Cmentarze na Żmudzi = Žemaičių kapinės : polskie ślady przeszłości obojga narodów 9788362622269

Citation preview

Jan Skiodowski

Cmentarze na Žmudzi

PO LSKIE ŠLADY PR ZESZLO SCI OBOJGA NARODOW Autor fotografiiJan Sklodomki Dawne fotografie pochodzą z Muzeum Diecezji Žmudzkiej w Womiach Tlumaczenie na język litewski Biruta Mikalonienė

Jan Sklodowski

Žemaičių kapinės LE N K IŠK I PĖDSAKAI A B IE JŲ TAUTŲ ISTO R IJO JE Nuotraukų autoriusJan Sklodomki Senosios nuotraukos paimtos iš Žemaičių vyskupystės muziejaus archyvo Varniuose Į lietuvių kalbą vertė Biruta Mikalonienė

Kultūros ir tautinio paveldo ministerija, 2013

Ministerstwo Kultuiy i Dziedzictwa Narodowego, 2013

D zieki

C i , i l ;e

■ Odzyskariiie z o ls k ą / ilk iew ic zQ w n v W n u c z k i P o w s t a r i c o w io v

^ ^ V /ilk ie w ic 2 o'w

Litwinom i Polakom - ku refleksji naci Pistoną Lietuviams ir lenkams - apmąstant bendrą penkių šimtų metų istoriją

Spis trešci

Košciol w Krožach; Krypta košciola w Krožach; Grob Bogumily Jucewiczöwnyw krypcie košciola w Krožach; Košciol w Šwiętobrošci; Krypta košciola w Šwiętobrošci; Zakrystianka košciola w Šwiętobrošci w zejšciu do krypty; Tabliczki nagrobne Anielijankowskiej i Heleny Wojnowskiej w krypcie košciola w Šwiętobrošci Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przeszlošci obojga narodöw

/91—243

151

152

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

. ¿ZĮ* 1caiifV'': u

J1

Ii * f^LLlfl U n II n

IL I \U L UL m |

i i i l l LISTOPli^^Ijįū} ?

w MAJĄTKU PARAFJI

NOWY-DWOR

;|

NOWE-MIASTO

įį

j: V ß O 1 0 1 « Ž Y C I A S W t G O . I : 71 e c 2 n y

odpoczyne;

Krypta košciola w Datnowie; Epitafia Waleijana Kierbedzia i prezesa izby cywilnej wilenskiej Jozefą Syrucia w krypcie košciola w Datnowie; Košciol w Datnowie

Košciol w Szczedrobowie; Krypta Dowboröw w košciele w Szczedrobowie; Krypta Jankiewiczöw w košciele w Szczedrobowie; Tabliczka nagrobna Wincentego Jankiewicza w krypcie košciola w Szczedrobowie

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje / 92—244

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztosci obojga narodow

/91—243

153

15 4

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Motyw z želaznego ogrodzenia grobu na starym cmentarzu w Szawlach; Želazne ogrodzenie grobu Wiktora Rustejki na cmentarzu w Szawkianach; Želiwne ogrodzenie grobu Wincentego tawcewicza na cmentarzu w Mitkojciach

Nagrobek Anny, Melchiora Jozefą i Melchiora Giedrojciow na cmentarzu w Worniach

Slupki ogrodzen pol grobowych

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

macevas (1881 m. Kordzikovskių antkapis Krakių parapijos kapi­ nėse). Pasitaiko ir sudėtingų kompozicijų, ypač iš granito, kurios susideda iš kryžiaus ir lengvai pasvirusios antkapinės plokštės, atremtos į gana aukštą pagrindą (1905 m., Eugenijaus Povstanskio kapas Šilalės parapijos kapinėse). Taip pat būna šeimos antkapių dideliuose aptvertuose plotuose, kuriuos sudaro ant aukštų obe­ liskų su įrašais iškilę akmeniniai kryžiai, horizontalios plokštės, dengiančios laidojimo rūsius, ir mažesnės plokštės, dažniausiai nesukibusios su pagrindais (Šišlų šeimos antkapis Krekenavoje). Galiausiai reikia užsiminti apie rečiau sutinkamas antkapių formas: bokštus (stulpus), išmūrytus iš plytų, kažkada tinkuotų - seniausias toks antkapis pastatytas 1815 metais (kunigaikščiui Dominykui Giedraičiui, Radviliškio parapijos bažnyčia). Pasitaiko antkapių, forma primenančių pastaruosius, bet stačiakampio pagrindu (būtent toks, su didele rudos spalvos kalkakmenio lenta, yra pastatytas Marijai Teresei Zabielovai ir jos vyrui grafui Jurgiui Zabielai bei jų anūkei Marijai iš Zalenskių Prozorovai, mirusiai 1849 metais, Raudondvario parapijos kapinėse prie Nevėžio). Kitos formos: ketaus baldakimai - seniausias aptiktas 1887 metų (Honoratos

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodow

/91—243

155

156

Motyw z želaznego ogrodzenia grobu na starym cmentarzu w Szawlach

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

iš Ruškovskių Banievičovos antkapis, Baisogalos bažnyčios kapinės), obeliskai (seniausi aptikti obeliskai pagaminti iš rožinio granito 1839 m.: Karolinos iš Koliankovskių Chroscickos kapas Skaisgirių bažnyčios kapinėse bei 1843 m. - Dionizo Poškos Kaltinėnų kapi­ nėse), cipai (ketaus antkapis, 1866 metais pastatytas Hurčinams, Kuršėnų parapijos bažnyčia), arkados (1906 m. antkapis, skirtas Kognovickiams, Kėdainių Dotnuvos kapinėse), šakoto medžio kamieno formos granito antkapis su krupščiai lentose iškaltais įra­ šais lentos viršuje ir apačioje - išvynioto pergamento formos (1926 m. Šidlovskių antkapis Vadaktų parapijos kapinėse). Taip pat yra medžio kamieną primenančių iš ketaus pagamintų kryžių, „išaugan­ tys“ iš taip pat ketaus kelmo (Chšonstovskių antkapis Batakiuose). Kryžių pagrindu būdavo ir nedidelė uola (Malvinos Godlevskos, mirusios 1900 m., antkapis senosiose Šiaulių kapinėse, ar Juozo Paškevičiaus, mirusio 1926 m. - Raudondvario parapijos kapinėse prie Nevėžio) bei karstai neįskaitomas įrašais, (Dotnuvos kapinės Kėdainiuose). Skulptūros kapinėse paprastai būdavo pastatytos ant postamento (1875 m. Dulcelinos iš Račkovskių Dolobovskos antkapis prie Šaukėnų bažnyčios), pagamintos iš betono arba dirbtinio akmens, pavyzdžiui, Dievo Motinos figūra (ant Kamilės ir Medardo Žilevičių antkapio, be datos, senosios Šiaulių kapinės). Iš tokios medžiagos buvo gaminami ir sparnuoti angelai Viktoro Graževičiaus, mirusio 1877 m., antkapis Šiaulių parapijos kapi­ nėse), kartais šios skulptūros būdavo dengiamos dažais. Pasitaiko ir skulptūrų iš cinko, pavyzdžiui, Kristaus su kryžiumi (kunigo Juozapo Butkevičiaus, mirusio 1912 m., antkapis Tytuvėnų parapijos kapinėse). Retesnė medžiaga yra ketus, kuris buvo naudojamas Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

157

przykošcielny w Szawkianach), a wykonane są z betonu lub sztucznego kamienia (np. figūra Matki Boskiej na nagrobku Kamilli i Medardą Zylewiczow, bez daty, staiy cmentarz w Szawlach). Spotykamy tež wykonane z takiego materialu uskrzydlone anioly (nagrobek Wiktora Grazewicza zmarlego w 1877 r., cmentarz para­ fialny w Szawlanach), niekiedy pokiywane powlokami malarskimi. Bywają tež rzežby z cynku, jak Chrystus z krzyžem (nagrobek ks. Jozefą Butkiewicza zmarlego w roku 1912, cmentarz parafialny w Cytowianach). Rzadszym materialem jest zeliwo; występuje, gdy postač Chrystusa džwigającego krzyž jest umieszczona pod takže zeliwnym baldachimem (nagrobek Staniewiczow z datą „1900”, cmentarz parafialny wWiduklach). Spotkač možnatež nagrobki zupelnie nietypowe w formie - gdy podstawą krzyža jest kula (nagrobek Guzewskich z 1885 r., cmentarz parafialny w Telszach) lub tež w ksztalcie dzwonu (nagrobek Aleksandra Dawkszo z 1916 r., cmentarz przykošcielny w Pacunelach). Pola grobowe, na ktorych ustawiono bardziej rozbudowane lub wartosciowe nagrobki, często posiadają odlewane želiwne lub kute želazne ogrodzenia o misternych wzorach, dziš często uszkodzone - zdeformowane, niekompletne, pozbawione furtek. Bywają takže ogradzane walcowatymi, granitowymi slupkami (czterema lub większą ich liczbą), ustawianymi najczęšciej w prostokąt, ale tež w wielokąt, z ozdobnymi „uchami” i rozpiętymi między nimi želaznymi lancuchami - dziš slupki są często niekompletne, uszkodzone i przechylone, a lancuchy zerwane, czy po prostu ich brak. Zwykle jednak oznaczenia pol grobowych są skromniejsze - naj­ częšciej są to kamienne, betonowe lub lastrykowe obramowania, Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodow

/91—243

15«

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Krzyže nagrobne w muzeum w Upinie; Krzyže nagrobne w kaplicy na cmentarzu w Cytowianach; Krzyže nagrobne zgromadzone na cmentarzu w Skajzgirach; Krzyže nagrobne zebrane na cmentarzu komunalnym w Beržyninkach; Krzyže nagrobne zgromadzone na wzgorzu w Sartynikach

Krzyže nagrobne na šcianie frontowej dzwonnicy przy košciele w Pacunelach; Krzyže nagrobne na šcianie plebanii w Podbrzeziu Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przeszlošci obojga narodow

/91—243

159

l6o

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Kaplica na cmentarzu w Ejragole

> v ii

M iJia a r 5 |

Ta

Ę įįpZšrJĘ g-j

.

¡i

i^ s

Grobowiec Emilii Statkowskiej na cmentarzu w Jaswojniach

4» i

. M

a .i« H •i

■

Epitaiium Tadeusza Dowgirda i Tekli Dowgirdowny w kaplicy na cmentarzu w Ejragole

Grobowiec Kazimierza Pryžgintta na cmentarzu w Czekiszkach

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodow

/91—243

161

l62

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Kaplica grobowa Karpiow na cmentarzu w Johaniszkielach; Wnętrze kaplicy grobowej Karpiow na cmentarzu w Johaniszkielach; Proboszcz parafii w Johaniszkielach przy wejšciu do kaplicy grobowej Karpiow; Epitafium w kaplicy grobowej Karpiow na cmentarzu w Johaniszkielach

W

'¿j*

^

S. f

j№ Kaplica na cmentarzu w Krožach; Epitafia w kaplicy na cmentarzu w Krožach

,r6^

/

, J fb M įU ia

m č & L fflfa

JO Z E F

(

po prawej -» Kaplica grobowa Zaleskich na cmentarzu w Wielonie

b/

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

*'

Š IU K Š T A

___,..p z :£ o z ic

r-.

P.

k m ž

WIEKU U T 8 4 . k SPflKOJ JESO 3USZY.;

/92—244

163

ió 4

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Kaplica grobowa Nalęcz-Gorskich i Hutten-Czapskich na cmentarzu dworskim w Beržanach - widok dawny

Kristaus, nešančio kryžių, figūrai. Ji būdavo įkomponuojama po taip pat iš ketaus pagamintu baldakimu (1910 m. Stanevičių antkapis Viduklės parapijos kapinėse). Pasitaiko ir visiškai netipinės formos antkapių - kai kryžiaus pagrindas yra rutulys (1885 m. Guževskių antkapis Telšių parapijos kapinėse) arba varpo formos (1916 m. Aleksandro Daukšio antkapis kapinėse prie Pociūnėlių bažnyčios). Kapai, ant kurių pastatyti sudėtingesni arba vertingesni antkapiai, dažniausiai aptverti ketaus arba metalo tvorelėmis įmantriais raštais, dažnai apgadintais - deformuotais, be tam tkrų dalių, be vartelių. Kartais kapai aptverti granito stulpeliais su cilindro formos viršumi (keturiais arba daugiau), sustatytais taip, kad sudarytų keturkampį arba daugiakampį, su puošniomis „kilpomis“ ir tarp jų ištempta geležine grandine - dabar dalies stulpelių nėra, jie apgadinti ir pavirtę į šonus, grandinės nutraukytos arba jų nėra. Paprastai kapų ribas skiriantys ženklai yra kuklesni: dažniau­ siai juos juosia akmeninės, betoninės arba terakotinės, taip pat žemos metalinių strypų ar vamzdžių tvorelės. Pasitaiko antkapių, pastatytų ant paprasto iš žemės suformuoto kapo, kurio forma dažnai „pasikeitusi“, nes kapas „išnyko“ nuo žemės paviršiaus ir dėl to negalima nustatyti jo ribų. įdomus reiškinys yra kaupimas senų metalinių kryžių, ypač pagamintų iš ketaus, kurie dėl įvairių priežasčių buvo pašalinti iš savo vietų kapinėse. Daug tokių surinktų kryžių laikoma Tytuvėnų kapinių koplyčioje, ant Pociūnėlių bažnyčios varpinės fasadinės sienos, ant Paberžės klebonijos pastato, ant vietinio Upynos muziejaus sienos ir prie pat įėjimo į naujas Skaisgirių kapines. Prie įėjimo į naujas miesto ūkiui priklausančias Beržninkų kapines (šalia Joniškio) yra atskira patalpa, kurioje ant naujų betoni­ nių postamentų sustatyti iš ketaus ir geležies pagaminti kryžiai, matyti, rasti kaip niekam nereikalingi kitose kapinėse arba už jų ribų. Panašiai yra ir Sartininkuose (maža gyvenvietė į vakarus nuo Tauragės) - ant kalvos sukaupta (Jono Bučinsko pastangomis)

po prawej -> - widok obecny

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

165

takze niskie píotki z metalowych pr?tów czy rur. Bywa, ze nagrobek znajduje si? na prostej, ziemnej mogile, której ksztaít niekiedy „zatarl si?” i zanikl na powierzchni gruntu, przez co poíozenie pola grobowego stalo si? niemozliwe do ustalenia. Interesuj^cym zjawiskiem jest gromadzenie starych, metalowych krzyzy, zwlaszcza zeliwnych, które z róznych powodów opuscify swe miejsca na cmentarzach. Ich bogaty zbiór mozna spotkac w kaplicy na cmentarzu w Cytowianach, na frontowej scianie dzwonnicy przy kosciele w Pacunelach, na budynku plebanii w Podbrzeziu, na scianie miejscowego muzeum w Upinie czy tez przy wejsciu na nowy cmentarz w Skajzgirach. Natomiast na nowym, komunalnym cmentarzu w Berzyninkach (nieopodal Janiszek) utworzono przy wejsciu specjaln^ kwater?, w której znalazly si? osadzone na nowych, betonowych postumentach krzyze zeliwne i zelazne, odnalezione zapewne jako „bezpañskie” na innych cmentarzach lub tez poza nimi. Podobnie jest w Sartynikach (mala osada na zachód od Taurogów) - zgromadzono tam na wzgórzu (za staraniem ksi?dza kanonika Jonasa Bucinskasa) i uratowano od zniszczenia okolo czterdziestu dawnych, metalowych, nagrobnych krzyzy, pochodz^cych z cmentarzy s^siednich parafii. Natomiast na cmentarzach w miastach lub tez w miejscowosciach, w poblizu których znajdowaly si? znaczniejsze posiadlosci ziemskie, napotykamy grobowce czy piwnice grobowe, zazwyczaj murowane, z tablicami inskrypcyjnymi (m.in. Juljana i Stanislawy Krzywców - cmentarz parafialny w Telszach, Emilii Statkowskiej - cmentarz parafialny wjaswojniach) albo kaplice grobowe z oltarzem oraz z epitafiami, b^dz z tablicami inskrypcyjnymi wewn^trz (Gorskich - cmentarz przykoscielny w Szawkianach, Dowgirdów - cmentarz parafialny w Ejragole, Karpiów, ze sciennymi niszami día pochówków - cmentarz parafialny wjohaniszkielach, Przeciszewskich, z zachowanymi zdemontowanymi tablicami epitafijnymi - cmen­ tarz parafialny w Krozach). Grobowce cz?sto jednak bywaly Cmentarze na Zm udzi - polskie slady przesztosci obojga narodów

/91—243

166

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

pozbawiane tablic inskrypcyjnych, o czym swiadczq, widoczne puste miejsca po nich (wiele takich piwnic grobowych znajduje si? na starym cmentarzu w Szawlach), a kaplice sq. zdewastowane lub nawet zrujnowane (Zaleskich - cmentarz parafialny w Wielonie czy Dymszow - park przydworski w Zdaniszkach). Szczegolnie interesuj^ce, ale tez i znamienne, sq. losy kaplicy Gorskich w Szawkianach. Miesci ona szczqtki wielu czlonkow tego rodu, co szczegolowo przedstawia inskrypcja w j?zyku litewskim, umieszczona na dwoch tablicach wmurowanych w sciany tej kaplicy podczas remontu jej krypty w 2010 r. Wersja polska tego tekstu jest nast?pujqca9:

Epitafium czlonków rodziny Nalęcz-Gorskich z kaplicy grobowej na cmentarzu przy starym košciele w Szawkianach- widok dawny

K a p l i c a N t i l f c z - G o r s k i c h v S z a w k ia n a c h ,w z n ie s io u u . p r z e z Z y g m u n ta i . - G o r s k ie g o ja k o g ro b o w c a d i a s t r y j a A n t o n i eg o + 1 8 4 8 , g d y v r y s z lo p r a v o z a b r a n i a n i a j n o e c h o w a n ia p o d k o s c i o l a m i , a w i§ c i w g r o b . r o d . p o d k o i c i o t e m S z a w k ia A s k im .W d a n e j k a p l i c y p o n a d t o l e z % : s i o s t r a Z y g m u n ta O k t a w ja N -G . + o k . I 90 0 , aara Z y g m u n t + 1 8 6 9 , j e g o ¿ o n a M a r j a z M in e y k r iw + I 925 i i c h s y n o w ie Z y g m u n t +1884 i T o m a s z + 3 . I l i . 1 9 4 0 . Z a .4 p o d saraym k o 4 c io * e m F o r t u n a t N -G i je g o ¿ o n a B r y g i d a z Z a b i e ì ì ^ w i i n n i z B e r è a n z s t a r s z y c h o k o le iS

ir išgelbėta nuo sunaikinimo apie keturiasdešimt senų metali­ nių antkapių kryžių, veikiausiai rastų kitų parapijų kapinėse. Miestų arba gyvenviečių, prie kurių buvo didesnės žemės valdos, kapinėse aptinkama kapaviečių statinių ir laidojimo rūsių, papras­ tai - mūrinių, su lentomis įrašams (be kitų, Julijono ir Stanislavos Kšivecų - Telšių parapijos kapinėse, Emiljos Statkovskos - Josvainių parapijos kapinėse) arba laidojimo koplyčių su altoriumi ir epitafi­ jomis arba viduje esančiomis lentomis su įrašais (Gorskių - kapinėse prie Šaukėnų bažnyčios, Daugirdų - Ariogalos parapijos bažny­ čioje, Karpių - su laidojimo nišomis sienose - Joniškėlio parapijos kapinėse, Pšeciševskių - su išlikusiomis nuimtomis epitafijų len­ tomis - Kražių parapijos bažnyčia). Laidojimo statiniuose dažnai nėra išlikusių lentų su įrašais - apie tai liudija matomos tuščios vietos ten, kur jų būta (daug tokių laidojimo rūsių yra senosiose Šiaulių kapinėse), o koplyčios suniokotos (Zaleskių - Veliuonos parapijos kapinės, ar Dimšų - Zdoniškių dvaro parke). Ypač įdo­ mus, kartu ir tipiškas, yra Gorskių koplyčios likimas Šaukėnuose. Joje ilsisi daugelio šios giminės atsovų palaikai: tai kruopščiai surašyta dviejose lentose, įmūrytose koplyčios sienoje 2010 metais remontuojant koplyčią. Čia pateikiamas originalus įrašas9: 9. Lenkiškame leidime įdėtas šio teksto vertimas į lenkų kalbą. Jį suredagavo Antanas Ivinskis ir Jan Sklodowski, Varniai -Varšuva, 2009.

„NALENČ-GORSKIAI OKTAVŲA f APIE 1900 MARIJA MINEIKAITĖ f 1925 TOMAS f 1940. PALAIDOTI KOPLYČIOJE ONA f 1959 IR ANTANAS ALEKSANDRAS f 1973PALAIDOTI MEYLANE (PRANCŪZIJA) PO SENĄJA BAŽNYČIA PALAIDOTA BRIGIDA ZABIELAITĖ IR KITOS SENOSIOS BERŽĖNŲ GIMINĖS KARTOS ŠVENTORIUJE ILSISI IPOLITAS NALENČ-GORSKIS f 1836 ŽMONA BARBORA ŠEMETAITĖ IR JŲ DUKTĖ STANISLAVA HUTEN-ČAPSKIENĖ + 1878 IR KITI GENTAINIAI IŠ BERŽĖNŲ. BERŽĖNŲ KOPLYČIOJE IŠNIEKINUS MIRUSIUOSIUS JŲ PALAIKUS 1946 SLAPTA PARGABENO iŠ ŠAUKĖNŲ IR PALAIDOJO KANAUNINKAS JONAS ŠTAŠEVIČIUS. JIS TAIP PAT PERKĖLĖ IPOLITO NALENČ-GORSKIO SARKOFAGĄ Į GIMINĖS ANTKAPINĘ KOPLYČIĄ ŠAUKĖNUOSE. SARKOFAGAS NUO 1988 YRA ŠIOS BAŽNYČIOS ALTORIUS. Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

167

„ n a l ^ c z - g o r sc y : o ktaw ia t o k . 1900, m a r ia Z MINEYKOW11925, TOMASZ + 1940 POCHOWANI W KAPLICY, ANNA f 1959 I ANTONI ALEKSANDER t 19 73 POCHOWANI W MEYLAN (FRANCJA). W PODZIEMIACH DAWNEGO KOSCIOLA POCHOWANI! BRYGIDA Z ZABIEttOW NAL^CZ-GORSKA I INNI Z BERZAN ZE STARSZYCH POKOLEN. PRZY KOSCIELE SPOCZYWAJ^! HIPOLIT NAL^CZ-GORSKI f 1836, JEGO ZONA BARBARA Z SZEMIOTOW, ICH CORKA STANISLAWA HUTTEN CZAPSKA f 1878 I CZLONKOWIE RODZINY Z BERZAN.

Dawne epitafium i nowa tablica na sciame dawnej kaplicy grobowej Nalęcz-Gorskich przy nowym košciele w Szawkianach

9. Redakcja wspólna Antanasa Ivinskisa i Jana Sklodowskiego, Wornie-Warszawa 2009. 10. J. Sklodowski, Sarkofag Hipolita Gorskiego, „Cenne, Bezcenne, Utracone” 2011, n r3(68), s. 36-37. n. R. Aftanazy, Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej, t. hi, wyd. 2., Wroclaw-Warszawa-Kraków 1992, s. 188.

PO SPROFANOWANIU SZCZ^TKOW W KAPLICY W BERZANACH, W 1946 ZABRAL JE I POCHOWAL POTAJEMNIE PRZY KOSCIELE SZAWKIANSKIM KSI^DZ KANONIK JONAS STASEVldlUS. ON TEZ PRZENIOSL SARKOFAG HIPOLITA NAL^CZ-GORSKIEGO DO RODZINNEJ KAPLICY GROBOWEJ DO SZAWKIAN. SARKOFAG TEN OD 1988 SLUZY JAKO STOL OLTARZOWY W TYM KOSCIELE. KAPLICIJ GROBOW^ NAL^CZ-GORSKICH WZNIESIONO W 1848. PRZY NIEJ W 1988 DOBUDOWANO NOWY KOSCIOL SZAWKIANSKI, SZCZ^TKI PRZENIESIONO DO KRYPTY EWELINY Z HR. BROEL-PLATEROW NAL^CZ- GORSKIEJ A W KAPLICY URZ^DZONO ZAKRYSTI^. SZCZ^TKI PRZODKOW POWROCILY DO KAPLICY A PAMI^C ICH UWIECZNILI POTOMKOWIE ANTONIEGO ALEKSANDRA NAL^CZ-GORSKIEGO W 20 10” .

Wypada dodac, ze wymieniony posrod pochowanych w Szawkianach Tomasz Nal^cz-Gorski, zmarly w roku 1940, jest w prostej linii pradziadem Bronislawa Komorowskiego, obecnego prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej. Wspomniany tu, wykonany z jasnego marmuru, klasycystyczny sarkofag Hipolita Gorskiego, znajduj^cy si? pierwotnie, jak wyzej wspomniano, w kaplicy grobowej w Berzanach, jest typu a casa, czyli skrzyniowego (o wymiarach 205,5 x 97?° x 9°?° cm)10. Zdobiony metopowo-tryglifowym fryzem z rozetami w metopach, za scianie frontowej posiada inskrypcj?: „ d .o .m . h ip o lit g o r sk i , u r o d zil SI^ R.KU 17 9 1. M.CA KWIETNIA 15 DNIA, UMARL R.KU 1836 M.CA GRUDNIA 23 DNIA, KOCHANEMU I NAJLEPSZEMU M^ZOWI I OJCU ZONA i co rk a ” , zas na scianach bocznych rzezbione wizerunki herbu

Gorskich - Nal?cz. Niegdys posiadal widoczne na dawnych fotografiach11 marmurowe wieko, zdobione w naroznikach wolutami przechodz^cymi w liscie akantu. Niestety los wieka nie jest znany; Cmentarze na Zm udzi - polskie slady przesztosci obojga narodow

/91—243

i68

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Nowy košciol i brama cmentarza przy košciele w Szawkianach -widok obecny

Herby: Dolçgajanczewskich i Odyniec Burbów na plycie nagrobnej Kazimiery z Burbów Janczewskiej na cmentarzu w Widuklach; Herb Dolęga; Herb Odyniec

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

antkapis Vaiguvos parapijos kapinėse. Randama ir ligi šiol neatpažįstarnų signatūrų, pavyzdžiui, „w&s“ (antkapiniai kryžiai, pastatyti ant kun. Adamo Wolonczewskio (Adomo Valančiaus), mirusio 1855 m., kapo Narvydžių parapijos kapinėse, Scholastykos Ulaszewskos, miru­ sios 1856 m., kapo Kaunatavoje, Antonio Szafranskio, mirusio 1858 m., kapo Tryškių parapijos kapinėse) arba „Branie [wo“ ?j (antkapinis kryžius antjano Mierzwinskio, mirusio 1856 m. [?], kapo Narvydžių parapijos kapinėse), arba neatpažinto rusų gamintojo užrašytas kirilica nutrintoje ir uždažytoje lentelėje: „ЗАВОДЪ... А. ПЕТР“ Dominyko Bručkaus antkapis be datos Palangos parapijos kapinėse). Nekyla abejonių, kad buvo ir vietinių meistrų, kurie gamino antkapius artimiausių apylinkių klientams. Galima manyti, kad jie specializavosi tam tikrais (meniniu požiūriu nesudėtingais) antkapių tipais. Kaip pavyzdys gal būti xix amžiaus antkapinės granito plokštės (veikiausiai iš apačios neapdirbti rieduliai) su pritvirtintais prie jų geležiniais kryžiais ir iškaltomis inskripcijomis. Tokių antkapių buvo gausu Liolių parapijos kapinėse. Antkapiuose iš esmės buvo naudojamos trys meninio šrifto rūšys. Kalbant apie xix amžiaus antkapius (plokštes, cokolius) iš tauriųjų granito arba marmuro rūšių, atkreiptinas dėmesys į rafinuotą kaligrafiją, kuriai būdinga siaura ir gili, dažnai šešėliuota linija (pavyzdžiui, medicinos daktaro Jozefo Underowicziaus antka­ pis Kėdainiuose, daktaro Wladyslawo Matusewicziaus antkapis Šiauliuose). Pasitaiko amatininkų kruopščiai iškaltų įrašų, kuriems būdingos įskaitomos taisyklingos, giliai akmenyje iškaltos raidės (kai kada iškaltos raidės papuoštos metalo aplikacijomis, kurios paprastai tik iš dalies išlikusios ir apnaikintos, pavyzdžiui, ant Kunegundos iš Pilsudzkių giminės [sic! Rašoma „dz“] Billewiczowos (Kunegundos Pilsudskaitės Bilevičienės) ir Franciszeko Billewicziaus (Pranciškaus Bilevičiaus) antkapių Šiluvos parapijos kapinėse). Yra ir nelabai kruopščių inskripcijų, kartais nevykusių, tiesiog negrakščių, kuriose majuskula dažnai painiojama su minu­ skulą, kartais jos nusitrynusios (o kartais neįskaitomos), todėl kad antkapiai pagaminti iš lengvai pasiduodančio erozijai vietinio smulkiagrūdžio granito. Tokie antkapiai paprastai pastatyti xix ir xx Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

191

cieniowaną linią (np. na nagrobku doktora medycyny Jozefą Underowicza w Kiejdanach, doktora Wladyslawa Matusewicza w Szawlach). Bywają tez napisy rzemiešlniczo staranne, cechu jące się czytelną poprawnošcią liter, kutych wglçbnie w kamieniu (niekiedy wklçsïe litery posiadają aplikacje z metalu, zwykle zdekompletowane i uszkodzone - np. na nagrobku Kunegundy z Pilsudzkich [sic! przez „dz”] Billewiczowej i Franciszka Billewicza na cmentarzu parafialnym w Szydlowie). Są wreszcie inskrypcje maio staranne, często nieporadne i wprost koslawe, gdzie majuskula pomieszana jest często z minuskulą, czçsciowo zatarte (a niekiedy nieczytelne) z uwagi na wykonanie nagrobka z latwo ulegającego erozji polnego, gruboziarnistego granitu. Takie nagrobki pochodzą najczęšciej z przelomu xix i xx w., a wykonywane byly przez lokalnych majstrów dia niezbyt zamožnych odbiorców. Na nagrobkach odnajdujemy imiona i nazwiska, czasami takže (bo w wiçkszosci zachowaly się groby osób stanu szlacheckiego) związane z nimi rodowe herby przyniesione z Korony, noszone pierwotnie przez jej rycerstwo. Szlachta byla do nich tradycyjnie przywiązana, i to niezaležnie od statusu spolecznego i zamožnošci jej przedstawicieli. Do tego stanu naležala i arystokracja, i bogate ziemiahstwo, i szlachta šrednio zamozna, wreszcie - szlachta drobna, liczna zwlaszcza w zašciankach Laudy. Odnajdujemy takže utrwalone w kamieniu tytuly i nazwy pelnionych urzçdow. Zdarza się, že i nazwy rodowych posiadlošci oraz najrozmaitsze co do trešci formuly towarzyszące, nawiązujące do przeniesienia się w „inny” swiat. Wyrazaly one zwykle prošby o pacierz i wspomnienie, niekiedy bolešč i žal najbližszych; bywalo równiez, že upamiętnialy zaslugi publiczne. Inskrypcje nagrobne to swoista i jedyna w swoim rodzaju kronika przemian historycznych, spolecznych, kulturalnych i obyczajowych žmudzkiej ziemi na przestrzeni ponad dwóch stuleci. To takže niezwykle bogaty zasób informacji o ludziach pochowanych na tamtejszych cmentarzach, zwyczajach, gustach i nawet wražliwošci literackiej ich nastçpcow, wyražanych w najprzerožniejszych, często wierszowanych, rozbudowanych nagrobnych inskrypcjach. Zwyczaj umieszczania strof na nagrobkach nie jest zresztą nowy, bo sięgający starožytnošci. Najpierw galeria nazwisk... Więc znanych arystokratycznych rodów, jak ksiąžąt Giedroyciów, Oginskich z Kozielska, Polubinskich, Puzynów, Radziwillów, hrabiów Brzostowskich, Chodkiewiczów, Tyszkiewiczów czy Zabiellów. Dalėj będą nazwiska o cudzoziemskim rodowodzie, jak Anicheni, Beckandt, Beuermann, Fahrensbach, Gepner, Glüchsberg, Gouthertz, Gross, Haberlant, Hausman, Hoppen, Kognowicki, Liandzberg, Lindeman, Machwitz, Mecberg, Mejer, Oertel, Prekier, Rautensztrauch, Rehbinder, Rosenberg, Skopp, Solimani, Sond, Szulc, von Grottus, Wertel, Wachsztejnski, Wolmer; pojawiają się tež nazwiska baronów: von Grottus, Römer i Szylling oraz hrabiów: BroelPlater i Hutten-Czapski z Inflant, Kurlandii czy Niemiec. Najliczniejsze jednak będą nazwiska typowe dia obszaru historycznej Litwy, choc mogą one swiadczyc o rožnej przynaležnošci spolecznej noszącychje osób, więc Atkaczunas, Biront, Bitowtt, Blinstrub, Bobenas, Boczenus, Bruczkus, Bujwid, Burba, Butrym, Butwil, Czechojc, Dawkszo, Dowgird, Dowgwillo, Dowkont, Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodów

/91—243

192

Herby: Trąby - Radziwillöw, Dąbrowa - Kiszköw, Topor Tęczynskich i Lis - Sapiehöw na sarkofagu Jerzego Radziwilla w krypcie zboru helweckiego w Kiejdanach; Herb Leliwa Tyszkiewiczöw na nagrobku hrabiego Alfreda Tyszkiewicza na cmentarzu w Polądze; Herb wlasny Plater na grobowcu Broel-Plateröw na cmentarzu w Szwekszniach

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

amžių sankirtoje vietinių meistrų nelabai turtingiems užsakovams. Antkapiuose randama vardų ir pavardžių, kartais su jomis susi­ jusių iš Karalystės „atsineštų“ herbų (nes dauguma išlikusių kapų yra bajorų giminės atstovų), prieš tai priklausiusių Karalystės riteriams. Bajorija buvo tradicišai prie jų prisirišusi, net nepriklau­ somai nuo padėties visuomenėje ir jos atstovų turtingumo. Šiam sluoksniui priklausė ir aristokratija, ir turtingieji žemvaldžiai, ir vidutiniško turtigumo bajorai, galiausiai - smulkieji bajorai, ypač iš Liaudos akalicų. Akmenyje įamžinti jų titulai ir einamų pareigų pavadinimai. Pasitaiko, kad iškalti ir giminių nuosavy­ bės pavadinimai bei įvairiausios formuluotės apie persikėlimą į „kitą pasaulį“ . Paprastai jose prašoma maldos ir atminimo, kai kada pabrėžiamas artimųjų skausmas ir gailestis, dar kitais atvejais stengiamasi įamžinti velionio nuopelnus visuomenei. Antkapinės inskripcijos - savotiška ir vienintelė tokio pobū­ džio istorinių, visuomeninių, kultūrinių, buities ir papročių pasikeitimų kronika Žemaitijoje per daugiau negu du šimtus metų. Tai nepaprastai gausi medžiaga apie žmones, palaidotus tenykštėse kapinėse, apie jų įpročius, skonius ir netgi apie jų palikuonių literatūrinį jautrumą, atskleistą įvairiausiose, dažnai eiliuotose ilgose antkapinėse inskripcijose. Galiausiai papro­ tys rašyti eiles antkapiuose nėra naujas, jis atėjęs iš senovės. Pirmiausia pavardžių galerija... Žinomų aristokratų giminių: kunigaikščių Giedraičių ir Oginskių iš Kozelsko, Polubinskių, Puzinų, Radvilų, grafų Bžostovskių, Chodkevičių ir Tiškevičių ar Zabielų. Toliau - svetimos kilmės pavardės: Anichenis, Beckandtas, Beuermannas, Fahrensbachas, Gepneris, Glūchsberg, Gouthertzas, Grossas, Haberlantas, Hausmanas, Hoppenas, Kognowickis, Liandzbergas, Lindemanas, Machwitzas, Mecbergas, Mejeris, Oertelas, Prekieris, Rautensztrauchas, Rehbinderis, Rosenbergas, Skoppas, Solimanis, Sondas, Szulcas, von Grottas, Wertelis, Wachsztejnskis, Wolmeras; taip pat yra baronų: von Grottas, Romeris it Šilingas ir grafų: Broel Plateris, Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

193

Herb Hipocentaur Giedroyciöw Dowmont, Dubikajtys, Dusejko, Dyczpingajtis, Dyrmont, Ejdymt, w krypcie košciola (dawnej Gedmin, Giedgowd, Giedroyč, Giedwillo, Gielgud, Gielgut, Ginett, katedry žmudzkiej) w Worniach; Gimbutt, Ginejko, Gintowt, Gintyllo, Girdwojn, Girkont, Girsztowt, Herb wlasny Fahrensbach Gobiatto, Golkontt, Gosztowt, Grygalunas, Hurczyn, Jagowd, na sarkofagu Christiny Jamontt, Jawgielo, Jonajtis, Juczis, Kiejstut-Giedymin, Kierbedž, Mariany Chodkiewiczöwny, Kimont, Klimont, Kontowt, Korejwo, Korewa, Kunejko, Kuszlejko, zony Wolmara (Volmara) Fahrensbacha, w krypcie Lutyk, Mingajlo, Miniatt, Mongird, Montowt, Montwid, Montwill, košciola w Kretyndze; Možejko, Normont, Norwill, Olseyko, Pakalnis, Pawlikajtis, Herby: Gryf z Mieczem Petrynis, Pryngintowt, Piyžgintt, Rajuniec, Ruginis, Rymgajllo, i Košciesza Chodkiewiczöw Skirgajio, Skowzgird, Smailis, Sollohub, Stanionys, Stankun, na sarkofagu Hieronima Strebejko, Styrpojkis, Syrtowtt, Syruč, Szniolis, Szukszta, Szyksznis, Chrysostoma Chotkiewicza Szylkajcis, Tallat, Towgin, Twerionas, Twirbut, Wereyka, Wialbut, [wd] w krypcie košciola Wirszyllo, Wismont, Wittort, Wizgird, Woiszwil, Zutowt, Žygas15. w Kretyndze

15. A. Vanagas, V. Macijauskienė, M. Razmukaitė, Lietuvių pavardžių žodynas, Vilnius, 1 . 1,1985,1 . 11,1989.

Inne znöw w swym zapisie (o koncowkach ,,-ski” czy ,,-cki”) kryją rodowöd z polskiego obszaru kulturowego: Bartkowski, Bednarski, Borucki, Bukowski, Chlewinski, Czyzewski, Dąbrowski (Dąmbrovvski, Dombrowski), Jabionski, Jasienski, Konarski, Kowalewski, Kulesza, Kulikowski, Lechwanski, Lozicki, Michalowski, Nowicki, Orlowski, Ostrowski, Polubinski, Pomorski, Ratomski, Sadowski, Sienicki, Snarski, Sokolowski, Šwięcicki, Wiercinski, Wojnowski, Wolinski, Zmijewski. Liczne zaš nazwiska, takie jak Abramowicz, Gabryalowicz, Januszkiewicz, Jozefowicz, tawrynowicz, Mickiewicz, Milewicz, Narutowicz, Stankiewicz, Syriatowicz i im podobne z koncowką ,,-wicz” šwiadczą o proweniencji bialoruskiej (typ otczestwa). Wiadomo wreszcie, že juž od konca xvi w. przybywafy licznie do Wielkiego Księstwa Litewskiego rody z Korony, np. Brzostowscy - z Malopolski (z Brzostowa), Gruzewscy z Mazowsza; stamtąd przybyli röwniez Gorscy (z Göry), a takze np. Godlewscy (z Godlewa), Janczewscy (z Janczewa), Sklodowscy (ze Sklodöw), Tyminscy (z Tymianek) czy Zakrzewscy z Zakrzewa. Bazenscy z Prus - ich nazwisko powstalo z wczesniejszego von Baysen; Kognowiccy zaš zwali się pierwotnie Cognocce (protoplasta, Pietro Cognocce byl dworzaninem krölowej Bony). Rozpatrzenie kwestii brzmienia Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztosci obojga narodöw

/91—243

194

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Herb Grzymala Przeciszewskich na epitafium Rafala Przeciszewskiego na filarze kaplicy przy košciele w Cytowianach; Herby: Doliwa Syruciow i Zadora Zawiszow na obelisku rodziny Szymona Syrucia na cmentarzu w Šwiętobrošci

Hutten Čapskis pavardžių iš Infliantų, Kuršo ar Vokietijo. Vis dėlto daugiausia yra tipiškų istoriniam Lietuvos plotui pavar­ džių, nors jos gali rodyti priklausymą skirtingiems socialiniams sluoksniams: Atkaczunas (Atkačiūnas), Biront (Birontas), Bitowtt (Bitautas), Blinstrub (Blinstrubas), Bobenas (Bobenas, Bobėnas), Boczenus (Bačėnas), Bruczkus (Bručkus), Bujwid (Buivydas), Burba (Burba), Butrym (Butrimas), Butwil (Butvilas), Czechojc (Čekaitis), Dawkszo (Daukša), Dowgird (Daugirdas), Dowgwillo (Daugvila), Dowkont (Daukantas), Dowmont (Daumantas), Dubikajtys (Dubikaitis), Dusejko (Duseika), Dyczpingajtis (Didžpinigaitis), Dyrmont (Dyrmantas), Ejdymt (Eidimtas), Gedmin (Gedminas), Giedgowd (Gedgaudas), Giedroyč (Giedraitis), GiedwilIo (Gedvyla, Gedvilas), Gielgud (Gelgudas), Gielgut (Gelgutas), Ginett (Gineta, Ginetas), Gimbutt (Gimbutas), Ginejko (Gineika), Gintowt (Gintautas), Gintylio (Gintila), Girdwojn (Girdvainis), Girkont (Girkontas), Girsztowt (Girštautas), Gobiatto (Gobiata, Gabėta), Golkontt (Galkontas), Gosztowt (Goštautas), Grygalunas (Grigaliūnas), Hurczyn (Hurčinas, Gurčinas), Jagowd (Jagaudas, Jogaidas), Jamontt (Jomantas), Jawgielo (Jaugėla), Jonajtis (Jonaitis), Juczis (Jucys), KiejstutGiedymin (Kęstutis-Gediminas), Kierbedž (Kerbedis), Kimont (Kymantas), Klimont (Klimantas, Klymantas), Kontowt (Kontautas, Kontautis), Korejwo (Koreiva), Korewa (Koreva), Kunejko (Kuneika), Kuszlejko (Kušleika), Lutyk (Liutikas), Mingajlo (Mingaila), Miniatt Miniotas), Mongird (Mongirdas), Montowt (Montautas), Montwid (Montvydas), Montwill (Montvilas, Montvila), Možejko (Možeika), Normont (Normantas), Nonvill (Norvilas), Olseyko (Olseika), Pakalnis (Pakalnis), Pawlikajtis (Pavlikaitis), Petrynis (Petrionis), Pryngintowt (?), Pryžgintt (Priešgintas), Rajuniec (Rajunčius), Ruginis (Ruginis), Rymgajllo (Rimgaila), Skirgajlo (Skirgaila), Skowzgird (Skausgirdas), Smailis (Smailis), Sollohub (Sologubovas), Stanionys (Stanionis), Stankun (Stankūnas), Strebejko (Strebeika), Styrpojkis (Stirpeika), Syrtowtt (Sirtautas), Syruč (Sirutis), Szniolis (Šniolis), Szukszta (Šiukšta), Szyksznis (Šikšnys), Szylkajcis (Šilkaitis), Tallat (Talat), Towgin (Tauginas), Twerionas (Tverijonas), Twirbut (Tvirbutas), Wereyka (Vereika), Wialbut (Velbutas), Wirszyllo (Viršila), Wismont (Vismontas), Wittort (Vitortas), Wizgird (Vizgirda), Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Herb Šlepowron Jankiewiczow na tabliczce nagrobnej JozefyJankiewiczowej w krypcie košciola w Szczedrobowie; Herb Bialynia Lawrynowiczow na epitafium Wincentego Lawrynowicza w košciele w Rosieniach; Herb Korybut Daszkiewiczow na grobowcu przy košciele w Szawkianach

19 5

nazwisk typowych dla obszaru dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego jest nader interesujące rowniez z powodow etymologiczno-językowych, jednakže bardziej wnikliwe wejšcie w tajniki antroponimiki wykracza poza przedmiot niniejszej pracy. Warto jedynie podkrešlič, že spotykane na tym obszarze antroponimy mogą wpisywac się nie tylko w kontekst miejscowy, baltycki, ale i slowianski, a ujmując szeroko - indoeuropejski. Naležy takže wziąč pod uwagę fakt, že wczešniejsze brzmienie i zapis nazwiska oraz jego koncowka ulegaly częstym zmianom, takže spolszczeniu. Nie jest więc uzasadnione, by kojarzyč dane nazwisko z konkretną narodowošcią - polską, litewską, bialoruską, niemiecką czy žydowską. Trzeba je raczej rozpatrywac jako typowe dla danego terytorium i związanego z nim obszaru kulturowego. Znany z innego obszaru antroponim mogl (choč nie mūšiai) po pewnym czasie, w nowym miejscu osiedlenia, ulec lituanizacji, polonizacji czy biaiorutenizacji poprzez przyjęcie lokalnego brzmienia i koncowki, albo tež przeksztalcič się w podobne brzmieniem, czy zupelnie nowe nazwisko (np. Butrymas - Butrym, Gedgaudas - Giedgowd czy Merlinaitis - Merlineit - Merlin). Tytulem ciekawostki pragnę wspomniec, že nazwisko Dowgird može nawiązywač w swym znaczeniu do „wiele slyszący”, Dowkont -„wiele cierpiący”, Wizgird - „wszystko sly­ szący” (nazwiska te są geograficznie umiejscowione w šrodkowej Litwie). Natomiast spotykane na Žmudzi nazwiska takiejak: Jonajtis, Petronis, Pakalnis czy Stanionys mogą wywodzic się z terenow Rusi. Interesujące jest pochodzenie nazwisk konczących się na „-o” može to byč koncowka indoiranska albo tež zrutenizowana forma baltycka takich nazwisk, jak np. Možejko od mažas - „maly”. Ješli idzie o spotykane imiona, często pojawiają się: Aniela, Maria, Antoni, Franciszek, Kazimierz, Stanislaw, Wincenty, ale takže zupelnie dziš zapomniane i rzadkie, więc z ženskich - Akwilina, Amelia, Anzelmą, Benigna, Dominicela, Dulcelina, Eufrozyna, Febronia, Frozyna, Ganeryjeta, Grasylda (Grassylda), Johanna, Kassylda, Maryjancella, Melityna, Milorada, Palmira, Praxeda, Pulcheria, Rožyną, Scholastyka, Tekia, Solamita, Wilgieforta, Xawera, a z męskich - Anicet, Baziliusz, Bojomir, Bonawentura, Chryzostom, Donat, Dymazy, Eleuterij, Eustachiusz, Hilary, Kalixt, Lewonor, Mamert, Marcelen, Medard, Napoleon, Onufry, Polikarp, Spirydion, Telesfor, Zachariasz. Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przeszlosci obojga narodow

/91—243

196

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Kaplica grobowa na cmentarzu w Szawlanach; Herb Labędž Szemiotow na frontonie kaplicy grobowej na cmentarzu w Szawlanach

Herby: Radwan Paszkiewiczöw i Natęcz Sosnowskich na obelisku Dyonizego Paszkiewicza i jego žony Urszuli z Sosnowskich na cmentarzu w Koltynianach; Herb Suchekomnaty Kownackich na obelisku grobowca na cmentarzu w Kownatowie

15. A. Vanagas, v. Macijauskienė, M. Razmukaitė, Lietuvių pavardžių žodynas, Vilnius, 1 . 1,1985, t. n, 1989.

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Woiszwil (Vaišvila), Zutowt (Žutautas), Žygas (Žygas) . K ito s p a v a r d ė s p a g a l sa v o u ž ra š y m ą ( g a lū n e s „-s k i“ , ,,-ck i“ ) ro cĮ0? k a d y ra k ilu s io s iš le n k išk o jo k u ltū rin io a re a lo : B a r tk o w s k i (B a r tk a u s k a s ), B e d n a rs k i ( B e d n a rs k is ) , B o ru c k i ( B o r u c k is ) , B u k o w s k i ( B u k a u s k a s ) , C h le w in s k i ( C h le v in s k a s ) , C z y z e w s k i ( Č iu ž a u s k a s ) , D ą b ro w s k i ( D a m b ra u s k a s ), Ja b lo n s k į (Ja b lo n s k is ) , Ja s ie n s k i (Ja se n sk is, Ja s in s k a s ) , K o n a rs k i ( K o n a r s k is ) , K o w a le w sk i (K o v a le v s k is ) , K u le s z a (K u le š a , K u lie š iu s ) , K u lik o w s k i ( K u lik a u s k a s ) , L e c h w a n s k i ( L e c h v a n s k is ), L o z ic k i ( L o z ic k is ) , M ic h a lo w s k i ( M ik a la u s k a s ) , N o w ic k i ( N o v ic k is ) , O rlo w sk i ( A rla u s k a s ), O stro w s k i (A s tra u s k a s ), P o lu b in s k i ( P a lu b in s k a s, P a lu b in s k is , P o lu b in s k a s , P o lu b in s k is ) , P o m o rs k i (P o m o rs k is ), R a to m s k i ( R a to m s k is ) , S a d o w s k i (S a d a u s k a s ) , S ie n ic k i ( S e n ic k is ), S n a rsk i (S n a r s k is ), S o k o lo w s k i (S a k a la u s k a s ) , Š w ię c ic k i (S v e n tic k a s ), W ie rc in sk i (V e rc in sk is, V e rc in sk a s), W o jn o w sk i (V a in a u s k a s), Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

197

Na niektorych nagrobkach, a takze czasami i innych zabytkowych, choc niecmentarnych obiektach, mozna spotkac zwi^zany z nazwiskiem klejnot w postaci jego rytego czy plaskorzezbionego wizerunku, cz^sto o dose dowolnej i odbiegaj^cej od wzorca stylizaeji. S3, to herby nast?puj^ce: Bialynia - Lawrynowiczow (epitafum w kosciele w Rosieniach), D^browa - Kiszkow, Lis - Sapiehow, Topor - Tijczynskich i Tr^by - Radziwillow (sarkofagi Radziwillow w krypeie zboru helweekiego w Kiejdanach), Dol?ga - Janczewskich (plyta nagrobna na cmentarzu parafialnym w Widuklach), Doliwa - Syruciow i Zadora - Zawiszow (obelisk na cmentarzu przykoscielnym w Swi?tobrosci), Fahrensbach - herb wlasny Wolmara (Volmara) Fahrensbacha (sarkofag Christiny Mariany Chodkiewiczowny w krypeie kosciola w Kretyndze), Gryf z Mieczem i Kosciesza - Chodkiewiczow, Gryf - Mieleckich i Jastrz^biec - Zborowskich (sarkofag Hieronyma Chrysostoma Chotkiewicza [jfc!] w krypeie kosciola w Kretyndze), Grzymala Przeciszewskich (tablica epitafijna przy kosciele w Cytowianach), Hipocentaur - Giedroyciow (nawa i krypta dawnej katedry w Worniach), Korybut - Daszkiewiczow (grobowiec na cmentarzu przykoscielnym w Szawkianach), Leliwa - Tyszkiewiczow (nagrobek na cmentarzu parafialnym w Pol^dze), Nal?cz - Gorskich (sarkofag w kosciele w Szawkianach) i Sosnowskich (obelisk na cmentarzu parafialnym w Koltynianach), Odyniec - Burbow (plyta nagrobna na cmentarzu parafialnym w Widuklach), Oginiec - Oginskich i Kalinowa - Kalinowskich (pomniki nagrobne w bazylice w Retowie), Plater - herb wlasny Platerow (grobowiec na cmentarzu parafialnym w Szwekszniach), Prawdzic - Sollohubow (nagrobek na cmentarzu w Szczedrobowie), Radwan - Paszkiewiczow (obe­ lisk na cmentarzu parafialnym w Koltynianach), Suchekomnaty - Kownackich (obelisk na cmentarzu przykoscielnym w Kownatowie), Szemiot - herb wlasny Szemiotow (Szemiothow), odmiana herbu Lab?dz; kaplica na cmentarzu w Szawlanach, Slepowron - Jankiewiczow (krypta kosciola w Szczedrobowie). Cmentarze na Zm udzi - pobkie slady przesztosci obojga narodow

/91—243

198

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

199

Symbolika wanitatywna: kotwica z krzyžem oznaczająca nadziejç w wierze; Plakieta nagrobna księdza Franciszka Klonowskiego na nagrobku na cmentarzu w Czerwonym Dworze nad Niewiažą

Wolinski (Volinskis), Zmijewski (Žmejevskas, Žmejauskas). Gausu tokios pavardės kaip: Abramowicz (Abramavičius), Gabryalowicz (Gabrijalavičius), Januszkiewicz (Januškevičius), Jôzefowicz (Juozapavičius), Lawrynowicz (Laurinavičius), Mickiewicz (Mickevičius), Milewicz (Milevičius), Narutowicz (Narutavičius), Stankiewicz (Stankevičius), Syriatowicz (Sirijatavičius). Jos balta­ rusiškos kilmės (iš tėvavrdžio). Galiausiai yra žinoma, kad nuo xvi amžiaus pabaigos į Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę gausiai kėlėsi Lenkijos Karalystės giminės, pavyzdžiui, Bžostovskiai - iš Mažosios Lenkijos (Bžostuvo), Gruževskiai - iš Mazovijos, iš ten pat atvyko ir Gorskiai (Goros), taip pat Godlevskiai (iš Godlevo), Jančevskiai (iš Jančevo), Sklodovskiai (iš Sklodų), Timinskiai (iš Tymianekų), Zakševskiai (iš Zakševo). Baženskiai atvyko iš Prūsijos - jų pavardė kilusi iš ankstesnės pavardės von Baysen; Kognovickiai anksčiau vadinosi Cognocce (jų protėvis Pietro Cognocce buvo karalienės Bonos dvariškis). Išnagrinėti, kaip buvo tariamos tipinės pavardės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, yra labai įdomu etimologiniu ir kalbos požiūriu, bet gilinimasis į antroponimikos paslaptis neatitinka šio darbo objekto. Vis dėlto pravartu pabrėžti, kad minėtoje teritorijoje esantys antroponimai atitinka ne tik vietinį, baltiškąjį, bet ir slaviškąjį kontekstą, o žvelgiant plačiau - indoeuropietiškąjį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ankstesnis pavardžių tarimas ir jų rašytinė forma bei galūnės dažnai keitėsi, jos būdavo ir sulenkinamos. Tad nėra pagrindo senąją pavardę sieti su konkrečia tautybe - lenkų, lietuvių, vokiečių, baltarusių ar žydų. Į jas veikiau reikia žiūrėti kaip į tipiškas šiai teritorijai ir su ja susijusiam kultūriniam arealui. Kituose kraštuose žinomas antroponimas galėjo (nors nebūtinai) po kurio laiko naujoje vietovėje būti lituanizuotas, polonizuotas ar subaltarusintas, pripažįstant vietinį tarimą ir galūnes, arba virsti panašiai tariama ar net visiškai kita pavarde (pvz., Butrimas - Butrym, Gedgaudas - Giedgowd ar Merlinaitis - Merlineit - Merlin). Dėl įdomumo norėčiau paminėti, kad pavardė Dowgird (Daugirdas) pagal reikšmę siejama su „daug girdinčiu“, Dowkont (Daukintas) - su „daug kenčiančiu“, Wizgird (Vizgirda) - „visa girdinčiu“ (šios pavardės būdingos vidurio Lietuvai). Žemaitijoje žinomos pavardės: Jonaitis, Pakalnis ar Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Symbolika wanitatywna na nagrobkach: trupia czaszka z piszczelami - symbol šmierci, placzący aniol wyražający žal, aniol modlący siç za spokôj duszy, aniol gaszący pochodnię - znak zakonczenia žycia, wiecznie plonący ogieri jako znak swiatlosci wiekuistej

Na nagrobkach - tak kamiennych, jak i ¿eliwnych - odnajdziemy oprocz inskrypcji takže symbolikę wanitatywną. Będą to więc trupie czaszki z piszczelami oznaczające šmierč, kotwice z krzyžami - nadziejç w wierze, figury placzek - žal, klepsydry - przemijanie, urny - prochy zmarlego, bramy - przejšcie do lepszego swiata. Czasami pojawia siç przyslaniająca czçsciowo urnę draperia, przywolująca tajemnicę pozagrobową, albo „mina sztuczna” - dziš często juž mina naturalna, np. zlamana kolumna jako znak zakonczenia zywota. Na niektôrych nagrob­ kach, choč niezbyt często, napotkamy fotograficzny konterfekt osoby zmarlej, utrwalony na porcelanowej, zwykle owalnej (bywa, že spçkanej) plakietce; niekiedy tylko charakterystyczne puste miejsce swiadczy, že takowa kiedyš tu siç znajdowala. Niezwykle rzadko natomiast možna spotkač mocowane na cokolach plaskorzežbione metalowe plakiety z wizemnkiem zmarlego (nagrobek księdza Franciszka Klonowskiego na cmentarzu parafialnym w Czerwonym Dworze nad Niewiažą). Częšciej za to pojawiają siç na nagrobkach drobne rzežbiarskie formy dekoratywne, jak na przyklad ceramiczne glôwki Chrystusa czy postaci aniolkôw. Cmentarze na Žm udzi - polskie slady przesztosci obojga narodow

/91—243

200

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Stanionis gali būti kilusios iš teritorijos, priklausiusios Rusiai. Įdomi pavardžių su galūne ,,-o“ kilmė - tai gali būti indoiraniškos galūnės pavardės arba subaltarusinta baltiškų pavardžių forma, pavyz­ džiui, Možejoko (Mažeika) - pavardė, kilusi iš žodžio „mažas“ . Kalbant apie vardus, dažnai pasitaiko Anelė, Marija, Pranciška, Kazimieras, Stanislovas, Vincentas bei visiškai šiandien užmiršti reti moteriški vardai: Akvilina, Amelija, Anzelmą, Benigna, Dominicelė, Dulcelina, Eufrozina, Febronija, Frozina, Ganrieta, Grasilda, Johana, Kasilda, Marijancelė, Melitina, Milorada, Palmira, Prakseda, Pulcherija, Rozina, Scholastika, Teklė, Solamita, Vilgeforta, Ksavera, o iš vyriškų - Anicetas, Bazilijus, Bogomiras, Bonaventūras, Chrizostomas, Donatas, Dimazas, Eleuterijas, Eustachijus, Hilaras, Kalikstas, Levonoras, Mamertas, Marcelenas, Medardas, Napoleonas, Anupras, Polikarpas, Spiridijonas, Telesforas, Zacharijas. Ant kai kurių antkapių, kartais taip pat ant kitų objektų - ne kapi­ nių, galima aptikti su pavarde susijusį herbą, raižytą arba reljefinį jo atvaizdą, dažnai gana laisvo, nuo tikrojo pavyzdžio nutolusio stiliaus. Rasti šie herbai: Bialynia - Laurinavičių giminės (epitafija Raseinių bažnyčioje), Dąbrowa („Ąžuolynas“) - Kiškų herbas, Lapė - Sapiegų, Kirvis - Tenczynskių (Tęczynscy) ir Trąby - Radvilų herbas (Radvilų sarkofagai kalvinistų sobore Kėdainiuose), Dolęga Jančevskių (antkapinė plokštė Viduklės parapijos kapinėse), Doliwa - Siručių ir Zadora - Zavišų (obeliskas prie Šventybrasčio kapi­ nių), Farensbachas - nuosavas Wolmaro (Volmaro) Fahrensbacho herbas (Kristinos Marijos Chodkevičiūtės (Christina Mariana Chodkiewiczöwna) sarkofagas Kretingos bažnyčios kriptoje, Grifas su kardu ir Košciesza - Chodkevičių, Grifas - Mieleckių ir Jastrzębiec - Zborovskių herbas (Jeronimo Chrizostomo Chotkevičiaus (Hieronym Chrizostom Chotkiewicz) sarkofagas Kretingos bažnyčios kriptoje), Grzymala - Pšeciševskių (epitafinė lenta prie Tytuvėnų bažnyčios), Hipokentauras - Giedraičių (senosios Varnių katedros nava ir kripta), Koributas - Daškevičių (antkapis Šaukėnų bažnyčios kapinėse), Leliwa - Tiškevičių (ant­ kapis Palangos parapijos kapinėse), Nalęcz - Gorskių (sarkofagas Šaukėnų bažnyčioje) ir Sosnovskių (obeliskas Kaltinėnų parapijos kapinėse), Odyniec - Burbų (antkapinė plokštė Viduklės parapijos kapinėse), Oginiec - Oginskių ir Kalinowa - Kalinovskių (antka­ piniai paminklai Rietavo bazilikoje), nuosavas Pliaterių herbas (antkapis Švėkšnos parapijos kapinėse), Prawdzic - Sologubovų (antkapis Sidabravo kapinėse), Radvanas - Paškevičių (obeliskas Kaltinėnų parapijos kapinėse), Suchekomnaty - Kauneckų (obe­ liskas kapinėse prie Kaunatavos bažnyčios, Šemetos - nuosavas Šemetų herbas („Gulbės“ herbo atmaina; koplyčia Šiaulėnų kapi­ nėse), Naktikovas - Jankevičių (kripta Sidabravo bažnyčioje). Ant akmeninių ir ketaus antkapių, be inskripcijų, aptinkama ir vanitas (lot. tuštybė, niekybė, menkumas) simbolikos. Tai lavonų kaukolės ir blauzdikauliai, simbolizuojantys mirtį, inkarai su kryžiais, reiškiantys tikėjimo viltį, raudotojų figūros, simbolizuo­ jančios gailestį, klepsidros - laikinumą, urnos - mirusiojo palaikus, vartai - perėjimą į geresnį pasaulį. Kartais vaizduojama iš dalies urną dengianti draperija, simbolizuojanti anapusinio gyvenimo paslaptį, arba „dirbtiniai griuvėsiai“, dažnai šiuo metu virtę tikraisiais, pavyzdžiui, nulūžusi kolona kaip gyvenimo pabaigos simbolis. Ant kai kurių antkapių, nors ir nelabai dažnai, galima Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Figurki ukrzyzowanego Chrystusa na nagrobnych krzyzach

16. Možna dodač, že oprocz nich funkcjonowafy wowczas takže urzędy centralne i dworskie; niektöre z nich przechodzily z czasem do ziemskich. Godnošci takže podlegaly na przestrzeni stuleci zmianom.

201

Naležy wreszcie wspomnieč o powszechnym umieszczaniu na nagrobnych krzyzach metalowych figurek ukrzyžowanego Chrystusa; z czasem niektore ulegly częšciowemu uszkodzeniu, „okaleczeniu”, ale zdarza się, že pozostai po nich jedynie šlad dawnego mocowania, albo tež jašniejsze, nieporošnięte glonami miejsce na krzyžu. Nazwiskom na nagrobkach osob o wysokim statusie spolecznym, zawodowym czy wojskowym towarzyszą posiadane przez nich tytuly, nazwy sprawowanych urzędow czy stopnie wojskowe. Ich odczytywaniu winnajednak towarzyszyč šwiadomošč, že napotkamy tu tytulaturę wlašciwą ostatnim dekadom przedrozbiorowej Rzeczypospolitej, nazwy dawnych stanowisk užywanych w czasach rozbiorowych Ii tylko tytularnie, šilą tradycji, oraz nowe nazewnictwo, wprowadzone przez Rosjan w „guberniach zabranych”, nakiadające się kalką carskich rang urzędniczych na system przedrozbiorowy. Z uwagi tedy na czas zamykania cmentarzy przykošcielnych i powstawania nowych, pozamiejskich - więc początek xix w. - spotyka się najczęšciej tytulaturę wprowadzoną przez zaborcę; przedrozbiorowa występuje znacznie rzadziej, tylko na nagrobkach „epigonow” dawnej Rzeczypospolitej. W kwestii tej najdawniejszej tytulatury, nie zaglębiając się zbytnio wjej rodowod, naležy wspomnieč, že Wielkie Księstwo Litewskie, a wjego ramach starostvvo žmudzkie, mimo tendencji przyjmowania ustroju polskiego, zachowalo odrębnošč administracyjną i swe wlasne urzędy. Zhierarchizowane zostaly one m statutėm litewskim z roku 1588, ale juž wczešniej unia lubelska w 1569 wprowadziia stanowiska urzędnikow ziemskich, częšciowo rožniące się tytulaturą od koronnych. Następnie zostaly one częšciowo zmienione w roku 1677, co ostatecznie zostalo zebrane w konstytucji z 1768, tak že hierarchia koronna obejmowala 15 szczebli, zaš litewska - 23, posiadając nieznane w Koronie stanowiska, m.in. obožnego, marszaika czy mostowniczego. Zacznijmy więc od tytulow najstarszych, wywodzących się z czasow dawnej Rzeczypospolitej, ziączonych z owczesnymi urzędami ziemskimi16. Pierwsze miejsce zajmuje tu podkomorzy (występujący niegdyš w hierarchii koronnej jako pienvszy, w litewskiej jako Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodöw

/91—243

202

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

203

Nagrobek podkomorzego powiatu rosienskiego Jana Chlewinskiego na cmentarzu w Ejragole; Epitafium podkomorzego powiatu szawelskiego Jana Burby przy košciele w Cytowianach

rasti mirusio asmens atvaizdą, įamžintą porceliano, paprastai ovalo formos plytelėje (kuri dažnai būna sutrūkinėjusi); kai kada tik tuščia vieta plytelėje liudija, kad tokio atvaizdo būta. Nepaprastai retai galima aptikti ant cokolių pritvir­ tintų metalinių bareljefų su mirusiojo atvaizdu (kunigo Franciszeko Klonowskio antkapis Raudondvaryje prie Nevėžio). Daug dažniau pasitaiko antkapių, papuoštų smulkiomis dekoratyvinėmis skulptūromis, pavyzdžiui, kera­ mikinėmis Kristaus galvelėmis arba angeliukų figūromis. Galų gale, apskritai pravartu užsiminti apie nukryžiuotojo Kristaus figūrą ant metalinių kryžių; ilgainiui kai kurios tų figūrų buvo apnaikintos, „sužalotos“, kai kur likę tik jų pėdsakų: pritvirti­ nimo likučių arba šviesesnių, neapsamanojusių vietų ant kryžiaus. Antkapiuose, pastatytuose aukštą padėtį visuomenėje, pro­ fesijoje ar karinėje tarnyboje užėmusiems asmenims, įrašyti šių asmenų titulai, turėtų pareigų pavadinimai ar kariniai laips­ niai. Juos skaitant pravartu suvokti, kad susiduriame su titulais, būdingais paskutiniams dešimtmečiams prieš Respublikos padalijimą, kad senieji pareigų pavadinimai yra tik formalūs, išlikę kaip tradiciniai, taip pat - su naujais pavadinimais, rusų įvestais „užimtose gubernijose“, kurių carinės valdžios ran­ gai „pasidengia“ su pareigybių sistema prieš padalijimą. Atsižvelgiant į xix amžiaus pradžioje paplitusį kapi­ nių, esančių prie bažnyčių, uždarinėjimo ir naujų įrengimo užmiestyje laikotarpį, pabrėžtina, kad dažniausiai vartojami agresoriaus įvesti titulai, žinomi prieš padalijimą, o senieji aptinkami tik senųjų Respublikos „pasekėjų“ antkapiuose. Kalbant apie tą seniausiąjį titulavimą, per daug nesigilinant į jo kilmę, pravartu priminti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jai priklausanti Žemaitijos seniūnija, nepaisydamos lenkiškos santvarkos, išlaikė atskirą administraciją ir savo atskiras pareigibes. Jų hierarchija nustatyta 1588 metų m Lietuvos Statute, bet jau ir anksčiau, vadovaujantis 1569 metų Liublino unija, buvo įvestos žemės valdininkų pareigibės, kurios savo titulais iš dalies skyrėsi nuo Karalystės pareigybių. Jos šiek tiek buvo pakeistos 1677 metais - tai galutinai atsispindėjo 1768 metų konstitucijoje: Lenkijos Karalystėje Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Nagrobek podkomorzego powiatu upickiego Apolinarego Raczkowskiego na cmentarzu w Radziwiliszkach; Epitafium miecznika Jozefą Karpia w kaplicy grobowej na cmentarzu w Johaniszkielach; Epitafium Jerzego i Teressy Kontrymöw na cmentarzu w Szydlowie. Ufundowali Anna Kuszelewska z bratem, obožnym žmudzkim Leonem Kontrymem

trzeci, po ciwunie i marszalku sejmikowym). Jednakže požniejszy podkomorzy ziemski zachowal tylko nazwę dawnej godnošci, bo funkcji zarządcy dobr dworskich juž nie pelnil. Štai się lokalnym urzędnikiem sądowym, rozstrzygającym spory graniczne w swym podkomorskim sądzie, a następnie - w myšl wyroku ustalającym przebieg zasądzonych granic między posiadlošciami ziemskimi wraz z wprowadzeniem ich na mapę i pošwiadczeniem jej wiarygodnošci swym podpisem. Takim dawnym urzędnikiem, piastującym godnošč jeszcze w przedrozbiorowej Rzeczypospolitej, byl podkomorzy powiatu szawelskiego Jan Burba (1713-1817, pochowany w Cytowianach). Jednak napotkany na požniejszych nagrobkach tytul podkomorzego byl juž užywany tytularnie. W porozbiorowej rzeczywistošci ustrojowo-administracyjnej bylo to jedynie zanikające echo czasow poprzednich - przykladem będzie tu „ostatni podkomorzy powiattu rossienskiego” Jan Chlewinski (1795-1877, pochowanyw Ejragole), podkomorzy powiatu upickiego Apolinary Raczkowski (zmarly w 1872 r., pochowany w Radziwiliszkach) czy podkomorzy powiatu szawelskiego Antoni Nalęcz-Gorski (pochowany w Szawkianach). Za panowania Stanislawa Augusta pojawili się (zastępując dwoch podkomorzych - polskiego i litewskiego) szambelanowie (bylo ich 18), zajmujący się wprowadzaniem gošci na pokoje krolewskie. Ten honorowy tytul przywoluje tablica epitafijna w košciele w Kurtowianach, wymieniająca Paulinę z Oranowskich Olendzką, „Szambelanowąb. Dworu Polskiego” (zmarląwi825). Z piastujących dawne godnošci spotykamy takže miecznika (noszącego przed krolem miecz jako znakjego wladzy wojskowej) Jozefą Karpia (zmarlego prawdopodobnie na początku xix w., pochowanego wJohaniszkielach), obožnego žmudzkiego Leoną Kontryma (fundatora epitafium Jerzego i Teressy Kontrymow na cmentarzu parafialnym w Szydlowie), mostowniczego powiatu kowienskiego Antoniego Jussewicza (zmarlego w roku 1834, pochowanego w Szczedrobowie), wojskich „upitskich” Jozefą i Izabellę Szyszllow (zmarlych w latach 1824 i 1852, pochowanych w Krakinowie) oraz sekretarza sądu powiatu szawelskiego Dominika Lukaszewicza. Dalėj spotykamy marszalkow powiatowych szlachty, Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przeszlošci obojga narodöw

/91—243

20 4

16. Galima pridurti, kad, be jų, tuo metu funkcionavo centrinės dvaro pareigybės, kai kurios iš jų vėliau tapo žemės pareigybėmis.

Plyta nagrobna sędziego granicznego powiatu rosienskiego Tadeusza Slawoczynskiego na cmentarzu w Upinie

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

205

buvo 15 hierarchijos pakopų, o Lietuvoje - 23, be kitų, Karalystėje nežinomos gurguolininko, maršalkos ar tiltininko pareigybės. Tad pradėkime nuo seniausių senosios Respublikos titulų, susijusių su tuometinėmis žemės valdininkų pareigybėmis16. Pirmąją vietą čia užima dvaro prievaizdas (kažkada Karalystės hierarchijoje buvęs pirmas, o Kunigaikštystėje - trečias, po tijūno ir seimo maršalkos). Vėliau iš dvaro prievaizdo pareigybės teliko pavadinimas, nes dvaro turto valdytojo pareigų jis nėjo. Prievaizdas tapo teismo tarnau­ toju, sprendžiančiu žemės ribų bylas, kuris pagal teismo nutartį nustatydavo priteistos žemės ribas, žymėdavo jas žemėlapyje irtai paliudydavo savo parašu. Toks senasis pareigūnas, ėjęs savo pareigas prieš Respublikos padalijimą, buvo Šiaulių valsčiaus dvaro prievaiz­ das Jonas Burba (1713-1817), palaidotas Tytuvėnuose). Vėlesniuose antkapiuose dvaro prievaizdo titulas vartojamas jau tik formaliai. Po Lenkijos padalijimo, pasikeitus santvarkai ir administracijai, ši

pareigybė tebuvo nykstantis praėjusių laikų aidas - tai liudija Jono Chlevinskio (Jan Chlewinski (1795-1877), palaidoto Ariogaloje), „paskutinio Raseinių valsčiaus dvaro prievaizdo“, taip pat Upytės valsčiaus dvaro prievaizdo Apolinaro Račkovskio (mirusio 1872 m., palaidoto Radviliškyje) bei Šiaulių valsčiaus dvaro prievaizdo Antano Nalenč Gorskio (palaidoto Šaukėnuose) pavyzdžiai. Valdant Stanislovui Augustui atsirado šambelionai (pakeitę du dvaro prievaizdus - Lenkijos ir Lietuvos, jų buvo 18), šam­ belionai užsiėmė svečių įvedimu į karaliaus menes. Apie šį garbingą titulą liudija epitafinė lenta Kurtuvėnų bažnyčioje, kurioje minima Paulina Oranowska Olendzka, „b[uvusiojo] Lenkijos dvaro šabeliono žmona” (mirusi 1825 m.). Iš ėjusiųjų senąsias pareigas paminėti: ginklakalys (nešiojęs karaliaus akivaizdoje kardą kaip karinės valdžios simbolį) Juozapas Karpis (Jozef Karp), miręs veikiausiai xix a. pradžioje, palaidotas Joniškėlyje), Žemaičių gurguolininkas Leonas Kontrimas (Leon Kontryma), 0 urgio ir Teresės Kontrimų - lenk. Jerzy i Teressa Kontrymowie - epitafijos fundatoriaus Šiluvos parapijose kapinėse), Kauno valsčiaus tiltininkas Antanas Jusevičius (AntoniJussewicz), miręs 1834 m., palaidotas Sidabrave), Upytės tvarkininkai Jozefas ir Izabellė SzyszHos, mirę 1824 ir 1852 m., palaidoti Krekenavoje) bei Šiaulių valsčiaus teismo sekretorius Dominikas Lukaszewiczius. Čia ilsisi ir žinomi valsčiaus Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Nagrobek marszalka powiatu rosienskiego Jerzego hrabiego Platera na cmentarzu w Szwekszniach; Nagrobek wojskich „upitskich” Jozefą i Izabelli Szyszllow na cmentarzu w Krakinowie; Plyta nagrobna marszalka powiatu rosienskiego Cyprianajanczewskiego na cmentarzu w Widuklach; Tabliczka nagrobna marszalka szlachty powiatu „poniewiezskiego” Antoniego Jankiewicza w krypcie košciola w Szczedrobowie

ktorych tytul nawi^zywal do przedrozbiorowej, dozywotnio sprawowanej na Litwie godnosci marszalka sejmikowego, uprawnionego takze do prowadzenia s^dow ziemskich, a wi$c: marszalka szlachty powiatu „poniewiezskiego” Antoniego Jankiewicza (178 6 - 18 59 , pochowanego w Szczedrobowie) i marszalka Tytusa Szyszll? (18 10 - 18 5 8 , pochowanego w Krakinowie), marszalkow powiatu rosienskiego Jerzego Platera (18 10 - 18 3 6 , pochowanego w Szwekszniach) i Cypryanajanczewskiego (18 0 5 - 18 5 3 , pocho­ wanego w Widuklach, wspolzalozyciela antycarskiego tajnego stowarzyszenia „Czarnych Brad” w Krozach, jednego z bohaterow 3 . cz^sci mickiewiczowskich Dziadow, zeslanca), wreszcie mar­ szalka powiatu szawelskiego Eligjusza Kownackiego (1784- 18 6 0 , pochowanego w Kownatowie). Nast^pnie idq. urz^dnicy piastuj^cy roznorodne godnosci juz wyraznie wedlug czternastostopniowej (z czasow Piotra Wielkiego) rosyjskiej tabeli „czynow”, czyli rang: liczni s?dziowie graniczni (przywoluj^cy godnosc dawnych s?dziow pogranicznych), np. powiatu rosienskiego, Tadeusz Slawoczynski (1779- 18 2 8 , pochowany w Upinie) czy s?dzia graniczny gubernialny Jozef Gintowt (zmarly W1841 r., pocho­ wany w Kiejdanach), honorowy s?dzia i marszalek szlachty powiatu szawelskiego Feliks Raczkowski (18 3 6 - 18 9 3 , pochowany w Radziwiliszkach), s^dzia grodzki powiatu rosienskiego Ignacy Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztosci obojga narodow

/91—243

206

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Nagrobek Teodora hrabiego Broel-Platera na cmentarzu w Szwekszniach; Nagrobek hrabiego Kazimierza BroelPlatera na cmentarzu w Szwekszniach; Nagrobek Jadwigi comtesse Hutten-Czapskiej na cmentarzu w Szawkianach; Nagrobek księcia Dominika Giedroycia na cmentarzu w Radziwiliszkach

Nagrobek prezesa granicznego powiatu szawelskiego Antoniego Golkiewicza na cmentarzu w Kownatowie

Nagrobek sawietnika Jana Michalskiego na cmentarzu w Grušciach; Epitafium bylego sędziego grodzkiego powiatu rosienskiego Ignacego Ciszkiewicza w košciele w Poniewiežyku; Nagrobek kanonika honorowego katedry wilenskiej księdza Kazimierza Bojarzynskiego na cmentarzu w Ejragole

Nagrobek urodzonego Kazimierza Bernatowicza na cmentarzu w Rozalinie Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przeszlošci obojga narodow

/91—243

207

208

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

b a jo rų m aršalk os, k u rių titu la i b u v o susiję d a r ik i p a d a lijim o g a u ta Nagrobek pulkownika Zenona Girkonta na cmentarzu ir iki g y v en im o p a b a ig o s L ie tu v o je eita seim elio m aršalk os p a re i­ w Žoranach; Nagrobek g y b e , jie m s ta ip p a t b u v o p a v e sta te isin in k au ti žem ės teism u o se: chorąžego bylych wojsk P a n e vė žio valsčiau s b a jo rų m aršalk a A n tan a s Ja n k e v ič iu s (A n to n i polskich Franciszka Ja n k ie w ic z (1786-1859), p a la id o ta s S id ab ra ve ) ir m aršalk a lit a s Šišla Dąbrowskiego na cmentarzu (Tytus Szyszllo (1810-1858, p a la id o ta s K re k e n a v o je ), R asein ių v a ls­ w Rosieniach; Nagrobek čiau s m aršalk os Ju rg is Pliateris Q erzy P la te r (1810-1836), p a la id o ta s chorąžego szawelskiego Š vėk šn o je) ir K ip rijo n a s Ja n č ev sk is ( C y p ria n ja n c z e w s k i (1805-1853), Jozefą Samickiego na cmentarzu w Krakinowie; p ala id o ta s V id u k lė je , vien as iš slap to sio s an ticarin ės „Ju o d ų jų b ro lių “ Epitafium pulkownika d ra u g ijo s K ra ž iu o se įk ū rėjų , A . M ic k evič ia u s Vėlinių trečio sio s d alies „woysk” polskich Tadeusza veik ėjas, trem tin y s), g a liau siai - Š iau lių va lsčia u s m aršalk a E ligiju s Niewiadomskiego w košciele K a u n e c k as (E ligiu sz K o w n a c k i (1784-1860), p a la id o ta s K a u n a ta v o je ). w Wielonie; Nagrobek bylego T oliau - p areig ū n a i, u ž ė m ę įvairias p areig a s a k iv a iz d žia i p a g a l ru sišką podpulkownika wojsk rosyjskich Dyonizego Sipowicza (P etro D id ž io jo la ik ų ) k etu rio lik o s p a k o p ų „v eik sm ų “ , a rb a ran g ų , len telę: gau sū s žem ių rib ų te isėjai (p rim en an ty s an k stesn ių jų žem ių na cmentarzu w Wasiliszkach rib ų teisėjų p a re ig y b e s), p a v y z d ž iu i, R asein ių valsčiau s - Tadas Slavočin sk is (Tadeusz S la w o cz y n sk i (1779-1828), p a la id o ta s U p y n o je ) ar g u b e rn ijo s žem ės rib ų teisėjas Ju o z a p a s G in ta u ta s ( Jo z e f G in to w t, m iręs 1841 m ., p a la id o ta s K ė d a n iu o se ), Šiau lių v alsčiau s g a rb ės teisėjas ir b a jo rų m aršalk a Feliksas R a čk a u sk a s (F elik s R a c zk o w sk i

(1836-1893), p a la id o ta s R a d vilišk y je ), R asein ių v alsčiau s m iesto teisėjas Ig n acas C išk ev ičiu s (Ig n a c y C isz k ie w ic z (1781-1851), p ala id o ta s P a n e vė žiu k e ), M a rija m p o lė s va lsčia u s ta ik o s teisėjas Jo n a s B artk ovsk is 0 a n B artk o w sk i

(1782-1855), p a la id o ta s

L u k šiu o se), Šiau lių valsčiau s

žem ės rib ų p irm in in k a s A n tan a s G a lk e vičiu s (A n to n i G o ik ie w ic z

(1794-1844), p a la id o ta s

K a u n a ta v o je ). A p tik ta ga rb ės p ata rė jų , v a ls­

ty b ė s ga rb ės p ata rė jų , k o le g ia lių p ata rė jų , „p ro fe so rių “ , „k o le g ia lių aseso rių “ , „titu lu o tų asesorių p a ta rė jų “ , ga lia u sia i - V iln ia u s g u b ern ijo s va ld ž io s p atarėjas V in cen ta s L au rin avičiu s (W in ce n ty L a w ry n o w icz , m iręs 1824 m ., p a la id o ta s R a sein iu o se ), m ielai e k sp o n u o ja n tis caro a p d o v a n o jim u s - „Šv. V la d im iro 4 klasės b e i Šv. O n o s 3 ir 2 klasės o rd in ų k av alieriu s“ . N em a ž ai ir „re g e n tų “ : b u v ęs Telšių žem ės re g e n ­ tas D o n a ta s V itk ev ičiu s (D o n a t W itkiew icz (1799-1856), p ala id o ta s M e d in g ė n u o se ), V iln ia u s civilin io te ism o rū m ų p irm in in k a s ir o rd in ų k avalieriu s Ju o z a p a s Siru tis ( Jo z e f S y ru č )

(1788-1841), p a la id o ta s

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Nagrobek podpulkownika generalnego sztabu Zygmunta Sawickiego na cmentarzu w Pacunach

209

Ciszkiewicz (1781-1851, pochowany w Poniewiezyku), sędzia pokoju powiatu marjampolskiego Jan Bartkowski (1782-1855, pochowany w Lukszach), prezes graniczny powiatu szawelskiego Antoni Goikiewicz (1794-1844, pochowany w Kownatowie). Następnie spotykamy radcow honorowych, honorowych radcow stanu, radcow kolegialnych, „professoröw”, „assesorow kollegialnych”, „assesorow tytularnych sowietnikow” (czyli ros. „radcow”), wreszcie radcę wilenskiego gubemialnego rządu Wincentego Lawrynowicza (zmarlegowi824r., pochowanegow Rosieniach), chętnie eksponującego otrzymane carskie odznaczeniajako „kawaler orderow s. Wlodzimierza 41s. Anny 3 i 2 klassy”, a takže „regientöw” - „bylego regienta ziemi telszewskiej” Donata Witkiewicza (1799-1856, pochowanego w Medyngianach) oraz prezesa Izby Cywilnej Wilenskiej i kawalera orderow Jozefą Syrucia (1788-1841, pochowanego w Datnowie). Posiadanie tytulu hrabiowskiego przypominają zaš inskrypcje m.in. na nagrobkach Broel-Platerow w Szawkianach i Szwekszniach, czy Chrapowickich w Gudziunach. Spotkamy takze tytulaturę związaną z pelnieniem stanowisk košcielnych, a więc ksiądz, proboszcz, pleban, dziekan. Odnajdziemy ją w zasadzie na wszystkich dawnych žmudzkich cmentarzach. Wymienic takže naležy napotkane na nagrobkach dawne polskie szarže wojskowe z czasow przedrozbiorowych, takie jak: „pulkownik woysk polskich” (Tadeusz Niewiadomski, zmarly w roku 1800, pocho­ wany w Wielonie) czy chorąžy szawelski (Jan Samicki, zmarly w 1846 r., pochowany w Krakinowie), ale röwniez - byč može - pochodzące z czasow požniejszych (Księstwa Warszawskiego lub Krolestwa Kongresowego), jak: „chorąžy bylych wojsk polskich” (Franciszek Dąbrowski, 1772-1847, pochowany w Rosieniach), „porucznik kawale. bylego woyska polskiego” (Mateusz Tracewski, zmarly w 1835 r., lat 75, pochowany w Szczedrobowie) czy „rotmistrz woysk Wielkiego Xięstwa Litewskiego” (Fortunat Nalęcz-Gorski, kawaler ordern sw. Stanislawa, pochowany w Szawkianach). Nagrobki z požniejszego okresu juž wyražnie wskazują službę w wojsku carskim - bylego podpulkownika wojsk rosyjskich czy „kapitana wojsk rossyjskich”, a takže „bylego kapitana gwardyi” . Zdarzają się tež groby insurgentow narodowych zrywöw - jak „powstanca 1863” (Konstantego Kudrewicza, zmarlego w 1900 r., pochowanego w Wasiliszkach). Interesujące będzie tu odkrycie na podstawie napisow nagrobnych, že i malžonki często przypisywaly sobie splendor męžowskiej funkcji czy rangi, jak np. „prezydentowa sądu glownego wilenskiego” Balbina Zawiszyna (zmarla w 1859 r., pochowana w Krakinowie), Rozalja z Gobiattow imo Sosnowska, „chorąžyna petyhorska”, 2do Dowgirdowa, „sędzina ziemska” (pochowana w Koltynianach) czy starošcina Puzynina (pochowana wjohaniszkielach). Tę došč dlugą prezentację sprawowanych godnošci niech uzupelnią dodawane czasem do nazwisk slowa, takie jak „obywatel”, czyli informujące, že dana osoba byla ziemianinem (obywatelem ziemskim), czy „urodzony”, w domyšle „szlachetnie”, więc wskazujące przynaležnošč do stanu szlacheckiego. Wspomniec tež naležy, že na krzyžach želiwnych inskryp­ cje bywają umieszczone na ich ramionach z tylu, choč czasami takže i dwustronnie. Na kamiennych nagrobkach natomiast wykonywano je zwykle na ptytach pionowych czy nagrobnych oraz na cokolach lub ramionach krzyžy. Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przeszlosci obojga narodow

/91—243

2 10

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Dotnuvoje). Apie grafo titulą, be kita ko, primena Broel-Pliaterių antkapiai Šaukėnuose ir Švėkšnoje bei Chropovickių - Gudžiūnuose. Taip pat nemažai bažnytines pareigas ėjusių asmenų titulų: kunigas, klebonas, dekanas, kanauninkas. Jie paplitę visose senosiose Žemaitijos kapinėse. Pravartu išvardyti antkapiuose rastus senuosius Lenkijos kariuo­ menėje prieš padalijimą vartotus vardus, laipsnius ir rangus, tokius kaip: „Lenkijos kariuomenės pulkininkas“ (Tadeuszas Niewiadomskis, miręs 1800 m., palaidotas Veliuonoje) ar Šiaulių chorunžas 0 anas Samickis, miręs 1846 m., palaidotas Krekenavoje). Taip pat vėlesnių laikų (Varšuvos kunigaikštystės arba Kongreso karalystės): „buvu­ sios Lenkijos kariuomenės chorunžis“ Franciszekas Dąbrowskis (1772-1847), palaidodas Raseiniuose), „buvusios Lenkijos kariuome­ nės leitenantas kavalierius“ (Mateuszas Tracewskis, miręs 1835 m., 75 metų, palaidotas Sidabrave), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės rotmistras“ Fortūnatas Nalenč Gorskis (Fortūnai NalęczGorski), Šv. Stanislovo ordino kavalierius, palaidotas Šaukėnuose). Vėlesniojo laikotarpio antkapiai jau aiškiai rodo, kad ten palaidoti asmenys tarnavo caro kariuomenėje - buvęs rusų kariuomenės papulkininkis arba „rusų kariuomenės kapitonas“, taip pat „buvęs gvardijos kapitonas“. Pasitaiko ir tautinių sukilimų dalyvių kapų, kaip antai 1863 metų sukilimo dalyvis (Konstantinas Kudrevičius (Konstanty Kudrewicz), miręs 1900 m., palaidotas Vašilėnuose). Pagal antkapių įrašus pastebėtas įdomus dalykas: dažnai ir sutuoktinės „priimdavo“ savo vyrų eitų pareigų ar rango garbę, pavyzdžiui, „Vilniaus pagrindinio teismo prezidentienė“ Balbina Zavišienė (Balbina Zawiszyna), mirusi 1859 m., palai­ dota Krekenavoje), Rozalija Gobiataitė Sosnovska (iš pirmosios santuokos) (Rozalja z Gobiatt6wimo Sosnowska), „Petigorsko chorunžienė“, Daugirdienė (2do Dowgirdowa) (iš antrosios santuokos) „žemės teisėjienė“ (palaidota Kaltinėnuose) ar „seniūnienė“ Puzinina (Puzynia), palaidota Joniškėlyje). Šį ilgą einamų pareigų aprašymą dar papildo kartais prie pavardžių prirašyti tokie žodžiai kaip „pilietis“, kitaip tariant, nusakantys, ar palaidotas asmuo buvo žemval­ dys, ar „kilmingasis“, priklausantis bajorų sluosniui. Pabrėžtina, kad ketiniuose kryžiuose įrašai buvo kalami sker­ siniuose iš nugarinės pusės, nors kartais - ir iš abiejų. Kalbant apie akmeninius antkapius - paprastai horizontaliose plokštėse ar antkapių plokštėse, cokoliuose ar kryžių skersiniuose. Be pagrindinių duomenų, tai yra vardų, pavardžių, gimimo ir mirties datų, inskripcijose paprastai būna įvairių prašymų ir trumpų sentencijų, susijusių su amžinybės slenksčio peržengimu ir malda už mirusiojo sielą. Pasitaiko ir ilgesnių tekstų, papras­ tai pasižyminčių labai dideliu emociniu krūviu - kartais labai asmeniškų, skirtų mirusiojo atminimui, galbūt parašytų skausmą išgyvenančių likusių šeimos narių, kitą kartą - gana formalios informacinės stilistikos, norint išaukštinti velionio dorybes ir nuo­ pelnus kaip piliečio. Jie dažnai parašyti eilėmis. Pasitaiko citatų iš Evangelijos ir Psalmių. Pateikiame čia kai kuriuos antkapinius įrašus, pačius būdingiausius ir įdomius savo turiniu bei poetine kalba. Dažniausi įrašai yra prašymai sukalbėti maldas: „Sveika Marija“ (kartais tris kartus), „Amžinąjį atilsį“, .Amžinąją ramybę“, „Atsidusimą į Dievą“, „Ramybę šešėliams“, .Angelo pasveikinimą“ . Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

2x1

Nagrobek Rozalii imo chorąžyny petyhorskiej wielkiej litewskiej Sosnowskiej, 2do sędziny ziemskiej Dowgirdowej na cmentarzu w Koltynianach

Inskrypcje te, prócz danych „podstawowych”, więc przedstawiających imiona, nazwiska oraz daty urodzenia i šmierci, zawierają zwykle rožnorodne prošby czy krótkie sentencje związane z przekroczeniem progų wiecznošci i modlitwą za duszę zmarlego. Bywają takže dlužsze teksty, zwykle o wysokim ladunku emocjonainym - niekiedy bardzo osobiste inskrypcje komemoratywne, byč može uložone przez pozostających w bólu czlonków rodziny, innym razem o stylistyce formalno-informacyjnej dia oddania cnót i zaslug obywatelskich - nierzadko wyrazone wierszem. Byvvają tež przytaczane cytaty z Ewangelii czy Psalmów. Przywolajmy tu niektóre takie nagrobne inskiypcje, najbardziej charakterystyczne, ale tež i interesujące z uwagi na trešč oraz językową poetykę. Te najczęšciej spotykane to prošby o „Zdrowas Maria” (nie­ kiedy o trzy), o „Wieczne odpocznienie”, „Wieczny pokój”, „Westchnienie do Boga”, o „Pokój cieniom” bądž „Pozdrowienie anielskie” . Czasami zwrócenie się do Boga będzie wyražone po lacinie - „Fiat voluntas Tua” („Bądž wola Twoja”). Niekiedy možna spotkač dose powszechną na dawnych nagrobkach na katolickich cmentarzach Rzeczypospolitej senteneję: „Žylišmy, bo chcialeš, umarlišmy, bo kazaleš, zbaw, bo možesz”. Bywają takže sentencje dlužsze, przypominające o nieuchronnošci losu ludzkiego na ziemi, jak te: „Przechodniu westchnij do Boga, a wszak i ciebie czeka ta droga”, albo: „Bóg widzi, czas ucieka; šmierč goni, wiecznosc czeka”, czy tež: „Przechodniu, gdy staniesz przy tym grobie, zmów pacierz za nich, a zmowią po tobie”. Czasami owo przypomnienie brzmi bardzo wyrazišeie, nawet ostrzegawczo: „ p r z e c h o d n iu , p a m ięt a j o są d z ie , JAKI SPADE NA MNIE, TAKI I CIEBIE SPOTKA. DZIŠ MNIE, JUTR0 t o b ie ” , albo: „ p r z e c h o d n iu i t y garšč po p io lu , w k r ó tce BĘDZIEMY TUTAJ PÓSPOLU. POMÓDL SIĘ ZA NASZE DUSZY, NIECH i tw e se r c e w z r u s z y ” . Pojawia się takže strofa naklaniająca

do modlitwy, poprzez zawarte w niej sugestywne, edukacyjne przeslanie: „Przechodniu, taki i ciebie koniec czeka, zawsze on się spelni, choc dzisiaj przewleka. Lecz iešli Chcesz, byš Cmentarze na Žm udzi - polskie slady przeszlosci obojga narodów

/91—243

212

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Kartais į Dievą kreipiamasi lotynų kalba - „Fiat voluntas Tua“ („Tebūnie Tavo valia“). Galima aptikti ir senosiose Respublikos kapinėse įprastą sentenciją: „Gyvenome, nes Tu norėjai, mirėme, nes taip liepei, išganyk, nes Tu gali.“ Būna ir ilgesnių sentencijų, kal­ bančių apie tai, kad negalima išsaugoti žmogaus gyvenimo žemėje: „Praeivi, atsidusk prieš Dievą, juk šis kelias laukia ir tavęs“ arba „Dievas mato, laikas bėga, mirtis vejasi, amžinybė laukia“, arba dar: „Praeivi, kai sustosi prie šio kapo, pasimelsk už juos, kiti pasimels, kai tavęs nebus“ . Kartais tas priminimas skamba labai išraiškingai, netgi įspėjančiai: „ p r a e iv i , a t m in k i n u o sp r e n d į , ko ks tek o m a n , JIS LAUKIA IR TAVĘS. ŠIANDIEN MAN, RYTOJ TAU“ , arba: „PRAEIVI, IR TU ESI SAUJA PELENŲ, NETRUKUS BŪSIME ČIA KARTU. PASIMELSK UŽ m ū sų s ie l a s , t e g u l ir tavo šir d is g r a u d in ą s “ . Vienoje iš strofų

raginama pasimelsti, pagrindžiant tai subjektyviu pamokymu: „Praeivi, ir tavęs laukia pabaiga, tikrai ateis, tik dar ne jos diena. Jeigu nori, kad žmonės tave prisimintų, aš prašau, sukalbėk už mane Amžinąjį atilsį“. Arba štai pasitelkiami pranašo Jeremijo žodžiai: „Jie įstūmė mane gyvą į duobę, užvertė ant manęs akmenis“ (Rd 3 53). Dar viena antkapinių įrašų rūšis - labai asmeniški, kuriuose kalbama apie artimųjų gailestį, pamąstoma apie pasibaigusį gyvenimą arba po mirties laukiamas malones, jie dažniausiai eiliuoti. Seniausi iš rastų įrašų išliko ant sarkofagų, esančių Kėdainių kalvinistų soboro kriptoje. Ant Jurgio Radvilos (Jerzy Radziwill) (1616-1617) sarkofago dangčio rašoma: „ČIA GULI JURGIS RADVILA, GARSIŲJŲ TĖVŲ PALIKUONIS, KURĮ PASIGLEMŽĖ ALKANOJI ŽEMĖ PRIEŠ LAIKĄ, NESULAUKUSĮ NĖ VIENERIŲ.. KAIP ČIA NENUMIRSI PRINOKĘS AKYSE“ .

Ant kito sarkofago, kuriame ilsisi Stepono Radvilos (Stefan Radziwitl) (gimusio ir mirusio 1624 m.) palaikai, užrašyta taip: „STEPONAS RADVILA GULI ŠIAM KAPE. NEIŠSAUGOSI TO, KURIO TROŠKO MIRTIS IR PAKIRTO ANKSTYVO AMŽIAUS. JIS TĖVAMS PALIKO LIŪDESĮ IR GAILESTĮ, BET NUSIPELNĖ LAIMĖS SAU, IŠKELIAVĘS VISIŠKAI SKAISTUS“ .

Taip pat yra išlikęs pirmosios xvii amžiaus pusės įrašas epitafinėje lentoje Šiluvos bazilikoje. Jis skirtas visiškai nežinomam asmeniui (ši lenta tikriausiai perkelta iš kitos, senesnės šventovės, nes Šiluvos bažnyčia pastatyta vėliau - x v iii a. antrojoje pusėje):

JERZY RADZ1WILL

ACNYCH RODZICOW POTOMSWO T U L E Z Y POCH\V7YO O N Y PPZE G OLE J LAKOMSTWO,

/92—244

213

Vi \

A TO PRZED CZA SEM W JEDNYI N1CCALYM R O K U ;

JA R O Z TU -SMlELTį MIL M1EC D O JK ZA LYM HA OKU.

Inskrypcje na sarkofagach Jerzego Radziwilla i Stephana Radziwilla w krypcie zboru helweckiego w Kiejdanach

mial od ludzi wspomnienie, zmow za mnie ia proszę Wieczne odpocznienie”. Albo przywolujące slowa proroka Jeremiasza (in 53): „Wpadl w dol Zywot moi y przylozyli mnie Kamieniem” . Kolejny rodzaj nagrobnych inskrypcji to te o charakterze często bardzo osobistym, wyražające žal najbližszych, a niekiedy lžej wypowiedzianą refleksję na temat zakonczonego zywota czy oczekiwanych po šmierci lask - często w mowie wiązanej. Najstarsze odnalezione napisy zachowaly się na sarkofagach znajdujących się w krypcie zboru helweckiego w Kiejdanach. Na wieku sarkofagu Jerzego Radziwilla (1610-1611) možna przeczytač: „JERZY RADZIWILL ZACNYCH RODZICOW POTOMSTWO TU LEZY POCHWYCONY PRZE GOLEJ LAKOMSTWO, A TO PRZED CZASEM W JEDNYM NIECALYM ROKU; JAKOZ TU SMIERCI NIE MIEC DOJRZALYM NA OKU” ,

zaš inskrypcja na kolejnym sarkofagu, kryjącym szczątki Stefana Radziwilla (ur. i zm. 1624), jest następująca: „STEPHAN RADZIW IL LEZY W TM GRO BIE ZCHOWANY KTO REGO SMIERC LAKOMA PRZYCIELA WIEK RANY NABAWIL SWE RODZICE SMUTKU Y ZALOSCI LECZ SIEBIE SCZESCIA BO ZSZEDL W CZYSTEY NIEWINNOSCl” .

Pochodząca takže sprzed polowy x vii w. inskryp­ cja znajduje się na tablicy epitafijnej nieznanej osoby

„s. s.. (?) mirusius kaulus čia sudėjo, Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztosci obojga narodow

/91—243

214

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

'

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Inskrypcja na epitafium n .n . w bazylice w Szydlowie

po prawej -» Epitafium Zofji Bukatowej w bazylice w Szydlowie

pasaulio džiaugsmų neturėjo, amžinųjų - tikėdamasis, pats šį akmenį pastatė anno 1642“.

w bazylice w Szydlowie (po przeniesieniu bez wątpienia z innej, starszej šwiątyni - tamtejsza bazylika zostala bowiem wzniesiona pózniej, bo w 2. poíowie xvm w.):

Šios šventovės presbiterijoje galima rasti nepaprastai įdo­ mią, nors ir naujesnę, x v iii amžiaus, balto marmuro epitafinę lentą17. Ją savo motinai pastatė penki sūnūs, kurie, kaip paaiš­ kėja iš inskripcijos, ėjo aukštas pareigas. Vienas iš jų, Tadeuszas, Žemaitijos vyskupas sufraganas, baigė statyti Šiluvos baziliką. Lentoje parašyta: 17. j . b . [Ignacy Buszynski] Istorinis Žemaičių Šiluvos bažnyčios, garsėjančios stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, apibūdinimas, pridedant statistinį Šiluvos parapijos aprašymą, Vilnius, 1859, p. 31.

,,ss..? ZMARLICH KOSCI TV ZLOZIWSZI POCIECH SWIATOWICH NIE ZAZIWSZY WIECZNICH SPODZIEWAIĄC SIE ZIIĄC SAM TEN KAMIEN POLOZIL ANNO 16 4 2” .

„D. O. M.

Zofijai iš Wolbekų giminės Bukatowai mirusiai Apr. 13 V[iešpaties] M[etais]i790, 80 metų amžiaus. Moterų ir motinų garbei Palikuonims - prisiminimui Iš meilės ir dėkingumo Šį akmenį pastatė Likę sūnūs. Ant[onis] Vilniaus kancleris Kazfimierzas] Žemaitijos kustodas Tad[euszas] Tesp. Žemaičių vyskupas sufraganas Onufr[as] jk m teologas Franc[ciszekas] Lenkijos pasiuntinys Anglijoje Bukatai r. in p.“ . Įdomus įrašas yra jau minėtos Marijos Teressos Zabiellowos antkapyje (Raudondvario kapinėse prie Nevėžio) - šio įrašo tekstas patvirtina, kad šeimos nariai iš Lenkijos Karalystės keldavosi į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę: „ d . o. M. MARYA TERESSA ZAB IEL t OWA. Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

17. Historyczne opisanie kosciota szydtowskiego na Žmudzi wslawionego cudownym obrazem Matki Boskiej z dodaniem opisu statystycznego parafii szydlowskiej przezj.B. [Ignacego Buszyñskiego], Wilno 1859, s. 31.

W prezbiterium tejže swiątyni možna odnaležč niezwykle ciekawą, choč nowszą, bo xvm-wieczną epitafijną tablicę z bialego marmuru17. PoswięciIo ją swej matee pięciu synów, którzy, jak wynika z inskrypeji, doszli do wysokich godnosci. Jeden z nich, Tadeusz, biskup i sufragan žmudzki, ukoñczyl budowę szydíowskiej bazyliki. Odczytamy na niej: „ d .o.M.

Zofij z Wolbeków Bukatowey zmaríey 13 Apr. r p . 1790 wieku lat 80. Na honor Plci y Matek Na pamięč Potomnošci. Na znak affektu y wdzięcznosci Ten karnien Pozostali synowie položyli. Ant: Kancl. Wilen: Kaz: Kust. Žmudz: Tad: Bp. Tesp. Sufr. Žm: Onufr: Teolog i.K.Mėi. Franc. Poseí. Polski. w. Anglij: Bukatowie r . in

/92—244

p.” .

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztosci obojga narodów

/91—243

215

2 l6

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Interesującą inskrypcję odnajdziemy na nagrobku wspomnianej juž Maryi Teressy Zabiellowej (na cmentarzu w Czerwonym Dworze nad Niewiažą) - trešč tej inskrypcji potwierdza przenoszenie się cz!onkow rodzin z Korony na teren Wielkiego Księstwa Litewskiego:

Čersko kaštelionų Walento ir Kunegundos Sobolewskių duktė, Zofijos ir Konstanto Motina: Nepriekaištingų papročių, pilna dorybių Mokslus išmananti kaip reta Ir įvairias kalbas, Paliko didžiai mylinčius ir gailinčius savuosius, Iškeliavo 1795 metų 22 dieną. Mieliausiai žmonai ir geriausiai vaikų motinai. Prieš laiką pagrobtai mirties, Raudodamas:

„D.O.M. MARYA TERESSA ZABIELLOWA.

Corka Walentego i Kunegundy Sobolewskich Kasztelanow Czerskich, a Matka Zofii i Konstantego: Obyczajow nieskazitelnych z innemi cnotami; Rzadką bieglošcią w naukach I w rožnych językach, z wielką Milošcią i Žalėm pozostalych swoich, Zeszla dnia 22 Czerwca Ru 1795. Wieku lat 26. malženstwa 6 Ru. Najmilszej Žonie i Matce dzieci najlepszej. Przedwczešnie šmiercią ponvanej, Lzy roniąc:

GRAFAS JERZY ZABIELLO

Amžinam atminimui pastatė“ . Kitoje antkapinėje plokštėje, skirtoje Angelei iš Tallatų giminės Allipiowai, pastatytoje pačioje xix amžiaus pradžioje senosiose Šiaulių kapinėse, eilės ligi šiol puikiai įskaitomos, ir, pirmiau­ sia, jos įdomios dėl gražios to laikotarpio lenkų kalbos: „DOM PONIAI ANGELEI IŠ TALLATŲ ALLIPIOWAI ŠEIMOS VARDU 17 7 3 METŲ IUNY 7. MIRĖ 18 0 1 METŲ GEGUŽĖS 2 6 DIENĄ ŠIAME KAPE ILSISI ANGELĖ REGINA ČIA JOS ŽAVESYS IR JOS GYVENIMAS ČIA MIRTIES VALANDA LIŪDNA BŪTIES LEMTIS PASAULIUI PASKIRTA IR KAIP JAI ATSISPIRT NĖRA KAIP APSIGINTI KAIP ŽEMĖ VĖL Į ŽEMĘ KAIP ĮPRASTA, SUGRĮŽTA TAIPOGI ŽMOGAUS AMŽIUS BEREGINT IŠTIRPSTA. SKAITYTOJAU, JEI PAGALVOSI, PO KIEK MAŽAI METELIŲ AŠ, TALLAT ALLIPIOWA, PRIE ŠIO KRANTO SUSTOJAU: IŠTIRPUS MIRTYJE PAVYZDĮ DAVIAU ĮAMŽINK MANO ATMINIMĄ, NES NORIU BŪTI DANGUJE. ČIA ILSISI MOTINA, JI VARDU PONIA TERESSA iŠ SLOTKIŲ TALATOWA“ .

Panašaus laikotarpio yra Jonui Burbai (seneliui) skir­ tas įrašas epitafinėje lentoje prie Tytuvėnų bažnyčios: „TAS, KURIS PELNĖ VISŲ PAGARBĄ IR PALANKUMĄ, PILIETIS, VYRAS, TĖVAS, TEGUL ILSISI KAPE,

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

JERZY HRABIA ZABIELLO

Na wieczną pamięč ten pomnik postawil:” . Na innym nagrobku - plycie nagrobnej Angeli z Tallatow Allipiowej, juž z samego początku xix stulecia, na Starym Cmentarzu w Szawlach, možemy odczytač do dziš klarowne, ale przede wszystkim nadzwyczaj interesujące ze względu na walory polszczyzny tego okresu strofy:

Inskrypcja na plycie nagrobnej Angeli Allipiowej na starym cmentarzu w Szawlach

„DOM W IMIE PANI ANGELI Z TALLATOW a l l ip io w e y RODZINY W ROKU 177 3: IUNY 7. UMARLA 18 0 1 MAIA 26 DNIA. W TYM GROBOWCU SPOCZYVVA ANGELA REGINA TU IEY WDZIĘKI TU ŽYCIE, TU ŠMIERCI GODZINA. SMUTNY WYROK ISTNOSCI NA SWIAT PRZEZNACZONY JAK SIĘ OPRZEČ ONEMU W CZEM NIE MAS Z OBRONY ZIEMIA WSZAKŽE DO ŽIEMĮ Z WYCZAIEM POWRACA I WIEK LUDZKI W MOMENT PODOBNIEŽ SIĘ SKRACA CZYTELNIKU, GDY ZWAŽASZ, W IAK KROTKIM LAT BIEGU, Z TALLATOW ALLIPIOWA STANĘLAM UBRZEGU. OTO ŠMIERIĄ UMARLAM DAIĄC PRZYKLAD Z SIEBIE UWIECZ WIECZNYM WSPOMNIENIEM

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przeszlošci obojga narodow

/91—243

217

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

2 l8

219

BO PRAGNIJ BYDZ W NIEBIE TUZ SPOCZYWA MATKA IEY IEYMIJ PANI TERESSA Z SLOTKICH TALATOWA” .

Z podobnego okresu pochodzi inskrypcja na tablicy epitafijnej Jana Burby (dziada), na terenie przykoscielnym w Cytowianach: „TEN CO CZESC I PRZYCHYLNOSC WSZYSTKICH ZJEDNAL SOBIE OBYWATEL, M^Z, OJCIEC W TYM SPOCZYWA GROBIE NIECH TO SWIADECTWO SMUTKU MALZONKI I SYNA MILOSC I WDZI^CZNOSC POZNYM WNUKOM PRZYPOMINA” ;

tuz obok na podobnej tablicy Jana Burby (wnuka): „ZALOSNY OYCIEC SYNOWJ. O IAK SZCZ^SCIA LUDZKIE CO ZBYT KROTKIE S^ CHWILE! BYLEM OJCEM! ACH MOMENT TO IMIE NOSILEM. SYNU! LEDWIES ZYC POCZ^L IJUZES W MOGILE Z TOB^ RADOSC, POCIECHY NADZIEJIJ STRACILEM” ;

Drzwi muzeum w pniu dębu Baublisa w Bordziach - poemat Dyonizego Paszkiewicza napisany jego ręką

TEGUL ŠIS ŽMONOS IR SŪNAUS LIŪDESIO ŽENKLAS BŪSIMIEMS ANŪKAMS PRIMENA MEILĘ IR DĖKINGUMĄ“ .

Čia pat, šalia, panašioje lentoje Jonui Burbai (anūkui) skirta epitafija:

po prawej -> -> Nagrobek Dyonizego Paszkiewicza i jego žony Urszuli z Sosnowskich na cmentarzu w Koltynianach; Epitafiumjozefy Gucewiczowej w košciele w Poniewiezyku

zas w poblizu, takze na epitafijnej tablicy, m^z wyraza swoj zal po utracie zony Amelij z Jwanowiczow Przeciszewskiej:

„LIŪDNAS TĖVAS - SŪNUI. LAIME ŽMOGAUS, TAVO AKIMIRKOS PER TRUMPOS! TĖVAS BUVAU! TIK VALANDĖLĘ VARDĄ ŠĮ NEŠIOJAU. SŪNAU! VOS TIK GYVENIMĄ PRADĖJĘS, JAU GULI KAPUOS TAVĘS NETEKĘS DŽIAUGSMĄ IR PAGUODOS VILTĮ APRAUDOJAU“ .

Netoliese, taip pat epitafinėje lentoje, vyras išreiškia liūdesį nete­ kęs savo žmonos Amelijos iš Iwanowiczių giminės Przeciszewskos: „JOS DORYBIŲ PRANAŠUMĄ TARP KITŲ ŽMONŲ KAIP ĮRODYMĄ IŠRAIŽĖ AŠAROMIS AKMENY“ .

Pravartu trumpai aprašyti Dionizo Poškos (Dionizy Paszkiewicz) (1775-1830) antkapį - poeto ir rašytojo, lietuvių literatūros pradininko, Lietuvoje vadinamo Dionizu Poška, kūrusio lietuvių ir lenkų kalbomis. Jis buvo pirmasis lietuviųlotynų-lenkų kalbų žodyno autorius, o ant ligi šiol išlikusių muziejaus, įrengto seno ąžuolo, vadinamo Baubliu, drevėje, durų Bardžiuose, Poška 1812 metais asmeniškai „brūkštelėjo“ lenkų kalba eiles, skirtas šiam garsiam ąžuolui. Poeto ir jo žmonos Uršulės Sasnauskaitės (Urszula z Sosnowskich) rožinio granito obeliskas, su lenkišku įrašu priekyje ir lietuvišku - iš kitos pusės, pastatytas Kaltinėnų kapinėse. Šoninėse antkapio sienose iškalti šeimų herbai: Radvanas - Poškų ir Galvaraištis - Sosnovskių, iš kitos pusės, cokolyje 1813 metais įtaisyta lentelė su įrašu: „R o za ­ GABIETAITĖS PAGAL PIRMĄ VYRĄ SASNAUSKIENĖS (ROZALIA Z GOBIATTOW 1MO SOSNOWSKA) PETIGORSKO (D[lDŽlOJl] LIET. [UVOS] KUNIGAIKŠTYSTĖ) CHOR.[UNŽlENĖS], PAGAL ANTRĄ VYRĄ l ijo s

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

„PRZYKLAD CNOT STAWIĄC TEY MIĘDZY ŽONAMI ŠWIADECTWO NA KAMIENIU SWEMI WYRYL LZAMl” .

u. JüZEFIE Z t 5 TXtlUUXJVv

*

G UCEW lC 7.m viY . ZWARLEY ŪKIA 18. MAJA 18^6. W 2 4 * ROKU SWpUlGO ŽYGIA

¡km ę/ct c/roqtcy im t/ i netį/lc/tJiey^ ■ •»

lJ

•

» . v/ .

s -1S .17? f/

ir r č f/ '¿ / ¡n / r i*

i

r fÄ / i-X & r _ __ M . T•M li_

Krotkie opisanie naležy się nagrobkowi Dionizego Paszkiewicza (1775-1830), poety i pisarza, inicjatora oraz tworcy pišmiennictwa litewskiego, znanego na Litwie jako Dionizas Poška, ktory tworzyl w językach polskim i litewskim. Byl autorėm pierwszego slownika litewsko-lacinsko-polskiego, a na zachowanych do dziš drzwiach muzeum, urządzonego przez niego w pniu starego dębu zwanego Baublisem w majątku Bordzie, osobišcie skrešlil w roku 1812 - po polsku - pošwięcone wlašnie temų slawnemu dębowi strofy. Nagrobek poety i jego žony Urszuli z Sosnowskich to obelisk (rožowy granit) z polskojęzyczną inskrypcją z przodu i litewskojęzyczną z tylu. Znajduje się on na cmentarzu w Koltynianach. Na šcianach bocznych nagrobka wykuto herby rodzinne - Radwan Paszkiewiczow i Nalęcz Sosnowskich, z tylu zaš, na cokole, umieszczona jest tabliczka inskrypcyjna z 1813 r. wskazująca, že jest to „GROBOWIEC ROZALIJ Z GOBIATTOW 1 M0 SOSNOWSKIEY CHOR. [ĄŽYNY] PETYHORSKIEY W.LIT., 2 ° ° DOWGIRDOWEY SĘDZ.[lNY] ZIEMs k ie j ” , z wartą przytoczenia sentencją: „ m atko do tr o n u tw o rcy NIECH DOLECI NAD TWOIM GROBEM IĘK KREWNYCH I DZIECl” .

Częste są inskrypcje upamiętniające stratę przez męža žony, a takže i dzieci. Taką wlašnie odnajdujemy na tablicy epitafijnej Jozefy ze Strumilow Gucewiczowej, w košciele w Poniewiežyku: „Pamiątce drogiey žony i naylepszey Matki Ten nieszczęsny znak žalu kladzie mąž i dziatki” . Možna dodač, že strofa ta musiala byč wowczas powszechnie znana, gdyž odnajdujemy ją rowniež i na požniejszym nagrobku Scholastyki z Budryköw Ulaszewskiej, na cmentarzu w Kownatowie. Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przeszlošci obojga narodow

/91—243

220

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

221

Na nagrobku Teofili Krynickiej (na cmentarzu w Jurborgu) odczytamy takže skrešloną ręką męža strofę: „Lzami žalu skropiona ta smutna mogila. Zwioki najlepszej žony i matki pokryla. Przechodniu! maszli serce i umiesz byč tkliwym? Placz nad sieroctwem dzieci, męžem nieszczęšliwym” . Podobnie silny ladunek emocjonalny kryje zapis na nagrobku Aleksandry z Paszkowskich Wyrzykowskiej, na cmentarzu datnowskim w Kiejdanach:

NagrobekTeofili Krynickiej na cmentarzu w Jurborgu; Nagrobek Emilji Szych na cmentarzu w Czerwonym Dworze nad Niewiažą

„Najlepszey žonie i dziatek pamięci Mąž i oyciec stroskany ten grobowiec šwięci Przechodniu zasmucony onego widokiem Chciey polączyč Izę twoią z lez moich potokiem”,

DAUGIRDIENĖS (2DO D0WGIRD0WA), ŽEMĖS TEIS.[ĖJIENĖS] ANTk a p is

Pastarieji įrašai, gana dažni senuose antkapiuose, liu­ dija buvus didelį jaunų moterų mirtingumą tais laikais (po gimdymo ar tada nepagydomų ligų) - jos palikdavo nusi­ minusiu vyrus su gausiu palikuonių būriu. Būtent tokia nuotaika tvyro ir Emilijai Szych skirtame antkapyje (Raudondvario kapinėse prie Nevėžio), kuriame įrašytas šešiaeilis:

Nagrobek Boleslawa Bortkiewicza na cmentarzu w Wasiliszkach; Nagrobek Franciszki Chrošcickiej na cmentarzu w Krožach

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

„ČIA ANGELO MIEGU UŽMIGUSI ŠALIA VYRO IR SAVO VAIKUI MŪSŲ MOTINA MYLIMOJI. NIEKAS JOS PRIKELTI NEGALI! NEI MŪSŲ AŠAROS, NEI ATODŪSIAI, IŠSKYRUS DIEVĄ“ .

Taip pat motina Walerija iš Werychų giminės Szolkingowa prisimenama jos antkapio įraše Rozalimo kapinėse: „Čia gerą motiną amžini dengia pavėsiai. Išnyko! Bet pavyzdingų jos dorybių liko atminimas“. Kito antkapio epitafinėje lentoje Raseinių bažny­ čioje - įrašas, skirtas vyro, Vincento Laurinavičiaus (Wincenty tawrynowicz) atminimui: „Šis akmuo dengia palaikus vyro, Kurį praradome gailiai apraudodami. Jis baigęs šį gyvenimą pas Tave gyvena: Pas Tavo draugus ir gimines“ . Gydytojo Martyno Juozapavičiaus (Marcin Jozefowicz) atminimui skirti žodžiai (iškalti antkapinėje plokš­ tėje Lieplaukės kapinėse) sueiliuoti taip: „Vyre, nuliūdusi Tavo žmona Ir likę našlaičiai vaikai Šį atminimo akmenį deda ant kapo Amžinam tavo dorybių atminimui“ .

PBB BOBĄ KRYj ESZ SZCZĄTKf DRfffiiT,

DKÉ DLA ZOHY 32G2ĘSC5E STAffOlYJiY'; į B 2ÌSÌ/U JA WEtZACHA TY LtZYSZ

innym zas razem m$za - Wincentego Lawrynowicza, zapi­ sane na tablicy epitafìjnej w kosciele w Rosieniach: „Glaz ten zwloki m?za kryje, Co stracony sród lez rzewnych Zyc przestawszy dot^d Zyie u Twoich przyjaciól i Krewnych”. Natomiast wspomnienie doktora Marcina Józefowicza (wyryte na jego plycie nagrobnej na cmentarzu w Leplawkach) zredagowane zostalo nast?puj^co: „M?zu stroskana zona po Tobie, I pozostale dzieci sieroty Ten glaz pami?ci kladq. na grobie Na wieczn^ pami^c twej cnoty”. Inskrypcj? przypominaj^cg. Boleslawa Bortkiewicza wyryto najego nagrobku na cmentarzu w Wasiliszkach: „SMUTNA PAMI^TKO WSRÓD ZIMNEJ MOGILY CICHO POD SOB^ KRYJESZ SZCZ^TKI DROGIE, ONE DLA ZONY SZCZ^SCIE STANOWILY; DZISIAJ JA WE LZACH, A TY LEZYSZ W GROBIE” .

Boleslawą Bortkiewiczių menanti inskripcija iškalta jo antkapyje Vosiliškyje: „LIŪDNAS ATMINIME ŠALTAME KAPE, PO SAVIMI TYLIAI SLEPI PALAIKUS BRANGIUS, JIE BUVO ŽMONOS LAIMĖ; ŠIANDIEN AŠ VERKIU, O TU GULI KAPE“ .

Čia vėl sūnūs, suvokdami savo gyvenimo laikinumą, atsisveikina su motina Franciszka Chrošcicka (antkapis Kražių kapinėse): „MIEGOKI, MOTINA, SAUGIU MIEGU.

Žem aičių kapinės - Lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

m m

/92—244

Tu znów synowie, swiadomi ulotnosci swego zywota, zegnaj^ matk? - Franciszk? Chroscick^ (nagrobek na cmentarzu w Krozach): „SPIJ TU MATKO SNEM BEZPIECZNYM. SKROPIONA TWYCH SYNOW LZAMI, NIM ICH UJMIE SMIERC SNEM WIECZNYM, Cmentarze na Žm udzi - polskie slady przeszlosci obojga narodów

/91—243

223

22 4

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

APLAISTYTA SAVO SŪNŲ AŠAROMIS, KOL JUOS PAČIUS MIRTIS AMŽINUOJU MIEGU UŽMIGDYS, IKI TOL, KOL ATEIS PAS TAVE JIE PATYS“ .

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

225

NIM DO CIEBIE PRZYJDĄ sa m i ” .

s t p

MARIA NOWAKOWSKA'

Inne inskrypcje obnažają bol rodzicow po odejšciu dziecka u progų jego mlodošci - jak np. Eweliny Powstanskiej (nagrobek na cmentarzu w Szylelach):

z C IE C H A N O W IC Z Ö W

1920- 1997

Dar kituose įrašuose apnuoginamas tėvų skausmas, mirus jų vaikui prie pat jaunystės slenksčio, pavyzdžiui, Ewelinai Powstanskai (jos antkapis Šilalės kapinėse): „PALIKAI MUS, MYLIMIAUSIOJI DUKTĖ, SU NESUTEPTA IR ŠVIESIA SIELA PRIEŠAUŠRY SAVO DIENŲ... VISAM LAIKUI PALIKDAMA SKAUDAMAS ŠIRDIS, ILGESĮ IR NEBLĖSTANTĮ ATMINIMĄ... VIENINTELĖ MINTIS SKAUSME DAR GUODŽIA! SIELŲ PASAULYJE NĖRA IŠSISKYRIMO“ .

...kiedy M ulku odchodzi m ilkną na za m ze matczyne ustu zanika zrödto m zelakich dobrodziejstw rodzi sie p u stk a ...

są tež takie, ktore stanowią przeslanie dla dzieci od ojca Kajetana Grudzinskiego (nagrobek na cmentarzu w Gintyliszkach): „MACIE OGRODY I DROGI, MACIE OTWARTE POLE LECZ WYBOR CHCIEJCIE DZIECI, NA SWEJ ZWAZYC SZALI BO ŽEBY WOLEC JEDNO, NA TO BOG DAL WOLĘ A ROZUM BYŠMY Z WOLI PRZED NIM SPRAWĘ ZDALl” .

Štai tėvo, Kajetono Grudzinskio, vaikams skir­ tas įrašas (antkapis Gintališkės kapinėse):

Nagrobek Eweliny Powstanskiej na cmentarzu w Szylelach

„PRIEŠ JUS SODAI, KELIAI IR ATVIRI LAUKAI TAČIAU PASIRINKIMĄ PATYS SAU PASVERKITE, VAIKAI, NORĖTI - VIENA, DIEVAS DAVĖ NORUS, O PROTĄ - KAD SUPRASTUME JO VALIĄ“ .

Wzruszające, proste slowa corki wyražają smutną refleksję po odejšciu Marii Nowakowskiej na jej nagrobku na cmentarzu w Urniažach: „... kiedy Matka odchodzi milkną na zawsze matczyne usta zanika žrodlo wszelkich dobrodziejstw rodzi siępustka...”.

Jaudinantys paprasti dukters žodžiai - liūdni apmąstymai išėjus Marijai Novakovskai - iškalti jos antkapyje Urnėžių kapinėse: „KAI IŠEINA MOTINA, VISAM LAIKUI NUTYLA MOTINOS LŪPOS IŠNYKSTA VISOKIŲ GERADARYBIŲ ŠALTINIS, GIMSTA TUŠTUMA.

Pasitaiko ir taip: inskripcijoje įamžintas asmuo palaido­ tas kažkur tolimose šalyse, toli nuo gimtosios žemės. Toks pavyzdys yra Apolinarui Statkowskiui iškaltas keturei­ lis jo simboliniame antkapyje Josvainių kapinėse: „Nors žemėje svečioj Palaikai paguldyti, Akmuo čia šis stovės jo atminimui“ .

Nagrobek Marii Nowakowskiej na cmentarzu w Urniažach; Nagrobek Apolinarego Statkowskiego na cmentarzu wjaswojniach

Bywa, že inskrypcja ma upamiętnič osobę pochowaną gdzieš w dalekich krajach, z dala od ojczystej ziemi. Apolinarego Statkowskiego przywoluje wyryta na jego symbolicznym nagrobku na cmentarzu wjaswojniach strofa: w obcej ziemi Ležą jego szczątki Glaz ten tu istnie w czešč Jego pamiątki”.

„A cz

Interesująca jest inskrypcja na kamiennym nagrobku Judyty z domu Woytowiczowny Alexandrowiczowej na cmentarzu w Koltynianach -

Įdomus įrašas iškaltas akmeniniame Juditos Woytowiczownos Alexandrowiczowos antkapyje Kaltanėnų kapinėse: „Amžinybės namai šv. Atminimo Juditos, kurios Gyvenimas buvo pilnas dorybių, Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

j

„ODESZLAŠ OD NAS CÖRKO NAJUKOCHANSZA Z CZYSTĄ IJASNĄ DUSZĄ W ZARANIU TWYCH DNI... ZOSTAWIAJĄC NA ZAWSZE ZBOLALE SERCA, TĘSKNOTĘ I I NIEWYGASLĄ O SOBIE PAMIĘC... JEDYNĄ ULGĄ W SMUTKU ROZSTANIA JEST MYŠL ŽE W SWIECIE DUCHA NIEMA p o ž e g n a n ia ” ;

/92—244

„Dom Wiecznošci s. Pamięci Judyty Cnoty za žyciem Obfity z Domu Woytowiczowna w Zamęšciu byla AlexandroCmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodöw

/91—243

w 22

6

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

wiczowa Skonczyla Bieg swego Žycia w R 1847 8-ta 28. Tu iest Cialo Oney zložone Przystępującego prosi ižby nie byla naruszona=Žegnam Męža jERZEGO=Niech przy pomnie za mą Duszą Ubogiego Amen” - i to nie tylko z uwagi na jej język, ale takže ze względu na fakt, že - mimo wyrytej w kamieniu prošby - nagrobek zostal jednakže naruszony. Obecnie ustawionyjest w pozycji odwroconej o 180 stopni, czyli „do gory nogami”. Niekiedy inskrypcja zawiera wyražne przeslanie eschatologiczne, jak na nagrobku Rožy z Makowskich Chroscickiej (cmentarz przykošcielny w Skajzgirach):

Nagrobekjudyty Alexandrowiczowej na cmentarzu w Koltynianach

Jos pavardė Woytowiczowna, Ištekėjusi buvo Alexandrowiczowa. Savo gyvenimą baigė 1847 metų rugpjūčio 28. Čia palaidotas jos kūnas, Atėjusiojo prašo, kad jos neliestų=Lik sveikas, mano vyre Jurgi=Prisimink mano sielą, pasakydamas trumpą Amen“. Įrašas įdomus ne tik dėl jo kalbos, bet ir dėl akmenyje iškalto pra­ šymo - šiaip ar taip, jis „paliestas“ . Dabar jis apverstas 180 laipsnių kampu, kitaip sakant „aukštyn kojomis“ . Kai kada inskripcija parašyta iš aiškiai eschatologinių paskatų Rožos iš Makowskių giminės Chroscickos (kapinės prie Skaisgirių bažnyčios): „Gyvieji! Kur Jūs einate, Kada Jis Jus sutiks - šito nežinote. Ak, viskas nyksta, tik amžinai išlieka Vieta, kokią Jums Dievas duoda“. Apie susitaikymą su Kūrėjo valia taip pat kalbama epitafijoje, skirtoje Wincentui ir Katarzynai Kondrotams (antkapis Pajieslio kapinėse): „TU MAN, DIEVE, DAVEI GYVENIMĄ IR SUSKAIČIAVAI MANO DIENAS. KAI PAŠAUKEI IŠ DANGAUS AUKŠTYBIŲ, SIELA NUĖJO Į TAVO RANKAS“ .

Šiame įraše apmąstomas žmogaus netobulumas, už kurį pase­ kmes turėtų prisiimti pats Kūrėjas (A. Tomkiewicziaus antkapis Batakiuose): Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

„Žyjący! Ale Dokąd Wy dąžecie A kiedy on spotka Wy tego nie wiecie Ach Wszystko niknie a wieczne Zostaje Jakie po šmierci Bog Wam Miejsce daie”, podobnie ja ta wyražająca pogodzenie się z nakazami Stworcy, pošwięcona Wincentemu i Katarzynie Kondratom (nagrobek na cmentarzu w Poješlu): „TYŠ MI BOŽE NADAL ZYCIE I POLICZYL TYŠ DNI MOJĘ GDYŠ ZAYVOLAL W NIEBIOS SZCZYCIE DUSZA POSZLA W RĘCE TWOJE” ,

czy wypowiadająca refleksję na temat wlasnej niedoskonalošci, za ktorej następstwa bierze odpowiedzialnošč sam Stworca (nagrobek A. Tomkiewicza na cmentarzu w Botokach): „JEŠLI MOJ ROZUM BLĄDZIL TEN CO MNIE STWORZYL TEN BĘDZIE I SĄDZIL” .

Zdarza się tež, že slowa nagrobnego napisu mają przydač splendoru osobie pogrzebanej, np. z tytulu jej koneksji rodzinnych, jak w przypadku pulkownika Zenona Girkonta „urodzonego z księžnej Polubinskiej” (nagro­ bek na starym cmentarzu parafialnym w Žoranach). Bywa, že zmarlą osobę - tu Jozefę Gepner - upamiętniają lekkie, možna by rzec, nawet pogodne i afirmujące odejšcie strofy (pomnik nagrobny na cmentarzu w Jurborgu): „Šwiat jest tak piękny. Tak lšnią niebiosa, Držy za kwiatkami Poranna rosa. Wietrzyk tak mile Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga naroddw

/91—243

227

228

Tabliczka trumienna Chryzostoma Wollotkiewicza w krypcie košciola w Krožach

po prawej -* Grobowiec Gepnerow na cmentarzu w Jurborgu

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

229

„Jeigu mano protas klydo, Tas, kuris mane sukūrė, Pats mane ir teis“ . Pasitaiko, kad antkapinio įrašo žodžiais norima suteikti garbės palaidotam asmeniui, pavyzdžiui, dėl giminystės ryšių, kaip antai Zenonui Girkontui (Zenon Girkont), kurio motina buvo „kuni­ gaikštienė Polubinska“ (antkapis senosiose Žarėnų kapinėse). Aptinkama atvejų, kai mirusio asmens atminimas pagerbiamas lengvais, galima sakyti, giedrais posmais apie išėjimą (antkapis Jurbarko kapinėse): „Pasaulis yra gražus, Spindi dangaus aukštybė. Už gėlyčių virpa Rytmečio rasa. Vėjelis maloniai Medelius siūbuoja, Visur linksma, Juokas, nerūpestingumas, O mano širdyje Begalė kančios: Geriau man gulėti Tamsiame kape“.

Drzewkami miota, Wszędzie wesolo, Šmiech i pustota A w moim sercu Cierpien tak wiele: Lepiej mi ležeč W ciemnej mogile”. Inskrypcje na nagrobkach księžy mają zwykle charakter refleksyjny, np. przywolując mękę Chrystusa - jak ta upamiętniająca ks. Jozefą Giedmina na cmentarzu w Szydlowie:

Įrašams kunigų antkapiuose būdingi apmąstymai, pavyz­ džiui, apie didžiąją Kristaus kančią - kunigo Juozapo Gedmino (Jozef Giedmin) antkapyje Šiluvos kapinėse: „Kristaus tikėjimo ženklas Tau atvers draugystę, tas, kuris kentėjo Teišgelbės Tavo sielą“ .

albo wzięta z „Jobą” [Księgi Hioba] (xvn) - na nagrobku ks. Stanislawa Wojtkiewicza na cmentarzu wJohaniszkielkach:

Kunigui Stanislovui Vaitkevičiui pastatytame pamin­ kle Joniškėlyje iškalti žodžiai iš Jobo knygos (xvn): „Mano jėgos palaužtos, mano dienos baigias, manęs laukia kapas! Paskutinio teismo dieną iš žemės atsikelsiu“ . Henryko tukomskio antkapyje senosiose Šiaulių kapinėse praeiviui skirti tokie žodžiai: „Trumpas buvo šio jaunuolio buvimas, praeivi, skirk jam švelnų atodūsį“ . Wincento Niedzwiedzkio antkapyje (Vašilėnų kapinėse) įrašyta, kad buvo „maloniausias kaimynas“ - veikiausiai jis neturėjo artimos šeimos ir antkapį pastatė kaimynai. Atskirą grupę sudaro įrašai, garsinantys mirusiojo dory­ bes ir nuopelnus visuomenei. Seniausias iš jų yra sunkiai įskaitomas xvn amžiaus tekstas lenkų kalba, užrašytas ant Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

„Godlo wiary Chrystusa Przyjažn Tobie Stawi niech Ten co na nim cierpial Dusza Twoja Zbawi”,

/92—244

„Dni moję pszeminęly, myšli moję rozenvane są, tylko mi grob zostaje, a w dzien ostateczny powstanę z ziemi” . Do przechodzącego obok grobu Henryka tukomskiego na starym cmentarzu w Szawlach jest kierowana taka informacja-prošba: „Krotkie tu bylo mlodzienca istnienie, przechodniu pošwięč mu czule westchnienie”, zaš z inskrypcji nagrobnej Wincentego Niedzwiedzkiego (na cmentarzu wWasiliszkach) dowiemy się, že byl „najmilszym sąsiadem” - zapewne nie posiadal on najbližszej rodziny i pewnie wlašnie sąsiedzi nagrobek mu wystawili. Oddzielną grupę stanowią inskrypcje slawiące cnoty i zaslugi publiczne zmarlego. Najstarszą taką stanowi trudno czytelny tekst w języku polskim na xvn-wiecznej tabliczce trumiennej, zachowanej na plebanii košciola w Krožach, a znalezionej w miejscu pochowku - w podziemiach tamtejszego košciola benedyktynek: Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga naroddw

/91—243

230

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

„Roku 1642 y 29 Febr. Szrzedszy z tego Swiata Imc Pan Chryzostom Wollotkiewicz Fundator Wielebnych Pannien Zakonnych Regufy Swi^tego Benedykta w Krozach ma14c lat 47 pochowany iest od miley Malzonki Swey Imci Anielij z Chrz^stowskich w Krozach fundatorki iey ( ................. ) ktorego Duszy niech da Pan Bog Wieczne Odpocznienie”.

karsto lentelės, išsaugotos Kražių bažnyčios klebonijoje, 0 rastos tenykščios benediktinių bažnyčios požemiuose: „1642 metų ir Febr. 29 Iškeliavęs iš šio pasaulio j[o ] M[alonybė] Ponas Chrizostomas Valatkevičius, Šv. Benedikto regulos maloningųjų seserų Vienuolyno Kražiuose fundatorius, [mirė] būdamas 47 metų, palaidotas Savo mielos Sutuoktinės J[os] M[alonybės] Anelės iš Chrząstowskių jos (...) kurio Sielai tegul Viešpats Dievas duoda Amžiną atilsį“ . 18. Thim. Lech Bobiatynski.

18. Vertė Lech Bobiatynski.

Niezwykle interesujący jest, takže xvii-wieczny, lacihski tekst znajdującego się w kosciele wWielonie epitafium wspomnianego uprzednio Jana Kazimierza Brzostowskiego, zmarlego w roku 1648. Z uwagi na zawarte w tym tekscie informacje, ale tež i jego walory stylistyczne, naležy jego tlumaczenie przytoczyc18:

Nepaprastai įdomus taip pat xvn amžiaus lotyniškas tekstas, esantis Veliuonos bažnyčioje - tai jau anksčiau minėtam Jonui Kazimierui Bžostovskiui (Jan Kazmierz Brzostowski), mirusiam 1648 metais, skirta epitafija18: „Gerajam Aukščiausiajam Dievui. Jonas Kazimieras Bžostovskis senovinio sąžiningumo ir kilmingumo Karalystės tėvų sūnus savo jaunystės metais lavinosi Vilniaus akademijoje ir Braunsbergo kolegijoje jaunystę praleido maloningojo Lenkijos ir Švedijos karaliaus Karolio Ferdinando dvare, tą dvarą visomis savo prigimties dovanomis puošdamas ir garsindamas. Taip pat pasaulio sostinė Roma, kurią dukart aplankė norėdamas pagerbti, kai joje lankėsi, jį pamilo, 0 išvykstantį, praturtėjusį ir apdovanotą padėkomis, nuoširdžiai atsisveikino. Vokietijoje Nepaliko nieko daugiau, išskyrus meilę ir daugelio susižavėjimą jo asmeniu. Bet žmogaus viltys apgaulingos. Išėjo iš gyvenimo prieš tai netekęs žmonos, kurią susirado trokšdamas tikėjimo ir susituokė, norėdamas žmoną sujungti su Šventąja Bažnyčios Motina, ir sujungė. Bet netrukus apraudojo išrautą mirties ir pats greitai paskui ją nuskubėjo, xxvm dukrytę Kotryną palikdamas našlaite, vargas dėl jos, nes ašarų šaltiniu namiškiams greitai tapo. Jis paliko mus m d c x lv iii Viešpaties Metais, lapkričio xvi. Čia, šiame kape su savo žmona

Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

^•,4*

V , ..„„¡AAA......... ®*

.

’

‘

».

!^MAfixaGi]^igrixs

QuamlAiaiiwauö Ifcfnii® . ,Atrin im i u a o q iliip io n u n iu ^ ra iu ^ rr,!" • Nif nil; ¡m u m rdf< iJotitxxitTpo liominu liillstc t ViiuTccidiii i v. i ;n : fin¡t -i'iiiitiin /ii)1k 1Ti m rjoxLViirttnc to u c x v i Hi XXXxinncùiiia cornane Mariannaact h iMio lito !Vr męflBiRu Hmrem rrn-M n.l .SubfKi'ii r.apii !i.i ūmi

Drcdfffioi'VtöniJani

Infili ìld,l!t1

Epitafium Jana Kazimierza Brzostowskiego w kosciele wWielonie

„Bogu Najlepszemu Najwyzszemu. Jan Kazimierz Brzostowski starožytnej uczciwosci i szlachectwa syn rodziców królestwa w latach swych mlodzienczych ksztalcil się w Akademii Wilenskiej i w kolegium w Bronsbergen mlodošč przebyl na dworze najlaskawszego Karola Ferdynanda księcia polskiego i szwedzkiego który to dwór wszystkimi darami natury go ozdabial i wslawil. Rzym równiez stolica swiata który dwa razy odwiedzil dia oddania mu czci, gdy by! tarn obeeny ukochal go a odchodzącego zaš wzbogaconego i obdarowanego podziękowaniami serdeeznie pozegnah WNiemczech nie pozostawil nie poza milošcią i podziwem wielu dia siebie. Lecz oto nadzieje ludzkie są zwodnicze. Przestal žyč tracąc uprzednio malžonkę, ktorą wyszukawszy z pragnienia wiary z sobą zlączyl žeby ją powiązač ze Šwiętą Matką Košciola i ją polączyl. Lecz wkrótce oplakiwal ją wyrwaną sobie przez šmierč i sam niedlugo potem za odchodzącą podąžając xxvm-letnią coreczkę Katarzynę nawet osierocil, lecz biada, kiedy wkrótce i ona zbiorem lez dia domowników się stala. Odszedl od nas w Roku Panskim MDcxLviii miesiąca novembra xvi. Tu w tym grobie ze swoją malžonką Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodów

/91—243

*31

232

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Marianna prie Veliuonos bažnyčios liūdinčio brolio Kiprijono Povilo Bžostovkio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendoriaus, Subačiaus seniūno, palaidotas ilsisi. Mokykis, kuris tai skaitai, kad žmogaus gyvenimas matuojamas ne amžiumi, bet dorybėmis“. Dar viena epitafinė lenta, išlikusi iš senosios Respublikos laikų, yra Šeduvos bažnyčioje, įrašas - lenkų kalba: „Stiprusis Jokūbas Matuzevičius, Šeduvos miesto burmistras, Kuriam už įvairius nuopelnus, už pareigas, trejus metus eitas visose žemėse, Šis antkapis Jo Šviesybės Kunigaikščio Poniatovskio, Maršalo, D[idžiosios] Kfunigaikštystės] N[uolatinės] tįarybos] generolo leitenanto, Šeduvos Pono Pastatytas. Mirė 1781 metų lapkričio 30 d“. Gero savo amžininkų atminimo nusipelnė ir Titas Šišla (Tytus Szyszllo) (antkapis Krekenavos parapijos kapinėse, Panevėžio valsčiuje): „Teisingumu ir miela pagalba broliams savo pareigas pažymėjo, namie dorybėmis švytėjo savo šeimoje“ . Panašiomis savybėmis pasižymėjo ir iš Italijos į Lietuvą atvy­ kęs Cezaris Anichinis (antkapis Raudondvario kapinėse): „Anichinis Cezaris, gim[ęs] Florencijoje, Raudondvario bažnyčios architektas, į Lietuvą atvyko kartu su Napoleonu 11812. Pasižymėjo daugybe talentų bei bruožų, vertų pagarbos ir atminimo“. Panašių žodžių nusipelnė ir Zyplių dvarininkas bei „Marijampolės valsčiaus taikos teisėjas“ Jonas Bartkovskis (Jan Bartkowski) (antkapis Lukšių parapijos kapinėse): „GERIAUSIAS PONAS BEI JAUTRIAUSIAS VALSTIEČIŲ TĖVAS IR GLOBĖJAS. VISUOTINAI GERBIAMAS PILIEČIŲ TAIKYTOJAS. TIKRASIS KRIKŠČIONIS, KURIO ŠIRDIS PRIPILDYTA ARTIMO IR TĖVYNĖS MEILĖS. BAŽNYČIOS FUNDATORIUS IR VARGŠŲ GERADARIS“ . Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

h « fin ii; ■ p rz e z c z m

m

u fgscugr

233

, [iA W tv.

.

. . •' ¿ c&Ä érti-, i i >. ■ i /•,'«>.. y/ f/ŽJj'4: į u,- ./■■■ imrfietm

i ( į f ruoni* lip i m p f.Ä iffjT ö n e^idirzaTua I f ö M s & M a l o - t e t w d i i t '; W f l, £pi oiiuiortu.UiiicaJ'^." A7 Š J fà w w h r a . wKsfr--M m . v* r ..

EpitafiumJakoba Matuzewicza w košciele w Szadowie; Nagrobek Cezarego Anicheniego na cmentarzu w Czerwonym Dworze nad Niewiažą

Marianną przy košciele wielohskim przez zasmuconego brata Cypriana Pawla Brzostowskiego Referendarza Wielkiego Księstwa Litewskiego starostę suboczanskiego zložony spoczywa Ucz się, który to czytasz, že žycie czlowieka mierzy się nie wiekiem, lecz cnotą”. Inna tablica epitafijna, pochodząca takže z czasow dawnej Rzeczypospolitej, a umieszczona w košciele w Szadowie, posiada juž polskojęzyczną inskrypcję: „Silny Jakob Matuzewicz Burmistrz Miasta Szadowa ktoremu za rozmaite uslugi przez czas 3 lat Urzędu Jego w Caley Wlošci Czynione Ten Nagrobek Kosztem j.o. Xięcia Stan Poniatowskiego Marszaiua r .n . Generala Leutnanta w .k . Dziedzica Szadowa sprawiony Umarl r 1781 d . 30 Nowembra” . Na žyczliwą pamięč potomnych zaslužyl „Marszaiek Poniewiezskiego Pttu” Tytus Szyszilo (nagrobek na cmentarzu parafialnym w Krakinowie): „Prawošcią i chętną wspólbraciom pomocą publiczny swój zawód odznaczyi, domowemi Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodów

/91—243

234

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

235

cnotamijašnial w rodzinie”, jak röwniez przybyly na Litwę z Wloch Cezary Anicheni (nagrobek na cmentarzu w Czerwonym Dworze): „Anicheni Cezary ur. we Florencji, arch. Košciola w Czerwonym Dworze, przybyl na Litwę z Napoleonem 1 w 1812. Posiadal wiele talentow tudziež przymioty godne szacunku i pamięci”, a takže dziedzic dobr Zyple i „Sędzia Pokoju Powiatu Marjampolskiego” Jan Bartkowski (nagro­ bek na cmentarzu parafialnym w Lukszach):

Nagrobekjana Bartkowskiego na cmentarzu w Lukszach

Įdomus ir vienintelis tokio pobūdžio ketureilis įamžina seseris Jagminaitės (Jagminowny) - Kamilę Račkauskienę (Kamila Raczkowska) ir Leokadiją Olševską (Leokadia 01szewska) (antkapis Paberžės kapinėse): „jos apibėrė savo dosnumais ligonius ir vargšus našlaičius, tad paslaugumu pagarsėjo. tegul nepražūva dėkingumas joms ir jų atminimas“. Antkapiuose galima perskaityti trumpą mirusiojo gyve­ nimo istoriją - šiuo atveju kiek nesklandžia kalba: „Krasnopolis Volynėje - mano gimimas, Kremenecas ir Vilnius davė išsilavinimą. Žemaitijoje - ilgas ir tolimas sunkumų laikas. Kol vėlyva mirtis neužmerkė akių“. Pasitaiko ir taip, kad inskripcija yra daug išsamesnė ir joje pristatomi kelių šeimos narių likimai vienu metu - kaip Mostovskių antkapyje Vadaktų kapinėse: „MYKOLAS, KAZIMIERO SŪnUS BRYGIDA IŠ GOESŲ 18 5 5 - I 9 35 , a d o m a s , Kazimiero sūnus, kovų su

caru dalyvis, 1863 m. sukilimo dalyvis, Peterburgo universiteto absolventas, Mokyklinių vadovėlių autorius, Palaidotas Charciske Ukrainoje. 1842-1916 ad o m as , Mykolo sūnus, rusų kariuomenės karininkas, užmuštas austrų fronte 1916 0611 (pagal naują stilių) pasiliko kovos lauke“ . Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

„NAJLEPSZY PAN I NAJCZULSZY OJCIEC I OPIEKUN WLOSCIAN. POWSZECHNIE SZANOWANY ROZJEMCA WSPOLOBYWATELI. PRAWY CHRZEŠCIANIN Z SERCEM PRZEPELNIONEM MILOSCIĄ BLIŽNIEGO I OJCZYZNY. FUNDATOR KOŠCIOLA I DOBROCZYNCA BIEDNYCh ” .

Interesująca i jedyna w swoim rodzaju strofa upamiętnia siostry Jagminowny - Kamillę Raczkowską i Leokadię 01szewską (nagrobek na cmentarzu w Podbrzeziu): „ROZSYPYWALY SWOJE SZCZODROTY NA CHORYCH I BIEDNE SIEROTY PRZETO UCZYNNOŠCIĄ STANĘLY WDZIĘCZNOŠČ I PAMIĘČ O NICH NIE ZAGINĄ” .

Z nagrobnych tekstow možna takže odczytač krotką historię žycia zmarlego - tu wyražoną trochę nieporadnym językiem - „sawietnika” (radcy) Jana Fr. Michalskiego (nagrobek na cmentarzu w Grušciach): „Krasnopol Wolyhski moie urodzenie, Krzemieniec i Wil= no daly oswiecenie. Na Žmu= dzimysz trudow, czas dlugi daleki, Až poki nie zamknol z= gon pozny powieki”. Bywa tež, že inskrypcja jest znacznie bardziej szczegolowa i przedstawia losy kilku czlonkow jednej rodziny - ja k na nagrobku Mostowskich na cmentarzu wWodoktach: „ m ic h a l syn Kazimierza 1849-1915 BRYGIDA Z GOESÖW1855-1935

syn Kazimierza, uczestnik walki z caratem - powstania 1863 r. absolwent uniwersytetu Petersburskiego, autor podręcznikow szkolnych, pogrzebany w Charcysku na

ad am

Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodöw

/91—243

236

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

237

Nagrobek Wincentego Žurawskiego na cmentarzu w Staczunach; Nagrobek Franciszka i Jerzego Lukoszewiczow na cmentarzu w Poniewiežyku

NagrobekTeofili Potowiczowej na cmentarzu w Šwiętobrošci; Nagrobek na „sjrockiej mogile” na cmentarzu zwanym „Vario” w Worniach

Ukrainie. 1842-1916 syn Michala, oficer wojsk rosyjskich, zabity na froncie Austriackim n.vi.1916 (nowego stylu), pozostal na polu walki”.

ad am

Galima rasti neįprastų, visiškai netikėtų įrašų - štai antkapyje įam­ žintas „ištikimiausios tarnaitės“ atminimas. Lentelėje įrašyta taip: „IŠTIKIMIAUSIAI TARNAITEI ŠV. ATMINTIES TEOFILEI POTOWICZOWAI, MIRUSIAI 1894 M. BALANDŽIO 1 1 D., 83-EJŲ METŲ, ŠĮ PAMINKLĄ ATMINIMUI PASTATĖ DĖKINGA PONIA“

Pasitaikydavo ir taip, kad antkapyje sąmoningai nebūdavo rašoma vieno ar daugiau palaidotų asmenų pavardžių. Pavyzdžiui, Varniuose, kur „Vario“ pavadintose kapinėse buvo laidojami savi­ žudžiai bei mirusieji iš xix a. psichinių ligonių prieglaudos. Įrašas viename iš tokių antkapių trumpas: „Siratos kapas. Amžinąjį atilsį. 1898“, o jis pats veikiausiai buvo palaidotas grupiniame kape arba „atstovavo“ kitiems bevardžiams kapams šiose kapinėse. Pravartu pridurti, kad po Antrojo pasaulinio karo ten atsidūrė ir Lietuvos pokario pasipriešinimo judėjimo dalyvių - n kvd aukų kapai. Senuosiuose antkapiuose galima rasti ir kitokių įdomaus turinio ir stilistikos inskripcijų, susijusių su palaidoto asmens mirtimi, pavyzdžiui, „tas, kuris turėdamas 50 metų baigė gyvenimą (Franciszekas Wangowskis, miręs 1857 m., senosios Šiaulių kapinės), „pasitiko mirtį“ (Wincentas Žurawskis, miręs 1896 m., Stačiūnų kapinės), „nužudyti plėšikų“ (Franciszekas i Jozefas Lukoszewicziai, 1917 m., Betygalos kapinės), „žuvo nuo priešo rankos“ (Antonis Daraszkiewiczius, 1945 m., Gonkelių kapinės), „krito nuo žudiko Žem aičių kapinės - lenkiški pėdsakai abiejų tautų istorijoje

/92—244

Možna takže napotkač inskrypcję zupelnie niezwyklą, wprost nieoczekiwaną, gdy trwalym nagrobkiem upamiętniona zostala „najwierniejsza sluga” - co na tabliczce nagrobnej zostalo wyražone następująco: „DLA NAJVVIERNIEJSZEJ SLUGI S.P. TEOFILĮ POTOWICZOWEJ ZMARLĖJ 1 1 KVVIETNIA 1894 R. W WIEKU LAT 83 WDZIĘCZNA PANI PAMIĄTKĘ TĘ POSTAWILA”

Zdarzalo się wreszcie, že na nagrobku celowo nie umieszczano nazwiska albo tež nazwisk wielu pogrzebanych osob. Tak bylo w Worniach, gdzie na cmentarzu zwanym „Vario” lub „Įvairios” („rožne”) odbywaly się pochowki samobojcow oraz zmariych z tamtejszego, istniejącego w xix w. przytulku dla księžy chorych psychicznie. Inskrypcja na jedynym zachowanym takim nagrobku jest tedy zwięzla: „Sjrockia mogila. Wieczny pokoj. 1898”, zaš on sam najprawdopodobniej zostal ustawiony na grobie zbiorowym, albo tež „reprezentowal” inne bezimienne pochowki na tym cmentarzu. Možna dodač, že po 2. wojnie šwiatowej znalazly się tam rowniež mogily czlonkow powojennego litewskiego ruchu oporu - ofiar n k w d . Na niektorych nagrobkach možna tež znaležč inne interesujące trešcią i stylistyką inskrypcję, dotyczące šmierci pochowanej osoby - np. „ktoren mając lat 50 žyč przestal” (Franciszek Wangowski, zmarly w 1857 r*>stary cmentarz w Szawlach), „zgon wziąl” (Wincenty Žurawski, zmarl w 1896 r., na cmentarzu w Staczunach), Cmentarze na Žm udzi - polskie šlady przesztošci obojga narodow

/91—243

238

Žemaičių kapinės ir jose išlikę antkapiai su lenkiškais įrašais

Žmudzkie cmentarze. Nagrobki z polskojęzycznymi inskrypcjami

^39

Plyta nagrobna Cecylii Syd ab rowic zowej na cmentarzu w Grušciach

/A -. ( - y ..

■■* . . .

i— ••■'“» i IV'

'

•

5 »«f .1

r

,

¿t.*..' "" 'y '*1 **'

1 mfe- JV^ »