Žaidimas KGB tinkluose 5415004696

Citation preview

VILNIUS 1996

UDK 351.74/76(474.5) (094) Sk 85

Knygos leidimą finansavo Devenių kultūros fondas

ISBN 5-415-00469-6

© Vytautas Skuodis, 1996

ĮŽANGOS ŽODIS Vergijos metais Lietuvos kelias į laisvę ir nepriklau­ somybę buvo labai sunkus. Kova dėl šių mūsų tautos idea­ lų, prasidėjusi nuo pirmosios okupacijos dienos 1940aisiais, tęsėsi pusę šimtmečio. Per tuos dešimtmečius keitėsi kovos formos ir inten­ syvumas, nevienoda buvo jos kiekybė ir kokybė, tačiau ji buvo nuolatinė —atvira ir slapta, pasyvi ir aktyvi. Teko prisitaikyti prie sąlygų ir naudotis visomis Įmanomomis legaliomis ir nelegaliomis priemonėmis. Kova už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę pareikala­ vo be galo daug aukų, tačiau toji bendra ir visuotinė mū­ sų tautos kova vis dėlto buvo laimėta —Lietuva vėl tapo laisva ir nepriklausoma valstybe, nors dar ilgai teks gy­ dyti gilias fizines ir ypač dvasines bei moralines žaizdas, kurias paliko okupacijos bei aneksijos metai. Tiems, kurie po ilgos ir atkaklios kovos už Lietuvą, už jos laisvę ir nepriklausomybę išliko gyvi, nevalia pasi­ traukti istorijai nepalikus žinių apie galutinės pergalės nesulaukusius. Esu laimingas, galėjęs aktyviai dalyvauti Lietuvos po­ grindžio veikloje 1972— 1979 metų laikotarpiu. Tie metai man buvo patys reikšmingiausi, nes jie įprasmino mano gyvenimą ir sustiprino tikėjimą. O tikinčių laisve buvo tūkstančiai. Jie dažnai liko nematomi ir mažai žinomi. Net ir dabar, mūsų kraštą užgulus naujiems nepriklausomy­ bės ir demokratijos sutvirtinimo rūpesčiams, beveik visi jie pasiliko šešėlyje. Tie vyrai ir moterys dažniausiai la­ bai kuklūs. Jie mano, kad paprasčiausiai atliko pareigą Tėvynei. Jų darbą pasverti ir įvertinti teks ateities isto­ rikams.

Klysta tie, kurie šiandien mano, kad tarp kruvinos Lie­ tuvos partizanų kovos dešimtmečio ir Sąjūdžio 1988 me­ tais sukeltos stiprios tautinio atgimimo bangos Lietuvoje vyravo tiktai baimė ir prisitaikymas, neprasmingas arba nusikalstamas, kad niekas nekurstė Lietuvos laisvės ir ne­ priklausomybės atgavimo vilties. Tačiau ateityje ISTORI­ J A patvirtins, kad tautiniam atgimimui dirvą ruošė ir Lie­ tuvos pogrindis. Šioje knygoje, pasakodamas apie save kaip apie asme­ nų ir įvykių jungtį, turėjau pagrindinį tikslą —parodyti, kad ir vadinamaisiais brežnevinės stagnacijos metais Lietu­ voje vyko didelė kova dėl pagrindinių žmogaus ir tautos teisių ir laisvių. Tą kovą kartkartėm nušviesdavo žaibai, svaidomi iš tarybinės valdžios viršūnių. Lietuva buvo ap­ raizgyta tankiu sekimo ir persekiojimų tinklu, tačiau ir tame tinkle nuolatos vyko „pelės ir katės1 žaidimas. Jis nebuvo beprasmis, kaip dabar atrodo kai kam iš aktyvių politinių veikėjų, sąmoningai arba nesąmoningai menki­ nančių Lietuvos pogrindžio ir disidentinės veiklos reikš­ mę arba visai apie tą buvusį pogrindį nutylinčių, kad iš­ ryškintų savo pačių nuopelnus. Knygoje norėta parodyti ir to meto pogrindžio veiklos būdus, sąlygas bei aplinkybes. Joje minima daug asme­ nų, vienaip ar kitaip dalyvavusių toje veikloje. Pirmaja­ me šios knygos rankraščio variante, parašytame iki 1990-ųjų metų, plačiau pasakota tik apie tuos autoriui žinomus pogrindžio veikėjus, kurie jau buvo mirę. Kitus teko „užslaptinti“ Tačiau knygą rengiant spaudai, visų „užslaptinimų“ jau buvo galima atsisakyti ir šiek tiek pla­ čiau papasakoti apie tuos, kuriems gali tekti šią knygą skaityti, prisimenant dar netolimos praeities laikus, kada buvome vieningi ir daug kuo rizikuodami tikėjome, jog kada nors Lietuvai ,,.. .skaudūs pančiai nukris, / Ir vai­ kams užtekės nusiblaivęs dangus. . (Maironis). Be šio tikėjimo toji veikla būtų buvusi beprasmė ir galbūt jos iš viso nebūtų buvę. Tegul ši knyga bus nedidelis paminklas tiems mano žinomiems ir nežinomiems Lietuvos pogrindžio bendražy­ giams, kuriems daug metų trukusios vergijos ir priespau-

dos naktyje nebuvo lemta sulaukti Lietuvos nepriklauso­ mybės atkūrimo. Autorius dėkingas Lietuvių fondui už finansinę paramą rašant šią knygą ir ypač Devenių kultūros fondui ir jo pirmininkei poniai Daliai Bobelienei knygą leidžiant. Tik jų dėka šie atsiminimai galėjo išvysti pasaulį.

Autorius

NEKVIESTI SVECl£I Brėško niūrus ir žvarbus 1979 metų vėlyvo rudens ry­ tas. Tokie rytai, o kartais ir lietingos arba su šlapdriba dienos, lapkričio mėnesio pabaigoje Lietuvoje dažni. Lauke už lango dar nebuvo visiškai išsisklaidžiusi nak­ ties tamsa, kai vėlokai atsikėlęs ir neturėdamas noro, o veikiau laiko, ką nors įmesti į burną, skubėjau išeiti iš namų. Po pusvalandžio studentams turėjau pradėti pa­ skaitą, o prieš tai reikėjo nors keletą minučių peržvelgti konspektą. Jau buvau beišeinąs pro duris, bet vėl sugrįžau pasi­ imti „Perspektyvų" septynioliktąjį ir vakar vakare gautą naujausią pogrindžio „Aušros" numerį. Staiga sučirškė durų skambutis. Buvo lygiai aštunta valanda ryto. Kas gi čia dabar tokiu laiku?—nustebau. Paštą atne­ ša vėliau. Be to, paštininkas laikraščius ir laiškus įmeta į pašto dėžutes, kurios kabo mūsų namo laiptinės antroje aikštelėje. Anksčiau, kol tų dėžučių nebuvo, visą mūsų paštą įgrūsdavo pro skylę prieangio duryse. Gal telegramą atnešė?—dingtelėjo nerami mintis. O gal kas nors iš kaimynų? Tačiau per ištisus dvidešimt me­ tų, mums gyvenant šitame name, dar taip nebuvo, kad kas nors iš jų su savo reikalais taip anksti ateitų. Priėjęs prie durų, pažvelgiau pro optinę akutę. Nieko nematyti. Gal tai vaikų išdaigos? Bet gi jie dabar užim­ ti —ruošiasi į mokyklą. Rankoje laikydamas portfelį, atidariau duris ir staiga prieš mane, beveik ant paties durų slenksčio, lyg šmėkla išdygo skrybėliuotas, vidutinio amžiaus ir neaukšto ūgio vyriškis. Jis net nepasisveikinęs tiesiai išdrožė: — Valstybės saugumas! 8

Vos jam tai pasakius, iš už prieangio kampo pasirodė antras, trečias, ketvirtas... — Labai malonu,—kažkaip nesąmoningai burbtelėjau. Nors tai buvo labai nemaloni staigmena, tačiau tą akimirką šitų paniurusiais veidais vyrų kažkodėl neišsi­ gandau. Tiktai švystelėjo žaibiška mintis, kad dabar pra­ sideda naujasi mano gyvenimo etapas. Jau prieš kurį laiką intuityviai pradėjau jausti, kad netrukus jie gali mane susekti. Kartais net stebėdavausi, kodėl taip ilgai tai neįvyksta? Netikrumo jausmas buvo apėmęs ir Ireną. Vieną kartą ji manęs paklausė: — Ar pas mus gali kada nors būti krata? Tada kiek pagalvojęs jai atsakiau: — Taip. Irena daugiau nieko manęs nebeklausė. Ji žinojo, kad esu įsitraukęs į veiklą, susijusią su pogrindžio spauda. Tačiau dėl to man niekada nepriekaištavo. Pati skaityda­ vo mano parsineštus pogrindžio leidinius. Prašoma kartais kai ką išversdavo į lietuvių kalbą tiems leidiniams. Ji iš­ vertė net Voinovičiaus politinės satyros knygą ,,Ivanas Cionkinas". Tačiau labai daug ko ji toje mano slaptoje veikloje nežinojo. Buvau atsargus, kad bėdai ištikus ji ir mūsų dukterys turėtų kuo mažiau rūpesčių. Galiausiai ir nerašyti konspiracijos įstatymai reikalavo net ir artimiau­ siam žmogui nepasakoti to, kas jam nėra būtina žinoti. Sakoma, kad skęstantis žmogus vaizduotėje per keletą sekundžių spėja pamatyti visą savo gyvenimą. Kažkas panašaus du kartus buvo ir man atsitikę. Dabar, stovėda­ mas šitų ištikimų ,,valstybės saugotojų" akivaizdoje, pa­ sijutau vėl grimstąs gilyn, tačiau ne vandeny, o purve. Staiga pamačiau žaibišku greičiu besisukantį ne pragy­ ventų metų, o ateities filmą, kurio kontūrai buvo dar labai neryškūs. Viena tame ,,filme" buvo visiškai aišku: nuo šios minutės prasideda naujas gyvenimas, visai nepana­ šus į buvusį, ir jis bus... įdomus! Dabar didžiausią rūpestį man kėlė tai, kad pirmajame kambaryje, į kurį po minutės suvirs saugumiečiai, dar tebeguli Irena ir mūsų studentiško amžiaus dukros —Gie­ drė ir Daiva. Jos nebemiegojo, tačiau dar neskubėjo kel­ 9

tis. Buvome įpratę neguilti anksčiau 24-os valandos. Dėl to dažnai būdavo kaltas televizorius. Šiandien šeštadienis. Į darbus eiti nereikia, todėl ga­ lima ir pasilepinti. Irena gulėdama dažniausiai ką nors skaito. Ir dabar ji skaitė... vakar mano gautą „Aušros“ numerį. Prieangyje pastatęs portfelį ir pasakęs saugumiečiams „prašau“, skubiai prišokau prie Irenos ir, dengdamas ją savimi nuo jų akių, pasilenkęs tyliai pasakiau: — Saugumas! Mano nuostabai, Irena visai nesureagavo ir ramiausiai skaitė toliau, iškėlusi „Aušrą" prieš savo akis. Nejaugi ji nesuvokė, ką jai dabar pasakiau, pagal­ vojau su dideliu nerimu. Reikėjo skubiai veikti. Tuo tarpu visas būrys nekviestų svečių jau stoviniavo gulinčių mo­ terų kambaryje. Jį perėję, antrajame, žymiai mažesnia­ me kambaryje-bibliotekoje, jie tikrai suras sau daug dar­ bo, kuris visai pateisins jų atvykimą. Maniau, kad tie „svečiai“ bus tokie džentelmenai ir leis moterims atsikelti ir apsirengti, o Irena suspės kur nors paslėpti tą „Aušrą". Todėl, atsitraukęs nuo Irenos, pakviečiau visus eiti į virtuvę. Pirmas paskui mane į ją įėjo tas, kurį prie durų bu­ vau palaikęs šmėkla. Vėliau paaiškėjo, kad jis šių įsiver­ žėlių vadas majoras Vilimas. Prie mažos virtuvės durų įstrigo Zdanevičius ir Bogdanovas. Už jų, gulinčių moterų kambaryje, pasiliko trypčioti pats nesimpatiškiausias — Razumas, pasirišęs raudoną kaklaraištį. Visų jų pavardes sužinojau vėliau. Vilimas, nuo galvos nenusiimdamas skrybėlės, padavė man Respublikos prokuroro Kairelio pasirašytą kratos or­ derį, kuriame buvo visų jų pavardės. Paėmęs jį ir skubiai permetęs akimis, paklausiau, kas jis toks ir ar tikrai jis yra majoras Vilimas. Skrybėlėtas paireigūnas tylėdamas išsitraukė savo rau­ doną tarnybinį pažymėjimą ir atskleidė jį taip, kad pama­ tyčiau jo pavardę ir fotografiją. Įsitikinęs jo tapatybe, alkūne atsirėmiau į seną šal­ dytuvą „Oka“ ir pradėjau skaityti prokuroro raštą, at10

kreipdamas dėmesį į sakinį, kad kratos tikslas —surasti ir paimti antitarybinius leidinius. Atrodo, jie žino, kad tokių leidinių turiu. Dabar reikėtų be šitų įsiveržėlių kaip nors vienam patekti į antrąjį kambarį, kad nors po rūbų spinta galė­ čiau nustumti paketą su vakar gautomis ,,Aušromis“ ir du aplankus su medžiaga naujiems „Perspektyvų" nume­ riams. Tuos aplankus tiktai vakar vakare buvau atsinešęs iš slėptuvės mūsų daugiabučio namo rūsyje. Paėmiau juos prieš išeidamas į slaptą susitikimą su Albertu, iš kurio gavau paskutiniojo „Aušros" numerio aštuonis egzemplio­ rius. Deja, tas mūsų susitikimas nakties tamsoje užsitęsė beveik iki vidurnakčio besvarstant ir kitus pogrindžio veiklos reikalus. Vaikštinėjimas tamsiomis gatvėmis ir dar tamsesniais skersgatviais atėmė paskutines po darbo dienos dar liku­ sias jėgas, tad visų rankraščių, skirtų pogrindžio spaudai, šį vakarą taip ir neperžiūrėtų, drauge su gautomis „Auš­ romis" nebepajėgiau nunešti į slėptuvę. Miego traukiamas į lovą pagalvojau: rytoj šeštadie­ nis, daugeliui poilsio diena. O saugumiečiai juk taip pat žmonės ir poilsio dienų vertę supranta. Dabar buvo visai aišku: pats šėtonas man tokią ra­ minančią mintį bus pakišęs, ir aš pamiršau, kad saugumo žmonės yra kitokie, jie atkakliai dirba ir tada, kai visi ilsisi. Man jau kelintą kartą neva skaitant kratos orderį, o iš tikrųjų galvojant visai ką kitą, praėjo nemažai laiko. Saugumiečiai buvo kantrūs ir tarsi laukė iš manęs koman­ dos pradėti darbą. O tos „komandos" vis nebuvo, nes lau­ kiau kol atsikels moterys. O tada gal nors akimirkai man pasiseks nuo jų atsitolinti ir žaibiškai bent didžiausio „nusikaltimo" medžiagą kur nors paslėpti. O tai padaryti, mano manymu, tarp pusę kambario užimančių knygų bu­ vo kur. Tai lyg savotiškas tankus miškas, kuriame ir šie „medžiotojai" pasiklystų. Deja, mano įtempta klausa taip ir nepagavo garsų, pa­ ll

-tvirtinančių, kad pirmajame kambaryje būtų kas nors pa­ sikeitę. Pagaliau ryžausi: — Na gerai! Eime! O siaubas! Eidamas su visu būriu palydovų pamačiau, kad Irena, nepakeitusi pozos ir toliau tebegulėdama, ra­ miausiai tebeskaito pogrindžio „Aušrą", tarytum be tos „Aušros" daugiau nieko nebūtų buvę. Antrasis kambarys visas buvo skersai ir išilgai apsta­ tytas knygų sekcijomis ir lentynomis su siaurais praėji­ mais tarp jų. Tiktai prie vienos sienos netoli durų stovėjo rūbų spinta su dideliu veidrodžiu. Palei langą buvo prisi­ spaudusi pati paprasčiausia siaura sofa-lova. Tarp spintos ir didžiosios knygų sekcijos stovėjo sulenkiamas stalas. Viena jo pusė buvo atlenkta taip, kad tarp stalo ir spin­ tos aš pats praeidavau beveik šonais. Tiek pat laisvo ploto buvo tarp to paties stalo ir mažesniosios knygų sek­ cijos, kuri taip pat rėmė kambario lubas. Prie stalo čia buvo priglausta dar viena žema lentyna, prikrauta ir už­ krauta knygomis. Neapsidžiaugė saugumiečiai, pamatę, kiek jiems čia, patiems vos sutelpant, bus darbo. Man jų net pagailo.

KRATA

Irenai ir dukroms atsikėlus, saugumiečiai pasklido po visą butą. Jauniausiajam iš jų —Bogdanovui, Vilimas lie­ pė atvesti kviestinius, t. y. kratos liudininkus, iš lengvo­ sios pramonės technikumo, kuris buvo čia pat netoli mūsų namo. Įdomu, ką jis atves? Vienas iš pasilikusiųjų tuojau kažkur paskambino te­ lefonu, turbūt pranešdamas, kad darbą pradėjo sėkmin­ gai. Vėliau paaiškėjo, kad tą dieną mūsų telefonas buvo atjungtas, ir niekas mums iš miesto negalėjo prisiskam­ binti. Tačiau tai netrukdė tuo pačiu telefonu saugumie­ čiams palaikyti ryšį su savuoju centru ir tam centrui paskambinti į mūsų butą. Buvome įspėti, kad suskambus telefonui, mes neatsilieptume. Kol jie žvalgėsi ir kažką tyliai tarėsi, po keliolikos mi­ nučių sugrįžo ir Bogdanovas, vesdamasis dvi visai jaunas mergaites. Jas surado technikumo mokinių bendrabutyje. Nugirdau, kad būti kviestinėmis jas paskyrė bendrabu­ čio komendante. Net Vilimas susiraukė, kad atsivedė merginas, o ne vyrus. Jis laukė solidesnių kviestinių. Toks Bogdanovo operatyvumas kėlė mintį, kad tą jų komendantę jau iš anksto apie reikalą informavo ir tos kviestinės jau buvo paruoštos numatytai valandai. Merginos —Virginija Tūbelytė ir Genovaitė Martinkutė —visą dieną kratos metu jautėsi labai nejaukiai. Net tarp savęs vengė garsiai kalbėtis. Jos taip ir prasėdėjo pirmajame kambaryje ant sofos ištisą dieną, tarsi pačios būtų buvusios areštuotos. Jos net ir kojos neįkėlė į an­ trąjį kambarį, kuriame saugumiečiai plušo. Tačiau joms, net ir nieko neveikiant, mūsų bute dabar buvo gera ,,ta­ rybinio patriotizmo,, pamoka. 13

O saugumiečiai joms atvykus tuojau pat ėmėsi darbo iš peties. Razumui paskyrė krėsti virtuvę, prieangį, vonią ir tualetą. Zdanevičiui—pirmąjį kambarį, kuriame ką tik gulėjo moterys. Bogdanovas pasirodė esąs stalčių tikrini­ mo specialistas. O tų stalčių abiejose knygų sekcijose bu­ vo nemažai. Vilimas ėmė apžiūrinėti visa tai, kas buvo ant stalo ir pastalėje. Iš Vilimo ir Bogdanovo veiksmų sekos man susidarė gal ir klaidingas1įspūdis, kad jiems jau ir anksčiau buvo žinoma, kur ir kas yra padėta. Prisiminiau, kad prieš kele­ tą savaičių mūsų šeimai buvo kilęs įtarimas, jog mums nesant namuose kažkas šeimininkavo bute. Atkreipė dė­ mesį kai kurie daiktai prieangyje, atsidūrę ne savo įpras­ tinėse vietose. Atrodė, tarsi juos būtų ištampęs išdykęs kambarinis šunelis arba mažas kačiukas. O tokių gyvų padarų mes niekada neturėjome. Gerai žinojau, kad slaptieji saugumo agentai kartais apsilanko kai kuriuose butuose, kada juose nėra šeimi­ ninkų. Zdanevičius savo darbą pirmajame kambaryje užbai­ gė greičiausiai. Net Vilimas dėl to nusistebėjo ir aiškiai buvo nepatenkintas, kad tame kambaryje jis nieko ne­ rado. Nustebau ir aš: kurgi „Aušra“, kurią Irena skaitė? Na šaunuolė ji, pagalvojau, kad net saugumietis, aiš­ kiai matęs jos rankose „Aušrą“, dabar jos nesurado. Nuo šios minties man pasidarė lengviau, nes gerai žinojau, kad ir Razumas jo apieškomose patalpose nieko nesuras. Viskas, ko jie ieško, yra antrajame kambaryje, ir tai, ką jie suradę paims, kris tiktai ant mano vieno galvos. Mano kambarys —mano tvirtovė! Kada jame dirbda­ vau ką nors „nusikalstamo", visada durys tarp abiejų kambarių būdavo uždarytos. Su tuo mano moterys buvo apsipratusios ir niekada nesmalsavo sužinoti mano pa­ slapčių. Dabar Zdanevičius ėmėsi knygų lentynos, stovinčios už durų ir taip pat remiančios kambario lubas. Pradėjęs nuo viršutinės eilės, neskubėdamas ėmė knygas ir sklaidė, nepamiršdamas pažvelgti ir už jų aplankų. Iš Zdanevičiaus lėto ir tingaus būdo susidarė įspūdis: 14

jeigu jie visi tas knygas tikrins tokiu greičiu, kratos nepa­ baigs iii per dvi dienas. O tai man kėlė tam tikrą rūpestį, nes labai norėjau, kad tas mums visiems nemalonus įvy­ kis pasibaigtų su šia diena. Beje, Zdanevičius iš viso to ketverto atrodė inteligentiškiausias. Jis lyg ir nesiderino su mano susidarytu tikro saugumiečio įvaizdžiu. Šiaip ar taip, iš savo bendrų jis išsiskyrė geresniąja prasme. Vilimas tuojau pat surado ant stalo ir po stalu tai, dėl ko jie visi čia atėjo. Jis atidėjo į šalį mano tik prieš keletą dienų užbaigtą perrašyti mašinėle didelį darbą, ku­ rį vėliau pavadinsiu „Dvasinis genocidas Lietuvoje". Pa­ ėmė ne tik jį, bet surinko visus to darbo juodraščius, panaudotas kalkes. Paėmė net švaraus popieriaus lapus. Pastalėje jo didžiausias laimikis buvo tie šeši „Auš­ ros" aštuonioliktojo numerio egzemplioriai. Bogdanovas iš stalčių ištraukė du aplankus su įvai­ riais popieriais. Kiek pasklaidęs juos, įsitikino, kad visi „antitarybiniai". Parodė Vilimui, kuris savotiškai pagy­ vėjęs pasakė: — Tuos reikia užantspauduoti! Tai jie tuojau pat ir padarė. Aplankus aprišo virvelė­ mis, kurių galus įspaudė į plastilino gniutulus. Vilimas pasirausęs kišenėse išsitraukė mažą misinginį antspaudą, kurį prispaudė ant išploto plastilino. Dar nebuvo praėjusios dvi valandos nuo saugumiečių atvykimo, o jie jau turėjo surinkę nemažai įvairios rank­ raštinės ir mašinėle rašytos medžiagos, kurios užteko rim­ tai bylai sudaryti. O krata dar tik prasidėjusi. Dėl tokio pasisekimo „svečiai" buvo aiškiai patenkinti, tačiau įspū­ džiais nesidalino. Iš šalies į juos žiūrint kartais atrodė, kad tai įsikūnijusios šmėklos, kurios vien tik tylėjimu daro slegiantį įspūdį. Dabar jų darbo tempas žymiai su­ lėtėjo. Zdanevičius per visą dieną sugebėjo patikrinti tiktai tą vieną lentyną, ir net ne iki apačios. Razumas, ilgai darbavęsis jam tekusiose patalpose, tik­ tai prieangyje mano paliktame portfelyje atrado du po­ grindžio leidinius. Vėliau jis pervertė visą rūbų ir skal­ binių spintą, savo apmaudui ir čia nieko neužtikęs. 15

Su tikra mokslininko tyrinėtojo aistra Bogdanovas iki pat sutemų nuosekliai studijavo tris didžiosios knygų sek­ cijos stalčius, kiekvienam popieriui ir popierėliui skirda­ mas didelį dėmesį. Jį labai sudomino ir portatyvinis mag­ netofonas „Sonny", kurį pogrindžio reikalams buvau ga­ vęs iš kunigo Pranciškaus Račiūno. Įdėjęs čia pat buvu­ sias dvi kasetes ir jų pasiklausęs, įsitikino, kad jose esa­ ma užsienio radijo laidų įrašų. Saugumiečiai patys galėjo įsitikinti, kad visa jų at­ rinktoji medžiaga niekur nebuvo slepiama. Ji gulėjo ant stalo, ant dėžės, esančios po stalu, ir knygų sekcijų stal­ čiuose. Toji aplinkybė tardymų metu man davė pagrindo tvirtinti, kad visa jų paimta medžiaga nėra mano tariamo nusikaltimo įrodymas. Priešingu atveju, visa tai būtų bu­ vę išslapstyta ir kratos metu jie mažai ką atrastų. Man nusibodo stebėti jau aiškiai aptingusių saugumie­ čių darbą. Buvo matyti, kad jie tempia »laiką. Neabejojau, kad išeidami ir mane išsives. Paprašiau Vilimo leisti išsi­ maudyti vonioje. Jis apsimetė neišgirdęs. Man pakartojus prašymą, čia pat stovėjusio Razumo paklausė: — Ar vonia patikrinta? Razumui kažką burbtelėjus, Vilimas nepažvelgdamas į mane pasakė: — Galite. Gulėdamas šiltame vandenyje pajutau atslūgstant ner­ vinę įtampą. Keista, o man iki šiol atrodė, kad jos visai nejaučiu. Pradėjau analizuoti padėtį, kurioje aš ir mano šeima dabar atsidūrėme. Kad mano paties gyvenimas pasi­ keičia iš pagrindų, tai buvo visiškai aišku. Jeigu šiandien manęs dar ir neareštuos, darbo dienos universitete jau suskaitytos. O kas toliau? Tai, žinoma, priklausys nuo manęs, paties. Todėl jau dabar privalau apsispręsti ir tvir­ tai laikytis. Gal būtų net geriau, jeigu jie dabar ma­ nęs nebepaleistų, dingtelėjo mintis. Visiškai atsidaviau likimui. Tačiau šito fatališko pasyvumo idėją turbūt vėl man kyštelėjo šėtonas. Nejaugi šiandien mano kova turi pasi­ baigti? O ne, taip nebus, nusprendžiau. Dabar svarbiau­ sia laimėti kuo daugiau laiko. Žinoma, tą laiką dabar man 16

gali padovanoti tiktai jie. Dar šiek tiek kantrybės, ir šį vakarą visa tai paaiškės. Išlipęs iš vonios, pasijutau daug žvalesnis ir ramesnis. Tuo metu saugumiečiai, susimetę į virtuvę, užkandžiavo. Žinoma, tiktai ne Irena juos vaišino. Man gulint vonioje', vienas iš jų buvo nuėjęs į artimiausią krautuvę. Joje nupirko pačios pigiausios dešros, baltos duonos ir keletą limonado butelių. Valgė patys, vaišino ir savo kviestines. Limonadą gėrė tiesiai iš butelių, neimdami iš spintelės stiklinių arba puodukų. Irena „nesusiprato" jiems pasiū­ lyti. Irena, Giedrė ir Daiva taip ir prasėdėjo visą dieną iškratytame kambaryje ramiai žiūrėdamos televizorių, ką nors skaitydamos ar megzdamos. Viena iš jų buvo užsė­ dusį Irenos skaitytą „Aušrą", kol vėliau ją įgrūdo į pata­ lynę sofoje. Jos elgėsi taip, tarytum visai nerūpėtų, kas dabar dedasi mūsų bute. Į saugumiečius nekreipė jo­ kio dėmesio ir tai, be abejo, turėjo užgauti jų ambicijas. Stengėsi nepastebėti ir tų dviejų mergaičių, tyliai sėdin­ čių ant kitos sofos. Pastarosios jautėsi labai nejaukiai. Kažin ar suprato, kam jas čia atvedė? Kartą trumpam prisėdęs prie jų, mėginau prakalbinti. Abi tylėjo. Matyt, laikėsi saugumiečių įsakymo su buto šeimininkais nesileisti į jokias kalbas. Saugumiečiai pasitarę nusprendė telefonu iškviesti fo­ tografą. Tai mane sudomino. Kam jis reikalingas? Po valandėlės atvažiavo ne fotografas, o vyresnysis tardytojas Jurkštas. Tačiau jis atsivežė ir fotoaparatą. Vilimas tuojau pat ant stalo išdėliojo tarsi parodai visus atrastuosius pogrindžio periodinius leidinius, atskleisda­ mas jų titulinius lapus. Prie šios ekspozicijos Bogdanovas pridėjo nedidelį, ge­ rokai aptrintą lapelį, kuriame tarp stačių ir gulsčių lini­ jų buvo pažymėti maži kryžiukai, o viršuje tarp linijų — raidės. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tai visai nereikš­ mingas ir nieko nepasakantis popiergalis, kuris tik per atsitiktinumą su kitomis šiukšlėmis anksčiau mano paties nebuvo išmestas. Tačiau Bogdanovas suvokė, kad tai svar­ bus jo atradimas, fr tts^neapsiriko; Tai buvo mano gau-

iminos pogrindžio spaudos platinimo-registravimo lentelė. .11 rodė, koks mano pažįstamų žmonių ratas, su kuriais palaikiau konspiracinius ryšius, aprūpindamas juos ,,Lie­ tuvos katalikų Bažnyčios kronika1', „Aušra", „Perspekty­ vomis", „Rūpintojėliu", „Dievu ir Tėvyne" bei kitais po­ grindžio leidiniais. Tačiau tai tik dešinioji tos lentelės pusė. Kairiosios Bogdanovas dar nebuvo suradęs, nors ji gulėjo tame pa­ čiame viršutiniame stalčiuje. Pasinaudodamas proga, kai saugumiečiai virtuvėje už­ kandžiavo, o antrajame kambaryje buvo likęs tiktai Zdanevičius, prisėdęs ant savo sofos-lovos kampo ketinau pusiau ištrauktame viršutiniame stalčiuje pakelti karto­ ninę dėžutę, kad paimčiau po ja esančią kairiąją tos len­ telės pusę. Suglaudus abi lentelės dalis, man buvo aišku, kas kokia pogrindžio spauda jau aprūpintas, o kas dar ne. Tačiau kairiojoje lentelės pusėje nebuvo nurodytos pavardės arba vardai, o tiktai mano paties pramanytos pravardės. Mane stebino, kad Bogdanovas, pedantiškai stropiai visa tame stalčiuje tikrinęs, taip pat ir tą dėžutę, nesusi­ protėjo jos pakelti. Šis radinys vėliau tardymų metu būtų buvęs labai svarbus įrodymas. Paliktas ištrauktas stalčius rodė, kad sugrįžęs Bogda­ novas vėl pradės jame raustis. Neatitraukdamas akių nuo ant kėdės stovinčio Zdanevičiaus, kuris tebetikrino knygas vis toje pačioje lentyno­ je, tiesiau ranką į stalčių pakelti tą dėželę ir paimti po ja gulintį perlenktą popieriaus lapelį, kad jį saujoje sugniaužčiau, po to saugumiečiams nematant kur nors už­ kiščiau. Buvau beveik tikras, kad to mano rankos judesio Zdanevičius nemato, tačiau staiga jis, nepasukdamas galvos, ramiu balsu tarė: — Nelieskite nieko! Netrukus iš virtuvės sugrįžo visi kiti. Pasisotinę vėl įniko į darbą.

SAUGUMO AGENTAS BAŽNYČIOJE

Kai stebėjau visą laiką rimtai susikaupusį Bogdanovą ir rūstų jo akių žvilgsnį, man atrodė, kad jį esu jau kaž­ kur matęs. Tačiau kur ir kada, negalėjau prisiminti. Pavakary, kada Bogdanovas darbą stalčiuose jau bu­ vo pabaigęs ir stoviniavo nesugalvodamas ko griebtis, o knygos jo nedomino, pasakiau: — Klausykite, aš jus neseniai mačiau bažnyčioje. Visi saugumiečiai nustebę sukluso. Pats Bogdanovas kažkaip nenatūraliai išsišiepė, tačiau į mano pastabą jis nieko neatsakė. Vadinasi, aš neapsirikau. Iš nemalonios padėties gelbėti jį ėmėsi Jurkštas. — Negali būti, jis juk ateistas,—pasakė šypsodama­ sis. — Bet aš jus tikrai mačiau bažnyčioje! —tvirtinau jau neabejodamas. Saugumiečiai dabar tylėjo. Kiek pasiraivęs pečiais ty­ lėjo ir pats Bogdanovas, tarytum jam kas nors už nu­ garos būtų užlašinęs šalto vandens. O buvo taip. Nors dirbantiems universitete dide­ lė rizika lankyti bažnyčią ir viešai išpažinti savo tikėji­ mą, tačiau to nevengiau. Man ir sąlygos buvo palankios, nes čia pat, prieš mūsų buto langus buvo maža, daili ir grakšti pseudogotikinė Svč. Jėzaus Širdies bažnytėlė. Ji kiek nuošalyje nuo triukšmingų gatvių. Kadangi ne tik sekmadieniais, bet dažnai ir šiokiadienių vakarais grįž­ damas iš darbo į ją užsukdavau, beveik visi jos lankyto­ jai iš matymo buvo pažįstami. Kartais ir pamatyti nauji veidai nekėlė įtarimo. Tačiau visada išėjęs iš bažnyčios, 19

nesukiodamas galvos į šalis iš padilbių nužvelgdavau stoviniuojančius bažnyčios šventoriuje arba už jo siauroje gatvelėje. Niekad ko nors įtartino nepastebėdavau. Maždaug prieš mėnesį, vieną sekmadienį, po sumos išeidamas iš tos bažnytėlės, pamačiau netoli durų taip sienos ir iš jos išsikišusio piliastro kažkaip nenatūraliai įsispraudusį rūstaus žvilgsnio jauną vyrą. Jis buvo aukš­ tas, lieknas, gelsvu rudeniniu paltu. Stovėjo tarsi sustin­ gęs, aštrų žvilgsnį dirbtinai įsmeigęs į vieną tašką di­ džiajame altoriuje, nors žmonės iš bažnyčios jau baigė išeiti. To žmogaus poza man iš pradžių pasirodė ne tik ne­ natūrali, bet ir juokinga. Tačiau tuojau pat pajutau ir nerimą, nes jau gerokai ištuštėjusioje bažnyčioje tas ta­ riamas susikaupimas buvo visai nemaldingas. Anksčiau šioje bažnyčioje to žmogaus nebuvau matęs. Dabar man buvo visiškai aišku, kad tada bažnyčioje mačiau tą patį Bogdanovą. Prisiminiau, ir tai, kad po to pirmo mūsų „pasimatymo" bažnyčioje, vėlai vakare grįž­ damas iš Gamtos mokslų fakulteto į namus, keletą kartų Gerosios vilties gatvėje, netoli tos bažnytėlės, pastebėjau automobilyje sėdinčius ir kažko lūkuriuojančius vyrus. Pastarieji man pradėjo kelti didesnį įtarimą negu tas bažnyčioje anksčiau nematytas jaunas žmogus. Intuity­ viai pradėjau jausti, kad netrukus mano gyvenime turi įvykti kažkas svarbaus. Tačiau buvau atsidavęs likimui ir Dievo valiai. Gal todėl vakar pirmą kartą buvau visiš­ kai praradęs atsargumo jausmą, už ką dabar teks bran­ giai sumokėti gal net ne vien savo laisvės kaina.

NERADO PADĖTO PRIE KOJŲ

Jau visai sutemus saugumiečiai pareikalavo parodyti garažą, esantį čia pat, už šimto žingsnių. Pro buto langus buvo matomos jo durys. Paprašiau, kad juos palydėtų Irena. Pats pasiūliau jiems įlipti ir į garažo duobę, iš kurios yra durelės į rūsį. Padaviau ir automobilio rakte­ lius, kad galėtų nuo tos duobės nuvažiuoti mašiną. Paskui Ireną nusekė trise —Zdanevičius, Jurkštas ir Razumas. Netrukus jie sugrįžo. Paimdamas iš jų raktus paklau­ siau: — Ar ir rūsį garaže patikrinote? Gavęs teigiamą atsakymą pagalvojau: jeigu turėtumė­ te šunų uoslę, tikriausiai būtumėte suuodę jame dar neišsivėdinusį švino kvapą. O jeigu mėnesį anksčiau būtų sumanę pas mus atlikti kratą, ten atrastų ne tik tą kvapą, bet ir visą pūdą spaustuvės raidyno. Buvau pataręs jiems į tą garažo rūsį įlįsti todėl, kad pabrėžčiau, jog aš nieko neslepiu. Dabar mano didžiau­ sias rūpestis, kad jie nesužinotų, kiek mes turime užėmę sandėliukų namo rūsyje. Kai kuriuose iš jų galėtų surasti daugiau negu dabar susiruošė pasimti. O juos visus iš­ krėsti nuodugniai reikėtų visos savaitės. Jau seniai numatydamas galimą kratą, ant vieno raktų žiedo buvau sukabinęs tik du raktelius—„bulvinės11 ir „bibliotekos filialo11. Kitų šešių sandėliukų, užverstų taip pat knygomis, periodikos rinkiniais ir šeimyniniu archy­ vu bei ūkiniais daiktais, durų raktai buvo palaidi ir sudėti dėželėje viename virtuvinės spintelės stalčiuje. Kuris rak­ tas nuo kurių durų, žinojau tiktai aš. Atrodė, kad dabar jiems visiems toji krata jau nusi21

bodo. Grobį buvo surinkę nemažą. Vilimas manęs pa­ klausė: — Ar turite rūsyje ūkinių patalpų? — Taip,—trumpai jam atsakiau. Neklausdamas, kokios tos patalpos ir kiek jų ten yra, pasiuntė Jurkštą patikrinti. Padavęs Irenai ant žiedo su­ vertus du raktelius, paprašiau, kad ji jam tas patalpas parodytų. Irena gerai žinojo, kodėl tie du rakteliai atskirti nuo kitų. Nepraėjo nė pusės valandos, kai Jurkštas sugrįžo at­ gal nieko neradęs. Stebėdamasis Vilimui jis pasakė: — Bet ir ten pilna knygų! Vilimas apsimetė neišgirdęs, nes ir kambaryje jie bu­ vo peržiūrėję tik mažą dalį knygų. Apie 19-tą valandą krata buvo baigta. Tačiau jie visi kažko dar delsė stoviniuodami ir dairydamiesi. Pagaliau Vilimas manęs paklausė: — O kur rašomoji mašinėlė? — Jūs jau pasiėmėte ją,—atsakiau rodydamas į „Ze­ nitą". — Ji rusišku šriftu. O kur lietuviška?—vėl ramiu bal­ su paklausė Vilimas. Dabar mane suėmė vos suvaldomas juokas. Beveik dvylika valandų jie visi savo kojomis beveik lietė tą mašinėlę ir iki šiol jos neatrado. Nejaugi dabar aš pats turiu įsitraukti į kratą mano paties bute? Sakyti, kad jos dabar neturiu, kad ją iš namų išnešiau, būtų buvę naivu ir net kvaila, nes visi nuo stalo ir iš pastalės Vilimo surinkti popieriai, o ypač tos juodos nau­ dotos kopijavimo kalkės liudijo, kad su ta rašomąja ma­ šinėle buvo dirbama gal net vakar. Aišku, kol tos mašinėlės nesuras, jie neišeis. Gali nakčiai mūsų bute palikti sargybą ir kratą tęsti dar ir rytoj. O tada galėtų kokiu nors būdu surasti ir kitus na­ mo rūsyje esančius sandėliukus ir pratęsti kratą gal net kelioms dienoms. Tuomet jie aptiktų ir to mano veikalo, kurio originalą su juodraščiais dabar paėmė, kopijas ir daug kitų pogrindžio leidinių bei dokumentų. Be to, labai 22

norėjau, kad šitas saugumo pareigūnų grubus įsiveržimas į mūsų butą ir į mūsų šeimą pasibaigtų šiandien. Taip pagalvojęs ir geisdamas, kad jie kuo greičiau pasišalintų, ryžausi jiems padėti. Stovėdamas atsirėmęs į rūbų spintos kampą ir nieko Vilimui nesakydamas, dešinės rankos rodomąjį pirštą nu­ kreipiau į pastalės priekinę dalį, kuri buvo uždengta sulankstomo stalo antros pusės nuleista lenta. Visi nustebę susižvalgė. — Kur ji?! —sušuko vienas iš jų. Ten, kur buvo nukrypę jų žvilgsniai, jie matė tik tą nuleistą stalo lentą. Nieko į tą šūksnį neatsakydamas ir toliau laikiau že­ myn nukreiptą pirštą. Tačiau ir dabar jie nieko nesupra­ to. Pagaliau vienas iš jų, atsikvošėjęs iš nustebimo, pasi­ lenkė ir pakėlė nuleistą stalo lentą. Visi pamatė mažoje nišoje jau seniai jų laukiančią „Optimą". Ji nebuvo pa­ slėpta, tačiau mažame kambaryje, taupydami kiekvieną kvadratinį centimetrą, po stalu buvome padėję dailią bekoję faneros dėžę, kadaise buvusios mažos prieangio spintelės dalį. Į ją visada [statydavau tą rašomąją maši­ nėlę, kai jos nereikėdavo. O tos žemos dėžės viršus pa­ stalėje—lyg stalelis, ant kurio ką tik buvo sudėta ne­ maža dalis to, ką dabar saugumiečiai ruošėsi išsivežti. Suradus „Optimą", krata buvo baigta, ir Vilimas pir­ majame kambaryje atsisėdo rašyti kratos protokolo, jame išvardydamas visą jų paimtą grobį. Protokolo rašymas užtruko daugiau nei valandą. Jurkštas jam diktavo, iš vienos pusės į kitą perkeldamas į protokolą įrašomus ,,įkalčius". Kiti spoksojo į televizoriaus ekraną. Mano mo­ terys dabar buvo susitelkusios virtuvėje. Nustebau, kai Vilimas paklausė Razumo pavardės, kad įrašytų ją į protokolą. Supratau: jie iki šiol buvo nepa­ žįstami. Tik vėliau suvokiau, kad Razumas ir Bogdano­ vas buvo iš saugumo operatyvinio skyriaus, visi kiti —iš tardymo skyriaus. Šiuo atveju operatyvininkai buvo tar­ si kokie tardytojų kontrolieriai. Kada Vilimas rašė kratos protokolą, paprašiau jų, kad leistų tas suverstas knygas vėl sudėti tokia pat tvarka 23

kaip anksčiau. Tačiau jie į tą prašymą neatsiliepė. Žino­ ma, ir neklausdamas jų galėjau tai padaryti. Tačiau labai nesinorėjo, kad tvarkantį tas knygas mane stebėtų nieko neveikiantys Bogdanovas ir Razumas. Dabar jau kreipdamasis į Zdanevičių, paklausiau jo garsiau: — Ar galiu knygas vėl sudėti taip, kaip jos buvo sustatytos anksčiau? Zdanevičius sausai atkirto: — Sutvarkys jas jūsų žmona ir dukterys. — Tikriausiai jūs mane išsivešite. Todėl išeidamas iš namų nenoriu palikti netvarkos,—griežtokai pasakiau taip, kad jie visi girdėtų. — Na gerai, sutvarkykit jas, jeigu taip labai norite,— kitiems tylint sutiko Zdanevičius. Saugumiečiams dar nebaigus rašyti kratos protokolo, kambarys-biblioteka vėl atrodė taip, tarsi jokios kratos nebūtų buvę. Pabaigę protokolo rašymą, pasiūlė man jį perskaityti ir pasirašyti. — Skaitykite jūs, aš paklausysiu,—atsakiau jiems. Nenorėjau net rankomis prisiliesti prie tos jų negar­ bingo darbo ataskaitos. Be to, skaitant jiems, protokolo turinį girdėtų ir kiti mūsų šeimos nariai. Juk krata vyko ne mano, o mūsų bute. Labai nenorom protokolą skaityti pradėjo Jurkštas, vietomis labai nesklandžiai. Turbūt ne viską aiškiai Vi­ limas parašė. Kratos, vykusios 1979 metų lapkričio 24 dieną, protokolo turinys buvo toks: Valstybės saugumo komiteto vyi. tardytojas ma­ joras Vilimas bei VSK darbuotojai Zdanevičius, Ra­ zumas, Bogdanovas akivaizdoje įkviestinių TObelytės Virginijos, Juozo, gyv. Vilniuje, Gerosios vilties 23—506 ir Martinkutės Genovaitės, Aloyzo gyv. V il­ niuje, Gerosios vilties 23—506 ir dalyvaujant buto šeimininkui, Skuodžiui Vytautui, Petro, vadovauda­ masis Lietuvos TSR BPK 188—192, 197 ir 198 str. padariau kratą piL Skuodžio Vytauto, Petro bute ir 24

ūkiniuose pastatuose tikslu surasti ir paimti antita­ rybinio turinio leidinius ir dokumentus bei techni­ nes jų gaminimo priemones, o taip pat kitokius daik­ tus ir dokumentus, galinčius turėti reikšmės bylai. Dalyvaujantiems asmenims išaiškinta jų teisė būti akivaizdoje, atliekant visus tardytojo veiksmus ir dėl šių veiksmų daryti pareiškimus. Kviestiniams; va­ dovaujantis LTSR iBPK 153 str., išaiškinta jų pareiga patvirtinti kratos faktą, turinį ir rezultatus. Krata pradėta 8 vai. 10 min. baigta 19 vai. Prieš pradėdamas kratą paskelbiau 1979.11.23 d. nutarimą padaryti kratą ir pasiūliau pH. V. Skuo­ džiui išduoti antitarybiniČ turinio leidinius ir doku­ mentus bei technines jų gamybos priemones, o taip pat kitus daiktus ir dokumentus, liečiančius nelega­ lių leidinių gaminimą. PU. V. Skuodžiui pareiškus, kad ką nors išduoti nenori, tegul bus )ieškoma kratos metu, buvo pada­ ryta krata jo bute, susidedančiame iš prieškambario, virtuvės, dviejų kambarių, sandėliuko ir garažo, esan­ čio prie namo. Atvykus daryti kratą, V. Skuodis buvo apsiren­ gęs, ruošėsi išeiti, su savimi turėjo portfelį, kuriame rasta: 1. —nelegalus leidinys „Aušra" Nr. 18(58), 2. — nelegalus leidinys „Perspektyvos" Nr. 17, at­ spausdintas rašomąja mašinėle, 25 lapai, 3. —užrašų knygutė, kurios 16 lape užrašyta „Bu­ drys Rimas 23084". 4. —užrašų knygutė, kurios pirmam lape ĮfNamų 632146, darbo 631012", paskutiniame lape užrašas baigiasi „.. .Industar 51" Knygutėje įdėti 4 popie­ riaus lapeliai su įvairiais telefonų numeriais. Ant stalo antrame kambaryje surasta ir paimta: 1. —popieriaus lapelis su tekstu, prasidedančiu neįskaitomais žodžiais ir pasibaigiančiu „.. .šantažas ir terorizmas", 2. —penki pusiau sulenkti plono popieriaus lape25

Hai su įdėtais tarp jų kalkės lapais, t. y., paruošti spausdinti ras. mašinėle, 3. —knyga „Logos" 17—20 rusų kalba, išleista Paryžiuje, 4. —nelegalus leidinys „Perspektyvos" Nr. 13. Po sudedamuoju stalu surasta ir paimta: 1. —„Perspektyvos" Nr. 5, 2. —„Aušra" Nr. 12(52). Leidinio lapai nesupjaustyti, 3. —nelegalus leidinys „Pastogė" Nr. 1, 4. —laikraščiuose „Pravda" 1979.09.16 ir „Kalba Vilnius" 1979 m. Nr. 34 suvyniotas ryšulys „Aušros" Nr. 18(58) 6 egz., visi jie įrišti į rožinės spalvos ap­ lankus, jų skaitymo požymių nėra. Tekstas visiškai toks pat kaip ir portfelyje rastos „Aušros", 5. —plono popieriaus rašomajai mašinėlei pokas (96 lapai), 6. —trys pokai rašomojo popieriaus po 250 lapų, 7. —vokas, išleistas Čikagoje, ant jo užrašas „Atšviesti po tris egz.", 8. —mašinraščio tekstas, 241 lapas, prasidedantis „Turinys. Pratarmė. Įvadinės pastabos", pasibaigian­ tis „.. .mūsų Tėvynėje Lietuvoje". 9. —rašomoji mašinėlė rusišku šriftu „Zenit", 10. —rašomoji mašinėlė lietuvišku šriftu „Opti­ ma". 11. —celofano maišelyje 4 panaudoti kalkinio po­ pieriaus lapai ir 16 lapų be spausdinimo žymių, 12. —juodraštis rankraštinio teksto, 292 lapai. Tekstas prasideda „Religija ir ateizmas... pasibai­ gia ,,... mūsų Tėvynėje Lietuvoje". Knygų lentynos stalčiuose surasta ir paimta: 1. —aplankas su užrašu „Išrašai" Aplanke 32 ma­ ži lapeliai su užrašais. Aplankas užantspauduotas VSK antspaudu, 2. —sąsiuvinis 12 lapų. Ant pirmo lapo užrašas „Vilniaus arkivyskupijos kunigų sąrašas", 3. —storas sąsiuvinis, kuriame tekstas atspaus­ 26

dintas mašinėle. Tekstas prasideda „Кип. dr. J. Gri­ gaitis. ..“, pasibaigia 97 lape „Turinys 97“ Kitos knygų spintos stalčiuje surasta ir paimta: 1. —magnetofonas „Sonny TC-150“ ir 4 magne­ tofono kasetės su užsienio radijo laidų įrašais, 2. —nelegalus leidinys „Rūpintojėlis“ Nr. 6, 3. —„Perspektyvos“ Nr. 17 3 egz.f po 25 lapus, 4. —bloknotas su rankraštiniu tekstu rusų kalba, 28 lapai. Tekstas prasideda „Ranše. ", pasibaigia . .prof. Vasilevskij“, 5. —bloknotas su 50 lapų prirašytų rusiškai ir lietuviškai. Tekstas prasideda neįskaitomu žodžiu, to­ liau „2. Poška. Nuo Baltijos. ", pasibaigia „reform 1968 goda“, 6. —vokas su mokykliniais sąsiuviniais. Pirmame tekste prasideda „Metmenys 1977, 33 nr.“, pasibai­ gia .„tuose kraštuose neįmanoma“ Antrame „Le­ miamą žodį turėtų. ..“, pasibaigia ,,.. .rusų tauta“ Trečiame —prasideda „Net ir jos...“, pasibaigia .daugiau negu lietuvių“ Voke dar yra ketvirtas sąsiuvinis, kurio tekstas prasideda „Rusai ir lietu­ viai. , pasibaigia „. . .netgi rusų“, 7. —21 susegtas lapas su rankraštiniu tekstu, pa­ vadintu „Įsismagino", pasibaigiantis „777 negu save M B“, 8. —susegti 7 popieriaus lapai, sunumeruoti nuo 11 iki 17. Tekstas prasideda „mokytis. Netgi. ", pa­ sibaigia „.. .dar daugiau“, 9. —dešimt lapelių su rankraštiniu tekstu, pava­ dintu „Kas silpnina valią kovoti?“, pasibaigia „Or­ ganizacinis komitetas", 10. —mašinraštis, 6 lapai, prasidedantis „Kazimie­ ras Skebėra. Orčikas. ", pasibaigiantis .griekus kenčia. .. 1976.IV.24“, 11. —du bloknotai su užrašais. Viename tekstas prasideda „I Periodikoje...“, pasibaigia ,,. .Vasilen­ ko V 1. 1. 40“ Antrame „IV Lituanika tarybinėje", pasibaigia „. .Valė M. 1161“, 12. —trys lapai nukopijuoto anglų laikraščio. Ant 27

pirmojo užrašas „US News and World Report Sep­ tember 23, 1978", 13. —mokyklinis sąsiuvinis su rankraštiniu teks­ tu, pavadintu „Tiesos kelias" 1972 m. Nr. 4, 14. —rankraštis su kvadratukais išbraižytuose lan­ geliuose pažymėtais kryželiais, 15. —aplankas su 8 mokykliniais sąsiuviniais, bloknotu ir atskirais popieriaus lapais su rankrašti­ niu tekstu. Aplankas užantspauduotas, 16. —bloknotas su rankraštiniu tekstu, kuris pra­ sideda „proživajuščije v SSSR...", pasibaigia „.. .Hamburgo leidykloje", 17. —mašinraštis, 20 lapų, įrištas į viršelius. Teks­ tas prasideda žodžiais „Atsarginis ratas...", pasibai­ gia „Raguva—Vilnius", 19. —storas sąsiuvinis su užrašu „Auto". Tekstas prasideda „Maršrutas...", pasibaigia „.. .Kaunas— Vilnius", 20. —mokyklinis sąsiuvinis su užrašu „Auto", Tekstas prasideda „Išlaidos...", pasibaigia „.. .Palė­ venė—Panevėžys", 21. —vokas su rankraštiniu tekstu, prasidedančiu „Prieš keletą metų...", pasibaigia „.. .sistemos pa­ grindus", 22. —mašinraštis, du lapai. Prasideda „TSRS Cen­ tro Komitetui...", pasibaigia .veikiančią kompartiją“, 23. —vokas su tekstais. Mašinraštis, pavadintas „Pratarmė lietuviškam vertimui" Rankraštis 4 lapai, kurių vienas prasideda „Iš Ant. Vaičiūno...", pasi­ baigia „.. .ir pasibaigusi", antras prasideda „Leni­ nas. . , pasibaigia „.. .gėda pavergtiesiems", trečias „Po 1979 gegužės...", pasibaigia „.. .dar pagerinti", 24. —polietileno aplankas su 49 lapais juodraš­ čių, 25. —du mokykliniai sąsiuviniai. Vieno tekstas prasideda „Stasys Bradūnas. ", pasibaigia „...— mokslo blogio", antrame—„Kaip atomo elementa­ rios" baigiasi ,,. . .taip ir atskirus asmenis", 28

26. —storas sąsiuvinis, tekstas prasideda „Kalba, miegok...”, baigiasi,,.. .Stonienė”, 27. —mašinraštis, 153 lapai. Nurodyta, kad tai Maceinos knyga „Jobo drama”, 28. —vokuose sudėtos 130 anketų su klausimais ir atsakymais, 29. —rankraštis, 3 lapai. Prasideda „Netto: žmo­ gus privalo.. baigiasi „.. .vingiuoti keliai”, 30. —mokyklinis sąsiuvinis su tekstu, praside­ dančiu „Tauta, kaip...”, pasibaigiančiu „.. .negu vykdomas”. Jame įdėtas lapelis prasideda žodžiais „.. .išėjo, grįžo.. pasibaigia „ ...kalbėjosi", 31. —rankraštis, parašytas raudonu pieštuku, 2 lapai, 32. —rašomosios mašinėlės teksto pavyzdys, 33. —užrašų knygutė. Tekstas prasideda „Kontro­ linis sąrašas.. pasibaigia „.. .butas 13 r b ”. Kny­ gelėje įdėti lapeliai su tekstu: „gerb. . . pasibai­ giančiu „.. .Rengėjai”. Kitas prasideda „Margių 12— 5 5 . . pasibaigia neįskaitomu žodžiu. Trečias prasi­ deda „Raud. Armijos pr. Kaune. ”, pasibaigia .seleno plokštelių (elektrografinių)”, lapelis su už­ rašu „45-49-98 Dobkevičius”, 34. —užrašų knygutė. Prirašytas tik pirmas la­ pas. Prasideda: „Spalio 15—1 5 . . pasibaigia „.. .Jus­ tiniškių 63—12” Knygutėje įdėti lapeliai su įvairių žmonių pavardėmis, telefonų numeriais, 35. —užrašų knygutė su 4 prirašytais lapais, 36. —7 mokykliniai sąsiuviniai su tekstais lietu­ vių ir rusų kalba. 37. —du stori sąsiuviniai. Pirmo tekstas praside­ da „Stasys Žilys...”, pasibaigia „...sakramentas” Antras prasideda „Pasaulėžiūros klausimai...”, bai­ giasi „.. .natūrali”, 38. —mašinraščio lapai iš po stalu surasto leidi­ nio (8 punktas): atskiri lapai po 4 ir po 5 egzemplio­ rius, 39. —mašinraštis, 19 lapų, pavadintas „Kelionė į Čigrėją", 29

40. —du mokykliniai sąsiuvinilai. Pirmas praside­ da ,,1979.111.21, 14 vai. ", pasibaigia „...dozę var­ toti1. Antrame jpnt viršelio „Grinkevič Piotr \ pasibai­ gia „.. .dlia strielby11, 41. —rankraštis, 5 lapai. Prasideda „Juozas Gir­ nius. . ." baigiasi „.. .žmogiškos kilmės rūpestis 101— 236“.

Labai nuobodus sąrašas, tačiau reikėjo jį visą šioje knygoje pateikti, kad įvertintumėte šitų penkių vyrų pu­ sės paros darbą. Jutfkštui baigus užsitęsusį skaitymą, Vilimas manęs paklausė: — Ar turite kokių nors pastabų dėl šio protokolo tu­ rinio? — Jūsų penki, o protokole įrašytos tiktai keturios pa­ vardės.—Kiėk patylėjęs mostelėjau ranka į Jurkštą pri­ durdamas: —Praleidote šitą jūsų draugą. — Jis fotografas, nepatenkintas atkirto man Vilimas. — Nesvarbu, kad fotografas, tačiau jis juk taip pat dalyvavo kratoje,—pasakiau visai ramiai. Nebeturėdamas ką atsakyti, Vilimas protokolo pabai­ goje prirašė: „Kratos metu paimti nelegalūs leidiniai nu­ fotografuoti. Fotografavo vyr. tardytojas Jurkštas." Dabar protokolą pasirašė pats Vilimas ir kviestinės iš technikumo. Aš pasirašyti atsisakiau, nors neprotestavau dėl to protokolo paskutinio sakinio:,, Pastabų if pareiški­ mų iš kviestinių ir buto šeimininko negauta11. Bet koks ginčas su jais būtų buvęs beprasmis. Lauke jau seniai tamsu, tad norėjosi, kad jie kuo greičiau išvažiuotų, na­ muose palikę tiktai slogią nuotaiką. Už lango jau laukė telefonu jų iškviestas automobilis. Visą grobį, kurio buvo nemažai, susikrovę į maišus, pasiūlė ir man rengtis. To, žinoma, tikėjausi. — Ar galiu prieš išeidamas savo šeimai atiduoti pini­ gus?—paklausiau. Vienas į kitą pasižiūrėję, nieko man neatsakė. Jų po­ zos liudijo, kad galiu. Nuėjęs į antrąjį kambarį, iš šoninės knygos sekcijos 30

stalčiaus paėmiau voką su čekiais ir sugrįžęs atgal pada­ viau Irenai. Tai buvo tėvo santaupų, likusių Amerikoje, man pri­ klausančios dalies likutis, TSRS užsienio prekybos banko sertifikatus vėliau Lietuvos valstybiniame banke pakeitus į tuos čekius. Pamatę juos ir tarp savęs kažką tyliai pasitarę, papra­ šė, kad Irena tą voką duotų jiems. Vilimas, jau apsivilkęs paltą ir ant galvos užsidėjęs skrybėlę, vėl atsisėdo prie to paties stalo, iš portfelio išsiėmė jo surašytą ir pasirašytą protokolą, jį papildė to­ kiu įrašu: „42. —Užsienio prekybos banko čekiai, iš viso 35 čekiai 496,36 rb. sumai.1' Pasielgiau, žinoma, neišmintingai, netiesiogiai pats jiems įduodamas tuos čekius. Juk tą stalčių taip pat buvo peržiūrėjęs Zdanevičius ir Jurkštas ir tų čekių „nepaste­ bėjo". Galiausiai, man iš saugumo nebesugrįžus, juos būtų lengvai atradusi ir pati Irena. Iš stalčiaus paimdamas tuos čekius, pastebėjau, kad ja­ me pasilikę įvairūs rankraščiai, aplankai, dokumentai ir kiti daiktai buvo tarsi nepaliesti, priešingai nei knygos, kurias lentynose Zdanevičius buvo sujaukęs, sukraudamas jas krūvomis.

RŪMUOSE, IS KURIŲ DAŽNAI NEBEGRĮŽTAMA

Sėdžiu ilgos „Volgos“ galinėje sėdynėje tarp Jurkšto ir Zdanevičiaus. Vidurinėje eilėje įsitaisė abu operatyvi­ ninkai. Priekyje prie šoferio matau Vilimo skrybėlę. Visi tylime. Nepasukdamas galvos stebiu greitai slenkančius naktinio Vilniaus vaizdus. Gerai pažįstamos gatvės dabar ištuštėjusios ir apmirusios. Tikriausiai jų daugiau iš viso nebepamatysiu. Juk mane veža į pačius baisiausius ir pa­ slaptingiausius Vilniaus namus, prie kurių paradinių du­ rų net iškabos nėra. Jau vien tuo jie išsiskiria iš visų Vil­ niaus mieste esančių įstaigų. Pasukame į Kudirkos gatvę. Toliau Sierakausko gatve važiuojame į pakalnę. Man dar ne taip blogai, pagalvo­ jau. Gal šituo keliu į egzekucijos vietą Lukiškių aikš­ tėje buvo vežamas 1863 metų sukilimo vadas Zigmas Sie­ rakauskas? O saugumo rūmai kaip tik prieš tą aikštę, da­ bar vadinamą Lenino vardu. Tos aikštės neprivažiavę, ties Petro Cvirkos gatve, pa­ sukome į dešinę, o paskui į kairę ir sustojome ties šo­ niniu įėjimu į rūmus, kurie iš šitos pusės ir anksčiau man atrodė ne tokie baisūs. Prie šito įėjimo ir iškaba. Su savo dviem sargybiniais iš automobilio išlipau tik­ tai tada, kai Vilimas su kitais dviem iš bagažinės išėmė kratos metu paimtus daiktus ir juos sunešė į vidų. Išorinėms durims užsidarius, keliais laipteliais paly­ pėjom į viršų, maino palydovai kažką tyliai pasakė lyg soste sėdinčiam uniformuotam sargui, kuris turėjo prie diržo prisegtą didelį pistoletą. Jam padavė ir kažkokį ne­ didelį popierėlį. Sargui linktelėjus, įvedė mane į ilgo koridoriaus pra­ džioje esantį beveik tuščią kambarį. Jame be kelių kė32

džių ir stalo daugiau nieko nebuvo. Pasiūlė atsisėsti ir daugiau nieko nepasakę paliko mane vieną. Padvelkė ka­ lėjimu.' Tiktai dabar, paliktas vienas, galėjau susikaupti ir ap­ mąstyti visa tai, kas šiandien įvyko. Didžiausią rūpestį man kėlė rytdiena. Rytoj sekmadienis. Universiteto Visuomeninių profesi­ jų fakulteto (VPF) Gamtos apsaugos skyriaus studentams surengiau ekskursiją. Aštuntą valandą ryto jie bus susi­ rinkę Čiurlionio gatvėje prie Gamtos mokslų fakulteto. Atvyks ekskursijos vadovas. Bus atvažiavęs didelis auto­ busas. Visi lauks manęs kaip kursų vadovo ir tos ekskur­ sijos organizatoriaus. O manęs ten nebus. Žinoma, ilgokai palaukę, jie išvažiuos be manęs. Ta­ čiau bus prarastas laikas. Dienos dabar labai trumpos. O jeigu telefonu paskambinę į namus sužinos mano neatvy­ kimo priežastį, visų nuotaika bus^iigaSinta. Kai kas tada gal ir visai tos kelionės atsisakys. O taip norėjosi, kad mano dabartinė padėtis nepakenktų tai studentų kelionei. Jie su tokiu atsidėjimu vakarais aukodavo savo laisva­ laikį, kad, šalia savo būsimos profesijos, įgytų ir gamtos apsaugos organizatoriaus profesiją. Prieš penkerius metus įsteigus tą gamtos apsaugos skyrių, universiteto vadovybė man pavedė jį suburti ir jam vadovauti. Tai lyg ir savarankiškasInstitutas uni­ versitete, kuriame visada būdavo apie pusantro šimto klausytojų iš visų universiteto fakultetų. Pats sudarinė­ jau mokymo planus, kurių niekas nekoreguodavo ir ne­ reikalavo, kad pristatyčiau patvirtinti. Subūriau apie 40 lektorių ir praktinių užsiėmimų vadovų. Dauguma nebuvo universiteto darbuotojai. Atrodo, kad man pavyko surasti būdą, kaip sudominti studentus tais kursais. Dvi studentų grupės vėlai vakarais šešis kartus per mėnesį rinkdavosi į seną, panašią į amfiteatrą Augalų fiziologijos katedros auditoriją. Beveik kiekvieną kartą joje pamatydavo vis naują lektorių —žinomą mokslininką, gamtos, istorijos ar kultūros paminklų apsaugos specialistą, be to, gerą orato­ rių, Tai turbūt pagrindinė priežastis, kad tas visuomeni­ 3. V. Skuodis

33

niais'pagrindais veikiantis Gamtos apsaugos skyrius sėk­ mingai gyvavo jau penktuosius metus. Visuose tuose užsiėmimuose dalyvaudavau ir aš. Tai buvo lyg ir antroji mano tarnyba, beje, neapmokama. Tačiau studentų nuoširdus ir rimtas dėmesys tiems*užsi­ ėmimams ir jų pasiryžimas, tapus fizikais, chemikais, gamtinlnjpis, gydytojais, ekonomistais, istorikais, filologais ar teisininkais, dirbti ir aplinkos apsaugos srityje, man buvo didžiausias atlyginimas. Dabar to. skyriaus veikimas tik­ riausiai bus sužlugdytas, nes vargu ar vadovybė suras kitą tokį keistuolį, kuris skirtų šitam darbui šimtus va­ landų, už tai negaudamas nė rublio. Darėsi skaudu? kad mano studentai, kurie taip manimi pasitikėjo ir rodė man pagarbą ir dėkingumą, dabar bus apvilti. Juk darys viską, kad mane viešai apjuodintų, r man labiausiai rūpi rytdienos Sėdint tuščiai^ kambaryje ir nugrimzdus į tokius apmąstymus, laikas tarytum sustojo. Be to, ėmė jaustis ir nuovargis. Apie ką nors kita galvoti dabar paprasčiausiai nesinorėjo. Pasidariau fatališkas, tačiau vis dėlto norėjau kuo greičiau sužinoti, ką jie toliau su manimi darys? Praslinkus geram pusvalandžiui, o gal net ir visai va­ landai, į kambarį įėjo Vilimas. Dabar jis buvo be palto ir skrybėlės.. Egliepė sekti paskui jį. Ilgu ir tušc^ koridoriumi tylėdami ėjotae dviese. Jis — pirmas, aš —per žingsnį atsilikęs. Aplfhkui buvo tylu. Girdėjosi tiktai mūsų žingsnių kaukšėjimas į akmęnines grindis, garsus rezonavo didelė koridoriaus erdvė. Pasu­ kome į kairę. Praėjome plačius paradiniusRaudonu kili­ mu išklotus laiptus. Vėl posūkis kairėn 1r vėl ilgiau­ sias koridorius. , m Jo antrojo Koridoriaus gale kiti siauresni laiptai. Lipo­ me jais į iÄrtu. Taigi dar ne į kalėjimą rūsyje,' pagal­ vojau. Užlipę į trečią aukštą, pasukami tai į kairę, tai į de­ šinę, vėl tylėdami žingsniuojame ilgais koridoriais lyg ir atgal. Dabar jie žymiai siauresnį ir žemesni. Ir čia aplin­ kui niekur nė gyvos dvasios, ^Jįktai mes abu —majoras 34

Vilimas ir aš —tarytum kokie vaiduokliai iš VinSCtoro pilies. Priėjome metalinį stovą, skirtą pasikabinti viršutiniams rūbams. Čia Vilimas man pasiūlė nusivilkti paltą. Paka­ binęs^ prisiminiau, kad vienoje kišenėje yra dar ne­ išdžiūvusios kojinės, kurias išsimaudęs vonioje išsiskal­ biau ir išeidamas iš namų kažkaip nesąmoningai „dėl visa ko" pasiėmiau. * Kodėl gi dabar turėtų drėkti toji mano apspurusio palto kišenė, pagalvojau. Išsitraukęs jas greitai išlyginau ir lyg dvi juodas vėliavėles pakabinau virš savo palto. Kada -man vėl lieps pasiimti paltą, jos bus išdžiūvusios. Tada net ir į galvą nebuvo atėjusi mintis, kad toji padžiau­ tų kojinių pora vėliau saugume sukels galvosūkį ir tokias kalbas: docentas, o dėvi kiauras kojines! Padžiaudamas jas nežinojau, kad jos kiauros. O gal jos tada tokios ne­ buvo? Kas ir kaip sužinojo, kad jos kiauros? Dar kiek paėjus, pagaliau Vilimas įvedė į erdvų ka­ binetą, kuriame pirmas „pasveikino" piktai į mane žvel­ giantis akmenine veido išraiška čekistų tėvas Geležinis Feliksas, pakabintas ties sienos viduriu. Vilimas atsisėdo už rašomojo stalo. Man pasiūlė atsi­ sėsti kitoje jo .pusėje. Priešais stovėjo dar viena tuščia kėdė, tarytum paruošta trečiam pašnekovui. Iš šalies pasižiūrėjus atrodytų, kad jis kažkoks virši­ ninkas, o aš pas jį atėjęs interesantas. + Majoras Vilimas pasiėmė popieriaus lapą, kažką jame parašė ir, pasiruošęs toliau rašyti, be jokių įžangų ma­ nęs paklausė: — Kratos metu jūsų portfelyje buvo rasti du nelega­ lūs leidiniai—„Aušra" ir „Perspektyvos". Kam Jūs ruošėtės juos atiduoti? Apačioje sėdėdamas buvau tvirtai nusistatęs į jokius klausimus neatsakinėti. Tačiau ir nebyliu iš karto pavirsti kažkaip neišeina. Neparodydamas savo nerimo, po nedi­ delės pauzės atsakiau: ^ — Į šį klausimą jums neatsakysiu. Mano nuostabai, toks atsakymas Vilimą visai paten­ kino- ir, kažką popieriaus lape parašęs, vėl paklausė: 35

— Iš ko gavote tuos septynis nelegalius „Aušros" nu­ merius? Sis klausimas mane išgąsdino. Man pasidarė labai ne­ ramu. Kodėl pradėjo mane klausinėti kaip tik nuo tų „Aušrų"? Nejaugi vakar jų sekliai pastebėjo marie susi­ tikimą su Albertu ir dabar klausia apie tai, ką jau gerai "" įčiau stengdamasis nuslėpti savo susijaudinimą — Ir į šį klausimą jums neatsakysiu. Po to dar keli klausimai ir tokie pat mano atsakymai. Staiga atsidarė durys ir įėjo Bogdanovas. Jis atsisėdo priešais mane. Kurį laiką pasiklausęs Vilimo ir mano „dialogo", ryžosi pats kaisto paklausti. Iš kratos protokolo žinodamas, kad dabar Vilimas yra mano „viršininkas", o ne koks nors Bogdanovas, į jo klausimus atsakiau tylėjimu. Vilimas, matydamas, kad mano ir Bogdanovo pokalbis nesimezga, pasiūlė jam išeiti, tardamas: — Jis vis tiek dabar nieko nepasakys. Tas jo „dabar" vėl man sukėlė nerimą. Nejaugi kitą kartą jie kuriuo nors būdu mane privers duoti jiems geidžiamus parodymus. Bogdanovui iš kabineto išėjus, Vilimas dar pateikė man kelis klausimus, tačiau taip ir neišgirdo geidžiamo atsakymo. Daugiau nieko neklausinėdamas, baigė sura­ šyti pirmąjį mano apklausos protokolą, Jį pasirašęs liepė ir man pasirašyti kiekviename lape, o jų buvo trys. Atidžiai perskaitęs įsitikinau, kad mano nieko nepa­ sakantys atsakymai į Vilimo klausimus protokole buvo įrašyti teisingai. Sutikau jį pasirašyti tik tada, jeigu jis leis man savo ranka įrašyti vieną pastabą. — Kokią pastabą? Ką jūs ketinate įrašyti?—lyg nu­ stebęs paklausė saugumietis.—Čia protokolas ir jame su­ rašyti jūsų atsakymai taip, kaip jūs atsakėte,—paaiš­ kino tardytojas. — Taip, jūs mano atsakymas užrašėte teisingai, ta­ čiau aš savo įraše paaiškinsiu, kodėl savo atsakymais aš nieko jums nepasakiau. — Sakykite, aš įrašysiu.—Jjs pasiruošė. 36

— O ne! Tai, ką aš noriu jums pasakyti, galiu įrašyti į protokolą tiktai savo ranka,—ištariau ryžtingai.—Nebi­ jokite, jūsų protokolo aš nesugadinsiu,—pridūriau. Kiek pagalvojęs ir stumtelėjęs į mano pusę protokolo lapą Vilimas tarė: — Na gerai, rašykite. Paėmęs į rankas tą lapą, po paskutiniuoju Vilimo, sa­ kiniu neskubėdamas parašiau: „Kratą, padarytą mano bu­ te, laikau neteisėta. Jokios kaltės prieš valstybinę ir vi­ suomeninę santvarką aš nejaučiu ir nuo tolimesnio tar­ dymo kategoriškai atsisakau. Ateityje jokių parodymų ne­ duosiu". Tai parašęs pasirašiau, dar pridurdamas, kad šis para­ šas galioja tik mano paties ranka padarytam įrašui. Pasikeitus laikams ir po tos lemtingos dienos praėjus beveik šešiolikai metų, turėjau progą vėl pamatyti tą pirmąjį apklausos protokolą. Jis buvo nepanašus į tą, kurį mano akivaizdoje surašė majoras Vilimas. Jame pa­ likti tik du klausimai ir du mano atsakymai: dėl kratos metu mano portfelyje rastų pogrindžio leidinių ir dėl ra­ šomosios mašinėlės. Teisingai surašytame protokole bu­ vau paklaustas: kam tuos leidinius ruošiausi atiduoti, ir ar jie buvo atspausdinti su jų paimtąja mašinėle? Vėliau pirmasis klausimas buvo perrašytas taip: „Šiandien, kra­ tos metu jūsų bute buvo surasti nelegalūs leidiniai „Auš­ ra", „Perspektyvos", „Pastogė", „Rūpintojėlis". Kaip šie leidiniai atsirado jūsų bute?" Man neatsakius ir į antrąjį klausimą, Vilimas „pateikė" jį taip: „Paimtą pas mane rašomąją mašinėlę aš įsigijau maždaug prieš mėnesį, to asmens, pas kurį pirkau šią mašinėlę, pavardės ir kitų duomenų nežinau. Aš asmeniškai pats tų paimtų pas ma­ ne leidinių šia rašomąja mašinėle nespausdinau. Ar spaus­ dino šia mašinėle kas nors paimtus pas mane leidinius, aš nežinau". Saugumiečiams surinkus visas naudotas kalkes ir pa­ ėmus ką tik baigtą spausdinti mano 241 puslapių apim­ ties mašinraštį, toks melagingas atsakymas būtų buvęs naivus ir net kvailas. O jo iš viso nebuvo. Įdomiausia, kad mano prierašo tame apklausos lape, kuriuo atsisa­ 37

kiau nuo tolimesnių tardymų, kaip nebūta! Tikriausiai dėl jo tas protokolas vėliau buvo perdirbtas. Galbūt to­ kios klastotės jie nebūtų padarę, jeigu nebūčiau atsisakęs pasirašyti pirmuosius du apklausos protokolo puslapius. Majoras Vilimas, visai ramiai perskaitęs tą mano įra­ šą, protokolo lapą padėjo į šalį ir pakėlęs telefono ragelį po neilgo tylėjimo pasakė: — Taip. —

???

— Ne. —

???

— Gerai. Tokio trumpo pokalbio telefonu savo gyvenime dar nebuvau girdėjęs. Štai iš ko reikėtų pasimokyti naudotis telefonu, pagalvojau. Padėjęs telefono ragelį, majoras Vilimas atsistojo. Man likus sėdėti, jis ištarė tiktai vieną žodį: — Eikime. Vėl tiktai mes dviese kaukšime tuščiais šių nejaukių rūmų koridoriais. O už langų juoda ir tyli naktis. Labai nustebau staiga pamatęs rūbų stovą, kurio vir­ šuje kabojo mano padžiautos kojinės, o žemiau jų manęs kantriai laukiantis paltas. Tos kojinės dabar man atrodė kaip tikros vėliavėlės, iš tolo linksmai mane sveikinan­ čios. Apsidžiaugiau ir aš tuos savo daiktus pamatęs, lyg vienintelius ištikimus draugus šiuose, kaip man atrodė, visai tuščiuose rūmuose. O sėdėdamas tardytojo kabinete, juos buvau net pamiršęs. Deja, tos kojinės nė kiek nepradžiūvo ir vėl teko jas įgrūsti į tą pačią sudrėkusią palto kišenę. Iš kitos kišenės kyšojo galas tamsiai mėlynos senos beretės. Vilimas palaukė, kol aš apsivilksiu paltą. Grįžome tuo pačiu keliu. Laiptais nulipę žemyn vėl atsidūrėme erdviuo­ se pirmojo aukšto koridoriuose, kurių sistema sudarė kon­ tūrą, primenantį didžiulę U raidę. Pasukus į paskutinį koridorių, kitame jo gale pama­ čiau sargybos postą ir tą patį pozos nepakeitusį ginkluotą sargą. Dabar žingsniavau nebe paskui Vilimą, o šalia jo. Pasidarė labai įdomu: priėjus šito koridoriaus galą, kur 38

reikės pasukti —į kairę ar į dešinę? Jeigu kairėn, vadi­ nasi, į gatvę. Jeigu dešinėn —teks nakvoti kur nors šių rūmų požemiuose. Mums artėjant prie kontrolės posto, staiga iš kairės ir iš dešinės pradėjo rodytis pavienės žmogystos, kurios at­ rodė kažkur labai skubėjo. Visos jos į mane mesdavo įdėmų žvilgsnį. Tai nebuvo žvilgsniai iš smalsumo. Spė­ jau, kad jų netikėti pasirodymai susiję su mano asme­ niu. Vieną vėliau prisiminiau —tai buvo saugumo tardy­ mo skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Kažys, kurio staigus pasirodymas iš dešinės pusės buvo kažkaip ypatingai nenatūralus. Prisiartinus prie sargybos kontrolės posto, per porą žingsnių nuo Vilimo atsilikau. Jis, kažką trumpai pasakęs sėdinčiam sargui, pasuko atgal ir man nieko netaręs ėmė tolti. Supratau, kad šį kartą iš čia esu paleidžiamas. Man stovint vietoje, sargas mostelėjo ranka į gatvės pusę. Vadinasi, esu laisvas. Buvo jau beveik dvylikta valanda nakties. Pavargusiu lėtu žingsniu eidamas Lenino prospektu išilgai tų pačių Valstybės saugumo komiteto rūmų, į ku­ riuos ištiesęs ranką taip maloniai kviečia kitoje gatvės pusėje arit aukšto pjedestalo stovintis bronzinis Leninas, suvokiau, kad nuo dabar tie rūmai taps mano antraisiais namais. Tačiau kodėl jie dabar mane paleido? Juk įkal­ čių bylai sudaryti turi daugiau negu reikia. Tikriausiai todėl, kad vis dėlto esu Vilniaus universiteto docentas ir dabar mano areštas gali tapti didele sensacija ne tik universitete, bet ir visame mieste. Dėl savo intensyvios ir įvairiapusės, žinoma, legalios kraštotyrinės ir gamto­ sauginės visuomeninės veiklos tarp Vilniaus inteligen­ tijos jau buvau įgijęs šiokį tokį populiarumą. Vėlesnių savaičių įvykiai parodė, kad to paleidimo priežastys buvo visai kitos. Ties konservatorija ilgokai palūkuriavęs įsėdau į vie­ ną iš paskutinių ir beveik visai tuščią šeštą troleibusą. Dabar tiesiog tingėjau apie ką nors galvoti. Labai norėjosi 39

miego. Tačiau jaučiausi laimingas, kad rytoj studentų eks­ kursija tikrai įvyks be jokių sutrikimų. Kad tik nelytų. Kai grįžau į namus, buvo jau po dvyliktos valandos. Eidamas pro bažnytėlę ir per technikumo sporto aikštę iš tolo pamačiau šviečiančius visus mūsų buto langus. Mano moterys sutiko mane be nuostabos, tarytum būtų žinojusios, kad aš sugrįšiu. Jos manęs laukė. Jos nieko neklausinėjo ir nepriekaištavo man dėl to, kas šiandien mūsų namuose įvyko. Irena tiktai garsiai keikė saugumiečius, kad jie išeidami neišsinešė savo tuščių li­ monado butelių. Išbėgusi net į gatvę, tačiau mes jau bu­ vome nuvažiavę.

APSISPRENDIMAS Anksti atsikėlęs stebėjausi, kad išmiegojau gerai ir ramiai, nors to miego iš viso buvo tiktai penkios ar še­ šios valandos. Dar nebuvo išaušę, kai išėjau iš namų. Akligatvyje prie mūsų namo galo, prisišliejęs prie nuokalnėje esančio vaikų darželio tinklinės tvoros, stovėjo šviesus „Žiguliu­ kas". Man prisiartinus, mašinoje blykstelėjo rausva švie­ sa. Spėjau pamatyti sėdinčius keturis vyrus. Priekyje sė­ dintysis susigūžė ir pasuko veidą į vairuotoją, turbūt, kad nejsidėmėčiau 'jo fizionomijos. Tapo aišku, kad jie laukia manęs. Praėjau apsimesdamas, kad jie man nesukėlė jo­ kio įtarimo. Supratau, jog prasideda sekimas. Iki Gamtos ir Medicinos fakultetų rūmų važiuoti tro­ leibusu tiktai dešimt minučių. Išlipus iš jo ties Raudono­ sios armijos prospekto, Basanavičiaus ir Konarskio gatvių sandūra ir perėjus į kitą tų gatvių pusę, toliau mano kelias į darbą ėjo 'trumpu akligatviu pro LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus neseniai pastatytus na­ mus, saugomus milicijos. Už jų čia pat Čiurlionio gatvė su dviem susiglaudusiais fakultetais. Dar neišsisklaidžiusioje brėkštančio ryto prieblandoje ties durimis į Aktų salę iš tolo pamačiau mano studentų pažįstamus siluetus. Visų nuotaika dėl būsimos kelionės pakili. Dirbtinai stengiuosi ir aš pats toks būti. Jau ir autobusas kitoje gatvės pusėje mūsų laukia. Po dešimties minučių pasirodė ir inžinierius Ričardas Darškus. R. Darškus dirba Vandens ūkio ir melioracijos minis­ terijos paviršinių vandens išteklių ir jų apsaugos valdy­ boje. Jo paskaitos mūsų Gamtos apsaugos skyriuje visa­ da turiningos ir įdomios. Paprastumas ir pagarbus dėme­ sys studentus paperka. 41

Ričardas 'Darškus pats pasisiūlė mūsų mokymo progra­ mas papildyti ekskursijomis. Iki šiol jos jam vadovaujant vykdavo tiktai pavasarį į Trakus, Aukštadvarį, pro Stak­ liškes į Punią, Birštoną, Žuvinto ežero draustinį —gulbių ir kitų vandens paukščių karaliją. Iki Trakų mus palydėdavo istorikas Adolfas Raulinaitis, kuris kadaise paruošė Trakų pilies restauracijos pro­ jekto istorinę dalį ir turėjo daug ką apie tą pilį papasa­ koti. Jo trijų ekskursijų ciklas po Vilniaus senamiestį mūsų studentams, nežinantiems nei Lietuvos, nei Vilniaus miesto istorijos, būdavo nepamirštamas. R. Darškus —kelių serijos „Pažinkime Lietuvą" kny­ gelių autorius. Jose gražiai aprašė lankytinas vietas įvai­ riuose etnografiniuose Lietuvos regionuose. Jis, nors ko­ munistų partijos narys, tačiau iš bendravimo su studen­ tais matėsi noras skiepyti meilę Lietuvai ir rūpinantis jos gamta, ugdyti tikrą lietuvišką patriotizmą. Tokie buvo ir beveik visi kiti VPF Gamtos apsaugos skyriaus lektoriai, mano suburti į to skyriaus dėstytojų kolektyvą, kurio trečdalį sudarė kompartijos nariai. Žmogus, mylintis gam­ tą, kultūrą, istorijos paminklus, besirūpinantis jų apsau-ga, negali būti blogas. Baigiantis rudeniui, R. Darškaus vadovaujami, mes pirmą kartą išvykstame maršrutu Vilnius—Paberžė—Molė­ tai — Utena—Anykščiai—Kovarskas—Ukmergė—Vilnius. Pirmoji ekskursijos dalis iki Utenos —mokomoji, t. y. su­ sipažinimas su nutekamųjų vandenų valymo įrengimais ir jų veikimu. Antroji dalis —turistinę-pažintinė. Į autobusą įlipau paskutinis, prieš tai apsidairydamas, tačiau nieko, kas keltų mano įtarimą, nepastebėjau. Ta­ čiau intuityviai jaučau, kad baugumo sekliai, kurie ma­ nęs laukė prie namų, dabar yra kur nors netoliese. Mums išvažiuojant iš Vilniaus jau visai išaušo. Rytas buvo darganotas ir drėgnas. Kad tik nelytų! Nelijo, tačiau visą dieną dangus buvo niūrus, aptrauktas tamsiais ir sunkiais debesimis. Gamta tarsi prisitaikė prie mano nuo­ taikos, kurios studentams stengiausi neparodyti. Susipažinę su Utenos miesto nutekamųjų vandenų va­ lymo įrengimais ir tuo pabaigę mūsų „darbą", staiga visi 42

pasijutome esą išalkę, o kai kas, ypač merginos, ir suša­ lę. Utenos valgykloje tikėjomės sušilti ir papietauti. Deja, jos darbo laikas buvo pasibaigęs ir naujų valgytojų nebe­ priėmė. Net ir stačiomis ką nors užkąsti nebuvo kur. Kažkas iš praeivių gatvėje mums pasiūlė užeiti į ne­ toliese esantį restoraną, kuris, žinoma, ne mūsų studentų kišenei. Be to, ten ir laiko tektų daug sugaišti. O mums reikėjo skubėti, nes diena trumpa. Nusprendėme, kad mums galbūt bus svetingesnį Anykščiai. Važiuodami tiesiausiu keliu per Leliūnus ties Rubikių ežeru, netrukus atsidūrėme Anykščiuose. Miestelio centre esančioje valgykloje gerai, greitai ir pigiai pavalgę vėl pasijutome žvalūs. Net dėl vakarykščio įvykio mūsų na­ muose beveik visą kelią mane slėgusi niūri nuotaika da­ bar pasidarė daug skaidresnė. Paaiškėjo, kad daugelis mūsų ekskursijos dalyvių Anykščiuose pirmą kartą. Net ir pats- fRičardas Darškus sakėsi neva mažai Anykščius ir jų apylinkes pažįstąs, to­ dėl pasiūlė man toliau būti mūsų ekskursijos vadovu. Anykščiai man buvo gerai žinomi. Jie man susiję su gražiais ir maloniais jaunų dienų prisiminimais. Čia du kartus su ekskursijomis teko lankytis dar nepriklausomos Lietuvos laikais, kada buvau Panevėžio miesto 4-os pra­ dinės mokyklos mokinys. Tai mano pirmosios išvykos į „užsienį", palikusios neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Keletą kartų Anykščiuose lankiausi karo ir pokario me­ tais, būdamas gimnazistu. O 1952-aisiais čia gyvenau net visą vasarą, atlikdamas priešdiplominę geologinės nuo­ traukos praktiką. Tada plačiame ir nepaprasto grožio Šventosios upės slėnyje teko vaikščioti nuo Niūronių iki Anykščių sįilelio ir tyrinėti atodangas tokiose vietose, ku­ riose mažai kas ir iš anykštėnų lankėsi. Pirmiausia nuvažiavome apžiūrėti velnio nešto ir pa­ mesto Puntuko. Deja, su juo „susipažinti1*teko tiktai tiek, kiek reikėjo, kad apsisuktų mūsų autobusas. Grįždami į Anykščius įkopėme į Liūdiškių piliakalnio viršūnę, ku­ rioje 1953 metais buvo palaidoti iš Zakopanės parvežti rašytojo Jono Biliūno palaikai. Po to nuvažiavome į kito43

je miesto pusėje esančią rašytojo gimtinę, į Niūronių kaimą. Prie įėjimo į Jono Biliūno gimtuosius namus atkreipiau studentų dėmesį į nepagarbiai nublokštą rašytojo kapo Zakopanėje akmeninį paminklą. Tai buvo tiktai apatinė jo dalis su užrašu. Viršutinė —kryžius —vežant tą pa­ minklą iš Lenkijos, buvo kažkur „pamesta". Grįždami iš Niūronių kaimo pasukome į Svėdasų ke­ lią, kad nors pro autobuso langus pamatytumėm Vorutos piliakalnį, kur, rašytojo Antano Vienuolio įsitikinimu, buvusi pirmoji Mindaugo rezidencija ir Lietuvos sostinė. Vėl sugrįžę į Anykščius aplankėme Antano Vienuolio-Žukausko namus, prie jų esantį rašytojo kapą ir stiklu apgaubtą poeto Antano Baranausko klėtelę. Anykščiuose tarsi vertėme lietuvių literatūros istorijos lapus, prisimindami gražiausius Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vįenuolio-Zukausko ir kitų anykštėnų ra­ šytojų kūrinius. Ne taip toli ir Vaižganto gimtinė. Tačiau ir Anykščiuose aipie visa tai pasakojant stu­ dentams manęs nepaliko mintys apie galimus saugumo' tolesnio veikimo ir mano paties elgsenos variantus. Buvo aišku, kad lyg žuvis patekau į jų tinklus arba kaip vabz­ dys į saugumo voratinklius. Numatyti jų veiksmus ne­ lengva. Paveiktas Anykščiuose atgimusių jaunų dienų prisi­ minimų ir iš tos vietos kilusių įžymių rašytojų dvasios, pagaliau ryžtingai nusprendžiau: kol būsiu laisvas ir to­ liau veiksiu aktyviai, saugumiečiams neparodydamas, kad jų įsibrovimui į mano gyvenimą skiriu kokią nors didesnę reikšmę. O tolesnis mano veikimas priklausys nuo naujos mano padėties ir aplinkybių, kurias, žinoma, apspręs „vi­ sagalis" saugumas. Palikę Anykščius, kurie visiems padarė malonų įspū­ dį, gėrėdamiesi Šventosios upės slėnio vaizdais, važiavo­ me jau Vilniaus pusėn. Neprivažiavę Kovarsko trumpam sustojome apžiūrėti hidrotechninių įrengimų, kurie iš Šventosios upės tven­ kinio siurbia vandenį ir jį aukštai pakėlę kanalu siunčia baigiančiam užtrokšti Nevėžiui. 44

Čia klausantis Ričardo Darškaus aiškinimų, staiga va­ kariniame dangaus horizonte, pirmą kartą šiandien, pro siaurą plyšį debesyse švystelėjo skaistūs besileidžiančios saulės spinduliai. Jie mane labai nustebino ir nudžiugino, nes tarsi pati saulė pritarė tvirtam mano apsisprendimui: kol būsiu laisvas, iš pogrindžio išeisiu veikti aktyviai ir pradėsiu su saugumu lemtingą žaidimą. Tie trumpam pasirodę saulės spinduliai labai sustipri­ no pasitikėjimą savimi ir tuojau pat širdyje pasidarė taip lengva ir gera...

IŠŠŪKIS SAUGUMUI Iš malonios ir dvasiškai labai sustiprinusios kelionės grįždamas į Vilnių, nusprendžiau savo keturių metų dar­ bą, kurio pirmasis egzempliorius dabar atsidūręs saugume, pavadinti ,,Dvasiniu genocidu Lietuvoje". Terminas „dva­ sinis genocidas" tada Lietuvos pogrindžio spaudoje dar nebuvo vartojamas. Nebuvau jo girdėjęs ir kitur, taip pat klausantis užsienio radijo laidų lietuvių arba rusų kalbomis. Tą mano darbą saugumiečiai paėmė be pava­ dinimo. Atsargumo sumetimais jo nebuvau pažymėjęs ir jų paimtuose to darbo juodraščiuose. O galvojau jį pavadin­ ti maždaug taip: „Lietuvos tikinčiųjų ir katalikų Bažny­ čios padėtis 1940—1967 metais" arba kaip nors panašiai. Toks, ir pakliuvęs į saugumo rankas, galbūt neatrodytų esąs „antitarybinis". Taigi pavadinimas turėjo būti grynai „mokslinis". Įsitraukus į 1972 metais Lietuvos pogrindyje pradėtos leisti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos" dauginimą, jos platinimą ir bendradarbiavimą joje informaciniais pranešimais bei dokumentų tekstais, taip pat skaitant ta­ rybinėje spaudoje dažnai spausdinamus ateistinius straips­ nius, man kilo noras surasti atsakymus į man rūpimus tris klausimus: ar ateistai turi įrodymų, kad Dievo nėra? Ar religija prieštarauja mokslui? Ar mokslinis ateizmas turi teisę vadintis moksliniu? Kad rasčiau atsakymą į šiuos klausimus, porą metų laisvalaikiu dirbau bibliotekose, iš spaudos ir knygų metraščių sudarinėdamas išsamias ateis­ tinių straipsnių, knygų ir brošiūrų bibliografines karto­ tekas, į kurias pateko per 7000 straipsnių ir apie 500 knygų ir brošiūrų, išleistų 1940—1976 metais, duomenys. Visą tą surinktą bibliografinę medžiagą susisteminus ir 46

statistiškai apdorojus, padariau daug netikėtų ir įdomių išvadų, kurios parodė, kad ateizmas nieko bendro neturi su mokslu. Jis taip pat nesiderina ir su sveiku protu. Šis darbas, mano manymu, galėjo pasitarnauti tikintiesiems ir dvasiškiams apsiginti nuo atkaklių ir įnirtingų Bažny­ čios priešų puolimų. Jis turėjo sustiprinti tuo pačiu tiks­ lu 1972 m. pradėtą pogrindyje leisti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką", kuri registravo visus ateistinės val­ džios ir atskirų ateizmo fanatikų išpuolius prieš tikinčiuo­ sius ir dvasiškiją. Kadangi „LKB kronika" straipsnių nespausdino, 1975 metais pogrindyje buvo atgaivinta dr. Jono Basanavičiaus „Aušra", leista baigiantis XIX amžiui, spaudos draudimo metu. Kiekvienais metais tų pogrindžio leidinių, išeidavo po 5—6 numerius. 1981 metais „Aušros" Nr. 28(68) K. Švitrys taip įver­ tino mano ateistinės spaudos analizės darbą: „Šis V. Skuodžio darbas (...) liudija, kad mūsų pogrin­ džio kultūra bręsta (...) atperka mūsų techninės ir kūry­ binės inteligentijos elito, užimančio aukštus oficialius pos­ tus ir tikrajai Lietuvos kultūrai nieko arba mažai davusio, kaltę. „Dvasinis genocidas Lietuvoje“ yra rimtas, objekty­ vus, gerai argumentuotas (kas moksliniam darbui yra bū­ tina) ir, galima sakyti, disertacijos lygio mokslinis dar­ bas. (...) V. Skuodžio darbas rodo, kad statistiškai pa­ žvelgus į ateistinę spaudą, išryškėja daug tokių įdomių ir ir netikėtų išvadų, su kuriomis būtina susipažinti tiek dvasiškiams, tiek pasauliečiams. (...) „Dvasinis genoci­ das Lietuvoje" yra sukurtas pačiame istorinių įvykių epi­ centre. Toks darbas gali koreguoti pačią istoriją". Šį darbą ketinau išleisti pogrindyje, pasirašydamas pirmuoju savo vardu ir pirmąja pavarde —Benediktas Skotas. Benediktas —tai mano pirmasis krikšto vardas. Mokyklos gimnazijos pažymėjimuose visada buvau vadi­ namas Vytautu Benediktu Skodžiumi, nors ant sąsiuvi­ nių viršelių rašydavau Vytautas Skuodis. Tas Benediktas man kažkodėl nepatiko ir norėjau būti tiktai Vytautu. Nepatiko ir tas tarmiškas Skodžius. O tą Benedict Scott 47

įgijau gimdamas Amerikoje, kurioje mano tėvas, pri­ imdamas JAV pilietybę, iš Petro Skodžiaus tapo Peter Scott. 1947 metais Panevėžyje buvau užėjęs pas advokatą prašyti patarimo, kaip man gaunant pasą iš Skodžiaus pasidaryti Skuodžiumi. Jis man tada nepatarė to daryti sakydamas, kad kai kas gali pradėti domėtis, kodėl pakei­ tei pavardę. Tada turėsi tiktai bėdos. Tais metais išsiimdamas pasą blankuose įrašiau, jog esu Vytautas Skuodis. Sumelavau, kad metrikai per karą žuvo, o toji Amerika, kurioje esu gimęs, kad gaučiau naujus metrikus, dabar nepasiekiama. Lyg ir patikėjo, ta­ čiau išdavė ne pasą, o tiktai laikiną asmens liudijimą, kuriuo buvau labai patenkintas, nes tarybų valdžios aky­ se tapau asmeniu be pilietybės. Pagal valstybinius metri­ kus Amerikoje aš pasilikau Benedict Scott, nepraradęs tos šalies pilietybės, kuria girtis tada buvo daugiau negu pavojinga. Tą vakarą iš kelionės su studentais sugrįžau į namus jau sutemus. Vėl pamačiau tuos pačius, o gal kitus „Ži­ gulius". Dabar jie stovėjo nebe prie mūsų namo galo, o prie gretimo, esančio tame pačiame akligatvyje. Jame sėdintys galėjo gerai matyti visus į mūsų namą įeinančius ir iš jo išeinančius. Po pusvalandžio pravėręs langą ir atsargiai pro jį žvilgterėjęs to automobilio nebeišvydau. Buvau įsitikinęs, kad tai saugumo sekliai. Pavakarieniavęs tuojau pat sėdau rašyti. Parašiau to­ kio turinio raštą: Kreipimasis į visus Lietuvos tikinčiuosius Nuolat matydamas ir skaudžiai išgyvendamas Lie­ tuvos tikinčiųjų teisių užgniaužimą, neturėjimą savo oiicialiai leidžiamos spaudos ir negalėjimą dalyvau­ ti atvirose diskusijose su nepaliaujamo ateistinės spaudos sriauto leidėjais, „Lietuvos katalikų Bažny­ čios Kronikos" kaltinimą šmeižtais, aš, Vytautas Skuodis, pastaraisiais metais parašiau 240 psl. apim­ 48

ties analitinį daibą „Dvasinis genocidas Lietuvoje", kuriame statistiškai apibendrinau visus 1940 1976 m. Lietuvos TSR periodinėje spaudoje pasiro­ džiusius ateistinius straipsnius, taip pat visas Lie­ tuvoje tais metais išleistas ateistines knygas bei bro­ šiūras. To darbo turinys, dažnai iliustruojamas skai­ čiais, aiškiai parodo tarybinio ateizmo nemoksliškumą, jo vulgarumą, tikinčiųjų sistemingą įžeidinėji­ mą, persekiojimus ir elementarių, visame pasaulyje pripažintų žmogaus teisių nuolatinį ignoravimą Lie­ tuvoje. Išleisdamas šį tiarbą į viešumą, tvirtai pareiškiu, kad: 1) nuo 1979 m. lapkričio 24 d. save laikau šeš­ tuoju Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo komiteto na­ riu,2) sutinku, kad visi to komiteto dokumentai, dėl kurių nors priežasčių negalint asmeniškai man pasi­ rašyti, būtų išleidžiami |taip pat su mano vardu; 3) veikalą „Dvasinis genocidas Lietuvoje" prašau laikyti šio komiteto dokumentu. Jo pabaiga kratos metu konliskuota. —

Docentas, geologijos-minerologijos kandidatas Vytautas Skuodis Vilnius 1979 m. lapkričio mėn. 25 d.

Baigęs rašyti šio kreipimosi tekstą parodžiau Irenai. Ji šitam saugumui mestam iššūkiui pritarė. Tą patį vakarą iš namo rūsio atsinešęs kelis juodos kalkės lapus, kurių visą dėžę laikiau paslėpęs „bulvinėnėje", kreipimąsi perrašiau keturiais egzemplioriais. To­ kiu pat būdu tų egzempliorių skaičių dar padvigubinau, kiekvieną jų pasirašydamas atskirai. Rašiau ranka, nes mano rašomoji mašinėlė buvo saugume. Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas Lietuvoje buvo įsteigtas 1978 metų lapkričio 13 dieną. Jo nariais buvo kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Si­ 4. V. Skuodis

49

gitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius ir Juozas Zdebskis. Šis komitetas per penkerius veiklos metus paskelbė per 50 oficialių dokumentų ir protesto raštų, adresuotų LTSR prokurorui, TSKP CK generaliniam sekretoriui, kitoms įstaigoms bei organizacijoms. Tuose dokumentuose ir raš­ tuose ginami persekiojami tikintieji, prašoma išlaisvinti suimtus ir įkalintus žmogaus ir tautos teisių gynėjus, rei­ kalaujama, kad ateistinė valdžia nesikištų į katalikų Baž­ nyčios vidaus gyvenimą, netrukdytų Kauno kunigų semi­ narijos darbui. Šie penki kunigai—disidentai buvo nuolat saugumo stebimi ir persekiojami, daromos įvairios kliūtys ir jų kunigiškam darbui. Iš jų kartą buvau sutikęs tiktai kunigą J. Zdebskį. Ir pastarasis mane pažinojo tik tiek, kad vieną vėlyvą ru­ dens vakarą jį savo „Volga" buvau parvežęs iš Paluobių į Vilnių. Be mūsų, tada važiavo ir mokytojas Leonas Kurklėnas su žmona Vanda, taip pat mokytoja. Kunigas J. Zdebskis labai nenorėjo, kad jį nuvežčiau į vietą, kur jis turėjo nakvoti. Prašėsi išleidžiamas prie Vilniaus geležinkelio stoties. Jam nepavykus manęs per­ kalbėti, nuvažiavome į Juodšilius. Čia kunigas Zdebskis taip ir neparodė, į kuriuos namus jis atvyko. Turėjau su­ stoti atokioje vietoje, kur nebuvo namų. Įtariau, kad jis ne visai pasitiki manimi ir kitais mano bendrakeleiviais. O gal toji jo kelionė buvo susijusi su jo pogrindžio veikla ir mes neprivalėjome žinoti, į kuriuos namus jis atvyko?

SEKLIAI PRIE FAKULTETO RŪMŲ Pirmadienis, lapkričio 26-oji diena. Šiandien fakultete turiu šešias valandas paskaitų. O vakare dar dvi valan­ dos užsiėmimų Visuomeninių profesijų fakulteto gamtos apsaugos skyriuje. Tai, kas man nutiko praėjusį šeštadienį, mano ben­ dradarbiai jau žinojo. Jiems tikriausiai pasakė pats fa­ kulteto dekanas ir mūsų Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros vedėjas docentas Rimvydas Tarvydas. Jis beveik mano bendraamžis, komunistų partijos narys jau su dideliu stažu. Kai kuriems fakulteto darbuotojams net per daug geras, o kai kam pavydus ir net kerštingas, nors šiaip visada stengiasi visiems pasirodyti esąs de­ mokratas. Per paskutiniuosius dvejus metus, nors formaliai ir toliau mano santykiai su R. Tarvydu buvo geri, tačiau palyginti su ankstyvesniaisiais metais gerokai atvėsę. Il­ gai jis delsė pristatyti mane docento vardui. Gal todėl, kad atsisakiau stoti į partiją. Atrodo, jam nepatiko, kad vis dažniau mane pradėjo visur liaupsinti dėl sėkmingo darbo Gamtos apsaugos skyriuje. Galėjo jam nepatikti ir tai, kad ten veikiu savarankiškai ir su juo niekada nesitariu. Sis įskyrius juk priklausė Visuomeninių profesijų fakultetui, o ne Gamtos mokslų fakultetui. Be abejo R. Tarvydas negalėjo neatkreipti dėmesio ir į tai, kad to skyriaus viešai pakabintose mokymo progra­ mose buvo matyti, jog į studentų mokymą įtraukiau ne tik įvairių sričių specialistus, vienaip ar kitaip savo darbu susijusius su gamtosauga ir ekologija, bet ir architektus, istorikus, meno istorikus, archeologus, etnografus ir net tautosakininkus bei istorijos ir kultūros paminklų apsau­ 51

gos specialistus, kurių profesija ir darbas neturėjo nieko bendro nei su gamtosauga, nei su ekologija. Taip tą gamtosaugos skyrių paverčiau patriotizmo ug­ dymo mokykla. Tas ugdymas buvo netiesioginis, per Lie­ tuvos istorijos ir nacionalinės kultūros paminklų pažini­ mą, visa tai siejant su gimtojo krašto meile, jos gamtos grožiu ir rūpesčiu dėl jos likimo. Todėl ir mūsų ekskur­ sijos visada būdavo kompleksinės. Buvau dėkingas Gamtos mokslų fakulteto dekanui R. Tarvydui, kad jis tokių mano pastangų dėjosi nepa­ stebįs. Tik žymus Lietuvos kraštotyrininkas ir taip pat partijos narys profesorius Česlovas Kudaba kartą mane draugiškai įspėjo: — Žiūrėk, būk atsargus, nes kada nors dėl tokio mo­ kymo sudegsi. Įspėjo mane turbūt remdamasis savo paties patirtimi. Įvairioje Lietuvos spaudoje jis buvo paskelbęs šimtus gra­ žių ir nepasikartojančių straipsnių, iš kurių tryško nuo­ širdi tėvynės meilė. Turbūt nebuvo likę nė vienos vietos Lietuvoje, kurios jis nebūtų vaizdingai aprašęs, iškelda­ mas užmirštus arba sąmoningai užmaršintus faktus. Įsi­ drąsinęs pradėjo rašyti net apie tas etnografinės Lietuvos vietoves, kurios pasiliko Baltarusijos pusėje. Tačiau ku­ riam laikui toks prof. Česlovo Kudabos produktyvumas spaudoje nutrūko. Kažkas apkaltino, kad jis užsiimąs „buržuazinio nacionalizmo" propagavimu. Ir pats stebėjausi, kad niekas į tą mano darbą VPF Gamtos apsaugos skyriuje nesikiša. Kiekvieno semestro, o jų buvo keturi, mokymo planus pristatydavau Visuo­ meninių profesijų fakulteto dekanui docentui Petrui Už­ kalniui, TSRS tautų literatūros dėstytojui. Petras Užkalnis buvo žinomas kaip „revoliucinio ju­ dėjimo" dalyvis. Nepriklausomoje Lietuvoje už veiklą ko­ munistiniame pogrindyje buvo kalintas. Nuo 1928 metų gyveno ir dirbo Sovietų Sąjungoje, buvęs žymaus komu­ nisto Zigmo Angariečio sekretoriumi. Į Lietuvą jis sugrįžo tiktai 1944-aisiais metais. VPF dekanas mano darbu buvo patenkintas. Jo nuo­ mone, iš trylikos Visuomeninių profesijų fakulteto skyrių 52

Gamtos apsaugos ir Kraštotyrinio darbo organizatorių ruo­ šimo skyriai universiteto VPF sistemoje yra geriausi. Mano savarankiškumą stiprino ir tai, kad tarp man taikinusių paskaitininkų nemaža dalis buvo komunistų partijos nariai. Tačiau visų jų skaitomos paskaitos buvo dalykiškos, be jokios tarybinės propagandos ir demago­ gijos. Jose atsispindėjo tikras, o ne apsimestas susirūpi­ nimas gimtojo krašto grožio išsaugojimu ir jo gamtos likimu. Šiandien, skaitydamas studentams pirmąją rytinę pa­ skaitą kadaise mano paties įrengtoje ir vaizdinėmis prie­ monėmis aprūpintoje gręžybos ir kasybos darbų audito­ rijoje, esančioje pirmajame fakulteto rūmų aukšte, pa­ stebėjau kitoje gatvės pusėje esančiame akligatvyje sto­ vinčius man jau gerai pažįstamus „Žigulius11. Iš studentų žvilgsnių supratau, kad jiems pasidarė la­ bai keista, kodėl aš, vis prieidamas prie lango, įdėmiai pro jį pasižiūriu. Ir jie norėjo ką nors ten pamatyti. Prasidėjus dešimties minučių pertraukai, užlipau gele­ žimi kaustytais laiptais į antrąjį aukštą. Pro dėstytojų kam­ pinio kabineto rytinį langą vėl pamačiau tokios pat švie­ sios spalvos „Žigulius“, priekiu atsisukusius į fakulteto rūmų galą. Dabar jie stovėjo Čiurlionio gatvėje taip, kad mačiau juos gerai, o viduje sėdintys žmonės galėjo ma­ tyti kabineto langą, prie kurio stovi mano rašomasis sta­ las. Po pertraukos sugrįžęs į auditoriją, pro tą patį pietinį jos langą vėl matau „Žigulius“, stovinčius ankstesnėje vietoje. Pasidarė visai neaišku, kiek jų iš viso —dveji ar vieni, tačiau nuolatos keičiantys stovėjimo vietą? Šį rytą ir prie namų tokį pat mačiau. Petraukų metu, sugrįždamas į dėstytojų kabinetą, su bendradarbiais vengiau kalbėtis. Buvau girdėjęs, kad sau­ gumo agentai turi specialias technines priemones, kurio­ mis būdami lauke gali klausytis pokalbių, vykstančių už­ darose patalpose, jeigu jos turi langus. Be to, paslėpti mikroforiai ir mažyčiai radijo siųstuvėliai galėjo būti slap­ ta įmontuoti ir pačiame kabinete. Būtiniems pokalbiams savo kolegas rankos mostais ir 53

mimika pakviesdavau išeiti į koridorių. Jie mane supras­ davo. Buvo jau po vidurdienio, kai baigiau skaityti paskutinę paskaitą. Sėdžiu vienas prie savo stalo, jausdamas didelį fizinį nuovargį. O nuotaika pati bjauriausia. Tas demons­ tratyvus sekimas mane veikia lyg tikra hipnozė. Jaučiuo­ si visiškai bejėgis ką nors daryti. O ką nors daryti būti­ nai reikėjo. Pirmiausia labai rūpėjo dar šiandien pamatyti Povilą Pečeliūną. Bet kaip jį pamatysi, jeigu iš paskos sekioja tokia motorizuota „uodega"?

DERYBOS DĖL PIETŲ Sėdžiu kabinete ir jaučiuosi jame tarsi spąstuose. Staiga įeina dekanato sekretorės padėjėja ir sako man: — Docente, Jus kažkas dekanate nori matyti. Atei­ kite. Tai pasakiusi, apsisukus išėjo. Nepaklausiau jos, kas tas „kažkas", nes ir taip buvo aišku. Gerokai palūkuriavęs, kad tas „kažkas" nepagalvotų neva turiu silpnybę būti labai klusnus, lėtu žingsniu laip­ tais užlipau į trečią aukštą. Man įėjus į sekretoriatą, sek­ retorė Bronė Kisnerienė pažvelgė išgąstingu ir pilnu užuo­ jautos žvilgsniu ir ranka mostelėjo į dekano kabineto duris. Kabinete nei dekano, nei prodekanės docentės Irenos Šarkinienės nebuvo. Tačiau pačiame kabineto viduryje stovėjo... Bogdanovas. Šį kartą jis buvo mandagus. — Laba diena, docente! Man pavesta Jums pranešti, kad esate kviečiamas pokalbiui į Valstybės saugumo ko­ mitetą. — Kada ir pas ką aš turiu ten nuvykti?—sausai ir ramiai paklausiau jo, stengdamasis neparodyti jam susi­ jaudinimo arba baimės. — Gerai būtų dabar. Aš Jus nuvešiu,—pasisiūlė Bog­ danovas. — Taip tai taip, bet man atrodo, jog aš tokiam vizitui turėčiau gauti oficialų pakvietimą,—pasakiau nusistatęs žodinio kvietimo nepriimti. Bogdanovas flegmatišku judesiu iš švarko kišenės iš­ traukė popieriaus lapelį ir jį man ištiesęs tarė: — Štai jis! 55

Perskaitęs šaukimą atvykti, nes antraip būsiu prista­ tytas prievarta, pasakiau Bogdanovui: — Bet aš ne tik be pietų, bet dar ir be pusryčių. Tikrai, ir šį rytą namuose nesuspėjau pavalgyti. Vi­ suomet, kada aš būdavau kuo nors užsiėmęs arba susirū­ pinęs, prarasdavau norą valgyti. Dėl blogo įpročio val­ gyti tik kartą per dieną ir dar skirtingu laiku ne taip seniai buvau susigadinęs sveikatą. — Tai nieko,—šyptelėjęs pasakė Bogdanovas.—Pir­ miausia mes nuvažiuosime į kurį nors restoraną ir ten galėsime papietauti.—Po minutėlės pridūrė.—Aš taip pat dar nepietavęs. — Deja, po restoranus aš nevaikštau. Dienos metu aš dažniausiai pietauju studentų valgykloje,—atsakiau sau­ gumiečiui. — Galime ir į ją nuvažiuoti,—sutiko Bogdanovas. — Į ją važiuoti nereikia. Ji yra čia pat, Medicinos fakulteto kieme, studentų bendrabutyje,—ir su apsimesto paslaugumo intonacija jam pasiūliau,—Jūs čia palaukite, o aš greitai sugrįšiu. — Važiuosime kartu. Taip bus greičiau,—jau įsak­ miai atsakė Bogdanovas. Buvo aišku, kad dabar jis nuo manęs neatstos. — Na gerai, keliaukim! Tiktai aš turiu apsivilkti pal­ tą,—pasakiau. Bogdanovas tuojau pat iš rūbų spintos pasiėmė savąjį šviesų rudeninį ir iš dekanato išėjome kartu. Tai, jog rūbų spintoje buvo pasikabinęs paltą, rodė, kad jis čia jau ilgesnį laiką ir tikriausiai kalbėjosi su dekanu R. Tarvy­ du. Kartu laiptais nulipę į antrąjį aukštą, įėjome į mūsų katedros koridorių. Čia Bogdanovas sustojo manęs palauk­ ti, kol iš dėstytojų kabineto sugrįšiu apsivilkęs. Čiurlionio gatvėje, prie įėjimo į Gamtos mokslų fa­ kultetą ir į universiteto Aktų salę stovėjo „Volga", ta­ čiau ne ta, su kuria jie prieš dvi dienas mane pavėžino, o trumpesnė, t. y. normali. Bogdanovas paslaugiai atidaręs antrąsias duris pasiūlė sėstis, o pats atsisėdo šalia vai­ ruotojo. 56

Iki tos valgyklos buvo ne daugiau kaip pusantro šim­ to metrų. Deja, prie jos privažiavus paaiškėjo, jog ji ką tik užsidarė sanitarinei valandai. Dabar Bogdanovas man pasiūlė drauge važiuoti į ku­ rią nors kavinę. — Ne,—sakau,—neverta gaišti. Vakare turiu užsiė­ mimus Gamtos apsaugos skyriuje. Važiuokime kur rei­ kia,—tariau ryžtingai. Pasakiau tai parodydamas jam, jog esu neva įsitiki­ nęs, kad dar šį kartą iš saugumo rūmų sugrįšiu man rei­ kiamu laiku ir tarytum tiktai nuo manęs priklauso to pokalbio su man nežinomais pareigūnais trukmė. Laukiau Bogdanovo atsakymo, kad galėčiau spręsti ar sugrįšiu šiandien, ar jau uždarys? Tačiau Bogdanovas mįslingai tylėjo. Taip mudu tylėdami po penkių minučių privažiavome rūmus, kurie man jau buvo pažįstami ir iš vidaus. Net ir tas pats kontrolės posto sargybinis į mane pažvelgė kaip į seną pažįstamą.

ŠĖTONO GUNDYMAS Sj kartą nejaukiais saugumo rūmų koridoriais toli eiti nereikėjo. Vos praėjus kontrolinį postą Bogdanovas ma­ ne įvedė į didelį kabinetą, kuriame už stalo sėdėjo gal tik dviem ar trimis metais už mane vyresnis vidutinio ūgio, paprastos išvaizdos, šviesaus veido pliktelėjęs vyriškis. Man įėjus, jis skubiai atsistojo, priėjęs paspaudė ran­ ką ir mandagiai pasiūlė nusivilkti paltą. Besidairant kur jį pakabinti, kabineto šeimininkas pagarbiai paėmė jį taip, tarytum tas paltas būtų buvęs kokio nors labai aukšto asmens. Nunešęs pakabino į kampe stovinčią rūbų spin­ tą, kuri šitame dideliame kabinete man pasirodė per daug kukli ir paprasta. Sugrįžęs į kabineto vidurį draugiškai mostelėjo ranka ir pasiūlė atsisėsti į vieną iš dviejų minkštų krėslų, sto­ vinčių kiltoje didelio stalo pusėje. Man atsisėdus, atsisėdo ir jis. Iš Bogdanovo nuolankaus elgesio supratau, kad tai jo viršininkas, tikriausiai vienas iš operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojų, o gal ir pats to skyriaus virši­ ninkas. Man jis nepasisakė kas esąs. Nenorėdamas iš pat pradžių komplikuoti būsimo pokalbio, ir pats nepaklau­ siau jo pavardės ir užimamų pareigų. Būnant taip fami­ liariai priimtam, pasiruošiau draugiškam pokalbiui. Toks perdėtai mandagus sutikimas sumažino nervinę įtampą, išblaškė fizinį nuovargį ir pasijutau visai laisvai, tarytum pats būčiau atėjęs pas savo seną pažįstamą. Bogdanovui išėjus, jo viršininkas, atsiprašęs už su­ trukdymą, pirmas pradėjo maždaug tokią kalbą: — Mums labai nemalonu, kad turime jus trukdyti. Ir, patikėkite, labai nenorime jums gadinti gyvenimo. Mes 58

žinome, kad universitete jus vertina. Jūs esate perspek­ tyvus mokslininkas. Kam jums reikėjo įsitraukti į tą ne­ legalią nusikalstamą veiklą? Kratos metu pas jus surastoji medžiaga duoda pagrindo sudaryti baudžiamąją bylą. Ta­ čiau mes to nenorime. Nenorime gadinti jūsų pedagoginės ir mokslinės karjeros, taip pat pridaryti nemalonumų jūsų šeimai. Bet supraskite ir mus: tai priklauso ne vien tik nuo mūsų, bet ir nuo jūsų pačių. Mes galėtume susitarti, kad tos bylos nebūtų. Aha, pagalvojau, dabar aišku, kur jis suka! Jam nutilus ir klausiamu žvilgsniu laukiant, ką aš pasakysiu, iki šiol atidžiai jo klausęsis, prabilau ir aš. — Bet patikėkite ir jūs, aš ir dabar nemanau, kad kuo nors nusikaltau tarybiniams įstatymams. Tiesa, toje me­ džiagoje, kurios neslėpiau ir kurią paėmė jūsų vyrai, yra daug tarybinės santvarkos ir Tarybų Sąjungos valdymo sistemos kritikos, bet juk ir TSRS Konstitucija užtikrina kritikos laisvę. — Taip, tačiau kritika nelygu kritikai. Toje pas jus paimtoje medžiagoje yra daug piktų prasimanymų ir šmeižto. Tarybinė santvarka tiesiog apjuodinama,—ne­ nusileido mano pašnekovas ir pridūrė,—o tai pagal Lietu­ vos TSR baudžiamąjį kodeksą yra sunkus valstybinis nu­ sikaltimas. — To baudžiamojo kodekso aš nežinau,—nejučiomis sumelavau,—tačiau dėl vadinamosios nelegalios veiklos mano sąžinė yra visai rami. Pagrindinis įstatymas man yra mano sąžinė. Kiek patylėjęs paklausiau jo: — Nejaugi jūs manote, kad toje tarybinėje santvar­ koje viskas yra gera ir nekritikuotina? — O ne, aš taip nemanau,—pagyvėjęs tarė saugumie­ tis.—Tačiau visas kritines pastabas bei pasiūlymus jūs galėjote pareikšti atitinkamiems valdžios organams arba parašyti į oficialią tarybinę spaudą,—pamokančiu tonu pasakė pareigūnas. Dabar aš pasidariau iškalbingas, paminėdamas kai ku­ riuos tarybinės valdžios prasilenkimus su savo pačios įsta­ tymais ir net su Tarybų Sąjungos konstitucija, nors pasau59

П о viešoji nuomonė tais klausimais Tarybų Sąjungos va­ dovams yra gerai žinoma. Pasinaudodamas tuo, kad mano pašnekovas buvo nu­ siteikęs kantriai ir dėmesingai mane išklausyti iki galo, pradėjau pasakoti, kas mane paskatino pradėti rašyti di­ delės apimties darbą apie tikėjimo ir Bažnyčios persekio­ jimus Lietuvoje ir kokios pagrindinės to darbo išvados. O tarybinė spauda iki šiol dar nėra paskelbusi nė vieno straipsnio, ginančio tikėjimą ir Bažnyčią nuo ateistų at­ kaklių ir neteisingų išpuolių bei šmeižtų. Dar nė vienas toks ateistas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomy­ bėn, nors, kaip skelbiama, prieš tarybinius įstatymus visi yra lygūs. Saugumo pareigūnas, nenorėdamas su manimi šia te­ ma diskutuoti, prisipažino, kad ir jis buvo tikintis, kol pamatė, kaip Lietuvos katalikų dvasiškija talkininkauja banditams, pokario metais žudžiusiems nekaltus žmones. Pasakiau jam, kad Lietuvos partizanų aš nelaikau ban­ ditais ir paaiškinau, kodėl ir kaip jie atsirado ir kodėl jie atkakliai kovojo su Lietuvos pavergėjais ir vietiniais jų talkininkais. — Ar jūs manote, kad Tarybų valdžia nenusikalto, kai tūkstančiai geriausių Lietuvos žmonių buvo areštuo­ jami, kalinami, žudomi, kada šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų buvo ištremti į Sibirą ir į Arktikos sritis, vė­ liau visą kaltę už tai suverčiant jau mirusiam Stalinui?— paklausiau pareigūno, mūsų pokalbyje nejučiomis perei­ damas į puolimą. — Tai buvo klasių kova,—šaltai atsakė jis šimtus kar­ tų girdėta fraze, kuria lengvai nuplaunamos tarybinių budelių kruvinos rankos, ir pridūrė: —Daugelį tų aukų, apie kurias jūs kalbate, XX-sis Tarybų Sąjungos Komu­ nistų partijos suvažiavimas juk išteisino. — Žuvusiems lageriuose ir tremtyje nuo to nė kiek ne lengviau. Juk ir dabar tokiomis bylomis^ kokią man ruošiatės sudaryti tiktai už laisvą žodį, už žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimą, tie lageriai vėl pamažu pri­ sipildo naujais, jokios kaltės neturinčiais žmonėmis. Jam priminiau Jungtinių Tautų organizacijoje 1948 60

metais paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių deklaraciją, kurios Tarybų Sąjunga nesilaiko, nors tą deklaraciją yra pasirašiusi. — Tarybų Sąjunga tos deklaracijos laikosi, tačiau jūs tikriausiai pamiršote, kad joje yra vienas straipsnis, ku­ riame parašyta, kad spaudos ir kitos laisvės turi būti suderintos su kitais konkrečiais valstybės įstatymais. Ta­ rybų Sąjunga yra socialistinė demokratinė valstybė, ku­ rios valstybinei ir visuomeninei santvarkai pritaria visi mūsų valstybės gyventojai. Jie įsitikinę, kad jų teisės ir laisvės nėra kokiu nors būdu pažeidžiamos,—pamokslau­ jančiu tonu šią temą užbaigė saugumo pareigūnas. Gavus, tokį demagogišką paaiškinimą, nebebuvo pras­ mės toliau ginčytis, visą pokalbį vėl pradėti iš pradžių. Kada mūsų pokalbis nukrypo į 1940-ųjų metų birželio mėnesio įvykius Lietuvoje, mano pašnekovas pradėjo man aiškinti apie savanorišką Lietuvos prisijungimą prie So­ vietų Sąjungos. Aš jam priminiau tų metų birželio 14 die­ nos Kremliaus ultimatumą Lietuvai ir kitą dieną įvykdytą okupaciją 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Molotovo-Riben­ tropo slaptų protokolų pagrindu. Jis atsakė, kad aš esąs kažkieno suklaidintas ir tų metų įvykiai Lietuvoje turėję objektyvų pagrindą. Koks tas pagrindas, taip ir nepaaiškino. Per daug išklydę į lankas, vėl sugrįžome prie konkre­ čių reikalų. Saugumietis ir vėl stengėsi mane įtikinti, kad mano buvusi nelegali veikla vis dėlto yra tarybinių įsta­ tymų pažeidimas, o kartu ir sunkus nusikaltimas. Staiga pažvelgęs į mane tiriančiu žvilgsniu, pasakė: — Jūs palaikėte ryšius su kunigais... Nieko jam nepasakiau, tačiau ši jo pastaba man su­ kėlė didelį nerimą. Vadinasi, jeigu ne visi, tai daugelis mano apsilankymų pas kunigus, gyvenančius įvairiose Lietuvos vietose, saugumui yra žinomi. Žinojau, kad mano apsilankymai klebonijose kai ku­ rių vietinių žmonių yra registruojami, užrašant mano au­ tomobilio numerį. Dėl šios priežasties konspiraciniams ry­ šiams nustojau važinėti savąja „Volga“. Tokiems reika­ lams daugiausia naudojausi traukiniais ir autobusais. 61

Būtų labai negerai, jeigu į mano bylą įtrauktų ir kai kuriuos kunigus,—pagalvojau. Ne iš karto suvokiau, kad toji saugumiečio užuomina buvo nukreipta į taikinį, sie­ kiant mane ,,nuginkluoti“. Mano nutylėjimas buvo kartu ir patvirtinimas, kad aš tikrai palaikiau ryšius su Lietuvos dvasininkija. Neigti to nebuvo prasmės. Pareigūnas, pasinaudodamas mano tylėjimu, tęsė: — Jūs nesutinkate su Tarybų valdžia. Bet juk ir Šven­ tame Rašte pasakyta, kad kiekviena valdžia yra iš Dievo. — Kada tie žodžiai buvo pasakyti, tada visos valdžios, nors taip pat netobulos, pripažino Dievą arba dievus. Ta­ rybų valdžia kovoja prieš Dievą ir prieš tikėjimą, todėl tie Kristaus žodžiai negali būti taikomi jai,—paaiškinau ramiai. Į tokį mano paaiškinimą jis neatsakė. Kiek patylėjęs vėl kreipėsi į mane visai draugiškai: — Draugas Vytautai, mes norime jums padėti, kad ši­ tos bylos nebūtų,—„paguodė“ jis mane. Man suklusus jis tęsė toliau: — Tačiau ir jūs turėtumėte mums padėti. Pasakykite tiktai iš ko jūs gaudavote nelegalią „Aušrą“ ir kitus pa­ našius leidinius ir kam juos duodavote skaityti?—tirian­ čiu žvilgsniu žvelgdamas į mane paklausė pareigūnas. — Ne, to jums tai tikrai nepasakysiu,—tariau šypte­ lėjęs.—Jūs mane verčiate būti išdaviku?—savo ruožtu paklausiau jo. — Užtikrinu jus, kad tiems žmonėms nieko blogo ne­ atsitiks. Mes su jais tiktai pasikalbėsime ir jiems patar­ sime, kad jie daugiau nelegalia antitarybine veikla ne­ užsiimtų,—beveik nuoširdžiai pasakė jis. Ir vėl, jau kelintą kartą, mūsų pokalbis prasidėjo be­ veik iš pradžių, tiktai kitais žodžiais, dabar man aiškinant, kodėl aš negaliu tapti išdaviku. Kalbėjomės kaip lygus su lygiu, rodydami vienas ki­ tam gal ir apsimestą pagarbą. Saugumo pareigūnas buvo kantrus ir nė karto neparodė susierzinimo. Man šito žmo­ gaus, dirbančio juodą darbą, pasidarė gaila ir savo išve­ džiojimais siekiau, kad jis kuo ilgiau šį mūsų susitikimą prisimintų ir jį apmąstytų, pirmiausia savo paties naudai. 62

Laikas slinko, o mūsų diskusijoms vis dar nesimatė pabaigos. Iki vakarinių užsiėmimų VPF Gamtos apsaugos skyriuje buvo likę jau mažiau kaip viena valanda. Pra­ dėjau dėl to nerimauti. Kartais atrodė, kad paliks mane čia ir nakčiai, kad apsigalvočiau ir sutikčiau su jų pasiū­ lymais. Norėdamas užbaigti mūsų pokalbį ir greičiau sužinoti, ką jie šiandien ketina su manimi daryti, išsakiau savo susirūpinimą dėl netrukus universitete prasidėsiančių už­ siėmimų, kuriuose aš privalau dalyvauti, apsimesdamas, jog net ir neįtariu, kad iš čia šiandien galiu ir visai ne­ išeiti. — Nesirūpinkite, nepavėluosite,—nuramino jis ma­ ne.—Mes jus parvešime. Beveik draugiškai jam padėkojau už tokią pažadėtą paslaugą, pasakydamas, jog iki fakulteto tiktai 15 minu­ čių kelio ir į jį pareisiu pėsčias. Iš pareigūno pasakymo supratau, kad šiandien galėsiu ir į namus sugrįžti. Dabar lengviau atsikvėpiau, to savo palengvėjimo jam neparo­ dydamas. Ak, kaip būtų gerai, kad šiandien tų užsiėmimų visai nebūtų! Juk pėr artimiausias dienas iki galimo arešto tiek daug reikia dar padaryti, pagalvojau, sėdėdamas aukšto saugumo pareigūno akivaizdoje. Gerai, kad jis dar nesu­ geba skaityti mano minčių. Iki arešto, kuris įvyks gal ry­ toj, o gal po savaitės, privalau sutvarkyti nors pačius svarbiausius savo reikalus, kurie visi taip svarbūs, kad nežinia, nuo kurių pradėti. Saugumo pareigūnas vis dar nenorėjo manęs paleisti, jau ne pirmą kartą draugiškai patardamas dėl jo pasiū­ lymų pagalvoti. O laikas slinko greitai ir iki vakarinių užsiėmimų fakultete buvo likęs tiktai pusvalandis. — Na, gerai! —prieš tai apsimetęs susimasčiusiu, po ilgesnės pauzės pasakiau jam. Kiek patylėjęs, tęsiau: — Tačiau dėl jūsų pasiūlymų ir patarimų man tikrai reikia gerai pagalvoti. Supraskite ir mane. Aš po tos ne­ tikėtos ir nelauktos kratos dar nesu atsipeikėjęs. Be to, šiandien aš dar be pusryčių ir pietų. Tas mano „Na, gerai" aiškiai sudomino pareigūną. Jis 63

jau buvo pasiruošęs švęsti pergalę, pasiektą po beveik ketvertą valandų užtrukusio mūsų pokalbio. Tačiau kiti mano žodžiai jį apvylė. Kiek pagalvojęs, ramiu balsu pasakė: — Gerai. Galite eiti. Susitiksime čia rytoj, tuo pačiu laiku. Pasiūlymas ateiti rytoj man buvo visai nepriimtinas. Ką daryti? — Žinote, rytoj aš fakultete esu labai užimtas. Turiu net aštuonias valandas. Gal galėčiau pas jus ateiti kurią nors kitą dieną?—paklausiau tikrai susirūpinusiu, vos ne maldaujančiu balsu.—Kad sakau tiesą, galėtų patikrinti jūsų žmonės. Iš jo nepasitenkinimą neslepiančios veido išraiškos bu­ vo matyti, kad mano nenoras ateiti rytoj jam nelabai priimtinas. Kiek pagalvojęs tarė: — Tada ateikite poryt. — Ir poryt negaliu ateiti, nes taip pat esu labai užim­ tas. Išvardinau visą tų dviejų dienų užsiėmimų tvarkaraštį, neabejodamas, kad jis jiems yra gerai žinomas. — Ir fakulteto dekanas tai gali jums patvirtinti,—pa­ sakiau pabrėždamas mano rimtą požiūrį į darbą univer­ sitete. Pagaliau jis sutiko, kad ateisiu į Valstybės saugumo komitetą pas jį po dviejų dienų, ketvirtadienį. Padėkojęs jam, kad atsižvelgia į tą mano užimtumą ir norėdamas nors dabar sužinoti, kas jis toks yra, pasakiau: — Ketvirtadienį ateisiu lygiai antrą valandą. Tačiau ką sakyti kontrolės poste, pas ką atėjau? — Pasakykite savo pavardę, ir mane pakvies. Pareigūnas, tai taręs, atsistojo, jo pavardės taip ir nesužinojau. Nuskubėjęs prie spintos nukabino mano paltą ir, pa­ slaugiai pasirengė mane apvilkti. Ko jau ko, o tokios mandagios paslaugos net ir už šių rūmų sienų dar niekur nebuvau patyręs. Nejaugi jis įsitikinęs, kad mes tapsime bendradar64

biais?—staiga toptelėjo nerami mintis. Jeigu taip, vadi­ nasi, šitame ilgai užsitęsusiame pokalbyje aš padariau kažkokią klaidą. Atsikalbinėjau kaip įmanydamas, norėdamas iš jo ran­ kų paimti savo paltą ir pats apsivilkti. Tačiau paslaugus pareigūnas buvo nesukalbamas ir teko nusileisti.

5. V. Skuodis

ANKETOS Mano ir saugumo pareigūno pokalbiui dar neįpusėjus, į kabinetą buvo sugrįžęs Bogdanovas. Jo laikysena dabar rodė, jog jis gerai žino savo vertę, ir, nieko nepasakęs savo viršininkui, atsisėdo tuščiame krėsle priešais mane. Kiek pasiklausęs mūsų pokalbio, staiga jis manęs pa­ klausė: — Kodėl jūs darėte studentų apklausas? — O ką, ar tai jūs laikote nusikaltimu?—šiurkštokai jam atsakiau klausimu į klausimą. Bogdanovas tylėjo. Tylėjo ir jo viršininkas. Kad nu­ traukčiau tą nemalonią tylą, ėmiau aiškinti, kad esu ne tik dėstytojas, bet ir pedagogas. Be to, beveik visą laiką buvau studentų kurso kuratorius. Taigi paprasčiausiai ma­ no pareiga gerai pažinti savo studentus, žinoti jų pažiūras ir įsitikinimus. — Ar jūs tuos duomenis apibendrinęs kur nors pa­ naudojote? —vėl paklausė manęs Bogdanovas. — Nepanaudojau ir neketinau panaudoti. Be to, iki šiol aš net neradau laiko juos paanalizuoti,—pasakiau jam beveik tiesą. — Tačiau viename voke buvo lapas su skaičiavimais,— nenusileido jis. Čia jau pyktelėjęs jam atrėžiau: — Jūs tą vieną juodraštinį popiergalį laikote kelių šimtų anketų duomenų apibendrinimu? Kiek patylėjęs ir vos suvaldydamas pyktį, vėl jo pa­ klausiau: — Apskritai pirma man pasakykite, kodėl jūs mane apie tas anketas klausiate? Bogdanovas daugiau nieko nebeatsakė. Jo viršininkui 66

vėl pradėjus su manimi kalbą kitomis temomis, kiek pa­ sėdėjęs išėjo ir daugiau nebepasirodė. Prisiminiau, kad po kratos majorui Vilimui rašant pro­ tokolą ir jam nusprendus tas anketas palikti, Bogdano­ vas kažką tyliai jam pasakė. Tada Vilimas paėmė tiktai keletą didesnio formato vokų su tomis anketomis, o kitus liepė Bogdanovui padėti ten, iš kur jis jas buvo paėmęs. Į protokolą buvo įrašyta: „Vokuose sudėtos 130 anketų su klausimais ir atsakymais". Tas studentų anonimines apklausas dariau penketą me­ tų. Žinojau, kad_ sociologinės apklausos, kurios anksčiau, man dar nepradėjus dėstytojo darbo, universitete vienu metu buvo plačiai praktikuojamos. Vėliau jos buvo už­ draustos. Kad jas galėtum atlikti savo iniciatyva, reika­ lingas universiteto vadovybės sutikimas. Tačiau tai-žino­ damas tų apklausų nenutraukiau, visada laukdamas iš kur nors pirmosios pastabos. Kitiems fakulteto dėstyto­ jams apie tas sistemingas apklausas nesipasakojaU. Nors per tuos kelerius metus surinkau apie penkis šimtus Studentų užpildytų anketų, tačiau iš niekur jokių pastabų arba įspėjimų taip ir nesulaukiau. Tai mane kiek stebino, nes buvo gerai žinoma, kad saugumas ne tik tarp dėstytojų, bet ir tarp studentų turi savo infor­ matorių. Į tų anketų klausimus noriai atsakydavo geologijos specialybės studentai. Prieš išdalindamas anketas, stu­ dentus užtikrindavau, kad tie anoniminiai atsakymai pa­ siliks tiktai pas mane ir niekur viešai nebus panaudoti. Toji mano pastaba, atrodo, studentams sukeldavo smal­ sumą ir pasitikėjimą. Apklaustieji antrame kurse, pakartotinai gaudavo už­ pildyti tas pačias anketas po -trejų metų, kada: jie būdavo jau penktakursiai. Taip buvo galima nustatyti studentų pažiūrų ir įsitikinimų tikrumą ir jų pasikeitimus. Pastaraisiais metais tą anketinę apklausą dariau ir VPF Gamtos apsaugos skyriuje. Kad galėčiau atskirai ana­ lizuoti vyrų ir merginų atsakymus, pastarosioms išdalina­ mos anketos turėjo nežymiai nukirptą vieną kampą. 67

Tose anketose buvo tokie klausimai: kuo domiuosi laisvalaikiu? Mano mėgstamiausi rašytojai, poetai, dai­ lininkai, kompozitoriai. Kuris muzikos žanras man labiau­ siai patinka? Kaip aš vertinu rūkančias moteris? Mano požiūris į priešvedybinius intymius santykius. Materia­ listinės ir idealistinės filosofijos reikšmė kuriant materia­ lines gėrybes. Bažnyčios, kaip bendruomenės formos, vaid­ muo kultūros istorijoje ir kt. Iš viso šešiolika klausimų, į kuriuos atsakant reikėjo pabraukti, pažymėti skaičius, vertinant penikių balų sistema, arba padaryti trumpus įrašus. Kas norėjo, galėjo parašyti ir savo pastabas. Taip, pavyzdžiui, vienas studentas parašė: „Aš nematau jokio skirtumo tarp rūkančių vyrų ir moterų". Viena studentė, dėl intymių santykių parašė tokią pastabą: „Jeigu tie san­ tykiai baigiasi vedybomis, juos aš pateisinu". Šia apklausa man rūpėjo gauti duomenų apie studen­ tijos tautinį patriotinį nusistatymą, jų dorovines pažiūras ir jų požiūrį į tikėjimą ir Bažnyčią. Žinoma, aš negalėjau tiesmukai viso to klausti. Klausimai turėjo būti netiesio­ giniai, o kai kurie iš jų net užslėpti. Tačiau iš atsakymų, juos tik preliminariai apibendrinus, buvo galima susidary­ ti pakankamai aiškų vaizdą. Per visus penkerius metus iš kelių šimtų atsakymų apie Bažnyčios, kaip žmonių bendruomenės, reikšmę ku­ riant kultūros vertybes, tiktai vieno studento anketoje buvo apvestas vienetas. Apie 20 procentų studentų pažy­ mėjo dvejetą ir maždaug tiek pat tą reikšmę vertino pen­ ketu ir, ketvertu. Likusieji pažymėjo trejetus. Nemaža da­ lis studentų pasisakydavo už idealistinę filosofiją, kurią jie žinojo tik tiek, kiek jiems dėstant įvairius „izmus" toji filosofija buvo niekinama ir koneveikiama. Studentų lietuviškas tautinis nusistatymas nekėlė abejonių. Toks buvo įspūdis, vien paviršutiniškai susipažinus su tų anketų duomenimis. Giliau jų paanalizuoti nebesuspėjau. Dažnai apklaustosioms studentų grupėms pateikdavau kai kuriuos jų apklausos apibendrintus duomenis. Tai jiems pažadėdavau išdalindamas anketas ir pabrėždamas, kad tie duomenys pasiliks tarp mūsų. Tai, žinoma, taip 68

pat padidindavo jų smalsumą. O išgirsti kai kurie api­ bendrinti duomenys duodavo ne vienam medžiagos ap­ mąstymams. Tai, be abejo, turėjo ir tam tikrą auklėjamą­ jį poveikį. Saugumo agentas Bogdanovas, atkreipęs dėmesį į tas anketas, teisingai suprato tos apklausos tikslus ir joje slypinčius „pavojus“ tarybinei santvarkai.

PIRMIEJI SLAPTI SUSITIKIMAI Iš Valstybės saugumo komiteto vėl sugrįžau į fakul­ tetą, prie kurio pamačiau gatvėje stovintį jau pažįstamą seklių automobilį. Nekreipiau į jį dėmesio, jaučiausi ra­ mus. Juk pats saugumas man padovanojo net dvi dienas! Per jas daug ką galėsiu padaryti. Prieš užsiėmimų VPF Gamtos apsaugos skyriuje pra­ džią savo kolegai vyr. dėstytojui Ramučiui Bonifacui Mikšiui paskyriau susitikimą aukštame ir stačiame, me­ džiais bei krūmais apaugusiam Neries upės slėnio šlaite, kuris buvo beveik atsirėmęs į ištįsusius Gamtos ir Medi­ cinos fakultetų susiglaudusius rūmus. Nuo šiol tuose rū­ muose kokie nors mūsų pokalbiai stebintiems iš šalies gali atrodyti įtartini. Netenka abejoti, kad dabar kiek­ vienas mano judesys saugumo informatorių, esančių ir tarp fakulteto darbuotojų, bus registruojamas. Be to, tie sekliai iš gatvės.. Kas žino, kokią jie ten turi aparatūrą savo „Žiguliuose1'? O svarbiausia buvo tai, kad bendrau­ damas su žmonėmis neįtraukčiau jų į saugumo voratink­ lius. Juk manęs dar neareštavo tiktai todėl, kad jiems svarbu išaiškinti mano ryšius. Taigi nuo šiol mano susi­ tikimai su žmonėmis galėjo jiems būti labai pavojingi, to­ dėl privalau elgtis ypač atsargiai. Visai sutemus išėjau į fakulteto kiemą ir įsitikinęs, kad jame nieko nėra, taku iki pusės šlaito nusileidau že­ myn ir užsiglaudžiau už storo medžio kamieno. Po dešim­ ties minučių pamačiau pamažu judantį siluetą, kuris šlaito viduryje sustojo. Man kelis žingsnius pajudėjus į priekį, ir siluetas ėmė artėti. Tai buvo Mikšys. Trumpai papasakojau jam apie mano šios dienos po­ kalbį saugume ir apie jų pasiūlymą. Užtikrinau, kad ir po 70

mano arešto jie nieko iš manęs neišgaus apie kitus žmo­ nes, su kuriais palaikiau konspiracinius ryšius. Mums tyliai kalbantis, žvilgsniai nuolat buvo nukreipti į tako pusę, kuriuo retkarčiais praslinkdavo žmogystos, panašios į šmėklas. Tada nutildavome ir patys iš tolo toms šmėkloms galėjome priminti vėtros nulaužtų medžių stuobrius. Mikšys šios dienos rytą buvo atsinešęs rankraščių po­ grindžio spaudai, tačiau sužinojęs apie mano namuose įvykusią kratą, juos tuojau pat sunaikino. Jam dėl to pa­ priekaištavau. Tačiau ir jis nebuvo tikras, kad saugumie­ čiai neateis jo išsivesti. Patariau jam kitiems matant veng­ ti pokalbių su manimi, nepamiršti, kad nuo šiol ir kai kurios fakulteto kabinetų sienos gali turėti ausis. Nakties tamsoje broliškai atsisveikinome, tarytum dau­ giau nebesusitiktume. Ramutis Bonifacas Mikšys —akty­ vus pogrindžio veikėjas, vienas iš žymiausių inžinerinės geologijos specialistų Lietuvoje. Per jį gaudavau daug medžiagos įvairiems pogrindžio leidiniams. Už mane jis buvo 11 metų jaunesnis. Po užsiėmimų VPF Gamtos apsaugos skyriuje kiemais išilgai to paties slėnio skardžio išėjau į Medicinos fakul­ teto priekinį kiemą. Iš jo perėjęs skersai Čiurlionio gatvę, po kelių minučių atsidūriau tamsioje Skorinos gatvelėje, kuri ir dieno® metu visada būna tuščia ir tyli. Povilas Pečeliūnas turėjo butą dideliame ir sename dviejų aukštų mediniame name, paženklintame penktuoju numeriu. Tas namas buvo pajuodęs ir turbūt pats nebe­ prisiminė, kada paskutinį kartą buvo dažytas. Povilo bu­ tas—tik vienas kambarys, net be virtuvės. Iš visų „pato­ gumų“ jame styrojo tiktai šalto vandens čiaupas, net be kriauklės. Tas kambarys buvo pirmajame aukšte ir turėjo vieną didelį langą. Už jo visai greta taip pat dviaukštis namas, sumūrytas iš geltonų plytų. Tas kuklus Povilo kambarys apstatytas knygų lenty­ nomis. Jo biblioteka buvo didelė ir ypač vertinga tuo, kad turėjo surinkęs beveik visus nepriklausomoje Lietu­ voje išleistus ir su ja susijusius humanitarinius leidinius ir kitas vertingas knygas bei senų žurnalų komplektus. 71

Bibliotekoje taip pat buvo turbūt visi geriausieji leidi­ niai, Lietuvos knygų leidyklų išleisti tarybinės okupacijos ir aneksijos metais. Tos knygos —beveik visas Povilo gyvenimas. Jis ne­ turėjo šeimos, juokais didžiuodavosi, kad gyvena beveik kaimynystėje su Valstybės saugumo komiteto pirminin­ ku generolu Juozu Petkevičiumi, Vidaus reikalų ministru generolu Julijonu Mikalausku. Čia pat ir didžiojo daini­ ninko Kipro Petrausko namai, kuriuose tebegyvena jo naš­ lė ir kiti artimieji. O tiktai už poros šimtų žingsnių ir LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus naujieji rūmai. Past Povilą užeidavau dažnai. Ir praėjusį šeštadienį po darbo universitete turėjau pas jį užsukti, jeigu nebūtų sutriukdžiusi ta nelemtoji krata. Dabar man labai rūpėjo jį įspėti, kad jau užkibau ant saugumo meškerės ir kad jis pats dabar imtų saugotis ir pasiruoštų įvairiems netikėtumams. Eidamas Skorinos gatvele lyg ir nepastebėjau, kad kas nors būtų mane sekęs. Ir prie Povilo namų nemačiau jo­ kio slampinėjančio arba stoviniuojančio žmogaus. Pasibeldžiau į duris, jas tuojau pat atidarė Povilas. Tačiau žengęs žingsnį į erdvų prieangį ir vėl už savęs uždarydamas duris leido suprasti, jog jis nenori, kad aš eičiau į vidų. Dabar jo veide nebuvo tos malonios ir pa­ slaptingos šypsenos, su kuria mane visada pasitikdavo, dažnai pavadindamas profesoriumi. Už tokį pravardžia­ vimą aš supykdavau ir priversdavau aiškintis. Anot Povi­ lo, visi tie, kurie dėsto studentams, yra profesoriai. Ir jis tokiu buvęs, kada keletą semestrų dėstęs Vilniaus uni­ versiteto filologijos fakultete kaip valandininkas. Iš kai kurių garsų, nugirstų prieš Povilui uždarant du­ ris, supratau, kad kambaryje yra ir daugiau žmonių. Da­ bar jo veido išraiška ir be žodžių man viską pasakė. Povilas jau žinojo, kad šeštadienį mano bute įvyko krata. Tą pačią dieną ir jis pats susilaukė tokių pat ne­ kviestų svečių. Tačiau mums net ir tylomis kalbėtis ne­ buvo kada, juo labiau, kad plačių medinių ir užsisukančių laiptų viršuje mes abu išgirdome įtartiną girgždesį. Apsi­ 72

kabinę atsisveikinome be žodžių. Tačiau prieš tai aš spė­ jau jam tyliai į ausį pasakyti, kad nuo tardymų aš ofi­ cialiai atsisakiau ir jis gali manimi pasitikėti. Mūsų pokalbis užtruko vos keletą minučių. Vėl išėjęs į tamsią gatvę, joje nepastebėjau nieko įtartino. Priėjęs kitą Skorinos gatvelės galą, staiga pamačiau seklių maši­ ną. Ji stovėjo atokiau Konarskio gatvėje, kuri buvo visai tuščia. Tačiau dabar tie sekliai man nerūpėjo. Svarbu, kad su Povilu pasimačiau ir jam pasakiau tai, ką būtinai reikėjo pasakyti. Beje, per mūsų trumpą susitikimą sužino­ jau, kad ir jis šiandien buvo nuvežtas į saugumo rūmus. Sugrįžau į namus jau po dešimtos valandos vakaro. Prie namų manęs taip pat laukė „Žiguliai41, kurie po pus­ valandžio nuvažiavo.

KADA TELEFONAS TAMPA ŽMOGAUS PRIEŠU Slaptiems pogrindžio veiklos ryšiams niekada nesinau­ dojau mūsų buto telefonu. Visada eidavau į netoliese esan­ čią gatvės telefono būdelę, o visas pokalbis su pašnekovu apsiribodavo keliais būtiniausiais žodžiais, kurių turinys būdavo suprantamas tiktai mums. Paskiriant pasimatymo vietą, jeigu dėl jos nebūdavo anksčiau susitarta, pasakydavau ir valandą, tačiau su ma­ nimi kalbąs žmogus žinojo, kad tikras mūsų susitikimas turės įvykti trim, keturiom ar dar keliom valandom anks­ čiau ar vėliau. Tokiuose pokalbiuose niekada neprisistatydavau. Klausantysis turėdavo mane pažinti iš balso arba iš mūsų pokalbio turinio. O tas turinys, paaiškinantis su­ sitikimo tikslą, būdavo įvairus: tariamas pinigų pasisko­ linimas arba grąžinimas, knygyne „per blatą" nupirktos knygos kurio nors mokslinio darbo klausimais atidavimas arba atsiėmimas, mokslinės konsultacijos ir panašiai. To­ kiems „reikalams" kartais nevengdavau pasinaudoti ir sa­ vosios Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedros tarnybiniu telefonu. Kad mūsų buto telefono slaptai klausomasi, žinojau se­ niai. Ne vieną kartą telefono aparatas „gedo". Tie „ge­ dimai" prasidėjo jaul 1961 metais, kai mūsų bute apsilan­ kė jaunas amerikietis istorikas Alfredas Sennas. Po kelerių metų vėl „sugedo", kai „Vilniaus" viešbutyje aplan­ kiau du japonus, su kuriais taip pat atsitiktinai, kaip ir su Alfredu Sennu, susipažinau traukinyje, grįždamas iš Ry­ gos į Vilnių. Jau tada abu kartus Vilniaus saugumą buvau pakėlęs ant kojų. Klausinėjo apie mane kai kuriuos mano buvu­ sius kurso draugus, kitus pažįstamus, mano viršininką 74

Arsenijų Dimitrijevičių Gulevičių ir net Irenos motinos Sofijos Sarkiūnienės, gyvenančios Vilniaus senamiestyje, kaimynus lenkus. Mano viršininkas, pakvietęs mane į į kabinetą, patarė daugiau, traukiniuose su užsieniečiais nebesusipažinti. Tada dirbau vyr. inžinieriumi-geologu są­ junginio projektavimo ir tyrinėjimų instituto Vakarų eks­ pedicijoje, kurios įstaiga buvo Vilniuje. Vėli gedo telefonas, kai iš Amerikos į Vilnių apie 1975 metus atvyko servitų vienuolis kunigas Augustinas Kulbis, lankęsis ir mūsų namuose. Tada mano surengtame slap­ tame jo susitikime su marijonų kunigu Pranciškumi Ra­ čiūnu man pavyko padidintu greičiu važiuojant miesto kraštinėmis gatvėmis ir darant staigius posūkius suklai­ dinti mus atkakliai sekusius saugumo seklius, o tas ku­ nigų susitikimas įvyko Žvėryne. Sekliai, pametę mūsų pėdsakus, paskambino telefonu į namus ir mūsų dukters grubiu balsu rusiškai paklausė, ar Skuodis namuose? Tuo metu aš ir mano motina lūkuriavome prie Žaliųjų ežerų, kol pasibaigs kunigų susitikimas, į kurį kun. P. Račiūnas buvo specialiai atvykęs iš savo parapijos Šakių rajone. „Gedo" mūsų telefonas ir vėliau. Iškvietus meistrus, visad ateidavo dviese. Tas „remontas" užtrukdavo vos keletą minučių, ir telefonas vėl pradėdavo veikti. Kartą, praėjus kelioms dienoms po tokio „remonto", iš R. B. Mikšio gavau anksčiau gamintų konusinių membra­ nų. Tokią įstačiau į telefono ragelį, prieš tai išėmęs meis­ trų įstatytąją. Padarius tokį pakeitimą, po savaitės tele­ fonas vėl „sugedo". Dabar remontuoti atėjo kiti du meistrai. Aš atidžiai stebėjau kiekvieną jų judesį. Vienas nugara stengėsi už­ stoti savo bendrą, kad nematyčiau, ką jis daro. Jiems iš­ ėjus vėl radau pakeistas membranas. Nenorėdamas, kad saugume žinotų, kad aš išsiaiški­ nau telefono „gedimų", t. y. atjungimų paslaptį, daugiau tos mebranos nebekeičiau. Patikrinau mūsų katedros dėstytojų kambario telefoną. Jo ragelyje buvo tokios pat konstrukcijos membrana, ko­ kią paskutinius du kartus meistrai buvo įstatę į mūsų buto telefono ragelį. 75

Tos membranos tikriausiai galėjo veikti kaip mikrofo­ nas net ir tada, kada telefono ragelis nenukeltas nuo apa­ rato. Klausinėjau fizikų ir kai kurie iš jų tai patvirtino. Kartą Irena susukusi savo pažįstamos telefono numerį, staiga išgirdo aiškų moterišką balsą: — Vsie pisma, kotoryje po etomu adresu prichodiat, my proveriajem (Visus laiškus, kurie ateina šiuo adresu, mes tikriname). Tas labai aiškus nepažįstamas balsas ir tie žodžiai Ire­ ną labai nustebino. Ji garsiai pašaukė vyresniąją mūsų dukterį Giedrę pasiklausyti. Tačiau tuojau pat telefono ragelyje pasigirdo ilgas signalas, koks yra girdimas dar nepradėjus rinkti abonemento numerio. Nuo tos dienos svečiams atėjus į mūsų butą, Irena visada pagalvėle ir drabužiais uždengdavo mažame prieangyje stovintį telefono aparatą ir aklinai uždarydavo kambario duris. Ta patį darydavau ir aš, kada spausdin­ davau rašomąja mašinėle, nors nuo telefono aparato bū­ davau už dviejų durų. Pogrindžio reikalais užėjęs į kurio nors pažįstamo, su kuriuo palaikiau konspiracinius ryšius, darbo kabinetą, jo šeimininką pakviesdavau tyliam pokalbiui kur nors arti durų, kuo toliau nuo telefono aparatų. Kartais trumpai pasikalbėdavau raštu. O dažnai ir kalbėtis nereikėjo, atė­ jus iš anksto sutartu laiku pasiimti paliktą pogrindžio leidinį arba atiduoti naują. Dabar, atsidūręs kritiškoje padėtyje, ne tik jokiais telefonais nebegalėjau naudotis, bet ir būtini susitikimai tapo pavojingi, nes kitiems žmonėms galėjo užtraukti ne­ laimę. Reikia pasinaudoti tarpininkais, o atskirais atve­ jais pačiam rizikuoti, suklaidinti mane nuolat stebinčius saugumo seklius. Po pasimatymo su Povilu sugrįžęs į namus paprašiau dukters Giedrės, kad ji rytojaus rytą nueitų į Aukštųjų mokyklų polikliniką ir joje suradusi medicinos seserį Ge­ nę Sergejevienę niekam negirdint pasakytų, jog pas Be­ nediktą buvo krata ir kad jis nori su jos broliu kitos die­ nos rytą 10 valandą susitikti onkologinės ligoninės vi­ duje, prie įėjimo. 76

Toji moteris už savo brolį Albertą Zvicevičių vyresnė, ištekėjusi už sulietuvėjusio gudo, kuris buvo gydytojas ir dabar turėjo aukštas pareigas Sveikatos apsaugos minis­ terijoje. Albertas ir aš niekada nebuvome tikri, kad kurią nors dieną jo arba manęs neužklups saugumiečiai. Todėl jau seniai buvome tsutarę, kad jeigu kas nors su manimi atsi­ tiktų, mano namiškiai apie tai praneš jo seseriai, kuri žinos, kas tas Benediktas. O jeigu kas nors panašaus atsi­ tiks Albertui, jo sesuo Genė suras būdą mane įspėti. Giedrė šį mano pavedimą įvykdė sėkmingai. Dabar aš buvau ramus, kad su Albertu dar nieko blogo neatsitikę. Tačiau kaip man nuvykti į tą mano paties paskirtą vietą taip, kad mūsų susitikimas liktų seklių nepastebėtas? Nors ligoninė toli, kitame miesto gale, nutariau į ją eiti šalutiniais kreivais keliais pėsčias. Nueisiu į ligoninę pusvalandžiu anksčiau mano paskirto laiko. Tad mano su­ sitikimas su Albertu bus „atsitiktinis". O sekliai, jeigu ir atseks iki ligoninės durų, nežinos, pas ką aš atėjau ir ko laukiu. O laukdamas ligoninės viduje gal sugebėsiu juos atskirti nuo kitų interesantų. Tačiau Albertui paskirdamas mūsų susitikimo vietą padariau klaidą.

SUSITIKIMAS LIGONINĖJE Trečiadienio rytas buvo toks pat pilkas, niūrus ir drėgnas kaip ir ankstesnių dienų. Vilniuje jau seniai ne­ sirodė saulė, kurios spinduliai visada sušildo dvasią ir pakelia nuotaiką. Mano didžiausias rūpestis —išeiti iš namų taip, kad sekliai manęs nepastebėtų. O jie sėdi automobilyje vos už šimto žingsnių nuo įėjimo į mūsų butą. Onkologinė ligoninė yra už Vilnelės, Polocko gatvė­ je, kitoje miesto pusėje. Važiuoti į ją miesto transportu negaliu, nes iš karto būsiu pastebėtas seklių. O tada tai jau tikrai jie mane palydės iki pat ligoninės durų. Dar kartą atsargiai pravėriau langą ir viena akimi pažvelgęs įsitikinau, kad sekliai manęs tebelaukia. Tada paprašiau vienos iš dukterų, kad išorines namo duris atidarytų taip, kad jų kairioji pusė lyg skydas pridengtų išėjimą. Tai negalėjo sukelti seklių įtarimo, nes duktė, atidariusi duris, atgal nebesugrįžo. Už tų dabar atvertų durų augo žemas, tačiau labai šakotas medelis, panašus į tankų krūmą, jo viršūnė dengė mūsų virtuvės langą. Nors tas medelis buvo jau be lapų, tačiau jo tankios šakos man dabar taip pat su­ darė papildomą priedangą. Išslinkęs pro duris ir įsitikinęs, kad esu seklių nema­ tomas, nugara prisišliejau prie namo sienos ir, mažais žingsneliais stumdamasis šonais, už dešimties dvylikos metrų pasiekiau namo kampą. Už jo į kalnelį vedė pės­ čiųjų takas prie kitų tokių pat iš balkšvų silikatinių plytų sumūrytų keturaukščių namų. Visi šio mikrorajono namai buvo vienodi ir skyrėsi tiktai balkonų spalvomis. Mūsiškiai buvo mėlyni. Atsidūręs už namo taip pat nieko įtartino nepastebėjau. 78

Toliau pro technikumo bendrabučius išlindęs į Ge­ rosios vilties gatvę ir ją perėjęs, patekau tarp kito mi­ krorajono blokinių namų. Ėjau jų kiemais ir praėjimais, dažnai keisdamas kryptį. Pasiekęs Žemaitės gatvę, ne­ skubėdamas žingsniavau šalutinėmis gatvėmis, kol po va­ landos priėjau Vilniaus senamiestį, kurio gerai pažįsta­ mose siaurose, kreivose ir klaidžiose gatvelėse pasijutau visai saugiai. Tačiau buvo nejauku pereiti Gorkio gatvę ties Dailės muziejumi. Kėlė nerimą ir vienas iš dviejų tiltų per Vilnelę, nes tai buvo atviros vietos. Už Vilnelės, Malūnų ir Užupio gatvėmis pagaliau pasiekiau Polocko gatvę, kurios pradžioje onkologinė ligoninė. Eidamas šita gatve jau buvau beveik tikras, kad toje ilgoje kelionėje saugumo sekliai manęs nepastebėjo. Ilgas dviaukštis ligoninės pastatas buvo prie pat gat­ vės. Įėjęs į jo vidų pasukau į dešinę. Čia išilginio korido­ riaus pradžioje lyg ir mažas laukiamasis su keliomis kė­ dėmis, pastatytomis prie dviejų kabinetų durų. Atsisėdau vienoje iš jų. Juk aš dabar taip pat kažko laukiu, žinoma, „daktaro". Jau ir pavardę jo pasakyčiau, jeigu kas nors paklaustų. Čia dirba gydytojas, medicinos mokslų kandi­ datas Povilas Breivis. Su juo mes buvome pažįstami iš vaikystės. Tačiau dabar jo sutikti tikrai nenorėjau. Be manęs tame laukiamajame daugiau nieko nėra. Ir pačiame koridoriuje tylu. Truputį nejauku, tarytum bū­ čiau koks sargas tose tuščiose patalpose. O iki susitikimo su Albertu dar buvo likę beveik pusvalandis. Įtraukęs galvą į palto apykaklę, nugrimzdęs mintyse svarsčiau tolesnį veikimo planą, apmąstydamas visus ga­ limus variantus. O dar labai daug reikia padaryti, kad savo buvusios, deja, jau buvusios pogrindžio veiklos siū­ lų galus nukirpčiau taip, kad kuo mažiau nukentėtų kiti žmonės. Jau ir taip ant mano sąžinės guli tai, kad kratos metu saugumiečiai paėmė keletą lapelių, nežinia kieno ranka parašytų rankraščių, skirtų „Perspektyvoms". Priartėjo dešimta valanda, o Alberto dar nėr. Jau ir dešimt minučių po dešimtos. Pradėjau nerimauti. Nepasi­ rodė visada punktualus Albertas ir dar po dešimties mi­ nučių. Gal jį patį saugumo pareigūnai kur nors sulai­ 79

kė,—smilktelėjo nerami mintis. O gal jis tiesiog pabijojo ateiti įsitikinęs, kad dabar yra sekamas kiekvienas mano žingsnis? Tiktai dabar staiga prisiminiau, kad ir kieme yra tos ligoninės dar didesnis pastatas. Iš jo kartą, Kūčių dieną, į Pasvalį buvau parvežęs savo tetą vienuolę Kotry­ ną Skodžiutę. Tame kieme esančiame pastate taip pat aplankiau ir pusseserę Jadvygą, mokytoją iš Salantų. Lygiai pusę vienuoliktos nusprendžiau eiti į ligoninės' kiemą, kad jame pasižvalgyčiau, nors dabar jau beveik nebeturėjau vilties sutikti Albertą net ir tuo atveju, jei­ gu jis tikrai ten manęs laukė. Vos tik prisiartinau prie trumpo koridoriaus, kuris iš gatvės vedė tiesiai į ligoninės kiemą, staiga lyg iš po žemės prieš mane pasirodė Albertas! Paaiškėjo, kad jis tikrai manęs laukė kieme esančio ligoninės pastato vi­ duje prie įėjimo. Ilgai nesulaukęs ryžosi pasižvalgyti pas­ tate prie gatvės. Pirmiausia Alberto paklausiau, ar jis, ateidamas į li­ goninę, nepastebėjo gatvėje ko nors įtartino? Jis tai tu­ rėjęs galvoje, tačiau atrodo, kad niekas jo nesekė. Dabar Albertui trumpai papasakojau apie savo pas­ kutiniųjų kelių dienų nuotykius. Nors nieko be mudviejų tame laukiamajame nebuvo, tačiau abu vaidinome, jog tingiai šnekučiuojamės tiktai iš nuobodumo, kažko laukia­ me, kartais pažvelgdami į laikrodį. Mes nebuvome tikri, kad už kurio nors vingiuoto koridoriaus kampo kas nors mūsų nesiklauso. Kalbėjomės tyliai, su ilgesnėmis per­ traukomis. Per paskutinį mūsų susitikimą, kratos išvakarėse, bu­ vome sutarę, kad šią savaitę jam perduosiu ką tik užbaigtą perrašyti mano didelės apimties rankraštį. Jis buvo suti­ kęs surasti neoficialius recenzentus, kurie tą mano dar­ bą, dabar pavadintą „Dvasiniu genocidu Lietuvoje", kritiš­ kai įvertintų, kad atsižvelgdamas į jų pastabas galėčiau jį dar patobulinti. Be to, Albertas buvo sutikęs pareda­ guoti kalbą. Dabar mums teko susitikti visai kitomis aplinkybėmis ir žymiai svarbesniais klausimais. Tačiau sutarėme, kad vieną iš išlikusių to darbo egzempliorių jam perduosiu 80

negrąžinamai, kad savais kanalais nusiųstų „Lietuvos kata­ likų Bažnyčios kronikos" leidėjams. Jeigu mums susitikti jau nebetektų, mano namiškės bus įspėtos, kad tą egzem­ pliorių atiduotų kam nors iš pažįstamų žmonių, kurie ka­ da nors užeis jo paimti, kad perduotų Albertui. Taip pat paprašiau, kad į kitą mūsų susitikimą jis atsineštų aštuo­ nis arba dešimt „Aušros" aštuonioliktojo numerio egzemp­ liorių, nes manuosius kratos metu išsinešė saugumiečiai. Jam daviau porą „Kreipimosi į visus Lietuvos tikinčiuo­ sius" egzempliorių. Taip mums tyliai besikalbant, staiga atėjo jau nebe­ jaunas, prastokos išvaizdos vyras ir kitoje laukiamojo pusėje atsisėdo priešais mus. Pasidarė nejauku, tačiau mes su Albertu nekreipdami į jį dėmesio tęsėme mūsų pokal­ bį. .. apie neva sugedusį mano automobilį, atsargines da­ lis, apie ligas, deficitines prekes ir panašiai. Retkarčiais paslapčiomis pažvelgdami į nepažįstamąjį, atrodo, mes abu įsitikinome, kad tas žmogus tikrai čia atėjo pas gy­ dytojus ir savo rūpesčiuose mūsų nesiklausė. Be to, svar­ biausia jau buvome vienas kitam pasakę. Iš ligoninės Albertas išėjo pirmas, aš dar pasilikau „kažko" laukti. Galiausiai dar kartą pažvelgęs į laikrodį ir pakraipęs galvą, atsistojau ir pamažu išėjau į gatvę. Joje motorizuotų seklių nebuvo.

6. V. Skuodis

ALBERTAS Albertas už mane buvo beveik dvidešimčia metų vy­ resnis, vidutinio ūgio, plika pailga ir į pečius įtraukta galva, kurią supo retų plaukų vainikas. Visada dėvėjo beretę, o vietoje akinių —pensnė. Jo siaurų akių žvilgs­ nis buvo aštrus, veidas pablyškęs, tačiau visada atviras, balsas skardus, tačiau malonus klausai. Su Albertu Zvicevičiumi aš susipažinau seniai, dar būdamas studentas. Jis tada dirbo ką tik iš Kauno į Vilnių perkeltame Operos ir baleto teatre, kuriame buvau sta­ tistu. Greitai tapau viso nemažo statistų ir statisčių būrio seniūnu. Statistų grupę sudarė studentai iš Vilniaus universi­ teto, Dailės bei Pedagoginio institutų ir Antano Vienuolio vidurinės mokyklos paskutiniųjų klasių moksleiviai. Teatro darbuotojai mus gerbė ir visada vadino ne sta­ tistais, o teatro bendradarbiais. Dažnai tekdavo atlikti ir sudėtingesnius vaidmenis, ne tik su kokiu nors buta­ foriniu įrankiu pastovėti ,scenoje arba per ją pereiti. Porą kartų mano pavardė buvo įrašyta net plakatuose ir spek­ taklių programose. Spektaklių petraukų metu su mumis draugiškai ben­ dravo operos choro artistai, baleto vyrai, naujieji, ką tik iš konservatorijos į teatrą atėję ir savo vyresniųjų kole­ gų dar nepripažinti solistai. Mums buvo dėmesingi visi režisieriai ir baletmeisteriai, nes ir nuo mūsų priklausė jų statomų ir pastatytų spektaklių sėkmė bei meninis lygis. Teatras mums buvo antrieji namai ir antroji, vi­ siems mums daug davusi, estetinio lavinimo mokykla. Per jį mes įžengėme į platų meno pasaulį. O laikai tada buvo labai sunkūs, tragiški ir neramūs. Tai 1948—1953-ji metai. 82

Tarp operos choro vyrų manim ypač domėjosi Albertas Zvicevičius. Žinodamas, kad aš studijuoju geologiją, jis dažnai prašydavo paaiškinti kai kuriuos geologinius reiš­ kinius. Albertas turėjo ne tik gražų ir stiprų tenoro balsą. Scenoje iš visų choro vyrų išsiskyrė laisva laikysena ir gera vaidyba, giliai įsijausdamas į scenoje vykstantį veiks­ mą ir jo paties atliekamą vaidmenį. Prieš karą Albertas Zvicevičius Vytauto Didžiojo uni­ versitete studijavo technikos mokslus. Neturėdamas jiems pašaukimo, perėjo į filologijos fakultetą, kurio taip pat nebaigė. Jo širdis linko prie literatūros, istorijos, filoso­ fijos, meno. Išmoko kelias kalbas. Po karo vieną jo išverstą anglų rašytojo Čarlzo Dikenso knygą išleido Vals­ tybinė grožinės literatūros leidykla. Kurį laiką mokyto­ javo Kėdainiuose. Vėliau pradėjo dirbti Kaune, Operos ir baleto teatre. Kai baigiau universitetą ir išvykau dirbti į Kauną, o vėliau —į Latviją, mano ir Alberto pažintis nenutrūko. Retkarčiais atvažiuodamas į Vilnių būdavau ir jo namų svečias. Gyveno jis nuošalioje Simono Daukanto gatvėje, va­ dinamajame teatralų name. Tame name jie buvo apgy­ vendinti po teatro persikėlimo iš Kauno į Vilnių. Kitus apgyvendino „Astorijos" viešbutyje. Treti gavo butus skirtingose miesto vietose. Kadangi Albertas Zvicevičius buvo viengungis, teat­ ralų name gavo tiktai vieną kambarį bendrame bute, kur apsigyveno orkestro seniūnas Vasiliauskas su didele ir muzikalia šeima. Iš baldų Albertas turėjo tiktai siaurą sofą, kuri jam atstojo lovą. Buvo dar mažas stalelis. Visą kitą to nedi­ delio kambario erdvę užėmė knygos. O jų turėjo labai daug. Jo bibliotekoje daug retų ir brangių prieškarinių knygų ir žurnalų komplektų, tokių kaip „Naujoji romu­ va", „Židinys" ir daugelis kitų. Albertas buvo labai mandagus, didelio intelekto ir apsiskaitęs žmogus, įdomus pašnekovas. Nuo jo neslė­ piau savo indiferentiškų pažiūrų tikėjimo atžvilgiu, ku­ 83

riomis buvau persiėmęs studijuodamas gamtos mokslus aukštesniuosiuose universiteto kursuose. Kartą, užuot pradėjęs diskusijas, pasiūlė paimti ką nors iš jo bibliotekos pasaulėžiūros klausimais. Pats man padavė A. Maceinos „Įvadą į kultūros filosofiją", to pa­ ties autoriaus „Buržuazijos žlugimą", E. Hellio knygos „Žmogus" dvitomį, keletą filosofinio žurnalo „Logos" nu­ merių. Kažkodėl tada nepasiūlė nė vienos religinės kny­ gos, nors pats buvo nuoširdžiai tikėjimą praktikuojantiskatalikas1. Dirbdamas teatre taip pat giedojo ir Šv. Mika­ lojaus bažnyčios chore. Kiek vėliau buvome sutarę, kad 1957 metų vasaros pabaigoje jis aplankys mane Latvijoje, kur tuo metu gy­ venau ir dalyvavau kompleksiniuose tyrinėjimuose Pliavinio hidroelektrinės ant Dauguvos upės projektui pa­ rengti. Pašto atvirlaiškiu pranešė savo atvykimo dieną. Deja, nei tą dieną, nei vėliau jo nesulaukiau. Nebesulaukiau ir jo laiškų. Tų metų pabaigoje Albertas Zvicevičius buvo areštuo­ tas. Teisė jį vienuolikos asmenų grupėje („futbolo ko­ manda!") kartu su broliais Petru ir Vytautu Girdzijaus­ kais, Viktoru Petkumi, Stasiu Stunguriu, Kazimieru Skebėra, Antanu Terlecku, Valentinu Ardžiūnu, Jonu Semėnu, Vytautu Laugaliu, Romualdu Masilioniu. Kai kurie iš jų savo susitikimuose svarstė Lietuvos at­ siskyrimo nuo TSRS diplomatinėmis priemonėmis, lietu­ viškų etninių žemių susigrąžinimo Lietuvai klausimus. Kiti rūpinosi tautiniais-kultūriniais klausimais. Visi jie buvo tuo metu Lietuvoje pasireiškusio dvasinio sąjūdžio atsto­ vai. A. Zvicevičių teismas apkaltino ir nuteisė už tai, kad iš savo bibliotekos duodavo akademiniam jaunimui skai­ tyti knygas, taip skleisdamas „buržuazinę ideologiją". Prieš areštą įvykusios kratos metu saugumiečiai iš jo kam­ bario išsivežė labai daug knygų ir žurnalų, kurių sugrįžęs iš Mordovijos lagerių nebeatgavo. Po penkerių kalinimo metų Mordovijoje sugrįžo į Lietuvą. Dirbti teatre jo nebe­ priėmė. Pasiligojęs pateko į gilią depresiją. Kurį laiką 84

buvo gydomas Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje. Tai ži­ nodamas, nors kartkartėm iš Latvijos trumpam atvažiuo­ davau į Vilnių, su Albertu susitikti neskubėjau. Tuo metu tebedirbdamas Latvijoje, ruošiau mokslų kandidato diser­ taciją, buvau įstojęs į neakivaizdinę aspirantūrą Mask­ voje. Buvo ir kita, gal net svarbesnė priežastis, kodėl neno­ rėjau susitikti su Albertu —dar nebuvau perskaitęs ir su­ konspektavęs visų iš jo pasiskolintų knygų. Būtų buvę gėda jam prisipažinti. 1969 metų žiemos pabaigoje, apgynęs Maskvoje geo­ logijos-mineralogijos mokslų kandidato disertaciją, gavau kvietimą užimti laisvą vyresniojo dėstytojo vietą Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje. Naujas darbas ir naujos to darbo sąlygos reikalavo rimto pasiruošimo, didelio su­ sikaupimo ir daug laiko. Kitais metais, kada Vilniaus universiteto mokslinė bib­ lioteka iškilmingai minėjo 400 metų jubiliejaus sukaktį, universitetui sugrąžinta Šv. Jonų bažnyčia atvėrė duris lankytojams. Ši bažnyčia uždaryta 1948 metais ir netrukus paversta spaustuvių popieriaus sandėliu, į kurį įvažiuodavo sunk­ vežimiai, pakrauti sunkiais popieriaus ritiniais. Sena ir puošni bažnyčia buvo smarkiai nuniokota, išgrobstyta, ap­ naikinta, nors prie įėjimo į ją pritvirtinta lentelė su užra­ šu „Architektūros paminklas, saugomas valstybės". Šiek tiek pasikeitus laiko dvasiai, sandėlys toje baž­ nyčioje buvo panaikintas ir pradėti jos ilgai užsitesę kruopštūs restauravimo darbai. 1970 metų rudenį pirmasis tų restauracinių darbų etapas užbaigtas ir su jais dabar galėjo susipažinti visuomenė. Tai buvo didelė ir džiugi patriotiškai nusiteikusių lie­ tuvių šventė. Visi nuoširdžiai džiaugėsi, kad ši istorinė šventovė, vertinga savo architektūra ir viduje dar išliku­ siomis kai kuriomis puošmenomis bei paminklais, paga­ liau vėl atverta žmonėms. Visi tada tikėjome, kad tikrai ateis laikas, kai Šv. Jonų bažnyčia bus sugrąžinta tikin­ tiesiems. O dabar joje numatytas įrengti pažangiosios 85

mokslinės minties muziejus padės tą bažnyčią išsaugoti ateičiai. Vieną popietę atėjau ir aš pasidžiaugti jos kol kas dar tik daliniu atgimimu. Besidairydamas aplinkui, staiga tarp šviečiančių veidų pamačiau žvaliai nusiteikusį Albertą. Jis apsidžiaugė mane sutikęs, tačiau buvo santūrus. Be to, jis buvo ne vienas. Tą jo santūrumą supratau kaip prie­ kaištą, kad per tiek daug metų, praėjusių po jo sugrįžimo iš lagerio, aš nepasistengiau su juo susitikti. Ir dabar mus vėl suvedė tiktai atsitiktinumas. Albertas man nepriekaištavo. Tikriausiai jis ir tokios minties neturėjo. Tačiau aš jaučiausi kaltas. Kalbėjau jam, kad tiktai neseniai sugrįžau iš Latvijos gyventi Lietuvoje, kad dabar dirbu universitete, kad se­ niai turėjau mintį jį surasti ir sugrąžinti knygas, už kurias visą laiką jaučiau dėkingumą. Albertas buvo patenkintas, kad tos knygos man davė naudos. Jis pasakė, kad jeigu tos knygos nebūtų buvusios pas mane, jas būtų paėmęs saugumas. Po to mūsų susitikimo Šv. Jonų bažnyčioje, netrukus visas tas knygas jam atidaviau: jos buvo ne tik perskai­ tytos, bet ir sukonspektuotos.

KELIAS Į POGRINDĮ Kartą vėlyvą 1972-ųjų metų rudens popietę sutikau Albertą nuošalioje Rožių gatvelėje. Mums besikalbant, „tarp kito ko" pasisakiau gavęs paskaityti „Lietuvos ka­ talikų Bažnyčios kronikos" ketvirtąjį numerį ir pasidžiau­ giau, kad pagaliau Lietuvoje vėl atsirado pogrindžio spau­ da. Albertas man neatsakė nieko. Tada jam atsargiai už­ siminiau, kad jeigu jis norėtų, galėčiau jam ją duoti pa­ siskaityti, nes tą numerį rašomąja mašinėle persirašiau. Ir tą mano pasiūlymą jis priėmė skeptiškai, tarsi toji Kronika jo visai nedomintų. — Gal nereikia,—atsakė.—Aš gal kur nors kitur ją pamatysiu. Pagalvojau, gal jis, jau kartą pabuvojęs tarybiniuose lageriuose, dabar tiesiog bijo tą pogrindžio leidinį net pamatyti. O gal jis su manimi, taip netikėtai tapusiu uni­ versiteto dėstytoju, tiesiog vengia panašiomis temomis kalbėti? Juk vyravo nuomonė, kad dėstytojai aukštosioms mokykloms parenkami su saugumo žinia. Alberto abejingumas „LKB kronikai" mane šiek tiek nuvylė. Daugiau apie ją nebeužsiminiau, nors tada, vaikš­ čiodami ta gatvele ir nusileisdami žemyn į Petro Cvirkos skverą, ilgai šnekėjomės už visus trylika mūsų nesima­ tymo metų. Priminiau jam, kad ką tik baigęs universitete studijas jam buvau sakęs, jog tikėjimo atžvilgiu esu kritiškai nu­ sistatęs, kad tikėjimas, mano supratimu, neišlaiko mokslo kritikos. Dabar jam prisipažinau esąs uolus katalikas ir trumpai papasakojau apie savo sugrįžimo į tikėjimą kelią. Albertas klausėsi manęs atidžiai, akyse pasirodė 87

džiaugsmo kibirkštėlės ir jis pasidarė atviresnis. Staiga paklausė: — Kaip jūs manote, kur toji „LKB kronika1' yra lei­ džiama? Tas jo klausimas man pasirodė keistokas. Lietuva gi plati! Tačiau prisiminiau, kad jau vien tas vienintelis „LKB kronikos1' numeris, man padaręs labai stiprų įspū­ dį, sovietams turėtų būti panašus į atominę bombą. Iki šiol persekiojama ir niekinama Lietuvos katalikų Bažny­ čią pagaliau pavirto į kovojančią Bažnyčią, dėl to ji so­ vietams dabar bus net didesnis priešas už Vakarų impe­ rialistus. Tačiau ir tos Kronikos leidėjai tikriausiai gerai supranta, kad yra atsidūrę ypatingai dideliame pavojuje. Tokius ir panašius savo samprotavimus išsakęs Alber­ tui, pastebėjau, kad atsargumo sumetimais „LKB kronika" gali būti išleidžiama ir dauginama net kur nors Latvijoje1 arba Baltarusijoje, nes tuose kraštuose, kuriuose pogrin­ džio leidiniai dar nežinomi, būtų žymiai saugiau. Albertas lyg ir pritarė tai mano nuomonei. Kitą kartą vėl sutikęs Albertą mieste jam pasiguodžiau, kad daugiau „LKB kronikos" numerių aš nebegaunu. Jų negauna ir tas žmogus, kuris man buvo davęs ketvirtąjį tos Kronikos numerį. Albertas man pasakė girdėjęs, kad yra jau išleisti penktas ir šeštas numeriai. Jeigu jam pasiseks kur nors juos gauti, paskolins ir man. Sutarėme, kad juos gavęs paskambins telefonu į mūsų hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedrą ir ko nors manęs paklaus. Tai bus ženklas, kad mes turime susitikti mano paminėtą valandą Medicinos fakultete arti rūbinės, esančios prie pagrindi­ nio įėjimo. Mes susitikome jau po Naujųjų metų. Kiek vėliau Al­ bertas man atnešė ir mano geidžiamus pirmuosius tris4 „LKB kronikos" numerius, kuriuos taip pat persispausdi­ nau išvykdamas iš Vilniaus. Taip prasidėjo mano slapti ryšiai su Albertu, tampant jo konspiracinės, tačiau man nežinomos grupės nariu. Be jo paties, kitų tos grupės narių nei tada, nei vėliau aš nepažinojau. Kai įsitraukiau į „LKB kronikos", o po trejų 88

metų ir į „Aušros" dauginimą bei platinimą, ir mano pa­ ties konspiracinė grupė pamažu augo ir plėtėsi; jos nė vieno nario Albertas taip pat nežinojo. Savaime veikė konspiracijos taisyklės ir dėsnis: kas nėra būtina žinoti, geriau nežinoti. Iš pradžių Alberto gautuosius Kronikos numerius per­ spausdinęs aštuoniais egzemplioriais, jam sugrąžindavau, pridėdamas dar vieną, mano paties atspausdintą. Kitais iš Alberto gautais pogrindžio leidiniais dažniausiai tik lai­ kinai pasinaudodavau. Juos jam sugrąžindavau tada, kai jie apeidavo visus arba dalį mano skaitytojų. Daug ką jis man atiduodavo negrąžinamai. 1978 metais iš Alberto pradėjau gauti net po aštuonis, o kartais ir visą dešimtį „LKB kronikos" ir „Aušros" to paties numerio egzempliorių, padaugintų elektrografiniu būdu; jų nė vieno jam sugrąžinti nebereikėjo. Nusto­ jau tuos leidinius perrašinėti, nes buvau užsiėmęs „Per­ spektyvų" leidimu bei redagavimu ir monografijos apie tikėjimo ir Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje rengimu. Kiekvieną kartą kur nors susitikę sutardavome kito susitikimo vietą, dieną ir valandą. Iš pradžių keletą kartų susitikome užmiestyje, Panerių kalnuose. Vėliau —prie mano namų, kur buvo pakankamai tamsios gatvės ir skers­ gatviai bei praėjimai. Čia pat geležinkelis, žolėmis ir krū­ mais apžėlę sklypai. Gyvenau neišvaizdžiame ir pakanka­ mai nuošaliame rajone, kur ir žmonių bei mašinų judėji­ mas mažas, ir pasislėpti nuo smalsių žvilgsnių buvo kur. Kartais susitikdavome ir kitose Vilniaus miesto vietose. Pasikeisti spaudiniais trumpam užeidavome į kurio nors namo prieangį. Albertas aprūpindavo mane ne tik Lietuvoje leidžia­ mais pogrindžio leidiniais, tarp jų „Rūpintojėliu", „Dievu ir Tėvyne", „Laisvės šaukliu", „Tiesos keliu", bet ir rusų disidentų leidžiama „Chronika tiekuščich sobytij" („Da­ barties įvykių kronika"). Gaudavau iš jo Aleksandro Sol­ ženicyno kai kuriuos raštus, Andrejaus Sacharovo ir kitų rusų disidentų straipsnius bei didesnes studijas. Tie rusiš­ ki leidiniai man darė ypatingai stiprų poveikį. Stipriau­ sią įspūdį paliko A. Solženicyno „Gulago salynas", kurio 89

pirmąją dalį išvertė Albertas Zvicevičius. Vieną to ver­ timo perspausdintą egzempliorių jis atidavė ir man. Vė­ liau jį iš manęs pasiskolinęs nebesugrąžino, nes žmogus, kuriam davė pasiskaityti, mirė. Per Albertą į „LKB kroniką" ir į „Aušrą" perduodavau mano gautus ir mano paties parašytus straipsnius bei smulkesnę informaciją. Albertas savo patarimais ir per­ duodamais straipsniais daug padėjo man pačiam pradėjus leisti „Perspektyvas" ir atnaujinus karo metais ėjusio „Lietuvių archyvo" leidimą. Dabar labai bijojau, kad Albertas nebūtų įpainiotas į mano bylą ir kad jo neištiktų tokia pat lemtis, kuri dabar laukia manęs. Su tokia sveikata jam vėl patekus į saugu­ mo nagus, reikštų būti pasmerktam mirčiai. Kaip gerai, kad aš įkliuvau pirmas! Dabar jis jau spėjo pasiruošti galimai kratai. Be to, žino, kad jo neišduosiu.

TYLI UŽUOJAUTA Po susitikimo su Albertu ligoninėje į fakultetą su­ grįžau nebesislapstydamas. Įdomu, kur dabar mano sek­ liai? Prie fakulteto jų kol kas nesimato. Nejaugi jie mane tebesaugo prie mano namų?—šyptelėjęs pagalvojau. Šiandien nuo 14 valandos turiu dvi paskaitas. Prieš man išeinant į auditoriją, skubiu žingsniu į kabinetą įėjo prodekanė docentė Irena Sarkinienė. Ji ištiesė man savo ranką pasisveikinti; to niekada anksčiau nedarydavo. 1948 metais man pradėjus studijuoti, ji mums, pirmakur­ siams geologams, vedė botanikos pratybas prie mikros­ kopų. Tada ji buvo asistentė Adomavičiūtė. Buvęs jau­ nystės grožis ir dabar atsispindėjo visada gerame ir nuo­ širdžiame veide. Prodekanė labai rūpestinga ir atidi stu­ dentams ir fakulteto darbuotojams. Sudarant mokymo tvarkaraščius kitam semestrui, vi­ sada mane pakviesdavo į dekanatą, kad suderintų užsi­ ėmimų valandas. Dažnai atsižvelgdavo į mano norą turėti laisvus šeštadienius. Toji laisva diena man buvo labai reikalinga, kad pogrindžio reikalais galėčiau išvykti iš Vilniaus jau penktadienio popietę. Kartais prodekanė I. Šarkienė man pasiūlydavo vie­ toje šeštadienių turėti laisvus pirmadienius. Tai mane taip pat patenkindavo, reikėdavo sugrįžti į Vilnių tiktai pir­ madienio vakarui, kad suspėčiau į užsiėmimus VPF Gam­ tos apsaugos skyriuje. Keletą semestrų iš eilės gauti lais­ vus šeštadienius buvo nemaža privilegija. Kitos penkios darbo dienos fakultete būdavo labai užimtos, dažnai tekdavo skaityti paskaitas iš eilės šešias, o kartais net aštuonias valandas. O dar organizacinis dar­ bas vakarais VPF Gamtos apsaugos skyriuje —tris kartus 91

kiekvieną savaitę. Be abejo, sudarant studentų užsiėmimų tvarkaraščius, prodekanė I. Šarkienė į tokį mano didelį užimtumą atsižvelgdavo. Derinant tvarkaraštį ji nepatogiai jausdavosi, kai tarp mano paskaitų atsirasdavo „langai", t. y. dvi, arba su pietų pertrauka trys laisvos valandos, po kurių vėl turė­ davau eiti į auditorijas. Tie „langai", žinoma, labai pra­ ilgindavo mano buvimo fakultete laiką, tačiau tų pertrau­ kų metu pasilikdamas dėstytojų kabinete turėdavau ką veikti. Irena Sarkinienė kaip ir dekanas R. Tarvydas, buvo komunistų partijos narė. Aiškiai buvo matyti, kad toji narystė jai svetimas dalykas. Turbūt tokia sąlyga, kad galėtų išsilaikyti universitete. Dabar iš jos laikysenos supratau, kad atėjo pas mane į kabinetą: privačiu reikalu. Be jos ir manęs dėstytojų kam­ baryje daugiau nieko nebuvo. Ji lyg sumišo ir pasisvei­ kinusi nebesurado žodžių, ką man norėtų pasakyti. Jos gražiose akyse pastebėjau išgąstį ir kartu užuojautą man. — Taigi, prodekane, mano darbo fakultete dienos jau suskaitytos,—pasakiau jai liūdnai nusišypsojęs. — Gal dar ne,—ji ištarė lyg klausdama, su nuoširdžia vilties intonacija balse. — Viskam anksčiau ar vėliau ateina galas,—pasakiau ramiai.—Tačiau noriu jūsų paklausti, ar dekanatą kada nors buvo pasiekusi žinia, kad aš, dirbdamas universitete, nuolat ir nesislapstydamas lankiau bažnyčią? — Ne, to mes nežinojome,—atsakė ji pagyvėjusi. — Keista. O aš juk be bažnyčios nepraleisdavau nei vieno sekmadienio,—nusistebėjau. Jeigu ji pasakė tiesą, tai sužinoti man buvo svarbu. Vadinasi, į saugumo akiratį aš patekau visai neseniai. Tai iš dalies patvirtino ir atestacijos tolimesniam darbui uni­ versitete, nors paskutinioji buvo jau senokai —prieš ket­ vertą metų. — Laikykitės! Gal dar viskas pasibaigs gerai,—paguo­ dė ji mane. — O ne! Jie kratos metu paėmė labai daug inkrimi­ nuojančios medžiagos. Prodekanė dar kažką norėjo man pasakyti, tačiau ko­ 92

ridoriuje pasigirdus žingsniams, vėl ištiesė savo ranką at­ sisveikinti ir skubiai iš kabineto išėjo. Tie du jos rankos paspaudimai buvo didelė mora­ linė parama. Toks jos poelgis man ypač reikšmingas dar ir todėl, kad daugelis fakulteto darbuotojų pradėjo vengti su manimi susitikti ir juo labiau užkalbinti. Net ir gimi­ ningos Geologijos ir mineralogijos katedros dėstytojai, atėję kokiu nors reikalu į mūsų katedros dėstytojų kam­ barį ir pamatę mane sustodavo prie durų, man neištarda­ mi nė žodžio. Juos supratau ir jų atsargumą ir baimę pa­ teisinau. Juk dabar tapau tarsi raupsuotasis. Kartą vienos pertraukos metu koridoriaus gale, arti dėstytojų kambario durų, kalbėjausi su keliais mūsų ka­ tedros* dėstytojais. Tai pastebėjo katedros vedėjas ir fa­ kulteto dekanas R. Tarvydas. Vėliau jis juos įspėjo ir įsa­ kė su manimi daugiau nebesikalbėti. Jis pats man rodė tik dirbtiną mandagumą, tačiau nieko manęs neklausdavo ir nieko nesakydavo. Kartą, sugalvojęs reikalą, užėjau į dekanato sekreto­ riatą. Čia tarp kitko sekretorės Bronės Kisnerienės pa­ klausiau: — Ar tas, kuris aną kartą mane iškvietė į dekano kabinetą, anksčiau čia pasirodydavo? — O taip! Mes jį juokais praminėm mūsų fakulteto angelu sargu —pasakė ji linksmai nusišypsojusi. Dabar man pasidarė aišku, kad Bogdanovas buvo pa­ skirtas tokiu „angelu sargu". Kad tokie saugumo kurato­ riai yra kiekviename aukštosios mokyklos fakultete, mums buvo žinoma ir anksčiau. Vadinasi, mūsų universitetas tu­ ri ne mažiau kaip trylika bogdanovų, nes tiek yra fakul­ tetų. Tie kuratoriai kontroliuoja ir saugumo informato­ rius. O kad tokių yra tarp mūsų fakulteto studentų ir dėstytojų, nekėlė jokių abejonių. Kai kurie studentai pa­ tys pasisakydavo. Tik dabar man paaiškėjo, kodėl kratos metu ir saugu­ mo rūmuose Bogdanovas buvo taip susidomėjęs tomis studentų aapklausos anketomis. Turbūt apie tas studentų apklausas jis sužinojo neseniai, nes antraip fakulteto de­ kanas R. Tarvydas būtų pareikalavęs manęs pasiaiškinti 93

ir, žinoma, tas apklausas būtų uždraudęs. O tai leidžia manyti, kad tarp studentų, su kuriais man teko dirbti, nors jie beveik visi komjaunuoliai, išdavikų nebuvo. Negalėjau prisiminti, kad Bogdanovą kada nors fakul­ teto koridoriuose būčiau sutikęs. Ne fakulteto žmonės vi­ sada atkreipdavo mano dėmesį.

LAIŠKAS AMERIKOS PREZIDENTUI Trečiadienio vakarais užsiėmimų VPF Gamtos apsau­ gos skyriuje neturiu. Kai sugrįžau į namus, mane apniko neramios mintys dėl rytdienos. Vėl turiu vykti į Valstybės saugumo komiteto rūmus. Sį kartą vienas, be Bogdanovo paslaugų. Jau vakar į galvą buvo atėjusi mintis parašyti laišką Amerikos prezidentui. Toji mintis dabar mane nuteikė optimistiškai ir vienu prisėdimu parašiau tokį raštą: Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentui ponui Džeimsui Karteriui Aš, Benedict Scott, arba Vytautas Benediktas Skodžius, arba Vytautas Skuodis, šiuo laišku inlormuoju Jus, gerbiamas pone Prezidente, kad gyvendamas TSRS, Lietuvoje, Iki šiol tebelaikau save JAV pilie­ čiu. Esu gimęs 1929 m. kovo mėn. 21 d. Chicago, Illi­ nois, JAV, JAV piliečio Peter Scott, 1910—1930 m. gyvenusio Amerikoje, šeimoje (Certificate and Re­ cord oi Birth Registered N-13870, Certificate of Baptism-Our Lady of Vilna Church, 2327 West 23 Place, Chicago, '111., tel. 60608). Esu geologas. Dirbu Vilniaus universitete Hidro­ logijos ir inžinerinės geologijos katedroje docentu. Nuo 1940 m. birželio mėn. 15 d., matydamas nuo­ latinius demokratinių laisvių ir žmogaus teisių pažei­ dimus Lietuvoje, aš įsijungiau į lietuvių tautos ju­ dėjimą už demokratines laisves ir žmogaus teises, kurios nuolat ir sistemingai pažeidžiamos mano tėvų gimtinėje ir mano tėvynėje Lietuvoje. 95

1979 m. lapkričio mėn. 24 d. mano bute buvo pada­ ryta krata, kuri tęsėsi 11 valandų. Jos metu buvo kon­ fiskuotas mano dar nebaigtos knygos „Dvasinis ge­ nocidas Lietuvoje" rankraštis, įvairūs užrašai, Lie­ tuvoje leidžiami įvairūs pogrindžio leidiniai ir kt. Tos pačios dienos vakare mane išvežė tardymui, ku­ ris tęsėsi dvi valandas. Lapkričio 26 d. mane išsivežė iš Universiteto. Tardė tris su puse valandos. Lapkri­ čio 29 d. tardymui į saugumo rūmus privalau nu­ vykti pats. Tardymų metu iš manęs daug kartų rei­ kalavo išduoti kitus asmenis, demokratinio judėji­ mo ir pogrindžio spaudos dalyvius, primindami, kad jie pakankamai daug paėmė iš manęs įkalčių tam, kad sudarytų baudžiamąją bylą. Šiuo laišku užtikrinu Jus, pone Prezidente, kad nors ir kokie sunkūs išbandymai manęs lauktų atei­ tyje, visada pasiliksiu ištikimas žmogaus teisių gy­ nimo principams, kartu apgindamas savo gimtinės JAV ir tėvynės Lietuvos garbę. Tegul mano auka sustiprins pagrindą naujiems kovotojams už žmo­ gaus teisių ir demokratinių laisvių įgyvendinimą da­ bartinėje Lietuvoje. Per Jus visam pasauliui skelbiu: jeigu nuolatinio šantažo ir tardymų metu neišlaikytų mano neseniai mikroiniarkto paliesta širdis, netikėkite oficialia versija apie mano savižudybę, kaip 1972 metais bu­ vo paskelbta apie Vilniaus universiteto prof. dr. J. Kazlausko mirtį. Jeigu vietoj kalėjimo mane pa­ talpintų į spec, psichiatrinę ligoninę, žinokite, kad į ten patekau už tai, kad nepritariau besitęsiančiai Lietuvos okupacijai ir demokratinių laisvių joje už­ gniaužimui. Jeigu aš būsiu nuteistas ilgus metus ka­ lėti, tikėkite, kad tuo aš įprasminsiu savo, kaip pa­ vergtos lietuvių tautos sūnaus, gyvenimą. Tai, kad aš, Vytautas Skuodis, esu tas pats Bene­ dict Scott, įgali patvirtinti kunigas Kazimieras Augus96

tinas Kulbis, su kuriuo buvau du kartus susitikęs jam lankantis Lietuvoje. (...) Su gilia pagarba Jums Vytautas Skuodis 1979 m. lapkričio mėn. 28 d.

Šio laiško pabaigoje užrašiau kunigo Kulbio adresą Čikagoje, mano šeimos adresą Vilniuje, nurodydamas vi­ sų vardus, ir mano motinos adresą Panevėžyje. Tas laiške paminėtas mikroinfarktas gal buvo, o gal ir ne. Tačiau prezidentui jį paminėjau todėl, kad prieš mėnesį man buvo atsitikęs keistas įvykis. Vieną šeštadienį buvau nuvykęs į Paluobius pas ku­ nigą Praną Račiūną. Vakare, grįžtant traukiniu iš Kauno į Vilnių, staiga ties Lentvariu pajutau, kad man kažkas nebegerai. Atrodė, kad pradėjo vartytis viduriai ir kad aš, neprivažiavęs Vilniaus, prarasiu sąmonę. Įtempęs visas valios jėgas, vos vos pasiekiau namus ir įėjęs į mūsų butą beveik nualpau, prarasdamas žadą. Išsigandusios namiškės iškvietė greitąją pagalbą. Kai atvažiavo gydytojas, jau buvau atsipeikėjęs. Jis padarė kardiogramą ir pasiūlė drauge važiuoti į ligoninę. ^ Vilniaus pirmojoje klinikinėje ligoninėje padarė antrą kardiogramą ir pasitarę paleido mane į namus su sąlyga, kad pirmadienį atvykčiau į ligoninę dar vienai kardio­ gramai. Vieno į namus neišleido. Parvežė su ta pačia greitosios pagalbos mašina. Kai dar kartą nuvykau į ligoninę, patarė po poros ar trijų savaičių ateiti vėl ir pasilikti profilaktiniam patikri­ nimui, kuris užtruktų ne mažiau kaip vieną savaitę. Paklausiau ligoninės gydytojos, kokia galėjo būti to staigaus priepuolio priežastis? Ji pasakė, kad tai galėjo būti mikroinfarktas. Dabar, kada saugumiečiai lipo ant kulnų, nebe tas profilaktinis patikrinimas man rūpėjo. Be to, jaučiausi esąs sveikas. Laišką JAV prezidentui parašiau keliais egzemplioriais, kiekvieną kopiją pasirašydamas atskirai. Su laiško turiniu 7. V Skuodis

97

supažindinau Ireną ir nurodžiau, kam tą laišką turėtų perduoti, jeigu rytoj iš saugumo rūmų nebegrįžčiau. Visą gyvenimą save laikiau Amerikos piliečiu, nors turėjau man primestą tarybinį pasą. Kitaip buvo negalima. Buvau patenkintas, kad man vis dėlto pasisekė to paso išvengti net aštuonerius metus. Kai suėjo aštuoniolika, turėjau tokį pasą išsiimti. Tai buvo 1947-ji metai. Tais metais miręs mano tėvas anks­ čiau dažnai man sakydavo: — Pagal gimimo vietą tu esi Amerikos pilietis ir būsi toks, kol tavęs bolševikai nepaims į kariuomenę. Nuėjęs į Panevėžio milicijos skyrių, užpildžiau reikia­ mas anketas ir pažymėjau, kad gimimo metrikų neturiu, nes jie per karą dingę. Iš tikrųjų turėjau net trejus met­ rikus: valstybinius, bažnytinius ir Lietuvių Švento Kry­ žiaus ligoninės Čikagoje, kurioje gimiau. Visus juos mano tėvas slėpė ir kartu su kitais dokumentais buvo išsaugo­ jęs. Tačiau tų metrikų negalėjau rodyti, nes juose anglų kalba buvau Benedict Scott, o bažnytiniuose — Benedik­ tas Vytautas Skodžius. Dabar gi visur vadinuosi Vytautu Skuodžiu. Vien toks pavardžių ir vardų nevienodumas ta­ rybinės valdžios pareigūnams galėjo kelti įtarimus dėl ma­ no asmenybės, o tais laikais tai buvo pavojinga. Žinoma, aš galėjau parodyti bažnytinius metrikus, tačiau norėjau būti tiktai Vytautu Skuodžiu. Porai savaičių po anketų užpildymo praėjus, gavau oficialų kvietimą atvykti į milicijos pasų stalo skyrių pas patį to skyriaus viršininką. Paskirtą valandą įžengęs į viršininko, kabinetą, radau uniformuotą milicijos pareigūną ir šalia prie stalo sėdintį civilį asmenį, kuris, kaip vėliau supratau, buvo saugu­ mietis. Net nepasiūlę atsisėsti, pradėjo egzaminuoti. Mi­ licijos pareigūnas pirmas pradėjo tvirtinti, kad aš — Ame­ rikos pilietis, nes joje esu gimęs. Suvokęs šio pokalbio tikslą, o tam civiliui vis dar ty­ lint, dirbtinai nusijuokęs pasakiau: Koks iš manęs Amerikos pilietis, jeigu visai neprisi­ menu tos Amerikos. Net ir kalbos nemoku. Klausė, kiek man buvo metų, kai iš Amerikos mane 98

tėvai išvežė? Ką ten mano tėvai veikė? Ar Amerikoje turime giminių? Pastarasis klausimas priminė tardymą ir, žinoma, pasakiau, kad ten jokių giminių nėra. Daugiau nieko nebeklausę, leido man išeiti. Vietoj paso man išdavė laikiną asmens liudijimą, ku­ ris galiojo tik trims mėnesiams ir jį turėjau keisti kiek­ vieną metų ketvirtį. Vėliau įsidrąsinau tą dokumentą keis­ ti tris kartus per metus. Nors tada saugumiečio akivaizdoje išsigyniau savo amerikietiškos pilietybės, vis dėlto netapau TSRS piliečiu, kitaip tariant, likau asmeniu be pilietybės. Po metų mūsų šeima, kaip „amerikonų", buvo įtraukta į išvežamųjų as­ menų sąrašus ir tik stebuklo ir laimingo atsitiktinumo dėka nepatekome į Sibirą. Su tokiu asmens be pilietybės pažymėjimu pragyvenau net aštuonerius metus, kol 1955 metais, be mano žinios ir sutikimo, pagal paskutinį laikiną asmens liudijimą man išdavė tikrą tarybinį pasą. Paso gavimas man, jaunam inžinieriui, sukėlė rūpes­ čių, nes atrodė, kad nuo šiol aš jau tapau Tarybų Są­ jungos piliečiu, prarasdamas Amerikos pilietybę, kuri, be to, dokumentais buvo neįforminta. Prisiminus velionio tėvo žodžius, mane guodė viena mintis, kad nesu tar­ navęs tarybinėje kariuomenėje ir nepriėmiau jokios ka­ rinės priesaikos, nors per karinius mokslus universitete tapau atsargos karininku be laipsnio. Vėliau kartais mane šaukdavo į kursus, kurie vyk­ davo karinėse įgulose, buvo padarę net vyresniuoju lei­ tenantu, nors niekada neteko vilkėti tarybinio karininko uniformos. Ir į universitetą stengiausi įstoti, kad tik nepatekčiau į kariuomenę. Tada mūsų šeima buvo atsidūrusi didelia­ me varge ir motina norėjo, kad aš, užuot studijavęs, už­ dirbčiau šeimai duoną. Nuo 1977 metų visoje Tarybų Sąjungoje buvo keičia­ mi piliečių pasai. Vien tik to naujojo paso kruvinai rau­ doni viršeliai su dideliu paauksuotu tarybiniu herbu man kėlė pasibjaurėjimą. Paso viduje, jo pirmajame puslapy­ je, didelėmis raidėmis buvo parašyta: „Graždanin Soju99

za Sovietskich Socialisticeskich Respublik" (,fTarybų So­ cialistinių Respublikų Sąjungos pilietis"). Tame pase tėvo vardas jau buvo surusintas. Aš būčiau turėjęs vadintis Vytautas Petrovičr mano šeimos žmo­ nės— Irena Jozovna, Giedrė Vytovtovna ir Daiva Vytovtovna. Senasis pasas mane visai patenkino—jo viršelis buvo tamsiai žaliai pilkas. Kad esi TSRS pilietis, galėjai suži­ noti tik iš paso gale išspausdintos pasų įstatymo ištrau­ kos, paaiškinančios, kaip tuo pasu reikia naudotis. Visiems buvo aišku, kad pasų keitimas — tai viena iš priemonių ,,sucementuoti" jau pradėjusią irti imperiją. Apie tai bylojo ir politinių kalinių prisipildantys ka­ lėjimai ir lageriai. Buvau nusistatęs senojo paso nekeisti net ir tuomet, jeigu grasintų atleisti iš darbo. Pradėjau gauti oficialių raginimų. Buvo nurodomos ir datos. Blogiausiu atveju tą pasą būčiau galėjęs pakeisti ir paskutiniąją jo galiojimo dieną. O jis galioja iki 1980 metų gruodžio 31 dienos. Tada aš tvirtai apsisprendžiau daryti žygių gauti Jungti­ nių Amerikos Valstijų piliečio užsienio pasą. Kad su tokiu pasu manęs neatleistų iš dėstytojo dar­ bo, dviejų geologinių katedrų jungtiniame posėdyje ga­ vau sutikimą nuo 1980 metų vidurio pereiti į doktorantū­ rą. Tad atsisakiau ir darbo su studentais. Puoselėjau ir tokią mintį, kad užsieniečio pasas man būtų naudingas, jeigu kada nors patekčiau į saugumo nagus. Buvau nusprendęs 1980-jų metų vasarą vykti į JAV konsulatą Maskvoje dėl užsienio paso gavimo. Deja, nebesuspėjau. Dabar JAV prezidentui Džeimsui Karteriui parašytame laiške aš sąmoningai neprašiau Amerikos valdžios politi­ nės pagalbos. To prašyti neleido savigarba ir sąžinė. Bu­ vo neaišku, kurie asmenys į mano ir Povilo Pečeliūno bylą dar bus įtraukti. Jeigu po neišvengiamo arešto ir teismo Amerikos val­ džia mane, kaip JAV pilietį, išlaisvintų, jausčiausi kaltas ir prieš visus tuos, kurie jau dabar už politinę veiklą sėdi kalėjimuose ir lageriuose. 100

Tiktai po kelerių metų sužinojau, kad Amerikos dip­ lomatai per Ireną man priekaištavo, kad laiške JAV pre­ zidentui neįrašiau pagalbos šauksmo; tai Amerikos ad­ ministracijai būtų žymiai palengvinę derybas su sovietais dėl mano išlaisvinimo. Rašydamas Amerikos prezidentui laišką, buvau įsitiki­ nęs, kad kalėjimas už politinius įsitikinimus yra aukščiau­ sioji pasipriešinimo forma. Toks įsitikinimas mane dabar stiprino ruošiantis tolesnei dvikovai su Valstybės saugumo komitetu.

DERYBOS DEL IŠDAVIMŲ Ketvirtadienio rytas. Išėjau iš namų pasiėmęs porą laiško JAV prezidentui egzempliorių. Juos atiduosiu kole­ gai, vyresniajam dėstytojui Ramučiui Bonifacui Mikšiui, su kuriuo mano ryšiai pogrindžio veikloje buvo labai stip­ rūs, tačiau tokie pasidarė ne iš karto. Gerokai vėliau po to, kai aš pradėjau dirbti universitete, jis prisipažino, kad į mane žiūrėjęs su nepasitikėjimu, manęs, kad man tauti­ niai Lietuvos reikalai nerūpi. Įgijau jo pasitikėjimą tik tada, kai pasiūliau pirmuosius mano gautus „LKB kroni­ kos“ numerius. Tada jis man paskolino, o vėliau atidavė gerokai suskaitytą, 1958 metais Čikagoje išleistą dr. Juo­ zo Prunskio redaguotą knygą „Mano pasaulėžiūra“. Ta knyga, pogrindyje ėjusia iš rankų į rankas, buvau suža­ vėtas. Paaiškėjo, kad ir R. B. Mikšys sukosi savame pogrin­ džio rate, ir mes turėjome kuo pasikeisti. Iš jo pradėjau gauti daug medžiagos, kurią persiųsdavau „Aušrai“, o vė­ liau dalį palikdavau „Perspektyvoms“. Per R. B. Mikšį gavau ir tokių rankraščių, kuriuos buvo verta savilaidos būdu išleisti atskira knyga. Po vidurdienio fakultete baigęs paskutinę paskaitą, gatvėje iš tolo stebint sekliams, nuėjau į studentų val­ gyklą. Ton pačion, į kurią prieš tris dienas su saugumo agentu Bogdanovu nepatekome. Dabar joje neskubėda­ mas sočiai popietavęs, pėsčias išėjau į Valstybės saugu­ mo komitetą susitikti su tuo pačiu aukštu saugumo pa­ reigūnu. Sargybos kontrolės poste sėdinčiajam pasakiau, kad atvykau pagal man nežinomo viršininko paliepimą. Sargas manęs paklausė: 102

— Kakaja vaša familija? (Kokia jūsų pavardė?) Tada jis tingiai pakėlė telefono ragelį ir kažkam burb­ telėjo neteisingai ištardamas mano pavardę. Gavęs kažkokį nurodymą, liepė užeiti į gretimą kam­ barį. Tai buvo laukiamasis, į kurį galima patekti iš gatvės be jokio leidimo. Apie tai liudijo ir didelė urna, stovinti prie durų, su rusišku užrašu: ,,Dlia zajevlenij i žalob" („Pareiškimams ir skundams"). Pagalvojau, kad tame už­ raše trūksta dar vieno žodžio—,,i donosov" („įskundi­ mams"). Priešinguose kambario pasieniuose stovi dvi paprastų kėdžių eilės. Tarp jų žemas stalas su rusiškais laikraš­ čiais. Lietuviško nei vieno. Nėra net LKP CK spaudos organo „Tiesos". Laukti teko ilgai, beveik visą valandą. Tai buvo ženk­ las, kad šį kartą pokalbio forma bus kitokia. Gal jo ir iš viso nebus? Įvedę į kurį nors kabinetą perskaitys areš­ to orderį. Intuityviai pajutau, kad toks nesiskaitymas, verčiant ilgai laukti, taip pat yra psichologinio poveikio priemonė. Kad atsikratyčiau neramių minčių, pradėjau sklaidyti ant stalo padėtus laikraščius, dažnai nesuvokdamas tekstų prasmės. Svarsčiau, kaip aš dabar turėsiu laikytis: mano apsisprendimas neiti į jokius kompromisus su saugumu buvo tvirtas jau pirmojo susitikimo ir pokalbio metu. Staiga įėjo jauna, graži ir, kaip iš išvaizdos atrodė, savimi pasitikinti moteris. Ji atsisėdo kitoje kambario pusėje priešais mane. Paslapčiomis pažvelgdamas per laik­ raščio kraštą, pradėjau ją tyrinėti. Į mane ji nekreipė jokio dėmesio, tarytum manęs čia visai nebūtų. Sėdėjo susimąsčiusi, tačiau anaiptol nenusiminusi. Pagalvojus, kad gal ir ji čia tokiu pat reikalu kaip ir aš, man jos pagailo. Po kurio laiko į laukiamąjį įėjo aukštas ir jaunas vy­ ras. Šitam vos spėjus atsisėsti, pro pravertas duris kyš­ telėjo galvą kontrolės posto sargas ir pagarbiai jam pa­ sakė: — Skoro pridiot! (Tuojau ateis). Nepraėjo nė penkios minutės ir į laukiamąjį įžengė taip pat jaunas, judrus, tačiau puse galvos žemesnis sauюз

gurno darbuotojas. Jie abu labai draugiškai pasisveikino ir tuojau pat išėjo. Šitas aukštasis tikriausiai saugumo informatorius, at­ nešęs kokių nors svarbių žinių. O iš išvaizdos visai pado­ rus vaikinas! Tačiau juk tiktai su padoria išvaizda galima įgyti žmonių pasitikėjimą, pagalvojau. Kad saugumas nuolat stengiasi verbuoti sau talkinin­ kus, visuomenėje vadinamus informatoriais arba tiesiog šnipais, buvo gerai žinoma. Vieni iš tokių savo draugams prisipažindavo, kad juos tam tikros aplinkybės privertė ir patardavo laikytis nuo jų atokiau. Kiti tyli, bet ir sau­ gumui nesistengia per daug įtikti, manydami, kad jų per­ duodamos žinios niekam negali pakenkti. Treti stengiasi saugumiečių jiems pavestas užduotis atlikti su lietuvišku stropumu ir sąžiningumu. Atrodo, ir mane dabar nori užverbuoti. Sutikus, žino­ ma, tektų jiems talkinti iš peties, nes antraip, man simu­ liuojant, jie ragintų botagu, kuris dabar jų rankose — ,,Mes turime daug medžiagos ir galime jums sudaryti rim­ tą bylą..." Taip bemąstant sargas plačiai atidaręs duris vėl pa­ klausė mano pavardės. Priešais mane sėdėjusi moteris staiga atsistojo ir kreipdamasi į jį pasakė: — Praneškite, kad neturiu laiko ilgai laukti. Ateisiu kitą kartą. Tai pasakiusi ji apsisuko ir nieko daugiau netarusi iš­ ėjo. Kambaryje vėl pasilikau vienas. Vadinasi, ir toji čia yra savas žmogus. Pamėginčiau aš taip pasakyti. Kažin ar iš čia pasprukęs toli nueičiau. O aš jau mintyse buvau pradėjęs reikšti užuojautą. Kai likau vienas, mane vėl apniko niūrios mintys, kad jauni lietuviai taip lengvai parduoda viską, net ir sąžinę. Nejaugi aš ir kiti, kurie dirbame pogrindyje, esame pana­ šūs į Don Kichotą, kovojantį su vėjo malūnais, arba, kaip kai kurie atsargūs išminčiai mano, mėginame pūsti prieš vėją? Po kelių minučių vėl pasirodė tas pats sargas ir liepė sekti paskui jį. Kiek paėjus pravėrė duris ir pasiūlė už­ sukti į tą patį, man jau gerai pažįstamą kabinetą. Kitame’ 104

erdvaus kabineto gale sėdintis pareigūnas šį kartą nebratsistojo. Man nusivilkus paltą pasiūlė pačiam pasikabinti kampe stovinčioje spintoje. Net neatsiprašė, kad priver­ tė ilgai laukti. Palyginti su pabrėžtinai pagarbiu sutiki­ mu praėjusį kartą, dabar mačiau, kad jis dėl kažko labai nepatenkintas. Tikriausiai gailėjosi, kad sutiko atidėti šį susitikimą, pagalvojau. O gal jis žino, kad jo seklius prie namų ir prie Gamtos fakulteto jau keletą kartų ,,apsta­ čiau",— šmėstelėjo mintis. Pasiūlė atsisėsti ir tuojau pat be jokių užuolankų tie­ siai paklausė: — Na kaip, apsigalvojote? Jo klausime jautėsi, kad žino mano atsakymą, kurio dar nepasakiau. — O taip! Galvojau, ir labai daug galvojau,— nutai­ sęs rūpestingą miną jam atsakiau.

— Na ir ką sugalvojot?—įbedęs į mane skvarbų žvilgsnį vėl paklausė. — Deja, jūsų pasiūlymas man nepriimtinas.

— Kodėl?

— Eičiau prieš savo sąžinę. Išdaviku būti negaliu,— pasakiau ryžtingai, žvelgdamas jam tiesiai į akis. — Tai ne išdavystė,— nuleidęs akis ramesniu tonu ta­ rė. — Kad aš teiksiu žinių apie kitus asmenis ir dėl to jie bus jūsų persekiojami, jūs nelaikote išdavimu?—nu­ stebęs paklausiau jo. Pareigūnas nieko neatsakė, tik vėl ėmė kartoti tą patį, ką ir aną kartą kalbėjęs: jeigu man pačiam nerūpi mano ateitis, tai turėčiau daugiau pagalvoti nors apie savo šei-' mą. — Jūs jai tikriausiai keršysite?— žvelgdamas tiriamu žvilgsniu, paklausiau.

— O ne, tačiau mes su jūsų žmona ir dukterimis turė­ sime pasikalbėti.

Kiek patylėjęs pridūrė: — Bet ir to nereikėtų, jeigu jūs nebūtumėte toks už­ sispyręs. Toji užuomina, kad esu užsispyręs, man, žinoma, ,,nc105

patiko" ir vėl pasidariau šnekus. Kalbėjau gindamas ne tiek save, kiek visą Lietuvos pogrindį, kuris dabar daug rūpesčių teikia saugumui. Kaltinau ir valdžios sistemą, kuri remiasi saugumu net ir tokiose srityse, kurios nieko bendro neturi nei su politika, nei su tarybine santvarka. Baigdamas pasakiau, kad jų organizacijos darbas vis dėlto yra negarbingas. Ilgai tylėjęs, į mano pastabą saugumietis atsakė: — Mes tik vykdome įsakymus, kurie neprieštarauja Tarybų Lietuvos konstitucijai. Padrąsintas tokio jo pasiteisinimo, paklausiau: — Ar Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje Stalino laikais vykdytas teroras ir masinės represijos taip pat nepriešta­ ravo konstitucijai? — Bet jūs juk gerai žinote, kad visus tuos neteisėtus veiksmus, padarytus asmenybės kulto laikais, 1956 metais pasmerkė XX-asis Komunistų partijos suvažiavimas,— at­ sakė saugumietis. — Taip tai taip,— nenusileidau,— tačiau ir po to su­ važiavimo persekiojimai už pažiūras ir įsitikinimus nesi­ liovė. Jie tebesitęsia ir dabar. Antraip mums netektų čia kalbėtis. Vėl jam aiškinau, kad dabartinė mano padėtis jokiu būdu nesiderina su tarybine konstitucija, kurios vienas straipsnis garantuoja kritikos laisvę ir net ją skatina. — Jeigu nebūtų persekiojimų už pažiūras ir įsitikini­ mus bei kritiką, tai nebūtų dabar nei pogrindžio, nei Lie­ tuvos pogrindžio leidinių,— pastebėjau. — Tačiau visi tie leidiniai yra nelegalūs ir antitary­ biniai. Kaip tokie, jie pažeidžia tarybinius įstatymus. Be to, jie šmeižia tarybinę santvarką, todėl yra nusikalsta­ mi,— aiškino man pareigūnas. Į tokius priekaištus buvo beprasmiška ką nors atsa­ kyti, juo labiau, kad apie tai jau anksčiau buvo daug kal­ bėta. — Ar jūs tikrai esate įsitikinęs, kad aš užkietėjęs ta­ rybinės santvarkos priešas?— staiga paklausiau jo. Pareigūnas sustingusiu žvilgsniu žiūrėdamas į vieną 106

tašką stale, tarsi galvodamas, ką su tokiu ,»užsispyrėliu" dabar daryti, į mano klausimą neatsakė. — Jūs tikriausiai gerai žinote, kad prieš ateidamas į universitetą, šešiolika metų dirbau sąjunginio instituto ,,Hidroprojekt" Vakarų ekspedicijoje. Nuo mano darbo daug priklausė inžinerinių geologinių brėžinių tikslumas. O jie buvo hidroelektrinių ant Nemuno ir Dauguvos upių projektavimo darbų pagrindas. Tai, kad tos hidroelektri­ nės ir šiandien normaliai veikia, tai taip pat, nors ir ne­ tiesiogiai, įrodo, kad aš neturėjau tikslo kenkti nei tary­ binei santvarkai, nei tarybinei valstybei. Žinoma, ir toks mano filosofavimas saugumo pareigū­ nui nepadarė jokio įspūdžio. Tada, kiek patylėjęs, pasa­ kiau jam: — Vis dėlto jūsų organizacijos darbas yra negarbingas. Supratęs mano mintį, netiesiogiai taikomą jam, tarsi pasiteisindamas atsakė: — Ir jūs tą patį darytumėte, jeigu būtumėte mano vietoje. — Gal ir taip, bet jeigu ne savo noru darbui į šią įstaigą būčiau patekęs, stengčiausi iš jos išeiti. — Bet juk nėra nė vienos valstybės, kuri neturėtų saugumo organų,— pagyvėjęs pasiteisino saugumo parei­ gūnas. — Tačiau maža šalių, kuriose tie organai užsiimtų ki­ taip manančių persekiojimais,— nenusileidau. Mūsų pokalbis tęsėsi jau beveik tris valandas. Jautėsi įtampa. Mano pašnekovas ne kartą vos suvaldydavo susi­ erzinimą, tačiau, nukrypus pokalbiui į kitą temą, mes vėl šnekėjomės taip, tarytum būtume seni pažįstami, kuriuos skiria tiktai įsitikinimai. Jis vis delsė, o aš norėjau kuo greičiau užbaigti pokal­ bį, nes pradėjau jausti nuovargį. Pagaliau giliai atsidu­ sęs ir įbedęs akis į savo batų galus, pasakiau: — Kaip bus, taip. Užveskite man bylą. Gal kalėjimas mane pataisys. Saugumietis visai ramiu ir, kaip man pasirodė, papras­ tu žmogišku balsu, tarsi pats sau, atsidusęs pasakė: — Deja, kalėjimas žmogaus nepataiso. 107

Nieko daugiau jam nebesakiau. Tylom šitai jo minčiai pritariau. Laikas jau buvo vėlyvas. Vėl artėjo užsiėmimų VPF Gamtos apsaugos skyriuje laikas. Buvau prašęs dėstytoją Mikšį, kad mane pavaduotų, jeigu į tuos užsiėmimus šian­ dien nebeateisiu. Ir per šitą pokalbį, kurio metu daugiausia kalbėjau aš. buvau įsitikinęs, kad tas mūsų pokalbis slapta įrašomas. Aną kartą mums kalbantis į kabinetą staiga užsuko žmo­ gus, kuris neaiškiu burbtelėjimu atsiprašęs kabineto šei­ mininko priėjo prie sienos ir, dengdamas ją savimi, kažką ten padaręs išėjo. Pagalvojau, kad jis patvarkė blogai veikusį sienoje įmontuotą slaptą mikrofoną. Tačiau toks pat mikrofonas galėjo būti ir visai arti manęs, kur nors stale arba po juo. Pagaliau ramiu balsu pareigūnas tarė: — Galite eiti. Gavęs tokį pasiūlymą, iš pradžių nenorėjau patikėti, kad ir šį kartą galiu būti laisvas. O aš jau buvau susitai­ kęs su mintimi čia pasilikti... Man atsistojus, saugumo pareigūnas jau nebeištiesė rankos atsisveikinti. Žinoma, ir savo paltą iš spintos teko pasiimti pačiam. Pabrėžtinai taręs sudie, išėjau į gat­ vę. Nors svaigo galva, buvo aišku, kodėl jie vis dar del­ sia mane areštuoti. Jie tikisi per savo seklius išaiškinti nors dalį tų žmonių, apie kuriuos atsisakiau ką nors pasa­ koti. Privalau būti ypač atsargus, kad susitikinėdamas su jais, jų neišduočiau. Įdomu, kad nei pirmą kartą, nei šį nieko neklausė apie Povilą Pečeliūną. Iš seklių tikriausiai jau žino, kad po kratos su juo buvau susitikęs. Pokalbių metu pareigūnas neminėjo ir kitų pavardžių. Nėra abejonės, kad saugumas dabar atkreips dėmesį į daugelį mano pažįstamų. Jie paėmė mano užrašų knygelę, kurioje yra apie 150 adresų ir telefono numerių. Kai ku­ riems iš tų asmenų aš būtinai turiu kaip nors pranešti apie dabartinę savo padėtį ir apie atsisakymą nuo tardy­ mo, kad galimos jų apklausos metu jie būtų tikri, jog jų neišduosiu. 108

Labai bijojau dėl Alberto Zvicevičiaus. Nors jo adreso toje knygelėje nėra, tačiau man atrodė, kad joje yra jo sesers Genės Sergejevienės tarnybinio telefono numeris. Tai per slaptą susitikimą ligoninėje pasakiau Albertui, ir jis, labai susirūpinęs, dėl to man ramiu balsu paprie­ kaištavo. Vėliau paaiškėjo, kad aš klydau ir toje knyge­ lėje iš viso tokio įrašo nebuvo.

DAR VIENAS IŠŠŪKIS SAUGUMUI Lėtai žingsniuojant Sierakausko gatve į kalną, buvo smagu jausti, kad dar esu laisvas. Mintyse kurdamas to­ lesnio veikimo planus, prie Gamtos fakulteto rūmų net pa­ miršau pasižvalgyti. Tiesą pasakius, dabar tie mašinose sė­ dintys sekliai mane mažai domino — pradėjau prie jų pri­ prasti. Tačiau su jais dar turėsiu nemažai rūpesčių, kada reikės išslinkti iš namų taip, kad jie nepastebėtų. Apgauti jie gali įrengti ir kitą sekimo postą prie išėjimo iš namo arba už jo. Po užsiėmimų su studentais VPF Gamtos apsaugos sky­ riuje, kaip visada tokiais atvejais, į namus sugrįžau vėlai. Šiandieninis pokalbis Valstybės saugumo komitete vis dėl­ to buvo sukėlęs nemažą įtampą, kuriai dabar atslūgus, jaučiau didelį nuovargį. Tačiau reikėjo taupyti kiekvie­ ną minutę. Juk nežinojau, kas manęs laukia rytoj. Užsidaręs savo kambaryje tą patį vėlų vakarą, jau beveik naktį, parašiau tokio turinio raštą: Kreipimasis į visus Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto signatarus ir į mano tautiečius Tarybų Sąjunga jos vadovo L Brežnevo asmeny­ je yra pasirašiusi Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą, kuriame jis įsipareigojo savo valstybėje gerbti ir saugoti žmogaus teises taip, kaip jas supranta kitos šį aktą pasirašiusios valstybės. Deja, pastarųjų metų įvykiai Tarybų Sąjungoje ir nuo 1940 m. okupuotoje Lietuvoje rodo, kad visos Helsinkio pasitarimo Bai­ giamajame akte išvardintos žmogaus teisės ir toliau yra ignoruojamos, slopinamos, o kiekviena laisvesnė

no

arba drąsesnė mintis, išreikšta žodžiu arba raštu, yra laikoma antitarybiškumo pasireiškimu, tarnyba užsienio žvalgybai, tarybinės santvarkos šmeižimu, jos griovimu, nacionalizmu, kvailumu jarba tiesiog patologiniu reiškiniu. Persekiojimai lietuvių, ieškan­ čių laisvesnio gyvenimo, stiprėja. Tai patvirtina pa­ dažnėję kratos ir areštai, kurie įvykdyti inteligentų butuose š. m. liepos į9—12 (d. ir lapkričio 1 ir 24 d. Panašūs prievartos aktai pernai buvo įvykdyti Mas­ kvoje, Ukrainoje, Leningrade ir kitur. Taip Tarybų Sąjunga ruošiasi Madrido pasitarimui ir Maskvos olimpiadai. Pareikšdamas protestą dėl to, kad Tarybų Sąjun­ gos vadovai nesilaiko savo įsipareigojimų, priimtų Helsinkio Baigiamajame akte, visiems Jums pareiš­ kiu, kad nuo 1979 m. lapkričio mėn. 29 d. savo noru įstoju į žmogaus teisių gynimo Lietuvoje Helsinkio iniciatyvinę grupę, įsipareigodamas, kiek leis sąly­ gos, atvirai inlormuoti pasaulį apie visus žmogaus teisių ir laisvių varžymus Lietuvoje. Pirmąja tokia informacija skelbiu savo veiklą „Dvasinis genoci­ das Lietuvoje" (240 psi.), kurio pabaiga buvo kon­ fiskuota TSRS Valstybės saugumo komiteto darbuo­ tojų kratos metu. Mano adresas: Vilnius, Vandentiekio gtv. 44 bt. \4. Dirbu Vilniaus universiteto Gamtos lak. Hidro­ geologijos ir inžinerinės geologijos katedroje do­ centu. Doc., miner.-geol. kand. Vytautas Skuodis Vilnius 1979 m. lapkričio mėn. 29 d.

Lietuvos Helsinkio grupė buvo įsteigta 1976 metų pa­ baigoje. Iš jos steigėjų tuo metu Lietuvoje gyveno tiktai šiaulietė rašytoja Ona Lukauškaitė-Poškienė ir vilnietis fizikas dr. Eitanas Finkelšteinas. Tomas Venclova, netru­ kus po tos grupės įsteigimo, emigravo į Jungtines Ameri­ kos Valstijas. Viktoras Petkus prieš metus buvo įkcilinlas ui

Permės lageriuose. Tų metų pavasarį mirė Ceikinių kle­ bonas kunigas Karolis Garuckas. Jo vietą grupėje užėmė Adutiškio klebonas kunigas Bronius Laurinavičius. Nė vieno iš jų nepažinojau nei anksčiau, nei dabar. Ona Lukauskaitė-Poškienė kaip rašytoja man buvo žinoma iš pogrindyje per rankas ėjusių jos „Lagerio pasakų“, spaus­ dintų rašomąja mašinėle ir pasirodžiusių 1973 metais. Ta­ me leidinyje jos pavardė nebuvo nurodyta, tačiau iš atsi­ minimų turinio ir kriptonimo O. L. tituliniame puslapyje buvo aišku, kad tų „pasakų“ autorė yra ji. Po Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamojo akto pasirašymo Helsinkyje 1975 metų rugpjūčio 1 d., akademiko A. Sacharovo bendražygiams kilo mintis įsteig­ ti atvirai veikiančią grupę, kuri tirtų Helsinkio Baigia­ mojo akto, ypač žmogaus teisių, pažeidimus ir apie tai informuotų pasaulį. Pirmoji tokia grupė susikūrė 1976 m. gegužės mėnesį Maskvoje. Po jos lapkričio mėnesį Uk­ rainoje, o netrukus ir Lietuvoje. Jos organizatoriumi ir vadovu buvo Viktoras Petkus. Šios grupės veikla truko penkerius metus. Per visą tą laiką ji paskelbė apie 30 numeruotų dokumentų, keletą protestų, pareiškimų, du memorandumus apie padėtį Lietuvoje. Visuose šiuose do­ kumentuose ir pareiškimuose buvo rašoma apie žmogaus teisių pažeidimus, persekiojimus, areštus, piktnaudžiavi­ mus psichiatrija ir kt. Daugelis tų dokumentų pateko į užsienį, turėjo platų atgarsį. Dabar viešai paskelbus apie savo įstojimą į Lietuvos Helsinkio grupę ir pasiruošus tą ranka parašytą ir pasi­ rašytą Kreipimąsi išplatinti, būtinai reikėjo surasti kurį nors iš tos grupės narių ir per jį pranešti kitiems jos nariams, kad aš, nors ir atsidūręs nepavydėtinoje padėty­ je, esu pasiryžęs tą grupę sustiprinti nors iki tos dienos, kol dar būsiu laisvas. Savo įstojimu į Helsinkio grupę taip pat norėjau pa­ skelbti „Dvasinį genocidą Lietuvoje“, kuris iš manęs pareikalavo labai daug darbo. O jis juk taip pat priklauso žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gynimo sričiai.

STUDENTAI IR POGRINDIS

Vakarais, užsiėmimuose VPF Gamtos apsaugos sky­ riuje, jau seniai atkreipiau dėmesį į du studentus: Alvydą Barzdėną ir Rimą Puzirauską. Jie buvo draugai ir kažkuo išsiskyrė iš kitų. Alvydas — fizikas, Rimas — botanikas. Kartą labai nejaukiai pasijutau vieną iš tų studentų pamatęs per pamaldas Švč. Jėzaus širdies bažnytėlėje. Kiek vėliau mačiau ir kitą. Tačiau po to, kai jie priimi­ nėjo Švenčiausiąjį sakramentą — komuniją, visi mano įta­ rimai išsisklaidė. Pajutau jiems ypatingą pagarbą. Baž­ nyčioje jie, be abejo, mane taip pat matydavo, tačiau po pamaldų nė karto prie manęs nebuvo priėję. Bažnyčioje mes buvome nepažįstami. Dabar jie jau buvo ką tik baigę universitetą ir palikti jame dirbti: vienas — vyresniuoju laborantu Gamtos fa­ kulteto Augalų fiziologijos katedroje, kitas — inžinieriumi vienoje Fizikos fakulteto laboratorijoje. Abu dar tebelankė užsiėmimus VPF Gamtos apsaugos skyriuje. Šių metų vieną vasario ar kovo mėnesio vakarą po užsiėmimų auditorijoje, kai joje likau vienas, staiga prie manęs priėjo Alvydas ir visai ramiu balsu man pasakė, kad universiteto mokslinės tarybos posėdyje profesorius Lazutka pasakęs, jog universiteto 400 metų jubiliejaus proga yra rengiamas nelegalus leidinys. Tai pasakęs Alvydas iš auditorijos išėjo. Jo klausyda­ masis aš apsimečiau, kad toji žinia manęs visai nedomina. O iš tikrųjų ji mane tiesiog apstulbino. Tą pačią akimir­ ką iškilo daug klausimų be atsakymo. Pirmiausia, kodėl tas jaunuolis man tai pasakė? Iš kur jis žino, kad aš veikiu pogrindyje ir kad aš žinau, jog toks leidinys tikrai yra rengiamas? Juk toji jo informacija buvo ir kaip įspėjimas. 8. V. Skuodis

113

Tas leidinys dar nepasirodė, o jau apie jį žino net uni­ versiteto vadovybė. Jeigu ji tai žino, vadinasi, jau žino­ ma ir Valstybės saugumo komitete. Tuojau pat kitą dieną apie tai pranešiau Povilui Peče­ liūnui, kuris jau buvo parengęs išleisti pirmąjį „Alma ma­ ter" numerį, o manęs prašęs parašyti straipsnį „Gavė­ nia — rimties ir susimąstymo metas". Povilą ši žinia ne tiek išgąsdino, kiek nustebino. Ta­ čiau jis pradėjo abejoti: — Gal kiti ruošiasi kažką panašaus padaryti? Ėmiau jam priekaištauti, kad jis apie planus išleisti „Alma Mater" be jokio reikalo pasakojo ir tikrai pati­ kimiems žmonėms. — Tau jau ne vieną kartą esu sakęs, kad ir man nepasakotumei to, kas man nėra būtina žinoti,— bariau jį.— Kuriems galams tam kauniečiui docentui Antanui Pa­ tackui pasigyrei, kad tu esi to būsimo leidinio redatkorius? Jis ir pats buvo labai susirūpinęs dėl tokio tavo atvirumo ir prašė manęs įspėti tave, kad nekalbėtumei to, ko kitiems nereikia žinoti. Ir apie tą jo įspėjimą tau jau buvau sakęs... Povilas su mano pastabomis sutiko, tačiau vis dėlto manė, kad rektorato posėdžių auditorijoje ne apie jo rengiamą leidinį buvo kalbėta. Kartą Alvydą pakviečiau į namus, pasiūlydamas pasi­ rinkti pasiskaityti senų knygų, kurios net mokslinėse bib­ liotekose be specialių leidimų yra neprieinamos. Kitą kar­ tą atėjęs pakeisti knygų, jis lyg tarp kitko užsiminė, kad labai nesunku pačiam pasigaminti tekstų dauginimo apa­ ratą. Ir vėl man mįslė: kodėl jis man apie tai nei iš šio, nei iš to užsiminė? Iš kur jis žino, ką aš darau? Į tą .užuominą nieko jam neatsakiau, tačiau, kad sienos negirdėtų, jį išlydėjęs į gatvę pasakiau, kad neva vienas žmogus norįs tokį aparatą pasigaminti, tačiau nežinąs kaip. Alvydas Barzdėnas visai ramiai paaiškino, kad tai yra labai paprasta ir pasisiūlė pats padaryti brėžinius tokio aparato medinei konstrukcijai. Tiktai reikėtų kur nors gauti optinę linzę U-51 ir kaip nors—seleninių plokš­ 114

telių, kurias gamina viena gamykla Kaune, esanti Raudo­ nosios Armijos prospekte. Įsigyti elektrografinį daugini­ mo aparatą jau seniai buvo mano ir Povilo svajonė. Alvydas netrukus padarė tokio aparato konstrukcijos brėžinius. Per kompleksinėje geologinėje ekspedicijoje dirbusį geodezistą Vytautą Bendinslką pavyko surasti žmo­ gų, kuris sutiko padaryti to aparato medinį korpusą. Dabar šitų dviejų jaunuolių norėjau prašyti kitos pa­ galbos. Gamtos fakultete sutikęs Rimą, pakviečiau jį į nuošalią vietą ir pasakiau, kad po kratos esu atidžiai se­ kamas saugumo. Paklausiau jo, ar jis nesutiktų savaitės pabaigoje su mano laišku nuvykti į Raseinių rajoną pas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narį Viduk­ lės kleboną kunigą Alfonsą Svarinską? Žinia apie tai, kas su manimi atsitiko, jo nenustebino. Tai jau žinojo iš kitų fakulteto darbuotojų. Dabar nedve­ jodamas sutiko man padėti, atsisakydamas kelionei į Vi­ duklę iš manęs paimti pinigų. Tada jo paprašiau surasti Alvydą ir perduoti jam panašų mano prašymą, tačiau jo draugui reikėtų nuvykti į Švenčionių rajoną pas Lietuvos Helsinkio grupės narį kunigą Bronių Laurinavičių ir jam taip pat nuvežti laišką, o to paties rajono Reškutėnų baž­ nytkaimio klebonui kunigui Napoleonui Norkūnui pra­ nešti žodžiu, kad mano namuose įvyko krata ir aš tik­ riausiai būsiu areštuotas. Kitą dieną sutartu laiku Rimas jau laukė manęs Gam­ tos fakulteto pagrindinių rūmų mažame koridoriuje, ve­ dančiame į kiemą. Jam atidaviau du vokus. Viename bu­ vo mano Kreipimasis, kuriame paskelbiau, kad įstojau į Lietuvos Helsinkio grupę, kitame — apie mano įstojimą į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Pastarąjį pa­ reiškimą Rimas turėjo perduoti Alvydui.

KRATOS PROTOKOLAS

Krata pas Povilą Pečeliūną lapkričio 24 dieną prasidė­ jo valanda ir penkiomis minutėmis vėliau negu pas mane ir baigėsi 40 minučių anksčiau. Jai vadovavo vyresnysis tardytojas papulkininkis Liniauskas, „akivaizdoje kvies­ tinių: pil. Drapovo Andriejaus Igorovičiaus, gyv. Vilnius, Krantinės gatvė 11, bt. 40, pil. Čiapo Viliaus Kazimie­ ro, gyv. Vilnius, Krantinės gatvė 31, bt. 77“. Kratos tiks­ las—„surasti ir paimti antitarybinio turinio leidinius ir kitus dokumentus ir daiktus, galinčius turėti reikšmės by­ lai“. Kratos protokolo turinys buvo toks (kalba, rašyba ir skyryba netaisyta): Krata pradėta 9 y ai. 15 min. Krata baigta 18 vai. 20 min. Prieš pradėdamas kratą paskelbiu 1979 m. lapkričio mėn. 23 d. nutarimą padaryti kratą ir pa­ siūliau Povilui Pečeliūnui, Juozo sūnui išduoti anti­ tarybinio turinio leidinius, kitus dokumentus ir daik­ tus, galinčius turėti reikšmės bylai. Povilui Pečeliū­ nui, Juozo s. pareiškus, kad antitarybinio turinio lei­ dinių jis Įieturi, buvo padaryta krata Povilo Peče­ liūno bute ir ūkiniuose pastatuose. Kratos metu buvo atrasta \ir paimta: 1. Kambaryje rūbų spintoje, apatinėje dėžėje su­ vynioti į (skudurą trys paketai, iš kurių du galuose atplėšti, o vienas užklijuotas. Viename voke įkištas antras vokas, kurio prie­ šingoje pusėje užklijuota raidė „A". Siame voke ran­ dasi du egzemplioriai leidinio, pavadinto „Alma Ma­ ter', atspausdinti lietuvių kalboje rašomąja mašinė-

116

le. Tekstas prasideda žodžiais: „Ir šviesa ir tiesa mus žingsnius telydi" Ant prisegtų priekyje popieriaus lapų pieštuku užrašyta 6 ir 7. Egzempliorius pažy­ mėtas Nr. 7 atspausdintas 99 lapuose ir baigiasi žo­ džiais ,,Galime tik pasakyti",o egzempliorius pažy­ mėtas N r. 6, atspausdintas 100 puslapių ir baigiasi „Almis Normantas" Antrojo paketo atvirkščioje pusėje užklijuota rai­ dė ,„H", jame randasi dar vienas vokas, o jame ran­ dasi keturi egzemplioriai atspausdinto rašomąja ma­ šinėle leidinio „Alma Mater" Visi jie atspausdinti 100 lapų ir prasideda žodžiais: „Ir šviesa ir tiesa mus žingsnius telydi", baigiasi „Almis Normantas" Pri­ segtuose priekyje lapuose pažymėti skaičiai „2, 3, 4, 5" Trečiame užklijuotame pakete atrastas dar vienas užklijuotas vokas ir atspausdintas rašomąja mašinė­ le lietuvių kalboje rašinys 29 lapuose, prasidedantis žodžiais „Krėvoje apsilankius" ir baigiasi 1978.V—

V//.2.

Atplėšus jame atrastą voką buvo surasta: 1/ languotais lapais užrašų knygelė, kurioje lie­ tuvių kalboje rankraščiu parašytas 34 lapuose rašišinys prasideda žodžiais: „Antanas Maceina", ir bai­ giasi „Dalykų sąrašas" 2/ balto popieriaus lapelis, kuriame rankraščiu lietuvių kalboje parašyti du eilėraščiai prasidedan­ tys „Pavasario šalnos" ir „Susimąstymas". 3/ balto popieriaus lapelis, kuriame rankraščiu lietuvių įkalboje parašyti du eilėraščiai pavadinti „Maža" ir „Laukiu pavasario". 4j balto popieriaus lapelis, kuriame rankraščiu lietuvių kalboje parašyti du eilėraščiai pavadinti „Meilę pasitinkant" ir „Aš įsvajoju skaisčią meilę" 5/ languoto popieriaus lapelis, kuriame tekstus prasideda žodžiais „Grigas Valavičius" 6/ languoto popieriaus lapelis, kuriame tekstus prasideda žodžiais „Rimtautas Dainius" 117

7/ languoto sąsiuvinio lapas, kuriame tekstas pra­ sideda „Jonas Jurašas" 0/ ba//o popieriaus lapelis, kuriame parašyti du eilėraščiai pavadinti „ Malda" ir „Maža storulė' 9/ languoto popieriaus lapelis, kuriame tekstas prasideda „Aušra" 10/ keturiasdešim trys popieriaus lapeliai, kuriuo­ se parašytas lietuvių kalboje rankraštis prasideda žo­ džiais „Metodas" ir baigiasi „tebus didesne ar" 11/ keturi popieriaus lapai, kuriuose parašytas lietuvių kalboje rankraštis prasideda žodžiais: „Jau penktas šimtmetis" ir baigiasi „Jis savo gyvenimu pažeidžia". 12/ aštuoniolika popieriaus lapų, kuriuose atspaus­ dintas rašomąja mašinėle lietuvių kalboje tekstas prasideda „Aktuali problema" ir baigiasi „1960 XI.28". 13/ vokas, kuriame įdėtas atspausdintas rašomą­ ja mašinėle lietuvių kalboje rašinys prasideda „Pa­ slėptos fotografijos" ir baigiasi „ aplinkui tylu, ra­ mu". Iš viso aštuoni lapai. 14/ vienuolika popieriaus lapų, kuriame rankraš­ tinis tekstas lietuvių kalba prasideda žodžiais: „Vie­ nybės keliu" ir baigiasi „vienybės reikalas" 2. Kartoninis aplankas su užrašu „sportas", kuria­ me randasi 347 lapai atspausdinto rašomąja mašinė­ le lietuvių kalboje rašynis, prasideda žodžiais „Ne­ galiu užmiršti" ir baigiasi „nežinomą geradarį" buvo atrasi kambaryje ant rūbų spintos. 3. Kambaryje knygų spintoje atrasti ir paimti at­ spausdinti lietuvių kalboje rašomąja mašinėle du to­ mai autoriaus Prano Antalkio rašinio, pavadinto „Si­ dabro akėčios" ir „Sidabro vestuvės" 4. Ten pat atrastos ir paimtos autoriaus Prano Antalkio atspausdinto lietuvių kalboje rašomąja ma­ šinėle rašinio pavadinto ,,Sidabražolių legenda" trys tomai. 5. Ten pat atrastas ir paimtas autoriaus Prano Antalkio rašinio pavadinto „Raštai aštuntas tomas, 118

atspausdinto rašomąja mašinėle lietuvių kalboje, vie­ nas tomas 6. Ten pat atrasti ir paimti autoriaus Prano Antalkio rašinio pavadinto „Nustabūs šviesuolių nuo­ tykiai'' atspausdinti rašomąja mašinėle lietuvių kal­ boje keturi tomai 7. Ten pat atrastas ir paimtas atspausdintas raromąja mašinėle lietuvių kalboje rašinys, praside­ dantis žodžiais „ Kad būtų geriau 279 lapai įrišti į viršelius. 8. Autoriaus Ennazend Baniface /rStigmatizuotoji Teresė Naumanaitė" atspausdinta rašomąja mašinė­ le lietuvių kalboje 182 lapuose rašinio vienas tomas 9. Storas languotas lapas raudonais viršeliais są­ siuvinys, kuriame lietuvių kalboje rankraščiu para­ šytas tekstas 34 lapuose prasideda „ Saulius Gintai tas ,.Smukimas", baigiasi „išėjau iš namų". 10. Atspausdintas rašomąja mašinėle lietuvių kal­ boje įrištas į viršelius rašinys pavadintas „Atlaidų rinkinys" 85 lapai. 11. Kietais viršeliais užrašų knygelė, kurioje pa­ rašytas lietuvių kalboje tekstas prasideda „Išdavys­ tė" ir baigiasi nvisą užlieja tuštuma". 12. Kietais viršeliais atspausdintas rašomąja ma­ šinėle lietuvių kalboje rašinys pavadintas „Krikščio­ niškoji šeima gyvenimas" 48 lapai. 13. Kietais viršeliais užrašų knygelė, kurioje rank­ raštinis tekstas prasideda „ Traukinis, kaip atrodo" ir baigiasi „dabar brolis" 14. Languotais lapais užrašų knygelė, kurioje pa­ rašytas lietuvių kalboje rašinys prasideda „Saulius Gintautas Egzaminai" ir baigiasi „.. .kūmą". 15. Languotais lapais užrašų knygelė, kurioje pa­ rašytas lietuvių kalboje rašinys prasideda „Antras skyrius „Gulbinų viršaitis" ir baigiasi „jis grįžta prie topolio" 16. Raudonais viršeliais atspausdintas rašomąja mašinėle lietuvių* kalboje autoriaus Lellot rašinys pavadintas „Gyvenimo problemos sprendimas" 265 119

lapai. Visi paminėti leidiniai ir rašiniai buvo suras­ ti kambaryje knygų lentynose. 17. Kietame aplanke sąsiuvinys languotais lapais, kuriame lietuvių kalboje parašytas autoriaus Sau­ liaus Gantauto romanas „Atsakomybė“ Tekstas pra­ sideda „antroji dalis Parias“ ir baigiasi „Gražinos motinos pyktis“ 18. Kietais viršeliais sąsiuvinysf kuriame lietuvių kalboje rankraščiu parašytas tekstas prasideda žo­ džiais „Prof. dr. J. Stakauskas. \Pamokslai“ ir baigia­ si „ir vėl Bizūnas“ 19. Rausvais kietais viršeliais sąsiuvinysr kuriame lietuvių kalboje parašytas rašinys prasideda žodžiais „Mokslas, kultūra, žmogus“ ir baigiasi „tik žmogaus protas“ 20. Kanceliarinis aplankas, kuriame įsegtuose la­ puose atspausdinti rašomąja mašinėle lietuvių kalbo­ je mašinraščiai prasideda žodžiais „Laukiant laiško“ ir baigiasi: „Vilnius, 1954.11.4“ Iš viso 53 lapai. 21. Liniuotas sąsiuvinys kuriame rankraštinis teks­ tas prasideda „Įvadas. Gyvenimas ir pasaulio. . ", baigiasi „334/109—107j“. 22. Popieriaus lapas, kuriame tekstas prasideda ,„Teleionai ir adresai“, baigiasi „Kapsuko 40“ 23. Du pusiau sulenkti popieriaus lapai, kuriuo­ se parašytas tekstas prasideda „Vilnius, 1974.VIII.6“ ir baigiasi „Monsinjoras Saulius“ 24. Languotas popieriaus lapas, kuriame tekstas prasideda „1966 metų įvykiai ir datos“, baigiasi „Ire­ na Stažiūnaitė“ 25. Dešimt įvairaus dydžio popieriaus lapų sudėti į voką, kuriuose rankraštinis tekstas prasideda „Kaž­ kas beldžiasi į duris“ ir baigiasi „ir atsakė ne tik į klausimą“ Visi aukščiau išvardinti rašiniai ir rank­ raščiai surasti kambaryje rašomojo stalo stalčiuje. 26. Du vokai su laiškais adresuoti Pečeliūnui Sau­ liui iš Kauno nuo Akstino. Abu jie buvo atrasti vir­ tuvėje spintelėje.

120

27. Paketas plono popieriaus 148X210 mm dydžio lapų, kurie buvo atrasti ant rūbų spintos. 28. Plono popieriaus lapas, kuriame suvyniota: lj Atspausdintas rašomąja mašinėle lietuvių kal­ boje rašinys pavadintas „LKB kronika N r. 36“ 36 la­ puose, prasideda žodžiais ,,Perskaitęs duok kitam“ ir baigiasi „gyventi ir tikėti“ 2/ Atspausdintas rašomąja mašinėle lietuvių kal­ boje rašinys pavadintas „Aušra“ Nr. 15 šešiasdešimt septyni lapai. Tekstas prasideda „Tegul meilė Lie­ tuvos“, baigiasi „T. Švyturys“. 3/ Du egzemplioriai atspausdinti rašomąja maši­ nėle lietuvių kalboje rašinio pavadinto „Aušra“ Nr. 15 šešiasdešimt septyniuose lapuose. Tekstas pra­ sideda „Tegul meilė Lietuvos“, baigiasi „T. Švytrys“ 4/ Du egzemplioriai lietuvių kalboje rašinio pa­ vadinto „Alma Mater“ Nr. 2. Tekstas prasideda žo­ džiais „Turinys“, baigiasi „Almis Normantas“ Abu egzemplioriai po 100 lapų. 5/ Atspausdintas rašomąja mašinėle lietuvių kal­ boje rašinys pavadintas „LKB kronika“ Nr. 36 57 la­ puose. Tekstas prasideda žodžiais „Perskaitęs duok kitam“, baigiasi „laisvai gyventi“ 6/ Atspausdintas rašomąja mašinėle lietuvių kal­ boje rašinys, pavadintas „Perspektyvos“ Nr. 12, tris­ dešimt keturi lapai. Tekstas prasideda „Perspektyvos kels. . .“, baigiasi „ir daug šansų“ 7/ Atspausdintas rašomąja mašinėle lietuvių kal­ boje rašinys pavadintas „LKB kronika“ Nr. 36, 57 lapuose. Tekstas prasideda „Perskaitęs duok kitam“, baigiasi „laisvai gyventi“ 8/ Kanceliarinis vokas, kuriame randasi atspaus­ dintas rašomąja mašinėle rašinys prasideda žodžiais; „Atnaujintoji didžiosios“, baigiasi: „nassego. Amen“, 28 lapai. Devyni susegti metaliniu segtuku popieriaus la­ pai, kuriame parašytas tekstas prasideda „Šalia rit­ mo“, baigiasi „savo vaikus“ Šeši susegti metaliniu segtuku languoto popie-

121

Tiaus lapai, kuriuose tekstas prasideda „Kūdikio re­ liginis“, baigiasi „mamytei ir šeimai

".

Astuoni susegti metaliniu segtuku popieriaus la­ pai, iš kurių septyniuose rašomąja mašinėle lietuvių kalboje atspausdintas tekstas prasideda „Katakom­ bų charakteris“, baigiasi „nusitęsiančiu požemius“ Aštuntame lape rankraštinis tekstas prasideda „se­ novės krikščionių“, baigiasi „griežtai draudžiama". Devyni susegti metaliniu segtuku popieriaus la­ pai, kuriuose rašomąja mašinėle lietuvių kalboje tekstas prasideda „Įvadas. Tikrasis asketinis“, bai­ giasi „nebuvo be silpnybių“ Dvidešimt susegti metaliniais segtukais popieriaus lapų, kuriuose lietuvių kalboje rašomąja mašinėle atspausdintas tekstas prasideda „augalotas apsenęs vyras“, baigiasi „bus daugiau". Du tomai leidinio pavadinto „Lietuvių archyvas“, išleisto Kaune 1942 metais. Aukščiau nurodytos kny­ gos, rašiniai ir rankraščiai buvo atrasti Povilo Peče­ liūno sandėliuke kieme rašomojo stalo stalčiuje kar­ tu su įvairiais žurnalais ir laikraščiais.

Šiuo sakiniu kratos protokolas baigiasi su trim neaiš­ kiais parašais: Liniausko ir dviejų kviestinių. Protokole net nenurodyti kiti kratą vykdę saugumiečiai. Protokolo teksto kalba byloja, jog tam, kad taptų saugumo papul­ kininkiu, net ir lietuviui visai nebūtina mokėti taisyklin­ gai rašyti lietuviškai. Šiuo atžvilgiu mūsų bute tuo pa­ čiu laiku kratą daręs majoras Vilimas buvo labiau iš­ prusęs. Iš šio protokolo pradžioje parašyto pasiūlymo „išduo­ ti antitarybinio turinio leidinius" matyti, kad saugumie­ čiams jau buvo žinoma, kad Povilas Pečeliūnas tokių lei­ dinių turi. Jie taip pat žinojo, jog Povilas turi slėptuvę gretimo namo rūsyje, iš kurios jie paėmė du tomus „Lie­ tuvių archyvo". Po kratos Povilą, kaip ir mane, su visais paimtais daik­ tais nusivežė į KGB rūmus pirmai apklausai. Klausinėjo jj apie „Alma Mater" leidėjus, apie kitus pogrindžio lei­ 122

dinius. Teiravosi, kokiu būdu pogrindžio leidiniai pasiekia užsienį? Klausinėjo apie jo ryšius su V. Skuodžiu ir su rašytoju R. Lankausku, kurį Povilas gerai pažinojo — ra­ šytojas pas jį užeidavo. Kartą tarėmės dėl R. Lankausko įtraukimo bendradarbiauti pogrindžio žurnale „Alma Ma­ ter". Tą sykį suabejojome. Vyresnysis tardytojas papulkininkis Liniauskas pasiū­ lė Povilui Pečeliūnui bendradarbiauti su saugumu. Tarp kitko užsiminė, kad juo domisi KGB pirmininkas genero­ las Petkevičius ir Vidaus reikalų ministro pavaduotojas generolas Žemgulys. Tačiau Povilas buvo ne iš bailiųjų ir pasiūlymą bendradarbiauti atmetė. Paleido jį iš KGB rūmų taip pat jau naktį kaip ir mane, tačiau tokiu laiku, kad gatvėje mes nesusitiktumėme.

SAUGUMAS STIPRINA VEIKLĄ 1979 m. sausio mėnesį Vilniuje buvo areštuotas Romas Ragaišis, kuris ne kartą pasirašinėjo atvirus pareiškimus dėl valdžios pažeidinėjamų įstatymų, dėl Balio Gajausko, Viktoro Petkaus areštų. Dėl R. Ragaišio arešto Lietuvos Helsinkio grupė paskelbė pareiškimą, adresuotą Lietu­ vos TSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumui. Jį pasirašė Helsinkio grupės nariai kun. Karolis Garuckas, rašytoja Ona Lukauskaitė-Poškienė ir 42 įvairaus amžiaus ir įvai­ rių profesijų tos grupės rėmėjų. Tarp pasirašiusiųjų buvo ir mažai kam žinomas Algimantas Andreika, vėliau akty­ viai ir demonstratyviai pasireiškęs Romo Ragaišio teisme. Čia jis pirmą kartą užmezgė pažintis su daugeliu į tą teis­ mą atvykusių jau žinomų ir saugumo sekamų disidentų. Tačiau pastariesiems šis jaunas žmogus nekėlė pasitikėji­ mo. Ne tik vengė su juo bendrauti, bet ir įspėdavo kitus būti atsargiems. Povilas Pečeliūnas „Aušroje" perskaitęs tą pareiškimą ir radęs tarp jį pasirašiusiųjų Andreikos pavardę, labai susirūpino. Jis gerai pažinojo šį žmogų, žinojo jo krimi­ nalinę praeitį ir laikė jį provokatoriumi. Ir iš Alberto Zvicevičiaus sužinojau, kad. Andreika didelėmis pastangomis įsiterpti tarp disidentų ir pogrin­ dininkų daug kam sukėlė nepasitikėjimą. Kai kas pa­ stebėjo ir dėsningą ryšį tarp Andreikos apsilankymų kai kuriuose namuose ir netrukus įvykusių kratų. Tik drąsus ir plačiai žinomas disidentas Antanas Terleckas nekreipė dėmesio į įspėjimus dėl Andreikos ir toliau su juo bend­ ravo. Tai gąsdino A. Terlecko draugus. Kai kurie ėmė vengti susitikinėti ir su juo. 1979 m. spalio 11 d. Vilniuje buvo įvykdytos kratos 124

Antano Terlecko, Algirdo Statkevičiaus, Juliaus Sasnaus­ ko, Vlado Šakalio butuose. Spalio 30 d. Antanas Terlec­ kas suimamas. 1979 metais pagausėjusios kratos liudijo, kad saugu­ mas ryžosi suduoti lemiamą smūgį Lietuvos pogrindžiui ir jo spaudai, tada jau turėjusiai 16 periodinių ir tęstinių leidinių, be to, pogrindyje buvo išleidžiama šimtai įvairių kitų leidinių atskirų tekstų, brošiūrų ir knygų pavidalu. Antra masinių kratų banga įvyko lapkričio mėnesio pa­ baigoje. Jon patekome ir mes su Povilu Pečeliūnu. Gruo­ džio mėnesį areštuojamas jaunas disidentas Julius Sas­ nauskas. „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika" tuo metu skel­ bė: „Lietuvi, nepamiršk! Petras Plumpa, Nijolė Sadūnaitė, Sergejus Kovaliovas, Vladas Lapienis, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Petras Paulaitis neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!"

POVILAS IR DU GENEROLAI Man labai rūpėjo sužinoti dabartinę Povilo Pečeliūno padėtį. Kitą dieną, po paskutinio apsilankymo Valstybės saugumo komitete, nusprendžiau pas jį užeiti. Dabar, ka­ da mudviejų ryšiai saugumui gerai žinomi, nebebuvo rei­ kalo su juo susitikti slapčia arba naktį. Ir vis dėlto, neno­ rėdamas sutrikdyti gatvėje manęs laukiančių seklių ra­ mybės, nusprendžiau pasinaudoti Gamtos ir Medicinos fa­ kultetų rūmų kiemais. Pirma užeiti į studentų valgyklą, o po to tiesiai pas Povilą. Povilą radau namuose. Iš pabeldimo piršto krumpliu į jo duris — du silpnesni taukštelėjimai ir vienas stipres­ nis— jis visada žino, kad tai aš. Pirmas jo klausimas, ar aš nieko įtartino nepastebėjau gatvėje arba prie jo namų? Lyg ir nieko nemačiau. Po­ vilas patvirtino, kad ir jis yra atidžiai sekamas. Papasakojo, kad kratą pas jį darė penkiese. Jo kam­ baryje prie pat lango daili Švč. Mergelės Marijos skulp­ tūra, kurios aukštis per pusę metro. Stovi ji ant staltiesėle uždengto pjedestalo iš sukrautų knygų. Pjedestalo viršu­ je storo kartono lapai. Tarp jų — profesionalaus grafiko paruošti viršeliai ketvirtajam „Alma Mater" numeriui. Iš viso jų — 25 lakštai. Vienas iš saugumiečių pakėlė tą skulptūrą kartu su tais kartonais pasižiūrėti, kas po jais yra. Nesklaidyda­ mas apačioje gulėjusių knygų, vėl atsargiai pastatė į vie­ tą visa tai, ką buvo pakėlęs. Dabar Povilas buvo įsitikinęs, kad tuos ,,Alma Mater" viršelius apsaugojo pati Dievo Motina Marija. Tikrinti Povilo knygas saugumiečiams buvo daug sun­ kiau negu pas mane. Jos visos aplenktos įvairių spalvų 126

popieriumi, kuris dengia knygų nugarėles ir pavadini­ mus. Aplanko ispalva atitinka kurią nors knygų grupę pa­ gal tarptautinę dešimtainę knygų klasifikaciją. Knygos buvo sudėtos į lentynas pagal formatus, taip sutaupant vietą. Pagal knygos formatą ir aplanko spalvą jų savinin­ kas galėjo greitai surasti jam reikalingą. Vienas iš kratos vykdytojų, amžiumi vyriausias iš vi­ sų, Povilo įsitikinimu — pulkininkas, darbavosi kaip tik prie tų knygų lentynų, kurios Povilui dabar labiausiai rūpėjo. Staiga jis net apmirė iš baimės. Saugumietis paėmė į rankas kaip tik tą knygą, kurioje už aplanko buvo pa­ slėpti rankraščiai, skirti ,,Alma Mater" penktajam nu­ meriui. Pulkininkas neskubėdamas nunėrė knygos aplankalą, paėmė į rankas tuos rankraščius ir juos pasklaidęs vėl įdėjo atgal, o pačią knygą įkišo ton pačion vieton, iš ku­ rios buvo paėmęs. Po to ištraukė kitą greta stovėjusią knygą. Po jos aplankalu vėl atrado panašius rankraščius, •su kuriais pasielgė lygiai taip, kaip su pirmaisiais. Povilą toks saugumiečio elgesys labai nustebino. Buvo aišku, kad tas pareigūnas nenorėjo atrasti to, ką jis tose knygose atrado, o atradęs tuos rankraščius nenorėjo jų paimti, nors būtent to jie visi ieškojo. Povilas stebėjosi, kad tos dvi knygos tarytum pačios ,,išsidavė". Saugumietis toje lentynoje nuo viršaus iki apačios visų knygų nepatikrino. Net jeigu ir būtų patik­ rinęs, nieko daugiau nebūtų suradęs. Po poros dienų su Povilu kalbėjosi, jį „šnekino" du buvę jo mokiniai. Dabar jie abu generolai: vienas — sau­ gumo, kitas — milicijos. Kadaise, dar nebūdami genero­ lais, mokėsi suaugusių vakarinėje vidurinėje mokykloje, esančioje Konarskio gatvėje, netoli Povilo namų. Šioje mokykloje Povilas dirba iki šiol. Kad taptų generolais, jiems reikėjo turėti nors vidurinės mokyklos baigimo ates­ tatą. Povilas jiems dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Tie du buvę mokiniai su savo buvusiu mokytoju el­ gėsi ypač mandagiai. Jie labai apgailestavo, kad jų mo­ kytojas dabar turi daug nemalonumų, ir labai norėtų jum 127

padėti. Reikėtų visiems trims gerai pagalvotų kaip iš tos bėdos išlipti. Pokalbis vyko ne saugumo rūmuose, o Vidaus reika­ lų ministerijoje. Jis baigėsi raginimu, kad Povilas, kai jis bus pakviestas į Valstybės saugumo komitetą, vis dėlto pasakytų, iš kur tą kratos metu paimtą antitarybinę lite­ ratūrą gavęs. O jie pasirūpinsią, kad jam nebūtų iškelta byla. Be to, nors Povilas ir esąs viengungis, jam praverstų gauti normalų butą su visais patogumais. Juk kambaryje, kuriame jis dabar gyvenąs, ir jam pačiam, ir jo knygoms esą maža vietos. Povilas, žinoma, jiems nieko nepažadėjo. Povilui savo nuotykius baigus pasakoti, atkreipiau jo dėmesį į gretimame mūriniame name atvertą aukštą siau­ rą langą. Tas langas kaip tik priešais jo kambario langą. Pasakiau, kad anksčiau man užėjus pas jį tas langas visa­ da būdavo uždarytas, net ir vasarą. Ir Povilas neprisiminė, kad jis kada nors anksčiau būtų buvęs praviras. Buvo aišku, kad tai negyvenamos patalpos langas. Nuo jo iki Povilo kambario lango tik apie dvidešimt žingsnių. Jis sutiko su mano spėjimu, kad už to lango gali būti seklys su specialia sekimo aparatūra arba ten įtaisyta kokia nors ypatinga automatinė klausymosi sistema. Be to, Povilas ir pats manė, kad bute, jam namuose nesant, galėjo būti paslėptas mikrosiųstuvėlis. Jis jo ieškojęs, ta­ čiau neradęs. Visą laiką mes kalbėjomės beveik nebylių kalba, ku­ rios nė vienas nemokėjome, tačiau iš pusės žodžio ir iš mostų rankomis vienas kitą gerai supratome. Beveik žinodamas, kad ir būsimų tardymų metu Po­ vilas daug šnekės, ir taip tik pablogins savo padėtį, da­ bar, paėmęs popieriaus lapą parašiau, jog noriu jam duoti mašinraščio tekstą, pavadintą „Kak sebia vesti vo vremia sledstvija?" („Kaip elgtis tardymų metu?"). Tą tekstą, rodos, kitą dieną po susitikimo ligoninėje, vėlų vakarą tiesiai į namus atnešė Albertas Žilinskas, ku­ rį pažinojau tik iš matymo, net neįtardamas, kad jis „su­ kasi" tame pačiame Alberto Zvicevičiaus rate, kuriame ir aš esu. Jis taip pat perdavė vieno rusų disidento užsieny­ je išleistą knygą, kurioje aprašoma, kaip buvo persekio128

Jtunas, kaip jį areštavo, tardė, nuteisė ir ką patyrė būda­ mas kalėjimuose ir lageriuose A. Žilinskas primygtinai kvietė pokalbiui išeiti į gatvę, tačiau aš kategoriškai at­ sisakiau, bijodamas, kad tas mūsų susitikimas gali būti pastebėtas seklių. Tik po daugelio metų sužinojau, kad tada kažkur netoliese mūsų laukė Albertas Zvicevičius. Deja, nei tos jo atneštos knygos, nei tų patarimų taip Ir neperskaičiau. Visus mano poelgius ir veiksmus dikta­ vo principinis nusistatymas, skubūs reikalai ir aplinkybės. Kalėjimai ir lageriai manęs nebaugino, o tardymuose jau buvau tvirtai nusistatęs tylėti. Tačiau Povilą tie Alberto Žilinsko patarimai sudomino. Mes sutarėme susitikti Šv. Jėzaus širdies bažnyčioje vakarinėse pamaldose. Jam trumpai papasakojau apie savo pokalbius saugu­ mo rūmuose ir dar kaitą jį užtikrinau, kad būsimų tardy­ mų metu jie iš manęs neišgaus nieko, kas galėtų pakenkti jam ir kitiems. Todėl jis galįs jiems kalbėti ką tik nori, ir tai neprieštaraus mano „parodymams", nes jų iš viso nebus. Sugrįžęs į Gamtos mokslų fakulteto rūmus, apatiniame koridoriuje sutikau išeinančius du labai nesimpatiškus jau­ nus vyrus, kurių išvaizda bylojo, kad jie nieko bendro su universitetu neturi. Jie piktu žvilgsniu nužvelgė mane ir patraukė išėjimo link. Prasilenkiau neparodydamas, kad ji# mane kuo nors sudomino. Spėjau, kad jie iš to paties automobilio, tebestoviniuojančio ties mūsų katedros dėsty­ tojų kambario langais. Vienas iš bendradarbių pasakė, kad visai neseniai du nematyti vyrai buvo užėję į mūsų Hidrogeologijos ir in­ žinerinės geologijos katedros koridorių. Juos neva sudo­ mino ant sienų kabantys geologiniai žemėlapiai. Tačiau prie dėstytojų kambario durų jie neprisiartino.

9. V. Skuodis

TAISANT SVEIKATĄ Galimam areštui pradėjau iruoštis jau prieš porą metų. Žinojau, kad į kalėjimą patekus daug lengviau būna svei­ kiems negu ligotiems. Nusprendžiau pradėti savo remontą nuo dantų, visos sveikatos pagrindo. Poliklinikoje mane gydžiusios dantų gydytojos Bortkevičienės kartą paklausiau nuomonės dėl mano nosies, kuri nei iš šio nei iš to buvo pradėjusi smarkiai rausti iš apačios, ir tik iš vienos pusės. Jos nuomone, tai gali būti kraujagyslių išsiplėtimas, o to priežastimi —ir nervinė įtampa. Pasisiūlė pamėginti gydyti akupunktūros metodu, kurį ji praktikavo. Sutikau, kad ji su mano nosimi pa­ eksperimentuotų. Kartą sėdint jos kabinete su ne vien tik į nosį su­ smaigstytomis sidabro adatėlėmis ir prie manęs laidais prijungtu kažkokiu aparatu, į kabinetą įėjo vidutinio am­ žiaus džinsuotas simpatiškas vyras. Iš neilgo pokalbio su­ pratau, kad jie seni pažįstami. Jam išėjus, gydytoja pasakė, kad tai buvo Kęstutis Jakubynas. Žinojau apie jį tik tiėk, kad daug metų buvo iškalėjęs sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose. Netru­ kus po to, kada aš jį pirmą kartą pamačiau, jis išvyko į Vakarus. Kodėl tą sykį gydytoja Bortkevičienė paminėjo jo pavardę man, nesuvokiau, nes su ja politinėmis temo­ mis nesikalbėdavome. Po kelių gydymo seansų, nors įtikinėjau tą gerą ir rū­ pestingą gydytoją, jog, mano nuomone, tas nosies paraudonavimas lyg ir blėsta, tačiau ji savo sidabrinėmis ada­ tomis nebuvo patenkinta. Patarė man dėl tos nosies pasi­ konsultuoti pas jos studijų draugę gydytoją Paulavičiūtę, dirbančią odos ir venerinių ligų ligoninėje Nemenčinės 130

plente, nes nosies paraudimą galėjo sukelti ir kuri nors odos liga, prieš kurią adatos, nors ir sidabrinės, bejėgės. Nelabai malonu buvo vykti į tą ligoninę, ypač dėl jos pavadinimo antrosios dalies, tačiau gydytojos Bortkevičienės protekcija reikėjo pasinaudoti. Gydytoja Paulavičiūtė apie mano būsimą vizitą pas ją jau buvo įspėta. Atlikti mėginių laboratoriniai tyrimai paroidė, kad mano nosies oda yra sveika. Ji patvirtino, kad dėl to paraudimo kaltos tiktai kraujagyslės. Pasinaudo­ damas proga, paklausiau gydytojos nuomonės dėl vieno kairės kojos tarpupirščio, kuris dažnai labai saldžiai niežti. Nusimovus batą ir atkišus basą pėdą, gydytoja net šūktelėjo: — Oi, kiek daug grybų! Tai išgirdęs labai nustebau ir aš, nes nemačiau jokių grybų. Gydytoja paaiškino, kad apsikrėtimą grybeliu ro­ do ir kojų pirštų nagai, kurie praradę blizgesį. Jos nuo­ mone, reikėtų tą grybelį pašalinti. Tada gydytojai priminiau vieną mano gerą pažįstamą mokytoją Leoną Kurklėną, kuris prieš pusmetį su ta pačia bėda gulėjo jų ligoninėje. Tas jo turėtas kojų grybelis buvo sukėlęs tokias komplikacijas, kad smulkiais spuoge­ liais išbėrė kūną, o dėl niežėjimo jis kruvinai nusidraskydavo rankas. Gydytojai, pas kuriuos jis kreipėsi, ne iš karto nustatė, kad tą niežėjimą sukėlė grybelio sporos, kurias po visą organizmą išnešiojo kraujas. Gydytoja ir man pasiūlė gulti į jų ligoninę, kad tuos grybus pašalintų. Mielai su tuo pasiūlymu sutikau, nes buvo baisu prisiminti to mokytojo iki kraujo nudraskytas rankas. Pagalvojau, kad ir man gali taip atsitikti, atsiūdūrus kalėjime arba lageryje. Tačiau turėjau laukti vasa­ ros atostogų. Ir pati ligoninė dabar negalėjo manęs pri­ imti, nes joje greitai prasidės remontas. Ligoninė gražiame pušyne. Jos patalpose visai nese­ niai buvo pionierių vasaros stovykla. Tai kurortinė vieta. Tiktai vyriausybei išleidus įstatymą dėl kovos prieš ve­ nerines ligas sustiprinimo, toji stovykla buvo panaikinta ir įrengta ligoninė. Jau gydydamasis toje ligoninėje, vieną vakarą persi­ 131

svėręs per palatos, esančios antrajame aukšte, langą, žiū­ rėjau į pušų viršūnes. Netikėtai išgirdau gerai pažįstamą Vatikano radijo diktoriaus balsą. Žemai prie tako ant suolo sėdėjo du jauni ligoninės gyventojai. Vienas iš jų ant kelių laikė tranzistorių, kuris veikė tokiu garsumu, kad viską galėjau suprasti. Staiga išgirdau diktorių skaitant informaciją, kurią aš pats buvau parašęs ir atidavęs Albertui. Ji buvo išspaus­ dinta „LKB kronikoje". Tai, kad dabar tą pačią informa­ ciją visai atsitiktinai išgirdau per radiją, labai nustebino ir nudžiugino. Pasibaigus tai radijo laidai, abu jaunuoliai stebėjosi ir spėliojo, kaip Vatikano radijas gali sužinoti, kas dedasi kuriame nors Lietuvos užkampyje, apie kurį jie ir patys niekada nebuvo girdėję. Mane ypač maloniai nuteikė tai, kad jaunuoliai nieko nebijodami ir nesivaržydami buvo įjungę radiją taip, kad ir kiti girdėtų. Jie juk matė ir ma­ ne, visai nepažįstamą asmenį, spoksantį į juos iš antro aukšto. Kartą vėlyvą vakarą stotelėje prie konservatorijos, vi­ sai arti saugumo rūmų, laukiau troleibuso. Staiga išgir­ dau „Amerikos balso" stoties transliaciją. Paskutiniųjų žinių, rankoje laikydamas mažą aparatą, klausėsi taįp pat jaunas žmogus. Jis visai nesivaržė, kad toje stotelėje bu­ vo daug laukiančiųjų, tarp jų ir vienas kitas uniformuotas. Per Vatikano radiją keletą kartų pasitaikė išgirsti ir savo parengtas arba iš kitur gautas ir „LKB kronikai" arba „Aušrai" perduotas informacijas būnant ne namuose. Po to, kai buvo pašalintas tas grybelis su visais pirštų nagais ir net pėdų oda ir jau pradėjo augti gražūs nauji nagai, pažįstamo gydytojo Petro Juodvalkio patartas, nu­ sprendžiau eiti į Vilniaus miesto Ш -ąją klinikinę ligoninę, kad joje ištirtų ir paremontuotų visą gerokai sutrikusią mano virškinimo sistemą. Su tokia atsidūrus už grotų taip pat būtų daug vargo ir nepatogumų. 1978-jų metų pabaigoje, prieš pat Kalėdas, vėl atsi­ dūriau ligoninėje, dabar paties gydytojo P. Juodvalkio globoje, antrajame terapiniame skyriuje, kuris taip pat priklausė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui. 132

Kadangi universitete baigėsi rudens semestras, o aš turėjau savo studentus egzaminuoti, mano gydytojas pasi­ rūpino sudaryti tam reikalui tinkamas sąlygas pačioje ligoninėje. Vienai konsultacijai prieš egzaminą man buvo pa­ skirtas to ligoninės skyriaus vedėjo profesoriaus dr. M. Krikštopaičio kabinetas. Čia studentus labiau domino ne tai, ką aš jiems kalbėjau, o kampe stovintys tikri žmo­ gaus griaučiai, nuo kaukolės iki pėdų. Studentės, kurios prie to skeleto sėdėjo, jautėsi labai nejaukiai. Manęs aplankyti į ligoninę dažnai ateidavo kai kurie bendradarbiai ir pažįstami. Kartą docentas Leonas Petru­ lis atsinešė nedidelę, labai dailią užsieninę rašomąją ma­ šinėlę. Jis norėjo ją man parodyti ir sužinoti, ar aš ją pirkčiau. Iš Petrulio iki tol ir vėliau buvau gavęs apie penkioli­ ka senų užsieninių rašomųjų mašinėlių. Jos visos turėjo rusiškus šriftus. Viena kita buvo ir su latvišku raidynu. Tačiau tai ne bėda, nes Vilniuje ir Kaune buvo meistrų, kurie šriftą pakeisdavo maždaug už 80 rublių. Docentas Petrulis šioje rašomųjų mašinėlių prekyboje buvo tiktai tarpininkas ir pats iš to, atrodo, naudos netu­ rėjo. Jas pristatydavo vyresnysis brolis, gyvenęs Rygoje. Petrulis niekada nepasidomėjo, kodėl mano pažįstamiems tiek daug tų mašinėlių reikia. Tačiau galėjo numanyti ir, kaip po daugelio metų sužinojau, tikrai jautė, kad viso% tos rašomosios mašinėlės eina į pogrindį. Kartais iš fakulteto mes grįždavome į namus kartu, nes iki „Kauno“ parduotuvės Raudonosios armijos pros­ pekte buvo pakeliui. Eidavome neskubėdami, ir docentas Petrulis, pasitikėdamas manimi, pradėdavo pokalbius po­ litinėmis temomis. Mano nuomonė jam buvo įdomi, ir jis visada man pritardavo. Dažnai kalbėdavau apie Sovietų Sąjungoje augantį ir stiprėjantį disidentinį judėjimą. Žino­ ma, apie savo veiklą bei ryšius nutylėdamas. Apie tai jis manęs ir neklausdavo. Savo prielankumą Petrulis dažnai parodydavo abiejų geologinių katedrų posėdžiuose, aukštai įvertindamas! mano kaip dėstytojo darbą. Gimęs buvo Peterburge, ten 133

ir aukštuosius mokslus baigė garsiajame Kalnakasybos institute. Pirmą kartą į Lietuvą atvyko tuojau po II-jo pasaulinio karo, beveik nemokėdamas lietuviškai. Nuo 1950 metų kaip hidrogeologijos specialistas pradėjo dirbti Vilniaus universiteto geologijos katedroje. Leonas Petrulis buvo labai sąžiningas, griežtas ir prin­ cipingas dėstytojas. Negailėjo savo laiko egzaminuoti vie­ ną studentą porą ar net daugiau valandų ir po to jam patarti geriau pasiruošus dar kartą ateiti laikyti egzamino arba įskaitos. Šiaip buvo užsidaręs savyje, mažai kalbus ir mažai su kuo bendravo. Atvykęs į Lietuvą, neilgai gy­ veno su jauna ir gražia žmona, kuri palikusi jį ir du maža­ mečius vaikus su kitu išvažiavo į Rusiją. Tuoj po Naujųjų metų toje pačioje ligoninėje iš vi­ daus ligų skyriaus mane pervedė į chirurginį skyrių. Čia gulint, kartą Ramutis Bonifacas Mikšys atnešė storą, po­ grindyje elektrografiniu būdu nukopijuotą ir kietais vir­ šeliais įrištą Zenono Ivinskio „Lietuvos istorijos" pirmąjį tomą, Lietuvių katalikų mokslo akademijos 1978 metais išleistą Romoje. Su dideliu dėmesiu perskaičiau tą kny­ gą, net nejausdamas pooperacinių skausmų. Skaičiau lyg tai būtų pats įdomiausias romanas. Nesislapsčiau nuo kitų palatos ligonių, tarp kurių, be manęs, daugiau lietuvių beveik nebuvo. Tačiau dėl visa ko nakčiai tą knygą pa­ sidėdavau po pagalve. Skaitydamas šį veikalą dažnai prisimindavau jauną vy­ rą, kuris, kartą man grįžtant paskutiniuoju traukiniu iš Kauno į Vilnių, skaitė A. Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją". Vienu metu, turbūt išeidamas parūkyti, ją at­ verstą buvo palikęs ant vagono suolo. O tuomet per kra­ tas radę tą knygą saugumiečiai konfiskuodavo. Mane dažnai aplankančio Alberto kartą paprašiau, kad jis vietoj skanumynų man atneštų naujausius „LKB kro­ nikos" ir „Aušros" numerius. Tačiau tai padaryti jis griež­ tai atsisakė, palinkėdamas greičiau pasveikti. Toje ligoninėje teko praleisti 1978-jų metų šv. Ka­ lėdas ir sutikti Naujuosius 1979-uosius metus, kurių pa­ baiga man buvo lemtinga.

NAUJA „AUŠROS" SIUNTA

Antrą kartą susitikti Albertui Zvicevičiui pasiūliau ateiti į III-ją klinikinę ligoninę, kuri man buvo jau gerai pažįstama ir galėjau jaustis beveik kaip namuose. Ją ir Albertas gerai žinojo. Sutartą dieną ir valandą išėjęs iš namų ir šiek tiek tarp gretimo kvairtalo namų sumetęs pėdas, troleibusu atvažiavau ligoninėn neva lankyti ligonio. Viduj nesku­ bėjau rūbininkui atiduoti palto. Albertas dar nebuvo atė­ jęs. Atvykau anksčiau sutarto laiko, kad jam nereikėtų manęs laukti. Albertas kaip visada pasirodė labai punktualiai. Jis taip pat atėjo „lankyti ligonio", nes rankoje laikė rausvą popierinį gastronomo maišelį, tikriausiai pridėtą kokių nors gardumynų. Taip Albertas su tuo maišeliu turėjo at­ rodyti tiems, kurie atkreiptų į jį dėmesį. O tokių lan­ kytojų su krepšeliais, maišeliais bei portfeliais šią valan­ dą čia daug. Mes vienas kito, žinoma, „nepažįstame". Jam neva kažko lūkuriuojant, aš įdėmiai pasižiūrėjau į laikrodį, neskubėdamas nusivilkau paltą ir padaviau rū­ bininkui. Tada iš priekinio vestibiulio patraukiau į ilgą koridorių, kurio viduryje buvo durys. Už tų durų nuėjęs iki koridoriaus galo, pasukau dešinėn į šoninį koridorių, esantį tame skyriuje, kuriame praėjusių metų pabaigoje mane gydė Petras Juodvalkis. Čia radęs kelias tuščias kėdes, pastatytas prie sienos, atsisėdau „kažko laukti" Po kelių minučių atėjo ir Albertas. Jam šita vieta nepatiko ir jis jautėsi nejaukiai. Albertui kėlė nepasiti­ kėjimą pro šalį vis praeinantys ligonių lankytojai arba prašliaužiantis vienas kitas ligonis. Žinoma, mes čia il­ giau pasilikti negalėjome. 135

Sugrįžę atgal į didįjį koridorių už šoninių durų at­ sidūrėme ant laiptų. Jie vedė į antrame aukšte esančius du chirurginius skyrius, viename iš kurių metų pradžioje perskaičiau Z. Ivinskio „Lietuvos istoriją". Laiptų aikš­ telėje baigėme pokalbį. Albertas iš maišelio į atidarytą mano portfelį perkėlė surištą paketą su dešimčia „Auš­ ros" aštuonioliktojo numerio egzempliorių, vietoje tų, ku­ riuos kratos metu konfiskavo saugumiečiai. Iš savo port­ felio į jo maišelį įdėjau aplanką su rankraščio „Dvasinis genocidas Lietuvoje" kopija. Taip pat atidaviau pirmuo­ sius du viešus savo pareiškimus, kuriais dabar išėjau į atvirą disidentinę veiklą. Alberto nuomone, prieš parašant atvirą pareiškimą apie įstojimą į Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komi­ tetą, reikėjo šį klausimą suderinti su to komiteto nariais. Paaiškinau jam, kad, diena po dienos laukdamas arešto, derinti neturėjau kada. Prieš atsisveikinant Albertas pa­ prašė, kad į kitą mūsų susitikimą atsineščiau autobiografiją. Iš ligoninės jis išėjo pirmas. Aš dar keliolika minučių užtrukau ir vėl neva kažko laukdamas užsukau į terapinį skyrių. Po to išėjęs į gatvę, sėdau į pirmą privažiavusį troleibusą. Grįždamas į namus mąsčiau apie Albertą, ku­ ris nevengdamas susitikimų su manimi ir pats labai rizi­ kuodamas, rodė didelę drąsą ir norą man padėti.

SEKIMAS NESILIAUJA

Docentą Leoną Petrulį reikėjo įspėti dėl dviejų po­ pieriaus lapelių, kuriuos paėmė saugumiečiai ir į kratos protokolą įrašė: „Rankraštis parašytas raudonu pieštuku, 2 lapai. Rašomosios mašinėlės teksto pavyzdys". Jie neapsiriko. Tai buvo paskutiniosios rašomosios ma­ šinėlės, kurią per L. Petrulį man buvo pasiūlyta nupirkti, raidyno pavyzdys. Dėl per daug didelės kainos jos atsi­ sakiau. Docentas Petrulis dabar visai ramiai mane išklausęs, trumpai pasakė: — Labai negerai, kad tas popieras pas jus paliko. Rei­ kėjo jį išmesti. Nors jis palyginti jau neblogai kalbėjo lietuviškai, tačiau žodžių giminės ir linksniai jam maišėsi. Rašyti lie­ tuviškai jam buvo tikras vargas. Užtikrinau jį, kad sau­ gume tikrai nesužinos, iš kur tas „popieras" pas mane pateko. O jeigu taip atsitiktų, kad saugumo ekspertai iš­ aiškintų, kieno tas raudonu pieštuku rusų kalba parašy­ tas sakinys, tegul tos rašomosios mašinėlės savininkas iš anksto sugalvoja, kaip išsisukti. Tardomas saugume aš iš viso jokių parodymų neduosiu. Mane pasiekė gandas, jog būsiu peratestuotas sausio mėnesio pabaigoje. Nebuvo jokių abejonių, kad to peratestavimo metu būsiu pripažintas netinkamas tolimesniam darbui universitete. Tačiau guodė mintis: jeigu tokia pa­ greitinto atleidimo iš darbo forma įsuderinta su saugumu, iki sausio mėnesio pabaigos manęs dar neareštuos. Tačiau saugumiečiai tikriausiai dar nieko nežino apie mano išplatintus atvirus pareiškimus. Sužinoję univorsi137

teto vadovybei gali duoti nurodymą mane tuoj pat atleis­ ti iš darbo. Po to, žinoma, areštuotų. Buvo įdomu, per kiek laiko apie tuos mano pareiškimus sužinos saugumo informatoriai ir provokatoriai? Vis dėlto norėjau kuo il­ giau pasilikti laisvėje, kad galėčiau atvirai veikti kaip disidentas. Tačiau tai dabar nebepriklausė nuo mano norų. Sekimas vis toks pat atviras ir nuolatinis. Be abejo, yra ir vaikščiojančių seklių, kuriuos ne iš karto pažinsi. Kartais atrodo, kad esu sekamas dviejų, o gal ir daugiau „Žigulių" mašinų. Bent visų jų spalva vienoda —šviesios smėlinės spalvos. Kartą, išėjęs iš Gamtos mokslų fakulteto rūmų, aiškiai mačiau Čiurlionio gatvėje stovinčius jau gerai pažįsta­ mus „Žigulius". Tiktai kelių minučių reikėjo, kad pro LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus rūmus išeičiau į nedidelį skverą, esantį J. Basanavičiaus gatvės pabaigoje, tarp Raudonosios Armijos prospekto ir Ko­ narskio gatvės. Laukdamas troleibuso vėl pamačiau tokius pat „Žigulius". Dabar jie stovėjo Konarskio gatvėje, ne­ toli Skorinos gatvelės. Buvo neaišku —mane jie stebi ar laukia iš vakarinės vidurinės mokyklos išeinančio arba į ją ateinančio Povilo Pečeliūno? Toji mokykla buvo Ko­ narskio ir Skorinos gatvių kampe. Įlipęs į privažiavusį troleibusą, tuojau pat pro langą pažvelgiau į tuos „Žigulius". Mano spėjimas pasitvirtino. Vos tik troleibuso durys užsidarė, „Žiguliai" pajudėjo ir Konarskio gatve nuvažiavo į tą pačią pusę, į kurią pros­ pektu važiavo troleibusas. Išlipęs iš troleibuso ties Gerosios vilties gatve, tie­ siausiu taku pro bažnytėlę sugrįžau į namus. Vandentie­ kio gatvelėje, ties garažais, vėl stovėjo tokie pat „Žigu­ liai", kuriuose sėdintys sekliai galėjo įsitikinti, kad aš į namus sugrįžau. Matydamas tuos nuolat mane saugančius motorizuotus seklius, visada apsimesdavau naiviu, tarytum neįtarčiau, kas jie tokie, kad jie mane stebi, tarytum jie manęs ne­ domintų. Vieną vėlyvą vakarą, baigęs vakarinius užsiėmimus VPF Gamtos apsaugos skyriuje, pirmą kartą nakties tam­ 138

soje pamačiau „Žigulius", stovinčius Gamtos mokslų fa­ kulteto kieme, prie uždarytų didžiųjų vartų į Sierakaus­ ko gatvę. Pro šalia esančius siaurus vartus gali išeiti tiktai pėstieji. Didieji vartai atrakinami ir atidaromi tiktai tada, kai reikia įvažiuoti kuriam nors automobiliui su kro­ viniu. Šitoje vietoje net ir dienos metu niekas nestatyda­ vo savo automobilio. Vadinasi, šitas, beje, tamsios spal­ vos, čia atsirado apvažiavęs Medicinos fakultetą ir visus tuos užpakalinius kiemus tarp dviejų suglaustų fakultetų rūmų ir čia pat esančio stataus Neries upės slėnio skar­ džio. Tiktai tuo pačiu keliu jis ir atgal į gatvę galės iš­ važiuoti. Ko nors kito laukti negalėjo, nes, mūsų užsiėmi­ mams pasibaigus, aš pats rūmų išorines duris užrakinau raktu. O kitų tame pačiame kieme esančių rūmų langai buvo be šviesų. Prisiartinęs prie vartų, pamačiau tos mašinos viduje smilkstančių cigarečių raudonus taškus. Buvo aišku, kad tai jie. Įdomu, ką būtų darę, jeigu būčiau ėjęs ne į tų vartų pusę, o pasukęs į kairę, kad apeičiau abiejų fakul­ tetų rūmus, t. y. tuo keliu, kuriuo jie atvažiavo manęs sutikti. Tačiau šį vakarą pas Povilą užeiti neketinau, to­ dėl nebuvo reikalo savo seklių apgaudinėti. Išėjęs į Čiurlionio gatvę, joje seklių nepastebėjau, ta­ čiau prie namų, ties garažais, įprastoje vietoje vėl sto­ vėjo „Žiguliai".

VAKARO IŠVYKOS Reikėjo būtinai susitikti su visais tais žmonėmis, ku­ riuos aprūpindavau įvairia pogrindžio spauda, o ypač su tais, iš kurių tai spaudai gaudavau medžiagą. Kartą tuo reikalu dienos metu važiavau troleibusu Į Istorijos institutą. Žinojau, kad tuo metu Irena yra Moks­ lu Akademijos centrinėje bibliotekoje. Ji turėjo įspėti archyvo darbuotoją istoriką Rimantą Jašą apie mano da­ bartinę padėtį ir susitarti su juo dėl būtino mūsų slapto susitikimo. Pro troleibuso langą pamačiau visai arti bibliotekos rūmų Vivulskio gatvėje stovinčius vienišus šviesius smė­ linės spalvos „Žigulius". Irena sugrįžusi pasakė, kad ir ji išėjusi iš bibliotekos atkreipė dėmesį į tą automobilį, ku­ riame sėdėjo keli saugumiečiai. Išėjęs iš istorijos instituto, kur trumpai pasikalbėjau su etnografu Vaciu Miliumi, kitoje Kosciuškos gatvės pusėje pamačiau stovinčius tokios pat spalvos „Žigulius". Juose taip pat sėdėjo žmonės. Su V. Miliumi buvome su­ tarę, kad tos pačios dienos vėlų vakarą aš pas jį atvažiuo­ siu pasiimti laikinai paskolintų pogrindžio leidinių. Tą vakarą iš namų išėjau palaukęs, kol saugumo sek­ liai nuvažiuos. Įlipęs į ketvirtą troleibusą tolimesniame sustojime —ties „Kauno“ parduotuve, kur nuėjau kiemais aplinkiniu keliu, išlipau Antakalnio gatvėje neprivažiavęs namo, kuriame gyveno V. Milius. Jis man atidavė tai, dėl ko buvau atvažiavęs, tačiau jau atsisakė paimti naujausią „Aušros" numerį. Atsisveinkindamas užtikrinau, kad apie mūsų slaptus ryšius iš manęs saugume nieko neišgaus. Tik po daugelio metų sužinojau, kad tą mano trumpą 140

apsilankymą Istorijos institute pastebėjo jame dirbusi saugumo informatorė, kuri, man iš instituto išėjus, mėgi­ no iš V. Miliaus iškvosti, kas aš ir kokiu reikalu pas jį buvau užėjęs? Tada abu kalbėjomės trumpai ir tyliai, atokiau nuo telefono aparato ir nuo durų. Jeigu toji šnipė ir klausėsi būdama už jų, nieko negalėjo išgirsti ir suprasti. O tai kaip tik galėjo sukelti jos įtarimą. Vacys Milius kartais ateidavo pas mane į namus, kad perduotų informaciją į pogrindžio spaudą. Tą informa­ ciją jis atsiveždavo savo galvoje. Mano kambaryje atsi­ sėsdavo prie knygų sekcijoje įtaisytos atlenkiamos lentos, kuri man atstodavo stalą, paprašydavo popieriaus ir pra­ dėdavo rašyti. Tai, ką parašydavo, liepdavo man persira­ šyti savo ranka. Po to, paėmęs savo rankraštį, suplėšyda­ vo į smulkiausias skiauteles ir nunešęs į tualetą nuleis­ davo kanalizacijon. Kitą vėlų vakarą tamsoje tokiu pat būdu teko išvykti iš namų pas istoriką Rimantą Jašą, kuris irgi gyveno An­ takalnio rajone. R. Jasas, žinodamas mano atvykimo lai­ ką, savo bute nedegė šviesas. Man nereikėjo paspausti skambučio. Buto durys buvo atrakintos. Kai pirmą kartą ryžausi jam parodyti gaunamus po­ grindžio leidinius, jis jais labai susidomėjo ir panoro gauti reguliariai. Atvykęs jų pasiimti, skubiai vertė pus­ lapį po puslapio, tačiau nenusimaudamas pirštuotų piršti­ nių. Tada dar bijojo, kad puslapiuose nepaliktų pirštų ant­ spaudų. Mes turbūt visi, pirmą kartą susidūrę su pogrindžio spauda, buvome labai atsargūs ir net bailūs. Mums atro­ dė, kad turėti ką nors bendra su ja —tarsi nelegaliai lai­ kyti kokį nors šaunamąjį ginklą arba sprogmenis. Ir vie­ nu, ir kitu atveju grėsė areštas, teismas arba kokie nors kiti dideli nemalonumai. 1978-ųjų metų pradžioje, per vieną koncertą Meninin­ kų rūmuose prie manęs priėjo Rimantas Jasas. Pasivedęs į nuošalesnę vietą paklausė, а/r aš nesurasčiau, kas galėtų mašinėle perrašyti savilaidai paruoštų tekstų? Tai manu labai sudomino. Sutarėme, kad jis atneš juos parodyti. 141

Gavęs tą rankraštį nustebau. Tai buvo didelės apim­ ties ir smulkios, tačiau aiškios rašysenos pirmojo ,,Atei­ ties“ numerio rankraštis, mažo formato palaidi paginuoti lapeliai. Rankraščio turinį sudarė daug įvairios apimties straipsnių. Tai buvo parengtas naujas pogrindžio leidinys., Mane dar labiau nustebino tai, kad to žurnalo leidėjas — „Lietuvos komunistų sąjunga už Lietuvos išstojimą iš So­ vietų Sąjungos". Ilgai nežinojau, ką su tuo rankraščiu daryti. Visai ne­ sinorėjo su ta sąjunga susidėti. Tačiau jos iniciatyvai iš­ leisti naują pogrindžio žurnalą pritariau. Pats apsiimti jį perrašyti negalėjau, nes buvau užsiėmęs darbu apie tikėjimo ir tikinčiųjų persekiojimus, remdamasis biblio­ grafine medžiaga. Su namuose turima „Optima“ atsargu­ mo sumetimais jokių kitų tekstų spausdinti nenorėjau. Visi „Ateities“ straipsniai buvo įdomūs ir aktualūs. Jie iš esmės buvo politiniai, tačiau nesijautė jokios komu­ nistinės demagogijos arba komunizmo propagandos. Tame rankraštyje ypač buvo pabrėžiama, kad Lietuvoje šiurkš­ čiausiu būdu pažeidžiamos žmogaus ir tautos teisės ir pa­ grindinės laisvės, kad Lietuva yra okupuota ir kad lietu­ vių tautos tikslas —vėl atgauti laisvę ir nepriklausomy­ bę. Žodžiu, tai buvo politinis tautinės-socialdemokratinės krypties leidinys ir kol kas tik vienas ranka parašytas eg­ zempliorius. 1978 metų vasarą, Albeirtui Zvicevičiui pritarus, pra­ dėjau leisti visuomeninį politinį pogrindžio žurnalą „Pers­ pektyvos". Per Rimantą Jašą tai „komunistų sąjungai“ pasiūliau visą „Ateities" medžiagą dalimis spausdinti „Perspektyvose". Tam pasiūlymui buvo pritarta. Taip tas pogrindyje neišėjęs leidinys beveik visas 1978—1979 metais buvo perspausdintas „Perspektyvose“, visada nurodant, kad toji medžiaga gauta iš tos neva ko­ munistinės organizacijos, kurios pilnas pavadinimas buvo intriguojantis. Panaudotieji rankraščiai su išleistuoju „Perspektyvų" numeriu tuojau pat per R. Jašą būdavo grąžinami tai grupei. Iš jos, taip pat per R. Jašą, gauda­ vau naujus straipsnius ir net nedidelės apimites atskiras studijas, kurioms paskirdavau visą „Perspektyvų“ nume­ 142

rį. Štai tos studijos: „Rubikonas, arba Pasikalbėjimas apie dabartį ir ateitį", „Tiesos liudijimas", „Taikos liudijimas", „Trečias, kurio „nėra". Visų jų autorius buvo Marius Baskas. Tiktai gerokai vėliau paaiškėjo, kad tai žurnalis­ to ir poeto Gintauto Iešmanto slapyvardis. Paskutinieji, dar nepanaudoti „Ateities" straipsniai „Kas silpnina valią kovoti", „Ką primena kareivių laiš­ kai", „Trečioji banga", „Tapti piliečiu" ir „Hegemonizmo tarnyboje" turėjo būti išspausdinti aštuonioliktajame „Perspektyvų" numeryje. Deja, nesuspėta. Jie atsidūrė saugume, ir tai man kėlė didelį rūpestį. Todėl ir atėjau pasakyti R. Jasui, kad taip atsitiko ir kad jis per savo tarpininkus apie tai praneštų to rankraščio savininkui. Jį patį nuraminau pasakydamas, kad oficialiai nuo tardymo atsisakiau ir apie kitus asmenis saugume nekalbėsiu. R. Jasas nebuvo tikras, kad jo kambaryje nėra įrengta klausymosi aparatūra. Jame stovėjo ir telefono aparatas. Todėl mes kalbėjomės virtuvėje tyliai, vis pasižvalgydami pro langus. R. Jaso nuomone, man buvo nesaugu va­ žiuoti troleibusu. Pasakiau jam, kad iš troleibuso išlipau tolokai nuo jo namų ir į juos atėjau tamsiomis gatvelėmis. Be to, tikrai niekas manęs iki jo namų nesekė. R. Jasas su ta „Lietuvos komunistų sąjunga už Lietu­ vos išstojimą iš Sovietų Sąjungos" tiesioginių ryšių netu­ rėjo. Vieną kartą tarpininkas, iš kurio R. Jasas gaudavo tos sąjungos medžiagą, tuirėjo kažkur išvykti ilgesniam laikui. Užmegzti ryšius su kitu nežinomu tarpininku R. Ja­ sas nenorėjo. Todėl jie nusprendė, kad aš pats galėčiau paimti tos sąjungos siunčiamą medžiagą iš slėptuvės ir joje palikti naujausius „Perspektyvų" ir kitų pogrindžio leidinių numerius. Tuo reikalu 1978 metų pilką lapkričio dieną su R. Jasu susitikome senose Bernardinų kapinėse Užupyje. Jose lyg pasivaikščiodami apžiūrėjome daug senų, apdaužytų bei apnaikintų antkapinių paminklų ir mauzoliejų, ieško­ dami kokių nors tuštumų. Jų radome nemažai, tačiau mes patys pro nuogas medžių šakas buvome gerai matomi iš namų, stovinčių kitoje Polocko gatvės pusėje. Be to, per kapines, trumpindami kelią, vaikščiojo žmonės į elektros 143

skaitiklių fabriką, esantį kitame Vilnelės upės krante. Taigi ši vieta mūsų sumanymui pasirodė esanti visai ne­ tinkama dar ir dėl to, kad greitai prasidėsiančios žiemos sniege palikti pėdsakai gali išduoti ir pačią geriausią slėptuvę. Tada R. Jasas pats nusprendė surasti kokią nors skylę tarp suvežtų statybinių medžiagų, kurios buvo sukrautos nuošalioje vietoje netoli jo namų. Su Rimantu Jasu mes buvome pažįstami nuo 1940 metų rudens, kada jis pradėjo mokytis Panevėžio 7-os pradžios mokyklos penktoje kla­ sėje. Karo metais mokėmės vienoje klasėje Panevėžio ber­ niukų gimnazijoje. Pokario metais jis mokėsi Klaipėdoje. Po ilgos per­ traukos vėl pradėjom susitikinėti Vilniuje. Aš studijavau, o jam durys į aukštąjį mokslą buvo uždarytos, nes moti­ na Sibiro tremtyje, o tėvas atsidūręs Amerikoje. Tik po Stalino mirties šis gabus vyras galėjo pradėti istorijos studijas Vilniaus universitete. Jį baigęs tapo vienu iš žymiausių istorikų, nors disertacijos apie 1794 metų suki­ limą taip ir neužbaigė. Vėliau jis man aiškino, jog tokios disertacijos jam nebūtų leidę ginti. Tas sukilimas Lietuvoje juk buvo prieš rusus! Vieną vakarą užėjau pas istoriką Adolfą Raulinaitį. Jis gyveno miesto centre, Liudo Giros gatvėje šalia Lab­ darių gatvelės, dirbo Kultūros paminklų restauravimo ins­ titute. Prieš karą A. Raulinaitis gyveno Šiauliuose ir dėstė lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją Rygos universitete, pa­ laikė glaudžius ryšius su garsiuoju latvių kalbininku J. Endzelynu. Pokario metais buvo areštuotas ir nuteistas kalėti tarybiniuose lageriuose. Iš A. Raulinaičio 1972 metų rudenį pirmą kartą gavau ,,LKB kronikos" ketvirtąjį numerį, nuo kurio ir prasidėjo mano veikla Lietuvos pogrindyje. Tada tą numerį tuojau pat perrašiau Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos ka­ tedros mašinėle, rizikuodamas, kad kas nors iš bendra­ darbių gali pasidomėti, ką aš „spausdinu". Namuose lietu­ viškos rašomosios mašinėlės tada dar neturėjau. Su A. Raulinaičiu susipažinau 1970—1972 metais Vil­ 144

niaus miesto Liaudies universiteto kraštotyros ir kultūros paminklų apsaugos fakultete, kuriame jis buvo prodekanas visuomeniniais pagrindais. Vėliau mielai sutiko va­ dovauti eksursijoms Vilniaus universiteto VPF Gamtos apsaugos skyriaus studentams. Jiems labai patikdavo eks­ kursijų ciklas po Vilniaus senamiestį, užeinant ir į kai kurias bažnyčias. Tų ekskursijų metu studentai sužinoda­ vo daug įdomaus apie Vilniaus praeitį. Pats pradėjęs dauginti „LKB kroniką", o vėliau „Auš­ rą", visuomet po vieną egzempliorių atiduodavau A. Raulinaičiui, nes jis tų leidinių iš niekur kitur reguliariai negaudavo. Juos perskaitęs, atiduodavo kitiems. Iš jo gau­ davau ir kai kuriuos kitus leidinius, iš rankų į rankas ėjusius pogrindyje. Gavau ir tą Paryžiuje išleistą „Logos" žurnalą, kuris dabar atsidūrė saugume. Tik Adolfo Raulinaičio dėka galėjau perskaityti ir Petro Klimo atsimini­ mų I-jį tomą, perrašytą rašomąja mašinėle. Skaitydamas tuos atsiminimus, buvau labai nustebintas, kad tas vėliau pasižymėjęs Lietuvos diplomatas, jaunystėje lankydamasis Karaliaučiuje, viename bukinistiniame knygyne aptiko di­ džiojo vokiečių filosofo Imanuelio Kanto raštų daugiato­ mį leidinį, išleistą netrukus po filosofo mirties. To leidi­ nio pirmojo tomo įvade buvo parašyta, kad Kanto tėvai buvo paprasti Klaipėdos krašto kaimiečiai. Motina net ne­ kalbėjusi vokiškai. A. Raulinaitis, žinodamas, kad kartais važinėju po tą Vilniaus krašto dalį, kuri pasiliko Baltarusijos pusėje, kartą manęs paprašė ką nors parašyti į jau beveik pa­ rengtą pogrindžio leidinį „Apie Baltarusijos lietuvių pa­ dėtį". Mano straipsnis vadinosi „Laiškas iš Baltarusijos". Jame aprašiau nuniokotus ir sugriautus istorijos ir kultū­ ros paminklus, susijusius su Lietuvos praeitimi. Vėliau iš A. Raulinaičio gavau kraštotyrininkų surink­ tą rankraštinę medžiagą apie Apso, Breslaujos ir Drujos kraštų lietuvybės liekanas. Iš tos medžiagos turėjau pa­ rengti straipsnį to paties leidinio antrajam numeriui. Deja, mano parašytas straipsnis su visa panaudota medžiaga iš Raulinaičio buto ūkinės patalpos rūsyje paslaptingu būdu dingo. Žinojau, kad to tęstinio pogrindžio leidinio leidėjas 10. V. Skuodis

145

buvo Kaune gyvenantis docentas Antanas Patackas, su kuriuo pogrindžio veikloje suartėjau gerokai vėliau. Atėjęs pas Adolfą Raulinaitį, paprašiau kambaryje šviesos nedegti. Jam papasakojau, kas atsitiko, aptarėme, kaip jam reikėtų aiškintis dėl mūsų ryšių, jeigu jis būtų iškviestas į saugumą apklausai. Kalbėjomės tyliai, nes jis nelabai pasitikėjo kai kuriais savo kaimynais. Mums besikalbant, staiga į kiemą įvažiavo automobilis ir sustojo priešais A. Raulinaičio buto langus. Iš automo­ bilio, kaip mums atrodė, niekas neišlipo, tačiau ir stiprių šviesų neužgesino. Mes iš antrojo aukšto atsargiai pro užuolaidą stebėjome jį. Buvo neramu dėl buto šeimininko. Mane juk galėjo bet kada areštuoti net gatvėje. Istorikas Adolfas Raulinaitis pokario metais kalintas lageriuose, ir iki šiol jo mokslinių straipsnių spausdinimui buvo daro­ mos įvairios kliūtys. Automobilis, neišjungdamas stiprių šviesų, stovėjo apie dešimt minučių. Jam išvažiavus, atsisveikinau, pasilikda­ mas A. Raulinaičiui skolingas už rašomąją mašinėlę „Moskva", su kurią keletą paskutiniųjų metų dirbau Pa­ nevėžyje. Po apsilankymo pas A. Raulinaitį, savaitei ar dviem praėjus, dar kartą su juo susitikau gatvėje. Jis Kali­ nausko gatve palydėjo mane iki Santuokos rūmų, kurie buvo pastatyti senų išniekintų protestantų ir sunaikintų kapinių vietoje. Iš gatvės pasukę prie tų rūmų, nuošalioje vietoje toliau kalbėjomės apie dabartinę mano padėtį. Rau­ linaitį domino mano apsilankymai Valstybės saugumo ko­ mitete. Vieno vakaro tamsos priedangoje nuvykau pas mo­ kytoją Leoną Kurklėną, gyvenusį šalia Vilniaus esančia­ me Fabijoniškių kaime. Kadaise jo namuose perrašinėdavau „LKB kroniką" ir „Aušrą". Jį aprūpindavau ir įvai­ riais kitais pogrindžio leidiniais, kuriuos ne tik pats skai­ tė savo šeimoje, bet ir kitiems duodavo pasiskaityti. Kar­ tais jis perduodavo ir informaciją į pogrindžio spaudą. Vėliau, kai aš savo „spaustuvę" perkėliau į Panevėžį, pas motiną, L. Kurklėnas pats pasisiūlė įsitraukti į po­ grindžio spaudos dauginimo darbą. Jam parūpinau gerą 146

rašomąją mašinėlę su nauju, Kaune pakeistu lietuvišku raidynu. Tačiau su ja pradėti dirbti jis nebesuspėjo. Ma­ no atneštoji žinia, kurią sutiko ramiai, privertė nuo to sumanymo atsisakyti. Saugumo seklių nepastebėti mano išslinkimai iš na­ mų, prisidengiant atvertomis išorinėmis namo durimis arba vėlyvu vakaro laiku, jiems manant, kad sugrįžęs į namus iš jų nebeišeisiu, privertė saugumiečius imtis papildomų sekimo priemonių, pastebėjus mane antrąkart grįžtant į namus iš naktinio Vilniaus. Kartais seklių mašina atsirasdavo Lengvosios pramo­ nės technikumo kieme ir būdavo gerai matoma per mūsų buto virtuvės langą. Technikumo antrajame aukšte kartą pastebėjau atvertą langą, kuris daugiau nebeužsidarė, nors jau buvo įpusėjęs gruodis. Intuityviai jaučiau, kad tas langas man primena tą atvertą langą name, esančiame priešais Povilo Pečeliūno butą. Pro tą technikumo langą galėjo būti filmuojami ateinantys į mūsų namą ir iš jo išeinantys. Galėjo ten būti įrengtos ir kitos techninės se­ kimo priemonės. Toji sekimo vieta dabar buvo iš deši­ nės pusės ir žymiai apsunkino išėjimą iš namų nepaste­ bėtam. Iki šiol nuo seklių iš kairės pusės mane ištikimai dengė apdaužytos atvertos išorinės namo durys. Dabar išeidamas iš namų būtinai patenku į jų stebėjimo akiratį. Kartą, nuo aprašomų įvykių praėjus beveik dvylikai metų, atsitiktinai Vilniaus universitete susipažinau su vie­ nu buvusiu minėto technikumo fizikos dėstytoju, kuris man papasakojo, kad 1979 metų gruodžio mėnesį technikumo vadovybė gavo nurodymą ištuštinti vieną garažo boksą, kuris buvo ties mūsų buto virtuvės langais. Be to, kažko­ kie svetimi žmonės užėmė technikumo braižyklą, kuri bu­ vo antrame technikumo rūmų aukšte, ir visą laiką laikė atvertą vieną tos patalpos langą. Joje, taip pat ir užim­ tame garažo bokse, buvo pastatyta kažkokia aparatūra. Tik vėliau jie sužinoję, kad tai buvo saugumo įrengimai.

RAŠOMŲJŲ MAŠINĖLIŲ „VOGIMAS

Dabar, kai saugumiečiai vis dar delsia mane areštuoti, pradėjau gailėtis, kad baigiantis kratai pats parodžiau vietą kambaryje, kur buvo padėta rašomoji mašinėlė „Optima". Toji mašinėlė buvo ne mano. Ją man padėjo gauti Albertas Zvicevičius. Kartą jam pasakiau, kad baigiu didelės apimties darbą apie sovietinės valdžios kovą prieš tikėjimą ir Bažnyčią ir jį man būtų patogiausia perrašyti namuose. Tačiau na­ muose neturiu lietuviškos rašomosios mašinėlės. Vežiotis mašinėlę iš ten, kur perrašinėju „LKB kroniką" ir „Auš­ rą", kur spausdinu „Perspektyvas", aš negaliu, nes grįžda­ mas į Vilnių su tais šešiais—aštuoniais egzemplioriais spausdintų leidinių aš niekada nebūnu tikras, kad saugu­ mo agentai kur nors manęs nesulaikys. Galimos kratos atveju namuose perrašinėti savo paties rankraštį, preten­ duojantį į mokslinį darbą, buvo mažiau pavojinga negu nelegalius periodinius leidinius. To jau beveik parašyto darbo savilaida ir Albertas bu­ vo labai suinteresuotas. Jis pažadėjo man padėti. Rašo­ mosios mašinėlės, kurias gaudavau iš docento Leono Pe­ trulio, būdavo su rusišku raidynu. Jų gavėjai patys pasi­ rūpindavo tų mašinėlių sulietuvinimu. Jas visas veždavau į Paluobius kunigui Pranciškui Račiūnui. Tik patį pirmąjį kartą kun. P. Račiūnui pasiūlius, rašomąją mašinėlę bu­ vau palikęs Kaune, Valančiaus gatvėje pas vienuoles, ku­ rios vėliau atsisakė tarpininkauti jas parduodant. Kito mūsų susitikimo metu Albertas pasakė, kad jis •rašomąją mašinėlę jau gavęs, tiktai reikėtų ją man pa­ čiam iš vienos vietos paimti. Tamsų ir vėlyvą vakarą, prieš pat Kalėdas, sutartu 148

laiku turėjau atvykti į nuošalią dviejų gatvių sankryžą Žvėryne. Albertas įspėjo, kad toji rašomoji mašinėlė sun­ ki ir ją reikėtų parsivežti autombiliu. Kadangi savąją „Volgą" slaptiems reikalams retai ka­ da naudodavau, buvau susitaręs, kad į tą vietą su savo tarnybine mašina atvažiuos inžinierius geodezininkas Vy­ tautas Bendinskas, dirbantis Kompleksinėje geologinėje ekspedicijoje. Deja, tą vakarą jis į Žvėryną neatvažiavo. Vėliau tei­ sinosi, kad pasivėlino sugrįžti į Vilnių. O man pasirodė, kad šį kartą dalyvauti toje naktinėje operacijoje jis tie­ siog pabūgo. Kartą reikėjo nuvežti į Paluobius Šakių rajone iš docento Petrulio gautą nemažo svorio rašomąją mašinėlę. Užuot iš Kauno važiavęs tiesiai pro Zapyškį, keliu, ve­ dančiu į Griškabūdį, V. Bendinskas pasiūlė važiuoti aplin­ kiniais keliais per Kauno HES, Garliavą, Kazlų Rūdą ir Pilviškį. Apsidrausdamas buvo pasiėmęs teodolitą ir kitus matavimo prietaisus. Atvažiavę į Paluobius, kad niekas nepastebėtų auto­ mobilio numerio, sustojome bažnytkaimio pakraštyje. Pa­ siėmęs rašomąją mašinėlę nužingsniavau į kleboniją. V. Bendinskas apsukęs mašiną dabar jau tiesiausiu keliu nuriedėjo į Vilnių. Dabar tamsioje Žvėryno gatvėje stoviniavau vienas. Pagaliau iš tamsos išniro Albertas. Jį pažinau iš eisenos. Vienoje rankoje turėjo sunkų ryšulį, susuktą į audeklą ir apnarpliotą virvėmis. Tą ryšulį paėmęs nuėjau. Albertas pasiliko kažko laukti. Atsisukęs pastebėjau prie jo artė­ jantį tamsų siluetą. Tamsiomis ir neapšviestomis gatvėmis išėjęs į Kęstučio gatvę, įlipau į beveik tuščią troleibusą. Iš mano ryšulio pavidalo ir jo svorio daug kas būtų supratęs, kad tai rašomoji mašinėlė. Buvo neramu, kad prie Konservatorijos reikės persėsti į kitą troleibusą. Juk šalia Valstybės sau­ gumo rūmai. Vėliau Albertas prasitarė, kad su tąja mašinėle inten­ syviai dirbo buvusi mokytoja, o dabar pensininkė Bronė Šeštokaitė. Įvairius pogrindžio leidinius ji perrašinėjo sa­ 149

vo kambaryje įrengtoje palapinėje, kuri iš visų pusių bu­ vo apstatyta pagalvėmis ir išklota kilimais, kad sugertų rašomosios mašinėlės triukšmą ir jos tarškėjimo negirdėtų kaimyninių butų gyventojai. Kartą iš balkono ji pastebėjo gatvėje prie jos namo stoviniuojančius įtartinus asmenis. B. Šeštokaitė įtarė, kad tai saugumo agentai. Jau tą pačią dieną, padedant patiki­ miems žmonėms, iš namų išgabeno viską, kas galėjo pa­ tvirtinti, kad ji daugina pogrindžio spaudą. Taip minėtoji „Optima" atsidūrė Žvėryne pas lenkes vienuoles. Kidf dieną Šeštokaitės bute buvo padaryta krata, tačiau sau­ gumiečiai nieko neberado. Su tąja „Optima" namuose perrašinėjau tiktai savo veikalą. Ką nors nelegalaus spausdinti vengiau, kad kra­ tos metu paėmus tą mašinėlę nebūčiau apkalintas pogrin­ džio periodinės spaudos 'dauginimu ir jos leidimu. Po daugelio metų sužinojau, kad tos rašomosios mašinėlės tikrasis savininkas buvo ekonomistas Vladas Lapienis, už pogrindžio spaudos dauginimą tuo metu kalėjęs Mordo­ vijos lageryje. Vėlai vakare važiuodamas į Žvėryną paimti tos „Optimos", kurią dabar pats atidaviau į saugumiečių rankas, pataikiau įlipti į pustuštį nuo geležinkelio stoties važiuo­ jantį troleibusą, kuriame mano dėmesį atkreipė augalotas vidutinio amžiaus vyras. Jis buvo labai rimtas ir susimąs­ tęs. Apranga ir medinis savos gamybos lagaminas tarsi liudijo, kad jis grįžta iš įkalinimo vietos. Tam žmogui pajutau didelę pagarbą ir staiga pagalvojau, kad kada nors ir man gali tekti grįžti į namus su panašiais suglam­ žytais rūbais ir tokiu pat mediniu lagaminu. Kitą pavasarį įsigijau kitą tokio pat dydžio, tačiau senesnės konstrukcijos lietuvišką rašomąją mašinėlę. Be­ ieškant žmogaus, kuris su ja galėtų dauginti pogrindžio spaudą, mane užklupo krata. Toji mašinėlė buvo namo rūsyje ir pasiliko saugumiečių nepaimta. Po poros metų Irena ją atidavė jaunam fizikui Alvydui Barzdėnui. O toji rašomoji mašinėlė pas mane pateko štai kaip. Kartą mano bendradarbis vyr. dėstytojas Ramutis Mik­ šys pasakė, kad Antakalnyje viename bute laukiama kra­ 150

tos ir norima kam nors skubiai atiduoti rašomąją mašinė­ lę. Man sutikus tą mašinėlę paimti, sutartą dieną abu į nurodytą vietą nuvažiavome mano „Volga". Buvo jau su­ tema. Man pasilikus laukti mašinoje prie to namo, Mikšys turėjo tą mašinėlę „pavogti" taip, kad to buto šeiminin­ kai jo nepamatytų. Durų skambučio jis turėjo nespausti ir į duris nesibelsti, o jas atidaręs griebti buto koridoriuje pastatytą dėžę ir tuojau pat dingti, vėl tyliai uždaręs du­ ris. Mikšys žinojo tiktai to buto adresą, tačiau nežinojo, kas jame gyvena. Kol jis kažkuriame to namo aukšte atlikinėjo šią „vo­ gimo" operaciją, apsukau automobilį ir prie įėjimo į na­ mą ėmiau laukti. Staiga viename balkone pasirodė žmo­ gus, užsidegė cigaretę ir, kaip man pasirodė, jį sudomino mano mašina. Po kelių minučių iš tamsaus prieangio išniro Mikšys, nešinas dėže. Išlipęs neskubėdamas priėjau prie mašinos galo ir paprašiau, kad jis tą dėžę pastatytų ant žemės. Po to taip pat neskubėdamas atidariau bagažinės dangtį, Mik­ šys įdėjo dėžę ir nejungdami šviesų nuvažiavome į nak­ ties tamsą. Žmogus, stebėjęs mus iš viršaus, negalėjo pa­ matyti užpakalyje pritvirtinto „Volgos" valstybinio nu­ merio. Vytautas Bendinskas, padėjęs į Suvalkiją nugabenti rašomąją mašinėlę, man visada buvo draugiškas ir pa­ slaugus. Jį taip pat aprūpindavau visais „LKB kronikos", „Aušros", „Perspektyvų" ir kitų pogrindžio leidinių nu­ meriais, kuriuos jis toliau platino. Dabar per Ireną jam buvau pranešęs, jog jau įkliuvau. Po poros savaičių, nebodamas savo seklių, dienos metu užėjau pas jį Geologijos valdybos (rūmuose ir užtikrinau, kad saugumas apie mūsų slaptus ryšius iš manęs nieko nesužinos. Mano prašymu, jis vienam meistrui buvo už­ sakęs pagaminti medinį korpusą dauginimo aparatui, ku­ riam Povilo Pečeliūno parūpintas objektyvas U-51 dabar taip pat atsidūrė saugume. Deja, tas meistras, iš V. Bendinsko sužinojęs apie mano namuose įvykusią kratą, tą jau pagamintą savo kūrinį pasiskubino sunaikinti. 151

KUNIGAS NAPOLEONAS

Jaunieji universiteto darbuotojai Alvydas Barzdėnas ir Rimas Puzirauskas, kurių buvau prašęs nuvykti pas ku­ nigus Alfonsą Svarinską į Viduklę, Bronių Laurinavičių į Ceikinius ir Napoleoną Norkūną į Reškutėnus, mano už­ duotis atliko, tačiau tų išvykų rezultatais nebuvo paten­ kinti. Kunigai A. Svarinskas ir B. Laurinavičius nenoromis paėmė vokus su mano pareiškimais, kuriais pasiskelbiau išeinąs į atvirą disidentinę veiklą, ir priėmė tuos jaunuo­ lius su nepasitikėjimu. Jie dar nieko nebuvo girdėję apie mano bute įvykusią kratą. Galiausiai ir mano pavardė jiems nieko nesakė. Todėl tas jų nepasitikėjimas jaunuo­ liais buvo visai suprantamas, juo labiau, kad ir patys šie kunigai nuolat buvo saugumo agentų akiratyje. Tiktai Reškutėnų parapijos klebonas kunigas Napoleonas Norkū­ nas pagarbiai priėmė Alvydą, pavaišino jį pietumis ir, ramiai išklausęs jo atvežtą žinią, išlydėjo atgal į Vilnių. Tai, kad kunigas Napoleonas jau sužinojo, kas man atsitiko ir kad oficialiai atsisakiau tardymo, man buvo labai svarbu. Dabar jis tikrai pasiruoš galimai kratai ir nebus įpainiotas į mano bylą. Jam Alvydas turėjo pasa­ kyti ir tai, kad aš tardomas jokių parodymų neduosiu. Apie šį kunigą reikėtų papasakoti plačiau. Pradėjęs sistemingai gauti visus ,,LKB kronikos“, o vėliau ir „Aušros“ numerius, savaitgaliais traukiniu išva­ žiuodavau į Švenčionėlius, o iš ten autobusu į Reškutėnų bažnytkaimį, aukštumoje ištįsusį palei Kretuono ežerą. Vasaros metu kartais pravažiavęs Švenčionėlius, išlipda­ vau Kretuono geležinkelio stotelėje ir per mišką, paežere ir laukais ateidavau į Reškutėnus iš šiaurinės pusės. De152

ja, tokiais atvejais būdavau viso kaimo, esančio aukštu­ moje, akivaizdoje, ir tai man visada keldavo nerimą. Ei­ nant laukais tekdavo apsimesti turistu. Net ir autobusu vakarais atvažiavęs iš Švenčionėlių, išlipdavau iš jo ne ties klebonija, o to didelio gatvinio kaimo pradžioje. Klebonijoje ištisai dvi dienas perrašinėdavau mašinėle atsivežtą „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką" arba „Aušrą". Kartą atvažiavęs į Švenčionėlius sužinojau, kad auto­ buso nebus. Ką dairyti? Laimė, sutiko pavėžėti vienas mo­ tociklininkas, kuriam pažadėjau gerai užmokėti. į Rešku­ tėnus atvažiavau, tačiau buvau visas purvinas, nes nese­ niai buvo paliję. Kunigas Napoleonas Norkūnas buvo dviem metais vy­ resnis už mane. Su juo susipažinau 1948 metų žiemą Vil­ niaus universiteto studentų bendrabutyje, kurį tada ir vė­ liau pagal gatvės pavadinimą vadino Čiurlionio bendra­ bučiu. Dažnai studentą Norkūną matydavau architekto A. Vivulskio suprojektuotoje, tačiau prieš karą nebaigto­ je statyti bažnyčioje, esančioje Vytenio gatvėje, netoli nuo mūsų bendrabučio, vėliau paverstoje statybininkų kultūros rūmais. Kai susipažinome, Napoleonas man daug gera papasakojo apie tos bažnyčios jauną vikarą Kazi­ mierą Vaičionį, pas kurį jis dažnai užeidavo. Buvo ža­ dėjęs ir mane su juo supažindinti. 1949 metais per Sek­ mines kartu dalyvavome maldininkų minioje, apeinant Vilniaus Kalvarijas. Norkūnas buvo rokiškėnas, kilęs iš neturtingos vals­ tiečių šeimos. Jo vyresnysis brolis, susižavėjęs naujomis iš Rytų atneštomis idėjomis, 1940 metais įstojo į komjauni­ mą ir tapo aktyviu šios organizacijos veikėju. 1941 metais prasidėjus karui buvo suimtas ir sušaudytas. Mane su Napoleonu ypač suartino jo 1949 metų pa­ vasarį man suteikta pagalba. Sunkiai jis vertėsi univer­ siteto Filologijos fakultete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijavo vienu kursu aukščiau negu aš. Tada buvau pirmakursis. Studijų universitete pradžia ir man buvo nelengva. Reikėjo kaip nors užsidirbti pragyvenimui. Buvau laimingas gavęs kūriko darbą tame pačiame Gam­ 153

tos mokslų fakultete, kuriame 1948 metų rudenį pradėjau studijuoti geologiją. Dėl blogo kuro ir senų, mažai šylančių krosnių tas darbas buvo labai sunkus. Krosnių daug, o kurą reikėjo kibirais tempti net į trečią aukštą. Tekdavo dirbti nakti­ mis. O uždarbis labai menkas. Nusilpęs netrukus susirgau vaikų liga skarlatina ir atsidūriau infekcinių ligų ligo­ ninėje, kur praleidau visą mėnesį. Iš jos išėjau dar ne­ atgavęs jėgų, tad darbas pasidarė dar sunkesnis. Bai­ giantis žiemai, kurą reikėjo nešti jau iš Medicinos fa­ kulteto kiemo. Kaip tik tada man pasisiūlė padėti studen­ tas Napoleonas Norkūnas. Tačiau neilgai toji mūsų draugystė tęsėsi. Netrukus po Vilniaus Kalvarijų apvaikščiojimo jį areštavo. Beveik tuo pačiu metu tada areštavo didelę grupę jaunimo, taip pat kunigą Kazimierą Vaičionį. Negreit sužinojau, kad jie visi buvo vienos slaptos religinės organizacijos nariai. Kai kas iš jų turėjo ryšių ir su partizanais. 1953 metais baigiau universitetą. Rudenį, kažkuriuo reikalu užėjęs į universiteto centrinius rūmus, staiga rek­ torato koridoriuje pamačiau Napoleoną Norkūną. Po Sta­ lino mirties jis buvo amnestuotas ir ką tik sugrįžęs iš Ka­ ragandos lagerių. Dabar jį vėl priima į universitetą tęsti nutrauktų studijų. Napoleonas buvo susirūpinęs: kaip jam reikės gyven­ ti, nes stipendijos negaus. Aš pasiūliau nenuolatinį dar­ bą Operos ir baleto teatre statistu. Tada už dalyvavimą viename spektaklyje teatro administracija statistams mo­ kėdavo po 10 rublių. Už juos studentas galėjo nusipirkti du kepalėlius juodos duonos arba studentų valgykloje du kartus kukliai papietauti. Napoleonas Norkūnas tokį mano pasiūlymą dėkingas priėmė. Tada dar kurį laiką vadovaudamas teatro statis­ tams, jam paskyriau visus spektaklius, kuriuose reikalin­ gi statistai vyrai. Prieš išvykdamas į tyrinėjimų darbus Kauno hidro­ elektrinės projektui rengti, teatro režisieriaus padėjėjui Juozui Stumbriui sutikus, savo „vietininku" paskyriau Vilniaus dailės instituto architektūros specialybės studen­ 154

tą Vytautą Dičių. O šis, po metų baigęs institutą, vado­ vavimą visiems statistams pavedė universiteto filologijos fakulteto studentui Vitui Mažutaičiui. Jie abu, gerbdami Napoleoną Norkūną kaip buvusį politinį kalinį, rėmė jį spektakliais kiek tai nuo jų priklausė. O Napoleonas bu­ vo ne tik pareigingas, bet ir visai neblogas artistas. Gerokai vėliau sužinojau, kad jis universiteto nebai­ gė. Po ketvirtojo kuirso įstojo į Kauno kunigų seminariją. Ją baigęs kurį laiką kunigavo Rudnioje, iš kurios buvo perkeltas į Reškutėnus. Dėl kunigo Napoleono Norkūno stataus charakterio ir dygių pajuokavimų jo nemėgo daugelis kunigų. O jis prieš savo kartos ir jaunesniuosius kunigus, dirbančius turtingesnėse parapijose, jautėsi pranašesnis, nes beveik baigęs ir universitetą. Nors jau buvo įgijęs ir teologijos licenciato laipsnį, tačiau kaip buvęs politinis kalinys, religinių kultų įgaliotinio nuomone, buvo tinkamas kuni­ gauti tiktai nuošaliuose bažnytkaimiuose. Neseniai pradėjęs dirbti universitete, vieną rytą Uni­ versiteto gatvėje atsitiktinai sutikau kunigą Napoleoną Norkūną. Mes buvome nesimatę penkiolika metų. Jis pa­ kvietė mane atvažiuoti į Reškutėnus. Priėmiau jo kvieti­ mą ir mums nebebuvo reikalo gatvėje ilgai kalbėtis. Vieną vasaros dieną susiruošiau pas jį į svečius. Pa­ kviečiau į tą kelionę ir mūsų studijų draugą lituanistą ir aktyvų kraštotyrininką Kazį Eigminą, kuris su N. Norkū­ nu buvo pažįstamas nuo tada, kai jiedu mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Iš Vilniaus išvažiavome į Švenčionėlių pusę ne tiesiausiu keliu, o per Molėtus. Iš Molėtų pasukę į rytus, pasiekėme Stirnių bažnytkaimį. Čia mus sudomino nedidelė, iš lauko akmenų sumūryta bažnytėlė. Išlipę iš mašinos pradėjome ją apžiūrinėti. Paklebenus tos baž­ nyčios užrakintas duiris, pro šalį ėjusi moterėlė pasiūlė užeiti į visai arti bažnyčios stovintį mažą namelį, kuria­ me gyveno klebonas. Jis atrakinsiąs bažnyčios duris ir mes galėsią ją pamatyti iš vidaus. K. Eigminas žinojo, kad čia klebonauja kunigas Čes­ lovas Kavaliauskas, senųjų klasikinių kalbų žinovas. Jis neseniai buvo iš naujo išvertęs Šventojo Rašto Naująjį 155

Testamentą, kurį, daugelio nuostabai, tarybinė valdžia leido išspausdinti. Dabar nenorėjome praleisti progos su tuo mokslo vyru susipažinti. Mus pasitiko pats klebonas. Pakvietė užeiti į savo dar­ bo kambarį, kuris buvo toks mažytis, kad jame klebonas, stambokas vyras, vos vienas galėjo išsitekti. Žinojau, kad už kažkokį „nusikaltimą" tarybų valdžiai į šią nuošalią ir kuklią parapiją jis buvo atkeltas iš Vievio. Tada daugelį gerų ir aktyvių kunigų Religinių kultų reikalų įgaliotinio įstaiga, kurios veiklą kontroliavo Valstybės saugumo ko­ mitetas, išmėtydavo po Lietuvos užkampius. Kunigas C. Kavaliauskas, mums pasisakius kas esame, o man dar pasigyrus, kad labai branginu įsigytą Šventąjį Raštą, kurį jis išvertė, mielai sutiko atrakinti bažnyčios duris. Deja, tos bažnyčias išorė buvo daug įspūdingesnė negu vidus. Atsisveikinę su Stirnių parapijos klebonu, toliau va­ žiavome ežeringomis vietomis pro Labanorą, Kaltanėnus į Švenčionėlių pusę. Eigminas pasipasakojo, kad yra sau­ gumo stebimas. Ne kartą įsitikino, jog jam nesant namuo­ se, bute lankosi saugumo agentai. Tai liudijo daiktai, ku­ riuos sugrįžęs atrasdavo ne ten, kur jie anksčiau buvo. Eigminas neturėjo šeimos, tame bute gyveno vienas. Toks slaptas butų naršymas buvo ne naujiena. Saugumui nepa­ tiko aktyvi jo veikla kraštotyros ekspedicijose. Mūsų atvykimu Reškutėnų klebonas Napoleonas Nor­ kūnas labai apsidžiaugė. Prisimenant senus studijų laikus ir vėliau išsiskyrusius mūsų kelius, visiems trims kalbos netrūko iki vidurnakčio. Nepamiršome ir teatro, kuriame visi trys uždarbiavome būdami statistais. Klebonas pajuo­ kavo, kad ne kunigų seminarija, o aš jį pirmą kartą įvilkau į kunigo sutaną teatre, S. Moniuškos operoje „Halka". Tame spektaklyje jam teko į bažnyčią įvesti jungtuvėms Jonteką ir jo sužadėtinę. Po pirmojo apsilankymo Reškutėnuose atnaujinti ry­ šiai su kunigu Norkūnu nebenutrūko. Priešingai, jie da­ rėsi vis stipresni. Kartą jis mane supažindino su savo literatūrine kūry­ ba. Daug eilėraščių pats perskaitė, klausdamas mano nuo­ 156

monės. Nebūdamas tos srities specialistas, galėjau juos tiktai pagirti. Pasisiūliau vieną jo kūrybos rinkinį per­ spausdinti čia pat —klebonijoje. Jis sutiko. Sesiais egzemplioriais perrašytus tekstus pasiėmiau į Vilnių ir kunigo Napoleono nurodytu adresu juos atida­ viau jo pažįstamam, kuris tuos tekstus gražiai įrišo į bal­ tos drobės viršelius. Taip išleidome pirmąją knygą. Tai buvo įvairiais metais sukurtų lyrinių ir religinių eilėraš­ čių rinkinys. Vėliau sužinojau, kad kunigas N. Norkūnas turi ir daugiau poetinės ir prozinės kūrybos rankraščių, kuriuos laiko pieno bidone. Pastarasis užkastas į žemę tvarte. Kun. Napoleonas buvo įsitikinęs, kad kratos metu sau­ gumiečiai tuos rankraščius paimtų. O toks jo pasiruoši­ mas galimai kratai turėjo pagrindą, nes tada redagavo kažkieno išverstą Aleksandro Solženicyno ,,Gulago sa­ lyno" pirmąją dalį. Tuo metu aš jau turėjau tos dalies vertimą, kurį man buvo atidavęs Albertas. Jis gerokai skyrėsi nuo to vertimo, kurį redagavo Napoleonas. Vė­ liau sužinojau, kad pats Albertas buvo tą dalį išvertęs, o kažkas ją perrašė mašinėle keliais egzemplioriais. Ku­ nigo Napoleono turimas tekstas buvo verstas, kaip ir pats sakė, kitame Lietuvos gale, neva kažkur Žemaitijoje. Kai iš Alberto Zvicevičiaus pradėjau gauti visus ,,LKB kronikos" numerius, lietuviškos rašomosios mašinėlės dar neturėjau. Pasinaudoti įstaigos mašinėle, kuria buvau at­ spausdinęs ketvirtąjį tos kronikos numerį, neberizikavau. Tada ir kilo mintis pakalbinti kunigą Napoleoną Nor­ kūną, kad jis leistų ,,LKB kroniką" dauginti pas jį kle­ bonijoje. Klebonas Norkūnas gerai žinojo, kad pradėta leisti „LKB kronika" ir tuo labai džiaugėsi, tačiau dar nė vieno jos numerio nebuvo matęs. Pasisiūliau „Kroniką" jam gau­ ti, jeigu leistų ją perrašinėti klebonijoje. Jis sutiko, ta­ čiau su sąlyga, kad perrašyto leidinio pirmąjį egzemplio­ rių palikčiau jam. Taip nuo 1973 metų pavasario įsitraukęs į pogrindžio spaudos dauginimą ir jos platinimą, daug „LKB kronikos" ir „Aušros" numerių perrašiau Reškutėnuose. Klebono šei­ 157

mininkė, pamaldi dzūkė, kilusi iš Rudnios, man atvykus visada pavaišindavo gera vakariene, pusryčiais ir pietu­ mis. Kartais kaime gaudavo net rūkytų ungurių, kurių buvo čia pat tyvuliuojančiame Kretuono ežere. Klebonas, matydamas mano gerą apetitą, kartais šei­ mininkei girdint mane pašiepdavo, sakydamas, kad aš kaip miesčionis atvažiuoju į Reškutėnus tiktai gerai pa­ valgyti. Tie jo juokai, žinoma, man nebuvo malonūs, bet nutylėdavau. Manau, dėl panašių stačiokiškų juokų, pa­ lydimų sarkastiško nusikvatojimo, tarp savo konfratrų jis beveik neturėjo artimų draugų, išskyrus kunigą Algiman­ tą Keiną. Gal dėl to ir ,,LKB kronika" jį apeidavo. Ne­ vengdavo jis apkalbėti kitus kunigus. Klausantis kartais susidarydavo įspūdis, kad Lietuvoje beveik nėra nė vie­ no padorausi kunigo. Kartais būdavo labai griežtas ir savo parapijiečiams. Sakydamas pamokslą prie altoriaus, jis ne tik pamosikuo­ davo rankomis, bet ir balsą pakeldavo, net koja smarkiai treptelėdavo. Sykį per pamokslą žmonėms net ėmė grūmoti: — Jeigu jūs neužbaigsite statyti man tvarto, aš ne tik nekrikštysiu, netuoksiu, bet ir nelaidosiu jūsų... Žinoma, netrukus tvartas buvo pastatytas. Kunigas Napoleonas jautė savo vertę —jis juk teolo­ gijos licenciatas —todėl buvo labai nepatenkintas, kad jam tenka tūnoti šitame Lietuvos užkampyje, kuriame žmonės dažniau miršta negu gimsta. Nors vieta labai gra­ ži, tačiau vis dėlto užkampis. Tačiau tuo užkampiu buvo ir patenkintas, nes galėjo daugiau laiko skirti kūrybai ir šiokiam tokiam moksliniam-kraštotyriniam darbui. Ketveri universitete praleisti metai jam vis dėlto davė kai kuriuos mokslinio darbo įgūdžius. Gerai mokėjo lietuvių kalbą, buvo parašęs „Rudnios parapijos istoriją", dabar rinko medžiagą apie Reškutėnų parapiją. Užsidaręs klebono Norkūno tolimiausiame darbo kam­ baryje, kuris buvo kartu ir jo miegamasis, nuo penktadie­ nio vakaro iki sekmadienio pavakario arba nuo šeštadie­ nio pavakario iki pirmadienio pietų perrašinėdavau atsi­ 158

vežtą leidinį, jį brošiūruodavau, pirmąjį egzempliorių pa­ likdavau šeimininkui. Kartais perrašinėdavau iki dvyliktos ar net pirmos va­ landos nakties, klebonui čia pat jau miegant. Jis saky­ davo, kad rašomosios mašinėlės beldimas, kai spausdinami tokie dalykai kaip ,,LKB kronika“ arba „Aušra“, jį vei­ kia kaip migdomieji vaistai. Kol jis dar būdavo neatsigulęs, už lango, uždengto ne­ peršviečiama užuolaida, pasigirdus įtartiniems garsams, kunigas Napoleonas išeidavo pasidairyti, ar kartais kas nors neslankioja palangėmis. To kambario langas buvo iš gatvės pusės. Priešais kleboniją, kitoje gatvės pusėje,— kultūros klubas, iš kurio šeštadienių vakarais būdavo gir­ dėti muzika ir triukšmingi šūkaliojimai. Su šeimininku buvome susitarę: jeigu kas nors į kle­ boniją užeis, aš tuojau pat nustoju spausdinęs. Net sek­ madienio Mišias, klebonui sutikus, pradėjau praleidinėti ir tuo metu užrakintoje klebonijoje pasilikdavau vienas. Į kadaise nebaigtą statyti kleboniją įėjimas buvo tik­ tai iš kiemo pusės. Kai ateidavo svečiai, nors būdamas už dviejų kambarių, juos gerai girdėdavau. Kartais tek­ davo ir ilgokai palaukti, kol kuri nors kaimo moterėlė klebono šeimininkei išsipasakodavo visas naujienas. To­ kiais atvejais vartydavau čia pat esančias klebono kny­ gas, sudėtas į lentyną, kuri skyrė kambarį į dvi dalis — į miegamąjį ir darbo. Klebonui esant namuose, svečių pa­ sikalbėjimai su šeimininke būdavo trumpi. Tuo jis pats pasirūpindavo įsiterpdamas į pokalbį. Kartą man ką tik atvykus ir su klebonu bevalgant vakarienę, į kleboniją atėjo du jauni žmonės —vyras ir mergina. Klebonas tuoj pat juos nusivedė į kitą kamba­ rį. Ten jie sutarė dėl jungtuvių. Juos vėl per valgomąjį išlydėjęs kunigas Norkūnas pasakė, kad toji mergina pa­ žinusi mane kaip fakulteto, kuriame ji pati studijuojanti, dėstytoją. Kad ji mane pamatė šiame jos gimtajame kai­ me ir dar klebonijoje, žinoma, buvo nemaloni staigmena, todėl pradėjau galvoti apie kitą perrašinėjimo vietą. Kartą perrašinėdamas „LKB kroniką“ ar „Aušrą“, iš­ girdau kleboną užgriuvusių linksmų svečių balsus. Po 159

skambių ir linksmų pasisveikinimų staiga pasigirdo žings­ niai, artėjantys prie kambario, kuriame buvau užsidaręs. Vienam iš svečių jau priėjus prie pat durų, staiga šeimi­ ninkas sušuko: — Neik! Ten išdažytos grindys! Svečias tais žodžiais patikėjo ir sugrįžo į didįjį kam­ barį, tarp valgomojo ir to, kuriame aš buvau. Kada tos grindys buvo paskutinį kartą dažytos, turbūt nė pats kle­ bonas nežinojo. Po keliolikos minučių toji linksma draugija išvyko. Sužinojau, kad tai buvo Švenčionėlių parapijos klebonas ir dekanas. Kiti du —kunigas Antanas Vaičius ir Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, etnografas Vacys Milius, su kuriuo, šito jų apsilankymo paskatintas, vėliau užmez­ giau pogrindžio ryšius. Kitą kartą, man perrašinėjant atsivežtą kažkurį pogrin­ džio leidinį, kunigas Napoleonas tarp savo popierių ir knygų ieškojo kažkokio teksto ir vis negalėjo jo rasti. Tada jam pasakiau: — Jeigu taip pakvietus ką nors iš saugumo, jie tai jau tikrai atrastų! Napoleonui tas mano sąmojis labai patiko ir mes abu, įsivaizduodami tokią sceną, kad saugumiečiai ieško jo nesurandamo popieriaus, kvatojome vos ne iki ašarų. Vieną rugsėjo mėnesio vakarą radau kleboną ir jo šeimininkę labai neramius. Klebonas pasakė, kad jau vi­ sas kaimas kalba, esą pas jį dažnokai atvažiuojąs aukštas vyras ir ilgai užsibūdamas klebonijoje nakvojąs, o sek­ madieniais bažnyčioje nepasirodąs. Todėl būtų geriau, kad į Reškutėnus aš daugiau nebeatvažiuočiau. Jis man pasiū­ lė pasiimti kitą, jo nenaudojamą rašomąją mašinėlę ir ją išsivežti, kad galėčiau toliau tęsti savo darbą. Šį kartą su spaudiniais jos pasiimti negalėjau. Sutarėme, kad po savaitės kitos atvažiuosiu savo „Volga11, kada bus visai sutema, ir tą mašinėlę pasiimsiu. Iš Reškutėnų sugrįžęs į Vilnių pradėjau svarstyti, ką daryti toliau? Nutraukti pogrindžio spaudos dauginimą, kada jau buvau sudaręs didelį jos skaitytojų ratą, aš ne­ galėjau. Tuo reikalu pasiguodžiau mokytojui Leonui Kurk160

lenui, Vilniaus krašto lietuviui, kuris gyveno Vilniaus miesto pakraštyje, Fabijoniškių kaime. Su juo ir jo šeima susipažinau 1970 metais, kada do­ centui Stasiui Žeibai, buvusiam Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnui rekomendavus, sutiko pagloboti mano ką tik įsigytą automobilį, kuriuo dar nemokėjau važiuoti. Mano džiaugsmui, jis pasiūlė tęsti spausdinimą jų na­ muose. Toji rudens naktis, kai paskutinį kartą atvažiavau pas kunigą Napoleoną pasimti jo pasiūlytos rašomosios ma­ šinėlės, man įsiminė ilgam. Iš Reškutėnų į Vilnių grįžau ne tiesiausiu keliu per Švenčionėlius, Pabradę ir Nemenčinę, o per Labanorą ir Molėtus. Tamsią naktį išvažiavęs į La­ banoro girios vidurį staiga panorau sustoti, užgesinti švie­ sas, išjungti mašinos motorą, iš jos išlipti ir pasinerti į juodos nakties tylą. Aukštų girios medžių tamsiu tuneliu ėjau į priekį tol, kol nakties tamsoje išnyko mano mašina. O viršuje — juodas begalinis dangus su milijonais didelių ir mažų žvaigždžių! Aplinkui buvo absoliuti tyla. Stovėjau ilgai pakerėtas nakties didybės ir žvelgdamas į žvaigždes dė­ kojau Dievui už tą nuostabią valandėlę, kurį įkvėpė man dar stipresnį ryžtą toliau dirbti tą darbą, kurio dėka da­ bar aš, atsidūręs ekstazėje, pajutau savyje begalinę, tur­ būt paties Dievo palaimintą ramybę.

11. V. Skuodis

POVILAS Su Povilu Pečeliūnu buvau pažįstamas nuo pirmųjų sa­ vo studijų Vilniaus universitete metų —jis mokėsi kursu aukščiau. Tada jį taip pat buvau priėmęs į statistų trupę Operos ir baleto teatre. Baigę universitetą, retkarčiais susitikdavome miesto gatvėse ir tiktai iš tolo pasisveikindavome. Kai pradėjau dirbti universitete, mūsų atsitiktiniai susitikimai pasidarė dažnesni. Keletą kartų susitikome antikvariate, ieškoda­ mi senų knygų. Abu buvome bibliofilai. Tuomet suradome ir bendrą kalbą apie mūsų kolekcionuojamas knygas. Po­ vilas Pečeliūnas keletą kartų primygtinai kvietė pas jį užeiti, kad galėtų parodyti savo biblioteką. Atsargiai, lyg tarp kitko, pradėjau kalbą apie „Lietu­ vos katalikų Bažnyčios kroniką". Povilas visai atvirai ir nuoširdžiai apgailestavo, kad apie ją žinąs tik iš žmonių kalbų ir Vatikano radijo laidų. Labai norėtų nors pama­ tyti, kaip ji atrodo. Dar ne visai juo pasitikėdamas ir jį tyrinėdamas, pasakiau, kad man tą kroniką pamatyti vie­ noje vietoje teko. Jeigu vėl pasitaikytų tokia proga, pa­ prašysiu, kad nors trumpam paskolintų. Tada ir jam ga­ lėčiau atnešti parodyti. Mums atsisveikinant, Povilas tie­ siog maldavo, kad jo nepamirščiau. Taip jam buvo labai reikalinga toji „Kronika". Po kelių savaičių kažkurį „LKB kronikos" numerį jam atnešiau. Povilas ne tik vienu prisėdimu ją perskaitė, bet ir pats persirašė keliais egzemplioriais. Nuo tada mūsų ryšiai pogrindžio veikloje pasidarė labai glaudūs. Jam „LKB kroniką" ir „Aušrą“ tiktai skolindavau, taip skatin­ damas pačiam užsiimti tų leidinių dauginimu. Šitame dar­ 162

be jis greitai surado ft-pagalbininkų, kurie manęs visai ne­ domino ir apie kuriuos aš nieko nenorėjau žinoti. Povilas organizavo ir „Perspektyvų" dauginimą, visai nežinodamas, kad aš esu jų leidėjas. Tačiau nuo manęs neslėpė savo sumanymo pradėti leisti pogrindžio žurnalą, kurį pavadino „Alma Mater", skirtą Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai. Jis buvo sumanęs išleisti tik keturis to leidinio numerius, kiekvieną 100 puslapių apimties, sim­ bolizuojančių 400 universiteto gyvenimo metų. Talkinau be didelio noro, tik straipsniais, kuriuos pasirašinėdavau Po­ vilo man duota J. Aukštaičio pravarde. Jis nesutiko, kad kiekvieną kartą straipsnius žurnale „Alma Mater" pasi­ rašyčiau skirtingai, o man nepatiko, kad mano rašinius Povilas pats gerokai išplėšdavo. „Alma Mater" pirmojo numerio, kuris išėjo 1979 metų balandį, redakcijos žodyje buvo rašoma: „Sunkus dabar mūsų tautai laikotarpis, gal pats sun­ kiausias iš visų kada nors buvusių Lietuvos istorijoje. Gresia pavojus jau visos tautos egzistencijai. Nors dabar vykdoma ta pati carinės okupacijos politika, bet priemo­ nės yra ne tik žiauresnės, bet žymiai rafinuotesnės, todėl ir rezultatai didesni. Nuo to nelaisvas ir mūsų universite­ tas. Gyvą susirūpinimą ir didžiausią atsakomybę turi jaus­ ti kiekvienas sąmoningas lietuvis, ypač inteligentas ar juo besiruošiąs tapti. Niekas neturi stovėti nuošaliai, kai tau­ tai gresia mirtinas pavojus. Sis susirūpinimas ir atsako­ mybė yra svarbiausioji priežastis, pašaukusi gyventi šį leidinį". Kartą per „Amerikos balsą" išgirdęs apie Europoje vykstantį Pasaulio lietuvių jaunimo ketvirtąjį kongresą, tai pasakiau Povilui, kuriam kilo mintis „Alma Mater" re­ dakcijos vardu nusiųsti sveikinimą su palinkėjimais, „kad svetur esąs jaunimas atsilieptų į pavergtos tėvynės gy­ vybinius reikalus". Man nežinomais keliais tas pasveiki­ nimas pasiekęs jau prasidėjusį kongresą, labai pagyvino Lietuvos problemų nagrinėjimą. Kongreso nutarimuose buvo rašoma: „Lietuvos pogrindžio spauda per kelerius metus išsivystė į stiprią jėgą, kovojančią už žmogaus ir 163

tautos teises. Sie leidiniai atkreipė išeivijos veidą j Lie­ tuvą ir davė naujo ryžto kovai už okupuotą tautą. Tie­ sioginis „Alma Mater" leidėjų kreipimasis j Jaunimo kon­ gresą skatina mus atsiliepti į lietuvių tautos reikalus". Lietuvos pogrindžio „Aušra" (Nr. 16/56) apie pasiro­ džiusį straipsnį, taip pat pogrindžio žurnalą „Alma Mater“, K. Saulenio straipsnyje „Naujam švyturiui sužibus" taip rašė: „Maloniai buvome nustebinti sužinoję, kad išėjo Vil­ niaus universiteto pogrindinis leidinys „Alma Mater". Štai prieš akis gražiu viršeliu, gana storas pirmasis numeris. Sunku buvo jį pradėti ramiai puslapis po puslapio skai­ tyti. .. Juk tai gal naujas ne tik mūsų universiteto, bet ir kultūros istorijos puslapis? Gal ne vienam jis taps nuo­ širdžiu dvasios draugu ir įkvėps jį prasmingiems darbams? Gal tai didelio kultūrinio reiškinio pradžia? Juk viskas prasideda taip nelauktai ir paprastai. (...) Skaitydamas „Alma Mater", pajunti didžiulį susirūpi­ nimą Lietuvos padėtimi ir tautos likimu, skaudų sielvartą dėl dalies mūsų tautos pašlijusios moralės, karštą norą ieškoti išeities kelių. Tikėsime, kad leidinio rengėjai ir bendradarbiai (...) paskleis ne vieną spindulių pluoštą niūrioje mūsų Tėvynės padangėje. (...) Linkime kuo pui­ kiausios kloties tiems, kas, nepaisydami pavojų, savo šir­ džių liepsna kursto ir neša mums taip laukiamą ir reika­ lingą Tiesos ugnį". Deja, tas naujas švyturys, sukėlęs didelį susidomėjimą išeivijoje ir gerą įvertinimą Lietuvos pogrindyje, tų pačių metų pabaigoje, sumanius žurnalą „Alma Mater" leisti ir po Vilniaus universiteto jubiliejinių metų, piktų jėgų bu­ vo užgesintas. Vieną vakarą nuėjau į arti mūsų namų esančią Šv. Jė­ zaus širdies bažnytėlę, tačiau ne susikaupimui ir maldai, o susitikti su Povilu Pečeliūnu. Buvome sutarę, kad šiuo metu, kada esame nuolat sekami, nei jo, nei mano bute mums susitikinėti nereikėtų. Tiesa, ir anksčiau jis į mano butą yra užėjęs tiktai vieną kartą, kai aš buvau vienas, apžiūrėti mano bibliotekos. Per šv. Mišias Povilo bažnyčioje nemačiau, tačiau jau­ 164

čiau, kad jis yra kur nors už manęs, arčiau durų. Mišioms pasibaigus, mūsų susitikimas prie bažnyčios buvo neva atsitiktinis. Šventoriuje ir už jo vartų kokių nors įtartinų tipų nepastebėjome, tačiau ir gatvelėje stoviniuoti nega­ lėjome. Įtarėme, kad iš priešais bažnyčią stovinčio namo galime būti stebimi. Išėję iš šventoriaus, abu pamatėme kitoje slėniu nusi­ driekusios Gerosios vilties gatvės pusėje staiga užside­ gusias ir stipriai šviečiančias stovinčio automobilio švie­ sas. Buvo aišku, kad tai saugumo sekliai, kurie tyčia atkreipdami į save mūsų dėmesį, nori pažiūrėti, kaip mes į tai reaguosime. Stengdamiesi į tas šviesas nekreipti dėmesio, mes, kiek pastoviniavę vietoje, pamažu užėjome už gretimo na­ mo kampo. Vos tik už jo pasislėpę, atsargiai kyštelėjom galvas ir pamatėme, kaip tas automobilis, perjungęs ži­ bintų šviesas, pajudėjo ir apsisukęs nuvažiavo į Raudono­ sios Armijos prospekto pusę. Dabar buvo galima laukti seklių, privažiuojančių prie pat bažnyčios arba pėsčių, iš kitos namo pusės. Delsti nebuvo kada. Tačiau ir mūsų reikalas buvo labai papras­ tas. Aš turėjau Povilui atiduoti rašomąja mašinėle ant plono popieriaus parašytą tekstą ,,Kak sebia vesti vo vremia sledstvija" („Kaip elgtis tardymų metu"), kurį man į namus buvo atnešęs Albertas Žilinskas. Povilas, paėmęs tą tekstą, greitai jį sulankstė ir įsiki­ šo į apytuštę degtukų dėžutę. O man jis perdavė savo ir Danutės Keršiūtės biografijas, kad jas per Albertą Zvicevičių galėčiau perduoti kitiems pogrindžio leidėjams. Tas biografijas Povilas parengė mano prašymu. Danutė Keršiūtė buvo pagrindinė Povilo pagalbininkė jo pavojingo­ je veikloje. Iš Povilo sužinojau, kad tą pačią dieną kratos vyko ne tik jo ir mano bute, bet dar keliose vietose Vil­ niuje ir Kaune, taip pat ir Danutės Keršiūtės bute. Geolo­ gės Navickienės namuose nieko neradę, paėmė tiktai ma­ no Povilui duotos rašomosios mašinėlės futliaro dangtį. Povilas pasidžiaugė, kad jis tarsi nujausdamas artėjančią kratą, prieš keletą savaičių iš manęs atsiėmė visą pūdą spaustuvės raidyno ir spėjo iš savo namų išgabenti kitur. 165

O mes jau buvome beįsirengią tikrą pogrindžio spaus­ tuvę. Net ir vieta spaustuvei, padedant kunigui Pranui Račiūnui, jau buvo surasta Suvalkijos miškuose. Povilas gavo beveik visus prietaisus, reikalingus tokiai spaustu­ vei. Turėjome tik surasti patikimą žmogų, kuris nebūtų pririštas valdiško darbo ir galėtų pasišvęsti šiam reikalui. Iš pradžių galvojome atspausdinti keletą proklamaci­ jų, o po to maždaug tūkstančio egzempliorių tiražu — slaptuosius Molotovo-Ribentropo dokumentus, kurie nu­ lėmė tragišką Lietuvos ir jos gyventojų likimą. Mums kalbantis, kiekvieną akimirką galėjo pasirodyti sekliai. Susitarėme vėl susitikti tiktai būtinam reikalui' prispyrus. Povilas man paskambins į fakultetą ir ko nors paklaus. Tai reikš, kad tą pačią dieną iki pavakarių turiu pas jį užeiti.

VAIDUOKLIAI PARKE Susitikdamas su man reikalingais žmonėmis, geriausiai jausdavausi vėlyvo vakaro ar nakties tamsoje. Atrodyda­ vo, kad toji tamsa yra mano sąjungininkas. Tačiau taip pat gerai žinojau, kad saugumo agentai turi specialias opti­ nes priemones, kuriomis gerai mato ir naktį. Su Albertu Zvicevičiumi buvome sutarę susitikti ly­ giai dešimtą valandą vakaro geležinkeliečių ligoninės par­ ke. Gruodžio mėnesį tai jau tikra naktis. Išeiti reikėjo ne tuščiomis rankomis, o neštis portfelį. Atsidūręs už keturaukščių namų ir perėjęs senų prieška­ rinių medinių namų gatvelę, atsidūriau tuščiame lauke. Čia veda kelias į mūsų garažus, prie kurių dabar budi sekliai. Toliau tarp naftos produktų bazės aukštos tvoros ir apleisto didelio gilaus žvyro karjero vingiuoja siauras pėsčiųjų takas, kurio abiejose pusėse aukštos, dabar jau nudžiūvusios žolės stagarai. Iš dešinės pusės krūmokš­ niai, o už jų —gili karjero bedugnė. Buvo neramu pagalvojus, kad iš kitos mūsų namo pu­ sės saugumiečiai turi įsirengę dar vieną stebėjimo postą. Be to, tamsoje tuo taku eiti nejauku. Net ir dienos me­ tu čia mažai kas vaikšto. O dabar, tokiu laiku nešdamas didelį išsipūtusį portfelį, net ir ne saugumo sekliams pasirodyčiau įtartinas. Jie, mane pasiviję arba priešais pa­ sitikę, galėtų apsimesti chuliganais ir ne tik portfelį atim­ ti, bet ir man pačiam padaryti ką nors bloga. Tokių minčių apniktas ir dažnai atsigręždamas atgal, pagaliau prisiartinau prie to tako, kuris ir be saugumie­ čių man kėlė baimę. Čia buvo dar tamsiau ir pamažu ei­ damas tiktai kojomis galėjau jausti kietą to tako pa­ viršių. Reikėjo būti atsargiam, kad nenusukčiau į šoną 167

ir neįkrisčiau į karjero duobę. Ėjau pamažu pirmyn, vis dar atsigręždamas atgal, ar niekas neatsiveja? Juk mano sekliai čia pat —šiauriniame karjero gale, vos už poros šimtų žingsnių. O automobilyje jų kaip visada trys arba keturi. Taip pat buvo baisu, kad ko nors nesutikčiau atei­ nant iš priekio. Lengviau atsikvėpiau, kai pagaliau iš tolo pamačiau nuo elektros stulpų blankiai gelsva šviesa apšviestus li­ goninės vartus. Artėjant prie jų, žmonių nebuvo matyti. Staiga į galvą atėjo mintis: jeigu, pro tuos vartus įėjus į ligoninės kiemą, kas nors paklaustų, ko man čia tokiu vėlyvu laiku ligoninėje reikia, ką tada atsakyčiau? Kad laukiu ir nesulaukiu devinto autobuso, o įėjau į kiemą šiaip sau. Priėjęs prie ligoninės vartų, apsimečiau, kad tikrai laukiu autobuso. Kurį laiką tuščioje aikštelėje pastovinia­ vęs ir įsitikinęs, kad be manęs arti nėra nė vieno žmo­ gaus, pro visada atvirus vartus įslinkau į ligoninės kie­ mą. Ir čia nė gyvos dvasios. Visa ligoninė jau buvo nu­ grimzdusi į miegą. Degė šviesa tiktai dvejuose languose, turbūt budinčiųjų medicinos seserų kabinetuose. Kiti, ma­ žesnieji, mediniai ligoninės pastatai iš dešinės pusės buvo visai tamsūs. Visus tuos pastatus praėjęs, pamažu patraukiau parko taku tarp aukštų šimtamečių pušų ir tamsių krūmų. Čia buvo dar tamsiau negu ligoninės kieme, nes tankios pušų viršūnės dengė žvaigždėtą dangų. Kartais krūmai iš tolo atrodė panašūs į nejudančius žmones. Pametęs taką ir atkišęs į priekį dešinę ranką, kad neatsimuščiau kakta į kurio nors medžio kamieną, slinkau pietvakarinio parko kampo link, už kurio aukštas ir sta­ tus skardis į Vilkpėdės upelio slėnį. Čia sustojęs pradėjau dairytis. Albertas turėjo būti kur nors netoliese. Bet kaip jį pamatyti tokioje tamsoje? Ir kaip jis mane čia pamatys? Pradėjau net abejoti, ar Albertas teisingai suvokė, kad susitiksime būtent čia. Pamažu akys su tamsa apsiprato. Be to, arti parko 168

pakraščio buvo šviesiau nuo vakarinės miesto dalies pra­ moninio rajono pašvaistės. Staiga parko pakraštyje pasirodė judantis siluetas. Pri­ gludęs prie storos pušies kamieno, ėmiau jį atidžiai ste­ bėti. Šešėlis pasuko į kairę ir ėmė artėti į mano pusę. Jeigu tai Albertas, manęs čia stovinčio tikrai nepamatys ir atokiau praeis pro šalį. Reikia jį pasitikti. O jeigu tai ne Albertas?—vėl mane apėmė baugi mintis. Išplėtęs akis, ėmiau matuoti to lėtai judančio silueto ūgį, tyrinėti jo kontūrus ir judesius. Pagaliu lyg ir paži­ nęs, kad tai Albertas, atsitraukęs nuo storos pušies, žen­ giau to jau aiškiai matomo silueto link. Mane pastebė­ jęs, siluetas pakeitė kryptį ir pagreitinęs žingsnius pra­ dėjo artėti. Tai tikrai buvo Albertas! Aplinkui visiška tyla, todėl ir čia kalbėjomės beveik pašnibždomis. Man ir dabar už kiekvieno krūmo vaide­ nosi sekliai. Albertais atrodė drąsesnis, tačiau ir jis ne­ buvo įsitikinęs, kad aš į šį susitikimą atėjau be „uode­ gos". Jis juk žinojo, kad namas, kuriame aš gyvenu, yra saugumo seklių atidžiai sekamas. Tačiau ne kalbėtis čia susitikome. Albertas taip pat turėjo portfelį, tačiau tuščią. Tuojau pat be žodžių į jį sudėjau viską, ką buvau atsinešęs. Tai buvo keturi aštuoniais egzemplioriais mašinėle perrašyti stambesni ra­ šiniai, turėję sudaryti atskirus „Perspektyvų" numerius,— L. Gylio „Neišsenkami rezervai", B. Stasiukaičio „TSRS— „demokratiškiausia" šalis pasaulyje arba tos šalies kons­ titucija jos piliečių požiūriu", Mariaus Basko „Trečias, kurio „nėra" ir dar vienas to paties autoriaus darbas. Visus tuos straipsnius perrašęs, rankraščius sugrąžinau man nežinomiems jų autoriams. Tik po kelerių metų iš­ siaiškinau, kad studijos apie „demokratiškiausią" šalį au­ torius yra kaunietis, chemijos mokslų kandidatas Liudas Dambrauskas, antrą kartą atsidūręs lageriuose. Visų šių darbų išleidimas „Perspektyvose" buvo neter­ minuotas ir priklausė nuo aktualesnės, t. y. greitai senstančios, medžiagos panaudojimo tame leidinyje. Da­ bar Albertui atiduotuose spausdiniuose trūko tiktai titu­ linio lapo ir tradicinio, kiekvieno „Perspektyvo“ nume­ 169

rio pradžioje kartojamo programinio įvado. Šiuos straips­ nius išleisti „Perspektyvose" dabar man buvo ypač svar­ bu. Vienokia mano situacija teisme bus, jeigu po arešto daugiau „Perspektyvos" nepasirodys, visai kitokia, jeigu ir toliau jos bus leidžiamos, kad ir ne taip dažnai, kaip iki šiol kiekvieną mėnesį išeidavo. Man pasidarė neramu, kad Alberto kas nors nesu­ laikytų jam išėjus iš parko į tuščią Raudonosios armijos prospektą. Supratęs mano mintį, jis pasakė, kad žemuti­ nėje parko dalyje prie gatvės jo laukia Albertas Žilins­ kas, kuris tą portfelį paims, o jis pats iš parko į gatvę iš­ eis kiek vėliau. Prieš mums atsisveikinant Albertas vėl užsiminė, kad dėl mano lapkričio 25 dienos Kreipimosi į visus Lietuvos tikinčiuosius, pasiskelbiant šeštuoju Tikinčiųjų teisių gy­ nimo katalikų komiteto nariu, esama skirtingų nuomonių. Yra manančių, kad vis dėlto man reikėję su kuo nors iš to Komiteto suderinti įstojimo į jį klausimą. Kai kas įsitikinęs, kad mano pareiškimas galįs pakenkti tam disi­ dentiniam atvirai veikiančiam Komitetui. Pasakiau Albertui, jeigu tas Komitetas nepaskelbs, kad aš esu priimtas šeštuoju jo nariu, mano Kreipimosi for­ ma ir turinys neuždeda tiems Komiteto penkiems kuni­ gams jokios atsakomybės. O suderinti tą „įstojimą", lauk­ damas staigaus arešto, neturėjau kada. Kadangi iki šiol manęs dar neareštavo, aš jau ir pats galvoju parašyti laišką Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui ir, jei­ gu suspėsiu, būtinai tai padarysiu. Parašysiu, kad mano formalaus įstojimo į Komitetą klausimą palieku spręsti jo tikriesiems nariams. Albertui nakties tamsoje išnykus, aš vėl sugrįžau prie ligoninės pastatų. Tačiau nėjau pro vartus, o pasukau į kairę, šlaitu žemyn. Šiek tiek nusileidęs į pakalnę, pasu­ kau dešinėn į garažų pusę. Apgriuvusioje ligoninės tvo­ roje suradęs skylę, atsidūriau tarp vienas prie kito susi­ spaudusių metalinių garažų. Toliau, prie Vandentiekio gatvės, stovi atsišakojusios mūrinių garažų eilės. Išėjęs į gatvę pamačiau savo seklius. Jie stovėjo be­ veik ties mano garažo durimis. Galėjau statmenai perėjęs 170

gatvę atsidurti tarp gyvenamųjų namų nepastebėtas, nes jų automobilis stovėjo atsuktas į karjero pusę. Būtų jie mane pamatę tik įeinant į mūsų namą. Tačiau, ką tik at­ likęs svarbų darbą, jaučiau didelį palengvėjimą ir staiga kilo noras su sekliais susipažinti iš arčiau. Man artėjant prie jų, automobilio viduje buvo girdėti nedidelis triukšmas. Kažką jie garsiai aptarinėjo. Nenuti­ lo ir tada, kai buvau vos per keletą žingsnių. Dabar man pasidarė nejauku pagalvojus, ką jie darys mane pamatę? Apsimetęs tarsi jie visai manęs nedomintų, priėjau prie savo garažo durų ir patampiau spyną, lyg norėda­ mas įsitikinti, ar durys gerai užrakintos. Vos tik pakle­ benau tas duris, staiga mašinoje garsus pokalbis nutrūko. Mane paėmė juokas iš tokių seklių ir kilo noras net pa­ klausti, ko jie čia, neišlipdami iš mašinos, taip ilgai lau­ kia? Ko jie laukia, man buvo visiškai aišku. Tik neaišku, ar šį kartą jie manęs laukia išeinančio iš namų, ar į juos sugrįžtančio? Praėjau taip arti, kad ranka galėjau pasiekti jų ma­ šiną. Sugrįžau į namus patenkintas ir savaip laimingas. Prieš atsiguldamas net pamiršau praverti langą ir žvilg­ terėti, ar jie vis dar mane tebesaugo?

TARDYMAS PRASIDĖJO Universitete rudens semestras greitai pasibaigs. Dar po savaitės kitos antrojo kurso studentams baigsiu skaityti gręžybos ir kalnakasybos kursą, ketvirtakursiams —inži­ nerinių geologinių tyrinėjimų metodiką, diplomantams — geologijos mokslų istoriją. Po to jie visi turės laikyti įskai­ tą, o ketvirtakursiai po Naujųjų metų dar ir egzaminą. Be to, prieš įskaitą turėsiu su jais nuvykti vienos dienos mokomajai praktikai į Kauno hidroelektrinę. Baigsis ru­ dens semestro užsiėmimai ir Visuomeninių profesijų fa­ kulteto Gamtos apsaugos skyriuje. Taigi ir dabar, įsipainiojus į saugumo voratinklius, pa­ silieka pareiga ir darbas! Tačiau ir slaptieji pogrindžio rei­ kalai dar ne visi sutvarkyti. Paskaitos ir laboratoriniai studentų užsiėmimai pasibaigs prieš Kalėdas. Būtų gerai, kad saugumas nors iki Naujųjų metų paliktų mane ramy­ bėje, kad galėčiau baigti slaptus savo reikalus. Su sekliais aš jau apsipratęs ir į juos nebekreipiu dėmesio. Kartą kažkokiu reikalu užėjau pas dekaną. Jo kabinete radau sėdintį anksčiau niekur nematytą vyriškį. Jis buvo su paltu. Ant kelių laikė irudą kailinę kepurę ir portfelį be rankenos. Jeigu tą kepurę užsidėtų ant galvos, tas žmogus darytų nemalonų įspūdį, pagalvojau. Visai neat­ rodė, kad jis pas dekaną Tarvydą būtų atėjęs kokiais nors mokslo žįj: mokymo reikalais. Kai įėjau, tas žmogus pažiū­ rėjo į mane ir iš jo žvilgsnio suvokiau, kad jo pokalbis su dekanu galėjo būti apie mane. Man netikėtai nutraukus jų pokalbį, dekanas ramiu balsu pasakė: — Drauge Vytautai, užeik vėliau. Atsiprašęs iš kabineto išėjau, nujausdamas kažką ne­ gera. 172

Po valandos Tarvydas pats atėjo į dėstytojų kambarį ir su apsimestu familiarumu manęs paklausė: — Vytuli, ko norėjai? Taip jis dažnai anksčiau mane pamalonindavo, kai bū­ davo geros nuotaikos. Mes juk beveik vienmečiai. Buvo­ me pažįstami nuo studijų metų. Abu baigėme geologiją tame pačiame Gamtos mokslų fakultete, kuriame dabar ir dirbame. Jis baigė universitetą vieneriais metais anksčiau negu aš. ' Šį kartą tas familiarumas buvo labai nenatūralus ir, at­ rodo, jis norėjo išblaškyti mano įtarimą dėl to svetimo žmogaus, kurį radau jo kabinete. Tarvydas turėjo paste­ bėti, kaip aš įdėmiai nužvelgiau prie stalo sėdintį jo sve­ čią. Norėjau tiesiai paklausti dekano, ar tas žmogus ne iš saugumo? Tačiau susilaikiau, nes ir anksčiau apie dabarti­ nę mano padėtį su R. Tarvydu nieko nebuvome kalbėję. Jis iki šiol nieko manęs neklausinėjo ir man nepriekaiš­ tavo. Aš laukiau, kad dekanas pirmas pradėtų pokalbį šia tema. Tačiau jis tylėjo. Tylėjau ir aš. Kratos metu R. Tar­ vydas buvo Suomijoje. Prieš išvykdamas mane neoficia­ liai buvo paskyręs Hidrogeologijos ir inžinerinės geologi­ jos katedros laikinu vedėju. Vieną dieną, man esant darbe, saugumo kurjeris į namus atnešė šaukimą, kuriame buvo nurodyta, kad gruo­ džio 14 dieną 15 vai. aš privalau atvykti į Valstybės sau­ gumo komitetą. Tame pačiame lapelyje buvo įspėjimas: jeigu neatvyksiu nurodytu laiku, būsiu atvesdintas prie­ varta. O prisistatyti turėjau jau kitą dieną po vidurdienio. Laikas, atrodo, buvo suderintas su mano užsiėmimų uni­ versitete tvarkaraščiu. Vadinasi, jau prasideda tai, kas seniai turėjo prasidėti... Rytojaus dieną į Valstybės saugumo komiteto rūmus nuėjau nurodytu laiku. Kontrolės posto budėtojas kažkam paskambino telefonu ir liepė užeiti į laukiamąjį kambarį. Į tą patį, kuriame paskutinį kartą tdko laukti turbūt visą valandą. Dabar ilgai laukti nereikėjo. Po penketo minučių įėjo vidutinio amžiaus žmogus, tas pats, kurį prieš kelias 173

savaites atsitiktinai susitikau dekano Rimanto Tarvydo kabinete. Vadinasi, tada aš nesuklydau įtardamas, kad tai saugumietis. Dabar jis pasisakė esąs majoras Urbonas ir pasiūlė man eiti drauge su juo. Ėjome tylėdami tais pačiais koridoriais, kuriais prieš tris savaites mane vedė majoras Vilimas. Trečiojo kori­ doriaus gale užsukome į neaiškios paskirties nedidelį kam­ barį, kuris iš pradžių man priminė lyg ir kažkokią dirbtu­ vėlę. Kokia tai „dirbtuvė", paaiškėjo netrukus. Majoras Urbonas iš kišenės išsitraukė į keturias dalis sulankstytą popieriaus lapą, jį išskleidė ir, kažkaip nena­ tūraliai skubėdamas, oficialiu, tačiau virpančiu balsu pra­ dėjo garsiai ir paskubomis skaityti. Man atrodė, kad jis šiek tiek jaudinasi. Tame rašte buvo sakoma, kad aš esu įtariamas padaręs valstybinį nusikaltimą, todėl turi būti paimti mano pirštų antspaudai. Raštas buvo pasira­ šytas kažkokio viršininko. Tai išklausęs linksmai nusijuokiau ir, išskėtęs abiejų rankų pirštus, pasakiau: — O, tai labai įdomu! Amerikoje, rodos, visus pilie­ čius tokiu būdu registruoja. Saugumo pareigūnas nieko neatsakė. Pamatęs, kad šiai procedūrai aš nesipriešinu, lengvai atsidusęs ėmėsi darbo. Dabar jis, mano abiejų rankų pirštais greitai manipu­ liuodamas, tepė juos juodais dažais ir savo ranka lyg ko­ kiu presu spaudė prie specialios formos storesnio popie­ riaus kortelių. Ant tų kortelių buvo atspausdinti rusiški užrašai —kuris antspaudas kuriai rankai ir kuriam pirš­ tui priklauso. Majoras Urbonas baigdamas savo dairbą juo­ dais dažais buvo išsitepliojęs net visą dešiniosios rankos delną. Vis dėlto atrodė, kad jis patenkintas greitai ir sėkmingai savo darbą atlikęs. Po to pasiūlė rankas nusiplauti su muilu. Vandens čiau­ pas buvo čia pat. Tada užlipome į trečią aukštą. Įėjome į netoli laiptų kairėje koridoriaus pusėje esantį kabinetą. Urbonas mandagiai pasiūlė man atsisėsti prie jo stalo. Priešais mane atsisėdo ir jis. Kambarys buvo erdvus. Už lango į kabineto vidų žvel­ gė aukštų medžių belapės viršūnės. O už majotro Urbono 174

nugaros ant sienos kabojo Geležinio Felikso—-ČK (Ypa­ tingosios komisijos) įkūrėjo ir pirmojo tos organizacijos vadovo Dzeržinskio portretas. Jau ketvirtą kartą šiuose rūmuose matau šio budelio atvaizdą, kuris, atrodo, čia labiau gerbiamas negu Leninas. Mums atsisėdus, Urbonas pirmiausia pasisakė, kad ir jo vardas Vytautas. Vargšė Lietuva, kad net ir Vytautai šioje įstaigoje dirba,—pagalvojau. Paklausė manęs, kaip man sekasi? Ar nesiskundžiu sveikata? Man padėkojus už tokį dėmesį ir pasakius, kad prieš kratą turbūt buvo mikroinfarkto priepuolis, tardy­ tojas pareiškė savo apgailestavimą, kad dabar mane turi gaišinti šioje įstaigoje. Tokia mūsų pokalbio pradžia, žinoma, mane palankiai nuteikė. Majoras Urbonas vėl apgailestaudamas pasakė, kad man byla jau iškelta, tačiau tai nereiškia, kad ji ne­ galėtų būti nutraukta. Su kokia sąlyga, jau iš ankstesnių pokalbių šiuose rūmuose man buvo žinoma. Tačiau šį kar­ tą Urbonas tos sąlygos nepaminėjo, tikriausiai būdamas įsitikinęs, kad aš jį supratau. Po tokios įžangos Valstybės saugumo komiteto tar­ dymo skyriaus ypatingai svarbių bylų vyr. tardytojas ma­ joras Urbonas paklausė: — 1979 m. lapkričio 24 d. apklausos metu Jūs paro,dėte, kokiu būdu įsigijote „Optima" markės rašomąją mašinėlę. Papasakokite apie tai smulkiau. Sis tardytojo klausimas mane labai nustebino, nes anos apklausos metu tardytojui Vilimui aš apie jokias rašo­ mąsias mašinėles nepasakojau, o jis apie tą „Optimą" nieko neklausė. Tada apskritai į jo klausimus neatsa'kinėjau, motyvuodamas, kad atsisakau nuo tardymo ir ap­ klausos protokole tai patvirtinau savo įrašu. Tačiau dabar, kol dar buvau „laisvas" ir norėjau kiek galima geriau tąja „laisve" pasinaudoti, nusprendžiau kalbėti. Aiškinau tardytojui Urbonui, kas mane prieš ketvertą metų privertė pradėti didelį darbą, analizuojantį ir api­ bendrinantį visą lietuviškąją ateistinę spaudą. Patvirti­ nau, kad tas darbas, kurį užbaigiau prieš pat kratą, buvo perrašomas tąja rašomąja mašinėle, apie kurią dabar esu 175

klausiamas, tačiau kur ir kas jį perrašinėjo, į šį klausi­ mą neatsakysiu, nes nenoriu pakenkti tiems asmenims. Pasakiau, kad paskutiniuosius to darbo skyrius perrašinėjau pats. Kadangi kratos metu saugumiečiai paskutiniuosius dar­ bo skyrius paėmė su visomis kopijomis ir jų rankose jau buvo visas originalas, dabair nemačiau prasmės tvirtinti, kad tik paskutinieji to darbo skyriai perrašyti penkiais egzemplioriais. Nenorom prisiverčiau sakyti netiesą, kad kiti egzemplioriai yra pas asmenį, kuris neva perrašė be­ veik visą tą darbą, išskyrus pabaigą. Buvau paklaustas, ar mano namiškės žinojo apie tą darbą ir rašomąją mašinėlę „Optimą"? Pasakiau, kad ne­ galėjo žinoti, nes joms apie tai nieko nepasakojau. '— Valstybės saugumo komiteto darbuotojams atvykus jūsų bute daryti kratos, jūs ruošėtės išeiti iš savo buto ir turėjote su savimi portfelį, kuriame buvo rasti ir pa­ imti nelegalūs leidiniai „Aušra" Nr. 18(58) ir „Perspekty­ vos" Nr. 17. Paaiškinkite tai. Atsakydamas į šį klausimą patvirtinau, kad ruošiausi eiti į Gamtos fakultetą, kur devintą valandą turėjau pra­ dėti skaityti paskaitą studentams, ir kad tie leidiniai mano portfelyje tikrai buvo, bet daugiau šiuo klausimu aš nieko neaiškinsiu. Tada tardytojas paklausė: — Kratos metu jūsų bute buvo rasti rankraščiai, pra­ sidedantys žodžiais „Leninas kadaise rašė" ir „Po 1979 m. gegužės Taškente..." Kas yra šių rašinių autorius, kada ir kokiu tikslu juos parašė ir kaip jie buvo panaudoti? — Šie du rankraščiai perrašyti mano ranka. Kas yra jų autorius, nesakysiu. Pasakysiu tik tiek, kad šių rašinių turinys atitinka mano pažiūras ir aš juose nematau nieko blogo,—pasakiau visai ramiai. Tardytojas Urbonas vėl pažvelgė į pasirašytų klausi­ mų sąrašą: — Kas Jums yra žinoma apie nelegalų leidinį „Alma Mater"? Atsakydamas į šį nelauktą klausimą vėl pasakiau ne­ tiesą: 176

— Iš užsienio radijo laidų aš girdėjau apie tokį Lie­ tuvoje leidžiamą leidinį, tačiau pats jo nesu matęs.— Kiek patylėjęs pridūriau: —Jeigu būčiau norėjęs, šį lei­ dinį galėjau gauti. Kokiu būdu —neaiškinsiu. — Apžiūros metu nustatyta, kad minėti rašiniai buvo išspausdinti nelegalaus leidinio „Alma Mater" ketvirtame numeryje. Jums pateikiu šiuos rašinius ir „Alma Mater" ketvirtąjį numerį. Kaip visa tai aiškinate?—paklausė Ur­ bonas. Nors pas mane kratos metu „Alma Mater" nė vieno numerio saugumiečiai nerado, iš šio klausimo supratau, kad jiems mano bendradarbiavimas tame Povilo Pečeliū­ no leistame pogrindžio žurnale jau nekelia jokių abe­ jonių, todėl teigti, kad to žurnalo iš viso nesu matęs, bū­ tų buvę daugiau negu naivu. Ir į šį klausimą nieko ne­ atsakiau, tačiau pridūriau: — Galiu pasakyti tik tiek, kad aš domėjausi pogrin­ džio veikla, turėjau kai kuriuos ryšius, gaudavau ir perduodavau kitiems kai kuriuos nelegalius leidinius ir kito­ kią pogrindžio medžiagą, tačiau plačiau apie tai neaiš­ kinsiu, nes nenoriu pakenkti kitiems asmenims ir opozi­ cijai, kuriai aš ir save priskiriu. Tardytojui leidau suprasti, kad opozicija laikau visus tuos, kurie kritiškai vertina dabartinę valstybinę ir vi­ suomeninę santvarką, kur daug netiesos ir prievartos. Paskutinis klausimas buvo toks: — Ar Jūs pažįstate Povilą Pečeliūną? — Į šį klausimą aš neatsakysiu,—pasakiau ryžtingai, gerai žinodamas, kad jiems mano ryšiai su Povilu yra gerai žinomi. Daugiau klausimų nebuvo. Tardytojas ilgai rašė ap­ klausos protokolą, o aš sėdėdamas kitoje stalo pusėje sklaidžiau ir skaitinėjau mano rankose dar tebesantį „Al­ ma Mater" ketvirtąjį numerį. Majoras Urbonas, pagaliau baigęs rašyti, pasiūlė susi­ pažinti su to protokolo turiniu. Skaitydamas jį pirmiausia atkreipiau dėmesį į gražų, ramų ir tvarkingą tardytojo braižą. Pagalvojau: raštas atspindi žmogaus charakterį. Šis žmogus, nors ir saugumietis, neturėtų būti blogas. To­ 12. V. Skuodis

177

kią mintį šios apklausos metu kelia ir lyg neapsimestinai paprastas ir net mandagus elgesys su manimi. Pri­ siminiau ir tai, kad jis jautėsi lyg nesavas, kai ėmė mano pirštų atspaudus. Atidžiai perskaitęs apklausos protokolą (jis buvo pa­ rašytas teisingai), tardytojo Urbono paklausiau: — Ar kitą kartą vėl pas jus teks ateiti? Šiaip ar taip, šio tardymo atmosfera manęs visai ne­ slėgė ir atrodė, kad ir toliau „dirbdamas" su šiuo tardyto­ ju, daug ir didelių rūpesčių neturėsiu. — Jeigu mane paskirs toliau su jumis kalbėtis, gal ir vėl susitiksime,—trumpai atsakė Urbonas. Mūsų pokalbis užtruko lygiai tris valandas. Kartu išė­ ję iš kabineto, laiptais nusileidome žemyn. Kai priėjome paradinius laiptus, stabtelėjau prie stendo, kuris kabojo kairėje laiptų portalo pusėje. Tamė stende buvo kelio­ lika žmonių, kaip man pasirodė, labai nesimpatingos fi­ zionomijos. — Kas čia tokie?—paklausiau savo palydovo. — Tai Valstybės saugumo komiteto pasižymėję dar­ buotojai,—paaiškino nesustodamas.—Jie visi jau mirę,— pridūrė. — Ar tame stende yra ir Kazys Trinkūnas?—vėl pa­ klausiau, toliau žingsniuodamas greta majoro Urbono. — Taip,—sausai atsakė jis. Tada jam lyg tarp kita ko pasakiau, kad tas Trinkū­ nas beveik mano giminė. Jis Irenos tikras pusbrolis. Ur­ bono tai, atrodo, nedomino ir dėl tos „giminystės" nieko nepasakė. Prisiminiau tą Trinkūną, lyg tikėdamasis už­ tarimo. Kazys Trinkūnas su tėvais ir dviem jaunesnėmis už save seserimis —Monika ir Ona —gyveno Kaune. Nuo 1931 metų jis įsitraukė į slaptą komjaunimo organizacijos veiklą. 1934 metais buvo priimtas į nelegalią Lietuvos Ko­ munistų partiją ir dirbo LKP CK ryšių srityje. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940—1941 metais dirbo jų saugume. Prasidėjus karui, pasitraukė į Rusiją, o 1942 metais slapta vėl atvyko į Lietuvą. Netrukus Kaune buvo suimtas ir sušaudytas. 178

Tokia giminystė nei Irenai, nei man garbės nedarė. Tačiau Kazio Trinkūno sūnus Jonas buvo didelės pagarbos vertas vyras. 1973 m. kovo 27 d. Vilniuje, Kaune ir Ry­ goje buvo suimta per 100 asmenų, kurie priklausė Lie­ tuvos kraštotyrininkų draugijai. Po ilgai trukusio tardymo buvo nuteisti penki asmenys. Šeštuoju, atrodo, būtų bu­ vęs Jonas Trinkūnas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir aspirantas. Tačiau saugumiečiai, prisiminę jo tėvą, pada­ rė išimtį. Pašalintas iš universiteto ir iš Komunistų par­ tijos, Jonas Trinkūnas nuėjo dirbti akmenskaldžiu. MajoTO Urbono palydėtas iki kontrolės posto, vėl at­ sidūriau gatvėje, prieš tai jam pasakęs sudie. Urbonas nieko neatsakė, tikriausiai galvodamas —iki pasimatymo. Dabar man buvo jau visai aišku, kad iš saugumo jokių malonių tikėtis netenka. Byla jau pradėta ir ji, žinoma, bus tęsiama iki galo. Tik ir dabar buvo ne visai aišku, kodėl jie man vis dar leidžia veikti, t. y. toliau daryti „nusikaltimus". Iš savo seklių jie juk žino, kad aš juos jau ne vieną kartą buvau palikęs saugoti mano atšalusių pėdų. O juk sekliai apgaudinėjami turint tam tikrą tikslą. Pagaliau savo parašytais ir išplatintais pareiškimais aš pats vis labiau klimpstu į tuos „nusikaltimus", sunkinda­ mas savo padėtį. Apie tuos pareiškimus jie, atrodo, šian­ dien dar nieko nežino, tačiau rytoj arba poryt kuris nors informatorius apie juos saugumui atneš žinią. Tada tai jau tikrai, pakviestas į šiuos rūmus, iš jų nebeišeisiu. Ir tų mano pareiškimų datos jiems bus daugiau negu iškal­ bingos. O tada galės man vien už tai keršyti, kad pikt­ naudžiavau jų pasitikėjimu ir neryžtingumu.

LAIŠKAS BREŽNEVUI Kaip bus, turbūt paaiškės netrukus, tačiau ketvirtas apsilankymas Valstybės saugumo komiteto rūmuose ir prasidėjęs tardymas man įkvėpė energijos ir sustiprino pasitikėjimą savimi. Prieš susitikimą su tardytoju Urbonu buvau parašęs pareiškimą Tarybų Sąjungos ir Komunistų partijos gal­ vai Leonidui Brežnevui. Tame pareiškime išdėsčiau savo pažiūras, kurias jau tris kartus aiškinau pareigūnams Vals­ tybės saugumo komitete. Tas pareiškimas, pateikiamas pa­ žodžiui, buvo toks: TSRS vyriausybės vadovui Leonidui Brežnevui Jūs savo kalboje, kurią pasakėte 1975 m. lie­ pos 31 d. Helsinkyje apie saugumo ir bendradarbia­ vimo Europoje pasitarimą, taip kalbėjote: „Vargu ar kas nors neigs, kad pasitarimo rezultatai yra kruopš­ čiai apsvarstytas visų dalyvaujančių valstybių inte­ resų balansas. Todėl su jais reikia elgtis itin rūpes­ tingai" Tada Jūs pasakėte dar ir taip: „Mes vado­ vaujamės tuo, kad visos šalys, kurių atstovai daly­ vauja pasitarime, įgyvendins pasiektus susitarimus. Tarybų Sąjunga veiks kaip tik šitaip". Kitą dieną Jūs drauge su kitų valstybių 34 sig­ natarais pasirašėte Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą, kurio 1 d. 7 str. skelbia: „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO tikslus bei principus ir pagal V i­ suotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vyk­ dys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant

180

ir Tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, jeigu jie jas liša". Taigi savo parašu Jūs dar kartą patvirtino­ te, kad TSRS pripažįsta ir įsipareigoja vykdyti Vi­ suotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią tuometinis TSRS valstybės atstovas pasirašė dygiai prieš 31 me­ tus (gruodžio 8 d.). Jums juk gerai žinomas tos de­ klaracijos 19 straipsnis, kuris skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į savo įsitikinimų laisvę ir į lais­ vą jų reiškimą: ši teisė apima laisvę netrukdomai laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją ir idėjas įvairiomis priemonė­ mis ir nepriklausomai nuo valstybinių sienų". B. m. lapkričio mėn. 24 d. mano bute buvo pa­ daryta krata. Kratos protokole ji buvo Jmotyvuota taip: „Tikslu surasti ir paimti antitarybinio turinio leidinius ir dokumentus bei technines jų gaminimo priemones, taip pat kitokius daiktus ir dokumentus, galinčius turėti reikšmės bylai" Tą pačią dieną to­ kios pat kratos buvo padarytos dar keliuose butuo­ se Vilniuje ir Kaune. Tokia valdžios pareigūnų inter­ vencija į privačius butus ir į privatų gyvenimą už­ gauna žmogaus orumą ir jokiu būdu nesiderina su Jūsų kalba, pasakyta Helsinkyje 1975 metais, ir ten Jūsų pasirašytų dokumentų turiniu ir jų dvasia. Mano bute TSRS Valstybės saugumo komiteto pareigūnai kratos metu paėmė Lietuvoje leidžiamus pogrindžio laikraščius, mano paties rankraščius, už­ rašus ir išrašus iš užsienyje išleistų knygų ir „samizdato" leidinių. Taip pat buvo paimtos rašomo­ sios mašinėlės (lietuvių ir rusų kl.), magnetoionas ir net pinigai. Po kratos prasidėjusių tardymų metu esu laikomas dideliu nusikaltėliu ir verčiamas išduoti ki­ tus, kurie taip pat kaip ir aš kadaise tikėjo TSRS vyriausybės gera valia laikytis priimtų tarptautinių įsipareigojimų dėl žmogaus teisių ir pagrindinių lais­ vių. Lietuvoje ir beveik visoje Tarybų Sąjungoje pa­ plitusi apeinanti cenzūrą ir primityviomis priemonė­ mis dauginama spauda (vadinamoji pogrindžio spau-

181

da) oficialioje propagandoje ir slaptose instrukci­ jose iyra laikoma antitarybine ir šmeižikiška (šmei­ žiančia tarybinę santvarką). Tų, kuriems užkabina­ ma tokia etiketė, laukia panašus susidorojimas kaip ir su tais, kurie juodžiausiais stalininės diktatūros metais būdavo pavadinami liaudies priešais. Kaip vi­ sa tai suderinti su dažnais TSRS valstybės vadovų ir tarybinės propagandos tvirtinimais, kad TSRS yra pati demokratiškiausia (šalis pasaulyje? Kaip tada pa­ vadinti tokias šalis, kurioms dar tolokai iki tik­ ros demokratijos, tačiau jose j opozicines nuotai­ kas, kalbas, raštus ir leidinius žiūrima ne tik kaip į normalų, bet net kaip į teigiamą reiškinį. Galiausiai tokios opozicijos būtinumą patvirtina net dialektinis materializmas, kuris kaip filosofinė doktrina yra ko­ munistinės ideologijos pagrindas. O juk vienas iš jo dėsnių teigia, kad vystymasis yra priešybių kova. Taigi opozicija ir krašto valdymui nekenkia, prie­ šingai, padeda surasti tas optimaliausias valdymo formas, kurioms pritartų visi tos šalies gyventojai. Opozicijos persekiojimai tiktai parodo, kad krašto gyventojams net galvoti uždrausta apie TSRS val­ dymo sistemos tobulinimą. Opozicijos Tarybų Są­ jungoje persekiojimai žemina autoritetą pagarbaus amžiaus valstybės vadovų, kurie pasišovę viską spręsti patys, neatsižvelgdami į milijonų gyventojų nuotaikas, viltis, lūkesčius ir reikalavimus. Teigti, kad TSRS valdymo forma ir jos vadovų vykdoma užsienio ir vidaus politika pasiekė aukščiausią tobu­ lybės viršūnę, tai tas pats, kaip paneigti dialektinį ir istorįnį materializmą, pripažįstantį amžiną ma­ terijos judėjimą ir nuolatinį vystymąsi žmonių visuo­ menėje. Kiekvieną dieną mums teigiama, kad Tarybų Są­ jungoje visa valdžia priklauso liaudžiai. O juk tą liaudį sudaro ne kokie nors besieliai, beveidžiai, be­ valiai ir negalvojantys individai, bet gyvi žmonės su individualiomis savybėmis, asmenybės. Tad kodėl jiems draudžiama turėti savo nuomonę socialiniais, 182

kultūriniais, tautiniais, religiniais ir politiniais klau­ simais ir tą nuomonę laisvai išreikšti žodžiu. Taigi pribrendo laikas daiktus ir reiškinius va­ dinti jų .tikraisiais vardais. Tai, ką tarybinė propa­ ganda vadina demokratija, yra slogi diktatūra ir tol ji tokia pasiliks, kol TSRS vadovai nenustos igno­ ruoti savo pačių priimtų tarptautinių įsipareigojimų, ir nepradės gerbti ir saugoti žmogaus teises ir pagrin­ dines laisves. Juo greičiau tai bus padaryta, juo greičiau j1 TSRS taps demokratine ir visų gerbiama valstybe. Tada žymiai lengviau ir greičiau išsispręs ir visi kiti tarptautinės ir vidaus politikos klausi­ mai, kurie Jums nuolatos kelia didelį rūpestį. Prašau priimti ir dalykiškai apsvarstyti šį mano atvirą laišką (kitokios galimybės jį Jums įteikti aš neturiu), įkurį parašiau pasinaudodamas TSRS Kons­ titucijos garantuota teise pateikti valstybės orga­ nams pasiūlymus. Doc. Vytautas Skuodis Vilnius, 1979 m. gruodžio mėn. 8 d.

Šį laišką keletą kartų perrašiau per kalkę, kiekvieną kopiją pasirašydamas atskirai. Vieną iš originalų įdėjau į pašto voką, kurį adresavau Valstybės saugumo komite­ to pirmininkui generolui Juozui Petkevičiui. Lydraštyje prašiau tą laišką persiųsti Brežnevui į Maskvą. Irenos paprašiau, kad po mano arešto tą voką įmestų į kurią nors pašto dėžutę gatvėje. Nenorėjau, kad jau dabar sau­ gume sužinotų apie tą laišką ir kad tuo aš pats pagreitin­ čiau savo areštą. Laiškas Brežnevui buvo parašytas lietuviškai. Prieraše išreiškiau viltį, kad Kremliuje suras būdų išversti jį į rusų kalbą.

IŠVYKA Į KAUNĄ Gruodžio mėnesiui įpusėjus, sekliai staiga pradingo. Nebematau jų nei prie namų, nei prie Gamtos mokslų ir Medicinos fakulteto rūmų, nei kur nors kitur miesto gatvėse. Ką tai reiškia? Nejaugi jie nustojo manimi do­ mėtis?! Sveika nuovoka sakė, kad dabar tikriausiai pa­ keitė sekimo būdą. ir turiu būti dar atsargesnis. Reikėjo išvažiuoti į Kauną. Kiekvienais metais geolo­ gijos ketvirtojo kurso studentams inžinerinių-geologinių tyrinėjimų metodikos kursą užbaigdavau Kauno hidroelek­ trinėje. Tos kelionės tikslas—susipažinti su Kauno HES projektavimo ir inžinerinių-geologinių tyrinėjimų gam­ tinėmis sąlygomis, jų eiga bei metodais. Man visa tai buvo gerai žinoma, nes 1953 metais bai­ gęs universitetą buvau primtas dirbti į sąjunginio projek­ tavimo ir tyrimų instituto „Hidroenergoprojektas" Vakarų ekspediciją. Jos viršininkas buvo Vilniuje gimęs baltaru­ sių kilmės aukštos kultūros inžinierius Arsenijus Dimitrijevičius Gulevičius. Iš tos įstaigos Vilniuje mane išsiuntė dirbti į Kauną, kur netoli Pažaislio vienuolyno, paversto psichiatrine ligonine, buvo įsikūrusi Lietuvos kompleksi­ nių tyrinėjimų partija. Man čia atvykus, prasidėjo pas­ kutiniosios—techninio projekto —stadijos darbai. Su studentais nuvykęs į Kauno hidroelektrinę, iš jos direkcijos archyvo paimdavau hidroelektrinės projekto „gamtinių sąlygų11tomus. Kai kuriuos juose esančius brė­ žinius pakabindavau nedidelėje salėje ant sienos ir čia studentams papasakodavau apie visas pagrindines inžinerines-geologines problemas, kurios buvo iškilusios projek­ tuojant šią hidroelektrinę. Po paskaitos kas nors iš bu­ 184

dinčių inžinierių mus vedžiodavo po jėgainę ir aiškinda­ vo jos veikimą. Stebėdavome besisukančias ir didelį triukš­ mą keliančias turbinas, apžiūrėdavome hidroelektrinės automatinio valdymo pultą, nusileisdavome į drenažinę galeriją, kuri yra dešimčia metrų žemiau Nemuno van­ dens lygio už užtvankos. Kartais tąja galerija išeidavome į kairįjį užtvankos sparną. Apžiūrėdavome išorinius hi­ droelektrinės įrengimus. Iš hidroelektrinės važiuodavome į Kauno miesto cent­ rą. Čia pirmiausia užeidavome į lietuviškų patiekalų val­ gyklą, esančią Laisvės alėjoje prie Įgulos bažnyčios, pa­ verstos vitražo ir skulptūros muziejumi. Su geru apetitu papietavę, aplankydavome dailininko Antano Žmuidzina­ vičiaus namą muziejų su pagarsėjusia velnių ir velniukų kolekcija. Iš čia, perėję į kitą Donelaičio gatvės pusę, atsidurdavome Kauno dailės muziejuje ir M. K. Čiurlionio meno galerijoje. Toje galerijoje daugelis mano studen­ tų pirmą kartą pamatydavo įžymiojo mūsų dailininko rū­ pestingai saugomus kūrinius. Tuo mūsų tos dienos progra­ ma būdavo baigta ir iš šio muziejaus išsiskirstydavome kas sau. Ir šį kartą, kaip ir anksčiau, ankstų rytą išvykdami iš Vilniaus, studentai geležinkelio stoties kasoje patys turėjo nusipirkti bilietus į Kauno traukinį. Važiavome kas sau, skirtinguose vagonuose. Išlipę iš traukinio turėjome susi­ tikti Amalių stotyje ties Petrašiūnais. Iš čia visi kartu pėstute traukėme į hidroelektrinės pusę. Toliau viskas vykdavo pagal ankstesniais metais nusistovėjusią pro­ gramą. Muziejuje atsisveikinus su studentais, man labai rū­ pėjo užeiti pas savo tolimus giminaičius Aleksandrą ir Stasį Skokauskus, kurie gyveno Laisvės alėjoje prie Kau­ no centrinio pašto. Jiems aš visada pristatydavau naujau­ sius „LKB kronikos“ ir „Aušros“ numerius. Žinojau, kad jie turi pažįstamų, kurie visada tų pogrindžio leidinių lau­ kia. Pas juos užeinant ir anksčiau reikėjo laikytis atsar­ giai, nes niekada nebuvau tikras, ar nesu sekamas. Be to, mano giminaičiai žinojo, kad virš jų buto gyvena saugu­ 185

mo darbuotojas, kuris domisi pas juos užeinančiais žmo­ nėmis. Skokauskai manė, kad virš jų buto lubų gali būti įrengti klausymosi aparatai, todėl protarpiais kalbėdavo­ mės beveik patylomis. Apie kratą mano bute Skokauskai dar nebuvo girdė­ ję, tačiau šią žinią išklausė ramiai. Abu užtikrinau, kad tardymų metu apie juos neprasitarsiu. O jeigu į saugu­ mą juos pakviestų, priežastį, dėl ko pas juos dažnokai užeidinėdavau, jie sugalvos patys. Šitiems geriems žmonėms padedant, vienai rašomajai mašinėlei buvau pakeitęs raidyną. Iš kun. P. Račiūno žinojau, kad šituo reikalu gali padėti Kauno arkikatedros valytoja, vardu Rožytė. Vieną sekmadienį, jau gerokai po sumos, užėjau į ištuštėjusią Kauno arkikatedrą baziliką. Užėjau, tarsi bū­ čiau vienas iš turistų, kurių pavienių ir grupėmis čia bū­ davo visada. Tuo metu grindis valė kelios moterys. Jeigu jos visos būtų dirbusios vienoje vietoje, Rožytę būčiau atpažinęs pagal kun. P. Račiūno apibūdinimą. Dabar jos buvo išsi­ skirsčiusias, be to, arkikatedros galas laikinai užtvertas raudona virvele, kad turistai netrukdytų valytojoms dirbti. Pagaliau kairiojoje šventovės pusėje pamačiau mikliai dirbančią neaukštą raudonskruostę apyjaunę moterį. Spė­ jau, kad tai ir yra Rožytė. Palaukęs, kai ji vėl dingo iš turistų akių, prasmukęs pro tą virvelinę užtvarą ir pasivi­ jęs ją ties zakristija, paklausiau: — Ati jūs esate Rožytė? — Taip, aš esu,—nustebusi pasakė ji. Tada jai padaviau kun. P. Račiūno laiškelį, kuriame ji buvo prašoma man padėti. Zakristijos prieangyje perskaičiusi laišką, ši žvali mo­ teris nieko manęs daugiau neklausdama pasiūlė tą rašo­ mąją mašinėlę atnešti, manydama, kad aš ją turiu čia kur nors netoliese. Pasakiau, kad gyvenu ne Kaune ir kad ku­ rią nors dieną ją atvešiu. Tada Rožytė pasiūlė atvežus mašinėlę palikti zakristi­ joje ir tam, kas ją priims, pasakyti, kad atiduotų jai. Tačiau toks pasiūlymas man nepatiko, nes gerai žinojau, 186

kad kai kurie bažnyčių tarnai, net ir kunigai, taip pat dirba saugumui. Tą pačią dieną užėjęs pas Skokauskus sužinojau, jog jie tą Rožytę gerai pažįsta ir sutiko, kad rašomąją maši­ nėlę pristatyčiau jiems, o jie ją perduos. Toji rašomoji mašinėlė buvo nupirkta už piniginę do­ vaną „Perspektyvoms", gautą iš „Lietuvos katalikų Baž­ nyčios kronikos“, turbūt už tai, kad viename numeryje gynė „LKB kroniką“ nuo piktų jos kritikų, priekaištavu­ sių jai dėl to, kad nespausdinami straipsniai Lietuvos lais­ vės ir nepriklausomybės atgavimo klausimais.

PROFESORIUS JUOZAS DALINKEVlClUS Atsisveikinęs su -savo giminaičiais, jau visai sutemus nuvažiavau pas profesorių Juozą Dalinkevičių, gyvenantį Žaliakalnyje netoli Kauko laiptų. Jis tada sunkiai sirgo ir bijojau, kad man gali nebetekti jo pamatyti... Profesorius J. Dalinkevičius pokario metais buvo žy­ miausias geologas ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabal­ tijy. Jį vertino ir Maskvos bei Leningrado moksli­ ninkai. Dar nepriklausomoje Lietuvoje jis išaiškino Lie­ tuvos žemės gelmių pagrindines geologines struktūras ir tai leido imtis naudingų iškasenų paieškų. Vėliau pro­ fesorius suformavo stiprią Lietuvos geologų mokyklą, ku­ rioje jo mokiniai aukšta kvalifikacija ir mokslo darbais išgarsino Lietuvą beveik visoje Tarybų Sąjungoje. 1940 metais jam buvo suteiktas akademiko vardas. Pokario metais už nepakankamą tarybiškumą pažemino iki Moks­ lų Akademijos nario korespondento. Dar tebestudijuojant ketvirtajame kurse, profesorius Juozas Dalinkevičius į mane buvo atkreipęs dėmesį, pra­ našaudamas man mokslininko karjerą. Nuėjęs į praktinės veiklos sritį, ilgam atsisakiau tokios karjeros. Tačiau pro­ fesorius pritarė mano pasirinkimui ir labai vertino „Hidroprojekto" Vakarų ekspediciją bei jos vadovą A. D. Gu­ levičių, manydamas, kad tai rimta organizacija, kurioje aš galiu daug ko išmokti. Toji ekspedicija vykdė tyrinėji­ mus hidrotechninėms statybomis ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Baltarusijoje. Po universiteto baigimo aš jo­ je įsidarbinau, atsisakydamas paskyrimo į Mokslų Aka­ demijos Geografijas ir .geologijos institutą. Profesorius Dalinkevičius visada nuoširdžiai džiaugda­ vosi, kai jį aplankydavau. Savo namo viršuje buvo įsiren­ 188

gęs observatoriją. Jaunystėje smuikavo ir tapė paveiks­ lus. Visada domėjosi literatūra ir teatru. Tai buvo plataus akiračio žmogus. Profesorius kiekvienais metais stengdavosi nuvykti į Gervėčius, esančius Baltarusijos pusėje, ten aplankyti sa­ vo dėdės kunigo Antano Dalinkevičiaus kapą šalia gražios ir didingos iš raudonų plytų sumūrytos pseudogotikinės Šv. Trejybės bažnyčios. Jo dėdė —tos bažnyčios statyto­ jas, deja, mirė pakirstas džiovos. Profesoriui, labai anksti netekusiam motinos, dėdės atminimas buvo šventas. Dė­ dė jį išleido į mokslus Gardino gimnazijoje, o vėliau — į Peterburgą, kur studijavo garsiajame Kalnakasybos institute. Jį baigęs kurį laiką jame dirbo dėstytoju. Mo­ kydamasis gimnazijoje ir institute, jaunasis Dalinkevičius dažnai visas atostogas praleisdavo pas dėdę Gervėčiuose. Bažnyčios bokšte buvo pasistatęs net teleskopą. Man dirbant universitete, Dalinkevičius keletą kartų prašė nuvežti jį per šv. Antaną į Gervėčius. Ten nuvykęs pirmiausia aplankydavo dėdės kapą. Priėjęs prie jo pro­ fesorius lėtai priklaupdavo ir vėl atsistojęs susikaupdavo tyliai maldai. Kad netrukdyčiau, stovėdavau prie šventotoriaus šoninių vartų. Prieidavau tiktai tada, kai jis pa­ sisukdavo į mane. Išėjęs iš šventoriaus visada užsukdavo į priešais baž­ nyčią stovinčius namus, kuriuose gyveno klebonas kuni­ gas Stanislovas Chodyga. Nors ir ne lietuvis, tačiau vieti­ niams lietuviams buvo geras. Per šv. Mišias perskaitęs Evangeliją lenkiškai, visada ją pakartodavo ir lietuviškai. Pokario metais buvo suimtas. Parapijiečiai išsaugojo savo bažnyčią neuždarytą, kol vėl sulaukė grįžtančio savo ge­ rojo klebono. Kunigas S. Chodyga žinodavo, kad švento Antano die­ ną į Gervėčius atvyks profesorius ir jo laukdavo. Buvo vienmečiai, tačiau kunigas ūgiu daug žemesnis ir men­ kesnis. Apsilankiusius jo namuose, visada pavaišindavo pietumis. Kartą papietavę nuėjome į kapus. Grįžtant iš jų atgal, profesorius susirūpinęs kalbėjo, kad Baltarusijoje labai trūksta kunigų, be to, ir esančių sparčiai mažėja. Reikia 189

ką nors daryti, kad Baltarusijos katalikai visai neliktų be kunigų. Atsakydamas klebonas abejingai mostelėjo ranka į čia pat buvusią akmenų krūvą ir pasakė: — Jeigu Viešpats Dievas panorės, tai iš šitos akmenų krūvos padarys kunigų tiek, kiek jų reikės. Toks klebono pasakymas profesorių, kaip geologą, tu­ rintį reikalų ir su akmenimis, labai nustebino. Grįžtant į Vilnių jis ilgai komentavo tokį Chodygos abejingumą svarbiam klausimui, būdamas įsitikinęs, kad patiems žmo­ nėms nesistengiant ir Dievas nepadeda. Kartą šv. Antano diena, sekmadienį, po šv. Mišių Ger­ vėčių bažnyčios viduje vyko procesija. Buvau nusistatęs ją stebėti tik iš šalies. Labai nustebau, kai Lietuvos Moks­ liu Akademijos narys, Lietuvos nusipelnęs mokslo veikė­ jas, profesorius, geologijos-mineralogijos mokslų dakta­ ras Juozas Dalinkevičius, nieko man nesakydamas, įsiter­ pė tarp paprastų kaimo žmonių ir drauge su jais apėjo visą bažnyčią. Man tada nieko kito neliko, tik sekti visą procesiją iš paskos. Mūsų kelionių į Gervėčius metu, taip pat grįžtant iš jų, profesorius daug ką papasakodavo apie save. Pokario metais norėję jį atleisti iš darbo universitete. Tarp visų kitų prasimanytų kaltinimų buvo ir toks, kad jo buto miegamajame kambaryje kabo Švč. Mergelės Marijos ma­ žas paveikslėlis, kurį pamatęs fakulteto dekanas Vaclovas Chomskis. Atseit jis yra tikintis ir dėl to negali dirbti universitete. Mes, studentai, klausydamiesi profesoriaus J. Dalinkevičiaus skaitomų bendrosios, istorinės ir regioninės geo­ logijos paskaitų, net nepagalvodavome, kad mūsų profe­ sorius gali būti tikintis žmogus. Jis juk pripažįsta evoliu­ ciją, kurią patvirtina paleontologija kaip stratigrafijos ir istorinės geologijos metodas. Po universiteto baigimo pirmą kartą įsitikinau, kad profesorius nėra ateistas arba šiaip koks laisvamanis, kai 1965 metais vieną kartą atsitiktinai jį sutikau Rygoje, cen­ trinėje universalinėje parduotuvėje. Iš Rygos jis turėjo važiuoti į Taliną ir po kelių dienų vėl grįžti į Rygą. Susi­ tarėme dar kartą susitikti. Profesorius mane pakvietė sek­ 190

madienį pas jį užeiti į „Rygos" viešbutį ir paprašė suži­ noti, kur yra katalikų bažnyčia. — Mes juk katalikai,—pasakė. Dirbdamas Latvijoje, Rygoje dažnai lankydavausi, ta­ čiau niekada nesidomėjau, kur tos katalikų bažnyčios yra, ir nežinojau, ar iš viso jų Rygoje esama. Sutartą sekma­ dienį vėl iš Baldonės, kurioje gyvenau, autobusu atvykau į Rygą. Tačiau miesto informacija geležinkelio stotyje man nenurodė nė vienos katalikų bažnyčios adireso. Šyp­ sodamasi informatorė pasakė nežinanti. Kai atėjau į vieš­ butį, buvo gėda prisipažinti profesoriui, kad negaliu jo nuvesti į bažnyčią. Tada profesorius pats ėmėsi ją surasti. Jo nuomone, nors viena katalikų bažnyčia turėtų būti kur nors neto­ liese, Rygos senamiestyje. Išėjome jos ieškoti. Dauguvos upės krantinėje paklausėme jauno žmogaus, tačiau tas nieko negalėjo mums padėti. Sutiktas pagyve­ nęs latvis paaiškino, kad viena katalikų bažnyčia yra prie pilies rūmų, o netoli jos stovi ir antra. Tą, kuri yra prie pilies —Šv. Teresės bažnyčią,—su­ radome greitai; toje pilyje įrengtuose muziejuose man te­ ko būti ne vieną kartą. Bažnyčioje netrukus prasidėjo šv. Mišios, kurių metu evangelija buvo perskaityta latvių, lenkų ir lietuvių kalbomis. Sėdėjau su profesoriumi viena­ me iš galinių bažnyčios suolų. Profesorius buvo susi­ kaupęs ir atsiklaupdavo, kada to reikalavo šv. Mišių eiga. Aš sekiau jo pavyzdžiu, o mano galvoje tada vyko tikras perversmas. Tada laikiau save nepraktikuojančiu katali­ ku ir mano galvoje tikėjimo klausimais buvo įvairių abe­ jonių ir neaiškumų. Profesorius tarytum nujausdamas tai, dabar man rodė pavyzdį. Kai išėjome iš bažnyčios, jau aš panorau surasti goti­ kinę Šv. Jokūbo bažnyčią su smailiu ir aukštu variniu pažaliavusiu bokštu. Joje pamaldos jau buvo pasibaigu­ sios. Vyko procesija, kurią vedė vyskupas. Kartą prof. J. Dalinkevičius panoro paskutinį kartą pamatyti ir savo buvusiems mokiniams parodyti tas Lie­ tuvos vietas, kuriose prieš karą, Nepriklausomos Lietu­ vos laikais, jis pats atliko pirmuosius tyrinėjimus ir darė 191

vieną po kito reikšmingus geologinius atradimus. Į tą nedidelį jo bendrakeleivių būrį, kurį sudarė keletas uni­ versiteto ir Geologijos instituto darbuotojų, buvau pakvies­ tas ir aš. Nedideliu išklerusiu Geologijos instituto autobusu pa­ siekę Kaimą ir kiek užtrukę Marvelėje, privažiavome Skirsnemunę. Netoli jos keliose sodybose pernakvoję, ki­ tą dieną pervažiavome skersai visą Žemaitiją ir atsidūrė­ me Lietuvos pakraštyje, Žagarėje. Apsistojus viešbutyje, profesoriui priminiau, kad šiame mieste nutrėmime gy­ vena Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius. Tai pro­ fesorių labai sudomino. — Kolega, labai norėčiau sutikti vyskupą Steponavi­ čių. Gal galėtumei sužinoti, kur jis gyvena?—beveik mal­ daujamu balsu manęs paprašė profesorius. Nors visi mūsų ekspedicijos dalyviai buvo dori ir pati­ kimi žmonės, tačiau nenorėjau, kad kiti sužinotų apie mano surengtą profesoriaus susitikimą su vyskupu. Šiaip ar taip, aš juk dirbu universitete, be to, užsiimu nelegalia veikla. Žinoma, vyskupo buto adresą aš galėjau lengvai suži­ noti ko nors paklausęs gatvėje. Tačiau to teiraudamasis išgąsdinčiau žmogų ir sukelčiau įtarimą. Galiausiai nepa­ žįstamų žmonių dėmesys man. pačiam nereikalingas. Nusprendžiau sužinoti vyskupo adresą bažnyčioje, ku­ rioje tuo metu turėjo vykti vakarinės pamaldos. Kai įėjau į bažnyčią, šv. Mišios jau artėjo prie pa­ baigos. Jas laikė aukštas, senas ir orios išvaizdos kunigas. Kilo mintis, kad gal tas dvasiškis ir yra vyskupas? Kad tai tikrai vyskupas, paaiškėjo pasibaigus šv. Mišioms, kai jis ant savo žilos galvos užsidėjo apskritą rausvą kepurėlę. Vyskupui nuėjus į zakristiją, kiek palaukęs ir aš ten užsukau. Pasisveikinęs katalikiškai ir prisistatęs kas esąs, pasakiau vyskupui Stenopavičiui, kad į Žagarę su grupe geologų atvyko ir profesorius Juozas Dalinkevičius, kuris norėtų jį aplankyti. Vyskupas pasakė savo adresą —Ždanovo gatvė, 192

nr. 5 —ir pakvietė užeiti lygiai po valandos. Namas visai netoli viešbučio. Vyskupas gyveno seno raudonų plytų namo pirmajame aukšte. Įėjimas į vidų buvo iš kiemo pusės. Kai priėjome prie vyskupo buto durų, iš viršaus laiptais lipo žmogus. Staiga pamatęs mus jis vėl sugrįžo į viršų. Toks jo elge­ sys man pasirodė įtartinas. Vyskupas J. Steponavičius mus pasitiko labai maloniai. Profesorius J. Dalinkevičius buvo laimingas, galėjęs su vyskupu susitikti. Anksčiau jie nebuvo pažįstami. Grei­ tai surado bendrą kalbą apie Gervėčius, nes pats vysku­ pas buvo kilęs iš Miciūnų, prisišliejusių prie Gervėčių bažnytkaimio. Vieną kartą lankantis Gervėčiuose kunigas Chodyga mus palydėjo į vyskupo gimtuosius namus ir jo giminaitė parodė kambarį, kuriame vyskupas gyvena, kai trumpam atvyksta į Miciūnus. Dabar jiems kalbos netrūko. Tačiau profesorius, būda­ mas vakarietiškos kultūros žmogus, manė, kad pirmą kar­ tą atėjus į svečius daugiau kaip penkiolika minučių užsi­ būti nedera. Deja, aš nežinojau tos mandagumo taisyklės ir, profesoriui jau panorus atsisveikinti, iki tol tylėjęs, įsiterpiau į kalbą. Pasakiau vyskupui, kad dirbdamas universitete nepa­ jutau nei iš universiteto darbuotojų, nei iš studentų antibažnytinio nusistatymo, t. y. neapykantos tikėjimui ir Bažnyčiai, pasigyriau, kad pats niekada sekmadieniais ne­ praleidžiu šv. Mišių. Taip pat neiškenčiau nepasisakęs, kad rašau darbą apie tikėjimo ir Bažnyčios persekiojimus. Atrodo, vyskupą tai sudomino. Kalbėjau tyliai, nes iš kunigų, su kuriais palaikiau ryšius, žinojau, kad vyskupas Julijonas Steponavičius sau­ gumo seklių yra nuolat stebimas ir kad pokalbių, vyks­ tančių jo bute, yra klausomasi. Man įsiterpus, vizitas pas vyskupą užsitęsė dar kelio­ lika minučių. Atsisveikinant vyskupas J. Steponavičius profesoriui padovanojo pirmą kartą po karo neseniai Lie­ tuvoje išleistą Šventojo Rašto Naująjį Testamentą, o man —taip pat Lietuvoje išleistą Psalmyną. Ilgą laiką artimai bendraudamas su profesoriumi Da13. V Skuodis

193

linkevičiumi ir magnetofonu įrašinėdamas jo gyvenimo prisiminimus, retkarčiais jam papasakodavau Lietuvoje leidžiamos pogrindžio spaudos naujienas. Tai jį domino. Kartą paprašė ką nors iš tos spaudos parodyti. Nuo tada kurį laiką ir jį pradėjau aprūpinti naujausiais „LKB kro­ nikos“ ir „Aušros11 numeriais. Juos perskaitęs, sugrąžin­ davo atgal. Kol atvažiuosiu, tuos pogrindžio leidinius jis laikydavo tarp savo bibliotekos knygų. Žinojau, kad duo­ da ir kitiems pasiskaityti. Kam, žinoma, jis, kaip tikras konspiratorius, man nepasakė. Dabar atvykęs į jo namus radau profesorių lovoje, ta­ čiau dar nepraradusį sąmonės. Kad šito jau beveik 87 metų amžiaus žmogaus gyvenimas baigiasi, man buvo aiš­ ku ir prieš keletą mėnesių. Kai įėjau į ligonio kambarį, iš profesoriaus akių su­ pratau, kad jis mano apsilankymu džiaugiasi. Man pasa­ kojant paskutiniąsias universiteto naujienas, klausėsi ati­ džiai, tačiau nepratarė nė žodžio. Žinoma, jam apie save nesakiau nieko. Kai guosdamas jį ruošiausi išeiti, ligonis ištiesė ran­ ką į žemą prie jo lovos priglaustą stalelį, ant kurio gulėjo nauja maldaknygė. Ponia Dalinkevičienė paaiškino, kad buvo atėjęs kunigas, kuris ligoniui suteikė paskutiniuosius bažnytinius patarnavimus, o po kelių dienų vėl apsilankė ir atnešė jam tą maldaknygę. Tada profesorius dar kal­ bėjo. Tą profesoriaus rankos mostą maldaknygės link tur­ būt galėjau suprasti tiktai aš vienas. Kartą jis buvo pasa­ kęs, kad norėtų atlikti viso gyvenimo išpažintį ir, jeigu tai būtų įmanoma, pabaigti savo gyvenimą vienuolyne. Po šio paskutinio mano apsilankymo profesorius J. Dalinkevičius dar gyveno truputį daugiau kaip du mėnesius. O pusmečiui praėjus po mirties, jam buvo atsiųstas šauki­ mas atvykti į saugumą, kad būtų apklaustas mano byloje.

KELIONE Į PANEVĖŽĮ

Buvo neramu, nes nežinojau, ar pas mano motiną Elž­ bietą Skuodienę, gyvenančią Panevėžyje, saugumiečiai ne­ darė kratos. Prieš pat Kalėdas susiruošiau nuvažiuoti pas ją. O to pasiruošimo tik tiek, kad iš slėptuvės reikėjo pa­ siimti paskutinį namuose dar likusį „Dvasinio genoci­ do Lietuvoje" mašinraščio kopijos egzempliorių. Į tą kelionę leistis savo automobiliu negalėjau. Ir au­ tobusų stotyje pasirodyti buvo pavojinga. Todėl nuspren­ džiau užmiestyje pasigauti kurį nors pravažiuojantį auto­ mobilį. Vairuotojai dažnai pasinaudoja proga gauti vie­ ną kitą rublį. Jau savaitė, kai seklių jų įprastoje stovėjimo vietoje netoli namų nematyti. Tačiau reikėjo būti atsargiam. Ei­ damas pro Lengvosios pramonės technikumo moksleivių bendrabutį, pamačiau stovint šviesius „Žigulius". Juose sėdėjo žmogus. Man praeinant pro šalį, staiga iš automobilio pasigirdo keletas trumpų signalų. Išsigandau pagalvojęs, jog tai gali būti seklių mašina. Lėtu žingsniu patraukiau žemyn į Gerosios vilties gatvę. Pro naftos produktų bazę artėdamas prie Panerių gat­ vės, porą kartų atsargiai grįžtelėjau atgal. Nebuvo jokių ženklų, kad kas nors mane sektų. Tačiau seklius galėjau sutikti ir kur nors priekyje, nes profesionalai beveik vi­ sada turi portatyvinius radijo siųstuvus. Man reikia važiuoti devintuoju autobusu į šiaurinį miesto pakraštį, ties Ukmergės plento pradžia. Tačiau at­ sistojau laukti autobuso, važiuojančio į priešingą pusę, tarsi turėčiau reikalų geležinkeliečių ligoninėje, nors ji yra, visai netoli —vos kelios minutės pėsčiomis. Laukda195

mas autobuso ir į visas puses retkarčiais atsargiai apsi­ dairydamas, stebėjau, ar kas nors manęs neseka. Tuo metu pradėjo silpnai lynoti. Ilgai laukti nereikėjo. Autobusui privažiavus ligoninę ir prie jos vartų apsisukus, aš neišlipau. Po dešimties mi­ nučių jis pajudėjo. Iš pradžių buvau tiktai aš vienas, ta­ čiau jau kitoje stotelėje priešais Gerosios vilties gatvę, įlipo keletas keleivių. Jie man neatrodė įtartini. Tokių ne­ pastebėjau ir vėliau. Nuvažiavęs į miesto pakraštį, toje vietoje, kur prasi­ deda įkalnėn kylantis Ukmergės plentas, pamačiau didelį, palei kelią ištįsusį, žmonių būrį. Buvo savaitgalis, ir visi norėjo iš Vilniaus kur nors išvažiuoti. Prieš atvažiuojan­ čius automobilius jie kėlė rankas stabdydami. Tačiau tik­ tai kas kelinta mašina sustodavo paimti vieną arba du žmones, nes daugelis mašinų buvo pilnos. Suvokęs, kad susidėjus su šita „balsuotojų" minia galimybės šiandien išvažiuoti labai menkos, pėsčias ky­ lančiu keliu į kalną nuėjau pirmyn, vildamasis, kad kuri nors pasivijusi mašina mane paims. Nuolatos dairydamasis atgal ir prieš atvažiuojančias mašinas vis keldamas ranką, priėjau Fabijoniškių kaimą, už kurio atsišakoja kitas kelias, vedantis į Jeruzalės ra­ joną. Čia esančioje autobusų aikštelėje sustojau laukti, turėdamas vilties, kad gal kas nors atvažiavęs iš Jeru­ zalės pusės mane paims. Išeidamas iš namų nepagalvojau, kad savaitgaliais tokiu būdu išvažiuoti iš Vilniaus visada nelengva, nes valdiški sunkvežimiai, kurių vairuotojai noriai paima keleivius, savaitgaliais važiuoja retai. Iki tol dulksojęs smulkus lietutis pradėjo stiprėti, o aš neturiu skėčio. Jau ir sušalau gerokai. Stabdomų mašinų vairuotojai, žinoma, ne visi, atjaučia mane, nors rankos mostu paaiškindami, kad neturi vietos arba kad jie grei­ tai pasuks į šoną. Pro šalį pralėkė greitasis autobusas, spėjau perskaityti, kad jis važiuoja į Panevėžį. Greitieji autobusai šitoje sto­ telėje nesustoja, nors autobuso vairuotojas, matydamas mane su dideliu portfeliu ir jau gerokai nuo šalčio susti196

jusį, galėjo ir sustoti, nebūtų sugaišęs nė minutės. Rankos mostais stengiausi jam rodyti, kad važiuoju toli. Ką daryti? Jau greitai pradės temti. Nuo šalčio ir drėg­ mės pradėsiu kalenti dantimis. Dar ir liga prikibs, o aš peršalimams labai neatsparus. Visai praradęs viltį dar šį vakarą nuvykti į Panevėžį, pradėjau galvoti apie grįžimą į namus. Be to, ir automobilių, važiuojančių į Ukmergės pusę, gerokai sumažėjo. Staiga pamačiau lėtai artėjantį tamsų „Moskvičių". Buvau įsitikinęs, kad jis vietinis ir greitai pasuks kur nors į šoną. Net ir rankos nebesinorėjo kelti, kad jį sustab­ dyčiau. Automobilis privažiavęs prie manęs sustojo. Ja­ me, be vairuotojo, daugiau nieko nebuvo. Skubiai prie mašinos prišokęs ir pravėręs jos duris, vos ne maldaujančiu ir nuo šalčio drebančiu balsu vairuo­ tojo paklausiau: — Gal į Panevėžį važiuojate? — Ne, tik iki Ukmergės,—atsakė malonaus veido dar apyjaunis vyriškis. Man ruošiantis prašyti, kad priimtų nors iki Ukmergės, pats pasiūlė: — Prašom sėsti. Iš Ukmergės lengviau išvažiuosite į Panevėžį. Štai ir atsirado gailestingasis samarietis, pagalvojau, nors automobiliui stabdant dingtelėjo mintis, ar tik ne saugumo seklys, atsiųstas man padėti? Vairuotojas matydamas, jog esu labai sušalęs, tuojau įjungė šildymą. Už tai jam pajutau dar didesnį prielan­ kumą. Mes kalbėjomės apie šį bei tą, iš pradžių apie blogą orą. Apgailestavome, kad Kalėdos bus be sniego. Po to kalbėjomės apie mašinas ir kaip sunku joms gauti atsarginių detalių, ir net apie žemės ūkį. Privažiavome Širvintas. Autobusų stotyje, esančioje miesto pakrašty, pamatėme stovintį vyšninės spalvos au­ tobusą, iš kurio išlipinėjo žmonės. Paaiškėjo, kad tai tas pats autobusas, kuris nepanoro manęs paimti ties Fabi­ joniškėmis. Gerajam savo samariečiui padavęs penkis rublius, ku­ rių jis nenorėjo paimti, aiškindamas, kad jam užtektų ir 197

vieno rublio benzinui, širdingai padėkojęs, įšokau į au­ tobusą, kuris tą pačią minutę išvažiavo Panevėžio link. Dar neprivažiavus Ukmergės, sutemo. Tamsoje visada genau ką nors apmąstyti. Reikėjo sudaryti dar šio vakaro veikimo planą. Būdamas giliai paskendęs apmąstymuose, net nustebau, kad taip greitai atvažiavome į Panevėžį.

ADVOKATAS JURGIS ALEKNA

Panevėžyje išlipęs iš autobuso nėjau tiesiausiu keliu pas motiną, o pasukau į centrines miesto gatves. Rūpėjo užeiti pas buvusį advokatą, dabar pensininką Jurgį Alek­ ną. Jis gyveno sename mediniame name, kuris ir išore, ir vidumi priminė XIX-jo amžiaus provincijos vidutinio dvarininko rūmą. Čia pat buvo Respublikos gatvė ir kino teatras „Garsas11. Jurgis Alekna, tolimas mano tėvo giminaitis, vienas iš labiausiai gerbiamų Panevėžio gyventojų. Ypač jį mėgo vyresniosios kartos dvasiškiai, pažinoję dar iš Kauno ku­ nigų seminarijos laikų, kai ir Alekna ten mokėsi, o jos rektoriumi buvo prelatas Jonas Mačiulis-MaiTonis. Ta­ čiau baigdamas seminariją J. Alekna susirgo kaulų džiova ir tapo raišas. Tiktai dėl šios priežasties ir su didele šird­ gėla jis turėjo kunigų seminariją palikti. Keta gi kuni­ gas, jeigu negali atsiklaupti? — Jeigu tai būtų atsitikę šiais laikais,—kartą pasa­ kė,—tai ir toks kunigas tiktų prie altoriaus. Aš jam papasakojau, kad važinėdamas po istorines lietuviškas vietas Vakarų Baltarusijoje, Barūnuose susi­ pažinau su senu tos parapijos klebonu Kozlovskiu, kuriam amputuota koja ir šv. Mišias prie altoriaus jis laiko sė­ dėdamas. Jurgis Alekna, išėjęs iš kunigų seminarijos, įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Ju­ risto diplomą gavo pirmaisiais tarybinės okupacijos me­ tais Vilniaus universitete. Nuo to laiko gyvena Panevėžy­ je, užsiima advokato praktika. Visi, kurie su Alekna tu­ rėjo kokių nors teisinių reikalų, džiaugėsi jo nuoširdžiu ir nesavanaudišku noru padėti žmonėms. Tačiau jis neįti199

ko valdžiai. Už tai, kad nesislapstydamas lankė bažnyčią, iš Panevėžio advokatų kolegijos buvo pašalintas. Nepasisekė jam ir šeimyniniame gyvenime. Studijuo­ damas universitete vedė. Žmona, pagimdžiusi sūnų, pali­ ko jį tėvui, o pati išėjo gyventi pas kitą. Karo sūku­ riuose ji dingo be žinios. Advokatą Jurgį Alekną pažinojau nuo vaikystės die­ nų, kai jis Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčioje per šv. Mišias sėdėdavo presbiterijoje, kunigų suole. Taip jam pagarbą rodė tuometinis tos bažnyčios klebonas kanau­ ninkas Vladas Butvilą, vėliau patekęs į tarybinius lage­ rius. Artimiau su J. Alekna susipažinau tiktai prieš keletą metų prie Palangos bažnyčios po vakarinių Mišių. Palan­ goje jis turėjo nedidelę vilą. Kadangi netrukus ruošėsi grįžti į Panevėžį, pasisiūliau jį parvežti savo mašina po keletos dienų, kada mano studentai pas Gargždžų geologus-naftininkus bus baigę mokomąją praktiką. Mano pa­ siūlymą Alekna mielai priėmė. Ilgoje kelionėje iš Palangos į Panevėžį prisiminėme gimines, mėgindami nustatyti mūsų giminystės ryšius. Tai nelabai sakėsi, nors jo motina buvo Skuodytė. Aptarėme Lietuvos katalikų Bažnyčios padėtį ir Lietuvos ateities perspektyvas. Kalbėjome ir Lietuvos pogrindžio spaudos tema, aptardami jos svarbą ir reikalingumą. Paaiškėjo, kad advokatas skaitęs tiktai kelis ,,LKB kronikos" nume­ rius, kuriuos jam davęs vienas žmogus. Vėliau sužinojau, kad tas žmogus —Steponavičius, mano mokslo draugo gimnazijoje tėvas, nepriklausomos Lietuvos laikais tar­ navęs Panevėžio teisme. Pasisiūliau Alekną aprūpinti ne tik ,,LKB kronika", bet ir kitais pogrindžio leidiniais. Jį toks pasiūlymas nudžiugino, ir nuo kito mūsų susitikimo jo namuose jis tapo mano tada jau nemažos konspiracinės grupės neregistruotu nariu. Ne tik pats skaitė tuos po­ grindžio leidinius, bet ir kitiems duodavo pasiskaityti. Dabar atvykus į Panevėžį man buvo labai svarbu jam pranešti apie mane ištikusią bėdą ir kad jis pats būtų pasiruošęs saugumo apklausai, jeigu mano ryšiai su juo saugumui yra žinomi. 200

Alekna tą žinią sutiko visai ramiai. Pasakiau, kad esu oficialiai atsisakęs tardymo ir jie nieko iš manęs nesužinos apie mano pažintį su juo ir apie mūsų susitikimus. Jis pagyrė mane už tai pasakydamas, kad Lietuvos TSR pro­ cesinis kodeksas kaltinamąjį neįpareigoja tardymui duoti parodymų. Jurgis Alekna žinojo apie mano rengiamą darbą, ku­ riame sukaupiau gausybę faktų apie tikėjimo ir Bažny­ čios persekiojimus Lietuvoje. Jis labai nustebo dabar jį pamatęs ir labai gerai įvertino. Tačiau šį veikalą turėjau palikti kitur. Kad jam būtų ramiau prieš galimas saugumo apklau­ sas, paprašiau, kad grąžintų paskutinį kartą pas jį palik­ tus pogrindžio leidinius, jeigu jis juos turi namuose. J. Alekna pasakė juos laikąs sandėlyje užkrovęs malko­ mis. Jam susiruošus tuos leidinius atnešti, paprašiau, kad pasidairytų prie kiemo vartų, ar nepastebės ko nors įtar­ tino gatvėje? Po valandėlės Alekna atnešė porą pogrindžio leidi­ nių—,,LKB kroniką" ir „Aušrą", kuriuos tuojau pat įsidė­ jau į portfelį. Atsisveikinome taip, tarytum būtume nujautę, kad daugiau niekada nebesusitiksime. Vos tik išėjau iš kiemo ir už kelių žingsnių pasukau į Respublikos gatvę, staiga kitoje gatvės pusėje stovintis „gazikas" užvedė motorą, tačiau iš vietos taip ir nepaju­ dėjo. Nejaugi jie ir čia mane surado?—dingtelėjo nerami mintis. Tuojau pat perėjau į dešiniąją gatvės pusę, kurio­ je urzgė tas šviesų dar neįjungęs automobilis, ir nesku­ bėdamas patraukiau į priekį, klausydamasis, kada jis pra­ dės važiuoti. Tačiau „gazikas" tebeurzgė vietoje. Eiti tiesiausiu keliu pas motiną per Nevėžio upės pės­ čiųjų tiltą aš nebesiryžau. Šiuo vėlyvu laiku nuošaliose vietose nežinia ką gali sutikti. Jeigu saugumiečiai žino, kad aš dabar esu Panevėžyje, gali ir miesto chuliganais apsimetę ką nors man padaryti. Neskubėdamas Respublikos gatve nuėjau geležinkelio stoties pusėn. Šiam netrumpam kely lyg ir įsitikinau, kad iiiekas manęs neseka. Nepriėjęs stoties, pasukau į mažą 201

Utenos gatvę. Čia liūdnu žvilgsniu atsisveikinau su namu, kuris gerai prisiminė mano kūdikystę ir mokyklinius me­ tus. Išėjęs į Vilties gatvę, po keliolikos minučių.pasiekiau motinos namus. Šiame mano tėvams kadaise priklausiu­ siame name po nacionalizacijos jai buvo paliktas tik vie­ no kambario butas. Motinos kambario lange degė šviesa. Pažvelgęs pro virtuvės langą pamačiau prie stalo sėdin­ čią motiną. Ji skaitė knygą.

ŽEMAIČIŲ PYRAGAS

Toks vėlyvas ir netikėtas mano atsiradimas motiną la­ bai nustebino. Ji švelniai man papriekaištavo, kad nepa­ rašiau jai laiško. Jau manė, kad šį kartą Kalėdoms neat­ važiuosiu. Jeigu būtų žinojusi, kad šiandien pasirodysiu, būtų aplaksčiusi krautuves, kad turėtų kuo pavaišinti sve­ čią. Svečiu ji mane dažnai pavadindavo. — Nieko, mama, aš esu sotus,—pasakiau jai iš tiesų nejausdamas alkio, nors neprisiminiau, ar prieš išvykda­ mas iš Vilniaus buvau pietavęs. Pas motiną, kad ji nesijaustų viena, dažnai nuvažiuo­ davau Kalėdoms ir Velykoms. Man atvykus ji visada la­ bai džiaugdavosi. Primindavau jai tuos seniai praėjusius laikus, kai pati buvo dar jauna, o mes dar vaikai ir mums tos bažnytinės šventės būdavo didžiausias gyvenimo įvy­ kis ir džiaugsmas. Mūsų motina joms visada labai rūpes­ tingai ruošdavosi, o mes, kaip sugebėdavome, jai padėda­ vome. Dabar ji tarsi pasiteisindama pasakė maniusi, kad aš neatvažiuosiu, todėl Kalėdoms daug nesiruošusi, tačiau Kūčių stalui paplotėlių, silkę ir stiklinę spanguolių kisie­ liui jau turinti. Rytoj gal kur nors ir eglės šakelę atrasianti. O Kalėdos jau poryt. Širdyje jaučiau, kad šios Kalė­ dos drauge su motina bus paskutinės. Iš motinos kalbos ir jos elgesio supratau, kad ji dar nieko nežino apie tai, kas prieš mėnesį įvyko mūsų na­ muose Vilniuje. Apsidžiaugiau, kad saugumiečiai iki šiol nesusiprato ir jos bute padaryti kratos. Rūpestis dėl moti­ nos man visą laiką nedavė ramybės. O parašyti jai ne­ galėjau, nes tai sukeltų saugumo susidomėjimą, ir dabar jie tikrai Panevėžyje būtų manęs laukę. Labai gerai, kad 203

motina per tą mėnesį nerašė, vis laukdama laiško iš ma­ nęs. Anksčiau, kai pas ją atvažiuodavau, motina dažnai ma­ nęs paklausdavo, ar atvežiau žemaičių pyrago. Pirmą kar­ tą taip paklaustas net pyktelėjau: — Kokio tau, mama, pyrago dar reikia? Panevėžio py­ ragai daug skanesni už tuos, kuriuos Vilniuje kepa. Tada ir mama supyko, kad jos vaikas toks nenuovokus. Paaiškėjo, kad žemaičių pyragu ji vadina „LKB kroniką". Kadaise Žemaitės raštuose ji buvo skaičiusi apie tai, kad Povilas Višinskis, lankydamasis pas Žemaitę, jai atnešdavęs pasiskaityti draudžiamos lietuviškos spaudos. Jie tą spaudą vadino žemaičių pyragu. Mama, netikėdama manimi, pasakė: — Iš kur tu būsi sotus, tokį kelią važiavęs. Ar bus gerai, jeigu išvirsiu „zacirkos"? Dar turiu truputį ir pieno jai užbalinti. — Labai gerai, mama. Daugiau nieko ir nereikia. Ta­ čiau kol tu išvirsi, aš turiu trumpam išeiti pas vieną pa­ žįstamą,—pasakiau jai. O eiti reikėjo čia pat, tiktai skersai Vilties gatvę į naują penkiaaukštį blokinį namą, kuriame gyveno mano gimnazijos dienų klasės draugas Jonas Dambrauskas. Jis daug metų mokytojavo vidurinėje mokykloje, toje pa­ čioje, kurią mes abu baigėme, tada vadintoje gimnazija, o dabar dirba kabelių gamykloje inžinieriumi. Nors buvo jau vėlus laikas ir tokiu metu eiti į sve­ čius netinka, tačiau Jonas mane sutiko draugiškai, vis dėlto kiek nustebusiu klausiamu žvilgsniu. — Jonai, atleisk man, kad taip vėlai pas tave atsibeldžiau. Atėjau prašyti skubios pagalbos. Kai pasakiau, kad įkliuvau į saugumo voratinklius ir kad man būtinai reikia panaikinti visus savo „nusikalti­ mų“, padarytų Panevėžyje, pėdsakus, Jonas labai nustebo ir net šūktelėjo: — O aš maniau, kad tu jiems dirbi! Tai išgirdęs, aš labai nustebau, tačiau nebuvo kada aiškintis. Jonas nedvejodamas sutiko paimti mano rašo­ mąją mašinėlę, kuri buvo pas motiną, taip pat ir pogrin­ 204

džio spaudos archyvą, kurį slėpiau „kamaroje11. Taip mes vadinome šalia virtuvės esantį mažą belangį kambarėlį, kuriame motina buvo pasistačiusi ir savo lovą. Toje ka­ maroje ji buvo pasikabinusi Kristaus su perverta širdimi paveikslą ir Tarybų Sąjungos žemėlapį, kuriame, jai pra­ šant, buvau «rašalu nubrėžęs jos kelionių maršrutus. Mes, jos suaugę vaikai, buvome daug kur ją pavežioję. Ji daug kartų lankėsi Latvijoje, pabuvojo Karelijoje, Užkarpatėje ir net Vidurinėje Azijoje. Visas tas savo keliones buvo aprašiusi ne tik laiškuose, bet ir atsiminimuose. Jonas apsidžiaugė, kad pagaliau galės susipažinti su Lietuvos pogrindžio spauda, apie kurią jis daug girdėjo, tačiau iki šiol dar nebuvo matęs. Dėl to ir jis pats buvo kaltas. Kartą pas jį užėjęs, užuo­ minomis buvau bepradedąs kalbą apie pogrindžio spaudą. Jis tada darė gintaro inkrustacijas ir apsimetė, tarsi tos mano užuominos nebūtų išgirdęs. Pokalbis ta tema neuž­ simezgė, ir man pasirodė, kad tai jo visai nedomina. Kitą kartą vėl apie tai pradėti kalbą nesiryžau. O juk dar tą pačią dieną iš motinos kamaroje esančio archyvo būčiau galėjęs jam atnešti nemažai Lietuvos pogrindžio leidinių. Gal tą mano užuominą jis tada palaikė provokacija? Dabar sutarėme, kad po pusvalandžio susitiksime prie Liepų alėjos ir Varpo gatvės kampo. Ten jis iš manęs pa­ ims dėžę arba ryšulį ir nuneš tiesiai į savo garažą, esantį už geležinkelio, miesto pakraštyje. — Nereikia man sakyti, Jonai, kur tu visa tai padė­ si,—pastebėjau.—Tačiau būk tikras, kad saugume apie tave iš manęs nieko nesužinos. Sugrįžęs pas motiną pasakiau, kad tuojau pat turiu paskolinti rašomąją mašinėlę vienam žmogui. — Gal turi, mama, kokią nors kartoninę dėžę mašinė­ lei įdėti?—paklausiau jos. Mama greitai tokią dėžę surado. Ji labai tiko ir atrodė, tarytum iš anksto tam reikalui būtų paruošta. Stebėdama kaip aš, įstatęs rašomąją mašinėlę „Mosk­ va" su visu jos futliaru į dėžę, pradėjau ją kamšyti po­ grindžio spaudos mažais ryšuliais, o po to uždaręs aprišau 205

mamos surastą virve, ji, tarsi nujausdama kažin ką nege­ ra, liūdnu balsu paklausė: — Tai jau daugiau nebeatveši žemaičių pyrago? — Atvešiu, mama, atvešiu! Tą mašinėlę aš dabar tiktai skolinu,—nuraminau ją. Prieš išnešdamas iš namų virve perrištą dėžę, išėjau į kiemą apsižvalgyti. Apėjęs aplink namą apžvelgiau abi gatves. Kadaise mums priklausęs namas buvo kampinis. Jose nepastebėjau nieko, kas keltų įtarimą. Sugrįžęs į vidų ir dar kiek palaukęs, pasiėmiau dėžę ir išėjau į su­ tartą vietą. Ji buvo arti, to paties kvartalo įstrižiniame kampe. Kai nuėjau į vietą, Jono dar nebuvo. Kiek pastovėjęs, pradėjau vaikščioti pirmyn ir atgal. Buvo visai tamsu, nes šioje nuošalioje mažoje gatvėje nekabėjo jokio žibinto, o vienaaukščių medinių namų languose jau buvo tamsu. Praėjo penkios, dešimt minučių, o Jono vis dar nėra. Gal jį atkalbėjo žmona,—pagalvojau. Staiga iš už kampo pasirodė tamsesnis už naktį silue­ tas, kuris pamažu artėjo. Vėl mane apėmė neramus jaus­ mas: o jeigu tai ne Jonas? Praeinančiam dabar aš pats pa­ sirodysiu įtartinas. O jeigu tai koks nors blogas žmogus arba gerokai kauštelėjęs? Tačiau greitai visos abejonės išsisklaidė, nes iš ramios ir gracingos to silueto eisenos bei laikysenos pažinau, kad tai Jonas. Priėjęs prie manęs, paėmė dėžę ir, nieko man nepasa­ kęs, vėl pradingo nakties tamsoje.

MANO MOTINA

Po to, kai kunigas Napoleonas Norkūnas man pasiū­ lė daugiau Raškutėnuose nebesirodyti, kurį laiką lais­ vomis nuo darbo dienomis „LKB kroniką11 ir „Aušrą11 spausdinau Vilniaus užmiestyje, Fabijoniškių kaime, pas mokytojus Leoną ir Vandą Kurklėnus. Tačiau ir čia daž­ nais apsilankymais ir ilgu užsibuvimu tuose namuose ga­ lėjau atkreipti kaimynų dėmesį. Be to, ir pats jutau, kad ši vieta nėra saugi ir šitų gerų žmonių namams galiu už­ traukti nelaimę. Todėl beveik visus savo pogrindžio spau­ dos darbus tęsiau Panevėžyje pas motiną. Pas ją kartais nevengiau atvažiuoti savo „Volga11, kuri, stovėdama mo­ tinos buto palangėje, kantriai laukdavo kol aš atliksiu darbą. Čia buvo parengti beveik visi „Perspektyvų11 nu­ meriai. Motina buvo labai patenkinta, nes dabar pas ją apsi­ lankydavau kiekvieną mėnesį. Tačiau ir jos bute, nuo ry­ to iki vakaro tarškant rašomajai mašinėlei, nebuvo saugu, nes jos skleidžiami garsai tikriausiai gerai girdimi beveik visuose to namo butuose, tiek apačioje, tiek viršuje. Ta­ čiau būdamas motinos globoje, jaučiausi ramus. Motina, skaitydama „LKB kroniką11, gerai žinojo, kad mano darbas yra susijęs su rimtais pavojais. Tačiau ji bu­ vo įsitikinusi, kad tose kronikose rašoma tiktai tiesa, to­ dėl nėra ko bijoti. Ji tikėjo, kad „LKB kronikos11 ir kitų Lietuvos pogrindžio leidinių spausdinimas yra reikalingas ir būtinas lygiai taip, kaip buvo reikalingas lietuviško spausdinto žodžio platinimas spaudos draudimo gadynėje, apie kurią ji gerai žinojo. Ji stengdavosi man visaip padėti, mane saugodaipa ir rūpestingai maitindama. Iš pradžių net prie perrašytų ir 207

subrošiūruotų „LKB kronikos" egzempliorių pasisiūlė pri­ siūti viršelius, iškirptus iš storesnio popieriaus. Išeidama iš namų į krautuves ar bažnyčią, išorines buto duris už­ rakindavo raktu. Kam nors pasibe'ldus, žinodavau, kad tai ne mano motina ir jų neatidarydavau. Sugrįžusi ji pa­ ti duris atsirakindavo. Motina mėgo konkretumą, todėl ,,LKB kronika" jai bu­ vo geriausiai suprantama. „Aušroje" įvairūs samprotavi­ mai ir abstrakčios sąvokos ją vargindavo. Joje perskaity­ davo tik tai, ką jai patardavau. O politikuojančių „Pers­ pektyvų" jai visai nesiūlydavau. Jos išsilavinimas buvo tik pradinis, įgytas Pirmojo pasaulinio karo metais. Ta­ čiau ji troško žinoti ir viskuo domėjosi. Retkarčiais motiną aplankydavo jos vyriausiasis brolis Juozapas Morkevičiuis, jau devintą dešimtį metų baigiąs senukas. Gyveno jis netoli miesto, Bernatonių kaime. Kai sugrįžo iš Sibiro tremties, jo ne tik į sodybą Vabuojų kaime neįleido, bet ir Lietuvoje gyventi kurį laiką už­ draudė. Atėjęs pas savo seserį, mano motiną, trylika metų už jį jaunesnę, visada kišenėje atnešdavo saldainių saują. Aptariant gimines, pažįstamus, ligas ir kitas naujienas, motina jam daug papasakodavo apie tai, ką buvo perskai­ čiusi „LKB kronikose". Mano dėdė jos klausydavosi ati­ džiai ir su didele nuostaba. Visa tai jam buvo negirdėta. Tiesa, po karo taip būdavo. Jiems jau gyvenant Sibire, net jo žmonos pusbrolį kunigą Kazimierą Dulksnį keleriems metams uždarė į kalėjimą. Prie Stalino ir prie Chruš­ čiovo buvo areštuota daug kunigų. Tačiau kad dabar kas nors juos persekiotų, jis iki šiol to dar nebuvo girdėjęs. Juk dabar visada bnžnyčioje pilna žmonių. Kunigai sako pamokslus. Kasmet vaikai leidžiami prie pirmosios komu­ nijos. . . Tačiau mano motinos pasakojimais dėdė tikėjo. Jis net neklausdavo jos, iš kur ji viską žinanti. Motina lyg pri­ tyrusi konspiratorė niekam neprasitardavo, ką aš pas ją veikiu ir kad ji pati skaito „LKB kroniką". Jai jau buvo įpusėjusi aštunta dešimtis metų, tačiau jautėsi sveika ir tebebuvo judri. Prieš penketą metų iš 208

jos užrašinėjau tautosaką. Vien dainų ir dainuškų užra­ šiau apie šešis šimtus. Ji net prispyrė mane, kad tautosa­ ką užrašinėčiau iš kitų dviejų senučių, kurių viena buvo net dvylika metų už ją vyresnė. Tas darbas truko apie ketvirtį metų, surinktas derlius buvo puikus —iš viso per penkis tūkstančius vienetų! Jie visi, sudėti į dvidešimt storų rankraštinių knygų, daibar saugomi Mokslų Akade­ mijos lietuvių literatūros instituto tautosakos archyve. Motina visą gyvenimą labai mėgo skaityti knygas. Jų visada atveždavau iš mūsų namų bibliotekos. Be to, ir ji pati jau seniai buvo parašiusi gyvenimo prisiminimus, ku­ riuos pavadino ,,Našlaitės dalia". Juos gerai įvertino mokslininkai, atsiųsdami gražius ir turiningus atsiliepi­ mus. Tuos jos atsiminimus perrašiau mašinėle. Jie buvo įrišti knygrišykloje. Dailininkas Petras Ilgūnas parūpino viršelio graviūrą, kuri labai derinosi su tos rankraštinės knygos pavadinimu ir turiniu. Knyga buvo iliustruota se­ nų fotografijų, paimtų iš motinos rinkinių, kopijomis. Tos savilaidinės knygos egzemplioriai dabar yra Lie­ tuvos Mokslų Akademijos centrinės bibliotekos, Vilniaus universiteto centrinės bibliotekos, Kauno Maironio litera­ tūros muziejaus rankraščių skyriuose. Vienas buvo pridė­ tas prie tautosakos rinkinių. Dar vienas gerokai vėliau perduotas į Lietuvos respublikinės bibliotekos rankraščių skyrių. Taip tų atsiminimų egzempliorius paskirsyti man patarė Mokslų Akademijos bibliotekos rankraščių skyriu­ je dirbęs istorikas Rimantas Jasas. Kartą pas motiną perrašinėjant kažkurį leidinį, nulū­ žo italų gamybos rašomosios mašinėlės raidė. Nutrau­ kus darbą teko ją vežtis į Vilnių ir prašyti Alberto Zvicevičiaus pagalbos. Jis per pažįstamus atidavė ją remon­ tuoti ir po kurio laiko vėl man grąžino. Galėjau ir pats ją atiduoti į remonto dirbtuvę, tačiau maniau, kad saugu­ mo nurodymu visų remontuojamų mašinėlių šrifto pavyz­ džiai ir jų savininkų adresai gali būti atiduodami į Vals­ tybės saugumo komitetą. Kad tą rašomąją mašinėlę atsiimčiau, sutartu laiku tu­ rėjau nueiti už geležinkelio stoties į nuošalią ir man ne­ pažįstamą gatvę. Ten iš kažkurių namų išėjęs Albertas 14. V. Skuodis

209

niekam nematant tą lengvą, į storą popierių susuktą ma­ šinėlę man atidavė. Po to nuėjome kas sau į skirtingas puses. Deja, su pataisyta kunigo Napoleono Norkūno rašo­ mąja mašinėle nebeilgai teko dirbti. Kunigas Norkūnas, nebegaudamas iš manęs nei ,,LKB kronikos", nei „Aušros" numerių, paprašė ją grąžinti. Jis neva pažadėjęs ją kaž­ kam kitam, kuris taip pat turįs kažką nelegalaus perraši­ nėti. Nebesistengiau tų leidinių jam per ką nors kitą pri­ statyti arba pats nuvežti, nes žinojau, kad jis juos per­ skaitęs pasilaikys sau ir įkiš į tvarte užkastą bidoną. Vieną vakarą tą rašomąją mašinėlę nuvežiau į Rešku­ tėnus, nes iš istoriko Adolfo Raulinaičio jau buvau gavęs tokią pat nedidelę „Maskvą", su kuria toliau dirbau mo­ tinos bute. Dabar, kai ir šitos rašomosios mašinėlės pas motiną nebebuvo, taip pat ir pogrindžio spaudos archyvo, pa­ slėpto jos kamaroje, pajutau, tarsi sunkus akmuo nuo širdies būtų nuslinkęs. Kad tik Jonas laimingai pasiektų savo garažą! Maža kas gali atsitikti miesto pakraštyje nakties metu. Dabar dėl motinos buvau ramus ir staiga, pajutęs tik­ rą alkį, prajuokinau ją, kai išsrėbęs dvi lėkštes šiltos „zacirkos", paprašiau dar ko nors užkąsti.

KALĖDOS

Kūčių dieną praleidau su motina kai ką skaitinėdamas ir žiūrinėdamas jau daug kartų matytas jos fotografijas, kurias ji brangino ir turėjo jų daug. Pati visada mėgo prisiminimais sugrįžti į jaunystės dienas ir apskritai į pra­ eitį. Seniausia iš turimų fotografijų siekė 1907-sius metus, kai ji pati buvo vos penkerių metukų. Mes šį šventą va­ karą prisiminėme mirusius ir dar tebegyvenančius gimi­ nes. Jos kartos žmonių jau beveik nebeliko. Motina, ruošdamasi mūsų pasuktiniajai Kūčių vakarie­ nei, išėjo į krautuves apsipirkti. Ji kažkur atrado ir eglės šakelę. Ją įstatė į puodynę su vandeniu, o man liepė tą šakelę papuošti keliais žaisliukais, kurie dar buvo užsili­ kę iš mano vaikystės dienų. O tų žaislų, kai mes buvome maži, turėjome labai daug. Tada mūsų kalėdinė eglutė savo žvaigždėta vir­ šūne siekdavo net aukštas kambario lubas. Kol buvome maži, eglutę puošdavo mama. Vėliau, kol gyvenau pas tėvus, tuo džiugiu darbu užsiimdavau tiktai aš, nepatikė­ damas jo už mane jaunesniems broliui ir seseriai. Jie būdavo tik žiūrovai. Ne kartą pats ir eglutę iš miško par­ sinešdavau. Sugrįžęs iš vakarinių pamaldų bažnyčioje, radau mo­ tiną manęs belaukiančią prie jau padengto labai kuklaus Kūčių stalo. Po trumpos tylios maldos atsisėdome prie jo tiktai dviese. O kadaise susėsdavome penkiese. Tėvas jau seniai miręs. Brolis Adolfas gyvena Latvijoje. Sesuo Zi­ na su savo šeima —kitame šio miesto pakrašty. Po tos šventos ir liūdnos vakarienės motina netrukus atsigulė. Aš dar ilgai vakarojau, paskendęs savo mintyse 211

apie praeitį, dabartį ir apie jau beveik aiškią mano arti­ miausią ateitį... Kalėdų rytą pirmą kartą su motina nebenuėjome į ankstyvąsias Piemenėlių mišias. Abu jautėmės pavargę. Pasitenkinome votyva, į kurią taip pat susirinko apypilnė Sv. Petro ir Povilo bažnyčia. Su tąja bažnyčia buvo susijęs visas mano motinos gy­ venimas. Joje ji krikštyta ir gavo visus kitus sakramen­ tus. Joje ji dalyvavo daugelio mirusių giminių ir artimų pažįstamų laidotuvių gedulingose pamaldose. Joje ji visa­ da būdavo sekmadienais ir bažnytinių švenčių dienomis. Toji bažnyčia visada mano motinos dvasioje ir širdyje. Tačiau ji man ne kartą buvo sakiusi nesanti davatka ir dalyvaujanti Bažnyčios gyvenime tiek, kiek to reikalauja Bažnyčios įsakymai. Mano motina Kalėdų ir Velykų rytą po pamaldų baž­ nyčioje suskaičiuodavo prie šventoriaus akmeninės tvo­ ros sustatytus automobilius. Iš jų skaičiaus ji darydavo išvadas apie turingesnių, jos nuomone, apsišvietusių žmo­ nių tikėjimą. Tos išvados visada būdavo optimistinės, ko­ munistų, persekiojančių tikėjimą, nenaudai. Atrodo, kad tokius „sociologinius" tyrimus ji pradėjo „LKB kronikos" įtakoje. Po votyvos pasilikau bažnyčioje laukdamas, kol klebo­ nas kunigas Jonas Juodelė išeis iš zakristijos ir sugrįš į šalia bažnyčios esančius namus. Užėjau pas jį pasveikinti su Kalėdų šventėmis ir atsi­ sveikinti su juo prieš artėjantį areštą. Duris atidarė pats klebonas. Su kunigu Juodele buvau pažįstamas jau keletą metų. Ne kartą lankiausi jo namuose. Kartą savo automobiliu jį vežiau į Suvalkiją, į Paluobius, pas kun. P. Račiūną. Abu buvę lageriuose. Dabar dirbdamas didelės parapijos bažnyčioje, jis buvo atsargus ir mano kadaise padarytos užuominos apie Lietuvos pogrindžio spaudą jo nedomino. Vėliau suvokiau, kad toji spauda jam nebuvo svetima. Mums laiptais užlipus į antrąjį aukštą ir įėjus į kambarį-biblioteką, kunigas J. Juodelė tuojau pat priėjo prie lango ir, pažvelgęs pro užuolaidą, manęs paklausė: 212

— Ar atkreipėte dėmesį į tuos vyrus, stovinčius prie šitų šoninių šventoriaus vartų? — Taip, klebone, ijie man pasirodė labai įtartini. Ar jie kartais neseka svečių, kurie pas jus apsilanko? Iš tikrųjų, juos pamatęs prie šoninių šventoriaus var­ tų, pasijutau nejaukiai. Jie buvo kažkuo panašūs į tuos, kuriuos matydavau stebinčius ir sekiojančius mane Vil­ niuje. Jų buvo trys ir man pro juos praeinant jų stoviniavimas atrodė dirbtinis, abejingumas praeinančiam apsi­ mestinis. Tačiau iš kur jie žinotų, kad ruošiuosi užeiti pas kleboną, jeigu man pačiam tokia mintis atėjo į galvą tik­ tai būnant bažnyčioje? Vadinasi, jie ne mano sekliai. Kunigas Juodelė patvirtino, kad tai tikrai saugumo sekliai ir prie tų vartų jie pasikeisdami stoviniuoja jau keletą dienų. Mūsų pokalbis užtruko tiktai dešimt minučių. Pasa­ kiau, kas man atsitiko ir kas manęs dabar laukia, papra­ šiau, kad jis tą patį kaip nors praneštų Kupiškio rajono Adomynės parapijos klebonui kunigui Antanui Guobiui. Kunigas Juodelė tai padaryti pažadėjo. To paprašyti ir buvo pagrindinis šio mano vizito tikslas.

MANO PAŽINTIS SU TUO, KURIS FLIRTAVO SU VELNIU Pas kunigą Antaną Guobį į Adomynę reikėjo nuvykti man pačiam, tačiau dabar nebeužteko laiko, nes tai kelio­ nei sugaiščiau visą dieną, kol autobusu iš Panevėžio nuva­ žiuočiau į Kupiškį, o iš ten —į Adomynę, esančią gerokai į šoną nuo plento iš Kupiškio į Anykščius. Dienos dabar trumpos, drėgnos ir šaltos. Grįžimas retai važiuojančiais autobusais į vieną ar į kitą pusę neužtikrintas. Be to, dar vieno svarbaus uždavinio nesu atlikęs. Kunigas Antanas Guobis man vaikystėje buvo ryški asmenybė. Jis, dar visai jaunas vikaras, Panevėžyje ma­ ne paruošė išpažinčiai ir pirmajai komunijai. Vėliau, per pirmąjį bolševikmetį ir karo metais, patarnaudavau jam šv. Mišioms. Turėjo polinkį ir talentą dirbti su vaikais, vadovavo bažnytiniam vaikų chorui. Žiemos metu su jais čiuoždavo ant užšalusio Nevėžio arba surengdavo vaikų iškylas rogutėmis. Pats buvo žemo ūgio ir iš tolo negalė­ jai atskirti nuo vaikų, kada kartu su jais sėsdavos į ro­ gutes. Klebonijoje surengdavo vaikams Kalėdų eglutę. Kartais bažnyčioje jis arba klebonas kanauninkas Vla­ das Butvilą' vargonaudavo, nes vargoninkas dėl girtu­ mo ar kitų priežasčių kai kada negalėdavo ateiti į bažny­ čią. Išsijungus elektrai, o karo metais tai dažnai atsitik­ davo, užlipdavau ir aš prie vargonų pasukti oro dumplių. Zakristijonas taip pat kartais negalėdavo eiti savo parei­ gų, nes už miesto turėjo mažą ūkį, kuriame pasitaikyda­ vo skubių darbų. Tada bažnyčioje tekdavo jį pavaduoti, ir klebonas mano darbu būdavo patenkintas. Be to, buvau visų patarnautojų Mišioms seniūnas. 214

Kartu su kunigu Guobiu dviračiais važiuodavome į Naujikus, prie kelio į Karsakiškį, ten jis aplankydavo li­ gonius, aukodavo šv. Mišias koplyčioje. Vieną kartą, karo frontui nuslinkus į Rytus, grįždami iš Naujikų į Panevėžį, sustojome prie didžiulio pašauto tarybinio tanko. Prie jo pasistatę dviračius, ne tik apėjo­ me aplink tą pabaisą, bet įlipome ir į vidų, pasukinėjome kai kurias tanko valdymo rankenas. Karo metais kunigas Antanas Guobis „Panevėžio bal­ se" buvo paskelbęs savo įspūdžius iš susitikimų su čekis­ tais, kada jis per pirmąjį bolševikmetį buvo šaukiamas tardyti. Mane ypač intrigavo tų pasakojimų laikraštyje pavadinimas — „Kaip aš flirtavau su velniu". Prieš prasidedant antrajai tarybinei okupacijai, kuni­ gas Antanas Guobis buvo kažkur iškeltas ir beveik tris­ dešimt metų nieko apie jį nežinojau. Teko tik girdėti, kad Izraelio vyriausybė jį apdovanojo medaliu už tai, kad slėpė ir globojo sušaudytų žydų vaikus. Toji aplin­ kybė turbūt ir jį patį išgelbėjo nuo sovietinių lagerių, kurių jis būtų neišvengęs už savo „flirtavimą su velniu". Kartą, jau dirbdamas universitete, dalyvavau Vilniaus liaudies universiteto Kraštotyros ir kultūros paminklų ap­ saugos fakulteto surengtoje ekskursijoje į šiaurės Lietu­ vą; vadovavo to fakulteto prodekanas istorikas Adolfas Raulinaitis. Kamajuose užėję į bažnyčią, radome tos baž­ nyčios kleboną, ir aš atpažinau kunigą Antaną Guobį. Erdvioje zakristijoje jis mums parodė labai seną, siaurą ir tokiame pat sename odiniame maišelyje laikomą met­ rikų knygą, kurioje visi įrašai buvo padaryti poeto kuni­ go Antano Strazdelio ranka. Tada jam neprisistačiau, abejodamas, ar po tiek daug metų mane prisimins. Jeigu ir prisimintų, per keletą mi­ nučių nesugebėčiau jam nieko pasakyti. O mūsų grupė jau skubėjo aplankyti Antano Strazdelio kapo. Netrukus po tos ekskursijos aš vėl nuvažiavau į Ka­ majus, dabar specialiai norėdamas atnaujinti mūsų pažin­ tį. Ne iš karto kunigas Guobis mane atpažino, tačiau ge­ rai prisiminė mano tėvą, kuris prieš karą buvo Vyrų ka­ 215

talikų sąjungos Panevėžio skyriaus valdybos narys. Taip įgijau jo pasitikėjimą. Vėliau sužinojau, kad kunigas Guobis, jo paties pagei­ davimu, buvo perkeltas į daug mažesnę ir ramesnę Ado­ mynės parapiją. Čia jį suradęs, pradėjau lankytis dažno­ kai, tačiau ne tuščiomis, o su ,,LKB kronika" ir ,Auš­ ra", kurių jis visada laukdavo, nes iš niekur kitur negau* davo. Kunigas Guobis ne kartą man sakydavo, kad pas jį tų leidinių pasiimti atvažiuoja mokytojos iš Zarasų. Jos jam buvo gerai pažįstamos iš tų metų, kai klebonavo Zara­ suose. Kunigas Guobis keletą kartų beveik per prievartą man įbruko po šimtinę, o kartą net dvi iš sykio, kaip jis sakydavo, pogrindžio spaudos reikalams. Tas dvi šimtines panaudojau surengti koncertui Balta­ rusijoje, Pelesos kaime gyvenantiems lietuviams. Buvau labai nepatenkintas tais estrados artistais, kad jie tik* tai už pinigus sutiko ten nuvykti. Su muzikantais buvo ir aktorius Tomas Vaisieta. Aš pats tame koncerte nedalyva­ vau. Girdėjau, kad ir jų tranki „moderni" muzika vieti­ niams kaimo žmonėms nebuvo prie širdies, tačiau jie džiaugėsi, kad šie menininkai iš Lietuvos juos aplankė. Niekada nebuvau tikras, kad mano dažnoki apsilanky­ mai pas kunigą Guobį saugumui nėra žinomi. Iš pradžių iš Panevėžio į Adomynę važiuodavau savo mašina. Ją pa­ statydavau ne prie klebono namų, o prie bažnyčios, nuo kurios į kleboniją ateidavau pėsčias. Į Vilnių grįždavau per Anykščius. Su kunigu ne kartą svarstėme, ką jis turėtų sakyti, jei­ gu kas nors pradėtų jį klausinėti apie mane. Dabar būtinai reikėjo jį įspėti, kad aš į saugumo nagus jau įkliuvau. Kunigui Juodelei nepasakiau, kodėl jo paprašiau pra­ nešti kunigui Antanui Guobiui apie mane. Tačiau tai jis galėjo nujausti. Platindamas pogrindžio spaudą ir važinėdamas pogrin­ džio reikalais, susitikdavau ir su kitais kunigais. Kartą 216

su motina važiavau į Juodupę Rokiškio rajone, kur kle­ bonavo kun. Pranciškus Sabaliauskas. Motina paliko sėdė­ ti mašinoje, pastatytoje prie kapų, o aš su ,,LKB kroniko­ mis" užėjau į kleboniją. Mani sugrįžus motina pasakė, kad prie mūsų mašinos priėjusi kažkokia moteris ir užsi­ rašiusi numerį.

„PRIES VĖJĄ NEPAPŪSI!

Pirmosios Kalėdų dienos popietę vėl užėjau pas Joną Dambrauską. Jis, tą tamsią naktį nuėjęs į savo garažą, iš ten nusineštos dėžės tuoj pat išsiėmė keletą naujų pogrin­ džio leidinių. Buvo labai patenkintas, kad per Kalėdas galėjo juos skaityti. Trumpai papasakojau Jonui apie kratą, pokalbius sau­ gume, sekimą ir jau prasidėjusį tardymą. Staiga jis manęs paklausė: — Kas daugiau iš mūsų „chebros" su tavimi palaikė tokius ryšius? — Ne, Jonai, į tokius ir panašius klausimus aš tau neatsakysiu. Jonas ir pats suprato, kad toks jo klausimas buvo ne­ tikęs. O tokius ryšius su kai kuriais buvusios mūsų gimnazi­ jos draugais tikrai palaikiau. Beveik viską, ką iš pogrin­ džio spaudos aš gaudavau, taip pat mano leidžiamas „Perspektyvas", skaitydavo Geologijos valdybos vyriau­ siasis geologas, Lietuvos TSR nusipelnęs geologas, geolo­ gijos-mineralogijos mokslų kandidatas Vytautas Vansavičius, vienu metu savo įstaigoje buvęs net partinės or­ ganizacijos sekretoriumi. Kartą Vytautui daviau paskaityti keturias mano pa­ rengtas ir išplatintas brošiūras, kurių tekstus Irena buvo išvertusi iš didelio rusų disidentų straipsnių rinkinio „Iz pod glyb" („Iš po luitų"), rusų „Samizdato" išleisto 1974 metais. Irena išvertė A. Solženicyno „Obrazovanščina", „Gy­ venti be melo", M. Agurskio „Dabartinės visuomeninės ekonominės sistemos ir jų perspektyvos", V. Borisovo „Asmenybė ir tautinis sąmoningumas", I. R. Šafarevičiaus 218

„Socializmas" ir to paties autoriaus „Atsiskyrimas ar su­ artėjimas? Nacionalinis klausimas TSRS". Pastarajame dar­ be Šafarevičius aiškino, kad nuo socialistinės ideologijos rusų tauta nukentėjo ne mažiau negu kitos, esančias TSRS sudėtyje, kad dėl tos ideologijas sukūrimo ir jas palaiky­ mo kaltos visos tautas. Todėl jos bendrai turėtų tą(ideolo­ giją ir atmesti. Tai padariusias tautos galėtų „savanoriškai ir bendram laJbui gyventi vienas valstybės ribose". Jo ma­ nymu, nedidelės valstybės yra „labai silpnas —pasmerk­ tos visais atžvilgiais būti priklausomos nuo stambesniųjų". Todėl „nėra jokio reikalo valstybės skaldyti iki naciona­ linio atomo". Tokios ir panašios TSRS Mokslų Akademijos nario ko­ respondento I. R. Šafarevičiaus mintys Vytautą Vansevičių taip supykdė, kad jis tos savilaidinės brošiūros mano akivaizdoje vos nesudraskė. Vytautas, nors buvo partinis, tačiau komunistu tapo ne iš idėjos, o su išskaičiavimu — daryti tarnybinę karjerą Lietuvos labui. Jis daug prisidė­ jo, kad Geologijos valdybos padaliniuose dirbtų tik lietu­ viai. Gręžinių specialistų lietuvių buvo ieškoma Rusijos platybėse, taip ne vienas sugrįžo į Lietuvą. Jis buvo na­ cionalistas gerąja šio žodžio prasme ir nuolatos gyveno Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo idėja. Todėl labai vertino pogrindžio spaudą. Kartą jis man papasakojo apie Vilniaus pedagoginio instituto vadovybės piktą ireakciją, kam dėstytojas Šalūga su grupe savo studentų kažkurioje Lietuvos vietoje buvo susitikęs su katalikų kunigu ir su juo kalbėjosi. Už tai dėstytojas buvo atleistas iš darbo. Ši informacija pate­ ko į „LKB kronikos" puslapius. Panevėžyje noriai iš manęs porgindžio spaudos leidi­ nius paimdavo kitas iš mūsų klasės „chebros" — Algis Užusienis. Baigęs gimnaziją jis taip pat išvyko studijuo­ ti — į Kauno universiteto Mechanikos fakultetą. Dėl ne­ turto net neįpusėjęs pirmojo semestro sugrįžo į Panevėžį pas motiną ir įsitraukė į Justinio pogrindinę organizaci­ ją, veikusią prie Algimanto apygardos partizanų organi­ zacinio skyriaus. 1949 metų sausį iš Vilniaus į Panevėžį man atvykus 219

trumpoms atostogoms, su Algiu buvome sutarę, kad aš per jį atiduosiu partizanams mano neseniai mirusio tėvo rašomąją mašinėlę „Oliver". Algis turėjo ją paimti per kitą mūsų susitikimą apie Velykas. Deja, nebesusitikome. Jį areštavo. Kad tardymuose buvo kalbama ir apie maner tai sužinojau tik po 46 metų, kada slaptieji KGB archyvai tapo prieinami. 1946 m. kovo 2 dieną jį atskirai tardė karo prokuroro padėjėjas, justicijos majoras Skorikovas ir saugumo ope­ ratyvinis įgaliotinis Raneveckis. Skorikovui Algis aiškino: r,Aš sudarinėjau aktyvistų ir komunistų sąrašus, rinkau pinigus banditams, be to, susitariau ir norėjau nupirkti rašomąją mašinėlę iš savo pažįstamo Skuodžio, kad ją perduočiau bandai" (vertimas iš rusų k.). Į Raneveckio klausimą, kokiomis aplinkybėmis jis bu­ vo užverbuotas, Algis Užusienis atsakė, kad priėmė to­ kią priesaiką: „Aš,' Katinas (tokią pravardę jis turėjo gimnazijoje ir buvo pasidaręs net apskritą antspaudą su tupinčiu katinu užriesta uodega; juo antspauduodavo mū­ sų sąsiuvinius —V. S.), Dievo vardu įsipareigoju keršyti už žuvusius partizanus, vykdyti man pavestas užduotis ir saugoti paslaptis". Ir šis tardytojas klausinėjo apie mūsų susitarimą dėl rašomosios mašinėlės neva pardavimo ir pirkimo. Kovo 11 dieną vėl to paties jo klausinėjo Panevėžio saugumo tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas vyr. leitenantas Kovoziovas, kuris užprotokolavo tokius Algio Užusienio aiškinimus: „Kada aš mokiausi Panevėžio pirmojoje vyrų gimna­ zijoje, sužinojau, kad pas mano gimnazijos draugą Vy­ tautą Skuodį, gyvenantį Panevėžyje, Pilies gatvėje, na­ mo numerio nežinau, yra beveik gera amerikoniška rašo­ moji mašinėlė. Nėra tik raidžių „š" ir „č". Tuo metu aš rūpinausi mašinėlės įsigijimu. Skuodis mokėsi universitete ir atvažiavo į Panevėžį atostogoms. Sutikęs jį paklausiau, ar jis neparduotų rašomosios mašinėlės? Skuodis pasakė galėsiąs parduoti už 2000 rublių Aš nesakiau jam, kad mašinėlė reikalinga organizacijai, o sakiau, kad ji reikalinga man". 220

Sunku patikėti, kad tokie aiškinimai saugumiečius bū­ tų įtikinę, ir man visai nesuprantama, kodėl tada Vilniaus saugumas nebuvo paprašytas manęs apklausti dėl to san­ dėrio? Liko neaišku ir tai, kas ir kaip privertė Algį papa­ sakoti apie tą rašomąją mašinėlę? Tais laikais tardymai neapsieidavo be fizinių kankinimų. Dar vienas iš tos mūsų „chebros" — Antanas Breivė, Hidrogeologinės ekspedicijos vyriausiasis hidrogeologas. Jis, kartą iš manęs paėmęs pogrindžio spaudos ir po ku­ rio laiko ją sugrąžinęs, nebepanoro daugiau jos gauti pa­ aiškindamas, kad dabar neturįs laiko. Vėliau pats papra­ šysiąs. Nebepaprašė. Baimės jausmas turbūt visus sukaustydavo, kai po­ grindžio leidinius pirmą kartą paimdavo į rankas. Be to, ir namuose dėl jų kai kas nenorėdavo gauti priekaištų. Juk niekas netroško turėti reikalų su Valstybės saugu­ mo komitetu. Daugeliui buvo žinoma, kuo vienoks ar ki­ toks ryšys su pogrindžiu ir jo spauda yra pasibaigęs. Tai juk žaidimas su ugnimi! Iš Jono; Dambrausko nuėjau tiesiai pas buvusį mūsų klasės seniūną Vaclovą Šiaučiūną, Panevėžio šiluminių tinklų direktorių. Jis —kompartijos narys taip pat su iš­ skaičiavimu, nes antraip nebūtų toks viršininkas. Mane maloniai priėmė ir pavaišinq naminiu vynu, tačiau at­ neštos negeros žinios jam sukėlė nerimą. Jis mane supra­ to ir atjautė, tačiau pasakė, patardamas po laiko, kad nereikėjo į tokią veiklą įsitraukti. Mėginau jam aiškinti, kodėl įsitraukiau. Vaclovas su mano argumentais sutiko, tačiau, jo nuomone, prieš to­ kią galybę tokiu būdu kovoti —tai tas pats kaip pūsti prieš vėją. Nieko jam nebeatsakiau, tiktai paprašiau, kad po ma­ no arešto jis padėtų motinai apsirūpinti kuru. Vaclovas tai padaryti pažadėjo, ir aš buvau tikras, kad jis tą pa­ žadą ištesės. „Prieš vėją nepapūsi!1' Tai prieš keletą metų jau bu­ vau girdėjęs Vilniuje, Respublikinėje bibliotekoje. Čia retkarčiais susitikdavau su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytoju Pranu Petkevičiumi. Su juo bu­ 221

vome pažįstami nuo studijų universitete metų. Savo pa­ žiūras dėstydavome atvirai ir visada rasdavome bendrą kalbą. Kartą užsiminiau apie Lietuvos pogrindžio spaudą. Tai jį sudomino, nes tos spaudos dar nebuvo matęs. Pasisiū­ liau jos gauti. Sutartą dieną vėl susitikome bibliotekoje. Užėjome į tualetą ir jo prieangyje padaviau keletą „LKB kronikos" ir „Aušros" numerių. Jis juos tuojau pat pa­ slėpė po švarku. Kai po savaitės mes vėl susitikome, jau iš tolo pama­ čiau, kad jis buvo lyg nesavas. Akyse pastebėjau neri­ mą. Mums vėl užėjus į tualetą, jis grąžino pogrindžio lei­ dinius ir pradėjo maždaug tokią pamokančią kalbą: — Zinai, tau nepatariu daugiau tuo užsiimti. Tai žai­ dimas su ugnimi! Žinok, kad kiekvienas inteligentas turi savo seklį, o mes, dirbantys universitete, net po du. Ko­ dėl tu man tuos leidinius pasiūlei? Ogi todėl, kad mani­ mi pasitiki ir žinai, kad aš tavo pasitikėjimo neapvilsiu. Tačiau jie man nieko nedavė, nes mano pažiūros tokios pat kaip ir tavo ir kaip tos, kurios atsispindi tuose leidi­ niuose. Jie būtų labai naudingi tiems, kurie kitaip mano negu mes su tavimi. Tačiau tu jiems tų leidinių neduosi, nes jais nepasitiki. Tad ar verta pūsti prieš vėją ir rizi­ kuoti savo darbu, laisve arba turėti kitų didelių nema­ lonumų? Tie leidiniai, žinoma, yra vertingi, tačiau tiktai kaip informacija užsieniui, ir reikia jų leidėjams stengtis kuriuo nors būdu ten juos persiųsti. Žinoma, po tokių loginių išvedžiojimų aš nebeturėjau noro ginčytis su juo. Tačiau intuityviai buvau įsitikinęs, kad tas „pūtimas prieš vėją" nėra beprasmis dalykas, nes kaip sako lietuvių liaudies priežodis, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Man pasirodė, kad ir pats P. Petkevi­ čius ne viskuo tikėjo, ką man sakė. Manau, kad taip kal­ bėti jam padiktavo baimė. Panašių atvejų, kai dėl baimės arba nenoro sugadinti savo karjerą patikimi žmonės atsisakydavo paimti pogrin­ džio leidinių arba juos paėmę daugiau nebenorėdavo jų gauti, buvo ir daugiau. Gamtos mokslų fakultete profesorius dr. Alfonsas Ba­ 222

salykas mielai panoro susipažinti su leidiniu „Apie Bal­ tarusijos lietuvių padėtį“. Tačiau jį perskaitęs, atsisakė ką nors daugiau paimti. Kažkurį pogrindžio leidinį buvau pasiūlęs M. K. Čiur­ lionio meno mokyklos dėstytojui grafikui Petrui Ilgūnui, tačiau ir jis atsisakė paimti, paaiškindamas, kad jau tu­ rėjęs su saugumu reikalų ir daugiau nebenori būti pas juos kviečiamas. Gamtos fakultete siūliau pasiskaityti „Aušrą" docen­ tams Eduardui Červinskui, Vytautui Dvareckui ir Mokslų Akademijos Lietuvių; kalbos ir literatūros instituto vy­ resniajam moksliniam bendradarbiui folkloristui Norber­ tui Vėliui, tačiau visi jie tiktai rankų mostais parodė, jog nenori turėti bėdos. Tokie atsisakymai visada man palikdavo tam tikrą nuoskaudą ir įspūdį, kad tie žmonės mane patį tikriausiai laiko lengvabūdžiu, kuris žaidžia su ugnimi. Dažnai pa­ galvodavau, ar Lietuva kada nors atgaus laisvę, turėda­ ma tiek daug gerų, tačiau pasyvių ir bailių patriotų? Tačiau turbūt ir jie savaip buvo teisūs, vengdami to pavojingo ,,žaidimo" saugumo tinkluose. Juk ir jų atlie­ kami darbai, už kuriuos gauna atlyginimus, taip pat svar­ būs ir reikalingi Lietuvai.

SVEČIUOSE PAS VYSKUPĄ

Kalėdų antrosios dienos rytą išvažiavau į Pabiržę. Autobusan į Biržus įsėdau prie geležinkelio pervažos, nes pasirodyti miesto centre, o ypač prie autobusų stoties, buvo nesaugu,—net ir vietinių saugumo( seklių galėjai būti atpažintas. Pabiržėje išlipęs iš autobuso, nuėjau tiesiai į netolie­ se stovintį mažą geltoną namelį, prisišliejusį prie bažny­ čios šventoriaus. Jame gyveno nutremtas Kaišiadorių vys­ kupas Vincentas Sladkevičius. Neseniai valdžia leido jam iš Nemunėlio Radviliškio persikelti į Pabiržę. Vyskupo namuose nebuvo. Jo šeimininkė, maloni se­ nutė vienuolė, mane pažino iš ankstesnių apsilankymų Nemunėlio Radviliškyje. Pasakė, kad vyskupas dabar bažnyčioje, kurioje ką tik prasidėjusios šv. Mišios. Įėjęs į bažnyčią, vyskupą pamačiau prie altoriaus. Žmonių bažnyčioje mažai, nes buvo darbo diena. Iš viso ši įspūdinga smailiais bokštais dangų remianti pseudogotikinė bažnyčia, atrodo, jau seniai nebepasižymi lankyto­ jų gausumu. Daugelis šio miestelio gyventojų sekmadie­ niais išvažiuoja į Biržus arba į Pasvalį, į Panevėžį ar dar kur nors toliau, kur ne tik atlieka savo katalikišką parei­ gą šventadieniais išklausyti šv. Mišias, bet taip pat apsi­ perka krautuvėse, apsilanko turguje. Taigi tarybinė val­ džia, perkeldama vyskupą Sladkevičių į Pabiržę, žinojo, kad jis ir čia didelės ,,blogos" įtakos šios vietos ir apy­ linkių gyventojams nepadarys. Tačiau norintiems jį ap­ lankyti vyskupas čia buvo daug lengviau pasiekiamas, o jam pačiam patogiau kur nors išvykti. Jis tik neturėjo teisės pasirodyti savo vyskupijos centre —Kaišiadoryse. Pabiržės bažnyčia turbūt vienintelė Lietuvoje, kur tra224

dicinis altorius pakeistas kukliu stalu, už kurio kunigas, aukojantis šventą Mišių auką, yra veidu atsisukęs į žmo­ nes. Tuo pasirūpino tos bažnyčios klebonas, turbūt many­ damas, kad kam ne kam, o vyskupui dera aukoti šventas Mišias laikantis naujų Antrojo Vatikano suvažiavimo li­ turginių pakeitimų. Vyskupo aukojamos šventos Mišios man buvo dvasin­ gos ir paguodžiančios. Joms pasibaigus palaukiau, kol bažnyčios tarnas išeis gesinti žvakių ir sutvarkyti alto­ riaus. Jam pasirodžius bažnyčioje, užėjau į zakristiją. Pa­ sveikinau vyskupą V. Sladkevičių su šventomis Kalėdo­ mis. Jis irgi mane pasveikino ir palinkėjo Dievo palaimos. Pasakė, kad šv. Mišios aukos metu bažnyčioje jis mane matęs. Pakvietė pas jį užeiti į namus, tačiau kol kas dar turįs reikalų bažnyčioje. Išeisiąs iš zakristijos ne pro zak­ ristijos lauko duris, o per bažnyčią, kad aš žinočiau, ka­ da ateiti. Jam jau buvau suspėjęs pasakyti, kad manęs laukia areštas. Su vyskupu Vincentu Sladkevičiumi susipažinau be­ veik prieš dešimt metų, kai Nemunėlio Radviliškio apy­ linkėse— uolėtose ir skardingose Nemunėlio ir Apaščios upių pakrantėse — Vilniaus universiteto geologijos spe­ cialybės antrojo kurso studentai atliko geologinės nuo­ traukos praktiką. Tai praktikai vadovavę dėstytojai buvo apsistoję mokyklos bendrabutyje, o visi studentai gyve­ no palapinių stovykloje, kurią buvo įsirengę žalioje aikš­ tėje netoli bažnyčios ir Nemunėlio upės. Tada ten nuvykau pakeisti vieną iš praktikos vado­ vų— docentą Rimantą Gailių, nes jis turėjo išvažiuoti į mokslinę konferenciją Karelijoje. Atvykęs į Nemunėlio Radviliškį nežinojau, kad čia gyvena vyskupas tremtinys. Kadaise buvau girdėjęs, kad čia gyveno evangelikų re­ formatų vyskupas Adomas Šernas, kuris, jau būdamas la­ bai senas, prieš pat mirtį tarybinėje spaudoje viešai pa­ reiškė atsižadąs tikėjimo ir savosios Bažnyčios. Teko gir­ dėti, jog tas pareiškimas, pasinaudojant vyskupo negalia, buvo sufabrikuotas. Kad čia visai arti mūsų bendrabučio gyvena ne evan­ gelikų reformatų, o katalikų vyskupas, tik dabar sužino­ 15. V. Skuodis

225

jau iš docento Petro Vaitiekūno. Jis pats jo nebuvo su­ tikęs. Supratau, kad ir jis norėtų tą vyskupą pamatyti nors iš tolo. Užeiti pas jį pavojinga, nes kas nors iš stu­ dentų gali pamatyti, o tarp jų gali būti visokių. Vaitiekū­ nas — kompartijos narys. Aiškinkis paskui partiniame biu­ re arba komitete, kodėl ir kokiu reikalu kalbėjaisi su vys­ kupu, kuris yra tarybinės santvarkos priešas. Vyskupas gyveno senoje kaimiškoje trobelėje, kuri, palyginti su visais čia pat stovinčiais jau mirusio evange­ likų reformatų vyskupo baltais mūriniais pastatais, atro­ dė labai vargingai. Vyskupo šulinys buvo daržo gale, prie kelio į baž­ nyčią, toliau už posūkio, vedančio į Dauguviečių kaimą. Kartą eidamas pro šalį pamačiau prie to šulinio padėtą visai naują baltą emaliuotą puodelį, kurio anksčiau čia nebuvo. Užsiminiau apie tai P. Vaitiekūnui. Sis nusijuo­ kęs pasakė, kad mūsų studentai, grįždami iš maršruto, vi­ sada sustoja prie to šulinio atsigerti vandens. O geria jie tą vandenį kaip arkliai, sukišę galvas į kibirą. Taigi vys­ kupas pasistengė jiems pasitarnauti. Tas puodukas man davė dingstį užeiti pas vyskupą ir jam padėkoti už dėmesį mūsų studentams. O jį aplankyti geidžiau nuo tos dienos, kai sužinojau, kad jis čia gyve­ na. Tuo metu religijai dar buvau indiferentiškas, nors se­ niai savyje jaučiau stiprią jėgą, kuri traukė sugrįžti į tik­ rą ir nuoširdų tikėjimą. Vieną vakarą, kai vasaros saulė buvo jau arti laidos, o mūsų studentai linksmai leido laiką prie šniokščiančio Nemunėlio arba jau ilsėjosi palapinėse, susiruošiau pas vyskupą, tačiau aplinkiniais keliais. Priėjęs tiltą per Apaš­ čios upelį, už kurio prasideda to miestelio centras, pasu­ kau atgal taku palei upę. Buvo sunku eiti, nes vietomis takas visai išnykdavo ir teko žingsniuoti per aukštas ir tankias žoles. Ties vyskupo nameliu be tako per daržus pasukau tiesiai į jį. Vyskupą radau sėdintį mažame gonkelyje ant suole­ lio. Jis skaitė brevijorių. Jo vaikiškai atviras ir malonus veidas ir mažas ūgis vertė suabejoti, jog prieš mane sėdi 226

vyskupas. Tačiau išilgai sutanos kraštų nutįsusi ryški rausva siūlė liudijo, kad tai jis. Pagarbinęs Kristų pasakiau, kad esu čia stovyklaujan­ čių universiteto studentų vienas iš vadovų ir atėjau padė­ koti už vyskupo dėmesį, taip pat pareikšti jam pagarbą. Vyskupas labai giedria šypsena ir maloniais žodžiais išreiškė savo nuoširdų džiaugsmą. Pavadinęs mane bran­ giu svečiu, pakvietė užeiti į trobelės vidų. Kambarėlyje mums atsisėdus prie stalo ir pradėjus šnekučiuotis, iš kar­ to tame mažame ir, atrodo, silpname žmoguje pajutau spinduliuojančią didelę dvasinę jėgą ir tiesiog paperkantį nuoširdumą. Iš pradžių prisiminėme mūsų bendrus pažįstamus ku­ nigus. Paaiškėjo, kad jis Kauno kunigų seminarijoje mo­ kėsi viename kurse su kunigu Pranciškumi Račiūnu. Su juo kartu 1943 metais tą seminariją baigė. Papasakojau, kokią didžiulę įtaką tas tada jaunas kunigas padarė mums, Panevėžio gimnazijų moksleiviams, ir apskritai po­ kario metais to miesto jaunimui. Skaudžiai išgyvenome, kai kunigą Račiūną 1947 metais iš Panevėžio iškėlė. Ne­ trukus jis buvo areštuotas ir nuteistas 25-erius metus ka­ lėti lageriuose. Kartą Vilniuje iš vieno grįžtančio kalinio sužinojau, kad kunigas Račiūnas dar gyvas, dirba Vorku­ tos akmens anglių kasyklų šachtose ir jau greitai sugrįš į Lietuvą. Kur jis dabar, nežinau. Vyskupas, atidžiai klausęsis mano pasakojimo, vėl maloniai nusišypsojęs pasakė: — Jūs galite jį aplankyti. Aš duosiu jo adresą. Kar­ tais jis ir pas mane atvažiuoja. Vyskupui pasakiau, kad labai noriu su juo susitikti, tačiau susitiksiu tįk po to, kai susitvarkysiu tikėjimo da­ lykus ir vėl būsiu toks kaip tada, kai dar buvau gimna­ zistas. Mūsų pokalbis užsitęsė ilgai. Papasakojau visą savo tikėjimo ir netikėjimo evoliuciją ir troškimą vėl sugrįžti prie Dievo. Vyskupą, atrodo, jaudino ir džiugino mano atviras prisipažinimas, tačiau jis nieko neaiškino ir ne­ pamokslavo, vis tarsi stengdamasis parodyti, kad savo autoritetu yra žemesnis už mane, o tai mane vertė jaustis 227

nejaukiai. Vietoj laukiamų patarimų jis vaikiškai skam­ biu melodingu balsu pasakė: — Brolau, jeigu pageidautumėte, aš galiu jums duoti ką nors paskaityti. Žinoma, tokį pasiūlymą priėmiau su džiaugsmu, nes vėl turėsiu progą apsilankyti šioje šventumo pilnoje pir­ kelėje, kurioje staiga pajutau stiprų savo paties dvasios lūžį — troškimą surasti Dievą. Vyskupas skubiai pasirausęs čia pat esančioje nedide­ lėje knygų spintelėje, padavė Lellote knygą „Gyvenimo problemos sprendimas". Tai buvo savilaidos būdu išleis­ ta knyga. Tokių dar nebuvau matęs. Ji perrašyta mašinė­ le ir įrišta kietais rudos spalvos viršeliais. Vyskupas atsi­ prašė, kad tai ne vienas iš pirmųjų egzempliorių, tačiau nors sunkiai, bet įskaityti dar galima. Taip pat davė ma­ šinėle perrašytą brošiūrėlę, kurioje buvo prancūzų socia­ listo Pjero Žozefo Prudono, gyvenusio XIX amžiuje, pasi­ sakymas apie katalikų Bažnyčią ir jos nesunaikinamumą. Buvau apdovanotas ir rožiniu, pašventintu paties popie­ žiaus. Išeidamas iš vyskupo namų, paprašiau jo palaiminimo. Išėjau saulei jau nusileidus, savo netikėjimą ir abejones palikęs toje skurdžioje, tačiau dvasingoje vyskupo ba­ kūžėlėje. Apsisprendimas ieškoti Dievo ir ginti persekiojamo ti­ kėjimo ir Bažnyčios teises buvo kilęs I960 metais, kai, būdamas nestacionariniu aspirantu viename Maskvos in­ stitute, gavau leidimą išlaikyti kandidatinio minimumo fi­ losofijos egzaminą Lietuvos Mokslų Akademijoje. Egzamino biliete buvo trys klausimai: iš dialektinio ir istorinio materializmo, filosofijos istorijos ir ateizmo. Į pirmuosius du klausimus atsakiau gerai, o į tretįjį neno­ rėjau atsakyti, nes tai reikštų viešą tikėjimo išdavimą ir atsižadėjimą. Be to, tas klausimas buvo visai ne moksli­ nis, o propagandinis. Tačiau, norėdamas išlaikyti egzami­ ną, turėjau kaip nors atsakyti ir į šį klausimą. Kalbėjau ne kaip galvoju, o kaip ateistai tai pateikia. Toks mano atsakymas į klausimą, atrodo, suerzino vieną iš egzaminatorių — docentą Tuvijų Anbinderį. Jis pradėjo 228

mane klausinėti papildomai iš viso filosofijos kurso, ta­ čiau kažkodėl vengė ateizmo srities. Tie papildomi klau­ sinėjimai tęsėsi daugiau kaip valandą. Net antrasis egza­ minatorius docentas Jonas Macevičius, visą laiką tylėjęs, pritrūkęs kantrybės, pasakė: — Draugas Anbinderi, jeigu mes visus kitus aspiran­ tus taip egzaminuosime, tai egzamino neužbaigsime iki vidurnakčio. Po kurio laiko, manydamas, kad draugas Anbinderis jo pastabos neišgirdo, savo pastabą jam pakartojo dar kartą. Egzaminą išlaikiau. Gavau trejetą. Kiti toje auditori­ joje buvę aspirantai, kurie jau turėjo klausimus ir po ma­ nęs ruošėsi atsakinėti, tuo netikėjo. Jie manė, kad aš gavau jei ne penketą, tai tvirtą ketvertą. Tas egzaminas mane labai suerzino ir net įžeidė. Tai mane paskatino domėtis vadinamąja idealistine filosofi­ ja, teologijos klausimais, o ypač apologetika. Daug padė­ jo iš Alberto Zvicevičiaus prieš dešimt metų pasiskolin­ tos ir iki to egzamino dar neperskaitytos knygos. Dabar, jau kelintą kartą atvykęs pas vyskupą Vin­ centą Sladkevičių į Pabiržę, kaip ir anksčiau buvau pri­ imtas labai maloniai. Tačiau prieš pradėdamas pokalbį, vyskupas paėmė veidrodėlį, jį nuvalęs nukreipė į lan­ gą ir kažką veidrodėlyje rūpestingai stebėjo. Toks jo el­ gesys man pasirodė labai keistas. Vyskupas, pamatęs, kaip aš nustebau, paaiškino, kad iš ano lauko gale stovinčio namo į jo kambario langus yra siunčiami spinduliai, kurių pagalba klausomasi jo bu­ te vykstančių pokalbių. Ne tik tie vyskupo veiksmai, bet ir pats jų paaiškinimas man pasirodė keisti ir nesupranta­ mi. Tačiau prisiminiau, kad saugumiečiai tikrai naudoja specialią aparatūrą, skleidžiančią lazerinių spindulių pluoš­ tą, kuris iš tam tikro atstumo nukreiptas į kurio nors na­ mo langų stiklus, pagauna jų akustinius virpesius ir juos perduoda į garso stiprintuvą. Tačiau, kad tokius spindu­ lius būtų galima nustatyti veidrodžiu, to iki šiol nebuvau girdėjęs. Ir pats vyskupas man viso to mechanizmo nepa­ aiškino, be to, apie tai aš jo ir neklausinėjau. 229

Vyskupas, įsitikinęs, kad niekas šiuo metu į kambarį nespinduliuoja, dėmesingai išklausė mano pasakojimo apie kratą, jau prasidėjusį tardymą ir mano pasiryžimą tardymų metu neduoti parodymų. Taip pat jam papasa­ kojau apie mano viešai paskelbtus ir išplatintus doku­ mentus. Vyskupas buvo tos nuomonės, kad įstojimo į Tikin­ čiųjų teisių gynimo katalikų komitetą klausimą vis dėlto reikėjo suderinti su pačiu Komitetu. Paaiškinau, kad toks mano pasiskelbimas to Komiteto nariu nieko neįpareigo­ ja. Jį tada skubotai paskelbti paskatino aplinkybės. Da­ bar parašiau laišką tam Komitetui, kad savo įstojimą, jei­ gu jis Komitetui nepriimtinas, atšaukiu. Vyskupas tokiam mano pareiškimui pritarė. Nors daug ką turėjau pasakyti vyskupui, tačiau šį kar­ tą mūsų pokalbis buvo trumpas. Pasakiau tai, kas buvo svarbiausia, nes vyskupas netrukus vėl turėjo sugrįžti į bažnyčią sumai. Pakvietė vėl užeiti pas jį po sumos ir drauge papietauti. Padėkojau už šį pakvietimą ir pasa­ kiau, kad sumoje aš dalyvausiu, tačiau tuojau pat po jos važiuoja autobusas iš Biržų į Kauną per Panevėžį ir juo aš turiu sugrįžti pas motiną, kuri manęs laukia su pietu­ mis.

Atsisveikindamas paprašiau vyskupo palaiminimo ir vėl sugrįžau į bažnyčią, nes iki to autobuso buvo dar daug laiko.

IŠPAŽINTIES JĖGA Sumos šv. Mišias; aukojo bažnyčios klebonas. Joms jau prasidėjus, vyskupas Sladkevičius atėjo į klausyklą. Prieš pakylėjimą staiga man kilo noras atlikti išpažintį vyskupui. Po paskutinės savo išpažinties beveik nuolatiniam nuo­ dėmklausiui kunigui Stasiui Valiukėnui pasakiau turįs kai kurių neaiškumų. Kunigas dusliu tėvišku balsu manęs paklausė, kokį tad dar turiu rūpestį? — Manęs laukia areštas už žmogaus ir mūsų tautos bei Bažnyčios teisių gynimą. Ar bus nuodėmė, jeigu tar­ dymų metu kartais sakysiu netiesą? — paklausiau nuodėm­ klausio. Senelis kunigas tai išgirdęs aiškiai susijaudino ir vos ne balsu pasakė: — Jie yra mūsų tikėjimo ir Bažnyčios priešai! Jeigu jūs jiems sakysite tiesą, ir toji jūsų tiesa kam nors pa­ kenks, tai tik tada bus didelė nuodėmė. Pasitikrinęs ar aš jį supratau ir paklausęs ar neturiu daugiau kokių nors rūpesčių ar abejonių, kunigas, pasa­ kęs paguodžiančius ir dvasią stiprinančius žodžius, davė nuodėmių išrišimą. Aš pasitraukiau tada nuo klausyklos tyra sąžine. Toks kunigo paaiškinimas apie tiesos sakymą atitiko mano nusistatymą nesakyti tiesos, tačiau ir nemeluoti tar­ dytojams. Tokiam nusistatymui turbūt turėjo įtakos tai, kad dažnai prisimindavau tragiško likimo kunigą Joną Ragauską, kuris, karo metais būdamas mūsų gimnazijos kapelionu, per vieną pamoką kalbėjo apie tiesos sakymą ir melą. Jis mums, jaunesniųjų klasių gimnazistams, pa­ teikė tokį pavyzdį. 231

Vienas doras krikščionis, vėliau pripažintas šventuo­ ju, buvo suimtas ir jo laukė mirtis. Tačiau jam pavyko pabėgti. Pasiviję persekiotojai jo nepažino ir paklausė, ar jis nematęs tokio ir tokio bėglio? Žmogus atsakė jiems: — Mačiau. — Kur tu jį matei? — sukluso persekiotojai. — Jis bėga į ten,— ir mostelėjo ranka į tą pusę, į ku­ rią jis pats ką tik bėgo. Sekliai, daugiau nieko nebeklausę, nujojo jo parodyta kryptimi, o jis pats pasuko į kitą pusę ir taip nuo savo persekiotojų išsigelbėjo. Šituo pavyzdžiu kapelionas tada parodė, jog gyveni­ me būna atvejų, kada negalima sakyti tiesos, tačiau ir pasakymas nebūna melagingas. Visada melą laikiau negarbingu dalyku ir jo vengda­ vau. Tačiau konspiracinėje veikloje be melo neapsieisi ir netiesos sakymas tokiais atvejais manyje nesukeldavo per daug didelių sąžinės priekaištų. Tačiau iš prigimties būdamas skrupulingas, prieš išpažintį atlikdamas sąžinės sąskaitą, į ją įtraukdavau ir konspiracinės veiklos melą. O išpažinties eidavau kiekvieno mėnesio^ pirmąjį penk­ tadienį. Oficialiai atsisakius nuo tardymo, iš viso neteks kal­ bėti netiesos. Tad niekam negalėsiu pakenkti, nebent tik sau pačiam. Jeigu jie mane pradės kankinti, prašysiu Dievo, kad Jis atimtų sąmonę arba atsiųstų staigią mirtį. Dabar, paskubomis atlikęs sąžinės sąskaitą ir beveik nieko neprisiminęs, kuo po paskutiniosios išpažinties nu­ sidėjau Dievui, artimui ir sau pačiam, prisiartinau prie vyskupo klausyklos. Vyskupas, išklausęs šį kartą beveik vaikiškas1mano nuodėmes, prieš suteikdamas išrišimą pasakė trumpą, ta­ čiau labai dvasingą pamokslėlį. — Brolau, — kalbėjo jis,— turi jaustis esąs nepapras­ tai laimingas, nes pats Kristus tau parodė ypatingą malo­ nę, patikėdamas toliau nešti jo kryžių. Tavo tikėjimas tau visada suteiks stiprybės. Priimk tą kryžių iš paties Kristaus rankų. Dievas tavęs neapleis. Šie vyskupo nuodėmklausio ištarti žodžiai man padarė 232

tokį stiprų įspūdį, kad nebeįsidėmėjau kitų. Žinau tik, kad jie visi buvo labai geri, stiprinantys dvasią ir pasiryžimą drąsiai, be baimės sutikti visus manęs laukiančius išban­ dymus. Pasibaigus šv. Mišioms pats klebonas, jau nusivilkęs liturginius rūbus, išėjo iš zakristijos užgesinti žvakių. Zak­ ristijonas turbūt buvo darbe, nes ir šv. Mišioms niekas nepatarnavo. Vyskupui sugrįžus iš klausyklos, klebonas vėl pasiro­ dė. Dabar jis mane, klūpantį suole, atidžiai nužvelgė, vėl ant altoriaus uždegė žvakes ir,> balta drobule uždengęs groteles, sugrįžo atgal į zakristiją. Prie Dievo stalo atsi­ klaupiau tiktai aš vienas. Švenčiausiąjį sakramentą pri­ ėmiau iš vyskupo rankų. Grįždamas autobusu į Panevėžį, visą kelią mąsčiau apie vyskupo per išpažintį man pasakytus žodžius. Jie buvo didelis atradimas. Atrodė, kad dabar tiesiog fiziškai jau­ čiu paties Dievo globą, o tai kėlė didelį sielos džiaugsmą ir dar didesnį norą išbandyti savo jėgas nešant tą man skirtą kryžių, apie kurį trumpai, tačiau taip įspūdingai kalbėjo nuodėmklausys. Nuo paauglystės metų stiprų įspūdį darė žodžiai „In hoc signo Vincės“ („Šitame ženkle pergalė"—lot.), per­ skirti per vidurį raudonu kryžiumi. Toks užrašas buvo Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, aukštai ties presbiterija. Tų žodžių prasmė man buvo suprantama, ta­ čiau tiktai dabar jų prasmę aš suvokiau ir savo dvasia, tikėdamas, kad su kryžiaus ženklu aš nugalėsiu visus pa­ vojus ir nelaimes. Vaidenosi, kad dabar išplaukiu į van­ denyne siaučiančią audrą' ir kad su kryžiaus ženklu aš tikrai pasieksiu kitą to grėsmingo vandenyno krantą. Motina paruošusi pietus jau seniai manęs laukė. Ji ne­ žinojo, kur aš taip anksti išvažiavau. Ji niekada manęs ir nesiteiraudavo, kur aš išeinu, tik paklausdavo, kurią valandą grįšiu, kad žinotų kada paruošti pietus arba va­ karienę. Dabar jai papasakojau, kur aš buvau ir atsklei­ džiau savąją paslaptį. Motina, ramiai manęs išklausiusi, pasakė: 233

— Aš nujaučiau, kad tu šį kartą pas mane atvažiavai su dideliu rūpesčiu, tačiau nenorėjau tavęs klausti. Mačiau, kad toji žinia, ją labai sujaudino, nors ji ir stengėsi to neparodyti. — Gal dar nieko baisaus neatsitiks? Juk ir kronikose rašo, kad po kratos ne visada areštuoja,— lyg guosdama mane ir ramindama pati save viltingu balsu pasakė. — Mama, visaip dar gali būti. Tačiau jeigu mane areš­ tuos, labai prašau tavęs dėl to nesijaudinti. Patekti į ka­ lėjimą už tikėjimo gynimą — tai aukščiausia ir reikšmin­ giausia kovos už laisvę forma. Ir vyskupas šiandien man pasakė: jeigu toks kryžius tektų mano daliai, kad jį priim­ čiau kantriai, kaip didžiausią Dievo malonę. Motina nieko neatsakė. Ji susirūpinusi kažką galvojo. Kiek patylėjęs kalbėjau: — Mama, jeigu mane areštuos, prisimink mano dėdes, savo brolius, kurie savanoriais buvo išėję ginti Lietuvos laisvės, gerai žinodami, kad iš tos kovos gali nebesugrįžti. Galiausiai juk vienas iš tavo senelių už Lietuvos laisvę kovojo 1863 metų sukilime ir buvo išvarytas į katorgą Si­ biran. Mama, tu būk tikra, man Dievo skirtą kryžių aš nešiu garbingai ir vėl pas tave sugrįšiu kaip nugalėto­ jas. Jeigu ir tu nori man padėti tą kryžių nešti, nesijau­ dink dėl to, kas gali man atsitikti. Jeigu tu dėl manęs būsi rami, ir man tas kryžius bus daug lengvesnis. Motina, matydama, kad) aš esu geros nuotaikos, apsira­ mino, tačiau laikėsi ją ir mane guodžiančios nuomonės, kad manęs gal neareštuos. Norėdamas ją visai nuraminti dėl to, kas neišvengia­ mai turės įvykti, visai neapsimesdamas, linksmai jai pa­ sakiau: — Nenustebk, mama, aš ir pats noriu, kad mane areš­ tuotų. Juk labai daug lietuvių tuose tarybiniuose kalėji­ muose ir lageriuose pabuvojo. Norisi ir man pačiam pa­ matyti, kaip ten iš tikro yra. Dėl to noro ir į tą pavojin­ gą veiklą įsitraukiau. Gal ir ne visai tiesą pasakiau, tačiau tie žodžiai ją net pralinksmino. O kai jai priminiau, kad po mano areš­ 234

to kas nors iš saugumo gali ją klausinėti, ką aš, dažnai pas ją atvažiuodamas, veikdavau, motina net pyktelėjo: — Na, aš jau žinosiu, ką jiems pasakyti. To dar be­ trūko, kad draustų vaikui pas savo motiną atvažiuoti! — pasakė ryžtingai. Kitos dienos ankstyvą rytą autobusu išvykau į Vilnių. Išeidamas iš motinos buto atsisveikinau su ja taip, tary­ tum vėl greitai atvažiuočiau, tačiau visą kelią jaučiau gilų liūdesį, kurį kėlė mintis, kad galbūt' daugiau savo mielos ir brangios motinos nebepamatysiu. Jai juk jau 78-eri metai.

DISIDENTINES VEIKLOS PIRMIEJI RŪPESČIAI Pirmąjį sekmadienį po Kalėdų vėl pasimačiau su Al­ bertu, šį kartą Švento Mikalojaus bažnyčioje. Pasibaigus sumai, stovėdamas arti durų, vedančių į laiptus prie vargonų, palaukiau, kol nulips žemyn visi ten buvę choristai ir pats vargoninkas. Po to lipau į viršų. Ant siaurų laiptų manęs jau laukė Albertas. Jam pada­ viau voką ir, susitaręs dėl kito mūsų susitikimo, tuojau nusileidau žemyn ir atsiklaupiau prie šoninio autoriaus. Po kelių minučių iš bažnyčios išėjau į gatvę. Voke, kurį atidaviau Albertui, buvo tokio turinio raš­ tas: Tikinčiųjų teisėms ginti Lietuvos katalikų komiteto nariams

Š. m. lapkričio 25 d. paskelbiau viešą kreipimąsi į visus Lietuvos tikinčiuosius, pranešdamas, kad; 1) nuo šių metų lapkričio 25 d. save laikau šeštuoju Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo komiteto nariu, 2) sutinku, ka