Salomėjos Nėries ruduo : esė, tekstų skaitymai

Citation preview

V I K T O R I J A DAUJ OTYTĖ

SALOMĖJOS

NĖRIES r u d u o esė,

t e k s t ų

s k a i t y m a i

L

I

S

Š

U T

O

A

T Y

V

R S

O

J

U

A E

] I

U D

N Y

G K

O L

S A

L

E

V I L N I U S ,

1 9 9 5

NAUJI PRASMIŲ KONTEKSTAI IR SALOMĖJ A NĖRIS Iš užmaršties, iš žemės, iš, atrodė, amžiams uždarytų ar­ chyvų į dienos šviesą iškeliami tremtinių, politinių kali­ nių, partizanų eilėraščiai. Viena po kitos išeina rezistenci­ nės dvasios knygos, rinkiniai. Prieš kiek laiko įspūdinga antologija „Tremtinio Lietuva", sudaryta J.Laurušo, vė­ liau - L.Gudaičio parengta antologija „Kovos keliu žen­ giant". Pastarąją sudaro Vakarų Lietuvos partizanų eilė­ raščiai ir dainos, sukurtos 1945-1953 metais. Lakoniškame antologijos „Kovos keliu žengiant" suda­ rytojo žodyje paminėta Monika Alūzaitė, Žemaičio adju­ tanto sesuo, Užvenčio gimnazistė, iš paskutinės klasės pa­ sitraukusi į mišką, bunkeriuose prie žibalinės lempos perrašinėjusi tekstus, dauginusi pogrindinę spaudą. Slėptu­ vėje užklupta enkavedistų, persišovė galvą, kulka išėjo per viršugalvį, palikdama atvirą žaizdą. Suimta žaizdą dras­ kė, trokšdama mirties, bet perėjo visus pragarus - tardy­ mus, Sibirus. Gyvenimu, krauju, kančia mokėta už laisvės žodį. Ar galima po šio trumpo rezistencinio motyvo pereiti prie Salomėjos Nėries? Ir kodėl reikia pereiti. Kodėl vis skaudesnis atrodo Salomėjos Nėries likimas, kodėl slegia baimė, kad neteisybė gilės? Per mokyklas perėjo atsisaky­

7

mo mokytis „tos bolševikės" banga... Per televiziją neat­ sakingų interpretacijų srautas... Gandas, kad įžymus lie­ tuvių išeivių poetas atsisakė aplankyti Salomėjos Nėries tėviškę... Tai kiekvieno žmogaus reikalas. Bet 1951 metais JAV lietuvių poezijos antologiją sudarę J.Aistis ir A.Vai­ čiulaitis po lygiai vietos (po 17 eilėraščių) skyrė B.Braz­ džioniui ir S.Nėriai... Tai tebėra poezijos, jos dvasios per­ galės argumentas. Pergalės prieš tai, kas nėra poezija ir ja negali būti. Bet ta pergalė netvari, jos pagrindai nuolat ai­ žėja ir trupa, nors niekas iš literatūros žmonių nėra viešai S.Nėries kūrybos reikšme suabejojęs, o ne vienas (J.Juškaitis, S.Šaltenis) ir viešai užtarę. Pritarsiu S.Šalteniui, kad S.Nėries politinės klaidos iš tiesų didelės. Didelės asme­ nybės - didelės klaidos. Norėčiau sutelkti mūsų dėmesį į paskutiniąsias poetės gyvenimo nuostatas. Bet prieš tai dar sustosiu prie antologijos „Kovos keliu žengiant", prie dviejų moteriškais slapyvardžiais pasirašiusių autorių ei­ lėraščių. „Paklydusiam broliui" (Lidija) eilutės: „Maldauk, atleis gera Tėvynė - / Sūnus vėl tikras būsi Jos" (1950); dar iškalbingesnis eilėraštis „Lietuva ir sūnus palaidūnas" (Aušrė): Plaka lietūs akmenėlį, Plaka dirvos molį. Grįžk pastogėn, sūnaitėli, Grįžki, komjaunuoli. Takeliu sugrįžk pro kryžių, ■Nuodėmę aplaistęs, Kaip Kudirka tąkart grįžo... Tėviškė atleis tau. (1953)

Tas plakamas lietaus akmenėlis, tas takelis pro kryžių lietuviška, atpažįstama. Akmenėlis gali būti sąsaja ir su Sa­ 8

lomėja Nėrim. Bet dabar svarbu ne tai. Svarbu, kas sako­ ma. Mes gerai suvokiame, kaip svarbu kiek galima grei­ čiau ir daugiau išspausdinti tremtinių, kalinių kūrinių ir memuarų. Daug ką jau turime, to, ką turime, ir su kirviu neiškirsi, kas mums beatsitiktų. Bet turint reikia dar ir su­ prasti, o supratus kažką daryti. Ar gerai suprantame ką tik pacituotų eilėraščių moralines nuostatas - atleis gera Tėvynė, atleis tėviškė, nes nė vienam neužkirstas kelias grįžti. Iš šių rezistencinės poezijos moralinių nuostatų su­ vokiame, kaip giliai į lietuvio pasaulėjautą yra įaugusios krikščionybės normos - ir palaidūnas sūnus visada turi ga­ limybę sugrįžti į tėvo namus, tikėtis atleidimo. Dabar grįžkime prie Salomėjos Nėries, įsiklausykime į jos eilėraštį „Tolimas sapnas", parašytą Maskvoje pačioje 1943 metų pradžioje. Dvi paskutinės strofos: Sakykloj kalba - keista! jisai - iš Galilėjos: - Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo! Ir man be galo graudu Malda širdy netilpo. Vargonai gaudė gaudė... Ir žvakės tirpo, tirpo... , Sugrįžti į vaikystės bažnytėlę, nedrįsti žengti prie alto­ riaus - daugel daugel klysta. Bet iš sakyklos kalba Jisai iš Galilėjos: „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylė­ jo!". Mes vis dar neperskaitome Salomėjos Nėries iki ga­ lo, kažko labai svarbaus nesuvokiame. Nesuvokiame at­ gailos, nesuvokiame didžiausios jos dvasios kančios, kuri ją sugraužė ir be laiko paguldė „žemelėn šaltona", patvorėlin, anot A.Miškinio. Ar visai suprantame Ufoje sunkiau­ sios dvasinės būsenos (1942 metų pradžia) laiku sukurtą 9

eilėraštį „Maironiui". Juk viskas pasakyta geliančiai aiš­ kiai: „Gena, gena pikto dievo rykštė, - / Atgalion ir atsi­ gręžt neleis". Nieko nebesitikima iš gyvenimo: „Tik ak­ muo, paduotas duonos vietoj, / Bus man atpildas skur­ dus". Vienintelė viltis: „prie žemės prisiglaust brangios", „būti tėviškės arimų slieku, mėlyna rugiagėle rugiuos". Kodėl eilėraštis pavadintas „Maironiui"? Todėl, kad tai iš­ pažintis. Ir poezijos, ir dvasios tėvui. Tėvynėj ji betroško amžinojo miego, kai jos balsas kilo iš pasąmonės, o ne iš direktyvų. „Savęs aš gailiuos" - baimės genama, serganti vilkė bėga laukais klupdama, be atilsio: „Sutema samanų aksominė / Amžinuoju miegu užliūliuos... /-----------/ Kad mane - taip sutiktų tėvynė! / Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos". Besibaigiant 1941 metams poetė kalbėjo apie tremtinio kelią („Tai aš - benamė ir mažutė, / Nuklydus tremtinio keliu"), suvokė, kad ji begali būti skausmu vien savo išdidi („Audra ties jūra"). Šie Salomėjos Nėries eilė­ raščiai žinomi, visi jie iš „Raštų" tritomio, bet kodėl jie ne­ prabyla balsas prie balso, kodėl negirdimi kartu? Neturi­ me išleisto Salomėjos rinkinio „Prie didelio kelio", kurį ji sudarė iš 1941-1944 m. parašytų eilėraščių, parsivežė į Lie­ tuvą ir tuoj pat įteikė leidyklai. Deja... Išėjo tik „Lakštin­ gala negali nečiulbėti". Iš liudininkų ne vieno girdėta, kad kai Salomėjai Nėriai prieš mirtį į ligoninę buvo atnešti keli „Lakštingala negali nečiulbėti" egzemplioriai, ji stūmusi juos nuo savęs ranka ir purčiusi galvą... Taip, visi pačios Salomėjos Nėries sudaryto rinkinio eilėraščiai yra išspaus­ dinti, bet išardyta knyga kaip visuma, turinti ypatingus akcentus, ypatingą išdėstymą. Labai svarbūs epigrafai. „Kurlink mes eisim? Katrul mes kreipsim / Savo raudų veidelį? / Ar šiltuos pietuos, ar šaltoj šiaurėj, / Ar kur sau­ lelė leidžias?" Rinkinys turi šešis skyrius. Iškalbus pirmo skyriaus pavadinimas „Mes nesimatysim", jo epigrafas „Mes nesimatysim per daugel metelių, / Nesusirašysim margom gromatėlėm". Pirmas eina eilėraštis „Maironiui", 10

o paskutinis - cituotas „Tolimas sapnas". Pirmajame sky­ riuje - švari, skaidri S.Nėries klasika: „Maironiui", „Ar ži­ burėlis lauks", „Jei aš nesugrįžtau", „Dagilėlis", „Rugsė­ jo žvaigždės", „Vėl sniegti", „O disėja", „Troškulys", „Kur baltas miestas", „Laiškelis", „Aš tau pavydžiu", „Kaip tave mylėtau", „Namo", „Prie šaltinio", „Ateik!", „Širvinta", „Tolimas sapnas". Antras skyrius pavadintas „Naktis temsta. Žvakė gęsta...", jo moto: „Naktis temsta. Žvakė gęsta. / Plunksnelė nulūžo..." Kiti skyriai su labai gražiais epigrafais - individualiomis tautosakos parafra­ zėmis: „Kas pramynė juodus takus / Per tėvelio sodą?"; „Mano rašteliai, o vivingrieji, / Vėjo pučiami dar padūz­ gėsit..."; „Oi, šlavė, šlavė / Vėjas kiemužėlį..." Paskutinis skyrius, skirtas kareivio daliai, pradedamas taip: „Ant mū­ sų snigo, ant mūsų lijo, / Ant mūsų ledai krito. / Ant mū­ sų kojų kurpės supuvo, / Ant pečių mandierėlės". Skyrius užbaigiamas skaudžiais eilėraščiais „Mes eiliniai", „Jų vel­ tui lauks", „Virkdo vėjas"... Ir paskutinis klausimas: „Ar tau gera smėlyje gulėt? / Ar žemelė tėviškės lengva?" Per visą rinkinį eina grėsmės, nevilties gija, lyg būsimų tragedijų nuojauta - „nesimaty­ sim per daugel metelių, nesusirašysim margom gromatėlėm". Naktis, tamsa, nulūžusi plunksnelė, juodi takai per tėvelio sodą... Nė vieno „pagarbinimo", nėra nei tarybų Lietuvos, nei apskritai tarybiškumo sąvokos. Tik begalinė širdgėla, įlydyta į skaidriausią žodžio kristalą. Trečiame rinkinio skyriuje yra eilėraštis „Kas prievartą šitą pakels". Veltui jo ieškotume vėlesniuose leidiniuose. Leidinyje „Lakštingala negali nečiulbėti" jis virto „Tegu tave skradžiai")/rritomio sudarytojas V.Alekna, didžiau­ sias S.Nėries archyvu žinovas, yra jyiaiškinps, kad rinki­ nyje „Prie didelio kelio" poetė buvo nubraukusi paskuti­ nę strofą, siejančią prakeiksmą su okupantais vokiečiais. Tikriausiai ta strofa buvo ne nubraukta, o pridėta. Perskai­ tykime šį eilėraštį, atkreipdami dėmesį į pavasarį, į sveti­ 11

mus būrius, linguojančius vieškeliais, ir išgirsime raudą, skambėjusią Lietuvoje: Ištrems tavo brangius vaikus, Ištuštins miestus ir sodžius. Tik vėjai laisvi po laukus Tau šermenis švilpaus graudžius. Tai tik vienas atvejis, jų yra ir daugiau. Yra būtina kuo skubiausiai Salomėjos Nėries rinkinį „Prie didelio kelio" išleisti. Būtų gražu tai padaryti Lie­ tuvos rašytojų sąjungos leidyklai, bet ji kol kas tebėra la­ bai neturtinga. Darbas nedidelis - tik 56 puslapiai, tik 1132 eilutės (suskaičiuota V.Aleknos, buvusio kalinio ir tremti­ nio, tremtyje pradėjusio sudarinėti S.Nėries leksikos daž­ numų žodyną). S.Nėries rinkinys „Prie didelio kelio" yra jos testamentas, jos tikroji valia, nors ir nepasakyta iki ga­ lo, bet pakankamai aiški. Iki šiol ji nėra įvykdyta. Turime vieną didžiausių XX amžiaus Europos lyrikių. Neužmirškime šito. Neužmirškime ir mūsų, teisiančių ir smerkiančių, mažumo, menkumo. Poetė teisė save rūsčiai ir skaudžiai. Mūsų pareiga, kad prieš Tėvynės teismą ji ga­ lėtų atsistoti ne apiplėšta, išdraskyta, o susigrąžinusi tai, kas yra jos. Pirmiausia autentiško pavidalo rinkinį „Prie didelio kelio", kad poetės valia šviestų ne tik iš eilėraščio, bet ir iš jo vietos, iš sąskambių tarp pavadinimų, skyrių, epigrafų, iš nenusakomos nuotaikos. 1991

^ P.S. 1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido rinkinį\Prie didelio kelio". Penkių tūkstančių egzemplio­ rių tiražas buvo pakartotas dar du kartus...

TRAGIŠKASIS VAIDMUO Ką mes vadiname Salomėja Nėrim? Ką įvardijame vardu-ženklu, pačios pasirinktu pagal didžiausią moteriš­ kąją Lietuvos upę? Sunku būtų surasti prasmės bendra­ tį. Vieniems - nemirtingųjų „Alyvų" autorė, didžiausia lietuvių lyrikė, kitiems tik „Poemos apie Staliną" rašy­ toja. Vieniems - sužeistas didžios kūrėjos likimas, ki­ tiems gėdingų Lietuvos istorijos dienų veikėja. Retas at­ simintų pasakyti, kad Salomėja Nėrim vadinosi Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, duktė, sesuo, žmona, motina. Tai to paties žmogaus pusės arba skirtingi vaidmenys. Kaip bežiūrėtume, svarbiausia yra tai, kad Salomėja Nėris bu­ vo didžio talento, moteriškojo kūrybinio genijaus stip­ riausia apraiška lietuvių kultūroje. Tik dėl to ir tik dėl to įdomūs, sunkūs, skaudūs, svarbūs yra ir kiti jos vaid­ menys. „Non mirare, non indignare, sed intelegere“ (ne stebė­ tis, ne teisti, bet suprasti) - kalbėjo švento Augustino žo­ džiais vienas popiežius, atidarydamas Vatikano archyvus istorinėms studijoms. Šiais žodžiais jis nusakė mastą, kuriuo turi būti verti­ nama praeitis. Jei praeities įvykiais tesugebėsime tik ste­ bėtis, būsime neišmintingi, jei juos teisime, be to, būsime dar ir neteisingi, nes pagal savo mastą vertinsime praeitį ir darysime sprendimus, kurie jai nebegalioja ". Tai 13

citata iš vieno A. Merkelio, tautinės ideologijos kūrėjo, li­ teratūros istoriko straipsnio. Ne stebėtis, ne teisti, bet suprasti - sunkus ir įpareigo­ jantis atsakomybės akmuo šiais žodžiais dedamas į ran­ kas kiekvieno, kuris leidžiasi į praeities labirintą. Kuo ta praeitis artimesnė, tuo aitresni jos dūmai. Bet mūsų pra­ eitis, mūsų ir dūmai. Mūsų ir ugnis pro dūmus blyksinti, deganti ir deginanti. Ką apšviečia, ką sušildo, o ką ir su­ degina. Ugnies motyvas poezijoje - visada lemties moty­ vas. Salomėjos Nėries poezijoje ugnies motyvas begalinio išdidumo, akimirkai iškeliančio sielą iki mirties grožio ar­ ba aukos spindesio. Neseniai peržengusi dvidešimtį metų (1927), ji parašys: Dabar - sudeginkit mane, - kaip raganą, Kur žem ę nušvietė dangaus ugnim! }ums palieku aš jūsų pragarą! Dangus tegul išnyksta su manim! O dar dvejais metais anksčiau įrašas dienoraštyje: „Ak, kaip gražu, gražu jaunystėj mirti". Jaunystė užima pagrin­ dinę dalį iš keturių dešimčių metų Salomėjos Nėries gy­ venimo. Jaunystė turėjo ir savo mirtį - laisvą, išdidžią ir gražią. Su jaunyste pasibaigė vienas Salomėjos Nėries gy­ venimas. Buvo suvaidintas ir vienas vaidmuo. Riba - maž­ daug 1931 metai. Atvirumas mirčiai kaip pasipriešinimas gyvenimo ba­ nalybei, banalybės pragarui. Kaip grožio, kaip skaistaus spindesio išsaugojimas. Mirtis ugnyje arba meilėje, nes es­ minė Salomėjos Nėries meilės metafora yra „ugniažiedė": „Kur ji - / Manoji meilė ugniažiedė?" („Baltoji poema"). Mes matome tai, kas yra kaip nors išsipildę, įvykę. Bet neregime ir negalime regėti to, kas galėjo, o neišsipildė. Yra ne tik realioji literatūros situacija. Yra ir nematoma literatūros istorija - istorija neįvykdytų norų, neišsipil­ 14

džiusių likimų, sulaužytų gyvenimų. Literatūros istorija yra savotiška anestezija, nuskausminimas, ji visa - šiapus. Šiapus skausmo, šiapus tragiškųjų gyvenimo trajektori­ jų. Anapus yra tik kūryba, peržengianti ribas ir konven­ cijas. Salomėja Nėris buvo peržengianti. Ne kartą. Kaip poe­ tė - pirmiausia. Kai rašė lyrikos šedevrus, kai viena eilute kaip giliu atodūsiu galėjo aprėpti tai, ką žmogus apskri­ tai pajėgia matyti ir žinoti. Ir kaip moteris - neatskiriamai. Nuo pat jaunystės ji žinojo galinti būti pasmerkta. 1925 m. rašė dienoraštyje: „Tegu pasaulis mane pasmerks, by tik prieš save teisi ir išdidi likčiau". 1928: „Vakar naktį sap­ navau, kad mane užpuolė žmonių minia ir mėtė akmenim, paskui nuteisė nužudyti, - pasmaugti". 1935: „Aš pati at­ sistojau prie gėdos stulpo - kas be nuodėmės, tegu akme­ nį į mane meta." Ji provokavo įprastą pasaulį - pasmerki­ te, apmėtykite akmenimis, nusigręžkite. O pasmerkta kaip nuskriaustas kūdikis stovėdavo prie to paties paniekinto pasaulio durų - prisipažindama: „Aš kūdikis - silpnas naš­ laitis, kūdikis šiame gyvenime, nes nemoku gyventi, ne­ moku to gyvenimo įvertinti... Skaudu!.. Bet aš visgi tikiuo­ si subręsti amžinybei. Aš - nedrąsus ir bailus kūdikis, šio pasaulio svečias." Kas subrandina žmogaus sielą amžinybei? Meilė, kan­ čia, praradimai - labiausiai. Salomėjai Nėriai visko buvo lemta su kaupu. Ir meilės, ir tikėjimo, ir vilties, ir prara­ dimų, ir gilios atgailos. Klaidžiais šio pasaulio keliais iš­ eina daug, bet nedaug tesugrįžta. Grįžtančiojo kelias yra skaudesnis ir tikresnis negu išeinančiojo. Salomėja Nėris buvo kelio ir savo kelio žmogus: „Aš myliu savo kelią, nes jį pati susiradau. Juomi niekas kitas neina ir niekas manęs negali juo lydėti. Nes mano kelias veda bedugnės pakraščiu." Kai S.Nėris 1935 m. rudenį įra­ šė šiuos žodžius, ji jau buvo sukūrusi trumputį eilėraštį „Bedugnių pakraščiais": 15

Kas mina kelią slidų, Kas vieškeliais p lačia is,O ji, mačiau, nuklydo Bedugnių pakraščiais. 1927 m. dienoraštyje: „Man gyvenimas - gili bedugnė, pragarmė, kurios paviršiuj atsispindi žvaigždės, dangus ir visa, kas gražu, o aš skrajoju virš to visko, kol sparnai nepakirsti. O jei neteksiu sparnų..." Taip, S.Nėrį traukė bedugnė. Ir fizine, ir metafizine prasme. Viršūnės ir bedugnės vaizdiniai budėjo jos są­ monėje, atsiliepdami, pasikartodami metaforose ir paly­ ginimuose, eilėraščiuose ir dienoraštyje. Bandant apibū­ dinti L. van Beethoveną: „Jo muzikos įtakoj aš galėčiau viską padaryti. Ji kilni, griausminga ir tragiška kaip uo­ los milžinai, griūvančios į bedugnę" (1935.X.6). Ne ky­ lančios, o griūvančios. Griūvančios į bedugnę. Griuvimo, kritimo judesys - iš pasąmonės. Be bedugnės jausmo kū­ rėjas ir neįsivaizduojamas. 1936 m. „Autobiografijoje": „Kūrėjas, man rodos, turi sukurti ir savąjį kelią - bedug­ nės pakraščiu." Nuo 1940 metų - nuo „Akmenėlis turi šaltą širdį" - ji vis arčiau bedugnės: Iki žem ės vėtra beržą lanksto, Ne berželį - o veikiau mane. Šiandien dar minu aš tavo sle n k s tį,O rytoj - tamsioji nežinia. Tamsioji nežinia - artėjanti dvasios bedugnė. Iš tylios nuojautos („Juk aš niekados nepareisiu / Pro paruges baltu keliu" - „Baltas takelis") į baugią tamsą: tirono pa­ garbinimą, kolaboravimą. Iš išdidumo, kuriuo alsuoja pirmosios autobiografijos („Nenoriu tenkinti miesčio­ niškosios minios smalsumo, kurios sprendimai, nuomo­ 16

nės ir norai - man nulis") į nuolankų pasižadėjimą tar­ nauti partijai ir liaudžiai (pagal Maskvoje rašytas 1942 metu „Autobiografijas"). Atrodė - viskas. Pati viską su­ prato - savižudybė buvo greta, įmanoma, trokštama, re­ ali. Bet greta - ir mažas, silpnas sūnus. Ji palengva kilo iš bedugnės, jau viską suvokdama, jau kita. Pažeista ir mirtinai sužeista. Identifikavosi jau nebe su laisvūnais paukščiais („Kalnuos laisvi ereliai sklando / Kalnuos ir mes abu..."), o su sužeistu žvėrim. Įprasmino šį įvaizdį eilėraštyje „Savęs aš gailiuos" apie vilkę, baimės gena­ mą, sužeistą žvėrį. Pradėjo iš toli, sustojo po įstabiai, magiškai instrumentuoto dvieilio: „Sutema samanų aksominė / Amžinuoju miegu užliūliuos..." Parašė daugtaškį, nubrėžė punktyri­ nę liniją - galimybių liniją - ir užbaigė skaudžiausiu ato­ dūsiu: Kad mane - taip sutiktų tėvynė! Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos. Jautriai sugrojo skyrybos ženklais - brūkšniu atskyrė „Kad mane", šaukiamosios intonacijos ženklu pažymėjo eilutės pabaigą. Savęs pagailėjimą užbaigė negailestingu tašku. Nuo aukščiausio išdidumo iki žemiausio - savęs gailėjimo. Kokio sutikimo ji troško tėvynėje? Ką reiškia „taip su­ tiktų"? Tik viltį, kuri šaukia sergantį žvėrį: „Sutema sa­ manų aksominė / Amžinuoju miegu užliūliuos!" Amžino­ jo miego tėvynėje viltis. Tik amžinojo miego viltį - nieko daugiau. Rinkinį „Prie didelio kelio", maždaug tuo metu planuo­ jamą arba ir sudarinėjamą, pradėjo išpažinties eilėraščiu „Maironiui", parašytu dar 1942 metų pradžioje. Ir tada galvojo apie tą patį - kelio atgal nebėra:

2.885

17

Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė, Atgalion ir atsigręžt neleis. Ir tada guodė save mirtim tėviškėje: Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žem ės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos.

*

Paskutinis „Prie didelio kelio" eilėraštis yra dvigubas: apie ištaškytus, nepakastus, po tankais sugulusius karei­ vius ir apie save - ir apie save: „Virkdo vėjas Vėlinių vė­ les. / Vasarėlė mirė per anksti..."; „Ar tau gera smėlyje gu­ lėt? / Ar žemelė tėviškės lengva?". Grįžo į Lietuvą, pabučiavo žemę. Grįžo su rinkinio „Prie didelio kelio" mašinraščiu. Galbūt ir nujautė, kad nebus išleistas. Daugino ir ilgino jo gyvenimą, kad išliktų. Pen­ kiasdešimt metų (1944-1994) išgulėjo per pusę sulenkti, ža­ lio šilko siūlu perrišti lapai. Vietoj jo išėjo „Lakštingala ne­ gali nečiulbėti"... Gal net biržely, kai gyvenimo dienos jau buvo suskai­ tytos, įrašė tuščiame bloknote: „Sužeisto žvėries riksmas mano aimana dėl savo tautos." Paskutiniai esminiai žo­ džiai. Paskutinė identifikacija - su sužeistu žvėrim (ne tik sergančia vilke). Riksmas ir aimana. Riksmas taip ir liko užgniaužtas, o aimana išaimanuota, išrypuota. Nuo rinki­ nio „Prie didelio kelio", persmelkto begalinio liūdesio, „O liūdesiai gūdūs kelių didelių!" - iki vienos eilutės - ato­ dūsio: „Ringuoja į vakarus gervių rinktinė Iki kruvi­ nos vizijos:

18

Aš matau tik saulėleidį Kruviną kruviną... Į padangę iškylančius žem ės grumstus... Esmine savo esybės dalimi Salomėja Nėris sugrįžo. Už­ gniaužė savyje sužeisto žvėries riksmą, jau nepagydomą ir nebeišdildomą, gerai žinodama, kad „paslėpta rauda klaiki, baisi..." („Ko vidurnakčiais tyliai kukčioji?"), atsi­ vėrė aimanai. Kita savo dalimi išliko deputatė, 1945 m. balandžio pa­ baigoje dar dalyvavo TSRS AT sesijoje, rašė eilėraštį „Le­ ninas" („Jo kaktoje nešvietė saulė..."), baugiai dvejindamasi ieškojo Lenino motyvo pagrindimo pasakoje apie aukso raktelį... Rašė žvalius laiškus oficialiems asme­ nims... Ir įbauginto, sveikatą, dvasios ramybę praradu­ sio žmogaus akimis, pro ašaras žvelgė į pasaulį, rinkda­ ma skaudžius kruvinus žodžius: „Artimesnio už tave aš nieko nebturiu. / Almančios krauju širdies / Palaidą pos­ mą tau skiriu, / Žeme iškankintoji, / Tu vidurnakčiais kūkčiojanti tyliai." Retas žmogus tėra vientisas, monoli­ tiškas. Yra dvasios stiprumas iš savęs paties ir yra stip­ rumas, kuris kyla iš silpnumo - laiko vėjo lankstomo me­ džio stiprumas. Kūrėjai yra savo vaidmens atlikėjai. Matomas, viešas, kasdieniškas gyvenimas. Nematomas, slaptas, vienišas. Laisvas ir priverstinis. Salomėjai Nėriai buvo lemtas ne vienas vaidmuo. Pagrindinis šios moters, kuri pagal tėvo ir vyro duotą pavardę buvo Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, vaidmuo yra Salomėja Nėris. Sunkus vaidmuo, vaidin­ tas ir nepaprastai subtiliai, ir farsiškai, ir herojiškai. Šian­ dien šis vaidmuo vis labiau ryškėja kaip tragiškas. Salo­ mėja Nėris suvaidino kuriančios moters dramą, šios dra­ mos veiksmas „tarp": tarp didžiausio pakilimo ir nuopuo­ lio. Tarp ugniažiedės jaunystės ir neatėjusios senatvės.

2*

19

Tarp meilės ir pasityčiojimo. Tarp grožio ir purvo. Tarp subtiliausios žodžio muzikos ir tuščios pompastikos. Tarp užslopinto sužeistos vilkės balso ir atvertos aimanos. Tra­ giškas vaidmuo - iškentėtas kuriančiosios moters likimas, kurios ženklas ir yra Salomėja Nėris.

ANOS ACHMATOVOS ŽE NKL AI Роли.тс.ь я nu поздно, ни рано Это время блаженно одно. Только сердцу прожить без обмана было господом не дано. Nei vėlai aš gimiau, nei anksti. Te palaimintas laikas šis bus, Tik melu teko širdžiai dangstytis, Minant Dievo nuskirtus takus. A.A.

Poetai girdi vienas kitą. Girdi atsirinkdami. Salomėja Nėris skyrė nemaža poezijos balsų. Mokėjo kalbų - tarp kitų šiek tiek ir rusų. Levas Karsa­ vinas, profesorius eruditas, rusų klasikos ir moderno ži­ novas, nebūtų S.Nėriai dovanojęs savo dvitomio „Apie asmenybę", jei ji nebūtų pajėgusi tos knygos skaityti. Gali būti, kad per profesorius L.Karsaviną, V.Sezemaną S.Nėris galėjo giliau pažinti ir didžiąją rusų poetę Aną Achmatovą. L.Karsavino seseriai balerinai T.Karsavinai 1914 m. skirtas A.Achmatovos eilėraštis 'Как песню слагаешь' („Kaip dainą sudedi").

21

1927 m. recenzuodamas pirmąjį S.Nėries rinkinį „Anksti rytą" L.Gira pastebėjo: „Tuo pirmuoju savo rinkinėliu ji pas mus užima savo atskirą padėjimą - nelyginant Ana Achmatova Rusuos, tuo tik skirtumu: Achmatova jau mo­ teris degusi ir perdegusi savo pačios širdies ir aistros lieps­ nose, o S.Nėris vis dar neaiškiam svajingam laukime". Taip, L.Giros įspūdis yra pagrįstas. Jis kyla ne iš apčiuo­ piamo bendrumo (įvaizdžiai, motyvai, temos), o iš to, kas beveik neįrodoma, tik nujaučiama. Poezija atsiveria mote­ ris, kuriai pasaulis pirmiausia yra meilė. Meilė, vedanti be­ dugnės pakraščiais, kelianti į baltas viršūnes ir gramzdinan­ ti į juodas pragarmes. Eilėraštis - toks pat svaigus kaip ir jausmas, nematuojamas ir neišmatuojamas. Kas gali būti toks didelis, kad galėtų pasiekti kuriančios moters dvasios aukštį ar liūdesį? Tik jūra, tik kalnai, tik vėjas, - didžiosios dvasios metaforų atramos. Aistros gelmė, kuri pasirodo pa­ viršiuje ir tango ar romanso pavidalais, būtent jais susika­ bindama su gyvenimu. Banalus motyvas, iškeltas ir laiko­ mas didelės dvasinės energijos, baugios ir bauginančios. Maždaug tarp rinkinių „Pėdos smėly" ir „Per lūžtantį le­ dą" S.Nėris yra sakiusi Onai Šimaitei, artimai ją pažinusiai, kad „turinti eilėraščių, apie kuriuos niekas nežino, kad tai jos gelmių slapta". Įtikima, S.Nėris nėra paskelbusi eilėraš­ čių, kuriuos ji turėjo parašyti didžiosios savo meilės ir jos prarasties laiku. Galbūt apie tai dienoraštyje: „Norėčiau ra­ šyti elegijas, mano meilės, mano skausmo elegijas. Bet jų žmonės nesupras - išjuoks" (1929.1.29). Kito kūryboje kuriantysis gali perskaityti savo gelmių slaptą, apie kurią pasakyti negali, neįstengia ar bijo atsiverti. 1928-ieji metai - ypatingos dvasinės energijos plūdimo me­ tai. Aistringai mylinčios, aistringai kylančios moters laikas. Dienoraštyje: „Ne, ne kraujas mano gyslomis teka, bet meilė, ne pulsas muša, bet ilgesys, aistra" (1928.1.12). Nuojauta: „Nė vienas negali būti laimingas, kurs mane pamilo. Aš esu klajūnė žvaigždelė pelkėse ir, deja, tam, kas mane paseks. 22

I

Aš esu gėlė, pilna nuodų, neliesk manęs! Aš esu taurė, ku­ rios palytėjimas - mirtis. Audringą naktį užgimiau. O lau­ mės manyje užbūrė visą savo žavėjimo galę" (1928.1.31). Ra­ ganystės tema, aistringai mylinčioji - klajūnė ugnelė, žalt­ vykslė, nuodinga gėlė, taurė pilna nuodų. Užburtoji, lau­ mių palytėtoji audringą gimimo naktį. Žavinčioji. Žavėjimo gale - užbūrimo, raganystės galia. „Sudeginkit mane - kaip raganą..." motyvas turėjo atramą slapčiausiuose, gelminiuo­ se išgyvenimuose, kurie galėjo pasirodyti paviršiuje „žiau­ riojo" romanso įvaizdžiais ar aistringojo tango palytėjimais: „O ji slenka - kaip šešėlis... Jos krūtinė perverta. Ir ant bal­ to kaip sniegas šydo juodos kraujo rožės... Aplinkui vis dau­ giau džiaugsmo ir pavasario. O ji - baigia gesti..." (1928.XI.14). Ana Achmatova - 1909 metais pirmojoje savo knygoje: Хорони, хорони меня, ветер! Полные мои не пришли. Пало мною блуждающий вечер И дыханье тихой, зелии. Я была как и ты свободной. По я слишком хотела жить. Видишь, ветер, мой труп холодный. И некому руки сложить. Закрой эту черную рану Покрово м вечерней тьмы И вели голубому ту ману Надо мною читать псалмы. Чтобы мне легко, одинокой. Отойти к последнему сну. Прошуми высокой осокой Про весну, про мою весну. 23

Taip, romansiškas eilėraštis: palaidok, palaidok mane, vėjau, virš manęs tik klajoklis vakaras, tik žemės tylus al­ savimas. Aš buvau kaip tu laisvūnė, baisiai troškau gyven­ ti, bet dabar tik atšalęs kūnas, ir nėra kam rankų sudėti. Uždenk mano juodą žaizdą vakaro pilka skraiste, te m ė­ lynas rūkas skaito psalmes prie manęs. Kad galėčiau aš, vienišoji, lengviau pasiekti paskutinį m iegą, o aukštos viksvos šlamėtų man apie pavasarį, mano pavasarį. Jaus­ mo gelmė kelia trapų eilėraščio paviršių, romansiškai išgiedamą. M.Lermontovo likimo demonas stovi greta. Tra­ dicijos primenamas, o iš dalies ir primetamas grožis. Salomėjos Nėries „Palydėk" - ne šio eilėraščio vertimas. Bet atėjęs iš Anos Achmatovos. Iš jos pasaulio, iš jos aist­ ringo atvirumo ir romansiško liūdnumo, baladiškos pro­ vokacijos. Sąlytis, atodūsis, sąskambis. Ir įdėtas ne prie vertimų, o rinkinyje, kur skrupulingai mažai eilėraščių teatrenkama. Kaip paliudijimas, prisipažinimas - artima. Palydėk Iš Anos Achmatovos

Palydėk, palydėk mane, vėjau! Tik vakaras klaidžioja čia. Draugai, artimi n e b ’atėjo, O ž em ė tyli ir kurčia. Aš buvau, kaip ir tu, laisvūnas. Baisiai troškau gyvent ir mylėt. Matai, vėjau, atšalęs jau kūnas. Ir rankų nėra kam sudėt. Šią juodąją žaizdą p aslėpki Po vakaro pilka skraiste. Ir mėlynam debesiui l i e p k i Teskaito maldas prie manęs! 24

Ir kad būtų lengviau man, vienužei, Užmigt amžinuoju m ie g u ,Tegu aukštos viksvos suūžia Pavasarį mano... Tegu... Jau parašytas svaigusis „Vienas pavasaris - mano pa­ vasaris": „Aš vis dainuosiu: - „Vieną pavasarį / Mano sie­ loje buvo dangus". A.Achmatovos eilėraštį S.Nėris priar­ tino prie savęs, savo jausmo ritmą sužymėjo brūkšniais ir daugtaškiais. Kuriančioji moteris ir intymiausią savo jaus­ mą kažkur gilybėje matuoja kūryba. A.Achmatova 1915 m.: Mūza nuėjo rudens keliu, nors prašiau, kad palauktų su manim žiemos, bet ji atsakė, kad kapas čia, kaip tu gali alsuoti Aš žiūrėjau mūzai pavymui, tylėjau, aš tik ją vieną mylėjau, o danguje žara žėrėjo, tarsi vartai į josios šalį*. Ir Salomėjos Nėries eilėraštis - iš 1927-ųjų metų: Ne nuo tavo aistrių lūpų aš alpstu. Ne todėl, kad tu sakei mane myli, Bet dėl to, kad mano žem ėj taip skaistu Ir kad mūza manęs niekad nepaliks. „Ne nuo tavo aistrių lūpų..."

A.Achmatovą Salomėja Nėris yra skaičiusi ne tik kaip artimą poetę, bet ir kaip savo pačios likimo poetinį atspin­ dį, sunkiai paaiškinamą ir pritraukiantį. Žinomasis A.Ach­ matovos eilėraštis „Yra žmonių artybėje tokia riba": (Yra žmonių artybėje tokia riba, kurios neperžengia glamonės nei aistra, nors lūpos susilieja tyloje ir daužosi širdis di­ džiulėj laimėj. Bejėgė čia draugystė, metai aukščiausios, *Я. глядя ей в молчала. Я .побила её одну, I в небе заря стояли. Как ворота в её страну. "Му.ш ушла по ю/югр"

25

ugniažiedės laimės, kai siela ilgis laisvės, aistringajai gla­ m onei svetima. Kas veržiasi prie tos ribos - pamišę, p a ­ siekę ją, pajunta tiktai liūdesį. Dabar tu supranti, kodėl šir­ dis manoji po tavo delnu plakti nesustoja*). Salomėja Nėris ant atskiro lapelio persirašė ši A.Achmatovos eilėraštį, nieko nepasižymėdama - net autorės. Persirašė lietuviškai, keisdama, lyg sau prisitaikydama: Sakyk, k a i būsim vėl drauge, Ar nugalėsim žiauriąją pagundą? Galbūt krau pioj tyloj mūs lūpos susilies Ir plyš širdis nuo meilės. Draugystė čia bejėgė, Ugninės laimės metai be reikšmės, Kada širdis aistroj liepsnos Ir protas tems. Tie bepročiai, kur veržiasi į ją. Pasiekę ją - be galo liūdi. Dabar tu supranti, k o d ėl širdis manoji N ebeplaka po tavo delnu? A.Achmatovos eilėraščio riba - asmeninės laisvės riba. S.Nėriai - artėjimas prie beprotybės, veržimasis į deginan­ čią aistrą, kuri palieka tik liūdesį. Panašiai - sau - S.Nėris nusirašydama vertė arba vers­ *Есть в близости .іюлей заветная черти. Её не перейти влюблённости и страсти. Пусть н жуткий тишине сливаются уста И сердце рвется от любви на чисти. И друж ба здесь бессильна, и года Пыспього и огненного счастьи. Когда душа свободна н чужда Медлительной истоме сладострастьи. 26

dama nusirašė ir daugiau A.Achmatovos eilėraščių: „Net ir šypsotis aš nustojau..." („Я улыбатся перестала...’ ), „Mes negersim iš vienos stiklinės..." („Мы не будем нить и.) одного стакана’’), „О kaip atsisveikint sunku..." („Мы не умеем прощаться'). Yra dar eilėraščių, kuriuos galima vadinti sekimais ar tik vienos eilutės atodūsiais*.

* * * Karo metais - turbūt jau Maskvoje - ne vienas matė Sa­ lomėją Nėrį su Achmatovos eilių tomeliu „Iš šešių knygų", kuris išėjo 1940 m. Tik „rinktinė", atsijota. Be daugelio ei­ lėraščių, kurie tapo žinomi tik daug vėliau, be „Requiem", suprantama, kuris iš esmės, kai išėjo rinktinė „Iš šešių kny­ gų", jau buvo baigtas. A.Achmatova spausdino atskirus „Requiem" eilėraščius („Пет. это не я...', „Уже безумие крылом...'. „И упало каменное слово...”, „Распятие”), bet nebuvo ir negalėjo būti tragiškai didingos visumos, kuri ir yra „Requiem". Salomėjos Nėries rinkinyje „Prie dide­ lio kelio" nėra nė vieno nežinomo eilėraščio, bet yra visai nauja, skaudžiai įtempta visuma. Kodėl? Kodėl vienam poetui staiga darosi svarbi kito poeto kūryba? Ne vertimui, ne kokiam filologiniam dar­ bui, o sau, savo būsenai, jausmui. Išsirašyti ant lapelio, pa­ skubomis išsiversti - tai Salomėjos Nėries ryšys su A.Ach­ matova. ... Yra toks kelias - tikslumas, kai kiekvienas žodis yra savo vietoje ir yra taip, lyg būtų ten buvęs tūkstančius m e­ tų. Tai labai sunkus kelias, bet kai pasiseka, žmonės sako: „Tai apie mane, tai tarsi mano paties parašyta". Ir aš pati (labai retai) patiriu šį jausmą, skaitydama ar klausydam a­ si kito poeto eilių. Tai lyg ko ks pavydas, bet kiln iau ...* Nemaža jų nurodyta V.Kuzmicko straipsnyje „S.Nėris - A.Achmato­ vos lyrikos vertėja" („Literatūra ir kalba", Xlll-V.t974).

27

1959 m. svarstė A.Achmatova („Pro domo mea"). Taip, tikslu, kiek tai gali būti tikslu - ir poetas kito eilėse gali rasti tai, kas atrodo taip artima, tarsi jo parašyta. A.Achmatovos autoritetas jau buvo didelis ne tik Rusi­ joje. Lietuvoje Salomėja Nėris buvo pirmoji tokio masto ly­ rikė. Ji tarsi ieškojo atramos, patikinimo, kad iš savo dva­ sinės patirties galima sukurti tai, kas tampa visuotinai reikšminga. Kai Salomėja Nėris karo metais skaitė A.Achmatovos „rinktinę", ką ji žinojo apie poetę, apie jos patirtas kan­ čias? Ir kai A.Achmatova pokariu, jau po „didžiųjų nuta­ rimų" gavo versti Salomėjos Nėries lyriką, ar bent nujau­ tė, koks likimas stovi už eilėraščių tos, kuri ne kartą buvo kartojusi jos žodžius?

PRIE DIDELIO KELIO Kelias yra žemės ženklas, likimo simbolis. Ne tik žmogaus, bet ir tautos. Ypač jei skirta jai būti prie didelio kelio, ir svetimų trempiamo. Prie didelio kelio, ne vieną svetimybėn išvedančio: Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios. Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai Ir veria mus speigas lig šerdies pačios. Eilėraštį „Prie didelio kelio" Salomėja Nėris parašė be­ sibaigiant 1942-ųjų metų gruodžiui. Paskutinėj eilutėj pir­ ma įrašė „Ir šaldo mus...", paskui perbraukė ir pataisė: „Ir veria mus speigas lig šerdies pačios". Atsivėrė metaforos erdvė - veria ne tik medžio šerdį, bet ir žmogaus širdį. Pa­ žymėjo priegaidę: šerdies. Reto, poetiško žodžio apsaugo­ jimas svetimybėj: neiškreipti žodžio kelio. Pirmą kartą ei­ lėraštis „Prie didelio kelio" išspausdintas 1946 m. „Poezi­ jos" dvitomyje. Vėliau kelis kartus perspausdintas, tačiau niekad neakcentuotas, nes būtų reikėję aiškintis, kad yra ir tokio pavadinimo Salomėjos Nėries lyrikos rinkinys, ku­ rį ji parsivežė į Lietuvą po klajonių svetimybėj ir įteikė lei­ dyklai. Deja... Išėjo „Lakštingala negali nečiulbėti", rinki­ nys su sustiprintais „aktualiais" kūriniais, su pabrėžtu op­ 29

timizmu. Dvilypė lemtis, skaudžiu aidu atsiliepusi pasku­ tinėmis Salomėjos Nėries gyvenimo dienomis: prašė V.Drazdausko atsiųsti į ligoninę bent penkis egzemplio­ rius „Lakštingala negali nečiulbėti", o gavusi, jau beveik nebegalėdama kalbėti, atgalia ranka stūmė juos nuo sa­ vęs... Galbūt norėjo rinkinį dar kam nors padovanoti, juk ramstė savo gyvenimą iš paskutiniųjų. O širdies gilumo­ je, išeidama paskutinėn kelionėn, gedėjo rinkinio „Prie di­ delio kelio". Jis turėjo būti paskutinis poetinės valios pa­ liudijimas. 1941-1944 metų eilėraščiai su tolimo, svetimo kelio var­ dais: Maskva-Penza-Ufa. Turi šio rinkinio egzempliorius M.Mažvydo biblioteka, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Salomėjos Nėries muziejus... Yra nežymių skir­ tumų, pataisų. Lapai perlenkti per pusę, susiūti ar surišti. Ne taip, kaip paprastai įteikiama leidyklai. Lyg ir iš anks­ to žinant, kad nebus išleista. Graudi rankraštinė eilėraš­ čių knyga, panaši į benamių ar miško brolių sąsiuvinius... Bet atskirta nuo jų ir matomos, ir nematomos sienos. Pa­ dalinta. Kaip ir daug kas iš to laiko. Sklido pikta rankraš­ tinė „Poema Salomėja Nėris": „Ir daugiau nedrįsk „Neris" vadintis"... A.Miškinis ir kaltino, ir teisino klausdamas: „Mes tada apstulbom - kurgi tu, sesule, / Kurgi seserėle, argi Tau su jais?". V.Trumpa iš Santa Monikos teisus A.Miškinio eilėraštyje daugiau gailesčio negu pykčio. S.Čiurlionienė-Kymantaitė „Girioj žaliojoj" graudžiai išrypavo: Ak, gal ašara karčiausia, g ėd o s ašara raudona rieda zvim bdam a į dugną tos taures - sunki kaip švinas iš akių žmogaus, kurs mato klydęs, o sugrįžti nebegali... 30

Ką jis jaučia? Kanklių mūsų karaliene, Salomėja... Salomėja! Salomėjos Nėries mirtis buvo ženklas, kurį nedaug kas suprato. Suprato S.Čiurlionienė, A.Miškinis, dar vienas ki­ tas. Bet tas supratimas liko metafizinėje gelmėje. Realybė­ je vėl baugus dvilypumas: atsakyta šventos žemelės, bet suteikta oficiali garbė. Įtvirtinta kaip „tinkamos" poezijos emblema, bet neišleistas jos pačios sudarytas rinkinys, ne­ įvykdyta paskutinė kūrėjos valia. Rašomi eilėraščiai ir rašomos knygos. Lyrikos knyga ypatingas kūrinys, ypatinga struktūrinė visuma. Čia daug kas svarbu: skyriai, epigrafai, seka, pradžios ir pa­ baigos akcentai. Ir, žinoma, eilėraščių atranka, tiesiogiai parodanti kūrėjo poziciją. Naują eilėraščių rinkinį S.Nė­ ris pradėjo sudarinėti 1944 m. pavasarį. Eilėraščių pa­ vadinimų sąrašai po truputį vis keitėsi. Ir išlikusiuose „Prie didelio kelio" egzemplioriuose yra eilėraščių ir tu­ rinio nesutapimų. Kaitaliota ir eilėraščių tvarka. S.Nė­ ries muziejuje saugomame mašinraštyje yra įdomi „Laiš­ kelio" pabaigos pataisa: „Nežaliuos širdies šakelė / Sve­ timoj padangėj". Atsiribojimas nuo svetimybės ryškes­ nis, dramatiškesnis negu įsitvirtinusioje pabaigoje: „Su­ žaliuos širdies šakelė / Tik savoj padangėj". Apskritai rinkinyje aiškiai jaučiama svetimo ir savo riba, įsismel­ kusi ir į nuotaiką, ir į metaforą. Viename egzemplioriu­ je prie „Bendrakeleivio" poetės ranka įrašyta dedikaci­ ja „Sūnui". Ne vieno eilėraščio data yra skirtinga negu nurodoma „Raštuose" (ir ankstesniuose, ir vėlesniuose). Į daug ką reiktų iš naujo gilintis, būtini gretinimai, teks­ tologinė analizė. Štai eilėraščio „Tėvynei" likimas. Pir­ mas jo variantas „Tėvynė" (1941.IX.12) su tautosakine vilties pabaiga:

31

Ne daugel kartų saulė leisis Mūs Nemunėlio juostoj, Aš greit sugrįšiu, aš pareisiu... Dainom tave paguosiu. Ir antras variantas - „Tėvynei", tos pačios datos, bet taip lyg ir neužbaigtas. Aišku, kad svarbiausia čia yra eilutė: „Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji!" Vie­ name iš egzempliorių įrašyta 4 ir 5 strofa su tokia pabai­ ga: „Nors po manęs klaustukai lieka... / širdis gi neme­ luoja". Biografiniai klaustukai. Ir paskutinė tiesos instan­ cija - širdis. Trečiame „Prie didelio kelio" skyriuje yra ei­ lėraštis „Kas priespaudą šitą pakels". Knygoje „Lakštin­ gala negali nečiulbėti" jis pavadintas „Tegu tave skra­ džiai" ir turi su fašistine okupacija susietą pabaigą: „Te­ gu tave skradžiai prasmegs, / Ateiviai su kryžiais juo­ dais!" O iš S.Nėries kūrybos registro išnykęs eilėraštis „Kas priespaudą šitą pakels", mano supratimu, turi kitą prasmę, galbūt jis ir parašytas anksčiau, tik vėliau „pri­ taikytas" (spausdintas laikraštyje „Už Tarybų Lietuvą"), o rinkinyje sugrąžinta pirminė prasmė. Gal ir nebūtina specialiai ieškoti tų Salomėjos Nėries kū­ rybos prasmių, kurių iki šiol negirdėjome. Bet būtina leis­ ti joms pačioms skleistis, ginčytis. Kas dabar bepasakys, kaip, kieno valia, ar bent S.Nėriai sutikus, buvo sugrąžin­ ta paskutinė šio eilėraščio strofa ir pakeistas pavadinimas. Juk ir knyga „Lakštingala negali nečiulbėti" negalėjo at­ sirasti be poetės sutikimo. Ir šiame rinkinyje poetė yra pa­ dariusi kai kurių meistriškų pataisų. Gal įstabiausia „Ru­ denį" pradžia: vietoj „Rausta šiluogužė" - „Šiluogužė žy­ di". L.Rėzos rinkinyje - „Šilagėlės žydi" („Rūtas sėjau ir gedėjau"). Senąsias dainas S.Nėris tuo laiku bus įdėmiai, iš naujo skaičiusi. Rinkinys „Prie didelio kelio" turi šešis skyrius, kurie, atrodo, galutiniame variante, atskirti tik epigrafais. Epig­ 32

rafų - liaudies dainų arba individualių jų parafrazių - ypa­ tinga svarba. Jie duoda rinkiniui skaudžiai klausiantį ir ty­ liai liūdintį toną. Viso rinkinio moto: „Kurlink mes eisim? Katrul mes kreipsim / Savo raudų veidelį? / Ar šiltuos pietuos, ar šaltoj šiaurėj, / Ar kur saulelė leidžias?" (Karo metais, ypač 1942, S.Nėris parašė keliolika ketureilių - ši epigrafinė strofa viena iš jų). Pirmojo skyriaus epigrafas liūdna pranašystė: „Mes nesimatysim per daugel mete­ lių, / Nesusirašysim margom gromatėlėm". Pirmas sky­ rius - apie save, jei taip galima sakyti, apie lyriką, atme­ tus visus gudrius išvedžiojimus. Sielą skaidrinantis kurian­ čiojo nusižeminimas, skausmas, neviltis, atsiminimas, pa­ sigailėjimo laukimas - iki skyrių užbaigiančio „Tolimo sapno": „Tebūna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!" Ant­ rasis skyrius prasideda lūžio, nulūžimo ženklu: „Naktis temsta. Žvakė gęsta / Plunksnelė nulūžo..." Kalbėjimas apie liūdnai stovinčius prie didelio kelio, apie tuos, kurie velkasi milines, apie gyvus ir mirusius, apie sergančią vil­ kę arba vėl apie save: Neilsėjos, neėdė, negėrė, Vilkė bėgo laukais klupdam a. Baimės genamą, sergantį žvėrį Šaukė miško žalia glūduma. Sutema samanų aksom inė Amžinuoju miegu užliūliuos... Kad mane - taip sutiktų tėvynė! Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos. Trečias skyrius pradedamas klausimu: „Kas pramynė juodus takus / Per tėvelio sodą?" Juodas takas - baugus ženklas. A.Mickevičiaus tėvynės temos parafrazė: „Už gy­ vybę tu brangesnė / Širdyje kur teka. / Tas tegali pasiges­ 33

ti, / Kas tavęs neteko". „Lietuvai", „Tėvynei", - pagrindi­ niai akcentai. Ketvirto skyriaus akcentas „Mano rašteliai, o vivingrieji, / Vėjo pučiami dar padūzgėsit..." yra akimirkai pagau­ tas gimtųjų žodžių virpėjimas, žodžių muzika su nelemties atšešėliu. Šios eilutės artimos žinomai L.Rėzos dainai „Aš atsisakiau savo močiutei": „Mano rašteliai, o vivingrieji, / Saulei kaitinant dar pablizgėste". Bet antroji eilu­ tė paimta iš ankstesnės strofos: „O nuometėli, mano plo­ nasis, / Vėjo pučiamas dar padūzgėsi". Rašteliai čia įgyja ir žodžio rašto prasmę: žodis vėjo pučiamas... Ir po epig­ rafo einantis „Dainuok, širdie, gyvenimą" tampa lyg dus­ lesnis: „Jeigu nutilsi - tapsi akmeniu..." M.K.Čiurlionio „Vilties" motyvas - amžinumo nuojauta. Sugrįžimo viltis be klausimo: „Saulė juk tekės kas rytą / Ir neklaus kodėl" („Sugrįžimas"). Penkto skyriaus epigrafas „Oi, šlavė šlavė / Vėjas kie­ mužėlį" grąžina į tėviškę, į namus, veda nuo saulėto ryto prie rudens, primena svarbius vardus („Donelaitis"). Pas­ kutinis skyrius - kareiviškas: „Ant mūsų snigo, ant mūsų lijo, / Ant mūsų ledai krito. / Ant mūsų kojų kurpės su­ puvo / Ant pečių mandierėlės". Tautosakiškasis „Tavęs aš laukiau", ilgesingasis „Negesk, žiburėli", šiurpiai atviras „Mes eiliniai". Jokio pompastinio heroizmo, tik sesers šird­ gėla, tik motinos rauda: „Ar tau gera smėlyje gulėti? / Ar žemelė tėviškės lengva?" („Virkdo vėjas"). Kaip poetės siekimą, tendenciją galima pastebėti bet ko­ kių tarybinių aktualijų vengimą. „Rudens naktys" be ket­ virtos, herojinės, strofos, be „Nesitrauksim..."; „Aš tau pa­ vydžiu" be trečios strofos, be klausimo „Kaip partizanai ten kaujas"; „Negesk, žiburėli" be granatos, automato įvaizdžių... Kitoks ir vokiečių kareivio įvaizdis eilėraštyje „Prie Stalingrado": ne „riterių šunų", o „riterių sūnų". Kai kurių eilėraščių laisvesnė strofų organizacija. Yra pakeistų esminių žodžių: autentiškoji „Močiutės" pradžia: 34

J

„Ji kas rytmetį kėlė iš miego, / Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt". „Donelaityje" žydi ne džiaugsmo, o laisvės gėlės... „Virkdo vėjas" - ne rudenio, o Vėlinių gėles... Mįslinga punktyrinė eilutė „Širvintos" pabaigoje... Nėra visiško aiškumo, kiek būta rinkinio „Prie didelio kelio" egzempliorių. Atrodo, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno egzempliorius yra pirma­ sis. Ten yra nežymių poetės pataisų ir prierašų. Bet kai ku­ rie eilėraščiai („Kodėl tyli žemė", „Rudenį") buvo taisyti jau ruošiant spaudai „Lakštingala negali nečiulbėti". Rašytojų sąjungos leidyklos 1994 m. išleistame rinkiny­ je „Prie didelio kelio" nėra nė vieno visai nežinomo S.Nėries eilėraščio. Ir kartu tai yra nežinomas rinkinys. Taip, knygos turi savo kelius, mažus ir didelius. Knygos turi sa­ vo likimus...

„TOLIMO SAPNO" PARAŠTĖSE Ypatingo likimo eilėraštis - „Tolimas sapnas". Parašytas Maskvoje, tik prasidėjus 1943-iesiems: Tarp žydinčių kaštanų Raudona bažnytėlė. Juk čia vaikystė mano! Nejau ji grįžo vėlei? Aš nedrąsi stovėjau Pilioriun prisiglaudus, O žmonės trankiai ėjo Ir prie altoriaus spaudės. Manęs čia nepažįsta Pro gedulingą šydą. Bet kojos žengt nedrįsta Tiek daug, tiek daugel klydę. Sakykloj kalba - keista! Jisai - iš Galilėjos: - Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo!

36

Ir man be galo graūdu Malda širdy netilpo. Vargonai gaudė, gaūdė... Ir žvakės tirpo, tirpo... Pirmą kartą oficialiai Lietuvoje šis eilėraštis paskelb­ tas 1957 m. „Raštų" II tome. Bet eilėraštis buvo žinomas, plito rankraščiais. „O „Tolimą sapną" jau 1948 metais tu­ rėjau iš lapelio nusirašiusi. Dainuojant išgirdau artimus draugus Jonavoje", - paliudijo mokytoja B.Venclauskienė. „Tolimas sapnas" yra buvęs įkalčiu ir politinėse by­ lose - kartu su B.Brazdžionio, A.Miškinio eilėraščiais (P.Girdzijausko liudijimas knygoje: A.Miškinis. Sulaužyti kryžiai. - V., 1989. - p.257). Nusirašinėjant keitėsi žodžiai, jų formos, net pavadinimas. 1950 m. vasario 16 d. pog­ rindinio leidinio „Malda girioje" trečiame numeryje (J.Bagušausko nuoroda) šis eilėraštis išspausdintas „Atsiver­ timo" vardu. Tarp žydinčių kaštonų Raudona koplytėlė. Tai čia jaunystė mano Nejau ji grįžo vėlei... Aš nedrąsi stovėjau Pilioriaus prisiglaudus. O žmonės ėjo, ėjo Ir prie altoriaus spaudės. Manęs nieks nepažino Po gedulingu šydu. O lūpos tart nedrįso Tiek daugel daugel klydę.

37

Sakykloje kalbėjo Ten tas, iš Galilėjos: - Tebūna jai atleista, Nes daugel ji mylėjo. Malda širdy netilpo Ir buvo graudu, graudu. O žvakė tirpo, tirpo... Vargonai gaudė, g a u d ė -----Skirtumai nedideli, bet tokie, kurie skatina galvoti, jog tai gali būti autorinis variantas. Ypač į tai lenkia skyryba, kitokia nei „Prie didelio kelio". Paskutinė strofa kitaip su­ tvarkyta, ir niekas be Salomėjos Nėries negalėjo pabaigti eilėraščio trim brūkšniais, kurie čia yra labai iškalbūs. Atsivertimas, išpažintis ar tik tolimas sapnas? Sapnas, kurio veiksmas vyksta toli - jau nebesančioje raudonoje Al­ vito bažnytėlėje. „Prie didelio kelio" redakcijoje - minima vaikystė, „Atsivertime" - jaunystė - įspūdingiau ir moty­ vuočiau. Eilėraščio gilusis klodas - kaltės jausmas ir atgai­ los viltis. Koks yra šio giliojo klodo ryšys su ankstesniais jos išgyvenimų punktyrais? „Aš stoviu nuoga tarpe plikti, vėjo nudraskytų, dreban­ čių nuo šalčio medžių. Tegu visi mato, tegu visi žino. Te­ gu man spjaudo, tegu mane degina... Aš pati atsistojau prie gėdos stulpo... - kas be nuodėmės - tegu akmenį į mane meta". 1935 m. spalio 5 dienos įrašas dienoraštyje. Panašu į skaudžią viziją ar į tolimą sapną. Pati atsisto­ ju prie gėdos stulpo, kas be kaltės, tegu meta... Bet už ką, už kokias kaltes ir kokias nuodėmes? Atsistoti prie gėdos stulpo - ne prieš žmones, pačiai prieš save. „Kas man pa­ saulis? Kas man žmonės ir jų sprendimai?.. Kada tokis be­ galinis meilės kalnas prislėgė mane, tamsiaodę, mažą gei­ šą..." Suprantame, apie kokią kaltę ir kokią nuodėmę kal­ bama šiame pusiau išplėštame dienoraščio fragmente. 38

Apie meilę - iššūkį pasauliui. Apie moters drąsą mylėti, iškeliančią ją iki laisvės. Ir kitas įrašas po dienos (1935 10 06): „O tu nežinai, kad aš maža, silpna... Kaip daž­ nai aš drebu dėl kokio nors šiurkštaus kvailio žodžių". Sa­ lomėjos Nėries gyvenime visą laiką juntama itampa tarp svaigios laisvės, išdidaus žmonių sprendimų nepaisymo ir tarp savo mažumo, silpnumo, pažeidžiamumo. Ji iš anksto ruošėsi kentėti ir už tas nuodėmes, kurių dar ne­ buvo padariusi. Ji galėjo jaustis ragana, bet ragana, „kur žemę nušvietė dangaus ugnim!" („Sudeginkit mane"). Tai - mylinčioji „ragana", galinti mirti šypsodamos ir atleisdama. To nie­ kas negalės suprasti. Moteris - meilės „ragana", paslaptin­ ga, nesuprantama, baugi. Ir antroji poetės atgailos vers-/ mė - krikščioniškoji. Ji identifikavosi su moterim - nusi­ dėjėle, tarsi ateinančia iš šventojo Rašto situacijos. Tik ne prievarta, o pati stojanti prieš žmonių teismą ir pati ji pa­ niekinanti. Moteris - maža ir silpna, drebanti dėl šiurkš­ taus žodžio. Moteris kūrėja, tvilkoma kaltės, nuodėmės jausmo, iš anksto einanti ant laužo, stojanti prieš žmonių teismą, bet neatsisakanti savo išdidumo, tarsi ginama di­ džiosios Šventraščio išminties - „kas iš jūsų be nuodė­ mės?". -j Eilėraštis „Tolimas sapnas" turi trapią sąsają su baugia dienoraščio nuojauta. Kaip ir ankstesnėje lyrikoje bei die­ noraščio įrašuose, ir šiuo eilėraščiu tarsi užbėgama į prie­ kį. Į pirmąją savo bažnytėlę grįžtama su paklydimų sun­ kia našta, trokštant atleidimo iš Aukščiausiojo rankų. Bet ir čia, kaip ir pačiai žengiant prie gėdos stulpo, dalyvauja žmonės,'einantys trankiai, besispaudžiantys prie altoriaus. Eilėraščio „aš" - nedrąsi (pakartojama „nedrąsi", „nedrįs­ ta"), su gedulingu šydu, kuriuo apsigaubia skaudžias ne­ tektis patyrusios moterys. Šydas slepia, daro nepažįstamą. Eilėraščio „aš" supriešinta su trankiai einančiais, prie al­ toriaus besispaudžiančiais. Nepažįstamoji prisiglaudžia 39

prie pilioriaus, ir tas prisiglaudimo judesys labai iškalbus trokštama pagalbos, artimumo, užtarimo, atleidimo. Pas­ kutinio gyvenimo tarpsnio S.Nėries eilėraščiuose prisiglau­ dimas apskritai yra ženklinantis. Ir tas troškimas išsipil­ do. Jisai - iš Galilėjos - ištaria lemtingus žodžius: Te­ būna jai atleista, / Nes daug jinai mylėjo!". Su nuostaba įsiklausome į atleidimo argumentą: „Nes daug jinai my­ lėjo!". Jis pažįstamas krikščioniškajai kultūrai. Bet ypatin­ ga jausti, kaip į šį akcentą - daug jinai mylėjo - suplūsta visa Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos meilė, išsakyta nepaprastai aistringai, su giliausiu vidiniu įsitikinimu: „Tik­ rai, jei nebūtų meilės - sustotų plakusi širdis - nutrūktų gy­ venimas". Širdis - meilė - gyvenimas, - šią išryškintą tria­ dą poetė išdėstė dienoraštyje (1925 03 13) ir įvairiausiai ją modifikavo - iki jau cituoto dienoraščio įraše paminėto be­ galinės meilės kalno. Deginamos raganos įvaizdis eilėraš­ tyje „Sudeginkit mane". Meilė nesudeginama, iš meilės mir­ tis nesunki. Dėl meilės mirštama, už didelę meilę daug ir atleidžiama. Jo, iš Galilėjos, atleidimo argumentacija („Nes, daug jinai mylėjo") yra krikščioniškoji argumentacija, įpras­ minanti labai svarbią jungtį: mylėti yra lygu kentėti. Tiems, kurie šiandien apie Salomėją Nėrį galvoja su meile ir gai­ lesčiu, paskutinė eilutė skamba ir taip: „Nes daug jinai ken­ tėjo". Ši žodžių ir sąvokų simbiozė kyla iš Salomėjos Nė­ ries poetinės jausenos gelmių. Ankstyvajame, į rinkinius ne­ įėjusiame eilėraštyje „Atleisk, o Dieve..." (1924) jau yra rasta mylėti-kentėti jungties formulė (dviem dešimtmečiais anks­ čiau nei „Tolimas sapnas"), toliau leidžianti vieną jungties narį praleisti arba vieną keisti kitu: Atleisk, o Dieve, man kaltybes, Nes daug mylėjau, daug kentėjau... Kad tai nėra atsitiktiniai jausmo ir žodžio sąskambiai, rodo eilėraštis „Alpėse" (1926): „O baltieji kalnai, nebylieji 40

dievai! / Ar jūs mokate jaust kaip mažytė širdis? / Ir ken­ tėt, ir mylėt, ir skrajoti laisvai / Ten, kur krykščia jaunys­ tė, kur siaučia mirtis?" Patvirtina šią jungtį ir eilėraštis „Klajot su vėjais...": „Slapčia mylėti, tyliai kentėti. / Nepražydėjus - vyst be dainos..." Iš tiesų „nes daug jinai my­ lėjo" Salomėjos Nėries kūrybos kontekste reiškia ir „nes daug jinai kentėjo". Nelaukiama supratimo ir atleidimo iš žmonių, nes „jie atsisako ką nors suprasti ir todėl niekam nieko neatleidžia" (1930 11 17 dienoraščio irašas). Atsisa­ koma ir tarpininkų - kaip ir eilėraštyje „Be bažnyčios" („Iš padangių - žvaigždžių sosto / Štai - mus laimina Jisai!), atleidimo sulaukiama iš Aukščiausiojo. Sulaukiama ir di­ džiojo atleidimo argumento, pateisinančio gyvenimą kaip meilę: „nes daug jinai mylėjo". Tebūnie čia prisimintas ir Salomėjos Nėries mokytojo V.Mykolaičio-Putino „Parafra­ zių" (1957) posmas: Aš daugel pasauly mylėjau Ir daugel kenčiau. Tai grokite, gedulo stygos, Liūdniau ir graudžiau.

BAUGIEJI KŪRINIAI Neaprėpiama viskas. Neapžvelgiama. Žvilgsnis pasirenka. Žvilgsnis atsirenka. Ne kiekvienas ryžtasi žvelgti į bedug­ nę. Ne kiekvienas - atsistoti ant jos krašto. Mes mylime savo poetus. Bet nekenčiam jų laisvės. Mes matome tik tai, ką norime arba kas yra naudinga, o dar ge­ riau - kas malonu matyti. Matykite viską kartu, aprėpkite viską, - vieno savo apsakymo veikėjo lūpomis kadaise prašė Jurgis Baltrušaitis, deja, taip pat dalomas ir dalinamas. O Salomėja Nėris? Kaip aprėpti ją visą? Kaip išdrįsti at­ virai žvelgti į viską, į gyvenimą, o pirmiausia - į gyveni­ mo branduolį - į kūrybą? Taip, kūrėjas turi būti vertina­ mas pagal tai, ką jis sukūrė aukščiausio, gražiausio. Pagal jo paties matą ir mastą. Bet niekas negali būti apeita. Net tai, kas baugu. Atvirumas yra sunkiausias išbandymas. Ir atskiram žmogui, ir tautai. Atvirumas subrandina. Atvi­ rumui subręstama. Turime testamentinę Salomėjos Nėries „Prie didelio ke­ lio", jos paskutinę valią. Bet kelias, bet vieškelis, bet ta­ kas, kuriuo į tą knygą eita, lieka. Net jeigu ir klystkelis. Ir jo apeiti negalima, jei norime kažką svarbaus suprasti. Ne tik savo didžiąją poetę, bet ir tą situaciją, kuri lietuvių tau­ tą ištiko lemtingais 1940 metais. Iš tų metų baugieji Salo­ mėjos Nėries kūriniai - poemos: „Poema apie Staliną" ir „Bolševiko kelias". 42

Kaip jie atsirado? Kaip? „Diemedžiu žydėsiu", „Lauki­ nės obelys" neduoda jokios galimybės įžvelgti bent jų prie­ laidų. Tai, kas buvo įvykę su „Trečiu frontu", nutolę, nu­ tilę. 1939-1940 metų sankryžoje Salomėjos Nėries balsas yra gilus, gailus, graudus, kupinas tragiškų regėjimų, nuo­ jautų. Jos metaforos persmelktos begalinės gėlos, skundo, prašymo: „Leisk man prie ugnelės pasišildyt, / Nevaryk į rudenio audras!" („Akmenėlis turi šaltą širdį"). „Vėtrų paukščiuose" ji grįžo prie 1935 m. parašyto eilėraščio „Ru­ deniniai paukščiai": Rudeniniai paukščiai drasko mano širdį. Rudi vėtrų paukščiai - skundas alkanų. Prometėjau - broli, kas tave sušildys? Kas prakalbins uolą nebylių kabių? Kas turėjo atsitikti, kad gili, liūdna, atskira poetės dva­ sia išėjo į tuos baugiuosius tyrus, kur garbinama kruvina prievarta, o ne laisva, graži, dieviška Prometėjo auka? Reikia kelti dvasinių pinklių, dvasinių spąstų prielaidą. Pirmiausia tuos spąstus Salomėjai Nėriai paspendė „Tre­ čio fronto" frontininkai, iš gryno berniško „unaro", iš tuš­ čios fanaberijos laimėti, paerzinti katalikiškąją bendruome­ nę, prisitraukti talentingą moterį. Kas dar labiau galėjo šo­ kiruoti to laiko Lietuvos visuomenę, jos katalikišką nuo­ saikumą, jei ne S.Nėries „perėjimas"? 1940 m. ji galėjo bū­ ti „pakišta" Pozdniakovui ar Dekanozovui kaip jaukas, kaip masalas, pakišta gražiai vyriškai „apžaidus", galbūt panaudojus net tautinę argumentaciją. Juk net V.Krėvė pa­ sidavė įkalbamas, ką nors išgelbėti tikėdamasis. Atsisakė „tinkamą" poemą parašyti K.Boruta, atsisakė B.Brazdžio­ nis. Kažkam iš „didžiųjų" to laiko Lietuvos vyrų, net iš buvusių trečiafrontininkų, galėjo būti parankų, kad „dekanozovų" noras „laisva valia" būtų įvykdytas. Jau vyriš­ kose pinklėse buvusi, jau „pažymėta" moteris tam tiko la43

blausiai. Prie jos juodo rūbo prisegti raudoną kaip kraujo lašas rožę atrodė lengviausia. Kodėl poemą apie Staliną ji rašė taip skubėdama? - per vieną nakti? Kokias sąlygas kėlė tas, kuris vėliau buvo su­ šaudytas kartu su Berija? Koks tai kūrinys - „Poema apie Staliną?" Keltina hipo­ tezė - tai kontaminacija, skirtingų dalykų sumaišymas, skirtingų tekstų suvedimas, šis kūrinys nėra poema, jis ne­ turi vidinio vientisumo. Mechaniškas iš esmės atskirų, ne­ lygių, kartais ir nebaigtų eilėraščių sudėjimas po pavadi­ nimo kepure. Meniškiausia yra kūrinio pradžia, ypač trys pirmieji posmai: Kieno tu, žem e, ak, kieno tu, Penėtoja, maitintoja? O, kad galėtų - ji bylotų, Ugnim ji spjaudyt imtų! Tyli, nepasakai... Gal tų, Kurie tave išniekino? Gal tų, kur laistė prakaitu? O gal tu ž em ė niekieno? O Lietuva! Kieksyk parduota Ir išmainyta tu buvai! Erškėčių dygiais vainikuota. Vergijos dainas dainavai. Tai eilėraštis apie Lietuvą. Ne apie Staliną. Šis eilėraš­ tis gali atrodyti stebėtino drąsumo, galvojant, kad jis pa­ rašytas pirmaisiais Lietuvos okupacijos mėnesiais. Pri­ slėgta, tylinti, nieko pasakyti negalinti žemė, tačiau grės­ minga pačia bylojimo, prabilimo galimybe: „O, kad ga­ lėtų - ji bylotų, / Ugnim ji spjaudyt imtų!". Gal iš tiesų niekieno ta žemė, per kurią be vieno kraujo lašo („Vie­ 44

nas kraujo lašas būt tave nuplovęs..." - Jonas Aistis) nužlegėjo svetimi tankai, nulingavo svetimos milinės. Ne moterys, ne poetės turėjo juos sulaikyti. Raudonoji Salo­ mėjos Nėries rožė - „Poema apie Staliną" - buvo ir tas kraujo lašas, kurio už Lietuvą nepraliejo tie, kurie buvo prisiekę tai padaryti. Kraujo lašas su neišdildomos gėdos žyme, bet ir su skausmingos aimanos intonacija: „O Lie­ tuva! Kieksyk parduota / Ir išmainyta tu buvai!" Tiesio­ ginė aliuzija į baugiuosius politinius sandėrius yra ne­ abejotina. Antrasis eilėraštis prasideda iš dvasinės energijos sutelkties, iš skaudžiosios knygnešių temos: „Kai mūsų knygnešių keliai / Po Sibirą kryžiavosi..." Lietuva seniai žino, kas yra Sibiras. Toliau eilėraštis silpte silpsta, tik me­ chaniškai sukalami posmai. Pabaiga atrodo neįmanoma profesionaliam rašytojui - gėdingai menka: Juk saule niekur neišbėgs Iš savo kelio gryno! Geriau žiūrėk, kaip tur judėt Veikla revoliucinė. Trečias eilėraštis - bendras kalėjimo motyvas, šmėsčio­ jęs ir ankstesnėje S.Nėries kūryboje („Pavasaris kalėjime", 1937), tik pačiu paviršium (nė karto nepaminint Stalino vardo) tesusietas su pavadinimu. Ketvirtas eilėraštis la­ biausiai kontaminuotas. Kontaminacija persmelkia pos­ mus, eilutes,'metaforas. Tiesiogiai kalbama apie raudoną­ ją revoliuciją. Bet kaip kalbama: Ir vėtros raudonos sukaukia, Ir vėliavos plakas raudonos, Ir kraujas kraujo šaukias, Kaip išbadėjęs duonos.

45

Tolesni posmai nebūtinai kalba apie tai, apie ką turėtų kalbėti tiesiogiai, apie „nelaisvą" nepriklausomą Lietuvą: Slibinas kyla iš naujo. Jo devintoji galva Siurbia liaudies kraują. Dejuoja Lietuva. Iš naujo kylantis slibinas gali būti suprastas ir kaip vėl į Lietuvą pasisukę didžiosios kaimynės nasrai. Toliau kinta metras, intonacija, panašu, kad į eilėraščio paviršių kyla kaž­ kas iš gelmės, kaip netolimos Lietuvos ateities nuojauta: Ir Lietuva pavirto Kapais, kalėjimu. Surištos rankos tvirtos Klaikiu tylėjimu. Gimtoji žem ė glaudžia Sušaudytus vaikus. Ir dainos liūdnos, skaudžios Nuaidi per laukus. Bet balsas vėl užgniaužiamas, vėl grįžtama į paviršių, pakartojami laikraštiniai Stalino šlovinimo trafaretai. Dar sykį pro trafaretą prasimuša maištinga laisvės dvasia, at­ skira, nesusijusi su Stalinu: Gana! Tos gėdos tau pakanka Prieš niekšų gaują besižemint: Štai, imki mūsų tvirtą ranką Ir kelkis, mylimoji žeme! Kokia buvo ta naktis, kai S.Nėris rašė šį kūrinį? Ką ji galvojo iš tiesų, kokia buvo tikroji jos dvasinė savijauta? 46

Kokia šviesa įkvėpė jai drąsos pradėti skaudžiais žodžiais apie savo žemę, o ne apie Staliną? Ar tikro poetinio jaus­ mo energija prasiverždavo tik spontaniškai, ar S.Nėris tu­ rėjo ir sąmoningų ketinimų? Tikriausiai jos dvasinė būse­ na buvo dvilypė. Mūsų laiko žmonės, net patys talentin­ giausi ir sąžiningiausi literatūros tyrinėtojai, jau besibai­ giant septintajam dešimtmečiui, vadinasi, jau nebebauginami juodo Stalino šešėlio, šiai poemai skyrė galingo ro­ mantinio patoso, lyrinės ekstazės apibūdinimus. Ir mes ne tik S.Nėris - buvome paklydę žodžiuose, gal nebetekę vilties, kad kada nors juos reikės pasverti tiesos svarstyk­ lėmis. S.Nėris tikrai nebuvo atsargi - ką reiškia vien šie žodžiai 1940 metų rugsėjo laiške M.Apletinui: „... šią ma­ no biografiją perdirbkite savo nuožiūra". Ar nebuvo tos „nuožiūros" ir čia? Parašyti kūrinį apie Staliną ji buvo verčiama ir skubi­ nama - be jokios abejonės. Juk scenarijus buvo aiškus. Kūrinys tuoj pat turėjo būti išverstas į rusų kalbą ir per­ skaitytas Lietuvos nepriklausomybės laidotuvėse Mask­ voje. Per mėnesį „Poema apie Staliną" buvo išleista rusų kalba. Tiesa mene pasirodo tik kaip menas. Menas yra kibirkš­ tis, kuri ištrykšta grožiui ir tiesai susilietus. „Poema apie Staliną" turi kibirkščiuojančių vietų, kur gelmė prasiver­ žia į paviršių, tampa matoma kaip grožio ir tiesos trum­ pas susilietimas. Ir yra visiškų seklumų, neprofesionalu­ mo, menko eiliavimo, prasto rimavimo. Poetė ginė save ei­ lutėmis kaip nuvarytą kuiną. Kiek kitaip yra su „Bolševiko keliu". Salomėja Nėris atrodo tarsi apsipratusi su vaidmeniu, kuris buvo jai pri­ mestas, gal net siekianti į jį nors kiek įsigyventi. Poetė buvo išbandoma ne tik prievarta, bet ir oficialiu garbi­ nimu, pinigais. Garbinimas, o ne garbė yra paskutinis žmogaus išbandymas. Ji pradėjo ieškoti motyvų savo naujam vaidmeniui. Ir jų, be abejonės, rado. Tautinin­ 47

kų valdymu daug Lietuvos inteligentų, ypač jaunesnė karta, nebuvo patenkinti. Moteriai inteligentei patriar­ chalinių papročių krašte nelengva buvo skirtis kelią. Su­ grįžęs Vilnius, lyg ir atitolinta fašistinės Vokietijos grės­ mė... Vargu ar S.Nėriai buvo žinoma tai, kas vyko pa­ čioje Rusijoje. 1940 m. A.Achmatova baigė savo „Requiem", pradėtą 1935-aisiais. 1940 m. kovo mėnesį, kai į Salomėją Nėrį jau artėjo poema apie Staliną, A.Achmatova, pati artimiausia jai poetė, parašė „Requiem" „Epilogą": Aš sužinojau, kaip veidai sukrinta, Kaip siaubas dirsčioja iš po vokų, Kaip sielvartas jiems skruostus iškankintus Dantiraščiu išrašo nelaiku. Kaip garbanos, geltonos arba juodos, Pavirsta sidabrinėm akyse, Kaip šypsena nuvysta be paguodos, Kaip virpa baim ė nuolankiam balse. Ir aš ne vien tik dėl savęs meldžiu, Bet dėl visų, stovėjusių kas dieną Ir speige, ir karštymečiu didžiu Čia, priešais akliną raudoną sieną. Vertė ¡.Vaičiūnaitė

A.Achmatova kalba apie tai, kas patirta ilgas valandas stovint su ryšulėliu rankose ilgose eilėse „priešais akliną raudoną sieną", kai buvo įkalinti ir išžudyti šimtai tūks­ tančių nekaltu, kai kalėjo ir jos sūnus, genialių įžvalgų žmogus. Rusų kūrėjai - patys didieji - jau šoko svaigų mirties šokį (Achmatova, Bulgakovas, Pasternakas, Mandelšta­ mas), kai Salomėja Nėris rašė „Poemą apie Staliną", „Bol­ ševiko kelią". Galima įsivaizduoti iškankintos A.Achmatovos šypsnį, jei likimo valia į jos rankas pateko „Poe­ 48

mos apie Staliną" rusiškasis vertimas. Į kruviną mėsma­ lę viliojamos ir prievarta į ją metamos dar savo lemties nesuvokiančios aukos. Bet kodėl, kodėl „Bolševiko kelią" Salomėja Nėris pra­ dėjo raudonumo ir kraujo akcentu: „Prieš mane - Raudo­ noji aikštė, / Krauju pakrikštyta". Kodėl kraujo akcentą pakartojo: „Ar kruvinos tų mūrų dienos / Sapnavo atei­ tį?" (A.Achmatovos „Epilogo" eilutė: „Čia, priešais akli­ ną raudoną s i e n ą " - „Пол красною, ослепшею стеною"). Dar ir dar kartą: „Ji vėl krauju paraudusi"; „Sunkus ir il­ gas kraujo kelias..." Žodžiai „kraujas" ir „kruvinas" poe­ moje „Bolševiko kelias" pavartoti devynis kartus. „Krau­ jas" yra palyginti dažnas S.Nėries įvaizdis, bet čia jo daž­ numas krinta į akis. Kodėl? Kokia pasąmonės galia poe­ moje tvirtino, kad bolševikų kelias yra kruvinas, kraujo ke­ lias, nors tiesioginė įvaizdžio paskirtis turėjo tarnauti ko­ vingumo teigimui, pergalės siekimui. Galbūt iš tiesų kū­ rėjas žino daugiau negu mano žinąs. Įsipareigojusi, depu­ tatės vaidmenį prisiėmusi ranka rimavo geram poetui ne­ įmanomus jungti žodžius „žvakės - patrakus", kartojo laikraštinius šūkius („Viena partija - viena tiesa!"). O kaž­ kas gilus, slaptas, nematomas malonybiniais žodžiais my­ lavo savo mažytį kraštą. Jau paklususi, jau tarnaujanti, ji kartojo Lenino vardą, šlovino bolševiko kelią, o pačiai jai nežinoma galia rašė žodžius, neatitinkančius situacijos, apie kurią kalbama, ir sakančius kažką kita: Ne lietus iš Lietuvos padangės, Ne Baltijos mūs bangų lašai, Ašarėlės - mano sesės brangios Ritasi - verkiu ašai. Man tų ašarų visai negėda, Jos - kaip kraujas iš g y v o i žaizdos. Graudulys, rauda man širdį ėda: 4. 885

49

Paskutinė eilutė mechaniškai priduriama: „Čia jisai gyveno kitados". Esminė eilutė: „Jos - kaip kraujas iš gyvos žaizdos". Ne, tai ne vaškinio Lenino gailestis. Ne vaškiniam Leninui - kraujas iš gyvos žaizdos. Tai kaž­ kas kita. A.Achmatovos 1943 m. eilėraštis „Įrašas prie poemos": „Aplink naktis, jėgų jau ima stigti, / Padėk, kaip aš pa­ dėjau tau, išlikti..." (Vertė J.Strielkūnas). Kai S.Nėris iš­ tarė „Man tų ašarų visai negėda. / Jos - kaip kraujas iš gyvos žaizdos", ji taip pat tarsi prašė savo kūrybą užtar­ ti ją, apginti jos pačios akivaizdoje. Kaip nurodo V.Alekna, pirmosios „Bolševiko kelio" publikacijos šiek tiek skiriasi. Ypač įdomi yra strofa, bu­ vusi dalyje „Tai buvo vien sapnais sapnuota...": Regiu tą žiemą akyse jo, Tą nuožmią - Suomių šiaurėje, Tą kruvinąją Odisėją Prie Manerheimo - žiauriąją. Suomių Manerheimo linija buvo taškas, kur kruvinai už­ lūžo bolševikų kelias, kur narsi suomių tauta, kad ir pa­ tyrusi didžių nuostolių, apgynė laisvę, orumą ir garbę. Ši strofa turėjo jungtis su prieš tai paminėta raudonarmie­ čio drąsia valia, kuri kietesnė už ledus, granitą. Bet apie ką ši išnaikinta strofa kalbėjo iš tiesų - ar ne apie tai, kam nepasiryžo Baltijos valstybės? Nepasakyta veržiasi pro pasakyta. Pasakyta nėra visai išsakyta. Prie paslapties priartėjama, bet ji neatsiveria. Tik prasiveria eilėraščio „Tėvynei" vienoje redakcijoje: Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, mieloji! Nors po manęs klaustukai lieka... Širdis gi nemeluoja. 50

Sujunkime: „O Lietuva! Kieksyk parduota ir išmainyta tu buvai!" ir „Nepardaviau tavęs aš niekad...". Sujunkime tikėdami, kad meluoja gyvenimas, situacijos, žmonės, žo­ džiai, bet teisi yra kūrėjo širdis.

DVI LYPĖ BŪTIS Petronėlė Orintaitė, gerai pažinojusi Salomėją N eri mačiu­ si ją įvairiose situacijose, savo prisiminimuose yra sakiu­ si, kad Salomėja buvusi gryno būdo, neveidmainiška ir ne­ įkyri... Ir iš atsiminimų, ir iš jos pačios užuominų apie sa­ ve matyti, kad buvo ne tik jautri, bet ir ambicinga, supra­ to savo kūrybinę galią ir buvo dėl to išdidi. Skaudžiame 1941 m. rudenio eilėraštyje „Tėvynei" apie save pasaky­ ta, o paskui išbraukta (gal ir dėl to, kad pasakyta perne­ lyg tiesiai): Telinks po mano kojom žemė! Tegu Perkūnas rūstaus! Tik aš nepratus nusižemint Ir neišm okau skųstis. Kas ištiko šią išdidžią prigimtį 1940 metais? Ar galėjo būti taip, kad ji pabūgo prievartos prieš save („Ir žus man gyvybė", - irašė dienoraštyje pačioje jaunystėje), bet ne­ išsigando prievartos prieš kūrybą? Ar galėjo būti taip, kad ji tikėjosi šią prievartą įveikti: atiduoti duoklę, bet išlikti saugia ir Malonės saugoma savo širdyje? Poeto am­ bicija - ji daug kuo ir įvairiai gali pasirodyti. A.Achmatova „Requiem" - „Vietoj pratarmės": „Siaubingais Ježovo metais septyniolika mėnesių aš praleidau eilėse prie 52

Leningrado kalėjimų. Kartą kažkas mane „atpažino".

- O šitai jūs galite aprašyti? Ir aš atsakiau: - Galiu." (Vertė ¡.Vaičiūnaitė)'

Salomėjos Nėries 1942 metų eilėraščio pradžia: „Argi būtau vertas vardo aš poeto, / Jei prakalbint akmenėlio nemokėtau?" Kūrėjo galimybių klausimas - pačioje gelmėje. Bet įmanomas ir klausimo paviršius: kalbėsiu ir liksiu ne­ kalbanti, neprakalbinta. Būsiu vieša ir liksiu slapta. Būsiu matomame paviršiuje vieniems, liksiu slaptoje, saugioje gelmėje - kitiems. Dvilypė būtis, dvilypis gyvenimas. Besišypsanti depu­ tatė ir skaudžiai raudanti moteris. Oficiozų autorė ir bai­ sios klajonės poetė. Iliuzijų ir baugios realybės kruvina sankirta. Nebūtinai atskirai. Ir viena per kita. Kontamina­ cija baugiosiose 1940 metų poemose. Galbūt ir svetimų rankų pėdsakai. Kodėl gi ne - juk šitas kūrybos būdas jau buvo išbandytas „Trečio fronto": belieka tik pasirašyti pa­ reiškimą, duoti savo vardą „suredaguotiems" aktualiems eilėraščiams (Iš laiško A.Venclovai 1931.V.10: „Eilėraštis „Matrosai meta inkarą" žymiai geresnis dabar. Atrodo lyg ir ne mano. „Žvejai audroje" taisytas taip pat nemažai, bet pasakysiu atvirai - aš juo nesu visiškai patenkinta"). Ar Salomėja Nėris buvo patenkinta 1940 metų vasaros pabaigos eilėraščiais: „Sovietų Sąjungai", „Pergalės dai­ na", „Mum Konstitucija kaip saulė šviečia", „Nauji Me­ tai Tarybų Lietuvoj"? Ar ji sugebėjo pažvelgti į save iš ša­ lies, ar girdėjo medinio, svetimo žodžio bejėgystę, mecha­ ninio ritmo šabloną? Negalėjo negirdėti. Ne jos valioje tai buvo. Ji pati buvo žodžio klausa. Storas netikrumo, tuščios pompastikos sluoksnis dengė 1940 metų eilėraščius. Visko juose buvo. Tik poezijos ten nebuvo. Nebuvo nei grožio, nei tiesos, nei meilės. Baugi­ 53

nantis žodžio bejėgiškumas. O gal raminantis ir guodžian­ tis - poezija negimsta iš prievartos. Poezija nepaklūsta prievartai: Mes žengiam Lenino keliu didžiuoju, Uolų dirvonus ariame j lyses. Socializmo traktoriais didžiuojas Ir Stalinas - mechanikas didysis. „Mum Konstitucija kaip saule Šviečia“

Blogiau nebegalima. Žmogų, rašantį tokį posmą, poezi­ ja yra apleidusi. Ar beįmanoma, kad ji sugrįžtų? Ar be­ įmanoma, kad būtų patylom ištarti tokie šventi žodžiai: „Nedrąsiai aš beldžiuos į tavo duris, o motina mano! - Ma­ no skaisčioji mūza! Nedrąsiai beldžiuos į tavo duris... se­ niai nuklydusi palaidūnė duktė". Ar beįmanoma prisikel­ ti? Bet Mūza kantriai budi ir laukia. Kartais sulaukia. Anemonos jau žydi prie Senos. Anemonos - pro sniegą laukuos. Anemonų baltų mėnesienos Ir Paryžiaus mergaitės plaukuos.

Iš tamsiųjų drėgnųjų landynių Į gatves kyla, saulės švieson Gerti laisvę - kaip saulėtą vyną, Laisvės orą krūtinėn alsuot.

Senos bangos nuo kraujo raudonos... Koks audringas pavasaris šis! Čia prie Senos žydės anemonos, Ir mergaitės jom plaukus kaišys. „Anemonos" 54

Eilėraštis iš skambesio grožio, iš grožio liūdesio, romanJ siško ir kartu baladiško. Bet nelygus. Per ilgas. Ištęstas. Su­ nyko trapusis „Alyvų", „Diemedžiu žydėsiu" pavidalas. Dingo miniatiūra, liūdnosios dvasios laisvės kūdikis. Kai nėra ką pasakyti arba neįmanoma pasakyti, kalbėti reikia ilgai ir sunkiai, lyg akmenis risti. Kur riba? Galbūt tai eilėraštis „Audra ties jūra!", para­ šytas 1941 metų rudenį - vienas iš pirmųjų, atsiradusių svetimybėje: Audra ties jūra! Lengva žūti Su vienaburiu laiveliu. Tai aš - bename ir mažute, Nuklydus tremtinio keliu. Skurdžiųjų gatvės žvilgsnių vengiu, Skausmu vien savo išdidi, jaučiu tave iš paskos žengiant. Man ranką ant peties dedi. Laisvūnas vėjas žaidžia lapais, Nuskrieja [milžinoI greičiu. Man smilkinį sušildo kvapas Ir balsą mylimą jaučiu. Man tenka smūgis piktos rankos Ir žodis priekaišto skaudaus. Į šaltą mūrą atsitrenkus Iš savo sapno nubudau. Savo būsenos apibrėžimas: benamė, mažutė, nuklydus tremtinio keliu, „skausmu vien savo išdidi", patyrusi pik­ tos rankos smūgį ir žodį priekaišto skaudaus. Išdidi, bet išdidi tik savo skausmu. Ne dvasios laisve, ne kūrėjo išdidyste - galiu. Ir tai - galiu. 55

Grįžimas į pradžių pradžią, kur nebuvo nieko ir nieko nebus - be išrypuojamo sielvarto grynumo, tokio pat kaip bevardžių promočių ar prosenių: Jei niekad negrįžtau... Ir mano kapelio, suminto, bedalio, draugai čia nerastų, Dzūkų tarmės formos, prisiklausytos Lazdijuose, S.Nėries karo metų poezijoje yra sakralinės, išsiskiriančios iš įprastos kalbos. Ji ieškojo šventų žodžių („Žeme šventoji, tave bučiuoju." - „Gimtoji žemė"), juto maldos intonaciją. Turėjo regėjimų, kurie dvejinosi sąmonėje, keitė vieni kitus, vieni kitais virto. Eilėraštis „Prie židinio" (1942 sau­ sis) prasidėjo jaukiu židinio vaizdu - gera žiemą prie jo. Bet staiga: Židiny ne m alkos Stybčioja grabnyčios... Juodas katafalkas Vidury bažnyčios. Klaikuma stiprėja, jau viską užgožia, prasideda kita te­ ma - atskiras kūrinys: Durų balsas plonas Verkia. Žingsniai skubūs. Tarp aukštų kolonų Moteris sukniubus. Ko jai rankos dreba? Ko tyloj ji klausos? Renkas aplink grabą Vien šešėliai blausūs. 56

Ir šventųjų akys Priekaištingai sminga... Tirpsta vaško žvakės Kaip širdis jausminga... Vogčiomis įslinko Trys vienuolių kaukės. Tamsios ir sulinkę Išvedė ją laukan. Aukštas laužas degė Net padangė kaito... Vai, už ką, už ką gi Pasmerkta likai tu? Pasmerktos moters vaizdinys. Grabas, blausūs šešėliai, vienuoliai su kaukėmis, aukštas laužas. „Rudenio ari­ muos" (1937) lemtingasis metaforinis klausimas „Kam vie­ na likai tu / Rudenio arimuos?" čia pakartotas su tragiš­ ka įtampa: „Vai, už ką, už ką gi / Pasmerkta likai tu?" Tas pat ritminis judesys, ta pati intonacinė kreivė. Ten nuo­ jauta, plūdusi jau nuo 1935 m. rudenio („Žvarbūs ir vė­ juoti debesys rausta. / Kraupūs vaiduokliai - blaškomi gluosniai" - „Rudenio vieškeliu"), čia - grėsminga tikro­ vė. „Gyvenimas - daina žiogelio, / Į purvą kruviną sumin­ ta", - rypavo Salomėja Nėris 1941 metų „Vėlinėse". O vi­ sai tuo pat metu laiškais buvo perduodama partinė inst­ rukcija apie pageidaujamas temas, kuriomis turėtų rašyti poetai: partizanai, pavergtoji Lietuva, sugrįžimas, Mask­ va, raudonarmietis, lietuvių kova su vokiečiais... Salomėja Nėris rašė ir šiomis temomis, vykdė „užsaky­ mus". Pirmiausia - kariškuosius, apie kareivius. Pati tema buvo skaudi, gyvybiškai liečianti. Motiniška, seseriška šir­ dim jautė baisią karelio, kareivėlio dalią. Gebėjo rasti jai pačius tikriausius žodžius („Mes eiliniai"). Įdomus yra ei­ 57

lėraščio „Mano eilinis" likimas. Iš karo metais parašytų tai vienas žinomiausių. Manoma, kad kalbama apie tary­ binį karį. O eilėraštis turi savo tikrą brolį „Pavasarį ir ei­ linį", išspausdintą 1940 m. Visiškai pagrįsta yra V.Aleknos nuomonė, kad šis eilėraštis galėjo būti parašytas 1939 m. kovo mėn., kai Lietuvoj dėl įvykių Klaipėdoje buvo paskelbta mobilizacija. Gražus, lietuviškas eilėraštis, tau­ tosakiškai romansiškas: Akys jo kalba, - širdį man gelia, Ašaros tviska, — O gal pamilsiu šaltą žemelę Labiau už viską? Raudoną tulpę, širdies tą gėlę, Jai atiduosiu... Liūdna minorinė pabaiga: Pavasario beržai prie kelio Žalsvai ištriško. Nesužaliuos gyvom šakelėm Šautuvų miškas. „Mano eilinis" turi du esminius skirtumus - pakeistą rit­ minę slinktį, be abejonės, tikslesnę („Pavasario padange slenka..." - „Pavasariniai debesys slenka...") ir optimistiš­ ką pabaigą - suvaidintą: „Rodos, žaliuoja gyvom šake­ lėm / Šautuvų miškas". Moters širdis šautuvuose negali regėti gyvybės. Tai neįmanoma. Dvilypės būties susiliejančios ir išsiskiriančios linijos. Net į „Lakštingala negali nečiulbėti" rinkinį įdėtas ciklas „Tarp dviejų debesų" - nekėlęs jokių abejonių, „tinkamas". O iš tiesų tai - neperskaitytas arba pusiau paslėptas kūri­ nys. Trijų dalių ciklas: pirmasis eilėraštis - trijų posmų, antrasis ir trečiasis po du. Apie ką šie eilėraščiai? Pirma­ 58

sis apie pačios poetės ir jos kartos vaikystę. Pirmojo pa­ saulinio karo metais: „Atsimeni - kaip žaidėm ant patran­ kos, / Kaip sviedinius sprogdinom? / Tai karo geležinės rankos / Mus auklėjo, augino.". Abejonių gali kelti tik ant­ rasis posmas. Galbūt jis vėlesnis. Pirminis ciklo variantas galėjo būti iš dviejų dviposmių eilėraščių. Antrasis eilė­ raštis apie nepriklausomą Lietuvą, apie jos jaunus vaikus: Laisva tauta gyventi kėlės, Vargų brastas išbristi. Kaip aviža, išdygus smėly, Žaliavo mūs jaunystė. Su kregždėm is lenktynių ėjom... Brangi gūžta gimtoji! Sode lakštingalos čiulbėjo, Ir volungės kvatojo. Trečiasis - Lietuva po Antrojo pasaulinio karo: O šiandie —vėl juodi griuvėsiai Ir pelenai pabalę... Išdegęs sodas duot pavėsio Lakštingalai negali. Tarp dviejų debesų saulutė Taip neilgai mums švietė. Laisvi gal nemokėjom būti Ir tėviškės mylėti? Motyvuojamas ciklo pavadinimas „Tarp dviejų debe­ sų" - Lietuva tarp dviejų pasaulinių karų. Trumpas sau­ lutės švystelėjimas. Kodėl? Pati skaudžiausia abejonė lie­ tuviui: „Laisvi gal nemokėjom būti..." Čia ciklas baigiasi. Baigiasi kaip autentiškas kūrinys. Toliau prirašomi dar ke­ 59

turi posmai (suyra bet kokia simetrija) apie kareivį, fron­ tininką, apie jo ryžtą - dirbtiniai šūkiai, dirbtiniai žodžiai, netikras patosas: Šliaužte! - kai atsisakė kojos Per pūgą, lietų, vėją... Į mirtį, į žaizdas numojęs, Jis vakaruosna ėjo... Yra kelios karo metų eilutės, tarsi išsibarsčiusios ar nesuaušusios į eilėraštį. Gražus pavadinimas „Prie savo Ga­ bijos šventos", bet pavadinimą atitinka tik dvi eilėraščio eilutės: „Kai būsiu toli nuo tavęs aš, / Prie židinio savo tautos". Turėjo būti ir eilutė - „Prie savo Gabijos šven­ tos...", gražiai, taisyklingai, metriška (amfibrachis). Kny­ goje „Lakštingala negali nečiulbėti" neliko ir metaforos „Prie židinio savo tautos...", tik bendrybė: „Prie židinio mielo šviesos..." Pageidaujamą kareivio motyvą ar įvaizdį Salomėja Nė­ ris ne kartą bus įvedusi į eilėraštį, sukurtą iš bendros il­ gesio situacijos. Taip galėjo būti eilėraštyje „Negesk, ži­ burėli". Jo pradžia - ne kareiviška, moters jausenos domi­ nantė ryški: alpstanti, paguodos reikalinga širdis. Ir pabai­ gos posmas - pats meniškiausias - yra tik ilgesio metafo­ ros, kalbos požiūriu nepaprastai subtiliai sustyguotos: Koks tolimas, varganas kelias, Tėvyne, sugrįžti tavęsp! Žėruoki, m irksėki, ugnele, N egesk, žiburėli, negesk! „Prie didelio kelio" rinkinyje nėra šio eilėraščio trečios strofos su granatomis, automatais. Mįslingas lieka eilėraš­ tis „Kas priespaudą šitą pakels" - iš „Prie didelio kelio". Nujaučiamos gilios ir slaptos eilėraščio asociacijos su 194060

1941 m. gyvenimu. Jeigu kalbama apie Hitlerio kareivius („Kad vieškeliais tavo plačiais / Linguoja būriai svetimi"), kodėl rinkinyje „Prie didelio kelio" nėra paskutinės stro­ fos, kuri yra knygoje „Lakštingala negali nečiulbėti" (pa­ vadinimas „Tegu tave skradžiai") apie ateivius „su kry­ žiais juodais". Ne vieno Salomėjos Nėries eilėraščio, ypač eilutės, mo­ tyvo prasmę lemia parašymo laikas ir vieta. Nelaisva Lie­ tuva tik užimta Hitlerio kariuomenės. Laisvintojas tik ta­ rybinis karys. O juk yra daug sudėtingiau. Kūrybos lai­ kas ir erdvė - ne metai, ne miestas, ne kaimas. Taip, „Prie didelio kelio" antraštiniame puslapyje pažymėta: „Mask­ va - Penza - Ufa", 1941-1944. Bet ir toje apibrėžtoj, sveti­ moj erdvėj nenustoja būti Kiršai, Kaunas, Vilnius, nesu­ stojo laikas, prasidėjęs 1904 m. lapkričio 17 d. Salomėjos Nėries likimo apmąstymai gali duoti postū­ mį tragiškajai lietuvių literatūros istorijai. Salomėja Nėris pradeda baugiąją asmenybės susidvejinimo, dvilypumo li­ niją, kuri vėliau - nuo pokario metų iki devintojo dešimt­ mečio pabaigos taps dramatiška kuriančiųjų žmonių si­ tuacija. Pusę amžiaus nemažai daliai Lietuvoje ir jos vie­ šumoje likusių ir kūrybinį darbą dirbusių žmonių pasau­ lis tapo šizofreniškas, t.y. suskilęs pačioje gelmėje, pačio­ je pirminėje situacijoje. Salomėja Nėris yra tarybinė poetė ne tik arba ne tiek oficialiųjų arba privalomųjų temų kū­ riniais, kiek šios baugiosios, dvilypės situacijos pradžia ir jos išgyvenimu.

P ASKUTI NI AI LINKSNIAI Būties branduoliai, iš kurių viskas imasi: žmogus ir Die­ vas, žmogus ir tėvynė, žmogus ir gamta, esminis tu ir aš, arba moteris ir vyras, motina ir vaikas... Didžių galių kū­ rėjas nė vieno iš jų neapeina, nors ir ne visiems lygiai yra dėmesingas. Paskutiniųjų metų Salomėjos Nėries kūryba (rinkinys „Prie didelio kelio" ir žinomi eilėraščiai, parašyti nuo 1944 rudens iki mirties) apglėbia esminius būties bran­ duolius. Atrodo, kad poetė kalba tik apie save, apie sa­ vo išgyvenimus toli nuo tėvynės, toli nuo savųjų - sve­ timybėje, jausdama ilgesį, širdgėlą, kaltę. Bet tai ne bio­ grafija - tai dvasinė patirtis, bet kurios kūrybos ašis, at­ rama, išeities taškas. Daug yra panašios, artimos biogra­ fijos žmonių, bet jų dvasinė patirtis yra skirtinga. Ne visi geba ją turėti. Juk patiriama dvasia, jos keliai, klystke­ liai, jos judėjimas nežinomomis žmogaus būties trajek­ torijomis tarp svarbiausių taškų: Dievas, Tėvynė, gam­ ta, mylimieji... Itin intensyvią dvasinę patirtį išreiškian­ čioje poetinėje Salomėjos Nėries gramatikoje išsiskiria du linksniai - naudininkas ir šauksmininkas. Išskirtiniai eilėraščių pavadinimai - ne tik adresato, bet ir paskyri­ mo naudininkai: „M aironiui", „Lietuvai", „Tėvynei". Dar „Bendrakeleivio" dedikacija - „Sūnui". Pagal para­ šymo laiką pirm asis didžiojo naudininko eilėraštis 62

„Tėvynei". Pirmasis jo variantas, parašytas Penzoje 1941 m. rugsėjo 12 d. Išlikęs taisytas eilėraščio autografas (publikuojamas rinkinyje „Prie didelio kelio"). Jis skam­ ba šitaip: Sukruvinta ir apiplėšta Ji stovi man akyse... Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, Kol tu man pasakysi: „Atleidžiu tau kelionę baisią Ir palaidūno kaltę", Aš keliais į tave pareisiu Per lietų, gruodą, šaltį... Mane - kaip lauko žolę - girdė Gimtosios žem ės syvai. A š saugojau tau savo širdį — Žėruojančią ir gyvą. Telinks po mano kojom žemė! Tegu Perkūnas rūstaus! Tik aš nepratus nusižemint Ir neišmoktiu skųstis. Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, mieloji! Nors po manęs klaustukai lieka... Širdis gi nemeluoja. Penza, 2942.7X.22

Rinkinyje „Prie didelio kelio" - su ta pačia data, iš es­ mės toks, kaip pataisyta autografe, tik dar kartą peržiūrė­ tas, pažymėtos dvejopų žodžių priegaidės (svjhros, kėliais). Dar buvo bandyta paskutinio posmo antrąją eilutę tikslinti 63

(„Neišdaviau, Tėvyne...), bet gal nesuradus rimo vėl atsta­ tyta: „Neišdaviau, mieloji". „Prie didelio kelio" variantas: Sukruvinta ir apiplėšta Ji stovi man akyse... Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, Kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, Ar lapai kris pageltę, Aš keliais į tave pareisiu Per lietų, gruodą, šaltį... Mane - kaip lauko žolę - girdė Gimtosios žem ės syvai... Aš saugojau tau savo širdį Žėruojančią ir gyvą. Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, mieloji! Audra praūžia, miškas lieka... Širdis gi nemeluoja. Penza 1941.IX.12

Rinkinyje „Lakštingala negali nečiulbėti" išspausdinta dar viena redakcija, kur tos pačios (kaip „Prie didelio ke­ lio") yra tik pirmosios dvi strofos. Kitas ir pavadinimas ne ypatingas paskirties naudininkas, o paprastas vardinin­ kas - „Tėvynė": Sukruvinta ir apiplėšta Ji stovi man akyse. Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, Kol gyvą pamatysiu. 64

Žydės ten sodai, svyros vaisiai Ar lapai kris pageltę, Aš keliais į tave pareisiu Per lietų, gruodą, šalti... Šiandieną dangsto karo dūmai Man tavo veidą šviesų... O tavo miestai, dailūs rūmai? Pilki, šalti griuvėsiai. Didžiam skausm e rankas užlaužus: O kur vaikai geriausi? Tuščiuos namuos jų - vėjai daužos, Darželiuos kurmiai rausias. Ne daugel kartų saulė leisis Mūs Nemunėlio ju o sto j,Aš greit sugrįšiu, aš pareisiu... Dainom tave paguosiu. Penza, 19H.IX.12

.

S.Nėries Raštų antrajame tome (1984) tarp neįėjusių į rinkinius eilėraščių yra ir „Tėvynė" su 1944 metų data. Kaip nurodo V.Alekna, šis eilėraštis paimtas iš sąsiuvi­ nio, kuriame švariai perrašyti 1941-1944 metų eilėraščiai. Tai 1941 metų eilėraštis su atstatyta žinomo autografo strofa: „Telinks po mano kojom žemė!" O paskutinėje strofoje palikta eilutė „Neišdaviau, Tėvyne!", nors ir ne­ rimuota: Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, Tėvyne! Audra praūžia, miškas lieka... Širdis gi nemeluoja.

5.885

65

Kur glūdi šio tiek kartų keisto, taisyto, redaguoto eilė­ raščio esmė? Pirmiausia - pavadinime. Ne „Tėvynė", o „Tėvynei". Naudininko eilėraštis, eilėraštis - paskyrimas. Tėvynę iš jos išeinantis išsineša savo akyse („Ji stovi man akyse..."). Kuo toliau nuo Tėvynės, tuo aiškiau suvokia­ ma, kad esi išmaitintas gimtosios žemės syvais, surištas su Tėvyne nepertraukiamais saitais. Tėvynė turi galią teisti ir atleisti. Pirmasis impulsas, adekvačiai išsakytas pirma­ jame eilėraščio variante, išgirsti Tėvynės ištariamus žo­ džius: „Atleidžiu tau klajonę baisią / Ir palaidūno kaltę..." Atgailos prisiėmimas: „Aš keliais į tave pareisiu / Per lie­ tų, gruodą, šaltį..." Pasiteisinimas: nepardaviau, neišda­ viau. Kaltė - tik palaidūno kaltė, tik baisios klajonės kaltė („Palaidūnė duktė" 1929 m. sausio 4 d. dienoraščio įraše, „Sūnus palaidūnas" ir 1937 m. eilėraščio pavadinimas: „Il­ gu be tėvynės, / Nyku be savų!"). Neabejotinas palaidū­ no motyvo ryšys su Biblijos šaltiniu, su sūnaus palaidūno palyginimu: jaunėlis sūnus, pasiėmęs savo dalį turto, iš­ keliavo į tolimą šalį, viską išeikvojo ir grįžo pas tėvą. Jam buvo atleista. Paskutinė teisybės instancija - širdis: „Šir­ dis gi nemeluoja". Kodėl poetė keitė savo dvasinei savijautai apibūdinti svarbius atleidimo žodžius, kodėl jų nepaliko rinkinyje „Prie didelio kelio"? Gal jie atrodė per daug tiesioginiai, o gal dar svarbiau buvo iškelti ne atleidimo, o savo pa­ čios sau užsidėtą bausmę: „Aš keliais į tave pareisiu / Per lietų, gruodą, šaltį..." Būtent šita frazė niekur nepakeista net „Lakštingala negali nečiulbėti" rinkinyje, kur jau ne­ įmanoma buvo ankstesnė pabaiga: nepardaviau, neišda­ viau... Kaltė - tik baisios klajonės, tik duktės palaidūnės... Meniškiausias yra „Prie didelio kelio" variantas. Trum­ piausias - tik keturios strofos. Labiausiai sutelktas, vien­ tisas. Išsaugota širdis („Aš saugojau tau savo širdį - / Žė­ ruojančią ir gyvą") paskutinėje eilutėje pasirodo kaip ne­ meluojanti širdis. 66

„Maironiui" yra išpažinties eilėraštis - ne paskyrimo, o išpažinimo naudininkas. Maironis - dvasininkas ir poetas, mylimas ir gerbiamas. Aukštas vardas, kurio akivaizdoje ryškesnis yra kalbančiosios nusižeminimas, skurdus pri­ siglaudimo judesys, būties likutis - „tik". Kodėl Maironis? Kodėl „Maironiui"? Ne tik todėl, kad didis poetas, kad dvasininkas. Salomėja Nėris, be abejo­ nės, gerai jautė giliąją, iš dalies ir slaptąją Maironio gel­ mę. Ne kartą jį citavo. Maironis yra pirmas lietuvių poe­ tas, ne tik jutęs kūrybos „įstabią, slaptąją galią", bet ir ją ištaręs - ištaręs kaip naujo pasaulio matymo galimybę: Kas suteikė tau, n u m y lė t a -g r a ž i! Tą įstabią, slaptąją galią, Kuria į dausas jojo dvasią neši, Ir naują pasaulį jis mato. „Taip niekas tavęs nemylės"

Maironis yra sukūręs kūrėjo ir kūrybos temos ciklą, nors ir nesujungtą, kaip ciklą neapiformintą. Šios temos kūri­ niuose jaučiamas įstabus kūrybos kaip transcendencijos, kaip peržengimo judesys - į begalybę, į nežinomybę ilgėjimos, skausmo, kančios keliu. „Iš jos akių skaičiau be raš­ to / Tylaus ilgėjimos begalę" („Poezija"). Poetas nepažįs­ ta ramumo, jo ramybė yra transcenduota į neramybę: „Pat­ sai ramumo nepažinęs, / Kitiems išganymą nešu" („Poe­ tą"). Kitų išganymas (arba dvasinio nuskaidrėjimo, dvasi­ nės malonės suteikimas) kyla iš didelės dvasinės energi­ jos sankaupos asmenyje ir kūrinyje. Pagal Maironį poetas yra „skausmo vyras" (deja, tik) ypatingas priklausomybės ryšys: ne tik būti skausmo, ne tik jame būti, bet ir išbūti. Išbūti skausmingoje žmogaus būtyje kaip neišvengiamybėje. Skausmas neišvengiamas tam, „kas pažino įkvėpimą, jo aukštus dangiškus jausmus" („Taip maža paramos"). 5»

67

Skaudžiausiomis, sunkiausiomis gyvenimo valandomis Maironis pasirodo su išnykimo paguoda, su išganančia už­ maršties visagalybe, tarsi ir skirta kuriančiam: Užmirš mano giesmes! Poetai kiti Ieškos įkvėpim o brangaus Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, Bet vėl, kaip mane, ji apgaus! „Išnyksiu kaip dūmas"

Pats skaudžiausias Maironio eilėraštis „Poetui mirus" paskutinis poeto ir poezijos temos kūrinys, parašytas 1920 m. - galbūt svarbiausias Salomėjos Nėries situaci­ joje: Poeto paslaptis, jausmus Sejoja kritikai per rėtį; Uždavinys mat įdomus Aikštėn autentiškai išdėtiIšvilkę žmogų akyse Prieš sočią, žiovaunančią minią, Prekiauja gyva jo dvasia Ir rodo perpjovę krūtinę. Išplėšę žingeidžiais kabliais Jo širdžiai atilsio ramybę, Neklaus, ar pūną kaulai leis Paliesti savo šventenybę. O, nelaimingas! Įstabia Pagerbęs giesm e meilės rytą!.. N edovanos tau nei grabe, Atvožę amžinatvės plytą.

68

Skurdžios gyvatos sūkury Neradęs laimės nei ramumo, Tu irgi dulkėse turi Besigailėt širdies jautrumo! Poeto ir minios tema - amžina. Keičiasi poetai, keičiasi ir minia. Keičiasi kaltės, keičiasi kaltinimai ir kaltintojai. Lengva garbinti poetą, sunku mylėti poeziją, neįmanoma poeto laisvę. Ir laisvę klysti, kurią sau rezervavo ir V.Mačernis. Pirmoji eilėraščio „Maironiui" eilutė „Sako, mirdamas mane tu keikei..." - ar ji gali turėti realų pagrindą? Mai­ ronis mirė 1932 m. birželio 28 d. Prieš metus buvo „Tre­ čias frontas" su pasirašytu S.Nėries pareiškimu. Galbūt. Galbūt iš tiesų Maironis buvo ištaręs rūstų žodį. Ne tik jis. Bet tik Maironiui, tik jam Salomėja Nėris sako skau­ džios atgailos žodžius. Ir piktas Maironio žodis branges­ nis už kito pagyrą. Neužmirštamas, sugrįžtantis iš ten, kur jis ir nebuvo siųstas. „Lietuvai" pirmas pavadinimo variantas - „Tėvynei". Tau­ tosakiniai vaizdiniai, liaudies dainų parafrazės. Sudėtinga strofika. Paskutinė eilutė: „Tau dovanų parnešiu laisvę". Kas yra laisvė paskutiniųjų metų S.Nėries eilėraščiuo­ se? Ar ne žodis - priedanga, kuriuo prisidengiama, o ne atsiveriama? Arba atsiveriama labai slaptai, beveik neįskai­ tomai, kaip šiame fragmente: Išaugink mums, žem e, laisvę, Kaip leliją skaisčią gėlę... Mes krauju tave palaistėm, Mes numirę atsikėlėm Priešų pavergta buvai tu Mes ko v oj nelygioj kritę.

6.885

69

Be abejonės, tai paskutiniųjų metų eilėraštis, tikriausiai jau Lietuvoje parašytas. Pagal „tarybinį" šifrą - laisvė Lie­ tuvai jau buvo grąžinta, herojai laimėję pergalę. Pagal S.Nėries eilėraštį - laisvė dar turi būti išauginta, iš numi­ rusių atsikėlę tie, kurie buvo „kovoj nelygioj kritę".

* * * Salomėja Nėris yra šauksmininko poetė. Lietuvių kal­ bos gramatikai būtent iš jos poezijos yra išrašę gražiau­ sius šauksmininko pavyzdžius: „Kur skrendi, paukšteli pilkas, laimės tu pasilgęs?"; „O mylimas pavasari, manęs jau neberasi...". Karo metų kūryboje šauksmininko domi­ nantė dar ryškesnė - visa kreipinio poetika juk valdoma šauksmininko: nameliai namučiai, dainele, širdie, dagilė­ li, Nemunėli, žeme gimtoji, rudenio žolele, kregžde, obe­ lėle, pavasarėli, akmenėli, vėjai... Kreipinio šauksmininkas poezijoje yra dvasinės įtampos linksnis. Kreiptis, šauktis, prašyti, prašytis. Arba tik atsidusti: ak, o... Karo metų ly­ rikoje šauksmininkas iš tiesų pereina į atodūsį, į ypatingą kalbančiojo nutilimą. Ne tyla, o nutilimas yra atodūsis, nutilimas iš nebegalėjimo pasakyti, išreikšti kalba, kas jau­ čiama. Arba atsisakymo kalbėti. Ypatingi atodūsio saki­ niai - šauksmininko sakiniai: „O, kad ją dar pamačius!" („Rugsėjo žvaigždės"), „... o širdgėla juodoji!" („Trošku­ lys"), „O, jei pamatyti / dar kada galėtau..." („Kaip tave mylėtau"), „O liūdesiai gūdūs kelių didelių!" („Prie dide­ lio kelio"), „Ak, pusnys, pusnys!" („Pusnys"), „Oi, žydėk, žydėki, obelėle! („Dideliam name"). Paskutiniuose eilėraščiuose - nuo 1944 metų rudens atodūsis dar gilesnis. Ir visuotinesnis. Atodūsis ne tik už save, bet ir už artimuosius, gimines, už savo tautą: „O, ma­ no mylimi lietuviai! / O broliai, motina, draugai!" („Rau­ dokite, rudeniai lietūs..."). Ir paskutinis atodūsis „O pa­ laiminta, šalie gimta!" („Obelys žydi"), kuris turi ypatin­ 70

go, magiško tvarumo: eilėraštis ir prasideda atodūsiu - iš­ ėjimu iš tylos („... O kadaise šventą ąžuolyną...") ir juo už­ sibaigia. „Obelys žydi" yra eilėraštis tarp dviejų atodūsių. Yra kelios šio eilėraščio redakcijos. Esminis pasikeitimas paskutiniojoje - galutinėje: atodūsio rėmai.

„AŠ MOTERIS TIK ODI S ĖJ A. . . " Labai slapta, labai gili yra žmogaus dvasios energija, virs­ tanti kūryba. Kūriniu ji pasirodo kaip esanti. Ir kaip lie­ kanti, veikianti gyvenimą. Salomėja Nėris turėjo ypatingos dvasinės energijos, pri­ gimties buvo pažymėta, išskirta. Juto tai iš pat jaunystės. Religinė vaikystės ekstazė - dvasinio proveržio ieškojimas. Meilės troškimas - vidinės, neužgesinamos ugnies jutimas. Tik kūryba išgano tas ypatingas prigimtis. Jei išgano. Jei jų neišsekina nuolatinis nerimas, troškimas kažko ypatin­ go: „Ak, duokit man ką nors stipraus, kad pervertų krū­ tinę, persmeigtų širdį: kad apsvaigčiau m irtinai, kad džiaugčiaus ligi beprotystės!". Dienoraštis - iš sielos neramumo, iš noro išsisakyti. Iš slap­ tumo saugojimo. Salomėja Nėris dienoraštį su pertraukom rašė iki mirties. Dalis įrašų žuvę arba pražudyti. Dienoraš­ čio įrašuose pasiekta didelės dvasinės įtampos, maksimalaus tikrumo, kai kurie jų gali būti laikomi eilėraščiais proza. Kū­ rėjos dienoraštis, ne užrašai. Likimas, o ne jo stilizacija. Tas, kuris yra išskirtas ypatingos dvasinės prigimties, bijo gyvenimo realybės, bijo jo pilkumo, monotonijos. Jam ankšta tikrąja to žodžio prasme. „Bijau gyvenimo, bijau!"skaudus Salomėjos suklusimas pačioje jaunystėje, devynio­ liktus įpusėjus. Labai anksti suvokta, kad „brangiausias

72

sielos turtas - laisvė". Noras kažką daryti: „Noriu veikti, veikti. Tik kažkodėl lyg ko trūksta... Ar jėgų, ar energijos man stokoja?.. Greičiausiai, kad valios ir drąsos..." Akty­ vi dvasinė prigimtis visada pasiruošusi veikti. Tik ne vi­ sada veiksmas, o ypač jo rezultatai yra tie, kurių trokšta širdis. Jie iš esmės niekada nepatenkina. „Ar aš bijau gyvenimo? Ar baidausi savo klaikios, tam­ sios ateities? Ar drebu, nežinodama, kur mane likimas nu­ pūs?" - 1923 metų įrašas. Bandymas tą baimę įveikti protu, valia. Bet ji išliko - kaip nepermaldaujamo likimo nuojauta. „Kažkas verda, blaškos sieloj... Kokios dvi priešingybės kovoja... Klausimas, kuris užims visą protą, visas mintis, didžiulis, baisus klausimas: kas laimės?.." - kiek devynio­ likos metų žmonių išgyvena tokias intensyvias, neramias, kankinančias dvasios būsenas? Reta, labai reta. Širdies di­ dis neramumas, iškeliantis svarbiausius žmogaus klausi­ mus. Ir - atveriantis mirtį, kaip esminį išgyvenimą. Žmo­ gus pasijunta išskirtas kaip atskirtas: „Mano kelias taip di­ delis ir galingas. Bet aš jo amžinai ieškodama neberandu. Mano meilė taip stipri ir karšta, ir galinga, bet jos amži­ nai neatitinku... Ir žus mano gyvybė". Tai 1924 m. lapkri­ čio 29 d. įrašas, ir dvidešimt metų skiria jį nuo lemtingos, sunkios dienos, kai likus keliems mėnesiams gyvenimo, ji ir klausė („Ko vidurnakčiais tyliai kukčioji?"), ir žinojo: „Paslėpta rauda - klaiki, baisi..." Tai, kas stipru, galinga savyje, netinka pasauliui. Am­ žinas yra šis neatitikimas. Salomėja Nėris juto šią dilemą, ruošėsi jai, vieną savo sielos dalį atiduodama pasauliui kaip gailestį, užuojautą, sugebėjimą atleisti. Besibaigiant 1924-iesiems įrašė į dienoraštį programinį eilėraštį: Jei sutiksi sielą nelaimingą, Jau atstumtą, pasmerktą pasaulio, Tu ištieski ranką jai draugingą Ir parodyk kelią jai į saulę... 73

Kam piktai minia į veidą spjauja, Tu nušluostyk ir pagerbk... Teisinguosius žmonės nukryžiuoja, Apgauliems rožes po kojų kloja. Bet atleisk jiems, visa dovanoki, Nes akli jie ir nežino... Biblijos aliuzijų, žymės. Piktai į veidą spjaudantys miniažmogiai. Moters judesys - nušluostyk apspjaudytą vei­ dą teisiojo, kuris bus nukryžiuotas... Nukryžiuotojo žodžio galimas punktyras - nežino... Atleidimo galia - dvasios didžioji aukštuma ar tik silp­ numas? „Viešpatie, neatleisk, / jie žinojo, ką darė - / Vieš­ patie, neatleisk, / nes žinau, ką darau..." - ištars Liūne Su­ tema „Vendetoje". Keršto žodžio neišvengs ir Salomėja Nėris. Viena iš moters dvasios atskirųjų įtampų: tarp atleidi­ mo ir pasmerkimo, taikomų ir sau. Kaukės motyvas, priedangos įvaizdis. „Visas pasaulis kaukių balius". Transcendencijos, peržengimo troškimas: „Ak, kad nors pro mažutį plyšelį aš galėčiau pažvelgti į kitą pasaulį ". Tai meninės prigimties troškimas, gel­ mės arba kito matmens nuojauta. Ir kartu vis stiprėjantis ryšys su realiais žmonėmis, daiktais. Kuriančios moters es­ minė padala: tarp gelmės ir paviršiaus, dažniau iš pavir­ šiaus leidžiantis į gelmę negu iš gelmės kylant į paviršių. Salomėja Nėris jautė, kad antrasis kelias yra veik neįma­ nomas: „Širdies mano turtai toki gausūs, jog per maža jiems pasaulio, per ankštos jiems žemiškos formos. Užges mano žiburys. Nutils siautus lyg audringoji jūra mano šir­ dis, ir viskas dings... neiškalbėta, neišdainuota šalto sfink­ so glėby..." (1925.III.14). Taip, Salomėja Nėris - neiškalbėta, neišdainuota. Ką ji galėjo, buvo daugiau, negu padarė. Likimui nebuvo leista 74

išsipildyti. Ne šiaip sau šis 1942 metų eilėraštis, o iš per­ pildytos širdies, iš esminio savo galių žinojimo - nepanei­ giamo: Per tuos dirvonus, per klampius raistus Šalčiu kalenantį Advento rytą Sugrįš tėvynėn gandas vien rūstus, Sugrįš daina - krauju rašyta Oi, daugel pasakų, oi, daug dainų Ir apie rudenį, ir apie vėją. Tik nieks tėvynėje nei senių, nei jaunų Taip nedainuos, kaip ji mokėjo. Kuriančioji troško amžino ir nemirtingo. Gyvenančiąją šaukė pasaulis. Lyrinėje prozoje („Šešėliai", 1925 m.) ši ta­ koskyra pajausta. Klūpančiai ant Amžinybės slenksčio pa­ sakoma: „Neklūpok čia - durų nieks neatidarys. Eik į pa­ saulį, nes tavo širdis nerami ir audri, ir aistri kaip pasau­ lis. Palik viską žemėj ir ateik, kai širdy bus vien meilė ir ramybė". Taip, jos širdis buvo audri ir aistri. Taip, ji troško mei­ lės ir ramybės. Dar viena jos dvasios įtampa, viename po­ liuje jaučiant jausmo audrą ir aistrą, kitoje - meilę ir ra­ mybę. Mylėdama aistriai, godžiai, svaigiai, beprotiškai, ji neprarado tos įtampos jutimo. Atvirų atviriausias 1928 m. pradžios irašas: „Užgavo mane ir šiandie jisai šnekant pa­ sakęs: „Aš noriu tavęs". Tai mane taip užgavo, kad aš vos nepravirkau. Man tas buvo lygiai, kaip kad būtų pasakęs: „nebemyliu tavęs", nors sakė myli ir bučiavo ir spaudė į save". Ar buvo Salomėja Nėris pasiekusi tą meilės ir ramybės salą - gyvenimo paviršiuje ir kūrybos gelmėje? Buvo - la­ bai trumpam. Sūnaus liudijimas: po motinos mirties tėvas daugiau nebuvo laimingas... Palemono vizija, jos kūrimas. 75

Eilėraščio šviesa - iš santarvės su savim ir su pasauliu: „Tu nubusi", „Saulės kūdikėlis", „Senelės pasaka". „Alyvų" ar „Rudenio arimuos" dramatiškumas yra pačios būties, ne atskiro žmogaus lemtis. Bet netrukus ji vėl buvo iš­ sviesta į pasaulį kaip į būties užmarštį. „Tokia betei­ sė..." - ištars „Beteisėje". „Užmirštuolėlė" - atsilieps iš „Dideliam name". Svetimybėje Salomėja Nėris užmiršo save - užmarštis apgaubė didžiąją jos dalį. Paklusni sunkioms aplinkybėms (santykiai su P.Veržbilausku), rašanti eilėraščius duotomis temomis, beteisė, benamė, tremtinė... Iš karo metų esmi­ nis rusų rašytojo V.Dmitrevskio liudijimas, komentuotas E.Baliutytės studijoje apie lietuvių poeziją karo metais: S.Nėris, paklausta apie rašymą, atsakiusi, kad ji „jau daug dienų nebe poetė, o tik vieniša, iškankinta moteris". Pati­ kimas liudijimas, nes atitinka to laiko Salomėjos Nėries poezijos formulę: „Aš moteris - tik Odisėja, / Manęs Ho­ merai neminės" („Odisėja"). Nusižeminimo judesys, įsi­ liejęs į vardo giminės pakeitimą: tesu tik Odisėja (tik mo­ teris), nors ir įveikusi XX a. klajonių, prievartos, grasini­ mų ir gundymų kelionę, žinanti, kas yra būti tarp Scilės ir Charibdės, ką reiškia paklusti, ir ką - pasipriešinti. Bet Homerai neminės - užmarštis apgaubs. Ir todėl, kad tik Odisėja arba - tik moteris. Tik vieniša, iškankinta moteris. Jau daug dienų nebe poetė. Kada pradėjo ryškėti ši riba, skaičiuojama dienomis? Nuo karo pradžios, ar dar anksčiau, kai patyrusi vienokią ar kitokią prievartą, ji rašė savo baugiuosius kūrinius, ku­ rie šlovino prievartą nešusius? Kai vieniša, iškankinta moteris prabildavo, poetė tylėjo. Ji negalėjo pasakyti - aš tik poetė, ne moteris. Laisvė - brangiausias turtas. Bet kas ištinka mylintįjį arba m ylinčiąją - ar laisvė tada neprarandama? Savo dvasios pasaulyje jauna Salomėja jautėsi eanti laisvūnė, karalaitė. Bet bundanti moteris reikalavo savo: ne am­ 76

žinosios karalystės, o realaus žemės gyvenimo: „Prigim­ tis šaukia, jog žemei esu sutverta ir neprivalau jos nie­ kinti". Aistringos maldos žodžiais ji prašė pasigailėjimo, bet nenustojo justi savo didystės: „Pasigailėk manęs, pa­ sigailėk, galingasis pasaulių Valdove! Aš, karalaitė, at­ sižadu savo karūnos ir užmirštu savo aukštųjų pasau­ lių sritis. AŠ puolu kaip vergė po tavo kojų - duok man gerti iš žemės gyvenimo taurės". Iš taurės - ne iš stikli­ nės; ji troško karališko gyvenimo gėrimo, didžios mei­ lės, didžio jausmo. Ji žinojo iš čia, iš žemės gyvenimo, galinti grįžti į aukštųjų pasaulių sritis. Ji visada žinojo, kad visa, kuo ir kam gyvena, yra menas. Tik jis saugo nuo bedugnės. Pasibaisėdama Salomėja Nėris skaitė A.Šopenhauerį. Pasibaisėdama ir susimąstydama - kodėl taip, kodėl to­ kia nelygybė: „Tvėrėjau! Kodėl taip, kodėl, argi tu būtum neteisingas?". Bet karališkoji kūrybos galia plūdo iš gel­ mės, ir jausdama tą galią ji sakė sau ir pasauliui: „Aš ki­ ta moteris ir mano meilė kita!" Keliskart grįžo prie tos minties, ją tikslindama ar tik naujai išgyvendama: „Aš moteris, aš nelaiminga Ievos duktė, nešiojanti savy ne­ laimę ir prakeikimą. Taip, aš esu moteris su kūnu ir krauju degančiu. Bet aš esu ne vien moteris". Paskuti­ nės frazės implikacija - aš esu ir kūrėja. Arba - kurianti moteris. Tas ypatingas pabraukimas. „Aš būsiu moteris, bet ne boba..." Tai kelias iš pasaulio paviršiaus į gelmę. Mintyse - nie­ kada ne gyvenime - nuėjusi šitą kelią, ji galėjo pasakyti, kad meilė yra karalienė, kuriai visos durys atviros... Tik paskutinės uždarytos: kūrybos. Prieš šias duris ji stovėjo nusižeminusi ir nuolanki: „Nedrąsiai beldžiuos į tavo du­ ris, o motina. Neatstumki dukters palaidūnės". Tai krei­ pinys į kūrybą, į mūzą. Salomėja Nėris juto ypatingą vidinę dvasios energiją, „žavėjimo" galią. Gal ir suprato, kad paviršiaus žmonėms 77

ji pavojinga, lyg ir perspėjo ne vieną. Bet pati ne kartą bėgo paskui žaltvyksles - iš tiesų bedugnių pakraščiais. Bu­ vo ir ten, kur žema, lyg provokuodama kažką nežinoma, leidosi žeminama... Bet vis tiek žinojo esant savy slaptą galią - net akyse at­ sispindinčią: „Norėčiau, kad jis nutapytų paveikslą - tam­ sų, beveik neįžiūrimą veidą ir matomas tiktai akis - ma­ no, kartais tokias galingas ir magiškas akis - ir pavadintų savo kūrinį „nemirtingumas". Ne jaunystėj rašyti šie žo­ džiai, o jau peržengus trečią dešimtį, pasiekus kūrybos vir­ šūnę ir dvasios ramumą, jaučiant, kad savo lyrika gali kon­ kuruoti su kiekvienu Lietuvos poetu. Tada, kai galvojo ap­ mąstyti savo gyvenimą: „Juk aš „moteris su praeitimi". Tikrai. Visais atžvilgiais. Ir pagalvoju kartais, ar nereiktų tą savo praeitį užfiksuoti popieriuje." Bet kartais ta „pra­ eitis" ir baugino. Rudenio meilė, paskutinė meilė, kurioje jos dvasia ri­ mo, skaidrėjo žemiškėjo, įgaudama motiniškumo atspal­ vių. Iki lemtingos Lietuvai ribos, iki 1940 metų, kai viskas staiga užlūžo. Pirma kūryba, o paskui ir gyvenimas: „Gy­ venimas - daina žiogelio, / Į purvą kruviną suminta." („Vėlinės"); „Baigiu čia vysti, džiūti. / O sielvarte, o di­ dis!". Posmas iš 1942 metų: Nutilai tu - kaip juoda žem elė Po geltonu rudenio lapu, Kaip akmuo sunkus prie kelio, Vėlinių žvakelė ant kapų. Ir sunkūs žodžiai: jau daug dienų nebe poetė, tik vieni­ ša, iškankinta moteris. Nebeatsitiesusi, nebesugrįžusi į ku­ riančios moters išdidystę, kalbėjusi iš vienatvės, iš tėvy­ nės ilgesio, iš kaltės pajautimo, iš atgailos laukimo. Iš paskutinės vilties - prisiglausti.

ŠIMTAMETĖ ŽIEMA Sninga ir pusto - kasam kasam - pusto ir sninga Kasam ir kasam, sniego kalnai praaugo n a m u s žem ė pasislėpė, dangus apleido mus šimtametės žiemos sniego debesim is Liūne Sutema. Šimtametės žiemos užrašai

Žiema, šaltis yra pagrindiniai Salomėjos Nėries poeti­ nės jausenos ženklai tarp 1941 ir 1944 metų rudenio. Ru­ sijos žiema: 30 ir 50 laipsnių šalčio, menkas apdaras, šal­ tas būstas. Iš 1942 m. gegužės 20 d. laiško Justui Palec­ kiui: „O buvo man viena valanda, gal kritiškiausia mano gyvenime (žiemą), kad aš galvojau, kam parašyti tą vie­ nintelį laišką, ir parašiau Jums. Gerai, kad liko neišsiųs­ tas. Juk viskas gyvenime praeina kaip ramūs Baltosios vandenys, jei pats gyvenimas nesudūžta, neišsiskirsto, nelyginant tas namelis potvynio metu, kurio rąstų nuo­ laužas blaško išsiliejusi upė". Taip prasidėjo žiemos sve­ timybėje Vienintelis laiškas, parašytas kritiškiausią gyve­ nimo valandą - žiemą... Bet ji išsiplėšė iš nevilties arba iš vilties, tokios pat baltos kaip sniego pūga - „Bet kaip

79

gera: akmeniu sustingai, / Išsiplėšęs iš buities nagų" - ei­ lėraštyje, skirtame sūnui. Šimtametė dvasios žiema. „Pusnys" besibaigiant 1941 m. gruodžiui, o 1942 m. vasario pabaigoje - „Žaizdą giliąją gelia...". Eilėraštis galbūt rašytas netrukus po gilios dva­ sinės krizės: Žaizdą giliąją gelia, Maudžia širdį giliai. Ar pagydys vėjeliai? Tie šilti spinduliai? Ne toki juk mes trapūs Išlaikysim audras. Žemė - didelis kapas: Kaip tave man surast? Skyla širdys per pusę Jau pusnynų baltų Ak, kur būsi, kur būsi Sį pavasarį tu? Gal svyruosi pavėsy Smilgele laibute Gal prieš saulę žydėsi Tu melsva žibute? Žaizda, maudžianti širdis, skausmo visuotinybė: „žemė didelis kapas..." Žiemos vaizdiniai, puiki metafora: „skyla širdys per pusę / Jau pusnynų baltų..." Skilimas - gyvybės vyksmas, vilties su pavasario ženklu pasirodymas. Viena didelė, erdvę, laiką ir širdį dengianti žiema. Vie­ nas ir pavasaris, trapus vilties žiedas. Tokia galima pada­ la. Karo metų eilėraščiai gali būti suskirstyti ir pagal šią slinktį. Vienuose eilėraščiuose pavasario viltis pasirodo 80

(„Ar beateis i, pavasarėli?" - „Beteisė"), kituose žiema lie­ ka vienvaldė, Visvalde: Sibiro jau taigos vėjai kelias, Greit supūs ledinių snaigių pusnį. Be pastogės - perm irkę plunksnelės... Kur nakvosi, kur tu svečias būsi? A i pakviestau mažąjį paukštelį Į namelio šilumą pro langą... Dagilėli, nebturiu namelių, Svetima padangė mane dengia. Šaltis, žiema įgauna perkeltinį matmenį - svetimybės: „Vėl svetima žiema, vėl sniegti..." - „Vėl sniegti". šalta vi­ sa, kas svetima: „Jei aš nesugrįžčiau, / jei likčiau gulėti / toj žemėj derlingoj, / šaltoj, svetimoj..." Kas sava - šilta, va­ sariška: „Ir žemė ten šilta - sava..." („Rugsėjo žvaigždės"). Ir sniegas ten jaukus, švarus („Švariam sniege pramintas ta­ kas" - „Prie miško baltuoja namelis"). Speigas, šaltis sveti­ mybėje perveria širdį. Esminė Salomėjos Nėries metafora, kartu labai paprasta, arti frazeologizmo: „Širdis šalnų pa­ kąsta". Pusnynai, pusnys Lietuvoje turi savo šaltąją, baltą­ ją metaforą - žydėjimo: „O kvepiantys pusnynai / Lietuviš­ kųjų sodų!" - „Taip eitum ir keliautum...". Ir snaigė darosi šilta, tirpstanti artimumo palaimoj: „Balta snaige norėtau priglusti / Tau prie krūtinės..." - „Beteisė". Kol pasaulis buvo padalintas į „čia" (svetimybė) ir „ten" (tėvynė), šalto, žiemos speigo ir šiltumo, savumo padalos eilėraščiuose maždaug išlaikytos. Bet grįžus į Lietuvą jos suyra. Šaltis ir čia skverbiasi į poetinę jauseną: ... klaiku pažvelgt..., ... slegia širdgėla..., ... neramu tavo laukuos gimtuosiuos..., ... šaltas dangus..., ... bąla, šąla kaulai pū­ dymuos..., mirtis apglėbus žemę laiko... Nuotrupos, įjautos. Sunkios, skaudžios metaforos: 81

Jau vėlus ruduo. Oda tavo nuo šalčio Gruodu užberta, Ir mano ašara sudužo į gruodą tą. Ir - neišvengiamai: žemės gimtosios šaltis, žemės pava­ dinimas šaltąja, prisiglaudimo judesiu jos nebesušildant: „Prie tavęs, šaltoji, prisiglausiu, / Artimesnio už tave juk nieko nebturiu" („Ko vidurnakčiais tyliai kukčioji?"). Mir­ ties laukimo, mirties šaukimosi judesys - jau iš būties gi­ lumos, tarsi nujaučiant kaip tėvynėje pildosi svetimybėje patirta nuojauta - dar su trokštamos šilumos potekste: „Baltos pusnys, mane jūs užklokit, / Suvynioję į sniego skaras." („Užpustyti keliai"). Balta mirties drobulė, grįži­ mas į kūdikystę - baltas skaras. Punktyras, kurį brėžia pa­ sąmonė, - atskira eilute, palaidu posmu: Į šiaurę, į žiemą, į šaltąją naktį Dundena tylus traukinys Dar lieka baltas - žydintis. Bet ne sūkuringa, gyvybin­ ga žydėjimo pūga, o tik tylus žydėjimo prisiminimas: „Ma­ no broliai, vieni jūs nuklydę. / Ko liūdi, ko liūdi? / Atsi­ minki, kaip obelys žydi / Tavo tėvo sode". „Obelys žydi" du eilėraščio variantai, kol atsiranda pradžios daugtaškis, atminties punktyras, kurio tikslus judesys - atodūsis - yra sugautas eilėraščio „Ak, pavasaris!" pradžioje: Pavasaris vėl žalias... Atmintis - gili, gyva žaizda: Buvo tolimas, dulkėtas kelias, Buvo tremtinio sausa lazda... (Toliau - po trijų posmų - eilėraštis sustabdytas, sulau­ žytas, numarintas). Žalias - žaizda - žydi. Baltas ir kruvinas. Žydintis - gy­ 82

vas ir čia pat mirštantis. Baltas ir šaltas. Žalias ir šiltas. Žydintis ir mirštantis. Mirštantis ir pražystantis. Kaip sau­ sa obels šaka. Oi, žydėk, žydėki, obelėle! Tu sausa žydėki, be lapelių! O kaip man žydėt užmirštuolėlei? O kaip man sugrįžti tokį kelią? „Dideliam name"

Sutapimas - su sausa obelėle. Su nevilties atodūsiu „Oi, žydėk, žydėki...". Su didžiąja neįmanomybe - kaip žy­ dėt užmirštuolėlei, kaip sugrįžti tokį kelią? Nutolęs, nuti­ lęs pažadas: „Ir žemė taps žiedais marga... / Aš diemedžiu žydėsiu— "

* * *

-

Liūne Sutema: „Graffiti", 1993: Kada iškils piliakalniai, kad galėtume perduot slaptažodžius kuorų ugnim liepsnojančia? Piliakalniai seniai visi supilti ir vėl atkasti, iki paskutinės sagės, ąsočio šukės, žirgo žvangulio kaskit giliau, kąskite, tik nieko nelieskit, bet klausykit, gal išgirsit lakštingalą ant nudžiūvusio diem edžio š a k o s Kada pražydės sausa diem edžio šaka? Kai „Žemė taps žiedais marga, aš diem edžiu žydėsiu 83

Ir tebežydi Salomėja Nėris. Ir tebegyvena du broliai Kainas su Abelių, ir kalba kalba kalba laukdami, kuris kurį n u tild y sarba abu prakalbės ta pačia vienas kitą mylinčių brolių kalba -

EILĖRAŠČI O IŠĖJIMAS IŠ TAMSOS Nuo 1944 m. rudenio Salomėjos Nėries lyrikoje atsiranda ypatingas tamsos motyvas. Eilėraščio „Raudokite, rudeniai lietūs..." pabaiga: „Oi, gelia, slegia širdgėla / Tamsesnė dar už naktį tą". Tamsa, naktis, vidurnaktis, baladiškas laikas, įtemptas tamsos klausymasis („Įpratau vidurnakčiais ta­ vęs klausyt..."). Yra tokia ypatinga Salomėjos Nėries diena - 1944 metų lapkričio 27-oji. Tarsi labai skubėdama, tarsi klupdama, tarsi pro ašaras ji rašė pirmąjį tos dienos eilėraštį „Arti­ mesnio už tave aš nieko nebturiu". Tris neišbaigtus ir ne­ užbaigtus posmus vainikavo ta pačia eilute: „Artimesnio už tave aš nieko nebturiu". Artimesnio už tave aš nieko nebturiu. Almančios krauju širdies Palaidą posm ą tau skiriu, Žeme iškankintoji, Tu vidurnakčiais kūkčiojanti tyliai. Tau skiriu... Te saulute pavasarį pražysta Mano meilės kibirkštėlė. Artimesnio už tave aš nieko nebturiu.

7.885

85

Jau vėlus ruduo. Oda tavo nuo šalčio Gruodu užberta, Ir mano ašara sudužo į gruodą tą. Palaidą posmą - ne eilėraštį, nes jis dar nesukurtas. Pa­ laidą posmą - skaudų, krauju almančios širdies balsą, į gruodą sudužusią ašarą. Puiki metafora, suglėbianti nu­ niokotą, sudegintą, išdaužytais langais Suvalkiją ir dūž­ tančią ašarą. (Prieš septyniolika metų lapkrity Salomėja Nėris buvo ištarusi trapią, krintančią metaforą, kažkuriuo būdu dabar atsiliepiančią: „Nuo angelo delnų / Nukri­ tusi žvaigždė riedėjo vieškeliu"). Bet eilėraštis neranda pabaigos - imama pasakoti: daug kraujo tu sugėrei, ne­ ramu tavo laukuos gimtiniuos, nemaskuoti dangaus lan­ gai... Jau lyg ir girdima melodija, paskubom bėgama, pa­ liekant tuščią eilutę. Pakartojama: „Artimesnio už tave aš nieko nebtu riu .-" Užbaigiama tašku ir vėl atveriama brūkšniu. (Paskutinis posmas vėliau prirašytas pieštuku). Yra tik motyvas - dar ne eilėraštis. Stiprus, likimiškas motyvas. Ir tarsi tuoj pat - ne tik tą pačią dieną - prade­ damas antras eilėraštis - „Ko vidurnakčiais tyliai kukčioji?" Jis ir prasideda nuo tamsos, nuo vidurnakčio, nuo pa­ slėpto garso tamsoje. Tiksli eilutė: „Paslėpta rauda - klai­ ki, baisi". Atrodo, kad eilėraštyje bus atveriama būtent klaikaus vidurnakčio, baisios, slaptos raudos tema. Bet vėl pasigirsta ir pasirodo - „Artimesnio už tave juk nie­ ko neturiu" (pakitusi forma: nebturiu - neturiu). Ir pro esminį motyvą ima veržtis kitas - kitas eilėraštis: „Sugrį­ žau namučių... Sugrįžau namučių... Kaip graudu... Rudenėlį tylintį, geltoną. Kur tu, motinėle? - Nerandu. Gal žem elėn atgulei šaltona?

86

Žinomasis S.Nėries eilėraštis „Rudenėli tylųjį, geltoną..." Jau iš esmės su visais žodžiais, frazėm, bet dar tamsoje, jau girdimas, bet dar neregimas. Dar neišniręs kaip me­ džio skulptūra iš medžio, kuriame jis visas yra, bet kartu ir nėra, kol matanti akis ir jaučianti ranka jos iš ten neiš­ veda. Tarpas - keturių eilučių posmas „Veltui prilenkei prie žemės ausi..." Keturių eilučių posmas - S.Nėries poetinės jausenos namai. Bet dar ne tie. Dvasinė įtampa neatslūgsta. Ir tikriausiai tuoj pat (jau kaip vientisa melodija), jau visas pasigirsta „Rudenėlį tylųjį, geltoną..." Rudenėlį tylųjį, geltoną Sugrįžau namučių... Kaip graudu... Kur tu, motinėle? - Nerandu. Gal žemelėn atgulei šaltona? Neatsako niekas... Veltui klausiu. Spokso tuščios akys sienų keturių. Prie tavęs, šaltoji, prisiglausiu. Artimesnio už tave juk nieko neturiu. Įvyksta kūrybos stebuklas. Visos iki vienos šio eilėraš­ čio eilutės jau buvo ištartos. Tik ne tokia tvarka. Ne visai tokiais pat žodžiais, ne visai tomis pačiomis formomis. Įstabiausias yra eilėraščio prasidėjimas pirmąja eilute: „Rudenėli tylųjį, geltoną...". Melodijos valia, kuri nulemia kitų eilučių išsidėstymą. Skiriasi frazės „Rudenėlį tylinti geltoną" ir „Rudenėlį tylųjį, geltoną...", nors faktinis skir­ tumas yra toks nežymus. Kita yra frazės vieta - pradžios kaip laiko akcento. Kaip subtiliai yra jaučiama ritminė ei­ lėraščio darna, rodo antro posmo pradžios inversija: „Ne­ atsako niekas... Veltui klausiu." („Eilėraštyje „Ko vidur­ nakčiais tyliai kukčioji?": „Niekas neatsako... Veltui klau­ siu".). Inversija išryškina metrinę posmo anaforą ir klau­ 7*

87

simo išskyrimą. Ir dar vienas pakeitimas: vietoj nebturiu neturiu. Per du eilėraščius skambėjo pagrindinis motyvas: „Artimesnio už tave aš nieko nebturiu...". (Tik vieną kar­ tą buvo pasigirdęs - ... neturiu). Veiksmažodžio formos pa­ aiškinimas: turėjau - nebturiu. Septynis kartus pakartota ši poetinė formulė. Su baigiamuoju tašku, su daugtaškiu, su tašku ir su brūkšniu. Koks skirtumas tarp veiksmažo­ džio formų nebturiu ir neturiu? Jį galima būtų pavadinti egzistenciniu: nebeturiu reiškia, kad turėjau, o neturiu, kad niekada ir neturėjau. Kas yra šaltoji? Žemelė, kuri ką tik pasakyta ypatinga senovine linksnio forma „žemelėn /.../ šaltona"? Ar ir mir­ tis, šaltoji mirtis, vis dažniau pasirodanti paskutiniųjų me­ tų Salomėjos Nėries eilėraščiuose. Pagal: „Vilko takas - ke­ lias mano, - / Jį geltoni lapai dengia. / Juo nuskriejo par­ tizanai... / Ir šalta mirtis juo žengia." („Sakalai broleliai"). Dar labai jauna, dvidešimtmetė, įrašė dienoraštyje: „At­ eik, ateik šaltoji mirtie... Ateik, pasigailėk manęs, išliuosuok iš tos užkerėtos vienumos". Mirtis šaltoji pasirodo pro šaltą žemės veidą. Paskutinio prisiglaudimo judesys, pasigailėjimo malonė. Eilėraštis išnyra iš tamsos. Prasiveržia pro kelis moty­ vus, pro skirtingų vaizdinių klodus. Eilėraštis pasirodo ste­ buklingai įvykdamas. 1944 m. lapkričio 27 dienos Salomė­ jos Nėries eilėraščiai nors iš dalies leidžia suvokti, kaip tai atsitinka. Ar tai galėjo būti diena, kai Salomėja Nėris aplankė tė­ viškę - sugrįžo...

EILUTĖS VIENA, DVI, TRYS... Eilėraštis, pasirodantis kaip galimybė, tvyksteli fraze ar­ ba eilute. Ji gali išnykti, sugrįžti į tamsą, iš kurios buvo išnirusi. Bet gali įgauti ir eilėraščio gyvenimą. Eilėraš­ tis kartais parašomas dėl vienos eilutės. Kad ji neišnyk­ tų, kad liktų. Poetai žino, kokia trapi yra eilutės būtis. Jei verta ką nors skubiai užsirašyti, tai tvykstelėjusią ei­ lutę tikrai verta. Eilučių-frazių tvyksniai ar blyksniai yra dažnesni, kai kuriančiojo dvasia yra pasiekusi di­ džiausio intensyvumo fazę. Eilutė - intensyvumo kon­ densatas. Bet intensyviai būnantis ne visada yra akty­ viai dirbantis, ne visada pajėgiantis sąmonės tvyksnius sulaikyti, įforminti. Buvo toks laikas Salomėjos Nėries gyvenime, kai jos dvasia skleidė itin intensyvią energiją, o gyvenimas buvo toks išsklaidytas, toks suardytas, kad eilutės tvyksnis tik tvyksniu ir tegalėjo likti. Bet nenustojo juo būti, jei tik bu­ vo užrašytas. Tas ypatingas Salomėjos Nėries laikas - nuo 1941 metų pačios pabaigos, nuo Kalėdų, iki 1945 metų pavasario paskutinio pavasario... Dvilypis gyvenimas svetimybėje, iš paviršiaus paklūstantis dogmoms (dogminiai motyvai, dogminiai vardai - emblemos), o gelmėje - nepaklusniai ir skaudžiai tvinksintis. Tvinksintis eilutėmis - viena, dvi, 8.885

89

trys... Eilutės fenomenas - ritmo matas, ne tik eilėraščio, bet ir širdies dūžių. Prieblandoj melsvoj toli matau Išplėstom akim pelėdos. Ilgesio žvaigždė tespindi tau Mano alkanos Kalėdos. 1941.X11.25

Meninės įžvalgos („toli matau") pridengimas tamsoj re­ ginčios pelėdos vaizdiniu. Žmogiškojo ilgesio atvėrimas metafizinėje Kalėdų begalybėje. Harmonizuota garsyno sutelktis. Jei tvyksnis atėjo iš alkanų Kalėdų (parašymo da­ ta), tai jam keturių eilučių būtį davė matymas tamsoje, il­ gesio žvaigždė ir tobula garsų slinktis. Garsų melodija - sunkiausiai pagaunama ir beveik neapgaunama. Ji nesikristalizuoja paviršiuje, jei neturi gelmės. Paviršiniai garsai barška, dunda, bet neskamba, juolab neaidi, nenutolsta ir nesugrįžta, netampa melodija. Skamban­ čios, aidinčios Salomėjos Nėries eilutės - vienaeiliai eilėraš­ čiai: „Tegu vėjai blaško, tegu audros neša - " (1942) (Salomėjos Nėries brūkšnys! Kartais galima jį perskai­ tyti - kaip žodį ar nesančią eilutę); „Širdis šalnų pakąsta" (1942); „Ofelija gėlelę numetė" (1942); „Ringuoja į vaka­ rus gervių rinktinė - " (1944). „... menas yra kelyj į tikrumą. Kaip ten bebūtų, o pasa­ kyme: „jis (žodis) numiršta į pasaulį pakeliui" yra ne tik tiesos, bet ir tikrumos", - 1937 metais (antrąją Kalėdų die­ ną) iš Prancūzijos J.Kossu-Aleksandravičius rašė A.Vaičiulaičiui. Būties ramybė, būtina žodžio prasmių ir galimybių sklaidai, dar gaubė Lietuvos rašytojus, Salomėjos Nėries bendrakarčius. Ir metafizinė gelmė, paženklinta Kalėdųmirties ir gimimo sankirtos. Ar viena eilutė ir yra tai, kas lieka iš mirimo „į pasaulį pakeliui"? Mirštančio medžio dar gyva šaka? Ar gležnas daigas, taip ir nepasodintas į žemę? 90

Dvi eilutės jau ir formaliai labiau eilėraštis. Klausianti mintis, sutvirtinta sąskambio: „Ar ne dulkė tu, / Išnešta svetur?" (1942); Tyli refleksija, skausmą paverčianti ramy­ be ir pereinanti į grožį, į skaidrųjį būties liūdėjimą, aukštą, gilų, tolimą: „Degė laužas, ir liepsna giedojo, / Viršum ger­ vės skrisdamos raudojo." (1942); „Upė jam buvo karstu gi­ liu, / Ir jis pavirto akmenėliu" (1943); „Pavasarinis žydras tolis / Toks permatomas, toks tylus" (1944). Degantis yra giedantis, permatomas yra ir matomas. Tik nurimęs grožis yra būties, o ne savęs paties grožis: „Didelis, ramus šitas grožis / Mėlynos mėnesienos nakties - "(1944). Naktis trumpuosiuose Salomėjos Nėries eilėraščiuose dažnesnė už dieną. Naktis - įsižiūrėjimo, įsigalvojimo lai­ kas. Ir Vilniaus naktis, kaip prasmės kodas užduotas Mai­ ronio: „Negreit su saule išauš dar rytas! / Miega aplinkui naktis". Salomėjos Nėries sugrįžimas į Vilnių 1944 metų dvieiliu: „Ant Trijų Kryžių kalno saulė leidos, / O Auš­ ros Vartuose ją tekančią sutikom..." Sakralinės Vilniaus ašies apibrėžtis tarp saulės nusileidimo ir patekėjimo tarp kryžiaus ir vartų. Dvieiliuose Salomėja Nėris atrodo nutolusi nuo sąvęs, įsižiūrėjusi į tolį, į gylį, į aukštį. Nors nuojauta jau veda ją į šaltąją amžinąją naktį: „Į šiaurę, į žiemą, į šaltąją naktį / Dundena tylus traukinys" (1945). Trieiliuose yra įstabaus sugrįžimo į savo likimą, jo lini­ jas regint, kaip jai įprasta, gamtoje. Tačiau ne vaizde, o la­ biau judesyje ar judėjime, atitinkančiame permainingą bū­ ties bangavimą: Palinguoki, rudenio žolele, Pablizgėk saulelei nusileidžiant, Pašiurenk vakariui vėjui pučiant. 1942

Nuo žiedo, aukštai iškelto (vyšnios, alyvos, obels), iki žolės, iki jos nuolankumo:., žolele... saulutei nusilei­ si

91

džiant... vėjui pučiant... Gyvenimas pamatomas tik per nuolankumą gyvenimui. Per nuolankumą jau po maišto. Kaip ir kruvinoji kariaujančio pasaulio tragedija - jau po heroikos: Aš matau tik saulėleidį Kruviną, kruviną... Į padangę iškylančius žemės grumstus... 1944

Ketureilis - pagrindinė Salomėjos Nėries strofos forma. Meistriška, paslanki eilutės ir frazės santykiams, rimo įvai­ rovei. Tad ir keturių eilučių atskiras eilėraštis atrodo įpras­ tas, kaip ir cituotasis „Prieblandoj melsvoj...". Salomėjos Nėries ketureilių yra keliolika, lyrinės miniatiūros aukštu­ mą, kurią ne vienas poetas regėjo kaip siektiną, ji yra įvei­ kusi. Yra ketureilių, kuriais atverti, į paviršių iškelti pasą­ monės vaizdiniai apie priesaiką sakralinėje aplinkoje: Neaiškiai tave regėjau: Bažnyčioj prie degančių žvakių Mes vėl rankas sudėjom Ir priesaikos sakinius sakėm. 1942

Po metų parašytas „Tolimas sapnas" - graudžioji krikš­ čioniško atleidimo vizija... Neabejotina sąsaja tarp šių ei­ lėraščių. Ypatingas Salomėjos Nėries ketureilis - vienas iš rinkinio „Prie didelio kelio" epigrafų: Kurlink mes eisim? Katrul mes kreipsim Savo raudų veidelį? Ar šiltuos pietuos, ar šaltoj šiaurėj, Ar kur saulelė leidžias? 1942 92

Tautosakos balsas, neįprastos kalbinės formos, lyg sa­ vaime atėjusios, iš pasąmonės formuliškai išnirusios. Ir on­ tologinio klausimo įtampa: „Kurlink mes eisim?" Mes - tie, kurie kalbame, girdime, raudame ir einame tais pačiais žo­ džiais. Greta klausimo įtampos, greta didžiojo „mes": liūdnasis, tylusis „mano" nuolankumas ketureilyje, kuris galėtų būti ir dvieilis, bet juo nėra: Smilko, susmilko mano dienelės vėjų pagairėj kurta ugnelė. 1942

Taip, vėjų pagairėj kurta Salomėjos Nėries likimo ug­ nis ar ugnelė... Buvo 1945 metų pavasaris - jau žydintis, kai Salomėja Nėris užrašė nerišlų, neišlygintą fragmentą apie rudenį ir paženklino jį savo brūkšniais, neperskaitomomis eilutė­ mis, - vienas, du, trys... Kada ruduo. Kada mirtis Apglėbus žemę l a i k o -----(Turėti židinį) Tylėk, tylėk. Nebark manęs, Šilta ranka man ašarą nubrauki -

ŽEMYN, DAR Ž E MYN. . . Salomėjos Nėries prigimtyje glūdėjo ypatinga pasija, kaip išskirtinai gilus meilės ir kančios jausmas. Mylėti ir ken­ tėti jos sąmonėje buvo labai arti, o dažnai ir viena kitame. Kilnioji atleidimo formulė „Tolimame sapne": „Tebūna jai atleista, nes daug jinai mylėjo" implikuoja ir „daug jinai kentėjo". Tas, kuris myli kentėdamas ir kenčia mylėdamas, saugo būties šventumą, būties šventumo jausmą turi sa­ vyje kaip būties pamatą. Šventumas - aukštasis matmuo. Salomėja Nėris pačioje jaunystėje šį aukštąjį būties mat­ menį pajuto savyje - pajuto mylėdama arba kildama „į bežmogiškas aukštybes". „Būsiu šventa, nors visas pasaulis mane prakeiks!". „Aš galiu būti arba šventa, arba prakeik­ toji. Auksinio vidurio aš nemoku laikytis. Aš galiu arba nukristi į prapulties dugną arba pasiekti aukščiausią vir­ šūnę". „Aš vis dainuosiu: - „Vieną pavasarį / Mano sie­ loje buvo dangus" („Vienas pavasaris - mano pavasaris", 1926). Pasijos žmogaus jausena. Aukštai kelianti ir giliai gramz­ dinanti. Aukštybėje buvo genijų šviesa, meilė, muzika ir mirtis: „Numirsiu muzikos garsuos!" („Pilkosios akys"); „Aš myliu tave, gaivalingas pasauli!" („Gyvenimo giesmė"). Pasijos žmogus patiria ypatingą būseną: jis trokšta daugiau negu duoda pasaulis ir daugiau nei jis pats pajėgia.

94

Pasijos žmogus - metafizinio skausmo žmogus. Jis jau­ čiasi atskirtas nuo realaus džiaugsmo. Atskirtas ir išskir­ tas. Salomėjos Nėries eilėraštyje „Skausmas" šios būsenos klausimai iškelti į paviršių: Kodėl, k odėl tu ateini tą valandą, Kada aplinkui juokas, užmiršimas ir daina? K odėl tiktai mane tu išskiri tada, Kad aš kentėčiau ir dainuočiau verkdama? Pasijos žmogus myli savo kančią, savo skausmą. Tai pa­ aiškina, kodėl mylėti yra ir kentėti: O šaltas skausmo dem one, myliu tave! Tave, kurį visi prakeikė. Sparnuotas juodas kunigaikšti! Klaupiuosi prieš tave, o skausme! Tu pervėrei mane giliausiomis bedugnėm Ir nunešei mane aukščiausion aukštumon. „Skausmas"

Niekas nėra toks didelis, kad atitiktų kūrybinės pasijos troškimą. Kol dvasia yra kūrybinga, tol ji - troškimas. „Kad bent galėčiau palikti ką nors gražaus, reikalingo amžino... Sau nieko, nieko nenoriu... Net meilės atsisaky­ čiau... ir garbės - visko. Tik trokštu nemirtingumo" (1935). Taip pasirodo didysis būties matmuo - kūrybos nemirtin­ gumo troškimas. Dvasinio nemirtingumo trokšta tik ypa­ tingos pasijos žmogus. Už patį žmogų didesnė, jam pačiam nepavaldi galia kre­ čia ir kviečia, veda ir kelia. 1935 m., pabaiga, kai Salomė­ ja Nėris įrašė nemirtingumo vilties žodžius, yra jos kūry­ bos viršūnės metai. Po rinkinio „Per lūžtantį ledą" prieš knygą „Diemedžiu žydėsiu". Ji pasiekė pirmąją aukštą kū­ 95

rybos bangą. Gilieji būties vandenys įtekėjo į tylią žodžio melodiją: „Tu nubusi vidury nakties, - / Tai gimtoji žemė tave šauks." („Tu nubusi"). Balsas nebelūžinėjo, tik sidab­ riškai virpėjo, tariant pačius paprasčiausius žodžius: „Vanduo čiurlena grynas ir ledinis. „Gyvenime tu ma­ no - toks mažytis..." („Kaip ašara"). Nors stiprėjo našlaitiškumo, išklydimo svetur, svetingumo motyvas, bet bū­ tis atrodė tvari, sauganti. Dvasinė energija atrodo esanti intensyvi, bet jau nebe­ kylanti, o tarsi besileidžianti. Keičiasi žydėjimo spalvos, kontūrai. Jaunystės eilėraščiuose žydėjimas buvo begali­ nio intensyvumo: „Vieną pavasarį degė, žydėjo / Gėlės ug­ ninės mano širdy..." („Vienas pavasaris - mano pavasa­ ris..."). Alyvų vaizdinys kaip laukimo imperatyvas: „O, at­ eik, ateiki, kai žydės alyvos!" („Kai pražys alyvų mėlynos šakelės..."). Vyšnios žydinčios kaip sapnas: Sapnavau: - žydėjo vyšnios, Visa žem ė - baltas sodas. Mes - žiedai, žieduos paskendę, Ir pavasaris mums lenkias. „Sapnavau..."

Ne mes, ne aš lenkiuos - mums, man - lenkiasi... Rinkinys „Diemedžiu žydėsiu" žydėjimą iškelia kaip pavadinimą. Šio vardo eilėraštyje žydėjimas nebėra aukš­ čio matmuo, priklauso ne aukštumai, o žemei. Žvilgsnio linija - ne aukštyn, į žydintį medį, ir ne į žydinčios šir­ dies metaforą, o žemyn: „Sulaikęs juodbėrį staiga, / Į že­ mę pažiūrėsi: / Ir žemė taps žiedais marga... / Aš dieme­ džiu žydėsiu — ". Rudenio arimuos rymanti ramunėlė. Laukų našlaitė. Ir „Alyvos". Įstabus dabarties prasilenki­ mas su alyvų žydėjimu. Dvasios dabartis tarp „dar nebu­ vo" ir „nebebus jau". Tik žiedlapių kritimas, įprasmintas krintančios intonacijos, - žemyn, dar žemyn. Ir širdies, to 96

aukštojo pasaulio žymenio, vieta žemai - paskutinėje gy­ venimo žemumoje, kur krinta „smėlio saujelės". Ryškėjantis mažumo matmuo: mažytė sraigė, gyveni­ mas - mažytis, baltas takelis nepareinamas. Žemėjanti vil­ ties erdvė: „O lakus ir baltas mūs šilainių smėlis. / Čia mo­ tulė žemė - čia man bus ramu". Kokia nuojauta valdo kūrėjo širdį, kokia galia į jo dva­ sinės pasijos metaforą įrašo šifrą, kuris ima pildytis žmo­ nių likimuose: „Saulės kraujas nutekėjo / purpuru ant bė­ gių („Saulės kraujas"). Karo metų lyrika - būtent lyrika, ta gilioji, o dažnai ir slaptoji versmė - gal labiausiai išsakoma šia poetine fraze iš 1941 m. spalio: „Gyvenimas - daina žiogelio, / Į purvą kruviną suminta" („Vėlinės"). Vis stiprėjantis gyvenimo nykimo jausmas - tylus išpažinimas: Smilko, susmilko mano dienelės vėjų pagairėj kurta ugnelė. Arba: „Baigiu čia vysti, džiūti. / O sielvarte, o didis! / Tėvynės tik saulutė / Man širdį bepagydys". Besileidžianti saulė - pats iškalbingiausias gamtos judesys, dvasinės bū­ senos atitikmuo. Šalna, šalnos metafora: „Širdis šalnų pa­ kąsta". Vėlinių žvakės. Ir įstabusis trieilis: Palinguoki, rudenio žolele, Pablizgėk saulutei nusileidžiant, Pašiurenk vakariui vėjui pučiant. Rudenio žolelės lingavimas, jos blizgėjimas saulutei nusileidžiamt, jos šiurenimas vėjui pučiant. Rudenio žolelė vėjui pučiant, saulelei leidžiantis - liūdnojo, nuolankiojo žemumo vaizdinys. 97

Intonacinis žemėjimas „Tolimo sapno" pabaigoje:

Ir man be galo graudu Malda širdy netilpo. Vargonai gaude, gaudė... Ir žvakės tirpo, tirpo... Nyksta, tirpsta. Vysta žydėdamas, tirpsta degdamas. Prisiglausti - paskutinis vilties judesys. Nusižeminimo kaip laisvos atgailos. Nusižeminimo, kurio neapleidžia iš­ didumas - nedrąsa: „Aš nedrąsi stovėjau / Pilioriun pri­ siglaudus..."; „Prie tavęs, šaltoji, prisiglausiu..."; „Balta snaige norėtau priglusti / Tau prie krūtinės...". Ta pati pasija. Iš aukštumo, meilės, kančios - į meilę, atgailą, nusižeminimą.

TARP ESANČIO, PASIRODANČIO IR NYKSTANČI O Rudenio vėjuje lingavo sujuodiję, nenuskinti žiedų staga­ rai. Ir skambėjo netikėtas, kontrastiškas akompanimentas: „Manęs dar nebuvo, alyvos žydėjo, manęs nebebus, jos ir vėlei žydės..." Kas skambėjo? Salomėjos Nėries eilėraštis, ar kažkas jau kita, išėjęs iš eilėraščio reikšmių, supran­ tamų ir ne kartą bandytų aprašyti į neaprašomą būties prasmės erdvę, ilgesio, nerimo, džiaugsmo, didžiojo pra­ einamybės liūdesio erdvę. Grįžimo judesys. Tiksliųjų lyrikos analizės metodų su­ žydėjimas prieš pradėjimą vysti. Lyg tarp kitko pasakyta D.Saukos mintis, kad lietuviškoje A.J.Greimo biografijos dalyje rezignacijos daugiau negu prancūziškoje. Taip. Tik­ rai. Ir ne tik A.J.Greimo biografijos literatūriškoje dalyje. Kokiu būdu, kokiu metodu įmanoma suglebti „Aly­ vas"? Jokiu. Ir kodėl to reikia? Mokslui? Pažinimui? Paži­ nimui to, kas pats pažįsta nepažindamas? Dvasiai tapati tik dvasia. Tik įžvalga. Tik akimirka, kai tai, ko neįmano­ ma pažinti, pasirodo, sušvyti, atsiveria. Patiriantis priva­ lo liudyti: tai yra. Alyvų žydėjimo metafizika, rudenio vė­ jui daužant pajuodusius nenuskintų žiedų stagarus. Bū­ ties keliamatiškumas - juodi, šlapi stagarai vėjuje, šviesi žydėjimo gausa (prisiminimas, būsimybė ar iš kažkur at­

99

klystanti platoniškoji anamnezė: žinojimas tėra prisimini­ mas...) ir Salomėjos Nėries „Alyvos" - tarp jų ar virš jų... Eilėraštis gali būti kažkas, nuo kurio pradedi eiti. Ar­ ba - prie kurio sustoji bandydamas įminti jo paslaptį. Jei ta paslaptis yra (o ją turi kiekvienas meno kūrinys), ji ne­ išnyksta nei analizuojama, nei aptariama, nors ilgas buvi­ mas viešumoje kūrinį nuvargina, susikaupia nuosėdų, prietarų, tuščių žodžių. Pavargusius kūrinius atgaivina tik ypatinga širdies energija, eilėraščio įsijungimas į atskirą žmogaus būties trajektoriją. Seni, pavargę ir nuvarginti ei­ lėraščiai išeina iš knygų ir pradeda gyventi su tais arba tarp jų, apie kuriuos kalba, kuriems yra priskirti. Salomė­ jos Nėries „Alyvos" gali būti suprastas kaip vienas eilė­ raščių, išėjusių iš knygų ir gyvenančių alyvose, tarp aly­ vų, joms svaigiai ir trumpai žydint, nors parašytas eilė­ raštis ankstyvą pavasarį - kovą: Manęs dar n e b u v o ,Alyvos žydėjo — Manęs nebebus jau, Jos vėlei žydės. Ir kris jų lapeliai Nuo saulės ir vėjo Kaip smėlio s a u je lė s Ant mano š ir d i e s ---šis eilėraštis yra tai, kas yra brūkšneliai, - vienas ir du eilučių gale. Jie nėra tik skyrybos ženklai, tikriausiai jie ir nėra skyrybos ženklai, nes ką gramatiškai reiškia brūkš­ nys po taško („Jos vėlei žydės. -")? Jis reiškia tai, ko ne­ reiškia kaip įprastos funkcijos ženklas. Tai, kas nesutelpa į įprastus taisyklingus rėmus. Arba tai, kas nepasakoma, neįmanoma pasakyti. Duodamas ženklas, nuoroda. Salo­ mėjos Nėries brūkšniai - jos širdies ženklai. Pirmas - lai­ ko tekėjimo baugumas, gyvenimo trumpumo nuojauta ir 100

mirties jaunystėj sąsaja su grožiu dienoraštyje: „Ak, kaip gražu, gražu jaunystėj mirti" (1925.VII.24). Praeinančio gyvenimo ir nužydinčio žiedo jungtis Salo­ mėjai Nėriai - esminė (Pagal: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios..."). Žmogaus laikas tarp „nebuvo" ir „nebebus jau", trapus punktyras. O amžinybė yra žydinti amžinai: „žydėjo - žydės". Antras „Alyvų" ženklas - gro­ žio, stebuklingai gražaus žydėjimo įspūdis. Jis atsiranda ne iš tikrovės (bent jau kūrybos akimirką su ja nesutampa, ei­ lėraštis rašomas alyvoms dar nežydint), o iš „pertrūkio tik­ rovėj" ir laiko tėkmėj: laikas „buvo", kai manęs dar nebu­ vo, laikas „bus", kai „manęs nebebus jau". Laikinumo po­ jūtis nėra desperatiškas, o ramus, nuolankus, išreikštas ei­ lėraščio „žemėjimu": žydi, krenta lapeliai, tik vieną kartą krenta smėlio saujelės ant žemiau už visus esančios širdies... Laikas - grožis - mirtis. Brūkšneliai, atribojantys nuo tik­ rovės ir uždarantys tekstą jo paties erdvėje. * Ar įmanoma ką nors pasakyti apie alyvas, kad nesigir­ dėtų Salomėjos Nėries balso? Lietuviškai - sunku. Ar tai tradicija? Greičiau fenomenali motyvo sublimacija. Ypatin­ ga motyvo sutelktis, sukristalizuota gamtos (žydėjimo) ir dvasinės būsenos vienovės. Blyksnis, proveržis vieno į ki­ tą: gamtos į dvasią ir dvasios į gamtą. Maironio „Nuo Bi­ rutės kalno", J.Aisčio „Peizažas", Salomėjos Nėries „Aly­ vos". Ne jūra, ne peizažas, ne alyvos. Bet kartu - ir. Kur yra „Alyvų" laikas? Kas jis yra? Ar tas, kurio išvis nėra? Tik buvęs ir nebebusiantis. Mažytė užrašų knygelė Palemone. Vaikiški piešiniai, įra­ šas vienas pats, be laiko ir belaikis: kodėl tylite... * Salomėja Bačinskaitė-Bučienė yra vidutiniškų gyveni­ miškų galimybių moteris (nelengvai tvarkėsi su tiksliai101

siais mokslais, nekaip mokytojavo, nelabai tesiorientavo ir kitokiose situacijose). Bet graži, moteriška. Visko pakako nugyventi įprastam vidutiniškam moters gyvenimui. S.Bačinskaitės-Bučienės gyvenimą sukomplikavo Salo­ mėja Nėris, didelis talentas, ypatinga dvasinė energija, ne­ palyginamai didesnė už jos žmogiškąsias galimybes. Jėga, kuri nebuvo pavaldi ir jai pačiai, o dažnai ir baugino. Ato­ dūsis dienoraštyje: „Viešpatie, per daug gilią ir per daug plačią man širdį davei..."

* Namai panaikina namų ilgesį, namų transcendenciją. Namų netekimas grąžina į pirminę žmogiškųjų netekčių erdvę. Apsinuogina būties šaknys. Kalba įgauna ontolo­ ginį matmenį: „Iš tylos atsiduso: / - Aš nakties nebijau. / Šitas kelias juk mūsų, / Ir namelis tuojau?" („Namo"). Ne­ bijau, kelias, namelis... Saugu. Atodūsis: „Netikrai, netik­ rai..." Suvesti ir išskirti. Tai kartojasi tūkstančius kartų tūkstančių žmonių gyvenime... Namai, namo, namie yra pripildyti būties. Bet niekad nėra perpildyti. Amžinas, skli­ dinas pilnis, - pasakytų J.Baltrušaitis. * Vienos iš nemirtingųjų (pagal Prancūzų Akademijos for­ mulę) - Margerit Jursenar žodžiai: „Knygos nėra gyveni­ mas, o tik jo pelenai". Rinkinį „Prie didelio kelio" Salomėja Nėris parsivežė kaip savo gyvenimo urną. Žydėjimu baigiasi tai, kas prasideda giliai po žemėm. Žydėjimas yra pabaiga. Baugu žydėjimo. Salomėjos Nėries žydėjimas turi mirties potekstę. * Mirties kūrybingumas. Yra poetų, kuriuos sukūrė mir­ tis. Novalis, pavyzdžiui. Mirtis tebekuria V.Mačernį. Kurį laiką itin intensyviai - B.Radzevičių.

102

Ir Salomėją Nėrį taip pat. Jos keturiasdešimt metų - be­ veik tik tiek kiek B.Radzevičiaus. Kūrybinį mirties darbą ilgai trukdė netikri paminklai. Dabar labai intensyvina neapykanta ir meilė. * L.Meškaitytės miniatiūrų paroda Dailės muziejuje. Iš gi­ liai švyti kažkas nematomas. Pati apie save - bemokslė: „Tai ne talentas, o meilė". Salomėja Nėris karo metais išsirašo iš L.Tolstojaus: „Ta­ lentas - tai meilė. Kas myli, tas ir talentingas..." * Vakaro tamsoj vien balsas iš „Kranto" laidos - buvęs Vilniaus universiteto dendrologijos katedros vedėjas, da­ bar pansiono gyventojas tyliu balsu kalbėjo: mes visi čia seni ir pavargę, mes niekam nebeturim neapykantos. Gim­ tojo krašto ilgesys (nuo 1946 iki 1989 m.) viską išdegino. Gimtojo krašto ilgesys viską išdegina... Švari, stipri ugnis. A.Mickevičius tėvynę palygino su sveikata, tik jos ne­ tekęs imi suprasti, ko netekai. Salomėja Nėris du kartus parafrazavo šią mintį: 1942 metų eilėraštyje ji klausė sa­ vęs - galbūt ir lemtingai: „Kam reikalinga man gyvybė, / Kam reikalinga sveikata, - / Jei netekau tavęs, tėvyne, / Jei tu esi man atimta?" Ir 1943 metų eilėraštyje „Už gyvy­ bę tu brangesnė" (kontaminaciškai įjungtame į poemą „Mama, kur tu?" , o paskui atskirtame rinkiniui „Prie di­ delio kelio"): Už gyvybę tu brangesnė, Širdyje kur plaka. Tas tegali pasigesti, Kas tavęs neteko.

103

Ir dvasios ligos įvardijimas eilėraštyje „Vėl sniegti": „Ne - ašaros vien teka sūrios: / Tėvynės ilgesio liga.". * Kur galėtų būti (ar dar galėtų būti?) tas vienintelis laiš­ kas, Salomėjos Nėries parašytas 1942 m. žiemą J.Paleckiui, bet neišsiųstas („Gerai, kad liko neišsiųstas"). Nesunaikin­ tas, tik neišsiųstas. Bet trūksta ne tik to vienintelio laiško, kuri ji parašė sunkiausią valandą. Trūksta daug ko. Gal ir todėl tiek kartų i rankas patikliai buvo dedami lapeliai su menkais eiliavimais - pašnibždant: „Čia Salo­ mėjos, sako, kad paskutinis..." * Ar kalbėdami apie Salomėjos Nėries paskutinio tarps­ nio lyriką, nemotyvuojame jos vertės pačios poetės išgy­ venimais? Jai buvo labai sunku, ji kentėjo, ilgėjosi... Bet ką bendro tai turi su kūriniu? Biografija neturi. Bet turi dvasinė patirtis, tas ypatingas kristalas, kuris kūrybingoje prigimtyje susilydo iš meilės, kančios, praradimo, ilgesio, džiaugsmo, netekties... Mano gyvenimas ir mano būtis nėra tas pats. šią min­ tį - viena ar kita forma - yra kartoję filosofai ir poetai. Ne tas pats - biografija ir patirtis. Ir iš nepatrauklios biogra­ fijos gali atsirasti tauri vidinė patirtis. A.Kamiu apmąstymai: taip, tarp patirties ir kūrybos yra ryšys. Jis prastas, kai kūriniu bandoma viską suimti. Ir ge­ ras, „kai meno kūrinys yra iš patirties išrėžta dalis, deiman­ to briauna, koncentruojanti beribį vidinį švytėjimą". Tiksli metafora. Paradoksalu sakyti apie metaforą, kad ji tiksli. Bet taip yra Salomėjos Nėries paskutinio tarpsnio eilėraščiuose būtent šito vidinio švytėjimo arba šviečiančios tamsos. Yra tiksliai iš patirties išrėžtų dalių, atiduotų kalbos globai. M.Heidegerio atošauka: regėjimas ne iš akių, o iš bū­ ties švytėjimo... 104

*

Tokia ypatinga karta - pirmoji jutusi prigimtinio lietu­ viškumo erdvę: savo mokykloje, savo universitete: J.Aistis, B.Brazdžionis, A.Miškinis, S.Nėris... O.šimaitės paliudijimas: „S.Nėris šiuo metu man padėjo suprasti ir J.Kossu-Aleksandravičiaus poeziją. Šį poetą ji vadino „mūsų tragiškuoju lyriku". * „Bendrakeleivio" dedikacija - „Sūnui": „Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią...". Atrodo, kad šis eilėraštis yra vi­ siškai pririštas prie biografijos. Bet biografinė konkretika yra tik impulsas dvasinei patirčiai skleistis. Kokia įstabi yra šio eilėraščio transcendencijos galia: Švelni vaiko gal­ velė, jos palyginimas su glostomo paukščio plunksnomis (skridimas, skrydis - pasąmonėj) ir: „Tolumoj tėvynė ma­ no dunkso - / Lyg pro debesį vilties žvaigždė...". Nuo at­ skiro į didį bendrumą - tėvynę. Būties likutis, susikoncen­ travęs į ypatingą motinos ir vaiko ryšį, atstato būtį kaip visumą, prasmę, viltį. * Literatūros istorija kaip mokslas siekia būti objektyvi, neutrali. Ji yra šiapus. Šiapus kūrėjo skausmo, šiapus tra­ giškųjų gyvenimo trajektorijų. Anapus yra ir gali būti tik kūryba. Joks pašalinis ten neįkelia kojos. Ar įmanoma ty­ rinėjančiam literatūrą bent jau eiti briauna tarp šiapus ir anapus? šiapus - tekstas. Anapus - kūrybos slaptis. J.Ais­ čio eilėraštis „Šiapus ir anapus"... Įstabi knyga VV.Muschgo „Tragiškoji literatūros istori­ ja", jau keliskart išleista. Taip, galbūt tai ir yra ta briauna, tas tarp. Bet kaip sunku ant jos išsilaikyti: kenčiančio kū­ rėjo aprašymas ir tėra tik aprašymas, tik vienas iš paties kūrinio užmiršimo būdų. Salomėjai Nėriai buvo baugu A.Šopenhauerio minčių 9.885

105

apie meilę ir moterį. „Norėčiau, kad kas nors pabandy­ tų p arašyti tragiškąją literatū ros istoriją („... aber wünschte ich, daß ein Mal Einer tragische Literaturges­ chichte versuchte...") - tai taip pat A.Šopenhaueris, bet kita jo pusė. * Yra dar vienas Salomėjos Nėries eilėraštis - galimo nau­ dininko, galimo paskyrimo. Tai „Viltis", su paantrašte „Iš Čiurlionio paveikslo". Jį reikia perskaityti po „Maironiui". Tas pats gilusis arba aukštasis „tu", sutinkamas gelmėje arba viršūnėje. Pirmoji „Maironiui" eilutė: „Sako, mirda­ mas mane tu keikei...". Ir „Vilties" pradžia: „Nūnai tu pats prieš mane tiesiai". „Maironiui" parašytas besibaigiant 1942 metų sausiui, „Viltis" - tų pačių, sunkiųjų, metų pa­ vasarį. Pasirodančios ir nykstančios vilties pavasarį. „Mai­ roniui" kuriančioji dvasios energija yra gęstanti, pati sa­ vęs atsisakanti, virstanti materialiu mažumu: slieku, ru­ giagėle... „Viltis" - iš dvasios įvykio, blyksnio, nušvitimo: „Nū­ nai tu pats prieš mane tiesiai". Ne paveikslas, ne kūrinys tu pats, kursai esi Kūrėjas: „Nuo žvakės tu akis pakėlei, / Kokios jos šviesios ir bedugnės!". Kartu viršūnė-šviesa ir kartu gelmė-bedugnė. Kūrėjo dvasios ugnis yra išbandanti. Ar turėjo Salomėja Nėris Ufoje bent kokią Čiurlionio paveikslo reprodukciją? Vargu. Kūrinys atmintyje. At­ minties kūrinys, prisišauktas dvasios intensyvumo. Išsi­ šauktas: ¿Nūnai tu pats prieš mane tiesiai". Akis į akį žvakės šviesoje. Išbandymo baimė: „Gal ir mane lyg plaš­ takėlę / Sudegins jų galingos ugnys?" Ir išbandymo įvel­ ka: „Aš lūpas pajutau prie kaktos - / Lyg amžinybės dia­ demą." Pirmasis pakėlimas - dar prieš „Tolimą sapną".

106

*

Metodų laikas bevaisėj, išdegintoj, ištryptoj žmogaus dvasios erdvėj. Donaldo Kajoko nuostaba 1994 m. „Poezijos pavasary­ je" - lyg iš kokio suokalbio: „Viršmentalinės sferos tikrų­ jų gyventojų, iš savęs šviečiančių bangų dabar jau kur kas dažniau sutinku kokiam labai paprastame eilėraštyje, tik bėda, kad mirgančių margančių gelmenų dažnam tokį iš­ giedoti retai pavyksta. O štai kad ir S.Nėries koks nors „Diemedžiu žydėsiu" - nuostabios galios ir vaiskumo švie­ sa sklinda iš tų garsų dermės". Taip, sklinda. Jeigu nusto­ sime ją jausti, ar ji besklis? Ar viršmentalinės sferos vais­ kiai šviesai būtinai reikia mūsų - laidininkų? * Dar kartą - kas yra kūrinio laikas? Kas yra jo erdvė? Tik 1928 m. vasarą Salomėja Nėris buvo Vokietijoje, Šveicari­ joje. Tik tada ji pamatė Alpes ir tada įstabiuosius, iš tiesų baltus kalnus, švytinčius kad ir leidžiantis į Insbruką. Bet kaip, kokiu būdu, iš kokios erdvės ir iš kokio laiko 1926 m. vasarą parašytas eilėraštis „Baltieji kalnai" (vėlesnė re­ dakcija „Alpėse"): O baltieji kalnai, o baltieji kalnai! Nusilenkti aš jums kaip dievams atėjau. -

O baltieji kalnai, nebylieji dievai! Ar jūs mokate jaust kaip mažytė širdis? Ji jau buvo regėjusi savo dvasios baltuosius kalnus prieš tai, kai iš tikrųjų juos išvydo. * Kas dar lieka po „Prie didelio kelio"? Riba - grįžimas namo. Dienoraščio įrašai 1944 m. rugsėjo 27-30 dienomis 9'

107

kelyje, ant ribos: „Smolenskas. Minskas. Griuvėsių krūvos. Lietus. Žemė raudojo visą naktį...". „Tėvynės gamta. Toks grožis! Bučiuoju mylimą žemę, kiekvieną geltoną beržo lapelį". Lieka dvilypė būtis: oficiali, nepaleidžianti, ir atskira, dramatiška. Du eilėraščių tipai: 1944 m. spalis - oficialiai optimistinis „Mes grįžtame..." („Kareiviškai žygiuojame, tvirtai"). 1945 m. pradžioje - „Leninas" - negyvas, per jė­ gą spaudžiamos frazės. Greta - tuo pačiu laiku - skaudi širdgėla, beviltė aimana. 1944 m. lapkričio pradžia: „Rau­ dokite, rudeniai lietūs...". Netrukus vienas po kito: „Ko vidurnakčiais tyliai kukčioji?", „Rudenėlį tylųjį, geltoną..." Vėjo melodiją dar sykį sugavo 1945 m. pradžios eilėraš­ tyje - su turbūt ilgiausiu epitetu - „Priešpavasariniai vė­ jai": „O vėjai, vėjai priešpavasariniai, / Tėvynės vėjužėliai - laisvės broliai!" (Salomėja Nėris vėjo poetė: „Vėjas" („Vėjas, oi, vėjas!.."), „Vėjas ir vaikai", „Vėjo pasaka..."). Dar paliko žodį „Prūsu Lietuvai" su puikiu tautosakos epigrafu: „Kelkis, miela, jau rūta išdygo...". Ir „Obelys žydi" - kaip paskutinį gimtąją šalį laiminantį atodūsį. * Yra užbaigtų ir išbaigtų Salomėjos Nėries eilėraščių. Visi gražiausieji. Tobulumas kaip užbaigtumas. Bet nuolat likosi ir atskirų eilučių, fragmentų. Prisilies­ davo prie kažko skaudaus ir atsitraukdavo. Iš 1928-ųjų: Aš nuodėminga, Viešpatie! Nesiginu - aš nuodėminga, Bet mano „nuodėm ė" Šventesnė už „šventųjų" „dorybes". IŠ 1930-ųjų:

108

Jūra! Tu galinga. Nuramink mano aistrą! Užgesink mano ugnį Eilutė, viena, dvi, trys - skaudūs paskutinio gyvenimo tarpsnio punktyrai. Neužbaigta taip, kaip užbaigta. Atver­ ta, kaip užslėpta. Iki „palaido posmo", besibaigiant 1944iesiems: „Palaidą posmą tau skiriu, / Žeme iškankintoji..." („Artimesnio už tave aš nieko nebturiu..."). Palaidas pos­ mas - nesuveržtas, nesutvarkytas, neužbaigtas, neišbaig­ tas. Toks - „Kada ruduo". Gyvybė gęsta skubėdama. Mirtis yra tobula. Gyvenimas netobulas, neišbaigtas, niekada neužbaigtas. * Poezija yra tai, kas aišku. Aiškinama ne poezija. Aiški­ namas gyvenimas ir aplinkybės. Kuo daugiau aiškinama­ si, tuo aiškumo mąžta. Poezijos aiškumo. 1994 m. balandžio 30 dieną Rašytojų sąjungoje kalbėta apie paskutinę Salomėjos Nėries knygą - „Prie didelio ke­ lio", neseniai RS leidyklos išleistą. Ir jeigu nebūtų skam­ bėję pačios poetės eilėraščiai, skaitomi Laimono Noreikos ir Rūtos Staliliūnaitės, kalba neišvengiamai būtų išklydu­ si iš pagrindinio - poezijos - kelio. Tame kelyje kalbą apie Salomėją Nėrį išlaikė aktoriai. Rūta Staliliūnaitė prasita­ rė, kad „Prie didelio kelio" jai ne tik knyga, bet ir skau­ dus likimas. Taip, tai likimiška knyga. Salomėja Nėris skaidrius, gražius ir liūdnus eilėraščius atskyrė nuo „privalomųjų", kuriais ramstė savo ir savo mažo sūnaus gyvenimo galimybę. Nė vienos netikros stro­ fos į rinkinį „Prie didelio kelio" neįdėjo. Tai ne tik pas­ kutinė, bet ir testamentinė Salomėjos Nėries knyga. Taip, į praeitį nueinančiu laikotarpiu Salomėja Nėris bu­ vo aukštinama. Bet tas aukštinimas buvo panašus į žemi­ nimą ir nepasitikėjimą. Neišleistas autentiškas rinkinys, o 109

kaip paskutinis žodis įtvirtintas „Lakštingala negali nečiul­ bėti". Taip, apie Salomėją Nėrį buvo daug kalbama, bet dar daugiau nutylima. Vis dėlto Salomėjos Nėries eilėraš­ čiai teikė didžiausių impulsų interpretacinei literatūros kri­ tikai, eilėdaros stilistinei analizei (V.Zaborskaitės, V.Kubiliaus, J.Girdzijausko darbai). S.Nėris liudijo lyriką, pa­ čią jos esmę, branduolį. Ką keičia rinkinys „Prie didelio kelio"? Pirmiausia - jis atstato teisybę. Salomėja Nėris atsiveria tokia, kokia ji no­ rėjo grįžti į Lietuvą iš svetimybės. Ir kokia norėjo joje lik­ ti. Antra, Salomėjos Nėries kūrybos kelio linija ištiesina­ ma. Jos lyrikos kelio pagrindiniai ženklai yra rinkiniai: „Anksti rytą" (1927), „Pėdos smėly" (1931), „Per lūžtantį ledą" (1935), „Diemedžiu žydėsiu" (1938), „Prie didelio kelio" (1994). Prie jų dar glaustųsi „Laukinės obelys", ap­ imančios 1939-1940 metų eilėraščius ir ciklą „Iš M.K.Čiurlionio paveikslų". Kas lieka už šių pagrindinių ženklų, lieka nuošalėje. Bet lieka. Neišnaikinama, neištrinama, būtina kiekvienam aiš­ kintojui. Bet poezija yra tai, kas aišku.

CHRI ZANTEMOS SALOMĖJAI NĖRIAI Chrizantemos - Salomėjos Nėries tema. Pirmą kartą - pa­ čiame jaunystės svaiguly: „Jūra supas, jūroj žydi / Chri­ zantemos vandenų". Antrąkart - drąsiai provokuodama jauną gyvenimą, poetizuodama gražią baltą mirtį: „Kur žydi chrizantemos, / Tenai numirt norėčiau". Ir jauna dva­ sios galybe (eilėraštis „Pajuodo žalios pievos..." parašy­ tas 1927 m. lapkritį) puldama į dainos glėbį. Vienas akor­ das ir tuoj pat - tikriausiai vienas po kito - antras: „Sū­ nau saulėto krašto, / Žinok - nebūsiu tavo". Viliojančiai svaigi, dainuojanti mirtis: Kad karštas širdies kraujas Tavais laukais tekėtų! Kad baltos chrizantemos Raudonai pražydėtų! Chrizantemos realios mirties atvirybėje: „Kam žvakės dega nesutemus? / Kodėl taip širdį gelia? / Ko budi bal­ tos chrizantemos / Prie miegančio tėvelio?". Lapkritis - Salomėjos Nėries mėnuo. Gimusi 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršų kaime. Savo gimi­ mą vėliau taip interpretavo: „Audringą naktį aš gimiau. Rudens vėjai, liūtais staugdami, daužė man lopšį. Pirmas m

mano kvėpavimas - plėšri rudens naktis. Pirmieji išgirsti garsai - pragariška vėjo muzika. Ir mano pirmas šauksmas susipynė su vėju pašėlusia laisvės daina. Tai buvo pirma­ sis mano gyvenimo himnas". Lapkritis - chrizantemų mėnuo. Vėlinių mėnuo. 1930 m. Salomėja Nėris parašė eilėraštį „Vėlinių vaka­ rą". Į knygą jo neįdėjo - liko atskiras, vienas, vienišas: Vėlinių vakarą žibėjo daug šviesos, Kaip danguje žvaigždžių vidurnakty giedriam. Abipus vieškelio - dvi eilės angelų, Tokių baltų baltų, su saulėm rankose. Praėjo daug žmonių: jaunuolių ir senų; Visi šypsojo man nuoširdžiai kaip vaikai. Dar žym ės širdyse užgijusių žaizdų, O akyse šviesa - palaim os spinduliai. Praėjo jie visi - man brangūs, artimi, Ir aš vienų viena sutemusiam kely Vėlinių vakarą... Nuo angelo delnų Nukritusi žvaigždė riedėjo vieškeliu. Aš ją vejuos, vejuos didžiuoju vieškeliu Į šalį tolimą, į nepasiekiamą. Šviesus Vėlinių vakaras - stebuklo vieta, vienu metu su žvaigždėm ir su saulėm. Vieškelis su baltais angelais abi­ pus. Praeinantieji - jau su palaimos šviesa akyse. Ir ta, kuri yra vienų viena sutemusiam kely. Dramatiškos kelionės į šalį tolimą, į nepasiekiamą nuojautą. Metafora, kuri sustab­ do: „Nuo angelo delnų nukritusi žvaigždė riedėjo vieške­ liu". Ir eilėraštis sustabdomas, sustabdomas vizijos, regė­ jimo būvyje - „nedaromas", tarsi atsisakoma jį užbaigti „darant", racionaliai „tvarkant". Pirmąją strofą apgaubia 112

aliteraciniai sąskambiai, antroje - elementarus kryžminis rimas. Trečia - neužbaigta, peršokusi į paskutinę. Pasku­ tinėje - dukart „vieškeliu". Bet žvaigždes ir „aš" vieške­ l i s - ne tas pats. Didysis vieškelis bus ir didelis kelias... Likiminė Salomėjos Nėries metafora - „Prie didelio kelio". Ir - ne metafora: eilėraščio ir paskutinio autentiško rinki­ nio pavadinimas: „Prie didelio kelio stovėjom - žiūrė­ jom... / O liūdesiai gūdūs kelių didelių!". Ir eilėraštis, kuriuo rinkinys „Prie didelio kelio" užbai­ giamas - „Virkdo vėjas". „Virkdo vėjas Vėlinių vėles" pirmoji šio eilėraščio eilutė. Galėtų būti - gal ir yra - at­ skiras eilėraštis. Visas. Užbaigtas. Tokių eilėraščių-atodūsių paskutiniu savo gyvenimo laikotarpiu - tarp trisdešimt aštuonerių ir keturiasdešimties metų - Salomėja Nėris yra parašiusi. Nieko nebegalima pasakyti - tik išgirsti. Išgirs­ ti: „Virkdo vėjas Vėlinių vėles". Išgirsti žodį, kurį pagau­ na muzikos vėjas. Tai paskutinė riba, prieinama poezijos. Vienų - iki keturiasdešimt. Kitų - niekada. „Prie didelio kelio" kelių mašinraščio egzempliorių iš­ likimas yra stebuklingas. Žaliu siūlu perrišti perpus su­ lenkti lapai - daiktas, fenomenali prasmių sankaupa. Pa­ liktas saugoti, atskirtas nuo kraupios savo dabarties, su­ telktas į būsimybę. Besiskiriantys variantai ir nuojauta galbūt yra dar nežinomų Salomėjos Nėries eilėraščių. Gel­ mės laikas: dabar išleistas rinkinys yra čia, bet kartu lieka paniręs ten. Erdvės poliai: rašyta svetur (Maskva - Penza - Ufa), bet visi eilėraščiai Lietuvai, į Lietuvą. Kelias, di­ delis kelias - iš ten į čia. Sakralinis centras (Maironis, vai­ kystės bažnytėlė, tėviškė) su gamta, kalba, gyvybe, viltim. Bet tą erdvę kuriančioji ir išgyvenančioji nebebus sugrįžtančioji. Sugrįžimo pilnaties ji nebegalės patirti. Ji yra pra­ radusi vidinį integralumą. Todėl ne visai, ne visam sugrįž­ ti. Tik - pamatyti, tik - prisiglausti, tik - išgirsti. Mažiau­ siojo, skurdžiausiojo dalią (akmenėlio, slieko, rugiagėlės) pasirenkant kaip išganančią. Mirties nuojauta: „Jei nepa­ 113

gysiu, pasakykit, / Kaip ja, vienintele, sirgau". Atrodo, kad šis eilėraštis („Vėl sniegti") negalėjo būti parašytas kitu lai­ ku - tik lapkritį... „Kai lapkritys naktis pravirkdo, - / Ašai neužmiegu." - eilėraščio „Kur tave dėsiu?" pradžia. Vėlyvo rudens - lapkričio - intensyvus išgyvenimas. „Niaurus lapkritys! Visą grožį, gyvybę - spalvas, paukš­ čius, laukus paslėpė po juodu calūnu. Ar girdi?.. Ar girdi vargonuojant? - Tai vėjas requiem groja", - įrašyta dieno­ raštyje. Daug eilėraščiu su rudens vardu. Rudens draskan­ tis baugumas: „Rudeniniai paukščiai drasko mano širdį, / Rudi vėjo paukščiai - vėlės alkanų". Rudenio vaiskumas grynas kaip ašara: „Rudenėlį tylųjį, geltoną / Sugrįžau na­ mučių...". Ir žydėjimas - nykimo kontrastas. Salomėja Nėris gebė­ jo pakilti iki žydėjimo dvasinės ekstazės („... kaip žydėji­ mas vyšnios...") ir galėjo nusileisti iki pačios nuolankiau­ sios elegijos: „... manęs dar nebuvo... alyvos žydėjo... ma­ nęs nebebus...". Pačioj jaunystėje - dvidešimt pirmais gyvenimo metais dienoraštyje: „Sužydo visos gėlės dėl manęs. Aš paliksiu žemę, išeisiu... Nė vienos gėlės ne skinsiu - težydi...". Žinoti, kad visa, kas žydi, vysta, nyksta, ir vis tiek - ne­ skinti. Težydi. Beprasmis didžiosios būties prasmės veiks­ mas, sutelktas į menką judesį. Iliuzijos kūrimas. „... kas niekada neturėjo iliuzijų, neapčiuopia visų žmogiškojo są­ moningumo dimensijų. Jis nežino, ką yra praradęs ir ne­ turi į ką susižeisti" (Vytautas Kavolis). Salomėjos Nėries likimas sužeistas. Ir skaudžiai žei­ džiantis. Tuos, kurie turi kito skausmo pojūtį, atveriantį žmogiškosios būties trapumą ir silpnumą. „Ar mes turėjome ką gražesnio už šią silpną moterį? Ką?" - „Literatūroje ir mene" kartą paklausė Vytenis Rim­ kus, ir gal šį klausimą labiausiai įsidėmėjau iš visko, ką mes kalbėjome (ar tylėjome) apie Salomėją Nėrį jos devy­ niasdešimtaisiais metais. Dar - seserišką Liūnės Sutemos 114

balsą iš toli - ačiū. Dar - Palemono namelio saugotoją Al­ biną, jauną, gražią muziejaus vienišume. Baugią naktį, ma­ rioms liepsnojant nuo žaibų, ji susiėmusi Salomėjos rank­ raščius ir išbėgusi į lauką. Kad rankraščiai nesudegtų... Kai yra ką saugoti, atsiranda ir kas saugo. Gali būti, kad iki Salomėjos Nėries šimtmečio likęs tar­ pas bus tylos laikas. Laikas, saugantis tikruosius, trapiuo­ sius jos kūrybos pavidalus. Kas tikrai yra dabar? Yra eilėraščiai. Yra likimas, sužeis­ tas ir žeidžiantis. Yra kapas baltoms chrizantemoms žydėti.

TURINYS Nauji prasmių kontekstai ir Salomėja Nėris...................... 7 Tragiškasis vaidmuo.............................................................. 13 Anos Achmatovos ženklai....................................................21 Prie didelio kelio.....................................................................29 „Tolimo sapno" paraštėse...................................................36 Baugieji kūriniai......................................................................42 Dvilypė būtis............................................................................52 Paskutiniai linksniai...............................................................62 „Aš moteris - tik O disėja..."...............................................72 Šimtametė žiem a.....................................................................79 Eilėraščio išėjimas iš tamsos..............................................85 E ilu tės- viena, dvi, trys.......................................................89 Žemyn, dar žemyn.................................................................94 Tarp esančio, pasirodančio ir nykstančio.........................99 Chrizantemos Salomėjai Nėriai........................................111