Užuovėja ; Išėjusiems negrįžti : romanai 5415004696

Citation preview

LIETUVIŲ ROMANAS Konsultantų komisija JONAS AVYŽIUS PETRAS BRAŽĖNAS ALGIMANTAS BUCYS RAIMONDAS KRASAUSKAS JANINA ŽĖKAITE

Dailininkas ARVYDAS KAŽDAILIS

*

Marius Katiliškis

UŽUOVĖJA 1952

IŠĖJUSIEMS NEGRĮŽTI

. 1958

Romanai

VILNIUS 1990

BBK 84.7JAV Ka585

Parengė VILIUS GUZAUSKAS Baigiamąjį straipsnį parašė VITAS ARESKA

4703040000—166 K ----------------------- Neskelbta M852(08)—90 ISBN 5-415-00469-6

© Marins Katiliškis, 1990 © Sudarymas, Vilius Gužauskas, 1990 © Baigiamasis straipsnis, Vitas Arėšką, 1990

UŽUOVĖJA Novelių romanas

LIETUS

Anų valandų palaima aplankė mane. Ko nebetikėjau ir nebe­ laukiau ir tariausi tai visa seniai užmiršęs, kaip susalusio miš­ kinio obuolio skonį, kai jis, atneštas iš speigo ir atsileisdamas viduje, pakvipo saulėta palauke. Kas buvo atsitikę ir kas darosi su manim, kad pasijutau leng­ vas, tartum iš pirties po kieto savaitės darbo? Akys nušvito ir kaito ir tvinkčiojo paausiai —o būdavo taip, sriūbčiojant drungną ir tunų pirmtakų alų koštuvėse, susėdus ratu aplink priežadą. Įkvėpiau giliai ir suspaudžiau krūtinę, kad ji nedunkčiotų taip, lyg baigiant kopti įkalnėn, už kurios tuojau atsivers mano numylėtos namai. Bene ji tenai, prie šulinio, leidžia svirtį ir, prisidengdama akis nuosaulės, žvelgia į kelią? Saldžiai skausmingas nerimas pakirto kojas. Jų nebespaudė sunkiai pa­ kalti batai, rodos, būčiau leidęsis basas rasotais dobiliukais ir sidabražolėmis išklotu taku nuo jaujos. Vidury klojimo sėdi tėtušis ir vėto grūdus iš krūvos ir šaukia įkandin: —jau, vaikai, kinkykit arklius! . . Rasa nužliaukusi žemę. Ir eglyno viršūnių rėželis, miglos atpjautas, tartum pjūklas dantimis į viršų, kybo kažin kaip tarpe dirvono ir įgeltusio dangaus. Kapelių vinkšnos betgi pašokusios aukščiau miglos ir to dantyto rėžio. Ir ūmai pro vinkšnų šakas išsikiša raudoni pirštai. Ir tuojau kitoje pusėje Svetimų, Dargaudžių skynimo pakrašty, skaisčiai su­ tviska epušrotas, lyg per naktį jis būtų sukrovęs pumpurus ir su saule plyšęs visom spalvom. Aš pamačiau debesis, kylančius priešais iš vandenų. Juos pažinau ir ko nesurikau iš laimės —pačia pažvelgimo akimir­ ka. Jie lipo, vertėsi, kabinosi, lyg rankomis iš gilumos, ir paskui lėtai, pamažiukais sugulė panamės danguje. Galva apsisuko bežiūrint užsivertus, ir širdis suskambo var­ 7

pu. Mes vėl susitinkame, mano jaunų dienų auksiniai debesys! Kokiais keliais turėjome išklajoti dešimtis metų, kad susidurtu­ me akis akin svetimų pasaulių tolimame krašte! Dieve bran­ giausias! . . Jie susivartė ir plaukė iškilia rikiuote, vasnodami galin­ gais sparnais. Bet jie sugėrė rasą anuomet nuo mūsų pievų ir vasarojaus. Jie buvo sotinami palšos slėsnumų miglos. Ir šilkinė dermės juosta traukė iš marių vandenis ir girdė juos kaip arklių pulką. Ir dėl to juos taip lengvai pažinau. Tai jie, nutvilkę saulėlydžiuose ir didžiai sukaitę prieš tekančią saulę. Įsiūbuoti patalkių dainos ir įskambę vieversių ir dalgių žvangė­ jimu. Paukščių sparnų iškedenti ir perkošti brinkstančių dirvų vėju. Ramūs ir jaukūs, kaip avys pokaičiu sugulę ir susikloję vagomis. Ir mūsų trobų kaminai vertė dūmus tyliais rytmečiais aukš­ tyn, ir iš jų susidarė debesų arimai, ir mūsų skerdžiaus pypkės dūmelis kopė aukštyn, ten, ten —į debesis. Ir kraudavome, ir versdavome nesigailėdami glėbius žalių eglišakių ant ugnies, kad tik tirštesni dūmų kamuoliai pasikeltų. Ir manbeliko čia pat išsitiesti, lyg anuomet paežy, ir atsiver­ tus žiūrėti, kaip rugsėjo giedroje draikos voratinklių gijos ir ve­ liasi už debesėlio skverno. Tuojau turiu išgirsti apilsusį sparnų švankštimą ir nutraukiu nuo galvos kepuršę. Kai tik persisvers per Lendrynės kuprą, ir pagausiu sukti. Senelis gi, jei jis neme­ lavo, ratuotą žąsų pulką susuko ir susivarė į diendaržį. Ova, jau debesys įniko garankščiuotis ir drumstis, lyg į juos kas būtų šliūkštelėjęs žiupsnį druskos. Pasišiaušė, piestu at­ sistojo, nėrė kūliu žemyn ir vėl skečiasi apsiputojusiais pakraš­ čiais, jau sakytum kuilis čiauškindamas iltimis. Ir tada galima išgirsti tokį bauginantį ūžimą dar iš tolo. Ir žino žmonės, kad ledai ateina, kad jie grūdasi debesyse kaip skėrės sparnais ir netrukus kris ant pasėlių ir juoda žemele sumaišys želmenį ir varpą. Nuo pavietrės ir ledų koronės apsaugok, Viešpatie! .. Ir kai tas numaurojo, toliau baltu, tirštu rūgimu išsipučia, išsiputoja kaip garas iš Kalendros kuliamosios katilo. Iškorėja ir pagelsta krekenų ir tartum apluokas, nunokusių, vėjo nepa­ liestų pienių galvučių nusėtas. Kelmų kelmeliai —geras bulvių sėjimo metas. Ir vėliau ramiais lamstais nusiklosto į gulstinius dryžus, lyg tai viskas eitų iš vėdinimui atidarytų kraičio skry­ nių, ir raibom jerubės plunksnelėm išsikaišo. 8

Ranka įskausta pabrukus po galva. Ir nė to rūpesčio, nė ko. Va —senas dvaro miškų eigulis, Ežeris, kumbrina palauke, už­ knebusia kaip kirkotis nosimi ir prišerkšnijusia barzda. Apžli­ bęs ir neką beprimato, o šniukštinėja pėdas, ir dūmelis smilkt dulkt iš apgruzdėjusios pypkės. Ketvergis Vitkaus avinas tekis kobrinėja pačiu paviršiumi, skabydamas kur kokį dobiliuką, ir sustoja įsirėžęs, panarinęs kaktą ir atstatęs ragus. Opokadugiu prikritęs Beržinis, pasitiesęs ant kelių cilindrinę muškietą, ty­ ko zuikio. Apačioje, kur debesys stangūs kaip suveltas milas ir pajuo­ dę, netikėtai prakiūra spraga. Iš jos, kaip miežio varpos akuo­ tai, platėdami į žemę, išbėga geltoni spinduliai. Jiems įkandin atsiskyrę pasileidžia pirmieji lašai. Kaskart tankiau lašnoja, byra, krinta sodriai nušvitę, kaip grūdai iš sėjėjo delno, išmuš­ dami kelio dulkėse tamsias duobutes. Aukštybėse, debesio pa­ sparnėje, sidabriniai siūlai jau nepaliaujamai driekiasi ir artėja, artėja... Karalius mirė! Karalienė verkia —karaliukai knerkia...— šokdami ant vienos kojos dainuojame, nes taip gražiai su saule lyja. Ir žemė visa, lyg svėrėmis užsisėmęs pūdymas, kvepiančiai tvaski ir krištolais kaip vandens stiklinė kibirkščiuojanti. Lašai vis tankyn. Riečiame gervių sukapotas blauzdas po savimir užsimetam švarkelius. Skalsiai ir pačiu laiku. Vasaro­ jus jau daržinėse ir pasėti rugiai. Lyk, lyk, lieteliau,—piemenė­ liams bus geriau! . .—bliaustosi gindami namo. Nedygtų rugiai ir sudygus kirmėlės iškirstų —nuo švento Roko lašo nematė. Tai kad vienodai merkia ir godžiai geria atstatę iškoręjusius žiobtus grumstai ir ražienų birbynės. Dangus jau ištisai maišu užsitraukęs, o žemė juoda. Ir kur dar yra žalumos, ji atsigavusi, šviežia. Dar ir atolo dančiui pa­ rakti paaugs, kai šitaip šilta. Arkliai riečia nugaras, duodamiesi ištrinkti pridulkėjusį plauką. Šniokščia šiaudinis stogas ir me­ džiai lyg sapnuodami kliedi. Snaudulys apima, sąnariai nusąla. Girdi dar, kaip nusipurto permerktas kudlas šuva. Nė rūpes­ čio, nė ko. Viskas savo vietoje. Ir taip lengva klausytis ošimo, ir užsnūsti besiklausant. Veltų pikis visus darbus! Bene kada jiems buvo galas? Oaš turiu pasikieminėti, aplankyti gimines ir kūmus. Ką bepasakys Gružiškių žmonės, kai jau tiek metų akių nebeparodau? Nu­ pliko, sakys, kaip Krikštėnų šunbajoris, kuinai kavalšių nepa­ 9

velka, kad nė atlaiduose, nė pakasynose. Išėjo užkuriom į Pavirsnes, į gyvatynus ir —kaip eketėn. Kur tu prasmegsi vargdienis, kur nušapsi nuo savo bėdų, kad ir prašytumeis? Pasirėdau dryžainio milo šventininkėm, gerai tabokos į kapšį ir iškeliauju. Galėčiau įsispręsti į drangas ir važiuoti, bet tegul arkliai pasigauna atole. Žemė jau atmerk­ ta —patsai traškiausias ražienų arimas. Takeliai vietomis pa­ tižę, tik įkabinus vieškelin, žvyras sugirgžda ir eiti tranku. Taručių krūmuose išsipjaunu parankų alksnio vėzdelį. Žinau, kad gružiškiečiai seniūno parėdymų neklauso ir šunų neriša. Jei prikerpia, tai tik dėl žodžio —grandinės galą patrešusiu apivaru prie staktos. Suva tįst ir kramto prašalaičio minkšti­ mus. Buvompririšę, sako, tik nusidaužė bjaurušas —jeigu ap­ rietas žmogelis pasidejuoja. Gi kai turi nusitvėręs šakotą alks­ niuką, nereikia trauktis atbulam ir kepurę nusiėmus žegnotis. Žengiu išnašiai, lazdelę pasibrukęs po pažastim, ir kartas nuo karto į jos galą barkšteliu pypkelę, iškrėsdamas pelenus. Vis kas nors krinta į akį nuo mažens išvaikščiotom vietom ke­ liaujant. Mainosi kraštas. Nebepažįsti. Dėl manęs keliai usnimis užželtų. Nekeliu kojos be didelio reikalo. Ramus mano būdas,— taip iš lengvo, pamažiukais, apsimislijant pirma gerai. Ir la­ biausiai —prie namų. Žiū —kaip iškirstas Gružmiškis! Kiau­ rai biržėmis persišviečia. Valdžia, matykitės, susimanė dvarų ponams pasigerinti, už nusavintas žemes —mišku. Tie savo ruožtu žydams —ar jie nutuokia, kas miškas? Ir negaišdami išgremžė nuo kelmo sausai, vien kur ne kur sėklinė pušis, tank­ mėje nustypusi ir staiga atverta vėjams, jų lamdoma skursta. Greitomis skynimuose suremta lentpjūvė, apversta medžiu, sakais tik dvelkia iš tolo. Sužėrė apsčiai kišenėn ir vieni, ir kiti, o ūkininkui botkočio nebėra kur išsipjauti. Keliai geri —neperdedant. Valsčius rūpinasi. Ir liepelėmis apsodino. Kur neišlaužytos, jau gražiai užsiėmusios. Ko gi me­ džiui neaugti šitokioje žemėje? Bet atsiranda tokių, kuriam ne­ pasakysi, kas gražu. Nesaugo ir branktais ardami užkabina. Kitas gi, nederla, tyčia nulaužia. Dirvą, girdi, medis nuspelgs. Tiltai vis nauji. Duokim, per Gružę kas pavasaris nuneš diles. Slėgs, būdavo, akmenimis, bet ką tau. Dabar tai jau gali koks nori potvynis —betono kubilų neišplaus. Užpakaly risčia atitarška ratai. Neatsisuku tyčia —dar pamanys, kad prašysiuos pavėžinti. Duodu žingsnį į pagriovį. 10

Te sau sveikas važiuoja savo keliais. Jau lenkia. Gurgžda pa­ kinktai. Suprunkščia karštu garu arklys. Ir, matyti, jaunas, nes kamanos su šikšnos prieakiais, kad niekas iš šonų nepabai­ dytų. Arklys išriečia sprandą, kai vadžiomis sutraukia žąslus. —Tprrru! Kur tave čemerės neša, Antaniukai? —išgirstu prie pat ausies. Aš tik dilbt, kaip ant dagilio basa koja užmynęs. Kas čia toks šūkauja, botagą sugniaužęs, lyg norėtų skersai nugarą perlieti. Nusispjaunu tris kartus: —Kad jį kur kielės nuspirtų! Tpfu! . . Tai nugąsdinai, dėde Vaitiški. —Eke-ke-ke-ke! . . Kad tik rožė neįsimestų ant kulno! Į kurį šoną kumbrini, Antaniukai? Spėju —bene į Gražiškės? Karkis šen, į drangas. Netruksim nubrazdėti. Kai šitaip —nėra ko brangintis. Pakišu lazdelę po šiaudais, o jis tuo tarpu pataiso nusėdėtą maišą ir pasislenka ant krašto, man palikdamas vietos. — Nuooo! Zio, tai būsi prašapęs gerą valandžiukę. Sustembęs taip, į petį suaugęs. Šmotelis metų, aha. . . — Kur besustembęs, dėde. Nusamanojęs, sakyk, ir į kuprą susimetęs. Ot, į tamstą pasižiūrėjus, tai negali atsidyvyti. Anė kokios permainos. — 2io, ir nutvoskei, kaip antis į vandenį. Ką čia juoktis. . . Nelyginant lazdynas po šalnų nunokau. Papurtyk, ir nubirs ant dirvono, kas dar užsikorę buvo. E. . . Na, susenęs. Raukšlėmis išvagotas, lyg žiemkenčių dirva patakiui. Bet dar nieko. Nuanglėjusi pypkė vos kyšo iš ūsų. O kad jau vešlūs! Sakydavo: eina Vairiškis kaip žiurkę įsikandęs. Juoduos, būdavo, iš tolo debesiu. Dabar tai jau suvis balti bal­ tučiai. — Kad poteisybe, dėdžiukai, vis toks pat, kaip tik atsimenu. Jau tada, man augant, širmas kaip oželis. Gerai sako —senovės žmonės čykštūs. Šimtą nepajusi sukoręs.. . — Tik nesukark,—gyvai sukrutėjo Vairiškis.—Bene pasi­ rinksi kada? Su paties tėtušiu, duok Dieve dangų Pilypui,— vienmečiai. Ojau kada nudainavom į kalnelį. Atsidusau maldingai, palingavau galvą, kaip ir poterį sume­ tęs už amžinaatilsį: —Užtataigi... Gerai sakai, dėde. Galėjo žmogus traukti dar ne vieną pavakarę. Ar duonos trūko? Saulelė visiems lygiai maloniai šviečia... u

— Išmislinčius buvo ir dainininkas. Ir prie sveikatos. . . O kaip metai, ar paaugo? Šeimynos gal jau samdyti neberei­ kia —vaikai prakuto? —Ačiū už gerą žodį. Taigi, nesibėdavojant, paaugti tai paaugo. Dirvos mūsų slėsnos. Didžiausiose pagadose —tuo ge­ riau. O su šeimyna pasibaigė bėdos. Mažasis jau paskaito iš knygos. Mergutė vyresnioji, kuočes, mėtrauja į vaikius. Bus rūpesčių motinai. Zinai, šios gadynės. Dar kevalas ant kupros, ir sklinda kas sau. —Taip išeina, Antaniukai. Zio, kaip tas medelis. Kol ma­ žas, vargsta nuspelgtas varputies. Gi pradėjęs stiebtis —tai sprindžiais. Ir nepajunti. Iškrėtęs užgesusią pypkę į šalydrangį, kimšosi iš naujo ir degėsi pasigūžinęs nuo vėjo. Botagas gulėjo laisvai, atremtas į petį, vadžios suspaustos keliais. Pavaliui arklys biznojo ristele, tai išnašiu žingsniu kabino prieškalnėn. Džeržgė atsajos, gurgž­ dėjo pakanktės ienų galuose ir tekiniai trinksėjo sukrėsdami kaulus. —Okaip, sakyk, tamstos begyvenate? —paklausiau maty­ damas, jog su paskutiniais žodžiais Vaitiškis lyg ir apsiniuko ir, užlaužęs stangius antakius, panarino galvą. Paskui knios­ terėjo ir nukėlė kepurę kryžiui, ant aukštai supilto kaubrio stovinčiam, Gorių šilo išsilenkime. Atsiliepė ne tuojau ir kaip nenugirdęs ko klausiau, lyg sau vienas sėdėtų ir šnekėtųsi su savim. Perdėjęs vadžias į kitą ranką, botkočiu pamojo pro petį atgal: —Pastatė bent. . . Jei ne geresnį, sakyč. Kryžių. Keturiais, šlajas sudūrę, traukė ąžuolą žiemos keliu iš Dargaudžių sky­ nimo, su talka. Bepigu tokius sūnus, kaip Dryžos Rokas, užsi­ auginus. .. —Kam, kam, o tamstai, dėde Vaitiški, neišeitų skųstis. Okur tą kryžių pastatė, jei galima paklausti? Senasis paskersavo, atsilošė, idant geriau pasitėmytų, koks čia neišmanėlis šalymais: —Zio... Ogi kapeliuose, kurgi daugiau statys. Tėvo atmi­ nimui. Cemerės, gi nebūsi girdėjęs, kad Juozapas Dryža pasi­ mirė? —Ne. Nebūsiu,—prisipažinau. Ot tai tau. Nu, ką padarysi? .. Tvirtas buvo. Alų pada­ rė —jau nugers susiprašęs gentis ir bičiulius. Kaip mat išei­ na —pasidarė savo paties pakasynom... Ir palaidojom so­ 12

džiaus kapeliuose. Jo valią pildėm. Buvo apleisti. Zinai patsai, Antaniukai, kad niekas nebesilaidojo. Takas baigė užželti į ka­ pelius. Zio, tai Juozapas Dryža susirūpino, idant tėvų senučių kaulus apsaugotų nuo išniekinimo. Tvorą naują aptvėrė. Žvyrą imti užgynė. Ir kai viską gražiausiai sutvarkė, ėmė ir atsigulė, nelyginant koks pralotas, sau išsimūrijęs koplyčią. Nugiedojom, nugarbstėm laukais. Okai Rokas pastatė kryžių, tai kiek svieto suplaukė į šventinimo iškilmes! —Pamanykit. . .—gūžčiojau pečiais. Ir kaip gyvas atsi­ stojo akyse aukštas kapų kalnelis toje vietoje, kur Katmilžis įsilieja į Gružę. Pajutau sausą katpėdžių šiurkštumą basose kojose ir tą nesuvokiamą nykumą, kuri nė iš šio, nė iš to apniks, būdavo, šventadienio pokaičiais, išsiplukdžius ir išsitiesus retoje žolėje prieš saulę, pakapėje. Išgirdau vėjo šiušenimą vinkšnose ir mačiau mediniais spindulių smūgiais pašiauštą kryžiavonę, įsmigusią aukštai mėlynėje ir bėgančią, besitolinančią nuo de­ besėlių. Dievobaimingų ir pamaldžių mergelių nupinti vainikai tebevysta ant kryžiaus. Vaitiškis pagyvino mano prisiminimus sakydamas: — Sį pavasarį vėl nuskardėjo pamiškės ir laukai. Kryžiaunas dienas apgiedojo Gružiškių žmonės. Beišnykstąs tas papro­ tys jau buvo. Kai išsiskirstė į viensėdžius, tai, suprantama, nebesuseina taip. Ogi užėjo ant seilės Kelpšienės Kristinai, su­ baudė mergas, aplėkė sodžių. Nu ir įkusė brolį mano, Maršalką. Tam to tereikia, kad kur ugnin. . . —Buvotokia,—parodžiau ranka,—žąseles varinėjo. Obus bene puiki mergutė išbėgusi? — Zio, kurgi, Antaniukai! Kaip liepa. Piršk gerą ūkininką gaspadorių. Nesigailėsi. Žemės ūkio mokyklą išėjo. Tik jau at­ šaki. Atkando dantį ne vienas. —Jei labai branginasi, tai ką tu žmogus? Nedrąsu nė pra­ dėti. — Nu, sakyč, ne tai, kad branginasi. Savojo neaptinka. Anais metais atsibeldė iš kažin kur toks žvinokas. Kalvę susi­ rentė sodžiuje. Nagai aukso —ką griebs, tas padaryta. Žvigdė rikdė mergas, eidamas paklėčiais ir patalkiais. Kad nepameluo­ čiau, Kristiniukė būk tai įsižiūrėjusi į jį buvusi... —Eik jau eik, dėde? Kokiamkalviui pajuodėliui tokia mer­ gina. Rodos, mūsų krašte dorų ūkininkų trūktų? Blauzdas bota­ gu pagenėti! —sakau didžiai pasipiktinęs. 13

—Otaip ir buvo, kaip sakai. Išsimušė, išsiėdė. Kaip išėjo su Kalendros katilu rudenį, tai po šiai dienai. Plačia ir tiesia pradalge išsivaręs vieškelis skersai Gorių šilo. Esame vidury ir pakiliausioje vietoje. Atsisukęs matai Maniūšdvario aukštąsias liepas. Už jų, kiek šone, tartum įkaitęs raudonuoja Endriškių mokyklos stogas. Priešais ir toli, skersai mūsų kelio, padūmavęs miško rėžis. Jis eina ilgyn, kaip greitai artėjame palaukėn. Ir jis uždaro anoje pusėje slėsnumą kaip didelį kretilą, pavožtą gailiai išsigiedrinusiu rudens dangumi. Perkeliu nutirpusias kojas ir tiesiu kaklą, vis norėdamas kuo daugiau užgriebti. Teiraujuosi kaip tas, kaip brolis Maršalka, jei jau kartą užsiminta. Vaitiškis prunkščia pro ūsus ir nusi­ spjauna, ne tai piktai, ne tai iš gailesčio: — Ką jau tas, žio. .. Kadbūtų mažesnis, tai pasitiesęs įkrėstum. Sūnų Steponą sugadino. Mokytas —nedamokytas dabar. Pajuokai žmonių. Cemerės... Nuo mažens maniškis bro­ lutis kaip koją įkirtęs. Seniau tai prie ponų, į valsčių spraudėsi. Paskui prie bažnyčios, prie komitetų ten. Vis šlovės. Užsiželdė paspjaudomą palūpy ir vaikšto nelyginant bajoras gūžį išvertęs. E, nesinori daug. .. —Taigi, taigi. Aha.. .—pritariu ir toliau: kaip Lapeika Degutinis, kaip Dargužis Ignacas ir Girdvainis Mykolas, su kuriais pradėjau ganyti ir paaugus eibes krėsti sodžiuje. Vie­ ną rudenį visiems trims atnešė šaukimus iš valsčiaus, kad sto­ tume prieš komisijas ir daktarus. Taip ir paėmė visus kariuo­ menėn. Vieną į gusarus, kitą prie artilerijos. Nu, o ten tai nesiterleno daug. Lamdė kaulus, kad braškėjo, per balno kilpą vėrė kailiadirbiai viršilos. Ir po šautuvu statė, kad juos diegliai. . . Ogi Eliją —ar nebus kur kepšių užvertęs? Nemanytum, kad važinėja pakiemiais po senovei? Vaitiškis nusijuokė taip skaniai, net ašara prasisunkė ir pasruvo patakiui, raukšlėmis. Nusišnypštė trankiai nosį ir ūsus suklastė į abi puses pypkės kandikliu, tokiu pakumpusiu, kieto sausviedžio medelio. —Je, kai tik apie Eliją, tai nors pilvą susiimk. Kur jis tau užvers? Mačiau andai, kai buvau su marčia turguje,—silkėm nugaras gnaibo, turškiasi po rašalą kaip antis. Pas mus nebe­ užsuka. Vingiu lenkia. Sako —velnias išjojo Eliją iš Gružiškių. Ar taip buvo, ar ne, bet jau nė su pyragu nebeįprašysi. Ekeke-ke.. . —Nu, nu? Ar iš tikrųjų taip nutiko? 14

—Tai, išgirsi.. . Kai susėsim prie alaus uzbono, tai tik lie­ žuvį pasidėk —bus kopasiklausyti. Lapeika tai jau patsai užvis geriausiai išpasakos istoriją, kaip atsikratė savo deguto. Sutiksi Mykolą. Gražiai gyvena pasodoje, Kušliškėse, valdžiai tarnauja po senovei. Jis nelaukęs pagaus trinkti Beržiniui čiuprą. OBer­ žinis irgi prie meliodijos, nepėsčias ir gerai dantytas. — Ar pašėlo? Kas jiems užėjo? Draugai neperskiriami, kaip į porinius sukinkyti bus? — Zio, gerai sakai. Kaip du riešutai į keimarį suaugę. Ale mat abu karšti medinčiai, kad kur ugnin. Apie muškietas su­ siginčijo, ar ką. Ir kaip čia užsileisi? Spjaudosi Girdvainis, kai tik paklausi. Va, Dargužis, sakyč, per savo didelį mandrumą įsikūlė bėdon. Tokį durnelį, apdaužytą nelaimę, pasisamdė va­ sarai, darbymečiui. Linarūtė buvo, tai suleis su merga, kad ga­ lėtų pasijuokti. Iš kvailio koks ten juokas? Paskui pats nežino, kaip bedėkavoti. . . Gera sėdėti šalia Vaitiškio ir klausytis. Negaliu atsidžiaug­ ti jo žilais ūsais, jų vešlumu. Taip vėjelis šviluoja juose, ir žo­ džiai, košdamiesi minkštai, net šiušena. Matyti, nekiek dantų beliko Vaitiškio burnoje. Sausviedžio kandiklis nebesilaiko kaip reikiant, ir gana. Nuslysta į lūpų kampą, ir pypkės galvutė at­ siremia į smakrą. Kad neiškristų, kartais pasiekia ranka ir pri­ laikydamas sudumia tokį kuplų dūmą, jog abiejų galvos apsi­ draiko melsvai, lyg pirties stogas šeštadienio vakare. Ir kai taip žiūri ir klausaisi, nepajunti, kad apėmęs saldus gaidykstės snaudulys. Nebeatsispiri jam —medumi tepa, kaip jaują, būda­ vo, iškūlus ir pavirtus ant maigų, čia pat po ardais, apyaušrio bluostui. Va, matau jį vieną tokį rytą —Vaitiškį, mūsų jaujos tarpdury, su tekančia saule ir vėsia, žlegančia rasa. —Tai kad įsisuko vėjas į mūsų sodną... Su šakom nukrėtė. — Kad, rodos, nebuvo šiąnakt vėjo. Tyku kaip per Pakylė­ jimą,—suabejos tėtušis. — Kaip nebuvo? Zio, kas čia? Šekit, vaikai,—įsirėžęs pa­ statė ant slenksčio sėtuvę slyvų. OVaitiškio slyvos geros, vyrelis tu mano! Geltonosios, įsprogusios nuo persirpimo, vištkiaušio didumo. Ir nėra kur akių dėti. Rodos, Vairiškis žino, kad vakare tarėmės eiti papurtyti jo slyvų. Mikė su Ignium ir nuėjo. Tai žalčiai, mat kiek dralos bus pridarę. Pripurtė ir paliko. Ir šio, ir to buvo per tuos metus. Kaipgis. Šoko vestuves ir vaikus vežė krikštyti. Iš Amerikos Bartkus parėjo ir nusikraus­ 15

tė užkuriomį Sunkiškius ant našlės Dilienės. Ir pačiam Vaitiškiui daug netrūkę, kad jauną pačią būtų parsivedęs. —Ar tik nesijuoki, dėde, kartais? Oką tokią? —Gi Miklošienę. Zio, abudu našliai. Ir vaikelį našlaitį bu­ vome priglaudę. Motinos begėdės pamestą. Miklošienė augina kaip savo, o aš vis, būdavo, velku per tvorą ką sugriebęs kaip katė nelyginant. Kaimynai juokiasi —sako, imkit ir sumeskit skudurus į krūvą. Vaikas auga ant gatavo. Eke-ke-ke-ke. .. Juo­ kas juoku, bet vestuvių kaip Zlabio Valiaus reiktų paieškoti. Trankiai nušokta tarpšventy. Vitkus savo dukteriai alaus negai­ lėjo, bent aštuoniais pūrais padarė. Ir pats iš to džiaugsmo, kad pinigai atsirado, dvi savaites neatsipagiriojo. Nu, išgirsi ir apie Vitkų, ir apie Zlabį. Ojau šiapus šilo, tarškant mažažemių Pakarniukų laukais, mūsų sodžius pasiklojęs priešais kaip didelė ir saulės nušvies­ ta aikštė miške. Debesėlis atslenka miškais, braukdamas eglių viršūnes ir vilkdamas paskui save palšą šešėlį, ir kaip maišu užtraukia pažemio ertmę. Paskui sumirguliuoja dirvos dar sma­ giau. Vidury, ant pailgo kalnelio, tirštas medžių kuokštas, jau pradedąs gelsti ir rausti. Vieškelis neria stačiai —mes leidžia­ mės į senąjį Gružiškių sodžių. Jo pakluonės nuolydžiu nueina į abi puses. Gružė iš vieno, Katmilžis iš kito šonoissiraito ir susi­ lieja kitame gale ties kapeliais. Vaitiškis parodo botkočiu, lyg suprastų, kuomi aš taip už­ siėmęs. Ir dar paskatintų —žiūrėk, vaike, kas do gražumas krašto! Buvo jis dar gražesnis ir pertekęs viskuom, kai tyvu­ liavo balos ir burbsėjo akys lieknuose. Kai perėjos slankos pul­ kais ir burbuliavo pavasario apyaušriu tetervinai. Vaitiškis nie­ kad to neužmirš ir nedovanos. Valdžia norėdama gero tai darė, nukasė grioviais. Bet ir sugadino. —.. .Kregždynės dubury plukdydavomarklius, o Patiltėje, rugius pjaunant, vanduo ėjo per galvą. Šiandien kapelių bras­ toj ir gaidys pentinų nesušlaps, gi Meilutės duburėly tik po gero lietaus šuniui palakti. E. . . Tai tau giliai užsitraukiau dūmą. Toks buvo duburėlis, tas Meilutės! Kietu žvyro dugnu, galėjai kažin kiek duotis — nesudrumsi. Ne per gilus, bet plaukti galėjai. Kaip tik mergom. Jos ten ir trauks, būdavo, per pokaičius plukdytis, gagėdamos ir vorele kaip žąsys. Omes kartais bėgdavom pagūžom paru­ ge ir mėgindavom pilvais prišliaužti, kad jas išgąsdinus. E, tai smagu būdavo, net šiurmėlės per nugarą nueis. Tegul bala. 16

Panamės vėjas jau traukia išilgai vieškelio ir tiesiai į veidą su kuliamų javų dulkėmis, sūkuriu pasikeliančiomis pro darži­ nės skliautus. Geriau įsiklausius, ir talkininkų šūkavimai gir­ disi, ir kuliamosios prikimęs maurojimas. Ir dūmelis deginamų bulvienojų virkščių melsvai kyburiuoja Dryžos beržyno skais­ čiame geltonume, kur piemuo ražienų platybėse veržiasi kū­ liais, nužegnodamas vasarą. Tiltelis sudunda griaustiniu. Vandens nuplauta įkalnė pa­ lenda po vinkšnomis. Pažemiu marguoja avilių stogeliai. — Ačiū, dėde, kad pavėžinai. Jau lipsiu. . .—traukiu iš šiaudų savo lazdą. — Nėra už ką, Antaniukai. Tprru! Ar nepaspėsi? —bara Vaitiškis arklį, į kurio žvengimą atsako kiti aptvertame kluo­ ne.—Tai susitiksime patalkiuose pas Vitkų, pasišnekėsime...

2. Katiliškis

POLAIDIS

Malonu atsipūsti valandžiukei, klestelėjus ant kaladės, kai jau didumas žygio atlikta. Nepasakytum, jog tai kas nors ypa­ tingo ir sunkaus. Lygu tai moterų ruošai, kurios pluošia ir bė­ ginėja, ir vakare neturi koparodyti iš lauko grįžusiems vyrams. Jie pūkščia aūdamiesi kojas, pasidrėbę kur nors ant slenksčio. Nusivarai žmogus per dieną paskui akėčias, tegul bala, kaip delnai pabūgsta nuo šakės mėžiant. Moterims gi nevalia pasi­ dejuoti —jos juk nebuvo kojos iškėlusios iš kiemo. Net pra­ linksmėjo Dryža, subastydamas pliauskas priežadoje ir apžvelg­ damas viralinę. Didelės šventės, taip sakant, jau pakluonėse. Važiuos atlik­ ti velykinės, opoto jau nušvęs namie kaip prigulint šventą Juo­ zapą, savo patroną ir globėją. Alus kaip ir padarytas. Salyklą gerai paruošė. Patsai prižiū­ rėjo, kad nesuplėktų daiginant. Ir džiovinimui įtaisė vietą ant pirties grėdų, kur plonai paskleistas nokte išnoko, nė daigelių nenutrupinant. Sausą kaip paraką tereikėjo perleisti per girnas, Pusiauskiliai aptrynus. Juo stambiau maltas salyklas, juo alus geresnis. Apynių tai gražių, nesiskundžiant, paaugo. Spurgos sunkios, nelyginant pušies kukučiai. Dar apyžalius nuskynus, suslėgė statinėse. Dangtį atkėlus, sierų kvaptis mušte muša į nosį. Patrini pirštais —tuojau pažaliuoja ir sulimpa, kaip nuo medaus. Susiruošęs iš vakaro visas reikmenis, tik žymu dienelei, pra­ dėjo Dryža męsti salyklą. Užvirus katilui, sėmė siekeliu salyklą, pylė į kubilą ir plikino, sluoksniais dėdamas į tarpą apynius, kurie atskirai puode virė ir kunkuliavo, skleisdami aitrius ga­ rus. Neskubant, palaukiant ir tirštai, kad menturis stačias sto­ vėtų mentime. Nagu įbrėžė šulą, pažymėdamas kiek sumęsta, 18

nes į tą kubilą bus pilama misa rauginimui, ir jos daugiau ne­ valia pritekinti, negu brūkšnys rodo. Jeigu nori alų padaryti — nesitaškyk per daug vandeniu. Juk ir degtienę gali atskiesti. Dryža to laikėsi nuo senovės,tvirtindamas, jog gerą alų tik tin­ ginys padaro. Kas kita, jei nori antrininko, atsigėrimui, vietoje barščių giros. Gali dar vieną katilą viršaus užvirinti ir nutekinti atskirai. Sumentęs ruošė tekinamąjį kubilą, kurio dugne buvo sky­ lė varpstei įstatyti. Varpstę aprišo kūlio šiaudais ir nuo smai­ liojo galo juos atlaužė taip, kad jie glūdžiai prigultų prie dugno, kryžmai nudėto skaldyto alksnio pagaliukais ir ant jų nuklotais šiaudais. Tada krėtė samčiu mentimą ant tų šiaudų, kurie turėjo iškošti nepraleidžiant pro varpstės skylę nė krislelio. Kubilas buvo užkeltas ant trikojo, kad po juo tilptų kibiras. Diduma darbo atlikta, nes belieka tekinimas. Karšta srove tekėjo tunus rudas skystimas. Gryna miežių sultis —otrus žemės kraujas, per vasarą sutrauktas iš grumstų, iš podirvio į varpas. Ir saulės suvirintas, įlašinant rytmečio rasos, ir sumaišytas pietų vėjo. Sotų ragaišio skonį turėjo ir medaus saldumą, kurį, kaip žolių gyduolių kartybę, miešė apy­ nių sieros. Pirmtakų ąsotį atidėjo šalin, ir kai jau jis atvėso iki vasarodrungio, įleido mieles. Baltas putų lašelis pamažu gavosi, plėtėsi ir netrukus aptraukė visą ąsočio paviršių. Misa pradė­ jo gyventi. Sėdėjo Dryža ant kaladės, kurstė ugnį ir klausėsi, kaip cy­ pauja katilas, kaip ima gausti ir prieš užverdant dusliai šniokš­ čia. Šiaudo birbynėje burbsi misa. Kaip lašas po lašo, nelygi­ nant sula, tiška į kibirą ir garais aptenka rankas ir veidą. Pro viralinės duris jis matė dalį kiemo, kur maišėsi vištos ir trynė kaklus į tvorą išleistos prasivaikščioti karvės. Skiedryne vyrai, švarkus nusimetę, žagsėjo kirviais ir džyravo pjūklu. Už tvoros retos jaunų medelių šakos, įsiverpusios į dangaus mėlynumą. Vėjas šniokštė, duskino sumaustytas puodynes ir staigiais blūškiais daužė vėtraunę ant klėties stogo. Po kailiniais lendan­ čia drėgme atkilo pavasaris į kiemą, ir viralinėje saulės ruožas lipo nurūkusia siena, ir ugnis priežadoje blyško užgauta švie­ sos. Ir pasijuto Dryža lyg įsmilkęs misos garais. Metai iš metų ruošėsi tai šventei, darė alų ir kuopė kie* Ir tai buvo tikras pavasario sutikimas tokiu laiku, kai tik 3 ir pempė tedrįsta nusileisti ant kupsto. Kartais ir to nėra, ir pusnys korėdamos atakaitoje slūgsta į slėsnumas. Bet kaip sakydavo, ir da­ 19

bar tebėra tikra, jog per Kazimierą vandens žvirbliui atsigerti, o per Juozapą —jaučiui. Ne, vis tiek pavasaris paties polaidžio platume. Nuliežtas staigaus ir nesiliaujančio pietų vėjo, kurs laužo ledus, košia miškus ir debesis nugrūda kažin kur, gal už miškų, gal dar toliau. Saulė nusileidžia, raudonai paklodama sau patalą. Rytais gi trinksi pašalu ratai ir skamba oras, ir ku­ tena šnerves tas šviežumas. Kur ne kur ir tik žiemių pusėje boluoja pusnies likučiai — balti sniego lopeliai, ir žemė atrodo juodmargė kaip nusišėrusi karvės nugara. Misa vėso. Atėjo laikas užduoti gyvenimą. Per kraštus pu­ tomis drimbantį ąsotį pasiejo apivaru ir įleido kubilan taip, kad jis laikytųsi paviršiuje. Ir peržegnojęs tarė: —Su Dievo padėjimu gaukis ir gyvenk. Kas beliko —tai neskubu. Alus padarytas. Dryža nuėjo pas vyrus. —Taigi va, pridabok, Rokai, viralinę. Kai užvirs, galėsi nutekinti antrininkui. Tada katilą nukelk. —Ar jau uždavei gyvenimą? —Gražiai įsigavo. Puta lipa kaip migla iš pievų. Nu, tai aš eisiu pasižvalgyti, kaip dobilas išmito žiemą. Ir bene ten, už bulvienų, vanduo rugių rėžį gula? Žemelė jau bus prabrin­ kusi. .. Žemė traukė jo pėdas į save, lipniu moliu veldamosi prie batų. Jis išėjo į aukštumas, kur sausa žolė ir patresusi ražiena lūžo ir šnarėjo spaudžiama. Kitur įmynė iki pašalo, slidinėjo ledeliu, kur buvo nuosauliui. Žemė raudo. Skaisčiai nutvisko jos nelygumai, kai diena traukėsi į galą ir saulė skriejo vis ar­ čiau Dargaudžių skynimo. Milžino šešėlis nusidriekė, nusivin­ giavo arimais. Kirto ežias, užklojo liūgnelius ir mirkstantį ledą. Ji tapo lengvai apvali. Pražulniai į abi puses kniumbanti, su­ dalyta ūkininko šešėlio. Sunkus žiemkenčiams laikas —pavasario šalnos. Iškelia šaknis ir sutrauko slūgstant. Prakastu grioveliu, iš parudavusių rugių dirvos, šoko žvitri, kaip metalu žvilganti gluodena, van­ dens srovelė. Žemę gairino drumstas vėjas. Šiaušė žolės stagarus, kuteno veidą ūsais ir švilavo plaukų kuokštelį paausy. Beržų, žirginių, pumpurų ir sulos šaltą kvaptį atnešė vėjas. Ir eglių žievės, ir jų žalių spyglių rūgštimi atsidavė vėjas, persigavęs miškais 20

ir čia palaidai išsiliejęs dirvose. Opavakary jis tartum ir spal­ vas nulaižė nuo suvargusių želmenų ir miško dulksvą mėlynu­ mą sugėrė. Ir dar jis buvo rausvas, tasai pavasario vėjas, lyg perkaitęs smarkiai bepūsdamas liūgnelius, kurie suvožė savin liepsnojančias vakaro žaras. Vėjas judino slenkantį ūkininko šešėlį, jis ėjo vis didyn ir keliavo į tolį, ir pagalvojo Juoza­ pas Dryža, kad nėra gal piršto dėjimui vietos jo dirvose, kur nekrito šimtą kartų jo šešėlis. Šimtą kartų vasaros rytais, kada jis ilgas taip kaip vakare. Ir vidudieniais, kada jo tik trys pė­ dos. Ir ūkanose, ir lietuose turėjo kristi jo šešėlis, kaip žingsnių sukeltas šlamesys, kaip trupėjimas grumsto ir traškus velėnos slydimas nuo raikančios žagrės. Tuobūdu įgyta amžina savastis žemei. Ne pinigais ar kuom nors kitu. Savo šešėliu nuklostyta, nučiupinėta pirštais, nuletenta naginėm, iškilota kas metą į sau­ lės šviesą. Nes ir jai reikalinga pakaita —dienos ir nakties. Ir kas šiemet paviršiuje —rudenį turi apsiversti ir atsigulti kantriam miegui. Ir žemei reikalinga atvanga, kaip žmogui. —Ak tu žeme, žemele juodoji!—sušuko nebeįsitekdamas savyje. Ir eidamas toliau kartojo —kokia tu didelė ir brangi! Ir lankė ją Dryža, žiemą ištrūnijęs po kailiniais. Ir džiaugėsi jąja, pakilusia iš sniego patalo. Jis palietė žemę ranka, pagra­ binėjo pirštais kaip neregys mylimą veidą. Pakėlė akmenį, į kurį vasarą pjovėjas atmuša savo dalgį. Ir kai pašalas išeis ir nubrinks, pakils Rokas su savo vyrais, pasikinkę nusistovėjusius arklius. Ir jis patsai netrukus po to, kai jau bus paruošta sėjai, atsiklaups prie atrišto maišo ir per­ leis rieškučiomis grūdus. Lengvomis naginėmis apsiavęs, žengs dirva su sėtuve ant krūtinės. Neišpasakosi prašalaičiui, kaip otru atsisėsti ant šviežios vagos. Kaip kvepės garuodama žemė, sujudinta ir pribrendusi gyvasčiai! Ir koks ateis tada vakaras ir skani vakarienė lauks ant stalo! Ir žemei reikia budėti, nepailsti niekad, ginti ją, kaip gina paukštė savo jauniklius. Neatsitraukti nuo jos, nors ir kaip jau būtumei išvargęs. Nėra poilsio žemei —išeinančius turi pava­ duoti jaunieji. Ir tie savo eile nuletenti. Pailsėti... Bet nėra kada, kol dar sąnariai lankstos. Turi eiti ir eiti. Mato Dryža: kviečiai sunykę po žiemos, rugiai rausvi. Bet va, va. .. Jau sė­ lina, atbrenda, atmauroja pavasaris! Ir dar, dar dienelė, dar savaitė... Ak tu juoda, gera kviečių žeme! 21

Pempės apskrenda ratu, puola žemyn ir palydi jį kaip kerė­ toją, kaip įsigėrusį ir nerandantį namų. Namai čia pat ir so­ džius, padrikęs senuose medžiuose. Ir viensėdijos sukilusios ant kalnelių ir jų languose saulėlydžių liepsnos. Miškų ratas arčiau susiglaudžia —sueina visi draugėn artėjant vakarui, tartum viena šeimyna prie savo ugnies. Čia išstatytos trobos, įdiegti sodnai, išvesti keliai ir takai išminti. Visur —kur suksi žvil­ gsnį. Beržynas mūru dunkso. Jų viršūnių plonos šakelės pakilu­ sios debesiu. Brazdėjo balta tošis, kai braukė eidamas ranka. Visus kamienus reikia paliesti, apkabinti kiekvieną medį, lyg iškeliaujant. Metas iš metų jie stiepėsi, sudiegti nenaudojamoje akmenynėje, kur žagrei įsmeigti nebuvo vietos. Vešėjo beržai, gegužės kukavo sulėkusios, ir sula plaukė pragręžtais latakais. Gerdavo ją per šienpjūtę šaltą, skobtelėjusią, pasisemdami iš kubiliuko po sužėlusią avižų pluta. Ėjo Dryža toliau, atsisagstęs, plevėsuojančiais kailinių skvernais ir išsiėmęs užgesusią pypkę iš dantų. Jis ėjo toliau, nors jo laukai baigėsi ir nė rugių, nė dobilų nesimatė, ir tik per­ nykščiai arimai, susikloję ir susispaudę, skubėjo dasigauti aukštumon ir nusilenkti už jos. Laikas namo, —šnabždėjo eidamas vis tolyn ir tolyn. Saulė leidosi,ir vientisas brėkšmas aptraukė žemę. Liūgneliai vilkosi plonu ledeliu. Stingo grumstai ir sau­ sa žolė brazdėjo. Laikas namo. Poilsio renkasi žmonės,—kalbėjo ūkininkas. Skrido varnos, tankiai vasnodamos sparnais, —ir tos namo. Jis gi traukė ežia šalia arimų ir jautė, kaip vagos kyla vis aukš­ tyn ir aukštyn. Ir ten, jų gale, jas lyg kirviu kirto šviesus brūkš­ nys. Dryža artėjo prie jo. Tai naujoji kapelių tvora, pasišokėjusi statmenu šlaitu ir apjuosusi keletą medžių. Jų šakos susipynusios į vieną kuokštą, ir jis vis didesnį dangaus plotą užklojo, tar­ pui mažėjant. ^Jis šluostėsi prakaitą, nusiėmęs kepurę ir pypkę įgrūdęs kišenėn, tarpvarty, lyg pabūgęs žengti vidun, kur taip neišpa­ sakytai tyku. Ir vasarą čia ramu,—mąstė jis. Švokščia vinkš­ nos, reta kalno žolė šiušena. Ir tyku rudens pavakare, kai ūbau­ ja laukai baigtuvių dainom. Kai dalgiai žvanga, rišėjos dė­ lioja varpas, susėdusios po guba. Kai piemenys oliuoja susigindami. Kai cypia ašys ir braška uorės nuo perkrovimo. Pavasarį žaluma atkyla iš Katmilžio slėnio ir Svetimų lankos. Užkliūva visi vėjai su miško ūglių traškumu. Kai dega priežadose ugnys 22

ir blizga vaikų akys išdubusiose aslose, besiklausant pasakų ilgais žiemos mėnesiais. Nėra gražesnės vietos aplinkui,—lingavo žilą galvą Dryža. Ir kas ją parinko, turėjo išmanyti ir perprasti nepalenkiamą ilgesio galią. Tėvų tėvai pasirinko tą vietą, dviejų upelių san­ takoje. Kalnelį, pranokstantį gimtuosius laukus. Kur beieškoti geriau savo poilsiui? Kur tyresnė smiltis ir katpėdėlės taip mei­ liai šiulena? Niekur kitur, nes kaulus suėstų svetima rūdis ir slėgtų krūtinę molio luitas. Niekur kitur,—šnabždėjo Dryža, begalinės ramybės ir ilgesio sukaltas. Čia susibėgs visos pėdos, visi šešėliai užklostys. Senųjų namų dūmai prasikoš medžiais. Čia girdėsi sūnaus kirvio poškėjimą ir jo vaikų džiaugsmą. Tas pats debesėlis užkris rasa ir vieno vėjo šuoro sukeltos dulkės nuguls kapą. Niekur kitur... Žemę turi saugoti ir pasilikti joje per am­ žius. Ir pasiliks, ir negalės išnykti, nes savo artumoje turės ber­ žynėlį ir tiltą, suręstą apačioje. Ir auksiniai brastos akmenai­ čiai mirgės, ir smagiai prunkštaus arklys, sriūbaudamas vėsų vandenį, įsibridęs joje. Ir jis tai matys, ir jis tai girdės. Ir bus lengva, ir bus ramu kaip šiandien. Kaip tai galėjo nutikti, kad kapeliai buvo apleisti ir užmirš­ ti? Kartų kartomčia sugulė tėvai, kai tik atkilo ir išsistatė Gružiškėse. Opaskui pradėjo siūbuoti kryžiai ir medžiai išdrevėjo ir džiūvo. Vieną žvarbią rudens dieną piemenys šildėsi susikūrę ugnį iš tvoros likučių. Bandos jautis kasėsi tarpuragę į kryžių. Ir išvertė ragais jautis, ir kryžius puvo gulėdamas ant žemės. Sugėlė širdį Dryžai tai atsiminus. Ir kaip jis po to visiems įkal­ binėjo, kad kapelius reikia atnaujinti. Ir įkalbėjo. Naujai ap­ tvėrė. Užgynė griauti statųjį šlaitą imant žvyrą. Nebesilaidojo žmonės sodžių kapeliuose, kai yra dideli para­ pijos kapai prie bažnyčios. Sako, tai padarė kunigai, traukdami pelną. Bet Dryža užsiminė ir klebonui. Kad dar geriau,—sakė klebonas,—ir gražiau būtų, jei atgytų senasis paprotys. Juk že­ mė visur šventa ir tėvų krauju nulaistyta. Parapijos kapai per­ pildyti. Reikia juos plėsti. Olaukų kapelius baigia užarti. Jei kas norės, parsiveš kunigą ir palaidos su tom pačiom giesmėm ir tą pačią pagarbą atiduos mirusiam. Ir taip vėl iš naujo ap­ šlakstys žemelę švęstu vandeniu. Kaip duobkasys, išvertęs naują duobę, grįžo Dryža namo su kastuvu ant pečių. Pravėręs duris į viralinę, rado katilą nu­ kabintą ir ugnį išblėsusią priežadoje. Alus gyveno visu smarku23

mū. Tamsi ir vaiki puta jau siekė kraštus. Prisisėmę ąsotį ir už­ dangstė gūniomis. Šeimyna sėdėjo savo vietose ir knebinėjosi kas kuom užsi­ ėmęs. —Dabar tai visus prašau paragauti. Moteriškos, duokit šen stiklines. —Nu, aliukas! Bus tik sriūbt —ir pūpt ant šono. Otirš­ tas —lūpos limpa! —gyrė vaikinas, apsišluostęs putas. —Kaip medus saldus,—laižėsi piemuo. —Kartus kaip čemeryčia. Eikit jau, eikit,—purtėsi mote­ rys, mažais gurkšneliais išsiurbusios po stiklinaitę. Senasis juokėsi. Ta kalba jam tiko: — Išeina, kad visko su miera. Jei saldus —bus tvirtas. Okartumas tas —gomurį kutens. Apynio tai neskundžiau. Ką besakytumėt, jei būtų suskobęs? —Mano daliai vakarienės nevirkit,—pasakė vėliau, atsi­ riekęs duonos. Dažė ją į druską ir užgerdamas kramsnojo. —Nebevirsim, nebevirsim. Tik matysiu, ar nepasigesi šil­ to?—atsakė senoji Dryžienė, susimetusi į kuprelę kaip jerubė. —Ką berasi geriau kaip duona su druska? Ir alaus dar prie to? Vyskupus ir gubernatorius taip sutinka. —Jeigu palaikytų ant duonos ir druskos, tai kažin ar nepa­ bostų ir ponams? —suabejojo vaikinas. —Dėkavoti Dievui —turime pavilgo. Dabar jau ir Gavė­ nios sausai nebepasnikauja. Okai mes augom, tai be pieno lašo, nė šventą dieną. Nebent ligoniui. Visas septynias nedėlias, bro­ lelis tu mano! Nuo Pelenijos, iki varpai atsigavės Prisikėlimo rytą. .. — Užtataigi,—karštai šokosi vyrui pagalbon senoji,—kad buvo gadynė kita ir žmonės dievobaimingi. Sunkiai dirbo ir sausu kąsniu dalijosi. Buroko skiltimi, aguonų pienu, sėmenų taboka. Ir sveiki buvo, ir Dievo, ir jo šventos bažnyčios prisa­ kymų klausė. Ne taip kaip dabartės, kad pertekę ir ištvirkę. —Ne tas gadina žmogų, kuomi jis minta. Rūpesčiai paėda širdį ir apmaudžia tulžimi. Štai kas. Dėl to, kad vis daugiau rūpesčių, juo lengviau gyventi. Bet ar lengviau? .. Kažin? . . Aš nepasakyčiau. Viską mes nudainuodavome. Didelius vargus daina palydėdami. Sunkiai dirbome —teisybė. Ir buvo linksma ir gera gyventi... Na, išgerkim,—kniostelėjo Dryža. Pažanga, tėvai,—atsiliepė Rokas.—Kaip atrodytų juo­ kinga dabar, jei kultume jaujose su spragilais. Kai tuo tarpu 24

mašina per dvi dienas padaro tą patį, kas trukdavo pusę žiemos. — Okur žmogus nupulsi? Visų laukia tėvynė —žemė. Ar tu draskysies, ar pamažiukais, koja už kojos. . .—ir, atsisukęs į moteris, pagyvėjo.—Kaip su ragaišiais? Ar jau užmaišėt? —Dar ne. Vis nespėjam. .. —Tai žiūrėkit man. Nebepritiktų jus mokyti. Bet sakau, mergės, kad rytoj būtų ne tik seklyčia, bet ir kamaros priemenė su ražu ištrinta. Vortinkliai iš patamsių kerčių išklastyti. Lu­ bos ir sienos nušveistos ir langai kad blizgėtų. Ostalus ir suo­ lus, palanges ir lentynas su pelenais brūžuokit. Ar girdit, mergės? — Kur čia negirdėsi, tėtuši? —kukeno tos, pasikniaubdamos į skreitus. — Ir kiemą, žiūrėkit man}kad nugrėbstytumėt. Takus smil­ timi ir eglišakiais nubarstytumėt. Ar maži mes čia ponai susi­ rinksim? — Egi, ponai jūs nemaži. Ponai —bajorai —nusmuktkel­ niai,—atsirūgo senoji. Mergės pasisiūlė prie vartų dvi eglaites pastatyti su vėliavė­ lėmis viršūnėse. Ir prie staktos prikalti bruknių vainiką su kas­ pinais. Tik ar šeimininkas kartais jų neužmiršiąs? Na, kaip užmirši gerą širdį? —Pirtį laiku iškūrenti. Kad išsipersim, kad išsivanosim! Kaip sūriai balti. . . — Aš, dėde, pirtį, aš,—pasišoko vaikyštis. —Gerai, gerai. Arklius nušukuosit. Dabar jie šeriasi, tai niežti labai. — Nušveisim, kad plaukas žvilgėtų. —Oman? Ar neužduosi darbo? —siūlėsi Rokas. — Užteks ir tau, nebijok. Kaip gaspadorius turėsi tvarkyti. Suprašysi kaimynus, susivadinsi draugus. Po vakarienės atsisėdo prie krosnies subastyti žarijų. Kupe­ tavo lanktis, tarškėjo vytuvai —moterys metė audeklą į stak­ les. Vyrai išėjo į tvartus apžiūrėti gyvulių nakčiai. Dūmai rai­ tėsi apie lempą, šliaužiojo melsvais žalčiais paluby. Jam pasiro­ dė, kad akyse tavaruoja nesugaunamos gijos, lyg iš rietimo pro nytis išbėgusios ir padrikusios troboje. Pamėginęs keltis, susi­ leido atgal, suremtas dieglio strėnose. Nutirpusios kojos kaip kaladės nebeklausė. Ir kauluose pajuto sausą, smilkstantį nuo­ vargį. Per daug šiandien sukarta,—galvojo senis. Atsigulti ir 25

pailsėti. Rokas prižiūrės alų. Gana šiai dienai. Ji neišpasakytai ilga, pakilus gaidykste. Užtenka, užtenka... Tartum šlapio žvyro pripiltas, ramstėsi pasieniais ir nusliuogė asla. Senatvė daro savo. Kai ji subeldžia lazda —yra ir trūkinė­ ja visuose galuose. Pasidarė gūdu kažin kaip, lyg tai, kas buvo nuveikta, sklistų į šalis ir paliktų jį vieną nakčiai. To paties svetimo kartumo apniktas, gulėjo, migdėsi. Žiburys užgeso. Žingsniai nušlepsėjo į savo kampus. Norėjo užmigti ir kartojo, kad ryt laukia darbai, nauja diena. Be jo neapsieis. Turės kel­ tis ir iš eilės apeiti, apžiūrėti... Panamėse ir toliau balkšvi vyšnynai. Takelis bėga lanka, pasineria į rugius. Žolėje painiojasi ratuotos bitės. Javuose plasta putpelė ir šiūluoja plunksnomis laiškus. Smilksta berželiai ir kvepia po lietaus. Šit, jau ir vietos pa­ žįstamos. Už juodalksnių turi būti vienkiemis, kur loja šunys. Jis keliauja susimąstęs. Ir vis tolyn. Oten, ant smėlio kalnelio, pušys varvina sakus. Jų spygliai atmuša saulę. Stovi vyrai su kastuvais. Veriasi geležiniai var­ tai ir gaižiai girgžda surūdijusiais vyriais. Vyrai išmes duobę smėlyne, kad nuleistų jon mirusį,—aptaria žmogus. Ir netiki tuom, apgalėtas gyvastingo žalumo ir tyros dangaus gelmės. Ranka reikia prisidengti, taip raibina akis. Tada jis girdi varpus aukštoje varpinėje pačiame vidudieny­ je, pačiame kaitros gūdume, kai nebejuda lapas ir šauksmas iš­ tirpsta pakely. Varpai, varpai. . . Vis garsiau jie skamba, įsisiūbuoja gausti. Skamba,skamba ir nepaliauja skambėjusi vario varpų užgauta širdis. Ir varpininkas užsigulęs ant virvių. Jis sustoja, ir taip jie žiūri viens kitam į akis. Okai varpinės senis tebesupa galvą ir nenuleidžia pikto žvilgsnio, atėjusis sušunka. Jis rėkia visa gerkle, kad būtų išgirstas: —Ar tu skelbi linksmą žinią, ar sutinki šlovingą svetį iš tolimų šalių? Ogal tu palydi išeinantį iš čia? Atsakyk, varpi­ ninke! Atsakė varpininkas: —Aš neskelbiu linksmos žinios ir nesutinku atvykstančio iš svetur. Aš tik palydžiu tą, kurį neša į kapus. — Kas mirė, varpininke? 26

Atsakė varpininkas vėlei: — Juozapas Dryža iš Gružiškių. Pagirtas sąnarys mūsų parapijos. Septynių desimtų ir šešerių metų amžiaus Viešpa­ tyje. Žmogus norėjo pasijuokti, tardamas, jog tai didžiausia ne­ teisybė. Ant virvių lyg pakartas svyravo kupeton susimetęs, kreivas ir šlykštus, raudonom akim senis. Kai jis nusijuokė, dulkės debesiu pakilo nuo varpinės sienojų. Virste išvirto Dryža iš lovos. Jis grabinėjo degtukų. Degtu­ kas sulūžo pirštuose. Jis braukė kitą. Gelsva šviesa užgriebė sienos plotelį, blūsčiojo asloje. Salti lašai ritosi kakta ir marški­ niai žlegėjo nuo prakaito. Dantys tarškėjo, o šiurpas vis nepa­ leido iš savo ledinio glėbio. Uždurų kniaukė katė, sienoje varpėsi kandis. Kieme vamsėjo šuva. Ir miegančiųjų alsavimo buvo pilni namai. Ir tai vienok nemažino baugios tylos, o darė ją dar nejaukesnę, tartum pas­ laptį, kuri netrukus turi išeiti iš anapus ir pažvelgti rūsčiai. Jis spaudė galvą rankomis ir laukė dar kažin ko, sėlinan­ čio naktų glūdumose. Miegai išlakstė, bet sapno nuolaužos krito iš viršaus, biro pelenais, šaldė atšiauriu vėju. Jis svyravo į šo­ nus, lyg mėgindamas išvengti kirčio, ir suprato, kad svyruoja supamų virvių ritmu, kad jos mėčiojasi varpinės prieblandoje. Ir įsuptas varpas tebesidaužo šalymais, skeldamas galvą per­ pus. Ir tamsa buvo netikra aplink. Pusiau atskiesta, lyg drumz­ linu vandeniu perlieta. Ji atmušė kai kurių vidaus daiktų briau­ nas. Palša naktis vis labiau išsiskyrė languose. Jis apsiprato tame miešime ir nudžiugo, jog tai sapnas tebuvo. Ta saulė ir sodnai, ir balsai... Tik nežinia kas, labai judrus ir nepagauna­ mas, be formos ir dvasios, tai artėjo, tai traukėsi, skriedamas ratu ir sustodamas nejaukiu krabždesiu užpakaly. Sąmonė švito palengva su rytu. Perdžiūvęs gomurys gyvai priminė alų. .. Už durų vis kniaukė katė. Ir namiškiai tebesimėgavo paryčio miegu. Užsimetęs kailinius, įsižiebė šviesą ir sėlino pirštų galais į priemenę. Atšovus velkę smuko pro tarp­ kojį katė, ir šalto, traškaus oro blūškis nuliežė veidą ir įsivėlė užantin. Viralinė tvoskė saladynais. Aitrus ir šiltas dūstelėjimas pasuko šnerves, atkėlus gūnios kraštą. Puta slūgo. Sutirštėju­ sių mielių ruoželis rodė, kaip aukštai ji buvo sukilusi. Alus ko­ šiamas —nebėra ko gaišti. Statinės, iš vakaro paruoštos, rikia­ 27

vosi aplink. Sugraibęs sietelį, su džiaugsmu ėmėsi darbo, kad jis būtų atliktas iki švintant. Alus košiamas,—šnabždėjo Dryža, panėrė ąsotį ir persi­ žegnojęs pakėlė prie lūpų. Jis laikė burnoje gurkšnį, netikė­ damas, kad alus galėjo nusivadėti. Jis nejuto jokio skonio alaus, kurį darė per penkias dešimtis metų, kurį skyrė iš visų, kaip savo namų duonos rūgštį. Gomurys perštėjo sausai, lyg išpliky­ tas, ir alų nurijo tartum apdrungusį šarmą. Panerdamas ąsotį iki gurklio, sėmė ir pylė patakiui statinėn. Apytuštė ji dusliai skambėjo, rydama čiurkšlius, paskui pilnėdama kliuksėjo ir mušė trankiai plyštančius burbulus. Rankos lėtai judėjo —jis gerai žinojo, kiek prikoš. Lankstėsi vienodai, aplietas kvapnaus garo, sulipusiais nuo saldumo pirštais grabi­ nėdamas ąsą. Blankus žiburys jo stambią stovylą nutiesė ant sienos. Ji ten judėjo, krypavo, kaip užsidaręs salptybėje burti­ ninkas. Gaidys giedojo jau kažin kelintą kartą. Iš kitų sėdybų jam atsišaukė sparnais daužydamiesi kiti skardžiabalsiai. Baigęs vieną, košė kiton. Kojos tirpo, bet nesitraukė, su įniršiu sem­ damas. Kubilas seko. Saldus mielių ir saladynų tvaikas apsėmė širdį, sudrėkino akis. Ir gyslomis tekėjo, ir smilkiniuose mušė ir tvinkčiojoištirpusi ir visur esanti saldybė. Tartumji sriautais srutų iš medunešio atvertų avilių, iš sklidinų korio akių la­ šėtų. Jis tik sėmė ir pylė, ir skubino baigti, apgalėtas minties, kad turi būti tai atlikta, kad aušta rytas ir diena ateina, kuriai skirta ir nemaža užduotis. Plyšiai sienose balo. Aušra kopė nutrindama žvaigždes ir saulei paruošdama taką. Troboje brazdėjo, darėsi durys į lauką. Rokas prie viralinės sušuko: —Tai tamsta čionai, tėtuši! O mes nė nepajutom, kada pakilai. —Sukošiau alų, sūnau. Atsirėmęs į staktą, sunkiai gaudė orą. Viskas į rytų pusę pa­ raudo. Debesio skiautis tvaskėjo viršum miško. —Tai, pabaigiau. . .—pasakė senis ir taip, lyg viskas būtų pabaigta. Daugiau nieko nebetroško.—Pabaigti darbai,—va­ pėjo slinkdamas vidun. Tekanti saulė tavaravo akyse. Kada visi sukyla, aš turiu atsigulti,—draikėsi mintys. Poil­ sio laikas. Jį traukė žemė, viliojo, mojo savin, išskėtusi bega­ liniai talpnų glėbį. Bet jis neužmiršo pasakyti piemeniui, kad nuneštų koštuvių poąsotį Vaitiškiui ir Zlabiui —artimiausiems 28

kaimynams, nes taip darydavo visados. Pilną kibirą atsėmė tam reikalui. Trobos šiluma, kaip iš skieto išverstais ir iškedentais siū­ lais, perbraukė rankas. Otaip jį krėtė šaltis, grabinėdamas nu­ garą! Siūlai nukabo paluby, nudygsniavo sienų margais popie­ riais ir užgriebė gėles ant lango. Už lango klegėjo pavasaris. Geltonas, traškus ir taip neramus, jog susipešę žvirbliai krito kamuoliu nuo stogo. Čirškė žvirbliai visomgerklėm, taškė spar­ neliais liūgnelius ir šniokšdami metėsi į medį, kur pilna burna švilpavo varnėnas ant laktelės prie inkilo. Lango iškarpa atvėrė dangų ir žemę, apsalusią saulėje ir giesmėse. Jis klausėsi, ir vis kitokios melodijos skrido jo palan­ gėmBuvo ten ragų ir vamzdžių, sulos teškenimo lataku ir vėjo švilpimo vėdrynuose. Graudžiai spygavo tošelė, ir lygiais pertraukiais triliavo linksmai svirplys, atstatęs žiobtus iš plyšio. Ir dar daugiau balsų, ir dar daugiau žibėjimo telkėsi palan­ gėmAusyse tilindavo varpelis. Akis apžavėjo dangaus lopinys, taip sodrus ir limpantis, ir jame išskydo medžių šakos. Jis ne­ miegojo, tik klausėsi. Ir žvelgė plačiai, išsivadavęs iš sąnarių varžtų. Guodžianti ir stiprinanti namų rimtis, sudėta iš įvairių apyvokos garsų, jį lietė iš visų pusių, apklostė ir kuteno pašir­ džiuose jaukiais drebuliais. Jis girdėjo kalbant visai čia pat, juto net ranką ant kaktos. Tai pati, senoji Dryžienė, šnekino, stovėdama prie lovos: — Ar nesikelsi? Jau šeimyna renkasi pietums. Ogal gersi virinto alaus? — Ne, nesikelsiu. . .—jis grabinėjo pypkės ir nudžiugo iš­ girdęs, kad bus karšto alaus. Kas gi kitas taip moka paruošti virintą alų,kaip senoji? Nesigaili ji grietienės ir kiaušinio. Kaip ranka atima nuovargį, ir pagiriom nėra geresnio vaisto. Visas ligas nuvaro ir nušveičia širdį. —Gersiu, gersiu.. . —Bene sergi? Ar skauda kas? —gvelbėsi senoji. Niekas neskauda. Ir kas kalba apie ligas, visą amžių nesir­ gus? Norėjo pasibarti, bet tasai troškulys. Ogulėti gera ir il­ sėtis, ir ilsėtis nejudant. Ir klausytis, ką šneka vėjas, klaben­ damas langines, ir matyti neramų dulkių siautimą, spinduliui įsmigus vidun. Gera, gera senoji. Ir martelė. Štai, ji ateina su virinto alaus kaušu. Abiem rankom suspaudęs jį, pusiau gulom sriūbčiojo. Karštis svilino delnus ir karščiu svilo gerklė. 29

—Ata-ta-ta. . . Gaivina širdį,—mėgavosi senasis.—Va tai dar pasnūduriuosiu valandžiukę. Ir kelsiuos. . . Kas man, ar aš ligonis? Tik neramiai naktį miegojau, apdusau bekošdamas. . . Praėjo ta valandžiukė ir kita. Šeimyna skirstėsi nuo stalo. Ir jis iškėlė kojas iš lovos. Asla liumpavo kaip tyrelio samanynė. Leido, leido koją žemyn, o ji vis nieko kieto, atsiremiamo neuž­ čiuopė. Sukosi galva, lyg iškritus iš griežtynės rogelių. Iš ap­ linkos triukšmo spėjo, kas daroma viduj ir ką veikia vyrai kieme. —Ar jau nušlavė? Tegul pasiskubina, kad padarytų kaip sakiau. —Bus padaryta, nesirūpink. Okad jis negali išeiti ir būti visur. Kaip ten be jo? Užmirš skiedryną. Reikia apsisukti. Rytoj šventė —nepaliksi prišmeižto ūkio. Ir jam nejauku, kad apsileido tokią svarbią valandą. Nerimas jį prablaivė. Vėl sukosi į langą ir siekėsi kuo daugiau ertmės užgriebti. Kamaroje niūru. Ir slopu lyg tai bulvių rūsy, kur vargsta išstypęs daigas ir ten pat suvysta. Kad šitaip langą pravėrus ir patraukus pilnais plaučiais. Užsigulęs per lovos ga­ lą, krapštėsi apie kobinį ir jį atkabino. Bet rėmas nesidavė nė vienon pusėn. Per žiemą užbrinkęs. Olauke patsai polaidis, pla­ tūs ir skaidrūs pavasario vandenys, toks dienos tvaskėjimas, kad neliaujiesi. Pastangos jį pakirto, bet mintis skriejo dideliu greičiu virš laukų ir miškų. Ir sustojo virš kapelių. Zengė, leidosi į juos, jausdamas nuovargį gyslose, kurs traukte traukė kuo greičiau priklaupti šventoje žemėje. Kad jau taip greitai? Ne.. . Dar teks apvaikščioti ne vieną pavasarį. Bet jie vis artės į galutinį.. . Oten, kaip ant stalo išdėstytus daiktus, regi kryžius, pušis ir varpinę. Saulė spigino beveik į pakaušį ir jis alpo nuo tvankos. Varpai tik skamba, supasi bjaurybė varpininkas ant virvių ir šaukia jam vardą mirusio. Kaip iškūrentoje jaujoje, ir jokio atgajaus nė po medžiais, nė kur. Kad taip nesuprantamai ir ūmai keičiasi... Ką tik traškėjo ledelis ir stogai buvo apšerkšni­ ję. .. Tie svetimi kapai! Kam kasa jie duobę? Ei, palaukite! Aš turiu sau vietą pasirinkęs. Čia pat, laukų gale. Mūsų kapeliai. Neee.. . —Raminkis, tėviukai. Tamsta ne juokais sergi.. . Vėliau jis atpažino Roką. Jis tai tolo, tai visai pasilenkęs šnekino. Darėsi jam gera, kad vėl mato savo trobos lubas, ir sūnus tokiu pablogusiu veidu. 30

—Važiuosiu daktaro. Nieko nebus.. . — Pala, sūnau. . .—tiesė Dryža gyslotą ranką.—Ima bai­ mė mane. . . Kad tokie sapnai, nelyginant. . . Jau matau iškastą duobę. . . Nenoriu svetur. .. Slėgs mane svetimoji. Nematysiu trobų, medelių.. . Nebus užuovėjos. . . — Ką, tamsta. Nemirsi, negalvok. Pereis... — Žinau. .. Tik neužmiršk, vaike, kaip kalbėjom. Prižadė­ jai man. Ir klebonas velijo. Mūsų kapeliuose, po vinkšnom. . . Mano vieta. Ar išpildysi, sūnau? —Tamstos valia, tėtuši. Tėvo akys žvelgė plačiai, ir sūnus pabūgo to balto, nemirksinčio žvilgsnio. Pusvalandžiui nepraėjus, jis ginė arklius bjau­ riu polaidžio keliu. Nesigailėjo riksmų ir botagų. Kad rastų tik namie. 0 jei bus kur išvykęs? Daktarą rado. Ir dar didesniu įnir­ čiu skubino atgal. Visu keliu krimtosi, kamlaukė vėlumos, kad galėjo suvėlinti. Ką gi tas daktaras? Nedaug jis ir pasakė. Nedaug ir bežiūrė­ jo. Nusiplovęs rankas vilkosi kailinius: — Širdis. Ir ant plaučių. Obe to —senatvė. Rodos, dar jis ištarė,—blogai,—bet neaiškiai, nusisukęs. Ir paniuręs, beveik piktai, Rokas kartojo tą žodį: —Blogai. . . Ką tas ponpalaikis tauškia? Širdis. Senatvė. Kokia senatvė, jei dar vakar dirbo už du? Ir tiek sveikatos, kad griebęs už kar­ čių dveigį kumelį statė piestu. . . Tuo pat metu Zlabys vežė kunigą. Gūdi tyla palenkė namiš­ kių ir subėgusių moterėlių galvas. Suklaupusios kinkavo ir lau­ kė išeinant kunigo, kad galėtų ranką pabučiuoti. Pasikalbėjo, palaimino ir paguodęs išvažiavo. Į vakarą ligonis užkando žadą. Sunkiai gergždama krūtinė kilojosi, lyg skubėdama į ten, kur daugybė ertmės ir vėjo. Žvakė degė galvūgalyje. Įvyko visa tai taip sklandžiai, be triukšmo, tartum santarmėje su mirtim. Ankstyvą rytą pribuvo ji ir pasiėmė, kas jai priklauso. Medžiai buvoaptraukti šerkšnos. Kaitodangaus pusė ir vais­ kus ledelis jį atmušė žemėje. Iš toli atklydo ratų trinksėjimas gruodu. Girgždėjimas svirčių. Paskui rykavo pempės ir švilpi­ niavo varnėnai užsiėmę kur dailesnius inkilus. Kaimynai, kurie pėsti, raiti ir važiuoti traukė bažnyčion, suko į kiemą ar stabdė arklius ant kelio. Pas dūris sukalbėję trumpą maldą, klūpojo su­ 31

gniaužę kepures ir nuleidę galvas. Degė seklyčioje žvakės, tvas­ kėjo sunešti žolynai ir gūsčiojo giesmė. Lauke kur žvelgsi gražu ir šventiška. Kiemas nušluotas. Takai pabarstyti smėliu ir egli­ šakėmis. Ir alus padarytas, ir jau sukoštas tai didelei šventei. Tik šunys neramiai unkštė ir dantis prikąsdami kaukė. Kas jiems pasakė, kad senasis šeimininkas, Juozapas Dryža, guli ant lentų?

APYAUSRĖ

Išsimarkstę iki pusiąublauzdžių srutose ir kepures atsmaukę ant pakaušių, pūkštė vyrai ir keikėsi, mėždami kiaulių gardus. Nugi tos žviglės taip susiknisa, suverčia, jog nebežinai, nuo kurio galo pradėti. Smeigi šakę, o keliasi kitame krašte. Sakikočiai braška, nors pasiusk! —Jau, matyt, dročių nebuvot suvėrę kiaulėms į nosis. Taip sujaukta, kad nė ryto, nė vakaro neberasi,—užpuolė vyrai šeimininkę. —Tegi tegi, vyraičiai, kai nėra tikro gaspadoriaus, tai visa­ da taip. Visada. Ką aš nabagė, ar tai moteriško darbas? Leki paplasta, puldinėji šen, puldinėji ten. Nebespėji. .. — Nugi Vincė kam? —Jau tas!—šeimininkė išskėtė rankas, lyg laimindama.— Duok šventą Dvasią. Išvėsęs kaip jauja vasarą. Tegi, buvomsu­ vėrę, buvom. Ką darysi nevėręs. Pabus kiek ir išsitraukia. Juk dirba kaip su kojom. Kad tik nuo akių atstumti. Tegi va, išger­ kit, vyraičiai, rūgštelės —antrininko. Širdis atsigaus. — Rūgštis ne pro šalį. ..—šluostėsi darbininkai burnas ir atsigėrę ąsotį pastatė į langą, iš kur kudakendama iššoko višta. — Se, ir kiaušį padėjusi. Kad nesugrūstume kartais. Paimk tamsta. — Nu, tos karkynės išmėto pašaliais. Prie klėties visas pul­ kas seka. Sėtuvę miežių iš karto suryja. Okai reikia surinkti turgui kokią kapelę.. . Tegi, kažin, vyraičiai, kaip sakot, ar baigsit? —Jei bus geros baigtuvės, tai gal? . . Antrasis smeigė statmenai šakę, primindamas koja. Žarų ga­ lai sugirgždėjo pasiekę žemę. 3. M. Katiliškis

33

—Dar per visą šakę. Vietom ir giliau. Gal kartais? . . —Pasispauskit, pasispauskit, vyraičiai. Alų pabaigėm, tei­ sybė. Tegi, vynelio, gero, vyšninio. . . Bus, bus, kaipgis. Va, čia šneku, o darbai viduje laukia,—apsisukusi puolė ir jau kieme, lyg atsiminusi, lyg ir grasindama:—Kad tik mano Klemutė greičiau iš tos karuomenės pareitų! Pailsėtų mano galva vargdienė. — Reikia jai. . . Boba kaip vėtraunė —žioja į visas puses. Kiek nukanda, kiek ne. Ir Klemis negaus valios į savo rankas parėjęs. Tokia bent. . . —Pinigėlio tai turi prislėgusi. Nedyvai, kad Stočkus Raubonių dantį galanda. —Jaugi ir eitų už Stočkaus? —Ei, merga kaip nutekinta!—pliaukštelėjo liežuviu jau­ nesnis ir tamsiai įdegęs, einąs per žmones dienininku ir viską žinąs.—Ar jai toks ruplio beržo stuobris? Purtosi iš tolo. Jauno reikia. Ir turi, nemislyk. Kalvis ramulę suka kuris laikas. — Žiū! . . Vėliau jie mėžė arklių gardus, versdami didžiausiais plakais. Tvarte buvo vėsoka ir taip erdvu —juo giliau jie leidosi, jog balsai skardėjo tartum pamiškėje. Nukarę nuo skersbalkių šiaudgaliai, aplipę vortinkliais, paliko aukštai, ranka nebepasie­ kiami. Pasispjaudę delnus, iš peties lupo ir sutartinai, lyg susimerkę, krovė valkčio kraštus ir paskui vertė į vidurio įdubi­ mą. Mėšlas,ilgas ir taip sukrautas,nesiduoda lengvai išverčia­ mas. —Šilumos Vincei!—du kartu plojo šake į kaupą. Kitas griebė vadžias: — Nieee! Arklys pamynė vietoje, gyslos suvirpėjo. Priklupdamas prie­ šakinėmis, davėsi pirmyn, lyg mėgindamas išsinerti iš pavalkų. Subraškėjo pakanktės, vežlankys ienų galuose susigniaužė, ir sunkus valktis išsivertė pro duris į laidarį. Išdvakusios me­ dinašis stebulės maskatavo, bruožėsi į užkaiščius. Nuo šalydrangių mėšlas driekėsi ir vėlėsi į stipinus. Piemuo varinėjo arklius. Sukdamas aplink galvą vadžias, stačias ant skersos lentelės, lėkė risčia iš lauko tuščiais minkšta pūdymo keliūte. Vincė versdamas pajuto tuojau, kad nesiduoda gražiai šakė po šakės nuo krašto imti. Visas valktis iš karto ju­ da —taip šėtonai mėžėjai sukryžmavoję. Reiškia —baigtuvės nebetoli, jei šitaip. Jio šūktelėjo mergom: 34

—Vienodžiau, vienodžiau kapstykit! Kas matė taip — krūvom? Ariant stumsis vagoje! —Gaspadorius atsirado!—samdinė Juzė mostelėjo kapsto­ mąja dvišake ir nuo jos žarų nusmukusi mėšlo gniūžtis nulėkė viršum galvos. Kristina darbavosi atskirai. Sakelė šokinėjo jos rankose kaip gyvas daiktas. Nebodama kaitros, skarelę užsmaukusi ant akių, plėšėsi taip, lyg turėdama užduotį —kuo greičiau baigti ir bėgti kitur. Kur? Kurgi bėgti?—klausė pati savęs, savo minčių troškinama. Po mėšlavežio eis šienapjūtė. Dar dauguma tebevargsta sodindami burokus, ir kol jie baigs, čia jau bus ir su dobilais apsidirbta. Kaip ugnies pasigriebusi puldinėja moti­ na. Šiemet ypatingai. Yra toks tarpas viduvasaryje, kai rugiai dar tepradeda balti, o pievose jau želia atolas. Jei lietūs nesu­ gaišina, tai savaitei kitai ateina atvanga. Tada bus vestuvės. Vestuvės. . . Vestuvės. . . Klausėsi Kristina svetimų, tolimų, nesuprantamų žodžių. Barkūnų šluotos susiglausdamos kuždė­ josi tais žodžiais. Raustantis dobilų laukas įvėlė juos savo tankmėse. Ir svėrės gižiai geltonai spigino akis jais. Ir trupėdami grumstai, ir šakelės koto girgždesys tą patį kartojo. Vestu­ vės bus. . . Okitą —kalė atkakliai, atstangiai, lyg užsikirsdama širdis: nebus, nebus.. . Kristina girdėjo širdies neatlaidų kalimą. Jos dūžiai siekė gerklę, tartum gyvu riksmu verždamiesi apskelbti pasipriešinimą laukams. Ji spaudė krūtinę, kandžiojo lūpas ir buvo netoli ašarų. Dėl to ji tolinosi į pūdymo kraštą, kad jos veido nepamatytų ir nereikėtų vesti pokalbio su Juze. Ir buvo kažin kas baisaus jos kūne, sąnariuose. Ji traukė skarelę vis giliau ant akių, kad jos tik neišduotų. Kaip atakaitoje nusirpusi slyva, pritvinkusi saldaus vasaros kraujo,—ji galėjo plyšti kiekvieną minutę. Ji galėjo kristi, tik pajudinus šaką. Į žemę kristi, neišlaikyti to spaudimo iš vidaus, sprogdi­ nančio kraujo gysleles. Visi žino,—motina nelaiko liežuvio,— kad vestuvės jau čia pat. Ir ji tik viena —Kristina —težino, kad taip nebus. Vestuvių nebus! . . Tasai žinojimas, tas nusivokimas ją dusino. Ji buvo apsunku­ si tuo didžiu vidaus krūviu, pasijusdama akimirkomis silpstanti ir nebepakelianti tos naštos. Bet ta valanda artėja. Ir jei ji su­ lauks vakaro, tada. . . Ji negalėjo spirtis motinai, kuri dideliais 35

žingsniais varė pirmyn, ir užsispyrusi, tą reikalą. Duktė tylėjo. Ir čia ji kaupė —tyloje ir vienatvėje, savo protestą. Jeigu ji tik ištvers iki vakaro! Viskas paruošta. O Dieve, Dieve didis! . . Laikyk mane ir saugok! Atleisk mano kaltes! Ir tą, kuri bus pa­ daryta. Žemė prasivers po kojų. Užgrius debesys ant jos galvos — ji ryžosi žengti prieš motinos valią. Kas bus, kai ji pasiges duk­ ters? ODieve, būk maloningas ir atlaidus! Ji niekotaip nebijojo, niekas pasaulyje jos taip negąsdino, kaip tas, į kurio rankas ją stūmė motina. Ji kybojo, tartum po beržais, ir perplėšta į dvi dalis. Ir štai, jau šiandien, ji atsitolins. Ji išeis, nors to ji dar nepajėgė apimti ir įvertinti. Tik viena —kad jau nebepalies jos šleikščiai gyslota to žmogaus ranka. Dūmų ir miglų kamuo­ liais suposi jos kelias. Ji brido debesiu. Bet ji tolinsis.. . Ir tada viskas pasikeis. Kai ji bus toli —kas tada bedrįs ją susi­ grąžinti? Kai ji svetimų žmonių tarpe, tarp nepažįstamų atsi­ durs? Kai jie bus vienu du? . . Tai netrukus prasidės. Onematė jokio vilties spindulio, kai nėrė jai virvę ant kaklo. Ji minėjo tą skaisčią pavasario dieną, kai į jos krūtinę įžengė palaima ir tikėjimas. Sumeile ji grįžo praeitin ir užsimerkusi re­ gėjo tvaskančius žolynus pakely. Kaip nustebo motina, kai ji nebekėlė balso ir tarė, jog tegul būna taip, kaip ji nori! Oji tik pasidavė pavėjui ir, lyg sapnuodama, plaukė žemyn, tolyn, gilyn —kur stūmė jos dalia. Ak ne, vėjas tačiau ją išneša ant kranto. Ir palaiminta ta valanda, kai ji pasikliovė savo laimei. Dar kartą ji norėjoatsigaivinti tomis valandomis, lyg sustip­ rinimui ir pateisinimui to, kas jos laukė. Įkaitę grumstai tru­ pėjo. Sudžiūvusios naginės spaudė kojų pirštus. Ji dirbo užsi­ kvempusi ir gyveno pavasario dienom. Tai turėjo palengvinti ir sutrumpinti lūkesčio tarpą. Retai kada ji ištverdavo taip ilgai bažnyčioje. Žvakes seniai užgesino. Bažnyčia pasidarė erdvi ir tamsi. Ir tas šviesos trupu­ tis, rodos, ėjo ne iš lauko, pro aukštus, išrašytus langus, bet nuo baltų skarelių praretėjusios moteriškosios minios. Pamažu ir tos nyko viena po kitos, ir pagaliau buvo likę tik keletas ties klaupkomis ir tamsiame kampe poviškomis, kur lingavo žilutėlę galvą ties aukų skardine užsnūdusi senelė. Nejučiomis užkliu­ dyta kėdelė nejaukiu griausmu sudundėjo tartum dangaus iš­ lenktuose skliautuose. 36

Sumirkčiojo akimis išėjusi į žalsvą šviesą. Sprogstančių ir subrinkusių pumpurų kvaptis srūte sruvo nuošventoriaus klevų ir kaštanų. Galva kvaito lengvu svaiguliu gausybėje šviesos ir vėjo. Ji atsiminė, jog nieko burnoj neturėjusi ir rankoje ryšelis su duona ir sūriu, kaip jį atsinešė išbėgdama anksti rytą. Šventorius taip pat buvo tuščias. Bet pro didžiuosius vartus matėsi dalis rinkelės, kur, susikibusios po kelias, vaikščiojo merginos. Visa minia traukė ratu, pažydžiais: vaikėzai, suaugę vyrai ir piemenys. Jie derėjosi krautuvėse, erzino mergas ir prasilenkdami kamšėsi alkūnėmis. Rimtų ūkininkų pulkas spau­ dėsi prie špitolės. Smilko pypkės ir tranki ūkiška kalba. Iš kiemo išvažiavo Stočkus. Botagas su raudona papliauška, botkotis lendrinis, oda aptrauktu drūtgaliu rankai įsitverti. Jį laikė pagarbiai padėjęs ant peties, kaip turtingo ūkininko ženklą. Bėras arklys purtė karčius, rietė sprandą, krimsda­ mas žąslus. Jį prilaikė įtempęs vadžias. Atsibeldęs svetimon parapijon, kur mažai kas pažino, didžiu nešėsi pasipūtęs brikelėje. Jis dairėsi ir ieškojo leisdamas žingine. Ji buvo beįsimaišanti į būrį, kai čia pat išvydo Elyzą. Pamal­ dų metu jau spėjęs įsitraukti, atsigrūdo pašventorin, kur tirš­ čiausiai būriavosi. Išgėręs jis neleido savęs perrėkti. Žvengė su­ siriesdamas, pešiodamas kam už čiupros, kam subelsdamas į kuprą plačia kaip verstuvė plaštaka. Vyrai jam irgi tapšnojo per petį. Susikišę kuždėjosi. Kristina traukėsi už mūrinio vartų stulpo. Pažįstamos galė­ jo jai sušukti: — Kristin, eik šen! Pluošim kartu namo! Kalvis tuojau prisistatytų ir už miestelio sodintų ant dvira­ čio. Ir tada jie pasivytų Stočkų. Kai Elyzas įsigėręs —visko gali būti. Ar daug jam reikia? Žodis —ir šoktų muštis. Ne, negerai. Stočkus važiavo jų keliu, į Gružiškes. Ji tą gerai žinojo. Motina troško iš turgaus grįžusi, kaip sutikusi Stočkų ir kaip jis vedėsi pas Gendvilienę sušilti. Pastatęs tokios saldžios, jog ir dabar valgant atrodo duona medumi tepta. Ir širyt apsi­ sukdama dėstė: — Neužgaišk! Po pamokslo kad būtum namie. Žiūrėk man! Dangstydamosi medžiais, pastovėjo prie kryžiaus kelių alto­ rėlio, kur jos veidą atmušė tamsus stiklas, visą išbalusią, su maldų knyga ir mažu ryšeliu. Veido baltume neaiškiai brėžėsi 37

sunkūs miesto mūrai ir bokštai Jeruzolimos: žydai, kareiviai ir šventa Veronika su skepeta. Ji regėjo save subadytą ietimis ir slegiamą sunkaus kryžiaus. Ji šnabždėjo, pametusi laiko nuo­ voką ir vietą: apgink mane, mieliausias. Gelbėk, daryk ką galė­ damas. Juk vyras esi, ir stiprus. Neapleisk manęs varguolės. . . Ji žinojo taip pat, kad Elyzas, nesugriebęs rinkelėje jos, vė­ žina namo kitą ir kalba jai ausin niekus visokius. Jis toks, bet ką padarysi? Išėjo į klebonijos sodną, nusileido pakalnėn ir ties dideliais tvartais su raudonu bokšteliu atsigėrė iš šulinio. Vieškelio vengė. Miestelio laukais, pakrūmėmis, pievų takais ir pernykščia žole pasišiaušusiomis ežiomis skubinosi namo. Kurpaites nešėsi rankoje. Žemė jau buvo tiek įšilusi, jog galėjo eiti basa. Ji žinojo, kas laukia namie. Bet kažkoks jausmas, svetimas jos pirmykščiam nusistatymui, kilo iš vidaus kaip seilėtekis ir kaip rėmuo degino. Ją surėmė atkarumas ir paraudusi iš pykčio gal­ vojo, kokie nesėkmingi buvo Stočkaus bandymai. Su piršliu at­ sibeldė jis vidužiemyje. Jo ūkis didelis, ir šeimininkės reikia. O šeimininkė —namų raktas,—taip jis gvoravo. Ji vertė juokais piršlybas ir pasiutiman įvarė motiną. Pasigėrė ir piršlys, ir jaunikaitis. Ir grįžtančius patiko nelaimė. Kažin kas juos išvertė iš važio ir murdė pusnyje. Gal ir nujautė kas? Tegul taip toli nesivalkioja. Arklys tik kitą dieną teparsiradęs per žmones. Bet jis neatlyžo. Su motina lengvai vyko. Ir Kristina, parei­ dama iš kitos pusės, matė prie vazaunės pririštą arklį, ėdantį iš abrakinės avižas. Juzė sėdėjo trobos gale ant suolelio, reikšmin­ gai mirkčiodama. Kaminas rūko neįprastu laiku —tai svečiui ruošė užkandį. Motina jos laukė priemenėje: — Kur draikiojies visą dieną? Nebesulaukiam. Atvažia­ vo. ..—pradėjusi garsiai, baigė pašnabždom, skersuodama į seklyčios duris. —Atvažiavo ir išvažiuos,—pasakė Kristina ir nepažino sa­ vo balso. Už ją atsiliepė tasai viduje sujudęs, pakely į ją įsikraustęs vaidinys. —Nutilk, begėde! Tu drįsti ant tokio žmogaus! . .—senoji šnypštė, pasibaisėdama, kad galėjo išgirsti. Iš priemenės juk tie­ siai seklyčia, kur laukia jaunikis. Abi, lyg avys iš gardo sprausdamosi šonais, įsmuko šeimynos trobon. Balta priekyšte pasikai­ šiusi ir nauja bliuze motina atrodė šventadieniškai ir pilna sveikatos. Sunku jai buvo valdyti savo balsą namuose, kur įpra­ tusi rėkti, bet ne klausytis. 38

—Tegi, jau šiandien nepurkštauk, meldžiamoji. Būk gera. Ar tau kas blogo velija? Einam. . . —Ne manęs atvažiavo, opinigų. Zinai, mama. . . Atiduokit, tegul išsiveža. Ir viską, ką man esate paskyrę. . . Kam dar čia mane kaišioti, kaip kokį priedą?—neatsikvėpdama, suliedama žodžius, pasakė. Ji galėjo tuojau pravirkti, galėjo viską išdėti. Skruostai buvo lyg sužnaibyti ir lūpos pamėlusios. — Nutilk,sakau! Paskutinis kartas! Kaip sau nori, o šian­ dien sutarsim. Išmušiu iš galvos tą lakudrą! Pasileidėlė. . . —Ačiū, mamai, ir už tai. . . Paskui ji sėdėjo ant lovos savo kambaryje. Viena musė skrai­ dė ratu, žemyn, aukštyn. Ji zirzė, plakėsi sparneliais į lango stiklą. Ji atskrido iš lauko ir neberanda kelio atgal,—svarstė Kristina, sekdama didelę, žalią, laukinę musę. Nieko daugiau ir nebuvo tenai, tame kambaryje, išskyrus musės zirzimą. Ir savęs nejuto, nė rankų, nė kojų. Liežuvį lyg žirklėmis įkirpo, surakino žandus. Nieko nebūtų ištarusi, bet kažkas kitas už ją vienodai ir nuobodžiai gręžė galvon, sukosi kaip vilkutis, baigdamas sa­ vo įsibėgimo ratą aplink save ir šlūbščiodamas: pasileidėlė, pa­ sileidėlė. .. Ilgai jos vienos ten nepaliko. Motina vėl šnekino, pridu­ susi iš didelio susirūpinimo, geruoju ir piktuoju: —Geresnio vyro niekur nerasim. Pamislyti reikia, kokia ūkė!.. Dalys visiems išmokėtos —ponia vartysies minkštuose krėsluose ir varinėsi šeimyną. Laimė pati tavęs ieško. . . Ji žiūrėjo pro langą. Obelų šakos apsunkusios žiedų pumpu­ rais. Viena šakelė siekė stiklą ir, judinama vėjo, brūžinosi. Ir iš vidaus ton vieton atsidauždama zirzė musė. Už obelų, už jauno sodnelio, plito tolybėn laukai. Jie buvo beužsiimą blausiai ža­ liuoti. Ir tušti. Ar niekas nepasirodys tame apžvelgiamame plote ir neateis jos išvaduoti? Kas nors turėtų skubėti —nejau išmiręs sodžius ir nė vieno jauno nebėra, nė vieno smarkaus vyro? — Kam ta laimė? Man užteks tos skarelės. Eisiu basa, naginėlėm apsiavusi eisiu bažnyčion. Ar aš jau nebeturiu vietos? Nebereikalinga? Nevaryk manęs iš namų. .. Laukai buvo tušti. Rykavo pažemiu sparnais krypuodama pempė. Ten eina kas nors —jei pempė taip plėšosi. Ogal ir ateis kas nors? .. Suva bėga* Ne, katiną grobuonį muša sparnais pempė.. . Dirvos, kur įkalniau, gražiai nuakėtos. Ten žemė švie­ si. Su molio priemaiša, rausvu atspalviu kalniukų dirvos pava­ 39

kario saulėje net gelsvos. Smulkios, akėtvirbaliais išbrauktos vagelės nubėga, aukštumos kuproje susilieja ir dingsta. —. . .Kristin, vaikeli. . . Apsiauk. Basa neisi už stalo. . . Ji nuėjo seklyčion. Stočkus greitai atsisuko. Tuo metu jis apžiūrinėjo paveikslus ir fotografijas. Kaip ką tik išdegta puo­ dynė raudonavo stambus veidas. Iš paausių ir pakaušio ilgi plaukai buvo suversti viršum ir sulaižyti. Viršugalvis blizgėjo. Didelis ir minkštas, kaip varlė šlapias ir šaltas delnas apka­ bino merginos ranką. Jis purtė ir kilojo tol, kol ji neištraukė savos. —Laukėm, laukėm, kaipgis. Šnekame su mama. . . Žval­ giausi ant rinkelės ir šventoriuje. Paskui nutariau, jog namie likusi. Taigi nu... Sakau, parvažiuosime kartu,—jis pasisuko į langą, pro kurį matėsi jo vežimas. Štai kokia brikele noriu tave vežioti! Koks arklys —kaip smakas! Ir pakinktai vien žalvariu tviska,—šnekėjo muilinos Stočkaus akys. —Aš takais. . . Jau prabrinkę —tai dar tiesiau. Ji nežinojo, kur dėti ranką. Nejučiom mėgino nusišluostyti į staltiesę. Slidus ir šaltas šliužas buvo ją apsivijęs. —Tokį kelią pėsčiai sukarti! Ne juokai... —Tegi, žinai, tamstele, kad sėjimo laikas. Arkliai numušti dirvose. Jaunai kas nekait ir pėsčiai. Omes vėl nė tokių kaip tamstos arklių neturim. Paprasti mūsų, darbo,—šokosi taisyti Kelpšienė. —Mes ir laukus spėjome apžvelgti. Rugiai gražūs. Pempės kuodas vos bekyšo. — Kur nenugulėjo pusnys. . . —Aš tai ketinu drenuoti savo laukus. Su techniku susita­ riau. Tada tai rūpesčio, ar lyja, ar pagados,—nėra. Ar tau pusnys. . . —Pas mus viskas senoviškai. Bepigu tamstai. Gyvenimas kaip stiklinė. Kaip ištrainuoti, musėt geriau ir paauga? —Paaugti, ką. Nu, žinoma —kitas derlius. Svarbiausia, grioviai žemės nebeužima. —Tegi, prašom prie stalo, sveteli. Kristina, vadink. Raudonas degtienės butelis stovėjo vidury. Tai ta pati tur­ būt, kuri motinai medumi patepė širdį anądien pas Gendvilienę, Kiburiuose. Degtienės namie niekad nelaikė. Ir prie tė­ vo —gink Dieve, kad senis neišgertų. Saugojo jį kaip vaiką nevėšą. Kad būtų tėvas gyvas,—galvojo Kristina,—jis to neleistų. Neišduotų dukters, neatsižadėtų dėl to, kad smarkus 40

arklys žvengia kieme. Nešnekus buvo. Kiek įtraukęs, kai kiti imdavo dainuoti, užsnūsdavo čia pat. Bet tėvas turėjo širdį. Stočkus šluostėsi kaktą marga skepeta, pirm ją suvėduoda­ mas ties nosimi. Ji buvo didelė, giliai rečiuota, lyg iškapota genių. Antrą kartą Kristina jį matė iš taip arti. Pasirėdęs tam­ siai mėlynos gelumbės drabužiais. Su laikrodžiu. Kieta apikaklė rėmėsi į pagerklį, o kaklaryšis smuko nuo jos. Žandus, lyg peiliu perrėžtus abipus nosies, dalijo gilios raukšlės. Ta jo nosis ryškiai išsiskyrė už stalo. Visa ji merkėsi stiklinėn, kai užsiversdamas gėrė. Kristina nieko kito ir nebematė. —Negersiu,—teisinosi,—dar kaip ir nevalgiusi. Raudona degtienė stiklinėje turėjo tą patį rečiuotos nosies atspalvį. —Vaikas prie išpažinties buvo. Valgyk. .. Stočkus jautėsi puikiai. Jis nenusiminė,kas valgęs, kas ne, ir krovėsi paukštienos. Nešildė ir stiklo. Motina gėrėjosi žentu — juk viskas jau tikrose vėžėse. —Pas tamstą kaip mieste. Su alekstriku žibinate, gir­ dėjau. . . —O, kaip tat. Malūnsparnį ant stogo užkėliau. Kai geras vėjas —net kaukia. Į tvartus išvedžiojau drotis. Paspaudei tokį, kaip čia sakant, nu, kaip tos muzikos klevišą. . .—mostelėjo ranka, kur ant spintos gulėjo Vincės armonika,—ir iš karto kaip dieną. Muzikantą prilaikot namie? Smagiau. . . — Svirplys geriau išgrajina. . . Tokioje ūkėje ir šeimynai kas kita. Vandens, sako, nereikia vilkti iš šulinio naščiais. Moteriškai didelė užvada. Tegi, mandrybės. . . —Toaš kaip tik ir noriu. Kur gali —statyk mašiną. Oran­ kas skalsyk senatvei. Ar ne, panele?—jis siekė paglostyti mer­ ginos ranką. Ji skubiai atitraukė. Jis varė toliau, to kaip ir nepastebėjęs:—Vanduo tietriai į lovius ateina. Karvė bast snu­ kiu tokį dangtelį —vanduo kliukt iš apačios. Geria kiek nori. — Matykite... Ar daug melžiate? — Kaip tamstai, pasakysiu, kad aštuonias. Turėsiančių dar bus keturios. Visos žalos. Raudonųjų fiunų, iš Danijos tiesiai. Pieno jos mažiau, bet nuošimtis riebumo —keturi su puse, pen­ ki. Kontrolasistentas kas mėnesį analizus daro. Va, kad jau bu­ vomužsiminę apie elektrą, tai galiu pridėti, kad viską su ja gali­ ma daryti. Melžimo mašinas manau pirkti. Yra tokios, kaipgis. . . Sumaustei ant spenių vamzdelius. Paspaudei elektrą — ir pienas tau bėga. Svarus, nė košti nebereikia. 41

Kelpšienė vartė iš nustebimo akis: —Va jėgus, ko dabar neištaiso mokslinčiai! Su mašinais melžia! . . Tokį gyvulių pulką laikant ir pašaro apsčiai reikia. —Suprantama. Pašariniais burokais tris giktarus užsodin­ siu. Padariau sutartį ir cukriniam. Stotis nuo mūsų ne per to­ li —apsimokės. O daugiau —tai dobilai, avižos, mišinys. . . Motina sėdėjo nuo krašto, kad būtų parankiau pabėgti virtu­ vėn ar šiaip ko pasiekti. Prieš ją —duktė ir jaunikis, išsiplėtęs, kaip dagilis pakely. Kristina smego jo šešėlyje, jis buvo užden­ gęs langą savo plačia nugara. Jis kalbėjo ir kalbėjo. Kartais tik atskirus žodžius ji besuprato. Be reikalo, ji ten sėdėjo. Ji neda­ lyvavo sandėryje, kurio tikslas buvo ji pati. Magaryčias gėrė jos motina su tuom svetimu vyru. Jiems taip viskas aišku, o ji tartum vežime paliktas vaikas, kai tėvai užmiršę namus ūžia smuklėje. Ko man jų girto zaunijimo klausytis,—klausė savęs. Eiti, išeiti. Ten taip gražu apie Dryžos beržyną. Jie netrukus sulapos. Svetimuose jau purienos kaišioja galvutes. Ir eglės mė­ lynuoja, ir sodžiaus medžiai tirštai sugludę krūvon. Ji laukė iš ten pasirodant aukšto vyro šešėlio. Bet jis geria kur nors alų — Elyzas —ir juokus krečia. Jis nieko nežino, kas čia darosi. —Vis tai mano vieno rūpesčiais, kad žmonai jokio vargo nebūtų... Lyg per miglas dudeno Stočkus pagyringai. —Gyvenk ir norėk. Su broliais atsidalinęs. Kas man? . . —Tegi, kas nežino, kaip tamstelė gyveni?.. —Man, atvirai šnekant, nieko ir netrūksta. Per akis pil­ na. . . Ant svetimo, ant kito gero, kaip čia sakant, neužsigviešiu. Va, jei mamytė savo valia ką nebūt skirs, tai jos ir bus. Jos gerovei,—Stočkus glustelėjo Kristinos pusėn,—jos labui. Kaip sako: kai du į vieną lizdą neša, tai ir šilta, ir kiaušinių su kaupu. —Leidau Antosę,—oriai atsilošė Kelpšienė,—daviau, kas jai priguli. Ir gyvulio, ir grūdais, ir padaryne. Mergos ne tingi­ nės, kas prisiverpta ir prisiausta —tai jų. Pati dar pripuolusi į stakles įsikariu. Gaus ir ši tą patį. Vaikų savo neskiriu ir neskausiu. Mes, kad ir ne taip poniškai —Dievui negalime rūgoti. Duo­ nelės lig sočiai. —O, kur čia tamsta. Ir pas mus kalba. Nuo seno vieta pagirta. Motina žvangino ir šlameno pinigais. Jaunikis juos skaičia­ vo. Krūvon susirinko, ir šalia jos išaugo dienos rūpestis ir neda­ 42

lia. Sruvo jis iš visur ir susirinko tartum vanduo stogo įdubime. Tereikėjo šiaudu pakniurvinti, pralaužti srovei takelį. Ir dabar lijo. Pratrūko sodriu ašarų lietumi. Ji verkė savęs ir to panie­ kinimo, įrėmusi galvą į kampą lovos, virš kurios kybojo kry­ želis. Jo papėdę puošė dvi pušų šluotelės, šiltai prigludusios, lyg prie krūtinės. Kiek ilgai tai visa truko? Debesys išsilijo. Ji atmetė galvą, ir tame judesyje šmėkštelėjo ryžto kvėpsnys. Ji buvo tartum ką nugirdusi, kažkokį šnabždesį iš praeities. Dienos vėjas kuždėjoį ausį. Medžiai šventoriuje brandžiais pum­ purais pasidraikė mėlynėje aukščiau varpinės. Savo veido baltu­ mą matė Kryžiaus kelių altorėlyje. Šventą Veroniką ir kitas šventas moteris. Žydus, kareivius ir kotus, su virvėmis ir vėzdais. Jaunasis kunigas taip gražiai nukalbėjo. Ateina gegužis — mėnuo Dievo Motinos... Melskime Jos. .. Saukime Jos užtari­ mo. . . Jos apgynimo maldaukime. . . Savo sugrudusias širdis po Jos kojų dėkime. . . Ir išgirsti būsime. . . Ir suteiks mums ramybę. . . Ir atslūgs sopuliuose nualsinti sąnariai. . . Gegužės žiedai —prasiskleidusi gyvastis —Jai. . . Oneatstums mūsų — vargingų vaikų. . . Skambino gegužės varpas aukštai aukštai. Aukščiau visų medžių ir stogų. Aukščiau pačios varpinės, ten, kur vieversys gręžiasi mėlynėn virpančia širdimi. Skliautas giedrėjo, švito, nors tai tebuvo nusileidusios saulės negyvi, atvėsę atšvaitai, sugulę dirvos aukštumoje. Ir kaip po lietaus kvepėjo oras berželiais, ir tuo traškumu godžiai gaivinosi plaučiai. Kas begalėjo atsitikti negero, kai ji išvydo taip aiškiai ir skaisčiai nubudusią pavasariui žemę? Ji pasijuto kaip ta balos žolė — vaizdas iš žemės ūkio mokyklos, kur ji praleido dvi žiemas Agronomas panėrė vandenin to augalo lapą,ir jis beregint apsitraukė sidabriniu rūku —daugiau nė lašelytis negali patek­ ti lapo audinin. Smulkučiai pūkeliai taip nuostabiai jį gynė. Ji pasiklausė, kas dedasi namuose. Svečias rengėsi kelionėn. Motina ją vadino: — Kristin, ateik sudiev pasakyti. Ji nuėjo. Stočkus dar ilgiau negu pasisveikinant jos ranką gniaužė dideliu, šlapiu ir šaltu kaip varlė delnu. — Sutarta. —Tegi tegi, sutarta,—linksėjo motina. 43

Vis tiek,—sutiko Kristina. Ji net šyptelėjo. Ir motina džiū­ gaudama ją apkabino. Ji virpėjo iš laimės. —Kokia tau laimė, Kristei! Aniuols —ne žmogus. Į tokį gyvenimą išeini! Nagus nusikramtys mergos iš pavydo. Dabar tai sujusim sukrusim. . . —Mama,—ji paėmė senosios ranką, kai jau ratų bildesys buvo išnykęs pakalnėje ir šunys pailso belodami,—šiandien taip gražiai kalbėjo kunigėlis. . . Kad gegužė —Marijos mė­ nuo. Visur taiso altorėlius, puošia Jos paveikslą gėlėmis. Susi­ renka vakarais po darbų ir gieda. —Tegi, ką man paistai? Susirenka. Ir mano augime taip darydavome. —Odabar betgi mes nebedarome, mama. Aš noriu papuošti altorėlį mūsų seklyčioje ir suprašyti mergaites kas vakaras. Juk paskutinis pavasaris bus manogimtinėje? Neišvaryk manęs taip ūmai. Leisk man atsidžiaugti, atsisveikinti. Tegul sulauksiu vasaros, tegul. . . Motina pasitraukė žingsnį atgal. —Jau apšnekėjom laiką. Ką tu užsimanei? —Tas nieko. Palauksim. . . Vasaros. . . Dar gražiau. Zinai, kad po šienpjūtės ateina toks tarpas —rugiai dar nepjaunami. Bus kada pasiruošti. Ne darbymetė tada. —Jau sutarėm. — Nieko. —Tau nieko. —Taip bus geriau. Juk ir aš galiu sau ko nors prašyti. .. —Gali, gali, bet su protu. Nu, tai tu pati parašyk laišką. Gražiai, mandagiai. Tegul apsilanko. .. Kristina kniostelėjo. Motina šaukė, pasiejusi už rasodninko: —Viena pareikit! Padėsite namie apsiliuobti! Jau baigia! —Gal tu, Juze?—siūlė Kristina. Ji brangino valandas. Nedaug jų beliko. Vincė jau nebesikeikė versdamas, kad mėžėjai jamkuprą šil­ do. Sakelės kotas girgždėjo. Suremta prisiminimų, ji darbavosi pūdyme, apkvaitusi mėšlavežiodvelksmu ir pereito pavasario iš­ gyvenimų tikrove. Kaip skaudžią būtinybę jautė turinti pakar­ toti, atnaujinti anų dienų grožį ir didybę, kaip retą savo tikėji­ mu. Ir tik po to nusileisti kelias likusias pakopas. Jų apačioje tyvuliavo vandenys. . . Ji išplauks pasitikti savo dalies. . . 44

Seklyčios kampe, tarpe langų, metančių kryžmai šviesą, pas­ tatė stalelį. Lininės staldengtės lamstai, šešioliknyčiai, atausti ąžuolo žieve dažytomis gijomis, sviro iki žemės. Dvi vaškinės žvakės kaip skynimų pušaitės saugojo paveikslą. Kas tik buvo sužydę darželyje tuo ankstyvu metu —tamsiai mėlyni turkleliai, vieni iš pirmųjų pralaužę žemės kevalą aksominėmis buo­ želėmis, baltos ir rausvai nutaškytos srūstijos, tulpės. Vėliau baltosios lelijos ir narcizai atsirado ant to stalelio. Pitunijos ir muškaoėliai nenusakomo raudonumo žiedais eile rikiavosi abi­ pus takelio papėdėje. Mergaitės nupynė vainikus iš pelenėlių —pievokšliai ir dir­ vonėliai kaito tuo metu nuo jų. Palazdės, pakalnutės ir kvepian­ čios mirtelės —visa ten taip tiko tarp gležnų, ką tik išsprogusių beržo šakelių, nukaišytų palubėje ir sustatytų pasieniais. Gausi ir margaspalvė žalumos duoklė rinkosi į vieną ir didelį vainiką Tai, kuri buvo skaistesnė už gėlę. Žvakių atšvaituose, kai vakarais garavo pievos ir atsikvėpė dienos kaitra dirvos, giedojo suklupusios sodžiaus merginos ir moterys. Įsmilkę sąnariai atsileisdavo, ir kas buvo kartaus ir dusinančio krūtinėse, ištrūkdavo kaitriais žodžiais... per Tavo kančią ir kalaviją, duok mums kantrybę.. . Nusidėjėlių Gynė­ ja. .. Nuliūdusiųjų Paguoda.. . melski už mus. . . Jeigu ritosi ašara, tai ji tiško į žolynų lapus kaip tyra širdies rasa. .. suteik ramybę, Sveika Marija. . . Paskui pasklisdavo po dvi ir tris, iki pavieniui išsivaikščio­ davo savo takais. Suimdavo galvas ievų kvaptis, ir sutemose, migdančiame varlių kurkime, grįždavo kaip girtos. Sodžiaus ga­ le dar dainuodavo vyrai. Pradžioje sėjimo vaikščiojo Kryžiaunas dienas. Maršalka Vaitiškis vedė nuo kryžiaus prie kryžiaus. Kyrie, eleison. Christe, eleison. Kyrie, eleison.. . Maršalka skaitė iš knygos. Akiniai blizgėjo tirštoje lapijoje. Du apvalūs šviesos lašai krito į kelio dulkes ir judėjo, kaip kraipėsi skaitančiojo galva. Leidosi pakalnėn, kur Katmilžio tiltą saugojo Krikštytojas. Jo medinis kaušelis drebėjo stulpo koplytėlės pastogėje. Ir tiltą per Gružę pereidami, sustojo ties pakrypusia, grybo stogeliu apdengta. Rambūs artojai, naginėti ir žeminuotom rankom, sekė paskui. Motinos vedėsi vaikus, o nespėjančius —nešėsi. Net kalvis paišina kakta, privėręs dirb­ tuvės duris, prisidėjo dideliu balsu. 45

Visi šventieji Aniuolai ir ArkaniuolaU melskitės už mus. . .— storai vyrai. Ir savo ruožtu kitą posmą

dūdėjo ėmė mo­ terys, plonai, ringuodamos. Jos buvo susimetusios atskirai, ir kur geresnio balso, spaudėsi tirščiau. Nuo žaibų ir audros, Nuo žemės drebėjimo rykštes, Nuo maro, bado ir karo gelbėk mus. Viešpatie. . .

Visų Šventųjų litaniją šaukė laukais. Skriejo lygiai nuakėto­ mis, sėjai paruoštomis dirvomis. Pačiame ryto garsume, kol saulė dar nepakilusi į priešpiečių dangų ir nenudžiovinusi rasos. Kad atitolintų krušas. . . Kad sausros neišdegintų pasėlio grū­ do. .. Gaivi rasa sudrėkintų daigelį. . . skalsos klėtims ir sveika­ tos vaikams. . . meldžiam Tavęs, Viešpatie. . . Ežiomis ir keliūtomis vilnijo giesmė tą skaidrų kaip ašara rytą. Giedojo prie naujo Bartkaus karavyko —dviemkryžiavonėmšvento Benedikto kryžiaus. Ilgiau sustojo ant kapelių, kur pašalui einant atgulė Juozapas Dryža, iš anksto paženklinęs sau vietą. Vinkšnos švokštė smėlyne ir toli matėsi į visus Gražiškių laukus ir užkampėlius. Nuo kryžiaus —prie kryžiaus. Vienur jau buvo beišvirstą, iš naujo įkasti ir todėl pasidarę žemi, dirbti ir statyti meistro Polinaro Gapučio iš Pakarniukų, tėvų atmi­ nime. Pasiekė ir tą visų užmirštą špižinį kryželį, įtvertą akme­ nyje, apkerpėjusį samanom ir apraizgytą gervuogėm. Apleistų žvyrduobių pakrašty, už ganyklų, žymėjoten mirusį žmogų, ku­ rio ir vardo niekas nebežinojo. Tokią tai prisiminimo dieną giedojo visa žemė, kad atitolin­ tų grūmojančius debesis ir suteiktų brandumo jos įsčioms. Ir debesys ten tikrai tada kabėjo, drumzlinas kaip rudens naktis, užgožęs dangų —šiurpo prisimindama Kristina. Ji meldė tada vienui vieno, be tų išvardintųjų, kad nupūstų vėjai tamsumus. Juk tai gegužės —jos pasirinktojo mėnesio vėjai. Ir juos nupustė.. . Palaiminta įtikėjimo valanda. Kristina gyveno tuo karščiu. Plačiai atvėrusi sielos akis, lyg pirštais palietė ir sugniaužusi nešėsi godžiai prispaudusi prie krūtinės tai, kas jai užtarnautai buvo padovanota. Beliko nusileisti tas kelias pakopas. Saulė jau gulė į skystus pažemio garus. Paraudo ji kaip darbininkės veidas nuo didelės dienos įtampos. Paskutinį mėšlo 46

valktį išvarė piemuo ir tą patį jau daugiau pabirų ir sąšlavų. Vyrai garsiai šnekėjosi kieme, trankėsi durim, barškėjo šakėmis į drangų kraštus. Rūko trobos kaminas, barėsi Juzė, varinėda­ ma žąsiukus į užtvarą. —Ačiū Dievui —ir po mėšlavežio. . .—kilojo drangų dug­ ninę, išrausdamas pabirų likučius.—Dabar tai mus perlies van­ deniu. Pasisaugok, Kristina! —Aš jiems su šakele. . . —Neatsiturėsi. Du tokie žvinokai! Pasigaus ir išplukdys molkastėj. Tvartai skambėjo. Gardai išgriauti, varteliai iškiloti. Bus amato Vincei, kol atves į tvarką. Moterys lakstė ir puldinėjo. Seimininkė viduje, o mergos su gyvuliais. Kiaulės žviegė, ausis nusikrimsdamos, avys stum­ dėsi visu būriu diendaržio kampe, neradusios įprasto gardo. Ka­ tėjo neramiai sutūpusios vištos —ir jų laktas palietė mėšla­ vežis. Piemuo keikėsi kaip tikras vyras. Jis ir dirbo su vyrais, o vakare dar pristatė suvarinėti karvių iš dobilienos. Juzė šaukė ant jo visa gerkle: — Kur nyrini neužkėlęs vartų? —Okam tu esi? Tavo žargtai kaip vartai! Išplėsk sijoną ir bus...—atsiriejo piemuo. — Kva-kva-kva!.. —Tas irgi nepėsčias,—patiko vyrams. Lėtai gromuliavo karvės, ištiesusios kaklus, atsidusdamos iš gilumos. Dvelkė jų prakaitas. Melžėjos skubino, lyg lenktynių eidamos, vis prie naujos pritūpdamos ir subardamos try­ piančias. —Amžinai per naktis. . . Kol apeini —jau ir po dešimtos. 0 kelia su vieversiu. Dargi veršiai kluone negirdyti. —Gerai, kad užsiminei. Nunešiu...—Kristinai smilktelė­ jo, jog ryt jau nebeateis laidarin su milžtuve, ir viena Juzė niurzgės dar didžiau iš nuovargio ir nustebimo. Kai jos pasi­ ges. .. Otos gerosios karvės —Auksaragė —vyriausia bandos motina ir Baltagalvė, jos rankų nebelieš šiurkščiais liežuviais ir didelėm drėgnom akim nesekios einant per ganyklą. Ko gi niršta toji merga? Juk taip gyvenimo nepataisysi. Jai knietė išsitarti savo užmačias, kaip visa tai ji yra iškentusi ir seniai apsipratusi. Gana, gana to. 47

Trys vyrai ir piemuo ketvirtas vakarieniavo. Kelpšienė suko­ si aplink. _ Oooo! . . Tai reiškiasi —pabaigtuvės!—suošė stalas. —Tegi, vynelio, vynelio, vyraičiai. Kaip žadėjau. —Prašom ir tamstą prie stalo. —Į sveikatą! Sveiki, darbą su Dievo padėjimu pabaigę. Te­ gi, kai žmogus dirbi, tai ir padirbi. Gerkit, pilkitės. Mergės, ar neisit vakarienės! —Tegul neina —mums daugiau liks. Piemuo taškė baltą putrienę, pasikąsdamas varškėčiu, pilna burna,ir pilvą pasikamšydamas,skatino vyrus: — Sveiskim lig dugno, kad mergom nebeliktų. Tada bus pagada. — Ko ko, o pagadų šiemet —lig tol. .. — Škač! Kur spraudies? — Duok su šaukštu per kaktą. —Opaskui srėbsi su tuo pačiu. Kristina pasiėmė kibirą, muilo ir rankšluostį. —Einu nusiprausti. —Užsimanė. Liksi nevalgius,—pasivijo motinos balsas. Baltųjų gluosnių pudurėlis spaudėsi įlomyje. Per keletą metų jie taip susigavo, jog pirties tik viena stogo pusė besimatė. Vantlapiais ir sudegusiais krosnies akmenimis atsidavė, ir tas senas, pažįstamas dvelksmas patraukė su įkaitusio oro srove. Vanduo garavo, kaip sušildytas ant ugnies, nežiūrint, kad jis buvo iš šaltų paversmių, griovio dugnu atsruvęs iš Patakių ir pakeliui į Gružę pripildęs kastinę sietuvą pirties gale. Kaklas, rankos aukščiau alkūnių ir kojos perštėjo, kaip nuražuotos kadugiais. Dešinės čiurnis girgždėjo lyg išnarintas. Dvi dienas kapstomoji šakelė šokinėjo jos rankose. Ji sėmė vandenį ir prausėsi. Ir stebėjosi savo kūno baltumu sutemose ir tarp medžių, kur buvo dar tamsiau. Jis tartum išspinduliavo vidudienio karštį kaip šviesi akmens atčaiža, kai ją supantys žolynai jau linksta nuo žvarbios rasos. Sunėrė rankas virš galvos, įsiręžė.* Į tas sambrėškas netrukus įsibraus kitas ir apžabals tuo baltumu. Jam vienam jis tėra skirtas. Ji grąžiojosi ir juto suplūstantį kraują į smilkinius —susigėdusi taip drąsios ir užslėptos minties. Ji nebesisėdo už stalo, kur trankiai šnekėjo siurbdami vyną. Virtuvėje nurijusi kelis kąsnius, skubėjo seklyčion. Tiek darbų 48

dar jos laukė ir gaišauti nebebuvo kada. Sumerkė gėles, pataisė staldengtės takelį. Grindys net blizgėjo —taip švariai jos išplautos. Pasieniuose ir paluby po skersbalkiais sviro apvytę berželiai. Tegul jų kvaptis pasiliks ir tada, kai jos nebebus. Viskas turi išlikti savo vietose, kad žinotų, jog čia švaistėsi darbšti ranka. Bet kada gali įžengti svetimas ir nepasakys, kad ji apsileidusi ir tinginė. Ji apžvelgė sienų paveikslus —vos bešėmuojančias dėmes. Aušros Vartų Mariją nušluostė ir perkilojo žvakes. Jos nebuvo paliestos nuo tų vakarų, kai čia susi­ rinkdavo merginos ir jų blausiam liepsnų spragėjime giedo­ davo. Ištraukusi iš puokštės pačią sunkiausią pinavija, atrėmė į paveikslą taip, kad žiedas uždengė sukryžiuotas ant krūtinės rankas. Ji nusipurtė. Kieti krumpliai įsirėmė paširdyje. Sitai — paliks gėlės ir nieks naujų nebesuskins ir augančių nebepalaistys. Suvys gležni lapeliai ir čiužens kaip šiaudinukės, su­ rištos ryšelin. Nurijusi ašarą, persižegnojo ir ėjo žiūrėdama ir pataisyda­ ma. Broliolova pūpsojoaukštai priklota puikaus darbo antklode ir ploniausios drobės įvalkčiais. Supurtė pagalvius, perbraukė platų ir standų keturnytį rankšluostį. Ji dar galėjo įžiūrėti raides, supintas kaip erškėtrožės šakelė. Ir vis jos verpta, austa, siuvinėta. Kas bebūtų, Dieve brangus, reikia išlikti tvirtai ir nesvy­ ruojančiai. Kam besigailinti paskutinę valandą, kai viskas jau paruošta ir nebeatmainoma? Brėkšma tirštai gulė į kiemą —daugiau jau nebegalėjo su­ temti. Svirplių pilni krūmai ir žolė, ir karkvabaliai brunzgė, kietais sparnais subrazdindami lapus. Salti šalavijų laiškai lie­ tė įrudusias blauzdas. Jurginų kerai jau pusės stuomens. Paskutinį kartą ji spaudė basas pėdas smėliu nubarstytuose takeliuose. Vytelėmis išpintos lovos ir parstapu nusivijusios gonkos buvoJuodos tarp tų šviesių takų. Kažin kas pašaukė. Pritūpė ir įrėmė alkūnes į kelius. Balsai ūkčiojo. Gal motina jos ieškojo? Jau vėlu, vėlu. .. Buvo lygiai toks vakaras. . . Tai širdis daužosi ir girdisi jos smūgiai. Ją noris nustumti giliau —širdį, kaip išdavikę. Tada, kai grįžo Elyzas —lygiai toks vakaras buvo. Jis turėjo pasiauginęs plaukus, kai kiti tuo tarpu pareidavo nuskusti kaip užkulai. Jis gi dirbtuvėse dirbo ir, be to,turėjo laipsnį. Va jėgus, ko jis tada nepripliauškė! Ir nelabasis jį taip išmokė kabinėtis? .. Kai prisistatė, ir nebesitraukė nuo tada. 4. M. K a tiliš k is

49

„Kriste, tu buvai tik pusmergė. Geras ūkininkas nebūt samdęs bandos ganyti, kai palikau išeidamas karuomenėn. Uch, kokia tu merga! Tegul mane biesai raito. . .“ Jis grūdosi vidun dar tą patį vakarą. Paskui išvadino kvaiša ir nulingavo pakluonėmis. Otada dar tėtušis tebegyveno, ir ji ką tik baigė dvižiemę mokyklą Valakuose. Elyzas pasistatė kal­ vę sodžiaus vidury ir daužėsi kūju kaip padūkęs. Buvo smagu, kad jis pasiliko jų krašte. Jis taip nušnekėjo —Kristina niekad negalėjo užmiršti jo nustebusių akių pirmą kartą susitikus. Ir kaip ji išbėgusi iš klėties klausėsi jo švilpynės. Sodžiuje te­ beėjo šokiai ir ūkavo jaunuomenė. Ten ir nutraukė įdūkęs bernas. Oji, tikrai kvaiša, norėjo jam sušukti, kad sugrįžtų. . . sijonėlį užtraukusi ant kelių, iškiurksojo ant slenksčio visą naktelę. Ji girdėjo veriamas dūris. Vincė kažin ką aiškino. Raudonos rūkančių ugnelės nužybsėjo prie daržinės. — Kur mudu jauni nujoooooosim! . . —Į daržinę, ant šieno,—paaiškino antras. —Pašėlęs daiktas, kai šitaip. . . Du buteliai ant trijų — nė gėręs, nė. .. Tik rytą burnoj kaip. . . Ech! Kristina griebėsi rinkti kas būtiniausia. Tam ji pasiruošė tuoj po to, kai sužinojo šios nakties planą. Ryšulio kampus keliais prispausdama suveržė. Klėties kamaraitėje buvo kita da­ lis jos mantos. Persivilko nauja suknele. Pasidėjo apsiaustą ir skarą po ranka. Ir tada ji pajuto, kad kojos ir rankos pakirstos. Dieve, Dieve,—šnabždėjo be garso, neįveikdama nuslopinti baisaus širdies kalimo. Ji daužėsi kaip kleketa, sausais, metali­ niais išdžiūvusio medžio dūžiais. Akyse dilo neaiškus langelio ketvirtainis. Kiekvieną minutę jį galėjo užstoti didelis šešėlis. Čia ji leido ilgesingas naktis. Kiek ji turėjo iškęsti ir prisiklausyti, kai pačiose glūdumose sušlamėdavo atsargūs žingsniai. Drebėdavo kaip karštinėje, pirštų galaią stypčiodama prie durų. Prisiglausdavo prie jų, visa savimi pajusdama naršų alsavimą ir prašymąsi, skiriamą lentų. Durys juos skyrė. Ne, ne. Medinis skląstis dar giliau užsispausdavo. Krisdavo at­ gal lovon, pravirom akim, išmestom galvūgalin rankom. Ji suspaudė krūtis —rodėsi, jos išsiverš, suplėšys rūbą kaip kevalo žvynelius didžiuliai kaštano pumpurai. Ji nebetilpo apdaro ankštume, ją visą kuteno, dygčiojo, lyg prisivėlę miežio akuotų. Ir stebėjosi kaip ten, prie pirties. Apraibs akys tuo baltumu. . . Bet svetur. . . Čia, kamarėlėje, paliks jos lova, kry­ 50

želis ant lango, jos dvasia, atodūsiai. Svajonių, skundų* ir lūkesčių prisigėrusios sienos. Tas gaižus lūkestis jau išlauktas ir bus nuneštas kitur. . . Netrukus ji buvo už tvartų, kur kelios žvaigždės tirpo molkastės lygmėje, tarp maurų ir vandenių mėtų. Pakraščiuose lingavo ajerai, kai per juos šoko varlės, ir ant jų sujudinto van­ dens suposi žvaigždės. Pagružės lanka šiek tiek bolavo. Vė­ lyvas bernas daužė kuolus, perkilodamas arklius. Vakarų dan­ gus pažaliavo, tik žara, perpus apiblukusi, pasitraukė žiemių pusėn. Savo ryšulius sumetė į rugius. Kai jis atsiras —pamojuos ranka ir nuskubės stotin, iš kur juos išveš traukinys. Kaip altorius kodylais garavo birželio naktis. Levendros, putinai ir erškėtrožės. Ir toksai smulkiais lapeliais vijokšlis, vadinamas mieliausiu, sukvimpąs tik naktimis, saldžiai, kaip ci­ namonais. Šiltose nakties rankose dūsavo žemė. Obetgi ji lau­ kė, kad sugrūmos perkūnija ir žaibai nuplieks ją. Kaip vagilę ir nenaudėlę sugaus ją žmonės. Sūnys budėjo. Vieną jų buvo parsinešusi mažytį iš kaimynų ir užgirdžiusi pienu. Ji glostė šunies kudlas. —Tu pasilieki saugoti namų. Geras šunytis, geras... Sau­ gok, budėk, gink nuo nedorų. Aš išeinu. . . Kaip aš begaliu gyventi, taip motinos nekenčiama? Aš nenoriu pasilikti be Elyzo, o mama pagatava jį sudraskyti. Įmanytų —šaukšte vandens paskandintų. Nori mane išgrūsti už Stočkaus. Ir išgrūs, tikrai. Jis mat turtingas ūkininkas. Pažįsti tu tą išverstakį. Ne­ kenti ir tu jo*. Supranti, jog jis man bjaurus. Iltis suleistum kaipmat jam į šlaunį, kai jis čia atsibeldžia. Kad tik grandinę nudaužtum. Bet dabar jau bus gerai. Elyzas gavo tarnystę Šiauliuose, dideliame mieste, kur traukiniai suvažiuoja iš visų pasaulio pusių. Ten, matai, yra tokios dirbtuvės, vadinamos depo. Tai jis mane išsiveža... O, kad tu žinotum, kaip man graudu, paliekant namus! Taip paslapčiom išbėgti... Krūtinę kaip katės nagais drasko. Jau gal daugiau ir nebeįkelsiu kojos per trobos slenkstį? Suvysiu gal kaip diemedis tolimam krašte ir tarp svetimųjų? Bet.mamai aš negaliu niekaip gyvai įtikti. Engia mane. Aš — pasileidusi,—sako. Aš tik Elyzą myliu ir nieko čia negaliu padaryti. Tu gerai žinai, kad niekas į mano kamarą nėra durų pravėręs. Tai kodėl motina šitaip? Jau trys metai, kai aš tokia. 51

Einu ir bėgu užsimušdama —nuo ryto lig tamsos. Verpiau ir audžiau, o jos širdis man —kaip kaulas. Gaila man bus tavęs. Ir visko aš ilgesiuos ir neatsiilgėsiu. Nieko aš, vargšė, jau nebežinau. Turiu eiti už to, kurs ne pinigų, ne turto nori. Nors širdis ir plyštų. Juk supranti? . . Suva unkštė iškėlęs snukį ir plakė uodega žolę. Ji svyri­ nėjo, ramstėsi, ir mintys buvo kaip sergančiojo klejonės. Ji gi nieko nenuskriaus ir neapvogs. Surišti tik jos skalbiniai, jos drapanėlės. Ar nesakė Elyzas: „Aš nagingas meistras. Ką griebiu —tą padarau. Ir tu būsi ponia. Gyvensi sau mieste pasirėdžiusį. Skaniai, poniškai valgysi ir nebraidysi srutyno“. Dėl to poniškumo, tai jo nereikia. Kad tik žmogus galėtumei taip. . . Naktis lašėjo nuo lapų, nuo žvaigždžių. Iš paties aukšto dangaus sruvo tvankumas nakties. Naktis, apvožusi žemę kaip paukštė gūžtą. Girgždėlė žvigino ritmingais tarpais. Vieškeliu nuklegėjo ratai. Ji pasitraukė po vyšnių šakom. Suva sukluso ir įsitempė. —Tylėk! Sa. . . Aukštas juodulys staiga iškilo priešais, lyg jis būtų pilvu šliaužęs iki tol. —Tau jau ir laukti atsibodo. Tiek visokių reikalų, nors persiplėšk. Osenė kaip? Nieko? —Nieko.. .—ji nepajėgė išvaduoti rankų iš kalvio replių ir, tartum išrišimo laukdama, žiūrėjo kaltai aukštyn, į tamsų kaip plytą veidą. —Tai gerai. Tu jau pasiruošus? —prisitraukė arčiau ir suspaudė.—Galėsim judėti? Ji pasiliko kaip stovinti. Maža prieš jį ir plona —dingo tvirtose rankose. Jis mostelėjo galvą, atmesdamas plaukus. — Nu, kas gi tau? Ar mes į Ameriką? Liaukis, Kristina. — Kad nebegaliu kitaip.. . Ką aš darau... ką aš darau... Merginos pečiai trūkčiojo. Ji visa kilojosi, prasiveržusio kūk­ čiojimo mėtoma. —Juk sakau, ne už jūrių marių. Tai mat, ir bėda. Ech,.. Nu, užteks. Nebėra kada gaišti. Kalvis nemokėjo jos kitaip nuraminti. Glostė plaukus kieta ir juoda, kaip žagrė, ranka. Tada ji pasistiebė ir užnėrė rankas ant jo kaklo. Ji siekėsi palenkti rambų sprandą, lyg jis būtų taip aukštai, kad negalima įžvelgti nė akių, nė minties. Ir palenkusi glaudė savo drėgną 52

skruostą ir vėl žiurėjo atsitraukusi, smeigte smeigdamosi. Ji springo nuo ašarų ir jos žodžiuose buvo tai, kas gąsdino vyrą: —Ar tu tikrai mane myli? Juk tu neapleisi manęs varge, našlaitės? Vienintelis mano. . . Sakyk! Ko tyli? Ko tu bijai? . . O, taip man širdį gelia, kad nebežinau.. . — Kaip nemylėsi? Rado apie ką šnekėti? Juk seniai esu sa­ kęs. Nu, tik jau nebepaleisk dūdų. Turim paskubėti. Kur tavo manta? Arklys laukia ant vieškelio, ties Petrylos krūmais. Pavėžys ir grįš. Omėšlą pabaigė? —Pa. . . — Kur? Tie daiktai? Ji mostelėjo ranka ir pati ėjo daržo vagomis. Jis žergė iš karto per dvi, per tris. Ir čiupo ryšulius. — Palauk. Aš bėgu tik apsivilkti. O čia viskas mano. —Viskas?—ūmai pagyvėjo kalvis.—Tai skrynios raktą dėlto prisitaikei nukniaukti? — Ne. . .—šnabštelėjo ir pasilenkusi pešiojo mazgo kampu­ tį.—Aš neradau rakto. — Kaip tai? — Sakiau. — Kad neradai rakto? Kristina linktelėjo. —Tai ką tu sau mislini? Kad taip pliki ir eisim? Nesu­ prantu, kas do razumas... — Kodėl? . . Juk viską pasiėmiau. Laikrodėlį, žiedus. . . Ir grandinėlius, kur andai iš Amerikos dėdienė atsiuntė. Turiu, štai. . . Du šimtu pinigais. Nuo seno spaudžiau. . . Nutraukė ją nekantriai: — Su dviem šimtais —tik nusišvilpti. Tu nežinai miesto. — Bent pradžiai. Juk dirbsim... — Ką ten dirbsim? Tokia tu darbininkė. Mieste. Ji puolė nusiminimam —Viešpatie! .. Ką aš padarysiu? —Ką tu padarysi? Šneki, būk nesuprantanti. Žūt būt turi prieiti prie skrynios. Kalte kaliau į galvą. Kad nežinotum, kur senė laiko —tai... — Žinoti tai žinau. Ieškojau gijų anądien. .. — Nu matai. Okiek ten galėjo būti? — Neskaičiau. 53

—Gerai. Nesvarbu. Bet būtinai juos turim gauti. Būti­ nai. . .—košė pro dantis kiekvieną žodį. Ta gaišatis jį vertė iš kojų. Kristina, priešingai jo judrumui, lėtai purtė galvą: —Neišdrįsiu jų pavogti. . . Elyzai, ką tu sau galvoji? . . —O tu, višta nesusitupėjusi! Pavogti! Kas sako, kad pavogti? Pasiimsi, kas tau priklauso. Aišku ar ne? Kas juos uždirbo? Motina, sakysi? Kvailumėlis gi tavo! Okur tavo dalis? Iš ūkės? A? . . Atsimink gerai, kad uždūkusi tau nė skatiko pas­ kui nepakiš. Tu pasiimsi savo, ir kvit. Omes jau turime gyveni­ mui. Iškeliam vestuves kaip prigulint, nušokam. . . Ir nė dėkui, nė išgrauš. Ne, po velnių! Ką ta mergiščia sau mano geresnio? Jis šoki­ nėjo lyg ant dagilių. Ylomis badė jį visą. Greičiau, greičiau po šimts velnių ir po perkūnų,—rėkte rėkė jo švokščianti, kaip tiltas plati krūtinė. —Negaliu. . . ne.. .—atsiduso. Ir tai buvo dalis vasaros nakties alsavimo. Jos ašaros —rasa, o rūpestis —rūkas. Kalvis nusispjovė, koja nuspyrė grumstą, kurs pakilęs šlamėdamas nukrito į javus. —Nežinojau, kad tu manęs nemyli. Taigi. . . Patikėk bobom lengvai. Aha —pinigų gaila. O kai išleis už Stočkaus, tai jų nepaliksi. Ir gyvulių bandas nusivarysi, ir kraičių skrynias nusiveši. Eee —visos jūs tokios. Ji žvelgė su šiurpu ir skausmu akyse. Jos net nutvilko, sten­ giantis praplėšti naktį ir apčiuopti širdį. Ji klausėsi svetimo balso, šiurkštaus ir geliančio, taip tolimo tam, kurį vienumoje girdėdavo. —Netiesa. Aš tave myliu. Kam tu taip baisiai kalbi? Aš nekenčiu ano.. . Blogai man. Omotina prakeiks.. . — Kaip apsisveri. Didelis daiktas ta tavo motina? Kaip ki­ tos —tik džiaugtųsi, kad duktė gauna tokį vyrą. —Palik ją. .. Ji man vis tiek motina. . . —Nu jau, nu jau. Aš galvoju ir apie ateitį. Mūsų. Bet kad taip mes neprasikursime, tai ne aš būsiu kaltas. Nerūgok ant manęs... Galėsi žydams vandenį vilkti su naščiais. Jis subarškino tabokinę. Šiurkštumą parėmė abejingumu, sukdamas cigaretę. Dūmai draikėsi apie jo galvą. Jie tylėjo kaip ir visa aplink. Ir sunkiai atsikvėpė kiekvienas atskirai. — Kad tik nevilkčiau. Lauk... — Ką? 54

—Vandenį. . . žydams. . . —Ei tu, durniuke. Aš tik pajuokavau. —Geri juokai. Ji šyptelėjo kažin kaip lūpų kampučiu. Dar viena akimir­ ka —ir apsisuko. —Mėginsiu. Jei nepavyks —tai amen. . . —Tik visus! Nepalik. . . Jis sekė įkandin, atsilikdamas. Nusilaužęs šakelę draskė dantimis. Durys tyliai brakštelėjo. Dabar tai bus gerai. Ji turi vikriai apsisukti. Pamažu brėško. Iš virtuvės motinos kambarin durys buvo truputį pravertos. Niekas nesujudėjo jai įėjus. Ji klausėsi. Ausys spengė nuo įtempimo. Jokio menkiausio garselio, nė kvėptelėjimo. Stūmė duris. Ir nieko. Vėliau pastebėjo, kad lova tuščia, net nesu­ jaukta. Ji nustebo. Tačiau dabar buvo vis tiek, kur nebūtų mo­ tina —ar jos tykotų, ar ieškotų —ji turėjo atlikti. Ir negaišo. Tarp sukabintų rūbų aptiko šiurkštų sijoną ir užčiuopė raktą jo kišenėje. Pirštų galais perstyplino virtuvę atgal, šeimynos kam­ bariu, tada priesienėliu, ir taip miela seklyčios vėsa, persod­ rinta berželiais, siūbtelėjo į veidą. Stalas su gėlėmis sudarė šviesesnį apskritimą viduryje, nuo kurio traukėsi šešėliai į pasienius, juo tirščiau suguldami kampuose. Ji dar turėjo pasiekti ankštą podėlio kamaraitę po laiptais, kurion įėjimas iš seklyčios. Svirpliai grojo ir čyravo, užklydusi peteliškė subrazdėjo popieriuose. Elyzo žingsnius juto savo kraujo tvinkčiojime. Jo tvirtų apglėbimų šiurpi vilnis tebetvilkė krūtinę. Kabriai kilojo audeklus. Juos visus reikėjo išimti. Dugne buvo sruogos ir kiti verpalai. Pirštais apgniaužydama kiekvieną, pagaliau surado gniužulą. Tas, tas, tas... Ji pasidėjo paran­ kiui, kol sukrovė atgal. Galės džiaugtis —dabar jis turės ko norėjo. . . Ji betgi nesidžiaugė. Tik sukosi, skubino. Ji gal nesuvokė padėties —rankas kilojo kažkas kitas, iš šalies. Ji kažin ką dar galėjo padaryti, nesigilindama ir nesvarstydama. Svarbu už­ mušti baimę. Ir vis tiek, kokiu būdu tai pasiekiama: žodžiais, meile, grasinimu ar pagaliau apgirdžius žolėmis. Ji buvo ap­ žavėta. Gal ji kiek ilgiau ten sugaišo, kaip raganius užkeiktoje 55

landynėje? Tai galėjo atsitikti —ji susimaišė laiko pajautime. Bet seklyčioje jau kaip ir šviesiau. Aušra sunkėsi pro užuolaidų nėrinius, ir daiktai pamažėli atgavo savo apybraižas ir pavi­ dalus. Tuo pačiu lunatiko žingsniu grįžo per kambarį ir stab­ telėjo ties žolynų puokšte. Pasilenkė. Ten buvo —tose gėlėse, vakarykštė diena. Į ją tvykstelėjo praeitis nesuvokiamai trumpa akimirka, bet nušviečiančia melsvai akinančiu žaibu. Ji perėjo srove ir ne jos kūnu, bet daiktais, kuriuos nešėsi, juos suvirin­ dama kaip žaizdre. Vos nesuriko ir neišmetė. Gerai, kad jie neiškrito. Tai tik galėjo sukelti triukšmą vietoje, kuri taip panaši į kapą. Ogal ji pati jau buvo mirusi ir vaiduokliu grįžusi šaltomis lūpomis prisiglausti prie savo vaikystės daiktų? Ir vėliau gal taip ji užklys ir, pavirtusi gailia rudens rauda, dejuos palan­ gėmis, krabždėsis kamine? Tsss —nesudrumsti kapo tylos. . . Čia kažin kas ilsisi. Atsargiai, atsargiai reikia išeiti, kad nepabustų. Ryt vėl jo laukia sunkūs darbai. Jau rytas.. . Lygiai, vienodai alsuoja. . . Kiek čia jis beilsėsis? Jau dįęna žen­ gia nesulaikomai ir bunda paukščiai jos pasveikinti. Ji išskyrė pinavija —parinktą žiedą iš visų ir užkištą už paveikslo. Ir tas giliausias kampas grįžo į šviesą. Bet koks tai poilsis, sakykite, taip išdrikus paslikai asloje? Tik didžiau nu­ vargsta. .. Jau pats laikas išeiti, pats laikas... Lauke jos taip nekantrauja. Jis kandžioja rankas iki kraujo. Palauk.. . Dar ji neatsižiūrėjo į klūpančią. Sunertose ant kelių rankose rožan­ čius. Jos galva atlošta ir šonu į kėdę. Skarelė nusmukusi. . . Motina miegojo kaip tik prieš gegužinių maldų altorėlį. Duktė tebestovėjo. Jau tikrai prašvito. Kiek tos nakties. Vieversys pakilo nuo grumsto. Pašalyje sukarkino vištos, jos — tik žymu dienelė. Ir visomis kryptimis, ir visais balsais tvino ir garsinosi pašokusi iš trumpo snaudulio žemė. Ir jos sąmonė švito drauge su aušra. Ir užkrito rasa jos akis, ir susiliejusi stambiais lašais sroveno žemyn. Ji plovė, skalavo —ta kaitri srovė, iš pačios gilumos visas nuosėdas ir drumzles. Ką ji čia laiko rankose? Tuos nereikalingus daiktus? . . Vėl iš naujo turi kraustyti audeklus ir padėti raktą sijono kišenėn. Bet tai atlikusi, ji dar nuėjo persivilkti. Ir atsiminusi pabėgo į daržą, kur gulėjo rūbų ryšuliai. Paruge, pakalnėn brido žmo­ gus. Melsvas dūmelis dulktelėjo porą kartų ties jo galva. Ogal tai į sodžių grįžo gyvulius perkilojęs ūkininkas? —Mama, mamune. . .—šnibždėjo Kristina. 56

— Kas? . . Kur aš čia taip susirietus? — Nuvargai. . . — Ir prasnausk tu man. . . Pala. . . O tu ko taip anksti? — Saulė tuoj už kapelių pasirodys. — Koją nugulėjau. Šoną diegia. . . Tavo akys kaip gai­ džio —raudonos,—šlūbčiojo atsikėlusi Kelpšienė. — Negalėjau užmigti. . .—Kristina pešiojo Pinavijos lape­ lius. Krauju lašėjo jie ant grindų. — Smeiži aslą. Paskui šluosi. . . Tegi, atėjau poterių sukal­ bėti. Ir užsnūdau. Sapnuoju —rodos, kaip tėvas tavo, nabašninkas, kaip Aniceta Bajoriūno. . . Irgi miręs. Grūmoja man rykštele. Sudrožia.. . Va, rodos, ir dabar dar perščia. . . —Uodai sukandžiojo. Langas praviras. —Iš kur jau čia uodai? Prisėsk, spėsi su karvėm. .. Taip nusimušus —paakiai įkritę. Tegi, pasakysiu. . . Nebesikrimsk. Sujuodavai kaip žemė. Aš pati kalta. Negerai taip kaip aš... Ale vis gero norėdama. — Ką, mama. . — Šiandien pat siunčiu žmogų, kad užsakus nutraukiam. Koksai pagonies šmotas! Kristina klausėsi. Ar tai apie Stočkų motina kalba? Jau kuris laikas jį buvo nustūmusi kaip baugią pamėklę. —Tai jau, kas gi? —Pasakysiu. . . Nebeištversiu. Visą naktį kaip žarijose. Buvau, tegi, nugirdusi. Teisybė. Ale ką —sakau. Iš pavydo žmonės. Kad atkalbėtų. . . Ogi vakar, bėgsiu pas Zlabienę palatrūnų varškėčiams. Jų darželyje krūmas didžiausias. „Svei­ ka, dėdienyt!“ —aš tik dvilkt, ogi Juzė Augaičiukas vieškeliu ant maišų vežimo. Mūsų dar kaip ir giminė tolimas. Giminė — tai nuo pančio radimo. Dar kai tu tokia bėgiojai, vienus metus tarnavo pas mus. Užkuriom į aną pusę išėjęs. Žmogus rimtas ir nemelagis. Kas, kaip... Ojis tuojau: —„Girdėjau, kad Kris­ tiną į mūsų kraštą išleidžiate? Ar teisybė, kad už Stočkaus?“ Teisybė, teisybė. Tegi, prašom nepasididžiuoti į vestuves. Kaip, Juzei, pasakok,—klausiu,—ogi, bene kaimynai esate — kokį žentą gaunu? Ar taip jau ten viskas su mašinom, kaip sa­ ko? Juzė man vvDt švypt, kaip silke pertrauktas. Išdėjo viską. Klausaus, ir žemė, juntu,po kojom svyla... Kad kitas, tegi, netikėčiau. Vaikeli tu mano! Varguolėle. . . už ko būčiau tave išvariusi? . . Kelpšienė palaižė lūpas. Pečiai kilsavo atsidūstant. 57

—Mašinų tai, sako, netrūksta. Ūkė graži, kas teisybė. Ale, kad viskas skolon. Ausų nesimato —prasmegęs bankose. Ėmė tūkstančiais. Statėsi, gyvulius supirko visokius. Okai atėjo lai­ kas grąžinti, žiūri —palūkanų nebespėja. Priaugo antra tiek. Tegi, žinai, kaip bankose. Puldinėjo šen, puldinėjo ten. Su viena buvo sutaręs, su kita. Atvažiavo su tėvais žvalgų, apžiūrėjo. Kai tik apsiklauso, ir išyra. Jo visas rūpestis —gauti gerą pa­ sogą. Tris tūkstančius turįs šiemet įnešti. Jei ne —atiduos ant licitacijos. . . Dar, sako Juzė, būtų pusė bėdos, jei gyventi mokėtų. Kiti kaip ant mielių rūgsta, kad ir skolinosi. Išsimokėjo. Stočkus — ponu vedasi, ar girdi. Karčemose ūžė. Odar su mergom, sako, po teismus tamposi. Viena, tegi, išėjo su vaiku, tai turi dabar mokėti kas mėnesį... Man kaip y1a į širdį. OJėzau! .. Per plau­ kelį betrūko... Kristina giliai įtraukė oro. Ir iškvėpė ilgu atodūsiu, lyg iš­ stumdama ligos perus, marą, perdegusio kraujo nuosėdas. —Akis išdraskysiu tam ličynai! Šunis paleisiu nuo len­ ciūgų. Tegul tik pasirodo mano kieme! Bestija! Pinigų jam!..— įsiširdijusi motina neskalsino žodžių ir negalėjo taip greitai atslūgti. Jos apsikabino kaip seserys, nelaimės sublokštos į vieną glėbį, ko jau seniai nebebuvo tuose namuose. Jas suglaudė taip ankštai nuslinkusi grūmojančio debesio grėsmė. Jų laimė buvo pilna šiurpo. Motina sriūbavo: — Kiek tave priėdžiau, mano rūtele. . . —Nieko, mama. Kaip linksma užtat, kad viskas taip gra­ žiai išėjo. Pačiu laiku... Kristina drebėjo. Ji žinojo du kartu tiek. —Atsivėrė mano akys. . . Dievo Motina Šventoji. Ne. . . Aš jau nieko labai nesakyčiau... Tik, kad jis toks girtuoklis... —Kas, mama? —Kad nesitrankytų po sodžių naktimis ir nesimuštų... Tegi, kalvis. Kai meilė tarpusavy.. . Kristina lėtai purtė galvą. Ramybės ir tokio nuostabaus lengvumo kupina, ji stebėjosi, kad nė gailesčio, nieko ji nejuto, lyg tai būtų labai netikros pasakos pabaiga, tardama tuos žo­ džius: —Ne, ne. Aš neisiu už jo. Ne manęs ir jam reikia. Tuo metu tarpe kapelių ir Dryžos beržyno kyštelėjo savo įkaitusį žandą saulė ir įspindo vidun. 58

NEDERME

Vežlankiu susirietęs pusbernis dūmė orą į dviračio tekinius. Vėjas šnypštė, lyg žąsinas ištiesęs kaklą, pro jo pirštus. Dviratis girgždėjo ir dejavo, atremtas į tvorą, statiniai visu tarpu linga­ vo. Plaukai lindo į akis pūtėjui. — Ar tu baigsi kada su ta savo girgždėle? —Jau, jau... — Sakyk, kad negaištų! Tuojau tegul renkasi! —Viską pasakysiu. Opa! Vaikis apžergė savo prietaisą, pasvyravo ir numynė išil­ gai kiemo. Vištos katėdamos puolė į pašalius. — Sauk ir gaspadines! Visas bobas varyk! —subliuvo Mar­ šalka įkandin. Bet jau dviratis mirgėjo pro darželio tvorą ir krūmus gatvėje. —Įsitaisė šuva pavalkus. Nė per spragą, nė į būdą. Visur kliūva. . . Pavažiuos ir —piš, piš —gumijos. Mašina, matykitės, už penkias dešimtis litų. Užmirš, krupmaušis, ir nepasakys, kad ir moterys privalo susirinkti. Pasilikęs Maršalka žvalgėsi kaip jaunas samdinys, išlipęs iš ratų naujo šeimininko kieme. Nuo ko čia pradėjus, kokia darbymetė griūva ant vieno žmogaus pečių! Padėti, kas jau tau padės, dar velniai žino, kaip laikysis susirinkę? Jis tik nusipur­ tė, kaip varlę sumindęs basa koja —rambūs ir dantis paleidę žmonės Gružiškėse. Jau pamokslo metu jo palūpis pradėjo timpčiotis. Lyg tarp parpinų kas būtų y1a bakstelėjęs —sausu ir karštu nudiegė paširdžiuose. Didžią valandą juto ateinant. Taip ir buvo, nes tuojau po visam klebonas pačiupinėjo jo alkūnę. Liepė sėstis zokristijoje ant suolo ir, išvaręs visą rują klapčiukų, pasakė: —Tai girdėjai, vaspana? . . 59

Visa širdimi, visomis pajėgomis Maršalka klausėsi. Ir kada gi nesiklausė —ims jau mat šiandien ir negirdės? Tačiau ir jis stengėsi gražiai atsakyti ir tarė: —Gražesnio pamokslo nė jazavita tėvelis nepasakė, kur andai basnirčias ir virve susijuosęs per rekolekcijas. Ką jis prieš tamstą, klebonėli? —U, tu kaip veršis, snukį putron įmerkęs, burbuliuoji,— šnypšdamas į nosinę, paskersavo klebonas.—Tegul davatkos pamokslu džiaugiasi. Jos tam ir sutvertos, vaspana. Ne to aš klausiau, Vaitiški. Iš naujo marškiniai sumirko ant kupros, atsiminus klebono išpeikimą. Apsaugok Dieve, jei būtų pasimaišęs kas tuo metu zokristijoje! Kas iš gružiškiečių —tai amen. Ojei dar tas rudnugaris Indrela iš Maniūšdvario, kad jam sąnarius susukinėtų, kaip smelkiasi parapijos komitetan —tai eik ir pasikabink po balkiu. Na, toliau tai pasakė. . . Oką, tai ne kiekvienamsuskiui žinoti. Bet tegul susirenka. Tam valanda jau yra atėjusi, kad visiems apskelbus, kas per vienas Pranciškus Vaitiškis, vadina­ mas Maršalka. Nu, tai ir sužinos, ir išsižios išgirdę. Ne, brač. . . Jei kas mėgino per dantį patraukti jį taip šaukdamas, tai šian­ dien nagus krims patyręs, kad šitokio vardo ne bet kam užsi­ pelnyti. Jau gali daryti ką nedarę ir seniūnas Stripeika, ir Kibildis, arba tas, duokim, padžiūvėlis Zlabys, o šiandien kaip juodu ant balto pamatys, kas šlovingiausias parapijos sąnarys. Jau ne vien Gružiškių sodžiaus. Galima tarti, jog pirma ranka klebonėlio. Nes jis baigdamas šitaip nušnekėjo: —Ant tavo rankų, Pranciškau Vaitiški, atiduodu tą didelį ir šventą užmanymą. Imkie kietai, vaspana. Ko nesuprasi — klausk. Aš patsai pribūsiu ant vietos ir kamendorių atsiųsiu persitikrinti. Maršalka viską prižadėjo. — Šiandien pat duok žinoti tau prigulintiems parapijonims. —Negaišiu nė minutės. Kai tik parbėgsiu, klebonėli. . . — Ir su Pono Dievo padėjimu. Tu neapsikiaulinsi, aš žinau. —O, o. . .—spragino akis ir beveik duso nuo karščio Mar­ šalka. —Nu, nu, vaspana. . .—ramino klebonas, jį išleisdamas. Tik atsidūręs šventoriuje pajuto, jog nuo kaktos lyte lyja ir pažastys gręžtinai žliuginos. Ir dabar dar negalėjo pataikyti į vėžę, ir ausyse svirplys neatstodamas džirino. Nesitverdamas savyje, užpuolė Steponą, besklaidantį knygą pavėsyje ant prie­ klėčio. 60

—Dabar tau laikas au knygom! —Oką? —išvertė tasai akis.—Juk šventa diena. — Šventa —kas darbo neturi. —Bene į lauką? . . —Pasiėmęs grėblį, sodnelį už klėties nugrėbstyk. Dar, misliju, pernykščiai lapai tebepūva nuo rudens. Paskui, kad neuž­ mirščiau, pora zoslanų iš gryčios boboms susėsti. Nesitvarsys po žolę, sparnus paleidusios. Ir krėslą išnešęs padėk. Steponas suvožė knygą. Senis žvalgėsi kaip skerdžius, ieš­ kodamas kliaudžių. Ir darė tvarką: —Ar jau kai šventa diena, tai viskam valią galima duoti? Pažiūrėkit, ką žąsiukai daro jūsų rasodninke! Ne tiek nulesa, kiek sumina. —Nu kas čia tuos vartelius paliko? Rodos, buvau užkėlusi, kai laužiau batvinius barščiams. Pile, pile, pile. . . Štiš, bjau­ rybės! . .—puldinėjo žmona, varinėdama žąselius ir vištas. —Tokiu razumu, nedyvai, kad ir akys plaukais užželtų. Rūgsta, kaip lervos migiuose. Okad sueis svetimi, tai joms nė ką.. . Puodynes tas ir milžtuves nuo tvorų nukarstykit! Kiemas koks, pažiūrėk! —Vakar Barbutė nušlavė. Okad vaikai šmeižia apsisuk­ dami, tai. . . —Nušlavė... Gi kamtuos kiaulviedrius pas šulinį paliko? Prikliaukta, jog kiaulės gali markstytis. Vyšnyne šmėkštelėjo vaikpalaikis. —Tu, matau, dar po sodžių tebesiduodi. Ar bandos ginti nereiks? Kur jau saulė! Kad paimsiu brūklį! Visiems! Ar širšių kūlę paspyrė senis? —gūžčiojo šeimyna. Piemuo spruko į laidarį ir atsikėlęs vartus išsivarė karves ir avis, nors jam labai knietė matyti sueigą. Ganė atrėžiuose ir pūdyme, iki posaulės grąžos, atžėlus dobilų atolui, bus galima pradėti rišti. Karvės baubė, pamačiusios toliau per laukus genant kaimy­ nų bandas. Klaksėjo barškalai, švitavo uodegos. Avys stumdėsi ir spraudėsi pro genatvės išilginių karčių aptvarą į javus. Pa­ kluonėse ir Gruželyje gagėjo žąsys. Ir lygiai kaip žąsys klegėjo mergos, besiplukdančios Meilutės duburėlyje. Atokiau, ties kapelių brasta, atsiliepė vyrai. Maršalka padaužė kišenes, užsimanęs parūkyti. Ir neradęs ėjo vidun pasiimti. Šventadieniais jis pirkosi po pokelį su nu­ piešta merga, prie kurios užrašyta, kad „Gražuolė“. Velnio čia 61

tau gražuolė —pamaiva, išvėpus dantis, kaip Ilkės karčemoje pardavėja,—piktinosi vartydamas rankose ir patenkintas, kad rado, nes vaikai kaip užduoti ant pirktinių. Tik pasidėk kur ant lango ir neberasi. Kišenes iškrausto. Kitoje gatvės pusėje brolio Aleksandros kiemas. Dviem de­ šimtimis vyresnis, baltai nunokęs, lyg peržydėjusi pienės gal­ vutė. Pakulinėmkelnėm, kaip iš pirties, stovi ir laukia atlinguo­ jančių —Kibildžio su Petryla. Už jų kaip šarka kraipė baltą skarelę našlė Kelpšienė. —Zio, pas tave kaip špitolėje prieš atlaidus. Kiemas tik dulka,—užkalbino Aleksandra brolį. —Bepigu pačiam. Gyveni ant išimtinės. Galva neskauda. Pamėgintum mano vietoje, kai kožnas šiaušia savo akuotą,— numojo nervingai Maršalka.—Tai sukit šen. Alaus neturiu, nors taip pasišnekėsim. —Be alaus ne kažin kokia bus šnekta,—nusijuokė Kibildis. Netrukus atsvyravo Urnėžis su seniu Zlabiu. Išsišneko apie orą. Vaitiškis Aleksandra manė, jog lietaus dabar nesą ko lauk­ ti, nes visą Adventą spaudė plikšala. —Jei dar taip nedėlė, tai miežių rudenį ir neteks kulti. Jau dabar laiškai nugeltę kaip taboka,—tikino Zlabys, pasimetęs į kuprą ir liesas, lyg pelais mitinamas. —Nekas ir avižai. Susigavusios tik tos, kur anksčiau sėtos ir plėšimuose. Ožirnius tai kirminai kerta. Išsimainiau mėly­ nųjų sėklai iš Pakarnių Liutkaus. Nudygo gražiai. Gi šiandien eidamas pasižiūrėsiu —grumstai pliki daiktais,—atvertė bė­ das Petryla. —Nėra jau taip blogai. Žemė prilaiko drėgmę dar iš pava­ sario. Mūsų laukai prie molio. Ką jau turi daryti, kurių dirvos aukštos ir nuotakios, žio, kaip Veršių? —Taip tai taip, Vaitiški. Jiems kas kita. Anksti pradeda. Reiškiasi, tik išeina pašalas, ir beria grūdą. Tik žiūrėk, kas čia dedasi —traukia iš visų pusių kaip šniūru,—kilstelėjo ranką Stripeika.—Jau kuris metas seniūnu, oniekad nesuvarysiu viso sodžiaus. Nebent, kai žemes dalino viensėdžiais. —Ve, ir eigulis išlindo iš savo skynimų, kaip šunų pakeltas zuikis. — Sveiki gyvi! Sveiki. Kaimynėliai brangūs, nematyti. Patiks mane vaikis ant dviračio ir tol rėks, kol prižadėjau užsukti. Obuvau išsiruošęs aplankyti kūmo Pakarniukuose. Ku62

mėlio krikštynas kelia. Sako, gražų atvedusi jo širmoji,—pa­ sisveikinęs aiškinosi eigulis Girdvainis. Jo pasoda, Kušliškės, naujai perstatyta, glūdėjo už sodžiaus atrėžių, giliai įsigrūdus į Dargaudžių skynimą, bet vis tiek priklausė Gružiškėms. Prie vartų pastatytas Steponas ateinančius turėjo nukreipti sueigos vieton, tyčia parinkton po senomis obelimis. Tik reikėjo išsinerti takučių, tarp klėties ir rasodninko, apgultų per tvorą lūžtančių sėklininkų. Sūnys lekavo pasidėję liežuvius, nespėda­ mi aploti vis naujų ir naujų. Maršalka mandagiai sodino mote­ ris ir senesnius ant suolų. Kiti tiesėsi žolėje lyg ir kokiu pusra­ čiu. Atsliuogė ir jaunesnių keletas, dar nevaldančių savistoviai ūkių. Mergos, susimetusios kupetoje, spaudėsi kaip avys. Kai jau diduma buvo surikiuota, Maršalka išėjo į priekį, kur atstume stovėjo jam paruošta kėdė. Atsisėdo ir vėl pašoko. Sė­ dom nepritinka —nebus skirtumo tarp visuomenės ir pirmi­ ninko. Juk miško varžytynėse girininkas visada stovi stačias. Kunigas pamokslą irgi stovėdamas sako. Okai šnekėdavo cicilikai ir kiti parmazonai prieš rinkimus turguje, tai dar įsikardavo į kieno drangas arba ant silkinės bačkos pasilipdavo. —Tai jau gal ir pradėsim? —Varyk, varyk!—skatino iš būrio. —Va, tai. . . Klausykitės! Aš jums pasakysiu tą patį, ką man pasakė klebonas. Ar visi buvot bažnyčioj? Visuomenė nejaukiai susižvalgė. Ir nieko į tai. Tik plonas balselis iš galo: —Urnėžio Onė nebuvo. Plukdės Meilutės duburėly per pa­ čią sumą. —Uchu-chu. . .—nuūkė vyrai. —Uždaryk vamplas, paršiva, kai tavęs neklausia,—su­ barė senio balsas. Maršalka timptelėjo kaklą, lyg užspringęs ašaka, ir piktai supurtė kėdės atlošą. Kitos rankos pirštais čiuptelėjo palūpin, kur laikė pasiauginęs tokį kaip ir pabarzdėlį. Kaip ūsus, taip ir tą nykščio dėjimo kuškelį apkarpydavo žirklėmis. Kaimynai sakė, kad tai labai patogu susirgus —vaistinis supilti. Kapt už barzdelės ir pražiodei. —Visi negalėjo išeiti. Nepaliksi gyvulio ir namų be žmo­ gaus. Didumas vienok buvo. Tai ir girdėjo, ką sakė klebonas. . . — Aaaa. . .—atitoko būrys. —Sakė, jog vyskupėlio sulauksim. . .—skambiai pragydo Kibildienė.—Ir kad vyskupas atvažiuos. . . 63

—Tylėk! —nutraukė pačią Kibildis.—Tą mes visi žinom. Klausykis, ką žmogus sako. —Leiskit šnekėti, nesirieję. Čia jum ne kūtė,—atsiliepė Dargužis, atrėmęs plačią nugarą į obelį. —Gerai sako,—pagavo tarpelį Maršalka.—Kai visi kai­ šios savo, tai lig saulės laidos neišklosiu reikalo. — Nu, nu, valei! —Šitą mes jau žinom, kad atvažiuoja mūsų dvasiškasis ganytojas aplankyti savo avelių. Šitą per pamokslą iš ambonijos apskelbė parapijai. Savo vaikus nuvesim padermavoti. Ir visi apturėsim palaiminimą šventą iš jo rankų. . . — Kai vyskupas, tai visados taip. Ir aš gavau anais metais per žandą. Gerai dar, kad senas, tai ne ką ir kepštelėt gali,— knerpė pro dantis kalvis. —Tu jau, tu jau savo menturį kaip mazgotę paleidęs. Pra­ šė jokas čia? ..—apmaudingai šokosi seniūno pati. Mergos tvo­ jo kalviui per kuprą. Maršalka susiraukė ir taip susičiaupė, kad panosės apkarpyti šeriai susisiekė su palupęs į vieną spyglyną kaip ežio. Ir jis tęsė: — Kad atvažiuoja, tai dar pusė bėdos. Ne pirmą kartą. Bet šiemet bus kitaip. . . Palaukit! . . Va kas —per mūsų sodžių važiuoja vyskupas! Gružiškiečiai sukluso. —Ar pašėlo? Tai iš kokios peklos dabar? —Eik tu —važiuos tau iš peklos. . . —Ar nenutilsit, rupūžės! —Ove, aš pasakysiu, kodėl šitaip. . . Kad mes jau esame kito vyskupo valdžioje. Per amžius buvome Kauno, o dabartės jau priklausome prie Panevėžio vyskupystės. Būdavo, iš ano šo­ no trauks į Kiburius, odabar —tiesiai iš Girkančių. Reiškia — mūsų vieškeliu brazdės... Užtatai pasivadino mane klebonas į zokristiją ir išdėstė smulkiai. Oaš jums tą patį. Tam visus čionai ir sušaukiau. Kad mes apturėsime didelę garbę ir šlovę, pirmieji sutikdami dvasiškąjį ganytoją. Po tų svarių žodžių kalbėtojas nutilo seilei nuryti. Išblėsusios pypkės prakaitavo delnuose. Kurie nerūkė, rankas laikė gražiai sudėję ant kelių. Moteriškosios kniaubėsi priekin, lyg norėdamos stačiai iš burnos pagauti žinią. Po skarelių snapais jų akutės šokinėjo tartum spragės kopūstlapiuose. Visas pusra­ tis sėdinčių ant suolų ir sukritusių žolėje laukė, kas čia bus to­ liau. Obelų šakos svėrėsi žemai, tirštai apkibusios lapais ir mažų 64

vaisių užuomazgų kekėmis. Kvepėjo šienu, kurio keli kupsteliai netolimais buvosukrauti, nupjovus sodno žolę. Pro medžius mė­ lynavo giedra. Aukštai kaleno gandras ir visur aplink dūzgė bitės. —Vyskupas, žio, tai kaip ir janarolas.. .—prabilo tame tarpe Vaitiškis vyresnysis. — Ką tas janarolas?. . Mano brolis Vincentas, duok Dieve dangų, kai anais metais tarnavo. . . — Paskui galėsi su savo meliodijom,—nukirto Maršalka.— Jau sakiau, kokia garbė mums tenka. Sutikti pirmiems vysku­ pą! . . Oho-cho. .. Tik pamislykit atsakančiai. . . Otodėl, kad mes pakrašty parapijos. Pakarniai jau skaitosi Girkančių filijos. Klebonas man šitaip: „Turit priderančiai apsireikšti, bo esate ant rubežių parapijos. Aukštą bromą pastatyti turite. Statys Kiburių ulyčgaly, suprantama. Ir prie pačios bažnyčios taipogis. Ale jūsų bus patsai svarbiausias“. Šitaip pasakė, va, kaip dabar mane matot. Čionai suvažiuos giedoriai ir kunigai, drau­ gijos bažnytinės su visom parėdnėm. Su lempom ir su ka­ rūnom. . . —Tai kažin, ar su karūnom eis? Kad ir vyskupas, o per toli būtų. . . Ir jei čia ateis, tai kas sutiks prie bažnyčios, ar žydai su žydelkom?—suabejojo Kelpšienė. —Jei klebonas norės, tai ir eis. Jo valia. . . Kas bebūtų, jei visi kaišiotų savo? . . Atsakomybė, reiškiasi, didžiausia ant mū­ sų pečių gula. Otam aš klebono esu pavesdintas. . . —Tai ir būk. Ar dykai į parapijos komitetą išrinko?— pasakė seniūnas, lyg ir niršdamas, kad vyresnybę sodžiuje ketina pasigvelbti Maršalka. —Pamažu, pamažu... Ne vieno čionai išgalės. Tam ir su­ vadinau žmones. Knibenės atsiras visiems. Bromą juk atsakantį reikia pastatyti. Neapsikiaulinsi prieš publiką. Vietą jau nužiū­ rėjau. Geriausiai ant antrojo kalniuko, priešais Vitkų. Matysis iš tolo... —Nu, nelabai... Gal, sakau, pačiam ulyčgaly, už Miklošienės trobos? —Tu, kaip matau, Darguži, vis ginčytis. Okaip tariau, taip ir bus padaryta. Pastatyti, tai dar pusė bėdos. Bet reikia sutikti. Be raitorių jau neapseisi... Arkliai mūsų geri, vyrų taipogi kiek nori. Vieną tik išrinkim, kad vestų ir komandas duotų. Aš visur nespėsiu. —Ogo-go! . . Tai būtų gražu, kad Maršalka raitariją vestų! 5. M.

K atiliškis

65

Kaip ožys avis į ganyklą,—net užsikosėjo iš linksmumotas pats pamėklė kalvis kaip koks pašvaipa už senių nugarų. Jaunuo­ menė badėsi į pašones ir savaip vertė kalbėtojo žodžius. Mar­ šalka skersavo, bet ką tu? Jam talkon ėjo moterys, pasibardamos ant šitų niekadėjų. —Su jum tai bėda, viską ant juoko. Nė gražumo negražu. — Liaukitės! Dabar eikim toliau. Moterims vainikai ir kiti gražumai. Mano misle, kelią priseis nubarstyti kapotom egli­ šakėm. . . —Eglišakėm? Kad ir nutvoskė. Ar tai žiemos laikas, kad eglišakėm barstytų kelią? Ir kai pievos ir darželiai pačiame žydėjime.. . —Teisybė, Petrylien,—pritarė Miklošienės Ieva.—Mes jau žinosim ir be tamstos. Maršalka pasivaipė ir varė toliau: — Nu, nu, jūsų viršus.. . Taigi, visą vieškelį ir per sodžių kiaurai nubarstysim. Otarpvartes ir pačią gatvę jau nori nenori bent nušluoti reikės. Toksai svečias važiuos ir viską matys. . . —Labai jam rūpi mūsų kiemai. Turi į ką žiūrėti. —Zio, tokia ypata, tai didžiau kaip janarolas arba guber­ natorius,—lingavo Vaitiškis Aleksandra. —Ėgi, kaip žadėjau. . . Mano brolis Vincentas, ne laiku mi­ ręs, kai tarnavo pas Nariškiną kunigaikštį vežėjo pagelbininku. . . —Žinom, žinom, kad Vincentas ponus vežiojo. — Žinot... O kad vyskupui prie stalo patarnavo, tai nė vienas. . . — Sa! Kad jum kur! . . Dar ne viskas. Paskui galėsit su savo pasakom. Va, pasitinkam su duona ir druska. Choras už­ traukia šventą giesmę. Nu, kamendorius arba koks klierikas tars žodelį. Bet klebonas man sakė, kad ir iš mūsų tarpo turi vienas atsistoti ir pasakyti prakalbą, kaip ir pamokslą. Iš jaunuomenės, aišku. Turime juk pragudintų vyrų. Priklausan­ čių prie draugijų ir nušnekėti mokančių. —Pasiuto! Kažin ar atsiras toks iš mūsų? Reikia čia žy­ diškos rizikos. Už jokį pinigą nesutikčiau. ..—nusipurtė Va­ lius, padžiūvėlio Zlabio sūnus. Mergos sukvikeno. Ir jos dar didžiau įniko juoktis, kai Kelpšienė tvojo stačiai, be atlydos: —Pone Dieve! . . Leis kas tave, tokį nederlių šnekėti? Tau tik durpinyčioj nagais velėnas versti. 66

—Oi, oi, kad ir dantingos bobos!—stebėjosi vyrai. OMar­ šalka purtė kėdę, tartum, šiaip ar taip, pasiryžęs išnarstyti jos kojas ir pradėti talžyti per galvas. Jis šilo ir pūsdamas šiaušė šerius: —Gana, jūs jaučiai! Aš rimtai, ojie kažin ką velia. Teisybė, kas tokį galėtų išleisti prieš žmones? Akių nebeturėtume kur dė­ ti, kai pradėtų mikčioti ir kaktą raukyti. Dalykas rimtas. Kad būtų mokslo valgęs ir šio to matę$. —Skirkim Vitkaus Liudą. Gimnazijas eina ir į petį jau suaugęs,—siūlė seniūnas, pratęs greitai spręsti. — Ką Liudas? Per plonas ir blauzdos per minkštos,—prie­ šinosi jo sūnus Pilypas, plačią kaip sėtuvę burną pražiojęs. —Eikit jūs gegužėmskiauterių šukuoti, kad aš sutikčiau,— gynėsi moksleivis. Ojo motina, meiliom akim nuleisdama sū­ nų, tarė: —Jei norėtum, tai ir galėtum. . . Knygas glemži kaip šieną. —O aš siūlau, kad prakalbą geriausiai nudėtų Lapeikos Ignius. Jis ten kasdien prisiklauso kapitonų ir viršilų, tai ir patsai sumestų,—išsitarė Beržinis. Ignius net išsitempė išgirdęs savo vardą. Užsuko tik taip pa­ siklausyti, o čia, kad juos kur, dar bėdos įtaisys. Kareiviški rūbai jam tiko, ciekas kepurėje švitėjo ir durtuvas maskatavo prie šono. Tyliai sukeikęs, pasitraukė už nugarų. Parvažiuok tik atostogų —tegul bala. — Ignius? . . Nelabai. Jei imti, tai kad būtų paimta, be kliaudžių. Prašytume mokytojo, bet jis jau išvažiavęs bus. Nurėžtų. Okur dabar tokį vyrą? . .—laužė galvą pirmininkas. —Gi jei paties Steponas apsiimtų? Rodos, neturėtų apsi­ kiaulinti,—pasiūlė Rokas Dryža. — Steponas? Biesai žino. . . Kad ir jam galvoje špokai gie­ da,—niurzgė senis. — Nu ko jam trūksta? Vyras nutikęs. Su jaunimo organi­ zacijom. Su knygom. Kas už jį geriau pasakys?—laikėsi Rokas. — Stepas, Stepas! . . Kur lendi? Eik šen —papuolei, vyre­ lis!—džiūgavo mergos, stumdamos iš savo tarpo vyruką. Senis skersavo pro užgriuvusius antakius, rodos, pasirengęs engti sa­ vo vaiką. . —Je, mokslo laižęs. Gerokai. . . Į seminariją galėtų stoti. . . Tik čia mat ne mokykloje balabeikas krėsti. Į akis reikės pa­ žvelgti. Prieš tokią šviesybę. Kiek ne taip —ir pagalum.. . Ne­ 67

duok, sakau, Dieve. Nepasitaisysi kaip tas karčemos žydelis, piršdamas savo dukterį Krikštėnų šunbajoriui. —Geresnio ir pakabesnio vis tiek nerasim. Jei Stepas apsiims, tai ir atliks. Galėčiau derėtis iš alaus pusbačkės. Ar ne, Stepon?—pritarė Rokui ir Dargužis. —Nežinau. —Sutik, ir gana,—gundė merginos. —Dar yra laiko. . . Ko čia užsipuolėt? —Nebe kažin kiek to laiko. Imk ir sutik,—patarė ir Stepo pusbrolis Kastantas. —Dėl to dar aš pamislysiu,—nusprendė Stepo tėvas ir pridūrė:—Otaip, vienu žodžiu, jau viską būsiu pasakęs. Kas dar norėtų? —Nieko, viskas aišku,—sutiko žmonės. Bet planų ir suma­ nymų atsirado apsčiai. Sakysime, Urnėžis manė, kad kapelija tikrai praverstų. Bet iš kur ją ištrauksi, jei tik vienas Vincė temoka armonika groti. Iš miesto samdyti neapsimokėtų. Jį suniekino, tardami, kad čia ne vestuvės. Ot, nupinti tokius ilgus vainikus, kad jų užtektų abipus kelio iki sodžiaus. Žmonės laiko įsitvėrę pakely. Vyskupas važiuoja viduriu. Išsiskirstę būreliais svarstė, aptarinėjo. Lapeika vėl prisi­ minė brolį: —Ja, vis, būdavo, persakys Vincentas, amžinatilsį... Kai šventino Gruzdžių bažnyčiai pamatus, tai vyskupas Baranauckas sėdėjo klebonijoje stalo gale, krikštasuolėje. Ojam iš abiejų šonų gubernatorius ir Nariškinas kunigaikštis. Kareivišku mundierium, vien auksais ir galionais nusiuvinėtas. Kunigaikš­ tis patsai pilstė vyną į vyskupo kieliką. Nors ruskis, nelabasis, ir ne katalikas. .. O Baranauckas vyskupas, žilas kaip oželis, ploja ruskiam per pečius, baksnoja pirštu į krūtines. Tie švypso barzdas išpūtę. Ja. . . —Tai kažin, ar taip buvo? Moterys išsivaikščiojo karvių melžti ir vakarienės virti. Pusberniai gatvėje laikėsi būryje, tardamiesi kokią eibę ištai­ syti. Saulė sunkėsi pro medžius. Pailgai apskrita ir tokia didelė kaip doklodugnas. Tamsiai raudona ir netekusi gyvybės, laukus aptraukė variniais šešėliais. Ir tartum tos*. tamsiai suklostytos spalvos suteikė metalinį skambėjimą laukams. Pilni gyvybės jie tarškė, ūbavo, baubė. Šėšėliai ir traški vėsuma pripildė Gružiškių sodžių kaip talpnų indą tarp juodų miško sienų su 68

kylančiais miglos garais iš Gružės ir Katmilžio pievų, su neaprėpiamu varlių kurkimu molkastėse ir Svetimuose. Nuo brastos atkilo pliauškėjimas —kas nors brankino per­ džiūvusius tekinius. Nusižvengė kumelys ir nudainavo. Daina nusiūbavo į pamiškes ir ūkavo daužydamosi į juodus kaip vi­ dunaktis kraštus. Už Lendrynės kalvos, iš pačių gilumų ir tank­ mių, atsišaukė skardūs aidai. Ir jie pamažėli ramiai tirpo, sugrįžę atgal į blėstančias vakaro ugnis. Vaikai gatvėje bliaustėsi lyg prieš lietų, apdainuodami vienas kitą linarūtės ar kūlimo talkų papročiu. Maršalka įsi­ klausė tik vieną posmelį: OMaršalka šalia kelio — Pirma ranka klebonėlio. ..

Žmogus pasiklausė ir nusispjovė. Bet ne piktai, kaip buvo įpratęs spjaudytis ant piemenų. Bliaukit kiek norit, dainuokit! Greitai pamatysit, kad taip ir yra —aš pastatysiu ant savo. Jis pajuto nuovargį, bet tokį keistą, nepanašų į darbymečių prakaitu sumerktų sąnarių smilkimą. Prakaito užteko ir šian­ dien. Kurgi. Si diena atrodė neturinti ribų. Ir didžiai turtinga. Jį šaukė vakarienės. Nedegdami šviesos, susėdo už stalo. Valgė tylėdami, užsigulę ant savo dubenių, tematydami baltą viralą. Maršalka jautė, kad visi tik apie jį ir jo žygius galvoja. Ir pažemių žvilgsniai, pilni nuostabos ir tylios pagarbos. Su­ prantama. — Nesidraikiok po sodžių su piemenimis,—pasakė sūnui. —Ar aš kur einu?—paklausė tas nustebęs. —Užtrauksi nešlovę ant mano namų.. . Sergėk Dieve, neži­ nau ką padaryčiau! Jau tada geriau iš po mano akių pra­ pultum. Steponas atsirėmė priemenėje į staktą ir atsisukęs be žado pažvelgė į tėvą. Jis nesugraibė jokio žodžio. Motina prabilo, sūnų gindama: — Ir kas tau šiandien užėjo? Ko tu vis griauniesi ant vaiko? Negana, kad atitraukei nuo mokslo,—varinėja kaip paskutinį. Rodos, kad svetimas jam būtų? Okaimynai neatsi­ džiaugia, kažin ką duotų, kad ir jų vaikai kaip mūsų Steputė bū­ tų. Paieškoti reikia tokio nuolankaus ir tokios širdies. .. —Ta, ta, ta... Pragydo, matykitės, taradeika. Ką tu išma­ nai apie didelius reikalus? Žiūrėk tik, kad jovalo kiaulėms 69

netrūktų. Ir savo mergapalaikes dabok. Kada aš kalbu visam sodžiui, tai, matyt, yra labai svarbu. . . —Didelis čia daiktas. — Kad razumo tavo puodynėje atsirastų bent tiek, kiek žvirblio snape mėsos, tai neturėčiau jokios bėdos. Dabar ką tu žmogus su tokiais aukšliais? Visi supranta ir žino, kokius dide­ lius ir svarbius dalykus turiu atlikti. Kad esu išrinktas iš visos parapijos. Pavydi kiti, kad ne jiems teko. Očia tavo šeimyna nė vypt.. . Nu, bet aš dėl jūsų durnumo rankų nenuleisiu. Dėl visų gerovės kovosiu. Troboje vis labiau temo. Kurį laiką buvo ramu, tik musės palubyje ošė. Stepas tebesėdėjo ant slenksčio. Už jo nugaros čirškė tėvo pypkė. Ir jam stipriau patraukus dūmą, rausvi debesėliai išplisdavo virš galvos. Senis vėl prabilo. Jo balsas jau buvo pasikeitęs ir kimiai minkštas, lyg po ilgų svarstymų persunktas neryžtingų svajojimų: —Prakalba gal tau ir išeitų. . . Prie svetimų nenorėjau sa­ viškio piršti. Girdi —siūlosi kaip velnias į kūmus. . . Kamšito, jei aš tik vienas turiu tikrą sumanymą? Stepas neatsiliepė. Tėvas kuisėsi, krenkštė patamsyje. —Šešias klesas išleidau —tai jau vyras esi. Kiti su tokiu mokslu kanceliarijose sėdi arba vaikus moko. Ir, sako, tau apy­ niekiai ėjosi. — Kas iš to, kad neblogai?—priekaištingu klausimu at­ sakė sūnus. — - Nešiaušk šerio! Aš nepratęs, kad man kas į blakstienas spigintų. Savo galva visur apseinu. —Okito tik plaukams želdyti. . . Lyg nenugirdęs, tėvas varė toliau: —Tu egzaminą duosi. Aš turiu permatyti ir persitikrinti, ar tu kam nors naudingas. Duokim—pasirodai su prakalba gerai, kaip tikras mano sūnus. Nu. . . Tai gal? . . Mes dar pamislysim, kaip su mokslais. —O...—atsiduso vaikinas. Jis žengė lauk, lyg tolindamasis nuo viliokių, sunkiai beįtikimų vaidinių. Į langus atsimušinėjo karkvabaliai. Jie čežėjo ir medžių' lapuose ir nukritę vėlėsi žolėje. Sunkūs medžiai lyg juodais dantimis sukandžiojo dangaus žalumą, kurs toliau nuo žemės perėjo į geltonumą, tartum nokdamas. Vyrai traukė namo. Sustodami prie savo keliukų ir vartų, atsisveikindami šūkavo. 70

Ko nedarė Maršalka Vaitiškis, kad tik užmigtų? Gulėjo aukštinelkas ir nejudėjo, net sąnariai nutirpo. Rodos, užsimer­ kęs, kad blakstienos trata, o mato viską. Šmišeliuoja visokios pamaivos, kirbėte kirba, vienas paskui kitą eina, verčiasi kūliais. Atsimerkus matoskersbalkį palubyje taip žemai nusilei­ dusį, kad ranka pasiektum nepasikeldamas iš lovos. Įsitėmijo aprūkusio medžio rieves ir matė, kurioje vietoje užkišti skuta­ mieji prietaisai. Palubys nukaišiotas verbom ir beržų šakelėm, kur susimetusios musės burbsi ir šnabžda. Apsivertė kniūps­ čias, rankas pasibruko —nepadėjo ir tai. Per daug tvanku — kamaroje nėra visai oro, tik kažin kokie tiršti garai, kaip nerūpestingai iškūrentoje pirtyje. Suima jie galvą ir suvysto kvaituliu. Bet nesvaigina, nemigdo, nors tu ką. Okad jis buvo nuvargęs turtingos dienos patirtimis —valanda virto visa naktimi. Laikrodis girgždėdamas mušo, ir jis nustebo suskaitęs dvylika smūgių. Užsnūsta nebuvo, tai tik praėjusios dienos vaizdai lipo per galvą, glamžė ir bloškė po savim. Girdėjo svirplio kaip amžinastis nepasibaigiantį triliavimą. Už sienos, virtuvėje ir čia pat pasieniuose apie lovą. Svirpliai grojo ir kieme, trobos pamatuose ir po serbentų krūmais, kur dieną susimeta nuo kaitros vištos. Tai buvo vasaros nakties kvėpsmas —ilgas,begalinis. Karvelių krabždėjimas ant aukšto, sotus gyvulioatsidusimas, katės kniauktelėjimas neardė jos darnumo. Toli, Svetimuose, o gal dar toliau, sužvingo arklys. Jis pagal­ vojo, kad miške tikriausiai yra kas nors paleidęs, norėdamas pataupyti savas ganyklas. Pasigirdo trumpas tarkštelėjimas, lyg lazda braukiant per tvoros statinius —tai gandras suklekeno susisapnavęs lizde. Viduje laikėsi prieblanda. Sunki kaip debesys ir tačiau per­ matoma tartum retas audeklas. Matėsi ant sienų paveiksliukai, kryžius kampe ant lentynėlės, kur buvo padėtas kalendorius ir giesmynai. Pati seniai miegojo. Alsavo vienodai, ramiai. Jis klausėsi prikąsdamas žadą ir pyko, kad ji gali taip visai be nieko atsigulti ir užmigti. Nu ko ji negalės, bene kas rūpi? Iš anksto suplanuota savaitės darbų tvarka slinko paeiliui, paskui susi­ jaukė, pradėjo šokinėti. Jis atsidūrė kitur. Dideliais šuoliais, kaip liekne per kupstus, lakstė mintys ir nuotartys. Stovėjo ji­ sai ant kalnelio ir atsivertęs žiūrėjo. Keli debesėliai plaukė dangumi. Tarp jų įsirėžė sunkūs ir galingi stulpai. Viršūnės trikampyje plazdėjo vėliava. Jis ragino žmones greičiau baigti bromą. Netolimais ir klebonas besąs. Ir kiti kunigai ir klierikai. 71

Klebonas daužo jam petį ir sako: vaspana. . . Aišku, ką reiškia tai, nes klebono burna pražiota juokiasi, net gomurys mėlynuo­ ja. Tik staiga —pakyšt iš sodžiaus —vyskupas! Tpfiu! —net nugąsdino. Arkliai staininiai, kaip ugnin. Bet nieko —vysku­ pas. Išlipo iš karietos ir tiesia ranką pasisveikinti. Purtydamas ją dėkoja ir sako, niekur jo taip gražiai nepriėmė. Žmonių ma­ rios tik nulenkė galvas ir sužiuro iš pažemių... Ne į vyskupą... Į jį —Vaitiškį Pranciškų, su pavydu ir pagarba.. . Ne. Kad ji kur kelmynė, kaip neima miegas! Atsisėdo ir, grabinėdamas tabokos, skersakiavo žmonos lovon. Ar supranta boba, kas tai yra gyvenimas? Kad jis sudėtas iš pasisekimų ir nepasisekimų. Kad turi eiti paknopstomis ir kantriai, kaip arto­ jas vaga. O kad jam niekas nepadeda, tai kas kaltas? Kas? Aišku, kad jis —jei tik kiek ne taip. Ir to dar nesupranta, kad jis ne vien sau, bet ir šeimai siekia šlovės ir gerovės. Kur tu su tokiais. .. Bet dabar jau viskas taip arti. . . Jau jis regėjo savo veiklos apvainikavimą beveik sieksnio nuotolyje. Ilgus metus jis nusižemindamas tarnavo zokristijoje. Nešė vėliavas, lempas, rinko pinigus per atlaidus, smilkė kodylais ir tarškino su buože. Jau darbo ir pastangų nesigailėjo. Vis Dievo garbei ir parapijonių labui. Okiti jam tik pavydėjo. Na —atpildo valanda ne­ betoli. Vyskupas. Bromas. Prakalba. Prakalbą išdroš Steponas. Nori nenori, o turės. Ir tada visų akys sužiurs į Vaitiškio kiemą. Jeigu jo ūkis tik pusinis ir ne taip jau pertekęs, tai užtat bus pagirtas apylinkėje. Antrą kartą taisėsi parūkyti. Rodos, pradėjo lubos blankti. Ryškėti sienose nulipdyti laikraščiai. Persižegnojo ir kasydamas nagais krūtinę priėjo prie lango. Langas praviras. Priešais, lau­ ke, tupėjo šuva. Jis laikė snukį pakėlęs aukštyn ir koja krapštėsi ausį. Suva jautėsi vienas ir budrus, lyg žinodamas savo atsa­ komybės didumą. Prie šulinio nužiūrėjo kažin ką pasikūprinusį. Ar tik ne pie­ no užsimanė pasriūbauti, išsitraukęs šaldymui įleistą kanelį? Velkasi koks padraika iš mergų, tai troškina. Maršalka šūk­ telėjo: —Kas ten toks? —Ogi aš. . .—Steponas gėrė iš kibiro, pasistatęs jį ant rentinio krašto. 72

— Nu? . . Tai kur baldais? Gal su mergom pradėjai? — Negalėjau užmigti. Dieną gerai išsimiegojau. . . — Kai kelsiu prie darbo —rangysies. Et. . . Jis žinojo, kad miego niekad nebuvo per daug vasarą. O dar jaunam. Bet kas jam, Steponui, ko gi jam neina miegas? Basas, paraitotom kelnėm. Pro atsegiotą marškinių antį blizgė­ jo tamsiai įdegusi krūtinė. Vaikinas glostydamas šunį tarė: —Vaikščiojau ir galvojau. —Galvojai? Kokios mislės tave pjauna? —Tai šita. . . Sutikimo kalba. . . —A, a. . . Nu gerai. Man tas iš galvos neišeina ypatingai. —Planą jau turiu beveik. Apgalvojau smulkiai nuo pra­ džios.—Bet. . .—vaikinas pritilo, svarstydamas, ar viską saky­ ti.—Turėčiau su kuom pasitarti. Kas galima, ko ne? —Gerai sakai. Pasiklausim kunigiuko. Jis tai jau žinos. O dabar eik nuvirsti. Aš paakėsiu lig pusryčių. Abu atrodė gerokai išvarginti nakties. Stepas pasuko klėtin, o tėvas, susiieškojęs nagines ir nusitraukęs nuo tvoros autus, sėdosi ir avėsi. Staiga medžių viršūnės skaisčiai nušvito. Tai saulė kilo iš anapus miško, nors jos kieme ir nesimatė. Ir su ja diena tvirtais žingsniais pasileido per sodžių. Iš tvarto pasipylė vištos, skubėdamos rinkti nuo takų naktinius sliekus. Gaidys daužė sparnais ir suriko, tartum vaikydamas paskutinius trum­ putės nakties šešėlius. Subliovė avys laidaryje ir joms mieguis­ tai atsiliepė karvės. Daržinės tarpduryj suriko vaikiui, kad keltųsi ir važiuotų pieninėn. Iš guolio pakilo suvelta galva. Jis ką tik bluostą te­ buvo sudėjęs ir nieko nematė, grabinėdamas kelnių ir slysdamas nuo nampusės. —Pokaičio numigsi. Užsivertęs pakinktus, nutraukė takeliu per daržą, kalbėda­ mas poterius. Rūkas vietomis draikėsi ant dirvų. Slėsnumose jo buvo tirš­ čiau. Miškas plaukė, įsibridęs iki pusiaujo. Jo pakraštys skardė­ jo paukščiais. Jis traukė išilgai dobilienos plėšimą, kur šventos Petronėlės dieną pasėjo linus. Linai jau trečiuose lapeliuose, vienodai ir tankiai užsiėmę dirvone. Kai tokios šiltos naktys ir miglos paryčiais, tai linų vasara. Bus dargus pluoštas ir sėmenys sunkios. Arkliai, pažinę šeimininką, pakėlė rasa įdrėkusias galvas. 73

Stepas ne tik panašus buvo į motiną —jos garbiniuotus ir stangius plaukus vertė ant ausų ir giedriom, mėlynom akim žvelgė, bet ir būdą ramų, ir malonų apsėjimą su žmonėmiš jos paveldėjo. O tėvo šį tą irgi turėjo. Nes kai tas pasiūlymas įsirėžė galvon, įniko ruoštis. Staiga jį apsėmė ištisi žodžių ir sakinių tvanai. Iš jų sunars­ tyti prakalbą, negirdėtai gražią. Kad moterys nusiverktų iš susigraudinimo, vyrai —rimti Gružiškių ūkininkai ir kaimy­ nai, akis pabalintų iš nuostabos. Kad klierikai pajustų savo menkystę, o tėvas, o Maršalka Vaitiškis, kaip varlė plyštų iš puikybės. Kad šitaip gali būti, Stepas neabejojo. Teko jam kal­ bėti moksleivių tarpe. Agronomas paskyrė jaunųjų ūkininkų ra­ telio pirmininku, įsitikinęs, jog pačiamneverta nė žiobčioti, kai yra toks pasakorius, perskaitęs visus knygynus ir knygų krau­ tuves. Reikia tik užsispirti, ir išeis. Nauji keliai pradėjo ūmai vingiuotis ir driektis į tolį. Kas ta prakalba —niekai. Ją tik išdrožti reikia. Už jos slepiasi kai kas daugiau. Mokslas. . . Stepas siekė mokslo. Du metai, išėjus iš mokyklos,—buvo tuštuma. Tamsūs metai pačioje jaunystėje. Tuščias rėžis javuose, kirtimai atžalyne. Tartum išdaga žalio miško plotuose juodavo tie metai jo planuose ir užmačiose. Buvo dienų, kai jis krisdavo nusiminiman kaip lapas upelin ir duoda­ vosi nešamas vandens. Ir vėl gaivindavosi ir laukdavo. Reikėjo ko nors, kas tėvo atšakumą palenktų. Mesti namus ir išėjus pačiam ristis ir manytis —baugu ir kaip ir netiktų ūkininko vaikui. Motina paglostys plaukus, padejuos kartu, parūgos ir pasiskųs tėvu ir priprašys, kad klausytų jo. Bet štai. .. Neuž­ migo visą naktį. Ir kietai iki pusryčių nukritęs, kėlėsi kaip jaunas mėnuo ir šypsojosi. Jeigu senis ką pažada, tai jau beveik ir laikosi to. Tik jo nuotarčių nevalia sujaukti. Netoks jau blogas jis. Jamtik reikia įrodyti, kad jo sūnus tikrai daugiau vertas, negu vaikščioti paskui akėčias. Pokaičio metu, užsidaręs seklyčioje, rašė ant popieriaus savo kalbą ir įsivaizdavo, jog taip rašo jaunas kunigas pamokslą savo primicijoms. Naktį jau buvo sudaręs planą, apmetęs ir ataudęs, apsvarstęs sakinius, tačiau surašyti pasirodė ne taip lengva besą. Ne dėl to, kad būtų trūkę išmonės, apsiskaitymo ir nuovokos visuomenės bendravime. Kad gražių išsireiškimų ir palyginimų stigtų. Kur tau... Kaip tik dėl jų pertekliaus visa painiava ir kilo. Galva tratėjo, lūžte lūžo. Jis rašė ir braukė. Jau rodos, kad šitaip būtų užvis geriausia 74

prabilti, o po valandos jau vėl kažin kas nebe taip. Trūksta kažko —kažkoper daug. Nu, ir velniava! Neužsileisdamas nusi­ vylimams ir abejonėms, varė šniokšdamas, sušilęs, pikčiau kaip mėšlą mėžiant. Tą jis žinojo, kad geriau iš anksto tinkamai susiruošti, pavargti, o paskui tai jau čiurlens upeliu. Tris po­ kaičius dirbo ir buvo patenkintas, nes tai, ką turėjo popieriuje, laikė ir galvoje, ir prieš akis matė. Liko antroji dalis —pritaikomoji. Jis išnaudojo darbą lau­ kuose. Sekdamas akėčias kartojo balsiai. Sustojęs pailsinti ark­ lių, čia pat vagoje ėmė iškilmingą stotą ir dideliu balsu sakė prakalbą, mintyse sustatęs visą iškilmių reginį. Išbandė padė­ tis: rankų judesius, galvos laikymą, kojų pastatymą. Ir pakili­ mus, ir nuleidimus balso, kaip gražiausioje dainoje. Kaimynai žinojo, kad Stepas gali. Turi pakaušį. Ojeigu kraiposi ir maivosi ir visokiais balsais šūkauja vidury lauko —matyti, taip reikia. —Jūsų Ekscelencija! ..—šituos žodžius išmoko visi pie­ menys, mergos ir artojai, kurių dirvos susiėjo su Vaitiškio Maršalkos dirvomis. Ta savaitė taip ir praėjo nepajuntant. Liko pusė —trys dienelės. Stepas jautėsi stipriai. Iš bet kurios vietos galėjo atitokti ir varyti toliau. Pamėgino ir iš galo, kaip piemenys prasimano su poteriais —adverniškai. Ir taip išeina. Ir kaip tu nori. Kai klebonas atvažiavo pažiūrėti vartų statybos, Maršalka tą išnaudojo ir pasišaukė sūnų, kad klebonas pats savo ausimis persitikrintų, kaip stropiai yra pasiruošta. Stepas rėžė žiaurių teisėjų akivaizdoje nuostabiu lengvumu ir laisvumu, lyg tai bū­ tų dar vaikystėje išmoktas eilėraštis. Balsas švelniai virpėjo vietomis ir didybės varpais gaudė kitur, kur turėjo būti pareikštas šio sutikimo iškilnumas, ir tolima giesme niūnia­ vo apie meilę ir ištikimybę. Klebonas užgėrė tabokos iš dailaus ragelio ir nusičiaudėjęs atkragino smakrą: —Gana, gana... Tu, vaspana, patį jaunąjį kamendorių į grucę sugrūsi. Priseis ir mums pasispausti, kad neapsijuok­ tume. Patiko Stepui. Oseniui tai jau ką —kriuksėjo iš laimės ir spinduliavo statūs ūsai. Sūnui pašonėn dūrė nykščiu: —Egzaminą duodi. Skalsūs tie žodžiai. Bet iškalbingi. Daugiau ir nereikėjo iš jo laukti. Jis buvo užsiėmęs didžiau kaip per švento Juozapo klūpojamuosius atlaidus, kada zokristijoje rikiuodavo ir skirda­ vo besipešančius vaikpalaikius, kurie kamžomis baltai apvilkti 75

eidavo podu klūpoti prieš išstatytą Švenčiausiąjį altoriuje visas keturias dešimtis valandų. Kaip ir buvo sakyta, ant antrojo kalnelio, pakilus iš Katmilžio lomos, po kairei nuo kapelių ir priešais Vitkaus sėdybą plušėjo vyrai. Pagrioviuose sukasė storas gegnes, bent po keturias išilgai viena kitos. Ant vidurinių stulpų užkėlė skersi­ nius grebėstus. Iš tolo atrodė, kaip ir sūpynės statomos, kokias iškeldavo, artėjant Velykoms, Stripeikos vyrai. Trūko tik dviejų karčių po skersiumi, pritaisytų kabėmis. Kriauklus aptraukti vainikais atidėjo pabaigai, kad šilumoje nesuvystų lapai. Vyrai tuo tarpu miklinosi su arkliais. Trinko nusivedę į upelį, brūžino ir paskui šukavo, kol plaukas ėmė blizgėti, lyg dilgynių sėklomis nušėrus. Tepė taukais kamanas ir balnus, sudžiūvusius ir sujuodusius, bekybant klėtyse ant grė­ dų. Lamstuotas gūnias surinko iš šeimininkių arkliams apdeng­ ti. Raitarijos vadu apsiėmė būti eigulis Girdvainis, kurs devy­ nioliktais ir dvidešimtais metais tarnavo raitųjų žvalgų koman­ doje ir narsiai švaistėsi kardu prieš bolševikus ir lenkus. Jis davė įsakymą vyrams pasirūpinti baltas palaidines ir joms perjuosti plačias juostas. Juodas kelnes, suleistas į aulinius ba­ tus su pentinais, jei kas turi. Oant galvų užsidėti skrybėles. Dėl tų skrybėlių ginčijosi, sakydami, kad vyskupą sutinkant ir lydint, lyg ir nesmagu užsimaukšlinus kepurėmis. Girdvainis laikėsi savo. Kas matė raitelį plika galva? Nė velnio! Iš klėčių, iš kamarų ir nuo aukšto surankiojo senas ir apynaujes skry­ bėles. Kam trūko, tie už magaryčias kaulijo iš piemenų, kurie jas pynėsi iš meldų. Saulėje pabuvusios, jos pagelsdavo kaip šiaudinės. Kaip Girdvainis vyrais ir arkliais, taip Maršalka vartais. Nors jis puldinėjo visur. Ir seniūnui Stripeikai nebuvo kaip atsilikti. Ėjo išilgai sodžiaus ir kabinėjosi kur galėjo. Čia dil­ gynes, varnalėšas ir kiečius iš griovių išpjauti. To tiltelis į kiemą apiręs. Otenai darželio tvora vien spragom, lyg ruoštųsi zuikiams kilpas spęsti. Jau, matyt, mergos apsileidėlės, kad nesi­ rūpina darželiu. Petrylos kūtės pamatai kiaulių išknisti ir leidžia srutas. Prie gatvės srutynas ir kiaulės per kaitras markstosi, subėgusios iš laidario. Kluonus, apluokus ir tuščias sėdybvietes nušienavo. Tartum tyčia didelio svečio garbei visos vasaros kvaptys smilko iš sukrautų šieno kupečių. Odar die­ nelė kita, ir sužystų liepos, ir tada bristumei lyg per medaus korį. 76

Moterų pusėje labiausiai darbais apsikrovė siuvėja Jievutė. Tiek mažų mergyčių ji turėjo aprengti baltai baltutėliai. Čia patraukti, čia pridurti, nes išaugta nuo to laiko, kai vedė prie pirmosios komunijos. Čia vėl kvalbonus naujus prikerpti. Karš­ čiausia darbymetė moteris užgulo antradienio vakare, kai vyrai prižlegino nesigailėdami vežimus ąžuolo ir klevo šakų. Pasinėrusios iki kaklų krūvose, neršdamos kaip žąsys avižose, iki vėlumos nupynė neapmatomas virtines vainikų. Susistatę kopė­ čias, vyrai tuos vainikus suko aplink stiebus. Spaudė kietai, kad stiebai pasidarė tiktai glėbiu teapimami. Jie susiliejo išvien, su­ darydami žalias sienas abipus kelio. Vartų viršus ėjo smailyn ir baigėsi gudriai išpintu kryžiumi. O nuolydžiuose viršūnės kampuose įtaisė po vėliavą. Skaisčios spalvos laukų ir vartų žalumoje džiugino akį ir linksmai plazdėjo vėjelyje. Galybę raudonų, šviesių ir tamsių pinavijų, baltų putinų, ružavų sausviedžių prikaišiojo ir prisagstė tarpe vainikų. Iš tos pusės, kur turės pasirodyti vyskupas, žemiau kryžiaus, ant skersinių, per visą vieškelio plotį ištiesė išbaltintos drobės rėžį. „Sveikiname atvykstantį“—didžiosiomis raidėmis išrašė ant jos Stepas. Aiškiai nežinojo, kada atvažiuos, bet jau vidudienyje visi darbai, visa namų liuoba ėjo šalin. Moterys prausė, šukavo ir valkstė baltomis suknelėmis mažąsias dukteris. Ant dailiai su­ pintų kaselių dėjo ir segė rūtų vainikėlius, ir taip jos atrodė gyvais angelaičiais. Ovėjui papūtus ir padraikius užpakaly vi­ sokius kaspinėlius, atrodė, kad jos ir su sparneliais. Jos laikė dailiai pasietus krepšelius, iš kurių barstys mažais pirščiukais žiedus. Darželiuose ir pievutėse vietomis tik pliki stagarai be­ liko —taip tų mergyčių buvo pasidarbuota. Joms vadovavo ne kas kitas, o nagingoji Jieva. Vartai iškilniai niūksojo ant kalnelio. Laukai tvaskėjo. Kaip tyčia dienos gražumu negalėjai atsidžiaugti. Saulė žiro iš aukš­ tos mėlynės ir nekaitino taip plikinančiai, otik švelniai juokėsi. Iškilminga ir kiek kraupi šventės nuotaika apsiaubė Gružiškes. Sodžiaus gale, dobilienoje, Girdvainis baigė rikiuoti savo raitariją. Susitaisė tų vyrų net aštuoniolika, ir dveja tiek dar turėjo atjoti iš Kiburių. Raitųjų skrybėlės blizgėjo, juostos maskatavo surištos šonuose. Kairiose rankose po ilgą virptį, nu­ vyniotą žaliu popierium. Ant virpčių smaigalių plazdėjo vėlia­ vėlės. Smarkiai nešėsi Girdvainis. Kaip vadui tinka, jis ir tiesiau laikėsi balne, ir arklys nuolat stojosi piestu. Opatsai vis braukė 77

usus aukštyn, lyg norėdamas juos už ausų suversti. Maršalka tuo reginiu neatsidžiaugė. Išmiklinta ir žygiui paruošta marga Gružiškių karuomenė budėjo. Saulė persisvėrė ir pamažiukais riedėjo vakaruosin. Ežiomis, laukų ir papievių takais, keliūtomis ir genatvėmis traukė kaimynai. Brido kojas nusiavę per upelius, pluošė ganyk­ lomis, markstėsi karvių išmakotais lieknų kupstais, rinkdamiesi kur tiesiau, kad nepasivėluotų. Iš Pakarnių, Basiuliškių, Trum­ paičių, Taručių. Bolavoskarelės ir vyrų marškiniai. Vaikai korė­ si į medžius. Tvirčiau užkilojo kiaulių gardus, suvarė žąsis į apluokus, karves ir arklius perkėlė per visą grandinės ilgį. Sėdybose ir laukuose galėjo kažin kas atsitikti —kas gyvas traukė prie vartų —nepalikdami nė lopšiuose įmigusių vaikų: auklės per­ sikreipusios tempėsi kartu. Atgriotavo įnamio Mėlio karšinčius iš Pakarniukų alksnynės, iki kelių nusivyniojęs baltus autus apivarais. Kelionę jis pradėjo tuojau po pusryčių, kelis kartus pavirsdamas pakrūmėje atsipūsti. Kelinti metai toliau Pakar­ niukų ganyklų, kur ganė karvę, nebebuvo paėjęs, ir dabar jam pasirodė, kad vėl pasileido į platųjį pasaulį. Nusimuš kur nors už Šiaulių ar už Panevėžio ir pradės iš naujo bandininko dienas. Išpustęs sveikatą, vienok atsirado ant kalnelio, kur jo akys apraibo nuo grožybės: —Ut, kiek svietelio unt parado, kaip. . . Vaitiškis Aleksandra davė jam tabokos prisikimšti, klausė, kaip žiemą išmitęs, ar dar nužerglioja kokį krepšelį. Paba­ lusios iš senatvės akys paraudo ir tankiai mirkčiojo, nebeskirdamos, kur žmogus, kur arklys. Tvirtos tabokos užtraukus, jį apėmė seilėtekis, ir spjaudėsi sau ant pašukinių kelnių. Ir Bartkienė senelė, jau visai apkurtusi, bet dar net iš knygos paskaitanti, nuolat kreipė drebantį smakrą ir bedante burna čiaupėsi, susigraudinusi galutinai. Senoji Dryžienė vars­ tė rožančių geltonais kaip grėbliadančiai pirštais ir juoda skare­ le apsigobusi šluostėsi jos kampučiu ašaras. Maršalka lakstė nuo vieno prie kito. Perstatė stalelį, iš naujo pertiesė gražiausių raštų apklotą. Iš Kiburių dar vis nieko. Bet kai sulaukė jaunojo kunigo ir klierikų ir iš jų sužino­ jo, kad choro nebus, kad be jų daugiau nieko laukti nebetenka, senis nusigando. Kaip tai, juk žadėjo? Žadėjo nežadėjo, osutiki­ mocentras bus prie bažnyčios vartų, kur tinkamai ir pasiruošta. Ten —jau kaip pridera, o čia —jų pačių išmanymui. Kada jis 78

išgirdo, jog kunigas tik sutikime dalyvaus, bet niekuom nepri­ sidės —Maršalkos akyse pažaliavo. Atseit —viskas ant jo ran­ kų. Taip, taip ir yra. Bet nusiminti neverta. Iš visko matosi, kad praeis gražiai. Minutėms kelioms vėliau Maršalka atsigavo ir pasijuto tokiu dideliu ir tokią didelę atsakomybę nešąs, jog einant kojos painiojosi —žemė kažin kaip siūbavo ir smilko. Vadinasi —dar geriau. Jis bus vienintelis. Jis su sūnumi, ir su niekuom nereikės šlove dalintis. Jau turėtų atvažiuoti, bet vis dar žvalgai neduoda žinios. Šėšėliai pailgėjo, laukai pasidarė garsūs, lyg ištuštintas indas. Maršalka, jau galutinai nurimęs ir susikaupęs, laikėsi prie pat stalelio. Ten pat ir Stepas, naujomis kelnėmis ir ką tik iš po adatos švarkeliu. Silkinis kaklaraištis jam labai pritiko. Ilgi plaukai dailiai sušukuoti ir sutepti kvepiančia alyva. Toks plonas ir aukštas, pablogusiu veidu ir kietai sučiauptomis lūpo­ mis —merginos kuštėjosi apkalbėdamos jį, net senosios turėjo drausti. Pagaliau iš miško išnėrė vaikinai su dviračiais ir, baisiu greitumu artėdami, bliovė nuo tolo: —Jau! Jau! Per Gružmiškį važiuoja! . . Dulkės tik rūksta! — O Jėzus, jau atvažiuoja! . . Greičiau, greičiau, mergai­ tės! . .—puldinėjo Jievutė, statinėdama savo baltąsias mer­ gytes. Kraupus nerimas surėmė laukiančiųjų širdis. Kas ne savo vietoje, tuojau stojosi kur reikia. Vaikai spraudėsi pro pažastis didiesiems. Motinos mažuosius iškėlė ant rankų. Ir arkliai ne­ ramiai sumosavo uodegomis, sudrebėjo iškeltos raitelių ietys, suplazdėjo vėliavėlės. Miško pakraštyje, ten, kur iš jo išbėga vieškelis, kažin kaip susigumuliavo, susisuko stulpu, lyg artėtų verpeto neša­ mos dulkės ir sausi lapai. Vaikai liovėsi spurdėti ir knerkti, išplėtę kaip vaivorus tamsias ir dideles akis. Pro debesį šmėsčio­ jo palydovų vėliavėlės. Arkliai prunkštė, trinksėjo ratai. Išrietę galvas į šonus, plevėsavo baltais karčiais Saveikių Rutkaus eržilai. Patsai Rutkus juos valdė, įtempęs, kaip stygas, austines vadžias ir statmenai laikydamas lendrinį botkotį. Raudona juos­ ta ėjo per jo pečius. Eržilai krimto žąslus ir putos dribo nuo jų snukių. Vyskupas su palydovu ir džiakonu sėdėjo užpakaly patogiai atsilošę. Įkandin sekė dar pora tokių karietų irgi rinktiniais arkliais. Rutkus sutraukė vadžias taip ūmai, jog eržilai kaip į žemį 79

įsikasė priešakinėmis kojomis. Sugurgždėjo pakinktai, sucypė ašys. Palaikomas džiakono, vyskupas lipo iš vežimo. Jie žengė porą žingsnių, o jiems priešais Maršalka, atkišęs sidabrinę lėkštę, kurioje buvo duonos riekė ir žiupsnis druskos. Vyskupas atsilaužė trupinį tos duonos ir padažė druska. Jo galvą dengė apskrita kepuraitė. Buvo susijuosęs plačia juosta. Tada Stepas davė žingsnį, nusilenkė ir pradėjo: —Jūsų Esencija! . . Pasakė Stepas tuos du žodžius ir staiga nutilo. —Jūsų Esė. . .—antrą kartą pradėjo prakalbą ir nukando su antruoju žodžiu. Jis ir paliko taip prasižiojęs, tik pagerklyje kažin kas krutėjo, lyg mėginant atgauti seilių. Jo veidas, ausys ir kaklas taip raudonai tviskėjo, tartum sėdint pirtyje ant plautų ir priėmus trejetą garų. Vyskupas maloniai šypsojosi. Jo palydovas ir džiakonas žvelgė priešais, kažin kur į žmones. Kunigas atsilošė, pasisuko ir mėgino kažką sakyti. Jo lūpos judėjo, kakta raukėsi, o raudonumu nė trupučio neužsilei­ do Stepui. —Atsipeikėk, palengvėle. . . Ir ramiai, mano sūnau. . .— minkštu ir drąsinančiu balsu prabilo vyskupas ir tiesė ranką, tartum siekdamas paglostyti blizgančius plaukus. Tie žodžiai praskambo kaip vidunaktį, kaip miško viduryje. Žmonės ne alsavo, bet ošė, kąsdami lūpas, išvertę akis ir laukdami žaibo ir grausmo. Nesuvokiama, neaiški kaltumo baimė surėmė jų širdis. —Jūsų. . .—dar vieną kartą mėgino Stepas. Bet jau daugiau nebeįstengė. Kas buvo aplink —susivėlė į raizgų ir margą kamuolį. Saulė susikraipė ir pasiutusiai sukdamosi šovė aukštyn į patį dangaus dugną. Osaulę apžergęs ir spardydamas jai šonus batų užkulniais, jojo tėvas ir dar grūmojo sugniaužtais kumščiais. Stepas lenkėsi, gniužo. Pas­ kui pasistiebė lyg atleistas virbalas. Grūsdamas vieną petį, traukėsi, lindo lyg per tankius ir spygliuotus krūmus. Prasi­ mušė iš rato ir nutraukė stačiai per vasarojų. OMaršalka bėgo, klupo ir šniokštė. Silkinė skarelė pakaklė­ je išsinėrė iš po švarko ir plakėsi pavėjui. Ant akių užkrito rūkas ir grikšėjo dantys. — Kur tas? . . Parodykit man! . . Ardėsi senis kieme, puldinėdamas į šalis, sukdamas iš peties ranką. Paspyręs koja vazaunės duris, griebė nuo ratų apinasrius ir vėl numetė, nes jam pasirodė per lengvi. Pasienyje, kur 80

stovėjo šakės ir kastuvai, išsirinko nulaužtą šakikotį su kriukiu ant galo. Pasmaginęs ir pasukęs virš galvos, subliuvo kaip jau­ tis, permuštas kirpente į kaktą: —Užmušiu! Uuuuuch! . . Troboje nieko nerado. Iš klėties išbėgo žmona: — Susimildamas, tik nieko nedaryk! . . Jėzau, Jėzau! Dar minutėlė. . . Bėgau.. . OJėzus Marija! —Gyvatė! . . Aš jam gyvam kailį! . .—šnypštė pro dantis. Pati įsikibo į ranką. Griebė už pagalio. —Dėl Dievo meilės, sustok! —Traukis šalin! Ne vaikas man! Kaip šunį! Parodyk! . . —Tėvai, meldžiamasis. .. Neik... OJėzau Marija, Motina Švenčiausia.. . guli,—ji mostelėjo, rodydama kažin ką ir ne­ paleisdama senio rankos,—dar minutėlė ir po vaiko. .. Vieš­ patie, o Motina Švenčiausia! Širdis nujautė. Bėgau įkandin be dvasios.. . Ai, ai, ai... Prie šulinio matau, per sodną bėgdama, pasilenkęs. . . rėkiu ne savo balsu —Stepukai! . . Vaikeli! . . Aš į kiemą —nebematau. . . puolu į daržinę, kaip žinodama. . . Dieve brangiausias, susimylėk! Jau užmetęs ant skersbalkio. . . Aš už virvės. . . Senis drebėjo, kratėsi. Akys vertėsi iš duobių. Žmona jį laikė apkabinus per pusiaują ir tutinėjo lyg gūžinėdama, kai tas bloškė ją nuo savęs. Ji prislopino balsą, maldaudama, modama galva į klėtį: —Guli. . . Tik nieko vaikui nesakyk. . . Stepas gulėjo skersai lovos, plačiai išmetęs ant grindų kojas. Galvą nusukęs į šoną ir užsimerkęs. —Uch! . . Suėdė, surijo viską! . .—lyg speige vidunaktyje sušalęs šuva sukaukė senis, spirdamas batu sūnui į koją. Išvir­ tęs nuo prieklėčio, pabėgo kiemu ir užsikniaubė ant tvoros. Motina pasilenkė paglostyti vaiko. Pro langelį rausvos sau­ lės pluoštas krito ant jo galvos. — Apsaugok Viešpatie! Ar man taip akyse? . . Negirdė­ tas daiktas, kad pražilęs būtum? . . Steputi, sūneli. . . Trūkčiojo, verkė Vaitiškienė. Knebeno pirštais sulipusius plaukus ir nesitraukė nuo sūnaus, vis paskersuodama, ar nesu­ grįžta tėvas.

6. M. Katiliškis

PUPŽYDIS

Spitolninkas Levukas prasidarė mažuosius vartelius iš ank­ što špitolės kiemo ir apsižvalgė. Be darbų apie šventorių ir kleboniją, jis dar šlavė turgavietę ir todėl stūmė rankinį veži­ mėlį, skersai užsimetęs šluotą ir gramdyklę. Valsčiaus pa­ skelbtose varžytynėse jampavyko, ir pasirašė sutartį apvaliems metams, tokiu būdu išstumdamas ilgametį šlavėją, raišąjį Striūną, kurs begerdamas mėlynąjį spiritą baigė apžlibti. Le­ vukas ir kainą numušė, bet nesigailėjo tą padaręs. Tas užsiė­ mimas jam teikė nemažai malonumų, ir jis ketino jo laikytis, kol tik bus galima. Tegul šlubis Striūna eina voverių gaudyti į žydkapius. Turgus skirstėsi. Ten, kur stovėjo ūkininkų vežimai, liko tik pašaro ir mėšlo žymės. Draikėsi šiaudai ir mėtėsi popierga­ liai. Ant bobturgio, apie žaliai dažytą paminklo tvorelę, tebesitvarsė kelios moterys, pasiskleidusios uogų ir grybų krepšelius, džiovintų žolių pundus, šaknelių ir sėklų, nors sėjos metas jau seniai buvo praėjęs. Ir tos tačiau po vieną kamšėsi savo mantą ir, nusidulkinusios sijonus ir patampusios nusėdėtas kojas, pluošė į pašalius. Žydai nusivarė pjovimui skirtą jautuką pas mėsininką Solumą, su šikšnine priejuoste ir paraitytomis rankovėmis stovintį Ilkės stadalos tarpuvarty. Javų ir linų prekijas Eizikas, kaišiodamas abi rankas, jam kažin ką karštai aiškino. Žvirbliai čirpaudami kapstėsi prišmeižtoje prekyvietėje, o kar­ veliai, pasipūtę kaip bajorai ir laikydamiesi pavieniui, gūžinėjo išrankiodami tik žirnius iš kitų pabirusių grūdų. Aukštas ir liesas policininkas sukinėjo ploną kaklą, lyg priekabių ieško­ damas. Tokia kaitra, jog negali liautis, mėžinys nosį suka, o nuovados įsakyta daboti tvarką. Oką čia velnio tvarkysi, jei tik 82

kelios, sparnus paleidusios bobos, apkvaitusios nuo saulės, ir žvirbliai. Policininkas aiškiai nirto —jau to nepaslėps nuo Le­ vuko —matyti, nė vieno protokolo nesurašė ir nieks ant danties neužpylė. Atsisagstė pagerklį smaugiančią apikaklę ir paspyrė koja tekinio pervažiuotą plaušinę su visomis uogomis. Bet kai už nieko neužsikabino, patraukė skersai prie Ilkės traktieriaus ir Gendvilienės aludės. Pririšti arkliai, pjaunami musių, griaužė skarda apkaltą kartį ir kanopomis kasė po savim duobes. Nekoks turgus šiandien,—nutėškęs karstelėjusią seilę, snopsojo į smuklę Levukas. Gal kas išeis ir pamos? Je, patsai pupžydis —ką gi beveš ūkininkas parduoti. Tiktai kokio ūmo reikalo varomi leidžiasi. O dar dvyliktai nenuskambinus — rinkelė tuščia. Jis pažino savo parapiją ir iš balso būtų galėjęs pasakyti, kieno arklys nusižvengė arba kieno ratai klega grin­ diniu. Kai su visais geruoju, tai ir magaryčių pasitaiko. Ir kaip reikiant burną nutraukti —tada tik saugokis davatkų, kad neį­ duotų klebonui. Parapijonys neužmiršta savo bažnyčios tarno ne tik kalėdojant, bet ir turgaus dieną, atsibūnančią trečiadie­ niais. Ta diena Levukui ir buvo žymiausia savaitėje, pranoks­ tanti ir sekmadienius ir galinti lygintis su metinių atlaidų dienom. Ką darysi —Levukas mėgo lašelį ir žmonių draugystę, kad ir prie bažnyčios įnamiaudamas. Bet šiandien kažin kodėl jau —labai skalsu. Žiū, ogi ten ar ne Lapeikos kamantinė, atsistiebusi kaklą nelyginant dišlių? Kurgi tu, žmogeliau, užsi­ buvęs? Iš Lapeikos dantų neišpliksi, kad patsai tik viena deguto smarvė. Ir su paslu eidamas prieškalėdyje ne ką iš jo tegauni. Vienok jaunystėje jiedu smagiai yra palendravoję, eidami per svietą bandininkais. Gelsvo, laukinės pelės plauko, su tamsia drūžė per nugarą sena Lapeikos kumelė garksojo atvėpusi apatinę lūpą. Tuščia pašaro rezginėlė gulėjo po kojų ir liežuviu nebeužgriebiamos šieno pabiros draikėsi ant akmenų. Musės burbė, lindo į akis, o ji, apimta tinginio ir nevilties, nė galvos nebejudino, tik senu įpročiu lėtai sumosuodama uodega. Lapeika kiurksojo drangose, atsilošęs į apgergužėjusį deguto kubilą, ir pirštais draskydamas valgė silkę. — Skalsink Dieve! Tai, sakai, ant žuvies pasiukvatijai, Gaudentai? Gyva druska, Gaudentai. Odar tokia tvanka. Kauksi į vandenį žiūrėdamas nelyginant Stankevyčios šuva,—graude­ no Levukas, pasirėmęs ant šluotos. Smulkus iš pažiūros ir tar83

turn išlygai pasinešęs į gudrybes. Vardas irgi, rodos, labai tiko prie jo stovylos. Apvilktos marškonėm kelnėm ir išsipešusios ant jų palaidinės, pertaisytos iš senobinio moteriško žipono, kur aiškiai matėsi senieji sukirpimai ir siūlės. Galvos tik dalis tesirodė iš po sulamdytos, nusmukusiais bryliais skrybėlės, ku­ rios kaspino vietoje ėjo tamsesnis ruožas. O smakras baigėsi tuojau po apatine lūpa, lyg jo visai nebūtų. Ir turbūt dėl vietos trūkumo barzda visai nežėlė, jei neskaityti keletos baltų šeriukų, retkarčiais nukerpamų žirklėm ir susimetusių ūsų vietoje. Raudonai blizgantis tartum nuluptas veidukas smarkiai raukšlijosi juokiantis ar kalbant. Ir visas šimtas raukšlelių pynėsi aplink akis, ir jos visos kartu kirbėjo juoku ir pasitenkinimu. Jis dar nebuvo užmiršęs anos kietos ir smagios bandininko ga­ dynės, kai sublęsdavo po puskvortę į kaklą. Primerkęs akį, gūstelėjo Ilkės traktieriaus link. —Pati prisakė nupirkti... Vienai nebeiškentęs ir nusukau sprandą. Bjaurybei,—linktelėjo Lapeika. —Gal, sakau, arklinės po kieliškėlį? Po silkės alus,— tai kaip garas ant krosnies tiktų. Taip šutina, matyt, perkūni­ jos bus. —Po kieliškėlį. . .—pamėgdžiodamas plonai nutęsė Lapei­ ka.—Nupirk degutą, tai ir pusgortinę pastatysiu. Jis baigė valgyti silkę ir pasisiekęs kumelės uodegą nusiš­ luostė į ją rankas ir burną. Spitolninkas pasekė jo judesį ir suvokęs, jog nekas, ūmai užvedė kitą: —Eik jau, eik. Kad ir be dūšios ir numanymo žmogus. Taip ant vasaros uodegą kumelaitei nustriuginti! Su kuom na­ bagė sparvas nusibaidys? — Kai bobos pradeda kištis į ūkę —nenorėk gero. Atsi­ driekė anądien Eliją, pakusė, tai ir nurėžė sulig pat stimbariu. Ar turi supratimo bent už grašį?—piktai paaiškino Lapeika. Degutuotais pirštais nubraukė ūsus, įsikando nugruzdėjusiu šonu pypkę.—Gal tabokos kimši, Levukai? — Neturi, neturi nelabosios razumo, aš visiems tą patį sa­ kau. Se, mano multaninės,—greitai pasisiūlė su savu Levukas. Ir jo kapšelis tabokai derinosi prie aprangos —buvo pasiūtas iš raudono aksomo skiautės, su juodais įlopymais šonuose. Ir su kutosais ant užtraukiamos virvelės, bet suveltas ir nupi­ kiuotas, jog nebesiskyrė nuo palaidinės. Jam nepritiko, kaip kaimiečiai daro —pilti taboką į išdirbtą avino makį arba į pelenuose ištrintą kiaulės pūslę. 84

Prispausdami nykščiais lipantį iš pypkių taboką, pūtė dū­ mus ir žvalgėsi, ką čia užsiminus. Bet Levukas dar nebuvo iš­ sikalbėjęs: —Tai, sakai, ne kažin koks turgus dėl pardoso? Sumojavo žmogus ranka ir pasikuirino drangose, kurių didesnę dalį užėmė deguto kubilas, pridengtas eglės luoba. Išsileidęs saulėje degutas žaliai blizgėjo, sunkėsi, tekėjo šulais ant šiaudų ir varvėjo ant žemės. —Eik, žmogau. Neklausinėtum. . . Kad nors kas būtų priėjęs ir samčiu pamaišęs arba paklausęs po kam. Sukirmy­ tumkur, sausa vasara! Odegiau juk iš grynos tošies ruplio ber­ žo —riebus, vietoj mosties ant skaudulio dėk kaip zuikio tau­ kų. .. Ir tam siūlau, ir tam kišu. Kur tu girdėjai? Andai, Norvaišių Bandža buvo užsiprašęs keletos gorčių. Tai pamatęs einant per turgų, šaukiu, kad atsineštų į ką susipilti. . . Pa­ trauks pečiais, pasivaipys. Nebeimsiąs taigi. Sugruzdėtum kur. . . O aš kiurksau, visas susivėlęs ir sudvisęs. . . Apėmė, žinotum, toks netai maudulys, ne tai koks piktumas. Kaip ant pajuokos išstatytas sėdžiu, o visi prunkščia. Jau, sakau, petį pridėjęs versiu ant rinkos ir suplakęs kumelę nuvažiuosiu. — Nu, to tai nemėgink. Pretikolą gautum nuo palicijos,— rūpestingai perspėjo šlavėjas. — Ką ten palicija... Tik pačiam užduočiau darbo. . . —Bėdos vienos. Gaudentai. Svietas ištvirko, pasileido ga­ tavai. Visi tik ant gatavo. Ant pirkto iš krautuvių. Ir drapana, ir padarynė. Prisikaustė ratų geležinėm ašim, tai jas ir tepa alyva. O, sako, kad ji virta iš marių žuvies. Ir jos, sako, didumo kaip žiemitės kiaulės esančios, nelabosios. . . — Kas tokios? —Ogi tos žuvys, kaip sakyta. Iš Amerikos parėję visi tą patį sako. Gal ir nemeluoja? Ja, toksai degutas, Gaudentai, kaip paties, nėra kosakyti, kad geresnis. Kitą kartą važiuosim, būda­ vo, pameni, tai pritrūkus susigausi varlę čia pat griovy — šmukšt į stebulę. Zinai —buksvos išdvakusios medinašių, tai ir cypauja kiek pavažiavus. Ar tu prisotinsi degutu? Arba, duo­ kim, per mišką rudens laike. Tai pasirenki lepšių ar kazalėkų. . . Ir stumies toliau. Tam kartui gali iš bėdos atsiginti. Seniai nuskambino dvyliktai. Bažnyčios bonė tirpo, virpėjo mėlynėje ir lyg svyravo, praslenkant pro kryžių debesėliui. Blizgėjo skardiniai stogai ir suglebę topolių lapai. Įkaitusios dulkės svilino akis, akmenys, atrodė, tuoj plyš tik užspjovus. 85

Prišmeižta ir ištuštėjusi aikštė lyg pati šaukė, kad ją greičiau apleistum. Pirkėjų nebesimatė nė krautuvėse. Tarpduriuose išri­ kiuotas silkių statines apniko varomos iš ganyklų avys ir kar­ vės. Tarp jų maišėsi ir keletas ožkų, ir tos ypatingai narsiai puolėsi lupinėti nuo šulų žvynus ir laižyti. Ir nesitraukė, nors rėkė ant jų, plėstaudami rankomis, mušė per galvas ir spardė šonus. Apie riestainių virtines, iškabinėtas ant durų staktų, ir bandeles su aguonomis languose zirzė musės ir širšės. Seni žydai, atsisagstę jupas, kasydamiesi peisus snūduriavo ant laip­ telių, visiškai įtingę ir suniukę. Ojų vaikai gniaužė susigavę kačiukus ir pilstėsi į akis smėliu. Levukas įsitikinęs, jog ši diena kaip ant patyčių niekai, pradėjo šluoti. Ir Lapeika įsimetė į drangas tuščią pašaro rezginėlę ir kaušą degutui pilstyti. Kad ir nebuvo prajudinęs, iš įpratimo kumštimi sudavė per volę. Gelsvo, laukinės pelės plauko, su drūžė per nugarą kumelė iš lėto nukapnojo per akmenis pažįstamu keliu. Iki žydkapių miško pakraštyje, kurio kampą nurėždamas nėrėsi vieškelis, miestelėnai ūkininkai darbavosi laukuose. Aparinėjo mėšlus arba sodino burokus. Vieni vežė kubilais van­ denį iš linmarkų, o kiti susilenkę vagose laistė kiekvieną daigelį. Seimininkės, gūniomis užsidangsčiusios rasodos krūvas, rūpestingai gnaibė šakneles, paruošdamos diegimui. Laukai dvelkė mėšlavežiu ir svėrėmis. Ovietomis jau buvo įnikta pjauti dvižoliai dobilai ir panamių apluokai. Salstelėjęs visų žolių, meduolių dulkelių, žalios gyvos sulties skiedinys sklido nuo daužomų pradalgių ir iš po šniokuojančio dalgio. Lapeika lingavo galvą į šonus, knapsėjo nosimi. Botagas ir vadelės gulėjo prie kojų, ir kumelė galėjo eiti, kaip jai patinka. Viena priešakinė pasaga klapsėjo, oužpakalinėmis visai nekaus­ tyta, atsargiai statė kojas, vis pasirinkdama kur minkščiau, pačiu pagrioviu —gudriai saugodama pabūgusias kanopas. Už Varlynės ir Paberžėlių, nusileidus nuoVeršių aukštumų, kumelė pati pasuko iš vieškelio, į šalutinį, mažai taisomą ir prižiūrimą. Ir ten, kur jį kirto Gružė, nepriėjusi tilto, patraukė giliomis provėžomis prie vandens. Vasaros metu, grįždami iš Kiburių, kėlėsi toje vietoje kieto žvyro seklia brasta, kad arkliai atsigertų ir subrinktų perdžiūvę tekiniai. Skaidrūs lašai tiško nuo gels­ vosios prusnų atgal į vandenį. Ji gėrė sriūbčiodama per dantis, papurtydama galvą, iš keletos kartų. Ratilai bėgo mirguliuoda­ mi auksiniais akmenėliais. Ožvitrios aukšlės, būreliais įsidrąsi­ nusios, artėjo iš tamsių gilmenėlių. 86

Atsigėrusi ik valiai, palengvėle išlipo į krantą. Tekiniai sunkiai rausėsi smėlėta įkalnėle. Stebulės plakėsi į šalis ir ant storai degutuotų užkaiščių, apsivėlusių žole ir kiaulpienių pūkais, biro smiltys. Lapeika kniosterėjo iš snaudulio, suniūkė kumelę ir pasitaisė nusėdėtą maišą. Į ragą sudžiūvusios naginės spaudė pirštus, ir ėmė didelis noras išlipus pabraidyti vėsiame upelyje. Senu įpratimu nukėlė kepurę šventam Jonui pakry­ pusioje koplytėlėje prie vandens, tarp juodalksnių. Jau kas beatmins, nuo kada jis čia stovi, įsirėmęs medinėmis kojomis, kaip dvaro arkligonis nuo lietaus pobūdos stogeliu. Kai Lapeika savo tvirtumo metuose tarnavo pas Aukselį, netolimais išsinuo­ mavo apleista ūkį iš kažin kur atsikėlęs toks latvis Vagaris. Tasai ūkis taip nuošaliai, užgrūstas tarpmiškėse, patyrelėse, kad pasiekti vieškelį, traukiant į malūną ar ko nebūt į Kiburius, didelė alkūnė. Oper Aukselio pievas ir brasta —ką gi, daug tiesiau. Tai Vagaris pasiprašys, otas —gali, argi gaila žmogui, juk reikia su kaimynu visad gražiuoju, kad ir latvis. Taip jau per šienpjūtį, vėlyvais popiečiais, brazda Vagaris su pačia, įkritęs drangose. Kol arklys brastoje atsigėrė, tasai susibrankino botagą ir kad droš porą kartų šventam Jonui, saky­ damas: — Ko tu čia stovi, toks pusbernis, dykas? Ar neisi šieno pjauti? Matai, kad visi sušilę pievose. . . Jonas nė mur-mur, kaip stovėjęs. Bet Aukselio vyrai šienavo čia pat pagružės krūmuose ir užmatė nugirdę. Ko čia tas atėjū­ nas neišsitenka su mūsų šventaisiais? Praleisti šitaip negalima. Nutuokė, jog važiuoja miestan pasipirkti šio to. Ketino mat su­ sivadinti sėbrus, sudegti stebules ir atšvęsti saviškai šventą Joną. Savąjį švęs, o mūsiškius botagais kapos! Ak tu. . . Ir buvo padaryta taip, kad, grįžtant jau prietemy su pirki­ niais, kumelė, persigavusi brastą, stabt —tiesiai ties koplytėle. Ir nė iš vietos, nors botagu žegnoja jos šonus. Kaip ji eis, jei skersai pertiesta virvė, kaip tik arkliui per krūtinę. Sambrėškoje to nesimato, bet užtat gerai matosi šventas Jonas, toks baisiai didelis, baltai apsivilkęs ir ištiesęs ranką. Iš savo pastogėlės jis ir sakys ne tai latviškai, ne tai lietuviškai: — Dėk visą šnabį ir visą brandavynę, kurią turi ratuose. Dėk bravarcką alų ir cigarus tuojau pat ant žemės. Nedėsi — namo negrįši. . . Latvis rambus —purkštauja. Kaip čia viską atiduosi? Pati abiemrankomįsikibus meldžia: duok, duok, matai, kad supyki­ nai jų tą Janį. 87

Ką tu žinai? Jų pusėje nėra nė kryžių, nė šventųjų pake­ lėse. Nesipirksi su jais daug. . . Ir kai tik iškrovė viską ant že­ mės, arklys patsai pradėjo eiti —virvę atleido, kurią laikė įtempę už krūmelio. Kaip Vagaris savo Janį šventė, nesigirdėjo, bet Aukselio vy­ rai tai nušventė. Po to jau jis verčiau suko vingiu. Paklaustas, kodėl pievomis nevažiuoja, tik numykdavo. Prisiminimai Lapeiką prablaivė. Bet neilgam. Užpakaly, kaip neatsikratoma velnio boba, kriošėjo deguto kubilas. Trink­ sint ratams į akmenis, jis lenkė nugarą, bijodamas prisiliesti prie jo. Jis vengė ir atsisukti žinodamas, kad bėda yra čia pat. Ar teisybė, kad grįžta nepardavęs nė samčio —pilnu vežimu ir tuščiausia kišene? Mintis, vis iš naujo atkylanti, plikinanti tar­ tumbotago kirtis, buvo neperprantama ir svetima. Pasitaikyda­ vojuk visokių dienų. Bet šitaip! Vaikščiojo aplink ir vis nuotolo, ir vis ratu, ojis kaip kipšas iš Kiaulių Peklos, knarpso prie degu­ to kubilo. Egi, kam tavo degutas betinka, seni? Nebent spar­ voms ir bimbalams baidyti? Ir tai Eliją siūlo tokio skystimo nuo vabalų. Ir tasai susisukėlis, kaip miškinis obuoliukas po šalnų, Levukas, ir tasai gudročius. Prisitaisė ir, tykodamas degtienės, visaip nugiedojo. Kas tau nekait, ko tau negiedoti, kai esi riebus parapijos paršas, davatkų kąsniais iš venzlų nušertas. Išleisdama pati to ir to prisakė nupirkti. Nupirk —še.. . Stovės kieme surukusi kaip vyžena, ir jai nepasakysi. Ei, ir be jos žinoma, ko reikia ir ko nereikia. Ne, špitolninkas tiesą sako. Jis numanus, kadir patarška. Nauji laikai žengia. Otu pasilieki. Ūkininkai kaustosi ratus geležinėmašim —jie kažkiek lengves­ ni ir patvaresni. Omedinašės drangos tik mėšlui vežti belieka. Jau varlės arba kazalėko nebeįbruksi stebulėn, kaip tai nutikda­ vo kitados, keliaujant į Šiaulius ar Mintaują, į Panevėžį ar Bauskę. Saulelė valkstėsi skystais kaip kiaulpienės pūkas išplušijusiais ir į tolį nudrykusiais debesėliais. Ožemiau jos debesys klo­ jėjo ilgi ir balti, lyg patiestos drobės panamėje. Ne lietaus tai debesys,—sumojo Lapeika. Jie bėga nuo dangaus, slapstyda­ miesi už miškų, žadėdami gerą šienpjūtę. Kregždės, ne dides­ nės už uodus, šaudė aukštybėse. Ir gandrų pora sklendė didžiu­ liais ratais, ištiesę sparnus, kaip miestelio vaikų popieriniai ait­ varai. Tolumoje sugumšavo Gružiškių medžiai. Lapeika gyveno atokiai nuo sodžiaus, tarpmiškėje. Kai skirs­ tėsi į viensėdžius, jisai susigundė į galulaukes, į buvusių atrėžių kelmynę, patyrelyje, už vieną, rėžiuose turėtą dešimtinę, gau­ S8

damas keturias. Seniau jis laikė karvę, odabar dvi ir dar avių — pašaro prisišienaudavo žiemai. Bet žemės padaugėjimas nepa­ keitė jo gyvenimo būdo ir nepadarė tikru ūkininku. Jį traukė miškas. Miškas, galima sakyti, jį dengė ir maitino. Taip juk buvo nuo senų senovės. Gyveno vienu du —su žmona. Senoji verpė ūkininkėms linus ir vilnas, gaudama už tai pavilgo. Dvi dukterys ir vyresnysis sūnus įsitaisė kas užkuriomis, kas taip. Sūnus gavo gražų žemės sklypą, atitarnavęs kariuomenėje. Ma­ žąjį irgi pašaukė tarnauti. Tas tai nebegaus nieko, nes pritrūko ir valdžia. Priseis kelmynę plėšti, jei norės duoną valgyti. Lapeika turėjo pakabias rankas, nesiskundė sveikata ir jau­ nystę praėjo sunkiai dirbdamas ir dainuodamas. Jis dailiai den­ gė stogus —lygiai jaujose krėstų kūlių, lygiai trakienių šiau­ dų, kalė gontais ir lentelėmis. Metė plytas, mūrijo pamatus ir krosnis. Rentė pirtis ir statė daržines. E, tam kartui užteko, ar to, ar kito imantis, kad tik rankų nelaikai pasidėjęs po galva. Siame krašte nebuvo girdėta, kad kam galutinai užsirauktų striukė. Žiemą, darbams mažėjant, patraukdavo į mišką. Prisipjau­ davo lazdynų, prisiplėšdavo eglės šaknų —medžiagos pynimui. Retilai, sėtuvės, doklai pašarui nešti, jo rankų išnarplioti, tar­ navo ilgus metus žmonėms. Tankynėse prisirinkdavo išbėginių eglaičių grėbliakočiams, šunobelų —grėblių dantims, uosiukų —jų galvoms. Skobė geldas, lenkė duonkubilius, barštinius ir milžtuves. Vytuvus, lankčius, krijelius ir pačias stakles, rei­ kalui priėjus. Prisilupdavo krūvas beržo tošies, ir pavasarį pra­ sidėdavo degimas. Degė tėvas, kol buvo gyvas. Ir jam į senatvę tas darbas patiko. Deguto kvapas nuo mažens laikėsi jų troboje ir drabužiuose, įsigėręs į rankas ir panages. Jis nesikratė ir var­ do, atitekusio su tėvo amatu po jo mirties. Buvo Lapeika Degu­ tinis, ir tiek. Degutuota kepure, juodom rankom ir ypatingu išdegusios beržo tošies kvapu. Snaudė tolumoje epušės ir beržai. Lendrynės kupra lyg pa­ smilkusi dūmu. Jis pavarė kumelę menkai išvažinėta Svetimų keliūte, kad tik nekliudytų sodžiaus. Prie liežuvio gružiškiečiai ir pagaus teirautis: nugi, žmogus degutą iš miesto veža, kai pas jį patį nė vabalai neprisilaiko —taip visur įkvipę. Tai­ gi —eik tu jiems aiškinkis, pasakokis, lyg būtum prasikaltęs. Suva pavizgino uodegą, pavaikščiojo aplink šeimininką ir tartum suprasdamas, kokios negerovės, atsitūpęs lekavo lie­ žuviu. Nukinkęs gelsvąją, pavedė į aptvarą ir supančiojęs su­ 89

drožė apinasriais per strėnas —manykis, žolės kiek nori. Bu­ vo manęs vežimą traukti pastogėn, bet atsiminęs, jog nebus lietaus, su visais pakinktais paliko vidury kiemo. Lapeikienė trobos galž trupino ančiukams duonos riekę. Patraukusi skare­ lės snapą ant kaktos, stebėjo, kaip senis, parausęs šiaudus, išėmė sumirkusiame popieriuje silkes. Ir daugiau nieko? —Gi buvau sakiusi cukraus svarelį kitą? Žemuogių sky­ nime kaip nuberta. Tai, sakau, suvirinsiu, kad kokiai užėjus turėtum šaukštelį širdžiai atgauti. O kur muilas ir dažylos? —Pas Gendvilienę paliko,—rankas į šonus nuskleidė Lapeika. —Va jegus! .. Tai, sakau, užglušęs kaip ožys į senatvę. O gal vėl prisisprogai? —eidama artyn tebetrupino duoną, ir ma­ ži ančiukai nebespėdami surinkti bėgo atsigerti į lovelį. Tas ėjo vidun neatsikalbinėdamas, ir tai ją didžiai nustebino. Ir neš­ dama ant stalo bulves, ir statydama dubenį rūgštaus pieno, tyčia pasilenkusi uodė, bene pajus gėrusį degtienės. Srėbė tylė­ damas, užsigulęs, merkdamas ūsus į šaukštą. Ne naujiena, kad pati širsta. Pradėsi vėl iš naujo pasakoti, kaip Levukui ant rinkos? —Ar nesakiau, kad reikia dažylų? Vilnas ištrinkau ir į van­ denį krišpolo dėjau. Sakau, parveš —kaisk tik ant ugnies... Oką aš dabar? . . —Sakyti sakei, tai kas? Daug ką gali sakyti. .. O su degu­ tu pamėgink. Gal nukąs kartais? Pilną kubilą kaip akį pargliuginau. Pati tik išsižiojo, ojis vėl drėbė, lyg dar patyčių per mažai. —Parsiduok —galėsi prisipirkti, ko tik norėsi. Ir cukrelio liekarstai, ir šio, ir to... Jai net panagės pabalo. Apsidairė —kokio nebūt pakabes­ nio daikto po ranka. —Tai tu dar šitaip mėgdysies? Skersaskūri tu! Ir vėl nepardavei? Nu, kur jis tau parduos, toks išvėsėlis! Lapeika ėjo pro duris. Ir vėl nepardaviau? Bijoti Dievo rei­ kia —taip sakant. Visaip gali žmogų nudėti, bet reikia ir tei­ sybės, nors mažumą. Nebūtų degęs ir vežiojęs, jei neparduotų. Šiandien —tai ką.. . Šūkauk, bliaustykis, o nieko neištaisysi. Padaužė žmogus pypkę į tvorą ir pasižiūrėjęs į saulę nukrypavo daržinėn pokaičio. Kėlėsi juk su vieversiu, oper dieną užtenka. Pagaliau ir puldinėti, kai šitaip einasi, ar beužsimoka. E.. . Paskui, kai jau kaitra atslūgo ir krūmai klegėjo karvių barš­ 90

kalais, gerai išmiegojęs, rąžėsi ir vartėsi šiene nesikeldamas, apgalvodamas, ką pradėjus. Susiieškojęs pentelę, sėdosi dalgio plakti. Ilgai ir su atsidėjimu kalė surūdijusius ir išsilanksčiusius plieno ašmenis. Tokiu laiku dalgis bjauriai apleistas, ati­ daužytas į akmenis, greitomis prasisukant šėko ar kapojant dilgynes iš patvorių. Skaudūs plaktuko smūgiai į pentelę atsiliepė trobos skliautuose, siekė mišką ir iš ten grįždami beldė­ si jo galvoje. Spengė, viauksėjo, piktu šunimi lojo, tartum ne­ atsikratoma mintis. Ilgai darbavosi su dalgiu, nagu palankstydamas, patikrindamas ašmenų plonumą ir skudrumą. Pertverė iš naujo, užvarė pleištelius ir dar pamirkė kotą vandenyje. Su­ siradęs pustyklę, kiūtino pamiškėn. Išsukti kokią pradalgę — gerai, vis to nebereikės rytoj. Nors tame šaltžemy ne kas ir težėlė, daugiausia rūgštynės ir vilkaplaukė. Degamoji duobė žio­ josi juodais nasrais atskardyje. Išmintas per sužydusią pievą takelis bėgo iki jos. Kiauru dugnu katilas, įtaisytas ant akmenų, riogsojo po lazdyno krūmu, apibėgęs degutu ir aplipęs pelenais. Nenukeldamas dalgio nuo peties, paspyrė koja katilą, išsklaidė į šalis tošių krūvelę ir pasidarė nė šiaip, nė taip, tartum atėjus atsisveikinti. Očia juk linksmai tratėdavo ugnelė. Negesdavo kartais ir naktimis. Jis tupėdavo įšilęs, užmiršęs pypkę prisi­ degti, įsižiūrėjęs į šnypščiančią liepsną. Į juodus, riebius lašus, varvančius apačion. Nepardaviau ir jau daugiau nebeparduosiu. Nebereikia žmo­ nėms deguto,—vebleno Lapeika. Šešėlis su dalgiu ant peties dryko per pievą ir kabinosi į lazdynus. Ir nuo miško jie slinko, vis didesnius laukų plotus užgrieb­ dami, nulieždami juodais liežuviais. Osodžiuje ir anapus jobuvo šviesu ir linksma. Kažin kur šniokštavo pradalge ir skaudžiai džeržgė pustyklė. Laikas šienauti, laikas, bet jis nenukėlė dal­ gio ir nepanėrė į žolę. Dienos kaitrą užslėpusi miško tankmė kvėpė į veidą, lindo už ančio, atsidusdama pavakarės garsais. Ajerais, triaušėmis ir įšilusiu dumblu garavo Gaidžbalis, karklais ir juodalksniais įsisupęs, įsipjovęs į sodžiaus atrėžius ir nuskendęs valdiškame miške. Suposi mašalų debesėlis viršum arklio nugaros, storai brunzgė kamanė, veldamosi į samanas. Ir traškiai šnekėjo grįž­ damos namo merginos, su grėbliais ir baltom skarelėm ant pe­ čių. Skarotos eglių šakos dangstė žemę, sunkios ir tamsios apa­ čioje, kai jų viršūnėse tvaskėjo vakaro plėnys. Epušių lapai suki­ nosi ant laibučių kotelių. 91

Lapeika stoviniavo savo sklype, vienas ir nutolęs nuo so­ džiaus balsų ir judėjimo. Juk jis ir išėjo į galulaukių durpynes sutrešti ir apsamanoti. Sodžius tolo vis labiau. Kai nebereikia jo rankų, jo darbo —nebereikia ir paties. Didelis čia daiktas, kruta dar toks senis ar jau graibstosi paskutiniosios. Krūtinėje gergždė, lyg deguto storai privarvėję, prirūkę tošies dūmų suo­ dinu. Riogso tuščias apgergužėjęs degamasis katilas, juodos rankos maskatuoja prie šonų, ašaroja dūmų išgraužtos akys. Jau ir prietemėlė klostėsi, krito į slėsnumas balkšvu rūku. Plastėjo putpelė pievokšlyje ir girgždėlė aštriai ir gižiai, lyg ėsdama surūdijusią geležį, kiaurai skrodė vasarojų. Rasa sužliuko žolės. —Vakarieeenės! ..—šaukė pati nesulaukdama. Jis girdėjo, ir kaip ji barėsi ant šunies ir kliūvančių po ko­ jomis daiktų. Netoliese skabė žolę kumelė. Po alksnių ir lazdynų skvernais, kur buvo jau itin tamsu, sumirgo švento Jono va­ balėliai. Suva, baramas namie, atsekė jo pėdomis. Pakėlęs snukį žiū­ rėjo aukštyn. Ir jis buvo senas ir mažas sutemose, apšepęs, lakišių prisivėlusią kudla. Suva glaustėsi, trynėsi prie kojų, toks pat varganas ir išvarytas. Ir nesiryžo Lapeika nė sukti namo — taip dar, rodos, graudžiau pasidarė, nė pas kaimyną kur nors pasišnekėti. Kaimynai toli. Artimiausias Beržinio kiemas, bet ką tu ten be niekur nieko eisi. Žmonės pavargę —laikas jau nakvynės. Taip jamnepasirenkant, į akis kažin kas lyg skiltuvu pažėrė. Toli tvykstelėjusi šviesa jį supurtė. Tartum pro jaujos skliautus iššokęs liepsnos kamuolys sužibo didele žvaigžde, žarstydamas spindulių pluoštus. Ir šuva persiėmė jo nerimu —pasitempė, suskliaudė ausis. Tada atsiminė Lapeika, ir lyg ranka atėmė šiurpulį, kad yra švento Jono vakaras. Tik jau ne Gružiškių vyrai sukūrė ugnį — daug toliau, pro Dryžos beržyną. Gal Pakarniuose kur nors? Seniau tai degdavo ir čia pat. Arkligoniai ruošdavosi iš anksto. Mergos ir pusberniai lakstydavo kaip įdilginti. Tai būdavo linksma kitados! Išsiskirstė į viensėdžius, išsibarstė, kas jau besuburs ant Lendrynės? Netolimais, paėjus pievomis, kilo tasai kauburys. Vėjų nugairintas, nuplikintas saulės ir karvių nugu­ lėtas. Pasijuto Lapeika beeinąs aukštumos link. Rodos, kibirkštys pažiro iš viršaus. Skaudžiai lyžtelėjo pajuodusius medžius. Oki­ birkštys lijo, krito, kaip ir kokios margaspalvės skiautys. Ir 92

užsimerkus jos augo, glaudėsi į vientisą užtiesalą, nusagstytą saulėmis ir giedančiais paukščiais. Atsisėdo po lazdynu ir barė save. Ir ko gi tu neini gulti? Jau vėlu, o ryt kėlęs turėsi pasukti dalgį. Ar dar neužteko die­ nos? Jis tramdė save ir nežinodamas už ką. Jis tik nenorėjo grįž­ ti į kiemą, kur vežime deguto kubilas. Kaip sunkenybė, daužanti nugarą. Ir atsigulus —koks ten miegas tvankioje kamaroje? Tartum jaunystėje, girdint dainuojančius sodžiaus vyrus. Užsi­ kloji galvą kailiniais, o čia šūkauja, bliaustosi, šunis rikdo. Keistai dūzgeno joširdis ir šiluma išmušė kaktą. Tai, kad būtum jaunesnis! . . Tai įsikartum ton epušėn ir padegtum. . . Padeg­ tum. . . Visą degutą! Kad pleškėtų ir pašvaistė muštųsi į dangų. Ir graudu, ir nejauku, lyg per daug drąsiai pagalvota. Ir taip, ko negalėtum pasakyti nė kaimynui, nė žmonai. —Gult!—patylomsudraudė šunį, prispausdamas jo spran­ dą prie žemės. Suva urzgė, šiaušė kudlą, norėdamas pulti. Vė­ liau ir jis nugirdo čiužant žolę ir pusbalsiai šnekant. Du neaiš­ kūs šešėliai sustojo prie degamosios duobės. — Išlupti katilą galėtume. Juda.. .—dudėjo apystoriai. —Galėtume. Tik išlupus ne kas iš jo naudos,—abejojo lyg prikimęs, per nosį. — Apgergužėjęs storai. Kokią valandą degtų. —Tai dar kažin? —Bet reikia ką nors daryti. . . —E, kad mes irgi. . . Galėjome laiku pasirūpinti. To paties Degutinio paprašyti. Nebūtų atsakęs žmogus. . . —O, kad taip paslinkus į kiemą? A? . . Vis užgriebtume kokią palaikę bačkelę. Visi pašaliai juk primirkę degutu. . . —Paistai niekus. Suva pajus. Ir negražu taip,—sudrau­ dė prikimęs balsas. Trumpam jie patylomis šnabždėjosi ir dudeno. Paskui vėl apystoris: — Zinai —negaiškim. Lupamir tempiam. Prasikeiks mūsų belaukdami. —Tai ir tošių nepalikim. Lapeika sunkiai besuvaldė šunį. Ir patsai, pakreipęs ausį, lyg skruzdėlių rudųjų apniktas, nebesiliovė po krūmu. Pažįs­ tami. Va, ims tau ir išvers katilą. Bet ką jie tūtuoja sau? Senio pakinkliai tirtėjo nujaučiant eibę, kaip jaunystėje, būdavo, klėties pasienyje prikritus ant pilvo ir klausant, kaip koks jau smailina liežuvį prie mergos. Ėmė ir sukosėjo. Tik —lapatai, lapatai,—kulnai į žemę. Suva sulojo. 93

— Ko jūs bėgat? Palaukit! Vienas atsiliko, nespėjęs paleisti bėkštos. —Ar pas mane ėjot? —Tai. . . Ėjome, dėde. . . Kaip čia pasakius,—gruodu lau­ žė vaikinas, išvirtusiais į šalis plaukais, vienmarškinis ir parai­ tytom rankovėm. —Nu matai. Okas ten? Ar ne Liudas Vitkaus? —Tas pats. —Nugąsdinai mus, dėde. . .—atšliaužęs rasa, sustojo Liudas. —Buvau arklio išėjęs pažiūrėti prieš guldamas. Girdžiu — atšneka kažin kas. Sakau —su reikalu gal? —Jau mes kaip ir su reikalu. . .—mikčiojo Bartkaus sū­ nus.—Kažin ar galėsi? Mums deguto kokį samtelį? —Taigi, deguto. . . — Ka-ka-ka-ka. . .—kaip į sausą lentą Lapeika,—taip sma­ giai jau seniai nebesijuokęs.—Deguto? Okokią peklą kursit? Bene kuriai duris išvelti užsimanėt? . . —Ne. . . Matai —mes nutarėmstebules sudegti. Švento Jo­ novakaras. Seniau vis degdavo, odabar niekas. Ten —matai,— mojo ranka,—Pakarniuose dega. —Tik vėlai susigalvojom. Ne ką besugraibėm ant greitų­ jų. •• —Bet vis tiek bus gražu. Staiga —blykst ant kalno. . . Akis išvers pamatę. —Ka-ka-ka-ka. . . Tai štukoriai vaikiukai! Teisybė, seniau tai nepraleisdavom pro šalį. Kad sukurdavom! Kad susirinks! Dainuos, šoks.. . Linksma būdavo. Tą naktį jau nemiegok, Ne,. . Matai, ką sumanė tie. Mokslus eina mieste, dar gerai iš pus­ bernių neišaugę, o pilni gudrybių. Nu —jų metai. Kada links­ minsis —ech, ta jaunystė! Jis greitai, drąsios minties pagau­ tas, griebė vienam už rankos: —Einam! Pašėlę jūs vaikai. Eikit šen su manim. Atsisukęs mojo ranka ir prigrasino: —Tik, susimildami, patyliukais! Pati pajus —tai po vi­ sam. . . —Oką? Mes jau patylom. . . Vyrukai sekė. Lapeika vedė į savo kiemą. —Dabar tai išpūskit žandus. Ar užtempsim? —jis sustojo prie vežimo, kurį buvo palikęs grįžęs iš miestelio. Iš pastogės 94

atnešė porą senų kubilėlių ir užmetė ant viršaus. Vaikinai žval­ gėsi. — Už ienų griebkit vienas. — Pasiuto! Ar su visu kubilu? —Tik trauk neklausinėjęs. Mudu pastumsim,—komanda­ vo Lapeika. Vežimas brakštelėjo iš vietos. Išsuko iš kiemo ir pro pirtelę vos žymi keliūtė papieviu bėgo pamiškėn. Tenaudojama tik žiemą, apžėlusi miško žole ir alksniukų atvašom. Vyrai apšilo. Sustojo atsipūsti. Bet čia jau nebereikėjo baimintis Lapeikienės. Tai jie ir nusprendė, kaip užvaryti vežimą į kalną. Vienas pa­ bėgo ir sušvilpęs atsivedė dar du, jų laukusius. Penkiese jau galėjo varytis pilnu žingsniu kad ir nelygiu, vis įkalniau sukan­ čiu keleliu. Šniokštuodami užsigrūdo į kalno aikštę. Lapeika, liežuvį išvertęs, pūtavo. Vyrai šoko prie darbo. Jie jau turėjo dvi ste­ bules įkėlę į medžius ir sukrovę šakų laužui. — Kurkim nelaukdami! — Ko belauksi? Kai pamatys, ir pradės rinktis. Gerai įtemus, sušnypštė stebulės. Ugnies blūškiai krito nuo medžių. Keturi vyrai lakstė apie vežimą, ruošdami naujus degėlus. Lapeika ruošėsi prie kubilo, kilodamas samtį lygiai kaip geros prekybos dieną turguje. Sodžiuje kažin kas šūkavo, lojo šunys. Subruzdimas kilo ir vienkiemiuose. Kas buvo beužsnūstąs daržinėje ar klėtyje, vertėsi iš migio ir mirkčiodamas nėrė paruge. Kitur duskino duris, barškino langus ir šaukė: — Kelkitės, kad jum kur! . . Ar nematote, kad dega! — Dega! OJėzau! Kas dega? — Lendrynės kalnas! —Tpfiu! Bjaurybė, kad nugąsdino! — Ocho-cho.. . Bėkim greičiau! Nereikėjo laukti ilgai. Pavieniui, po du ir po tris nėrė iš krū­ mų į apšviestą plotą. Kalvis, dar žiobčiodamas nuo bėgimo, metėsi tiesiai ant Lapeikos, atkišęs rankas, lyg reples karštai ge­ ležiai iš žaizdro traukti: — Degutini, duok deguto! Jei neduosi — ragą suksiu! . . — Suk, suk mano ragą — Tu negausi nė per nagą! . .

95

Atsidainavo tais pačiais žodžiais senis. Opaskui tai jau lalėdami pradėjo eiti. Pasirodė piemgaliai, pirm savęs varydami lyg areštuotą Vincę su armonika. Pasiro­ dė ir mergų keletas. Voliojosi, obelas statė, vertėsi kūliais, kati­ nais kniaukdami ėjo patys jaunieji. Sunku buvo ir apsiklausyti. Rodos, jau visas sodžius sukilo ir susimetė, ir namie liko tik seniai ir ligonys. Bet pasirodė dar du, kurie pasimainydami nešė alaus dvylikagortę. Zlabio Valius išsitraukė iš kišenės stiklinę ir nusitempė Lapeiką prie būrelio. Vieni laikė ant kelmo padėtą statinaitę, oPi­ lypas, sukdamas volę, leido. Alus tik šnypštė pro pirštus ir pu­ tojo milžtuvėje. —Tai velykinis dar. Šuliny laikiau įleidęs.. .—pareiškė Pilypas. Okad jis buvo darytas paties seniūno Stripeikos, tai visi žinojo, jog geresnio niekur nerasi. Alus pakvipo. Valius pasėmė stiklinę ir atkišo: —Dabar tris nuo vietos, dėde! Be kalbų! Kas tau atsikalbinės? Taip pasidarbavus —tik paduok, kaip uogą. Jo ūsai sumirko putose. Metė kepurę, bloškė liemenę šalin. Mergos, susimetusios krūvelėje, ant greitųjų pynė vainiką, čia pat pasilauždamos šakelių. Ir baigusios prisiartino ir vaini­ ką uždėjo Lapeikai ant galvos. Jis buvo per didelis ir užsikorė tik ant pečių. Aplink susikibo ratelis, o jis strapinėjo kaip Sek­ minių jautis vidury, mėtydamas kojas, įsisprendęs į šonus. Medžiuose liepsnojo ir šnypštė degutas. Spragėjo šakos. Ugnies latakais lijo žemyn, tvino ir sruvo sriautais. Gyva ver­ dene gūsčiojo naktis. —Tik nepalikit nieko! Ir kubilą Užkurkit! Kad supleškė­ tų! —rėkavo pusgirtis Lapeika. Retos viduvasario žvaigždės pablyško nuo šviesos ir links­ mybės.

KAITRA Spėjo Vaitiškis atkelti vartus, ir jau risčia lėkė iš kiemo sū­ nus Kastantas. Lendrinis botkotis viauktelėjo, susiriesdamas lanku. Silkinė papliauška šovė ore skaudžiai, lyg kultuvė per vandenį. Arkliai rietė galvas į šalis ir prunkštė. Apsukęs austi­ nes vadžias apie ranką, iškėlęs vieną koją lauk, lyg nebūtų jai vietos porinėje brikoje. Salia jo samdinys Juozas ir mažasis sūnus. Marti kaip guba kūpsojo apsisiautusi iki akių skara, kad nesudulkėtų naujos parėdnės. Aptūpusi didesnę dalį užpa­ kalinės sėdynės taip, kad vyresniojo duktė ir kaimynės Miklošienės Jieva žiobčiojo prispaustos prie krašto ir, atrodė, netru­ kus bus išstumtos lauk. Vaikai naršėsi vidury —didiesiems ant kojų ir kelių. Vežimas kaip apsiputojęs kubilėlis, per kraštus drimbantis, apsisiautė savo sukeltose dulkėse ir nuskendo pa­ kalnėje. —Gyvulius tik sušildys. . . Zio, kur dar saulė,—nusispjovė apsisukdamas, bene pamatys dar ką atvažiuojant. Lyg miško spindžiu niro vieškelis išilgai sodžiaus. Jo galuose tvaskėjo lau­ kai saulėje kaip atverti seklyčios langai. Nė pėsčias, nė važiuo­ tas nebeišsuko iš kiemo, tik pačiame gatvygalyje kluksėdama višta vedėsi viščiukų būrį. Sodžius kaip iššluotas. Vaikai išsilakstė pas piemenis ar išsekė didžiuosius. Pasilikusieji namų saugoti skubina apsi­ liuobti, kad atsikvėpus kiek, kol užeis karvių melžimas. Stovėjo vidury gatvės Vaitiškis ir žvalgėsi. Baltas kaip iš pirties. Vien­ marškinis ir baltytompakulinėmkelnėm. Plaukai, ūsai ir anta­ kiai buvo to paties baltumo. Ir neskustos barzdos aštri ražie­ na lyg sidabrinė šerkšna žvilgėjo ant tamsių ir raukšlėtų skruostų. Žalioje medžių prieblandoje kai iš sparno išlaužta žąsies plunksna, lengvutė ir tiesi, įsmigusi pūdyme tarp grums7. M. K a tiliš k is

97

tų ir palikusi vienui viena, staipėsi senis ant kelio, nerasdamas ką užkalbinti. Ir ūmai jis pagalvojo, kad nebėra senesnio Gružiškėse. Vienmečiai —visi iškeliavo paeiliui. Tai vieną, tai kitą apgarbsto ir nugieda. Ir su tuomi, rodos, daugiau rūpesčių už­ krauna likusiems seniesiems. Didėja tarpas tarp augančių ir anų —baigiamų užmiršti. Susikūprinę, pasibrukę po pažastimi lazdeles, klupčiodami nelygiame kely, nušmėžavo ir pranyko rūkuose anų dienų žmo­ nės. Pažvelgęs į koplytėlę, prisiminė Vaitiškis meistrą Gaputį Polinarą ir kaip jį, tik pradėjęs ūkį valdyti, parsivadino, kad pastatytų naują kryžių. Senasis jau du kartus buvo išvirtęs ir iš naujo įkasamas žemėn pasidarė žemas, ranka pasiekiama kryžmavone. Padirbo Polinaras koplytėlę, ir ėjo žmonės pasi­ žiūrėti kaip dyvo nematyto. Pravažiuojantieji sustabdydavo arklius. Iš kiemo į kiemą traukė meistrą, ir jis dirbo —vis ki­ tokias, vis ypatingesnes. Dviem ir trim stogeliais: žvaigždės pavidalo, apvaliais ir kertuotais. Kai vėjas papučia, žlega, ro­ dos,ir lašėte laša varpeliais. Viršuje —Gabrielius arkaniuolas pučia vamzdį. Po stogeliu šventųjų pulkas kaip Visų Šventųjų litanijoje. Surentė ją trobos gale, ant ąžuolinio stulpo. Papėdėje augo smidrai ir kerojo diemedžio krūmas. Salimais suolelis ir takai nubarstyti smiltimi. Dabar jau darželis savaip pertvarkytas. Takai platesni ir lovos savotiškos. Nebe žilvičių vytelėmis, oža­ lia nukarpyta velėna išdėtos. Yra išnykę ir tie ypatingieji, bliz­ gantieji akmenys, buvę didžiai mėgiami ir branginami darželių papuošimui. Mergos meilindavosi vyrams, važiuojantiems į Žio­ gų kalkines, kad parinktų tų akmenų. Juos išmesdavo iš dega­ mųjų krosnių kaip netinkamus, aplietus žalia ir šviesiai mėlyna palyva. Žvilgėdavo saulėje ir mainydavosi visais atšvaitais, tartum atverta vėžio geldelė. Ir žolynai tada, rodos, kitokie vešėjo. Bet va —piliarožės tebesistiepia kažkur praaugusios tvorą. Ir šalia jų liepsnos liežuviais tvaska ciesoriaus karūna. Geltoni žieminiai jurginai metais tebeželia iš to paties kelmo. O rūta — kaip žalia­ vusi. Žolynų kvaptį gėrė senis, užsigulęs ant tvoros. Ir tąja kvaptimi pasigėrusios bitės, sunkiai bevaldydamos geltonas kojas, ropojo iš liūtažandžio suskliaustų auselių į plačią ir skaisčią kaip saulė žiniją. Lindo į tamsiai mėlynus čebatėlius ir skendo giliose tuliponų taurėse, tartum sudėtose maldai vaiko ranku­ 98

tėse. Braidė razetose, savo pilkumą suliedamos su tų žiedelių pilkumu, bet tokiu stipriu kvepėjimu, kad jis smilkte smilko ir viršijo visus. Dobilų laukas paraudo, ir liepos taisosi vašku pagelsti. Už liepų, tarp jaunų obelaičių, kaip margaspalviai jurginai švie­ čia avilių stogeliai. Ir jie gaudžia saldžiai migdančia medune­ šio daina, tartum iš tolybių žeme atsiūbuojančia. —Eisiu bičių pažiūrėti,—prasitarė, lupdamas iš burnos pypkę. Pagrabinėjęs apie šonus, atsiminė, kad nėra nė vienos kišenės jo baltose kelnėse. Onekenčia jos pypkės syvų ir dar tokiu laiku, kai drumsčiasi nelyginant žarijos iš pečiaus. Pypkę paliko ant tvoros stulpo.—Ir nežinai, kuočes, kada susimanys spiestis. . . Aviliai rikiavosi dviemeilėm. Buvo jų dvylika pilnų ir pora dar tebelaukė spiečių. Visi naujamadžiai. Tai darbas ir išmonė Kastanto po to, kai jų sodne iš kelių dešimtų kelminių beliko viena šeimyna. Sutrešusius senobinių avilių stuobrius išvertė ir sudegino jaujoje minant linus. Iš jų ir tebuvo tiek naudos, kad spiečius po metų kitų išmirtų. Korius apnikdavo pelės ir medų širšės. Ir jo, tik ligai užėjus, moterys surasdavo kamaroje kruopelę. Taip iš naujo buvo sutvirtinta bičiulystė su Kibildžiu, kurs medų vežė į miestą, imdamas pinigą kaip už kviečius. Žolė ir pasisvarinusios medžių šakos švankštė ir skambėjo galybe plazdančių sparnelių. Ant stogo šokančių lašų sūkuriu mirgėjo šešėliuose ir saulės nuauksintose plynėse. Eilėmis ju­ dėjo, siuvo, pranykdamos lakų plyšiuose ir išsipildamos nau­ jais sriauteliais. Jis tik klausėsi ir juto šiurpulius už ančio ir nugaroje. Ir klausėsi žadą prikandęs, išsižiojęs kaip vargonų koplyčioje ar vidury miško po eglėmis, kur nieko, rodos, nėra ir kur tiek daug gyvasties vasnoja sparnais aplinkui. Laikė viską parankiui: sietelį veidui pridengti, rėtį, šluo­ telę. Kadugių smilkymui. Užvakar, pokaičio įmigime, vienas pakilo ir taip gražiai susimetė prie pirties į gluosnio šaką. Sa­ kelė plona ir liauna —supasi nuo svorio, lyg dideliam paukš­ čiui nutūpus. Vyrai pasilipę nupjovė šakelę, ir tiek tos bėdos. 0 juk pagauna kartais neštis laukais. Raiti vyrai ant arklių nespėja gintis. Ir, žiūrėk, jau pražuvusios kokioje drevėje ar inkile, tam tyčia įkeltame ir išteptame medumi, kad priviliotų bites. Yra žmonių, kuriems patys niekai tokiu būdu svetimą gerą užglemžti. Užsigina ir dar žegnojasi nieko nežiną, kaip Gorių pašilės Skersna, anais metais tokį spiečių užgrobęs. Ką tu jam? 99

Sėdyba snūduriavo susimetusi į pavėsius po medžiais, tarptrobiuose. Sūnys lekavo prie savo būdų, išvertę ant ištiestų kojų liežuvius ir tingiai judino ausis, nubaidydami burbiančias muses. Perekšlė šaukė išsklidusius geltonus kaip kiaušinio trynys viščiukus. Kitos rausėsi sparnais duobutes po serbentais ir pėrėsi sausa žeme. Jaunų žąsiukų pulkelis nardė ir turškė kartu su padaigsliais ančiukais pažaliavusioje molkastėje. Uosių eilės augo ant ežios ir ėjo nuo kelioį pakluones. Kažka­ da seni medžiai buvo nukirsti, ir atžalos, leisdamos trąšius ūg­ lius, vešliu tankumynu iškilo aukščiau stogų. Salia uosių tuščia Urnėžio sėdybvietė šiūravo sužėlusią pieva kaip švendrynas paežery. Kelios perkaršusios obelys barkšojo apdžiūvusiom ša­ kom, iki pusiaujo įsibridusios į smilgas ir kumelrūgštes. Taip pat atrodė ir kitų rėžiai, daugumai trobų išsikėlus į laukus. Senųjų laidarių išduobtos vietos, kiemo takai, darželiai ir rasodninkai, užakę, lentom užkalti šuliniai ir tilteliai per griovius į gatvę lūžte lūžo vasaros augmenija. Metų metais įmėžta namų žemė kupojo plačiais varnalėšų lapais, aukštais ir storais builiais ir gurgždžiais. Iš jų sultingų stiebų vaikai pasidaro bir­ bynes ir vamzdžius, ir jų šakose raudongūžės susisuka sau liz­ delius. Kitur, ant sugriautų jaujų ir spalių krūvų, eglynėliais susimetusios, vešėjo dilgynės. O kmynų žydėjimas visų žolių audeklą dengė lyg ryto šarma. Ir trumposios naktys buvo baltos nuo jų. Bet jau vyrai plakasi dalgius ir išguldys visus pašalius į pradalges, okmynus išrinks moterys ir, surišusios šluotelėmis, sukaišios pastogėse. Sodžius suposi kmynų žieduose, apsalęs žiogelių ir svirplių čerpime. Snūduriavo užsikvempęs giliomis pastogėmis ant bal­ tai dažytų langinių, ant palangių darželių, ant iš vakaro nu­ šluotų kiemų ir gatvės. Šnarėjo lyg žiedadulkėmis rūkstanti smilgos viršūnė, brazdinama šimtų aksominių sparnelių. —Seneli! .. Seneli! ..—Į Vaitiškio ausį vieversiu sučireno. Per viršų statinių tvoros pamatė vaiką ties Miklošienės kiemu. Jis leidosi tekinas juokingai kilodamas kojas. —Eik pamažiukais... Nebėk, Petriuk, pavirsi! —Zėk, seneli, ką as tuliu! —šaukė iš tolo, atkišęs rankutę. Jis taip skubino, jog nematė rainio katino, traukiančio skersai kelio. Katinas pasivėlė tarp kojų, vaikas knabtelėjo ant nosies. Bet tuojau kėlėsi, neišleisdamas nešulio, ir vėl bėgo. —Zio, ir sugavai zuikį,—tarė senis, pasilenkęs ir išskėtęs rankas jo patikti. 100

— Il sugavau zuikį. . .—pakartojo tempdamas lūpą. —Nu, nieko, Petriuk. Aš nudulkinsiu tavo kelneles. Ne­ verk. Opa! Koks man vyras! Eche! —kėlėsi senelis ant peties.— Oką gi čia turi? — Senelė davė,—kišo vaikas didelį straigės kriauklį. — Senelė? Žiūrėk tu man —ta senelė. .. — Is miško palnesė. —Tai senelė gera, jeigu taip. Otu gi,žio —naujom kelnėm ir marškinėliais tapogi naujais apvilktas. —Jievutė pasiuvo. Jievutė gėlesnė. Saldainių palnesa Jievutė. —Okas dar geras, Petriuk? —gudriai primerkęs akį, ūsu kutendamas, klausė Vaitiškis. Vaikas išpūtė žandus ir sumirkčiojo, lyg prisikrėtęs akis. Netoli ašarų jau. Bet greitai atsiminė ir nudžiugo: — Senelis gėlas,—ir įniko glostyti ūsus abiem rankom, kedenti juos pirštais. — Nu jau, nu jau —matau, kad geras. Einant pro šulinį, vaikas užsimanė gerti. Ant pažaliavusio lovio krašto, kur buvo girdomi arkliai, tupėjo vištos ir paėmusios snapais po gurkšnelį sutartinai kėlė galvas aukštyn ir jas taip laikė, kol vanduo nutekės. —Geriau pieniuko, ką čia su vandeniu prasidėsi,—vedėsi vaiką kamaron, už priemenės, kur stovėjo puodynės su pienu ir grietine, pridengtos lentelėm ir prislėgtos akmenim, kad katės neišverstų. Sūriai, taukinės ir barštinės su batviniais ir gi­ ra, ir kitokia reikmenė patamsyje ir vėsumoje. Atsigėrė iki soties, susėdo ant suolelio trobos gale, nusilaistę pienu marškinius ir grietine išsitepę burnas. Ratų sutrintose kelio dulkėse žymėjo basos vaikų pėdos. Iš pagriovių tvoras perpynusios karklavijos ir vargo roželės go­ žėsi ant kelio, ir medžių šakos, tirštai susigavusios, sunkiai šva­ rinosi iš viršaus. Po jomis buvo vėsu kaip seklyčioje. Ošalia žy­ dėjo darželis: pilnaviduris putinas ir kreivašakis miškinis sausviedis, nutaškytas rausvais žiedų lašeliais. Levendrų krūmas brandino pumpurus. Vietomis jie jau žiojosi, praplyšdami bal­ tais kaip vaiko šypsena lapeliais. Ant kiečio viršūnės suposi žvali bitlesė, snapu pašydama sparnų plunksnas. Ji šoktelėjo į orą, smego žemyn ir pranyko už tvoros, sukandusi snape va­ balą. Medžių lapai tik tik judėjo. Spinduliai smelkėsi pro juos, mirguliuodami auksu. Ir ant žemės jų dėmelės krebždėjo tartum aplink skruzdėlyną. i oi

Ant klėties stogo nugulusių karvelių eilė staiga suplakė sparnais. Jie metėsi aukštyn, užlūždami sklido į šonus ir į žemę. Vištos, sparnus paleidusios pavėsyje, šiltos, išpurentos žemės duobutėse neramiai sukarkė. Gaidys riktelėjo ir, galvą pakrei­ pęs taip, jog skiauterė ir pavarukai nudribo, klausėsi. Pačia­ me karvelių tirštume šmėkštelėjo juodas šešėlis. —E, vanagas, bjaurybė! Zio, rodos, nepagavo. .. Tik plunksnos surūko! ..—sekdamas už medžių dangaus mėlynę, barėsi Vaitiškis. —Bjaulybė vanagas. Okam jis kalvelius peša?—pasibarė ir Petriukas, žiūrėdamas ten, kur senelis. —Nedoras paukštis. Vis mat ant gatavo. Lupa jis ir viš­ tas —tik paduok. Karvelis tai bent gražus pažiūrėti ir niekam kliaudies nedaro. Nebent stogus gadina. Vaikas vėlėsi aplink kojas, vartėsi po žolę ir nubėgdavo iki vartų besivydamas peteliškę. Žvirbliai čirškė lyg pavasarį, kel­ dami žabuose vestuves. Ir ypatingai jie kliaugė Dargužio vinkš­ noje. Patsai didžiausias medis Gružiškėse buvo ta vinkšna. Pa­ šaknėje trimis glėbiais neapimama, gumbuota, nusivijusi vir­ vėmis ir gyslomis. Ir nuspardyta perkūno, nežiūrint, kad jos tarpušakėse, ant įkeltų akėčių, jau nebežinia kada gandrai su­ sikrovė lizdą. Gerą vežimą šakų ir žabų suvilko gandrai, pava­ sariais taisydami ir lopydami. Ogalybė neišpasakyta žvirblių lizdo šakų raizgynėse ir skylėse perėjo savo vaikus,prisinešę šiaudgalių ir plunksnų, labai drąsiai jausdamiesi tokio didžiū­ no kaimynystėje. Žvirblių čirškimas kas kartas darėsi bjauresnis ir nerames­ nis. Vaitiškis žvelgė aukštyn prisimerkęs ir ranka prisidengęs ir nesuprato, kas juos ten taip užerzino. Opaskui pamatė kati­ ną, besliuogiantį vinkšnos šaka. Žvirbliai šaudė aplink, sparnais kapojo katino galvą, otas nebodamas, iš lėto, atstangiai artino­ si prie gandralizdžio. Ir jį pasiekęs, įsikirtęs nagais žievėn kaip genys ėmė kaišioti koją į skyles, ištraukdamas kartu su šiltais gūžtos pūkais žvirbluičius. Apžiūrinėjęs grobį, tuojau keliais kąsniais traškino ir darbavosi toliau. Kiti žvirbluičiai krito žemėn, kai vienu siūčiu išlupdavo kelis. Biro šapeliai, draikėsi plunksnos. Žvirblių alasas kurtino ausis, tartum iš viso sodžiaus ir vienkiemių jie sulėkė į vinkšną ir debesiu duodasi aplink ją. Gandralizdžio viduje tupėjo senė gandrienė. Ji palengva kraipė ilgą kaklą, klausydamosi triukšmo. Ir katinas jautė dar kažin ką esant viršuje šakų laužo, kur jam taip smagiai sekėsi 102

kopinėti. Prisisotinęs iki žandų žvirbliena ir vedamas smalsu­ mo, pasikėlė lizdo šonu aukščiau, nes iš apačios nieko nesimatė. Paukštė ūmai sukluso. Jos kaklas išsitiesė. Žvirbliai nesiliovė kapoję plėšiko, ir gandrienė pavojų jautė visai čia pat. Sakelės jau treška. Katinas pasiekė lizdo viršų ir persisvėrė žvilgterėti vidun. O tada sunkus snapas ir nusileido. Katino kakta — barkšt, kaip į milžtuvės dugną subeldus. Nespėjo nė sukniaukti. Apsivertė aukštinelkas, davėsi nugara į šaką, grabinėjo nagais žievę ir niekur neužsikabinęs žnektelėjo į žemę. Tik dilgynės, baltai lyg kalkėmis iš lizdo nutaškytos, prasiskyrė, kai movė uodegą pabrukęs. Pypkė šokinėjo senio burnoje. —Zio, tai gerai tau, niekadari! Kad vožė kaip su kirpente. Kad jau žvirbluičius traukė —tiek to. Jų kaip amaro — kvie­ čius nukulia ant lauko. Oprie didelio pono nesikabink. Gandrienė dar tebekraipė kaklą, o kitas, aukštai sukdamas ratus, suklekeno ir nutūpė šalia. Guže, guže, pauėžyk — Gausi varlių rėžį! . . Guže, guže, pakratyk — Ant dagilio pastatyk! . .

—uždainavo Vaitiškis.—Va, savo pačiai varlių parnešė iš liekno. —Okaip guzas valę pagauna! Al su snapu, seneli? —Su. Tokį snapą turint, jam patys niekai varlę paimti. Kurią griebs —ta jau pagalum. Ir gyvates, ir visokius nedorus vabalus, visokią šmaižmę. . . O kai užsimano, ir žuvies moka įsibridęs į upelį pasižvejoti. —Il žuvę moka? —stebėjosi Petriukas. Smulkučiais žingsneliais jiedu nupluošė per kiemą už tvar­ tų. Pietų pusėje susimetęs apynojus kaitinosi saulėje. Lapai blizgėjo, lyg nutaškyti alaus misa. Kiti ūgliai jau buvo peraugę virpčius, ir nuo jų viršūnių leidosi, dribo sunkiomis, piršto sto­ rumo virkščiomis. Saulė spigino iš visų pusių nuo vėjų apsau­ gotame plote, tarp vyšnyno ir uosių eilės, nusitęsusios iki kloji­ mo. Bepigu čia buvo krauti dideles spurgas apyniams, sirpti braškėms ir varvėti vyšnioms. Kelelį supo daržas, užgožęs kait­ roje suglebusiais lapais vagas. Smulkutėmis žvaigždelėmis mir­ gėjo krapai, draikėsi pažeme agurkų virkščios. Ir viršum ko­ 103

pūstų ežių plastėjo lengvai pasisūpaudamos tartum purienų lapeliai geltonosios peteliškės. Toliau kelelis bėgo pūdymu. Laukų platybė išsiskleidė stai­ ga, lyg praskyrus krūmų šakas pamiškėje. Rugiai vos pastebi­ mai lingavo ir smilko žalsvu dūmeliu. Varpos braukėsi jiems einant. Ir mažasis visas nėrėsi jų šepetyje, suviliotas aguonų liepsnelių. Kviečiai irgi plaukė, kaišiodami akuotus iš bamblio, lyg vėžiai savo ūsus iš paskriaudės. Gyvulių išmintu taku pa­ siekė dobilieną. Viena eile surištos karvės iškėlė ragus ir laukė ateinančių. —Netrukus ateis jūsų melžti ir perkilos, ir pagirdys,— šnekino Vaitiškis karves ir vaikui pridūrė:—Mes, kaip vyrai, eisim tiesiai pas arklius. —Mes tai vylai,—sutiko Petriukas. Arkliai mojavo uodegomis ir purtė karčius. Lengvas vėjelis traukė pažeme, lyg nupūsdamas įkaitusį orą. Ir vasarojaus laiškai nuo jo mainėsi tamsiu, į mėlynumą pereinančiu žalumu. Atkabinęs grandines nuo kuolų, vedė visus tris pervėręs pavadį per kaklininkus. Mitulė kumelaitė sukosi skersa, tai sprandą parietusi mėgino pasinešti pirmiau. —Liaukis, žio, kaip zaitrė nepuldinėjus! Prisiplėši, išeis mandrybės, kai kitą vasarą įstatys į vagą. Mitulės garbanoti karčiai ir uodega lyg iš mintuvų išimta linų grįžtė purtėsi nuo mažiausio krustelėjimo. Kaštaninis plau­ kas žvilgėjo kaip vandeniu nulietas. Minkštomis prusnomis siekė senio kepurės ir prunkštė karštu garu. Pagirdę ir perkėlę arklius, grįžo atgal Katmilžio lanka prie upelio. Vaikas brido sužydusia žole, pasinerdamas barkūnuose ir šunažolėse, kurios vietomis ir suaugusiam siekė pečių. Per jo galvą šokinėjo žali žiogai. Marškinėliai apkibo žiedų kuokeliais ir išsivėlė geltono­ mis žiedadulkėmis. Apačioje žlegėjo žvangučiai. Žolė lingavo pavandeniui ir vinguriavo plonyčiais žalčiais. Viršumsiūbavo laumžirgiai ir ypatingai ten, kur meldai, subri­ dę duburėlio kraštuose, šnarėjo trindamiesi rudomis varpomis. Po juodalksniais, kurių šakos lyg žalios, susinėrusios rankos užvožė tėkmę žaliubromu, sėdėjo Vaitiškis ir ilsėjosi. Į abi puses rietė kupras laukai. Dryžos beržynas ir kapelių vinkšnos dre­ bėjo saulėje. Vaitiškis ilsėjosi ir klausėsi namų vėjo ir auglių brandinančios žemės krabždėjimo. Lyg iš ilgos kelionės sugrįžęs po ilgo nebuvimo, pajuto vėl iš naujo pasikartojant taip tvirtai, taip giliai, kad krūtinę dusina. Ir atneša graudulį kaip arkligonių dainą. 104

—Zio, jau tau trys metai. . . Kaip greitai. . . kaip greitai. . . Rodos, tik vakar. . . Vapėjo senis. Vaikas voliojosi, pynėsi vikiuose. Jo balsas buvo kaip cypsėjimas paukščiuko šiltoje gūžtoje, krūmų tanku­ myne, javų pašaknėse, vilna susivėlusioje ir sukritusioje žolėje. Patsai vasaros brendimas, patsai vidudienis, ir žemė kaip perin­ ti paukštė plačiais sparnais apgūžusi trapias, besikalančias gyvybes. Ir tyli ji, ir prislopinusi balsus, kad nepabudintų, kad nesudrumtų lengvai plakančių širdžiukių. Ir niekam nevalia įžengti į tuos slaptus ir pašvęstus pavėsius, kur piepsi geltoni, minkšti snapai ir kur kilsuoja reti pūkeliai. Brandi ir dalinga motinystės ranka pati apklostė, suvystė ir pridėjo pirštą prie lūpų. Tss.. . Kaip tylu! . . Tik tavaruoja padūmavę pakraščiai ir į saulei atvertą vargo roželės taurę varva jos auksinių spin­ dulių lašai. Treji metai. . . O kiek čia seniai, rodos? Augo sprindžiais, tįso, tvirtėjo su kiekviena diena. Ir krykštavo kaip upelio sriūtis per akmenaičius. Sumosavo malūnosparnais pralėkusios dienos. Sušniokštė smilgos. Senis klausėsi, klausėsi. Užsimerkė, atsi­ gulė aukštinelkas ir pasibruko rankas po galva. Rugiuose viauk­ telėjo ne tai girgždėlė, ne tai apuokas iš drevės. .. Šventadienio ramybė kuštėjo prisiplakusi prie žemės. Vidu­ dienio varpos atšiuleno miškais iš Kiburių. Šešėlis kaip švarkas, nuslydęs nuo pečių, gulėjo prie kojų —jo beliko pustrečios pė­ dos. Tada jis ir išgirdo riksmą. Netrukus po to sudejavo. Vaitiškis persižegnojo ir siekė ran­ ka užantin. Ar tik ne monai kokie dvyliktą dienos? Ir paskui vaitojo sunkiai, pro sukąstus dantis. Buvo besukąs atgal — geruoju jau nesibaigs, jei vidudieniu šmeižiasi visokios.. . Bet kojos kaip įšalusios. Dejavo vienodais tarpais, lyg šiurpas būtų šokinėjęs dideliais šuoliais, nežinia iš kur ir kaip. Jis pritūpė, mėgindamas suvokti kryptį. O, rodos, vienu metu ir čia, ir ten, kaip klastingas svirplio trilenimas. Bet kas yra tikra, tai balsas žmogaus. Ir nelaimės patikto — sprendė Vaitiškis. Ir dėl meilės Dievo ir artimo savo —reikia eiti ir žiūrėti. Jis žvalgėsi, bene sujuoduos kas iš sodžiaus. Kad ir piemuo koks ar pusmergiukė, einanti karvių melžti —vis jau gyvas žmogus. Ir pašėlimas —nors ir diena, o nejauku ka­ žin kaip. Ir dar didžiau, kad vidudienis —jei naktį, tai supran­ 105

tama butų. Ir ką tu prisišauksi tokią valandą, kai skamba Pakilėjimo varpas? Toje vietoje Katmilžio vaga darė vingį, pasigraužusi po aukštu molio paskriaudžiu. Juodalksnių viršūnės buvo viename aukštume su rugiais, augančiais ant kranto. Juo bėgo takelis, išmintas einančių grybauti moterų. Kaip tik —tuose rugiuose. Pastovėdamas, pasiklausydamas, slinko takeliu. Jau, rodos, visai čia pat. — Kas ten? Ar ten kas esate? —sušuko drąsindamasis. Niekas neatsiliepė. Gal ir nieko? Bet netrukus sudejavo vėl —gūdžiai, kaip mirštantis. Ir tai greičiau buvo skundas, kad reikia mirti visiškame apleistume ir vienatvėje, kad niekas to nežino ir nėra kam rankos uždėti ant šąlančios širdies. Nors toks neišpasakytai tyras dangus ir žlega spinduliai lapuose ir smigiuose varpų akuotuose. Ir paukštės palaima suokia prie savo jauniklių gūžtų. Takas niro siauru tarpeliu tarp medžių viršūnių, pasikopusių iš slėnio,ir pagulusių rugių. Ten ir pamatė moterį. Gulinčią kažin kaip persilaužusią šonu, rankas išmetusią. Nuslinkusi skarelė atidengė ilgus ir tamsius plaukus. Jie draikėsi aplink veidą, išbalusį kaip marškonio skiautis. Tik akys žėrėjo ir grę­ žiojosi dideliuose baltymų ratuose. — Kas tau, nabage? —klausė, būdamas jau taip arti, jog matė sukandžiotas lūpas. Ji rėmėsi alkūnėmis. Ji mėgino pasikelti. Tvėrėsi rugių ir juos rovė su šaknimis. —O Dieve, Dieve! ..—jos veidas trūkčiojo. Smilkiniais žliaugė prakaitas. Ir plaukai buvo sulipę nuo jo.—Aš jau ne­ beištversiu! —Nu kas tau, nabagei, pasidarė? Pasakyk, susimildama? —OJėzau Marija! Jau nebeiškentėsiu! .. Oi, oi, kad grei­ čiau numirčiau! . . Kodėl nenumirštu taip ilgai? Oiiii! .. Ji šaukėsi mirties, grikšėdama dantimis. Ir tada Vaitiškiui pasidarė aišku, kad ne mirties, o gimimo minutė artėja. — Ką aš tau galiu padėti? —šaukė senis, apimtas baimės ir nusiminimo ir tokio bejėgio nesusivokimo. Kur pulti, ką griebti ir kaip padėti. Žmogus buvo gražius metus nugyvenęs. Ir kai užeidavo tos bėdos jaunystėje, tai nieko, viskas ir praeidavo. Jis užmiršo viską ir tik jautė, kad bus blogai, jei taip dar lauks. Palikti vienos negalima —paskui nenuristum to akmenio nuo krutinės. Palauk.. . 106

—Aš tuojau sugrįšiu! Palauk valandžiukę —aš tik į so­ džių! Bobutę atvesiu! Pakentėk kaip nors. . . Perbridęs upelį, lėkė po tiesumais, pluošė pieva ir laužėsi vasarojumi, kartodamas kaip akmeniu kritusius žodžius: — Kad ją tiktai rasčiau. . . kad rasčiau namie. . . O, kad tik nebūtų kur išsidriekusi. . . Sodžius, lyg žemėn smegdamas, niūksojo tirštu medžių tan­ kumynu ir ne artėjo, o, rodos, traukėsi kaip ant patyčių. Jis biznojo risčia, bet netrukus užduso. Ir kokia ten risčia —jis knapsėjo vietoje. Pakinklius pakirto, strėnas lyg vėzdu perliejo. Dusulys plaučius pro gerklę traukė lauk. Sukris paežy, ir po visam... Otuo tarpu ten, užpakaly, miršta —mirtimi vaduo­ jasi. Jai vis sunkiau, o sodžius dar toli. Jeigu jis kartais nespė­ tų atvesti? Tai kaip tada, juk jis paliko mirštantį žmogų? Ir mintis mušė kūle, trankė stačiai viršugalvin: O kas bus, kai nerasiu? Bus gal kur išsivilkusi, gal net bažnyčion, šitoji... Oko tada šauktis? Jis žinojo tik viena, jog reikia išmanančio tose bėdose. Su durim įvirtęs trobos prieblandon, kaip apžlibęs mirkčio­ jo ir nieko nematė. Kol spėjo ką sumesti, iš kamino pasirodė pati Miklošienė. Iš džiaugsmo jis tik mekeno —besanti namie senpalaikė. — Zmogeliau, ar ant grėblio užmynei? Kad taip be dvasios? —Einam, Agotėl... Nieko be tavęs nebus. . . — Kur taip? —Prie Katmilžio. . . Mūsų sklype... —Oko ten? Ar tau tik su brūkliu nereikės? —Ne. Ar aš žinau kas? Draskosi gyva. .. Mirčia vaduojasi. Tik nebegaišk, susimildama. .. —Kas ten draskosi? Šnekėk kaip žmogus. Ojei ne, tai.. .— dideliu medžkriauniu peiliu šlapiose rankose švaistėsi Miklošie­ nė ir kamantinėjo. Vaitiškis žiobčiojo, dar vis neatgaudamas oro, sukritęs ant suolo. Taip jo pašėlusiai bėgta ir nesigailėta savo kojų: f —Tokia, dar visiškai jauna... Akys kaip našlaitės, didelės. Pati pamatysi. Jau jai nabagei ta valanda užėjo... —Ak tu, pone! Ką ževernoji, seni? —Teisybė! . . Zio —ji dar netiki. . . Laukai skiriasi, kai rėkia. —Tau, matyt, ausyse rėkia. —Savo akimis mačiau. Šnekėjausi. . . 107

—Tai nuo kaitros tau akyse apraibo. —Pasiutkailė boba —ji dar šidysis! Jeigu sakau, tai, ma­ tyt, yra kas nors. Ko gi aš taip bėgau? —nirto Vaitiškis, pasi­ šiaušusiais ūsais, atsegiotu marškinių ančių iki juostos. Škap­ lieriai vėlėsi krūtinės gauruose. Senoji numetė peilį ant stalo. Tikrai —senis kaip pablūdęs. —Nujau... Tai kas ją ten, ar nelaba dvasia užnešė į paupį? —Ne mums dabar žinoti. Odarosi galus... Greitai, grei­ tai, sakau,—griebė ją už priejuostės ir tempė lauk. —Atstok nesitampęs! Palauk. Reikia pasiimti. . .—dauždama seniui per nagus, sukrutusi sukosi Miklošienė.—Kad neužmirščiau ugnelės užlieti. Pietus viriau. Bėk į kaminą — šliūkštelėk samčiu. Ir paimk ką nors vandeniui. Rado Vaitiškis artipilnį kibirą, ir tą suvertė ant ugnies priežadoje. Barškėdamas juo, smuko pro duris, bet pamatęs ant tvoros ąsotį, kibirą metė. Atsisukdamas bėgo. Miklošienė įkan­ din bardamosi ir šniokšdama: —Nelėk taip! .. Aš jau nebespėju. Nežinia, ką būtų pamanę gružiškiečiai, matydami juos taip lekiant pakluonėmis, javais, dobilienomis. Klumpant ant ežių ir keturiomis ropojant kur iš gilesnio griovio. Būtų trinkę varg­ dienei našlei čiupryną: egi, ta laumė jau ką nors išgalvojo... Vaitiškis Aleksandra, toks rimtas ūkininkas —jis jau niekais neužsiims. Tai ir jų laimė, kad tik arkliai ir karvės tematė. Pakalnėje sustojęs klausėsi. Jo širdis taip daužėsi, jog savo paties žodžių negirdėjo: —Va, už tų juodalksnių... Anoje pusėje... —Einamtik,—jau pati veržėsi ir perbridusi sustabdė Vaitiškį. —Pabūk čia. Tau nėra ko ten lįsti. Viena rasiu. Jis nudžiugo, perduodamas tą sunkų reikalą kitam. Žinan­ čiamir įgudusiam. Praėjo valandėlė. Girdėjo šaukiant ir dejuo­ jant. Ir kimų senės murmėjimą. Jis graibstėsi pypkės. Ją rado, bet kapšį su taboka iš už juostos patvojo belakstydamas. Paskui jį pašaukė. Jis gerai nebesuprato, kiek laiko tai visa truko. —Atnešk vandens! Jis tebelaikė ąsotį. Nusileidęs upelin, prisėmė pilną ir nu­ nešė. —O dabar eik namo ir pakinkyk arklį. Išklok minkštai drangas. Šiaudų nesigailėk. Ir ką nors iš patalynės įmesk,— komandavo, išlindusi iš rugių, artyn neprisileisdama. 108

Klusniai vykdė jos įsakymus Vaitiškis, džiūgaudamas ir girdamas smarkią kaimynę. Jau kas ten bus —tas, bet kai Miklošienė ten, tai turi būti gerai. Išsipančiojęs arklį, parsivedė ir pakinkė. Drangas iki rūčkų viršaus privertė šiaudų. Iš kamaros išnešė du pagalvius, paklodę nutraukęs nuo lovos. Juk kur ji, varguolė, galvą priglaus. Pri­ važiuoti nebuvo taip lengva —visur javais užsėta, bet jau tai­ kėsi kiek galėdamas arčiau. Pečius įtraukęs, atkišęs smakrą, tartumslaptomis miške, mėgindamas nugerti šulams ąžuoliuką. Parugėje ramu. Kasėsi krūtinę ir šnekėjo sau: —Tegul bala. . . Zio, tokia diena. . . Atsitik tu man šitaip. . . Je, kad kas būtų sakęs. . . Eiti —ar ne pasižiūrėti? Bet ko ten eisi? Geriau palaukti, kol apsiruoš. Taip vogtinai, nuo žmonių slapstantis. . . Tegul ba­ la. . . Moterų reikalai. Zinai. . . Bet va —ir Miklošienė. Ranko­ ves pasiraičiusi, skarelę nusmaukusi ant pakaušio. Ir lyg šyp­ sosi ji? . . Bet iš pažemių, kad nesuprasi, koks biesas jos galvoje. Paskui prasišiepė plačiai, sumaskatavo liežuviu išbirusių dan­ tų spragoje: — Nesiraukyk kaip vyžena, padžiauta ant tvoros. Atkišk ausį. Nugi? . . Iš tikrųjų? . . Rodos, kad suviaukčiojo? Pamažiu­ kais, tykiai. O juk taip ir paukštis mažas cypauja gūžtoje. Ir gėrelis mažas bliauna, apžlibęs nuo saulės, nesurasdamas motinos spenio. Laukų ir miškų platybė pervirš pilna kraupios gyvasties, atsiradusios priešpiečiais po tankiu kadugio krūmu, po dobilo keru. Vaitiškio ūsai prasiskyrė į šalis, tartum grėblia­ kočiu verčiama pradalgė. —Ar tai, Agotėl. . . jau taip sakant. . . Po visam? . . —Jau tu kad suvaikėjęs! Kaip pirmametis. Ovaikų pulką užauginai. E, visi vyrai tokie išvėsę,—gėdijo moteriškė. Ir ūmai jos veidas surimtėjo. Vėl susidėstė aplink įdubusią burną gra­ sios ir nedraugiškos raukšlės. Nubraukė plaukus nuo kaktos ir pasitaisė skarelę. —Taip šnekam, o ką toliau daryti —niekas nepasako. Kur ją dėsim, pas ką? Senis to nebuvo pagalvojęs. Ką tu galvosi, jei viskas aišku? Jam pasirodė keista tokia kalba. — Ant dirvono nepaliksime. Nu ką čia dabar, vis. . . i: — Ir pati žinau. Kam būčiau liepusi arkliu atvažiuoti? —Nu, vežam. Pažiūrėsim. . . Zio —vietos tokiam? Pone Dieve, kiek tokiam vietos. . . 109

—Gerai. Senis pasilenkė ir pašnabždom paklausė: —Okas ji tokia? Ar nenutuoki kartais? Senoji papurtė galva: —Ne. Ak tai svietas dabar, sakau. — Ko aš čia klausinėju? Ar man žinoti? Nesibarkim, nerūgokim, Agotėl. Visi paukšteliai vienam Dievui gieda. —Paukšteliai. . . Paukšteliai tegul sau gieda. Arklį prisuko per rugius kaip galima arčiau. Vaikutis žiop­ čiojo. Motina gulėjo užsimerkusi. Pravirom lūpom, tvirtai su­ kandusi dantis. Balta —be kraujo raselės. Pakišę rankas po nugara, šiaip ne taip ją įkėlė į vežimą. Sa­ lia įmetė ir jos ryšulį, rastą rugiuose. Vaitiškis paėmė vadžias, o Miklošienė mažąjį. Įsukus į kelią ir artėjant prie sodžiaus, ji pasakė: —Guldysim pas mane. Paties marti pradės niurzgėti. . . Visiems kol išdėsi, kol išpasakosi. Omes kaip nebūt —išsiteksim. —Tavo širdies neužmiršiu,—gėrėjosi Vaitiškis.—Juk ne mano bėda. .. Ką aš pasakoju? Otaip, sakytum, didžiausį sun­ kumą nuėmei. Jau žmonės rankiojosi iš bažnyčios. Miklošienės kiemelį apstojo ir jauni, ir seni. Moterys brukosi į kiemą, nors duok per galvas. Visko prikukavo, prisikuštėjo, prisimirkčiojo, okad kuri atpažintų —ne. Iš kur? Kas tokia? Vaitiškį varėsi visos būriu, lipo ant pakinklių ir gvelbė žodį iš burnos. Jis jau buvo atsiga­ vęs po visų išgąsčių ir narsiai sausviediniu kandikliu skyrė ūsus į šonus. — Katmilžy sužvejojom. Zio, jos dar klausia? Patsai nerštas dabartės. Žuvies —kokios nori. Tik netingėk su bradiniu pa­ traukti per žoles. Ligonė sparčiai gavosi. Gal nė dvidešimties metų ji neturėjo. Greičiausiai ne. Visai jauna —ne kiek iš piemenės bėgusi. To­ kia liauna, smulkaus sudėjimo. Kad graži —iš karto matėsi. Tik jau suvargusi baisiausiai. Bet kas ji tokia, kas per viena? Miklošienė ir jos duktė, siuvėja Jieva, kad ir labai į akis nelindo, bet vis jau moterišku papročiu mėgino ką nors išgvelbti. Ji nesileido į kalbas. Taip, ji buvusi netoliese. Nė kaimo, nė valsčiaus nepasakė. Skubėjusi namo. Maniusi, jog spėsianti. Bet pabijojusi sėsti traukinin, kad neišvarytų tokios. Ne, ne — ji ne šio krašto gyventoja. Iš kalbos tai numanu. Jos pusėje no

žemės kalnuotos ir smėlėtos. Ežerų daug ir gražu. Nuo Utenos maždaug. Ak, nuo Utenos? Iš tenai suplaukdavo jaunimo ir pasklisda­ vo pas ūkininkus. Bet šitai vargšelei, pamanykite, kaip išėjo. Tokia jauna, o jau mat... —Liaukitės jūs! Visur tas pats. Pataiko ir mūsų mergos, nereikia pamokyti,—riejosi Vaitiškis, nesikęsdamas moterų tratėjimu. Trim dienom praėjus, ji pakilo iš lovos. Svyravo, ramstėsi dar pasieniais. Kraupiai su nerimu spaudė kūdikį prie krūtinės. Ir kai jis miegojo, užsikvempusi ant lovos žiūrėjo į jį, klausėsi jo alsavimo, gūžčiojo jam verkiant. Rodos, norėdama jo akyse atpažinti save pačią. Nustebusi, išsigandusi, neperprantanti gerai, kas dedasi. Ji tikinosi, jog tai tikrai jos kraujo dalis. Oji tenorėjo atsižiūrėti iki sočiai. Nes kitą rytą po to pakilusi šei­ mininkė jos neberado. Vaikas liko ir drobės keletas mąstų, ku­ rią, matyt, nešėsi ryšelyje. Paliko savo vaiką ir pabėgo. Kad nors žodį būtų parašiusi. Ogal ji sugrįš iš tos smėlėtos žemės? Kada tu matęs! Taip mė­ nuo kitas. Ir trečias. Abu seniai nuvežė ir pakrikštijo. Vaikas pasiliko pas našlę. Vaitiškis nešė iš savo išimtinės kas tik reika­ linga. Jų trobos rėmėsi šonais. Tegul našliai susimeta į krūvą. Vaikas jau auga, —gvoravo kalvėje kaimynai. Nesuklausysi kas ką. Bet vaikelis buinus ir sveikas. Akyse kyla kaip dobilo atolas. Tai argi nenusidėtumei Dievui, jampieno lašo skųsdamas? Taip, matyt, buvo žadėta. Ir Miklošienė parūgojusi sutiko, jog ne kitaip. Ant jos rankų augo vargdienis našlaitis —karštos vasaros radinys. Otikra motina —tai nelaboji. Kaip į verpetą panėrė. Kalė, ir ta šunuičius žindo, bent kol atanka.. . —Seneli, kelkis! Nemiegok, seneli,—pešė Petriukas Vaitiškį už marškinių rankovės. —Ar aš miegu, Petriuk? . . Aš tik guliu ir klausausi, kaip vanduo šnera per šaknis ir akmenėlius. Kaip vėjo blūškis lapus pašnekina. Ve, kaip rugių laukas vilnija. Ir taip viskas, rodos, kaip aną dieną. Kai tave namo vežėme iš lauko. Trys metai — žiūrėk... Ir pabuvęs tarė: —Jau tu treigys. Trejus metelius sukorei. Ajai, kaip nepa­ junti. . . —Valgyti noliu. Namo, seneli,—tampė lūpas Petriukas. ui

—Jau einame, einame. Išalkai ir prisilakstei. Ogeras ku­ melys tu —treigys, tik pamislyk. . . Ką besakyti? Ir kaip viskas nepajuntant. Užtat, kad lenkė tave ligos ir nelaimės. Kas do našumėlis tavo —kaip atvaša iš kelmo. Oi, tu kreželi, motinos pamestas. Okas bent girdėjo apie tėvą? Jam nė motais, niekadėjui. Tu taip ir nežinosi, nebeatseksi savo tėvų pėdsakų. Aha.. . Bet yra teisybė sviete, ir, žio, kaip tu lapote lapoji. Suprantama, jog ir tavo daliai nužydi dobilo pradalgė viršaus ir subręsta rugių pėdas. Buinus esi ir gražus. Ir matai, jogei karštas jau­ nystės kraujas tave į svietą leido. Ir tos akys —tikras motinos paveikslas. Vaikas cipeno įsikibęs į ranką. Šviesus plaukai buvo pribirę žiedlapių, o kelnelės ir marškinukai prisivėlę lakišių. Pasiekus pūdymą, aštrūs grumstai žeidė jo kojas. Tada senelis jį nešė užsikėlęs ant kupros. — Vyras užaugsi kaip mūras. Jau numanau iš visko, kad niekam neužsileisi. Tai gerai, labai gerai, kad būsi smarkus. Ne pyragai tave laukia, vargdienėli. Kol mes gyvi —tai ką gi, nieks tavęs neskriaus. Okas tavimbesirūpins pomūsų. Ir turėsi susikibti su bėdom. . . Namie, jiems tik susėdus už stalo, mergina pranešė, kad buvusi Miklošienė ir teiravusis vaiko. —Ar seniai? —Ką tik. —Ko jai —nesakė? —Ne. —Pasigedo mat. Juk žino, kad su manim išėjo, tai ir ne­ prapuls. Tai užsrėbsime rūgštaus pieno kol kas. Ir tada eisime pokaičio nuvirsti. Ar ne, Petriuk? —Eisim,—vaikas trynė kumščiais akis ir žiovavo. Jiems dar neatsikėlus, palangėje šmėkštelėjo skarelė. Tarp­ dury pasirodė Miklošienė. —Va, tai judu valgote? —Tai jau valgome. Ką darysi nevalgęs? Zio, nemažai ir sukorėm —užsidirbom, reiškiasi. Prašom sėstis, kad ir netoli ėjus. Ji atsisėdo, įrėmė alkūnes ant stalo ir žiūrėjo pro valgan­ čius į kampą. Troboje zirzė musės. Petriukas šaukštu žegnojo, gainiodamas jas nuo dubens. Tu ne tiek valgai, kiek taškaisi pienu,—subarė vaiką. Ir patylėjusi veptelėjo puse burnos: vaiko atvažiavo. 112

— Ką?—nenugirdo Vaitiškis. —Atvažiavo, sakau. Vaiko. — Kas atvažiavo? —šaukštas jo rankoje sustojo pusiauke­ lėje ir drebėjo taip, jog pienas laistėsi iš jo. —Kas daugiau? Tėvai.. . — Ar tu nežebelioji kartais? — Prasitrink akis ir patsai pamatysi išėjęs. — Iš kur? Čia tu, moterėl, kažin ką giedi. . .—senis kreipė ausį, pirštu ją pasikrapštė. Prieš tris metus jis jokiu būdu nega­ lėjo įtikinti jos. Jų vietos buvo pasikeitusios. — Jei giedu, tai musėt žinau. Pagiedosiu aš tau. . .—ji dilbčiojo nedraugiškai į jį ir į vaiką. Ir merginai, besiklausan­ čiai pas dūris, pasidarė nejauku nuo jos piktų dilbčiojimų. De­ šimčia metų paseno Miklošienė iš karto. Surukusi visa, pajuo­ dusi nuo saulės ir kietai sučiaupus jau ir taip įkritusią burną, kad lūpų vietoje tiktai pamėlęs griovelis liko. Ims ir nelaukus griebs kas po ranka. Matyt, žino žmonės, jei šneka, kad Miklo­ šienė —beveik ragana. Žoles visokias rankioja. Nuo gyvatės užkalba. Rožę nuo veido atsodina. Ir karvėms pieną nutraukia užsimanius. Arba jas bergždžias padaro, sugaišindama apsi­ bėgti. Tokias akis turint —ką jai reiškia,—baimingai galvojo samdinė mergina, pirmą vasarą Gružiškėse leidžianti, vieną koją užkėlusi ant slenksčio. Bet ją domino pokalbis. — Klausykis. . . Prisnūdusi buvau su rožančiumi —toks saldumas suėmė. . . Girdžiu kaip ir pro miegus —sustabdė ka­ žin kas arklį prie vartelių. Šnekasi dviese, trinasi prie ratų ir paskui eina į priemenę. Bar-bar-bar —į dūris. Beldžiasi. Nu, kas čia, sakau? Pradarysiu. . . Tai kad puls, matytum, ant manęs tokia jauna, kad pagaus rankas bučiuoti! . . Nespėjau nė iš­ traukti, kur tu, kaip pablūdus. „Tamsta,—sako,—būsi ta ge­ roji moteriškė, kur mane anais metais bėdoje priglobei?“ Aš atbula, žinai gi, kad nesiduodu. Kas, kaip? —sakau. Šioji ne­ atleidžia —kaip su dantim įsikibus. Gražiai pasirėdžiusį, raudonveidė. Nepažintum, kad ta pati. Oaš iš karto supratau, kas do biesas. Užpakaly jos vyras linkčioja galvą, kepurę glamžo ir švypso, kaip katinui uodegą primynęs. „Tai mano žmona,— sako jis,—ir atvažiavome sūnaus ieškoti“. Tai atvažiavote,— hm, matau, jog atvažiavote, kaipgis nematysi,—tarsiu ir aš taipogi. Okur jūs visi buvote tada, tokie mandrūs, tokie gra­ žūs? Man tik užsidegė jakna? Ir dėti visą teisybę kaip ant bal­ to. Oko čia man, kas tu man tokia? Kur tu tada, begėde, pasi8. M. K a tiliS k is

113

dėjai? Kas matė taip, sakau, kaip apsivogus iš nakties pabėgti? Karvė tu! Karvė, ir tai savo veršį nulaižo. .. Ir visaip aš jai. Kas man, juk savo gryčioj? Negausi vaiko. Nė jokio tavo vaiko mes nežinom. Ar girdi, kas do mandrumėlis! Kada iškuopėm, prakutinom, kai jau kojose —atsirado.geradėjai. Pasakiau taip aš jiems. Didelis daiktas. . . Žiūriu tik —lūpą timpt, timpt. Kad paleis, dūdas, kad ims raudoti, puldinėti. Kad ims garbstyti. „Kur, sakyk, meldžiamo­ ji, jisai —mano sūnelis? Ar jau gyvo nebėra? OMotina Šven­ čiausia! . . Ir aš nebegyvensiu, pasidarysiu galą. Geriau ežere pasiskandinsiu!“ —šaukia ji. Matau, kad gal per daug prigąs­ dinau. Negerai. Atslūgo mano širdis. Kad ir kieta, o ne akmens vis tiek. Yra vaikas, tylėkit,—sakau. Liaukis,—pradėjau ra­ minti. Tai kad nudžiugs, kad pagaus mane grobstyti, nors ką daryk. „Kur jis? Kur mūsų varguolėlis? Mes atsilyginsim tams­ telei. Mes viską, ko tik tamsta norėsi. Negalėjom anksčiau. Mes. . .“Vienu žodžiu —taip ir taip. Ak tu sviete. Bėgsiu tuojau pažiūrėti. Su seneliu bus išėjęs kur į sodną. Troboje buvo tyku ir žalsvai pritemę nuo pastoges užgožusių medžių. Musės braižėsi į stiklus, o kitos labai gižiai zyzė, prilipusios prie klijinių juostų, nukarusių nuo palubės. Mergina tebesiklausė išsižiojusi. Už jos, kamine, iš katilo bėgo viralas ir šnypšdamas liejosi ant ugnies. Senis spaudė vaiką tarp kelių, pabalinęs akis ir marškinius apsilaistęs pienu. —Nu, matai, kas dedasi? —sujaukė tylą Miklošienė. Vairiškis mikčiojo: — Zio, tai kaip čia pasakius? . . Ar mes jį ir atiduosim? Cemerės! . . Auginome, džiaugėmės. . . —Jau tu, kad. . . Nė į tvorą —nė į mietą. Neatiduosi? . . Oką tu iš jo išauginsi? Piemenį bandai? Tėvai atsišaukė —tik džiaugtis reikia. Jis dar —kažin ar atiduosim? Vaikas kaip iš akies trauktas. Taip į motiną. Ir į tėvą. Jau nežinau į ką dau­ giau. Bet ir svetimas pasakytų. Nieko neištaisysi. Nors kai at­ simeni, kad šitaip buvo pametusi, tai ir vėl. . .—barėsi našlė. — Zio, tai prajovai svieto. .. —Nežioksėk, o einam. Žmonės laukia. Vaikas pasileido pirma, bet Miklošienė jį pasigavo, apšluos­ tė nosį, plaukus sulygino ant kaktos, kelneles pataisė. Vieną ranką įbruko Vaitiškiui. Taip su iškilme įžengė kieman, kur stovėjo didelis, sartas arklys, gerais pakinktais apsegtas ir dai­ liuose ratuose įspraustas, šlemščiąs iš abrakinės ąvižas. Jaunas vyras pasisveikino, o moteris suriko ir puolė prie vaiko: 114

—Va Jėzau! Tai tu čia, tai tu. . . mano. . . Ji pritūpė ir ištiesusi rankas pasigavo berniuką glėbin. Įni­ ko jį bučiuoti ir taip smarkiai, jog, rodėsi, iš jo nieko nebeliks, praris kaip meduolį. Vaikui nebebuvo kada nė surėkti, nė pa­ galbos šauktis. Jis gynėsi tik rankomis ir kojomis, atsispirda­ mas į jos krūtinę. Ji glaudė, mylavo ir vėl grobstė bučiniais. Ji tartum dabar norėjo atiduoti tai, ko nebuvo spėjusi prieš trejetą metų. Ašaros sruvo jos veidu ir ką ji sakė, niekas nega­ lėjo suprasti. Vaikas išsprūdęs šoko prie Miklošienės, dangstėsi jos sijo­ no klostėmis ir sriūbavo. Blizgantį saldainių maišelį, kurį jam buvo įspraudę į rankas, metė apsukęs ir kabinosi į Vaitiškio kelnes. — Nenoliu, nenoliu. —Tai tavo mama, Petreli. Ir tavo tėtė. Nebijok. . .—glostė jį senoji. —Ne, ne, ne. . . Čia mano senelis. . . —Neverk, Petriukai —būk vyras! Dabar jau tau bus ge­ rai,—šnekino ir Vaitiškis, lyg su kąsniu burnoje. Jis tėmijo jau­ nąjį vyrą, kurs dar vis neapsisvėrė, ką daryti su skrybėle — ar ją užsidėti, ar mesti į darželį. Didele ranka palietė vaiko vei­ duką ir su nuogąsčiu ją atitraukė, lyg ganėtinai įsitikinęs, jog viskas tvarkoje. Jis šypsojosi tamsiai įdegusia burna ir atsisu­ kęs nedrąsiai prabilo: —Negražiai mums išėjo. . . Kaip čia geriau būtų pasa­ kius? . . Gali sutirpti iš nesmagumo. Mano tėvelis buvo kietas, kaip galąstuvas. Nė pamislyti neleido. Mane patį iš ūkės varė. . . Jau kad negerai —nėra ko bedailinti. —Nu ką dabar tamsta? Visaip atsitinka. Dėl mūsų. . .— pertraukė Miklošienė. —Taigi, tamstyte. Bet vis tiek bjaurus dalykas. . . Aha, kaip sakiau —ji ėmė ir pražuvo vieną dieną. Laksčiau, puldi­ nėjau —kaip po ledu. Antrus metus pas mus tarnavo. Nuje. . . Ketinau ją tuojau vesti. Nėra žiūrėta —tėvas, ne tėvas. Motiniukė nieko —ką ji sakys? Očia, jokios žinelės. . . Tai dabar tik ir tesusigaudžiau. Tėvelis mat pasimirė šį pavasarį. Palai­ dojęs, apsiruošęs ir leidausi ieškoti. Galais negalais, suradau. Parsivedžiau. Dabar aš gaspadorius. Ant mano vieno rankų viskas. Bet kad taip išėjo negražiai... Mes jau tamstom atsiteisim. . . —Onuo kur tamsta paeini? Iš kokio krašto? Persiprašau,— 115

skubino įsikišti Vaitiškis, kad palengvinus tą bylą. Jam patiko vyras. Tvirtas ir stuomeningas, didelėm juodom rankom. Dar­ bininkas vaikis. Apsivilkęs namie austu miliuku. Oarklys ir padarynė jo vežimo rodė, jog ir ūkininkas atsakantis. —Aš nuo Šakynos. Kokios šešios ar septynios, senoviškai tariant, mylios bus iki čia. Rytą laiku pakilę išbrazdėjome ir tik dabar pasiekėme tamstų kaimą. Na, kol apsiklausinėjome kelią, kol ką. . . Kazys Balčiūnas po pavarde. Ačiū Dievui, esa­ me pertekę. Žemės pas mus taipogi prie molio juodžemis. —Zio, iš kažin kelintos parapijos! —nusistebėjo senasis.— Tas vietas didumą nutuokiu. Dar gerokai prieš karę kraustėme mūsų kleboną į Žemaitiją. Ar ne pro Šakyną ir traukėme? Ro­ dos. . . Bažnyčia vien akmenų. Gražiai gyvena žmonės. Miškai dideli. O paskui, pavažiavus, jau prasideda kalnuotos vietos. Grįždami, žio, su tuščiais koneužsimušėme. Arkliai mūsų nepraprie kalnų. Kai pasileidome nuo Sarkalnio į Virvyčią upę! Tenai, anapus Tryškių. Kaip nuo jaujos stogo. Stipinus kitas išbarstė, ašys nulakstė. Zio, kur tu nelabojo, tai ne mūsų pakalniukės.. . Mergina tuo tarpu visaip mėgino prisijaukinti mažąjį. Ji pa­ sakojo, kaip ten bus gražu. Kiek ten mažų žąsiukų ir kokios jau­ kios avys su baltais kaip sniego gniūžtys gėriukais. Kaip jį my­ lės ir kad ir ten jis turės tokią pat senutę. —Važiuosim, Petrei.. . Važiuosim. —Neee. . . Čia mano senutė. —Senutė atvažiuos kitą kartą. Atsivešim ir senelį. Juk bus gerai, ar ne, Petreli? —jaunoji motina tviskėte tviskėjo džiaugsmu ir laime. Gėdingas nuoraudis jau buvo praėjęs. Pui­ kiai atrodė ji —pilna jaunystės ir sveikatos. Globojama tvirtų vyro rankų, sekiojama jo šviesių akių. Ko viso taip trūko aną vasarą. Kas galėjo pamanyti, kad tai ta pati vargingoji pabėgėlė? —Ką bepadarysi. . . Ko tik neatsitinka sviete. Neskaudėme vaiko. Būtume ir iki galo stengęsis. Kol gyvi mudu —nebūtų jutęs vargo. . . Nuje. Bet kai jau tėvai atsišaukė —kita šnek­ ta,—lyginte lygino Miklošienė. Nė pikta, nė surukusi ji nebuvo. Greičiau pavargusi ir nuolaidi, ir greita padėti. Ji sekiojo jau­ nuosius ir vaiką, kurio tuojau turėjo netekti. Jis pamatė iš bažnyčios su kitomis kaimynėmis pareinančią Jievą ir pasilei­ do priešais. —Jievute! .. As nenoliu, ne. .. 116

— Kas, Petriuk? —klausė mergina ir sumišo, išvydusi kieme svečius. Ji sustojo, pažinusi anos vasaros ligonę. —Tai mano duktė,—pasakė Miklošienė. Balčiūnas ėjo sveikintis. Viešnia, kramtydama lūpas, ištarė: —Ačiū jums. . . —Nėra už ką. . . Toks malonus berniūkštis. . . Bet kodėl, mama, svečių nevadini vidun? —Ajau. . . Galva apsisuko. Prašom, taigi prašom. Pasil­ sėti po kelionės,—puldinėjo našlė. Tuo metu vis daugiau žmo­ nių praėjo gatve ir stojo prie vartų pažiopsoti. —Ačiū labai. Kad mes tik varginame tamstas,—atsipraši­ nėjo Kazys Balčiūnas. —Nu, nu. Kaip čia išeina? Arkliui pasiganyti duokite. Tiek tai kelio sukarta,—sudraudė Vaitiškis. Vienas kitą pakamšydami, sulindo žemon trobon. Jieva, pa­ sirišusi priejuostę, griebėsi ruošos. Viešnia palietė jos ranką. —Prašau, jūs nieko nedarykite. Kazei! —sumerkė vyrui. Kazys, nespėjęs dorai nė prisėsti, pakilo ir prašapęs įnešė didžiausį pintinį krepšį su antvožu, kokiame ūkininkės veža į turgų kiaušinius ir sūrius. Abu krovė ant stalo valgius. Padė­ jo paukštienos kepsnį —ne ką kitą kaip žąsį, ir kaip kaladę gel­ toną saldinį sūrį. Sviesto avingalvį gniužulą ir sausos dešros rinkes. Pusgortinį medaus, aprištą varnalėšos lapu. Paskui krū­ vą pyragėlių: su varške ir lašiniais. Ir pyragą, rėčio didumo, nusagstytą vyšniomis ir nulietą cukrumi. Petriukui krovė atski­ rai visokius saldžius daiktus: arkliukus ir paukščius, nupirktus, matyt, pakely. Iš paties dugno Kazys ištraukė butelį raudono skysčio. —Gal gaspadinės duos į ką įpilti? —varžydamasis prasi­ šiepė. — Ką jau čia užsimanėte visą klėtį suvežti? Sakytum, jog duonos neturime,—barėsi namiškiai. — Ne tai, kad ko nors tamstom trūktų... Atsiprašau labai. Bet mūsų užauginto paragaukite. Kai taip, tai ir lašelis nepagadins. Aišku kaip dieną. Išgėrė visi. Jieva susidaužė su viešnia. Jos šypsojosi viena kitai, lyg seniai nesimačiusios draugės ir atpratusios per tai^viena nuo ki­ tos. Dar vis neįsidrąsinančios pasakotis. Vaitiškis išlenkęs prasi­ tarė : —Reiktų pažiūrėti, gal dar alaus nuo Sekminių kokį uzbonėlį prisunkčiau? Jūsų krašte alaus gal nedaro? —Kur, tamsta? Be alaus nė talkų, nė švenčių nepraleidžia117

me. Kaip tik dabar užmerkiau salyklos bent šešetu centnerių. Ne ateinančią, okitą savaitę keliame vestuves. Mat pirma norė­ jome susirasti savo jauniklį.. . Okad taip, tai bus nušokta! Pra­ šome labai atsilankyti,—kvietė Balčiūnas. —Būtinai, būtiniausiai! Be atsikalbėjimų! —karštai prita­ rė jaunoji.—Jau tokios aukso širdies mes per amžius neužmir­ šime. Be jūsų —nebus pilnos vestuvės. Taip jau nukalbėjome iš anksto. —Ką jau mes? Tiek kelio. . . —Keliai dabar —kaip stalas. Arklius iš vakaro atsiųsiu. Atbildėsite. Nebūtų mums to džiaugsmo, nes vis manytume, kad mums nedovanojate,—tvirtino jaunikis. — Kur tu žmogus su piktumais toli nueisi? Kad tik viskas klotųsi... — Žinoma. Aš irgi taip manau. Kad tik Dievas laikytų svei­ katoje. Ojūs mums dabar artimiausi giminės. Ko ne antri tėvai. Beveik taip ir yra. Užauginote mūsų vaikelį,—graudinosi vai­ kinas, paskersuodamas į vaiką ir jo motiną. —Zio, kaip išeina. Kur, kas? Nė susiderėjęs nenuspėtum...—Vaitiškis lingavo žilą galvą. Žiūrėk, koksai vyras! Ro­ dos, lėtas, oturi žodį ir numanymą. Ta mergelė nematys blogos dienos. Blogosios jau praėjo. Raudonasis gėrimas buvo ne kas kitas kaip gryna degtienė, uogomis padažyta. Jie šnekučiavosi kaip seni pažįstami. Atsi­ kratę nesmagumo ir pasigėrėdami vieni kitais. Kaimynės, nesiliaudamos smalsumu, išradusios kokią kliautį, slinko į kieme­ lį. Miklošienė, per langą patėmijus, pati ėjo į priemenę ir nesilei­ do nė vidun, nė į kalbas. Užteko, jau tiek ir tiek priskalijote, apmesdamos ir atausdamos. Dabar jums —nė dėkui, nė iš­ grauš. Petriukas, kad ir pamažu, o davėsi jaukinamas. Jis net su­ tiko važiuoti. Ir jau be baimės sėdėjo ant motinos kelių, kas vi­ siems atrodė nuostabu. Turbūt tik motinos išsiilgusi širdis te­ sugeba tą padaryti. Kazys Balčiūnas išėjo lauk arklio apžiūrėti ir pagirdyti ir sugrįždamas įnešė sunkų dvikartį maišą. Pastatęs kampe ant grindų, tarė: —Kviečių pūrelis. Tamsta, rodos, žemės neturi? —Ar pašėlo žmogus? Sekančiu išėjimu jis įvilko du didelius rietimus. —Petriuko marškinėliams ir kelnikėms. .. 118

— Nu jau, nu jau? . . Moterys griebė žiūrinėti audeklų. Vienas rietimas —baltytos lininės drobės. Antrasis —pilko, ruoželiais austo, jau nu­ spausto ir suvelto milo. —Čia jau gerą šeimyną aprėdytum su tiek. Ką tas vaikas nuplėšė, žio. . . —Jau drobės gražumėlis, kaip ledas! Kamžas kunigams gali siūti. Milo gi minkštumas, nors į ausį kišk! Sviežiamades avis, matyti, laiko. Ir audėjos —tai kokie lamstai! —kraipė galvas moterys, pačios būdamos audėjos ir gerai išmanydamos darbą. —Tai jau vis motiniukės rankų,—pastebėjo Balčiūnas, pastatydamas ant suolo trečią nešulį, taip pat didelį ir svarų, suvyniotą į gūnią. Atmezgus jos kampus, pasirodė du kumpiai, nuo kaitros aprasoję, kiekvienas ne mažiau dviejų pundelių. Sprindininkų lašinių paltis, virtinė rūkytų dešrų. Be to, skilan­ dis ir taukinė, gero paršiuko dydžio. Keletas džiovintų sūrių ir sviesto palivonas. —Va tai! . .—statė akis Miklošienė. —Patrūksi bevilkdamas. Pusę birkavo iš karto. Bet ir vy­ ras, žio! . .—gėrėjosi Vaitiškis. — Pravers pavilgos kruopelė. Mes ne tiek kalti. Aš tik no­ rėčiau gūnelę pasiimti atgal. —Eik jau nesimaivojęs. Ar mes kokie pavargėliai? Kad ir nekas, o savu verčiamės,—kratė senoji rankas. —Gerai žinau, kad ne dėl naudos. Kiek privargote ir pri­ siklausėte. Už jūsų širdį —nėra daikto. Oprižadu, kad stengsi­ mės nepalikti kalti. Tegul padeda Dievas... —Ak, ak. . . Tai matai, kad žmonės tiesūs. . . Moterys, palikusios vyrus prie stalo, susimetė kamaroje. Ir ką ten kuštėjo —nesumosi. Jau pavakariukais svečiai išsi­ ruošė namo. Nepasiliko nakvynei, nesidavė priprašomi. Arklys geras —ką tai reiškia. Jie nesiliovė vietoje. Jie turėjo skubėti namo, ruoštis vestuvėms. Kaip ugnies pasigriebę, norėjo šuo­ liais lėkti ir kuo greičiau užkurti savo ugnelę. Na, bet pasima­ tys vėl —vestuvėse. Ovestuves tai nurėš, po pypkiais! Juk tiek prisilaukta! Petriuką apvilko nauju švarkeliu ir įsisodino kaip gėriuką bliaunantį. Suskudo vaikui širdelę, kad ir prie motinos krūti­ nės. Ir jaunosios akys blizgėjo ašarom. Ji gal prisiminė, kaip slapstydamosi bėgo iš to paties kiemelio. Žodžiai užsikirto gerk­ lėje. 119

— Su Dievu! . . Su Dievu! . .—mojavo rankomis. Mojavo ir Petrelis, lauždamasis motinai pro pažastį. Abu našliai stovėjo gatvėje, nors jau ir dulkės buvo nugu­ lusios. Kaimynai slinko pasišnekėti. —Tai vaiką užkuriom išleidot? — Išleidom. . . — Kad jau, kūma, ir atidavei. Auginusi, vargusi. . . Aš tai be palicijos nė kojos nebūčiau leidusi įkelti. Ant teismo būčiau ėjusi. Niekaip gyvai neatidavusi. Tegul sau žinosi, tai nemėtys kitą kartą. A. . .— troško Petrylienė. —Oką, meldžiamoji, sakei andai, kai parsinešiau? Kad grybelės užduotumei ar į molkastę nuneštumei. Ar atsimeni, Petrylien? —šaižiai paklausė Miklošienė. — Ką? Ar aš taip sakiau? Tu, begėde, savo prusnas su­ čiaupk, kad neišmaišyčiau kaip jovalą! Žegnokis! .. —Eikš, mamun, į vidų,—atskubėjo Jieva ir nusitempė motiną. Petrylienė spygavo ir kitomšoko aiškinti, kas per viena ta melagė. Jai liežuvį pritrumpinsianti. Nepakęsdamas bobų alaso, Vaitiškis krapeno į savo kiemą. Nusišnypštė nosį, pasigraibė po antį. Va čia, iš krūtinės kažin kas iškrito. Ir ten dabar pasiliks tuštuma. Nu, juk... Ar tas vienas buvo vaikas? Ovisgi toksai mielas, kaip nė vienas iš jų. Gal kad motinos pamestas... todėl.. . Ne, po tiek metų, pačia­ me amžiaus vakare, buvo švystelėjęs spindulėlis. Ir užpūtė jį. .. Tamsu bus dabar. . . Senatvė. .. Jis pasižiūrėjo į saulę. Va, dar priešpiet, jie abu su Pe­ triuku stebėjo, kaip gandras muša katiną. Paskui nutraukė per žalius, žydinčius laukus. Vaikas naršė žolėse. Jis ir buvo tos žalumos dalis. Atsiradęs ir parneštas kaip ciepsintis, gel­ tonas paukščiukas iš sujauktos gūžtos rugiuose. Gimęs tvankia­ me vasaros brendime. —Ar tu girdi? —mojo Miklošienė per tvorą. Vaitiškis pasirėmė ant stulpo. Gerklę kažin kas kuteno, šir­ dį spaudė. —Nu ko gi tu šniurkšti nosį kaip šuva pirtyje? —Jau tu, Agotėl, taip nesakyk... Auginom ir džiaugė­ mės. .. Ova. .. —Tai ką dabar? Ir pati žinau... Bet tu žiūrėk, ką tas pa­ liko! Susisuko jam razumėlis, ar kokios? —Miklošienė ištraukė ranką iš priejuostės.—Ant lango padėjęs... Nieko nesakė ir ne­ pamatėm. Tris šimtus! Jieva suskaitė.. . I2O

—Nekreivas tai žmogus. Jaunas, o. . . —Matykit, bagočius koks atsirado. Šitaip blaškyti pinigus! Nebesuprantu. —Pravers tau. . . Užsipelniusi. Ožinai ką? Gal ir patrauk­ sime jų pusėn? Tai kad sutrypsim, Agotėl! — Kažin? . . Ilgi šešėliai iškandžiojo pakluones. Per lauką išvarė tamsias vagas. Atgijęs sodžius skardėjo traškiais balsais. Vaitiškis žvel­ gė pro trobų tarpą, mintyse pasekdamas kelią, kuriuo darda ratai, vis toliau ir toliau nusiveždami jų vaiką. Atokiau, už molkasčių, Zlabio dobilienoje susirinkę pusber­ niai ir vyrai spardė kamuolį. Jie šūkavo ir barėsi taip smarkiai, lyg daužytų vieni kitiems kojas.

ATUORĖTIS

Skaroti miežiai, vietomis dargi verpetais susisukę, šnarėda­ mi gulo į pradalges. Zlabio Valius spaudė dalgio pakotę užgu­ lęs savimi, skuste nuskusdamas ražieną. Po javais atšutusioje žemėje jo naginės mynė dvigubą vėžę. Saulė sviro žemyn. Rodėsi, jog ji sukasi kaip tekinis ir tar­ tum nuo perkaitimo raudona. Vis greičiau ir arčiau miško. Kai nori pabaigti —ji kaip ant piktumo riedėte rieda. Odidelė, ne­ lyginant sėtuvė. Liko tik patsai rėžio įlomys, kur drėgmės per akis užteko ir miežiai iš trąšumo pradėjo gesti sukritę. Dar pa­ spausti, bent nerūpės po šventei,—drąsinosi Valius ir siekė vis didesniais kirčiais sieksniu teišimamą pradalgę. Marškiniai pajuodo nuo prakaito ir dulkių. Kakta ir nugara garavo. Ir tarš­ kynėmis suklego vakaras. Kur tik nekrapštelėjo kas —kaip į ausį dūmė. Už beržyno, Dryžos lauke, taipogi žvigdė pustyk­ le dalgį ir šniokštavo dviese —vienas per kitą. Nuo žemės pasikėlė vėsa. Žolės sulčių ir žemės mišiniu kaip kokiu pikiumi storai per dieną apneštą dalgio geležtę nuplovė rasa. Maži, neįmatomi akmenėliai, kurių niekaip neišsisaugosi, veldamiesi su ražiena, atsimušinėjo į ašmenis ir skėlė kibirkštis. Dieną tai nežymu. Bet ima tik niauktis, pavakary, ir švytruoja kiekvienas kirtis. Valius to nepaisė. Žingsnis po žingsnio varėsi smarkiai, paskersakiuodamas namų pusėn. Ar jau pirtis pakur­ ta? Moterys pratusios užtraukti vėlumai, kadjas gaidys. Aha... Šiaudinis pirties čiukuras rūksta. Senis irgi šviluoja dūmelį daržinės gale, iki pečių įsibridęs tabokuose. Šūktelėjo pusber­ niui, kartojančiam pūdymą, kad leistų arklius namo. Kai nori, tai žymę padarai per dieną,—atsipūtė Valius, nukapojęs pagriovio vėdrynus ir apmetęs rėžį. Pradalgių eilės susiklosčiusios kaip vagos, ir ten, kur gale buvo paliktas jo švar­ kas ir pentelė dalgiui plakti, jos liejosi išvien. 122

Susisuko parūkyti ir, užkišęs ranką už ančio, krapštėsi. Tarp pirštų vėlėsi lipnus purvas —prakaito ir dulkių mišinys. Nu ir paplėšta šią savaitę, o, o! . . Taip imantis —nepajunti, kad jau šešios dienos prabėgusios. Naktis bus šilta —matosi iš visko. Naginės sušlapo einant pagrioviu. Tokia rasa —aiškiai prieš giedrą. Žieminius suvarė į daržines be lašo, tarytumei paraką. Ogal tas pats bus ir su vasarojumi? Užsimetė ant peties švar­ ką ir dalgį, į rankas trikojį krėslą su pentelė. Jau kad šiemet pa­ augo, nėra ko besakyti. Brandi vasara. Ir ankstyva. Miežiai, kad ir šešeiliai, ne kasmet prieš Lauryną pjaunami. Pasižiūrė­ jus —šiaudas beveik tik per sprindį. Užtat varpos kaip silkės. Gerai birs. Kuliant nespėsi maišų atkabinti. Pasisiekęs varpą, kramsnojo grūdus. Tamsus ir apžėlęs veidas prasišiepė. Ir dar­ bas baigtas, ir poilsis laukia. Galėsi dėti į akį nors iki priešpie­ čių. Iki nenorų išsivartyti, kol šonai atbuks. Bet žinai šeštadie­ nio naktį? Prasimanys eibių pusberniai. Pakabino dalgį ir, numetęs plakamuosius prietaisus, sėdosi autis kojų. Takučiu per daržą lingavo tėvas, pasibrukęs po pa­ žastimi vantą. — Nesivėlinkit į pirtį. Aš jau einu. —Matau, kad nestovi. Risčia nelėksi, dabar va. . .—šiur­ pė Valius, daužydamas nagines į tvorą, kad iškratytų žemes.— Moterys! Duokit šen marškinius ir apsišluostymui ką nebūt! —Ant suolo viskas padėta. Neužmiršk plaušinės,—atsi­ liepė iš virtuvės. Tų moterų tik viena sesuo. Kitos laidaryje barėsi su karvėm. Po medžiais prietema. Vyšnios kaip iš pastogės gožėsi ant tako. Priepirtyje nusirengę susėdo ant slenksčio ir laukė, kol pašauks. Viduje šnypštė ir teliūškavo. — Kad galvų nesuimtų. . .— šnekėjo liesas ir pakumpęs Zlabys, kaip raganius linkčiodamas aplink krosnį, kur žioravo anglys. Kone raudonai įkaitę akmenys šnypštė ir sproginėjo, liejami šaltu vandeniu. Pamirkytas vantas dėjo ant tų pačių akmenų. Karštas atšutusių berželių kvapas draskė nosį. Obal­ tas ir tirštas garas kaip iš sviesto muštuvo pasukos kamuoliais virto pro duris, apsėmė priepirtį ir iš jo sukdamasis sklaidėsi pažemiu, ant žolės. —Nu dabar jau slinkite čionai. Išvariau visus piktus dū­ mus ir smalkius. Kvepia, nelyginant aptiekoj —berželiais ir čiobrais. —Je, tikrais čiobrais. . . 123

Susikorę ant plautų, šlapinosi nugaras ir pažastis šaltu van­ deniu —pratinosi. Senasis, pasėmęs pusę milžtuvės, ūžtelėjo ant krosnies ir tuojau įniko mosuoti vanta, perdamasis iš pra­ džių pečius, paskui vis žemiau ir vis smarkiau. Karštis užėmė žadą, nusvilino ausis. Valius rambiai, įsiviepęs laikėsi. Pus­ bernis dribo ant plautų. Atsitūpęs pas dūris unkštė: —Nuplikinsi, gaspador. . . Ar pašėlai? —Ata-ta-ta. . .—pūkštė patenkintas senis ir pliekė vanta šonus ir kojas. Valius užsimerkė, įtraukė kaklą ir prispaudė ausis, lyg jos bematant galėtų sugruzdėti kaip grybai. Jis ken­ tė, norėdamas, kad atšustų oda. Rankos ir sprandas, nubraižy­ ti rugių žarų, juos vežant, perštėjo ir degė. Žiburys aprasojusiu stiklu, užliejamas šnypščiančio debesio, blūsčiojo ir temo, vos beapšviesdamas blizgančius kūnus. Osenis vis pėrėsi, su įniršiu, nesigailėdamas nė vantos, nė savo šonų. Dažė į šalto vandens kubiliuką ir gardžiavosi: —Tai garelis, tai bent vanta! Kur dedi —ten tinka. . . Atata-ta. . . Per kojas, kad gerai nešioja. Per sprandą, jei kas įkan­ do. Per šonus, kol bus raudoni. Ata-ta-ta-ta.. . Visas ramatizmas iš kaulų, visas sausgėlas kaip ranka atims. Ko jūs laukiat, vaikai? Kabarai ant plautų! Jei nesiperi —tai neik į pirtį. Ir markoje gali vandeniu persilieti. Nesigailėk garo, lupkis van­ ta —tai nė kokia liga netrauks. Tam pirtis, kad atsigautum, kad sušiltum žmogus darbininkas ir visą vargą paliktum. Pritrūko vieną kartą ir jam kvapo. Tad pravėrė duris ir, iš­ sisklaidžius garams, pagavo trinktis galvas ir, prisimuilinę liepų plaušines, brūžavosi vienas kitam nugaras. —Purvo ant kupros —tai per ariamą kartą,—tarė Valius. —Užtat šią nedėlę ir padirbote. Užgriuvo darbai —visi krūvon. Nespėjom rugius suvežti, tuoj atuorėtis. Ir pūdymą kartoti reikia. Bent rugiams, kad žemė susigulėtų. Ir pagados laiku papuolė. Tai ką gi —virte viskas verda. Bet, kaip tų senų žmonių sakyta: akys baisininkės, rankos darbininkės. Kai imi visom keturiom, ir netrunki. —Per pagadas ir akis prakaitas išės. Šiandien būsiu kokias tris purvietes miežių paklojęs. O kad stangūs —glėbys ant vietos. Dievui dėkavot. Kad bus aruode —bus ir puode. Užteks to gero. Šiemet jau galėsi salyklui merkti neskųs­ damas. O dar šešeiliai —ypatingai alui. Grūdas kaip riešuto kanduolas. 124

— Kai reikia ir pasidarom. Piršliai dar nesilanko pas Grasę. —Taigi, piršliai. Dorai iš piemenės nespėjo išbėgti. Jau ir lankysis. Nebent Čekanausko Pranis, kur pas Dargužį ant mėnesio sulygęs,—negražiai nušnekėjo Valius, drabstydamas muilo putas. — Ką tu? Jau gi ir piemenė. . . Tai patsai gali ženytis. Eisi metuose ir sustembęs kaip sėklinis dobilas. Dar kiek, ir atkąsi dantį. Tik pasirink ne pliuškę. Gana dabar tų ličynų ir pamaivų. Kai staiposi ant šventoriaus —neturi kur akių dėti. Plaukai kaip avinosuraityti. Sijonpalaikiai į pakinklius plakasi. Į tokias nežiūrėk. . . Parveši marčią darbininkę ir gyvensi. Tegul namus kietai laiko. Seserim dalys jau kaip ir išmokėtos. Užsirašom su motina išimtinę, ir žinokis. —Je, ženytis...—mėgdžiojosi sūnus. Bet jis įsitėmijo, kad pirmą kartą taip įsileido į tokias kalbas. Po vakarienės, dar moterims negrįžus iš pirties, pusbernis jau dreižė pro duris. —Ar gerai pakėlei arklius? Reikėjo per visą lenciūgą,— paklausė šeimininkas. —Pa.. . Kad tik nuėstų,—atsiliepė tas iš lauko. — Ištrūksta galvą. Ogultų, pailsėtų. Užtenka tokiam per darbymetę,—šnekėjo Zlabys ir pasuko pypkę beviltiškai. Kas gi nusėdėjo namie, sulaukus šeštadienio vakaro tuose metuose? Sakyk nesakęs jaunam. Jų dienos. Valius išėjo parūkyti į kiemą. Zarelė tik bedulksnojo. Visas dangus kanapėtas kaip pempės kiaušinis. Jauno mėnesio aštri šukė, pasikreipusi šonu, gulė į jauną sodnelį. Pabraukė delnu per smakrą. Barzda net subrazdėjo, įžėlusi per savaitę karklynu. Pradėsi čia su skutimu —ne kas naktį ir matys. Balti drobiniai marškiniai vėsino įkaitusį kūną. Nuo­ vargio kaip nebūta. Gerai sako senis, kad pirtis daug reiškia. Kaipmat lengviau. Išpūtė dūmą, pasirąžė. Sąnariai subraškėjo. Vėl, jeigu priseitų, stotumį pradalgę ir suktum. Daržinės durys kaip žiotys kokios juoduoja. Sienas vasarą įkvipęs. Dėk sau į akį, be rūpesčio. .. Pala, ar dega? Paspėsi. .. Ko tie šunys taip susiriejo? Sodžiaus medžiai tirštai susigrūdę ant kalnelio, gūburiuoja juodai įsirėžę į dangų. Šūktelėjo vienam gale —at­ siliepė kitam. Kaip išsklidusios jerubės šaukiasi. Bus šįvakar. Nukrės Vaitiškio saldines obelis. Nenuganysi nė su vėzdu. Ap­ ninka kaip strazdai vyšnias, tik lapai čiuža. Patsai nejuto, kaip užėjo kamaron, tabokos įsidėjo. Įsispyrė basnirčia į kurpes. Slapius plaukus apvožė kepure. 125

Rasa tai tikrai didelė. Pasiraitojo kelnes ir, susikišęs rankas į kišenes, patraukė. Gal užsukti pas Vitkų? Tik, žinai, mergos tebesiturškia kaip antys pirtyje. Ana kur švieselė, lyg ciekas sartosios kaktoj. Suprantama, kol karves pamelžia, visą liuobą apeina, kol išsikrapšto,—tiek ir tesiranda. Mergos —vis pas­ kutinės. Neprapuls Vitkaus Agutė. Surėks armonika, ir beatpluošianti kasas nudriekus iki juosmens. Tas pat ir su Urnėžio One. Mergelė tai kaip varpinė. Užriks balsu —lempa gęsta. Raudona ir stamantri. Osveikatos jau nepaskundė ponas Die­ vas. Bile koks vyrelis nė ant šiaudų nepaversi koją pakišęs. Mėgino toks per linamynę spalių saują įbrukti užantin. Tai nė juste nepajuto, kai pasitiesė nabagą ir pilnas kelnes prigrūdo spalių pačiam. Tegul biesai. Su tokia jei geruoju, tai ką gi — bandininko nereikės samdyti. Žirnių pūrą užsimeta, tartum ab­ rakinę tarbą. Žinok žmogus, kuriai peštelėti, okuriai pakukuoti į ausį. Nepataikysi ir paskui nagus nusigriauši. Bepigu būdavo seniau. Viską daro piršlys, otu sėdi už stalo ir nė ūsų nekrutini. Vis tiek pačią gausi su kraičiu, su gyvuliais, su padaryne. Da­ bar —rinkis kad nori. Lengva tėvui sakyti, kai jį taip apvesdi­ no, kai jam visos vienodos, bile nepliuškės. Agutė tai Agutė, arba Onė. Tos tai neprapuls. Nieko sau mergos, ypač Agutė. Ji kaip ir nužiūrėta. Juk čia pat, panosėje. Kada pamislysi —tada. Bet Valiui dantį gėlė kitame sodžiaus gale. Rodos, nė penkių neišmano Bartkus, o samdo mergas vis kaip ant parodos. Iš kitų valsčių net apsiklausinėja. Ar tik drie­ žas patsai per šalį kartais nesitaiksto, užtat ir algas geras pamo­ ka? Nu, kaipšiųmetė Albina, tokios dar nebuvo pasamdęs, kadjį kur ugnin. Vis nebuvo kaip arčiau su ja susieiti. Nepajuto, kad jau sodžiaus gatve beeinąs. Seniui geriau neprasižiok. Samdinė,—sako. Neįsileis nė į trobą. Okas, kad samdyta? Ar iš kelmo prabėgdamas vilkas išspyrė? Jos gi dai­ lumėlis! Iš velnio ji moka šitaip žmogų pagauti? Akys kaip naš­ laitės, pasižiūri —nudiegia iki pat kulnų. Ne tau, tėvai, pačią vesiu, tai gali ir nesigaluoti. Je, gegutės kiaušinis ta Bartkaus Albina... Nu, palauk, kartą aš tave stversiu trumpai. Jau kad griebsiu — tai bus griebta. Reikia tik drąsiai. Ką ten visokie padraikos, kaip, sakysim, kalvis arba Lapeikiukas, trinasi. Nau­ ją dviratį parsivarė iš miesto, tai, vadinasi, kas prieš mane. Nosį atsukti ant pakaušio!—Valius pasijuto narsus ir pasitikėjimo pilnas, kaip ir pridera ūkininko sūnui, paveldinčiam žemę. 126

Jo mintis nutraukė susikūprinę šešėliai. Sušnarėjo kiečiai patvory, ir priešais išnėrė keletas paauglių. —Ei Valiau! Ar kartais agurkų nenori? —Eikit po velniais su savo agurkais! —Pamėgink —dūšia atsigaus. Neblogai, kad ir be me­ daus,—gundė jų pačių pusbernis. — Apnikot žmonių daržus ir draskot. . . Okaip juos patam­ sy randat? —Kam čia šviesos? Atsigulei ant lysvės ir voliojies. Kur spaudžia po šonu, ten ir skini. — Eli, ei, kad jūs mandrūs. —Tai ne iš durnųjų. Odabar, vyrai,—papurtyti saldinių obuolių! —komandavo aukštas ir plonas vadeiva. —Ar aš nesakiau, kad Vaitiškis nesidžiaugs savo anksty­ vaisiais vasariniais,—kraipė vyras galvą. Būrys metėsi pa­ gūžom. Priešais kaip ant nelaimės išbėgęs šunelis nespėjo suvamsėti —sucypė ir skalydamas nėrė atgal į kiemą. Į jį pasipylė pa­ galiai ir akmenys. Trobų langai tamsūs. Laidariuose dūsavo gromuliuodamos karvės, o po klėties pamatais cypsėjo perekš­ lės užmintas viščiukas. Prie molkastės sutūpusios žąsys baltai dūlavo prietemoje. Taigi, jei kalbėti apie Vitkaus Agutę,—svarstė toliau Va­ lius,—nieko jai neprikiši. Gerų tėvų ir meili. Audėja dar be to labai naginga. Kur jai nebūti, jei sako, motina dar beroplojančią po aslą sodinosi šalia į stakles. Iš mažens trynė šeivas, suko lankčius ir vytuvus. Bet kai sustoja šalia Albinos, nepalyginsi, ir tiek. Kai parsivežė ją Bartkus vasaros pradžioje, visas sodžius pašviesėjo, tartum darželis, sužydus jurginams. Visos mergos tą jaučia ir jai pavydi. Tai žalčiukas, ta Bartkaus merga! Nu palauk. . . Seniūno tarpvartėje žybčiojo kelios ugnelės. — Suk šen pypkelės prisidegti,—kalbino pažįstamas. —Tai ką svarstot? Gal kur bačkelę užuodžiat?—pasi­ teiravo Valius. — Ką tu bieso užuosi, kad jau ir mieles, bačkas išskalavu­ sios, bobos sukepė į ragaišį. Nė liekarstai, jei pilvas netikėtai susoptų. Patsai pupžydis —nė ant skiedrelės nulieti negausi. —Netrukus bus šviežaus. Miežiai paaugo, oir apyniai spurgoti, nedaug pūstažiedžių. Apsidirbę didumą, prasikuliam ir merkiam —nėra ko laukti. 127

—Tai jau. Ko belauksi? Valius pasiteiravo, ar kur nešoka susimetę? Lyg ir muzika, lyg ir šūkalojimai atokiau pasigirdo. —Jeigu aplopė Vincė savo liurlynėlę, tai gal jau kur ant prieklėčio tampo? —Okas nutiko jo muzikai? — Nežino. . . Gi pereitą nedėlią grojo Veršiuose. Susistumdė tarpusavy. Kas guzų gavo, o Vincei, nabagui, dumples pei­ liais suraižė. —Pašėlo? Jie ten velnių prišveitę. Nepasidalija. Vyrai lėtai žingsniavo toliau. Iš abiejų pusių į juos pasipy­ lė obuoliukai. Varnalėšos ir dilgynės čiužėjo, toliau kikeno ir švilpė. —Aš jums, rupūžnagiai! Negana, kad plėšo sodnus, dar laidysis... Drižtararogės! —susikeikė Valius ir metėsi į patvo­ rį, ketindamas kurį pasigauti. Jį pasitiko nauja grumstų ir obuoliukų papliūpa. —Prasidėk su piemgaliais —galo nebus... —Teisybė. Tik pradžioje atrodė įmigęs sodžius. Tarpvartėse, vienoj ir kitoj vietoj, kažkas šmėžavo. Vyrai kalbinti —tai mergos, bai­ gusios liuobą ir susimetusios iš vienkiemių, staipėsi gonkose ar darželiuose. Po medžiais buvo tamsu. Ir ant tvorų užsigulusios vyšnios kaip šieno kupečiai spaudėsi abipus. Dangaus rėžys vir­ šuje mirgėjo žvaigždėmis ir švilavo lyg upelio sietuva. Daržus ir pakluones sėmė tirštos miglos. Obelų šakose sutūpusios viš­ tos per miegus karkė. Ir šunys skalijo ir piktai vamsėjo, tar­ tum ežį aptikę. Vaikigalių valkšna, traukdama išilgai, juos er­ zino ir pjudė, ir paskui čaižė juos, kad kudlos rūko. Dryžos ąžuolo drevėje viauksėjo apuokas. Dabar jau aiškiai girdėjosi armonika. Lygi kiemo aikštelė prie klėties buvo apšviesta žiburio. Į darželio tvorą atsirėmu­ sios, sėdėjo merginos ir šiaip didesni, mėgindami užvesti dainą. Viršum jų galvų svėrėsi jurginai ir svaigiai kvepėjo žirneliai. Odar aukščiau, pasisiūbuodamas vos sugaunamu šešėliu, švais­ tėsi šikšnosparnis. Kita dalis jaunuomenės susimetė ant prieklė­ čio, kur Vincė, galvą užlaužęs ant peties, lupo klumpakojį. Vaik­ palaikiai kumščiojosi, traukėsi dagiliais, vilko vienas kitą už kojų ant laiptelių. Kliuvo ir Dargužio bandininkui Praniui Če­ kanauskui, kurį labai domino muzika, jog jos klausėsi išsižio­ jęs ir akis pervertęs stebėjo spaustukų klepčiojimą pirštuose. Nespėjo dangstytis rankomis, kai bakštė jį. 128

— Ko nešokat, mergės? Ar kojas kas pamušo? —suriko vienas iš atėjusių. —Ale jau Vincės armonika kad išgvero. Pūkščia ir šnypš­ čia, basai su plonosiomišvien kaip dusulinga Lapeikos kumelė, kurią andai išsimainė su čigonais,—stebėjosi Valius. Suolas po jurginais ir žirneliais sukvikeno. Muzikantas, būk nenugirdęs, varė savo, galvą visai nuknerpęs į šalį, klum­ pakojį maišydamas su kažin kokia polka. — Kad nežinom, kas čia per šokis? —skundėsi viena. —Taigi, nežinot. .. Ogi čia tas, kaip ten jį vadina, naujo­ viškas, iš miesto. .. Ar ne bambatrynis? —Kva-kva-kva. . .—sudrebėjo puodynės, ant darželio sta­ tinių sumaustytos. —Nežinai patsai, bile tik liurški. Tai —pastrotas. Vincė per šventą Oną grajino Veršiuose ir ten nusiklausė. — Ir dumples pateriojo,—gėrė iš patamsio. Uka, uka — pas tėviuką, Paskutinį vakariuką!

—aukštai užvedė Pilypas ir, čiupęs pirmąją nuo krašto, pasi­ leido polką. Pradžią padarius, nesnaudė ir kiti. Valius balta­ kiavo tai šen, tai ten. Jei šokti, tai kad būtų sušoktai Okuri taip kabriai sukasi, jei ne Albina? Jau prie jos derinosi Kibildžio vaikis, bet Valius kaptelėjo pirmiau ir pasitraukė už rankos. —Eime sutrypti mudu. Ką čia su niekais. Mergina atlošė galvą, užmetė ranką ant peties ir švyptelėjo: —Oką mudu trypsim? Valiui net strėnose nudiegė. Tai žebenkštis! Kad nusi­ juoks —nežinai kur dėtis. —Nugi, kas išeis. To, kaip čia sako, astroto nemoku ir aš. —Tai tau! Toks vyras, o nemoki. Dabar tokie tik ir madoj. Kitur jau seniai užmiršo suktinį,—plikino vyrui akis baltais dantim šokėja. Valius pasijuto, lyg kelnių spruduklį pametęs. Pasisakyk jai viską —kodėl, kaip,—tuojau. Jis pasiskubino ką kitą užvesti: —Ar kviečius suvežėt? — Kur tu suveši? Dar liko rugių, o su kviečiais ne striokai. —Cho, cho. . . Omes pasispaudėm, ir tik ražienos bekėpso. Šiandien miežių tris pūrvietes nurėžiau. Geri šiemet miežiai. Šešeiliai. Okad stangūs! Mergos pradalgių grėbliais neišmuš. 9. M. K a t i l i š k i s

129

— Žiūrėkite, kokie jie smarkūs! Gerai, kad mūsiškis ne toks ugnavas. Kojų nebepavilktum per vasarą. Jau ir taip širdis apkarto. — Reikia pratintis. Prie ūkės baltos rankos netinka. —Okam gi man? Savo neturiu. Okas ims pliką ant ūkės? — Atsiras, nebijok. Ką žinai, gal jau koks tėvūnaitis čebatus vaksavoja? Orudenį ir užmerks salyklą,—nuo tolo, gudrau­ damas vedė Valius. Vincė grojo be perstojo. Vieni šoko, kiti dainavo, o kiti iš patamsių mėtėsi varnalėšų kibiais, taikydami įvelti kam į kudlas. Prie Albinos pagrečiui smelkėsi kalvis ir toks dar suvis ne­ matytas, susivėlusiais plaukais penčiukas. Bet ir Valius neatly­ žo. Pašokdino jis ir kaimynes —Agutę ir Onę. Tik ta Albina kaip koks driežas —sugriebei, tai nebeišleisk iš nagų. Jis vėl šnekėjo, prisikišęs prie jos pirktiniu muiliuku kvepiančių plaukų. — Kad po šventa teisybe, neužsimoka prasidėti su tokiais vienadieniais. Tik čebatai ir kepurė. O po kepure ir namai. —Eik su tuo ne kas žada, bet kas veda. Tokia mums, įna­ mėms, laimė. —Je, laimė. . . O tos, ne įnamės, ne viena tau pavydi. —Pavydi? Oi, oi, oi. . . Kažin ko jos pavydi? Ar kad turime eiti per svetimus ir akis plikinti? ..—pasižiūrėjo iš pažemių ir bugščiai, lyg jai vargšei nieko kito nebeliko, tik raudoti. —Nu, nu. . .—spaudė ją.—Kad tik tu nesipūstum, šerio nešiauštum. . . Ot imsiu ir ateisiu. Klėties durų neužšauk. — Klėtelė —ne bažnyčia, kad varstytų kas nori. Kam bus žadėta, tam pačios durys atsivers,—ji vėl nusišypsojo ir taip sudilbčiojo akimis, kad jam ne tik šilta pasidarė, bet ir prakai­ tas išmušė. — Ką žinai, kas tau žadėta? Oaš imsiu ir ateisiu. Ji nieko į tai. Papūtė lūpas ir, nubraukus nuo kaktos plaukų pluoštelį, peštelėjo Valiui už ausies. Toksai merginos apsėjimas jam pasirodė labai mielas ir daug žadantis. Pilnas pasi­ tenkinimo ir pasitikėjimo, išvertė krūtinę ir, pasukęs kepurę, nustrapinėjo pas vyrus užsirūkyti. —E, tai atmušo iš tavęs mergą, Valiau? —čiupo jį Pilypas. Ką ten velnią atmuš? Sušilau beduodamas. . . Okas tas toks, ruda čiupryna kudlius? _ —Gi vienas iš meistrų, kurie Vitkui daržinę pabūdavojo,— aiškino Petrylos vaikis. 130

—Ar nereiktų jam tas vilnas nagais paakėti? Nešasi per smarkiai iš kokios peklos atsitrenkęs,—samprotavo Valius, apžiūrėdamas šokančius. — Kad neišgėrus, taip sausais dantim, nėra kaip nė pra­ dėti,—tingiai gūžčiojo Pilypas. Mėnuo jau seniai buvo nusileidęs, bet dėl to nė kiek nepatamsėjo. Į pakluones iš pievų šliaužė baltas kaip varškė rūkas. Įpratusios akys atskyrė kluonų atole šokuojančius supančiotus arklius. Tartum nupūsdami rasas nuo žolės, jie prunkštė ir vai­ kydami uodus purtėsi. Medžiai nejudėdami ir apsunkę ant šakų surinko žvaigždeles, ir jos pleveno, lyg pučiamos drungo nakties vėjuko. Kiemo plotmelė aptuštėjo. Sokiai apmalšo, nors Vincė at­ kakliai grojo ir vis tą patį. Armonika sunkiai dūsavo, užsikirs­ dama aikčiojo arba graudžiai ir plonai, be jokios vilties atsigau­ ti, plerpė. Vyrai, sustoję ankštu rateliu, susikabinę per pečius, svyruodami lingavo senobinę apynio dainą. Pabaigę posmą, klausėsi, kaip nubėga balsai per sodžių, peršoka miglos apsem­ tas pievas ir, pasiekę eglyną, dūžta. Bet balsai lekia dar to­ liau —iki Dargaudžių skynimo. Eigulio Girdvainio šuva, tai girdėdamas, kaukia tarpumiškėje. Ir apie brolelį, seserų išly­ dėtą, dainavo jie, ir labai graudžią balandėlę, kurios nutęstinis aidas verkšleno ir ūbavo vidunakčio platybėje. Dainuodami būreliu perėjo sodžių ir ties Kibildžio kiemu pradėjo skirstytis katras sau. Ir Valius buvo besukąs namų pusėn. Sietynas rodė po dvyliktos. Ir surėmė kažkoks ilgesys, kažkokia šiluma išpylė. Pareisi ir neužmigsi, kaip rūpesčių ka­ muojamas, kad neatliktai visko dar. Apie miegą nebegalvojo ir tarė, jog dar valandžiukę reikia pabraidyti ir tada mėginti laimę. Mėtydamas pėdas, pasidraikiojo gatvygaly ir tada pama­ žu nušliaužė Bartkaus link. Kad ji gera gegutė, tai yra žinoma. Otokie vyrai irgi peludėse nesimėto. Ūkė —lieka ūke. Ko gi nenueiti? Kai pradėta, tai reikia ir varyti. Ar ne laikas tam. .. Vaikėzų šutvė, nusiaubusi sodnus ir daržus, dar vis nėjo gulti ir šmirinėjo aplink kalvę. Jie tempė sukibę kažin ką sunkų. —Jūs, kužubriai, ar neisit gulti? Kels bandos ginti, tai akių neatplėšit. — Kas tau panižo? Gal ketini už mus išginti iki pusry­ čių? —kirtosi vaikyštis. —Aš jums diržo su spite duosiu palaižyti! —grūmojo Va­ lius, eidamas artyn. 131

— Kelnes susiveržk, kad nepamestum. . . —Ką čia tampot? Prie kalvės riogsojo rugių prikrauta uorė. Matyti, kamnors iš lauko važiuojant sulūžo tekinis, tai paliko kalviui pataisyti. Jaunuomenė sukibusi traukė ir stūmė, ir sunkiai jiems davėsi, nes priešakinis dviratis buvo atkeltas ir vežimas nosimi rėmė­ si į žemę, ardamas širdešninku. —Geriau padėk mums ištraukti tą uorę. Atsiminė Valius, jog kalvis dailinosi prie Albinos, tad įrė­ mė petį, ir uorė bematant atsidūrė skersai kelio. Pusberniai plušė toliau, vilkdami nuo kalvės aplaužytus drapakus, žamb­ rius ir akėčias. To gero netrūko pašaly. —Kalviui kakta pabals, kai pamatys,—džiūgavo niekda­ riai. Valius nusispjovęs kumbrino toliau. Bartkaus klėtis kaip tyčia nuošaliau, visa apvirtusi slyvo­ mis. Perlipęs tvorą į sodnelį, pasiklausydamas slinko prie klė­ ties ir pabeldė. Viduj nė krapšt. Gal jau prisnūdo anksčiau pa­ rėjusi, tai nenugirdo? Padūzgeno antrą kartą tvirčiau. Ir vėl klausėsi. Kieme ir aplink tylu kaip jaujoje. Jis girdėjo nukrintant slyvą nuo šakelės, girdėjo atsikvepiant karvę ir sugirksint žąsį. Svirplys čyravo čia pat —dilgynėse ar po pamatais. —Eli, Albina, atidaryk! .. Apėjęs iš šono, pabarbeno krumpliais į langelį. Pasibran­ ginti užsimanė. Nu, nu... —Atidaryk, sakau tau, putpele kanapėtoji. .. Ar nematai, jog visas drebu sušalęs ir sumirkęs nuo rasos. Viduj nė čikšt. Tik gatvėje turbūt ta pati pabaldų gauja, slinkdama pro Bartkaus kiemą, užtraukė: Albina, graži mergele, {leisk mane į klėtelę. . .

Ir po to, tartum verkšlendami, plonais, juokingais balsais nutęsė: Atdaryyyyk dureleeees — Aš nušalau kojeleeees. ..

Valius prikando lūpą, lyg silke pertrauktas per smakrą. Su­ duotų kumštimi vyriškai, tai dar nereikalingą prikelsi. Jis pyko ir patylomis keikėsi, nesumanydamas, ar nusispjovus eiti, ar dar 132

pamėginti laimės. Tuo metu kaip ir žingsniai. . . Jis metėsi po slyvomis į dilgynes ir pasigūžęs laukė, kas čia bus. Tuojau du šešėliai, taip susiglaudę, kad neatskirtum, kur kieno rankos ir kojos. Tik Albinos bliuzelė švietė. Salia žergliojo kalvis, kurs, apkabinęs per pusiaują, čiulbėjo meiliausiu balsu: —Tu mano aniuolėlis balčiausias, kaip tose knygose pamaliavotas. Ant rankų tave nešiosiu dieną naktelę. . . Nereikės tau nieko dirbti. Murksi sau, rainoji katytė. . . —Gal jau, sakau, kitą kartą... Jau greitai švis,—visai menkai atsikalbinėjo mergina. — Kur tau švis? Pats vidunaktis... —Negali būti? —Nors pasišildyti, zylės plunksnele. . . —Nesušalsi, nebijok, per šventą Joną ant pečiaus. Valius kiūtojo dilgynėse ir gniaužė kumščius. Ir jam rodėsi, kad ne dilgynėse, o smalos puode verda. Matai, koks paišinas varnas, o kaip bemokąs, prispaudęs liežuvį, tepti? Ota, dūmė, mano, jog teisybę sako. Ech. . . Ji dar kažin ką šnekėjo visai patyliukais. Kalvis storai šnarpštė. Krapinėjo jie, ramstėsi pa­ sieniais, bučiavosi turbūt. Paskui pravėrė duris ir abu dingo. Išsilupo Valius avingalvį akmenį ir svarstė, ar tuojau paleis­ ti, ar palaukti, kol suguls, kad didžiau išsigąstų. Kita mintis jį truputį prablaivė ir net nudžiugino. Atminsi tu, gyvatės išnara, savo tėvo krikštynas. Atsirūgs tau visos plunksnelės. Nepagai­ lėsiu diržo, nors ir labai geras, iš suktinės pakankčių šikšnos ir su žalvario spitimi nuo balnelio paprūgos. Nusijuosė ir užnėrė kilpą už klengės, o kitą galą tvirtai pritraukė prie prabajaus. Langelis tiktai katinui išlįsti. Matysiu, kaip tu smailinsi, kai ateis šeimininkas išvaduoti. Jo pralaimėjimą pabrėžė ir pyktį didino pasiutęs niežėjimas. Ne tik blauzdos, bet rankos ir ausys degė nuo dilgynių. Prit­ vinkusia krūtine kartumo nusispjovė atsikrenkštęs ir nebesisaugodamas išėjo gatvėn. Gerai dar, kad niekas nematė. O paimtų ant dantų ir talambytų kaip velykinį barabaną. Tai ir ūkininkas —sakytų. Atsidriekė koks smaločius ir šmurkšt į klėtį. Bent vyras tai —negaišta. Kiečiausias įmigis sukaustė sodžių. Sūnys sukišo snukius tarp kojų. Ir visi padraikos užknarkė prisidaužę. Žvaigždelės apsitraukė, apsinešė lyg dūmais. Migla pasikėlė siekdama patį sodžių ir nusidraikė ant gluosnių šakų. Pasėdėjo Valius, parūkė ir kumbrino trindamas ausis ir 133

niurzgėdamas. Nesigailėjo velnių rieškučiomis. Atsirado mat kokia ličyna —pavedžios tėvūnaitį už nosies. Nu, nu, taip nebus. Ir jo širdžiai tiko, atsiminus, kaip ryt visas sodžius be pilvų paliks, kad kalvį Albinos klėty nežinia kas užrišo. Abiem klius. Tai ir gerai. .. Žergė Valius, pasigėrėdamas rytdienos reginiu, ir trenkė kaktą į kažin ką kietą. Pasipylė kibirkštys ir žalios juostos susimataravo. Skersai kelio riogsojo rugių uorė, kurią patsai buvo padėjęs pusberniams atstumti. Trynė guzą ir barėsi ant eibininkų. Mėgino kliūtį apeiti pagrioviu. Ir čia užkliuvo ant suverstų grebežių ir virsdamas nusidaužė kelį. —Uch, ubago vaikai! Nė pralįsti nebegali, kad užtaisė! . . Drapakai, akėčios ir kita padarynė, palikta prie kalvės durų pataisymui, griozdė visą kelią. Susiradęs nuriedėjusią kepurę, vilko užgautą koją kaip apkramtytas šuva iš vestuvių. Tos kelnės kaip tyčia, gerai išsikračius, nebesilaiko ant pilvo, lyg žinodamos, kad nėra diržo. Pasirausė po kišenes, bene ras kokį apivarą susijuosti. Ir vėl pasipynė po kojų. Nespėjo ištraukti rankų ir taip, negalė­ damas pasvirduliuoti, kaip žardas išsitiesė. Atsisuks pažiūrėti, kokios čia kilpos. Gi skersai pertiesta šienveržė virvė. Įnirtęs griebė traukti. Nesiduoda pigiai. Tvirtai pririšta ir slidi, lyg būtų ištepta taukais. Įsirėžęs dar stipriau patraukė. Sutratėjo tvora, ir išvilko visą jos tarpą su skersinėm kartim. —Nelabos dvasios! Palikau dirželį, o gautumėt gerai,— šniokštė sušilęs ir dairėsi, ar nėra kur užsislėpusių ir sekančių jo nuotykingą kelionę. Jis šluostėsi rankas į kelnes. Šluostai nešluostęs, o jos vis tiek veliasi. Nagi pone —rankos visos de­ gutuotos kaip Lapeikos Degutinio! Didumą nutrynė į žoles, bet jos vis tiek bjaurios, jog nejauku ir į kišenes susikišti. Toliaujau atsargiai ėjoir išvengė kliuvinių. Vietomis matėsi šmeižikų darbo: tai svirties kartis atkabinta ir užskersinta tarpvarty, tai grumstų trupinamasis volas pastatytas galu ir paremtas branktu. Gal ir drangas kur ant stogo užtraukė — ką tu su jais? Kad jau nenusisekusi naktis —nėra ko nė sakyti. Nusižiovavo, patampė kelnes. Gyvenk ir mokykis, anot senųjų. Kitą kartą geriau apmislyk. Ir ko čia eiti per marias vandens ieškoti, kai čia pat! Nebloga ir Agutė. Nebloga. Ir darbšti tokia. Reikės pamislyti. Leidosi Valius pakalniukėn, tenorėdamas greičiau pasiekti daržinę ir atsigulti. Priešais iš vienos pusės kelio dūlavo Urnėžio, iš kitos —Vitkaus sėdybos. O kas gi tenai? Ar tik taip 134

sušmėžavo? Va ten, ties tiltu, pačiame įlomy? . . Jis prisimerkė, pritūpė, norėdamas geriau įsižiūrėti. Rodos, kad rūkas toje vie­ toje prasiskleidęs. Lyg rūkas koks, susimetęs stulpu, lyg ir ne. Otartum dar ir judėtų. . . Ir artyn vis. Žmogysta —ne žmogys­ ta. Baltai apsidariusi. Didumėlis gi! Kone sulig kryžiumi. . . Siurmėlės nubėgo per nugarą, ir nė šiaip, nė taip pasidarė. Nė bėgti, nė rėkti, kaip sakoma. Oeiti —tikrai kažin kaip nejau­ ku, ir gana. Apsižvalgė, pasižiūrėjo atgal, ar kas neateina iš sodžiaus. Kelias kaip nušluotas —kas tau tokiu laiku eis. Opriešais jau lyg ir žingsniai. Tapu, šlamu, tapu.. . Sakytumei, jog vaidenasi, bet gaidžiai jau seniai gieda. Dabar beveik nebesigirdėjo, kad kam akyse pasišmeižtų. Seniau kitas reikalas —sakydavo, kad nuo kapelių atbėga kažkokios ožkos, tik vietoj ragų ant kaktų turi po išskobtą sėtinį su įstatyta žvakele. Slenka artyn nedora dvasia. Va, jau ties koplytėle. Teisybė, ties tuo kryžiumi kartą, dar senajam Stripeikai grįžtant iš giminių, kur atlaiduose gerai nudreižę, pasirodęs Gabrielius arkaniuolas ir papūtęs tiesiai į ausį misingine triūba. Stripeika, nors vyras buvęs ir ne iš baikščiųjų ir prie vėjo, pabudęs ir dribte išdribęs iš ratų, ir dui bėgti į sodžių. Tai jau gerokai metų. Po to —niekur nieko. Valius juto, kad už marškinių, lyg ledo kruopelių priberta. Nuo kaktos prakaitas beveik lašnoja. Nebūtų čia ko, savi laukai. Nu... Kaip čia pasakius? . . Ne tai kad bijotum. Nyku tik... Šmėkla artėjo ir vis didyn. Rodos, ir lazda pasiramsčioja. Gera lazda —pusė grebėsto. Suksi atgal, tai bene išbėgsi, kai ims vytis? Zargtai turi būti kaip pirtelės gegnės... Užkišo ranką už ančio, pagraibė, ar nėra škaplierių. Kai reikia, tai nėra, matyt, priepirty paliko kabėti. Persižegnojo nusisukęs. Kas bus —tas... Peršoko griovį —duok jau geriau kelią — ir laukė, gal praeis neužkabinusi. Dėl viso ko pasigraibė smagų akmeniuką. ^ Baidyklė pluošė viduriu kelio jau visai čia pat, baksnodama didžiausiu vėzdu. Baltas marškonis šlavė žemę ir iš po jo kaž­ koks unkštimas lyg dejavimas sklido. Valius sulaikė alsavimą ir visas apmirė. Jau susilygino. .. Jau pora žingsnių pro šalį. . . Bet tada vaiduoklis kad sukvyks! Sujudęjo.Vėzdas iškrito, su­ plevėsavo marškos. Valius kaip įspirtas pasitempė dėti į bėkštą. Tačiau —balsas kaip ir žmogaus būtų? Tartum juokas koks. Ir beveik pažįstamas. . . 135

—Rupūžės!—šoko per griovį atgal. Baltas milžinas sugriuvo. Raičiojosi kvykaudamas ant kelio ir perskilo į dvi dalis. —Drižtararogės! Dabar tai duosiu šukų!—jo narsa kilo kaip liepsna nuo pučiamų anglių.—Kurią pagausiu, tai bus! Didžioji šmėklos dalis sustojo, tartum pasirengusi susigrum­ ti, o mažoji —bėgti. Tą ir pasigavo Valius. —Oi, oi, gelbėk, Onei!—šaukėsi Agutė. Pasigriebęs suspaudė glėby, prapešė pirštais bliuzelę ir pa­ gavo brūžinti antį apžėlusiu smakru. —Paleisk, bedūšninke! Kruvinai subadysi. Apaugęs dyg­ liais kaip ežys. . . —Ot tau, ot tau... Žmonių pamaivos! Palauk, susigausiu antrą ir gerai nubarzduosiu! —Nu eik šen, nu ir pamėgink! —tvirtai įsirėmusi, vadino pasimušti Onė. — Kai pamėginsiu atėjęs, tai nebenorėsi kitą kartą. Nes­ pėsi dėkavoti. — E, ė. . . Tai tau ir vyras. Blusos iš baimės apmirė. —Tik škaplieriaus graibstosi. Tik žegnojasi. —Norėtų bėgti, o kojos nutirpo kaip kaladės. —Buvo nuo ko bėgti ir žegnotis? —Buvo, buvo. Žinom tokius drąsuolius. . .—krimto abi viena per kitą. Onė susiėmė drobules ir pasakojo, kaip joms kilo mintis pagąsdinti. Užsikėlė Agutę ant sprando raitą, apisiautė per abi drobulėmis iki žemės ir išėjo pasiramsčiuodamos virpčiu. Tik ta kvakšė susijuokusi. Otaip niekas nebūtų sužinojęs. — Kad jau nebeišlaikiau. . . Taip žmogelį į strioką įvarėm. — Ką jūs ten įvarėt? Užteko. Dantys tik barška. Tai ir žinosi vaikščioti pas kitas, trintis apie kitų klėtis. Ar gražu aplenkti kaimynes?— rūsčiai graudeno didžioji. —Ar matei, ar žibinai? — Ir be žibinčiaus matom. — Kur taip išsidegutavęs? Pažiūrėk, kokios rankos! Kokie marškiniai! Ar Albinos slenkstis buvo išveltas?—klausė ma­ žoji. Valius užkaito. Nu, kad bjauriai išsivėlęs... Nukando žodį ir mėgino ką kitą. O tų rankų nėra kur padėti. Kišenėse limpa. Eik atkišęs kaip šunies letenas. Gerai sako, kad nė gražumo ne­ gražu kitų palanges brūžinti. . . 136

Keliukai šakojosi. Merginos atsisveikino. Valius tarė Agutei: —Mums pakeliui. — Kiek to kelio. . . Va, jau ir namie. —Okaip su bažnyčia? Ar eisi?—pabuvęs klausė. — Eisiu. —Kam eiti, kad galim nuvažiuoti. Pakinkysiu į brikelę ir užsuksiu. Ji nusiskynė žirnelio šakutę ir skambliojo lapelius, suki­ nėdama pirštais. —Galėtum ir man kepurę apkaišyti. — Kai apsičiuinysi, degutą nusiplausi. . . gal tada? — Su tuo degutu... Kai tik apsidirbsimdidumą. Metai puo­ lė neblogi. Vakar miežių kokias tris pūrvietes paverčiau ant šono. Alaus bus lig tol,—jis brūkštelėjo pirštu pagerklį — kiek bus alaus. Ir drąsą pradėjo atgauti. Apkabinęs traukėsi į save, norėdamas bučiuotis. —Galėsi vesti,—ji sukinėjosi kaip vijurkas, gaudoma kietų ir nevikrių rankų. —Je, tą jau reikės vieną kartą. . . Spiria senis —marčios užsimanė. Otarp mūsų šnekant —man jau ir laikas. —Pančiu dar nereikia sprando brūžuoti. .. Būk nenugirdęs, vedė savo: —Ruduo netruks ateiti. Šiurpu vienam. Zinai. . . Nak­ tys ilgos. — Ak tu, mažulėlis. .. Jiedu glaudėsi trobos gale. Jurginai ir karkliukai čiuženo persisvėrę per tvorą. Seklyčios langai juodavo pilkšvose sienose, tik baltos langinės aiškiau skyrėsi dulksvumu. Suva pabaksnojo snukiu, apuostė Valiaus kelnes ir, paėjęs atokiau, atsitūpė ir ko­ ja nubraukė ausį. Valius pokštelėjo pirštais, ir šuva pašoko kaip įdurtas. —Budrus sargas, bjaurušas. Musėt kibtų į blauzdas, jei kas prie tavo kamaros sėlintų? —Pamėgink, tai žinosi. . .—ji užėmė delnu plačią burną, nes tas nusikvatojo, lyg juokingą daiktą pamatęs.—Ko čia žvingauji kaip treigys? Žmonės pabus. —Jau tau pabus. Kitame gale juk miega tėvai. Okuris tavo langas, Agute? Šitas bene? Tuoj pažinsi, kur mergos guli,— palangės užpakaliais nutrintos. —Tu netrynei, gali nesigirti,—mergina brūkštelėjo žirne­ lio šakute jam per nosį. Ir ja šmigavo kur pakliūva. 137

Jį pagavo toks pašėlimas, lyg ta šakelė jį būtų erzinusi ir vertųsi iš kojų. Jis pyko ant savęs, ant nakties ir visų jam paruoštų eibių. Ir mergos jį kusė, ir juokėsi iš jo ištisą naktį, ir jis patsai, kaip neveša paskutinis, leidosi tampomas už skvernų. Po velnių, nė gražumo nebegražu. Oji šypsosi —ta mergutė lyg jai nieko nereikštų, kad jis stovi ir taip vargsta. Čia pat... Plaukai kvepia pirties vantomis, atšutusiais berželiais. Ir čiob­ rais. Ajerų šaknim. Jomis trenkasi galvas, kad plaukai blizgėtų ir neslinktų. Šiluma iki pat kojų papadžių perliejo. Drobiniai marškiniai lipo prie kupros. Ta bliuzelė taip kaitina, ir ji dar iškirptu kaklu... Ji visa kaip miške sukurta ugnelė. Tvirtai prispaudė tą karštį skleidžiančią krūtinę. Sugniaužė kietai ir bučiavo, nebodamas, ar barzdos šeriai duria, ar braižo. —Noriu pas tave... užeiti... Ir įeisiu. O ką? . . Gerai, kad netryniau palangių, ošiandien tai jau... Nu, nu pamažiau, Agute.. .—vogravo apdusęs ir neatleisdamas. Ta nė rankomis neįsispyrė į jo gaurais nužėlusią krūtinę. Rankos nukrito žemyn kaip nutirpusios. Ji tik tiek tejudino gal­ vą, kad išvengtų žiaurių savaitinės ražienos badymų. —Patyliau, kad ir šniokšti kaip jautis... Išgirs. Juk dar­ žinėje guli ir greičiausiai nemiega tie.. . meistrai,—barėsi, tar­ pais atgaudama žadą, lyg jis triukšmautų kaip talkos pabaig­ tuvėse. Bet naktis snūduriavo ir, pakreipusi ausį, klausėsi. Apyauš­ riu prisiplakė prie žemės mįslinga ir pilna klastos. Miglos dū­ meliai vos besilaikydami kybojo virš ražienų ir lėtai sklaistėsi, lyg nekaltumu nuduota šypsenėlė tamsiame ir plačiame nakties veide. Ir šviesesnė dėmė už trobų, rytuose, buvo viena atmerkta ir sekanti akis. Langinės bolavo, trobos skliautų smailus tri­ kampis kaip gervių žambis rausėsi į dangų. Buvo šilta ir trošku, ir aitru nuo žolynų ir bučinių. —Aa.. . šitie zimagorai? Mačiau, kaip vienas toks, ruda čiupra, vis tau ant kojų lipo. Aš jam tas vilnas iškedensiu kaip kuodelį. Nu, Agute? .. —Ką? —Eikime.. . Pasišnekėsime.. . — Ir čia galim. —Ee... čia. Jau ką ką, o mane tai be baimės gali įsileisti. —Per snapą už tokias kalbas gausi. Leisiu —lauk. Juk dar išgirs. Padūkęs tu.. . — Ką padūkęs? Tu tik atsikalbinėji. Ir nemislyk taip leng­ 138

vai mane apgauti,—jis nirto ir šilo.—Matyti, rudžiui vietą taupai? Svieto perėjūnai saldžiai tepa liežuviu. Prisitaiso kaipmat. Ji kepštelėjo atbula ranka tiesiai per vamplas: —Begėdis! Jau dangus bala. Labanaktis! Agė! . . šokojai įkandin. Bet nepačiupo. Ji šmurkštelė­ jo kaip vijurkas. Sumirgėjo blauzdos ant laiptelių, ir užsidarė durys. Antrą kartą Valius pasijuto kaip apšutintas paršas. Sukan­ do dantis, palaižė lūpas. Nebuvo kur nugiežti apmaudo kaip prie Bartkaus klėties. O čia tik du žingsniai, ir jos langas. Nors imk ir išmaišyk jį su visais rėmais. Lyg jau ir mėgindamas tą daryti, stumtelėjo vieną suveriamų rėmų pusę. Ir kone su­ bliuvo iš nustebimo. Langas lengvai pasidavė į vidų. Jis turėjo būti iš vakaro užmirštas užkabinti. Ar ji pati, tik spėjusi įpulti, atkabino? Jo pakinkliai sulinko. Kaulus užliejo kaip sausgėla. Perėjo išilgai smelkiančios šiurmėlės. Jis pasirėmė ant palangės ir vidun. Meistras su dviem padėjėjais statė Vitkui daržinę prie tvartų. Kai tą baigė, dar apsiėmė perkrauti iš naujo klėtį, kadangi senoji, dar iš sodžiaus perveržta, papuvus pamati­ niams, smego į žemę. Dėl to jie ir ilgiau užgaišo. Atkilę ar ne nuo Girkančių, ar dar nuo toliau, ėjo statydami, dainuodami ir žvigindami mergas. Visi jauni ir smarkūs gėrikai. O vienas padėjėjų, ruda­ plaukis Gustis, dar ir mergišius pirmo numerio. Jis, žinoma, gyrėsi ir, lenkdamas pirštus, skaičiavo savo nuotykius. Jis tvirtino, kad kojas reiktų nusiauti,ir tai neužtektų pirštų toms ūkininkų dukterims, kurios jam —įnamio vaikui, meistriu­ kui —maloniai kedeno ugninius plaukus. Kiboir prie Agutės, bet greitai atlyžo. Ne tai kad merga kie­ ta, bet kad nespėjus. Mergų Gružiškėse kaip amaro. Visai nusi­ varyti nuo kojų neužsimoka. Ar taip jau buvo, ar ne, nesuvysi. Taip gal ir nebuvo, nes brisdamas rasomis iš sodžiaus, kaip šuva uodegą pabrukęs, liūdnai apmąstė, kad jau darbai baigiasi ir, kas žino, kaip bus kitur. Gerai, kad jį kamavo liūdnos mintys ir dėl to jis ėjo tykiai. Kitaip jau būtų užsimoklinęs ant besikalbančių. Sukrito į žoles darželio patvory ir, užgniaužęs kvapą, klausėsi. Kai Valiaus kojos išnyko lange, jis atsikėlė ir metėsi daržinėn kelti draugų. Tie, ką tik įmigę, niurzgė. 139

— Kelkit, rupūžiokai! Jau turiu paukštį kilpose. Patsai įlindo. Reikia tik paimti. — Kas? — Kur? Jis išdėjo reikalą. Aha, pakursim pirtį. Mieguisti meistrai netruko susivokti padėjime. — Kai lįs lauk —nutraukti kelnes ir perlieti šmaikščia lazdele. Kad paperštėtų porą dienų,—siūlė tas, kurs daugiau mėgo muštynes dėl merginų, negu jas pačias. —Niekai,—samprotavo vyresnysis meistras.—Kam muš­ ti? Tau, kad tik kur nagus pagalandus. . . Geriau,numovus kel­ nes, tai ir paleisti kaip gandrą. Kol paršvytruos per lauką, ir užteks. Gustis žalačiupris buvo nepatenkintas. Jo narsi krūtinė kun­ kuliavo ir gyslos drebėjo. Jis mirkčiojo, žvalgėsi, kraipėsi ir pas­ kui sušuko: —Jau! . . Jau žinau, vyručiai! Tai bus pats gražiausias reginys! Padarysim tijatrą ir pinigų neimsimuž pasižiūrėjimą! Jo žvali akis patėmijo didelę, pailgą dėžę. Ją surentė Vitkus savo ūkio reikalams. Pasiauginus kiaulių, nebuvo kaip be jos pasverti ir stotin nugabenti. Aišku, ar ne? Ir jie nebegaišo, nes pro lentų plyšius švylavo aušra. Sukibę dviese, kaip begalint atsargiau, atbugdė narvą prie trobos ir pastatė palangėje. Gerų lentų, uosio skersiais ir storom vinimsukaltas, kad nė pa­ siučiausias kuilis neišlaužtų. Uždaromas per galą, dureles nuleidžiant iš viršaus. Ir taip atdaru galu, atremtą į sieną, kaip žvėris nasrus išvertęs, tykojo ir laukė grobio po langu. Grobis patsai į tuos nasrus turėjo nusileisti. Susimokėliai duso nuo įtempimo, pritūpę, atstatę nagus. Du turėjo griebti už kojų ir stačią vidun, o tretysis iš viršaus užleisti paruoštas dureles. Ir užrišti. Jau itin švito. Rytuose raudo. Gaidys išsivedė vištas į kiemą ir paskleidė ieškoti grūdo. Nu, velnias... Jau turi pasi­ rodyti. Jau, jau atlipa miškų viršūnėmis diena. Tykančiųjų rankos drebėjo. Ir pagaliau minkštai brakštelėjo langas. Išsikišo kurpės. Į palangę įsirėmė keliai ir rankos —jis leidosi atbulas. Galva ir pečiai dar buvo viduje, tarp lango rėmų, kai geležinės, sakais įdiržusios meistrų rankos čiupo už pakinklių ir stačiai į dėžės gerklę. Tuo pačiu metu durelės užkrito iš viršaus. Kol imtinis sumojo, kas darosi, jos buvo jau užrištos, ir jį nešė siūbuodami kaip neštuvais ir pastatė kiemo vidury. 140

Nunešti ir pastatyti suspėjo vyrai, iki suprato žmogus, kur papuolė. Jis pagavo draskytis unkšdamas ir grieždamas danti­ mis. Įsirėmė nugara į viršų, išpūtė žandus. Lentos kiek palinko, bet uosiniai skersiai nieko. Spyrė kojomis į galą —irgi tas pats. Grabinėjosi po kišenes, o peilio nėra, kad nupjovus virvę ir atsikėlus dureles. Davėsi, vertėsi, daužė kumščiais —narvas ju­ dėjo, vartėsi į šonus, šokinėjo nuo žemės, bet laikė. Tada jį, nu­ sikamavusį, apėmė siaubas ir neviltis. Nieko nebeliko, kaip dantimis griaužti medį ir bliauti, ir raudoti iš pasiutimo. Ir kai tas nieko, ėmė geruoju prašytis: — Išleiskit... Nebūkit pašėlę. Nu ir kas jums, vyručiai, iš to? Ar tai vyrų darbas? Vyrai laikė rankas kišenėse ir, suktines prie lūpų prisilipdę, patenkinti savo žygiu, pūtė dūmus. Pilnai įvertindami ir pasiti­ kėdami savo šeimininko meistriškais sugebėjimais, renčiant šį narvą, jie buvo ramūs. —Alaus bačką statau! Broliukai, klausykit! Aš ant jūsų nė puse žodelio blogo nesu pasakęs.. . Tai ko jūs? Ar taip gražu? Piemenys tegul užsiima, o jums, tokiems rimtiems vyrams, ir nepritinka... —Mums tai tinka, mums visai nieko. Ir pačiam ne pro šalį atsikvėpti. Smarkiai šokai šią naktį,—ramino žalasis Gustis. Valius siūlė geras magaryčias Kiburiuose. Po butelį nuo gal­ vos. Otie —ne. Vėl keikė ir grasino ir vertė kalėjimo sienas. Ir pasibaisėdamas laukė prasiveriant trobos durų. Ilgai neteko laukti. Meistrai pasitraukė į pašalį pajutę atsikėlusį šeimininką. — Kas tą kiaulių būdą išjojo iš daržinės? Ar neisit gulti! Barė šunis Vitkus. Vienas jų budėjo prie narvo, pašiaušęs karčius, omažesnis lakstė aplink ir plonai kiauksėjo. Jie ką nors aptiko,—sumetė žmogus. Priėjęs pasilenks. Viduje kažin kas. Akys iš patamsių dilbso. —Nugi čia kas?—atšoko pora žingsnių atgal Vitkus. —Aš. .. dėde.. . —Tu? —Ne. . . Išleisk, Vitkau.. . —Ucha-cha!. . Tai, vyrel. . .Kas tave įgrūdo? Kaip levą už grotų? .. Atokiau, prie daržinės, visi trys meistrai pūtė dūmus ir rą­ žėsi. Rudasis paaiškino: —Tai mes, gaspador, šešką pagavom. Didelis bestija.. . Vištienos mat užsimanė. Praverstų kailį nulupti, tik vasarą ne koks akuotas. 141

—Įdėsiu tau, gyvatsnapi, gerą akuotą! —šnypštė Valius, Vitkaus išvaduotas. Bet ką tu jiems įdėsi? Trys įgudę peštukai jo tik laukė. Pamėgink. Vitkus nusijuokė ir prikando lūpą. Gero jau nežadėjo pa­ šiaušti ūsai ir virvagalys, kurį tebelaikė sugniaužęs, kaip jį atrišo nuo būdos. —Buvai kamaroj, išeina? —Tai. .. kaip ir nebuvau. . . —Abiems jums su šituo, vandeny subrankinus,—purtė senis virvę. — Ką ten būsi? Gal minutę kokią. Pasišnekėjom. . . —Pasišnekėjot. —Mes rimtai. Sakau, tamstai. —Aha... —Aš jau, kaip ir apsisvėręs. . . Jeigu leisi Agutę... Vitkus dar sakė kažką. Valius vis atbulas, atbulas... Paskui skersom pro vartus. Opaskui tai pluošė! Kad tik ko nesutiktų. Akys lipo ant kaktos, pamanius, kaip jį įniks pjauti. —- Velnių jojamoji naktis! Ir kas mane išnešė į tą prakeiktą sodžių? Negalėjau sau knarkti ant šieno kaip žmogus? Uch! . . Putros prisivirta. Neišsrėbsi taip pigiai. Jis bijojo ir į savo drabužius pažvelgti. Ir į rankas. Ėjo kaip iš jaujos po linų mynimo. Ir tik taikė nematant įsmukti daržinėn.

LINARŪTĖ

Vėl buvo šilta kaip vasara. Tik už kelių žingsnių tebuvo ji atsitraukusi. Ir vakare jos atspindžiai degė už miško, karšto­ mis pašvaistėmis atsimušę danguje. Sudžiūvusi smilga lengvai svyravo ant ežios ir šiušeno laukų kelelio tarpvėžiuose, kurs vingiavo iš sėdybos sėdybon, niro miškan ir kniubo upelin. Ir tekėjo jis vieškelin kaip didelėn upėn, ir skendo jo balkšvose dulkėse. Linų, sustatytų gubose, galvelės žvangėjo. Mirguliavo epušrotas pradėjusiais kaisti lapais. Dryžos beržynas švietė kaip naujai suręstas namas ant kalno tokiu gelsvumu, pereinančiu auksinin, lyg vantlapiais nukąstas velykaitis. Silkinis voratink­ lių takas bėgo į tolį, į kraštą žemės, virpantį ir šokinėjantį akyse. Iš žiemių šalies pasirodė sėjikų būriai. Sparnas prie sparno, šniokštė pažeme, lyg pjaudami ražieną,ir prigulę tarp grumstų gailiai ciksėjo. Rugiai biro iš ūkininko saujos. Pirma žengė bir­ žijantis vaikas. Ir trejetu kinkytos akėčios užlygino šviežia juodą žemę. Rovėjos, išsipylusios baru, plėšėsi linuose. Tai viena, tai kita skarelė kilo iš būrio, kai surautą saują reikėjo surišti ir numes­ ti per petį į retą ir aukštą linienos žolę. Linai tebežaliavo kaip rūta. Apatiniai lapeliai tebuvo pradėję gelsti ir birti. Jų ne­ statė nė į gubeles. Rinko, metė į drangas ir bugdė stačiai prie linmarkų. Pievų taku kumbrino seniūnas. —Padėk Dieve! —Geriau patsai padėtum nelakstęs. Nu, ačiū, ačiū.. .— atsiliepė Dargužis. —Ne savo valia lakstau. Viršaitis varo visus ant kelių. Palyginti, griovius iškuopti. 143

—Galvoj jam nebegerai! Per darbymetę žmones gainioti. — Nenugainios. Iš apskričio važiuosią tiltų žiūrėti, tai. . . Opas tave, žiūriu, tik šnara, tik marguoja palankė. —Pasitelkiau bobelių. Matai, jog pusę lauko linais už­ versta. —Aha. Gražaus lino! Pluoštas bus kaip kanapių. — Kažin? Sėjau pavėlinčiui. Pirma nuganiau dobilieną ir tada išplėšiau. Užaugti, tai ką jau. Tik ar bespės išmirkti? —Vanduo įšilęs dar iš vasaros. Pelių lizdai, pjaunant vasa­ rojų, buvo pačiose pakotėse, prie žemės. Tai rodo sausą ir ilgą rudenį. Dargužis ištraukė iš lingalvių krūvos ąsotį, užkimštą sugumuliuotu rankšluosčiu. Išgėrė patsai ir pasiūlė seniūnui. Ir pasibedavojo: —Tų darbų —nors persiplėšk. Dar ant kelių varo. Man šiemet su šeimyna kaip ant juoko. Nespėju gaudyti. Pranis vėl išeina... — Ko jam? Kur geriau ras? — Ras neras. Okas bandininkui? Kepurę ant šono ir dui į kitą kraštą. —Pranis —darbininkas. Mokė su juom apseiti. Ar ži­ nai ką —seniūnas pritildė balsą, pasilenkė: —mergą prisuk jam. Kokią bobelką, taip nuo trijų dešimtų. Tai mušte neatsi­ muš!. —Baidosi mergų driežas kaip čigono arklys šieno kupečio. — Išgėręs nebesibaldo. .. Nu, nebegaišinsiu. Likit sveiki. —Jei neaptingsi, užsuk vakare! —šaukė Dargužis nuei­ nančiam. —Ačiū, ačiū! . . Lengva sakyti,—svarstė Dargužis, rišdamas linų saujas į glėbiu teapkabinamus pundus. Su Praniu negali taip sau. Tai diegas, nežinia, iš kokio kelmo. Būtų durnelis, o taip nudėsto būriais, kad ir gerai galvą turi pasukti. Ko neklausi —vis­ kamturi savo numanymą. Tik kad išvėsęs ir palaidas kaiptvora. Užeis kas ant seilės, ir gieda savaip. Be nusistatymo ir tvarkos. Šiandien jam gerai, o ryt jau paisto. .. Ir vėl iš naujo. Sveika­ tos turi kaip jautis ketvergis. Prakaito neboja. Parodai ką, pa­ statai vieton —tai už du. Ir pigus. Trisdešimt mėnesiui pasi­ prašė, kai kito už dvigubai daugiau nė su pyragu darbymečiui neparsiveši. Nevešuoklis, tas tiesa. Jaunimo pajuokai, bet. . . Kas kam darbo, bile padaro. . . 144

Dabar jau jis išeisiąs. Ir ką tu jam? Palikti be vyro, kai dar laukai galutinai nesukuopti ir kai užeina kūlimo talkos? Ir bene trūko kada darbo tokiame ūkyje? —keliu primindamas, rišo suktinėmis šiaudų kūlio grįžtėmis pundus ir leido markon. Pranis netoliese darbavosi prie stulpo, kur buvo įtvertas dalgis. Pa­ griebęs linų saują, drožė į dalgio ašmenis, nukirsdamas saujos viršūnę su diduma galvelių. Gyslotos jo rankos kilojos užsimo­ jant iš peties, lyg varant į žemę kuolą. Dalgio žambis, apsivėlęs žalia augmens sultimi tartum kokiu degutu, džeržgė užgautas linų. Prakaitas lašėjo su kiekvienu krestelėjimu. Sudėvėta kepuršė kėpsojo ant pakaušio, ir plaukai rietėsi aplink ją kaip išlytos ir saulės nublukintos samanos iš pozų. Rudai įdegęs, baltais antakiais ir prakaito griaužiamomis akimis jis mirkčio­ jo, lyg pirmą kartą išleistas į šviesą. Ir davė, ir davė be sustoji­ mo. Kiti du tas nukapotas saujas braukė per tokias baisias gele­ žines šukas, kurių dantys buvo tikri išgaląsti peiliai ašmenimis ir pariestais žambiais aukštyn. Vyrų rankos iki alkūnių žalios nuo linų, marškiniai gręžtinai šlapi ir sujuodę. Jie grimzdo iki kelių lingalviuose. Vieną linmarką prikrovė ir, apdėję lentomis, prislėgė akme­ nimis. Ir antroji kilo arti pusės. Vyrų nugaros garavo, švilpė linų saujos. Įkalniau, linienoje, sutarškėjo moteriški balsai. Seimininkė iš sėdybos nešė pavakarius. — Rovėjos jau baigia,—pasakė ji. —Vainiką pina,—pabuvusi šnekėjo.—Jaunuomenė tai norės ir pasišokti. Okaip jūs? —Ką mes? Tegul šoka. Ar gaila? —Aš klausiu, ar baigsite? —Gal? . .—Dargužis apžiūrinėjo iš visų pusių savo samdi­ nį. Ir ne tik dirbant, bet ir valgant. Pavalgus, tas tiesa. Bet ši­ taip dirbant, jau reikia ir paimti savin. Odabar, biesas, užsima­ nė išeiti. Dargužiui lyg ašaka tarp dantų įsivėlė seniūno patari­ mas. Tai kokią čia mergą dabar jam pasuksi? Geresnė juoksis. Yra merginų sodžiuje, kaipgi. . . Bet va.. . —Ei, Dargužien! Eikšen pas mus!—šaukė iš linienos skar­ dus balsas. —Einu, einu,—ir surinkusi lauknešes, šeimininkė dar pa­ sakė: —Ko tai Kaziunei prireikė? Dargužis pasekė nueinančią ir garsiai nusispjovė. — Se, kur gera mįslė! Ir jis įniko gremžti nagais krūtinę, lyg užsimanęs visus gyvplaukius nurauti. 10. M. K a t i li š k is

145

nis. Dargužis kalbino Pranį, nė kiek nemažindamas darbo spartos. —Tau, vyrel, šį vakarą tai bus kirtis. Oi, bus, Praniukai. Tiek talkininkių —bus iš ko pasirinkti. Pranis vyptelėjo, kniostelėjęs galvą kaip subartas šuva. —Visos Gružiškių mergos —ką tu manai. Otau bene pat­ sai laikas ir vestis. Ko besulauksi? Imk rėžti sparną apie ku­ rią. Imk narsiai. Suk, bruk, meluok. Malk liežuviu ką nebūt, kas ant seilės užeina. Šokti juk moki? Kur tu nemokėsi? Tai pagriebęs duok garo, kol ims lekuoti. Tas joms patinka, kaip mostimi tepa. Mato, jog vyras prie vėjo ir uvėrus. . . Pabuvęs klausė: —Okuri tau iš būrio krinta į akį? Aš misliju, kad nuliežei visas? Pranis kuktelėjo balsu. Patiko jam ta kalba. Nušvito, kaip įsirpusi slyva. Antakiai žibėjo auksu ir akių plyšeliai žybčiojo mėlynai, lyg viksva įpjovus. —Ta, kur su kaspinu raudonu. —Žiū! .. Saldus mažam —raudonas durnam,—tarė vie­ nas brūkėjų. —E, Praniukai —nutuoki tu. Ir man Agutė patinka. Taip nagai niežti kartais. .. Rubuilė ir kaip iš pieno plaukus. Yra už ko ir pagriebti. Tik. . . jau šaukštai po pietų,—Dargužis pa­ tempė lūpą ir išvertė delnus, kaip linų ir javų prekijas Eizikas, įrodinėdamas, jog čia ne ta prekė. — Šukų gausi nuo Valiaus. Pasisaugok,—įspėjo antras vyras. —Oką žinai? Gal ir atmuši? Griebk kaip su samčiu. —Mes juk rimtai. . . Kur neverta, tai neverta. Kas suderėta, ant rankos, taip sakant, užduota, tai kaip ir nupirkta,—taisė padėtį Dargužis, nes Pranis pabūgo savo žodžių ir dvilinkai susiriesdamas vertė ir vilko pundus. —Jei jau ant rankos užduota, tai aišku. .. —Tylėk! . .—Dargužis merkė vyrams, kad jam netruk­ dytų.—Tarp mūsų šnekant, aš jau turiu tau numatęs. Merga ne iš pačių skaisčiųjų, jau dobilo mitusi. Ale kitą jauną mesk į šalį prieš ją. Ką ten piemenė —vėjo patarška. Nenuganysi, kai pradės pusberniai palangėmis šliaužioti. Atsibos tykoti

146

su vėzdu. Odar ir patį koks niekšas permėš per strėnas. Neuž­ simoka su jaunom... Zinai,kokios dabar? Vypt švypt prieš veidrodį. Joms karolių, čeverykų aukštais užkulniais, muilo, kvepiančio razetom. Rimtam vyrui kraują gadina, ir tiek. Otau pasakysiu, kad per pietus nutėmijau, kaip smailiai į tave Kaziunė. . . Vyrai susižvalgė. Pranis pabuvo minutę kitą pravira burna, kaip spirito gerą gurkšnį užlupęs. Pagerklis timpčiojo. —Tai, kad ji. . . Kad ji su vaiku —sako. . . — Nebūk aukšlis. Vaiką gauni pasogos. Pačiam nebereikės rūpintis. O-o, kad man taip. .. — Išleisi bandos ganyti, tai ir tau duoną uždirbs,—skatino antras. ODargužis dėstė nuosaikiai: — Ką vaikas? Jau prakutęs. Mačiau aną dieną, iš malūno važiuodamas. Toks jau nebesisės ant sprando. Užtat mergutė! Spėri darbui ir viskam. Žemės yra geras rėžis. Troba ir kiti pas­ tovai. Visa ūkė, nors ir nedidelė. Ar liga, ar kas —vartykis lo­ voj. Vis jau žmogus ant savęs gyveni. Ne pribuišis —kur diena, kur naktis. — Ką tamsta nori sveikam ligą įkosėti? —įsiterpė darbi­ ninkas, iki pusiaublauzdžių įsibridęs markoje. Ji buvo mušte primušta linų, apkrauta lentomis ir kartimis. Akmenys slėgė, ir vanduo sunkėsi iš apačios.—Juk jis bijo bobos kaip velnias kryžiaus. Apsivesi, tai priseis vienoj lovoj gulėti. Otai nežinai, kas gali nutikti? —Eik tu. Pamėgins ir patiks... —Juoktis, aš pasakysiu, čia visai nėra ko. Nu, iš pradžių, suprantamas daiktas, jog nelabai drąsu. Bet kai su Kaziune, tai viens du ir apsiprasi. Dvejis metus pas mane ištarnavo — nuluptą pažįstu. Jei kas kitas pirštų —galėtum visaip pamislyti... Baigus slėgti antrąją marką, griebė lingalvius. Didelės jų krūvos per naktį galėjo pradėti kaisti. Otai sėmenims nesveika. Dargužis tam buvo pasiruošęs iš anksto ir atvežęs žardams stul­ pus, sugrąžytus skersiniams ir kartis ant tų skersių sudėti. Žardyti —jau kitas reikalas. Į saulę nebuvo kada nė pa­ žvelgti. Ji leidosi tykiai, nurimusi, didelė ir taip raudona, kaip žiburys, įstatytas į skobtu viduriu cviklinį buroką. Laukai tva­ tėjo vakaro ruoša. Balsai sklido nuo sėdybos. Karvės baubė žingsniuodamos namo, nebeapžergdamos pritvinkusių tešmenų, 147

avys bliovė,ir dulkės kilo virš bandos. Pirtis paupy rūko. Vyrai tik vertė sėtuvėmis lingalvius ant žardo. Ir jis atrodė kaip krau­ tuvės lentynos, apverstos gėrybėmis. Tų gėrybių čia buvo užtek­ tinai. Po poros savaičių lingalviai išnoks, išsistovės, ir iškūlus bus gražių sėmenų. Eizikas pamerks ranką iki alkūnės, pamai­ šys, perkandęs išspjaus ir sakys: —Nių, po kam tava žiomenas, Darguži? Bus, bus pinigėlio. ODargužis neatleido: —Otu kaip koks šluotkotis. Aš jam dėstau, tikinu, o jis nė be —nė me.. . — Kad jis dar nieko neišmano. Jeigu jau gatavai suruoštum. . . Gal tada? —Aš ne apie tai. Ką jūs, vyrai? Ims ir neišmanys taigi toks vaikinas. Bet va —loju, talambiju visą pavakarę, ir vis­ kas eina ant pūsto. Tu juk nė dienos nebemanai pasilikti. Pasi­ imi pinigus ir išeini. Tau nebe galvoj, kad aš paliksiu darbymetėje be žmogaus. Žinoma, kad nėra ko tau laužyti galvos. Tavo reikalas. Nepririši. Ir nelaikysiu —eini, tai eik. . . Paskui gal pasigailėsi, bet kas man? Ar bėda, kad nusivalkiosi, nusiengsi? Očia dar nori, kaip vyrui padėti ir patarti. Velnio akį tu patarsi tokiam, kurs patsai sau blogo velija? —Tai kažin? —paklausė Pranis. —Kažin. . . Jei aš ko nors imuosi, tai padarau. —Eche-che-che. . .—išsišiepė baltais dantimis Pranis. —Nesijuok, nesijuok. —Aš tik taip sau, dėde. . .—nuščiuvo ūmai vyras. Duobės garavo. Iš Katmilžio patraukė vėsa. —Tai su Dievo padėjimu ir baigėme. Į drangas sumetė įrankius. Apie linmarkas liko sutrypta že­ mė ir pasidraikę linų pluošteliai. Vyrai užsimetė švarkus ant pečių ir patraukė namo. Pranis vilkosi žingsniu atsilikęs. Galvą panarinęs, lyg ir šyp­ sojosi, lyg ir svarstė kažką. Seimininkas atsisuko: —Tai kaip, Praniuk? —Tai jau, gaspador, pašnekėk. . . —Ką taip? —Su tąja, kaip čia sakant... Kaziune... —Aaa... Tvarkoj. Taip suvesiu, kad tau tik apsisukti. Su­ prantama —čiupti turi trumpai. Vaikinas linktelėjo: 148

—Tai gal jau. .. —Neapsigausi. Užtikrinu tau,—ir lyg atsiminęs.—Ogal jau apsimislijai dėl rytojaus? Dėsiu kokią penkinę. . . —Nedėk, gaspador. Jeigu aš pasilieku, tai ant to paties. Užteks man. Dargužis suspaudė alkūnę ir sudavė į šoną. Taip buvo su­ daryta sutartis kitiems mėnesiams. Jis dar norėjo įsiteikti iki galo ir užsitikrinti ir tarė: —Kalėdoms, Praniuk, gausi gerą paviržį. Iš manęs nie­ kas neišeina sausais dantimis. Gali klausti, ko nori. Po du, po tris metus yra išbuvę. Ojei judu gerai susikukuosit ir prie šliūbo eisit, kaip aš ir misliju, tai priseis man ir vestuves iškelti. Kaziunė man kaip ir namiškė, kaip ir giminė būtų —taip mes su­ pratę. Na, ir pradžiai gyvenimo pūrelį kitą javais. Ar padary­ nės, ar gyvulio. . . Sukant pro sodno kampą į kiemo keliuką, Dargužis parodė: —Matai, kokia ji darbininkė. Ir kokia sukri. Kitos viduj sėdi, o ji padeda namiškėms apsiliuobti. Ve su kiaulviedriais eina iš kūčių. E, vyrelis! Prisiverpus, prisipaisius. Drabužių skrynios pilnos. Siūtų drapanų. Motina kaip bitelė į korį siuva. Ir vis jai. Kam daugiau? . . Suprantamas daiktas. Tarpvarty jis dar pakuštėjo į ausį: — Sį pat vakarą mėgink. Neužleisk kitam. —Gerai, gaspador. . .—atkuštėjo Pranis ir apsižvalgė. Dvejis metus buvo ištarnavusi šiuose namuose Kaziunė. Prie jos pasimirė senasis, ir dabartinis šeimininkas parsivedė žmoną. Visus darbus, namų tvarką ir papročius ji gerai žinojo. Nors jaunoji Dargužienė šį tą ir buvo pakeitusi. Vaikai šokte­ lėjo aukštyn. Senoji gerokai nukaršo. Bet šiaip viskas artima ir pažįstama. Laiko gerokai praėjo, kai ji tarnavo čia. Buvo tai atminti­ ni metai. Dargužis kėlėsi iš sodžiaus į vienkiemį. Griuvo seno­ sios trobos. Naujoms pamatus krovė mūrininkai. Tašė rąstus ir sienas rentė tokie gudrūs meistrai, jauni vyrai —pakartu­ vės iš Dargužienės tėviškės, nuo Smilgių. Iškėlus vainiką, Dar­ gužis padarė alaus. Gėrė suprašyti kaimynai. Net šoko įsisma­ ginę čia pat, šalia baltų, sakais įkvipusių sienų, skiedras atšlavę nuo suminto dirvono. Ocho, ta vasara... Tiek daug darbo, ke­ liantis į laukus, kad ruduo nejučiomis kyštelėjo parudusią barz­ dą kaip Eliją iš krūmų. Geriausiuose savo metuose, tvirta ir 149

neaplenkiama buvo mergina. Rėkavo didžiau už bet kurią šei­ mininkę, riejosi su samdiniais ir dienininkais. Ir dainavo dirb­ dama sunkiau už arklį. Ypatingo reikėjo pjovėjo, kad išvengtų jos pajuokiančių baksnojimų pėdo varpomis į pakinklius. Vago­ je, renkant ar sodinant bulves, ravint daržus,—nė viena ne­ spėjo su ja kartu. Tokia jau ji buvo. Otalkose neapsiėjo be jos. Prašydavo tyčia, kad bent vakare užbėgtų —vesti dainos ir pramanyti linksmybių. Pamėgusi buvo sodžių ir žmones. Ir vi­ sada paskui gręždavosi ton pusėn ir gailiu atodūsiu minėda­ vo anas dienas. Prieškalėdyje vienok jau ji žinojo, kad nebepasiliks tretie­ siems metams. Tą žinojo ir šeimininkas, ir jo žmona, nors kal­ bino pasilikti. Žinojo ir apgailestavo netekdami geros mergos. Ji išėjo pas motiną ir ūkčiojo vaikelį, atsiradusį iš tos vasaros. Vėliau ji nebestodavo metams. Išeidavo dienai kitai ar sa­ vaitei —per darbymečius. Kur ypatingai trūko žmogaus. Dar­ žų sodinimas, šienapjūtė, laukų suvalymas —ją grobstyte grobstė. Ji raudavo linus siekvietėmis. Ir čia jos niekas neva­ liojo įveikti. Kitiems neaišku, ką reiškia nurauti siekvietę per sutrumpėjusią vasaros pabaigos dieną. Ji tai atlikdavo iki sau­ lės laidos ir temstant eidavo iš lauko sustačiusi gubeles. Žie­ mą abi su motina verpė ir audė. Pūtė apšalusį langą, žvelgdama į kelią. Ar kartais neįsuks rogės? Įsukdavo rogės. Ūkininkų žmonos neapsiverpdavo pačios. Ir pirštinių, ir kojinių šeimyna sunaudojo be skaičiaus. Paskui gi tiek darbų, kuriems pravarti Kaziunė. Kitokių svečių ji laukdavo. Ir neprasitardavo nė sap­ ne. Bet motina ir taip gerai žinojo ir ne kartą yra jai šitaip parūgojusi: —Piršlių lauki? .. Nelauk. . . Ir kam tau vyras? Turi vie­ ną —jau žąsis pagano. Netruks užaugti. Ir visi jie tokie. .. Senė žinojo ir tą, kad nebus kitaip. Juk ji buvo jau tai seniai išlaukusi. Iškentusi, nusivylusi lygiai tokiu pat būdu —tris­ dešimt metų anksčiau. Tik ji ne vaikyštį, o mergytę parsinešė tais pačiais keliais ir takeliais. Laukė Kaziunė, ilgėjosi. Ir nebojo motinos priekaištų. Ją vargas ir ašaros padarė tokią atšaižią ir kietą. Anoji vasara degė jos širdyje, ir kai kada jos sunykę skruostai nutvilkdavo skaisčia ugnim. Bet vis rečiau ir rečiau. Ir šiuo kartu, nors neskaitė savęs talkininke, bet neišėjo tuo­ jau pasiėmusi uždarbį. Lakstė pokiemą, po laidarius, padėdama apsiliuobti namiškėms. Paskui sukosi virtuvėje, kur tiek dau­ 150

geliui žmonių reikėjo paruošti stalą. Šių namų ji vis dar nega­ lėjo užmiršti ir laikyti svetimais. Ji darbavosi ypatingu įkarš­ čiu ir malonumu, kaip sau. Ir kai Dargužis, pasivedęs nuošalin, užvedė savo kalbą, ji klusniai nusekė ir paskui, mažai teprieštaraudama, sutiko ir vykdė. —Noriu su tavim persimesti pora žodžių. . . —Ak šitaip? —Eime,—vedėsi ją į priemenę. — Neik, Kaziun! . . Iš kelio veda gaspadorius,—draudė viena, padedanti virtuvėje. —Paimk, Dargužien, pagalį savo seniui. Prie mergų tai­ sos,—mokė kita. Kieme Dargužis tarė stačiai: — Noriu tau vaikį prisukti. — Kai duosiu per prusnas, tai žinosi šidytis! Sukai jau vie­ ną kartą. . .—staigiai atsigręžė atgal. —Pala. . .—suspaudė jos ranką aukščiau alkūnės. Ir jos ranka buvo raumeninga kaip vyro. Ji įsirėžė, lyg modamosi rėžti ausin. —Jei ko reikia, tai sakyk negaišinęs. — Kad tu kaip žižė! Obūtum jau, rodos, prote —suaugusi. Va, galėtumei man padėti. Svarbus reikalas yra. Vieną vyru­ ką pridaboti. . . —Kokį? ..—jos balsas suvirpo. Krūtinė pasikėlė ir siū­ bavo kaip medis, vėjo blūškio pagautas. Ji mirštamai išbalo ir patamsyje jos veidas švietė kaip drobės skiautis, padžiauta ant tvoros. —Pasakysiu, ir vėl kaip širšės įgelta šoksi. Aš juk rimtai, Kaziune. .. Ji sunkiai alsavo. Ir tylėjo. Viduje kažin kas užriko ir šaukte šaukė, kad neskubėtų, kad palauktų dar, nepasakytų to, ko ji laukė metų metais. Ko niekam neprasitarė ir ko niekas ne­ pasiūlė. —Taigi, kad su Praniu, tu.. . —Ačiū, Darguži. . . Galėtum kitos pasiieškoti. Gana iš ma­ nęs juokės. Durniumi užleis. ..—priekaištingai, su skausmu ji tarė ir, lėtai apsisukusi, ėjo vidun. Jai pastojo kelią. —Klausyk! Pranis nori išeiti. Aš lieku be žmogaus. Zinai, kad niekur negausi pasisamdyti? .. Užteks to, kad pašnekinsi. Jis ir pasiliks. Pamatys, kad ir jis žmogus. Juk nustumdytas visų. . . Et, tu, sakau. . . 151

Tirštos sutemos gulė kiemą. Ir tai padėjo jiems susitvar­ kyti. —Gerai...—pasakė Kaziunė. —Jis netoks jau durnas, kaip mano. Pamatysi pati,—įkan­ din sekdamas dar pridūrė. Luktelėjo, kol ta pradingo duryse. Ir matė pro langą virtuvėje imančią darbo. — Išdegs! ..—taukštelėjo delnais, lyg nukrėsdamas dulkes. Paspyrė pasipainiojusį kibirą ir įsivertė pas moteris. —Ar jūs duosit žmonėm valgyti, ar ne? —Rūpinkis savo alum,—varė jį lauk. Alaus netrūko. Vyrai smelkė susėdę šeimyninėje pasieniais. Kalbos ėjo traškyn. Ir kai pradėjo žvanginti lėkštes ir krauti dubenis,ir sotūs garai pasiskleidė troboje, talkininkai jau buvo įkaitę didžiau negu prie darbo. — Sėskit, sėskit. Užimkit vietas. Kur kam parankiau, kam kur viežlybiau. Prie savo mergelių, prie širdelių. . .—vaikš­ čiodama aplink tratėjo Kibildienė, einanti kaip ir vyriausios virtuvės tvarkytojos pareigas. Pačios Dargužienės nesimatė. Gal ji ruošė ką baigtuvėms, o gal pati puošėsi užsidariusi ka­ maroje? Mergos kuštėjosi, spietėsi krūvon, žvalgėsi į duris. Vyrai jau šlemštė užsigulę, o jos dar vis nepriprašomos. — Kur šeimininkė? —Eikit atvesti,—mokė kita. Ieškant jos vienam gale, ji pasirodė iš kito. Ir peržengus slenkstį, buvo taip ūmai apstota ir pagauta rovėjų, kad nespė­ jo nė akim sumirkčioti. Tokiu pat staigumu,kažkur buvęs nu­ slėptas, ant jos galvos atsirado linų vainikas. Troba akimojui lyg apmirė, bet tik tam, kad labiau suūžtų ir sudundėtų vienu kartu: —Oooo! . . Eėėė! .. Valiooo! .. Labai ploni ir itin storoki, kaip iš po duonkubilio, balsai atsimušė į lubas. Moteriškės galva kartu. Galybė rankų, suki­ busios kas kur: už juosmens, pažastų, rankų, strėnų, pakink­ lių mėtė aukštyn, kad ir kaip apsti ji buvo kūnu ir svoriu. Vyrai, šoktelėję iš užstalės, jau neberado kur savo letenų prikišti. Ro­ vėjos dorojosi vienos. Ratas prasiskyrė, kad parodytų visoje grožybėje, nuraudu­ sią kaip žemuogę šeimininkę. Į žalių linų vainiką buvo prikai­ šiota vėlybų žiedelių. — Kad susimokiusios kaip šarkos! —gaudydama orą, ste­ bėjosi ji. Ir stebėjosi taip pat vainiku, ir nudavė didžiai paveik152

ta tokios garbės ir to, kaip tas ūmai įvyko. Nors aišku buvo vi­ siems, kad ji to laukė ir žinojo. Tambuvo paruošusi ir vyną, ku­ rio tris butelius pastatė: —Tai jums širdelei atgauti, seselės. .. Ir iš eilės visas, dar tebestovinčias, apkabino ir bučiavo į abu skruostus. Kas linelį nuraus? . . Zalionėlį nuraus? . .

—pragydo Kaziunė. — Ne taip! „Kas linelį pasės?“ —reikia pradėti! . . —su­ bliuvo Antanas, nutraukdamas linarūtės dainą. —Daineles paskui. Valgykite dabar, meldžiamieji...— tildė šeimininkė. Merginos pylėsi į stiklinaites vyną, daužėsi su ja ir sriub­ čiojo. —Omums ar neduosit? —siekė ranka per stalą kaip kati­ nas iš lizdo žvirbluitį vienas iš vyrų, bet gavo tuojau šakute per sugrubusius nagus. —Nekaišiok savo akėtvirbalių. Neužsidirbai. —Kad mes nė nespėjom... Onorėjom pakelti. —Tai mes, vyrai, alaus! Neblogas? ..—pildė stiklines Dar­ gužis. — Neblogas.. . Ką tamsta manai? Nebeišturėsiu! .. Mer­ gos, šokti! Netuščiai jobuvo užsiminta. Kas nors jau turėjo pasirūpinti, kad atsirastų Kelpšienės Vincė su savo armonika. Spėjusį ap­ siprausti ir užkąsti, jį atsitempė ir sodino už stalo, kad išgertų ir pirštai geriau lakstytų blizgančiais muzikos spaustukais. Kas nori —tegul, jeigu dar kojos miklios ir nepakirto rankų linai. Vietos yra seklyčioje. Kas norėjokėlėsi ir strapinėjo. Osta­ las lieka apkrautas. Ir už stalo susėdo senieji, nes atsirado se­ niūnas, ir ne vienas. Pilypas atsekė tėvą. Prisistatė ir Kibildis, reikia gi pačią pridaboti, kad per daug neįsilinksmintų senė. Praniui kaito paširdžiai, svilo ausys. Kaip įdiržusios šikšnos gabalą kramtė ir nevaliojo nuryti šeimininko pakusas. Taip išeina, kad reiktų prieiti ir užkalbinti. Gerai būtų ir pašokti, tik nežinia, ar eis... Jis tįsčiojo lyg įspraustas į pavalkus. Jau eitų, bet šiurpu, kad neuždrožtų per nosį. Kepštelės atžagaria ranka, nesukruvins, bet žmonių pasijuokimui užteks to. Ne, reikia dar paimti ant drąsos,—nusprendė. 153

—Slinkis šen, Praniuk, su mumis išgerti,—ir šeimininkas tuo metu jį kvietė. Jis nurijo keiksmą kaip rupūžgalvį, maty­ damas, jog Pranis, kaip pasidrėbė pasienyje, tai ir tebekrioši. Okas jo abrinėje, tai nė velnias nežino. —Tas durnius ir neišdrįs. .. Ir Kaziunę pasigavo. Dūrė nykščiu pašonėn, apsuko ratu ir abu prisitraukė prie stalo. —Va, kaip tik šviežaus —su putele. —Tai susidaužkim, Pranai,—činktelėjo savo stiklinę mer­ gina, kai juos susodino šalia. Anot Kibildžio —susiuostymui. Pranis sudaužė ir vienu beveik gurkšniu išgėrė. Užsiliejo ant marškinių ir ant smakro. Ir kol jis spėjo ranka perbraukti, kad nusišluosčius putas, Kaziunė pati tokia skarele brūkštelė­ jo ir pabarė: — Nesilaistyk taip.. . Kad jį Pranu pavadino, jam pasirodė neįprastai ir netikė­ tai nauja ir šventiška. Ji nesijuokė. Ji dargi skarele apšluostė jo marškinius, lyg ten kažin kokie, šilkiniai būtų. Ir grūmoda­ ma, kad nesilaistytų, ji taip gražiai pasakė. Iškaitęs padėjo tuščią stiklinę, kurią Dargužis vėl pripildė. —O, skamba stiklinės! Reiškiasi, gerai,—pastebėjo Kibildis. —Zinai, kad skamba,—atrėžė mergina. —Kai skamba, tai ir kalbėti bepigu. Jau aišku, kad išeis kas nebūt,—pritarė seniūnas. Jam pylė ir trečią, kuri taip pat greitai pražuvo jo nasruo­ se. Ir jis juto, jog su kiekvienu lašu jo akyse vis daugiau tokios miglos, tokio durnelio. . . Ji užtraukia tik tai, ko nereikia maty­ ti, ovisa kita dar šviesiau, dar traškiau. Kaziunė šalia, ir jis ma­ tė, kaip jos akys laksto jį apžvelgdamos. Ir jautė jos alkūnę sau į šoną įremtą. Pirmą kartą iš taip arti ją matė, ir iš viso ar ne pirmoji ji, sėdinti ir su juomi kalbanti? Gyva, tikra merga. Ir alus kėlė jo narsą, ir kaskart vis gražesnė ji atrodė. Kokia jos kasa, pamanyk tik, susukta į kuodą! Jei paleistum, tai gal juos­ menį siektų? Jos nosis pašerpetojusi. Tai nuo saulės ir vėjų. Ir jos prakaitą užuodė, ir saldų žemuoginį pirktinį muiliuką, kuriuomi ji neseniai, matyt, buvo nusipraususi. Jos paakiai pakritę —anksti kėlusis ir smarkiai dirbo per dieną,—atsiminė, ką kalbėjo vyrai,—kokia ji darbšti ir greita. Ir pagavo jį noras, ką nors jai sakyti. Papasakoti kad ir tai, 154

kaip jis išgirdo iš šeimininko, kad ji pati sparčiausia rovėja. Siekvietę linų per dieną nurauna. Ojeigu riša rugius, tai vis varpomis kapoja pjovėjui užpakalį. Daryk ką nedaręs —jau ji tokia. Ir kad vaikas jau žąsis nugano... Pasakytų, bet kad tie vyrai klausosi. . . Pasakys vėliau, kai išeis. O dabar —iš­ gerti. —Kaziun, tu pašokdink vaikį,—merkė per petį Dargužis. —Koks geras? . . Ar man reikia šokdinti? Kur tu matei tokią tvarką? . . — Kodėl ne? Pamažu ir Pranis įpras. Ar ne tiesa? —klau­ sė seniūnas. —Aš tik kol pradedu. . .—prasitarė Pranis. — Se, kimšk mano tabokos,—siūlė šeimininkas pirktinio pokelį. Kaziunė pakilo: —Eime, ar mes nejauni? Ar negražūs? Išgrauš jums. . . Seniūnas Stripeika išpūtė dūmą, pasižiūrėjo į lubas, kai jaunieji jau buvo už durų: — E. .. Pačioje jaunystėje ir sveikatoje. Gaila žiūrint. Bel­ džiasi kaip šuva be vietos. Šulo trūksta, ar ne vietoje kuris įsta­ tytas. . . — Iš kur jis bus atsitrankęs? —pasiteiravo Kibildis. —Nuo Smaliečių jis. Iš ūkės kilęs. Ir geros ūkės. Bet jau nuo mažens toks apdaužyta nelaime draikiojasi. Jo broliai — vyrai kaip vyrai. Vienas į mokslus išleistas. Kaune. Otą durne­ lį stumdo. Ir nustumdė kaip gėriuką, kurį motina pati muša nuo spenio. —Gal, sakau, tik pasileidęs? Juk darbe turi numanymą. . . —To nepasakytum. Ką pasileidęs? Ne tai. Kas be ko. Kiek­ vienas vis ant ko nors pasinešęs. Yra visa bėda, kad jis neapsi­ sprendžia. Ryžto, pasistatymo neturi. Daug ko norėtų, o neišei­ na. Jaunas metais —turi akis ir širdį. Mato, kaip kiti su mergi­ nomis pasilinksmina. Išgėręs ir jis mėgina. Tada kimba, tada jau graibstosi. Bet suprantama, kad nuo mažens užkalėjęs kaip bulvės daigas palovyje, užėstas namuose, išmuštas per galvą, brolių ir tėvų laikomas durneliu —nepataiko. Kiek —ir nusi­ gąsta. Ojau pajuoktas ir nyrina į šalį. Va kas... Draugo ar už­ tarėjo neturi. Svetimi —tik paduok. Ant danties paima, išnarvoja visaip.. . Buvau Smaliečiuose vienuose patalkiuose. Nugirdė tą ir pa­ gavo pusberniai tąsyti. Viena tokia pamaiva, žinai, dar kitų 155

primokyta, sakys: pabučiuosiu ir mano jaunikiu galėsi būti, bet jei suėsi pakulų kuodelį ir gyvą varlę prarysi. . . —Nu jau, nu jau? . . —Varlę gyvą? . .—pasigirdo nusistebėjimo balsai Dargu­ žio gryčioje. —Taigi. Velnio gegužė —ne merga. Staiposi priešais įsi­ sprendusi, dantis pirštu rakinėja. Vaikai iš kamaros pristatė pakulų drąsiai —pusę kuodelio. Tas nelaukęs —pešioja kąs­ niais ir ryja... Ryja —matytum. Ir surijo. Ojau varlė gata­ vai sugauta iš markos. Ne iš didžiųjų, bet taip sau.. . Murkt, murkt kaip gandras. Pagerklis susimataravo. . . — Ir nurijo? . . —Brrr, špetnybė! Ar taip galėjo būti? Prasimanai, Stripeika,—purtėsi Kibildienė. —Kas buvo —tai buvo. Ko čia man prasimanyti? Akys tik išsivertė ant kaktos kaip abrinės,—tikino Stripeika. —Kas čia tokio? Varlę! . .—įsikišo Kibildis.—Valgomas daiktas. Kaip žuvis ar vėžys nelyginant. Su prancūzais kai bu­ vau belaisvėje, tai viščiuką mes šalin. Ojei dar žaliąją parodysi prancūzui —tai apsilaižys ir pirštus nučiulps. .. —Belaisvėje išbadėję —ėda ką sugriebdami. Nepadyvas,—tarė Stripeika. —Eda ir ne iš bado. Pas juos oteliai, rastaranai pilni. Ko­ kių nori. Ot, pakulos, tai nesuprantama? Šiurkštus dalykas. —Eikit jūs. . . Man jau besiklausant ledaka daros.. . Kas ten per žmonės tie Smaliečių? Ir tas Pranis? . .—dangstėsi burną šeimininkė. —Okaip toliau? —Ką toliau. . . Užgėrė alumi pakulas ir eis prie mergos. Oant kojų let pastovi. Ta purkšt kaip katė. Lauk, kad tave bu­ čiuočiau, varlių prisiėdusį. Stumdė grumdė raitydamiesi iš juoko... —Tai ličyna merga! Agrastų tokiai per pliką. . .—piktino­ si moterys. —Je, kad užtektų to? —niūriai pasakė seniūnas.—Nu­ girdė mirtinai, išsuodino, marškinius išpešė. Sako, iš tavęs joks vyras, tavęs mergos bijo. Leisim tave prie kumelių. Užmovė apinasrį, žąslus įgrūdo į burną ir įsivadžiojo. . . —Čia jau nebe juokai, o pasileidimas. Proto nė už grašį — šitaip vieną apstoti. . . Nu, aišku, paskui ir nebeturi širdies. Kartą arklys muštas per galvą visad kels, kai norėsi pavalkus užmauti,—samprotavo Kibildis. 156

—Taip užtat ir eina iš sodžiaus į sodžių. Trenkiasi į kitą kraštą. Ir ten vėl ta pati giesmė. Vargas tokiam. Kad nors ne­ gertų. —Aha. Aš irgi sakau. Omaniškis prisispyręs: išgerk, iš­ gerk. Stačią pripiltų,—atsisukusi į vyrą, išmetinėjo Dargužienė. Tas numetė ranka: — Kaip dabar neduosi? Juk baigtuvės. Seimyninėn užeidinėjo sušilę, atsiklastę šokėjai. Išrovę po stiklinę, skubino atgal, nes muzika, ilgai nelaukus, ir vėl čir­ pavo seklyčioje. —Ugi, žiūrėk! Pranis su Kaziune šoka! —rėkė plonas bal­ selis iš patamsio. Priemenėje šmišeliavo vaikigaliai. —Ar neisi užpečkin, varloži? —sutrėmė jį Kaziunė, aki­ mirkai stabtelėdama. To užteko, kad daugiau nebesikabinėtų. Ir Pranio širdį už­ liejo drąsa po tų smarkių ir apginančių žodžių. Ir savo rankose pajuto begalinę stiprybę. Dūris kumščiu išverstumei, jeigu ko­ kios! Mergą —tai tik kapt ir nešies, po pažastimpasikišęs. Ech, kaip čia puiku ir gera! Seimininkas koks! Kaip tėvas rūpinasi. Ką tėvas? Tėvas jį tik mušdavo, koja prisimynęs. Spardydavo sugrįžęs iš turgaus girtas. Daužė nuo pat mažumės —kai tik atsimena. Gal plaučius atitrankė ir galvoje sumaišė smege­ nis? . . Ji pasiunta kartais gelti. Nedermai motina kažkada taip yra sakiusi. .. Taip jau buvo. Stumdė visi... Kas tik neno­ rėjo, gal tie tik ne... Jis laikė merginą pusiau apkabinęs. Ir kai šokis buvo pa­ sibaigęs, neatleido rankų. Kas čia yra atsitikę? Ji nemuša jam per nagus? Rankos tikrai ją liečia? Iš tikrųjų. .. Svaigo Pranis ir bugščiai klausėsi, kaip ji uždususi alsuoja. Kaip jos krūtinė kilojasi nuo to pasiutusio šokio. Jis užsimerkė, palenkė galvą žemiau, kaip tik ties jos plaukais, kurie vis dar tebekvepėjo žemuoginiu muilu, ir laukė, kad visi monai išlakstys jam at­ simerkus. Ne... Pirmą kartą taip kalba žmonės. Nesijuokia. Ir klausosi, ką jis šneka. Tikra moteris stovi ir žiūri į jį. Ir lei­ džiasi laikyti pusiau apglėbta. Oji tikrai buvo. Jis vadino ją vardu. Ji ir vėl tąja pačia ska­ rele nušluostė prakaitą nuo kaktos, kaip šluostė alumi sulie­ tus marškinius. —Bet tu išeisi iš Dargužio. . . Man sakė. . . —Ocho-cho. . .—nusijuokė jis. —Kur tu išeini? 157

—Aš nebeisiu. Mes jau susitarėm. Iki Kalėdų pasilieku. —Pasilieki? Tai kodėl? Gal tu čia kokią nusižiūrėjai, kad pasilieki? —Okaipgi.. . —Meluoji. — Šventą teisybę sakau. Taip, kaip laikėsi po šokio, jie atsidūrė kieme. Nakties vėsa siūbtelėjo lyg vandens kibiru, ką tik pasemtu iš šulinio. Jų vei­ dai kaip nužnaibyti kaito. Savo ruožtu ir Pranis jai statė klau­ simus: —Okur tu gyveni? Ar toli? —Netoli. Šuniui ir bernui dvi mylios —ne kelias. .. —Tai kur? —Čia pat, Praniukai. . . Du sprindžiai, du geri pasispyri­ mai, ir namie,—pasakė ji meiliai. Už klėties, kur šnekučiuodamiesi buvo nuėję, jų nebesiekė šviesos iš langų, ir tik kimūs storieji muzikos balsai ūkčiojo ir duso. Mėnesienos sriautas vertėsi nuo klėties čiukuro lyg pavasario upė, pralaužusi malūno užtvankas. —Kur mudu einame? —Aš tave palydėsiu. . . —Kur tu mane lydėsi? —Namo. . . —Ar jau namo einame? . .—ji klausė savęs. Pati klausė ir netikėjo savimi. Ir niekas jai negalėjo to pasakyti. Niekas. Nė ji pati, nė kas nors kitas. Kai šeimininkas, grįžus iš lauko, darė jai užminimus, ji buvo pašokusi tėkšti jam į snukį. Niekas jai ir neliepė eiti. Tai didelis vyro šešėlis strapinėjo šalia ir rė­ mėsi jos. Vyras ją laikė apkabinęs kieta, sudiržusią ranka. Jis šlitinėjo ražienoje, jo žingsniai buvo nelygūs. Ir jokio vargo nejuto taikydamosi tiems žingsniams. Jai net nereikėjo sekti — vyras vedėsi ją apkabinęs. Aštri barzda kartkartėmis prisilies­ davo jos kaktos, ir nuo to jai darėsi neramu. Saldžiai neramu, kaip ilgo laukimo paskutinėse minutėse. Ji buvo išlaukusi ka­ žin kiek, pralaukusi jaunystę. Sugriuvusi besivydama savo lai­ mę kažin kada, pačioje pradžioje. Ir neberadusi nieko, kai pa­ kėlė galvą ir apsidairė. Ją tiek engė ir kramtė dantimis kaip šunys, kad niekuom nebetikėjo. Olaukė... Ir dabar jai viskas buvo susimaišę. Ji pasijuto kaip nukirsto gluosnio pagalys, atskirtas nuo kelmo ir nuo šakų, pamestas pašaly ir pradedąs sprogti pumpurais, vėlyvo saulės spindulio užgautas. Ir drebė158

dama spaudė krūtinę, pasirengusi sutūrėti savo šird| ir nustum­ ti atgal, kad vėl neišpultų kam po kojų. Bet gal to nebereikėjo? Galva sukosi. Ir nesuprato, ar tai vien nuo alaus. Ar ta mėnesie­ na suvirina kraują į juką? . . —Dar anksti...—pasakė ji. Ir žodžiai susivėlė gerklėje. Traškėjusi su visais per dieną, staiga pritrūko poros reikalin­ giausių žodžių. Ir vietoje jų ji uždėjo kietą ranką jam ant kak­ tos ir pabraukė kelis kartus per plaukus, kaip kad daro neregys, norėdamas atpažinti veidą. Tuo būdu ji norėjo atpažinti širdį. —Bet jau nebegrįžkimten,—mostelėjo galva sėdybos link. Išmušta, išjuokta ir pilna girtumo galva jam sakė, kad reikia saugotis namų ir žmonių, kad vėl jų liežuviai nepradėtų plakti ugnim. Balsai sklido nuo kiemo. Per lauką nudainavo. Nuūksėjo, ir aidais atsiliepė miškas. Mėnesiena žvarbo laukuose. Ant žo­ lės, ant ražienų ir medžių. Ir skėlė kibirkštis smulkučiuose ra­ sos lašeliuose, kurie prieš rytą gal pavirs dar skaistesne šarma. Giedra mirgėjo danguje, ir nuo jo į žemę dryko sidabriniai spin­ duliai lyg ašmenys kalavijų Motinos Sopulingosios vainiko. Jo didelės išbristos naginės šlepsėjo žole. Ir šalia jos iškrypusios kurpaitės taikė tam žingsniui. Sijonas plakėsi apie su­ skirdusias ir linų nubrūžintas blauzdas. Ją grobė vėsa, nežiū­ rint kad liepsnos tvilkė iš vidaus, ir ji stengėsi apšilti, spausdamosi vis arčiau ir arčiau. Skarelė dengė merginos pečius, ir tai buvo jos apsiaustas ant skystos darbo palaidinės. —Ar teisybė, Praniukai, ką žmonės kalba, kad būk tu var­ lę prarijęs?—paklausė ji staiga. —Teisybė. Ir pakulų kuodelį. Che... Aš to neatsimenu — buvau pasigėręs. Žmonės taip sakė.. . —Tai kam? —Che... Ar tu nori, aš. .. kad aš? ..—jis sustingo, spręs­ damas klausimą kaip būtinybę.—Ką tu nori, kad aš padary­ čiau? —Nieko. Ir Pranis juto dar arčiau jos petį ir plaukus vietoje smūgio ir pašaipos. Visa, kas dėjosi šį vakarą,—dėjosi vis nuostabiau. Girtumo vilnis dunkčiojo gyslomis. Perštėjo akys. Smilkiniai mušė. Ir girdėjo tuksinčią širdį —jos ar savo —jis nebeskyrė. —Palikau savo žiponėlį. Utu tu-tu. .. Kas bus dabar, Pra­ niukai? Sušalsiu. —Eime užuovėjom.. —Vėjo kaip ir nebūtų. Tik taip šiurpu. . .—pasiteisino ji. 159

Ilgai dar šūkalojo pavieniai balsai. Skardėjo eglyne. Tal­ kininkai grabinėjosi taką namo. Bartkaus Antanas laikėsi iki paskutiniųjų. Gaidys nugiedo­ jo —seniai po vidunakčio. Namiškiams merkėsi akys, bet žmo­ nės turi išsivaikščioti gražiai, atsisveikinę, kad ir girčiausi bū­ dami. Atsibučiavęs su šeimininku, jau nebesirinko, ar suarta dirva, ar pasėti rugiai, ar dobiliena. Tutinėjo traukdamas po tiesumais. Aūdamasis ant laiptelių kojas, žvilgterėjo į dangų, tartum spėdamas iš žvaigždžių, kuri valanda ir kiek dar teks nusnūsti. Mėnuo buvo apsitraukęs debesim. Kad ir stipriai įsmilkęs, bet atsiminė jog, ką tikrinant, buvo tokia skaidri mė­ nesiena. Jokio debesio plėmelio nesimatė danguje. Ir tie debesys dabar kilo nuo žemės statmenai. Kaip iš kamino dūmas, pakū­ rus žaliomis malkomis, kopė aukštyn nakties slaptybėje. Sukosi uruliais, vyniojosi garankštimis ir tempė mėnesį. Dargužio lau­ kinė daržinė, stovint atokiau, užstojo to debesio papėdę. Nuo stogo jis plėšėsi juodas ir tirštas, ir netrukus jo apačioje ėmė kažin kaip rausti, ir tartum kibirkštys lėkė kartu, skubėdamos į dangaus viršugalvį. Aukštai, aukščiau pilnaties, dūmai sklei­ dėsi į šalis, sudarydami palšą ir niūrų lauką. Antanas šoko nuo slenksčio. Vėl pasilenkė ir skubiai rišo apivarus. Tuo metu raudoni ir skaistūs liežuviai prasimušo viršum daržinės ir su žarijų stulpu ūžtelėjo. Šiurpas jį visą persmelkė. Vietoje girtumo pajuto baimę. —Dega! —subliuvo belsdamas į langą. Nuo svirties nuka­ bino kibirą, antrą bėgdamas apvertė. Ir tą pasičiupęs, nukūrė laukais, nebelaukdamas, ar kas išgirdo, ar ne. Kieme kaukė šunys. Kaukė ir aplinkiniuose kiemuose. Bet Dargužio —ty­ lu. Ir visame ugnies nušviestame plote nė mažiausio gyvo daik­ to. Daužė Antanas duris ir langus, šaukdamas kaip pablūdęs: —Dega! .. Dega! . . Dargužis išvirto basas ir baltom apatinėm kelnėm. Jo nau­ ja daržinė traškėjo ir ūžė. Stogo vidury draskėsi liepsnos. Abu skliautų galai dar nebuvo paliesti. Atrodė, jog daržinę pjauna į dvi dalis įnirtusi ugnies švirkšlė, kaip daroma virinant geležį. Prie ugnies jau stovėjo keletas, nežinia kaip spėjusių atsi­ rasti. Aukštai susisuko vėjo šuoras ir karštas, tvaskančias plėnis nešė į laukus. Tamsiai raudonas mėnuo bėgo ir niekaip neišbėgo iš dūmų verpetų. —Duokit šen kibirus! Viedrus neškit! —bliovė užkimusiu balsu Antanas. Puldinėjo ir nerado. 160

—Kur vanduo? Arčiausiai buvo molkastė. Pusiaukelėje tarp daržinės ir tvartų. Būrelis vyrų lėkė, brido iki kelių ir pasisėmę puolė atgal, pusę išlaistydami. Vis naujų atsirado gaisro vietoje. Moterų ir vaikų eilė nusitiesė atokiau, kur taip nesvilino akių karštis. Moterys blaškė rankas, rėkė, ragino vyrus, juos keikė, barė, kad nemoka gesinti. Dejavo ir šaukė šventuosius pagalbon. Ba­ si, vienmarškiniai, basnirčiom įsispyrę —kaip kam papuolė. Dargužis lakstė, akis pastatęs stulpu. Puolė čia, bėgo ten. Ką ėmė, tas krito iš nagų. Jis regėjo visų metų prakaitą žūstant liepsnose. Jos rijo stogą. Jau ėmė kaišioti aštrius ašmenis ir žemiau —pro lentomis apkaltas sienas. Bet abu daržinės galai, abu skliautų trikampiai tebesilaikė, juodai įsikirtę danguje. Daržinė vis tiek turėjo sudegti. Ir su viskuom, kas joje su­ krauta. Vyrai šokosi gelbėti, kas dar įmanoma. Didelė šviežių rugienių šiaudų kaugė, sukrauta iškūlus žieminius javus, riog­ sojo ne toliau kaip trys sieksniai nuo daržinės galo. Pasistatę kopėčias, užsikorę kaugės viršun ir pasiekdami paduodamus ki­ birus, laistė, taip vildamiesi išsaugoti šiaudus. Jie duso nuo kar­ ščio ir troško dūmuose. Žmonių jau buvo tiek, kad vandenį galė­ jo paduoti ranka rankon, nutiesus grandinę molkastėn. Visa laimė, kad po lietaus ji buvo pilna. Kitoje daržinės pusėje, pris­ tatytoje pašiūrėje, prikrauta brangios statybinės medžiagos: lentų, sienojų. Ten pat vežimai, pjaunamoji ir grėbiamoji, ir kiti ūkio padargai. Ant jų vertė vandenį, traukė lauk, vilko kabliais. Vanduo šnypštė ir šniokštė kartu su dūmais. Staiga sukliko moterų pusratis. Ir stovėję arčiau išvertė akis, netikėdami tuom, ką mato. Buvo šviesu, kad nukritęs ant žemės rugio grūdas skyrėsi nuo žvirgždo. Moterys persižegno­ jo, kai prasivėrė mažosios durelės ir kartu su dūmais ir ugnim iš daržinės išnėrė dvi žmogystos. Viena po kitos jos lėkė iš lieps­ nų, rankomis užsiėmę akis, tartum vejami visos velnių rujos. Juos vijosi ugnis. Jie daužėsi rankomis. Jų plaukai svilo, rūko drabužiai. —Va Jėzus! .. Tai Pranis! ..—subliuvo kažin kas. — Kaziunė! .. Motina Švenčiausia! .. Pranis krito ant žemės, voliojosi, plėšėsi marškinius nuo sa­ vęs. Vienas šliūkštelėjo kibirą vandens išilgai nugaros. Kaziu­ nė bėgo iki tos vietos, kur garksojo senės ir vaikai. Ji dras­ kė plaukus. Jie dribo pluoštais nuo jos pirštų. Jos palaidinė buvo perplėšta ir viena krūtis suposi į šonus. Suspigusi prasi11. M. K a t i l i š k ė

161

mušė pro moteris ir nuplasnojo į tamsą kaip ragana. Toliau matėsi neaiškus šešėlis, nykstantis klaikioje, dūmais aptrauk­ toje mėnesienoje. —Tik pamislyk, kokia sterva, ta Kaziunė! Kaip ją šventa žemelė nešioja, tokią špetnybę? Vedasi pusdurnį ant šiaudų, begėdė! . .—išspraginusi akis, troško baisiame pasipiktinime boba. — Ugi kaip, tetulyt, iš kur vaiką būtų susigriebusi? Gera jau dargna, kad ją pačią būtų! . . —Liaukitės jūs, kalės, nezambijusios! . . Kad perpilsiu! . . Drižtararogės! —užsimojo kibiru Valius Zlabys. Jau stogui sukritus, iš Pakamių atlėkė, pora arklių pasi­ kinkę, su rankiniu siurbliu ir žarna. Vyrai nušokę dasigavo vandens ir sukibę kilojo siurblio rankenas. Daržinė baigė deg­ ti. Didumą užliejo. Nuodėguliai juodo ir šnypštė. Šiaudų kaugė ir medžiaga pašiūrėje liko. Kabliais traukė lentgalius, sąspa­ ras iš sukritusio laužo. Pajudintos plėnys kilo aukštyn ir suposi kaip paukščiai. Vidury žioravo javai. Jie svilo palengva kaip vilna. Mėnesiena blanko. Švito. Žmonės skirstėsi. Slapi, išvargę ir suodini. Dargužis slampinėjo, spardė degėsius. Daržinę pas­ tatė prieš ketveris metus. Apdengė lentelėmis ir vis ruošėsi apdrausti. Ovasarojaus, tokio gražaus, suvežė ir primynė iki pat čiukuro. —Viena dar laimė, kad žieminius iškūlei. Tai. . .—guodėsi kaimynas. Ir kitas dėjo nuo savęs: — Ir neduok Dieve, jei vėjas ant trobų. .. Ar būtume išsau­ goję? Pagados —stogai išdžiūvę. —Ak. . . Ar tu verksi, ar dainuosi. .. Sen, vyručiai, dar liko iš vakarykščios koks uzbonėlis,—vadino Dargužis kaimynus ir ypatingai Pakarnių vyrus. —Okur kažin Pranis? Smarkiai apsvilo nabagas.. . Reiktų pažiūrėti,—atsiminė einant. Pora jaunesnių pasiliko jo paieškoti. —Netrauks biesas. Bet palauk?..—Dargužis tėškė sau del­ nu kakton, lyg musę nuvydamas. Ranka nukrito. Pakinkliai sulinko, ir pamažu susileido čia pat, ant žemės. Pažodžiui atsi­ minė, ką pliauškė Praniui ir Kaziunei. Per ugnį viską buvo užmiršęs. —Kas pasidarė?—sustojo vyrai. —Toks silpnumas kojas pakirto. . . Nieko. Pereis. . . 162

APYNOJUS

Jo tėvas buvo keliaujantis siuvėjas dar tais laikais, kai mūsų žmonės nedrįso imtis kokio amato. Pusę svieto aprėdė paka­ biais pirštais ir šmaikščia adata —kirpdamas ir siūdamas. Ir vienas jo sūnų, bene pats jauniausias —klišius Eliją,—tos gudrybės išmokoeidamas kartu, skusdamas jierkas ir šikšninius spruduklius kailiniams raukdamas. Senajam pasimirus, Eliją parsivedė pačią ir pradėjo manytis. Įpratęs klajoti, neapsikentė namie vaikų knerkimu. Jį viliojo žmonės. Ir galvojo sau: eiti pakiemiais —tai gerai. Bet kam džiūti susilenkus į kuprą ir traukti į save kailių raugą ir milo šutą? Kam badyti pirštus ir žabalinti akis? Senis keliaudavo pėsčias, ten,kur užprašydavo apsiūti šeimynos. Kaip ir prekijai —vengrai-vaistininkai ir žydeliai-kromelninkai —visą mantą nešdamiesi ant kupros. O Eliją nutarė, kad kojas verčiau pataupyti senatvei, kai sumitę vaikai pradės skaičiuoti jo kąsnius. Ir įsitaisė arkliuką. Turėjo gerą galvą Eliją. Tvirtai įsodyta į nusmukusius pečius. Tankiai nužėlusią juosva garbanota kudla, besiraitančia aplink kepurę ir ausis. Jų kaip ir nesimatė nuo stangių peisų, pasibaigiančių nušiurusia barzdele, kuri ant paties kulnio lyg nuo tabokos šniaukimo buvo parudusi. Judrios į geltonumą akutės gyvai lakstė į visas puses, o užknebusi, ūsus prispaudusi nosis gerai uodė ir nutuokė, iš kur koks vėjas pučia. Penktadienio pavakary jo kumelė smagiai leisdavosi namų link, žinodama, jog dvi dienas jos nebekinkys. Kramsnos šieną arba kratinį kūtelėje šalia Ilkės stadalos ir tik snukiu gainios vištas, laipiojančias per nugarą, nuo kurios pasišokdamos skrido ant laktų arba atgal. Kumelės laukė poilsis, o Elijos šabašinis pyragas ir sudegtos žvakės. Laukė pati, laukė vaikai, bet ne poilsis. Per savaitę nemažai gėrybių prisirinko. Ir jas

reikia leisti toliau —į kitas rankas. Jis gi ne tik mainė, bet ir už gyvą pinigą ėmė. Tai va, kiek šerių ir ašutų, kiek išdžiovintų kailių ir kailiukų! Olininių skudurų, iš kurių daro patį bran­ giausią popierių,—visuomet keli maišai priminti kojomis. Suktis reikia. Nių, o jei nesisuksi, kas už tave apsisuks? Manykis savo galva, o jos Eliją nepeikė. Ir pirštu baksnodamas įdubusią kaktą, sakys: —Kas čia įdėta —to neatims tau niekas. Lobių Eliją nekrovė, bet jei važinėjo, tai turbūt liko. Liko — kur neliks? Su arkliu tik tiek bėdos, kad pasikinkyti. Ūkininkui pašaro negaila, dar geras rezgines parsiveža namo. Taipogi nakvynei vietos. Nė arkliui, nė sau jis neleido skatiko. Vežio­ josi puodą ir dubenį. Jame virėsi kiaušinius, bulves, taisėsi mutinį ir ypatingą žolienę, neskųsdamas svogūnų ir, kur ga­ vęs,—česnako skiltelę. Žiemą ir vasarą keliavo Eliją. Tiktai darbymetės sulaiky­ davo namie. Ir tai neilgam. Trečią dieną pradėdavo kažin ko trūkti, lyg tai kupra niežtėti, lyg dantį gelti. Vaikai vis po kojų veliasi, pati pajuodus. . . ir kinkydavosi kumelę. Visokių dienų matė, ir eibių visokių jam krėtė piemenys ir pusberniai, kadjuos kur sukata. Ir nugarą yra tekę pakišti polazdų kirčiais, kaip anąmet Strazdų krūmuose, kad jie seniai būtų išdegę. Daug patyrė ir pažino Eliją, bet važiavo kaip važiavęs. Otačiau į Gružiškes jau nebeužsuka. Ne. .. Nė su pyragu nepriprašysi. Nebuvo jis otrus, kad užsidegtų ant ko ir nebeatsileistų, bet Gružiškių dideliu vingiu lenkiasi. Sudrengė ruduo, paskui išmakotus kelius sušiaušė gruodas. OElijos nėra. Jau prieškalėdis —patsai kiaulių žvigdymo me­ tas. Šerių pripešė pundelius piemenys. Vieną kitą šešką pamuše iškritus pirmam sniegui, ir zuikį nugėrė ant jaukų Lapeika. Skudurų prisirinko krūvos, oElijos —nė dvasios. Niūriau pasi­ darė sodžiuje, nes Eliją, traukdamas per svietą, daug žinojo. Ir būta dėl ko? Dėl deglo Urnėžio kuilio, kurs ištaisė tą eibę, kad jį būt laiku kirpente į kaktą pamušę. Įrado bestija, tasai Urnėžio kuilis, šokti iš gardo. Tvora būtų iki krūtinės, bet, kai mėšlo prisimynė,—pamėgino kartą, ir va­ lei. Kūtės dieną niekas neuždaro. Išeina šeimyna į lauką, ir kuilis knaisioja pašalius, vaiko vištas ir pririštus šunis erzina. Nesiskubino Urnėžis naujus vartus kalti —ar bėda, jei nusi­ kalėjęs gyvulys pasilaksto? Seniau ir kiaules leisdavo į pūdymą, ir jos ten džiaugdavosi laisve, ir šaknelėmis misdavo. Dabar 164

jau tai baigia iš mados išeiti. Sulaikė jį iki ketvergio, užaugo kaip žiemitis veršis. Bet Urnėžis vis apsiruošė versti ant šono, nors ir veislei nebetiko, kai Beržinis tikrą jorkšyrą iš agrono­ mų išsirašė. Be to, dar deglas ir baisiai ilgu snukiu. Blogai šeriamas, perkoręs kaip skliautas, pašiaušęs ant ašt­ rios nugaros šerius, čiauškino geltonas iltis ir ieškojo, ką užkišti už jų. Ant prieklėčio vištos rankioja grūdus —užsikorė ir kuilis ten. Klėties durys tik privertos. Pabaksnojo duris snukiu ir įsitaisė jas atidaryti. Pareina žmonės iš darbo —ogi klėties durys iki galo. Kui­ lis ruošiasi apie aruodus, miltų maišą iltimis praplėšęs, sėtuvę su sėmenimis apvertęs. Čiauškina, jog putos drimba. Supranta­ ma, kad daužė šonus pagaliu ir kuom pakliūva. Įprato gy­ vulys saugotis pylos ir toliau darė savo. Išgirsta žingsnius ant prieklėčio ir mauna lauk. Žmogus —ne žmogus, viską apversdamas pakeliui. Onė gardo paaukštino, nė klėties duris sutaisė, kad užsidarytų. Ir nė kuilio pamušti nesiruošė Urnėžis, ketindamas užleisti rudenį penėjimui, ir tik tada apie kokį pusiaugavėnį. Gerą dieną spėjo Eliją. Ne karšta, o saulė šildo iš dangaus, ne vėsu, o vėjukas traukia pažeme. Smilgos linguoja ežiose ir skaisčiai žaliuoja dobilų atolas laukeliuose tarp gelsvų ir pilkų ražienų. Sėdi sau skersas ant maišo, kojas nukoręs iš drangų. Odrangose —ko tiktai nėra? Nių,—Eliją primerkia akį ir šypsosi žiūrėdamas į stangiai dygstančius rugius. Daigeliai dar beveik raudoni ir smulkučiai, išsipylę gražiai nuakėtoje žemėje. Kai metai geri —tai visiems gerai. Ir Eizikui, turtuoliui, kurs turi trejus didelius namus ir kelias klėtis, pilnas javų ir linų. Ir Ilkei —karčemninkui. Ir krautuvininkui Bereliui. Nių? .. OElijai ar blogai, jei metai geri ūkininkui? Kur tau bus blogai,—šiulena juokas jo ūsus po užkumpusia nosimi. Kai yra iš ko dalintis —tai bepigu. Kiek­ vienas atsiima savo dalį. O jei esi davęs —tai ir gerą rėžtą gauni. Vasarojus jau visas daržinėse. Užtat kai žiūri į tuščius lau­ kus, tai atvanga, toksai poilsio maudulys, kutena širdį. Blizga prieš saulę voratinkliai. Sakytumei mėnesienos takas per ežerą nubėga —tas blizgantis šilkinis kaspinas per kalnelius ir įlo­ mius, kol atsiremia į mišką. Likę tik daržai ir bulvės. Bet kai tokios auksinės dienos —malonu vartytis vagoje ir baigti rinkti vasaros dovanas. 165

Geri žmonės gyvena Gružiškėse,—dėsto sau Eliją, timptelė­ damas vadžią, kadangi kumelė taikosi pasukti iš vieškelio į Dargužio sėdybą. Nių —jau nebe tokie geri, kaip būdavo kita­ dos. Pas Dargužį jis nebesilanko. Pasimirė senasis, ovaikas jam ir ištaisė labai negražią štuką. Fui, koks niekadėjas! Jis rau­ kia nosį ir tempia apatinę lūpą. Veidas susitraukia, palik­ damas tik akis ir kaktą tarp susivėlusių gaurų. Ir tai turi reikšti paniekinimą gražioms Dargužio troboms. Kumelė, su­ skliaudusi ausis, eina skersa. Pavalkai lipa jai ant galvos, ir vežimo pirmgalys liečia jos kulnis, nes kelias smagiai kniumba pakalnėn, o kumelė nepratusi į risčią. Tilto dilės subilda, ir vėl kelias kopia iš slėnio. Aukščiau prasideda sodžius ir pirmiausia Kibildžio vyšnynas ir trobos. Vyrai tvarko apynojų, nuimdami virkščias nuo virpčių. Pamatęs Eliją, vaikis meta darbą ir, priklaupęs ant vieno kelio, ištiesęs apynvirpčio galą, lyg tai būtų muškieta, taiko. Ir dar storu balsu bubsi: —Pui! . . Pui! . . Eliją sustabdo arklį ir grūmoja botkočiu: —Ui, Prunce! . . Aš tau saka, tu neštukavok! Tu neštukavok! Velniuks netruks skylę išgriežt! . . —Nebijok, Eliją, nenušaus tavęs Prancė su pagaliu,— ramina jį Kibildis. —Nių, ką tu gali žinot? Vaikis, nutvojęs vėzdą, šnirpšdamas eina prie tvoros pasi­ šnekėti: — Ką veži gero, Eliją? Suk šen į kiemą, gal ką papirksim? — Ką tu papirksi, kad esi plikas kaip kailinių jierka?— neatsileisdamas už gąsdinimą, atsako prekijas. —Jeigu nepirksiu, tai parduosiu kokią bergždiniukę. Toge­ ro pas mus per akis. Pasirink,—Prancė mojo vazaunės link, kur mergos atrenka iš krūvos bulves. —Tu sava kiaurą klyną gali parduot,—pyksta Eliją drangose. —Jeigu bergždiniukės nenori, tai pirk apivaro sėklų. Šiais metais kaip tyčia užderėjo. E, kad raukaisi be reikalo kaip kumelė prieš lietų.. . Opatsai kartais, paklaust noriu, ar neturi ežero šaknų parduoti? Arba kojinių pirštuotų —verkiant man reikia,—smelkiasi artyn plevėsa vaikis. Prekijas tampo kelnių dirželį, smunkantį nuo pilvo: —Pruncė, tu nebalamūtykl.. Jei tu dar misliji užaugt žmogum. 166

—Liaukis. Paleidęs vamplas kaip dumples,—draudė Kibildis vyrą.—Tu jo, Eliją, nepaistyk —ne kokia čia bėda. Eliją pamato Kibildienę, einančią iš laidarių. —Gaspadin! Gaspadin!—šaukia, lyg užtarimo prašyda­ mas. Ir už apinasrio įsiveda kumelę kieman. Su moteriškom kita rodą —skubiai kelia sėdimąjį maišą, kad prieitų prie savo mantos. — Ką jau taip neregėto būsi atgabenęs? —Jeigu tamsta tėvą motanas norėsi, tai negoisi. . . Otaip, tai viską pas man yra. Nių, sakyk, gaspadin, ar surinkai škarmaliukus? Seimininkė nesiskubina nė pati vidun, nė Elijos vadinti. Ji, rodos, svarsto, ar verta įsileisti jį su galybe monų, kad paskui nebeatmuštum vaikų ir mergų. Vegi, Aneliukė ir Julė jau neberenka bulvių vazaunėje, otik kaišioja galvas pro duris. —Gal atsiras koks pundelis? Senus marškinius vis ketinu atrinkti. Tik kad patsai mažai moki —lyg ant juoko,—šneka ji lėtai, tartum dar vis neapsisverdama. —Susimildama! .. Aš viską girdėjau, ą1e teip man dar nieks nepasake. Kad Eliją mažai mokėtų? Nių, nių. .. Jisai kuiščiasi drangose ir, pasičiupęs dėžes ir rietimus, ne­ riasi per slenkstį. Nes moterys visur tokios —patinka joms pasibranginti. Ar perkant, ar parduodant. Kermošiuje ar pirš­ lybose. Kas to nežino? Suva daužosi kiemo gilumoje, ir Prancė su šeimininku darbuojasi apynojuj. Oabi seserys protekiniais mauna palikusios bulves. Kibildienė, grįžusi nuo aukšto su skudurų maišu, rado Eliją vidury trobos ir jo rankos maikstėsi kaip šaudyklė staklėse. Dukterys čiupinėjo perkelio ir batisto rietimus: lan­ guotus, dryžus ir smulkučiais lašeliais. Viena kitai, prisidėju­ sios prie stuomens, derino ir, atsitraukusios atgal, negalėjo atsidžiaugti. Tai bent priejuostės išeitų iš to va kartūno! O markizeto dailumėlis skarelėms, kaip šerkšnas permatomas, ak tu sviete, sakau! Vegi, bliuzelėms šitas, su žirneliais ir eglu­ tėmis. Va jėgus! Moterims visad ko nors reikia. Jos ir perka —turėdamos iš ko ar ne. Eliją tai žino ir jis dėsto papūsdamas sau į nosį, atsidusdamas, kaip ir priguli nuo širdies darbuojantis. —Tu, Aneliuk, būsi tikras aniuoliuks, kai pasiusi sau šitą spadnyčią. Nių, tik nesakyk, kad tau netinka. . . Ir kai tu tada 167

stovėsi šventą dieną šventoriuj, ui, tai tu matysi, kas tau bus... —Tai kas gi man bus?—pabūgsta Anelė. —Che-chiiii! .. Tu negalėsi atsigint kavalierių. Jie žiūrės ir seilę varvins kaip į medų. —Kad ir taip į ją žiūri. Nebijok,—apmaudingai sako Julė, dilbčiodama baltomį motiną ir nesivildama, jog tos pagy­ ros kiek suminkštintų jos nusistatymą. —Nių, tai tada žiūrės kaip į du medų. — Ževerna iš tavęs, Eliją. Nė pridėti —nė atimti,—kraipo­ si motina. Eliją mato, kad merginų kaitinti nebereikia. Jos pasirengu­ sios iš kiekvieno rietimo atsirėžti po keletą mastų. Jų akys tokios geros ir prašančios, ir klusniai pasižadančios motinai. Tad ir jis kreipia savo išmonę į ją ir jos abejingumui palaužti pradaro dėžes. Ir sumirguliuoja moterų akyse eilės karolių: stiklinių, kaulinių, rainuoto rago. Pūstų, kaltų ir tekintų. Su­ vertų šniūreliais ir surangytų rinkiais. Ir kaspinų: rišamų į ka­ sas ir siuvamų prie klostinių sijonų, prie kiklikėlių ir bliuzelių. Ir tinkančių prie visų moteriškų parėdų. Ir jų spalvos — persimainančios kaip dermės juostos. Kitoje vietoje —vien siū­ lai: siuvimui, mezgimui ar tai juostoms. Nuo blizgančio dilgyninio ir tikrojo šilko iki storų ir minkštų kaip skaros kutosai lučkų. Čia sagos ir segtukai. Adatos, neriamieji kabliukai ir virbalai —vilnai ir marškoniui. Dirželiai, segės ir veidrodėliai su gražiais paveikslėliais antroje pusėje. O šukų, smeigiamų į plaukus, pagal jų spalvą ir tankumą,—bala gyva. Rainuotų, išlankstytais dantimis ir nubarstytų žėrinčiais stikleliais. Žiedų tai jau tikrai be skaičiaus. Su akutėmis, net po tris kitame iš karto. Baltų ir geltonų, matyt, paties aukso ir sidabro. Ir grandinėlių ant kaklo, tinkančių kryželiui pasieti. Ir ant rankų, ir į ausis įveriamų —tokių savotiškų. Kur tu —akyse ta­ varuoja. —Drapana žmogų pataiso, kad nepažinsi. O prie gerų drapanų —jau neapsieisi be gražumynų. Nių, Kibildien, ko čia laukti? Dvi dukterys kaip lendrės. Ui, kad taip visi turėtų! Ar tamsta nežinai, kad jaunam nepritinka juoda skarelė kaip davatkai bobnyčioj. . . —Tu jau man nepasakysi, kas tinka, kas ne. —Mamune, imkime šitą štai, —neišleisdama iš rankų me­ džiagos, meldė vyresnioji. Ojaunylė savo ruožtu tampė moti­ nos priejuostę: 168

—Mamunyt, aš tai jau iš tos labai norėčiau pasisiūti bliuzelę... — Norėčiau, norėčiau. . . Bepigu jums knerkti, kai niekas nerūpi, tik išeiga. Tiek pinigo išmesti —tai reikia pamisiyti,— kaupė atsparumą motina ir vis pasilenkdama tai tą kilojo, tai tą. —Bijok Poną Dievą, gaspadin. Ar tai čia pinigas koks7 Čia ašaras, aš tamstai sakau. Tamsta skersai išilgai gali eiti, otokią pigumą nerasi. Kad Eliją imtų kas neverta? Tegul anam pirštai pasidara kaip šakės Žarai! Nių, taip dar nebūva. . . Nė per vieną grašį, nė- per mažytę skatiką. Nė per tiek — daugioi ne...—ir jis kišo silkių rašalu, degutu ir alyva iš­ teptą, juosvai blizgančią ranką, rodydamas sukumpusį, pilna panage purvo nykščio nagą. —Taigi, šventėms vis tiek nespės pasiūti. Jei ir nupirktume, —leidosi motina. —Pasiūs, mamune. Man jau sakė Jieva. Kai tik nupirksit —atneškit. Sukirpsiu ir pasiūsiu. — Sį pat vakarą nunešam. —Pasiūti? Ui, dabar su mašinais —trakš brakš, ir gatava. Jam aiškinant, ką gali nauji siuvėjai, su durim įvirto Kibildžiukai. Vienas jau netoli pusbernio, antras —piemuo. Stišfię ir šmokšdami mio bėgimo, kaipmat prisigrūdo prie stalo. Motina tik atsilošė vaikus pamačius: —Oko jums prireikė? Užuodė kaip šunys per lauką. Nelįs­ kit, sakau, kur dideli šnekasi! —Man peilio, mama!—rėkte rėkė mažasis, o pusbernis griebė prekijui stačiai už rankovės: —Ar atvežei bandūrėlius? —Tu visos muzikos su smičiolu užsimanysi. Gėdykis — toks didelis. Driožk, Eliją, jam per nagus, kai lenda. Smelkiasi mat kaip Morkus į peklą,—barėsi močia. Eliją nesibarė. Visur taip —ką čia pasakoti. Tuoj mergos palieka ratelius, išlipa iš staklių. Vaikų muštinai neatsimuši. Vežiojo ir jiems. Kurgi ne. Peiliukai, grandinėlės parišti, kad ganydami nepamestų. Paišeliai, spalvotos kreidelės, visokios muzikos ir dūdelės. Gi saldainiai buvo įvynioti į tokius dailius popierėlius, galuose iškarpytus ir iškedentus kaip kumeliukų uodegos, jog nuo jų raibo akys. Juos gamino Elijos pati namie iš krakmolo ir sacharino, įmaišydama dėl gražumo visokių dažylų. Vaikai išsitepdavo rankas ir burnas, kad sunkiai benuW9

plaudavo, ir tas dar didžiau juos traukė prie saldumynų. Kad ir purkštavo Kibildienė, o dukterims bliuzeles nupirko. Jos įkalbėjo, kad sau išsirinktų skarelę ir medžiagos priejuos­ tei, gaudamos ir sau tą patį. Ovaikai laimėjo peilį su žuvelės pavidalo kriaunomis ir pučiamąją armonikėlę. Neužmiršo ir trečiojo, kurs negalėjo bandos palikti, nors ką daryk. Eliją atsi­ nešė buožinius svarsčius ir pasvėrė skudurus. Ne ką už juos tepaskaitė. Bet jis neužsigviešė gyvais ir paėmė'vištele, kiauši­ niais, sviestu. Tiek jau ten ir mantelės tos. Kumelė jau buvo nuskambliojus visas dilgynes ir kiečius iš patvorio ir mėgino pasiekti kitoje pusėje sėklinių burokų var­ pas. Vyrai šiuokart nepirko, bet Prancė išlydėdamas neuž­ miršo ^ūktelėti: —Ei, kaip tau sekėsi Strazdų krūmuose? Ar atsimeni? — Kad tu vis niekiuojies. . . Kad ir žydas —o žmogus vis tiek Kam erzinti?—draudė šeimininkas. Eliją nusispjovė. Fui, tas Pruncė! Kabinasi vis, kaip erkė karvei į tešmenį. Ačiū Dievui, kad tokių besarmačių jau nebe­ daug. Žydą erzinti, jam daryti eibes. Nių, tai labai negražu. Ar jis tau ką padarė, ar jis kada negražiai šnekėjo? Kartą išeis iš trobos ir sės į drangas. Kumelė tįst —ir nė iš vietos. Ir botagu pliaukši, ir niūksi, o ji neina. Tai kas čia galėtų būti? Gi tie, kad juos kur sukata, atkinkę jo kumelę, ienas perkišę per tvorą ir vėl pakinkę. Kai gerai neįsižiūri — rodos, nieko. Okaip tau arklys važiuos, jei ratai vienoj, o jis kitoj tvoros pusėj? Arba įrito kelių pūdų akmenį apačion po maišais. Jis tą akmenį kelias dienas išvežiojo, kol dasiprotėjo, kodėl toks sunkus jo vežimas. Fui, ar taip daro gerų tėvų vaikai? Su Strazdų krūmais visai prastai išėjo. Jam būdavo skaudu atsiminus ir pasiraivydavo unkšdamas, lyg tebejustų smūgius nugaroje. Bet Eliją buvo teisybės mylėtojas ir nepyko sakyda­ mas, kad reikia gyventi ir mokytis. Ojis buvo jaunas ir paikas. Ot tau susidėti su piemenimis! Taigi, važiuodamas per Strazdų alksnynus, užkalbino pieme­ nis. Tie gi, nelabieji, susimokė ir siūlo Elijai pirkti avį. „Pirk,-—sako,—avį iš mūsų. Avis riebi, senė. Kiek lajaus prily­ dysi, kokia vilna, koks kailis bus, kai nulupsi! Mes tau pigiai parduodame“. Jis gi jiems —kad piemenys neturi valios par­ duoti avį iš bandos. Otie vis —pirk ir pirk. Taip, kol nusileidęs. 170

Piemenys sugavo avį, surišo kojas ir įvertė vežiman. Gavo jie tabokos —žinai, ko piemenims reikia. Dar šio to. O paskui —klausykis —kas buvo! Jam dar nepasiekus Strazdų sodžiaus, girdi užpakaly atsivejant ir šaukiant visa gerkle: —Laikykit! . . Vagį turėkit! . . Avį pavogė! .. Eliją girdi. Bet kokie čia prajovai —jam nė galvon. Lauke dirbo vyrai. Tie jam už akių. Arkliui už apinasrio. Jam už barzdos, į krūtinę. Piemenys lenda artyn —dideli tada ganydavo. Mojuoja botkočiais ir šaukia, kad jis iš ganyklos avį pasivogęs. Jis beveik žegnojasi, Dievą šaukia liudininku. Bet kas tau klausys? Avį atėmė ir tabokos negrąžino. Bet kas buvo toliau! Oi, oi... Sodiečiai žinojo atmintinai tą nutikimą, jo paties žodžiais tariant: — Ir kad pagriebs mane, kad pagois mane mušti! Vieni lai­ ka pasiguldę ir galva apžergę, okiti tik duoda. Okai pavargsta, tai pasimaina. Ir vėl duoda iš nauja. Ui, aš matoi, kad jie man užmuš. Ir aš blioinu visa galva, aš mauroju kaip joitis... Tie pasiklausa ir saka: „Žydas dar turi sveikatos, kad gali tokiu dideliu balsu bliauti. Duokim, vyrai, į kailį!“ Nių, ir vėl jie duoda... Aš tada matoi, kad jie man jau baigs užmušti. Ir aš pradėja cypti, kaip mažyte poikštyte. Taip, kaip mažyte poikštyte. Tada jie saka: „Užteks. Jau matai, kad nebegali išrėkti. Dar užmušim, neduok Dieve, žydą parką...“ Eliją nusipurto kiekvieną kartą, atsiminęs pylą, kaip markoj ištrinktas šuva. Kelpšienės sėdybvietėje jis randa Vincę, besikinkantį ark­ lius. —Eli, tu Vincenti, kamtu arkliams uodegų nepristriugini? Kiek aš tau jau esu sakęs. Vincė šypsosi neprasižiodamas ir apžvelgia arklius. Jie mo­ suoja ilgas uodegas, kad net ašutai švilpia. Uodegos, teisybė, kone žemę siekia. —Nekas gyvuliui be uodegos, kai puola gyliai ir aklės žabalės. —Kam uodegą, tokį brangų ašutą, velti po mėšlą? Aš turiu buteliuką. Kai tu anam iš jo patepsi —ane jokis poikštis nebenorės arkliui kąsti. Juk tu esi gaspadorius, Vincenti, ar ne?—Eliją pataikauja vaikiui, bet tas atkaklus. —Jau po vasaros, o iki kitam ir vėl atoigs. Tu, matyt, nesi 171

buvęs mieste. Jeigu tu būtum buvęs, tai žinotum, kokias striukas uodegas arkliai nešioja,—griebia iš kitos pusės preki­ jas. Vincė tačiau myli arklius. Jei Dievas užaugino gyvuliui ašutus, tai jau taip ir reikia. Jis ne tik uodegas, bet ir karčius dailiai sulygina ir iššukuoja. —Kas mieste ponams —tai ne mums prastiems. Mieste nė­ ra bimbalų, tai bepigu. Ojie, vertus antraip, kažin ką ir teišma­ no apie tokius darbus? E. . . Ar turi tabokos? Iki šventei neuž­ teksiu. —Tabokos? Kokios tik nori. Ar su turko galva, ar su indijonu? Pas man tik poikštės pieną negoisi. —Duok su turko kepure. Indijonas per tvirtas pypkei. Vincė stoja į vagą ir dūmelis smilkt,dulkt švyluoja aplink kepurę. Stripeikienei prisireikė dažylų ir alūno su krišpolu. To gero kiek nori. Ir muilo akmens, ir paties gražiausio, raze­ tom kvepiančio muilo šventai dienai veidą nuprausti. Jis dar įsiūlė vanilijos ir cinamono. Juk jeigu netyčia koks svečias, tai pyragan žirnių nedėsi. Parodė gvazdikėlius, imbierą, muškato riešutus, kardamoniją. Ir abiejų rūšių pipirus bei laurų lapelius. Gavėnioje ir Advento metu jis vežioja silkių statinę. Bet cukraus ir druskos, sėmenų aliejaus ir palaido acto, žibalo ir degtukų —gausi kada nori. Pro kalvę važiuojant, išbėgęs seniūnas paklausė uknolių. Atsivedęs arklius apauti priešakinėms, nes ryt turįs važiuoti stotin, o kalvis rankiojus iš visur senus ir tiesinąs. Ar tai darbas? Eliją patampo dukslias, ant batų aulų drimbančias kelnes ir jaučiasi pakilus: — Imk visą svarą! Visą svarą imk, kad netrūktų. Kur ta­ da goisi? —Tai jau tiek ir išeis daugmaž,—nusprendė seniūnas. Kalvėje ir daugiau vyrų. Ir paišinas kaip kuosa iš kamino kalvis Elyzas rodo didelius, kaplius dantis, kviesdamas Eliją vidun: —Užsuk, pasišnekėsim. Patsai viso svieto naujienas vežio­ ji. .. Anądien sutikau Dargužį, ojisai, žmogus, ir nusibėdavojo, kad nebepasirodai. Turįs ne vieną šeškeną-meškeną ir bergždiniukę. —Fu, tą Drabužį! Aš pas anam kojas daugioi nekelsiu. Balamūtas Drabužis,—širsta Eliją. Oant kalvio taipogi akies neturi. Irgi niekadėjas. Ar nejis primokė vaikus, kad ištraukytų 172

jo ratų užkaiščius? Kaip diena aišku, kad jis. Nes kai tik pradė­ jo važiuoti —tekiniai nuo ašių ir katras sau į griovius. Kalvis tuojau pasisiūlė, ir nori nenori turėjo duoti tabokos, kad nukal­ tų naujus. O buvo geri užkaiščiai —šimtą metų galėjo tar­ nauti. Eliją dar atsisukęs rikteli prie kalvės stovintiems vyrams: —Tu Elyzai, pasakyk Drabužiui, kad anam šieškena tegul sukirmija! .. —Ocha-chu-cha-chaaa! . .—nusižvengia, nukaukia vyrai prie kalvės. Juk Dargužis tai nepėsčias, biesų priraitęs, laumės vaikas. Ir sugalvok tu taip žydelį boboms įduoti! Galėjo tai būti prieš kokią šventę, nes vidury savaitės kūreno pirtį. Ogal džiovino salyklą ir tuo pačiu sumanė išsiperti moterys? Įbrazdėjo Eliją į kiemą, ir Dargužis teisinasi, kad nieko parduoti nesiranda. Paskui —aha —sako, pamuše vaikai šešką slastais. —Nių, rodyk šen tą šieškeną-mieškeną. Dargužis dar vaiposi, sako, ir akuotas jau nebe kažin koks, nors, rodos, dar nesišeriąs. —Tai kažin ar imsi? — Imsi neimsi. Ogal ir paimsiu? —Jeigu jau labai užsipuoli —tai einam. Iškimšau ir pirty padžioviau. Traukia jiedu takeliu per daržą. Eliją nešasi botagą ir tampo kelnes. Iš pirties dvelkia garu ir vantomis. —Ar tu, Drabuži, kožną dieną pirtį kūreni? —Kas ten kūrens? Džiovinom salyklą, tai buvo pakūrę vakar. Taip jiedu įžengė į priepirtį ir Eliją klaus, kamtos drapanos ant gembių sukabinėtos. Dargužis į tai nieko, tik priminė, jog čia šeškenų ir bergždiniukių kokių tik norįs rasiąs. Ūmai pravė­ rė pirties dūris ir,stumtelėjęs vidun žydelį, jas užtrenkė. Užtren­ kė ir pečiu prirėmė. Nes viduje tuo pačiu metu kilo toks lermas, lyg dešimt kačių būtų susipjovę. Išleistas Eliją nešėsi tartum druska pauodegin pašventintas. Jis visiems ketino prisiekti, jog nieko, vai nieko pirtyje nema­ tęs. Kaip jis ką matys, jei buvę iki lubų garo? Jis tik spėjęs susikūprinti, užsimerkęs ir galvą įgrūdęs į kampą. Bobos šaukė, spiegė, rėkė, klykė negirdėtais balsais. Pylė ant jo karštą van­ denį, mušė šlapiom vantom ir, kaip kuri išmanė, taip darė. Ko barzdos nenušutino, nuplikino kaip paršą. O,o. . . 173

ViskoEliją matė ir girdėjo, bet šitaip —dar ne. Ir nė žmogui nepasakysi, nė teisman paduosi. Pakeliui, Petrylos kieme, didžiausias sujudimas. Visa šeimy­ na apstojusi karvę. Piemuo su vytele rankoje kiurksojo nuoša­ liau, nes ant jo Petrylienė piktai barėsi ir grūmojo: — Sakiau tau, nevešuokli, jau ne vieną kartą, kad saugo­ tum gyvulius kaip savo akį! Kad neleistum į dobilus. Jaknas tau atitrenksiu, balvono šmote! Jam algą mokam, šeriam kaip saviškį, drapaną duodam, ojis draikosi pakrūmėm. Ak tu, klišakoji! Tokia karvė —pamislyk! . . Trijų šimtų verta neuž­ siprašant. Dviem tiktai veršiais ir jau apsibėgusi ant trečio. Opieno, tai milžtuvę arti pilnio iš karto.. . Kažin kuri iš mergų manė, kad išputusią karvę reiktų smarkiai pavaikyti, kaip darė Endriškėse. Kita siūlė pakviesti Miklošienę. O Petryliukas stačiai: atsinešti ylą ir perdurti pažandės, nes čia niekas kitas, o pelės. Ir tada pastatyti karvę, įvedus griovin, taip, kad užpakalys butų žemiau, o priekis į viršų. Tada visi garai išeis lauk. Taip darė ir eigulis pernai. —Tylėkit visi, jei neišmanot nė bieso!—tildė Petryla.— Suksim šiaudų grįžtes ir trinsim nugarą, kol gerai apšils. Obūtų geriausia supilti glauberio druskos. Tai tikri vaistai. Ar nerastum kamaroje, motin? —A nė kruopelės —visas lentynas išverčiau. Kad nors pauostyti... Sakiau, kad nereikia skolinti! Gi aną vasarą išsine­ šė Zlabio merga. Dabar turėtume. Bėkite, vaikai, į sodžių, gal gausit pas ką!..—tutinęjo motina. Ir vėl visomketuriom puo­ lė piemenėlį —didžiausią kaltininką. Tuo metu pro šalį brazdėjo Eliją. —Ar kartais glauberinės neturi prie rankos, Eliją? Matai, kad karvė skersai platesnė. Išsyk Eliją suprato padėties rimtumą, ir jam pasidarė labai linksma. —Nių, Petryla, gaspador, kas taip saka? Tu neklausk, ar aš turiu. Tu sakyk stačiai: duok!—jis pasiknaisė ratuose ir ištraukė maišelį. Nes prilaikė ir tokių dalykų, kuriuos tik vaistinėse perka. Vaistai —ne vaistai, kaip šitoji druska, o jos verkiant prisireikia. Ir buteliukas karbolio sumuštiems arklio pečiams, ir skiepų mosties. Druską patsai Eliją suplakė butelyje ir, griebęs žaliukei už ragų, atlaužė jos galvą aukštyn. ~ Tik saugok šnerves! Jeigu per nosį pilsi —tuoj bus ka­ put. 174

—Kas tau pils per nosį? Kur tu tokį durnių matei? —at­ šovė Petryla, taikydamasis, kaip geriau suversti. —Ja, o aš mačioi! Okaip būva Laumakiuose pas Aukselį? Ar ne taip? Nių? Ir jis papasakojo, kaip Aukselis, nors ūkininkas ir su galva, paklausęs bobų, suvertė butelį per šnerves. Arklys vietoje krito. Užtroško —juk ant plaučių tiesiog užgožė. Karvutę pavarinėja po kiemą, paplakė šonus rykštele. Jos akys ašarojo ir liežuvis mazgėsi iš snukio. Bet nepraėjus geram pusvalandžiui, ji jau gaudė iš rankų papeštą žolę ir žvaliai purtė ragus. Suglobęs Petrylos žaląją, iš eilės pasuko pas Vaitiškį. Iš to pas antrąjį, vadinamąjį Maršalka. Jį taip vadino, kad atskir­ tų nuo brolio ir kad nuo amžių priklausė parapijos komitetui ir bažnyčioje darė tvarką barškančia buože. Nuo pereitos vasaros, kai, vyskupą sodžiaus gale sutinkant, jo sūnus laikė prakalbą ir nekaip nulaikė, Maršalka visai sujūko. Neberodė akių iš savo kiemo, lenkėsi žmonių. Ir taip rėkavo ant šeimynos, kad sam­ dinė merga nebeapsikentusi išėjo. Sūnus pabėgo pas motinos gi mines. Niekais pradėjo eiti ūkis, ką manai —tokia nelaimė. Pačiame sodžiaus gale gyvenanti siuvėja Jieva pati išbėgu­ si susistabdė. Jos motinos, našlės, Eliją nemėgo. Kodėl nemėgo, jis patsai nežinojo. Senė turėjo skaudų liežuvį ir negeras akis. Ota jos duktė tokia maloni ir gerutė. Kai močios nebūdavo tro­ boje, Eliją gerą valandą sugaišdavo šalia jos mašinos, tai skiautį papešdamas, tai numaudamas špūlelę kaip tikras šelmis. Jis piršo jai jaunikius. Mergina vieną kartą pasibrangindavo, kitą vėl su atsidūsėjimais tardavo, kad esanti neturtinga ir negraži. Eliją mušdamasis į krūtinę karščiuodavosi —jam tik reikia norėti, ir viskas bus tvarkoj. Tokiai šauniai merginai nieko negaila. Ir vėl jis leidosi pervažiavęs sodžių pakalnėn. Už Gružės, pa­ traukus pievų kraštu, pirmiausia Urnėžio sėdyba. Diena kaip išprausta, saulė dar aukštai, ir Eliją ketino apsikieminėti Gružiškėse ir pasiekti Pakarnius. Ratai šokinėja per akmeniukus ir sugirgžda žvyru. Dangus lengvai nudraikytas palšais debesė­ liais, o tarp jų mėlynumas, tartum amžinai nurimusios tyrelių akys, apsnūdusios vidudieny. Žmonės gūžinėja bulvienose, kitur grėbsto ir krauna ant žaiginių dobilų atolą. Opiemenys degina bulvienojus, ir sotus kepamų bulvių kvapas plaukia laukais su jų dūmais. 175

Eliją save laikė sodžiaus žmogumi. Kas, kad jis nestojo į va­ gą ir nemojavo dalgiu pradalgėje. Nuo mažens jis įprato pa­ žinti džiaugsmą ir bėdas tų žmonių, už kurių stalo sėsdavo pa­ valgyti tų namų duonos. Jei viskas gerai —tai visiems gerai. Nedidelė čia gudrybė. Juk nesusišnekėsi su nelaimių pjauna­ mu. Jei išmuša ledai pasėlius, jei išdegina ganyklas kaitros ir įsimeta į bandą maras. Ne. Geriau jau, kad saulė šildo ir pa­ lyja skalsiai, ir paskui rudenį sunkūs vežimai ir uorės linguo­ ja į daržines. Ir padangė dreba nuo kuliamųjų mašinų, ir miš­ kuose atskamba talkininkų dainos. Jis nebuvo tinginys ir dykaduonis. Neviliojo pirkėjų į savo krautuvę, apžergęs silkių statinės. Jis buvo visur, kur tik kam ko trūko. Ar lijo, ar snigo, ar keliai neišbrendami per pusnis ir polaidžiais —judėjo keliūtėmis ir šunkeliais iš kiemo į kiemą. Jis mėgo žmones, gerbė jų papročius ir nieko nemėgino užgau­ ti. Tik reikia visuomet gražiuoju ir su juomi elgtis. Juk vieną kartą, krikštynų papėdėse, ar ne Veršiuose tai nutiko, turtin­ ga ūkininkė Morkūnienė, prisisrėbusi kaip vanta, prikibo prie jo: —Parduok man, Eliją, kūkavo rožančių. Ir kada tu matęs, kad pigiai atsikratytum. Parduok ir par­ duok —tartum piktas pinigas. Jis visaip uodegą suka —juk čia ne tas tikėjimas. Nių, ir kas iš tokių dalykų juokiasi? Die­ vas vis tiek mato ir girdi. Bet kai nieko, tai tada jis ir atrėžė: —Ui, kas tamstai kukava už ančia? Ota, kad ir girta, bet vis tiek besarmatė ir atkakli boba. Atsiplėšė antį, kad nors po suolu lįsk iš negražumo, ir ieškos — kas ten kukavo. .. Vyrai griebę įgrūdo kamaron. Kaimynai negalėjo atsigėrėti Eliją, kaip jis sugėdino betvarkę gaspadinę. Ir būdavo valandų, kad jį apnikdavo visuotinas sodžiaus nerimas. Jis krapštydavo krūtinę prisipildžiusią tartum stik­ linę sklidinai kažkuo, kamjis negalėjo surasti vardo. Otai buvo matoma ūkininkų akyse, jų darbymetės prakaitu sumerktose kaktose, jų žodžiuose ir mostuose rankų, sunkių ir visur įsispaudžiančių ir paliekančių žymes, kaip naginėtų kojų pėdos paskui akėčias. Kaiptai atsitikdavo slopią šienapjūtės dieną pievose, iš­ guldytose pradalgėmis ir nušiauštose kupečiais. Kada musės ir aklės lenda į akis ir gyvulius apima siaubas, nes miško vir­ šūnes prislegia sunkūs debesų volai. Eliją žvaliai sukino galvą, sveikino dirbančius, sukumpu­ siais pirštais knebeno barzdą. Arba, pasisiekdamas botagu, 176

kapojo usnis ir vėdrynus pakely. Kumelė botago visai nebojo, gerai žinodama, kad jis skirtas tik šunim —tamir uknolis įner­ tas gale. Jos šonams užteko vadžių. Urnėžio vartai uždaryti. Tai patsai atsikėlė ir įsivedė ku­ melę. Sūnys loja ir vištos periasi smėlyje. Eliją šnekina šunis ir žvalgosi, kad kas išeis iš trobos. Pasižiūrėjo, užgulęs šulinio rentinį, nutaręs pasigirdyti arklį. Pabarškino puodynes, pavožtas ant tvoros. Jis nusiko­ sėjo ir vėl pašnekino šunis. Pagirdė arklį. Bet niekas nesirodo. Žiū! . . Klėties durys praviros. A —tai jau pati Urnėžienė si­ joja miltus duonai. Pasitampė kelnes ir, botkočiu pasiramsčiuodamas, žergė porą laiptelių pasveikinti šeimininkės. Prieklėčio lentos girgž­ da ir linguoja po Elijos batais. Jau jis kyštels barzdą pro duris ir šūktels nugąsdindamas darbu užsiėmusią moteriškę... ir tada kažin kas pasidarė. Jis nespėjo kaip prigulint surikti, tik­ tai gerklės gale kiktelėjo tartum pupą prarijusi višta. Didelis, baisus šešėlis nėrė iš vidaus, tiesiai ant jo. Tiesiai į jį. Jis pasi­ juto išmestas į viršų, pakeltas didele jėga nuo žemės. Po juo braškėjo prieklėčio grindys, subildėjo laipteliai, pasiutusio šuo­ liosukrėsti. Eliją skrido oru. Jo batai maskatavo nesiekdami že­ mės, ir jis būtų buvęs numestas tos baisios jėgos stačiai pražūtin kaip linų pundelis. Tačiau pirmoji akimirka, pati trumpiau­ sia ir netikėčiausią, išsprendė jo likimą. Jis dar norėjo gyventi ir džiaugtis saule. Tad vienu švystelėjimu išmestos užpakalin, beveik išnarintos nuo staigumo rankos krito atgal ir susirado daiktą, į kurį kaip geležim įsikirto. Dabar jis lėkė per kiemą. Vištos paplasta ir kudakindamos sklido į šalis. Jis nėrė pro vartus. Prikrintantis šunų lojimas liko užpakaly. Ojis šuoliavo, jis jojo viesulo greičiu. Vėjas kau­ kė jo ausyse ir švilpė draskydamas barzdą. Po juomi maurojo, unkštė, ūksėjo ir gargaliavo lyg užkurtas kuliamosios garo kati­ las. Jis atsimerkė, bet, ką išvydo, jo širdį ūmai sušaldė į ledo gabalėlį, arklio numestą iš po kanopos. Jo išgąstis tapo siau­ bu. Kraujas gyslose virto ledo verdenėmis, o akys stulpu šoko iš kaktos. Jo blakstienos užlūžo, ir jis nebegalėjo užsimerkti. Sėdėjo jisai ir, kojomis konvulsiškai suspaudęs, laikėsi ant nu­ garos baisybės, apžėlusios juodais, ilgais ir šlykščiais plaukais. Dar šlykštesnė, visa raukšlėta kaip rupūžė, du kartu susisukusi ir su plaukų kuškiu ant galo buvo uodega, kurios jis laikėsi ran­ komis. Vienoje iš jų tebebuvo sugniaužtas botagas lyg paragi12. M. K a t i l i š k i s

177

nimui to žvėries. Ir su kiekvienu šuoliu apačioje, po uodega, išnerdavo dvi klaikios kojos, su skeltomis nagomis, kurios, atsispirdamos į žemę, taškė grumstus ir žolę. Jis jojo atžagarias ir nedrįso atsisukti, idant nepamatytų lenktų ragų ir priklaus snukio, iš kurio eina liepsna ir sieros dūmai. Tą pragaro tvaiką jis užuodė. Ir vis jojo ir jojo. Jis netikėjo savo akimis, kad čia ražie­ nos nupjauto vasarojaus, kad bulvienose darbuojasi ūkininkai, kad namai, šmėkčioją priešais pasirodydami ir išnykdami,— yra Urnėžio. Kad saulė šviečia ir netoliese dūluoja miškas. Juk jis ant velnio nugaros, ir to viso negali būti pakeliui į pragarą. Ir tai tėra monai jam galutinai suvelti ir apgauti. Jis rėkė ir meldėsi, ir visas nuodėmes matė išsirikiavusias abipus joir lekiančias kartu, ir nepasiliekančias. Paskui jampa­ sirodė, kad jis joja tartum ratu, kad maišosi medžiai, kad vėl šunys prikrisdami loja. Ir tartum žmonių riksmai ir juokas netoliese. Bet skeltos nagos vis tebemėtė žemes aukštyn, išnirdamos iš po šiurpios, kaip gyvatės išnara, uodegos. Po juomi kaskart labiau girdėjosi dūstantis kriokimas, gurgėjimas. Ir dusinanti sieros ir deguto smarvė jį baigė užsmaugti. Jam pasimataravo lyg vėl Urnėžio kiemas. Vėl vištos puola į šalis. Jis šoko per tvorą. Sutratėjo virpčiai. Apynių virkščios supliekė per galvą. Nugara dunkstelėjo į stuobrį. . . jis pasijuto gulįs ant žemės. . . Kiekjis išgulėjo įsivėlęs apynojuje? Bala žino. Subėgę iš lau­ ko žmonės jį apspito žvengdami kaip kumeliai. Nieko nesakęs, pakilo, pasitampė kelnes ir, ausis suskliaudęs, krito į savo ve­ žimą. Jis pliekė kumelę botagu, ko niekad nedarydavo. Daužė šo­ nus ir botkočiu badė kulnis, kol įvarė ją į risčią. Ir paskui neat­ leisdamas niūkė ir tampė vadžiomis, dardėdamas pakalnėn per Gružės tiltą. Kildamas įkalnėn ir pražūdamas amžinai iš tos vietos.

KŪLE

Jau kad nesiseka, tai ir nesiveda,—suniurzgė kalvis. Tvo­ jo kūju į priekalą ir apsukęs metė jį į laužą, susigriozdusį metų metais kampe. Apsikuopus aplink save bent kartą ir surinkus iš­ vežti, keletas litų kristų kišenėn ir vietos kalvėje atsirastų daugiau. Kaip seniau —sulūžusį uknolį rinks ir perkals, būda­ vo. Virins abriezgus, kad sena geležis čirkšdama lips į daiktą. Dabar tai nauja kam nebūt —arkliui kaustyti ar tekiniams traukti, arba tokiam niekui, kaip akėtvirbalis. Očia ketvertu neišveši: sulaužytų ir sudilusių pasagų, drapako dantų, prakiu­ rusių verstuvių ir žagrių, aštrios žemės kaip saldainis nučiulp­ tų. Sukiužusių puodų ir katilų, atvilktų sulopyti ir paskui atsi­ žadėtų, sutraukytų atsajų, užkaiščių, sąvaržų, kniedžių, pleištų, ištrupėjusių kirvių ir bedančių pjūklų. Apsileista jau taip bjauriai, kad nebėra kaip apsisukti. Ir to jis anksčiau nematė? Spyrė barkštinėlę, kažkieno paliktą naujai lankams pertraukti. Pariedėjusi atsimušė į priekalo ka­ ladę ir, užšokusi ant suverstos anglies išdagų krūvos, subiro atskirais šulais. Ką čia ta lūžtvė, kad ir pati kalvė kaip senės dantys išklibusi. Braška nuo vėjo. Per lentų plyšius traukia, jog vienas girnas galėtų sukti, jei sparnus įtaisytum. Dumtu­ vės visai išklero, ir dumplės atsidvesia tartum perdurta kiaulės pūslė. Siūlės iširusios keliose vietose —duok, duok, net sušyli, kol žaizdrą įpūti. Nėra kada,—nusispjovė piktai kalvis. Ir vis kas nors jį pykino ir vertė spjaudytis. Kalvės skurdas ir betvarkė akis badyte badė. Voratinkliai suposi pastogėse apdulkėję, kaip šerkšnos aptraukti, ir stori, kad, rodos, patsai susipainiotum ir pasikartum. Ant grėdų su­ krautos medinės padargų dalys, kurias jis turėjo apkaustyti, 179

vos besilaikė. Skersiniai tik ir taikstėsi išsinerti iš įkarpų ir nu­ sigriauti žmogui ant galvos. Kalvę jis patsai susirėmė sunėręs kriauklus iš gegnigalių ir apmušęs lentomis. Ant suleidimų dėjo po atraižą, bet nuo lietaus ir saulės jos susisuko, atsikniojo. Taip pat ir su stogu. Kai lijo —davė kiaurai kaip per akėčias, o žiemą prineša snie­ go, nors bobą lipdyk. Viršum žaizdro kamino neišvedė —tai vis ruošėsi padaryti, ir dūmai vertėsi per skylę skliautų sudūrime. Lango irgi neiškirto —nesuspėjo per penkeris metus. Dir­ bo visuomet prie atvirų durų, ant kurių juodavo išdeginta pasa­ gos žymė,—reiškia, žinok, kokia čia dirbtuvė, pakeleivi. Arklių apgriaužtas šermukšnis ir pora senų obelų šakombrazdino sto­ gą. Obuolius dar žalius nudraskydavo vaikai, nors jie pri­ klausė jam pagal susitarimą su Bartkum, kurio sėdybvietėje susirentė tą laužą. Už tai jis kalė Bartkaus arklius apvalius metus savo medžiaga. Tai nemažai, jei paskaičiuotum. Kad nebūtummatęs gyvenimo ir pasaulio, tai sakytum, kad taip reikia. Ne. Tik suodis apsitrinti nuo akių —ir aišku, kokia ubagystė. Velnių kalvė! Kas gi tada susuko pakaušėlį, kad su­ sileido kaip senmergė cimbakvarka bobnyčioje tame prakeikta­ me nusususiame sodžiuje? Dirbtuvę pasistatė, matykitės. Tokią, kaip arklipjovio Rupkaus šlubio lūžtynė. Iš jos išėjęs, turi lįsti kaip šunies būdon įnamio trobon. Ir dar gerai, kad senis Sliažas nusibaigti atsikraustė į Gružiškes ir jį priėmė. Jo senė pramurmina valgyti, marškinius aptrina. Daugiau ir negalima norėti iš tos žlibos kaip pečiaus kakta bo­ bos. Įnamio duona sprangi ir sužiedėjusi, kaip sako tas nukaršėlis Sliažas. Ko gi kito ir belaukti, kai viskas taip gražiausiai susiklostė? Šunies dalis ir gyvenimas. Ir nebesikęsdamas spyrė dūris. Jos atšoko iki galo, sugirgždėdamos vyriuose ir sudrebindamos sienas. Jis buvo įpratęs sekti vieškely praeinančius ir pravažiuo­ jančius. Jei ir maža dalis, gal dešimtas, stabdė arklį ir, užme­ tęs vadžias ant stulpo, botago neišleisdamas iš rankos, ėjo išdės­ tyti reikalo, tai kiti suko vidun taip sau,pypkės prisidegti. Kal­ vėje visos naujienos kaip malūne ar pieninėje. Žemė aplink bjauriai ištrypta arklių, apversta mėšlu. Pasie­ nyje stora karta pūvančių lapų ir apgedusių obuolių. Šermukš­ nių kekės dar tvirtai tebesilaikė ant šakelių, ir, lapams retėjant, medis ėjo vis raudonyn ir gražyn, lyg antru kartu pražydęs. 180

Viena kekė, gal strazdo pakirsta, pakibusi pastogėje suposi. Kalvis pasisiekė ir kramsnojo po vieną uogą pasiraukydamas. Įkartusi rūgštis draskyte draskė gomurį, liejosi seilėmis, jog nespėjo spjaudytis. Ir pagirias pajuto visais sąnariais. Rankos drebėjo, trinksė­ jimas į priekalą plėšėsi per smilkinius kiaurai, lyg vėjas pro lentų tarpus. Kaktą veržė, o pilve sausai maudė tuštuma, tar­ tum gerai išpasninkavus. Šleikštulio jis negalėjo užpilti nė van­ deniu, nė barščių rašalu. Reikėjo čia ko nors, kaip šermukš­ niu, tik tvirto. Gerošermukšnių vyno, tokio seno ir stipraus, kad jis kaip verdantis degutas užkaitintų kraują. Tokio vyno jis yra gėręs. Och —ir kiek gėręs dar tada, kai lankydavosi pas Kristiną! Buvo laikai. .. Engiama motinos, vienok surasdavo tarpelį ir pavaišindavo. Gero norėdama.. . Taigi. Et. Ir Albinos klėtyje jis traukė iš buteliuko, tokios, lyg su rūtomis, bet kas tai prieš puikųjį šermukšninį. . . Vieškelis tuščias ir sodžius kaip į budynes suplaukęs. Kad nors kur pasimaišytų koks žodžiu kitu persimesti. Sulindę tro­ bose murkso ir šildo susuktus kaulus seniai. Ojaunesni? Tie tai talkoje —mašina mauroja per lauką. Net kalvės skliautai dreba, kai vėjas patraukia iš anos pusės. Slapi, sutižę lapai ve­ liasi gatvės purvyne. Nuo šiaudinių stogų lašas polašo varva — dar iš vakarykščios, kai lietus pliaupė ir merkė įsitraukęs kelias dienas. Tokia ir šiandien giedra, kad gali kas valandą prakiurti dangus. Debesys neria žemai ir greiti, lyg užsimanę ant vie­ nas kito susigrūsti. Ir nėra kur pasidėti tokią prakeiktą dieną,—purtėsi kalvis, traukdamasis į kuprą, pasistatęs švarko apikaklę. Drėgmė ir šaltis smelkiasi per kaulus. Kaip išmuštas iš bandos, nežinai, kur pasukti. Ir toks nykumas, lyg tos bjaurybės varnos, juodu amaru nugulusios rugių želmenis, kranktų tavo pakasynom. Jei ne pagirios, tai vis mėgintum žmogus į darbą įsikinkyti, pamažuįsitraukti ir užmirštum. Darboyra tiek ir tiek. Besitran­ kant po talkas, užsileido, ir be rašto nebesupaisysi, kieno eilė, kam pirmiau atmesti. Velnio gyvenimas ir dalis! Ir vėl jis mė­ gavosi ano nuostabiojo šermukšninio skoniu, ir nuo to įsivaiz­ duoto malonumo jam darėsi silpna. Taigi —viskamgalas. . . Ir turi vingiu sukti pamatęs Kristiną. Geriau jau nesusitikti. Ir ji vengia, ir kas jos galvoje —niekas nesupras. Nuo to kar­ to —nė žodžio. E —po visam. . . Jau ką čia besigriaužti. Ne tik Kristina, 181

bet ir šitoji samdinė —pašvaipa —paėdė širdį ir vakar galuti­ nai jį įsiutino. Ne tiek gal pati merga, kaip tas kiaulės plauko ir naginės snukiu, užsirietusia nosimi Kalendros mašinistas. Kojos kaip vežlankiai išlinkusios, jog tekinį drąsiai galėtumei paritinti pro tarpkojį, ir tai čebatų aulų nekliudytų stebulė. Bet, žiūrėk, ką daro tai, kad jis eina su mašina! Mašina ne jo, ir jos niekad neturės, o mergoms patinka, ir tiek, nors tu nu­ sprok. Taip jau per laikus būna, kai atsibeldžia iš kitur,—baig­ ta. E, tai gyvenimas mašinistui rudenį! Eina per kiemus apiva­ rus pasileidęs, kepurę atsmaukęs. Kasdien naujoj vietoj. Sodi­ na už stalo atskirai su seniais ir kviestais. Ūkininkas žino — užpilsi, tai kitaip ir važiuos. Ir padėjėjas gali. Duos daugiau ga­ ro —nukuls gryniau. Suspaus trumulį, paleis kratyklių alkū­ nes —jau kitas reikalas. Ir sietus tau sudės, kad taip skirtų grūdus, jog nebereikia nė sėklai varyti per arpą. Kartais ir va­ landą toks paršas nurašys, jei senis Kalendra nusiles ar kur prašaps. Kaip kipšas visas alyvuotas, dreižia per dieną, ovakare traukia pirmtakų alų ir vyną. Su niekais jo nepripilsi —gerti įpratęs. Ir tada, žiūrėk, atsiranda seklyčioje, nužiūrėjęs kokią. Ar ne taip ir vakar buvo? Kapt iš po rankos Albiną. Kal­ vis ne taip labai ir gviešėsi. Tegul vedasi, jei eina,—pamanė. Negi nuplyš? Bet talkininkai susimerkė: va, tas tai nepėsčias, jei drįsta kalvio mergą vestis. Na, jis stačiai į švarko atklastus nekibo. Ką gi. Bet išėjo taip, kad sausais dantim turėjo grįž­ ti. Tik nusigėrė bjauriai. Pagirių sunkumas susimetė į apmaudą mašinistui. Vėl gy­ vai atsiminė, kad vakar davė žodį išakėti jam nugarą. Juk ir darbo metu tas suskis ieškojo kliaudžių. Ar ne? Jis leido ma­ šinon, o tas iš apačios vis ką nors: tai tu taip, tai tu ne taip. —Jukš, deglas žiemiti! .. Ne tau mane mokyti! ..—atrėžė kalvis neapsikentęs. Kaito jakna, tai atsiminus, ir tas lyg būtų skatinęs jį veikti. Užkūrė žaizdrą, užvirino geležį —Vitkus prašė plieno žagrei primesti. Bet greitai įsitikino, jog ne darbas, dirbant kaip ne savo rankomis. Geležis pajuodo, nespėjus kūju net išplakti. Pa­ sirėmė ant koto ir sustingo —visos jėgos, rodos, jį buvo apleidusios taip greitai, kaip siutulys užėjo. Nieko nebus. Negali­ ma taip staiga nutraukti vakarykščios. Ne. Atsipagirioti reikia. Ir būti ten, kur visas sodžius susirinkęs. Kalvis taip ir darė — prasidėjus kūlei, ėjo iš kiemo į kiemą. Negi už pakūtą kokią smilksi toje urkštynėje? 182

Je, bepigu sakyti. . . Ėjo, tai ėjo, bet šiandien jo neprašė. Anksti, švintant, per miegus girdėjo mašinos švilpimą. Vieną, antrą, trečią —darbininkus šaukė. Pašoko iš migio, ir nors dar apygirtis buvo, atsiminė, kad nekvietė jo Beržinis. Stengėsi bent išsimiegoti. Bet jau po miegui, kai dreba langai ir stogas kilojasi dainuojančiu mašinos gaudesiu. Taigi tas rudnugaris jo nepakvietė talkon. . . Na, kalvis ne­ lindo į akis, nesisiūlė. To ir nereikėdavo. Jį grobstė ūkininkai. Kiekvienas brangus tokiu metu, okalvis —paieškoti reikia koks talkininkas. Nesisiūlysi, kaip velnias į kūmus. Nenori —tai ir nereikia. Negali per daug nusileisti sodiečiui —dar ims ir pamanys, nevėša, kad jis jau labai svarbus, kad be jo negali išsiversti. Ir atvirai kalbant —šitos talkos tik grynas nuos­ tolis. Ne tik kad nieko neuždirbi, bet dar pradirbi. Reikia tabo­ kos ir cigarečių pasirūkymui, avalynė ir drabužis plyšta. Gal­ vojant ūkiškai —aš tau, tai ir tu man tuo pačiu. Talkininkui pi­ nigais nemoka. Ūkininkui išeina gerai, okas jam? Juk jis neturi ant ko susiprašyti. Nebent šito laužo nuversti,—apmaudingai apžvelgdamas, širdijosi vyras. Taigi per tas dienas taip nusiva­ rai ne taip nuo darbo, kaip nuo gėrimo ir nedamiegojimo, jog pareini, lyg iš jaujos per linaminės krumplius pertrauktas. O kalvės durys poraktu —spyna įkabinta ir, kad kaip prisireiktų pravažiuojančiam, turi ieškotis kitur. Pora gerų valandų praėjo besitrinant, ir nieko nesurezgė. Ugnis išblėso. Vėjas ir drėgmė košėsi, ir nejudant šiurpu darėsi. Geriausia eiti ir dėti į akį, nes, šiaip ar taip, matosi, jog diena ant pūsto. Na, išeis, o jeigu kas susimanytų jo paieškoti? Tai kur suras? Ieškoti, kas čia ieškos, bet taip. . . Na, sakysim,— ima ir neateina koks nors užtikrinęs ir prižadėjęs. Nu, ką Berži­ nis? Trūksta darbininko —jau ne kas. O skubinti reikia — nežinai, kada pradės lyti. Tai gali susimislyti ir paieškoti jo. Geriausia būtų atsisakyti. Aha —prašote dabar, kai jau esu apsiėmęs kitur. Ar nežinote, kaip daro geri gaspadoriai —iš vakaro apsirūpina žmonėmis. Tai prakeiktas mužikas, jei ir atbėgtų, tai būtinai atsisaky­ ti,—kėlė pyktį ir ieškojo būdų, kaip nubausti už tokį jo atsky­ rimą. Visi jo laukte laukė, o Beržinis nė žodžio. Ak tu rudnagis —prieis ožka prie vežimo, tai ir aš mokėsiu,—dūko kalvis. Bet kodėl taip, jis nesirūpino atsakyti sau. Jis siuto, jog negali dalyvauti ir žinojo, kad nė minutės nelauktų ir ant vienos ko­ jos šokinėdamas leistųsi, jei tik kas pamotų. Ar už nusikaltimą 183

kokį turi riogsoti vienas, kai visas sodžius ūkauja susimetęs prie mašinos? Nė velnio —žūt būt reikia būti ten! Gerai, jei ne dabar, tai vakare, ims ir nueis. Nueis, ir ką? Neišvarys. Apsimes kokiu reikalu. Per daug tegul nesmarkau­ ja —gaus per snapą, kas mėgins juoktis. O sutvarkyti tą penčiuką mašinistą reikia būtinai. Ir sutvarkys. Jo narsa augo, ir noras ko nors griebtis varė jį lauk. Mašina maurojo, ir jam rodėsi, kad, ir ausis užsikišęs, girdėtų ir,kur neitų, vis tiek neišbėgtų iš jos viliojančio gaudimo. Ir tuo buvo niūresnė aplinka, ir tuo didžiau slėgė krūtinę ir širdį graudino. Ar taip kas rudenį atsitikdavo, jis negalėjo pasakyti. Bet šita nerimastis jį užguldavo, tik rudenį gal pikčiau,—išeiti kur nors. Pradėti gyventi. Kalvėje —koks gyvenimas? Seniui ar ko­ jų nepavelkančiam, apsikrovusiam pačia ir vaikais. O jam. . . Dieve tu mano —pasaulis toks platus —pasiryžti kartą. Kalti gali per vasarą ar šiaip, kai nieko geresnio nematai. Bet užėjus rudeniui, tai nuodėmė kirmyti prie dumplių. Reikia linksmesnio gyvenimo.. . Okieno toks, jei ne mašinisto? Pasileidai per vien­ kiemius, per sodžius. Nuo švento Lauryno, kai pradeda žiem­ kenčius sėklai kulti, iki Mikūlų. Okokiais metais net iki pusiaugavėnio. Taip, suprantama, kodėl negudrauti ir nosies neriesti, turint tokį puikų padėjimą, kaip mašinisto. Vyruti —kasdien vis nauja. Nauji žmonės, alus, mergos. . . Spjaudydamas pagirių seilėmis ir keikdamas savo dalį, ir susižavėjęs mašinisto gyvenimo linksmybėmis —užtrenkė kal­ vis duris. Kaip ir lijundra dulksnojo, tačiau debesys skydo. Vė­ jas juos blaškė ir, sugrūsdamas vienon vieton, kitur nušlavė, prablaivė dangaus sklypelį. Nuo medžių krito paskutiniai lapai. Vėlėsi į purvą, kartom sugulo ant žolių stagarų grioviuose. Sodžius išretėjo nukritus lapams, persišvietė kiaurai, nuo vieno galo žiūrint, matėsi, kas dedasi kitame. Gale, už Vaitiškio, dvi moterys linkčiojosi ir kuštėjosi prisikišdamos. Skersai traukė baltos, kaip sniego gniūžtys, žąsys. Sodžius ir pakluonės, ir lau­ kai tušti tuštutėliai be jokios užkardos —vėjams ir nuobo­ duliui. Eiti, išeiti,ir kuo greičiau. Nudainuoti į kitą sodžių. Dar to­ liau. Ir nebegrįžti. Tegul nusigriauna Bartkus kalvę, jei nori. Užkalti duris tricolėmis vinimis, ir tegul žinosi. Šunimi padviso visi pakraščiai. Juo greičiau —juo geriau. Taip, bet leng­ va pasakyti —atsiduso kalvis. Ten, už tų besiūturiuojančių bobų, kur gatvė lyg nukirsta 184

po jų kojomis smenga lomon, ir toliau, už gerų varsnų, vėl ka­ binasi aukštyn, kažin kas sujuodavo. Dviračiu leidosi, kripuliuodamas pagriovio taku. Pakalnėje pranyko,ir vėl jo galva ir pečiai pasirodė žymiai arčiau. Senas Vaitiškio šuva, neišeida­ mas iš tarpvartės, jį aplojo. Dviratininkas nulipo ir stūmėsi pėsčias. Per sodžių kelias nebetiko dviračiui —išplaktas pur­ vynas vietomis sėmė nagines. Kalvis pažino Beržinio vaiką. — Ei tu! Kieno dviratį murdai po purvyną? Tokiu keliu pėsčias greičiau nueisi. —Ot ir ne. Pamėgintum pėsčias. . . —O kodėl tu trankaisi po sodžių ir neini mokyklon? — tardė kalvis sušilusį vaiką. Staiga jį apėmė didelis noras šnekė­ ti. Tas vaikpalaikis be reikalo nesitrankys. — Pas mus kulia. — A. . . Kulia? Girdėjau —švilpė rytą. —Švilpė. .. Ir prašė, kad ateitum. Į talką. —Tai tu taip ir sakyk. Okas prašė? — Prašė, ir tiek. Leidėjo trūksta. Tėtė sakė —važiuok ir paprašyk kalvį Elyzą. — Aha. Okodėl anksčiau nieko nesakė? Reikėjo iš vaka­ ro. Kas prašo į talką priešpiečiais? —seilino kalvis liežuvį, telkdamas atsparumą, lygiai kaip ir buvo nutaręs. Bet ką čia su vaiku, ar jis ką supras? —Aš nežinau. Sakė. . . — Nu ką? . . Važiuok ir pasakyk, kad ateinu. Oką dabar kulia? — Rugius dabar kulia. — Gerai. Kalvis suplojo rankomis per kišenes. Tabokas ir žiebtuvė­ lis yra. Kad taip gerai išeis, jau nebetikėjo. Ir atsitik tu man, maždaug kaip užsakius. . . Ir ko gi dar? Akuotai brūžino spran­ dą, dar iš vakarykščio prisivėlę megztinio apikaklėje, ir jį kaip arklį pentinais baksnojo, ragino. Kelnių diržas smuktelėjo že­ myn —taip jis įtraukė pilvą, iš karto pajutęs alkį ir troškulį. Beržinio alus pakvipo. Kalendros mašinisto snukis išsiviepė. —Nu, velnias! .. Dabar tai bus...—balsu pasakė sau, taikydamas kluoniena į taką, kurs išilgai sėdybviečių, pro Stripeikos ir Petrylos pirtis ir Vaitiškio jaują,nėrė pasivingiuodamas. Paskui neartomis ir pažlugusiomis ražienomis, nuganyta dobiliena, kur tebedirgo Vitkaus linai. Būtų traukęs ir per ari­ mus, ir per rugius, nebodamas išminti daigų, bet labai klimpo 185

supurenta žemė ir molis vėlėsi prie kojų. Zengė auliniais ba­ tais —jam juk netiko naginėmis šlemšti. Ir tai didžiai svar­ bu talkoje, kur visad prie rinktinių darbų kliūna. Prie grūdų vežimo, sakysim. Ilgaauliais nors iki kelių gali markstytis po aruodą, ir nepribirs. O vakare, tai gali į aslą sutrenkti. Pieva Katmilžio lomoje žliurgsėjo, ir upelis taip ištvinęs, kad bet kur neperbrisi ir ilgais batais. Peršokti tai nemėgink. Ėjo išilgai ir tik už kapelių aptiko akmenį vidury vagos, nuo kurio persigavo antron pusėn. Mašinos ūžimas slėnio dugne prislopo, lyg nesiekdamas že­ mės, plaukė viršum, laukais, padangėmis. Ir iškopus prieškalnėn, staiga jis šoko, lyg atsimušęs nuo daržinės durų. Jis nejau­ tė kojų. Jas kilojo tas pašėlęs maurojimas, kaip nuo bandos pasibaudusio jaučio,—mau, mau, mau... Ir vis arčiau, ir vis smarkiau. Jau ir pati daržinė matyti, ir dulkių stulpas kartu su šiaudais, ant iškeltų šakių slenkančiais į kaugę. Juodas ir blizgantis, lyg prakaitu apsipylęs katilas, atstiebęs aukštą ka­ miną, vertė dūmus ir garus. Nuo jo bėgo sukamasis diržas, maskatuodamas pažeme. Keliuku nuo daržinės judėjo grūdų vežimas. Ant suverstų maišų, kojas nukoręs, sėdėjo grūdvežys. Nuo molkastės įsirėžęs arklys vilko drangose gulstinį bosą. Penkios dešimtys kibirų tilpo jame —kalvis gerai žinojo, nes buvo jam atvežę perkaustyti. Išleidžiamas per volę gale ir pripilamas iš viršaus, labai tiko prie kūlimo, nes besočio garo katilo, nė su naščiais vilkda­ mas, nespėsi prigirdyti. Jis buvo užsikoręs iš tų laikų, kai vidu­ žiemiais, iššalus sekliems šuliniams, vandens priseidavo ieš­ kotis iš toliau. Dabar jis keliavo kartu su mašina pakiemiais. Pakuros užuovėjoje, sudarytoje iš sustatytų durų, pypkiavosi pora vyrų, šnekėdamiesi su Kalendra ir jo mašinistu. —Pažiūrėsim, kas išeis? .. Tam tarbaklyniui jau nebus daugiau užsileista. Užsidirbs ant tabokos, jei liežuvio neval­ dys,—gniauždamas kumštį kišenėje, niurzgė kalvis, žergliodamas stačiai pas šeimininką. Beržinis atkabinėjo maišus nuo rankovių ir pamatęs sušuko: —Gerai, Elyzai, kadatėjai! Trūksta leidėjo, nors persiplėšk. — Kaip neateisi? —Tai pabėk į trobą —pusryčių. Tada paleisi Daugmaudį. —Paspėsiu. Užsidirbti pirma reikia. Tas jau bus nagus at­ siplėšęs. Ir nelaukdamas korėsi kopėčiomis viršun. Net veido gyv186

plaukiai ir blakstienos buvo storai apdulkėjusios leidėjo, kurs, pamainos sulaukęs, skubiai užleido vietą. Pažiūrėjęs į laikrodį, subliovė: —Už valandos pakeisiu! —Tvarkoj! —vos beišgirdo savo balsą kalvis, staiga ap­ kurtęs ir prasmegęs kūlimo triukšme. Merga pjovė lenktiniu peiliu pėdų ryšius ir padavinėjo lei­ džiančiam. Sis griebė iš šono, traukėsi glėbiu prieš save ir stat­ menai, varpomis žemyn, taikė į mašinos nasrus. Trumulis kauk­ damas sukosi, varpos čerškė ir paskleistas pėdas smego vidun. Vum-vum-vum,—vumčiojo taip tankiai, kaip buvo paduoda­ mas pėdas, ir juo stipriau, juo mažiau jis paskleistas. Kad kauktų išvien, nesiskirtų gunkščiojimais —reikėjo įgudimo leisti vienodai ir skleidžiant. Užtat bet kokio nekėlė ant mašinos. Kalvis leido gerai. Tą darbą jis mėgo ir didžiavosi juom ne mažiau kaip grūdų vežimu. Grūdvežiui patikimi klė­ ties raktai, taip leidėjui visa mašina. Ar liks grūdų varpose, ar suvarys į pelus, ar nukuls grynai —daug priklausė ir nuo lei­ dėjo. Jis buvo talkininkas savo malonumui —su šake prie uo­ degos jo nepristatys. Ojei leido, tai žinojo kaip, ir ūkininkai jo rankas vertino. Bet vakar tasai kužubris mašinistas jam rėkė, kad liautųsi mašiną gadinęs. . . — Nu, aš jam pagadinsiu, kad nebenorės,—atsimindamas apmaudu raugėjo kalvis Elyzas. Ir svyravo šonais, grobstyda­ mas pėdus, tvirtai kojomis įsirėmęs lyg kokioje dėžėje, įleistoje ties trumuliu. Juosmens aukštumoje baisiu kriokiančiu ver­ petu sukosi pragarmė. Pelų ir dulkių stulpai šoko iš jos. Grūdai kapojo rankas ir veidą, atšokdami nuo tos geležinės verdenės. Akmenėlis ar grumstas, vežant iš lauko pasiglemžęs su javais, švilpdamas lėkė aukštyn. Leidėjas vis turėjo saugoti akis ir suktis taip žvaliai, kad iš šalies niekas nepamanytų, jog tai sunku. Kuliamoji drebėjo, lyg perkūnų spardoma. Kriokė geleži­ niai spragilai, rydami ir veldami javus, klapatavo kratyklės, mankydamos šiaudus, ir tarškėjo sietai, žarstydami grūdus. Ratų rateliai ir jungiamieji diržai, vieni per kitus vydamiesi ir besitrindami, čerškė, lyg didelėje virtuvėje, kur ant ugnies vienu metu spraga daugybė keptuvių. Aikštelė judėjo, tartum sijodama. Į jos kraštą daužėsi šakikočiai —kėlėjai padūku­ siai vertė iš apačios. Kartais jie susiimdavo ir sutartinai pas­ meigę javų klodą, atrėmę kotus į žemę, kad net sulinkdavo, pa-

siausdavo ant viršaus visą kalną. Mergina, iki galvos apkrauta, nebežino, už ko griebtis. O tarpais jie nespėdavo paduoti ir tuščia mašina sukaukdavo kaip gaisro sirena. Leidėjas pasistie­ bęs tada subliauna: —Valei! . . Valei! .. EH, jūs ten! . . Pačiame įsismaginime ir apšilime buvo kalvis —nejuto, kada valanda praėjo. Išsikoręs iš savo stovynės, pečiais susi­ dūrė su Albina, kartu su leidėju užlipusia merginos pakeisti. Plaukus skarele parišusi, švarkelis trumpas ir su pirštinėmis. Paėmusi peilį, pabraukė pirštais ašmenis. —Atšipęs, nors į Rygą jok. . . Kur neatšips, be perstojo pjaunant ryšius? Norėjo kalvis ištraukęs savo baltkriaunį paduoti. Bet susilaikė kerštauda­ mas: —Paprašyk ano,—mostelėjo katilo link,—išpustys gerai. Jis moka. Šiąnakt jau pustė. .. Ar ji suprato —neaišku. Tik pasižiūrėjo baltom. Žemė svyravo po kojom nulipus. Atsikrenkštė, apsišluostė prakaitą. Ir tuojau sugrūdo ranką į maišą. Pažarstęs, pakilo­ jęs saujoje, krimstelėjo grūdą. —Grūdas į grūdą. —Tai jau. Skiria gerai. Kur kokia dirsė ar pasturlaka — atskirai,—sutiko Beržinis. Jis padėjo grūdvežiui. Pakišę pagalį po maišo apačia ir kita ranka prilaikydami už kerpės, mėtė dvikarčius maišus, lyg tai būtų abrakinės tarbos, pripiltos arkliams avižų. —Į vidų, Elyzai! Į vidų! . .—ragino Beržinis. Nueidamas šalia grūdų vežimo matė, kaip prisistatė maši­ nistas. Pasilipęs ant kopėčių, šnekino Albiną. Ta padavė jam peilį. Vartydamas ašmenis ant didžiojo diržo, pagalando. — Susikukavo žalčiai... Jis nėjo stačiai trobon, bet pirma apsiruošė klėtyje. Ir už tai Vaitiškio Kostas neliko skolingas. Grūdvežiai turi būti godoja­ mi,—merkė tasai. Iš aruodo ištraukė butelį ir pasižiūrėjo pa­ kėlęs prieš šviesą: — Mauk gerą burną. Dūšia atsitaisys. Kalvis užsivertė. Kaklo gyslos timpčiojo ir pagerklis šoki­ nėjo ryjant dideliais gurkšniais. Atitraukęs dar laikė butelį rankoje atkišęs, lyg spėliodamas, kurį biesą išgėrė. Ašara prasi­ sunkė ir nusruvo paakio raukšlėmis. —Tinka kaip šuniui botagas. Tvirta. 188

— Skaidrioji. Tuojau šviesiau akyse. Oalaus, tai kokio no­ rim,—kišdamas butelį aruodan, tikino Kostas. Ir pravėręs klėties perdaro duris, parodė, kiek statinių, suguldytų ant ožių ir suolų. Iš vienos Beržinis leido. Girgždėjo gręžiama volė. —Tai prašom į trobą. Sviežaus nešu. —Alaus tai pridaręs, Beržini,—velnią gyvą,—stebėjosi kalvis. — Išeis. . . —Liks ir atsipagirioti,—pastebėjo Kostas. Viduj jį užpuolė moterys, besinaršančios virtuvėje, baltom priejuostėm ir sukaitusios —liepsnote liepsnojančios. —Įjunkai, Elyzai, į talkas kaip avinas tekis į svetimą bandą. .. Kur tu velnio. Bepigu butų taip visą rudenį nudreižti. Ži­ notum, kad gyveni. Jam buvo linksma, ir nagai niežtėjo, ir neiš­ kentė negrybštelėjęs vienai ir kitai į pašonę. Visa žemė ir dan­ gus kažin kaip nušvito. Ir saulė pasirodė iš debesų. Nuo dar­ žinės sklido šauksmai ir juokas. Kikeno ir spygavo merga, šiaudanešio pusbernio paversta ir kirkinama kaugėje. Ir tvirčiausią mergą šiauduose pergriauti —vieni niekai. Stumtelėjai, ir pa­ ti —keverst aukštinelka. Užtat ir įsismagina padaigsliai, kol negauna atžagaria ranka per vamplas. Kalvis jautėsi puikiausiai. Liūdni ryto apmąstymai išga­ ravo. Sąnariuose toks lengvumas, kad galėtum risčia apibėgti. Malonus svaigulys pakeitė veržimą. Prie degtienės dar tokio gero alaus —tai ko ir benorėti. Zinai, jog esi talkoje ir gerbia­ mas šeimininko. Jei kas jam nepatiko, tai tik mašinisto įžūlus laikymasis. To kąsnio jis negalėjo taip greitai nuryti —taip jau širdis užduota. Ir dar kai matai visą laiką besidraikiojantį. . . Tai varžtų sukamąjį raktą įsitvėręs, tai kokio deguto diržams patepti, suka aplink ir ne tiek mašinos žiūri, kiek mergų. Brūkšt juodais na­ gais skarelę ant akių, grabinėjasi kur nereikia. Jeigu kitas taip, tai nežinia, kas būtų,—akis išdraskytų, o jam nieko. Nepyksta mergos. Patinka diengalys pakaraila. Ir mergos —karvės, šir­ dijosi nuo mašinos viršaus, apžvelgdamas daržinę, kaip koks vadeiva savo gaują, kur viskas ėjo uruliais. Žieminiai baigėsi. Pajudinus maigus, kurie buvo sukrauti nampusės apačioje, įniko lakstyti pelės. Vaikai jas gaudė, kiti mušė šakikočiais ir grėbliais. Leidžiant pabiras, mašiną pris­ tabdė sietams pakeisti. Mašinistas, pasilenkęs ties kratyklėmis, 189

juos kaišiojo. Taip ėmė noras paleisti plaštaką per ištemptas kaip būgnas kelnes. Bet vietoje to susisuko kalvis šiaudų grįžtę, sugumuliavo ir, kai tas spoksojo galvą užvertęs į nulipančią Albiną, paleido. Grįžtė atsimušė į kepurę. Mašinistas pašoko: —Tu ten savo nagus valdyk! —Neišsižioktaip, jei žiūri į viršų, kad paukštis nasrų nepri­ drėbtų! Mašinistas nusikeikė, pagrūmojo, o talkininkai, kurie tai matė, šyptelėjo, stebėdamiesi kalvio drąsa. Merga, nesupratusi, kas čia dedasi, dulkinosi sijoną ir spruko kuo toliau nuo dulkių ir triukšmo. Po pietų, kuliant vasarojų, darbas jau suvis kitaip ėjo. Šiau­ diniams prie uodegos jau buvo kada ir atsipūsti, o pelų ir grėbsčių nešėjams —didžiausia šutra. Ir leidėjas turėjo pasitempti, nes čia jau nebe statūs pėdai, o glėbiai, visaip suvelti ir sumai­ gyti. Patys nebesmego, reikėjo pakamšyti ir vienodai traukti iš­ ilgai geležinio spragilų verpeto, sudarius lyg ir knatą kokį. Coliu žemiau, ir po pirštų! Kad užtektų pirštų! Jei su javais pa­ griebia, tai sudiev rankelei mažiausiai iki alkūnės. Bet įsivaręs leidėjas nebesibaldo, nors ir junta,kaip šąla rankos nuo vėjo, kurį sukelia besisukanti geležis. Be dulkių, dar prisidėjo di­ džiausiamleidėjo vargui kiaulpienių ir usnių pūkai. Ne tik akis, bet ir burną, ir nosį užkemša, kad nebėra kaip ir kvapo atgauti. Ir po kiekvienos pamainos, aplankęs klėtį ir su Kostu palen­ kęs iš butelio, dar suvožęs alaus, kalvis grįždavo raudonu spran­ du ir vis traškiau nusiteikęs. Prie katilo, užuovėjon, tai koks šiaudanešys, tai iš kėlėjų vis ateina parūkyti. Persimesti su mašinistais žodžiu, pasiklausyti, ką šneka daug žiną ir išmaną. Kalendra, aptingęs ir suniukęs, visą mašinos priežiūrą pavedęs savo padėjėjui, sėdėjo ant įran­ kių dėžės. Vitkus su juo tarėsi, pro kur būtų geriau mašiną vež­ ti. Keliu ar dobiliena? Jie buvo net paėję, apspaudę kojomis žemę ir, radę, jog per daug atmerkta, nutarė geriau aplink — keliu. Buvo raitas vyras iš Laumakių, įgaliotas savo kaimynų prašytis Kalendros, kad užsuktų ir pas juos apkulti. Senis nė prižadėjo tikrai, nė atsakė. Jo mašina tvarkinga ir gerai veda­ ma, tai norinčių daug. Jis išvardijo visą eilę, kur turi eiti apsiruošęs Gružiškėse. Oiš ten dar kur. Kas iš anksto užsiprašęs — tas pirmiau. Anksčiau kaip poMartyno į Laumakius jau negalė­ siąs. Ką darysi —priseis laukti,—sutiko žmogus. — Kol pagados —visi nori. Ir skubina. O mes nuošaliai, 190

tarpmiškėse, tai visados paskutiniai. Keliai pabjūra, nebeįva­ žiuoji. Turi laukti pašąlant. Na, taip ir išeis. Okad žieminius pramušėm, tai su atuorėčiu ir nedega... Beržinis nusivedė alaus paragauti. Ką jau žmogus tokį ke­ lią sukoręs. Seilindamas suktinei popierėlį, prasitarė kalvis: — Su tokia mašina ir mašinistas gudrus, ir gaspadorius patenkintas. Kaip laikrodis užsuktas. Anais metais, kai ėjau su Sakinsko kliapariu, tai pridarydavo žmonėm juoko. Vieniem juokas, o kas susiprašęs darbininkus ir susitaisęs —tam vienos iškaštys. Jau, rodos, gerai —o žiūrėk, ir šnypščia garas visais kraštais. Čia aplopei —bėk prie kūlėjos. Jau kokis biesas tarš­ ku tarškais beldžiasi. Nusimušdavom abudu, kaip gaidžiai belakstydami. Viename prakaite ir piktume. Velnias griebtų tokį kiužą... — Nu ir pagriebė,—įsikišo Stripeikos Pilypas. — Kaip? — Ugi sudegė kūlėja. Žmogui daržinę su visais javais nu­ šlavė nuo pamato. Smaliečiuose kuliant. Buvom su tėvu nuva­ žiavę. . . —A.. . Teisybė. Girdėjau. —Taigi. .. Okatilą taip ir paliko rūdyti. Baigia nusukinėti trūbeles. — Ar apie Dirvonų Sakinską šnekate? —lėtai pasiteiravo Kalendra. —Apie tą patį. Je. OEndriškių Vaitiekaitis traktorių pirko. International. Kaip žvėris kriokia. Tik iš kur tiek pinigo pa­ lupo? — Iš kur? Dalį iš brolių atsiėmė. Dar pasiskolino. Zinai, kaip dabar —imk kiek nori iš bankų,—tarė Dryža. — Su traktorium tai ugnelės nebereikia bijoti. —Nu ir kitas traukimas,—pridėjo kalvis. — Šneka, lyg nusimanytų ką apie mašinas. Kalvė dar ne fabrikas,—nuodingai pastebėjo mašinistas, mesdamas malkas į katilo pakurą, po kiekvienos pliauskos užtrenkdamas sunkias dureles. —Dar savo pirštą tebežindai, berneli, ir iš po motinos sijo­ no galvos nesimatė, kai aš jau išmaniau ši tą,—nusispjovė kalvis paniekinančiai. —Matau, jog tu per daug užlupęs. Neleisiu lipti ant maši­ nos. Ranką įgrūs, tai paskui su juomterliokis. Ką gi tu su gir­ tu? —net pro alyvą ir suodis prasimušė raudonumas mašinisto 191

plokščiame veide.—Argi ne? —užtrenkdamas ypatingai skau­ džiai dureles, kreipėsi į savo poną. — Kažin? —neaiškiai paklausė Kalendra, girtumu ar vyrų išmone abejodamas. —Savo riestą snapą saugok. Bus geriausiai. — Ejau, užtenka,—tramdė Dryža įkaitusius. Ir kai tie pa­ sitraukė, tebekiurksančiam ant įrankių dėžės Kalendrai ta­ rė: _ Nagingas mūsų kalvis iš tikrųjų. Karuomenėje tarnavo prie mašinų. Ką nepaduosi —sutaisys. Okalvis, kepurę atmetęs ant pakaušio, pasigavęs sąsparos, stryktelėjo ir metėsi pagūžomį mergų tarpą. Dvi iš jų šakelėmis ėmė nuo krašto ir skleisdamos varė šiaudus toliau, o kitos dvi mynė. —Oi tu bjaurušai! Paleisk! —suriko mergina, smegdama šiauduose tartum pusnyje. Kas ją paleis? Kalvis šnerkštė ir nesigailėdamas niurkėsi, tik kepurė kyšojo ir kojos tabalavo. Grėbsčių ir pelų nešėjai net šokinėjo iš džiaugsmo: —Ot, dabar tai bus! —Aš jums! —užsimojo Albina su šakele, stovėdama prie krašto lyg kokia sargybinė. Dryžos mergina nutarė gelbėti žu­ domą draugę. Bet jai priartėjus, jis kaptelėjo ranka, ir ta kaip­ mat išsitiesė. —Oi, oi, oi! . .—lyg iš po žemių spygavo. Albina patarė žnaibytis, tai tuojau tas atstosiąs. —Jau tu man nepasižnaibysi...—atsirėžė tas.—Gerai prisižnaibei šiąnakt su mašinistu. — Kaip jau ten buvo —taip. Otau neteko. Beržinis lakstė sušilęs. Iš daržinės —klėtin, kur turėjo nau­ ją aruodą užimti. Miežiai taip byra, kad vienas grūdvėžys jau nebespėja. Čia parodyti, kur šiaudus krauti, ten surasti vietos pelams, nes abi peludės jau iki palėpių privarytos. Lakstė ir draskė nagais pakaušį, pjaunamas rūpesčių. Didžiausias buvo šis —ar iškuls per dieną, ar liks rytojui. Vasarojus jau nėjo taip spėriai, ir saulei leidžiantis dar viena ir kiečiausiai priminta nampusė stovėjo nepajudinta. Pradėjus tą, obuvo ten avižos, ir tokios ilgos kaip rugiai, ir dar maišytos su vikiais ir peliuškomis, mašina tik maurojo ir maurojo neatsikvėpdama ir žymės nesimatė. Traukti iki vėlumos —ne kas. Darbininkai pavargs ir dar192

bas jau nebe toks naktį. Bet palikti kitai dienai —suvis niekai. Vėl iš naujo rūpintis žmonėmis, ir kokios iškaštys! Tegul vel­ niai! Be to —rytdienai jau pasiruošęs Vitkus. Moterys iškepu­ sios ragaišius, avinai papjauti, talkininkai, kur iš toliau,—jau suvažiavę. Kalbėjo tuo reikalu Beržinis ir su Kalendra. Senis pasakė trumpai: —Varysim nors iki dvyliktos. . . Sukabinėjęs žiburius ant gegnių ir sąsparų, tarėsi su lei­ dėjais. —Nieko nebus, vyručiai, reikės girnas pakelti. — Kažin, ar nukuls? —Nu —pažiūrėsim. Kalendra garo daugiau paduos. Jis nusistatęs baigti. Ojei grūdas koks ir liks —tai juk savi gyvu­ liai šiaudus ės —neprapuls. — Kas man? Aš galiu, kad tik mašina laikys. —Laikys. Užvarysiu dvi mergas ant stalažių, kad geriau paduotų. — Tvarkoj,—sutiko kalvis ir dar suvožė stiklinę kitą vir­ šaus. Lyg į kokias lenktynes išsiruošė jis. Pasipustęs delnus, grie­ bė glėbiais ir vertė prieš save. Mergos sukosi žvaliai. — Knatą taisykit! Knatą!—rėkė joms. Nes reikėjo taikyti taip, kad javų srovė nenutrūktų, kad nė akimirkai nesukauk­ tų tuščias trumulis. Bet šitaip apkrautai mašinai būtina išlai­ kyti vienodumą. Maža kiek storesnis glėbys, ir jau nebenuryja. Sukamasis diržas žemėn. Sumaurojusi kaip jautis, kirpente užgautas kakton, kūlėja sustoja. Mašinistai puola nuleisti garo, nes katilas, nusimetęs jungą, pasiunta šokinėti įtvarų kaladėse, kad kaminas, rodos, nulėks kartu su dūmais. —Užgrūdai, kad tave velniai! —keikiasi mašinistai. Keikęs nesikeikęs, bet pasitaikė storesnis gunkškis —mer­ gos nepakedeno. Tiek jau čia tos ir bėdos. Bėdos, teisybė, tiek, kad pajudinti į vieną ir kitą pusę špūlę, uždėti diržą, ir vėl ge­ rai. Kėlėjai ir šiaudininkai apačioje patenkinti gaudami apsi­ kuopti ir atsikvėpti. Jie dar paskatina: —Mauk, Elyzai! Nežiūrėk! Greičiau pabaigsim! . . Tyčia, suprantamai,niekas nenori užkišti. Rugius kuliant gali mandravoti. Bet tu pamandravoki su vasarojumi, su tomis bieso peliuškomis, kurių virkščią ištiesus penkis kartus apsijuostum. Ir sudrėkusios, sušokusios plakais. Kokia čia naujie­ na —nereikia pyktis. Pasitaikė ir Daugmaudžiui. Vyras pa13. M. K a t i li š k is

193

gyvenęs, dantis atėdęs beleisdamas. O ir jam tiek tesiranda. Ant jo mašinistas taip nešoka, bet užtat kalvis turi atsiimti už du. — Kelintą kartą jau užgrūdai šįvakar? — Neskaičiau. Patsai geriau galėtumei žinoti. — Aš ir žinau. Tik nesuprantu Beržinio, kad neranda tikro žmogaus pastatyti... —Jis nesiduoda bet ko mokomas. Savo galva žmogus va­ duojasi,—atsišneka kalvis, šaltai stebėdamas, kaip mašinis­ tas narplioja trumulį. Jam dargi patinka, kad jis, besisteng­ damas greičiau, dar daugiau susivelia. —Ne pro šalį pasidarbuoti. Juk visą dieną dykas... Šeria gaspadinės kaip meitėlį. Mašinistas taip nusikeikia, kad voratinkliai krinta nuo sto­ go. Ir vėl eina mašina ir mauroja rydama javus. Nampusė sen­ ka. Beržinis spėlioja, ar išeis per dvi valandas. Menkai apšvies­ ta daržinė skendi dulkių migloje, ir darbininkai kaip šmėklos sukinasi. Dideli jų šešėliai juda sienose. Kad ir gerokai vėlu ir įvargę būtų, bet pabaigti reikia. Pasimainydami bėga vidun užkąsti ir dulkių nuplauti. Ten šeimininkės jau stalus nukro­ vusios, lempos sudegtos, lėkštės ir dubenėliai blizga. Baigtuvės bus trankios. Grūdvežiai kels šeimininką, įstatę į sėtuvę, kad išsipirktų klėties raktus. Mergos —šeimininkę. Vyšnių vyno jau bus —ką ir kalbėti. Kėlėjai vertė stačiai bangomis, kibdami sutartinai. Kūlėjos aikštelė net braškėjo. Oleidėjai traukė ir traukė, lyg pasiruo­ šę galų gale patys sulįsti. Kaip jau ten nukulia —taip. Nėra žiūrėta. Kad tik nesibara. Ir vėl vienu metu pasipynė kietai suspaustas glėbys. Atrodė, jog mašina piestu pašoko, klaikiai suvaitojusi. Diržas plept. Ir kaip kirviu kirsta sustojo. Atsine­ šė laužtuvą —trumulis kalte sukaltas. Beveik pusvalandį iš­ vargo, kol po pluoštelį išpešiojo. Net kalviui nejauku pasidarė, kai mašinistas pakilo visas prakaitu permirkęs, pasišiaušęs blankioje šviesoje, kaip galvažudys iš urvo. —Dar kartą, tai aš tau! ..—laužtuvas jo rankoje grėsmin­ gai kilojosi. Ką tu man —numojo kalvis. Bet leisti jau kaip ir taikėsi. Ir sugaištis nemaža, kai taip visą laiką meta diržą. Opabaigti jau visiems norisi greičiau. Jau akis baigia išėsti prakaitas ir sprandą nubrūžinti kruvinai akuotai. Ir panagės peršti, pirš­ tai pabūgę nuo usnių, kad nebejunti. Bet čia jau tikrai apyjuo­ 194

kai —kalvis galėjo persižegnoti, kad neturėjo piktos minties. Mašinistas dar nespėjo pasiekti katilo ir ten savo ponui išlieti apmaudą, kaip vėl diržas —šast. Mergos, žinai, pavargusios, nebesuvaldo be tvarkos verčiamų javų. Na ir ką tu? Per tris pakopas iš karto lėkė viršun mašinistas. —Von žemėn! —Pamažu, pamažu. . . Nesikarščiuok. . . —Von —sakau! Tu man daugiau mašinos nebelaužysi! — rėkė perkreipęs žandus. Ir pasilenkęs šūktelėjo apačion: — Duokit kitą leidėją! Kalviui sudrebėjo rankos. Sugriežė dantimis. Bet ką tu čia —nesistumdysi. Tam ne vieta. Ir mašinistas įsiutęs, ir vei­ kia nieko nesivaržydamas. Atpalaidavęs stojo patsai leisti, iki ateis kitas. —Jau mano, kad aš tyčia. Papuolė toks gunkškis...—šne­ kėjo nulipęs kalvis. — Kas ten tyčia norės? Nu, nebe kiek ir liko. Baigs Daugmaudis,—raminosi Beržinis. —Aš ji pašauksiu,—pasisiūlė kalvis. Jis pasijuto ne kaip nuvarytas, bet kaip meste numestas, spyrus koja užpakalin. Su juo taip švariai apsidirbo mašinis­ tas, kad nebuvo kada nė sučiaudėti. Jis nebesumetė, ar čia keik­ tis ir grūmoti, ar teisintis, kaltę suverčiant kitam —mergoms. Viena jambuvo tik aišku, jog dabar tai surems liežuviais, ir jo, kaip leidėjo, vardas žuvęs. Visi taip, rodos, ir seka žvilgsniais, kraipo pečiais ir šypteli nematant. Daržinės gale jis sustojo. Staigi mintis plikinte nuplikino. Šviesoje ir žmonių tarpe jis nebūtų galėjęs išsaugoti jos —taip ji nusmelkė vidų ir persuko lūpas. Jis nesvyravo nė akimir­ kos, tik traukė širdešninką iš drangų, ant kurių patamsyje buvo užsirioglinęs. Beliko tik susirasti virvagalį ar pavadį ir jį už­ nerti ant geležies. Ir tai atlikęs, nuslinko pasieniu atgal. Prasmuko, šiaudininkų nepastebėtas, ir šešėlyje, prigulęs prie mašinos rato, širdeš­ ninką su pavadžiu numetė kaip tik ton vieton, kur buvo suvo­ liotas javų klodas, ir jį, sutartinai šakes surėmę, bandė atkelti vyrai ir pasiausti viršun. Tarpą tarp daržinės ir trobų jis bėgte prabėgo. Kieme susi­ tvardė, įtraukė oro. Daugmaudis šnekučiavosi su moterimis. Pamatęs kalvį, net pašoko: — Kas atsitiko? Ar sustojo? 195

—Ne... Nesustojo. Kaip čia pasakius? Pavarė. Nuginė nuo. .. — Kas pavarė? — Nugi tas, meistrelis,—vaipėsi kalvis, pasakodamas labai nenoriai ir pildamasis alaus. —Pašėlo. Okas leidžia? —Jis ir leidžia. Kol patsai ateisi. —Tai aš einu,—sujudo Daugmaudis. —Paspėsi —nesistriošyk. Tegul pasiplėšia. Labai smar­ kus,—dėdamasis abejingu, stengėsi būtinai sulaikyti. Pekla jau užkurta —ko gero, dar nereikalingas gali įžerglioti. —Tai ko tas ten šiaušiasi? —E, žinai... Pasirodyti nori. Kas aš! Pasitaiko juk užkiš­ ti. Kiečiau suspaustas glėbys. O kai padavei —nebeišimsi. Ir, be to, apgraibomis turi dirbti. Kokia ten šviesa? Tyčia juk nie­ kas nenori,—kaltai aiškinosi kalvis. — Kas ten niekiuosis? . . —Suprantamai. O dar čia nori paskubinti. .. —Nu, jau eisiu. Man jau vis tiek būtų tekę pabaigti ir pabiras išleisti,—išdaužęs pypkę į stalo kampą, kėlėsi Daug­ maudis. Ir tarpduryje į jo pilvą atsimušė kakta Beržinio vaikyštis. Išsinėręs jis tik žiopčiojo ir šaukė: — Nukrito! . . Nukrito! . . — Kas? Kas? —Ugi tas.. . Kad duos jam! Bėkit greičiau. . . Kalvio rankos su visa stikline nuslydo žemėn. Jis pasijuto ištirpęs ir plūduriuojąs tame tirpinyje. Jokio sąnario nebevaldė. — Kam davė? Sakyk? —Kur bėgti? — Ugi mašinistui— Kad davė! .. — Kas ten atsitiko?—klausinėjo vieni per kitą. —Aš nežinau...—apsisukęs vaikas vėl šovė lauk. Kalvis su Daugmaudžiu paskui. Jie sutiko Beržinį. — Nėra ko ten eiti... — Sakyk —kas ten? —Vežti pas daktarą reikia. Padėsit man pakinkyti. Ir traukdamas iš vazaunės brikelę, pasakojo: —Matyt, koks nemažas akmuo papuolė su javais. Šokęs nuo trumulio, kai duos į petį. . . Sukrito vietoje. Merga rėkia. Šiaip ne taip nukėlėm žemėn. Kaulą, matyt, sutrupino. 196

—OJėzus Marijėle!—garbstė moterys. —Gerai, kad ne į kaktą. Būtų po visam,—prasitarė kaip ne savo liežuviu kalvis. Bet jis džiaugėsi, kad tiek užteko. Juk, neduok Dieve,—galėjo užmušti. Jis ir nepagalvojo niršdamas, kas gali atsitikti. Bet atsitiko gerai —tas gavo ką užsidir­ bęs. Įtarti, tai neįtars. —Taigi... — Ir atsitik tu man taip! —Bjauriai,—susikrimtęs Beržinis kinkė arklį. Krovė šiau­ dus į vežimėlį. Jis nežinojo, ar baigs kulti, ar taip ir paliks. Kulti pabaigė. Nes beveik tik pabiros ir bebuvo likę. Kalen­ dra šnypštė ir niurzgė, likęs be padėjėjo. Po vakarienės, vyrams jau įsiūžus, jis mostelėjo kalviui ir, pasišaukęs kamaron, tarė: —Girdėjau, kad ėjai su Sakinsko kuldamas? —Ėjau. — Tai prieigą žinai. Je. Vienam jau man per sūru... Kalvis išvertė akis. Ar tas senis ne per daug užlupo Beržinio vyšninės? Dėbčiojo iš paniūrų, galvą panarinęs. —Ne vieno tai darbas...—pasakė jis, pritardamas Ka­ lendrai. —Okur aš dabar gausiu mašinistą? Tas greitai nekils iš lovos. Sį rudenį alaus nebegers. —Pašėlęs dalykas... —O gal patsai eitum? — Nu, kaip čia pasakius?—mekeno kalvis.—Galėčiau. Tik ta kalvė.. . —Hm... Užsiėmęs. Bet apsimislyk šį vakarą. Gausi tą patį, ką ir anas,—lėtai dėstė senis, kramsnodamas sūrio gabalėlį. Velnias žino, kiek anam mokėjo. Jis nė neklausė. Daug ir negalvojo: —Gerai. Rudenį nekokie darbai ir kalvėje. Einu. —Tai rytoj būk su aušra. Važiuojam pas Vitkų,—ištiesė Kalendra juodą ranką. Ištiesė ir kalvis tokią pat. OBeržinis skubino pripilti stiklelius sandėrio aplaistymui.

DELČIA

Išleidęs linplūkius, Vitkus įniko ruoštis turgui. Pertvara už viralinės, kur jie darbavosi virš trijų savaičių, spalių prisimynė tiek aukštai, jog rėmėsi galva į lubas. Nupluktų, pundeliais su­ rištų linų krūva užėmė visą galą. Paimi pundelį, paverti, tai nuo ryšio viskas ir išsiskiria į šalis kaip arklio uodega. Pluoštas tik­ rai kaip ašutas. Nesilaiko spalis. Bepigu ir buvo linplūkiams. Sudavė pora kartų plūktuve į saują, ir nubiro viskas. Taip gerai pavyko išmirkyti linus! Markos įšilusios, o paskui paklojus užė­ jo lietaus. Luobas atšuto, pluoštas šilku sužvilgo. Nė minti su mašina —rodos, rankomis galėtum paėmęs ištrinti. Paruošė dvejas rogės ir sukrovė linus tartum šieną, priverždami šienveržėmis kartimis. Vitkus galvojo įsimesti keletą pun­ delių, taip sakant —turgaus išmėginimui. Tačiau Jankauckas, senas ir patyręs linplūkys, gerai išsišnypštęs ir pirštais išakėjęs iš ūsų spalius, patarė linų nebelaikyti namie. Po švenčių galinti kaina kristi. Dabar tai ji aukšta. Seniai taip bemokėjo linai. Jankauckas dykai žiaunų nevarsto. Galima tikėti, ką jis sako. Pas Eiziką daugelį metų dirba. O jis visus miestelio arklininkus susamdęs ir tik skubinąs grūsti stotin, tik skubi­ nąs savo klėtis iškuopti. Pernykštes, užpernykštes pakulas, sumekėjusius šalnakandžius linelius, neišdirgusius klotinius, kurių nė nuplukti, nė nušukuoti negali išvaręs. Skylę rado. Kas, kas, o žydas jau užuodžia. Taigi. Kelias geras, sniego vis deda ir deda —svarstė kelionės galimumus Vitkus, baigdamas tvarkyti vežimus. Vaikiną pa­ siuntė prikimšti dobilų rezgines, o patsai pripylė abrakines avižų. Kaip visad prieš kelią viduje toks lengvas pažįstamas peršulys. Netruks nulėkti, bet geriau laiku išvažiuoti, kad spėtų dar ir po miestą pasidairyti. Je. Metai paderėjo. Bet ką atneš, 198

tai linai atneš. Gerai rašo agronomas laikraštyje: linai_ ūkininko pinigai. Bet šiemet ir reikia. Tegul bala —taip išsi­ pustė. Daržinę statė, klėtį perkrovė. Meistrams turėjo pasku­ tinius sukrapštęs atiduoti. Vakarų dangaus kraštelis viršum eglyno dantų paraudo ir netrukus pradėjo niauktis. Sniegas pamėlo tartum vėjo įpūstas vanduo. Apsiliuobusios moterys skubino vidun apšilti. Sudėlioję pakinktus parankiui, kad kilk tiktai į kojas ir kinkyk, užkėlė vartus ir paleido šunis. Ir staiga ypatinga mintis nušvito galvoje. Prisiminė žmonos pasogines pievas. Uošvis žemės turėjo pervirš, kad ne tik sūnams, bet ir dukterims atidalijo po penketą šešetą hektarų. Pievos tik dėl vardo. Nes ten, Smaliečiuose, geros žemės kaip ir nėra. Apžėlusios krūmais, šlapios, šaltiniuotos. Ir toli pašėlu­ siai. Neparankios. Nuomodavo kam nors ganykloms. Paskuti­ nius kelis metus valdė Jauneikis, kaip ir giminė dar toks. Karvių prisiaugino, pienu verstis įsimanė. Kai nukasė griovius, paly­ gino, ir žolės pradėjo pripjauti. —Gerai, kad atsakiau Jauneikui pievas. Jau žinosiu, ką su jomis daryti,—pasakė Vitkus, tik įžengęs vidun. Sušilęs prie ugnies, dėstė savo užmačias toliau: —Pavasarį išplėšiu ir užversiu linais. Ot, ką padarysiu.. . Nedasiprotėjau anksčiau. Linai dabar —gyvas pinigas. — Kad per toli patiems dirbti. Neįveiksim,—atsiliepė iš kamaros pati. Kai nuo rudens įgulo moteriškė, tai ir nekelia dar iš lovos. Tokia ten liga, bet judėti neleidžia. Koją iš kirkšnies pasuko —nebepavaldo. Ir neatsitaiso, nors ką tu. Duris laiky­ dama praviras, vienok ji sekė namų ruošą ir viską žinojo. Nesi­ tenkino virbalais ir siūlų kamuoliu, megzdama galybes kojinių ir pirštinių. — Kas kad toli? Tai su linais tik ir gali. Pasėjai ir lauk, kol gelsti pradės. Tada susivarai bobas, išdalinai siekvietėmis, ir nuraus. — Bet kiek darbo prie linų! Pamislyk. Nurauti, tai tik pradžia. Okur kūlimas, mynimas ir kita? Ajajai, kai tokius lau­ kus apversi... Odar savo jaujos neturim. — Nu, kas ten visas apvers? Pasiliksime ir žolei. Prieauglio turime. Kai pasigaminsime daugiau pašaro, tai ir mes galėsime pieną pradėti statyti pieninėn. Vienu žodžiu —pievų jau nebeišduosime,—planavo Vitkus. 199

Agutė krovė į tarbelę pavilgą kelionei. Sužiūrėjo pirštines. Vyrai anksčiau nuėjo gulti. Sniegas bjauriai lindo į akis. Kažin kas tapu tapais ėjo. Beldėsi į ausis. Nugriaudė ilgu griaustiniu. Paskui lyg lyti, ir tokiu karščiu plėšėsi už ančio, į burną. Praplėšęs akis, apsi­ vertė šonu ant maišo. Sūnys lėkė ratu. Vienas šoko ant jo, kitas apsivertė kūliais. Jų kudlos purtė sniegą. Liežuviais liežė rankas ir veidą ir pūtė karštu garu. —Ką jūs čia?—grabinėjosi Vitkus. Abejos rogės stovėjo prie daržinės. Iš galinių išsivertęs, ilgais kailiniais apsigubojęs vyras šlitinėjo po sniegą. —Tpru! Ar nepaspėsi? —Pamažu, pamažiukais. . .—ramino Vitkus, kildamas iš rogių. Tutinėdamas susipynė vadžiose. Kojos išlėkė į viršų, kai dribo aukštinelkas. Palšas dangaus rėtis užsivožė ant galvos. —Lenk galvą! Kas čia per velnias, kad neišeina paži­ binti? Arkliai klusniai lenkė sprandus. Pavalkai patys smuko jiems ant ausų, bet vyras vis tiek keikėsi. — Aš tuojau... Padėsiu nukinkyti. Tu tik nesibark tenai. Išvarysiu, kad pažibintų. . .—guodėsi Vitkus. Pažemiu matė judančią šviesą. Jis painiojosi iš vadžių, ramstėsi į rogių lenkėtus. Nukin­ kytas arklys kluptelėjo priešakinėmis kojomis čia pat ir pagavo voliotis po sniegą. Pasagos susidauždamos skambėjo, kai jis mataravo kojomis. Atsikėlęs nusipurtė ir prunkštė ilgai, pasi­ mėgaudamas. Vitkus kabinosi į tvoros statinius, vis arčiau trobos stūmėsi. Šviesa lange siūbavo mirgėjo. Tai kilo aukštyn, tai slūgo į žemę, lyg laivelis ant bangos. Kita šviesa irgi siūbavo ir artėjo tartum. Žiburys apšvietė sumintą sniegą ir čiužinėjančias klumpes. Sijono padelkos plakėsi. —Tai jau.. . tai jau. . . Pasakė praslinkdamas žiburys. Prie tvartų vėl: — Sušildė arklius... Dar gerai, kad vandens į lovius nepylėm. — Nepasiųs, ne meškos. Arkliai. Pala! Kai duosiu per prus­ nas! .. Vitkus mušėsi vis arčiau trobos. Nuo vieno prie kito sta­ tinio. O kai tvora pasibaigė, laimingu svirstelėjimu atsirėmė į priemenės staktą. Apžirgdė slenkstį ir su visom durim įvirto. 200

Dar vienas pasispyrimas, ir jau galėjo pasidrėbti ant suolo, kojas išmesdamas kaip ienas viduaslin, o pakaušį trinktelėjęs į sieną. Sniegas tirpo nuo kaliošų, ir jie klaikiai blizgėjo, o veltiniai kaip ežiai šiaušėsi, prisivėlę spalių. Įtrauktu knatu lempa gelsvai smilko. Katė, striktelėjusi nuo suolo, bruko galvą po rankšluosčiu, kuris dengė mėsos dubenį, duonos kepalą ir lėkštes, sudėtas stalo vidury. — Škač! Katę gink šalin! .. Vitkus knaptelėjo lyg per galvą išmuštas arklys. Pusiaugula, atsirėmusi į pagalvius, iš lovos atsiliepė pati. Ji kriošėjo patamsyje, menkai apšviečiama pro duris, bet užtat gerai matė, kas dedasi virtuvėje. —O, tai mamunė dar nemiegi? Vyrų lauki? 0.. . — Katę, sakiau.. . Bliūdus nuvers. —Aaa... Šitą? . . Aš jai tuoj parodysiu! Jis patraukė ranka išilgai stalo, taikydamas katei per nugarą. Katė lengvai caktelėjo aslon ir paskui ją visa kita. Džargžt —pabiro lėkštės šukėmis ir suskambėjo šaukštai. —E.. .—sužagsėjo atsidaužęs krumplius. —Pone Dieve apsaugok! Taip negyvai nusisprogti! ..— šniurkščiojo moteriškė kamaroje. Vitkus pasilenkė, norėdamas surankioti šukes. Opo kaklu, tartum girnapusę kas būtų parišęs, taip traukė gaivą prie žemės. Spėjo tik rankomis atsiremti, ir taip roplomis išsiskėtusį asloje jį aptiko Agutė, įėjusi su žiburiu: —Kas čia dabar? —Bliūdelis sudužo, Agut. . . Laimė —kai tiek daug šu­ kių. .. Ar ne? Einasi mums gerai... Duktė jį pakėlė ir pastatė. Jis strapinėjo po aslą, atsisagstęs ilgus kailinius. Jie buvo nauji, juodai išdirbti ir atsidavė odmi­ nio raugu. Milinis švarkas atsegiotas, kelnės apsmukusios ir marškiniai išsipešę. Megztinis, užtraukiamas ant krūtinės vore­ liu, atdaras. Vilnonis šalikas vienu galu tesilaikė ant kaklo — antrasis tįso per kailinių skvernus ir šlavė žemę. Tutinėdamas jį vis primynė koja. — Nusivilk, tėviuk. Įsmilko pečiai per dieną,—bet maty­ dama tėvo abejingumą, duktė pati traukė kailinius. —O kur pirštinės?—paklausė apžiūrėjusi kišenes. —Pirštinės? .. Kas mums pirštinės, Agut? .. Iš patamsio vėl gailus verkšlenantis balsas: 201

— Nu jau, nu jau, su tokiu lederga. .. Nespėji numegzti. Apžiūrėk gerai, dukrel. — Nėra. Kepurės irgi. .. — Pone Švenčiausias! .. Kiek paduosi —tiek. Po dvi poras buvau sunėrusi. Naujas... Jis klausėsi, klausėsi. Paskui išvertė akis, pabalino. Ir kad pasisuks taip žvaliai, lyg visas girtumas tebuvo tik nuduotas, ir kad spirs koja katę, kuri smalsiai žiūrėjo į mėsą. —Tai ką? Jums kepurė, jums pirštinės? .. Tai kas pirštines uždirba? Ar aš, ar mane pirštinės? Ką? Sergi, motin, tai ir gulėk. O ką vyrai daro —tai ne tau žinoti. Išgrauš.. . Visą naktį... Mūsų diena —mūsų naktis. Vyrų! . . Aha. .. Išeina, kad tu dirbi, storojiesi ir negalėsi su žmogum susitikti? — Kas neleidžia susitikti? Bet su protu reikia.. . —Tuman nepasakysi... Neee... Kur mano pypkelė?Agut? —Nėra nė kailiniuose,—pakartotinai apžiūrėjusi, pasakė duktė. Vaikis murksojo pasieny susivėlusią čiupra, prisimerkęs. Įsikandęs apžlebentą cigaretę. — Se, gaspador, papierosą,—atkišo dėžutę. Tik su trečiu degtuku užsidegė. — Išeina, kad gerą darai, o gauni už tai velnių. Džiaugtis reikia, motin. Tokį pinigą susėmiau. Tai va, neužeisi sušilti. .. — Sildėtės visą naktį. Ir dieną dar. .. Gyvulių pasigailėtų, jei jau savęs neskaito. — Ką tu čia... Sutikau Jauneikį... Ot, sako, dėde, einam. Juk žmogus ne kiaulė. Pasišnekėti reikia... Motin.. . —Geras akis turi Jauneikis. Kad ir ne kiaulė. . . — Ko jam neturėti? Toks vyras! Jis dėl tų pievų... Oaš — ne. .. Ne, sakau, dobiliukai. Patsai valdysiu pievas. Plėšiu pa­ vasarį ir linais užversiu. Ar tu vienas gali vežti pieną į pie­ ninę? A? .. Duktė, sušildžiusi vakarienę, kvietė prie stalo. Vaikis prisė­ do, bet tėvas įsivarė skaičiuoti gėrybes: —Je... Linais užsėsiu. Ar girdi, mamun, kiek pinigo? Už linus?—plojo plaštaka krūtinę ir šoną, maždaug tą vietą, kur tie pinigai sudėti. — - Girdžiu, girdžiu. .. —Tai ir klausykis gerai. Aha... Keturias birkavas linų. Kaip šilko. Suprantamas daiktas, kad mirkyti, tai dar geriau. Kaip arklio uodega nelyginant. Pakratai paėmęs ir skiriasi 202

viskas. Saują metei į žemę, ir pabyra. Gali po vieną surinkti. —Linai gražūs. .. Kad apstojo kupčiai, žydai, nevaleikos visokie,—tvirtino vaikis. — Haaa.. . Tiek paimti vienu kirčiu! Neštukos. Viskambus. Šeimynai kloju ant stalo. Miškui. .. Mokesčiai iš karto, kad nesiveltum po valsčių. Bus, bus ir jums. Agute, eik šen! .. Galėsi pasirėdyti šventėms. Juk —pamislyti reikia. Šešiolika šimtų kloju! ..—Jis prasišiepė iškreipdamas lūpą ir nykščiu nubraukė kaktą.—Kabarai, motin, iš lovos! Slinkis arčiau — skaitysim tą gerą! — Skaitykit vieni. Aš iš tolo pasižiūrėsiu. Storos odos piniginę iš vidaus kišenės jis ištraukė staigiai ir tokiu savotišku mostu, lyg ją norėtų numesti, tėkšte nutėkšti. — Skaityk! Agute, čia ir tavo dalis... Ir papūtęs pagerklį, atsilošė. Duktė ištraukė du pinigus. Jos pirštai nevikriai rausėsi su­ veltos piniginės užkampiuose. —Kad nėra daugiau... —Ko nėra? Ką tu čia man ževernoji? Nėra... Paėmusi abiemrankom, iškėlusi ir išplėtusi piniginės skver­ nus, tartum negyvą vištą už sparnų papurtė. Iškrito sutrinti valsčiaus kvitai, miško orderiai. Popieriukai su antspaudom — raudoni ir mėlyni, kokių visad pilna, grįžus iš miesto. — Nėra,—pasakė tykiai. — Ką? — Žiūrėk, tamsta. Tėvas čiupo piniginę. Ir taip įnirtusiai papurtė, jog tikrai nieko ten nebegalėjo likti. Iškrito viskas —turgaus rinkliavos kvitelis. Ir šapeliai, susivėlę vilnų gniužuliukai, tabokos pabi­ ros, trupiniai. Viskas, kas buvo susirinkę per eilę metų. Jis griebė ranka užantin, lyg staiga širdžiai sudiegus. Atsis­ tojo ir abi rankas sugrūdo į kelnių kišenes. Tas išvertęs — į liemenės. Iš eilės visas. Atrado smulkių variniais centais. —Duokš kailinius! Kailinius! Nukabino kailinius. Ir juos maigė, beveik prisimindamas ko­ ja ir su tokia narsa, tartum apie girtumą nė užsiminta nebuvo. Kailinių kišenėse rado spalių. — Tai kur pinigai? . . Duktė išsigandusi pasitraukė atbula. —Buvo čia— Suskaičiau ir įdėjau. Bolius matė. —Mačiau, kai dėjo gaspadorius,—tvirtino vaikis, blizgė­ damas taukinu smakru. 203

—Gal rogėse? Dek šviesą! Bus rogėse iškritę. Agutė klusniai puolė prie lempos. Bolius knapsėjo nosimi tai žemyn, tai aukštyn. —Ar eiti ir man? —Eik ir tu. Išvertė šiaudus, pasilenkę išgraibstė sniegą ir ką tamsesnio pamatę kieme ir aplink roges. Apžiūrėjo maišus, išnarstė abrakines, išdulkino gūnias. —Pone Dieve! ..—grįžtančius pasitiko motina. Pasirams­ tydama sienomis, ji buvo atkeliavusi virtuvėn ir skara apsi­ gaubusi visa drebėjo, nepataikydama danties ant danties. —Eik, mama, į lovą. Peršalsi.. .—duktė paėmė ją po ranka. —Nepradėk timpčioti lūpos! Sakau, kad turi būti! Ir Jauneikis matė.. . Turi būti, jei sakau,—sutrėmė žmoną. —Jauneikis.. . Gal žydas karčemoje ištraukė? Ir tu, Boliukai, taip nusigėrei. Galėjai seną žmogų pridaboti,—šniurkščio­ jo senoji. — Ko aš negersiu, kai gaspadorius pila? —Pamesti tai negalėjau. Ne. Negalėjau... Ką čia nie­ kus? —Seimininkas naršėsi, apgrabinėdamas mažiausią siūlę. Nutraukė nuo kojų veltinius, išdaužė kaliošus. Paskui įniko dulkinti tarbelę, į kurią Agutė buvo sudėjusi pavilgą, juos iš­ leisdama. Trupinių ir spalių visur —kiek tik nori. —Gal atėmė? Kelią pastojo vagys? — Šneki— — Kad mes nieko nesutikom grįždami. Kai įsėdomDiržiuose, tai daugiau niekur,—žagsėjo Bolius. —Ko ten, tuose Diržiuose? —Taip sau... Jauneikio pažįstamas laiko aludę. Motina lingavo galvą ir sriūbavo, skarelės snapą taip už­ traukusi ant akių, jog ištįsusi nosis besimatė. Ji kreipėsi į duk­ terį: — Agutyt, pažiūrėk už pamušalo. Atardyk. Rankoves išversk. — Nėra... Ką ten beversi? Zūrėjau. —Už kelnių rumbo gal? Nusimovęs apžiūrėk,—vis išra­ dinėjo Vitkienė. Vitkus nukrapeno šlitinėdamas kamaron ir ten šniokštuo­ damas vargo su kelnėmis. —Kas ten duos... 204

—O kepurę atradot?—klausė motina.—Suieškokit ke­ purę. — Kur ją rasi, kad pamesta,—atsakė duktė. —Ojėgus tu manatė. . . Ar tik ne į kepurę buvai sukišęs? — Kiš kas tau į kepurę. Va, čia buvau...—plojo sau šoną žmogelis. Tą ir kitą šoną jau jis buvo kiaurai nučiupinėjęs. Ne­ bent marškinius dar galėjo nusitraukti nuo kupros ir juos išdulkinti. Bet ką... Jo rankos nusviro. Pati vėl —ko jie ten buvo sustoję pakely? — Sustojom, ir tiek. Nuo Diržių —kaip į rūką. . . nebeat­ simenu. Atvažiavom, žinau.. . išlipom. Tas, kaip jo pavardė? Ant liežuvio galo stovi. Arbatinę tokią užsidėjęs ant kryžke­ lės. Tu jaunesnis, Boliau. Matyt, pašėlusiai užpylė? —Ko jis lauks? Juk ne savais mokėjo. Visokios nešė. Ne­ buvau tokių nė matęs, nė gėręs. Paskui pastatė butelį saldžios. Kaip ir su mėtom —žaliai užtaisyta. Pirštai limpa... Tai va, tos kai uždėjom —ir pribaigė. Pakaušy pradėjo činksėti. Ale dar atsimenu... — Okas toliau? —Tai ir nieko. Apie tas pievas šnekėjo. Man ir klausytis atsibodo. —Mat koks pasiutėlis...—apžvelgė visus iš eilės Vitkus, tartum pritarimo meilindamas. Žiūrėkit —tai ne aš, tai tas nu­ šveitė.—Otu, Boliukai, kad būtum geras ir palėktum ligi Jauneikio? Kaip mislijat? Bolius taip nusižiovavo, kad žandai subraškėjo. —Leisk vaikinui nusnausti. Antra naktis be miego. Ir ne­ pritinka su tamsta belstis pas svetimus. —Jis mums ne svetimas. Nu ja. . . Ką aš čia norėjau? . . Aha... Tai tu gulk nelaukęs. Reikia pailsėti. Kai prašvis, įsispręsk į važelį. Gerai? Ir gal pas tą, žinai, Diržiuose? Moterys išėjo karvių melžti. Jis pasitraukė kaladę. Glėbys stambiai kapotų žabų buvo po ranka. Po vieną ėmė iš krūvos ir kaišiojo priežadon. Jie spragėjo ryjami liepsnos, ir kartais iškildavo ji tokia, kad stelbė lempos šviesą. Nuodėguliai krito ant pakuros. Jis kamšė ir bastė pirštais, nebodamas žarijų. Pirš­ tai buvo sugrubę, juodi, nugelti speigo ir pamušti darbo, nejaut­ rūs ir šalti. Šiluma glostė rankas —pamažu jos atsileido. Ir ga­ rai kilo palubin iš puodų, ir jie gaudė migdydami apyaušrio saldumu. Alkūnes surėmė į kelius. Galva pati nusviro ant su­ gniaužtų kumščių. 205

Ar jis užsnūdo? . . Ne. Kas čia atsitiko? .. Jis kniosterėjo su nuogąsčiurir akys sustingo stulpu. Kur pinigai? Piniginė gulėjo išskleista, išverstais pamušalais, numesta, kaip sudėvėto pakinkto dalis. Ir juo ilgiau žiūrėjo, tuo labiau ji neteko savo tikrojo pavidalo, išsiliedama į neaiškią dėmę, lyg kokio skysčio klaną. Ir vis mažiau besuprato, kas čia buvo atsitikę. A. .. Pini­ ginė?. . Jos vieta vidaus kišenėje, prie krūtinės. Kokis čia vel­ nias? Kas ją numetė? Griebė ir pagavo lamdyti. — Kur pinigai? Pinigai? . . —Uch, chu, chu. . .—kukčiojo už privertų kamaros durų. Šiluma ir snaudulio valandėlė jį visai suniurkė. Jis brido beveik iki kelių klampiu vaikiu purvynu, markstėsi, lyg tyrelio skystame dumble, pasinėręs iki pažastų, tesilaikydamas tik ran­ komis. Laužėsi per šiekštas, išvartas. Kabinosi glėbiais į stul­ pus, tartum įsitvėrimui sukastus pakely. Bet prisilietus pirštų galais, jie virto, lyg monams paspęsti. Ir jis griuvo daužyda­ mas kaktą į kelmus ar šakas. .. Ne. Tai priežados aštrus kampas, į kurį jis rėžė galvą. Ir vėl iš naujo girtumo garai užtroškino sąmonę, apžabalino akis. Jis plaukė per vandenis, išsižiojęs pūtavo, purškė nuo savęs. Pinigų —nors rieškučiomis semk. Plūduriuoja paviršiuje, ne­ skęsta ir tikru auksu blizga. Okai jis kasa juos į save, jie kaip riebalų dėmės praskysta. Ir sugraibyk, jei nori_ Su žiburiu grįžo apsiliuobusios merginos. Sutarškino in­ dais. Vitkus pašoko nuo kaladės, susvirduliavo, atsitrenkė į sieną. — A, kad jį kur... — Ko neini gulti, tėviuk? —kalbino duktė. —Troškina ta nelaboji. Ar neturi ko atsigerti? Agutė atnešė giros. Dantys tarškėjo į puoduko kraštą. Išgėrė ir dar paprašė. Nu ko taip visi kaip susimokę tyli? Pinigai... Geriau, kad bartųsi. Plėšytųsi, draskytųsi. Dergtų jį paskutiniais žodžiais. Dau­ žytų kultuve per galvą. Kaip tik per galvą. Gal ji atitoktų. At­ muštų kaip alksnio luobą pavasarį. Galva prikepusi, suveržta. Sunki ir plyšta nuo pasiutusio veržimo iš vidaus. Viskas susi­ vėlė galvelėje tartum pakulos. Duktė vis varo gultis. Pailsėti. Ogal ir neblogai būtų? Pa­ la... Juk su pažįstamais gėrė? Tai kaip ten jau galėjo? Ir tas aludės laikytojas —kaip ten jo, bieso, pavardė? Jauneikio be­ veik draugas. Sakysim —pamatė, kad per daug nusilesė, ir pa­ 206

ėmė. Palaikys. Jei taip, tai ko krimstis? Aišku, kad kitaip ne­ galėjo. .. — Nėra ko nusigąsti. Aš misliju, kad atsiras. Pas Jauneikį, arba karčemoje... Tegul tik Bolius pavažiuoja. —Abu labu tokiu. Atgausi iš žąsino avižas...—maišė jo svajones balsas iš kamaros. —Juk žmonės katalikai. Kaip tai gali būti? .. —Mums taip atrodo, o kitas daro, kaip jam geriau. Toks pinigas, tai baisu ir pamislyti! Už niekus ant kelio pastoja ir užmuša. Očia. . . Zinai, kad blogas padėjimas ir gerą žmogų į piktą nuveda. Ir po to jis vėl pradėjo grimzti, leistis ir skęsti, lyg sėmenų aruodan įmestas. Guli, rodos, nejudi, o semia krūtinę. Jau lig pusės šonų. . . Traukia rankas. . . Riesk nors kažin kaip galvą — ji vis giliau, giliau. . . Atstangiai, lėtai, besotėn gelmėn. Bet jis gynėsi visomis išgalėmis. Užsnūs, ir dar bjauresnis bus pakilimas. Jau taip tik pusė žingsnio nuo pavojaus.. . Ouž­ migs, ir kas tada? Virtuvė ūžė, ir ta gelsva šviesa buvo lyg drus­ ka prisūdytas miešimas. Jis vėlėsi tuniame minčių verpete, tai vieną, tai kitą kūno dalį iškišdamas lauk. Sumatarodamas ran­ komis, atsispirdamas koja. Ir galvą, kad spėtų įtraukti tyro oro. Ir tie ritmingi tarpai, lyg gurkšniai šalto vandens, jį gaivino. Jį supo tarp sapno ir tikrovės, tarp išsigelbėjimo ir nevilties. Ir jis nusigando vienos minties, besikartojančios to siūbavimo tikslumu. Paskui balsu pradėjo rėkti —ta prakeikta mintis jį galutinai prablaivė. Įdėmiai pasižiūrėjo dukters veidan, ar ji nesuprato, ką jis sapnuodamas kliedėjo, ir gal išsitarė žodžiais: pinigai turi būti čia. . . Turi būti. Juos paėmė. Bet jie yra čia, namie. Juos paėmė. . . Paėmė vaikis. Vitkus sušilo. Apsaugok Dieve —gali nekaltą žmogų įtarti. Na, juk vagiui vienas kelias, o vijikams šimtas. Šimtas keliu, šimtas šunkelių ir klaidžiojimų. Tos prakeiktos mintysi.. Jis mėgino pateisinti savo įtarimą. Neįlįsi į žmogų, neišversi jo kaip kailinių rankovės. Juk atsitinka, kad tikras sūnus apiplė­ šia tėvą. Jis to nedarytų, jei žinotų, kad paaiškės. Bet ima ir padaro. Šios gadynės samdiniai. Kas juos gali suprasti? Gyveni vienoje troboje. Nėra skirtumo nė darbe, nė valgyje. Jei jau atėjo kartą į tuos namus, tai ir turi šeimos nariu pasi­ daryti. Ir dalintis viskuom. Ir metų gale tas pats. Po Kalėdų išeidami išsineša ūkio dalį. Išsineša tai, ką yra uždirbę. Ir ne 207

visados ūkininkui didesnė dalis lieka. Turi pasitikėti, kitaip koks gi gyvenimas po tuo pačiu stogu? Lyg ant klojimo skersbalkio pasikabinęs, su nuogąstimi žvelgė žemyn į kietą, akmeninį suplūktą grendimą. Apačioje su­ sirk kusios visos bėdos ir bėdelės. Jos tik ir tyko, kad nukristum. Ir supuolusios beregint sudoros, kad tik pelų krūvelė, tik sau­ sos skiedros pasipils. Neduok Dieve, taip žmogų įtarti. O kas tačiau įsigvelbs į kitą? Ne mažas vaikas —neprigraudinsi. Ir neįduosi policijai, nes įrodymų nėra. Otada imtų ir iš keršto padegtų. Ir gerai padarytų. Jei tąsytum nekaltą. . . Ir lauždamasis tuo gruodu, žeidė save. Krapinėjo lyg per apverstas akėčias. . . Nuką, juk giminės jį prirodė. Ir visi metai nedavė nė krislo nepasitikėjimui. Kas nori —moka sau pini­ go pasidaryti, ir jei dar turi tam linkusius nagus. Grūdus vagia iš klėčių, lašinių paltis nukabina nuo grėdų. Ne —Bolius ne iš tų. Ir jis apsidžiaugė radęs takelį iš tų nuožmių įtarimų. Aušra tuo tarpu jau smarkiai baltino langus. Aplediję stiklai išsiraižė vandens srovelėmis. Mažasis Vitkaus sūnus ruošėsi mokyklon. Trynėsi prie stalo, kuisėsi, bet negalėjo iš­ bėgti, nesužinojęs, ką jam parvežė. Visą rudenį nugyveno tuo mauduliu. Otėvas atidėliojo tam laikui, kai bus linai parduoti. Išleidžiant į miestą, tėvas pasakė, kad jei gerai pavyks, tai gal. . . — Oman pačiūžos, tėte? . . Ok, pačiūžos! . . Tėvas nė galvos nepajudino. Vaikas dar pa­ kartojo, nes tėvas turbūt snaudė. Sesuo jį patraukė už skverno, subardama: —Pačiūžas juk turi. Nėra iš ko tau naujų pirkti. — Nėra ir nėra. Tai kada bus? Juk sakė —kai linus par(1uos. Pašaly tuščios rogės, apkibus os spaliais ir pakulomis. Aiš­ ku, jog linai parduoti. Tai kodėl nenupirko? Gaila vaiko. Žadėjo. Ir jo rankos buvo prie linų pridėtos. Merkiant padėjo sukti grįžtes, minant varinėjo arklius ir pri­ bėgdamas skirstė saujas ir padavinėjo leidžiančiam. Gaila vai­ ko. Okaip tu jam pasakysi? Gaila buvo ir vyrą kelti. Pačiame įmigyje, bet ką padarysi. Išleidęs atsigulė. Bet netrukus pašoko dunksčiojančia širdimi, manydamas, kad jau vakaras. —Ar sugrįžo? — Kas? 208

—Bolius. — Nespėjo dorai išvažiuoti ir jau grįš? . .—nusistebėjo duktė. Jis vėl migdėsi. Ir negalėjo atskirti kur diena, kur naktis. Sniego laukais bėgo susikūprinęs žmogus. Ar tik ne vagis? Nu­ gi kas kitas? Vagis. Sugniaužęs abiem rankom jo pinigus, tik neriasi, tik neriasi. Sniegas dulka į šalis. Čia Diržių aludė, ir apie stalą sugulę, nosis sukišę tokie žvinokai tik sklaido šimti­ nes, tik žeria po savim. Taikosi kuo daugiau pasiglemžti. Ir pro jų pažastis Bolius tiesia savo ranką užknebusiais, kaip vanago nagais, pirštais —ir aš dirbau. Ir man daliukė priklauso. . . Kad juos kur... Ne, palaukti reikia. Kol tas parsidauš. Bent jau žinosi. Laikas beveik sustojęs. Ir pagirios tąso. Omerginos tik verpia ir verpia, ir niekas nė pusės žodelio. Ir senoji kamaro­ je dūsauja ir barškina rožančių. Troboje, kaip žmogų ant lentų paguldžius. Plonosios medžių šakelės taip gražiai, taip trapiai iš nakties šerkšna pasipuošusios. Ir mėlynėje atsimušusios spindi, lyg iš brangiausio audinio iškarpyti nėriniai. Ir mažiausias šapelis, sausas žolės stagaras ar šiaudgalys iš stogo, ir vėjo priplakta plunksna prie iširusio pernykščio lizdo žėrėjo šerkšna. Jis laukė sugrįžtančio, pasiruošęs jį sutikti prie vartų. Ir jei neatrodytų juokinga, patsai išeitų priešais, pabėgtų kelio galiuką —vis greičiau. Otas, kaip ant patyčių. Pagaliau važelis nučiuožė pakalnėn. — Ko nieko nesakai? —nesulaukęs prabylant arklį nukin­ kančio vyro, paklausė Vitkus. — Ką sakysiu, jei dykai sulaksčiau? — Ką Jauneikis? — Guli. Pagirioja, žinai. . . — Galėjai į Diržius palėkti. —Buvau. E —tas pats biesas. — Reikėjo gerai išklausinėti. Kad paieškotų. Gal iškrito kur.. . —Sakyti tai sakiau. Tik ką tas padės? Raukosi, akis stati­ nėja. Išeitų, kad juos vagintum. . .—irzliai atsakinėjo vyras. Ir jį kamavo pagirios ir snaudulys. — Nu kas juos vagina? —nustebo Vitkus. Kieme staiga pasidarė neišpasakytai tuščia. Tartum išlydė­ jus į kapus vieną namiškių. Graudu, nors šunies būdą apsikabi­ nęs kauk. Sniegas žėri, spigina akis. Pažemio saulė slydo su14. M. K a t i l i š k i s

209

šalusiu apledėjusiu dugnu. Otoliau ir žymiai aukščiau blyškiai atsišvietė sudilusi mėnulio delčia, lyg pasagos įkirsta žymė ply­ name lede. Kaip tas mėnuo —po dienos, po kitos ir nebebus nė ženklo. Gero jau nelauk jameinant į galą. Negalima paniekinti to, kuo senovės žmonės šventai tikėjo ir laikėsi kaip įstatymo. Jis užsidarė tvarte, kur buvo šilta ir apytamsė, kaip yra po medžiais artėjant vakarui. Ir tokia nuotaika, tartum tirš­ tas lapų stogas leistųsi vis žemiau ir žemiau. Arkliai pešė do­ bilus iš ėdžių. Jų dantys grikšėjo maldami pašaro stambius. Avys kaip vilnų kuodeliai gumšavo savo garde, iki ausų apsi­ krovusios šienu. Gyvuliai nurimo jam pasilikus. Ir jo kaip nebūta. Iš kam­ po pasiėmė šakes, o kailinius užmetė ant gembės, kur kabina­ mos šukos ir šepečiai. Jis mėžė iš aukštesnių vietų ir mėtė po gyvulių priešakiais. Išlygino, perkilojo lovius ir privilko rugie­ nių šiaudų pakratams. Nesigailėdamas vertė po glėbį ant vie­ tos. Kas ragais, kas snukiu sklaistė šiaudus į šalis, taisydamiesi guolius, ir pasitenkinimą reiškė tyliai mykdami ir krezėdami. Apšilo besidarbuodamas. Piktai krito šunys. Ir netrukus jį pašaukė duktė. — Eik, tėte, į vidų! Atėjo linplūkys. — Neisiu. Pasakyk, kad nėra manęs. — Kad jis žino. — Vis tiek. . . Sakyk, jog į sodžių ar kur išėjo. Štai jau vienas prisistatė. Kiti seks iš eilės. Pinigų. Pasi­ imti, kas jų, kas uždirbta. Žadėjo likučius, kai tik parduos. Bet kur tie mokamieji? . . Iš tvartų jis perėjo viralinėn ir užtvaron, kur buvo sukrauti linai. Iš jų liko tik spaliai. Didžiausia krūva spalių, ir daugiau nieko. Iš viso metų darbo. Ir savo namuose turi slapstytis kaip niekadėjas, kad nesutiktų žmogaus. Sūnų aplotas, išėjo linplūkys Jankauckas. Jis nešėsi plūktu­ ves, sukištas į maišelį ir persisvėręs ant šono. Tegul eina. Bet pykti nebūtų už ką. Uždarbis nežus. Kas tavo —atsiimsi. Jei ne šiandien —tai ryt. Bolius teiravosi, ką jam dirbti. Pailsėk, prisidirbai juk. Ir būtų labai gerai, jei galėtum kaip ežys susiriesti į migį ir tepabusti pavasarį, kai polaidis bus nunešęs visą žiemos vargą. Sniegas rūko pažemiu. Lomoje šūkavo vaikai, apspitę griežtinės ratą. Ilga kartis, einanti nuo jo, sukosi kaip rodyklė. Kar­ ties gale pritaisytos rogutės kaukė iš smarkumo. Ir vaikai spy210

gavo, apimti baimės ir šiurpulingo džiaugsmo. Ten ir mažasis, kurs teiravosi, ar nupirktos jam pačiūžos. Ir kodėl negalėjo nupirkti? Bent vienam būtų laimę atnešę tie prakeiktieji pini­ gai. Užsidirbo vaikas. Ir motina, ir duktė. Ir joms reikia. Sam­ diniai išeis atsiėmę savo. Okas namiškiams? Tad gero žodžio nebelauk. Nebesitikėk užtarimo. Daugelio žmonių uždarbį per vieną naktį ryte surijo. Mušti, perti prisimynus kaip šunį ne­ dorą. Skaitlinės kraipėsi akyse. Kiek vaikiui, kiek merginai. Kai motina apšlubo, turėjo pasamdyti. Miškas užpirktas, ir jei ne­ sumokės, dings įmokėti. Klėtyje dar kartą įsitikino, jog čia nėra išeities. Išpylęs pusę aruodų, tiek nesurinksi. Grūdai pigūs. Ne­ liks gyvuliui. Duonos pavasarį pritrūks. . . O dar vakar taip viskas gražiai atrodė. Smagu buvo gyventi ir būti ūkininku, kurs atiduoda derlių ir jaučiasi tvirtas, nepriklausomas ir teisin­ gas. Juokiasi dabar svetimi, žarstydami pinigus. Gal juokiasi nežinodami, kieno jie. Jei rado ant kelio. Bet nelauk, kad nu­ neštų kunigui, idant paskelbtų iš sakyklos. Laukai dulksnojo sniegu. Gružiškių viensėdžiai šiaušė sto­ gus, prikritę prie žemės, apsikasę pusnimis, ir pūtavo dūmais. Nė vienoje troboje nėra tokio rūpesčio. Nelaimės suėsto žmo­ gaus. Gera jose ir šilta —graudžiu žvelgimu apsuko savo so­ džiaus laukus Vitkus. Vakarop stipriau paspaudė. Garas iš arklių prusnų vertėsi raudonais kamuoliais besileidžiančios saulės užlietoje lygumoje. Varnos tūpė į medžių viršūnes, pasirinkdamos tokias plonas šakeles, kad jos siūbavo nepakeldamos svorio. Užsilikę šerkšno kąsneliai biro nuo jų. Visas gyvenimas pasiskirstė į dvi, griežtai atsiribojusias dalis. Gilus plyšys jį dalijo. Viskas, kas buvo vakar, gražu buvo ir laiminga. Bėdos bėdelės, tokios mielos ir savos, ir būtinos. Dabar jis stovėjo lyg išspirtas, atstumtas nuo paties savęs. Ar didelis daiktas tie šešiolika šimtų? Pasijuoktų kitas iš to ir mes­ tų ant stalo naujas šimtines. Kutas išsipagiriojęs pasispjaudytų delnus ir vėl kibtų, kad dulkėtų visi pakraščiai. Oyra ir tokių, kurie neša bobai burtininkei atkištą delną, manydami, kad tik­ rai viską žino ir padėti gali tame reikale. Kitas gi, nieko nelau­ kęs, bėgtų prasikirsti eketę, kaip Laurynavičius, pragėręs ban­ ko paskolą, kurį pagavo jaujoje besikabinantį po ardu. — Nesikarsiu. . . Nebijokit. ..—pasakė garsiai, lyg jo būtų klausęsi. Jis stovėjo vienas už klėties, pabėgęs toliau nuo na­ 211

mų, sėdybos pakrašty, į kurią, rodos, jau nebebus jam leista sugrįžti. Bėda klupo jį staigiai, be įspėjimo. Kas kita ūkį ištinkan­ čios nelaimės. Ledai, ugnis, gyvulių maras. Sausros ir liūtys. Tai rykštės, siunčiamos dangaus, kad per daug neišpaiktų žmogus. Botago kirčiai, skaudūs ir negailestingi, visada ateina iš kito rankos. Negali prieš juos nieko. Atsuk nugarą, nulenk galvą, sukąsk dantis. Bet čia? Pasidaryti bloga sau pačiam? Ir kitus nuskriausti? Kaip juoktųsi iš tokio medinčiaus, kurs paleistų iš duobės vil­ ką! Ką pasakytų savo namų padegėjui? Į kalėjimą įmestų, nes jis nusikaltėlis. Nusikalstų ir toksai, kurs giedroje nevežtų ru­ gių, o lauktų lietaus, kad sudaigintų duoną. Otikrosios bėdos teprasidės ryt. Dar niekas jam žodžiu ne­ prikišo. Tai tik prasidės. .. Saulėlydžių tik menkutė žarelė bežymėjo viršum miško. Žvaigždės suspindo, ir dangus pasidarė kietas, aštriai skam­ bantis, lyg užgautas katilo dugnas. Trobos langai švietė, ir iš kamino su palšais dūmais kartkartėmis skrido kibirkštis. Ji nyko šaltame danguje, neprilygstanti nė vienai iš žvaigždžių. Prietemoje vėlėsi tamsus taškas. Jis judėjo ir dingo už trobų. Paskui įniko loti šunys. Pliauškino botagą, stabdė arklį. Vitkus pakreipė ausį. Negalėdamas nuspėti kas, ėjo arčiau ir susitiko Jauneikį. — Gerą vakarą, dėde! —Ačiū už gerą vakarą,—atsakė, dar vis nebūdamas tik­ ras, jog kalba su tuo, ką mato. Jo balsas sutirpo šaltyje kaip kvėptelėjimas iš burnos.- - Žiūriu, ar ne Jurgis? — Tas pats. Kas daugiau trankysis naktim? —Tai vidun prašom. Boliuk! Įtrauk arklį daržinėn. Subeldęs kojomis į slenkstį, kad nukrėstų prikibusį sniegą, traškiai pasveikino moteris: — Sveikos gyvos, mergelės, darbininkės! Kai niekas nelau­ kia, aš kaip kriaučius pas gaspadinę —šmakšt ir prisistatau. — Laukiam, laukiam svečio nebuvėlio. — Kaip lapės vištidėje? Ar ne? — Tikras lapė gribišius. . .—vikriai išsisuko jo rankų Agutė, jau spėjusi persivilkti sijoną ir bliuzelę. Samdytoji supurkštė kaip katė, kai ją mėgino įžnybti. — Kad duosiu su. . .—iškėlė parankiui buvusį vilnų kuo­ delį. 212

— Nesimuškit, nesivaipykit, rūtelės. Kitais metais eis ge­ riau. Okaip tetulytės sveikata? Vis dar nesikeli? —kišo sna­ pą kamaron. — Kur jau man sveikatos? Kad greičiau nusibaigčiau. . . —Va tai tau! Visi tik į saulę stiebiasi, oji kažin ką? .. Nie­ ko. Su pavasariu atsigausi. Suktinį dar išvingiuosi. —Pavasarį į kapus. . . — Prašom toliau. Ten degė didelė, su gaubtu, ant stalo pastatyta lempa ir nau­ ja staltiesė kaip ledas žvilgėjo aštriais sulankstymo kampais. Ir svečio batų aulai blizgėjo, ir jo žandai, nulyginti skustuvo, net mėlynavo. Sukinosi žvaliai ir trynė rankas. Tikrai, tokiame šaltyje jos turėjo gerokai sugrubti. —Įsispraudžiau į ienas kumelaitę. Pavažiuosiu. . . Bolius priskiedė negirdėtų, neregėtų dalykų. Kaip ir pasakų, saky­ tum. . . —Je. . .—su dūmu prakošė Vitkus. — Dar tebesivarčiau lovoje. Nu, nu —klausausi. Kokis čia biesas —manau? Vakar taip gražiai išsiskyrėm. — Labai gražiai,—šyptelėjo Agutė.—Gulom. . . Arkliai patys kelią rado. Obūtų kur nors griovy sušalę. — Ims ir sušals gyvas žmogus. Ne viščiukas iš kiaušinio. Truktelėjom magaryčių —nesiginam. O šiaip jau nepasakysi, kad buvom kiaulės. — Kiaulei juo gilesnės srutos laidary, tuo geriau. — Ką tu ten, Agut? —sudraudė motina.—Taigi, dėl to bū­ tų pusė bėdos, jei ne tai. . . — Snukius sniegu būčiau ištrynusi pijokams. O Jurgiui tai dar ir su nagine, kad negali pro žydo karčemą praeiti. — Agute, liaukis. Vaikio neprisuksiu. Ir nužydėsi senmer­ ge,—atsiėdę ne mažiau dantingas Jauneikis. — Sau pačią susiieškok. Baigi nuplikti kaip užkulas. — Kas už tokio eis? — Gegutės jūs, o čirškiate visai kaip žvirbliai,—kėlėsi svečias ir ėjo virtuvėn, kur buvo pakabinti jo kailiniai. Iš ki­ šenės išlupo lyg vėgėlę iš po kelmo butelį degtienės ir jį pakė­ lė prieš šviesą.—Duokit į ką įpilti. — Atsipylėte vakar lig sočiai. . . — Kas vakar —tai ne šiandien. Atsipagirioti reikia, ar ne, vyrai? Negalima ūmai nutraukti ir be niekur nieko pereiti 213

į blaivybę. Reikia nusmailinti kaip botkotį,—ir parodė ranka, kaip turi būti šmaikščiai smailinama. Apsižodžiavimai vyko savo ruožtu ir netrukdė ruošos vir­ tuvėje. Iš ten sklido čirškėjimas ir žvangėjimas, ir visokios ke­ pimo kvaptys. Vitkus pavartė pripiltą stiklelį, pasukino ir pasakė lyg ne sau ir aplink esantiems: — Kažin. . . —Palenk. Akims bus šviesiau,—ragino Jauneikis. — Ką jau ten bus? . .—už jį atsakė žmona iš kamaros. —OBolius tai irgi. . . Seimininką turėjo pasaugoti. —Pats kaip avilys pasidrėbęs. Bolius apsilaižė išgėręs, bet atsikirsti nemėgino, Vitkienė pasiramstydama atvilko skaudančią koją ir atsisėdo arčiau. Jei nesibarė dieną, tai ketino dabar, prie svetimo, atsiimti kiek nereikia. — Pinigus turėjo saugoti, o ne tą. . . Girto netraukia vel­ nias. Ir ką jau ten tokį kelmą beišsaugosi? Išsitrinko žmogelis sau nugarą. — Ė, tetulyt, gal jau kaip nors. . . — Kaip nors. . .—šniurkščiojo tetulė.—Pamislijus, kaip turėsim išsitekti —nusmelkia ligi kojų apačių. Širdis krauju pasrūva. Vitkus siekė Jauneikio rankos, kuri pilstė iš butelio. Suspau­ dęs sukando lūpą ir nurijo, ką ketino pasakyti žmonai. Pirštais pabarbenęs į stalą, tarė: —Ar taip —ar taip. . . Iškritai į vandenį, tai ir džiovinkis. Negi eisi kabintis po balkiu? — Ką niekus? . . Tegul atliekamus šunis karia. O mums dar saulelė maloni. Nenuleisk dūsios, dėdžiuk. — Ir saulelė nebemaloni būriais. . . Jauneikis sukeitė kojas ir supo aulinius batus. Jų raukšlės garankštijosi lyg smagiai tampomos armonikos dumplės. Gurgždėjo nublizginta oda. Šilta buvo kambaryje, ir jo žandai kaito ir mirkčiojo akys, išpučiant dūmą. Veikiamas šilumos, atsisagstė švarką ir iš vidaus kišenės ištraukė piniginę. Visų akys sužiuro į jo rankas. — Kad sakiau nenusiminti, tai ko dar? Sakyk, Vitkau, kiek reikia? Ar mes ne giminės? —Tai giminės. . . Kaipgis. Tik ir pačiamne iš žemės dygsta. 214

— Kartais išdygsta,—Jauneikis žvelgė paniūrom, kaktą suraukęs ir piniginę pasiruošęs tėkšti. Vitkienė pasidavė pirmyn, lyg norėdama įlįsti piniginėn. —Tai. . . Šimtelį kitą gal ir gerai, jei galėsi, Jurgiuk. Tik va, žinai, kad skolos mostimi neužgydysi. —E, ką čia tiek daug? . . Skaičiuokim! Vienas, du. ..—jis klojo šimtines. Paskui penkdešimtes. Ir paskutinį pinigą trenkė taip smarkiai ir apmaudingai, jog visas pluoštas susijaukė. Krumpliai sudrebino stalą, lyg prasilošusio kortuotojo rėžta. — Kaip? . .—susivėlė tarp dantų Vitkaus liežuvis.—Pat­ sai prie pinigo? . . — Skaičiuok! Ar atsimeni, dėdžiau, kiek buvo? —įsispyręs gvelbėsi Jauneikis, tartum tie pinigai —jam didžiausia bėda ir tik nori jais nusikratyti. Opinigai —galvažudžiai. Šitaip svarstė Vitkaus šeimyna. Jeigu juos blaško kaip skiedreles, tai ne prieš gera. Troboje sto­ josi tokia tyla, jog girdėjosi, kaip šuva lauke koja paduskino savo kudlas. Kas sėdėjo —atsistojo, o mergos sėlino pirštų ga­ lais, nejaukiai sukrėstos. Jauneikis kraipėsi, judino galvą, vilio­ damas prie savęs. Akys kaip delnais pridengtos švieselės pro blakstienas siaurai švytavo. Kaip susimokėlis sučiaupęs burną, o kas už jos, tai nė pats velnias. . . Pypkė iškrito iš Vitkaus dantų ir kraupiu bildesiu barkš­ telėjo. —Jurgi, velny! Tu čia kokį nelabąjį? . . —Tai žmonės! Duodi —neima. Odejavo, buvosi. Su pini­ gais visad taip. Kiaulėmsiūlai —neėda. Meti į viršų —jie krin­ ta žemyn. Neatsikratai kaip Judo grašių,—niekiavosi Jaunei­ kis. Jo burna kreipėsi, lyg sulaikydama čiaudulį. Tada sunki Vitkaus ranka nusileido ir uždengė krūvelę. Jis žiobčiojo. Truputį atsigavo, bet vis dar su atsarga. Ir tik po mi­ nutės visiškos tylos išpūtė orą: —Otu, tu... Agutė čiupo svečiui už plaukų, sulaižytų apie ausis, ir valei pešioti. — Paskutinius nurausiu! Tiek mums baimės. . . Krienas koks! Vitkus griebė stiklelį ir kaip uogą prarijo. Troba suūžė. — Ko čia seiliojiesi kaip telyčia?—barė motina dukterį. Ir vėl nedrąsiai, rausdama kalbino Jauneikį.— Gera tavo širdis, Jurgiuk. Tik tiek daug mums nereikia šiuo kartu. . . 215

Jurgis atsilošė. — Pravers. Visi pravers, tetulyt. Nu, ar nesakiau, kad kra­ tyte kratosi to gero? —Mama, ar nesupranti? Vitkus pamerkė akį. —Tai ko nesakei, kai klausiau? Nieko nežinąs. Očia į kapus varo. Gaspadorius per dieną paseno. Nebegali žiūrėti. O man ir taip nesmagu.. . Visaip gali pamislyti. . .—išmetinėjo vai­ kis. — Sakysiu aš tau —lauk. Paduosi, tai vėl patekši. £ėė, vyručiai. Apsiėjimo kartais reikia. Okaip vakar, teisybę sakant, tai ne tik kišenes iškraustyti, bet ir be kelnių paleisti galėjai. Sklaidosi šimtinėm kaip žydas poteriais. Ar jutot, kai susėmiau į save? Ne. Vyrai gėdingai sutiko, jog nejuto. —Tariau sau, kad nežinia, kas dar kelyje gali nutikti. Pa­ mesti, ar ką. . . Visi? — Visi, visi! —tvirtino šeimininkas.—Nu, ką magary­ čiom, tas nesiskaito. Mažai betrūko, kad Vitkienė, besikraipydama kaip kielė, nusiverstų nuo kėdės ir išsinertų antrąją koją. Jos akys artėjo viena prie kitos ir, jei ne nosis, būtų susiliejusios. —Ačiū, Jurguti. Ačiū. Matai, kur su protu! Ojūs tai ne­ lyginant ubagai po švento Roko. Ir tarbas, ir lazdas išmėtėt. — Užteks, motin! Dabar tai sudėsim magaryčių! Orodos, jau paskutinioji buvo prisitaisiusi prie gerklės. Čiups ir pa­ smaugs. . .—atgijęs Vitkus čiupinėjo butelį, ir jis spėriai seko. Jis gyrė visus, net ir moteris, kad nekrimto, neėdė. Paskui jis net didžiuotis ėmė. Ne toks jau jis glušas. Kad ne jis, tai kiti padeda ir suglobia. Žino, kad Vitkus —ūkininkas ne bet koks. — Nesipūsk —sprogsi kaip varlė. Kiek vėliau jiedu ėjo lauk, ir Jauneikis tarė patylom: — Kodėl tai padariau? Ogi man pasirodė taip. . . Nu, įtar­ tina, vienu žodžiu. Ką tu žinai? Kad ir toks Bolius? Nesakau, kad blogas ar neteisingas, bet. . . Kartais ir doram tiek tesiranda, kai tik ranką tereikia ištiesti. Otu švilpauk, dainuok. Mokės pakavoti. —Turi galvą. Je. . . Bet dėl jo —tai kažin? — Niekad negali žinoti. Visi vakarojimo darbai suiro. Merginos erzinosi ir nenusileisdamos kapojosi su Jauneikiu. Pašėlusiai smagiai lakstė 216

jo liežuvis, tik klausykis. Kai norėjo, galėjo ir labai rimtai pa­ kalbėti: — Nu ar atsimeni mano rūpestį? Jau kada prieidamas ka­ lu ir nesiseka iškaulyti. Kietas esi, tetulėnai. Oman jau, rodos, galėtum. . . —Apie ką? Pala. . .—susimąstė Vitkus. —Ta pieviukė, kaip čia geriau pasakius? —Aaaa. . . — Daug čia ir nebūtų ko derėtis. Ar taip, ar taip, pačiam naudos beveik neneša. Per toli. Vargas vienas. Oman —pašonė­ je. Gyvulio daugiau pasiauginau. Išlyginau, įtręšiau. —Čia jau pačios reikalas. Aš lyg ir valios neturiu. Juk jos pasoginė. —Matai, kad jam reikia. Omums —tai ką ten? —pasa­ kė žmona, nieko daugiau,be pinigų,nematydama. Pieva buvo jų kaina. —Aš nieko. . . Tik patys žadėjom valdyti. — Duok ranką, ir sutarta,—brukosi Jauneikis. — Ranką tai ranką, paspėsim. . . — Ko belaukti? Sutarkim, ir kvit. Ar truks pavasaris iš­ aušti? — Kai pačiam, tai ir negaila. Žadėjom linais užsėti. . . — Linais? Juokus taisai? Mušam rankas! Vitkus atkišo, kad ir nenoromis, bet pakratė tvirtai. — Dabar išgerkim! —skatino Jauneikis. Iš kišenės ištrau­ kė popierėlį. Ištiesino, išlygino ir patiesė priešais. —Gal pasirašytume? Čia tokia kaip ir sutartis. Trims metams atnaujinti. — Kamtie popieriai? Aš ne balamūtas. Žodis mano atstoja dokumentą. Neee. . .—purtėsi Vitkus. —Tvarkoj! Daug greičiau, negu tikėjosi, sutvarkė tą reikalą. Pavėlinčiui, prijukdęs merginas, išvažiavo Jauneikis. Iš vietos paleido kiek iškerta. Arklys suprunkštė, ir nužviegė laukais pavažos. Vitkus iš naujo skaičiavo pinigus. Žmona atsiduso. — Dėkokime Dievui. . . — Visi. Šešiolika šimtų! Aha. .. Buvo man blusos apmiru­ sios. . . Duktė, tvarkanti virtuvėje indus, susijuokė skardžiai. — Ko tu ten dantis laidai? 217

—Man linksma, kad ateinantį rudenį neberūpės linai. Ši­ tiek darbo atpuls. — Ką? —Moka žmonės svetimus pinigus vartoti. Ėmė ir nupirko Jauneikis mūsų pievas mūsų pinigais. Osavų nė cento nerei­ kėjo prikišti. —Tu čia? . .—tėvo rankos ir akys, ir jis pats kėlėsi nuo stalo. —Ar dar tėtei neaišku? Kai pamatė, kad pievų nebeišnuomoji —pasiėmė tamstos pinigus. O kai juos grąžino —gavo pievas. Chi-chi.. . — Kaip neduosi? Juk negali už gerą atsakyti,—nustebo motina. —Ot, koks šungalvis! Bet jau po visam. Daviau žodį,— lėtai, prikimusiai pasakė tėvas. Visas nuovargis, visi sunku­ mai ir išgyventa baimė susitelkė tuose žodžiuose. Pinigai gu­ lėjo ant stalo. Jie buvo sulipę prakaitu ir apsvilę rūpesčiais.

SNIEGAS

Brendant kirtimų birže, eiguliui toptelėjo, jog Beržinis už­ prašė koštuvėms. Tad sumojo, kad neverta vilktis namo ir pas­ kui iš naujo daryti vingį. Kojos patrauktos, batai po gerą pun­ delį kiekvienas. Permirksta sniege, nors ir gerai barsuko taukais ištepti. Ir pačiai dar aiškintis, kur išeini, kokie reikalai. Neišaiš­ kinsi vis tiek moteriškui. Sėdėk namie —tai būsi geras. Dabar jau pusė bėdos, apsiprato miške. Po vestuvių, atsikėlus pasodon, tai buvo amato. Nemėgink palikti vienos. Jau tada laikai buvo apsiraminę, bet, sodžiuje užaugusi ir prisiklausiusi pasa­ kų apie plėšikus, drebėdavo kaip lapelis sulojus šuniui ar zui­ kiui suūkavus. Stipriai spaudė. Nuo ūsų švarinosi ledeliai. Padaužęs na­ gus, prisikimšo pypkę, bet žiebtuvėlis neskėlė kibirkšties, taip sušalęs. Teko delnuose sušildyti, kad užsidegtų. Sniegas gurgždė, kad net per dantis ėjo. Įšerkšnijusiomis prusnomis arkliai prunkštė lyg tolimas griaustinis. 2viegė pavažos. Kieta ir be at­ lydžių žiema. Kai sukalė pradžioje Advento, taip ir laiko. Snie­ go iki pakinklių vietomis. Mažos eglaitės visai pagultos. Meko dar, kad plikšala patraukė, juk rugys ir dobilas iššustų po tokia danga. Ir miško paukščiui nekas, labai nekas tokią žiemą. Stir­ na tai vis dar metūgių pakramto, žievės paskuta, pumpurų pasi­ brauko. Okas šernui, tokiam gyvuliui, bedaryti? Prisiveisė jų apsčiai paskutiniais metais. Pamiškių ūkininkams išknisa bul­ ves. Bet ateina žiema, ir su geru snukiu ir tvirtom iltim nebeišknisi šaknies, nebeiššniukštinėsi gilės. Užtat sunyksta taip, kad nebeišbrenda per pusnis —ką tik šilumą bepalaiko. Urėdija vargo tai turi. Nežiūrėsi, tai kas pavasarį beliks? Sumanė šerti. Šernams burokus ir stirnoms dobilus perka. Žvė­ rys —miško papuošalas. Bet pačiam miškui ir atsirūgsta. Ne 219

vilkas ir ne lapė klastingoji, rodos, gyvo daikto nedrasko, bet va kas dedasi,—Girdvainis apžvelgė jaunų uosiukų pudurėlį, ku­ rių kiekvieno liemuo žmogaus galvos aukštumu buvo dantim kaip skaptu išilgai nuvaryti. Tai elnių ir danilių ruoša. Šernai išverčia skruzdėlynus. Ar jis pasisotina, nesuvysi. Ką toksai kiaulienas gali rasti, bet knisa kur įmanoma, kur knislė įkan­ da. Vasarą sukyla ūkininkai su skundais. Nuostoliai. Gal ne tiek žalos, kiek urulio. Urėdas siunčia komisiją. Apskaičiuoja. Ir moka. Gyvais pinigais valdžia moka. Pravažiuojantis tarutiškis pasiūlė kristi ant karčių. Sušalęs arklys kabino risčia, ir jo užpakalinės kojos tėškė sniegą ant vy­ rų kailinių. —Tokiu keliu negali arkliui per sunkaus vežimo užkrauti. Kad tik pakinktai ir padarynė laiko. Dėk nors pusašį,—kal­ bėjo ūkininkas. —Ar jau baigi savo skersinę? —pasiteiravo eigulis. — Kur tamsta baigsi, kad šiandien tik iškirtom. Įsimečiau grebėstų, kad nesukarčiau tuščiais. Prašysiu kleimos. — Iš ryto būsiu biržėje. Šūktelk. O tiesa —ar ne patsai suleidai epušes į jaunuolyną? Buvo girininkas ir kaip tik už­ ėjom. Keikėsi. Užsirašė į knygutę. — Kur tamsta? Mūsų atokiau. Ten žmonės nuo Girkančių. Iš arklių pažįstu,—karštai užsigynė ūkininkas. — Uosį įkorė. Viršūnė nulaužta. Kad negali priprašyti, kaip su vaikais. Paskui išmetinėja. — Supratimo reikia. Ir nuovokos. Aš jau geriau tris kartus apžiūrėsiu ir tada medį leisiu. Miškas išskydo. Sniego lyguma turėjo gailiai melsvą atspal­ vį. Gružiskių sėdybos kėlė virš jos baltas stogų kepures. Už jų vėl miškas kaip šviežiai išvaryta vaga plėšimuose. — Kerpa į ausis,—ūkininkas užsivertė kailinių apikaklę. Tolstant nuo miško, patraukė pagela. —Matai, jogvarnos tupia į viršūnes. Ir dangus raudonas — vėjų bus.—Eigulis padėkojo ir stryktelėjo nuo karčių. Trobos prisiplakusios prie žemės. Pastogės per mažą nesi­ remia į sniegą, tik siauras tarpelis tejuoduoja. Iš tvartų, dūris pravėrus, puolė aukštyn garas. Beržinis su vaikiu bugdė iš lau­ kinės daržinės pakratams šiaudų valktį. —Eikš į viralinę, ant šilumos^rūgstančio sudėsim,—kvietė eigulį. Ir savo vyrui davė nurodymus: —šiaudus išvertęs, tuo 220

pačiu kinkymu pašliaužk iki Zlabio, Trims Karaliams kai išsive­ žė bačkas, tai ir neberūpi. Patsai savo gerą turi kačiotis. Rūgščiai salstelėjęs saladinų tvaikas uruliais mušėsi. Priežadoje ruseno anglys, ir viršum jų kabojo didelis katilas, vąš­ karu pasietas ant geležinio kobinio. Apsipratusios akys atskyrė bulvių ir pašarinių burokų aruodus pasieniuose. Viename kam­ pe maišai ir aruodėlis su kaupu miltų gyvuliams. Lovys šak­ nims kapoti ir jovalui ruošti. Kaponės, gorčiai, siekelis, samčiai. Vidurį užėmė tekinamasis kubilas ant trikojo. Iš jo kyšojo šiau­ dais aprišta varpstė kaip Užgavėnių žydo barzda. Reti lašai tekšnojo į kibirą potrikoju. Beržinis prikišo degtuką prie antro­ jokubilo krašto, atkėlęs gūnią. Liepsna blūbtelėjo ir kaip nukąs­ ta dingo. —Oo.. . Užtaisei spiritą. — Alelis taip sau. — Gražiai gyvena. Matyt, šaltu davei raugą? —Taigi. Nesimėgia su bobom rietis. Tik nesuvirink —vis šaukia. Užklostysi šiltai, tai pati atbėgus ir nutrauks gūnias. Pridengiau tik, kad neprisikrėstų šiaudgalių. —Teisybė. Saitai rauginant —alus priimnesnis gerti. Ne toks ugus ir nepurto. Bet kaip patsai tai moki ir skanų, ir tvir­ tą padaryti,—pritarė eigulis. — Iš niekų nepadarysi. Nu, pamėgink, tada galėsi sakyti, praskyrė Beržinis putas ir prisėmė pusgortę skardinę.—Dėk vi­ są ūsus atsiklastęs. Prisemiu uzboną ir eisim į trobą. Beržinienė įžiebė lempą, priejuoste apšluostė stalą. Nuo suo­ lo tvojo viduaslin katę ir vadino svečią sėstis. —Toks aš svečias, kaip žliūgė darže. Nuravėjai, ir vėl po nakties išsipila. —Artimiausi kaimynai. Geriau kaip giminės,—dėliojo stiklines šeimininkė. Drumstėsi, virė balzganas skystimas, pilamas iš ąsočio. Putai kylant aukštyn, stiklinėje rinkosi tunus, tamsiai rudas alus. O, kad toks visą laiką būtų, tai gertumsu malonumu,—kal­ bėjo moterys. Pabuvęs ir atvėsęs alus sukarsta arba žandus narina. Ir vaikams davė po gurkšnį, bet jų neleido prie stalo ir subruko kamaron. Beržinis paprašė ko nors sūraus. Jie kram­ tė skilandį, tepė taukais duoną, pasibarstydami druska. Smak­ rai blizgėjo nuo riebalų ir ūsai drėko nuo putų. Parsirado ir vaikinas su statinėm. 221

—Ar išplautos? —Sakė, kad plovę. — Vis tiek turėsiu karštu vandeniu perskaluoti. Sėskis, iš­ gerkim. —Ačiū, ačiū. — Nėra už ką. Rytoj tai viskas krūvon susimetė. Čia alų košti, čia peniukšlį versti ant šono. — Ar vieni du įveiksit? —abejojo šeimininkė. — Galiu užbėgti talkon,—pasisiūlė Girdvainis. —Manau, jog įveiksim. Pamušti nesunku. Nušertas, kad ant kojų nebepastovi,—sėdomiš lovio ėda. Paskui tai jau dau­ giau pajėgos reiktų pakiloti. — Pašokęs ir atbėgsiu. Ką čia tąsysitės vieni. — Gerai. Jei jau nepatingėsi. Dabar pati pilnatis ant dan­ gaus —pjovimui kaip tik. Sako, mėsa nesitraukia. Nu, į svei­ katą! Beržinienė verpė vilnas. Vaikis atsinešė glėbį pakulų, suko jas ant kobinių ir vijo pančius. Vaikai mokėsi iš savo knygų, sukišę galvas arčiau lempos, tačiau palikę duris iš kamaros, kad girdėtų ir matytų, ką veikia didieji. Vienas iš pačių mažųjų vartėsi ant salyklo, paskleisto daiginimui šalia šildančios sie­ nos. Jis rankiojo išpurtusius žirnius, įsimaišiusius tarp miežių, ir kimšo į burną. Motina jį vis perspėjo, kad neišspardytų vi­ duaslis Vėliau kiek sulojo šunys. Pasibraižė pasieniais. Priemenėje daužė ražu nuo kojų sniegą. — Nu, nu, užteks jau besidaužyti. Nelaikyk durų —šalčio prileisi. — Kad neužviežu su tokiom letenom, nelyginant apželtko­ jis karvelis, išbridęs miltus. Kai aptirpsta, vandens liūgnas troboj. — Ne palociai dvaro. Traukis į galą, Lapeika. Sėskis — būsi svečias,—vadino Beržinienė. — Nedidelis ir stačias. Neilgam aš, su reikalu. Pati, matykitės, užsimanė ragaišio prasikepti. Mielių neturinti. Gal nu­ sunksi, kaimynei, kokį porą šaukštų? Pas tamstas to gero ne­ trūksta,—traukė iš po skverno butelį Lapeika, lyg tyčia sukdamas nugarą į stalą. — Didesnis nebeaugsi. Nesibrangink. Sėskis, jei žmona prašo. Bet uoslę gerą beturįs —žinai, kur mielių ieškoti,—šie­ pė eigulis. 222

Senis pamerkė akį Beržiniui: — Nugi matau kuočės, kad Girdvainis kaip briedis iš miško. Žiūrėsiu, kur suks? Pas Beržinį. E... Jau eigulis dykai kojų nelaužys. — Zinai gi, kad durų neužtrenkia, jei ateinu. —Ot aliukas! Ir mirdamas tokį gertum, jei kas duotų. Be­ ne talką ruoši? —mėgavosi Lapeika. — Salyklo turiu prisidaiginęs. Apynio irgi neperku. Tai ko nepasišnekėti su kaimynais, kai laisvesnė koja? Netruko Lapeika susilyginti su anksčiau geriančiais. Trys stiklinės, ir įšilo senis. Atsisagstė kailinius ir įsitaisė kaip rei­ kiant, nors sakėsi tik minutei užbėgęs. Įnešė naują ąsotį. Vaikį ištempė iš kampo nuo pančių, nes nė gražumo negražu, kai vieni geria, o kitas dirba. Paluby mėlynavo, ir tas debesys kas kar­ tas leidosi žemiauir žemiau. Pypkės čirškė ir barškėjo iškrečiant pelenus. Smagiai geriant, reikėjo ir lauk išeiti. Arklių pagirdyti, ar ką ten.. . Priemenės durys girgždėjo ir speigas puolė pro jas vidun. — Spaudžia ne juokais. Žvaigždės spraginėja ant dangaus kaip žirniai. — Sušals burokai kaupuose. Ar nereikėjo mėšlu apkrau­ ti? —susirūpino Beržinienė. Vyras ją ramino: — Šiaudų storai klojom ir žemių per dvi geras lopetas. Ga­ lėsim sniegu apmesti, kur nuo viršaus nupustyta. Kad neuž­ mirščiau —priminkit. — Dar pasilaikys šaltis. Varnos į medžių viršūnes tūpė,— tarė eigulis. — Neilgam. Ar nematei, kokia dignis ant mėnesio? Per sprindį aplink. Tai kuočės už dvejų, trejų dienų laukim atmai­ nos,—pranašavo Lapeika. — Užtektų jau ir sniego, ir visko. Kelias dabar kaip sta­ las. Okai per daug —išsimuša duobės. Su pilnais nebeišvažiuo­ ji. Ir taip jau zuikiai pradeda lipti stačiai per galvą. — Gerai sakai, Beržini,—pasigavo Lapeika žodį.—Su tais ilgaausiais velniais nebėra rodos. Pasodinau kelis čiepus. Gra­ žiai prigijo. Nugi, išeinu vieną rytą. . . —Medelius šiaudais apriša.—Apie medį eigulis turėjo ką pasakyti. —Patys žinom. Kūliu apskleidžiau per du pirštu. Okai pa­ gavo pustyti —viršūnės bekyšo. Visos šakelės sulig sniegu kaip 223

žirklėm nukirptos. Tai ką tu? Šunies nebijo. Mano nerištas. Skambina visą naktį. Senoji atsiklasčius sniegą nuo durų, dilbt, ogi rūtos palangėje skuste nuskustos. Spirų kuočės gali rieš­ kučiomis semti. — Aha,—kilstelėjo pypkę Beržinis,—gilią žiemą zuikis pridaro mums žalos. Neatsiginamas. Kad ir tvora būtų aptver­ tas sodnas. Apipusto —eina per viršų. Mūsų vyšnios tokios skarotos. Sakos pažemy. Pumpurai sunkūs. Daugiausiai uogų ant jų. Gi iš nakties aplinkui vyšneles kaip kratinio pridralyta. Kad suėstų. . . — Es tau, lauk. Ant apmaudo gaspadoriui,—širdijosi Lapeika Degutinis.—Jeigu ėstų šakas, tai miške —kokių nori. Bet tyčia prie namų, kur žmogaus sodinta, laistyta. Ką ta valdžia mislija, aš nesuprantu? Prisakytų visiems po parašu paties pre­ zidento, kad zuikį turi galabyti ir novyti kur sutikęs. Primokė­ tų dar. Bet kur tau! Pamėgink netyčia nugnybti ant jaukų ar kilpele pasmaugti. Matysi, kas bus. Raudonkepuris —stakt prie vartų. Nu ką ponams mieste, bene jie numano, kas iškadas da­ ro? Jiems išeiga, nusisėdėjus kanceliarijose, pratampyti kojas su muškietom, su šunim. Dėl to ir gina. — Gražiai giedi, dėdžiau. Gal ir teisybės dalį turi? . . Tik nesakai, kad zuikiui kelio niekas ir neduoda. Verčia kur patikda­ mas. Gi dabar, kai buvom laukan išėję, ar negirdėjai šūvio? Ką manai — bernus nuo kamarų baido? — klausė eigulis. Vyrai išlenkė stiklines. Degutinis panarino galvą ir prisi­ merkė, lyg norėdamas geriau įsižiūrėti blizgančią eigulio sagą. — Kas turi kokį šaunamą, gal ir nubeldžia neapsikentęs. Juk per akis lipa, kaip sako Beržinis. Botago tasai, nelabas paukštis, nebijo. Reikia gerai parako dėti. O valdžia gina. — Eee. . . Valdžia tai gina. Odaug kas tos valdžios paiso? Pereitum per kiemus, pasižiūrėtum, tai pas retą nerastum. Jei ne tokį, tai kitokį. Ką čia šnekėti! Manau, jog ir patsai ištrauki iš palovio kai kada. Suvirini zuikiui į blakstienas. Dvivamzdę dar tą pačią prilaikai? Beržinis naršėsi tabokos kapšyje. Šviežus koštuvių alus vei­ kė savotiškai. Jis lyg snūduriavo, lyg nuobodžiu vadavosi, bet akylus ir budrus. Po kuriuo čia liudysi, jei abu geri kaimynai ir abu maždaug tiesą sako? Lapeika nusispjovė į aiškias eigulio užuominas: Dvivamzdę, sakai? Gal apie tą, kurią iš Strakšo vaikas buvo parsinešęs? 224

— Ar ne vis tiek. Kas man? —Oooo. . . Jau kada išmečiau į senas geležis! Buožę pati su­ kūreno. Anokia muškieta buvo? Žydiškos drąsos kuočės reikėjo iš rankos su tokia šauti. Pririšau va kartą prie medžio. Apivarą taip nuo poros sieksnių prie gaidelio ir patrauksiu. Tai laimė, kad spėjau už sienos prisiglausti. Išsinarstė skutais. Vamzdį vieną nuo kūtės stogo nukėliau. —Ot tai tau,—nusijuokė Beržinis. Apie šautuvus ir jis tu­ rėjo ką pasakyti: —Šautuvas šautuvui nelygus. Aš visokių per savo rankas esu perleidęs. Suvažiuos į medžiokles ponybė. Viensidabru nudėti. Vamzdžiai net mėlyni. Po penkis šešis šim­ tus už tokius moka. Beldžia kelis šūvius iš eilės, olapė ar zuikis eina kaip ėjęs. Sniegai dulka. Okitas —karkšt iš surūdijusio, apivarais nuraišioto. Ir zuikis —keverst vietoje. —Taiklumas šautuvui svarbiausia. Nu, ir akies reikia prie to,—samprotavo Girdvainis. — Akies? Zabaliui —pupos aižyti. Bet ir ne tas. Šautuvas turi būti marus. O marų šautuvą aptikti, sakysiu jums, kad nelengva. Iš dešimties koks vienas pasitaiko. Čia ir yra štuka. Vienas šratelis kliudė —jau tas nebesikels. Ar į strėnas, ar į paslėpsnius. Užtenka. Kaip su kirpente —brinkt! — Kažin nuo ko tas pareina? Gal parakas? — Nėee. . . Greičiau, tai plienas. Kaip jis suvirintas, kaip užartavotas. Paimk skustuvą. Ir vienas, ir kitas blizga, ašme­ nys plonos, ant nago linksta. Vienas barzdą su šaknim rau­ na, dreskia kaip nenušveista žagrė. Okitas —glostyte nuglos­ to. Nejunti. Tik žandai šąla. —Gerai sakai, kaimyne. Geležis kuočės pašėlęs daiktas. Įsidrėskei, tai negali kraujo sustabdyti, o su kita, teisybė,— nieko. Arba, duokim, tas patsai dalgis. Vienu tik užkliudei var­ lę, jau ir negyva. Okitu kiaurai gali perpjauti kaip agurką — varlė pūtuoja, ir tiek. Plienas nemarus. Gerai sako. —Gali būti,—pritarė eigulis. — Šnekėti, tai šnekėti, bet reikia ir išgerti. Nešildykit ran­ kose. O, jau uzbonas tuščias,—dirstelėjo ąsotin šeimininkas.— Einu atnešti. — Gal jau užteks? — Arkliui užtenka, o žmogui —kiek reikia. Vieniems išėjus alaus atnešti ir oro pasižiūrėti, Lapeika — moterų kalbinti. Atsikėlęs krapinėjo po aslą, skvernus paleidęs, kaip turguje neparduotas gaidys, kojas atpančiojus. 15. M. K a tiliš k is

225

— Ko čia vargsti, kaimyn? Duokš maniškei —priners pirš­ tinių. Juk dyka tvarsosi. — Užtenka moterims apie savo namus. Ar dideliam, ar mažamūky. Tas pats. Lapeikienė sukri, bet jau ir nebe tie metai. —Ooo,—atsilošė Degutinis.—Kaip treigys eina. Jei kar­ tais autus padžiaučiau, matytum, kad užkurį beparsivedanti. —Jau kažin? . . O antra —nepasirinksi, kam pirmiau. —Man, man, kūmutei. Jau ir pasigatavijęs. Nė deguto nebedegu. —Tai kodėl, dėde, nebedegi? —susidomėjo samdytas vai­ kis, neseniai Gružiškėse atsiradęs. — Nugi, vyre, kai kavalšes užversiu, šventas Petras nepri­ ims į dangų. Sakys: virei smalą visą amžių, tai ir eik į pragarą velniam katilo su menturiu maišyti. — Aaa, tai su išskaičiavimu supleškinai savo degutą Jo­ ninių naktį,—pastebėjo įeidamas Girdvainis.—Ir vėl kažin kur subeldė. —Tvoros nuo šalčio plaišėja turbūt. Bet zuikiai tai ūksi visais kraštais. Iš didmiškio renkasi į palaukes. Poruojasi,— tarė Beržinis. — Sodnų griaužti. Žmonėm iškados daryti. Aš jiems. — Dėsim, dėde, kilpas,—kurstė vaikis. —Jūs vis, matau, užsisėdę ant nekalto gyvulio. Sako — nebėra brakonierių. O iš kur tie kailiukai? Pasidairyk tiktai ant turgaus. Retas kuris nelaiko po skvernu pasikišęs. Aha. Kažkada važiuoja Eliją. Užsibuvo troboje. Aš pakelsiu maišą jo rogėse. Suskaičiau ar ne dešimt zuikenų. Iš kur jos? Žydas nesakys. Bet ir be sakymo žinom. Okaip su jerubėm? Nuo ru­ dens po aštuoniolika, po dvidešimt pulkeliai. Pilnos gūžtos. Gū­ žinėja ant sniego. Ojau prieškalėdyje tik po kelias belikę. Gerai dar, kad iš lizdo pavasarį porelė veislei lieka,—prikaišiojo eigulis. — Apie jerubę nieko nesakau. Malonus paukštis ir neeibininkas. Bet jas daugiausiai vanagai ir varnos išrankioja. —Taigi,—šokosi vyrui pritarti Beržinienė,—nėra bešir­ džio didesnio, kad gali tokį nekaltą paukštelį žudyti. Želmenim tiktai gyvas. Nebeprisikasa per sniegą, kai gili žiema. Spiria­ mos bado, eina į namus, kur jau tyko su kretilais, su spąstais. Kai augau pas tėtušius, tai šalymais mūsų našlė gyveno. Sūnų pastypą turėjo. Neapsakytum, kiek tas nevidonas paukštelių iš­ smaugė! Pabirų, linpelių pribarsto apie daržines, už jaujos ir 226

laukia. Guri, guri, kaklus įtraukusios kaip vištelės, ir sulenda visos. Puls tuojau, kaip smakas, sukratys į maišą, ir kad duos į žemę plumbt, plumbt. Girdimsavo troboj —rodos, tave kas.. . Neapsikentus kartą, išbėgau ir nubaidžiau pulkelį. Galabijo ir pardavinėjo. Opaskui ištrūko galvą į Ameriką. — Kad ir dabar ne Ką geriau. Tai vadinasi brakonieria­ vimas. Naikinimas mūsų gyvūnijos. Yra įstatymai. Jie pikti. Tie įstatymai valdžios! —Brakonieriavimas? Tu man, rodos, Girdvaini, maišai? — Ką? —sušuko tas karštai. Išvertė vienu gurkšniu stik­ linę ir ją gniaužė, lyg pasirengęs paleisti. Jo balsas atšiauriai grūmojo, rodos, jau laikytų už kerpės patį jerubių smaugėją — našlės vaiką nevėšą.—Ar tai brakonieriavimas? Jau kas klaus­ tų, o tu, Beržini, turėtum žinoti. Kelis metus priklausei Taisyk­ lingos Medžioklės draugijai? — Penkis ar šešis metus mokėjau mokesčius. —Nu matai. —Taigi, kad šį tą mačiau ir dėl to išmanau. Mokėjau kaip tėvo skolą. E, ką čia? Išgerkim. — Gerkim, kol pagada! Ko jūs, vyručiai, neišsitenkat? Jei gerti, tai kad būtų išgerta! —vapaliojo Degutinis. Apkabinęs viena ranka ąsotį, stebeilijo, kiek dar viduje yra. Ir labai nudžiu­ gęs, kad jis artipilniui, užtraukė: Oi aliukas, oi aliukas — Jau ir mano galva sukas. . .

— Kaip nesisuks? Nu, o kaip toliau? —klausė vaikinas, matydamas dainininko neryžtą. Senis pervertė akis, pakėlė į lu­ bas ir pavarė graudžiai: l namelius neparėjau, Patvorėly pergulėjau . . .

—0 pati su vėzdu —per šonus, per šonus. Kur mielės ra­ gaišiui? —erzino vyras. Juokingai atrodė senis šlapiais ūsais. Ir eigulis, kurs pirštu dažė palietą alų ir juomi braižė ant stalo ženklus, kaip raštininkas popierių. Vaikai jau buvo suguldyti. Ošeimininkė kantriai nėrė, žybčiodama virbalais. Ji užsisiautė šiltą skarą, nes troba ėmė vėsti ir langai sutvaskėjo ledo gėlė­ mis, kurios lempos šviesoje atrodė lyg iš cukraus išpjautos. Ber­ žinis purtė galvą kaip arklys, gylių puolamas: 227

— Nu ką tu darytum, kai į tavo vasarojų sueitų svetima banda? Bėgtumsu griausmais ir varytum į kūtę. Savo piemenį apkultum, kad nesaugo galvijų. Bet kito vaiko nemuši. Tai už­ darai ir reikalauji, kad ateitų tas, kam gyvuliai priklauso, ir išsipirktų. Susirieja dėl to kaimynai kaip šunys. Bet jei užsispi­ ria —turi atlyginti nuostolius. Kliūva ir piemeniui. Jeigu koks šeimininkas, tai rudenį iš jo algos išskaito. —Va, kur suki. Neblogai. . . Oman dar pasakyk, kam jau­ kus deda? Primėto kopūstlapių, dobilų padraiko. Prijaukina patogioje vietoje ir verčia, vamzdį iškišęs per plyšį, kur nors iš daržinės. — Pasitaiko ir šitaip. Zuikis eina ant jaukų. Kitaip jo ne­ paimsi. Nesusemsi kaip bičių spiečiaus. Ūkininkas samprotauja taip: kieno dobilais, želmenimis ir avižomis užaugo? Kieno lau­ kuose jis ganėsi? Mano. Tai, kai jis ateina dar jo sodnų pakar­ pyti, ir pasvilina pauodegį. Jeigu turi, žinoma, kuom. Ar tai brakonierystė? —Aišku kaip diena. —O man neaišku. Aš kitaip suprantu. Jiedu laikė stiklines rankose paraudusiomis akimis ir įdrė­ kusiomis kaktomis. Rūkė iš vieno kapšio taboką ir alų iš vieno ąsočio pylėsi. Antakiai raukėsi ieškant kietesnių žodžių savo teisybei paremti. —Įstatymai, vyre, parašyti ir patvirtinti. Ne mums juos taisyti. Tam yra galvos. Omums —tik pildyti. —Tu gini įstatymus, kaipo valdžios žmogus. Gauni už tai pinigą. Duoną valgai iš to. Nevalia kitaip. Tu pasakysi, kad čia va gal kas netvarkoj, gal pakeisti ar neklausyti. Ir —atsta­ tytas esi. . . Nu, o kas tos galvos, kurios įstatymus rašo? A? — Ne mano ir ne tavo puodynė. Visus mokslus krimtusios perkrimtusios. Ant to amžių praleidusios. Turbūt išmano šį tą. Ir paties patarimo neklausia. — Kanceliarijose sėdi, broliuk, ir arbatą su romu geria. Žinau. Okad pasiklaustų, tikrai nepraloštų. Sodžiaus žmogus turi savo makaulę. Prastą, neapkirptą, tas teisybė. Prastai ir savo misles dėsto. Žemę knisa ir, kas ant jo žemės,—tą gerai nutuokia. Politikas ir geografijas palieka ponams. Aha, rupū­ žės, mes nušeriam, užauginam, o atsidriekia lakuotais aulais gervakakliai ir poškina, kad net eglynas skiriasi. Kelis litus sumokėjo, ir jo valia ardytis. Nė velnio! . . Kodėl tad gina pras­ tuoliui, jei ponui galima? Jis, vadinasi, nusipirko. Ar ne? Už tuos kelis litus nusipirko? 228

Girdvainis nerimo suole ir jį nukirto juoku: —Ocho-cho. . . Nė į tvorą, nė į mietą tavo išvedžiojimai. Nušnekėjai ne pagal savo metus. Kas bebūtų, jei kiekvienas pradėtų švaistytis? Reikia balkio ar sienojo —eglę ant šono. Pritrūko mėsos —šernui į paslėpsnius. Beržinis susiraukė ir, nugėręs stiklinę, statė taip smarkiai dugnu ant stalo, kad alaus likučiai aptaškė jo veidą. Nusišluos­ tęs atbula ranka ir ąsočiu nešinas kilo į duris. Žmona stabdė: —Užteks. Nebenešk. Ne tiek geriat, kiek laistot. Gaidykste juk turėsim kelti. Pasvyravęs prie durų, sugrįžo ir sustojo prieš eigulį. Degu­ tinis snaudė, kaktą padėjęs ant alkūnės. — Kas mums užgins laistyti? Kai norėsim, ir įsileisim. Tu neklausyk, ką bobos liurškia. Kas mums pasakys, kada gulti, kada kelti? Senas medžiotojas esu. Žinau. Priklausiau tai drau­ gijai. Tegul biesai! Va, kas yra brakonierius? Kas šaudo ne lai­ ku. Supranti? Nu -- vasarą, pavasarį. Kada poruojasi ir vaikus veda. Neužkabink tada. Neee. Dieve apsaugok —sunkiai nusi­ dėtum. Leisk vaikus užauginti. Jauniklius išvesti. Nebijok! Ne tokie mes glušai. Ir kur dėsi, pavasarį nuvertęs? Seilė —ne mėsa. Ir kailiuko primokėdamas neįsiūlysi Elijai. Akuoto nėra. —Aha,—pašoko nudžiugęs eigulis.—Sugavau kartą. Va­ dinasi, kad neužsimoka. Tai tik todėl. Oaš pridėsiu —kad ir bausmės sulaiko. Tik dėl to, svarbiausia dėl to, išsilaikė ir pri­ siveisė žvėrelių. Ne vien zuikių, bet stirnų, šernų, lapių. Baus­ mės, tvarka. Griežta tvarka. Aišku, vadinasi?. . — Su savo bausmėm nieko nepeši. Broliuk, namų vagies neišsaugosi. Priežastys yra kitos. Žmonių susipratimas. Apšvieta, knygos, laikraščiai. Į mokyklas jaunuomenė eina. Pa­ skaitų ir prakalbų klausos. Draugijos. Šviesesnis protas ir bend­ rai —nauji laikai. . . Nemoku tau lyg pirštu išvesti, o taip yra. Kursų visokių, kaip ūkininkauti, medelius sodinti ir prižiūrėti. A? .. Kaip tau atrodo? Ar nesumažėjo muštynės talkose ir at­ laiduose? Ir eibės visokios? Tas persiduoda ir seniems. Visuo­ menės gerą įpranta saugoti ir gerbti. —Botagas, kančiukas —ot kas didžiausias geradėjas! — Girdvainis kratė ranką, tartum suspaudęs patogų stirnakojį perleisti išilgai nugaros. Beržinis atsispyrė į stalo pakojas, at­ silošė, lyg iš toliau geriau matytų. — Per trumpi jūsų botagai. Įsinerkit į galą po uknolį, kad smagiau būtų uždrožti. . . Ir paistai tokius vėjus, būdamas ūki229

ninko sūnus, patsai žemę dirbdamas. Su dešimčia botagų ne­ nuganysi savo šernų, jei pradės juos gnaibyti palaukėse, savo žemėse. Gali ir girininkas valkiotis. Tas nieko. Kad miškams žalą daro, nugriauždami jaunuolynus, suk juos kelmai. Ne mums žinoti. Bet jau man jakna kaista. . . Matau, jog be para­ ko neapsieisi, jei taip toliau. Nepasamdysi piemens pamiškėje daboti atuorėčio nuo miško žvėrių. Taigi, taip išdirba, sumina, jog dalgiui nebėra ko. Brenda galvas iškėlusios, braukdamos varpas. Obulvių visas galas kaip su žambriu nuartas. Neper­ dėsiu pasakęs, kad porą pūrviečių pavertė niekais. Nuir tyliu. . . Ką tu? — Ar tau nuostolių neatlygino? —Atlygino. Juk žinai, ko klausi? Ėjai kartu. Atlygino už sėklą, bet ne už sunaikintą derlių. Tas klišakojis urėdo pagal­ bininkas, ar kuris biesas,—vypt, vypt kaip katinas, uodegą primynus. „Kažin, ar kas čia nuganė?“ Žiūrėk, sakau, ponas į pėdas. „Tai gal jūsų pačių ar kaimyno telyčios?“ Jei taip ap­ žabalęs, kad žvėries pėdų neskiri nuo naminio gyvulio, tai kaip gali tvarkyti miško reikalus? Norėjau paklausti. Bet ką tu su tokiu miesto žibčiku pasikalbėsi? Buvo ir seniūnas. Ir tas numekeno ne tai perkūno oželis. Irgi, reiškia, prie valdžios. . . Jau kai užsiusiu kada. . . — Nu, nu, nesikarščiuok!—Eigulys čirpino stiklinę del­ nuose. —Nesikarščiuoju. Šneku kaip ūkininkas, savo išmone, iš savo interesų pusės. Pažįstu ir įstatymą. Ir niekas nepasakys, kad jo nesilaikau. Bet jei įstatymas suprantamas vienaip ir tai­ komas kitaip? Tai ką? Ir aš galiu jį suprasti kaip man paran­ kiau. Svarbu, kad gerai atlikta. Ir nė čikšt. Tegul man įrodo. Apsisukai žvaliai. . . — Pamėgink,—burnos neatverdamas pasiūlė Girdvainis. — Nu ir kas būtų, kad imčiau ir pamėginčiau? —traukė lyg atbulą markon. — Pamėgink, tai žinosi. Jeigu aš tyliu dėl zuikio laukuose, tai nereiškia, kad ir miške taip praeitų. — Nepraeitų, jei rastum kaltininką. Oką tu darytum, kai jo nerastum? Yra pėdsakas, yra žymės, kad nugėrė kažin kas iš panosės. Ir šūvis nužviegė. . . Nu kas? Už rankos nenutvėrei —negali kibti. A? . . Eigulys neramiai sukrutėjo, apsižvalgė ir išgėrė savo stik­ linę. 230

— Juokus kreti, Petrai. Be mano žinios nieko negali miške atsitikti. Atsimink, kad jau vienuolikti metai. Oi aš įgudęs tam. Kožną pažįstu.. . iš akių. — Nusispjauti. Nenoriu tik užsiimti. Oįrodyčiau, kad vie­ nas esi bejėgis. Su žmonėmis turi sugyventi gražiuoju. Nes kai krės, tai ir įkrės. Neatsitūrėsi vienas, jei jau kaip. Uždusi belakstydamas. —To dar nebuvo. . . Jie sukišo kaktas taip arti, lyg pasiruošę kaip jaučiai ba­ dytis. —Ooo. Galėčiau derėtis, Mykoliuk. — Liaukis! Ar taip gražu? —atsirado vyrų tarpe šeimi­ ninkė.—Nebežinai, ką talambija. Gana! Jau dvylikta netrukus. — Nesikišk. Iš miego sūrio neslėgsi. —Kol su šluota nevarai, mes ir nejudam,—eigulis žvalgėsi kailiniukų.—Bet jau laikas namo. E, Lapeika! . . Degutini! Kur tavo mielės? —A, mielės? —kniosterėjęs mirkčiojo senis. Jie išgėrė dar stovėdami, užsirūkė. Beržinienė padavė butelį su mielėmis. Ir vienas paskui kitą krapinėjo į priemenę. Mažai teišvažinėtas žiemos kelelis vedė miško pasodon. Laukas žvilgėjo geliančiai melsva šviesa. Gi aukštai, viršum grėsmingai juodo miško, sukosi pilnatis, apjuosta dignies, kaip dermės juostos lanko, kada ji atsispindi ežere ir sudaro pilną apskritimą. Šūvio trenksmas sudraskė mišką. Perplėšė jį į dvi dalis ir tiško į viršų ir aplink iš savo centro kaip vanduo, kritus akme­ niui. Skambėjo eglės. Siūbavo rainos eglių šakos. Lazdynai prilinko strėlomis, praleisdami žviegiantį trenksmą per savo kupras, kaip vėjo blūškį, kurs nukrėtė nuo šakų sniegą ir dras­ kėsi lyg šernas, ginantis savo paršus. Trankėsi jis į stuobrius, praskynė atvašynus ir skynimų kelmais ir išvartomis lėkė kauk­ damas ir vaitodamas. Ir šimtais aidų atskildamas kartu su aple­ dėjusia žieve, su šalčio pakąstu metūgio spygliu. Ir žvaigždžių lediniai spinduliai lūžinėjo nuo jo, spragsėdami melsvomis ki­ birkštimis ir pažirdami iš bedugnio dangaus rugpjūčio naktų lietumi. Ir šūvį sekė riksmas. Nutįstantis ir gargaliuojantis. Jis kar­ tojosi ritmingais tarpais, atgaunant kvapą ir prasidedant nauja jėga. Kurtus ir beviltis. Jis tolo, bet nesilpo, tik duslėjo, lyg 231

rėkiančio galvą būtų užmetę kailiniais. Tartum iš po sniego pusnies sklido toji dejonė. Ir siaubas ėjo per mišką. Iš nežinia kur. Iš ten, kur jį užtiko mirtis arba gaisras. Ir ne dėl to, jog regi ugnies pragaištį, bet kad jis prispaustas degančio sienojaus. Jis tolo, kaip kasamas į žemes, kaip atplėšiamas nuo žemės ir kabinamas po medžio šaka. Jam jau niekas nebegali padėti, ir jis jau nebešaukia pagalbos, tik nesutikdamas su tuo, miršta ir įspėja miško pasalas. Paskui į duris pradėjo belstis. Taip savotiškai, lyg trauktų krumpliais nuo viršaus. Trumpai ir sausai skalijo šuva. Kieme lakstė ir tapinėjo žingsniai. Braižė pirštais lango stiklą ir šaukė vardu. Bet jo kojas pančiojo. Sukilęs vėjas į akis tėškė sniegą. Jis nevaldė sąnarių. Bėgo ir griuvo kniūpsčias. Kėlėsi —ir vėl ant nosies. Jis šaukė, kiek išgali, skubėdamas nelaimės vieton. Puldinėjo pamesdamas kryptį ir nutoldamas. —Tuoj, tuoj ateinu! . . Palaukit! . .—bliovė, kiek išgali. Ir jautė, kad jo negirdi, kad jis dingsta kaip šiauduose. Jį draskė už plaukų, kumščiojo pašones. — Neblūdyk! Liaukis! Ar nepabusi? Eigulis Girdvainis šoko iš lovos. Jis pabudo. — Kas tave smaugia? Iš proto eini tokiu balsu kaip mei­ tėlis žviegti. Jis drebėjo, painiojo kojas iš antklodės ir šiurpo iš baimės ir pastangų pabusti. Tai žmona čia. Bet jis klausėsi. —Tu girdėjai —šovė? Paskui. . . kad pagaus rėkti! Dieve sergėk, kaip baisiai! — Kas, kas šovė? Nelabos dvasios apstojo? — Klausykis. . . Aš girdėjau. O kodėl šuva braižo nagais duris? — Ir šuva lauke pajuto, kad plėšais ir dūksti. Suva už lango cypė ir unkštė. Jis lakstė pasieniais, pasis­ tiebdamas ant durų. — Ne. Man rodos, kad žmogus šaukėsi pagalbos. Per mie­ gus, bet aiškiausiai. Šūvis —pirma. Ir dabar, rodos, girdžiu. —Sapnavai. Zevernoji vėjus. Parsivilkai prisisrėbęs kaip vanta. Iš burnos —bravaru, net bloga, —rugojo moteris ir nie­ ko nesuprato. Ir galutinai neišsiblaškiusi vėl snūduriavo. Pro duris matėsi, kaip virtuvėje, ant krosnies ir šalia šildo­ mosios sienelės, kabėjo sudžiaustytos kojinės ir autai. Asla nely­ giai pilkavo. Mėnuo smego į mišką. Eglės viršūnė jį skėlė pu232

šiau, ir jis atrodė kaip žibintas, pavožtas ant tvoros statinio. Eglių šakos buvo rainos ten, kur jas siekė mėnesiena. — Negali būti, kad sapnavau. Girdėjau kaip už sienos. Aiš­ kiausiai. Taip aiškiai, lyg, rodos, savo rankomis būčiau. . . Šūvis! O taip rėkė!.. Šiurpiai! Tik vis neišsibudinau,—pus­ balsiu šnekėjo Girdvainis. Pati lygiai alsavo. Lovoje apsivertė vaikas. Ojis spaudė gal­ vą ir stengėsi suglausti krūvon susivėlusį pajautų ir vaizdų rezginį. Smarkiai mušė širdis, tartum tikrai jis grįžo iš miško, kur mušėsi ir bėgo. Darėsi vėsu sėdint vienmarškiniam, nulei­ dus basas kojas ant iššalvėjusios aslos. Grabaliojo kelnių. Jos gulėjo nukritusios nuo lovos galo. Nedegdamas šviesos rengėsi. Apšilo, kol užsitraukė batus. Galva ūžė. Ją veržė ir tvinkčiojo smilkiniuose. Burna džiūvo ir liežuvis perštėjo lyg įkirptas. Vi­ sokios tabokos per dieną maišydamas rūkė. Virtuvėje apkrapinėjo barkštinį ir iš viso atsigėrė burokų rūgšties. Nėra abe­ jonės —jis purtėsi, nuvydamas tai, kas buvo žmonos abejin­ gume. Ir tai, ką jis pradėjo jausti atslūgus šaltai ir apčiuopia­ mai baimei. Jis vilkosi trumpus tarnybinius kailinaičius ir juo­ sėsi diržu su kabančiu odinėse makštyse svariu pistoletu. Žmona kniosterėjo: — Išeini? —Einu. — Saugokis. Gal aušros palauktum? — Girdi —šuva cypia? — Kūtėn užeik. Bus gyvulys užvirtęs? Užsidek šviesą,— nurodinėjo. —Ne!—trumpai nukirto Girdvainis, prieštaraudamas sau, savo paties nežinia kur beklystančioms mintims. Jį krėtė šiur­ pas. Ir šuva puolė pravėrus duris. Atšokęs jis metėsi kelis šuo­ lius pirmyn. — Sa, Meški!—tyliai šūktelėjo. Suva grįžo. Paglostė jo apšerkšnijusias kudlas. Jis uodė pa­ kėlęs snukį. Jo ranka tvirtai įsikibo į šunies ausį. Ir tuo metu jis pastėro ir paliko išsižiojęs, negalėdamas nė šaukti, nė bėgti. Nakties siaubas jį iš naujo sukaustė. Tai truko tik akimoju, ir jis lėkė prie klėties. Langelis tvaskėjo raudona liepsna. Ugnis veržėsi iš vidaus. Bet kelių žingsnių atstume viskas pasikeitė. Jis sustojo. Klėties langas blūsčiojo ugnies atspindžiais. Atsi­ sukęs matė didelę ugnį siaurame tarpmiškyje, kuris lyg su­ gniaužtas butelio kaklas išveda pasodą į sodžiaus laukus. 233

—Och. . .—atsiduso, tartum nuo plaučių atsikrenkšdamas kosulio sunkumą. Jis atsiminė. Tarpmiškės spindis bėga tiesiai į Beržinio sėdybą. Ir vakar kalbėjo apie skerstuves. Ten svilina kiaulę. Šiaudai liepsnojo priglusdami ir pažerdami aukštai kibirkščių saujas. Nepamigo dėlto Beržinis. Kaip ketino — taip padarė. Nusispjovė Girdvainis, bet nejuto palengvėjimo. Jo vietoje pasikeliantis kartumas apmaude širdį. Buvo dingtelėję, kad šu­ va nerimo veikiamas ugnies. Tai ne tai, tai kas nors kita. Suva vamtelėjo ir pabėgo miško pusėn. Ten yra kas nors? Jis nuėjo daržu, sustodamas jo pakrašty, po eglėmis. Ūkčiojo zuikiai. Viensėdijoje žvygavo pjaunama kiaulė. Gaidžiai giedojo. Ir tarpe tų bundančių ryto garsų jis vėl išgirdo aną, klaikų ir begalybėje panirusį riksmą. Jis juto jį greičiau kojomis, atripuojantį sušalusia žeme. Jis tilindavo var­ peliu, žvangučiais nuo arklio kaklo spengė. Zyzė prie pat ausies kaip kraugerys uodas. Jis buvo įsivėlęs į ausis, į sopančią galvą tartum girtos dainos po uliavojimo nakties. Skirdamas šakas, apžvelgdamas kiekvieną medį ir sniegą, eigulis slinko gilyn. Pasiekė išilginėmis kartimis aptvertą dai­ gyną ir didelę aikštę, kuri buvo numatyta pavasario apželdini­ mui. Aikštės pakraštyje įžiūrėjo ėdžias. Į jas urėdijos įsakymu krovė dobilus stirnoms ir elniams. Ant sutrypto sniego draikėsi pašaras. Takai ir galybė pavienių pėdų bėgo ton pusėn iš visur. Bet jokios gyvybės —nė krabždesio. Sniegas, jam einant, girg­ ždėjo kaip galandamas peilis. Kas nors čia turėjo atsitikti ir išbaidyti žvėris? Ištisai nuo sutemų iki aušros jų ėdrinėjo ir ga­ nėsi gražūs pulkeliai. Jie leidosi žmogų gana arti. Per šautuvo šūvį? Po velnių! Dar arčiau! Taip jie prijunkę žiemą, globojami ir mylimi. Odabar —nė šnipšt. Jis paėjo, kirsdamas siaurą at­ vašynų juostą ir pasiekė pernykščių kirtimų biržę. Ji tęsėsi ly­ giagrečiai su eigulio pasoda beveik jo padaržėje, tenutolusi per ariamą varsną. Atvašos, kur jos žėlė iš lapuočių kelmų, buvo pakilusios iki pusiaujo. Didesne dalimi tebekėpsojo pliki kelmai ir iš sniego spygsojo retutės eglaitės. Nuletenti takai kryžmais dalino skynimą. Jie niro pošakom, kur tamsa tirštėjo kaip degu­ tas ir nejaukiai, lyg ten tupėtų žiburiuojančiomis akimis vilkai. Suva uodė. Ir snukį pakėlęs purtė ausis, lyg erzinamas me­ džiojamo paukščio, kuris medyje krankė ir straksėjo. Eigulis tyrinėjo tą vietą, pasilenkdamas taip, kad kepurė smuko nuo galvos. Lyg ir įžvelgė kažką tamsesnio. Ar tai spyglių saują, ar 234

žievės atplaišą? Nagais graibė sniegą. Jis pamažėle tirpo karš­ tame delne. Bet kaip neprisikišęs neįžiūrėjo sniego gniūžtyje nieko, kol neįžiebė ugnies. Sniegas praskydo ir sunkėsi tarpu­ pirščiais raudonais lašais. Jis purtė ranką ir nukrėtė lyg savo paties kraują. Ir juto, kad ranka yra užgauta šūvio, dar vis tebesidraskančio miške. Medžių viršūnės ir šakos vis giliau, vis aiškiau rausėsi į dangų. Žvaigždės bluko. Mėnuo jau buvo įsibridęs į vidurį miš­ ko, ir jo šviesa pražulniai gėrėsi į pažemio rūką. Sniegas turėjo palšą, įsilijusio rudens spalvą. Jis šluostė ranką į kelnes ir tebejuto, kad ji nutirpusi, nu­ smelkta trenksmo ir tebelaša kraujas nuo pirštų. Tie patys šalti grybšniai lakstė nugara, tačiau baimė pradėjo įgauti kitą at­ spalvį —nuostabą, lyg smūgį iš patamsio. Kada tai įvyko? Dvi ar pusantros valandos prieš aušrą? Didžiuliame speige ir neby­ lėje žiemos tyloje. Kai jis blaškėsi lovoje, smaugiamas šiurpaus pagalbos riksmo ir griausmu aidinčio pasalūniško šūvio. Jį su­ rėmė pyktis. Kad visa buvo suruošta patyčioms, jo panamėje, po jo langais, kur niekas nedrįstų pasirodyti bet kokiu metu, net užslėpęs savyje giliai tą piktą kėslą. Na, kas gi čia atsitiko? Jis žinojo. Ir kas dejavo. Ir kas rėkė —žinojo. . . Palauk. Jis grai­ bė kišenėse pypkės ir nerado. Rėmuo griaužė gerklę, degino gomurį. Jis čiulpė sniegą ir laižė sukepusias lūpas. — Žinau, žinau. . . Na, bus jums, gyvatės išnaros!. .— niurzgėjo eigulis. Trypė vietoje, daužė kojas į kelmus ir mušė rankomis vieną per kitą, kryžmai į pečius, kaip daro žvejai ir miško kirtėjai. Prieš dieną speigas kaustė sąnarius ir laižė veidą kaip ugnim. Ausys net braškėjo, ir pasikeisdamas tai vieną, tai kitą šildė uždengęs pirštine. Ūsus raute rovė su šaknimis trauk­ damas šerkšnas. Šerkšnijo ir blakstienos, ir šnervės, rodos, tuo­ jau užaks ledu. Rytų pusėje pažaliavo. Bet dar vis buvo per tam­ su judėti. Aušra košėsi pro šakas į sunkų miško mėlynumą, kaip rašalą išsiliejusį ant popieriaus, įberdama rausvai švytinčių, suledėjusių lašų. Bet nė arklio prunkštimo, nė jo kanopų lapatavimo miške, kur stirnos nukrėstas sniegas girdėtųsi kaip lietus į stogą. Tik kartkartėmis tartum gelžuonėmis sergančio arklio dusulys trankėsi sproginėjantis ledas. Dundėjo minkštai, iš gi­ lumos, lyg ne oru ateinantis, bet rausdamasis pusnimis. Kiaulių Peklos lieknuose sniegas laužė pasekusį ledą. Ir kai galėjo apžvelgti plačiau, atrado stirnos plaukų ten, kur ji buvo suklupusi. Pakilusi ji šoko. Vilko kairiąją, užpakali­ 235

nę koją. Kraujavo gausiai nelygus trijų kojų pėdsakas. Už poros šimtų žingsnių prie jų prisijungė didelės naginės. Naginėtas žudikas bėgo patamsyje, pasikliaudamas vien klausa. Jis tiksliai laikėsi krypties. Sužeistas gyvulys šuoliavo, praskirdamas liau­ nų atvašų pudurėlius, išsilenkdamas medžių stuobrių. Krūtine mušėsi per eglaičių tankmę, nužerdamas sniegą nuo jų šakelių. Jis bėgo, riksmu įspėdamas šaltą ir negyvą mišką, lygiai klaikų kaip mirtis, kurią nešėsi savo kūne. Kraujas taškėsi ir stingo, ir vėliau žėrėjo sniege lyg skaisčios spanguolių uogos. Eigulis pasiekė kvartalo liniją. Diena jau taisėsi įsidegti kaip įpūstas žaizdras. Variu žibėjo pavažų nuslidintas rogių ke­ lias. Ir anapus jojis aptiko pėdsakus ir sekė. Vis gilyn, vis tolyn į mišką bėgo žvėris. Į tankumynus ir lieknų samanas skubinosi numirti sužeistas žvėris. Į ten, kur jis užaugo, skabydamas blin­ džių ūglius, ir kur kedenojo švelnią vilną kadugių kūlynai. Kur vėjai neužgauna ir nuo darganų saugu purių samanų patale. Kur tik medžių švokštimas ir žaluma akyse. Ir kur net piemenys neužgena ir mažiausias laukų garsas nepasiekia. Namo skubino nusibaigti. Jo šuoliai smulkėjo. Kitur buvo atsimušęs į medžius ir sustojęs. Bet siekėsi ir gavosi kiek išgalėdamas. Kirsdamas linijas ir menkai išvažinėtus žiemkelius. Augmenija ėjo skur­ dyn. Žemi, susisukę berželiai kerpėjo pintimis. Už jų traukėsi plačiai išsikeroję karklai, suguldę pažemiu virvėmis susivijusias šakas. Vietomis, ant aukštų kupstų, iš juodalksnių kelmų, šovė trąšios ir tiesios kaip rugys atžalos. Toliau kyšojo iš sniego šiur­ kščios ir dygiais pasišiaušusios balos smilgų šluotos, čirpino surūdijusius ašmenis viksvos ir trupėjo vos užgauti, sušalę, nariuoti triaušių stiebeliai. Čia buvo Gaidžbalio pradžia. Sniego iki pusiąublauzdžių ir pojuokojos klimpoį samanas. Iš apačios į pėdas sunkėsi vanduo. Didelės naginės čia sustojo. Sustojo ir žvėris. Kraujo, plaukų ir jo kritimo žymės. Tai atsitiko prieš dvi valandas. Plėšikas pasiėmė grobį. Nagi­ nėm apsiavusio medžiotojo pėdos baigėsi ant suvažinėto kelio. Kur jis pasuko? Ar jis įsimetė ožį į roges ir nulėkė savo keliais, ar jis nutraukė pėsčias? Suva aplakstė ir sugrįžo snieginas ir apšerkšnijęs iki ausų galų. Jis brukosi gėdingai prie kojų, ir ga­ ras kamuoliais stingo išsiveržęs iš snukio ir nukarto tarp dantų liežuvio. Tuo keliu jau nuvažiavo ne vienos rogės. Ūkininkai skubėjo išsivežti sukirstos medžiagos. — Ar nesutikot žmogaus? —teiravosi ūkininkų iš Endriškių pusės.—Su maišu ant pečių gal ką matėt? Tuščiais iš miško? 236

— Ne, tokio mes nesutikom. Nė pėsčio, nė važiuoto,—at­ sakinėjo paklausti. Kas tau matys, jei visa tai dėjosi su tamsa? Tą patį sakė ir atkilę iš kitos pusės —nuo Burbinų ir Ta­ ručių. Jie vartė akis. Žinoma, kad tai ne jų darbas. Bet jeigu eigulis klausinėja ko nors, tai ne be reikalo. Ar tik ąžuolo nenu­ vertė kas iš nakties? Arba išvežė valdžiai pagamintus sienojus? Eigulį erzino klausiamai išplėstos akys ir pašiaušti ūsai. Jos prisimerks pavažiavus toliau. Su jais, velniais, nesipirksi. Kad tik prieis —apsuks negaišdami. Kitas prašė eigulio, kad pava­ žiuotų iki jų iškirstų skersinių ir sukleimuotų. Jis nepasiėmęs kleimos. Kokio bieso dabar jų skersinės? Jis keikėsi. Tie darbai nepabėgs ir po savaitės. Ar supranta jie, žalčiai, kas atsitiko šią naktį? Ir ne naktį, o auštant, ir ne miške —galima sakyti, jo, eigulio, kieme? Iš kito valsčiaus neatėjo. Ne. Vadinasi, vienas iš tų pravažiavusių. Ar dar iš arčiau —iš kaimynijos. Gal ku­ ris, pasibrukęs rogėse ir užsėdęs po maišu, vežasi šautuvą? Bet paklausk. Nėra įrodymų. Ne. . . Jis pasitraukė nuo kelio, nulindo į eglynėlį ir svarstė, kas daryti. Gerai, kad neprasitarė, ko ieško. Tegul mano apie miško vagystę. Tai ne taip pikta. Tą pačią dieną ir girininkas žinotų, jeigu kas. Jis klaustų, kaip lai­ kosi joglobojami žvėrys? Nėžodžio. Kaltininkas nesigirs. Netie laikai. Žino, kuo tas atsiduoda. Kalėjimu! Tai beveik tas pats, kaip įsilaužti į valdžios iždą. Miškas —valstybės. Tai prieš pačią valstybę. Jo nirtulį kėlė pašėlęs noras rūkyti. Pasikabindamas sniego, kramsnojo. Bet dūmo kaip tyčia, visas kišenes išvertęs, nesuda­ rė. Rado tabokos pabirų, sumišusių su spygliais ir vilna, o nė pypkės, nė popierėlio. Šleikštumas lipo iš vidaus. Ir galvą spau­ dė. Pagirios jį kamavo. Šviežias alus, neišsivaikščiojęs kaip reikiant, paskui atsiliepia. Onuo kelio, vėjukui lengvai pūste­ lėjus, dvelkė dūmeliu. Jis traukė šnervėmis ir atskyrė taboko rūšį. Ir nepajuto, kaip vėl sugrįžo ir sustabdė vieną: — Duok, susimildamas, parūkyti. Palikau namie savąją. Ūkininkas traukė iš po kailinių skverno kapšį ir tuo pačiu daužė pypkę į rogių užkalą, kad iš naujo prisikimšus. —Ką ten, pons eiguli, Stankaus žalkulinę rūkysi? Aš turiu pirktinės. Tikros klaipėdiškės,—stabdė arklį kitas, privažiavęs įkandin. — Kas ta tavo pirktinė? —šiaušė šerį Stankus. — Kai pritrūksti, tai gerai ir vantlapiai. Kad tik tvirtumo 237

turi,—tačiau sukosi klaipėdiškės. Šiaip taip sugrubusiais na­ gais suvėlė piršto storumo suktinę. Akyse pažaliavo, kai už­ traukė stipriai. — Ačiū už dūmą. — Nėra už ką. Saulė šoktelėjo į medžius ir spigino akis. Sniegas plikino kaip baltai įkaitinta geležis. Aikštelėse ir eglaičių užuovėjo­ je dienojo. Melodingas tarškėjimas, meletos snapu į sausą epu­ šės šaką išgaunamas, skelbė, kad jau po saulės grąžos ir pusė žiemos praėjo. Vėjas sunkėsi miškan, parpė atsiknojusioje ber­ žotošyje ir dilino šakeles. Eigulis kumbrino be krypties. Aplen­ kė retinamą kvartalą, iš rudens padalintą žmonėms, kad išskin­ tų žabus, išvalytų tankynes. Pasuko atgal. Žmonių vengė. Akyse šmėžavo ūsoti ūkininkai ir klasta po tais ūsais. Ką žinai, gal tas, kurs bruko savo taboką? Bet jų šimtai. Kuris iš jų? Taip nieko nepeši, nors vedžiotumpoliciją ir seniūną pakiemiais. Lai­ ko per daug suslėpti galams. Neišmatuosi nė pėdų, nes tai na­ ginės, beformiai išplitusios. Gudrus, žaltys, išėjo naginėmis apsiavęs. Ir taip kvaila, ir taip. Ir jis nusigando, ir galvojo, ir stebėjosi, kad dar vakar iš to būtų pasijuokęs. Vakar neįmanoma atrodė tai, kas šiandien tikrovė. Ir jis pajuto kažin ką naujo, bet labai neaiškaus ir blogo. Salia pykčio —nepasitikėjimą ir bejė­ giškumą. Miškas jamgrasino. Laukai ir jo gyventojai supo miš­ ką. Kaip jis galėjo save laikyti kuo nors kitu, o ne sudėtine, bū­ tina ir neišvengiama to gyvenimo ir bendravimo dalimi? Prieš vėją vienam neatpūsti. Jeigu jie susimanys, tai ir papūs. Ir už­ pus tave.. . Jis rėmėsi su mintimis, su prieštaravimais, sveti­ mais vienas kitam. Pareiga ir bičiulystė. Valdžios įsakymai ir žmonių papročiai. Ir mąstė akis nudūręs į žemę, į žvėrių pėdas, ir sutiko, kad taip galėjo atsitikti. Taip atsitiko. Ir kodėl ne? .. Kai jis, duokime, yra čia. Stovi čia ir išgirsta šūvį? Kitame kraš­ te, apie Dargaudžių skynimą arba Laidarėlį. Jis lekia ten. At­ randa pėdas, kraują. Parakas dar nėra išsisklaidęs. Onusikaltė­ lio? Kad nors varna sukranksėtų. Na? Ką tada? Ar ne per daug pasitikėjo, nešiodamas valdžios ženklus? Išsimušė palaukėn. Nušvito Gružiškių laukai. Smilko dūme­ liai iš kaminų. Iš kurio kiemo tasai niekadėjas? Zuikius jie tai muša, nieko nepadarysi. Turi šautuvus ir naktimis tyko ant jaukų. Kas to nežino? Bet miško nekliudė. Jau seniai lyg savotiš­ ka tvarka nusistovėjusi. Atėmė vienam pusberniui šautuvą ir, pasidėjęs ant kelio, perlaužė. Gavo velnių nuo šeimininko, nes 238

jobuvo išsinešęs. Kitamausų davė sutikęs pamiškėje besivalkio­ jantį. Atpratino ir Degutinė ir tas tai tikjrai iš savo lauko neiš­ eis. To užteko. Geruoju gali su žmogumi susitarti^Bet ką tu su tokiu nakties grobuonių? Rodyk smarkumą, tai nė tiek jiepeši. Gerai sakė senis Ežeris, kurs keturias dešimtis metų saugojo dvaro miškus. Jis tai pažino žmones. Nutaręs jis kartą galutinai sudrausti vieną medinčių. Per akis eina ir nieko neboja. „Tu neturi leidimo, liaukis“,—drau­ dė senis. „Šaudė mano senelis ir tėvas, tai kuo aš prastesnis? Ar akies neturiu?“ —erzeliuoja tasai. „Griebsim tave trumpai, jau dabar neišsuksi uodegos.“ —„Griebkite. Nugnybiu kartais laputę, nesiginu. Ir ko čia tiek daug? Greitai pačiai kailinius siūsiu.“ Eina vidun ir mato savo akim, kad ant priežados koks dešimt lapių kailių sukabinta džiūsta. Išėjęs ant slenksčio su­ švilps, ir girininkas ateina iš miško. „Parodyk savo lapes!“ — šaukia girininkas. „Kokias lapes?“ —tas lyg nežinąs. „Savo amžiuje nesu lapės mates arčiau kaip per ariamą varsną. Nuo šunies neatskiriu.“ Ežeris vedasi girininką virtuvėn parodyti, kas ten dedasi. „Kur tos lapės? Juk čia svogūnų pynės!“ — sako girininkas. Eigulis savo akim netiki. Ką tik buvo. Pačiu­ pinėjo pirštais. Tikrai —svogūnai, supinti į kasas. Bet ką tik aiškiausiai matė —ar jį durnium laiko? Išvažiavo apsijuokę. Tačiau Ežeris ne tam tiek metų miške praleido, kad patikėtų monams. To negalėjo girininkui įrodyti. Bet vieną kartą priėjo ožka prie vežimo. . . Pasiusk, ubage, ant kryžkelės,—spjaudėsi Girdvainis. Jo stiprybė susvyravo. Vakar galybes niekų pritauškė pas Beržinį. OBeržinis nekvailas tuose reikaluose. Ginčijosi, o šiandien kad nors ką. Štai įsigriauna ir žudo! Ir niekotokiamnegali padaryti. Už rankos nesugriebęs, nesakyk, kad vagis. Gali pamanyti apie tą ir tą, bet kas iš to? Paaiškės tai, žinoma. Išsiduos. Bet jau tada bus vėlu bausti ir mokyti. Gniaužė kumštis ir keikėsi pilna burna. Kad taip stiklinė alaus —nors pagirios palengvėtų. Beržinis netoliese, bet po vakarykščio ginčo. Na, koks ten ginčas, tik taip negražu. Opa­ sikalbėti, išlieti bėdas ir sunkumus, ir tą susivėlusią painiavą taip norėjosi kamnors. Jau kur po pusryčių. Kojos linko per ke­ lius ir akys perštėjo. Visai nusivaręs slinko namų pusėn. Žmona pranešė, jog daug žmonių laukė. —Tepasiunta visi su savo reikalais,—negaišdamas kimšo­ si pypkę. 239

Matydama nešnekų vyrą, kamantinėjo toliau, lyg eidama ratu: — Radai ką? Ar nesakiau, kad per sapną blūdijai? Vis iš to girtumo. —Tavo liežuvis! —prasidaręs indaują, siekė barščių rūgš­ ties. —Alaus yra. Pastatė ant stalo ąsotį, užkimštą sugumuliuotu rankš­ luosčiu. — Koštuvių atnešė. Žino, kad pagiriotas. —Gal ir žino. — Prauskis ir sėsk. Pusryčiai ataušo. —Alus geras,—šluostėsi ūsus Girdvainis,—tik apsistelbęs. Kol atnešė. Beržinio? —Aha. Nepažinau pradžioj, kas toks. Jaunas vaikinas. Tik neseniai parėjęs pas Beržinį. Apvaliems metams sulygęs. Sąnariai iš karto nusalo. Lyg ledai iš kūno tirpo ir sruvo žemyn. Dubenyje pakvipo mėsa. —Aš ant ryto nė pažiūrėt negalėčiau į alų,—nusipurtė žmona. —Ne jums, boboms, jis ir daromas. Išmano ką kiaulė apie pipirus? — Nu, o ką miške? Ar aš nesakiau? —Taip tu ir sakei —teisybė. Pataikei kaip pirštu į debesį. Klausytum žmogus moteriško, tai be kelnių liktum. —Okas? — Kas? —mėgdžiojosi vyras.—Ožį pamuše! Ir va tau kas. —Eik jau, eik? — Kur aš beisiu? Nugėrė palangėje ir nusinešė. Sekiau pėdom. Nusimušiau nuokoto. Ir čia, ir čia bėgu. Pašvilpauk. Ty­ lėk dabar liežuvį prikandęs kaip niekur nieko. Ir tau sakau, kad nė mur mur. Supranti? — Apsaugok Dieve! Tai kas čia galėjo? —nusigando mote­ riškė. — Nepasakočiau, jei žinočiau kas... Išsrėbęs kopūstų dubenį, pastūmė nuo savęs ir atsipūtė. Prakaitas išpylė kaktą. —Bet kas man nuostabiausia —tai taip aiškiai viską gir­ dėk: šūvį, riksmą... Negaliu patsai atsidyvyti. Sapnas —ne sapnas. Lyg to būčiau laukęs? Pašėlimas! —Tai kas rėkė? 240

— Stirna. Sužeista bliauna, kol turi sveikatos, visai kaip žmogus. Didelį ožį pamuše. Mačiau ragų žymes sniege, ten, kur jį pribaigė. Tai galvažuda! —Aijajai. . .—nuogąstavo žmona ir prašė valgyti.— Skerstuvių taipogi atnešė Beržinio vyras. Matyti, jog dveigį pavertė. Lašiniai —sprindininkas — Ketino. Dar žadėjau atsikėlęs nubėgti talkon. Bet kai taip išėjo. . .—pustėsi peilį. Krovė apsčiai krienų ir į tarpą vis pamaišydamas alaus. Staiga jis liovėsi kramtęs. Griebė ranka už žando. Pilna burna keiktelėjo išspjaudamas pusiau sukram­ tytą kąsnį į delną. Dantį taip sugėlė, jog per pakaušį nudiegė. Jis paliko taip kaip išsižiojo. Delne švytėjo suplotas šratas. Ne iš pačių stambiųjų, bet ir ne paukštinis. Gero žirnio dydžio. Ar žmona nematė? Nusisuko ir šratą suspaudė pirštais. Pirštai drebėjo. Kiek galėdamas tramdė ir lygino balsą: — Kokią čia man mėsą padėjai? —Taigi tų skerstuvių. Ar nesakiau, kad ir avienos petį įdėjus Beržinienė? Išvirus pakepinau. Taip jau liesa, kaip skiedrelė. — Tegul biesai! Tik danties neišsilaužiau. Kad sukąsiu. . . — Matyt, kaulelis papuolė.

Girdvainis kniaubėsi ant stalo. Širdis kalė kaip dalgio pentelę. Lyg iš tiršto nakties rūko žingsnis po žingsnio žengė, vis daugiau reginių užgriebdamas. Vakarykščio pokalbio nuotru­ pos gremždėsi galvoj. Vietomis jos trūko. Otas Beržinis, velnio kūmas! Ne, taip dar nebuvo! Tokios apyjuokos! Siekė ąsočio prisipilti alaus, užlieti apmaudui. Ir ąsočio blizgančiame, pilvo­ tame šone atsispindėjo Beržinio šypsena ir primerktos akys. Jo ranka sustingo ore. Ją atbulą patraukė, ir ąsotis su trenks­ mu žnektelėjo žemėn. Antru blūškiu nubarškėjo dubuo su mėsa. Vaikai liovėsi žaidę ir, suglaudę galvas, žiūrėjo į tėvą. Žmo­ na išsitiesusi apmirė kaip stulpas. Dabar jau pradės birti lan­ gai ir lūžti kėdės.. . — Žiūrėk, kokią avieną mes valgom! . . Dar šiąnakt ji ga­ nėsi miške! Jo žandikauliai tratėjo. Suspaudė pirštus, juos kišo moteriai prie veido, lyg ji čia būtų tą pragarą užkūrusi. —Matai, kas čia? Supranti, į ką dantį atkandau? .. Ir man kad nė pusę žodelio! . . Ga l a s 16. M. K a tiliš k is

241

IŠĖJUSIEMS NEGRĮŽTI Romanas

Bet juodu privertė jį, sakydamu: Pa­ silik su mudum, nes artėja vakaras, ir diena jau baigiasi. Ir jis ėjo su jais. Luko 24, 29

PRIEANGYJE Maloniam skaitytojui dera p rim in ti, kad neieškotų smagių pasiskaitym ų šiuose lapuose, nelyginant romane, kur nusakoma meilė ir visa kas iš jos išeina. Jos nedaug pasitaikė, kad drįsus leistis į romaną, lyg į plačias ir sodrias ganyklas, kuriose pato­ giai išdėstyti mūsų ganomieji dalykai, kaip avinai su avelėmis ir stam besnieji raguočiai. Susilaikyta ir nuo apysakos, nes hero­ izmo ietys lūžo, nespėjus dorai išjoti, ir dviašmeniai kalavijai atšipo, atsikirtę į pakelės akm enis, nebūtinai į priešo skydus ar Toledo kalvių mėlynojo plieno šarvus. Nesigviešta chronologine eile atpasakoti tam tikro meto lūkesčių ir pragaišties, tad nebus čia atsim inim ai ar apybraižos mačiusio ir užsikorusio akim is. Jau idea dė/ to tai neįmanoma, fcad išėjusieji nebegalėjo nė su­ g rįžti, nė kur kitu r kaip nors pritapti sena, nusistojusia tva rka . Nesakom a, jog tai visuotina žūtis fizine prasm e, be/ kažkas la­ bai artim o tam , nežiūrint gaižaus noro ir desperatiškų pastangų išlikti. Jos dažniausiai nevainikuojamos atsiekim ais ir jaukia priebėga, būtina pasispyrim ui sekančiam egzistenciniam žings­ niui, o tačiau vertos sva rstyti, fcad ir dėl to, jog nebepakartojamos ir kaip tokios —vienintelės . Gal tai mūsojo amžiaus ir m ū­ siškės genties , paženklintos kryžiu m i , savybė, ir todėl turima priim ti be priekaištų. Vieni ėmė ir nesipriešino, kiti piktai susi­ grūmė. O mirė vieni ir kiti. A pgailėjim ui to viso kažkodėl m u­ myse pritrūko vietos. Bet gal taip ir reikia, ir tai labai gerai. 245

Kam jau taip paprasta susivokti praamžinuose keliuose? K iek­ vienu atveju meldžiamas kantrus skaitytojas atsispirti pagun­ dai ieškoti pažinties ir tapatum o knygoje. Viskas čia —ir laikas , ir vieta , ir žmonės joje , ne tik ri , o pram anyti . Autorius

KUNIGAS ZVELGAITIS

Nedaug betrūko —eiti ir nueiti pro šalį. Ir tos užuomaršos niekad nebūčiau sau atleidęs ir nebeatsikratęs amžiams amži­ niesiems. Tik paskutinę akimirką sustojau, paverčiau ant šono dviratį, nuplėšiau prie nugaros prilipusius marškinius, nutrau­ kiau kelnes. Ir kurpes nuspyriau ant sumintos kranto žolės. Aš stebėjausi savo judesių tikslumu —jokio bereikalingo mosto, ir to negalėjau išaiškinti skubėjimu. Aš stovėjau ant kranto ma­ no vaikystės upės. Aš maudžiausi paskutinį kartą smėlingame pakapės duburėlyje. Nesuskaitomus kartus jame braidžiau, ir vandens lygis krito tokiu santykiu, kokiu aš augau ir kilau į aukštį. Dabar jis man besiekė juostos ir buvo toks šaltas, jog ne juokais pagalvojau, kad jo šone bus prasimušusi verdenė. Kitiems jis buvo upelis, nusenkąs vasarą ir laužąs pakrantes pavasario įsibėgėjime, o man vienok jis buvo upė —vienintelė ir didelė, išplaukianti iš man nebeatsekamų miglų, iš pirmo savarankaus žingsnio ir pir­ mojo žvilgsnio, pridengus delnu nuo saulės akis. Ir tyreliai, ir pelkės, duodą pradžią jai ir stumią iš pietų gracingais vingiais vaizdžia Svėtės vaga. Saitas, tyras kaip ašara vanduo. Tada tik dar nežinojau, kad su šiuo kraštu baigiasi ir upės su tokiu nie­ kur neaptinkamu vandeniu. Kelios paskutinės valandos buvo įgavusios kažkokių ne vi­ sai dorų žaidynių pobūdį, kur laikas iškilo rūsčiai viršumir grū­ mojo —jei tu nespėsi, tai bus prastai su tavim, bus blogai, jau­ nikaiti. Prisiėjo pasidaryti mūsų gaujos vadovu. Išvesti ją ir sa­ ve tuo pačiu į ramų kelią, ir tada jau kaip bus —tebūnie. Už upės kalnas, ir už jo kažkodėl mes turėtume būti saugūs. Todėl, metęs viską pašalin, užkopiau į aukštą ir puikų Zvelgaičio pi­ 247

liakalnį. Būrelis kaip įstengdamas pluošė į vakarus smėlėtu ir dulkėse įsisupusiu vieškeliu. Susijaukdamas su įbaugintais ir pasimetusiais vokiečiais, įkritusiais į greitomis sugriebtas ūki­ ninkų vežėčias. Galėjau trumpą valandėlę sugaišti ankštame ir vaizdingame Zvelgaičio kalne. Ano narsaus kunigo, perpjovusio Livoniją ir nuėjusio pergalingai į šiaurę. Kurio betgi grįžimo kelias ne­ išvengė klastos, ir jo galva tapo pamauta ant ragotinės ir nu­ nešta Rygos vyskupui parodyti. Miškai pietuose ir vakaruose. Tokie pat tamsūs šiaurėje. Ir lyguma nubėganti, kiek užgriebia mano akis. Miestelio stogai ir masyvus bokštas įsisupę medžiuo­ se. Už jų sustojo tankai. Mes bėgome nuo jų jau kelinta diena. Mažai betrūko, kad būtume pasivėlę po jų geležiniais vikšrais. Būrelis vos prasmuko plentu. Nes vakar garsiakalbiai rėkė generolų pavardes, kurių nemaža dalis dvigubi herojai, dalyva­ vusių Šiaulių paėmime. Šįryt jie praūžė Joniškį ir pasiekė Min­ taują. Bet mes jau prasmukę ir turime vilčių sukarti gerą galiu­ ką, kol kas ir ką susimanys. Prieš tai atsisveikinau su saviškiais. Antrą kartą ir viso būrelio akivaizdoje pajutau šiurkštų tėvo ūsų kutenimą prie žando. Iš jo rankos paėmiau butelį tvirtos vyšninės, ir susigėrėme. Paskutinį kartą. Su draugais išlenkėme po burną, leisdami paeiliui. Paglosčiau juodą motiniukės skarelę. Dau­ giau ir nebeišmaniau, ką daryti. Mane mat ragino rodyti kelią. Mat buvau pasidaręs vadovu, ir laiko jau visai nebeliko. Keletą valandų anksčiau, palikęs vyrus postoviui arkliams pailsinti, skubinau atsisveikinti. Geras kepsnys atsirado ant stalo mano pasotinimui ir pagerbimui. Susirinkusi jaunuo­ menė žiūrėjo tartum į dyvus. Ar aš tikrai manąs kariauti? Ir palikti savo kraštą taipogi? Ne, savojo krašto tai ne. Su­ rūdijęs rusų pėstininkų šautuvas, keturiasdešimt pirmųjų bir­ želyje atimtas iš pavargusio raudonarmiečio ir išsaugotas nuo vokiečių stoge, stovėjo kaip kokia nelemtis kampe. Pora gra­ natų ir diržas su šovinynais. —Kam tau tie? Šitie visi prajovai? —motiniukė palietė diržo sagtį ir atitraukė pirštus. Lyg jie būtų deginę. Lyg jie būtų kažin kas labai nedoro. —Kam? Nu, tikrai kam? Kai reikia, ir negali pasakyti. Pasišaudysim, aš manau, jeigu kokios. Artyn neprisileisim,— pasakiau taip, kad kitaip neišmaniau. Omačiau motinos akis

ir žinojau, ką ji ketina pasakyti. Kad nušauna ir tuos, kurie šaudo. Nesgi kas kardu kariauja —nuo kardo ir žūva. —Pasilik su mumis. Būsim kartu ir išvargsim. Pasilik. Saugos mus Dievas.. .—sakė man toliau suvargusi, juodą skarelę ant išverktų akių užsitraukusi senoji. Jie pasilieka. Jie lauks ir sulauks, nors ir kažin kas. Ir išgyvens. Jie tikisi dar daugiau —išlaukti iki galo ir sutikti rytą visoje grožėje ir žėrėjime. Taip išsiaudrinusią darga­ notą naktį laukiama aušros, nė kiek neabejojant dėl jos atėjimo, nes tai amžina ir nekintanti pasaulio rėdą. —Ar ne geriau būtų į mišką? —niauriai, iš pažemių atsiliepė jaunesnis iš giminių.—Vokietijoje bombos ir badas. Kurių velnių ton Vokietijon? Ten aš nė nemanau. Tokiai minčiai nėra vietos mano planavimų dėžutėje. Net nesvarstau to. Jeigu ten, tai seniai galėjome išvažinėti traukiniais, susi­ metę pačias ir vaikus, ir visą mantelę, į visokias saksonijas ir silezijas. Net geruoju prašė, kepures nusiimdami,—važiuokite. Kas apsisvėrė, taip ir padarė. O mes pasitrauksim kiek galė­ sim. Plati žemaičių žemė, ir ten visad bujojo aibės razbaininkėlių ir svieto lygintojų. Tik mūsų atminime —nuo narsuo­ lio Tado Blindos iki niekadėjo Rickaus. Ei, netruks jus suva­ ryti į jūrą. . . Taip, jei taip eis, tai netruks. Pabrisim dar porą metrų į vandenį kur nors, sakysim, apie Palangą. Dar gal į Kuršo miškus persimesim. Ir taip palydėsim savo jaunas die­ neles. Rinktis jau, mano mielieji, nebėra iš ko. Tai kol kas jų dar vieną kitą nuskinti, va, tąja pačia muškieta. Blogai. . . Ži­ noma, kad ne iš geros dienos tai. Matote, jog visko atsisakau ir viską palieku. Net popierius ir knygeles, ką po priesaika ke­ tinau išsaugoti ir neapleisti. Okaip aš juos išsaugosiu miškuo­ se, jei kurią dieną mane padžiaus po egle? Pasiimu tik skal­ binių pamainą, o visa kita —maloningose Dievo rankose. Gi ryto neišpasakytas gražumas! Ir vyšnių kekės neregėtai derlingos, sunkios ir juodos. Ir laukai rugių, nuolankiai nu­ svarinusių varpas žemyn. Ak, jie kaip džiovininkas kasdien vis labiau gelsta, kol dalgius vyrai atsineš parugėn. Ką mes dar kalbėjome ant greitųjų? Beveik nieko. Kaip visad, kada turi save visą pakloti priešais ir tam bėra likę tik kelios, vis po vieną sudylančios minutės. Aš turiu lėkti atgal ir prisijungti prie būrio, jau spėjusio pasiganyti. Atokiai prieš vienkiemį, kuriame jie buvo išsikinkę, su­ tikau dviratininkus, prigulusius ir be dvasios minančius 249

savo išklerusius ratus. Vaizdas toks, kad jie persekiojami viso avilio įsiutintų širšių. —Kas jums, berniukai? Sustokit ir pasakykit, susimil­ dami. —Rusai! —Tankai! —Kur jie? —Ten, už kaimelio. Tas kaimelis buvo niekas kitas, kaip Skaisgirys su grakš­ čia, saulėje tviskančia bažnytėle, kuri lyg balta žąsis sparnais paglemžusi pūkuotus žąsiukus —savo kaimo trobas ir visa, kas jam priklausė. Įkandin motorizuotų ir visokį orumą pame­ tusių žvalgų gatvigaliu išbarškėjo vežimai. Kumelaitės kirto iš paskutiniųjų, pūtuodamos abiem šonais, putotais karčiais ir pečiais, šventinamos botagų. Kas galėjo, laikėsi sukritę ant vežimų. Kam nebeliko vietos —tie, įsitvėrę šalydrangių, bėgo iš paskos. —Blogai,—šaukė abu leitenantai.—Mus tuojau pasivys. Nebeišbėgsim. Nebent pasukus kur iš plento. Kur nors į lau­ kus, į krūmus ar kur. . . Visai kaip Vaškų valsčiuje, nuošaliame Nakvosų kaime. Kur drybsojome trejetą dienų, lūkuriuodami ženklo grįžti namo ir stoti į kovą dėl Mūšos krantų. Mat vienas tų aficierių visą laiką krimtosi ir buvo netoli savižudybės, kad be šūviė apleido savo gimtąją upę. Jis buvęs kažkam pasižadėjęs, ir matote, kas. Tada vienu trūkiu sukorėme virš septynių dešimtų. Ir jie vėl čia? Ogi ten, pasižiūrėk. Nuo aukštumos, dominuojan­ čios apylinkę, jie parodė įtartinus dūmų ir dulkių debesis. Ir garsai kažin kokie iš ten kilo. Prieš valandą vilkstinę puolė vokiečių lėktuvai. Ant plento sproginėjo ir degė. Jų vežimai, be abejo, greitesni. Leitenantų antakiai ir barz­ dos pridulkėję. Į akis net nesinori pažvelgti. Panašu, kad įgula nušokinės nuo ratų ir išsklis kas sau. Netoliese toks antros rūšies, mažai taisomas vieškeliukas. Sukame į jį. Visi tik ir spokso į mane. Su manim pradeda skaitytis. Mano vertė minu­ tėmis kyla. Krato cigaretes ir siūlo užsirūkyti. Kažkuris net kamštį mėgina ištraukti ir draugiškai man ant liežuvio už­ lieti gurkšnelį. —Išvesk, meldžiamasis, gelbėk mus. Mes jau neskųsime magaryčių, kad tik išneštume kudašių iš tų bedievių. 250

Galėčiau pasibranginti, tačiau kai pačiam ausų grybai pabalę ir ašaka veliasi tarp dantų —nebėra kada. Ir vieškeliuku pasiekiame jau suvis prastą šunkelį. Jo bendra kryp­ tis į vakarus, nors raitosi ir vingiuoja tarp senųjų sėdybų ir atskirų vienkiemių. Po lietaus jis beveik neišlipamas. Bet va­ sarą provėžos apsitrina, duobės nusimala, ir tave daužo ir krato, lyg leidžiant per arpą. Kraštas kaip maru išnuodytas. Žmogysta šmėkšteli krū­ muose. Neišeina į kiemą ir nesustoja tarpvarty. Tartum mes būtume žmonių grobikai ar turėtume ką bendro su įkandin atvažiuojančiais. Priešais mėlynuoja dideli miškai, ir jų vertė­ tų pasisaugoti, nes ten gali būti įveistų raudonųjų partizanų ir kitokio gaivalo. Įtarimą patvirtina sutiktas ūkininkas. Jis veža iš miško sienojus ir miške —kaip po savo kepure. Jo arkliai geri, ir pats toks, kad sutiktai meškai kelio neduotų. Bet vis tiek man neaišku, kaip jis vienas galėjo tokius bai­ sius rąstus užsikelti ant savo pertrauktų vežėčių. —Ar nebijai rusų? —paklausė jo. —Nebijau. Ruskis čionai neateis. —Tai kas čia ateis? —net išsižiojo klausėjas, išgirdęs tokį neklaidingumą tarptautinėje politikoje. —Gi Anglija, Ameriks. Iš vandenio lipa Klaipėdoj. Pora dienų, rokuokim, ir pribus čionai. Nors pavydėk žmogui tokios giedrios ateities. Ojis tačiau ne tinginys, nesidraikoja pakampėmis, bet darbuojasi žino­ damas, kad, ir Amerikui užėjus, rąstai turės vertę, jei norėsi naują trobą susiręsti. Gal ir dangoraižius jie statys, kas ten žino —su tuo Ameriku daug nesipirksi. Tačiau —geriau žvirblį įsimesti tarbon, negu spoksoti į teterviną tyrelio samanynėje. Praktiškam skaisgiriečiui nereikia aiškinti, kad jokia val­ džia neišsivers be seniūnų, vachmistrų ir eigulių. Kai jie sugrįš —nebe laikas žebravoti patogiai sugamintame miško medžiagos sandėly. Tų partizanų, kaip sakyti, netrūksta. Jis nusiveža šniū­ rinės litrą, užkandos atsakančios, tai vežimą dar padeda pa­ krauti. Jie miško ponai —skaitytis reikia. Grupės vyresnysis, tas pats, kurs mirtinai geidė išprovo­ kuoti kautynes dėl gražiosios Mūšos upės, susirūpinęs mane klausia, vis atsigręždamas per petį: —Ar išbėgsim? Kaip manai? Išeitų, kad išbėgsime. Alkūnę didelę rėžiame. Obe to, juos 251

ten sulaikys kokiai valandžiukei. Girdėjau, jog pabūklai su­ kasti ir mišrus vokiečių-latvių būrelis. Jei nespruks per sieną į savo Latviją, tai visgi stipriai susišaudys. Šitaip apsvarstydami ir guosdamies, betgi dėlto nesumažin­ dami spartos, tarškėjome lyg apverstomis akėčiomis anais Dievo laiminamais keliukais. Nuo kiemo iki kito, atkakliai pasigviešę prasimušti iš ne juokais grasomo apsupimo. Tokio būrelio iš maždaug trisdešimties įvairaus plauko vyrų, susimetusio apie keturis vežimus, su dešimtimi dviračių, margiausia apranga ir dar margesniais ginklais bei kitais pabė­ gėlių atributais, niekas nebuvo regėjęs nuo juodašimčių lai­ kų, deginusių kunigaikščio Lyvino šauniąją pilį Bukaičiuose. Svarbu dasigauti vieškelio, kertančio stačiai į vakarus, iš­ vengti miškų su partizanais ir miesto, kurį galimai ruošėsi ginti latviai su savo prieštankine. Kas traukėsi, jau seniai buvo pasitraukęs. Būrelis aiškiai vėlavosi ir desperatiškai bandė išsinerti iš kilpos. Ir taip, lyg avinas tekis savo kaimenės priešakyje, atsi­ dūriau panamėje. —Pasilik su mumis...—šnekėjo vis tą patį motiniukės giliai įdubusios akys. Ant jų užtraukta juoda skarelė. Kodėl juoda, kai liepos saulė iškilniai žėrė auksą ne rieškučiomis, ne saujomis, o sriautais ir upėmis? Kai visa žemė pleškėjo ir ūžčiojo nokimo sotyje ir brandume? Žilų plaukų pluoštelis išsipešė ir pasidriekė ant jos raukšlėto smilkinio. Kitokių plaukų aš nemačiau —net tada, kai buvau dar kūdikis ir mano motina buvo jauna ir graži. Ji apsidarė lyg įkapėms, lyg eida­ ma pasimelsti už savo artimųjų sielas, klystančias į tamsybes ir atklanes. Juoda skarelė ant žilų plaukų ir akių, giliai įdu­ busių. Ji žinojo, kaip apsirėdyti tai valandai, kada netenka pusės savo vaikų, kada juos regi patį paskutinįjį kartą. Jos nuojautos niekas nebegalėjo nė atšaukti, nė pakeisti. Mes susė­ dome ant kranto iškastos duobės ir jutome, kaip slysta kojos, kaip smėlis sunkiasi tartum vanduo ir pamažu, bet užtikrintai mus traukia, skandina ir užneša. Tuo pačiu smėliu bus užneštos ir mūsų pėdos. Laikykis, tėtuši, taigi kaip nors.. . Mūsų ūsai susiglaudė ir susipynė, šiurkščiai pakutendami žandus. Ir tada puoliau prie šulinio, ištraukiau sklidiną kibirą ir panėriau galvą taip, kad vanduo plūdo ir liejosi per kraštus. Ant marškinių, ant rankų. Ir geidžiau išryti, išlakti jį visą, persigerti ir pripus252

ti —baisiu, nepasotinamu alkiu, laukiniu nenumaldomu troš­ kuliu. Jokiuose šuliniuose, jokiose verdenėse aš nebeatsigersiu tokio tyro, tokio atgaunančio vandens. Vienas tik toks šulinys tebuvo mano trumpame kely. Ir tą jau tada spėjau suvokti. Mane skatino rodyti kelią ir būti būrio galvūgaly. Bet kai jis persikėlė brasta ir įkopė stačiu prakasu ir persisvėrė kalna­ gūbriu —viskas atslūgo, ir aš likau vėl nebereikalingas ir vėl užpakaly. Galėjau išsimaudyti, įsikarti piliakalnio plokštumon ir apsidairyti. Mano sodinti medžiai retučiu, skystu žalumos debesėliu susimetę lygumos pakrašty. Jų šakos galingai susi­ pins, sudarys užuovėją nuo šiaurių vėjų. Dideliais medžiais suaugs jie, kai tuo tarpu mano žingsnių aidas bus užgesęs nesvetingose žemėse. Niekas medžiams neįstengs pakenkti. Iš jų nukirstų kelmų veršis atžalos, plūs sula ir varvės sakais. Jų sparnuotos sėklos pasklis ir iš naujo užsės dirvonus. Kodėl manęs niekas nepasodino medžiu? Ir nedavė šaknų plėšriai įsiverpti į tėviškės molį? —Pasilik su mumis. . . . . .nes artinasi vakaras ir diena jau baigiasi. . . Ar nevertėjo man pasilikti? Su tais, kurie nepalenkiamai tikėjo, jog po nakties visad išaušta rytas? Kurie ryžosi vis­ kam —išlaukti, iškęsti, priimti ant savęs visa, tik neišeiti iš namų savo valia. Tik bailiai ir šiaudadūšiai traukiasi ir palie­ ka. Dar buvo laiko nusileisti ir lygiu lauku pareiti. Ir pasakyti: štai, aš sugrįžtu, kad būtume kartu iki galo. Tačiau nusileidau kitu kalno šlaitu, ir jis užstojo reginį. Lygiai didvyriška ir gintis nuo pagundų. Ir aš pasirinkau šitą, kukliai nuleisdamas akis. Tegul jas graužia kelio dulkės, ėda gaižus prakaito ir galbūt ašarų sūrumas. Juk užsimerkus pro daugelį pavojingų vietų pavyksta praeiti. Sudiev, Zvelgaiti, narsus kunige, kadaise savo galvą pateriojęs ant Rygos mūrų. Aš vijausi būrį, kurio nuotaikos ėmė atgyti įsitikinus, kad ir šiuo kartu bus pasisekę prasmukti. Ir pasitikėjimą kė­ lė sustiprintas apsiginklavimas pavidale mažo prieššarvinio pabūklėlio, ką tik įsigyto iš vokiečių už dėžę sviesto. Prika­ bintas prie paskutiniojo vežimo, jis gana grėsmingai supo vamzdį su dviejų colių gerkle, atgręžta pavojinga kryptimi. Tegul tik pasirodo raudona žvaigždė —tuojau pasipils ugnis. Tiesa, pabūklo spyna neveikė, bet tai menkniekis, ir buvęs priešlėktuvinės puskarininkis apsiėmė ją artimiausiame posto­ vyje sutaisyti. 253

Taip, tai tiesa, kad mes paskutiniai ir už mūsų jau be­ veik nieko. Kiekvienas stengėsi pasidaryti galimai didesnį tarpą. Mes sutikome grįžtančius pavienius kaimiečius numuš­ tais arkliais, kuriuos buvo pasiėmę rytinių sričių bėgliai pa­ sivėžinimui. Vieni jų siekė Akmenę, kiti Viekšnius, Mažeikius ar Sedą. Paleisti grįžti namo, jie su nepasitikėjimu žvelgė į kiekvieną, už kurio pečių kyšojo vamzdis ir už diržo granata. Ramiam gyventojui nepritiko trankytis su tokiais valkatomis, namie palikusiais pačias ir vaikus ir besidaužančiais velniai žino kur. Štai iš kur tokie nedraugiški vietinių žvilgsniai ir keiksmais pagražinti linkėjimai. Ankstyvesnieji mūsų dalinin­ kai, trankęsi ankštai suglaustais būriais, nekokį bus palikę įspū­ dį. Jie nesivaržė pasivaryti pastočių, pasikeisti išklerusių veži­ mų ir sutrūkusių pakinktų geresniais. Bet jie bus domėjęsi ir pieno bidonais ir itin sąžiningai juos surankioję iš visų pakelių. Gabūs aukštaičiai surado būdą, kaip išlaikyti sviestą, kurs liepos kaitroje kaip ledas tirpo. Sulydžius ir supylus į tokius talpius indus, kaip pieno bidonai, galėjai laikyti kiek nori. Ir mes to sviesto turėjome tiek, kad nesivaržydami tepėme ratų ašis ir nebežinojome, kur padėti. Pieninės melste meldė ištuštinti jų sandėlius. Dienai persisveriant į popietę, vis didžiau įsigavo įvairūs karo trenksmai. Šiaurėje išsivertė milžiniški juodų dūmų stul­ pai. Jie kilo, kerojo ir aptraukė pusę dangaus. Į ten skrido lėktuvai, ir dar nenutilus jų urzgesiui pasigirsdavo sprogimų trenksmai. Išsiskyrė ir viauksinti šunimi zenitinė, ir žvan­ ganti tankų artilerija. Popiečio saulė kaip sykis atsimušė į anuos juoduosius debesis, ir buvo taip, lyg dangaus dubuo pasidalijęs į naktį ir dieną. Kažkas negero ir fatališko tame didingame artimos nakties reginyje, pačiam esant aplietam saulės ir mirkstant prakaite. Nudriekę ugnines juostas, krito numušti lėktuvai, ir vir­ šum jų pakibę, ilgai, veik nepastebimu greičiu leisdamiesi, akinančiai baltomis dėmėmis svyravo iššokusių parašiutai. Juos medžiojo žemėje pasislėpę šauliai, nusiųsdami pragaištį po pačia saule, lyg žemėje būtų per maža vietos ir numirti. Ge­ rai, kad tai visa jau už nugaros. Ir vieškelis smenga į sodrią vasaros žalumą. Ir dulkės se­ mia ratlankius ir šlepsinčių pėstininkų pėdas. Vežimuose kooperatyvo gėrybės: miltai, cukrus, riebalai. Sviesto ir taukų pavidale. Taipogi cigaretės ir popierosai, kurių ūkvedys ret­ 254

karčiais padalina. Asmeninio turto ne kažin kiek, tačiau veži­ mai pilnai pakrauti, kad juose nebeliko vietos kai kurioms tikrai vertingoms prekėms, gausiai aptiktoms pakely. Dvi dėžes po dvidešimt penkias šiaudeliais aptaisytas bonkas kiekvie­ noje šiaip taip užvertėme. Ir dar vieną penkių dešimtų litrų talpos pintinę. Tai ir viskas iš tos galybės vokiečių karo li­ goninės turto, palikto ugniai ir subėgusių vietinių sunaiki­ nimui Pasvalio stotyje. Na, dar medicinos ir sanitarinių prie­ monių. Kas ką susigriebė į kišenes, tai nesiskaito. Kiekvieno rankose maskatavo po butelį, nes buvo karšta ir visi kama­ vosi troškuliu. Očia toks gaivus limonadas. Tik jau kamščiai, atleiskite, nežmoniškai įvaryti. Viršum kaklo tokia buožė tar­ tum šungrybis, dar vielom apraizgyta. Vielas nutraukus ir grybo galvą pajudinus —kamštis duoda aukštyn, ir limonadas šnypšdamas veržiasi lauk. Nespėji ryti. Daugelis rovė po ant­ rą, ir po trečią laikė parengtyje. Ir pajuto kojose silpnybę, o širdyje tokią narsą, kad vienas būtų stojęs prieš visą ba­ talioną. Kad ten šampanas ir kad žodis „Cliąout“ reiškia pačią geriausią jo rūšį, niekas galvos nekvaršino. Kitas reikalas skys­ tis, telpąs didžiojoje pintinėje. Ten tai jau aišku, kad prancū­ ziškas konjakas, savo jėga prilygstąs sieros rūgščiai. Grobis netruko dingti nuo vežimų. Aišku, mes jo paraga­ vome, bet didumą vadovybė buvo susiseikėjusi į savo indi­ vidualines plėčkutes ir suslapsčiusi juodesnei dienai. Nežinia, kokie sunkumai pasitaikys kely, o konjakas nuo seno pripažin­ tas geriausiai skaidrinančia priemone. Iš savo asmeninių ger­ tuvių jie neapsikentę ir patraukdavo, ką liudijo muilinos akys ir išklembą liežuviai. Tokis Zdanevičius, nemenkas policijos pareigoms, mėgstąs viešumą ir aiškumą, net nemanė var­ žytis. Leidžiantis vidurnaktį per mišką, kažkur apie Žeimelį, jis pasiuto šaudyti ilgomis serijomis iš savo štucerio, kad buvo pavojaus mūsų ausų būgneliams nuo skaudaus ir netikėto, dar nakties ir miško sustiprinto tratėjimo. Jis naikino įsivaizduo­ tą priešą, kurio taip nekentė, jog dantimis galėjo draskyti, jei tik būtų pasiekęs. Taip visad atsitikdavo jam, stipriau už­ lupus svaigiųjų dalykų, kurių sutelktą energiją būtinai išlie­ davo ugnimi. Po to staiga aptildavo ir papliupdavo žliumbti, visai kaip turguje kiaušinius sukūlusi bobelė. Geras trečdalis būrio buvo nutrupėjęs pirmom dienom, lū­ kuriuojant ženklo stoti į kovą dėl savo upės. Pavieniui, po du atsiskyrė ir dūlino namo, pasiteisinimui išrasdami aibes prie­ 255

žasčių. Tai neatsisveikinęs su tuom, tai neatsibučiavęs iki soties su savo numylėta arba užmiršęs ką nors, kas būtina tokioje išvykoje. Kitam nepatiko būrio neveiklumas. Jie stačiai reikalavo akcijos, ir ne bet kokios. Girdi, jei jau pasitraukėme ginkluoti, tai ir duokime ginklams darbo. Puldinėkime, tykokime, deginkime ir naikinkime priešą. Jie visi ketino grįžti — kalbos nėra. Visi permirkę rezistencine dvasia partizanai. Tik du kukliai prisipažino, kad geriau grįšią pas mamas, nes jokių perspektyvų mums nesimatą. Jų nuotaikas bus pakirtusi ne­ lemta žinia latvių pasienyje, kad esame atkirsti ir prasimušti į vakarus nebesą jokių vilčių. Obranduolys, o žygio sumanytojai —abu mūsų leitenantai ir keletas puskarininkių, kurių vienas diktatoriškai pasidarė kone svarbiausia figūra, būtent intendantu, laikėsi krūvoje ir nė nemanė sklisti į šalis. Priešingai —ausis suskliaudę, nešėsi pirmyn ir pirmyn. Reikėjo mums tik pajudėti, įgyti spartą, o tada jau taip pigiai nesustabdysi. Arklių tačiau tąja dvasia neuždegsi. Ir dar saulei esant per keletą sprindžių, jų kojas galutinai pakirto smėlėta aukštuma, nužėlusį puikiu Pakalniškių pušynu. Mes nusileidome į Dabikinės slėnį ir su­ stojome prie didelio ir seno žemaitiško vienkiemio. Kad pailsėti, tai taip. Bet dėl pavojų, tai aš maniau visai ką kita. Mano prasčiokiška ir nesugadinta kaimiečio prigimtis purtėsi ir stojosi piestu prieš tokias užmačias. Kodėl dar nepaslinkti keletą varsnų? Nepasiųs arkliai, kaip sakoma, ne meškos. Nepalenkė geležinės vadų valios ir atpasakotas po­ kalbis su ūkininku, kuris pypkiavo ir krapštėsi žilą pakaušį, pečiu pasikuirydamas į karčių tvorą, saugojančią jo vešlias ganyklas. — Ryt jau jie bus čia,—mostelėjau atgalios, į baisius dūmus, temdžiusius šiaurinę padangę. —Tigi, pribus,—sutiko žmogus ir nykščiu parodė kitą pusę maždaug lygiagrečiai su mūsų traukimosi kryptimi. Ogi taip, kad jo mergutė parbėgusi paplasta ir uždususi iš miestelio. Į ten artėją rusai. Dabar jie jau ten ir esą. Jie štukų nedarą, okertą visais ruožais. Tigi, nuo Šiaulių, per Gruzdžius, Šakyną. Ir Kruopiuose. Reiškia —mums už akių. O kiek tie Kruopiai, jeigu galima žinoti? Galima, kodėl ne —nebus dau­ giau kaip šešetas kilometrų. Va, tad kokioje kaimynystėje teks poilsiauti išsikinkius ir užkaitus žygio katilą vakarienei. Jos išverdant nieks nelaukė, 256

nutarus pavalgyti gaidykstėje. Okoks gi čia miegas, jei tave bado iš visų pusių, tartum gulėtumei ne ant šiaudų, o gyvose usnyse. Gerai, jei jie nesusimanys pasislinkti tuos šešis kilomet­ rus. Tuom mes tik lošėme, kad jie prisivengė naktų, kitaip jau seniai būtų buvę šaukštai po pietų. Drioksteli pavienis šūvis. Šiaip naktis tyki ir tuomi dar didžiau bauginanti. Užmigtumei, tai bent nedraskytų akių kruvinos pašvaistės, tai prislopstančios, tai vėl aukštyn pašo­ kančios. Sunkumas toks, kad verkti norisi, lyg kažin ką bai­ saus padaręs. Ir bliautumei, jei tikėtumeis palengvėjimo. Ar tik nevertėjo pasilikti su savaisiais? Vaike, vaikeli, verksi senų tėvų nepaklausęs. Ir vis negaliu to atsikratyti, ir vis ne­ galiu užmigti. Ir šmeižiasi vis po akim Zvelgaitis, kunigas su ragotine ir galva, pamauta ant jos. Gi štai juoda skarelė, lyg pakasynose užtraukta ant kak­ tos. Ji didėja, išsiplečia, kaip visa nerami naktis. Ji užkloja mane visą. Prislegia ir palaidoja. Ir žinau gerai, kad to vaizdo niekuomet nebeatsikratysiu. Su juomi gulsiu ir kelsiu. Ir sun­ kumo valandose šauksiuosi į jį rankas iškėlęs. Ji apims visas mano likusias dienas, kurių jau gal visai mažai belikę, nors ir stengiuosi jas prailginti, desperatiškai bėgdamas pirmyn.

PAVASARIS SUGRIS

Kurtinantis kriokimas pažeme praskutančių lėktuvų pa­ kėlė ir meste išmetė nuo kietai suplūkto klojimo grendymo. Maniau, jog plyšo kruvinai įkaitusi padangė ir pasipils iš vir­ šaus siera ir akmenimis. Kažin kas nutraukė nuo galvos slo­ pinusią košmaro skraistę. Fosforinė rodyklė vos tebuvo persi­ ritusi dvyliktą. — Kelkitės! Kelkitės! —budintis purtė už pečių, spardė batu mirtinai miegan įkritusių šonus. Keikdamasis griuvinėjo ant ištiestų kojų. Buvo tamsu ir vėstelėję. Pasipurčiau ir traškiai, galingai lyg arklys ganykloje nusižiovavau. Tai turėjo reikšti galą visoms nakties šmėkloms ir pradžią naujos, intensyvios dienos. Kažkur pažiaunėje trakštelėjo tartum atveriamos dėžutės dang­ telį prilaikąs skląstukas. Ir taip palikau išsižiojęs. Pradžioje dar nesuvokiau, kas atsitiko, tam ir laiko nebuvo —patamsyje grabinėjau daiktų ir ginklų ir sprukau prie išėjimo. Rodos, kas būtų įspraudęs geležinius žąslus taip, kad nė susičiaupti, nė sukąsti jų. Krutinau, maliau liežuviu, ranka mėginau at­ stumti iš tvarkos išėjusius kaulus. Žandikauliai laikėsi tvirtai įsiveržę tokioje padėtyje, lyg viršutinį plėšiant aukštyn, o apatinį laužiant į žemę. Iš vakaro pakurtas katilas bus iššutinęs gerą patiekalą. Vyrai įniko samstyti ir piltis į katilukus ir bet kokias duobutes, ir garsiai pašliurpdami srėbti. Garsai ir kvapas kuteno šnerves, atsiliepė sausu alkio maudimu skrandyje. Tik aš nežinau, kaip prie jos prieiti, kai dantų su dantimis nesuleidžiu. Ir negaliu pasakyti, kokia juokinga bėda mane ištiko. Pasigavęs vieną už rankovės, rodau pirštu į nasrus, o jis mano, kad esu taip iš­ alkęs, jog pasirengęs stačiai virtuvę praryti —toks baisus išsižiojimas. 258

— Sriuba auksinė. Pilkis ir taškyk. Eik tu ugnin su savo auksine sriuba. Pirma pasakyk, kaip man susičiaupti. Mykiu it nebylys, plėstauju rankomis, o tas taip užsiėmęs samstymu viralo, kad nė nesiruošia suprasti. Rodau antram. Tik trečias, jau kiek pasisotinęs, įsijautė pa­ dėtin ir pirštu pačiupinėjo. — Išnėrei žandikaulius. Bet tai smulkmena. Pašaukit Petrą. Petras sutvarkys. Jis tarnavo sanitaru kariuomenėje. Atskubėjo Petras ir patvirtino, kad sutvarkysiąs. Jam pa­ čiam netekę šitokiais niekais užsiimti, bet matydavęs dakta­ rą. Va šitaip: į šoną, vėl į šoną. Paskui staiga atgal. Ir aukštyn. Kad tave griausmas, ir išsižiok taip. Kantriai atsiduodu jo laužtuvams. Jo rankos tvirtos, ir aš nežinau, kaip jis nenusuko galvos nuo sprando. O bernai sustoję žvengia ir linkčioja iš pasitenkinimo. Kad tik susičiaupčiau, atrasčiau ir jiems po žodelį. Bet sanitaras nuleido savo laužtuvus ir pasakė, kad be daktaro nieko nebūsią. Sausgyslės bus susipynusios, o jis nenorįs jų sutraukyti. Betgi taip palikti vieną žiauriam liki­ mui jau būtų negražu. Vienas pasiūbavo ranką ir pasiprašė priglausti kumštį prie to netikusio žando. Jis kažkada lavi­ nęsis bokse ir suduoti mokąs. Buvo ir toks patarimas: šoki­ nėti ant vienos kojos pakaitomis, šokti nuo kokio paaukšti­ nimo, nuo prėslo, pavyzdžiui. Arba smarkiai bėgti pakalnėn. Dariau viską. Ir šokinėjau, ir kriste kritau stačiu šlaitu į Dabi­ kinės upelį. Tik atsisakiau buvusio boksininko pasitarnavimo, nes jo sugniaužtas kumštis kėlė pagarbą ir iš manęs tik kruša pasipiltų. Baigiami doroti katilo likučiai, kinkomi arkliai. Nėra ko gaišti —ne į melagį panašus vakarykštis ūkininkas, kurio mer­ gutė parlėkė be dvasios iš miestelio. O man pačiam visgi savo reikalai arčiau prie širdies. Jeigu sako, kad be gydytojo neapseis ši istorija, tai, tai. .. Vadas skiria du palydovus, abu mano artimiausius ir ištikimus kaimynus, ir išsiunčia mus priekin, nelyginant kokią žvalgybą. Iki Akmenės trys senobinės mylios. Vieškelis tuščias, ir dulkės priplaktos sunkios rasos. Ir bendrai jokio garso ar menkiausio apsireiškimo, kad pasaulyje dėtųsi tokie nemalonūs dalykai. Bene tai svarbu vietiniam žemaičiui, kad koks pra­ šalaitis neįstengia suvožti savo žiobtų ir draskosi jų keliais kaip švento Jurgio smakas. Apyaušrė gaivi ir traški. Kairėje pu­ sėje gražus Alkiškių kaimas su evangelikų bažnyčia ir kle­ 259

bonija. Ar tik jie neprilaiko daktaro ar kokio felčeriaus? Jo­ nas —vienas mano ištikimųjų palydovų, pasibeldė į duris ir sužinojo, kad nėra. Buvęs būk tai, bet prašapęs iš nakties. Jau gerokai prašvitę. Jau ir saulė kyštels raudoną skruostą iš pušyno. Vyrukai smelkia cigaretes. Jų dūmeliai dryksteli sker­ sai kelio ir užgauna seno ir atkaklaus rūkoriaus šnerves. Su­ negalavus vienam organui, kitas automatiškai išvysto dvigubą veiklą. Uoslės jautrumas nepalyginamas, ir aš galiu kiekvienos laukinės gėlės augimo vietą tiksliai nustatyti iš jos kvapo. Draugai, žinoma, siūlo cigaretes ir užkandos taip pat. Turėčiau padėkoti, tik neįstengiu. Visokias istorijas pasakoja ir vis sprendžia, kaip aš atrodyčiau mano seniems pažįstamiems, mergaitėms, pavyzdžiui. Grasinu jiems kumštimi ir ketinu atsilyginti, kai mano vožtuvai susinormuos. Jau visą galvą skausmai suėmė. Jau silpnumas sąna­ rius lieja. Trokštu atsigerti šalto vandens. Kas bus, jei Akmenė­ je nerasim gydytojo? Jei ir iš ten visi bus išbėgioję? Iki Viekš­ nių, iki Mažeikių? Nebeišmins mano kojos dviračio. Uodai ir kitokios muselės lenda į žvėriškai pražiotus ir dar sukreiptus nasrus, nelyginant kokios baisios rajūnės žuvies. Juokitės, juokitės, žalčiai, iš manęs nelaimingo, o aš imsiu ir nusišausiu šituo mažo kalibro žaisleliu, jeigu kokios. Jis parankiui supasi mano kišenėje. Va, kas bus netolimoje ateityje, draugužiai. Priešais atbrazdena vienkinkis vežimėlis. Užsidengiu burną, kad neišgąsdinčiau taikaus piliečio. Palydovai jį susistabdo ir tuojau tardyti. Ar nesą kokio daktaro Akmenėje? Nu, kur nebūsią. Būsią mažiausia kokie du. Vieną jis parvežęs staiga apsirgusiai savo motinai ir ką tik dabar grąžinęs. Ji esan­ ti moteris, ta gydytoja, kad žinotume iš anksto. Jei paskubė­ sią, tai ji dar nebus spėjusi atsigulti. Pakalnėn, kairėn tokia gatve, paskui tiesiai prie gražaus namo. Kur būsianti lentelė prikalta. Sekasi mums. Tikrai ten toks namas ir emaliuota lentelė. Tas miestukas man pasirodė meiliausiu miestu pasaulyje. Toks ir toks reikalas, mes atsiprašome didžiai, bet vienas jau sta­ čiai gyvuliškai išsižiojo, kad, nors ką daryk, nebesusičiaupia. Meldžiamoji, pagelbėkite tam neatrajojančiam raguočiui,—be galo švelniai ir mandagiai nušvietė padėtį palydovas, mano geriausias kaimynas Simas. Ponia gydytoja, apsisiautusi dry­ žuotu palaidiniu, pasirodė tarpdury ir, visa užlieta skaisčios rytmečio saulės, maloniai nusišypsojo. Nemiga ir nuovargis 260

žymėjosi jos gražiame, truputį žilstelėjusiais plaukais ap­ gaubtame veide. —Och, tai menkniekis. Sėskite čia pat. Mes tuojau. . . Aš sėdėjau ant suolelio po baltomis langinėmis. Tai pusminučio darbas, ir ji turinti gerą patyrimą, nes nėra to šven­ tadienio, kad kuri davatka neišsinarintų, sąžiningai besimelsda­ ma bobinčiuje. Kai smarkiai griebė, tai ūmai ir atlyžo. Pa­ laužiusi kaulus porą minučių ir be jokių rezultatų, perkėlė mane savo kabinetan ir pasodino patogiai atlošiamon kėdėn. Ko ji tik nedarė! Ir laužė, ir maigė, ir traukė, ir stūmė. Nė iš vietos. Prakaitu nurasojo jos šviesi kakta. Rankas pakirto. Omano pakaušis tratėjo, skilo, griaustiniais beldėsi. Ne, tokių geležinių žandikaulių jai netekę sutikti. Bet tai greičiausiai dėl to, kad užvilkinta. Rišamieji įtaisai pertempti ir audiniai pradėję tinti. Va tai tau. Nežiūrint jos švelnios moteriškos išvaizdos, ji darbavosi visai vyriškai, griebdama kaip imtininkas ir netaupydama sveikatos. Pagaliau ji panaudojo pas­ kutinę priemonę, sėkmingai išbandytą ūkininkų, norint pada­ ryti skerdžiamą gyvulį, dažniausiai kiaulę, bejėgę ir nepa­ vojingą. Ji užnėrė susuktą rankšluostį už apatinės žiaunos ir visai ūkiškai patraukė. Braškėjimas toks, lyg šuoliais už­ lėkus ant gruodo, viesulu praūžė ir sustojo kažkurioje vietoje. Aš pajutau, kaip susisiekė mano dantys. Garbė Dievui! Tuo pačiu pajutau, tartum naujai į žemę būčiau įžengęs. Saulė tris kartus skaisčiau sušvito, ir vos negriebiau bučiuoti geradarės. Išverčiau pinigus, kiek jų radosi kišenėse, bet ji neėmė. Kas pinigai —šlamštas, po teisybe. Ryt jau čia bus rubliai. Gydytoja nesidomėjo užmokesniu. Ji dargi nuo savęs pasiūlė arbatos stiklinę. Kokios mintys skrido per mano galvą operacijos metu? Prisiminiau, kaip paauglio metuose buvau užpultas didžiulio vilkinio šunies. Kaip jis, šokęs ant krūtinės, papūtė karštu šunies tvaiku į veidą. Ne­ bebuvo kada užsimerkti nė surikti. Kaip rankos pačios stvėrė šuniui už nasrų ir pačios plėšė į priešingas puses. Žvėries akys iššoko, baisus liežuvis išsivertė, ir kojomis sudraskė marškinius. Bet nepaleidau, jausdamas jo žiaunų tratėjimą ir tamprius konvulsiškus judesius. O kaip šuniui po to, pasiteiravo gydytoja. Greičiausia jį nušovė. Nes koks daktaras teriosis su tokiu šlykščių gyvū­ nu taip kaip jūs dabar su manim. Ir tuo pačiu galvojau —kas būtų nušovęs mane patį, jei pačiam drąsos būtų pristigę. Kiau­ 261

lystė, ir tiek. Labai atsargiai pasiteiravome, ar ji nemano trauk­ tis. Trauktis? Dailus ponios veidas rodė apatijos žymių, ir švie­ sios akys prisimerkė. Ji neturinti jokios nuovokos, jei kalbėti iš tikrųjų, kaip tai padaryti. Be to —žmonės pasilieka. Ligos ir nelaimės juos ištiks sena, nusistovėjusia tvarka. Gyvenimas, koks jis nebūtų, srus ir toliau. Simpatingoji mano geradarė netikėjo, kad pasitraukusių vietą taip paprastai užpildytų kiti. Daktaro per dieną nieks nepadaro. Laukdami savo dalinio ir turėdami apsčiai laiko, apžiū­ rėjome puikią bažnyčią, kuri greičiausiai įprasminimui vietos pavadinimo buvo statyta daugiausia iš akmenų. Valsčiaus kie­ mo pašiūrėje, viena eile surikiuoti, gulėjo penki vyrai. Negyvi. Kaip vienos rankos pirštai, paskleisti ant sutremptų šiaudų. Žmogus, kurio klausėme, nesileido į kalbas. Čia atvežę ir iš­ vertę. Jis tik galvas pridengęs brezentu, kad musės neburbtų akyse. Gal tai komunistinių gaivalų darbas? Galbūt —senis tam neprieštaravo. O gal išbėgančių niekadėjų atsiskaitymas su valdžios postus užimti pasiruošusiais? Manykit kaip jums patogiau,—vietinis laikėsi savo linijos. Ir iš policijos parei­ gūno, besilaikančio savo irstančios nuovados artumoje, pešėme tą patį. Čia jie visi negreiti bičiulystei. Reiškia, tvarkos dar esama. Jei policija, nors atsegiotom sa­ gom, išeina į gatvę. Eilę valsčių ir vietovių prakeliavome lyg sudrumsta bala, kur verčia vandenį kas nori ir žuvauja kam patinka. Žiū, ir krautuvės atdaros, tačiau apsipirkimo gali­ mybės lygiai menkos. Naujų bėglių nebesitikima. Jau visi, kas dūmė,—nudūmė. Mes būsime paskutiniai iš Papyvesių — vaizdų mūsų krašto palyginimą prisimenant. Ir ten ant kalno, dideliame dvare, tolygiai didelė ir marga aukštaičių stovykla. Kelintą dieną jie ten poilsiauja, bet šiandien, atrodo, pajudės. Jie antai jau juda. Jie turi patyrimo ir visuomet stengiasi išlaikyti padorų nuotolį. Judame. Ir vėl paskutiniai. Priešai bus kur nors primigę, ir tuo mes laimėję visą dieną. Nieko, kas primintų karą. Vieš­ kelis laikosi Dabikinės slėnio, per daug nenusileisdamas į pievas ir nepašokdamas į aukštumas, kur bąla rugiai, kur sidabrinis avižų rėžis pamaldžiai šnabžda vasaros vėjuje. Tik tik tik, skaudžiai aidi plieno pentelė aukštų medžių pavėsyje, ir senas ūkininkas nubraukia dalgio ašmenis į drobinių marškinių ran­ kovę. Jis ilgai žiūri prisimerkęs pro stangius žilus antakius į dulkėmis sūkuriuojantį kelią. Kieno arkliai suris jo žalsvu sidabru išplaukusias avižas? 262

Dabikinė susivelia krūmuose ir medžių gūburiuose. Smarkią žemaičių upę Ventą išvydome akmenuotoje pakalnėje. Ir štai, kelionę pradėjus nuo Mūšos, šiaurinė lyguma nurėžta lyg peiliu, nespėjus nė prakaito nusišluostyti. Jos abi, gražios ir mielos mūsų krašto upės, surinkusios drėgmę gausybės upelių ir upokšnių, pasuka šiaurėn ir tampa didelėmis ir vandeningo­ mis kito krašto upėmis. Keista —galvojau —kad nėra vietos savo žemėje net upei išsitiesti. Kad visa kas geresnio turi iš­ plaukti svetur, priimti kitus vardus, kitaip skambančias dainas ir nuskęsti svetimoje jūroje. Ir mes taip. Kartą pajudėję, turėjome slinkti vis tolyn ir tolyn. Ir kaip užpės tos išnykti nežinioje. Viekšnių miestelį troškino dūmai. Nieko panašaus, tai ne karo padarinys tas gaisras. Kažkoks berazumis padegęs medines trobas, skeptiškai nušvietė padėtį paišinas pilietis. Visuomenė dabar intensyviai gaudo tą zakristijoną, kad atsitemptų ir įmestų jį į ugnį. Jis perplaukęs upę, bet tai nieko negelbės. Moka ir kiti per upę plaukti ir jį sugaus. Ir gerai padarys, kad gyvą sudegins, — tvarka visuomet reikalinga. Įžvalgesnieji priešais miestelį pas­ tebėjo apsikasusią vidutiniškai sunkių pabūklų bateriją. Ir tarnyba pilnoje parengtyje. Va, jau ir priedanga bus už mūsų ir be triukšmo neapseis. Mums tik kad pabėgėjus toliau. Ir kitą rytą važiavome tuščia Pievėnų gatve, taip tuščia, kad nė šunelis tarpvartyje nepasimaišė, nė višta nesipėrė ke­ lio dulkėse. Vištos suvarinėtos ir sandariai uždarytos darže­ liuose. Prieš mus keliavo gandas, pasiekdamas nuošaliausius pamiškių vienkiemius, mus perstatantis kaip gabius paukštie­ nos ir kitokių sausų produktų medžiotojus. Mūsų atžvilgiu tai buvo gerokai perdėta. Mes kukliai tenkinomės savo turimais ištekliais. Tačiau viena prekė staiga buvo įgavusi gyvo susi­ domėjimo. Sužinota, jog esame įžengę sritin, pasižyminčion stipraus skysčio gamyba. Pasukus vienam kitam į šalikeles, netrukus pasirodė daviniai. Prie diržo suposi sunkiai pripil­ dytos kariškos gertuvės, iki šiol tenaudotos tik tokiam dalykui, kaip vandenėliui troškuliui maldyti. Neblogas,—sriūbtelėję įvertino žinovai. Ir keisčiausia, kad duoda už markes. Olaikas kaip sykis visais takais ir takeliais gužėti bažny­ čion. Ji stovi čia pat, papilkavusiu stogu ir sienomis, ir kuk­ liai prasikišusiu mediniu bokšteliu. Pasigavę susikūprinusią špitolnikę davatkėlę, klausiame, kodėl taip ramu, įtartinai tuščia šventoriuje ir pačioje šventykloje. Juk sekmadienio priešpietė neregėto gražumo. 263

—Duok pakajų. Ko gi ten eisi, jei kunigo nebėra? —žegno­ damasi lyg nuo velnių gundytojų, atsikerta moteriškaitė. Nebėra? Tai kur jį dėjot? Niekur nedėjom. Patsai išbėgo. Pasikinkė arklius, gaspadinę pasisodino šalia. Dvi karves pri­ sirišo prie gardžių. Sako, ruskis pareinąs. Ar teisybė? Tas teisybė. Bet vargonininkas bus palikęs, juk vargonai, rodos, veikia? Kur tau paliks. Ir vargamistra kartu išsidungeno. O muzika vienok sunkiasi pro lentinius bažnyčios skliautus. Su­ kluso ir kupriuke. Ir jos akys išsiplėtė kaip abrinės, ir bedante burna prasižiojo. —Vuo jergau! Ir nelaukdama pirmyn, o mes jai įkandin. Mažosios durelės tik pristumtos ir, jas atvėrus, vargonai visais vamzdžiais siūb­ telėjo tartum garas, dangtį pakėlus. Ir mus paskandino dan­ giška muzika. Koks gi ten kipšas įsitaisęs ant viškų? Ar tik ne mūsų mie­ las draugužis Ignas? Taigi kad jis. Nugarą atsukęs į altorių, šautuvą atrėmęs į tvorelę. Dumplėmis paminti dar vieną sėbrą atsivedęs. Gražiausios meliodijos keliasi iš po jo pirštų, plūsta sriautais ir kriokliais krinta nuo viškų, ir pusto dulkes nuo šventųjų veidų. Avė Maria ar kažką panašaus jis stengiasi imp­ rovizuoti. Paskui pereina į savotišką pynę, primenančią lie­ tuvišką popuri, tačiau su aiškia religine mintimi. Nuprašyti nuo muzikos jo nėra kaip. Tenka laukti, kol pats susimylės išsėmęs repertuarą. Ignas nusikaltusiai pasiteisino, kad be muzikos jis dūstąs. Va čia, toje duobutėje, pasidarą gūdu, jog medį graužtų iš ilgesio kaip šeimininko prie karčemos užmiršta kumelė. Savo parapijoje jis pavaduodavęs vargonininką. Jis galįs net gedulin­ gą maršą sugroti. Ir žiedų sumainymo procedūroje jaunuosius nuteikti, kad, beeidami nuo altoriaus, įniktų suktis suktiniu. Dumplių mynėjas klastingai šypsosi ir viena ranka pajudina gertuvę prie diržo. Mums ir taip aišku, kad jos turinį jiedu bus perpus sumažinę. Bet kaip tą pasakyti davatkai, kuri žiūri į mus tokiom akim, jog nėra abejonės ją matant tikruosius Kristaus kankintojus, kotus ir budelius. Tikruosius žydus su vėzdais ir dzidomis iš šeštosios kopnešių stacijos. Tuo labiau kad mūsų smakrai apšepę poros savaičių neskustom barzdom. OMitkaičių kišeniniame kaimelyje, kurį netrukus pasiekė­ me, istorija klostėsi suvis priešinga linkme. Menka koplytėlė atvira iki galo. Anga primušta pamaldžios liaudies, o per jų 264

palenktas galvas blūbčioja žvakių geltonos ugnelės ir aitriu debesimi draikosi kodylų dūmai. Žilas žilutėlis klebonas išskečia rankas, palinkdamas priekin, lyg puldamas už kitų nusikal­ timus pragaištingon prapultin. Ir mes girdime suplikacijas. Tą minutę sustoję pašventory, nedrąsiai prisėlinę arčiau ir apmirę lauko pusėje. Be kepurių, sutaršytais plaukais, rankose įsitvėrę galabijimo įrankius. Tuo metu, kai ūžavo koplyčios skliautai ir žali laukai pasigavę kartojo giesmės žodžius — . . .ugnies ir karo. .. gelbėk mus, Viešpatie. . . Tas senutėlis, jau aišku, nepaseks savo kaimynu, prisiri­ šusiu porą pieningų karvių prie gardžių. Kad pravartu turėti šilto pienelio kelionėje, savaime suprantama. Bet kaip su tomis avelėmis, bailiai besispraudžiančiomis ganyklos kampe? Kas kirps jų vilną ir kas paplaks tėviškai rykštele? Kas gins jas nuo vilkų? Geras piemuo nepalieka savo kaimenės, kad ir ak­ meninė kruša nusileistų iš dangaus. Senelis žino visa tai labai gerai, ir aš dabar nedrįsčiau jamį akis pažvelgti, nors tamprie­ žasties tiesiogiai nematyčiau. Kodėl? Kodėl mes traukiamės į nežinią? Laikas yra kažin kaip keistai ištįsęs. Nebesekamas kalen­ doriuje, nebedalinamas laikrodžių. Pavojai kažkur užpakaly. Ir vaizduotę įtempęs nebegali susikurti realaus karo vaizdo ar bent to, kas buvo keletą dienų atgal. Iškyla atsiduoda tikra beprasme ir net grasina įgyti visai juokingas formas. Be abe­ jonės, tokias nuotaikas iškelia ir sustiprina aplinka, atsiduo­ danti tokia palaiminta ramybe ir nerūpestingu šventadienio poilsiu, kokį, itin gerai paieškoję, teaptiktumei tolimoje savo vaikystėje. Mažiau nusimanąs dar pamanytų, kad joks sve­ timšalis čia nesilankė ir po kalavijuočių ir švedų mes esame pirmieji svetimšaliai, trempią šį palaimingą kampą. Kurią dieną vis tiek prisieis į ką nors atsiremti. Jei ne kas kitas, tai jau rūpestingasis ūkvedys privers susimąstyti, nes gausios sviesto atsargos, donelaitiškai tariant, baigia į nieką pavirsti. Ir cigarečių davinys mažėja. Ir duonos reikia pačiam pasižebravoti. Va. Mūsų abu leitenantai ne iš kelmo spirti. Spėja nuotaikas ir bando užkirsti kelią demoralizacijai. Ar tik jie nebus susirišę su kitų dalinių karininkais? Kuriuos slegia pana­ šios bėdos? Nes išrikiuoja mus ūkio kiemo viduryje ir pasako kalbas. Jie vyksią pasitarimam. Ir su savim pasiimsią grupę vyrų, kaip akivaizdų jėgos įrodymą. Galimas daiktas, jog reikėsią tuojau pat išstatyti užtvaras. Kas sutinkat —pakel265

kit rankas? Savanorių netrūksta. Mane skiria ryšininku tarp liekančių ir išvykstančių, nors ką turėsiu veikti, konkrečiai nepaaiškina. Šitaip dvylikos vyrų gvardija su manim trylik­ tuoju, sukritusi į ilgiausią ūkišką vežimą, naudojamą šiaudams vežti, išdardame atgal, lydėdami vadus. Įsako laukti ir patys dingsta kažkur apie kleboniją. Ji tuš­ čia,tai kodėl nepasinaudoti vadams? Beto, iš ankstyvesnių paty­ rimų žinome, jog visų kariaunų, siautusių mūsų žemėje, vadai savo štabus kurdavo kaip sykis klebonijose. Atsibodus stai­ pytis tuščioje gatvėje, pamažu susikraustėme špitolėn, kur pasirodo bešeimininkaujanti ta pati mūsų pažįstama kupriuke. Špitolė erdvi, grindys švariai ražu ištrintos. Suolai pasie­ niuose ir didžiausias stalas. Mat atsibūdavo čia visokie pa­ rapijos sambūriai, kaip metiniai mirties paminėjimai ir triukš­ mingos vestuvininkų papėdės. Besišnekučiuodami siurbėme po lašelį iš gertuvių, kurių turinį vienas smaguriautojas vy­ kusiai atmiešė medum. Išėjo lyg ir benediktinas. Dvasia at­ sigavo. Nebepatogu skųstis sunkiu gyvenimu. Kuprota davatkė­ lė iš arčiau įsižiūrėjo, kad mes jau ne tokie blogi ir baisūs. Ir katalikai besą. Ne vienas kryželį parodė antį atsegiojęs. Ji vertino Igno muzikinius sugebėjimus ir pasiūlė jam pasilikti. Pavilgos jau jos sunešiančios, tad sotus galėsiąs būti. Girdi, kunigas vis retuomiais iš kur nors atvažiuosiąs mišių atlaikyti, bet vargamistros tai jau neatsivešiąs. Kai būsiąs savas, tai kas kita. Ignas padėkojo už pareikštą pasitikėjimą, tačiau ne­ sutiko užimti vakuojančios vietos ant viškų. Iš pasitarimų, matyt, nieko neišėjo, ar kuris biesas. Įsakė grįžti, ir jau grįžtame pusiau gulomis, patogiai pasidrėbę šiauduose. Dainelė gražiai nusivingiavo pakelėm. Ak, kaip iš kokių atlaidų, kaip iš kokios malonios talkos, atlikę gerą darbą kaimynui ir patys likę neužmiršti. Vienam berniukui išdaigi mintis kilo —pataikyti į telefono stulpo izoliatorių. Kur jis ten pataikys, barškant smarkia risčia ir dar gulom. Kiti, niekindami jo šauliškus sugebėjimus ir norėdami pamoky­ ti —taiko taipogi. Netrukus visi vamzdžiai pakelti aukštyn ir papliūpomis spjaudo šūvius. Kol vadai nutildė, kol ką, triukš­ mo pusėtinai susikėlė. Užtat grįžę ir sustoję kiemo vidu­ ryje, neradome nieko gyvo. Tik po kurio laiko pradėjo rankio­ tis po vieną. Kas ten šaudė? A r mes? Mes, mes. Osu kuom, ir ar daug žuvusių ir sužeistų? Ar didelis būrys mus puolęs ir ar iš pasalų? 266

Koks būrys? Ir ką jūs sapaliojat? Pasilikusieji mat supratę šūvius tiesioginiai. Jei šaudo — reiškia, priešus šaudo. Nesumojant, ką daryti tokio artimo pavojaus akivaizdoje, virėjas Baltrukėnas, turįs daug prakti­ kos iš ilgos tarnybos šauliuose, ėmėsi iniciatyvos ir vyrus paskleidė kautynių tvarka strateginiai parinktoje vietoje, ge­ rai užmaskuotoje rugiais. Kitą dieną kelyje susidarė ilga vilkstinė, susirankiojusi iš visų pakiemių. Plačioje apylinkėje apsčiai tūnota besiganan­ čių ir poilsiaujančių. Lyg bitelės pro siaurą lakos plyšį iš avi­ lio, lindo ir rikiavosi tolimai kelionei, naujamspiečiui maždaug. Reginys pastebimai darėsi margesnis akiai. Miškeliai ir aukš­ tumėlės su kai kur suspindinčia ežero akim. Kaip spėjau, Šatri­ jos kalnas turėtų greitu lauku pasirodyti. Tikrai, praskleidus vieno miškelio palaukę, jis dunkstelėjo tolumoje kaip šieno kupetys, melsvu ūku apsitraukęs, gailiai mėlyname akiratyje. Tačiau nuo Gadunavo pasukome atgal ir nakčiai įsitai­ sėme taborą tirštais krūmais nužėlusiame upokšnio klonyje. Baltrukėnas užkūrė vakarienę. Fantastiškai šmėkščiojo šešėliai alksnynėlio šakose ir pypkeles traukiančių veiduose. Kad ši­ taip pora gitarų, kad šitaip juodaplaukių čigonėlių keletas ant žolės prieš jaukią ugnelę. Vis dėlto savanorių būrelis turi išvykti numatytai užtva­ rai. Atsisveikinome ir atsibučiavome, lyg jau amžiams nebesu­ sitiktume. Buvome susipratę, suaugę, ir širdį nudiegė pagal­ vojus, kas dar gali nutikti. Visu trečdaliu suplonėję, ir patys pasileidome miško keliu. Mūsų prieštankinis pabūklas svyruoja voros gale. Dar vis nėra progos jam pasireikšti. Kur nors visgi turime pasidėti, po šimts kelmų. Vyresnybė šnibždasi susi­ kišusi, rūko cigaretes. Išeitų, jog nervinasi. Oliaudžiai ven­ gia atskleisti savo planus. Jokios demokratijos, kaip buvo žadė­ ta žygio pradžioje. Iš kur čia bus demokratija, kai siaučia ka­ ras. Diktatūros reikia. Vadizmo ar fašizmo mažių mažiausiai. Tai bus tvarka. Iš savo pusės dargi per daug apkiautusiais laikau abu mūsų leitenantus. Jokio ryžto ir pasiruošimo svar­ bioms pareigoms. Koks nors liktinis viršila gabiau susido­ rotų. Nugirstame minint Platelius. Ten tokie puikūs pušynai ir didelis, daugiašalis ežeras, vadinamas Virkšta. Ir kad tuose pušynuose ir tose paežerėse kuria savo stovyklas naujai besi­ tverianti organizacija, save apšaukusi vanagais. Jei pasirinko 267

tokį vardą, tai gal ketina kam nors plunksnas papešioti. Tas mums patinka. Be to —gamta žavinga, ir jau iš bėdos bent žuvimi bus galima misti. Ne, ne, vyručiai. Jei jau išvedėte iš namų, tai ir pavedėkite gabaliuką. Kad ir iki tų ežerų. Ir nežinau, kodėl pasijutau lengvas ir keliais metais pajau­ nėjęs. Ir tik vėliau susigaudžiau, kad miško praperša taip ma­ ne veikia atvėrusi be galo tolimą ir tuo pačiu mielą pasaulį. Man atrodė, jog tereikia pasiekti jį —anas melsvai gūbriuo­ jančias kalvas, tirpstančias bekraštėje ir vibruojančias rugp­ jūčio saulėje, ir susiras išeitis. Gal net išganymas mano su­ vargusiai ir netikrumo iškankintai sielai. Jeigu aš pasiekčiau anas aukštumas. .. Taigi. Kas būtų tada? Ten aš palaukčiau, iki nusiverstų ir nubildėtų per mano galvą visos lavinos ir griūtys. Išlįsčiau ir nusipurtyčiau pelenus ir dulkes. Ir dairyčiausi artimiausio takelio atgal. Kad ir apdraskytomis kel­ nėmis ir skylėta marškinių nugara. Tas nieko. Ir aš klausiausi, kaip dėstosi žodžiai mano lūpose ir atskamba meliodija iš kažin kur. Ar ne iš anųjų melsvųjų tolių? Meliodija svetimai dainai ir žodžiams, mano tik per vargą ir prakaitą suvokia­ miems. Juos girdėjau daug seniau. Juos buvau užmiršęs. Bet jie užsiliko ir tūnojo kažkurioje slaptoje ir dabar, šią minutę, iškilo. Manau, kad jie skambėjo lūpose apkvaitusio pergalingo žygio maršų kareivio. Plėšriose kohortose paraitytomis ranko­ vėmis nuėjusio į Rusijos klaikių miškų ir pelkių gelmes. Es geht alles Es geht alles Nach jedem Folgt wieder

vorueber. vorbei. Dezember ein Mai. . .

Ar jis sugrįžo, anas įdegusio veido ir kaitraus žvilgsnio kareivis su žaibais apikaklėje, pakilęs iš gimtųjų Odenwaldo kalnų? Po trejeto sunkių ir nedalingų metų? Jis turėjo sugrįžti. Ir sugrįžo, nes tiek žavesio ir vilties buvo jo žodžiuose. Ir manęs neglėbtų tokia giedra ir džiaugsmas, jei būtų kitaip. Nes tiek nedaug jis tenorėjo, lygiai tiek, kiek aš dabar. Tik pavasario po žiemos speigų ir pusnynų. Tik mielo ir žydinčio gegužio. Reikia sugrįžti, negalima kitaip. Galvas aukštyn, vyručiai! Mes nepražūsime. Ir užtraukime kokią nors dainelę. Gegutėle , tu raiboji. . . 268

Bet jie, žalčiai, man nepadeda. Priešingai: sako norėsią matyti, kokia geguže užkukuosiąs vėliau. Ignas, nieko nesakęs, atsuka mano gertuvės kaklelį ir pauosto. Keista. Jokių ženklų, kad būčiau nugėręs.

IMPROVIZACIJOS

Vienoje kryžkelėje mus sulaikė vyras su raiščiu ant rankovės ir nurodė kryptį. Aš stebėjausi, kad niekam nekilo mintis jo nepaklausyti, lyg jis tikrai būtų eismą tvarkantis pareigūnas. Pusvalandį žingine pasistūmus, pasiekėme senus mūro kumety­ nus, milžiniškos apimties daržines ir tvartus. Parko gilumoje sušvito balti Plinkšių dvaro rūmai prie to paties vardo ežero. Apie ūkio trobesius, tarp medžių, pievutėse ir daržuose šlemštė sausą pašarą iškinkyti arkliai. Į viršų kilo ienos tartum švento Roko atlaiduose. Apie vežimus tutinęjo ir šūkavo vyrai, kraus­ tydami ir kilodami mantą. Vienok nebuvome ir paskutinieji, nes iki vakaro vis nauji ir nauji būriai važiavo ir dėstėsi dvaro aplinkoje. Ką jie čia bus susigalvoję? Tokį a/bazą įsteigti dvare tarp miškų? Galime spėlioti įvairiai. Bet tik vakare pradeda ryš­ kėti kai kurie bruožai. Prieš saulės laida šaukia visus į aikštę prie rūmų, ir nuo terasos skardžiabalsis kapitonas sako prakal: bą. Per daug publikos jis ir nevargina, nes greičiausiai pačiam aišku, kad be garsiakalbio nepritrenksi tokios minios. Ji per didelė. Per daug išsklidusi, o parkas, o ežeras ir gėdingai pa­ raudęs vakaro dangus sugeria jo žodžius. Trumpai tariant, būsią steigiami kariški daliniai. Būsią sudarytos kuopos, bata­ lionai ir pulkai. Pirmas pulkas kaip Sykis stovįs prieš jį. Reiškia, mes patys. Tokių vyrų jis matąs, kad giria žalioji sugaustų, mums pakilus. Kalbėtojo ne vien.kariškio, bet ir poeto besama. Kiekvieną iš eilės apkabintų, išbučiuotų ir ap­ siverktų. Kas manąs priešingai? Minia tyli. Norėtųsi pamatyti tokį drąsuolį išeinantį prieš. Tai gerai —sprendžia greitomis jis. Gausią amunicijos ir kitokios ekonomijos. Ouždavinių jis nė nemanąs aiškinti. Šventojoje Žemaitijos žemėje atgims 270

Lietuvos vyrija. Susitelks kaip anais devynioliktais metais ir. . . Aukščiausias laimins mūsų žingsnius. Nes tiesa mūsų pusėje. .. Tuo pačiu ir pirmas kariškas judesys įvyksta. Kolona fron­ tu į rūmų fasadą. Trispalvė plėšiasi virš medžių aukštyn. Ir himnas, ir tuo pačiu atsikvėpimu —Marija, Marija. Plinkšių ežeras tuo metu buvo visiškai paraudęs, savo pietiniame gale sumerkęs melsvų kalvų grandinę. Sutemoms atslinkus iš miškų ir ežerą migloms nudraikius, tarp medžių kūrenosi laužai, pleškindami vakarienes. Aptūpę ugnis, pamovę ant čia pat nusipjautos šakos mėsos ar lašinių bryzelį, stengėsi kai kurie sau bendrąją vakarienę pasigerinti. Kiti tik pypkes traukė, paskendę dūmuose, rausvuose ugnies atšvaituose ir savo mintyse. Dūmų, arklių mėšlo ir prakaito tvaikas yra apsėmęs dvaro parką, pakluones ir net pačią aikštę prieš iškilų, baltą palocių, statytą grafų patogumui. O pasku­ tinius dešimtmečius jame mokėsi aplinkinių kaimų jaunimas, ir ne ko kito, o žemdirbystės. Čia ruošėsi gyvenimui jauni ir vik­ rūs ūkininkai, prilygstu išgirtiems danų ūkininkams. Gulti niekas ir Nesiruošė. Didelį rūpestį uždavė kapitonas. Steigia jis kariuomenę, o tai jau ne alaus gertuvės, susimetus pas malonų kaimyną. Čia jau antį pasikrapštyti prisieina. Padarys tave kareiviu, ir turėsi klausyti kokio grandinio. Statys tave su šautuvuįr smakriuką lieps pakelti aukštyn. Prievarta gal negaudyk bet, savanoriškai įstojus ir padėjus kryželį, nebeišeisi, kadarai* tas ant seilės užeis. Žvalgėsi tad vieni į kitus ir tikėjo^4rokio išmintingo atsakymo. Pasakytų vyresnieji,.-Vet jie visi kuom nors buvę ir kiek­ vienas kokiu laipsniu, prisidengęs. Jie jau grynai kariškai nusiteikę. Suprantama; kad meilija sau kokios vietelės, pri­ gulinčios turimam rangui. Tad atsargiai su jais. Na, pasi­ žiūrėsim, pasidalysim. Po vežimais, po medžiais —ištisinis kibždynas. Dar didesnis daržinėse ir pašiūrėse, kur esama šieno. Kai kur graudžiai vir­ kauja vaikutis ir čiūčiuoja liūliuoja motinos lopšinę. Mat yra vežimų, aptrauktų drobe ir apkarstytų kibirais ir kitokiais indais, kuriuose įsikūrę neišardomi šeimų lizdeliai. Ir tekių moteriškosios galvos viename susikrimtime. Kariuomenė tai kariuomenė, o kur jos pasidės, kai vyrai ir tėveliai išeis ka­ riauti? Iš ryto jau formuoja dalinius. Atsisakančių kaip ir nėra. 271

Ojei buvo, tai tie patylom išslinko nakčia. Mus priglaudė prie joniškiečių. Ir bugštu, ir pasididžiavimas ima, kad toks kuklus būrelis prie pačios didžiausios grupės. Joniškiečiai — tikri buržujai ar jau bent buožės mažiausiai. Be gerų arklių kaime­ nės, jie turi ir keletą sunkvežimių su priekabomis. Ir mantos jau, matyt, netingėję pasikrauti atsakančius kiekius. Remda­ miesi savo ištekliais, jie linkę kitus per dantį patraukti. Bet jau apie pietus mus atėmė iš turtingų ūkininkų globos ir su­ glaudė su kitais, kurių didesnė dalis zarasiškių. Čia jau kitas reikalas. Zarasų krašto liaudis balsinga ir nepasipūtusi. Mes iš karto įgavome svorį, sužinoję, kad jaunesnis mūsų leite­ nantas patapo kuopos vadu. Gi vyresnis nueina į pulko štabą. Reiškia, generelinio štabo karininku. Neužmirš jis ten mūsų, būdamas tokiose aukštybėse. Vis ras žodelį, buvusius savo bendravargius užtardamas. Mane gi patį pasišaukė ir įsakė pasiimti visas rašymo priemones ir būti kuopos raštininku. Kodėl ne? Ir ačiū už pasitikėjimą. Gi su rašymo priemo­ nėmis jokio vargo. Išsitraukiu asmeninį pieštuką ir užrašų sąsiuvinėlį, jau didesne dalimužpildytą. Pieštuko užteks ilgam, tik popieriaus pridurtų iš kur nors. Gaunu gerokai sug­ lamžytų lapų storą pluoštą ir nurodymus vykti į rūmus ir užim­ ti kambarį, skirtą kuopai. Prie durų prisegta kortelė, bet viduje jau sėdi du vyrai ir tiriamais žvilgsniais mane pasitinka. Jų apranga kelianti nusistebėjimą ir baimę. Uniforminės kepurės, mundieros, auliniai batai, perpetiniai diržai. Jie ginkluoti sun­ kiausio kalibro pistoletais, planšetėmis, žiūronais ir granato­ mis. O vienas dar savotiška odine dėžute, kurią įtariu esant fotoaparatu. Sutelkęs drąsą, visgi pasisakiau, ko atėjęs, ir laukiau, kol pratuštins vienintelį stalelį man, raštininkui. —Raštininkas jau yra,—pasakė storesnis ir vyresnis. Prie jo painios uniformos priklausė ir pančio storio pintinis šniūras, ištrauktas pro antpetį ir nudrikęs iki pilvo. Kad ant jo pasietas švilpukas, tas įspūdžio nesumažino. Priešingai — didesnis karo vadas. —Mane paskyrė ir atsiuntė, ponas pulkininke. Atsiprašau tamstos,—pasitempiau, kaip reikalauja drausmė. —Tas tai nieko. Gali kulniuoti atgal. Mes jau susitvar­ kysime,—pulkininkas pasitaisė akselbantą su švilpuku ir pliaukštelėjo pirštais, ištardamas keistoką garsą, nuskambėju­ sį maždaug taip: rak-čiak-čiak. 272

Apsisukęs, sugėdintas ir galvą nudūręs, nešinausi atgal. Bet vadas mano rezignacijos nepriėmė ir patsai atlydėjo. Kuris velnias, koks ten pulkininkas drumsčia nuotaikas ir knisasi po drausmės pamatais? Vyksta smarkus susikirtimas. Pulkinin­ kas su savo padėjėju, mano manymu, mažiausiai kapitonu, tik iš kuklumo pasitenkinusiu kuopos raštine, nė nesvajoja nusileis­ ti. Jų argumentai svarūs, o jiems paremti dar svaresni avinkojai prie diržų. Mes patys ir ūgiu smulkesni, ir visai beginkliai. Galėtume pasišaukti kokį kautynių skyrių pagalbon, bet to nedrįstu siūlyti, matydamas kuopos vadą atlyžtant ir ieš­ kant kompromisų. Ką padarysi. Nutaria laikinai palikti du raštininku, kas gal ir būsią naudinga kūrimosi stadijoje. Susirandu tuščią dėžę, kaladę vietoj kėdės ir nežymiai įsikuriu kamputyje. Iš karto aišku, kad man teks pasilikti pirmojo šešėlyje. Jis visais kantais pranašesnis, net neskaitant jo de­ šimties metų praktikos įvairiose policijos nuovadų raštinėse. Jo ūgis imponuojantis, apranga be priekaištų, o įžūlumo dydis nenustatomas neturint palyginimo. Bet tik pradžioje jis kėlė šiurpą. Vėliau mudu net susibičiuliavome. Jis visus darbus be jokiopavydo užleido man, patsai tenkindamasis tik sekretoriaus ir prižiūrėtojo postu, mieliau pasivartydamas prieš saulutę, kas ir pritiko jo riebiai nušertai figūrai. Ir taip įsitraukus į darbą, trejetas dienų vėju praūžė. Aš tik sudarinėjau visokius sąrašus, rašinėjau, braižiau, laksčiau, klausinėdamas pavardžių, gimimo vietų, datų ir kitokių asmens žymių. Mano pieštuko beliko trumpas galelis ir, kad galėčiau dar su juomrašyti, įsitveriau į medžio lazdelę. Kareivijos orga­ nizavimas vyko pilnu tempu. Patikrinimai, rikiuotės, sargybos. Net praktiški karo dalykai —krėtimas apylinkės miškų, iš ku­ rių neretai pavieniais šūviais ar sutartinėmis salvėmis apšventindavo stovyklą. Vakariniai išrikiavimai —tai jau savaime aišku. Paskui jau laužai, lauželiai. Ir dainos tokios gražios, to­ kios graudžios ir ilgesingos, jog nejumiomapkabini medį ir glo­ stai jo šiurkščią žievę, dūsaudamas apie paliktą mergelę ir pali­ ktus namus. Dainingų kraštų žmonės čia buvo suplaukę. Pradėję kelionę liepos pradžioje. Pajudėję iš Zarasų, Švenčionių ir Utenos aps­ kričių. Po jų įkandin sekė Rokiškis, šiaurinė Panevėžio apskri­ ties dalis ir visi Biržai, nuo Papilio iki Vaškų. Šiaulių gi tik ryti­ niai valsčiai. Okur kiti —nenoromis statėsi klausimas. Grei­ čiausiai traukėsi tokia pat proporcija, tik kitais keliais ir kito18. M. K a ti li š k is

273

mis formacijomis. Okitur gal negalėjo? Gal juos apsiautė ir su­ sėmė greičiau, negu sumojo, kad jau laikas išeiti. Mūsų kuopa pavadinta trečiąja. Kadras sudarytas be sunku­ mų, nes pasirinkimas puikiausias stažuotų ir laipsniuotų vyrų. Atvirai šnekant, sunkumų susidarė kaip tik dėl to pertekliaus. Pavyzdžiui, ką paskirti kuopininku, jei tai vietai prisistatė bent keturi viršilos. Ir ne bet kokie viršilos, odantį atkandę įvairiuo­ se pulkuose. Mano didžiausiamsiaubui, kuopininku paskiriamas anas pilniausio ir margiausio apsišarvavimo, su akselbantais ir planšetėmis, su žiūronais ir fotokameromis, aukštą kariškio rangą primenantis vyras. Kiek kartu jį pavadinau pulkininku, o jis nė prieštaravo, nė rodė nepasitenkinimo. Degradavimas įvyko mano akivaizdoje, jam pačiam dokumentais įrodant turi­ mą viršilos laipsnį. Be to, dar kažkokį medalį už gerą tarnybą, kaip tinkamumą kuopininko vietai. Aš pajutau kartaus nusivy­ limo ataraugas, bet patsai herojus švytėjo pasitenkinimu. Rakčiak-čiak,—pasakė jis, pirštais skaudžiai supliauškėdamas, ir nuėjo kuopos ūkio tvarkyti. Tada jau kėlėmės į artimiausią kaimą ir išsidėstėme keliuo­ se vienkiemiuose. Apylinkė miškinga ir gana jauki. Giliu kloniu iš Plinkšių ežero atsrūva traškus Serkšnės upelis. Netoliese ir malūnas, kurio šliuzus pradarius, upelis virsta kunkuliuojančia srauja. Ten mes skalbėmės savo įjuodusius marškinius, maudė­ mės, pliuškenomės ir kitaip taisėme sveikatą. Nelyginant kokie vasarotojai. Nagi kurio velnio dar? Pavalgyti duoda, nakvynei šieno ir šiaudų daržinėse užtenka, orūbai nekelia jokios proble­ mos, kol saulutė žeme ritinėja. Gabesnieji ir žemaitiškos šniūri­ nės susiorganizuoja. Jei ne už markes, tai už šilkines kojines ir kitokius moteriškus tualeto reikmenis, pasiimtus dėl visa ko iš namų. Vietinės moterys ir merginos itin jautrios tiems švel­ niems daikteliams ir už vyrų prasunktą skystį slaptai išsimaino. Taigi. Bet kas čia dėsis iš tikrųjų? Prieš šitokias atostogas mes nieko neturime. Kol gražu ir šilta. Betgi ateis ruduo. Ne vie­ nas žiogas taip jau yra sušalęs į ragą, smagiai nusmuikavęs va­ sarėlę. Įtarimo kelia tokia visuotinė tyla. Kur sustojo priešas, mus taip energingai vaikęs? Kas jį sulaikė ir kurioje vietoje? Apie vokiškas pajėgas nieko negirdėti. Niekas net ir nematė vo­ kiškų kareivių šiose srityse. Tauškaliai rezga iš nuobodumo kvailiausias pasakas ir už save kvailesnius įtikina, kad rusai to­ liau nebeisią. Jie apsigalvoję ir nutarę maždaug, kad jau jiems užtenka. Turėkit tą savo Žemaitiją ir gyvenkit. Telšius padary274

kit sostine, preziden'tą išsirinkit. Žemaičiai pakils ant kojų. Tik klausimas, ar mus, lietuvius, priims savo tarnybon. Vargiai jiems tiek kumečių ir bernų prisireiks, kiek aukštaičių prigu­ žėjo. Esama vienok kažkokios šarvuočių grupės, kurios vado pul­ kininko Maederio tėviškon globon būsim ir mes patekę. Jis tai paskatinęs organizuotis ir parūpinsiąs kas reikia. Ir taip pat pa­ sirūpinsiąs, kad nenuobodžiautume. Visa ateisią savo laiku. Ne­ buvo girdėta, kad vokietis leistų jaunuomenei dykinėti, ir dar karo metu. Bet kol kas —skųstis negalime. Darinėju sąrašus iš peties. Vieno nebaigęs, su paskubiu turiu pradėti kitą. Kad jie nepilni, čia jau ne raštininko kaltė. Vyrus sumedžioti ir juos privesti prie tvarkos —jau ne eilinio žmogaus jėgoms. Bet ji pa­ mažu įsigauna, ir tikimasi išvystyti rimtą veikimą. Po būrį kas­ dien siunčia užtvaroms ir apsaugai. Nes pavieniui rodytis pavo­ jinga. Iš miško apšaudo, ir kai kamkliūva. Vieną ir kitą priseina palaidoti su visom kariškom apeigom Ketūnų koplyčios laukų akmenim aptvertame šventoriuje. Ūkio būrys geriausiai bus supratęs savo užduotį ir darbuo­ jasi sąžiningai. Jų centre —virtuvė. Atkeliavusi iš Zarasų, traukiama dviejų ypatingai mažo ūgio arkliukų, geltono plauko, su juodais dryžais nugarose. Gyvuliai taip supratę, kad iškinky­ ti visą laiką liečiasi šonais. Katilas gana primityvus, užkeltas ant senų vežėčių, su geležine pakura apačioje. Aptarnaujamas prityrusių jaunų vaikinų. Mūsų Baltrukėnas tik jų padėjėju, ir tai per vargą teįsiprašė. Bet sriubą įmanomą jie išmurmina. Ir paskui su visa virtuve išvežioja po vienkiemius, kur susimetę kuopos vyrai. Maisto paįvairinimui netinginiai gaudo žuvį viso­ mis turimomis priemonėmis ir visuose vandenyse, neaplenkiant nė ūkininkų dumblinų panamės tvenkinėlių, kur apstu karosų. Sandėlininkas tuo pačiu metu gauna pirmą siuntą amunicijos ir aprangos iš anų pažadėtų rezervų. Tai šautuvams valyti vir­ vutės, brezentiniai getrai pusbačiams, prastos rūšies batų tepa­ las, dirželiai duonmaišiams pasieti ir keletas senų, sulankstytų katiliukų. Kaip pradžiai, tai nieko. Ir su viltimi laukiame kitų produktų rūkalų ir frontui priklausančios degtienės pavidale. Juk mes beveik fronte ir esame, tai reikalavimai ir pageidavi­ mai pagrįsti. Kažkurį vakarą aliarmas. Pasiruošimas išvykti. Ir po to ty­ la. Nejauku, lyg tikrai būtume apsupti tykančių ir mūsų kraujo ištroškusių. Tylą sudrasko pažeme praskrendą lėktuvai. Jie taip 275

skuta žemai ir draskosi, jog plėšia kepures nuo galvų. Nusibeldę toliau, mėto bombas ir tarškina kulkosvaidžiais. Naktelė praėjo nesulaukiant įsakymo vykti, spėliojant kur. Tik jau gerai įdie­ nojus, ištrypus duobes ant kelio, leidžia judėti. Ir gerai, kad leidžia. Tokie lūkuriavimai labai prastai veikia jaunos kariuomenės dvasią. Smukdančiai veikia. Vyrai laukia, laukia ir nejučiomis pradeda abejoti patys savimi. Ar jau mes tikrai kareiviai, ar tik kokie pastumdėliai? Laukiame visą naktį ant kelio vietoj to, kad būtume galėję knarkti daržinėse, sausa­ me šiene. Ir dabar neėdę velkamės, kai būtume galėję pasiga­ minti užkandos. Jei taip toliau, tai... Maištininkų pilna kiekviename būryje, kiekvienoje gretoje. Ir tai vis daugiausia atsitarnavę vyrai, grandiniai arba jaunes­ ni puskarininkiai. Aštuntame pulke, kur jis buvęs skyrininku, tai tokių kiaulysčių nepasitaikydavę. O kai anas buvęs ryšių batalione būrininko pavaduotoju, tai tvarka buvusi kaip bažny­ čioje. Žinoma, tvarka nebūtų buvusi tokia ideali, jei tie vyrai nebūtų valdę skyriaus ar būrio. Jaunimas mažiausiai išmano, tačiau jis ir kukliausias. Be to, ir mažiausiai pajėgų turįs, kad galėtų visus maištinguosius bernus aprūpinti tarnybomis ir tuo atstatyti tvarką. Kaip ryšių batalione. Tikras paveikslėlis tas rytas, žvarbantis medžiuose ir žolėse nuostabaus tyrumo rasa. Kelionė nepasižymi sparta, bet niekas ir neragina. Matyt, nėra kur nupulti. Skurdžiu alksnynėliu nu­ augusiose ganyklose sustojame išgerti žygio kavos. Piemenys, pajutę svetimą šalį savo dirvonuose, nešėsi net neatsigręždami, bandas suklampindami kemsotos balos akivarose ir maurynuose. Geras ženklas. Vis jau kas nors mūsų prisivengia. Nieko nelaukus, vadas pasišaukė tris vyrus, kurių skaičiun laimė lėmė ir man pakliūti, ir davė trumpą įsakymą. Vykti į Tel­ šius ir užimti patalpas įkandin atžygiuojančiai kuopai. Aha. Į Telšius. Į miestą, vadinasi, keliaujame. O, čia tai jau kas kita. Miestas vis miestu palieka. Ko gero, dar gražiai pagyvensim, nes kam tos patalpos būtų reikalingos. Butininkų trijulės vadu savaime pasidaro Zdanevičius. Ir amžius, ir apranga, ir ginklai, net dviratis —viskas pirmos rū­ šies. Ir praktika jo neeilinė gaudant visokius banditus ir krimi­ nalistus. Mudu su Kuosa —ką gi, jaukūs berneliai. Jei galėtume kuompasigirti, tai barzdom, kurios iš pasiutimo želia, sukdamosi verpetais ir garankštimis. Mano juoda, ojo daugiau į rausvu­ mą. Tad mes tik sekame savo pirmininką ir nieko negalvojame. 276

Tiesa, aš slaptai galvoju, ir mano mintys sukasi apie vado gertu vę, besisupančią prie diržo. Ar ji pilna, ar tuščia? Jei tuščia, tai kas nors ne taip. Ojei pilna, tai kodėl vadas neatsuka jos dang­ telio ir nepagurguliuoja? Seku įkandin ir negaliu atsikratyti minties, kad kažkas ne­ tvarkoj su vadovu, ir gana. Kaip jau jis čia taip sausai, lyg at­ gailaudamas. Pusė žmogaus, ir tiek. Bet jis primynė stabdžius ir parodė ranka: —Ką jūs ten matote? Na, ką ten labai ypatingo matysi? Laukas, krūmai, senas vienkiemis, apgergužėjęs medžiais. Kažkoks upelis pakalnėje ir už jo vėl medžiai. Tikras žemaitiškas peizažas. —Va ten, va ten, —pirštu primygtinai rodo jis. —Sena pirtis, jei neklystu, ten? Tuojau už upelio, —ne vi­ sai tvirtas atsakė Kuosa. —Sakykim, kad pirtis, —veda toliau tardymą Zdanevičius. —Okas iš tos pirties. Ar taip jau ir nieko? —Tartum dūmelis sunktųsi, —ne visai tvirtai ir aš paste­ bėjau. —Aha, dūmelis. Okodėl jis sunkiasi? —Pirtis tam ir yra, kad rūktų. Zinai. —Velnio akį, šiandien ne šeštadienis. —Tai gal dešras ir lašinius rūko, — pastebėjo Kuosa. —Vasarą nieks dešrų nerūko. Aš jums tuojau parodysiu, ką ten rūko. Paskui mane! . . Ir iš vieškelio pasuko siauron, baisiausiomis provėžomis išrauston keliūton, vedančion pakalnėn. Vienkiemy sulojo šunes ir išbėgo vaikyštis, visa jėga nešdamasis pirties link. Bet pama­ tęs, kad nebespės, krito patvoryje į dilgynes. Mes nusėdome ir pastatėme dviračius, atremdami į pirties sieną. —Dieve padėk, tėvai! Ar svečių nelauki? —pasisveikino Zdanevičius, petim skverbdamasis pro siauras ir žemas dureles į priepirtį. —Ačiū, ačiū. Kur nelauksi, ponali. Įdomu ir mums buvo pažvelgti, kur vyko šis mandagus apsižodžiavimas. Apšepęs, susivėlusiais plaukais, išsisuodinęs kaip miesto žvirblis, stambaus sudėjimo žmogėnas laikė prispaudęs prie šlaunų rankas ir iš padilbų vėpsojo. Už jo neaiškiai pirties prieblandoje, garuose ir dūmuose gumšojo neregėta mašinerija. Kubiliukai, raityti vamzdžiai, katilas ir taip toliau. Ir kliuksėjo, ir cypavo, ir dūsavo. 277

—Tai mes būsimlaiku pataikę? Ar jau turi pravarvinęs ko­ kį kaušelį? —draugiškai pasiteiravo Zdanevičius. —Turiu, ponali. Ką veiksi neturėjęs. Meldžiu nesididžiuoti ir paragauti, —pasėmęs sulankstytą ir nemažos talpos skardi­ nę, sriūbtelėjo patsai, nusišluostė ūsus ir atkišo. —Tvirta, nela­ boji. Pirmatakinė. —Tvirta, —sutiko mūsų vadovas, žinoviškai ir atsakančiai palenkęs iš skardinės. —Omuilo akmenio ar nedėjai? —Kas ten dės, ponali. Nedėjau. Mes ne dėl pardoso. Mes tik sau dėl liekarstos kokį lašelį. Ar su visam pas mus, ponaliai, pareinat? —Nepareinam. Mes į Telšius. Mes tik taip pakeleiviai ir už­ sukom pasišnekėti. Paragavome ir mudu su Kuosa ir, akis išspraginę, čiupinėjomės pagerklius. Kad „tvirta“, man pasirodė per menkas apibū­ dinimas. Tai ugnis ir gyva liepsna, su kuria galima perpjauti storiausią geležį. Ką jau ten muilo akmuo begalėtų reikšti. Ir tuo pačiu, klausydami Zdanevičiaus mosto, atsegėme nuo diržų savo gertuves, kurias dirbtuvės savininkas ėmėsi pripildyti. —Juze, —pašaukė jis iš dilgynių išlindusį vaikyštį ir kaž­ ką dar jam savaip pakuždėjo. Jo kulnai subaltavo, ir netrukus šniokšdamas atgal prisista­ tė, nešdamas varnalėšos lape įsuktą didžiausią dešros ritinį. Atsisveikinome kaip seniausi bičiuliai. Abi pusės buvo aiš­ kiai patenkintos. Įsivarius į vieškelį, viršininkas atsisuko ir pa­ klausė: —Okaip, juk ir į pirtį apsimoka užsukti retkarčiais? Ar ne? —Apsimoka, apsimoka, — vienbalsiai ir be sąlygų su­ tikome. Ką jau mes begalėtume pridėti? Tokia neapdirbta žaliava. Tad pirmyn vykdyti uždavinio. Mes, tiesa, skubame ir stengiamės būti drausmingais karei­ viais. Bet vis randame laiko ir su žmonėmis pabendrauti, tai vienan, tai kitan kieman užsukdami. Tai daryti verčia ir ypatin­ gai liesi pusryčiai, o gyventojai košės su spirgais neskundžia. Pabėgėlių iš miesto tiek ir tiek kiekvienoje daržinėje ir kieme. Kitus dar sutinkame su nešuliais bei vežimais atjudančius iš ten. Toji ramybė nieko gero nežadanti, ir priešas galįs bet kurią va­ landą pasirodyti. Mes randame reikalo savo trigrašį įkišti pri­ tardami, jog tikrai miestas būsiąs užimtas. Dar šią pat dieną. Taip, bet tik savos, lietuviškos kariuomenės. Lietuviškos? Iš kur 278

tokia? Ar daug jos? Ne taip daug, bet viena kita divizija susida­ rys. Kad patys tai armijai priklausome, nutylime, gerbdami ir saugodami jos orumą ir bijodami kompromitacijos. Šitaip nedo­ rą sėklą sėdami, artėjame prie miesto, kurs jau dunkso tolumoje ant kalnų. Gatvėse, ypačiai arčiau centro, nemažai jaunų uniformuotų vyrų. Pasirodo, besanti komendantūra. Mūsų užmačias surasti patalpas kuopai jie išjuokė viešai ir nesivaržydami. Komendan­ tūros kareiviai, kaip ir pridera štabistams, į mus žiūrėjo su pa­ nieka ir gailesiu, kaip į miškinius ir miestą pirmą kartą išvydu­ sius. Visos pastangos pasiekti patį viešpatį —komendantą — nuėjo niekais. Vyrukai nė nemanė prileisti, patardami kuo grei­ čiauišnykti, nes kitaip būsią priversti mus nuginkluoti ir apkul­ ti. Nesą reikalo kažkokiems driskiams ir apžėlusiems šmeižti pa­ doraus miesto gatves. Būgštaudami laukėme Zdanevičiaus apsi­ reiškimo, bet jis, kaip protaujantis, nutarė jėgai nusileisti. Mūsų akcija, su tokia gera intencija vedama pakely, tapo išjuokta padaigslių vaikėzų. Grieždami dantį, leidomės atgal susirasti saviškius ir pasiskųsti. Dideliame savininkų apleistame dvare rikiuojasi toji mūsų taip išgarsinta armija. Rikiuojasi žygiui į Telšius. Būriais, kuo­ pomis, batalionais. Paisoma ūgio, kad pirmosios gretos atrodytų įspūdingesnės. Dviratininkai, kurių irgi apsčiai, suglaudžiami ypačiai, ir vaizdas iš to itin puikus. Vežimai, slenką pačiame ga­ le, sudaro kilometrinę gurguolę. Kad kai kuriuose ratuose mar­ guoja moteriškos skarelės ir krykštauja vaikai, nieko negalima padaryti —šeimų galvos niekaip gyvai nenori jų atsisakyti. Na, moteriškąsias galima priskirti prie sanitarijos, tik su vaikais ke­ bliau, nes jie dar nė į pasiuntinius netinka. Apranga gana įvairi. Vienmarškiniai, vienplaukiai, su kepurėmis, skrybėlėmis ir be­ retėmis. Išeiginiais švarkais ir sportinėmis bliuzėmis. Ir unifor­ mų rinkinys, kur vyrauja įvairių laikotarpių policijos mundieros ir žalsvoji, su rudais rankogaliais, žandarmerijos, parsinešta iš generolo Plechavičiaus subirusios rinktinės. Ginklavimas sa­ vo margumu neatsilieka. Pradedant devyniasdešimt aštuntųjų metų mauzerio sistemos šautuvais ir baigiant pačiais naujau­ siais, iš tos pačios rinktinės laimėtais, gana elegantiškais pran­ cūziškais. Taip pat suomiškais štuceriais, grubaus darbo sovie­ tiškomis „mandolinomis“, vokiškomis pistolėmis ir automatais. Žinoma, jog yra ir kulkosvaidžių visų svorių. Vienas kitas mino­ svaidis. Na, ir mūsų už sviesto dėžę įsigyta patrankėlė. 279

Tad pirmyn. Priemiesčio grindinys dreba. Vis daugiau žiop­ lių išbėga į tarpvartes. Kad būtų orkestras iš kokių dvidešimties dūdų! Bet kai nėra —apseisim. Mes dainuojame. Ir kokia kapelija galėtų susilyginti su aukštaičių dainom? Siurmėlės laksto už nugaros, kaktos rasoja ir kojos pačios kyla. Taip išilgai mies­ to. Kitame gale, prie ežero, nauji modernūs pastatai —komen­ dantūros parinkti mūsų prieglobsčiui. Lieka tik pasiieškoti šiau­ dų ar konors minkštesnio pošonais. Okitamir to nereikia. Krin­ ta —ir jau knarkia. Sutemos puola iš visų pusių. OMasčio eže­ ras tamsus, ir jo Vilnelės laižo smėlėtą pakrantę.

VAISINGAS EŽERAS

Tartum atpildui už nepavykusią butininkų misiją, mums pa­ skyrė tokį puikų pastatą ir tokioje žavingoje vietoje, kai tuo tar­ pu kitos kuopos susikaišiojo bet kur, įvairiausiose miesto daly­ se. Karo žingsniai ir šio kampelio neaplenkė. Didžiulė aikštė paežery apversta visokia statybine medžiaga. Dalis jos sunaudo­ ta barakų statybai, kita gi krūvomis teberiogso. Ką jie būtų su­ kišę į tuos greitomis surenčiamus barakus? To turbūt nežinojo ir patys meistrai. Atėjo įsakymas, ir jis vykdomas ištarus — klausau. Taip jau įpratinami kareiviai. Ir viduje šiokia tokia ne­ tvarka, ne visai kultūringa, nors kultūringų vokiečių atlikta. Rudenį sugrįžęs amatų mokyklos mokinys nusimins ją išvydęs. Bet mums tai netrukdo. Ir miestas gavęs karą pajusti. Šiauliams kritus, jis buvo atsi­ dūręs prieš tiesioginę grėsmę. Gyventojai nėšinosi kur kas įma­ nydami. Daugiausia pas gimines ir pažįstamus į tarpmiškėse nuo amžių išsidėsčiusius kaimus. Du milžiniški sprogimai išbar­ stė langus ir aplaužė duris. Spirito varykla pirmiausia išlėkė į orą. Įmonės tarnautojai be vargo nustatė ekspliozijos priežastį. Otai buvęs suvis nekokios išvaizdos vokiečių kareivėlis, kurs, besivaišindamas bravore, įgijęs nesuvaldomos narsybės ir tokiu būdu pasigviešęs inspektuoti daryklą ir susipažinti vietoje su jam labai patikusios lietuviškos degtienės gamyba. Neturėdami priemonių įsismaginusį kareivą sudrausti, jie laiku pasitraukė nujausdami kažką negera. Otaip ir buvę. Kareivis po sprogimo nebeišėjęs. Jis bus degtuką įbraukęs prie spirito rezervuaro — pasišvietimui. Geriausias skystis, pirmos rūšies degtienė, upe­ liais ir kriokliais sruvusi pakalnėn į ežerą. Sulinius galėję prisi­ semti kas netingėję. Visa gyvūnija, nuo paukščių iki šunų, ko nepasiutusi iš girtumo. Visos žuvys ežere pasigėrusios ir, pilvus išvertusios, šildėsi prieš saulę. 281

Mums perteiktas istorijos variantas, reikia manyti, buvo ro­ mantiškai sustiprintas ir pagražintas, nes kiti apie tą patį kal­ bėjosantūriau ir be tokio entuziazmo. Tiek to. Negi pravesi rim­ tą tardymą, kai jausmai išbujoję iki perplyšimo. Antroji ekspliozija nieku ypatingu nepasižymėjo. Ten veikė grynai pikta valia, panaudojant centnerį dinamito. Moderni elektros jėgainė išlakstė šipuliais. Miestas aptemo, nors į akį durk. Patogumas nebent visuotinio aptemdymo dabotojams. Viena antra diena apsitvarkyti, o paskui jau sunkiai besu­ kontroliuojamas laikas. Raštinę įsirengėme beveik padoriai, ma­ žai kuo tesiskiriančią nuo tikros raštinės, tam panaudodami vieną iš mokytojų kambarių. Tik rašymo priemonės liko tos pa­ čios: apkramtytas pieštukas ir palaidi popieriaus lapai. Mat vokiečiai rūpestingai buvo surankioję visas mokyklos atsargas, jei ne tiesioginiai kultūriniams reikalams, tai pakavimui siunti­ nių į tėvynę. Dviemtokiems vyrams ne per daugiausia darbo ra­ štinėje, o be to, mano kolega itin prityręs. Rikiuotė ir ūkio dar­ bai mūsų nelietė. Savaime susitvenkusi energija, nelyginant garas, ieškojo prasiveržimui kokios spragutės. Ir kuopininkas, visuotinai pramintas Rak-čiak-čiak, pasirodė vyras neapkiautėlis. Jis ne tik negynė išeiti, bet dargi skatino —kurių biesų jūs čia rūgstate. Iš tikrųjų ežere ne vien kojas galima nusiplauti ir pasimau­ dyti,ir žuvies pagraibyti. Vežime tebeguli tinklai, kažkurio ap­ sukraus šio sporto mėgėjo nusavinti iš Plinkšių ežero pašiūrės. Kad jie priklausė Sedos žvejų artelei, nusavintojas dėl to galvos nekvaršino tikindamas, kad visokios artelės esančios grynai bolševikinis produktas ir kaipo tokis —naikintinas. Tinklai ge­ ri —metamieji. Jų bent penketas. Kad patogiau būtų dorotis, sujungiau visus iš eilės ir tokiu būdu leidžiu per kraštą, irklininkui atatinkamai laikant valties kursą. Šios gudrybės buvau išmokęs Lėvens ir Mūšos upėse ir tą sėkmingai taikiau žemaitiš­ kuose vandenyse. Rak-čiak-čiak aistringas žuvies mėgėjas ir jos paruošimo specialistas. Jo giliu įsitikinimu, šis produktas nepamainoma užkanda stikliukui. Žinoma, nepaniekinant juodosios ikros ir vėžių šlaunelių, kas taipgi ankštai surišta su vandenine Dievo dovana. Šie patyrimai ir praktiškai vykdomi, nes drėgmės po la­ šą kitą vakarais atsiranda. Kokiais vamzdeliais jis atsrūva, ne­ svarbu. Įdomiau, kad pačiam tenka dalyvauti kaip raštininkui ir vyriausiamžuvies tiekėjui. Tą netrunka užuosti pulko štabis282

tai ir vis atsilanko į svečius, netyčiomis pataikydami vakarienei. Nieko puikesnio nieks ir neišgalvotų. Miestas lyg pasakoje nugrimzdęs ežeran. Ir visi žali krantai, ir visas nuostabusis pa­ saulis. Kuriame galima užsimiršti, kuriame pradedi tikėti, jog visa, kas bloga, praeina. Ir dar daugiau —kad tai nebegrįš. Aš dorojuosi su tinklais, nes man nepatinka irklinė laivininkystė. Aš grynas upeivis. Duokite man tvirtą kartelę, ir lugę išvesiu aukštyn per visas sroves ir rėvas. Galėčiau ir su sieliais leistis ir jaunystėje svajojau kaip Peer Gynt išplaukti pasaulin. Todėl mano principalas taškosi irklais, drumsdamas vandenį ir baidy­ damas žuveles. Aš leidžiu tinklą vandenin ir dainuoju. Oten kas, aname nuo medžių žaliame krante? Ten mergaitė, vyruti, štai kas ten. Mergaitė sėdi ant lieptelio ir prausiasi. Ne, ji klausosi mano dainos. Principalas netiki, kad iš tokio atstumo ji girdėtų. Na, jis miestietis ir bandos neganė, ir todėl nežino, kad miške ir ant vandens tavo balsas įgauna sparnus. Jis laužia irklus iš peties, ir štai ji jau taip arti, taip arti. Ji, sumerkusi basas kojas ir pati pasilenkusi ant vandens, ranka braukia, sukeldama mažą ban­ gavimą. Jis pasiekia valtį. Dievuliau, kokių nuostabių dalykų esama dar šiame pasaulyje! Ir ant šio žalio ežero kranto! Ji nepaklydusi ir nepabėgusi, nemanykite. Netoliese, tarp medžių, jos tėvučių namai. Ji turi ir seseriukę už save daug ma­ žesnę —kūdikį beveik. Ir pas juos vieši giminaitė, jau pilnai suaugusi panelė. Nes ji pati, mūsų atrastoji ant lieptelio, dar vi­ sai žalias padaras —tik šešioliktus bevaranti. —Vanda, štai jie, tie ponai, taip gražiai dainavo! —vaikiš­ kai atvirai pasisako ji, nubėgdama pasitikti ateinančios. O tie ponai dainininkai stovi ir negudriausiai šypso, pasikumščiodami vienas kitą. Susivėlę, šlapi ir aplipę žuvų žvynais. Ir be žado —išvydę tokią grožybę kaip toj Valiūno dainoj apie Birutę. Nes Vanda, jau neperdedant, retenybė ne tik šiose pa­ krantėse, bet ir visur, kur tik žmonių gyvenama. Ji tamsiaakė, ir ypatingai tamsūs ir tankūs plaukai gracingomis kaskadomis krinta ir padengia pečius. Už menkiausią prisilietimą atiduo­ tum visa, ką turi, įskaitant ir savo jaunas dienas, ir vis neatsikratytum sąžinės graužimo —kad per mažai. Nuostabiausia, kad jos nepasipūtę ir apsieina su mumis be galo šiltai ir jaukiai, kaip temoka tik moterys, jeigu jos to nori. Gerą valandą šneku­ čiuojamės sukritę ant vejos ir atsisveikindami prižadame rytoj pribūti. Mes prisiminėme tinklus, mirkstančius kažkuriame švendryne. 283

Bendras gi mano —pusėtinas storžievis ir viską vertinąs iš praktiškos pusės, kas mane neretai įerzina. Vanda, tai jis su­ prantąs, bet Danguolė, atseit jaunesnioji, esanti dar ankštis ir, kaip tokia, neverta dėmesio. Zmogeliau, —sakau jam, kad tu kalaušas, visi žino. Bet tu palauk pusmetį ir pamatysi, kas išeis iš tos mergaitės. Tai kalnų pušis, jūra ir gintaras. Jos akys, jos plaukai, jos liemuo. Jis tik nusižvengia. Jis ne tokio surėdymo, kad nusileistų, ir aš rimtai dairausi, kurioje vietoje būtų paran­ kiau jį pasiųsti per valties kraštą. Ir galvoju pasibaisėdamas, ką yra padariusios trys savaitės vagabundiško gyvenimo. Toks ne­ svietiškas imlumas ir jautrumas į visas apraiškas. Kur jis tau iškęs nepasigyręs, turėdamas bobos prigimtį. Su­ sidomėjimą nesunkiai sukėlė. Sekančią dieną, žiūriu, abu mūsų leitenantai krapštosi paežery ir, užgulę irklus, nešasi skersai, tu­ rėdami aiškų tikslą —užbėgti už akių. Jie tikri laimėjimu. Nes kokie gi čia varžovai, raštininkai ir dar labai neaiškios kilmės, prieš tikrus karininkus. Tačiau iš kovelnias nesityčioja kartais? Merginos mus laiko senais pažįstamais ir dažniau žvilgčioja į mūsų barzdas negu į leitenantų žvaigždutes. Ar ko kreipiantis, ar pritarimo laukiant —vis, kaip jūs manote? Na, mes manytu­ me, kad tuos vyrukus reikėtų pasiųsti atgal į amatų mokyklą prie tiesioginio darbo. Vienas, naujai priskirtas, pilna karininko apranga ir nieko vaikinas, stengiasi imponuoti juoku. Išsižioda­ mas taip, jog man visą laiką vaidenasi žiaunų išnirimas. Užspringdamas, pasikukčiodamas kaip ežys iki žagsėjimo imtinai. Neabejotinai linksmų plaučių. Antrasis, ir tai niekas kitas, o mūsų kuopos vadas, remiasi grynai savo laipsniu. Įsitikinęs, kad jo net per daug laimėjimui mūšio moteriškame fronte. Šiaip jau jis ne iš grakščiųjų. Per daug nusiėdęs ir sudribęs, už ką gali būti dėkingas savo apetitui. Jo burnelė primena šeimininkių paruoštą taukinę. Jis taupus judesiuose ir žodyje. Iš taupumo ir savo uniformą paliko spintoje užrakintą, tepasiėmęs tik kepurę ir žvaigždutes, kurias prisisegė prie blogiausios medžiagos ir prasčiausio pasiuvimo švarko, tikro zuperinio maišo, kuriais paskutiniu metu buvo aprūpintos kooperatyvų krautuvės gy­ ventojų reikalavimams patenkinti. Mus vaišina ūkiškomis užkandomis. Mes iškrečiame iš tarbos žuvį. Ir taip kartojasi kasdien. Bet šnairavimas savo tarpe vyks­ ta. Vienas kitą pridaboja, kad per daug nesumanytų. Slapčių slapčiausiai puoselėju mintį nuplaukti naktį ir vienas. Kad draugai panašios minties nerealizuotų, suslapstau švendrynuose 284

valtis, dėl atsargos dar jas prakniurvindamas. Vienintelė sau­ giai prirakinta, o raktas mano kišenėje. Visgi padėtis gana savotiška. Atmetus kai kuriuos miesto ir aplinkos teikiamus patogumus, klausimai iškyla ir atsistoja anaiptol nedžiuginantys. Vadovybė supranta, kad visokie dyki­ nėjimai neveda prie gero. Visuomenė Įtingsta be darbo ir paskui jau, dykūnų palaida gauja tapusi, nebesiduoda valdyti. Stengia­ masi parūpinti darbo tai patalpų tvarkymu, tai sargybų tarny­ ba, tai žvalgymu ir sekimu apylinkės. Sustiprintu ginklavimu, pilnoj kautynių aprangoj, bent po būrį iš kuopos siunčiama tik nujaučiamo priešo link. Vyrai grįžta pavargę, bet geros nuotai­ kos. Kartais jiems tenka susidurti su palaidais rusų dalinėliais, pasiplėšimo tikslu slankiojančiais niekieno neginamoje apylin­ kėje, kuri, kaip tenka spėti, prasideda nuo Ventos. Viena grupė ir į rimtesnes kautynes buvo įsivėlusi, staigiai puldama Pavirvyčio dvarą ir paklodama keletą rusų. Jie parsinešė įvairių ko­ vos trofėjų ir trejetą sužeistųjų. Mitybos klausimas irgi opus pasidarė bebaigiant atsargas ir nesulaukiant pažadėtosios paramos. Teko kreiptis į visuome­ nę, ir negalima pasakyti, kad ji to nebūtų supratusi. Miestiečiai jau grįžo iš kaimų ir kitų laikinių buveinių. Sekmadienį gatvė­ mis net sunku prasilaužti. Katedros rajone siūbuoja minios, pa­ čiam vyskupui laikant pamaldas su visa tam priderama svita. Ir visų krūtinėse vienui vienas troškimas, galingai išsiliejęs graudulinga, kalnus drebinančia giesme —...nuo bado, maro, ugnies ir karo... Gelbėk mus, Viešpatie... Ko gi daugiau bereiktų, jei nesugrįžtų anos negandos? De­ ginusios kaimus, griovusios ramius miestelius ir žmogų išvariu­ sios pikto vėjo pagairėn. Rusai arčiau nebeina. Jie kažkur sus­ tojo ir apsikasė. Tuščia erdvė plyti mūsų tarpe. Nors jiems pasis­ linkti būtų vieni niekai, kadangi niekas tos erdvės negina. Gal jie nežino? Ne, čia yra kas nors, komes nežinome. Bet tas paaiški netrukus. Ošiaip jau paprastomis, betgi labai gražiomis dieno­ mis jų lėktuvai žvalgo žemaitišką padangę ir iš savo vamzdžių, įtaisytų sparnuose, apspjaudo miestą. Kol toliau —nieko. Bet kartą jie apsuko ratą aplink mokyklą ir nesivaržydami pabarš­ kino į stogus ir smėlėtą pakrantę. Kilo mažutė panika, nes tam nepasiruošę ir neišsikasę nė slėptuvių, nė bunkerių. Buvo ir au­ kų. Kai kurie, per daug otriai ieškodami priedangos ir krisdami kur papuola, nusibeldė kaktas ar apsilaužė šonkaulius. Tai pa­ įvairinimas sanitarinei tarnybai, kuri niekais baigė išeiti nuo pilnutinės bedarbės. 285

Staiga sujudino žinia, jog iš vakarų atslenka stiprios vokie­ čių pajėgos. Gandas visuomet lekia pirmsavęs, bet šįkart ne juo­ kais išvydome dulkių debesis vieškelyje. Žlegėjo vikšrai. Miesto grindinys dundėjo ir luposi po geležiniais ratais. Viena, antra ir trečia diena. Nesustojo ir naktimis, ir buvo panašu, kad grįžta keturiasdešimt pirmieji metai. Milžiniškieji tigrai ir panteros, atstiebę ilgus pabūklų vamzdžius, vertė šalikelių velėnas. Tankų geležis lyg botagais nučaižyta. Jie išardę Vakarų Europos ke­ lius, išvagoję lygumas ir prarausę kalnus. Permesti iš Prancūzi­ jos, iš Belgijos, iš Italijos. Panašu į anąją vasarą, kai jie žygiavo paraitytomis rankovėmis. Tačiau grenadierių veiduose nuovar­ gis ir atsibodėjimas. Tankai iš vakarų. Sunkvežimių kolonos, motorizuota artile­ rija, lengvų šarvuočių junginiai. Ir viena statmena kryptimi — į rytus. Stabo karininkai iškniso, kad tai Grossdeutschland šar­ vuočių divizija ir, jeigu jau tokia eina, tai pravartu apsvarstyti naujai susidarančią padėtį. Jiems gal tik divizija, o mums, eili­ niams, atrodo, jog visa armija, plienu apkalta ir todėl nesunaiki­ nama. Ji padarys kas reikia. Ir ne vien mūsų apžvelgiamu plotu žygiuoja. Žvalgybiniai praneša, kad ir šalutiniais keliais ta pati kamša. Ką kita tai turėtų reikšti, jei ne grįžimą namo? Vyrai ne­ rimsta. Būriuojasi, tariasi ir pyksta, kodėl neįsako įkandin tan­ kų slinkti namų link. Nu, nu, ar mes nesakėme, kad taip bus? Ką tie ruskeliai? Skudurai lėks į šalis, kai nešinsis iš kur atėję. Gudresni dar ir tai žino, jog frontas nesiriboja vien Viekšniais. Esą tikra, kad pusė Latvijos ir net Estijos vokiečių rankose. Kaip buvę galima taip lengvapėdiškai manyti, kad Pabaltis praras­ tas. Ne, ne, dar būsią šio to įdomesnio. Prastam žmogui padėtis ne tokia komplikuota, ir jis spren­ džia tiesiogiai ir iš savo taško. Jeigu eina tokios pajėgos, tai jos ir padarys kas užduota. Lieka negaištant krautis savo mantelę ir apgręžti kumelaites atgal. —Nepasididžiuokit pas mus šventam Rokui. Senasis bus alaus praviręs, —daujėnietis iš anksto užsiprašo savo bendrus iš kitų apylinkių savo parapijos didžiausiai šventei. —Nespėsim. Juk šventą Roką kalendorius rodo už dviejų dienų. Ot, jei tavasis visko neišlaktų vienu ypu ir palaikytų mums, tai suprantama, —su rezervu priima kvietimą kupiškė­ nas, kuriam pakeliui ir kurs niekad neatsisakys užsukti pas ge­ rus kaimynus. —Šventė keliama į sekmadienį, tai bus kaip tik pačiu lai­ ku, —Daujėnų vyras iki smulkmenų pramatęs atlaidų planą. 286

Jam nenori užsileisti ir kitų valsčių jaunimas, ir kiekvienas savaip svarsto galimybes ir būdus kuo įspūdingiau įžengti į na­ mus ir tą įvykį prideramai atšvęsti. Kaip sutiks mergelės, kaip puls ant kaklo numylėtosios. Kaip sengalvėlė gailią ašarą nukrės ant sūnaus sugrįžusio rankos. OJėzau, negi tai iš tikrųjų bus? Smigus dieglys lyg ietimi perveria paširdžius. Gimtojo krašto vaizdas stojasi taip gyvai, su tokiu sopulingai pajaučiamu tikrumu, kad norisi griebtis už galvos, draskytis, šokti ant vienos kojos ir dainuoti. Rėkti, kaip rėkia vaikai, ištrūkę iš nedoros auklės rankų. Tačiau mūsų tar­ pe esama ir tokių kaip tas gruzdietis ūkininkas, kurie nepasi­ duoda bendram kvaituliui ir laikosi perdėmsantūriai. Dargi su neslepiamu kartėliu ir kažkokiu irzlumu visuotinam džiūgavi­ mui. —Ir mano parapijoje šventas Rokas. Ir altorius jo garbei auksu ir sidabru nukabinėtas, jog pora arklių neišvežtumei, — sako tas pagyvenęs gruzdietis. —Aš vienok nesiskubinu atlai­ dams. Man užtektų, jei spėčiau Kalėdoms. Ir dargi aš keliais su­ tikčiau pareiti namo. —Tudurnas, ar ką? Keliais tokį galą? Į ką tu parvirstumei? —Nesvarbu, į ką. Jeigu sukiužusi senbobė, kokia davatka, pildydama apžadus, gali, tai kodėl aš negalėčiau? Pareiti na­ mo... Vaikai, ar jūs gerai perprantate, ką tai reiškia? Pareiti namo? Na, pareiti. Namai juk tam ir yra, kad grįžtumei. Visų kelių galas juk —namai. Taip. Bet prarasti namai. Jie taip pigiai neatgaunami. Išeiti visuomet lengviau, negu sugrįžti. Gruzdietis iš viso netiki jokia pergale, kai praradimas toks didelis ir visuo­ tinas. Tas jaunimą siutina. —Tu gerai pasižiūrėk, kokie tankai. —Mačiau juos. Ūkininkas laiko šventvagyste tokį beatodairinį džiūgavimą. Per daug pigiai būtų perkama. Prarasti namai reikalauja aukš­ tos kainos. Keliais į juos paršliaužti tebūtų pramoga. Kai kover­ tesnio reikia, gal kraujo, gal kai ko daugiau... Bet niekas negali užginti svajoti ir megzti planus ateičiai. Jei ji retuomiais apšviečiama apgaulingom šviesom ir nutaško­ ma chameleoniškai besikeičiančiomspalvom, kuo gali būti dėl to kaltinamas vargu kamuojamas žmogus, ištiktas visu pločiu cha­ oso ir stichijos? Gėrio ir laimės troškimas, kad ir kaip jis nebus žeidžiamas ir mindomas, pasiliks ir žvaigžde spindės tolimame 287

danguje. Ir kiek nedaug tereikia. Tik saujos, tik žiupsnio pele­ nų iš gimtojo namo priežados. Ūžtataigi. Sekant šitomis nuotaikomis ir vystant mintį, kai kas suabejojo, ar tik nebus apsišovęs, įstodamas į naujai tveria­ mą pulką. Ir dar savanoris. Iš kurio pabėgimas jau reikštų nusi­ kaltimą. Jeigu vokiečiams pradės sektis rytuose, tai jau vargiai jie sustos be Uralo. Drang nach Osten ne Hitlerio išradimas. Ar jie bepaleis kvailai uodegas įmerkusius vyrukus? Štai kur gal­ vosūkis. Apvilks savo karinėmis sermėgomis ir varinės iš vieno pasaulio krašto į kitą. Vokiečiai būtų įsiutę iki mėlynumo, išgir­ dę mūsų pokalbius ir pojų padarytas išvadas. Beje, nieko naujo jie ir nebūtų išgirdę, nes tas jau pilnus trejis metus praktiškai buvo vykdoma kiekvieno valsčiaus raštinėje ir nuošaliausiame vienkiemyje. Ką, jie į rytus mus varys? Tenegaudo varniukų, nes nieko iš to neišeis. Gali aprengti ir apginkluoti. Bet lietuvis jau tiek įgu­ dęs toje srityje, kad visad ras laiko pasišalinti tik jam pačiam tinkamiausiu laiku. Kodėl neparžygiuoti drausmingose gretose kaip savo krašto išvaduotojui? Aišku, kad nieko. Bet biržietis sakėsi neisiąs toliau Biržų ir zarasietis toliau Zarasų. Jau užten­ ka, jau prisikariavome. Omes patys praversime kam nors naudingesniam. Kad ir savo tėvų trobos palopymui povisų vaduoto­ jų ir išvaduotojų. Vadovybė, kaip jai pridera, stengėsi išlaikyti santūrumą ir neduoti medžiagos pragaištingam išsišakojimui. Tačiau pasi­ ruošimas vyko slaptai ir individualiai. Ilgai jau vis tiek nesulai­ kys toje amatų mokykloje, kai kolonos nesulaikomai rieda ke­ liais ir plentais. Nugarą kutena sunkiai apvaldomas nerimas, ir kojų apačios svyla, nujausdamos ilgą ir varginantį kelią, bet mielą. Kasdieniai išplaukimai į ežerą nenutrūko dėl to, bet vis pasidairant, ar nesimato kokių naujų ženklų. Ir lankymas antro­ jo kranto taipogi. Dėl to žūklė gal kiek nukentėjo, bent jau kuo­ pininko atžvilgiu, nes pasitaikydavo, jog dalį laimikio sukrėsdavome į dubenį virtuvėje, kur Danguolės mama jį paruošdavo ypatingai puikiai. Kiek lietė mane patį, šio radinio ii po to seku­ sių apsilankymų buvau paveiktas tiek, kad uždaviau sau nemen­ ką rūpestį ir negalėjau joatsikratyti. Iškeliaujame, oar teks dar kada sugrįžti? Prie šio ežero, kurs būtų niekamvertas, jei ne ši­ toji mergaitė. Gintarinė pušis ir saulės spindulys jos šakose. Ir melsvas, drumstas vakaris vėjas. Ir jei sugrįžčiau kada nors, ar ji bebus ta pati? Ne, ji nebebus. Per tą laiką ji suaugs ir ištekės.

Ir kas jai galėtų užginti tai padaryti? Juk aš nebesugrįšiu. Aš tą žinau. Bet kodėl? Nes tai tik trumpalaikis sapnas. Tik vienos vasaros, kad ir labai ilgų dienų akinančio spindulio švystelėji­ mas. Jis turi užgesti, kaip lemta užgesti visiems ant nušveistos metalo plokštės susikirtusiems šviesuliams. Bet aš nieko negalė­ siu padaryti, jei jie pasiliks ilgam susiradę kurią slaptą vietelę ir iš ten atsišauks savo nemeluota tikrove, ir šviesia dėme atsišvies po daugelio metų. Ir šitaip svarstant ir bijant prasižioti per daug, kad nesu­ drumstus susikurto reginio, ir besidalinant bėgamomis minti­ mis su Ignu, tuo pačiu Pievėnų vargonų virtuozu, mažas nuotykėlis sujaukė sentimentalią nuotaiką. Aš dūsavau apie mergai­ tę, jis apie žmoną, tolygiai puikią ir retą gėlę, nuskintą šiaurės krašto soduose ir gėlynuose. Mes gulėjome pasienyje didžiosios salės, kurios visi pakraščiai buvo užimti kuopos vyrų, besiruo­ šiančių kaip kamparankiau nakvynei. Priešais sustojo Zdanevičius ir paklausė: —Ko taip žiūrit į mane? Ar mano snukis nepatinka? —Kur ten nepatiks, —atsakė Ignas. —Priešingai —labai patinka. —Jūs nelaikykit manęs durnium. Aš jūsų mintis skaitau. Kiaurai permatau, ką kuris galvojat, —kietai ir ne visai bičiu­ liškai pasakė buvęs kriminalinės policijos viršininkas. —Jis galvoja apie mergaitę, —mostelėjo mano kryptimi trumpalaikis vargonininkas. —Įsimylėjęs bus dar. —Įsimylėjęs! Oką? Nebuvo aišku, klausimą ar nusistebėjimą jis sušuko nenatū­ raliai aukštu balsu. Ir tuo pačiu metu padarė veiksmą, pasižy­ mintį judesio švarumu ir buklumu, rodantį jo gerą pasiruošimą pasirinktai tarnybai. Sutemos dar nebuvo galutinai užtvenku­ sios patalpų, ir jostovyla aiškiai išsiskyrė baltai dažytoje sieno­ je. Vieną koją jis laikė truputį išmetęs priekin, o kairiąją ranką įrėmęs į šoną visai kaip šaudykloje, atliekant prizinį šaudymą trumpaisiais ginklais. Dešinė vienok nebuvo pakilusi aukščiau linijos —tik tiek, kiek reikalinga taikant. Visą seriją, nuo pirmo iki paskutinio šūvio, jis išvarė taip greitai, jog greičiausiai pats nustebo, nes jopirštas dar kurį laiką mašinaliai spaudė gaiduką. Tada jis siekė kitos apkabos. Ir tada mes šokome nuo šiaudų ir jį parmušėme iš to smarkumo. —Ar pasiutai! —surikome jam. —Žmonės galėjai nušauti! —Salin! Leiskit! —muistėsi imtinys. 19. M. Katiliškis

289

Atėmus ginklą, jo laikyti nebeliko prasmės. Jį paleidome, ir jis kažką sumurmėjęs iš pradžių žingsniu, bet netrukus šuo­ liais pasileido per salę. —Laikykit! — sublioviau, lyg ir ką nedoresnio pajutęs. Jis dingo duryse, o mes įkandin. Ir kai įpuolėm kambarėlin, kur jis gulėjo ir laikė savo gausias kuprines, jau buvo spėjęs nu­ sitraukti nuo sienos pistolmašinę ir brazdino užraktą. Gerą, mo­ dernišką, su pridedama apkaba, primenančia braižybos įrankių dėžutę ir talpinančią apie penkias dešimtis šūvių. Nejauku ir pa­ galvoti, kaip ji būtų sugrojusi salėje, kur ilsėjosi koks šimtas vyrų. —Nepaleisti! Surišti! —Uždaryti rūsin! Kitaip jis mus kaip jerubes išbarškins. Matyt, jog prityręs medžiotojas. Ir panašūs balsai girdėjosi kamaraitėj. Kažkuris niekadėjas, pasisiekęs per kitų pečius, tekštelėjo imtiniui per snapą. Sis pra­ dėjo verkti —striūbauti kaip apvilta mergelė. Ir ką tu jam, jei­ gu verkia? Ir vadai tokiu atveju nieko neišmano. Jis prižada pa­ sitaisyti ir nebešaudyti. Kol negėręs —nors ausin kišk, koks malonus žmogus ir šeimos tėvas. Tik viena bėda, kad jis nelinkęs sausai pasninkauti. Kiek spėju, dar konjako atsargos ne visai iš­ garavusios, aną dieną gudriai ūkvedžio nusavintos. Jiedu drau­ gai, ir jų kelias prasideda ir baigiasi prie vežimų. —Jeigu dabar mudu išvengėme ugnies, tai velnias jau ne­ beraus, —nusprendė Ignas, apžiūrėjęs kulkų sugrąžytą sieną. Viena eile visas keturiolika šūvių —tiek, kiek sutalpina puiku­ sis lietuviškas ef-en. Ir tai tik pora pėdų nuo grindų. Jeigu būtu­ me pasikėlę ant rankų ir bandę sėstis... —Taigi, taigi. Numanu, koks rėtis būtų išėjęs, —pritariau krapštydamas tinko pribirusias akis. Ir vieną rytą, tuojau po minėto nuotykio, jau žinome, kad netrukus iškeliausime. Keletas valandų pasiruošimui, tuo lyg pabrėžiant žygio svarbą. Mano paties asmeniniampasiruošimui užtenka kelių minučių, tad laiko turiu pakankamai. Olaive, lai­ veli, tiek kartu mane nešęs per ežerą! Nunešk kaip tas žirgelis mane jauną anon pusėn, pas mergelę. Skubu išlošti bent pusva­ landį. Nes kol anie atbėgs prie vandens, kol susiras kokią kiužę geldą, išsems vandenį, užkamšys jos skyles, spėsiu pabūti su ja. Jie tuojau atplauks. Jie jau iriasi, keikdamiesi visomdūdom, kad liko apmauti. Suk juos devyni vėjai. Man jų draugystė, ypa­ tingai šiame punkte, atsibodusi iki tiek, jog ramiausiai galėčiau prakniurvinti didesnę skylę jų loviui. 290

—Lik sveika, Danguole. Vargiai jau mes bepasimatysime. Ir jums taip pat, panele Vanda. Smagu buvo jūsų draugystėje. Mergaitė dar paėjėjo su manim iki vandens. Gluosnis, išskė­ tęs galingas šakas, uždengė žvilgsnį į namus, ir mes stovėjome potomis žaliomis šakomis lyg postogu. Ji braukė smėlį basa ko­ ja, ir aš pastebėjau, kaip jos įspaustose pėdose prisirinko van­ dens. —Danguole, kad tau sektųsi, kad tau... Sudiev, Danguolė!.. Pasistūmiau nuo krašto, ir tuojau baisus, neatšaukiamas gailesys surėmė visą. Kodėl aš jos nepabučiavau? Kodėl poanuo medžiu, šakotuoju gluosniu, kai ji spaudė savo dailia basa koja paežerės smėlį? Tai ir tebuvo vienintelė man duota akimirka, kurią aš taip nevykusiai vėjais nuleidau. Ir man būtų buvę leng­ viau varganame kelyje. Ir sunkiose valandose gal būčiau gaivinęsis tuo mielu prisiminimu. Bet jau per vėlu grįžti. Ji tolinosi sėdybos link. Ir jau netoliese valtis, prisėdusi leitenantų ir mano varžovo, raštininko. —Eikit jūs po velnių! Ir skradžiais ežeran! —atsakiau į jų juoką ir kandžias pastabas. Ir pora valandų vėliau, mums jau pajudėjus iš mokyklos ir išsitiesus pagrindine Telšių gatve, tos pačios mintys tebevargino visu pasiutimu ir karščiu. Jos nė nemanė atvėsti, o priešingai, vis didžiau įsidegė ir įsigavo, lyg pučiamos anglys kalvio žaiz­ dre. Ak, toji mergaitė! Dėl jos vienos buvo verta paplavinėti po svietą. O, kad būčiau susimetęs bent kiek ir ją apkabinęs ten paežery. Bet taip man visados atsitinka, kad turiu graužtis ir gai­ lėtis, kada jau šaukštai po pietų. Štai visas miestas susirinkęs mūsų išleisti. Nuo naujagimio iki senelio. Šaligatviais niekaip gyvai neprasimuštumei. Mūsų stovyklavimas bus gerai nuteikęs ir sušaukęs atgal iš kaimų. Jų jausmus kutena ir tai, jog išeina­ me fronto link. Jei vokiečiai nesiruošė miesto ginti, tai dabar taip nebus. Gins dabar saviškiai. Okiek jų besama! Tik eina ir eina. Ir nors itin margai atrodo, bet, jei narsiai nusiteikę,— daug galės padaryti. Net ašarą braukia kuri moterėlė ir seniokas trepsi lazdele, apimtas šv;"žaus, iš jaunatvės atkilusio vėjelio. Nėra orkestro kolonai pravesti ir palydėti. Bet užtat koks dainų repertuaras visoms progoms! Kokių tik nori. Vaikai bėga iš paskos, vaikai seka šalia ir užbėga už akių. Ir merginos spraudžiasi, ir gėlių puokštėmis lyg vantomis apdalina, kuriuos pasiekia. Vargiai Telšių darželiai iki žiemos beatsigaus po šitokio nuplė291

Šimo. Pirmosios gretos ir kžįį kurie nuo krašto taip apdovanoti žalumynais, jog primena Sekminių jaučius. Šautuvų vamz­ džiuose būtinai kyšo jurginų galvos gero kumščio didumo. Ir štai vienoje gatvelėje, ateinančioje iš ežero, pamatau Danguolę ir tuojau suprantu, koks netikęs kareivis iš manęs. Koja pameta taktą, ir rankos kažin kaip kvailai maskatuoja. Nežinau, ką su jomis veikti. Mergaitė turi gėlių, išskirtinai puikių raudonųjų gvazdikų mažą puokštelę. Ji tik laukia progos jas kam nors padovanoti. Jei jos ne man skirtos, tai bus geriausia, išėjus už miesto, kokioje pakrūmėje nusišauti. Jei dar pamatysiu jas įteikiant kad ir mūsų vyresniajam rašti­ ninkui. . . jau tada, be kalbos, sudiev mano jaunos, mano baltos dienos. Neištversiu, ir tiek, tokios nelaimės. Jau baigiu praeiti. Jau. . . Belieka tik užsimerkti ir nusisukti. Ne. Danguolė pasiduoda pora grakščių žingsnelių ir ištiesia ranką. Dar pamojuoju atsisukdamas. Dar ir dar daugelį kartu. Jurginą iš šautuvo vamzdžio ištraukiu ir nežymiai nuleidžiu žemėn. Aš turiu savo gėlių pakankamai. Tokių nuostabių raudonų gvazdikų. Jau ir Telšiai užpakalyje. Jau ir mūsų kolona iškrinka, pereidama žygio tvarkon. O gvazdikai taip kvepia, o jų lapeliai tokie švelnūs ir raudoni. Jos lūpos buvo tokios. Tik aš, asilas, jų nepabučiavau.

IR VAISINGA SEIMININKE

Vieškelis pro Eigirdžių kaimelį su medine bažnyčia ir mokykla. Puiki mergina stovi ant tilto, aukšta ir daili kaip kolona, ir susirūpinusi seka praeinančius. Ji iš Šiaulių. Ten likę jos tėvai ir visa giminė. Ar mes greitai išvaduosime Šiaulius? Jei ji tai žinotų, tai sektų mums įkandin —taip jai rūpi saviškių likimas. Deja, nežinome ir mes, kada išvaduo­ sime Šiaulius, ir patariame jai, tai narsiai ir gražiai merginai, palaukti kokią dieną. Šatrija dunkso tolumoje. Man ji vaidenasi jau kuris laikas tai priartėdama, tai nutoldama ir niekad nepasiekiama. Ir aš pradedu tikėti, kad šito kalno nepasieksiu niekad ir jis man pasiliks senąja raganų buveine. Ten Ubiškė ir Luokė, ir garsioji Bivainės giria. Mes razbaininkėliai Bivainės miškų. . .

Bet mano balsas dingsta dulkių sūkury. Aš galvoju apie Tadą Blindą ir jo tokią prastą mirtį nuo sermėgiaus berno smūgio branktu į galvą nešvarioje Luokės žydo karčemoje. Kerštingos bobos grobė puodus iš jaučių traukiamo puodžiaus vežimo, jais pribaigdamos aną šaunų jaunuolį. Štai degėsiai Pavirvyčio dvaro daržinės, supleškėjusios nuo padegamųjų kulkų, mūsų būriui susidūrus su rusais. Jie buvo atėję iki čia. Bet jau kuri diena nebematyti. Jie pasitraukė ir iš Tryškių, plynai sugriautų vokiečiams užeinant. Griuvėsiai sutemose ypatingai nejaukūs, taip kad norisi kuo greičiau juos palikti. Kryptis iki šiol žinoma, bet staiga užlaužia į šiaurę, ir grabinėdami patamsyje, judame dar porą ar daugiau valandų. 293

Apie nuotaikas šiuo metu nevertėtų nė užsiminti. Jos smukusios, ir taip pavojingai žemai, kad neatpažintumei nė vieno narsuolio, vidudienyje su dainom išėjusio iš miesto. Iš kur jau ten kas gero bebus, jei alkis ir nuovargis kietai spaudžia sau prieinamus organus tavo netikusio kūno. Daujėniškis, šventai pasižadėjęs savo garsiuosius atlaidus kaip reikiant nušvęsti namie, nebeslepia savo susierzinimo, Tiek jau jam žinoma, kad ne tuo keliu grįžtama į Daujėnus. Ir kam dar toks įspėjimas, perduotas per skyrininkus, kad laikytis parengtyje? Ir ženklą davus, kristi į griovius kairėje kelio pusėje. Aha, nes dešinėje juoduoja miškas. Ir naktis tamsi. Tai kur nusidriekė vokiečių šarvuotoji armija, jei vis reikia skaitytis su pavojais? E—kažin kas netvarkoje, ir tiek,—samprotauja neramus daujėniškis, ir jam liūdnai pa­ vargusia galva pritaria kaimynas, aukštas kaip apynvirptis bernas iš garsaus poetų valsčiaus, Vabalninku. Būdamas ištiki­ mas savo krašto sūnus ir palaikydamas vietines tradicijas, jis patsai daugiau ar mažiau poetas ir savo graboriškas nuotai­ kas išreiškia eilėmis, būtinai: Vakar buvo tararai , O šiandien jau negerai. Vakar buvo uka uka , O šiandien galvele sukas.

Na, ką gi. Įspėjimas ir lieka įspėjimu, ir nieko neatsitinka, jei neskaityti keletos raketų, įsipjovusių juodame dangaus fone, miško pusėje. Kol nešaudo ir kitaip nenaikina, nėra ko per daug jaudintis. Bet taip aklai, lyg paklaidinti, neglušinėjame. Yra numaty­ tos vietos poilsiui ir kitamkam. Ir tai erdvus dvaras su daugeliu šaunių pastatų, su tvenkiniu ir sodu ar parku. Spėju, jog tai Kairiškių dvaras, išgarsėjęs kartono fabriku ir pažangiu, de­ mokratišku jo savininku. Naktis šilta. Jokio apkloto nereikia pakritus po krūmu. Kišeninių lempučių ir automašinų pro­ žektorių trumpalaikiame švysčiojime sėdyba atrodo taip ne­ mūsiškai lyg vaizdas, užsilikęs iš egzotiško filmo. Taip, tai Kairiškiai. Puiki ir verta dėmesio vieta, tik dienos šviesoje netekusi paslaptingumo ir didybės. Iš čia mus skirstė grupėmis maždaug būrio apimties ir 294

dėstė pusračiu, pastūmus keletą kilometrų nuo dvaro. Mes pasiprašėme prieglaudos dideliame ir sename vienkiemyje, ku­ riame, kaip Simonas Stanevyčia sako,—daugelį metų žemaitis gyveno. Su savo gražia ir gausia šeimyna ir pertekęs Dievo dovana iki žiaunų. Raštininkams ir vadams visą seklyčią užleido. Kuopos valdininkų skaičių padidino trejetas moterė­ lių kaip sykis tuo metu. Jas atsiuntė štabas, matyt, nujaus­ damas joms darbo —žaizdų tvarstymo. Na, ką gi, mes jas gražiai priėmėme ir dirstelėjome iš arčiau. Viena senutėlė, aiškiai keturis kryželius sukorusi, apvytu­ si ir pusėtinai raukšlėta, su raudonu kryželiu baltame ranko­ vės raištyje, iš karto pasirodė, kas esanti. Kiek tik buvo nu­ trintų kojų, numuštų alkūnių, iššutusių tarpupirščių, visus su meile ir neregėtu švelnumu aptvarstė ir paskelbė kiekvieną akimirką pasiruošusi sutikti naujų nelaimingųjų siuntas. Kitos dvi buvo jaunos ir viena jų net apygražė. Artimo pagalbos srityje jos buvo grynos neišmanėlės, tačiau nepalyginamos artistės kitur. Mane stebino tų mergelių narsa atsidurti vyrų gaujoje ir jų tarpe jaustis taip jaukiai, lyg savo namuose. Čia jų talentas ir sužibo visoje aukštumoje, nes reikėjo pamatyti, kaip karštai griebė jas —pirmiausiai abu leitenentai, o jiems iš paskos ir kiti žemesni valdininkai, įskaitant ir raštininkus. Kad neįvyko susišaudymų šio flirtinio sporto mėgėjų tarpe, reikia laikyti tikru Apvaizdos piršto įsikišimu. Kas be ko, buvo ir daugiau publikos šiame žemaičio praam­ žiname vienkiemyje. Tai pora samdytų mergelių ir dar pora, jau tiesiog priklausančių šeimai. Vyriausia padėtimi, būtent, pati šeimininkė, visai jaunutė ir labai simpatinga moteriškė, iš gero gyvenimo išėjusi per drąsiai į plotį, priminė taukais varvantį lašiniuotį, žiūrovui sukeliantį žvėrišką apetitą. Taip ir tiesėsi pati ranka paglostyti jos apvalainas šlaunis. Bet kaip tu, žmogus, drįsi būdamas tik kareivis ir svečias, dargi neprašytas, tokiame vaišingame ūkyje. Nesgi šeimininkė nesi­ gailėjo pieno iš savo apsčios bandos, nė kitų gerų produktų iš klėčių ir viralinių. Sočiai gyvenome ten tas kelias dienas. Senasis, reikia būti atviram, šeimininkės tėvas, kietas kaip titnagas senis, sunkė itin vertingą šniūrinę iš savo lauko rugių. Jau vadovybei vis po lempelę nepaskundė. Ir mes ne­ likome skolingi, šiuo bei tuo atsiteisdami. Toji apskritutė šeimininkė, tesusilaukusi tik gero žodžio, vos netapo apkeikta. Ir dėl ko? Dėl savo per geros širdies. Ji 295

tik per plauką nepastūmėjo manęs į nuodėmę —pasidaryti neištikimu savo svajonėse apie Danguolę. Juk dar nebuvo spėję nuvysti raudonųjų gvazdikų žiedlapiai iš anos nuosta­ bios puokštės, man įteiktos įkalnioje Telšių gatvėje. Dvi dienas narsiai koviausi su visomis žiaurios aplinkos siūlomomis pa­ gundomis, nelyginant koks Parsitalis, o dabar, žiūrėkite, ką daro šioji turtingo ūkio išpaikinta vienturtė. Ji sustojo priešais, prieš sodo stalelį, kur buvau išsidėstęs savo skustuvą žandams palyginti, ir suriko išgąstingu balsu: — Ką, jūs savo barzdą norite nuskusti? Savo puikiąją, juodąją barzdelę? To kėslo neturėjau. Tik palyginti, apdailinti, kadangi barz­ da buvo pačiame žėlimo vešlume ir šakojimesi. Tą ir pasakiau poniai šeimininkei. — Och,—atsiduso ji, lyg sunkumą nuritusi.—Oaš maniau, kad jau skusite visai. —Ne, neskusiu,—sakau.—Tegul paauga. Pažiūrėsim, kas išeis. Dabar mes beveik visi barzdylos. —Kokios ten barzdos,—suniekino mano draugų barzdas šeimininkė.—Tai rudos, tai žilos, tai vėl pasišiaušusios kaip ežių. Vienas į ožį panašus, kitas į žydelį skudurninką. Jūsų — tai barzdelė. Norisi tiesiog. . . Ko jai norisi, matant mano barzdelę, ji taip ir nepasakė. Bet aš bandžiau, atsiteisdamas už pagyras, ją paguosti, siū­ lydamas jos vyrui užsileisti smakrą. Matytumėt, kaip ji pa­ sipiktino! Toks ten vyras esąs, tokia ten būsianti ir barzda. Be to, reta ir įvairiausių spalvų. Beveik kiekvienas plaukas kitoks. Ji jau tą gerai žinanti. Ir nenorinti net galvoti. Aš apsidairiau, ar kas nemato ir negirdi. Svarbiausia —pats ponios vyras, aukštas ir liesas užkurys, žemės ūkio mokslus išėjęs ūkininkas, bet nepataikąs į skonį savo žmonai. Ką padarysi, jei taip. Bet man vis kąsnelis traškesnis. Tai koks viščiukas grietienės ir sviesto padaže —žinoma, slap­ čiausiai pakišamas. Tai lašelis, aviečių sultimi uždarytas. Ir už ką? Kad barzda juoda ir žvėriškai želia. Bene suprato kas moteris? Jeigu dar taip savaitę būtume pabuvę, tai nežinau jau. .. Vargšė mano Danguolė! Tik meldžiu piktai nepagalvoti. Ne išdykavimams ir kūno paikinimams čia buvome atsiųsti. Viršininkai žino, ką daro, tuo labiau karinių dalių. Jų kietą ranką mes jau spėjome pajusti žymiai anksčiau. Ūkio kluonienoje rikiuojami vyrai ir 296

siunčiami pasižvalgyti. Taip atsitinka kiekvieną mielą rytą, pro aušrelę, sėdybos gaidžiams rykaujant, merginoms žvan­ ginant milžtuves ir medžiams purtant gailią rasą. Senasis ūkininkas, pašiaušęs žilus ūsus, verčia dūmus iš riestos pyp­ kės, atsistojęs klėties gale, nelyginant teisėjas rūstus ir dau­ giausiai išmanantis. Ar jis ne daugiausiai žino ir ne tam daugiausiai tiesos turi? Nuosavo žemės jis nebuvo nukėlęs kojos ir ją visomis išgalėmis gynęs nuo krizių, nuo vagių, nuo speku­ liantų per ilgą savo amžių. Dar kolei kas nebuvo plėšikaujan­ čių gaujų jo klėtyje ir tvartuose, tačiau netoliese jie jau pasi­ rodė. Žvalgybinis būrys išeina, vadovaujamas būrininko Antano, tokio dailaus garbiniuoto geltonplaukio, ir mato blėdį, atlie­ kamą dienos šviesoje ir visai nesivaržant. Antanas turi prakti­ kos šiokiai tarnybai. Porą metų jis praleido prie Ilmenio, iki tapo pašautas ir paguldytas ligoninėn. Jis veda atsargiai, parinkdamas tinkamiausius keliukus ir takelius, apšniukštinėdamas pamiškes, kaimus ir pavienes trobeles. Jei ne čia, tai aname kieme jie buvę ir išsivedę bliaunantį veršį arba nužvigdę paršą. O žąsų plunksnos skridusios pavėjui kaip sniego pūga. Raštininkų nestato rytinėn rikiuotėn —reikia pačiam pasi­ siūlyti, jei nagai panižę. Vieną tokį rytą neatsispyriau pakusai ir pasisiūliau. Ir ėjome atstatę muškietas ir kraipydamiesi nuo juosmenis pjaunančių diržų su sunkiomis šovininėmis. Ir granatų po porą kiekvienas. Ir lengvasis kulkosvaidis. Į duonmaišius įsimetėme po kriaukšlį sauso davinio. Plotas tarp Virvyčios ir Ventos, smailėjąs trikampiu ir susiraukiąs tų upių santakoje, o savo platuma prasidedąs kažkur tarp Kur­ šėnų ir Šaukėnų, sudarė tikrus medžiojamus laukus. Čia drai­ kiojosi rusiški būreliai, savo rizika pasipildydami liesą davinį. O kur tikrasis frontas, taip niekas ir nepasako Jo linijos maždaug nujaučiamos. Bet jos neginamos. Tylu, ramu, beveik nesišaudo. Ką bereiškia pavienis šūvis tokiu metu? Bet, mums paėjus į ganyklas, žemę sukrėtė stipri kanonada. Juodi dūmai išsivertė per mišką ir beliko laukti pirmųjų svie­ dinių, nukrintant čia pat, po kojų. Žemė gaudė, aidėjo, viauk­ sėjo. Ištisinė trenksmų srauja susiliejo į ūžesį, tartum ten būtų garmėjusi karo vežimų vilkstinė pasiučiausiu bėgan­ čiųjų ir vejančiųjų šuoliu. Antanas, narsus mūsų būrininkas, iš karto nustatė, jog tai Stalino vargonai. Tos muzikos jam 297

tekę tiek ir tiek prisiklausyti Rytų fronte. Iš arčiau ji nesanti tokia maloni ausiai ir visam kam. Ji skuste skutanti viską nuo žemės paviršiaus. Kai ji nutilo —dūmai dar ilgai kabėjo ir temdė padangę. Ir naktį žioravo bjauria pašvaiste. Tą dieną sugriovė Papilę, seną ir garsingą vietovę. Taip buvo naikinamos mūsų gyven­ vietės, pilys ir sėdybos. Kiek ilgai jų galėjo užtekti? —Čia buvo jie. . . Ką tik išėjo. . . Ir be sakymo aišku, kad buvo. Vyras spaudė delnu pra­ kirstą lūpą. Jo žmona šaukė išsklidusias višteles. Ar daug? Trys. Ten jie dabar —tyliu mostu nurodė vargdienis. Nagi, matosi, jog ten. Sūnelis, išbėgęs į pakluones, kaukia ir dejuoja. Teko jam —ištikimam sargui. Dangstydamiesi krūmais ir grioviais, išnaudodami tereno nelygumus, šliauždami pilvais ir pagūžom, stengėmės prisi­ gauti kuo arčiausiai. Kai tik jie išeis prisivaišinę ir prisiputę, ir atidarysime ugnį. Kieme juos paklosime sutelktine ugnim. Mūsų pozicija juk ypatingai gera. Tad palaukime. Tik vienam mūsų gremėzdui, matyt, keičiant nugulėtą šoną, pasidirgino gaidukas ir šūvis padrioskėjo visai nelauktai. Jokios kanuolės šūvis nebūtų sukėlęs didesnės peklos mirtinoje vasaros popiečio tyloje, kur ne tik mes, bet ir medžiai, ir žolė buvo su­ laikiusi alsavimą. Aplinkiniai miškeliai sugriebė ir pakartojo keleriopais aidais. Laukti jau nebeteko. Buvo jie, matyt, išsi­ vertę per kurį langą ir visa sparta nešėsi miško link. Na jau, kad davėme! Ir iš ten ilgiausiomis serijomis. Būrininkas tuojau nustatė, kad ruseliai ginkluoti savo išgirtomis mandolinomis. Po pora apkabų, ir viskas. Artimoms kautynėms tai jau nepamainomas ginklas, bet ir besotis amu­ nicijos eikvotojas. Tegul tik jie leidžia kuo ilgesnes serijas. Tegul tik leidžia. .. Mūsų šautuvai neša daug toliau. Kol jie pasieks krūmus, kol ką. Svarbu, kad kuo daugiau išsišaudytų. Va, jau jų serijos trumpyn, trumpyn... Atsiliepė dar pavieniais šūviais. Bet mes jau šliaužiame pusračiu. Antanas —mūsų narsuolis būrininkas —eina, kaip ir turi būti, pirmas. Jis tik granatą iš už diržo ir dantim patraukė degtuvą. —Gana! —šūktelėjo jis, iškeldamas ranką. Reiškia, kad nebemestume daugiau granatų. Jis pakilo ir nuėjo stačias. Iki paskutinio šūvio vargšai išpleškinę savo barabanus. Vienas dar buvo gyvas. Ir ant jo išplėšto šono Antanas užklojo 298

savo individualinį paketą. Pasiprašėme ūkininko, kad pakin­ kytų kumelę ir šiaudų negailėtų į drangas gero glėbio. Dar gyvą pristatėme tą pat vakarą į savo pulko ligoninę. Na, jei kasdien po tris, tai mažumą jų apnaikintume,— svarstė patenkinti vyrai. Bet mūsų kone dvi dešimtys. Ir prieš tris ruselius —nelabai patinka man, ir tiek. Ir nieko nesakau. Neišnaikinsime jų. Amaro nagu neišspaudysi. Tik neužmirškim, kas dėjosi prie Papilės keletą valandų anksčiau. Kol šilta ir gražu —mes galim vaikščioti ii*pasišaudyti, jei kokios. Okai apsitrauks padangė zuperiniu maišu. Keista vis dėlto, kad nėra pastovaus fronto. Vokiečiai iš­ lakstė kas kur ir nebeišmano, kuom spragų užkamšyti. Štai, vyručiai, kam mes esame! Sekančių dviejų dienų bėgyje rei­ kalai galutinai išaiškėja. Ir mes jau einame žygio tvarka, pa­ siuntę stiprų avangardą, aprūpinę jį geriausiais ginklais iš savo arsenalų. Jie vis tokie pat, kokie buvo mėnesio pradžioje. Kiekvienu atveju nepagerėję, nes iš vokiečių pažadų vis ta pati mantelė. Sandėlininkai jau nė neberegistruoja, priimdami bre­ zentinius getrus, bjaurų batų degutą ir kuprinių dirželius. Kartą turinio paįvairinimui atvarė porą gurguolių tualetinio popieriaus ir palapinėms pritvirtinti kuolelių. Pulkininko Maederio vyriausią zahlmeisterį reiktų pakarti po Bivainės pu­ šim. Ir būtų tvarka. Pasipiktinimui galo nėra. Ar tik jie nesu­ manė iš mūsų padaryti kokios kiauliškos putrienės, tetinkamos tik kiaulėms srėbti? Pirmykščio entuziazmo, spontaniškai ki­ lusio prieš Plinkšių dvaro palocių, kaip ir nebepateisina. Be to, iš viso numanu, jog artėjame į priešą. O priešas šaudo tik­ romis kulkomis. Dėl tų pačių vokiškojo apsileidimo priežasčių tenka sueiti į konfliktus su gerais vietos gyventojais ir apie save palikti prastą vardą. Valgyti reikia, gerbiamieji, kad ir tokiems svieto perėjūnams kaip mes. Virėjai, aptarnaują primityvią virtuvę, traukiamą geltonplaukių zarasiškių arkliukų, plėstauja ranko­ mis, paskelbdami visuotinę kapituliaciją. Jokia kulinarija be produktų neįmanoma. Bandę nupirkti iš ūkininko kokį gyvulį, bet visur trobos tuščios. Plikabambiai kūdikiai ir bedantės senutės atstovauja šio krašto žmoniją, nes visi suaugusieji padoriai užsimaskavę peludėse ir pro plyšį stebi, nesileisdami į jokias kalbas. Kuopininkas Rak-čiak-čiak nusikeikė ir davė įsakymą patiems nusipirkti. Aviną jau mažiausiai reikia įmer­ kti katilan —ar tas patinka, ar ne. Ganyklos plačiausios 299

šalymais, ir visokio plauko gyvūnija ėdrinėja krūmeliuose. Nežinau, kodėl neliepė nušauti, o būtinai gyvą paimti. Avių banda nešėsi kaip potvynis. Teko panaudoti klastą, vieniems varant, o kitiems pasislėpus tykant ir tokiu būdu įsiveliant riestaragiui į vilnas. Piemuo, išvertęs baltas akis, sieksniniais žargtais nešėsi kur kas greičiau, tik kita kryptimi. Begaliniai išplitusio kaimo laukuose, jo krūmeliuose, pie­ vutėse ir beržynėliuose ilsimės, atlikę nemažą skaičių kilo­ metrų. Srėbdami savo pačių įgytos avienos užtaisytą viralą. Velnioniškai tyku kaimo aplinkoje. Netoliese sėdyba, kur leido­ me ruskeliams išberti savo mandolinų apkabas. Jie kažkur neto­ liese. Būrininkas Antanas, pasivedęs mane į šalį, parodė guotą lapuočių medžių, savo viršūnėmis išsikišusių iš aukštumos gūbrio, ir pasakė: —Ten. — Iš kur tu žinai? —Aš jau žinau. Tad visai netoli. Tik kad jie taip tykiai ir mandagiai laikosi, tai kažkaip neįtikima. Ir dėl to nejauku. Oko jiems nesilaikyti mandagiai, kai niekas jų nekibina? Juk nieko nėra prieš mus erdvėje. Reiškia? Mes atvykome užpildyti tuštumos. Antanas žino dar daugiau, kad rusai turi užėmę geras pozicijas —dešinįjį Ventos krantą, statmenai iškylantį molio skardžiumi, kur jie įsitvirtinę bunkeriais ir visa sistema ap­ kasų. Laiko jie tam turėję pakankamai. Ir matomumą pasi­ rinkę kuo puikiausią. Niekas daug nešneka ir nesiteirauja. Rūpestis rėžiasi apie lūpas ir primerktas akis. Nieko stebėtino, juk tokia iškyla dau­ geliui pirmutinė. Kuopos išdėstytos išeities ruože. Gurguolė ir kitas neaktyvus priedas, įskaitant moteris, lieka. Tada lau­ kais iki miško, kurs savo ruožtu artėja prie upės ir tokiu būdu pasitarnauja kaipo priedanga. Gulime miške po eglėmis ir laukiame. O žvalgai šniukšti­ nėja ir įvairiai tiria padėtį. Jie buvo išlindę iš miško ir tapo apiberti kulkomis. Ne tiek jie, kiek medžių šakos virš galvų. Panašu į tai, kad rusai bus Suuodę ir pasiruošę sutikti sve­ čius. Pamiškė taip apšviesta pavakario saulės ir lyg iškelta ant paaukštinimo, kur kiekvienas judesys, ne tik žmogaus, bet ir prabėgančio zuikio, išryškintas tartum padidinamuoju stiklu. Ojiems ten iš bunkerių tik paduok. Paskui vėl tylu ir ramu. Miežiai šnabžda akuotais, ir avi300

želės mosuoja šluotaitėmis, barstydamos sudžiūvusi grūda, nebesulaukdamos pjovėjų su dalgiais. Pjovėjus išvaikė apsi­ kasęs priešas. Jiems patogiau, kad niekas nesišmeižtų po jų šautuvų taikikliais. Jau ir sutemė. Po medžiais juoda naktis. Skleidžiamės grandine, ir priešais atviras laukas, truputį nusileidžiąs į lomelę, paskui vėl nežymiai pakylantis. Ant to pakilimo būtinai reikės sustoti ir apsikasti. O kuom apsikasti, taip niekas ir nepasakė. Vadai bus užmiršę apie kastuvus ir kaplius, o indi­ vidualiniais kariškais kastuvėliais, visad nešiojamais prie dir­ žo, dar nebuvome apdovanoti geraširdžių globėjų. Šaudyti pradėjo iš karto, tartum vienam iš šalies suplo­ jus delnais. Suguldė tame slėnelyje, kad nė krust galvos nuo dirvono. Bet visgi gerai, kad nebuvome pasislinkę aukščiau, kur šviečiamos skuste skuta ražienas. Iš priekio, iš kairės ir iš dešinės gracingais puslankiais skrido šviečiamosios ir smego kažkur užpakalyje. Ugnis virė visu ruožu, ir mes jau žino­ jome, kad ir mūsų kaimynės, antroji ir ketvirtoji kuopos, panašiu būdu priplaktos prie žemės. —Pirmyn, pirmyn! Pasislinkime, vyručiai! Ten, ant kalne­ lio,—perdavinėjo būrininkai ir skyrininkai įsakymą. Bet patys nė per pėdą toliau. Jokios narsos ir kariško griež­ tumo puskarininkių komandose. Kur jau ten kas bus, jei tas kalnelis niekam ne po širdžia, ir kiekvienas meilija kuo ilgiau pagulėti saugiame įlomyje. Kur žolė tokia trąši, ir sukartoto pūdymo velėna kvepia tikra, juoda ir derlinga žeme. Po ja pakišti savo jauną galvą būtų dar kaip ir per anksti. Dar kaip ir nesinorėtų. . . Ovienok dviem labai jauniem ir mieliem ber­ niukam teko, ir jie nebepakilo nuo jos. Niekas jų nebuvo paruošęs tokiai pirčiai, ir niekas jų nebuvo pamokęs, ką daryti, kai minos, lyg jerubės, paleistos iš apvožto kretilo, parpdamos savo metaliniais sparneliais, atsk­ renda ir nutupia kur nors netoliese. Kai jos akėja žemę tokiu pat tikslumu kaip ir modernios spyruoklinės akėčios. Jų tik dalis krito į slėnelį, nes visos buvo skirtos kalvos viršūnei. Ar davė komandą pasitraukti, ar tas judesys kilo savaime ir sava atsakomybe, minosvaidžių keliamame triukšme sunku buvo susigaudyti. Juk prasmės nebuvo eiti toliau, kai jokio įnagio net prieš galvą pylimėliui susirausti. Ir vargiai ir tas veiksmas būtų pavykęs taip prisišaudytam plote. Jie turėjo 301

laiko pasipraktikuoti. Jie buvo seni ilgo karo kareiviai. Pradėję nuo Volgos ir Okos ir viska pakeliui nusiaubę. Tik gal jie ne­ žinojo, kokia žalia kariuomenė eina užimti priešpriešių po­ zicijų? Vedini ir nešini sužeistaisiais, kurių atsirado taipogi, ir nepalikdami savo žuvusių jaunuolių, pasiekėme mišką. Kas begalėjo būti puikesnio už miško ramybę ir saugumą? Kiek­ vienas beržas ir eglė buvo kolonos, parėmusios didžiosios šven­ tyklos lubas. Jie buvo mūsų gimtųjų parapijų bažnyčių pilio­ riai, ir jų šakų šlamesys —malda po jų šventais skliautais. Šaudymas rimo. Naktis išsiskleidė, merkdama blakstienas ir guosdama jos prieglobsčio ieškančius. Vėl tos pačios sėdybelės. Virtuvė išpleškinus riebius pus­ ryčius. Ir darbojau kai kampakankamai. Merginoms —raišioti žaizdas ir slaugyti. Kitiems —susirūpinti laidotuvėmis. Antro­ jo būrio būrininkas po šio naktinio pasivaikščiojimo nedvi­ prasmiškai pareiškė, jog atsisakąs aktyvios tarnybos ir pereinąs į gurguolę. Jis tą nelaukdamas ir padarė, mums netekus patirti, ar su vadų pritarimu, reiškia, komandos keliu, ar grynai savo iniciatyva. Jo motyvai svarūs ir nesugriaunami. Jis prieš­ lėktuvinės specialistas, ką įrodė sutaisydamas už sviestą įsi­ gytą pabūklą. Duokite šen zenitinę, duokite orlikonus ir flakus, tai jis parodys, kaip verčiamas žemyn priešo oro laivynas. Su pėstininkų šautuvu eiti į apkasus, tai niekas kitas, kaip panie­ kinimas jo ilgametės tarnybos. Be to —jo širdis kartais sune­ galuojanti, ir tai gali būti, nes aptarnavimas šimto kilogramų kūno —ne bet kokio aparato darbas. Priešpiečiais jau jis gulinėjo ant pievutės prie arklininkų komandos, atstatęs saulei basas kojas. Kitas nuostolis, jau žymiai didesnis, ištiko mus, staiga apsirgus pačiam kuopos vadui. Sergančių niekas į frontą ne­ varo, ir todėl teko paguldyti vieno ūkininko kamaroje, apklosčius antklodėmis ir kailiniais, nes jį pagavęs šaltis krėsti ir tem­ peratūra pakilusi. Kaip temperatūrą nustatė, neaišku, kadangi sanitarės termometro neturėjo. O jei turėjo, tai tik toji, gra­ žesnioji, su kuria kuopos vadas jau buvo spėjęs sueiti į glau­ džius santykius. Jos mielaširdingai slaugomas, mūsų karve­ dys ir išgulėjo kamaroje visą apkasuose buvimo laiką. Tokiu būdu kuopos vadu automatiškai patapo antrasis mūsų leitenantas, žvalus vyras, išsaugojęs pilną lietuvio karininko uniformą, kuri jam gerai tiko. Tai mūsų ežero bendrakeleivis, 302

žavėjęs merginas savo arklišku juoku, kas, be to, reiškė jo neišsenkamą energiją. Vakarykštį žygį, nori nenori, reikėjo pakartoti, ir jis pasiruošė visu rimtumu. Jis nesitenkino iš­ siuntimu slapukų ir žvalgų, o patsai, prigužęs prie žemės, smulkiai ištyrė vietovę ir rado priėjimus, ko nebuvo pastebė­ jęs jo pirmtakūnas. Temstant jau traukė kuopa rastuoju grio­ viu. Iš jokitu, išilginiu, einančiu šalia vieškeliuko. Net nesinorė­ jo tikėti, kad taip gražiai valandos bėgyje viskas susitvarkė ir be didelio triukšmo, neskaitant pavienių šūvių dėl įvai­ rumo. Svarbiausias darbas liko apsikasti ir jau šiuokart ne plikais nagais, o sekvestruotais iš aplinkinių kiemų kastuvais. Gudresnieji pasiėmė ir kaplius, pramatydami sausos vasaros ir aukštos vietos sudaromas kliūtis. Molynas, perdžiūvęs kaip degta plyta, trupėjo po kąsnį, stiprių smūgių kantriai ir negai­ lestingai gremzdžiamas. Pradžioje gulom, susirausiant ties galva pylimėlį šautuvui pasidėti. Paskui pasivarant iki klupsčiojo apkaso. Netinginiai, pasidarbavę per naktį, jau turėjo patogias duobes, vadinamas stačiųjų apkasais, ir varėsi į šonus, pasidarydami jungiamuo­ sius. Ir užsimaskavimas lauko žolelėmis ir javais vyko pilnu tempu ir kruopštumu. Priešas antroje pusėje šiuokart laikėsi pavyzdingai ir aiš­ kiai mums simpatizavo, iš mandagumo paleisdamas po vieną kitą šūvį, kurie skrido dideliame aukštyje kaip tikros šventiškos raketos. Jeigu taip. tai bus įmanoma sugyventi. Kiek jie mums, tiek ir mes jiems, prisilaikant padoraus lygybės dėsnio. Per daug putotis juk ir nėra ko. Tuo labiau kad ir amunicija mūsų pusėje itin ribota.

LINIJOS

Žemės darbai vyko be perstojo ir nesigailint prakaito. Grioviai grioveliai vingiavo iš apkasų žemyn į lomelę, kad būtų saugu pasitraukti ir pasivaikščioti pramiklinant nugu­ lėtas kojas. Stiprios sargybos prie kulkosvaidžių, o kiti slenka pamiškėn valgio pasiimti, išvežiojamo virtuvės vyrų gelto­ nomis kumelaitėmis. Iš miško lįsti jiems neapsimokėjo, kad verdamosios mašinos nepalaikytų kokiu moderniu karo pa­ būklu. Taikinys jau kiekvienu atveju per daug masinantis, ir katilas netruktų pavirsti į rėtį. Oho, tame katilėlyje jau be perstojo virė toks puikus gaminys, kad jam vardo niekaip nesu­ rastum. Truputis vandens dėl drėgmės, keletas bulvių ir bastučio galva, o visa kita jau gryniausi mėsos produktai. Mėsos iki nenorų teikė gyvūnija, palikta laukuose ir tvartuose, gyven­ tojus paskubomis išvarius iš ugnies juostos. Sužeisti, pašauti vargšai gyvuliai baubė, mykė ir kitokiais balsais skundėsi savo nedalia. Nežinia, ką būtų dariusi gyvulių globos draugija, bet greičiausiai užgyrusi ūkiovyrų narsą ir pasišventimą surankiojant ir pribaigiant sumaitotą gyvąjį ūkininkų inventorių ir jį patiekiant naudojimui virtuvės kieme. Kuopos vadoviete naujasis vadas pasirinko kažkodėl visai netikusį mažažemio ūkelį visai pamiškėje, bet užtat labai vaiz­ džioje vietoje. Tepasiekiamą pakelės grioviu ir dar gerai susi­ kūprinus. Milžiniškas ąžuolas augo kieme, savo galingomis šakomis apglėbęs visą sėdybėlę. Jam, vargšui, ypatingai kliuvo, dažnai ir sutelktine ugnimi, matyti, palaikant jį sekimo punktu. Gilės ir lapai, kapojami geležinės krušos, biro ir dengė žemę visai* ne laiku. Geros dienos čia negalėjome tikėtis, nebent išsikasus gilų bunkerį. Ir pavydas ėmė retkarčiais, aplankant ūkio dalinį, 304

įsikūrusį taip nuošaliai ir saugiai, kad ne tik jokia kulkelė, bet ir šūvių triukšmas nekliudė nakties poilsio. Daržinėje šieno kiek nori, sodas didžiausias, pievutės, darželiai ir kiti trobe­ siai —pasiskleisti yra kur. Pačių ūkininkų būrelis nerodo tendencijos mažėti, priešingai, vis dar koks prisideda, suradęs būdą išeiti iš rikiuotės. Po tris vyrus bus netrukus ant kiek­ vienos arklio galvos. Juk kas sako, kad arklių nereikia pri­ žiūrėti? Ir pašerti, ir pagirdyti. Ir patepti vežimų ašis ir pačius vežimus laikyti parengtyje, nes nežinia, kada gali prisieiti pajudėti. Kas tuose vežimuose būtų —ne vienam rėmėsi klausimas. Kai kurie jų tušti, skirti nenumatytiems sunkumams vežioti, o kituose, atkeliavusiuose iš namų, tebeslypi nepajudinamos gėrybės. Nelyginant koks geležinis fondas. Smulkios revizijos nedarant, nelengva ir būtų pasakyti, iš kokių produktų tas fondas. Bet cukraus keletas maišų ir miltų tai jau tikrai. Paskui jau smulkesnė galanterija, moteriška manufaktūra ir kolonialinės prekės, ypatingai tinkančios mainų prekybai. Ūkvedys Skruodis, ne laiku nuplikęs ir dėl to įgijęs kruviną neapykantą visiems plaukuotiems, rodė rudus šeško dantis ir piktai urzgė, jei kas bandė prisiartinti per tris žingsnius. Jo dešine ranka, kaip spėjama, bus anas pagirtas šaulys, mus apšaudęs Telšių mokykloje. Savo pomėgiui pritaikyti dabar jis turėjo puikiausias sąlygas —galėjo pilti kiek patinka iš apkasų. Tačiau lyg patyčiomis apkasų jis vengė visai nuoširdžiai ir mieliau laikėsi ūkio artumoje, patalkininkaudamas pačiam ūkvedžiui. Jų abiejų nosys niekad nepraranda spalvingo žydėji­ mo ir gerokai papurtusios. Jie turi dar po kokius tris padėjėjus, ir todėl kaip tikriems aristokratams netenka vargti, nešiojant prekes į užfrontę ir keičiant į vietinį skystį. Šitoji nepavojinga gaujelė šildosi dienų dienom saulutėje, retkarčiais uždainuoja ir tik meldžia Dievulio, kad šitokios dienos tvertų kuo ilgiau­ siai, nors iki karo pabaigos. Eiliniai arklininkų vyrai nesinaudoja tokia gausa ir skalsa, bet skųstis irgi negalėtų. Laisvą laiką daugiausiai sunau­ doja sudarinėdami rūkomojo tabako atsargas. Jie turi išradę būdą, kaip iš žalio, ką tik nuskinto tabako lapo padaryti cigaretę ar cigarą. Ir visa tetrunka kokią valandą. Aplinkiniai tabako darželiai, žinoma, dėl to smarkiai kenčia. Bet, jei koks pypkius senelis bus žiauriai nuskriaustas, mūsų vyrai neima į galvą. Karas, tėvuk, pakentėsime. 305

Jie, be to, kūrena ūkininko pirtį, akmeninei krosniai neduo­ dami atvėsti. Kad švara reiškia sveikatą, aukštaičiams aiškinti netenka. Jie žūtų be vandens, užaugę prie ežerų ir upelių, ir todėl mielai naudojasi pirtim. Pasinaudoja kartais ir fronto vyrai, pavieniui ar po du ištrūkę ir atbėgę pasiturkšti. Išraudę, pasigėrę nuo karščio ir garų, sparnus nuleidę iš pasitenkinimo ir visus kūno sąnarius apėmusio saldumo, plavinėja, sudary­ dami nesibaigiančią mūsų kaimų šeštadienio idiliją. Čia pat, netoliese, įsitaisiusios visai žmoniškai ir sanita­ rės, apie sanitariją nusimanančios ne daugiau, kaip kiaulė apie debesį. Jos likusios tik dvi ir vadinamos gailestingomis se­ serimis, nes trečiąją, tikrąją seserį, pasiėmė pulko ligoninė. Jos vieton prisistatė du mėlynom policijos uniformom itin at­ šiaurių veidų vyrai, dokumentais įrodę savo pasiruošimą šioje srityje ankstyvesnėse tarnybose. Žaizdų klausimas išspręstas labai teigiamai —neteks neaprištiems vaikščioti, nors ir po dešimtį kasdien pašautų. Siame kieme vargsta apsirgęs kuopos vadas. Privačiai ir visai į ausį davęs kai kam suprasti, jog vargiai begrįšiąs į vadus. Čia kaitina prieš saulutę parudusius kojų padus buvęs būrininkas, šimto kilogramų savininkas, priešlėktuvinės specialistas ir visokios aviacijos priešas. Pato­ giai gulėdamas aukštinelkas ant vejos, be vargo gali stebėti padangę ir nustatyti, kokios rūšies ir kokios paskirties lėktuvai drumsčiasi. —Čia man porą flakų, ir aš juos greičiau, negu spėtum prisidegti cigaretę, nutupdysiu pakrūmėn kaip vištas. Tai, be abejo, skirta rusiškiems lėktuvams, kurie vis ret­ karčiais išnyra iš už miško ir, baisiausiai kriokdami, dingsta už kito miško. Apie vokiškuosius jis turi kitą nuomonę, kurioje prasimuša respektas ir net pagarba. Jų jis neapsiimtų tokiu greičiu nuversti, kad ir moderniausiais įtaisymais. Mat ir vokiškų pasišmeiždavo įvairumo dėlei. O vienas toks, gana keistai surėdytas, dviejų liemenų, aukštaičių vadi­ namas dvilypiu, kasdien priešpiet ir po pietų plūkiavo mėly­ noje padangėje, sidabriniai baltas ir grakštus. Jis pasidarė tokiu saviškiu, jog kiek pavėlavus jau vyrai ir pasigesdavo ir šaukdavo:—Okur dvilypis šiandien? Kad jis mėtytų bombas ar kitokiais būdais neštų blėdį, neteko matyti. Jis mums buvo tikru gerų ramių laikų balandžiu. Nepaminėjus kuopininko Rak-čiak-čiak, kurio štabas kaip sykis veikė tame pačiame ūkyje, vaizdas būtų labai nepilnas. 306

Jo pulkininko uniforma jau buvo atsikračiusi kai kurių ne­ būtinų atributų, daugiau priartėdama prie frontinių apdarų, bet dar pakankamai vaizdi, kad būtų palyginamas su povu ar bent gaidžiu tarp prastesnės kilmės pluksnuočių. Tai tikra kuopos pažiba ir džiaugsmas, nes jis nesitenkino tiesioginėmis pareigomis vesti kuopos ūkį, bet rado laiko ir gyvenimo marnasčiai. Jo anekdotai neturėjo sau lygių, ir jo traškus juo­ kas neperrėkiamas. Jis mėgo prakalbinti merginas, žinoviškai pataikydamas įžnybti vis į minkštesnę vietą. Savo asmeni­ nėmis užmačiomis jis turėjo pasiuntinį, žaltiškai vinklų ir paslaugų žmogelį, pavarde Mačiuta, visų vadinamą Močiute. Jis ne tik šveitė batus ir kitokią švarą darė, bet ir valgį gamino savo ponui pagal jo išdirbtus receptus. Savo pilvo neskriaudė kuopininkas. —Eik, Močiute, eik, širdele,—uždainuos jis, ir Močiutė jau bėga, kažkokiu slapčiausiu pojūčiu žinodamas, kur eiti ir bėgti. Gi linijose arba pačiame fronte, galima sakyti, vis nieko naujo. Kartais įsigaudavo tokia tyla, jog spengdavo ausyse, ir jau savaime kildavo įtarimas, ar ko nors nelabieji nesumanė. Visokia tyla savaime baugina —ne tik vidurnakčio ar jūros ir kalnų. Kartais itin nejauku skaisčiausiame vidudienyje, ypatingai šventadienio, kada, senelių tikinimais, biesas išeina šienauti ir griebti tavo varganos dūšelės. Tokiom valandom užrašomos velniui sielos ir užkeikiami lobiai senose jaujose. Ir jeigu nieko pažymėtino neatsitinka, vis tiek lauki ko ir lauki visuomet neramiai. Intensyvesnis apsišaudymas vyko naktimis, kada abiejų pusių slapukai ir žvalgai iššliauždavo tykoti grobio. Ne kartą priešiškieji buvo prisislinkę taip arti, jog pabėrė serijas ir apmėtė rankinėmis granatomis. Ir mūsiškiai šliaužė prie Ventos ir stengėsi eibių iškrėsti. Naktimis ir minų jie pasiųsdavo, tik jau tokio efekto nebebuvo. Vyrai išmoko saugotis ir pažino ginklus. Kad ir tvartuko durimis dengtas, apkasėlis puikiai gynė nuo minų ir granatų. O sunkesnės artilerijos kol kas nesigirdėjo mūsų ruože. Pavieniai šūviai ir trumpos serijos buvo palydimi savotiško aido, ir man prisiminė „Alkazaro herojai“ —knyga, kurioje minimas anas keistasis šūvio aidas, ausį pasiekiąs garsu: pa-ko. Jį pastebėję Afrikoje, rifkabilų kare, kur pavieniai šaudytojai gavę pakosų vardą. Jis taip pat puikiai atsiliepiąs ir amžiais perdžiūvusioje ispanų žemėje. 307

Bet štai ir žemaitiškoje žemėje šūviai antrinami lygiai taip pat. Avižėlės liūdnai šnarėjo, ir miežių varpos nuknebo ir akuo­ tais susmigo atgal į žemę. Niekas jų nepjovė ir nesuko į pradal­ ges. Kur pasidėjo artojas, ruošęs dirvą ir viltinga akimi žvel­ gęs, ir dalinga ranka sėjęs? Žmonių javai trempiami karei­ vių, jų gyvuliai šaudomi, jų namai deginami. Kad neužstotų matomumo. Tas fronte labai svarbu. Iš anos pusės nesigailėjo padegamųjų. Ir anoje pusėje blūsčiojo gaisrai. Ką ten degino, ko ten rykavo žmonės? Kuom jie buvo prasikaltę? Tiesia linija —kiekgi čia toli, buvo ir mūsų visų namai. Kaip pareiti, kaip parsigauti namo? Juk kiekgi čia toli — vienas geras pasispyrimas. Ir ta pati žemė, ir tie patys keliai. Bet kažin? Bet koks pasistūmėjimas atgal atsiima savo. Kaina nenustatyta, ir todėl labai svyruojanti. Jau vien prarastuoju laiku ji didelė ir brangi. Atitrūkimu nuo tiesaus kelio. Pasi­ metimu ir klaidžiojimu, ieškojimu ir neradimu. O kur visa kita: žmonės, namai, ilgų metų darbas ir pastangos? Bent man atrodė jau nebeįmanoma jau tada, aną puikiąją ankstyvojo rudens popietę, susigrąžinti visa tai,ką turėjau. Kad ir geriau­ siu atveju, palankiausiu mums sprendimu, besiklostančiu pagal mūsų pageidavimus, valią ir troškimus. Ir tokiu svajonėmis grindžiamu keliu mes nebegalėjome tikėtis pareiti taip pa­ prastai ir sujungti aštriu pjūviu sudalintus gyvenimus. Ne visos žaizdos juk užgyja, ir ne visos užgyja be randų. Vieną naktį staiga nušvito, lyg būtų kas atsukęs saulės laiką ir sauvališkai sudraskęs nuo amžių patakiui srūvančią laiko —dienos ir nakties —tėkmę. Kelios dešimtys šviesulių pakibo juodame dangaus dugne, ir gąsdinantys šešėliai nudriko nuo pastatų ir medžių. Juodą padangę ir vaiduokliškai apšvies­ tą žemę sudrebino motorai ir bombų sprogimai. Jos krito be jokios tvarkos, raudamos medžius su šaknimis, išplėšdamos žemės gabalus ir ant jo augančius javus. Ir po šitokio drapakavimo žemė vietomis panėšėjo į raupais sirgusiojo veidą. Kas gyvas ieškojo priebėgos grioviuose ir duobelėse. Jei nenu­ kris ant galvos, tai gal nuo skeveldrų būsi išsaugotas. Virtuvė jau buvo užkurta ir, virėjui pabėgus, vėjas ir netolimi spro­ gimai atplėšė krosnies dureles, ir jos žiotys žioravo kaip kokia pragaro anga. Lakūnai suko ratu ir šveitė į tokį patogų tai­ kinį. Bet virtuvei nė sprigtu. Ir niekam aplinkui. Gražiausias 308

reginys betgi buvo aukštajame Ventos krante. Rusų bunkeriai ir įtvirtinimai kilo į orą, ir iš ten sklido pasiučiausi keiksmai ir dejonės, užtrukę iki ryto. Ir kur jie nekeiks, jei jų pačių lėk­ tuvai suvertė apkasus ir primušė žmonių. Tai patvirtino vo­ kiečių zenitinė, veikusi kažkur gilumoje ir numušusį keletą sve­ čių. Visgi tai buvo didu ir įspūdinga mums sveikiems ir nepa­ liestiems. Reikia manyti įspūdį buvus ir anapus. Tuo metu susilaukėme naujo kuopos vado, laikinąjį, žvalųjį leitenantą perkėlus kitur, o apsirgusįjį paliekant Dievo valioje, arba tikriau —mielųjų merginų globoje. Naujasis iš karto už­ imponavo ne tik savo ūgiu ir vyresnio leitenanto laipsniu, įgytu, matyt, ne viščiukus auginant. Jis pasireiškė drausme ir komandomis ir tikra seno vilko uosle. Jis buvo grynas že­ maitis ir savo noru atvykęs padėti aukštaičiams ginti žemaičių žemės. Jis pasirodė kaip pasiučiausias keikūnas ir pirmo laips­ nio blevyzga, kas irgi prisidėjo prie jo kariško stažo įrodymo. Bet šiaip jau auksinės širdies vyras ir pažįstąs gyvenimo meną. Pirmiausia —bunkerį pastatyti prie kuopos vadovietės. Ir tuo reikalu davė aiškų įsakymą. Kaip tai pastatyti —pakėlė antakius mano kolega, vyresnysis raštininkas, nes jis iš karto nujautė, kad toji statyba grius ant mūsų nestiprių pečių. Ogi va, pasiimkit kastuvus ir anoje pievutėje iškaskite duobę. Nė didesnę, nė mažesnę, o tokią, kokia reikalinga mūsų tipo bun­ keriui. — Koks gi tas jūsų tipas? —pasiteiravome. —Tuojau pamatysite. Aš tuojau nubrėšiu ant popieriaus. Kur popierius? To popieriaus mes neturime tiek daug, kad galėtume viso­ kius bunkerius braižyti. Meldžiu pasakyti žodžiu —stengsimės suprasti. Tai va. Kai duobė bus iškniurvyta, jos šonus išgrįsti rąs­ tais, kurių netrūksta ūkelio pastogėse. Iš tokių rąstų sudėsite lubas ir storai apmesite žemėmis. Palikti šaudymui angas ir vieną didesnę įėjimui. Ir tada mes galėsime švilpauti ir dai­ neles dainuoti —jokia ugnis nebus baisi. Įsakymas, broleli. Be to, jis toks nesudėtingas. Radome kastuvus ir pradėjome. Žemė kieta. Gryniausias molis. Jei ne akmenukai, puodus galėtumei iš jo žiesti. Bet tie akmenėliai kaip tik ir neduoda kastuvui eigos. Nors dantimis graužk. Kolega netrukus apšilo ir numetė įnagį. Jis nesąs zimagoras, kad žudytųsi prie kažkokios velnio duobės. Na,—raminu. Ir 309

aš ne iš zimagorų, bet reikia, tai ką gi —pavarkime. Gal bus mums už tai atskaityta. Paskui galėsime švilpauti, anot vado. Ateina vadas. —Dar neiškasėt? —Dar ne, tamsta vade. Dar neiškasėm. Žemė, kad ją kur ugnin, taip sudžiūvusi, taip sudžiūvusi. . . —Tokie vyrai, ką jūs? —Vyrai mes neblogi. Ir todėl tikimės, kad nepraeis nė pora mėnesių ir iškasim. —E, duokit šen kastuvą, aš parodysiu, kaip reikia darbuo­ tis. Viens du, ir bus atlikta. Ką čia tokia duobelė. Mes ne to­ kias kasdavome. Vadas nusikeikė atsakančiai gero darbo pradžiai, spjovė į delnus ir ėmėsi parodyti. Bet kur negriebs —visur tas pats. Molis ne molis, akmuo ne akmuo. Ašaros, daugiau nieko. Kaip griebė karštai, taip ūmai ir atlyžo. —Bjauriai kieta,—sutiko galiausiai. —Ar mes nesakėme? Jeigu jau mirtinai užsigeidėte bunke­ rio, tai, pone vade, kodėl nepavarote ūkio komandos? Jų ten visas abazas nieko neveikia, tik pilvus augina,—suka mintį palankia linkme mano draugas. Jis, be to, kerštingas ant ūk­ vedžių ir naudojasi proga juos užkinkyti. —Gera mintis. Mes juos prigriebsim,—sutiko vadas ir pa­ klausė: —O ten kokie griuvėsiai? —Tai Papilė, garsus miestas. Matote, kas beliko. —Vuo tu rupke, kap supurtaliję mūsų žemelę. Bunkerio mes nepastatėm. Apsiėjombe jo. Priprato ir vadas prie nuolatinių pavojų ir jautėsi visai puikiai. Ir ko čia ne­ sijausti? Saudo tai šaudo, bet atsibosta ir nutyla. Nutyla ir mūsiškiai. Na, jeigu toks karas, tai įmanoma skursti. Die­ nelės auksinės. Voratinkliai draikosi be vėjo, anot Maironio. Tik naktimis jau vėsoka. Kažin, kiek ilgai laikys apkasuose? Turį patyrimo tvirtina, jog po mėnesio turėtų pakeisti. Bet kiti, priešingai, bjaurūs ir nepataisomi pesimistai, gąsdina sakydami, kad Rytuose ir po pusmetį tekę iškirmyti, ir tai nesimatę galo. Ir tokios šnekos nieko nedžiugina. Su vasarine bliuze ilgai netversi. Reikia šiltų, gerų rūbų kovojančiam kareiviui. Gal jie ir ateis, nes kai kurių ženklų jau buvo pasirodę. Vieną dieną ir visai netikėtai atbrazdėjo vežimėlis iš bataliono ir iškrovė daiktus. Užsirūkykime, vyručiai! Juk tai cigaretės 310

„Nord Front“ ir tabakas „Feinschnitt“. Nespėjome pirmojo davinio susmelkti, jau sekančią dieną vėl su cigaretėmis, su cigarais, su. . . Ar žinote, su kuom? Hmm. To nė vienas nenuspėjome. Tokios kuplios, vytelėmis apipintos bonkos. Ir ne­ mažai talpinančios. Po šimtą gramų galvai išeina. Bet tai tik pradžiai. Taip ir pasakė. Kasdien, kai pradėjo, taip ir plaukė gėrybės kaip šniūru, jau nebe kuprinių dirželių pavidale, o tik­ rais, gerais gaminiais, skirtais kareiviui. Čia nieko nuostabaus nebuvo, bet geresnio nemačiusiam ir užuitam žmogui pasirodė kažin kuom nepaprastu. Ir nuotaika kilo. Žiūrėkite! Viskas eina gražiausia tvar­ ka, kaip ir turi būti, nes vokiška tvarka garsi pasaulyje. Taigi. Rūkalai, degtienė, mėsos ir kitokios ėdmenės konser­ vai, kaip žuvelės ir daržovės (pamanykite, irgi konservuotos skardinėse dėžutėse), sausainiai ir duona. Erdvi ūkininko klėtis vargiai betalpino šią mantą, kuriai pridaboti, skirstyti ir da­ linti buvo atsiųstas naujas žmogus, tiesiogiai ištrauktas iš apkasų. Jis pasižymėjo dora ir švariomis rankomis ir, jeigu vėliau tų auksinių ypatybių nebeteko, tai čia ne jo kaltė, o bendra žmonijos nedalia, nelaimė ir prakeikimas. Jis taip ne­ atsargiai surėdytas, tasai vargų pliekiamas žmogus, taip neužgrūdintas pagundoms ir visokios rūšies išpaikimams, kad belieka palinguoti galvą, padejuoti, pasiskųsti ir sutikti su viskuom. Vis tiek jo nepakeisi. Tasai naujasis sandėlininkas, arba ūkvedys, neturėjo nieko bendro su mūsiškiu, iš namų atsigabentuoju šeškadančiu ir plikagalviu Skruodžiu, cerberiškai apžiojusiu mūsų visų bendrą mantelę. Amunicija ir ginklai savo ruožtu irgi nenumatyto kon­ tingento ribose plaukė į nuošalų vienkiemį ir buvo skirstomi taipgi naujai paskirto etato —ginklininko, kuriuo, gerai žvaig­ ždei švystelėjus, patapo mano mielas bendras, Pievėnų vargamistra Ignas. Šovinių ir granatų atsirado pakankami kiekiai už kovotojų diržų. Visokio kalibro kulkosvaidžiai ir mino­ svaidžiai, jau nekalbant apie šautuvus. Man pačiam pavyko išsirinkti labai dailų kavalerijos karabiną, savo ilgąjį rusiš­ kąjį pasiliekant atsargai. Ginklo išbandymui ir prisišaudymui vargiai kas turėjo geresnes sąlygas. Pasidėjai šautuvėlį ant brustvero ir kantriai palauk, kol kas sujudės anoje pusėje. Ka­ rabinas nešė be priekaištų. Kad šitaip optinis taikiklis, būčiau, ko gero, pasižadėjęs į snaiperius. Išdalinant karišką reikmenę, neįmanoma be sąrašų, kurių 311

sudarinėjimai raštininkams kainavo valandų ir prakaito. Kad jie sutiktų, tai ką gi. Viename, žiūrėk, tiek, o kitame, jau vel­ niai žino, ko trūksta. Oko trūksta? Nė būrininkai, nė skyri­ ninkai nepasako. Onepasako turbūt, kad patys nežino. Eik pats ir šauk iš eilės. Čia ir išryškėjo kuopcs raštininko, kaip že­ miausios rūšies juodadarbio, sunkumai ir nedalia. Kas tavęs bijo ir kas su tavimi skaitosi? Priešingai, šaiposi visais kam­ pais ir špygą pro skverną rodo. Oiš tavęs ypatingai daug rei­ kalauja ir paguodai laiko kuopos inteligentu. Jau po velnių, sakau. Na, šauki, pasiėmęs sąrašą, o kaip jis tau atsilieps, jei jo nėra? Atsiliepia dažniausiai, bet kitas, dienos šviesoj tave per akis kvailindamas. Reikalas mat buvo toks, kad truko kelių asmenų. Oficialiai —viskas tvarkoje. Vadai patenkinti, kad nėra dezertyrų. Ojų tikrumoje buvo, nežiūrint šimtapro­ centinių sušaudymo galimybių. Sušaudyk, jei gali, jis sau­ giai jaučiasi kitame valsčiuje ir, progai pasitaikius, tau į švarko kišenę prišnypš. Tuojau po nepavykusio pozicijų užėmimo kukliausiai pasišalino du kaimynai. Vienas senyvas ūkininkas, o antras kirpėjas iš miestelio, vedęs pirmojo dukterį, gražuolę, kokių visgi pasitaikydavo mūsų krašte. Jie vaikščiojo pečius suglaudę, matyt, susigiminiavimo metu prisiekę nesiskirti, ir sugalvojo paieškoti laimės. Kodėl ne? Kiti du, jau tikri broliai Sirmuonėliai ir taip panašūs į vienas kitą, kad tikroji motina, reikia tikėtis, juos sumaišydavo, pasišalino vėliau. Bet irgi gudriai. Bent porą savaičių mėtydami pėdas —patys, velniai žino, kur lindėdami, bet davinį pilniausioj tvarkoj atsiim­ dami. Manoasmeniškais įtarimais, tokių lošėjų buvo ir daugiau, bet, be inspektorinio apžiūrėjimo, kaip tu sutikrinsi. Ko dar trūko, tai aprangos. Ir ji skubėjo girgždančiomis gurguolėmis, duobėtais laukų keliukais. Paskutinė kliūtis mums pasidaryti pilnais kareiviais tapo prašalinta. Kai kas nirto, kad tai ne pilkoji Wehrmachto, o žalia žandarmerijos, kai kur dar su rudais rankogalių ir apikaklių apsiuvimais. Tokias subtilias smulkmenas tepastebėjo buvę Rytuose, o pil­ koji liaudis neėmė galvon ir nesikeisdama rinkosi. Rūbai geri, nesudėvėti, be kraujo ir purvo dėmių. Kita savijauta, apsi­ vilkus ir susijuosus diržu. Ir artėjančios rudens šalnos pasi­ darė nebe tokios grėsmingos. Beliko svarstyti, kada mus ati­ trauks užnugarin. Oatitraukimas buvo jau visai čia pat. Tai gražiai sekma­ 312

dienio dienai buvo numatytos bendros pamaldos. Kažkurioje daržinėje kapelionas ketino įsirengti ir su mumis dvasiškai pabendrauti. Tą dieną atėjo slaptas įsakymas, ir visa programa sugriuvo. Lakstė, bėgiojo ūkio dalinio vyrai, krausliodami ve­ žimus. Dalis gurguolės turėjo netrukus pajudėti. Butininkai jau išvykę, ir jų pėdomis minėjome kelias vietoves ir jų tarpe Telšius. Tai būtų pašėlusiai puiku! Jeigu dar ta pati mokykla tebestovi ir valtys suverstos ant smėlėto kranto. Ir aš galvojau, ar siautė kokios liūtys ir audros tų dienų tarpe, galėjusios nutrinti pėdas paežery. Nuotaika buvo įsidėmėtina aną atmintiną dieną. Kad ir nebeiname toliau į rytus, reiškia, namo, bet vis tiek blogiau nebus. Todėl ir negaila paskutinį kartą apmesti apšaudomo ploto ir niaurių griuvėsių su juodais bažnyčios sienų ir bokšto likučiais, ryškiai apšviečiamais saulės poros kilometrų nuotoly­ je. Svarbiau, kad sveiki ir gyvi išeiname, o kas bus po mūsų — tebūnie. Įvykių eigą pakreipti ne mūsų valioje. Tad atsisvei­ kinimui poros apkabų viršaus galima nepagailėti. Ir pamojuoti ranka. Likite sveiki —neblogai sugyvenome. Ar mūsų papėdininkams panašiai seksis —to mes nežinome. Jie jau artėja, pasikūprinę nuo krūvio, persiėmę rimtimi, niaurūs ir nešnekūs. Šalmais pridengę išvargusias akis ir apny­ kusius veidus —pasaulį išmaišę vokiečių pėstininkai. Nustatytą valandą, nakčiai įsigalėjus, raketos švirkščia aukštyn, ir žmonės tvarkingai apleidžia griovius —ilgų dienų ir naktų buveines. Ruseliai duoda visom turimom priemonėm, kažkokį jovalą darydami iš mūsų puikaus eglyno. Į jo pa­ kraštį krinta visos minos, į mūsų kuopos vadovietės varganą trobelę su didžiuoju ąžuolu. Medis dejuoja, blaškydamas šakas. Ir nebesinori galvoti, kaip ten pasilikęs jaustumeis. Tas raketas jie bus palaikę puolimo ženklu, puolimo koncent­ ravimą numatę kaip tik pamiškę. Iš įvairių ženklų, vykstan­ čių saulės užlietame plote. Judėjimas vyko itin gyvas, tik su­ žinojus apie atsitraukimą. Tarp apkasų ir užnugario pavieniai ir būreliai siuvo ir siuvinėjo tartum skruzdėlės jau mažai besisaugodami. Vokiečiams, net neapšilusiems kojų, teko pati bjauriausia pirtis. Ir jiems pasikartojo ta pati istorija —pirmieji žingsniai pareikalavo aukų. Mums dar neišvykus iš tų apylinkių, į jų lauko ligoninę atgabeno keletą sužeistų. Ir negyvą karininką, kliudytą stačiai kakton. Ką padarysi, jei viskas klostysis mū­ 313

sų laimės ratu —skųstis per daug negalės. Užėmėme, aptvarkė­ me, pramynėme takus. Mus panaudojo atvirų spragų kamšymui, ir tas buvo atlikta. Anomis sąlygomis vargiai ką geresnio būtų prasimanę ir kiti. Aš tariausi girdėjęs sau skirtos bitelės skrydį. Jos parptelėjimą įsivėlus į alksnių lapus. Ji nuklydo per daug žemai ir sudraskė mano milinės skverną. Apardė kelnes ir pliaukštelėjo kaip botagu. Susikeikiau ir ranka užspaudžiau tą vietą. —Ar kliudė? —prišoko kartu su manimkrūmais nešinęsis kareivis. —Jau bus turbūt kliudę,—atsiliepiau didžiai nelaimingu balsu. —Ar labai bėga? — Kas? —Kraujas. Manau, kad labai bėga. Sunkiasi pro pirštus ir laša į žolę, tik patamsyje nematau. Šilta toje vietoje ir bijau atitraukti ranką. Nes kai atitrauksiu, tai ir nebesulaikysiu. Ir išbėgs, ko gero, visas, kaip pragręžto beržo sula. —Tu pabūk čia, o aš skubėsiu ir pasišauksiu talkos. Parlinguosim tave su neštuvais,—tarė kareivis ir pasileido krū­ mais. — Nereikia,—šaukiu jam įkandin. Tik ar besušauksi jį, kai atrodo, jis tik ir laukė patogios minutės pasprukti? Nors, tiesa, jis buvęs sužeistas ir tokius dalykus išmano. Ir, anot jo, jei pradžioje neskauda, tai ženklas pats blogiausias —skau­ dėti pradės vėliau, ir bus po visam. Skaudėti tai skauda toje vietoje, bet koja keliasi nuo žemės, jei ją keliu. Eiti, vadinasi, galima. Tai ko aš ten lauksiu. Einu ir pareinu, nors vis dar delnu prispaudęs šlaunį. O kai prie šviesos pasižiūrėjau, tai ir linksma pasidarė —tik mėlynas brūkšnelis. Ir pikta pagaliau, juk tokių įbrėžimų esu piemenystės metuose tiek ir tiek įsigijęs besikarstydamas lazdynais, o čia jau iš fronto, ir tik tiek. Laikas gi buvo pagaliau ir tikrą karo žaizdą įsigyti, už kurią tau prisegtu gražų ženklelį. Bet per daug negi barsies, kad nenunešė kojos? Susitai­ kau su likimu, tuo labiau kad mintys krypsta kiton pusėn ir turi kur pasiskleisti. Baisiausiai nebesinorėtų grįžti į vakar ap­ leistus apkasus ir iš naujo pradėti. Kad ir nebuvo ten taip bloga ir didesnių pasikeitimų nesimatė, bet nesinorėtų, ir tiek. Iš kelių kilometrų atstumo, laukiant įsakymo susijungti su pulku 314

ir traukti paskirton vieton, vaizdas jau suvisai kitoks. Kažin kaip klojasi mūsų draugams, praleidusiems pirmąją naktį? Lijundra jau pereina į skalsų lietutį, ir molynai netruks patežti. Nemalonu bus prisiliesti prie tokios žemės, ir gana. Mes jau bevelijame atsitolinti į butininkų nužiūrėtas daržines, kur šiaudų vis susigraibysim pas ūkininkus. Štai, jau ir visas pulkas. Vora ilgiausia miško kelyje. Ir išėjus iš jo —stačiai pro Šiaudinės bažnytkaimį. Din-dilin, din-dilin —kibiro dydžio varpas iš senos medinės varpinės po medžiais. Išbėgusi davatka ilgai mus lydi, dievobaimingai atskambinusi Angelas Dievo. Netoliese anas vaišingasis vien­ kiemis, kurį nebūtų pro šalį aplankyti ir pasisveikinti su šei­ mininke, tokia apskritute, tokia švelnia ir minkšta, apkabi­ nant. Atsiprašau, aš ne apie tai. Man terūpėtų jos nuomonė apie barzdą, kuri jau mane daro panašų į flibusterį iš laivo, vadovaujamo Francis Drake. Švintant įsukame į tuos pačius Pievėnus. Diena niūri, nejauki. Pagela, paliečianti tiesioginiai kaulus. Ignui siūlome eiti paflirtuoti su špitolės kūmutėmis ir atgroti vargonais rytmetines mišias. Kunigas gal bus iš kur nors atsiradęs. Jis tačiau linkęs išsimiegoti, nes miegas nekoks buvo žygiuojant. Mes mat, kaip moderni kariauna, keliaujame tik naktimis. Se­ kančią naktį, kaip girdisi, atliksime paskutinį etapą. Jis jau apžvelgiamas. Pro tuos pačius Plinkšius, įsisupu­ sius medžiuose,—nenuoramų ir maištininkų gimtąją gūžtą. Pro senutę Ketūnų koplyčią, kurios lauko akmenimis apkrauta­ me šventoriuje užkasėme pirmąjį savo žuvusį. Teko jam suręsti kryželį, panaudojant eglinę lentą, ir ant jos įrėžti sentenci­ ją. Daugiau mes nieko ir negalėjome. Visa kita priklauso užuo­ marščiai. Ji pavyzdingiausiai tvarko tokius amžinus dalykus. Nes mirusiems reikia poilsio. Reikia miego neišsapnuojamais, nesibaigiančiais sapnais. Lietutis purškia. Sedoje jis liaujasi, ir saulė skaisti, nusi­ praususi keliasi iš kalvas nužėlusių eglynų. Butininkai mūsų laukia. Prašau, mielieji, priimkite jums paruoštas vietas ir ten gražiai gyvenkite. Jei jos nebus, kokių savo svajonėse pa­ geidavote, meldžiame atleisti. Ilsėkitės ir taisykite sveikatą. Ji bus dar reikalinga. Ačiū už tokius malonius palinkėjimus. Dar septynetą kilometrų didžiuoju Klaipėdos vieškeliu, ir atrandame tai, kas mums paskirta. 315

KAIMAS ŽEMAITIJOJE

Seni išsikeroję ąžuolai ir vinkšnos kilo iš upokšnio klo­ nio tik nusileidus iš kiemo pro įvairius ūkio trobesius. Ir egly­ nas —juodas ir stangus kaip šepetys.ošė čia pat, užtverdamas viską iš vakarų. Čia augmenija atrodė trąšesnė ir gausesnė nei kitur, viską paskandinusi savo tvanuose. Jau pradėjusi visa sparta gelsti ir dažytis. Spalvingumas neapsakomas, dargi nukarstytas sidabrinių voratinklių nėriniu. Kas apšvietė jų galvas parinkti mums tokią nuostabią vietą? Ir žmonės čia be priekaištų. Užleidžia savo alkierių rašti­ nei įsirengti, kuriame telpame lengvai trys tokio svorio vyrai. Kuopininkas lovoje, o mudu —raštininkai —ant grindų. Užsi­ tvėrę lyg gardelį, kad šiaudai nesklistų po visą kambarį. Vadai gražiai įprašomi seklyčion, kur grindys dažytos ir pilna įvai­ riausių oleandrų, fikusų ir agavų. Seimininkės besama kruopš­ čios gėlininkystės mėgėjos su aiškiu polinkiu į egzotiškąją florą. Kai kurie augmenys aiškiai nebetelpa viduj ir priseis šeimininkui kirsti lubas, kaip toj pasakoj apie pupą. Mūsų tačiau kambarys taip lengvai nenukrito kaip nunokęs obuolys po kojų. Ant jo dantį galando ir visom keturiom gvie­ šėsi sanitarija. Čia įsirengsianti ambulatoriją ir jos dviejų pilnų porų personalas. Jie jau susitalpinsią ir keturiese, nes, visiems, be išimties, dėvint kareiviškas kelnes, lyčių skirtumai savaime nublankstą. Čia miegosią ir ilsėsiąsi. Čia, va, būsianti teikiama ir artimui pagalba. Sumanymas tikrai puikus ir taurus. Bet jis sudužo į akmeninį Rak-čiak-čiak pasipriešini­ mą. Nepadėjo nė aiški leitenanto, tik dabar tepasveikusio iš sunkios ligos, nuomonė. Jis gi buvo šališkas, nes įprato slau­ gomas ir to malonumo nenorėjo ir čia atsisakyti. Kuopininkas kietai laikėsi, o mes jį visom išgalėm rėmėme. Mergos baisiau­ si 6’

šiai užsiuto. Koks storžieviškumas ir silpnosios lyties negerbi­ mas! Jas ant rankų turėtume nešioti. Silpnosios tai silpnosios, ir mes sutinkame, kad reikia retkarčiais panešioti ant rankų, bet kaip tu prisimuši, kai tokia eilė? Jų bendrai, arba vyriš­ kieji sanitarai, prisiekė atkeršyti visiems, nenaudėliams ken­ kėjams, kas, žinoma, tik pagirtina, jei atsiranda tokios hero­ jiškos dvasios šiais visuotinio skurdo laikais. Protesto dėlei įnirtusios panelės nepriėmė joms pasiūlytos kamaros kitoj, prastesnėj, troboj ir apsigyveno daržinėje. Kas mums, tegul pagyvena ir daržinėje, išmanys gal kareiviškos duonos skonį. Pažiūrėsim, kaip joms ten seksis. O mes patys turime tiek ir tiek darbo. Nėra ko gaišti. Pabėgėjus keletą žingsnių, kito ūkininko kieme, įsikūręs bataliono štabas. Tikra šventė apsilankyti ten ir pasidairyti, kaip gražiai jie susitvarkę. Otenai mažiausiai porą kartu die­ noj jų slenkstį peržengti. Su maisto rytmetinėmis žinutėmis ir kitokiais popieriais. Ūkininko seklyčia paversta pavyzdin­ giausia raštine, kurioje tarška net rašomoji mašinėlė. Tai būtų ne per didžiausia mašina ir ne kažin kokio surėdymo, o ji viena padaro daugiau negu penki traktoriai, sunkvežimiai ir kulia­ mosios. Pasitaisant —ne tiesiogine prasme, ne žemės apdirbimo srityje, bet kaimą priartinant prie kultūros. Kai tarška rašo­ moji, ir tą garsą išgirsti brisdamas gatve, vis tiek turi su­ stoti ir žvilgterti pro langą. Kokios prakilnios mintys tau gali kilti! Ar ten koks daktaras sėdi ir ruošia mokslinį darbą, grį­ žęs iš miestelio nuošalion kaimo vienatvėn? Ar ten tik ne redaktorius kokio laikraščio, pabėgęs nuo draugų ir priešų, ruošiąs atsiskaitymą triuškinančiu vedamuoju? O gal poetas, nors tai mažiau įtikima, nes kas jam duos tokią technikos priemonę savo jausmams taškyti? Bet jeigu tarška rašomoji, tai žmogus ne tik raštingas, bet ir graužęs pergraužęs kul­ tūrą. Miestas iškyla su visomis raštinių, kanceliarijų ir kontorų gudrybėmis. Očia taip ramu! „McCormick“ javapjūvės barš­ kėjimas niekam nebedaro įspūdžio. Bet tik pusė įspūdžio nežinant, kas sėdi prie tos mašinė­ lės. Tai panelė Vida, efemerinė būtybė, aksominė plunksna, iškritusi iš praskrendančio angelo sparno. Ir paties nuostabiau­ sio sapno tęsinys pabudus. Jos plonyčiai, permatomi pirštai su­ mirga tokiu nenusakomu žaismu, lyg liestų ne rašomosios, o pianino klavišus, atliekant pačią minkščiausią sonatą. Ji 317

daugiau aukšta negu vidutinė ir linijų lengvumu neturinti pavyzdžio gamtoje. Viskas atrodo netobula ir primityvu prieš ją. O jos plaukus apibūdinant, sunku būtų išsiversti turimu žodynu. Jie krito švelniomis kaskadomis ir, plačiai išsisklei­ dę, padengė pečius šilkine migla, iškylančia tik švento Jono naktį saugoti užburto paparčio žiedo. Jie buvo balti. Tie pa­ nelės Vidos plaukai. Kaip aukščiausios rūšies ir pluošto Rokiškio apskrityje pagaminti linai su visomis jiems privalomomis ypatybėmis. Ir jie turėjo lengvą atspalvį, kokio neturi aukščiau suminėti linai —švelniai gelsvą, teaptinkamą tik vieno krašto, būtent Vatikano ir jos valdovo Papos, vėliavoje. Iš kur batalionas sugriebė tokį turtą, mums taip ir neteko patirti. Jo šlovė ir garsas sklido po plačias apylinkes. Bata­ liono vadas, sumitęs kapitonas, šilo ir prakaitavo, stengdama­ sis prisiminti visas galantiškumo taisykles, lyg pasiruošęs grįžti į kariūno laikus. Aišku buvo, kad vieno pirščiuko būtų pakakę, ano permatomojo pirščiuko judesio, ir vadas vestų kovon savo batalioną, kad ir be mažiausios pergalės prošvais­ tės. Neatsiliko ir kita karininkija, tik jau tuščiai ir beviltiškai. Nes gražiąją baltaplaukę jau buvo užgrobęs ryšių leitenantas, populiariai šaukiamas Miku. Jis nestokojo energijos, tasai lieknas ir pramuštgalviškas vaikinas, tinkamas išstatyti vitrinon ir prašalinęs bet kokius kitų vyrų kėslus. Jis turėjo dvi­ dešimties bizonų jėgų motociklą ir juomi siautė kaip griausmas po apylinkes. Kartą ir mane buvo įsisodinęs lopšin, ir aš vienu pradėjimu išvariau visus poterius ir dideliu balsu pragydau litanijas, melsdamasis už savo vargšę sielą ir tegeisdamas tik vieno, kad numestų ir užmuštų žmonių apgyventoje vietoje, idant būčiau palaidotas kaip krikščionis. O Vida nebijojo. Jos puikieji plaukai, lyg aitvaro uodega išdrikę, kedenosi ir plakėsi pavėjui horizontalioj padėtyj. Kaip ji išsilaikydavo ir neiškrisdavo tame pašėlime, liko gi­ liausiu nesuvokimu ir paslaptimi, einančia prieš visus traukos dėsnius. Pasiučiausia jaunyste draskėsi Miko motociklas. Prasidėjo ramios, neskubios rikiuotės, pradžioj leidus kelias dienas ilsėtis, kelnes pasidėjus. Sąnariai tratėjo besirąžant ir besilepinant ant šiaudų. Vyrija atkuto ir lalėjo triukšmau­ dama visais pašaliais. Pirtis prie upelio nebeužgeso, kur pamai­ nomis vyko apsivanojimas kvepiančiomis vantomis. Visi me­ džiai, visos tvoros bolavo nukarstytais skalbiniais. Žvalesnieji 318

tai pramonei užkinkė kaimo merginas, kurios, per daug nepurkštaudamos, daužė kultuvėmis įjuodusius kareivių marški­ nius. Smagesnio gyvenimo niekas ir nebelaukė. Ir davinys, jau apkasuose įėjęs į normalias vėžes, pasiliko tas pats. Žinovai tvirtino, jog esame to užsipelnę ir taip būsią mažiausiai keturias savaites, kol pereisią į antrosios fronto zonos davinį. Septynios cigaretės kasdien, kad ir nepasotino gero smelkėjo, bet, prisidūrus vietinio, jau bartis negalėjai. Ko gi čia barsies, jei retkarčiais dar atseikėja po kaušelį džino visiems kartumams nuryti. Tikras fronto kareivis tuomi ten­ kinasi ir taip tikisi sulaukti laikų, kai nebebus iš rankų še­ riamas. Metus žvilgsnį tylion nuošalumon, kur įsikūrė kai kurie iš ūkio, vaizdas daug įtartinesnis. Bendrojo, iš namų pasiimtojo turto saugotojai perdėm įsmilkę ir nesukalbami, kas, be abejo, yra ir jų būdų savybės. Tik iš kur energijos tokiems būdams? Iš to kartkartinio davinėlio jau vargiai kas išeitų. Ir taip kurią dieną buvo paprašyta gana griežta forma parodyti, ką jie ten saugo. Sargai kaip liūtai stojo ginti savo integralumo, bet revizija nenusigando ir žvilgterėjo. Ir nieko nerado. Rado, tiesa, bet jau kitame pavidale. Keliolika bonkų ir vieną pieno bi­ doną drumzlino ,dar neatvėsusio skystimo. Cukraus ir miltų maišai cheminiu budu susiskaidę į savo sudėtines dalis. Vienas antros rūšies gėrovų bendras išdavė, kad ši praktika jau apka­ suose prasidėjo ir tęsiama nenutrūkstamai. Jis nurodė ir meiste­ rį, kurio viralinėje iš vamzdelių lašėjošniūrinė ir kubiluose rūgo miltinė ir cukrinė broga. Gal dėl to, kad viską konfiskavo, istorija tuom nesibaigė. Skruodis ir Zdanevičius prisiekė atker­ šyti savo skriaudėjams, ir tą jie bandė netrukus įvykdyti. Jei jiems nepavyko, tai ne narsumo ir pasiryžimo stokojant. Kir­ vio ašmenys atsimušė į akmenį. Pirmas pulkas pagaliau buvo baigtas formuoti išlyginant ginklavimą ir suskirstant pareigas. Ir išduodant popierius. Kuopų ir batalionų raštininkams užteko darbo iki pažastų, kol paruošė žalius blankus. Be fotografijų, bet su reikšmingu kampiniu įrašu „Erstes Litauisches Freiwiliger Infanterie Re­ giment“. Antrojo pulko formacija ėjo prie galo ir prasidėjo tre­ čiojo, kad būtų pilna divizija su visais jai prigulinčiais prie­ dais: šarvuočiais, kavalerija, artilerija, ryšiais ir taip toliau. Jam jau savanorių prisiėjo pasiieškoti pačiuose žemaičiuose. Jauni berneliai davėsi verbuojami ir dainuodami traukė į 319

Sedos apylinkes. Mat Seda militariniu centru pasidarė, priglau­ dusi nesuskaitomas kuopas, nelyginant koks fortas pasienyje. Telšiuose, jau kaip ir pridera sostinei, rikiavosi kitos svarbios įstaigos karinės komendantūros apimtyje. Net kultūrinės, tvar­ kančios švietimą ir spaudą. Ten ėjo laikraštis „Tėvynės Gynė­ jas“, bene paskutinis laisvas lietuvių kalba gaminys. Spaustuvė Telšiuose buvo, bet energijos jai sukti —ne, susprogdinus elektrinę. Sumanus redaktorius pasitelkdavo būrį vyrukų iš komendantūros ir tokiu biblijiniu būdu, lyg Samsonas girnas, įdumdavo reikiamas mašinas. Lėname užfrontės gyvenime visgi pasitaikydavo ir paį­ vairinimų, kaip, sakysim,—laipsnių pakėlimas. Nuo grandinio iki leitenanto buvo galima tikėtis paaukštinimo. Ir kai kas susilaukė, pasidarydamas viršila iš puskarininkio ir tuo papil­ dydamas jau ir taip gausų viršilų perviršį. Mat lietuviškas trijų juostelių puskarininkis, vokiečių supratimu, jau feldfebelis, o mūsų viršila —jau jų biesai žino kas. Didžiausias karo vadas. Juk laipsnis kaip statybinė medžiaga. Geras ūkininkas jos ne­ niekina, nors dabar ir nereikia, o krauna šalinėn —gal kada prasivers. Susimanys pati pridurti dar porą kamarų prie se­ nosios trobos ar kaip kitaip. Taip nėra kur ir mūsiškiams pasi­ dėti su margėjančiais antpečiais, bet kas žino, kokiomis kopė­ čiomis priseis kopti į dangų. Kitas reiškinys, jau liečiąs visą liaudį, neturinčią ir net nepuoselėjančią vilčių į antpečius, prasidėjo su atostogomis. Mūsų pulkai nebūtų tikri pulkai, jei neveiktų senais, išbandy­ tais ir pripažintais įstatymais. Po darbo ir poilsis —prašau, ponas. Savaitė atostogų priklauso tamstai už gerą tarnybą tėvynei. Vyras tikrai sąžiningai tarnavo, tik jis nežino, kur galėtų praleisti atostogas. Jo kraštas okupuotas, ir ten jau taip pigiai neparsigausi, nors patys stebuklingiausi atlaidai atsibūtų jo parapijoje. Paėmė atostogų visa eilė vyrukų, kad ir neturėdami aiškaus plano. Gal ką sutiks, gal ką netikėtai užgriebs besidraikiojant po Žemaičius. Bent įvairiau bus kaip Dagių kaime, kurs, tiesą sakant, visai neblogas. O atostogų leidėjai neužmiršta ir ekonominių apskaičiavimų. Vis pasiskels rūkalų sauja ir kokia plėčka kaduginės. Savotiški gandai tuo metu erzino niekuom nedėtus žmones. Ar tai turėjo kokį ryšį su atostogomis, ar tik neatsakingų gai­ valų skleidžiami tikslu klaidinti ir demoralizuoti glaudžią bend­ ruomenę. Girdi: Šiauliai laisvi, Biržai eina iš rankų į rankas, 320

o dėl Panevėžio, tai maždaug pusė ant pusės. Mums itin pa­ rūpo, ar veikia geležinkelio linija Gubernija —Biržai. Pusė kuo­ pos tuo keliu pasiektų namus. Ir kokiame stovyje juos rastų — atsirastų ir negrįžtančių atgal. Ne, to negalėjo nieks užtik­ rinti. Obuvo ir taip, kad vienas iš žemesnių vadų, pasivedęs sek­ lyčion, slapčiausiai, kaip ir dera rimtam kariškiui, dūrė pirštu į topografinį žemėlapį kažkur tarp Gruzdžių ir Skaisgirio. Ten esąs divizijos štabas. Odivizijos paprastai savo štabus kurian­ čios mažiausiai trisdešimt kilometrų užfrontėje. Ką tai reiškia? Ogi, kad Aukštaitija pradedama atvaduoti. Na, kad būtų iš tamstos burnos į Dievoausį —mes niekodaugiau ir negeistume. Orumo sumetimais šaltinius jis nuslėpė. Tad lieka plačiausios svarstymų galimybės, reikalą suvystant miglose. Gali tokiu pat pasisekimu svajoti net apie vyriausią Hitlerio vadovietę, įsikūrusią tarp Gruzdžių ir Skaisgirio. Panašiais dalykais mes tada stipriai nuodijome savo jaunas dienas. Atostogų nepaėmiau. Nė aš, nė mano draugai —Jonas su Antanu. Padarėme tik mažą išvyką visai priešingon pusėn — Žemaičių gilumon. Mat Jono tikra seselė buvo ištekėjusi už vaikino, kurio tėviškė tūnojo klaidžiose giriose už Platelių. Jonas nutuokė, kad sesuo ten turėtų rastis, ir ryžosi ją aplan­ kyti. Mes jį lydėjome, nepaisydami gąsdinimų, kad nuvažiuo­ sime tiesiog parašiutininkams į nagus. Tik kaimo vardą jis žinojo, ir todėl klausinėjome ką nesutikdami. Užeiti kokin pakelės kieman nebuvo prasmės, nes, kur neitum, visur tik tuščios sienos ir palaidi šunes. Mus vokiečiais laikė taikūs anų vietų gyventojai, ir nedraugiškais, ginkluotais, barzdotais vo­ kiečiais, tetykančiais mantos pasigrobti ir jaunimą Saksonijon išgabenti. Tegul bala, kaip nesisekė. Ir nebuvo kaip savo tyros širdies parodyti. Žemaitis neprisileido tiek, kad suprastų, jog kalbame lietuviškai ir suprantame iš bėdos žemaitiškai. Plateliuose aptikome tikrus to slaptingojo kaimo pėdsa­ kus ir svyravome Beržoro link. Kas do gražumėlis krašto tenajos! Oapie Beržorą težinojau tik iš Galdiko oforto. Tų pušynų, ežerų, kalnelių! Juk prieš mėnesį kitą kaip tik čia baudėmės atvykti ir pastoviai įsikurti. Vaje, kaip čia būtume gražiai pagyvenę! O kur tie vadinamieji vanagai? Iš kalbų spren­ džiant, jų čia masių masės. Klausinėjome jų. Ir tame Jono giminių kaime mums pasakė, kad buvę netoliese ginkluotų 321

vyrų, ir jie sugaudę iš lėktuvų numestus partizanus. Gal jie ir buvę vanagai, to žmogus negalėjo patvirtinti, bet jau tik ne į paukščius panašūs. Žuvies prisivalgėme iki sočiai, sugautos Babrungo upėje, ir grybų visokiausios rūšies, vis užgerdami neregėto tyrumo degtiene, paties šeimininko pagaminta. Tokio gaminio tikrai niekur neteko aptikti. Jokia valstybinė, jokios, kad ir seniau­ sios, karalystės nė iš tolo net palyginimui netiko. Mušdamiesi į krūtines, prižadėjome, kad, kai tik atgausime savo kraštą, mūsų geradarį pristatyti vyriausiu valstybės degtindariu. Žmogėnas, nors ir priešinosi tam, bet, atrodo, įtikėjo ir atsi­ lyginimui mums ant kelio įdėjo porą litrelių. Mes dar lankėmės Žemaičių Kalvarijoje. Jos atlaiduose, gal ne pačiuose garsiausiuose, bet vis sutraukusiuose minias. Ir ko mums neaplankyti tokios šlovingos vietos, kai netolimoje kaimynystėje gyvenome? O krūmais ir ganykloms kertant ir visai čia pat. Gražu buvo publikai pasižiūrėti ir įvertinti nau­ juosius Lietuvos kariautojus atlapotomis krūtinėmis ir parai­ tytomis rankovėmis, kas seniau būtų buvę palaikyta baisiau­ siu drausmės prasižengimu. O dabar nieko. Kas čia bus, kas čia bus galų gale,—šnekučiavosi žmonelės, daugiausiai pa­ bėgėliai. Ar mes atgausime savo namelius, ar ne? Žiūrint į tokius narsius kareivėlius, visokios kliūtys atrodo prašalina­ mos. Vien jau jų dainų verta pasiklausyti. Gi Sedoje tuo metu, kuri, kaip minėjome, kariniu centru buvo patapusi, vyko tikrai dideli dalykai. Vokiečiai gabeno medžiagas ir krovė į sandėlius. Net buvusią žydų sinagogą tam panaudodami. Kasė apkasus suvaryta liaudis ir barikadas rengė ant svarbesnių kelių. Ir vienoje salėje įtaisė tikrą ka­ rišką akademiją. Šešių dienų kursai zahlmeisteriams paruoš­ ti. Kuopos buvo paprašytos pristatyti reikiamą skaičių kur­ santų. Mūsiškė pasiuntė mano principalą raštininką, jau iš grandinio pakeltą į puskarininkius ir tam postui labai tinkantį. Nors kas per velnias tie zahlmeisteriai, taip mums ir paliko neaiškumuose. Nujautėme tik labai miglotai, nežiūrint, jog mūsiškis kiekvieną vakarą patiekdavo naujausių žinių iš savo mokslo kurso. Ir kasdien darėsi gudresnis ir svarbesne fi­ gūra statėsi. Raštininko tarnybą jau jis nebesivaržydamas niekino ir tik dairėsi kaime tinkamesnių patalpų įrengti savo įstaigai. Gal jo planai ir būtų įvykę, ir jis būtų stebinęs visuo­ menę, jei ne įvykiai, ne jam vienam pakirtę pakinklius. 322

Gi sekančią savaitę, jau iš įsibėgėjimo, tapo paskelbti kur­ sai kuopininkams ir raštininkams. Žiū, vyruti! Prisieina ir tau susimėtyti ir keliauti pasisemti išminties. Gi mokslo nie­ kad nėra per daug ir mokytis niekad ne vėlu. Taip rodo liaudies išmintis. Nors, iš kitos pusės, toji pati išmintis sako, kad kiek nesimokytum, vis kvailas paliksi. Geriau Pasimokykim. Ir taip kas mielą rytą, pasiėmęs tarbelėn užkandos, leidžiuosi takučiu ton garsion mokslinyčion. Koks nors ūkio dalinio kareivis, vykstąs gurguole Sedon, būtinai įsisodina ir, dantis barškindamas, pavėžina, nelyginant kaimynas, judąs su sėme­ nimis ar kviečiais turgun. Dailaus stogo ir surėdymo jaunas vokiečių karininkas pylė rieškučiomis išmintį į mūsų gerokai atbukusias galvas. Be vertėjo, žinoma, neapsieidamas. Nes nė jis ruošėsi patapti lietuvių mokytoju, nė mes vokiečio klausy­ tojais. — Klar? —Jawohl, Herr Leutnant! —rėkdavome iš pasitenkinimo ir savotiško malonumo iš visų auditorijos kampų. Šie entuziastingi šūkiai turėjo ir praktiškąją pusę —pa­ dėdami atsiginti snaudulio, kurs mirtinai patiesdavo ne vieną studentą pačioje paskaitos aiškumo viršūnėje. Šiaip jau vargiai kuri Sedos mokykla turėjo kada nors dėkingesnius klausyto­ jus. Kursų baigimo dieną, atseit šeštadienį, mus ištiko netikė­ tai didelė staigmena. Uždusęs įlėkė vertėjas, o jam įkandin ir pats profesorius, ir pasiuto mus rikiuoti ir aiškinti, kad už kelių minučių šion salėn įžengs patsai šiaurės rytų fronto vadas. Tik pagalvokit, ką tai reiškia! Fronto, ir dar tokio pa­ krikusio, vadas teikiasi mus asmeniškai aplankyti! Kokios svarbos tie kursai, ar jūs pagalvojote, juos lankydami ir žiovau­ dami? Jei ne, tai susiimkite. Ir šiukštu, kad laikytumės, kaip pridera geriems saldotams. Kelios minutės ištįso į pilną valandą su pusvalandžio priedu. Ir tokiam įtemptam pasiruošime ir laukime! Leitenantas pamažu apsiprato belaukdamas ir, kelis kartus parepetavęs, kaip turėsime atsistoti ir pagerbti svečią, ir radęs, kad esame be priekaištų, paaiškino, jog vadas savo dviviečiu nusileidęs kažkur netoliese ir, išgirdęs apie tokią mokyklą, įsigeidęs asmeniškai patirti, kaip sekasi naujų kadrų paruošimas. — Heil Hitler! —kietu, geležiniu balsu pasisveikino niūrios išvaizdos senis, įžengęs su palydovais salėn. 323

Mes jam atsakėme griausmu ir perkūnu, salės langams šokinėjant iš rėmų. Augalotas, status, gerų kriaučių nusiūtu mundierium, kampuoto smakro ir nuknebusios nosies ge­ nerolas pasisveikino su mūsų lektorium ir vertėju (po velnių, net kariuomenėje anksčiau netarnavusiu studentėliu) ir pasakė ne per ilgiausią kalbą. Kad jis esąs patenkintas mūsų žygiais ir noru pasiruošti sekantiems žygiams. Kad mūsų čionajos įgytos žinios būsiančios naudingos ne tik trečiajam Reichui, bet ir mūsų tėvynei Lietuvai. Kad mes įrodę tinkamumą frontui, bet į tiesioginį frontą nebebūsią siunčiami, nes mums esą numatyti kiti uždaviniai. Saugoti užfrontę. Kurioje, kaip visiems žinoma, priešai bandą priveisti visokių gaivalų, nu­ leidžiamų iš oro ir organizuojamų, viduje. Mes juos turėsią aptvarkyti. Trauktis jau užtenka. Nė žingsnio atgal. Bet vis pirmyn. Iki bus išvaduota mūsų tėvynė. Pergalė čia pat. Jai priartinti prabils ir naujieji ginklai. Heil Hitler! Jei vertėjas, žaltys, gerai vertė, neturėdamas kokių kėslų mus sumulkinti, tai kokio geresnio atestato už savo triūsą bereikėjo? Tam kumpanosiui generolui atsilygindami, buvome pasiryžę Tautos Himną sugiedoti, bet pasitenkinome surėkdami taip pat Heil Hitler, jog ne tik langai, bet ir durys šokinėjo savo įtvarose. Tokio netikėto puikaus galo nesitikėjome ir skirstėmės, mokslus užbaigę ir kvalifikuotais raštvedžiais tapę, didžiai sujauktomis galvomis ir suaudrintomis širdimis. Pamanykite, brolužiai, šalies išvadavimas jau netrukus prasidės. Okai prasi­ dės, tai ir bus įvykdytas. Tai ne koks piemuo gefreiteris nusakė, o pats fronto vadas patvirtino. Mums tik išvalyti pakrūmes. Ar to nesugebėsime? Kur ten? Jaunuomenė užsidegė ir beveik riaušes sukėlė, protestuodama prieš tokį paniekinimą. Duokite šen mums pirmąsias linijas! Jei pirmyn, tai būtinai pirmyn. Nėra ko čia tenkintis tik valymo darbais. Mes geidžiame pa­ šaudyti į gyvą taikinį. Bala žino, kaip visa tai ir būtų susiklostę, bet šis įvykė­ lis pelenų žiupsneliu prižėrė akis, ir tiek. Ramiame, puikiame Dagių kaime, medžiams metant lapus, šalnai nekurį rytą pasi­ dabrinant pievokšlių žolę, mes pradėjome įtikėti padėtimi ir ją vertinti pagal savo norus, pagal savo giliausius ir slapčiau­ sius troškimus. Gal jau iš tikrųjų pradėsime grįžti namo? Ir kodėl ne? Jei toks gudrus, tai atsakyk. Gudruolių mes turėjome pakankamai savo tarpe ir dar daugiau užkietėjusių netikėlių. Bet įspūdžio, 324

kurį darė vakariniai patikrinimai mūsų kieme, sugiedant Him­ ną ir Marija, Marija, niekas negalėjo paneigti. Jie įsirėmė dygliu kažkur paširdyje ir pasiliko kutenti ir drumsti gerą nuotaiką. Jo ir vėliau nebegalėjau užmiršti, kaip lieka neuž­ mirštami kai kurie vienkartiniai jaunystės nuotykiai. Kažkurią dieną kaimas prigužėjo lyg iš siuvyklos išleistų, švariausiai uniformuotų karininkų. Juos skirstė į dalinius atšviežinimui ir sustiprinimui vietinių pajėgų. Gavome ir mes naują bataliono vadą, jau kaip ir pridera tam postui, majoro laipsnyje. Senąjį mūsų kapitoną pasilaikant kaip ir rezerve, nė atsargon, nė dimisijon nepaleidžiant. Kuopose nauji leite­ nantai ir kapitonai, o pulkų štabuose, tai kas ten begali ži­ noti. Mes pradėjome spėlioti, ar tik nebus generolo atsiuntę. Juk divizija jau toks rimtas dalinys, kad be generolo kažkaip ir negražu. Būtų gal ir atsiuntę, bet generolo neturėję Dresdene, kur rankiojo ir rūšiavo tuos karininkus. Tik jau —mums patarė nenusiminti. Iš divizijos kiek čia truks armija susitverti. O tada jau vadą kaip reikiant gausim, patį generolą Raštikį. Galėsim bent pakariauti. Prasidėjo ir ketvirtoji poilsio savaitė, savo turiniu prašokusi pusmetį kitu metų laiku. Daug kas spėjo pasisvečiuoti ir sugrįžti, daug kas pamarginti antpečius juostelėmis. Kai kas susirasti priebėgą apylinkės kaimuose dailios ūkininkaitės ir jos tėvelio ūkio pavidale. Naujų atvyko, o kiti apleido mus, kaip, pavyzdžiui, Skruodis ir Zdanevičius. Vienas į radistus, kitas bataliono gurguolėm Likvidavus privačias gėrybes, jiems jau nebebuvo kas veikti. Sanitarija, kėlusi maištą ir demonst­ ratyviai nuėjusi apsigyventi daržinėn, jau seniai buvo įsikūru­ si našlės pirkelėje ir jautėsi beveik laiminga. Jų karštį atvėsino niekas kitas, o vėsi pirmoji naktis. Sekančiai jau jie nešėsi savo skudurus, kreivai atsisukdami ir nusispjaudami mūsų pusėn. Rak-čiak-čiak jau tris kartus spėjo sukarti pas žmoną kažkur apie Mosėdį. Jis išvažiuodavo iš ryto ir grįždavo kitos dienos vakare, naktį, kaip pridera doram vyrui, praleisdamas su žmo­ na. Jam to niekas negynė, o jei pavydėjo, tai tik dvasiniai ubagėliai, patys negalėdami pagyventi panašiais patogumais. Aišku, kad negražu būtų buvę tuščiomis nuvykti ir joks vyras be lauktuvių nesileis tokion kelionėn. Jei jis iš anksto įsimesdavo valdiškan vežimėlin tam tikrą kiekį produktų, tai čia bičiuliško ūkvedžio reikalas. Jis gi puikiai pažinojo 325

ponią nuovadienę ir jos polinkius į lepų gyvenimą. Ji mėgo portugališkas sardines, neniekino konservuotų paršiukų kad ir standartinėse dėžutėse. Otaip pat rūkė cigaretes tokiais kie­ kiais, kad vyro trijų dienų davinio teužtekdavo vienam vakarui. Ne, taip dykai nebuvo leidžiamas laikas. Buvo galvos mąs­ tyti ir planus ruošti. Priešui neįžengiamu padaryti mūsų kraštą nutarė ir klaidžiausias sistemas apkasų, prieštankinių griovių, bunkerių, barikadų ir spąstų pastatė. Darbams varė žmones jei ne geruoju, tai gaudydami ir kiekvienai galvai užduodami atsakantį kiekį metrų. Tvirtovės prasidėjo už Barstyčių, bet buvo tvirtinama ir Seda. Dar lankant kursus, mačiau besikuisančias sulinkusias nugaras ir žalius besikeikiančius žan­ darus. Bet man nepatiko apkasų išdėstymas, nors nieko neišma­ nančiam apie strategiją. Ar tik neatsiliepė amžiais išsirutu­ liojęs instinktas visą laiką puolamos ir visą laiką besiginančios tautos jos menko nario, kaimiečio sūnaus asmenyje? Mūsų bočių pilys turėjo slaptus išėjimus iš apgulties. Turėjo kūlgrin­ das per liūnus ir kreivus takelius į miškus ir pelkes. Pasitrau­ kiant. Ūkininkas, pradėdamas muštynes su čigonais turguje, visada apsidairo, ar, jei kokios, galės sprukti stadalon pas pažįstamą kiemsargį. Okur čia spruksi, jei tau gili upė už nugaros? Antradienį staigut staigutėliai kuopa buvo paprašyta iš­ vykti Barstyčių link ir prisidėti prie sutvirtinamųjų darbų. Ką tai reikštų? Kad jau poilsis baigtas? Ar dar kas nors? Vien apkasų suminėjimas nejaukiu niežuliu atsiliepia nugarose. Įsilijo. Merkė skalsiai ir pastoviai ir, dar saulei nenusi­ leidus, jau buvo sutemę kaip sūrmaišyje. Nuo šautuvų, nuo kepurių, nuo barzdų sruveno drumzlinas vanduo. Kažkada pasiekėme Mockaičių kaimą ir sulindome gaujomis, išnau­ dodami kiekvieną pastogės sprindį, kad tik kaip nors atsigynus nuo prakeiktos rudens drėgmės. Pro garų debesis net lempelės nesimatė, pakabintos kažkur kaimiečio paluby. Ko jie čia mane atitempė ir ko jie nori? Jau nė žinučių jiems neparašysiu, nė tų šlykščių griovių nepakasiu. Tegul jau ne­ mano. Bet ir vadovybė ne ką daugiau išmanė. Su kuom gi tuos griovius kas, ar kelnes nusileidę pilvu ars? Sugužėjo kaip į pirtį. Jau ne tik įrankių darbui, bet ir maisto jokio. Pusryčiams dar po riekę duonos užteko, o su pietumis ir vakariene jau kaip Dievas duos. Bet to nepasakysi išalkusiems. Su alkanais ne­ 326

susikalbėsi, pradės dar pjauti ūkininkų avis, ir ką tu jiems? Grąžino tad porą gurguolių atvežti pašaro. Įkritau ir aš vie­ non. Bet prieš tai buvau spėjęs apibėgti laukus ir susipažinti su vietove. Net poterį sukalbėjau tokioje mažytėje, tokioje senutėje kaimo koplytėlėje pažaliavusiais sienojais ir stogu, bet viduje tikra dievdirbių išskaptų galerija. Ji pasislėpusi po medžiais ir prašalaičiui beveik nepastebima, kaip tauri Dievo sėkla, tačiau surandama jos ieškančių ir pasiilgusių. Visą ryt­ metį negalėjau atsikratyti keisto ir sunkaus sapno poveikio. Net gaivus rudens vėjas ir po lietaus nusiblaivęs dangus neprapūtė galvos, ir ji gaudė, lyg sunkiausiai pagiriojant. Šiaip ne taip, pusiau stačiom, buvau prisnūdęs ir sapnavau, kad bėgame viską pametę, kad priešais upės, vandenys, grioviai. O užpakaly duoda ir beldžia iš pasiutimo. Už tų vandenų pasigedau savo kuprinės, paliktos paniškai bėgant ir skubant. Man taip jos pagailo, kad net apsiverkiau negalėje ir visiškame skurde. Garai ir tvankuma prisikimšusiame kambarėlyje tie­ siog dusino. Išsiverčiau lauk. Lietus jau buvo liovęsis, ir žvaigž­ dės mirgėjo viršugalvyje tokiu skaistumu, koks tegalimas, lietui nuprausus padanges. O ten, rytuose, aušra jau keliasi? Tai ir būčiau palaikęs aušra, jei ne kimus ir lyg iš po žemių einantis dudėjimas. Jis slopo ir vėl kilo, susigaudamas ištisiniu tratėjimu, tartum įpūtus žaizdro anglis. Kanonada Rytuose? Po dviejų mėnesių tylos ir lūkuriavimo? Medžiagų jau bus pakankamai prisigabenę rusai. Sodžiuje tylu tąjį ketvirtadienio rytą. Giedra ir stiprus šaltokas vėjas. Ir tuščia čia pas mus, kad nebežinai, kur pasidėti. Be keletos arklininkų bei kuopininko, bet jie —buvę ne­ buvę. — Ar girdėjai? —Girdėjau. Mes žinome, jog ir dabar nėra nutilusi kanonada, tik trukdo­ ma stipraus vėjo. Jo protarpiuose subeldžia, lyg po stalu pasi­ slėpę vaikai, žaisdami savo įsivaizduotą namą. — Kaip tu manai,—vėl klausia manęs kuopininkas.— Ar mūsų vienkiemis, na, anas, žinai, tebestovi? —Jei nesudegino, tai tebestovi. —Durnas. Gal ir durnas esmi, nesiginu. Bet ten nebenorėčiau būti. Aš žinau, kad ir jis nenorėtų, tai kam dar sakyti. Turėdamas laiko, jis susimano apžiūrėti savo mantelę. 327

Rūšiuoja maišus ir kuprines. Pastebiu, kad jis tvarkosi labai rūpestingai ir su įgudimu. Dvi geras vokiškas kuprines taip prikrauna, kad vos gali atkelti. Bet suriša patogiai, kad tik kapt į rankas ir gali eiti. Siam savaitgaliui jis buvo numatęs aplankyti žmonelę. Bet dabar tuo nebetiki. Greičiausia nieko nebeišeisią. —Rak-čiak-čiak! —pasako jis, pliaukštelėdamas pirštais. Ir aš tariuosi supratęs jo nuotaikas ir kad nieko bendro ne­ turi jo šūkis su įprastiniais pomėgiais ir prasiveržimais. Jis tuo nori pavaizduoti visai ką kitą ir visai priešingai. Šiuo metu tai reiškia rūpestį. Jo žvilgsnis apsisukdamas vis grįžta ir ilgesniam sustoja prie krūvelės kambario kamputyje, pridengtos miline. Kad ir nujaučiu, kas ten, bet koja pati, prieš mano valią, užkliudo milinės skverną ir atidengia. Ką atidengia? Tai tas, kas ir buvo sakyta. Portugališkos sardinės, rūkyti paršiukai, cigaretės, marmeladas. Lygiai tas, ką mėgsta ponia nuovadienė. Kas man, durniui, darbo, ir aš, pataisydamas nevykusį kojos veiksmą, uždengiu gražiai tą krūvelę. —Tai ką, tu manai, kad aš juos? —Aš nieko nemanau, ponas viršila. —Tu manai, kad aš juos pasivogiau? —primygtinai ir neatlaidžiai kiša savo riebų ir kaip plyta nuraudusį veidą viršila. —Ką aš ten manysiu? Atstokite nuo manęs, gerbiamas vade,—aš jau pasiruošęs rankomis atremti kuopininko argu­ mentus, kišamus taip pat beveik rankomis. —Tu nemanyk, vaikeli, tu nemanyk. Aš tau juodu ant balto įrodysiu. Tu nemanyk. Atstokite galų gale, ir tiek. Aš nieko nemanau. Aš tik žinau, kad viršila konservų fabriko neturi. Ir kad jis visai nereikalingas balastas būtų turint glaudžius ir padorius santykius su ūkvedžiu. Pagaliau, ar ūkvedys neišmano reikalo ir nesupranta, kad ne kareivio gomuriui tokios traškios žuvelės ir parūkyta mėsytė. Duok kareiviui arklienos apčiuopiamą gabalą, duok sūdytos menkės —jis bus sveikas ir sotus. Očia būtų tik tvinkimas. Tuo labiau kad yra pakankamai trapesnių organizmų, kuriems kaip tik šitie delikatesai pagaminti. Kad tuom pasibaigtų. Kuopininkas šnypščia kaip gyvačių kerną ir nepaleidžia manęs, ir pats neatsitraukia nuo mantos. —Et,—sakau.—Ką čia tiek daug. Sušveiskime po dėžutę 328

sardinių, pasmaguriaukime. Ir bus atliktas kriukis. Juk vargiai ar kas beišeis iš jūsų kelionės. —Okas tau į nosį, a? Se, ryk, pusk, prisprok! Tu, neprau­ staburni! Ir, pagriebęs dėžutę iš krūvelės, grūdo man stačiai į mano nepraustą burną. Aš turėjau trauktis atbulas, kad jis neišmal­ tų mano nasrų geležine dėžute. Bet paskui pasiėmiau ir, ne­ rodydamas jokių ambicijų, čia pat durtuvėliu atidariau. — Skanumynas neregėtas! Tegul bala, dar liežuvį nusikąsiu. Duokit, pons viršila, ir jums vieną atidarysiu tuo pačiu pra­ dėjimu. Bet į mano paslaugų pasisiūlymą jis parodė tokį rankų ir kojų judesį, kurio nedrįstu žodžiu pakartoti. Tylu taip iki pietų. Vėjas žarsto ir šlavinėja lapus. Dide­ liame aukštyje skrenda lėktuvai. Vokiečių? Ne. Rusų. Jie grio­ vė mūsų Klaipėdą ir grįžta į Šiaulius. Kryptis mums per daug gerai žinoma. Batalione, rodos, nieko naujo. Visi murkso lyg susitarę. Bet įsakymas kuopoms jau duotas. Su paskubiu nėšin­ tis iš anų apkasų ir užimti artimuosius. Kuriuos? Pavakary jau mūsiškiai žlegina kaimo gatve. Užbėga tik pasiimti kai kurių reikmenų. Kiti eina ir praeina. Visi vienon pusėn. Mes dar bandome juokauti ir stengiamės neišsimušti iš pirmykščios nuotaikos. Kažkaip negalima, ir tiek, vienu ypu visko nubraukti. Niekas juk nė nepasako, kad poilsis už­ frontėje baigtas. Tik pasiruošti. Skubiai.

SEDA

Lyg našlaičiai jaučiamės, palikę vieni kaime, kurs taip neseniai talpino tokius kiekius vyrų. Vieškeliu brazda veži­ mai ir springdami pūkščia motorai. Į vakarus, didžiuoju Klaipė­ dos vieškeliu. Traukiami arklių, važnyčiojami seno Bavarijos ūkininko su nugraužta pypke nuo sprangios karo duonos nudilusiuose dantyse. Kaimo gale, ten, kur eglynas iškyla tar­ tum palaimą teikianti ir nuo visų piktų vėjų ginanti siena, dailioje pievutėje, jis sustabdo arklius pasiganyti. Jis meilija kokią vištelę įsimesti savo gurguolėn ir ją pasigaminti savo būdu. Už paukštį jis gali pasiūlyti tabako „Krullschnitt“. Tokio kamblių ir šalnakandžių lapų gaminio, kad ir kupranu­ gario skrandžiui jis būtų per aštrus. Bet pypkei iš bėdos tinka. —Kur keliauji, dėde? —klausiame. — Keine Ahnung. Apie savo vežimo turinį jis taip pat neturįs jokio supratimo, kaip ir apie viską, kas dedasi jau kelinti metai. Jis mąsto tik apie savo namus, ir jam linksma, kad pagaliau pamažu artėja jų link. Kiti vežimai motorizuoti —tikros daržinės, sukabintos po kelis, traukiamos tik pirmojo dizelio. Degalų stoka —ar mes to nesuprantame? Visą dieną ir visą naktį jie taip juda baigdami pradilinti jautresnį pakaušį ir galutinai sutraukyti skystą nervų sistemą. Mat einantieji į apkasus juos susitinka ir klausia vienas kito —ko mes ten einame, jei vokiečiai traukiasi? Oficialiai traukiama tik gurguolė, o kovotojai laiko ir laikys frontą. Tik kur tie jų kovotojai? Pagaliau, ką čia dai­ linti ir mulkinti pačiam, kai tas jau porą mėnesių atgal buvo aišku. Mus pajungė spragų kamšymui, o dabar dar geresniam dalykui kinko —atsitraukiančiųjų priedangai. —Karas,—sako Rak-čiak-čiak, ir numanu iš visko, kad 330

jis bevelytų prasmegti kur nors, kad ir šios daržinės šiau­ duose. Jis inteligentiškas vyras ir kartais sugeba vienu žodžiu pasakyti daugiau negu kitas plepys ištisom valandom. Karas šiuo atveju reiškė frontą, reiškė ugnį, tiesiogiai atsuktą į mus. Ugnį, į kurią varomi taip negražiai jauni ir kvailučiai vyrai, patikėję gera valia, pasidavę bendrai traukai ir pametę bet kokį nuovokos jausmą ir orientaciją bendroje maišatyje. Šią minutę mūsų prakilnusis kuopininkas, užmiršęs savo padėtį ir neišnau­ dotus konservus, nusileido iš aukštumų ir buvo toks pat kaip ir kiti. Tik gal plačiau apžvelgiąs ir daugiau suprantąs ir dėl to be­ sijaučiąs blogiau. Jis ir bijojodaugiau už kitus, ir ta baimė turė­ jo šimteriopus ir labai rafinuotus niuansus. Nieko pažymėtino neatsitinka visą penktadienį. Apkasai užimti, kiekvieno prisitaikyti asmeniniam skoniui ir patogu­ mui, pakrapštant kastuvu, susirausiant ties galva saugesnį pylimėlį. Kažkur nudunksi pavieniai trenksmai, iš ko negali­ ma nustatyti, ar tai artilerija, ar tai karinio objekto sprogi­ mas. Karas vyksta. Priešas yra netoliese. Ir jis laikomas — nebijokite. Iš kur tada šūviai pasiektų mūsų ausis? Tuo grei­ tai galėsime persitikrinti patys. Apylinkėje pilna pabėgėlių iš rytinės Lietuvos. Dauguma jų spiečiasi apie miestelį. Ūkininkų šeimos su mažamečiais vai­ kais, atkeliavusios poriniais vežimais. Kiti net su gyvuliais, kaip anas Pievėnų klebonas,—su karvėmis prie gardžių. Kad reikia pieno vaikučiams, nieks neužginčys. Tik ko jie šmei­ žiasi visi apie Sedą? E, jie lūkuriuoja atsidarant kelio į namus. Jau trečias mėnuo. Jau tirpsta pasiimtos atsargos. Išvažiavo jie tik kelioms savaitėms, o dar vis negalima į namus. Tai kas čia per velnias? Na, jie pavažiuotų ir toliau, tik kad neapsimoka. O jei .staiga atsitraukia frontas? Tai tik arklius be reikalo numuši grįždamas, sakysime, nuo kokių Gargždų. Jie lūkuriuoja. Sustoję būreliais, seka vieškelį. Užkalbina kartais ir kareivį. Jų vietoje tuojau pat kinkyčiausi kumeles. Tuojau pat. Susimesčiau vaikus ir pačią. Ašis gerai pasitepčiau kelionei. Nes kelionė gali būti ilga. Gali būti. Gali. Tu, gaspadoriau, nieko nepadarysi. Tu jau išėjęs iš savo namų ir atsistojęs ant viešo kelio. Ar jie nemato gurguolių? Ir kaip sykis atsuktų į vakarus? Ūkiškieji pabėgėliai turėtų orientuotis pagal gur­ guoles. Kur jos traukiasi —traukis ir tu. Vėliau jau gali nebespėti. Bet jie, matyt, neturi karinės patirties ir pusėtinai demoralizuoti, nes gerų patarimų neklauso. Jiems tik vaide331

nasi paliktieji ūkiai, klėtys, daržinės, nenupjautas vasarojus. Ir tam kieme, į kurį, vykdydamas įsakymą, atsikraustau pavakary, bent dvi tokios išdidžių aukštaičių ūkininkų šeimos. Jie klausosi įdėmiai ir niūriai žvelgia į mus. Vyrai išeina tvar­ kyti vežimų, bet arklių nekinko. Spėsią. Na, Dieve jums padėk. Kai nespėsite, mes nieko nebūsime dėti. Veikti beveik ir nėra ko. Nuobodžiaujame. Tai bataliono raštininkas, toks pašauta koja vyras, ir aš. Laukiame įsakymo, ką toliau daryti. Galim palaukti. Dėl to mes nesibaidome. Gerai, palaukime. Prisideda toks pat dykūnas, buvęs bata­ liono vadas, dabar bedarbis kapitonas. Ir mergaitė atsiran­ da, užsisiautusi karišką milinę. Ji graži ir jauna. Jau tokia graži, kad aš nebeišmanau, kaip reikės ištverti. Jos vardas Elenutė. Antros kuopos vadas ją atsigabeno tiesiog iš Pane­ vėžio, kur ji sau ramiai gyveno su tėveliais ir lankė vietinę gimnaziją. Atsivedė nevidonas ir paliko. Tai žiauri pamoka visoms gimnazistėms, įsimylėjusioms leitenantų žvaigždutes ir jų išpūstas mundieras. Kas jai, vargdienei, beliko, ištrauktai iš gimtųjų namų ir numestai vėjo pagairėje? Tik keršyti suvedžiotojui visais gali­ mais būdais, ypatingai jam rodant neištikimybę kiekviename žingsnyje. Nuvietintas bataliono vadas stengiasi pabrėžti savo abejin­ gumą visais dabartį liečiančiais klausimais, lyg mus skirtų šim­ tas mylių nuo įvykių zonos. Tikrumoje jis tuom tik išduoda, kaip jam nelengva sutikti su padėtim ir kaip labai jam ji rūpi. Kapitono iniciatyva jo pasiuntinys parūpina tam tikrą kiekį išgėrimo. Mes jau užkandos iš savo tarbų, ir taip ginamės nuo­ bodulio ir trumpiname nejaukias nakties valandas. — Kapitone,—stengiuos kiek galint išlaikyti orumą.— Jūs sutiksite, kad situacija daugiau negu kiauliška, atsiprašant. —Ji labai puiki. —Labai puiki? Atsiprašau —aš būsiu nenugirdęs? —Nevaidink kurtinio, raštininke eilini. Ką pasakiau, tą ir girdėjai. —Hm. . . Girdėjau. Bet kad ji puiki. .. Tai nežinau. —Tai ko tu daugiau nori? —kapitonas pašiaušė stačiai suaugusius antakių šerius.—Mes ginkluoti ir apsikasę. Visa — kas reikalinga moderniškame kare. —Bet kur tie apkasai? Aš į juos, atleiskit man, kapitone, nemeilyčiau tūpti šiuo metu. 332

—Vadai žino, ką daro, nebijok. — Kad ir nebijočiau, daleiskim, bet vanduo pylimo taip sukeltas. Kad tikrai, sakau, ne vietoje. —Malūnininkai žinojo, kur upę tvenkti, ir mūsų nesi­ klausė, raštininke. —Bet, kapitone, palaukite, tai mus tiesiogiai liečia. Ar nevertėtų pakišti keletą svarų dinamito ir susprogdinti pyli­ mą, kad nuslūgtų tvenkinys. Reikia juk pramatyti atsitrau­ kimą. —Nesugriauk Plechavičiaus malūno, gerbiamasis raštinin­ ke. Atsitraukimui yra tiltai. —Tiltus susprogdins vokiečiai, kad jų nepasivytų. Omus taip ir paliks anoje pusėje. Kas patikės mano tyra intencija, kurioje, kaip ir pridera že­ miausio laipsnio mirtingajam, prasimuša baimės ir nepasitikė­ jimo elementai. Kapitonui padeda jo raštininkas. Ir taip abu jungtinėmis jėgomis mane taršo, kad greitu laiku tik skudu­ rai belieka. Kokis tai nelabasis mane gundo neužsileisti ir laimę bandyti kitoje srityje. Ji man prielankesnė. Dėmesys krypsta į mergaitę, kurios kol kas nepasidalina mano vyresni kolegos. Norėtų ir kapitonas ir meilytų jo raštininkas. Bet jie abu nepalieja lašo ir su pirštu girdyti nereikia. Aš vis pataikau po pil­ nesnį kaušelį pripilti ir dažniau paraginti. Ir daviniai veikiai pasirodo. Kapitonas, kad ir garsus gėrikas, sumosuoja rankomis, galvą padeda ant stalo briaunos ir sumurma kažką, maždaug — pasiuskit, atsikabinkit nuo manęs. Aš jau pavargau. Antro­ jo kapituliacija visai čia pat. Jis norėtų ir apsikabinti, ir tą, ir kitą. Liežuvio jis jau nebeapverčia, grabinėja kaip medinė­ mis rankomis ir beveik nieko nebemato. Siekia ir vis pro šalį, vis ne į tą vietą pataiko. Mergaitė sėdi ant mano kelių ir laikosi nepalyginamu narsumu. Ji rūko cigaretes ir maukia iš kau­ šelio, nedarydama pertraukos, ir nerodo jokių nuovargio žymių. Štai ką reiškia jaunystė, mano mieli! Varžovas dar varto baltas akis ir paskutinėmis sutelktomis pastangomis užknarkia, lyg smaugiamas už gerklės. Ir nurimsta. Likę vieni du it našlai­ čiai, šnekučiuojamės draugiškiausiai sukritę ant lovelės ir įvairiai trumpiname laiką. Ne kiek tos nakties ir beliko. Kol kas svarbiausia neprisiminti, kad išauš diena. Nauja, neaiški kareivio diena. Gal ji paskutinė? Gal ji mus papurtys ir pa­ trankys? 333

Tik tik žymu dienelė, ir per naktį akių nesudėjusiam būtų pats saldžiausias miegas. Bet karo įstatymai žiaurūs ir negai­ lestingi atskiram individui. Turiu eiti, nes to reikalauja kuopos vadas. Kad ir kaip gailėdamasis palikti mergaitę, kad ir kaip ne­ norėdamas ir bijodamas, eini per tą apkalbėtą tiltą ir atsiduri antroje pusėje. Medžiai baigia nubarstyti lapus, ir likusieji neju­ dėdami kabo traškioje ryto tyloje. Ji man taip pasirodė apgau­ linga, tokia netikra, kad nė nenustebau išgirdęs pirmuosius šū­ vius. Juos sekė visa eilė kitų, iki susiliejo vienan ir ištisinin tratėjiman. Šaudė visai čia pat, už anų trobesių ir daržų, pleški­ no visu ruožu, pradedant užmiesčio ežerėliu ir nusitraukiant į vakarus. Ir iš toliau davė taipogis, nes kulkos zvimbdavo, ir aš turėjau slėptis už trobų ir dairytis, kas čia bus toliau. Tuo metu ir sunkieji ginklai prabilo. Kanuolės vertė ugnį glėbiais. Troškiais parako dūmais padviso oras. Pamačiau tik, kaip surūko trobos čiukuras ir plėšiantis trenksmas permušė mane ant žemės. Ne tiek to trenksmo ir sukelto vėjo, kiek instin­ kto ir nuojautos, kad reikia kristi ir ieškoti priedangos. Jau spė­ jau suvokti, kad duslieji iš mūsų pačių pabūklų, plėšiantieji ir debesimis dulkių, ir stulpais žemių pakylą —atskrendantieji iš kitur. Ir metaliniai, lyg iš geležinės statinės išeinantieji. Jie iš tenai, iš rusiškųjų tankų. Ir jie netoli. Jie nebetoli. Niekaip nebegalėjau prisiminti, kokiu įsakymu buvau pasių­ stas į kuopą. Ką aš ten turėjau atlikti? Rytmetinių žinučių ar naujo sąrašo? Ir kur apsikasusi mūsiškė kuopa? Nuo namo prie namo, su perbėgimais, su pakritimais, nusidaužiant kelius ir al­ kūnes, slinkau tolyn, šautuvą laikydamas parengtyje. Tie jude­ siai man pačiamvienu metu pasirodė juokingi ir šautuvas popa­ žastim, lyg sėlinčiau prie burbuliuojančių tetervinų mūsų tyre­ lio kemsynuose. Burna išdžiūvo, nugara garavo. Susiradau ap­ trintą cigaretę ir užsidegiau prigulęs saugesnėje vietoje. Kad neatsilaikysim, jau kažkodėl iš karto aišku. Ar tai mano tokia pagiriojanti nuotaika? Opekla įsivirė vis didėjančiu smar­ kumu. Trobų langai žvangėjo, rekošetuojančios kulkos nuo grin­ dinio akmenų spygavo ir zvembė. Kad tankai nebetoli, mane įti­ kino nauji sprogimai, išsiskirią iš visotriukšmo. Tai panzerfaustų darbas, sprogdinąs rusiškąsias mašinas. Vyrams neseniai bu­ voišduoti tie velniški buožgalviai ir supažindinta su jų veikimu. Jie veikė įspūdingai. Okas man dabar daryti? Kur ta mano kuopa lindi? Skau­ 334

džiai įspirdamas batu į šoną, iš kažkur užsivertė atsilapojęs ka­ reivis. Aš tuojau jo klausti: —Ar nežinai, kur trečioji kuopa? —Berazumi! Nešk muilą, kol gali! Ir jau daugiau paskubomis besinešančių. Kiti be šautuvų, skvernus susikėlę. Ir man jau aišku, kad ne kuopos, bet tilto ieš­ koti grįžtant atgal. Atgal, atgal, kad tik suspėčiau. Pasileidau ir niekaip negalėjau suprasti, kokiu būdu mano taip atsitolinta nuo tilto. Kelių dešimtų metrų nuotolyje priešais, gatvės vidury­ je, sukilo žemių ir akmenų fontanas, ir aš kritau, nieko nebema­ tydamas, užsimerkęs ir kurčias kaukimui ir zvimbimui. Už jo­ kius pinigus manęs nebebūtų pravarę tąja gatve pro juoduojan­ čią duobę. Gatvė apšaudoma. Į gatvę krinta sviediniai. O, Dieve gailestingas, bent šią valandą pribūk man ant padėjimo! Aš jau bėgau griežtai priešinga kryptimi. Mano galvą jau buvo nušvietusi išganinga mintis. Ir ji žibino akis kaip žaibas. Jo akinančiu greičiu buvau sumojęs, kad vis dėlto netuščiai pra­ leista savaitė karo akademijoje, Sedos mieste. Ją lankydamas, buvau gerai susipažinęs su vieta. Ten, už bažnyčios ir kleboni­ jos, yra dar vienas tiltas per Varduvą. Ant valčių, toks kaip ir pontoninis, ūkiškiems klebono reikalams. Opati senutė medinė ir turtinga kaip kraičių skrynia bažnyčia jau kaišioja savo bokš­ telį pro spalvingus medžius. Turgavietė buvo lyg šienaujama pieva. Tiesiausias kelias prie išsigelbėjimo tilto. Mačiau bėgančius, suklumpančius, nebesikeliančius ir paliekančius. Aš radau šalutinę gatvelę, kurią tuo metu sudrebino pasibaisėtinas trenksmas. Ugnis, dūmai ir geležies žvangesys. Viskas lėkė, spengė, krito kažkur aukščiau galvos. Vyras pakilo nuo žemės prie namo kampo. —Su tuo jau užbaigta. Ar turi panzerfaustą? To pabūklo bijojau ir pirštu prisiliesti ir stengiausi prisilai­ kyti kuo toliausiai. Dabar jis klausia, ar aš turiu. Jo akys žibėjo rausvom vilko liepsnelėm ir burna nejaukiai persikreipusi. Jis nusikeikė ir nėrė pasikūprinęs. Jis bėgo ieškoti panzerfausto, nes kitas tankas svyruojančiu pabūklo vamzdžiu išsirito iš už to paties apgriauto namo kampo. Raudona žvaigždė išsiskyrė jo purviname pilkume. Ir tai buvo pirmoji, mano taip arti išvysta visame grėsmingume ir siautime. Bet ir tam vyrui ji buvo pirmoji. Jis ieškojo ginklo, pažinto tik prieš savaitę. Aš buvau kovojančių, žūstančių ir bėgančiųjų 335

tarpe. Aš bėgau vienu iš pačių pirmųjų. Aš nieko kito nenorėjau ir kitos minties nebuvo manyje —tik išbėgti. Kaip atsidūriau kieme, kaip karsčiausi ir šokinėjau sodelių ir daržų tvoromis, man pačiamliko giliausia mįsle. Aš turėjau to­ kį aiškų tikslą —prasimušti iki ano klebonijos pontono. Ir man didžiai nesmagu pasidarė, kai, žvilgterėjęs į šoną, pamačiau tą pačią mašiną, judančią tąja pačia kryptimi. Keliai nusmilko ir į pakinklius kažkas lyg vėzdu būtų paleidęs. Kurių velnių čia atsivilkau ir ko tiek ilgai laukiau, kad tankas visą laiką ant api­ varų važinėtų? Jau bent būčiau pasiėmęs panzerfaustą ir dova­ nojęs narsiam vyrui, kad jį susprogdintų. Na, na, na... Dabartėlios jau baigta. Jau po visam, ir amen sakykime savo jaunoms dienoms. Na ir gerai, jei nežinojai, tai dabar įsidėmėsi, kad už visas nuodėmes reikia atsiimti. Ir už šią nemiegotą naktelę. Okeisčiausia, kad mano rūškanos meditacijos nė kiek nesu­ lėtino kliūtinio bėgimo. Dar, sakytumei, jėgų teikė. Nes kaip ki­ taip būčiau aplenkęs tanką ir pirmas pasiekęs klebono tiltą? Kriste nukritau nuo aukštos pakrantės. Tiltelis tik suposi ir lin­ gavo visu būriu puolant išsigelbėjimo link. Mačiau šokančius į vandenį, mačiau atsistumiančius nuo kranto valtimis. Metan­ čius milines ir aprangos dalis, kad sumažinus svorį. Otvenkinio vanduo, lyg staigiam lietaus šuorui užėjus, teškeno ir virė nuo kulkosvaidžių sutelktinės ugnies. Kai atsisukau antroje pusėje, tankas stovėjo aukštai ant kal­ no, ant aukšto Varduvos kranto, pusiau prisidengęs šventoriaus medžiais. Jis kontroliavo tiltą, šluote nušluodamas visa nuo jo plotmės. Ir sutvenktą upės lygmę, kurioje žvėriškomis pastan­ gomis grūmėsi traukiami vandens ir kapojami kulkų. Kiek jų nebeišlipo? Sekantis etapas buvo per pelkėtą pievą. Kulkos žvygavo ir sviediniai sagstėsi tai čia, tai kitur, išversdami durpyno velėnas ir skystą juodą dumblą. Šimtą kartų kritau ir kėliausi, kad pasistūmus dar kelis metrus lygia kaip ledo aikšte ir jokios prie­ dangos neturinčia pieva. Oprieš akis kilo aukštos ariamos dir­ vos, grioviai, prižėlę krūmų, ir paskiri medžiai. Juos pasiekti ir buvo visų bėgančiųjų, visų persigavusių upę tiltais ar vandeniu, tikslas —brangiausias siekinys. Aš tariausi jį pasiekęs įkrisdamas griovin, susipainiodamas tarp karklų šakų. Ir gulėjau gremždamas nagais velėną, švokštančiais plaučiais ir plyštan­ čiomis šnervėmis traukdamas žemės kvapą. Galva ūžė ir smil­ kiniai tratėjo neatlaikydami spaudimo. Lyg būčiau bėgęs mylių 336

myliomis ir būčiau nešęs centnerinę naštą. Onešiau tik savo var­ ganus kaulus ir neatsitolinau nuo upės daugiau kaip pusę kilo­ metro. Bet čia buvo saugu ir net ramu. Ugnis vietomis malšo ir tratėjo kitur. Sprogimai nusikėlė daugiau į dešinę, kur bėgo vieškelis, kurio nutariau neišleisti iš akių. Ten vyko baisiausia spūstis. Pabėgėlių vežimai susigrūdo vienas ant kito. Arkliai žvingavo ir stojosi piestu, žmonės sklido į šalis, bėgo šalikelėmis, viską palikę, susigriebę tik vaikus. Už­ kimštas kelias buvo puikiausias taikinys miestelį užėmusiems tankams. Mane suėmė pyktis, kad nors imk ir apausuok tokius neatsa­ kingus gaivalus. Kurių velnių jie čia snaudė ir laukė paskutinės minutės, tie aukštaitiški mužikai, valdininkai ir visokie mieste­ lėnai? Mažiausiai prieš tris dienas turėjo išsikelti ir sekti paskui vokiečių gurguoles. Viršaičio vietoje dėtas, juos iš savo vals­ čiaus ribų būčiau seniai išvaręs. Kas dabar surankios išdaužytus žmones, jų vaikus, jų senus tėvus? Kas juos aptvarstys ir palai­ dos, žuvusius kelyje? Et, jau tokios savanoriškos kiaulystės ne­ galiu pakelti. Taip man besibarant, sviedinys, greičiausiai paklydęs, nukaukė per galvą ir drėbėsi į šviežiai žaliai susigavusius rugius. Užteko to, kad ūmai užmirščiau visus visuomeninius reikalus ir susirūpinčiau tik savim. Reiškia, savęs apsigaudinėjimui tariau, kad čia saugu. Onė bieso nesaugu. Aš pradėjau drebėti iš bai­ mės, ir to drebulio buvau išmestas į orą. Pasileidau kiek įkertu, oiš užpakalio vis, rodos, girdžiu žlegančius vikšrus ir kaip pori­ nio dyselį svyruojantį vamzdį. Apatinės kelnės atsisegė, jos nu­ smuko žemiau kelių ir pančiojo kojas, bet sustoti ir pasitaisyti nebuvo kada. Kelnės ne kelnės, o kudašių turiu išnešti, jei jau man pavyko išsmukti iš miesto. Ir atsisukti beveik nėra kada, tik pirmyn ir pirmyn. Jau vieškelis čia pat ir jis nebeužgrioztas pabėgėliais. Vieškelis lenda į mišką ir aš kartu, nusprendęs, kad jau atsiplėšęs būsiu nuo visų pavojų. Taip, bet žinginė mano pri­ lygo geriausiems olimpiniams žygūnams. Krūtinė pirmyn, pe­ čiai įtraukti, o rankos taip, kad sudarytų kuo didesnę trauką, lyg kokie propeleriai. Jau ir mūsų kaimas! Mūsų atostoginis kaimelis! Linksma man pasidarė išvydus bataliono ūkišką buveinę. Gatvėje urzgė sunkvežimis, prisikrovęs iki pastogių. Moteriškos galvos kyšojo iš dėžių ir ryšulių. Tarp jų ir baltieji panelės Vidos plaukai. Ir mano praėjusios nakties sėbrai jau ten besikuisią. Kaip jie spėjo 22. M. K a ti li š k is

337

taip žvaliai apsisukti net nerodydami jokio pagirių ženklo? E, tai jau ir man atsiras koks sprindelis, vien jau pagerbiant už to­ kį maratonišką bėgimą. —Ne, ne, ne!.. —salve atsiliepė keli balsai. —Čia tik bata­ liono žmonės. Otu eik sau skradžiais! —Tenjūsų kuopos gurguolė. Tupabėgėk, gal dar suspėsi, — mostelėjoiš sunkvežimioišpurtusi figūra —pereitos nakties kapitoniškas bičiulis. Bėgu ir tik spėju. Nes ten jie juokų nebedaro. Vežimai išsiri­ kiavę kely. Kiti jau pamiškėje. Kuopininkas laksto ir putojasi su neraliuotais galvijais —vežikais. Ir mane tuo pačiu už­ puola: —Okur tu, velny, buvai? —Buvau, buvau... Kur aš ten išpasakosiu, kur buvau ir ką mačiau. Svarbiau, kur čia įsikabinti. Raštinei esąs paskirtas porinis vežimas, pavarytas iš kaimo ir valdomas jauno berniuko. Įsimetu tik savo kuprinę, nes pati raštinė, sutelpanti dviejose skardinėse nuo granatų dėžėse, jau vežime tarp kalno visokios privačios mantos. Vežimai juda, tekiniai sukasi ir arkliai prunkščia. Bataliono sunkvežimis lenkia, ir aš jų linkui siunčiu gerą kiekį prakeiki­ mų. Vis mat ponais vedasi. Okur jie, įdomu, nupuls? Ir šitos, nenoriu sakyti kokios, mergos? Aš vieno tenoriu —pailsėti. Sviediniai nebekrinta ant vieškelio ir kulkelės nebecypauja apie ausis. Kelių valandų nuovargis ir įtampa atslūgsta, ir pasijuntu lyg šutintų sėmenų maišas, perleistas per spaustuvus. Nė rase­ lės drėgmės gomuryje. Jis —tartum skeldėjantis gruodas. Ir nė prakaito nebeišgarina mano suniokotas organizmas. Iš kur jo begalėtų rastis, jei ir kraujo lašas greičiausiai nebeišsisunktų perpjovus odą. Guliu pasidrėbęs ant maišų ir man užtenka sva­ jonių apie vandenį. Jau ketinu šokti ir pulti prie šalikelės griovio. —Gerti velniškai noriu, —pasiskundžiu vežikui, nuo kito vežimo pribėgusiam pasiteirauti naujienų. — Se, gerk kiek tik telpa,—atkišo žmogus į mano rankas butelį, užkimštą pakulomis. Skystis kažin kaip įtartinai gelsvas, lyg musmiriais užda­ rytas. Ir jame plauko prigėrusi musė, per stiklą atrodanti kaip formaline konservuotas skorpionas. —Perkošk per ūsus, —draugiškai dėl tos prigėrusios mu­ sės pataria geraširdis vežėjas. 338

Šniūrinė jau išskirtinai prastos gamybos. Nėra abejonės, kad joje nemažas kiekis muilo akmens ir kalkių skiedinio. Be to, gali būti gailių ir drignių nuoviralo. Bet ką padarysi, kai nebėra jė­ gų kitokiais būdais troškulio numaldyti. Kas ten šaudėsi? Ar man žinoma? Nu, gražiausia! Esama dar rudnagių, kurie nežino, kas ten šaudė! —Rusai, rusai, drauguži brangus. —Pasiuto! —žmogus greičiau patikėtų, kad ten prancūzai ar islandiečiai. —Ar kliuvo kam? —Kliūti tai kliuvo. Jau po mūsų pulkų. Kas neprigėrė ir nenuskendo, tas žuvo kitaip ir papuolė į nelaisvę. —Nujau, nujau? Tai kur mes dabar važiuojam?

ŠV. ANTANAS

Nuo kaimo jau tiršta gurguolė, įgulusi mišku. Vokiečių ka­ rininkai, užkritę ant galingo motociklo, aiškino kažką ir plevėsavosi rankomis, nubrėždami ratą, kas turėtų reikšti, jog turime apsigręžti ir keliauti atgal. Jei kas ir suprato vokiškai, tai vis tiek apsimetė nieko neišmanąs. Šiuo metu kas išmintingiau­ sia —tai arkliukams po botagą. Važiuojame! Ko čia tie vokiečiai putojasi? Jeigu nori, patys gali grįžti atgal —niekas negina. Prašom. Omes pasistumsim kol kas. Jau ir Barstyčių nupilkavusios trobelės, ir kaime toks kermošius, kokio šimtas čigonų nesukeltų, mainydami arklius. Judame tik po centimetrą. Aš nesidomiu, kas ten plėšosi, ir iš kur toks susigrūdimas. Ant vežimo patogu, ir aš nieko daugiau nenoriu, kad tik paliktų mane ramybėje. Tada prišoko vienas toks nususęs puskarininkis, tiesa, iš mū­ sų kuopos ir atėmė vadžias ir botagą iš vežėjo, kaimiečio ber­ niuko. —Ką tu darai? —pasakiau jam. —Jis geriau valdo arklius negu tu, koks valsčiaus registratoriaus padėjėjas. Nešinkis tuo­ jau iš kur atėjęs. Susna puskarininkis lyg manęs nematytų ir negirdėtų. Jis jau pasidaręs vežėju ir nebeturi laiko atremti mano užgaulioji­ mams. Du lauko žandarai su skardinėmis ant krūtinių tuo pa­ čiu metu prisistatė prie vežimo ir įsakė, kad lipčiau žemyn ir ei­ čiau, va ten, kur aikštėje rikiuojami kareiviai. —Ponas, —sakau, —aš vežimo palydovas ir taipogi rašti­ ninkas ir aš atsakingas už vežimą ir jo krūvį.—Žandarams tas nė motais. Jie pagaliau ir neturi per daug laiko. Vienas man už atlapų ir žemėn, o antras sugriebęs pametė šautuvą. Aš jį suga­ vau ore. Aš jį buvau išnešęs iš Sedos. Bet kokia čia netvarka? 340

—Tu ne vežimo palydovas ir ne raštininkas. Tu esi melagis ir kiaulašunis. Vežimo palydovas sėdi savo vietoje. Otu eik prie anų vyrų. Šitaip pasakė žandaras. Ak tu svieto nelygybe ir didžioji neteisybe! Su manimšitaip pasielgti. Per savo snūduriavimą ir aklą pasitikėjimą laime ir gerais žmonėmis nesusivokiau, kas dedasi šiame kermošiuje, kur čigonų vietą užėmė žandarai. Mane, tikrą vežimo savininką, iš­ stūmė kažkoks nevaleika, ir jis dabar ragina arklius ir važiuoja keliu, kai aš turiu eiti ir rikiuotis. Aikštėje būriuojasi varinėjami vyrai. Jų tiek daug, kad nesi­ nori tikėti juos buvus Sedoje ir iš ten išnešus kudašių. Man vai­ denosi vien tik negyvėliai ir lavonai. Vyrus tvarko maždaug po šimtinę ir siunčia gatvele į laukus tuojau už miestelio, kur pra­ sideda didieji įtvirtinimai. Pasižiūriu, kur važiuoja mūsų gur­ guolė. Ji traukia Salantų link —vadinasi, Klaipėdos vieškeliu. Ir man jau viskas aišku. Snaudulys ir visi troškuliai dingsta. Galvelė susirankioja visus varžtelius ir pradeda veikti. Į apkasus? Nu, kaip čia pasakius —labai nesinorėtų. Man kvėpėte kvepia Salantų kelias, ir juo keliauti kaip tik mano šios dienos programa. Kas iš to aiškėja? Kad praleidžia šiuo keliu visus nerikiuočius: arklininkus, virėjus, maistinin­ kus, raštininkus ir kitus pašlemėkus. Omanęs ne. Įdomu, kodėl? Ar dėl to susnos puskarininkėlio? Na, aš jį susiieškosiu kada nors, kai padėtis bus aprimusi, nusivešiu prie upelio ir sušaudysiu. Bjaurus atkarumas manyje kilo —neklausyti žandarų ir visom keturiom ginti savo teises. Apsidairiau ir, nutaikęs minutę, dengdamasis vežimais, slin­ kau dešinėn. —Zurueck! Zurueck! —bliauna žandaras pamatęs ir ranka rodo kairę —aną keliuką į apkasus. Velnias tikras —manau. Išrinktieji į dešinę, Klaipėdos link, oprakeiktieji į kairę. Tai ko­ dėl aš tas prakeiktasis? Mirtinos nuodėmės nepadariau, tad at­ siprašau... Daržais, sodeliais apeiti bandau, bet visur, kaip šarančiai, skardomis apsikarstę bjaurybės. Kas bus —kas nebus, bandysiu dar laimę. Aš juk nieko neskriaudžiu, aš tik savo. Ir ne dezertyras —nes tik savo teises ginu ir moralė mano pusėje. Einu stačiai, nesidairydamas ir nesivaržydamas. Bet kuo aš kaltas, jei užlipau ant tų pačių žandarų? Mane jau spėjusių įsitėmyti ir atpažinti. Iš ko?.. Iš barzdos. Nes kitos tokios barzdos 341

nebuvo Barstyčių kryžkelėje. Vienas nusikeikė, kaip priguli jo tarnyboje, įrėmė savo pistolmašinę stačiai krūtinėn ir stumda­ mas rėkė taškydamasis putomis. Tik vieną žodį supratau jomar­ malynėje, ir tai buvo: „Erschiessen“. Kad sušaudyti mane atbulą stumia, nebeliko jokios abejonės. Ar tam gelbėjausi ir jėgas eikvojau, kad dabar koks eilinis nie­ kšas visai negražiai nuleistų nuo kelmo prasto žemaičių kaimo kryžkelėje, prie medinės žiogrių tvoros? Tvora subraškėjo nuo mano nugaros. Žandaro vamzdis grubiai gręžėsi į mano varga­ nus kaulus. Amen. Ir baigta. Motušėlė nežinos mano kapo... Ar neteisingai ji sakė, kad visi pasiliktume? Vaike, pasilik su mu­ mis. Kartu išvargsime viską... Pasilik su mumis, nes artinasi vakaras ir diena jau baigiasi... Saulė begaliniai gražiame danguje įniko svyruoti ir suktis lyg nugirdyta. Man beliko tik persižegnoti ir mirti, kaip doram krikščioniui ir katalikui. To veiksmo tačiau negalėjau įvykdyti, nes dešinioji buvo užimta. Šautuvą tebelaikiau joje, kaip tikras ir prisaikdintas kareivis. Ir mano mirtis bus įvykusi prisilaikant visų dainose dainelėse nusakytų taisyklių: mirė su ginklu ran­ kose. Už tėvynę... Už tolimesnius veiksmus aš neatsakau. Ir jei bus sugriuvusi visa romantika, kaltinkite tuos sunkvežimius, susigrūdusius ai­ kštėje prieš aną išganingąjį kelią, vedantį į Salantus, o iš jo ir į Klaipėdą. Žandarams atsirado darbo iki pažastų. Vienas maną­ jį budelį patraukė už skverno, o tas, nenorėdamas taip tuščiai pasitraukti, vožė buože į pečius ir stumtelėjo prie tvoros. Aš pa­ bėgau ir atsirėmiau į pro šalį traukiantį naujai aikštėje sufor­ muotą dalinį. Jis ėjo į apkasus, ir man beliko jų žingsniui prisi­ derinti. Bet čia prikibo to bėdos dalinio vadas, aukšto ūgio leite­ nantas: —Ko tau čia reikia? —Man nieko nereikia. Einu kariauti, ir tiek. —Tai nesimaišyk mums po kojų! Kad būčiau maišęsis jampo kojų, nepasakyčiau. Bet kas įdo­ miausia, kad šitą leitenantą iš karto pažinau. Jei jis manęs ne­ norėjo prisiminti ir palaikė valkata, tai aš čia niekuo dėtas. Jis kurį laiką gyveno kaimynystėje, ir prisėjo vienas kitam iškrėsti įvairių štukų. Gal jis norėjo atsigrajinti —tai suk jį velniai. Savo gimdytojų jis buvo pakrikštytas mums neįprastu ir pre­ tenzingu vardu, Wilhelmu. Bet mes jį šaukėm Vilium. Ir taip jam pasakiau: 342

—Viliau, nesiardyk taip! Tavo vietos neužimsiu. — Salin, driskiau ir ubagėli, ir nesiartink prie dorų ka­ reivių! Jeigu būtų buvę laiko ir kitokios apystovos, aš būčiau užsi­ gavęs ir tuojau pat pareiškęs, kad aš joks driskis ir tuo labiau ne ubagėlis. Manokariški rūbai tvarkoje ir visi sąnariai dar kol kas vietoje. Gerai. Nesiartinsiu. Man jau užteko žandarų. Oį apka­ sus sugebėsiu ir vienas nukulniuoti, neerzindamas didelio kar vedžio jautrių dirgsnių. Ir kulniuoju sau per gerą sprindį atsi­ likęs. Baisus čia daiktas. Vieni varo, o kiti neleidžia. Skubėti man jau tikrai nebėra ko. Ir iš visokių pabirų kišenėse suku dūmelį. Apkasai išdėstyti gražiuose kalneliuose. Su kulkosvaidžių li­ zdais, su kita karo reikmene ir visokiais taškais. Vokiečiai pri­ ima atvykstančius ir veda grupėmis į jiems numatytus barus. Kiti čia pat aprūpina amunicija, įskaitant ir panzerfaustus. Ima iš krūvos tarytum malkas ir kiekvienampo pagalį tokį su buože ant galo. Nepasiteisinsi, kad nemoki su juom apseiti ir bendrai vengi jo kaimynystės, šitokio prakeikto išmislo, kurs ugnį lei­ džia per abu galu. Imk, ir tiek. Jei jau esi apvilktas kareiviškai, tai ir žinok, kas daryti. Visi buvo to mokomi. Taigi. Onorint su­ sprogdinti tanką, reikia jį gana arti prisileisti. Arčiau, kaip ma­ čiau Sedoje, jau atsiprašau —nebenorėčiau sutikti. Nepatinka man toks kariavimo būdas, nors gal jis ir labai efektingas. Tai ne mano kraujui, ramaus, taikaus žemdirbio, iki šiol teturėjusio reikalų su šieno ar javų vežimais. Karininkai tokie laksto ir vis paragina. Užimkit, užimkit, lyg kviestų užimti kokias vietas teatre ar svečiuose. Osvečiai branginasi, kaip įprasta, iš mandagumo. Ir nesiskubina užimti pirmųjų vietų grioviuose. Tada kvietėjų tonas keičiasi ir į tarpą po keiksmelį paleidžia abiem kalbom. Nervuojasi. Atrodo, kad labai skuba. Na, gal jie ir teisūs? Jie gal geriau žino, kas atva­ žiuoja nuo Sedos. Pažįstamų nematau. Vis tokie pilki, nusiminę ir pažemėję veidai. Jų džiaugsmas, išnešus kaulus iš anos peklos, toks trumpas. Nematau ir savo vaikystės žaidimų draugo. Jį ga­ lėčiau susirasti ir nušauti, prasidėjus puolimui, bet manau, kad to nedarysiu. Kaip ir neužsimoka. Tuo labiau kad nežinau jo šei­ myninės padėties. Nesinori nekaltų kūdikių padaryti našiai čiais. Lįsti į tuos griovius? Jau atleiskit man už atvirumą, tikrai nesinori. Grioviai pilni varlių, visokių veislių ir dydžio. Jos ne22. M. K a ti li š k is

343

rūpestingai sušokinėjo, o kai reikia išlipti, ir nebegali. Per sta­ tūs griovio krantai. Ir su mumis bus tas pats, kai reikės išlipti. Toji varlių masė kažkokiu šleikštumu mano sieloje atsiliepia. Visos pagirios, visi džiaugsmai ir vargai, ir nemiegota naktelė. Nesinori, ir tiek, iš karto prapulti. Netoliese toks kuplus kadugys. Jis taip man patinka, kad ne­ galiu nuo jo atitraukti žvilgsnio. Krintu prie jo ir maskuojuos. Kadugio priedangoje galiu sekti visą apkasų užėmimo procedū­ rą. Jeigu kas —pasiteisinti bus nesunku. Zinai, ko prie kadugio gali žmogus pritūpti. Bet juo toliau, juo aiškiau matau, kad ma­ nęs nieks nepasigenda. Buvęs čia vienas toks tipas ar ne. Barsty­ čių miestelis, lyg saują atgniaužus, susimetęs vienon krūvelėn ir taip žemai, taip jaukiai guli netoliese. Užlietas skaisčios po­ piečio saulutės, nusiaubtas lauko žandarų. Okairėn kalnais kal­ neliais vingiuojasi vieškelis į Salantus. Dulkių sūkuriai lydi kiekvieną nusidangenantį vežimą. Jų tarpe ir manąjį. Aš neži­ nau, kas galėtų tokį paniekinimą didvyriškiau pernešti. Aš juk ten turėjau ramiausiai riedėti, odabar ten sėdi kitas rudnugaris ir šaiposi visais kampais iš manęs. Nu, kaip jau ten nebūtų, tą kručą turiu susigauti ir nubausti. Kitaip jis visą likusį amžių juoksis ir girsis, kaip per akis apmovė trečiosios kuopos rašti­ ninką. Kad tas raštininkas žus apkasuose prie Barstyčių, jam anė kiek. Manysiuos savo galva. Pypkelė bus apraminusi nervus ir akims grąžinusi aiškumą. Nėra čia ko pasilikti. Apseis ir be ma­ nęs. Savo vežimą juk turiu atgauti ir padaryti tvarką. Nuplėšta šlovė neleis ramiai numirti. Nuo šio kadugio pasislinkau prie kito. Niekas nešaukia. Tad kiūtinu toliau. Kalnelis kniumba beveik statmenai į gilų durpynėlį, prižėlusį karklų ir juodalksnių. Šokinėju per kupstus. Vanduo švirkščia iš primintos karvės pėdos. Kryptis man aiški. Iš liekno įsipainioju į ganyklų vielas. Šunes draskosi, nes vien­ kiemis tuojau už juodalksnių. Aplenkti jo jau nebegaliu, ir kup­ ra sudrėksta prakaitu, išvydus pilną kiemą vokiečių. Žandarams į nagus? Nes vokiečių kitaip kaip žandarų šiuo metu nebeįsivaizduoju. Leidžiu šovinį į lizdą ir brendu per dar­ žo balandas ir žliūges, vaizduodamas svarbų karinį uždavinį atliekantį žvalgybinį. Ovokiečiai —kad nors pažiūrėtų į tą pu­ sę. Jie turi užsiėmimą. Žąsys klega ir vištos karksėdamos plas­ noja iki stogų. Į sunkvežimio būdą kareiviai svaido nusuktais sprandais plunksnuočius, plunksnomis sukeldami tikrą sniego Pūgą.

344

Štai jau ir vieškelis. Ir belieka įsikabinti kokin šalydrangin, ir sukritus ant šiaudų atsikvėpti. Bet kas tave priims? Stumia buožėmis ir kojomis atspiria, kad tik nesiartintum prie jų veži­ mų. Tokio šlykščiai nedraugiško priėmimo aš nesitikėjau. Ir dar sako, kad sulaikys, nes pavienių žandarų šperės nepraleidžiu. Jie jau pravažiavę ne vieną tokią ir gerai žiną. Jie pravažiuosią ir pro visas kitas, kurių būsią daugybė. Oaš nepraeisiąs pro jokią šperę, nes tokie tipai, kaip aš, turi eiti kariauti, laikyti ateinantį rusą ir nesidraikioti keliais. Esu nustebęs savo pulko kareivių šaltakraujiškumu. Jei tai teisybė, ką jie sako, tai aš esu žuvęs. Kamčia kalbėti apie mūsų tautos tauriąsias savybes visą laiką, užmirštant visas kitas. Juk koja tave nuspirti —veiksmas žymiai lengvesnis, negu pasis­ linkti ir padaryti vietos ant šiaudų. Tie, kurie sėdėjo vežimuose, turėjo visai kitą horizontą. Tiesa, jie buvo iš arklininkų gaujos. Traukiu vieškeliu nubraukdamas prakaitą, pavydamas kai kuriuos, kai kurių pralenkiamas. Galvojau apie užtvaras ir kaip jas reikės apeiti. Na, manysiuos kaip nors, bet nesiduosiu kiek­ vieno glušo spardomas. Jau geriau aš pats įspirsiu kam nors į paslėpsnes. Oten kas pakelėje krapštosi? Lyg ir pažįstami būtų. Gi ar ne mūsų geltonieji arkliukai? Pašiaušę karčius ir uodegas judina iš įpročio, nors jokios musės tokioje velnynėje nesimato. Arkliukus laiko už pavadžio senas mano bičiulis Poška, milžiniškų ūsų vy­ ras, atsisėdęs vežėčių gale ir kojas nukoręs iki žemės. Vežėčiose visko pilna, bet man parūpo geltonieji žirgai. —Ei, dėde, duok man pajoti. —Kalgi ne. Jau anys, čerepakai, mon runkas ištųsė, —dėdė iš karto sutiko ir perleido pavadžius. Šitie geltonieji arkliukai bus istorinę kelionę atlikę. Atvilkę zarasiškių namų darbo virtuvę iki šiol ir pamaitinę tūkstančius alkanų vyrų. Dabar jie paleisti į atsargą, bet dėdė Poška nė už ką nenori jų atiduoti priešui. Bet į geras rankas, tokias kaip ma­ no, jis be baimės sutinka. Jie rambūs ir risčion neįvaromi, nors kuščiuoju ir šautuvo buože stukčioju. Kojomis beveik žemę sie­ kiu, bet ką tai reiškia, kai jau esu apdraustas nuo visų žandarų? Iš vežimo, iš baisiausios krūvos kyšteli susivėlusi galvelė, ir ko­ ne surinku išvydęs Elenutę, puikiąją mergaitę ir vakarykščią savo draugę. —Noriu ir aš su tavim drauge pasijodinėti! Ji tik sušuko ir jau kabarai ant antrojo geltonplaukio. Kaip, 345

kur, kas? Kaip tau ten sekėsi, —ji iš karto visko teirautis. Skradžiais žemių, sakau, nesisekė, bet gyvas dar esmi, tai ir gerai. Šnekučiuotis mums labai patogu. Arkliukai, lyg tikri Siamo dvyniai, šonais suaugę. Galima pasidalinti žodžiu ir dūmu pasi­ keisti. Ties Salantais pasivejame savuosius. Geltonuosius grąžinu dėdei, gražiai padėkojęs ir pagyręs. Man vieta vežime jau užtik­ rinta. Tik kur tas suskis, mane taip negražiai Barstyčiuose nuso­ dinęs? Pasislėpė niekšas, nes jaučiasi pylos užsidirbęs. Aš jį vė­ liau susirasiu —prieis ožka prie vežimo. Jau visai sutemė, ovis dar judame ir judame. Ir pagaliau ant tokio stataus kalno baž­ nytėlė ir kiti trobesiai kaimelio, besivadinančio Kalnaliu. Pailsėti taip ir nebeliko kada. Mergaitė man kužda, kad ne­ siskirtume, kad laikytumės kuo arčiausiai. Ir aš nieko prieš, nes mergiotė ir jauna, ir graži, ir jos meilumui ir patogumui žodžio negaliu surasti. Ji ir konservų iš kažkur suorganizavusi, ir man pasirodė itin keista, kad visą dieną net užuominomis nebuvo prisiminta apie valgį. Ojau tos dienos ilgumas! Nebeaišku, kada ji prasidėjo, ir nebeįtikima, kad kada nors baigsis. Ir aš vis dar gyvas! Ir ne tik gyvas, bet taip gyvenimu intensyviai persiėmęs jaukiame daržinės kamputyje, savo mielą bičiulę kuo švelniau­ siai apsikabinęs, kad bluostui sudėti nėra minutės laiko. Mes gyvename, po šimts pypkių! Ir mylime, išnaudodami vi­ sas galimybes iki negalimumo. Štai kas šiuo metu svarbiausia! Okad duodasi ir barška visokiais vežimais keliai visą mielą naktelę ir kad blūsčioja pašvaistės, tai kojau čia labai imti į gal­ vą. Gyvenimas šiuo metu yra įgijęs savotišką tempą, ir aš many­ čiau, kad jis užvestas ant lenktynių tako nelyginant koks sume­ chanintas vaikų žaislinis vežimėlis. Snūduriavimui ir delsimui nebelieka vietos, ir tu imi viską, kas galima paimti. Karas —be galo plačios apimties žodis. Telpa jame tiek daug blogų ir gerų dalykų, kad nebežinai, kas ką nusveria. Pavojai, kraujas, belai­ svė, mirtis ir kančios su tuo artimai susiję, tai tik viena ir ne pa­ ti didžioji pusė. Okur daugelis kitų! Kodėl mes nepakalbame retkarčiais apie meilę? Nes tai paga­ liau jokia kliūtis šiai praamžinajai temai, jei prieš valandą ar kitą kniovėmės su nedviprasmiška išeitim: pražūti ar išlikti. Jei aš skaitau sau dvidešimt keleris, o mano mergaitė aštuonio­ lika, tai ką kito gudresnio šioje vienatvėje mes galėtume išgal­ voti? Kokios nuostabios tavo krūtys, mano mieloji! Jei būčiau poetas, jų palyginimui surasčiau šimtus vaizdžiausių išsireiš­ 346

kimų. Bet žinodamas savo menkyste ir sugebėjimus, susilaikau. Negi sulyginsiu jas su šieno kupetomis vasaros kaitroje? Man ir taip gera, padėjus savo galvą tarp jų. Ir tik į tarpą pagalvoju, ar jos paliks tokios pat kietos ir standžios, kai tu sulauksi dvi­ dešimt penkis? Bepigu tau gudrauti ir mylėti turint aštuoniolika metų! Aštuoniolika metų! Oman vienu dešimtmečiu daugiau. Ir aš nesusivokiu, ar būsiu ką išlošęs, kiek ilgiau užgaišęs šioje žemė­ je. Mes būsime sustoję tarpvartėje į kitokį pasaulį, kur vertybės, datos ir vardai netenka savo pirmykštės prasmės, ir skaitome viešai iškabintą naują kainoraštį. Jei būtų tai įmanoma, mes pa­ bandytume prisitaikyti vien jau smalsumo dėlei —kaip viskas klostysis toliau. Bet aš nežinau ir svarbiausia —netikiu, kad tai visiems taip lengvai pavyktų. Neįsivaizduoji ir tu. Tiesa, tu norėtumei šokolado kokios plytelės, ir tavo užgaida visai vietoje. Po to susmelkti cigaretę. Nors daržinėje ant šiaudų ir nerūkoma, bet karo metu ne vien nuo cigarečių užsidega pas­ tatai. Padegimui yra sviedinių ir fosforinių kulkų. Gurguolė su minėtomis gėrybėmis stovi kaip tik netoliese. Dar iš vakaro dėl viso kojos padėtį įsitėmijau. Vežimas prikrau­ tas iki ašių tratėjimo. Tik matau, kad jis kažkaip pasislinkęs iš vietos. Arkliai įsprausti abipus jodyselio, ir ant viršaus vežėjas. Kol sumoju ką nors jo paklausti, jo botagas sušvilpė ore, ir ar­ kliai kirto iš vietos, nulėkdami ir išsukdami iš kiemo. Mačiau ir tai. kad jis pasuko ne kairėn, o dešinėn. Dešinė šiuo metu ne­ būtinai reiškė dangų. Tai buvo kelias atgal, iš kur neseniai buvo­ me atvykę. Pranešiau kuopininkui. —Reikėjo sulaikyti. —Kaip? —Ar šauti nemoki? —Nesusiorientavau. —Boba! Kas boba? Ar aš, ar tas, su vežimu išbėgęs? Bet tai nieko nebepadės. Teks visiems papasninkauti. Gaila man šokolado ir cigarečių, kurias turėjau pristatyti savo mylimajai. Oūkvedys irgi nieko dėtas, jei ant jo gėrybių pasikėsino pasalūnas. Jis be vargo nustatytas. Tai toks apšepęs didelio ūkio kumetis, per klaidą atsibeldęs iki čia ir įgijęs pasitikėjimą, nes buvo prileis­ tas prie arklių. Kam kitam jis ir netiko. Bet jis turėjo planą, ir niekas nesutrukdė jam jo įvykdyti. Jis pasikinkė geriausius 34 7

arklius į geriausią vežimą ir dabar grįžta namo. Grįš ratuotas. Konservai, cigaretės, šokoladas. Kuriame kaimelyje perleis galvatrūkčiais lekiantį frontą. Pasakys, kad grįžta iš fašistų pagrobimo. Dar lengvai jį būtu galima pasivyti. Bet niekas nebenori į aną pusę nė sprindžio pajudėti. Tad laimingo jam kelio. Mūsų saujelė, prieš pusiaunaktį sustojusi Kalnalio ūkyje, ge­ rokai paūgėjo. Prisirinko poras tuzinų suvargusių žmogystų. Kitų nebegalima atpažinti. Vieni pavėlavę iš Sedos, o kiti ir iš Barstyčių. Jų pasakojimais, rusų tankai arė išgarsintus įtvirti­ nimus, it artojas savo žagre daržo lysves. Kokią dešimtį būsią išguldė panzerfaustais, bet ių buvę daug daugiau, ir taip niekais išėjusi gynyba. Gerai, kad apsiėjo be manęs. Niūrus, rūškanas rytas išaušo jau pasistūmėjus iš kaimo. Vilkstinė nusidriekė Salantas slėniu. Salanta srūva Minijon. O Minija Kuršmarin ties Krokų lanka, ties senu Minos kaimu... Ten pat ir Nemunas. Okur Nemunėlis, kur mūsų upių ir upelių tėvas plukdo savo ir savo šalies vandenis? Į jūrą, į jūrą, į jūrą motinėlę. Į Baltiją. Ir mes ten plaukiame? Ne, palaukite! Kas gi čia dedasi iš tikrųjų, aš norėčiau žinoti? Kur skuba ši procesija? Dar įdomiau būtų sužinojus, ko čia reiktų pasiklausti. Kuopos vadas vienu iš pirmųjų slenka pirmyn. Nuo jo neat­ silieka ir anas mergišius, Papilės fronto amžinasis ligonis, bu­ vusysis kuopos vadas. Ir tretysis leitenantas —dresdeniškis. Kuris čia velnias! Ar karininkų kulkos negriebia, ar jie kokiu raganišku skysčiu išsitepė? Kai du trečdaliai kuopos dingę, visi trys karininkai sėdi sau patogiai vežimėliuose ir net į šalis nesi­ dairo. Kur čia fizika ir visi lygsvaros dėsniai? Kur tos propor­ cijos? Tad, prisilaikydami taisyklių, ir teiraujamės vadų, kur jie mus veda ir bendrai kur ketina nuvesti. Vadai susinervinę, va­ dai pikti ir nedraugiški ir neprisileidžia eilinių. Netoli Kartenos mus puola motociklais atsibeldę ryšių karininkai pranešdami, kad ne tuo keliu mes traukiame. Mes turį pasukti Mosėdžio link, kur esą renkasi visi pulkai ir organizuojama defenzyva. Kad mums tokie pasiūlymai nepatinka, tai natūralu, bet matome, kad jie nepatinka ir vadams. Jie to nenorėtų parodyti liaudžiai, bet ką padarysi, jei ta liaudis drumsčiasi čia pat po kojomis? Et, nenorėčiau būti vadu. Tuščiai eikvoja paraka visokie verbindungsofizieriai. Mes 34 S

jau pradedame įgyti praktikos —kol negriebia už apikaklės ir neremia vamzdžio krūtinėn, nesiskubinti. Vieškelis veda Kre­ tingon, ir tą miestą mes turėtume pasiekti. Opaskui? Dar bus Bajorai ir už jų jau, kad ir mūsiškas kraštas, bet vokiečių pa­ grobtas ir vadinamas Vokietija. Ar Vokietijon mes bėgame? Tokios intencijos neturėjau, vasaros viduryje išeidamas iš namų. Labai norėčiau pasikalbėti su draugužiais iš savo krašto. Su kurias labai intymiai kuždėjomės neapleisti savo šalies, o eiti, kol bus galima. Atsiremti į jūrą. drumstis miškuose ir pa­ galiau padžiauti kojas. Jono aš nebesidairau. Matė, kaip jis šo­ ko į Varduvą ir kaip jį nukirto vandenyje. Joną, mano mielą šviesiaplaukį, užaugusį prie Lėvens ir plaukti mokėjusį geriau už ūdrą. Jis nebeišlipo į antrąjį krantą priešais kleboniją. OAn­ tanas ir Ignas? Jie miklinosi su tais velnio buožgalviais —panzerfaustais. Jie bus ką nors sprogdinę. Ir pasilikę Sedoje. Aš jaučiuosi be galo vienas ir apleistas. Lyg išduotas. Tų, ku­ rie kovojoir tikėjo iki paskutinės sekundės. Aš patsai labai šven­ tadieniškas. Aš nebežinau, kampriklausau. Ir nežinau, kada su­ rasiu tiek drąsos papasakoti, kaip su manim atsitiko iš tikrųjų. Aš tik bėgau ir bėgau. Ir dabar turbūt tenoriu pabėgti. Ir bėgsiu, jei bus kur. Dienai, matyt, ir lemta pasilikti ūkanose. Prakiurs dangus ir verks, ir raudos šaltomis, sielvarto išgraužtų akių ašaromis. Verks dangus kartu su mumis. Dangus raudos už mus, už mus, paklydusius sūnus, savo žemę ir savo tėviškes apleidžiančius. Apleidžiančius taip negražiai, taip gėdingai. Nugręžkim akis į savo žemę paskutinį kartą. Pasisemkim po saują iš šalikelės dirvų. Gal atsiras geradaris, kurs tą saują že­ mės užpils ant tavo pavargusių ir užmerktų akių. Bet tu jau niekad nebegalėsi atsiteisti už tą vienintelę, vien­ kartinę mielaširdyste. Žemė pasilieka. Koks tu varganas esi prieš ją! Miesto parke, tarp rinktinių medžių, ant dailių prižiūrė­ tų pievučių, susigrūdo mūsų vežimai. Čia vyko kažkas panašaus į kermošių, į gegužinę, kur susitinka, seniai besimatę, sugužėję iš visų pasviečių. Vis kas nors iš mūsų pulkų, iš mūsų kuopų ir būrių rinkosi ir dairėsi, lyg iš medžio iškritęs. Mes bučia­ vomės ir spaudėme vienas kitą. Ir tu gyvas? Vai, tai kaip tau sekėsi? Vieni iš Sedos, kiti iš Barstyčių. Kiti spėję pabuvoti abiejose vietose. Apraišiotomis rankomis, pamuštomis kojomis. Tokius lozorius rankiojo ir siuntė lauko ligoninėn. 349

Ir ligoninė buvo šiame puikiame mieste. Čia buvo ir lietuviška komendantūra. Čia buvo aibės vokie­ čių kareivių. Visų ginklų rūšių, neskiriant nė marinų ir lakūnų. Čia grūdosi vežimai civilių pabėgėlių. Žvingavo arkliai, urzgė motorai, braškėjo lūžtančios gurguolės. Čia jaukėsi kelių kalbų jovalas. Keikėsi latviškai, velnius šaukė estiškai aukšti šviesia­ plaukiai SS vyrai. Lietuviškai ir vokiškai —tebuvo nuobodi kasdienybė. Iš peklos jų čia tiek prisirinko? Parke rūko mūsų virtuvė. Iš likučių buvo sugramdyta šis tas, ir ketino paruošti vakarienę. Niekas nesipriešino. Tegul jau būna ir vakarienė. Buvo apsčiai laiko susipažinti su miestu. Pasukau į kapines. Aplenkiau šaunius pranciškonų pastatus ir švento Antano ste­ buklais pagarsintą bažnyčią. Šventoriuje su grėbliais ir šluo­ tomis darbuojasi du vyrai, braukdami į krūveles sausus lapus. Iš tolo jie abu panašūs, nes vienokis apdaras —rudos sermėgos ir vienplaukės galvos. Vienas jų rusvabarzdis ir persijuosęs vir­ ve. Antrasis dar tik vaikėzas, išstypęs iš vaiko metų ir nesu­ situpėjęs. Plaukai trumpai nukirpti ir vieversio pūkais apstagaravusi padaigslio burnelė. Lapai krinta nuo aukštų šventoriaus klevų —neišpasakyto spalvingumo ir įmantriausių iškarpymų. Jie šluojami ir žarsto­ mi į krūveles, ir šventorius kūpso geltonais kupsteliais. Ir vienuoliai, atrodo, auksą dorotų, geradėjų suneštą ir paskirtą nugabenti slapton iždinėn. Čia taip išskirtinai ramu, kas ir yra vienuolyno ypatybė, taip uždara, kad mano žingsniai ne­ jaukiai grikši akmenaičiais, sukeldami nereikalingus garsus. Kaip niekur nieko tiedu vyrai užsiėmę lapų šlavimu, nors už mūrinės sienos tūkstančių burnų klegesys, tarškėjimas, šūkavimai ir keiksmai. Pabėgėlių, kareivių, sveikų ir sužeis­ tųjų, iš visur susigrūdusių žmonių nervingas triukšmas. Ojie niekur nesiruošia? Neatrodo. Jie neišeis iš savo šventoriaus ir sulauks naujos raudonųjų bangos. Sulauks krapštydamiesi prie kasdienio darbo, atsukę nugaras šio pasaulio marnasčiai ir baimei. O, kad aš taip sugebėčiau! . . Čia pat, vienuolyno požemiuose, buvo gyvi užmūryti jų pirmtakūnai ir atrasti po dviejų šimtmečių su rožančiais kau­ liniuose pirštuose ir lėtos agonijos pozose. Ar švedai buvo žiauresni, prievartaudami mūsų moteris ir gyvus užkąsdami, už šiuos, dabar ateinančius, vargiai kas galėjo atsakyti. Švie­ siai mėlynos barzdotojo vienuolio akys nieko nepasakė ir ne­ 350

išdavė. Jos tik šypsojosi ir švietė gerumu. Ir aš nedrįsau jo užkalbinti tepasakydamas: Dieve padėk. Ožodžiotaip man reikėjo tą sunkią valandą. Ir aš graužiausi nesustojęs ir neužkalbinęs. Tiedu šventoriaus lapų šlavėjai bet kokiu atveju turėjo kalbėti kitaip negu mano ilgų mėnesių draugija. Ar tik jie nebūtų pakartoję to paties, tų niekad ne­ atsitolinančių žodžių: pasilik su mumis. . . pasilik. . . Ne, pa­ silikti jau nebebuvo kaip. Nė čia, nė kur kitur. Vienuoliai kai ko galėjo ir nežinoti. Jie nebuvo įtraukti sūkurin —verpetas gręžėsi už akmeninės sienos. Ėjau kaip prisiuostęs gailių, palaidai kabančiomis ranko­ mis ir neišaiškinamo slogumo apšleikštinta širdimi. Kiti varte­ liai išvedė į gražų ir niekam neregėtą slėnį. Vienuolyno mūrai dunkso aukštai, it pilis kokia su centriniu pastatu — bažnyčia, apžėlę medžiais, nupilkavę senatve ir istorija. Slėnio anga dingo krūmuose, ir jo tolimesnis takas pražuvo už posūkio, ir aš jaučiausi tikroje dauboje, ankštai suspaustas ir be išėji­ mo. Ir čia vis tiek gražu, nežiūrint kad dangus ir žemė ypatin­ gai niūraus rudeniškumo, ir taip tyku, ir taip beviltiškai slopu mano sieloje. Ten mažytis šaltinėlis, išsiveržęs iš stačios pakriū­ tės, kur įrengta akmeninė grota, pamėgdžiojanti prancūziškąjį Lurdą. Ir akmens nišoje balta ir grakšti statulėlė. Štai ką aš turėjau padaryti! Atsinešti iš kur nors žvakę, uždegti ją ir palaukti ant suolelio atsisėdęs, kol ji sudegs. Ir pamąstyti tuo metu įsižiūrėjus į plastančią liepsną baltos statulėlės papėdėje. Ar nebūtų tik gražių minčių atkilę į mano sujauktą galvą ir ar nebūtų dustelėjęs vėjelis į mano suniokiotas vidaus erdves? Bet kur aš gausiu žvakę, sutrempto ir atgailaujančio nusidėjėlio lempelę? Galiu tik atsisėsti ir žiū­ rėti į jauną svyruoklį gluosnį, lyg iš japoniško piešinio išimtą ir atneštą čia. Kas jį įdiegė prie šaltinėlio, turėjo daug išmanyti apie visatos darną ir nekintamą, amžiną grožį savo pirmykštėje, tiesiogėje paskirtyje —guosti ir nuteikti pavargusias sielas. Gal tik kelios valandos man bebuvo likę, ir viena jų pra­ ėjo toje būsenoje. Aš norėjau melstis, bet pamačiau, kaip netiko šiai vietai ir šiam laikui mano prasti poteriai, mano „Tėve Mūsų“ ir „Sveika Marija“. Odaugiau aš nebemokėjau. Ir turbūt niekad nemokėjau, ir mano pastangos susikaupti tuose žodžiuose baigdavosi visad tuo pačiu —nuoboduliu ir išsiblaškymu. Tebūnie, kaip turi būti. Vienąkart visam ateina laikas. Štai ateina ir manasis. Nuo šiol aš nieko nežinau, ir taip turi būti. 351

Gluosnelio šakos siekė žemę, to'uos geltonos ir lanksčios, ir kiekviename narelyje, kiekvienoje siauručio lapelio alkūnėlėje buvo pakibę po skaidrų lašą. Dulksnojanti lijundra nugulo į vienuolyno slėnelį, kurs griežtu priešingumu, aštraus peilio pjūviu atsirėžė nuo viso pasaulio, nuo isteriškos įtampos Kretingos gatvėse ir aikštėse. Mano takelis krypo į ten, atgalios. Minios grūdosi vakarų link. Bet komendantūroje kalbėjo, kad vokiečiai nieko neįsileidžią. Skylė visgi turi būti, kad visą laiką važiuoja ir eina, ir nueina. Žinome, kad ten Bajorai, bet ir be Bajorų turi būti kelių ir takų. Daugelis pavienių grupe­ lių iš tų pačių pulkų, bet nesusirišusių į tokius kvailus jungi­ nius, kaip mūsų išnaršyta kuopa, vadovaujama sveikų, bet dar kvailesnių vadų, važiuoja ir nuvažiuoja. Omes laukiame virtu­ vės išmurminant kokio ėdalo ir prasnaudžiame geriausias valandas. Jau vakaras. Jau sviediniai krinta į miestą. Sąmyšis Kretingoje. Su vaikais, su rankiniais vežimėliais, su kuprinėmis ir naštomis, tris kartus didesnėmis už save, bėga žmonės. Jei jie žino kur, tai gerai. Omes vis dar nežinome. Jau vakaras, užsklendęs savo vartus, ir vienoje vietoje praply­ šusi debesų danga, ir ten kruvinai raudona ir susijaukę nera­ miai. Saulė paliko nejaukius pėdsakus mūsų pusėje ir mus pa­ čius, besiblaškančius ir nežinančius, kur pasidėti. Priešais, mūsų vieškelio gale, dega. Pašvaistės kairiame šone ir užpakalyje —Kretingoje. Netoli Juozapavo mes sukame iš kelio ir sausa dobiliena privažiuojame krūmais apžėlusį upelį. Kažkas vadovauja tam posūkiui į laukus, kažkas gerai pažįsta apylinkes. Ūkiškas tiltelis neišlaiko sunkių vežimų, ir juos perstumiame savo jėgomis, į kiekvieną sukibdami po dešimtį. Ūkis už upelio jau Klaipėdos krašte. Jis tuščias ir tam­ sus, tik žąsų būrys lyg sniego pusnis boluoja prie vartų. Kas norėtų, galėtų pasiimti atminimui vieną kitą gerą, Klaipėdos rinkai skirtą paukštį. Ūkiokelelis veda vieškelin, ir čia netrukus aptinkame pirmąjį klaipėdiečių pabėgėlį. Jis keikiasi abiem krašto kalbom, kad pasilikęs nuo kaimynų. Ir čia kalta tik jo žmona, kuri dar, velniai žino, ko įsigeidusi. Ir štai kas. Ar išbėgsim,—klausia būras stačiai. —Pamėginsim. Klaipėda juoda ir kvapais padvisusi. Stiklai grikši po kojomis ir vežimų tekiniais. Kai kur teberūksta, ir sunku prasi352

laužti pro plytų ir griuvėsių krūvas. Iš vakaro Klaipėdą dau­ žė lėktuvai. Mūsų virtuvė užsikerta kažkuriame kampe, ir virėjai nieko geresnio nesugalvojo, kaip išleisti jos turinį. Kas nori, gali eiti ir pasisemti viralo. Ant greitųjų surasta konservų skardinė ir pakišta po galingais mostais besitaškančiu samčiu ūmai pripildoma ir čia pat supilama vidun. Sriuba išėjusi gera, net nesinorėjo tikėti. Ir ji taip prasivertė kelio­ nėje, trečią dieną beveik nieko nevalgius ir trečią naktį lei­ džiant be miego. Iki šiol tai buvo visai neaktualu. Baigiant išlipti iš miesto, mes atsiremiame į koloną, ku­ riai nė galo, nė krašto nėra ir turbūt nebebus. Sunkios klaipėdietiškos gurguolės vos juda. Aptrauktos drobinėmis pala­ pinėmis, apkarstytos visokiais ūkiškais rykais, su dviračiais būtinai kiekvienos gale. Jie tam pasiruošę, jie jau praktikos įgiję, nes porą mėnesių anksčiau, dar vasarą, buvo žandarų ir biurgermeisterių išvaryti ir, tik frontui nusistojus, grįžę atgal. Kai jos juda, tai gerai. Bet netrukus mes turėjome patirti, ką reiškia visuomenė, bendrystė ir bendrai priklausomumas nuo vieno ir nuo visų. Vienai gurguolei suirus, ne visuomet ją galima aplenkti, ir dažniausiai turi dalyvauti jos patai­ syme, ir kantriai laukti, kol kelias atsivers. Aušo. Lygiuose laukuose už Klaipėdos. Kumelaitės jau buvo pamušusios kanopas akmeniniuose plentuose. Ir mes patys jau visai išsižergę —pėsti ir važiuoti šios itin juokingos kolonos nariai. Kareivių velnias netrauks, bet arkliams reikia duoti pasiganyti sukorus nuo Kretingos. Kaip tai keistai skambėjo! Mes iš Lietuvos? Aišku. Iš kur jūs jau galėtumėte būti, jei ne iš Lietuvos? Mes iš šišon. Mes memelenderiai. Nuo Kretingalės, nuo Girulių, nuo Nemerzatės. Kas ten nebūtų ir iš kur jūs nebūtumėte, storasprandžiai donelaitiški būrai, mes tebesame Lietuvoje. Ir aš daugiau nieko nebenoriu girdėti. Tokie pokalbiai mane veikia marinan­ čiai. Jau nuo vakar vakaro girdėjau šnekant, kad esame Vo­ kietijoje. Aš su tuom negalėjau sutikti. Juk Nemunas dar prieš mūsų akis. Ir tokie vardai, kaip Priekulė, gelsvai dažytoje kryž­ kelės lentoje. Taigi nuo tos Priekulės, nuo tąja lenta pažymėtos san­ kryžos, žandarai pasuko kitu keliu. Ir gerai padarė. Keliai kol kas bėga lygiagrečiai, nutoldami taip nežymiai ir iš lėto, lyg du geri draugai, negalį niekaip atsiskirti. Išilgai Karaliaus 353

Viliaus perkaso bėga mūsų prastas, akmenimis grįstas kelias, supiltas liūdnose pamario pievose. Kokia spūstis anuo, tiesiuo­ ju Tilžės plentu, sunku įsivaizduoti, jei čia jau stumiamės srai­ gės žingsniu, ir Nemunas, atrodo, taip ir paliks neįsikūni­ jusia svajone. Marios, ramiosios Kuršių marios, telkšo visai netoliese dešinėje, ir už jų tuojau iškyla baltas kopų smėlynas. Supustyto sniego pusnimi jis žėri rudenio saulėje, banguo­ damas nuolydžiais ir viršūnėmis, tamsiais pušynų kuokšteliais išsimarginęs. Marios eina platyn, ir vis tolyn, ir vis siauryn nueina Neringos kauburys. Aš negaliu sutikti su tuom. Aš priekaištauju sau ir apgaudinėju save. Ir sakau visą laiką draugams: —Žiūrėkite, ten spindi Neringos kopos! Tasai sidabrinis siūlas! Tai mūsų žemės pasaka. Mes prisimerkime tame nesikartojančiame žėrėjime ir užgniaužkime savo vyzdžiuose jį, kaip neparduodamą ir ne­ prarandamą savastį. Ji bus mums labai reikalinga kada nors. Aš jums tą sakau. . . Mes tolstame. Ir kopos jau bus išnykusios tolybėje. Ir mes patys nykstame pelkių kelyje. Iki pietų nieko. O vėliau jau matosi kairėje lėktuvai, tiesa, nedideli ir ne po daugelį, bet laikas nuo laiko pasirodą ant Tilžės kelio, ir pasisukinę dingsta kuriam laikui. Dūmų debesys ir sprogimai ateina iš ten. Vai, kaip mums gera, kad žandarai pavarė šiuo užmirštu šunkeliu. Gal jau čia nesusi­ manys lėktuvai paskrydėti, gal jau jiems nepakeliui, ir leis mums ramiai užbaigti šios dienos kelionę. Tikėkime. Dėl visa ko pasidairau į šalikeles, į pilnus vandens grio­ vius, į nejaukiai drumstą kanalo vandenį, ieškodamas priebėgos, jei teiktųsi pasukti ir mūsų pusėn. Be švendrynų ir viksvomis nužėlusių plotų, nieko geresnio nesimato. Lieka tik pasikliauti jų gera valia. Bet štai ir jie! Kodėl jau jie turėtų mus užmiršti? Jie artėja ne per didžiausiame aukštyje, nuo­ laidžiai smigdami žemyn, ir iš jų sparnų pradeda žybsėti ugnelės. Virstame iš vežimų. Kas po ratais, kas į griovius. Nėra žiūrėta, kiek grioviuose vandens. Sausas kulkosvaidžių kalenimas, kurtinantis mašinų kriokimas, skysto pelkių purvo fontanai. Kad tik greičiau jie užbaigtų savas išdaigas ir ne­ šintusi po velnių. Ir nebegrįžtų atgalios. Užmuš ar ne, bet šitaip vargintis tai tikrai nemalonu. Ir tuo pačiu toks pasiu­ tęs noras bėgti. Lėkti paskutinėmis jėgų liekanomis išilgai pamario švendrynų, užsikarti kur nors, kaip briedžiui ragais į amžiais neišbrendamus karklynus. 354

Kurgi tu nubėgsi, žmogeliau? Mes vėl bandome stumtis pirmyn? Mūsų vežimas nepalies­ tas, tik arkliai susipainioję pakinktuose. Sudaužytus vežimus versdami šalin, sužeistuosius aprišdami individualiniais tvars­ čiais ir tikėdamiesi pagalbos kur nors toliau. Yra užmuštų ūkininkų tarpe. Ir mane stebina jų nedraugiška laikysena tesirūpinant tik savim, lipant vienam per kitus ir aplenkiant liekančiuosius. Tai tik pradžia. Tai tik pirmieji žingsniai. O toliau —bus gražiau. Jei neprisimintum alkio, kuris ir po tokių pašventinimų netrunka apsireikšti, būtų pakenčiama ir važiuotumei toliau sau. Mes sutikome džiaugsmingą žinią, kad viename vežime aptiktas nemažas kiekis užmirštų konservų. Garbė Dievui! Kad ir be duonos, bet jau bus pašveista mėselės. Nes jokio kito produkto standartinėse vokiečių konservų dėžutėse tą po­ pietę negalėjome įsivaizduoti. Bus kiauliena ar jautiena —ne­ svarbu. Tuojau peiliai buvo paleisti į darbą, nes kiekvieno rankose po dėžutę. Ir nusivylimas buvo tolygus džiaugsmui, dėžutėse atradus saldžiuosius žirnius, špinatus ir kitokias dar­ žoves, vokišku būdu pagamintas. Šleikštulys apniko mūsų nualintas širdis, ir nieko kito nebeliko, kaip spjaudytis pa­ žaliavusiomis seilėmis. Ties Žemaitkiemiu keliai susiėjo į krūvą. Mūsų kukli ka­ reiviška kolona ištirpo upėje, prieš kurią Nemunas —tik men­ kas upokšnis. Aš buvau girdėjęs kalbant apie Tilžę ir tiltą, pa­ vadintą karalienės Luizės vardu. Tokiu tempu judant, dviejų savaičių būtų per maža pasiekti tą vietą. Nemanytume, kad rusai bus tokie pakantrūs ir suteiks mums šią galimybę. Aš ryžausi sugauti savo vadus ir tą reikalą vietoj išsiaiškinti. Ir tuojau pamačiau padaręs neatšaukiamą klaidą. Jau vien dėl to, kad mes nebeegzistavome kaip karinis vienetas. Surasti vadus toje akmeninėje upėje —veiksmas prilygo savo sėkmin­ gumu adatos ieškojimui šieno vežime. Mes jau buvome galutinai susijaukę, pasimetę ir pražuvę. Tokiu metu aš nutolau visą kilometrą nuo savo vežimo. Tada pradėjo šaudyti rusų tankai. Jie šaudė jau ir anksčiau, bet tai nebuvo taip aktualu, kol sviediniai nekaukė per galvas. Saulė artinosi prie laidos. Aš laksčiau kaip pablūdęs, ieško­ damas savo vežimo. Ten, kur jį palikau, jo nebuvo. Gal jis pasuko naujai išmaltu laukų keliu, kur veržėsi vokiečių tankai ir kitos karinės mašinos, nebeturėdamos vilties prasistumti 355

plentu? Mediniai ūkiški tilteliai tratėdami lūžo po geležiniais vikšrais, ganyklų užtvarų vielos vilkosi įsikirtusios už kokių užkaboklių. Laukais tvino juodmargių galvijų bandos. Baub­ damos, maurodamos, keldamos dulkių debesis ir tokiu liūdesiu nuteikdamos, kad kristi reikėjo vietoj ir nagais draskyti ve­ lėną. Kuom jie prasikalto, vargšai gyvuliai, kad išvaromi iš gimtųjų ganyklų? Ir gyvuliui nelengva išeiti nežinion. Saulė leidosi. Paraudę dūmų kamuoliai vertėsi bent keliose vietose ir nudriekė horizontą. Dūmai pasirodė ir priekyje, kur buvo Šilutė ir tiltas per Šyšą. Kitokio perėjimo niekas nežinojo, ir todėl visi mušosi ten. Centimetras po centimetro plačiu akmeniniu plentu, išnaudotu iki paskutinios galimybės. Pėstieji traukė šalikelėmis, lindo per vielų tvoras, brido per griovius. Tuo metu mane pašaukė kaži kas vardu ir pamačiau pažįstamą, pasilipusį ant geležinės tanko paminos ir abiem rankom įsikirtusį į kažkokią briauną. Jis patraukė mane, ir abu laikėmės, neišmanydami kokiu būdu, o vienok nenukrisdami pasiučiausiame siūbavime ir trankymesi. Tanko grenadieriai nekreipė dėmesio. Jų geležinio arklio neapsunkino pora nusususių karei­ vių. Nemaža vilkstinė jau buvo susidariusi ir, lauždamiesi per tvoras ir užversdami griovius, stūmėsi vis pirmyn ir pirmyn. Jie pirmieji tikėjosi prasimušti iki išganingųjų tiltų. O sviediniai skrido per galvas. Jie krito į šalikeles, plyšdami skaudžiu, dreskiančiu trenksmu. Krito į plentą, į vien­ kiemius ir ganyklas. Geležiniu bosu drioskėjo rusų tankai klaikioje prietemoje, kurioje saulėlydžių raudonis maišėsi su liepsnos nušviečiamais dūmais ir sprogimų liežuviais. Išilgai plento liepsnojo traukinio vagonai. Garvežys dar rūko ir šnypš­ tė, traukdamas degančias priekabas. Mano kelionė ant tanko pakopos, sužadinusi tiek vilčių, baigėsi labai greitai. Tanko radistas priėmė žinią, kad visi vokiečių šarvuočiai rikiuojasi ir vyksta atremti rusų tankų smaigalio. Grenadierių pirštuose lūžo degtukai, užsidegant cigaretes. Patraukus porą gilių dūmų, cigaretės buvo metamos šalin ir tuo pačiu degamos kitos.

ELCH NIEDERUNG

Kaip pasiekiau Šilutę ir perėjau Šyšos tiltą, sunku pačiam buvo įsivaizduoti. Tiesa, padėjo man dviratis, bet tai vis dau­ giau sapnas negu tikrovė. Stoties rajone jau tvirtinosi rusai. Raudona gaisrų šviesa pakeitė saulę, ir dūmai atkariai smelkė­ si, nešami į marias, į jūras, į vakarus. Viskas tvino į vakarus. Tiltas per Atmatą niekad netalpino ant savo grindinio tiek vežimų, tiek pėsčių, tokios tirštos bėgančiųjų masės, mažiausiai keturiomis eilėmis slenkančios į juodą tamsą, į nežinią. Tilto vi­ duryje, mūriniuose bokštuose, įrengtos muitininkų patalpos kažkodėl buvo tuščios. Rusnės kaimo valdybos apsileidimas ne­ dovanotinas. Skaičiuoti smulkiems būtų užtekę darbo iki Kalė­ dų. Po dvidešimtį centų už vienkinkį vežimą ir dvigubai už po­ rinį. Ouž pėsčius, o už dviratininkus ir raitelius! Bet kai rugia­ pjūtė vienoje vietoje —kitur reikalai suvisam pašliję. Sis pui­ kusis tiltas gyvena paskutines valandas. Jis jau buvo užmi­ nuotas ir šią naktį išlėks į orą. Taip bus nukirstas paskutinis tiltas, paskutinis saitas su paliktu kraštu. Juodame Nemuno vandenyje atsimušė pašvaisčių ugnys. Dviratį nubloškiau šaligatvin. Aš nebežinojau, ką su juom daryti. Laiko dabar bus pakankamai. Toliau galvotrūkčiais bėgti gal jau ir nebereikės. Ir kur benubėgsi, kai visi gerieji takai ir keleliai jau likę anoje pusėje. Net mano vargana kuprinėlė, nė iš tolo negalėjusi lygintis su kuopininko rūpestingai paruoštomis kuprinėmis. Ir toji liko. Be saujos cigarų, be bal­ tinių ir kojinių pamainos, jokio kitokio turto. Turtu neskaitomi popieriai ir užrašų knygelės. Bet kai jų tokiu kvailu būdu neten­ ki, pasidaro velniškai liūdna ir pikta. Tokiu metu nesugebi įver­ tinti tikrųjų savo nelaimės kaltininkų. 357

Juodoje ir niūrioje Rusnėje tikrai nebuvo kas veikti. Kai kas kalbėjo apie komendantūrą ir buvo net užėję tokin pastatan, kur greičiausiai nieko bendro neturėjo su komendantūra, obuvo paprasčiausia kaimo valdyba. Kolona bildėjo grindiniu toliau į vakarus, persigavusi Skirvytės tiltu. Ten jau driekėsi akmeni­ nis kelias, supiltas neįžengiamomis pelkėmis ir tyreliais. Iš karto pasijutau kitame pasaulyje. Griežtai apibrėžtame juoda tamsa ir neperlipamu skurdu. Skurdžios pelkių augmeni­ jos apybraižos, šiaušiamos šalto vėjo, ir geliančiai plikas, ne­ draugiškas rudens dangus. Tai buvo atoslūgio vieta ir visų interesų žlugimas. Nes kas paliko, tai tik nuovargis. Kojos jau buvo galutinai pakirstos ir linko per kelius. Kojų apačios degė, lyg būčiau ėjęs basas per sugrūstus stiklus. Kurį laiką stengiausi sau padėti įsikibdamas į ūkininko gurguolę. Bet keista buvo tai, kad jų vis mažiau ir mažiau besimatė. Lygiai kaip ir pėsčiųjų, bėgusių tūkstančiais ir belikusių tik skys­ tais būreliais. Visas pastangas sukaupęs, negalėjau įsivaizduoti, kur visi kiti. Kažkokia spraga buvo įsiverpusi į mano būtį, ir ji dangstėsi tirštais ūkais. Aš manau, kad žmonės bus išsiskirstę pakelėse, įsukę pas gyventojus nakvynei. Ar kitaip kur nors. Kur nors vis jau jie turėjo pasidėti. Užpakalyje griaudė ir dundėjo. Rausvos pašvaistės plėmuose vaiduokliškai klaidžiojo mūsų būrelis, susikabinęs rankomis, kad nepasimestų ir neparpultų po ratais. Ledinis jūrų vėjas košėsi pro švarkelio skvernus. Kiek laiko? Ar turite kas laikrodį? Esanti antra valanda ryto. Antra valanda. Okurio, įdomu, ryto? Na, vis tiek kurio, bet švisti anksčiau nepradės kaip po penkių. Tad būtinai turime užsukti į ano gražaus ūkio kiemą ir ten paieškoti priebėgos. Languose šviesos, tad šeimininkai dar nesumigę ir mus priims. —Į kokį kiemą? —Ten, tenajos! Ar nematei? — Ką tu žebelioji niekus,—bara mane kaimynas. Negi tikrai ten nieko nėra? Nieko, be pelkėtos, švendrė­ mis nužėlusios lygumos ir ledinio marių vėjo? Einame. Blakstienos lūžta ir akyse pelenų po saują, bet tas netrukdo man aiškiai matyti, ir šiuokart ne juokais. Jau ne ant juoko jauki vokiška smuklė, lygiai tokia, kokias matome pavaizduotas atvirukuose. Su erdvia pastoge arkliams, su šu­ 358

liniu, prie kurio su kibiru stovi sijoną pasikaišiusi mergina. Jos sijonas raudonmargis, ir bliuzelė taip pergniaužusi lie­ menį, kad tiesiog viskas sprogsta iš po jos. Mergaitė šypsosi sutikdama pakeleivius. Jos dantyse smilga. Ir dantų baltu­ mėlis, jau nebežinau, su kuom palyginamas, bet vis tiek at­ simenu, kažkur tokius dantis ir tokią šypseną matęs. Ir žinau, jog toji šypsena buvo skirta man. Ar Danguolė, ar Vida bal­ taplaukė, o gal mieloji Elenutė man taip žavingai šypsojosi? Kaip šitoji šinkarkos duktė. Prašau, prašau, meldžiamieji, užeikite! Skobniai lūžta ėdmene, ir karštą punšą kaušais verčia šeimininkas —mano tėvelis. Kodėl neužeiti? Neraliuoti būtume. Ir mes jau žengiame pro akmeninius vartus su šakotaragiais briedžiais viršum. Mat karčema vadinasi ne kaip ki­ taip, o „Gasthaus zum Elch“. Aš įtariu šią įstaigą turint daug bendro su medžioklėmis ir medinčiais. Iš kur tad būtų tiek vi­ sokių ragų ir žvėrių galvų? Ir kailių, ir nagų, ir uodegų? Ir tos visos muškietos, iešmai ir ietys. Aišku. Ir šių namelių specialybė —tai visokios medžiotojų dešrelės ir atviram ži­ diny pakepti šernienos kumpiai, taip nuo pusės pūdo svorio. Užteks mums ir dar liks draugams. Tik užeikime. Ir jau einame... — Kur lipi, arkly? Kad trauksiu per sprandą! — Nu, nu, pamažu. Dar užgausi per skaudžiai,—atsiprašinėju kaimyną. Mat ir jo, nabago, kojos pamuštos ir, mano geležimkaustyto bato primintos, sukėlė nemalonius jausmus ir nedraugiškas nuotaikas. Otuo tarpu mano jaukiosios briedžių smuklės kaip ir nebūta. Tik bjaurus vakaris šiaušia viksvas ir kažin kokius pakaruoklių kilpomis išsiraizgiusius krūmokšnius. Mūsų krašte tokios augmenijos net kiaulių peklose ir velnio akyse neteko regėti. Einame. Petys į petį. Svyruodami, susidauždami galvomis, užsiversdami ant vežimų, pasitraukdami arkliams iš po pat kanopų. Eiti reikia, nieko nepadarysi. Atsitolinti nuo fronto ir kuriam ramiame kaimelyje prigulti pogulio. Tas bus netru­ kus. Tik paėjėkime. Ogal ir čia pat. Tikrai. Kodėl ne čia, sakysi­ me? Į šį puošnų naktinį restoraną? Pirmyn! Nėra ko gaišti. Li­ muzinai tik žviegdami įsuka vienas po kito, ir žvyras sugirgžda po jų padangomis. Atvažiuoja ir lakuotomis karietomis, ir vežėjai šaudo ore botagais. Damos su kailiais lipa ir, kavalierių padedamos, kopia į terasą, kur jas pasitinka išmiklintas lioka23. M. K a t i li š k is

359

jus su fraku ir baltomis pirštinėmis ir kiekvienai gražiai pa­ duoda ranką. Estradoje jau cypauja smuikai ir džingsi derinami būgneliai. Rumunų čigonas krato garbanotas kudlas ir vengras persisukdamas žvigina smičiumi, ir plikas nusiėdęs vokietys grabinėja lyg riebią karčemos mergą už save didesnį kontrabasą. Visgi žavingai plaukia Strausso valsas. Ir aš jau nebe­ laukdamas pritariu melodijai žodžiais:—Ar atsispirti tu gali, kai juodaplaukė šypteli? Ovynas Vengrijos laukų tavyje sukelia aistrų. . . Zirandeliai, sietynai, kandeliabrai. . . Na, jau užten­ ka, jau manyje aistros pakankamai sukeltos! Noriu ir aš ten būti ir pasijausti laimingu. Iš valsų jau pereina į ispaniškas tarantelas, į tikrą ispanišką „Dansa Espanola“. Kastanjiečių gašliame klegėjime šmėkščioja kaip šerkšna mėnesienoje Konchitos mantilija. Ir jos juodos akys. Viską už jas atiduotumei ir mirtumei iš sielvarto, kad per mažai. Dabar jau vėl vengrai viešpatauja, ir jų prakeikti smuikai ir tamburinai žlegina pasiučiausį čerdašą. Na, jei viskas klostysis tokiu tempu ir tokia kryptimi, tai netruks pereiti prie lezginkos su abipusiai išga­ ląstu kaukazietišku kinžalu dantyse. Ir prie „Kamarinsko mužikėlio“. Ką gali žinoti, ar nekyštels iš kurio kampo suveltas ruskelio kuodas, maišu užpliupusios kelnės ant degutu gerai išteptų batų? Išeitų, kad jau vykstame į šį šaunų naktinį klubą. Bet kažin, ar įsileis tokius apnykusius kareivėlius? Kur tau ne. Prašau. Eina ir nueina. Durininkas dvigubai sulinksta įleisdamas ir dar diržus ir kepures priima. Meldžiu, prašau. Juk tiesa, kad ir parašas, kurio anksčiau nepastebėjau, kabo aiškiausioje vietoje: N ur fuer Soldaten. . . Valio! . . —Tylėk! Ko čia bliauni kaip pjaunamas! Kaimietis'Suka apie tavo galvą botagą ir giriasi padary­ siąs akselį savo arkliams sušerti. Tai šykštus klaipėdietis. Su kokia kompanija aš keliauju? Negali nė pasikalbėti, nė pasiguosti. Siūliau užeiti restoranan, o jie nieko. Ir kur dabar tas puikusis viešbutis? Nebematau jo. Bet galima iš bėdos pasi­ naudoti ir šiąja aikštele. Laužas ten jau kaip reikiant sukurtas. Žiobrius kepa, tikrus Nemuno žiobrius, pamautus ant žemėn susmaigstytų vytelių. Žiobrių šonai aštriu peiliu suraižyti ir, žuviai kepant, jie atrodo it armonikos dumplės. Okad riebios, o kad kvapios žuvys! Taukai varva per pirštus. Ir šilta taip nuo ugnies. Apsuki nugarą, vėl pasišildai ir tada dediesi ant šono. Čia pat, toje rinktinėje paupio pievoje. 360

Kur tos pievos? Ir žiobriai prie jaukios ugnelės? Būrelis, gal iš kokio dvidešimties galvų, susimetame šalikelėje. Tuojau pat visi iškrinta. —Tik, vyručiai, negulkit ant nugarų,—moko vyresnio amžiaus vyras.—Kriskime valandėlei kniūpsti ir vėl bėgsime. —Kodėl ne ant nugarų? —paklausė kažkoks netikėlis bernas. —Pleuritas ir plaučių uždegimas garantuotas. Žemė šla­ pia ir šalta. Va taip, kniūpsti. Rankas po pilvu, po krūtine,— tėviškai patarinėja vyresnysis. Žemė šlapia ir šalta. Ranka netyčia perbraukus per žolę, ji brazda. Žolė sušalusi, ir tai nestebėtina spalio mėnesį. Daugiau dešimties minučių neištversi, kad ir kaip, jei ne­ nori žūti, tik perėjęs savo krašto ribas ir įžengęs į savo tik­ rųjų giminaičių žemę —Mažojon Lietuvon. Pagaliau kas nors tikrai vertingo aptikta šioje nedalingoje kelionėje. Vyrai šūkauja, įvairiai apskelbdami džiaugsmą. Ir tai yra ne kas kitas, o didžiulis šieno kūgis. Sukrautas ir palik­ tas laukiant žiemos speigų, kad būtų galima parsivežti karvu­ tėms. Tai daugiausiai šalavijai, vilkodalgiai ir tokia prakeikta pūkinė, kuri gyvuliui įsivelia į šnerves, ir jį apninka čiaudu­ lys. Kokios rūšies šienas, nėra kada svarstyti. Jį puolame ir užimame šturmu, meilydami laimėti kąsnelį vietos užuovėjos pusėje. Nagais pradraskyti, prasikasti migį ir snūstelti. Svar­ bu, kad šonai nešlampa. Bet mano kojos, mano kojytės! Ką su jomis turiu daryti? Nebeatsimenu, kada jas buvau nuavęs. Tai tik anais auksiniais Dagių kaimo laikais, mažiausiai keturios ar penkios dienos atgal. Ne batuose, bet plėšrios žuvies nasruose mano kojos. Iltys iš viršaus ir iš apačios suleistos iki kaulo. Nutraukiu batus. Iš kojinių tik skutai belikę apie riešus. Okaip gera! Vėjas tik šiulena, tik traukia per pirštus, tik košiasi.. . Gluosnių šakos linguoja. Kai kurios nusvirusios ir kasas sumerkusios į vandenį. O žuvis čirškėdama kepa ir skleidžia marinantį kvapą. Unguriai ypatingo riebumo ir be galo gražiai parudę nuo dūmų. Ir vėžių rinktinių drėgnose samanose visa sėtuvė. Jie jau išvirti, ir tik aižai jų kevalus it kokias pupų ankštis. Tuo pačiu jau taikosi ir volę atsukti pirmtakų statinaitės. Į sveikatą! Na, suvėtykim taip sau po tris iš eilės! Tik laužą jau per didelį kuriate, kaip sau norit! Suki nugarą, atkištais delnais dangstaisi, ir vis tiek per karšta. Ei, ar pasiutote? Nebeverskit daugiau šakų ant ugnies! 361

Bet kas tau klausys? Tik laksto aplink, plėšia rankomis ir bliauna, lyg tikrai pauodegys sviltų. —Degame! Liepsnos liežuvis lyžteli kažkaip iš pašonės. Pakvimpa svylanti barzda, ir karštis, lyg iš žvėries nasrų, visai prie tavo blakstienų. Ugnis tratėdama šaunasi aukštyn, blaškosi į šalis, pikto vėjo nešiojama, ir tiršti dūmai debesimis puola ir baigia uždusinti. Keiksmai, kokie begali gimti suniokoto žmogaus krūtinėje, maišosi kartu su liepsnomis, su dūmais. Kupetys pleška, tartum deguto stebulė švento Jono naktį, apšviesdama klaikias pelkes ir aplink lyg indėnus šokinėjan­ čias žmogystas. Reikėjo užsidegti šienui, mūsų vieninteliam prieglobsčiui, tartum bėdų dar būtų buvę per mažai. Vis dėlto savo batus sugraibau ir basas tolinuosi, kaukdamas ir riesdamasis iš skausmo, užmynus aštrią kadugio šaką. Būrelis nyrina patyręs neatšaukiamų nuostolių liepsnojančiame kūgyje. Tam milinė supleškėjo, tam tarba su kažkokiom brangiom reikmenėm. Na, o man vis tiek. Milinės neturiu. Marškinėliai trumpom rankovėm ir švarkelis beveik išaugti­ nis. Iš kur toks nakties žvarbumas, kad, visom išgalėm judė­ damas, nebegali apšilti. Aš jau nebežinau, ką daryti. Ketvirta naktis be miego. Viešpatie, kada ji baigsis? Kada pagaliau išauš rytas? Ir koks jis nebūtų, bet gyventi vien naktimi. . . Ne, pražūti šitaip patamsyje aš nenoriu. Aš negaliu. Pagaliau dar ir per anksti manometuose ir mano jaunystėje. Mano kelionės bendrai kažko­ dėl stengiasi pavaizduoti mane visišku glušu, nė iš tolo neprileisdami, kad galėjau būti kažkuo geresniu negu šios nakties pakeleiviu. Jokio respekto mano buvusiai raštininko tarnybai. Jie net netiki mane buvus raštininku. Ir netiki, pavyzdžiui, kad praėjome gražius ūkius ir šaunias smukles, ir praban­ gius naktinius klubus. Jie tai išsiaiškina paprasčiausiai, kaip aiškintų kiekvienas neišmanėlis ar iš viso neturįs noro įsi­ jausti padėtin. Jie sako —būk aš sapnavęs. Galiu prisiekti visom pragaro galybėm, kad, be sapnų, dar esama ir miražų, ir fatų morganų, ir net tikrovės tokios, kuri netinka įsprausti į bet kokią kategoriją. Pagaliau ar būtina tikrovei pajusti užminti basa ir išgedusią koja ant sudaužytos degtienės bonkos? Įsidurti adata sau į šlaunį ir liepsnai leisti lyžtelti per blakstie­ nas? Šiais pasenusiais metodais vadovaujantis, išeitų, kad neį­ 362

manoma mylėti mergaitės, gyvenančios kitame apskrityje, nes kaip tu apglėbsi neramiais pirštais jos apvalias šlaunis ir kaip tu išbučiuosi jos nuo išvidinio karščio pleišėjančias lūpas? Nieko panašaus. Tikrovė yra dar kai kas sudėtingesnio. Bet šitokia jaukatis ne vietoje pamuša tavo tikėjimą ir be reikalo priverčia klaidžioti. Ir papilkavusi dangaus erčia pasi­ rodo kažkuo suvis kitu, nors paprastais laikais iš karto sakytu­ mei, kad tai aušra. Ir tas vienkiemis kryžkelėje, apaugęs me­ džiais, su visais tikram ukiui reikalingais trobesiais ir įrengi­ mais, vertas atsargaus apsigalvojimo. Nors mano sėbrija krykš­ taudama jo link veržiasi, nors ten minių minios tikrų kareivių su gurguolėmis ir arkliais, ir net mašinomis. Štai kas bėra likę iš doro žmogaus po kelionės pamario švendrynais. Po keturių nemiegotų naktų, po galutino įsitikinimo, kad praras­ ta šis tas daugiau negu milinė ir pilnai prikimšta kuprinė su cigarais ir užrašų knygele. Menka nauda ir paguoda iš kryžkelės ūkio, kai ten net prie šulinio negali prisimušti. Diena išaušo neeilinio niūrumo, su įtartinais ženklais saulėtekių pusėje, lyg stulpais, lyg milži­ niškomis dignimis, kas normaliu atveju reikštų vėjus, piktus rudeniškus vėjus. Šiuokart jie man bylojo, tie prajovai, tru­ putį ką kit *: gerokai vėjuotą ir audringą ateitį. Berods nebuvo apsirikta, pasikliaunant gamtos reiškiniais. Kiek vėliau visgi aptikome būrį saviškių. Net vežimų, atpažįstamų iš kelionės Salantų linkme. Jie buvo laimingai persigavę visus tiltus, išvengę ugnies, bet nieko nežinojo apie kitus, man rūpimus, kur galėjo rastis šis tas ir mano. — Žmogau, tu pamėlynavęs kaip slyva! —šūktelėjo vienas, traukdamas iš vežimo atliekamą milinę.—Se, apsivilk! Ne tik pamėlynavęs, bet ir nunokęs kaip slyva,—nuo šal­ čio ir alkio. Okažin ko nors valgomo? Prasti reikalai —nieko už danties užkišamo. Pasiūlyti jie gali rusiškos machorkos — gryniausių sausos medienos pjuvenų, supilstytų prasto popie­ riaus kubiniuose pokeliuose. Skiautis laikraščio, ir dūmas užlie­ jo krūtinę, akis ir beveik sąmonę. Žalia, skysta ir lengva pasi­ darė visoje atmosferoje ir varganame kūne, šiaip ne taip begaivinamame kraujo apytakos. Būtų buvę gera pakilti ir nuskristi pavėjui. Gerai įdienojus, prie senatvės aplamdytos trobelės būria­ vosi koks puskapis kareivių. Vieni smuko į vidų, kiti sprau­ dėsi lauk, pilna burna kramtydami duonos riekes. Įsmukau 363

ir sustojau pas dūris, netekęs žado ir drąsos, išvydęs vaizdą iš „Verterio kentėjimų'4 knygos titulinio lapo, kur Lota raiko duoną visai gaujai savo mažųjų brolių ir seseriukių. Ciagi senutė raikė duoną, prisispaudusi kepalą prie sunykusios krūtinės, ir dalino alkaniems. Ant krosnies virė katilėlis, kur turėjo būti kava. Pradžioje ji tepusi kiekvieną riekę riebalais, vadinamais šmalcu, ir į kavos puodelius dėjusi po šaukštelį cukraus. Bet greitai pasibaigė cukrus, riebalai ir keli kepa­ lėliai sužiedėjusios duonos. Ji buvo našlė, gyveno iš kortelės ir nieko daugiau nebesurado savo trobelėje. Nežinau, ar buvo kada skaniau suvalgytas sausos duonos papentėlis, man atite­ kęs kaip paskutiniajam? Ir karšto drumzlino vandens puo­ delis? Moteriukė kalbėjo gražiausiai lietuviškai. Ji ir katalikė kaž­ kokiu stebuklu tarp apylinkės lietuvninkų liuterių. Apie tris de­ šimtis kilometrų jai tenka sukarti norint pasimelsti savoje baž­ nyčioje, kuri artimiausiai esanti Šilutėje, jos tarmė —Silokarčemoje. Atidavusi viską iki plikų sienų, toji geraširdė, lyg susi­ gėdusi, kad tik tiek teturėjo, slėpė rankas po priejuoste ir mums kalbėjo tartum tikriems savo vaikams. Tiek daug lietuviškų Žalnierių jai netekę matyti vienoje vietoje. Okaip būsią dabar, kai ruskis Šilutėje, ar ji begalėsianti nueiti ten pasimelsti? Ji girdėjusi, kad esą prastai, kur bedievis ruskis užeina. Prastai, mamunyt, prasčiau nebegali būti, bet kokia čia paguoda, kai pa­ skutinis kąsnis išdalintas? Sumeskim, vyručiai, juk markių kiekvienoje kišenėje susiras po saują. Ką mes veiksime su šiuo šlamštu? Onašlei gali kartais prasiversti. Tik ji jau kratėsi vi­ som keturiom ir tikino, kad jai pinigų nereikią, kad ji nežino­ sianti, ką daryti su tokia daugybe. Nu, nė velnio, reikia nereikia, bet šioje kepurėje bus keletas šimtelių, ir štai ji iškratoma ant lovos. Tolome atsigręždami ir laimindami gerus namus. Kiek daug jų buvo pakely, ir kiek mažai juose šilumos. Ir juo jie didesni ir puošnesni, juo mažiau širdies. Bet ar laikas buvo tuom stebėtis ir nusivilti? Tą reikėjo jau seniai žinoti. Žandarai kryžkelėse kalbėjo daugumoje lietuviškai. Tai tokie neblogi mažlietuviški dėdės, kurių veiduose įsirėžęs rūpestis ir dingęs sąmojus. Jie nesulaikė mūsų, o mojo ranka tolyn, kelio kryptimi. Karas liko užpakalyje. Jokių ženklų, kad rusai būtų perėję Nemuną. Jie greičiausiai sustojo Šilutėje, kurion jau var­ giai benueis našlė savo bažnyčion pasimelsti. Ir iš viso man ne­ 364

aišku, kaip ji gali sukarti tokius atstumus. Pastaroji naktis man buvo daugiau negu savaitė — tai tikras gyvenimo skirsnis. Ir buvo einama ir einama, ir su kiekvienu žingsniu tolinamasi nuo savo namų ir nuo savojo krašto. Jo jau nebegalėjau įsivaizduoti kitaip, kaip už vandenynų ir kalnų. Žinojimas, kad viskas užsi­ verčia už tavęs ir tokiu būdu, kad nė atkabinti, nė atsklęsti ne­ begali, viską nudažo savom spalvom ir suteikia kitus atstumus, ir prikergia kitus vardus. Vis toliau ir toliau nuo savųjų ganyklų, kur buvo visko per daug, net per daug šilumos, užuovėjos, meilės ir duonos. Duonos? Ar jos besama iš viso šiame krašte? Ar ji nebuvo paskutinė sužiedėjusiuose kepaluose, sutaupyta iš kortelių varganos našlės troboje ir sušerta mums, išbadėjusiems? Kolei kas mes buvome palikti savo valiai ir niekam nereika­ lingi, ir todėl niekas be reikalo duonos nemetė šerdamas nenau­ dingas burnas. Dykūnams tokių kontingentų nebuvo pramaty­ ta. Jie kirto išilgai balota žemuma, turinčia ir oficialų vardą — Elch Niederung. Kelias išpiltas per neapmatomas plynes, nužėlusias skurdžia augmenija. Jis dreba ir šokinėja važiuojant sun­ kvežimiui. Kur ne kur tokie pat skursnos kaimeliai, prisiglaudę pakelėse ant išpiltų paaukštinimų, apjuosti kanalais ir kitokiais vandenų telkiniais. Ko ko, bet iau vandenų čia nestokoja. Iš ko gyvena tie balų žmonės, taip ir nesusidarė aiškaus vaizdo. Bet žemę jie dirba išaugindami traškias daržoves ir net javų kai kur. Kad arklys nenuklimptų purioje durpėje, jį apauna plačio­ mis medžio klumpėmis. Vokiečiu išradingumui nėra ribų. Bet kas mums iš to, jei briedžiui gera gyventi savo plynėse? Ir ver­ piasi man į ausį mažlietuvio sakytojo žodžiai, girdėti Verdainės apylinkėje, užklydę dabar ir neatsikratomai skambą įvairiau­ siais variantais—.. . ir pailsės tavo siela, ir džiaugsis lekiodama kaip briedis niederunguose... Kur nors vis jau baigsis nejaukiosios balos, ir bus prieita sausesnė vieta. Iš senos antklodės pasidariau autus, rūpestingai apsukau kojas ir iš karto pajutau, kaip jos atsigauna. Štai ką reiškia karinis patyrimas, ką ir kuom apsiauti! Kareiviams ne kojinės, bet autai parūpinami, nes tai ne tik ekonomiškiau, bet ir daug sveikiau. Iš viso atrodo, kad kojos bus dar labai reikalin­ gos, ir aš nusistatęs jas kaip reikiant prižiūrėti ir pataupyti. Anties žingsniu krypuojame šalikelėmis. Ne ką greičiau ir vežimai juda. Viename lyg boba turgun ant kiaušinių krioši mū-

su kuopininkas. Prasmukti iš kebeliu jam bus pasisekę, bet nė jo malonaus šūkio su tam pritaikytais veiksmais, nė kitų gyvas­ tingumo ir buvusio traškaus viršilos ženklų. Žandai jo kažkaip pasmukę žemyn, poakiai įkritę ir akys gerokai pasmėlusios. Mi­ tyba gal ir nesudarė jam problemos, bet rūpesčiai, rūpesčiai... Tačiau norėtųsi patirti jo nuomonę į kai kuriuos reiškinius. Jo atsakymas baisiai išsisukinėjantis ir panašus į ano Bavarijos ūkininko Dagių kaimo pakluonėse. Aišku tik viena, kad jam te­ rūpi jo paties kailinaičiai. Todėl esą reikia laikytis krūvoje, ne­ daryti jokių eibių, savavališkai ieškant maisto ar nakvynės. Vo­ kiečiai mėgstą tvarką ir už panašias betvarkes žiauriai baudžia. Sulauksią ir mes savo eilės ir būsią aprūpinti. Gerai, kad sulauksime ir būsime. Bet kol būsime, gal jau ne vienas bus padžiovęs savo autus iš bado ir drėgmės. Laikytis mes laikomės arčiau vienas kito —daugiau iš instinkto ir prie­ taringos svetimo krašto baimės, ne iš kokios ten karinės draus­ mės. Jokiamdaliniui jau nebepriklausome. Tegul pasako, jei gu­ drus, kokios armijos čia traukia? Pagaliau ir noro nebėra jokio nė kariauti, nė nešiotis šautu­ vus ar kitais būdais skelbtis kareiviu. Rūkas, lijundra, kaulus pasiekianti drėgmė ir toks neišpasakytas pelkių nykumas. Gerai dar, kad nors briedžiams patogu gyventi čia, o žmogui, iš kitur atėjusiamir neturinčiam kur galvos priglausti, tai jau suvis ne­ kas. Ir temsta čia greičiau nei kitur. Ir naktys prakeiktai tam­ sios ir nesvietiškai ilgos. Kaimeliai per maži ir per skurdūs, kad bent po saują šiaudų ištektų tavo šonams ir po sprindį pastogės virš kepurės. Kitą rytą jau didesniame kaime, su bažnyčia ir valsčiaus valdyba, mus nuginkluoja žandarai. Pusė mūsiškių jau savaime nusiginklavę anksčiau įvairiais būdais. Kam tą nereikalingą šlamštą valkioti, kai ir savo sunykusio kūno per apstu. Žandarai nesiteirauja, ar mes bent kiek numigę ir užkandę, ir į klausimus, kur ir ką daryti, tik pasivaipo. Tuo parodydami, kokie mes nie­ kingi ir niekam verti. Iš čia juk jau niekur nebeišbėgsi. Kai jiems prireiks, tai ir suras. Gūrinant toliau, mūsų būrelį pasivijo itin keista žmogysta. Užgavėnių žydas ar kaliausė iš kviečių? —Gelbėkit, vyreliai, — užkalbino toji nelemta kaliausė. Kad tai mūsų kuopos vadas, anas šaunusis karvedys, Ventos fronte įsakęs dviem raštininkams iškasti ir pastatyti bunkerį per vieną naktį, to niekaip nebūtume patikėję. Bet jis prabilo 366

gailiu balseliu ir pažįstamus šaukė vardais, ir pamažu abejonės išsisklaidė. Pilko milo aukštaitiška sermėga, siekiančia kulnus, susijuosęs pavadžiu, ant akių užsimaukšlinęs varnų pralestu viršugalviu kažkokio vaikėzo kepuršę, obatai ir kelnės taip vel­ nioniškai išmaknoti purvyne, kad ir intendantui nekiltų įtari­ mas juos esant karinės uniformos sudėtinėmis dalimis. —Kas nutiko, vade? —Gelbėkit, broleliai. Gaudo mane. —Kas gaudo? Kur, ką? Mat kokia kiauliška istorija nutikusi vadą ir visą sėbriją, patogiai ir laiku persikėlus Nemunu šion pusėn. Juos čiupę žan­ darai ir nuvarę atgal apkasų kasti. Pirmose linijose, kur buvęs toks pragaras, kad neįmanoma ir apsakyti. Vadas ne vadas, lei­ tenantas ne leitenantas. Į rankas po kaplį, po šiūpelę, ir prašau pasireikšti. Ojei ne, tai jie žinosią, ką daryti. OJėzau, Jėzusėli, kaip buvę baisu! Vakare betgi jie išlakstę, panaudoję kažkokią klastą. Ir štai jis čia. Bet kol jis čia atsiradęs! To niekam neįsi­ vaizduoti. Jis keitęs aprangą kelis kartus ir įvairiai bjaurojęs savo paveikslą. Lindėjęs pelkių krūmokšniuose, maskavęsis dur­ pių duobėse, vietomis pasinerdamas į dumblą iki nosies skylu­ čių. Ožandarai vis gulę ant kulnų, ir net su šunimis, ir jei jo nesuuodę tie prakeiktieji vilkai, tai, jis manąs, tik dėl to, kad iš baimės jo prakaitas įgijęs visai nekokią smarvę ir tuo vi sokius pėdsakus klaidinęs. Užteko pažvelgti į jo paklaikusias akis, į rudais šeriais apstagaravusius žandus, į atvipusią, pamė­ lynavusią ir tirtančią apatinę lūpą, kad neliktų jokių abejonių jo antgamtinės strados. —Dabar jau tvarkoje, vade. Niekas jūsų nebepersekioja, — sakome jam. —Ne, ne, ne, netvarkoje, —sukaleno vado dantys. —Būkite su mumis, ir niekas jūsų nė pirštu nepalies. Mes su žandarais draugiškai pypkes rūkome ir plojamės per petį. Nie­ kas negaudo ir niekas į apkasus nevaro, —guodžiame, kaip iš­ manydami. —Tik pasilikit su mumis ir būsite kaip už pečiaus. —Ne, ne, ne, brolužėliai. Mane sugaus ir sušaudys ant vie­ tos, —jis apsidairė baimingai ir tylesniu balsu pareiškė konk­ retų savo išsigelbėjimo planą. —Ar neturit kas kokio dokumen­ to? Kokio pasiuko, pažymėjimo ar kokio liudijimo atliekamo? Štai kas. Matome, kad tai be galo svarbi persona, jei medžio­ jama su vilkšuniais. Mums tai nieko. Apsieiname paprastai. Nekrintame niekam į akis. Vienas gimnazistas surado kišenėje po­ :w 7

rą atliekamų dokumentų. Jis pasiėmęs iš valsčiaus dėl viso ko. Ir jam visai negaila. Jeigu tik žmogui galima padėti. Kuris ge­ riau patinka? —Kaip tas atrodo? —pasiteiravo vadas, pasiėmęs vieną. —Nu, atrodo, kaip čia pasakius... Hm... Būtų per jaunas tar­ tum. Be to... —Tai nieko. Čia ar ten penkiolika metų. Okad žemdirbys, tai užvis geriau. Nekils įtarimo. Onutrauką paseilinsiu, patrinsiu pirštu. Ot, taip... Kaip sau norite, sakome. Uteniškiui gimnazistui vis tiek. Jeigu patinka, tai tegul ir ima. Gal krikščionį nuo kartuvių iš­ gelbės. Vis buvęs vadu. Leitenantas iš džiaugsmo užmiršo ir pa­ dėkoti. Pasą kišenėn, kepurėlę dar daugiau ant akių ir į kojas. Apie savo dalinį net nepasiteiravęs. Taip pirmojo pulko trečioji kuopa neteko savo narsaus vado. Ir tuomi buvo nubrauktas vie­ nas skirsnis mūsų herojiškos ir nuotykingos kelionės. Vėliau, jau apie pietus, atsidūrėme kitame didokame kaime, vardu Sakenburg. Pasklido nedoras gandas, kad gausime užval­ gyti. Iš kur tokios paskalos ir kas jas kurstė, taip ir neteko su­ sekti. Lygiai kaip ir ta, kad turime susirikiuoti ir susiskaičiuoti. Tą padarėme, ir vienas vokietis pasiėmė keletą vyrų atnešti da­ vinio. Nusigrūdome iki sandėlio ir sustojome eilėn. Ten pat ir moterų, ir vaikų eilė, matyt, laukiančių to paties. Krovė mums duonos keturkampius kepaliukus, dėžes margarino ir tekėlus geltono sūrio. Ir su tomis dovanomis sukome atgal. Tik einant pro duris iš eilės iššoko aukšta ir liesa moteris ir metėsi stačiai ant mano duonos naštos. Nėra kalbų, kad tai apiplėšimas, vyk­ domas dienos viduryje. Štai ką reiškia duona! Štai į kokį kraštą atkeliavome! Mintis, kad turėsiu brangią duonelę išmesti į pur­ vyną, besigindamas nuo šėlstančios germaniškos furijos, man pasirodė per žiauri. Duoną į purvyną? Ar pasiutote! Ne, geriau ginsiuos kojomis spardydamasis. Nelyginant koks dveigys ku­ melys. Būčiau taip ir padaręs, nes tik keli sprindžiai beskyrė nuo išriestų nagų ir aštrių iltinių dantų tos paklaikusios moteršės. Ją sugriebė palydovas vokietis ir nutraukė besiplėšančią ir besineriančią iš savo apdaro, klvkiant: —Kosak, kosak! Vis dėlto ji spėjo tinkamai atsikrenkšti ir spjauti mano pusėn. —Ji tave palaikė ruskiu —kazoku. Dėl barzdos, —paaiš­ kino tasai palydovas. —Ir daugiau yra barzdotų, —pasiteisinau. :i6S

—Bet tavo barzda juoda. Ot, tai tau. Juoda tai juoda. Pats ponas Dievas buvo juoda­ barzdis savo jaunystėje. Kartą*Lietuvoje vienas ūkininkas ma­ nęs paklausė, ar aš kartais ne kalvis. Kodėl, —pasiteiravau, truputį nustebęs. Tai kad, —sako, —toks juodas. Mūsų kalvis Plevokas buvo akurat toks. Ir suprask dabar, ypatingai moteras. Dėl tos pačios barzdelės ano pafrontės ūkio šeimininkė iš manęs norėjo padaryti penimą paršiuką. Et, iš visko matosi, kad svetimame krašte esame ir niekuo nebegali būti tikras. Kas surijo sausą davinį vienu atsidūsėjimu ir stačiom, kas pasiliko griežinėlį duonos kitam kartui. Bet tai vis tiek buvo didelis įvykis. Pasitikėjimo žarija krito ir pagavo rusenti. Reiš­ kia, melavo, kurie sakė, kad mus badu numarins. Šiuo metu sprendžiamos svarbios ateities problemos. Kuriai tarnybai mus pakinkys. Buvo balsų už liuftvafę, nes, kaip žinoma, jau tūks­ tančiai jaunų lietuvių aprengti tomis uniformomis. Sugriebta Plechavičiaus rinktinės dalis ten nuėjo. Bet tolygiai gali nu­ siųsti į karo pramonę, į fabrikus. Kuriuos dieną naktį daužo anglų lėktuvai. Geriau ten nesiųstų, nes kad ir nekokie kariauto­ jai, bet fabrikų darbininkai dar prastesni. Apie aktyvų įjungi­ mą į frontą kažkodėl net nesvarstome. Frontai vis tiek jau pralošti. Susirinkimų vieta minima Labguva. Bet taip pat ir Kara­ liaučius, ir Danzigas. Tai velniškai toli. Kol pėsti nukulniuosim, jau visai nebeaišku, kas iš mūsų beliks. Kad ir toji Labguva —mažiausiai dar trejetas dienų kelio. Lietus nesiliovė. Tiesa, nekoks ten ir lietus, tačiau mer­ kiantis skalsiai ir užtikrintai ir persunkiantis paskutinį siū­ lelį. Ugnis vaidenosi, sausas pušynas, purios samanos, kurio­ se išsitiestumei ir tuojau pat užmigtumei. Bandėme susikurti ugnelę tokio skursnos pelkių miškelio priedangoje ir tuojau susilaukėme atšiauraus užpuolimo iš vokiškųjų tvarkdarių pusės. Ugnis bendrai esanti užginta šiose srityse ir žiemą, ir vasarą. Na, kad vasarą, bet rudenį? Nebent jų pelkių vanduo turėtų degamųjų ypatybių. Odabar esąs karas ir oriniai pa­ vojai. Piktas senis visokiai tvarkai palaikyti, save pasivadi­ nęs „jėgeriu“, ką ženklino raištis ant rankovės ir mažo kalibro šautuvėlis, užsipuolė rėkdamas, kad mes darą „grosse Schweinerei“. Iš kur jau čia toji didelė kiaulių eilė? Ar mes jau net nebe į žmones panašūs, o prūsui tik didele kiaulių eile atrodome? 24. M. K a t i li š k is

369

Pagaliau kokia prasmė būtų aiškintis ir rietis su vietiniu pareigoniu, kai jų kiekvienas toks pat. Galim pabūti ir kiau­ lėmis, nes kitos išeities vis tiek nebėra. Ir galo nematyti ke­ lionei per briedžių žemumas. Ir kaip lietui. Ir kaip alkiui. Ir kito tokio malonaus duonos ir margarino davinio nebematyti. Kas kita iš mūsų beliko, jei ne kiaulės, sulysusios ir iš bado besiknisančios pro pamatus? Visgi labai doros ir paklusnios kiaulės buvome. Sukorę kokį šimtą kilometrų ir nieko nesužinoję. Vieną rytą, tuojau podvyliktos, tomis pat šlapiomis drapanomis būrys iš kokio pus­ šimčio ištraukėme su didžiausia viltimi prisimušti tos Labgu­ vos. Ten, kas jau bus, tebūnie, nes tokia kelionė atsibodo. — Kur einate? —paklausė lietuviškai žandaras kaimelyje tarp didelių kanalų. —Į Labguvą, ponuli. Kur kitur begalėtume eiti? —O, į Labiau. . . Net nepasiteiravome, kiek toli tas mūsų išsvajotas miestas, būdami per daug tikri, kad tai jis ten, pelkėms pasibaigus. Obuvo kaip sykis kitas, vadinamas Miellaukiu. Iš to miestuko tiek naudos, kad jo pakraštyje išvydome lentą su parašu „Nach Labiau 23 km“. Buvo ten krautuvių ir jose prekių laisvam pardavimui. Kaip molinio muiliuko, sutrintos kreidos dantims valyti ir dantų šepetėlių mediniuose įtvaruose. Tai jau laimėjimas. Nes kad ir nieko nevalgant, dantys lyg tyčia pagavo apsinešti kažkokiais įtartinais pelėsiais. Buvo ten ir krautuvių su duona ir kitais valgomais priedais, bet jiems reikėjo kortelių. Mes praėjome tas pagundas su viltimi, kad už miesto kuriame durpyno darže pavyks nukniaukti pašarinę ropę ar gyslotą sėtinį. Dalis būrio, daugumoje jaunuoliai, susėdo ant šaligatvio ir pareiškė toliau nė žingsnio nežengsią. Tegul jie daro ką nori. Tegul ima ir deda į kacetą ar kur patinka. Štuthofas juk ne per toli. Bet toliau nebeisią, ir tiek. Jėgų pritrūko. Ir kartu­ mas sielose visuotinis. Taip, kai anksčiau, tai visokiais būdais viliojo Vokietijon, žadėjo geriausias sąlygas. Kvietė į kariuo­ menę, į pagelbinius dalinius. Kai tas nepadėjo, tai gaudė apsup­ dami miestelius, bažnyčias, turgavietes. Drėbė į sunkvežimius beveik su šakėmis, kaip mėšlą. Ir dar saugojo, kad nepabėg­ tų. Kodėl jie dabar neatsiunčia savo sunkvežimių su esesinin­ kais latviais, danais ar ukrainiečiais? Mes pasiruošę, mes lau­ kiame. Mes patys kaip paskutiniai avinai atėjome į jūsų pra­ 370

keiktą kraštą ir dabar mirštame iš bado ir nuovargio. Ir pasi­ rodo — niekam nereikalingi. Kas gi galėjo neišmanėliams padėti, jei patys nesusiprato? Jei įmerkė uodegas ir nebežinojo, kaip ištraukti, kaip toji la­ pė iš stingstančios eketės. Per vėlu. Vieškeliu riedėjo gausy­ bės vežimų. Pusė jų buvo iš Lietuvos. Ant jų sėdį vyrai gyveno diametraliai priešingomis nuotaikomis: kad tik nepaimtų ir nenuvarytų apkasų kasti. Jų moterys į kareivius žiūrėjo kaip į velnius. Net nusisukdavo į kitą pusę. Kitokio rūpesčio jie neturėjo. Jie nebuvo išalkę. Jų vežimai lūžo maistu, net priraišioti maišais iš lauko pusės. O mes? Užtataigi. Tada dar neturėjome tos praktikos, kad iš tų vežimų galima bėdos atveju ir pasiskolinti ką nors už lūpos užkišti. Per dori buvome ir per geri, atėję iš doro ir nesugadinto krašto. Jei kas būtų pasakęs, kad tai tik ketvirta kelionės diena čionai, tokiam į akis būtume spjovę. Mes keliavome turbūt mėnesiais, ir visa, kas buvo gera, paliko už kalnų ir vandenynų.

VIENAŽINDIS SU AKORDEONU

Labguvoje atradome didelius būrius pažįstamų. Jie trynėsi apie stotį, kas ženklino, jog bus vykstama toliau. Kiti jau ir išvykę, nors kur, tai niekas nežino, nes kiekvienas sako kitaip. Išeitų, kad mes paskutiniai atsivilkome, nes kiti jau taip nenusiengę, naudojęsi ir traukiniais, ir sunkvežimiais. Ir nerodė tokių alkio žymių, kas jau per daug ryšku mūsų pajuodavusiuo­ se snukučiuose. Kitas dar ir kišenėse kai ką geresnio turi, ir pasigailėjęs slapčiom pakiša. Tokių retų geradarių dėka ne vienas išvengė per ankstyvos mirties. Paskui suvarė į siaurojo traukinio vagonus ir pastūmė. Vagonai žvyrui ir malkoms vežti, tokie gardai iki juosmens. Per galvas traukia vėjai, o viršum plevena žvaigždės. Bet lygumą jis pravažiavo kaip reikiant ir įgirgždino stotin. Tapiau, o mūsiškai Tepliuva. Būriai mūsiškių ėjo šen ir ten. Lipo tiltais ir viadukais į kitas bėgių puses. Aš nežinau, kaip viskas susiklostė, kur dingo visi kiti, bet po valandos kokios tamsiomis gatvėmis traukė jau visai skurdžios liekanos. Prie didelio namo mus pastatė ir paprašė laukti. Kas ten tame name ir kodėl šmeižėsi visokie tipai, taip ir liko neaišku. Palaukti. Gerai, palauksi­ me. Ar neįpratę laukti. Laukiantieji netrukus iškriko suvirsdami čia pat, gatvėje, ir tai nebuvo taip bloga, nustojus lyti ir papūtus drungnam pietų vėjui. Pirmą, antrą, trečią mušė bokšto laikrodis kažkuriose Tepliuvos miesto slaptybėse. Kas čia mus atvedė, kieno balso mes klausėme, kurių velnių mes čia lau­ kėme suvirtę ant akmenų. Aš nežinau. Aš taip pat manau, kad niekas nežinojo. Tik rytas jau vis tiek nebe už kalnų. Svarbu, kad nelyja ir nešalta. 372

Dvi tokios mašinos prisiartino, ir mes sulipome į jas. Ak­ loje tamsoje supomės į Šonus, ir buvo gera negalvoti, otik snaus­ ti, snausti. Ir tegul sau veža. Ir kas mums, durniams, darbo. Kad tik pavėžėtų kuo toliau. Bet jie sustojo ir iškratė. Ir nuva­ žiavo, mus palikdami lygiame lauke. Apsipratus galima įžiūrėti dunksančius medžių ir trobesių kontūrus. Besama ir karininko, ir jo balsas ragina jį sekti ta­ kučiu. Savo ir savo draugės daiktus jis padalina keliems vy­ rams. Otai tokie sunkūs ir įgudusiai pripakuoti maišai ir laga­ minai. Nešėjai keikiasi, bet nedrįsta numesti naštų į griovį, nors tai lengvai galėtų padaryti. Esama ir daugiau moterų, tik tam­ soje veidai neįžiūrimi. Štai ir daržinė. Karininkas su dama dingsta, omes įninkame taršytis po šieną. Jo tokia daugybė, jog gali pasinerti iki ausų ir užknarkti žiemoti besiruošiančio meškino balsu. Sekančią dieną daug kas paaiškėjo. Kad kaimas vadinasi Pregelswald ir kad čia turėsime kai ko palaukti. Kad mote­ rys niekas kitas, o mūsų draugužės sanitarės iš trečiosios kuo­ pos. Ir dar viena mergaitė, vardu Julė, įsimaišiusi tamsoje į būrį. Karininkas patarė laikytis drausmės ir tvarkos, nešmeižti jau ir taip purvino ir prišmeižto prūso kiemo. Paskirstė vy­ resniuosius, kaip ir skyrininkus, ir įsakė jų klausyti. Valgyti mes gausią, o paskui susirasianti ir skylė mums patiems. Karininkas status ir dailus vyras, kaip tik toks, kokius mes įsivaizduojame vedančius savo vyrus į kovą. Su pliku kardu rankoje ir paraudusiu iš įniršio sprandu. Kai jie nekovoja, daž­ niausiai laiką praleidžia su savo poniomis. Ir šis vedžiojasi savo numylėtąją, nieko sau panelę, pakibusią ant kavalieriaus ran­ kos. Jie dėsto pamažu kaimo gatve, gėrėdamiesi lapus me­ tančių medžių spalvingumu, ir sugrįžta į kaimiečio alkierių poilsiui. Omes laukiame pažadėto užkandžio. Visą dieną nieko. Į galvą skverbiasi bjaurios mintys. Okas ten, tuose maišuose, kuriuos vilkome pereitą naktį? Kai kuriuose turėjo būti lietu­ viškų dešrų ir lašinių, nes jau jų savininkų veiduose niekaip neįskaitysi alkio žymių. Jei glušai buvome ir nepatikrinome, tai dabar galim spjaudytis. Bet štai, visas viltis belaidojant, sustoja kariškas sunkve­ žimis ir kareiviai iškelia kelias dėžes. Duona, konservai, mar­ garinas. Mums belieka tik pasidalinti ir čia pat suryti. Tą naktį sapne nesidrumsčia milžiniški duonos kepalai. Dienos gražios, sakytume, kad bobų vasara. Kas vakarą 373

sunkvežimis išmeta po kelias dėžes panašaus davinio. Ir jei jis nėra per gausus, tai vis tiek nuostabą ir pagarbą keliantis. Rūkalo taipogis į tarpą įsprausta, taip kad išeina po keturias cigaretes. Kas nerūko, iš karto pasidaro biznieriais, nutrauk­ dami iš rūkorių po riebesnį kąsnį. Bet ką padarysi. Tų dienų didžiausias žygis buvo nusiskusti barzdą. Ir ta operacija pareikalavo truputį vargo ir kraujo, naudojant moli­ nį muilą ir suvis atšipusią geležtę. Jeigu jau vokiškos bobos kėsinasi prie tavo akių, tai suk kelmai visas barzdas. Mūsų moteros laikėsi nuošaliai —sanitarės daržinėje, o karininkaitė vokiečio štūbėje. Tik naujoji pažįstama drumstėsi visą laiką kareivių tarpe, vis ką nors veikdama. Tai skalbdama, tai adyda­ ma, tai lopydama. Ji suorganizavo bulvių ir kitokių daržovių, nukniaukė dalį konservų ir išvirė tokią nuostabią sriubą, kad ausų vos nenusidraskėme ją besrėbdami. Ji buvo dar tokia jaunutė ir tokia plonytė, jog gailesys ėmė žiūrint į dirbančią ir viskuom besirūpinančią. Jei ji nebuvo išskirtina gražuolė, tai visgi tokia, dėl kurios būtų susipjovę dešimt kareivių. Bet nuostabu —visi jos klausė ir jos artumoje vengė nešvankių žodžių. Jos riesta nosiukė ir mėlynos akys dažnai buvo paraudę, kas išdavė ją slaptai verkiant. Kažkur prie Rusnės ji pasi­ metė nuo šeimos ir atsidūrė svetimame krašte ir svetimųjų tarpe vienut viena, kaip stovi. Tuo metu sustiprėjo kanonada labai plačiu ruožu. Ji prasi­ dėjo šiaurėje ir tęsėsi į pietus. Mums kartais pasidarydavo nejauku kaimo nuošalumoje, negaunant jokių žinių ir nesusi­ darant vaizdo. Prūsai krovėsi į vežimus, kaustė arklius, tepė ašis. Ryt išvažiuosime,—pasakė karininkas, ir tai laikėme gera naujiena, nes viešnagė daržinėje pradėjo įgristi. Tą vakarą kaimą pasiekė ilga vilkstinė vežimų ir sustojo kluonienoje, lyg atvažiavę į turgų. Suradome pažįstamų ir visokių dyvų išgirdome. Vienuose rateliuose kriošėjo pats Rak-čiak-čiak. Nugairintas vėjų ir aptingęs, aptirpusiomis nuo ilgo sėdėjimo kojomis. Taipogi ir Skruodis —buvęs mūsų privatus ūkvedys. Ką, mes badavę? Ir ėję pėsti per pelkes? Ocho-ho! Tai ir durnių gauja. Na, bet durnių ir bažnyčioje muša. Reiškia —jums taip ir reikėjo. Su kvaila galva —kojoms pakūta. Kodėl jie sau gra­ žiai keliavę ir iš kelionės tik maloniausius atsiminimus turį. Iš vežimų teišlipdavę tik nusisausinti. Jie valgę ką norėjo, o drėgmės palaikymui turėję keletą bidonų kaduginės. Jų būryje mat slinkęs porinis vežimas su verpflegungu. Kitas su antklo­ 374

dėmis, tai nė šalčio, nė kokių nepatogumų. Jų net apkasų dar­ bams nekibino, ir vis jie gražiai pravažiuodavę pro visas užtva­ ras, daugiausiai ant kanalų tiltų, kur jaunuomenę košė it per sietą. Mes, ką gi? Tik stebėtis, kokių dalingų žmonių besama. Bet čia juos nupėstino ir nuginklavo. Ir kitą rytą jau keliavome visi lygiai, tik tokiu skirtumu, kad naujieji ateiviai vilkosi posunkia kuprine, ir maišus, ir dėžes per pečius persisvėrę. Prisišienavę vyrukai ir jų moteros vos judėjo, prakaitą saujomis braukdami. Jie samdėsi iš mūsų tarpo po nešėją, tarytum negrą kokį Afri­ koje, pakišdami sutrintą cigaretę ar žiupsnį tabako iš savo at­ sargų. Visų verpflegungo gurguolių jie nespėjo apėsti ir surūky­ ti, tad susidarė pakenčiami nešuliai, lygiomis išsidalijus. Paga­ liau mes tikrame traukinyje, ant tikrų suolų, žiaurių karo apystovų paliestuose vokiečių vagonuose. A lle Raeder muessen rollen fuer den Sieg! Tai prieinamiausiose vietose ir įskaitomiausiai prirašyta. Tad pirmyn. Tegul sukasi visi ratai. Dėl pergalės ar dėl kurio ki­ to bieso. Kad tik garvežys nesustotų ir vagonai jam įkandin dunksėtų. Nors savaitę, nors mėnesį. Kad nuvežtų kuotoliausiai nuo karo. Nuo mano krašto. Jei jau kartą esu peržengęs sieną ir jį palikęs, tad toliau... Toliau, mano mielas laive. Supamas, daužomas piktų Vilnių ir įnirtusios jūros. Nes... Tu vienas, laive, išmanai, kaip man sunku keliaut miglynais. Bet nešk mane, kur tu žinai, tik negrą­ žink atgal Tėvynėn... Aš sveikinu klaikias gelmes ir dykumų ty­ lius smiltynus. Mane gal ten banga išmes?.. Sudiev, sudiev, brangi Tėvyne... Aš nežinau dainos apie traukinį, kuri atitiktų mano nuotai­ koms. Todėl ir kalbu apie jūras, apie laivus ir dykumų smilty­ nus. Tai visai ne vietoje, bet ką aš padarysiu, jei tokie žodžiai skamba mano ausyse. —Ką tu čia paistai, vienas kampe įsirėmęs? —draugiškai užkalbino draugužis Skruodis. —Čia tokius eilėraščius prisiminiau iš jaunystėje skaitytų knygų. —Mėgstu eilėraščius ir aš taipogis. Ir, būdavo, išeisiu dek­ lamuoti. Ir žinai, ką? Aš savo krašto poetą. Aš mat patriotas ir nepripažįstu svetimų. Osu Vienažindžiu mes nuo vieno ežero. Taigi: „Sudiev, kvietkeli tu brangiausias. Sudiev ir laimė... man biednam...“ —Ar pritardamas armonika? —pasidomėjau. 375

—Ką ten armonika? Aš turėjau akardijaną. Šimto dvide­ šimt basų. Tai su tuomakardijanu kad užraitysiu!.. Vienažindis, poetas, būtų apsiverkęs tai girdėdamas. Nėra abejonės, kad būtų apsiverkęs. Ašarų poetai neskalsi­ na, ypač prastai meilės pasakai nusiklosčius. Ir Skruodžio, ma­ tau, besama jautrios poetinės sielos. Įdomu ir smagiau. Ojis štai ką man siūlo: ištraukti gerą burną iš joatsarginės plėčkos ir su­ valgyti likučius iš jau seniau atidarytos konservų dėžutės. Ir tai atlikus surūkyti cigaretę „Sondermischung“. Už tai aš turėsiąs panešioti jo maišus ir dėžutes iš vieno vagono kitan, kai būsią perkilojami stotyse. Jis gerai nusiteikęs ir nuduoda užmiršęs Dagių incidentą. O man kas? Panešiosiu tamstos dėžutes, jei reikės. Ir savyje slaptai puoselėju mintį, kad kelionė vyktų be jokių persėdinėjimų ir ji tęstųsi kuo toliau į vakarus. Migloti gandai yra atėję ir iki čia, kad Varšuvoje vyksta lenkų sukilimas, o ru­ sai stovi prie Vyslos. Tai ir būtų pirmas mano asmeninis pagei­ davimas pereiti tą Vyslą. Šituo paupiu tiesiausias kelias į Danzigą. Kai tik rusai pajudės, mes ir paliksime šioj pusėj. Kad kas išgirstų ir klausytų, tai ko gi daugiau žmogui be­ reiktų? Veža. Praveža sugriautą Karaliaučių. Su šiuo miestu never­ ta prasidėti. Jo dienos, šiaip ar taip, neilgos. Bet toliau Mohrungen nenuveža, ir tiek. Varo per miestą į kareivines, ir ten sau ži­ nokitės. Čia tai būsią įvairūs skirstymai ir nustatomi tolimesni keliai. Tolimesni keliai? Aš taip ilgėjausi tojo tolimojo kelio, o šit jau jis mane baugina. Iš kareivinių sunkvežimiais vežioja į kaimą Sonnenborn, esantį už kokių dešimties kilometrų. Ten jau būsianti toji centralė. Kitame kaimelyje ir pakeliui yra surenkamos mūsų mote­ rys, ir leitenantas, mums vadovavęs Pregelswaldo stovyklinėje daržinėje, pasiprašo talkos nugabenti savo numylėtą. Skaudu ir sunku skirtis, ir ašarų neįmanoma skaičiuoti lašais. Jos vagas turėtų pragraužti skaisčiame moteriškame veidukyje. Bet leite­ nantas tikras kariškis ir nesutinka leistis į kitokias avantiūras, kaip karines. Vienu žodžiu, jis atiduoda vokiškai globai savo šir­ dį, o pats pasileis didžiaisiais vieškeliais pergalei ar pražūčiai. Vaizdas margas ir beveik graudinantis karčemos salėje, kur suvaryta virš šimto įvairiausios išvaizdos moteriukių. Tamsių ir šviesių. Pasiekusių pusamžio ir visai jaunučių. Apsirengusių 376

vargingoje kelionėje aptrintais, gerais iš namų pasiimtais rū­ bais ir kariškomis kelnėmis ir milinėmis. Tai gailestingosios seserys, medicinos studentės, sanitarės ir raštininkės. Arba ne­ turinčios tų aiškiai apibrėžtų profesijų. Pasimetusios nuo šeimų, pabėgusios nuo šeimų su mylimaisiais ir jų pamestos kurioje kryžkelėje. Ir mūsiškės čia pritapo, ir toji riesta nosiuke Julytė, rodžiusi dvasios narsą ir visom išgalėm visiems padėjusi. Bet ten, ant medinio suolo, matau dar kai ką, tartum gerai pažįsta­ mo. Ogal man tik taip pasirodė, nes suklysti tokiame bobturgyje nesunku? Susikaupęs svarsčiau, kur buvau ją matęs, ir kai pri­ siminiau, visas iki tol išvystas vargas ir skurdas nublanko. Juk tai mūsų bataliono Vida! Mūsų grakščioji baltaplaukė susigūžu­ si kamputyje. Bet jos plaukai, jos ir viso bataliono pasididžiavi­ mas? Kas atsitiko su jais? Ką padarė niekšai prūsai, kad jos vi­ sas viršugalvis pasidaręs tamsiai rudas, otik nuo pusės jos dai­ liųjų sruogų belikę ano nuostabiojo baltai gelsvo šviesumo? Kur narsuolis Mikas ir jo žvėriškoji mašina, kad apleido sa­ vo brangiausią? Jei jis nežuvo mūšyje, tai vis tiek atsiras ir at­ keršys visiems jos skriaudėjams. Sugadino nuotaiką toks reginys. Sriubos skardinę, kurioje vyravo burokai ir labai gysloti sėtiniai, vos ne vos supilsčiau ir skubinau išmauti. Keiksmų, aimanų ir kūkčiojimų jau pakanka­ mai būsiu matęs. Ir tokio mirtinai užsispyrusio tylėjimo, žvilg­ snį įkalus į sieną. Dar gerai, kad savo kokios draugužės, kad ir Elenutės, sakysime, neaptikau. Kad bent žinotum, kur jas nu­ gabens? Mums, vyrams, jau vis lengviau prisitaikyti prie nedateklių. Dvi ar trys dienos praėjo Sonnenbomo daržinėse ir tvartuo­ se. Šitie ūkiniai trobesiai kare bus suvaidinę neeilinį vaidmenį. Atstoję viešbučius, restoranus, kareivines ir bažnyčias. Kokio svieto čia nebuvo ir ko neperėjo —į tą klausimą niekas nebūtų sugebėjęs atsakyti. Seniūnas ir jo pavaldiniai kaimiečiai jaukėsi ir skendo svetimšalių masėje. Virtuvė gamino jovalą ir juomi šėrė alkanas minias. Okažkokia komendantūra rūšiavo ir skirs­ tė, tą procedūrą suprastinusi iki žemiausio primityvumo. Ran­ ka nubrėžia ore, ir jau sudaryta kuopa. Paskiriami vadai, ir į stotį. Kokius dalinius jie sudaro ir kur jie siunčia, aišku iš pirmos dienos. Į Mozūrus apkasų ir fortifikacijų darbams. Visgi būtų buvę geriau kur nors už Vyslos. Vėl grįžti atgal į rytinį frontą, kažkur lenkų pasienyje. Nori nenori, prisieina sutikti su savo lemtimi, nes juk tai niekas kitas, o jojo pirštas. 377

Vadu gavome aukšto ūgio šviesiaplaukį pilną leitenantą, aviatorių lakūną iš mūsiškės nepriklausomosios kariuomenės, o jis savoruožtu dar bent keturis jaunesnius leitenantus sau padė­ jėjais. Vadas sudaro vyriško ir kieto kareivos įspūdį. Kai kurie jį pažįsta ir mano, kad būsiąs sugyvenamas. Paskyrimo stotis Rogallen, žygio davinys dviem dienom, ir traukinys pasinešė pietryčių link. Aplenkdamas Allensteiną, Johanisburgą. Lycko stotyje išlaukiame visą pusdienį. Čia, tarp gausybės ežerų, ka­ daise mušėsi vokietis su rusų kazokais. Gramzdino į ežerus Sam­ sonovoarmiją. Paminklas ženklina anas kovas. Bet mums terūpi savo pačių būklė. Prasta Rogallen vietovė. Čia tikėjomės susitikti su kuopos dalimi, išvykusią pusdieniu anksčiau. Be geležinkeliečio ir jo ka­ lakutų, nieko daugiau. Kelionės davinys jau seniai sudažytas, o rūkalo nė kruopelės. Leitenantai nesileidžia į kalbas ir vieni vaikšto tuščiu peronu, sakytum laukdami atvykstančio dar vie­ no traukinio su savo išrinktosiomis. Sutemus išeiname ir suka­ me apie ežerus, ir žadėtų dviejų kilometrų kelias prailgsta į visą dešimtį. Kaimo vardas buvo Kalgendorf. Salta naktis atviroje pašiū­ rėje, skirtoje ūkio įrankiams susidėti. Aš pagalvoju apie antklo­ des ir kitus būtinus aprangos atributus, artinantis žiemai. Dali­ no kastuvus, po duonos kepalą. Sriubos ir šilto vandens tvirtai pažadėjo kiekvienai dienai. Apkasų mandriausia raizgyne slė­ niuose ir kalneliuose. Čia buvo išskirtinai puikios vietos, gyvai pasivaidenančios mūsų paliktąja Aukštaitija arba Dzūkija. Akis švitino ežerų ežerėliai. Ir pušynėliai tokie gražūs, ir įsmėlusi mėlynė tolumoje. Aš galvojau apie savo pušynėlį ežero gale, kur kasmet Joninėms mes suruošdavome po šaunią gegužinę. Ir svajojau apie Žiūriu sietuvą, kurios vandens neatstos jokia pa­ saulio maudyklė, jokiose upėse ir jokiose karalystėse. Tai tarp kitko. Nes atsisakyti savo svajonių, vienintelio dar likusio gyvo ir nesunaikinto dalyko, tada dar negalėjau. Šiaurėje dundėjo ir virė, ir dideli mūšiai vyko prie Goldapės ir neįžengiamose Romintos giriose. Neįžengiamos tik eiliniams, nes jos pašvęstos nacių kunigaikščių medžioklėms, sekant sena prūsų grobikų tradicija. Bet apšiuręs ruskelis nepabūgs „Polizeilich verboten“. Jis eis, ir nieks jo nesulaikys, ir iššaudys briedžius ir šernus Romintos giriose. Kitoje pusėje laiks nuo laiko orą drebino stiprūs trenksmai, ir mes, jau mušti ir mokyti, neramiai skliaudėme ausis. Vokietis 378

puskarininkis, einąs kaip ir instruktoriaus pareigas, paaiškino, jog tai pratybos ir netoliese smėlynuose ir kadugynuose esąs di­ delis Uebungsplatz. Diena pasigėrėtina. Viena iš paskutiniųjų, spalio mėnesiui baigiantis. Apsalusi minkštuose pažemio saulės spinduliuose, nudraikyta voratinkliais ir žėrinti lapuočių miškelių kai kur dar užsilikusiais lapais. Tokią nuostabią dieną buvome išvaryti į laukus, idant pradėtume kietą ir atšiaurią tarnybą. Jos galo nieks negalėjo pramatyti. Tik buvo aišku, kad ji eis sunkyn su kiekviena diena, kaip einama į rudens darganas, į negandas, į žiemą. Bet po žiemos pavasaris? Taip? Tada aš niekaip negalėjau prisiversti suniūniuoti posmelio, tokio paprastučio ir savaip mielo, kad po kiekvieno gruodžio sugrįžta gegužis. Jei gegužis ženklino grožį ir džiaugsmą, tai į jį dar buvo baisiai tolimas kelias, pačiamvos teįžengus į paleo­ litinę gadynę. Ir paukščių vilkstinės klajojo padangėmis, išbaidytos kanuolių griausmo, atkeliavusios iš mūsų žemės. Skelbdamos ateinan­ čią žiemą. Kurią ištverti reikės bet kuria kaina —šitaip svars­ tėme, suvirtę ant griovkraščio. Pokalbiams nesimatė galo, sten­ giantis vienas kitą įtikinti ir tuo pačiu laukiant iš kito pritari­ mo. Paprasčiausiu ir eiliniu reikalu. Ta diena atrodė fatališkai geru ženklu, nors vakaras vėl viską nugramzdino neviltin. Dieną pavėlavę, mus pasivijo apie dešimtį vyrų, pasiųsti to paties paskirstymo punkto. Vadovaujami mano bičiulio Kuosos, kurio veltui dairiausi nuo Sedos. Žinant jo smarkumą ir polin­ kius į avantiūras, jis paprasčiausiai galėjo padžiauti kelnes prie Varduvos. Bet jis gyvas, ir jo būrelyje mano augintinis Joniu­ kas, kurio taipgis ne juokais buvau pasigedęs. Jie ne tik gyvi ir sveiki, bet apsidarę naujitelaitėmis Wehrmachto uniformomis, prieš kurias mes atrodome tikri driskiai iš eilinio Lietuvos uba­ gų sambūrio —metinių atlaidų. Batai geltoni, pirštinės žalios. Kuprinės, duonmaišiai, dujokaukės, planšetės, palapinės —vis­ kas naujausios laidos ir iš geriausių dirbtuvių. Patsai fuehreris Kuosa apsidaręs kaip tankų grenadierius, su tikromis pretenzi­ jomis į františkumą, kas jo aukštam ir lieknam stogui be galo tiko. Svieto jie pamatė, jei jau kalbėti teisybę. Skurdi ir graudi mūsų kelionė pamario pelkėmis, kai jie tuo tarpu spėjo pabuvoti tikroje Vakarų Europoje. Jie buvo Dresdene. Jie skersai išilgai išmaišė Saksų karalystės puošniąją sostinę. Galėtum nesutikti 379

ir juos apšaukti melagiais, bet kai tiesa tau rėžia akis, turi jas nuleisti ir žiūrėti į žemę. Štai kokių narsių vyrukų prilaikė tre­ čioji kuopa! Omes įsivaizdavome kaži ką istorinio atlieką, kur­ miais knisdami pažliugusi durpyną. Susiklostė mat šitaip, kad Plungėje, kurioje vienu pasis­ pyrimu nuo Sedos, lyg spyruoklės išmesti, atsidūrę, Kuosa atrado popieriaus lapą, kurs buvo niekas kitas, o kelionės pažymėjimas. Pavardė ir vieta jau visai išblukę, bet karinis antspaudas su ištiestais erelio sparnais, tarp kojų laikančio svastiką, išsilaikęs kuo puikiausiai. Pakeliui į Kretingą jis su­ metė įrašyti paskyrimo vietą Dresdeną. Dėl juoko. Kadangi Dresdenas tuo metu buvo itin populiarus. Jis, be to, atrodė pats saugiausias miestas pasaulyje. Tokiu pat sėkmingumu jis galėjo įrašyti ir Lindau prie Bodeno ežero arba Freiburgą, tūnantį tolimiausiame kampe tarp Prancūzijos ir Šveicarijos. Tada jis įrašė savo pavardę ir kitus, kartu įlipusius. Jie pravažiavo Klaipėdą, Tilžę, Karaliaučių. Nieks jų nesu­ laikė nė Berlyne iki paties Dresdeno. Didesnėse stotyse Kuosa eidavo atsiimti marschverpflegungo. Ir jį atsiimdavo su rūka­ lais ir net šokoladu. Jie gražiai praleido laiką kelionėje ir lygiai neprastai pačiame Dresdene. Po savaitės jau reikėjo pa­ sirinkti: eiti policijos dalinin, kurs bus siunčiamas Jugosla­ vijon ar Italijon, ar į statybos kuopas, tokias kaip mūsų. Kuosa baiminosi kalniečių partizanų, tad verčiau pasirinko mū­ sų prastą darbą. Aš tik klausiaus ir nebeturėjau jėgų pečiams patraukyti iš nuostabos ir pasigėrėjimo. Kuosos akys žvilgėjo, lyg jis ruoštų ir antrą panašią kombinaciją. Kodėl ne? Po šitokių įspūdžių žiauria tikrove pasivaideno nakvynė Kalgendorfo kaime. Ir lakią vaizduotę turint, to nebūtume pajėgę įsivaizduoti. Be mūsų šimtinio puskuopio, toje mokyklė­ lėje susigrūdo dar kita perviršyto sąstato mišri slavų kuopa. Jų sultingiausi keiksmai, perteikiami nepaprastu dvasiniu įsi­ jautimu ir artistiškumu, maišėsi su mūsiškėmis rupūžėmis ir žalčiais. Slavai visai atvirai kėsinosi mūsų saujelę suvaryti į kampą ir savim paskandinti. Ir jei jie savo liaudies poezija mus viršijo ir jau manė padėties viešpačiais tapę, tai žiauriai apsiriko, susidūrę su lietuviškomis kumštimis ir vokiškai pa­ kaustytais batais. Kokiems kacapams užsileisti, tai jau būtų nedovanotina! Kuris per daug smelkiasi —tam į sprandą. Į pakinklius, ir žiūrėkite, kaip tvarka įsigyvendina. Taip atsiri­ 380

bojus, buvo galima pratūnoti naktį, geriausiu atveju priklau­ pus ant grindų, nes kojų ištiesti, kad ir sėdomis, retai kam pavyko. Knarkimas, dejonės, dantų griežimas ir klaikūs šūka­ lojimai per miegus susijaukė į kažin kokį šnarėjimą ir gaudesį, kurs panašus į karkvabalių triukšmą uždaroje dėžutėje. Vėliau pritrūko oro. Bandė atidaryti langą. Taip paprastai nepavykus jo atverti, jį išmušė batu. Durų atvirų neleido lai­ kyti tie, kurie buvo susirietę tarpdury. Naktis žvarbi. Šerkšna žibėjo ant stogų. Sargybinis kaukšėjo pasieniais ir, ginda­ masis nuo šalčio, daužė rankas. Vien tik pagalvojus, kad ateis kita tokia naktis, šiurpas krėtė kaulų smegenis. Ne, sekančiai nakčiai maskolius išgrūdo kitur, ir tame kambaryje pasijutome beveik laimingi. Kojoms ir galvai vietos atsirado pakankamai. Tačiau praėjusios nakties atminimui kiekvienas įsigijome dovanų, kurių mėnesių mėnesiais nebe­ pajėgėme atsikratyti. Ruskiai mus užleido savo tautiniu gyvū­ nu —utėlėmis. Per sprandus, popažastimis, per nugaras ropojo tokie šlykštūs šimtakojai, kad ir užsimerkus darėsi ledaka. Išėjus į laukus ir saulutei prasilaužus pro miglas, kas tik galėjo, minutę nutverdamas nuo prižiūrėtojo akių, įniko gau­ dyti, medžioti ir visokiais būdais žudyti nedorus įnamius. Bet šitos pastangos prilygo pastangoms nupūsti debesis nuo saulės. Jų per daug buvo prilindę kiekvienoje siūlėje, ir jų neišsenkamos atsargos tūnojo sutrintuose naktigulto šiauduose. Karas. Utėlės ir mergos lydi kareivį. Augalotas, prakaulis vyras, keturioliktais metais mobili­ zuotas, sunkiai sužeistas austrų fronte, pasveikęs ir priskir­ tas prie rezervistų ir su visa ratnikų družina pakliuvęs vokie­ čių belaisvėn, Gaigalas pavarde, vyras iš mūsų kampo, mūsų skurdžiai paguodai ištarė šiuos aukso žodžius. Pirmosios jau mus apniko batalionais, bet mergos lindėjo savo trobose, į mus nė kreiva akim nepažvelgdamos. Gaigalas tą reiškinį išaiškino taip, kad pakankamai joms esą savų kareivių. Velnias jas parautų. Ne mergos, o duona bus parupusi tom dienom. Be kaušo šleikščios žolienės vidurdienyje ir dvie­ jų samčių karšto vandens rytą ir vakare —nieko daugiau. Davė dar duonos —trims dienoms iš karto. Po kampuotą kepaliuką, bet jis buvo sušveičiamas vienu pradėjimu, tad iš jo beveik jokios naudos. Kai kurių jaunų ir smarkių vy­ rukų akyse pastebėjau atšiaurias ugneles. Jie nesiruošė dvėsti 381

badu. Gaigalas gi buvo velnias kurstytojas, kurs pliaupė kada tik prieidamas apie savo belaisvės dienas saksų cemento fabri­ ke. Jūrų žolės ir sraigės jiems būtų užsmaugę kakarines, jei ne metinis paršas, jei ne bulvių rūsiai, jei ne burokinis sirupas ir cukrinė melasa. Jie prasikasdavę pro vielinių tvorų apačią. Juos mušdavę šikšniniais kančiukais, juos kabindavę po balkiu galva žemyn. Bet jie tada buvę jauni. Patį pirmąjį vakarą kai kam pasisekė. Sviesto gniužulą vienas atsinešė rydamas jį pakeliui, visas riebalais išsivėlęs. Kitas visą pieno puodynę Susivertęs į nasrus. Kuosa tik bulvių duonmaišį parvilko, ir mes tą naktį sapnavome savo piemenystės dienas ir malonias rugsėjo pavakares, kai rugie­ nose pakvimpa bulvienojai ir ant perlaužtos keptos bulvės pamažu išsiskleidžia riebios taukinės kąsnis.

HIER LIEGT Ė1N KOSAK

Rytas giedras ir vėjuotas, Uebungsplatzo sunkiosios kanuolės griaudžia nuo aušros. Vėjas atneša ir kitus dundesius, prislopintus atstumų, tačiau tikrus. Kalvos viršūnėje mus pristatė kasti bunkeriui duobę. Panašiai kaip kuopos vadovietėje netoli Papilės. Tik čia jau rimtesnis reikalas, ir vietoj dviejų tinginių raštininkų visi du skyriai, delnus pasispjau­ dę. Plikas raudonas molis, rudens nugairintas. Jokios užuo­ vėjos ir jokio medelio aplinkui. Kuosos duonmaišyje bulvių apsčiai. Jas galima ir kepti, ir virti katiliukuose. Bet reikia ugnies. Tad mudu ir pabėgame į artimiausią vienkiemį, gražiom mūrinėm trobom nustatytą slėnyje. Malkų ir durpių kiek nori to ūkelio pašiūrėse, tačiau mes, kaip dori vaikinai, meldžia­ me leidimo. Po glėbelį, ir užtektų bulvėms pasišutinti. — Jokių malkų negausite,—pasakė šeimininkė, sėdinti už stalo virtuvėj. —Įdomu, kodėl? — Negausite, ir tiek. Okas jūs tokie? —Vokiečių kareiviai. Seimininkė atsakinėja aukštu balsu, su aiškiu polinkiu į isteriją. Jai esą nesvarbu, kieno mes kareiviai. Su kareiviais ji nenorinti turėti jokių reikalų. Jos vyras esąs kareivis kaž­ kuriame fronte, ir to užtenka. Prieš ją sėdi prancūzas be­ laisvis, beretę pasmaukęs ant juodų ir garbiniuotų plaukų. Jie sriaubia kavą, kramto pyragaičius ir laiko cigaretes pirš­ tuose. Jis toks skaistuolis, lyg iš pieno plaukęs, dailiai nusisku­ tęs, kaip ir pritinka tauriam paryžiečiui. Jo šeimininkė nė kiek ne prastesnė —tikra lėlė, apsitraukusi gėlėtu palaidiniu, pro kurį švyti trapūs naktiniai nėriniai. Jie susižvalgo, ir prancūzas kažkodėl nuleidžia akis. 383

Na, ką gi, jeigu šeimininkė iki pietų tebešnabžda šilkiniu chalatu. Mums jau nebereikia atskirai tartis —mielai sutik­ tume savo belaisvės dienas panašioje vietoje praleisti. Belaisvis pasiveja priemenėje ir spraudžia mums po prancū­ zišką cigaretę. Jam kažkodėl baisiai nepatogu. Jis susigal­ vojo, kad mes puikiai perpratome, kokia draugystė tuodu jaunuolius riša. Ir kaip jiems patogu gyventi ūkelyje, kai vyras frontuose kariauja, o belaisvis visas kitas pareigas atlieka. Kalba, kurią jam buvo pavykę pralaužti beflirtuojant su gaspadine, jis mum sako, kad neklausytume ir imtume malkų, kiek mums reikia. Nes velnias rausiąs vis tiek viską. Ir tas malkas, ir tą vokišką bobą. Jis buvęs kareivis ir priešas ir mus, lietuvius, iš karto palaikė lygiais. Tą mes ir padarėme. Iš paskos bliauna vokietė, kratydama rusvas garbanas. Belaisvis ją ramina ir keikiasi saviškai, tuo mus lyg ir paskatindamas. Išnaudoja žaltys, o nemyli savo šeimininkės,—nutariau sau. O Kuosa, įkandin atsisukęs, iš­ dėstė kaip reikiant: —Pala, pala, nesiputok taip daug. Netrukus ateis tokie, kurie nesiklaus dėl malkų glėbio. Ims viską, ko tik reikia. Okas tuo tarpu nepaimama —sunaikins. O tave, rudaplauke, pasimes čia pat ant grindų ir pereis visi iš eilės. Ir kas tada iš tavęs beliks, pienu plaukusi gražuole? Vyružis grįžęs neberas nė tavęs, nė trobų pamatų. Plikame molyne rūksta mūsų ugnelė. Katilėlis šokinėja pasietas ant kaplio koto. Okitos kvepia anglyse ir pelenuose. Vokietis prižiūrėtojas seilę varvina, ir jam nereikia kartoti pakvietimo. Kokia nepagarba vokiškam kareiviui jų pačių krašte! Kokie jie menkučiai ir užuiti, neturį laisvės ir jokios galios. Vietinė bobelė su jais daro ką nori. Su tais vyrais, parbridusiais iš Rytų peklos, perėjusiais daugybes kraštų, kur jie buvo ir viešpačiai, ir valdonai. Kažkaip nejauku ir nepatogu dėl jų pačių ir norisi pareikšti užuojautą. Tuo pačiu mums lyg ir palengvėja. Jei jau jie nieko negali ir ne mažiau alkani už mus, tai ką jau čia daug norėti. Bet mes žino­ me, kokie jie buvo narsūs svetur. Nedvėsime badu Kalgendorfo kaime. Po savaitės mes jau kėlėmės į kitą, už ežero, kurs tiesia linija beveik perspjauna­ mas. Tai dvaras durpynų pakraštyje ir tokiame stovyje, kad nežinia, ar jis ruošiasi priešui pasiduoti, ar jau buvęs jų ran­ kose. Jis evakuacijos ženkle. Savininkai jau išbėgę į Elbin384

o čia likę tik keli ruseliai ir jų bobos, atvežti nuo karo pradžios ir apsipratę vietoje. Esąs dar ir prievaizdas likęs, bet jis jau antra savaitė neišsipagiriojąs aptikus savininkų pa­ liktus gėralų rezervus. Būdingiausia tos sėdybos žymė, pirmiausia į akis puolusi, buvo gausus paukštynas. Ūkis, matyt, smarkiai kultivavo šią skanios mėselės šaką. Buvo panašu, jog atsidūrėme kokioje paukščių susitelkimo vietoje, prieš jiems pasibaudžiant už jūrų marių. Tvenkinį gruodu gulė žąsys ir antys. O kalakutai, vištos ir gaidžiai stačiai pulkais šmeižėsi, pagal savo prigimtį laikydamiesi kur sausiau. Net perlavištės, tos niekam tiku­ sios taradeikos, ir tos karstėsi po obelis ir gaižiai metaliniu katėjimu griovė karo išvargintus nervus. Seimininkas mėgo paukščius ir leido jiems draskytis kiek patinka. Leido povui, tam iškiliausiam gaidžių gaidžiui, valkioti savo dvisieksnę uo­ degą ir ją sustatyti kaip kokią vaivorykštę, sudarant gyvą dekoraciją pievutėje prieš verandą. Suprantama, kad jis ne­ pajėgė išsigabenti į Elbingą viso šio paukštyno ir geriausiu atveju tegalėjo paprašyti savo ūkvedžio globos. Kad ir tam, pavyzdžiui, povui. Na bet ūkvedys, kaip sako, nenutolsta nuo brandvynės rūsio. To mums ir tereikia. Pirmąja auka krito jaunas gaidys. Ar jis buvo plymutrokų, ar rodeislandų veislės, liko neišaiš­ kinta paslaptim. Per greitai jis neteko plunksnų ir skiauterės ir tapo iki menkiausio sparnų kaulelio nučiulptas. Alkis mūsų buvo žvėriškas ir vertas susidomėjimo. Jis pasipainiojo kaip sykis ant žvyruoto tako, sumosavo sparnais ir užgiedojo. Iš kur jis galėjo žinoti, kad tai bus paskutinė giesmė? Jis tenorėjo pasigirti visai nekaltai, kas buvo jo dorybė ir privalumas. Niekas jam nepasakė, kad jo šeimininko dvarą užplūdo gauja žiaurių ir alkanų kareivių, nepripažįstančių jokių taurios paukštininkystės dėsnių. —Aš jį numušiu,—pasakiau Kuosai. Ir pasilenkiau akme­ nuko. Kuosa šyptelėjo atlaidžiai, lyg sakydamas: mušk, ar man gaila. Kiek jau buvo tokių mušėjų, o gaidžiai sau vaikšto ir gieda po senovei. Akmenėlis kaštano dydžio, ir jo užteko nu­ versti gaidį vietoje. Kliuvo stačiai į skiauterę. Joks Dovydas Goliatui tiksliau nebuvo pataikęs į smilkinį. Tai ką čia gaidys? Baimė suėmė prisiminus, kad uždrausta plėšikauti ir taip žiau­ riai muštis. Paspyriau batu paukštį į kiečius su klastinga viltimi jį vėliau pasiimti. gą.

25. M. Katiliškis

385

Kitas reiškinys, mus itin užimponavęs, tai kumetynai. Be naujų trobesių, buvo ir tokių, kurie niekuo nesiskyrė nuo mano artimiausio dvaro kumetynų. Kur tarp molio sienų, baltai kalkėmis pateptų, po sukiužusiu stogu, po žemomis lubomis šimtmečius nugyveno daugiavaikės šeimos. Pamatai ir čia buvo susmegę ir, pro duris einant, reikėjo palenkti galvą. Bet viduje mums taip patiko, kad nieko daugiau ir ne­ norėjome. Svarbiausias radinys kambaryje, kuriame tilpo pusė būrio, buvo senobinė geležinė krosnis. Ji tapo užkurta, ir tuojau pakvipo keptomis bulvėmis. Slaptos durelės kamaros viduryje vedė į rūsį, kurs talpino milžiniškus bulvių aruodus. Jau po kelmais, kai bulvių tokie kiekiai, tai pagyvensime. Bet užmiršti gaidžio irgi nereikėtų. Ir, numetęs kuprinę, iš­ ėjau jo pasidairyti. Kiečiuose ir dilgynėse jo nebematyti. Jis, jau pakilęs nuo smūgio, bet dar svaigstančia galva, stovėjo patvory ir liūdnai kraipė skiauterę. Tada buvo įvykdytas pats grobuoniškiausias aktas. Gaidys tapo sugriebtas už spran­ do, jo blizgantis kaklas atsidūrė tarp dviejų pirštų, ir staigus truktelėjimas jo skiauterišką vyrišką galvą nunešė kažkur į dilgynes. Tokį žudymo būdą, matyt, buvau apskaitęs knygose ar jį išgirdęs narsių svieto perėjūnų pasakojimuose. Okad reikėjo padėti motiniukei, nukertant kuoduotės galvą kirviu ant kala­ dės, tai ne. Nejauku ir neestetiška. Dar nusisuki šalin ir užsi­ merki, nors prie stalo labai gudrus ir išskirtinai ėdrus. Štai prie kokių galabijimo gudrybių priveda karas. Ir ką padaro iš doro piliečio nenormalūs pašaro trūkumai. Juk visi mokytojai mums kalė, kad, nuo adatos pradėjus, lengvai nueinama prie vežimo. Išeitų taip, kad, nepraėjus nė porai metų, man jau teks žudyti ištisais tuzinais, ir ne paukščius, o pačius sunkiausius raguočius. Puikiai įsikūrėme kumetyne. Atsitiktinumo dėka mūsų erdvioje kamaroje su špižine krosnimi ir bulvių rūsiu po grindimis susitelkė tokio kraujo vyrai, kuriems paukštiena ir jos medžiojimo būdai iš prigimties po pat širdim. Pirmojo, mano sumedžioto gaidžio skonis velniška energija ir, sakytu­ mei, pasiutusia aistra kraują užkūrė. Nespėjus sutemti jau rūko dulksnojo plunksnos nuo visos eilės visokeriopos paukštijos. Dviejų kibirų talpos gerokai aprūdijusi konservų skar­ dinė pasitarnavo katilui. Kita panaši —miltingoms bulvėms virti. Malkų teikė senos tvoros ir kitos mažai benaudingos 386

senų namų medinės dalys. Vakare mes apsinuoginome iki gali­ mumo, nes karštis nuo krosnies neleido pakelti galvos nuo šiau­ dų migio. Gerą mėsą teikė šio dvarelio žąsys ir antys. Otaipogi vištiniai paukščiai. Kiek jų buvo nunovyta savaitės bėgyje, nesi­ imsime atsakyti. Tik jau nemažai. Jau tiek, kad iš jų plunks­ nų kiekvienam būtų išėję jei ne po duknas, tai po porą gerų pagalvių. Naikinome jas, tas plunksneles, kaip įmanydami. Ir degindami, ir kasdami į žemes, ir bulvių rūsio kampą jomis užversdami. Pavėjui paleistos, jos būtų apylinkę sniegu pa­ dengusios. Kaulų ir kitokių liekanų šimtas šunų nebūtų spėję sugraužti. Bet su mėsele mes lengvai valiojomės. Virėju paskyrėme Gaigalą ir jį užmaskavę palikdavome visą parą namie. Ojis jau nereikalavo poilsio ir neapsikiaulindavo. .. Grįžus nuo bunkerių, jo pagaminto patiekalo vienu ypu, kad ir kažin kaip stengiantis, neįmanoma aprėpti. Karšta, sotu, tingu ir malonu gyventi pasidarė. Jaučiame, kad žandai pučiasi ir kraujo cirkuliacija tokia, jog nedoros mintys pradeda apnikti. Kas įmanydamas mandresnius nuo­ tykius ir anekdotus stengiasi nupiešti. Ir vis kad moteriukė būtų kaip nors jautriau pavaizduota. Tokiomvakaronių valan­ domjau ne juokais jų pradedame pasiilgti. Kuosa gi, kaip daug pramatantis, ragina atsargas susikrauti. Ir patsai, išvertęs niekam nenaudingą dujokaukę, jos skardinę, dviejų gorčių talpos, užpildo žąstaukiais. Otai pašėlusiai puikus produktas. Taukais varva smakrai. Mes išsitaukinę iki pažastų. Vokiš­ kas davinys tik dėl bendros tvarkos. Durpyną supa kalvos. Jų pašlaitėse rengiami bunkeriai. Toliau varomi prieštankiniai grioviai. Pušys ošia kalneliuose, samanos ir smėlis čiuža po kojomis. Ugnelė rusena įlomyje, ir vienas vis prie jos pasilenkęs. Užkandį priešpiečiams ruo­ šia vaikinas. Mat jau velnias bus galutinai patraukęs ne vieną mūsiškį. Ir toks nebesitenkina virta paukštiena, Gaigalo minkš­ tai paruošta. Jis atsineša aiitį, išverčia vidurius ir ją su visom plunksnom storai moliu ar pelkių dumblu aplipdo. Toks purvo gniužulas kaista liepsnose ir svyla anglyse gerą valandą. Ir išdegusią molio plutą plėšiant, jis nusilupa su visomis plunks­ nomis ir pūkais. Puikesnio kepsnio niekas nėra valgęs. Jei tik druskos turi pakankamai, visi kiti prieskoniai nereika­ lingi. Jis toks puikus, kad, ir mirtinų dieglių nuo persirijimo suremtas, neatsisakytumištiestos šlaunelės. Puskarininkis 387

švabas, kruvinai nulaižęs savo pirštus, ilgesingomis akimis žvelgia į laužavietę ir sako: Schmeckt gut. Verdammt noch a Mol. Okad pačiam ką nors panašaus pasigaminti, tai nė minties nekyla. Vis mat jie ant gatavo* Įdomu, kiek ilgai ištvirkausime vokiškomis žąsimis? I*o savaitės tokio alinimo sparnuočių skaičius itin sumažėjo. Vandeniniai savisaugos dėlei laikėsi prūdo viduryje ir nebesidavė išprašomi ant kranto. Kitus susiarinėjo į savo sandė­ liukus rusės bobos, pajutusios, kad gali pačios likti sausais dan­ timis. Ir spynas prikabino. Dar geriau, kad vienoje vietoje. Vięlos gabaliuku, vinele ar segtuku rakino bet kokias spynas vienas jaunas mūsų bendradarbis, Vilniaus amatų mokyklos auklėtinis, laikrodininkas, auk&kalis ir kas tiktai nori. Už­ burtos pilies požemius jis būtų atrakinęs, o čia tai nebūtų ko nė prasidėti. Patamsyje apgrabinėji apie slidžius žąsų gūžius ir, pasiekęs kaklo plonumą, stipriai sugniauži delną. Antrąja ranka padarai tą patį veiksmą. Žąsys daužosi ir galingais sparnais tave beregint parskraidina virtuvėn, kur pasitinka vyriausias žudikas —Gaigalas. Kai kuriems būreliams trūko pilietinės drąsos, ir jie nesi­ vertė taip šauniai. Pavyzdžiui, mūsų kuopininkas Rak-čiakčiak, apgyvendintas gražioje mansardoje su moderniais poli­ ruotais baldais, su tikra lova, kurioje lingavo tikras spyruokli­ nis maigūnas. Paukštiena tik kvapo pavidale, vėjo atnešama, tesismaguriavo. Turėjo vargšas tenkintis savo atsargomis iš gerai supakuotų kuprinių, tai vieną, tai kitą dirželį atlei­ džiant. Kad jis kuopininkas, greičiausiai ir pats nebetikėjo, nes jokio darbo, jokio užsiėmimo. Kastuvo į ranką savano­ riškai neimsi, o prie vadovybės neprileidžia švabas puskarinin­ kis. Jo vieno pilnai užtenka parodyti, kur kasti ir ką užversti. Lygiai mums neaišku, kuomi verčiasi mūsų karininkija. Geroje troboje krioši ir baigia žandus išsinarinti nuo žiovulio. Saky­ tumei, parsiveda po mergą, bet vietinės evakuotos, o prie tų rusiškų bobelių ne tik karininko orumas, bet ir eilinio bu­ vusio ūkininko ar kalvio širdis neprileidžia. Bet kas kam? Mane, pavyzdžiui, domina ką darys su tomis karvių ban­ domis? Tų juodmargių ir žalųjų tokie skaičiai, kad laukai ir pie­ vos nugulti. Ūkininkui gelia širdį, ir jis neajteikentęs paglosto 388

kurios tarpuragę ir pakaso sprandą. Jos baubia, mykia, mau­ roja ir, kuom tik gali, reiškia savo nedalią. Jų pieningi teš­ menys perdegę, jų šonai {kritę, plaukai pasišiaušę. Jos atva­ rytos gal nuo Nemuno, pamuštomis pusnagėmis, žygiuojant akmeniniais plentais. Jau žiema artėja, ir laukuose ruda sume­ dėjusi smilga. O šiose apylinkėse nesigirdi jokio konservų fabriko. Be kalvų, pušynėlių, ežerų —jokios kitos pramonės. Karves varys dar toliau. Jos kris pakelėse. Jų jau tiek daug visur, kad viso pasaulio varnai atšipintų savo snapus. Okeis­ ta —varnų nesimato čionai. Gal čia suvažiuodavo vasaroti miestų žmonija. Į tas paeže­ rių trobeles, į gražius smiltynėlius? Kur kapų kapai, pirmojo Didžiojo karo. Kur siautė ir |uvo Samsonovas su Renenkampfu. Akmuo prie kelio, ir jame iškaltos raidės: Hier liegt ein Kosak. Kazokas čia jojo ir pjovė riestu totorišku kardu storą prūso sprandą. O paskui ir pats sau sprandą nusisuko. Vin­ giuoti apkasai aukštumėlėse, kur tarp sausos, peraugusios žolės tebesidraiko surūdijusi spygliuota viela. Ir kapai kitose kalvose, kur daugybė parašų: Unbekannter Russicher Krieger. Kur gera —ten neprailgsta. Neprailgo ir viešnagė dvare prie durpynų, kurio vardą su didele pagarba ir dėkingumo kupinas turiu pažymėti. Tahlau —vadinosi šis ūkis, ir grupė lietuvių visad paliks jo šeimininkui dėkinga už jo taurius polinkius į paukštininkystę. Jei jo gabiai kultivuojama ūkio šaka ir buvo pažeista, tai jis gali guostis, kad savaitę kitą vėliau po mūsų sekę kiti užkariautojai, o šiuokart jau tikres­ ni, ją visiškai sunaikino. Ir po šiai dienai. — Muilą jau dabar galėtume nešti be persėdimo net iki Berlyno,—prasitarė palaiminto sotumo ir tingumo poveikyje mūsų gilus mintytojas ir aiškiaregis Dubiela. Jam prieštarauti nedrįsome. Nes maitinimosi svarba bu­ vome stipriai persiėmę. Jei ne puiki mityba Lietuvoje, tai ar būtume sugebėję atsibelstų iki šių pušynėlių? Viskas praeina. Ir dienos maistingame dvarelyje. Kažkurią pavakarę išrikiuoja ir pradeda vesti kilpomis išsimaizgiusiais paežerių keliais. Tokie gražūs ir poetiški kaimų vardai, tokie Rosenheide, Liliensee. Bet Lelijų ežero kaimo daržinėje ne­ kvepia nė rožėmis, nė lelijomis. Greičiau mėšlu ir srutomis iš piliakalnio dydžio mėšlo krūvų. Neblogu vardu —Dorathal,—ir ta vietovė pasiekta ir užimta kitą pavakarę. Siauras 389

kelelis, ir tas pats bjauriai duobėtas, vedė dauba, prižėlusia visokių prastų krūmokšnių. Opurvynas buvo neišbrendamas, kurs, atrodė, skandino šį lomoje užsidariusį kaimelį. Ar čia siautė liūtys, ar tokia žemė, kad viskas žliugčiojo ir teškeno lyg šaltiniuotame pakriaušyje. Mažas, susisukęs ir velniško piktumo senis, net akių blaks­ tienas nusitaškęs savo kiemo purvu, stovėjo tarpvarty ir paro­ dė, nykščiu per petį durdamas, kur bus mūsų patalpos. Jos pastogėje, dvi kaizeriniu laužu užverstos kamaros. Durys neuž­ sidarė, languose daugiau lentgalių ir kartono negu stiklo. Kros­ nys neveikė neturėdamos kontakto su kaminu. Pro lubas var­ vėjo, pro sienų plyšius košėsi vėjas. Grindis dengė pusės sprin­ džio komposto sluoksnis, o šiaudai, kuriuos gavome panaudoti guoliams,—permerkti iki paskutinės birbynės, lyg būtų iš­ griebti iš marių dugno. Siam namui užimti, kurs, kaip netrukus pasirodė, ir buvo labiausiai apleistas, atskyrė dalį ir nuėjo toliau. Vyresnybė pasirinko geresnes trobas sodžiaus vidury, iš kur patogiau vadovauti ir platesnis žvilgsnis į periferijas. Be vaidų ir muštynių pasidalinome kamaras. Mažesnėj dvylika, o antroj aštuoniolika galvų. Jei anuose kaimuose buvo trumpoka su nakvynėmis, tai čia jau šnekėti nebebuvo kaip. Liūdnai sping­ sėjo Hindenburgo lempelė, apstota trisdešimt šešių kojų. Tai jau kad sukišo, tai sukišo. Čia tai prasidėjo tikroji mūsų tarnyba. Anas dvi savaites visus darbus prižiūrėjo ir tvarką darė vienas vokiečių puska­ rininkis. Mūsų leitenantai lindėjo savo gūžtose, beveik niekur nesirodydami. Ir niekas jais per daug nesidomėjo. Jie buvę nebuvę, ir kas čia kam. Prie geros tvarkos jau įpratome, tad, sakysime, jei neiname su šautuvais tiesiogiai į ugnį, kam tų karininkų. Teilsis sau ramybėje. Bet jie patys taip negalvojo. Jie perėmė kuopą į savo rankas, kai tik pajuto, kad švabas kažkur pasiliko ir jau nebepasivys. Švintant pirmam rytui tame kaime, išrikiavo visus purvyne ir apreiškė savo valią. Keturiems leitenantams po būrį, o vadui, kaip ir pridera, va­ dovauti iš vadovietės —švarios seniūno štūbės. Toliau slenks­ čio jis ir nebuvo pasirodęs. Mat avėjo trumpais pusbačiais, o jiems purvynas per gilus. Jo kolegos būrvadžiai —visi be išimties įsibridę į gerus aulinius. Gal dar ir barsuko taukais išteptus, kad nesibaidė pelkių ir liūnų. 390

Mūsų būrį paėmė leitenantas, toks raginių rėmų akiniais nosį pabalnojęs. Tą pačią dieną jau jis visuotinai apšauktas Akiniuota Gyvate. Antrasis būrys savo vadą pavadino Jonu Žiauriuoju. Abu, matyt, dėl jiems būdingų dvasinių ir fizinių žymių. Darbingumu niekas ir nesistengė pasižymėti. Per tas dvi savaites įsitikinome, kad nieko nenustebinsi plėšdamasis. Nie­ kas dėl to labai ir nepyko. Bet reikėjo skaudžiai nusivilti atsidūrus saviškių tiesioginėse rankose. Jie siaučia kaip tikri saracėnai ir be jokio gailesio vargstančiai krikščioniškai sielai. Jie zuja, siuva ir laksto skersai ir išilgai. Skatina, keikiasi ir pagaliau pagauna grasinti. Kuomjie gali grasinti? Nutraukti sriubos samtį? Ne. Akiniuota Gyvatė apeliuoja į mūsų tauti­ nius jausmus. Girdi —turime užsirekomenduoti savo globėjams vokiečiams. Nuo mūsų, girdi, priklausysianti tolimesnė visų lietuvių būklė. Išeitų, kad čia reprezentacinis dalinys. Ir atsiųstas sunkiems egzaminams. Oiš visų kampų ir plyšių tik stebi mus, tik registruoja netikusius elgesius. Jonas Žiaurusis tvirtesnės prigimties ir mėgstąs aiškumą, ir neturįs tokio stipraus tautinio pagrindo. Savo vyrus jis gąsdino drausmės batalionu. Jų esą tiek, kad visiems pakaksią. Tad pirmyn. Purvai tik tyška, vanduo žliaugia per karčius, o leitenantai siaučia. Net pavydu matant, kokiais patogiais batais jie avi. Kad įgula apsiavusi prastai —jiems nė motais. Kas turi pus­ bačius —tam pusė velnio. Bet dalis tebeavi iš namų pasiimto­ mis kurpaitėmis, kurių tik vargani griaučiai belikę. Yra vie­ nas suvalkietis su medinpadėmis. Kad dumblyne jų nepaliktų, jas prie kojų prisiriša viela. Jo kojos kruvinai nubrūžintos. Kai kurie tebėra civiliais rūbais, daugiausia švarkeliais ir bliuzėmis. Megztukas toks retas daiktas, kad jo pasižiūrėti ne­ užtenka. Dažnas nori pirštais paliesti —ar tai tikrai vilnonis dalykas. Uniformuotų dalis neturi milinių. Opirštinės —tai jau ką čia. Bet rankos grumba nuo žvarbaus vėjo. Kad jos nulaikytų kastuvą, milinės rankogalį atlenki, ir gaunasi šilta rankos ap­ danga. Kas milinės neturi, su aiškiu pavydu žvelgia į tokią pra­ bangą. Tačiau rankogaliai netruko skutais nueiti, ir vėl visi lygūs. Sustatė į eilę ir kiekvienam po penkis metrus. Matuoti nereikėjo, nes penkis metrus turi kiekvienas apkaso griovio lūžis. Linija nusmaigstyta kuoleliais. Kylanti į kalnelius ir 391

smenganti į balas. Dantys girgždėjo ir šiurpuliai per kaulus smelkėsi, kastuvui gremzdžiant akmenuotą molį. To molio kie­ tumas neišpasakytas. Dubiela jį palygino su betonu, kurin dėl rišlumo įmaišyta pakulų. Gali vadovybė plūstis, kiek nori, o iki vakaro nė pusės iškasti neįmanoma. Kuosa iš kažkur sušniukštinėjo, kad kituose ruožuose, kur dirba italai ir visokie kacapai vokiečių priežiūroje, nė kalbos nesą apie penkis metrus. O, vokiečiai, tai kitas dalykas,—paguodė Ivanas Žiaurusis,— jie dirba „langsam aber sicher“. O vienok mums tereikėjo nusileisti į slėnį, kur grynas durpynas. Arba prieiti lengvo priesmėlio, ir mes pasiutome semti. Iki vienuoliktos norma atlikta. Kastuvas ant pečių, ir jau suksime į sodžių. —Okur jūs, balandėliai? —Namo. Normą padarėme. —Kokią normą? —Kaip sakyta buvo. Iškasite ir eikite. —Aš jums, eikite,—klastingai švyti Akiniuotos Gyvatės stiklai.—O koks čia brustveras? Žemės kaip kiaulių išknis­ tos. Okokie šlaitai? Jis turi susikalęs iš lentgalių matuoklę —apkaso pjūvio formą. Įstato ir matosi kaip knygoje, kad vietomis šlaitas pilvotas, vietomis duobėmis išnaršytas. Jis taip sugeba su­ rasti visokių pataisų ir papildymų prie tos pačios normelės, kad tik džiaukis iki vakaro spėjęs susitvarkyti. Nu, jeigu taip, tai tegul sau eina po velnių su normomis ir visu kitu. Matosi, kad baudžiava sistemingai įvedama. Apie pasyvų pasipriešinimą ir įvairaus sabotažo veiksmus pagauname svarstyti. Nors kai kurie nedviprasmiškai siūlo nugerti vietoje prievaizdas. Mažiausiai jau kojas pakaustyti ar akuliorius sukulti. Tuo labiau kad kitoje grupėje nieko panašaus nėra. Ten sumaniai tvarkosi pats jauniausias leite­ nantas. Stambus, lėtas, storomis lūpomis ir negražaus veido, lyg iš prastų lentų sukalto. Kai jis prasišiepia, tai dantys vienas ant kito lipa —tiek jų daug jo nekalbioje burnoje. Ir pati kalba, kaip ir jo visas surėdymas ir būdas, prasta ir kaimie­ tiška. Bet širdis jo auksinė, kaip geras ir brangus laikrodis, į geležinius kiautus įdėta. Prie darbo savo vyrų nespaudžia, nes, patsai būdamas nerangus, ir kitų nelinkęs gainioti. Spė­ sim, sako, prisikasinėti ir nusiengti, kol karas pasibaigs. Jo nervų tinklas neabejotinai stiprus ir neįplėštas. Jis verčiau 392

studijuoja mitybos pagerinimo galimybes, kas jo ūgiui ir am­ žiui labai aktualu. Visos žymės jį rodė gero ūkininko sūnumi buvus, ir nejučiom jį praminė Artojėliu. Jis to vardo nesipurtė. Jo stambios rankos niežėjo nesutalpinamos nė į kišenes, nė prie šlaunų. Jis norėjo griebti kastuvą ir versti žemes per galvą. Mes ilgėjomės Artojėlio. Pora vyrukų iš jo būrio vis būdavo pasiunčiama pasižebravoti. Jei ne duonos, tai bulvių parvilkdavo iš kur nors. Ir dūme­ liu patraukdavo nuo jų kasamo ruožo. Ugnelę dažniausiai pa­ kursto pats Artojėlis ir, papustydamas apanglėjusią bulvę, kone užspringdamas ryja. —Tokį vyrą mes turėtume pagerbti,—prasitarė Dubiela. —Pagerbti? Okaip? — Išskirti iš anų. —Oką su anais? Gaigalas papasakojo, ką darydavo su „anais“ Pirmojo karo metu. Ogi nušaudavo, ir tiek. Žinoma, tai fronte. Kur kulkos skraido visom kryptim. Bet mes sausai nuginkluoti. Šautuvą ir tarbą šovinių turi tik tas vienas Gaigalas. Ginklą jis prižiūri. Dalį margarino sutepa į vamzdį. Ir niekamneduoda nė pačiupinėti. Jam tad ir pasiūlyta nudaužti kokį vieną dėl bendros tvarkos. Pasitaisymui. — Kas man? Ir nudaušiu. Kai prasidės rusų puolimas. Didelis čia daiktas,—šaltai, lyg eitų pelėdos nušauti, sutinka mušketierius. Tas jaudina mūsų klieriką, ir jo balsas beveik virpa: —Eikit jau, eikit. Juk žmogus, tai ne obuolys nuo šakos nuskinti. Aš nesuprantu. — Ir blogai, kad nesupranti. Omokytas būtum. Dažniausiai niršta ant Gaigalo. Dėl šautuvo. Jis tik vienas su šautuvu. Jis aukštas senis, o jo muškieta pačios ilgiausios rūšies. Ir jis eina vis būrio gale. Todėl kai kam atrodo, kad prašalaičiai gali pamanyti, jog Gaigalas mus varo. Jis vienas ginkluotas varosi didžiausį būrį nuplyšusių žmogystų. Nė jis ten nušaus, nė ką. Bet šautuvo iš jo niekas nė neban­ do atimti. Kažkaip susigyveno visuomenė —lyg simboliu kokiu jis tapo. — Jei aš kareivis, tai turiu būti ir ginkluotas. O jei be­ laisvis —tai belaisvis. Tegul uždaro už spygliuočių. Svarūs argumentai mūsų veterano. 393

Artojėlis mums vis didžiau patinka. Ir jis turi pasiuntinį, kaip ir visi karininkai. Mums neaišku, ar vokiečiai turi, bet mūsiškiai laikosi savos, lietuviškos tvarkos. Artojėlio pasiun­ tinys, buvęs paštininkas, skundžiasi, kad tos pareigos jį visai baigiančios demoralizuoti. Visai nesą kas veikti. Kai jis norįs savo ponui batus nuvalyti, tai jis klausiąs, kodėl? Geriau duo­ kite, aš tamstai nušveisiu. Tamsta vyresnis ir šeimos žmogus. Ir su rūbų valymu ta pati kiaulystė. Kam, sako, juos valyti, jei juose utėlių nė kiek ne mažiau kaip pas kitus. Dėl jų, tai jau mes esame praradę bet kokias viltis. Su siaubu pagalvoju, kad dar visa žiema prieš. O kol išauš pavasaris, kad galėtumei kokiame upelyje žmoniškai išsimaudyti ir išsis­ kalbti, vargiai jau kas bebus likę iš manęs. Išgers visą kraują paprasčiausiai. Vienas iš prieinamiausių būdų bent dalies jų atsikratyti, tai, nusileidus kelnes, nubraukti ranka. Mat ties diržu apie juosmenį susirenka jų saujomis. Ir tai pačios stam­ biosios, kurios neišsilaiko marškiniuose. Jų visur —ką čia ir kalbėti. Kas turi vešlesnius antakius —netrūksta ir anta­ kiuose. Vakarais, pasakodamiesi smagias istorijas, susėdę ant purvinų šiaudų aštuoniolikos vyrų kambaryje, dėl viso ko tuos vabzdžius krauname į Hindenburgo lemputes. Mušti jau seniai jų niekas nebemuša, nes tai ne žmogaus jėgoms. Kas gali išmušti amarą? Tą patį Gaigalas mėgsta sakyti ir apie rusus. Kas gali valioti išmušti ruskius? Jų per daug. Ne, ne. Politinio švietimo pamokas praveda jei ne Kuosa, tai Dubiela. Aktyviai reiškiasi Jonušas, dažniausiai krimsdamas savo gulto kaimyną klieriką. Jonušas išsilavinęs vyras, staigus ir netaupąs žodžių, ir sunku mandagiam klierikui atsilaikyti. Juodei jis naikinąs utėles, a? Juk tai Dievo sutvėrimas. Jei jis prieš visokius nusižudymus nusistatęs, tai tegul nekelia piršto ir be protesto atiduoda ištraukti savo kraują. Klierikas mirksi ir nieko neatsako. Bet kai jį, vargšą, ga­ landa už tai, kad jis nėjęs paukščių medžioti, o paukštieną su malonumu valgęs, jis tada sumurma: —Aš nežinau, ko tu nori... —Užtenka,—prisieina Jonušą nutildyti. Kartais ir jaunesni įsitraukia į ginčus. Ir dažniausiai kvai­ lai. Nes jiems neišeina iš galvos duona. Reikia įsivaizduoti erdvę, kurios sienas sudaro keturi žingsniai taip ir šeši antraip. Aštuoniolikai žmonių vietos tik tiek, kad sėdėti įmanoma kelius 394

sustačius, o gulant jau visai vargas su kojomis. Jos būtų ilgos ar trumpesnės, vis tiek priseina kryžiuoti su antros eilės kojo­ mis. Apačioje daugiau purvo negu šiaudų. Daugiau dūmų ir pasiutusio šuto, ir prakaito smarvės negu oro. Pasidėti nėra kur. Lauke ruduo kaip tyčia mūsų dienų pasaldinimui per­ mirkęs iki paskutinio žolės stabaro. Tenka talpintis vietoje ir užmaršties ieškoti kitur. Duona tai duona. Jos gal ir užtektų, jei būtų riebalų. Kuosos dujokaukės kabūras išdažytas tapo labai greitai. Duonos man užtektų, bet jos trūksta Joniukui, mano globo­ jamam vaikui. Jam tik šešiolika metų, ir jis jei kiek tampo apatinę lūpą. Jis menkutis ir liesas, bet jo rajumas nesvietiš­ kas. Jo kaulai auga ir, jei šią žiemą reikalai nepagerės, iš jo išeis dievai žino kas. Jis buvo pradėjęs rūkyti, bet įtikinau, kad neverta. Tokiu būdu mes keičiamės —aš rūkau, o jis grau­ žia mano duoną. Rytais jis netingi ir man atnešti kavos ar pabėgti kur nors. Jis visad laikosi mano pašonėje, įgavęs pasitikėjimo dar tada, kai buvo išvarytas paštotėn su arkliais ir užkirstas pasiliko žemaičiuose. Jis klausia: —Ar už tai, kad aš čia, mane irgi kars? — Kas tave kars, Joniuk? —Tai kad jūs visi sakote. Gaigalas abejoja, ar iš viso jie bekarsią. Po karo jiems daug žmonių trūksią. Sibirija plati. Iš ten nepabėgsi. Prikinkys, ir kukuosi, kol turėsi šilumos. Bet tai vis tiek tas pats nelaba­ sis. Geriau pasistengti į jų nagus nepakliūti. Nepakliūti. Okaip? Na taip, kaip nuo Sedos. Bėgti, į nieką nežiūrint. Bet pirmiau reikia išbėgti iš tos klampynės. Dabar juk nė pasisakyti niekam negalėtum, kaip čia. Tik greičiau ir greičiau. Tik daugiau apkasų iškasti. Okad basom kojom, tai niekam nerūpi. Vadas tikisi atsižymėjimo ženklą už tai gauti ir vis naujus kankinimo būdus išgalvoja. Jis turi laiko. Jis šiltai ir jaukiai gyvena seniūno troboj. Ir, verandoje atsistojęs, moka surikti pavaldiniams. Pavyzdžiui —jis nutarė, kad mes ne­ paruošti rikiuotei. Ir einame kaip avių banda. Svarbiausia — tai nemokame pasisveikinti. Sekmadieniais tik pusė dienos dar­ be, o po pietų —marš į pievą. Reikia eiti būriais, reikia praeiti pavieniui, iškelti ranką ir visa gerkle rėkti „Heil Hitler“. Dar kartą, dar kartą. Šimtą kartų iš eilės, kol išmoksime pasisveikinti kariškai. Įsitempti, 395

sustingti, persikreipti ir ranką iškelti, kaip nudžiūvusią šaką. Tiesa, kad nemokėjome iki šiol. Ir nebuvo reikalo. Jei kas būtų matęs iš šalies, kokia čia kariuomenė ruošiama para­ dui, tai nežinia dar, ką būtų pagalvojęs. Purvina iki ausų, uniformų likučiai, civilių rūbų draiskalais, kojas vielom apsi­ raišiojusi, nugrubusiais nagais, apžėlusiais ir nepraustais snu­ kiais. Priedo prie žavingos aprangos dar skardinės dėžutės, pasietos virvutėmis ir prikabintos prie šonų. Kariškas katilėlis čia buvo reta prabanga. — Žengte marš! Pagarba! —Heil Hitler! —bliauname persisukę. Pažliugusi pievos velėna tik lekia į viršų.

ARTOJĖLIS Sako, ir kareivių knygutes išduosiu. Dabar tai jau tikrai patsai nelabasis nesusigraibys —jokio ženklo ar popieriaus. Mane sulaikė du žandarai, slaptai nusiėmusį nuo apkasų ir pakrūmėmis besileidžiant namo. Namo —reiškia, į purviną sodžių, į dar purvinesnę palėpę. Žandarai jau, matyt, iš toliau pastebėjo ir, patykoję prie kelio, griebė ne juokais. — Kas toks būsi? — Kareivis,—mikčioju. — Soldbuch, Ausweis, Papier, Dokument! .. Nieko panašaus neturėjau ir parodžiau suglamžytą geltoną popierių su įrašu kampe, kad tai pirmas lietuvių savanorių pėstininkų pulkas. Visokie asmens liudijimai, pasas it "kita popierija, gražiai supakuota, liko anapus Šilutės. — Keine Ahnung,—pakraipė galvą pirmas nuo krašto žandaras. Ir antrasis nieko nežinąs, kad buvę tokie pulkąi ir net mušęsi. Toks randuotu snukiu ir pamušta nosimi. Aišku, kad žandarmerijon viso pasaulio kariuomenės surenka visokius mušeikas ir chuliganus, tuo trigubai pelnydamos: pravaly­ damos kalėjimus, įsiteikdamos tam nešvariam elementui, su­ teikiant jamduoną pagal specialybę ir pomėgį, ir įbaugindamos savo ramius piliečius. Kuriems kartais gali kilti maištingų minčių. Tasai randuotis man patarė iš karto sakyti, iš kokio dali­ nio būsiu pabėgęs. — Iš ano,—rodau.—Ten, apkasuose. —Ar tu žinai, kad už dezertyravimą baudžia mirtim? — paklausė antras, mažai ką doresnis savo išvaizda. Jis nors šypsojosi, bet jo dantys metaliniai ir mano kaulų smegenis pasiekė savo prikliu švitėjimu. 397

— Žinau, bet.. . Nuje, manau, koks aš čia dezertyras, jei tik valandžiukei. Opaskui vėl grįšiu pas Joną Žiaurųjį. Visi taip daro. — Kur tavo ginklai? —Ginklų neturiu. Va, tik peilis. — Scheise —peilis. Kur tavo gevėras, kur pistolmašinė ir granatos? Kur juos padėjai? Pardavei, pragėrei ar užkasei į žemę? Sakyk tuojau pat,—tardė sistematingai lauko žandaras. Tasai su nukreipta nosimi. —Atėmė tokiame miestelyje, vardu Sakenburg. Ar kitaip, nebepamenu... Tokio Sakenburgo jie iš viso nėra girdėję. Ir mano istoriją laikė perdėm išgalvota. Antrasis gi aiškiai nori žinoti, kokį dalinį būsiu palikęs. Ir kol aš rinkau ir tvarkiau mintis, ir jas į žodžius, kaip tas mūsų dalinys galėtų vadintis, netekęs kantry­ bės, dūrė nykščiu pasmakrėn. Buvau mat galvą nulenkęs, kas nesiderino su karine drausme. —Verfluchte Polė! Ar tu pasakysi, ar nori būti vietoje nušautas? Kas ten norės. Bet man itin prastai su tąja vokiečių kalba. Ir blogiausia, kad reikiamus žodžius visuomet užmirštu tada, kai jų labiausiai prisireikia. Dalinys kasa apkasus ir kitokius darbus atlieka. Bet kaip jis vadinasi, taip ir nepasiteiravau anksčiau. Tai ir dabar tamstos, gerbiamieji lauko žandarai, nesugebu paaiškinti. Jis ten,—rodžiau. —Ten nėra jokio dalinio. Mes žinom. Tu iš fronto. —Ne. —Stillstand! —riktelėjo ir atkišo baisųjį, nuo tabako pa­ geltusiu nagu nykštį lyg noragą kokį, taikydamas ton pačion pasmakrėn. Okitas pačiupinėjo pistolmašinę, lygiai tokią, ko­ kią buvo atrėmęs į mano pilvą jo draugas Barstyčių kryžke­ lėje. Nuo ano atmintino atsitikimo pradėjau mirtinai neapkęsti viso pasaulio žandarmerijos.. . Bet ką tas padės? —Nein, nein. Ich bin kein Soldat. Ich bin kein Pole. Ich bin, ich bin... Velniai žino, kas aš esu. Oten, va, mes gyve­ name. Ir ten mūsų fuehreris. —Ach so. Jūsų vadas ten? Eime. Mato jie, kad jų imtinys suvis išsimušęs iš klesų. Bet jei­ gu vadas, tai tvarkoje, patikrinsim. Netoli tas kaimelis. Ir nusivedė vidury, gražiai išsilenkdami balučių ir klampynių. Kad šaudys pasivedę prie upelio, žinoma, netikiu. Ir mušti jiems 398

neįdomu tokį apšepusį tipelį. Parodžiau trobą, kur gyvena fuehreris. Ir jis pats beišbėgąs sagstydamas mundierą ir pasku­ bomis rydamas nesukramtytą kąsnį. Mat pietų metu pataikėme. Žandaras atkišo geltoną popierių su visom nesąmonėm apie savanoriškus lietuvių pėstininkų pulkus. Vadas nurijo kąsnį, nubraukė riebaluotą smakrą. Jam susikalbėti daug geriau sekėsi. Pasižiūrėjo į dokumentą ir pasakė: jawohl. Toks buvęs, bet dabar esąs kitas dalinys. Ir tas purvinas niekšelis jam priklauso. Man net smagu pasidarė, kad neatsižadėjo manęs, tokio prasto, tokio suvargusio. Tik perėmė iš žandarų, kurie, gerbdami fuehrerišką autoritetą, viskuom patikėjo ir patraukė savais keliais. Dabar tik man prasidėjo pati liūdniausia vieta: aiškintis vadui, kur aš ėjęs, koėjęs, kosimuliuojąs ir ar aš norįs tuojau iš­ vykti, kur pipirai auga? Teko už pabaudą prisiimti išvalyti vir­ tuvę ir atremontuoti niekais išėjusią lauko išvietę. —Otą geltoną popiergalį tu mesk šalin kuo greičiausiai,— patarė vadas. Ir pridėjo dėl bendros tvarkos:—Jei rusai tave sugautų su tokiu, tai vietoje sušaudytų. Visus savanorius vietoje šaudo. Sutinku, kad sušaudys. Matyt, tam esu pašvęstas. Vokie­ čiai jau bandė šaudyti. Ką padarysi? Bet kad kitoniško popie­ riaus, gerbiamas vade, neturiu. Ir kiti neturi, kiek žinau. Gyvam daiktui kokią nors žymę reiktų turėti. Šunies medalį po kaklu, ar ką. Vadas susimąstė. Jo vyrija pavojingame stovyje, jeigu taip. Jis pažadėjo parūpinti soldbuchus. Soldbuchus tai soldbuchus,—sakau, pradrįsęs po šitokios įžangos. Bet kaip atrodys kareivis su soldbuchu, jei kelnės geležinkeliečio, o sermėga ar­ tojo? Kepuršė gi varnų pralesta, o apie avalynę nėra ko nė kalbėti. Mes mielai dėvėtume klumpes ir vyžas, jei būtų kur karnų prisiplėšti. Nes basiems tokiame ore jau bus galutinai atsiėdę. —Tylėk. Tu jau per daug leidiesi į kritikas,—pertraukė vadas nepatenkintas.—O žinai, kad kareivis nepolitikuoja. Marš prie darbo! Mano nelaimingas susidūrimas su žandarais prisidėjo prie didesnio mūsų laisvės suvaržymo. Buvo įsakyta kietai sekti ir vis skaičiuoti darbo metu, ar koks nenaudėlis pakrūmėmis neparpūtė namo. Ir jokios atmainos. Ar tau šventė, ar kas. 399

Teko sukaupti buklumą. Teko pasišaukti klastą ir veidmai­ nystę, norint išlikti gyvam šioje smalinyčioje. Vakarais savo ruožtu buvo planuojama ir dedamos viltys į visokius netikėtumus, prileidžiant net staigų rusų prasiver­ žimą. Jau dabar,—sakė Kuosa,—ne į Dresdeną, o prie Rheino kombinuojame marschbefelį. Frontas snaudė čia pat, lyg susisapnavęs, retkarčiais suduodamas ir vėl giliai už­ knarkdamas. Pasirodydavo ir vienas kitas nususęs lėktuvas ir numesdavo bombų į Lycko miestuką. Mes geidėme bombų visai čia pat, bent jau savo karininkams pagąsdinti. Bet kas tau duos, kai tu ko nori? Trys savaitės praėjo. Išeidamas nenorėjau nė atsisukti. Tokia skylė, taip apgižusi ir sugedusi. Net Rak-čiak-čiak, kuriam neteko su realybe susidurti ir net savo puspadžių sudrėkinti, ir tas, senas galantas, išsinešęs savo kuprines ir pakrovęs vežiman, rado reikalo pasakyti: —Nešvarus kaimas. Nors, atvirai šnekant, jie visi čia vienodi. Ir kuomjau galėtų pasižymėti sekantysis, atviru glėbiu mūsų belaukiantis,— Schnippen? Bet, rodos, purvynas ne toks gilus ir mėšlo krūvos ne tokios didelės palangėse. Ir saulė kaip sykis prasiplėšė spragą debe­ syse ir pažvelgė į mus tokiu jaunu šypsniu, jog iš karto pasi­ vaideno pavasaris. Visai kaip mergaitė įkalnėn einančioje Telšių gatvėje, išbėgusi iš kiemo ir mojusi ilgai, ilgai. Kart­ kartėmis vis ją prisimenu. Ir neįsivaizduoju, kaip galėčiau ją užmiršti —turinčią jau šešiolika metų ir begaliniai puikius šviesius plaukus ir už ežerus mėlynesnes akis. Kaip užmiršti Danguolę nuo Masčio krantų? Vaje, vaje... —Čia tai pagyvensime,—pasakė Dubiela, išsinerdamas iš pečius veržiančių kuprinės diržų. —Kodėl? —Matai,—apvedė ranka plotą nuo pirmos kaimo trobos, apvestos spygliuota viela, kurioj gyveno keletas prancūzų belaisvių, iki pušyno kitame krašte, tamsia mėlyna siena už­ klojusio pusę horizonto.—Kiek moteriškų veidų prisiplojusių prie langų. Mes būsime pirmas rimtas kariškas dalinys. —Velniai žino. Be trejetos nušiurusių vokiškų grandinių, jau senokai čia kažką bematuojančių, be senių ir keletos apykvailių ir inva­ lidų bernų —jokių vyrų daugiau. Prancūzų neskaitant. Omo­ 400

teriškųjų po dvi, po tris kiekviename lange. Ir po tiek pat kiekviename kieme ir darže iš tų vadinamųjų Rytų darbinin­ kių —rusių ir lenkių. Mus įkurdino vyriausioje kaimo smuklėje, jau kuris laikas nebeveikiančioje, bet išlaikiusioje savo senąjį vardą —„Masurischer Hof“. Kuopa mušte primušė visus karčemos kampus. Bet tas truko neilgai. Ją išskirstė, ir smuklėje liko tik pirmasis būrys. Būrys lengvai susitalpino baro patalpoje ir dviejuose kambariuose už jo, skirtuose garbingiems kaimo piliečiams šventadieniais su cigarais dantyse susėsti ir pakortuoti. Gi salė ir dar viena nemaža kamara —tuštutėliai. Net skamba, kai sukosti ar gerai geležim kaustytu batu sutrenki. Kieme įsikūrė virtuvė. Gretimam sandėliuke maistą rū­ šiuoja Kiškis-Zuikevičius. Ūkio centras mūsų kieme. Tą pa­ tvirtina ir nuolatiniai Rak-čiak-čiak apsilankymai. Čia taip pat dažnai snukius kaišioja tokie kuopos antrininkai, arba, tikriau sakant, anot Jonušo, kuopos utėlės. Tai raštininkas Romka ir vertėjas bei pasiuntinys Benamis. Jei virtuvės bernai —Zlioba su Piežiniu —gryni ir tamsūs kaimiečiai, tai kiti, įskaitant ir Kiškį-Zuikevičių, jau tikri inteligentai. Ypatingai Romka — nuostabus Kauno gatvių produktas. Smulkiai sudėtas vyru­ kas, bet galįs atstoti dešimtį kalnaverčių savo kakarine. Jo daili lapės burnelė, kurios tuščiai nelaikė, o leido visais garais į darbą, j-odė jį buvus cirko artistą ir akrobatą, fakyrą ir jogą, monelninką, šmugelninką ir dar, velniai žino, ką. Nebuvo kur pasireikšti jovisiems talentams, bet ir tai, ką matėme, buvo labai daug. Benamis ir Kiškis tokia šakota inteligencija nepasi­ žymėjo. Be to, jie buvo ir kuklesni. Mano paties asmeniniai pergyvenimai maloniai siejosi su šia vietove dar ir dėl to, kad pavyko rasti tinkamą būdą išvengti bjauraus apkasų darbo. Koja, kurią andai įplėšiau spygliuo­ ta viela, negyja. Priešingai —nori išsivystyti į pusėtiną žaizdą. Drėgmė ir purvas tam tik padeda. Bet aš labai dėl to ir ne­ pykstu. Panašu, jog mano nuotaikas supranta ir sanitaras, žvalus liuftvafės puskarininkis. Jis atsiųstas tik laikinai ir, atrodo, tik mano laimei. Jis patepa juoda mostimi ir koją nuvynioja popieriniu tvarsčiu taip stipriai, jog nori nenori priseina šlubuoti. Tas jau mane daro įspūdingu ligoniu. Kol liuftvafė tvarkys mūsų sanitariją, bus įmanoma lengviau pagyventi. Kas rytas nušlubuoju ambulatorijon, kad gaučiau atleidimą. 26. M. K a t i li š k is

401

Vieną iš keturių davinio cigarečių visuomet surūko sanitaras, mums draugiškai besišnekučiuojant. Bet Rak-čiak-čiak netiki mano liga ir laiko mane gryniau­ siu simuliantu. Aš nesuvokiau, kas atsitiko ir kokia spraga prasivėrė mūsų šiltuose santykiuose, prasidėjusiuose Plinkšių palociaus viename raštininkams skirtame kambaryje. Jis kabi­ nėjasi kur tik gali ir varo tai bulvių skusti, tai malkų skal­ dyti. Atleidimo popierėlį jis nori iš manęs atimti ir suplėšyti. Bet kas jamduos? Jis, atrodė, bus kerštu pasinešęs mano pusėn, bet kodėl, taip ir nesuvokiu. —Vieną kartą aš tau ūsus nuskusiu,—pagrasino su lazda, lyg ji būtų ūsus skutantis įnagis. —Nejaugi į barzdaskutystę būsite pasinešęs, ponas viršila? —Atiduosiu į Verstrente Kompanie. —Į tokią bjaurią? —Pamatysi. —Tai eisime abu ten, viršila. — Kaip tai? —jo antakiai sukilo. —Nugi dėl draugystės. Viršila nusikeikė ir, lazda apsukęs, nėšinosi šalin. Aš ne­ žinau, ką jis pagalvojo. Gal prisiminė mūsų malonų pokalbį Dagių kaime pačiom paskutinėm dienom. Bendrai aš jau nebe­ pajėgiu daugelio žmonių suprasti. Jų tarpe ir viršilos. Taigi. Kai lauke bjauri lapkričio dargana ir vyrai grįžta permerkti iki juosmens siūlės, aš patogiai variausi ant šiaudų migio, įtaisyto maždaug toje vietoje, kur stovėjo alaus sta­ tinės ir vamzdelis tiekė alų į atkištą kaušą. Ruošiu pagrindi­ nes utėlių medžiokles, atkakliai ir beveik karštligiškai vis iš naujo tikėdamasis jomis atsikratyti. Jei tas man nepavyksta, tai ne mano kaltė. Mano stropumas ir įnirtis šioje naikinimo akcijoje neturėjo pavyzdžio. Tokia jau kareivio dalis. Turėdamas apsčiai laiko, pasitiekiu rūkymo, nes kas tos ke­ turios cigaretės kruvinam pypkiui? Išsigalandęs durtuvėlį, kruopščiai ir smulkiai pjaustau tabako kamblius, kurių visą glėbį, maždaug rugių pėdo dydžio, pavyko nusavinti iš vienos daržinės pastogės. Susmulkintas tabako medienos gaminys primena kruopas, bet gerai dega, šnypšdamas dūmus nebūtinai tabako skonio. Kaimynai šaiposi, o vienok, pritrūkę cigare­ čių, labai meiliai artinasi su laikraščio skiautele, kad įberčiau žiupsnelį. Todėl ir mano kapšys greitai senka. Aš ne juokais planuoju įtaisyti kokią grūdyklą tiems kambliams smulkinti. 402

Įtartino gyvumo ženklai apsireiškė šiame kaime jau pirmais vakarais. Patenkinti mergų kikenimai tamsiuose tarptriobiuose ir sodneliuose. Sodrus lietuviškas juokas ir priedo po rupūžy­ tę. Ir tuo pačiu jėgerio šūkaliojimai. Mat yra čia toks valdinin­ kas visokiai tvarkai, drausmei ir turbūt dorai palaikyti. Jam darbo staiga atsirado iki pažastų. Štai ką reiškia erdvus ir moteriškomis turtingas kaimas, kuri užvaldė lietuviai. Mūsų tarpe geras armonistas. Išlavintas, išgudintas muzi­ kantas, ne taip koks vienintelės polkos sodietiškas liurlintojas. Kai jis sugrodavo Kalvelį ar M ikitą anoje laužynėje, turbūt ne vienas slaptai apsiverkdavo, galvą įgrūdęs į purvinus šiaudus. Jo muzika ne per didžiausia, bet gana sunki, rūpestingai įdeda­ ma į brezentinį maišą. Visuose žygiuose ji nešama ant kupros ir pasikeičiant, kad per daug nenuvarginus paties grojėjo ir savi­ ninko. Mes turime salę, tikrą, kaip reikiant, kurioje atsibūdavo svarbiausios kaimošventės. Mergelių jau čia, pasirodo, besą taip apsčiai, taip apsčiai. Kada ne kada švysteli viename dangaus šone raudonas lopas, tankiau suduoda artilerija. Kartais koks lėktuvas praskrenda virš apžėlusių Pirmojo karo apkasų ir tranšėjų. Šiaip jau tylu ir ramu. Es geht alles vorueber, Es geht alles vorbei... Drei Jahre in Russland Und nichts paniniai...

Monotoniškai ir be jausmo dainuoja mažiukas vokietis gran­ dinis, vienas iš tų trijų matininkų. Jie ramūs ir niekamnesimaišo po kojų. Vakarais užeina pažiūrėti šokių. Nes šokiai jau visa liepsna įsigavę salėje prie baro. Lenkės ir gudės atskleidžia savo rytietišką temperamentą, tvirtai įsikibu­ sios į mūsų vyrukų rankoves. Dulka sijonai, aižosi skutais sudė­ vėtos kurpės, platūs maskoliški veidai žėruoja laime. Nėra žiū­ rėta, tik pirmyn ir atgal: ucha, ucha ucha chaaa.. . Vienui vie­ nas žvakigalis sudaro visą salės apšvietimą. Bet jo pilnai užten­ ka, jo pačiam gerume. Otik koją pro duris —ir į naktį, kaip į maišą juodžiausią. Ir be jokių užtemdytų čia naktys ypatingai tamsios Bet velnias jėgeris įsiveržia pačiam pasilinksminimo gražu­ me ir pasiunta tvarką daryti. Jo žinioje visi svetimšaliai darbi­ ninkai, ir jis negali leisti, kad vokiškos duonos kalorijos būtų 403

eikvojamos taip neproduktingai. Mergos ryt prie darbo nepaslinks. —Raus, Ruski und Polen! Alles raus... Verdammtes Pack! Jis įgudęs varinėti, tad greitai susidoroja su rytietišku jau­ nimu. Kuri dar atžagariom —tai į kuprą šautuvėlio buože. Ojei reiktų, ir kančiuku paleistų išilgai, kadangi tokį stirnakojį turi už bato aulo visokiems eventualumams. Oį vyrus prabyla jau pamokslininko balsu. Kaip esą ne gėda jums bendrauti su to­ kiais laukiniais gaivalais, jums, kurie dėvite vokiškomis uni­ formomis ir skaitotės vokiškais kareiviais? Ir ar nematote, jog darote skriaudą mūsų mergaitėms, kurios jau taip nežmoniškai pasiilgusios vyriško tvaiko. Marš pirmyn! Jei neužteks vietinių, ateis iš kitų kaimų. Nu, kodėl ne, jei taip labai prašo? Greičiausiai to paties jėgerio pakušintos, kitą vakarą vokiš­ kosios renkasi salėn ir tuojau prasideda bendravimas. Moki ar nemoki vokiškai, bet, atrodo, viskas vyks sklandžiai. —Apleisim vokiečių mergas utėlėm, —piktai džiūgauja Kuosa, pritvinkęs kažkokios keistos energijos, kuri, atrodo, ge­ ru nesibaigs. —Tegul ir jos pasidalina karo našta. Ar gaila? Kas ten gailėsis. To gero per akis. Susipažinimo procedūra vyksta sklandžiai ir be jokių nerei­ kalingų apsisunkinimų. Lempelė tarpais prigęsta, ir didžiuliai šešėliai vaidenasi sienose. Armonisto pirštai skelia kibirkštis. Žaibuoja kaustyti batai ir visi kiti galai. Šokčiau ir aš, nusigrie­ bęs pirmąją iš krašto, tik sanitaras kaip tyčia per smarkiai su­ veržė koją popierine juosta. Be to, sergančiam kažin kaip ir ne­ patogu. Belieka tik dairytis ir džiaugtis kitų atsiekiamais laimė­ jimais. Jų tik pradžia. Antroji dalis, atliekama individualiai, be abejo, bus įspūdingesnė. Bet, kaip visur mus lydėjo nesėkmės, taip jos atsekė ir čia. Atrodo, kažkoks prakeikimas pavydėjo mums pilnutinės laimės. Maloni vakaro eiga buvo žiauriausiu būdu nutraukta netikėto Artojėlio pasirodymo. Jis ir buvo tas velnio pirštas, ir apie jo veiksmą teks užsiminti vėliau. Mat linksminosi tą vakarą ir kitame kaimo gale, turtingo kaimiečio name biurgermeisterio kaimynystėje. Kur buvo įsikū­ ręs kuopos štabas, ir įsikūręs kaip reikiant. Jau ne taip pripuo­ lamai kaip anksčiau. Ir vadai vis daugiau įgijo praktikos ir su­ maniai vedžiojo ožį už ragų. Biurgermeisteris leitenantus suti­ ko kaip pridera, pas save įsikurdindamas patį vadą ir jo padėjė­ 404

ją Joną Žiaurųjį, o kitus nusiųsdamas savo kaimynui. Vieno ir kito namai dideli ir gerai įrengti. Vienas ir kitas turi dukterų. Mergos įmitusios, o leitenantai žvalūs. Nieko netrūksta, tik gy­ venk ir norėk. Na, o jei dar lašelis prie viso to... Nieko nelaukiant, buvo surastas kuopoje gabus meistras, pa­ sižymėjęs šioje srityje savo tėvynėje ir aprūpintas visu, kuom reikalinga. Neapsiėjo be paties kaimo vadovo pagelbos, nes ir jam bus patikusi ši idėja. Kaimas besilaikė tik viena koja savo žemėje. Kas bus ryt —tai nežinia. Vežimai stovi kiemo viduryje pilnoje parengtyje, aptraukti drobe ir apkabinėti ūkiškais ra­ kandais. Žandaras iš valsčiaus atbirbia motociklu ir patikrina, kaip vykdomas įsakymas visuotinei evakuacijai, galinčiai prasi­ dėti kiekvieną minutę. Kai šitokios nuotaikos, tai ir pasiausti kartais užeina noras. Lekia paukščių galvos, debesimis kyla sparnuočių plunksnos. Kaimą supa čirškinamos paukštienos atmosfera. Panašu į aną turtingąjį dvarelį. Lašelis tai jau baisiai praverstų prie viso to. Biurgermeisteris smagus vyras ir mėgstąs pasiimti iš gyvenimo kas galima. Jis primerkia vieną akį ir leidžia sušlubuoti geleži­ nei drausmei. Nėra abejonės, kad atsiliepia jo žilų protėvių mo­ zūriškas kraujas. Otie lietuviški leitenantai! Štai ką jie sako, kad iš rugio grūdo ne vien duoną galima kepti. Kad juos kur... Gi rugeliai gerai dera mozūriškoje žemėje. Šiaip ar taip, lietuviškoji kuopa bus prisidėjusi prie to kaimo namų pramonės pakėlimo. Ji pristatė patį gabiausį degtindarį. Tarpkario metais jo gaminiai pasiekdavo Panevėžį, Šiaulius ir net Kauną. Opaskiri spekuliantai nugabendavo ir į Vilnių, ir visiems patikdavo. Patiko ir čia. Žinovams įvertinus, buvo nu­ tarta varyti toliau. Viralinėje prie kiaulidės jau nebeužgeso ug­ nelė, ir variniais vamzdeliais telkėsi lašai į paruoštus indus. Gražiai gyveno mūsų vadai turtingų kaimiečių trobose. Produktingai leido niūrius vakarus su merginomis ir jų tėveliais. Bet kodėl jie pavydėjo kareiviams laimės, tas neaišku. Ir kieno galvoje kilo mintis išardyti jaukiai besusikuriantį priebėgos kampelį? Doro žmogaus širdyje tai negalėjo tilpti. Tai greičiau­ siai vado užmačios, nes buvo panaudota klasta, pasitelkiant mūsų ir visų vargstančiųjų draugą Artojėlį. Nugirdė jį vargšą, nulesino kaip kalakutą, įbruko į rankas storąją viršilos lazdą ir pasiuntė su aiškiu įsakymu. Tokiu būdu Artojėlis išdygo salės tarpduryje ir suriko klai­ kiausiu balsu keiksmažodį, kurio gale vis tas pats trumpasis 405

matj, matj. Suriko ir pasiuto tvoti lazda kairėn ir dešinėn. Trumpiau, negu buvo galima sukosėti, salėje užvirė tokia vel­ niava, jog sunku ir apsakyti. Mergos klykė, vyrai keikėsi, šūka­ vo ir dejavo. Pakaušiai ir kupros skambėjo nuo lazdos smūgių. Lempelė užgeso. Kažin kas puolė po stalu ir jį apvertė su bai­ siausiu trenksmu. Durys ir langai užsikimšo paliekant juodą ir tuščią erdvę salės vidury, kur švokšdama šienavo lazda. Visus apėmė baisiausias išsigelbėjimo troškimas, be jokio pasipriešini­ mo minties, lyg krintant lėktuvų bomboms. Gerai bus pažinęs minios dvasią šio baudžiamojo žygio sumanytojas. Uždusęs ir išsisėmęs žudikas Artojėlis apleido salę taip pat ūmai, kaip ir buvo atsiradęs. Vyrai lindo iš savo greitomis suras­ tų slėptuvių, čiupinėdami užgautas vietas. Vaizdo ir nuotaikos nebuvo nė su kuompalyginti. Ankstyvesni karo patyrimai blan­ ko prieš šį. Iš karto, lyg kapuose visą šeimą palaidojus. Didžiau­ siai nirto Kuosa. Tokią dailią vokietaitę jam buvo pavykę prisi­ jaukinti. Ir kur ją dabar besugausi? Jis turėjo galvą. Jo galva dirbo greitai ir sekundžių tikslu­ mu. Jis apsidairė ir paklausė: —Vyrai, kas turit granatą? —Granatą? —Taigi. Puolamąją ar ginamąją. Kotinę ar kiaušininę, ne­ svarbu. Kad tik granata. Kas tau čia turės granatą. Per didelė prabanga. —Gal panzerfaustas tiktų tavo reikalui? —pasiteiravo Jo­ nušas. —Tokį įnagį mačiau pas vokiečius grandinius ir, labai prisireikus, galėtume pavogti. —Ne. Tas netinka. Kai atsiskleidė kraštelis jo plano, visgi drįsau pasakyti savo: —Per skaudžiai būtų granata. Dar netyčia kam įbrėši ar užgausi. Jis sutiko, kad gal ir per skaudžiai. Bet, antraip paėmus, to­ kiems niekšams kaip tik ir praverstų. Geriausiai būtų petarda. Bet kur tu čia rasi parako ir degiklį? Tuo labiau kad reikia veikti greitai. Pasigavo mane Kuosa ir nusitempė patamsin. Pakeliui jis su­ rado tuščią konservų skardinę, pripylė žvyro ir užlenkė dangte­ lį. Nors mano koja ir trukdė kelionę, bet namą kitame kaimo ga­ le netrukome pasiekti. Pro uždangstytus langus sunkėsi sal­ džiausi vakarojimo garsai. Ir patefonas, ir dainelės, ir stiklelių skambėjimas. Nujausdamas, kad atsitraukti gali prisieiti labai 406

staigiai, dėl viso ko pasilikau atokiau. Persekiojimo atveju nu­ mačiau kristi į griovį ir pašliaužti krūmais į laukus. Kad ir pri­ mityvi bomba Kuosos rankose, bet efektą padarys ne menkesnį už tikrąją. Oefekto čia tik ir tereikia. Jis, velnias, prisėlino prie lango, apgraibė langinę ir pamažu atidarė. Nuostabus reginys atsivėrė toje apnuogintoje lango spragoje. Toks žavus, jog būtų galima apalpti ten atsidūrus. No­ rėjau šūktelėti Kuosai, kad jis neskubėtų, kad leistų pasidžiaug­ ti bent iš tolo. Bet jis nelaukė. Tai ne jo būdui buvo. Ne jo narsiai ir tauriai prigimčiai. Sužvangėjo, subildėjo. Aš daviau į kojas. O vis vien neiškenčiau ir atsisukau pasižiūrėti, nors dėl to ir grėsė man pavirsti druskos stulpu. Tyku, ramu, juoda ten. —Nešam muilą! — sušniokštė teroristas, mane aplenk­ damas. Nešėmės kaip pridera. Užmiršau, kad ir koją skauda. Bet pa­ mažu atlyžome, nes niekas nepersekioja. Tik kiek vėliau, jau ne­ toli savo būklo, pasigirdo paskiri šūviai. Pokšt, pykšt, pokšt. Tegul pasišaudo. Bet man ėmė kažin ko ir pagailo. Nyku ir liūdna taip. Oko, nė pats nežinau.

ČIOBRELIAIS KVEPIA MARŠKINIAI

Po to mane sloga pikta apniko. Karštis toks pakilo, jog tar­ pais pasirodydavo itin keisti dalykai. Ir kraujas, rodos, išga­ ruos, o jo likučiai susitrauks į sausus, kietus gniužulus, nelygi­ nant uogų kekes, kokiomis dailininkai mėgsta pavaizduoti Kristaus kraują prie atverto ietimi šono. Sanitaras, draugiškai gydęs mano koją, pasakė, kad karščio esama, bet dėl to nemir­ siąs. Tu tvirtas mužikas, ir vis jau kaip nors, kaip šuva išsilai­ žysi. Kokia tai liga, ir jamneaišku. Bet svarbu, kad nemirsiu. Tą ir pats žinau, nes jau nepateisinama kiaulystė būtų tokiuose me­ tuose kalbėti apie mirtį. Ir dar nuo ko —nuo kokios slogos. Priešingai —aš stengiuos mąstyti apie gražius, kad ir neam­ žinus, kad ir žemiškus dalykus, bet smagius ir malonius. Laiko turiu tiek, kad galėčiau jo ir kitam pakišti. Prie kojos nieks nebesikabina, nes drybsant paslikam ant šiaudų, ji visai nebenau­ dinga. Mano posūnis Joniukas neša pusryčių ir vakarienių šiltą vandenį, tai kava, tai arbata vadinamą. Jis riejasi su maistinin­ ku ir mušasi dėl kiekvieno trupinio sauso davinio. Jis atvelka pietų sriubos skardinėlę ir pastato. —Valgyk, kol dar šilta. Ačiū labai, Joniuk. Tu geras vaikas, ir iš tavęs kada nors užaugs šaunus vyras. Bet visą tą proviziją tu pats suvalgyk, kad sustiprėtų tavo kaulai. Man, taip sakant, nėra pakalnės. Ir geriau duok vandens iki atsigeriant. Kokią skardinę jis neatneš­ tų, tokią ištuštinu bematant. Ir vis tiek jaučiu virš galvos pliki­ nančią saulę ir po kojų išdegintą smėlį. Kiaušinis, sako, iškepa dykumos smėlyje, tai aš nežinau, kaip mano kojos gali pakelti tokią negyvą akmeninę ugnį? Jeigu dabar staigus rusų puoli­ mas, tai, vyručiai, sakau, ar manęs nepaliktumėt? Ne, nepalik­ 40*

tume. Nėštume keliese sukibę arba, į vežėčias kokias įvertę, ga­ bentume kuo toliausiai. Vyrai ateina pasišnekėti ir, aptūpę mano guolį, plepa smagiausias istorijas. Susmulkintų kam­ blių kapšys atvertas, ir kas nori semiasi po žiupsnelį ir suka į laikraštį. Ne, tu nemirsi, guodžia vyrai. Kitas gal ir nupurtytų kojas, bet tu, toks jautis, —išlaikysi. Dūmai sudaro mėlyną dangaus iliuziją palubyje, virš galvos. Visą hemisferos grožį regiu gulėdamas aukštinelkas. Su visais žvaigždynais, paukščių takais, su visomis saulėmis ir mėnuliais visose atmainose. Rugpjūčio žvaigždžių lietumi aplyja mane. Oviena žvaigždė už visas labiau spindi, ir aš žinau, kas ji tokia ir kaip ji vadinasi. Ji man tokia pažįstama, tokia artima, lyg bū­ tų kabėjusi lempos vietoje mano gimtinėje troboje ilgais rudens ir žiemos vakarais. Ji turi savo pastovią vietą, kaip ir visi rimti ir amžini dalykai. Ji —Siaurės Žvaigždė, Stella Polaris, ji neiš­ mušama iš tako. Ji pateka ir nusileidžia šiaurėje. Ji spindi virš mano namų, ir jos pirmieji spinduliai įsminga pro mano kamba­ rio langus. Kaip ji gali pakeisti savo vietą, jei nepakeičiami yra mano gimtojo namo pamatai ir neišsenkanti savo gyvastimi šal­ tinio akis, teikusi drėgmę mūsų kiemo žmonėms ir gyvuliams. Bet ji atsitraukia nuo mano rankos, kai noriu ją pasiekti ir pri­ sitraukti į savo guolį. Gal ji mane sudegintų, bet dėl to labai ne­ sirūpinu. Ir paskui aš klausausi dangiškos muzikos. Aš žinau jos ver­ smes labai gerai, ir kokie instrumentai žaidžia debesų muzikan­ tų pirštuose. Ypatingai išsiskiria cimbolai ir toks vaiduokliškas miško ragelis. Bet neapsieina mano dangiškoji kapelija ir be to­ šelės, ir be vėjo birbynės. Ovargonus atstoja vokiškas sunkusis akordeonas. Nuostabios meliodijos srūva, kaip skalsus pavasa­ rio lietus, iki siūlo permerkdamas visą mano, palaimintojo būkle besidžiaugiančiojo esybę. Ir tai trunka ne valandą ir ne pasi­ smaginimui ar užuomarščiai, oskamba ir skamba ištisai, visuo­ tinai —dienomis, mėnesiais, savaitėmis. Paskui aš plaukiu ežeru ir po gluosniais, šlapiame smėlyje, aptinku jos basų kojų pėdas. Jos būta ir laukta manęs. Tai kalnų pušis, jūra ir gintaras toji mergaitė, ir trunka mažiausiai kele­ tas savaičių, iki prisimenu jos vardą. Ir po to baru ir engiu save, kad galėjau tokį nuostabų vardą užmiršti. Užmiršti Danguolę? Na, kas ten užmirš, kai ji visa esybe įsikirtusi į mane, nelyginant trąšus skiepo ūglis, grasinąs netrukus apgalėti senąjį medžio kelmą, išsprogdinti skaisčius žiedus ir subrandinti savitus vai­ 409

sius. Dar didesnis troškulys apima, žvelgiant į jos akių mėlynę, į jos lūpų aistrą, išsiliejusią audringu saulėleidžių gaisru. Siekiu rieškučiomis vandens, persisvėręs per eldijos kraštą. Ir eldija apsiverčia, panerdama mane į gelmes. Danguolė susimataruoja ir ištykšta į tūkstančius smulkučių dalelių, pakyla purslais ir iš­ sitaško lyg Jūratė savo gintaro rūmų griuvėsiuose. Brrrr... Skęstu... —Gelbėkite! —Nujau, nujau, kad ir beturįs kakarinę. Ar enkavedistą su­ sapnavai? Melsvų dūmų debesėlis draikosi apie papurusią Dubielos gal­ vą. Jo beržinė pypkė spragėdama ir šnypšdama degina rupius tabako kaulus. Jis išsineria iš dūmų ir sėdi, kojas sukeitęs, lyg kinų dievaitis, ir draugiškai tapšnoja mano petį. —Tai nieko, būsi susapnavęs... Gal ir būsiu. Ogerti vis vien tebenoriu, ir draugas pakiša skardinę. Abiem rankom sudrebinu visą jos turinį į nasrus, ta­ rytum į plytoms degti paruoštą krosnį. Ji šnypščia, pleišėja. Da­ lis vandens nubėga patakiui už ančio, aplieja krūtinę, ir staiga pajuntu, kad iš tikrųjų gyvenu, sau ant šiaudų saujos patogiai įsirengęs karčemoje už baro. Verta dar pagyventi, verta. Draugo akys šelmiškai primerktos, ir kad jose neįmatau rūpesčio, tą iš­ siaiškinu palankiai sau. Ir dar kitas mano draugas, mano bran­ gus augintinis Joniukas, skuba su pienu. Jis, net vokiškai nemo­ kėdamas, išmainė dalį cigarečių ir pristatė visą litrą balto bal­ tutėlio pieno. —Gerk, dėdule, širdis bus atsipriklijusi nuo vandens. Tada jis man vis politrelį balto pieno. Rytą ir vakare. Jis pie­ nu užaugintas ir dar nesugadintas berniukas. Va, jau aš pasire­ miu ir prisilaikydamas vaikštau aplink barą, tartum pasiruošęs alų šinkuoti iš bažnyčios susirinkusiems šventadienio kaimy­ nams. Paskui jau nebereikia pieno. Tada tik jau paduok ką nori. Šunį suėstumei, oduonos, į kempinę sužiedėjusios, kepalėlis rie­ kutė po riekės susidalina ir, tvirtų dantų malamas, išnyksta greičiau, negu spėji apsvarstyti, ar čia viską iš karto šveisti, ar pasilikti rytojui. Bet kojos linksta per kelius. Stipresnis vėjas paverstų ant šo­ no. Sąnariuose lengvumėlis, ir visas organizmas, tartum iškorėjęs ir pripūstas oro. Ovienok žygiuoju įsikibdamas į šalydrangį, braukdamas prakaitą nuo kaktos ir, kai pasiekiame stotį, atsisė­ du ant akmens ir dūsauju. Ačiū Dievui, kad kelio tik penki kilo­ 410

metrai. Paskui jau tegul žinosi. Traukinys nuveš kur reikia. Pa­ krauna mus į prekinius vagonus, pastumdo tamsioje stotelėje, ir pamažu įsibėga garvežys. Vagono viduryje geležinė krosnis ir anglių krūva prie jos. Krosnis tarpais raudona ir skleidžia tokį karštį, kad vyrai ir kel­ nes taikstosi padžiauti. Abipus lentiniai dviejų aukštų grėdai. Viršutiniai, neatlaikę karščio, krinta žemėn ir stengiasi pra­ plėšti sunkias duris, kad įleidus šviežaus žiemos oro. Dunda, trinksi geležiniai ratai. Lempeiytė spingsi, o ant pli­ kų lentų raičiojasi gaujos pusplikių vyrų. Krosnis atvėsta. Snaudulys suguldo žmones, ir be knarkimo ir dūsavimų, rodos, nieko. Oratai vis lekia ir lekia visą naktį. Niekaip negalima sa­ vęs įtikinti, kad tai tik į kitą apskritį keliaujame. Begaliniai ilga naktis ir galo neturintis metalo žlegėjimas. Švintant įskaitome stoties pavadinimą. Johannisburg. Po to vėl pėsčiomis kelis kilometrus į skurdų smėlynų kaime­ lį. Ten nameliai tokie mažučiai ir tiek jų daug, kad visiems užte­ ko vietos po stogu. Aplink tik pušynai ir ežerai. Ledo žvilgėji­ mas žemoje žiemos saulėje geliančiai mėlynas. Karininkija užėmė centrinį mūro pastatą. Ten įsirengė rašti­ nes ir kitokias ekonomines įstaigas. Kaip maisto dalinimo, ap­ rangos skirstymo ir dar vieną, iki tol nepraktikuotą —daboklę nusikaltėliams kalinti. Rak-čiak-čiak išpūtė žandus, pliaukštelė­ jo pirštais ir apsuko ore savo lazdą. Tas reiškė, jog aplinka jam patinka ir bus įsikurta ne blogiau už Schnippen. Oiš ten tekojau per skubiai keltis. Dvi dienos bebuvo likę iki šeštadienio, iki to ypatingojo, kurį ruošėsi nepaprastai paminėti. Vieno sodžiaus didiko duktė laukė sužieduotinio iš fronto. Mergos plunksnavo žąsis ir kitokią ruošą atlikinėjo. Ir mūsų vadas solidarizuoda­ mas savo gimtadienį ryžosi atkelti tam šeštadieniui ir bendrai atšvęsti. Panevėžietis degtindaris gavo įsakymą du centnerius rugių paversti į šnabę. Bet čia nelemtas įsakymas išsikraustyti. Broga dar nebuvo kaip reikia išsigyvenusi, ir iš tokios mandriausiam inžinieriui sunku pirmaeilį produktą pagaminti. Dar neatvėsusį, drumstą ir gyva duona atsiduodantį skystį suseikėjo į skardines ir paslė­ pė gurguolės šiauduose. Ar dalis nupeštų žąsų keliavo kartu, kaip dovana išvykstantiems kavalieriams, mes nežinome. Tik matėme graudžias atsisveikinimo scenas vokiškose verandose ir priebučiuose. Eiliniai su savo mergelėmis atsisveikino visai pa­

prastai. Okarininkai seilinosi atsiskirdami ir susiglausdami pa­ gal visas į karą išvykstančių riterių taisykles. Velniai juos trauktų. Juk ir karininkas taipgi kareivis, ir tik kareivis, ir niekas daugiau. Ir kiekviename kaime, ir kiekvienoje pakelės smuklėje jis glamžys pirmą po ranka pakliuvusią. Kaž­ kas pasakė, kad jo akyse karininkų orumas kritęs žemiau nulio. Bet tai greičiausiai iš pavydo. Mes mažame smėlynų kaimelyje. Jo vardas liks nemirtingu mano atmintyje dėl tokio neeilinio žygio, suruošto jau grynai vokiečių iniciatyva. Mūsiškiai dėl to nė piršto nejudino. Jiems dar smagiau, kad eilinį kremta vabalas. Tai pasitarnauja padė­ ties skirtumui išryškinti. Nuvarė dalinį į Johannisburgą, į tokią mūrinę daržinę, ir liepė plikai nusirengti. Skudurus sukabinėti ant gembių, opatiems, sustojus ant slidžių lentų, laukti. Sanita­ rai atsinešė kibirus perkūno mosties ir pagavo trinti visas plau­ kuotas vietas. Toji daržinė vadinosi nuutėlinimo įstaiga. Sanita­ rai ne tiek dirbo, kiek šaipėsi. Jie daug matę, bet taip nagais nusiakėjusių dar ne. Šaiposi tai šaiposi, nieko tu jiems nepadarysi. Tuojau į kitą kamarą sustūmė visus, ir kuris velnias atsuko čiaupus palubėje. Kaip iš kibiro pasiuto pilti lediniai šaltas van­ duo. Tokios maudynės nesitikėję, klykavome ir spygavome vi­ sais balsais, Grūsdamiesi vienas ant kito ir urmu mesdamiesi į duris. Odurys tvirtai paremtos iš lauko. Vieni pamėlynavo, kiti pasidarė violetiniai, dar kiti liežuvius susikandžiojo bebarškin­ dami dantimis. Nuutėlinimo valdininkai, iki valiai prisisotinę laukinio šokio reginiu ir atsikeršiję už ignoravimą jų mosties, pagaliau atstūmė duris ir išleido. Rankšluosčių niekas neturėjo, bet užtat begalinis džiaugsmas, gavus iš pečiaus karštus dra­ bužius. Sekančią dieną utėlių buvo lygiai toks pat skaičius. Rūbai vietomis apsvilę ir sugruzdėję, oodos gabalėliai, diržų pavidale, susitraukę į smulkius gniužulėlius. Maudynė tą pat vakarą kelis patiesė ant šono. Vienam pleuritas, kitam uždegimas, o slogos tokios šnypščiančios, jog rodėsi, ir nosis išplėšys. Ir mosties pa­ dariniai netruko pasirodyti. Laimė, kad valdininkai patys tingė­ jo, o mūsiškiai labai nesąžiningai trynėsi. Bet jau kur patrin­ ta —plaukai smuko pluoštais. Ir ne vienas po to atrodė, lyg iš akušerės rankų išėjęs taip, kaip atkeliavęs į šį svietą. Ką gi žmogus galėjai padaryti? Artinosi šventės. Gražiai pa­ snigo, ir stiprūs šalčiukai sukaustė ežerus. Vakarais ūkavo zui­ kiai pamiškėse. Taip vieną tokį vakarą šauklys paskelbė, kad 412

reikia rinktis krūvon mūriniame name, maždaug kur vyresnybė. Prieškambaryje stovėjo didžiulis kubilas, sklidinas balto skys­ čio. Į tą skystį siūlė visiems pamerkti savo apatinius, palaikius ištraukti ir nugręžti ir parsinešus į savo štūbę, lengvai išdžio­ vinti. Tai būsianti apsauga nuo utėlių. Sanitaras nuo savęs pa­ tarinėjo, kad ne pro šalį būtų panardinti ir tokius daiktus, kaip megztukus, galvos mauktes ir liemenes —visus daiktus, kuriuo­ se vabzdžiai saugiausiai prisilaiko. Visuomenė niekuomnebetiki. Žinom, kaip jūs gydote nuo to­ kio brudo. Gerai dar, kad išsikapstėme. Pamirkysime marški­ nius, tai ne tik plaukus, bet ir odą nuvarys. Sanitaras ir kuopi­ ninkas dėl to labai nepurkštauja —aiškiai matosi, kad patys ne ką daugiau išmano. Bet jie gavę įsakymą, chemikalų ir nurody­ mus kaip naudoti. Šitokią padėtį galima išnaudoti, nes iš sąrašo nešaukia ir nestato kryžiuko prie tavo pavardės. Kuopininkas tada panaudoja psichologiją. Atsineša savo marškinius ir visų akivaizdoje paneria į pieno kubilą. Kaip sau norit, sako jis abe­ jingai. Galit ir nemirkyti, tik jau po to nedejuokit, kad gyvus baigia užėsti. Galit nemerkti, galit. Kai jis sau šitaip po nosim murma ir jokios prievartos ne­ naudoja, vyrai tarpusavy pasistumdo ir, nusitraukę marškinius, kyšteli į tą kubilą ir tuojau lupa lauk. Skystis kvepia kaž­ kokiais čiobreliais. Vieni keikia ir nuo jo čiaudo, bet man jis at­ rodo visai priimtinas ir, sakyt, visai neblogas. Ir todėl įtarti­ na —koks vabalas pabūgs šitokio odekolono? Bet pamėginti ga­ lima. Štai kas pasitvirtino, kad gyvename netikėtumų ir priešin­ gybių laikus. Daviniai pasirodė netikėtai puikūs. Kas bent kokį skudurėlį, pamirkytą anam kubile, buvo ant savęs užsitraukęs, staiga pajuto palengvėjimą. Kokio neįmanoma paprastai pa­ vaizduoti. Vieni sakėsi jaučiąsi dviemdešimtim metų jaunesni, kiti —lyg parėję iš pirties, senutės pirties, ten po gluosniais ir prie upelio. Suvalkiečiai to jausmo nepatyrė, nes jie iš viso neži­ no, kas per daiktas pirtis. Miestiečiai savotiškai tą palengvėjimą įsivaizdavo ir lygino su vonia ar dušu, su apsilankymu gero kir­ pėjo įstaigon, kur atliekamos sudėtingos manikiūrų, pedikiūrų ir masažų operacijos. Štai kas buvo įvykę tom dienom smėlynų kaime. Vienu ypu, vienu mirktelėjimu visos utėlės buvo dingusios iš mūsų buitinio rato. Į Kalėdų šventes, į Kristaus užgimimą mes

413

žengiame jaunučiai, švarūs ir beveik nekalti, kaip kūdikėliai, vaizduojami tai šventei atžymėti skirtuose atvirukuose. Buvo jos čia pat. Iš miško parnešiau eglaitę trijų sprindžių aukščio, kaip tik pastatyti ant stalo. Apsiėmiau ir ją papuošti ir taip gabiai nusagsčiau žvakutėmis, darytomis iš Hindenburgo lempelių lajaus, kad draugai negali atsistebėti. Viršūnėje žvai­ gždė, iškirpta iš nušveistos skardos. Galime pradėti. Ir turime kur —štai kas svarbiausia. Nes vienam skyriui atiteko pusė namelio. Kambarys ir virtuvėlė. Yra net lova ir se­ nobinė sofa. Pagerbdami vyresnius, juos paguldėme į tas poilsio mašinas. Okiti susitalpino ant grindų. Erdvės užtenka. Ir stalą turime, ir kėdžių, o trūkstamas pasigaminame iš kaladžių ir lentgalių. Mat susėsti visi turime už stalo. Jis ir padengtas ge­ rokai sugulėta paklode, rasta lovoje. Tuo būdu turime staldeng­ tę, ir po jąja padraikau šieno. Jeigu ruošti Kūčias, tai kad būtų paruošta! Vienu žodžiu, viskas kaupiasi apie stalą. Oant jo mes turime ką padėti. Kažkokių gerųjų laumių užtariami, sulaukėme kaip tik šventėms įvairių gėrybių, dalinamų kareiviams kartą į mė­ nesį. Tai, žinoma, vyko normaliais karo metais, odabar tas tieki­ mas jau visai buvo sunykęs. Bet šiuokart gavome vadinamąjį „marketenderei“. Tai dantų šepetėliai ir pastos, peiliukai, pyp­ kės, adatos ir siūlai. Na, ir cigaretės, ir šokoladas, ir koks ciga­ ras. Ir sūrio skybelė, ir žuvelių skardinė. Po pusę bonkos degtienės ir podu trečdaliu baltojo vyno. Vynas prastas, bet šnabė ker­ pa į liežuvį ir paausiuose brazdinasi jau nuo trijų stiklelių. Na, tai ir pradedame. Žvaigždė Vakarė jau bus patekėjusi. Bet pirmiausiai siūlau sukalbėti poterį ir prisiminti savuosius, likusius tėvynėje. Tai atliekame sąžiningai, nors gana nekan­ traujant ir žvilgsnį daugiau kreipiant į stalą negu į dangų. Po to susileidžiame į krėslus ir paragaujame Dievo dovanos. Ragau­ jame viską iš eilės. Sotu, šilta ir gera. Nuotaika beveik jauki. Tuo metu pasisvečiuoti ateina vokiečiai, mūsų kaimynai. Vienas jų austras ir baisiai nekenčia Hitlerio ir bendrai vokiečių, ir mus mėgsta, kad nereikia varžytis ir gali išsikeikti, kiek nori. Antra­ sis —grandinis iš Dresdeno. Abu jau pamitę ir tesvajoja apie namus. Abu taip pat įdrėkę ir dar kišenėje pusę bonkos atsikliukinę. Daina jau savaime veržiasi. Bet lietuviai padorūs krikščio­ nys ir tokias atžymėtinas progas pradeda giesmėmis. „Tyliąją naktį“ir „Gul šiandieną jau ant šieno“ vedame kaip reikiant, su įsijautimu. Vokiečiai giria mūsų giesmes ir, nelikda414

mi skolingi, užtraukia savo „Stille Nacht, heilige Nacht“. Gies­ mė graži —sutinkame, bet kad nemokame, tai jau atsiprašome ir negalime pritarti. Paskui, kad per daug ašarų neišlaistytume, pereiname į jaukesnį, galima sakyti, saloninį repertuarą. To­ kia hofmekleriška pramoginė meliodija vaidenasi. Juk adven­ tas bus pasibaigęs ir joatžymėjimui keletas bonkelių tebestypso. Na, išgerkim! Susidaužkim! Prosit! Bis zum Grund! Į sveikatą! Ačiū, ačiū. Dresdenietis gėrisi mūsų eglute. Ir žvakutės, kurios tokios mažytės, odega kaip tikros. Kuosa tuo pačiu paklausė, ar jamži­ noma, iš ko žvakutės darytos. Na, iš ko? Jis manąs, kaip ir visos žvakės, iš kokio parafino. Kuosa nusižvengė. Tas ir yra, kad ne iš parafino. Jos darytos iš taukų. —Iš taukų? Negali būti. Taukai per brangus produktas. Kad tik maistui užtektų. —Taip, iš taukų. Bet iš tokių, kokių nevalgytumei, —rim­ tai veda Kuosa. Dresdenietis tik nusijuokia į ūsą. Jau tu sakysi, kad esama taukų, kurių vokietis karo metu nevalgytų. Kokio žvėries galėtų būti: katino, šunies, kokios bangžuvės ar akulos? —Mes valgome visus taukus. Svarbu riebalai. Svarbu išsi­ laikyti iki pergalės. Tada jau pasirinksime ką valgyti, —išmo­ ningai prideda jis. —Ožydų taukų jūs vis tiek nevalgote. —Kaip tai? —Dėl to, kad nevalgote. Onaudojate technikos reikalams. Pavyzdžiui —šitų lempelių gamybai. Iš kurių padarytos ir tos žvakutės. Ir muilui, ir mašinų tepimui... Gefreiteris pastatė akis. Mes visi suklusome. Iš kur bus Kuo­ sa tokias naujienas ištraukęs? Jis daug žino, ir daug esame iš jo išgirdę. Bet šito dar ne. Tad išlupome po kaušelį klausai su­ stiprinti. —Du verrueckt, —baksnoja sau kaktą saksas. OKuosa tikina, kad jo galva tvarkoje. Ir neduodamas atsi­ peikėti po šitokio aptarimo, stato visą eilę klausimų: —Ar tau žinoma, kur dabar žydai? Ja. Tas jamžinoma. Jie esą padėti kur reikia, kad netrukdy­ tų kurti trečiojo reicho. —O kur juos padėjo? Grandinis juokiasi. Jis žvelgia į draugą austrą, ieškodamas 415

paramos. Tas šypso nelemtai ir neduoda suprasti, koks biesas jo galvoje. —Aš manau, kad pristatė juos prie darbo. Fuehreris nemėg­ sta dykaduonių. Austras iš Vienos šypsosi ir linksi galva: jawohl, fuehreris nemėgsta dykaduonių, ypatingai žydų. —Juos nuvarė į krematorijų, —tarė Kuosa. —Kas tai per daiktas? —Krosnis žmonėms deginti. —Verflucht! Kas gi degina žmones? —Kai kas degina. Ir nemažai jau sudegino. Kokius šešis milijonus. —Aš to negirdėjau. Ar tu, Franz, ką nors žinai? Franzas tiesiogiai nepasako, ar jis žino, ar ne, kad žmones degintų pečiuose, kaip anglis ar malkas. Bet žydus. . . Nu, bet juk žydai ne žmonės. Saksas su tuom nesutinka ir pripažįsta žydams žmogišką pavidalą, bet kad jie niekšai, tai jau savaime aišku, ir fuehreris tą užvis geriau žino. —Tvarkoj, —tęsia Kuosa, neleisdamas išblėsti ankstyves­ nei minčiai. —Tokius tad niekšus ir patvarkė. Liubline, Lenki­ joje, pastatė pečių, tikrą fabriką, kur apdirbami šitie žmogiški pavidalai. Kai visi ratai turi suktis pergalei, ar galima leisti, kad tiek riebių pavidalų, vokiška duona ir krauju augusių, nuei­ tų niekais? Nieko panašaus. Iš kaulų —trąšos. Iš riebalų muilas ir tepalas. Vokietis praktiškas. —Ja. Vokietis praktiškas. Bet to tu negali įrodyti. —Kodėl ne? Įrodyti nesunku, —sako Kuosa. —Jums, be abejo, žinoma, kad jūsų krašte niekas nenueina vėjais. Štai Berlyno inžinieriai apskaičiavo, kiek turto nugarma kanaliza­ cijos vamzdžiais. Jie sumontavo tokius filtrus ir koštuvus, ir per metus surenka gryno spirito už dešimt milijonų markių. — Iš kanalizacijos? —Tik iš kanalizacijos. Ir jeigu ši degtinė, kurią geriame, yra vokiškos gamybos, tai beveik tikra, kad ji ištraukta iš srutų duobės. Ir ką? Ar blogas šnabis? —Eik tu po velnių! —užsimojo bonka mūsiškis Guiga.— Jei tai teisybė, ką tu paistai, tai aš tuojau pradėsiu ožius lupti. Nelabai smagu. Bet kol kas nieko. Geri sau, ir tiek. Geria

416

ir svečiai. Kadugiais uždažyta, ir kas čia pažins, kad iš kana­ lizacijos? —Okaip ten su tais taukais? —prisiminė austras. —Su jais taip, kad, žiūrint iš praktiško taško, niekas negali dingti ir turi padėti sukti karo mašiną. Ar jums neteko matyti muilo, karo gamybos muilo, su dviem raidėm —J ir F? Niekas neprisimena matęs taip pažymėtą muilą. Matė viso­ kio. Ir iš molio, ir iš smėlio, ir iš, biesai žino, ko. Tik be tų ženklų. O ką reiškia tos raidės, kuom ypatingas tas muilas? — Ypatybių nežinau,—abejingai ir nesuinteresuotai pri­ deda mūsų žinovas.—Tik tai, kad tai yra „Juedisches Fett“ —Donnerweter! Sakrament! Gefreiteris pasilenkė ir pradėjo žiaukčioti, lyg jūros ligos apimtas. Mes nesigilinome, ar jis nuoširdžiai, ar tik apsimetė. Slegiančiai nuotaikai išblaškyti prisipylėme ir sutartinai iš­ rovėme. Bis zum Grund! Šios kanibališkos temos gvildenimą nutraukė nauja partija svečių, šiuokart tokių netikėtų, kad nors tu verskis per galvą. Žiūrime ir netikime savo akimis. Virtuvės prieblandoje spindi mūsų karininkų antpečiai. Nu, kas čia dabar bus, jei tokios ypatos braunasi į mūsų skurdžią buveinę? O reikalas tokis, kad vadovybė nutarusi aplankyti visą kuopą, išsidėsčiusią kaimo ribose, ir asmeniškai pasveikinti su šventėmis. Toks jau buvęs paprotys Lietuvoje. Jie ir dabar planavę Kūčias suruošti bendrai ir bendrai sulaužyti plotkelį, ir ašarų sūrume padažyti tradicinę silkę. Neišėję taip. Ką padarysi. Tad jie štai patys atvyksta paspausti kiekvieno rankos, pasišnekėti, pasiaiškinti. Ir jeigu kas, rasti bendrą kalbą. Nes taip pridera broliams lietuviams, krikš­ čionims ir katalikams. Atsinaujinti, atsišviežinti ir vėl pradėti gyventi drauge su ką tik užgimusiu Kūdikėliu Jėzumi. Pirmuoju braunasi Jonas Žiaurusis, jam įkandin Akiniuota Gyvatė, o pačiam gale, kaip neišplauta po riebaus valgio lėkštė, spindi apstus Rak-čiak-čiak veidas. Visi iš eilės eina ir kiša savo rankas. Mes kukliai ir nedrąsiai savąsias letenas. Sujudimas nemažas kyla —kur susodinti brangiuosius svete­ lius. Tuojau savo vietas užleidžiame ir sodiname. Viršilą, kaip vyriausį amžiumi, į krikštasuolę, kurioje sėdėjo mūsų vyriau­ sias —Gaigalas. —Meldžiame paragauti, mūsų brangūs sveteliai, mūsų duo­ nos ir druskos. Kuomi mus Dievas apdovanojo, tuomi ir 27. M. K a t i li š k is

417

tamstas vaišiname. Prašome nesididžiuoti ir jaustis kaip namie. Tad meldžiame, ne ko norėdami, bet ką matydami. —Dėkui, dėkui. Bet mes tik trumpam. Dar turime kelis kiemus apeiti,—sujaudinti mūsų priėmimo, branginasi svečiai, kaip svečiams įprasta mūsų krašte, mūsų brangioje Lietuvoje. Pabūkite, kol eisite. Tiek jau to. Kaduginės dar likę, kaip matote. Vis tiek jau ją reikia šįvakar išdažyti. Tai čia daugiau ar mažiau vienu kaušeliu. Mes jaučiamės beveik patenkinti. O mūsų pirmykščiai svečiai —saksas su austru —tiesiog springsta iš pasitenkinimo, kad štai du oberleitenantai be jo­ kios puikybės daužiasi su jais stiklais. Kaip nebūta politinės ekonomijos. Kitokiu atveju jaustumeis nedrąsiai. Bet dabar lyg ir neap­ simokėtų varžytis. Kišame savo stiklus, idant skambėtų susi­ daužiant ir tuomi patvirtintų taiką. Kaip ir pritinka šventąją naktį. —Otu, Guiga, nenori susidaužti stiklais? —klausia Jonas, Žiauriuoju pramintas, atkišęs savąjį. Guiga rąžosi ir nusižiovauja visais nasrais, nuduodamas la­ bai abejingą. Bet savo kaušo nejudina. Karininkas jį provo­ kuoja: —Negražu būtų tokį vakarą bartis. Pritiktų visiems draugiškai pabendrauti. —Toks tu man draugas, kaip tas, kur prie būdos pririš­ tas. Aš kiaulių su tavim neganiau. —0,o,—atsilošė kareiva ir nusikosėjo iš netikėtumo. Atsilošėme ir mes —taikūs ir padorūs piliečiai. Su tuo Guiga, kaip su išlepintu vaiku, nežinai, kaip elgtis, ir neži­ nai, kada jis tau iškrės štibelį. Tai tipas, kurio verčiau pasi­ saugoti. Karštas ir neramuolis, tartum kopūstų statinė pačiame rūgime —kilioja akmeniu prislėgtą dangtį ir visokiais balsais šnypščia. Paskutinius marškinius pasiryžęs nusivilkti, jei gra­ žiai ir geruoju, bet savo neužleidžiąs nė plauko. Neaukštas, tvirtos krūtinės, kokių trisdešimt penkių metų, iš karto pradė­ jęs plikti ir žilti. 2velgiąs paniūrom, mažom, pabalusiom akutėm iš raudono, rečiuoto ir karpomis nusėto veido. Jis ir antras jaunas vaikinas, pavarde Savaitis, buvo seni kareiviai ir save vadino frontovikais. Čia jie pakliuvo per nesusipratimą. Jie to, ypač Guiga, negalėjo užmiršti ir dovanoti. Iš ligoni­ nės, kur aplopė žaizdas, gautas sunkiose kautynėse prie Ma­ donos Latvijoje, atsiuntė į tokį sumautą dalinį, kad žodžiui 418

nėra vietos. Guiga nuolatos maištavo, rašė raportus koman­ dos keliu ir visom keturiom plėšėsi atgal į kovojantį batalioną, kurs dabar turėtų rastis Kuržemės prietiltyje. Niekas jų ne­ klausė ir varė, kaip ir visus, su kastuvais ir kirkomis įpurvinus griovius. Guiga kietai laikė savo rankose jauną ir neištvirkusį vyruką Savaitį, neleisdamas jam iškrypti iš nustatytos lini­ jos —niekinti ir ignoruoti viską, kas nesurišta su tikra fronto tarnyba. — Taip, taip, kiaulių su juom tu neganei, bet užtat tu pats kiaulė ir dar degla,—pasakė iš krikštasuolės viršila Rak-čiak-čiak. Mes tik nustėrome, ir arčiau stovėjęs pasiruošė pridengti savo kūnu apstų viršilos kūną nuo tikro ir mirtino smūgio. Kurį tuojau turės suteikti Guiga už tokį žodelį. Bet jis pasili­ ko ramiausio ir nesuinteresuoto padėtyje, matyt, laikydamas viršilą per menką laipsniu, kad atsilieptų į pastabą. Kai kuriais atvejais Guiga buvo tikras aristokratas, nors užaugęs grikių žemėje, kažkur už Linkmenų. Viršilai dar pridėjo tuo pačiu, tiesiogiai nematydamas sau pavojaus: — Kultūringų žmonių tarpe taip nesielgiama. Etikos reikia laikytis, mano mielas, etikos. — Kas man ta etika,—atsiliepė Guiga, įspraudęs galvą tarp rankų, atremtų į stalą.—Į barščius ar kopūstus deda tą jūsų etiką ar kosmetiką, ar, griausmas žino, kokią poetiką? Zimagoro neklausė apie estetiką. Akmenis ant plento skal­ dyti ir griovius kasti balose nereikėjo jokios kultūros. —Tai iš karto matosi, kad zimagoras,—pridėjo Aki­ niuotoji, tikėdamasis suluošinti savo neklusnų pavaldinį. Bet jis apsivylė, nes Guiga reagavo visai priešingai: —Taigi, kad zimagoras. Ir sakau jums, kad griovių jau esu prisikasęs iki žiauksėjimo. Ir dabar dar turiu kasti? Kas aš jums? Kumetis, padieniui samdomas? Mano vieta ne čia, ir tas bus netrukus įrodyta. Mano kraujas. . . Taip, taip, Guiga kraujo nemažai buvo nutekinęs. Ir Savaitis. Abu turėjo sužeidimo ženklus. Guiga net du. Vieną sun­ kaus —sidabrinį. Už išgertą akį. Ne, vyručiai, akis brangus daiktas, tai ne dvidešimtis tavo pirštų. Ir todėl nemėtoma pagrioviais. Minutę aptilus ir -perėjus į konkretesnį lauką, Gaigalas, kaip rimtas ūkininkas, bandė išnaudoti pasiūlydamas džino. 419

Draugai vokiečiai, tik iš judesių suprasdami, veiksmais grie­ bėsi paremti šį kilnų užsimojimą. —Na, tai prašom. Rytoj apie gyvenimą paplepėsim, o šiandien tai: —Gul šiandieną jau ant šieno. . . Guiga pasisiekė pilnesnį butelį ir prisitraukė, užtikrintai pasiimdamas jį savo globon. Jo draugas ir ištikimas bendra­ darbis Savaitis, stovįs visą laiką parengtyje už jo pečių, pa­ sisiekė antrą. — Išlaks visą, ir mums nebeliks,—pridėjo jis. —Tegul savo laka. —Guiga, taip negražu,—įsikišau ir aš, nebeapkęsdamas tokio grubijoniškumo. Svečiai —kaip ir Dievo palaima. Veteranas mane tuojau suniekino: —Tylėk. Tu, berneli, ne ką išmanai. Savo dalį galit girdy­ ti, o aš savos neduosiu. Geriau žemėn užkasti, negu sugirdyti tokiems britvonams. Va, spindi antpečiai, tartum didžiausi karo vadai. Okam jie vadovauja? Griovkasiams zimagorams. Jūs eikit į frontą ir ten pakariaukit, kad tokie mandrūs. Karininkai atsirado. Užfrontėje su vokiečių mergom gulėti ir samagoną lakti. —Guiga, liaukis. — Nieko, mes tuoj išeisim. Ačiū už vaišes,—sukosi į dūris viršila. — Ir galit sau eiti,—niurzgė, bonką apsigniaužęs, mūsų kariauninkas.—Ir sprandą nusisukti. —Būta čia ko? Žiūrėk geriau savo karpos ant nosies. Visai jau pamėlynavo. Jeigu leitenantai bent kiek būtų susipažinę su Guigos kar­ pomis ir jų liūdna istorija, to tikriausiai nebūtų užsiminę. Tegul velniai, kaip ne laiku ir ne vietoje tokie priminimai. Tos karpos žmogui gyvenimą suėdė. Jos kliudė jam visur. Kliudė barzdą skutantis, kliudė renkantis merginą. Jis liko nevedęs. Gal tik dėl to ir į frontą išėjo. Jis degino vitrioliu, ypatingai tą —ant nosies. Buvo net skustuvu nudrožęs, o ji vis atžel­ davo. Ir dar kokie trys plaukai joje. Guiga stryktelėjo, lyg už virvutės patrauktas. Nė lašelio kraujo nebeliko jo raudoname ir rečiuotame veide. Nespėjus nė sumoti, jo ranka jau buvo įsikirtusi leitenantui į krūtinę. Mundiera atsisagstė, sagos pabiro. Leitenantas pasitraukė ir kartu patraukė Guigą. Akiniuotis, stodamas už draugą, auto­ matiškai siekė pistoleto, bet Savaitis, kaip medžioklinis šuva 420

akylai sekęs padėtį, terkštelėjo per nagus, ir ginklas nubildėjo ant žemės kaip tik prie mano kojų. Jis lenkėsi pasiimti, bet mano koja pati, be jokios prievartos, irgi automatiškai pa­ kilo ir prispaudė. Kartu ir ginklą, ir leitenanto ranką. Jis tik suriko primintas bjauriom vinim kaustyto bato. Jonas su Guiga jau tąsėsi, dėl vietos ankštumo negalėdami vienas kito kaip reikiant sugriebti ir tinkamai uždrožti. Stalas apvirto ir su juom visi stiklai ir bonkos, ir lempelės. Ir mūsų puoš­ nioji eglutė. — Duokit jiems! —rykavo patamsyje. —Gelbėkit degtienę! —Policija! —Vyrai, supilkim! Grūdosi, lipo, stumdėsi, keikėsi ir kumščiavosi. Sienos bil­ dėjo, durys trankėsi. Gaigalas storu balsu siekėsi atstatyti tvarką: —Nepaleiskit! Griebkit už čiuprų! Į klyną jiems! Va, ši­ taip! — Akiniai! Akiniai! Nesumindykit akinių! — Rupūže! Uždėsiu tau naujus! Geriau matysi be akinių! — Ranką! Nelipk, žalty, ant rankos! —Neik basas į veseliją! Kas atsisakys tokios auksinės progos pasmaginti kumštis ant savo pristovo sprando? Vargiai jau bepasitaikys kita tokia. Kol išsivertė svečiai pro dūris, kol ką, praėjo valandžiukė. O gal tik taip pasirodė. Kai uždegė šviesą, pati šeimininkė nebūtų pažinusi savo kambarių. Pro išdaužtą langą lengvai skraiduliavo snaigės. Tyros, baltos, nesuteptos. Užgimimo nakties snieguolės. Staiga nebebuvo kas veikti. Staiga pasijutome didelius darbus nuveikę. Aprankioti šukes, padėti ant stalo karininkų antpečius ir pistoletus —jie mat taip skubinos, kad užmiršę paliko. Sagomis niekas net nesidomėjo. Jų buvo tiek ir tiek ant žemės. Ot, tau ir „Stille Nacht“. — Aš jiems vis batu į kauliukus, į kauliukus. Zinos visą laiką ant kulnų lipti,—pasigyrė Žiogas. —Tai tu, niekše, man visas blauzdas suspardei,—pasi­ skundė Venslova. — Patamsyje, vyruti, gali ir blauzdas sumaišyti. — Aš tai pirma apčiupinėju ir tik tada duodu. Jau kur įsikimbu, tai lengvai nepaleidžiu,—atskleidė savo darbo meto­ dus Dubiela. 421

Jonušas pareiškė, kad labai norėjęs sugriebti Rak-čiak-čiak, bet nežinąs, ar jį, ar kokį kitą ausavęs. Jį tačiau paguodė Kuosa, kurs užtikrintai buvęs pasigavęs viršilą, jį atpažinda­ mas iš storo pagerklio. Toliau pagerklio jis ir nėjęs, tas vietas taip numaigydamas nykščiais, kad jis per amžius nebesirgsiąs kiaulaitėmis. Pažvelgęs į Kuosos rankas, jo žodžiams negalėjai prieštarauti. Visos vaišės taip ir nuėjo niekais. Gerai dar, kad Guiga su Savaičių išgelbėjo porą bonkų. Tad radosi, kuom atsigaivinti. Be to, dar baltojo, kad ir prasto vyno kamputyje nepaliesto likę. Nervams apraminti tai kaip tik pravertė. —Atiduos vokiečiams,—svarstė įvairias pasėkų galimybes vyrai. —Neatiduos. Karo įstatymai neleidžia. Kur mus dės? Gali dėti tik į drausmės batalioną. Bet pirma turi įrodyti, kad mes kareiviai. O tegul įrodo, kad mes kareiviai. Kur soldbuchai, kur laipsniai, kur ginklai? Aš savo knygutę nukišiu, kai bus reikalas, ir tegul jie pašvilpia,—dėstė savo patyrimus Guiga. Jo draugas Savaitis jau buvęs tame garsingame batalione, ir jo baisumai esą perdėti. Jis visai nebijąs dar kartą ten pa­ kliūti. —Odėl nuginklavimo,—pridėjo Guiga, baksnodamas ant stalo sutelktus karininkų revolverius,—tai pasakysime, kad geri žmonės neina į svečius su ginklais. Jeigu jau eini, tai kaliošus ir šautuvus palik už durų. Tokią tvarką privalo visi gerbti.

DANGUS KAIP UŽSIMIRSIME

Taip maždaug ir buvo pasakyta sekantį rytą, kai mūsų bu­ veinės tarpdury išdygo aukšta kuopos vado figūra. Jis visas degte degė rūstybe, lyg veikiantis vulkanas, ir jo veidas at­ rodė pasmėlęs, tartum pelenais apneštas. Tą reiškinį buvo ga­ lima aiškinti daug paprasčiau: jis visą naktį gėrė, ir dabar jį žudė pagirios. — Kas vadovavo kuopos karininkų užpuolimui? Visuotinė tyla. — Kas pirmas pradėjo? —Leitenantas Šimkus. Jis Guigai karpą nuo nosies no­ rėjo nugnybti,—atsiliepė Dubiela. Vadas nuodingai dėbtelėjo į jį. Tad Venslova smulkiau pa­ aiškino: —Mat Guiga niekam neleidžia apie savo nosį čiupinėtis. — Nosis per mažas objektas. Čia pats sunkiausias nusi­ kaltimas drausmei. Maištas ir užpuolimas. Kas mušėsi? — Niekas nesimušė. — Nemeluok! —Tik apsistumdė. — Okas stumdėsi? —Visi,—pasakė Gaigalas. —Visi? Puiku! Visi penkioms paroms arešto! Aišku? — Aišku! —sutikome choru. Vadas susirinko kolegų ginklus ir išeidamas priminė, kad tuojau atvyktume vadovietėn. Klausome. Atvyksime. —Brolaičiai, tai papuolėm! Penkios paros poilsio! Aš jau pasiryžęs visiems iš eilės apie akinius pavaikščioti. Och — penkios paros! —džiūgavo jaunatviškai Savaitis. 423

—Nereikės apkasų kasti. Suprantate? Guli sau per dieną ir spjaudai į lubas,—svajojo Kuosa, išreikšdamas visuotinį džiaugsmą. Šios nuotaikos vedini ir prisistatėme štabe. Išrikiavo, ap­ žiūrėjo, dar apkeikė ir du atskyrė. Patį seniausią —Gaigalą ir patį jauniausią —mano augintinį Joniuką. Jiems liepia ei­ ti namo. Atskirtieji nepatenkinti. Joniukas ypatingai purkštau­ ja ir bando teisintis, kad ir jis, kiek galėjęs, tiek drožęs, tai kodėl jį dabar namo? Jis nenori skirtis nuo savųjų. Jis jaučia, kad daboklėje nebus liūdna. Kur ten bus liūdna, kai dvylika vyrų vienas kitam neužsileidžia, kai istorijos ir pasakos seka viena po kitos. Krosne­ lė raudonai įkaitusi, o durpių kiek nori sandėliuke. Puikiai leidžiame šventes ir tikimės sulaukti Naujųjų metų. Draugai neužmiršta. Iš viso kaimo ateina aplankyti, ir kas cigarą, kas žiupsnį tabako kaliniams įbruka. Sargybinis turėtų neleis­ ti, tik niekas jo nepaiso. Jis toks pat driskis ir visai nesusigaudąs savo pareigose. Ir pagarbą didelę jaučiąs mūsų hero­ jiškam skyriui. Ne, kiti neišdrįstų. Kiti todėl skuba pareikšti savo susižavėjimą, ir svečių mūsų kamaroje perpilniui. Tačiau mūsų laimei vėl bus kokia nešvari katė perbėgusi kelią. Kažkas mūsų nekentė ir mirtinai pavydėjo šviesių va­ landų. Dėl to vos nekilo naujas maištas ir naujas apsistum­ dymas. Iš ryto pasiuto belsti į duris ir rėkti, kad keltumės. —Uždaryk savo barštinę ir netrukdyk kaliniams miego! — suriko Guiga. — Kelkitės, kelkitės! Gana jau prisikirmijote. Į darbą laikas! Kuopa jau rikiuojasi su įrankiais! —Aš jam užkišiu ryklę, va, šiuo batu,—pasakė Savaitis, imdamas artimiausią batą ir pradarydamas duris. Ten stovėjo būrininkas ir plyšojosi, kiek išgali. Na, greičiau susimėtykit! Ar visą valandą reikės prašyti, kad malonėtumėt išeiti? —Eik tu zuikiam blakstienų kapoti, tu durnių durniau! Ar nežinai, kad mes nubausti penkiom parom? Jei nežinai, tai pasiklausk. —Vadas įsakė vykti į darbus. —Mes nubausti, ir tiek. Ir nieko daugiau nenorim gir­ dėti. —Vadas bus atšaukęs areštą. Įsakyta jums rikiuotis su kuopa. 424

— Aš tau kad atšauksiu! Mes nepripažįstame sunkiųjų darbų kalėjimo. Mes nubausti tik dabokle. Ir mums nesakė, kad sunkaus. Tikpaprasto. Tad nieko nebus, gražuoli. Eikir pasakyk savo vadui,—paaiškino Dubiela, tarnavęs Lietuvoj ir žinąs įstatymus. — Nu, gerai. Aš pasakysiu,—rezignavo būrininkas ir nu­ ėjo. Jokių priemonių priversti klausyti nubaustiems nusikal­ tėliams jis neturėjo. Ir todėl be paties vado neapsiėjo ir šį kartą. Jis nubaudė, jis tik ir tegalėjo bausmę atšaukti. —Mes protestuojame. Mes nubausti, tad meldžiu mūsų be reikalo nevarginti, ponas vade,—atsiliepė nuolankiai ir man­ dagiai, kaip tikras inteligentas, Kuosa. —Protestuokit, kiek norit, o darbas lieka darbu. Taip pasakė vadas, ir neatrodė, kad piktai ar grasinančiai. Bet jau taip, kad sužlugdė mūsų pasipriešinimo viltis. Kad ir gerokai pavėlavę, nuėjome. Kinkė mus prie pačių sunkių jų darbų, lyg pabrėžiant, kad esame niekšai ir verti kator­ gos. Bet ką tu padarysi žmogui, kuriam darbas toks mielas ir savas, kad jis gali ant jo miegoti? Kaip apatinė girnų pusė slunkinėjome, ir didelio pelno nesusilaukė. Pats vadas buvo išėjęs į mišką prie barikadų statybos ir, padedamas Artojėlio, lakstė net sušilęs. O kur Jonas su Akiniuočių? Sako, atosto­ gų paėmė, bent tam laikui, kol išnyks mėlynės ir kiti įbrėžimai. OAkiniuotoji be savo akinių tai arklio nuo daržinės neatskiria ir tokiu būdu visai nedarbingas. Kol įsitaisys naujus, gali dar valandžiukė praeiti. Daboklę taip ir nunešė mums iš po nosies. Mes tą aiškinome savo nedalinga laime. Bet priežastys buvo kitur. įsteigti da­ boklę bet kokiame kaime nėra didelės štukos, bet sa išlaiky ti —tai jau vargiai apsimokanti institucija. Laikyk sargybų tarnybą, kuri savaime atkrinta nuo darbų, šerk tokius britvo nūs ir laikyk juos dykus. Prisiminus Lietuvą, net silpna da­ rosi, kiek ten buvo malonių ir svaiginančių galimybių pačiup­ ti nusižengusį kareivį. Areštas tai areštas, bet vien šautuvą paimkime. Patemptumei po šautuvu rudnugarį kaimietį, tai jo gimtuvių dienos prakaitą iššauktumei ant žemažiūrės kaktos. Žemė išdžiūtų apie jo nevalytus batus. O ką dabar tu? Jie, gyvatės, mandrovoja ir spjaudosi į visas dabokles. Bet vadai nekalti, kad nėra tiek šautuvų visoje kuopoje. Be to, jie vokie­ čių žemėje, kur šautuvas pripažintas kariavimo, bet ne karei­ vio kankinimo įrankiu. 425

Taip, taip. Kažkokia juokinga kareiviavimo parodija, ir tiek. Nors vadai būtų tikri lietuviški leitenantai. Lankydami karo mokyklą, jie nė nesitikėjo tokio pažeminimo tauriam karininko luomui. Vieną dieną paleido iš miško porą valandų anksčiau ir įsakė baltai nusiprausti ir batus nusivalyti. Vadas dar kažką suniurzgė apie išeiginius rūbus, bet vėl, kažką prisiminęs, ranka numojo, ir tiek. Ak, apie išeiginius rūbus? Daugelis būtų buvę labai patenkinti, turėdami bent kasdieninius, darbinius rūbus. Bet tiek to. Čia kažkas naujo ir netikėto bręsta. Taip, išsiri­ kiuoti ir traukti Johannisburgan, kur vienoje bažnyčioje jau mums paruoštos pamaldos su bendra išpažintimi ir bendra komunija. Na, po velnių. Ir mūsų sielos reikalai kai kam parūpo. Jau čia prieš įvykius ir prieš nedorą. Mūsų klaidžiojančios, alkanos ir susiraminimo ir vietos ne­ randančios sielos. Tartum nekrikštų kūdikių, tartum pakaruok­ lių, tartum žuvusių iš didelės meilės ir klebono nepriimtos į pašventintus kapus, o pakastos už griovio, už tvoros, kur žemė jų prakeikta, nors tverta to paties galybių Dievo, visų mūsų tvėrėjo Viešpaties. Aukštas žiemos dangus tvyro, kruvinai šiurpaus saulėlei­ džio gaisro sujauktas, su įsmigusiomis juodų pušų viršūnėmis. Girgžda sniegas. Vaiduoklis žiemos paukštis skrenda begar­ siais mostais ir atsimuša medžio šakose. Aukštai tyra ir pasmė­ lusiai žalsva. Eina kareiviai. Grįžta iš darbo italų belaisvių kolona. Į bažnyčią? Ar tikrai ten veda dalinį ir ten jo laukia kunigas, pasiruošęs visuotiniam nuodėmių atleidimui. Negi taip lengva ir paprasta nuodėmių atsikratyti? Keista. Temsta. Sniegas įgauna mėlyną spalvą, ojo girgždėjimas — kažką panašaus į neišgirstą ir niekad atgarsio neradusį skun­ dą. Yra toks pat dangus Lietuvoje, ir toks pat sniego vaitoji­ mas gūdžiam žiemos kely. Ir toli, sutemose, susikūprinusi žmogysta. Ji virsta tašku. Šokinėjančiu, mirguliuojančiu įskau­ dusiose akyse ir pasimetančiu žiemos bekraštėje. Bet dangus vis didesnes erčias užima, ir naktis blausiame žvaigždžių mirgėjime, virš juodų miškų, virš pusnyse pasinėrusių stogų, virš beviltiškai klaikaus šunies staugimo plevena dvasia. Nors trupučio, nors trupinėlio atvangos mano varganai sielai, Viešpatie! 426

Užtemdymo įsakai liečia ir bažnyčias. Ji tamsi, ir tik įma­ noma prisikišus perskaityti maldos žodžius. Spingsi žvakės. Kunigas pasako trumpą pamokslą ir eina nuodėmių klausyti. Jis klausia, o, šalia jo stovėdamas, kuopos vadas klausimus perteikia lietuviškai. Dievas galbūt suprastų ir lietuviškai, bet jo tarnas bavaras tesupranta vokiškai, ir todėl jam prisi­ reikė vertėjo. Mums nieko nereikia atsakyti. Gali mąstyti, ką nori, ir klaidžioti mintimis, kur tau patinka. Ir nebūtina tau sustoti ties tuo tašku, kurs tau pats nemaloniausias. Tau duota minutė susitelkti, ir tu pats pasirenki. Ankštoje, mieloje, sute­ mų prislopintoje bažnytėlėje. — Ar jis teisingai verčia? —klausia Guiga, niekuom šioje žemėje nepasitikėdamas, ypatingai kunigo ir jo vertėjo žo­ džiais bažnyčioje. —Gerai,—užtikrina Kuosa, kurs puikiai moka vokiškai — puikiau negu bet kas iš viso pulko.—Ir bene tai tau svarbu? Vis tiek visos nuodėmės atleistos bus, jei gailėsies. Tikėkim, kad Dievas supranta abi kalbas, net tavo švenčioniškę tarmę. —Tylėkit,—tramdo juos neramus šnabždesys. Viskas taip pat. Ir prie Dievo stalo. Ir einant namo. Vaitojančio sniego lygumoje. Jeigu tu tik gailėjaisi. —Ar tu gailėjaisi už nuodėmes? Keista. Toks nuostabus žiemos vakaras ir tokie klausimai. Joniukas, mano jauniausias draugas, išdrįso: —Aš nesigailėjau, kad lupau mūsų leitenantus. Ir daviau per snukį Rak-čiak-čiak. —Eik tu, durniau. Ar čia nuodėmė? Jeigu taip, tai mes niekad iš peklos neišbristume. Ir neišbrisime. Ne. Kartais atrodo, kad liūnas jau semia pakinklius. Aš manau, kad ir kitiems baisiai reikalingi tokie vakarai. Su tokiu dangumi, kaip užsimiršime.

PANA JADZIA Nieko puikesnio ir negalėjome tikėtis. Jau pati kelionė, užtrukusi trejetą parų, buvo verta šio to. Tiek laiko būtų pa­ kakę pasiekti Rheiną, atsiremti į Atlanto vandenyną. Už Vys­ los, i didelius Lenkijos miškus veža mus iškleręs prekių trau­ kinys. Tokie miškai aname Lenkijos šone? Neteko girdėti. Mūsų tarpe Lenkijos žinovas, ir jis baisiausiai nekenčia jokios kritikos. Jis buvęs ten, skersai išilgai išmaišęs kraštą, ir jam nepasakysi. Maloni šalis esanti. Kas kiemas —tai naminės darykla. Jau ten gali lakti tiesiai iš statinaitės. O kitas geras ypatumas, kad lenkai augina tabaką. Jis žinąs ir kitą gerą kraštą, beveik geresnį. Tai Čekoslovakija. Jie degtienę iš slyvų verda, ir todėl ją vadina slivovica. Gera, tvirta degtienė. Slyva — toks slidžiai nuryjamas daiktas, o tie kiaulės čekai jas taip negražiai gadina. Et jūs, neišmanėliai,—suniekino žinovas. Kas pajėgs apėsti, jei ten sodai kaip pas mus miškai. Kitokio medžio ten ir nėra, tik vaismedžiai. Net pakelėse. Ot, tai gal geriau mus Cekijon pavėžėtų? Ir pavalgęs, ir atsigėręs būtum. Bet gerai ir Lenkijon. Ypatingai, jei už Vyslos. Kelias į Vakarus vis jau bus atviras kokio nemalonumo atveju. Neatse­ kamu būdu pakliuvęs lietuviškas laikraštis tik sustiprino šias nuomones. Šimto pirštų nučiupinėtas ir sutrintas, ir perėjęs bandomąsias ugnis. Laikraštis retas ir labai vertinamas daik­ tas, kaip rūkomoji medžiaga. Jis išsidalomas greičiau, negu spėji perskaityti antraštę. O šis keliavo iš rankų į rankas, skaitomas iki paskutinės raidės, ir niekas nedrįso pasikėsinti atsiplėšti kampučio vietinės gamybos suktinei. Iš visų Vokietijos kampų atsišaukė lietuviai. Rašydami korespondencijas, minėdami darbovietes, miestus, kaimus, sto428

vykias, viešbučius, kur buvo laikinai prisiglaudę, kaip vylėsi vienas kitą susirasti ir susitikti. Kokios viltys, kokie lū­ kesčiai, koks savojo krašto ilgesys vargino žmones, mūsų brolius lietuvius. Tuos pačius pamarių pelkių bendrakelei­ vius, tiesa, nelabai draugiškus ir širdingus, bet vis jau savus, kaip ten nebūtų. Silezija, Tiuringija, Badenas, SchleswigHolsteinas. . . Kur jų tik nebuvo! Jie prastai mito, jei neskaityti iš namų pasiimtų lašinių atsargų, kurių, žinoma, iš kuklumo neminėjo, drebėjo nuo šalčio ir orinių pavojų baimės. Bet jie buvo Vakaruose. Tikruose Vakaruose. Kur leidžiasi saulė ir užteka visų pabėgėlių ir pavargėlių viltys ir troškimai. Koks nuostabus, didelis ir neišpasakytai spalvingas pasaulis mirgėjo vienui vienintelio mus pasiekusio lietuviško laikraščio puslapiuose. Nuo pirmosios iki paskutinės raidės. Jį reikėjo padėti po stiklu ir atsiklaupus retkarčiais pasimelsti. Užžibinti lempelę. Ne, jos nereikėjo. Kiekvieno mūsų krūtinėje ruseno tokia lempelė. Tik ji blūsčiojo nuolatiniame pavojuje užgesti. Kas bus, jei mes iš čia neišeisime? Mes juk tebesitrynėme tame pat užrištame maiše su tomis pačiomis išsigelbėjimo galimybėmis. Na, jei pavėžės už Vyslos, tai jau kita šnekta. Trečią dieną aš laukiau tilto per šią upę. Miškai gali būti kaip Sibiro taigų, neišbrendami,—kaip nors nepaklvsime. Dirschau stotyje nusiėmė Guiga su Savaičių. Per arti Danzigo jie buvo atsidūrę, kad atsispirtų jo traukai. Danzige jie vylėsi susilaukti savo skriaudų atitaisymo ir sugrįžti į kovojantį batalioną. Kokiame pragare jis nebūtų —jie nebegalėjo be jo gyventi. Jie buvo tikri kareiviai, ir tokios paniekos, kaip nusibaigimo prie griovių kasimo, jie nebuvo užsitarnavę. Jie ir mirti norėjo kaip kareiviai, su savęs vertais sunkių kovų draugais. Trečios dienos vakare traukinys sustojo keistu pjautuvo vardu pavadinto miesto stotyje. Nebuvo abejonės, kad tai Lenkija, nors stoties parašas skelbė, kad tai Sichelberg. Sąsta­ tą pavarė ant atsarginių bėgių ir paskelbė poilsį. Vyslos mes nepasiekėme, ir tos upės forsavimas buvo atidėtas vėlesniam. Ką padarysi. Bet tabako pasiieškoti galima. Pasimušus apie kilometrą į laukus, pirmame vienkiemyje atseikėjo po svarą su kaulais, šaknim ir žiedais akseliniu peiliu surėžto tabako ir už tai paėmė vokiškomis markėmis. Lenkas mus vadino ponais ir priedo kiekvienam atplėšė iš oda apdarytos storos 429

knygos po lapą, pamokė, kaip sukti gaminį, ir uždegė. Šnypš­ damas, spragėdamas degė lenkiškas tabakas, kirsdamas į lie­ žuvį ir sąmonę aptraukdamas rūku. Traukiant visais plau­ čiais ir verčiant dūmą per nasrus ir šnerves. Dar po keletą mar­ kių geram katalikui ir dar po keletą saujų šio paraku pabarsty­ to gaminio. Nes kas žino, ar toliau, krašto gilumoje, šis taurus augalas bus kultivuojamas? Spausdami po pažastimis tabako maišelius, skutome atgal, jausdami pakilusią savo žmogišką vertę. Aš turėjau susigėsti savo mintyse, skeptiškai vertinęs tokias galimybes. O kaip su burnele? Pala, pala, bus ir tos Dievo dovanos. Mūsų žinovas, Šančiuose gimęs ir augęs jaunikaitis, iki šiol neblogai laviravęs tarp kuopos raštininko ir vadų pasiuntinio, kremtąs, be lenkų, žydų, rusų ir vokiečių, dar pusėtinai ir lietuviškai, mūsų šaunusis Romka, jau buvo spėjęs sueiti į sąlytį su vietos atstovais. Lenkas geležinkelietis, nekeliąs pasi­ tikėjimo, bet vaizdžiai primenąs iš spąstų ištrūkusią lapę, prižadėjo visko. Panelių? Šio produkto dar niekad Lenkijoje netrūko. Ir nuo Jogailaičių dinastijos pradžios jos garsios savo grožiu visame pasaulyje ir Paryžiuje, pavyzdžiui, visad pasiima pirmus prizus. Mes tikime, kad lenkaitės vertos mūsų meilės. Ko gi čia daugiau. Tai vesk mus negaišdamas —šančiškis geidė atsigavėti plačiu mastu. Trukdymų nedarė išvykti iš stoties rajono, tik prigrasino grįžti laiku. Susisukęs geležinkelietis jau buvo patvarkęs, kad mūsų lauktų vežikas, nes jo pažįstamos panelės gyvenan­ čios atokiau. Šešiese susigrūdome į dengtą senobinę karietą, kinkytą poros arklių, betgi jau guminiais ratais. Vadovas šalia vežėjo, ant ožio. Pliaukšint botagui ir prunkščiant ark­ liams, pravažiavo tamsias miesto gatveles ir įsuko į kažkokią provėžomis išgraužtą keliūtę. Krūmai, upės skardis ir jau iš karto vieta, verta apsidairymo. Tai kur tos panelės? —Čia,—geležinkelietis pasibeldė į baisiai sukrypusio lau­ žo dūris. —Bet čia kažkokia landynė. Biesai žino? Jei tas žodis kamnors tiko, tai šiampastatui jis buvo specia­ liai sutvertas. Vienas kitą prilaikydami, lindome siaura ir žema anga, guosdamiesi viduj išvysią ką nors nepaprasto. Tik atvykus jau negražu bėgti atgal. —Vyrai! Laikykimės išvien. Galim uodegas įmerkti. Šiaip ne taip susitalpinome mažos spingsulės apšviestame 430

kambaryje, kurs neatrodė toks baisus iš vidaus, kaip vaide­ nosi iš lauko. Nors grindų vietoje mėtėsi palaidi lentgaliai, ir baldai suorganizuoti iš didesnių dėžių ir mažesnių dėželių. Kur kam kas tiko. Seimininkės tačiau mandagiai paprašė susėsti, ir mes susėdome, kur besurasdami sprindelį. Akiai įpratus, pas­ tebėjome dar porą svečių, nedraugiškos išvaizdos vietinių, kurie, pasistatę bonką, sunkė iš jos, vis paskersuodami mūsų pusėn. Vadovui davus ženklą, atsirado dar viena su vienintele stiklinaite. Markių netaupydami, sumėtėme į jo delną. Ir net­ rukus paragavome. Stiklinaitė pradėjo savo kelionę ratu. Kad draugai vaipėsi ir darė pasibaisėtinas grimasas, labai dėl to nesivarginau. Juk degtienė ir yra toks malonumas, kad tavo snukį susuktų į devynias pėtnyčias, kaip sakydavo mano gimtame sodžiuje. Tačiau būta čia dar ypatingesnio skysčio. Gryniausia sru­ tyno duobe atsidavė iš stiklinaitės. Staiga pajutau lyg kuolą prarijęs, ir jis užsiskersavo tarp gomurio ir virškinamųjų įtaisų. Romka, nors svieto ir matęs, ir visų pragarų katilus išlaižęs, susivaipė ir tas ir paprašė pasiaiškinti. Lenkas malo­ ningiausiai išdėstė, kad tai geriausios rūšies degtienė, tik gal neįprasta ponų lietuvių skoniui. Tik nereikia nusigąsti. Antras ir trečias stiklas jau slysiąs padoriai pakalnėn, o ketvirtas jau savaime —tik padavai. Eik tu skradžiais, manau. Nesiryžtu antram gurkšniui. Verčiau palauksiu ir pasižiūrėsiu, kas iš tos istorijos išeis. Sančiškis tuojau: kur tos panelės? Be mergų jau jis pa­ kankamai ilgai išbuvęs. Degtienė tai degtienė, bet mergaičių jis jau pasiilgęs. Lenkas jau kažkodėl perdėtai maivosi. Sakytumei uodega suka. Išėjusios, sako, ir tuojau turinčios pareiti. Į kiną išėju­ sios. Taip, taip, esąs ir kinas šiame mieste. Bet.. . jei ponai labai skubą ir neturį daug laiko, tai, tai. . . Tai būtų galima tuos tipelius išprašyti lauk. — Kam juos varyti? Mes nieko prieš, kad jie sriūbčioja savo malonų gėrimėlį. Mums netrukdo. Netrukdo, tai netrukdo. Bet jie užleisiu ponams savo eilę. Jie galėsią užeiti vėliau. Vietiniai, suprantate. Mes nieko nesuprantame. Kokią eilę? Na, čia, už tos užuolaidos.. . Taip, besanti užuolaida iš senų paklodžių ir sudurstytų maišų. Ir ten dar esąs vienas labai jaukus kambarėlis. Ir dvi parengtos lo­ vos. 431

Ponai tuojau galite po du pradėti. Vietiniai, saviškai urgzdami, keliasi ir išeina. Geležinkelie­ tis mirksi viena akim, kad nežinia kam: išeinantiems, kaip koks sąmokslininkas, ar mums —liekantiems. Seimininkės šypsosi ir pavargusiais judesiais atlieka visokią tvarką savo svetai­ nėje. Tai stalą pašluosto, tai ištraukia naują bonką ir ją pakilo ja prieš šviesą. Lenkas vis mirksi, lyg nerviško priepuolio apimtas, ir kreipia mūsų žvilgsnius užuolaidos link. —Mes palauksim panelių,—sako Romka. Ir staiga jis lyg atitoksta: — Ką, ar tu cholera, nenori pasakyti, kad mes su tomis senutėmis? Mes dar palauksime, bet tu nemėgink, nes čia taipgi sėdi blatna chebra. Geležinkelietis —tikras kankinys —ir kuriam laikui liau­ jasi įtikinėjęs, imdamas nuosaikiai gerti iš mūsų nejudinamo butelio. Moteraitės, tiesa, jau mitusios ir permitusios. Dantys gerų kaimynų iškalinėti ir, kai šypsosi, tai tik juoduoja gi­ lios spragos. Vienos akis —lyg šiaudu būtų užkišta, o antroji, nors abiemlangais, bet apsiašarojusi, tartum krienus trindama. Ogal tokio būdo? Bet maukia abi atsivėdėdamos, ir jau viena taikstosi į pirmąjį nuo krašto, tokį žaliūką aukštaitį. Tas nors mergišius ir velnių priėdęs ir į dantis daug nežiūrįs, bet atstato alkūnę ir sako: —Eik tu ugnin, ba kad trauksiu. . . —Cycho, panovie, cycho! —lyg apaštalas laimindamas, plėstaujasi rankomis mūsų geradėjas vadovas geležinkelietis. Romka atsistojo ir pareikalavo griežtai, bet taip, kad jo nepaisyti būtų buvę neprotinga: —Tai kur jūsų mergos? Nėra, niema, tuoj pareis ir taip toliau. Bet jau ir be to aišku, kad mergaitės niekad nepareis. Kur jos čia galėtų pasidėti? Kamara ankšta ir žema, jog sėdėdamas lengvai gali lubas pasiekti. Langelis kartonu užtrauktas, ir iš kampo traukia pasiutusiu raugu. —Eikim, chebrune, nieko nebus,—gundau draugus. Ir pakilome visi urmu. Kreipė mus dar užuolaidos link, kalbino taip ir kitaip, bet mes tvirtai nusistatę neprasidėti. Lenkas, pasitaręs su kūmutėmis, pareiškė, kad jis žinąs kitą vietą netoliese, kur panelės jau būsiančios grįžusios iš kino. Tik reikia pasiimti kelionei kokią bonkelę. Gerai. Galima pasiimti. 432

Ir taip išsivertėme pro dureles lauk ir vos nepargriuvome dvelktelėjus gaiviam žiemos nakties orui. Danguje pleveno galybės žvaigždžių. Visai kaip Lietuvoje tokiomis naktimis. Lenkas pavedė į siaurą gatvelę. Neką geresnę kaip anks­ čiau. Į vidų eina tasai augalotas aukštaitis ir Romka. Bet jis dar pasako: —Tavo pakaušis atsakys, jeigu kas. Tasai sutinka su viskuom. Gerai. Jo pakaušis atsakysiąs. O mes palauksime, tik jau prašome ilgai neužtrukti. Jie greitai. Viens du, ir būsią atlikta. Žvaigždės plevena. Po tru­ putį šalnoja, ir visokių garsų pilnas svetimo miesto pakraštys. Jokio žiburėlio žemėje, net pypkės prisidegant nematyti. Keista ir nesinori tikėti, kad esi taip nutolęs nuo savojo pasaulio. Miname duobėtą šaligatvį ir laukiame sutarto ženklo. Jau bus pusvalandis praėjęs, ir, jei vyrukai dar kiek užgaiš, teks belstis ir juos tempti lauk. Bet tuo metu prislopinti, neaiškūs riksmai, bildesys namo gilumoje ir besiverčią pro dūris mū­ siškiai, milines ir diržus susigriebę į glėbius. — Kur tas prakeiktas šašuotas lenkelis? Aš jam snapą atgręšiu į pakaušį,—niršo šančiškis, pasišiaušęs ir pritvinkęs rūstybės. Mes jo nebematėm. Ir vežėjo su dengta karieta. Beliko tik traukti pėstiems ir, pasitarę ir iš garvežio ūkavimų nustatę kryptį, pasileidome. Ir pakeliui mergininkai atskleidė savo nuotykį. Skylė kaip skylė, jau bent į namą panaši. Ir mergos ne taip nukaršusios ir abiem akim, ir ne taip praretintais dan­ tim. Atsineštą degtienę ryte išrijo. Ant kelių ir tik glostosi, ir tik grabinėjasi. Negali net atsimušti. Jie pasižiūrėsią, kiek laiko, kad vykdyti susitarimą. O laikrodžio jau nebesą kiše­ nėlėje. Kur laikrodis, gerbiamosios stervos, paklausęs Romka. Jos nežinančios. Aukštaitis kažkaip žvilgt į savo pirštą, žiedo, tokio kaip gera grandis, labai brangaus ir susieto su dar bran­ gesniais atsiminimais, kaip nebūta. Mergos rėkti ir keiktis, ir draskytis kaip katės, o jie nesivaržydami prirėmę kiekvienas po vieną į kampą ir gerai apčiupinėję. Ir žiedas, ir laikrodis atsirado užbraukti už ančių. Jie jau imsią milines, o tik kyšt vienas, tik antras žvinokas, peilius atsilenkę. Aišku, kad jiems nebuvo tekę muštis su vyrukais iš Lietuvos. Per dvi minutes tapo nuginkluoti, apausuoti, mergoms įspirta kur reikia. Ir štai jie. Šančiškis guodėsi, kad gal stotyje užtiksiąs niekšą geležinkelietį. 28. M. K a t i li š k is

433

Grįžome laimingai. Rytą traukinys vėl nešė retai sniegu padraikytomis lygu­ momis. Paskui stumdėsi stotyse, stovėjo per naktį vienoje, ir iš­ aušus liepė kraustytis. Sausas davinys jau seniai buvo pasi­ baigęs ir kaulai išnarstyti gulinėjant ant plikų lentų. Visą dieną sugaišome, žygiuodami karo išdaužytais ir apleis­ tais vieškeliais. Vietomis baisiai duobėtais, vietomis padeng­ tais ledu ir sniegu. Artėjome prie Modlino, tuo pačiu ir prie Varšuvos. Sniego vis storesnė danga ant kelių. Pakilęs vėjas sniegą nešė į akis, ir vietomis reikėjo vežimus pečiu paremti ir savimi išstumti iš pusnynų. Tebemitome tuo pačiu sausu trijų dienų kelionės daviniu, kurio trupiniai jau užvakar buvo surankioti ir praryti. Kažkur turėjo būti kaimas, kur mūsų laukia virtuvė ir paruoštos nakvynės. Kas besuras po pusiaunakčio virtuvę? Gerai dar, kad leido susigrūsti į ankštas kamaras. Atsikėlus bus geresnis apetitas. Otaip ir buvo. Surinko vienon vieton, šiaip taip išrikiavo, ir tokį varganą paradą priėmė senas vokiečių kapitonas. Tai greičiausiai prū­ sų—danų karo dalyvis, ir karinius mokslus baigęs Bismarcko akademijoje. Taip jau jis atrodė nukaršęs ir iškorėjęs, kad ne tik plaukai, bet ir antakiai, ir blakstienos iš senatvės išbyrėję. Aukštas ir labai plonas, ir toks liesas, tartum specialiai nokintas kokioje džiovykloje. Kažkuris prisiminė Karo muzie­ juje matytą dėžėje paguldytą medinę figūrą, vaizduojančią nedorėlį Čičinską. Tas vardas jam ūmai prigijo. Jei jis ir buvo didžiai senas ir pavyzdingai išdžiovintas, tai pykčio savo kau­ luose prilaikė tiek, kad būtų užtekę visai kuopai. Visi jo bijojo ir drebėjo pamatę. Jis pasiskelbė mūsų kuopos vadu. Ir taip pat pristatė savo štabą —vokiškąjį trosą —nuo raštininko ir pasiuntinio iki sanitaro imtinai. Nuobodžiausia lyguma driekėsi į visas puses, nugrubusi prastais kaimeliais ir niekur neužstota miško. Tai kur tie gar­ sieji, neišbrendami miškai? Galbūt anapus Vyslos, galbūt. Bet čia nesimatė jokio medžių telkinio, nė arčiau, nė mėlynuo­ jančioje tolumoje. Ir negalėjau suprasti, kuom žmonės kūrena. Kuom apšildo trobeles ir kaip išsiverda valgį? Durpėmis? Bet ir pelkių nesimatė. Vienoj troboj liepsnojo duonkepė krosnis ir atsiklasčiusi šeimininkė suko šiaudų grįžtes ir mėtė į ugnį. Bet duoną ji iškepė puikiai. Ruginė, rupiai rankinėmis girno­ mis sugraužta. Čia prasidėjo mainų prekyba. Čia galėjai lengvai 434

pramušti atliekamą daiktelį. Jie ėmė viską. Kiekvieną lopinį, kiekvieną skudurėlį. Marškiniai ir antklodė turėjo nenusakomos vertės. Moterėlė pjovė lašinių bryzelį ir, ašaromis aplaistydama, davė kareiviui. Jie patys mito baisiai liesai, dažydami bulvę į bulvinį padažą. Bet apranga ir avalynė buvo stačiai plikame stovyje. Lenkų liaudis vaikščiojo basa ir be marškinių. Lenkų moteros nemokėjo verpti ir austi kaip mūsiškės. Au­ dinių pramonė juos aprūpino kartūnais ir flanelėmis, o karas uždarė fabrikus ir visas krautuves. Vokiečiai engė juos ir lupo pyliavas. Bet ką ten iš jų begalėjo nulupti? Neatrodė, kad ir anksčiau savo pagirtoje respublikoje jie būtų sočiau gyvenę. Žemės priesmėlio ir tik po kelis hektarus. Visą ūkį dau­ gumoje sudaro vienas trobesys, drėbtas iš molio ir dengtas šiaudais. Arklys, karvė, ožka ir paršas viename gale, o antrame gausi šeimyna, besiplūkianti molinėje asloje. Vokiečiai tačiau jiems leido tai, ko neleido savoji valdžia. Auginti tabaką ir spausti iš burokų degtienę. Vaikai amaru puolė prie kibiro šilto skysčio ir, pasisėmę skardinėlėmis, sriūb­ čiojo ar iš dubenėlio šukės dažė duonos plutą. Ir paskui girti raičiojosi po žemę. Purvini, pusplikiai mažamečiai vaikai ir kūdikiai. —Gerai,—džiaugėsi apyjaunė moterėlė, pati tvirtai užlu­ pusi,—kad turime arielkos ik sočiai. Vaikai atsigeria ir kad miega, kad miega... Tos arielkos kvapą užimančio dvoksmo buvo pilnos molinės pirkios. Ir už kiekvieną jiems taip būtiną aprangos daiktelį brukte bruko litrais ir gorčiais. Žmonės davė ką turėjo —nieko nepadarysi. Burokai, matyt, gerai derėjo jų žemėse. Po vaišių su šauniomis lenkų panelėmis pirmoje jų stotyje nebenukandau daugiau nė lašo. Tegul bala. Už atliekamus skudurus apsi­ rūpinau taboka. Prisikimšau tarbą ir pasisiejau pasamonu. Jeigu kas, aš galiu patogiai žygiuoti, smelkdamas pypkelę. Kai turi tabokos ik valiai, visokios bėdos tik pusė bėdų. Karytovo kaimas nebuvo kokia išimtis. Aplink, kiek akis užmatė, smilko tokie pat laukai su tokiais kaimais, vietomis pamarginti dvarais. Mus atvežė baigiamiesiems fortifikaci­ jų darbams. Mums pasidarbavus, ateis kovojantis grenadierius ir iš tų apkasų ir bunkerių atrems prasidėsiantį antpuolį. Vieną dieną jis prasidės. Sušalusi žemė čia buvo ypatingos struktūros. Be parako nesidavė nė pajudinama. Kastuvas ir kaplys —tokie juokingi 435

įrankiai, kad su jais nėra ko nė prasidėti. Tai kažkas pana­ šaus į kaučiuką, į ragą, kur nė trupa, nė skyla. Ją tegalėjai tik skusti, tik gramdyti po milimetrą, per nago juodumą. Bet kas mums darbo? Iš to vis tiek niekam nėbimnaudos. Vokiečiai, instruktoriai ir sustiprinimų meistrai mieliau lindėjo vietinių pirkelėse, atvirai išjuokdami laipsniuotus mūsų vyrus už per stropų lakstymą. Jie bijojo tik savo sudžiūvusio kapitono. O daugiau... Nieko nebėra daugiau. Štai ką pasakė vieną dieną Čičinskas, išrikiavęs kuopą už kaimiečio tvarto. Kad būsią išduoti soldbuchai, kad gausime pilną aprangą ir ginklus ir baigę įtvirtinimų linijas patys bū­ sime įjungti į einsatzą. Reiškia —kariauti. Tokie jauni vyrai, oho, tokie vyrai! Guigos ir Savaičio nebeturėjome savo tarpe, anų kruvinai prisiekusių kariautojų, o šiaip jau mes bevelijome ir toliau pasilikti kuoesame. Mes priėjome išvados, kad apkasuo­ sevis tieksaugiau su kastuvu negusu šautuvu. Kas neturėjo mi­ linės, tuojau pat gavo ją, kas tebevargo savais skarmalais — pilną, beveik naują uniformą. Ir batus, ir antklodes, kurių dalį buvo galima pramušti už taboką. Senis kapitonas turėjo šiokias tokias atsargas. Ir gerai. Ir patsai laikas. Kurią dieną labai prasivers dukslūs batai ant kojų ir sveikų skalbinių pamaina. Toji diena atėjo daug greičiau. Gana niekingais darbais užsiiminėti. Buvo tai pats sausio vidurys. Karytovo vaikai, išsipylę ant pamatų, lakstė ir vaikė vienas kitą po sniegą. Sniegas žėrėjo ir akino. Joks debesėlis nesidrumstė padangėje, ir nė mažiausio vėjo kvėptelėjimo, kurs būtų pajėgęs nupurtyti nuo šakelių iš nakties išplaukusią šerkšną. Senis kapitonas, pajutęs pro sekly­ čios langą nuostabų žiemos grožį, išnešė barškančius kaulus ir, atsisagstęs kailiais pamuštą milinę, pakėlė aštrią lyg dalgio žambas nosį ir išplėstomis šnervėmis patraukė viduržiemio gai­ vos. Liaudis, jo povyzą išvydusi, susigūžė ir apsimetė dirbanti. Kas čia? Apkasų ir bunkerių įšalusios sienos dreba? Žemė dunda? Liaudis sužiuro ir sukluso. Ir kapitonas kraipė ploną kaklą ir žvalgėsi. Jis uodė tartum kurtas. Ogal jis anksčiau buvo tą pajutęs, ir ne dienos gražumas išvijo iš įšildytos trobos? Nieko stebėtino, jei jis tą būtų pajutęs giliausio miego priepuolyje. Tokioamžiaus žmonės, be abejonės, turi turėti dar kai kurių ins­ tinktų, jauniesiems nežinomų ir įsigyjamų aštuoniasdešimtais metais nuo užgimimo. 436

Žemė gaudė, žemė dundėjo. Lyg pasigėrusio spitolninko dau­ žomas velykinis būgnas mano parapijos šventoriuje. Kapitonas žiūrėjo į rytus. Ilgas kaip apynvarptis savo štabinės trobos gale. Dūmaidšsivertė kamuoliais, drumstėsi ir siekėsi prasimušti į vidurį neregėto skaidrumo dangaus. Jie prasidėjo šiaurėje, tolimoje šiaurėje, kur mūsų Klaipėda atsirėmusi į ma­ rias, ir traukėsi į pietus, iki Karpatų kalnų. Tada iš padūmavu­ sio horizonto išsiskyrė sauja juodų taškų ir artėdami augo, ir, įgydami pavidalus, sudrebino žiemos peizažą, jaukų ir tyrą, kaip šventiniame piešiny. Keliom bangom maurojo rusų lėktu­ vai, o prieš juos iš netolimo, dvaro laukuose įtaisyto pagelbinio lauko aerodromobėgoslėptis vokiečių naikintuvai. Jie skuto pa­ žeme, sparnais nupjaudami gluosnių viršūnes ir mus priversda­ mi susilenkti. Jie braižė sniegą dideliais šešėliais, apsukdami de­ šimtis ratų, ir vėl nusileido. Jie turėjo taupyti degalus. Smarkie­ ji stukos ir messerschmitai. Iš karto pasidarė gyventi įdomiau ir net prasmingiau. Kad ir viena valanda tau bebūtų likusi, bet ją atitraukti, ati­ tolinti nuo savęs. Kiekviena valanda viršaus —juk tai laimėji­ mas, vyruži brangus! Mes nieko prieš, jei pradėtume judėti į va­ karus šiandien pat. Nes kokia prasmė laukti, kol kieme sužlegės netepti tanko vikšrai? Bet tą tu pasakyk Čičinskui, jei esi gudrus. Naktis žioravo ir blūsčiojo. Sakytumei žaibai tvankioje šie­ napjūtėje. Juk buvo karas, ir nieko ypatingo tame. Tik mes gal jau atpratome ir pripratome prie tokių niekingų dalykų, kaip trynimasis kaimiečių pirkiose ir kaulijimas kuo didesnio verpflegungo. Lyg jau karas vyktų kur kitur, už penkių labai tolimų kilometrų, o čia tik taip —susirinkę bernai ir kumečiai pasi džiaugti, kad šeimininko daržinės su visu derliumi skaisčiai lie­ psnoja ir pleška neužgesinamai. Dėl viso ko persižiūrėkime savo daiktelius, turėdami laisvą valandą. Ką dar galima pramušti ir nauju tabako svaru papil­ dyti savo kelionės tarbą. Lenkiškų kaimų visuomenė staiga at­ gijusi. Sausakimšai prisimušusi kuri troba ir, skęsdami dūmuo­ se ir dažydamiesi burokinėje, sprendžia dideles politikas. Vis tai jaunesni ir karštesni, išvengę Reicho ir belaisvės. Jie apsižiūrė­ jo, kad vokiečių suvis nekiek. Olietuvių jie nebijo. Litvinai juk katalikai. Ką jūs? Pasilikit. Tuoj ateis broliai rusai ir išvaduos. Poryt jau jie bus čia. 437

Poryt. Lenkai geria dviguba sparta. Ir tuo pačiu verda naujas parti­ jas iš burokų. Broliams išvaduotojams sutikti. Jų tikisi jau po­ ryt sulaukti. Bet kodėl ne ryt? Keliais, kiek įmanoma apžvelgti, slenka gurguolės. Tos pačios, mums seniai pažįstamos. Su dvi­ račiais, priraišiotais prie galų, ir drobe ir brezentu aptrauktos. Per Dagių kaimą spalio mėnesį jau jie keliavo. Vokiečių kolonis­ tai ar repatriantai apleidžia puikius, savo gražiam gyvenimui nusižiūrėtus dvarus, malūnus ir įmones. Ir stoja pabėgėlių kolo­ nom Kada tai visa baigsis, po šimts kelmų? Omes dar nieko. Vis dar ateiname į tuos pačius bunkerius, nors jau pats laikas juose įsikurti grenadieriams ir pro visas angas iškišti gerai prišaudytus vamzdžius. Vienok vakare įsako pasiruošti ir laukti parengtyje. Atsiranda tačiau ir tokių šaltakraujų ir spjaunan­ čių į visokius nervus, kad, susisupę galvas, knarkia ir striūbau­ ja. Žino, kad juos pažadins, kai reikės. Žino, kad nepaliks. Skais­ čiai tviska pašvaistės, ir kambarys daugiau šviesos gauna iš lauko negu iš vidaus. Išėjus pro duris, girdėti prikimęs kulkos­ vaidžių kalenimas. Salta, nemaloni lenkų žemė. Geisčiau negaišdamas nėšintis iš jos. Kad ir ne namo, bet vis toliau nuo tų, įkandin atsėlinančių. Šiuo atveju svarbiausia kojos. Prisitaikiau gerus autelius ir tin­ kamai apsuku kojas, nešiotojas ir gelbėtojas. Kokia antra nakties. Čičinskas lyg smaigas stovi prie savo lengvo vežimėlio. Trosas išsirikiavęs ant kelio. Arklininkai laiko įtemptas vadžias ir pasidėję botagus ant peties. Rūkyti griež­ čiausiai užginta.

HERKAUS MANTO PIEVOMIS

Švito tuščiame kelyje. Mes nė neabejojome, kad judame tie­ siausiai į vakarus. Kur kitur mes galėtume? Mūsų gudruoliai ir politikai, su Kuosa ir Dubiela priešakyje, turi nusibraižę, tar­ tum kokie strategai, visokias kryptis savo situaciniame žemėla­ pyje, pasigamintame ant paprasto popieriaus lapo. Dar tą pačią dieną praėjome kryžkelę su rodyklėmis į Plocką ir nepasukome į jį. Reiškia —Vysla bus kertama ties Thornu. Gerai bus ir ten, kad tik laikytųsi tvarkos mūsų sudžiūvėlis vadas. Jis važiuoja gera kumelaite ir geruose ratukuose, lyg koks pasiturįs mužikas į atlaidus, sąžiningai aptarnaujamas savo melderio. Jam įkan­ din —vokiškasis raštininkas ir sanitaras, įsitaisę porinėje gur­ guolėje. Už jų visa eilė vežimų, vadinamasis trosas. Otroso va­ das, žiaurus puskarininkis, jodinėja raitas kaip kazokas, aplink galvą sukdamas šikšninį kančiuką. Ne tiek arkliui, kiek netiku­ siam vežėjui nuo jo kliūva. Virtuvė troso gale. Ir už jos, pačiame vokiškųjų pajėgų gale, prasidėjo mūsiškių vora. Juk Čičinskas —baisi kiaulė, neįveikta nė susnos, nė rau­ donligės epidemijų. Jis nepripažįsta nieko, kas neprūsiška. Jo­ kio vežimėlio, jokios paprasčiausios šiaudavežės uorės nepasky­ rė lietuviškam kadrui. Visi mūsų leitenantai petys į petį traukė paskui virtuvę. Ir raštininkėlis Romka, ir vertėjas Benamis, ir degtindaris Dirsė, ir maistininkas Kiškis Zuikevičius —visas nevainikuotas ankstyvesnio kuopos sąstato elitas —nyrino, gal­ vas nuleidę. Gi viršila Rak-čiak-čiak net užuojautos susilaukė iš jautresnių širdžių. Nebe jaunystė žmogui nešti apstų kūną, kad ir lazdele pasiramsnojant. Jis žengia kantriai ir nesiskųsdamas, vyzdžius įsmeigęs į tolumas, atsisagstęs mundieros apikaklę ir milinės sagas. Jis lyg sakyte sakytų, kad kiekvienamateina savo laikas ir jį turi išgyventi be jokios pašalinės paspirties. Ak, jis 439

jau pasivažinėjęs risoriniais vežimėliais, įskaitant ir automobi­ lius, tai kad vieną kartą prasčiau... Kokie vėjai nepūstų tavo vi­ duje, bet to neturi parodyti miniai ir neišmanėliams. Viršila bu­ vo filosofas ir pažino gyvenimo skonį. Viėnas iš bebaigiančių iš­ mirti šiame šlykščiai nedėkingame amžiuje. Bet kuprines jų veža. Kuo jie išskiriami iš minios, kuri tąsosi su savosiomis. Nekokios jos. Kas buvo įmanoma, tapo pramušta. Juo mažiau ant kupros —juo kelionė lengvesnė. Ar tą bereikia sakyti senamkareiviui su praktika? Daugelis ir visai nieko netu­ ri, ir eina švilpaudamas, rankas į kišenes susikišęs. Be nuotykių pirmoji diena. Jei virtuvė ką nors prašutintų ir duotų po kaušą šilumos užmesti už danties, kas gi ką nors saky­ tų. Pusėtinai sukarta, ir pavakaryje išskirsto būreliais į aplin­ kinius vienkiemius, įsakydami penktą ryto susirinkti kryžkelė­ je. Savo kieme papirkome porą senų vištų ir gaspadinei pasige­ rinome, kad nupeštų ir pravirtų ko nors. Žabelių pasilaužę, kurstome molinėje priežadoje ugnį, smelkdami storas suktines. Puodas net šokinėja, bet maža vilčių greitai sulaukti. Vištos šimtametės ir jau taip įdiržusios, jog be dvyliktos nieko nebus. Vis tiek laukiame ir, atkišę basas kojas, svyruojame į šonus, snaudulio ninkami. Du vokiečių artileristai, pasimetę nuo da­ linio, taipgi godžiai traukia vištienos kvapsnį, ir mes, nebūdami chamai, iš anksto juos kviečiame iškilmingai vakarienei. Ir tada kažkoks nenaudėlis duoda kumštimi į langą ir bliau­ na visa gerkle. Kuo skubiausiai atgal į aną kryžkelę! Ar negalėjo velniai palaukti, kol išvirs mūsų vištelės? Blogesnio laiko, išskyrus Čičinską, nieks negalėjo sugalvoti. Negali neklausyti, nes nežinai, kas ten atsitikę. Metame ilge­ singus ir graudžius žvilgsnius į kvapnios sriubos puodą ir jau pro duris. OGaigalas vienok nelinkęs skirtis taip papras­ tai. Jis išsitraukė iš savo tarbos kažkokį skudurą, brezento gabalą ar senus marškinius, ir, išgriebęs pusiau apvirusias vištas, jas susupo ir nėrė lauk apsuptas garų debesio. —Kaip tu paliksi tokį gerą daiktą. . . Gaspadinė, kuri sunkiai benuslėpė džiaugsmą, kad jos ir jos senio laukia puiki puota, tai regėdama, tik atsisėdo ant kala­ dės ir sumurmėjo kažką panašaus į cholerą. Mes prisistatėme patys paskutiniai, kadangi toliausiai bu­ vome nukakę, ieškodami nakvynės. Vadas niršta ir ketina nubausti, nors mums neaišku kodėl. Gal jis prisnūdęs ką nors nedoro susisapnavo. Kad, pavyzdžiui, rusai jau pakluonėse? 440

Kiekvienu atveju jie nėra toli. Bet naktis baisiai rami ir tamsi ir, jei ne boluojantis sniegas, susiverstume vienas ant kito. Ką gali geriausio išgalvoti, tai snausti eidamas. OGaigalas, tokius kelius išvaikščiojęs savo tolimoje jaunystėje, visai nenusimena. Jis, išsitraukęs briedkriaunį, graižo kietąją paukštieną ir artimesniam pakiša po sparną, po šlaunį. Geresnio užsiėmimo niekas nebūtų sugalvojęs. Miegai išlaksto, ir tik stengiesi dantimis atplėšti dar vieną kąsnelį iš šuniškai kieto paukš­ čio. Jis riebus ir nepalyginamas skoniu, ir todėl svajonės apie įvairią paukštiją aname Tahlau dvarelyje neatsikratomai už­ gula visą tavo esybę. Toli urzgė lėktuvai. Jie artėjo. Juodame nakties danguje įniko sagstytis šviesuliai. Kolona sustojo. Visi į griovius. Ne­ rūkyti, nejudėti. Vaiduokliški šešėliai ropoja sniege. Bombos padrioskėjo, bet jos tolokai, net arkliai nesibaido, ir taip galima tikėtis sulaukti saulės tekėjimo. O savo pusiau apgraužto kaulo niekaip nenoriu atsisakyti, net jei jos kristų visai čia pat. Aš pasigviešęs sukrimsti paskutinę gyslelę ir iščiulpti iki lašo kaulo drėgmę. Ir man regis, esama kažkokio ryšio tarp viso to, ką turiu rankose, ir viršūnėse ūkuojančios mirties. Bet tai tik miegų nuvaikymui. Ir vėl nežinomais keliais, iki nuvargs arkliai. Arkliams reikia duoti atsipūsti ir šieno, ir avižų, ir vandens. Vežikų puskarininkis žino savo tarnybą ir neprasilenks su įstatymais. Jis stabdo gurguolę ir pirmiausia skuba pašerti vado kumelaitės. Gūniomis apdangstyti, nes žvar­ būs vėjai gali pakenkti sušilusiam gyvuliui. Arkliai ganosi šlemšdami pašarą ir ūkiškai prunkščia. Mums jau sunkiau su­ sirasti priebėgą ar užuovėją. Ar virtuvė veikia? Rodos, žibu­ riuoja jos pakura. Dalina duoną ir kitus priedus. Karšto van­ dens. Teka raudona saulė. To karšto vandens supiltumei po kibirą į tuščią ir atvėsusį skrandį. Bet pašildytas vanduo ribotas. Oko tie vežėjai laksto? Ir vadas suka iš kiemo, ir pasisto­ jęs savo vežėčiose moja ranka rėkdamas. Jo balselio per visuotinį urulį kaip ir nesigirdi, bet spėjama, kad greičiau. Ką? Visą parą būsime pluošę, ir tankai vėl jau čia? Ne, jie už dešimties kilometrų. Bet dėl viso ko arkliams nesigailima botagų, ir žiaurusis arklininkų puskarininkis siaučia kaip orkanas, pliekdamas kančiumi nepaslankiuosius. Pėstininkai taiposgi nenori užsileisti, ir vyksta beveik lenktynės. Lenkty­ nės vyksta ir tarp atskirų gurguolių ir repatriantų brezen­ 441

tinių būdų. Pėstieji narstosi tarpais ir juos lenkia. Jau tuo pačiu ir saugiau, nes, jeigu kokios tankai, tai jie pirmiausiai atsiremtų į vežimus. Užpakalyje bumbsi, bet nėra kada dairytis. Artėjant prie apskrities miestuko, grūstis pasidarė nebepa­ keliama. Pėstieji spraudžiasi ir neriasi vis toliau ir toliau. Dar duoda patarimus vežėjams, kad, ilgai nelaukę, nusipėstintų ir jie. Abipus kelio prikasinėta duobių kaip tik vienam žmogui. Ir kiekvienoje po žmogų, po jauną kareivį, besigi­ nantį nuo šalčio rankų daužymu. Cigaretės smilksta jų palū­ piuose, o ant duobės krašto, parankiui, po didįjį panzerfaustą. Tiems vyrams pavesta atmušti tankus, atbukinti jų smaigalį, taikomą to miestuko kryžkelėms. Flakai duoda per galvas. Trenksmai ir dūmų stulpai tame šone, kur pakelės duobėse po jauną vyrą. Mūsų gurguolė užsiskersavo, užsikirto miestuko gatvėse. Kad bent po centimetrą pajudėtų. Bet ir tokių ženklų nerodo. Karo triukšmas vienam pakraštyje, o mūsų dauguma, susimetusi kitame, laukia ir nerimsta. Iš čia rodyklės į Thomą. Kelias į Vyslą. Į sunk­ vežimius kabinasi kai kurie, pakelia ranką ir dingsta dulkių ir sniego sūkuriuose. Jonas Žiaurusis ir Artojėlis taip pat nieko gero nebesitiki šią dieną. Ir jie persiėmę vyrų nuotaiko­ mis, kad troso nesulauksime. Čičinskas bus įsivairavęs į tokią skylę, į tokį akligatvį, iš kurio jokių perspektyvų nesimato. Bet jie žino gerą dalyką, tai traukimosi kryptį. Ji eisianti Ripin keliu —ne ten, kur mes norėtume, bet stačiai į šiaurę. Vienoje tarpuvartėje susigrūdusį būrelį leitenantai ir už­ šnekina. Galėtume nelaukti. Kuopa mus pasivys. Naudos bus bent tiek, kad nesušalsime eidami. Tad ir eikime. Gerai. Veskite mus, ponai karininkai. Susidarė būrelis virš trijų dešimtų. Kas nuvažiavo sunkvežimiais, tai suk juos bala. Temsta. Dešinėje gaisrai. Kelias visiškai tuščias. Kilomet­ ras po kilometro, ir nejučiomis būsime sukorę kokį dvidešimtį. Laikas ir nakvynės pasidairyti. Tas kaimelis tolokai nuo kelio, o priešais miškas. Mes manome, kad jis nebus didelis, tad perei­ kime tą miškelį. Jonas Žiaurusis tiesiog pavyzdingai mandagus ir draugiškas, nors į ausį kišk. Ne šešėlio jo buvusio smar­ kumo. Tikras demokratas, kitų nuomonės pasiklausia. Kaip norite, vyrai. Galime eiti dar arba galime ir nebeiti. Artojėlis linguoja pačiam gale ir beveik nesikiša į pokalbius. Jam vis tiek. Jis didelių reikalavimų nestato dėl savo kūno. Kur pri­ kris —ten bus nakvynė. Ir ką užkiš už danties —tą sukramtys. 442

Jau ir pamiškė. Ir toks kaip upelis. Ir tiltas. Ir ant to tilto staiga: —Halt! Jonas davė ženklą^irstoti ir nuėjo pasitikti dviejų išdygu­ sių pavidalų. Jie ten sušneko, užsirūkė, ir iš to mes nusprendė­ me, kad be piktumų apsieina. Vienas pasiliko ant tilto, o kitas su mūsų leitenantu leidosi pirmyn, ženklais kviesdami sekti įkandin. Na, ir sekame, ir einame spėliodami, kas čia bus nutikę. Rodos, neprasikaltoine, tai blogybių ir nelaukiame. Greičiausiai tas vyrukas nuo tilto mus veda nakvynei. Kur paruoštos lovos, privirta mėsos ir krosnis, raudonai įkaitusi, pleška kamaros viduryje. Taip ir bus. Nes miškas netrukus pakvimpa spirginama kiauliena. Kažkokia miško sėdyba, hai primenanti girininkiją arba jau mažiausiai eigulio pasodą. Kieme pilna mašinų ir šarvuočių. Pro didelio trobesio langus, didesnio, negu reiktų eiguliui ar girininkui, židinio liepsnų apšviesti, šmaikštosi vienmarškiniai tankistai, virdami, kepda­ mi ir čirškindami visokias mėsas. Pro duris veržiasi uruliais dūmai, garai ir skrandį nušalinanti kvapų gausybė. — Kiaulienos tai jau duos pakirsti,—samprotauja Artojė­ lis, pasilikęs lūkuriuoti kieme ir atsakąs visų mintims. Kiaulės paskutiniai būtų, jei neduotų. Ko gi čia atvedė — šnypščiame visiškai išerzintomis šnervėmis. Beveik tos pačios nuomonės ir Jonas, tuo metu išėjęs iš raštinės. Jis kažin ko susijaukęs. Mikčioja, neatsako tiesiogiai į klausimus. Ko mus čia atvedė? Taigi, atvedė. Toks kaip ir nesusipratimas bus įvykęs. Bet nesą ko nusiminti. Nesą to blogo, kurs neišeitų į gerą. Tai kas čia blogo —pasakykite, gerbiamasis. —Nemoku gerai vokiškai, bet, kiek suprantu, tai mus įjungia į fronto dalinį,—pasakė jis. —Bet mūsų kuopa. Mes priklausome kuopai. —Jis tą minėjęs štabe, ir jam atsakę, kad jiems žinoma kuopa. Ir ji būsianti sulaikyta ant to paties tilto. Vienu žo­ džiu —nieko nelaimėjom ir nepraradom. O kaip su valgiu? Jis manąs, kad duos. Ir mes manome, bet vietoj to pasirodo žemaitiškos gardės ir siūlosi pavėžėti iki dalinio. Iki dalinio? Taip, kuriam dabar jau priklausome. O tankistai —tai paskutiniai chuliganai, nė nepasiteiravo, ar mes nepraalkę. Tad greičiau iš tos prakeiktos eiguvos, kur iš tavęs tyčiojasi pačiu žiauriausiu būdu. 443

Molinių trobų eilė driekiasi atokiau plento. Sargybiniai traukia pypkes, jas delnais apgniaužę. Prisistatė senyvas vir­ šila ir paprašė išsirikiuoti. Badydamas pirštu, suskaitė. Aha — trys dešimtys jaunų vyrų ir du leitenahtai. — Iš kur jūs? — Iš tokio sumauto bau-pi dalinio,—atsakė Kuosa. —Tas nesvarbu, kad tik ginklą mokate vartoti. —Nemokame,—atsiliepė bent keli. —Kaip tai nemokate? —sukluso viršila ir paklausė pirmo iš eilės, su puskarininkio apvedžiojimais antpečiuose.—Ir svei­ kas nemoki? —Niks, nemoku,—ginasi mūsų puskarininkis. — Ir tu nemoki šaudyti? —šnekina antrą iš eilės, jau ma­ žesnio rango kariškį —grandinį. — Iš kur aš, ponuli, mokėsiu? Didesnė dalis mūsiškių vis jau su ženklais antpečiuose, ir senam fronto viršilai pasivaidena kažkoks teatras. Jis net lempute blyksteli persitikrindamas. —O kur jūs tuos ženklus įsigijote? —Lietuvoje,—atsakoma jam urmu. —Nesuprantu, kuombuvo ginkluota Lietuvos kariuomenė, jei jos underofizieriai nepažįsta šautuvo,—atsikrankštęs viršila ima iš vežimo po šautuvą ir asmeniškai kiekvienam teikia į rankas. Nori nenori, moki ar nemoki, o turi priimti. Taip pat gerą skaičių šovinių ir po porą kotinių granatų. Būrininkai tuo­ jau pasiima savo globon ir išskirsto į tris molines trobas. Per dešimtį minučių tvarka padaryta. Okaip su užkanda? Viršila tai žinąs gerai ir jis darysiąs ką galėsiąs. Bet daug negalėsiąs, nes tiekimas baisiai sutrikęs. Kad ir vėlus laikas, bet ateina lankyti vokiečių vyrukai. Būrininkas atneša du kepaliukus duonos ir kruopelę margarino. Nėra daugiau. Ryt atsiras. Bet, jei mes nesą tinginiai, tai galį pasimušti paršą, kurių du kriuksi gardelyje priemenėje. Piliečiai iš kaimo išvaryti, tai kas likę, tai mūsų. Gerai, sakome, pasimušime paršelį. O ką mes čia veiksime bendrai? Na, pasišaudysime, ir toliau. Vyrukai neleidžia mūsų nuotai­ kai nusmukti. Jie jau antra savaitė taip. Prisnūsta naktimis, o kai išaušus rusai puola, tai po porą apkabų ir į kojas. Kol vėl sustabdo naujoje linijoje. Patamsyje rusai neina. Sargybos stiprios ir budrios. Kai pradės šaudyti —patys pabusite. 444

—Įsidėmėkite,—sakė vienas jaunikaitis, smulkaus mies­ čioniško veidoir permatomai plonų rankų.—Jūs dabar priklau­ sote garbingajai Hermann Goering tankų divizijai. Kas jus čia atsiuntė, nežinau"Bet mus —pats šefas Hermann Goering. Tiesiai iš karo lakūnų mokyklos. —Cha cha.. . Jūs tik iš lakūnų mokyklos,—nusispjovė karčią seilę būrininkas.—O aš turiu dviejų metų skraidymo stažą. Sukau ratus virš Londono. Vokiečių gimnazistai ir studentai nenusiteikę karingai, ir tai mes išsiaiškiname savo naudai. Ką jau bepadarysi —pri­ sieis vieną kartą rimtai pakariauti, ir dar tokioje garsingoje divizijoje. Nors kai kurie ir nesiduoda taip pigiai nuraminami. Kai vieni knarkia ant šiaudų, kiti šnabžda poterius, šniurkšė­ dami nosimi, ir knaisosi po kišenes įsitikinę, jog leidžia pas­ kutinę savo gyvenimo naktį. Ir kur? Kažkokioje krėsto molio lūšnoje, po vienu stogu su paaugliais paršais. Jau švinta. Bet šūvių nesigirdėti. Kiaulaitės jau iš ramaus kriuksėjimo perėjo į piktą žviegimą. Bus atėjęs įprastinis jų liuobimo laikas. O šeimininkė nesirodo su jovalo kibirėliu. Vieną tuojau versime ant šono, ir tam tikslui galandu į slenkstį durtuvėlio smaigalį. Vanduo kibire ant krosnelės kais­ ta šeriams nuplikinti, nors man asmeniškai geriau patiktų ją šiaudais nusvilinti, savu, lietuvišku būdu. Jei tik susiras šiau­ dų, tai tas ir bus padaryta, manau sau klastingai. Netoliese subumbsi. Būrininkas užbėgęs nė labu rytu nepasisveikina ir nepasiteirauja, kaip išsimiegojome, patardamas kuo skubiausiai su visa amunicija išeiti į apkasėlius. Jie čia pat, už trobų, daržuose. —Bet mes kiaulaitę ruošiamės skersti,—užsiminė Kuosa. —Gut. Skerskite. Du galite pasilikti. Grabinėjame šautuvus. Jie tokie neįprastai dideli ir sunkūs. Kažkokie daniški ar norvegiški, matyt, stambiems vyrams pritaikyti. Driokst padriokst keli sprogimai kaimo ribose. Per kiemą bėga mūsų leitenantas, mūsų Jonas, Žiauriuoju pramintas, rėkdamas, kiek išgali: —Vyrai! Mūsų kuopa žygiuoja! Perkūne dievaiti, pribūk ant padėjimo mūsų! Vieškeliu, kiek įkerta troso arkliai, nešasi mūsų pagirtoji kuopa. Ovarg­ dieniai pėstininkai, kur kas įsikirtę, visomis išgalėmis stengiasi nepasilikti. Nebepaisydami griežtų draudimų, ant vežimų susikorę, ir jie iš toliau atrodė, kaip bulvių maišų pridrėbti. 445

Nieks antrą kartą nekartojo, kad kuopa mauna keliu. Ir ne­ aiškino, ką turime daryti. Kas jau turėjo danišką šautuvą ir amuniciją rankose, tai ir nešėsi su ja, o kas dar nesusigraibė — bėgo tuščiomis rankomis per daržus ir tvoras. Mūsų vienos nakties ginklo draugai stovėjo, akis išvertę, prieš niekad nere­ gėtą ir net neįsivaizduotą reginį —masinį pabėgimą dienos šviesoje iš garsingos „Hermann Goering Panzer Division“. Ir greičiausiai kad pavydėjo. O sulaikyti niekas ir nebandė. Bet manau, kad nesusiorientavo. Tai buvo per daug aki­ plėšiška. Pasivijome. Įsikibome į šalydrangius, kad jau nieks, rodos, nebeatplėštų. Kaimelio trobos dar subaltavo pro medžius ir išnyko. Tada jau pasiuto duoti ten kaip reikiant. Omes bėgame, omes tolinamės —švariausi dezertyrai, ir ką tu pasakysi. Jaus­ mo, kuris, tartum jūrai atslūgstant, vis didesnį ir platesnį balto smėlio ruožą tau paliekant, negalėjau atsikratyti ir nega­ lėjau juomi atsidžiaugti. Štai dar viena valanda —dar vienas kilometras sukartas. Ir daugiau nieko nebereikia. Tik ilsėtis ir džiaugtis gyvenimu. Tankai vėl užpakalyje. Ir kol yra vyrų su panzerfaustais ir granatomis už tavęs, ko gi daugiau berei­ kia? Tuos malonius pojūčius sustiprina draugai iš gurguolių, riekdami stambius gabalus geltono sūrio iš girnapusių dydžio tekėlų, kurių jie vakar pasigriebė plėšiamoje sūrinėje. Ir dar siūlo pasitepti sirupu iš didžiulių skardinių. Sirupas deguto juodumo ir su visomis smalos ypatybėmis —limpa visur ir tepa kaip šviežus sakai. Snukiai ir neskustos barzdos tik blizga tuo marinančio saldumo degutu. Tai neabejotina kompensacija už prarastą kiaulienos kepsnį. Sekasi. Dar vis pilnu greičiu iki miestuko Ripin, o vėliau žingine, duodant ir arkliams, ir žmonėms atsipūsti. Saudo kažkur, bet tolokai. Diena saulėta, tad ir lėktuvėlis koks pasišmeižia padangėse. Turėdamas geresnių taikinių, į mus nė dėmesio nekreipia. Ta diena užtarnautai tapo pavadinta saldžiąja, nes, dar nespėjus išgramdyti sirupo skardinių, miestelyje buvo pralaužtas alaus sandėlys. Toje vietoje kaip sykis kabėjo lenta, kur aiškiai parašyta, kad mirties bausme baudžiami visi turto grobikai ir piešėjai. Kareiviai smaginosi kirviais ir laužtuvais, versdami statinių dugnus, o rudas skystis, putodamas kalnų upokšniu, veržėsi pro plyšius ir spragas ir sruvo patakiui į gatvę, ir šaligatvių grioveliu garmėjo pakalnėn. Iš ko dary446

tas tas alus, nieks ir nesiteiravo, bet jo saldumas prilygo sirupo sacharininiam saldumui. Mažos ir patogios statinaitės jau buvo išgrobstytos anksčiau pravažiuojančių, o iš didžiųjų reikėjo semtis greitomis suorganizuotais indais. Kitas lakė vietoje tiek, kad eidamas kliuksėjo lyg papurtyta bonka. Atsi­ rado ir tokių godžių, kad juos tiko palyginti su žąsimis, kai jos vakarui artėjant prisipeša žolės iki žandų, kad atrodo dvi­ gubais kaklais. Palenkus kiek galvą, šviežutėlis alus bėgo iš burnos, iš to gausaus, viduj nebesutalpinamo pertekliaus. Toliau pavažiavus, matėsi cukraus fabrikas, iš kurio pra­ vesti siauručiai bėgiai iki plento. Iš fabriko slinko cukraus maišais pakrautų vagonėlių ešelonas, ir darbininkai tuos mai­ šus vertė į paplentės griovį. Tai pasitarnavimas ir gražus mos­ tas pasitraukiančiai kariuomenei. Iki kaulų smegenų sąžiningas vokietis bus vedęs šią įmonę, kuri dar šiandien vakare bus išlakinta į orą. Be to, turįs lakią vaizduotę ir nemažai savos iniciatyvos. Kiek pajėgėme sutalpinti, tiek sukėlėme maišų ant vežimų. Čičinskas nudavė nematąs šios darbuotės, bet arkli­ ninkų puskarininkis nepasimetė savo pareigose ir pasakė: gana. Arklių negalima patraukinti dėl kažkokio cukraus. Tuo sportu, matyt, gerokai ir prieš mus užsiiminėta, nes plentas nuo tos vietos per pėdą buvo padengtas cukrumi, ir einant lyg per išplautą pajūrio žvyrą traukė kojas ir savotiškai veikė silpnesnius nervus sausas girgždėjimas. Gyvas kermošius vyko toje vietoje su gausia pasiūla ir ne menkesniu imlumu, nepripažįstant tačiau jokių atsiskaitymo vertybių. Buvo ir visai ištvirkusių pirkėjų —bernų, kurie, peiliu prapjovę maišą, jei jis ne plytelėmis, vertė šalin ir lipo kaip jaučiai prie kito. Dievai žino, kur nuves toks cukrumi grįstas kelias? Kiek­ vienas įdubimas, kiekviena dėžė, tarbelė ar kepurė buvo per­ pildyta su kaupu ir pilnomis saujomis keliavo burnon. — Ziebkim, vyrai, netaupykim,—tikino vienas kitą karei­ viai.—Daug kalorijų duoda šitas cukrus. Žemė ir dangus jau buvo galutinai apsalęs. Akyse susi­ jaukė tokie mažai giminingi dalykai, kaip sniegas ir cukrus. Visur tik balta ir saldu. Bet galutinai pakeleiviui nuengti ir sugriauti jo pojūčių centrus reikėjo dar prieiti ne ką kitą, o marmeladų dirbtuvę. Kodėl nepasitaikė dešrinė arba kepykla? Ne, įnoringoji fortūna tą dieną taškėsi perdėm saldybėmis, šiuo kartu jau skystesniame pavidale. Fabrikan tegalėjo įžengti 447

tik auliniais batais apsiavę. Per paprastų pusbačių viršų sėmė uogienių tvanas, paleistas iš baseinų ir rezervuarų. Kas turėjo kuom pasisemti, tas sėmė ir čiaupnojo lyg arklys, galvą panė­ ręs į abrakinę tarbą avižų. Kaipgi tu praeisi, neparagavęs šios taurios ambrozijos, nors ji būtų ir iš šaltekšnio ar šunobelės uogų virta? Sekę po to įvairūs sutrikimai pilvo srityje nebūtinai kerštui ir pabau­ dai priskirtini. Juk tvarka ir chaose išsiryškina, ir lygtis pri­ valoma visur, nes kaip tu žinotum, kad tai malonumas, jei nejaustum trupučio nemalonumo po to? Dar diena, dar naktis. Aš užvedžiau savotišką kalendorių, prisiminęs tėvų ir protėvių naudotą būdą visiems gyvenimo įvykiams ir ūkio sąskaitybai žymėti. Po ilgesnį brūkšnį dienai ir potrumpesnį nakčiai peilio galusavo diržo sagtyje. Kitaip jau žmogus visiškai pasimestumei ir sutirptumei kaip muilo kruo­ pelė skalbėjos geldoje. Būna dienų, kai viskas nurimsta. Net vėjas ir sniegas ir fronto gaudesys. Tik saulė nusialinusiame žiemos danguje, žema ir pailsusi, ir todėl tokia miela savo atšipusiu spinduliu. Atsisegioji milinę, praplėši antį, leisdamas gaiviam šalčio gūsiui paduskenti nusikalėjusią krūtinę. Ir lėktuvai nepuola šiuo ruožu, matyt, turėdami pakankamai darbo kitur. Sąlygos gi jiems kuo puikiausios sudoroti varganą ir iškrikusią koloną. Ji driekiasi be jokios tvarkos kilometrų kilometrus visiškai prastu ir užmirštu keliu, savo kryptimi besilaužiančiu į šiaurę. Kartais panašu, kad mes esame vienui vieni, ir mūsų didžioji paskirtis —tai pavaizduoti didįjį atsitraukimą iš visų Rytų žemių. Net saldu paširdyje, kad štai žengi istorijos knygon, jei ir nežinoma, bet vis jau didžiąja raide, kuri bus paskaitoma retkarčiais, visai nesivarginant dėl pačių to įvykio herojų. Na, žinoma, kad mes save laikome svarbiausiais, neskaity­ dami pavienių tankų grupelių, gabiai užsimaskavusių giraitėse ir užsiėmusių įdomiu žaidimu —kuo daugiau laiko sau išlošti, vengiant bet kokio sąlyčio su priešu. Ir iš nuobodumo pasimušančių poriebią kiaulaitę, ją tuojau pat paverčiant į spirgus, kurie žiemos metu nuostabiai gerai tinka prie juodos karei­ viškos duonos. Tankistai gerai informuoti, kas dedasi margame pasaulyje. Jie apsirūpinę aparatais ir radistais. Iš jų ir mes nugirstame po rūpimą žodelį. Rusų banga jau riedanti per Sileziją. Mes likome užpakalyje ir aplenkti visai be savo kaltės. Si sritis visai nesvarbi, kuri savaime susivirškins laikui bė448

gant. Lyg kokia tuštuma, kuri supliukš, kai ateis iš Rytprū­ sių kita kariauninkų kolona. Čia nėra kam ir trauktis. Didysis rytinių bėglių kelias prasideda aukščiau mūsų. Jį dar pasiek­ sime. Tačiau per daug snūduriuoti neapsimoka. Ir mūsų dešinėje vyksta judėjimas. Sustojus nakčiai, šūviai pasigirsta visai pa­ šonėje, ir tenka nėšintis visa sparta toliau, kokią spartą be­ gali išvystyti arkliai, tempdami perkrautus ratus, ir pėstininkai prastų batų nugraužtomis kojomis. Tąja pačia kryptimi, kartais pralenkdama, o kartais ir pasilikdama, traukiasi ir kita, jau grynai lietuviška kuopa. Ji sudaryta Dresdene iš visokių lozorių, lengvai apkandžiotų frontuose, surankiotų ligoninėse ir poilsio namuose, ir pavadinta „Ersatz kompanie“. Betgi turinti tokį smarkų lietuvį kapitoną savo vadu, kad dešimt Čičinskų jo neatstotų. Jų organizacija pavyzdingiausia, vyrai atsiganę, raudonais it sutinusiais snukiais, ir dėl to, kad valgo daug mėsos. Jų vadas mat nežiūri į dantis vokiškam tiekimui, kurs jau taip sugedęs, kad nebėra žodžiui vietos. Kas reikalinga, prisiduria savo išmanymu. Jis žino, jog ge­ resnių sąlygų pasirūpinti mėsa niekur neberas, kaip tuose repatriantų apleidžiamuose dvaruose. Ir žino taip pat, kad netolimoje ateityje laukia itin liesi laikai. Jo gurguolė ne­ tampo mažai naudingo šlamšto, jo vietoje pasikraudama pir­ maeiliu produktu. Ji dar padidinta dvigubai iš suorganizuotų vietinių vežėčių ir iki ašų tratėjimo primušta sušaldytos skerdienos. Mėsininkų kadras pas juos visapusiškai išugdytas ir laikomas tinkamoje aukštumoje. Vienas mūsiškių, kruvinai pasipiktinęs jų atvirai radoma nepagarba ir net patyčia mūsų skurdui ir amžiniems nedatekliams, visgi neiškentė nepasigyręs cukraus gausa. Cukraus? Jie pasikrovę mažiausiai visą siau­ rojo traukinėlio ešeloną. Ir tik plytelėmis. Smulkųjį jie nau­ doja arklių pašarui, nes doram piliečiui nuo jo galį dar bloga ant širdies pasidaryti. Eini nurijęs karčią pavydo seilę. O čia pilis ant aukšto, stataus kalno. Riterių statyta ir vadinama Golub. Tai ta pati prūsiškoji Galupė, kurią, kaip atpasakoja kronikininkai, buvęs Vytautas apgulęs. Ir negalėdamas pigiai paimti, įsakė vyrams nukasti vieną piliakalnio šlaitą. Siena su kampiniu bokštu nugriuvo, ir įgula tapo išpjauta. Po dienos žygio —Rehden, arba Radynas, šauniai išsilaikiusi raudonų plytų pilis. Tose pievose ganėsi lietuvių žirgai, atjojusių nubausti savo giminės 29. M. K a t i li š k is

449

žemių grobikų. Kam tu bepasakysi šiandien, kad traškančiose, praamžinose giriose iki paskutiniojo laikėsi prūsai. Nunovijo Adalbertą-Wojteką, atėjusį iš čekų žemės pelnyti sau šventojo vainiko. Siautė, vedami tauriojo Herkaus Manto, ir krito, mirė šimtmečių eigastyje nuo kardo ir marų. Ir jų pėdsakus nuplovė svetimosios bangos, ir vokietis, ir lenkas nebepasidalina jų sėdybomis. Vieną pavakarę, po ilgo lūkuriavimo plente, vadas pasu­ ko nakvynei į šalymais dunksantį pramoningą dvarą su spirito varyklomis, plytinėmis ir kitais galais. Tuščia ir nyku apleis­ tuose fabrikuose. Darbininkai išvaryti, ir mes užėmėme jų vietas daugiaeile spygliuota vielų tvora aptvertuose barakuose. Pasitenkinome maigūnais, išmėtytais ant cementinių grindų, o dviaukščių medinių lovų ten buvo visam pulkui. Čia buvo įrodyta ir patvirtinta anų nuostabiųjų vaistų galia, prieš gerą mėnesį išbandyta baltojo skysčio pavidale. Milijoninė kaceto kraugerių armija, netekusi savo maitintojų, jau buvo spėjusi praalkti ir tuojau metėsi nesulaikomu amaru iš visų kampų ir plyšių. Blakės ir utėlės traukė virvėmis ar net bangomis ir negaišdamos paleido į darbą išpustytus geluonis. Įspūdingiau­ sią reginį sudarė fantastiškas blusų šokis, kurs, žiūrint iš pažemės, mažų lempelių šviesoje priminė mašalų debesis, prieš saulės laidą grūdančius čiulkinį, kaip sakydavo Lietuvoje. Ar jie nebūtų iki baltumo nukrimtę ir nugraužę mūsų kaulelių? Jei ne aliarmas kilti ir bėgti? Vado nervai, matyt, buvo pairę tą valandą, ir jis ragino ir skatino, patsai nešda­ masis, kaip ir pridera vadui, pirma. Gaisrai apšvietė kelią, ir artilerija maurojo, kaip atrodė, visai netoliese. Su paskubiu pakilę nuo kacetinių maigūnų, savo skuduruose išsinešėme atsakančius kiekius vabalų. Bet pieno baltumo miešime pa­ dažyti marškiniai tebelaikė juos žudantį kvapą, ir jie nėrėsi pro visas angas lauk. Daugiausia per apikaklę. Užteko kelis kartus pabraukti ranka per sprandą, ir visa gyvūnija nuskri­ do pavėjui. Rusai ėjo. Pakliuvome kirsdami iš šono ant jų puolimo ta­ ko ir iš karto pasinėrėme lyg ižą nešančioje upėje. Plūdo Ryt­ prūsių kolona, neturinti nė galo, nė pradžios ir neatvaizduo­ jama paprastais žodžiais. Vienam kareiviui atiteko trys šei­ mynos su vaikais ir seniais, stingstančiais nuo šalčio. Pasistū­ mėtas sprindis jau buvo laimėjimas nedalingose varžybose tarp prastos mirties ir saulės patekėjimo Vakaruose. Pėsčiųjų tačiau 450

niekas negalėjo sulaikyti, ir jie lygiai gerai brido šalikelėmis ir narstėsi arkliams pro papilves. Švintant sustojome Graudenzo priemiesčiuose, kažkuriose tolybėse palikę važiuotus vyrus. Laukdami gūžėmės užuovėjose, išsikovodami pėdą ce­ mento ant laiptų ir tiltelių, tarptrobiuose ir prieangiuose. Sunkieji flakai davė horizontaliais vamzdžiais, tarpais už­ virdami į ištisinę peklą. Pabūklus aptarnaujantys vyrai dėvėjo liuftvafės rūbus ir ant rankovių turėjo lietuviškus skydelius. Nesunkiai buvo atpažįstami veidai iš trumpalaikės Marijam­ polės karo mokyklos. Ar bus ginama Vysla ir ar spės pereiti minios, plūstan­ čios jau antrą savaitę iš savo paliktų kiemų? Graudenzas priminė Kretingą paskutinę mūsų buvimo dieną, prieš prade­ dant kristi sviediniams į gatves. Volksturmas visu rimtumu bu­ dėjo prie barikadų ir lindėjo išverstuose grioviuose, ir tas kaip tik nežadinošviesesnių vilčių. Upę kirtome jau visiškai sutemus, ir ne tiltu, o ledu. Ledas kėlė neaprėpiamas mases. Pagaliau! Bet tai mažiausiai savaitę pavėluotai. Kur nuvažiuos šioji žmo­ nija, ryžusis tokiam baisiam keliui, kai priešas jau šimtu ma­ žiausiai kilometrų jiems užbėgęs už akių? Geriausia ir išmintingiausia nieko negalvoti. Iš viso, ar yra dar galvojančių ir pajėgiančių išspręsti kad ir paprasčiau­ sią uždavinį? Man regis, tai vyksta kitokiais, mažiau kompli­ kuotais, bet tolygiai įdomiais keliais —sapnu. Akys, lyg pa­ remtos degtukų šipuliukais, kad neužsimerktų, bet jos vis tiek neatlieka savo paskirties. Jos nebemato, kas dedasi du žingsniai prieš, ir atveria nuostabiausias sapnų serijas. Miegoti einančiam yra niekis prieš sapnavimą praviromis akimis. Ir juo didžiau įtempti ir išsekinti raumenys ir nuolatiniu budėjimu nualinta dvasia, tuo jie margesni ir vertesni prisiminimo. O užtenka tik stabtelti minutei, ir žmonės krinta ir pasiūkčiodami knarkia sniege, ir prišąla milinės skvernais prie ledo. Paprastas ir daugelio išbandytas ausų trynimas sniegu čia jau visai neveiksmingas. Gyvsidabrio stulpelio kritimas termometro vamzdelyje tolygiai atitinka pavargusiojo miego gilumui ir kietumui. Tada kaip tik, atrodo, siela pradeda atsiskyrimo pro­ cesą nuo savo nešiotojo kūno. Ir tai, be abejonės, netrukus įvyktų. Yra susidariusi lyg ir gelbėjimo komanda, besitvarkanti grynai savanoriškais pagrindais, susidedanti iš pačių atkariau­ sių bernų, iškentusių ugnį ir speigą. Jie gelbsti palaimintame miego saldume žūstančius draugus. Pirmiausia apspardo šonus 451

batais ir po to, griebę dviese, velka kurį laiką. Kai jis pradeda savarankiškai kojas kiloti, įspraudžiamas tarp dviejų einan­ čių, ir taip jau visi trys žygiuoja svyruodami kiek nori į šalis. Paryčiu plyname lauke virtuvė paskelbė dalinsianti sriubą. Ji mat sąžiningai buvo kurstoma visą parą, nežiūrint kokiose spūstyse nebuvusi, ir pagaminusi nuostabius dalykus. Nie­ kad kaušas karšto, tiršto ir riebaus viralo nebuvo taip rei­ kalingas. Tuojau kilo rūpestis, kaip apmonyti pilstytojus ir iškaulyti antrą kaušą, nes vienas —tai tik kaip uoga už danties. Ir atklanių miegan įkritusieji po pirmo priversti­ nio šaukšto, įgrūsto į nasrus, staiga blaivėsi ir iš naujo pra­ dėjo gyventi su neregėtu noru ir atkaklumu. Snignojo, pustė ir traukė rytys. Arklius apdangstė gūnio­ mis ir apmaustė abrakinėmis. Mes turėjome palaukti, kol išsikraustys vokiečių dalinys iš mokyklos, ir tuojau urmu pulti, nes minėton tuštumon jau kėsinosi kiti, kad ir ne mažiau už mus reikalingi poilsio, bet ne giminės ir ne draugai. Per plauką išvengta muštynių, ir tik jų naudai, nes šiuo atveju lietuvininkai būtų parodę savo iltis kad ir dvigubai skaitlingesniems grenadieriams. Bet kas užleido šiltą kampą moti­ noms su žindomais kūdikiais? —Tylėk! —suriko Dubiela neramiai krutančiais žandikau­ liais ir į plyšelius suvertomis akimis.—Džiaukimės, kad netu­ rime čia savo artimųjų. Nuo sutemų iki sekančios dienos popietės sukorėme septy­ niasdešimt keturis kilometrus. Siame krašte tai nesunku at­ sekti, kur nuo kaimo iki kaimo keliai tiksliai išmatuoti ir skaičiai padėti vietoves ženklinančiose lentose. Jei ne tame, tai sekančiame pagaliau bus kas nors. Ir taip nuo vieno prie kito su nauja viltimi. Čičinskas pasirinko pramoningą vietovę netoli Stargardo su aukštais dirbtuvių kaminais, o taipgi barakais apkalintiems darbininkams. Fabrikų krosnys jau buvo atvėsusios, bet dalis darbininkų tebeslankiojo, ir tai daugumoje ru­ seliai ir lenkai. Bet buvo ir kita rūšis darbininkų, ne kokių gal­ važudžių ar politikierių, o paprastų miestų spekuliantų ir džindžininkų, už savo nuodėmes pasiųstų naudingu darbu tėvynei atsiteisti. Ko jiems bėgioti ir skubintis, jei jų virtuvė gamino vieno puodo patiekalą, beveik geresnį už fronto ka­ reivių. Susitalpinome šaltoje fabriko halėje tarp visokių maši­ nų ir įrengimų. Aptikti senų antklodžių kalnai įgalino šiltai

452

ir minkštai priglausti šonus. Čia darė konservus, tik jau, lyg kerštui, ne iš mėsos, o iš vietinių daržovių. Ir tuojau pradėjo snigti. Saulė smego debesin, keletu sieks­ nių nepasiekusi horizonto linijos. Ypatingas tai buvo debesis. Pirmiausia, kad jis neplaukė erdvėmis, kaip pritinka debesiui, o vertėsi kūlvertomis žeme, lyg pabaidytų jaučių kaimenė. O antra, jis susidėjo ne iš garo ar miglų, bet iš sniego. Tai buvo gryniausia sniego griūtis, virstanti horizontaliai. Vertė dvi apvalias paras, lygiai tiek, kiek išgyvenome geležinėje halėje. Nieko neveikdami, tik gulinėdami ir ilsėdamiesi, tik pakildami iškabinti tirštos kacetinės sriubos ir vėl krisdami lyg į maišą, kurio viršus užsitraukia ir paneria tamsoje ir pereitų dienų koš­ mare. Kanonada beldėsi rytuose, valandomis sušėldama taip, tartum būtų išdykėlių daužomas skardinis fabriko stogas. Opu­ blika laikėsi puikiai. Net ir jautrios klausos dėl to nepuolė panikon ir neprašė su ašaromis, kad vestų kuo greičiausiai iš čia. Bu­ vo sotu ir jaukiai šilta tarp antklodžių, ir sprando nemerkė dar­ gana. Otie trenksmai, tai... žinote... Kaip Kuosa išaiškino, kad per sniegą, kaip ir per vandenį, garsas greičiau atskrieja ir sus­ tiprėja savaime. Esančios dar tokios oro duobės, iš kurių garsas pasispirdamas peršoka didelius plotus ir vėl nusileidžia tarytum milžiniškas, bjauriai dūzgiantis žiogas.

BAŽNYTINIS VYNAS

Lygiai antros dienos vakarą neramia ugnimi sutvisko fabri­ ko langai. Vyrai puolė prie durų, būdami tikri, kad užsidegė dvaro pastatai ir liepsnos tuojau pagaus laižyti ir mūsų antklodinius guolius. Vaizdas buvo toks didingai šiurpus, toks apgau­ lingas, kad reikėjo pridengti akis delnu, nes gūdžios sutemos staiga pasikeitė į kažką tokio, ko negalima pavadinti nė diena, nė dirbtiniu apšvietimu. Tai saulė išsinėrė iš sniego pusnies ir, sukdamosi baisiu greičiu ir įkaitusi iki raudonumo, glaudė savo milžinišką žandą prie dantyto miško brūkšnio. Dangaus plyšys vėrėsi, didėjo, tuo pačiu atverdamas po savimi neapžvelgiamą sniego platumą, kuri, debesiui traukiantis, palaipsniui įgijo vi­ sas spalvas: šviesiai raudoną, vyšninę, violetinę ir pagaliau mė­ lyną. Tamsiai mėlynas buvo ir dangus, ir jame lyg iš sėjėjo delno dygo ir sagstėsi žvaigždės. Netrukus iškeliavome. Kiekvieną vežimą reikėjo nešte išnešti iki plento. Po dešimtį vyrų, niūkiančių ir oliojančių, brendančių iki juostos, arkliams krintant iki papilvių ir šonais besivoliojančių sniege. Tamlaikui buvo skirtos rogės, ir gamta keršijo važiuojantiems sunkiais ra­ tais, pjaunančiais iki gruodo purų sniegą. Stargardas negyvas ir sniege palaidotas miestas. Už jo pakilo vėjas. Pūga siautė pa­ žeme, oviršumtvaskėjo žvaigždės geležiniame danguje, taip ne­ numaldomai kietame ir negailestingame, įsakmiai įkaldamos vi­ siems išlikusiems tą naktį, kad jos nebeužmiršti per amžius. Daugeliui toji naktis buvo paskutinė. Ties Hoch Stueblau, gatvių trikampyje, rodyklių smailu­ mos žymėjo dvi tolimas vietoves: Schneidemuehl ir Stettin. Žan­ darai kreipė į Šiaurvakarius, į Pomeraniją. Į ten slinko vargo kolona. Neapžvelgiamas ir neapsakomas skausmas, sukrautas 454

poros arklių traukiamame vežime. Paliktos sėdybos, kaimai ir miestai. Bažnyčios su amžinu varpo gaudesiu ir kapų aukštumos su bočių ir prabočių kaulais. Ir šulinio rentinys, kaupęs gaivą šimtams metų, nuprausęs kiekvieną, su kūdikio riksmu įžengusį po tėvų stogu, ir nuprausęs kiekvieną, pašarvotą pagarbiai ant lentos, prieš išnešant jį iš tų pačių namų. Ir šeimos altorėlis, ir žalumynais iškaišytas kryžius prie varčios, ir baigiąs sutrūnyti medinis dievas, įkeltas po liepos šakomis. Ir slenkstis, nugaląs­ tas kojomis, ir asla, išduobta klūpančių kelių, ir smilkymui nu­ nokusi kadugio šaka, ir giliai įrėžti karbai nurūkusioje lubų si­ joje, bylojantys nemarius namų įvykius. Ir paskutinis žvilgsnis į saulėleidį pro galinį langą, ir saulės patekėjimas, prasikoši'antis sodno viršūnėmis. Ir vėjas, vėjas, gimtųjų laukų vėjas, šiaušęs čiukurio šiaudus, duskinęs langines, kedenęs atsegiotą antį, išrausęs vagas veide ir poakiuose, įpūtęs židinio liepsną ir užge­ sinęs blausiai mirksinčią žvakę tėvo galvūgalyje. Ir visa tai tilpo vežime, greitomis sumetant ir greitomis pa­ sikinkant arklius. Atsisukant, pamojant ranka, persižegnojant ir pabučiuojant giminę, kietai nutarusią neiškelti kojos iš savo kiemo ir sutikti viską, kas begali būti sutinkama šioje žemėje. Buvo ir tokių. Neišraujamų ir jokioje kitoje žemėje neprigyjančių medžių. Visa, kas buvo pakelta prieš tai, blanko prieš paskutinę pū­ gos naktį. Ilso arklių kojos, ir klupo jie išmalto sniego pragare, ištiesdami ilgus kaklus ant balto patalo, pakloto taip rūpestin­ gai ir ištaigingai plačiai, plačiai kaip tolumos ir beribės neapspėjamo kelio. Sutalpinusios šalia vienas kito tūkstančius gyvu­ lių ir žmonių. Iro ir trūko pakinktai, aižėsi tekiniai ir lūžo ašys. Įremiant pečius, tokie kliuviniai buvo nustumiami nuo kelio, verčiami į griovius ir šalikeles. Kolona judėjo, kolona slinko vie­ na kryptimi, vieno balso šaukiama ir vieno vardo genama, ir niekas negalėjo jos nė stabdyti, nė trukdyti. Sniegas gi rinkosi smulkutėmis kruopelėmis, šoko baltą mirties šokį, gražiai api­ bėgdamas apskritimu kiekvieną sustojusį daiktą. Augdamas kauburiu, tamprėdamas ir baltai, švariai padengdamas visa po savim. Oviršum, geležiniame sausio danguje, tvaskėjo neregėto skaidrumo ir didumo žvaigždės. Prieš aušrą termometras rodė dvidešimt šešis žemiau brū­ kšnio. Jeigu kada nors patekėtų saulė! Jeigu ji iš viso kada nors be­ patekės. Tai turi pirmiau pasibaigti naktis. Kiek buvo suabejo­ jo

jusiu ir pametusių tikėjimą į amžiną ir nekintamą visatos dar­ ną! Daugeliui jau nebepasibaigė naktis, ir daugis jau nebeišvydo saulėtekio. Tai ten, paliktuose ir nuverstuose nuo kelio vežimuo­ se. Mažamečiai ir karšaties dienom atiduoti kietam bandymui. Oviskas grūdosi toliau ir toliau tokiu greičiu, koks bebuvo įma­ nomas, bet tik eiti, judėti. Nes pailsusio, sustojusio ar atsisėdusio trumpam atsipūsti niekas nebelaukė. Jis ir liko ten. Jį atra­ do polaidis. Jį atidengė drumstas vakaris vėjas, vieną rytą pa­ gavęs pūsti nuo jūros. Šaulė tekėjoir saulė leidosi. Ir jos raudonin atsuktais veidais žygiavo graudi eisena. Jei kojos kliuvo šalikelėje už sukniubusio ir užmigusio, jį reikėjo aplenkti, per daug nesikeikti ir neatsisu­ kus traukti toliau. Tokie buvo to laiko įstatymai ir papročiai. Kariuomenė, susidedanti daugumoje iš jaunų ir tvirtų vyrų, ėjo ir ėjo, aplenkdama ir pastumdama šalin vežimų likučius su ma­ žais vaikais. Nebuvo pakankamai pristatyta pakelėse tvartų ir daržinių, ir šildomų trobų. Juose džiaugėsi susitalpinę vietiniai su savo giminėmis. Jie lingavo galvomis, tartum nieko nesu­ prasdami ir beveik apkeikdami bėglius. Okad jiems patiems jau seniai buvo atėjęs laikas ir išmušta valanda, to jie gal nė nepa­ galvojo. Pagaliau vis tiek. Vis tiek jau buvo prarastos visos ga­ limybės. Berent. Artėjome prie Stolpo. Bet jo ir nebeteko pasiekti. Kažkurį rytą papūtė vėjas nuo jūros, nešdamas sunkius, pačia žeme ropojančius debesis. Vėjas atnešė lietų, beveik drungną, koks pasitaiko balandžio mėnesį, kurio nuprausta žemė įninka sprogdinti pumpurus ir paleidžia žolę laužti pajuodusią velėną. Ėjo atodrėkis, išvirsdamas į staigų polaidį, putotais sriautais krisdamas nuo kalnų ir apsemdamas slėsnumas. Tai buvo ketu­ riolikta mūsų kelionės diena. Mes tada dar nežinojome, kad ji pa­ skutinė mūsų tariamojo išsigelbėjimo kryptimi. Po dviejų dienų poilsiovėl buvoįsakyta kinkyti arklius ir rikiuotis kelyje. Arkli­ ninkai šlubčiojo ir su kiekvienu žingsniu rodė skausmingas mi­ nas. Jų kojų pirštai buvo nušalę aną naktį, patogiai sėdint veži­ muose. Kai kurių ausų grybai virto atviromis žaizdomis ir nosys pasidengė šašais. Pėstininkai visų tų speigo padarinių išvengė lauždamiesi per sniegą savo išgalėmis, kad ir paskutinius pajė­ gų likučius sutelkę. Ir man didžiai reikšmingais sakiniais nus­ kambėjo viršilos, jau rečiau Rak-čiak-čiak vardu bevadinamo, žodžiai. Kad viskas sukasi išmintinga darna surėdytu ratu, kad nieko nėra tuščio ir betikslio, kad lygsvaros dėsnio niekas tegul ir nebando sugriauti. 456

Jis buvo fatalistas. Jis žinojo, kad daug ko neįmanoma apeiti. —Aha, gerai žalčiams, —mėgavosi kuris kerštinga minti­ mi. —Tegul dabar pasirauko, kol šašai užgis. Arklininkų dėl jų nedraugiško laikymosi daugis nemėgo. Bet kas? Kur suka Čičinsko vežimėlis? Nejaugi jis susimanė grįžti atgal? Mes bijomės ir klaustis, kad neįsitikinus nemalonia tikrove. Tai panėšėjo daugiau į išdaigą, kurios gale tūno užslėp­ ta staigmena. Bet kad užsiiminėtų štukomis toks senas žmo­ gus... Jis veda mus atgal. Tuo pačiu keliu, baisiausiai išmaltu duobėmis ir provėžomis polaidžio ištežintame sniege. Nuotaika krito žemiau bambos. Kelias pasidarė kankyne, nebetekus jokio skatulio ir paspyrimo iš šalies. Bėgti tai taip, bet grįžti? Tai kam mums reikėjo vargti anas dienas, karštligiškai žudantis dėl kiekvienos pėdos ir kiekvieno kilometro. Juk mes ėjome į sTaka rus. . . Šlykšti beprasmybė iškilo virš medžių ir telegrafo stulpų. Ne, dar vis negalima tuom tikėti, nes gal tai tik laikinai. Ir vėl grįšime į senąjį kursą, mūsų tiksliai apskaičiuotą, su kiekvienu postoviu, su kiekvienos dienos sukarta išeiga vis priartėjant prie išganingųjų Vakarų. Vientuomir tegyvename, ir tesivylėme, kad kada nors, saky­ sime, pavasarį ar vėliau, jau būsime išėję iš visų kelmynų ir ga­ lėsime pasijusti kaip žmonės. Mūsų nužmoginimas jau seniai bu­ vo prasidėjęs, ir šiomdienomjis įgavo tokias formas, kad nebe­ sinorėjo nė svarstyti daugiau. Mes buvome kareiviai. Valkatos, nuplyšę, nuengti, beteisiai ir benamiai. Okareivis ir yra tam, kad lauktų nežinodamas ko, eitų nežinodamas kur, darytų ne­ žinodamas ką ir mirtų nežinodamas kodėl. Už tėvynę? Galbūt. Bet šiuo metu šaipėsi iš viso, kas vakar buvo šventa ir neginčija­ ma. Nušalusiomis kojomis vokietis arklininkas ir su žemėmis su­ lygintas tankų grenadierius, ant savo suplyšusio mundieriaus rankovės nešiojęs Afriką, Krymą, Kubanės prietiltį ir Demjansko skydą. Ir kuo daugiau sužeidimo ženklų, tuo šlykštesnės pa­ tyčios iš taip suniekinto buvusio žmogaus. Ar grįš jis kada nors į savo kaimą žaliame slėnyje ir atsisės su draugais ir kaimynais senoje, jaukioje smuklėje? Nieks to negalėjo pasakyti. Nieks tuom nebetikėjo. Mes grįžome į rytus pradėti viskoiš naujo. Trys dienos ten — trys dienos atgal. Trečios dienos vakare išskaitėme kryžkelės lentoje tą patį Hoch Stueblau. Dar keletas kilometrų iki kaimo, vadinamo Klein Palubin. Čičinskas puikiai orientavosi karvedy-

boję, taktikoje ir strategijoje. Nėra abejonės, kad savo geruose metuose, kampanijoje į Schleswig-Holsteiną, jis bus vadovavęs pulkui ir skynęs gerų viktorijų. Iš kur tad ne šios gadynės kry­ žiai puoštų jo krūtinę? Didžiojo volkssturmo sąjūdžio pagautas, jis vėl išėjo iš savo pelėsių pastogės ir gavo kuopą. Kaip draus­ mingas prūsas, jis nekėlė protesto, kad tik kuopa. Ir dar tokia jau nebeįmanomai sumauta. Jis suprato didįjį reikalą ir mokė­ jo aukotis. Kas matė mus velkantis šalikelėmis, nežinia, ką pa­ galvojo. Bėgliai tikriausiai laikė mus visų jų nelaimių kaltinin­ kais. Nes jei jau tik tokia armija bekariauja, tai ko norėti. Otik­ rajai kariuomenei, kažkodėl visuomet sutinkamai iš priešingos pusės, mes sukeldavome smagaus šypsulio. Kur tie purvini driskiai eina? Su dešimtimi šautuvų visai kuopai, su skardinėmis vietoj katiliukų, su arklių tarbomis vie­ toj kuprinių ir su kažkokia gerai preparuota ir išdžiovinta relik­ vija vietoje vado? Tiek to, bet jis žinojo, kad kaime tebėra tuščia mokykla ir joje erdvės nors ir antram tokiam būriui. Virtuvė tuojau užpleškėjo visais garais ir patiekė neregėtai riebų valgį, šauniai vengrišku guliašu pavadintą. Jo drėbė tiesiog be gaile­ sio, ir, jei mažesnę skardinę būtumei pakišęs, virėjas geraširdiš­ kai kvietė grįžti antrą ir trečią kartą. Vegi, ar nėra teisybės sviete? Už nedavalgvtą savaitę —viskas iš karto. Meldžiukimš­ ti iki šonų tratėjimo. Bet tai ne viskas —mums numatytas dar įdomesnis spektaklis. Vienoje mokyklos klasėje vyko įtartinas judėjimas. Minėjo tavo tėvo pavardę, ir, tau pačiam atsiliepus, vyriausias maistininkas iš vokiškojo troso asmeniškai teikė į rankas po bonką skysčio ir po porą pokelių rūkalo. Nu, kas gi čia per velnystė! Nieko, nieko, tai jums priklauso už praeitą laiką. Ak šitaip? Tai vis labai, tai be galo gražu. Bet kad tokių dalykų buvo troso vežimuose, niekam nė į galvą nebūtų atėję. Tvarkoje. Tvarka buvo kaip bažnyčioje. Nepraėjus nė valan­ dai posunkaus guliašo, mokyklos salė jau spėjo pavirsti kažkuo panašesniu į lauko ligoninę, kur devyni iš dešimties, nebepakėlę sunkių žaizdų, iškeliavo amžinastin. Kaip kas buvo parengty­ je —nusiavęs ar nespėjęs atleisti diržo, atsisagstęs ar kepurę užsimaukšlinęs ant akių, —gulėjo parankiausioje padėtyje ir leidosi į tokį gilų miegą, jog vargiai ir mokyklos sienų susivertimas bebūtų juos prikėlęs. Vienas laikė abiem rankom apsikabi­ nęs perpus nugertą bonką ir švelniai glaudė prie savęs, šnabždė­ damas meilius žodžius, ir tas įsivaizdavo glėbiąs savo numylėtą ir glostąs jos nuostabias krūtis. Kitas griežė dantimis, ir jopirš­ ys

tai gniaužėsi baisiomis replėmis, taikomomis prie savo neprieteliaus gerklės. Kas kniūpsčias, kas aukštinelkas, išmetęs rankas. Kas susirietęs kaip vabzdžiolėlytė arba taip susisukęs, tartum jį badytų klaikiomis ylomis koks nevaleika sanitaras. Kitas gi pu­ siau stačiomkaip arklys girtuoklio vežime ar atsisėdęs ir tik pa­ kaušiu teatsirėmęs į sieną. Knarkimo, dūsavimo, dejonių ir priklių riksmų su visų gradacijų keiksmais susitirštinusi atmosfera grasino nukelti mokyklos stogą. Ir jokių incidentų. Tai kas, kad, pirmą gurkšnį užlupus, jaunuoliui kilo ūpas pasmaugti Čičinską. Paskui ir saviškius leitenantus, arba be­ darbius inteligentus, kaip šiuo metu juos vadino. Kapitonas ne­ davė jiems jokio darbo ir jokių pareigų. Davė valgyti, vežiojosi visur kartu, ir žinokitės. Jeigu jie patys nesusiprato išlakstyti, tai jų reikalas. Tam jaunuoliui niežėjo nagai ir tegul būtų sau pasiardęs. Tas juk buvo pramatyta. Ir leitenantai tą buvo pramatę, ir susislapstė kas kur, kad nesišmeižtų po akim. Bekeletos iškultų langų ir suaižytų mokyklinių suolų, nieko daugiau pa­ žymėtino. Okai nurimo, tai galėjo įeiti koks priešo agentas ir iš­ pjauti peiliu. Arba netingėdamas visus surišti ir nusivaryti, kur jam reikia. Obuvo dar būrelis, apsėdęs ratu suneštines bonkas ir di­ džiausiomis pastangomis mėginąs atsilaikyti. Geras prancūziš­ kas konjakas. Geros Sondermischung cigaretės. Bet kaip čia bus rytoj? Vyrai svarstė pabėgimo galimybes. Ketvirtis kuopos jau buvo į sunkvežimius įsikabinusi ir nusinešusi, dievai žino kur, dar anomiš Lenkijos atsitraukimo dienom. Bėgti... Juk mūsų ti­ kslas Vakarai. Juk mes jau esame paskirti pražūčiai. Bėgčiau ir aš. Bet aš niekaip neįsivaizdavau, kokiu būdu galima praeiti pro žandarų užtvaras. Nebent įsijungus į dalinį, turintį paskirtį į Vakarus. Aš puikiai žinojau ir tai, kad nieko iš to neišeis. Bus papliaupta, pašnekėta, ir to užteks. Nė kas ten bėgs, nė ką. Kas turėjo pakankamai ryžto ir maištingos dvasios, jau tų seniai nė kvapo. Konjakas sukėlė narsą, bet jis iki kulnų ją ir nusmukdė rytojaus dieną pagiriojant. Jei kas negėrė ir nesirgo pagiriom, tas neiš­ manė didesnės dalies gyvenimo. Tas nežinojo, kad debesys yra juodi, dangus padengtas suodimis ir siela užlieta pačios juo­ džiausios smalos, pačios prasčiausios rūšies deguto. Vakarykš­ čiai likučių lašai išgaravo kaip ant pirties krosnies. Ir Joniuko, mano nepilnamečio auklėtinio, sutaupyta bonkelė tapo išdažyta 459

nesuspėjus nė trijų suskaityti. Vyrai šmeižėsi irzlūs ir apivarus pasileidę ir šniukštinėjo visais pakampiais lyg maru apleistos žiurkės. Aptiko mokyklos gamtos muziejėlį ir tokią menkutę la­ boratoriją. Išlaužė stiklines spintas ir ragavo iš visų butelių. Buvo ten ant gyvatės, ant vėžių ir straigių. Ant žolių, ant šak­ nų. Sako, buvęs gryniausias spiritas, ir tokio reto skonio, kad mesk šalin visus konjakus, nors ir su penkiom žvaigždėm. Kad mirtum, kad apaktum? E, tie visi gąsdinimai ir baimės tik tai­ kos metui, tik ramiems gyventojams. Klierikas dėl to piktinosi ir reiškė panieką niekadarbiams. —Jūs, ir bažnyčion įsilaužę, išrytumėt bažnytinį vyną. —Žinoma, kad išrytumėm. Kaipgi kitaip? Jonušas naiviai nustebo ir net papyko tokiu vaikišku padė­ ties aptarimu ir pradžioj nesusigaudė, kaip reaguoti. Kas jis — piemuo ar dainininkas, ar mamos sijono besilaikantis vaikpa­ laikis? —Otu man pasakyk, kokia kariuomenė aplenkė bažnyčias? Arklius ten statė ir ant altoriaus pakopų žvigdė mergas. Jau vien kad tai bažnytinis vynas, teikčiausi jo pilna burna pa­ ragauti. —Durnelis tu, ir niekas daugiau, —palingavo atlaidžiai galva klierikas. OJonušą velnias buvo apsėdęs ir jo liežuvį pamerkęs į ver­ dančią smalą. Tik reikėjo stebėtis jo iškalba ir pasinešimu krim­ stis iki paskutiniojo danties. Jis pašoko išmesdamas pečius ir visas pasiduodamas priekin, ir Kuosa, stovėjęs arčiausiai, pasi­ rengė pridengti klieriką, kad jo burnelės nesuaižytų skutais. Niekas negalėjo pasakyti, kada jamužeis noras pasipešti ir išsi­ keikti ypatingai parinktų žodelių deriniais. Dažniausiai jis tylė­ jo ir sakytumei šalinosi visų, kurie galėjo jam trukdyti užsis­ klęsti savyje, kaip seno medžio drevėje, kur susimeta ir širšės, ir bitės. Statmena raukšlė įsirėžė tarp jo antakių, ir veidas savo spalva priminė saulės išblukytą popieriaus skiautę. —Lengva pasakyti, kad aš tik durnelis. Otu užmiršti, jog aš dar ir kareivis. Kaip šunį užkas kuriam patvory, ir tikras šuva, kada prabėgdamas pro šalį, sustos, apuostys ir pakels koją. Dau­ giau aš nebelaukiu ir nebenoriu. Savo kelelį baigiu praeiti, ir man nusišvilpti ant visko. Bet ką tu čia veiki? Jau mes žinome, kad ne savo noru atsiradai, tad kodėl nemato tavęs Dievas, savo tarno, išstatyto pajuokai? Kodėl neateina iš debesų su trenks­ mais ir žaibais ir neparsiveda į savo dausas? Tugali guostis esąs 460

paliktas bandymui, ir taip būtinai reikia. Gerai, gerai, gali būti tuo išrinktuoju, ir aš tau visai nepavydžiu. Bet aš to nenoriu ir aš nesutinku! Ar girdi, ką tau sakau? Kad aš nenoriu!.. Tu varg­ še, pūkais apstagaravęs klierikėli, busimasis kunige. Aš neno­ riu ir man neužtenka, kad tai tokia Dievo valia. Aš teturiu vie­ ną gyvenimą, ir po jo —migloti pažadai. Mes palikti bandymui ir atpirkimui už kažkieno įsivaizduo­ tas nuodėmes. Jeigu tai visa išeina iš Jo gailestingos rankos ir apveizdima Jo visareginčios akies, tai man rodos, kad per maža nuodėmių ir per daug kančios. Kur Dievas milijonams į purvą sumintų kareivių, kur tiems kūdikiams, jaunoms motinoms ir karšinčiams seneliams, sukaišiotiems į arimų vagas? Už kieno nuodėmes jie turi atkęsti? Tai kodėl tą bedantę senę įsiuvo zupe­ riniammaiše ir pririšo gale vežimo? Ar pritrūko vietos jos para­ pijos kapuose ir karsto jos tėvų ir protėvių namuose? Aš norė­ čiau iš tavęs išgirsti. Bet tu nepasakysi, nes tu nieko nežinai, nes tavo Dievas kurčias ir beširdis. Jis žiaurumų ir baisenybių Die vas. Už vienut vieną neatpirktą nuodėmę tremia visiems lai­ kams į savo pragaro ugnis. Tu pasakyk, ar yra čia nors krislelis tiesos? Žmogiškajame teisme nuteistasis mirti savo mirtimi, rei­ škia, atlikdamas jamuždėtą bausmę, užmoka už viską, ir jo jau nebegali antra kartą pakarti. Ir po dvidešimties metų kalėjimo jis išeina iš jo švarus —atsimokėjęs ir atpirkęs. Očia ne. Iš Die­ vo tu niekad neišsipirksi, ir jis tavęs laukia, tau parengęs mili­ jonams ir dar milijonams metų pasigėrėtinas kankynes. Kad tu suklydai ar galbūt kartą nepaklausei. Tad suprantama, kodėl Jis nemato ir negirdi mūsų kančios ir aimanos. Jis neturi kada dairytis į kenčiančius žmones, Jis užsiėmęs skaičiavimu mūsų nuodėmių, kad už jas apkrautų tūkstantį kartų balsesnėm kan­ čiom. Kodėl toks nedraugiškas Dievas savo tvariniui žmogui? Juk jovalioje viskas ir tik iš Jo rankos mes išėjome tokie. Odabar už tai Jis mus nubaus... Nubaus, kad taip nevykusiai mus sulipdė. Ar aš galiu reikalauti iš šunies, kad jis sudainuotų ariją kaip Kipras Petrauskas, kai vargšas šunelis temoka loti ir kai kada pastaugti į mėnulį? ODievas iš mūsų reikalauja to, ko pats ne­ davė. Nuožmus tironas ir diktatorius, ir mes privalome Jo bijoti. Jį garbinti, drebėti ir mylėti. Meilė iš baimės! Mylėti ir bijoti vienu metu —juk tai kvailoka. Jau aš nepriimčiau tokios meilės pareiškimo, kuri iššaukta visų sąnarių drebėjimu. Tai lygu prie­ raišumui, išgautam grasinimais ir šantažu. Aš pagaliau nebeži­ 461

nau kuomi pasikliauti, nes gal mūsų Dievą tokiu padarė Jo var­ du kalbą mokytojai ir Jo mokslo aiškintojai? Jeigu taip, tai esu žuvęs ir niekad neišsivaduosiu iš baimės, nes turiu ir turėjau tik bijoti ir bijoti. Bet kas iš to? Mano motina buvo dievobaiminga kaip reta, ir kunigai už tai ją gyrė ir statė pavyzdžiu. Jai dangus turėjo nusileisti šioje žemėje, nes ji to buvo šimteriopai nusipelniusi. Ji nešė sunkias pyliavas Dievui, puošė Jo bažnyčias ir šėrė Jo tar­ nus. Bet Jis nematė vagonų stotyse ir negirdėjo troškuliu dūstančiųjų riksmo, ir nepajudino piršto, kai mano motina ir sese­ rys, enkavedistų mušamos, klūpojo ant kelių ir bučiavo jų batus, teprašydamos leisti numirti namie. Ne taip daug jos prašė. Tik to, kas kiekvienamleista ir pažadėta. Nė Dievas, nė enkavedistai jų nepasigailėjo. Tu to gal nežinojai, saugiai tūnodamas už seminarijos mūrų. Ir aš tą tesužinojau karui prasidėjus. Šimtus kartų aš meldžiau­ si ir prašiau: Jėzau Kristau, mano Dieve, leisk man kentėti, kaip Tu kentėjai, bet ir numirti leisk man. Tau užteko trijų valandų ant kryžiaus, ir Tavo siela, o Viešpatie, nuskrido pas Tėvą, danguosna. Ir atėję kotai, pamovę ant ragotinės kempinę, suvilgytą tulžimi ir actu, jau nebegalėjo Tavęs atgaivinti naujoms kan­ čioms. Omane vis atgaivindavo ir tęsdavo iš naujo. Nuo Šven­ čionėlių rūsio iki Lukiškių Vilniuje. Paskui jau nebegalėjau mel­ stis. Aš tik pavydėjau Jėzui Kristui, mano Dievui, Jo trijų va­ landų kryžiavonės, Jo erškėčių vainiko ir žaizdų šone, rankose ir kojose. Kodėl? Aš pradėjau nebeapkęsti, netikėti išsilaisvinimu, kadangi mano kelias į mirtį per daug ištįso. Jau per daug... Tik trys valandos! Ir tai bus minima dar daug tūkstančių metų kaip kažin kas nepaprasto. Ir visai neminint Jo mokslo ir tiesos. Ir visai nesivaržant, kad čia suprofanuota Jo meilė ir pa­ siaukojimas. To liaudžiai negalima sakyti. Ji tesupranta realų skausmą. Dūris į akį byloja vaizdžiau negu Pamokslas nuo Kal­ no. Tik trys valandos! Ir aš galvojau apie savo paniekintą ir nuolatos kryžiuojamą tautą, ir iškilo visu šlykštumu tos kančios beprasmybė, kai nė lašo vandens negali sulaukti iš draugo ir iš artimo savo skeldėjančioms lūpoms sudrėkinti. Ji net pasiskųsti negali tiems, kurių nuolankiausia ir nusižeminusi tarnaitė buvo per amžius. Aš prisiminiau tūkstančius mūsų išprievartautų ir pribaigtų seserų ir mačiau, kad jos niekam nereikalingos ir jų kraupus nevilties šūksmas ištirpsta vėjuose. Tokių vargšių nie­ kam nereikia, ir su tokiomis galima daryti kas kam patinka. Jų 462

nieks šventosiomis kankinėmis nepaskelbs. Jos ir liks, kaip ir li­ ko, nežinomomis. Altoriui reikia kitokių puošmenų. Oką mūsų kraštas, įsigrūdęs į šiaurę ir vienut vienas išlaikęs katalikų vė­ liavą? Atlaikęs visus liuterių ir staravierių tvanus? Šventasis tėvas neturi laiko tokioms smulkmenoms. Jei čia italai, jei ispa­ nai ar lenkai, tai prašau —kas metai po dešimtį šventųjų. Žino­ ma, mes išsiversime ir be jų. Nes ką bepadarysi, jei lietuvių kaimiečių nepripažįsta nė Dievas. Yra čia ko. Jei būtų įdomu, galėčiau parodyti savo nugarą, rankas ir atsmaukti kelnes, kad apžiūrėtumei blauzdas. Ir prasi­ žioti galiu, kad suskaitytumei mano likusius dantis. Bet tai ne­ prilygs vinių žaizdoms rankų riešuose ir kojų letenose. Ir ieties dūriui šone. Neprilygs... Tik trys valandos! Dieve mano, kaip baisu, kad taip mažai!.. Jonušas sausai ir sprangiai užsikosėjo. Jo veidas patamsėjo, ir akys išsiplėtė subaltuodamos ovaluose. —Nusiramink. Jis juk niekuom dėtas, —prislėgtai pasakė Kuosa. Taigi kad klierikas nepajėgus kovoti su savo Dievu. Tuo la­ biau Jį įspėti, pabarti ar papeikti. Ir jam nėra ko rausti už Jį. Jonušas apsisuko ir, kojos spyriu atidaręs duris, paskubomis nėrė už kampo. Mūsų mažametis Joniukas, slaptai nusiųstas pa­ šnipinėti, grįžęs pranešė, kad jis sėdi už tvoros po medžiu, galvą suspaudęs rankomis. Gal jis verkia —to Joniukas nenustatė. Nė klierikas buvo koks sužiedėjęs bažnytinis graužikas, nė užsispyręs ir pakvaišęs davatka, kaip nebuvo Jonušas koks nevi­ donas ir užkietėjęs niekšas, ir chuliganas. Jis buvo per daug iš­ vargęs. Daugiau negu kam kitam jam buvo tekę nuo pat jaunų dienų. Jis buvo kalintas, muštas ir naikintas visokeriopais bū­ dais. Jo išsivadavimas iš vieno pragaro buvo žingsnis savaime į kitą. Ir jis neišėjo be žymių ir pasėkų. Jis panėšėjo į žvėries išsi­ vadavimą iš spąstų. Kuris nugraužia įkliuvusią koją ir išeina su likusiomis. Opaskutinis kelionės etapas, tos trys dienos, įsirėžė kaip ne­ pakartojamo beprasmiškumo ir šlykštaus alinimo pavyzdys. Sveikatos likučių išžarstymas tebuvo niekis prieš dvasinę depre­ siją, įsitikinus, kad jau nebeišeiti iš to tau iš anksto paskirto rė­ žio, kuriame ir turi manytis kaip išmanai. Bėglių vora nebuvo praretėjusi, nežiūrint kiek jų liko pakelėse. Jie traukė ir traukė nežmoniškai išmaltu jovalu, siekiančiu stebules ir susidedančiu iš sniego, arklių mėšlo ir visokių laužo dalių. Įremdami pečius, 463

rėkdami užkimusiais balsais, šmigodami botagais. Jų veidų nie­ kas nebūtų pažinę, nutaškytų kelio dumblu, išsekintų nemigos, išplautų ašarų, nugraužtų vėjo, darganų ir lietaus. Ir to baisaus beviltiškumo. Bet jie vis tiek judėjo, ir mes lenkėmės šonais. Dienų dienom. Alkti jie nealko. Bėgliai turėjo apsčiai prisikrovę gerų pro­ duktų. Net keista atrodė, kad badas, neatskiriamas visų vargu palydovas, laikėsi nuošaliai. Kareiviai nejučiomis įprato dalin­ us tąja lengvai prieinama gausa. Kas nukabino taukų kibirą, kas medaus, kas išvilko kumpį ir dešrų. Prie sugriuvusių ir pa­ liktų vežimų, prie sukritusių ir neiškinkytų arklių kuisėsi susi­ lenkusi pilkšva milinė ir traukė vis ką nors, ir brukosi po skvernu. —Ar tai nuodėmė, klierike? Aš manau, kad vis tiek supus, jei nepaimsime... —provokavo tas ar kitas mūsų suvargusį dva­ siškį. Klierikui jau seniai buvo atsibodusios tos kalbos, ir jis daž­ niausiai tylėjo. Jis turėjo tą patį, ką ir visi, ir priedo visokius užgauliojimus ir kartais piktai provokuojančius klausimus. Iš to, kad jis neatsisakydavo užkąsti iš bendro laimikio, aišku bu­ vo, kad nėra didelio nusidėjimo. Kažkurį vakarą Jonušas su Žemaičiu, valandžiukei prašapę, atsinešė ant pečių maišą ir atsargiai paguldė daržinėlės tarp­ dury. —Taip bus geriausia. Pasidarysime atsargų. Susipjaustome gabalais, o paskui susilydome ir spirgus į katiliukus. Kaip tan­ kistai kad daro, —šnekėjo dar pridusęs nuo naštos Jonušas. —Ką, ar kiaulaitę laimėjote? —Šiokią tokią. Išdarinėta ir sušaldyta. Tuojau —viens du, ir susitvarkome. Žemaitis iš kišenės peilį ir ardyti siūlę, surauktą tvirtais siū­ lais. Jis kažką panosėje sumurmėjo ir atsilošė. Peilis iškrito iš nagų. —Kas? Ar įsipjovei? Žemaitis atsikėlė ir iš daržinėlės nieko nesakęs. Tada Jonu­ šas priėjo ir pasilenkė. Jis pagraibė ranka ir paprašė, kad už­ brauktų degtuką. Kažkas netikro jambus pasirodęs patamsyje. Joniukas mažasis įžiebė ugnelę ir laikė, kol pradėjo svilti jopirš­ tai. Eik tu skradžiais ir ugnin! Senut seniausia žmogysta, ir nie­ kas kitas, pamaldžiai sunertomis rankomis ir užspaustomis akimis. Balti plaukai ir geltonas kaukolės apibrėžimas. 464

Kažkas susikeikė, kažkas Dievo vardą suminėjo. Daržinėlė ištuštėjo beregint. Jonušas stovėjo atsišliejęs durų staktos ir sunkiai alsavo, tarsi dar neatsigavęs nuo nešimo. Jis apsidairė ir išėjo lauk. —Vyrai, padėkit nunešti. —Parsinešei, tai ir žinokis. Visi purtėsi ir stengėsi laikytis kuo toliausiai, lyg čia jau kažkas ypatingo būtų. Kaip stulpas iš miglų išdygo Dubiela. Jis persižegnojo pirmiausiai, pasilenkė ir užsikėlė naštą ant pečių. —Eime. Parodykit, iš kur paėmėt. —Parodysiu. Buvo pririšta gale vežimo. Jonušas išėjo pirma, ir jiedu pranyko tamsoje. Kai kas nenorėjo skirtis su mirusiais. Ir gal jiems ieškojo geresnės vietos. Gal laukė pavasario, kol žemės pašalas išeis. Tai tačiau tebuvo išimtys, nes laidojo visur, nuo ryto iki vakaro. Visose artimųjų kaimų kapinėse, kur pavykdavo pralaužti vie­ tos biurgerių kietą širdį ir geležinę tvarką. Kietesnę už geležį ir sušalusią žemę. Pakelių aukštumėlėse, po pušimis, po kadu­ giais buvo rausiamos duobelės ir laidojami šeimų nariai. Tėvas, kiek buvo galima, rinkosi vaizdesnę vietą savo kūdikiui ir grei­ tomis smeigė dvi sukryžiuotas šakas. Suklupusių keliai netrun­ ka peršlapti. Ir, be to, jie turi keltis, nes kolona nelaukia. Motina žiūri ir žiūri atsisukusi. Kol įmanoma, kol miškas už posūkio neuždengia reginio. Jos rankos tuščios. Baisiai tuščia likusiuose vežimuose ir širdyje, ir visur. Bet jie turi keliauti. Nors ir žino, kad tai didžiausia bepras­ mė. Kad jau niekur jie nebenukeliaus. Sušalusios žemės kauburėliai dygo pakelėse į Pomeraniją, į Vakarus. Bet ateis pavasaris, ir sukilusi veja juos padengs švie­ žia žole ir sulygins žalumos jūron. Kasmet vis sunkiau bus atse­ kti, kur palaidoti vaikai. Eis pavasaris ir viską gražiai, žaliai ir vienodai padengs. Ar besugrįš kada nors tie žmonės aplankyti savo kūdikių kapų?

JUODOS AKYS TAVO, SULAMITA

Hoch Stueblau reikia sutvirtinti. Jo gatves užversti storais pušų sienojais. Priešui neprieinamą padaryti šį mažą miestelį ant pakilios aukštumėlės. Obažnyčia remia debesis tokiu bokš­ tu, kad gaidžio jo viršūnėje negali atskirti nuo žvirblio. Pajuo­ dusių senobinių plytų ir viduje sunkiai beįžiūrimoje prieblando­ je ūkuojančiais skliautais. Kartą buvau jon užėjęs, kai lauke siautė šlapdriba ir mano povyza priminė iš markos ištrauktą li­ nų pėdą. Nevienšlapumu, bet ir dvoksmu, kuompasižymi išmir­ kyti linai. Bet aš galėjau nesivaržyti erdvės ir tuštumos riterių statytoje šventykloje. Atsisėsti ąžuolinėje klaupkoje ir patogiai pasiremti ant nuzulinto priestalio. Kur išdėstytos senos giesmių knygos ir kur sekmadieniais susėda motinos su jaunomis dukte­ rimis iš aplinkinių kaimų. Vandens klanelis susirinko ant išduo­ btų akmeninių grindų. Kai susisės sekmadienį biurgerių dukte­ rys ir kaimietės mergaitės, ši drumzlina balaitė bus išsekusi ir nė žymės, kad čia sėdėjo vargo papjautas kareivis. Ir nė žymės jošunimsudvisusių rūbų tvaiko, jau tartum metų metais pūvan­ čių ant kūno. Ypatingai jauku pasidarė pagalvojus, kad manęs pasiges koks niekšas prie statomų barikadų ir neras, nes kam kils mintis ieškoti bažnyčioje. Čia galima ir nusnausti. Čia greičiausiai nėra papročių ra­ kinti bažnyčių nakčiai, nes nė aukso, nė sidabro kaip pas mus. Buvobeveiktamsu, olauke siautė nuostabiausias pasaulis. Auk­ štų ir siaurų vitražų švinas dalijo smulkučius stiklo gabalėlius ir nukėlė į nieko bendro su išorė neturinčion plotmėn. Aš nežinojau, kad esama tokių puikių vietelių pailsėti ir pas­ vajoti. Ir išvis jau neįsivaizduojamai seniai bebuvau taip vienas ir taip netrukdomas. Ir prisiminiau visas savo keliobažnyčias ir mėginau apspręsti, kurioje būčiau jautęsis geriau. Vaje, vaje... 466

Štai, kada reikia lankyti bažnyčias! Kada kunigai ir davatkos, ir niekuomdėti maldininkai užsiėmę kitais darbais ir neturi kės­ lų savęs parodyti ir nuengti kitų. Ir pats Dievas taip neužimtas, ir Jo klausa atvira tavo burnai. Aš turėjau kuom nors atsilyginti už tokią neeilinę dovaną. Tarp piliorių pastebėjau skardinę. Aš turėčiau nuslėpti šį veik­ smą, bet negaliu, ir todėl sakau, kaip buvo. Susiradau patį di­ džiausią, man visai nenaudingą pinigą jau visai bebaigiančioje supūti piniginėje ir, keleriopai jį sulankstęs, ne be vargo įgrū­ dau siauru plyšeliu, pritaikytu prasto metalo pfenigiams. Jokio lydimojo raštelio. Banknotas savaime bylos, kad čia būta užklydusio kurio tai pamišusio svetimtaučio. Gal vienintelio. Ir pas­ kutinio visiems laikams. Poto mane knietė neatsikratoma mintis, kad mano intencijo­ je būta nemažo žiupsnio ir to, kas papiktina kūdikius ir mažutė­ lius, ir už ką mane reikia užmušti akmenimis. Aš nebuvau skais­ čiai ir švariai ištirpęs ir pakilęs dūmu, oskendėjau perdėm ma­ terijoje. Panašų veiksmą taiksčiausi atlikti ir Kretingoje aną rū­ škaną spalių dieną. Prie improvizuoto urvo su chimerišku gluo­ sniu. Ir ten, kaip ir viso pasaulio vienuolynuose, buvo renkami pinigai visais, net neįmanomiausiais būdais. Bet staiga pagalvo­ jau, kad labai negražu apgauti varge ir visiškame neturte gy­ venančius vienuolius, įgrūdant jų pinigus renkančion dėžutėn nė sau, nė jiems nebenaudinga valiuta, kursuojančia gal pasku­ tinę dieną. Očervoncų neturėjau. Ok, ir tokią minutę nebuvau laisvas nuo žemiškų dalykų! Bet ką man daryti, jei toks buvau prieš ir toks net po to? Tik tiek pasirodžiau padorus, kad nėši­ naus kuo skubiausiai su savo nešvariomis mintimis iš šventos vietos. Kur pinigui, tam velnių velnio išmislui, nėra nė sprindelio vietos. Ir jis gaudomas tik taip sau, dėl viso ko. Tada buvau prisiminęs vieną reginį Radviliškio stotyje, kai, laukiant traukinio, į laukiamąjį įžengė vienuolis kapucinas. Die­ vas jį buvo apdovanojęs ūgiu, pečiais, iškilia kakta ir tauria plė­ šraus paukščio nosimi. Jo barzdos būtų pavydėjęs pats Sofoklis. Ji buvo tamsiai ruda, pasigėrėtino vešlumo, rūpestingai sušu­ kuota ir išvėtyta bangomis ir įtrinta iki blizgėjimo mostimis, kurių kvapas tuojau pasklido salėje. Kiek tik buvo moterėlių, visos sužiuro ir pastėro plačiomis ir sudrėkusiomis akimis. Su­ žiuro ir vyrai, kai vienuolis, užsigeidęs patikrinti laiką, išsitrau­ kė laikrodį vidutinės lėkštelės dydžio ir pasietą tokio storumo grandine, kad ji būtų tikusi ir arkliui pririšti. Masyvi grandis 467

ant piršto mėčiojoklaikius šviesulius, lyg skrendantis iš svetimų klėčių aitvaras, destis, kaip sukino savo pirštą jo savininkas. Bet vargšas gražuolis kapucinas buvo basas. Nežiūrint kiek aukso jo kišenėse ir ant jo sąnarių —jis dėvėjo basnirčia men­ kutėmis sandalėmis, mums pažįstamomis iš biblijinių piešinių. Ir skrybėlės jis neturėjo Adonio galvai pridengti, ir savo bran­ gios gelumbės sermėgą buvo sujuosęs virve. —Kodėl jis batų neįsitaiso? Ir aš nežinojau kodėl, ir nieko negalėjau paaiškinti pasišiau­ šusiam, denatūratu įdvisusiam iešmininkui. Aš turėjau gintis nuo panašių minčių, turėjau bėgti ir išlai­ kyti atstumą nuo švarių ir šventų vietų. Otuo metu Hoch Stueblau virto mūsų sunkių pastangų dėka nepaimama tvirtove. Ar dar ką nors išgalvoti buvo galima prie tų visų tvorų ir griovių, neaišku. Bet vokietis leitenantas, tiems darbams vadovavęs, vos nenusišovė iš altaracijos, kai prava­ žiuoją artileristai, smagiai nusiteikę, paklausė, iš kokios pusės esąs laukiamas priešas? Tą dieną ypatingai garsi kanonada gir­ dėjosi bent iš trijų pusių ir beveik vienodu stiprumu. Ir nusigiedrijusios padangės atvėrė dūmų stulpus lygiai tuose pačiuose sparnuose. Lėktuvai skrido per galvas šiaurės kryptimi, savo malonumui retuomiais pasišaudydami. Vis tebegulinėjome mokykloje. Ir vakarais, galvas sukišus, pakuždomis vedama mintis, kad reikia bėgti. Vieną rytą du jau­ ni berniukai, vienas 2emaičiu, kitas Dzūkeliu vadinami, pasitry­ nė prie kasamo bunkerio ir juokaudami pasisakė, kad bandysią toliau pakeliauti, nes čia nuobodu ir nesą kas veikti. Tikrai, čia buvo velniškai nuobodu, oveikla —tai tik kiaulystė. Jie pasilei­ do krūmais, ir matėme, kaip įsikabino įkalnėn sunkiai kriokian­ čio dizelinio vežimo galan. Pamojavo vyrukai, ir mes jiems lin kėjome geriausios kloties, patys gėdydamiesi savo ištižimo ir subobėjimo. Kitos dienos vakare, grupelėmis susirinkus prie mokyklos, įsakė išsirikiuoti aikštėje ir laukti vado. Nuo Karytovo laikų, kai buvo išaiškinta, kad ne vien šautuvu kuriamas tretysis rei­ chas, bet lygiai kapliais ir kastuvais, panašių mitingų nebuvo. Jokiokontakto suvadu, ir štai jis ateina per aikštę ir, pasitaisęs akinius, ruošiasi skaityti popierių. —Stillstand! Gerai. Jau stovime. Taigi jis turįs pranešti savo kompanijai apie susidariusią 468

ypatingesnę padėtį. Priešas esąs pasiekęs Baltijos jūrą —Ostsee —tarp vietovių, Koeslin ir Schlawe vardais. Padėtis reika­ laujanti didesnio jėgų įtempimo, susiklausymo, drausmės ir vi­ sapusiško pasitikėjimo vadais, kurie kaip vedė, taip ir veda vie­ na kryptimi, kurios vardas —Pergalė. Heil-Sieg! Įsidėmėti prašome visus, kad jūros kelias bus atviras tik vai­ kams, moterims ir sunkiai sužeistiesiems. Visi tad kviečiami be jokių išskaičiavimų atlikti sąžiningai savo pareigas. Tvarka turi būti, ir ji bus kaip buvusi. Veikia kieti apgulties įstatymai. Jam esą labai nesmagu pranešti savo kompanijai, netekus dviejų vyrų, kurių pavardės skamba šitaip: Caleficijus und Jofaiza. Šios dienos rytą jie buvo tos apylinkės vado žinioje esan­ čiokaro lauko teismo nuteisti mirties bausme už dezertyravimą. Bausmė įvykdyta sušaudant tuojau pat. Tai buvo mūsų Žemaitis ir Dzūkelis. Šaunus ir drąsūs jau­ nuoliai. Reikalai paprastėjo. Juo mažesnė erdvė —juo mažesni rei­ kalavimai. Ir net norai, ir troškimai. Tai vyksta savaime, pa­ čiamnedarant jokių žymesnių pastangų. Pavyzdžiui, jei seniau mūsų pokalbiuose su ilgesiu buvo minimos tokios vietovės, kaip Wuerzburg, Stuttgart, Freiburg im Breisgau arba koks mies­ telis ant Rheino su jo uolom, pilimir vynuogynais, tai dabar la­ bai malonūs tapę: Danzig, Gotenhafen, Stolpmuende ir Kolberg. Nes tai uostamiesčiai ir vieninteliai mums likusiame plote. Bet mes ne moterys ir ne vaikai. Otačiau, kas užgins pasva­ joti? Gal kurią dieną teks priartėti prie jūros ir patekti trečion laimingųjų kategorijon? Menkas rankos peršovimas negalioja. Aptvarstys sanitarai, ir galėsi eiti toliau. Kas kita, jei tave pa­ ties ant menčių koks plaučių uždegimas ir tu nebepakelsi galvos nuo šiaudų. Reikėjo matyti, kokiais žvilgsniais buvo palydėtas kareivis, kritęs pleurito priepuolin. Jį išnešė ir išgabeno, ir mes žinojome, kad kaip tik ten, kur reikia. Jis išėjo į laisvę. Omes pasiliekame. Dviejų savaičių bėgyje nusistojo tokia tvarka, kad dvi trys dienos kuriame kaime, ir vėl iškeliauti. Eiti vėl grynai priešin­ gon pusėn ir daryti tą patį, kas buvo daroma vakar ir anksčiau. Arba nieko neveikti. Kraštas atrodė pusiau išmiręs. Tuščių tro­ bų net per daug. Ir likusieji laikėsi kažin kaip keistai, lyg būtų kažko laukę, bet taip slaptai, užmaskuotai. Laukti tegalėjo tik rusų. Ties Konitzu, besidarbuojant miške ir patogiai įsikūrus mo469

dėmiai įrengtame vaikų darželyje, kurį betgi žiauriai buvo suniokioję prieš tai gyvenę visokioplauko ruskeliai, su geromis vo­ kiškomis uniformomis ir R. O. A. raidėmis ant rankovių, paskel­ bė tankų aliarmą. Paskelbė primityviai, be sirenų ir varpų. Įbėgo leitenantas ir sušuko: —Vyrai, į kojas! Paskui tik pašnabždom, lyg kokią paslaptį ar naujieną — girdi, esą tankai netoliese. Visai kaip Nakvosų kaime apie Vaš­ kus vasaros viduryje. Čičinskas pirma, o mes įkandin aiškiausia rytų kryptimi, ge­ rai išlikusia autostrada, naudota lenkų valdomo Danzigo kori­ doriaus perkirtimui. Per naktį pusėtinai sukorėme, o išaušus ir saulei patekėjus, ties tuo pačiu Hoch Stueblau pasirodė sauja lė­ ktuvų ir, leisdamiesi žemyn, įniko šventinti plentą. Kad tik nesušaudytų virtuvės katilo, prisidengęs griovkrančiu, sekiau besiaižančius kelio akmenėlius ir dulkes po kulkų lietumi. Tai jau neįkainojamas nuostolis palikti be šilto viralo, visą naktį kul­ niavus ir nieko burnoj neturėjus. Kliuvo arkliams ir vežimams. Jų gi nepatiesi į griovius apsaugai. Vadas įsibauginęs nėrė į ar­ timiausią jauną ir tankų pušyną ir ten nutarė praleisti dieną. Dieną pasirodė jau pavojinga keliauti, bet vadas greičiausia ir nebežinojo kur. Visa ta jaukalynė bus apsukusi jo galvą. Omiestelis su smailabokšte bažnyčia jau taip įtartinas. Ke­ lintą kartą apie jį sukame, ir vis kas nors nutinka. Ir negalime nuo jo nutolti, lyg jis būtų mūsosios žemelės centre, o mes pa­ gauti jo rato. Keliu praslinko ilgiausia belaisvių kolona. Jie judėjo lėtai, kaip ir visi išvarginti ir turį begales laiko žmonės. Keli volkssturmo seniai juos lydėjo, ir nieko, atrodo, nebuvo lengvesnio, kaip pabėgti. Bet kur jie bėgs, kai saviškiai už keliolikos mylių? Tykų rytą jie girdi rusiškų kulkosvaidžių kalenimą. Kad taip būtų mums! Jei čia eitų anglai ar amerikiečiai. Kiek sveikatos sutaupytumei. Mes šnekučiavomės susėdę ant samanų po jaunomis pušelėmis. —Toji vieta mums bus fatališka. —Kaip tai? —Nežinau, —klierikas gūstelėjo petim ir, atsilošęs į ka­ mieną, užmerkė akis. —Kartais atrodo, kad iš čia nebeišeisime. —Užmuš, tu manai? —kvotė Kuosa. —Nebūtinai. Gali ir neužmušti. Gali... —Paimti belaisvėn? 470

—Išrikiuos aikštėje prieš tą bažnyčią. Suskaičiuos, pirštu baksnodamas, na ir... —Aš netikiu, kad šaudytų vietoje. Netikiu. Jiems reikia žmonių. Išvarys pėsčius į Sibirą. Bet ar tai belaisvė? Geriau jau šaudytų, —neramiai atsikrankštė Kuosa ir griebėsi ieškoti ta­ bokos. Klierikas daugiau nieko nebepasakė. Keistai jis elgėsi pasku­ tiniu metu. Vis sunkiau besidavė prakalbinamas. Laikėsi nuoša­ liau, dažnai įsižiūrėjęs į tolį, tyliai krutindamas lūpas, lyg šnab­ ždėtų poterius. Iš nuobodulio susikūrėme ugnelę, nors tai buvo pavojingas ir griežtai uždraustas daiktas. Bet pušynėlio toks tankumas, lyg būtumei po tamsiai žaliu stogu. Kas ten pastebės, kai tokia ma­ žytė ir kurstoma sausomis šakelėmis. Kad būtų sužinojęs Čičinskas, jog mes tą peklą užtraukėme ant visos kuopos, ar tik nebūtų kuriamgalvos nuėmęs. Mat visgi dūmelis sunkėsi, ir jis vinguriavo siaura ir šviesia srovele virš tamsaus pušyno. Oiš dangaus, iš tokio aukščio, kokiu skraidė rusiškieji parpliai, matomumas pasigėrėtinas. Lindėjome tanku­ myne kaip Dievo ausyje koks dvylika vyrų, aptūpę lauželį. Stai­ ga šakos sutraškėjo, ir viršūnės pasiuto kristi ant galvų. Kriok­ dami pažeme ir kalendami kaip gandrai, suko ratus lėktuvai ir šventino. Lauželio anglys ir nuodėguliai pažiro į šalis ir pele­ nai pabiro į akis. Ratelis vienu akimoju iškriko ir dingo tanku­ myne. Ir vėl, ir vėl, ratas po rato. Ir bombų serija padrioskėjo, pakeldama į viršų medžius su šakom ir kelmais. Troso arkliai pasibaidę nešėsi ir, pasikorę tarp medžių, žvingaudami spardėsi. Virtuvė įsikirto dvišakyje taip bjauriai, kad be kirvio nebuvo galima jos išvaduoti. Buvo sužeistų, nors nesunkiai. Kai susirankiojo bombų iš­ blaškyta vyrija, kai kurie atrodė grįžę iš žaidynių su laukiniais katinais. Nuakėtais snukiais, nubalnotom nosimir atlupinėtom ausim. Kitam skvernas palikęs ant medžio ir kepurė ant išsiki­ šusios šakos. Vis mat to smagaus bėgimo per tankumyną pa­ dariniai. Toji apylinkė ir vadui bus sukėlusi nepasitikėjimo. Gerokai dar prieš saulės laidą išnėrėme iš miško, ir priešais atsivėrė pla­ tokas slėnis, lyg ežeru tyvuliuojantis, ištvinusio upokšnio užlie­ tas. Tik kelio pylimas su tiltu kyšojo toje baloje. Vadas nenori laukti sutemų, obūtų geriau palaukus, nes jau visai nekaip išei­ tų, jei tokioje vietoje pasirodytų lėktuvai. Vado brikelė tik pasi­ n i

leido ir nudardėjo pylimu. Jai įkandin būreliai pokokią dešimtį. Jau keletas būrelių anoje pusėje. Jau ir maniškis būrelis pasilei­ do kiek kojos iškerta. Jau čia pat tiltelis. Tik kad sukrioks iš miško, rodos, su visais medžiais, su visomis šaknimis ir kelmais, ir kalnais ant mūsų. Lyg praplėšus duris iš pragaru įsisiautusios karčemos. Prisiplojome ir nutirpome ant plikos kelio kupros. Laimė, kad ratai nenunešė kuprinių. Ir staiga maurodami aukš­ tyn. Žinoma, mes klydome, per gerai save vertindami. Ojų taiki­ nys buvo skarotas kaimas ar dvaras ant aukštumos. Lėktuvai suko ratus, šaudė ir vis pobombą kiekvienamapskridimui. Tuo­ jau dūmai ir liepsnos. Užsidegė daržinės ir javų, ir šiaudų kū­ giai. Dvare vyko didžiulė javų kūlimo talka, kur talkininkų vie­ tą užėmė aibės rusų belaisvių. Ruseliai lakstė, keikdami pasku­ tiniais žodžiais savo lakūnus. Jų primušo ir sužeidė, matyt, ne­ mažai. Nebepaeinančius vilko iš degančių daržinių. Mes tik skubinome prabėgti, kad neprikinkytų koks vokietis prievaizda gesinti gaisro ir kitų nemalonių ir nešvarių darbų at­ likti. Skubinome prabėgti plynus laukus ir vėl pasinerti miškan. Tuo mišku iki vidurnakčio, snausdami ir trankydami kaktas į medžius. Jau švito, kol gavome įsisprausti baigiančion susmegti molinėn pirkion. Niekas ten negyveno. Asla apversta supuvu­ siais šiaudais —beliko tik griūti ir užmigti. Dvi savaites išgyvenome ramut ramutėliai tarp tamsių miš­ kų be plačių horizontų, be ryšio su likusiu pasauliu, be tikėjimo kuomnors geresniu ir be vilties iš čia išeiti. Išėjimas šiuo atveju tegalėtų reikšti visai ką kita, na, kad ir palyginant su išėjimu iš šio pasaulio ir nukeliavimu danguosna. Gal dar —išėjimas verguvėn. Bet tai vis nelabai masinančios galimybės. Jaunuomenė dar tebesvajojo. Tam ji juk ir buvo, toji jaunystė. Ošiaip jau nuolatos vaidenosi paliktas kraštas, ir širdis negalėjo sutikti su dabartimi. Rimtais ir patyrusiais barikadų statytojais buvome pasida­ rę. Miškai teikė statybinės medžiagos kiek tiktai nori. Į sudary­ tą kirtėjų brigadą pavyko ir man įsisprausti, ir pajutau beveik laimingas, leisdamas ankstyvojo pavasario dienas girių nuošalumoje, ošiant amžinai žalioms pušų viršūnėms, ir alsuojant gryna miško gaiva —sakais. Nuleisti nuo kelmo tiek tai sienojų ir juos padėti užversti troso arklininkui ant vežimo, darbas ne kažin koks, ir laiko lieka viskam. Jeigu saulėta ir padangės mė­ lynos, galime sekti lėktuvus, klausytis jų kulkosvaidžių tratėji­ moir bombų dunksnojimų tai arčiau, tai toliau. Dirbantiems ke­ 472

liuose ir atvirose vietose tai sudarė nemažai pramogų, pakarto­ jant visų pamėgtą vaikystės žaidimą, vadinamą skiniuku ar ki­ taip. Visą laiką slapstantis paplenčių grioviuose ir nieko nedir­ bant. Argi įmanoma rimtai darbuotis, nuolat puldinėjant lėktu­ vams? Vokiečiai tą gerai žino, ir jie jau patys pirmieji mauna iš anksto nužiūrėton apsaugon, dar iš viso nesant tikriems, kad lėktuvai paims šią kryptį. Rusų naikintojai ir bombonešiai man priminė mūsų krašto šventadieninius medžiotojus, būtinai pasi­ turinčius miestiečius, kurie, per savaitę nusisėdėję įstaigose, pa­ sipila į laukus ir miškus su gerai primuštomis muškietomis ir prilakintais šunimis. Parako jie netaupo. Ar kliūva girių žvėre­ liui, ar ne, bet tvoros ir daržinių durys paverčiamos sietais. Iš­ gertas bonkas tąja proga sušaudo, medžioklines skrybėles ir vie­ no kito pakinklius. Jie turi leidimus ir visokius popierius, okai­ mietis kremta ūsą ir gižiai nusispjauna, stovėdamas klėties gale ir sekdamas dykaduonius. Grįžtant namo, jie pasiperka iš brako­ nierių zuikių ir jerubių, ir šventadienio iškyla baigta. Ko gi ruseliams neskraidyti, jei priešlėktuvinė nutildyta šiame ruože ir vokiečių naikintojai rūdija, užmesti šakomis ir tinklais lyg didžiuliai vorai. Bet dažniausiai apsiniaukę ir lijundros, ir miglos kybo ant miško, ir zimagorų brigada pleškina laužą be jokio pavojaus ir tik savo malonumui. Kas buvo jojęs naktigonėn, kas buvo ganęs bandą didmiškiuose ir rudenius leidęs plačiose ražienose, kas bu­ vo dirbęs kirtėju arba griovkasiu mūsų krašto tyreliuose, su il­ gesiu visa tai prisimena ir, sielvarto apniktas, spaudžia ranko­ mis galvą, palinkdamas prie laužo. Vėjo blūškis pažeria plėnis ant veido, įgavusio tokį antspalvį kaip anuomet, švento Jono naktį. Ir tuo variniu skruostu patakiui ritasi ašara. Visgi ne­ lengva susilaikyti neašarojus, kai dūmai tiršta sriūtimi pamuša tau stačiai į akis. Taboras šį tą knebinėja. Tai kandiklį būsimai pypkei arba išdrožia iš kreivos šakos gyvatės galvą. Ne vien tuščiomis istorijomis apie praeitį ir meilę, ir viską, ir viską. —Man sugadino didžiausią šventę. Tėvas vis sakydavo: kai parsineši brandos atestatą, tai tau suruošiu tokias vaišes, kad tris dienas galėsi ulioti su draugais. Alus jau buvo padarytas ir tą velnio popierių jau buvau paklojęs ant stalo. Kiek man bu­ vo? Devyniolika. Kaip tik. Mat buvau gimęs per šventą Medar­ dą, ir tuo vardu mane pakrikštijo. Tada įbėgo vaikiukas iš kai­ mynų ir sušuko: Felę išvežė!.. Ir vėl pro duris. OFelė buvo mano mergaitė pora klasių žemiau. Vagonus iš stoties išvežė antradie­ 473

nį, ir mes jau buvome spėję pasidžiaugti, kad jos šeimos nepa­ lietė. Oštai ketvirtadienis, ir ją pačiupo gatvėje, prie namų, kur ji nuomavo kambarėlį. Gatve važiavo sunkvežimis. Ir pasitaikyk tu man, kad ji išeitų pro vartelius kaip tik tą sekundę. Iš sunk­ vežimio ją pamatė ir suriko. Seserys panoro atsisveikinti su lie­ kančia jauniausia seserim. Motina tik užsidengė akis. Palydo­ vams to užteko. Liepė sustoti šoferiui ir, mergaitę įsimetę, jie nuvažiavo... —Tai kas? Daugeliui nuvežė ir mylimąsias, ir žmonas su vaikais. —Man dėl to nė kiek ne lengviau. —Bet bėgti dėl to nereikėjo. —Nereikėjo. Aš nušoviau vykdomojo komiteto pirmininką. Nepatogu buvo pasilikti. —Niekai. Otu, klierike? Tu gal mergaitės neturėjai? Nors kas ten supaisys... Klierikas bodėjosi tom kalbom. Jis gi neslėpė, kad jį sugavo Telšiuose, tik išėjus iš klebonijos. —Tu gal nebūtum bėgęs? —Negalvojau apie tai. Nežinau. —Joniukas atklydo pavarytas pastotėn. Tribuišis dėl to, kad brolis užsispyrė vienas neisiąs. Okodėl tu, Morkūnai, bėgai? Buvai kalvis, pagirtas visame valsčiuje, amatininkas nagingas. Būtumei dabar kolchozo mechaniku ir inžinierium. Kalvis sumosavo nuodėguliu, taikomu prie apytuštės pypke­ lės. Jeigu studentai mano, kad kalvis ne žmogus ir jamvis tiek, tai tegul eina sau ugnin. Kas bebūtų galėjęs skųstis tomis dienomis? Beveik nieko ne­ trūko. Prie darbo nespaudė —mūsų leitenantų siautėjimo gady­ nė jau seniai pasibaigė. Šiaudų pošonais užteko molinėse pirkio­ se. Ojei skraidė lėktuvai, tai suk juos šimtas —mes jau išmoko­ me jų pasisaugoti. Ir pašaro klausimas kažkaip savaime išsis­ prendė. Vienutarpu užklydomilžiniškos bandos galvijų. Rytme­ tinio pavasario pašalo aptraukta žemė gaudė ir dejavo nualintų gyvulių baubimu ir skundu. Didžioji masė kažin kur nuslinko, tačiau pavienių galvų tiek ir tiek klaidžiojo miškais ir laukais. Kažkurį vakarą parsivarėme gražią juodmargę ir pririšome kie­ me prie virtuvės. Čičinskas išėjęs apspaudė karvutės šonus ir liepė ją paskersti. Bet į katilą dėti tik tiek, kiek priklauso karei­ vio daviniui. Mus maitino tos mėsos gabaliukais ir nebedavė to, 474

kas priklauso iš kuopos. Kapitonas laikėsi tvarkos. Be to, jis bu­ vo pabrėžtinai taupus. Ačiū už tokią gerą širdį. Kitą kartą mes jau manysimės pa­ tys. Ir taip sekanti pavyzdingo ūkio kėlėja nebepasiekė virtuvės, o tapo sudorota nuošaliame kaimiečio kieme. Seniui liko oda ir ragai, o jo bobai visi grobai ir kogalviai. Nelikdami skolingi, mus apdovanojo tabokos kambliais ir svogūnų pyne. Bulvių nes­ tigo kaime. Didžiuliai kaupai kūpsojo padaržiuose. Vyrai suge­ bėjo pramušti skyles kur reikia ir taip sau, ranką įkišus, kaip katinas į varnėno inkilą, prisitraukti bulvelių. Mūsų pirkios kampą užėmė primityviausia krosnis su pasto­ viai įmūrytu keletos kibirų talpos katilu, kaip mūsų viralinėse. Pusė juodmargės tilpo jame. Ugnelė buvo užkurta, ir katilas už­ kaistas. Malonaus kvapo prisipildė patalpa. Bet tuo kvapu ir te­ ko pasisotinti tą vakarą, nes karvutės būta itin mitusios, ir jos mėsa atspariausiai laikėsi prieš ugnį ir garą. Kurstėme ugnelę per naktį ir sapnavome sočius pusryčius. Ir iš ryto dar kieta. Greitomis po gabaliuką, o liekąs namie gudriai užsimaskavęs mūsų bendras prižadėjo paruošti tokius pietus su bulvėmis ir svogūnais, kad vengriškas guliašas tik šešėlis. Na, iš pusės kar­ vės to galima tikėtis. Diena praėjo būsimos puotos ženkle. Į at­ vežtą virtuvinę sriubą pažiūrėjome gana kreivai. Ką ten su ja daug terliosies —reikia pataupyti vietos. Jau kiemelyje jautėsi, kad viduj nepaprastas gaminys. Taip, jau jis buvo pilniausiai paruoštas. Opriedo ir reginys neeilinis. Tik, duris pravėrus, reikėjo atšokti, nes visa žmogysta, tik be galvos, kybojo paluby. Pirma mintis, kad tai pakaruoklis, sa­ vaime nukrėtė šiurpu. Bet kas ten duos pakaruoklį, jei jis spar­ dėsi ir leido visokius garsus. Jis buvo tik įsmukęs lubose iš vir­ šaus ir laikėsi ant alkūnių —tas mūsų pečkurys ir virėja. Ta­ čiau, kas išryškėjo sekančią sekundę, prašoko visus iki tol patir­ tus įspūdžius, pergyvenimus ir sukrėtimus. Širdį taip sugėlė, lyg matant vandenyje žūstantį geriausią draugą. Tai toks skau­ dus ir neatšaukiamai žiaurus momentas, kurio daugelis neatlai­ koir vienu atsikvėpimu papildokokį nors pragaištingą veiksmą, iki savižudybės imtinai. Tas žaltys ilgakojis kaip sykis buvo įlūžęs viršum katilo ir visą šimto metų ant aukšto susikrovusį šlamštą suvertęs ant jo. Katilas nebuvo uždengtas. Penki kibirai nuostabiojo valgio, ne­ palyginamojo guliašo, buvo užversti storiausiu klodu spalių, tinko, molio ir dar kitokiom bjaurybėm ir palaidoti it kokia Pompėja. Amžiams. 475

—Kas tave nešė ant aukšto, tu driežo išnara ir išklišęs gervakoji? —pasišiaušęs, susimetęs į kuprą ir visas šnypšdamas tartum liepsnos kamuolys, sugniaužtais kumščiais šokinėjo Jo­ nušas. —Lipau taip sau, pasižiūrėti. Žengiau žingsnį ir įlūžau. Vy­ ručiai... —kraipėsi į šonus visiškai nusiminęs Dubiela. —Snukį tavo įgrūsti, kad išrytum visą jovalą. Tu... —Darykit, ką išmanot. Kaltas esu. Ir ką tu jam bepadarysi, kai matai, kad žmogus tikrai ne­ kaltas? Paskui jau ėjosi tvarkingai. Ir juodmargė buvo parenkama kur jaunesnė. Sotu buvo Venskau kaime. Negalime peikti tų ke­ liolikos dienų. Beveik įpratome prie to, kad artilerija suduotų rytais, vidudienyje nutiltų ir vėl sugriaustų, sumaurotų vaka­ rais. Vakarais žioravo pašvaistės. Vakarai, pietūs ir rytai dun­ dėjo, degė ir smilko dūmais. Ošiaurėje buvo tyku ir ramu. Šiau­ rėje gulėjo didelis miestas, Hansos miestas Danzigas. Bet jis pa­ siekiamas tik išrinktiesiems. Omums kol kas neblogai ir čia. Ir sielų bendravimas vyko, nors gal ne tokiu mastu kaip Schnippen. Be šokių ir vakaronių. Kukliai ir be triukšmo įsispraudžiant pagūžomkurion nuošalion daržinėlėn. Be vietinių, kaimo gatve vaikščiojo iš bėdos švariausiai lietuviškai pakalbančių dailių pabėgėlių iš Klaipėdos. Tikrų memelenderių. Kažkurią dieną pakluonėse sustojo eilė vežimų, iš visos ap­ rangos ir padargų labai primenančių tautiečius. Tokie jie ir bu­ vo. Virš dešimties šeimų pilniausiuose sąstatuose. Nuo žindomų kūdikių iki bedančių senelių. Vežimai gerai ir tvirtai paruošti ir užgrūdinti žygio sunkumams, vadovaujami energingų vyrų. —Žiū, ir jūs lietuviai? —Ir mes. Ojūs iš kur paeitumėte? Ir kur judate? —Klausti netinka, kur keliaujame. Žinote, kad į vakarus, — atsakė gana išdidžiai ir lyg su užsigavimo priegaide status vy­ ras. Ką čia tie driskiai kareiviai kamantinėja. —Hm, —prisiėjo numykti po nosimi. —Bet ko jūs trinatės po šiuos miškus? Kas važiavo, tai seniai nuvažiavo. —Nuvažiavo visi pusgalviai ir bailiai. Badu dvėsti lageriuo­ se. Mes tą žinome. Mes dėl to ir prisilaikome politikos. Su frontu. Kai frontas juda —judame ir mes. Pafrontyje visko pilna, — vyras mostelėjo ranka puslankiu, priduodamas stiprybės ir svo­ rio savo žodžiams. —Ar tik ne suvalkinis būsi? —burbtelėjo kažkuris ištoliau. 476

Vyras tą nugirdo ir iššaukiančiai pakėlė galvą. —Aišku, kad suvalkietis. Mes visi nuo Sakių. Ir turime pra­ ktikos kelionėje. Nuo fronto atstumas —dvi dienos. Ir sau lin­ guojame be rūpesčio. Išeiti visada spėsime. Ir laikomės sočiai, ir niekuom negalime skųstis. Matosi, kad atsiganę ir nepavargę. Bet kur jie dar ketina paspėti? —Ar turite kokį žygio planą, ar ką panašaus? —drįsau mandagiai pasiteirauti. Otaip. Jie turi viską iki smulkmenų apgalvoję ir numatę. Tais reikalais besirūpinanti vieno žmona, maloni pradžios mo­ kyklos mokytoja. Tam tikslui iš savo mokyklos ji neužmiršusi pasiimti geografijos atlaso ir jį plačiai atskleidžia ant stalo. —Prašau, ponas. Taškas rodo vietą, kur šiuo metu randamės. Čia mūsų nueitas kelias, mėlynu pieštuku išvestas. Tiesa, jis gana vingiuotas, nes vingiuoti buvo mūsų keleliai. Očia, —ji brūkštelėjo raudonu, klaidų taisomuoju pieštuku brūkšnelį į va­ karus,—čia jau kelias bue žymiai tiesesnis. Pomeranija. Pro Stettiną į Mecklemburgo provinciją. Paskui truputį šiaurėn — Schleswig-Holstein. Tai reiškia, kad artėjame prie Danijos. Man visuomet simpatizuodavo Danija. Aukštai pastatytas žemės

ūkis. Kažkas panašaus į Suvalkiją. 2inote, tokie kultūringi žmonės. Mokytoja gerai išstudijavusi savo atlasą. Neabejotina geog­ rafijos mėgėja. —Tolokai toji Danija. Iš čia. —Nieko. Kad ir tolokai. Kol amerikiečiai ateis —spėsime. —Šaukštai po pietų. Kad jūs ir suvalkiečiai, ir labai mandrūs, bet amerikonų nematysit kaip savo nugarų, —atsikrenkš­ tė tarpdury Gaigalas. Jam niekad nepatiko tokie gudragalviai. — Ponas, ponas, truputį mandagiau! — užsigavo suval­ kietis.

—Jis norėjo pasakyti,—įsikišau į tarpą,—kad Stettinas jau rusų rankose. Ir Kolbergas, ir Stolpmuende, aš manau, šiuo metu. Jau geras laiko tarpas. Jie mat pasirodo greitesni. —Na, na... Iš kur tokios žinios? — Iš kariuomenės štabo. Taip jau išėjo. Čia mes niekuom dėti. Mokytojos raudonasis pieštukas iškrito iš pirštų ir nubarškėjo po stalu. Jos veidas išsipylė dėmėmis, ir apatinė lūpa keis­ tai suvirpo. — Jūs tikrai žinote, ponas?

477

—Tikrai. —Ar aš nesakiau, kad taip bus. Vis per tave. . . Pražuvome. Tie žodžiai buvo skirti ne kam kitam, o jos vyrui. Turbūt agronomui ar girininkui, ar mokyklos vedėjui. Nepraėjus nė valandai, suvalkiečių būrys jau nešėsi iš kaimo ir dingo miško kelyje. Buvo pati kovo pradžia, ir laikas pasitaikė lygiai toks, koks paprastai mus ištikdavo apie šventą Kazimierą. Triliavo viever­ sys, pasispyręs nuo grumsto, tiesa, labai nedrąsiai ir visiškai trumpomis trelėmis. Mačiau varnėną, besiknaisantį prie inkilo. Ir pempę mačiau grakščiais ilgų sparnų mostais sulinguojant pabaly. Manau, jog tikrai ten pempė buvo, ir jei ji nesiruošė pe­ rėti vietoje, tai ji buvo pakely į mano kraštą. Ir kielė ledspira bus atsitūpusi netoliese savo vielinėmis kojytėmis ir pakilojusi savo puikią uodegą. Panašu į pavasarį aikštėje viduryj tamsių miškų. Ouž jų siautė karas, naktimjuodą miškų horizontą pris­ lėgdamas gaisro raudoniu. Tom dienom dalis kaimo nusmilko pavėjui, lėktuvams susimanius pašaudyti į stogus padegamom arba tiesiog pabarstant fosforo. Lyg žmonėms dar vargo būtų per mažai. Dviejų ežerų sąsmaukoje, ypatingai gudriai parinktoje vie­ toje, statėme barikadą. Kai ji bus baigta, joks priešas nepraeis. Paskęs ežeruose arba žus nuo panzerfaustų, leidžiamų iš tyčia įrengtų duobių. Nuo kalno keliu leidosi itin keista eisena, nepa­ naši į nieką iš anksčiau matytų. Kaip visos eisenos ar procesijos, ji turėjo vadovą, aukšto ūgio vyrą, žengiantį kelio viduriu ir pa­ sikaišiusį ilgos milinės skvernus. Kelių žingsnių atstume už jo sekė gretos žmogystų, kurias tik iš visai arti tebuvo galima pa­ laikyti gyvais ir savistoviai judančiais daiktais. Tai buvo mote­ rys, suplaktos neįsivaizduojamai skurdžion masėn ir vienu žvilgsniu neapmetamoje kolonoje stumiamos šiaurės vakarų kryptimi. Suspaustos ankštai viena prie kitos šalimais einančių augalotų kareivių su SA ženklais uniformose. Pradžioje nieko neišskyrėme purvinai pilkoje skudurų upėje, išsitaškiusioje boluojančiomis veidų dėmėmis. Pasiekus tarpuežerę, jos turi pralįsti siaurą barikados spragą, ir mes matome, kad tai jaunutės penkiolikos metų mergaitės ir suaugusios mote­ rys, tačiau jokiu būdu ne vyresnės kaip trisdešimt. Įsisupusios rūbų likučiais, kojas apmuturavusios maišais, galvas parišusios skaromis ir apsidraikiusios susivėlusiais ilgais, juodais plau­ kais. Kai kurios iš jų buvo nukirptos trumpai ir priminė vaikė478

žus iš nepilnamečių auklėjimo ir pataisos įstaigų. Kai kurios jų buvo nėščios, sunkiai beapvaldančios suvargintus kūnus, prisilaikydamos kaimynių rankų, mirtinu kreidos balčiu išsekintais veidais. Tik akys —tamsios, juodos, begaliniai didelės, apvestos ilgų juodų blakstienų ir nubrėžtos vešlių antakių —vienintelis gyvas ir nespėtas sunaikinti reiškinys, gaja anglimi žioravo šiurpiai baltuose plėmuose —paniekintos tautos dukterų vei­ duose. Neatrodė, kad šaunūs SAvyrai jas būtų per daug varginę ir stumdę. Jie žengė sau laisvai ir pakrėsdami štukas, pasivedėda­ mi prie peties prigludusią jaunutę ir gražią mergaitę, šios nak­ ties postovio mylimąją. Jie galėjo teikti lengvatas savo pasirin­ ktosioms, kaip galėjo kiekvienai nakčiai pasirinkti kitą. Ją my­ lėti, apdovanoti ir tuojau pat atiduoti mirčiai. Vienas kitas iš statančiųjų barikadą ir žiopsančių kelio pa­ kraštyje turėjo ant rankovės tautinę vėliavėlę, ir tai buvo paaiš­ kinimas, iš kur mes tapome atpažinti lietuviais. Šūksmai iš var­ ganos tėkmės vidurio, iš sutrempto kelio purvo srovės, krito į mus, kaip kažkoks jau labai nemalonus ir verčiąs savin susi­ traukti užminimas. Nors nebuvome niekuomdėti ir patys ne ką daugiau žinojome ir galėjome. —Ida Feldbergaitė! Panevėžys! Kas iš Panevėžio? Iš Panevėžio? Kiek tik nori iš Panevėžio ir jo apylinkių. Bet kas iš to? —Goldą Kabinavičiūtė! Kaunas! —Estera Zaksaitė. Dariaus—Girėno dvidešimt septyni! Šiauliai! Ar yra kas iš Šiaulių? Nu, kaip nebus. Žinote Pagyžių gatvę? Ir Liaudies Namus? Aš ten netoli. —Iš Biržų! Rochmanaitė Mia! Žinome, žinome Biržus. Gal kas iš Utenos? —Hanna Pupiškytė iš Utenos. Hanna, žiūrėk! Ugniniai raudoni plaukai prasiskyrė ant kaktos. Ji suėmė galvą abiemrankom, ir tas, kurs teiravosi Utenos, nieko negalė­ jo pasakyti. Galbūt ta pati iš Saldutiškio, smuklininko duktė? —Hinda Kušesaitė! Iš... —Hinda! Ar tai tu? —Ruhe! —riktelėjo aukštas ir piktas palydovo šešėlis, slen­ kantis šalimais. Kolona ėjoir ėjo. Pusę valandos, ogal ir visą valandą. Aš pa­ simečiau ir susijaukiau toje eigastyje. Hinda, ar tai tu? Hin479

da-Kuš, —ji mėgdavo pasijuokti, pastatydama save šalia kitų didžiųjų Azijos kalnynų —Himalai, Pamyr, Sajan. Hinda Kušesaitė, iš?.. Jos šeima buvo atsikėlusi iš Gardino, ir ji dar atsiminė auk­ štąjį Nemuno krantą su senųjų pastatų liekanomis, su Vytauto statytąja Koložos cerkve. Ji baigė mūsų gimnaziją antroje bir­ želio pusėje, porą dienų prieš karo pradžią. Ir su gerais pažy­ miais lietuvių kalboje ir literatūroje. Ji nepriklausė komjaunimui. Ji paskleidė pundą atsišaukimų gegužės pirmosios parado metu. Hinda —aštraus profilio mergaitė, kas rytas praskubanti Vyšnių gatvele. Ir vakarais ilgai sėdinti tokio namelio verando­ je. Iki perplyšimo nusirpusios vyšnių uogos, juodai švytuliuo­ jančios tarp lapų, medžio gilumoje, —buvo jos akys. Juodesnių ir didesnių akių nebegalėjo uždegti Levanto krantas, Sinajaus smėlis ir Jordano perėja. Sulamita —juodvarnio sparnų mėly­ numo plaukais. Aš vis manydavau, kad ji buvo užversta masinėje duobėje tų pačių metų rudenį. Kažin ko labai gudraus SA vyrai nebegalėjo išgalvoti. Va­ karai baigėsi už dviejų dienų pėsčių kelio. Liko kelias į šiaurę, kelias į Baltijos jūrą. Kad jų ten lauktų laivai tolimesniam pavėžinimui... Neprisiverti pasikliauti jų gera širdim, ir tiek. Jas suvarys į jūrą. Ir Sulamitą, juodvarnio mėlynumo plaukais.

HOCH STUEBLAU

Miškas liko užpakalyje, ir brėkštančiame rytų raudonyje pa­ mažu įsigauna gerai pažįstamas ūžesys... Išsiskirstymas būre­ liais, gulinėjimas pagrioviuose ir dangstymasis krūmais. Tačiau dangus mums palankus. Jis niaukstosi ir iš debesų pasidraiko retomis sniegulėmis. Taip mes persigauname didelę ir pliką auk­ štumą, lyg senio kaktą, neturinčią priedangos ir pagrįstai kėlu­ sią rūpesčio. Sniegulės kloja takus, lengvai leidžiasi į seną pernykščią žolę. Iš nakties tvirtai pašalę, ir ledelis trata pokojomis. Tolumoje iškilo pažįstamas bokštas aukštos Hoch Stueblau bažnyčios. Dar kartą priseina grįžti ir dar kartą kaimas Klein Palubin. Jis tuščias ir kažin kaip sujauktas. Vienintelis sutiktas gy­ vas žmogus, baikščiom, pabalusiom akim, paaiškina, jog kritu­ sios kelios bombos į daržus ir visus langus išbarsčiusios. Gyven­ tojai žandarų išvaikyti. Liko tik tie, kurie susimetė ir pasislėpė. Seniui iš viso nesuprantama, kodėl jis turėtų palikti savo kaimą. Jis niekuo dėtas, jei ateina kiti, stipresni. Jis seilina tuščią pyp­ kę ir numeta niauriai, iš pažemių, pasisukdamas per petį: —Jie yra ten. Neaišku, ar jis lauktų „jų“ ir tuomi perduotų savo pagiežą ir linkėjimus mums kuo greičiau nusisukti sprandus? Ar tai jo desperatiškas susitaikymas su viskuom? Tokių man jau buvo tekę matyti anksčiau. Neaišku taip pat, ar jis lenkas, ar vokietis. Oaukštas ir smailus bokštas senos Hoch Stueblau bažnyčios dominuoja apylinkei. Virš medžių, virš stogų, iš visur jis ma­ tomas. Mokykloje žlega stiklai. Snaigės sūkuriuoja pro langus. Da­ lis jų užkamšoma, ir čia pat į šiaudus, jau anksčiau mūsų pačių išgulėtus. Tai būsianti pačio trumpiausio postovio vieta. Tik su31. M. K a t i li š k is

481

remti užtvarą ant kelio miške ir tuojau traukti į kaimą Ober Malkau už trejetos kilometrų. Trosas su visais daiktais išvažiuos anksčiau. Pasiimti tik darbo įrankius. Naktį užsiskleidžianti ramybė baugino užvis didžiau. Jei ji nebūtų tokia tyli, nesigirdėtų sausų kulkosvaidžio serijų senio numestąja kryptimi. Pėstininkų ginklų artumas šiuo atveju pats nemaloniausias, pasakantis, kaip visi reikalai artimai susi­ klostė. Tos artumos kaip sykis buvo privengta visais laikais. Kruvinai įsipjaunanti raketos švirkšlė retų žvaigždelių danguje ir nusileidžianti spiečiumi gyvų žarijų. Ir tai tartum žvaigždės, saujomis žeriamos. Ir su kiekviena pojauną, gyvą sielą. Į tamsą, į atklanes, į nebūtį. Kažko ypatingesnio nebeįmanoma sulaukti, kai ir taip aišku, kad lieptas baigiamas pereiti. Vaikinai knaisiojosi po savo mantelę. Išdėliojo skurdžius atminimų likučius ir vėl juos žarstė į krūveles. Persuko iš naujo kuprines ir, kas parankiausio, —dėjosi į duonmaišius. Kas tikri­ no kišenes ir naikino įtartinus popierėlius. —Geriau sudeginti, jei manai esant nebenaudinga. Viršila Rak-čiak-čiak taipgi turi saują naikinimui paskirtų popierių. Ir kai tie susvyla žiebtuvėlio liepsnoje, jis staiga kažką prisimena. Ir tai niekas kitas, o atvirukas, vaizduojantis išskir­ tino grožio merginą, nuošaliai padėjusią visus apdarus ir laisvut laisvutėliai jaukiam poilsiui išsitiesusią minkštasuolyje ant puriai pūpsančių pagalvėlių. Jos rankos sunertos už galvos ir dantyse rožė, kaip visamgyviui nerimą sukelianti kraujo dėmė. Ji tokia iššaukiančiai puiki ir gundanti, jog mes nebeišmanome, nė kaip bežiūrėti, žinodami gerai, kad vis tiek neatsižiūrėsime ir nepasisotinsime. Tik, Viešpatie, kokių nuostabių tvarinių besa­ ma Tavo sutvertame pasaulyje! —Ir ją sudeginsi? Ji nepavojinga. Kas jums užėjo, viršila? —klausia susijaudinęs Kuosa. —Bus nesmagu, kai atras seno žmogaus kišenėje pliką mer­ gą. Ir tyčiosis koks vyžotas bernas... Geriau. Ryt gal nespėsime. —Duokite man. Atiduokite. Aš jau išlaikysiu kaip nors. —Ne. Šiuo metu viršila buvo senas ir atsidirbęs žmogus. Atviruką jis nešiojosi kaip amuletą ir niekamjo nenorėjo perleisti. Jis gal turėjo savo išskaičiavimus, ir nekilo niekamnoras jį pajuokti ar paerzinti. Daug ko nebuvo galima atpažinti, ir daugelio pražio­ ta burna čiaupėsi, nepasakiusi to, kas būtų liejęsi upeliais kitu metu. Naktis buvo pilna dvasių ir vaidinių, užėmusių tikrųjų 482

gyventojų vietas. Kas nors turi ateiti ir užpildyti tuštumą, ir ji todėl bauginanti, kad nėra tuščia, kaip mes kartais manome, o nesuvokiamų galių rankose. Mėnuogrimzdo į paryčio ūkus, nusilaužydamas ragus aštrio­ je miško briaunoje. Statybos komanda bevelijo greičiau atlikti užduotį ir išnykti. Sniego gražiai padengtas kelias, ir jokia vėžė, ir jokia pakeleivio pėda nepalietusi švaraus, balto klodo. Kelias į Berentą mūsų jau kartą nueitas ir sugrįžtas, tarytum išmiru­ siame krašte, ir niekas nesugebėjo paaiškinti, kam užtvara, kai ją apeiti yra šimtai būdų. Bet joks kelias ilgai nepaliks tuščias. Juo vis tiek kas nors atvažiuos, oiš kurios pusės, tai mums ma­ žiausiai žinoti. Mes nepadarysime nė tos prastos barikados, nu­ leidžiant keliolika pušų ir jas painiai sukryžiuojant ant viena kitos. Mes nespėsime —tą labai gerai nujaučiu ir žinau, kad ne­ apsirinku, kad šįkart bus neklaidinga nuojauta. Yra tokių va­ landų, kurios tau duotos tavo kelionės palengvinimui, —telieka tau pačiamveikti, pasikliaujant išmintinga patartimi. Ir jei nuo tavęs priklausytų, daug prakaito ir kraujo būtų sutaupyta. Ne, neverta šlapinti rankų puriame sniege. —Eime, Joniuk, nuošaliau. Mums nėra ko maišytis po kojų darbininkams. Kai sakau kitiems, tai jie juokiasi. Bent tu būk žmogus ir padorus vaikas ir manęs klausyk. Žinok, kad tau blo­ go nelinkiu. —Oką mes darysim? —Kol kas nieko. Dairysimės. Opaskui bėgsim. Nešimės iš paskutiniųjų. Darysimviską, kas įmanoma. Nors turiu tau pasa­ kyti —nedaug takelių mums bėra likę. Šitą pjūklą gali gražiai pastatyti prie medžio. Pakankamai su juompasidarbavome. Te­ gul dabar kiti su juom. Taigi. Rytas žvarbus, ir mano augintiniui vėsu. Jis mieliau padir­ bėtų —nuleistų nuo kelmo kokią pušį ir apšiltų. —Pakentėk ir padaužyk rankomis į šonus. Užtikrinu tau, kad šilumos turėsime tiek, jog putos mušis tarpkojuos. Sveikatą pataupykim, kuri bus mums labai pravarti. Klausykis, Joniuk! Sviedinys nukaukė pušų viršūnėmis ir, laužydamas šakas, sprogo palaukėje. Kitoje pusėje skaudus metalinis balsas. Jis mums pažįsta­ mas: džin-go, džin-go, nelyginant šeimininkės atkeliama ir vėl nuleidžiama pečdangtė. Kada šeimininkė nervinga ir skubina ruošti užkandį šeimynai. Okulkosvaidis mūsų dešinėje. Žiemos marškoniais pasipuošusio pavasario ryto neišpasakytas garsu483

mas. Joniukui nusiduoda, kad šaudo čia pat. Jis gavęs pylos Se­ doje ir vis dar negali užmiršti, kaip tanko kulkosvaidis lyg bota­ gu kapojo pliką tilto grindinį, ojis brido per upę ir plaukė, dangstydamasis tilto poliais. Jie, sakau, dar už miško, tik šakos trū­ ksta ir krinta tai arčiau, tai toliau. Statybos komanda skliaudo ausis, o vokiečių puskarininkiai laksto, prikimusiai rėkdami: schneller, schneller... Vieno palūpis dreba ir beveik girdi­ si, kaip barška jo dirbtiniai dantys. Nieko nuostabaus tame — juk rytas gana žvarbus; Befehl bleibt Befehl, —guodžiasi an­ trasis puskarininkis ir šunišku žvilgsniu ieško pritarimo kitų veiduose. Ir vis pasisukdamas tyrinėja kelią dešinėje. Aš žinau, ko jis tikisi iš antros pusės, ir žinau, kad ilgai neteks laukti. —Vyručiai, baikite su tomis terlionėmis! Nieko iš to neišeis. Slinkime greičiau palaukėn! —šūkaloju saviškiams. Ojie dar vis staiposi, nė šio, nė to nesigriebdami. Ir Kuosa, ir Jonušas, ir Gaigalas. Klierikas, kirvį užsimetęs ant peties, lyg sumanęs pavaizduoti rimtą miško kirtėją. —Joniuk, vaike, pasižiūrėk ten! Kaip tau atrodo? Baltoje kelio juostoje iškilo juodulys, ir jis augo, panėšėda­ mas į kerėpliškai pakrautą vežimą. Iš jo kyšojo daigas ir suposi tartum porinio rodiklis. —Tankai! Iš rodiklio dulktelėjo ugnies sauja, ir tuo pačiu suverstų ant keliorąstų krūvoje, tariamoje barikadoje, įsivėlė trenksmas, dū­ mai ir šakų tratėjimas. Kiek buvo žmonių prie tos bieso krūvos, nebebuvo kada apžvelgti. Pirmąjį sekė antras ir trečias. Taikliai šaudė nelabieji. Omes jau nešėmės kaip briedžiai, ragus užvertę. —Ką, dar tu tebevalkioji tą prakeiktą skerspjūklį? Mesk jį kuo greičiausiai apsukęs per galvą! Pjūklas suskambėjęs nulėkė į krūmus, ir aš negalėjau atsi­ stebėti, kaip sąžiningai jį buvo tėvas ūkininkas išmokęs gerbti šventą darbo įrankį, savo vargintoją ir duonos pelnytoją. Iš kaimolėkė gurguolė. Vienas jos galas dar tebesirangė tarp išmėtytų trobų, o pirmagalys, su vadu lengvam vežimėly, jau leidosi į slėnį, už kurio kilo stati aukštumos kupra su mums nu­ rodytu kaimu Ober Malkau. Ar iš proto išėjo mūsų kuopos vy­ rai, kad nešasi pilnu garu paskui trosą ir, vietomis net pralenk­ dami, kaip tik to kaimo link? —Žiūrėk, Joniuk, sūnau mano, —riktelėjau nebeapsikęs­ 484

damas ir skubindamas visomis dumplėmis išpūsti troškų baimės garą. —Jie nešasi tiesiai tankams į nasrus! Iš tos vietos, kurią tuo metu prabėgome, atsivėrė didingiau­ sias reginys į slėnį ir horizontą dominuojančią aukštumą, kurios sniegu padraikyta plokštuma ropojo trys pilkos prie žemės prigulusios mašinos, iš svyruojančių rodiklių vis paspjaudydamos dūmais ir ugnim. Jie apšaudė kaimą su svarbiausiu mokyklos pastatu. Oiš kitos pusės, nuo Hoch Stueblau, svie­ diniai žvygaudami lėkė per galvas ir drioskėjo puskilomet­ rio nuotolyje, miške. Tuo pamiškiu mes turėjome prasmukti. Okuopos didesnė dalis jau grūdosi į giraitę pakalnėje ir, atrodo, nematė ir nenujautė, kad už jos jau jiems nebebus kur bėgti. Jie ėjo stačiai į rankas. —Dėkime kiek įkabindami,—drąsinausi ir vis patempiau už skverno savo augintinį. Man rodėsi, kad tiesiausias ke­ lias —tai tas, kuriuo vakar atėjome, ir jei pasieksime upę ir tiltas per jos ištvinusius vandenis dar nebus išsprogdin­ tas,—būsime išnešę kudašių. Vakar mačiau ant tilto suverstus haubicų sviedinius, sukabinėtus laidais. Šiuo metu juos nau­ dojo pastatų ir tiltų sprogdinimui, neturint po ranka tamtikros medžiagos. Toks puskarininkis Mateika staiga sužvigo lyg kiaulė, ve­ riama į snukį vielą. —Nebeišbėgsim! Eime geriau pasiduoti! — Kad aš tau pasiduosiu, tai nebenorėsi. Jis pabėgo atgal, tartum bijodamas, kad jo nesumuštume už per daug kvailą ereziją. Ir atsisėdo ant sniego. —Turiu duonos kepaliuką. Bus ko valgyti. Pasiduokime, ir tiek, vyreliai. Duonos kepaliuką, susuptą palapinės skverne, jis laikė iš­ kėlęs ir gundė. O gal tai buvo jo kapituliacijos ženklas? Jo nervus bus pakirtę baisios žiemos prie Ilmenio ežero. O gaila, kad per daug skubėjome ir nesusipratome apausuoti ir pasivedėti, kol pereis silpnumas. Sviediniai pasiūžaudami skrido visomis kryptimis. Vieni jų kliudė medžius, kiti vertė ledo gabalus su visomis švend­ rėmis iš sustingusios pakrūmių balaitės. Kad tik spėtume pasiekti aną tiltelį! Apdraskytu stogu mokykla pasiliko šone. Nuo Hoch Stueblau driko tamsūs dūmai. Bažnyčios smaiga­ lys plaukė virš jų, lyg grasinimui iškelta ranka. Būrelis spė­ jo paaugti iki dešimties. Liko geras kilometras lauko —plyno, 485

suarto ir sušiaušto baisiausiu gruodu. Iš kaimo atsiliepė flakai, leisdami pažemiu ugnį. Ten stovėjęs dalinėlis, sudavęs kelio­ liką salvių, nėrė keleliu pakalnėn ir į mišką. Gurguolininkai skubiai kinkė arklius ir priguldami plakė vadžiomis ir bota­ gais. Apverstas su duona vežimas paliko griovy. Kad nepasi­ ėmėme duonos, tai jau nedovanotinas apsileidimas. Tačiau iš­ tiestą ranką tuo metu kažin kas sulaikė. Ims Dievas ir nubaus už gobšumą tokią nelemtą bandymų valandą. Visokie grobimai juk neišeina į sveikatą, ir žmogus tokiu metu pasidaro šiek tiek prietaringas. Apsieisime be duonos, kad tik prasmuktume. Pakalnė. Pripildžius iki kraštų savo lovį upelė. Ir tiltas. Ir miškas tuojau už jo. Tankus, tamsus ir ošiantis pušynas. Mes sukritome po medžiais ir, sunkiai graibstydami orą, ilsė­ jomės. Netoliese terškė kulkosvaidis, bet jis jau veikė rami­ nančiai. Ginkluotas dalinėlis liko už mūsų. Dėkokime Dievui. Prie miško užtvaros, mūsų pačių statytos prieš keletą dienų, stovėjo vienui vienas kareivis. Senas, stambus, ūsotas kaimietis, dukslų pilvą apjuosęs plonu dirželiu ir įsitvė­ ręs ilgą vienašūvį šautuvą su dar ilgesniu durtuvu ant galo. —Bėkim, dėde! Volkssturmas papūtė ūsus ir patampė dirželį. Nein —jis čia pastatytas, todėl ir turi stovėti —ginti šperę. —Na, ir stovėk, kol velnias tave trauks. Eitumei geriau namo pas savo mutę. Mes išėjome iš miško ir netrukus pasiekėme kaimą —dviejų savaičių buveinę ir apleistą tik vakar. Prie savo molinės trobos sustojome atsipūsti ir apsvarstyti padėtį. Susirinko aštuoniolika vyrų. Aštuoniolika iš dviejų šimtų, neskaitant vokiškojo troso. Tai mažoka. Negi tai visi? Negi daugiau ne­ beatbėgs? Aš įsikaliau Danzigo vardą ir siūliau negaištant traukti jo link. Daugeliui tai atrodo per daug. Ir per didelis miestas, ir per toli jis, ir nenugalimi kelionės sunkumai. Esą reikia pasiduoti artimiausioje komendantūroje, ir tiek. Ką jie norės, tą ir padarys. Oaš manau, kad jei eiti, tai kuo toliau­ siai. Jei sulaikys, tai žinosime, kad negalima. Bet eiti, ir tiek. Danzigas beveik siaubu pasidarė grupei vyrų, susispaudu­ siai molinės trobos užuovėjoje. O man tačiau pritaria vienin­ telis laipsniuotas vyras, puskarininkis Giedriūnas, ir geriausiai vokiškai mokąs Juozapas. Aš tad ir sakau: mes einame, o jūs galite ir pasilikti ir galite ieškoti kokios patinka komendantū­ ros. 486

—Mes einame. Nes aiškiai matosi, kad iš kuopos daugiau bėglių nebesu­ lauksime. Juos susėmė kaip į bučių, ir tuščia bebūtų lū­ kuriuoti. Kad šitaip, tai ir jie nenori pasilikti ir velkasi kaip uodegos, niurzgėdami ir šnypšdami. Rambūs ir atkaklūs berniokai, niekuom nepasitikį ir kiekviena proga priekabingai iešką kliaudžių. Juozapas nelinkęs daug teriotis ir atsisukęs irzliai pasakė: —Jei nenutilsit, tai aš paprašysiu tų vokiečių, kad pasi­ imtų kartu. Vokiečių grupė paskubomis nėšinosi iš kaimo. Aiškus kulkos­ vaidžių kalenimas pamiškėje bus įkvėpęs ryžto mūsų maištinin­ kams. Tuo tarpu užėjusi baisiausia sniego griūtis drėbte uždrėbė akis tikrais ubago kąsniais. Kokio bieso —nejusime, kaip iš sniego išlįs tankai. Ir bus tada. Šlapdriba tokia bjauri, kad alsuoti nebėra kuom. Užbėgome į pakelės kiemą. Oten bestovinti mėsininkų mašina ir virtu­ vėje beplušą trys vyrukai. Tokie riebūs ir apvaliai dailūs, bal­ tais plosčiais apsidarę ir bedoroją ant stalo kiaulę. Sker­ dimo instrumentų tiek ir jie tokie blizgančiai įvairūs, jog ga­ lėtų pavydėti bet koks ligoninės operacinio skyriaus daktaras. Kaulelius ir pjausto, ir išilgai skelia apskaičiuotai tiksliais ju­ desiais, ruošdamiesi visokiems kepsniams. Mėsininkai tik pasišaipė, kad rusai netoli, ir nesulėtino savo darbo spartos. Jie klausęsi vakarykščio armijos prane­ šimo, kur frontas minimas už šešių dešimtų kilometrų. —Mes būtume laimingi, jei jis būtų bent už šešių,— pasakė Juozapas. —Och, ja, už šešių,—vienam mėsininkui tai sukėlė aibę gražių prisiminimų, kai visą karo laiką jam pavyko išsilaikyti tinkamame atstume nuo fronto, gabiai išdarinėjant įvairias skerdienas, ką jis buvo daręs ir anksčiau savo miestelio nuosa­ voje ir švarioje krautuvėje. Šeši kilometrai. Kas tuom pati­ kės? —Aš užuodžiu ne tik mėsą su visais prieskoniais ir tada, kai jau ji pradeda gesti, bet ir frontą. Gerai, kad užuodi. Bet mes manome, kad jo uoslę bus paga­ dinę ant raudonai įkaitusios Krosnies bečiršką įvairūs gami­ niai. Pasiųskite jūs. Aiškiai matosi, kad mūsų vaišėms nepak­ vies. Be to, ir laikas gana ribotas. Mes vėl pasinėrėme sniege. 487

Palinkę, apikakles pasistatę, žingsnis po žingsnio kasėmės tuščiu keliu. Nepriėjus Schoenek, sugriauto ir smilkstančio miestuko, praūžė pro šalį mėsininkų sunkvežimis. Mašinos gali­ nės durelės buvo atdaros, ir geldos bei rėčkutės su puikiais gaminiais šokinėjo ir pakeliui barstė meniškai sudorotus kiau­ lienos frikadelius. Prie stoties, šlapdriba siaučiančioje sniego pūgoje, pasišmeižė trys beskubančios figūros. — Žiūrėk, tai mūsų viršila! —sušuko vienas. — Ir puskarininkis Kuzma! —O tas persisukėlis, tai maistininkas Kiškis-Zuikevičius. Kaip jie čia atsirado ir kokiais keliais nešėsi, kad mes jų anksčiau nepastebėjome, taip ir liko paslaptimi, nes patys viršininkai nesileido į jokias šnekas. Vyrų džiaugsmas buvo labai apgaulingas ir trumpas. Jie ne vadovauti, o pasprukti tenorėjo. Ir nuo mūsų. Mes tegalėjome jiems kliudyti. O jie aiškiai taikstėsi į stotį. —Ar traukiniu manote važiuoti, ponas viršila? —be jo­ kių gudravimų paklausė mūsų puskarininkis, reiškia, mūsų vyriausias. —Ar turi marschfebehlį? —Ne, mes neturim. Ojūs ar turit? —Su mumis kas kita,—atsakė Kiškis-Zuikevičius. Aš tik mačiau, kaip išsigando Rak-čiak-čiak, išvydęs savo kareivių būrelį. Kaip jo lūpa atvypo, tartum užėjus blogu­ mui iš vidaus. Jie buvo tikri niekadėjai, užklupti slaptoje išdaigoje. Bet jų širdys atslūgo, kai mes nesiruošėme sekti jais ir jiems trukdyti. Trukdyti pabėgti. Tokia gaujelė te­ galėjo būti kliuviniu jų šventam užmanymui. Kur lengvai praeis trys —dvidešimčiai gali nepavykti. Dieve padėk. Ne laikas mums pyktis ir prisiminti senas nesantarmes. Plaukiant ant vienos ledo lyties įsiutusioje pava­ sario srovėje, ir vilkas, ir ožka, ir zuikis su šunimi išsi­ tenka. Aš buvau liudininkas viršilos suklestėjimo. Mačiau jį štabo pulkininko rolėje. Ir paskui žingsnis po žingsnio, pakopa po pakopos besileidžiantį žemyn. Kaip jis pliško ir traukėsi, ir virto vis menkesniu žmogėnu. Nuolatinės baimės ir neti­ krumo suriestas į apgailėtiną gniužulą. Jis pasimetė ir ištirpo to laiko maišatyje ir sriautuose. Bet jis stengėsi to neparodyti kiek turėdamas sveikatos, ir todėl jo pastangos turėjo būti įvertintos. Ir gaila, kad jis nepasikliovė prasčiokais, o būtų 488

galėjęs išeiti kartu, tik gal kiek daugiau kliudytas skeveldrų ir klaidžiojančių kulkų, kaip kiekvienas stambus kūnas. Paskui nusigiedrijo, ir pasaulis klestėjo saulėje ir akinan­ čiame sniego žėrėjime. Niekas nebuvo palietęs savo koja tos baltos paklodės ant kalnelių ir įdubimuose. Tokia žiema kovo mėnesį, ir dar įpiečiau nuo mūsų krašto. Tai kur pasidėjo pem­ pės, rykavusios ano kaimo pakluonėse. Pavakary itin stipriai paspaudė, ir šiaurys plikino visai kaip reikiant. Būrelis alko ir baisiai norėjo rūkyti. Visos kišenės buvo patikrintos, išverčiant ir šluojant pabiras, kuriose buvo visko, tik ne tabako. O duonos vežimas riogsojo, suverstas į griovį. Ir pro jį risčia prabėgome, neatsilauždami nė kampučio, kai būtume galėję vilkti maišais. Ne. Mes tenorėjome išbėgti. Aš atsisukau ir mačiau aukštą Hoch Stueblau bažnyčios bokštą ir prisiminiau klieriko neviltyje ištartus žodžius: ar toji vieta mums nebus fatališka? Vargšas vaikinas klierikas! Aš neiš­ drįsau jam prieštarauti. Aš baisiai norėjau, kad to neįvyktų, ir viską dariau, kad būtų kitaip. Bet ar jis nedarė? Ir Kuosa, ir Dubiela, ir Jonušas? Ir senasis Gaigalas? Kuopos žlugimo vieta jau buvo apspręsta mėnesiu anksčiau. Ir jie galbūt dabar stovi aikštėje prieš bažnyčią, ir sovietinis seržantas baksnoja pirštu kiekvieno krūtinę, juos paženklindamas. Kam? Mirčiai ar Sibirui? Aš tik tiek težinau, kad daugelis iš jų pasirinks pirmąją išeitį. Ir viską darys, kad per ilgai nesialintų. Tokie puikūs vyrai pasiliko ten! O mes tuo tarpu einame ir puoselėjame įvairiausius planus. Pusė pokelio sudrėkusio tabako pasivėlė kelyje ant sniego. Tai jau neabejotinas laimikis. Oduonos mes tikimės iki sočiai užkąsti Danzige. Dar penkios* dešimtys kilometrų. Tada ir parūkyti pilna burna bus iš ko. Juk atiduos už keletą dienų. Ir dar priedo —Marschverpflegung. Ant kelio. Salo vis smarkiau. Sniege išbristi ir įtižę batai sušalo į ragą, kojas sukaustydami lyg geležimi. Kelintame kaime ieško­ me prieglaudos. Kaimai apytuščiai, bet prisigrūdę kareivių, kariaujančių tokia pat narsa kaip ir mes ir nieko geresnio ne­ beišmanančių. Jie netiki, kad mes tik prieš pusdienį turėjome sąlytį su priešu. Jie šiltai įsitaisę, ir taip nepatogu viso to atsisakyti. Kad dunda ir dūmai temdo rytinę padangę ne taip jau toli, dar nedidelė bėda. Jie spėję su daug kuom apsiprasti. Varnos tūpė į medžių viršūnes. Nėra nakvynės. Niks, nėra. 489

Dar toliau. Dar į sekantį, o jis vadinosi Gross Kleschkau ir kažkas panašaus į dvarą su erdviomis daržinėmis ir tvartais. Į tvartą galima, tik nepadekite,—šiaušė šerį piktas germanas. Mes nepadegsime, nors ir reikėtų. Bet tą švariausiai atliks maskoliai rytoj arba vėliausiai rytojaus vakare. Užveizda neatsitraukia nuo melžėjų, kad nenusuktų pieno ir iki lašo sukoštų į bidonus. Pienas keliauja į pieninę, bet iš jos sumuštą sviestą valgys rusas ir nesakys ačiū. Nesakome ir mes ačiū už nakvynę ant gryno mėšlo po karvių pilvais, kur tebuvo vie­ nas, retai pasitaikantis patogumas, kad, nesikeldamas iš vietos, galėjai apžioti karvės spenį ir žįsti šiltą, maistingą pieną. Ar kas pasinaudojo tuo primityviausiu ir pirmapradžiu būdu, nežinau. Trys dešimtys kilometrų iki Danzigo. Ir tą kelią reikia nu­ galėti, nelaukiant vakaro. Plentas tuščias. Pabėgėliai ir karei­ viai stengėsi kuo ramiausiai užsilaikyti kiemuose ir daržinėse. Panašu, kad ir jie bus įsitikinę bet kokio judėjimo beprasmišku­ mu, kai judėjimo erdvė yra susitraukusi į gero delno plotą. Mums kas kita. Mes turime pasiekti frontleitstellę, ir niekur kitur, o Danzige. Iš jo veža į Liepoją. Guiga su Savaičių kaip sykis bus išnėrę pro tą skylę ir dabar sau švariai bekariauja savam batalione. Bet yra slapta viltis, kad gali kartais pasiųsti ir į vaka­ rus. Jeigu jie mano dar kariauti ir laikytis, tai jiems karei­ vių reikės, ir labiausiai vakaruose. Tas greitai paaiškės. Nes jau priemiesčiai ir mes gražiai išsirikiuojame po tris. Puskari­ ninkis, kaip ir pridera vadui, žengia pora žingsnių pirma. Gatvės vis platesnės ir gražesnės. Namai vis puikesni. Jau ir miesto vidurys, o jokio žandaro. Jei kuris eina, tai tik sku­ bina pramauti ir nemato tokios šaunios rikiuotės, dvi dienas mynusios iš peties. Galėtume eiti ir praeiti visą miestą kiau­ rai. Bet mes juk drausmingi kareiviai ir savo pareigose tvar­ kingi, ir todėl turime prisistatyti kur reikia. Paklaustas policininkas nieko bendro neturįs su karu, bet­ gi nurodo labai painią sistemą, kuria vadovaujantis surandame tai, kas mums reikalinga. Maža lentelė didžiulio akmeninio pastato prieduryje. Durys primena tvirtovės vartus, ir laiptai, ir koridoriai —lyg riterių pilyje. Briedžių galvos, lūšių nagai ir meškų kailiai kybo juodo akmens ir pjaustyto ąžuolo sienose. Nuo lubų dryksta sietynai, įruošti šimtams tikrų vaškinių žva­ kių, įstatyti ir nevykusiai pritaikyti šaltai elektros šviesai. In­ validas su lazdele parodė, kuriam kambary karininkai sėdi. 490

PASKUTINE CIGARETE

Tai tamstos lietuviai būsite? Aha. Lietuviai. Tie patys,— skubėjome patvirtinti abu su puskarininkiu mūsų vertėjo Juozapo žodžius. Gut, jeigu lietuviai. Mes kaip sykis ne­ toliese turime visą lietuvišką batalioną, pasirengusį atremti priešą. Tad galėsite ir keliauti pas saviškius. Mes, žinoma, nieko prieš. Vis jau saviškiai. Frontleitstellės karininkai geriau informuoti už mūsų sutiktus mėsininkus. Jie orientuojasi situacijose. Užteko paminėti kuopą ir vietą, kur ji stovėjo, ir viskas tvarkoje. Dargi pagyrė už skubų pasitraukimą, iš­ rašė visus reikiamus popierius ir pasiuntė sandėlin maisto. Na, dabar tai atsigausime. Žila barzdelyte, atsitarnavęs kapitonas —mitybos tvarky­ tojas —iš akių išskaitė, kad šilto viralo mums labai pra­ verstų, ir pasiūlė eiti pirmiausia į kiemą, kur medinėje pa­ šiūrėje virtuvė dieną ir naktį pleškina sriubą ir kas papuola. O papuolė tos dienos gaminys —grynai karo meto parankumui pritaikytas ir vadinamas roggensuppe. Jokių norma­ vimų ir jokių kortelių. Meldžiu srėbti, kiek įkabini. Ir nerei­ kėjo raginti. Litro talpos dubenys tuštėjo taip spėriai, kad vi­ rėjo padėjėjas visą pusvalandį darbavosi samčiu, jį nuleis­ damas į linmarkos dydžio katilą ir pakeldamas prieš dubenį. Sauso davinio krūvelės jau paruoštos ties kiekvienu. Okur rūkalai? Kapitonas pasikasė ežio šerius, tuomi pabrėždamas, kaip jam sunku pranešti žiaurią tiesą. Visoj Danzigo įgu­ loj niekas nerastų pusės cigaretės. Ir jis esąs rūkorius, ir tė­ viškai užjaučiąs jaunus vyrus, ir kad jampačiam nesąs lengvas priverstinas badavimas. Tamįrodyti išsiėmė iš kišenės gerokai apsvilusią pypkelę ir tuščiai kelis kartus iš jos patraukė. Tai. viskas. 491

Lengviau žinią, kad visa duona sandėliuose supelijusi, mes būtume pakėlę, ir kad laivą su piktžolių sriuba priešas paskan­ dino. Tabokos sandėliai, matyt, vakaruose, bet kaip su ci­ garetėmis „Sondermischung“, kurių pokeliuose Danzigo vardas įspaustas? Ne, čia kažkuri velnystė, viena iš tų neišaiškinamų paprastais žodžiais ir užbaigiama keiksmu. Atsisėdau nuošaliau ant laiptų ir dar kartą ryžausi pagrin­ diniam kišenių ir kitokių skylių apžiūrėjimui. Aš žinau, kad mano pilnutinei laimei tetrūksta gero, kuplaus dūmo. Mano troškimai ir norai susitraukė į delno dydžio plotelį, ir likęs tik lengvas maudimas, kurį būtinai reikėtų aptraukti lengvu­ čiu rūku, lyg kokia amalgama, neleidžiančia daiktui gesti ir rūdyti. Otai tik dūmeliu. Ir ypatingai po sočios roggensuppės. Aš buvau pasiruošęs numauti abu batus ir jų aulus iškratyti, nors ne ką didesne viltimi ir galimybėmis, kaip iš vyžų iš­ kratyti įkritusį Joninių paparčio žiedą. Kišenės jau dvi dienos tokiu pat sėkmingumu buvo krečiamos. Tada mano įaudrintos šnervės pagavo kažką tokio įtartino. Lyg tai būtų tabako dūmelis. Vingiuojąs iš kito prieškambario drauge su triukšmu ten susimetusių vyrukų. Man pasivaideno neįmanomi dalykai, ir gyvai prisiminiau pelkių miražus ir Fatą Morganą, mano taip tikrai išgyventą Nemuno deltoje. Mano nervai buvo gerokai pavargę, ir kam dar ta kankynė. Aš bandžiau kalbėti maldelę, kad išnyktų šmėklos ir gera dvasia nuplėštų nuo akių valktį, leidžiantį man regėti tokį neįtikimą vaizdą, kaip cigaretės visų bernų dantyse, ir vieną, dar visai nepažįstamą, dalinantį iš naujai atplėšto pokelio. Ar tas tik nebus pamėklė vokietukas, žalia skrybėle su užkišta kalnų ožio barzda ir lakiruotais batais ir išpūstomis jojiko kelnėmis? Tasai pamėklė pradėjo artintis prie manęs, laikydamas atkišęs, kaip sykis didesniam pasityčiojimui, tikrą danziginį „Sondermischung“ pokelį ir pakratydamas taip, kad likusios cigaretės beveik biro žemėn. — Užsitrauk dūmelį. —Dūmelį? Oaš tau sakau, kad atstotumei, piktoji pakusa, klaidatiki ir velnio santarvininke, ir nesikėsintumei prie doro kataliko. Ir padariau mostą, grabinėdamas apie antį, lyg traukdamas šventus škaplierius su atlaidus pelnančiais ignosėliais. —Ar tai ne pypkius? Aš irgi nerūkau,—pasakė žemlūžis 492

vyras baisiai sudarkytu veidu ir nunešta ausim. Viena akis negyvai žiūrėjo į priekį, o antroji tankiai mirksėjo. Ant jo kareiviško žipono suposi bent du sužeidimo ženklai. Vienas net sidabrinis ir dar kažkoks —bene tankų puolimo atžymėjimui. Jis suabejojo mano aistra rūkymui ir atitraukė ranką. Tada mano ranka pati išsitiesė ir sugriebė cigaretes. — Kas sakė, kad nerūkau? Žmogeli, iš kur sveikas būsi? — Iš ligoninės,—pasakė jis paprastai. Jis mat atėjo kuone tuo pačiu metu ir tuo pačiu tikslu į frontĮeitstellę tiesiai iš ligoninės, kur jį gydė ir lopė visą žiemą po žiaurių sužeidimų prie Goldapės. Jį paskyrė į tą patį lie­ tuvių batalioną. Jis labai nudžiugo, sutikęs būrį saviškių. O dėl rūkalų, tai jų turįs prisirinkęs pusę tarbos. Jis dūmo ne­ vertinąs, bet esą smagu žiūrėti, kai kiti labai nori. Prašau. Tikrai vyras tabako nevertino ir dalino abiem rankom kai­ rėn ir dešinėn. Ir tuojau pastebėjau, kad iš mūsų būrelio nė vieno neatsirado, kurs nepriimtų, nors pusė žalių pusbernių nie­ kad anksčiau nerūkė. Ne, padarysime tvarką. Kas anksčiau nesmelkė ir cigaretes imdavo tik spekuliacijai —tas negaus nė dabar. Gerai? Rūkoriai man pritarė, ir tvarka beregint atstatyta. Geraširdžio atsargas reikia sistemingai eikvoti. Tuo labiau kad Danzige už cigaretę žmogų papjautų. Beliko sužinoti, kada išeina traukinys į lietuviškąjį bata­ lioną, ir pačią stotį susirasti. Dabar, kada jau apsirūpinę visokiais popieriais ir kelionės daviniu, kada be jokių popierių, kitaip sakant, neleistinu būdu sukorėme tokius kelius, niekieno nepastebėti ir neliesti, įniko šmeižtis po kojų visokie karo valdininkai ir domėtis, kur mes eitume ir kas tokie būtume. Iš karto atsirado gauja lauko žandarų su tais pačiais šlykščiais mušeikų ir denatū­ rato ragautojų snukiais. Ausweis. Ausweis, bitte! Donnerwetter, Sakrament! Ir taip toliau. Mūsų vadas puskarininkis nebespė­ ja kaišioti dokumento. Pagaliau jis jį laiko sugniaužęs delne, nes nebeapsimoka dėlioti kišenėn ir vėl traukyti iš naujo. —Pabučiuoktu man,—atraportuoja Pocius, mūsų naujasis draugas ir ištaigus rūkorių mecenatas. Ir vaizdumo dėlei ploja sau per šlaunį, maždaug nurodydamas vietą, kurią sutiktų leisti žandarams pabučiuoti. Nieko tu jam nepadarysi. Jis užsigrū­ dinęs kareivis, ant savo kailio pylos priėmęs daugiau negu viso kaimo šunes. Ir nepraradęs žemaičio kaimiečio ypatumų: nes­ kubėti ir nesijaudinti. Pusbernio metuose jį išvežė darbams, o netrukus įrašė ir į kareivius. 493

Miestas stačiai kerinčiai bus paveikęs driskių kareivių būrelį. Ir tai daugeliui pirmas tikras miestas poUtenos ir Sakių. Ir dar toks, kurio trobos mūrytos prieš tūkstantį metų, Hansos vaizbūnų suklestėjimo gadynėje. Su įmantriausiais pagraži­ nimais, iškaltais iš juodo, margo, raudono ir mėlyno akmens, atplukdyto mariomis ir upėmis irklinėse galerose iš pietų ir šiaurės kalnų. Ir variniai stogai, apsitraukę nuodingu krišpolo akmenėlio žalumu. Palociai ir bažnyčios, iškėlusios ie­ ties smailumo nužibintas bonias, pasišiaušę ambrazūromis ir bastijonais ir suramstyti kontraforsais. Ir didžiųjų prekijų klėtys, ir svirnai prie vandenų užtakių, prie kurių patogiai prisirišdavo savo laives drąsūs tolimųjų kraštų plėšikai, karei­ vos ir mainininkai. Ir mieste galybės moterų, ir mes tik skliaudome ausis, regėdami skrybėlaites ir šilkines kojines. Mes jau atpratę nuo šitokių pagražinimų, ir jos pačios tokios gražios ir švaru­ tės, jog mintyse pasidaro nedrąsu prisiliesti prie tokių skais­ tybių. Aš nejučiomis nubraukiu ranką į milinės skverną ir pakėlęs pasižiūriu. Tokios rankelės, Dieve susimylėk! Nebeaiš­ ku, kada priseis jas nuplauti švariam vandeny. Mūsų traukinys išeina netrukus, ir toji žinia nėra tokia džiuginanti. Miestą būsime pamėgę visi iš karto, ir visų min­ tys šiuo metu bus susibėgusios vienan taškan. Nejaugi nebėra kitos išeities? Ar mes negalėtume pavėluoti? Juk tai ne pas­ kutinis traukinys. Kas sakė, kad paskutinis? Sekantis išeina ryto aštuntą. Vietos čia pakankamai puikiose laukiamose salėse su daugybe suolų, stalų ir kėdžių. Ir salės pritemdytos, ir ke­ leivių beveik nesimato. Kur bevažiuos tie keleiviai, kai viskas tik trumpose distancijose? Yra ir bufetas, ir pora labai gra­ žių mergaičių pilsto alų. —Helles oder dunkles,—uždėjusi baltą rankutę ant čiau­ po rankenėlės, klausia tokia kaip angelas geltonplaukė, pasi­ ruošusi kuo sąžiningiausiai mums pasitarnauti. Vaje, vaje, net dvejopo besama! Ir žinok, kurį dabar griebti. Tad vieni to, o kiti to. Ir sriaubiame kaušelis po kauše­ lio, užsikąsdami duona, storai patepta margarinu. Pocius po kurio laiko pradeda įtikinėti, kad mes čia visai be reikalo leidžiame nenaudingai laiką. Jei išeisi į miestą, tai vis šį tą surasi. Be to, ir ieškoti nereikia. Yra tam tikra vie­ ta, kur specialiai prilaikomos merginos ir į frontą vykstan­ tiems kareiviams patarnavimas be eilės. 494

—Nu kažin, ar čia yra? —abejoja mūsų puskarininkis, ir is akių matosi, kad jam ta idėja itin parupusi ir norėtų, kad būtų. —Visur yra, o nebus tokiam mieste,—Pocius tuomi užtik­ rintas. Jam tekę būti ir suvis nusususiuose miesteliuose, kaip, sakysim, Gumbinė arba Ostrolenka Lenkijoje, o bordeliukai buvę. — Ir visus ten įsileidžia? —nedrąsiai pasiteiravo vienas iš žaliųjų. —Jeigu jau kartą esi kareivis, tai ir įsileidžia. Tai dalis kareiviškojo verpflegungo. Nė vienas vokietis, grįždamas atos­ togų, nepraeis pro šalį neužsukęs. Ojau po atostogų, eidamas atgal į frontą,—būtinai. Pocius nuduoda tikrą karo reikalų žinovą ir prieš mus pu­ čiasi, lyg akademijas išėjęs prieš prasčiokus artojus. Atsišvie­ žinti esą ne pro šalį. Ką žinai, gal daugiau nebeteks, gal užmuš. Juk į frontą važiuojame. Eikime tad negaišdami. Vie­ nas, du. Vyrukai muistosi ir žvalgosi vienas į kitą. Pasiūlymas dilgina baisiai, ir jis toks naujas ir neaprėpiamai didelis, kad patikėtumei galįs savo jėgomis ryžtis atsilikti. Kaip jau tu čia dabar be niekur nieko eisi. Pas tas merginas. Kiti tai, sako, nueina, bet kai reikia pačiam, tai. .. Nors gal ir kvaila nepasi­ naudoti proga. Gal užmuš, ir nebeteks. Bet tada tai jau sta­ čiai į pragarą, be jokio išsipirkimo. Na, žinoma, aš nieko prieš. Bet kai čia pat tokie skaistūs angelaičiai pilsto alų... —Fraeulen, bitte noch ein dunkles. Tamsusis putoja per stiklinio kaušo kraštus. Ir nors jis darytas iš kaštanų ir pasaldintas sacharinu, ir neturi nė pusės laipsnio stiprumo, bet mergaitės yra tikros ir dieviškai gra­ žios. Nepaliečiamos ir tik sapne nusapnuojamos. O, kad galėčiau galvą padėti prie tokios nuostabios krūtinės! Tsss! —dar kas nugirs mano mintį ir, ją savaip suprasdamas, suteps. Aš juk pasigviešęs riteriškai išnešti vėliavą, ir todėl galvoju apie šventus ir nekintamus gėrio ir grožio atributus. Kaip į tai Danguolė pasižiūrėtų, mergaitė nuo Masčio ežero, kalnų pušis, gintarinių sakų sriautu krintančiais plaukais? Ir Hinda-Sulamita, nuvaryta mirties vieškeliu, akių anglimis tirpdžiusi geležį, bet nepalenkusi sau kietos užveizdos rankos. Mūsų veteranas pyksta ir keikiasi, išvadina mus bobomis 495

ir mergamėsiais. Ir pareiškia, kad sugebėsiąs ir vienas nu­ eiti ir atsiimti, kas jam priklauso. Nes tą buvęs užplanavęs ligoninėje. Jis norėjęs ir mums gero, bet jei esą mamos vaikai, tai tegul. Ir išeina, bet netrukus grįžta, neva kažką užmiršęs. Pasirausia kuprinėje ir nurimsta ant suolo. Jo stiklinė akis kurį laiką negyvai švyti. Antroji prigęsta, ir jo galva nusvyra ant medinės atlošos. Mane buvo suėmusi baimė, kad tik jis nesusimanytų pritaikyti sankcijų ir nenutrauktų rūkalų tiekimo iš savo atsargų. Bet kai užsnūsta —viskas tvarkoje. Praeina mieguisti ir pikti geležinkeliečiai. Baro vaidilu­ tės uždaro alaus čiaupus ir nepastebimai išnyksta, tuo sustip­ rindamos mano įaudrintos vaizduotės susikurtą paveikslą, kad jos tikrai nerealūs sutvėrimai. Knarkimas ir atodūsiai ant suolų užvaldo centrinę Danzigo stotį. Ir ūmai įsigauna triukšmas, tartum kazokų šimtinei įsiver­ žus į miegančią stovyklą ir pasiutus šienauti riestais toto­ riškais kardais. Kas nespėjo geruoju pašokti nuo suolo, tą prikėlė bato spyriu kažkoks stabsfeldfebelis su raiščiu ant rankovės ir tokiame įsiutimo laipsnyje, kad kiekvieną sekundę galėjo užsidegti mėlyna liepsna, lyg prisirijęs nevalyto spirito. —Alle aufstehen! Alle Schweinehunde, raus, raus! Na, ir taip toliau. Stotyje ešelonas sužeistųjų. Peronas užverstas neštuvais ir gulinčia, sėdinčia, ropojančia, dejuojančia ir visaip kan­ čiombesiskundžančia mase. Prie Dirschau sunkios kovos. Prie­ šas prie Danzigo vartų, o mes čia sau gulinėjame, apsisunkinę roggensuppe ir kaštaniniu alum. Po du prie neštuvų, ir dui į ligoninę, kuri pasirodė besanti netoliese. Tik jon patekti ne taip paprasta. Palatos perpildytos, koridoriai užgriozti. Gul­ dome laiptų aikštelėse, tarpduriuose. Kitus jau tenka palikti lauko pusėje. Naktis šalta, ir sniegas girgžda po kojomis. Sanitarinės mašinos gabena toliau —į mokyklą, bet ir ta jau iki pašelmenų. Osužeistųjų skaičius stotyje nemažėja. Iš va­ gonų vis kelia ir kelia. Visoks personalas abejingai moja į viską ranka ir vos besilaiko iš nuovargio. Toks nematytai gausus telkinys karo sumaitotų žmonių purto iš pašaknių jaunus vyrus. Karbolio, jodo, kraujo ir prakaito tvoksmas me­ dine kalade užspaudžia gomurį ir kartu su vaitojimu ir ago­ nišku kriokimu verčia galutinai iš koto. Mano augintinis Joniukas išblyškęs kreidos balčiu ir skun­ džiasi, kad nebegalėsiąs. Mes pasikeičiame vietomis. Eidamas 496

kojūgaly, kur jam būtų lengviau, jis nebeįstengia matyti šiur­ piai sunaikinto veido —kažkokios sudegusios masės. Kas pati­ kėtų, kad ji gyva? Oji sušneka, ir įsiklausęs suprantu, kad pra­ šo įkišti ranką jo švarko kišenėn ir išimti cigaretes. Ir vieną uždegus, įsprausti į jo dantis. Jo dantys subaltuoja. Jis go­ džiai užsitraukia ir švankšdamas išpučia dūmus. Ir sako mums: draugužiai, užsirūkykite ir jūs. Ir pasiimkite likusias. Mano augintinis tampo lūpą. Ir aš pats pasiruošęs balsu subliauti. Cigaretes spraudžiu atgal. Ne, ne, pravers cigaretės jums patiems. Jūs pasveiksit. Jūs norėsit dar daugiau rūkyti. Mūsų nuotaika smukusi žemiau kulnų. Tik Pocius niršta ir keikiasi jam prieinamu vaizdingumu. Kas čia tokio? Jį patį ne gražesnį išnešę iš lauko prie Goldapės. O aplopė, ir tikįsis ne blogiau, kad ir vienu langu, nugyventi amžių. Kai ateina mūsų traukinys ir dundėdami ratai pagauna nešti į vakarus, kažin kaip palengvėja, ir susitaikymo su likimu mintis užvaldo sąnarius ir aptraukia snauduliu. Lauke arktinė pūga. Oliva, Zoppot, Gotenhafen ištisiniame sniego šokyje. Tas pats ir Neustadte. Oyra kovo aštunta ir nemalonu snapą laukan iškišti. Pasiteiravus lietuviškojo bataliono, pasakė, kad jį esame pravažiavę bent dešimčia kilometrų. Būsią geriausia grįžti traukiniu atgal iki Redos ir iš ten pėstiems, kas tik pusė kelio. Gerai. Palauksime grįžtančio traukinio. Skubėti jau visai nebū­ tų ko. Kiekvienu atveju aiškėja mūsų iškylos pabaiga, geriausiai tegalinti baigtis išnešimu neštuvais į kokios nors netikros ligoninės prieangį. Iš gilaus ir vaizdingo slėnio siauras kelelis kabinosi į kalną, sukdamas vingį ir vis giliau įsipjaudamas į šlaitą, lyg sraunios upės išgraužta vaga. Kelias lipo aukštyn, ir miškas ėjo tankyn, persipindamas pušimis ir bukais. Prieš tai šalia Redos stotelės esančiame punkte atsiėmėme po puskepalį duo­ nos ir kąsnį margarino. Tai, rodos, ir viskas, kas beįmanoma išgudrauti. Sniego vietomis iki juostos, ir lapės uodega nužymėtas kelelis nuvedė į kalnuoto miško aikštę. Kur iki palangių sniegu užverstoje mokykloje prisilaikė mūsų ieškomasis da­ linys. —Ar čia tas batalionas? —Čia tik kuopa. Jokio bataliono mes nežinome,—prabėg­ damas su katilėliu, kreivai į svetimus pasižiūrėjo kareivis. 32. M. K a ti li š k is

497

Tuoj antras, trečias ir sustoję spokso, lyg, velniai žino, kokius dyvus regėdami. — Kur jūsų štabas? —Okam jums reikia? —Mums reikia, ir ne tau, parše, žinoti, kam,—įdūko mūsų puskarininkis Giedriūnas, šiaip jau lėtas vaikinas. Jeigu taip, tai teks tą paršu pavadintąjį pasigauti ir ge­ rai pakočioti sniege. Aiškiai matosi, kad ne pas draugus pa­ puolėme. Bet išėjo pats vadas, ir, daug nesiginčijant, tapo išsiaiškinta, kad batalionu vadinama šitoji nepilna kuopa. Nepilna ne tik sąstatu, kadru, bet ir neturinti tokių būti­ nybių, kaip virtuvė ir gurguolė. Bus gerai ir toks batalionas. Svarbu, kad pataikėme ir jau kaip nors nepražūsime. Parodė pakalnėje trobelę, kur gyveno priekvaiša senė su visai nukluikusia dukterimi, joms liepė išsikraustyti iš kamaros, ir mes galėjome pradėti poilsį. Įvertinant pastangas ir patirtą vargą, patarė pasivartyti šiauduose i£i pietų, o po pietų susipažinti su aplinka. Sekančioji diena būsianti mums laisva kaip ir šventė kokia, už ką širdingai padėkojame. Susirado ir pažįstamų, turinčių kai ką papasakoti. Jie irgi neseniai čia, atkilę iš Danzigo, ir jų pasitraukimo iš Lenkijos istorija nė kiek ne prastesnė. Įdomiausia, kad kurį laiką gyvenę tabako fabrike ir daugis iš jų turėjo prisišlavinęję tabako pabirų. Tabako jie turėję tiek, kad arklių tvartus galėję kreikti. Taip, turėję, bet visa tai jau praeityje ir istorijoje, nes dau­ gumas savo tabaką iškeitė į maistą, ir tik keletas sužiedėju­ sių nagų beprilaikė šios vertybės ir apgniaužę slapstė neįmanomiausiose vietose. Tą pat vakarą mūsų bakūžę aplankė būrių vadai, seni lietu­ viški viršilos, ir išsirinko savobūriams vyrus. Apsiėjo be mušty­ nių, nes vyrukas, atitinkąs ūgiu savo vadą, jau savaime ėjo jo būrin. Pirmo būrio vadas nušvirkštė seilę per lūpos kampą, pa­ suko geltoną ūsą ir pasakė: —Rėk kompiniot! Ką nekompiniosi, š. . . bus. Ką mes turėjome kombinuoti, jis nepasakė. Bet gal jis minė­ jo savo kombinacijas. Tas augalotas žemaitis atskleidė savo va­ tinės skverną ir parodė eilę medalių, susegtų ant mundieros. Kad jie vieno karo laimikis, net nesinorėjo tikėti. Bet vadas pati­ kino, kad vieno. Jam patinką narsūs vyrai, tokie kaip mes, ir jo vadovybėje galėsime atlikti daug nemarių žygių. Ačiū už pasiti­ kėjimą, omes jau darysime viską, kad neapvylus smarkaus kar­ vedžio. 498

Bet žalčiai nepasakė, kad, be visų vadų, dar yra vienas vadas, kaip rakštis panagėje, neleidžiąs niekamužsimiršti. Jis apsireiš­ kė sekantį rytą, pačiame rytmečio miegosaldume, įsiveržęs kaip kruša į mūsų pirkelę. —Kas toks būsi ir ko čia putojies? Mes miegame ir norime, kad niekas netrukdytų. Ojei ne, tai išmesimį sniegą, —pasakė Pocius, pasirąžydamas šiauduose. —Išmesi, tu išmesi? Aš tave sušaudysiu ir pakarsiu! Du verpfluchter Schemait! —išsišiepė puskarininkis mūsų bakūžės tarpdury. —Von lauk, tu šašuota rupūžė, —subliuvo Pocius pasikel­ damas. Puskarininkis nelaukė, kol tas atsikels. Užtrenkė dūris ir neilg trukus prisistatė su leitenantu ir tokiu rudplaukiu viršila. —Jie nenori keltis ir eiti į tarnybą! —rėkė puskarininkis tokia klaikia lietuvių kalba, jog iš viso tik nuojauta tesuvokia­ ma, kad tai lietuviškai. Jis mat buvo klaipėdietis, ir jo žemaitiš­ kas viauksėjimas pynėsi su žydišku gerkliniu gargaliavimu. Iš­ vaizda jis priminė daugiau ješiboto auklėtinį žydą negu trečio­ jo reicho kūrėją. —Jie, jie nori mane išmesti į sniegą! —Bet mums vadas leido pamiegoti iki pietų, —įsikišau ne­ drąsiai ir laukiau, ką pasakys vadas. Ovadas trynė rankas ir kukliai pasakė, lyg su mergaitėmis flirtuodamas: —Nu geriau jau kelkit. Geriau be triukšmo. —Jokio triukšmo, ponas vade. Mums patys leidote, tai kaip dabar? Puskarininkis pasižiūrėjo tokia baisia akimi, kad aš nejučio­ mis užsitraukiau milinės skverną ant galvos. Kapų siaubas dus­ telėjo per kaulus nuo viršugalvio iki pasagų. Visokia savo teisių gynimo narsa kaipmat išgaravo. —Kurio velnio, tai kas čia vadas? Leitenantas ar tas viena­ kis? —pasišiaušė Pocius. —Vyrai, be triukšmo, —prašė leitenantas. —Aufstehen, aufstehen! Zur Arbeit! —komandavo nuo sa­ vęs ir rudis viršila, menkai ką tesuprasdamas šiame jovale. Teko jau keltis, nebesitikint perprasti, kaip tvarkosi šitoji kuopa. Puskarininkis tuojau prikibo prie Pociaus, ir mes nusi­ gandome išvydę, kaip vienodai jie buvosužaloti. Netekę tų pačių akių, tais pačiais sidabriniais ženkleliais atlyginti. —Iš kur tu gavai tą? —siekė jis ranka prie Pociaus ženklo. 499

—Okas tau darbo? Aš neklausiu, iš kur tu gavai. —Vyrai, prašau ramiau, —trynė rankas leitenantas. —Mes nieko nesakom. Ir bendrai nesuprantame, kas čia de­ dasi. Kas čia įsakinėja —jūs ar tas ciklopas? —nusistebėjo pa­ sipiktinęs Giedriūnas. Leitenantas padarė skausmingą miną, lyg būtų prarijęs va­ balą smaločių, ir tas dabar lipa jo stemple aukštyn, šimtanagėm kojomdraskydamas jo gyslas. Jis patempė krūtinę ir rankomis nuskleidė žemyn, kas turėjo reikšti visų ginčų ir nesutarimų pa­ baigą. Jo laipsnis ir autoritetas pagaliau turėjo paimti viršų.Ir jis pasireiškė tokiais tauriais žodžiais: —Pirmyn, į kojas už tėvynę! Smulkmenas mes sutvarkysim. Dieve, padėk tamstai sutvarkyti. Bet mes stipriai abejojame. Mes manytume, kad tamstelei pirmiau reikėtų susitvarkyti su savo pamišusiu puskarininkiu klaipėdiečiu. Su tais vienakiais bus kažkas įtartino. Savo tarpe greitai persimetėme ir nustatėme, kad mus persekioja vienos rūšies žmonių kategorija. Guiga buvo vienakis ir jau tikrai nepėsčias. Mūsų rūkalų mecenatas Pocius velnių neluptų pririjęs. Bet šis, nukarpytais peisais ješibotomokinys... Kad šis tik nebūtų mums fatališkas. Netrukus gavome smulkesnių informacijų. Vienakio puska­ rininkio jie visi be išimties bijojo labiau negu rusų enkavedisto. Jis atėjęs su tuo rudžiu viršila į tabako fabriką, kur jų likučių šimtinė ilsėjusis, ir pareiškė, kad jie esą siųsti padaryti tvarką. Rudis bus špysu, o jis vertėju. Jis geriau tiko versti griuvėsių nuolaužas geležine dalba, ne liežuvį iš vieno į kitą. Jis pasiuto rėkti ir lakstyti, o visi kiti drebėti ir slapstytis. Jei kareiviai jo vengė, tai vadas tris kartus daugiau. Jis toks švelnus ir taikus vaikinas, ramiai sau gyvenęs Vilniuje ūkiodalinyje, odabar sve­ timame krašte tokios pareigos ir tokie siaubūnai aplinkui. Su tuo vadu irgi kažkas ne taip. Jeigu jau vadas, tai ir būk. Mūsų Giedriūnas patylomis ir nuošaliai prasitarė, kad jį pažįs­ tąs. Net vardą žinąs. Dar pernai jis buvęs puskarininkis. Toks, koks liko atitarnavęs būtinąją Lietuvoje. Aš bandau toje vietoje įnešti aiškumo, tikindamas, kad karo metu iš puskarininkio pa­ sidaryti leitenantu, —žygis ne ką didesnis už pavyzdingą batų nublizginimą. Jei turi laimę —jau ir karininkas. Be to, aš skai­ čiau žinutę, kad šiuo metu vokiečių karinėse pajėgose esą tris­ dešimt du generolai, kurie, karui prasidėjus, tebuvę puskarinin­ kiais. Apie tai, kad tie Reichswehro puskarininkiai buvo išėję 500

slaptas karo akademijas ir paruošti armijų vadovavimui, aš nutyliu. Vakare įninka niaukstytis. Šlapdriba verčia be pasigailėji­ mo, ir vėjas laužia mūsų pirkelės sienas. Net šiurpu pagalvojus, kad reikės eiti į purvinas duobes ir ten visai be naudos turkštis. Sniego suvarytos sieksninės pusnys, o čia jau ir lietus, papūtus iš pietų drungnam vėjui. Polaidis staigus, ir vanduo kriok­ liais dainuoja pakalnėsna, ir mūsų kaimo aikštė darosi juodmar­ gė lyg olandiška karvė. Prisiminiau naujojo vado šūkį, kad rėk kompiniot, ir iš karto aišku, jog reikia apsirgti. Dėl įvai­ rumo draugystėn prisikalbinu Juozapą. Jam idėja patinka, ir jis greitomis suranda ligą —kojų apačios netikusių batų pa­ muštos ir kulnis nugraužtas. Man asmeniškai išorinių sužeidi­ mų neturint, priseina vidaus sutrikimais skųstis. Gulimir nesikeliam. Vaizdumo dėlei pro sukąstus dantis leidžiu tokius garsus, tartum paskutinioji prie apikaklės taikstytus. —Nu, ar jau taip bloga, kad unkšti, kaip besivaikuojanti kalė? —pasiteiravo bendrai, paskubiu rengdamiesi išeiti. —Bloga man taip, kad jau tikriausiai sugrįžę manęs gyvo nebeišvysite. —Pakviesim felčerių. Jau dabar toks laukinis mustangas imsi ir dvesi. Nė gražumo negražu. Prilaikau dūdas ir laukiu felčerio. O širdelė spurda, kaip visad, stojant tokių ypatų akivaizdon. Štai ir sanitaras, toks šapalo veidu ir šlapiai sulaižytais plaukais, kas tik sustiprino įspūdį, kad jis vandens gyvūnas. Jo rankoje termometras — reiškia, tikrins temperatūrą. Tai ką gi —žuvęs. Visko manyje galėtų surasti, tik ne sukilusios temperatūros. Bet ką gi dabar. Skundžiuosi. —Apendicitas bus arba bronchitas. Va čia,—glostau savo varganą pilvą. Juozapui bepigu. Jo pūslės tokios vaizdžios ir apčiuopia­ mos, nors, oro pripūtęs, paleisk į erdves. Skris kaip balionai. Sanitaras rauna iš po pažasties termometrą ir įdėmiai tyrinėja gyvsidabrio stulpelį. Et, kad bent druska būčiau gerai ištrynęs laiku. O dabar jau po visam. Ir kada laukiau negailestingo simulianto pasmerkimo, jis pakraipė galvą ir pasakė: — Keturiasdešimt su dalim. Rimtas ligonis. Ja, rimtas. Jei nesiimsim priemonių, tai su tavim bus taip. Ir jis, pridėjęs išverstus delnus prie šonų, juos pajudino, 501

mikliai judindamas pirštus lyg kokius sparnelius. Išeitų, kad turėčiau kur nors skristi. Gal į dausas? Ir be tos vaizdžios pantomimos matau, kad man teks paukš­ čiu pasidaryti, jei tokia temperatūra. Įdomu, kurioje vietoje ji prisilaikytų? Juozapas merkia man ir sako patylom, kad gydytojas negirdėtų: —Tavo ir laimė kaip šventos Kotrynos. —Tuojau mes surasim tinkamos medicinos ir tave atsta­ tysim į bėgius. Tuooojauuu...—jis išsiėmė iš kišenės mažą bonkelytę ir miniatiūrinį šaukštuką ir pavarvino keliolika lašų.—Priimk. Maniau, kad susprogsiu iš vidaus. Akys atsistojo stulpu, ir iš jų skilo įtartinos kibirkštys. Ir tuojau pasidarė gera. Tik kvapas. Ir beveik pažįstamas. —Ar tik ne anodija? —paklausiau linksmai. —Gal ir anodija. O mediciniškai vadinasi Aether Sulfuricus. Priimk ir tu dozę,—paruošė šaukštelį lašų Juozapui. — Kad man kojos nutrintos, pons daktare. —Nieko, nieko. Visas ligas mes pradedam gydyti iš vidaus. Oiš kur tavo kojos dygusios? Ar ne iš vidaus? Be atsikalbinė­ jimų prašau. Juozapas priėmė, pasiraukė, pamirkčiojo, ir netrukus visi trys buvome vienodi. Mes norėjome skristi į erdves, norėjome debesis palenkti ir pasidairyti iš viršaus. O karuselė sukosi net kaukdama, ir iš vieno sanitaro matėsi koks dešimt, visi pavandeniavusiom akim ir suglaudę šapalo pelekus. —Tai pirmas vaistas nuo visų negerovių,—kratė bonkutę sanitaras.—Ilgiau pusvalandžio netveria. Bet tai nesvar­ bu. Priimi iš naujo ir iš naujo skraidai palubiais. Matyt, pusvalandis jau buvo praėjęs nuo jo ankstyvesnės dozės. Jis, kaip įgudęs, nebesivargino šaukšteliu, o įsivarvino gurkšnelį tiesiai gerklėn, pamirkčiojo ir prigulė šalia ant šiaudų. Visi trys, kaip vienos brolijos sąnariai, ilsėjomės ir gyvenome laimingą pusvalandį. Ir pasišnekėdami šį tą, ir draugiškai aptardami padėtį. —Būsite gerai įsikūrę ir sau smagiai begyvenate, ponas daktare,—sakau į šoną, rankomis vis pagrabinėdamas kokio tvirto ir pastovaus daikto, kurs man padėtų išsilaikyti svai­ gulingame audros šėlime. —Prisilaikompobiskį ir pertekę esame iš Dievomalonės,— kuklinasi kūniškasis gydytojas. 502

Chaotiškam pusvalandžiui baigiantis, nedrąsiai praveria duris mūsų šeimininkė, senė, o už jos galvą spraudžia ir duktė. Sanitaras atsisėda ant šiaudų ir Vendžiogalos tarme aiškina moteriukėms. Kad, girdi, jei jos neparūpins vaistų, tai tie du vyrai žūsią greita mirtimi. Kirminai ėda jų vidurius, o jiems numarinti, tai žinot, ko reikia. Kad ir kaip keista, bet kašubų moterys vendžiogališkai supranta ir skuba artimui pagalbon. Jos visai nekvailos, o pamišusiomis apšauktos tik dėl savo širdies gerumo, kaip visad gyvenime esti. Prašampa trum­ pam, ir vyresnioji su puse bonkos, o jaunoji su puskepaliu ragaišio grįžta. Ragaišis kvietinis ir dar nesužiedėjęs, o degtienė pirmaeilio stiprumo. Produktai veikia gerai. Mes dėkojame gaspadinėms už sveikatos išsaugojimą, o jos šluosto skarelių kampais akis iš susijaudinimo, dvi katalikiškas sielas išgelbėjusios. Man bus užėjęs iškalbingumo priepuolis po sustiprinto medicininio davinio, ir iš gulsčios padėties bandau daugelį rūpimų klausimų išsiaiškinti. —Vadą tai jau turite be priekaištų, tokį šaunų leitenantą. — Kriaušius,—čirkšteli seilę mūsų gelbėtojas. — Delikatus, tą jau pastebėjome. Tik jau nelaikome blogu, kad jaunas ir gal dar nevedęs vyras mėgsta gražiai atrodyti. Tas nekenkia jo veiklai. Bet iš kur tas puskarininkis pamėklė, tas su vienu stikleliu ? —Galvariezas. — Išeitų, jog pasisaugoti jo mums patartumėte? Jei gerai suprantu? — Aš nieko nesuprantu apie karo mokslus,—nesiduoda provokuojamas felčeris. Juozapas iš šalies pastebi, kad jo veido spalva per tą neilgą laiko tarpą bus pasikeitus mažiausiai tris kartus. Iš geltonos, seno pergamento spalvos, perėjusi į roži­ nę. Ir iš tos jau į visai baltą, dargi su švelniu melsvumo tonu, koks pastebimas laiškų popieriuje, specialiai pritaikytame jaunoms sentimentalioms mergaitėms rašyti meilės laišku­ čius. —Taip tai taip. Užtat mes būrio vadą įsigijome —vyrą neišsenkančios narsybės. Ir ricierių be baimės ir priekaištų. —O, tas bailys. Buvau pasiryžęs protestuoti ir ginčytis dėl charakteristi­ kos. Iš kur ta medalių valkšna ant jo mundieros? Ne, ponuli, čia jau gal perdedi. Bet jis abejingai į viską nusispjauna ir 503

griežtai pareikalauja visiškos ramybės. Tai irgi įeina į jo gydy­ mo sistemą. Jis pabandė net dūris užrakinti, bet, užrakto ne­ sant šioje pirkelėje, tvirtai užrišo diržu. Ramybė mus užliūliavo nekaltu kūdikio miegu. O įvykiai tuo metu jau nešėsi suvis skirtinga kryptimi.

GOTT MIT UNS

Vyrams grįžus ir atplėšus užrištas duris, išgirdome, jog rusai pradėję intensyvų puolimą. Duodą iš visų pusių. Tik trenksmai ir dūmai. Aplink susikūrusiame pragare, atrodo, tik mūsų kaimo aikštė likusi sveika ir rami. Pakalnėje, už miškų, verčia ugnį pakrančių artilerija. Jūra besanti visai čia pat. Naktis praeina ištisinio nerimo ženkle. Kaimą užplūdo išvargę vokiečių kareiviai, sprausdamiesi net ten, kur jau, atrodo, net piršto nebeįmanoma įkišti. Mūsų pirkaitėn jų tiek prisimušo, kad būtume uždusę, jei ne praviros durys. Kaip jas beuždarysi, jei vien tarpdurys talpino dešimtį vyrų. O mokykloje štabas greitomis dalijo turtą, daugiausia sausų produktų pavidale. Ką į kišenę, ką į tarbą ir tuojau rikiuotis žygiui. Įdomu, kur jau bebusime pavedėti, kai sūrmai­ šis vis daugiau užraukiamas? Nusileidus nuo kalnų stačiai kniumbančiu ir vingiuotu, liūčių išplautu keliu, lygumos pa­ krašty pasirodė lėktuvai. Zenitinė loja visu įniršiu iš sustip­ rintų lizdų kalnų atšlaitėse. Traukiamės priedangon, po me­ džiais ir šalikelių grioviuosna. Zenitinė netuščiai kelia triukš­ mą. Pora bombininkų degdami krinta, o kiti pasisukinėję nusi­ neša pavėjui. Nuslinkus visiems pavojams, pirmasis būrys pasigenda vado. Jau galima stumtis pirmyn, o jo kaip tyčia nėra. Nejaugi būtų žuvęs tragiškai ir nelaimingai? Kur jis tau žus. Velnias negriebia savo vaiko. Atidžiau paieškoję aptikome po viena kerplėša įsikirtusį taip giliai, tartum su­ spaustu oru įmuštą kamštį butelio kaklan, kad savo jėgom nė iš vietos atgal. Jo medaliai ir ordenai paslėpti iki ausų užtrauktos vatinės, ir plieno šalmas užmaukšlintas ant akių. Tai nuo skeveldrų,—paaiškino. Ir mes nieko prieš tokią at­ sargą. 505

Slapiu plentu vilnija kariuomenė. Purvina iki pakaušių ir taip irzliai nusiteikusi, jog kiekvienu metu gali tikėtis an­ tausio iš kaimyno, ar jis būtų pionierius, ar šarvuotis, ar pės­ tininkų grenadierius. Viskas čia susijaukė, ir viskas pavyz­ dingoje betvarkėje. Akių ryšio neužtenka, nenorint pasimesti ir likti sutremptam demoralizuotoje masėje. Intymesni draugai griebiasi radikalesnių priemonių ir laikosi susikibę rankomis. Kai kas samprotauja, kad einame Danzigo ginti. Bet prie­ šais kitas miestas —Gotenhafen,—su priemiesčiais, su didžiu­ lėmis kareivinėmis ir vaizdžiais įrašais vaizdingose vietose, kad visi dezertyrai bus šaudomi ir kariami. Plentas apretėja. Bet mes einame toliau. Matyt, mūsų nelaiko dezerty­ rais ir leidžia eiti, kol patys galą gausime. Uosto ribose, erd­ vioje salėje, trinamės keletą valandų tarp civilių pabėgėlių, laukiančių laivo. Išeitų, kad jūrų kelionei būsime atvesti ir tik kantrybės iš mūsų pusės, ir visa kita eis kaip per sviestą. Uosto įlankoje ir jos pilkame vandenyje, kiek įmanoma apžvelgti, dūluoja rūstūs laivų siluetai. Juos puola iš viršaus pavasario migla, ir sutemos susitelkia kiek per anksti. Ir ma­ tyti, kaip spraudžiasi vingiuotu taku suvargusi žmonija, čia išlaukusi eilės į savo laivą. Laivo sirena gūdžiai mauroja at­ sisveikinimui su palyginti ramia ir saugia krantine, prieš išsiiriant į plačiąsias jūres. Į atvirus kelius —atvirus ne tik laivams, bet ir priešo lėktuvams. Ir povandeniniams. Ar esama ir tokių? Oi, esama, ponas. Neseniai vieną laivą su viskuom į dugną. Prieš savaitę —kitą. Vis povandeniniai —torpedomis. Geriau jau pasilikti ant kranto ir grįžti namo. Kaip bus — taip. Bet vis jau ne baisiau, kaip grimzti į patį dugną. Nusi­ kamavusių moteriškių niekas nepaiso, nes tai kalba depre­ sija ir pairę nervai. Priešingai —vis pasimuisto arčiau išė­ jimo. Ir mes ne kitaip darytume, nežiūrint visų pavojų ir ne­ žiūrint kad jūra —baisiai svetima ir baisiai chaotiška stichija. Leidus iki sočiai pasigėrėti jūriniais vaizdais, kurie turėjo būti įžanga į tolimesnę veiklą, grąžino atgal tuo pačiu keliu ir patalpino milžiniškų kareivinių, tikro karinio miesto, įsi­ kūrusio Grabau priemiestyje, dailiuose kazematuose. Vis vien kas jas būtų statę —lenkai ar vokiečiai —kazernės turėjo aiš­ kią jūrinę paskirtį. Sienų freskos ir aliejiniai tapimai, atlikti gana grubiai, besisuko Neptūno ženkle. Patsai senelis Neptū­ nas su savo trinagiu žeberklu ir vėpūtine barzda, nepropor­ cingas ūgiu padėtas kareivinių frontone. Skyriai karo laivų 506

vardais. Didesni kreiserių, mažesni kokių naikintojų ar minogaudžių. Gneisenau-Abteilungu vadinosi skyrius, mus priglau­ dęs. Ir tai ypačiai didelis, nes jau labai didelis buvo laivas tuo vardu. Ar dar gyva, ar jau kuriose gelmėse dumblu apneš­ ta toji šarvuota galera ir marių pabaisa, pasišiaušusi sunkiųjų pabūklų šepečiu? Kažkokį rūką, graužiantį akis ir sukeliantį šleikštumą burnoje, buvo užleidę ant miesto tą vakarą liuftvafės pagelbininkai. Bombos sproginėjo pavieniui tai čia, tai kitame pakraštyje. Ėjome susiglaudę, grabinėdami kits kito skvernus, balzganu kaip išrūgos miešimu. Girdėdami triukšmus, būdingus siaučiamam miestui. Nesinorėjo tikėti, kad taip sau, pramo­ gai ir prasivaikščiojimui, buvome sukorę iki uosto krantinės. Vienakis bus turėjęs slaptas užmačias. Juk ką žinai, gal kas susimylės, jei gražiai paprašysime, ir pavėžės iki kokio Luebecko? Jo paties kailį greičiausiai bus įnižinęs apsupimas. Visgi tai ne per gudriausias bernas. Tik jau neregėto įžūlumo. Ogal kaip tik tas ir išeis visų mūsų sveikaton? Gneisenau-Abteilunge teko išgyventi mažiausiai tris paras nieko neveikiant, jei neskaityti veikla trynimo senų matrosiškų lovų. Kur ta visa gausi ir nesuskaitoma vyrija, kauk­ šėjusi koridoriais, kėlusi, gulusi ir skubėjusi griežtos komandos keliu? Kur ji šiandien? Armijos ir laivynai, sudėstyti iš pavie­ nių ir menkų vyrukų, truputį panašių į mus? Kur jie? Ak, nebesinori. .. Vienok jūrininkų kareivinės nebuvo taip sau visiškai tuščios. Jas užpildė tirštos pasimetėlių gaujos. Čia pat veikė frontleistellės ir formavo naujus dalinius iš senųjų likučių, savo formacijas praradusių ne toliau kaip už šešių, gal dešimties kilometrų. Tokiame atstume gulė priešas. Taip slinko pavargusios minios kareivių ir, čia pat aptvarkytos, leidosi atgal. Ir vėl atgal. Ir vėl... Kur jiems beeiti? Mes naudojomės ne viena, o visa eile virtuvių. Mes galėjome sočiai pasivalgyti. Kuopa, neturėjusi jokių savų įrengimų, tom dienom tarpo nepalyginamai geriau už kitas. Ji čiulpė aplin­ kinių virtuvių katilų syvus, pati nieko, be šaukšto ir duobu­ tės įsipilti, neturėdama. Iš čia, nuo įlanką supančių aukštu­ mų, apžėlusių pušimis ir bukais, vėrėsi puikiausia panorama į miestą, išaugusį svaiginančiu greičiu kašubų žvejų kaimelio vietoje, į lenkiškąją Gdynę —nenormalių tarpkario sąlygų išdavą, lyg kokį dirbtinai išugdytą grybą, išsimetusį iš formų 507

ir turinio. Daugiaaukščių kubų ir pilkų kartono dėžių nevykę deriniai, suversti krūvomis pamario smėlynuose ir laukią tikros tvarkytojo rankos. Tai buvo bjaurus miestas žavingų šlaitų ir puikios jūros rėmuose šalia Danzigo, statyto šimtme­ čiais ir nusimanančių meistrų, lyg pabrėžiant, kad nieko gero ir gražaus negalima sukurti per trumpą laiką. Kareivinėse ir jų rajonuose, pristatytuose barakų, kvar­ taluose vyko nuolatinė mugė. Kareiviai ėjo ir tuojau, nelei­ dus kojų sušilti, buvo siunčiami atgal. Mes suradome lietu­ vių. Mes įsitaisėme slankioti netoliese ir sušukti lietuviškai. Tai kreipė dėmesį priklydusių tautiečių, ir susirišus jie prašydavos pas mus. Du priklydo iš liuftvafės, gynusios sunkiai­ siais flakais Graudenzą, mums keliantis per Vyslą. Geras tu­ zinas prisidėjo nejučiomis. Bet šešių vyrų ir mūsų Čičins­ ko kuopos vienakis nepriėmė. Per leitenantą bandėme sudaryti protekcijas ir jį beveik įtikinome, kad tai patys šauniausi vyrai, bet kada buvę panašioje padėtyje. Tas nieko nepadėjo. Vienakis buvo skerdžius su mazguotu botagu, o leitenantas tik piemenėlis, nors vadinosi viršininku. Jie pernakvojo ir išvyko toliau. Mano džiaugsmas, sutikus Dubielą, tvėrė neilgai. Pasibučiavome ir pažadėjome laikyti ryši, kiek tik bus įma­ noma. Vėliau, jau dienoms galutinai įkaitus, mes susitikome. Jo batų aulai ir kelnių šlaunys buvo kruvini. Jis nešiojo su­ žeistuosius. Jis buvo stiprus vyras ir nieko nepaisė. Ir cigaretės, kurias iškrėtė iš savo kišenių, buvo gerokai suglamžytos, aplaužytos ir kruvinais pirštais nučiupinėtos. Apie mūsų kuopą jis irgi ne ką daugiau žinojo. Jų šešių būrelis išbėgo panašiai kaip ir mes, tik kitais takais. Kuopa bus žuvusi ties Ober Malkau, siaučiant sniego pūgai ir horizontą dominuojant smailia­ jai Hoch Stueblau bažnyčiai. Slogų įspūdį kėlė miestą supančiose kalvose užverdanti kanonada. Kuri nebuvo, kaip visos mūsų anksčiau patirtos, o kažin kas bjauresnio, lyg vandens verpeto kriokimas, lyg tūkstančio motorų springstantis viauksėjimas, susiliejąs į išti­ sinę pragaro dainą. Vokiečių miglosvaidžiai veikė, ir jiems neužsileido Stalino vargonai. Sužeistieji traukė nuo aukštumų į slėnį, pavieniai ir būreliais, lengvai kliudyti, apmuturiuo­ ti popieriniais tvarsčiais ir pasiramstydami lazdom. Sanita­ rų papuošti stambiomis kortelėmis su įrašu „VerwundetM . Daugumas jų gerai nusiteikę, kiti net dainuodami ir laiks 508

nuo laiko patraukdami iš gertuvių prie diržų. Geresnės iš­ eities jiems nebegalėjo atsiųsti likimas. Jie turėjo abi rankas ir abi kojas, ir dideles galimybes išeiti į platųjį pasaulį. Jis prasidėjo su tyvuliuojančia, žvarbančia auksu ir visais bran­ gakmeniais jūra. Įsidegusia pavasario saulėje ir spiginančia akis visiems gyviesiems. Ir norintiems gyventi. Vyrai leidosi nuo kalnų, ir jų akys spindėjo ilgesiu krašto, prasidedančio tuč­ tuojau už uosto įrengimų. Visi kiti jiems pavydėjo tomis kovo dienomis. Ir puoselėjo viltis. Mus išrikiavo ir vedė gatvėmis. Skrido lėktuvai. Mes slapstėmės pamūriais ir už telefono stulpų. Vandens fontanai kilo iš jūros, kuri nurimusi kaip tyrelio ežeras spindėjo visomis varsomis ir saulei leidžiantis, ir jai pakylant į zenitą. Karo laivai darbavosi sunkiais pabūklais. Ilgi vamzdžiai spjaudė rudų dūmų kamuolius. Ovisi kiti, pašiaušę vamzdžius aukštyn, sveikino ratu ir ratu sukančius lėktuvus. Jie saugiai jautėsi mieste, bet laikėsi atstu nuo vandens. Vanduo šnypštė ir pu­ tojo krintant ugnies kamuoliams. Didelė aikštė, apsodinta jaunais medeliais, kuri turėjo pa­ virsti pajūrio parku, apstatyta muitinės pastatais, buvo rau­ siama griovių raizgyne. Šlaituose kirto ir genėjo medžius, jų šakas panaudojant apkasų fašinavimui. Palaidas smėlis smuko tučtuojau po kastuvu. Mes turėjome įrengti geras pozicijas apgultam miestui. Mes darbavomės petys į petį su latviais ir estais. Ginklus pakeitusiais į kastuvus ir kaplius, bet nenorin­ čiais išsižadėti žaibų savo uniformose. Jie kalbėjo apie Madoną ir Narvą, gausiai aplaistytą savųjų krauju. Mes žinojome ir vertinome jų narsą, bet taip pat negalėjome numaldyti jų siau­ tulio ir pykčio, jiems tapus sulygintiems su prastais lietu­ viais, sugaudytais iš visur. Velniška niveliacinė komanda purtė mus už krūtinių, ir ji kybojo lygiai danguose, kaip ir rausėsi žemės purvyne. Sakų aikštės fašinavimui reikėjo vis daugiau ir daugiau. Savanorių nebeužteko vykti sunkvežimiais į miestą supan­ čius šlaitus. Būrininkai medžiojo visokiais būdais besimaskuojančius vyrus ir varu varė į artilerijos apšaudomą sritį. Ją siekė ir vargonų šnypščianti ugnis. Ten kriošėjo milžiniška duobė, greičiausiai išrausta imant žvyrą miesto statybai. Ir į tą duobę vertė lavonus, kažkokias sudžiovintas žmogystų liekanas, at­ vežamas krovinių mašinomis, lyg cemento maišus ar malkų 509

pagalius. Kas ten buvo laidojama, mums niekad nepaaiškė­ jo. Ir tai buvo bereikalingas smalsumas karo siautulio vi­ duryje. Guminiais batais ir brezento rūbais apsidarę vyrai vertė juos ir guldė eilėmis vieną ant kitos. Sluoksnius barstė kalkėmis. Ir to nežiūrint, dvoksmas ėmė žadą ir vyrų išvaiz­ da gąsdino. Jie priminė viduramžių maro epidemijos laidojimo komandą. Bet kokiais nebūt raganiais jie rodėsi, mes kritome į duobę, stačiai ant lavonų, ir spraudėmės kuo giliau, kai, medžių šakas kapodami, miglosvaidžiai pasipylė į mišką. Ne, nieks daugiau ten nenorėjo eiti. Ten pat išvydau pirmąjį pakartąjį, besisupantį po šaka. Pro ten ėjo kelias iš apkasų, ir jis kybojo kitų įbauginimui. Rankomis, surištomis užpakalyje, nenatūraliai nulaužta galva, su rašteliu —karo lauko teismo pasmerkimu —ant krūtinės. Jis sukosi ir sukosi aplink, veikiamas vėjo, vos per pėdą ne­ siekdamas žemės. Aš maniau, kad tik vienas. Atbėgo uždusę vaikinai ir pa­ sakojo, kad ten ir ten. Ir ten pakaruoklis. Tą pačią dieną mes aptikome pakartųjų ir mieste, po lempomis. Labai patogiose vietose ir kaip sykis gatvių sankry­ žose. Ir grįžtant į kareivines, juodai apsidarę teismo vykdy­ tojai kabino du pasmerktuosius. Kaip paprastai jie visa tai at­ liko, lyg kasdienės apyvokos darbus! Pasmerktieji patys pasilipo ant kėdžių. Vienas užnėrė kilpas, o antras tuo metu nuspyrė kėdes. Jų kojos sumataravo ir neilg trukus nurimo. Bet jos ne­ besiekė žemės. Ir tuo reikalas baigtas. Visa juk tai nesudėtinga ir atliekama greičiau, negu spėji atleisti kelnių diržą. Mes tik anksčiau kažkodėl per daug reikšmės suteikėme tokiems daly­ kams ir paprastai —iš perdėto įsivaizdavimo. Juk žmogus taip neatsiejamai surištas su žeme. Užtenka tik puse sprindžio jo kojoms pakilti, ir jis jau nebe šios žemės gyventojas. Kiekviena žuvis ilgiau ištvers be vandens negu žmogus be žemės. Skrai­ dymai ore ir kybojimai po parašiuto skėčiu tėra trumpalaikė apgaulė. Žmogus vis tiek krinta žemyn, į žemę. Numirti. Miestą griovė vis intensyviau. Naktį ir trumpomis rimties valandėlėmis girdėjosi pėstininkų ginklų kalimas. Jūrininkų kareivines ardė visu pašėlimu, ir jos pasidarė nebetinkamos net tokiems gyventojams, kaip mes. Tada įsikūrėme uosto rajone, puikiuose rūmuose, buvusioje jūrų karininkų ramovėje. Ten lygiai gerai jautėsi kareiviai ir kepyklos arkliai, pasagomis ardydami parketą ir arkliškais dantimis pagrauždami Ka­ 510

relijos beržu inkrustuotus baldus. Krištolo ir porceliano indų užteko bet kokiems namų apyvokos reikalams. Mūsų jauną pamario parkelį sviediniai baigė suarti lyg pūdymą. Mes laikėmės mūrų artumoje ir savo nuožiūra ieškojome priedan­ gos. Vienas šviesiaplaukis, su aiškiu polinkiu į rudumą, kas taip jau reta lietuvių tarpe, iš naujų kuopos draugų žinojo jaukią užkandinę, lyg kokį paviljoną, įsispraudusį tarp aukš­ tų namų, ir ten buvo galima šauniai praleisti laiką. Karei­ vių spūstyje iš jaunų padavėjų susilaukiant po lėkštę jūrinio patiekalo —iš žuvelių ir vandens žolių. Buvo gera ten. Mergiotės laikėsi iki paskutiniųjų. Ir neaišku kodėl. Rodos, jau visi darbai tapo atlikti. Kas begalėjo būti sta­ tomo mieste, kuris valandomis iro, degė ir smilko dūmais pavėjui? Laivų siluetai vos įmatomi ūkavo tolumoje. Visos išplaukimo galimybės liko praeityje. Ir dėl to kažin kaip ramiau pasidarė. Stiklų šukės žlegėjo po kojomis, ir plytgalių krū­ vos augo drauge su naujai prasiveriančiomis duobėmis. Bomba pataikė į mūsų pastato kampą, atverdama plyšį per visus keturis aukštus nuo stogo iki pamatų. Kurtinantis trenksmas, plytos, dulkės, dūmai ir ugnis, ir sukilęs sprogimo vėjas nubloškė į kitą kampą. Tą akimirką laukiau suvirstančių lubų. Bet nieko panašaus neatsitiko. Mes nėrėme lauk, nebelaukdami kito smūgio. Mes leidomės žemyn, į apatinius aukštus, į rūsius. Rūsiuose vyko tikras pogrindžio gyvenimas. Į ten prasimušti reikėjo tam tikrų gabumų ir nemaža laimės. Mane slėgė požemio baimė. To jausmo negalėjau atsikratyti niekad. Aš turėjau tvirtus nusistatymus niekad nepasidaryti kasyklų darbininku. Aš nebūčiau emigravęs į užjūrius vien dėl to, kad nenuvarytų manęs anglių ar aukso kasti. Aš no­ rėjau mirti saulei šviečiant arba plevenant žvaigždėms virš mano galvos. Aš norėjau, kad ūžčiotų vėjas mano blakstie­ nose ir šiauštų plaukus neramiais savo pirštais. Aš norėjau, kad suptųsi eglės šaka virš mano guolio ir sausa žolė šiuren­ tų po mano šonais. Man neatrodė vis tiek, kur padžiauti savo kaulus. Per visokius bombardavimus aš vengiau gilumos ir sunkaus stogo virš savęs. Griovys pakelyje, duobutė ir bet koks žemės įdubimas mane glėbė ir teikė susiraminimą ir saugumo jausmą. Jei tiesiogiai nepataikys —aš švilpausiu ir toliau. O gali užversti rūsio angas, ir aš turėčiau uždusti savo jaunystėje ir savo pavasaryje. 511

Atmintina Verbų sekmadienio popietė, staiga prisiminė, kad šimtai ir šimtai vyrų slapstosi ir lindi visuose pakraš­ čiuose. Ką jie valgo ir kur priglaudžia savo kūną, niekam nerūpėjo. Arklienos gabalas, nutvertas iš pamūryje prisiglaudusios virtuvės, ir duonos, karštos, garuojančios duonos kepa­ lėlis iš kepyklos tame pačiame kieme, nukniauktas per akis, tai ir viskas, kuom reikėjo tenkintis ir misti. Sunkiai ne­ dirbant, tai buvo pamanoma. Su rudaplaukiu bėgome stiklais džeržgančiomis gatvėmis, narstydamiesi vielų tinklais ir ap­ lenkdami duobes, ieškoti mūsų senosios priebėgos —restora­ nėlio didžiųjų pastatų pasienyje. Mūrai barkšojo atviromis vidaus sienomis, gėdingai atvertomis ir paliktomis, lyg po nevykusios operacijos. Karčemėlės vietoje išvydome laužą, geležies sijų ir skardos raizginį. Vienišas kareivis sėdėjo ties buvusiomis durimis ir liūdnai lingavo galvą, abiem rankom susispaudęs šoną. Smūgis jį ištiko nelauktai, minutei kitai išlindus iš apsaugos pasirinkti nuorūkų ar kito nevertingo šlamšto. Bet jį palikti ir toliau linguoti jau būtų buvę nebe­ gražu. Jį nešėme keletą skersgatvių ir paguldėme tarpvar­ tėje, kur matėsi daugiau jo dalinio vyrų. Vienakis dūko ir lakstė beveik apsiputojęs, rinkdamas kuopą kažkokiam žygiui. Mes net nežinojome, kad jis jau buvo patapęs viršila. Mūsiškiu —vyresniu puskarininkiu, bet vokišku feldfebeliu. Laipsnis kėlė jo narsą, ir švytinti, kad ir prasta, antpečių žvaigždutė skatino jo laukinius instinktus daugiau negu medžioklinį šunį mechaninis zuikis. Kuopos vadas nesirodė. Vienakis susigavo būrių vadus ir jiems įsakė surankioti savo būrius pilnuose sąstatuose. Prasidėjo medžiok­ lės rūsiuose, užkaboriuose, griuvėsiuose ir sąvartų landynėse. O kur kastuvai? Mūsų duonos pelnytojai? Mūsų ginklai Naujosios Europos tvėrimo nemariame žygyje? Įrankiai buvo išmėtyti, vėjavaikiškai manant, kad tokioje maišatyje jie jau nebebus reikalingi. Gal tik trečdalis kastuvų besusirado, ir, tais nešini, buvome išvaryti iš saugaus kiemo į gatves ir po to į plyną smėlynų lauką. Pagūžom, pavieniui, prikrisdami ir atsikeldami, tačiau laikydamiesi būrių tvarkos, slinkome savo didžiosios paskirties link. Kuri pasirodė niekas kitas, o prieštankinis griovys, iškastas šalia geležinkelio pylimo. Grei­ čiausiai patsai bandymas pasiekti šią įtvirtintą vietovę bus jau savaime didelis žygis. Mums nepasakė, ką turėsime veikti. Tik suvarė į griovį ir paliko. Ir gerai, kad paliko. Bent sava 512

iniciatyva galėjo pasireikšti. Ir jei mums jis pigiai atsiėjo, tai kiti, ypatingai mūsų kaimynai latviai, užmokėjo žymiai bran­ giau. Juos užtiko staigiai plyname lauke šrapneliais užtaisyta artilerija. Latviai buvo iškrikę. Jų užmuštų ir sužeistų tiek ir tiek gulėjo griovio dugne. Jie kasėsi kojomis ir nagais kuo giliau į šlaitus, susidarydami priedangėles. Šarvuotas traukinys, paliktas ant bėgių stačiai virš mūsų galvų, iš visų vamzdžių leido ugnį, ir jo išduodamas trenks­ mas krėtė kaulų smegenis. Jei mes neapkurtome ir neišėjome iš proto, tai tik dėka geros savo rėdybos. Parako ir dinamito trenksmą stiprino plienas ir geležis mažiausiai dešimteriopai, lyg specialiai įtaisytas garsintuvas. Tai buvo per daug skau­ du, kad išlaikytų normalūs nervai. Bet kas beturėjo norma­ lius nervus tą popietę, tą puikųjį Verbų sekmadienį? Nuo tokio garso pasiunta šunes ir pradeda kandžioti savo šeimininkus. Nuo jo pleišėja viduržiemio ledas, ir medžių žievė atšoksta, ir medis turi nudžiūti. O mūsų ausų būgneliai turėjo atlai­ kyti. Ir jie atlaikė, nes buvome išsižioję, lyg šaukdami visais plaučiais pagalbos riksmą. Visų ginklų rūšių mūšis vyko mūsų aplinkoje. Šrapneliai sproginėjo ore, tartum salietra papurkšti pakulų kuodeliai, žemę apliedami metaliniu lietumi. Mes kasėmės į griovio šlaitus, susidarydami bet kokias apsaugėles iš viršaus bent galvai pakišti. Lėktuvai sukinėjosi erdvėje, kurią dengė dūmų klodas, ir per kurį saulė brido lyg per rudus debesis, neteku­ si vaiskumo ir jėgos, tartum į ją žiūrėdami per aprūkytą stiklą. Ir keleriopo trenksmų orkano gaudesyje išsiplėšė vientisas sire­ nos riksmas:—Panzeralarm, Panzeralarm! —bėgo perduo­ dantis įspėjimas. Supurtydamas visus, iki šiol padoriau išsilai­ kiusius, lyg jau tankų pasirodymas begalėtų ką nors naujo įneš­ ti į šiaip jau sujauktą ir apglušintą pasaulį. Mano petį palietė ranka, ir atsisukęs išvydau Joniuką, prisiplojusį visu smulkiu kūnu man prie šono ir drebantį visais sąnariais. Milžiniško griovio dugnu vyko savotiškas judėjimas. Vyrai šliaužė vienas pas kitą, sunkią valandą pasigedę savų, sau artimiausių, tuo manydami būsiant lengviau numirti. Griežta būrių sistema suiro. Joniukas, dėl savo žemo stogo nugrūstas į galinį, tretįjį būrį, susirado mane ir skundėsi vaiko balsu: — Kad bijau. Labai bijau. .. Ir aš bijau. Mudu abu bijom. Ir visa publika aplink —ne mažiau už mus. 33. M. K a t i li š k is

513

—Zinai ką. O jeigu tu imtum ir persižegnotum? Maty­ tum, kaip tau palengvėtų. Vaikyštis nuvožė šalmą ir pošalmę ir sudėjo rankas žegnonei, tokiai nesudėtingai, tačiau pilnai orumo ir iškilmės. Kokiai jį buvo išmokiusi motiniukė, jam einant šeštuosius, ir kokiai vėliau paruošė špitolės bobelė, vesdama pirmajai komunijai. Šalmą Joniukas, kaip ir daugelis apsukriųjų, buvo įsigijęs apsaugai nuo lyjančių skeveldrų. —Nebūtinai kepurę nusiimti. Aš mačiau karo žurnale nuotrauką, kur karo kapelionas laiko pamaldas su šalmu ir pilna mundiruote. Tik stulą persimetęs. Nepagąsdinsi Dievo su savo kepure ir su tuo geležiniu puodu. Jis mato, kad tu toks jaunas ir nori gyventi. Vaikui nuo to bus palengvėję, o ir man pačiam pasidarė gražiau ir prasmingiau nugyventi tas kelias likusias, nežinia ką —valandas ar tik minutes. —Ech, kad būtų dūmelis,—sudejavau kuo tyliausiai ir neišsiduodamas.—Visokis vargas lengviau pakeliamas, kai ta­ vo pypkelė smilksta. —O, kad kur bala! Ir būčiau užmiršęs,—Joniukas pasi­ muistė išsitraukdamas apglamžytą cigarečių pokelį. — Kur jau, meldžiamasis, būsi nutvėręs šį brangų daiktą? Vaikyštis nesugadintas, dar ir todėl sako viską, kaip buvo, nemandravodamas ir neišsisukinėdamas: —Ogi latvį užmušė visai prie mūsų būrio, kur aš gulėjau. Cigaretės lindo visai iš kišenės, tai ir paėmiau. Jis jau nebe­ rūkys. —Jis jau neberūkys. Ne. Tas tiesa, Joniuk. Tik kažin, ar tai jau gerai, kad nuo mirusio nuvilktumei jo paskutinius marškinius? Jam nebereikės jau, nebešalta jam bus. . . Tik nesmagu kažin kaip, ir tiek. Gali dar kokios už tai mus imti Dievas ir nubausti. Juk atsimeni, kaip neėmėme duonos iš paversto griovin vežimo, bėgdami nuo Klein Palubin. Atsi­ meni? Bet jeigu jau paėmei, tai ką gi. . . Mudu prisidegėme susispaudę taip ankštai, kaip du mirtinai susimylėję jaunuoliai. Ugnis tai vėl smarkiau suduoda. Šrapne­ liai vėl pasiučiau sproginėja ore. Tik mūsų traukinys prityla, matyt, pataikytas, nutildžius daugelį jo kanuolių. Osirena vis dar kaukia ir kaukia, pranešdama baisiąją žinią: —Panzeralarm! Ir saulė brenda per rudus debesis ir jau sveriasi prie že­ mės. Kai ji nusileis ir pasieks suniokiotą žemę, daugelį iš mūsų 514

jau bus priglaudusi toji pati, šaltoji, amžinoji, amžinammiegui. Persižegnokim, Joniuk, sūnau mano. Nepakenks, kad ir ant­ rą kartą. Ojis teisinasi vis man pašnibždom į ausį. Kad jis tik pusiau nurūkytą cigarečių pokelį išnėręs iš užmušto latvio. Oviršila toks, kuopoje vadinamas „Daikteliais“, segęs laikrodžius nuo rankų ir siekęs užantin. Už tą jį norėję apkulti kiti. Juk tai visai negražu. —Žinoma, kad labai bjauru. Ir už tai „Daikteliai“ atsiims. Olatvių, vargšų, bus gerokai pakloję griovyje? —Aš suskaičiau aštuoniolika negyvų. —Oi, oi, kaip jiems bus nesivedę. Osu rūkalais, tai jau tiek to —paėmei, tai paėmei. Va, ir tas vokietis, pameni, kai nešėm sunkiai sužeistuosius Danzigo stotyje, atidavė savo riestą pyp­ kelę. Ir aš paėmiau, ir dabar laikau rankoje sugniaužęs lyg kokį brangų atminimą. Mano tėvulis vis, būdavo, rūkys riestas pypkes. —Se, prisikimšk tą savo riestąją, —prisigrūdo šonais arti­ miausias kaimynas, užgniaužęs tabokos kapšį, nelyginant Juda Iskarijotas tarbelę su trisdešimčia sidabrinių, pavaizduotą dau­ gelyje populiarių paveikslų. —Gražios tabokos beturįs sveikutis, —sakau jam ir prisi­ menu jį esant didžiausią nagą visoje apylinkėje, reiškia, aplin­ koje, kurią man teko šiuo metu artimai pažinti. Kai visi buvo ištekšliavoję savo išteklius ir sausai krimto tuščias pypkes, ta­ sai riestanosis traukė pilna burna ir nė nemanė pasukti kam nors žiupsnelio tabokos. Dabar jau jam bus širdis atsileidusi, kai šrapnelis kerta visai į griovio krantą. Ir todėl sakau jamrūs­ čiai: —Aha, dabar jau tu kiši savo tarbą, o kur tu buvai pora valandų anksčiau, kada mane slėgė toks laukinis rūkymo alkis, jog saulė man nebebuvo saulė, o kažkokia tarpvartės liktarna. Nieko nebus, meldžiamasis. Laikyk apgniaužęs savo kapšį ir ke­ liauk į atklanes. Gal ten galėsi papirkti porą velnių, tavo laužo kurstytojų. Jie visi kruvini rūkoriai, tokie kaip aš. Ožinai, kas beliks iš tavęs, kai po valandėlės tankai sutraiškys tavo niekin­ gus kaulus? Nieko nebeliks. Geriausia, ką galėsim, tai tą sušla­ pusią vietą paženklinti tuo danziginiu taboku. Ir viskas. —Jėzau Marija! Kodėl tamsta taip baisiai kalbi? Aš tik iš vokiečių repatriantų sukdavau miltus malūne. Aš neskriau­ džiau lietuvių, kaimynų savo ir ūkininkų. Praleisdavau kartais ir be alaus bačkelės, ir be lašinių. Odėl tabokos, tai ką jau bepa­ 515

darysi... —sudejavo mano kaimynas tabokius, kurs pasirodė bebuvęs dar ir malūnininku. —Prisižadėk, niekadėjau, šią sunkią valandą, kad jei išeisi iš peklos sveikas, nebeskriausi žmonių, o dalinsiesi krikščioniš­ kai ir gyvensi meilėje ir sutarime su kaimynais. Artimais ir to­ limais. —Prisižadu. Otą taboką meldžiu priimti nuo manęs. —Eiktu skradžiais su taboka. Nedaug ir man beliko. Gal tik tą paskutinę pypkę išrūkyti. —Meldžiu, priimk. Aš dar turiu savo reikalams užslėpęs kaip ir geresnės, pirmarūšės. Ir konservų dėžutę tą. Ogal žuve­ lių norėtumei? Se, tokios gražios žuvelės... Jis traukė iš savo duonmaišio gėrybes ir dėstė smėlyje, gal­ vodamas ir sverdamas tiesiogiai, jog, palengvindamas savo tarbą, tuo pačiu palengvins ir savo pajuodusią sąžinę. Nebuvo laiko daugiau su juomteriotis. Aš juk ne kunigas ir neturiu teisių į išrišimą. Saulė leidosi. Ji nusileido daug anksčiau, negu pasiekdama žemę. Ji pasinėrė į dūmus, ir pasaulis prie jūrų skendėjo betvar­ kėje, lyg jokūrimosi dienose. Iš sutemų išplaukė didžiulė mėnu­ lio pilnatis, plačiai besišypsanti, lyg kiniečio veidas, ir raudona, it budelio marškonis. Mums įsakė slinkti atgal. Tai buvo lygiai keista, kaip įsaky­ mas ateiti ir sugulti griovio dugnan. Ir lygiai tokia pat bepras­ mė kaip draikiojimąsis griaunamo miesto gatvėmis. Sunkiai beatpažinome vietoves, praeitas dienos šviesoje. Štai ką darė raudonas mėnulis, klastingai užliedamas žemę ir nevykusiai at­ likdamas jam pavestą darbą. Sirenos tylėjo, rykavusios visais balsais visą pavakarę. Ne taip jau paprasta tankams įvažiuoti į miestą, kai gatvės užverstos griuvėsiais ir tiek gilių duobių kie­ kviename žingsnyje. Dar ir panzerfaustų turi vokiečių vyrukai. Mūsų buveinė kuone iki pamatų suversta, ir jau nebebūtų prasminga ten ieškoti priebėgos. Mes slinkome toliau, taikydami arčiau vandens, beveik į patį uosto baseiną. Kur milžiniški mū­ rai, sieksninėmis sienomis ir masyviais pilioriais iš mėlynojo cemento, —jūrinės kariuomenės aprūpinimo sandėliai. Toji naktis praėjo ramiai. Visiems, kurie miego norėjo dau­ giau negu gėrybių, besislepiančių tuose sandėliuose. Čia buvo visko, ko gali geisti dora kareivio siela. Aukštais ir skyriais su­ dalinto sandėlio erdvėje slėpėsi didžiausi turtai, ir niekas negy­ nė jais naudotis. Negynė, ir tai labai keista, kai visą laiką buvai 516

pratinamas gerbti svetimą nuosavybę, tuo labiau valdišką. Bu­ vo galima persirengti švarutėliais skalbiniais, lyg tėviškės prie­ pirtyje prieš metinius atlaidus. Nuo kojinių iki kepurės ir nuo batų iki galvos apdangalo, tokios megztinės mauklės, saugojančios ausis ir kaklą nuo žiemos darganų. Geltoni kantai žymėjo mūsų naujųjų uniformų apsiuvimus, kas reiškė, jog čia tarnyba surišta su jūra. Kriegsmarine. Labai gražiai skambėjo. Ir jei jau patapome tais marinais, tai kurio velnio daugiau? Kas gi sako, kad nusibaigti turi būtinai kaip kiaulė? Ir prieš mirtį pravartu švariai apsirengti. Vis jau angelams bus mažiau vargo. Osavo milinės aš nenorėjau prarasti net tokių pagundų aki­ vaizdoje. Marškinėliai ir batai, ir mundiera geltonais apsiuvimais. Tai vis nebloga. Omilinė tepalieka ta pati. Tai mano sen­ timentas. Skylėta, purvina, visas rudenio darganas ir žiemos pū­ gas suėmusi ir draugiškai glėbusi mano pečius. Ją man padova­ nojo geraširdis vyras klaikiose pamario pelkėse, tik perkirtus Nemuną ir atsidūrus nesvetingoje Elnių Žemumoje. Jis turėjo dvi milines —tasai žaliūkas, ir antrosios atsikratymas vis tiek jį mano akyse padarė šventuoju Martynu. Porą pamainų švarių skalbinėlių įsimečiau kuprinėn. Tos dienos ir naktys buvo sapnas mirtinai pavargusio žmo­ gaus, kritusio vietoje ir užmigusio, nežiūrint kokios audros siau­ tė aplink. Ir visa tai jis jautė ir išgyveno, tik dar sutirštintu, sustiprintu tikrumu. Jis norėjo pabusti ir nusiplėšti nuo akių ir burnos troškinančią skraistę. Ir to negalėjo ir turėjo kantriai iki galo ištverti. Ir nieko nepadarysi, kai ugnis pleškėjovisu kar­ ščiu ir visa galybe, rydama žmogaus rankų padarinius ir patį žmogų. Jis buvo patsai vargingiausias reiškinys šioje vietoje. Ir jis nieko nebegalėjo. Jis turėjo visa tai išgyventi. Išeiti arba būti užverčiamu žemėmis. Ir vieno, ir kito jis geidė kaip galint greičiau. Sprogdino sandėlius ir uosto įrengimus. Karštos, įvairia­ spalviai švytinčios ir daugiabalsiai šnypščiančios skeveldros lijo kryžminiu lietumi. Kai buvo per daug, tai per daug visko. Ir pa­ tirčių, ir reginių. Reikėjo prilaikyti savo pojūčius ir žvelgti mui­ linomis akimis. Maždaugkaip į besimaudančių mergaitę per grubliuotą, matinį stiklą. Žmonės lakstė —bėgo, kėlėsi, krito. Ir nebesikėlė. Kuopą išvarė prarausti tunelio po namais labai ne­ parankioje vietoje. Ir jei savo uždavinio neatliko, tai ir kaltinti nebuvo už ką, susidūrus su kliūtimis, galingesnėmis už karinius 517

įsakymus. Vienakis puolė pirmojo būrio vadą, plėšė nuo jo mundieros medalius ir keikėsi paskutiniais žodžiais. Bet ką tas galė­ jo padėti, jei viršila, nežiūrint jo buvusio narsumo ir nuopelnų, nebepajėgė atsispirti visus apėmusiai baimei ir tik jėga tesidavė išvelkamas iš rūsio gilumos. Sužeistiesiems lopyti priskyrė ant­ rą sanitarą. Bet jų niekur nesiuntė, bent tų, kurie pajėgė savom kojom judėti. Užmuštieji buvo išverčiami atgal iš savo netikrų kapų ir sudraskomi į gabalus. Ir jų atminimui dvi sukryžiuotos lentos, du sukryžiuoti pagaliai ar durtuvas su šalmu nusviedžia­ mi šalin. Rūkstančių mūrų priedangoje stovėjo būrelis vyrų ir leido ratu butelį, kiekvienas patraukdamas po galimai didesnį gurkš­ nį ir nusipurtydamas iš pasitenkinimo. Jie bičiuliškai plojo vie­ nas kitam per petį ir tais pačiais draugiškais mostais lupinėjosi antpečius su visais ženklais. Ir atsižymėjimus, gautus visuose frontuose, ilguose karo metų varguose ir patyrimuose. Tai toks nereikalingas šlamštas, kad juomi atsikratyti tik malonumas. Ir be jų bus galima numirti, ir be jų galima eiti belaisvėn ir atsi­ imti savo dalį. Seni kareiviai juokėsi, ir drumzlini lašai ritosi jų sužėlusiomis barzdomis. Aš nežinau, kas ten buvo, —prakaitas ar ašaros, tačiau visa tai ne iš geros dienos. Vienas nusijuosė dir­ žą ir atidžiai apžiūrinėjojosagtį. Davė pažiūrėti ir kitiems, nors tokios pat sagtys prilaikė ir kitų diržus. —Gott mit uns! Ja... —jis purtė rankoje diržą su sagtimi ir grūmojo ore, tarsi ketindamas nuplakti neklaužadas. —Oanie neturi tokių žodžių įsirašę savo sagtyse. Ir kam Dievas padeda, aš noriu paklausti? Ir jeigu jis klausė, vis tiek nesulaukė atsakymo. Jis apsuko apie galvą diržą ir metė nuo krantinės į vandenį. Ir patsai žengė svyruojančiu žingsniu tąja kryptimi. Draugai jį sulaikė. Jis at­ rodė per daug suvargęs ir labai reikalingas poilsio. Raikštis ant jo kaktos buvo sumirkęs krauju.

HEXEGRUND

Ir tai nebuvo paskutinis etapas. Dar reikėjo pereiti naujon vieton. Ir pereiti itin pavojingu keliu už siauro jūros kyšulio, įsiterpusio giliai sausumon. Kelias buvo sunkus, ir jei jį atliksi­ me —būsime daug arčiau išsigelbėjimo. Tokiais žodžiais mus guodė vyresnieji, patys neturėdami menkiausio supratimo, kas, kaip ir kodėl tai daroma. Mes ėjome, ir tiek. Bet jeigu sako? Svarbiausia — nepasimesti ir nepalikti sužeistųjų. Kas liks —liks jau amžiams amžiniesiems. Tiems jau nebepasivyti. Atmintini ir įsidėmėtini senų kareivių patarimai: nerūkyti, garsiai nekalbėti, atleisti apikakles ir atsisegioti kelnių klynus. Odiržus susiveržti. Ir taip pirmyn. Pro liepsnojančius namus, pro dūmus, vielų raizginius ir žlegantį stiklą. Iš duobės į duobę. Laikantis įlankos savo dešinėje. Okairėje stovėjo išsirikiavę rusų tankai. Juodame šlaitų fone žybčiojo ugnelių eilės, išspjaudamos už­ taisus ir pasiausdamos per galvas. Jie apšaudė antrąjį įlankos krantą. Ūžčiojo, švilpavo ir kaukė. Ir gana nejaukiai. Jų pėsti­ ninkai turėjo lindėti žymiai arčiau, kur nors tuose mėnesienos šešėlių aptamsintuose namuose. Jei jie nešaudė, tai mūsų laimė. Bet eiti vis tiek reikėjo. Ir kuopa slinko, ištįsusi begaline v