

Šiško Eugenijus 154, 216, 223

Uogintas Vytautas 160

Sizovas 247 Sklerska Irina 34, 35

V. R. A., inžinierius 157, 221, 227

Sklerskis J. 34

Vaičys Jonas 8

Šleinota Vaclovas 8

Vaikulė Laima 35

Smetona Antanas 36, 37

Vaino Karlas 209

Sniečkus Antanas 13, 19, 127-131, 150,

Vaiseta Tomas 8

155, 159, 160, 162, 181, 219, 232,

Valenrodas -4 Baršauskas Kazimieras

238, 247, 249

Velaniškis Jonas 233

Šokinas Aleksandras 108

Verbickas Raimundas 8, 222

Solovjovas Averinas 117

Vingras Vaclovas 8

Šostakovičius Dmitrijus 35

Vinogradnaitė Inga 8

Speičys Anatolijus 8, 131, 132

Vorošilovas K. 137, 198, 201

Stalinas Josifas 17, 49, 55, 69, 93, 94,114, 127, 129, 130, 134, 140, 196, 199,

Zaborskaitė Vanda 160

232, 240, 243, 258, 264

Zabulis Henrikas 20, 143, 190, 194, 195,

Stankevičius Mindaugas 201

208

Stankevičius V. 224

Zelenovskis A. 112

Stepanovas Jurijus 40

Zellis Kasparas 8

278

A S ME N V A R D Ž I Ų R OD Y K L Ė

Žemaitis Zigmas 145

Žilinskienė Laimutė 8

Ždanovas Andrejus 134

Žilinskienė Vida 156

Ždanovas Jurijus 134, 239

Žiugžda Juozas 157

Žemaitytė Z. 230

Žižiūnas Algimantas 226, 227

Žemčiugova T. 118

Žmuidzinavičius Antanas 36

Žilinskas Justinas 155, 156

Žyrnovas V. 169

279

Knygoje tyrinėjamas inžinierių sluoksnio formavimasis sovietinėje Lietuvoje 1944-1990 metais. Sovietmečiu inžinieriai sudarė didžiausią aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų grupę. Lietuvių tapsmas inžinieriais pretendavo į tikrą sėkmės istoriją, unikalią visos SSRS kontekste. Lietuvių sodiečių vaikai įgijo ir įvaldė iki tol respublikai mažai žinomas technines profesijas ir ėmė dominuoti tarp inžinierių. Jokioje kitoje sovietinėje respublikoje mes nerasime taip etniškai monolitiško tech­ ninės inteligentijos sluoksnio. Nors Maskva iš dalies rėmė vietinių kadrų kėlimą į vadovaujamuosius postus ir respublikų liaudiškas kultūras, kas turėjo pelnyti žmo­ nių simpatijas ir paramą režimui, šiai nacionalinei politikai iššūkį metė sovietinio ūkio plėtros tikslai, industrializacija, kuri grasino pakeisti gyventojų etninę sudėtį, internacionalizuoti kultūrą. Atrodytų, kad inžinieriai, kurie buvo svarbiausi ūkio ir techninės plėtros agentai, ir turėjo tapti tais internacionalizmo nešėjais. Tačiau Lietuvoje, skirtingai nei kaimyninėje Latvijoje ir kitose respublikose, to neįvyko. ISBN 978-609-8183-72-6 Saulius Grybkauskas Rūta Grišinaitė

INŽINIERIAI PAGAL PLANĄ TECHNINIS MOKYMAS IR SPECIALISTŲ RENGIMAS LIETUVOJE 1944-1990 METAIS

K alb o s red aktoriu s

Algirdas Malakauskas

K nygos dailininkės

Violeta Boskaitė ir Dainė Galinienė

M a k etu o to ja

Violeta Boskaitė

S a n tra u k ą į an glų kalbų vertė Viršelyje:

Albina Strunga

Kauno „Drobės“ fabriko šaltkalvis J. Lazauskas, Kauno politechnikos

instituto penkto kurso studentas, instituto tekstilės gamybos laboratorijoje ruo­ šiasi egzaminams. Fot. Michailas Ogajus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 0-002674) 2019 12 27. 13,55 leidyb. apsk. 1. Tiražas 300 egz. Išleido Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius www.istorija.lt Spausdino UAB „Petro ofsetas“ Naujoji Riovonių g. 25 C, LT-03153 Vilnius