Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus 9786098120219

Citation preview

mvhmu

iw.niv.MMi.mu

-iltlIKilH NVIVIVS

Aurimas Švedas

Irena

Veisaitė • Gyvenimas turėtų

būti skaidrus

AUKSO ŽUVYS VILNIUS 2016

Knygos leidimą parėmė Lietuvos kultūros taryba VU Istorijos fakulteto Tarybos posėdyje 2016-06-29 (protokolo nr. 9) apsvarstyta ir pritarta skelbti kaip sakytinės istorijos šaltinio publikaciją Recenzentai: dr. Lara Lempertienė (Lietuvos Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka) prof, (h p ) dr. Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas) Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis Knygoje panaudotos nuotraukos: Irenos Veisaitės asmeninio archyvo, Algimanto Aleksandravičiaus (p. 10 ir viršelio atvartas), Dmitrijaus Matvejevo (p. 177), Artūro Morozovo (p. 4,292), Antano Sutkaus (p. 268 ir viršelis), Audriaus Zavadskio (p. 184), Mariaus Mikalajūno asmeninio archyvo (p. 153), Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus archyvo (p. 175), leidėjo archyvo (p. 212,298,346). Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose ar archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. ©Aurimas Švedas, 2016 © Irena Veisaitė, fotografijos, straipsniai, dokumentai, 2016 © Jokūbas Jacovskis, apipavidalinimas, 2016 © Laura Blynaitė, bibliografija, biograma, 2016 © Leidykla „Aukso žuvys“, 2016 isbn

978-609-8120-21-9

TURINYS

pratarm ė Atm inties ir istorijos akistatoje • • • 9

I pokalbis II pokalbis m pokalbis iv pokalbis v pokalbis vi pokalbis vii pokalbis viii pokalbis pokalbis x pokalbis

ix

xi pokalbis xii pokalbis xiii pokalbis

Gyvenimas turėtų būti skaidrus • • • 17 Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus • • • 47 Kas nutiko pasauliui? • • • 63 Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė • • 73 Gyvenau tarp labai gražių žmonių • • • 99 Man reikėjo naujo postūmio • • • 113 Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją ••• 133 Teatras puikiai atitinka mano interesus ir temperamentą • • • 155 „Salose“megzdavosi ypač glaudūs ryšiai ••• 191 Kodėl Faustas, susidėjęs su Mefistofeliu, vis dėlto buvo išganytas? • • • 207 Jutau ypatingą dvasinį ryšį su būties broliais • •• 221 Nieko nesigailiu, tik mano sprendimų kaina buvo iryra labai aukšta • • • 247 Pasijusti istorijos kūrėju, ko gero, galima tik vieną kartą gyvenime • • • 267

vietoj epilogo Man kyla vis daugiau klausimų, o atsakymų — vis mažiau • • • 291 priedai Kalbanti praeitis • • • 297 Svarbiausi gyvenim o įvykiai • • • 352 Rinktinė bibliografija • • 356 Asmenvardžių rodyklė • • • 368

Atminties ir istorijos akistatoje

Irena Veisaitė ir Aurimas Švedas, paskutinis pokalbių maratono epizodas 2015 m. gegužės mėn. Irenos Veisaitės namuose. Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

ATMINTIES IR ISTORIJOS AKISTATOJE m es m ąstom e apie žm ogaus likimą ir im am e pasakoti. Perfrazuojant anglų rašytoją Graham ą Swiftą, taip elgdamiesi užpildom e egzistencinę tuštum ą ir išblaškom e tam sos baim ę.1 Ši knyga gimė iš m ano, praeities tyrinėtojo, atstovaujančio m ū­ zai Klėjai, noro kalbėtis su germ aniste, teatrologe bei ilgam ete Atviros Lietuvos fondo vadove Irena Veisaite, šiuo atveju esančia m ūzos M nem ės globoje. Per m ūsų pokalbius, kurie tęsėsi 20132015 m etais, siekiau užduoti Irenai Veisaitei klausimus, kurie m an padeda m ąstyti apie žm ogaus buvim o istorijoje prasm ę. Kodėl aš, kaip istorikas, jaučiau būtinybę išgirsti Irenos Veisaitės pasakojimą? Kol kas pam inėsiu tik keletą aspektų — tebūnie jie tam tikros gairės būsim am šios knygos skaitytojui. Irenos Veisaitės asm eninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias x x am žiaus epochas: tarpukarį, pirm osios sovietinės ir nacių okupacijų laiką, sovietm etį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrim o bei įtvirtinim o m etus. Šios knygos herojės gyvenim o pasakojim as padeda interpretuoti m inėtas epochas ir tiesti tiltus per jas skiriančias nesusikalbėjim o ir nesupratim o prarajas. Tad m um s kalbantis aš ne tik užduodavau klausim ą „Kaip buvo iš tik­ rųjų?“, bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti „Ką, kaip ir kodėl m es atsim enam e“. N uolatinis Irenos Veisaitės dėm esys kultūros sferai sovietm e­ čiu ir nepriklausom oje Lietuvoje leido m ano pašnekovei sukaupti unikalios patirties apie žmones, reiškinius, procesus, kuriuos mes dabar tegalim e pažinti skaitydami tekstus, sklaidydami nu o trau ­ kas, žiūrėdam i film uotą medžiagą ar... klausydam iesi gyvosios is­ torijos pasakojimų. Suvokdamas tai, nuolat prašiau Ireną Veisaitę 1 Turiu omenyje Grahamo Swifto romaną Vandenų žemė (1983, liet. k. 2009), kurio pagrindinis veikėjas istorijos mokytojas Tomas Krikas, gyvenantis xx a. aštuntojo dešimtmečio Londone, savo mokiniams pasakoja įvairias istorijas, mažai ką bendra turinčias su mokyklos programa, tačiau skatinančias jo auklėtinius nuolat užduoti klausimus: „Kodėl? Kokia to prasmė?“

Atminties ir istorijos akistatoje

11

dalytis p risim inim ais ir įžvalgom is apie Sovietų Sąjungos, Lie­ tuvos ir Vidurio Europos teatro pasaulį, apie reikšm ingus spek­ taklius ir pažintus režisierius, apie rašytojus ir kitų m eno sričių žmones, nevengiau klausim ų, skatinančių subjektyvų vertinim ą bei interpretacijas. Irenos Veisaitės lemtis ir asm ens, išgyvenusio Holokaustą, etinė pozicija leidžia prabilti apie visuotines traum ines Lietuvos bei Vi­ durio Europos gyventojų patirtis. Esu įsitikinęs, kad tokių žm o­ nių kaip Irena Veisaitė patirtis bei išsiugdytas gebėjimas

suprasti,

atleisti ir gyventi toliau dirbant bendros Vidurio Europos ateities labui yra itin reikalingas x x i am žiaus Lietuvos visuom enei. Todėl m okym asis sugyventi su sudėtinga bei skaudžia istorija yra dar vienas, labai svarbus šios knygos leitm otyvas. Taigi, pats Irenos Veisaitės gyvenim as ir m ano pam inėti aspek­ tai lėm ė pokalbių tem atiką bei knygos struktūrą. Pirm oje ir antroje knygos dalyse Irena Veisaitė pasakoja apie vaikystę, šeim ą, tarpukario Kauną, pirm ąją okupaciją ir Antrojo pasaulinio karo pradžią. Trečioje ir ketvirtoje dalyse atsiskleidžia itin dram atiški Irenos Veisaitės gyvenim o epizodai: gyvenim as Kauno gete, pabėgim as iš šios m irties teritorijos, bandym ai išlikti Vilniuje, susitikim as su Stefanija Ladigiene bei jos šeima. Trečiasis pokalbis išsitenka vos penkiuose puslapiuose, deja, tekstas negali perteikti tvyroju­ sios atm osferos ir pokalbio dalyvius nuolat apgaubdavusios tylos, šiuo atveju iškalbingesnės nei žodžiai. Penkta ir šešta dalys skirtos pirm iem s pokario m etam s, m oks­ lams Salomėjos Nėries gimnazijoje, studijom s Vilniaus, Maskvos ir tuom etinio Leningrado universitetuose. Septintoje knygos dalyje Irena Veisaitė dalijasi įžvalgomis apie darbą V ilniaus valstybiniam e pedagoginiam e in stitu te, savo įkurtos Teatro sekcijos veiklą ir kasm etinį renginį „Teatro m o ­ zaika“ — išskirtinį sovietm ečio Vilniaus sociokultūrinio gyve­ nim o reiškinį.

12

P R A T A R M Ė

A štunta dalis skirta lietuviškojo teatro apžvalgai, pažinčiai su ryškiausiom is jo asm enybėm is ir spektakliais. Devintoje dalyje kalbam a apie skirtingas išgyvenimo strategi­ jas nelaisvės sąlygomis bei intelektualinį gyvenimą, kuris soviet­ m ečiu virte virė „salose“ — tuo m etu Vilniuje egzistavusiuose uždaruose bendram inčių susibūrim uose. Dešim ta ir vienuolikta dalys skirtos literatūrai — užsienio ir lietuvių autoriam s bei jų knygoms, kurių idėjos egzistenciškai svarbios Irenai Veisaitei. Dvyliktoje dalyje brėžiam i asm eninės Irenos Veisaitės istori­ jos kontūrai. Tryliktoje dalyje pasakojama Atviros Lietuvos fondo įsteigim o ir veiklos istorija. Epilogas — m ėginim as įvertinti pokalbių „m aratoną“, kuris galiausiai ir subrandino šią knygą. Užbaigiamasis skirsnis — „Kalbanti praeitis“, kuriam e pateik­ ta m edžiaga pratęsia, pagilina, įkontekstina pokalbiuose ap ­ tartu s klausim us. Taip skaitytojui bandom a suteikti dar vieną galimybę į jau pažįstam os istorijos siužetus pažvelgti iš naujų perspektyvų. Skaitytojų teism ui atiduodam a knyga rašyta laikantis saky­ tin ė s istorijos (oral history) žanro taisyklių: Irenos Veisaitės pasakojim as redaguotas m inim aliai (siekiant išlaikyti kalbos savitum ą, m ėginant perteikti prasm inius akcentus bei em oci­ nes intonacijas); tam tikrus pokalbių m etu išsakytus teiginius ar vertinim us stengtasi paaiškinti ar patikslinti rašant dalykinius bei kontekstinius kom entarus. Tekstą rengiant spaudai skaitytojo patogum ui n u ta rta n a u ­ doti dvejopą nuorodų sistemą: jeigu pokalbyje pam inėtas visas knygos, filmo ar spektaklio pavadinim as, šalia jo laužtiniuose skliaustuose rašom i kūrinio pasirodymo metai. Visais kitais atve­ jais išsam i informacija pateikiam a kom entarų skiltyje, laikantis akadem inės publikacijos rengim o ir citavim o taisyklių.

Atminties ir istorijos akistatoje

13

Tekste panaudotos nuotraukos atrinktos siekiant ne iliustruoti pasakojimą, o m ėginant skaitytojui padėti įsivaizduoti istoriją. Tikiuosi, kad šioje knygoje skelbiami m udviejų su Irena Veisaite dialogai bei juos papildantys tekstai pasirodys prasmingi ir įdomūs ne tik praeities tyrinėtojų bendruom enei, bet ir esm ingai naujais štrichais papildys Yves’o Plasseraud pradėtą kurti šios išskirtinės asm enybės paveikslą.2 Prancūzų teisininko ir ilgam ečio Irenos Veisaitės draugo Yves’o Plasseraud knyga priskirtina pažintinio teksto žanrui: autorius renkasi kalbėjim o būdą, orientuotą j skai­ tytoją, kuris tarsi nieko nežino apie x x am žiaus Lietuvos ir žydų bendruom enės istoriją ir pačią knygos heroję. O šios knygos au to ­ rius vienu iš svarbiausių savo tikslų laiko siekį su bendraautorės pagalba apm ąstyti jos gyvenim o kelią, kurio daugelis atkarpų jau žinom os ir įvairiais aspektais svarbios Lietuvos skaitytojui. Pasta­ roji aplinkybė lėm ė kitokį, nei Yves’o Plasseraud knygoje, aptaria­ m ų tem ų ratą ir užduodam ų klausim ų pobūdį. Rašymas — tai vienatvėje praktikuojam a veikla, tačiau, ren ­ giant sakytinės istorijos knygą, ši taisyklė nustoja galiojusi. Pra­ eities pažinim as per pokalbį, jos fiksavimas bei kom entavim as tekste yra kolektyvinės pastangos išraiška. Suvokdam as tai, n o ­ riu nuoširdžiai padėkoti žm onėm s, be kurių ši knyga neb ū tų pa­ rašyta: pirm učiausia, žinom a, Irenai Veisaitei — už bendravim ą, dalijimąsi savo gyvenim o istorija ir galimybe atrasti dvasinę ben­ drystę; taip p at Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktoran­ tei Enrikai Žilytei, padėjusiai Irenos pasakojim us paversti tekstu; istorikui Stanislovui Stasiuliui ir teatrologei Laurai Blynaitei, padėjusiem s rašan t dalykinius, kontekstinius kom entarus (Laura taip pat sudarė Irenos Veisaitės rinktinės bibliografijos sąrašą ir biogram ą); Godai Grigolytei-Lučiūnienei už dėm esingą ir kūry­ bišką teksto redagavimą; knygos dailininkui Jokūbui Jacovskiui už žodžių ir vaizdų derm ės sukūrim ą; profesoriam s Tomui Venclovai, 2 Yves Plasseraud, Irena Veisaite. Tolerance and Involvement, Brill | Rodopi, 2015.

14

P R A T A R M Ė

Sauliui Sužiedėliui, Šarūnui Liekiui, daktarei Larai Lempert ir m o­ kytojui Mariui M ikalajūnui, skaičiusiems, kom entavusiem s ir re­ cenzavusiem s knygos tekstą; leidėjai Sigitai Pūkienei ir visom s kitom s „Aukso žuvim s“, kurių rūpestį rengiant knygą spaudai ju tau nuolat. Knygą palydint į skaitytojo rankas belieka pridurti, kad nepai­ sant aukščiau išvardinto gausaus, m an visokeriopai padėjusio talkininkų būrio už galutinį bendro darbo rezultatą esu atsakin­ gas tiktai aš. Aurimas Švedas

I POKALBIS

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

Irena Veisaitė, Kaunas, 1930 m. Irena laiko meškiną, su kuriuo susijusi „didelė istorija". Irena labai norėjo turėti brolį ar seserį ir vieną kartą „kaip paslaptį“ pasakė savo draugėms, kad gimė jos broliukas. Kai draugės atėjo lankyti, Irena parodė lovoje miegantį meškiuką, esą tai jos broliukas.

Jūsų gyvenimas tiesiog prisodrintas įvairiausių įvykių ir ribinių patirčių. Ar niekada nekilo mintis sėsti prie stalo ir kai ką užfiksuoti popieriuje? Aišku, kad kilo. Be to, kitų buvau raginam a tai daryti, tačiau tiesiog negalėjau ir nenorėjau leistis į atsim inim us dėl labai įvairių prie­ žasčių. Grįždamas į praeitį turi į ją įsijausti, o tai yra nepakeliam a. Aš gyvenu su šarvais. Kad suprastum ėte, ką reiškia ši m etafora, papasakosiu vieną atsitikim ą. Kai su dviem savo buvusiom stu­ dentėm , dabar jau labai artim om is draugėm is, Audra Žukaityte ir Reda Pabarčiene nuėjom e žiūrėti Andrzejaus Wajdos filmo „Di­ džioji savaitė“ [1995], jos iš kino salės išėjo ašarodamos, o aš ekrane pasakojam ą sukrečiančią istoriją apie žydės likimą Antrojo pasau­ linio karo m etais Varšuvoje priėm iau visai ramiai. Žinoma, m an pačiai kilo klausim as dėl savo reakcijos: „Kas čia darosi?" Tada ir supratau labai aiškiai — gyvenu su šarvais. Kita priežastis, dėl ko niekada nerašiau atsim inim ų ir niekuom et nenorėjau to daryti, susijusi su m ano gyvenim o būdu, o gal ir cha­ rakteriu. Aš visuom et gyvenau dvasiškai aktyviai dabartyje ir dėl šios priežasties tiesiog nebeturėdavau laiko praeičiai. Nuolat reikė­ davo apie kažką galvoti, rašyti, dirbti, dalyvauti. Labai daug širdies ir laiko pareikalavo dėstym as, kurį suvokiau kaip savotišką misiją. Yra ir dar viena priežastis, kodėl niekada nerašiau apie savo pa­ tirtis... Man atrodo, kad rašydam as žm ogus tu ri pilnai atsiverti. Jeigu toks atsivėrim as neįvyksta — rezultatas neįdom us. Soviet­ m ečiu tai apskritai buvo neįm anom a! Aš kalbu ir apie giliai asm e­ niškus atsivėrim us. Nem oku ir negaliu kalbėti apie kai kuriuos labai privačius, asm eninius išgyvenimus. Suvokdama tai, esu pati savęs paklaususi: „Jeigu negaliu rašyti visiškai atvirai — kam iš viso rašyti?“ Kita vertus, savo požiūrį į daugelį dalykų, kurie m an svarbūs, jau esu išsakiusi straipsniuose bei pranešim uose, ku­ riuos skaičiau įvairiose konferencijose įvairiom s auditorijom s Lietuvoje ir svetur.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

19

Reikėtų pasakyti ir dar vieną dalyką... Po karo, kuom et per ste­ buklą likau gyva, vienas iš didžiausių stim ulų eiti pirm yn m an buvo noras papasakoti pasauliui, kas iš tiesų įvyko. Tačiau niekas apie m ano ir kitų žm onių siaubingas patirtis nenorėjo klausytis. Todėl kalbėti apie jas buvo visiškai beprasm iška...3 O be to, reikėjo kabintis į gyvenim ą, ir m an gana greit tapo aišku, kad skaudžios atm inties gaivinimas sekina. Po karo iš m ano tėvų kartos gyva liko vienintelė m ano teta, m am os pusseserė Ona Štrom aitė4. Ji išgy­ veno Kauno gete, o vėliau — išliko ir Štuthofe. Tetai Anuškai, kaip ją visi vadino, gyvenim as po karo virto am žinu gedulu. Pasitrau­ kusi iš viešojo gyvenim o (po karo nė karto nenuėjo nei į kiną, nei j teatrą), ji gedėjo to, kas buvo sunaikinta ir prarasta. Galbūt dėl to m ano teta labai anksti m irė. O aš norėjau gyventi! Gyvenimas m ane traukė. Tačiau privalėjau kažkaip surasti jam e savo vietą ir įsitvirtinti, susikurti gyvenim o tikslą ir prasm ę.

Kad pokalbis (į)vyktų, o dar ir pavyktų, klausiartčiajam labai svarbu po truputį perprasti savąjį pašnekovą. Vieni geba prisiminti menkiausias detales apie įvykius, nutikusius prieš keliasdešimt metų; kiti meistriškai rekonstruoja bendriausius praeities vaizdinius, neišskirdami juose detalių; tretiesiems atminties atgaivinimui reikalingos nuotraukos ar dienoraščio užrašų fragmentai. Kaip praeitis atkuriama jūsų mintyse?

3 Pokario tylą skatino sovietų vykdyta politika formuojant Antrojo pasaulinio karo atminimą, kurios leitmotyvas —„kova prieš fašizmą", o atskirų tautų karo netektys buvo paslėptos po „taikių tarybinių piliečių" aukų sąvoka. Šią politiką puikiai reziumuoja istoriko Alfonso Eidinto komentaras: „Sovietai vadovavosi savo gerai žinoma pozicija —yra žydai, bet nėra žydų klausimo. Holokausto atžvilgiu tai supaprastina reikalą: daug žydų buvo fašistų nužudyta, tačiau nebuvo jokio išskirtinio holokausto, karo eigoje vyko tarybinių piliečių masinis naikinimas, tad visų tautybių asmenys pateko j bendrą nužudytųjų grupę." Žr.: Alfonsas Eidintas, Žydai, lietuviai ir holokaustas, Vilnius: Vaga, 2002, p. 326. 4 Ona (Anuška) Štromaitė (1901-1967) —maisto krautuvėlės Kaune savininkė, Irenos Veisaitės teta.

20

I

P O K A L B I S

Ryškiausi m ano atm intyje atkuriam i vaizdiniai yra susiję su em o­ cijomis. Galiu neprisim inti įvykio ar kūrinio turinio, kažkokių su juo susijusių aplinkybių, tačiau visuom et gerai prisim enu emociją, kurią jie m an sukėlė.

Galvodamas apie tai, kaip reikėtų apibūdinti Jūsų gyvenimą, staiga prisiminiau per pirmą mūsų susitikimą nuskambėjusią mintį, jog tiek Jums, tiek ir man artimas požiūris į gyvenimą kaip į meno formą. Gal galėtumėte kiek plačiau pakomentuoti, kaip toks požiūris susiklostė? Kiekvienas m eno kūrinys turi tu rė ti tam tikrą struktūrą ir pasa­ kojim o ritm ą. Tik tokiu atveju m enas gali būti paveikus. Aš jaučiu, kad savo gyvenim am s galėtum e pritaikyti analogiją su m eno kū­ riniais, kuriem s privalu turėti struktūrą, ritm ą, jau nekalbant apie aiškias idėjines ir vertybines gaires. Ypač tai pajutau, kai ištekėjau antrą kartą už labai m ylimo savo vyro Grigorijaus5. Buvimas kartu m an padėjo suvokti, kad kiekviena diena yra ypatinga, nes teikia kai ką nauja, atveria galimybes kurti savo gyvenimą. Labai svarbu pajusti laiko ritm ą ir neužtęsti įvykių ar procesų (kas labai dažnai n u tin k a film uose ir spektakliuose). Kitaip sakant, gyventi kūry­ bingai. Galiu duoti tokį pavyzdį... Mes nebuvom turtingi, tačiau norėjom e vienas kitam padovanoti nors ir visą pasaulį. Pam atę naują pastatą, įdom ų paveikslą, kraštovaizdį, gėlę ar perskaitę prasm ingą knygą, vienas kitam sakydavome: „Aš Tau dovanoju šį dalyką!“ Akivaizdu, kad tokios dovanos neturėjo jokios materialios išraiškos, tačiau jos leido m um s prisiliesti prie grožio, pripildyti buvim ą prasm ės. 5 Grigorijus Kromanovas (1926-1984) —Estijos teatro ir kino režisierius, antrasis I. Veisaitės vyras. Plačiau apie G. Kromanovo asmeninę ir kūrybinę biografiją žr.: Lavastaja Grigori Kromanov: mdlestused, artiklid, kirjad, paevikud [Režisierius Grigorijus Kromanovas: atsiminimai, straipsniai, laiškai, dieno­ raščiai], sud. Irena Veisaitė-Kromanova, Tallinn: Eesti Raamat, 1995.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

21

Tai gali nuskam bėti kiek didaktiškai, tačiau gyvenim as tu rėtų būti skaidrus. Jo nereikia užteršti nei alkoholiu, nei kom prom isais. O tai pasakius, galima eiti kiek toliau, nei leidžia m ūsų aptarta ana­ logija. Patirtys, apie kurias aš Jums ką tik papasakojau, leido m an suvokti, kad gyventi irgi yra m enas, kad gyvenim ui irgi reikalinga prasm ė, tem a ir ritm as. Galiu nekukliai pasigirti dedikacija, kurią m an užrašė žym us sociologijos profesorius Zygm untas Baumanas, dovanodam as savo knygą The Art of Life —„Mes — gyvenim o m enininkai“ [2008]: „Irenai, didžiam gyvenim o meistrui.“ Man ta dedikacija itin brangi.

Esate teatrologė, todėl mūsų pokalbiuose neišvengiamai vis nuklysime į teatro sferą, tačiau teatras čia tikriausiai bus svarbus ir kaip metafora. Drįsčiau teigti, jog Jūsų gyvenimas x x amžiuje skleidėsi žiaurumo, absurdo, metaforų teatre. Pastaroji m etafora gal kiek pritem pta, nors, kaip parašė Shakespeare'as „M akbete“:

Gyvenimas — tai bėgantis šešėlis, Tai komediantas, kuris jam skirtą laiką Papostringauja scenoj, pasimaivo, Nueina ir nutyla amžinai... Teatras m ano gyvenime reiškėsi labai įvairiomis form omis. Nuo pat m ažum ės svajojau tapti dainininke. Namuose buvo daug plokš­ telių, tarp kurių ir Fiodoro Šaliapino, ir Amelitos Galli-Curci, En­ rico Caruso ir Josepho Schmidto, Kipro Petrausko įrašų. Kai Kaune koncertuodavo žymūs m uzikantai, tokie kaip Davidas Oistrachas arba Emilis Gilelsas, tėvai m ane vesdavosi į koncertus. Buvau ir Šaliapino koncerte, kuris Kaune įvyko, atrodo, 1934-aisiais.6 6 Fiodoras Šaliapinas bičiuliavosi su Kipru Petrausku. Dėl šios bičiulystės 1934 m. įvyko F. Šaliapino gastrolės Kaune, per kurias garsusis operos dainininkas atliko Mefistofelio partiją Charles'io Gounod operoje „Faustas".

2 2

1

PO KALBIS

Taigi, m eno pasaulis m an nebuvo svetimas, ir aš, kaip jau m i­ nėjau, svajojau tapti dainininke. Deja, Dievas m an nedavė geros klausos. Ačiū tėvams — jie pasam dė muzikos mokytoją, ir jos dėka m ano klausa ištobulėjo, tačiau m an, gal dešim tm etei, visgi teko p riim ti „sunkų“ sprendim ą: „Gerai, nebūsiu dainininke, tačiau tikrai tapsiu aktore!“ Turiu prisipažinti, kad tuo m etu buvau labai ambicinga. Mūsų mokykloje kiekvienais m etais būdavo statom as spektaklis, o aš visuom et siekiau gauti jam e pagrindinį vaidmenį! O jeigu pagrindinis vaidm uo m an nebūdavo skiriamas, labai išgy­ vendavau... Mano užsispyrim ą ir jaunatvišką m aksim alizm ą gali pailiustruoti dar vienas pavyzdys: kartą savo tėvam s aš išrėžiau*. „Jeigu netapsiu nei dainininke, nei aktore — nusižudysiu!“ Žinoma, m an labai patiko eiti į teatrą ir į kiną. Pirm as m ano m a­ tytas spektaklis buvo Kazio Binkio „Atžalynas“7. Pam enu, kad jis m ane sužavėjo. Tiesa, ilgainiui siužetas išbluko iš atm inties, liko bendros nuotaikos pojūtis ir, atrodo, aktorės Vandos Lietuvaitytės, atliekančios m okinės vaidm enį, įvaizdis. Kai neseniai vėl išvydau „Atžalyną“, pastatytą Jono Vaitkaus, buvo labai sm agu pajusti, kaip m anyje atgyja atsim inim ai.8 Su tėvais lankydavausi ir operose. Žavėjausi Kipru Petrausku. Pam enu, kaip į Kauną gastrolių buvo atvykusios Valerija Barsova ir Marija Maksakova. Sovietinė Rusija į užsienio šalis siųsdavo jos kultūrą galėjusius reprezentuoti ir tokiu būdu pačią valstybę rekla­ m uoti m enininkus. Tokie susitikim ai su didžiojo m eno atstovais m ane, nors buvau dar labai jauna, nuoširdžiai jaudino. Po karo, kuom et studijavau Maskvoje, taip pat intensyviai do­ m ėjausi tuo, kas vyksta šio m iesto tea trų scenose, ypač dažnai eidavau į klasikinės m uzikos koncertus. Stengiausi nepraleisti nė 7 „Atžalynas“ —rež. B. Dauguvietis, Valstybės teatras Kaune, premjera 1938. Ši pjesė xx a. 5-ajame deš. buvo ypač populiari, statyta Panevėžio, Kauno, Šiaulių teatruose. 8 „Atžalynas“ —rež. J. Vaitkus, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (toliau —lndt), premjera 2013.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

23

vieno Oistracho, Gilelso, Safronickio, Heinricho Neuhauso, o ypač Sviatoslavo Richterio koncertų. Jie m an davė nepaprastai daug. Beje, ten išm okau įeiti į brangius koncertus be bilietų ir net įves­ ti draugų. Pavyzdžiui, keturiese nusipirkdavom e vieną bilietą, aš jį rodydavau kontrolieriui, ko nors jo užklausdavau, o m ano draugai tu o m etu prasm ukdavo į salę. Dėl šitos apgavystės niekad nesigraužiau, atvirkščiai — didžiavausi ja. Mes gi nieko nenuskriausdavom e, niekad neužim davom e n et laisvų kėdžių — užgesus šviesoms sėsdavom e ant laiptelių. Dažnai bandydavau tą pačią m etodiką panaudoti ir teatruose. Ne visada pavykdavo, tekdavo pirkti pigiausius bilietus. Sėdėdama mchat'o9 spektakliuose niekada negalėjau pagalvoti, kad m ano gyvenim as bus taip glaudžiai susijęs su teatru. Juk studijavau germanistiką... Kai grįžau į Lietuvą ir ėm iau dirbti Pedagoginiam institute, m ano kelias į teatro pasaulį prasidėjo nuo darbo su knyga, prista­ tančia Bertolto Brechto kūrybą, — „M otušė Kuraž“10. M ane sudo­ m ino jo itin skirtingas nuo K onstantino Stanislavskio požiūris į teatro ir vaidybos specifiką.11Brechtui rūpėjo ne atspindėti tikrovę, o ją pakeisti. Jis kūrė vadinam ą „epinį teatrą“, kuris žiūrovui turėjo tapti „gyvenim o m okykla“, priversti jį ne išgyventi, o galvoti. Visa tai buvo nauja ir m ane intrigavo. Pedagoginiam e institute teko dirbti vienoje katedroje su teatrologu ir puikiu šekspyrologu Dovydu Judelevičiumi. Buvome ar­ tim i draugai. Jis m ano susidom ėjim ą teatru visokeriopai skatino ir padėjo susiorientuoti teatro pasaulyje. Už tai esu jam am žinai dėkinga. 9

mchat —Maskvos akademinis dailės teatras, įkurtas Konstantino Stanislavskio ir Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos, 1898. 10 I. Veisaitės straipsnį „Bertoltas Brechtas —minties teatro kūrėjas“ žr.: Bertoltas Brechtas, Motušė Kuraž: pjesės, Vilnius: Vaga, 1964, p. 5-16. 11 Konstantino Stanislavskio sistema sudaryta iš dviejų dalių: „Aktoriaus darbas su savimi“ ir „Aktoriaus darbas su vaidmeniu“ įvaldęs abi sistemos dalis aktorius turi susilieti su vaidmeniu.

2

4

1

pokalbis

K albėdam a apie savo santykį su tea tru n en o riu leistis į in te ­ lektualius išvedžiojimus. Tik noriu pasakyti, kad dar ir šiandien atėjusi į teatrą išgyvenu tą patį jausm ą kaip vaikystėje, kuom et sėdėdam a salėje laukdavau, kada pakils uždanga ir scenoje nutiks stebuklas. Nors uždanga jau seniai teatre nebenaudojam a, arba labai retai, bet aš vis dar laukiu to stebuklo. Deja n e visada jis įvyksta. Teatras liko ta vieta, kur galiu m ąstyti apie gyvenim ą, žmogų, kūrybą.

Pradėkime nuo Jūsų senelio iš mamos pusės Chielio Štromo, kaip pati esate jį apibūdinusi, — pienininko iš Babtų, ir senelės — Chajos Katz-Štromienės, kuri (vėl remiuosi Jūsų žodžiais) ant savo pečių laikė keturis namų kampus. Žydai ūkininkai ne itin tradicinė situacija?..12 —

Šiuo atveju labai svarbu prisim inti, jog norm alus m ano bendravi­ m as su seneliais nutrūko, kai m an buvo trylika m etų. Taigi, dau­ gelis atsim inim ų apie senelius m ano atm intyje buvo suform uoti tik vaikystėje. O galimybę iš naujo pažinti savuosius senelius m an suteikė pusbrolio Valdemaro Ginsburgo knyga „...ir Kaunas verkė“ [2010], kurioje jie aprašyti.13 Apie šią knygą galėsime pakalbėti vėliau. O prisim indam a senelį galiu pasakyti, jog m ane iš karto užplūsta jo nepaprasto gerum o, kurį patyriau, banga. Senelis tiesiog švytėjo iš vidaus. Jis turėjo m ė­ lynas akis ir buvo šviesiaplaukis, tiesa, prisim enu jį jau žilą... Mane žavėjo, kad jis nebuvo fanatiškas. O m očiutė griežtai laikėsi košerio 12 Chielis Štromas (apie 1860/70-1944) —pienininkas, Irenos Veisaitės senelis iš mamos pusės. Chaja Katz-Štromienė (apie 1870-1942) — namų šeimininkė, Irenos Veisaitės senelė iš mamos pusės. 13 Valdemaras (Vai) Ginsburgas —Irenos Veisaitės pusbrolis, vienintelis iš gausios keturiolikos žmonių šeimos, išgyvenęs Holokaustą. Išvykęs gyventi į Angliją parašė prisiminimų knygą —And Kovno Wept, (The Holocaust Centre, 1998). Ji 2010 m. išleista lietuvių kalba.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

25

taisyklių.14 Kuomet senelis ateidavo j m ūsų nam us (kuriuose nesi­ laikyta košerio), jam nebuvo galima valgyti. Bet nepaisydam as to, jis kai ko užkąsdavo ir čia pat m anęs prašydavo, kad nepasakyčiau to m očiutei. Man tai labai patiko. Turėjom e savo paslapčių. Senelis m ū sų nam uose lankydavosi dažnai. M ano vaikystėje šilum os ir jaukum o jausm ą kūrė visų pirm a seneliai, o ypač — senelis. Religinių švenčių nam uose nešvęsdavom e, tačiau tėvai kartu m ane ragino gerbti kitų žm onių įsitikinim us bei tikėjimą. Tad m an ypač įsim inė Velykų ir Chanukos šventės15, kuom et kartu su pusbroliais Aliuku ir Liovenka Štromais eidavom pas senelius. Suaugę sėdėdavo prie stalo, o m es išdykaudavom e po stalu, pri­ sigalvodavome visokių pokštų. Šios nepaprastai gražios šventės yra bene vienintelis gilesnis m ano ryšys su žydiškomis religinė­ mis tradicijom is. Jas pažinau tik senelių dėka, bet kad esu žydė, niekada neabejojau. Prisim enu savo išvyką su tėvu 1938-aisiais į Berlyną. Turėjome lietuviškus pasus, todėl nebuvom e traktuojam i kaip žydai. Apsi­ stojom e Kurjurstendamme — vienoje iš pačių garsiausių Berlyno gatvių. Iki šiol pam enu, kokias skanias, šviežias bandeles su abri­ kosų džem u m um s patiekdavo per pusryčius... Tačiau pam enu ir kitus dalykus, apie kuriuos ir norėjau papasakoti, užsim inusi apie savo santykį su žydiškum u. Vieną dieną tėtis nusivedė m ane į Unterden Linden, pagrindinį Berlyno bulvarą, kuriam e buvo pa­ statyti paprasti ir geltonai nudažyti suolai. Žydai, kaip tikriausiai jau supratote, galėjo sėdėti tik ant tų geltonų suolų. Labai gerai pri­ sim enu, kaip tėvas su m anim i atsisėdo ant tokio suolo ir pasakė: 14 Košer jidiš kalba —„tinkamas, tyras“ (hebr. kašer): viskas, kas pagaminta ar paruošta pagal Halachos įstatymo) nuostatus ir galima naudoti. 15 Velykomis kasdienėje vartosenoje kartais vadinama ir žydų Pesach — šventė, skirta išėjimui iš Egipto vergovės paminėti, ir dažnai sutampanti su Velykomis. Chanuką —aštuonias dienas lapkričio arba gruodžio mėnesį trunkanti žydų šventė, skirta paminėti Judėjos sukilėlių pergalei prieš karalių Antiochą IV Epifaną, kuris bandė priversti žydus atsisakyti pamatinių judaizmo principų ir priimti elinistinį politeizmą.

26

I

P O K A L B I S

„Aš noriu, kad tu žinotum , jog Vokietijoje žydai yra išskirti. Mes taip pat esam e žydai. Žinoma, m es neprivalom e čia sėdėti, nes esam e Lietuvos piliečiai. Tačiau tu tu ri suprasti, koks tai yra jaus­ m as — būti išskirtam /' Šiuo ekskursu į praeitį norėjau parodyti, kad m ano tėvai puikiai suvokė, kas jie yra, ir niekada savosios ta ­ patybės nebandė išsižadėti arba jos paneigti. Tačiau jie nesilaikė žydiškų papročių bei tradicijų, su kuriom is, kaip jau m inėjau, su­ sipažinau tik senelių dėka. Prisim indam a savo senelius tu riu pasakyti, kad senelė buvo ga­ nėtinai silpnos sveikatos, tačiau ji kontroliavo situaciją, jeigu taip galima pasakyti. Senelis jos bijodavo. Jis buvo žmogus, m ėgstantis pafilosofuoti, pasvajoti... Tuo tarp u visus praktinius dalykus šei­ m oje sprendė senelė. M ano seneliai turėjo dešim t vaikų, iš kurių, m an gimus, buvo likę gyvi tik penki. Tarpukaryje, jau m an gimus, m irė dar du m am os broliai, o 1941 m etais per pirm ą karo savaitę buvo nužudytas m ano dėdė Jurgis Štrom as, liepos pabaigoje — ir m am a. Galiausiai iš šios gausios šeim os liko tik viena teta, jau m inėto m ano pusbrolio Valdemaro m otina Polia. Tačiau ir ji žuvo karo m etais, stengdam asi padėti kitam žmogui: teta 1945 m etais laivu buvo vežam a iš Štuthofo į Vokietijos gilumą. Ant denio ša­ lia jos įsikūrusi m oteris pakėlė cigaretės nuorūką, n um estą žydus saugojusio kareivio. Tai pastebėjęs SS karininkas norėjo šią vargšę m oterį išm esti į jūrą. M ano teta bandė užstoti į nelaim ę patekusį žmogų, m at ji mokėjo vokiečių kalbą, tačiau SS karininko širdies nepavyko sum inkštinti. Jis tik vietoj tos m oters per laivo bortą iš­ m etė m ano tetą. Ji nuskendo. M ano senelių likimas yra toks... Senelė m irė gete, tikriausiai nuo insulto. Vieną 1942 m etų ankstyvą rytą m es ją radom e negyvą ir palaidojom e gete. Senelis vėliau pateko į Šančių koncentracijos stovyklą16, kur per vadinam ą „senelių ir vaikų akciją“, įvykdytą

16 1943 m. rudenį dalis (apie 4 tūkst.) Kauno geto kalinių buvo paskirstyti į darbo stovyklas Aleksote ir Šančiuose.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

27

1944 m etų kovo 26-27 dienom is, buvo nugabentas į ix fortą ir ten sušaudytas.

Esate minėjusi, kad senelių iš tėvo pusės nepažinojote.17 Tačiau gal apie juos yra pasakojęs tėtis Izidorius Veisas? Galiu Jums parodyti savo senelio iš tėvo pusės nuotrauką... Kaip m atote, jis buvo labai inteligentiškos išvaizdos vyras. Taip, aš jo nepažinojau, nes senelis m irė 1926 m etais Kaune, dar m an negi­ mus. Nepažinojau ir tėvo m otinos, savo senelės. Ji po vyro m irties išvažiavo į Maskvą, kur gyveno du jos sūnūs ir dvi dukros. Senelė m irė 1931 m etais. Taigi, visa, ką žinau apie savo senelius, m ane pa­ siekė per kitų žm onių pasakojimus. Sužinojau, kad m ano senelis caro laikais buvo sėkm ingas pirklys, priklausęs Antrajai gildijai18. Beje, iki Pirm ojo pasaulinio karo jis gyveno Gardine, o po to per­ sikėlė į Kauną. Seneliui ten priklausė Raudonojo Kryžiaus loterija. Vėliau šį verslą paveldėjo m ano tėvas, kadangi visi kiti jo broliai ir seserys gyveno Maskvoje. Senelio verslas lėm ė m ano tėčio karjerą tarpukario Lietuvoje — jis ilgainiui (kartu su m ano m am os broliu Jurgiu Štromu) tapo „Valstybės loterijos“ Vyriausiosios agentūros19 direktorium i. 17 Lazaris Veisas (m. 1926) —verslininkas, I. Veisaitės senelis iš tėvo pusės. Aniuta Štein-Veis (m. 1931) —namų šeimininkė, I. Veisaitės senelė iš tėvo pusės. 18 Antrosios gildijos pirklys (rus. Kyneų emopoū zunbduu) — 1775 m. nustatytos taisyklės, numatančios galimybes žydų tautybės asmenims įsijungti į vieną iš trijų Rusijos imperijoje egzistavusių pirklių gildijų. Pagal 1824 m. patvirtintus nuostatus, Trečiajai gildijai priklausė pirkliai, turintys ne mažesnį nei 8000, Antrajai gildijai —ne mažesnį nei 20000, Pirmajai gildijai —turintys ne mažesnį nei 50000 rublių kapitalą. 1863 m. įstatyminė bazė buvo pakeista — pirklių bendruomenė padalyta į dvi gildijas. Pirmosios gildijos pirkliams buvo leista užsiimti didmenine ir mažmenine prekyba bet kokiomis prekėmis be jokių finansinių apribojimų. Antrosios gildijos pirkliai galėjo užsiimti mažme­ nine prekyba, kurios apimtys buvo ribojamos iki 15 000 rublių. 19 Lietuvos valstybei pelningą loterijos verslą 1932 m. perėmus iš Raudonojo Kryžiaus draugijos „Valstybės loterijos“ bilietus platino Vyriausioji agentūra ir kelios kitos įstaigos.

28

I

P O K A L B I S

Irenos Veisaitės senelis Lazaris Veisas prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Ką dar galėčiau pasakyti apie savo senelį iš tėvo pusės? Jis, kiek žinau, buvo protingas, organizuotas, m okėjo tvarkyti savo gyve­ nimą. Jis rūpinosi savo vaikais, visiems sudarė sąlygas gauti univer­ sitetinį išsilavinimą. Tačiau visi Lazario Veiso sūnūs prieš Pirmąjį pasaulinį karą prisidėjo prie revoliucionierių. Tad senelis buvo priverstas nuolat bendrauti su caro policija, tu rb ū t duoti kyšių, nes jo sūnūs būdavo suim am i, įkalinam i, tad reikėjo juos gelbėti. Saugodamas savo jauniausiąjį sūnų, m ano tėvą, nuo revoliucinių idėjų užkrato senelis išsiuntė jį m okytis į Vokietiją. Taip jis atsidūrė Hamburgo gimnazijoje. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukė tėvo studijas ir jam teko grįžti nam o. Lietuvą jis pasiekė labai vargingai — daug dienų keliavo pėsčiomis. Tik per stebuklą tėčiui pavyko išlikti gyvam, kai rusų kareiviai palaikė jį vokiečių šnipu ir norėjo sušaudyti. Šio incidento detalių nežinau: tėtį su­ ėmė, bet, ačiū Dievui, vėliau paleido.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

29

Bandydama prisim inti tėtį esu priversta pasakyti banalią tiesą, su kuria, deja, susiduria daugum a žm onių. Šeimos istorija prade­ dam e dom ėtis tuom et, kai jau nebeturim e, kieno paklausti.

O kaip susipažino Jūsų tėvai? Man žinom a, kad m am ytė Sofija ar, kaip ją vadino, Sonia, dirbo tėveliui priklausančioje „Valstybės loterijos" Vyriausiojoje agentū­ roje. Turėjau nuotrauką, kurioje užfiksuota mama, sėdinti m inėtos agentūros kontoroje su kitais darbuotojais. Deja, ji dingo. Mano tėtis ją įsimylėjo. Tačiau tu o m etu m am a jau buvo susižiedavusi su inžinierium i Tedi Bliumentaliu, gyvenusiu Paryžiuje. Jo svajonėms vesti m am ą trukdė labai žemiškos priežastys — ponui Bliumentaliui vis nesisekė susirasti darbo. O tu o m etu, kaip Jums žinom a, vyravo nuostata, jog vyras gali kurti šeim ą tik tuom et, kai jau tu ri tvirtą finansinį pam atą po kojomis ir gali ją išlaikyti. Tad m ano tėtis atkakliai siekė m am os palankum o. Pavyzdžiui, išėjusios iš nam ų pasivaikščioti, gatvėje jos jau laukdavo vežikas su „droške“20, pasiruošęs bet kur nuvežti. Tėtis jai nuolat siųsdavo pačių įvairiausių ir brangiausių gėlių. Nuėjusi į m aisto parduotuvę, ji staiga sužinodavo, kad už visus jos pirkinius iš anksto jau sum o­ kėjęs gerbėjas. M ama pasakė tėčiui, kad jai toks pinigų švaistymas yra atgrasus. Tada tėtis jos akivaizdoje įm etė į židinį stam bią pi­ nigų sum ą, taip norėdam as parodyti savo abejingum ą finansinei gerovei. Tai buvo ekscentriškas gestas, nors iš esm ės tėtis buvo protingas, racionalus ir „išlaikytas" žm ogus. Taip pat gražus, ele­ gantiškas, ir, žinom a, pasiturintis vyras. Pagal to m eto standartus jis buvo tiesiog puikus jaunikis. M ano senelė labai kalbino m am ą už jo tekėti. Neatsiliko ir kiti šeimos nariai, nuolat ragindam i „pasi­ rinkti tinkam ą partiją".

20 Droškė —vežimaitis, pakinkytas arkliu, kuriuo tarpukario metais Kaune buvo vežiojami keleiviai.

3 0

1 PO KALBIS

Ona Štromaitė, Eugenija Štromienė, Sofija Štromaitė-Veisienė. Kaunas, apie 1926 m.

Galiausiai, praėjus 3 m etam s, m am a apsisprendė ir pasakė „taip“. Pam enu, jos album e buvo nuotrauka, kurią, sužinojęs, jog m am a išteka, atsiuntė ponas Bliumentalis. Toje nuotraukoje užfiksuotos tik labai liūdnos jo akys... Buvo ir kažkas užrašyta... Prisim enant m am ą reikia pasakyti, jog ji turėjo didžiulį pasise­ kim ą tarp vyrų. Kalbėdama apie tėvus esate pasakiusi: „Jie buvo europiečiai.“ Kaip jau m inėjau, tėvai gerbė tradicijas, tačiau jų nesilaikė. Tėvų santykį su europietiška kultūra galim a nusakyti įvairiais būdais. Kaip antai, jie rengėsi ne kaip žydai, o kaip europiečiai; jie buvo pasaulietiškai išsilavinę, m okėjo daug kalbų. Tiesa, m an o tėtis niekur nestudijavo. Apie tokius žm ones anglai sako, self m ade man — pats save sukūręs. Tuo ta rp u m am a Berlyne baigė Prekybos m okyklą, Handelshochschule, kur studijavo ekonom iką. Apie 1930-uosius m etu s ji įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Baigusi

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

31

tris kursus, studijas užm etė ir diplom o negavo. Jau po karo kal­ bėjau su jos bendrakursiais. Jie prisim inė m am ą kaip labai gabią studentę.

Kokia atmosfera tvyrojo Jūsų namuose? Mes nebuvom tipiška žydų šeima, nesilaikėm religinių tradicijų, buvom atviri pasauliui. Aš, pavyzdžiui, p er Kalėdas ir Naujuosius m etus visada turėdavau eglutę. Atsim enu, kad m am ytė sakydavo, jog perim ti iš kitų gražius papročius visada prasm inga. Abu tėvai m anim i labai rūpinosi, skyrė m an daug dėmesio, ta ­ čiau m ūsų šeim oje atm osfera niekada nebuvo labai gera. Ir aš tą aiškiai jutau. Emocinės šilum os m an suteikdavo seneliai ir teta Anuška, kuri gyveno Kaune, Donelaičio gatvėje esančiam e, rodos, 16 n u m eriu pažym ėtam e nam e. Ji ten turėjo m ažą m aisto krau­ tuvėlę, į kurią m ėgdavau ateiti. Teta Anuška labai m ane mylėjo ir visaip lepino. Ji buvo labai protingas ir šiltas žmogus. O m ūsų nam uose jautėsi akivaizdus tėvų nesutarim as. Vienas šilčiausių m ano vaikystės prisim inim ų, — tada m an buvo penkeri ar šešeri, — pasivaikščiojim as Laisvės alėjoje. Aš buvau tokia lai­ minga, kad su m anim i eina abu tėvai!.. Aišku, kad tokios emocijos leidžia suprasti — tai m ūsų šeim oje buvo neįprastas įvykis. Be to, m ano tėvai labai daug laiko praleisdavo užsienyje, o aš tu o m etu likdavau su guvernantėm is. Pam enu, kaip būdam a d ar visai m ažytė, gal kokių 5 m etų, aš atėjau į savo tėvų m iegamąjį, atsisėdau per vidurį dvigulės lovos ir pasakiau: „Aš nenoriu, kad jūs pyktum ėtės ir išsiskirtum ėt. Aš labai to bijau.“ Matyt, jaučiau, kad tai gali atsitikti. M ano auklėjime didžiulį vaidm enį suvaidino tėvas. Duosiu Jums keletą pavyzdžių, nors suprantu, kad šiandien jie gali nuskam bėti aštrokai, o gal net kai ką šokiruoti... Štai einam e m es su tėčiu pasi­ vaikščioti ir jis m an sako: „Irute, negalim a visą laiką eiti žvalgantis į dangų, tu į ką nors atsitrenksi!“ Aš buvau ganėtinai užsispyręs

3 2

I

PO KALBIS

vaikas ir ne visuom et atsižvelgdavau į tėvų pastabas bei prašymus. Dėl šios priežasties nesureagavau ir į šį tėčio paraginim ą, o jis m a­ nęs ir neįspėjo, kad tuoj pat atsitrenksiu į stulpą. Taip ir nutiko. Už­ sižiūrėjusi į debesis aš skaudžiai užsigavau. Tėtis m anęs nebarė, tik nuvedė į Bielskio vaistinę šalia Operos ir baleto teatro21. Ten m an patepė vaistais susim uštą kaktą ir ant žaizdos užklijavo pleistrą. Taip aš gavau skaudžią pamoką. Kitas pavyzdys. Aš buvau labai godi šokolado. Žinoma, tėvai stengėsi apriboti m ano apetitą, tačiau aš nuolat m ėgindavau jų draudim us apeiti. Vieną dieną tėtis, m ano m am os siaubui, atnešė kilogram ą šokolado ir pasakė: „Valgyk, kiek tik nori!“ Suvalgiau viską ir susirgau. Kai m an palengvėjo, įvyko pokalbis su tėčiu. Dar viena situacija. Aš labai nem ėgau aguročių sriubos ir jos visaip vengiau. Kartą m an tėtis per pietus pasakė: „Tu tikriausiai nealkana, jeigu nevalgai sriubos. Tad gali eiti į savo kambarį.“ Taip m an o pietūs baigėsi n et neprasidėję. O vakare m anęs laukė ta pati sriuba. Ją m an patiekė ir ryte, kol pagaliau, gerokai išalkusi, ją suvalgiau. M anęs niekada nebardavo ir niekada nem ušdavo. G im tadie­ nio proga gavau dovanų lėlę, kuri m okėjo atm erkti akis. Kažkuri iš m ano draugių norėjo pažaisti su ta lėle, tačiau aš jos nedaviau. Tėvas m an pasakė: „Juk ši mergaitė yra tavo viešnia, tu turi jai duoti savo lėlę, o po to jau galėsi žaisti pati.“ Aš nesureagavau. Tada tė­ tis pats paėm ė lėlę ir padavė ją tai m ergaitei. Aš pradėjau šaukti, verkti, tad buvau nuvesta į kitą kambarį. Kai nurim au, tėtis atėjo ir vėl paaiškino: „Turi pagerbti savo viešnią, todėl ir prašiau tavęs duoti mergaitei savo lėlę.“ Kai m ane užvaldžiusios emocijos visiš­ kai atslūgo, m an buvo leista vėl sugrįžti pas svečius. Taigi, m an visada būdavo ram iai aiškinam a, kodėl tu riu elgtis vienaip ar kitaip. Ir, kaip jau m inėjau, niekada nebuvau nei m u ­ šama, nei apšaukiama. 21 Dabar —Kauno valstybinis muzikinis teatras.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

33

Tėtis, auklėdam as m ane, stengėsi, kad nepiktnaudžiaučiau tuo, jog esu kilusi iš pasiturinčios šeim os, kad neišsiskirčiau iš kitų vaikų. Todėl m anęs nevežiojo į pam okas m ašina, o eidam a j kiną turėjau pirkti ne pačius brangiausius bilietus. Ta pati taisyklė ga­ liojo ir einant į teatrą. Lankydamasi ten be tėvų visados sėdėjau „galiorkoje“. Dabar esu dėkinga tėvui už šias pamokas. Buvo ir kitokių epizodų. Kuomet atostogavom e prie jūros, tėtis m ane užsikėlė ant pečių ir nuplukdė toli toli. Jis buvo labai geras plaukikas. Jūs galite įsivaizduoti, kokia laim inga aš tu o m e t jau­ čiausi! Taigi, nors tėtis m an nuolat duodavo skaudžių pam okų, aš jį mylėjau ir netgi dievinau! Deja, m ano tėvai išsiskyrė. Tai įvyko 1938-aisiais. M an tai buvo didžiausia vaikystės tragedija. Aš juk girdėjau visus naktinius po­ kalbius: prieš jiems išsiskiriant tėtis buvo persikraustęs nakvoti į savo kabinetą, o jo kabinetas buvo šalia m ano kambario... Tie nak­ tiniai pokalbiai m ane begaliniai skaudino. Prisim enu akim irkų, kai buvau netgi pasiruošusi jį užmušti! Tuo m etu m an atrodė, kad tėtis skriaudžia m am ą. Po skyrybų tėtis išvyko iš Lietuvos. Tiesa, vieną kartą jis dar buvo sugrįžęs 1939-aisiais, labai tru m p am . Tuo m etu aš sirgau skarlatina. Pam enu, kaip jis priėjo prie m ano lovos... Nuo tada aš jo nem ačiau trisdešim t m etų. Išvykęs iš Lietuvos tėtis vedė vokietę, vardu Meri. Besiskirdami m ano tėvai nutarė, kad vasaras aš leisiu su tėčiu, o visą kitą laiką — su m am a Lietuvoje. 1938-ųjų vasarą tėtis išsivežė m ane į Vakarų Europą. Mes daug keliavome. M ano pasakojim as apie tai, kaip sė­ dėjom ant geltono suolo — iš šios vasaros įspūdžių. Per tą kelionę pabuvojom e Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje. M um s atvykus į Šveicariją, buvau įk u rd in ta pen sio n ate ku­ rortin iam e m iestelyje Aroza. O tėtis su savo būsim a žm ona ap­ sigyveno Engadine esančiam e viešbutyje. Tačiau aš nenorėjau gyventi pensionate, m an rūpėjo būti su tėčiu. Todėl į skarelę susirišau daiktus, nuėjau į traukinių stotį ir, nuvažiavusi į Engadiną,

34

I POKALBIS

pareiškiau: „Aš Arozoje nebūsiu!" Tėtis šį kartą nusileido — n u ­ sam dė m an kam barį tam e pačiam e viešbutyje, kur buvo apsisto­ jęs ir jis pats; taip pat surado m an auklę Engadine, ir aš pagaliau susipažinau su būsim a jo žm ona Tiesa, apie tėtės planus sukurti kitą šeim ą jau žinojau. Jis m an apie tai buvo papasakojęs kiek anksčiau. Tada jo paklausiau, ar jis ruošiasi tu rė ti vaikų. Jis at­ sakė, kad ne, ir aš nurim au. Tiesa, nevisiškai. Tuo m etu m an buvo dešim t m etų ir aš, žiūrėdam a į Meri, turėjau kai kurių abejonių. Tėvo išrinktoji buvo labai rafinuota, itin daug dėm esio savo prie­ žiūrai skirianti ponia. N orėdam a išsklaidyti savo nerim ą ir abejones, vieną rytą n u ė­ jau į Meri kambarį ir pasakiau: „Turiu jum s keletą klausimų. Ar jūs mylite m ano tėvą?" Ji atsakė: „Taip." Tada aš uždaviau an trą klau­ simą: „Ar jūs mylėsite m ano tėvą, jeigu jis taps neturtingas?" Ii ir vėl atsakė: „Taip." Išgirdusi tai aš pasakiau: „Tada viskas gerai. Aš rami." Ir grįžau į savo kambarį. Pam enu, kaip atostogų Šveicarijoje m etu tėtė m an nupirko labai gražią suknelę, ir aš pirm ą kartą gyvenim e, vieno pobūvio m etu, buvau pakviesta šokti. Kodėl tai m an įstrigo į atmintį? Tėvas laikėsi nuostatos, kad aš negaliu išsiskirti iš kitų bendraam žių, todėl m an nebuvo perkam i kokie nors išskirtiniai drabužiai. Dėl šios priežas­ ties tėčio dovaną — baltą, nepakartojam o grožio suknelę su žydru šilkiniu pam ušalu — pam enu iki šiol. Ypač m ane sujaudino tai, kad vienas ponas, pakvietęs m ane, dešim tm etę, šokti, pabučiavo m an ranką. Tada m aniau, kad tai dėl m ano gražios suknelės... Prasidėjus karui tėtis su savo antrąja žm ona gyveno Belgijoje, Briuselyje. Jis turėjo Lietuvos valstybės piliečio užsienio pasą, ku­ riam e nebuvo nurodyta tautybė ir religija.22 Niekas jo neišdavė, jam pačiam taip pat pavyko neatkreipti į save dėmesio, ir per vo­ kiečių okupaciją jis liko gyvas. 22 Lietuvos valstybės užsienio pasas būdavo išduodamas Piliečių apsaugos departamento kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui, vykstančiam į užsienį. Iš tiesų šiame pase nebuvo žymų „tautybė" ir „religija“.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

35

1951-aisiais tėtis apsisprendė išvykti į jav. Nežinau, kokia buvo jo finansinė situacija po karo, juk jis buvo praradęs didžiąją turto, likusio Lietuvoje, dalį. Pasiekęs jav tėtis su žm ona Meri nuvyko į Kaliforniją ir apsistojo Los Andžele. Ten, San Fernando slėnyje, jis įkūrė vištų ferm ą ir porą m etų vietiniam e universitete23 dėm esin­ gai studijavo šio verslo ypatum us. Jo fermoje išaugintos vištos dėjo aukščiausios kokybės kiaušinius San Fernando slėnyje. Tėvo žm ona nenorėjo ferm erės gyvenim o, todėl jį paliko. Po skyrybų jis turėjo Meri išm okėti didžiulę kompensaciją. Vėliau jis m an pasakojo, kad darbas ferm oje buvo pats laim ingiausias jo gy­ venim o laikotarpis, nes savo biznieriškos veiklos niekad nemėgo. Tuo m etu, kai aš apsilankiau pas tėtį, jis jau buvo po sunkaus in­ farkto, pardavęs savo fermą. Todėl jam teko nuvesti m ane pas savo pažįstam ą ferm erį, kad galėčiau susidaryti įspūdį, kaip jis vertėsi. Tėtis m an pasakė, kad iš vištų elgesio daugiau suprato apie žm o­ nes, negu galima buvo tikėtis. Ypač m an įstrigo jo pasakojimas, kad jeigu vištą įkelsi į svetim ą narvą, ją užkapos... Tėtis m irė 1973-iaisiais jav.

Sovietmečiu užsienyje gyvenantis artimas giminaitis buvo potencialus problemų šaltinis. Kaip Jūs išsisukote nuo galimų nemalonumų? N eišsisukau. Be k itų „n u o d ėm ių “ m an e ir dėl šios priežasties 1948 m etais ketino m esti iš Vilniaus universiteto. Apie tai m ane įspėjo draugai. Tada ir išvažiavau į Maskvą. Tiesa, bėgau ir nuo so­ vietinio saugum o persekiojim ų. Buvau gera studentė. Maskvos universiteto paskutiniam e kurse m an ruošėsi duoti Stalino stipendiją. Kad galėčiau ją gauti, tu rė ­ jau užpildyti įvairių biografinių d uom enų reikalaujančią anketą. Ją užpildžius Stalino stipendijos klausim as savaime atkrito. Be to, 23 Turimas omenyje Los Andželo Kalifornijos universitetas.

36

I

P O K A L B I S

Izidorius Veisas. Briuselis, 1949 m.

buvo atim ta ir Lermontovo vardo stipendija, kurią gaudavau, jeigu teisingai prisim enu, nuo trečio kurso. Tėvas rašyti m an nustojo 1949 m etais. M ūsų ryšys nutrūko, ir aš nieko apie jį nežinojau. Jis taip nusprendė, nes m anė, kad su­ sirašinėjim as su juo kels m an grėsmę. Beje, po karo jis m an buvo atsiuntęs dvylika porų šilkinių kojinių. Didžiąją jų dalį išdalinau savo draugėm s, — m ū sų buvo septynetas, — dar vieną porą pa­ dovanojau globėjai ir tada suveikė rusiškas principas: „H m o u h o ūobpoe ųeno H e ocraeTca 6 e 3 H a K a 3 a H H b iM .“24 Kitaip sakant, apie m ane Vilniuje ėm ė sklisti gandai, jog esu pasakiškai turtinga. Ir tai m an vėliau atsirūgo... Ką turite omenyje? Kas nutiko? Šilkinės m oteriškos kojinės po karo buvo didžiausia retenybė. Tai, kad jas dalinau, pasilikusi sau tik dvi poras, sustiprino gandus, esą 24 Nė vienas geras darbas nelieka nenubaustas. (Rus.)

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

37

aš kilusi iš buržujų. O tai jau leido m ane priskirti prie potencialių liaudies priešų...

Kaip tuomet Jums pavyko išvykti į jav aplankyti savo tėvo? M ano tėvas buvo „salioninis kom unistas“. Bent taip jį vadindavo. Jis gyveno, tarybine25 term inologija, kaip buržujus, bet sim pati­ zavo kom unistinėm s idėjoms apie visuom enės lygybę, m at turėjo įgim tą teisingum o jausm ą ir norėjo padėti tiem s, kurie Sm etonos Lietuvoje buvo skriaudžiam i, persekiojam i, kalinami. Žinau, kad tėvas reguliariai rėm ė MOPR'ą26. Vienu m etu m ūsų nam uose at­ sidūrė ir kurį laiką gyveno Antanas Sniečkus27. Man jis tada buvo pristatytas kaip Petro Cvirkos pusbrolis. ' Po karo susipažinau su Sniečkum pati. Mat jis, karui pasibaigus, savo šeim oje priglaudė m ano pusbrolį Aleksandrą Štromą, kurį iš­ gelbėjo Vilijampolėje gyvenusi Macenavičių šeima28. Kaune pasiro­ džius Tarybinei armijai, Aliukas nubėgo pažiūrėti į getą, gal ten dar liko kas gyvas. Žinoma, prieš jo akis atsivėrė kraupus vaizdas: de­ gantys namai, griuvėsiai, besim ėtantys lavonai ir nė gyvos dvasios... Ten Aliukas ir susidūrė su Sniečkumi, kuris taip pat buvo atėjęs apžiūrėti geto teritorijos. Sniečkus jį užkalbino, o paaiškėjus, kad

25 I. Veisaitė pramaišiui vartoja dvi sąvokas: pašnekovei įprastesnę, gyvenimo primestą „tarybų" ir Nepriklausomybės metais visuotinai priimtą „sovietų“, tad tekste palikti abu variantai. 26 m o p r (rus. M o n p ) —tarptautinė revoliucijos kovotojų rėmimo organizacija, įkurta 1922 m. Komintemo ketvirtojo kongreso sprendimu. 27 Plačiau apie Antaną Sniečkų žr.: Vytautas Tintinis, Sniečkus. 33 metai valdžioje [Antano Sniečkaus biografinė apybraiža], Vilnius: Lietuvos karo akademija, 1995. Vakarų istoriografijoje iki šiol konceptualiausią A. Sniečkaus „faktoriaus“ sovietų Lietuvoje vertinimą yra pateikęs Walteris A. Kempas, Nationalism and Communism in Eastern Europe and Soviet Union. A Basic Contradiction?,

London: MacMillan Press, 1999. A. Sniečkaus personalijai daug dėmesio savo disertacijoje „Sovietų Lietuvos partinis elitas 1944-1974 metais", skiria Marius Ėmužis (Vilniaus universitetas, 2016). 28 Marijos ir Antano Macenavičių šeima A. Štromą slėpė 1943-1944 m.

3 8

I

P O K A L B I S

Aliukas yra Jurgio Štromo, kuris irgi palaikė ryšius su kairiaisiais ir m okėjo įnašus mopr’ui, sūnus, Sniečkus jam pasakė: „Einam, gyvensi pas mane." Taip Aliukas atsidūrė Sniečkų nam uose. Aliuko dėka aš susipažinau su Sniečkum i ir jo šeim a iš arčiau. N eužm iršo Sniečkus ir m ano tėvo. Kai tėčio sveikata susilpnėjo, Sniečkus m an padėjo aplankyti tėvą jav 1968 ir 1971 m etais. Jis už m ane laidavo, kad nepabėgsiu, ir kgb prie m anęs nekibo: m an iš­ važiuojant nebuvo jokių prašym ų bendradarbiauti, ką nors stebėti, o sugrįžus iš Amerikos niekas nevertė rašyti ataskaitų.

Papasakokite apie šią savo kelionę. Pažintis su Amerika buvo, kaip sako anglai, a life time event — gyve­ nimo įvykis. Penkis m ėnesius praleidau jav, dar vieną m ėnesį — Didžiojoje Britanijoje, kur gyveno m an o pusseserė M argarita29 ir m an o vyriausias pusbrolis Valdemaras. J Vilnių aš grįžau per Paryžių, kuris tu o m etu buvo pilnas policininkų ir m aištaujančių studentų. Kelionė pas tėtį į Ameriką m ane sukrėtė, atvėrė akis, paskatino daug ką, labai daug ką perm ąstyti, naujai suprasti. Ir gal b ra n ­ giausia tai, kad pajutau laisvės30 skonį. Žavėjausi, kaip ten žm o­ nės rengiasi, vaikšto, šoka, nevaržom ai reiškia m intis, diskutuoja. Atsim enu savo pokalbį su Amerikos universitetiniu jaunim u apie

Fun ir Joy. Mat ten visada girdėdavau have fun, take it easy ir panašiai. Bandžiau jiem s išaiškinti, kad Fun yra skirtum ą tarp žodžių

trum palaikis m alonum as, o ilgalaikį džiaugsmą gali suteikti ir sun­ kiai atlikta pareiga. Apie viską galėjai kalbėti atvirai. Nors reikia pasakyti, kad pati, bijodam a skundikų, dažnai vengiau nepažįsta­ moj kompanijoj diskutuoti politiniais klausimais. Visai atsikratyti

kgb šešėlio m an nepavyko. 29 Turima omenyje Margarita (Mara) Štromaitė-Kagan. 30 Čia ir toliau žodžiai didžiosiomis raidėmis parašyti Irenos Veisaitės teksto autorizavimo metu.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

39

Bandau įsivaizduoti Jūsų įspūdžius... Ameriką aš m ačiau kaip laisvės šalį. Tą jutau visur. Kita vertus, kelionės m etu pastebėjau ir tai, kad am erikiečiai ypač didžiuo jasi ir v ertina m aterialinę gerovę. Daugelis m an rodydavo savo nam us, dažniausiai didžiulius, prabangiai įrengtus, visokeriopai išpuoselėtus. Aš turėdavau apžiūrėti ne tik virtuves, svetaines ar m iegam uosius, bet ir tualetus. Kaip žinote, prabangiai įrengtuose nam uose prie kiekvieno m iegam ojo yra ir individualus tualetas bei vonia... Galiausiai m an šios „ekskursijos“ įkyrėjo. Prisim inda­ vau m ūsų chruščiovkes. Vienos nam o apžiūros m etu aš m andagiai padėkojau ir pasakiau, kad į visus tualetus m anęs vesti nebūtina, nes aš, esant reikalui, tiesiog nueisiu į vieną iš jų. Įsivaizduoju, ką tie amerikiečiai apie m ane pagalvojo... Beje, keliaudam a po jav aš verkiau trijose vietose. Pirm ą kartą apsipyliau ašarom is nuėjusi į knygyną. Išvydus to ­ kią gausybę knygų, kurios visos m an siūlė absoliučiai naują, n a­ m uose neprieinam ą informaciją, m ano viduje viskas ėm ė tiesiog sproginėti. Kiek daug iš m anęs tarybų valdžia buvo atėm usi, tie­ siog pavogusi! O juk visos tos knygos ir jose surašytos m intys pri­ klausė ir m an! Antrą kartą apsiverkiau batų parduotuvėje. Esu plokščiapadė, tad visuom et kentėjau nuo blogų batų. Kentėjo ir visos m ano draugės. Tėvas m an davė 6000 dolerių, kuriuos galėjau išleisti savo nuožiū­ ra. Tada tai buvo dideli pinigai. Prisim enu, kad pripirkau batų ne tik sau, bet ir savo draugėm s. Trečia vieta, kurioje verkiau, buvo stom atologo kabinetas. Ten apsilankiusi staiga supratau, kad dantis galim a gydyti nejaučiant to baisaus skausmo, kuris lydėdavo m us nuėjus į tarybinę polikli­ niką. Vien žodis „borm ašina“ keldavo siaubą. O dabar dar vienas, su kelione susijęs aspektas. Dar būdam a jav ėm iau galvoti, kaip apie savo įspūdžius reikės pasakoti grįžus į Lie­ tuvą. Akivaizdu, jog su savo artim iausiais draugais aš galėsiu būti

40

I

P O K A L B I S

atvira, bet viešai, su svetimais, juo labiau „tarnybų“ atstovais?.. Apie ką galėčiau jiems pasakoti? Tai m an buvo tikras galvos skausmas. Kaip pasakoti savo įspūdžius, p atirtu s Amerikoje, kad visos tos „ausys“ n etu rėtų galim ybių prie m anęs prikibti? Pagaliau radau išeitį. Kalbėsiu apie kalorijas ir dietas! Taigi, pasidariau lieknėjim o ir kalorijų skaičiavimo „specialistė“. Anais laikais tokie dalykai, la­ bai populiarūs jav, buvo beveik nežinom i Lietuvoje. Sugrįžimo proga savo nam uose surengiau vakarėlį, atrodo, tai buvo m ano gim tadienis. Visus vaišinau tuo m etu Lietuvoje dar nežinom u kokteiliu Screwdriver —„Atsuktuvu“, kurio sudėtį dabar gali pasakyti kiekvienas — degtinė ir apelsinų sultys. Tuo m etu m ėgdavau pajuokauti, kad Screwdriver — tiesiausias kelias lai­ m ės link: jeigu jautiesi blogai, išgerk ant tuščiųjų vieną kokteilį ir jis tave „atrakins“. Prie visų valgių buvo padėta kortelė su užrašu, kiek patiekale yra kalorijų. Dar savo svečiams perskaičiau trum pą „paskaitą“, kiek kalorijų per dieną gali suvartoti žmogus, norintis sveikai m aitintis ir prireikus sulieknėti. Aišku, kad viršijom visas normas... Bet buvo labai linksma. Jums tikriausiai dabar sunku įsivaizduoti tokią situaciją, tačiau grįždam a iš jav savo lagam inuose gabenau ne tik knygas ir batus, bet taip pat ūkines ir kitokias prekes, kurių nebuvo galima įsigyti Lietuvoje. Turėjau įsidėjusi ir du litrus apelsinų sulčių. Šios sul­ tys, savaime aišku, buvo skirtos jau m inėto kokteilio Screwdriver gam inim ui. Niekam nesakiau, kad apelsinų sultys atskiestos deg­ tine. Tiesa, degtinės ir sulčių santykį buvau parinkusi ganėtinai „hum anišką“, tad niekam nepradėjo pintis kojos ar liežuvis, tačiau akim irksniu visi atsipalaidavo... Taigi, visi gėrė „Atsuktuvus“, valgė, dabar jau puikiai suprasdam i, kad suvartos per daug kalorijų, ir kalbėjosi apie lieknėjimą. Taip aš pristačiau savo kelionę į jav. Tai buvo tu rb ū t linksm iausias m ano gimtadienis... Žinoma, aš ne visą laiką ir tikrai ne su visais žm onėm is, prisi­ m indam a savo viešnagę jav, kalbėjau vien tik apie m aistą ir kalo­ rijas. Tačiau jeigu į m ūsų draugų kom paniją ateidavo bent vienas

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

Ą1

žmogus, dėl kurio nebuvau iki galo tikra, visi iš karto būdavo įspė­ jami: „Šiandien atvirai nekalbėsim e!“ Na, ir dar viena detalė, dabar galinti pasirodyti tragikom iška: kalbėdam i apie tokius dalykus, kurie nebuvo skirti pašalinėm s ausims, m es visada uždėdavom e pagalvę ant telefono aparato, kad m ūsų pokalbių nebūtų įm anom a pasiklausyti arba — blogiausiu atveju — nepavyktų identifikuoti kalbančiųjų.

Tokios iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos detalės kaip niekas kitas padeda suvokti sovietmečio epochą ir žmogaus savijautą joje. Klausydamasis Jūsų pasakojimo vis pagalvoju: „Kaip gerai, kad visa tai baigėsi!" Galiu tik pritarti lum s. Aš pati esu be galo laiminga, kad dabar gy­ venu laisvoje visuom enėje, laisvoje Lietuvoje. Beje, kelionė į javm an buvo svarbi ir dar vienu aspektu. Jos m etu aš išm okau anglų kalbą. Iki išvykos pas tėtį kalbėjau rusiškai, vo­ kiškai ir prancūziškai, tiesa, dar jidiš, bet ne angliškai. Prieš išskrisdam a į Ameriką turėjau šešiolika anglų kalbos pamokų. Akivaizdu, kad tai buvo labai mažas bagažas. Pirm ą viešnagės pas tėtį dieną į m ano m iegamąjį jis atnešė tele­ vizorių ir pasakė: „Tai pati geriausia kalbos m okym osi priem onė. Pats kalbėti angliškai išm okau žiūrėdam as televizorių ir nuolat klausydam as radijo laidų.“ Aš savo ruožtu paprašiau su m anim i kalbėti tiktai angliškai. M an reikėjo žūtbūt išm okti anglų kalbą, tačiau kaina, kurią sum okėjau priim dam a tokį sprendim ą, buvo didelė. Vakarais m an norėdavosi verkti — taip aš būdavau pavar­ gusi nuo tos anglų kalbos ir pasiilgusi lietuvių bei rusų kalbų! Lūžis įvyko po dviejų m ėnesių, kuom et pagaliau prašnekau ang­ liškai. Kaip žinote, vėliau m an anglų kalbos žinios labai pravertė. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, galėjau iš karto įsijungti į dia­ logą su žm onėm is iš Vakarų, im tis įvairių tarp tautinių projektų. Iš m ano kartos žm onių beveik niekas angliškai nemokėjo.

42

I

P O K A L B I S

Kaip jautėtės grįžusi į Lietuvą? Ar turėjote vilčių dar kada nors nuvykti j jav, o gal manėte, kad išnaudojote pirmą ir paskutinę Jums skirtą progą pasimatyti su tėčiu? M an tikrai neatrodė, kad su tėčiu atsisveikinau visiem s laikams. Kaip jau m inėjau, dar kartą nuvykau į jav 1971-aisiais, kuom et at­ vežiau jam parodyti savo dukrą Aliną — jo anūkę. Jau tada pastebėjau, kad jis silpnėja. Taip ir m atau jį stovintį prie nam o ir m ojuojantį m um s išvažiuojant. Sunku buvo jį palikti... Po nepilnų dvejų m etų jis mirė. Jo pelenai išbarstyti Ramiajame van­ denyne... Tokia buvo jo valia...

O dabar grįžkime į tarpukario Kauną. Kur gyveno Jūsų šeima iki persikeldama į tėčio pastatytą namą? Gyvenom e pačioje Laisvės alėjos pradžioje. Mūsų kaim ynas buvo pulkininkas Jurgis Bobelis. Jis dažnai ateidavo pas m us lošti kor­ tom is su m ano tėvais. Įtariu, kad jis buvo ir slaptas m ano m am os gerbėjas. O aš draugavau su Bobelio dukra Laimute, kuri buvo m ano m etų. 1936 m etais, kaip jau žinote, tėvas Kaune Trakų gat­ vėje pasistatė nam ą. Tuom et bendravim as su Bobelių šeim a tapo retesnis. Kažkodėl n ep risim en u taip gerai m ū sų buto Laisvės alėjoje, tačiau m ano atm intyje itin ryškūs atsim inim ai, susiję su nam u Trakų gatvėje.31Tas nam as 1936 m etais gavo apdovanojim ą kaip geriausias gyvenam asis nam as Kaune. Sovietai jį nacionalizavo. Pirm uoju sovietm ečiu jam e gyveno Antanas Sniečkus, karo m e­ tais buvo įsikūrę gestapo viršininkai. Tai buvo nelabai didelis, bet jaukus nam as. P irm am e aukšte įrengtas butas sargui, tačiau jame gyveno tėčio pusbrolis. Antrame aukšte — du nu o m o jam i butai. Mes buvom e įsikūrę trečiam e 31 Trakų g. 18, dabar —Trakų g. 20.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

43

nam o aukšte. Aš ten turėjau savo kam barį su atskira prausykla. Šalia jo buvo m ėlynai išdažytas tėčio darbo kabinetas, kuriam e m ėgdavau skaityti m ūsų nam ų bibliotekos knygas. Beje, esu įsiti­ kinusi, kad biblioteka — labai svarbi kiekvienų nam ų dalis. Tėvų biblioteka, kurioje buvo galim a rasti labai daug Vakarų ir rusų literatūros aukso fondui priskiriam ų tekstų, atliko itin svarbų vaidm enį m ano raidoje. Nors lentynose aš visų pirm a ieškojau tokių knygų kaip „Dėdės Tomo trobelė“, tačiau kartu m ačiau ten Moliėre'o, Shakespeare'o, Balzaco, Schillerio, Byrono, Flaubert'o, Zola, Dostojevskio, Goethe's, Puškino, Thom o M anno tomus... Gal todėl po karo ir jaučiau nuolatinį tokių knygų alkį... Priešais m ano kam barį buvo tėvų m iegamasis, o šalia jo — la­ bai m oderniai įrengta vonia ir tualetas. M ūsų bute, savaime aišku, buvo ir valgomasis, virtuvė, o šalia jų — kambarys indam s. Iš val­ gomojo buvo galima išeiti į didžiulį balkoną, kuris atliko ir terasos funkciją. Vasaros m etu jam e buvo galim a valgyti, skaityti knygas, degintis. Pasakodama apie m ūsų namą, aš tiesiog m atau visus kambarius bei juose esančius daiktus. Galėčiau visa tai nupiešti, jei turėčiau bent m ažiausią tapytojos dovaną. Tėtis buvo nusipirkęs dar du sklypus, kurie ribojosi su m ūsų nam u ir kiemu, tačiau vėliau juos pardavė. Vieną įsigijo javvyriau­ sybė ir pastatė ten nam ą, atlikusį atstovybės funkciją. Kitą sklypą įsigijo ir jam e nam ą pasistatė daktaras Milvidas. Tėvams išsiskyrus m es su m am a iš šio nam o išsikraustėm e ir ap­ sigyvenom e trijų kam barių bute, esančiam e Vytauto prospekte32. Tai irgi buvo tarpukariu statytas ir visais atžvilgiais patogus gy­ venti nam as. Jį ir m ūsų butą, kuris, beje, irgi buvo trečiam e aukšte, taip pat prisim enu, tačiau ne taip gerai, kaip tėčio statytą nam ą. Atėjus sovietam s buvom e priverstos išsikraustyti iš buto Vy­ tauto prospekte ir įsikelti į trijų kam barių kom unalinį butą Krėvos 32 Vytauto pr. 85.

44

1 pokalbis

gatvėje33. Tame pačiam e nam e, pam enu, gyveno ir dailininkas Vytautas Jonynas. Šį butą dalinom ės kartu su žydais pabėgėliais iš Lenkijos. Toks ponas Rabinavičius su žm ona buvo užėm ę vieną kam barį, tuo tarpu virtuvė, vonia ir tualetas, kaip jau tikriausiai supratote, buvo bendri. Tai vadinam a „kom unalka“. O iš šio buto aš jau buvau priversta išsikraustyti į getą.

Papasakokite apie savo mokyklą, apie mokytojus. Esate minėjusi, kad mokykloje buvote auklėjami „Šapokos dvasia“ Kuo pasireiškė toks auklėjimas? M okėmės iš Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“ [1936]. Beje, dide­ lėje Štrom ų šeimoje aš buvau vienintelė lankiusi jidiš mokyklą — Šolomo Aleichemo gimnaziją, įsikūrusią Gardino gatvėje34, nes taip nusprendė tėtis — jis buvo įsitikinęs, kad būtent joje dirba ge­ riausi Kauno mokytojai, todėl čia aš gausiu geriausią išsilavinimą. Visi m ano pusbroliai ir pusseserė lankė lietuviškas mokyklas. Neįskaitant religinių bendrijų, žydų visuom enę tarpukariu ga­ lim a buvo padalinti m ažiausiai į dvi grupes: „sionistus“ ir „jidišistus“. „Sionistai“ savo žvilgsnį buvo nukreipę į Palestiną, svajojo apie žydų valstybės įkūrim ą ir m okėsi hebrajų kalbos. „Jidišistai“ tuo tarp u buvo orientuoti į Lietuvos valstybę, nes laikėsi nuosta­ tos, kad kurti savo gyvenim ą reikia ten, kur gimei. Susipriešini­ m as buvo akivaizdus. Mokykloje nuolat pašiepdavom e „sionistus“, kurių m ąstysena ir elgsena m um s atrodė nepriim tina. „Sionistai“ m um s atsilygin­ davo tu o pačiu, nuolat sugalvodami, kaip iš m ūsų pasijuokti. Atsi­ m enu, kad visaip, net nepadoriai, pravardžiuodavom e hebrajiškas gimnazijas, o jie — m us. 33 Krėvos g. 11. 34 Šolomo Aleichemo gimnazija (įkūrimo metu vadinosi „Komercijos

gimnazija“) —žydų gimnazija, kur buvo dėstoma jidiš kalba, veikusi 1926-1940 m. Kaune, Gardino g. 16, dabar —Puodžių g.

Gyvenimas turėtų būti skaidrus

45

Šolomo Aleichemo gimnazijoje iš tiesų dirbo puikūs mokytojai. Su dideliu dėkingum u prisim enu lietuvių kalbos m okytoją Majerovičiūtę-Brikienę. Ji buvo kilusi iš Rokiškio, Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė lituanistikos studijas. Ji išmokė m ane lietuvių kalbos gramatikos, atskleidė lietuvių kalbos grožį. Kai Vilniaus uni­ versitete I kurso pabaigoje laikiau egzam iną pas profesorių Juozą Balčikonį, kirčiavimo diktante nepadariau nė vienos klaidos. Tiesa, jis m an „penketuko“35 neparašė. Apie šį epizodą galėsiu Jums kada nors papasakoti plačiau... Taigi, istorijos m es buvom e m okom i iš Šapokos parengto vado­ vėlio. Todėl m an buvo įdiegtas, jeigu taip galima pasakyti, lietuviš­ kas vaizdinys apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir suform uotas lietuviškas patriotizm o m odelis. Todėl nieko nestebino tai, kad „jidišistų“ m okyklos auklėtiniai per pam okas dainuodavo „Mes be Vilniaus nenurim sim !“36 Beje, m ano mylimiausias Lietuvos didysis kunigaikštis buvo Kęs­ tutis. Dabar jau bū tų sunku paaiškinti, kodėl jis tapo m ano hero­ jumi. Buvau jį tiesiog įsimylėjusi. Gal tai dėl rom antiškos Kęstučio ir Birutės meilės istorijos. Atsigręžusi į savo jaunystę, jau galiu kritiškai įvertinti tuo m etu m um s Šapokos form uotą istorijos supratim ą. Tačiau to kritinio požiūrio atsiradim as m anęs n esk atin a im tis dekonstrukcijos veiksmo. Juk lietuviškas požiūris į istoriją ir valstybę, kokį m an įdiegė mokykloje, suform avo m ano santykį su gim tine Lietuva, kuris net tragiškiausiom is aplinkybėmis išliko nepažeistas. Aišku, didžiulis vaidm uo čia atiteko ir m ano tėvams, kurie įskiepijo ir su­ tvirtino tolerancijos kitų tautybių, religijų bei kultūrų žm onėm s jausmą. Šis jausmas lydi m ane visą gyvenimą ir kartu apsaugo nuo didžiausių pavojų, ypač nuo neapykantos ir keršto troškim o. Juk apsikrėtęs neapykanta pakenki visų pirm a sau. 35 Pagal tuometinę vertinimo sistemą, tai —geriausias įvertinimas. 36 P. Vaičiūno eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ buvo itin populiarus tarpukaryje, kompozitorius A. Vanagaitis pagal šį eilėraštį sukūrė dainą.

4 6

I

P O K A L B I S

II

POKALBIS

Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus

Irena Veisaitė. Kaunas, 1938 m. Ši nuotrauka 1943 m. rugsėjo 2 d. buvo padovanota Jašai Braunsui, kuris norėdamas ją išsaugoti paslėpė — užkasė Kauno geto teritorijoje. Po karo nuotrauka buvo surasta.

Duodama interviu žurnalui M oteris pasakėte, kad Jūsų mamą „slėgė išsiskyrusios moters padėtis'7..1 Tarpukario visuom enė daugeliu aspektų tebegyveno vadovauda m asi x ix am žiaus vertybėm is bei vaizdiniais. Tuo m etu vis dar vyravo patriarchalinės šeim os sam prata. Vyras buvo šeim os gyve­ nimą ir visuom enės m akrokosm osą kurianti bei organizuojanti jėga. Skyrybos tarpukario epochoje buvo itin retas, tiesiog sunkiai įsivaizduojamas dalykas. Bent jau tarp m ano gim inių, artim ųjų ir pažįstam ų nebuvo nė vienos išsiskyrusios šeimos. Jau pasakojau, kad m ano tėvas įsim ylėjo m am ą, tačiau ji tuo m etu buvo susižiedavusi su kitu vyru. Jūs taip pat jau žinote, kaip atkakliai m ano tėtis siekė m am os rankos. Galiausiai m am a ne tik nusileido jo bei artim ųjų spaudim ui ir sutiko nutraukti sužie­ duotuves su ponu Blium entaliu bei ištekėti už m ano tėvo, bet ir pam ilo jį. Taigi, m am ai skyrybos buvo itin skaudžios ne tik socia­ linių, bet ir em ocinių pasekm ių prasm e. Ji dažnai verkė. Tai aš m ačiau pati. Man tai buvo skaudžiausia. Jai atrodė, kad po skyrybų kai kurie vyrai pradėjo galvoti, jog ji dabar taps jiems „prieinam esnė“. Ji jausdavosi pažem inta. Visi šie dalykai slėgė, ir aš iki šiol dar nesu apsisprendusi, kiek apie juos noriu ir galiu pasakoti.

Suprantu Jūsų abejones ir norą kai kuriuos dalykus pasilikti sau, tačiau vieno klausimo negaliu neužduoti —jis padės geriau suprasti Jūsų mamos likimą. Kiek žinau, ji turėjo galimybę sudarytifiktyvią santuoką su vyru, kuris gyveno Švedijoje, ir išvykti į jav. Kodėl mama šia galimybe nepasinaudojo? Tai buvo lemtis... 1939-aisiais visiem s jau buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus. Mano tėtis išvyko į užsienį, tai padaryti norėjo 1 Virginija Majorovienė, „Stebuklas, kad išlikau“, Moteris, 2013, nr. 11, p. 184-190.

Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus

49

ir m am a. Ji prašė tėtės alim entus m okėti jai kokia nors užsienio valiuta, kad galėtų su m anim išvykti ir gyventi ne Lietuvoje. Tėtis dėl nežinom ų m an priežasčių atsisakė tai padaryti. Tuo m etu m am a daug keliaudavo po Vakarų Europą, turėjo ten draugų. Švedijoje ji susipažino su Vokietijos žydu, turėjusiu leidimą išvykti j jav. Peteris, — tepam enu šio vyro vardą, — simpatizavo m am ai, gal n et buvo ją įsimylėjęs, tačiau ji jautėsi nesan ti pasi­ ruošusi naujiem s santykiam s. Tada Peteris pasiūlė m ano m am ai sudaryti fiktyvią santuoką, kad ji galėtų kartu su m anim išvykti į Ameriką. Mama sutiko, nes Kaune daugiau likti nebenorėjo. Šį sprendim ą ji priėm ė būdam a ne Lietuvoje, o Stokholme. Aš turėjau sėsti į lėktuvą, kuris skris m aršru tu Varšuva-Helsinkis ir leisis tarpiniam sustojim ui Kaune. Helsinkyje m ane turėjo pasi­ tikti buvęs Prancūzijos konsulas Lietuvoje ponas George’as Henris Dum ėnilis ir palydėti iki Švedijos sostinės. M ano dėdė Jurgis Štro­ m as sutvarkė visus kelionės form alum us. Atėjus išvykos dienai dėdės lydima nuvažiavau į Kauno oro uostą. Buvo 1939-ųjų rugsėjo 1 diena. Perėjau m uitinės patikrinim ą, kuris šį kartą buvo itin nuodugnus. Tikriausiai m uitininkai galvojo, kad aš į užsienį bandysiu išvežti kokias nors šeim os brangenybes, nes apčiupinėjo kiekvieną daiktą, o talko pudros dėžutės turinį tikrino besdam i į ją didžiulį peilį. Po šito patikrinim o drauge su kitais ke­ leiviais ilgai laukiau lėktuvo, tačiau jis, savaime aišku, neatskrido. Tą dieną nacistinė Vokietija užpuolė Lenkiją. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. O m ano m am a netrukus sugrįžo į Lietuvą.

Apie šio lemtingo sprendimo pasekmes būsiu priverstas užduoti Jums daugelį skaudžių klausimų artimiausiu metu, tačiau dabar norėčiau iš 1939-ųjų rugsėjo 1dienos sugrąžinti Jus į tą laiką, kai Lietuva ir Kaunas dar nebuvo pakliuvę į spąstus. Tai darau norėdamas išgirsti apie nebeegzistuojantį tarpukario epochos miestą, laikinąją Lietuvos sostinę. Koks buvo Jūsų Kaunas? Kokį jį prisimenate? 5 0

II

POKALBIS

Sofija Veisienė, Irena Veisaitė ir Aleksandras Štromas, persikeliant per Nemuną prie Birštono, 1939 m.

M ano santykis su g im tuoju m iestu yra ypatingas. Kaunas yra m ano kraujyje. Nepaisant tos aplinkybės, jog Vilniuje gyvenu jau nuo 1943-iųjų, vis tiek esu linkusi save laikyti visų pirm a kauniete. Galbūt m ano santykis su Kaunu yra šiek tiek panašus į Marcelijaus M artinaičio santykį su jo gim tine, aprašyta nuostabioje autobio­ grafinėje knygoje „Mes gyvenom e“ [2014]. Apibūdinti šiuos jausm us yra ganėtinai paprasta ir kartu keblu. Aš Kauną iki šiol tiesiog jaučiu savo oda. Man užtenka pam atyti nam ą su trijų dalių langais ir užplūsta prisim inim ai, nes tokie lan­ gai m an asocijuojasi su m ano vaikystės ketvirtojo dešim tm ečio Kaunu, su m ano tėvo nam u. To laikm ečio m iesto gatvės ir nam ai išsaugojo daug labai gražių akim irkų — čia žaidžiau, išdykavau, lankiau savo artim uosius ir draugus... Tačiau po karo, po Holo­ kausto Kaunas m an tapo šešėlių m iestu. Aš ir dabar, vaikščiodama šio m iesto gatvėmis, prisim enu, kokie žm onės kokiam e nam e čia gyveno, bet tai dažniausiai skausm ingi prisiminim ai... Nepaisant m ano ypatingo santykio su Kaunu, gyventi šiam e m ieste nebe­ norėčiau.

Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko j spąstus

51

Kai Lietuva atgavo Nepriklausom ybę ir buvo pradėta grąžinti nuosavybę, nuvažiavau pažiūrėti savo tėvo namo, kurį paveldėjau. Užėjau į m ūsų butą, apėjau kam barius, kuriuose buvo tėvų m ie­ gamasis, tėvo darbo kabinetas, svetainė, m ano kambarys... Nors viskas buvo pasikeitę, perstatyta, tačiau vis dar prim inė m ano din­ gusį pasaulį. Po šios išvykos į Kauną negalėjau atsigauti gal m ėnesį laiko... Pati net neįtariau, kaip stipriai m ane paveiks prisim inim ai, kuriuos atgaivino šeim os namas. Beje, nam as jau buvo dalinai, bet neteisėtai privatizuotas, todėl galėjau teism e ginčyti jau egzistuojančius sandorius ir ginti savo teises į jį, tačiau to nepadariau. Šis sprendim as — sąm oningas. Aš paėm iau tą m ažą kom pensaciją, kuri m an tu o m etu priklausė pagal įstatym us ir teiškėliau vieną sąlygą — pinigai tu ri būti su­ m okėti iš karto, o ne dalim is su keleto m etų intervalu, kaip tuo m etu buvo įprasta. Kodėl taip nusprendžiau? Viena pagrindinių priežasčių — neno­ ras gyventi nuolat jaučiant pyktį, kuris neišvengiam ai m ane būtų lydėjęs prasidėjus teism am s ir kovoms dėl namo. Be to, kaip m an pasakė geras draugas, advokatas Vytautas Merkšaitis, tos bylos vis tiek nelaim ėčiau, nes kyšių duoti nem oku. Taigi, aš tiesiog nenorėjau gyventi blogų em ocijų perpildytam e pasaulyje. Beje, ne visi suprato šį m ano sprendim ą. Kai kurie gi­ m inės sm erkė m ane, kad atidaviau tėvo nam ą į svetim as rankas. Bet aš to nesigailiu. O į Jūsų klausim ą, koks buvo m ano Kaunas, galiu atsakyti, kad tai buvo augantis ir gražėjantis m iestas. Ketvirtajame dešim tm etyje jau buvo pastatytas Lietuvos bankas, Karo m uziejus, Centrinis paštas, buvo statom a Prisikėlimo bažny­ čia, m odernūs gyvenam ieji namai. Visa tai šiandien jau tarp tau ti­ niu m astu yra įvertinta kaip išliekamąją vertę tu rin tis tarpukario m oderno paveldas. O aš pati, dabar atvykusi į Kauną, negaliu atsidžiaugti savo gim ­ tojo m iesto atsinaujinančiu grožiu.

5 2

II

PO KALBIS

Miesto raidą sutrikdė okupacija. Kaip prisimenate šį laiką? Kokie vaizdai ir emocijos atgyja mąstant apie tą metą, kai Jūsų pasaulis ėmė byrėti? Jau, tikriausiai, esu m inėjusi, kad m ano šeim os nariam s dar prieš sovietinę okupaciją buvo visiškai akivaizdu — Lietuva atsidūrė spąstuose. Su šiom is nuojautom is gyvenom e ne vieną m ėnesį, net ne vienus m etus. Į Kauną įžengusių Raudonosios arm ijos karių niekas iš m ano šeim os nepasitiko su džiugesiu, visi suprato, kad atėjus sovietams nieko gero nebus. Tačiau reikėjo gyventi toliau. Tėvo Lietuvoje tuo m etu jau nebuvo, tu o tarpu m am a, kaip dabar prisim enu, sėdėjo prie stalo susiėm usi galvą rankomis... M amytė nepritarė tiem s, kurie į Kauno gatves išėjo Raudonosios arm ijos pasveikinti nešini gėlėmis. Suprantu savo m am os em ocinę reakciją... Visai kita atm osfera tvyrojo Šolomo Aleichemo gimnazijoje. At­ ėjus sovietam s, „jidišistinė“ Šolomo Aleichemo gim nazija buvo sujungta su „sionistine“ Švabės gim nazija2, kuri turėjo daug ge­ resnį pastatą Nem uno krantinėje. Atėjus sovietam s visos hebrajų m okyklos buvo uždarytos, o hebrajų kalba uždrausta, todėl pa­ m okos vyko tik jidiš. Esu jau m inėjusi, kad m um s buvo skiepija­ mos vertybės bei idėjos, brandinusios ir lietuvių visuom enę. Kita vertus, Šolomo Aleichemo mokykla buvo ir kairuoliška, didžiąją dalį m okinių sudarė netu rtin g ų Kauno žydų darbininkų bei am a­ tininkų vaikai, o m okytojai simpatizavo Sovietų Sąjungai ir turėjo nem ažai iliuzijų dėl kom unistų kuriam o „rojaus“. Tuo m etu m an buvo dvylika m etų, tad į daugelį dalykų žvelgiau dar ne suaugusio žmogaus akimis ir visų pirm a dom ėjausi tuo, kas vyksta čia ir dabar. Mokykloje bem atant atsirado kom jaunim o ir pionierių organizacijos. Pioniere tapau ir aš. 2 Kauno Švabės hebrajų gimnazija —žydų gimnazija, kur buvo dėstoma hebrajų kalba, veikė 1927-1940 m. Kaune, įkurta Prieplaukos kranto g., dabar — Karaliaus Mindaugo pr. 11. Gimnazijos steigėjas —Mošė Švabė.

Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus

53

P am enu m ūsų puikų m uzikos m okytoją, su kuriuo statėm e operą. Joje buvo daina, kurios žodžiai, išvertus į lietuvių kalbą, skam bėtų m aždaug taip: „Yra tokia šalis pasaulyje, kur rugiai ir kviečiai nepriklauso ponui...“ Buvo ir kitų epizodų, apie kuriuos m an šiandien net nem alonu pasakoti, nes mokyklos prosovieti­ nės nuotaikos veikė ir m ane. Nelabai išgyvenau, kad buvom iškel­ dinti iš m ūsų atskiro buto Vytauto prospekte į kom unalinį butą Krėvos gatvėje. Beje, tu o m etu patyriau ir kitokių išgyvenimų, nesusijusių su sovietų atėjim u. Mokykloje prasidėjo tikras „karas“, kuriam e teko dalyvauti ir m an — m at Šolomo Aleichemo gimnazijoje aš buvau „pirm oji“ m okinė, tu o tarpu Švabės gimnazijoje „pirm asis“ m oki­ nys buvo toks Buby Blumbergas — labai sim patiškas, šviesiaplau­ kis ir mėlynakis, am bicingas berniukas. Jis labai išgyveno, kad aš paveržiau iš jo „pirm ojo“ klasės m okinio statusą, tad nuteikė prieš m ane savuosius draugus. Kaip antai, Ošia — Josifas Judelevičius, gabus dailininkas, vėliau tapęs architektu, piešė ir platino m ano karikatūras. Aš pati irgi netylėjau. Buby Blumbergas per karą liko gyvas ir vėliau išvyko gyventi į

jav, tačiau liko m irtinai išgąsdintas Holokausto, todėl, kiek m an žinom a, visą gyvenim ą slėpė savo žydišką kilmę. M ano kontaktai su juo niekad neatsinaujino. Kalbant apie pirm ąją sovietų okupaciją būtina suprasti, kad tuo m etu etninių žydų ir etninių lietuvių egzistencinės situacijos buvo labai skirtingos. Lietuviam s karo pradžia ir vokiečių okupacija atrodė kaip išvadavimas nuo „raudonojo m aro“, nuo deportacijų siaubo. Žydams, nors ir jie kartu su etniniais lietuviais gyvuli­ niuose vagonuose buvo vežami į Sibirą, nacizm as reiškė m irtį, o sovietai ir net deportacija — šiokią tokią galimybę išgyventi. Tai suvokus reikėtų nustoti kaltinti vieniem s kitus.

Kaip Jūsų artimieji sprendė klausimą, jeigu karas paliečia Lietuvą — kas tada, ką darytiL 54

11 POKALBIS

Niekas iš m ano artim ųjų nė akim irkos nesuabejojo tuo, kad ka­ ras tikrai atsiris iki Lietuvos. Aš tą nerim ą nuolat jutau ir girdėjau apie tai kalbant. Kartą sapnavau, kaip atsiduriu Adolfo Hitlerio stovykloje ir m an pasakom a, jog tu riu eiti į jo palapinę, atsisėsti jam ant kelių ir pasakyti jam papi. Tai m ažybinis tėvo įvardinim as vokiečių kalboje. Mane tiesiog purtė iš baim ės ir įtam pos, aš net sapne niekaip negalėjau ištarti šio žodžio ir galiausiai prabudau. Tuo tarp u atsakym o į klausim ą „ką daryti?“ buvo ieškom a n u o ­ latos. Visus sukrėtė žm onių suėm im ai bei trėm im ai. Išvežtas tėvo pusbrolis M aksikas Šteinas su šeim a, tėvų draugai Perelšteinai, daugelis kitų. Labai sielojausi dėl H erm ano Perelšteino. Pam enu, kokį įspūdį m an darė Haris, kuris turėjo ypatingų m uzikinių ga­ b u m ų ir dainavo k o loratūriniu sopranu. Dažnai sužavėta klau­ sydavausi jo dainavimo, įrašyto plokštelėje. Haris buvo už m ane vyresnis ir atrodė m an kaip koks dievaitis. Sibire buvo sušaudytas jo tėvas, lageryje m irė m am a, jis, ačiū Dievui, išgyveno ir grįžo į Lie­ tuvą, vėliau tapo garsaus „Ąžuoliuko" choro steigėju ir vadovu.3 Sovietų okupacijos m etais niekas nežinojo, kam ir už ką gali tekti patirt suim tojo ir trem tinio dalią. Tai gąsdino ir paralyžavo. Hitleris apie savo tikslus kalbėjo atvirai, visiems buvo aišku, kad jo taikinyje yra žydai, čigonai, hom oseksualai, nepilnapročiai, tuo tarp u Stalinas buvo linkęs savo vykdom as baisybes apgaubti ty­ los arba m elo skraiste. Pastarąjį faktą irgi reikėtų įvertinti kalbant apie to m eto žydų savijautą. Beje, būtina įsigyventi į konkretų laiką bei to m eto žm onių m ąstyseną, em ocinę būseną, v ertinant ir tar­ pukario Lietuvoje veikusios kairuoliškos inteligentijos elgseną, pvz., trečiafrontininkų. Taigi, nem atuokim e kitos epochos rem dam iesi tik savojo laik­ m ečio žiniom is, vertybėm is ir idėjomis. Iki tokio supratim o ėjau ilgai. Perprasti šį principą m an padėjo garsus Rusijos istorikas 3 Haris Perelšteinas j Sibirą su tėvais ištremtas 1941 m., 1956 m. grįžo į Lietuvą,

o 1959 m. įkūrė berniukų chorą „Ąžuoliukas", kuris vėlyvuoju sovietmečiu virto Lietuvos kultūros reiškiniu.

Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus

55

Aronas Gurevičius ir jo knyga „Viduramžių kultūros kategorijos“, beje, išversta ir į lietuvių kalbą [1989].4 Jis tvirtina, kad kalbėdam i apie neva „tam siuosius viduram žius“ m es labai klystame, nes ne­ pakankam ai suvokiame to m eto žm onių m ąstysenos ir vertybių. Viduram žių žm onės nėra blogesni ar žiauresni už m us, jie tik ki­ taip su pranta Dievo žodžio reikšm ę ir prasm ę. Skandindam i ar degindam i „raganą“ jie tiki, kad Dievas nė plaukui neleis nukristi nuo nekalto žmogaus galvos. Vadovaujantis šia logika, jeigu ragana laikom a m oteris yra nekalta, jos nesudegins ugnis ir nenuskan­ dins prie jos kojų pririštas akmuo. Tokias paraleles galima išvesti ir kalbant apie m ūsų santykį su x x amžiaus ketvirtojo dešim tm ečio Lietuvos reiškiniais. Totalitarinės ideologijos yra tiek pat pavojin­ gos kaip ir religinis fanatizm as.

Tai, ką Jūs pasakėte, viena vertus, istorikams yra gerai žinomi dalykai, tačiau kita vertus, net ir suvokiant, kad tokia distancija tarp tyrinėtojo ir praeities — būtina, pasipila klaidos ir praeitis „apkrečiama“dabarties „virusais“. Todėl sovietmetis ne tik visuo­ menei, bet ir kai kuriems tyrinėtojams tampa arba „tamsiaisiais amžiais“, arba — keliems keistuoliams —„šviesos epocha“ Mūsų visuom enė, vertindam a įvairius istorijos įvykius, reiškinius, personalijas, yra linkusi į kraštutinum us — lyg visa tegalim a n u ­ dažyti balta arba juoda spalva. Pam enu vieną savo diskusiją apie Maironį ir Vincą M ykolaitį-Putiną su profesore Vanda Zaborskaite. los nuom one, nevertėtų gilintis į tokių žm onių asm enines bio­ grafijos detales, kurios galėtų sugriauti jų m itą.5 Aš niekaip ne4 Aronas Gurevičius —istorikas medievistas, Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje nuosekliai propagavęs ir plėtojęs prancūzų mokyklos Annales idėjas, jo kn yga Kamezopuu cpedHeeeKoeoū Kynbmypbi (MocKBa: McKyccTBO, 1972) ta p o in te le k tu a lin iu įvyk iu .

5 Vanda Zaborskaite, 1968 m. išleidusi monografiją Maironis, ilgam tapo auto­ ritetingiausia Maironio kūrybos tyrinėtoja Lietuvoje. Mokslininkės dėmesys nuolat buvo nukreiptas ir į V. Mykolaičio-Putino personaliją bei kūrybą.

5 6

II

P O K A L B I S

galėjau su tokiu požiūriu sutikti. Laikausi nuom onės, jog m es visi esam e klystantys žm onės, turim e savo silpnybių, net genijai. Ta­ čiau no rin t pažinti žmogų, o ypač kūrėją, nereikėtų jo sudievinti. Jis tam pa m um s net artim esnis, suprantam esnis, paveikesnis, kai atskleidžiam as visapusiškai.

Šioje diskusijoje esu linkęs palaikyti jūsų pusę. Tomas Venclova yra labai tiksliai suformulavęs, kad tiesa yra svarbiau nei, tarkim, vieno asmens ar net visos tautos garbė. Visiškai sutinku, deja, tai pas m us suvokia tik nedidelė m ažum a.

Kad šis principas reikalingas, teoriškai tikriausiai sutiktų daugelis, tačiau apsisprendimas laikytis tiesos juk neretai yra skausmą sukeliantis veiksmas. Taip, tačiau toks apsisprendim as nepažem ina žmogaus, neveda jo j kartais net gėdingus kom prom isus. Atvirkščiai — žmogus išlieka savimi. Tai nėra lengva, dažnai skausm inga Turiu prisipažinti, kad ir m a n ne v isuom et pavykdavo elgtis principingai. Pavyzdžiui, studijuodam a Maskvoje germ anistiką, buvau vienam e kurse su Sim onu M arkišu — sūnum i garsaus žydų poeto Pereco Markišo. Pastarasis buvo Stalino įsakym u sušaudytas kaip antifašistinio kom iteto narys, o 1953 m etais visa šeim a ištrem ta į Sibirą. Simą buvo labai talentingas vaikinas. A ntikinę literatūrą jam dėstęs profesorius Radsigas yra pasakęs: „Tokie talentai klasikinių kalbų studijose kaip Simonas gim sta kartą per šim tą metų." Atrodo, 1950-uosius mes sutikom e kursiokės, sovietinės armijos generolo dukters Tamaros Smaradinskajos, studijavusios prancūzų kalbą, bute. Beje, ji po 1991 m etų Sausio 13-osios įvykių atvyko pas m ane iš Maskvos, nupirko šim tą tulpių, padėjo jas Antakalnio ka­ pinėse prie žuvusiųjų kapų ir atsiprašė už savo tėvynainius dėl Sausio 13-osios ir M edininkų žudynių.

Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus

57

Tačiau grįžkim e į 1950-uosius... Kadangi visi glaudėm ės įvai­ riuose bendrabučiuose, tai Tamaros pasiūlym as sutikti Naujus m etus jos bute sukėlė visuotinį entuziazm ą. į pobūvį atėjo ger­ m anistai, anglistai, prancūzų kalbos specialybės studentai. Atėjo ir „klasikas" Simą, tu o m etu draugavęs su angliste Inna Bernštein, kurią vėliau ir vedė. M ano studijų laikais tarp jaunim o buvo labai m adinga įvairiom kalbom dainuoti užsienietiškas, ypač ispanų, revoliucines dainas. Tada, laukdam i Naujųjų m etų, taip pat dai­ navom e. Visų nuotaika buvo pakili, ir staiga Simą atsistoja, n u ­ eina į tarpdurį ir, viena ranka atsirėm ęs į durų rėmą, uždainuoja liūdną dainą jidiš kalba. N eatsim enu, kokią, tačiau aš ją m okėjau ir, savaime aišku, supratau dainos žodžius. Man ir dabar be galo skaudu prisim inti šį epizodą, nes Simą dainavo visiškoje tyloje, o aš neišdrįsau jam pritarti... Man iki šiolei dėl to labai gėda.

Galiu Jus suprasti, nes galvodamas apie aną laiką ne kartą esu sau pripažinęs:„Tikriausiai nebūčiau iš tų, drąsiųjų...“ Niekas dėl to lūsų kaltinti negali, tačiau aš pati sau privalau pripa­ žinti, kad tai buvo gėdingas, m oraline prasm e neteisingas poelgis. Be to, juk niekas m ūsų už dainą n ebūtų nei persekiojęs, nei kaip nors nubaudęs. Nepaisant to, neišdrįsau, m at antisem itinės n u o ­ taikos tu o m etu Sovietų Sąjungoje buvo itin stiprios!.. Beje, likimas darkart m us su Simą suvedė Lietuvoje. Ačiū Dievui, trem tyje jam pavyko išlikti gyvam. Jis grįžo į Maskvą, o vėliau, pa­ sitaikius galimybei, emigravo į Šveicariją, kur ir apsigyveno. Kuo­ m et, praėjus gal penkiolikai m etų po m ūsų studijų, susitikom e Vilniuje, Simą m anęs paklausė: „Kaip tu gali gyventi Lietuvoje? Juk tai kruvina žemė!" Aš jam atsakiau labai paprastai: „Tai m ano kraštas. Aš jį myliu, nepaisydam a nieko." Juk tėvai myli savo vaikus, o vaikai — savo tėvus, kokie jie bebūtų... Be to, Lietuvoje m ačiau ir m atau ne tik blogį, bet ir labai daug šviesos, gėrio, labai daug nuostabių žm onių. Tačiau tai jau visai kita tem a.

58

II

P O K A L B I S

Pasakojote, kad Jūsų tėtis simpatizavo kairiesiems. Arši aplin­ kybė nebuvo lemtinga atėjus sovietams —juk Jūsų nepalietė represijos, nors Jūsų šeima buvo pasiturinti, o tokie žmonės į naujosios valdžios taikiklį pakliūdavo patys pirmi... M ano tėtės jau nebuvo Lietuvoje. Savaime aišku, kad m am a nebe­ galėjo tikėtis iš jo jokios finansinės param os ar alim entų. Todėl ji buvo priversta dirbti. Įsidarbinusi Prekybos bei pram onės reikalų narkom ate6, ji tapo Reikalų valdybos viršininke. Tuom etinis Prekybos liaudies komisaras buvo M arijonas Gregorauskas. Jis jau buvo išsiskyręs su savo žm ona Kazimiera Kyman­ taite ir įsimylėjo m ano m am ą. Jų santykiai buvo rim ti, nes m am a m anęs klausė, ar aš neprieštarausiu, jeigu jie susituoktų. Atsakiau, kad neprieštarausiu. Agnė G regorauskaitė m an yra sakiusi, kad jos tėvas mylėjo m oteris, ir todėl aš neturėčiau rim tai vertinti to epizodo. Nežinau, ar ji teisi. Kaip bebūtų, žinau, kad Gregorauskas prasidėjus karui turėjo trauktis k artu su bėgančia Raudonąja arm ija į Sovietų Sąjungą. Sekmadienio vakare ar pirm adienio ryte jis atvažiavo į Raudonojo Kryžiaus ligoninę pasiim ti m ano m am os. Tačiau m am a buvo per silpna keliauti. Ją birželio 16 dieną operavo profesorius Kanauka — pašalino gerybinį, bet labai didelį auglį, kuris buvo susiform avęs ant inksto. Operacija pavyko puikiai ir m ano m am a turėjo visas galimybes pasveikti. Tačiau, nors prognozės buvo geros, profeso­ riaus Kanauka neleido m am ai keliauti. „Kelionės m etu ji tiesiog nukraujuotų“, — pasakė jis. Gregorauskas turėjo išvykti be m ano m am os, kaip talism aną palikęs jai nedidelę lėlytę... M anau, kad jos ryšys su Gregorausku irgi yra viena iš priežasčių, dėl ko ją vė­ liau suėm ė. O kodėl niekas iš m am os šeim os nebuvo deportuotas 1941 m etų birželį — nežinau...

6 Prekybos ir pramonės reikalų narkomatas —Lietuvos SSR Prekybos liaudies komisariatas, atlikęs Prekybos ministerijos funkciją.

Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko į spąstus

59

Ne kartą pasakojote, kad po to, kai Jūsų mamos suimti atėjo lietuvis... Taip. Tai buvo baltaraištininkas su šautuvu...7

...įvyko judviejų pokalbis, kuris vėliau turėjo didžiulės įtakos Jūsų gyvenimui. Apie ką Jūs kalbėjotės? Apie tai esu ne tik pasakojusi įvairiuose interviu8, bet ir rašiusi. Penktadienį, dar prieš m am ytę išvedant į kalėjimą, m es kalbėjo­ m ės apie tai, ką privalau padalyti: pas kokius žm ones nueiti, ką jiems pasakyti, kaip pasitvarkyti namuose... M amytė vylėsi, kad viskas bus gerai. Tačiau tu o m et ji m an pa­ sakė ir tokių dalykų, kurių reikšm ę su p ratau tik daug vėliau ir kurie tikrai labai stipriai lėm ė tolesnį m ano gyvenim ą. Mamytė m an prisakė b ū ti savarankiškai ir gyventi pagal savo galim y­ bes; visuom et likti su tiesa, nes, kaip sakoma vokiečių patarlėje, „melo tru m p o s kojos“; niekada nekeršyti, ypač asm eniniais su­ m etim ais. Tai buvo paskutinis m ūsų pasim atym as — daugiau jos nemačiau. Sekm adienį baltaraištininkas ją išvedė į kalėjim ą Mickevičiaus gatvėje Kaune. M an kažkas pasakojo, kad dar sekm adienio rytą ją m atė išėjusią į ligoninės balkoną. Beje, tai daktaras Kanauka neleido m am ytės išvežti suėm im o dieną... „Kol ši m oteris serga, ji priklauso m an “, — taip gydytojas pasakė baltaraištininkui. Už šį drąsų poelgį esu iki šiol labai dė­ kinga profesoriui. 7 Baltaraištis —lietuvių istoriografijoje nusistovėjęs būtent toks terminas, tad jis ir bus vartojamas komentaruose. Tai 1941 m. antisovietinio Birželio sukilimo dalyviai, ant rankovės ryšėję skiriamąjį sukilėlių ženklą —baltą raištį. 8 Plačiau žr.: Elvyra Kučinskaitė, „Renkuosi meilę, (...)", Tapati, 2011, nr. 2, p. 6-12; Virginija Majorovienė, „Stebuklas, kad išlikau“, Moteris, 2013, nr. 11, p. 184-190.

60

II

P O K A L B I S

Irena su mama, Kaunas, 1938 m. Zinaidos Bliumental studija.

Kaip Jūsų gyvenimas klostėsi nuo birželio iki rugpjūčio, kai teko išsikelti į getą? Kai m am a ir tėtis išsiskyrė, aš visaip stengiausi globoti savo mamą, o ji m an keletą kartų yra sakiusi, kad aš dabar — lyg ir vyras na­ m uose. Tėčio duotos savarankiškum o pam okos padėjo m an ne kartą. Atsisveikinusi su m am a grįžau į Krėvos gatvę, nes nenorėjau palikti nam ų, kurie buvo arti Raudonojo Kryžiaus ligoninės. Vis dar tikėjausi pam atyti savo m am ytę. Tiesa, nuolat eidavau ir pas savo senelius. Be to, prie pat Raudonojo Kryžiaus ligoninės gyveno m ano teta Edia9, pas kurią taip pat lankiausi. M ama m an buvo patarusi kreiptis pagalbos į Vladą Skorupskį ir Jurgį Bobelį. Skorupskis atsisakė padėti, tada nuėjau pas Bobelį, kuris tu o m etu buvo Kauno m iesto ir Kauno apskrities kom en­ dantas. Jis sutiko pabandyti ištraukti m am ą iš kalėjimo, tačiau 9 Turima omenyje Eugenija (Edia, Ženia) Štromienė.

Visiems buvo aišku, kad Lietuva pateko j spąstus

6

l

perspėjo, kad įvairių žm onių papirkim ui bus reikalingi pinigai. Nunešiau jam m am os brangenybes: deim antinį žiedą, deim antinę segę, sidabrinį servizą. Deja, Bobelis m am os neišlaisvino, matyt, jis negalėjo padėti, o aš po vieno incidento daugiau nebesilankiau šio žm ogaus nam uose. Kartu čia noriu p am in ėti ir dar vieną įvykį. Kai buvo gatvėje sulaikyta ir saugum o rūm uose įkalinta m ano teta Ženia — Jurgio Štrom o žmona, Aleksandro m am a, Bobelio nurodym u ją iš karto paleido. Taigi, kaip m atote, viskas nėra taip vienareikšm iška ir paprasta.

III

POKALBIS

Kas nutiko pasauliui?

O dabar turime atsigręžti į bene patį sunkiausią ir baisiausią Jūsų gyvenimo etapą — Holokaustą. {sakymas kraustytis j getą buvo paskelbtas, atrodo, liepos m ė ­ nesio 15 dieną.1 M ano didžiausias rūpestis tuo m etu buvo, kur ir kaip gauti m aisto. Norėjau padėti ir tetai Ediai, jos sūneliui Liovinkai — savo jauniausiam pusbroliui. Jie jautėsi visai pasimetę... Juk žydam s skirtose krautuvėse nebuvo praktiškai nieko, tik tu š­ čios lentynos! Tekdavo nuo drabužių nusiim ti tuo m etu jau priva­ lomą Dovydo žvaigždę2 ir eiti į lietuvių parduotuves. Mane gelbėjo tai, jog puikiai kalbėjau lietuviškai. Nupirkusi duonos kepalą jį nešdavau arba seneliam s, arba tetai. Dažniausiai nesklandum ų nekildavo, tačiau keletą kartų teko išgirsti: „Žydelka, lauk iš čia!“ Prisim indam a tai, dabar galvoju, net be jokios ironijos, kad m an pasisekė: nenušovė ir neatidavė į baltaraištininkų rankas... Tuo m etu m es iki galo dar nesuvokėm e situacijos, į kurią pa­ kliuvome, grėsm ingum o. M ano dėdė Jurgis Štromas nepasitraukė į Rusiją, nes jo sūnus Aliukas buvo Palangoje pionierių stovykloje. Be to, dėdė nenorėjo palikti savo senų tėvų ir m ano mam ytės, kuri gulėjo ligoninėje po operacijos. Taigi, jis pasiliko. Dėdė Jurgis buvo kooperatyvo „Param a“3 direktorius. Nors Kauną jau pirm adienį akivaizdžiai buvo persm elkusios antisem i­ tinės nuotaikos, jis nuėjo į kooperatyvą atiduoti raktų: „Juk žm o­ nės norės valgyti, jiem s reikia d u o n o s“, — sakė jis. Vos tik dėdė 1 Kauno miesto komendanto J. Bobelio ir Kauno miesto burmistro Kazio Palčiausko įsakymas dėl žydų perkėlimo į Vilijampolėje steigiamą getą buvo išleistas 1941 m. liepos 10 d. įsakyme buvo nurodyta per mėnesį —nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. —visiems žydų tautybės asmenims persikelti į getą. 2 1941 m. liepos 10 d. Kauno miesto komendanto J. Bobelio ir Kauno miesto burmistro įsakymu visiems Kaune gyvenantiems žydų tautybės asmenims įsakyta nuo liepos 12 d. ant kairės krūtinės pusės segėti geltoną 8-10 cm dydžio Dovydo žvaigždę. 3 Kooperatyvas „Parama“, kuriam vadovavo J. Štromas, valdė duonos kepyklą Kaune ir visoje Lietuvoje veikiantį parduotuvių, kuriuos prekiavo „Paramos“ produkcija, tinklą.

Kas nutiko pasauliui?

65

Jurgis Štromas, Eugenija Štromienė, Margarita Štromaitė. Berlynas, apie 1936 m.

pasirodė darbe, iš karto buvo suim tas. Trečiadienį ar ketvirtadienį, tai yra birželio 25 ar 26 dieną, visai atsitiktinai pam ačiau dėdę su kitais suim tais žydais šalia Sovietų Sąjungos pasiuntinybės Lais­ vės alėjos pradžioje išvarytą dirbti kažkokių žemės darbų. Priėjusi prie dėdės pasakiau jam: „Dėde, bėkim !“ Iš tiesų, pabėgti tą dieną buvo labai lengva, tačiau jis atsisakė: „Aš negaliu, juk m us visus suskaičiavo. Jeigu aš pabėgsiu — sargybinis turės nem alonum ų. Mane ir taip paleis, juk n esu nieko blogo padaręs." Kaip jau m inėjau, niekas neįsivaizdavo, koks pavojus pakibo virš m ūsų galvų. Mano m ylimas, protingas dėdė taip pat. Jau penkta­ dienį jis buvo žiauriai nužudytas „Lietūkio“ garaže.4 Apie tai su­ žinojau tik po karo. M ūsų nam o sargas viską m atė savo akimis... 4 „Lietūkio“ garaže žydų žudynės įvykdytos 1941 m. birželio 27 d. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas, manoma, kad nužudyta kiek mažiau negu 60 žmonių. Kaip teigia Christophas Dieckmannas ir Saulius Sužiedėlis, „ypatingas rezonansas, kurį sukėlė „Lietūkio žudynės“, labiau atspindi nepaprastai žiaurų viešo susidorojimo pobūdį, negu šių žudynių mastą". Plačiau žr.: Christoph Dieckmann, Saulius Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį: šaltiniai ir analizė, Vilnius: Margi raštai, 2006, p. 32.

6 6

III

PO K A LB IS

Aliukui, ačiū Dievui, pavyko saugiai grįžti iš Palangos į Kauną, m at jis neišsidavė, buvo visiškai nepanašus į žydą, mokėsi ateiti­ ninkų gimnazijoje. Tuo tarpu daugumai žydų vaikų iš tos pionierių stovyklos sugrįžti į nam us nebuvo lemta...

Kauno geto istorija sukrečianti: 1941 metų rugpjūčio 18-ąją surengta „inteligentų akcija“, rugsėjo 26-ąją —„1000 akcija“ o spalio 4-ąją likviduotas Mažasis getas.5 Vos per tris mėnesius buvo sunaikinta pusė geto gyventojų. Tai viso labo tik pora epizodų, nepretenduojančių į išsamią Kauno geto istorijos ap­ žvalgą. Tačiau irsiu keliųfaktų pakanka tam, kad iškiltų klau­ simas: kas likusiems gyviesiems padeda išlaikyti sveiką protą ir nepalūžti išgyvenant tokias ribines egzistencines patirtis kaip Holokaustas? Sveiką protą tokiose situacijose pavyko išlaikyti tikrai ne visiems. M ąstydama apie savo patirtis tegaliu pasakyti, kad tikriausiai daug lėmė tai, kas paprastai vadinam a gyvybiniu instinktu: niekada ne­ norėjau labiau gyventi, kaip būdam a gete. O norėdam as išgyventi stengiesi susitelkti į tą m om entą, kuriam e esi, pavyzdžiui: „Reikia susirasti ką nors pavalgyti, kad užtektų jėgų nueiti į darbą.“ Viena svarbiausių paskatų ištverti buvo noras papasakoti pasauliui, ką m an ir m ano artim iesiem s teko patirti. Juk sveiku protu tas besai­ kis žudym as buvo nesuvokiamas... Norą kabintis į gyvenim ą stiprino ir m eilė artim iesiem s. Tiesą sakant, aš ir dabar, kalbėdam a su Jumis, pati ieškau atsa­ kym ų į daugelį klausim ų. Beje, į kai kuriuos iš jų atsakym ų aš taip ir neradau, nors ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip Aušvice dešim ­ ties tūkstančių kalinių m inia stovėjo ir žiūrėjo į kariam us vaikus?“ 5 „Akcijomis" buvo vadinamos Kauno getų gyventojų žudynės, vykdytos

iv ir ix fortuose: 1941 m. rugpjūčio 18 d. per vadinamąją „inteligentų akciją“ nužudyti 534 žydai; rugsėjo 26 d. sudeginta geto ligoninė, o 1608 ligoniai sušaudyti. Spalio 4 d., likviduojant Mažąjį getą, buvo nužudyti 1845 žydai.

Kas nutiko pasauliui?

67

Turiu omenyje Elie Wieselio apsakyme „Naktis“ aprašytą situaciją6. Juk tiek žm onių gali įveikti ne vieną dešim tį esesininkų. Nepaisant to, didžiulė m inia stovėjo bežadė ir nieko nedarė, kai buvo ka­ riami trys išbadėję vaikai... Kažkurią akimirką pasigirdo klausimas: „O kur dabar Dievas?“ Tikriausiai kiekvienas iš šioje m inioje stovinčių žm onių iki pat paskutinės akim irkos gyveno viltimi, jog ben t jau jam pavyks iš­ sigelbėti, tu o pat m etu suvokdam i, kad m aištas tokias viltis su­ daužytų tuoj pat. Tačiau visa tai tik spėjimas. Niekada nestovėjau prie duobės ir nežinau, ką žm onės jaučia tokioje situacijoje. Kaltinti juos, kad nesipriešino, yra, m ano m anym u, kvaila, ir n et žiauru. Galvoju, kad m ūsų likimus lėm ė ir atsitiktinum ai. Gyvenome nuolatinėje baimėje ir niekad negalėjome žinoti, kokias pasekmes turės vienoks ar kitoks sprendimas. Gyvenimas tapo savotiška lote­ rija. Kaip antai, per „inteligentų akciją“ m ano vyriausias pusbrolis Valdemaras norėjo prisidėti prie esesininkų atrenkam ų 500 žydų, kurie neva bus paskirti dirbti Kauno archyvuose, bet... jie buvo iš karto sušaudyti. M ano pusbrolio nepaėm ė, nes pagal sąrašą jis buvo, atrodo, 513. Taip jis per atsitiktinum ą liko gyvas. Tokius atsitiktinum us paaiškinti taip pat sunku, kaip ir m ano m i­ nėtą didžiulės m inios bejėgystę keliasdešimties, kad ir ginkluotų, niekšų darom ų baisybių akivaizdoje. Beje, jeigu jau pradėjau kalbėti apie atsitiktinum us, tai reikėtų papasakoti ir dar vieną istoriją. Iš pradžių Kaune buvo du — Didysis ir Mažasis — getai.7 Mažajame gete veikė Infekcinė ligoninė. Mano draugo Jašos Braunso tėvas, Moisiejus Braunsas buvo gydytojas 6 Elie Wieselio knyga La Nuit (1957, liet. k. 2001) paremta atsiminimais apie patirtis Aušvico ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose. 7 Didysis ir Mažasis getai buvo sujungti tiltu per Panerių gatvę. Mažasis getas likviduotas 1941 m. spalio 4 d. Kauno getas 1943 m. rudenį pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8-13 d. getas buvo likviduotas —pastatai sudeginti, apie 1tūkst. jo gyventojų nužudyta; likę geto gyventojai (apie 6-7 tūkst.) išvežti į Vokietijos koncentracijos stovyklas.

6 8

III

P O K A L B I S

infekcionistas. Eidamas į darbą jis dažnai kartu pasiimdavo ir savo paauglį sūnų. Vieną rytą, tai yra 1941-ųjų spalio 4 dieną, jie abu ke­ liom m inutėm pavėlavo, Mažojo geto vartai jau buvo uždaryti ir į ligoninę jie nepateko. Tas atsitiktinum as išgelbėjo abiejų gyvybes, nes kaip tik tą nelem tą dieną naciai sudegino ligoninę su visais ten buvusiais ligoniais, visu gyvu personalu...8 Akivaizdu, kad eg­ zistuoja kažkokia lem tis, tačiau jos veikim ą suprasti, o juo labiau apie tai kalbėti, yra nepaprastai sudėtinga. Buvo tokių atsitiktinum ų ir m ano gyvenim e. Galėjau dešim tis kartų būti nušauta, bet patekdavau į tokių baltaraištininkų ar ese­ sininkų rankas, kurie atim davo laikrodį, iškoneveikdavo, pažem in­ davo, bet nenužudydavo...

Dar vienas baisus smūgis getui —„Didžioji akcija“įvykdyta 1941-ųjų spalio 28 dieną. Papasakokite, kaip jums pavyko išlikti šios nežmoniškos „loterijos“su mirtimi metu.9 Prieš šią „akciją" darbingiem s ir dirbantiem s geto gyventojam s buvo dalinam i vadinam i „Jordano pažym ėjim ai“10. Visi tikėjo, kad šie pažym ėjim ai yra savotiška gyvybės išsaugojim o garantija ir troško juos įsigyti, dėl jų tiesiog kovojo. Paskelbus „Didžiąją akciją" į Dem okratų aikštę turėjo išeiti visi — m aži ir suaugę, dirbantys ir pasiligoję — geto gyventojai. Stengda­ m asi atrodyti kiek įm anom a vyresnė (tuo m etu m an buvo trylika m etų), tai yra darbinga, apsirengiau m am os rūbais, užsisegiau jos liem enėlę, į ją įsikišau keletą kojinių, kad krūtinė atrodytų kaip suaugusios m oters. 8 Jokūbas (Jack) Braunsas yra parašęs atsiminimus apie Kauno getą, žr.: Jack Brauns, Recollections and Reflections: How I Turned Despair into an Appreciation of Life, Portland: Vallentine Mitchell, 2007. 9 „Didžioji akcija" —didžiausios žydų žudynės per nacių okupacijos laikotarpį, įvykdytos 1941 m. spalio 29 d. ix forte, kurios metu sušaudyta 9200 žydų. 10 „Jordano pažymėjimas" —Kauno geto komendanto, SS hauptšturmfiurerio Fritzo Jordano pažymėjimas, kurį išduodavo žydams amatininkams.

Kas nutiko pasauliui?

69

Broliai Mika ir Samuilas Garzonai. 1931 m. jie iš Rusijos atvyko j Lietuvą ir papasakojo apie tikrąją padėtį sovietų valdomoje šalyje. Žuvo 194s m. Dachau, Vokietijoje.

Pam enu, kaip stovim e paskirstyti kolonom is dažniausiai pa­ gal savo darbo vietas, o pro jas eidam as gestapininkas Helm utas Rauca11 rodo, kurie žydai tu ri eiti į kairę, kurie — į dešinę. Kitaip sakant, vieni buvo siunčiam i m irti, kitiem s dar suteikta laikina galim ybė gyventi. Buvo labai šalta. Mes stovėjom e visą dieną nuo pat ankstyvo ryto laukdami, kol Rauca ir jo bendrai ateis iki m ūsų kolonos. M ūsų „rūšiavim as“ prasidėjo jau tem stant, apie 16 valandą. Mačiau, kaip Valdemaras, teta Polia ir dėdė Samuilas12, tetos vyras, buvo pasiųsti į „gerąją pusę“, nes dar atrodė sveiki ir darbingi. M ano seneliam s jau buvo per septyniasdešim t. Jie atrodė ge­ rokai paliegę, tačiau aš nepraradau vilties juos išgelbėti. Kuomet

11 Helmutas Rauca — SS karininkas ir karo nusikaltėlis, prisidėjęs prie 11584 žydų tautybės vyrų, moterų ir vaikų nužudymo Antrojo pasaulinio karo metais Kaune. Baigiantis karui H. Rauca sugebėjo pasislėpti ir išvengti atsakomybės už savo nusikaltimus. Jis buvo rastas 1982 m. Toronte, suimtas. Mirė kalėjime, laukdamas teismo. 12 Turimas omenyje Samuilas Garzonas.

7 0

m

P O K A L B IS

Irena Veisaitė Vingio parke, 1947 m.

prie m ū sų priėjo Rauca, žiūrėjau jam tiesiai į akis tu rb ū t su to ­ kia hipnotizuojančia jėga, kad jis m ano senelių net nepastebėjo. „Mergaitė turi gražias akis. Eik į dešinę!" — išgirdau jį sakant. Pa­ m enu, kaip traukiau senelius, kaip bėgom e į dešinę ir kaip senelė maldavo: „Vaikeli, neskubėk. Aš nebegaliu bėgti!" Bet aš vis tiek tem piau ją ir senelį beveik su antgam tine jėga... Tą kartą m um s dar buvo lem ta sugrįžti į savo geto būstą... 1941-ųjų lapkritis-1943-iųjų spalis, anot Valdemaro Ginsburgo, parašiusio Jūsų jau m inėtų sukrečiančią atsim inim ų knygą „...ir Kaunas verkė", buvo „santykinės ramybės" periodas. Tačiau m um s bendraujant be įjungto diktofono esate išsitarusi apie „aukštąsias geto akimirkas". Aršias akim irkas teko patirti tos „santykinės ramybės" periodu, kai gete im ta organizuoti kultūrinė veikla?

Kas nutiko pasauliui?

JI

Mes buvom e jauni... Apie 1942-uosius buvo įsteigtas geto orkestras. Aš tu rėjau draugą, Buby Rozenbaumą, kuris labai m ėgo muziką. Mes su juo eidavom e klausytis orkestro arba plokštelių jo nam uose ir tom is akim irkom is aš vėl pasijusdavau žmogum i. Juk tos patirtys, apie kurias Jums šiandien pasakojau, ne tik gąsdino ir slėgė, bet taip pat priversdavo klausti: „Kas nutiko pasauliui? Kodėl žydai, taip pat ir aš, tap o m e šitaip nuožm iai persekiojam ais žm onėm is?'" Atsidūręs ribinėse situacijose norom nenorom pradedi galvoti: „O ką, jeigu m um yse, žydų tautybės žm onėse, taip pat ir manyje, iš tiesų yra kažkas tokio atstum iančio ar blogo, kas ir lėm ė dabar­ tinę m ūsų situaciją?" Kaip jau m inėjau, m uzika išsklaidydavo tokias m intis, prielai­ das ir abejones. Kaip ir literatūra. Gete buvo įkurta pogrindinė mokykla. Pamenu, kaip skaitėme joje Schillerio balades. Jose buvo kalbam a apie draugystę, gėrį, meilę, dorą, tiesą ir ištikimybę. Skai­ tydam a šias kilnias vokiečių poeto eilutes jaučiau, kaip manyje vėl atgyja bei auga tikėjim as žm ogum i ir gyvenim u.

IV

POKALBIS

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

Irenos Veisaitės gelbėtojai Juozas Strimaitis ir Ona Bagdonavičiutė-Strimaitienė. Briuselis, 1938 m.

pabar norėčiau išgirsti apie tai, kaip Jums pavyko pabėgti

iš Kauno geto. Ugą laiką vyravo klaidingas įsitikinim as, kad jeigu m es būsim e naudingi Reichui, tai m um s leis išgyventi. Laikui bėgant tapo vi­ siškai aišku, kad visi žydai gete yra pasm erkti mirčiai, kad m ūsų žūtis — tai tik laiko klausimas. Todėl visi pradėjo ieškoti išeičių. Kai kurie jauni žm onės išėjo į partizanus. Nors, tiesą sakant, nie­ kas jų ten išskėstom is rankom is nelaukė — viena iš būtinų sąlygų, norint patekti į sovietinių partizanų būrį, buvo turėti ginklą. O iš kur jį gauti? Kiti bandė sau arba savo vaikams prieglobstį susirasti lietuvių šeim ose. Tai irgi buvo nelengva užduotis. Juk naciai su­ versdavo į vieną duobę ir žydus, ir jų gelbėtojus... Be to, nacistinė ir laf'o1 propaganda labai paveikė visuom enės nuostatas — į žy­ dus buvo žiūrim a kaip į žmones, kurie kalti dėl visų Lietuvą išti­ kusių nelaim ių. Aš pati palikti geto nenorėjau. Dar gyvas buvo senelis, teta, kiti giminės ir draugai. Tačiau 1943 m etų vasarą gavau laišką iš Onutės Bagdonavičiūtės-Strimaitienės... O nutė dirbo pas m ano tėvą „Valstybės loterijos“ Vyriausiojoje agentūroje. Begaliniai ją mylėjau, pažinojau visą jos šeimą. Onutės tėvas buvo Kudirkos Naum iesčio vargonininkas, retkarčiais pas juos nuvykdavau vasarą paviešėti. Bendravau su O nutės broliais ir seserim . Man buvo artim a visa jos šeima. O nutė ištekėjo 1938 m etais. Mes su m am a buvom e pakviestos į vestuves ir aš turiu ke­ letą šios šventės nuotraukų. O nutės vyras Juozas Strim aitis buvo 1

—Lietuvių aktyvistų frontas —antisovietinio pasipriešinimo organizacija (1940-1941), parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą, l a f suvienijo gan skirtingas antisovietines pajėgas: Kaune l a f branduoliu tapo slaptai veikusi studentų koalicija, Vilniuje —buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, Berlyne jį įkūrė buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa. Dėl politinių motyvų Berlyno l a f vadovybė bendradarbiavo su vokiečių karine žvalgyba ir Vyriau­ siąja ginkluotųjų pajėgų vadovybe, l a f ideologijoje buvo ryškių antisemitizmo elementų.

laf

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

75

Onos Bagdonavičiūtės ir Juozo Strimaičio vestuvės Juroje. Iš kairės: Irena Veisaitė, Sofija Veisienė, Juozas Juodišius (kalba), Leokadija Juodišienė, 1938 m.

karininkas. Jis gavo siuntim ą studijuoti Belgijoje ir išvyko ten su žm ona dar prieš pirm ąją sovietų okupaciją. Tokiu būdu jie nen u ­ kentėjo nuo deportacijų. Karas Juozą ir Onutę užklupo Briuselyje. Į Kauną jie sugrįžo 1942-aisiais. Darau prielaidą, kad Belgijoje jie bendravo su m ano tėveliu. Kaip jau žinote, m ano tėtis tuo m etu gyveno Briuselyje su lietuvišku pasu. Galvoju, kad bū ten t jis užsim inė jiems apie m ane. Kaip ten bebūtų, grįžkime prie O nutės laiško. Jį m an perdavė kažkuris iš m ieste dirbusių geto brigados darbininkų. Onutė pra­ nešė, kad m an ruošiam i dokum entai, kad turiu bėgti iš geto, nes čia m anęs laukia tiktai pražūtis. Perskaičiusi šį laišką ilgai svars­ čiau — ką m an daryti? Nenorėjau palikti artim ųjų. Tiesa, Aliukas ir Mara tuo m etu jau irgi ruošėsi pabėgti. Galiausiai visgi artimieji m ane įkalbėjo ryžtis palikti getą sakydami, kad visiems kartu išeiti iš geto yra neįm anom a, kad teks gelbėtis po vieną. Pagaliau buvo n utarta, kad 1943-iųjų lapkričio 7 dieną aš su va­ karine brigada išeisiu iš geto. Su žydų policininku buvo iš anksto suderinta, kad m anęs nesuskaičiuos, kad nu siim siu n u o savo

7 6

IV

P O K A L B I S

drabužių Dovydo žvaigždes, kurios bus ne prisiūtos, o tik priseg­ tos, ir, išėjusi už vartų, pasitrauksiu iš kolonos. Pam enu, kaip ilgai, rodos, policininkų namelyje prie geto vartų, laukėm e brigados, nes tądien ji vėlavo. Paprastai vakarinė brigada j darbus m ieste išeidavo ketvirtą, tu o tarp u šį kartą ji išėjo tik po šešių. Jau buvo stipriai sutem ę. Koloną lydėjo vienas ginkluotas baltaraištininkas, o gal lietuvis policininkas...2 Viskas lyg ir vyko sklandžiai. Patį baisiausią m om entą patyriau, kai reikėjo atsiskirti nuo ko­ lonos. Jeigu sargybinis bū tų m ane pastebėjęs, jis, savaime aišku, b ū tų m ane nušovęs vietoje. Pam enu, kaip iš kolonos žengiau žingsnį šaligatvio link. Jaučiausi taip, lyg į m ano nugarą bū tų n u ­ taikytas prižiūrėtojo šautuvas. Lėtai ėjau link šaligatvio, o galvoje tuo m etu nuolat sukosi ir sukosi tik viena m intis: „Nepanikuok! Neskubėk! Ramiai! Neišsiduok!“ Ačiū Dievui, m ano pasitraukim o sargybinis nepastebėjo, ir aš iš Krikščiukaičio gatvės pasukau į Jurbarko gatvę, kuri vedė tilto link. Ant tilto m ane turėjo sutikti Onutė, tačiau sutartoje vietoje jos neradau, nes, kaip jau m inėjau, vėlavau į susitikim ą daugiau nei dvi valandas. Kauną puikiai pažinojau, tad nuėjau ten, kur gyveno Onutė ir Juozas. Lengvai susiradau m an reikalingą nam ą Donelaičio gatvės pradžioje, tačiau staiga suvokiau, kad nežinau jų buto num erio. Teko pasibelsti į pirm as pasitaikiusias duris ir, kaip vėliau pa­ aiškėjo, susidūriau su nam o sargu. Šis susitikim as galėjo būti lem ­ tingas, nes tuo m etu didelė dalis n am ų sargų bendradarbiavo su gestapu. Mane tikriausiai ir vėl išgelbėjo m ano švari lietuvių kalba. Sargas nieko neįtarė, bet Onutė ir Juozas, sužinoję, kad prieš pasibelsdam a į jų buto duris buvau susidūrusi su nam o sargu, m irtinai išsigando. Tikriausiai jie nem iegojo visą naktį, o anksti ryte mes su Juozu išskubėjome į dyzelinį traukinį „Kaunas-Vilnius“. Taip aš 2 Yra žinoma, kad I. Veisaitės pabėgimo iš Vilniaus geto metu vadinamieji baltaraiščiai jau buvo išformuoti (tai įvyko dar 1941 m. vasarą), tad vakarinę brigadą, einančią į darbus mieste, tikriausiai lydėjo policininkas.

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

77

atsidūriau Vilniuje ir m ano gyvenim e prasidėjo Vilniaus periodas. Nuo 1943-iųjų lapkričio 8-osios tapau vilniete. Vilniuje Juozas nusivedė m ane pas savo seserį. Ji gyveno Žvė­ ryne. Tai buvo be galo miela m oteris, tačiau ne be pagrindo pilna baim ės, kad dėl m anęs papuls į bėdą. Tris naktis — visą tą laiką, kol aš buvau jos nam uose, — ji nesudėjo bluosto. Buvo akivaizdu, kad m an reikia prisiglausti pas ką nors kitą. Taip atsidūriau pas Praną Bagdonavičių, Onutės brolį. Aš jį mylėjau dar nuo vaikystės. Jis buvo nuostabus žmogus, nepaprastai geros širdies, su puikiu hum oro jausm u. Iš profesijos chirurgas, Pranas turėjo ir rašytojo talentą, gyvai domėjosi kitais menais, ypač teatru. Pas jį rinkdavosi tikrai labai įdom ūs žmonės, kaip antai Antanas Škėma, Jeronimas Kačinskas, Romualdas Juknevičius, Balys Lukošius. Mes gyvenome Chodkevičių rūm uose, ten, kur dabar įsikūrusi Vilniaus paveikslų galerija, o m ano kam baryje dabar yra Nacionalinio dailės m uzie­ jaus vicedirektoriaus, buvusio m ano studento Vytauto Balčiūno kabinetas. Visiems užklystantiem s pas Pranelį svečiams būdavo pasakom a, kad aš esu iš kaim o atvykusi jo gim inaitė. Mane labai dom ino, ką jie kalba, visada stengiausi prisiglausti kokiame kam ­ pelyje ir klausytis jų pokalbių. Gaila, kad nieko neužsirašiau... Pas Pranelį jaučiausi labai gerai. Kartą jis m an davė pinigų, kad pasidaryčiau „perm anentą“ — pusm etinį sušukavim ą, ir, anot jo, atrodyčiau „kaip visos jaunos m ergaitės“. Bet tai buvo klaida, nes su garbanotais plaukais tapau dar panašesnė į žydę. Gyvenau pas Praną su Felikso Treigio, M arijampolės gimnazijos direktoriaus, dukters Irenos dokum entais.3 Pati aš pono Treigio nepažinojau, tikriausiai jis buvo Strim aičių paprašytas ir sutiko m an padėti. Jo dėka m ano gyvenim as Vilniuje atrodė legalus. Lopšelyje, Subačiaus gatvėje esančiam e 16-ame nam e, įsidar­ binti sanitare pas daktarą Izidorių Rudaitį m an padėjo Marcelė 3 F. Treigio dukra Irena Treigytė Antrojo pasaulinio karo metus praleido Marijampolėje. I. Treigytės dokumentus I. Veisaitei parūpino Juozas ir Ona Strimaičiai.

78

IV

P O K A L B I S

Kubiliūtė — nuostabus žmogus, didelė Lietuvos patriotė. Vėliau sužinojau, kad ji buvo Lietuvos žvalgė.4 Lopšelyje valgydinau vaikus, ploviau grindis ir tvarkiau palatas, keičiau patalynę, skalbiau. Praėjus kokiai savaitei nuo m ano darbo pradžios j palatą, kurioje tu o m etu dirbau, įbėgo vyresnioji sesuo G abriūnienė ir pradėjo m anęs klausinėti: „Kas tu? Iš kur? Kokia tavo pavardė?“ Man liko įspūdis, jog ji klausinėjo visų šitų dalykų piktokai, įtardam a, kad esu žydė. Savaime aišku, atsakiau į visus jos klausim us ir tuoj pat apie m ūsų pokalbį pranešiau Pranui bei Marcelei. Sužinojome, kad personalui buvo kilęs įtarim as, esą aš žydė, b et daktaras Rudaitis kategoriškai paneigė pasklidusius gan­ dus, lyg ir atrodė, kad dabar viskas susitvarkys. Tiesa, daktaras Ru­ daitis irgi nežinojo visos tiesos. Jam Marcelė buvo pasakiusi, kad esu „pusiau žydė". Taigi, viskas lyg ir nurim o. Tačiau vėl lygiai po savaitės į palatą staiga įbėgusi seselė pranešė, kad pastatą apsupo gestapas. Išgir­ dusi tai buvau tikra, kad jie atėjo m anęs. Karštligiškai galvojau: „O ką daryti dabar?“ Bandžiau suvaldyti emocijas... Užėjau į tualetą, nuleidau vandenį ir pradėjau m ąstyti pasitelkdam a logiką. Jei ban­ dyčiau pabėgti, m ane tikriausiai sugautų. Be to, esu registruota pas Pranelį, todėl nukentėtų ir jis. Likdama darbo vietoje neišsiduočiau. O jeigu m ane suim tų, tai bent turėčiau galimybę paaiškinti ges­ tapui, jog Pranas nieko nežinojo apie m ano kilmę, todėl ir išnuo­ mavo m an kambarį. Pasvėrusi visus „už“ ir „prieš“ grįžau į palatą, paėm iau m anų košę ir ėm iau m aitinti kažkurį vaikelį, m at buvo pietų m etas. Tuo m etu koridoriuje pasigirdo kareiviški žingsniai. Į palatą užėjo daktaras Rudaitis su keliais gestapininkais. Jų veidų neprisim enu, atm intis iki šiol išsaugojo tik jų gražiai nublizgintus čebatus. Nesu tikra, tačiau m an pasirodė, kad, įėjęs į palatą, dak­ taras Rudaitis m an mirktelėjo. O gestapininkai, apžiūrėję patalpą, 4 Plačiau apie M. Kubiliūtę žr.: Dek, širdie, ant amžinojo aukuro...: Marcelės Kubiliūtės įoo-osioms gimimo metinėms (1898 0728-1963 0613) paminėti,

sud. Nastazija Kairiūkštytė, Vilnius: Žara, 1999.

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

79

išėjo. Kiek vėliau sužinojau, kad jie atėjo, nes gavo skundą, jog lop­ šelyje yra žydų vaikų. Sužeistiems vokiečių kareiviam s tu o m etu labai trūko kraujo donorų, tad žydų vaikų buvo ieškoma norint pa­ naudoti jų kraują.5 Daktaras Rudaitis neatidavė gestapui nė vieno lopšelyje buvusio vaiko. Nors patikrinim o m etu buvo surasti keli apipjaustyti berniukai, tačiau daktaras Rudaitis pasakė, kad tai ne žydų, o karaim ų vaikai. Gestapo apsilankym as lopšelyje m ane „legalizavo“. Tapau „pati­ kima“ tiek personalo, tiek ir lopšelyje apsilankančių žm onių akyse ir išdirbau ten iki nacių okupacijos galo. Kiekvieną dieną į darbą eidavau per Subačiaus gatvę. Tuo m etu 2 num eriu Subačiaus gatvėje pažym ėtam e nam e veikė bordelis, „aptarnaujantis“ vokiečių karius. Bordelyje dirbusios moterys, dau­ giausia lenkų tautybės, kiekvieną ketvirtadienį — tai buvo jų išei­ ginė diena — sėdėdavo languose ir kalbindavo praeivius. Taip aš, vaikščiodam a pro tą nam ą, gavau išsam ų „išsilavinimą“ seksuali­ nių santykių tem a. Taigi po gestapo surengto patikrinim o vaikų lopšelyje nusisto­ vėjo „santykinė ram ybė“. Aš ir toliau gyvenau pas Pranelį, tačiau ilgainiui tapo akivaizdu, kad m an reikės iš ten išsikraustyti. Pranas Šiauliuose turėjo sužadėtinę Janę, kuri nesijautė labai laim inga, kad kažkokia jauna m ergina gyvena jos būsim o vyro nam uose. Mūsų su Pranu santykiuose nebuvo jokios „potekstės“, tačiau Šiau­ liuose pasklido gandai, esą Janės sužadėtinis gyvena su kažkokia m ergina. O juk tuo m etu m an buvo jau 15 metų... Tačiau pats svarbiausias išsikraustyti m ane privertęs dalykas buvo susijęs su iš pirm o žvilgsnio nereikšm ingu nutikim u. Kartą pas Praną vakarojo įprastinė bohem iška kompanija. Kažkas buvo atsinešęs prim ityvoką Vincento van Gogho reprodukcijų album ą, kurį visa kom panija su susidom ėjim u vartė. Aš labai m ėgau van Gogho kūrybą, buvau Paryžiuje m ačiusi jo paveikslų, tad kažkaip 5 Šis teiginys kelia pagrįstų abejonių dėl jo istorinio autentiškumo.

80

IV

P O K A L B I S

Pranas Bagdonavičius. Niujorkas, x x a. 8 deš.

užsim iršau ir visų akivaizdoje pasakiau: „Van Goghas — m ylim iau­ sias m ano dailininkas!“ Žinoma, visi nustebo: iš kur ši kaim o m er­ gaitė žino prancūzų dailininko kūrybą? Neabejoju, kad nė vienas iš Prano Bagdonavičiaus n am uose besilankančių žm onių tikrai m anęs n e b ū tų išdavęs, tačiau visi jie buvo m ėgėjai pasėdėti prie čerkelės. O išgėręs žm ogus nere­ tai im a ir pasako tokių dalykų, kurių kitom is aplinkybėm is tikrai nesakytų. Taigi, buvo nebesaugu ilgiau likti šiuose svetinguose nam uose. Turėjau išeiti. Mano globėjai — Onutė ir Juozas — sutarė su tokia ponia Marija Meškauskiene, gyvenusia Gedim ino prospekte esančiam e 32 n u ­ m eriu pažym ėtam e nam e, kad apsigyvensiu pas ją. Ponios M eš­ kauskienės vyras buvo Lietuvos kariuom enės pulkininkas, per pirm ąją sovietų okupaciją suim tas ir išvežtas į kažkurį Rusijos kalėjimą.6 Ponia M eškauskienė turėjo dešim ties m etų am žiaus dukrą Saulę ir tarnaitę Jadvygą. Tame pačiam e bute dar gyveno ir 6 Turimas omenyje Česlovas Meškauskas.

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

8l

Marcelė Kubiliūtė. Ji m an buvo tikra atgaiva, nes su Marcele galė­ jau pasikalbėti, kaip sakoma, iš širdies. Pas ponią M eškauskienę išgyvenau du m ėnesius, tačiau dėl įvai­ rių priežasčių nesijaučiau šiuose nam uose labai jaukiai, nors esu jai labai dėkinga už m an suteiktą prieglobstį ir suprantu, kaip stipriai ji rizikavo. D rįstu spėti, kad ponia M eškauskienė apsi­ sprendė padėti m an, nes buvo giliai tikinti, be to, galimas dalykas, m ane užtarė kunigas N orbertas Skurskis, suteikęs m an krikšto sakram entą Šv. Ignoto bažnyčioje. Tam, kad nesukelčiau įtarim o ir neišsiskirčiau iš kitų, privalėjau kiekvieną sekm adienį lankyti bažnyčią. Beje, tai nebuvo „spektaklis“. Bažnyčioje iš tiesų jaučiausi labai gerai... Juk Kristus myli kenčiančius gal net labiau nei laim in­ guosius, ir jiems bus atlyginta danguje. Tad bažnyčioje jaučiausi visaverčiu žm ogum i, kurį Dievas myli ir globoja, o ne kažkokia nepritapėle, m enkesne už kitus. Galiausiai paprašiau, kad m ane pakrikštytų. M ano krikšto vardas yra Marija, o sutvirtinim o sa­ kram ento — Kotryna. Sutvirtinim ą gavau iš vyskupo Mečislovo Reinio. Ilgą laiką, dar ir tarybiniais m etais, buvau labai tikinti ir nuolat lankiau bažnyčią. Kaip tikriausiai pastebėjote, m es kalbam ės kambaryje, kuriam e sto.vi m enora, o an t sienos pakabintas kryžius. M ano m iegam a­ jam e taip pat stovi m enora ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos statula. Vėliau m ane nuo bažnyčios atbaidė kunigų pamokslai — per daug juose buvo stereo tip in io m ąstym o. Gal n u o kokių 1949 m etų nustojau vaikščioti į mišias. Bet iki šiolei skausm ingai ieškau atsakym o į m ūsų būties klausim us ir, jeigu taip galima sa­ kyti, ieškau Dievo... Tačiau grįžkime prie įvykio, kuris privertė m ane vėl ieškoti n a u ­ jos užuovėjos. O nutė ir Juozas surado m an naują prieglobstį, kaip jau m inėjau, pas ponią Mariją M eškauskienę. Mane paguldė kam ­ baryje, pilnam e įvairiausių rakandų, drabužių ir dėžių. Iš esm ės tai buvo sandėlis. Atidarius to kam bario duris net nebuvo galima įtarti, kad gilumoje, prie lango, stovi lova. Ši aplinkybė m ane ir

82

IV

P O K A L B I S

išgelbėjo. Nes vieną gražią dieną į ponios M eškauskienės nam us atėjo gestapas. Nežinau, ko jie ten ieškojo, tačiau įkišę nosį į kam ­ barėlį, kuriam e tuo m etu miegojau, jie m anęs nepastebėjo. Vos tik gestapininkai išėjo, ponia M eškauskienė pasakė, jog turiu tuoj pat palikti jos nam us. N epam enu, kur praleidau keletą dienų, tikriausiai pas Juozo seserį Žvėryne, tiksliai nebeprisim enu, tačiau po to Juozas ar O nutė m ane atvedė į ponios Stefanijos Ladigienės7 nam us Trakų gatvėje. Buvo vakaras, visa šeim a sėdėjo prie vakarie­ nės stalo. Ponia Ladigienė turėjo šešis vaikus, tačiau trys su ja jau nebegyveno. Vyriausias sūnus Algis saugojo Ladigų šeim os dvarą Gulbinėnuose, Linas buvo išvežtas į Vokietiją darbam s, o Irena mokytojavo, atrodo, Varėnoje.8 Kai atėjau, ponia Ladigienė pasodino m ane prie vakarienės stalo ir pasakė savo vaikams: „Atvedžiau jum s Ireną — ji yra jūsų sesutė, prašau ją mylėti.“ Vėliau ponia Ladigienė m ėgo kartoti, jog tu rin ti dvi dukras Irenas — baltąją ir juodąją (dėl m ūsų plaukų spalvos). Ponios Ladigienės nam u o se dirbo senyvo am žiaus tarn aitė Agnietė. Tą vakarą ji buvo išvirusi skrylių su spirgučiais. Atsisė­ dusi prie stalo pastebėjau, kad ponia Ladigienė į m ano lėkštę įdėjo truputį daugiau skrylių nei savo vaikams. Ji tikriausiai suprato, kad esu gerokai alkana. M an net sunku papasakoti, koks aštrus buvo tas alkio jausmas, lydėjęs m ane per visus tuos nacių okupacijos metus! Toks ponios Ladigienės gerum as m ane labai sujaudino. Po vakarienės dar ilgai sėdėjom e prie stalo ir kalbėjomės — ponios Ladigienės vaikai Marytė, Jonė, Benediktas ir aš. 7 Stefanija Paliulytė-Ladigienė (1901-1967) —pedagogė, visuomenės veikėja,

publicistė, 1920 m. ištekėjo už karininko Kazio Ladigos, 1944 m. pavasarį priėmė į savo šeimą I. Veisaitę. 1992 m. S. Ladigienė pagerbta Pasaulio tautų teisuolės vardu. Daugiau apie S. Ladigienę žr.: Esame: Stefanija Ladigienė [dienoraštis, atsiminimai, laiškai, publikacijos], sud. Ema Mikulėnaitė, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003. 8 Paminėti S. Paliulytės-Ladigienės ir K. Ladigos vaikai: Algis Marijonas Ladiga; Linas Pranas Ladiga; Irena Ladigaitė-Eiva; nepaminėtieji —Benediktas Ladiga; Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė; Joana Irena Ladigaitė.

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

83

Šiuose nam uose buvo nusistovėjusi tradicija, kad m am a, paguldžiusi vaikus, ateina prie kiekvieno vaiko lovos, pabučiuoja jį ir ant kaktos nykščiu pažym i kryželį. Mane paguldė į Lino, išvežto į Vokietiją, lovą. Atėjusi prie m anęs ponia Ladigienė m ane irgi pabučiavo ir uždėjo ant kaktos kryželį. Nepajutau, kaip m an iš akių pasipylė ašaros. Ponia Ladigienė labai išsigando ir puolė klausinėti, kas gi m ane taip užgavo ar nuliūdino. O aš paklausiau: „Ar jum s nebuvo šlykštu pabučiuoti žydę?“ Tada jau apsiverkė ponia Ladigienė. Tąnakt nem iegojom e nei aš, nei ji — prakalbėjom e iki pat pary­ čių. Taip ji tapo antrąja m ano m otina, o aš — jos dukra. Likau su ponios Ladigienės šeim a ir atėjus sovietams, iki pat jos išvežimo į Sibirą. Jums tikriausiai kilo klausim as, kodėl aš apsiverkiau ir kodėl įvyko toks dram atiškas m ano ir ponios Ladigienės pokalbis? Šiuo atveju labai svarbu pasakyti vieną dalyką: kuom et žm ogus yra nuolat apsuptas paniekos ir neapykantos, kuom et jis nuolat jau­ čiasi ujam as ir persekiojam as, tokia situacija psichologiškai labai veikia. Aš jaučiau, kaip gyvenant tos baisios neapykantos sraute širdį m an ima graužti abejonės kirminas: „O gal su m anim i iš tiesų kas nors ne taip?“ Ponios Ladigienės šeimoje jaučiausi labai gerai, buvau apgaubta m eilės ir atidos. Ši m oteris buvo giliai tikintis žmogus, bet niekad to nedem onstravo, daugiau reikalaudavo iš savęs nei iš kitų. Visa jos esybė buvo persunkta artim ojo meilės. Ponia Ladigienė kartu buvo ir m eninės natūros, pasaulietiška m oteris. O kaip puikiai ji deklam uodavo eiles! Pam enu, kaip m es — visa šeim a — atėjus vakarui susėsdavom e svetainėje, ir ji deklam uodavo m um s Salo­ m ėjos Nėries, Bernardo Brazdžionio ar M aironio eiles, o kartais rusiškai Puškiną, Apuchtiną ir kitus. Kartą m ane ponia Ladigienė labai nustebino, kai padovanojo ružo dėžutę, kad pasidažyčiau skruostus ir neatrodyčiau tokia išbalusi. Katalikiškoje lietuvių šeim oje tai buvo tiesiog neįsivaiz-

8 4

IV

P O K A L B I S

Stefanija PaliulytėLadigienė, 1920 m. Ji 1944 m. pavasarį priėmė j savo šeimą Ireną Veisaitę.

duojam as elgesys! Ružą perkanti ir naudojanti m ergaitė, pagal tuo m e tu vyravusias n u o statas, buvo laikom a m ažų m ažiau­ siai nerim ta. Bet ponia Ladigienė m okėjo atskirti tikėjim ą nuo išorinio pam aldum o dem onstravim o. Jos veiksm us lem iantis pagrindinis im peratyvas v isu o m e t buvo, kaip jau sakiau, vie­ nas — artim o meilė. Niekas iš ponios Ladigienės n am ų neišeida­ vo alkanas, o visi besikreipiantys j ją kokios nors pagalbos buvo tikri, kad susilauks atjautos ir supratim o. Pam enu, kaip retsykiais tarp ponios Ladigienės ir Agnietės kildavo diskusija. „Ponia, gal nevertėtų svečių vaišinti? Juk rytoj netu rėsim e kuo pam aitin ti vaikų“, — sakydavo Agnietė. „Nesirūpink, Dievas d u o s“, — pasi­ girsdavo atsakym as. Kaip beatrodytų keista, ponia Ladigienė bū­ davo teisi. Žiūrėk, kitą dieną kas nors atvyksta iš kaim o, atveža lašinių, kiaušinių, m iltų ar bulvių, ir šeima, nepaisant Agnietės nuogąstavim ų, nebadaudavo.

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

8 5

Su m um is Trakų gatvėje dar gyveno mokytoja Adelė Dirsytė, ku­ rią dabar Katalikų bažnyčia skelbia palaim intąja.9 Tuo m etu ji Vil­ niaus mergaičių gimnazijoje dėstė vokiečių kalbą. Taip pat ir toks ponas Česlovas Mečys — žmogus su nuostabiu hum oro jausm u. Jis buvo neaukšto ūgio, apkūnus, labai mėgdavo pajuokauti, esą jam užtektų pam ojuoti m ažuoju pirščiuku ir „pas jį subėgs visos m ergaitės“. Neabejoju, kad tiek m okytoja Adelė, tiek ponas Česlo­ vas suprato, kas aš, tačiau jie buvo savi žmonės. Tuo tarpu ponios Ladigienės vaikai nežinojo nieko. P am enu tokį juokingą atvejį: Marija Ladigaitė (vėliau Vildžiūnienė), kuri m okėsi vienoje klasėje su Irena Žemaityte (vėliau Geniušiene), abi jos mokykloje turėjo dalyvauti kažkokiam e tem iniam e vakare vilkėdam os tau tin iu s drabužius. Jos sukiojosi prie veidrodžio, jau pasirengusios šiam vakarui, ir tarpusavyje kalbėjosi: „Na, ir kokios gi m es lietuvaitės! O štai pažiūrėk į Ireną, ji atrodo kaip tikra lietuvaitė!“ Žinoma, iš­ girdusi tokias jų šnekas aš tylom is šypsojausi. Tą pokalbį kartais labai linksm ai prisim enam e iki šiol. Ponios Ladigienės nam uose buvau laim inga ir jaučiausi mylima. Kaip atrodė m ano kasdienybė tuo m etu? Aš ir toliau dirbau lopše­ lyje pas daktarą Rudaitį. Man labai stigo teatro ir kino. {teatrą n u ­ eiti nedrįsau, nors tuo m etu buvo rodom a Henriko Ibseno „Nora“10, kur pagrindinį vaidm enį atliko M onika M ironaitė. O kine kartą apsilankiau. Žiūrėjau tu o m etu labai populiarų filmą „Auksinis m iestas“, sukurtą pagal Richardo Billingerio kūrinį.11 Tą kartą po seanso visos kino teatro durys buvo užblokuotos ir gestapas prie išėjim o tikrino žiūrovų dokum entus. Galite įsivaizduoti, kaip aš pasijutau. Bet viskas, ačiū Dievui, baigėsi laimingai. 9 2000 m. pradėtas Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas. Daugiau apie A. Dirsytę žr.: Adelė Dirsytė: gyvenimas ir darbai, sud. Mindaugas Bloznelis, Vilnius: Katalikų akademija, 2003. 10 „Nora“ —rež. Romualdo Juknevičiaus Henriko Ibseno to paties pavadinimo dramos interpretacija, Vilniaus miesto teatras, premjera —1942. 11 „Auksinis miestas“ (vok. Die goldene Stadt) — rež. Veito Harlano filmas (1942), pastatytas pagal Richardo Billingerio kūrinį DerGigant (Gigantas, 1937).

8 6

IV

P O K A L B I S

Marija Ladigaitė, Stefanijos Ladigienės dukra, ir Irena Veisaitė. Maskva, 3947 m.

Ėjo jau 1944 m etai. Situacija dram atiškai keitėsi. Visiems buvo aišku, kad vokiečiai pralaim i karą. Tai, atrodo, suprato ir patys vokiečiai. Liepos m ėnesį prasidėjo kovos dėl Vilniaus. Gyvenant greitų pokyčių nuojautom is ponios Ladigienės šeimoje prasidėjo pokalbiai: ką daryti toliau?; pasilikti Lietuvoje ir sulaukti antrosios sovietų okupacijos ar trauktis j Vakarus? Apsispręsta likti. Karo veiksm am s artėjant link Vilniaus, m iestas buvo kasdieną bom barduojam as, tad ponia Ladigienė nutarė su vaikais apsistoti pas po n ą Stabinj, gyvenusį d abartinių Ž irm ūnų vietovėje, kuri anuom et senųjų vilniečių buvo vadinam a „Losiuvka“. Tuo m etu tai buvo Vilniaus priem iestis. Ji tikėjosi, kad ši vietovė nebus bom ­ barduojam as, be to, pono Stabinio nam uose buvo rūsys, kuriam e visi, esant reikalui, galėjo pasislėpti. Pareiškiau, kad iš ponios Ladigienės n am ų niekur neisiu, nes juos kažkas tu ri saugoti. M an atrodė, kad be priežiūros likusį butą

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

87

kaim ynai lenkai kaipm at apšvarins. Kaip num anote, aš tikrai n e ­ tu riu nieko prieš lenkus, tačiau tu o m etu buvo susiklosčiusi to ­ kia nepakantum o kupina situacija, kad net sunku įsivaizduoti! O m ūsų dideliam e nam e mes buvom e vieninteliai lietuviai. Ponia Ladigienė bandė m ane perkalbėti, tačiau likau nesukalbam a. Aš ją begaliniai mylėjau ir norėjau bent tokiu būdu atsidėkoti už m an parodytą gerum ą. M ano atsakym as į visus jos argum entus buvo vienas: „Naktį saugosiu nam us, o dieną ateisiu pas jus!" Kurį laiką taip ir elgiaus — nakvodavau m ūsų bute, o dienas leisdavau su ponios Ladigienės šeima. Tačiau prasidėjus m ūšiam s Vilniaus gatvėse nebegalėjau tesėti savo pažado. Pagaliau aršios kovos pasiekė Trakų gatvę ir aš likau įkalinta m ūsų bute. Tokia pa­ dėtis tęsėsi visą savaitę. Trakų gatvė bent tris kartus ėjo iš rankų į rankas. Turiu pripažinti, buvo ganėtinai baisu. Susišaudym ų ir bom bardavim ų m etu visi n a m o gyventojai slapstėsi rūsyje. Keletą k artų n am o kom endantas prašė m anęs atiduoti jam buto raktus, esą jis tu ri nuolat tikrinti visus trečiam e aukšte esančius butus, ar juose neatsirado gaisro židinių. Raktų aš kom endantui nedaviau, tačiau keletą kartų jį su kitais kaim ynais palydėjau apžiūrėti buto. Nežinodam i, kad aš tru p u tį su prantu lenkų kalbą, — juk puikiai mokėjau rusiškai, — kaimynai nuolat ap­ tarinėjo ponios Ladigienės šeim ą ir m ane. „Czy ona žydovvka?"12 — keletą kartų jie svarstė tarpusavyje. Savaime aišku, aš neišsidaviau, tačiau m an buvo baisu, kad vokiečiams eilinį kartą iš rusų atsiėmus Trakų gatvę kaim ynai gali m ane įskųsti. Pamenu, kad praėjus penkiom s dienom s nuo „įkalinimo“, tai yra ketvirtadienį, m ano nervai nebeatlaikė. Buvo labai karštos dienos. Oras, atrodo, tiesiog virpėjo nuo kaitros. Be to, nuolatinė įtam pa ir m ūsų akyse vykstantys žiaurūs žudym ai baisiai slėgė. Paskutinis siaubo lašas, po kurio netekau savitvardos, buvo šis epizodas... At­ rodo, trečiadienį iš Pylimo gatvės į Trakų gatvę pasuko būrys rusų 12 Ji žydė? (Lenk.)

8 8

IV

P O K A L B I S

kareivių — tokie šešiolikmečiai berniukai. Jų buvo apie trisdešim t, pranciškonų gatvėje už koplyčios stovėjo pasislėpęs vokiečių ta n ­ kas. Kai rusų kareiviai priartėjo prie koplyčios, tankas išvažiavo į Trakų gatvę ir atidengė ugnį. Žuvo visi rusų kareiviai. Tai vyko priešais m ūsų buto langus... Kitą dieną vokiečiai m us išvarė užkasinėti rusų karių lavonų. Nuo jų tvoskė baisi smarvė, o pajudinus tų vaikinukų kūnus iš jų sunkėsi rudas skystis. Buvo baisu. Staiga pam ačiau, kad toje krū­ voje vienas kareivis dar gyvas. Mes su kaimyne įtem pėm sužeistąjį į m ūsų nam o laiptinę. Nei vaistų, nei kitų galimybių jam rim čiau padėti, savaime aišku, neturėjom e, tik pagirdėm jį vandeniu, da­ vėm duonos riekę. Tuo tarp u sužeistojo savijauta sparčiai blogėjo. Jis kentė stiprius skausm us ir buvo krečiam as karščio. Kai pasijus­ davo bent kiek geriau, nuolat prašydavo pranešti apie jį artim ie­ siems, jo m erginai, kurios nuotrauką saugojo savo kišenėje. Ačiū Dievui, kad pasirodžius rusam s m es sugebėjom e jį atiduoti į jų rankas. Norėčiau tikėti, kad šis berniukas liko gyvas. Negalite įsivaizduoti, koks siaubingas dalykas yra karas! Juk tai ne kas kita, kaip įteisintas žudymas! Didžioji dalis žmonių, įtrauktų į šios žudym o m ašinos dantračius, labiau nusipelno gailesčio nei pasm erkim o. Kuo kaltas koks nors rusas arba vokietis, valdžios liepimu turėjęs palikti savo šeimą, darbą, paim ti šautuvą į rankas ir eiti žudyti jam nieko bloga nepadariusių žmonių? Privalom o­ sios karo tarnybos sąlygomis vargu ar gali kaltinti šauktinį, kad jis kovoja vienoje ar kitoje fronto pusėje. Tai galutinai supratau perskaičiusi savo laiku itin išgarsėjusią vokiečių rašytojo Rolfo Hochhutho pjesę „Vietininkas“13, kurioje autorius kaltina Vatikaną už konkordatą su nacistine Vokietija. Kaip jau m inėjau, ketvirtadienį suvokiau, kad daugiau nebeiš­ tversiu. | du lagaminus sudėjusi vertingiausius daiktus pasiruošiau žingsniuoti iki Žirm ūnų. Atrodė, kad susirėm im ai kiek aprim o, *3 „Vietininkas" —vok. Der Stellvertreter, 1963.

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

89

tačiau vos tik nuėjau iki kiem o vartų ir norėjau žengti į gatvę, su­ sišaudym as atsinaujino. Tad m an neliko nieko kita, kaip tik su la­ gam inais grįžti į m ūsų butą. Prieš pasitraukdam i iš Vilniaus, vokiečių kariai lakstė nam ų sto gaiš ir padeginėjo nam us. Visas senam iestis liepsnojo. M ūsų bute buvo taip karšta, kad tapetai luposi nuo sienų. Šalia lango stovėjo bufetas, ant kurio buvo padėtas Aušros Vartų Šv. Mergelės Marijos paveikslas. Pam enu, kaip m eldžiausi prie to paveikslo, prašydama, kad m ūsų nam us aplenktų siautėjanti ugnis. Tą sykį nelaim ė m us aplenkė... 1944 m etų liepos 13 dieną Vilnius atiteko sovietams, niekas n e ­ bešaudė. Apie pietus į m ūsų buto duris pasibeldė artim as ponios Ladigienės draugas, kom pozitorius ir chorvedys ponas Konradas Kaveckas. Jis tu o m etu gyveno Klaipėdos gatvėje ir, pasinaudojęs įsigalėjusia ramybe, atėjo pasižiūrėti, kas darosi pas m us. Papasa­ kojau jam, kad visa šeim a išsikėlusi pas poną Stabinį, ir m es n u ta ­ rėm e su juo kartu nueiti į Žirmūnus. Pam enu tuos baisius vaizdus, kuriuos m atėm e eidam i senam iesčiu ir Neries pakrante: nam ai sugriauti, visur pilna papilkėjusių rusų ir vokiečių karių lavonų su išverstom is žarnom is ir sm egenim is, an t grindinio — jau iš­ džiūvę kraujo upeliai... Kai kur dar siautėjo gaisrai. M iestas atrodė siaubingai!.. Tačiau, kaip bebūtų keista, gyvenim as nė akim irkai nesustojo. Priėję prie Neries, kur dabar pastatytas M indaugo til­ tas, m es pam atėm e, kad norinčiųjų persikelti į kitą krantą jau lau­ kia valtininkas. Tereikėjo šiek tiek pinigų. Taigi, su šio valtininko pagalba atsidūrėm e kitam e upės krante ir pasiekėm e Žirmūnus. Sunku perteikti emocijas, kurios užvaldė m um s visiem s susi­ tikus pono Stabinio nam uose. Savaitę trukusi nežinia visus labai išvargino. Ponia Ladigienė negalėjo sau atleisti, kad paliko m ane saugoti buto. Aš, savaitę praleidusi Trakų gatvėje, jutau, kaip bai­ siai m ane buvo prislėgusi vienatvė, baim ė ir nuolatinė įtam pa. Pamačiusi visus sveikus ir gyvus, dar sėdinčius rūsyje, aš iš lai­ m ės ir džiaugsm o pradėjau šaukti ir niekaip negalėjau sustoti. Yra

90

IV

P O K A L B I S

tokių akim irkų gyvenim e, kuom et susivaldyti neįm anom a. Tave tiesiog neša... O ponia Ladigienė, — pasakė tai m an vėliau, — n e­ paprastai išsigando ir net pagalvojo, kad aš nuo visų išgyvenim ų praradau dvasinę pusiausvyrą, o gal ir išprotėjau. Galiausiai m es visos apsikabinome ir verkėme, ir juokėmės besidžiaugdamos, kad vėl esam e kartu. O aš buvau laiminga, kad butas išsaugotas, ir pa­ galiau m es po kelių dienų sugrįžom e į Trakų gatvę. Tačiau greit prasidėjo nauji rūpesčiai. Ponia Ladigienė labai iš­ gyveno dėl sūnaus Algio ir seserų. Algis buvo Gulbinėnuose, o se­ serys — Vabalninke.14 Ilgą laiką nieko apie juos nebuvom e girdėję, tad į galvą ateidavo visokių m inčių. Aš pasisiūliau nuvažiuoti ir pasižiūrėti, kas ten vyksta. Tai buvo rizikinga kelionė, bet aš ir vėl buvau laim inga galėdam a pasitarnauti m ylim ai antrajai m otinai. Traukiniu į Biržus per Panevėžį važiavau tris dienas. Traukinys vos slinko nuolat sustodam as. Sėdėjau a nt platform os, buvo šalta. Pa­ m enu, m ane apkabino kažkoks vyriškis, norėdam as sušildyti, bet netrukus teko nuo jo atsitraukti... Iš Biržų į Vabalninką, atrodo, 26 ar 27 kilom etrus, nuėjau pėsčia. Tiek seseris, tiek Algį radau gy­ vus ir sveikus, tad galėjau grįžti į Vilnių su gerom is naujienom is. O tada prasidėjo sovietmetis...

Prieš žengiant į šį laikotarpį, norėčiau užduoti Jums dar vieną klausimą: Jūsų gyvenime būta daug situacijų, kai gyvybei grėsė pavojus, — kaip kovodavote su tokiomis akimirkomis žmogų kaustančia įtampa? Juk akivaizdu, kad daugeliu atvejų tolesnis Jūsų likimas priklausydavo nuo to, kaip mokėsite susivaldyti ir ramiai analizuoti susiklosčiusią situaciją. Man tikrai ne visuom et pavykdavo susivaldyti. Kita vertus, kaip jau Jums sakiau, egzistuoja kažkoks išgyvenim o instinktas, kuris H S. Paliulytės-Ladigienės jaunesnioji sesuo —Irena Marija Cecilija Paliulytė —

ir trys vyresniosios —Natalija Ona Paliulytė, Severiną Pranciška Paliulytė, Kotryna Paliulytė.

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

gi

ribinėse situacijose itin paaštrėja ir padeda priim ti greitus spren­ dim us. Jau pasakojau apie savo pabėgim ą iš Kauno geto ir apie n e ­ tikėtą gestapo apsilankym ą lopšelyje. Esu labai dėkinga savo tėvui, kuris m ane auklėjo, ruošė savarankiškam gyvenim ui ir išm okė logiškai protauti. Be to, daug lem ia ir atsitiktinum ai, apie kuriuos jau taip pat kalbėjome.

Kaip galėtumėte paaiškinti priežastis, lemiančias tokių baisių dalykų kaip Holokaustas atsiradimą? Juk ieškant atsakymo į šį klausimą įprastai pasirenkamas vienas iš dviejų galimų požiūrių: pirmojo požiūrio apologetai teigia, kad mažas žmogus, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ypač nepriteklių ir bėdų laikotarpiu, tampa lengvu įvairių šovinistinių ideologijų grobiu; antrojo požiūrio šalininkai teigia, kad toks blogis gali būti pa­ aiškintas tik operuojant metafizinėmis kategorijomis. Man asm eniškai dažnai atrodo, kad blogio priežastys visų pirm a slypi m umyse. Žmogus nėra tobulas ir lengvai pasiduoda m ani­ puliuojam as. Jį lengva užkrėsti neapykanta, keršto jausm u. Blogį skleidžia norm alūs žm onės. Filosofė H annah Arendt, stebėjusi E ichm anno bylą15, kalbėjo apie Banality of Evil — blogio b a n a ­ lum ą.16 Ji padarė išvadą, kad Eichm annas, vadovavęs m asiniam žydų žudymui, laikė save garbingu Vokietijos piliečiu, nejuto sąži­ nės graužimo, buvo geras sūnus, vyras, tėvas. Eichmannas papras­ čiausiai tikėjo Hitlerio idėjomis ir jas klusniai vykdė. Zygmuntas Baum anas yra įspėjęs, kad kiekvienam e iš m ūsų slypi potencialus 15 Adolfo Eichmanno —vieno iš pagrindinių Holokausto įkvėpėjų ir organiza­ torių, SS Oberšturmbanfiurerio —teismo procesas vyko Jeruzalėje, pradėtas 1961 m. gegužės 31 d. Proceso metu A. Eichmannas nuosekliai kartojo, kad jis pripažįsta Holokausto siaubingumą ir mastą, tačiau yra įsitikinęs, kad pats tebuvo sraigtelis sistemoje, todėl iš esmės yra nekaltas. 1961 m. gruodžio 15 d. teismas paskelbė jam mirties nuosprendį, kuris įvykdytas 1962 m. birželio 1d. 16 Turima omenyje H. Arendt knyga Eichmannas Jeruzalėje: ataskaita apie blogio banalumą, Vilnius: Aidai, 2015.

9 2

iv

P O K A L B I S

jichm annas. Labai svarbu bet kokioje situacijoje išsaugoti kritinį m ąstym ą, nepasiduoti indoktrinacijai.

Viliuosi, kad mane nuo „banalaus blogio“ apsaugojo du dalykai: kritinis mąstymas arba noras visada likti savim ir polinkis visur matyti ne tik blogį, bet ir gyvenimo bei žmogaus gerumą, grožį. Tikriausiai todėl ir neprisimenu nė vieno mane persekiojusio žmo­ gaus —gestapininko ar nkvd karininko —veido. Mano atmintyje likęs tik jų blizgančių kariškų čebatų vaizdas. T urbūt jau pasakojau Jums savo sapną, kurį vėliau sapnavau net kelis kartus?.. Sėdžiu su, regis, dešim tm ete dukra kambaryje, išklotam e persiškais kilimais. Jauku. Mes laim ingos, išgyvenam e tobulos harm onijos būseną. Tačiau staiga atsidaro durys, taip pat apm uštos persišku kilimu, ir aš matau, kaip m ūsų link artėja vyras. Nem atau jo veido, tik blizgančius kareiviškus batus. Rankoje vy­ ras laiko pistoletą, o prie jo šono stovi labai gražus, šviesiaplaukis, mėlynakis kokių 6 m etukų berniukas. Vyras rėkia nesavu balsu ir bruka m an į rankas pistoletą: „Nušauk šį berniuką arba aš n ušau­ siu tavo dukterį!“ Laikau pistoletą rankoje, glaudžiu dukrą arčiau savęs ir... pabundu. Pirm a m intis pabudus: „Kokia laimė, kad aš net sapne nenušoviau to berniuko!“ Norintys pasėti blogio sėklą yra labai įgudę, todėl jų pastangos neretai duoda rezultatų net tada, kai m es m anom e besą atsparūs melui ir m anipuliacijom s. Prisim enu įvykį, kuris, tikiuosi, padės geriau atskleisti m ano m intį apie m ūsų tykančius pavojus. Buvo 1951 metai, studijavau Maskvoje. M ane atrinko dalyvauti „fizkultūrininkų“ parade, ku­ ris turėjo įvykti gegužės 1-ą, švenčiant Tarptautinę darbo dieną. Pam enu, kad m us „dresiravo“ tikrai ilgai ir rim tai, kol pagaliau atėjo Gegužės 1-oji. Ir štai, skam bant trankiem s m aršam s, m es zygiuojame Raudonąja aikšte. M ums priartėjus prie M auzoliejaus pasirodo Stalinas. Jūs nega­ lite įsivaizduoti, kas tu o m etu darėsi aikštėje! Žmonės elgėsi taip, lyg būtų pam atę patį Viešpatį Dievą, nužengusį iš dangaus... Eilės

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

93

pakriko, visi atsisuko į Staliną, m inia šaukė nesavu balsu, tiesė į jį rankas! M ums išeinant iš Raudonosios aikštės, atsidūrus ties Vasilijaus Palaim intojo soboru, aš staiga suvokiau, kad šaukiu kartu su visa minia... Jūs galite įsivaizduoti tokią situaciją? Juk aš žinojau, kas yra Stalinas ir ką jis yra padaręs. Aš jo negarbinau! Tačiau pati n e­ jučia pasidaviau m asinei psichozei. Gerai, kad tik šaukiau, o juk galėjau, pati to nesuvokdam a, tapti linčo dalyve, užm ušti žmogų? Labai galimas dalykas... D em onstracija Raudonojoje aikštėje buvo viena iš pačių b ai­ siausių patirčių m ano gyvenim e. Apie m asių psichologiją tikrai įžvalgiai rašė Elias Canetti17, tačiau viena yra skaityti knygas, o vi­ sai kita — pajusti tai realybėje ir suvokti, kad ir tavim galima m a­ nipuliuoti. Gal kiek nukrypsiu į šalį, tačiau dažnai pagalvoju, kad m anipu­ liacijoms pasidavė ir dalis etninių lietuvių, ypač dėl žydų klausimo. A ntisem itizm o užkratas buvo stiprus... Ilgą laiką stebėjausi, kodėl pokario lietuvių literatūroje tiek m ažai kalbam a apie žydų trage­ diją. Juk lietuviai matė, kaip buvo suim ami, kankinam i ir masiškai žudom i jų kaimynai, kaip buvo sunaikintas visas Lietuvoje egzis­ tavęs žydų pasaulis! Taip, aš žinau, kad Sigitas Geda yra sudaręs lietuvių poezijos antologiją apie Holokaustą „Mirtis, rečitatyvas ir m ėlynas drugelis“ [1999]. Žurnale „Pergalė“ buvo išspausdin­ tas Antano Jonyno apsakym as „Šuliny“18. Savo rom ane „Sodybų tuštėjim o m etas“ [1973] apie žydų tragediją yra užsim inęs Jonas Avyžius, Algimantas Mackus parašė nuostabią poem ą „Jurekas“19. Yra ir daugiau pavyzdžių, bet apskritai Holokausto Lietuvoje tem a 17 Turima omenyje Elias Canetti, Masė ir valdžia, Vilnius: Alma littera, 2003. 18 Antano Jonyno nebaigto romano Šuliny fragmentai pirmą kartą publikuoti žurnale Pergalė, vėliau spausdinti A. Jonyno kūrinių rinktinėje, žr.: Šuliny: proza, kino dramaturgija, sud. Antanas A. Jonynas, Vilnius: Vaga, 1982. Šuliny išverstas j anglų kalbą ir išleistas JAV: The Hill, Marlboro, nj: Affinity Billing, 2007. 19 Algimantas Mackus, Augintinių žemė, Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1984

94

l v

p

o

k

a

l

b

i s

lietuvių literatūroje yra m arginali n et iki šiolei.20 Suprantu, kad tą lėm ė ir antisem itinė K om unistų partijos politika, bet vis dėlto... Ojuk kalbėdam i apie tokius dalykus ne tik istorikai, bet ir rašytojai galėtų prisidėti prie m ūsų gebėjim o užjausti, priešintis blogiui... Bet kaip m ažai apie tai užsim inta net ir m ūsų iškiliausių rašytojų jr literatūros kritikų dienoraščiuose. Kaip teisingai pastebėjo istori­ kas Egidijus Aleksandravičius, Holokausto „kolektyvinėje lietuvių tautos atm intyje" neliko. Apie Holokaustą rašė Grigorijus Kanovičius ir Icchokas Meras, tačiau, m an atrodo, labai svarbu, kad tą tragišką Lietuvos istorijos puslapį prisim intų, bandytų suvokti, kas įvyko, visų pirm a patys lietuviai. Aš taip pat esu lietuvė, bet žydų kilmės. Todėl m ane visuom et galima apkaltinti tendencingum u. Dėl šios priežasties aš dažniau­ siai vengiu kalbėti apie Holokaustą ir, jeigu m anęs neklausia, pati niekada n eprim enu šios tem os.

Man pasirodė labai svarbi Jūsų mintis, kad kalbant apie bendrą žydų ir lietuvių tragediją daug lemia ne tik istorikų, bet ir menininkų darbas. O m an itin brangu ir svarbu tai, kad Jūs ką tik pasakėte, jog tai buvo b endra žydų ir lietuvių tragedija. Tai ko n statu o d am a n o ­ riu prisim inti disidentės, rašytojos Vasilijaus Aksionovo m otinos 20 I. Veisaitės nusakytas tendencijas kiek koreguoja Sigito Pamiškio romanas Tamsa ir partneriai (Alma littera, 2012). Šis kūrinys Lietuvos viešojoje erdvėje inspiravo diskusiją apie Holokausto temos refleksiją lietuvių istorinėje kultūroje, istorikų tekstuose ir meninėje kūryboje. Romanas įžiebė įnirtingą polemiką tarp S. Pamiškio romaną pozityviai įvertinusiųjų ir kritikų. Antrą kartą xxi a. Lietuvos visuomenė prie Holokausto temos apmąstymų grįžo pasirodžius publicistinio žanro Rūtos Vanagaitės knygai Mūsiškiai (Alma littera, 2016), sukėlusiai polemikos audrą lietuviškoje viešojoje erdvėje. I. Veisaitės nuolat keliamą lietuvių santykio su Holokaustu klausimą yra nuosekliai apta­ ręs Hektoras Vitkus savo disertacijoje „Holokausto atminties raida Lietuvoje“ (Klaipėdos universitetas, Lietuvos istorijos institutas, 2008).

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

95

Jevgenijos Ginzburg knygą „Staigus m aršrutas“21, kuri tada padarė m an didžiulį įspūdį. Ginzburg ir jos vyras buvo idėjiniai kom unistai, bet 1937 m e ­ tais, prasidėjus Stalino terorui, jos vyrą Pavelą Aksionovą22 suėmė. Būdama tikra, kad jis nekaltas, Ginzburg, kaip ir ponas Jozefas K. Kafkos „Procese“ [1981], vaikščiojo po įvairias instancijas aiš­ kindam a, kad įvyko klaida, kad jos vyras nėra liaudies priešas. Galiausiai suėm ė ją pačią, ir ji ilgiems m etam s pateko į Gulagą. Pa­ pasakojusi apie savo ir kitų žm onių kančias, ji daro išvadą (cituoju iš atm inties): „Kokia laimė, kad tapau auka, o ne budeliu...“

Tai, kad Holokaustą suprantu kaip bendrą tragediją, už kurią jaučiuosi tam tikra prasme atsakingas, liudija mano išgyventos prieštaringos emocijos per praėjusį mūsų susitikimą. Dar daugiau: mąstydamas apie šį baisų istorijos epizodą, aš negaliu vienareikšmiškai atsakyti į klausimą: „Ką daryčiau aš? Gal tyliai stovėčiau po medžiu?“ { tokį klausim ą niekas negali vienareikšm iškai atsakyti. Aš irgi nežinau, kaip pasielgčiau. Bet svarbiausia — Jūs tikrai nesirinktum ėte žudikų pusės.23

21 Jevgenijos Ginzburg atsiminimų knyga Kpymoū Mapiupym, parašyta 1967 m. (antroji dalis —1975-1977 m.) —vienas pirmųjų literatūrinių tekstų, kuriame pasakojama apie stalinines represijas. Pirmą kartą knyga išleista Milane, iš J. Ginzburg garso įrašų parengus publikaciją. Sovietų Sąjungoje knygos tekstas platintas savilaidos būdu. 22 Pavelas Aksionovas 1937 m., suklastojus kaltinimus, suimtas ir nuteistas mirties bausme. 1939 m. bausmė pakeista įkalinimu lageryje. Intos lageryje ir tremtyje Krasnojarsko krašte praleido beveik 18 metų. 1956 m. reabilituotas. 23 I. Veisaitė, autorizuodama tekstą, po sakiniu „Bet svarbiausia —Jūs tikrai nesirinktumėte žudikų pusės“ parašė tokį komentarą: „Rūtos Vanagaitės kny­ goje Mūsiškiai su džiaugsmu perskaičiau, kad 117 karių —Lietuvos savanorių, supratę, kad juos naudoja ne tėvynei ginti, o žydams žudyti, pabėgo iš bata­ liono. Tai neišgelbėjo pasmerktųjų mirti žydų, bet tie pabėgėliai išgelbėjo savo žmogišką orumą ir neprisidėjo prie baisaus nusikaltimo vykdymo.“

96

IV

P O K A L B I S

Tačiau nebylus blogio triumfo stebėjimas argi taip pat nėra savotiškas žudikų palaikymas? Esu giliai įsitikinusi, kad Jūsų klausim o form uluotė — pernelyg aštri. Kaip jau sakiau, svarbiausia neskleisti blogio ir netapti žu­ diku. Žinau, kad, būdam a sveiko proto, sąm oningai niekada nieko nenužudysiu, stengsiuos ned id in ti pasaulyje blogio. Pam enate m ano pasakojimą apie tai, kaip stovėjau eilėje prie duonos? Kas tą m oterį traukė už liežuvio m an m estelti: „Žydelka, eik lauk!“ Lyg jau esu sakiusi — labai gerai suprantu, į kokią situaciją buvo pakliuvusi Lietuva. 1941 m etų sovietinė okupacija ir trėm im ai buvo didžiulis šokas visiems. Tačiau, kaip jau sakiau, etninių lietu­ vių ir žydų egzistencinė situacija pasirodė besanti labai skirtinga, ir tai būtina įvertinti kalbant apie 1941 m etus. Vokiečiai lietuviam s atrodė išvaduotojais, o žydam s reiškė m irtį. Iš čia ir skirtingas įvykių vertinim as. Be to, gili antisem itizm o tradicija, o ir paveiki Josepho Goebbelso ir laf'o propaganda... Nesinori nieko smerkti, tačiau yra riba, kurios peržengti nevalia. Priešingu atveju sunai­ kinsi ir pats save. Aš nežinau, bet gal Jūs žinote kokį laim ingą žyd­ šaudžio likimą? Ačiū Dievui, kad Jums neteko gyvenim e susidurti su tokiom dilem om .

Jūs teisi — galvodamas apie kruvinąjį x x amžių aš vis dėkoju likimui, kad man neteko išgyventi senelių patirčių, kad neprivalėjau spręsti juos kankinusių klausimų. Todėl kai daugelis mano pažįstamų intelektualų ironizavo ir abejojo dėl Nobelio premijos komiteto sprendimo 2012 metais taikos premiją skirti Europos Sąjungai, aš jį vertinau visai kitaip. Taip, Europos Sąjunga tikrai nėra ideali politinė bendrija, tačiau jos dėka m es jau septyniasdešim t m etų gyvenam e taikoje. Ir Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, yra apsaugota nuo karinės agresijos

Atleisti ir kurti ateitį yra gyvųjų priedermė

97

ir okupacijos pavojų. Nors dabar situacija ir kiek pasikeitusi... Aš n esuprantu tų žm onių, kurie tik keikia Europos Sąjungą, užuot prisidėję prie jos tobulinim o. Pagaliau reikia suvokti, kad pagal savo geografinę padėtį ir kultūrines tradicijas m es ir patys p ri­ klausom e Europai.

Turėdama tai galvoje, kokiais moraliniais imperatyvais vado­ vaujatės savo gyvenime? Jūs ne kartą pabrėžėte, kad svarbu ne­ pasiduoti keršto troškimui — tai itin svarbu kalbant apie tokias patirtis kaip Holokaustas ir mokymasis gyventi jį patyrus... Kerštas yra baisus dalykas, vedantis tik į aklavietę, į vis didesnį, niekad nesibaigiantį kraujo praliejimą. M ane nuo šio klystkelio saugojo m am os duotas priesakas. Niekada nejutau poreikio kam nors keršyti už patirtas skriaudas. Beje, apie tai teko keletą kartų kalbėtis su žm onėm is, kurie m ano pozicijos negalėjo suprasti. „Kaip tu gali atleisti už Holokaustą? Kokią tu tu ri teisę taip daryti? Atleisti galėtų tavo m am a arba tavo dėdė, kurie buvo nužudyti. Tačiau tikrai ne tu !“ Nem anau, kad taip kalbėjęs žm ogus buvo tei­ sus, nors jį suprasti galiu. Atleisti, ypač praėjus tam tikram laikui, ir kurti ateitį yra gyvųjų priederm ė. Man atrodo, kad jeigu prieš m ane atsistotų m ano m am os kan­ kintojas arba žudikas ir gailėtųsi dėl to, ką yra padaręs, aš jam tikrai atleisčiau. Turbūt neįm anom a atleisti tam , kas nesigaili dėl savo juodų darbų. Tačiau keršyti jam b ū tų beprasmiška... Prisim inkite, kaip popiežius Jonas Paulius II pasielgė su tu o turku M ehm etu Ali Agca, kuris pasikėsino į jo gyvybę.24 Popiežius jam atleido, bet bausm ę jis privalėjo atlikti.

24 Į popiežių Joną Paulių II Mehmetas Ali Agca pasikėsino 1981 m. Šventojo Petro aikštėje Romoje.

V

POKALBIS

Gyvenau tarp labai gražių žmonių

Irena Veisaitė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos kieme prieš atestatų įteikimo iškilmes, 1947 m.

Karas baigėsi. Ką Jūs tuo metu galvojote? Kokį gyvenimą norėjote kurti? Ką studijuoti? Kur būti? jaučiausi išgelbėta ir tu rin ti galimybę vėl tapti tokia kaip visi kiti žmonės. Manęs nebelydėjo nuolatinė m irties baimė. Gyvenau tarp labai gražių žm onių ir jutau jų meilę. Pirm as dalykas, kurio ėmiausi, buvo gyvųjų paieškos. Tikrinau visus tu o m etu skelbtus sąrašus, laukiau sugrįžtant m am ytės ir dėdės. Žinoma, m ano viltim s nebuvo lem ta išsipildyti, nes jų jau seniai nebuvo gyvų. Mane nuolat pasiekdavo ta pati žinia: „Negy­ vas“, „Žuvo“, „Buvo sušaudytas“. Tačiau gyvenimas, nepaisant ne­ tekčių, yra nuolatinis judėjimas į priekį. Juolab kad liūdnas žinias retsykiais keisdavo ir geros: atsirado m ano teta Anuška, vyriausias pusbrolis Valdemaras ir pusseserė M argarita su savo vyru Juozu1. Liko gyvas Aliukas, kurį priėm ė gyventi Sniečkus. O m ano galvoje, m ąstant apie ateitį, nuolat sukosi viena pagrindinė m intis: „Turiu mokytis!“ Kai tik buvo galima, tai yra 1944 m etų rugpjūčio mėnesį, nuėjau užsirašyti į Salomėjos Nėries vardo gimnaziją. Pokario m e­ tais ji buvo įsikūrusi vienuolyno patalpose prie Šv. Kotrynos baž­ nyčios. Klasėse labai dažnai būdavo šiurpiai šalta. Salomėjos Nėries gim nazijai vadovavo nepaprastai inteligen­ tiška, tau ri m oteris — Aldona Rapoportienė-K ončiuvienė. Susi­ tikim as su ja m an paliko gilų įspūdį. Pažinti tokį švarų, iš vidaus spindintį žmogų, po vokietm ečio tam sos buvo didžiulė laimė. Nuėjusi į m okyklą, sutikau te n savo m etų m ergaitę, kuri vil­ kėjo nudėvėtą rudą paltą ir avėjo klum pėm is. Tai buvo Lilė Bokšickytė. Ji tapo m ano viso gyvenim o drauge. Lilė, buvusi alytiškė, prieš karą tapo vilniete, lankė lietuvišką gimnaziją, buvo įkalinta Vilniaus gete. Jo likvidacijos m etu jai pavyko peršokti spygliuotą geto tvorą ir pabėgti. Iš pradžių Lilę priglaudė Kazys Janavičius, Paskui jo m otina, gyvenusi Alytuje. D okum entus parūpino jos 1 Turimas omenyje Juozas (Joseph) Kaganas.

Gyvenau tarp labai gražių žmonių

ĮOI

buvusi m okytoja Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, kuri jai, kaip ir kitom s žydų m ergaitėm s, davė savo žuvusių ar dingusių m okinių pažym ėjim us. Vos tik karas baigėsi, Lilė iš karto grįžo į Vilnių ir irgi pradėjo ieškoti galimybių mokytis. Mes su ja kartu įstojom e į tą pačią penktą Salomėjos Nėries gimnazijos klasę. Jos buitis buvo labai skurdi, jai nuolat stigo drabužių, m aisto ir pinigų, ji gyveno m okiniam s skirtam e bendrabutyje. Mokėsi ji puikiai, turėjo n e ­ p ap rastų gabum ų. O jos gerum as buvo beribis. Gim naziją b ai­ gėm e per trejus m etus, nes abi „peršokom e“ šeštą klasę. Šioje mokykloje m an teko laim ė sutikti tikrai puikių m okytojų. Žinoma, prakalbus apie tai, visų pirm a norisi pam inėti Vandą Zaborskaitę, kuri buvo m ūsų auklėtoja 7 ir 8 klasėse, tačiau buvo ir kitų. Pirmoji lietuvių kalbos mokytoja, 5 klasėje, buvo m okytoja Mackevičienė. Tikrai puiki savo dalyko specialistė ir labai įdomus, jautrus žm ogus. M okytoja Mackevičienė m an padovanojo Vaiž­ ganto „Pragiedrulius“ ir užrašė dedikaciją: „Kad ir juodžiausioje naktyje įžiūrėk artėjančius pragiedrulius!“ Šią knygą saugau ir dabar. Muzikos m us mokė chorvedys Pranas Sližys. Vėliau jis va­ dovavo ir Vilniaus universiteto chorui. Labai jį mylėjome. Savo autobiografinėje knygoje Vanda Zaborskaitė prisim ena, kad klasės branduolį sudarė septynetas: Sigita Paleckytė, Birutė Baužaitė, Lionė Nekrošaitė, Lilė Bokšickytė, Sulamita Gordonaitė (su Sulamita m es kartu m okėm ės Šolomo Aleichemo gimnazijoje, ją iš Kauno geto išgelbėjo daktarė Kutorgienė), Genovaitė Šukytė ir aš.2 Mes labai gražiai bendravom e, buvom e visapusiškai akty­ vios. Iš m ano klasės net keturios m okinės kartu su mokyklos bai­ gim o atestatais gavo ir aukso m edalius: Sigita Paleckytė, Birutė Baužaitė, Lilė Bokšickytė ir aš. Turiu išsaugojusi nuotrauką, ku­ rioje m es nufotografuotos po atestatų teikim o su tautiniais drabu­ žiais. Šią nuotrauką publikavo Komjaunimo tiesa kartu su trum pu

2 Vanda Zaborskaitė, Autobiografijos bandymas, sud. Virgilija Stonytė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

102

v POKALBIS

Klasės draugės, medalininkės. Iš kairės: Sigita Paleckytė, Irena Veisaitė, Birutė Baužaitė ir Lilė Bokšickytė. Vilnius, 1947 m.

straipsniu.3 Po atestatų įteikimo, ankstyvą rytą, visą naktį nem ie­ gojusios, pakilom e į Gedim ino pilies kalną ir ten pasirašėm e tokį pasižadėjimą: „Anksti rytą baltos laum ės laim ę lėm ė m an jaunai; ir išbūrė ir nulėm ė jauna būti am žinai. Mes, Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos 1946-1947 m etų laidos 8b klasė, susitiksim lygiai po dešim t m etų 1957 m etų pavasarį Vilniuje.“ Pasirašyta: „1947-ieji birželio 29 diena.“ Čia yra visų m ūsų, 8b klasės m ergaičių, parašai. Šį pasižadėjim ą pasirašė ir Vanda Zaborskaitė. Salomėjos Nėries gimnazijoje m an buvo gera ir įdom u mokytis. Ar šį pažadą ištesėjote? Iš dalies tesėjom e, ypač m ūsų septintukas. Mes likom e labai arti­ mos. įdom u tai, kad 7 ir 8b klasėse susirinko labai įvairūs mokiniai. Kaip vėliau sužinojau, tarp m ūsų buvo ir trem tin ių vaikų, kurie,

3 „Nepaprasta diena Salomėjos Nėries gimnazijoje", Komjaunimo tiesa, 1947 07 02, p. 3.

Gyvenau tarp labai gražių žmonių

103

savaime aišku, nepasakojo apie tėvų likimą. Juk Salomėjos Nėries gim naziją lankėm e baim ės epochoje. Žmonės tu o m e t sunkiai pri­ sileisdavo vieni kitus ir nenoriai dalinosi asmeniškais dalykais. Bet m ūsų septyniukė ir tais laikais bendravo labai atvirai.

O dabar grįžkime prie Jūsų mokytojų temos. Didžiausia žvaigždė tu o m etu Salomėjos Nėries gimnazijoje buvo, be jokios abejonės, m ūsų klasės auklėtoja — Vanda Zaborskaitė, kuri, kaip vėliau sužinojom e, dar tik studijavo. Beje, skaitydam a jos autobiografiją supratau, kad m es Vandai nebuvom e jau tokie įdom ūs. Gimnazijoje ji dėstė, nes reikėjo užsidirbti pragyvenim ui, bet visos Zaborskaitės m intys sukosi apie Vilniaus universitetą. Reikia pasakyti, kad nė viena iš m ūsų nepajuto šių auklėtojos n u o ­ taikų. Klasėje ji m okėjo sukurti ypatingą atm osferą, m es jautėm ės jai labai artim i žm onės ir visiškai ja pasitikėjom e. Zaborskaitės pam okos buvo įdom ios ir turin in g o s, ji dėstė m u m s lietuvių kalbą bei literatūrą ir vokiečių kalbą. Jos pam okos apie Tolstojų ir Goethę, M aironį, Vaižgantą ir Putiną paliko m um s didžiulį įspūdį. Manyčiau, kad jos esm ingai prisidėjo prie m ūsų visų pasaulėjau­ tos ir vertybių form avim o.

Ką dar derėtų prisiminti? Apie R apoportienę ir Sližį jau papasakojau... Dar turėjom e labai gerą chem ijos m okytoją Staniulytę. Ji puikiai dėstė savo dalyką ir buvo pasitikėjimą keliantis žmogus. Dar norėčiau pam inėti lotynų kalbos mokytoją Melaikytę, kurios dėka iki šiolei prisim enu Ovidi­ jaus, Horacijaus, Cicerono tekstus. Istoriją m um s dėstė mokytojas Biziulevičius, fiziką — m okytojas Janonis, rusų kalbą — m okytoja Archipovienė. Visus šiuos m okytojus prisim enu su dideliu dėkin­ gum u, tačiau m an asm eniškai didžiausią įtaką, kaip jau m inėjau, padarė Vanda Zaborskaitė.

1 0 4

V

POK A LB IS

Vanda Zaborskaitė, Irenos Veisaitės klasės auklėtoja. Vilnius, 1947 m.

Jūsų prisiminim ų apie Zaborskaitę žiupsnelyje perskaičiau pavaizdžią istoriją apie tai, kaip pasklidus gandui, esą ji bus atleista, mokiniai savo poziciją išreiškė nueidam i į Švietimo ministeriją. Akivaizdu, kad niekas nebūtų gynęs „tiesiog paprasto“ mokytojo. Taip ir buvo... Mūsų „delegaciją“ sudarė, kiek prisim enu, Paleckytė, Šukytė, Bokšickytė ir aš. Mes tikrai labai ryžtingai pasakėme, kad jeigu Zaborskaitę iš m ū sų atim s, esam e nusprendusios išeiti iš gimnazijos. Buvo 1947-ųjų pradžia, pavojingas laisvai m inčių raiš­ kai laikas... Įdom iausia tai, kad m ūsų pastangos davė rezultatų! Ką skaitėte mokykloje? Labai įvairias tuo m etu m an prieinam as knygas. Negaliu pasakyti, kad visus tada skaitytus tekstus supratau ar, tiksliau, išjaučiau. Kai

Gyvenau tarp labai gražių žmonių

1 0 5

kurie dalykai atsivėrė daug vėliau. Galėčiau pam inėti Antaną Bara­ nauską ir jo „Anykščių šilelį“. Mokykloje iškaliau poem ą atm intinai, toks buvo reikalavimas. Praėjus gal dvidešimčiai, o gal ir daugiau m etų mes su vyru Grigorijum vaikščiojom po mišką. Abu mėgome grybauti. Buvo ankstyvas rytas, pam atėm e, kaip bunda gamta... ir staiga prisim iniau Baranausko eiles, pajutau jų grožį ir prasmę. Esu užaugusi mieste, tad su gam ta m ano santykis yra kitoks nei kaimo žmonių. Tačiau tą rytą m an atsivėrė Baranausko pasaulis. Apsupta neapsakom o miško grožio pagalvojau: „Kaip gerai, kad mokykloje reikėjo daug poezijos kūrinių kalti atm intinai!..“ Beje, m es buvom e įnikę ne tik į lietuvių, bet ir į pasaulinės li­ teratūros klasiką. Mokytoja Zaborskaitė m um s rekom enduodavo perskaityti tiek knygų, kad abejoju, ar dar ko nors tuo m etu galė­ jau ieškoti „iš šalies“.

Skaitydamas Jūsų atsakymus į auklėtojos Vandos Zaborskaitės anketoje užduotus klausimus,4dėmesį atkreipiau į vieną sakinį: „Turiu patraukimą tokiai sričiai, kuri neturi ateities ir kurią dabartinėm sąlygom neįdomu studijuoti/*Ką turėjote omenyje tai rašydama? Norėjau studijuoti psichologiją — giliau suprasti žm ogaus p ri­ gimtį, m ąstym ą, jo vertybių ir charakterio form avim osi procesą. Tai tikriausiai atėjo iš šeimos, nes m ano m am ytė labai dom ėjosi psichoanalize. Šia tem a ji daug skaitė. Prisim enu ant jos stalo gu­ lėjusias Sigm undo Freudo, Carlo Jungo, Alfredo Adlerio knygas. Ji dažnai važiuodavo į Vieną, kur dalyvaudavo įvairiuose tuo m etu m adinguose psichoanalizės sem inaruose. Susidom ėjim ą psicho­ logija tikriausiai perėm iau iš m am os. O gal po Holokausto patir­ ties norėjau sau atsakyti į klausimą, kur glūdi žm ogaus elgesio, jo žiaurum o šaknys. 4 Žr. skyrių „Priedai“.

106

V

P O K A L B I S

Jau esu sakiusi, kad turėjau giminių Maskvoje. Mano dėdė — tėvo brolis Aleksandras Veisas — buvo žm ogus iš akadem inio pasaulio. Maskvos valstybiniam e kalnų institu te jis vadovavo Spalvotųjų m etalų katedrai. Sužinojęs, kad dom iuosi psichologija, dėdė pasiū­ lė supažindinti m ane su tu o m etu įžym iu psichologijos profeso­ rium i Sergejumi Rubinšteinu, kuris Mokslų akademijos Filosofijos institute vadovavo Psichologijos sektoriui.5 „Kas tave dom ina?“ — paklausė m anęs profesorius Rubinšteinas. Atsakiau, kad ypač do­ m iuosi psichoanalize. Kadangi jis pažinojo m ano dėdę, pokalbis buvo ganėtinai atviras. „Žinai, m ergaite, — atsakė m an profeso­ rius, — psichologija Tarybų Sąjungoje nėra mokslas. Tave dom i­ nančių autorių studijuoti ir apie juos rašyti galimybių tikrai nebus. N epatariu tau rinktis psichologijos studijų!“ Taip baigėsi m ūsų pokalbis. Supratusi, kad m an tektų studijuoti ne tikrąją psicholo­ giją, o keliomis m okslinėm is sąvokomis užm askuotą marksizmąleninizmą, aš savo ketinim ų atsisakiau ir iki šiol jaučiu dėkingum ą profesoriui Rubinšteinui už tai, kad padėjo m an susivokti. Svarbiausius savo sprendim us rinkdam asi gyvenim o kelią aš padariau gyvendam a daktaro Moisiejaus Braunso šeim oje6. Tuo m etu ponia Ladigienė jau buvo išvežta į Sibirą, o jos vaikai išskirs­ tyti, kas kur.7*10Mes, savaime aišku, ir toliau palaikėme ryšius, tačiau m ūsų nam ai buvo išdraskyti. 5 1943 m. Sergejus Rubinšteinas Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo

universitete įkūrė Psichologijos katedrą, taip pat inicijavo pirmos šalyje psicho­ logų organizacijos (prie ss r s Mokslų akademijos) įkūrimą. x x a. 5-ojo deš. antroje pusėje antisemitinės kampanijos metu neteko vadovaujamųjų postų, tačiau išliko vienas autoritetingiausių mokslininkų psichologijos sferoje. 6 Braunsų šeima I. Veisaitę globojo 1946-1960 m. Braunsams emigravus į jav, I. Veisaitė ir toliau palaikė glaudžius ryšius su šia šeima. 7 Stefanija Ladigienė buvo apkaltinta naryste tarpukaryje veikusiose Ateitininkų organizacijoje ir Lietuvių katalikių moterų draugijoje, kurios sovietinės sistemos vertintos kaip „antisovietinės", suimta 1946 m. kovo mėn. ir nuteista 10 metų lagerio ir 4 tremties metams. 1947 m. liepos mėn. išvežta į lagerį „Statyba“ nr. 501 (Stroika) Tiumenės srityje, vėliau į „Angarlagą" Irkutsko srityje. Nuo 1955 m. gyveno tremtyje Golumetės rajone Irkutsko srityje.

Gyvenau tarp labai gražių žmonių

ĮOJ

Daktaras Braunsas buvo nepaprasto gerum o žmogus. Nuėjęs pas ligonį ir supratęs, kad tas sunkiai verčiasi, ne tik neim davo užm okesčio, bet pats palikdavo pinigų vaistam s nusipirkti. Bet svarbiausia — tai buvo žmogus, sugebėdavęs į situaciją pažvelgti iš optim istinės perspektyvos. „Jeigu susilaužei ranką — džiaukis, kad nenusisukai sprando!“ — kartodavo jis, nutikus kokiai nors n e ­ laimei. Pats daktaras per stebuklą išliko gyvas Dachau koncentra­ cijos stovykloje. Jis m an pasakojo, kaip lageryje susirgo dėm ėtąja šiltine ir jau buvo prie mirties slenksčio, tada staiga jam į galvą šovė m intis: „Po galais, kodėl aš turiu m irti? Tegul m iršta Hitleris! O aš gyvensiu!“ Taip įvyko persilaužim as, jis ėm ė sveikti ir liko gyvas. Daktaro žm ona Betty Brauns, labai miela ir inteligentiška m ote­ ris, dar tarpukariu parengė vieną pirm ųjų Lietuvoje anglų kalbos vadovėlių. Beje, ir ji išgyveno Štuthofo koncentracijos stovykloje. Taigi, po ponios Ladigienės šeim os išdraskym o likimas m an ir vėl pasirodė palankus — patekau pas itin geros širdies žmones, kurie m an daug padėjo tiek renkantis gyvenim o kelią, tiek įstojus į aspirantūrą, tiek auginant dukrelę Aliną, gim usią 1955 metais. Beje, Braunsai įkalbinėjo m ane tap ti m edike. Tačiau taip jau būna, kad pajutęs spaudim ą žmogus ima priešintis. Aš jaučiau, kad m an artim esni hum anitariniai mokslai. Apsisprendžiau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą ir dėl to niekad nesigailėjau.

Kokį Jūs radote Vilniaus universitetą pradėjusi studijuoti? Pirm i m ano kontaktai su universitetu buvo tokie, galim a sakyti, dviprasmiški. Dar besim okydam a Salomėjos Nėries gimnazijoje, keletą kartų ėjau į universitetą laikyti stojam ojo vokiečių kalbos (kurią m okėjau tikrai neblogai) egzam ino už m ano vyresnes b en ­ dram oksles. Tuo m etu stojančiojo anketoje nuotraukos nebuvo, o tai atvėrė kelius įvairiems „kūrybiniam s procesam s“. Universitetas m an im ponavo dėl daugelio dalykų — pradedant architektūra, kuri dvelkė senove, ir baigiant ten dirbusiom is iškilio-

108

V

P O K A L B I S

jnis asmenybėmis: Vincu Mykolaičiu-Putinu, Vosyliumi Sezemanu, Juozu Baldžium-Baldausku, Kostu Korsaku, Jonu Dumčium, Juozu Balčikoniu ir kitais... Universitete buvau laiminga, jaučiausi esanti savo vietoje. Deja, lituanistikos studijų užbaigti neteko.

Kas nutiko? Kodėl turėjote nutraukti studijas? j universitetą buvau priim ta be stojam ųjų egzam inų, nes gim na­ ziją baigiau aukso m edaliu. Pirm ais m etais teko lankyti Juozo Balčikonio paskaitas. Jau esu užsim inusi, kaip laikydama egzam iną pas šį profesorių iš kirčia­ vimo diktanto gavau „penkis“, tačiau per egzam iną žodžiu susilau­ kiau įprasto profesoriaus Balčikonio klausimo: „Iš kur, mergele, esi kilusi?“ „Iš Kauno“, — atsakiau. „A, iš Šančių!“ — sureagavo profe­ sorius ir į studijų knygelę parašė „keturis“, nors jaučiausi atsakiusi į visus „bilieto“ klausim us. „Kaunietė, n e tu rin ti tarm ės, negali m okėti lietuvių kalbos!“ — paaiškino savo sprendim ą Balčikonis. Ir vis dėlto aš buvau labai patenkinta pažymiu! Kokius dar dėstytojus sutikau universiteto auditorijose? Vokiečių kalbą m um s dėstė Eugenija Vengrienė, lotynų kalbą ir literatūrą — Jadvyga Tijunelytė, psichologiją — Alfonsas Gučas, estetikos kursą skaitė profesorius Sezemanas. Jie buvo tikrai geri dėstytojai. Profesoriaus Sezem ano paskaitų užrašus išsaugojau iki šiolei. Universitete tuo m etu buvo dar gyva senosios lietuvių literatūros tyrinėtojo Jurgio Lebedžio dvasia. O dabar grįžtu prie Jūsų užduoto klausimo... Kokios priežastys privertė m ane palikti universitetą, kuriam e jaučiausi laiminga? Kaip Jums jau žinoma, 1946 m etų kovo 14 dieną nkvd suėm ė po­ nią Ladigienę. Tris dienas saugum o darbuotojas su šautuvu sėdėjo ponios Ladigienės bute ir sulaikydavo visus, jame apsilankančius. Ganėtinai greitai susirinko pilnas kam barys žmonių, kuriem s sau­ gum ietis neleisdavo išeiti. Taip m es kartu išgyvenom e tris dienas ir tokiu būdu visi patekom e į „organų“ akiratį.

Gyvenau tarp labai gražių žmonių

109

Tadas Masiulis ir Irena Veisaitė prie Neries krantų, susitikę po vienuolikos metų Masiulio įkalinimo ir tremties. Vilnius, x x a. 6 deš. antroji pusė.

Vėliau, gegužės m ėnesį, buvo suim tas m ano labai artim as drau­ gas, jaunas fizikas Tadas Masiulis. Reguliariai lankiau kalėjime ir ponią Ladigienę, ir Tadą, nešiau jiem s m aisto siuntinius. Be to, buvau tuo m etu labai tikinti ir nuolat vaikščiojau į bažnyčią. Aki­ vaizdu, kad saugum o akyse buvau visiškai nepatikim as žmogus. O jeigu dar prisim inus tą faktą, kad m ano tėvas gyveno užsienyje... Vieną gražią dieną — tai buvo 1948 m etų vėlyvas pavasaris — su ­ žinojau, kad m ane „apsvarstė“ Vilniaus universiteto Komjaunimo kom itetas ir nusprendė, kad turiu būti pašalinta iš Universiteto. Beje, prieš tai m ane dar buvo pradėjęs verbuoti saugum as. Atrodo, balandžio m ėnesį ėjom e su m ano artim iausia drauge Gene Šukyte (mes jau atšventėm m ūsų draugystės septyniasde­ šim tm etį) Didžiąja gatve (tuo m etu ji vadinosi M aksimo Gorkio). Prie Chodkevičių rū m ų staiga m ane sulaikė du civiliais drabužiais apsirengę vyrai, paėm ė pasą, nusivedė iki Šv. Kazimiero bažnyčios ir paleido. Tą kartą, kaip vėliau paaiškėjo, buvo sulaikyta ir Genė. Ją saugum iečiai nusivedė į Saugum o pastatą dabartiniam e Gedi­ m ino prospekte, prie Lukiškių (tuom et — Lenino) aikštės, ir ten

HO

V

P O K A L B I S

bandė užverbuoti. Po kelių dienų, vėlų vakarą atėję į Trakų gatvę, saugum iečiai į savo rūm us išsivedė ir m ane. Ten tardė visą naktį. M ane intensyviai „dorojo“ dvi saugum iečių brigados. Viena jų atliko „gerųjų saugum iečių“, kita — „blogųjų saugum iečių“ vaid­ m enį. „Gerieji“ sakė: „Mes tave išgelbėjom, tu našlaitė, galime tau padėti užbaigti mokslus, įsigyti butą, rūpinsim ės tavim.“ Kartu vis paragindam i ir jiems „pagelbėti kovojant su fašistais“. {tokį pasiū­ lymą atsakiau: „Aš visada jums padėsiu kovoti su fašistais. Ką turiu daryti?“ „Viskas labai paprasta, — sureagavo jie, — tu, pavyzdžiui, draugauji su tokia Ale Naginskaite8. Pažiūrėk, ką ji rašo savo die­ noraštyje, pasiklausyk jos pokalbių ir pranešk m um s!“ „To pada­ lyti negaliu. Mane tėvai auklėjo visai kitaip, m am ytė nėra niekad atplėšusi m an skirto laiško. Ji gerbė m ano privatum ą“, — atsakiau jiems. Žinoma, „gerųjų saugum iečių“ m ano atsakym ai netenkino, todėl jie ir toliau m ane spaudė, o aš ir vėl jiems kalbėjau, kad nesu­ gebėsiu pam inti savo m oralinių principų, citavau jiem s Maksimą Gorkį ir ištraukas iš Aleksandro Fadejevo „Jaunosios gvardijos“9. Kai „gerieji“ nepasiekdavo savo tikslo, į kabinetą ateidavo „blo­ gieji“. M an į veidą buvo nukreipta galingo prožektoriaus šviesa, ant stalo gulėjo pistoletas, saugum iečiai šaukė ir keikėsi: „Tu — nedėkinga! Mes juk tave išgelbėjom, o kaip tu m um s atsimoki?! Bendrauji su fašistais! Supūdysime tave Sibire!“ Tokie ir panašūs žodžiai kartu su gausybe keiksmažodžių, kurių garsiai pakartoti negaliu, biro jiems iš burnų. Tai tęsėsi visą naktį. {kalbėti m ane bendradarbiauti saugum iečiam s nepavyko. Vis­ kas tęsėsi iki septynių ryto. Galiausiai buvo atnešti du popierėliai. „Pasirašyk!“ — išgirdau įsakymą. „Aš tikrai nieko nepasirašysiu“, —

8 Alė Naginskaitė-Vajegienė, studijuodama Vilniaus universitete, priklausė Vinco Mykolaičio-Putino vadovaujamai jaunųjų rašytojų sekcijai. Iš studijų pašalinta „už formalistinius ieškojimus“ turėjo grįžti į gimtąjį miestą Rokiškį. 9 Aleksandro Fadejevo romanas Jaunoji gvardija (pirma laida —1946 m.; antroji —1951 m.) iki xx a. 9 deš. buvo laikomas ideologiškai aprobuota Komunistų partijos istorijos literatūrine versija.

Gyvenau tarp labai gražių žmonių

111

atsakiau. „Tada tu niekur iš čia neišeisi!“ — buvo m an pasakyta. Situacija atsidūrė aklavietėje. „Prieš pradėdam a ginčytis pirm iau­ sia paskaityk, kas čia rašom a“, — dar pasiūlė. Viename popieriuje buvo parašyta, jog aš įsipareigoju niekam nepasakoti apie šį susiti kimą. Tą popierių aš pasirašiau. Kitame popieriuje buvo parašytas m an o pasižadėjim as b en d rad arb iau ti su „organais“. To d o k u ­ m ento, savaim e aišku, nepasirašiau. Ir tu o džiaugiuos, net tr u ­ putį didžiuojuos. Taip, buvau pasiruošusi gauti kelialapį į Sibirą, bet... Nežinau, ar būčiau atlaikiusi fizinius kankinim us... Gal jau po pirm o adatos dūrio po nagu su viskuo sutikčiau?.. Tąsyk m ane išleido nam o, nepaisant visų grasinim ų supūdyti belangėje, tačiau ram ybėje nepaliko. Aš nuolat jaučiausi stebima, m ane persekiojo ir periodiškai kviesdavosi į kažkokius konspira­ cinius saugum iečių butus „pasikalbėti“. Susitikim ų m etu nuolat įkalbinėdavo bendradarbiauti ir teikti inform aciją apie įvairius žm ones. Buvo akivaizdu, kad labiausiai tikėtinas tokios įvykių ei­ gos finalas nieko gero nežada — būsiu išm esta iš universiteto su „vilko popieriais“, kurie užkirs kelią m ano bandym am s įstoti į ki­ tas aukštąsias mokyklas. M atydam i susiklosčiusią situaciją m an artim i žm onės patarė išvažiuoti iš Vilniaus. Kaip jau pasakojau, Maskvoje gyveno m ano tėvo brolis ir dvi se­ serys. Jie irgi ragino vykti į Maskvą. Tad galų gale apsisprendžiau, susidėjau daiktus ir išvažiavau.

Jūsų sprendimas pabėgti pasiteisino? Jus paliko ramybėj? Taip. Tikriausiai saugum iečiai, kaip ir daugum a sovietinių insti­ tucijų, dirbo blogai. Aš, m atyt, dingau iš jų akiračio. Tiesa, praėjus daug m etų, m ano kurso draugė iš Moldavijos Liuda Čebotarenko papasakojo, kad M askvos saugum iečiai ją dėl m anęs buvo išsi­ kvietę „pasikalbėti“. Tačiau m anęs asm eniškai nebekliudė.

VI

POKALBIS

Man reikėjo naujo postūmio

Aleksandras Štromas. Maskva, įgįS m.

Sovietiniais metais Maskvos valstybinis M. Lomonosovo universitetas, į kurį įstojote studijuoti germanistikos, buvo apipintas legendomis, turėjo savo aurą...

Legendų nesu girdėjusi, tik žinojau, kad jo reitingas aukštas, kad jis buvo laikomas prestižiniu universitetu. Nors Vilniaus universitete buvau baigusi vieną kursą, Lom ono­ sovo universitete m ane atsisakė priim ti iš karto į antrą. Taip aš ir vėl tapau pirm akurse. Pusę m etų m an teko praleisti neakivaizdi­ niam e skyriuje, tačiau labai gerais pažym iais išlaikiusi pirm ąją se­ siją, matyt, padariau neblogą įspūdį savo dėstytojam s, ir jie m ane nusprendė perkelti į stacionarą. Kaip jau m inėjau, studijavau germ anistiką, kuri priklausė Isto­ rijos-filologijos fakulteto Vakarų skyriui. įvairias kalbas studijavę žm onės gana glaudžiai bendravo, m us suartindavo ir tai, kad tu ­ rėjom e b endrų paskaitų. Diskomforto dėl m ane supusių žm onių nejaučiau. Tuo m etu atm osfera Maskvoje m an atrodė net daug laisvesnė nei Vilniuje. Nors šį m ano įspūdį galėjo lem ti ir gniuž­ danti bendravim o su „organais“ patirtis Vilniuje. Maskvoje m anęs niekas jau nebetam pė po konspiracinius butus, ir aš palengva at­ sikračiau slėgusios įtam pos. O dabar dėl pačių studijų... Pirm ą pusm etį dėstytojų rusiškai skaitom as paskaitas aš užsirašinėjau lietuviškai, o vėliau įvyko lūžis ir pradėjau konspektuoti rusų kalba, kurią m okėjau nuo pat vaikystės. M ano egzam inų pažymiai visą laiką buvo tik labai geri. Rodos, jau trečiam e kurse gavau vardinę Michailo Lerm ontovo stipendiją, kuri buvo didesnė nei paprasta. Deja, m okantis Maskvoje, teko įstoti ir į kom jaunim ą. Nebuvau itin aktyvi kom jaunuolė, tačiau dirbau universiteto sienlaikraščio redakcijoje. Džiaugiuosi, kad pavyko išvengti dalyvavimo įvairiose »>akcijose“. Jau esu Jums pasakojusi, kaip vienų Naujųjų m etų išva­ karėse m ano kursiokas Simonas M arkišas uždainavo dainą jidiš kalba, o aš neišdrįsau jam pritarti. Dabar jau nepam enu, kuriam e

Man reikėjo naujo postūmio

115

kurse jį pradėjo puldinėti kom jaunim o susirinkim uose. Man buvo pasiūlyta į sienlaikraštį parašyti bjaurų, Simą diskredituojantį straipsnį. Atsisakiau tai daryti. Dėl to esu tikrai laiminga. Priešingu atveju m ane jau seniai b ūtų užkankinusi sąžinė. Galvojant apie dėstym o lygį Lomonosovo universitete, reikėtų pasakyti, kad sužavėta juo nebuvau. Baigusi šią aukštąją mokyklą išsinešiau jausmą, kad Maskvoje daugiausia mokė visokių su marksizm u-leninizm u susijusių dalykų, kurie m an buvo beverčiai. Kita vertus, tokie m ano vertinim ai Jūsų n e tu rė tų stebinti. Tuo m etu Lomonosovo universiteto Istorijos-filologijos fakultetas buvo stip­ riai „nukraujavęs". Kaip antai, tik m an įstojus į universitetą, su trenksm u išm etė iš jo Vakarų literatūros istorijos žinovą, šekspyrologą, eruditą ir šviesuolį profesorių Leonidą Pinskį. Galbūt Jums yra tekę girdėti apie jo fundam entalią studiją, skirtą Shakespeare’ui?1 Buvo atleista ir puiki Vakarų Europos literatūros žinovė docentė Jevgenija Lvovna Galperina, ir nepakartojam as x ix am žiaus rusų literatūros dėstytojas docentas Bielkinas. Jeigu neklystu, visi trys ką tik išvardinti dėstytojai buvo žydai. Tad jiems, be visų kitų „nuo­ dėmių", dar buvo prikabinta ir „kosm opolitų" etiketė. Universitetą taip pat buvo priverstas palikti ir pirm am e kurse Viduram žių ir Renesanso epochų literatūrą m um s skaitęs profe­ sorius Borisas Ivanovičius Puriševas, vėliau dėstęs Maskvos peda­ goginiam e institute. Man dar teko laim ė šio profesoriaus paskaitų klausytis studijuojant pirm am e kurse. Beje, šių žm onių erudicija ir vidinė inteligencija darė įspūdį ne tik m an. M ano kursioke Elena Markovič m ūsų abiejų vardu yra parašiusi eilėraštį, skirtą docentei Galperinai. Vakarų literatūros istorijos katedrai ėm ęs vadovauti profesorius Romanas Sam arinas buvo eruditas, bet „konjunkturščikas“ par ex­

cellence. Iki šiol pam enu, kaip, pavyzdžiui, kalbėdam as apie neva i Turima omenyje Leonido Pinskio monografija Ulexcnup. Ocnoebi dpaMamypzuu, MocKBa: Xyao>KecTBeHHafl jiM T e p a T y p a , 1971.

I l

6

VI

P O K A L B I S

reakcingą vokiečių rašytoją Novai}, jis drėbė: „Kaip gerai, kad jis anksti num irė!“ Esu tikra, kad geriausi fakulteto profesoriai buvo išvaryti ne be Sam arino pagalbos. M ano diplom inio darbo vadovas buvo profesorius Vladimiras Neustrojevas. Apie jį Elena Markovič taip pat parašė eilėraštį, kurį mes su šypsena deklam uodavom e:

M oh Hamodoū eonpoc Tclkoū npednazan omeem:

COČHOŪ a n o p O H b l, 3/710 «ČCl», Cdpyzoū cmopoHbi, smo «nem».2 Jis buvo tu rb ū t padorus žmogus, bet pasipriešinti konjunktūrai drąsos, m atyt, neužtekdavo. O kai esi apsuptas tokių dėstytojų, Jūsų m inėta Lomonosovo universiteto aura tiesiog išsisklaido... M ane asm eniškai labai sukrėtė dalykai, nutikę studijuojant paskutiniam e kurse. „K osm opolitų“ ir „gydytojų“ bylos3 aiškiai parodė, kad žydai Sovietų Sąjungoje yra laikomi nepatikim ais ir nepageidaujam ais žmonėm is. Tuo m etu aš rašiau diplom inį darbą apie Georgą VVeerthą — x ix amžiaus vokiečių poetą, 1848-ųjų revo­ liucijos dainių. Tiek tuom et, tiek ir dabar esu linkusi m anyti, kad kaip tais laikais m ano tekstas nebuvo blogiausias. Neustrojevas, perskaitęs jį, neturėjo kokių nors esm ingesnių pastabų. Bet dės­ tytojo Olego Melichovo recenzija buvo tokia, kad ją perskaičius m an buvo galima parašyti ir trejetą, ir penketą. „C oahoh cTopoHbi,

2 Ir kaskart paklaustas, atsakydavo jis savaip: iš vienos pusės —„ne“, iš kitos pusės —„taip“. (Rus.) 3 „Kova su kosmopolitizmu“ —aiškią antisemitinę potekstę turinti Sovietų Sąjungoje vykdyta politika (1948-1953). Kritikos epicentre dažniausiai atsidur­ davo žydų tautybės asmenys. „Gydytojų byla“ —baudžiamoji byla (1952-1953) prieš grupę įžymių sovietinių gydytojų, tarp kurių buvo ir daug žydų tautybės asmenų. Jie apkaltinti sąmokslo organizavimu ir ne vieno sovietinio lyderio nužudymu. „Nusikaltusiems“ gydytojams taip pat buvo inkriminuojama, esą jie užmezgę ryšius su tarptautine žydų buržuazine nacionalistine organizacija „Džoint“, įkurta amerikiečių žvalgybos.

Man reikėjo naujo postūmio

117

3to „Aa" a c A pyrow, 3to „ h c t “4 Puikiai supratau, kad Neustroje-

vas visada siekia sau pasilikti galimybę atsitraukti, tad nežinojau, ko m an tikėtis. Jei atm intis m anęs neapgauna, diplom inio darbo gynim as vyko 1953-iųjų balandžio 7 dieną, o „gydytojų byla“ buvo atšaukta balandžio 4 dieną. M ano draugai, susirinkę į diplom inio gynimą, m atė, kaip į auditoriją atėjęs Sam arinas padavė komisijai raštelį: „Veisaitei ir Markovič parašyti penkis. Tokį įvertinim ą ir ga­ vome. Tačiau didelio džiaugsm o nejutau, visas gynim o procesas m an dėl šio incidento atrodė nešvarus... Įvairios m anipuliacijos diplom inio darbo gynim u ir vertinim u nesibaigė. Pagal pažym ius tu rė jau gauti „raudoną diplom ą“ — m ano įskaitų knygelėje buvo vieni penketai. Tačiau per valstybinį užsienio literatūros egzaminą profesorius Samarinas m an pradėjo uždavinėti akivaizdžiai provokacinius klausimus. Iš susijaudinimo suklydau nurodydam a Moliėre'o m irties datą: vietoj 1673-ųjų pasa­ kiau 1683-iuosius. Tai nebuvo esm inė klaida, nes per tą dešim tm etį neįvyko nieko tokio, kas b ū tų iš esm ės pakeitę Moliėre'o kūrybos raidą. Kita vertus, m ano riktas tapo pretekstu užduoti dar keletą panašaus pobūdžio klausim ų, kol galų gale Sam arinas jau galėjo egzam iną įvertinti ketvertu. Taigi „raudono diplom o“ aš negavau. Tačiau nelabai dėl to ir sielojausi. M ane daug labiau trikdė žm o­ giškasis faktorius. Kaip m atote, didelių sentim entų Lomonosovo universitetui aš nejaučiu, nors, be abejo, tu riu ir gražių prisim inim ų: vokiečių kal­ bos dėstytoja Liubov Moisejevna Volf, laikas, praleistas bibliotekoje, draugai... Be to, m asino pati Maskva: bendravim as su žm onėm is, klasikinės muzikos koncertai, parodos, muziejai. Pradėjusi studi­ juoti Lomonosovo universitete, aš gyvenau pas savo giminaičius, tačiau po 2 m etų gavau bendrabutį Strom ynkos gatvėje, atrodo, num eris 32. Ten pragyvenau 3 m etus. Kambaryje m ūsų buvo aštuonios studentės — tikras „internacionalas“. 4 Iš vienos pusės —„taip“, iš kitos pusės —„ne“ (Rus.)

118

VI

P O K A L B I S

Maskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto studentai iš Lietuvos. Pirmoje eilėje antra iš kairės — Irena Veisaitė. Maskva, 1951 m.

Tame pačiam e bendrabutyje gyveno ir Aliukas. Pam enu, kaip kiekvieną rytą eidavau jo žadinti, nes m ano pusbrolis, šaipydam a­ sis iš m anęs už tai, kad einu m iegoti dvyliktą valandą nakties, pats sėdėdavo prie knygų iki ketvirtos ar penktos, todėl iš ryto tiesiog nesugebėdavo atsikelti laiku. Jūs net neįsivaizduojate, kaip sunku būdavo pažadinti Aliuką! Galų gale jis pakildavo iš lovos visas bal­ tas kaip popieriaus lapas, ir m es eidavom e j paskaitas. Tuo pat m etu Maskvoje studijavo ir daugiau lietuvių. Visi laikydavomės kartu. Bendravau su Elena Gaškaite (Červinskiene), Vera Lisauskaite, Jonu Bulota, Dovydu Judelevičiumi, Zacharijum Gri­ goraičiu... Su kai kuriais likimas vėl suvedė grįžus į Vilnių.

Pakalbėkime apie M askvos bibliotekas... O, Maskvos bibliotekos!.. Savo laiku m an didžiulį įspūdį paliko Vil­ niaus universiteto biblioteka ir ypač Pranciškaus Smuglevičiaus salė, kurioje saugom i įvairūs rankraščiai. Taip pat su dideliu m alo­ num u prisim enu, kaip m an, dar tik pirm akursei, kartais leisdavo

Man reikėjo naujo postūmio

119

dirbti ir Profesorių skaitykloj. Maskvos bibliotekos jau visai kito masto, jų knygų saugyklos didžiulės, tačiau patekti į bibliotekos skaityklą būdavo nelengva. Pavyzdžiui, savaitgaliais važiuodavome į Lenino arba Užsienio literatūros bibliotekas.5 Sekm adieniais įprastai paeiliui viena iš m ūsų kam baryje gyvenančių m erginų keldavosi paryčiais ir, kai tik atidarydavo m etro, vykdavo į biblio­ teką ir laukiančiųjų eilėje m um s visom s užim davo vietą, o kitos a t­ važiuodavome prieš pat atidarant biblioteką. Jeigu viduryje dienos kas nors išeidavo, patekti atgal būdavo tiesiog neįm anom a. Dėl to mes su savimi pasiim davom e m aisto arba eidavom e į bibliotekos valgyklą ir pietaudavom e vietoje. Lomonosovo universitetas taip pat turėjo puikią biblioteką Mochovaja gatvėje. Tačiau ir ten pa­ tekti būdavo labai sudėtinga. Tos trys pam inėtos vietos buvo m an labai svarbios, praleidau ten labai daug laiko. Žavėjo knygas įsimylėjusios, pagyvenusios, dešim tm ečiais ten dirbančios rusų inteligentės. M ano dėdės Davydo Veiso, sušaudyto 1937 m etais, dukra Lialia6 buvo ištekėjusi už profesoriaus, sm uikininko ir pedagogo Piotro Abramovičiaus Bondarenko, todėl turėjo daug ryšių m eno pasau­ lyje. Piotras Abramovičius bendravo ir dirbo kartu su Davidu Oistrachu Valstybinėje Maskvos konservatorijoje. Šeima iš pradžių gyveno Mansurovskij, vėliau — Neždanovskij skersgatviuose. Pas­ tarajam e butą turėjo ir Sviatoslavas Richteris, ir dar keletas garsių m uzikantų. Piotras Abram ovičius m an dažnai gaudavo vadina­ m ųjų kontram arkių, su kuriom is aš nueidavau praktiškai į visus geriausius koncertus. O gyvendama jau Stromynkoje išm okau įeiti į didžiąją Konservatorijos salę ir be bilietų... 5 Turima omenyje s s r s valstybinė V. I. Lenino biblioteka, dabar —Rusijos valstybinė biblioteka; Užsienio literatūros biblioteka, dabar —Rusijos vals­ tybinė M. I. Rudomino užsienio literatūros biblioteka. 6 1937 m. suimtam Davydui Veisui 1938 m. s s r s Aukščiausiojo Teismo Karinė kolegija paskelbė tikrovės neatitinkantį verdiktą, esą jis dalyvavęs antisovietinės teroristinės organizacijos veikloje, ir nuteisė jį mirties bausme. 1956 m. po mirties reabilituotas. D. Veiso dukra —Helena (Lialia) Bondarenko.

120

vi

P O K A L B I S

Richterio koncertai m an paliko tu rb ū t stipriausią įspūdį. Po jų jaučiausi pakylėta, lyg prisilietusi prie kažko labai tikro, brangaus, tobulo. Žavėjausi ir jo mokytojo profesoriaus Heinricho Neuhauso asm enybe bei m uzikavim u. Profesoriaus rūpesčiu Richteris po karo buvo grąžintas iš trem ties į Maskvą, kur pagaliau atsirado galimybė atsiskleisti jo ypatingam talentui, gal, tiksliau, genijui. Šalia m uzikos, savaim e aišku, studijų m etais buvo ir teatras, tačiau iki šiol m ano atm intyje visų pirm a gyvi tuo m etu lankytų klasikinės muzikos koncertų sukelti išgyvenimai.

Ar, grįžusi iš renginiais kunkuliuojančios Maskvos į Vilnių, nejautėte tam tikro kultūrinio šoko? Ne, tikrai ne! Juk aš tiesiog veržiausi grįžti į Vilnių! Kai kam galėjo tuom et (tikriausiai gali ir dabar) atrodyti keistas toks užsidegimas. Juk Lietuva yra ta žemė, kurioje žuvo m an patys artim iausi žm o­ nės. Tačiau aš visą laiką jaučiau labai stiprią trauką gimtajai žemei. Išvykusi studijuoti į Maskvą, jau po kelių savaičių grįžau į Vilnių be jokios aiškios priežasties, tiesiog iš begalinio ilgesio. Būtinybę sugrįžti jutau ir baigusi studijas Maskvoje. Man visada atrodė, kad tik čia yra m ano vieta. Kad tik čia galėčiau prasm ingai dirbti... Kai vyko „skirstym as“7, buvau siunčiam a į Baltarusiją, į kažko­ kio m ažo miestelio, turėjusio traukinių stotį, mokyklą. Dabar jau net nepam enu tos vietovės pavadinimo. Tuo m etu buvau visiškoje neviltyje. Tačiau „trem ties“ į Baltarusiją pavyko išvengti. Ankstyvą ^ B -ių jų pavasarį, kovo 5 dieną, m irė Stalinas. Maskva buvo ištikta visiško em ocinio paralyžiaus. Atrodė, kad m iestas išprotėjo, visi verkė, neįsivaizdavo, kaip reikės gyventi be „didžiojo ta u tų vado“. Juk m es visi buvom e verčiam i keltis ir gultis su „Stalino vardu“. 7 Vadovaujantis „paskirstymo planu“, sovietmečiu baigę studijas aukštosiose

mokyklose jaunieji specialistai būdavo siunčiami dirbti į įvairias sovietų Lietuvos ar net kitų sovietinių respublikų vietoves, dažniausiai neatsižvelgiant į paskyrimą gavusio asmens norus, poreikius ar galimybes.

Man reikėjo naujo postūmio

121

Ir staiga šis sudievintas generalissimus num irė, paliko Sovietų Sąjungos gyventojus likimo valiai. Kokia tu štu m a turėjo atsiverti tiem s, kurie nuoširdžiai tikėjo propaganda apie „vadą ir mokytoją". Asmeniškai aš iliuzijų dėl Stalino neturėjau, tačiau viešai savo tik rų jausm ų rodyti negalėjau... Generalissimus laidotuvėse n e ­ dalyvavau, net iš sm alsum o. Žinia, jos nusinešė nem ažai gyvybių, nes žm onių, besiveržiančių atsisveikinti su Stalinu, spūstis buvo neapsakom a. Atvirai sakant, tuo m etu m an rūpėjo ne Stalino lai­ dotuvės, o m um s dalinam i „paskyrim ai“ j būsim as darbovietes. Galimas dalykas, būčiau buvus priversta vykti į Baltarusiją, jeigu ne m ano kurso draugė Lena Markovič ir jos tėvas, tuo m etu žymus profesorius energetikas Isaakas M oisejevičius Markovičius. Kai lankiausi jų nam uose ir papasakojau apie m an ramybės neduodan­ čias m intis, Lenos tėvas patarė: „Nueik pasikalbėti su Sniečkumi, juk jis dabar tikrai yra Maskvoje!“ Iš tiesų sužinojom , kad Sniečkus, kuris atvyko į Stalino laidotu­ ves, yra apsistojęs „Maskvos“ viešbutyje. Man buvo labai nedrąsu. Tačiau Lenos tėvas tiesiog privertė nuvažiuoti į viešbutį, už ką jam esu dėkinga iki šiol. Sniečkus, sužinojęs, kad noriu su juo susitikti, iš karto paskyrė m an pasim atym ą. Mane tada labai nustebino ta aplinkybė, kad jis visai neliūdi dėl Stalino m irties. Priešingai, atrodė, kad yra labai neblogai nusiteikęs. Jis iš karto sutiko m an padėti, paskam bino į atstovybę ir po 45 m inučių jau turėjau paskyrim ą grįžti į tėvynę. Tuo m etu Pedagoginio in stituto prorektorium i buvo m ano fi­ zikos m okytojas A ntanas Janonis8. Tikriausiai aš jam savo laiku palikau neblogą įspūdį, nes jis pakvietė m ane dirbti į Pedagoginį institutą. Tiesa, iš pradžių m an buvo pasiūlyta tik pusė etato, bet po m etų jau gavau visą. Taip prasidėjo m ano darbo Pedagoginiame institute laikotarpis, kuris tęsėsi 43 m etus.

8 Antanas Janonis Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (toliau —w direktoriaus pavaduotoju dirbo 1948-1951 m. ir 1953-1955 m.

122

v i

P O K A L B I S

p i)

Antano Sniečkaus vardas mūsų pokalbiuose šmėsteli jau ne pirmą sykį. Turėjote galimybę pamatyti šį žmogų skirtingu laiku skirtingose situacijose. Kokį jį prisimenate? Neprašau jūsų pateikti jo veiklos tarpukariu ar sovietmečiu įvertinimo, mane labiau domina šio žmogaus asmeninio portreto kontūrai. Aš suprantu, kad Sniečkus yra labai sudėtinga ir prieštaringa figūra, jis buvo įsitikinęs idėjinis kom unistas, dirbo pogrindyje. Antano Sm etonos laikais jam nem ažai teko kalėti. Prasidėjus pirm ajai sovietų okupacijai, Sniečkus tapo pirm uoju Lietuvos kom unistų partijos sekretorium i. Kiek prisim enu, jį vadindavo „šeimininku". Aišku, kad Sniečkus didele dalim i yra atsakingas už kančias, ku­ rias patyrė lietuvių tauta, taip pat kitų tautybių Lietuvos piliečiai: už deportacijas, įkalinim us, persekiojim us, už nepaprastai skaus­ m ingą Lietuvos žem ės ūkio kolektyvizaciją. Bet aš pažinojau Sniečkų ir kaip žmogų. Jis buvo labai protingas, principingas, tvirtai laikėsi savo žodžio. Galima pasakyti ir dau­ giau — jis buvo charizm atiška asm enybė. Man imponavo, kad jis niekada neketino skirtis su savo žm ona Mira Bordonaite, nors jau nuo 1938 m etų nuosekliai stiprėjo antisem itinės nuotaikos, todėl daugelis vyrų k om unistų skyrėsi su žm onom is žydėmis. Snieč­ kus niekada neužm iršdavo žm onių, kurie yra jam padėję. Galbūt dėl to jis ir pasikvietė Aliuką, sutikęs jį degančiam e Kauno gete, į savo nam us. Ir m an Sniečkus buvo atidus galbūt dėl to, kad m ano tėvai padėjo jam, kai tarpukariu K om unistų partija Lietuvoje buvo uždrausta ir jis buvo persekiojam as. Gal ir paradoksaliai nuskam bės, tačiau esu tikra, kad Snieč­ kui rūpėjo Lietuva. Jis norėjo, kad Lietuva, savaime aišku, sovie­ tinė Lietuva, klestėtų. M anau, kad tu o m etu jis nuoširdžiai tikėjo kom unistiniais idealais, bet kartu jam buvo svarbu, kad Lietuva teliktų. Jo valdym o m etais buvo saikingai vystom a pram onė, nes Lietuvoje trūko darbo jėgos, ir jis bijojo, kad m ū sų krašto

Man reikėjo naujo postūmio

123

neužplūstų svetimtaučiai. Jis dėmesingai stebėjo žemės ūkio raidą ir labai rizikavo nepaklusdam as Chruščiovo įsakym ui visur so­ dinti kukurūzus.9 Žinau, kad Chruščiovo laikais kiekvieną kartą važiuodam as j Maskvą Sniečkus nebuvo tikras, ar šį kartą sugrįš nam o kaip pįr. m asis sekretorius, ar nebus suim tas.

Jūsų ir Sniečkaus biografijas sieja pusbrolio Aleksandro Štromo likimas. Ar Aleksandras yra Jums pasakojęs, kaip Sniečkus reagavo supratęs, kad jo ir globotinio pažiūros, o vėliau ir pasi­ rinkti gyvenimo keliai, vis labiau išsiskiria?Kaip manote, kokios aplinkybės lėmė, kad Sniečkus visgi kurį laiką toleravo Štromo pažiūras ir elgesį? M an viskas atro d o kiek sudėtingiau. Aliukas, atsidūręs Snieč­ kaus nam uose, elgėsi ne visada... net nežinau, kokį čia žodį pa­ vartojus... Jis m ylėjo ir gerbė Sniečkų, b e t dažnai sau per daug leisdavo. Jis, pavyzdžiui, neatsiklausdam as naudojosi Sniečkaus biblioteka, braukinėjo, rašė savo pastabas į jo knygas, leisdavo sau išsikviesti tarnybinę m ašiną. Sniečkui tas nepatiko, buityje jis buvo gana kuklus. Paskui prasidėjo idėjiniai nesutarim ai. Aliu­ kas organizavo vos ne revoliuciją Vilniaus „rabfake"10, jis niekada netilpdavo į jokius griežtai nustatytus rėm us. Pagaliau Sniečkus jį perkėlė gyventi į Kauną. Rim tesni ideologiniai nesutarim ai iš­ ryškėjo Aliukui jau studijuojant Maskvoje. Tada jų keliai galutinai 9 A. Sniečkaus požiūris į N. Chruščiovo „inovacijas“ žemės ūkio sferoje lietuvių istoriografijos nėra tyrinėtas. Iš dalies šis klausimas aptariamas Aarono T. HaleDorrello disertacijoje Khrushchev's Com Crusade: the Industrial Ideal and Agri­ cultural Practice in the Era of Post-Stalin Reform, 1953-1964, Chapel Hill, 201410 „Rabfakas“ (rus. pačovuū (paxynbmem) — santrumpos pačcpaicsulietuvintas variantas, reiškiantis „darbininkų fakultetą", s sr s liaudies švietimo sistemos įstaiga, skirta darbininkams ir valstiečiams suteikti vidurinį išsilavinimą ir padėti pasirengti stojimui į aukštąsias mokyklas (1919-1935). Vėliau „rabfakais“ vadinti ss r s aukštosiose mokyklose darbininkams organizuoti kursai.

124

VI

P O K A L B I S

išsiskyrė11Sniečkus su Aliuku daugiau niekad nebendravo. Bet su j o n in i jis ryšį palaikė. Apsilankydavau Sniečkų šeimoje, kasm et gaudavau iš Sniečkaus naujam etinį sveikinimą, mes kartkartėm is pasikalbėdavom . N evaidinau prieš jį kom unistės, nebijodavau ^artais pasakyti ir savo nuom onę. Atsim enu, kaip jis m anęs pa­ sa u sė , ką galvoju apie Solženicyno išvarymą iš Sovietų Sąjungos.12 Atsakiau, kad nuom onės negaliu turėti, nes m an niekas nedavė paskaityti jo kūrinių, o kom unistiniu oficiozu Pravda aš netikiu. Kaip jau minėjau, m an visada atrodė, kad Sniečkus buvo Lietuvos patriotas, dar kartą pabrėžiu — sovietinės Lietuvos. Taigi, galim a sakyti, kad jam rūpėjo kraštas. Dar Stalino laikais Lietuvai buvo siūlyta prisijungti Kaliningrado sritį, bet Sniečkus atsisakė supras­ damas, kad m um s neužteks žm onių tam kraštui apgyvendinti ir todėl į Lietuvą reikės atsikviesti daug svetim taučių.13

Kiek man žinoma, Jums yra tekę bendrauti su Sniečkaus žmona Mira Bordonaite. Kokia ji buvo viešumoje ir privačiame gyvenime, žinoma, jeigu teko ją matyti privačioje erdvėje?Esate man pa­ sakojusi apie pokalbį, kuris įvyko tarp Jūsų ir Miros Bordonaitės Atgimimo epochoje, kai ji jau gulėjo ligoninėje. Gal galėtumėte grįžti prie šio epizodo ir dar kartą jį papasakoti? Mira B ordonaite buvo labai protinga, išsilavinusi, apsiskaičiusi moteris, kilusi iš turtingos Vilijampolės žydų šeimos. Ji anksti pa­ liko tėvų nam us ir tapo revoliucioniere, buvo persekiojama, sėdėjo n Plačiau apie A. Štromo deklaruotą požiūrį į A. Sniečkų žr.: „Su Antano Sniečkaus mirtimi pasibaigusi Lietuvos gyvenimo epocha“, „Man Sniečkus buvo Lietuvos Stalinas“, Laisvės horizontai, sud. Liūtas Mockūnas, Vilnius: Baltos lankos, 2001. 12 1974 m- sausio mėn., Vakaruose pasirodžius pirmosioms Aleksandro Solženi­ cyno romano Gulago archipelagas publikacijoms, rašytojas-disidentas buvo apkaltintas tėvynės išdavyste ir išsiųstas j Vokietijos Federacinę Respubliką. 13 Šiuo klausimu lietuvių istoriografijoje rašyta mažai. Vieną naujesnių tekstų žr.: Marius Ėmužis, „Kaliningrado srities prijungimo prie Lietuvos istorijos pėdsakais“, Naujasis Židinys-Aidai, 2013, nr. 3, p. 176-184.

Man reikėjo naujo postūmio

125

Sm etonos laikais kalėjime, kur, kiek žinau, ir susipažino su Snie­ čkumi. Ji buvo tikrai idėjinė kom unistė. Su ja galim a buvo nesutikti, bet teko ją gerbti. Atsimenu, kaip prasidėjus Sąjūdžiui ji kritikavo tu o m etinį lkp pirm ąjį sekretorių Ringaudą Songailą, kad jis stabdo Sąjūdžio veiklą. Kartą ji m an pa­ sakė, kad anksčiau, dar prieš Sąjūdį, ji galvojusi, kad jeigu jai tektų gyventi antrą kartą, ji darytų tą patį, eitų tuo pačiu keliu. Tačiau prasidėjus Sąjūdžiui ji to taip kategoriškai teigti jau nebegalinti. Jau gerokai pasiligojusi Mira B ordonaitė atsidūrė Antakalnio spec, ligoninėje vienoje palatoje su trem tine. Jos puikiai sutarė. Man pasirodė, kad Mira daug ką suprato. Aš ją gerbiau ir lankiau iki pat jos m irties.

O dabar norėčiau paklausti apie tai, ko negalima kažkaip racio­ naliai išskaičiuoti, todėl man labiausiai rūpi jausenos... Esate gyvenusi Vilniuje, Maskvoje ir Sankt Peterburge — tuometiniame Leningrade. Kuriame mieste sovietmečiu žmogui buvo lengviau kvėpuoti?Kur buvo daugiau laisvės pojūčio? Maskva yra didžiulis akadem inis ir kultūrinis centras. Kadangi šiam e m ieste, kaip žinote, turėjau gim inių, jų dėka greitai m ez­ gėsi pažintys su iškiliais to m eto m okslo ir m eno sferų žmonėm is. Mane žavėjo rusų inteligentija, jos akiratis, sugebėjimas kritiškai m ąstyti. Ypač im ponavo disidentai, jų drąsa, ryžtas priešintis so­ vietinei ideologijai, jų nepaprastas pasiaukojim as. Tikrąją rusų inteligentiją aš ir dabar nepaprastai vertinu. Ji m an yra pavyzdys. Turėjau laimės susipažinti su Viktoro Šklovskio, akademiko Abrikosovo, O ttenų šeim om is, su poetu Nikolajum Pančenko, bardu Aleksandru Galičium, lankytis Tamsoj, kuri tuo m etu buvo savo­ tiškas disidentų centras. Ten susipažinau su tokiais disidentais kaip Anatolijus Marčenko, Liudmila Aleksejeva, Julijus Danielius ir kitais. Tie žm onės buvo tikrai drąsūs, plataus akiračio. Tad šia prasm e Maskvoje kvėpuoti buvo lengviau.

126

VI

P O K A L B I S

Lyginant Maskvos Lomonosovo universitetą ir Leningrado Ždanovo valstybinį universitetą, kuriuose m an teko mokytis, pirm a­ sis, su Sam arinu priešakyje, buvo tikra sąstingio erdvė. Tuo tarpu Leningrado akadem inė aplinka dar gyveno akadem iko Viktoro Maksimovičiaus Žirm unskio bei literatūrologo ir kritiko Grigori­ jaus Gukovskio dvasia. M ano darbo vadovė Marija Lazarevna Tronskaja ir jos vyras, kla­ sikinių kalbų ir literatūros specialistas profesorius Josifas Moisejevičius Tronskis, buvo tikri šviesuliai. Užsienio literatūros katedros, kuri kuravo studijų program ą, vedėjas buvo Borisas Reizovas — x v iii-x ix am žių Vakarų Europos literatūros specialistas, parašęs ne vieną fundam entalią studiją. Jų dėka Leningradas davė m an daug daugiau profesinių ir m etodologinių žinių nei Maskvos u n i­ versitetas ir išugdė didžiulę pagarbą m oksliniam darbui.

Papasakokite plačiau apie Tamsosfenomeną. Juk Tamsoje, slapstydamasis nuo arešto, gyveno ir Josifas Brodskis, čia nuolat lankydavosi Galičius ir Solženicynas. Galbūt teko pažinti kurį nors iš šių žmonių? Tamsa buvo ypatinga vieta. Gyvendavau ten pas O ttenus, kurie kartu su rašytoju K onstantinu Paustovskiu redagavo ir leido lais­ ve ir savarankišku m ąsty m u alsuojančius Tamsos puslapius.14 Sutikau ten ir Anatolijų Marčenko, Nataliją Stoliarovą, atrodo, ir Nataliją Gorbanevskają. Deja, nei Solženicyno, nei Brodskio pam a­ tyti neteko, bet gavau skaityti Solženicyno ir kitų disidentų knygų. 14 Rašytojas K. Paustovskis, vadovaudamasis N. Pančenko pasiūlyta idėja, sudarė almanacho Tamsos puslapiai pirmą ir kartu paskutinį numerį. Pagrindinė idėja

buvo suteikti galimybę savo kūrybą publikuoti tiems poetams ir rašytojams, kurių tekstų —dėl įvairių priežasčių —nespausdino svarbiausi šalies žurnalai ir leidyklos. 1961 m. pasirodę Tamsos puslapiai susilaukė ne tik visuomenės susidomėjimo, bet ir aštrios kritikos, buvo pastebėtas net s s k p c k . Almanacho leidyba buvo sustabdyta, likę pirmo numerio egzemplioriai išimti iš apyvartos. Žr.: http://imwerden.de/pdf/tarusskie_stranitsy_1961_text.pdf

Man reikėjo naujo postūmio

12J

Brodskį sutikau tik vieną kartą, daug vėliau, Londone, per M an­ delštam o 100-ųjų m etinių m inėjim ą. Tą kartą perdaviau jam lin­ kėjimų nuo Ram ūno Katiliaus ir jo žm onos Elės. Jis parengė puikų pranešim ą apie M andelštam o poeziją, iki šiolei prisim enu jo ypa­ tingą, tokią dainuojančią eilių skaitym o m anierą ir tai, kad jis be perstojo rūkė vieną cigaretę po kitos. Gilesnio įspūdžio kaip žm o­ gus tąkart jis m an nepadarė.

Kaip Jūs patekote į minėtų disidentų kompaniją? Nebijojote, kad dėl šių ryšių vėl atsinaujins „organų“dėmesys Jūsų asmeniui? Į disidentų kom paniją patekau per pusbrolį Aleksandrą Štromą, per O ttenų, Šklovskių šeim as ir kitus savo draugus. Jų akivaizdoje pasiduoti baim ės jausm ui būtų didžiausia gėda. Nors baim ės būta, Aliukas buvo už m ane drąsesnis. Jei kartais kažkur pasąm onėje at­ sirasdavo kokia baili m intis, iškart ją sutram dydavau.

Kaip nutarėte studijuoti tuometiniame Leningrade? 1955 m etais m an gim ė dukrelė Alina. Praėjus pusei m etų staiga pajutau, kad im u dusti tarp vystyklų, pieno buteliukų ir visos bui­ ties. Šioje situacijoje supratingai pasielgė pirm asis m ano vyras, į pagalbą atėjo ir m ano globėjai Braunsai. Jie suvokė, kad m an reikia naujo postūm io — knygų, studijų. Dabar jau tikrai nebeprisim in­ siu, kas pirm as pam ėtėjo idėją, jog m an reikėtų važiuoti į Lenin­ gradą ir ten pasiieškoti mokslo darbo vadovo. Buvau girdėjusi apie ten dirbusius profesorius, jų parašytas knygas ir dėstom as paskai­ tas. Man labai im ponavo akadem ikas Viktoras Žirmunskis, tačiau nebespėjau jo užtikti universiteto auditorijose — profesorius buvo ką tik išėjęs į pensiją. Tiesa, jo žm ona Nina Aleksandrovna Sigai dar dirbo universitete, tęsė akadem ines savo vyro tradicijas. Dar Vilniuje kažkas m an davė Gerceno vardo pedagoginio ins­ titu to germ anisto profesoriaus Gelm ano adresą. Sužinojęs, kad

1 28

VI

P O K A L B I S

noriu rašyti disertaciją apie H einrichą Heinę, jis m ane iš karto nukreipė pas Leningrado universiteto profesorę Mariją Lazarevną Tronskają, kuri buvo H eine’s kūrybos žinovė. Taip ir patekau j jos rankas. Ji buvo unikali, aukščiausio lygio asmenybė! Prisistačiau jai, m es pakalbėjom e gal dvidešim t m inučių, ir ji iš karto apsisprendė: „Gerai, galite paduoti paraišką į aspirantūrą.“ Matyt, to pokalbio m etu ji patikėjo m anim i. Su didžiuliu dėkin­ gum u prisim enu savo vadovę ir m ūsų bendravim ą. Kiekvienas apsilankymas jos ir jos vyro profesoriaus Josifo Tronskio nam uose Nevskio prospekto pradžioje būdavo kaip šventė. Josifas Moisejevičius buvo didelis antikinės literatūros žinovas. Jo didžiulis gal 80 ar 100 kvadratinių m etrų darbo kam barys buvo pilnas knygų lentynų. Atrodė, kad patekai j tikrą knygų labirintą. Tik prie pat lango dar tilpo jo darbo stalas, kėdė ir sofa. Tuo tarpu Marija La­ zarevna dirbo valgom ajam e, kur prie lango buvo pastatytas jos darbo stalas — im pozantiškas antikvarinis baldas. Taigi, ji turėjo tik savo kampą. Valgomajame taip p at buvo pilna knygų. Bendravimas su profesorių Tronskių šeima m an davė tikrai daug ir profesine, ir žmogiškąja prasme. Josifas Tronskis buvo labai orus, nepaprasto subtilum o žmogus, eruditas, vaikščiojanti enciklope­ dija. Susidarydavo regimybė, kad jis gyvena ne šiam e pasaulyje, bet iš tiesų profesorius pastebėdavo viską. Štai epizodas iš m ūsų bendravimo. Aš labai mylėjau savo darbo vadovę ir stengiausi, kiek tik m ano jėgos ir galimybės leido, jai padėti. Marija Lazarevna tuo m etu buvo jau garbingo amžiaus. Beje, habilituoto daktaro diser­ taciją ji apsigynė būdam a 72 m etų! M an m ano noras kartais jai pa­ dėti buvo visai suprantam as, bet Marija Lazarevna nenorėjo jokios pagalbos. Vieną sykį, kai žm onos nebuvo, profesorius Tronskis, pasikvietęs m ane į savo kabinetą, pasakė: „HpeHonica, Bbi flomKHbi noHJiTb — MapyceHbKa He xoieT crapHTbca!"15 Taip m an buvo la­ bai gražiai pasakyta, kad turėčiau elgtis atsargiau. *5 Irute, turite suprasti —Marusia nenori senti! (Rus.)

Man reikėjo naujo postūmio

129

Profesorė Marija Tronskaja, Irenos Veisaitėsfilologijos disertacijos vadovė. Leningradas, ig6o m.

Kartais galvoju, kad Marija Lazarevna m an atidavė daug to, ko ji nebegalėjo skirti savo dukrai. Pati ji neturėjo vaikų, tačiau išau­ gino per stalinistinius „valymus“ nužudyto savo vyro brolio dukrą Leną, kurią labai mylėjo. Deja, Lena m irė būdam a dar visai jauna. Tai buvo didžiulis sm ūgis Marijai Lazarevnai. Aš į jos nam us pate­ kau kaip tik tuo m etu, kai Lena jau beviltiškai sirgo. Tačiau grįžkime prie studijų. J aspirantūrą m ane priėm ė. Buvo 1958-ieji, dukra jau trim etė. Tiek vyras, tiek Braunsai visokeriopai rėm ė m ano norą tęsti mokslus... M okydamasi aš gavau stipendiją ir galėjau save išlaikyti Leningrade, tačiau m ano šeim ai Vilniuje reikėjo lėšų. Ponai Braunsai ne tik globojo m ano dukrelę, bet ir su­ tiko parem ti m us pinigais. Kai keletą kartų bandžiau jiems grąžinti bent dalį skolos, jie vis atsisakydavo paim ti pinigus, i960 m etais savo sūnaus kvietim u jie išvyko į jav ir gyveno pas jį Los Andžele iki gyvenim o pabaigos. Taip m ano skola buvo dovanota... Tokia trum pai m ano atsiradim o Leningrade istorija. Išlaikiusi aspirantūros egzam inus ėm iausi rengti darbą tem a „Vėlyvoji H einricho H eine’s lyrika. Romanzero". M ane visada do­ m ino paskutinis Heine’s kūrybos laikotarpis, kai jis jau gulėjo „matraciniam e karste“, Matratzengruft, ir bandė kritiškai įvertinti savo revoliucinę praeitį.

130

VI

P O K A L B I S

Kalbėdama apie studijas Maskvoje nė vieno profesoriaus nega­ lėčiau pavadinti savo m okytoju, o Leningrado universitete buvo labai daug šviesių žm onių, kurie m an, kaip m inėjau, padarė di­ džiulę įtaką tiek m oksline, tiek žmogiškąja prasme... Pirm iausia — tai m ano vadovė profesorė M arija Tronskaja.

Okodėl Heinrichas Heine? Iki šiol negaliu pasakyti, kodėl studijuodam a Maskvoje ėm iausi rašyti diplom inį darbą apie poetą Georgą VVeerthą. Jį m an tiesiog įsiūlė. O Heine, kaip jau tikriausiai supratote, buvo sąm oningas pasirinkimas. Visada m ėgau ir iki šiolei žaviuosi jo poezija. Man la­ bai įdom i ir jo asmenybė. Buvau įsigilinusi į vokiečių rom antizm ą, jo ryšį su liaudies kūryba, jo pakylėtą, dvasingą gam tos pajautim ą, meilės ir m oters išaukštinim ą. Heine, m ano supratim u, buvo ir rom antikas, ir kartu rom antizm o kritikas. Jo ro m an tin ė ironija nepakartojam a, ji kūrė ir griovė tuo pačiu m etu. Ja jis išreiškė ir savo kartėlį, ir meilę, ir skausm ą. Mane visada labai dom ino ir Heine's santykis su jo tėvyne Vokie­ tija. Satyrinėje poemoje „Vokietija. Žiemos pasaka“16 jis be gailesčio juokiasi iš Vokietijos atsilikimo, ribotum o, provincialum o, tačiau akivaizdu, kad ją myli. Manau, kad tikram satyrikui visada skauda... Tą, tarp kitko, tvirtino ir garsus rusų satyrikas Saltykovas-Ščedrinas. Jeigu tau neskauda dėl išjuokiam o objekto, tai jau bus ne satyra, o greičiau panieka ar pasityčiojimas. Ir dar vienas aspektas. Heine m ane d o m in o kaip išskirtinio likimo žydas, kuris „įėjo“ į vokiečių literatū rą ir buvo tiek pat mylimas, kiek ir neapkenčiam as. Nacių laikais jo kūryba buvo uždrausta, o eilėraštis

Die Lorelei, tapęs liaudies daina, buvo įvar­

dintas kaip „nežinom o poeto kūrinys“. Iki šiolei svarstom as klau­ simas, ar Heine vokiečių poetas, ar vokiškai rašęs žydas. 16 Vok. Deutschland: Ein Wintermarchen, 1844.

Man reikėjo naujo postūmio

131

Tikriausiai ne paskutinė priežastis, dėl ko pasirinkau Heinę, yra ta, kad vėlyvajai jo lyrikai sovietmečio epochoje buvo skiriama n e ­ daug dėm esio, nes joje pasireiškė ir nusivylim as revoliucija. Niekad nesigailėjau, kad pasirinkau Heinę. Jo po rtretas ir dabar kabo m ano kam baryje su kitais m an brangiais žm onėm is. Kai parašiau savo disertacijos pirm ą skyrių, nunešiau jį Marijai Lazarevnai. Po kiek laiko atėjusi su ja susitikti pam ačiau, kad visi iki vieno m ano teksto lapai yra tiesiog užbraukti... Visi iki vieno! Mano vadovė pasakė, kad taip rašyti negalima, kad tekstas turi būti ne paprastas įvykių atpasakojim as, ne karoliukų vėrim as — jį tu ri lem ti tam tikra m ano idėja, dėstym o logika. „Medžiagos jau turite pakankam ai, — pasakė m an Marija Lazarevna, — dabar reikia ją išanalizuoti ir visiškai kitaip išdėstyti.“ Patyriau visišką fiasko. Pam enu, kaip po šio pokalbio eidam a Nevskio prospektu nam o verkiau. Galvoje sukosi tik viena įkyri m intis: „Aš nesugebu rašyti, neatitinku aspirantui keliam ų reika­ lavimų, todėl geriausia būtų susikrauti daiktus ir važiuoti nam o!“ M anau, kad tokią audringą reakciją nulėm ė ir ikitolinė patirtis — „pirmos" m okinės sindrom as: juk buvau įpratusi, kad m ane visada tik giria, iš visų dalykų gaunu tik labai gerus pažymius. Žinoma, po kiek laiko m an pavyko susitvarkyti su emocijomis. Turėjau savo m etodą, kaip dorotis atsidūrus aklavietėje, nesvarbu, ar gyvenimiškoj, ar kūrybinėj. Iš vakaro, prieš užm igdam a tiksliai suform uluodavau m intyse, o kartais net užrašydavau, klausim ą ir tą popieriaus lapelį padėdavau po pagalve. Iš ryto, tik pabudusi, bet dar nekontroliuodam a savo sąm onės, bandydavau pagauti pasą­ m onės atsakym ą ir greit jį užsirašydavau. Dažniausiai jis būdavo lem iam as ir teisingas. Tą kartą supratau, kad turiu nepasiduoti. Per kokią savaitę, o gal per dvi, perrašiau pirm ą disertacijos sky­ rių ir šį kartą vadovė neturėjo m an praktiškai jokių pastabų. Toliau viskas ėjo sklandžiai. Prisim inusi šį epizodą tegaliu pasakyti, kad esu Marijai Lazarevnai be galo dėkinga už šią skaudžią, bet labai svarbią pamoką...

1 3 2

V I

P O K A L B I S

VII

POKALBIS

Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją

„Teatro mozaikos“renginyje Vilniaus pedagoginiame institute, x x a. 8 deš. antroji pusė. Onos Pajedaitės nuotr.

kalbėdami apie Jūsų studijas tuometiniame Leningrade mes beveik „apėjome“vieną svarbų biografijos momentą. 1953-aisiais, grįžusi iš Maskvos, jūs pradėjote dirbti tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Ar lengvai pritapote prie kolektyvo? Kokius kursus ėmėtės skaityti? Atėjusi dirbti į Pedagoginį institutą gavau skaityti Vakarų Europos literatūros kursą. Nusprendžiau susitelkti ties Viduramžiais, Re­ nesansu, x vii bei x v iii amžiais, nors pagal charakterį esu labiau šiuolaikiškas žmogus — m an rūpi šiandiena bei m ūsų gyvenim as čia ir dabar. Toks m ano apsisprendim as buvo nulem tas siekiant išvengti artim esnio sąlyčio su sovietine ideologija. Puikiai supra­ tau, kad kalbėdam a apie x ix ir x x am žių literatūrą neturėsiu ga­ limybės sakyti tai, ką iš tiesų m ąstau ir jaučiu. Kiek vėliau m an buvo pasiūlyta skaityti ir vokiečių literatūros istoriją. Ne visada išsitekdavau chronologiniuose ir tem iniuose kurso rėm uose, ypač tais atvejais, kai norėdavau studentam s pasakyti ką nors svarbaus, pažadinti jų kritinį m ąstym ą. Pradėjusi dirbti Institute, deja, labai greit supratau, kad šioje aukštojoje mokykloje tvyro sovietinė atm osfera. Nors tu o m etu in stitutui vadovavo senosios lietuvių literatūros tyrinėtojas, pro­ fesorius M arcelinas Ročka1, tikrai padorus žmogus, priklausęs se­ nosios inteligentijos generacijai, tačiau m an susidarė įspūdis, kad realiai visus sprendim us priim a prorektorius Ivanas Ariskinas2. Po M arcelino Ročkos vadovavim ą in stitu tu i perėm ė Juozas Mic­ kevičius3 — sovietinio sukirpim o žmogus, o po jo rektorium i tapo palyginti liberalus Vytautas Uogintas4 — jis irgi nepajėgė iš esmės pakeisti susiklosčiusios atm osferos, nors ji ir žymiai pagerėjo. 1 Marcelinas Ročka —w p i rektorius 1951-1955 m . Ivanas Ariskinas —w p i pavaduotojas mokslo ir mokymo reikalams 1949-1953 m. 3 Juozas Mickevičius —w p i direktorius 1955-1960 m. 4 Vytautas Uogintas —w p i rektorius 1960-1979 m. 2

Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją

135

Savo kaip dėstytojos darbą pradėjau tuo m etu, kai Pedagoginis in stitu tas buvo įsikūręs Vilniaus Bazilijonų vienuolyno an sam ­ blyje. Vėliau persikėlėme j kitoje Neries pusėje pastatytas patalpas.5 Dar vieno persikraustym o m etu Filologijos fakultetas atsidūrė Ta­ raso Ševčenkos gatvėje, pastate, kuriam e anksčiau veikė Aukštoji partinė mokykla. M ano skaitom us kursus iš pradžių klausė rusų ir lenkų kalbas studijuojantys studentai, o lituanistam s analogiškus dalykus dėstė Ipolitas Cieška — žavus žm ogus ir labai tarp studentų populiarus dėstytojas. Po jo m irties buvau pakviesta paskaitų skaityti ir į Lie­ tuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Ten ir pasijutau esanti savo vietoje. Gal todėl, kad ten buvo daug įdom ių studentų, o gal kad galėjau pagaliau skaityti paskaitas lietuviškai. Pilną etatą Pedagoginiam e institute gavau išdirbusi vienus m e­ tus. Man dėstytojos darbas buvo labai įdomus, tikiuosi, kad turiu tai, kas paprastai vadinam a „pedagogine gyslele“. Be to, m ėgau literatūrą ir jos dėka galėjau šį tą esm ingo pasakyti auditorijoje sėdintiem s jauniem s žm onėm s. Žinoma, tai buvo ilgas procesas, kurio m etu brendau ir pati — išsigrynino m ano vertybės, atsirado supratim as, kaip apie visa tai turėčiau kalbėti. Tikiuosi, kad šis paieškų rezultatas atsispindėjo ir m ano paskaitose. Iš pradžių, gal kokius 3 ar 4 m etus, pasiruošim as paskaitom s užim davo be galo daug laiko — aš rengdavau labai išsam ius konspektus. Šis vargi­ nantis darbas ilgainiui pasiteisino: sykį surinkus ir susistem inus paskaitom s reikalingą m edžiagą, prieš naujo sem estro pradžią savuosius konspektus m an pakakdavo tik peržiūrėti, papildyti ir atnaujinti. Praktiškai aš jais nesinaudojau, gal tik retkarčiais pa­ sitikrindavau kokią datą ar vardo rašybą. Esu laim inga ir dėkinga likimui, kad turėjau galimybę bendrauti su jaunais ir gražiais žm o­ nėm is. Drįstu m anyti, kad m ūsų pokalbiai buvo prasm ingi. 5 Vilniaus Bazilijonų vienuolyno ansamblyje (Aušros Vartų g. 9) w p i veikė 1939-1943 m. ir 1946-1960 m. i960 m. Studentų g. pastatyti naujieji w p i rūmai.

136

V I I

P O K A L B I S

Dalindam asi prisim inim ais apie savo kaip dėstytojos darbą ta ­ rybiniais metais, turiu pasakyti, kad m an asm eniškai beveik nie­ kada neteko patirti antisem itizm o (nors jis, aišku, egzistavo), tačiau niekada nepam iršdavau, jog esu žydė.

Ar galite paaiškinti, kas Jums tą nuolat primindavo? Sunku trum pai ir aiškiai atsakyti į šį klausimą... Gal bendra antise­ m itinė atm osfera Sovietų Sąjungoj. Beje, Lietuvoje ji buvo m ažiau jaučiama negu kitose respublikose. Retkarčiais prim indavo neti­ kėti kolegų klausimai... Pavyzdžiui, viena m ano bendradarbė pa­ sakojo, kad pardavė savo m ašiną žydui. Visai norm ali informacija. Bet pastebėjusi m ane atsiprašė, sakė nenorėjusi m anęs užgauti, tarytum žodyje „žydas“ yra kažkas įžeidžiančio. Arba ta garsioji Petrulio byla... Septintajam e dešim tm etyje, ro­ dos, 1965-aisiais, Vilnių sukrėtė tragedija. Komunarų, dabartinės Jakšto, gatvės namo, pažym ėto 13 num eriu, rūsyje buvo nužudyta 5 m etų m ergaitė. Net prisim enu jos pavardę — Bartusevičiūtė. Šis kraupus nusikaltim as buvo įvykdytas prieš žydų Velykas, todėl po m iestą akim irksniu pasklido gandas, esą tai padarė žydai, kuriems buvo reikalingas krikščionio kraujas m acam s. Šis gandas tuoj pat apaugo įvairiom is stereotipinėm is interpretacijom is. Atsirado netgi kažką kažkur regėjusių „liudininkų“, pasakojusių, kaip indas su krauju buvo atiduotas nežinom o lėktuvo pilotams, ar panašiai, ir atm osfera įsielektrino... Tuo m etu m an su dukra buvo baisu iš­ eiti į gatvę. Įsivaizduokite, kad ir tarp m ano kolegų buvo žmonių, kurie tu o patikėjo!.. O gal tas ypatingas jautrum as antisem itizm o apraiškom s buvo tiesiog praeities liekana manyje? Tiksliai atsakyti negalėčiau... Kita vertus, tu rb ū t pagrindinė priežastis slypėjo m ano charakte­

ryje. Visada norėjau likti savimi. Atsimenu, kaip m an, aštuoniolik­ metei, siūlė panaudoti krem ą „M etam orfozė“, su kuriuo šalinam i šlakai. Atsisakiau, sakydam a, kad jeigu m ane kas pam ils, tegu

j savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją

137

pam ilsta tokią, kokia esu. Sakiau, kad žyde liksiu tol, kol pasau­ lyje bus užsilikęs bent vienas antisem itas. Kai pasibaigė karas, iš karto pakeičiau pavardę — iš Treigytės tapau Veisaite.

Ar tokia Jūsų savijauta darė kokią įtaką Jūsų laikysenai, darbui, paskaitoms, tekstams? Tam tikra prasm e — taip... Pavyzdžiui, atėjusi į teatrologijos sferą, apsisprendžiau niekada nerašyti apie lietuvių literatūros insceniza­ cijas arba lietuvių dramaturgiją, nes nenorėjau atsidurti situacijoje, kai m an kas nors replikuotų: „O ką tu apie visa tai išm anai? Čia ne tavo reikalas!“ Tad rašydavau daugiausia apie užsienio literatūros pastatym us. Atkūrus Nepriklausomybę, šio interesų sferos apribo­ jim o nebebuvo reikalo laikytis. Deja, tuo m etu aš jau turėjau daug m ažiau laiko teatrui.

Sū kuriais kolegomis bendravote daugiausia dirbdama Pedagoginiame institute? A rtim iausias kolega m an visada buvo žinom as Lietuvoje šekspyrologas Dovydas Judelevičius, kuriam esu už daug ką dėkinga. Tai jis m ane atvedė j teatrą. Bendra atm osfera katedroje itin pagerėjo, kai atėjo dirbti Vanda Zaborskaitė ir Kęstutis Nastopka.6 Šie žm o­ nės m an buvo itin artim i. Nepaprastai gerbiau Albertą Zalatorių, Vytautą M artinkų. Iš esm ės sugyvenau su daugum a kolegų.

Pasakojote, kaip ruošdavotės paskaitoms... Ne paslaptis, kad mokslinį ir pedagoginį darbą dirbantys žmonės sovietmečiu vargdavo bandydami „susižvejoti“jiems reikalingas knygas, dažnai arba išslapstytas „specfonduose", arba tiesiog Lietuvoje neprieinamas. Kaip Jūs sprendėte šį klausimą? 6

Vanda Zaborskaitė vvpi dirbo 1971-1992 m., Kęstutis Nastopka — 1972-2012 m.

138

V I I

P O K A L B I S

paug ko tiesiog nepavyko rasti, nors ir labai stengiausi. Skaičiau vokiečių literatūros kursą, kuris apėm ė ir šiuolaikinius autorius, paugelio jų knygų gauti buvo neįm anom a. Kafką, pavyzdžiui, per­ skaičiau tik būdam a Amerikoje... Kita vertus, m ano situacija nebuvo tokia sudėtinga kaip kai ku­ rių kolegų, nes m okėjau keletą užsienio kalbų. Tad, nepaisant visų draudim ų ir kitų kliūčių, retsykiais pavykdavo susirinkti daugiau informacijos m ane dom inančiais klausimais. Akivaizdu, kad m ano akiratį ir galimybes nepaprastai praplėtė kelionė pas tėvą į jav 1968 m etais. Apie ją aš jau pasakojau. Taip pat jau girdėjote, kaip Amerikoje pram okau anglų kalbos ir prisi­ pirkau knygų, kurias pavyko sėkmingai parsiųsti į Lietuvą. Šiuose siu n tin iu o se atkeliavo ir Franzo Kafkos knygos. Taip pat la n ­ kiausi Kalifornijos universitete Los Andžele, susipažinau su u n i­ versiteto profesūra, studentais, net skaičiau jiems vieną paskaitą, dabar jau tiksliai neprisim enu kokia tem a. Visgi buvo jau ne Sta­ lino laikai...

Sovietmečiu bendravote su įvairiausiais žmonėmis, o per jų rankas ėjo įvairiausios knygos. Papasakokite, kaip, kas ir iš kur gaudavo tų knygų. „Samizdatas“7 Lietuvoje m ane pasiekdavo dažniausiai per pusbrolį Aliuką ir per labai artim ą draugą rašytoją Kazį Sają. Jis draugavo su Aliuku, kuris tuo m etu gyveno Maskvoje, ir per jį į Vilnių atveždavo nem ažai disidentinės literatūros. Beje, buvo toks nutikim as, kai knygų iš Aliuko m an norėjo perduoti jaunas vyriškis Vidm antas

7 „Samizdatas“ —iš rus. termino c a M U 3 d a m , reiškiančio „savilaidą“.

Savilaida buvo unikalus sovietinės visuomenės reiškinys, susiformavęs kaip stichiškas sociumo atsakas į sovietinę cenzūrą ir kitus viešojo gyvenimo ribojimus. Plačiau žr.: Egidijaus Jaseliūno disertaciją „Savilaida sovietų Lietuvoje 20-ojo amžiaus šeštajame-devintajame dešimtmetyje“ (Vilniaus universitetas, 2006).

Į savo veiklą žiūrėjau kaip j tam tikrą misiją

139

Putelis. Vėliau jis tapo geru draugu ir žinom u žurnalistu, bet tuo m etu dar nebuvom e pažįstam i. įsivaizduokite situaciją: į m ano buto duris skam bina žmogus su berete, kurio išvaizda m an kažko­ dėl sukėlė įtarim ų, kad jis gali būti saugumietis... Labai išsigandau ir jo neįleidau. Vėliau Aliukas pasakė, kad tai jo draugas ir visiškai patikim as žmogus, kuris turėjo m an perduoti linkėjim us ir „samizdato“ knygų. Įvairiausi tekstai į rankas m an patekdavo, kai pati nuvažiuo­ davau į Maskvą. Sakėte, Jums įdom u, ar lyginant Vilnių ir M as­ kvą jautėsi tam tikras Vilniaus provincialum as. Tam tikra prasm e jautėsi. Todėl aš į Maskvą ir Leningradą vykdavau po kelis kartus per m etus. Ypač aštriai Vilniaus provincialum ą esu pajutusi po kelionės pas tėvą į jav. Mes buvom e per daug užsidarę, susitelkę į save, nors, tu rin t om enyje m ūsų situaciją, tai tu rb ū t buvo neiš­ vengiama. Tačiau grįžkime prie rusų disidentų. Aš asm eniškai jutau, kad rusų inteligentija m um s buvo labai draugiška. Daug kas tiesiog žavėjosi Lietuva, o jau daug vėliau aktyviai palaikė ir m ūsų Nepri­ klausomybę. Gaudavau skaityti Aleksandrą Solženicyną ir Varlamą Šalamovą bei daugelį kitų draudžiam ų autorių, nes jie buvo laikomi „nepati­ kim ais“, „nerekom enduotinais“ arba „atvirais sovietinės valdžios priešais“. Tarp jų buvo dabar jau klasikais laikom i autoriai: Achm atova, Cvetajeva, M andelštam as, Pasternakas ir kiti. Paprastai knygą m ašinraščio pavidalu reikėdavo perskaityti per vieną arba geriausiu atveju per dvi naktis. Deja, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos8 tarybiniais m etais nesu m ačiusi nė vieno leidimo. Akivaizdu, kad m ano keliai nesusikirto su šį leidinį platinusiais žm onėm is. 8 Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (toliau —l k b k ) —pirmas solidus periodinis pogrindžio leidinys sovietinėje Lietuvoje. Kartu l k b k buvo ilgiausiai ėjęs ir daugiausia skaitytojų turėjęs pogrindžio leidinys 1972-1989 m. Iš viso buvo išleistas 81 l k b k numeris.

140

V I I

P O K A L B I S

Man teko galimybė pabendrauti su buvusiais Jūsų studentais. Jie, žinoma, labai šiltai prisiminė Jūsų paskaitas ir pasakojo, kas jiems padėję suvokti Jūsų pedagoginio darbo principus. Pasakojo irtai, kad per vieną paskaitą cituojamų ir komentuojamų tekstų ištraukų būdavę trisdešimt ar net daugiau. Tokia detalė mane verčia užduoti klausimą: ar Jūs tikėįot, kad toks intelektualinis krūvis yra pakeliamas tuometiniams studentams?Šį klausimą užduoti skatina ir kita aplinkybė —Jūsų studentai pasakojo, kad ir užklasinių užduočių jie gaudavę perskaityti dažniausiai nepa­ prastai daug įvairios literatūros... M anau, kad buvę m an o stu d e n ta i tru p u tį perdeda. Per vieną paskaitą pacituoti ir pakom entuoti trisdešim t ar daugiau šaltinių būtų tikrai sudėtinga, nes vienos paskaitos trukm ė — viso labo 90 m inučių. Tačiau aš stengdavausi praplėsti jų akiratį, atverti jų akis, įveikti kai kuriuos giliai įsišaknijusius stereotipus. M ano santykį su studentais ir darbo auditorijoje m etodiką gal labiausiai nulėm ė ta aplinkybė — tai gali nuskam bėti kiek patetiš­ kai, — kad į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją. Ją galėčiau įvardinti kaip polem iką ar net kovą su sovietine ideologija. Man buvo svarbu, kad studentai suprastų, jog pasaulis yra daug sudėtingesnis ir įvairesnis, nei teigia sovietiniai m arksistai, kurie neva turėjo vienareikšm iškus atsakym us į visus egzistencinius klausim us. O juk to būti išvis negali, tai melas, tokių atsakym ų iš viso nėra! Jų reikia nuolat ieškoti. Šį savo teiginį stengiausi parem ti aukščiausios prabos literatūros tekstais. Taip, duodavau savo studentam s skaityti įvairią, su m ano dės­ tom u dalyku susijusią, literatūrą. Taigi, egzistavo privalom os li­ teratūros sąrašas ir kitas, rekom enduojam os literatūros, sąrašas. Deja, Pedagoginio instituto studentai skaitė nelabai noriai. Daž­ niausiai jie būdavo iš provincijos — gal jiems reikėjo daugiau laiko, kad pajustų didžiosios literatūros skaitymo poreikį, būtinybę. Nors tikiu, kad daugelis tai pajuto dar studijų m etais.

J savo veiklą žiūrėjau kaip j tam tikrą misiją

1Ą1

Taigi, m an buvo svarbu ne tiek perskaitytų knygų sąrašo ilgis arba puslapių skaičius, kiek tam tikrų vertybių išgryninim as ir su­ vokimas. Man buvo baisi ta Pavilko Morozovo m oralė9, persm el­ kusi visą aplinką, kiekvieną akim irką pripildžiusi veidm ainystės pram aišiui su m elu. Knygoje „Teroras ir svajonė“ [2013] Karlas Schlogelis pasako itin svarbų, akivaizdų dalyką: nei nacizmas, nei kom unizm as nebūtų išsilaikę, jeigu nebūtų turėję m asėm s patrau­ klios ideologinės dim ensijos. Su tuo reikėjo kovoti! Kai kurie m ano studentai iki šiol stebisi, kad įvadinėje paskaitoje aš pasirėm iau Biblija ir ją citavau. O tai juk buvo būtina. Nagrinėda­ m as Europos kultūros ištakas negali nekalbėti apie Antiką, Bibliją, liaudies kūrybą. Kaip galima suvokti Europos literatūros istoriją, nežinant tokių fundam entalių dalykų? Todėl paskaitos m etu reko­ m enduodavau visiem s studentam s pasiim ti iš savo senelių arba tėvų Bibliją ir į ją įsigilinti. Kaip jau m inėjau, literatūra, apie kurią kalbėdavau savo paskai­ tose, padėjo m an išgryninti daug sąvokų. Man, pavyzdžiui, buvo labai svarbi Arono Gurevičiaus knyga „Viduramžių kultūros kate­ gorijos“. Į lietuvių kalbą ji buvo išversta ganėtinai vėlai, tad studen­ tus ragindavau skaityti šį veikalą rusiškai. Gurevičiaus tekstas m an padėjo parodyti studentam s, kad kiekvieną epochą reikia vertinti jos pačios kontekste. Apie tai, beje, jau kalbėjome, tačiau aš ir vėl grįžtu prie Arono Gurevičiaus, nes tai, ką jis pasakė, yra aktualu ir šiandien v ertinant m ūsų pačių kultūrinį palikimą. Didelę įtaką m an yra padariusios ir daugelio kitų skirtingais so­ vietm ečio laikotarpiais prieinam ų literatūros tyrinėtojų knygos: Bachtino, Aleksandro Veselovskio, Jurijaus Tynjanovo, sociologo

9 Pavelas (Pavlikas) Morozovas —jaunuolis, kurio smurtinę mirtj (jos aplinkybės niekada nebuvo nuodugniai ištirtos) sovietinė propaganda panaudojo mito apie pionierių herojų kūrimui, kartu propaguodama idėją, esą „vardan didžių tikslų“ (kitaip sakant, dėl Komunistų partijos interesų) reikia aukotis, paminti moralę, kenkti savo artimajam, įskųsti jį teisėsaugai, specialiosioms tarnyboms arba partijai (pats Pavlikas Morozovas įskundė savo tėvą n k v d ).

142

V I I

P O K A L B I S

Jurijaus Levados, sem iotiko Jurijaus Lotmano, pagaliau ir m ūsų literatūros tyrinėtojų, tokių kaip Vanda Zaborskaitė, Vytautas Ku­ bilius, Albertas Zalatorius ir kiti. Savaime aišku, kad viso kurso pagrindą sudarė grožinių kūri­ nių analizė. Literatūriniai tekstai padėdavo atskleisti gyvenim o įr žm ogaus sudėtingum ą. Štai keletas pavyzdžių: analizuodam i Boccaccio „Dekam erono“ pirm os dienos trečiąją novelę, kurioje keliamas klausimas, koks tikėjim as yra geriausias, gilindavomės į tolerancijos problem ą. Dante's „Dieviškoji kom edija“ teikė gali­ mybę pagalvoti, kaip reikia vertinti gyvenim ą, žm ogaus poelgius ir nuolat ieškoti tiesos. Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamasis žodis kvailybei“ irgi buvo puiki m edžiaga tiek paskaitom s, tiek diskusi­ joms su studentais, ypač parodant, kad bet koks dogmatizmas, net religinis, prasilenkia su žm ogiškum u. Man pačiai tu rb ū t įdom iausia buvo analizuoti Cervanteso „Don Kichotą“, Shakespeare'o tragedijas ir Goethe's „Faustą“. Nagrinėdavom e Don Kichoto „beprotystę“, kuri iš esm ės buvo jo protesto prieš gyvenim o neteisybę, prieš žmogaus pažem inim ą išraiška. Įsigilinus į Cervanteso kūrinį neišvengiam ai kildavo klau­ simas, kas iš tiesų neteko proto: ar Don Kichotas su savo riterystės idealais, ar pasaulio „išm inčiai“, kurie laiko jį bepročiu? Kas teisus: ar hercogas ir hercogienė, kurie juokiasi ir tyčiojasi iš Don Kichoto ir Sančo Pansos ir galiausiai išvaro juos iš savo pilies, ar Don Kicho­ tas, kuris palikęs ištaigingą gyvenimą rūm uose sako Sančui: laisvė, Sančai, yra vienas brangiausių gėrių, kuriais dangus apdovanojo žmogų. Jai negali prilygti jokie turtai, glūdintys žemėje. Dėl laisvės, lygiai kaip dėl garbės, galim a bei privalu aukoti savo gyvybę... Aš tau sakau, Sančai, įsipareigojimai, kuriuos užkrauna geradarystės ir m alonės, yra saitai, supančiojantys sielos sparnus... Ir dar vienas labai svarbus klausimas: Don Kichotas pabaigoje atsisako riterystės idealų, tad sveikas protas lyg ir trium fuoja. Bet kodėl visiem s be galo liūdna, ir Sančui Pansai, ir pačiam rom ano skaitytojui?

į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją

143

G oethe's „Faustas“ leido gvildenti svarbius egzistencinius klausim us. Ar gali žmogus pakeisti pasaulį? Ar gali išvengti n u o ­ dėmės? Kokia yra gėrio ir blogio dialektika? Kaip suprasti Mefis­ tofelio žodžius, cituojant Aleksio Churgino vertim ą, kad jis yra

Dalelė tos jėgos, Kuri visiems be atvangos, Darydama tik gera, blogo linki? Kodėl Faustas, susidėjęs su Mefistofeliu, vis dėlto buvo išganytas? O ką jau kalbėti apie Shakespeare'ą! „Romeo ir Džuljeta“ ragino leistis į svarstybas, kas yra meilė ir neapykanta? „Venecijos pirklys“ įgalino kelti nekenčiam o kito likimo klausimą. Savo studentam s per paskaitas pasakodavau apie Londone m atytą šios dram os pa­ statym ą, kuriam e vaidino vienas žinom iausių britų aktorių Laurence'as Olivier10. Spektaklio finale, kuom et Porcija trium fuoja, o Šailokas yra pasm erkiam as, kontrapunktu nuskam ba sena žy­ diška malda... Taip režisierius padem onstruoja užuojautą šiam, kad ir žiauriam, kerštingam , bet nuolatinį pažem inim ą kenčian­ čiam žmogui. Kartais su savo studentais kalbėdavau ne vien apie knygas, bet ir apie spektaklius. Pasakodavau jiems apie Maskvoje ir Leningrade, Rygoje ir Taline, Londone ir jav m atytus pastatym us. Dažnai leis­ davomės į diskusijas ir apie m atytus filmus. Taigi, kaip matote, literatūra m an padėjo form uoti savo studentų vertybines n u o statas ir m en in į skonį. Būdavau labai laim inga, jeigu pavykdavo pasiekti savo tikslų. Dažnai jutau, kad gal per m a­ žai kreipiu dėm esio į kūrinio estetiką, stilių, gal ir į žanro specifiką, bet pateisindavau tuo, kad sovietiniais laikais visgi svarbiausia buvo form uoti kitokią, ne sovietinę, vertybių sistemą. Daugiausia ieškodavau m etaforinės m eninio kūrinio prasm ės.

10 Laurence’as Olivier Šailoko vaidmenį spektaklyje „Venecijos pirklys" sukūrė 1970 m.

144

v i i

P O K A L B I S

pabuvo atvejų, kad Jūsų paskaitos kam nors „užkliūtų“? paskaitų, žinom a, ateidavo patikrinti tiek Pedagoginio instituto vadovybė (pavyzdžiui, k artą buvo užklydęs m ano jau m inėtas prorektorius Ariskinas), tiek kolegos. Tačiau m ano dėstom i da­ lykai, kaip jau sakiau, nebuvo „ideologiškai pavojingi“, o ir aš pati stengdavausi tokių vizitų m etu nekom plikuoti situacijos ir n e­ liesti itin kontroversiškų tem ų. Pasinaudodavau „vidinio cenzo­ riaus“ pagalba. Tokie patikrinim ai, ačiū Dievui, būdavo retoki. Iš esm ės tu rb ū t galiu pasakyti, kad su studentais būdavau atvira, niekada jiems nem eluodavau. Pavyzdžiui, kartą paskaitos m etu buvau netikėtai paklausta, ką m anau apie Solženicyno kūrybą ir jo priverstinį išvykimą į Vakarų Vokietiją 1974 metais. Tąsyk nuošir­ džiai atsakiau, kad nesu susipažinusi su jo raštais — Solženicyno knygos dar nebuvo m anęs pasiekusios, — todėl spręsti apie jas ne­ galiu, tačiau m anau, kad išvaryti žm ogų iš jo tėvynės dėl pažiūrų yra kraštutinė ir nepateisinam a priem onė. Panašios situacijos susiklostydavo nuolat, ypač kai tekdavo kuruoti kurį nors kursą. Kaip antai, artėjant kuriai nors „raudo­ nai“ šventei, reikdavo stu d en tu s ginti į dem onstracijas. Tokiais atvejais auditorijoje „iškilm ingu“ diktoriaus Levitano11 balsu paskelbdavau: „Rektorius prašė m an ęs pran ešti jum s, kad pa­ dalytum ėte...“ Ir po to sekdavo įvairių parėdym ų bei prievolių išvardinim as. Perskaitydavau tą oficialų Pedagoginio in stitu to vadovybės raštą nuo savęs n epridedam a nė žodelio. Studentai m ane puikiai suprasdavo...

11 Turimas omenyje Jurijus Levitanas —radijo ir televizijos diktorius, turėjęs retą, išraiškingą tembrą. Jo karjerai postūmį davė Stalinas, susižavėjęs jaunojo radijo pranešėjo gebėjimais. J. Levitanas Antrojo pasaulinio karo metais per radiją skaitė „Sovinformbiuro“ pranešimus; jam buvo patikėta pareiga pranešti žinią apie Berlyno užėmimą ir nacistinės Vokietijos kapituliaciją, taip pat apie pirmojo žmogaus —Jurijaus Gagarino —skrydį į kosmosą.

Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją

145

Žinoma, toks elgesys nereikalavo ypatingos drąsos. leigu būčiau labai drąsi, tarybiniais m etais būčiau sėdėjusi ne su studentais au~ ditorijoje, o kalėjimo kameroje. Tiesa, pasitaikydavo ir aštresnių situacijų, pareikalavusių gal ir daugiau drąsos. Pirm oji iš jų nutiko tuom et, kai Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekano pareigas užėm ė Ričardas M ironas12. Jį v ertinau kaip rim tą m okslininką, bet kartu ir prisibijojau šio žmogaus. Vien jo išvaizda m an kėlė siaubą. Atmintyje išliko rūsti jo veido išraiška ir dažni pykčio protrūkiai. Tada prancūzų kalbą ir literatūrą studijavęs itin gabus studentas Dangis Čebelis buvo, kaip kartais sakoma, žm ogus su biografija. Jį 5 m etam s išvežė į Sibirą, nes turėjo persirašęs ir tarp Kauno akadem inio jaunim o platino Mykolaičio-Putino poem ą „Vivos plango, m ortuos voco“ („Gyvuo­ sius apraudu, m irusiuosius šaukiu“). Beje, jis neišdavė saugum ui poem os autoriaus.13 Sugrįžęs iš trem ties Dangis įstojo į Pedagoginį institutą ir rašė pas m ane kursinį darbą apie Balzacą. Institute, kaip ir kitose to m eto aukštosiose mokyklose, veikė Studentų mokslinė draugija (s m d ), kasm et organizuodavusi m okslines konferencijas. Kadangi Čebelio darbas buvo tikrai geras, įtraukiau jį į konferen­ cijos program ą. Staiga m ane išsikviečia dekanas M ironas. Tik įėjusi į jo kabi­ netą pajuntu, kad jis gerokai įpykęs, visas paraudonavęs. „Kaip jūs drįsote šitą liaudies priešą rekom enduoti konferencijai?!“ — ėmė šaukti jis. „O iš kur aš galėjau žinoti, kad m ano studentas yra liau­ dies priešas?“ — m ėginau oponuoti. Ričardas Mironas w p i Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas buvo 1953-1954 m. 13 Poemoje „Vivos plango, mortuos voco“ (1943) Vincas Mykolaitis-Putinas išreiškė kaltinimus totalitarinei sistemai, smerkė jos nešamą „moralinio išsigimimo užkratą“, šaukėsi Dievo pagalbos. Nors poetinė raiška poemoje abstrakti, tačiau skaitytojams, kurie platino poemos nuorašus, buvo akivaizdu, kad kalbama apie sovietinę realybę. Saugumas bandė nustatyti autorių, įtarimai krito ant V. Mykolaičio-Putino, tačiau autorystę prisiėmė vienas Vilniaus universiteto studentas, kuris vėliau buvo nuteistas už menamą nusikaltimą.

12

1 4 6

V II

P O K A L B IS

jūs tiesiog negalite įsivaizduoti, kokiais žodžiais M ironas m ane išvadino!.. Tačiau aš nenusileidau ir Čebelis savo pranešim ą sm d konferencijoje perskaitė. Kaip tikriausiai supratote, po šio inci­ dento M irono nuom onė apie m ane buvo labai prasta. Yra tekę polem izuoti ir su Pedagoginio instituto rektorium i Jonu Aniču14 dėl m ano studentės, o dabar jau seniai artim iausios drau­ gės Audros Žukaitytės. Komisijai, kuri Pedagoginio in stituto ab­ solventam s turėjo teikti „paskyrim us“, Audra pasakė, kad nenori mokytojauti. Išgirdęs tai, Aničas išsikvietė m ane ir pareiškė, kad blogai Audrą auklėjau, kad ji išpažįsta ne tas vertybes. Žinoma, pati buvau apie Audrą kitos nuom onės nei Aničas, todėl gyniau ją iš paskutiniųjų. Pasakiau rektoriui, kad ją reikėtų ne kritikuoti, o gerbti už atvirum ą ir drąsą. Dar vienas incidentas nutiko 1987 m etų pavasarį, prieš pat vals­ tybinius egzaminus. Tuo m etu vadovavau Teatro sekcijai, kuri tarp studentų turėjo pasisekim ą. Teatro sekcijos pirm ininkas buvo li­ tuanistas, gabus studentas. Jo pavardės m inėti nenorėčiau. Staiga nutarta sukviesti atvirą partinį susirinkimą. Nebuvau partijos narė, tačiau į tokio pobūdžio renginius dažnai turėdavo eiti ir neparti­ niai dėstytojai. Susirinkimo m etu, m an labai netikėtai, žodžio paprašė m inėtas Teatro sekcijos pirm ininkas. Jis pareiškė, kad sekcija yra „vedama ne ta kryptim i“. Kitaip sakant, m ano adresu nuskam bėjo ideologi­ nio plano kaltinimai. Šis išpuolis buvo suplanuotas atviro partinio susirinkim o pabaigoje. Klausydamasi m an žeriam os kritikos žiū­ rėjau į laikrodį ir m ačiau, kaip artėja antra valanda, kai jau turėjo prasidėti fakulteto stu d en tų susitikim as su rašytoju Rom ualdu Granausku. Jo visi labai laukė. M ano reakciją nesunku nuspėti — visiškai nesitikėjau tokio iš­ puolio, todėl apstulbau ir netekau žado. Sum išimą didino tai, kad pirm ininkas kalbėjo visos Teatro sekcijos vardu. *4 Jonas Aničas w

p i

rektoriaus pareigas ėjo 1979-1989 m .

Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją

1 47

Šalia m anęs sėdėjęs Dovydas Judelevičius ir dar vienas kolega patarė m an nesivelti į polemiką, tiesiog nereaguoti į tą melą. Taip ir padariau, tačiau sugrįžusi į Katedrą išgirdau vedėją teigiant, kad m ano tylėjimas reiškia sutikim ą su išsakyta kritika.15 M ane giliai sukrėtė studento išdavystė.16 Nieko panašaus per visą savo dėstytojavimo laiką nebuvau patyrusi. Labai gerbiau savo studentus, jie tą jautė ir dažniausiai atsakydavo m an tu o pačiu. Praėjo trys ar keturios dienos... Praleidau jas kaip migloje, ne­ galėjau nei valgyti, nei norm aliai m iegoti. Iš šio sąstingio pabu­ dau, kai po kelių dienų m an einant po paskaitų nam o prie m anęs priėjo trys Teatro sekcijoje dalyvaujančios studentės ir paklausė: „Kas nutiko partiniam e susirinkim e?“ Į šį klausim ą tegalėjau atsa­ kyti: „Jūs tu rėtu m ėt žinoti apie šį posėdį ne blogiau už m ane, nes Teatro sekcijos pirm ininkas kalbėjo visų jūsų vardu.“ Išgirdusios tai m erginos ėm ė gintis: „Mes nieko apie tai nežinojom e, su m um is jo pasisakym as nebuvo aptartas, tad kalbėti visos Teatro sekcijos vardu jis neturėjo jokios teisės. Ką m um s dabar daryti?“ „Jeigu šis klausim as n eb ū tų susijęs su m anim i, aš gal ir galėčiau jum s pa­ tarti, tačiau šiuo atveju tikrai negaliu to padaryti", — atsakiau joms. Praėjus savaitei buvo sušauktas Teatro sekcijos susirinkim as, į kurį buvo pakviestas rektorius Aničas (jis neatėjo), ir katedros vedėjas (jis atėjo). Susirinko pilna, tikriausiai 301 auditorija, labai daug tiek esamų, tiek buvusių Teatro sekcijos narių. Posėdį vedė studentė Violeta Pašaitytė, vėliau ištekėjusi už mokytojo Vytauto Toleikio. Ji paprašė per atvirą partin į susirinkim ą kalbėjusio studento: „Papasakok m um s, ką ir kodėl tu kalbėjai?" „Aš nieko neprisim enu ir dabar

15 Tuo metu, t.y. 1985-1989 m., Lietuvių ir užsienio literatūros katedrai vadovavo kalbininkas ir tautosakininkas Stasys Skrodenis. 16 I. Veisaitės užsipuolimas nebuvo pavienis epizodas vvpi Lietuvių ir užsienio literatūros katedroje. Anot minėtųjų įvykių liudininkų, 1987 m. buvo priekabiai tikrinamas įvairių Katedros darbuotojų „idėjinis lygis“, smarkiai sukritikuota ir Vanda Zaborskaitė.

1 4 8

V I I

P O K A L B I S

jau nebenoriu j tai gilintis. Be to, atsistatydinu iš Teatro sekcijos pirm ininko pareigų“, — pasakė jis. Reikėjo m atyti Violetos Pašaitytės reakciją: „Ne tu atsistatydini, o m es tave atstatydinam i“ — sušuko ši m iniatiūrinė, akim irksniu užsiplieskusi mergaičiukė. Niekad nesitikėjau tokios jos vidinės jėgos. Posėdis pavirto tikru teisybės trium fu. Pajutau studentų meilę, pasitikėjim ą, pagarbą. M an buvo pasakyta tiek m ielų žodžių ir padovanota tiek gėlių, kad jaučiausi, lyg b ūtų švenčiamas m ano jubiliejus. Tai buvo tikra laim ės akim irka gyvenime.

Šis posėdis aiškiai parodė, kad Jūsų taikytas vaižgantiškas „deimančiukų“ieškojimo metodas veikia... Gerbiau visus studentus, tačiau visuom et atsirasdavo išskirtinių, nuostabių jaunų žm onių, su kuriais bendrauti m an tapdavo tikra likimo dovana. Skaitydama paskaitas Lietuvos konservatorijoje17 turėjau laim ės dirbti su G intaru Varnu, kuris buvo vienas pačių geriausių m ano sutiktų studentų: apsiskaitęs, viskuo besidom in­ tis, nuovokus, pasižym intis tikrai rafinuotu skoniu. Kitas m ano itin talentingas studentas buvo Oskaras Koršunovas. Intuityviai tai pajutau ir „pasirašiau“ jam egzam iną, nors jis iš privalom os literatūros sąrašo visiškai nieko nebuvo skaitęs. Matyt, tuo m etu gyveno kažkuo kitu. Tada suvokiau tai kaip savotišką kompromisą, net graužiaus dėl to, o dabar džiaugiuosi, kad nuojauta m anęs ne­ apgavo. Supratau, kad niekada nereikia „laikytis raidės“, net ir dėl principų... Pedagoginiam e institute m an teko laim ė dirbti su m inėtu Dangiu Čebeliu, su būsim u kunigu Robertu Grigu (gaila, nesugebėjau jo apginti, kai jį puolė partinė organizacija už pažiūras ir galų gale išm etė iš instituto), su Vytautu Balčiūnu, Vytautu Toleikiu, Reda ll

Dabar —Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Į savo veiklą žiūrėjau kaip į tam tikrą misiją

149

Noreikaite (Pabarčiene), Audra Žukaityte, D ainora Rakauskaite (Eigminiene), M arium i Mikalajūnu, Nijole Banaityte (Keziene) įr daugeliu daugeliu kitų. Prisim enu, kokiom is aplinkybėm is atradau Audrą Žukaitytę. Mes susitikom e per stojam uosius egzam inus į Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Ji ištraukė bilietą apie Vytautą Montvilą, pui­ kiai atsakė į klausimą, atm intinai mokėjo egzam inam s reikalingus šio poeto kūrinius, bet atvirai prisipažino, jog M ontvilos nem ėgs­ tan ti.18 Išgirdusi tai, nepaprastai pradžiugau ir supratau, kad tu rė­ siu galimybę pasikalbėti su įdom iai m ąstančiu ir nebijančiu savo m inčių reikšti žm ogum i. Be jokios abejonės, Audra gavo penketą už savo atsakym ą ir įstojo į Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Beje, iki šiol pam enu jos puikią recenziją apie Vaitkaus 1983-iaisiais pastatytą Albert'o Camus „Kaligulą“, kurią Audra parašė antram e kurse. Gaila, kad dabar ji beveik neberašo. Prisim indam a, kaip Jūs pavadinote, „deim ančiukus“, negaliu tylom is apeiti Vytauto ir Violetos Toleikių. Du puikūs studentai ir nuostabūs žmonės, iki šiol artim i m ano draugai, bendram inčiai — m ano gyvenim o dalis. Vytautą Toleikį, m an atrodo, šiandien kaip puikų etikos m okytoją ir publicistą pažįsta pusė Lietuvos, jis yra gavęs diplom ą iš Sugiharos fondo už nepaprastą toleranciją ir viso gyvenim o nuopelnus.19 Violeta turi atsakingas pareigas Socialinės apsaugos ir darbo m inisterijoje. P risim enu D ainorą Rakauskaitę (Eigminienę) — rim tą, apsi­ skaičiusią lituanistę, m okytoją ekspertę, kuri jau ilgus m etus itin kūrybingai dirba Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijoje. Dainora, bū­ dam a studentė, labai norėjo su m anim i bendrauti. O aš stengiausi išlaikyti šiokią tokią distanciją, nes m ažai ją pažinojau ir nebu­ vau tikra dėl jos intencijų. Akivaizdu, tokį m ano atsargum ą lėmė 18 Vytautas Montvila savo kūryboje avangardistinį stilių derino su socialiniais ir revoliuciniais motyvais. 19 2014 m. pedagogui Vytautui Toleikiui įteiktas specialus apdovanojimas už viso gyvenimo veiklą ugdant ir puoselėjant toleranciją.

150

V I I

P O K A L B I S

paprasčiausias savisaugos jausm as — sovietm ečiu niekada n e­ žinojai, kiek gali pasitikėti j tavo gyvenim ą norinčiu ateiti nauju žmogumi- Tačiau kai vieną kartą pam ačiau Dainorą su m am a, poflia Renata Rakauskiene, visi barjerai sugriuvo. Supratau, kad šiais žm onėm is galim a besąlygiškai pasikliauti. Man m alonu prisim inti įdomią, nuolat ieškančią, nepaprastai ekspansyvią studentę Nijolę Banaitytę. Ii tapo m okytoja, liko išti­ kima teatru i ir, m an atrodo, savo entuziazm u užkrečia visus ap­ linkinius. Vienas geriausių m ano studentų buvo ir Vytautas Balčiūnas — apsiskaitęs, nuovokus, kūrybingas. Ne veltui jis tapo puikiu kul­ tūros vicem inistru. Vytautas daug prisidėjo prie Thom o M anno kultūros centro steigim o ir festivalių rengim o. Pati esu jam už daug ką dėkinga. Jis visą savo gyvenim ą paskyrė kultūrinei veiklai ir dabar yra Lietuvos dailės m uziejaus vicedirektorius. Noriu prisim inti ir Deim antę Kažukauskaitę (Kukulienę), dabar dirbančią Rašytojų sąjungoje. Paskaitose ji sėdėdavo degančiom akim. Į ją dažnai pasižiūrėdavau dėstydam a. Juk visada ieškai tave suprantančio žvilgsnio. O Edita Šicaitė, tapusi vienuole benediktine, gyvenanti Pažaislio vienuolyne ir m okytojaujanti Kaune, liko didelė teatro mylėtoja... Gaila, kad m ano atm intis neišsaugojo visų vertų čia pam inėti studentų pavardžių, nors vis dar regiu jų veidus.

Kadangi mūsų pokalbis pasisuko link Pedagoginio instituto Teatro sekcijos, norėčiau, kad plačiau papasakotumėte apie šią savo veiklos erdvę. Kaip gimė Teatro sekcijos idėja? Maždaug nuo 1964 m etų pradėjau ne tik intensyviai lankyti spek­ taklius, bet ir rašyti teatro recenzijas. G anėtinai greitai mezgėsi įvairios pažintys su teatro pasaulio žm onėm is, o aš v isuom et stengdavausi geriausius dalykus, kurie nutinka m an, vienokiu ar kitokiu būdu perduoti savo studentam s.

į savo veiklą žiūrėjau kaip j tam tikrą misiją

151

Teatro sekcija nebuvo m ano idėja. N usižiūrėjau ją nuo Balio Sruogos20, kurį, beje, teko pažinoti. Tai ekskursas į šalį, tačiau pri­ sim enu Sruogą dar iš tarpukario Kauno laikų: kaip jis, aukštas, stotingas, vaikščiodavo Kauno gatvėm is su tokiom is m an keistai atrodančiom is golfo kelnėmis. Buvau tada per maža, kad galėčiau jį įvertinti. Jo asm enybės m astą ir grožį supratau tik daug vėliau, jau po karo. Deja, sugrįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos ir apsigy­ venęs savo bute Tauro gatvėje, Sruoga kartais juodai užgerdavo. Matyt, iš nevilties. Manau, jį kankino sunki depresija. Jis liko at­ skirtas nuo savo šeimos, kuri atsidūrė Vakaruose, be vilties kada nors pasim atyti. O d ar visi su n k u m ai su jo „Dievų m išku“21... Ponia Ladigienė, kuri buvo Sruogos viso gyvenim o draugė, eidavo pasižiūrėti, kaip jis laikosi. Man ganėtinai dažnai tekdavo ją lydėti, nors pati į vidų neužeidavau. D om ėdam asi Sruogos kūrybine veikla sužinojau, kad vokiečių okupacijos laikais Vilniaus universitete jis skaitė užsienio litera­ tūros paskaitas. Archyve susiradau šio kurso konspektus, surašy­ tus ant m ažų lapelių, ir atidžiai juos išstudijavau.22 „Špilkų“ nacių adresu ten buvo nemažai. Man taip pat buvo žinom a, kad Sruoga buvo įkūręs Teatro sem inarą, kur su studentais (paprastai jie rink­ davosi pas rašytoją nam uose) kalbėdavosi apie teatrą, aptardavo m atytus spektaklius. Man ši idėja patiko. Taip atsirado Teatro sek­ cija, o studentus, m ėgdžiodam a Sruogą, taip pat pakviečiau į savo

20 Balys Sruoga, dėstydamas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, 1926 m. įsteigė Teatro seminarą, kuris veikė 1926-1940 m. Kaune, vėliau perkeltas į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir veikė 1940-1943 m. 21 Knyga Dievų miškas (parašyta 1945 m.), kurioje sukurtas ironiškas Štuthofo koncentracijos stovyklos paveikslas, nebuvo priimtina sovietiniam parti­ niam elitui ir to meto kultūros prievaizdams, tad po daugybės cenzūravimo korektūrų išleista tik po B. Sruogos mirties —1957 m. 22 B. Sruogos kurso konspektus galima rasti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne saugomame rašytojo fonde.

152

V I I

P O K A L B I S

Teatro sekcija, susitikimas su aktore Nijole Gelžinyte (pirmoje eilėje — antra iš kairės). Vilnius, 1986 m.

namus. Tačiau po keleto tokių susitikim ų m ane išsikvietė rektorius Aničas ir pareiškė, kad darbas su studentais galimas tik Pedagogi­ nio instituto patalpose, todėl m ano iniciatyvos nebus toliau tole­ ruojamos. Pradėjom e rinktis institute. Pirm iausia nueidavom e j spektaklį, susitikdavom e su režisierium ir aktoriais, o vėliau viską aptardavome. Teatro sekcijos darbas intensyviai vyko x x am žiaus aštuntojo dešim tm ečio pabaigoje ir devintajam e dešim tm etyje, kai lietuvių teatras išgyveno pakilim o laikotarpį. Tuo m etu Lietuvos teatruose dirbo režisieriai Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Rimas Tum inas, Saulius Varnas, Lietuvos rusų dra­ mos teatre — Romanas Viktiukas. Teatro pakilimas jautėsi ir už Lietuvos ribų. Maskvoje kūrė Jurijus Liubimovas ir Anatolijus Efrosas, Leningrade — Georgijus Tovstonogovas, Levas Dodinas, Rygoje — Adolfas Šapiro, Estijoje — Jaanas Toomingas, Evaldas H erm akūla ir kiti. Teatro sekcija nebuvo suvaržyta kokių nors biurokratinių įstatų, Cla tvyrojo kūrybinga atm osfera. Prie Sekcijos darbo paprastai

j savo veiklą žiūrėjau kaip j tam tikrą misiją

153

pirm iausia prisidėdavo pirm o ir antro kurso studentai, lankę mano paskaitas. Nors pasitaikydavo ir aukštesnių kursų studentų, ir at­ klydėlių iš kitų fakultetų. Didžiulio populiarum o susilaukė m etinis renginys „Teatro m o­ zaika“. Į jį pakviesdavom e teatro kritikus, su kuriais analizuoda­ vom e reikšm ingiausias sezono naujienas. Ateidavo teatrologaį Antanas Vengris, Irena Aleksaitė, Audronė Girdzijauskaitė, Egmontas Jansonas, literatūros tyrinėtojas ir kritikas Algis Samulionis. pedagogė Laima Tupikienė ir kiti. Į „Teatro m ozaiką“ susirinkdavo ir labai daug stu d en tų iš viso Pedagoginio instituto, kurie šiaip nedalyvaudavo Teatro sekcijos veikloje. Auditorija būdavo pilna pilnutėlė. Neseniai buvęs aktyvus teatro sekcijos narys Vytautas Toleikis m an pasakė, kad „Teatro m ozaika“ tuo m etu atrodė kaip „laisvės oazė“. Buvo itin m alonu išgirsti tokį vertinim ą iš Vytauto lūpų. Beje, „Teatro m ozaikos“ veiklą fiksavo fotografė Ona Pajedaitė. Jos dėka išliko nem ažai puikių nuotraukų.

VIII

POKALBIS

Teatras puikiai atitinka mano interesus ir temperamentą

Iš kairės: Irena Veisaitė, Jonas Jurašas, Kalju Haanas, apačioje — Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. x x a. 7 deš.

šiandien pratęskime pašnekesį apie teatrą. Kita vertus, turiu prisipažinti — nenorėčiau, kad mūsų pokalbis virstų akademinės lietuvių teatro istorijos konstravimu stengiantis prisiminti, išvar­ dyti ir aptarti viską. Ar Jums priimtina tokia mano nuostata? Visiškai sutinku su Jumis. Beje, prieš Jums ateinant, pagalvojau, kad niekada iki šiol neturėjau laiko praeičiai, prisim inim am s: vi­ sada labai intensyviai gyvenau dabartyje, laiko nuolat stigo, todėl patirdavau beveik nuolatinę įtam pą. Apie tai jau esu užsim inusi m ūsų pirm ojo pokalbio m etu. Dabar šios m intys vėl aplankė, nes m ūsų pokalbiai visgi privertė m ane grįžti į praeitį. Tai tarsi visiškai naujas etapas m ano gyvenim e. Gaila, atm intyje ne viskas išlikę... Labai noriu kuo daugiau prisim inti, bet niekad nerašiau dieno­ raščio. Kai 1948 m etais atvykau į Maskvą, m ano dėdė Saša1, su ­ plėšęs m ano laiškus ir daugelį nuo trau k ų , pasakė, kad Sovietų Sąjungoje rašyti dienoraštį yra tolygu skundo, rusiškai čohoc, rašy­ mui. Ir vėliau nem okėjau ar neturėjau laiko tvarkyti savo popierių. Taigi m ano archyve viešpatauja chaosas. Ypač gaila, kad nesutvar­ kiau savo užrašų, laiškų ir kitų tekstų, kur fiksavau teatrinius įspū­ džius. Juk teatras, kaip jau ne kartą esu Jums sakiusi, labai svarbi m ano gyvenim o dalis. Daug ką esu sudeginusi... Palengva iš filologės germ anistės virsdam a teatro kritike suvo­ kiau tai, kas ir taip tikriausiai buvo akivaizdu, — teatras puikiai ati­ tinka m ano interesus ir tem peram entą! Be to, tarybiniais m etais teatras buvo ypatinga vieta, kurioje vartojant Ezopo kalbą galima buvo prabilti apie egzistencinius klausim us, apie etiką, m oralę, žmogiškąsias vertybes, o tai m an buvo itin svarbu. Lietuvių teatras sovietm ečiu išgyveno kelis laikotarpius. Didelė paspirtis jam, nors atsinaujino tradiciškai, buvo gitis’o2 grupė — 1 Turimas omenyje I. Veisaitės dėdė Aleksandras Veisas. 2 GiTis —Valstybinis A. Lunačiarskio teatro meno institutas, viena didžiausių teatro meno mokymo įstaigų Europoje ir pasaulyje, kurios ištakos siekia 1878 m. Dabar —Rusijos teatro meno universitetas.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

157

lietuviai, po studijų Maskvoje grįžę dirbti į Lietuvą. GiTis'e jiems vadovavo daug žym ių rusų aktorių ir teatro pedagogų, tarp kurių ypač pam inėtina Marija Knebel ir aktorius, pedagogas Vasilijus Orlovas. Iš gitis 'o galutinai kaip subrendęs kūrėjas sugrįžo reži­ sierius Henrikas Vancevičius, taip pat aktoriai, kurie vėliau sudarė Kauno dram os teatro branduolį: Kęstutis Genys, Antanas Gabrė­ nas, Leonardas Zelčius, Laimonas Noreika, Birutė Raubaitė, Marytė Rasteikaitė, Genovaite Tolkutė, Regina Varnaitė, A ntanina Macke­ vičiūtė, Danutė Juronytė ir kiti.3 Maskvoje studijavome vienu m etu ir nem ažai bendravom e. Režisierius Vancevičius atliko reikšmingą vaidm enį m ūsų teatro raidoje — jis statė labai daug lietuvių dramaturgijos, o tai anuom et buvo itin svarbu. Sovietmečiu statyti lietuvių dram aturgų kūrinius jau reiškė tam tikrą poziciją, kurią ir tada, ir dabar interpretuoju kaip siekį išgelbėti savąją kultūrą, kalbėti žiūrovui jam pažįstam a ir suprantam a, lietuvių literatūros ir teatro klasikų, kalba. Vancevičius yra pastatęs tokius kūrinius kaip Grušo „Herkus M antas“ [1957], Binkio „G eneralinė repeticija“ [1959], Inčiūros „Žemaitė“ [1964]. Tai anais laikais itin reikšm ingi spektakliai. Gal jie nebuvo naujas žodis teatre, bet tuo m etu, kai vyko sovietizacija ir buvo juntam as stiprus ideologinis spaudim as, atsigręžti į tikrus dalykus, eiti link lietuvių kultūros pagrindų buvo itin svarbu. Atskirai norėčiau pam inėti Vancevičiaus pastatym us Lietuvos akadem iniam e dram os teatre4 — tai Justino M arcinkevičiaus po­ e tin ių d ram ų trilogiją: „M indaugas“ [1969], „Katedra“ [1971] ir „M ažvydas“ [1978]. Jie tapo įvykiais, kuriuos sunku pervertinti... Prisim enu, kaip Akadem inio teatro salėje visi kaip m aldą kartojo žodį „Lie-tu-va“. Žodį, kuris nebuvo užm irštas ir Sąjūdžio metais. 3 Lietuvių kursas, kuriam vadovavo Vasilijus Orlovas ir Marija Orlova, A. Lunačiarskio teatro meno institute (g it is ) mokėsi 1948-1952 m. Baigę studijas bu vo priimti į Kauno dramos teatrą. H. Vancevičius režisūros studijas Maskvoje baigė 1953 m., 1953-1966 m. buvo šio teatro vyriausiasis režisierius. 4 Dabar —Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

1 5 8

V III

P O K A LB IS

Justino M arcinkevičiaus M indaugas m an labai p rim in ė M ak­ betą — juk ir M indaugas padarė nem ažai nusikaltim ų, nužudė daug žm onių, tiesa, turėdam as tikslą ne tik pats iškilti, bet ir su­ vienyti Lietuvą, sukurti Lietuvos valstybę. Tuo jie skiriasi. Kai Lie­ tuvoje sovietm ečiu buvo statom a ši poetinė dram a, M indaugui mes tarsi atleisdavom e visas piktadarybes, nes jis juk lipdė, kūrė m ūsų valstybę. O kad b ū ten t dėl savo žiaurum o, dažnų išdavys­ čių ir bajorijos susiskaldym o jis vis dėlto Lietuvos nesulipdė, į tai nebuvo atkreiptas didelis dėmesys, tai lyg ir liko už spektaklio su­ vokimo ribų. Žiūrėdami spektaklį m atėm e tik gražuolį Regimantą Adomaitį — m ūsų M indaugą. Svajojome apie Nepriklausomybę... Didžiavomės, kad turim e savo karalių! O juk Mindaugas veikė žiau­ riai — tą tarytum patvirtina jo tariam i žodžiai Justino M arcinke­ vičiaus dram oje: „Kur du lietuviai — ten peilis...“ Bet žiūrovams tuo m etu buvo — gal ir dabar yra — svarbiausias savos istorijos idealizavimo lygmuo, nors, kaip jau ką tik pabrėžiau, Marcinkevičius atskleidė ir šios istorijos prieštaringum ą. Tekstai, kaip ir spektakliai, skirtingą patirtį turinčiom s audito­ rijoms kalba ne visuom et tuos pačius dalykus.5 Kaip antai Irenos Bučienės pastatytas „M indaugas“ Gruzijoje6 — ten, kaip girdėjau, jis visiem s asocijavosi su Stalinu. Visai kitas suvokimas... „Katedra“ m ano atm intyje liko kaip spektaklis, keliantis vidinio pasipriešinim o klausim ą, būtinybę likti savimi, neišduoti savo vertybių, statyti Katedrą — šventovę savyje, — kad ir bažnytinės diktatūros sąlygomis. Prisim enu Laimoną Noreiką, vaidinantį vys­ kupą Masalskį, taip pat Lauryną — aktorių Arną Roseną, turėjusį nepakartojam ą balsą ir dikciją. Vancevičiaus „Mažvydą“ ne taip 5 Daugiau apie J. Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mindaugas“ interpretaciją

iš xxi a. lietuvių istoriografijos, istorijos politikos ir atminties studijų perspektyvos žr.: Aurimas Švedas, „Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas" kaip atminties vieta", Tarp estetikos ir politikos: Lietuvių literatūra sovietmečiu, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. 231-258. 6 „Mindaugas" —rež. I. Bučienė, 1975 m., Ordžonikidzės valstybinis dramos teatras Šiaurės Osetijoje (osetinų kalba).

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

159

gerai prisim enu. Man didesnį įspūdį padarė Mažvydas — Vytautas Paukštė Klaipėdos teatre.7

Sovietmečiu Marcinkevičiaus poetinės dramos visuomenei buvo labai svarbios. Tai — neginčytinas faktas. Tačiau istorikus ir literatūrologus kankina vienas klausimas: kodėl sovietiniai cenzoriai leido Marcinkevičiui rašyti ir spausdinti šias dramas, o režisieriams — statyti jas teatro scenoje? Egzistuoja nuomonė, kad bent jau Mindaugas galėjo būti parašytas kažkam iš tuo­ metinės partinės valdžios užsiminus, esą „kažko tokio reikia..." Kaip Jūs galėtumėte paaiškinti šį kazusą? Deja, paaiškinim o neturiu. Tegaliu pasakyti, kad Marcinkevičius buvo sovietinės valdžios pripažintas, gavo visus įm anom us aukš­ čiausius sovietinius apdovanojim us. Galbūt pradžioje, kai rašė „Dvidešimtą pavasarį“8, jis tikėjo kom jaunuoliškais idealais, o gal neišvengiam ai, peržengdam as per save, buvo priverstas daryti kom prom isus, todėl ir vėliau galėjo daugiau sau leisti. Nors la­ bai norėčiau tikėti, kad Marcinkevičius visada buvo maksimaliai nuoširdus.

Jums, be jokios abejonės, puikiai žinomas Aleksandro Štromo ir Tomo Venclovos pokalbis apie Justiną Marcinkevičių, kuris buvo parodytas 1991 metų birželio 6-ąją per Lietuvos televizijos laidą „Krantas“.Ką manote apie šiame pokalbyje išsakytas idėjas?9 Galbūt apie Marcinkevičiaus veiklą ir jo personalijos vertinimą esate pati kalbėjusi su Štromu ir Venclova? 7 „Mažvydas“ —rež. P. Gaidys, 1976. Beje, P. Gaidys 1969 m. režisavęs ir „Mindaugą“, kur pagrindinį vaidmenį atliko taip pat V. Paukštė. 8 „Dvidešimtas pavasaris“ —J. Marcinkevičiaus konjunktūrinė ir sovietinės propagandos stilistikos poema, 1956. 9 Turima omenyje A. Štromo ir T. Venclovos išsakyta prielaida, esą apysakai „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) panaudota k g b tardymo protokolų medžiaga.

1 6 0

V III

PO KALBIS

Taip. esu kalbėjusi, ir nem ažai. Jie patys yra rašę ta tem a. Tai buvo labai skaudus klausimas. Beje, kai Justinas M arcinkevičius išleido apysaką „Pušis, kuri juokėsi", Vilniuje sklido kalbos, kad ji parašyta pagal saugum o jam suteiktą medžiagą, kad toje apysakoje figūruoja Tomas Venclova, Aleksandras Štromas, Juozas Tumelis ir jų draugai, kurie, jei neUystu, tu o pačiu m etu buvo tardom i dėl Aleksandro Ginzburgo disidentinio pogrindinio leidinio Sintaksis10. Kiek čia yra tiesos, nežinau. Štromas tikėjo, kad nors poetai Vladas Grybas ir Justinas M arcinkevičius savo kūrybinio kelio pradžioje buvo nuoširdūs kom jaunuoliai, bet visada, ypač Marcinkevičius, buvo nusiteikę tautiškai. Deja, šioje apysakoje yra daug vietų ir dialogų, prim en an čių tuo m etu dekadentizm u kaltintą Tomą Venclovą ir jo pokalbius su draugais. Labai gaila, kad pats Justinas Marcinkevičius m um s tuo klausim u nepaliko išsam esnių paaiškinim ų arba aš jų tiesiog nem ačiau.11 10 Sintaksis — almanachas, kurio idėją 1959 m. subrandino Aleksandras Ginzburgas ir keletas kitų asmenų, atspausdintas rašymo mašinėle, jame publikuojami literatūros, visų pirma poezijos kūriniai, atmesti cenzūros. Metų pabaigoje A. Ginzburgas parengė ir tarp pažįstamų išplatino pirmą žurnalo Sintaksis numerį. Leidinys tapo to meto kultūros ir visuomenės gyvenimo įvykiu, o jo tiražas, įskaičiuojant įvairius nuorašus, siekė 300 egzempliorių. Ypatinga naujove laikytina tai, kad almanachas buvo išspausdintas neslepiant jo sudarytojo pavardės. A. Ginzburgas spėjo išleisti tris Sintaksis numerius ir parengti spaudai ketvirtą ir penktą, tačiau i960 m. liepos mėn. buvo suimtas, o su almanacho leidyba susiję asmenys patyrė nemalonų to meto teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų dėmesį. 11 Justinas Marcinkevičius pasirinko tylą —nekomentavo kritiškų pastabų ir kaltinimų, išsakytų T. Venclovos, A. Štromo ar kitų. Bene labiausiai poetas atsivėrė autobiografiniuose užrašuose „Taburetė virš galvos". Šio teksto fragmentai publikuoti knygoje Pažadėtoji žemė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009). Prie šio teksto grįžo ir Valentinas Sventickas knygoje Apie Justiną Marcinkevičių (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011), jį perpasakodamas ir komentuodamas. „Taburetės virš galvos" fragmentai V. Sventicko įtraukti ir į J. Marcinkevičiaus knygą Dienoraščiai ir datos (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011).

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

l6 l

Kodėl Marcinkevičiaus kūryba per visą Nepriklausomybės laikotarpį ne fa,P jau dažnai būdavo priimama į teatro sceną? Kiek šio kūrėjo medžiaga yra „patogi" ne „proginei", ne didžiuo­ sius pasakojimus atkartojančiai, o siekiančiai kurti naują teatro realybę režisūrai? Matyt, nepakankam ai priim tina.

Kaip priėmėte Oskaro Koršunovo pasiūlytą fustino Marcinkevičiaus „Katedros"2012-ųjų interpretaciją? Esu didelė Oskaro Koršunovo gerbėja, dabar tikriausiai dažniau sa­ kom a „fane“. Laikau jį vienu, o gal n et ir pačiu įdom iausiu, šiuolai­ kiškiausiu nepriklausom os Lietuvos režisierium, bet jo „Katedrai", deja, likau abejinga. Man pasirodė, kad jis atkūrė Marcinkevičiaus poetinę dram ą, kurią savo laiku gal iš visų trijų pati labiausiai ver­ tinau, bet m an nieko naujo ja nepasakė.

Tad grįžkime prie Vancevičiaus... M ano nuom one, H enrikas Vancevičius statė gerą dram aturgiją: A ntoną Čechovą, Federico Garcia Lorcą, Shakespeare’ą, Johną Steinbecką, H enriką Ibseną — klasikus. Savo spektakliuose jis sekė K onstantinu Stanislavskiu, geriausiom is x x am žiaus rusų teatro tradicijom is, daug kur susišaukė su rusų socialistinio rea­ lizm o m enine kalba, su tarpukario lietuvių teatro tradicijom is, Boriso Dauguviečio pastatym ais, bet žiūrovams jau norėjosi kaž­ ko naujo... Kitokio pobūdžio teatras, galintis atliepti m ano m inėtą visuo­ m enėje užgim usį „kažko naujo" poreikį, tada buvo įsikūręs Pa­ nevėžyje. Kalbu apie M iltinio teatrą. Tikriausiai jo išskirtinum as buvo tas, kad M iltinis an u o m et buvo bene vienintelis Lietuvos režisierius ir aktorius, išsilavinim ą įgijęs ne tik Lietuvoje, bet ir

162

V III

PO K A LB IS

Vakarų Europoje.12 Taigi, Miltinis buvo kito auklėjimo, kito mąs­ tymo žmogus, pažinojo prancūzų egzistencialistus, puikiai išmanė XXamžiaus pirmos pusės dramaturgiją, turėjo gerą skonį, mokėjo atskirti, kas vertinga, o kas —ne. Jeigu neklystu, 1940 m etais tuom etinis kultūros m inistras An­ tanas Venclova perkėlė M iltinį iš Kauno, kur šis turėjo subūręs savo aktorių studiją, į Panevėžį ir paskyrė jį teatro vadovu.13 Kiek prisim enu, visi garsūs Kauno trupės aktoriai: Blėdis, Babkauskas, Banionis, Masiulis, Karka, Kosmauskas, — taip pat k artu su Milti­ niu persikėlė į Panevėžį. Taip buvo padėti pagrindai garsiojo M iltinio teatro atsiradim ui. Esu buvusi dar senajam e m ediniam e Panevėžio tea tro pastate, kuris labiau prim inė trobą negu teatrą.14 Tokioje aplinkoje, n e ­ dideliam e provincijos m ieste, M iltinis kūrė kažką originalaus ir neįprasto visos Sąjungos m astu. Analizuojant M iltinio fenom eną reikia pabrėžti, kad jis buvo gu­ drus kaip Beno Jonsono Volponė, kurį ir pats suvaidino.15 12 Juozas Miltinis 1931 m. Kaune baigė Valstybės teatro Vaidybos mokyklą. 1932 m. išvyko j Paryžių, čia lankė parodas, muziejus, paskaitas Sorbonos universitete, mokėsi prancūzų kalbos, bendravo su žymiais meno žmonėmis. 1933-1936 m. Paryžiuje mokėsi Charles'io Dullino teatro studijoje prie Theatre de TAtelier kartu su žymiais prancūzų teatro režisieriais ir aktoriais Jeanu Vilaru, Jeanu Louis Barrault, Roger Blinu, Jeanu Dastė vaidino šio teatro spektakliuose, prancūzų kino filmuose. Po studijų Paryžiuje į Lietuvą grįžęs J. Miltinis pradėjo vadovauti Darbo rūmų vaidybos studijai Kaune (1938-1940). 13 1940 m. lapkričio 18 d. lssr švietimo liaudies komisaras A. Venclova pasirašė įsakymą, kuriuo leido įkurti dramos teatrą Panevėžyje. 1940 m. gruodžio 1d. J. Miltinis, laimėjęs režisierių atranką, atvyko į Panevėžį su grupe aktorių, priklausiusių Kauno darbo rūmų teatro studijai. 14 1913 m. Panevėžyje, Respublikos g. perstatytose Mielių ir spirito fabriko šaltkalvystės dirbtuvėse įrengta teatro salė. Nuo 1924 m. Lietuvos šaulių sąjungai priklausęs pastatas 1940 m. buvo nacionalizuotas, 1941 m. perduotas Panevėžio dramos teatrui. Dabartinis pastatas Laisvės ai. 5 iškilo 1967 m. 15 Volponė —anglų dramaturgo Beno Jonsono to paties pavadinimo komedijos veikėjas —gobšus Venecijos kilmingasis. 1941 m. J. Miltinis režisavo šią dramą Panevėžio dramos teatre pavadinimu „Sukčiaus testamentas“, kur pats ir vaidino. Dar kartą prie šio kūrinio J. Miltinis grįžo 1971 m.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

163

1954ar 1955m etais dėl ideologinių priežasčių M iltinis buvo iš­ m estas iš teatro.16 Tuom et aš dar nebuvau teatro kritikė, tačiau puikiai prisim enu, kaip išgyvenau ir užjaučiau M iltinį dėl to, kas nutiko. Tačiau net ir tada jis faktiškai nepaliko teatro. Jį pašalindavo per vienas duris, o jis sugrįždavo per kitas. Ypač daug tuo m etu jam padėjo jo bendražygis ir artim as draugas aktorius ir režisierius Va­ clovas Blėdis. M iltinis m okėjo prisitaikyti, kad galėtų įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus. Vienas iš jo prisitaikym o m etodų buvo toks: į savo teatro repertuarą įtraukdavo tarybinį šlam štą ir gau­ davo teisę statyti tai, kas jam svarbu. Mat sovietm ečiu repertuarą turėdavo sudaryti atitinkam as procentas tarybinių, Vakarų Euro­ pos ir lietuviškų pjesių. Darydamas nemažai kom prom isų, Miltinis „užsidirbo", ko gero, visus titulus, kurie anuom et galėjo būti skirti teatro režisieriui, turėjo visas įm anom as privilegijas. 1967 m etais Panevėžyje n et pasistatė naują teatro pastatą.17 M iltinio žydėjimo laikotarpis buvo septintasis ir aštuntasis de­ šim tm ečiai, kai dienos šviesą išvydo žymiausi jo pastatym ai. Prie pastarųjų visų pirm a priskirtinas „Makbetas" [1961]18 su nepakan­ kamai įvertintu, o gal per trum pai teatre dirbusiu, aktorium i Stasiu Petronaičiu. Petronaitis buvo aktorius-asm enybė, jo Makbetas ne­ užm irštam as, dar ir dabar atsim enu atskiras to spektaklio scenas. Jis sugebėjo savo herojaus tragediją atskleisti per tapsm ą žmogumi. Taip pat reikėtų pam inėti tokius įstabius Miltinio spektaklius kaip Borcherto „Lauke už durų" [1966], D ūrrenm atto „Franką V“ [1969, atnaujintas 1978], Strindbergo „Mirties šokį“ [1973]. O štai Ibseno „Hedos Gabler“ pastatym as [1972], atsim enu, sulaukė prieštaringų vertinim ų. M an asm eniškai jis didelio įspūdžio nepadarė.

16 Juozas Miltinis iš teatro išmestas 1954 m. tuometinio kultūros ministro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus įsakymu. 17 Architektas Algimantas Mikėnas. 18 Plačiau žr.: Šarūne Trinkūnaitė, „Juozo Miltinio „Makbetas“: sceninės Williamo Shakespeare'o percepcijos ir inovacijos" Menotyra, 2013, t. 20, p. 115-126.

164

V III

POKALBIS

A pibendrinant reikėtų pasakyti, kad M iltinis buvo išskirtinė figūra ne tik lietuvių, bet ir visos sovietinės teatro kultūros kon­ tekste. Išgarsinti Miltinį, sukurti m itą apie Panevėžio teatrą iš da­ lies padėjo ir žymi ru sų teatro kritikė Natalija Krymova, didelė ^ iltin io gerbėja. Ji nuosekliai kūrė legendą apie Panevėžio teatrą ii- jo įkūrėją. J m ažą Lietuvos provincijos m iestą suvažiuodavo vi­ sas Sovietų Sąjungos teatrinis elitas. K onstantinas Stanislavskis yra pasakęs, kad teatras prasideda nuo rūbinės, tačiau M iltinio teatre ypatingą aurą kūrė tikrai ne rūbininkės ar bufetininkės, o pats gerokai ekstravagantiškas reži­ sierius. Teatre po spektaklių vykdavo aptarim ai, buvo rengiam os diskusijos, išgeriam a nem ažai šam pano ir vyno... Panevėžio teatre sklido legenda, kad M iltinis net savo šunį m audo šam pane. Viskas ten vyko tru p u tį kitaip. Ir tą „truputį kitaip“ tikriausiai ir galima apibendrintai pavadinti „vakarietiška dvasia“. Čia buvo rengiami festivaliai, įvairūs įdom ūs žm onės nuolat atvažiuodavo pas M iltinį, taip dar labiau sustiprindam i legendą apie Panevėžio teatrą. M iltinis sovietm ečiu buvo didžiulis autoritetas. Bet, kaip pasakė, rodos, rašytojas Tomas Sakalauskas, deja, su M iltinio m ir­ timi m irė ir Panevėžio teatras.19

Nenorėčiau nutolti nuo Miltinio temos. Teatro kritikas Vaidas Jauniškis, sužinojęs kad rengiuosi pokalbiams su Jumis, pasufle­ ravo klausimą: ar skyrėsi Miltinio teatrinė kalba, kai jis staty­ davo šedevrus ir sovietines nesąmones? {šį klausim ą atsakyti negaliu, nes tų, kaip Jūs sakote, „sovietinių nesąm onių" net nesu mačiusi, o jeigu kurią ir teko išvysti, tai jau nebeprisim enu. Reikia tu rė ti om enyje, kad M iltinio spektaklius *9 Plačiau apie J. Miltinio asmenybę žr.: Tomas Sakalauskas, Monologai: Miltinio gyvenimas, Vilnius: Mintis, 1981; Miltinio apologija, Vilnius: Scena, 1999; taip pat žr. J. Miltinio tris repeticijų išrašų knygas: Juozo Miltinio repeticijos, par. Juozas Glinskis, Vilnius: Baltos lankos, 1997—1999-

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

165

rodydavo ne Vilniuje, o Panevėžyje. Tad tau p y d am a laiką į tokius spektaklius, kuriuose buvo „atidirbinėjam a tarybinei val­ džiai“, net nevykdavau. Prisimenu, kaip jis pastatė kažkokią prastą Jokūbo Josadės pjesę, kurią buvau skaičiusi, tačiau pastatym o irgi nežiūrėjau. Beje, jeigu jau ėm ėm e kalbėti apie M iltinio legendą, reikia pasa­ kyti, kad jis nebuvo angelas su sparnais. Su juo dirbti buvo įdomu, bet ne visada lengva. Esu daug girdėjusi, kad jis dažnokai užgau­ davo aktorius ir teatro personalą. Tačiau kai praeina šitiek laiko, norisi atsim inti tik iškilią Miltinio veiklą.

Kultūros lauke nuolat vyksta konkurencija. Tai — natūralu. Mane domina, ar Vilniaus teatralų bendruomenė nejautė pavydo Miltiniui? Jeigu taip, kaip tas pavydas pasireiškė? To pavydo niekad nejutau, tad nieko pasakyti apie tai negaliu. O pa­ čiai bendrauti su juo teko, ir ne kartą. Dažniausiai tai būdavo po­ kalbiai apie prancūzų egzistencialistus, apie teatrą, apie jo patirtis Prancūzijoje, apie vyną ir šam paną.

Miltinį, bent jau kol kas, galime palikti ramybėje. Jeigu neklystu, dabar būtų prasminga atsigręžti į Jono Jurašo asmenybę. Jonas Jurašas, m ano skausm ui ir nusivylim ui, šiandien yra nepa­ kankam ai įvertintas. O juk būtent Jurašas pradėjo naują lietuvių teatrą! Likimo ironija — šis režisierius kūrė tokiu nelem tu laiko­ tarpiu, kad beveik niekas iš jo nepakartojam o ankstyvojo

Kauno

periodo darbų neišliko. Tada nebuvo beveik jokių technologijų, kuriom is būtų galim a įam žinti Jurašo statom us spektaklius, paly­ ginti labai m ažai kas užrašyta ar kitais būdais užfiksuota. Žinoma, situaciją dar labiau apsunkino Jurašo itin ori ir principinga laiky­ sena, dėl ko jis buvo visaip ujam as ir, galų gale, priverstas išvykti iš Lietuvos.

166

V III

POK A LB IS

Jurašo teatras, sukurtas Kaune, mano nuomone, yra to meto lietuvių teatro viršūnė, bet jis, deja, išliko tik vyresniosios kartos atmintyje. Jaunesnioji karta to meto spektaklių nėra mačiusi... Taigi, kaip jau tikriausiai supratote, apie Jurašą aš galiu pasa­ koti labai daug. N ebeprisim enu, kaip tiksliai susipažinom e, gal­ būt per Kazį Sają. Jonas studijavo Maskvoje, kur jį globojo Marija Knebel20. Ten jis sukūrė šeim ą su labai sim patiška rusų režisiere Lidija Kutuzova, kuri su juo atvažiavo į Lietuvą, išm oko lietuvių kalbą ir sėkm ingai dirbo režisiere Kauno dram os teatre. Į Joną atkreipiau dėmesį, kai jis Vilniaus akadem iniam e teatre pastatė Slawomiro Mrožeko „Tango“ [1967] ir Leonido Zorino „Varšuvos melodiją“ [1967]. Tuose spektakliuose buvo kažkas labai įdom aus ir tikro. 1968 m etais Jurašas buvo paskirtas Kauno dram os teatro vyriausiuoju režisierium i.21 Kaune, kaip minėjau, prasidėjo Jurašo ir lietuvių teatro m oderni­ zavimo, žydėjimo laikotarpis — tai jis pradėjo kurti m ūsų m etafo­ rinį teatrą. Kartais m an sakydavo, kad taip kalbėdam a apie Joną aš kuriu legendą, bet esu tvirtai įsitikinusi, kad nieko nemistifikuoju, neperdedu, aš taip jaučiu ir taip vertinu to m eto Jurašo pastatymus. Trys Jurašo spektakliai — Sajos „M am utų m edžioklė“ [1968], Glinskio „Grasos nam ai“ [1970] ir Grušo „Barbora Radvilaitė“ [1972] buvo jo kūrybos v iršūnė ir tu rė tų bū ti v ertinam i kaip lietuvių teatro klasika. Juose užkoduotas Jono protestas prieš m elą, ku­ riame mes skendome, išsakytas jo aistringas tieso s ieškojimas, ku­ riam jis surado naują teatrinę kalbą, parem tą ne tik žodžiu, pjesės tekstu, bet ir aktorių fiziniu veiksmu. Jurašas sukūrė savitą Ezopo kalbą ir, kaip jau sakiau, m etaforų teatrą. Tik po Jurašo atėjo Vait­ kus, Nekrošius, Tum inas ir kiti. Prisim enu, kaip su studentais važiavome žiūrėti „M am utų m e­ džioklės“. Po spektaklio vyko aptarim as su režisierium i. Jurašas

20 Jonas Jurašas A. Lunačiarskio teatro meno institutą baigė 1964 m. 21 Šias pareigas J. Jurašas ėjo iki 1972 m.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

167

tada pasakė, pavartodam as begales sinonim ų, kad teatro tikslas yra sakyti, šaukti, kalbėti, šnibždėti, išrėkti... t ie s ą . Tai buvo jo credo. Ir jis už tai brangiai sumokėjo. Jurašas buvo išskirtinė asmenybė: su savo vertybėm is, skoniu, labai įvairialypiu talentu — jis puikiai piešė, buvo labai muzikalus. Tik galbūt kartais jam pritrūkdavo diplom atijos. Ne visi toleravo jo ryžtingum ą, bekom prom isiškum ą. Tokiems žm onėm s kaip Jurašas sunku gyventi. M anau, kad jį paveikė ir sunkios vaikystės traum os. Jo m otina pirm uoju soviet­ m ečiu buvo gim nazijos direktorė. Vos ne pirm om is karo dieno­ mis, ankstyvą rytą, baltaraištininkai prie pat nam ų nušovė abu jo tėvus. Jonas ir jo kiek vyresnė sesuo m atė tą egzekuciją pro savo buto langą.22 Likęs našlaičiu ketverių su puse, Jonas augo pas gi­ m ines, atskirtas nuo savo sesers. Ji žuvo 1944 m etais besitrauk­ dam a iš Lietuvos. Tokie išgyvenim ai paprastai arba užgrūdina žmogų, arba jį pa­ laužia. Jonas pats niekad apie tai nekalba. Jis tik vieną kartą Panevė­ žyje nusivedė m ane prie savo tėvų nam o ir tos vietos, kur jie buvo sušaudyti. Tai grynai m ano prielaida, bet esu įsitikinusi, kad Jonas po tos tragedijos susiform avo kaip nepaprastai stipri asmenybė, o tai pajusti galėjai kiekvienam e jo spektaklyje. Negaliu užm iršti jo „Grasos n a m ų “. Tame spektaklyje įvyko si­ nergetinis efektas — susidūrė dvi galingos asm enybės: rašytojas Juozas Glinskis ir režisierius Jonas Jurašas. Nors pjesėje ir spektak­ lyje kalbam a apie poetą Strazdą, gyvenusį x v m -x ix am žių sandū­ roje, bet jauti, kad tai spektaklis apie dabartį, apie poeto — laisvo giesm ininko — likimą sovietinės okupacijos m etais. Negaliu už­ m iršti scenos, kai po Strazdelio23 sutana pasislepia tarytum vidinis 22 J. Jurašo šių kraupių įvykių versiją žr.: Grytė Liandzbergienė, „Visada tokie buvome —einantys prieš vėją", Legendos, 2016, nr. 1, p. 63. Taip pat žr.: Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, Po Dvynių ženklu: teatro menininko kelias tarp dviejų pasaulių, Vilnius: Vaga, 1994, p. 150. 23 Aktorius Algirdas Voščikas.

168

V III

PO K A LB IS

jo cenzorius — aktorius Česlovas Stonys. Vėliau, kai Jurašas buvo išm estas iš teatro, kartu su juo iš solidarum o ir protestuodam i Kauno teatrą paliko ir Stonys, ir aktorius Jonas Pakulis. Retas reiš­ kinys m ūsų pasaulyje...

Sklinda legendos, kad Jūs... ...kad aš m ačiau tą vienintelį autentišką spektaklį „Barbora Radvi­ laitė“? Tai tiesa. Iki šiol labai ryškiai prisim enu šį Jurašo darbą. Teatre ne vieną kartą esu patyrusi stiprių išgyvenimų, m an teko m aty ti ir Piterio Brooko, ir m in ė tų ru sų Tovstonogovo, Liubimovo, Efroso, Dodino, ir gruzinų Roberto Sturua, Rezo Gabriadzės, Michailo Tumanišvilio, ir kitų spektaklių. Tačiau Jurašo „Barbora Radvilaitė“ neabejotinai yra vienas la­ biausiai m ane emociškai paveikusių spektaklių. Pati Grušo pjesė yra graži, tačiau gal neišskirtinė. O tai, ką iš jos padarė Jurašas, tie­ siog stebuklas! Tikriausiai tą m ano intensyvų išgyvenimą, apie kurį pabandysiu Jums papasakoti, lėm ė daugelis dalykų, taip pat ir tai, kad spektaklyje labai svarbi m eilės tem a, o aš tuo m etu pati buvau beprotiškai įsimylėjusi.

Kas, prisimenant „Barborą Radvilaitę“, iškyla pirmiausia? Didžiulį įspūdį padarė dekoracijos. Scenoje m atom os Krokuvos pilies kolonos pasiūtos iš atlasinės m edžiagos.24 Jos visą laiką lyg ir judėjo, sudarydam os netvarum o įspūdį. Atrodė, tarsi Barborai karališkuose rūm uose slystu žemė iš po kojų — juk Krokuvoje ji jautėsi atstum ta ir svetima. Tikra, nesuvaidinta ir kartu tokia trapi lietuvės, protestantės Bar­ boros Radvilaitės ir kataliko Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto meilė susidūrė su negailestinga valdžia, politinėm is ir religinėm is 24 Spektaklio dailininkė —Janina Malinauskaitė.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

169

intrigom is. Iki šiolei negaliu užm iršti Barboros, Rūtos Staliliūnaitės, ir Žygimanto Augusto, Kęstučio Genio, meilės scenos: Lenkijos karalius slapta įsiveržia į Barboros miegamąjį, jų aistra įgyja šokio formą, ir taip jie, neprisiliesdam i vienas prie kito, išgyvenu aukščiausią m eilės ekstazę... Tai darė žymiai stipresnį poveikį už bet kokią šiuolaikinę natūralistinę sekso sceną. Spektaklio pabaigoje karalienės Bonos25 nu n u o d y ta Barbora m iršta, bet Jurašo pastatym e m eilė trium fuoja. Režisieriaus įves­ tas naujas veikėjas, kurio nebuvo Grušo dramoje, dailininkas26 per visą spektaklį piešia Barboros portretą. Po jos m irties jis savo pa­ veikslą — Staliliūnaitę-Barborą — įrėm ina ir lėtai išneša iš scenos. Tuo pat m etu lyg iš dangaus nusileidžia auksu žėrintis Aušros Vartų Dievo M otinos paveikslas ir pasigirsta nuostabi soprano giedama giesmė... Tai — m eilės trium fas. Beje, legenda byloja, kad Aušros Vartų Dievo M otina iš tiesų yra pagal Žygimanto Augusto užsakym ą nutapytas Barboros Radvilai­ tės portretas.27 Uždangai nusileidus aš negalėjau išeiti iš salės, tiesiog nepajė­ giau atsikelti iš savo kėdės. Paplūdau ašarom is ir verkiau nesu­ stodama... O tu o m etu jau vyko spektaklio priėm im o kom isijos posėdis. Susitvardžiusi nuėjau į dar nepasibaigusį spektaklio aptarim ą, kuris m ano akyse virto farsu. Jurašas buvo apkaltintas „naciona­ lizm u“, „per dideliu dvasingum u“ ir panašiais dalykais. Visų for­ m uluočių jau neprisim enu, bet viena buvo, atsiprašau, kvailesnė 25 Aktorė Aldona Jodkaitė. 26 Aktorius Viktoras Šinkariukas. 27 Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas yra apgaubtas ne vienos legendos. Manyta, kad tai sena bizantinė ikona, dar xiv a. kunigaikščio Algirdo atgabenta į Vilnių nuo Juodosios jūros krantų; pagal kitą legendą, paveikslas gan naujas, jį esą tik xvm a. Kijeve nutapęs unitų vienuolis; pagal trečiąją —Dievo Motinos veido bruožuose atpažįstama Barbora Radvilaitė. Atlikti tyrimai leidžia teigti, kad nė viena iš minėtųjų legendų neturi realaus pagrindo, o Švč. Mergelės Marijos atvaizdas sukurtas pirmais xvn a. dešimtmečiais.

1 7 0

V III

PO K A LB IS

už kitą.28 Tačiau šių absurdiškų k altin im ų potekstė buvo grės­ minga. Jurašas buvo apkaltintas esą bandęs apgauti valdžią. Mat prieš keletą dienų įvykusioje pirm oje spektaklio peržiūroje, kū­ moje dalyvavo Sigizm undas Šimkus iš l k p c k 29, Aušros Vartų Dievo M otinos paveikslas nebuvo parodytas. Jo dar nespėjo iki galo nukalti. Antrai peržiūrai, kurią aš ir m ačiau, vadovavo Kultū­ ros m inisterijos atstovas Jakučionis30. Tuo kartu Dievo M otinos paveikslas nusileido. Komisija, kaip jau m inėjau, įžiūrėjo Jurašo spektaklyje „pernelyg daug dvasingum o“, taip pat nacionalizm o ir religingum o poteksčių... Spektaklį, kaip Jums žinoma, uždraudė. Vėliau jis buvo vaidinam as, bet su cenzūros korektūrom is. Po aptarim o Aušra Sluckaitė, kurią k artu buvau pasikvietusi vykti į peržiūrą, Jonas Jurašas ir aš nuvažiavom e pas Grušą į n a­ mus. Buvo labai nyku ir liūdna. Šios istorijos baigtis Jums puikiai žinom a: Jurašas parašė labai principingą protesto laišką prieš jo spektaklio darkym ą ir buvo išvarytas iš teatro.31 Jis liko be darbo ir be jokio kito pragyvenim o šaltinio. Jonas bastėsi be vietos, padėdavo tai Vladui Vildžiūnui, tai Teodorui Valaičiui jų dirbtuvėse. O socializmo pabaigos tada dar nesim atė. Išvažiavo jis iš Lietuvos puikiai suvokdamas, kad galbūt tai yra jo kaip režisieriaus m irtis, bet kartu ir vienintelis šansas...

28 Apie minėtą peržiūrą taip pat žr.: Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, „Egziliantės užrašai: esė, portretų eskizai, atsiminimai, impresijos", Kultūros barai, 2008, p. 144-151. Taip pat aptariamų klausimų konteksto suvokimui pravartu susirasti: Goda Dapšytė, „Teatras ir cenzūra. Režisieriaus Jono Jurašo atvejis", Menotyra, 2007,1.14, nr. 4, p. 69-78. 29 S. Šimkus, kai buvo pjudomas Jonas Jurašas, buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto kultūros skyriaus vedėjas (1969-1983). 30 M. R. Jakučionis I. Veisaitės aptariamuoju laikotarpiu ėjo lssr Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos viršininko pareigas. 31 1972 m. rugpjūčio 16 d. J. Jurašo laišką lssr Kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai ir Literatūra ir menas redakcijai žr.: Jonas Jurašas, sud. Audronė Girdzijauskaitė, Vilnius: Gervelė, 1995, P- 276-278. Taip pat žr.: Lietuvių teatro istorija: Trečioji knyga: 1970-1980, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 218-219.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

1J 1

Atsim enu, kalbėjome su juo, kad kiekvienas režisierius turi savo žvaigždės valandas ir toje viršūnėje nėra paprasta išsilaikyti. Sy M iltiniu Jonas jau buvo apsilankęs jav, ir tu rb ū t jį, kaip ir mane, pagavo, sužavėjo ten vyraujanti laisvės dvasia. Apie tai niekad de­ taliau su juo nekalbėjau. Tiek pasakoju Jums apie Jurašą, nes jis yra esm inė ir m ano to m eto gyvenim o dalis. Jis m an buvo ne tik draugas, bet ir žmogaus bei m enininko pavyzdys. Nepaprastai jį vertinu ir m anau, kad bū­ ten t jis pradėjo m odernųjį lietuvių teatrą. Jurašo pjudym o m etu buvau su juo, kiek sugebėdam a jį palai­ kiau. Mačiau ir kaip prasidėjo jo rom anas su Aušra, dalyvavau jų vestuvėse, išlydėjau juos į emigraciją... Beje, kai Jurašas buvo išm estas iš darbo, bandžiau organizuoti jo susitikim ą su M iltiniu, tu o m e t jau liaudies artistu, Panevėžio teatro vyriausiuoju režisierium . Galvojau, kad jis galėtų įdarbinti Joną savo teatre. Prisim iniau, kaip Stanislavskis MCHAT’e įdarbino M ejerholdą, kai tas buvo išm estas iš savo teatro, nors jų teatriniai principai buvo labai skirtingi, n et priešiški... Su Jonu ir Aušra nuvažiavom e į Panevėžį. M iltinis m us gražiai priėmė, pasodino prie stalo, pavaišino ir pasakė, kad Jurašas yra po jo geriausias teatro režisierius Lietuvoje, tačiau į Panevėžio teatrą jis galės įžengti tik M iltiniui mirus. Taigi, Miltinis Jurašui nepadėjo. Man tai buvo didžiulis šokas... Po Nepriklausomybės atkūrim o grįžęs į Lietuvą, Kauno dram os teatre Jonas pastatė Sluckaitės „Smėlio klavyrus“ [1990], Arielio Dorfmano „Mirtį ir m ergelę“ [1992], Vilniaus operos teatre — Verdi „Aidą" [1997], Broniaus Kutavičiaus „Lokį" [2000], vėl Kauno dra­ m os teatre Aušros Marijos Sluckaitės „Barborą“ [2014].32 32 „Lokio“ libretą Prospero Mėrimėe novelės motyvais sukūrė A. M. Sluckaitė. „Smėlio klavyrai“ —scenarijaus autorė A. M. Sluckaitė Johaneso Bobrovskio romano „Lietuviški fortepijonai“ ir jo poezijos motyvais. „Barbora“ — scenarijaus autorė A. M. Sluckaitė Juozo Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“ motyvais.

1 72

V III

POK A LB IS

Aišku, Jonas ir toliau liko aukšto lygio profesionalus režisierius, daug m atęs, daug kur pabuvojęs, pastatęs daug spektaklių užsie­ nyje, bet tokių viršūnių kaip Kaune tarybiniais m etais jau, bent m ano supratim u, nebepasiekė. Ir tokio atgarsio jo spektakliai nebe­ sulaukė... Laikas jau kitas... Nors gal ir esu nekom petentinga apie tai kalbėti, nes daug ko nem ačiau. Amerikoje jo pastatytas Erdmano Savižudis“ buvo laikom as šedevru, perkeltas j Brodvėjų, tačiau pasinaudoti ta didžiule n et ir finansine sėkm e Jonas nem okėjo, jis nenorėjo replikuoti savęs, ko reikalavo jav teatrinė praktika ir įstatym ai. Man asmeniškai iš vėlyvosios Jurašo kūrybos įdomiausi yra „Smėlio klavyrai“ (ypač novatoriška, eksperim entinė erdvė) ir gal „Balta drobulė" [2012]33.

Prieš pereinant prie kito režisieriaus, norėčiau užduoti klausimą, susijusį su Barbora Radvilaite. Kiek žinau, Jūsų gyvenime įvyko dar vienas „susitikimas“su šia asmenybe... P risim indam a Barborą Radvilaitę tu riu pasakyti, kad ji m an vi­ sada im ponavo kaip inteligentiška, išsilavinusi m oteris. Jaudino jos tragiška meilės istorija. Ji buvo protestantė, ne tokia kaip visos. Kai gerokai vėliau, 2006 m etais, gavau Barboros Radvilaitės medalį, m an tai buvo tarsi likimo ženklas, dovana. Aš buvau tre ­ čia m oteris, gavusi šį m edalį (po Majos Pliseckajos ir Gražinos Ručytės-Landsbergienės). Laikau tai aukštu įvertinim u, kuriuo net didžiuojuosi. Tai m an buvo ir didžiulis em ocinis sukrėtim as — Barbora vėl grįžo į m ano gyvenimą.

Mūsų pokalbiuose vis šmėsteli Jono Vaitkausfigūra. Manau, kad prisilietus prie Jurašo kūrybos, laikas atsigręžti ir į šį režisierių. Kuo Jums įdomi Vaitkaus asmenybė irjo spektakliai? 33 Spektaklio „Balta drobulė“ sceninės adaptacijos autorė A. M. Sluckaitė

pagal Antano Škėmos to paties pavadinimo romaną.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

173

fonas Vaitkus Kauno dram os teatro vyriausiuoju režisieriumi tapo jau po Jurašo. Jis praėjo Leningrado, o ne Maskvos teatro mokyklą.3* Buvo fanatiškai įsimylėjęs teatrą. Jame gyveno kaip asketas. Vaitkus yra tu rb ū t vienas produktyviausių m ūsų režisierių, pa­ statęs itin daug spektaklių. Tuom et negalėjai pasakyti, kad jis tęsė Jurašo pradėtus darbus, nes šio „m aištininko" ir „atskalūno“ pa­ vardės net m inėti nebuvo galima, bet dabar, pasvėrusi visus „už" ir „prieš", ryžtuosi pasakyti — be Jurašo gal neb ū tų ir Vaitkaus. Vaitkaus teatras m an darė didelį įspūdį. Mane žavėjo režisieriaus energija, originalus dram aturgijos interpretavim as, naujų išraiš­ kos form ų ieškojimas. Kaip kadaise vieno pokalbio m etu pasakė literatūrologas Vytautas Kubilius, Vaitkus ne tiek inscenizuoja li­ teratūrą, kiek ją interpretuoja.3435 Kiekvienas jo spektaklis būdavo kitoks, bet kiekvienas turėjo savo etinį ir politinį užtaisą. Taigi, šia prasm e m an atrodo, kad Vaitkus tęsė Jurašo tradiciją. Ryškiai atsim en u Vaitkaus staty tu s Eugenijaus Ignatavičiaus „Svajonių piligrim ą“ [1975], Alfredo Jarry „Karalių Ūbą“ [1977], Gor­ kio „Paskutiniuosius" [1978], Ivano Radojevo „Raudoną ir rudą" [1979], Ibseno „Statytoją Solnesą“ [1980], kuriam e kaip puikus ak­ torius atsiskleidė Juozas Budraitis. Taip pat Glinskio „Kingą“ [1980], Šatrovo „M ėlynuosius žirgus raudonoje pievoje" [1982], m an įdo­ m us ir aktualus buvo estų dram aturgo Mati Unto „Svarbiausiosios repeticijos“ pastatym as — šią pjesę Taline statyti ruošėsi ir m ano vyras. Bet didžiausią įspūdį m an paliko Camus „Kaligula“ [1983], „Literatūros pam okos“ [1985], „Golgota" pagal Aitmatovo rom aną „Ešafotas“ [1987]. Visi m inėti spektakliai kalbėjo tiesiai žiūrovui, griovė teatrinių išraiškos priem onių stereotipus. Vaitkus kūrė te ­ atrą, į kurį ateini ne pailsėti, o galvoti. „Kaliguloje" genialiai vaidino 34 Jonas Vaitkus studijavo Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinema­ tografijos institute, vėliau Kauno dramos teatro režisierius (1975-1978) ir vyriausiasis režisierius (1980-1988). 35 Turimas omenyje pokalbis, skirtas Kauno dramos teatro gastrolėms Vilniuje aptarti, žr.: „Po penkerių metų", Literatūra ir menas, 1981 09 05, p. 6-9.

1 7 4

V | M

p

o

k

a

l

b

i s

„Kaligula“. Valentinas Masalskis. 1983 m.

Valentinas Masalskis (Kaligula) ir Rūta Staliliūnaitė (Kesonija). Tą spektaklį žiūrėjau ir su savo studentais, jie turėjo parašyti recen­ zijas. Audros Žukaitytės recenzija, jau esu m inėjusi, turiningum u išsiskyrė iš visų. Jos dėka aš tarsi atradau Audrą. O su „Golgota", atrodo, 1989 m etais važiavome į teatrų festivalį Kaliningrade. Dar ir dabar likęs neišdildom as tos niekieno žemės, sudaužyto m iesto įspūdis, lydėjęs m ane visos kelionės į Kaliningradą m etu. Ir „Gol­ gota" to m iesto fone įgijo ypač aktualų skambėjimą. Vaitkus buvo ir yra labai kieto būdo. Puikiai prisim enu, kaip kartu važiavome į Taliną ir, didžiam mudviejų su vyru nustebim ui, jis kažkodėl Rygos pajūryje privertė save valgyti dideles skruzdėles. Dar vienas įspūdis: atsim enu, kaip Taline, kažkokiame priėm im e, Vaitkus stipriai išgėrė. Prim iniau jam, kad yra sakęs, jog niekada negeria aktorių akivaizdoje, o jis atšovė, kad žino, kur gerti. Mat ten buvo estų, o ne jo lietuviai aktoriai. M an atrodo, Vaitkų dažnai įkvėpdavo pyktis, sm arkus ginčas, kova. Esu jam sakiusi, kad liau­ tųsi nuolat kovojęs, barstęs energiją nereikalingiem s dalykams, ° jis atsakė, kad kova jį pakylėja ir įkvepia.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

175

O kaip buvo su Jono Vaitkaus 1990-aisiais pastatyta Joshua Sobolio pjese „Getas“?Kai užsiminiau apie ją, Jūs nusišypsojote ir išsitarėte, kad tai Jūs šią pjesę čia ir atvežėte. Taip, aš atvežiau pjesės pastatym o idėją į Vilnių. Esu net gavusi pre­ miją už Kultūros baruose parašytą straipsnį apie Sobolį, kuris pas m us dar buvo visai nežinom as.36 M an teko apsilankyti Londono nacionaliniam e teatre, kur tuo m etu vaidintas „Getas“.37 Labai įdo­ m us spektaklis. Ėjau į teatrą pasipuošusi gintarine sege. Pagal ją Jo­ kūbo Genso38 anūkė, kuri tą dieną irgi buvo teatre, suprato, kad esu iš Lietuvos, ir mes susipažinome. Beje, ji buvo gerokai pasipiktinusi tuo, kad spektaklyje jos senelis parodytas kaip geriantis žmogus. Jošua Sobolis — labai įdom us žmogus, baigęs filosofiją Sorbonoje, tikras hum anistas, skausm ingai išgyvenęs izraeliečių ir pa­ lestiniečių konfliktą, garsaus Gesher dram os teatro dram aturgas. Rašydamas trilogiją39 apie Antrojo pasaulinio karo nacių okupaciją Vilniuje, jis sąm oningai atsisakydavo aplankyti Vilnių, nes bijojo, kad tikrovė neribotų jo vaizduotės. Iš tiesų net nežinau, kodėl Vaitkus pastatė tą pjesę, m anau, jis jos iki galo neišjautė, per daug suabstraktino, norėdam as išvengti dokum entikos ir konkretum o.40 Kiek prisim enu, jis pabrėžė, kad tai bus spektaklis ne apie žydus ar lietuvius, ne apie Holokaustą Lietuvoje, o kažkas universalaus. Kritika ir publika nepriėm ė spek­ taklio, jis gana greit išnyko iš repertuaro. Sobolis yra parašęs daug įdom ių pjesių, kurios, m an atrodo, Vaitkui b ū tų artim esnės. 36 Irena Veisaitė, „Įveikti praeitį“, Kultūros barai, 1989, nr. 12, p. 22-26. 37 „Getas“ —1989 m., Karališkasis nacionalinis teatras, Londonas, rež. Nicholas Hytneris. 38 Turimas omenyje Jakovas Gensas. 39 Jošua Sobolio vadinamąją Vilniaus trilogiją sudaro šie kūriniai: „Getas“, „Adomas“ ir „Pogrindis“. 40 Žr.: Irena Veisaitė, „Getas be istorijos“, Kultūros barai, 1 9 9 1 , nr. 5, p. 30-35-

1 7 6

V III

PO K A LB IS

„Nusišypsok mums, Viešpatie“. Iš kairės: Vytautas Grigolis, Andrius Žebrauskas, Sigitas Račkys, Vytautas Šapranauskas. 1994 m. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Žydiškai lietuvišką tem ą lietuvių teatre, ko gero, geriausiai atskleidė Rimas Tuminas spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie“, p astatytam e 1994-aisiais?.. Taip, visiškai sutinku su Jumis. Tai yra šedevras, vienas geriausių Tumino spektaklių. Jis visais atžvilgiais tobulas: Kanovičiaus sce­ narijus41, aktorių vaidyba — Grigolis, Šapranauskas, Girdvainis, Račkys, Žebrauskas42, Fausto Latėno m uzika, Adom o Jacovskio scenografija... Spektaklis konkretus, vaizduojantis m ažo lietu ­ viško m iestelio žydų kelionę j Vilnių išlaisvinti iš caro kalėjimo jauną m iestelio žydų vaikiną, kuris pasikėsino į gubernatoriaus gyvybę. Kartu tai universalus, m etaforiškas spektaklis apie am ­ žiną žm ogaus kelionę ieškant teisybės. Grigorijaus Kanovičiaus romanų Nusišypsok mums, Viešpatie ir Ožiukas už pora skatikų inscenizaciją parašė Rimas Tuminas ir Almantas Grikevičius. 42 Vytautas Grigolis — Šmulė Senderis, Vytautas Šapranauskas — ChloinėGenechas, Gediminas Girdvainis — Avneris Rozentalis, Sigitas Račkys — Efraimas Ben Jokūbas Dudakas, Andrius Žebrauskas — Palestinietis. 41

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

177

Dabar Tuminas „Nusišypsok m um s, Viešpatie“ pastatė Maskvoje girdėjau, kad labai sėkmingai.43 Visgi spektaklis, kuriam e būtų giliai atskleidžiama Lietuvos žydų tragedija, dar nesukurtas, nors bandym ų jau būta. Prisiliesti prit šios tem os bandė Audrius Juzėnas filme „Vilniaus getas“ [2005] Filmas tu rb ū t dėl lėšų stokos sukurtas labiau kaip spektaklis. Gal ne viskas ten režisieriui pavyko, bet tai pirm as rim tas ir nuošir­ dus bandym as paliesti tą Lietuvai be galo skaudžią tem ą. Filmas jaudina, yra tikrai gerų scenų ir vaidm enų, ypač Kitelio ir Genso44 puiki kom pozitoriaus Anatolijaus Šenderovo muzika. Itin v ertinu poetės Daivos Čepauskaitės pjesę „Duobė“, kurią Kauno kam eriniam e teatre 2011-aisiais pavadinim u „Diena ir nak­ tis“ pastatė am žinąjį atilsį režisierius Stanislovas Rubinovas, itin ryški ir reta asm enybė m ūsų padangėje — tikras intelektualas, nepaprastai apsiskaitęs, įsimylėjęs teatrą žmogus. Nors Stanislovą pažinojau seniai, bet suartėjom e paskutiniuoju jo gyvenim o de­ šim tm ečiu. Susitikdavom Sankt P eterburge — „Baltiškų dom “ festivalyje45. Ten pasidalindavom e įspūdžiais, paliesdavom e ir as­ m eniškus klausim us. Stanislovas m an papasakojo apie tai, kaip karo pradžioje Paneriuose buvo sušaudytas jo tėvas, kaip jis su mo­ tina, padedam as aplinkinių valstiečių, 3 m etus slapstėsi Vilniaus krašto ir Baltarusijos miškuose, kaip po karo nenorėjo prisipažinti esąs žydas. Jo sūnus, aktorius Aleksandras Rubinovas, kad jo tėvas žydas, sužinojo tik būdam as 35 m etų. Kalbinau jį atsiverti, parašyti savo biografiją. Prieš m irtį jis iš­ leido puikią knygą „Miške ir scenoje“ [2013], kuri susideda iš dviejų dalių: pirm oji — apie išgyvenimus per Holokaustą, antroji — apie jo susitikim us, pažintis su Lietuvos ir Rusijos kultūros veikėjais. 43 Rus. ynbldHucb h ū m , rocnodu — J. Vachtangovo valstybinis akademinis teatras, premjera —2014. 44 Vokiečių karininkas Kitelis —Sebastianas Hūlkas, Gensas —Heino Ferchas. 45 Tarptautinis teatro festivalis BanmuūcKuū doM. („Baltijos namai“) Sankt Peterburge rengiamas kasmet nuo 1991 m.

178

VIII

POKALBIS

>fai puiki, sukrečianti knyga... Stanislovas yra pasakęs, kad tik pa­ i š ę s tą knygą jis „išėjo iš miško". Tai dar kartą parodo, kaip svarbu įtnogui likti savimi... Stanislovas Rubinovas Kaune buvo sukūręs aktorinę studiją ir Kamerinį teatrą46. Rodos, paskutinis jo pastatym as ir buvo m ano jau m inėta Daivos Čepauskaitės pjesė „Duobė". Tai labai nuošir­ dus ir įspūdingas poetės ir režisieriaus bandym as prisiliesti prie Holokausto tem os. Mane sujaudino ir pati pjesė, ir jos pastatym as.

Kokias mintis Jums sukėlė Yanos J?oss spektaklis „Masu klasė“, pastatytas 2013 metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre? Spektaklyje „Mūsų klasė" režisierės pasirinktas veiksm o vaizda­ vimo būdas m anęs neįtikino. Tragiška Slobodzianeko pjesė su ­ skirstyta į keturiolika pam okų.47 Veiksmas vyksta nuo 1935 m etų, kai m irė Lenkijos prezidentas Pilsudskis, iki m ūsų dienų. Nepa­ prastai subtiliai per vienos klasės m okinių likimus atskleidžiam a Lenkijos tragedija. M an pasirodė, kad režisierė spektaklyje panau­ dojo per daug show elem entų, užuot išryškinusi individualius, tos klasės m okinių charakterius ir tragiškus jų likimus. Pati režisierė man yra sakiusi, kad tragedijos nevaizdavo sąm oningai. Ji bandė akcentuoti draugystės tem ą.

Tuomet kyla klausimas, kodėl reikėjo kurti spektaklį būtent pagal šią pjesę, ką tuo norėjo pasakyti režisierė? Tikrai nežinau, ką juo norėjo pasakyti Yana Ross. Režisierė pokal­ biuose su m anim yra keletą kartų pabrėžusi, kad ji kuria spektaklį ne apie Holokaustą. Iš tiesų, pati pjesė yra ne tik apie Holokaustą, bet apie Antrojo pasaulinio karo m etus ir jų pasekm es Lenkijoje. 46 Dabar —Kauno miesto kamerinis teatras. 47 „Mūsų klasė“ —Tadeuszo Slobodzianeko drama (2008), vienas įtaigiausių ir konceptualiausių tekstų apie Holokaustą Vidurio Europoje.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

179

Kaip ten bebūtų, tu riu pripažinti, kad Yana drąsiai ėm ėsi tokios aštrios pjesės. Gal ji sąm oningai panaudojo show elem entus, kad p atrau k tų žiūrovą? Režisierė savo tikslą pasiekė, spektaklis yra lankom as, jis patiko pačiam pjesės autoriui, tu ri pasisekim ą ir pri­ pažinim ą Lenkijoje, buvo pakviestas ir į Varšuvą.

Dramaturgo, eseisto ir vertėjo Rolando Rastausko pradinis sumanymas surengti pjesės „Mūsų klasė“skaitymus man asmeniškai buvo labai skaidrus, palyginti su tuo, ką išvydome Nacionalinio dramos teatro scenoje. Rolando sum anym as — jis juk ir puikiai išvertė pjesę į lietuvių kalbą — buvo gilesnis, m an taip pat artim esnis. Bet gal Jums ir m an reikėtų dar kartą pažiūrėti spektaklį. Girdėjau, kad režisierė jam e yra padariusi nem ažai pakeitim ų.

jūs matėte ir Oskaro Koršunovo Oslo nacionaliniame teatre pateiktą Slobodzianeko pjesės interpretaciją 2015-aisiais. Kai po šio spektaklio premjeros kalbėjome telefonu, sakėte, jog tai — itin brandus, Jums labai patikęs kūrinys. Neabejotinai tai vienas stipriausių m ano pastarųjų m etų teatrinių įspūdžių. Koršunovas giliai išjautė puikų Slobodzianeko tekstą. Jis sugebėjo per veikėjus parodyti x x am žiaus Lenkijos tragediją. Re­ žisierius nieko nekaltina, bet kartu su kiekvienu veikėju išgyvena jo baisų likimą, parodo, kaip aplinkybės apsprendžia žmogaus veiksmus: ir lenkai, ir žydai pralieja kraują ir tokiu būdu pražudo ir savo, ir savo vaikų gyvenim us. Štai kodėl tik vienas Abraomas, dar prieš karą išvykęs į Ameriką, lieka švarus ir pratęsia savo giminę. Kraujas visada šaukiasi kraujo... Spektaklio pradžioje m es m atom e, kad Rysekas įsimylėjęs žy­ daitę Dorą, bet atėjus Hitleriui jis dalyvauja jos išprievartavime. Slobodzianekas savo pjesėje kalba apie 1941 m etų liepos 10 dienos

180

V III

PO KALBIS

jedvabno tragediją, kai lenkai, j klojimą suvarę savo kaim ynus žy­ dus, visus juos sudegina...48 Kartu ir Dorą su jos vaikeliu. Rysekas yra aktyvus tų žudynių dalyvis. Atėjus sovietam s jis pats žūsta ir atsiduria m irusiųjų pasaulyje, o Dora ateina ir jį apkabina. Sukre­ čianti scena, tary tu m bylojanti apie žem iškos neapykantos b e­ prasmybę. Pirm as veiksm as baigiasi gaisru — dega gyvi žmonės, dega visas miestelis, o per liepsnas eina lyg ir am žinai klajojantis senas žydas, o gal tai M enachem as49 — ne itin subtilus, grubokas kom unistuojantis žydas, žiauriai keršijęs savo klasiokams, galiau­ siai atsidūręs Izraelyje ir po sūnaus m irties nusižudęs, žengia dai­ nuodam as garsiąją Gebirtigo dainą Unzer shtetl brent — „Mūsų miestelis dega“... Ir tu jauti, kad dega visas pasaulis... Visa žiūrovų salė tiesiog sustingo... Aš taip pat... Oskaras tiksliai parinko aktorius. Pjesėje pirm a Holokausto auka Lenkijoje — žydas Jokūbas Kacas — tarytum pritariantis sovietams, svajojęs b ū ti m okytoju ir iš pradžių patikėjęs sovietine p ro p a­ ganda. Oskaras tam vaidm eniui paskyrė nuostabų aktorių, kuris nekaltomis, vaikiškomis akimis žvelgia į pasaulį50. Po m irties jo personažas, kaip ir kiti m irę veikėjai, lieka scenoje ir stebi, kas gi toliau vyksta miestelyje. Tarp jų ir Zigmuntas, kurio vaidm enį at­ lieka labai inteligentiškos išvaizdos aktorius.51 Jis yra tu rb ū t pats nesim patiškiausias veikėjas, nes tam pa skundiku, prisitaiko prie visų režim ų, yra aktyvus kolaborantas. x x am žius sujaukė visų gyvenimus. Kaip jau sakiau, kraujas šaukėsi kraujo... Galiu apie tą spektaklį pasakoti be galo. Apie nuostabiai pras­ mingą, m etaforišką Gintaro Makarevičiaus scenografiją, kurioje matai ir klasės suolus, ir teism o tribunolą, ir tikrą laikmečio pa­ minklą. Arba kalbėti apie subtiliai kom pozitoriaus Gintaro Sodei­ kos parinktą ir sukurtą m uziką. O aktoriai — jie neužm irštam i! 48 Žudynių Jedvabne metu buvo nužudyta apie 400 žydų. 49 Menachemą vaidina aktoriai 0 ysteinas R0geris ir Lasse Lindtneris.

50 Kacą vaidina aktoriai Emilis Johnsenas ir Johnas Emilis J0rgensrudas. 51 Zigmuntą vaidina aktorius Kai Remlovas.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

l8 l

Spektakliui pasibaigus, santūrūs norvegai ilgai plojo stovėdami... Spektaklis gavo šešias žvaigždutes iš šešių galimų, tai yra aukščiau­ sią įvertinim ą. Todėl visai nenuostabu, kad Oslo kritikai Oskaro „Mūsų klasę“ laiko geriausiu pastarųjų m etų pastatym u.

Apie Koršunovą dar pasišnekėsime vėliau, o dabar norėčiau Jus sugrąžinti prie tų asmenybių, kuriosformavo lietuviškojo teatro veidą išvykus Jurašui. Perskaitęs Jūsų recenziją apie Eimunto Nekrošiaus 1980-ųjų spektaklį „Kvadratas“pagalvojau, kad Jūs galbūt pirmoji supratote, ką jis iš tiesų nori pasakyti.52 Abejoju, ar buvau pirm oji. Esu tikra, kad viską suprato ir kiti m ano kolegos. Tik aš tiesiog negalėjau tylėti, kai Nekrošių ėm ė kritikuoti už, m ano m anym u, genialų, novatorišką spektaklį. Juk tai buvo vi­ sais atžvilgiais — ir turinio, ir form os — naujas žodis teatre. Jame buvo daug fizinio veiksmo, scenoje vaidm enis kūrė puikūs akto­ riai: Kostas Smoriginas (Jis), Dalia Overaitė (Ji), Remigijus Vilkaitis (Vedantysis). Dar ir dabar galiu Jums atpasakoti šį spektaklį beveik sceną po scenos — tokį gilų įspūdį jis m an paliko. Juk „Kvadratas“ — tai Sovietų Sąjungos kaip kalėjimo m etafora. Mes visi gyvenome tam e kvadrate! Besiruošdama m ūsų pokalbiui, suradau Jūsų m inėtą atsiliepimą apie spektaklį ir noriu Jums gabaliuką iš jo pacituoti: „Eimunto Ne­ krošiaus spektaklį galim a vertinti tik pagal jo sukurtos sceninės, o ne buitinės, kasdieniškos realybės dėsnius. Viskas čia pakylėta iki skausm u pritvinkusio poetinio apibendrinim o. O jeigu režisie­ rius ir aktoriai uždėtų savo trapiam statiniui stogą, atsakytų į visus klausim us, psichologiškai pateisintų kiekvieną žodį, ar nesusm ulkėtų n u o to visas spektaklis, ar nepavirstų eiline, graudenančia 52 Irena Veisaitė, „Dar kartą apie „Kvadrato“ stogą“, Literatūra ir menas, 1981 0214, p. 12. Ši recenzija buvo poleminis atsakas į kritikės ir dramaturges Gražinos Mareckaitės tekstą, žr.: Gražina Mareckaitė, „Ar reikia stogo „Kvadratui“?, Literatūra ir menas, 1981 0131, p. 14.

182

V III

POK A LB IS

m elodram a ir, kas svarbiausia, ar nebūtų iš žiūrovų atim ta apm ąs­ tym ų ir išgyvenim ų erdvė?“ Ir šiandien laikausi tos pačios nuom onės. Apskritai Nekrošius kūrė naują teatrą, kuriam e žodis net nebuvo pagrindinis spektaklio kom ponentas. Apie tai tiksliai yra parašiusi Ramunė M arcinkevi­ čiūtė savo puikioje, fundam entalioje knygoje „Erdvė už žodžių“53. Nekrošiui iškilti visais atžvilgiais daug padėjo režisierė Dalia Ta­ mulevičiūtė, kuri galbūt pirm a pastebėjo jo talentą. Dalia priėm ė jį į Aktorinį fakultetą Vilniaus konservatorijoje, vėliau pasiuntė tęsti studijų į Maskvą pas režisierių Gončiarovą.54 Pati Dalia buvo gera režisierė reform atorė, vadovavo Jaunim o teatrui55, dirbo kaip pe­ dagogė, išgarsėjo savo gyvybingu, linksm u, daug fizinio veiksmo turinčiu spektakliu vaikams „Bebenčiukas“ [1975], kuriam e vaidino garsusis jos aktorių „dešim tukas“56. M anau, Dalia puikiai suprato, kad Eim untas ilgainiui gali tapti rim tu jos konkurentu, tačiau ne­ pabijojo priim ti jo į savo teatrą57, kuriam e jis kartu su Dalios „de­ šim tu k u “ pastatė savo geriausius jaunystės spektaklius, tokius kaip jau m inėtas „Kvadratas“, Vadimo Korostyliovo „Pirosm ani, Pirosmani...“ [1981], Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“ [1983], Čechovo „Dėdė Vania“ [1986]. Aš nepaprastai vertinu tokį Dalios nesavanaudišką, kūrybingą požiūrį ir elgseną. Jau pirm i Nekrošiaus spektakliai — Shelagh Delaney „Medaus skonis“ [1977I Šaltenio „Duokiškio baladės“ [1978], Čechovo „Iva­ novas“ [1978] — buvo labai įdom ūs. Ypač „Duokiškio baladės“ ir „Ivanovas“, kuriuose jautėsi jauno režisieriaus gebėjimas sukurti ypatingą spektaklio atm osferą, labai tiksliai parinkti muziką. 53 Ramunė Marcinkevičiūtė, Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių, Vilnius:

Scena, Kultūros barai, 2002. 54 E. Nekrošius 1978 m. baigė teatro režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute. 55 Dalia Tamulevičiūtė Jaunimo teatro vyr. režisierė buvo 1974-1988 m.

56 D. Tamulevičiūtės „dešimtuką“ sudarė Kristina Kazlauskaitė, Irena Kriauzaitė, Algirdas Latėnas, Dalia Overaitė, Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Kostas Smoriginas, Dalia Storyk, Arūnas Storpirštis, Remigijus Vilkaitis. 57 Jaunimo teatre E. Nekrošius dirbo 1979-1991 m.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

183

Spektaklio „Pirosmani, Pirosmani...“scena, Vladas Bagdonas ir Irena Kriauzaitė. 1981 m. Audriaus Zavadskio nuotr.

Mane tiesiog stulbino Nekrošiaus sukurtos teatrinės metaforos, jo interpretacijos originalumas. Pavyzdžiui, spektaklio „Pirosmani, Pirosmani...“ kuriam e Vladas Bagdonas vaidino Pirosm anį, o Vi­ das Petkevičius — Sargą, scenografija, muzika, vaidyba, — viskas buvo kartu, vientisas lydinys. Sargas — Vidas Petkevičius — iš viso vaidino be teksto — nebylį... Vieną geriausių savo vaidm enų spek­ taklyje sukūrė ir aktorė Irena Kriauzaitė. Mano atm intyje išlikę ne to spektaklio žodžiai, o nepakartojam i vaizdai. Atsim enu, „Pirosm ani, Pirosmani..." buvo nufilm uotas, tačiau tam e vaizdo įraše aš visiškai negalėjau atpažinti spektaklio.58 Tada supratau, kad neįm anom a taip mechaniškai, aklai perteikti teatrinį veiksmą, dvasią ir nuotaiką ekrane.

58 „Pirosmani, Pirosmani..." spektaklio vaizdo įrašo (rež. Juozas Sabolius, 1987) prieiga — Lietuvos radijo ir televizijos interneto svetainės „Mediatekoje“.

184

V III

PO KALBIS

Nekrošiaus spektakliuose visada jaučiau jo meilę Žemei. Jo m e­ taforos būdavo konkrečios, dažnai turėjo ryšį su gamta, vandeniu, ugnimi. Pats Nekrošius m an yra minėjęs, jog jo tėvas buvo labai jjepatenkintas jo pasirinkta profesija: su tokia profesija nei nam ą pastatysi, nei duonos užauginsi, — sakydavo jis. Bet daugiau apie N ekrošiaus spektaklius nekalbėsiu, nes vis tiek geriau už Ram unę M arcinkevičiūtę to nepadarysiu. Atsisaky­ dama kalbėti apie šio tu rb ū t genialaus režisieriaus kūrybą, noriu tik pridurti, kad Nekrošių taip pat p risim en u kaip gerą žmogų, atjaučiantį kitą. Kai m an o vyras, režisierius Grigorijus K rom anovas atvyko į Lietuvą ir norėjo čia gauti darbo, jam labai greitai užsidarė visos durys, nes pasklido kalbos, kad aš noriu jį išvežti į Izraelį. Tai buvo visiška nesąm onė. Žinau, kad buvo kalbama, esą aš ir Jurašą, ir Sają noriu išvežti... Tąkart m es nuvykom e į teatro festivalį Panevėžyje, kur buvo ir Nekrošius. Suprasdam as sudėtingą situaciją, į kurią buvom e su vyru papuolę, Eim untas pažadėjo duoti jam darbo. Beje, jie vienas kitą labai gerai suprato. M ano vyras nepapras­ tai žavėjosi Eim untu Nekrošium ir jo spektakliais, yra apie jį rašęs estų spaudoje.

Šiandien jau užsiminėme apie Rimą Tuminą, apie jo spektaklį „Nusišypsok mums, Viešpatie“.Kitas spektaklis, kurį norėčiau prisiminti, —„Vyšnių sodas“. Šią Čechovo pjesę Tuminas pastatė 1990-aisiais. Manau, tam reikėjo drąsos?.. Tuminas niekada pernelyg neatitolo nuo rusiškosios kultūros. Ir tam ypatingos drąsos nereikėjo. Juk jis dažniausiai statė klasiką. Tuminas yra sukūręs labai prasmingų spektaklių, juose vaidino puikūs aktoriai, bet jų socialinis užtaisas buvo, bent man taip atr°dė, silpnesnis, o gal tiesiog kitoks nei Nekrošiaus ar Vaitkaus

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

185

Beje, T um inas pats neseniai Ramunės Sakalauskaitės dokume^ tin iam e film e59 pasakojo, kad jo m otina buvo rusė stačiatikė, o tė vas — lietuvis. M an atrodo, jam e išties puikiai dera tie du pradai Na, ir d ar viena detalė. Parašiau gal vieną iš pirm ųjų recenzijų apie jo spektaklį „Viduržiemis“60.

Tumino mamos linija galbūt paaiškina režisieriaus nuolatinę atidą rusiškajai klasikai? N ebūtinai. Rusų klasika buvo ir yra m um s artim a. Neužmirškime kad beveik visi pirm i m ūsų aktoriai ir režisieriai yra išėję rusiškąją m okyklą. Tarpukario Lietuvoje kelerius m etus gyveno Michailas Čechovas — didi teatro asm enybė, neabejotinai turėjusi įtakos lietuviškojo teatro raidai.61 Borisas Dauguvietis, rodos, irgi buvo rusų kilm ės. Visas ilgas sovietinis laikotarpis neišvengiam ai dar labiau su a rtin o m us su rusiškąja kultūra, nors, kaip jau sakiau, ru sų klasika m um s niekada nebuvo svetima. M okėmės ir iš Sta­ nislavskio, ir iš M ejerholdo — skirtingų, bet labai ryškių, stiprų poveikį tea tro raidai padariusių asm enybių. Tik Juozas Miltinis, apie kurį šiandien jau kalbėjome, atstovavo ne rusiškai, o prancū­ ziškai teatro mokyklai. M anau, kad m uzikinė m ūsų kultūra taip pat gerokai ūgtelėjo dėl anuom et buvusios galimybės mokytis Maskvoje ir Leningrade pas geriausius profesorius, tikrus m uzikos grandus. Prabilus apie m ūsų ryšį su rusų kultūra, m an norėtųsi pabrėžti, kad nereikia ta p a tin ti ru sų kultūros su im perine ru sų politika. 59 Turimas omenyje Ramunės Sakalauskaitės dokumentinis filmas „Pakeliui į prieplauką“, 2014. 60 „Viduržiemis“ —pagal Jordano Radičkovo dramą „Viduržiemis“, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1978. Žr.: Irena Veisaitė, „Horizontalės ir vertikalės“, Kultūros barai, 1978, nr. 6, p. 72-73. 61 Režisierius Michailas Čechovas, atvykęs j Lietuvą, dirbo Valstybės teatre 1932-1933 m., pastatė spektaklius „Hamletas“, „Revizorius“, vedė aktorinės technikos užsiėmimus.

l 8 6

V III

P O K A L B IS

Ątsirib°dam i nuo im perinės politikos, m es neišsižadam e kultūriniU Beje, rusų inteligentija, rusų disidentai m us visada palaikė. Mano įa u g a i iš Maskvos 1991 aisiais stovėjo prie Aukščiausiosios Tary bos pastato62 su m ūsų tautinėm is vėliavomis, nedviprasm iškai pasisakydami už Lietuvos laisvę. Aišku, gaila, kad tokių kultūros Žmonių yra m ažum a ir ji dažnai lieka bejėgė, o jos balsas skam ba nepakankam ai garsiai. Rusų kultūra yra pasaulinė, ji form avo ne tik m ane, bet ir jus, jei tik skaitėte klasikus Dostojevskį, Tolstojų, Čechovą arba gilinotės į M andelštam o, Cvetajevos, Pasternako, Achmatovos, Brodskio poeziją. Taigi, susidom ėjim as tikrąja rusų kultūra visada buvo ir tebėra aktualus, gyvas. Mane gąsdina šiuo metu pas m us išbujojusi rusofobija. Ir dar viena svarbi pastaba. Kai kalbu apie bolševikinę Rusiją, dažniausiai stengiuosi nevartoti žodžio „rusai“, keičiu jį „sovie­ tai“, o pastaruoju m etu — „putinizm as“. Pažįstu daug rusų in te­ ligentų, kurie yra m ūsų draugai, tų, kuriem s gėda už tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje. Šiandien Rusijos visuom enėje pasėta baimė, o kaim yninių šalių atžvilgiu nukreipta prievarta labai prim ena so­ vietmetį. Taigi, yra dvi rusų tautos. Tą būtina suprasti. Tas pats ir su m ano požiūriu į Adolfo Hitlerio Vokietiją. Vengiu sakyti „vokiečiai“, sakau — „naciai“. Juk naciai neturėjo nieko b en­ dra su tikrąja vokiečių kultūra: Lessingu, Goethe, Schilleriu, vėliau su M annu, Brechtu, Bolių, Grassu ir daugeliu daugeliu kitų.

Jei darkart grįžtume prie Tumino, norėčiau Jūsų paklausti, kokie šio režisieriaus darbai Jums asmeniškai įdomiausi? Turbūt „Vyšnių sodas“ [1990], Michailo Lermontovo „M askaradas“ t1997], be abejo, šiandien jau aptartas „Nusišypsok m um s, Viešpa­ tie“, taip pat Čechovo „Dėdė Vania“ [2009], pastatytas Vachtangovo 62 Dabar —Seimo rūmai.

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

lSj

teatre, {domus man pasirodė ir ten pat pastatytas Aleksandr0 p kino „Eugenijus Oneginas" [2013] su skirtingo amžiaus dvierft ginais ir Lenskiais.

1%

Kalbant apie Jūsų santykį su lietuviškuoju teatru, reikia paSQ. kyti, jog Jūs ne tik žiūrėjote įvairius spektaklius, dalyvavote jų aptarimuose ar rašėte recenzijas, bet esate prisidėjusi prie kelių itin ryškių jau nepriklausomos Lietuvos teatro asmenybių ugdymo. Tai Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas. T ruputį per stipriai pasakyta. Taip, K oršunovas ir Varnas buvo m ano studentai.63 Jau gal sakiau, kad geresnio studento už Varną nesu turėjusi — jis buvo labai apsiskaitęs, viską žinojo. O Koršu­ novas (tai irgi jau minėjau), atvirkščiai — studijų m etais buvo ta­

bula rasa, nieko iš privalom o užsienio literatūros sąrašo neskaitė, jo galva tu rb ū t buvo pilna Daniilo Charmso, nes ruošė savo pirmą spektaklį pagal Charmso pjesę „Ten būti čia" [1990], kurią pradėjo statyti tebesim okydam as Konservatorijoje. Taigi, buvau su šiais dviem talentingais jaunuoliais susilietusi, bet ar prisidėjau kiek ženkliau prie jų ugdym o — labai abejoju. Jie abu buvo stipraus režisieriaus ir pedagogo Jono Vaitkaus kurse. Tai, m ano m anym u, buvo svarbiausia. Manyčiau, kad Oskarui Koršunovui dar anksčiau įtaką yra pa­ dariusi m okytoja Violeta Tapinienė64. Ji su savo m okiniais kur­ davo spektaklius. Mačiau Oskarą Tapinienės pastatytam e „Pienių v y n e “ pagal Ray Bradbury. Ten jis vaidino p ag rindinį herojų. Buvo tarsi angelas — toks gražus, švarus berniukas, visas spek­ taklis laikėsi a n t jo. Dabar Oskaras jau yra labai apsiskaitęs, itin originaliai m ąstantis režisierius, m ūsų teatro lyderis. Jau pirm i 63 Tuometinę Konservatoriją O. Koršunovas baigė 1994 m., G. Varnas —1993 m. 64 V. Tapinienė Vilniaus 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar —Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazija) dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, orga­ nizavo mokyklos dramos būrelį (1966-2002).

188

VIII

POKALBIS

^ arIxiso pastatym ai buvo kažkas visiškai naujo ir nem atyto

£’tUviŠkameteatre

Ppoliau K oršunovas vis augo ir augo. U žtenka tik p risim in ti ko Ravenhillo „Shopping and Fucking“ [1999], M ariaus von enburgo „Ugnies veidą" [2000], Sofoklio „Oidipą karalių" 02], Shakespeare’o „Įstabiąją ir graudžiąją Rom eo ir Džulje[2o įstoriją“ bei „M irandą“ [2011] ir paskutinę, vadinam ąją trilo ­

tos

gija „Ham letas“ [2008], „Dugne" [2010] ir „Žuvėdra“ [2014], kuri apSkriej° visą Europą, ir ne tik... Tai vis atradim ai — betarpišbendravim as su žiūrovais, in terak ty v u m as ir n epaprastas autentiškumas. Gerai pam enu šiuos spektaklius, bet nedrįstu jų aptarinėti. Ma­ nau, kad Koršunovas šiuose šedevruose aiškiai kalba apie skaus­ mingas savo patirtis ir savo laiką. Labai patariu paskaityti poetės ir kritikės Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“ [2014], kuri b ent dalinai atskleidžia šio režisieriaus kūrybinę la­ boratoriją. Būčiau jaunesnė, gal ir pati im čiausi rašyti knygą apie Koršunovą. Mes esam e skirtingų kartų, bet jaučiu ir, rodos, su ­ prantu jo kuriam ą pasaulį. Jis m an įdom us ir artim as. Bet jau trūksta jėgų... Kalbant apie Varną, didžiulis jau N epriklausom ybės laikų a t­ radimas m an buvo dvi jo statytos Claudio M onteverdi m adrigalinės operos: „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ [2008]. Tai tikrai tobuli spektakliai, viskas juose atrodė la­ bai h arm o n in g a — ir m uzika, ir aktorių barokiniai balsai, jų fi­ zinis veiksm as ir n e p a p ra sta i išradingos scenografės Julijos Skuratovos lėlės. Patiko ir Varno režisuotos operos: Piotro Čai­ kovskio „Pikų dam a“ [2001], Giuseppe Verdi „Rigoletas" [2003], Onutės Narbutaitės „Kornetas" [2014]. 65 Pirmas, jau minėtas O. Koršunovo spektaklis „Ten būti čia“; kiti: „Senė" (pagal D. Charmsą ir A. Vvedenskį, 1992), „Senė 2“ (pagal D. Charmsą ir A. Vvedenskį, 1994), „Labas, Sonia, Nauji metai“ (pagal A. Vvedenskį, 1994). Visi statyti dabartiniame l n d t .

Teatras puikiai atitinka mano interesus...

189

Varnas turi puikų skonį, yra estetas geriausia to žodžio p r a s ^ Mane žavi ir jo visuom eniškum as, drąsa im tis ginti paukščių, gar^ ’ tos ir, suprantam a, teatro interesų. Taigi, baigę tą patį kursą pas tą patį pedagogą Lietuvos kon&er vatorijoje, Oskaras Koršunovas ir Gintaras Varnas kaip menininkai yra labai skirtingi. Ir tai nuostabu.

Kalbėdama apie sovietmečio teatrą, išsakėte tezę, kad tai buvo erdvė, kurioje svarstyti egzistenciškai svarbūs klausimai. Kokią misiją (žinoma, jeigu apie ją iš viso galima kalbėti postmoderno epochoje), Jūsų nuomone, atlieka šiuolaikinis lietuvių teatras? Į tą klausim ą atsakyti m an būtų tikrai sunku. Manau, kad teatras prarado ypatingą savo misiją, dabar jis gana įvairus: vieni atlieka pram oginio tea tro funkciją, pavyzdžiui, teatras „Dom ino“, kiti bando apm ąstyti m ūsų laikmetį. Tai ypač ryškėja žvelgiant į pas­ tarųjų m etų Audronio Liugos ir M artyno Budraičio form uojam ą Lietuvos nacionalinio dram os teatro repertuarą. Teatre dabar dirba įvairių kartų režisieriai, aktoriai, scenografai. Susiduria įvairios teatro mokyklos. Nesiimu dabar jų visų klasifi­ kuoti bei vertinti.

IX

POKALBIS

„Salose“megzdavosi ypač glaudūs ryšiai

Irena Veisaitė, jos duktė Alina ir Aleksandras Štromas Tamsoje, x x a. 7 deš. antroji pusė.

^erf\darnas^Arono Gurevičiaus idėjomis kartojote, kad šianįįerines 9^ ° zr blogio, pasipriešinimo, prisitaikymo ir kitas ^ r ti/in e s bei etines kategorijas perkelti į sovietmetį būtų klaida. 0 a vertus, egzistuoja ir priešingas požiūris, deklaruojantis, įad tuo metu būta tik dviejų alternatyvų: „Arba-arba“, arėdamas tai omenyje noriu paklausti: ką, Jūsų nuomone, anuomet būtų buvę teisingiau daryti — būti katilinės inte­ lektualu ar eiti į kompromisus su sovietine valdžia ir iš teatro scenos kalbėti auditorijai metaforų kalba? Tai sudėtingas klausimas. Kiekvienas žm ogus jį sprendžia savaip, pati esu susidūrusi su ta problem a įvairiais lygmenimis. Man atrodo, kad lietuvių visuom enėje sovietm ečiu vyravo trys žmonių tipai: disidentai, skirtingu laipsniu prie režimo prisitaikę žmonės ir atviri kolaborantai. Pirm ajam tipui, tai yra disidentam s, priskirčiau A ntaną Ter­ lecką, Viktorą Petkų, Nijolę Sadūnaitę.1 Jie buvo iš dalies savano­ riški autsaideriai — nepripažinę sovietų valdžios, jokiais būdais su ja nebendradarbiavę, nedalyvavę to m eto visuom enės gyvenime. Jūs juos pavadinote „katilinių intelektualais“. Atsimenu, kaip Es­ tijoje susipažinau su Jaanu Kaplinskiu. Jis, būdam as tikrai vienas iškiliausių estų poetų ir rašytojų, intelektualų, m okslininkų orien­ talistų, aštrių, opozicinių sovietų ideologijai straipsnių autorių, dirbo botanikos sode, visiškai ignoravo tarybinę tikrovę. Tokia buvo principinė jo nuostata.2 Kitas pavyzdys — m an labai artim o žmogaus, m ano brolio iš ponios Stefanijos Ladigienės šeim os istorija. Algis Ladiga, labai gabus, linkęs į m eną ir filosofiją, dar pirm osios Nepriklausomybės 1 A. Terleckas su bendraminčiais 1978 m. įkūrė „Lietuvos laisvės lygą“ —politinę organizaciją, kovojusią už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. V. Petkus ir N. Sadūnaitė buvo „Lietuvos Helsinkio grupės", įkurtos 1976 m., nariai. 2 J. Kaplinskis —vienas iš „40 Estijos intelektualų laiško", paskelbto 1980 m., autorių. „Laiške“ kritikuota Estijoje vykdoma rusifikacinė politika.

,Salose“megzdavosiypač glaudūs ryšiai

193

m etais įstojo į architektūros specialybę Kauno universitete. pra sidėjęs karas nutraukė jo studijas. Nacių okupacijos m etus Algįs praleido Gulbinėnuose, savo tėvų dvare, o karui pasibaigus stojo į Kauno kunigų sem inariją. Išklausęs visą kursą, bet nespėjęs gautį įšventinim o, 1948 m etų pavasarį buvo ištrem tas į Sibirą. Praleį. dęs ten apie 8 m etus, sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Anykščiuose ir kartu su žm ona M aryte užauginotiu nuostabius sūnus — Lin^ ir Tomą. Algis buvo labai apsiskaitęs, aukšto lygio intelektualas, nepri­ pažįstantis jokių kom prom isų. Vengdamas bet kokio susilietimo su jam atgrasia sovietine realybe, jis tapo m elioratorium — juk reikėjo išm aitinti šeimą... Po m otinos m irties Algis iš didžiulio akm ens nutašė antkapinį pam inklą iš esm ės abiem savo tėvam s: generolas Kazys Ladiga, ponios Ladigienės vyras, buvo sušaudytas Sol-Ilecke 1941 metais.3 Niekas nežino, kur jis palaidotas. Kai Algis laisvu nuo darbo laiku kalė tą pam inklą, Anykščiuose pasklido gandas, kad jis kuria pa­ m inklą Lietuvos partizanam s. Vieną gražią naktį tas paminklas dingo. Pasirodo, atvažiavo kažkokie kariškiai, išvežė jį ir susprog­ dino. O pam inklas buvo jau beveik baigtas... Tada Algis, neišsigandęs kgb grasinim ų, susirado kitą akm enį ir pradėjo tašyti naują pam inklą. N epaisant visų trukdym ų, šį darbą užbaigė. Dabar pa­ m inklas stovi Vilniuje, Saltoniškių kapinėse, ten, kur palaidota ponia Ladigienė. Taigi, m ano ką tik pristatyti žm onės an uom et buvo

savotiški

autsaideriai. Jie nėjo į jokius, net m ažiausius kom prom isus su so­ vietų valdžia. Žinoma, tokie drąsūs ir principingi žm onės sudarė itin m ažą anuom etinės visuom enės dalį. 3 K. Ladiga sovietų valdžios buvo suimtas 1940 m. rugpjūčio mėn. Iš pradžių kalintas Lietuvoje, o prasidėjus ssrs ir Vokietijos karui, išgabentas į Rusiją ir įkalintas Orenburgo srities Sol-Ilecko mieste įsikūrusioje ypatingojo režimo kolonijoje. 1941 m. spalio mėn. nuteistas mirties bausme, nuosprendis įvyk­ dytas 1941 m. gruodžio mėn.

1 9 4

| X

p

o

k

a

l

b

i s

jiem s artim i buvo ir Tomas Venclova, ir Aleksandras Štromas, jr Juozas Tumelis, ir Pranas Morkus, nors šie ir nebuvo nutraukę visų ryšių su viešąja erdve. Antrąjį žm onių tipą sudarė dažniausiai inteligentai, prisitaikę prie jiem s prim estų gyvenim o sąlygų, bet tik išoriškai, ne vidum i, jie vengė kom prom isų, bet be jų neapsieidavo, nes gyventi reikėjo, pati save priskiriu prie tokio tipo žmonių. M an taip pat teko daryti kom prom isų. Žinoma, bėgant m etam s kuo toliau, tu o labiau jų vengiau, nes ilgainiui išsigrynina vertybės ir gyvenim o pozicija, jutau, kaip skaitant Solženicyną ir Šalamovą, susipažinus su rusų disidentais, m anyje vis labiau stiprėjo noras aktyviai priešintis. Tačiau čia pat tenka pripažinti, kad netapau tikra kovotoja. Prisi­ menu, kaip Vilniuje vyko Sergejaus Kovaliovo teismas, į jį atvažiavo ir Andrejus Sacharovas, žmogus, kurį begaliniai gerbiau.4 Labai norėjau nueiti, pasveikinti jį, palaikyti, bet... nepadariau to. Iš bai­ mės. O m onsinjoras Kazimieras Vasiliauskas Sacharovą priėm ė ir su juo bendravo.5 Ir dabar, tai prisim inus, m an gėda. Kitas labai m an m ielas žmogus, kurį galėčiau priskirti prie sa­ votiškų autsaiderių buvo tru p u tį keistuolis, visokeriopai ta le n ­ tingas Alfredas Andrijauskas. Jo istorija — tragiškai juokinga. Jis buvo vargonininkas, kom pozitorius, studijavo germ anistiką, labai sunkiai vertėsi. Man atrodė, kad jis labai vienišas, nors apie pri­ vatų jo gyvenim ą mažai žinau. Profesorius Vitas Areška, kuris apie penketą m etų vadovavo Filologijos fakultetui Pedagoginiam e ins­ titute, o vėliau tapo Lietuvių literatūros katedros vedėju Vilniaus 4 S. Kovaliovo, 1974 m. gruodžio mėn. suimto ir apkaltinto antisovietinės propagandos skleidimu, teismas vyko 1975 m. Vilniuje. Palaikyti S. Kovaliovo atvyko žymūs SSRS disidentai, tarp jų ir 1. Veisaitės minimas akademikas A. Sacharovas. Tai, kad A. Sacharovas buvo Vilniuje teismo metu, kai tuo tarpu Osle jam buvo teikiama Nobelio taikos premija, padėjo atkreipti Vakarų žiniasklaidos dėmesį į S. Kovaliovo teismo procesą. 5 K. Vasiliauskas palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, „Lietuvos Helsinkio grupės" nariais. Jo namuose buvo apsistoję į S. Kovaliovo teismą atvykę disidento artimieji, A. Sacharovas.

,Salose“megzdavosiypač glaudūs ryšiai

195

universitete6, atsiuntė Alfredą pas m ane, kad vadovaučiau jo djSęf tacijai apie Schillerio estetiką. Mes su Alfredu susidraugavom e jįs buvo naivus, nuoširdus, labai tyras žmogus, giliai tikintis k ataliĮ^ idealistas par excellence. Norėjo apsiginti disertaciją, buvo lyg lf’ pasiruošęs padaryti vieną kitą kom prom isą, pavyzdžiui, pacituoti savo disertacijos tekste M arxą ar Leniną, kaip m es tada saky-1

fylv

•........

KPOHAHOSy?--

H A fly-iC K O fi M22 3 4

1 3

ig 2 c :

...................u. ■ . A m oH m ii^nuoH -

|! lf M f rP ^V H b H f | Į C 3e

XAR>!3 9

TAnnwHwnbK rpuroptc

t

nPMobi/iA b f iA r o n o r iy + i o '

«T C y B B O T y - nPMEAEM T y c o

^ W llA T t )

yPHBAETCK c o n n i t i n o

T P E T b E fO BECflOKOIOCb 3A T E 50 M y

OBHMMAB T XX O C ii y i rairuk’K* oum pi.

tapvca

nor.ArA3 B E P H y T b C fl BsiflbHIOC

HAO no

T E 5 E -T 3 0 0

MPE HAL

JSOBPUX BESTE .

" " " "

' * ■ * ■ '* £ * * - ''

^

*7

ŠIO KNYGOS SKYRIAUS TEKSTAI sugrąžina skaitytoją prie klausim ų, kuriuos svarstėm e įvairių pokalbių m etu, ir suteikia ga­ limybę dar sykį prisiliesti prie Irenos Veisaitės biografijos. M ėgindam as atsižvelgti į knygos žanro, stru k tū ro s ir ap im ­ ties suponuojam us apribojim us, į skyrių, tapusį savotiška m ūsų su Irena Veisaite pokalbių užsklanda, ryžausi įtraukti keletą do­ k u m en tų , pasakojančių apie praėjusį laiką ir jam e gyvenusius žmones. Pirmas dokum entas — 1947 m. Irenos Veisaitės klasės auklėtojos Vandos Zaborskaitės sudalyta anketa, kurioje Irena Veisaitė išsako jai labai svarbius dalykus, tapusius egzistencinėm is gairėmis pri­ im ant lem tingus sprendim us ateityje. Keturios recenzijos, rašytos sovietmečiu, padeda bent iš dalies suvokti m ano knygos herojės ir ben d raau to rės in teresų lauką, taip pat tam tikra prasm e yra išskirtinės teatro kritikos kontekste: tekstas apie „Šventežerį“ žymi naujojo Irenos Veisaitės biografijos etapo pradžią; „Ieškojimų kelyje“ fiksuoja santykį su sovietmečio Estijos teatro pasauliu; „Dar kartą apie „Kvadrato“ stogą“ galima vertinti kaip vieną pirm ųjų tekstų, kuriuose apčiuopta režisieriaus Eimunto Nekrošiaus užgimusio teatro esmė; „Miestelis po am žinu dangum “ — brandus ir dėl įvairių priežasčių vienas brangesnių tekstų be galo savikritiškai šios recenzijos autorei. Tekstai ir pasisakym ai — „Nepasakytas žodis“, „H olokaustas m ano gyvenim e“, „Ar įm an o m a litvakų kultūros tąsa Lietuvos žem ėje“ — leidžia dar kartą patirti, kaip Irena Veisaitė kuria savąjį santykį su H olokaustu, jo pražudyta litvakų gentim i ir šių dalykų atm intim i šiandienos Lietuvoje. Keleto Irenos Veisaitės laiškų, rašytų busim ajam vyrui Grigorijui Kromanovui, ištraukos pasakoja ne tik apie jausmų

ugdymą, bet

ir apie intelektualinės bendrystės gim im o procesą, kuris taip pat leidžia bent iš dalies atsakyti į klausim ą — apie ką m ąstė ir kokias dilemas sprendė sovietmečiu bendram inčių „salose“ užsidarę aka­ demijos, m eno ir kultūros pasaulių žm onės.

Kalbanti praeitis

299

Praeitis kalba m um s įvairiais būdais, tereikia noro išgirsti šiuos pasakojim us. Suvokdam as tai tikiuosi, kad šio skyriaus tekstai knygos skaitytojam s taps dar viena galimybe kelti klausim us ir m ąstyti — taip kurti dialogo su praeitim i galimybę. Dialogo, kurio m etu žmogus išvysta save ir kitą istorijoje. Aurimas Švedas

ANKETA

i. Kokie klausimai man dabar labiausiai rūpi? Nėra tokio klausimo, kuris m an nerūpėtų. M ane dom ina visi išoriniai ir išvidiniai pasaulio reiškiniai. Aš, kaip m ažytis m ažytis Faustas ar Andrius Balkonskis, ieškau gyvenim o prasm ės, tikslo, tiesos. Mane kankina tvirto pagrindo neturėjim as. Abstraktūs, ati­ traukti atsakym ai ir klausim ai m anęs nepatenkina. Bet šios parašytos m inčių n u o tru p o s irgi per daug nekonkre­ čios. Sakoma, kad jaunystėje jos visada iškyla. Aš dabar stoviu ant gyvenim o savo ateities slenksčio. O ateitis — didelis klaustukas. Kuo aš būsiu? Ar sugebėsiu pateisinti savo gyvenimą? Šiais m okslo m etais baigiu gimnaziją. Reikia rinktis profesiją. Turiu patraukim ą tokiai sričiai, kuri n e tu ri ateities ir kurią, da­ bartinėm s sąlygoms esant, neįdom u studijuoti. Tenka pasirinkti kitą studijų objektą. Galvoju apie m ediciną, m uzikos teoriją bei kritiką, literatūrą. Šis klausim as m an šiuo m etu, kaip ir visom s m ano draugėm s, aktualiausias. Daug dėmesio, laiko ir m inčių skiriu savęs ugdymui. Noriu tobu­ lėti, taisyti savo klaidas. Anksčiau m an atrodė, kad m ano jausm ai yra kažkuo ypatingi. Kad nieks negali m anęs suprasti, kad nėra į m ane panašių žm onių. Tik neseniai pastebėjau, kad niekuo n e­ siskiriu iš kitų žm onių tarpo, kad netu riu nė m ažiausio krislelio i Irenos Veisaitės atsakymai į klasės auklėtojos V. Zaborskaitės anketą, 1947 m. I. Veisaitės asmeninis archyvas. Originalas, rankraštis. Čia ir toliau kalba netaisyta.

A

N

K

E

T

A

3 0 1

ypatingum o. Ši m intis m ane labai sujaudino. Aš nebežinojau, kaip išlįsti iš užburto rato. Kaip reikia atrasti save? Rūpi m an taip pat m oters klausim as, kurio jokiu būdu nega­ liu išspręsti. Ar galima atrasti realią, praktiškai įvykdomą išeitį? Kokia yra m oters pirm oji paskirtis? Kaip reikia sukurti laim ingą šeimą? Gyvenime galime pam atyti eiles priešingų pavyzdžių. Svar­ biausias laim ingos šeim os reikalavimas yra savęs atsižadėjimas, savų interesų užm iršim as (bent 90 procentų). O tai — nepapras­ tai sunku. Šeima, m eilė tu ri būti tik ram stis, bet ne tikslas. Pati esu didelė egoistė ir todėl dažnai susim ąstau: „Kame gi aš rasiu laimę, pasitenkinim ą?“ O laim ę rasti būtinai noriu. Norisi jau da­ bar nusistatyti ateities gaires, elem entariausius principus, atrasti nors dalelytę

tiesos. O tas nepaprastai sunku, nes pasaulyje vyksta

tiesų kova. Jokiu būdu negalėčiau tvirtinti, jog tai, ką čia surašiau, yra m an opiausi klausimai. Tai tik m aža jų dalelė, nes kiekviena gyvenim e pastebėta sm ulkm ena iškelia daug klausim ų, kurie dažnai lieka be atsakym ų. Bet visas m intis, norus bei klausim us galime sutal­ pinti į kelis žodžius: „Kas tai yra pilnavertis žmogus? Kaip pačiam tokiu tapti?“ Iš viso aš dabar stengiuos (kiek tai įm anom a) vykdyti gautą pa­ tarim ą: „Nesigilinti į save. Duoti laiko nusistovėti visom s iškilu­ sioms m intim s ir jos gal savaime išsispręs gerai.“ 2.

Ko aš norėčiau iš klasės auklėtojos?

Neseniai pas m us buvo nagrinėjam as draugių klausim as ir pri­ eita išvados, kad draugei nereikia statyti didelių reikalavimų. Bet auklėtoja nėra draugė. Iš jos m es gaunam e m ūsų gyvenim ui reika­ lingas teoretines bei praktines žinias. Savaime iškyla reikalavimų, ar geriau pasakius, norų. Ir nors tai negražu, bet m um s buvo pa­ sakyta: „Išnaudokite savo auklėtoją, kiek galit.“ Aš stengiuosi šį patarim ą vykdyti. Stengiuos pagauti kiekvieną Auklėtojos žodį ir perleist per save.

3 0 2

PRIEDAI

Aš noriu, kad m an Auklėtoja ben t autoriteto atžvilgiu atstotų m otiną. Tiesa, daugelis kaim o mergaičių neturi bendros kalbos su savo tėvais. Bet savo m otinos asm enyje aš turėjau draugę, m oky­ toją. Nepaprastai gerbiau savo m am ytę ir ji buvo m an autoritetas Deja, anksti jos netekau. Kartu su ja ir autoriteto, žmogaus, kuriuo pilnai pasitikėčiau. Kiekvieno žmogaus, knygų nuom onės skirtin­ gos. Kur surasti vidurkį? Tai nepaprastai sunku. Bet štai atsirado Auklėtoja, kurią aš nepaprastai gerbiu ir myliu. Beveik kiekvienas Auklėtojos pasakytas žodis m an yra tiesa. Todėl aš be galo noriu, kad Auklėtojos autoritetas niekad m an nesugriūtų. Jeigu galima, aš labai norėčiau, kad Auklėtoja nešykštėtų perduoti auklėtiniam s savo pažiūras į visus visus klausim us. Norėtųsi, kad auklėjim o pam okos b ū tų dažnesnės ir dar išsam esnės. Kad m es kiekvienu klausimu galėtum ėm prieiti išvados. Aš noriu Auklėtoją išnaudoti iki paskutinio, kiek tik galima! Prašau to blogai n esu­ prasti. O šiaip visi kiti reikalavimai yra 100% išpildyti.

3. Ką aš galvoju apie mūsų klasę? Klasė yra pirm as ir paskutinis uždaras kolektyvas žmogaus gy­ venim e. Norėtųsi jį giliai pajusti, išgyventi. Didelę dienos dalį pra­ leidžiam e klasės draugų tarpe. Mus riša bendri interesai, tikslai. M etų pradžioj susirinko m okinės iš įvairiausių Lietuvos kam ­ pelių. Senosios m okinės sudarė tik klasės pusę. Sunku taip greit susigyventi, išvengti sm ulkių nesusipratim ų. O vis dėlto m ūsų klasės gyvenim as vystosi gražiai ir eina geryn. Ypatingai žavi yra klasės visų visų m ergaičių meilė Auklėtojai, kuri yra ta rtu m visos klasės jungtis.

RECENZIJOS

Rūstus optim izm as2

Įspūdžiai iš K. Sajos „Šventežerio“premjeros Taline Taline, V. Kingiseppo valstybiniam e akadem iniam e dram os teatre, įvyko K. Sajos „Šventežerio" premjera. Estijoje jau senokai dom im asi lietuvių dram aturgija bei teatru. Dar 1941 m. Talino darbininkų teatre buvo pastatytas K. Binkio „Atžalynas". Į estų kalbą išverstos J. Grušo, A. Griciaus, V. Miliūno, K. Sajos, R. Sam ulevičiaus, R. M ikalauskaitės pjesės; nem aža jų pastatyta. Šiuo m etu Viljandžio teatre „Ugala“ su pasisekim u eina J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias", Pernu teatre — R. Samulevičiaus „Tiltas į tolim ąją naktį“. K. Saja estų žiūrovams žinom as jau nuo 1956 m., kai Pernu teatre ram pos šviesą išvydo jo „Lažybos“. 1965 m. Tartu studentų teatras parodė „Nerimą“. Bet „Šventežeriui“ (jį išvertė M. Lodus [Mihkel Loodus]) teko ypatinga garbė — tai pirm oji lietuviška pjesė, po­ kario m etais pastatyta sostinės teatre. Nem okant estų kalbos, nelengva susidaryti pilnesnį vaizdą apie tokio subtilaus m enininko, koks m an pasirodė G. Kromanovas, pastatym ą. Vis dėlto negali nepastebėti, kad taliniečiai nuėjo kitu keliu, negu Kauno teatras, radę labai savitą sceninį „Šventežerio“ sprendim ą. Stengdam asis iškelti dram atišką, vietom is beveik tra­ 2 Literatūra ir menas, 1971 05 29, p. 11.

304

P R I E D A I

gišką K. Sajos pjesės potekstę, režisierius slopina kom edinį pradą, neakcentuoja autoriui būdingų šmaikščių replikų, juokingų situa­ cijų, bet kuria spektaklį apie sudėtingą įvairių žm onių likimą ir tarpusavio santykius m ūsų am žiaus civilizacijos ir progreso aki­ vaizdoje. Šventežeris čia lyg simbolizuoja dosniąją žemę, kuri m us visus yra priglaudusi. Tačiau toje žemėje gyvena skirtingi žmonės. Dažnai nesuprasdam i vienas kito, žiūrėdam i tik savo tiesos, gin­ dam i tik savo interesus, jie skriaudžia ir žemę, ir vieni kitus... Bet tai tik vienas iš daugelio labai talpaus ir daugiabriaunio spektak­ lio aspektų. Asociacijų virtinė nenutrūksta... Režisierius ir aktoriai sugebėjo ne tik perteikti K. Sajos tekstą, bet ir rasti jam e paslėptas m intis bei jausm us. Vidinis spektaklio ritm as pagauna žiūrovą jau pirm ajam e veiks­ me. Režisieriui čia svarbiausi du personažai — Izolda ir Ramunė, — kurių paveikslais ir toliau ryškinam os pagrindinės „Šventežerio“ problem os. Nusipelniusios etsr artistės Itos Ever sukurtas Izoldos vaidm uo yra viena didžiausių spektaklio sėkmių. Skoningai, su saiku n au ­ dodam a išorines charakteristikos priem ones, aktorė atskleidžia ir sudėtingą savo herojės pasaulį. Iš pažiūros Izolda — Ever —- yra kiek vulgaroka, m ėgstanti triukšm auti ir blevyzgoti moterėlė, bet jos ju­ desių nekoordinuotum as ir kai kurios detalės tuoj pat išduoda tos nelaim ingos būtybės vidinį trapum ą, jos žmogišką bejėgiškumą. Ypač tai išryškėja drąsiai išspręstoje Izoldos epilepsijos priepuolio scenoje. I. Ever subtiliai parodo, kad už vulgaroko ir ekscentriško Izoldos elgesio slypi tegu ir labai prim ityvi, bet graži ir vaikiškai tyra m oters siela. Net stebiesi, kaip taikliai aktorė suranda mažo nuskriausto vaiko intonacijas, prašydam a daktarą Butrim ą padėti, kaip ji kaprizingai pyksta, kai tos pagalbos negauna. Pagaliau tre ­ čiajame veiksm e I. Ever parodo, kad jos Izolda — jau visiškai gy­ venim o palaužta (nors galbūt ne visada pati tai supranta), kad ji jau niekada neatsities, o tik glausis čia prie vieno, čia prie kito ir, autoriaus žodžiais tariant, links kaip nendrė ten, kur vėjas pūs.

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 0 5

Ram unės vaidm enį prem jeroje suvaidino iš m ėgėjų studijos a t­ ėjusi devyniolikm etė žaislų pardavėja L. Sari [Liina Saari]. Tai jos pirm a stam bi rolė teatro scenoje, ir negali nepasidžiaugti aktorės betarpiškum u, nuoširdum u, intuicija. Tiki Ramune — Sari — nuo pirm os iki paskutinės akimirkos: ir kai šešiolikm etė m ergaitė pir­ m am e veiksm e smalsiai, o kartu pasišlykštėdam a žiūri į besivoliojančią krūm uose su Dunzilu Izoldą, ir kai ji su pasibaisėjim u stebi geologų tyčiojim ąsi iš epileptikės Izoldos, ir kai puola m ušti Liukpetrį — H. Kaldoją [Hans Kaldoja], — norėdam a išlieti visą savo įtūžį ir skausmą; ir pagaliau kai Ramunė, čia pat pajutusi dar nepra­ rastą Liukpetrio žm ogiškum ą, glaudžiasi prie jo ir inkšdam a, kaip nuskriaustas šunytis, verkia. Antrajame ir trečiajam e veiksmuose dram aturgas nėra dosnus Ramunei. Jos nelaim ė tam pa daugiau kitų veikėjų pergyvenim ų, interesų bei svarstym ų objektu, bet ak­ torė ir toliau randa galim ybių patraukti į save žiūrovo dėmesį. Jos atsisveikinim as su m otina skam ba kaip atsisveikinim as su jaukia vaikyste, nam ų šiluma. Aktorė L. Sari nežino, ar jos besugrįš prie Šventežerio... Ir šis klaustukas spektaklio pabaigoje pasidaro itin prasm ingas, įspūdingas, jis verčia žiūrovą m ąstyti. Gal kiek sunkiau, nežin an t estų kalbos, suprasti daktarą But­ rim ą — E. Ralja [Eduard Ralja], — kuriam autorius leidžia daug sam protauti, svarstyti. Valingo balso ir judesių daktaras, atrodo, įtikinam ai kalba apie žm ogų ir gam tą, tačiau jis per lengvai pa­ lieka Šventežerį, Daugvilienę. „Šventežeryje“ režisierius G. Krom anovas itin didelę reikšm ę skiria Daugvilienei, kurios vaidm enį įdom iai atlieka tsr s liaudies artistė Aino Talvi. Pradžioje ji atrodo lyg ir per daug santūri, sta­ tiška, bet antram e veiksme prasiveržia jos gili ir aistringa natūra, o finale paaiškėja, koks prasm ingas buvo tas jos santūrum as. Sunku perduoti, kokia jėga atsiskleidžia šios gyvenimo nelepintos moters charakteryje, kai ji staiga pradeda šaukti: „Skandink, ežerėli, skan­ dink!“ Regi, kad tuo m o m en tu Daugvilienė — Talvi — galvoja ne tik apie kerštą tariam ai skęstančiam Dunzilui arba geologams, bet

306

PRIEDAI

ir siunčia prakeiksmą viskam, kas bjauroja gam tą ir žmogų. Mano supratim u, režisūros dėka Daugvilienė pakyla virš kitų veikėjų, ir kai ji, netekusi visko, tvirtai sako: „Rytoj šulinį sem sim “, — iš pažiūros niūrus, net kiek tragiškas spektaklis virsta optim istiniu, teigiančiu žm ogaus pasiryžim ą nepasiduoti, ištverti, išsaugoti... Tol, kol tokie žm onės kaip Daugvilienė saugo Šventežerį, mes dar galim e tikėtis, kad vanduo jam e išliks skaidrus... Premjeroje m aloniai nuteikė aukšta ir kitų atlikėjų aktorinė kul­ tūra, sugebėjimas nepataikauti publikos skoniui, nesivaikyti pigių efektų, kurti vientisą poetinę spektaklio atm osferą ir psichologiš­ kai įtikinam us personažus. Stebino didelis režisieriaus bei aktorių reiklum as sau. Pavyzdžiui, Dunzilas (jį labai sodriai vaidina akto­ rius R. Gutmanas), prieš išeidamas į sceną, kilnojo sunkum us, „ap­ šilo“, kad su reikiam a nuotaika ir išvaizda pasirodytų žiūrovams. Dailininkas L. Roza [Lembit Roosa] gerai talkininkauja režisie­ riui, bet, m ano m anym u, galėjo parodyti ir daugiau išradingum o. Dekoracijos nesukuria nei lietuviško, nei estiško kolorito, o tik per­ teikia apibendrintą nykstančio kaim o vaizdą: juodam e fone iškyla trys apdžiūvę medžiai, niekas neprim ena laukų žalum os, pievų m argum o, vandens m ėlynum o. Net ir scenos gilumoje, lyg tam sių debesų properšoje projektuojam as A. Sutkaus gamtovaizdis yra juodai baltas, ir todėl nepagyvina bendro scenovaizdžio kolorito. N uotraukos ekrane labai išradingai panaudojam os hipnozės sce­ noje, kuri, sum aniai išspręsta režisieriaus G. Kromanovo, pasirodė be galo prasm inga (o juk m ūsų kritika kaip tik dėl šios scenos daug priekaištavo autoriui!). Kai Izolda, daktarui Butrim ui įsakius, pina vainiką, ekrane pasirodo ram unių pieva, o užhipnotizuoti geolo­ gai tarsi m ato ekrane bėgančias plikablauzdes m erginas, besigar­ džiuojančius ledais jaunuolius ir kitus vaizdus, atskleidžiančius jų vidinio pasaulio skurdum ą. Norisi dar kartą nuoširdžiai padėkoti kūrybingiem s estų kolegoms. Tikėsimės, kad m ūsų ryšiai ateityje taps dar glaudesni. G. Kromanovas žada ir toliau bendradarbiauti su K. Saja, o gal ir su kitais lietuvių dram aturgais.

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 0 7

Ieškojim ų kelyje3

3. Jaunųjų mintys ir darbai Talinas „Kuo m argesnis bus Estijos teatro vaizdas, tuo geriau pačiam tea­ trui. M ano m anym u, praėjo tie laikai, kada visi turėjo dirbti vieno­ dai“, — kalbėjo Talino Jaunim o teatro vyriausiasis režisierius Kalju Komisarovas [K. Komissarov], neabejotinai didelis optim istas. Nelengva nusakyti, koks yra Akademinio V. Kingiseppo dram os arba Jaunim o teatro veidas. Net sunku įsivaizduoti, kaip Jaunimo teatre po vienu stogu gali sutilpti tokie skirtingi m enininkai — Kalju Komisarovas, Karina Raid ir Lembitas Petersenas [L. Peterson], arba kaip susiform uos nauja Akademinio teatro kryptis, pasikeitus vyriausiajam režisieriui ir atėjus jauniem s režisieriams A. Kergei ir M. Karuso [Merle Karusoo]. Tik galima džiaugtis, kad abiejų Talino dram os teatrų vyriausieji režisieriai M. Mikiveris ir K. Komisarovas yra taip geranoriškai nusiteikę savo kolegų atžvilgiu. „Aš būčiau neteisus, jeigu bandyčiau savo pažiūras prim esti vi­ siems. Deja, šitokia klaida dažnai pasitaiko... Aš ketinu duoti jaunie­ siems galimybę dirbti pagal jų skonį...“ — sako M. Mikiveris, šiemet pradėjęs vadovauti V. Kingiseppo Akadem iniam dram os teatrui. Pats M. Mikiveris norėtų, kad jo teatras būtų ne toks kasdieniš­ kas, kad jis tap tų „tiesos šventove“. Kai paklausiau jį, kaip sufor­ m uluotų savo kūrybinį credo, jis atsakė: „Dar prieš keletą m etų aš būčiau žinojęs, kaip jį suform uluoti. Dabar, deja, nežinau.“ Režisie­ rius G. Kromanovas rašė apie savo jaunesnįjį kolegą: „M. Mikiverio tem a — tai skausm as dėl laikmečio sulaužyto žmogaus gyvenimo. Jis m ąsto giliai, nuolat siekdam as suprasti ir įprasm inti savo epo­ chą. Jo hum oras, m intys — kartais paradoksalios, kartais nūdieniškai racionalios ir šiurkščios, bet jos visada kupinos nervingų em ocijų ir siekimo pažinti tiesą.“ 3 Literatūra ir menas, 1977 04 23, p. 11

308

PRIEDAI

Estijos jaunim o teatro repertuare, be „Proceso“ ir „Good-bye, baby!“, jau pažįstam ų vilniečiam s, yra ir Ž. Kokto [J. Cocteau] „Abejingas gražuolis“, ir S. Beketo [S. Beckett] „Belaukiant Godo". Greta K. Komisarovo teatre dirba tokie nepanašūs į jį režisieriai, kaip K. Raid ir L. Petersenas. K. Raid laiko save vienos tem os režisiere. Visose gyvenim o ap­ raiškose ji ieško m eilės ir išm inties. Ią jaudina sunkiai išsprendžia­ m os problem os, nes jos amžinos, bet ieškoti sprendim o vis tiek reikia. „Vienas geriausių ir jautriausių estų poetų luhanas Lyvas [J. Liiv] rašė, kad kažkur ten pagaliau tu ri būti harm onija, galbūt žvaigždynuose, galbūt m otinos širdyje, galbūt m eistro rankose. Turbūt ir aš ieškau šitos harm onijos, — pasakė ji m an. — Institute Marijos Knebel klasėje aš išm okau statyti psichologinius spekta­ klius, analizuoti tekstą, dirbti su aktoriais, bet m an trūko paties svarbiausio — vaizdinio m ąstymo. Esu pastačiusi daugiau kaip tris­ dešim t spektaklių, bet naujų teatrinių įvaizdžių sistem ą suradau tik režisuodam a J. Rainio pjesę „Pūsk, vėjeli", M. Unto [Mati Unt] inscenizaciją pagal estų rašytojo P. Valako [Peet Vallak] apysaką „Puodų dirbtuvės šeim ininkė Ema Pilapardi iš Punjabos“ [Epp Pil-

larpardi Punjaba potitehas, 1925] ir jauno estų autoriaus Reino Salurės [R. Saluri] pjesę „Svečiai“ [Kulalised, 1974]. Aš supratau, kad prim ityviu, beveik archetipiniu siužetu, panaudojant m inim um ą žodžių, galim a parodyti labai sudėtingus dalykus. M ane kaltino, kad aš norinti atsisakyti teatre žodžio. Tai netiesa. Žodis duoda im ­ pulsą, bet spektaklyje jis tu ri pavirsti vaizdu. Aš nesu literatūrinio teatro šalininkė. Tekstas gali būti tik vienas iš lygiaverčių spektak­ lio struktūros kom ponentų, ne daugiau.“ Geriausieji K. Raid spektakliai pasižymi tikslia struktūra, aiškiai išdėstytais prasm iniais akcentais, subtiliu, dažnai netikėtu akto­ riaus galim ybių p anaudojim u ir labai ryškia, organiška m izan­ scenų plastika. „Ką pasakyti spektakliu, aš arba žinau iš karto, arba nežinosiu niekad, bet kaip pasakyti, kokią form ą panaudoti — tai didžiausias m ano rūpestis, nuolatinė kančia."

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 0 9

Pati režisierė p aten k in ta tik vienu savo darbu — jau m in ėtu spektakliu „Puodų dirbtuvės šeim ininkė Ema Pilapardi iš Punjabos“. Jos nuom onę patvirtina ir estų kritikų bei kolegų pasisakymai. Spektaklio fabula, arba tiksliau — duota jam e situacija, — clc m entari. Puodų dirbtuvės šeim ininkė liko našlė. Tolesnis gy­ venim as siūlo jai rin k tis iš dviejų jos dirbtuvės darbininkų: vienas — jaunas, myli ją, bet nem oka dirbti, kitas — senas, jai abejingas, bet geras m eistras. P. Valako apsakym e šeim ininkė pa­ sirenka jaunąjį... K. Raid spektaklis iškelia šioje elem entarioje trikam pio situaci­ joje am žiną žmogaus siekimą ištrūkti iš apibrėžto gyvenim o rato ir duotų aplinkybių, surasti savo vietą erdvėje (sceninis veiksmas vyksta rato ribose, gausiai panaudojam i apskritos formos daiktai — vežimo ratai, dangaus šviesuliai ir kt.). Šeimininkės nepatenkina nei jaunas, nei senas darbininkas. Bet kada ji pagaliau ištrūksta ir puola į nebylaus Juodo vyriškio glėbį (jis sim bolizuoja nuolat atstum iantį ir gundantį blogį, svetim um ą, mirtį), ji žūsta. Spek­ taklio kulm inacija tam p a elegantiškas tango, kurį m oteris šoka su savo juoduoju partneriu. Tam šokiui ji atiduoda visą save ir, galiausiai, gyvybę... {vairius šeim yninius gyvenim o etapus (nuo atgim im o po vyro m irties iki jos pačios m irties) atskiria dėvimos viena ant kitos penkios įvairiaspalvės suknelės: iš pradžių juoda, o pabaigoje ryškiai raudona, tragiškai kontrastuojanti su juodu svetim o vyro fraku. Vos 27 m ašinraščio puslapių M. Unto inscenizacijoje yra maža teksto ir daug veiksmo. Reali fabula perteikiam a karališku vidur­ am žių žaidim u su kaukėm, ritualinėm is apeigomis, interm edijo­ mis. Elementari situacija įgyja spektaklyje universalios ir ne žodžiu, bet reginiu išsakom os problem os m astą. Sugebėjimas kurti savarankiškus teatrinius įvaizdžius, pajungti juos savo tem ai ir kartu perteikti autoriaus kūno dvasią — tikrai didelis režisierės K. Raid privalumas, kurį patvirtina ir jos paskuti­ nieji spektakliai — „Mes ieškom e Vargamėjės“ [Me otsime Varga-

3 1 0

P R I E D A I

maed] ir Ž. Kokto „Abejingas gražuolis“, neseniai m atytas ir Vilniuje per šios režisierės kūrybinį vakarą M eno darbuotojų rūm uose. Spektaklyje „Mes ieškom e Vargamėjės“, pastatytam e su Talino konservatorijos sceninio m eistriškum o katedros antrojo kurso stu dentais, įtrauktam e į Jaunimo teatro repertuarą, K. Raid bando vėl naujai įprasm inti A. Tamsarės [A. Tammsaare] kūrybą, jo epopėjos „Tiesa ir teisingum as“ pirm ąją dalį. „Vargamae“ (estiškai — „vagių kalnas“) vadinam as vienkiem is, kuriam e x x a. pradžioje apsigy­ veno valstietis Andresas Pasas. Akm enuotoje pelkėtoje Vargamė­ jės žemėje jis norėjo užveisti žydintį sodą, padėti tvirtus pam atus ateičiai. Vargamėjė Estijoje tapo daugiareikšm iu sim boliu — tai ir žemė, ir namai, ir tėvynė, ir šventovė, o gal net gyvenim o tikslas apskritai. ( Režisierę K. Raid ne tiek jaudina Andreso gyvenimo istorija, kiek istorijos įprasm inim as. „Aš noriu, kad jaunoji karta surastų savo Vargamėję, savo šventovę, savo tiesą ir teisingum ą...“ Iš čia ir spek­ taklio pavadinim as — „Mes ieškome Vargamėjės“. Mažojoje Jaunimo teatro scenoje neliko jokios buities. Nedidelė pakyla ir užpakalinė siena, apdengta balta drobule, ant kurios sėdi, žaidžia, po kuria slepiasi vaidinim o dalyviai. Rekvizitas m inim a­ lus, sąlygiškas, reikalingas tik plastinėm s m izanscenom s kurti. Atmosferą sudaro patys aktoriai: jie im ituoja paukščių čiulbėjimą, arklių trepsėjim ą ir kitus gamtos garsus. Kartais dainuoja sklidinas m ąslum o ir liūdesio estų liaudies dainas. Viskas perdėm sąlygiška, bet ir labai konkretu. Apsirengę baltais drobiniais rūbais, aktoriai susilieja su balta scenos ir užpakalinės sienos apdanga — su žeme ir dangum i, tam pa neatskiriam a jų dalimi. Pagrindinius personažų Andreso ir Pearaus vaidm enis paeiliui atlieka trys keturi studentai. Jie vaidina nuoširdžiai, linksmai, net užsim iršta bežaisdami. Ir tik pam ažu pradeda ryškėti šito sceninio žaidim o prasmė. Konkretus A. Tamsarės epopėjos personažas per­ žengia erdvines ribas, o kiekvienas naujas aktorius, pats išbandydamas įvairias vaizduojam o veikėjo gyvenim o situacijas, susim ąsto,

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 ^ 1

pateikia sau ir žiūrovams klausim us: „Kodėl m es turim e palaidoti savo gyvenim ą šitoje pelkėtoje ir akm enuotoje žemėje, jeigu ga­ lim a gyventi lengviau? Vargamėjės reikalavimai tokie pat dideli kaip dievo, niekas neįstengia jų vykdyti. Kurgi m ūsų dievas, ką jis vertina? Juk žemiški m ūsų darbai skęsta pelkių liūne.“ K. Raid ins­ cenizacijos kulminacija, prasm inis „raktas“ — tai Pearaus, m irtino Andreso priešo, m onologas, pasakytas ant Kryt, Andreso pirm o­ sios žm onos, kapo: „Tarytum m usės ant m ėšlo krūvos sėdim mes čia, slam pinėjam sau, beprasm iškai galvojam ir sam protaujam ... Ir nėra kam dabar į m us pasižiūrėti ir m ūsų paklausyti...“ Taip, m irties, tai yra amžinybės akivaizdoje daug ką tenka pervertinti — sm ulkūs barniai ir didelės ambicijos praranda savo prasm ę. Tartu kritikas Julas Tontsas [Ulo Tonts] taip apibūdina matytą K. Raid spektaklį: „Mes ieškom e Vargamėjės“ tiesiog sukrečia tea­ trinių išraiškos priem onių lakoniškum u, vaidybos pirm apradžiu paprastum u ir didžiuliu pietetu autoriui.“ Iš tiesų, vidinė K. Raid laisvė davė paradoksalų efektą — m aksim alų priartėjim ą prie A.Tamsarės kūrybos esmės. Ta pati laisvė yra ir jos pateiktoje Ž. Kokto m onodram oje „Abe­ jingas gražuolis“. Režisierės mąstymas, o galiausiai ir jos spektaklis išeina už kam erinės m elodram os ribų. Ji įžiūrėjo Ž. Kokto tekste nesibaigiantį nuo am žių vyro ir m oters, dviejų lygiaverčių part­ nerių, dialogą. Kovodami jie kenčia patys, kankina vienas kitą ir niekaip negali išeiti iš to užburto rato. Šitoks sum anym as padiktavo estetizuotą ir netikėtą dekoraciją (dailininkė Aime Unt) — baltom is plastm asinėm is plokštelėmis dengtas bokso ringas, kuriam e stovi fortepijonas, kontrabosas ir būgnas. Juose, lyg gyvose būtybėse, nevilties apim ta m oteris ieško savo meilės atgarsių, kurių neranda m ylimojo širdyje. Instrum en­ tai padeda kurti prasm ingas m izanscenas. M oters vaidm enį atlieka jau vidutinio amžiaus, tragedinio ta ­ lento aktorė Silvija Leidla [Silvia Laidla], vilkinti ryškia raudona vakarine suknele, o Emilio — jaunas, be galo plastiškas, kažkokiu

3 1 2

PRIED AI

ypatingu vidiniu ritm u apdovanotas, kasdieniniu džinsiniu kos­ tiu m u apsirengęs Jaunim o teatro m uzikinės dalies vedėjas, kom ­ pozitorius Olavas Ehala. Amžiaus ir aprangos skirtum as padeda išryškinti susvetim ėjim o tem ą. Pati režisierė irgi dalyvauja vaidinim e kaip tren erė ir ru ngty­ nių teisėja. Vaidinimo pradžioje ir žiūrovams, ir spektaklio daly­ viam s paskelbiam os „rungtynių" taisyklės: „Paprasta situacija: du žm onės nori vienas kitą suprasti, bet negali, nes kalba skirtingom kalbom . M oteriai paliekam as žm ogaus balsas, o vyrui — tik m uzi­ kiniai garsai. Jie lygiaverčiai partneriai. Jų uždavinys — surasti savi­ tarpio supratimą. Kai vienas iš jų paliks ringą, žaidimas bus baigtas." T urbūt net nereikia m okėti estų kalbos, kad galėtum suvokti ringe vykstantį žaidimą. Pjesės tekstas suskirstytas raundais, ku­ rie atitinka Aktorės m onologe išreikštas nerim o, laukimo, pavydo, keršto, m aldavim o tem as. Kiekvienai tem ai surastas tikslus plas­ tinis ir m uzikinis sprendim as. Spektaklyje puikiai subalansuota racionali struktūra ir auganti em ocinė įtam pa, tragizm as ir ironija, įsijautim as ir atsiribojim as. Tai iš tiesų subrandintas ir giliai įprasm intas vaidinim as. Vyras ir m oteris čia lygiateisiai partneriai, ir kai Aktorė — Silvia Laidla — išeina iš ringo, o už sienos dar ilgai girdi jos isterišką juoką, žinai, kad žaidim as ringe baigtas, bet gyvenim e jis tęsiasi toliau... Išeidama iš seno, berods, xvi amžiaus, neseniai restauruoto teat­ ro pastato, aš galvojau veikiausiai apie Ž. Kokto žodžius, išspausdin­ tus program oje: „Pasakysiu kažką nedovanotina tokiu laiku, kada nesiskaitom a su laime: aš laim ingas. Aš noriu išduoti savo laimės paslaptį. Tai labai paprasta. Aš myliu savo artim ą. Aš myliu mylėti. Aš neapkenčiu neapykantos. Aš noriu būti suprastas." Kalbant apie Talino Jaunim o teatrą, reikėtų dar papasakoti apie jau ne kartą straipsnyje m inėtą jauniausią Estijos režisierių L. Peterseną ir jo bendrakursius, kurie dabar sudarė naują teatro branduolį. Tačiau nesinori kalbėti apie šį režisierių prabėgom . A teinantį ru­ denį Talino Jaunim o teatras vėl žada atvažiuoti pas m us gastrolių.

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 ^ 3

Tad ir atidėsim e susitikim ą su L. Petersenu Literatūros ir meno puslapiuose iki sekančio sezono. Turbūt teks atidėti ir pokalbį apie aktoriaus problem ą Estijos teatre, į kurią šiandien sutelktas visų jaunų režisierių dėmesys. E. Herm akiula [Evald Hermakūla] supranta, kad jokie režisūriniai atradim ai neįm anom i be aktoriaus ir režisieriaus „savitarpio su­ p ratim o “. Jo m anym u, daugum a aktorių nebem oka kurti tikro, sodraus, realistinio spektaklio, prarado buitinio-psichologinio teatro aktoriaus kvalifikaciją ir neįgijo naujos. „Mes nem okam e vadovauti aktoriam s, — pasakė jis m an. — Scenoje tu ri veikti gyvi žm onės. Jeigu režisierius peržengia ribą, tai jam geriau pereiti į lė­ lių teatrą ir dirbti su m arionetėm is.“ J. Tomingas [Jaan Tooming], šiuo m etu suradęs režisieriaus ir aktoriaus teatro sintezę, svarsto etines problem as, susijusias su įvairių vaidm enų atlikim u. Ku­ riam as personažas, jo m anym u, daro didelį poveikį aktoriui kaip žm ogui, ir todėl režisieriui tenka itin didelė atsakom ybė už to žm ogaus likimą. Režisierė Merlė Karuso tarė man: „Aš netikiu teatru be aktoriaus. Aš norėčiau, kad aktorius b ūtų inteligentiškas žmogus, kad jis su­ prastų, kam ir vardan ko jis vaidina. Deja, scenos m enas pavirto apm okam u darbu ir prarado savo misiją. Per m ažai yra (jeigu iš viso yra) aktorių, kurie turi antuždavinių.“ Tai tik kelios pabiros m intys, kurios reikalauja detalaus išdės­ tymo. Bet viena aišku. Estų režisūra yra šiandien pralenkusi estų aktorių potencialą. M ūsų epochos teatras, atspindintis labai su­ dėtingą pasaulį, reikalauja jau ne tik psichologinio-buitinio, bet ir intelektualaus aktoriaus su daug visapusiškesnių išraiškos prie­ m onių arsenalu. PABAIGOS VIETOJE

Būdama Taline paklausiau režisierių M. Mikiverį: „Ką jūs galvojate apie jaunųjų režisierių perspektyvas Estijos teatre?“ „Manau, kad dalis jų gali pavargti nuolatinėje kovoje su aktorių neprofesiona­

3 1 4

P R I E D A I

lum u ir nepaslankiu m ąstym u. Dalis ištvers, kovos toliau. Jie ir bus pajėgūs pakeisti teatrą, blogesniu atveju teatras pakeis ju o s“ Tikiuosi, kad jaunieji teatrų režisieriai, su kuriais m an teko arčiau susipažinti, ištvers. Jau šiandien atsisakę daugelio kraštutinum ų, laisvi nuo autoriaus ir ištikim i jam, nuosaikesni ir brandesni savo form os ieškojimais, jie žadina viltį. Labai norėtųsi, kad ateityje ar­ čiau pažintum e vieni kitus, kad iš tiesų vyktų ta kultūrų integracija, kuri taip reikalinga kūryboje.

Dar kartą apie „Kvadrato“ stogą4

Literatūra ir menas išspausdino turiningą G. Mareckaitės recenziją „Ar reikia stogo „Kvadratui“?“ apie Jaunim o teatro prem jerą, kuri iš karto ir pagrįstai sudom ino vilniečius. Recenzente, subtiliai nagrinėdam a režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklį, pažymi jo išradin­ gum ą, nuoširdum ą, iškelia labai svarbius m ūsų teatrui „specifinių poezijos dėsnių, pirm inių, grynųjų sceninės išraiškos form ų“ ieš­ kojimus. Iš tiesų režisieriaus E. Nekrošiaus, scenografo A. Jacovskio, kom pozitoriaus F. Latėno, literatūrinio redaktoriaus S. Šaltenio ir trijų aktorių — K. Smorigino, D. Overaitės ir R. Vilkaičio kūrybinė sandrauga nustebino susiklausym u, kurio dėka gimė originalus, išbaigtas, daugiabriaunis poetinis spektaklis, recenzentės tv irti­ nim u, „netikėtai atvėręs prasm ių perspektyvą“. Tačiau kritikės nepatenkino spektaklio „Kvadratas“ visum a. Ji priekaištauja režisieriui, kad jo statinys „neturįs stogo“, kad spek­ taklio kūrėjai „atrodo, ketina „išsisukti“ nuo atsakym ų“. Šitie prie­ kaištai, sukeliantys rim tų abejonių ir, m ano m anym u, turintys principinę reikšmę, paskatino m ane pasisakyti. Recenzijoje tvirtinam a, kad jaunim iečių uždavinį kom plikuoja „būtinum as perteikti nesudėtingą, sentim entaloką, nors ir gana 4 Literatūra ir menas, 1981 0214, p. 12.

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 1 5

neįprastą Jo ir Jos meilės istoriją“, reikalaujančią ne „apibendrinan­ čių, o atvirkščiai — kuo individualesnių, konkrečių psichologinių štrichų“, taip pat „žodžių, dialogų, m onologų“, kurie spektaklyje yra redukuoti iki m inim um o. Traktavus recenzentės teiginius kaip aksiom as, tu rb ū t tektų nurašyti didelę dalį šiuolaikinės ir ne tik šiuolaikinės dram aturgijos, tektų pervertinti daugelį spektaklių ir galbūt apskritai atsisakyti poetinio teatro žanro. Rašytojui S. Šalteniui ir režisieriui E. Nekrošiui, m an o suvo­ kim u, rūpėjo spektaklyje ne tiek įsim ylėjusių individualybė, jų m eilės užgim im o priežastiniai ryšiai, kiek pats jausm as, jo gė­ rio ir laim ės param etrai duotoje situacijoje. „Kvadrate" vaizduo­ jam a ne sen tim en talo k a m eilės istorija, o m eilės „stebuklas“, leidžiantis dviem fiziškai ir m oraliai tolim iem s žm onėm s per­ žengti visas realių galim ybių ribas, ir pagaliau, atsidūrus vienam e „kvadrate“, b en t jau akim irksniui pasijusti gyvenim o viršūnėje. Bet tik akim irksniui. Skaudus atsitrenkim as į realybę, į aklinas griežtai nužym ėto daugiaprasm io „kvadrato“ sienas, ar kalėjime, ar laisvėje, yra neišvengiam as. Ir visai nesvarbu, kas yra Jis, ir ko­ kia jo praeitis. Pasirinktai poetinei spektaklio stilistikai visiškai užteko tų „psichologinių štrich ų “, tos beveik nepriklausom ai n u o teksto perteiktos veiksm ų ir jausm ų tiesos, kurią m eistriš­ kai, su n u o stab ia plastika įkūnijo Jis — K. Sm originas ir tik su tam tikrom is išlygomis Ji — D. Overaitė (akt. J. M atekonytės nesu mačiusi). Aš atpažinau juose šalteniškų personažų trapum ą, „vai­ kišką bejėgiškum ą“ (G. Mareckaitė), pajutau jų egzistencijos tra­ gizmą garsiakalbių, dundančių traukinių ir uniform uotų robotų (akt. R. Vilkaitis) pasaulyje. E. Nekrošiaus spektaklį, rem iantis pačios G. M areckaitės recen­ zija, turbūt galima vertinti tik pagal jo sukurtos sceninės, o ne buiti­ nės, kasdieniškos realybės dėsnius. Viskas čia pakylėta iki skausmu pritvinkusio poetinio apibendrinim o. O jeigu režisierius ir aktoriai uždėtų savo trapiam statiniui stogą, atsakytų į visus klausimus, psichologiškai pateisintų kiekvieną žodį, ar nesusm ulkėtų nuo

316

PRIEDAI

to visas spektaklis, ar nepavirstų eiline graudenančia m elodram a ir, kas svarbiausia, ar nebūtų iš žiūrovų atim ta apm ąstym ų ir iš­ gyvenim ų erdvė?

M iestelis po am žinu dangum 5

Pažintis su T. Vailderio [Thornton Wilder] dramaturgija Ar žmonės kada nors suvokia gyvenimą, kol dar gyvena? Kiekvieną, kiekvieną jo akimirką? T.Vailderis Jau gerą pusm etį Kauno dram os teatre su pasisekim u vaidinam a režisieriaus G. Padegimo pastatyta T. Vailderio pjesė „Mūsų m ieste­ lis“ (iš anglų k. vertė L. Vanagienė). Daug kas joje neįprasta, stebina, o keliam os am žinos žm ogaus būties problem os iš esm ės neturi atsakym o arba turi jų labai daug. Ir todėl, pažiūrėjęs spektaklį, gal­ voji ne tiek apie pastatym ą, kiek apie patį gyvenimą.

Išspręskite gyvenimo man mįslę, Praamžiną, skausmingą mįslę, Dėl ko jau daug galvų nulinko, Galvų su ieroglįfinėm kepurėm, Ir su turbanais, ir juodais beretais, Ir su perukais, — ir kitokių aibės, — Žmonių galvų, iškaitusių ir vargšių, — Sakykit, kas yra žmogus? Iš kur atėjo jis? Ir kur jis eina? Ir kas yra aukščiau žvaigždžių auksinių? — klausė x ix am žiaus pradžioje vokiečių poetas H einrichas Heinė [H. Heine, eil. vertė B. Sruoga], tebeklausiam e ir m es x x a. 5 Literatūra ir menas, 1983 04 02, p. 8-9.

R E C E N Z I J O S

3 1 7

pabaigoje. Ir paradoksalu: kuo daugiau m es pažįstam e visatą, kuo aukščiau pakylam e į kosm osą, tuo sunkiau darosi suvokti save. Mokslo ir technikos revoliucija padarė žm ogų gam tos viešpačiu ir kartu atvedė jį prie bedugnės krašto, v fr rašytojas Giunteris Grasas [G. Grass], neseniai su dideliu susirūpinim u kalbėjęs apie prasidėjusią apokalipsę, tvirtina, kad „m ūsų tikrovė verčia abejoti žm onių ateitim ir net nuneigia ją“.6 Tad kas gi m ūsų laukia? Kaip reikia gyventi šioje alternatyvinėje situacijoje? Kur ieškoti esm i­ nių vertybių? Šitie opūs klausim ai jaudina ir režisierių G. Padegimą. Jo spek­ taklių (nepriklausom ai n u o jų kokybės ir sėkm ės) pagrindą vi­ sada sudaro skausm as dėl „išgverusios gadynės“ ir kartais net nugalintis realybės jautim ą troškim as surasti pasaulyje ir žm o­ guje krislelį gėrio, meilės, taurum o. Jo kūryba tarytum patvirtina T. Vailderio m intį, kad „viltis ir tikėjim as — tai dvasios būsena ir pasaulėjautos forma, be kurios negali būti nei paties gyvenimo, nei kūrybos“. T. Vailderio „Mūsų m iestelis“ yra dėsninga režisieriaus G. Pade­ gimo kūrybos pakopa, naujas bandym as parodyti žm ogaus gyve­ nim o grožį ir vertę.

Stebėti šiandien pasaulį galima tik iš regėjimo taškų, kurie yra už Mėnulio, nes matymui reikalinga distancija. F. D iurenm atas [Friedrich D ūrrenm att] Amerikiečių rom anistas ir dram aturgas T. Vailderis (1898-1975), — į lietuvių kalbą išversti jo rom anai „Aštuntoji diena“ ir „Kovo idos“, atėjo į m ūsų teatro sceną, kaip, deja, dažnai pasitaiko ir su kitais x x a. Vakarų dram aturgais, gerokai pavėlavęs. Pjesė „Mūsų m ies­ telis“ buvo parašyta 1938 m., turėjo Amerikoje didelį pasisekimą, gavo Pulicerio prem iją (kaip ir kita žinom a T. Vailderio pjesė „Per 6 Literatumaja gazeta, 1983 01 26.

3 1 8

P R IE D A I

plauką nuo žūties“ 1942 m.), o po Antrojo pasaulinio karo buvo prip ažin ta m oderniosios d ram aturgijos klasika, iš kurios m o ­ kėsi F. Diurenm atas, M. Frišas [Max Frisch] ir kiti įžym ūs pokario dram aturgai. Šiuo asp ek tu įd o m u palyginti am erikiečių d ram atu rg ą su B. Brechtu. Abu rašytojai, reto x x a. enciklopedinio išsilavinim o žmonės, susiformavo kraštutinėje situacijoje — fašizmo ir Antrojo pasaulinio karo grėsm ės akivaizdoje, abu buvo aršūs buržuazinio pram oginio teatro priešininkai. Tačiau jie žvelgė į gyvenim ą iš skirtingų pozicijų ir todėl nuėjo skirtingom is kryptim is. Marksis­ tui Brechtui rūpėjo visuom eninių procesų dėsningum ai, žmogaus socialinė pozicija, ir jis kūrė politinį teatrą, dalyvaujantį m ūsų am ­ žiaus grum tynėse, pašauktą pakeisti pasaulį. Priešingai Brechtui, T. Vailderis tary tu m lieka stebėtoju ir ven­ gia atvirai socialinių bei politinių tem ų. Am žininkai n et kaltino rašytoją abejingum u savo tėvynei, su ironija vadino jį „grakščiu Kristaus pranašu“, piktinosi, kad jo kūryboje neatsispindi užterštos Niujorko ir Čikagos gatvės, „akiplėšiškas išnaudojim as“, „anglia­ kasių tragedijos“ (M. Goldas, M. Vilsonas ir kiti). T. Vailderis, dviejų pasaulinių karų dalyvis: Pirm ajam e — kaip artileristas, A ntrajam e — kaip lakūnas, anaiptol nebuvo abejin­ gas nei savo tėvynei, nei žm onijos likimui. Bet pažvelgė jis į m ūsų „per plauką nuo žūties atsidūrusį pasaulį“ „iš regėjim o taško, ku­ ris yra už M ėnulio“. Ribinė situacija (fašizmas, Antrasis pasauli­ nis karas ir am žinybės dim ensija) leido jam pam atyti pasaulio įvairovėje esm ines, nenykstančias tiesas. Ir pasirodė, „kad visi baisiausiai svarbūs dalykai“, dėl kurių visais laikais taip sielojasi ir kovoja gyvieji — „m otina ir duktė, (...) vyras ir žm ona (...) priešas ir priešas (...) pinigai ir šykštum as“, nublanksta amžinybės akivaiz­ doje, o lieka tik „nuolatinė k artų karta, p rim en an ti vandenyno m onotoniją, besikaitaliojant čia giedrai, čia darganai“. T. Vailderis nem ato istorijos progreso ir pripažįsta tik jos cikliškumą. „Kiek­ vienas pasaulyje gimęs vaikas — tai gam tos m ėginim as sukurti

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 1 9

tobulą žm ogų“, ir kiekvienos kartos žm onių gyvenim as yra tik „nam ukas, vaikų vežimėlis, pasivažinėjim as fordu sekm adienio popietę, pirm as reum atizm as, anūkai, antras reum atizm as, m ir­ ties patalas, testam ento skaitymas...“ Ir taip be galo. Tačiau ame rikiečių dram aturgas visai nėra linkęs dėl to nuvertinti žmogaus gyvenim o. Atvirkščiai, m irties akivaizdoje jis suvokia paradok­ salią ir labai svarbią tiesą: šitoje begalinėje k a rtų kaitoje, tarp m ilijonų ir m ilijardų vienas į kitą panašių žm onių kiekvieno žm o­ gaus gyvenim as yra unikalus, nepakartojam as, ir todėl jo vertė neišm atuojam a. Apie tai kalba T. Vailderis ir savo pjesėje „Mūsų m iestelis“, kuri, anot paties autoriaus, yra „ne Niu Ham pšyro valstijos provincijos aprašym as ar pom irtinio gyvenim o apm ąstym ai“, o „bandymas rasti m enkiausių kasdieninio m ūsų gyvenim o įvykių neįkaino­ jam ą vertę“ ir prim inti m ūsų am žiaus kataklizm ų akivaizdoje „už­ m irštas vertybes“. Epine savo stru k tū ra i. Vailderio pjesės veiksmas vyksta skirtin­ gom laiko plotm ėm ir yra ne realus, o atkurtas pagal pagrindinio pjesės personažo — Režisieriaus — vidinį m atym ą, perleistas per jo autentiško patyrim o ir suvokimo prizmę. Režisierius, savo funk­ cijomis prim enantis Vergilijų iš Dantės „Dieviškosios kom edijos“, gyvena 1938 m. arba tiksliau — yra visada žiūrovo am žininkas, o Grouverso Kornerso, m ažo Amerikos provincijos miestelio, gyve­ nim as nukeltas į x x a. pradžią. Pirm am e veiksme (1901 m.) Reži­ sierius vaizduoja epizodus iš Grouverso Kornerso kasdienybės, jo dėm esio centre — viena eilinė diena dviejų kaim ynų — daktaro Gibso ir vietinio laikraščio redaktoriaus m isterio Vebo šeim ų gy­ venim e; antrajam e veiksm e (1904 m.) — jų vaikų Džordžo Gibso ir Emilės Veb

meilė ir santuoka, panaši į m ilijonus kitų; trečią

veiksmą (1913 m.) Režisierius nukelia į kapines, kur greta savo tėvų ir protėvių jau surado am žiną ram ybę daugelis pažįstam ų m um s m iestelio gyventojų, jaunų ir senų, kur palaidojam a ir neseniai m irusi Emilė Veb.

3 2 0

PRIED Ą

Laisvai m anipuliuodam as pjesės personažais, pristatydam as juos žiūrovams, kom entuodam as jų veiksmus, Režisierius organiš­ kai derina buitį ir filosofiją, realizmą ir fantastiką, o praplėsdam as laiko ir erdvės ribas, sujungia tai, kas iš esm ės nesujungiam a — gyvenim ą ir m irtį, m ažą m iestelį ir visatą. Tikru Grouverso Kornerso adresu tam pa: „Grouversas Kornersas, Satano apygarda. Niu Hampšyras. Jungtinės Amerikos Valstijos. Šiaurės Amerikos žemy­ nas. Vakarų pusrutulis. Žemė, Saulės sistema, Visata.“ O veiksmo laikas — x x am žius ir amžinybė.

Žemė yra perdaug nuostabi, kad galėtum ją suprasti. T.Vailderis Kauno dram os teatro spektaklyje Režisieriaus vaidm enį atlieka pats spektaklio kūrėjas — režisierius Gytis Padegimas, tad į jį ir sueina visos pagrindinės spektaklio gijos. Juoda kaip begalinė nebūties erdvė Kauno dram os teatro scena beveik tuščia. Iš viršaus, lyg iš amžinybės, sklinda į scenos vidurį švelnus žalsvos šviesos srautas. Prasidėjus veiksm ui, iš kairės ir dešinės atsidengia nedideli m ediniai karkasai, vaizduojantys gyvenam us nam us. K artkartėm is pasirodo ir vėl išnyksta la n ­ gas, panašūs į sūpuokles antro aukšto kam bario rėm ai, užrašai su įprastais m iestelių įstaigų pavadinim ais: paštas, bankas, ligo­ ninė, mokykla... Kartais labai taupiai panaudojam as rekvizitas: stalai, už kurių antram e veiksme sustatom as bažnyčios siluetas, kėdės, kurios paskutiniam e veiksm e pavirsta antkapiais, dubuo su vandeniu, į kurį tary tu m renkasi lietaus lašai... O dažniausiai apvaidinam os menamos vietovės, gyvuliai, daiktai, net žmonės. T.Vailderio m anym u, „m ūsų troškim ai, m ūsų viltys, m ūsų nusi­ vylim ai slypi m intyse, bet ne daiktuose, ne dekoracijose“. Iš čia ir dailininko J. Arčikausko lakoniškas, skoningas, p u n k ty ru n u ­ žym ėtas scenovaizdis, paliekantis daug erdvės aktorių ir žiūrovų vaizduotei, o taipogi aktorių vaidyba — konkreti ir apibendrinta,

R E C E N Z I J O S

321

buitiškai atpažįstam a ir sąlygiška, n e t pakylėta iki kasdienybės ritualo. Lėtas, beveik m onotoniškas, ilgai tru nkančio (3 vai. 20 min.) spektaklio ritm as yra visiškas kontrastas x x a. kalcidoskopinei įvy kių kaitai. Režisierius ir aktorius G. Padegim as tary tu m nori m us net fiziškai perkelti iš didm iesčio šurm ulio į ram ią, jaukią m ieste­ lio atm osferą, kur gyvenim as teka natūralia, nuo am žių nustatyta vaga. Regis, dar visai neseniai iš tokio m ažo provincijos m iestelio nuobodžios kasdienybės svajojo ištrūkti A. Čechovo seserys Prozorovos („Trys seserys“), jos veržėsi į Maskvą, į didm iestį, kur kaip pasakoje turėjo prasidėti gražus ir prasm ingas gyvenim as. O štai dabar, x x amžiaus pabaigoje, nusivylę didmiesčių civilizacija, mes vėl ilgimės m ažų m iestelių ramybės, žmogiško artum o, šilum os (plg. S. Šaltenio „Škac, mirtie...“, F. Felinio „Amarcord“, V. Rasputino „Atsisveikinimas su M atiora" ir kt.). Su m eile kuria režisierius G. Padegim as Grouverso Kornerso kasdienybės idiliją. Provincialūs, senam adiški, kartais tru p u tį juo­ kingi pjesės personažai yra šilti, jautrūs, alsuoja m eile artim ui. Svajinga, žavi m isis Gibs — R. Staliliūnaitė, ne m ažiau žavi, tik gal kiek praktiškesnė m isis Veb — N. Lepeškaitė — tūkstančius kartų „be isterikos“ gam ina savo šeim ynom s pusryčius, pietus, vakarienę. fautrus Džordžas Gibsas — R. Vaidotas, — nuėjęs spektaklyje ilgą kelią nuo linksm o, nerūpestingo beisbolo žaidėjo iki gilaus praradim o skausm o, n et pravirksta suvokęs, kad buvo neatidus m otinai, leisdam as jai pačiai kapoti m alkas (!). Pareigingas, rim ­ tas daktaras Gibsas — A. Masiulis — yra taip pat atsidavęs savo šeim ai ir ligoniams, kad nenori niekur išvažiuoti iš savo gimtojo m iestelio, neb en t tik į jav pilietinio karo istorines vietas, o tru ­ pu tį savo žm onos prisibijantis m isteris Vebas — V. Valašinas — didžiuojasi, kad Grouverso Kornerso gyventojai, nors ir negali pasigirti kultūra bei žymiais žm onėm is, bet užtat „moka džiaug­ tis saule, kai ji rytais pateka už kalno“ ir „stebėti paukščius, apie

3 2 2

PR IE D A I

kuriuos daug žino“. Net bažnyčios vargonininkas Saimonas Stimsonas — L.Zelčius, įnešantis mažą disonansą į m iestelio h arm o­ niją savo slaptu pam ėgim u išgerti, nepasitenkinim u, troškim u išsiveržti (jis net po sceną vaikšto kreivėmis, ir jo kiek prigesusios akys ilgesingai žvelgia į nem ato m u s tolius), jos nesugriauna, o naivūs riboti choro dalyviai (D. Grincevičiūtė, D. Juronytė, A. Mac­ kevičiūtė, M. Šablauskaitė, G.Tolkutė, A. Tarasevičius, R. Žirgulis ir, aišku, m isis Soums — R. Varnaitė, tokia juokinga, geranoriška, m okanti, kas taip reta, pasidžiaugti ir svetim ais džiaugsmais), su tokiu įsijautim u tyliai giedantys senas autentiškas evangelikų giesm es (kom pozitorius V. Bartulis):

Palaimintas ryšys, kuris jungia mus tvirtai, Vienas kito mes vargus ir skausmą nešame, Dažnai nurieda ašara, Dėlei draugų varge, — perkelia Grouverso Kornerso kasdienybę į amžinybės dim en­ siją ir pripildo scenos erdvę švelnaus graudulio dėl prarasto žm o­ niškumo, artim o meilės. Atrodo, kad pats režisierius G. Padegimas ir Kauno dram os teatro aktoriai džiaugėsi Grouverso Kornerso ra­ mybe, kurios tu rb ū t dažnai pasigenda gyvenim e ir scenoje. Tačiau T. Vailderio pjesėje ir G. Padegim o spektaklyje m iestelio kasdienybės idiliją nuo pat pradžių tem do m irties šešėlis. Pjesės dram atizm ą pabrėžia Režisieriaus m ąstym o procese vis labiau ryškėjantis žmogaus būties tragizm as, am žina gyvybės ir m irties priešprieša. Dar tik pradėjęs p ristatin ėti žiūrovam s G rouverso Kornerso gyventojus Režisierius — G. Padegimas jau žino, kad lai­ m inga paauglė Emilė Veb mirs, gim dydam a antrą vaiką, kad gabus berniukas, laikraščio pardavėjas Džo Krouelis žus Pirm ajam e pa­ sauliniam e kare, kad į Amerikos provincijos miestelį greit įsibraus audringas x x amžius, nešantis su savim ne tik m okslinės m inties polėkį, fantastišką technikos progresą, bet ir žmogiškų vertybių devalvaciją, nebūties grėsmę.

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 2 3

Dram atišką gyvybės ir m irties priešpriešą režisieriaus G. Pade­ gim o spektaklyje vykusiai pabrėžia kontrapunktu kuriam os m i­ zanscenos ir vaidm enys. Misis Gibs — R. Staliliūnaitė su šypsena sveikina per nam elio langą saulėtą rytą, o Režisierius G. Pa­ degim as tuo m etu kalba žiūrovams apie jos ankstyvą m irtį; m ė­ nesienoje supasi Džordžas ir Emilė, išgyvendam i dar nesuvoktą pirm osios m eilės nerim ą ir džiaugsm ą, o choras pirm oje parterio eilėje ilgesingai gieda:

Ar kuomet mes susitiksim Krištolo upės pakrašty, Vienas kitam ar ranką duosim Laimės amžinos šalyL Be perdėtos egzaltacijos, kurios dar pasitaikydavo prem jeri­ niuose spektakliuose, Emilė Veb — J. Onaitytė net laim ingiausio­ mis gyvenim o akim irkom is jaučia jai pačiai nesuvokiam ą ateities baimę, o gal m irties nuojautą... Tokių pavyzdžių yra daug. Bet, deja, išduoda režisierių G. Padegim ą tiktai aktorius G. Padegim as. Jo polinkis idealizuoti ir m okyti suteikia patraukliai Grouverso Kornerso idilijai naivaus sen tim en talu m o ir m onotonijos atspalvį, sprendžiam os sudėtingos būties problem os supaprastinam os, o svarbiausia — dram atiškas m ąstym o procesas tam pa rezultaty­ vus ir neatlaiko Režisieriaus vaidm eniui uždėto filosofinio krūvio. Nepalaiko aktorius G. Padegim as ir režisieriaus G. Padegim o poetiškos, apibendrintos spektaklio stilistikos. Drąsiai panaudo­ dam as suteiktą jo vaidm eniui improvizacijos laisvę, jis nuoširdų, betarpišką bendravim ą su žiūrovais dažnai paverčia didaktiniu pam okym u, o kartais n et lengvu konferansu. (30-ame spektaklyje jis net skelbė „Žalgirio“ kom andos krepšinio rungtynių, tu o m etu vykusių Kaune, eigą ir rezultatus.) Tačiau grįžkime prie pagrindinių spektaklio akcentų, kurie ryš­ kėja tiktai trečiajam e veiksme. Tik čia pradedi suvokti Grouverso Kornerso idilijos tikrąją prasm ę.

3 2 4

P R IE D A I

Yra dalykų, kuriuos visi žinom, bet nedažnai pagalvojom apie juos. Visi žinom, kad kažkas yra amžina. Ir tai ne namai, ir ne vardai, ir ne žemė, ir ne žvaigždės... Kiekvienas širdies gilumoje žino, kad yra kažkas amžina, ir tai siejasi su žmogumi. T.Vailderis Iš am žinybės pozicijų žvelgdami į savo žemiškus džiaugsm us, rū­ pesčius ir vargus, Režisierius (G. Padegimas) ir jau m irę Grouverso Kornerso gyventojai visai nėra linkę idealizuoti gyvenimo, ir kas svarbiausia, jokiu būdu nenori į jį sugrįžti. „Pasirodo, iš kurios pu­ sės besiartintum prie žm onių paderm ės, susiduri su klodų klodais visokiausių n esąm o n ių “, — su skausm u konstatuoja Režisierius (G. Padegimas). Pilnas rezignacijos (kiek visažinės išm inties yra jo pom irtinėje kaukėje!) Saimonas Stimsonas — LZelčius — tvirtina, kad gyventi — reiškia „blaškytis nežinios miglose, kilti ir kristi, try­ piant jausm us tų... tų, kurie aplink tave... Gaišti, eikvoti laiką, lyg tu rin t m ilijoną m etų. Tik ką m irusi Emilė Veb — J. O naitytė — pa­ sibaisėjusi bėga n et iš savo laim ingiausio dvyliktojo gim tadienio atgal į am žiną kapų ramybę, norėdam a greičiau užm iršti žem ę ir visus gyvuosius, kurie net nespėja „pažiūrėti vienas į kitą“, suvokti savo laim ės akim irkų. Visa trečiojo veiksm o statika (susiliejanti su gamta, dangum ir visata, kapinių ram ybė, sustingusios m irusiųjų kaukės, jų tylus m onotoniškas šnibždėjim as) priešpastatyta žemiško gyvenim o skausm ui ir kančių beprasm ybei. Kai pavargęs, sulinkęs po vieni­ šum o našta daktaras Gibsas — A. Masiulis padeda gėlę ant velionės m isis Gibs — R. Staliliūnaitės — kapo, jam gyvenim as nebemielas, ir kai Džordžas — R. Vaidotas, taip sunkiai atsiplėšęs nuo žm onos kapo, grįžta į gyvenim ą, į Grouverso Kornerso kasdienybę, m es jam nepavydim , nes žinom , kad dar kiek paviešėjęs šioje ašarų pa­ kalnėje, jis irgi suras ram ybę tik Grouverso Kornerso kapinėse. Ir vis dėlto T. Vailderio pjesė ir G. Padegim o spektaklis teigia ne m irtį, o gyvenimą. „Prieš užgesdam a, aušrinė žvaigždė visada

R

E

C

E

N

Z

I J

O

S

3 2 5

suspindi nepaprastai ryškiai, ar ne?“ — pabrėžia spektaklio pra­ džioje Režisierius (G. Padegimas). Mirties akivaizdoje sužėri visom spektro spalvom ir Grouverso Kornerso kasdienybė, o kiekviena, net pati nereikšm ingiausia gyvenim o akim irka pasidaro neįkai­ nojam ai brangi. Gilus T.Vailderio pjesės tragizm as ir kartu paradoksalus op­ tim izm as išryškėja bene kulm inacinėje Emilės — J. Onaitytės — atsisveikinim o su gyvenim u scenoje: „Sudie. Sudie, pasauli! Sudie, Grouverso Kornerso miesteli... Mama, tėveli. Sudie laikrodžio tiksė­ jimui... ir m am os saulėgrąžoms. Ir pusryčiams, ir kavai... ir miegui... ir pabudim ui“ — šaukia ji desperatiškai ir pajunti, koks brangus tau gyvenim as ir koks beprotiškas pasaulis, kuriam e žm onės, ne­ suprasdam i unikalios, nepakartojam os gyvenim o vertės, žudo vienas kitą ir naikina pasaulį. Taip, „reikia mylėti gyvenimą, kad jį turėtum , ir reikia turėti gyvenimą, kad jį m ylėtum “, — teigia reži­ sierius ir aktorius G. Padegimas. Nei T.Vailderio pjesė, nei G. Padegimo spektaklis neišsprendžia am žinų būties mįslių. Bet m es tikim e, kad „kiekvieno žmogaus gi­ liausioj gelmėj yra kažkas am žina“. Bet kas? Mirusieji Grouverso Kornerso gyventojai, nujunkdam i nuo žemės, laukia atsakymo. T. Vailderis m ano, kad „yra gyvųjų žemė ir m irusiųjų žemė, ir tiltas tarp jų — tai meilė, vienintelė prasm ė, vienintelis išganym as“. Daug klausim ų kelia T. Vailderio pjesė ir G. Padegimo spektaklis „Mūsų m iestelis“. Bet viena aišku: m um s duotas tik vienas gyve­ nimas, ir gyvenam e m es visi „mūsų m iestelyje“. O m iestelis — tai yra ir konkreti vietovė — m ūsų gimtinė, ir m otina Žemė, kuri visus m us m aitina, ir tas per am žius sukrautas dvasinis turtas, ir m ora­ linės vertybės, ant kurių laikosi žm onija ir pasaulis.

TEKSTAI

IR P A S I S A K Y M A I

Nepasakytas žodis7

Baigėsi pirm asis steigiamasis m ūsų Sąjūdžio suvažiavimas. Praėjo be galo reikšm ingos Lietuvai dienos. Kiekviena valanda ir ištartas žodis buvo čia brangesni už auksą. Aš nesiryžau išeiti į tribūną, nors m an, kaip ir daugeliui sėdinčiųjų suvažiavimo salėje ar prie televizoriaus, prisikaupė daug ir įvairių neišsakytų m inčių per tuos kraupaus tylėjimo dešim tm ečius. Tačiau, išgirdusi pagarsintą m ano tautiečio, beje, ir ankstyvosios vaikystės draugo Dm itrijaus Kopelmano laišką Sąjūdžiui, pajutau, kad negaliu tylėti. Nutariau kreiptis į Gimtojo krašto redakciją su prašym u paskelbti tuos m ano neištartus žodžius. Gerbiamieji, būti laisvu yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos ta u ­ tos neginčijam a teisė. Teisė, laim ė ir atsakom ybė. Be jos, kaip čia buvo gražiai pasakyta, „žmogėnas netaps žmogum i, o bendrija — tauta". Tačiau laisvė yra sąlygojama ne tik išorinių sąlygų ar politinių sistem ų (nors jų svarbos paneigti taip pat nederėtų), ji slypi pačioje žmogaus dvasioje, jo širdyje. Pasaulio valdovai dažnai tapdavo savo tu rtų ir valdžios vergais, o tūlas grandinėm is surakintas kalinys jautėsi esąs laisvas. Tokių pavyzdžių nem ažai pateikia ir m ū sų netolim a praeitis. 7 Gimtasis kraštas, 1988 1110-16, p. 6.

T

E

K

S

T

A

I

I R

P

A

S

I

S

A

K

Y

M

A

I

3 ^ 7

Hitlerinės okupacijos m etais, kada žydas prarado ne tik laisvę, bet ir teisę gyventi, daugelis lietuvių stojo gelbėti savo kraštiečių. Be abejo, buvo ir kitokių atvejų. M ano m otina — Sofija VeisienėŠtrom aitė — buvo nužudyta Kauno vii forte. Mano m ylimą dėdę. didelį Lietuvos patriotą Jurgį Štromą, nukankino pirm om is karo dienom is „Lietūkio“ garaže. Visa tai — stresinės krašto būsenos pa­ sekmė, tragiška ir negrąžinama. Likusi našlaite, aš patekau į Kauno getą. Išsigelbėjimo neieškojau. Bet jis atėjo. Pagalbos ranką m an ištiesė Kudirkos Naumiesčio vargonininko Bagdonavičiaus šeima, kuriem s dorovė visada buvo aukščiausioji būties vertybė. Onutė Bagdonavičiūtė-Strim aitienė ir jos vyras Lietuvos karininkas ve­ lionis Juozas Strim aitis (jav) parūpino m an oficialų dokum entą — tapau... M arijampolės gimnazijos direktoriaus dukterim i Treigyte Irena, d. Felikso, pervežė iš Kauno į Vilnių ir nuolat globojo. Vilniuje gyvenau pas chirurgą Praną Bagdonavičių (jav), velionę Mariją M eškauskienę. M ano an tra m otina tapo a. a. Stefanija PaliulytėLadigienė. Ji buvo našlė, turėjo šešetą vaikų, trūko maisto, bet aš likau jos šeimoje net ir po karo iki jos suėm im o 1946 m. kovo mėn. Mane rėm ė Šv. Igno bažnyčios klebonas kunigas N. Skurkis, velionė m edicinos sesuo M. Kubiliūtė, Subačiaus g. lopšelio direktorius daktaras Rudaitis. Apie tai dar būtina daug kalbėti ir rašyti. Deja, gerbiamos, be kita ko, nem ažai žydų išgelbėjusios velionės S. Bin­ kienės sudarytoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ („Mintis“, Vilnius, 1967 m.) nepavyko paskelbti m ano ir daugelio kitų prisim inim ų, nes, kaip teisingai pastebėjo D. Kopelmanas, tarp gelbėtojų buvo itin daug kunigų, tikinčiųjų, tariam ų „liaudies priešų“. M inėti jų tada geru žodžiu buvo nevalia. Jaučiu pareigą šiandien, tom is dva­ sios apsivalym o ir pakilim o dienom is, prisim inti taip brangius man, ir tu rb ū t ne tik m an, žmones. Tebūnie amžinas jų atm inim as. Taip, tūkstančiui beginklių žm onių nužudyti užtenka kelių vyrų su autom atais. Ir jie niekuo nerizikuoja, išskyrus savo sielą. Vienam žm ogui išgelbėti kartais reikia daugelio žm onių pasiaukojim o ir neišpasakytos dvasios stiprybės.

328

PR IE D A I

Kiekviena tauta turi ir šventųjų, ir budelių. Neapkęsti tautos, kal­ tin ti tau tą galima tik apakus. Kaltas visada konkretus žmogus. Tik kažkodėl itin skaudu, kai budeliu tam pa tavosios tautos atstovas. Ir šiandien m ūsų priešas ne kuri nors tauta, o įvairialypiai fana­ tikai, stagnatai, stalinistai, visiškai nepriklausom ai nuo jų tautybės. Ir kaip svarbu tatai suvokti m ūsų respublikos piliečiams — lietu­ viams, rusam s, lenkam s, žydams, baltarusiam s, ukrainiečiam s ir kitiem s — tam , kad iš niekieno pusės niekados Lietuvos žemėje n e b ū tų daugiau liejam as kraujas. Išsivaduokim iš neapykantos, išgirskim vieni kitus, apsijunkim bendram mylimo krašto labui. Mes jam e gim ėm ir augom . Kito krašto pasaulyje, kuris bū tų m ūsų gim tinė, m es neturim e.

Holokaustas m ano gyvenim e8

Gerbiam as Bernardinų bažnyčios klebonas brolis Arūnas m anęs prieš kiek laiko paklausė: „O ką, Irena, jūsų gyvenim e reiškia h o ­ lokaustas?“ Tai labai asm eniškas klausim as ir todėl bandysiu į jį atsakyti irgi kiek galim a asm eniškiau. Galvoju apie tai jau kelis m ėnesius. Žinau, kad iš karto po karo instinktyviai vengiau prisi­ m inim ų. Jie buvo nepakeliam i. Juk netekau m otinos, kuriai buvo tik 35 m etai, senelių, visos savo tėvų kartos, begalės draugų ir pažįs­ tam ų. Jų žūtis niekuo nepaaiškinam a ir tu o labiau nepateisinam a. Iš kur staiga atsirado tiek žiaurumo? Nesupratau ir už ką pati buvau paženklinta, pažem inta ir m edžiojam a. Nesupratau, kodėl šis bai­ sus nusikaltim as ne tik prieš žydus, bet ir prieš visą žm oniją buvo pokario m etais iš esm ės nutylim as arba iškraipomas. Nuo visiškos nevilties m ane, m atyt, tuokart gelbėjo irta is nežm oniškais laikais sutiktas bei patirtas žm onių gerumas, pasiaukojimas. M ano atm in­ tin ypač įstrigo m otinos priešm irtiniai priesakai, kuriuos suprasti 8 Akiračiai, 2008 spalio-lapkričio mėn., p. 5.

T

E

K

S

T

A

I

I R

P

A

S

I

S

A

K

Y

M

A

I

3 2 9

ir įvertinti sugebėjau tik daug vėliau — visada gyventi su tiesa ir niekad nekeršyti. Niekad neužm iršiu savo gelbėtojų, gerbiam os Bagdonavičių ir Strimaičių šeimos, savo antrosios m otinos Stefa­ nijos Paliulytės-Ladigienės, taip pat daktaro Izidoriaus Rudaičio, panelės Marcelės Kubiliūtės ir daugelio kitų. Visi jie rizikavo savo ir savo vaikų gyvybėmis gelbėdam i m ane. Apie kiekvieną iš jų ga­ lėčiau parašyti poem ą, šiandien Bernardinų bažnyčioje dar kartą žemai lenkiu galvą jų atm inties vardan. Šitie žm onės ne tik išgel­ bėjo m ano gyvybę, bet, kas ne mažiau svarbu, padėjo m an išvengti neapykantos, nepasiduoti pykčiui, leido vėl patikėti žm onėm is. Tačiau aišku, kad ir kur ir kaip bėgčiau nuo šiurpių nacių oku­ pacijos m etų prisim inim ų, padaryti to neįstengiau. Jie nuolat iš­ kildavo ir iš m ano pasąm onės. Kaip galėčiau kitaip paaiškinti kad ir tokias detales: niekad negalėjau eiti į bendrą pirtį, kuri m an prim indavo dujų kamerą, visad buvau be galo laim inga turėdam a kuo pam aitinti savo vienturtę dukrelę Aliną, niekad negalėjau ir iki šiol negaliu išm esti net mažiausios duonos riekelės, o kai pam atau gatvėje num estą m aisto atlieką, būtinai pagalvoju, kad ji juk galėjo išgelbėti kokio nors holokausto ar gulago kalinio gyvybę... Turiu pasakyti, kad m ano pasąm onėje gulagas ir holokaustas kažkaip persipynė. Gulage buvo m ano antroji m otina. Iki šiolei negaliu ram iai kalbėti apie nepaprastai žiaurią m ano m otinos žūtį ir apie p. Ladigienės Sibire patirtas kančias. Pagaliau, pasiekusi garbų amžių, suvokiu, kad Holokaustas vi­ sada buvo ir liko manyje, kad jis didele dalim i lėm ė m ano gyve­ nim ą ir m ano vertybių form avim ąsi. Prisipažinsiu jum s atvirai, kad kuo toliau, tuo prisim inim ai vis ryškėja, vis dažniau išplaukia iš pasąm onės. Iki šiolei negaliu suprasti, kaip visa tai įvyko Euro­ poje, civilizuotam e pasaulyje, m ano gim tinėje Lietuvoje. Norėdama atsakyti į gerbiam o brolio Arūno klausimą, ką m ano gyvenim e reiškia Holokaustas, pasakyčiau, kad, praėjus daugiau kaip 6o-iai m etų po tų baisių įvykių, vis dar bandau suvokti, ko­ kios yra m ano išm oktos pamokos.

3 3 0

PRIED AI

Žinau, kad niekad n eužm iršiu žuvusiųjų, visada saugosiu jų atm inim ą, bet ir niekad neprim esiu savo skausm o kitiems. Kiek­ vienas žmogus, kad ir kokios tautybės ar tikėjim o jis būtų, pats form uoja savo santykį su Holokaustu. M an atrodo, kad H olokausto patirtis išmokė m ane: užjausti ir suprasti kitus, niekad nelyginti kančių masto. Kiekvienam jo kančia yra didžiausia; niekad negalvoti, kad kančia tau teikia kokias nors privilegijas, neįsijausti į aukos situaciją; niekad nieko nepaženklinti Dovydo žvaigžde ar kokiu kitu nacionaliniu, religiniu, etniniu simboliu, suteikiant jam žem inančią žm ogų prasm ę; niekad niekam nepadaryti to, kas buvo padalyta m an; niekad nekaltinti tautos už atskirų žm onių ar net valdžios padarytus nusikaltim us. Supratau, kad, n o rin t toliau gyventi, reikia išm okti m ylėti ir atleisti, nors kartais tai tikrai nėra lengva... Visko čia neišsakysiu. Norėčiau užbaigti savo tru m p ą žodį egzilyje gyvenusios lietuvių dailininkės ir skulptorės a. a. Elenos Gaputytės žodžiais iš jos pra­ tarm ės lietuvių ir anglų kalbom is išleistai Dalios Grinkevičiūtės knygai „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Ta knyga-albumas pasirodė su Elenos Gaputytės instaliacijų nuotraukom is, kuriose ji gausiai naudojo baltus akmenėlius, žvakes, žiburėlius. Jos žodžiais tariant, jie yra „taikos, am žinos vilties ir am žino gyvenim o sim boliai“. Toliau cituoju Elenos žodžius: „Tos degančios žvakės yra p rim i­ nim as, kad žm ogaus kelias yra atleidimo kelias ir tai vienintelis

kelias į gyvenimą..." Nežinau, gerbiam as broli Arūnai, ar atsakiau į Jūsų klausim ą, į kurį kažin ar sugebėjau atsakyti net pati sau...

Trumpas žodis, pasakytas Bernardinų bažnyčioje 2008 m. rugsėjo 23 d. per p a x et Bonum festivalį.

T

E

K

S

T

A

I

I R

P

A

S

I

S

A

K

Y

M

A

I

3 3 *

Ar jm a n o m a litvakų kultūros tąsa Lietuvos žem ėje?9

Frankfurto knygų mugė, 2002 m. Kalbu iš savo asm eninės perspektyvos. Nesu istorikė, bet esu litvakė. H olokaustas yra litvakų genties pabaiga Lietuvos žemėje. Hitlerinės okupacijos m etais (1941-1944) ji buvo fiziškai išnaikinta istorinėje litvakų teritorijoje, t. y. šiandieninėje Lietuvoje, Baltaru­ sijoje ir Kurliandijoje (Latvija). Po H olokausto Lietuvoje liko apyti­ kriai vienas iš dešim ties čia gyvenusių žydų. Antroji sovietų okupacija (1944-1990) dar gyvų likusių litvakų fiziškai nebelietė, bet beveik 50 m etų naikino jų dvasią, kultūrinį palikimą: griovė pastatus, sinagogas, naikino kapines, uždarė vi­ sas žydų mokyklas ir m uziejus, nedegino, bet įsakė į m akulatūrą atiduoti jidiš ir hebrajų kalba išlikusias knygas bei periodiką, žydų spauda buvo iš viso uždrausta... Ilgaamžė žydų istorija Lietuvoje, įskaitant Holokaustą, buvo arba nutylim a, arba falsifikuojama pa­ gal to m eto politinius ir ideologinius reikalavimus. Paskelbus Lietuvos N epriklausomybę 1990 m etais, klojant nau­ jos, dem okratinės valstybės ir visuom enės pam atus, teko neišven­ giamai atsigręžti į netolim ą praeitį. Pasirodė, kad viena sunkiausiai sprendžiam ų problem ų yra Holokausto vertinim as ir su tu o su­ siję lietuvių ir žydų santykiai. Jaunai, besikuriančiai valstybei teko susidurti su itin skausm inga tiesa — dalis lietuvių dalyvavo žydų žudynėse. Tai padalyti buvo nelengva dėl visos eilės priežasčių: Holokaustas neužsifiksavo kolektyvinėje lietuvių tautos atm in ­ tyje (prof. Egidijaus Aleksandravičiaus teigimu), jį užgožė gulagas, nuo kurio itin skaudžiai nukentėjo lietuvių tauta. Tiesa, ir žydai, bet tai tary tu m liko nepastebėta. įsisenėję antisem itiniai stereotipai, ypač kad žydai kalti dėl so­ vietinės okupacijos ir visi yra kom unistai, kad kai kurių lietuvių dalyvavimas žydų žudynėse — tai kerštas už išduotą tėvynę. 9 I. Veisaitės asmeninis archyvas. Originalas, mašinraštis.

3 3 2

PRIED AI

Atgavus Nepriklausom ybę ir atstatant savo valstybingum ą, sie­ kiant užim ti deram ą vietą tarp Europos tautų, ne taip jau lengva buvo kalbėti apie Lietuvos žydų katastrofą. Tai atrodė visai nesu­ derinam a su m ūsų mitologizuotos ir heroizuotos istorijos tradicija (pasak Alfonso Eidinto), beje, būdinga ir kitom s tautom s. Teko atstatyti įvykius, patikrinti faktus ir skaičius, išanalizuoti juos ir vertinti. Šia prasm e padaryta labai daug ir tas darbas in­ tensyviai tęsiamas, ypač m ūsų viduriniosios kartos istorikų, kuo toliau, tu o vis drąsiau pripažįstant tragišką negrąžinam os žydų katastrofos realybę ir suvokiant, kad tai, kas įvyko Lietuvoje, tegul ir nacių okupacijos m etais, yra ir lietuvių problem a (ir Vytauto Landsbergio teigimu). Besigilinant į Holokausto istoriją ir jos pasekmes, dėsningai vis dažniau iškildavo klausim as — ką gi mes esam e praradę, kas buvo tie litvakai, koks jų vaidm uo Lietuvos istorijoje, koks yra jų kultū­ rinis palikim as ir ką jis m um s reiškia šiandien. Trum pa retrospekcija: litvakais, anot Judaikos enciklopedijos, jidiš kalba vadinam i Lietuvos žydai, xvi a. apsigyvenę istorinėje Lietuvoje, t. y. ldk, kurios teritorija išeina už Lietuvos Respublikos sienų, apim dam a ir šiandieninės Baltarusijos, Kurliandijos (Latvija) ir šiaurės Lenkijos žemes. Litvakų kultūra susiformavo xvii- xviii a. Litvakus jungia jidiš kalba, literatūra, religinė m isnagdų pakraipa, jie garsėjo savo religinėm is m okyklom is — ješivomis, rabinais, o nuo x ix a. savo pasaulietine kultūra ir m enais. M ano trum po pranešim o rėm uose neįm anom a detaliau aptarti religinės ir sekuliarinės kultūros apraiškų. (Smulkiau su litvakų is­ torija galima susipažinti specialiai Frankfurto mugei išleistoje Jono M orkaus knygutėje „Jerusalem of Lithuania“10). Tenorėčiau pri­ m inti, kad Lietuva yra visuotinai pripažinta litvakų religinės ir pa­ saulietinės kultūros lopšiu, o Lietuvos sostinė Vilnius — Lietuvos 10 Jonas Morkus, The Jerusalem of Lithuania. The History and Culture of the Litvaks, Vilnius: Organisation Committee Frankfurt, 2002.

T

E

K

S

T

A

I

I R

P

A

S

I

S

A

K

Y

M

A

I

3 3 3

Jeruzale. Tai poetine form a tobulai išreiškė žinom as, tragiško li­ kimo žydų poezijos klasikas, sovietų sušaudytas 1937 metais, Moišė Kulbakas. 1926 m etais jis sukūrė vieną gražiausių eilėraščių apie Vilnių — m iestą, kuriam e žydai yra giliai įleidę šaknis ir kuris įsi­ skverbęs į jų dvasios m etafizines gelmes.

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, Apipintas kerpėm ir samanom pilkom; Kiekviena siena —pergamentas, kiekvienas akmuo — šventas raštas, Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia, Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes. n Bet grįžkime prie pradžioje iškelto klausim o — ar įm anom a šio unikalaus litvakų paveldo tąsa x x i a. Lietuvoje ir kokios tam prie­ laidos? Žinia, kad litvakų Lietuvoje beveik neliko. Iš apytikriai 4 0 0 0 čia dabar gyvenančių žydų tikrų litvakų yra gal vienas ketvirtis, be to, tai yra gerokai pagyvenę žmonės. Tiesa, yra išlikęs litvakų m ateria­ linis ir dvasinis paveldas: tuščios sinagogos, bendruom eniniai pa­ statai, namai, m iestelių išplanavimas, išliko dalis dvasinio paveldo hebrajų ir jidiš kalbom is — knygų, spaudos, am atininkų darbų ir kito. Ar visa tai svarbu išsaugoti ir panaudoti šiandienos Lietuvoje, kuri yra paliesta globalizacijos proceso ir žengia į Europą? Bandysiu atsakyti į šį klausim ą iš dviejų pusių — iš etninių Lie­ tuvos žydų ir etninių lietuvių pozicijų. Etninių žydų poziciją tu rb ū t aiškiausiai išsakė Lietuvos žydų bendruom enės pirm ininkas dr. Simonas Alperavičius, sakydamas: „Mes esam e pripažinti kaip viena aktyviausių žydų bendruom enių Rytų Europoje ir prašau nelaidokite m ūsų be laiko.“ Iš tiesų, Lietu­ voje yra susikūrusios net kelios žydų bendruom enės, jos aktyviai 1 11 Vertė Alfonsas Bukontas.

3 3 4

p r i e d a i

veikia ne tik socialinėje plotm ėje, bet ir kultūros, švietim o srityse. Keturiomis kalbom is leidžiam as žydų laikraštis Lietuvos Jeruzalė. Vilniuje yra Šolomo Aleichemo vardo žydų gimnazija, veikia vaikų darželis, klubai, Valstybinis Gaono vardo žydų muziejus ir toleran cijos centras, prie Vilniaus universiteto yra įsteigtas Stateless Cul­ ture Centre ir Jidiš institutas, jau ketverius m etus vasarą rengiam i jidiš kursai, į kuriuos susirenka studentai iš viso pasaulio. Nacio­ nalinėje M artyno Mažvydo bibliotekoje veikia Judaikos skyrius, kuriam e saugomas, sistem inam as ir tyrinėjam as per stebuklą iš­ likęs litvakų dvasinis paveldas — knygos ir spauda. Už tą stebuklą turim e būti dėkingi buvusiam knygų rūm ų direktoriui p. Antanui Ulpiui. Jis nepakluso sovietinių instancijų įsakym ui atiduoti visą 1949 m. Žydų m uziejuje sukauptą raštiją į m akulatūrą, paslėpė ją jo dispozicijoje esančioje Šv. Jurgio bažnyčioje, kuri buvo paversta Knygų rūm ų sandėliu. Nacionalinės bibliotekos Judaikos skyrių jau beveik keturiolika m etų tvarko Fira Bramson-Alpernienė, kurią Vokietijoje jau daug kas pažįsta. Vilniaus savivaldybė kartu su Žydų m uziejaus ir tolerancijos centro direktorium i p. Em anueliu Zingeriu planuoja Vilniuje atstatyti senųjų žydiškų kvartalų fragm entus. Tuo klausim u jau priim tas Vyriausybės nutarim as. Litvakų kultūros tradicijas vienaip ar kitaip tęsia ir daugelis iški­ lių m enininkų — kompozitorius Anatolijus Šenderovas, dailininkai Adomas Jacovskis, Ada Skliutauskaitė, Solomonas Teitelbaumas, rašytojai Grigorijus Kanovičius, Icchokas Meras, tiesa, dabar gy­ venantys Izraelyje, ir kiti. 2001 m etais Lietuvos žydų bendruom enės iniciatyva Vilniuje buvo sušauktas viso pasaulio litvakų bendruom enės kongresas, su­ silaukęs didelio dėm esio ir tarytum parodęs, kad litvakai dar gyvi. Bet, m ano m anym u, negalim a tu rėti per daug iliuzijų. Kaip jau m inėjau, Lietuvoje liko m ažai litvakų, daugum a jų yra garbingo am žiaus sulaukę žm onės. Jaunesni litvakai yra labiau orientuoti į Izraelį ar kitas Vakarų šalis ir nelabai dom isi litvakų tradicijų iš­ saugojim u ar jų tąsa Lietuvoje.

T

E

K

S

T

A

I

I R

P

A

S

I

S

A

K

Y

M

A

I

3 3 5

Kas dėl religinio litvakų paveldo Lietuvoje, tai jo tradicija a t­ rodo jei ne visai nutrūkusi, tai bent gerokai pasikeitusi. Vilniuje aktyviai veikia tik Chabad Liubavich, atstovaujantys rytų litvakų chasidinei tradicijai, kuriai taip ryžtingai pasipriešino Vilniaus Gaonas x v m amžiuje... Blaiviai žiūrint ir didžiai vertinant tai, kas vyksta dabar, visgi tektų pasakyti, kad litvakų kultūros tąsa Lietuvoje ateities neturi. N eįm anom a atgaivinti kultūros, kai nebėra joje gyvenusių žm o­ nių, o tie, kurie išliko, gyvena jau visai kitam e pasaulyje ir terito­ rine, ir dvasine prasme. Dauguma jų, ypač jaunesniųjų, nebem oka jidiš kalbos. Šiandien litvakų kultūros likimas Lietuvoje didele dalim i pri­ klauso nuo etninių lietuvių požiūrio į ją. Koks gi jis yra? Visų pir­ m a — nevienalytis. Oficialiame, valstybiniam e lygmenyje darom a tikrai nemažai: rūpinam asi litvakų paveldo išsaugojim u, rem iam os žydų valsty­ binės institucijos, bendradarbiaujam a su išlikusia žydų bendruo­ m ene, ji yra gerbiama. Daug ką esu jau sum inėjusi. Akadem iniam e lygmenyje ledai tikrai jau pralaužti. Litvakų pa­ veldas vis dažniau vertinam as kaip integrali Lietuvos kultūrinio paveldo dalis. Išleista nem ažai knygų, straipsnių žydų istorijos tema, sukurta dokum entinių filmų, parengta m okomoji medžiaga. Lietuviai pradėjo kiek aktyviau dom ėtis jidiš ir hebrajų kalbomis. Ir vis dėlto tai dar tik pradžia. Tenka pripažinti, kad ir akadem iniam e lygmenyje Holokausto studijos vis dar dom inuoja. Deja, į lietuvių tau to s m en ta litetą litvakų kultūros paveldo reikšm ė skverbiasi lėčiau. Ne taip lengva įveikti „svetim o“ sin­ drom ą, kuris yra giliai įsiskverbęs į tautos atm intį ir sąm onę. Bet ir čia galim a atsekti prasidedančius pokyčius. Užtektų pam inėti

nvo „Atminties nam ai“ veiklą. Čia jau trečius m etus skelbiamas konkursas tem a „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“. Jame dalyvavo šim tai m okinių iš visos Lietuvos, savarankiškai susi­ pažinę su litvakų praeitim i. Išleista jų rašinių knyga. Suaktyvėjo

3 3 b

P R I E D A I

mokyklos, muziejai. Kėdainiuose, buvusios sinagogos patalpose, įsteigtas M ultikultūrinis centras, kuris skirs ypatingą dėm esį ir savo regiono žydų istorijai. M ano laikas baigėsi, bet atsakym o Jūs iš m anęs nesulaukėte. Aš jo neturiu. Grynai asm eniniu m ano požiūriu, litvakų kultūros išnykimas Lietuvos žemėje yra įvykęs faktas ir jos gyva tąsa čia, kaip ir bet kur kitur, — nereali, nors pasaulyje gyvena nemažai litvakų palikuonių. Tačiau jie jau atitrūkę nuo savo šaknų, gyvena kitoje kultūrinėje terpėje ir kito amžiaus kontekste. Daugum a jų net nem oka kalbėti gražia litvakų jidiš kalba. Tačiau realu ir, m ano m anym u, būtina bū tų išsaugoti, tyrinėti ir integruoti unikalią litvakų kultūrą į Lietuvos kultūrinį kontekstą, ir gal ne tik Lietuvos. Esu giliai įsitikinusi, kad litvakų paveldas yra ne tik etninių litvakų nuosavybė. Jis tu rė tų būti plačiai studijuo­ jam as kaip ir senovės graikų ar rom ėnų kultūra. Mes n eturėtum e šių dienų globaliame pasaulyje jaustis ir laikytis izoliuotai. M ano svajonė, kad Vilnius vėl tap tų tarp tau tin iu litvakų studijų centru, koks jis buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Tikiu, kad tai prisidėtų prie m ūsų globalinio pasaulio hum anizacijos, o lietuvių kultūros kontekste — prie m ūsų krašto dvasinio praturtėjim o. p. s. Šis tekstas — m an o kalba, pasakyta per Frankfurto knygų m ugėje vykusią diskusiją „Litvakų paveldas: kultūrinė atm intis ir dabartis“. Diskusiją m oderavo profesorius Egidijus Aleksandravi­ čius. Be m anęs, joje dar kalbėjo profesorius Stefanas Schreineris (Vokietija), rašytojas Krzysztofas Czyžewskis (Lenkija) ir Užsienio reikalų vicem inistras Justas Paleckis (Lietuva). Profesorius Stefanas Schreineris trum pai supažindino su litvakų istorijos bruožais. Man ypač aktuali pasirodė jo m intis apie x v m a. litvakų patirtį derinant m odernų europietišką švietimą su senomis žydų tradicijomis. Tai klausimas, kuris m um s aktualus ir šiandien, globalizacijos akivaizdoje.

T

E

K

S

T

A

I

I R

P

A

S

I

S

A

K

Y

M

A

I

3 3 7

Rašytojas Krzysztofas Czyzewskis tvirtino, kad studijuoti ir in­ tegruoti žydų kultūrą galim a tik iki galo išsiaiškinus savo santykį su H olokaustu. Tam būtinas dialogas. Jis pats sakėsi jaučiąs pa­ lengvėjimą po garsiosios bcndranacionalinės diskusijos apie tra giškus įvykius Jedvabne, kur patys lenkai dalyvavo savo kaim ynų žydų naikinim e. Dabar, tvirtino K. Czyžewskis, kada tiesa yra galu­ tinai atskleista, jis gali drąsiai žiūrėti savo dialogo partneriam s — žydams — į akis. Užsienio reikalų vicem inistras J. Paleckis apibendrino atsikū­ rusios nepriklausom os Lietuvos valstybės pastangas įveikti žydų katastrofos pasekmes. Buvo keletas klausim ų ir iš publikos. Į vieną jų — ar vyksta Lie­ tuvoje tokio plataus m asto diskusijos Holokausto klausim ais kaip Lenkijoje — teko atsakyti m an. Kadangi m ano atsakym as į šį klau­ sim ą buvo m ūsų spaudoje12 pateiktas netiksliai, bandysiu jį atsta­ tyti iš atm inties kiek detaliau. Pasakiau, kad Lietuvoje buvo kitokia istorinė situacija, kad dis­ kusijos vyksta ir plečiasi, bet dar ne tokiu m astu kaip Lenkijoje. Kalbėdama apie dialogo būtinybę, pabrėžiau, kad dažu gehoren zwei — „reikalingos dvi pusės“, kitaip tariant, abipusis supratim as. Pati būdam a giliai įsišaknijusi Lietuvos žemėje litvakė, netekusi Holokauste savo 35-erių m otinos, m ylimo dėdės, m ylim ų tetų ir senelių, jauniausio pusbrolio ir daugelio kitų šeim os narių, lyg ir jaučiuosi tu rin ti teisę pasakyti kritišką pastabą ir savo gentainių adresu. Man dažnai atrodo, kad dalis žydų yra susikoncentravę tik į savo kančias, ir tai suprantam a, bet jie nėra pakankam ai jautrūs dialogo partnerių — lietuvių — išgyventai tragedijai. Kaip žinia, Molotovo-Ribbentropo pakto aukom is tapo ir etniniai lietuviai, ir etniniai žydai. Nenoriu čia lyginti Holokausto su gulagu, nes kančių m asto iš viso lyginti neįm anom a ir net am oralu. Bet šiandien dialogas 12 Lietuvos rytas, 2002 1012.

338

PR IE D A I

vyksta jau praėjus daugiau kaip penkiasdešim čiai m etų nuo katas­ trofos, su žm onėm is, kurie nedalyvavo Holokauste ir negali būti už jį atsakingi. Tai turėtų keisti dialogo intonacijas. Norint pasiekti istorinės tiesos pripažinim ą ir savitarpio supratim ą, būtina ne tik kaltinti, bet ir daugiau pasidom ėti, užjausti savo dialogo p a rtn e ­ rius, giliau suvokti jų situaciją Antrojo pasaulinio karo m etais ir šiandien, daugiau įvertinti pastangas drąsiai pažvelgti į akis tra ­ giškai istorijos tiesai. Tai nėra lengva. Bet, m ano giliu įsitikinim u, tik tokia pozicija paskatintų dialogą, suteiktų jam naują pagreitį ir m astą. Dažu gehoren zwei.

LAIŠKAI

Irenos Veisaitės laiškų, rašytų būsimam savo vyrui Grigorijui Kromanovui, ištraukos13 1971-04-25

Laba diena, Grigorijau! Netrukus prasidės premjera... Dar kartą linkiu Jums kuo didžiau­ sios sėkmės, m intim is esu su Jumis... Dabar galiu tesėti pažadą ir papasakoti Jums apie susitikim ą su Villard'u. Mačiau jį dukart: nedideliam e teatralų būrelyje ir kon­ certe. Ir abu kartus buvau priblokšta jo aristokratiškos išvaizdos, protingo veido ir nepaprastos kalbos kultūros — jos galėtų pavy­ dėti bet kuris m ūsų aktorius. Vykstant pokalbiui, Villard'ui buvo užduoti trys klausimai, į ku­ riuos jis labai išsam iai atsakė, nors stengėsi ne tiek atsakyti į kon­ kretų klausimą, kiek išdėstyti savo credo. Vienas iš opiausių klausim ų jam — klausim as apie politikų ir m enininkų santykius plačiąja prasm e. Villard'as m ano, kad jiems visais laikais buvo būdingi nesutaikom i prieštaravim ai ir kova. Jis su dideliu pasipiktinim u pasakojo, kaip Prancūzijos vyriausybė prieš kelerius m etus uždraudė Nacionaliniam e liaudies teatre sta­ tyti pjesę apie generolą Franco tik todėl, kad Prancūzijos užsienio

13 I. Veisaitės asmeninis archyvas. Originalas, rankraštis. Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko.

3 4 0

PR IE D A I

reikalų m inistras Michelis Debrė turėjo vykti j Ispaniją pasirašyti prekybos sutarties. Ir visa tai dėjosi de Gaulle’io, kuris kovojo su fašizmu, laikais! Vyriausybės kišim asis į repertuarą sm arkiai m uša per kišenę. Villard’as ilgai pasakojo, su kokiais finansiniais sunkum ais tenka susidurti teatro direktoriui. Matyt, jį seniai slegia ir šis klausimas. Kalbėdamas apie režisieriaus darbą Villard’as pabrėžė, kad labiau­ siai derėtų bijoti žodžio „amatas". Architektas gali statyti vienodus, geros kokybės nam us Paryžiuje, Vilniuje ir Kaune, bet režisierius negali statyti vienodų spektaklių. Jo darbas nenorm uojam as, ir jeigu žm ona, m eilužė ar žmonos, juokauja Villard’as, im a reikšti nepasitenkinim ą, jom s reikia ram iai atsakyti, kad laim ė — ne tik daryti vaikus. M oterys tokiais atvejais atkerta nenorinčios tapti vyriško egoizmo aukomis, ir tai revoliucija, bet ne politinė — bai­ gia pokštą Villard’as. Kalbėdamas apie darbą su aktoriais Villard’as pabrėžia du aspek­ tus: i) aktorius privalo nuo kojų iki galvos pažinti save, savo kūną, ir savo sielą. Čia labai naudingi jogos pratimai, 2) bet aktoriui reikia vengti egocentrizm o ir individualizmo. Būtina laikyti atvirą langą į išorinį pasaulį, o aktoriui tai — publika, sėdinti teatre. Reikia ugdyti lygybę teatro kolektyve, o tai Villard’o požiūriu ir yra socialistinė m eno sam prata. Tai reiškia, kad kovojam a su „žvaigždžių" sistem a. Režisierius tu ri vienodai gerbti visus akto­ rius ir dirbti spektaklyje su kiekvienu, nepriklausom ai nuo to, ar didelis jo vaidm uo, ar ne. Kaip pavyzdį jis pateikė Stanislavskį ir Nemirovičių-Dančenko, kurie, Villard’o nuom one, niekada nesi­ skaitė su autoritetais, o kur dabar, klausia Villard’as, Prancūzijoje ar Rusijoje galėtum rasti žmogų, kuris garsiam režisieriui ar akto­ riui išdrįstų rėžti — kad Jums nepasisekė. Kai kalba pasisuko apie Vakarų teatro krizę, Villard’as bandė paaiškinti jos priežastis visos visuom enės krize — tai liudija stu ­ d en tų protesto dem onstracijos 1968 m etais. Teatras turįs ieškoti kitų kelių, naujo kontakto su publika.

L

A

I Š

K

A

I

3 4 1

Kalbėdamas apie Avinjono festivalius Villard’as pabrėžė, kad jais nesiekiam a kom ercinių tikslų. Tai m enas, kūryba, eksperim entas. Tai ne visada patinka publikai, bet Villard’as nenorėtų, kad tas fes­ tivalis tap tų Teatro m uziejum i. Baigdamas Villard'as labai tem pe ram entingai ir su giliu įsitikinim u pasakė: „Nepasakiau jums nieko naujo, bet buvau su jum is visiškai atviras, nuoširdus — tai galbūt ir yra vienintelė vertinga m ano savybė.“ Matote, Grigorijau, parašiau Jums ištisą ataskaitą, jaučiu, kaip keiksnojate m ano braižą, bet labai stengiuosi rašyti kuo aiškiau. Villard’o koncertas buvo labai griežtas, be jokių išorinių efektų. Program oje — Cham fort'o anekdotai, Balzaco „Moters p o rtretas“, La Fontaine’o pasakėčios, ištraukos iš Voltaire’o ir Jekaterinos II susirašinėjim o, Guy de M aupassant’o, Hugo ir Renard’o. Villard’as geba sukurti kažkokią itin intym ią atm osferą: atrodo, kad jis kal­ basi tik su tavim i, pasakoja im provizuodam as, apm ąstydam as, niekada nepaleisdam as iš akių esmės, m inties. Išorinių vaidybos priem onių beveik nėra, ir vis dėlto viskas atliekam a nepaprastai kruopščiai. Dažniausiai skaito sėdėdamas. Šiek tiek nepateisinam a m an pasirodė tik tai, kad priešais save jis visą laiką turėjo tekstą ir nuolat į jį žvilgčiojo. M anau, taip daryti jis priverstas dėl silpstan­ čios atm inties. Jo duktė Dominique Villard apdovanota nepaprastu stiliaus pojūčiu. Man labiausiai patiko jos atliekam a La Fontaine’o pasakėčia — ji perskaitė ją kaip Comėdie-Franęaise aktorė: papras­ tai, logiškai ir nepaprastai grakščiai. Bet užteks apie tai, juk dabar vyksta prem jera, o aš jau rašau jos recenziją. Grigorijau, laukiu žinių, bet esu tikra dėl sėkmės. Asmeniškai dar norėčiau pridurti, kad Jūsiškė „Šventežerio“ interpretacija m an itin artim a, suprantam a, — vis dėlto ji tapo m an atradim u... Širdingi sveikinimai Jūsų m ieliem s kolegoms, ypač Lilijanai ir Kalju. Man liko tokie nuostabūs šilti prisim inim ai apie Taliną, iki šiol gyvenu m ūsų susitikim o nuotaikom is... Viso geriausio Jums, Grigorijau! Jūsų Irena.

3 4 2

PR IE D A I

1971-05-07

Laba diena, Grigorijau! Ką tik gavau Jūsų laišką. Be galo džiaugiuosi. Aš nieko apie jus nem aniau, Griša, aš tiesiog galvoju apie jus, ir m an tru p u tį liūdna, ir labai labai norėtųsi Jus pamatyti... Ant m ano durų kabo „Pūhajarv“ afiša — dėl to Talinas atrodo b ent truputėlį arčiau... Jūsų braižą įskaitau kuo puikiausiai, Bloko citata, kurios, beje, anksčiau nebuvau skaičiusi, m an iki skausm o suprantam a. Ji išreiš­ kia kaip tik tai, kas m ane jaudina „Hamlete“, „Don Kichote“, „Idiote“, Jūsų „Šventežeryje“, kurio negaliu pamiršti, taip pat ir m ano pačios gyvenime. Turiu prisipažinti, niekada nem aniau, kad Kazio pjesėje galima rasti tai, ką Jūs joje atskleidėte. Pjesė m an patiko, bet jos skaitymas netapo m an tikru poetiniu potyriu, o Jūsų spektaklis — taip. Ir apskritai, m ane labai jaudina nuostabus Jūsų gebėjim as suderinti gyvenim išką tikrum ą, paprastum ą su aukščiausios pra­ bos poezija. Aš myliu Bergmaną ir Jūs m an jį kažkuo prim enate. Daugvilienės paveikslo sprendim as m ano sąm onėje asocijuojasi su Bergmano „Komunijos“ pabaiga, kai pastorius Tomas išeina prie altoriaus ir tuščioje bažnyčioje vis tiek meldžiasi: „Šventas šven­ tas šventas Viešpats, visagalis Dievas...“, taip ir Daugvilienė valys šulinį... Labai įdom us m an pasirodė Jūsų Daktaras Balys Butrimas. Tai žmogus, atsidūręs „ribinėje situacijoje“, kuri atskleidė visą jo žodžių nepagrįstum ą, jo bejėgiškumą. Tiesa, m an buvo sunku pa­ gauti visus jo paveikslo niuansus, vis dėlto viskas jaudino, atrodė įtikinam a. Aš net negaliu racionaliai analizuoti Jūsų spektaklio, suvokiu jį „iš širdies į širdį“, ir net truputį nepaisydam a proto balso. Recenziją jau prieš keturias dienas įteikiau m ūsiškiam litera­ tūros savaitraščiui „Literatūra ir m enas“. Jei niekas nesutrukdys, žada publikuoti gegužės 5 dieną. Jeigu straipsnis pasirodys, išsiųsiu Jums laikraštį, jei ne — tiesiog rankraštį. Tik prašau Jūsų, Griša, b ū ­ kite atlaidus ir atleiskite m an, jei ką nors ne taip parašiau, ne taip supratau. Man buvo labai sunku: pirm a, todėl, kad m an skyrė tik tris keturis puslapius, o aš ir taip parašiau beveik septynis; antra, aš

L

A

I Š

K

A

I

3 4 3

nebuvau prem jeroje, tik vieną kartą žiūrėjau spektaklį ir tai neda­ lyvaujant publikai, ir nors Milda ir Kazys viską išsamiai papasakojo, nelengva žiūrėti spektaklį net artim iausių draugų akimis; trečia, aš gi nem oku estų kalbos, nepažįstu Jūsų teatro. Negaliu atsistebėti, iš kur išvis atsirado įžūlum o ir drąsos im tis plunksnos. Milda ir Kazys parvažiavo labai patenkinti. Kazys sakė, kad Jūsų pastatym as — šalia Jurašo „M am utų m edžioklės“ — geriausia jo premjera. Jie labai šiltai atsiliepė apie Jūsų filmą ir televizijos pasta­ tym ą. Deja, nesu m ačiusi ne vieno, nei kito, bet labai tikiuosi, kad tai dar pavyks pataisyti. Ar Jūs turite savo darbų kopijas, o gal tai labai naivus klausimas? Grigorijau, m udu su Kaziu susiginčijom, ar per pirm ą veiksmą fone šmėkšteli neaiškūs m etalinės konstruk­ cijos — lyg ir bokšto — kontūrai. Jei pasirodys, kad aš teisi, išlošiu šam pano butelį. Neatsisakykite išspręsti m ūsų ginčą. Vilniuje dabar Kauno teatro gastrolės. Trečią kartą su m alonum u pažiūrėjau Glinskio pjesę, kurią pastatė Jurašas. Aitmatovo „Moti­ nos laukas“ nuliūdino. Jurašas bandė šį bei tą padaryti, ieškojo plas­ tinio ir ritm inio spektaklio sprendim o, deja! Nuobodu, neįdom u, banalu. Itin sunku nuostabiai aktorei Staliliūnaitei, vaidinančiai m otiną — fiziniai ir dvasiniai jos duomenys labai jau netinka šitam vaidm eniui. Ir apskritai nesuprantu, kodėl Jurašas įdėjo tiek išm o­ nės ir pastangų į tokią beviltišką m ūsų teatro kontekste pjesę. Pas m us daug kalbam a apie Miltinio „Volponę“, tikriau tariant, apie tai, kad jis vėl pradėjo dirbti prie šio pastatym o. Po kelis de­ šim tm ečius trukusios pertraukos Miltinis vėl pasirodė scenoje. Jis vaidina su dviem — aktorių ir studentų — grupėm ; antroji, m ano nuom one, įdomesnė. Artim iausiu m etu ketinu pažiūrėti spektaklį Vilniuje arba Panevėžyje. Pas m us dabar toks svaiginantis pavasa­ ris, taip vilioja toliai, taip m aga kur nors ištrūkti, kartais negaliu sutilpti kailyje. Griša, labai gerai suprantu, kaip Jums tuščia ir m ažum ėlę liūdna po tokio įtem pto darbo. Bet taip visada būna, tai neišvengiam a ir tikrai praeis, kai tik im sitės ko nors naujo. Norėtųsi žinoti, su kuo

3 4 4

PRIED AI

Jus toliau suves likimas. Labai tikiu, kad tai bus kažkas tikro, nors m es ir ne visada esam e laisvi daryti tai, ką norim e. Metas baigti. Netrukus išvyksite į Maskvą. Laimingo kelio. Linkiu Maskvoje pailsėti ir siela, ir kūnu, pasisem ti naujų jėgų. O jeigu Jus bent šiek tiek gali sušildyti iliuzijos, įtikėkite jomis... Juk ir aš, Griša, tikiu iliuzijomis, gyvenu jomis. Mano m ėgstam as herojus — Don Kichotas. Jis gyveno, kol turėjo iliuzijų, ir mirė, kai jų neteko. Tik kartais pasidaro baisu, bijai patikėti, ypač, kai tau labai gera, — tada pasitelki savigyną, juokiesi iš savęs, tačiau vis tiek tiki... Dar kartą laim ingo kelio — Jūsų Irena 1971-05-14

Labas rytas, Grigorijau! Eidama į darbą išsiųsiu Jums laišką, tikiuosi, jis ras Jus jau Taline. Nuotraukas gavau, ačiū. Redakcija paėm ė dvi: Izolda ir apsinuo­ ginęs Dundzilas pirm am e veiksme ir Daugvilienė su Aura. 15 dieną m ano recenzija nepasirodys, nes vėluojam a publikuoti „M otinos lauko“ recenziją. Žada kitam e num eryje. Straipsnis suredaguotas ir parengtas spaudai, bet m an jis kuo toliau, tu o labiau atrodo neišbaigtas, norisi keisti, papildyti. Bet nieko nepadarysi, m ūsų (t. y. spaudos) operatyvum as tikrai galėtų būti geresnis. 17 dieną švęsime šim tąjį „Šventežerio“ spektaklį Kauno teatre. Tiesą sakant, net ir žiūrėti jį nelabai norisi. Vakar, po „Juodosios kom edijos“ kalbėjausi su Jurašu ir pasakojau jam apie Jūsų pasta­ tymą. O „Juodojoje kom edijoje“ daug gerų ketinim ų, bet jie liko neįgyvendinti. Labai jau trūksta m ūsų aktoriam s M ejerholdo m o­ kyklos. Griša, o kaip Jūs vertinate Liubimovą, Tagankos teatrą? Laikas baigti. Darbas laukia. Noriu dėl viso pikto užrašyti savo telefono num erį, kurio nedaviau, kai buvom e susitikę (9-82-86). Tikiuosi, kad Jūsų kelionė į Maskvą buvo sėkminga. Būsiu labai dėkinga, jei brūkštelėsite porą žodžių — Jūsų Irena

LAIŠKAI

345

44*4

'J

Č- 27

ZT e ■* * * • £ & ~ ? z jr 2 ^ x x :

*

?

S

^

£

^

r

~

4 ^ & £ 2 4 5 ~

SS ,

**>